· Web viewIeškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 16 000 Eur žalos ir bylinėjimosi...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11527 2019-07-12 2019-07-04 2019-07-04 -

Nr. 3P-1096/2019Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00480-2018-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu ieškovo V. G. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 13 d. nutartimi Nr. 3P-991/2019 atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, daro išvadą, kad kasaciniame skunde atkartojami jau prieš tai teikto kasacinio skundo argumentai, papildomai nurodomi argumentai dėl sutarties kvalifikavimo, jos turinio aiškinimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193-6.195 straipsniai) teigiant, kad sudaryta ne dovanojimo sutartis, o paveldėjimo teisių perleidimo (pirkimo–pardavimo) sutartis, argumentai dėl CK 6.246 straipsnio netinkamo taikymo ir aiškinimo bei nukrypimo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, taip pat dėl CK 1.91 straipsnio netinkamo taikymo ir aiškinimo.

Toks skundo modifikavimas nepakeitė jo esmės. Tiek ankstesniame skunde pateikti, tiek ir antrą kartą teikiamame skunde suformuluoti argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamu procesiniu teismo sprendimu padaryti materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui ar nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti. Dėl žyminio mokesčio grąžinimo priimta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2055f510a3f511e9b474d97de297fe08

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 26 d. gautu ieškovų V. S. M. (V. S. M.) ir L. I. M. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Skundžiama nutartimi iš dalies pakeistas Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas, ieškovams iš atsakovės priteistos neturtinės žalos atlyginimas sumažintas. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=23838e50a3f511e9b474d97de297fe08

Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Ieškovų kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, neįvertino neturtinei žalai nustatyti reikšmingų, teismų praktikoje pripažįstamų, kriterijų, todėl nepagrįstai sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinę žalą ieškovams.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a :



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=04266190a3f511e9b474d97de297fe08

susipažinusi su 2019 m. birželio 26 d. gautu ieškovės E. C. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. C. ieškinį atsakovei K. S. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą atmesti ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu T. R. (duomenys neskelbtini) testamentą kaip sudarytą asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Ieškovės E. C. paduotame kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad teismai, spręsdami, ar testamentą sudaręs asmuo turėjo valios trūkumų dėl ligos, pažeidė civilinio proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis), taip pat pažeidė CPK 219 straipsnį, nes atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę ir testatoriaus rašysenos ekspertizę (CPK 212-218 straipsniai).

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais ir teismų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismai, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas proceso teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) už ieškovę E. C. sumokėtą 75 (septyniasdešimt penkių) Eur dydžio žyminį

mokestį, sumokėtą AB banke „Swedbank“.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Civilinė byla Nr. e3K-3-227-684/2019Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02693-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.1; 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.8.11.5; 2.6.10.2.4.1(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini) dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sportinės veiklos sutarties kvalifikavimą, šalių teises ir pareigas, sutarties nutraukimo pasekmes, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 16 000 Eur žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1, 3 dalių, 6.200 straipsnio 1 dalies, 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.251 straipsnio nuostatomis, 2017 m. birželio 18 d. sportinės veiklos sutarties 3.1.4, 3.4.1, 3.4.6, 4.2 punktais.

3. Ieškovas nurodė, kad pagal 2017 m. birželio 18 d. su atsakove (toliau – ir klubas) sudarytą sportinės veiklos sutartį įsipareigojo ruoštis sporto varžyboms ir dalyvauti jose pagal nustatytą klubo vidaus tvarką, LKF, LKL ir FIBA nustatytas taisykles ir nuostatus, vykdyti kitas sutartyje nurodytas sąlygas, o klubas įsipareigojo mokėti ieškovui išmokas (atlyginimą, dienpinigius, premijas ir kt.) už sportinę veiklą, užtikrinti sąlygas pasiruošti ir dalyvauti varžybose, vykdyti kitas sutartyje nurodytas sąlygas. Už 2017–2018 m. krepšinio sezoną atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 16 000 Eur atlyginimą, mokėti premijas, kitas išmokas. Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 1 d. elektroniniu paštu pateikė ieškovui pasiūlymą abipusiu susitarimu nutraukti sutartį, susitarime nustatant, kad nutraukusios sutartį sutarties šalys viena kitai sutartinių įsipareigojimų nebeturi. Taigi atsakovė pripažino, kad sutartis galiojo. Ieškovas pateikė pasiūlymą dėl kompensacijos dėl sutarties nutraukimo prieš terminą, tačiau atsakovė atsakymo nepateikė. Artėjant 2017–2018 metų krepšinio sezonui

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=24e911c0a3f511e9b474d97de297fe08

ieškovas ne kartą raštu kreipėsi į atsakovę prašydamas pateikti informaciją dėl klubo pasiruošimo artėjančiam krepšinio sezonui, apie varžybas, kitą informaciją, reikalingą sutarčiai vykdyti, tačiau klubas atsakymų neteikė arba atsakė jau prasidėjus treniruotei. Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 30 d. elektroniniu paštu pranešė, kad, kaip nurodyta sutarties 6.1 punkte, sutartis įsigalioja po žaidėjo sveikatos patikrinimo, kuris turėjo būti atliktas iki 2017 m. rugpjūčio 25 d.; ieškovas be pateisinamos priežasties neatvyko į klubo treniruotes, apie kurias žinojo, todėl sveikatos patikrinimas negalėjo būti atliktas; terminas sveikatai patikrinti nebus pratęsiamas, todėl sutartis liks neįsigaliojusi ir nesukels teisių bei pareigų. Atsakovei buvo žinomi ieškovo kontaktiniai duomenys. Atsakovė su ieškovu nebendradarbiavo (nepranešė apie ketinimą nutraukti sutartį, nutraukimo priežastis, nepateikė atsakymų, neinformavo apie organizuojamą pasiruošimą krepšinio sezonui (treniruočių stovyklas, varžybas, kt.), nesudarė sąlygų ieškovui tinkamai vykdyti sutartį, pažeidė sutartinę prievolę patikrinti ieškovo sveikatos būklę). Vienintelis ieškovo pragyvenimo šaltinis – pajamos iš profesionalaus sporto veiklos. Atsakovei tik 2017 m. rugpjūčio 30 d. pranešus apie neįsigaliojusią sutartį neproporcingai apsunkinta ieškovo galimybė susirasti naują sporto organizaciją. Ieškovas pagrįstai reikalauja, kad atsakovė jam atlygintų žalą, sumokėdama visą sutartimi sulygtą sumą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 16 000 Eur žalos atlyginimo (negautų pajamų), paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Įvertinęs bylos duomenis dėl šalių bendradarbiavimo teismas konstatavo, kad po sportinės sutarties sudarymo atsakovė visiškai nebendradarbiavo su ieškovu, neatsakė į jo laiškus, taigi nevykdė CK 6.200 straipsnyje nustatytos pareigos.

6. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų dėl ieškovo informavimo, apsiribojo deklaratyviu aiškinimu, jog ieškovui telefonu turėjo būti pranešta, nenurodė priežasčių, dėl kurių neatsakė į ieškovo laiškus. Teismas konstatavo, kad atsakovė eliminavo galimybę ieškovui vykdyti sutartinius įsipareigojimus, įskaitant ir susijusius su sveikatos patikrinimu (2017 m. rugpjūčio 30 d. atsakovės pranešime nurodyta, kad ieškovas padarė esminius sportininko pareigų pažeidimus – ieškovo sveikatos patikrinimas negalėjo būti atliktas, nes jis be pateisinamos priežasties neatvyko į komandos pasirengimo treniruotes), visiškai nebendradarbiavo, nesuteikė informacijos (apie pasiruošimo sezonui pradžią, sveikatos būklės patikrinimą), taigi pati pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nepagrįstai nutraukė galiojančią sportinės veiklos sutartį su ieškovu.

7. Teismas nurodė, kad šalys nebuvo pasirašiusios garantuojamos sportinės veiklos sutarties, tačiau atsakovė, nutraukusi sutartį, žalos (negautų pajamų) klausimo nesprendė. Teismas vertino, kad pagrindą ieškovui priteisti negautas pajamas iš atsakovės suponuoja aplinkybės, jog: šalys sportinės veiklos sutartyje susitarė dėl piniginių išmokų, atsakovė su ieškovu nebendradarbiavo, savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė (į ieškovo iniciatyva siųstus pranešimus dėl sportinės sutarties vykdymo neatsakė; ieškovo apie atvykimą į treniruočių stovyklą ir sveikatos patikrinimą neinformavo; nutraukė sportinės veiklos sutartį be jokio pagrindo), įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nepateikė, t. y. atsakovė nevykdė sutarties tinkamai ir sąžiningai; sportinės veiklos sutartį atsakovė nutraukė sezono pradžioje, jau esant suformuotoms krepšinio komandų sudėtims. Taigi atsakovė apsunkino ieškovui galimybę sudaryti panašaus pobūdžio sportinės veiklos sutartį ir gauti pajamų.

8. Teismas sprendė, kad, esant nustatytoms visoms atsakovės civilinės atsakomybės sąlygoms, ieškinys tenkintinas, ieškovui iš atsakovės priteistinas 16 000 Eur žalos (negautų pajamų) atlyginimas. Ši suma – fiksuoto dydžio (sportinės veiklos sutarties 4.2 punktas), į ją neįeina sportinės veiklos sutartyje aptartos premijos. Argumentus dėl ieškovo nepagrįsto praturtėjimo teismas atmetė, nurodydamas, kad viena iš nepagrįsto praturtėjimo prielaidų – praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo.

9. Teismas nurodė, kad nors atsakovė kvestionavo ieškovo kelionės į Kiniją žaisti krepšinio turnyre atitiktį sportinės veiklos sutarties sąlygoms, nustatyta, kad ieškovas į šią kelionę vyko su tuometiniu treneriu P. J., sporto direktoriumi V. B. ir klubo krepšinio žaidėju G. M., taigi atsakovė apie šią kelionę žinojo. Atsakovės atstovė nurodė, kad ši kelionė nebuvo pagrindas nutraukti sutartį.

10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

11. Kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 35 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011, 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2011, pagal kuriuos sportinės veiklos sutartis savaime nėra prilyginama darbo sutarčiai, ji pirmiausia priskiriama prie paslaugų sutarčių.

12. 2017 m. birželio 18 d. Sportinės veiklos sutartyje esant nurodytiems dviem skirtingiems sutarties įsigaliojimo terminams (nuo pasirašymo; po žaidėjo sveikatos būklės patikrinimo iki 2017 m. rugpjūčio 25 d.), atsakovei teigiant, kad ieškovas neturėjo klubo raštiško leidimo vykti į Kiniją 2017 m. liepos 18–23 d., turėjo pareigą atvykti į treniruočių stovyklą 2017 m. rugpjūčio 10 d., iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. turėjo pasitikrinti sveikatą, teisėjų kolegija sprendė, kad sutartis įsigaliojo 2017 m. birželio 18 d., t. y. ją pasirašius šalims.

13. Sutartis su ieškovu buvo nutraukta dėl to, kad jis esmingai pažeidė pareigas – iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. nepasitikrino sveikatos, be pateisinamos priežasties neatvyko į pasirengimo treniruotes, apie kurias buvo informuotas, kas atitiktų sutarties 7.3.2. punktą, kuriame įtvirtintas akivaizdžiai netinkamas sutarties vykdymas, kaip pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 5 dalis, 6.721 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė turėjo teisę 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutraukti su ieškovu sportinės veiklos sutartį, šiam tinkamai nevykdant savo įsipareigojimų. Ieškovas dėl sutarties nutraukimo nereiškė pretenzijų, nereikalavo sutarties nutraukimo pripažinti neteisėtu, todėl teisėjų kolegija plačiau sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo neanalizavo.

14. Ieškovas neatvyko į treniruočių stovyklą nei 2017 m. rugpjūčio 10 d., nei vėliau, teigdamas, kad nesulaukė oficialaus kvietimo. Sutartyje nesutarta dėl oficialaus kvietimo į treniruočių stovyklą ar varžybas, ieškovas nenurodė, kokia forma turėjo būti pateiktas toks kvietimas. Pagal sutarties 3.1.4 punktą ieškovas įsipareigojo pats susipažinti su vykstančių varžybų nuostatais, tvarkaraščiais, stovyklų ir varžybų grafiku. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas domėjosi 2018 m. rugpjūčio 10 d. prasidedančia treniruočių stovykla, nors iš jo 2017 m. rugpjūčio 10 d. atsakovei rašyto rašto turinio matyti, kad apie stovyklos laiką jam buvo žinoma. Teismas įvertino liudytojo G. M. parodymus, pagal kuriuos jis pats susisiekė su klubu dėl treniruočių stovyklos, nauju treneriu R. C., pokalbio metu su ieškovu buvo užsiminęs apie treniruotę; liudytojų I. M., V. A., R. C. parodymus, pagal kuriuos ieškovas turėjo atvykti į (duomenys neskelbtini) išsiaiškinti neaiškumų, susitikti su nauju treneriu; žaidėjai dažnai trenerio ar jo asistento informuojami žodžiu. Ieškovo atstovo pateikiamas sutarties sąlygų aiškinimas, kad sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymas laikytinas tinkamu tik rašytine tvarka išsprendus bet kokius su sutarties vykdymu susijusius klausimus, atsižvelgiant į faktinę situaciją, neatitinka civilinių teisinių santykių dalyviams taikytinų protingo, teisingo ir sąžiningo veikimo sąlygų, sutarties nuostatų, juolab kad klube žodinis pranešimas apie treniruočių stovyklas buvo įprasta praktika.

15. Nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog per visą sutarties galiojimą laiką ieškovas būtų reiškęs pretenzijas, ginčijęs sutartį, jos sąlygas ar klubo vidaus taisykles, teismas sprendė, kad ieškovas su jomis susipažino ir sutiko (sutarties 1.2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, net pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad atsakovė nepakankamai bendradarbiavo su ieškovu (neatsakė į jo laiškus), tai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas galėjo nevykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartį, o to nedarydamas – pažeidė prievolių vykdymo principus, pagal kuriuos prievolės turi būti vykdomos tinkamai, sąžiningai ir nustatytu laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis).

16. Pagal sutarties 4.2 punktą mokėtinas mėnesines išmokas sudaro ne tik atlyginimas sportininkui, bet ir automobilio nuoma (pagal atskirą sutartį), maistpinigiai, kompensacija už degalus. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė kokių nors išlaidų, susijusių su automobilio nuoma, degalų sąnaudomis ir pan.

17. Aplinkybės, kad ieškovas pats nusprendė nebevykdyti sutartinių įsipareigojimų (nesidomėjo treniruočių ir varžybų grafiku, neatvyko į treniruočių stovyklą, nesikreipė dėl sveikatos patikrinimo, neturėdamas raštiško klubo sutikimo išvyko į Kiniją, kt.), taip sudarydamas trikdžius kitai sutarties šaliai siekti kokybinių ir kiekybinių sporto rezultatų, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo jam priteisti išmoką už 2017–2018 m. krepšinio sezoną.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

18. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl sportinės

veiklos sutarties kvalifikavimo (2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2011), neatsižvelgė į šios sutarties specifiką, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovei nepriklauso pareiga organizuoti sportininko veiklą (sutarties 3.2.1, 3.2.2 punktai). Pagal sportinės veiklos sutartį susiklostę šalių tarpusavio santykiai turi tam tikrų darbo teisinių santykių požymių, dėl to būtent atsakovei priklauso pareiga organizuoti sportininko veiklą ir pateikti visą reikalingą informaciją bei nurodymus (apie vykstančias treniruotes, varžybas, sveikatos patikrinimus), bendradarbiauti, kad ieškovas galėtų vykdyti savo pareigas. Nors ieškovas aktyviai domėjosi, atsakovė nereagavo, nebendradarbiavo, neteikė informacijos, eliminavo ieškovui galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

18.2. Kasacinio teismo praktika nevienoda: 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2011 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal sportinės veiklos sutartį susiklostę šalių tarpusavio santykiai turi tam tikrų darbo teisinių santykių požymių; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011 nurodoma, kad tai yra paslaugų sutartis.

18.3. Teismas neatsižvelgė į sutarties sudarymo metu galiojusias Lietuvos Respublikos sporto įstatymo 2 straipsnio 18 dalies nuostatas (nuo 2019 m. sausio 1 d. iš esmės pasikeitė Sporto įstatymas ir sportinės veiklos sutarties reguliavimas).

18.4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl įrodymų vertinimo taisyklių (būtina vertinti įrodymų visetą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018). Teismas netinkamai vertino, kad atsakovė (argumentus grindusi vien paaiškinimais) įrodė, jog informavo ieškovą apie vyksiančias treniruotes bei sveikatos patikrinimą. Teismas nevertino ieškovo pateiktų įrodymų (raštų, kuriais ieškovas kreipėsi į atsakovę, prašydamas suteikti informaciją apie vyksiančias treniruotes ir sporto varžybas, į kuriuos atsakovė nereagavo). Liudytojai (I. M., V. A., R. C.), į kurių parodymus atsižvelgė teismas, atsakovei pavaldūs darbuotojai, taigi šališki ir suinteresuoti atsakovei palankia bylos baigtimi.

18.5. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos contra proferentem taisyklės, kad neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies nenaudai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018). Šalys žodžiu susitarė, kad už sezoną ieškovas gaus 16 000 Eur atlyginimą, papildomai ieškovui bus mokami maistpinigiai, išmoka už automobilio nuomą, kompensacija už degalus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi neaiškia atsakovės parengtos sutarties 4.2 punkto nuostata ir jos atstovų liudijimais bei sprendė, kad 16 000 Eur suma apima papildomas išlaidas.

19. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Atsakovės nebendradarbiavimo, kaltės dėl sutarties nutraukimo klausimai neturi reikšmės, nes sutarties nutraukimas neginčytas, taigi aktualus tik nutraukimo faktas bei pasekmės (žalos (negautų pajamų) atlyginimo klausimas.

19.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutartis nutraukta dėl ieškovo kaltės. Visi krepšininkai buvo informuoti apie treniruočių stovyklą, ieškovas privalėjo aktyviai domėtis, atvykti nors ir pavėlavęs.

19.3. CK 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia paslaugų gavėjui laisvę atsisakyti paslaugų teikėjo paslaugų bet kuriuo metu, taigi sutartis nutraukta pagrįstai.

19.4. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad kasacinio teismo praktika dėl darbo teisinių santykių požymių sportinės veiklos sutartyse nevienoda. Sportinės veiklos sutartis kvalifikuotina kaip sukurianti ir darbo teisinius santykius tik kai sportinės veiklos sutartyje susitariama, kad tokia sutartis kartu yra ir darbo sutartis.

19.5. Sutartis nagrinėjamu atveju nutraukta iki naujos redakcijos Sporto įstatymo įsigaliojimo, taigi neaktualus praktikos formavimas, atsižvelgiant į naują reglamentavimą.

19.6. Ieškovas vyko į komercines varžybas Kinijoje, neatvyko į treniruočių stovyklą, nors apie laiką jam buvo žinoma. Teismas skundžiamoje nutartyje aptarė šalių pateiktus argumentus ir įrodymus ir tinkamai vertino bylos duomenų visumą bei padarė teisingas išvadas.

19.7. Sportinės veiklos sutartis turi būti rašytinės formos, taigi ieškovas nepagrįstai apeliuoja į žodinį susitarimą dėl atlygio (papildomų išlaidų). Sutarties 4.2 punkto sąlygos aiškios ir nedviprasmiškos. Ieškovas nebuvo pradėjęs teikti paslaugų, nepatyrė jokių išlaidų, taigi jam pagrįstai nepriteistas sutartimi sulygtas atlyginimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl sportinės veiklos sutarties kvalifikavimo

20. Sportinės veiklos sutartis Kūno kultūros ir sporto įstatyme (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 1 d. – 2019 m. sausio 1 d., 2 straipsnio 18 punktas) apibrėžiama kaip sportininko profesionalo, sportininko ar trenerio ir sporto organizacijos susitarimas, kuriuo sportininkas profesionalas, sportininkas ar treneris įsipareigoja rengtis sporto varžyboms arba rengti sportininkus, dalyvauti varžybose laikantis nustatytos sporto organizacijos vidaus tvarkos, o sporto organizacija įsipareigoja mokėti atlygį už sportinę ar treniravimo veiklą ir užtikrina pasirengimo ir dalyvavimo varžyboms sąlygas ir jose dalyvauti, taip pat įsipareigoja vykdyti kitas sutartyje numatytas sąlygas. Pagal šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatas sportininkas profesionalas, vykdydamas sportinę veiklą sporto organizacijoje, su šia organizacija privalo sudaryti sportinės veiklos sutartį. Privalomos tokios sutarties sąlygos reglamentuojamos nurodyto straipsnio 2 dalyje.

21. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad profesionaliam sportininkui sportas yra atitinkamos specifinės rūšies darbo veikla, už kurią sportininkas gauna darbo užmokestį, tačiau, esant sutarčiai, sudarytai laikantis Kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatų, darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2000).

22. Profesionalaus sporto teisiniams santykiams galioja sutarties laisvės principas, būdingas civiliniams, o ne darbo teisiniams santykiams. Sporto teisiniams santykiams nebūdingi ir kiti darbo teisinių santykių bruožai – pavaldumas, darbo sutarties nutraukimo ribojimai, garantijos darbuotojams, teisė į atostogas ir kt. – tai sporto teisiniuose santykiuose yra šalių susitarimo dalykas. Profesionalaus sporto teisiniuose santykiuose, skirtingai nuo darbo santykių, vyrauja ne funkcijų atlikimas, o konkretaus (sportinio) rezultato siekimas, be to, sportinės veiklos sutartims būdingos kitos sąlygos – sportinio režimo nustatymo, medicininės priežiūros, sportininko apgyvendinimo, transporto, sveikatos draudimo ir pan. Tai lemia sportinės veiklos sutarties priskyrimą savo esme pirmiausia prie paslaugų sutarčių. Tik tais atvejais, kai sportinės veiklos sutartyje susitariama, kad tokia sutartis kartu yra ir darbo sutartis, arba kai pagal tokios sutarties sąlygas akivaizdžiai šalys sukuria darbo teisinius santykius, tokia sutartis kvalifikuotina kartu ir kaip sukurianti darbo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2011).

23. Sutarties teisinį kvalifikavimą kaip sportinės veiklos ar darbo sutarties lemia jos turinys, t. y. joje išdėstytų sąlygų visuma, iš kurios galima spręsti apie sutarties teisinį kvalifikavimą. Jei sportinės veiklos sutartis pagal jos sąlygas neprilyginta darbo sutarčiai, tai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus profesionalaus sporto santykiai nėra pripažįstami darbo santykiais, o laikomi atskira pagal sporto veiklos sutartis susiklostančių teisinių santykių rūšimi, reglamentuojama specialiojo Kūno kultūros ir sporto įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011).

24. Nors kasaciniame skunde ieškovas argumentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl iš sportinės veiklos sutarties kilusių šalių santykių kvalifikavimo yra nevienoda, teisėjų kolegija nurodo, kad šie teiginiai yra teisiškai nepagrįsti. Kaip matyti iš pirmiau pateiktų išaiškinimų, kasacinis teismas teismų praktiką šiuo klausimu formuoja nuosekliai, akcentuodamas, kad nors apskritai sportinės veiklos sutartis pirmiausia priskirtina paslaugų sutartims, kiekvienos sutarties teisinį kvalifikavimą individualiai lemia jos turinys.

Dėl sportinės veiklos sutarties aiškinimo ir vykdymo

25. Kūno kultūros ir sporto įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos privalomos sportinės veiklos sutarties sąlygos. Sportinės veiklos sutartyje, be kita ko, turi būti nurodytos šalių teisės ir pareigos, sportininko profesionalo įsipareigojimai laikytis sporto organizacijos, tos sporto šakos federacijos ir tarptautinių federacijų, kurioms priklauso sporto organizacija, nustatytų taisyklių ir kitų nuostatų, sportininko profesionalo atlygis už sportinę veiklą, šalių atsakomybė už sutartyje nurodytų įsipareigojimų nevykdymą (įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 3–5, 10 punktai).

26. Pagal CK 6.38 straipsnio nuostatas prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (1 dalis); kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis) (3 dalis).

27. Bendrieji sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnio nuostatose: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (1 dalis); vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (2 dalis); sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (3 dalis).

28. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis).

29. Teismai nustatė, kad šalių sudaryta sportinės veiklos sutartis įsigaliojo 2017 m. birželio 18 d., kai šalys ją pasirašė. Ieškovas reiškė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, atsakovei nevykdant iš šios sutarties kylančių prievolių, nesilaikant įstatyme nustatytos bendradarbiavimo pareigos, laiku nepranešus apie vienašališką sutarties nutraukimą ir taip neproporcingai apsunkinus ieškovo galimybę susirasti naują sporto organizaciją sportinei veiklai vykdyti.

30. Šią bylą nagrinėję teismai padarė skirtingas išvadas dėl pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą (ne)buvimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nevykdė jų tinkamai ir sąžiningai, nebendradarbiavo, nesuteikė ieškovui sutarčiai vykdyti reikiamos informacijos, be to, sutartį nutraukė sezono pradžioje, taip apsunkindama galimybę ieškovui sudaryti panašaus pobūdžio sportinės veiklos sutartį ir gauti pajamų. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad atsakovė turėjo teisę 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutraukti su ieškovu sportinės veiklos sutartį, ieškovui tinkamai nevykdant savo įsipareigojimų (iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. nepasitikrinus sveikatos, be pateisinamos priežasties neatvykus į pasirengimo treniruotes, apie kurias buvo informuotas), – akivaizdžiai netinkamas sutarties vykdymas, kaip pagrindas klubui vienašališkai nutraukti sutartį, nurodytas 7.3.2 punkte; net nustačius, jog atsakovė nepakankamai bendradarbiavo su ieškovu, tai nesuponuoja pagrindo pateisinti ieškovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo bei priteisti išmoką už 2017–2018 m. krepšinio sezoną.

31. Ieškovas nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo išvadomis grindžia argumentais, kad pagal sutarties 3.2.1, 3.2.2 punktus būtent atsakovė turėjo informuoti ieškovą apie vykstančias treniruotes, varžybas, sveikatos patikrinimus, jai priklauso pareiga organizuoti sportininko veiklą, teikti nurodymus; apeliacinės instancijos teismas be pagrindo, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, pripažino įrodyta aplinkybę dėl ieškovo informavimo apie vyksiančias treniruotes bei sveikatos patikrinimą.

32. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017 13 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Sportinės veiklos sutarties nuostatos suponuoja, kad abi šalys pagal ją turėjo tam tikrų teisių bei pareigų – ieškovas įsipareigojo ruoštis sporto varžyboms ir dalyvauti jose paklusdamas nustatytai klubo vidaus tvarkai, LKF, LKL ir FIBA nustatytoms taisyklėms bei nuostatams, taip pat vykdyti kitas sutartyje nurodytas sąlygas; klubas įsipareigojo mokėti ieškovui išmokas (atlyginimą, dienpinigius, premijas ir kt.) už sportinę veiklą, užtikrinti sąlygas pasiruošti varžyboms ir jose dalyvauti, taip pat vykdyti kitas sutartyje nustatytas sąlygas (sutarties 1.2 punktas).

34. Pagal sutartį ieškovas įsipareigojo profesionaliai ruoštis sporto varžyboms pagal klubo trenerių ir kitų specialistų parengtą metodiką, taip pat dalyvauti jose pagal nustatytą klubo grafiką, su kuriuo žaidėjas žodžiu supažindinamas klubo trenerio (sutarties 3.2.1 punktas); vykdyti visus klubo administracijos, trenerių ir kitų klubo specialistų nurodymus, susijusius su pasiruošimu sporto varžyboms, dalyvavimu jose (3.2.2 punktas); nepasišalinti ir savavališkai nenutraukti vykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (3.2.19 punktas); paklusti klubo vidaus taisyklėms ir nuostatoms (3.2.21 punktas). Viena iš sutartyje įtvirtintų ieškovo teisių – susipažinti su vykstančių varžybų nuostatais, tvarkaraščiais, stovyklų ir varžybų grafiku (sutarties 3.1.4 punktas). Klubas pagal sutartį įsipareigojo sudaryti žaidėjui tinkamas sąlygas krepšinio varžyboms pasiruošti (3.4.1 punktas). Pažymėtina, kad pagal sutarties 6.1 punktą ieškovo sveikatos patikrinimą iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsipareigojo atlikti būtent klubas.

35. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl netinkamo ieškovo įsipareigojimų vykdymo, kaip pagrindo klubui nutraukti su juo sportinės veiklos sutartį, grindė faktinėmis aplinkybėmis, kad ieškovas nepasitikrino sveikatos, be pateisinamos priežasties neatvyko į treniruotes, nors buvo informuotas apie jas. Teismas pažymėjo, kad sutartyje nėra

aptartas oficialus kvietimas į treniruočių stovyklą ar varžybas, kurį nurodo ieškovas, grįsdamas neatvykimo priežastis; klube žodinis pranešimas apie treniruočių stovyklas buvo įprasta praktika. Sutarties 3.1.4 punktą teismas vertino kaip įpareigojantį ieškovui pačiam susipažinti su vyksiančių varžybų nuostatais, tvarkaraščiais, stovyklų ir varžybų grafiku.

36. Minėta, kad įstatymas įpareigoja abi sutarties šalis tinkamai, laiku ir sąžiningai vykdyti sutartį, bendradarbiauti ir kooperuotis (žr. šios nutarties 26–28 punktus). Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad negalėjo tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų (atvykti pasitikrinti sveikatos, atvykti į treniruotes), nes atsakovė nepagrįstai neteikė jam reikalingos informacijos. Nors apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bendradarbiavimo principas reikalauja, jog šalys sudarytų tinkamas sąlygas įvykdyti prievolę, prireikus keistis informacija, reikšminga vykdant prievolę, laiku pranešti apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis, tačiau nepagrįstai sprendė, kad atsakovės nepakankamo bendradarbiavimo, kurį konstatavo pirmosios instancijos teismas, faktas šiuo atveju nėra reikšmingas.

37. Bylos duomenys ir teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės suponuoja, kad abi šios bylos šalys tinkamai nesilaikė bendradarbiavimo pareigos, t. y. nepakankamai bendradarbiavo vykdydamos sportinės veiklos sutartį: atsakovės šios pareigos pažeidimas pasireiškė komunikavimo su ieškovu stoka – atsakovė (laiku) neatsakė į ieškovo iniciatyva siųstus pranešimus dėl sutarties vykdymo, treniruočių stovyklos. Tai rodo atsakovės nesuinteresuotumą sutarties vykdymu, juolab kad jau 2017 m. rugpjūčio 1 d. klubas teikė ieškovui pasiūlymą abipusiu sutarimu nutraukti sutartį, vėliau nurodė, kad sutartis neįsigaliojo.

38. Be to, iš sutarties turinio matyti, kad sąlygoms, susijusioms su ieškovo, kaip profesionalaus sportininko, informavimu, trūksta konkretumo. Sutartimi ieškovas įsipareigojo ruoštis sporto varžyboms, dalyvauti jose paklusdamas klubo nustatytai vidaus tvarkai, dalyvauti sporto varžybose pagal klubo nustatytą grafiką, su kuriuo trenerio supažindinamas žodžiu, tačiau atsakovė turėjo pareigą sudaryti, užtikrinti tinkamas sąlygas ieškovui pasiruošti varžyboms ir jose dalyvauti, teikti nurodymus. Nors pagal sutartį ieškovas turėjo teisę (ne pareigą, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas) susipažinti su tvarkaraščiais ir grafikais, tačiau šiai teisei įgyvendinti būtinas atsakovės bendradarbiavimas, atitinkamos informacijos pateikimas. Minėta, kad pagal sutartį būtent atsakovė įsipareigojo atlikti ieškovo sveikatos būklės patikrinimą. Kita vertus, ieškovas neatvyko į treniruotes bei sveikatos patikrinimą, nes laukė oficialaus klubo pakvietimo, nors sutartyje toks nenurodytas. Ieškovas, siekdamas tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį, galėjo pasidomėti jam aktualia informacija nuvykęs į treniruočių vietą, apie kurią atsakovės, nors pavėluotai, raštu buvo informuotas.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė nevykdė sutarties tinkamai ir sąžiningai, todėl šiuo atveju yra pagrindas ieškovui priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės dėl jos neteisėto neveikimo, kuris apsunkino ieškovui vykdyti sutartinius įsipareigojimus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnio 3 dalis). Teismas pagrįstai įvertino sportinės veiklos sutarties specifiką, atsižvelgė į teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad sutartį atsakovė vienašališkai nutraukė sezono pradžioje, taip apsunkindama galimybę ieškovui sudaryti panašaus pobūdžio sutartį ir gauti pajamų.

Dėl žalos atlyginimo sporto klubui pažeidus bendradarbiavimo pareigą

40. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

41. Jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti (CK 6.259 straipsnio 2 dalis).

42. Reikalavimą priteisti žalos atlyginimą ieškovas grindė sportinės veiklos sutarties 4.2 punktu, pagal kurį už 2017–2018 m. krepšinio sezoną klubas įsipareigojo sumokėti ieškovui 16 000 Eur pagal nustatytą grafiką, pradedant nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. ir kas mėnesį mokant po 2000 Eur. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė jai turi atlyginti žalą, sumokėdama visą sutartimi sulygtą sumą.

43. Pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytą ieškovės reikalavimą patenkino visiškai. Pažymėtina, kad teismas nustatė, jog šalys nebuvo pasirašiusios garantuojamos sportinės veiklos sutarties, kuri užtikrintų ieškovui, kad, pagal

pasirašytą sutartį, net ir ją nutraukus, bus išmokėtas visas joje nurodytas atlygis. Taip pat, minėta, byloje yra duomenų, patvirtinančių ne tik atsakovės, bet ir ieškovo bendradarbiavimo pareigos siekiant vykdyti sutartį stoką. Tokiu atveju teisinis reguliavimas suteikia teismui diskreciją nustatyti tinkamą žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šia diskrecija nepasinaudojo. Pritardama šio teismo išvadoms dėl pagrindo priteisti ieškovui žalos atlyginimą iš atsakovės buvimo, vadovaudamasi šios nutarties 40, 41 punktuose nurodytomis CK nuostatomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimas mažintinas iki 4000 Eur.

44. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neteikia pagrindo kitokiai šios bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

45. Apibendrindama šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimą ir vykdymą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai atmetė visą ieškovo reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, pagrįstai konstatavęs, kad ieškovas turi teisę į žalos atlyginimą, nepagrįstai nepasinaudojo diskrecija nustatyti tinkamą žalos atlyginimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

47. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 16 000 Eur žalos atlyginimą. Bylą išnagrinėjus kasacine tvarka, patenkinti 25 proc. ieškinio reikalavimų. Taikant šią proporciją, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.

48. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė (kaip nustatė pirmosios instancijos teismas) 1500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 90 Eur vertimo išlaidų, sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio; atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

49. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė sumokėjo 20 Eur žyminio mokesčio; 340 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, dalis teismo nutartimi buvo atidėta iki civilinės bylos išnagrinėjimo; valstybė patyrė 29,52 Eur (liudytojo kelionės) išlaidų; ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

50. Už kasacinį skundą ieškovas sumokėjo 360 Eur žyminio mokesčio. Kitų duomenų apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teismui nepateikta.

51. Atsižvelgiant į šios nutarties 47 punkte nurodytą proporciją ieškovui priteistina iš atsakovės 410 Eur (375 Eur + 22,50 Eur + 12,50 Eur) bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir 90 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą. Atsakovei priteistina iš ieškovo 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą. Atlikus įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina 485 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

52. Valstybei iš ieškovo priteistina 255 Eur (atidėto) žyminio mokesčio už (atsakovės) apeliacinį skundą ir 22,14 Eur liudytojo kelionės išlaidų atlyginimo (iš viso – 277,14 Eur), iš atsakovės – 85 Eur žyminio mokesčio ir 7,38 Eur liudytojo kelionės išlaidų atlyginimo (iš viso 92,38 Eur).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti, Kauno

apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimu ieškovui L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės VšĮ (duomenys neskelbtini) (j. a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą žalos atlyginimą sumažinti iki 4000 (keturių tūkstančių) Eur bei pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Priteisti ieškovui L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės VšĮ (duomenys neskelbtini) (j. a. k. (duomenys neskelbtini) 485 (keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 277,14 Eur (du šimtus septyniasdešimt septynis Eur 14 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės VšĮ (duomenys neskelbtini) (j. a. k. (duomenys neskelbtini) 92,38 Eur (devyniasdešimt du Eur 38 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

RIMVYDAS NORKUS

ALGIS NORKŪNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-236-969/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01352-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.1.1; 2.7.1.2; 2.7.1.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ ir akcinės bendrovės „Telia Lietuva“, akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro, uždarosios akcinės bendrovės „Cgates“, uždarosios akcinės bendrovės „Splius“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės asociacijos LATGA ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Telia Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“, akcinei bendrovei Lietuvos radijo ir televizijos centrui, uždarajai akcinei bendrovei „Cgates“, uždarajai akcinei bendrovei „Init“, uždarajai akcinei bendrovei „Balticum TV“, uždarajai akcinei bendrovei „Splius“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Penkių kontinentų komunikacijų centras“ dėl uždraudimo teikti elektroninių ryšių tinklais prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net paslaugas.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=196d9dc0a3f511e9b474d97de297fe08

https://linkomanija.net/

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis (specifinių) teisių subjektų teisės reikalauti uždrausti tarpininkui teikti elektroninių ryšių tinklais paslaugas tretiesiems asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami autorių teises, gretutines teises ar sui generis teises, įgyvendinimo sąlygų.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą, reikalaudama uždrausti atsakovėms teikti elektroninių ryšių tinklais savo klientams prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net paslaugas.

3. Ieškovė nurodė, jog ji yra Lietuvos ir užsienio autorių ir kitų autorių teisių turėtojų teisių kolektyvinio administravimo asociacija, turinti Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 67 straipsnyje nustatytą teisę be atskiro įgaliojimo teisme ginti kolektyviai administruojamas autorių teises. Interneto svetainė, turinti domeno vardą linkomanija.net, yra dalijimosi rinkmenomis sistema, kurios naudotojams yra padaryti viešai prieinami įvairūs autorių teisių saugomi objektai: kino filmai, DVD ir HDTV vaizdo įrašai, muzikos kūriniai, muzikos kūrinių vaizdo klipai, žaidimai ir žaidimų atnaujinimai, kompiuterių programos, knygos ir pan. Didžioji rinkmenų su autorių teisių saugomu turiniu dalis registruotiems interneto svetainės linkomanija.net naudotojams yra padaryta viešai prieinama kompiuterių tinklais, neturint autorių ir (ar) kitų autorių teisių turėtojų sutikimų. Ieškinyje yra pateiktas pavyzdinis 50 tokių kūrinių (muzikos albumų, kino filmų, knygų) sąrašas.

4. Ieškovė pažymėjo, kad nėra žinomas subjektas, administruojantis interneto svetainę linkomanija.net, todėl tokių tradicinių autorių teisių gynimo būdų kaip įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus ar draudimo atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti pažeistos autorių ir (ar) kitų autorių teisių subjektų teisės arba atsirasti žala, taikymas šiuo atveju yra labai apsunkintas. Ieškovės atstovaujamų autorių ir kitų autorių teisių gynimas veiksmingiausiai būtų užtikrintas taikant specialią autorių teisių apsaugos priemonę, skirtą būtent autorių teisių apsaugai nuo neteisėtos veiklos skaitmeninėje aplinkoje. Tokios priemonės taikymas Europos Sąjungos (toliau – ES) lygmeniu reglamentuojamas 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/29/EB dėl autorių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29/EB). Šioje direktyvoje įtvirtinta teisių turėtojų galimybė reikalauti priversti tarpininkus, tinkle perduodančius trečiųjų asmenų daromus autorių teisių saugomų objektų pažeidimus, nutraukti tokią autorių teisių turėtojų teises pažeidžiančią veiklą. Nacionalinio reglamentavimo lygmeniu analogiška savo turiniu teisė įtvirtinta ATGTĮ 78 straipsnyje. Vadovaujantis aptariamomis nuostatomis, ieškinys dėl prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net panaikinimo yra reiškiamas interneto prieigos paslaugų teikėjams, kurie yra su autorių teisių pažeidimais susijusių paslaugų teikimo tarpininkai ATGTĮ 78 straipsnio prasme ir kurie turi realias technines galimybes nutraukti autorių ir kitų autorių teisių subjektų teises pažeidžiančią veiklą, vykdomą interneto svetainėje linkomanija.net.


5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu patenkino ieškinį – įpareigojo atsakoves savo pačių pasirinktomis techninėmis priemonėmis ir ieškovės sąskaita uždrausti paslaugų gavėjams pasiekti svetainėje linkomanija.net sukurtą ir veikiančią dalijimosi rinkmenomis internete platformą; priteisė ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis 8811,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės teisės administruoti autorių viešo paskelbimo teises, darė išvadą, kad ieškovė pagrindė savo kolektyvinio administravimo teisę, suteikiančią savarankišką ieškinio pareiškimo teisę be atskiro teisių turėtojų įgaliojimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo pareigos pateikti ir nepateikė visų autorių, kurių teises ji administruoja, sąrašo. Teismo vertinimu, ieškovės pateiktas atsitiktinai atrinktų autorių sąrašas, nors iš dalies ir ginčijamas atsakovių, yra pakankamas įrodymas konstatuoti, kad ieškovė turi teisinį interesą, būtiną ieškiniui pareikšti.

7. Teismas pažymėjo, kad nei Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalis, nei ATGTĮ 78 straipsnis neįpareigoja teismo, sprendžiančio klausimą dėl draudimo tarpininkui teikti paslaugas, papildomai įtraukti į bylą kuriuos nors kitus (be pačių tarpininkų) asmenis. Be to, reikalavimas įtraukti į bylą svetainės linkomanija.net valdytoją ar valdytojus esamomis sąlygomis ir realiomis priemonėmis yra neįgyvendinamas, nes svetainės valdytojas ir jo buvimo vieta nėra žinomi, o ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ji išnaudojo protingas galimybes surasti tokį asmenį. Svetainėje Whois.com esanti informacija rodo, kad svetainės linkomanija.net valdytojo tapatybė, jo buvimo vieta ir elektroninio pašto


https://Whois.com/



https://linkomanija.net./






adresas paslėpti whois guard protected priemonėmis, pačioje svetainėje linkomanija.net taip pat nėra pateikta informacija apie valdytojo asmenį. Teismo vertinimu, svetainės linkomanija.net valdytojo neįtraukimas į bylą nežinant ir nesant protingomis priemonėmis pasiekiamų galimybių sužinoti ne tik valdytojo buvimo vietą, bet ir valdytojo asmenį arba asmenis identifikuojančius duomenis, tokiam valdytojui ar valdytojams akivaizdžiai slepiant ir darant nepasiekiamus duomenis apie save, savaime negali būti kliūtis išnagrinėti ieškovės reikalavimą teisme. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovių paslaugų naudotojų įtraukimo į bylą, pažymėjo, kad nėra galimybės ir prasmės atlikti tokį procesinį veiksmą, nes jokie teismo sprendimu nustatyti įpareigojimai nebūtų taikomi konkrečiam naudotojui, nukreipiant vykdymą asmeniškai į tokį naudotoją.

8. Teismas nurodė, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2017 m. birželio 14 d. sprendimu, priimtu byloje Stichting Brein prieš Ziggo BV, XS4ALL Internet BV, C-610/15 (toliau – The Pirate Bay byla), nusprendė, jog sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip, kad ji apima dalijimosi rinkmenomis internete platformos, kuri, naudojantis su saugomais kūriniais susijusių metaduomenų indeksavimu ir paieškos sistema, leidžia jos naudotojams surasti šiuos kūrinius ir dalytis jais peer-to-peer tinkle, pateikimą ir administravimą. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo tarp šios bylos šalių, jog interneto svetainė linkomanija.net yra dalijimosi rinkmenomis internete platforma, kuri, naudojantis su saugomais kūriniais susijusių metaduomenų indeksavimu ir paieškos sistema, leidžia jos naudotojams surasti šiuos kūrinius ir dalytis jais peer-to-peer tinkle. Teismas nurodė, jog ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad interneto svetainė linkomanija.net yra trisdešimta pagal apsilankymų skaičių Lietuvos interneto svetainė ir kad daugiau negu 71 procentas svetainės lankytojų jungiasi prie jos iš Lietuvoje registruotų IP adresų. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, priėjo prie išvados, kad pakankamai didelė atsakovių paslaugų naudotojų dalis aktyviai siunčiasi rinkmenas, kuriose yra autorių teisių saugomi kūriniai, naudodamiesi dalijimosi rinkmenomis internete platforma linkomanija.net ir atsakovių tinklais. Teismo vertinimu, tai susiję su neapibrėžtu potencialių adresatų skaičiumi ir apima didelį asmenų skaičių, kaip tai aiškina ESTT (pvz., 2013 m. kovo 7 d. sprendimo byloje ITV Broadcasting Ltd ir kt. prieš TVCatchup Ltd, C-607/11, 35 ir 36 punktai), ir yra reikšminga sprendžiant dėl viešo paskelbimo konstatavimo pagal Direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnio 1 dalį.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovių paslaugų naudotojai, esantys peer-to-peer tinklo, administruojamo platformos linkomanija.net valdytojo, naudotojais savo kompiuteriuose įdiegdami ir paleisdami dalijimosi rinkmenomis programinę įrangą, pateikdami rinkmenų dalijimosi platformai linkomanija.net torentus (angl. torrent), leidžiančius susekti jų kompiuteriuose esančias rinkmenas, ir būdami aktyvūs tinkle, sąmoningai padaro turimus autorių teisėmis saugomus kūrinius prieinamus kitiems peer-to-peer tinklo naudotojams. Tokie veiksmai taip pat būtini, kad veiktų visa viešo kūrinių paskelbimo sistema, apimanti rinkmenų dalijimosi platformos administravimą ir jos naudotojų aktyvumą. Nesant aprašytų dalijimosi platformos administratoriaus arba jos naudotojų veiksmų, viešas kūrinių paskelbimas naudojantis rinkmenų dalijimosi internete platforma linkomanija.net nebūtų įmanomas. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatavo, kad viešas autorių teisių saugomų kūrinių paskelbimas naudojantis interneto svetainėje linkomanija.net veikiančia rinkmenų dalijimosi platforma yra vykdomas bendrais svetainės linkomanija.net valdytojo ir šios platformos naudotojų (atsakovių paslaugų gavėjų, sąmoningai padarančių turimus autorių teisėmis saugomus kūrinius prieinamus kitiems peer-to-peer tinklo naudotojams) veiksmais.

10. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovių, kaip tarpininkių, statuso, pažymėjo, kad ESTT 2014 m. kovo 27 d. sprendime, priimtame byloje UPC Telekabel Wien GmbH prieš Constantin Film Verleih GmbH, Wega Filmproduktionsgessellschaft GmbH, C-314/12 (toliau – Telekabel byla), nurodė, jog sąvoka „tarpininkas“ Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies prasme gali būti aiškinama kaip apimanti bet kurį asmenį, kuris perduoda trečiojo asmens daromą saugomo kūrinio ar kito objekto pažeidimą tinkle. Atsakovės suteikia savo klientams (paslaugų naudotojams) prieigą prie interneto tinklo ir savo valdomais tinklais perduoda viešai skelbiamus autorių teisėmis saugomus kūrinius be autorių sutikimo, t. y. atsakovės savo tinklais perduoda svetainės linkomanija.net valdytojo ir šios svetainės naudotojų bendrais veiksmais daromą saugomo kūrinio pažeidimą, vadinasi, jos yra su autorių teisių pažeidimais susijusių paslaugų teikimo tarpininkės Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies ir ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalies prasme. Teismo vertinimu, tokiai išvadai neturi reikšmės aplinkybė, kad svetainės linkomanija.net valdytojas naudojasi Švedijoje esančio serverio prieglobos (angl. hosting) paslaugomis, nes atsakovės, svetainės linkomanija.net naudotojams naudojantis jų tinklais, perduoda trečiojo asmens daromą saugomo kūrinio ar kito objekto pažeidimą tinkle. Trečiasis asmuo šiuo atveju yra linkomanija.net valdytojas ir dalijimosi platformos naudotojai tiek atskirai, tiek ir kartu.

11. Teismas nesutiko su atsakovėmis, kad ieškovės nurodytų viešai skelbiamų pažeidžiant autorių teises kūrinių















skaičius pats savaime gali nulemti ieškovės prašomo teisių gynybos būdo taikymą. Teismas nurodė, jog rinkmenų dalijimosi internete platforma linkomanija.net suteikia galimybę pateikti jos naudotojams dalytis neribotos apimties kūrinių skaičių, o šis skaičius tik didėja, didėjant naudotojų skaičiui ir bėgant laikui. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad interneto svetainėje linkomanija.net nėra įdiegta ne tik efektyvių, bet apskritai jokių priemonių, kuriomis būtų galima inicijuoti neteisėto kūrinių viešo paskelbimo nutraukimą platformoje. Teismas konstatavo, kad platformos linkomanija.net veikimo būdas savaime sukuria neteisėto dalijimosi, o todėl – ir viešo kūrinių paskelbimo be autorių sutikimo, mechanizmą, įtraukiantį į viešo paskelbimo procesą vis naujus kūrinius ir tik laikinai arba tik atsitiktinai pašalinantį anksčiau įtrauktų kūrinių dalį, o tokio mechanizmo veikimo sparta ir apimtis didėja, didėjant naudotojų ir persiųstų rinkmenų skaičiui. Interneto svetainė linkomanija.net sukurta kaip rinkmenų dalijimosi internetu platforma be autorių teisių pažeidimų kontrolės priemonių, yra skirta plačiai auditorijai, kurios dalyvavimas platformoje pagrįstas arba naudotojų reitingavimu, priklausomai nuo privalomo balanso tarp atsisiųstų duomenų ir išsiųstų duomenų palaikymo (taip skatinant ne tik parsisiųsti kūrinius, bet ir jais dalytis su kitais naudotojais), arba periodinio mokesčio už naudojimąsi platforma mokėjimu. Šis aspektas taip pat patvirtina, kad platforma linkomanija.net veikia komercinės naudos pagrindu, o komercinis veiklos pobūdis šiuo atveju taip pat yra reikšmingas (ESTT 2011 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Football Association Premier League Ltd ir kt. prieš QC Leisure ir kt., Karen Murphy prieš Media Protection Services Ltd , C-403/08 ir C-429/08, 204 punktas). Teismas, remdamasis tomis aplinkybėmis, kad interneto svetainė linkomanija.net yra trisdešimta pagal apsilankymų skaičių Lietuvos interneto svetainė, kad, ieškovės pateiktais duomenimis, viešai prieinamų aktyvių rinkmenų (kino filmų, televizijos programų, sporto varžybų įrašų, dokumentinių, muzikos kūrinių ir jų rinkinių, muzikos kūrinių vaizdo klipų, kompiuterinių žaidimų, kompiuterių programų, knygų ir kitų rinkmenų) skaičius ieškinio pareiškimo momentu svetainėje linkomanija.net viršijo 80 000 ir nėra pagrindo manyti, jog šis skaičius yra sumažėjęs, sprendė, kad platformoje linkomanija.net yra vykdomi labai didelio masto autorių teisių pažeidimai.

12. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovių atsikirtimo, kad, taikant ieškovės reikalaujamą draudimą, iš interneto naudotojų bus atimta galimybė teisėtu būdu gauti informaciją, nurodė, jog didžioji kūrinių, saugomų autorių teisėmis, dalis yra laisvai prieinama legaliose platinimo vietose – knygynuose, bibliotekose, interneto parduotuvėse, taip pat įvairiose interneto platformose, pvz., „Youtube“, „Spotify“, „Netflix“ ir kt. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad platforma linkomanija.net būtų naudojama dalytis pačių naudotojų sukurtais kūriniais ar asmeninio pobūdžio informacija. Tokiais duomenimis, teismo vertinimu, dažniausiai viešai dalijamasi socialiniuose tinkluose, asmeniniuose tinklaraščiuose ir pan.

13. Teismas, nesutikdamas su atsakovių argumentu, kad pritaikytas draudimas būtų neveiksmingas, nurodė, jog naudotojų dalis, apribojus prieigą prie interneto svetainės linkomanija.net, pasinaudotų galimybe apeiti ribojimą per VPN, tarpinius serverius (angl. proxy servers) ir kitais lengvai prieinamais būdais, tačiau visi naudotojai būtų įspėti apie naudojimosi dalijimosi rinkmenomis konkrečioje interneto platformoje neleistinumą ir to priežastis. Teismo vertinimu, didžioji interneto naudotojų dalis yra įstatymui paklusnūs asmenys, todėl, sužinoję apie taikomus ribojimus ir to priežastis, ne tik dėl techninio neišprusimo, bet ir sąmoningai nesieks apeiti prieigos ribojimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pateikė tyrimų duomenis, kurie patvirtina, kad, pritaikius prieigos apribojimą, jo apeiti nebesiekė pakankama interneto naudotojų dalis. Vien tai, teismo vertinimu, yra pakankama sprendžiant, kad ieškovės prašoma taikyti priemonė turi realų efektą.

14. Teismas nesutiko su ieškove, kad jos prašoma taikyti priemonė nėra ultima ratio (kraštutinė priemonė). Teismo vertinimu, Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies taikymas ir ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalies taikymas susijęs su atvejais, kai kitos ribojimo priemonės, paprastai taikomos tiesiogiai interneto svetainių valdytojams ar jų naudotojams (lankytojams), yra negalimos dėl neefektyvumo, neproporcingų sąnaudų arba sudėtingumo. Vis dėlto teismas pripažino, kad šiuo atveju dėl svetainės linkomanija.net valdytojų duomenų neprieinamumo, peer-to-peer tinklo, kuriame daromi autorių teisių pažeidimai, decentralizuotumo ir jo naudotojų sudėties kintamumo kitos įstatyme įtvirtintos priemonės negali būti protingai pritaikomos ir būti pakankamai efektyvios, kad atitiktų aukšto lygio apsaugos reikalavimą.

15. Teismas nurodė, kad neteisėtos informacijos pašalinimas ją atrenkant šiuo atveju yra negalimas, nes nėra baigtinio šalintinos informacijos sąrašo ir nėra vienos konkrečios vietos, kurioje tokia informacija yra paskelbta. Informacijos perdavimo sustabdymas negalimas dėl tos priežasties, kad nėra baigtinio sustabdytinos informacijos sąrašo. Todėl teismas taikė ieškovės prašomą prieigos panaikinimą, kuris turi būti suprantamas kaip galimybės interneto svetainės linkomanija.net naudotojams pasiekti svetainėje sukurtą ir veikiančią dalijimosi rinkmenomis internete platformą panaikinimas, uždraudžiant tokią prieigą atsakovių valdomuose tinkluose.

16. Teismas pažymėjo, kad jam nėra žinoma, kokios sąnaudos būtinos taikant ieškovės prašomus ribojimus, nes byloje













nekilo ginčas dėl tokių aplinkybių ir jos nebuvo nustatomos. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovių neutralų santykį su ieškovės nurodomais teisių pažeidimais ir jų išskirtinai techninį vaidmenį vien tik teikiant fizines priemones, sprendė, kad prieigos ribojimai turi būti taikomi ieškovės sąskaita, t. y. ieškovė privalo apmokėti tiesiogines teismo sprendimo įvykdymo išlaidas. Teismas taip pat pažymėjo, kad nustatomi prieigos ribojimai turi būti taikomi privalomai vykdant teismo sprendimą nuo jo įsiteisėjimo dienos ir negali būti siejami su atsakovių reikalavimu iš anksto sumokėti už prieigos ribojimui įgyvendinti būtinų techninių priemonių pritaikymą.

17. Teismas atmetė kaip nepriimtinus atsakovių argumentus dėl konkurencijos ribojimo ieškovei reiškiant ieškinį tik interneto paslaugų teikėjų daliai, pažymėdamas, kad nė viena atsakovė, kuriai pritaikytas ieškovės reikalaujamas įpareigojimas drausti prieigą dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų, negali pagrįstai tikėtis, kad jų, kaip interneto paslaugų teikėjų, verslas kurtų pajamas tokiais neteisėtais veiksmais.

18. Teismas, atsižvelgdamas į proporcingumo reikalavimą ir siekdamas užtikrinti teisę į teisingą teismą, nurodė, jog svetainės linkomanija.net valdytojai po teismo sprendimo taikyti ribojimus priėmimo ir įvykdymo turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti peržiūrėti nustatytus draudimus, pateikdami argumentus ir įrodymus, kurių nepateikė ir neturėjo galimybės pateikti šiame procese, siekdami tokių ribojimų panaikinimo arba sumažinimo. Taip pat teisę atskirai kreiptis į teismą dėl jiems taikomų bendrų ribojimų individualių panaikinimų arba ribojimų apimties individualaus sumažinimo ar pobūdžio pakeitimo turi linkomanija.net naudotojai, kurie naudojosi dalijimosi platforma vien savo asmeniniams duomenims arba nesaugomiems autorių teisėmis duomenims paskelbti arba vien kitais teisėtais tikslais.

19. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 8532,17 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą. Teismas nurodė, jog 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau – Direktyva 2004/48/EB) 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės narės užtikrina, jog laimėjusios šalies patirtas pagrįstas ir proporcingas teismo ir kitas išlaidas paprastai padengtų pralaimėjusioji šalis, jei tai neprieštarauja teisingumui. ESTT 2016 m. liepos 28 d. sprendime, priimtame byloje United Video Properties Inc. prieš Telenet NV, C-57/15, aiškindamas Direktyvą 2004/48/EB, nurodė, jog pagal šios direktyvos 14 straipsnį draudžiamos nacionalinės teisės normos, nustatančios fiksuotus tarifus, kuriais dėl to, kad nurodytos maksimalios sumos yra pernelyg mažos, neužtikrinama, jog bylą pralaimėjusi šalis padengtų bent pakankamai didelę ir tinkamą laimėjusiosios šalies faktiškai patirtų išlaidų dalį. ESTT šiame sprendime taip pat nurodė, jog 2004/48/EB 14 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose nustatyta, kad išlaidos techniniam konsultantui atlyginamos tik bylą pralaimėjusios šalies neteisėto elgesio atveju, jeigu šios išlaidos tiesiogiai ir glaudžiai susijusios su teisme pareikštu ieškiniu dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo. Teismo vertinimu, šie ESTT išaiškinimai patvirtina, kad iš pralaimėjusios šalies gali būti priteisiamas advokato pagalbos išlaidų atlyginimas, nepaisant pralaimėjusios šalies neteisėto elgesio nebuvimo. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, priteisė ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą, be to, ir 279 Eur žyminio mokesčio išlaidų atlyginimą.

20. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovių akcinės bendrovės „Telia Lietuva“, uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“, akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro, uždarosios akcinės bendrovės „Cgates“, uždarosios akcinės bendrovės „Init“, uždarosios akcinės bendrovės „Balticum TV“, uždarosios akcinės bendrovės „Splius“ apeliacinius skundus, 2019 m. sausio 15 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą – pašalino iš šio sprendimo rezoliucinės dalies nurodymą, kad prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net draudimas atsakovių valdomuose tinkluose turi būti įgyvendintas ieškovės sąskaita; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

21. Kolegija nustatė, kad atsakovių apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl galimo teismingumo taisyklių pažeidimo, kita vertus, pažymėjo, jog teismingumo taisyklių pažeidimas, jeigu toks ir būtų nustatytas, nesudarytų savarankiško pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 1 dalis), todėl detalesnė argumentų, susijusių su šios bylos teismingumu, analizė neturi teisinės reikšmės.

22. Kolegija atmetė atsakovių argumentus dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo neįtraukus į bylos nagrinėjimą svetainės linkomanija.net valdytojo. Kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant dėl būtinybės įtraukti į bylą atitinkamo interneto tinklalapio, prie kurio prašoma riboti prieigą, valdytoją, turi būti įvertintas ATGTĮ 78 straipsnyje (Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalyje) įtvirtintos priemonės tikslas. Direktyvos 2001/29/EB preambulės 59 punkte nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog ypač skaitmeninėje terpėje tretieji asmenys gali vis labiau naudoti tarpininkų paslaugas pažeidimams, daugeliu atvejų geriausia priversti tokius tarpininkus nutraukti tokią pažeidžiančią veiklą. Ši





speciali teisinė priemonė nustatyta atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių interneto tinklalapių tikrieji valdytojai neretai yra sunkiai identifikuojami ar priklauso jurisdikcijai už ES ribų, todėl reikalavimų nukreipimas į tokius asmenis yra itin apsunkintas ir neveiksmingas. Draudimo tarpininkui nustatymas tokiu atveju kaip tik ir yra priemonė, užtikrinanti greitą intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų pašalinimą ir prevenciją.

23. Kolegija nurodė, jog teisės doktrinoje pažymima, kad ES valstybių narių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad interneto tinklalapio, prie kurio prašoma riboti prieigą, valdytojai (operatoriai) neturėtų būti privalomai įtraukiami į tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo teisme procesą. Kitoks aiškinimas lemtų tai, kad savarankiška Direktyvoje 2001/29/EB įtvirtinta priemonė – draudimo taikymas tarpininkui – taptų beprasmė. Pati šioje direktyvoje nustatyto teisinio reglamentavimo esmė lemia tai, kad draudimas tarpininkui gali būti taikomas teismo procese, kurio šalis nėra arba bent nebūtinai turi būti tariamas pažeidėjas, nes viena iš priežasčių, lėmusių tokios priemonės įtvirtinimą, ir yra būtent ta, jog tam tikrais atvejais pareikšti reikalavimo tariamam pažeidėjui nėra galimybės, pvz., dėl to, kad jo tapatybė nėra žinoma. Net ir tais atvejais, kai tinklalapio valdytojas (operatorius) gali būti aiškiai identifikuotas ir pasiekiamas, ES valstybių narių teismuose nereikalaujama, kad jis būtų privalomai įtraukiamas į tokio pobūdžio teisminį procesą, nors, kai kurių autorių nuomone, pastaruoju atveju (nesant jokių didesnių kliūčių į bylą įtraukti ginčo tinklalapio valdytoją) tai vis dėlto turėtų būti daroma (Marsoof, Althaf. The Blocking Injunction: A Critical Review of Its Implementation in the United Kingdom, within the Legal Framework of the European Union (September 1, 2015). (2015) 46 International Review of Intellectual Property and Competition Law (IIC) 632).

24. Kolegija aptariamu klausimu taip pat pažymėjo, kad įpareigojimas blokuoti prieigą prie interneto svetainės linkomanija.net skundžiamu sprendimu nustatytas tik konkrečioms interneto prieigos paslaugų teikėjoms – atsakovėms. Jokie įpareigojimai linkomanija.net valdytojui (operatoriui) skundžiamu sprendimu nėra nustatyti, vadinasi, sprendimu nėra nuspręsta dėl šio asmens teisių ar pareigų. Kolegija sutiko su atsakovėmis, kad svetainės linkomanija.net valdytojas gali būti laikomas suinteresuotu asmeniu nagrinėjamos bylos baigtimi, nes prieigos prie šios svetainės blokavimas mažina jos pasiekiamumą, tačiau ši aplinkybė nėra pakankama spręsti, kad skundžiamu sprendimu yra modifikuotos konkrečios svetainės linkomanija.net valdytojo materialiosios teisės ir pareigos. Be to, svetainės linkomanija.net valdytojo teisių apsauga šiuo aspektu užtikrinta, skundžiamame sprendime aiškiai nurodant jam galimybę kreiptis į teismą su savarankišku reikalavimu dėl nustatytų ribojimų peržiūros. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jau aptartą ATGTĮ 78 straipsnyje (Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalyje) nustatytos priemonės tikslą ir pobūdį, toks ginčo tinklalapio valdytojo teisių apsaugos mechanizmas laikytinas tinkamu ir užtikrinančiu reikiamą pusiausvyrą tarp šia priemone siekiamos veiksmingos intelektinės nuosavybės apsaugos ir interneto tinklalapio valdytojo teisės būti išklausytam teisme bei ginti savo interesus.

25. Kolegija papildomai nurodė, jog iš ieškovės, siekiančios ATGTĮ 78 straipsnyje įtvirtintos priemonės taikymo, negali būti reikalaujama imtis perteklinių, didelių laiko sąnaudų reikalaujančių procedūrų (pvz., kreipimosi į teisėsaugos institucijas) interneto svetainės valdytojui nustatyti. Kitoks aiškinimas lemtų ATGTĮ 78 straipsnyje nustatytos priemonės neefektyvumą, paneigtų įstatymo leidėjo tikslus, kurių buvo siekiama tokios priemonės įtvirtinimu, ir neatitiktų veiksmingos autorių teisių apsaugos principo. Kolegijos vertinimu, tais atvejais, kai bylos aplinkybių visetas leidžia spręsti, kad ginčo interneto svetainės valdytojas sąmoningai slepia duomenis apie save, nei iš ieškovės, nei iš bylą nagrinėjančio teismo neturi būti reikalaujama atlikti tokio valdytojo paieškos. Priešingai, interneto svetainės valdytojas, padaręs savo kontaktinius duomenis sunkiai pasiekiamus ar apskritai nepasiekiamus, turi pats prisiimti visą su tuo susijusią riziką, tarp jos ir tą, kad atitinkami draudimai tarpininkams teismo gali būti nustatyti, teismui neišklausius jo pozicijos šiuo klausimu. Kolegija šiame kontekste pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamos bylos aplinkybių visuma yra pakankama spręsti, jog svetainės linkomanija.net tikrasis valdytojas sąmoningai slepia duomenis apie save.

26. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovių argumentų, kad ieškovė nepagrindė savo materialiosios subjektinės teisės reikšti tokio pobūdžio ieškinio reikalavimą, nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra Lietuvos ir užsienio autorių ir kitų autorių teisių turėtojų teisių kolektyvinio administravimo asociacija, be to, iš esmės nėra ginčijama ir ta aplinkybė, kad ieškovė turi teisę ginti kai kurių autorių, kurių kūriniai buvo viešai paskelbti interneto svetainėje linkomanija.net, atgaminimo ir viešo paskelbimo teises (nesutariama tik dėl konkretaus autorių skaičiaus). Kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo, kaip prielaidos pareikšti ieškinio reikalavimą teisme, buvimo, ieškovės atstovaujamų autorių skaičius nėra svarbus – ieškovė visiškai pagrįstai nurodo, jog vieno jos atstovaujamo autoriaus teisių pažeidimas šiuo aspektu yra pakankamas spręsti, kad ieškovė, gindama šio autoriaus teises, turi teisę pareikšti atitinkamą reikalavimą teisme. Kitaip tariant, ieškovė, atstovaudama net ir vienam autoriui, kurio teisės buvo pažeistos tinklalapyje linkomanija.net, gali kreiptis į teismą, prašydama taikyti ATGTĮ 78 straipsnyje nustatytą priemonę, ir įrodinėti, kad









tinklalapio linkomanija.net turinys (įskaitant ir ieškovės neadministruojamų autorių kūrinius) yra neteisėtas. Tokia išvada darytina, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad kūrinio padarymas viešai prieinamo kompiuterių tinklais neturint autorių teisių turėtojų sutikimo netampa teisėtas vien todėl, kad konkretus autorių teisių turėtojas pats dėl to nesikreipė į teismą.

27. Kolegija nesutiko su atsakovių teiginiais, kad ieškovei, siekiančiai kreiptis į teismą dėl savo atstovaujamų narių teisių gynimo, buvo būtina pateikti atskirą raštišką atitinkamų narių įgaliojimą. Pagal ATGTĮ 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą kolektyvinis administravimas apima kolektyviai administruojamų autorių teisių ir gretutinių teisių gynimą teisme pagal kolektyvinio administravimo organizacijų savarankišką ieškinio pareiškimo teisę ir kitose institucijose be atskiro teisių turėtojų įgaliojimo. Vadinasi, savarankiška (be atskiro teisių turėtojų įgaliojimo) ieškovės teisė pareikšti ieškinį yra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme, todėl atsakovių akcentuojama ieškovės narystės sutarčių nuostata, kad teisminėse institucijose atstovauti savo nariams ieškovė gali pagal atskirą susitarimą, negali būti aiškinama kaip suteikianti pagrindą teismui reikalauti iš ieškovės jos narių įgaliojimo pareikšti ieškinį.

28. Kolegija pažymėjo, kad ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai priemonei taikyti būtinos tokios sąlygos: 1) atsakovas turi būti tarpininkas, t. y. fizinis arba juridinis asmuo, įskaitant Lietuvos Respublikoje įregistruotus užsienio juridinio asmens filialą ar atstovybę, teikiantis elektroninių ryšių tinklais paslaugas, kurias sudaro trečiųjų asmenų pateiktos informacijos perdavimas elektroninių ryšių tinklais arba galimybės naudotis elektroninių ryšių tinklais suteikimas ir (arba) pateiktos informacijos saugojimas; 2) tarpininkas turi teikti paslaugas tretiesiems asmenims; 3) tretieji asmenys turi šiomis paslaugomis naudotis pažeisdami autorių teises, gretutines teises ar sui generis teises.

29. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad: 1) interneto prieigos teikėjas, leidžiantis savo klientams naudotis saugomais objektais, kuriuos viešai prieinamus internete padarė trečiasis asmuo, yra tarpininkas, kurio paslaugomis naudojamasi pažeidžiant autorių teises ar gretutines teises; 2) interneto svetainių, kurių veikimas pagrįstas tokiu principu kaip svetainės linkomanija.net veikimas, atveju trečiaisiais asmenimis, pažeidžiančiais autorių teises, ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalies prasme laikytini tiek interneto svetainės administratoriai, tiek šios svetainės naudotojai, nes jie visi kartu ir kiekvienas atskirai atlieka kūrinio neteisėto viešo paskelbimo veiksmus.

30. Kolegija atmetė atsakovių argumentus, kad ATGTĮ 78 straipsnio 1 daliai taikyti buvo būtina nustatyti, kad konkretūs atsakovių paslaugų naudotojai yra pažeidę autorių teises, naudodami svetainę linkomanija.net. ESTT šiuo klausimu yra išaiškinęs, kad siekdami, jog interneto prieigos teikėjui būtų nustatytas draudimas, autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojai neturi įrodyti, kad tam tikri šio teikėjo klientai atitinkamoje interneto svetainėje iš tikrųjų prieina prie saugomų objektų, kurie padaryti viešai prieinami be teisių turėtojų sutikimo (Telekabel bylos sprendimas). Kolegija pažymėjo, jog nėra ginčo tarp šalių dėl aplinkybių, kad atsakovių paslaugų naudotojai turi galimybę pasiekti svetainę linkomanija.net, kad ši svetainė yra trisdešimta pagal apsilankymų skaičių Lietuvos interneto svetainė ir kad daugiau negu 71 procentas svetainės lankytojų jungiasi prie jos iš Lietuvoje registruotų IP adresų, kad atsakovių užimama interneto prieigos teikimo paslaugų rinkos dalis bendrai sudaro net 86,90 proc., todėl, kolegijos vertinimu, yra kur kas labiau tikėtina, kad tarp atsakovių klientų yra asmenų, kurie yra ir svetainės linkomanija.net naudotojai.

31. Kolegija apibendrindama nurodė, jog egzistuoja visos pirmiau išskirtos sąlygos taikyti ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą.

32. Kolegija pažymėjo, kad, net ir nustačius, jog egzistuoja visos ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, turi būti patikrinama, ar prašoma taikyti priemonė konkrečiu atveju atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Kolegija nurodė, jog proporcingumo principas pagal ES teisę iš esmės apima tris pagrindinius elementus: 1) prašomos taikyti priemonės tinkamumą norint pasiekti siekiamą teisėtą tikslą (konkrečiu atveju priemonės tikslas turi būti nutraukti autorių teisių pažeidimą ir užkirsti jam kelią, be to, ji turi būti pakankamai veiksminga siekiant šio tikslo); 2) priemonės būtinumą, t. y. vertinimą, ar konkrečiu atveju nėra mažiau ribojančių priemonių, kuriomis galima pasiekti tą patį rezultatą; 3) įvertinimą, ar prašoma taikyti priemonė, nepaisant jos tinkamumo ir būtinumo, nesukelia neproporcingų padarinių (konkrečiu atveju neproporcingai neapriboja interneto paslaugų teikėjų teisės užsiimti verslu ir interneto naudotojų teisės gauti informaciją).

33. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovių argumentų, kad prašomas taikyti draudimas yra neveiksmingas, nes gali būti naudotojų nesunkiai apeinamas, atkreipė dėmesį į tą aspektą, kad pagal ESTT praktiką nebūtina, jog intelektinės nuosavybės apsauga būtų užtikrinama absoliučiai, t. y. kad nustatyta priemone autorių teisių pažeidimai būtų visiškai nutraukti. Pakanka, kad ja interneto naudotojai būtų rimtai atgrasomi nuo šių pažeidimų darymo ir kad juos būtų sunku padaryti (žr., pvz., Telekabel bylos sprendimą).

34. Kolegija nurodė, jog teisės doktrinoje pažymima, kad, atsižvelgiant į tai, jog interneto svetainių blokavimas visais






atvejais gali būti apeinamas, ir į tai, kad vienos interneto svetainės blokavimas neužtikrina, jog autorių teises pažeidžiantis turinys netaps prieinamas kitur, „absoliutaus efektyvumo“ reikalavimas iš esmės reikštų, kad nurodymas blokuoti prieigą prie interneto svetainės jokiais atvejais negalėtų būti pateisinamas. ESTT Telekabel byloje nustatytas „pakankamo efektyvumo“ standartas yra pragmatiško požiūrio, kad absoliutus efektyvumas yra neįmanomas, rezultatas. Kadangi vertinimas, ar draudimas yra efektyvus, negali tapti įstatymo leidėjo sprendimo nustatyti atitinkamas pareigas tarpininkams kvestionavimu, jis turėtų apsiriboti siauresniu klausimu, ar toks draudimas atgraso naudotojus (Lindsay, David F. Website Blocking Injunctions to Prevent Copyright Infringements: Proportionality and Effectiveness. UNSW Law Journal, 2017, Nr. 40 (4)).

35. Kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovės prašoma taikyti priemonė negali būti vertinama kaip netinkama dėl jos nepakankamo efektyvumo. Kolegijos vertinimu, siekiant prašomą taikyti priemonę vertinti kaip efektyvią, negali būti reikalaujama, kad galimybė daryti pažeidimus būtų apsunkinta ar atimta iš didžiosios svetainės naudotojų dalies, nes net ir tuo atveju, jei prie autorių teisių pažeidimų nebegali prisidėti nedidelė naudotojų dalis, autorių teisių pažeidimo mastas yra sumažinamas, t. y. tokia priemone bent iš dalies pasiekiamas autorių teisių pažeidimų pašalinimo ir prevencijos tikslas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitų ES valstybių narių teismų praktikoje, pažymint, kad autorių teises pažeidžiančios interneto svetainės blokavimas gali būti pripažintas proporcingu net ir tuo atveju, jei juo užkertamas kelias pasiekti šią svetainę mažumai naudotojų (žr., pvz., Jungtinės Karalystės Aukštojo Teisingumo Teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimo byloje Nr. HC10C04385 198 punktą).

36. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės prašoma taikyti priemonė yra ultima ratio, kuri teismo turėtų būti taikoma tik nustačius, jog reikalavimo pareiškimas tiesiogiai interneto svetainės, kurioje pažeidžiamos autorių teisės, valdytojams konkrečiu atveju yra negalimas ar apsunkintas. Kartu kolegija sutiko su atsakovių argumentu, kad tuo atveju, jei autorių teisių pažeidimą būtų įpareigotas nutraukti svetainės linkomanija.net valdytojas ir toks įpareigojimas galėtų būti veiksmingai įvykdomas, tokia priemonė būtų efektyvesnė ir mažiau ribotų kitas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) saugomas teises, todėl tokia priemonė turėtų būti laikoma prioritetine proporcingumo principo atžvilgiu. Kita vertus, atsižvelgiant į jau aptartus teisinio reglamentavimo, įtvirtinančio galimybę reikalauti taikyti draudimą tarpininkui, tikslus ir Direktyvos 2001/29/EB preambulės 59 punkte įtvirtintą nuostatą, iš ieškovo, siekiančio pagrįsti prašomos taikyti priemonės proporcingumą, negali būti reikalaujama imtis perteklinių, didelių išlaidų ir laiko sąnaudų reikalaujančių procedūrų siekiant nustatyti interneto svetainės, kurioje pažeidžiamos teisės, valdytoją ir pareikšti jam reikalavimą – tuo atveju, jei interneto svetainės, kurioje pažeidžiamos teisės, valdytojas nebendradarbiauja, yra sunkiai pasiekiamas (yra už ES jurisdikcijos ribų) ar identifikuojamas, iš ieškovo negali būti atimta teisė tiesiogiai pasinaudoti ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu jo teisių gynimo būdu, prieš tai nepareiškus reikalavimų interneto svetainės, kurioje pažeidžiamos teisės, valdytojui.

37. Kolegija šiame kontekste dar kartą pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybių visuma yra pakankama spręsti, jog tikrasis svetainės linkomanija.net valdytojas sąmoningai slepia duomenis apie save ir nebendradarbiauja su ieškove. Be to, bendrovė „Vitality International Investment Ltd.“, kuri pagal esamus duomenis galimai valdo domeną linkomanija.net, registruota Seišelių Respublikoje, o tai neabejotinai sukeltų ieškovei sunkumų siekiant pareikšti reikalavimus šiai bendrovei ir prireikus priverstiniu būdu įvykdyti prieš ją priimtą teismo sprendimą. Kolegija nurodė, jog ieškovės teiginiai, kad ji bandė pasiekti svetainės linkomanija.net valdytoją, tačiau nesėkmingai, yra nepaneigti. Kolegijos vertinimu, turint omenyje šios bylos sukeltą atgarsį viešojoje erdvėje, yra mažai tikėtina, kad svetainės linkomanija.net valdytojai galėjo nežinoti apie vykstantį teismo procesą, tačiau jie nepasinaudojo teise prašyti pirmosios instancijos teismo įtraukti juos į bylą ir leisti išdėstyti savo poziciją. Kolegija, remdamasi šiomis aplinkybėmis, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ji išnaudojo protingas galimybes nukreipti savo reikalavimus į svetainės linkomanija.net valdytoją ir kad bandymas siekti autorių teisių pažeidimo pašalinimo tokiu būdu, tikėtina, būtų nerezultatyvus ir susijęs su didelėmis išlaidomis ir laiko sąnaudomis.

38. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovių argumento, kad ieškovė, prieš pareikšdama ieškinį joms, turėjo pareikšti reikalavimus Švedijos bendrovei „PRQ AB“, teikiančiai svetainės linkomanija.net prieglobos paslaugas, pažymėjo, jog proporcingumo principas reikalauja rinktis mažiau varžančią priemonę iš kelių priemonių, leidžiančių pasiekti tą patį rezultatą, tačiau neįpareigoja rinktis mažiau teises varžančios priemonės, jei ji nėra pakankamai efektyvi. Kolegijos vertinimu, ieškovė pagrįstai nurodo, jog, interneto svetainės linkomanija.net valdytojams pakeitus prieglobos paslaugų teikėją (tą padaryti nėra jokių kliūčių), Lietuvos interneto paslaugų naudotojai turėtų neribojamas galimybes ir toliau naudotis ginčo interneto svetaine, todėl šios atsakovių siūlomos priemonės efektyvumas yra mažesnis nei draudimo









atsakovėms taikymas.39. Kolegija atmetė atsakovių argumentus, kad, siekiant įvertinti prašomos taikyti priemonės proporcingumą, kiekvienu

atveju turi būti nustatyta konkreti prašomoje blokuoti interneto svetainėje esančios neteisėtos informacijos procentinė dalis. Toks reikalavimas (nustatyti konkretų neteisėto turinio procentą), priešingai nei teigia atsakovės, neišplaukia iš generalinio advokato išvados The Pirate Bay byloje, kuria, pasisakant šiuo klausimu, tiesiog apibendrinta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio nacionalinio teismo pateikta informacija (aptariamos išvados 75 punktas). Kolegijos vertinimu, siekiant pripažinimo, kad autorių teisių turėtojo teisių apsaugos poreikis konkrečiu atveju nusveria teisę į informaciją ir saviraiškos laisvę, teismui turi būti pateikta pakankamai įrodymų, kurių visuma leistų teismui spręsti esant labiau tikėtina, jog prašomoje blokuoti interneto svetainėje daromų autorių pažeidimų mastas yra pakankamai didelis, kad pateisintų blokavimą. Šiuo aspektu gali būti reikšmingos tokios aplinkybės kaip informacijos, kuria dalijamasi ginčo interneto svetainėje, pobūdis, interneto svetainės veikimo principai, šios svetainės operatorių požiūris ir kt.

40. Kolegija pažymėjo, kad nėra ginčo, jog interneto svetainėje linkomanija.net dalijamasi tik rinkmenomis, kurias sudaro autorių teisėmis saugomi kūriniai, t. y. filmai, muzikos kūriniai, kompiuterių programos, knygos ir kt. Byloje nėra duomenų, kad svetainėje linkomanija.net būtų dalijamasi kitokio pobūdžio informacija, kuriai netaikoma autorių teisių apsauga. Pagal ieškovės pateiktus duomenis viešai prieinamų aktyvių rinkmenų skaičius svetainėje linkomanija.net ieškinio pareiškimo momentu viršijo 80 000. Byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad didžioji šių kūrinių dalis padaryta viešai prieinama turint autorių teisių turėtojų sutikimą ar kad didžiosios šių kūrinių dalies apsaugos laikotarpis yra pasibaigęs. Kolegija sutiko, kad kai kurie autoriai, siekdami populiarinti savo kūrybą, gali nemokamai skelbti savo kūrinius tokio pobūdžio svetainėse, atsižvelgdami į didelį jų naudotojų skaičių, tačiau tokia praktika nėra tiek plačiai paplitusi, kad leistų preziumuoti tokio didelio skaičiaus kūrinių paskelbimą su jų autorių teisių turėtojų sutikimu.

41. Kolegija taip pat pažymėjo, kad ieškovė nurodė, jog ji nėra išdavusi svetainės linkomanija.net valdytojams jokių licencijų, leidžiančių viešai skelbti jos atstovaujamų autorių teisių saugomus kūrinius, ir pateiktais įrodymais, įskaitant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atliktą demonstraciją, įrodė, kad jos administruojamų autorių kūriniai šioje svetainėje yra viešai skelbiami be autorių teisių turėtojų leidimo. Kolegijos vertinimu, tokie įrodymai yra pakankami svetainės linkomanija.net turinio neteisėtumui pagrįsti vadovaujantis ATGTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu atrankinių faktų visumos vertinimo principu.

42. Kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, kartu pritardama tiems pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais pagrįsta šio teismo išvada, kad svetainės linkomanija.net veikimo būdas yra neišvengiamai susijęs su dideliu pažeidimų mastu (šios nutarties 11 punktas), atmetė atsakovių argumentus, jog autorių teisių pažeidimų mastas, reikalingas ieškovės prašomos taikyti priemonės proporcingumui pagrįsti, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas. Kolegijos vertinimu, priešingai negu teigia atsakovės, byloje surinktų įrodymų visuma sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, kad svetainė linkomanija.net, nepaisant dalies joje esančios teisėtos informacijos, iš esmės yra piratinė svetainė, skirta dalytis autorių teises pažeidžiančia informacija, todėl, vertinant ieškovės prašomos taikyti priemonės proporcingumą, autorių teisių apsaugos poreikis nusveria svetainės linkomanija.net naudotojų teisę į informaciją.

43. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovių argumentų, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytas draudimas yra neproporcingas, nes jis yra neapibrėžtas, neterminuotas ir susijęs su papildomomis atsakovių išlaidomis, atkreipė dėmesį į Telekabel bylos sprendimą, kuriame ESTT nurodė, jog pačios interneto prieigos teikėjo teisės į laisvę užsiimti verslu esmės nepažeidžia ir ES teisei neprieštarauja į rezultatą orientuotas draudimas tarpininkui, kai teismo sprendime konkrečiai nenurodoma priemonė, kurios tarpininkas turi imtis siekdamas uždrausti prieigą prie ginčo interneto svetainės, kai tarpininkui leidžiama pasirinkti priemones, kurios geriausiai atitinka jo išteklius ir galimybes ir yra suderinamos su kitomis pareigomis ir sunkumais, su kuriais jis susiduria vykdydamas veiklą, taip pat leidžia tarpininkui išvengti atsakomybės už sprendimo nevykdymą, pateikus įrodymų, jog jis ėmėsi visų įmanomų priemonių. Kolegija pažymėjo, kad ESTT šiame sprendime taip pat nurodė, jog įpareigojimas tarpininkams įgyvendinti Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą savo lėšomis pats savaime neprieštarauja ES teisei ir nepažeidžia interneto prieigos teikėjo laisvės užsiimti verslu esmės, nebent būtų įrodyta, kad konkrečiu atveju tokios priemonės įgyvendinimo išlaidos yra perteklinės ir neproporcingos. Kolegija nurodė, jog šioje byloje nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad skundžiamu sprendimu nustatytą draudimą galima įgyvendinti skirtingomis techninėmis priemonėmis, kurių pasirinkimas paliktas atsakovėms. Kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovės neįrodinėjo, jog bet kuris iš galimų pasirinkti būdų yra susijęs su itin didelių investicijų poreikiu, be to, atkreipė dėmesį į tą aspektą, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus atsakovės jau turi









pareigą drausti prieigą prie tam tikrų interneto svetainių (pvz., nelegalių nuotolinių lošimų svetainių), todėl akivaizdu, kad jos turi turėti reikalingą techninę įrangą.

44. Kolegija nurodė, jog ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo taikymas pagal jo paskirtį teismo negali būti a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) susietas su konkrečiu terminu, nes bylos nagrinėjimo metu nėra aišku, kada ir ar apskritai bus nutrauktas svetainėje linkomanija.net daromas autorių teisių pažeidimas. Kita vertus, kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad neterminuoto draudimo tarpininkui nustatymas teismo sprendimu nereiškia, jog šis draudimas ateityje, pasikeitus aplinkybėms, sudariusioms pagrindą taikyti atitinkamą draudimą, negalės būti teismo peržiūrėtas pagal suinteresuotų asmenų reikalavimą.

45. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovių argumentų, kad, skundžiamu sprendimu atitinkamą draudimą pritaikius tik daliai Lietuvoje veikiančių interneto prieigos paslaugų teikėjų, yra pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta sąžiningos konkurencijos laisvė, pirmiausia pažymėjo, jog pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą asmenį ar asmenis, kuriems reiškiamas ieškinio reikalavimas, pasirenka ieškovas. Teismas neturi teisės savo iniciatyva, be ieškovo sutikimo, patraukti byloje dalyvauti kaip atsakovus kitus asmenis, išskyrus įstatyme griežtai apibrėžtus atvejus. Kolegijos vertinimu, pagal šioje byloje kilusio ginčo pobūdį nėra pagrindo teigti, kad teismas turėjo galimybę savo iniciatyva įtraukti į bylą kitus, ieškovės nenurodytus, interneto prieigos paslaugų teikėjus. Kolegija nurodė, jog šiuo aspektu turi būti įvertinta ir ta aplinkybė, kad kitų interneto prieigos paslaugų teikėjų kartu užimama rinkos dalis yra nedidelė, o pačių interneto prieigos paslaugų teikėjų skaičius yra didelis, todėl ieškovė galėjo pareikšti reikalavimą tik daliai interneto prieigos paslaugų teikėjų, siekdama išvengti neproporcingų su bylos nagrinėjimu susijusių didelių išlaidų ir laiko sąnaudų (ieškovė iš esmės tuo ir remiasi, aiškindama savo procesinį elgesį). Tai, kad interneto prieigos paslaugų teikėjų užimama rinkos dalis ateityje gali kisti, nesudaro pagrindo kitaip vertinti ieškovės pareikštą reikalavimą jo efektyvumo požiūriu, nes iš ieškovės neatimama teisė bet kuriuo metu pareikšti reikalavimą bet kuriam kitam interneto prieigos paslaugų teikėjui. Be to, kolegijos vertinimu, tikėtina, kad kiti interneto prieigos paslaugų teikėjai, įsiteisėjus šioje byloje priimtam teismo sprendimui, savanoriškai imsis prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net ribojimo priemonių, siekdami išvengti galimo teismo proceso prieš juos ir įvertindami tokio teismo proceso, jei jis būtų pradėtas, perspektyvas. Būtent tokį interneto paslaugų teikėjų elgesį patvirtina ir kitų Europos valstybių patirtis.

46. Kolegija sutiko su atsakovėmis, kad jos pačios savo veikla nepažeidžia autorių teisių, tačiau, suteikdamos prieigą prie interneto svetainės linkomanija.net, sudaro sąlygas trečiųjų asmenų vykdomam autorių teisių pažeidimui. Pagal ES teisę atsakovės turi pareigą bendradarbiauti kovojant su autorių teisių pažeidimais ir šios pareigos negali išvengti remdamosi ta aplinkybe, kad kiti interneto paslaugų teikėjai nevykdo tokios pareigos ir todėl atsiduria konkurencijos požiūriu palankesnėje situacijoje.

47. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad atsakovių argumentas, susijęs su sąžiningos konkurencijos ribojimu jų požiūriu, yra nekorektiškas, nes juo iš esmės teigiama, jog atsakovių teisė gauti pajamų turėtų būti saugoma pagal sąžiningos konkurencijos laisvę ginančias teisės nuostatas ir tuo atveju, jei ji pagrįsta atsakovėms tenkančios bendradarbiavimo pareigos nevykdymu, t. y. atitinkamų teisės aktų reikalavimų nesilaikymu.

48. Kolegija, pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme tinkamumo, nurodė, jog, vertinant bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, akivaizdu, kad ieškovė negalėjo pasiekti ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo taikymo kitu būdu nei pareikšdama reikalavimą teisme. Kolegija pažymėjo, kad kai kurios atsakovės akcentuoja, jog ieškovė, prieš pareikšdama ieškinį, nesikreipė į jas dėl kilusio ginčo sprendimo ne teismo tvarka, tačiau visos atsakovės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aktyviai ginčijo ieškovės pareikštą reikalavimą, todėl akivaizdu, kad nebūtų geruoju tenkinusios ieškovės reikalavimo. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju susidarė dėl pačios ieškovės kaltės, jai be pakankamo pagrindo pareiškus teisme ieškinį. Be to, nėra pagrindo teigti, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju susidarė dėl nuo atsakovių valios visiškai nepriklausančių priežasčių. Kolegijos vertinimu, atsakovių nurodoma aplinkybė, kad jos nėra atlikusios jokių neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių autorių teises (t. y. atsakovių veiksmai nėra neteisėti materialiosios teisės požiūriu), nėra reikšminga sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų, kurios laikytinos ieškovės nuostoliais, susijusiais su tuo, jog jos pareikštas reikalavimas nebuvo geruoju patenkintas (procesinio pobūdžio aplinkybėmis, susijusiomis su ieškovės reikalavimo ginčijimu), atlyginimo.

49. Kolegija, pasisakydama dėl ieškovės argumentų, kad skundžiamo sprendimo dalis dėl ribojimų taikymo ieškovės sąskaita yra siurprizinė, sutiko su ja, jog klausimas, ar tokios išlaidos, esant palankiam teismo sprendimui, turėtų tekti pačiai ieškovei, tiesiogiai nebuvo keliamas, todėl skundžiamas sprendimas šiuo aspektu turi tam tikrą netikėtumo elementą,




kita vertus, kolegijos vertinimu, šis klausimas (dėl to, kas turėtų prisiimti ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo taikymo išlaidas) tiek, kiek jis susijęs su proporcingumo principo tinkamu įgyvendinimu, yra labiau teisės nei fakto klausimas.

50. Kolegija nurodė, jog Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta draudimo taikymo tarpininkui galimybė, neatsako į klausimą, kieno lėšomis turėtų būti įgyvendintas toks draudimas. Direktyvos preambulės 59 punktas patvirtina, kad tokio draudimo įgyvendinimo sąlygos paliktos valstybių narių nacionalinei teisei. Kolegija pažymėjo, kad pagal ESTT praktiką įpareigojimas tarpininkams įgyvendinti Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą savo lėšomis pats savaime neprieštarauja ES teisei su sąlyga, kad konkrečiu atveju tokiam draudimui įgyvendinti reikalingos išlaidos nebus neproporcingai didelės (žr., pvz., Telekabel bylos sprendimą). Vadinasi, ES teisės požiūriu galimos tiek tokios nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis įtvirtintas draudimo įgyvendinimo išlaidų perkėlimas tarpininkui, tiek tokios nuostatos, kuriomis šios išlaidos priskiriamos teisių turėtojui, o nacionalinis teismas, kilus ginčui, šių išlaidų paskirstymą yra įpareigotas įvertinti proporcingumo principo aspektu.

51. Kolegija pažymėjo, kad nei ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalis, nei kitos šio įstatymo nuostatos nereglamentuoja, kieno lėšomis turėtų būti įgyvendinamas tarpininkui nustatytas draudimas. Skundžiamo sprendimo argumentai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priskyrė ieškovei pareigą dengti su tarpininkui nustatyto draudimo įgyvendinimu susijusias išlaidas, atsižvelgdamas į atsakovių neutralų santykį su ieškovės nurodomais teisių pažeidimais ir jų išskirtinai techninį vaidmenį vien tik teikiant fizines priemones. Kitaip tariant, skundžiamas sprendimas paremtas tuo argumentu, kad atsakovės nėra pažeidusios jokių materialiosios teisės normų reikalavimų, todėl joms neturėtų būti taikoma bendroji civiliniame procese galiojanti taisyklė, pagal kurią atsakovas turėtų dengti tokio pobūdžio išlaidas. Kolegija šiame kontekste pažymėjo, jog tokiais pačiais argumentais rėmėsi ir Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas, kurio 2018 m. birželio 13 d. sprendimu remiasi atsakovės, savo išvadą dėl išlaidų priskyrimo pagrįsdamas nacionalinių teismų jau sukurtais precedentais, pagal kuriuos tais atvejais, kai teismo procesas vyksta tarp dviejų nekaltų šalių (ieškovo ir asmens, kuris pats nėra padaręs jokio pažeidimo, tačiau turi pareigą talkinti ieškovui siekiant jo teisių pažeidimo pašalinimo), pripažįstama esant labiau neteisinga įpareigoti nekaltą trečiąjį asmenį prisiimti su tuo susijusias išlaidas, nei įpareigoti jas dengti ieškovą, kuris pradėjo teismo procesą siekdamas savo teisių apsaugos, t. y. naudos sau. Kartu Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendime pažymėta, kad tokia taisyklė turėtų būti taikoma ne visiems tarpininkams, o tik tiems, kurie atlieka „paprastą informacijos perdavimą“ Direktyvos 2000/31/EB 12 straipsnio prasme, nes jie neturi priemonių, leidžiančių nustatyti, kokio pobūdžio informacija yra perduodama jų tinklais, ir, net ir būdami informuoti apie pažeidimą, neturi tokio pobūdžio pareigos prisidėti prie neteisėtos informacijos, kuri direktyvomis yra priskirta spartinimo (angl. caching) ir prieglobos paslaugų teikėjams, pašalinimo. Be to, atleidžiant tarpininkus nuo draudimo įgyvendinimo išlaidų, turi būti laikomasi ES direktyvose nustatytų ribų, t. y. neturėtų būti sukuriamos prielaidos, kad teisių turėtojų teisių gynybos galimybės dėl to būtų paneigtos.

52. Kolegija nurodė, jog Prancūzijos ir kitų kontinentinės Europos valstybių teismai įpareigojimą tarpininkams dengti su antipiratinėmis priemonėmis susijusias išlaidas kildina iš Direktyvoje 2001/29/EB įtvirtintos tarpininkų pareigos prisidėti prie kovos su autorių teisių pažeidimais tiek, kiek tai nereikalauja iš jų nepakeliamos naštos (proporcingumo principo neviršijančios antipiratinių priemonių įgyvendinimo išlaidos pripažįstamos natūraliomis tarpininkų verslo išlaidomis). Ši teismų pozicija iš esmės grindžiama Telekabel bylos sprendime suformuluotais principais, pagal kuriuos tarpininkas pripažįstamas esančiu iš dalies apsaugotu nuo neproporcingų draudimo įgyvendinimo išlaidų, jei jam paliekama galimybė pačiam pasirinkti konkrečią draudimo įgyvendinimo priemonę. Kontinentinės Europos valstybių teismai taip pat laikosi pozicijos, kad būtent tarpininkui tenka procesinė pareiga įrodyti, jog konkrečiu atveju draudimo įgyvendinimas jiems būtų nepakeliama našta.

53. Kolegija, apibendrindama aptariamas skirtingas Europos valstybių teismų pozicijas, išskyrė tokius bendrus aspektus: pirma, neginčijama, kad tarpininkai pagal Direktyvą 2001/29/EB turi pareigą prisidėti prie kovos su autorių teisių pažeidimais, antra, turi būti ieškoma tinkamos susijusių interesų pusiausvyros, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad tarpininkai, kuriems taikomas draudimas, nėra autorių teises pažeidžiantys subjektai, todėl tokiais draudimais neturėtų būti neproporcingai ribojama jų verslo laisvė, taip pat į tai, kad autorių teisių subjektams negali būti užkertama ar labai apsunkinama galimybė ginti savo pažeistas teises Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu būdu.

54. Kolegija papildomai akcentavo tą aspektą, kad, kitaip negu daugumoje kontinentinės Europos valstybių, kuriose teismai paprastai taiko abstraktų ir į rezultatą orientuotą draudimą tarpininkui, nenurodydami konkrečių priemonių, kurių tarpininkas turi imtis, Jungtinėje Karalystėje tokia praktika pripažįstama prieštaraujančia nacionalinei teisei, todėl teismai

kiekvienu atveju taiko konkrečią blokavimo priemonę. Dėl šios priežasties teismui jau bylos nagrinėjimo metu yra žinomos konkretaus draudimo įgyvendinimo išlaidos ir teismas jas gali įvertinti teisių turėtojo ir tarpininko interesų derinimo aspektu (tas, be kita ko, padaryta ir į bylą pateikto Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo 36 punkte). Kolegija taip pat pažymėjo, kad aptariamas Jungtinės Karalystės teismo sprendimas priimtas byloje, pradėtoje ne pagal autorių teisių turėtojo, o pagal prekių ženklų savininkų ieškinį. Sprendime pateikti argumentai yra daugiausia apibendrinti, tačiau vienas iš teismo sprendimo motyvų yra tas, kad blokavimo siekiama dėl ieškovų komercinio intereso ir kad su tuo susijusios išlaidos yra natūrali ieškovų verslo išlaidų dalis. Kolegijos vertinimu, tokia išvada ne visais atvejais ir ne visa apimtimi gali būti taikoma bylose pagal autorių teisių turėtojų, kurie neretai yra ne komercinės įmonės, o fiziniai asmenys, ieškinį.

55. Kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą Europos valstybių teismų praktiką ir Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog prieigos prie svetainės linkomanija.net ribojimai turi būti taikomi ieškovės sąskaita, yra nepagrįsta.

56. Kolegija, detalizuodama savo nesutikimą su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, pažymėjo, kad Lietuvoje galiojantys teisės aktai nenustato jokių išimčių iš bendrųjų vykdymo procesą reglamentuojančių nuostatų ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalies taikymo atveju. Tokių išimčių nėra pagrindo kildinti ir iš atitinkamų ES direktyvų nuostatų, nebent konkrečioje byloje teismas nustatytų, kad draudimo įgyvendinimo išlaidų perkėlimas teisių turėtojui yra būtinas siekiant užtikrinti tarpininkui nustatyto draudimo proporcingumą. Kolegija šiuo aspektu pakartojo, kad atsakovės neįrodinėjo, jog su prieigos prie svetainės linkomanija.net ribojimu susijusios išlaidos yra itin didelės ir ypač neigiamai paveiktų jų komercinę veiklą. Be to, atsakovės turi pareigą blokuoti prieigą prie tam tikrų interneto svetainių pagal kitus galiojančius teisės aktus, todėl neabejotinai turi ar privalo turėti reikalingas technines priemones. Vadinasi, nėra pagrindo spręsti, kad draudimo įgyvendinimo išlaidų perkėlimas ieškovei šiuo atveju yra būtinas, kad nebūtų paneigta ar labai apribota atsakovių teisė į verslą.

57. Kolegijos vertinimu, tai, kad įstatymų leidėjas neturėjo ketinimų perkelti atitinkamas išlaidas autorių teisių turėtojams, iš dalies patvirtina 2018 m. lapkričio 8 d. priimti ATGTĮ 78 straipsnio pakeitimai, įsigalioję nuo 2019 m. balandžio 1 d., pagal kuriuos teisę duoti interneto prieigos paslaugų teikėjams privalomus nurodymus panaikinti galimybę pasiekti neteisėtai viešai paskelbtą autorių teisių saugomą turinį, blokuojant interneto domeno vardą, identifikuojantį interneto svetainę, tol, kol nepašalinamas autorių teisių saugomo turinio pažeidimas, turės ir Lietuvos radijo ir televizijos komisija pagal autorių teisių subjektų kreipimąsi. Įstatyme, įtvirtinant tokį alternatyvų teisminiam autorių teisių turėtojų teisių gynimo mechanizmą, nenustatyta, kad privalomojo nurodymo davimas ar vykdymas būtų siejamas su autorių teisių turėtojo pareiga padengti šio nurodymo vykdymo išlaidas. Kolegija pažymėjo, kad panašaus pobūdžio procedūra jau įtvirtinta Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnyje, pagal kurį Lietuvos radijo ir televizijos komisija gali duoti privalomus nurodymus tinklo paslaugų teikėjui panaikinti galimybę pasiekti informaciją, naudojamą vykdant veiklą, apie kurią nebuvo pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2018 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-634 patvirtintoje Galimybių pasiekti informaciją, kuri naudojama vykdant televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete Lietuvos Respublikos vartotojams veiklą, apie kurią nebuvo pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, panaikinimo užtikrinimo tvarkoje nenustatyta, kad tinklo paslaugų teikėjas galėtų reikalauti padengti tokio privalomo nurodymo vykdymo išlaidas, nepaisant to, kad tinklo paslaugų teikėjas šiuo atveju taip pat atlieka tik techninį vaidmenį. Kolegijos vertinimu, aptariamos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad Lietuvos įstatymų leidėjas laikosi pozicijos, jog interneto prieigos paslaugų teikėjų pareiga prisidėti prie teisės pažeidimų interneto tinkle pašalinimo apima ir jų pareigą prisiimti su tuo susijusias proporcingas išlaidas.

58. Kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovėms skundžiamu sprendimu suteikta galimybė pasirinkti priemones, kurios geriausiai atitinka jų išteklius ir galimybes, t. y. atsakovių verslo laisvė yra apsaugota nuo perteklinių ribojimų, susijusių su neproporcingomis draudimo įgyvendinimo išlaidomis. Kolegijos vertinimu, tuo atveju, jeigu atsakovėms būtų suteikta galimybė pasirinkti priemones, o ieškovė būtų įpareigota padengti šių priemonių įgyvendinimo išlaidas, galėtų susidaryti tokia situacija, kad atsakovės pasirinktų taikyti pačią brangiausią prieigos blokavimo priemonę, o ieškovė neturėtų galimybės prieštarauti tokiam pasirinkimui, atsižvelgiant į aiškiai suformuluotą teismo įpareigojimą priemonę taikyti būtent atsakovių, o ne ieškovės pasirinkimu.

59. Be to, kolegijos vertinimu, svarbus ir tas aspektas, kad ieškovė yra ne verslo subjektas, o autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija, nesiekianti komercinių tikslų, todėl jos dėl teismo sprendimo įgyvendinimo patirtinų išlaidų, kitaip nei prekių ženklų savininkų teisių gynimo atveju, negalima priskirti natūralioms verslo išlaidoms.



III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į KASACINIUS SKUNDUS TEISINIAI ARGUMENTAI

60. Atsakovė UAB „Bitė Lietuva“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį – arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

60.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ATGTĮ 78 straipsnio ir Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies nuostatas:

60.1.1. Teismų išvada, kad ieškovės prašoma taikyti priemonė negali būti vertinama kaip netinkama dėl jos nepakankamo efektyvumo, yra nepagrįsta. Telekabel bylos sprendimo 62 punkte nurodyta, jog priemonės turi būti pakankamai efektyvios, kad būtų veiksmingai apsaugota aptariama pagrindinė teisė, t. y. jomis turi būti užkirstas kelias arba jau labai apsunkinta galimybė neleistinu būdu prieiti prie saugomų objektų, o interneto naudotojai turi būti realiai atgrasomi nuo prieigos prie šių objektų, kurie padaryti jiems prieinami pažeidžiant minėtą pagrindinę teisę. Vadinasi, bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, ar taikomas draudimas yra tiek efektyvus, kad veiksmingai apsaugotų intelektinės nuosavybės teises, visiškai užkertant kelią arba labai apsunkinant galimybę prieiti prie intelektinės nuosavybės objektų, o svetainės naudotojai būtų realiai atgrasomi. Direktyvos 2001/29/EB preambulės 9 punktas reikalauja, kad autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas būtų grindžiamas aukšto lygio apsauga. Šis reikalavimas tiesiogiai susijęs su taikomų priemonių veiksmingumu, tai reiškia, kad ne priemonės griežtumas, o jos veiksmingumas turi realų indėlį aukšto lygio apsaugai garantuoti. Pažymėtina, kad teismai nurodė, jog egzistuoja įvairios priemonės, leidžiančios lengvai apeiti taikomą draudimą, vadinasi, jie patys pripažįsta, kad, pritaikius prieigos prie svetainės draudimą, ne tik nebus užtikrinta reikalaujama reali ir veiksminga apsauga, bet kartu nebus pašalintos ir tos priežastys, kurios suponavo ieškinio pareiškimą teisme.

60.1.2. Teismų išvada, jog kitos įstatyme įtvirtintos autorių teisių gynimo priemonės negali būti protingai pritaikomos ir pakankamai veiksmingos, kad būtų užtikrintas aukšto lygio apsaugos reikalavimas, yra nepagrįsta:

60.1.2.1. Kolegija be pagrindo konstatavo, kad ieškovė ėmėsi priemonių, siekdama nustatyti svetainės linkomanija.net valdytoją. Atsakovių paruošiamuosiuose dokumentuose buvo pateikta labai konkreti informacija apie svetainės linkomanija.net valdytoją ir jo buvimo vietą. Ieškovė tiek asmeniškai, tiek ir per teismą nebandė įteikti procesinių dokumentų aiškiai identifikuotam svetainės valdytojui. Pažymėtina, kad ieškovės pateiktų raštų UAB „Paysera LT“ ir Švedijos bendrovei, teikiančiai prieglobos paslaugas, išsiuntimas negali būti vertinamas kaip ieškovės protingos pastangos surasti svetainės valdytoją.

60.1.2.2. Kolegijos išvada, kad reikalavimų reiškimas Švedijos bendrovei „PRQ AB“, teikiančiai prieglobos paslaugas, vertintinas kaip mažiau veiksmingas teisių gynimo būdas negu draudimo atsakovėms taikymas, yra nepagrįsta. Ši kolegijos išvada paremta bendro pobūdžio hipotetiniais pasvarstymais, o ne faktais ir teisiniais argumentais.

60.1.2.3. Pažymėtina, kad ieškovė net nebandė ne teismo tvarka išspręsti ginčo. Atsakovė nesutiko su ieškovės teisme pareikštu reikalavimu ir aktyviai gynėsi, tačiau tai nereiškia, kad ji nebūtų bandžiusi kitais įmanomais būdais spręsti ginčo, jeigu ieškovė būtų kreipusis į ją, iki buvo inicijuota ši byla.

60.1.3. Kolegijos išvada, kad ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalyje (atitinkamai ir Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalyje) įtvirtintam draudimui taikyti nereikia nustatyti, jog atsakovės paslaugų konkretūs naudotojai yra pažeidę autorių teises, naudodamiesi svetaine linkomanija.net, yra nepagrįsta. ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalies nuostatų analizė sudaro pagrindą teigti, kad būtinieji aptariamo draudimo taikymo kriterijai, be kitų, yra tiek faktas, jog skleidžiama informacija pažeidžia teises, tiek proporcingo teisių derinimo, t. y. būtinos pusiausvyros tarp pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos, užtikrinimas. Vadovaujantis CPK 178 straipsniu, ieškovė privalėjo įrodyti, kad, be kitų, egzistuoja ir pirmiau įvardytos sąlygos, t. y. kad, pirma, egzistuoja konkretūs teisės pažeidimai, antra, ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo taikymas atitiks proporcingumo kriterijų. Pirmosios sąlygos nustatymo būtinybę patvirtina ir Telekabel bylos sprendimo 56 punktas, kuriame nurodyta, jog priemonės, kurių imasi interneto prieigos teikėjas, turi būti labai tikslingos tuo požiūriu, kad jos turi būti skirtos trečiojo asmens daromam autorių teisių ar gretutinių teisių pažeidimui nutraukti, nepakenkiant interneto naudotojams, kurie naudojasi šio teikėjo paslaugomis norėdami gauti teisėtą informaciją; priešingu atveju minėto teikėjo kišimasis į šių naudotojų informacijos laisvę būtų nepateisinamas atsižvelgiant į siekiamą tikslą.

60.1.4. Konstatavus teisių pažeidimo faktą, būtina nustatyti, kokią visos informacijos dalį, vertinant proporcingumo




kriterijaus aspektu, sudaro autorių teises pažeidžianti informacija. Tą patvirtina ir generalinio advokato išvada The Pirate Bay byloje, kurią palaikė ir ESTT. Pastarojoje išvadoje pažymėta, kad tais atvejais, kai neteisėtos rinkmenos sudaro daugiau negu 90 proc. visų reikmenų, turėtų būti laikoma proporcinga blokuoti prieigą prie tokios svetainės. Ieškovės prašomas taikyti draudimas šiuo atveju yra akivaizdžiai neproporcingas. Teismai nustatė, kad prieinamų aktyvių rinkmenų skaičius ieškinio pareiškimo momentu viršijo 80 000, o ieškovė nurodė tik 50 kūrinių, į kuriuos turimos autorių teisės yra tariamai pažeidžiamos. Akivaizdu, kad, esant tokiai ieškinyje nurodytų kūrinių ir visų rinkmenų skaičių disproporcijai, ieškovės prašoma taikyti priemonė yra absoliučiai neproporcinga siekiamam tikslui.

60.1.5. Kolegija be pagrindo sprendė, kad atsakovė turi prisiimti sprendimo įgyvendinimo išlaidas:60.1.5.1. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nuolat kėlė klausimą dėl ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo

taikymo neproporcingumo jį vertinant įvairiais teisiniais aspektais, įskaitant ir atsakovės verslo laisvės varžymo patiriant neplanuotas išlaidas aspektą, todėl kolegijos išvada, kad atsakovė neįrodinėjo, jog draudimo taikymas neigiamai paveiks jos verslą, yra nepagrįstas.

60.1.5.2. Kolegijos išvada, kad įstatymų leidėjas laikosi pozicijos, jog interneto prieigos paslaugų teikėjų pareiga prisidėti prie teisės pažeidimų interneto tinkle pašalinimo apima ir jų pareigą prisiimti su tuo susijusias proporcingas išlaidas, yra nepagrįsta. Tokia išvada niekaip neišplaukia iš kolegijos pacituotų teisės aktų nuostatų.

60.1.5.3. Sutiktina su kolegija, kad Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalyje nėra nurodyta, kieno lėšomis turėtų būti įgyvendintas draudimas, tačiau šio draudimo įgyvendinimo išlaidos negali būti priskiriamos tarpininkams. Pažymėtina, kad atsakovė, būdama neutrali tarpininkė, neatlieka jokių teises pažeidžiančių veiksmų, jos vaidmuo yra tik techninis. Be to, net ir pripažįstant, kad tarpininkai pagal nustatytą teisinį reguliavimą bendriausia prasme turi pareigą prisidėti prie autorių teisių pažeidimų internete mažinimo, nesutiktina su kolegijos pozicija, kad prisidėjimas reiškia ir draudimo įgyvendinimo išlaidų prisiėmimą. Toks aiškinimas reikštų neproporcingos naštos perkėlimą teisės pažeidimo veiksmų neatliekančiam subjektui, o kartu ir neigiamų verslo (komercinių) padarinių atsiradimą.

60.2. Priešingai negu konstatavo kolegija, egzistuoja absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Abu teismai pripažįsta, kad svetainės linkomanija.net valdytojas yra vienas iš ieškovės kolektyviai administruojamų teisių pažeidėjų, kitaip tariant, laikosi nuomonės, jog svetainės valdytojo veiksmai yra neteisėti. Tokia teismų pozicija reiškia, kad jų procesiniais sprendimais yra išspręsti klausimai dėl domeno vardo ir interneto svetainės linkomanija.net valdytojo teisių ir pareigų, padarant įtaką jo teisinei padėčiai.

60.3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, saugančias sąžiningos konkurencijos laisvę. Kolegijos argumentas, kad tik pats ieškovas sprendžia, ką įtraukti į bylą, nėra reikšmingas, nes jis niekaip nepateisina sąžiningos konkurencijos laisvės ribojimo. Teismai, vadovaudamiesi CPK įtvirtintomis taisyklėmis, turėjo pareigą nustatyti, jog ir kitų interneto paslaugų teikėjų dalyvavimas byloje yra būtinas. Pažymėtina, kad draudimas, nustatytas tik 9 iš 98 interneto paslaugų teikėjų, suponuos vartotojų paslaugų teikimo sutarčių nutraukimą ir atitinkamai pasirinkimą tų interneto paslaugų teikėjų, kuriems nebus taikomas aptariamas draudimas. Tai reiškia, kad teismų procesiniais sprendimais yra keičiamos ir nustatomos nevienodos konkurencinės sąlygos ir aplinka, kartu ribojama sąžiningos konkurencijos laisvė. Be to, nebus užtikrinti ir tie tikslai, kurių siekia ieškovė, nes ir toliau, naudojantis kitų teikėjų paslaugomis, bus galimai pažeidinėjamos autorių teisės platformoje linkomanija.net.

60.4. Kolegija be pagrindo nepasisakė dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teismingumo taisyklių pirmosios instancijos teisme pažeidimu. Pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas yra neturtinio pobūdžio reikalavimas, kuris nėra susijęs su autorių neturtinių teisių pažeidimu. Ieškinio reikalavimas yra susijęs su neteisėtu autorių teisėmis saugomų kūrinių padarymu viešai prieinamų kompiuterių tinklais bei jų kopijų neteisėtu atgaminimu naudotojų kompiuteriuose, t. y. su trečiųjų asmenų daromais autorių turtinių teisių atgaminti ir viešai paskelbti kūrinį pažeidimais. Vadinasi, šios bylos atveju buvo pažeistos teismingumo taisyklės, nes byla pagal reikalavimo pobūdį nagrinėtina apylinkės teisme.

60.5. Teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pažymėtina, kad, pirma, ieškinyje nėra reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl teismai apskritai neturėjo spręsti šio klausimo. Antra, visiškai nepagrįsta teismų pozicija, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė ir dėl priežasčių, priklausančių nuo atsakovės valios. Tokia teismų pozicija prieštarauja konstituciniam teisingumo ir CPK įtvirtintam teisinės gynybos principui, nes skatina šalį, nepadariusią teisės pažeidimų, neginčyti nepagrįstų reikalavimų, o su jais tiesiog sutikti, siekiant išvengti galimo pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas atsiradimo. Trečia, teismai CPK 93 straipsnio 4 dalies prasme nesiaiškino nukrypimo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių įtakos atsakovei

https://linkomanija.net./



sąžiningumo aspektu, atsižvelgiant ir į sudėtingą bylos kontekstą bei atsakovės neutralų vaidmenį galimų teisės pažeidimų kontekste. Pažymėtina, kad papildomas įpareigojimas atlyginti dar ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas nesant atsakovės neteisėtų veiksmų prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

61. Atsakovė UAB „Init“ prisidėjo prie atsakovės UAB „Bitė Lietuva“ kasacinio skundo.62. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės UAB „Bitė Lietuva“ kasacinį skundą. Atsiliepimas į

kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:62.1. Bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ATGTĮ 78 straipsnio ir Direktyvos 8 straipsnio 3 dalies nuostatas:62.1.1. Pagal ESTT praktiką nėra būtina, kad intelektinės nuosavybės apsauga būtų užtikrinama absoliučiai, t. y. kad

nustatyta priemone autorių teisių pažeidimai būtų visiškai nutraukti. Iš tiesų pakanka, kad ja interneto naudotojai būtų rimtai atgrasomi nuo šių pažeidimų darymo ir kad juos būtų sunku padaryti (pvz., Telekabel bylos sprendimas). Pažymėtina, kad galimybė, jog interneto svetainės valdytojai padarė ją prieinamą identiškos formos kitu IP adresu ir kitu domeno vardu, savaime nereiškia, kad prašomas taikyti draudimas yra netinkamas autorių teisių gynybos būdas. Pirmiausia ir tokiu atveju naudotojai, dėl panaikintos prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net sužinoję apie turinio neteisėtumą, gali atsisakyti lankytis svetainėje. Tada, norėdami surasti svetainę, jie turėtų naudotis tam tikromis paieškos sistemomis, tačiau ne visi naudotojai turi specifinių žinių, kad galėtų naudotis tokiais paieškos būdais. Akivaizdu, kad aptariamas draudimas turi atgrasantį pobūdį. Naudotojų dalis dėl atsiradusių apsunkinimų neabejotinai nebesinaudos interneto svetaine linkomanija.net, o, įvertinant autorių teisių pažeidimų mastą Lietuvoje, net ir mažiausia naudotojų dalis, kuri bus atgrasyta nuo naudojimosi aptariama svetaine, yra reikšmingas pasiekimas.

62.1.2. Pažymėtina, kad ATGTĮ 78 straipsnyje įtvirtinta teisių gynimo priemonė yra alternatyvi, o ne subsidiari kitoms teisių gynimo priemonėms. Tai yra speciali ir specifinė teisių gynimo priemonė, kurios taikymo efektyvumą pripažįsta tiek ESTT, tiek ir Direktyva 2001/29/EB. Šios bylos aplinkybių kontekste, siekiant kuo greitesnio sistemingai ir dideliu mastu pažeidžiamų autorių teisių gynimo, pasirinktas teisių gynimo būdas yra proporcingas daromiems pažeidimams. Atsakovės kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, jog ieškovė nedėjo protingų pastangų išspręsti ginčo situaciją kitomis – švelnesnėmis, proporcingesnėmis ir efektyvesnėmis – priemonėmis. Byloje nepaneigti faktai, kad ieškovė iki ieškinio pareiškimo bandė ieškoti kitų būdų savo atstovaujamųjų teisių turėtojų teisėms apginti: ieškovė kreipėsi į interneto svetainės linkomanija.net valdytoją, reikalaudama panaikinti nuorodas į neteisėtai paskelbtus kūrinius, tačiau negavo jokio atsakymo; ieškovė kreipėsi į Švedijos bendrovę „PRQ AB“, teikiančią prieglobos paslaugas, tačiau taip pat negavo jokio atsakymo ir kt.

62.1.3. ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalies įtvirtintas autorių teisių gynimo būdas yra proporcingas, byloje pateikti įrodymai ir jais grindžiamos aplinkybės yra pakankamos siekiant konstatuoti, kad interneto svetainės linkomanija.net turinys negali būti laikomas teisėtu. Proporcingumo, kaip būtinosios ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, vertinimas, priešingai negu savo kasaciniame skunde nurodo atsakovė, neturi būti siejamas su ginčo svetainėje esančio teisėtai ir neteisėtai paskelbto turinio santykiu. Pirma, bylos duomenys patvirtina, kad interneto svetainė linkomanija.net yra trisdešimta pagal apsilankymų skaičių Lietuvos interneto svetainė. Antra, aptariama interneto svetainė buvo sukurta siekiant sistemingai ir ilgą laiką pažeidinėti autorių ir gretutines teises, taip pat ir svetainės naudotojus skatinti jas pažeidinėti. Trečia, viešai prieinamų aktyvių rinkmenų skaičius ieškinio pareiškimo momentu svetainėje viršijo 80 000. Ketvirta, svetainė linkomanija.net suteikia galimybę savo naudotojams pateikti dalytis neribotos apimties kūrinių skaičių, kuris auga, didėjant naudotojų skaičiui ir bėgant laikui. Remiantis šiomis aplinkybėmis, nėra pagrįsta vadovautis teisėtumo prezumpcija, kurios pagrindu galėtų būti teigiama, kad ginčo interneto svetainėje jos turinys yra teisėtai padaromas viešai prieinamas. Pažymėtina, kad nei ginčui spręsti aktualūs teisės aktai, nei teismų praktika neįtvirtina ieškovei pareigos nustatyti tikslią neteisėto turinio dalį ir įrodyti, jog būtent ieškovė administruoja pakankamai didelę pažeidžiamų autorių turtinių teisių dalį.

62.1.4. Prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimas tarpininko lėšomis yra proporcingas ir adekvatus. Šiam atsiliepimo į kasacinį skundą teiginiui pagrįsti nurodyti iš esmės tie paties argumentai, kuriais apeliacinės instancijos teismas pagrindė savo išvadą dėl prieigos blokavimo tarpininkų lėšomis, todėl nekartojami.

62.2. Teismai pagrįstai neįtraukė į bylą svetainės linkomanija.net valdytojo, jo neįtraukimas nereiškia absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo. Tokią išvadą patvirtina tas aspektas, kad įpareigojimas blokuoti prieigą prie interneto svetainės linkomanija.net sprendimu nustatytas tik konkrečioms interneto prieigos paslaugų teikėjoms – atsakovėms. Jokie įpareigojimai sprendimu nėra nustatyti svetainės linkomanija.net valdytojui, vadinasi, sprendimu nėra nuspręsta dėl šio asmens teisių ar pareigų. Be to, svetainės linkomanija.net valdytojo teisių apsauga šiuo aspektu užtikrinta, sprendime aiškiai nurodant jam galimybę kreiptis į teismą su savarankišku reikalavimu dėl nustatytų ribojimų peržiūros.












Prevencinį pobūdį turinti Direktyvos 2001/29/EB nuostata reiškia, kad autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojai gali veikti, neprivalėdami įrodyti konkretaus interneto svetainės valdytojo tapatybės ir neprivalėdami įtraukti šį asmenį į bylą. Priešingas šios nuostatos aiškinimas reikštų, kad autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojams nėra užtikrinamos galimybės prašyti teismo taikyti tarpininkams draudimą.

62.3. Kasacinio skundo argumentai dėl sąžiningos konkurencijos laisvės ribojimo yra nepagrįsti. Visų atsakovių užimama interneto prieigos teikimo paslaugų rinkos dalis bendrai sudaro beveik 90 procentų, todėl mažai tikėtina, kad jų galimybėms konkuruoti turės įtakos prieigos prie vienos interneto svetainės ribojimas. Be to, atsakovės ir nepateikė tokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jos, apribojus prieigą prie interneto svetainės linkomanija.net, patirtų realią žalą ar būtų sukuriamos realios kliūtys, trukdančios konkuruoti jų veiklos rinkoje. Pažymėtina, kad ir ESTT yra pažymėjęs, jog toks draudimas, koks yra įtvirtintas ATGTĮ 78 straipsnyje, negali pažeisti interneto prieigos teikėjos teisės į laisvę užsiimti verslu esmės (Telekabel bylos sprendimas). Net jeigu ir būtų nuspręsta, kad prieigos prie vienos interneto svetainės ribojimas galėtų kokiu nors būdu realiai apsunkinti atsakovės galimybę konkuruoti, tokia situacija turėtų būti vertinama ne kaip sąžiningos konkurencijos laisvės ribojimas, o kaip atitinkamo verslo vykdymo rizikos prisiėmimas.

62.4. Teismingumo taisyklių pažeidimas, net jeigu toks ir būtų nustatytas, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus. Bylą išnagrinėjus aukštesnės pakopos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, nėra pagrįsta konstatuoti esminį CPK normose įtvirtinto rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimą.

63. Atsakovės AB „Telia Lietuva“, AB Lietuvos radijo ir televizijos centras, UAB „Cgates“ ir UAB „Splius“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį – arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:

63.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ATGTĮ nuostatas, susijusias su kolektyvinio administravimo subjektų teisėmis ginti jų administruojamų autorių teises teisme. Sutiktina su teismo pozicija, kad, siekiant pagrįsti materialųjį teisinį suinteresuotumą pateikiant ieškinį, pakanka įrodyti bent vieno kolektyvinio administravimo asociacijos administruojamų autoriaus teisių pažeidimo faktą, tačiau nesutiktina su ta pozicija, jog nėra pagrindo reikalauti iš ieškovės, kad ši pateiktų administravimo (narystės) sutartis, įrodančias jos teisę ginti visų tų autorių, kurie nurodyti ieškinyje, teises. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad kolektyvinio administravimo asociacija ieškiniu gali ginti teisme teises, jeigu konkretūs autoriai yra perdavę administruoti savo teises konkrečiai kolektyvinio administravimo asociacijai ar kad kolektyvinio administravimo asociacija yra pasirašiusi sutartis su kitomis kolektyvinio administravimo asociacijomis, kurių pagrindu įgyja teisę ginti nurodytų autorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2012). Bylą nagrinėję teismai neanalizavo, kokių konkrečių autorių teises ieškovė turi teisę ginti, t. y. tinkamai nenustatė ieškovės administruojamų autorių teisių apimties, nors atsakovės ginčijo administruojamų teisių apimtį, taip teismai pažeidė ATGTĮ 65 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos.

63.2. Pirmosios instancijos teismas, sprendimu nuspręsdamas dėl svetainės linkomanija.net valdytojo teisių ir pareigų, pažeidė proceso teisės normas, o apeliacinės instancijos teismas nepašalino šio teisės pažeidimo padarinių. Šis atsakovių kasacinio skundo argumentas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais teiginiais, kuriais grindžiamas analogiškas atsakovės UAB „Bitė Lietuva“ kasacinio skundo argumentas, todėl šie teiginiai nekartojami (žr. šios nutarties 60.2 punktą).

63.3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ATGTĮ 78 straipsnio nuostatas:63.3.1. Ieškovė, reikšdama ieškinį šiuo pagrindu, privalo įrodyti, kad tretieji asmenys naudojasi atsakovių teikiamomis

paslaugomis pažeisdami autorių teises. Pažymėtina, kad atsakovės yra ne teisę pažeidžiančius veiksmus atliekantys, o tik techninę (neutralią) funkciją vykdantys subjektai, kurie savo klientams teikia prieigos prie interneto paslaugas ir neturi jokios pareigos stebėti, kontroliuoti, filtruoti ar kitaip prižiūrėti savo klientų interneto naudojimo srautą. Ši specifinė atsakovių pozicija lemia, kad jų įrodinėjimo, įskaitant kitų asmenų galimai daromų pažeidimų faktų buvimą ar nebuvimą, galimybės tokio pobūdžio bylose yra itin ribotos. Atsakovės neturi objektyvių galimybių teikti įrodymus, susijusius su interneto svetainėje linkomanija.net esančios informacijos pobūdžiu, kiekiu ar jos teisėtumu. Atitinkamai atsakovės neturi galimybių ginčyti ieškovės teiginių ar teikiamų įrodymų, o teismai atsisakė įtraukti į bylą Švedijos bendrovę, teikiančią prieglobos paslaugas, ir svetainės linkomanija.net valdytoją, kurie faktiškai galėtų pateikti paaiškinimus ir (ar) kitus įrodymus, susijusius būtent su interneto svetainėje linkomanija.net esančios informacijos pobūdžiu, kiekiu ar jos teisėtumu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ATGTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu atrankiniu faktų visumos vertinimo principu, sprendė dėl svetainės turinio teisėtumo. Pažymėtina, kad šio straipsnio nuostatos yra perkeltos iš






Direktyvos 2004/48/EB 6 straipsnio. Atsižvelgiant į šios direktyvos preambulę (21 ir 22 konstatuojamosios dalys) ir į direktyvos komentarą, darytina išvada, kad jos 6 straipsnis taikomas, nustatant pagrįstumą teikti ieškinį ir pagrįsti įrodymų išreikalavimą ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Šio direktyvos straipsnio nuostatos nėra skirtos autorių teisių pažeidimo faktui nagrinėjant bylą iš esmės nustatyti. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo taikė ATGTĮ 80 straipsnio 1 dalį ir taip pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę. Teismai vis dėlto turėtų vadovautis teisėtumo, o ne neteisėtumo prezumpcija.

63.3.2. Proporcingumas yra būtinoji ieškovės prašomo taikyti teisių gynimo būdo sąlyga, todėl būtent ieškovė turi įrodyti, kad prašomas taikyti teisių gynimo būdas atitinka šią sąlygą. Vienas iš pagrindinių proporcingumo kriterijaus aspektų yra tas, ar dėl taikomų gynimo priemonių interneto naudotojai nepagrįstai neteks galimybės teisėtai gauti prieinamą informaciją, t. y. turėtų būti vertinama, kokia interneto svetainėje linkomanija.net pasiekiamo turinio dalis apskritai yra neteisėta. Vis dėlto abu bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kokia informacija apskritai yra viešinama interneto svetainėje linkomanija.net. Teismai išimtinai rėmėsi tik ieškovės pateiktais įrodymais, pagal kuriuos interneto svetainę sudaro tik dalijimosi rinkmenomis platforma. Atitinkamai teismai, nenagrinėdami kitos informacijos, esančios aptariamoje interneto svetainėje, neužtikrino tinkamos Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintos laisvės gauti ar skleisti informaciją apsaugos. Atkreiptinas dėmesys į generalinio advokato išvadą, pateiktą The Pirate Bay byloje, kurioje nurodyta, jog, interneto svetainėje esant daugiau negu 90 proc. neteisėtų rinkmenų, būtų proporcinga taikyti interneto svetainės blokavimo priemonę. Akivaizdu, kad, sprendžiant dėl šios priemonės taikymo, turi būti nustatyta didelė neteisėtos informacijos dalis. Pažymėtina, kad vos kelių autorių subjektinės teisės į intelektinės nuosavybės apsaugą, kai intelektinės nuosavybės objektai sudaro tik itin mažą viso svetainės turinio dalį, negali būti viršesnės už dešimčių tūkstančių interneto naudotojų teises į saviraiškos laisvę ir teises gauti ar skleisti teisėtą informaciją.

63.3.3. Veiksmingumas yra dar vienas proporcingumo kriterijaus aspektas, o teismų procesiniais sprendimais nustatytas draudimas yra visiškai neveiksmingas. Interneto svetainė linkomanija.net yra saugoma Švedijos bendrovės, teikiančios interneto prieigos ir prieglobos paslaugas, serveriuose. Būtent ši bendrovė turi tiek fizinę prieigą prie interneto svetainėje saugomų duomenų, tiek ir techninę galimybę visiškai užblokuoti interneto svetainę. Todėl būtent per ją ir būtų ekonomiškiausia, tikslingiausia, proporcingiausia ir techniškai paprasčiausia pasiekti ieškovės siekiamą tikslą – panaikinti prieigą prie svetainės linkomanija.net ir (ar) atskirų jos dalių, kurios galimai pažeidžia ieškovės kolektyviai administruojamas teises. Ieškovės prašoma taikyti priemonė yra ultima ratio, vadinasi, ji turėjo įrodyti, kad pagrįstai išnaudojo išsėmė galimybes pasinaudoti mažiau ribojančiomis priemonėmis, tačiau tas nebuvo padaryta šios bylos procese.

63.4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sąžiningos konkurencijos laisvę. Šis atsakovių kasacinio skundo argumentas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais teiginiais, kuriais grindžiamas analogiškas atsakovės UAB „Bitė Lietuva“ kasacinio skundo argumentas, todėl šie teiginiai nekartojami (žr. šios nutarties 60.3 punktą).

63.5. Teismai netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Argumentavimas šiuo aspektu taip pat panašus į atsakovės UAB „Bitė Lietuva“ kasaciniame skunde pateiktą argumentavimą, todėl nekartojamas (žr. šios nutarties 60.5 punktą).

63.6. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl prieigos prie svetainės linkomanija.net blokavimo išlaidų priskyrimo atsakovėms yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad nei Direktyva 2001/29/EB, nei Direktyva 2004/48/EB neįtvirtina pareigos asmeniui, prieš kurį yra nukreiptas aptariamas teisių gynimo būdas, pačiam prisiimti tokio teisių gynimo būdo įgyvendinimo išlaidas. Be to, šių direktyvų nuostatos taip pat nenustato, kad išlaidos negali būti priskiriamos asmeniui, besinaudojančiam tokių teisių gynimo būdu, ar kad jų priskyrimas šiam asmeniui būtų nesuderinamas su šiose direktyvose įtvirtintais tikslais ar jiems prieštarautų. Tas pats pasakytina ir apie ATGTĮ 78 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Direktyvoje 2001/29/EB nustatyta pareiga prisidėti prie kovos su autorių teisių pažeidimais negali būti traktuojama kaip faktinis išimtinai atsakovių (turint omenyje, kad jos nėra asmenys, atliekantys teises pažeidžiančius veiksmus) prisiėmimas išlaidų, skirtų ieškovės prašomam taikyti teisių gynimo būdui įgyvendinti. Atsakovės atlieka išimtinai tik neutralią techninio pobūdžio funkciją – teikia interneto prieigos paslaugas, todėl bet kokių išlaidų patyrimas yra nesuderinamas su bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Vis dėlto ieškovė yra profesionalus kolektyvinio teisių administravimo subjektas, todėl teisių administravimas ir gynimas gali nulemti tam tikrų sąnaudų, kurios yra sudėtinė veiklos dalis, susidarymą.

64. Atsakovė UAB „Init“ prisidėjo prie atsakovių AB „Telia Lietuva“, AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, UAB „Cgates“ ir UAB „Splius“ kasacinio skundo.

65. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovių AB „Telia Lietuva“, AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, UAB „Cgates“ ir UAB „Splius“ kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų






skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:65.1. Ieškovė pagrindė savo kolektyvinio administravimo teisę, suteikiančią savarankišką teisę reikšti ieškinį. Šios

bylos procese neginčijama, kad ieškovė yra Lietuvos ir užsienio autorių ir kitų autorių teisių turėtojų teisių kolektyvinio administravimo asociacija, kad ji turi teisę ginti autorių, kurių kūriniai buvo viešai paskelbti interneto svetainėje linkomanija.net, atgaminimo ir viešo paskelbimo teises. Pritartina apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad, sprendžiant dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo, kaip prielaidos pareikšti ieškinio reikalavimą teisme, buvimo, ieškovės atstovaujamų autorių skaičius nėra svarbus – vieno jos atstovaujamo autoriaus teisių pažeidimas šiuo aspektu yra pakankamas spręsti, kad ieškovė, gindama šio autoriaus teises, turi teisę pareikšti atitinkamą reikalavimą teisme. Ieškovė, atstovaudama net ir vienam autoriui, kurio teisės buvo pažeistos tinklalapyje linkomanija.net, gali kreiptis į teismą, prašydama taikyti ATGTĮ 78 straipsnyje nustatytą priemonę, ir įrodinėti, kad tinklalapio linkomanija.net turinys (įskaitant ir ieškovės neadministruojamų autorių kūrinius) yra neteisėtas.

65.2. Ieškovė, atsikirsdama į kitus kasacinio skundo argumentus, palaiko tuos argumentus, kurie išdėstyti jos atsiliepime į atsakovės UAB „Bitė Lietuva“ kasacinį skundą (žr. nutarties 62 punktą).

Teisėjų kolegija



Dėl prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimo, kaip autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonės, veiksmingumo

66. Bet kuri subjektinių teisių gynimo priemonė gali būti taikoma tik tais atvejais, jeigu ji sukelia realius ir veiksmingus materialiuosius teisinius padarinius, t. y. suponuoja materialiosios subjektinės teisės, kuriai užtikrinti ir buvo pareikalauta jos taikymo, apgynimą. Bet kurios subjektinių teisių gynimo priemonės taikymas paprastai lemia subjekto, kuriam ji taikoma, teisinės padėties suvaržymus, todėl tokios priemonės, kuria nebūtų pasiektas pirmiau nurodytas tikslas, taikymas būtų neteisėtas ir nepagrįstas.

67. Atsakovės savo kasaciniuose skunduose akcentuoja, kad prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimas nėra veiksminga autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonė, nes, ką pripažino ir bylą nagrinėję teismai, ji gali būti apeinama. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais šiuos argumentus.

68. Direktyvos 2004/48/EB preambulės 23 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad, nepažeidžiant jokių kitų egzistuojančių priemonių, procedūrų ir gynimo būdų, teisių turėtojams turėtų būti suteikta galimybė prašyti teismą uždrausti tarpininkui teikti paslaugas tretiesiems asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami teisių turėtojo pramoninės nuosavybės teises. Tokio draudimo sąlygas ir procedūras turėtų nustatyti valstybių narių nacionaliniai teisės aktai. Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimų srityje visapusiškas suderinimas jau yra įtvirtintas Direktyvoje 2001/29/EB. Todėl ši direktyva nepažeidžia Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies nuostatų.

69. Direktyvos 2004/48/EB 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys. Jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir nustatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.

70. Direktyvos 2001/29/EB preambulės 58 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nurodyta, jog valstybės narės už šioje direktyvoje nustatytų teisių ir pareigų pažeidimus turėtų nustatyti veiksmingas nuobaudas ir teisių gynimo būdus. Jos turėtų imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad tos nuobaudos ir teisių gynimo būdai būtų taikomi. Taip nustatytos nuobaudos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Tokios nuostatos yra įtvirtintos šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje.

71. Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimo būdams keliami, inter alia (be kita ko), veiksmingumo ir prevenciškumo reikalavimai. Vadinasi, konkretaus teisių gynimo būdo taikymas turi ne tik nutraukti autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus, bet ir atgrasyti nuo tolesnio






tokių pažeidimų darymo.72. Atsakovės pagrįstai nurodo, jog prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimo priemonei nėra

būdingas absoliutus veiksmingumas – prieiga prie šios svetainės, kaip yra nurodyta ir teismų procesiniuose sprendimuose, gali būti užsitikrinta kitais būdais, t. y. apeinant taikomus draudimus. Pažymėtina, kad ši problema yra identifikuota bei pripažįstama ir ESTT praktikos lygmeniu. ESTT yra nurodęs, jog neatmetama galimybė, kad techniniu požiūriu neįmanoma visiškai nutraukti intelektinės nuosavybės teisės pažeidimų arba praktiškai tai neįgyvendinama, o tai reiškia, kad tam tikros nustatytos priemonės prireikus gali būti vienu ar kitu būdu apeinamos (žr. Telekabel bylos sprendimo 60 punktą). Kita vertus, pažymėtina, kad autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių apsaugai nėra keliamas absoliutumo reikalavimas (žr., pvz., ESTT 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo byloje Scarlet Extended SA prieš Société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs SCRL (SABAM), C-70/10, 43 punktą), todėl galimybių apeiti prieigos prie interneto svetainės ribojimus egzistavimas pats savaime nereiškia, kad prieigos blokavimas neatitinka veiksmingumo reikalavimo ir todėl negali būti taikomas.

73. ESTT savo praktikoje suformulavo dvi sąlygas, keliamas prieigos blokavimo priemonei, kad ši atitiktų veiksmingumo reikalavimą: pirma, tokia priemone turi būti užkirstas kelias ar bent jau labai apsunkinta galimybė neleistinu būdu prieiti prie saugomų objektų; antra, interneto naudotojai, kurie naudojasi asmens, kuriam skirtas šis draudimas, paslaugomis, turi būti realiai atgrasomi nuo prieigos prie šių objektų, kurie padaryti jiems prieinami pažeidžiant minėtą pagrindinę teisę (Telekabel bylos sprendimo 62 punktas).

74. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar galimybių apeiti blokavimo priemonę egzistavimas neeliminuoja tokiai priemonei keliamo veiksmingumo laipsnio, kaip jis aiškintinas pagal ESTT praktikoje suformuluotas sąlygas, vadovavosi įvairiais teisės šaltiniais, inter alia, teisės doktrina, kitų ES valstybių narių teismų praktika (žr. šios kasacinio teismo nutarties 34–35 punktus) ir, teisėjų kolegijos vertinimu, priėjo prie pagrįstos išvados, kad prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimas nėra netinkama (veiksmingumo aspektu) autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonė.

75. Teisėjų kolegija, nekartodama visų apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime išsamiai aprašytų motyvų, kuriais paremta pirmiau įvardyta išvada, atkreipia dėmesį į generalinio advokato 2017 m. vasario 8 d. išvadą, pateiktą The Pirate Bay byloje. Generalinis advokatas šioje išvadoje, be kita ko, argumentavo, kad, atsižvelgiant į tokių interneto svetainių vaidmenį peer-to-peer tinklų veikimo srityje, nepaneigiama, jog prieigos prie tokios interneto svetainės blokavimas daugumai naudotojų sukliudytų surasti kūrinius, kurie padaromi prieinami tokiame tinkle, arba jiems būtų labai sunku juos rasti ir atsisiųsti pažeidžiant autorių teises (generalinio advokato išvados 80 punktas). Generalinis advokatas taip pat pažymėjo, kad ESTT jau yra įvertinęs veiksmingesnę priemonę – nurodyti blokuoti visą interneto srautą, susijusį su kūriniais, kuriais neteisėtai dalijamasi peer-to-peer tinkluose, ir atmetė tokią priemonę, pripažindamas, kad ji pernelyg varžo prieigos prie interneto teikėjus ir pernelyg riboja interneto naudotojų teises. Todėl, generalinio advokato nuomone, atmetus ir priemonę, kuri mažiau varžo paslaugų teikėjus ir mažiau riboja naudotojų teises, remiantis tuo, kad ji nepakankamai veiksminga, interneto prieigos teikėjai būtų galutinai faktiškai atleisti nuo pareigos bendradarbiauti kovojant su autorių teisių pažeidimais, o 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (toliau – Direktyva 2000/31/EB) įtvirtintos nuostatos, susijusios su tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybe, yra vienas iš šia direktyva įtvirtintų įvairių iškylančių interesų pusiausvyros elementų, kaip nurodyta jos 41 konstatuojamojoje dalyje. Norint taikyti šias leidžiančias nukrypti nuostatas, kad būtų užtikrinta minėta pusiausvyra, tarpinių paslaugų teikėjai turi ne tik nebendrininkauti darant teisės pažeidimus, bet ir bendradarbiauti siekiant išvengti šių pažeidimų arba užkirsti jiems kelią. Jie negali išvengti šio įpareigojimo, pagal aplinkybes remdamiesi pernelyg varžančiu priemonių pobūdžiu ar jų neveiksmingumu (generalinio advokato išvados 82–83 punktai).

76. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio draudimo tarpininkams, kokio reikalauja ieškovė, taikymas atitinka sąlygas, kurios yra būtinos, kad tokia autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonė būtų pripažinta tinkama veiksmingumo aspektu.

77. Sprendžiamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys į pirmosios instancijos teismo sprendime (sprendimo 63 punktas) nurodytą faktinę aplinkybę, kuri nebuvo paneigta apeliacinės instancijos teismo ir nėra ginčijama kasaciniuose skunduose, kad, ieškovės pateiktais tyrimo duomenimis, pritaikius prieigos apribojimą, jo apeiti nebesiekė reikšminga interneto naudotojų dalis. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje yra ne tik teisiniais argumentais pagrįstas prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimo priemonės tinkamumas, bet ir faktiškai nustatytas realus šios teisių gynimo priemonės




veiksmingumas.78. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytų argumentų grupę, konstatuoja, kad vien galimybių apeiti

prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimo priemonę egzistavimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog tokia autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonė yra netinkama veiksmingumo aspektu.

Dėl prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimo, kaip autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonės, proporcingumo

79. Proporcingumo principas, kaip bendrasis ES teisės principas, ESTT praktikoje aiškinamas taip, kad valstybių narių taikomos priemonės negali viršyti to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti, atsižvelgiant į tai, kad, jei galima pasirinkti tarp kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai ribojančią ir kad sukelti nepatogumai nebūtų per dideli siekiamų tikslų atžvilgiu (žr., pvz., 2011 m. liepos 21 d. sprendimo byloje Azienda AgroZootecnica Franchini Sarl, Eolica di Altamura Srl prieš Regione Puglia, C2/10, 73 punktą). Iš esmės toks aiškinimas atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią apribojimai turi būti būtini ir tikrai atitikti ES pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (generalinio advokato 2013 m. lapkričio 26 d. išvados, pateiktos Telekabel byloje, 98 punktas). Vadinasi, proporcingumo kriterijus reikalauja patikrinti, ar autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių turėtojų teisės negali būti veiksmingai apgintos mažiau varžančio pobūdžio priemonėmis.

80. Kasaciniuose skunduose, be kitų, keliamas klausimas dėl prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimo, kaip autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonės, proporcingumo. Atsakovės argumentuoja, kad, kitaip negu sprendė bylą nagrinėję teismai, egzistuoja galimybės užtikrinti veiksmingą autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių apsaugą paprastesnėmis ir ekonomiškesnėmis (varžymų prasme) priemonėmis, t. y. reiškiant reikalavimus tiesiogiai interneto svetainės linkomanija.net valdytojui (ar valdytojams) ar bendrovei, teikiančiai šios svetainės prieglobos paslaugas.

81. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovės reikalaujamai taikyti autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonei, nors pati ieškovė interpretuoja kitaip, būdingas kraštutinumas, t. y. ši teisių gynimo priemonė įprastai turėtų būti taikoma tais atvejais, jeigu autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių turėtojų teisės negali būti apgintos, pareiškiant reikalavimus tiesiogiai tiems asmenims, kurie daro autorių teisių ir kitų saugomų teisių pažeidimus, inter alia, interneto svetainės, kurioje daromi tokie pažeidimai, valdytojui. Ieškovės reikalaujamos taikyti teisių gynimo priemonės kraštutinumas bendriausia prasme paaiškintinas tais argumentais, kad pačios atsakovės tiesiogiai neatlieka veiksmų, pažeidžiančių autorių teises ir kitas intelektinės nuosavybės teises, – atsakovių vaidmuo iš esmės yra neutralus autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių turėtojų teisių pažeidimų prasme, jos atlieka išskirtinai techninį vaidmenį, vien tik suteikdamos fizines priemones, kurios yra naudojamos darant teisių pažeidimus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teisiškai protinga, logiška ir pagrįsta reikalauti, kad materialieji teisiniai padariniai, atsirandantys užtikrinant autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių turėtojų teisių apsaugą, pirmiausia būtent ir tektų tiems subjektams, kurie pažeidžia tokias teises (jeigu, kaip vėliau bus argumentuota, tai yra objektyviai pasiekiama protingomis ir racionaliomis priemonėmis).

82. Kartu pažymėtina, kad tiek Direktyvos 2001/29/EB (pvz., 4, 9 ir 11 konstatuojamosios dalys), tiek ESTT praktikos (žr., pvz., The Pirate Bay bylos sprendimo 22 punktą) lygmeniu yra akcentuojamas aukšto lygio autorių apsaugos užtikrinimo tikslas. Teisėjų kolegijos vertinimu, su būtinybe užtikrinti aukšto lygio autorių apsaugą nebūtų suderinamas reikalavimas, kad autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių turėtojas ar jam atstovaujantis kolektyvinio administravimo subjektas visais atvejais būtų įpareigotas imtis visų įmanomų priemonių (neatsižvelgiant į prieinamumo prie tokių priemonių sudėtingumą, laiko ir materialines sąnaudas, reikalingas tokioms priemonėms įgyvendinti, jų potencialų veiksmingumą ir pan.), siekdamas identifikuoti interneto svetainės, kurioje daromi teisių pažeidimai, valdytoją ir tiesiogiai pareikšti jam materialųjį subjektinį reikalavimą dėl pažeidimų nutraukimo. Tokio turinio įpareigojimo teisių turėtojui ar jam atstovaujančiam kolektyvinio administravimo subjektui nustatymas tam tikrais atvejais (pvz., kai interneto svetainės valdytojas sąmoningai slepia savo duomenis) būtų realiai neįgyvendinamas arba suponuotų esmingą autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių subjektų teisių ir pareigų disproporciją, galinčią pasireikšti tuo aspektu, kad materialinės ir laiko sąnaudos, patirtinos vykdant aptariamo turinio įpareigojimą, būtų didesnės negu satisfakcija, kurią teisių subjektai gautų taikius pažeistų teisių gynimo priemonę (jeigu tokia satisfakcija apskritai būtų pasiekta dėl pirmiau





pavyzdžiu nurodytų valdytojo veiksmų), ir taip būtų esmingai paneigtas reikalavimas užtikrinti aukštą apsaugos lygį. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad viena iš pagrindinių priežasčių, nulėmusių ieškovės reikalaujamos taikyti teisių gynimo priemonės atsiradimą ir reglamentavimą tiek ES teisės aktų, tiek nacionalinės teisės aktų lygmeniu, ir buvo ta, jog, vystantis technikos raidai, tokio pobūdžio interneto svetainė (kaip interneto svetainė linkomanija.net) ir jos valdytojai dažnai yra nepasiekiami, todėl tinkamas asmuo, į kurį galima pirmiausia kreiptis, lieka tarpininkas (žr., pvz., generalinio advokato 2013 m. lapkričio 26 d. išvados, pateiktos Telekabel byloje, 57 punktą).

83. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pripažįsta pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad ieškovei, kaip autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių kolektyvinio administravimo subjektui, negali būti keliamas reikalavimas imtis perteklinių, didelių išlaidų ir laiko sąnaudų reikalaujančių priemonių, siekiant identifikuoti interneto svetainės linkomanija.net valdytoją (ar jų daugetą) ir pareikšti jam (jiems) materialųjį subjektinį reikalavimą dėl veiksmų, pažeidžiančių jos administruojamas teises, nutraukimo.

84. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog interneto svetainės linkomanija.net valdytojas ir jo buvimo vieta nėra žinomi: interneto svetainėje whois.com esanti informacija rodo, kad valdytojo tapatybė, jo buvimo vieta ir elektroninio pašto adresas paslėpti whoisguardprotected priemonėmis, pačioje interneto svetainėje linkomanija.net taip pat nėra informacijos apie šios svetainės valdytojo asmenį. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ji išnaudojo protingas galimybes surasti interneto svetainės linkomanija.net valdytoją. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šioms išvadoms, papildomai argumentavo, kad interneto svetainės linkomanija.net tikrasis valdytojas sąmoningai slepia duomenis apie save ir nebendradarbiauja su ieškove, o bendrovė „Vitality International Investment Ltd.“, kuri pagal esamus duomenis galimai valdo domeną linkomanija.net, yra registruota Seišelių Respublikoje, todėl ši aplinkybė neabejotinai sukeltų ieškovei sunkumų, siekiant pareikšti šiai bendrovei reikalavimus ir prireikus priverstiniu būdu įvykdyti teismo sprendimą.

85. Kaip žinoma, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pritarti teismų išvadai, kad ieškovė išnaudojo protingas ir racionalias priemones interneto svetainės linkomanija.net valdytojui identifikuoti ir kartu tolesniems veiksmams, susijusiems su materialiojo subjektinio reikalavimo dėl daromų pažeidimų nutraukimo jam pareiškimu, imtis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareigos imtis papildomų priemonių šiems tikslams įgyvendinti priskyrimas šios bylos faktinėmis aplinkybėmis prieštarautų šios nutarties 82 punkte išdėstytiems teisiniams argumentams ir kartu būtų neteisėtas bei nepagrįstas.

86. Atsakovių kasaciniuose skunduose aptariamu klausimu taip pat argumentuojama, kad ieškovė, prieš reikšdama ieškinį, pagal kurį buvo pradėta ši kasacine tvarka peržiūrima civilinė byla, turėjo nukreipti reikalavimą į Švedijos bendrovę, teikiančią interneto svetainės linkomanija.net prieglobos paslaugas. Kaip jau buvo minėta, proporcingumo principas reikalauja užtikrinti, kad pažeistoms teisėms apginti būtų parinkta mažiausius varžymus sukelianti priemonė, kita vertus, šiuo aspektu būtina pažymėti, jog šis reikalavimas keliamas tik tais atvejais, jeigu egzistuoja kelios priemonės, kurių taikymas leidžia pasiekti tą patį (teisių apgynimo prasme) rezultatą, tačiau būtinumo kriterijus negali būti aiškinamas taip, kad įpareigotų rinktis mažiau varžančią priemonę, neužtikrinančią pakankamo veiksmingumo laipsnio. Pažymėtina, kad atsakovių kasacinių skundų argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados, jog jų siūlomos priemonės efektyvumas yra mažesnis už ieškovės reikalaujamos taikyti priemonės efektyvumą. Be to, šis apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvas yra papildomai pagrįstas ir kitų ES valstybių narių teismų praktikoje nurodomais argumentais, kad vos tik intelektinės nuosavybės teises pažeidžianti interneto svetainė bus uždaryta vieno prieglobos paslaugos teikėjo, beveik neišvengiama operatoriaus reakcija bus pakeisti prieglobos paslaugų teikėją. Maža to, tikėtina, kad anksčiau ar vėliau interneto svetainės priegloba bus perkelta į lengvatinio apmokestinimo ar ne vakarų jurisdikcijos valstybę, kurioje esantys prieglobos paslaugų teikėjai nereaguos į teisių turėtojo pretenzijas. Taip atsitikus, teisių turėtojas susidurs su akivaizdžiais sunkumais dėl jurisdikcijos ir vykdymo, siekdamas priversti prieglobos paslaugų teikėją uždaryti teises pažeidžiančią interneto svetainę. Dėl šios priežasties yra mažai tikėtina, kad kreipimasis į prieglobos paslaugų teikėją leistų pasiekti daugiau nei laikiną ginčo interneto puslapių veiklos sutrikdymą (apeliacinės instancijos teismo nutarties 97 punktas). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime taip pat nurodė teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog ieškovė kreipėsi į šio nutarties punkto pradžioje įvardytą bendrovę, tačiau šis kreipimasis nebuvo rezultatyvus.

87. Direktyvos 2001/29/EB preambulėje, be kita ko, nurodyta, jog suderinta teisinė autorių teisių ir gretutinių teisių sistema, padidindama teisinį aiškumą ir nustatydama aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, skatins esmines







https://whois.com/




investicijas į kūrybingumą ir novatoriškumą, įskaitant tinklų infrastruktūrą, ir savo ruožtu padės Europos pramonės augimui ir padidėjusiam konkurencingumui tiek turinio rengimo, tiek informacinės technologijos srityje, ir apskritai įvairiose pramonės ir kultūros srityse. Tai užtikrins užimtumą ir skatins kurti naujas darbo vietas (4 konstatuojamoji dalis); kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai. Jų apsauga padeda užtikrinti kūrybingumo palaikymą ir plėtojimą autorių, atlikėjų, prodiuserių, vartotojų, kultūros, pramonės ir apskritai visuomenės labui. Dėl to intelektinė nuosavybė yra pripažinta sudedamąja nuosavybės dalimi (9 konstatuojamoji dalis); griežta, veiksminga autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos sistema yra vienas iš pagrindinių būdų užtikrinti, kad Europos kultūra gautų būtinų lėšų kūrybai ir gamybai, o meno kūrėjai ir atlikėjai išlaikytų nepriklausomumą ir orumą (11 konstatuojamoji dalis); taikant tam tikras išimtis ar apribojimus teisių turėtojai turėtų gauti teisingą atlyginimą, kad jiems būtų deramai kompensuota už naudojimąsi jų saugomais kūriniais ar kitais objektais (35 konstatuojamoji dalis).

88. Pirmiau išdėstytos direktyvos preambulės nuostatos patvirtina šioje nutartyje jau minėtą ES teisės aktų leidėjo tikslą užtikrinti aukšto lygio autorių apsaugą.

89. Vis dėlto ESTT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad intelektinės nuosavybės teisė nėra absoliuti ir jos apsaugos užtikrinimas nėra besąlygiškas. ESTT yra nurodęs, jog, įgyvendindami autorių teisių turėtojams apsaugoti skirtas priemones, nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai privalo užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp šios teisės apsaugos ir asmenų, kuriems tokios priemonės daro poveikį, pagrindinių teisių apsaugos (pvz., 2012 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Belgische Vereniging van Auteurs, Componisten en Uitgevers CVBA (SABAM) prieš Netlog NV, C360/10, 41 ir 43 punktai).

90. Pažymėtina, kad teisė į intelektinės nuosavybės apsaugą (Chartijos 17 straipsnio 2 dalis) šios bylos procese konkuruoja su atsakovių – interneto prieigos teikėjų – laisve užsiimti verslu (Chartijos 16 straipsnis) ir interneto naudotojų teise į saviraiškos ir informacijos laisvę (Chartijos 11 straipsnis) (žr. Telekabel bylos sprendimo 47 punktą).

91. ESTT, pasisakydamas dėl teisės į intelektinės nuosavybės apsaugą ir interneto prieigos teikėjų laisvės užsiimti verslu konkurencijos, išaiškino, kad interneto prieigos teikėjo teisės į laisvę užsiimti verslu esmės nepažeidžia ir ES teisei neprieštarauja į rezultatą orientuotas draudimas tarpininkui, kai teismo sprendime konkrečiai nenurodoma priemonė, kurios tarpininkas turi imtis siekdamas uždrausti prieigą prie ginčo interneto svetainės, kai tarpininkui leidžiama pasirinkti priemones, kurios geriausiai atitinka jo išteklius ir galimybes ir yra suderinamos su kitomis pareigomis ir iššūkiais, su kuriais jis susiduria vykdydamas veiklą, taip pat leidžia tarpininkui išvengti atsakomybės už sprendimo nevykdymą, pateikus įrodymų, jog jis ėmėsi visų įmanomų priemonių (žr. Telekabel bylos sprendimo 64 punktą).

92. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakoves, kaip tarpininkes, savo valdomuose tinkluose uždrausti interneto naudotojams prieigą prie interneto svetainės linkomanija.net, nenustatė konkrečių priemonių, kuriomis turėtų būti vykdomas šis įpareigojimas. Priešingai, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, tiek ir jo rezoliucinėje dalyje aiškiai įvardyta, kad prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimas vykdytinas pačių prieigos teikėjų pasirinktomis techninėmis priemonėmis. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad interneto paslaugų teikėjų veiklos vykdymas yra neatskiriamas nuo prieigos prie tam tikros informacijos, esančios interneto svetainėse, ribojimų įgyvendinimo (pvz., Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 207 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai), vadinasi, tokio įpareigojimo, koks nustatytas pirmosios instancijos teismo sprendimu ir patvirtintas apeliacinės instancijos teismo nutartimi, vykdymas ESTT praktikos prasme nėra iššūkis, nesuderinamas su atsakovių veikla. Kartu tokių įpareigojimų riboti prieigą prie atitinkamos informacijos neatsiejamumas nuo atsakovių vykdomos interneto paslaugų teikimo veiklos reiškia, kad joms yra arba turi būti žinomos priemonės, kurių taikymas įgyvendinant tokius įpareigojimus geriausiai atitiktų jų išteklius ir galimybes. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad draudimo atsakovėms, kaip tarpininkėms, taikymas tiek, kiek pirmosios instancijos teismo sprendimu joms suteikta galimybė pasirinkti technines priemones prieigai prie interneto svetainės linkomanija.net blokuoti, nepaneigia jų laisvės užsiimti verslu.

93. Dar vienas aspektas, svarbus santykiui tarp teisės į intelektinės nuosavybės apsaugą ieškovės reikalaujamu būdu užtikrinimo ir atsakovių laisvės užsiimti verslu įvertinti, yra tas, kieno lėšomis turi būti įgyvendintas prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimas. Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė šį klausimą: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ši teisių gynimo priemonė turi būti įgyvendinama ieškovės lėšomis, o apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, jog užtikrinti šios priemonės taikymą turi atsakovės savo lėšomis.

94. Atsakovės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net






blokavimas turi būti įgyvendintas atsakovių lėšomis, akcentuoja, inter alia, savo neutralų vaidmenį autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių turėtojų teisių pažeidimų prasme.

95. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pirmiausia būtina akcentuoti, kad valstybių narių nustatomų draudimų pagal Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalį sąlygos ir tvarka, išankstiniai reikalavimai ir taikytinos procedūros yra valstybių narių nacionalinės teisės dalykas (žr., pvz., generalinio advokato 2013 m. lapkričio 26 d. išvados, pateiktos Telekabel byloje, 72 punktą; Telekabel bylos sprendimo 43 punktą). Kita vertus, valstybių narių kompetencija nustatyti draudimą nėra absoliuti. ESTT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad valstybės narės, perkeldamos direktyvas, privalo užtikrinti, kad bus vadovaujamasi tokiu jų aiškinimu, kuris leistų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp įvairių ES teisės sistemos saugomų pagrindinių teisių. Be to, įgyvendindamos direktyvas perkeliančias priemones, valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų ES teisę, bet ir užtikrinti, kad nebūtų vadovaujamasi tokiu jų aiškinimu, kuris pažeistų minėtas pagrindines teises arba kitus bendruosius ES teisės principus, kaip antai proporcingumo principas (žr., pvz., 2008 m. sausio 29 d. sprendimo byloje Productores de Música de España (Promusicae) prieš Telefónica de España SAU, C275/06, 68 punktą).

96. Šioje nutartyje jau buvo pažymėta, kad atsakovės iš tikrųjų neatlieka veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos ieškovės atstovaujamų autorių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių turėtojų teisės, kad jos atlieka išskirtinai techninį vaidmenį, vien tik suteikdamos fizines priemones, kurios yra naudojamos darant teisių pažeidimus (žr. šios nutarties 81 punktą). Kita vertus, tiek Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies, tiek kitų šios direktyvos nuostatų formuluotės nesudaro pagrindo spręsti, jog būtų reikalaujama, kad egzistuotų ypatingi santykiai tarp autorių teises ar gretutines teises pažeidžiančio asmens ir tarpininko (žr. Telekabel bylos sprendimo 35 punktą). Be to, kaip jau buvo minėta, tarpinių paslaugų teikėjai turi pareigą bendradarbiauti siekiant išvengti teisių pažeidimų arba užkirsti jiems kelią. Jie negali išvengti šio įpareigojimo, pagal aplinkybes remdamiesi pernelyg varžančiu priemonių pobūdžiu ar jų neveiksmingumu (šios nutarties 75 punktas).

97. Atsakovės taip pat akcentuoja, jog toks aiškinimas, kokį pateikė apeliacinės instancijos teismas, t. y. kad prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimas turi būti vykdomas atsakovių lėšomis, neišplaukia tiek iš Direktyvos 2001/29/EB, tiek ir iš ATGTĮ 78 straipsnio nuostatų. Šis atsakovių argumentas yra pagrįstas, kita vertus, pažymėtina, kad iš šių nuostatų neišplaukia ir priešingas pirmiau įvardytam aiškinimas. Kaip minėta, Direktyvos 2001/29/EB nuostatos apskritai nereglamentuoja sąlygų, kuriomis turėtų būti taikomas draudimas, o tarp ATGTĮ 78 straipsnio, įgyvendinančio Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalį, nuostatų nėra tokių nuostatų, kurios nurodytų, kieno lėšomis turėtų būti taikoma ieškovės reikalaujama teisių gynimo priemonė. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ES teisės požiūriu galimos tiek tokios nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias draudimo įgyvendinimo išlaidos būtų priskirtos tarpininkams, įpareigotiems taikyti draudimą, tiek tokios nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias patys teisių turėtojai turėtų prisiimti šias išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbiausia, kad bet kuriuo atveju būtų užtikrinta protinga pusiausvyra tarp autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybių teisių turėtojų teisės į aukšto lygio apsaugą, pripažįstamą Direktyvos 2001/29/EB nuostatomis, ir prieigos teikėjų laisvės užsiimti verslu, kad jiems, viena vertus, neatliekantiems teises pažeidžiančių veiksmų, kita vertus, turintiems pareigą bendradarbiauti kovojant su autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais, netektų nepakeliama (neproporcingai didelė) ir jų veiklai nebūdinga finansinė našta.

98. Atsakovė UAB „Bitė Lietuva“ savo kasaciniame skunde teigia, kad draudimo įgyvendinimo išlaidų priskyrimas reikštų neproporcingos naštos jai perkėlimą ir kartu neigiamų finansinių padarinių atsiradimą. Kitų atsakovių kasaciniame skunde nurodyta, jog draudimo įgyvendinimo išlaidų joms priskyrimas yra nesuderinamas su teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Atmetant šiuos atsakovių teiginius, pirmiausia akcentuotina, kad, kaip jau buvo konstatuota, atsakovių, kaip interneto paslaugų teikėjų, veiklos vykdymas yra neatskiriamas nuo prieigos prie tam tikros informacijos, esančios interneto svetainėse, ribojimų įgyvendinimo. Antra, kasaciniuose skunduose nėra argumentų, kurie įtikintų kasacinį teismą, jog draudimui įgyvendinti (pripažinus atsakovėms teisę pačioms pasirinkti technines priemones, kuriomis gali būti įgyvendinamas draudimas) reikia itin didelių finansinių resursų, nors, kaip jau buvo pirmiau minėta, atsakovėms yra arba turi būti žinomos techninės draudimo įgyvendinimo priemonės, o kartu (bent jau preliminariai) ir finansiniai resursai, reikalingi joms įgyvendinti. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad, kaip yra nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakovės nagrinėjamos bylos procese apskritai neįrodinėjo, jog išlaidos, susijusios su prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net ribojimu, yra itin didelės ir ypač neigiamai paveiktų jų komercinę veiklą.

99. Teisėjų kolegijos vertinimu, dar vienas teisinis saugiklis, kuris pažymėtas ir apeliacinės instancijos teismo, potencialiai apsaugantis atsakoves nuo pernelyg didelės finansinės naštos prisiėmimo įgyvendinant prieigos prie interneto



svetainės linkomanija.net blokavimo įpareigojimą, yra tas, kad, kaip jau buvo kelis kartus akcentuota šioje kasacinio teismo nutartyje, joms pačioms suteikta teisė pasirinkti technines priemones, kuriomis bus įgyvendintas aptariamas draudimas. Šis argumentas yra svarbus ir finansiniu aspektu, nes atsakovės galėtų, esant kelioms tapataus veiksmingumo priemonėms, pasirinkti ekonomiškiausią priemonę ir taip kartu išvengti neproporcingai didelės finansinės naštos prisiėmimo galimybės.

100. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net ribojimo išlaidų priskyrimas atsakovėms šios bylos faktinėmis aplinkybėmis nereiškia nepakeliamos (neproporcingai didelės) ir jų veiklai nebūdingos finansinės naštos, ir kartu, sutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada, sprendžia, jog atsakovių, kaip interneto prieigos teikėjų, pareiga bendradarbiauti kovojant su autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais ir taip prisidėti prie aukšto šių teisių apsaugos lygio užtikrinimo apima jų pareigą savo lėšomis įgyvendinti prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net draudimą.

101. Apibendrinant konstatuotina, kad įpareigojimas atsakovių lėšomis, tačiau suteikiant joms teisę pasirinkti taikytinas technines priemones, uždrausti jų valdomuose tinkluose prieigą prie interneto svetainės linkomanija.net nepaneigia jų teisės užsiimti verslu esmės.

102. Pasisakant dėl santykio tarp teisės į intelektinės nuosavybės apsaugą ir interneto naudotojų teisės į saviraiškos ir informacijos laisvę, pažymėtina, jog būtinoji interneto naudotojų teisės į saviraiškos ir informacijos laisvę ribojimo (prieigos prie interneto svetainės blokavimu) sąlyga yra ta, kad iš interneto naudotojų nebūtų be reikalo atimta galimybė teisėtai gauti esamą informaciją. Toks aiškinimas atsispindi Telekabel bylos sprendime. ESTT šiame sprendime išskyrė dar dvi papildomas pirmiau nurodytos interneto naudotojų teisės ribojimo sąlygas, tačiau jos jau buvo aptartos pasisakant dėl prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimo veiksmingumo (žr. šios nutarties 73 punktą), todėl nebekartojamos.

103. Atsakovės savo kasaciniuose skunduose argumentuoja, kad, sprendžiant, ar prieigos prie interneto svetainės blokavimu nebus paneigta interneto naudotojų galimybė teisėtai gauti esamą informaciją, būtina išsiaiškinti, kokia yra neteisėtų rinkmenų dalis, ir tik tada, jeigu neteisėtų rinkmenų dalis sudaro didžiąją visų rinkmenų dalį, galima konstatuoti, kad, blokavus prieigą, nebus paneigta interneto naudotojų teisė į informaciją. Abiejuose skunduose akcentuojama generalinio advokato 2017 m. vasario 8 d. išvada, pateikta The Pirate Bay byloje, kurioje, kaip teigia atsakovės, nurodyta, jog prieigos prie interneto svetainės blokavimas būtų pateisinamas, jeigu neteisėtų rinkmenų dalis viršytų 90 procentų.

104. Nagrinėjamoje byloje teismų procesiniuose sprendimuose pažymėta, kad ieškovė savo ieškinyje įvardijo 50 kūrinių, kurie, naudojantis interneto svetaine linkomanija.net, yra padaryti viešai prieinami be šių kūrinių autorių sutikimo, o visų rinkmenų skaičius, prieinamas per šią interneto svetainę, ieškinio pareiškimo momentu viršijo 80 000. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovėmis, kad neteisėtų rinkmenų, įvardytų ieškinyje, skaičius nėra didelis lyginant jį su visų rinkmenų, kurios buvo prieinamos ieškinio pareiškimo momentu, skaičiumi. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovių aiškinimu, kad neteisėto turinio dalis, išreikšta konkrečiais skaičiais ar procentine išraiška, yra visa lemiantis kriterijus sprendžiant apie interneto svetainėje linkomanija.net daromų pažeidimų mastą.

105. Sprendžiamo klausimo kontekste dar kartą atkreiptinas dėmesys į generalinio advokato 2017 m. vasario 8 d. išvadą, pateiktą The Pirate Bay byloje. Generalinis advokatas šioje išvadoje argumentavo, kad, jo nuomone, tokios priemonės, kokios taikymo klausimas yra sprendžiamas nagrinėjamos bylos procese, teisėtumą reikėtų vertinti atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, analizuojant, viena vertus, priemonės ir jos nulemtos galimybės naudotis informacija atėmimo ir, kita vertus, naudojant šią interneto svetainę padarytų autorių teisių pažeidimų reikšmingumo ir sunkumo proporcingumą. Be to, generalinis advokatas pateikė savo nuomonę, kad tokiomis aplinkybėmis (aplinkybės bus konkretizuotos vėliau) interneto naudotojų galimybės gauti informaciją atėmimas pritaikius atitinkamos interneto svetainės blokavimo priemonę būtų proporcingas šioje interneto svetainėje padarytų autorių teisių pažeidimų reikšmingumui ir sunkumui. Generalinio advokato vertinimas, kaip jis pats nurodė, grindžiamas ir neteisėto turinio dalimi, ir šios interneto svetainės operatorių požiūriu. Taip yra dar ir todėl, kad, nors kūriniais teisėtai dalijamasi peer-to-peer tinkle, labai tikėtina, kad jie bus taip pat nesunkiai ir nemokamai prieinami kitais būdais arba jie galės būti nesunkiai padaromi prieinami. Būtų visai kitaip, jei interneto svetainėje neteisėto turinio būtų labai nedaug ir jos operatoriai sąžiningai bendradarbiautų siekdami jį pašalinti (generalinio advokato išvados 74 ir 76 punktai). Šie argumentai suformuluoti, generaliniam advokatui turint informaciją, kad, pirma, daugiau nei 90 procentų rinkmenų, prie kurių per atitinkamą interneto svetainę suteikiama prieiga, esantys kūriniai padaromi viešai prieinami be autorių teisių turėtojų sutikimo (šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į generalinio advokato pastabą, pateiktą toje pačioje išvadoje, kad, atrodo, jog tokie skaičiai tinka daugumai populiarių peer-








to-peer tinklų; taip yra todėl, kad teisėtam turiniui platinti yra tam skirti kanalai (generalinio advokato išvados 23 punktas)), antra, atitinkamos svetainės operatoriai jau buvo ne kartą įspėti apie neteisėtą jų interneto svetainės turinio pobūdį ir paprašyti jį pašalinti, tačiau jie aiškiai atsisakė tą padaryti.

106. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad neteisėtų rinkmenų dalis nėra vienintelis ir visa lemiantis veiksnys sprendžiant dėl prieigos prie interneto svetainės blokavimo, kaip autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonės, proporcingumo interneto naudotojų teisės į informaciją atžvilgiu. Kitas ne mažiau svarbus veiksnys yra interneto svetainės valdytojo požiūris į svetainėje daromus autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus. Taikytinos priemonės proporcingumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai, o tokį vertinimą atliekančiam teismui pirmiau nurodyti kriterijai (neteisėto turinio dalis ir svetainės valdytojo požiūris) nesudaro baigtinio kriterijų sąrašo.

107. Pažymėtina, kad ieškovė, reikalaudama blokuoti prieigą prie interneto svetainės linkomanija.net, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę privalo pagrįsti sąlygas, kurios yra būtinos šiai teisių gynimo priemonei taikyti (CPK 12 ir 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareigos aspektu būtina pažymėti, kad ši pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą.

108. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nustatyta, kad ieškovė, 2017 m. kovo 27 d. duomenimis, atstovavo 4830 Lietuvos autorių ir virš 4 milijonų užsienio autorių, yra sudariusi sutartis dėl abipusio atstovavimo su 140 užsienio kolektyvinio administravimo subjektų, taip pat kad interneto svetainės linkomanija.net turinys nuolat kinta. Kaip pirmiau jau buvo nurodyta, visų rinkmenų, prieinamų per interneto svetainę linkomanija.net, skaičius ieškinio pareiškimo momentu viršijo 80 000.

109. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad reikalavimo, jog ieškovė įrodytų, kad, pvz., kaip nurodo atsakovės, 90 procentų (vadinasi, virš 72 000 rinkmenų) ar net 50 procentų (vadinasi, virš 40 000 rinkmenų), 20 procentų (vadinasi, virš 16 000 rinkmenų) viso svetainės turinio dalis yra neteisėta, vykdymas pareikalautų didelių laiko sąnaudų ir išlaidų, jeigu apskritai dėl nuolatinio svetainės turinio kintamumo egzistuotų objektyvi galimybė surinkti tokį duomenų kiekį, ir neatmestina galimybė, kad tokių resursų išnaudojimas įvardytam duomenų kiekiui surinkti iš esmės paneigtų tą rezultatą (satisfakciją), kuris būtų pasiektas taikius prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimo priemonę. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokios įrodinėjimo naštos ieškovei priskyrimas, turint omenyje ir tą teismų nustatytą faktinę aplinkybę, kad interneto svetainės linkomanija.net valdytojas (ar jų daugetas) visiškai nebendradarbiauja kovojant su šioje svetainėje daromais autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais (kaip bus vėliau nurodyta, priešingai, netgi skatina juos daryti), nebūtų suderinamas su teise į teisingą teismą ir kartu reikalavimu užtikrinti aukštą intelektinės nuosavybės teisių apsaugos lygį.

110. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, jog atsakovės klaidingai interpretuoja generalinio advokato 2017 m. vasario 8 d. išvadą, pateiktą The Pirate Bay byloje. Generalinis advokatas šioje savo išvadoje, ką pagrįstai nurodė ir apeliacinės instancijos teismas, tiesiog pacitavo informaciją, kurią pateikė nacionalinis teismas, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą, o ne konstatavo, kad 90–95 procentai yra ta riba, kurios nustatymas sudaro pagrindą pripažinti didelį pažeidimų mastą (šiuo aspektu dar kartą primintina generalinio advokato pastabą, išreikšta minėtoje išvadoje, kad tokie skaičiai, kokie yra pirmiau nurodyti, tinka daugumai populiarių peer-to-peer tinklų). Kaip jau buvo minėta, toks vertinimas yra nacionalinio teismo kompetencijos dalykas, be to, neteisėto turinio dalis, išreikšta konkrečiais skaičiais ar procentine išraiška, nėra vienintelis ir visa lemiantis kriterijus sprendžiant apie daromų pažeidimų mastą.

111. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad naudojimasis interneto svetaine linkomanija.net yra pagrįstas reitingavimo sistema, pagal kurią naudotojas, siekdamas įgyti galimybę atsisiųsti tam tikrus kūrinius, turi jais ir dalytis (santykis tarp naudotojo atsisiųstų ir paskleistų kūrinių vadinamas reitingu). Naudotojo reitingas turi siekti tam tikrą ribą, kad jis galėtų atsisiųsti kūrinius. Interneto svetainės linkomanija.net taisyklėse nurodyta, jog neaktyvūs naudotojai bus pašalinti iš svetainės po devyniasdešimties dienų, naujai sukurta paskyra neišsiuntus duomenų bus ištrinta po dvidešimt aštuonių dienų. Vadinasi, interneto naudotojai, norėdami būti interneto svetainės linkomanija.net naudotojų bendruomenės nariai ir taip turėti galimybę atsisiųsti kūrinius, privalo dalytis kūriniais, vadinasi, šiai interneto svetainei, ką pagrįstai konstatavo ir bylą nagrinėję teismai, būdingas toks veikimo principas, kad jos naudotojai yra skatinami dalytis kūriniais. Tokia interneto svetainės linkomanija.net veikimo sistema lemia, kad šioje svetainėje gali būti pateiktas dalytis neribotos apimties kūrinių skaičius, o bent vieno kūrinio neteisėtas paskelbimas sudaro sąlygas autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių










pažeidimų grandinei, t. y. suponuoja pažeidimų masto nuolatinį didėjimą, svetainės naudotojams dalijantis šį kūrinį. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pritaria teismų išvadai, kad toks interneto svetainės linkomanija.net veikimo būdas pats savaime sukuria neteisėto dalijimosi, o todėl – ir viešo kūrinių paskelbimo be autorių sutikimo, mechanizmą.

112. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nustatyta, kad interneto svetainė linkomanija.net yra trisdešimta pagal apsilankymų skaičių Lietuvos interneto svetainė. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185 20, 201, 65, 78 straipsnių, 1 ir 2 priedų pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atlikto rinkos tyrimo duomenimis, interneto svetainė linkomanija.net sulaukia iki 102 000 lankytojų per dieną. Teisėjų kolegija, pritardama bylą nagrinėjusių teismų vertinimui, konstatuoja, kad tokie duomenys atspindi pakankamai didelį interneto svetainės linkomanija.net naudotojų skaičių, kuris, atsižvelgiant į kūrinių dalijimosi sistemą, atliekamą per šią interneto svetainę, neišvengiamai suponuoja didelį autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo mastą.

113. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl interneto svetainėje linkomanija.net daromų autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų masto, pagrįstai nesuabsoliutino tos aplinkybės, kad ieškinyje įvardytų neteisėtų rinkmenų skaičius nėra didelis lyginant jį su visų rinkmenų, kurios buvo prieinamos ieškinio pareiškimo momentu, skaičiumi. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai tinkamai teisiškai kvalifikavo faktines aplinkybes, susijusias su interneto svetainės linkomanija.net veikimo principu, kūrinių dalijimosi naudojantis šia interneto svetaine sistema, svetainės naudotojų skaičiumi ir jo įtaka pažeidimų mastui, ir kartu priėjo prie pagrįstos išvados, kad interneto svetainės linkomanija.net naudojimas suponuoja pakankamai didelį teisių pažeidimų mastą.

114. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadai dėl daromų teisių pažeidimų masto pakankamumo prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimo priemonei taikyti pagrįsti papildomai pasitelkė atrankinių faktų visumos vertinimo principą, reglamentuotą ATGTĮ 80 straipsnio 1 dalyje.

115. Pažymėtina, kad ATGTĮ 80 straipsnio nuostatos įtvirtintos, įgyvendinant Direktyvos 2004/48/EB 6 straipsnio nuostatas. ATGTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas šalies, kuri pateikė visus pagrįstai turimus ir jos reikalavimus pakankamai pagrindžiančius įrodymus ir kuri nurodė priešingos šalies turimus ir jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, prašymu CPK nustatyta tvarka gali iš priešingos šalies išreikalauti šios turimus prašomus įrodymus, jeigu garantuojama konfidencialios informacijos apsauga. Teismas pakankamą gaminių skaičiaus atrankinę dalį laiko įtikinamu įrodymu, kad buvo šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimas.

116. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas nuostatas, konstatuoja, kad atrankinių faktų visumos vertinimo principas, išplaukiantis iš ATGTĮ 80 straipsnio 1 dalies, nėra tas procesinis įrankis, kuris galėtų būti taikomas sprendžiant dėl galutiniam teismo sprendimui priimti reikšmingų faktinių aplinkybių egzistavimo arba neegzistavimo, t. y. CPK 185 straipsnio prasme atliekant įrodymų vertinimą. Šis principas yra skirtas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) teisių pažeidimo faktui įvertinti ir tik tiek, kiek toks vertinimas yra reikalingas aptariamo straipsnio nuostatomis reglamentuojamam tarpiniam procesiniam veiksmui atlikti, t. y. įrodymams iš priešingos šalies išreikalauti. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad netinkamas šio principo pritaikymas nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl didelio teisių pažeidimų masto.

117. Kaip minėta, dar vienas kriterijus, kuris yra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl prieigos prie interneto svetainės blokavimo priemonės proporcingumo, – interneto svetainės valdytojo požiūris į svetainėje daromus autorių teisių ir kitų teisių pažeidimus.

118. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad interneto svetainėje linkomanija.net nėra įdiegtų ne tik veiksmingų, bet ir apskritai jokių priemonių, kuriomis būtų galima inicijuoti neteisėto kūrinių viešo paskelbimo nutraukimą. Be to, kaip jau buvo kelis kartus akcentuota, interneto svetainės linkomanija.net valdytojas (ar valdytojai) sąmoningai slepia savo duomenis, taip tik patvirtindamas (ar patvirtindami) savo nenorą bendradarbiauti kovojant su šioje svetainėje daromais autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais. Negana to, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad interneto svetainėje linkomanija.net yra pateikta informacija, kaip apeiti prieigos prie svetainės blokavimą Italijoje. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad interneto svetainės linkomanija.net valdytojas tokiais savo veiksmais skatina šios svetainės naudotojus nesilaikyti nustatytų prieigos ribojimų. Aptariamu aspektu taip pat primintina pagrindinė priklausymo interneto svetainės linkomanija.net naudotojų bendruomenei taisyklė, kad šios interneto svetainės naudotojas turi išlaikyti tam tikrą atsisiųstų ir išsiųstų duomenų reitingą, priešingu atveju jis gali būti pašalintas iš














naudotojų bendruomenės, vadinasi, interneto svetainės linkomanija.net valdytojas, palaikydamas ir administruodamas tokią dalijimosi rinkmenomis sistemą, skatina dalytis neteisėtai padarytais viešai prieinamais kūriniais (a priori neatmetant ir teisėtai prieinamų kūrinių galimybės), taip sudarant sąlygas autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų grandinei. Dar viena reikšminga teismų nustatyta aplinkybė, atspindinti interneto svetainės linkomanija.net valdytojo (ar jų daugeto) požiūrį į šioje svetainėje daromus autorių teisių ir kitų teisių pažeidimus, yra ta, kad svetainės valdytojas (valdytojai) veikia siekdami komercinės naudos – svetainės naudotojas gali nusipirkti VIP narystę, kuri suteikia papildomų paslaugų, tiesiogiai susijusių su neteisėtu kūrinių platinimu. Vadinasi, autorių teisių ir kitų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimai, daromi naudojantis interneto svetaine linkomanija.net, yra ir šios svetainės valdytojo (valdytojų) komercinės naudos gavimo šaltinis.

119. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad interneto svetainės linkomanija.net valdytojas (valdytojai) ne tik nebendradarbiauja kovojant su autorių teisių ir kitų ieškovės administruojamų teisių pažeidimais, bet netgi skatina juos daryti, kartu tokių pažeidimų forma gaudamas (gaudami) ir atitinkamą komercinę naudą.

120. Kaip minėta, ESTT požiūriu prieigos prie interneto svetainės blokavimo priemonė gali būti taikoma tik tada, jeigu iš interneto naudotojų nebus be reikalo atimta galimybė teisėtai gauti esamą informaciją (šios nutarties 102 punktas).

121. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų neatmestina galimybė, kad tam tikri kūriniai pačių autorių ar jų sutikimu yra padaryti viešai prieinami per interneto svetainę linkomanija.net. Vis dėlto, pritariant apeliacinės instancijos teismui, konstatuotina, kad kūrinių padarymo viešai prieinamų per tokio pobūdžio interneto svetaines praktika nėra tiek paplitusi, jog egzistuotų pagrindas preziumuoti, kad didelis kūrinių skaičius yra padarytas viešai prieinamas turint autorių sutikimą. Šiuo aspektu papildomai nurodytina ir generalinio advokato pastaba, užfiksuota 2017 m. vasario 8 d. išvadoje, pateiktoje The Pirate Bay byloje, kad didžiąją populiarių peer-to-peer tinklų rinkmenų dalį sudaro saugomi kūriniai, platinami be teisių turėtojo sutikimo. Taip yra todėl, kad teisėtam turiniui platinti yra tam skirti kanalai, nesvarbu, ar jie sukurti profesionalų ar mėgėjų (klasikinės interneto svetainės, interneto žurnalai, socialiniai tinklai ir pan.), o peer-to-peer tinklai labai dažnai yra naudojami siekiant dalytis turiniu, kuris priešingu atveju nebūtų nemokamai prieinamas visuomenei (generalinio advokato išvados 23 punktas). Vadinasi, ir generalinio advokato požiūriu tokia kūrinių padarymo viešai prieinamų autorių ar jų sutikimu per interneto svetaines, kurių veikimas paremtas peer-to-peer principu, praktika nėra įprasta. Be to, taip pat pažymėtina, kad ir atsakovės nagrinėjamos bylos procese nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog interneto svetainėje linkomanija.net esančios rinkmenos (ar didžioji jų dalis) yra padarytos prieinamomis turint teisių turėtojo sutikimą (t. y. teisėtai).

122. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į autorių teisių ir kitų teisių pažeidimų, daromų interneto svetainėje linkomanija.net, mastą, į šios svetainės valdytojo (valdytojų) požiūrį į joje daromus teisių pažeidimus, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai priėjo prie pagrįstos išvados, jog teisė į intelektinės nuosavybės apsaugą nusveria interneto naudotojų teisę į informacijos, teisėtai prieinamos per aptariamą interneto svetainę, gavimą.

123. Apibendrinant visus pirmiau išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, kad prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimas šios bylos faktinėmis aplinkybėmis yra proporcinga ieškovės atstovaujamų autorių teisių ir kitų teisių turėtojų pažeistų teisių gynimo priemonė tiek autorių teisių pažeidimų reikšmingumo ir sunkumo, tiek atsakovių laisvės užsiimti verslu, tiek interneto naudotojų teisės skleisti ir gauti informaciją aspektais.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

124. Kiti kasacinių skundų argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti ir šiai bylai teisingai išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

125. Atsakovės AB „Telia Lietuva“, AB Lietuvos radijo ir televizijos centras, UAB „Cgates“ ir UAB „Splius“ iki šios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pradžios pateikė kasaciniam teismui prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo tokiais klausimais:

125.1. Ar gali būti taikomi tokie bendro pobūdžio neterminuoti draudimai, kaip kad pagrindinėje byloje įpareigojimai blokuoti prieigą prie interneto svetainės, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalį ir Direktyvos









2004/48/EB 11 straipsnį, tarpininkams, kurių paslaugas naudoja trečioji šalis, pažeisdama intelektinės nuosavybės teises, ir ar jie suderinami su Direktyvos 2004/48/EB 3 straipsnio 2 dalies įtvirtintais gynybos būdų proporcingumo reikalavimais bei Chartijos 11 ir 16 straipsniuose nustatytomis pagrindinėmis teisėmis, kai: 1) tarpininkas teikia informacinės visuomenės paslaugą, kurią, kaip įtvirtinta Direktyvos 2000/31/EB 12 straipsnio 1 dalyje, sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu arba prieigos prie ryšių tinklo suteikimas; 2) tarpininkas neinicijuoja perdavimo, neparenka perduodamos informacijos gavėjo ir neparenka ir nekeičia perduodamos informacijos; 3) prieš tai nebuvo kreiptasi į tarpininką, kuris interneto svetainei, prie kurios prašoma blokuoti prieigą, teikia prieglobos paslaugas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31/EB 14 straipsnį, kad šis pašalintų teises pažeidžiančią informaciją iš serverio ar blokuotų prieigą prie tokio serverio, t. y. nebuvo pasinaudota mažiau varžančiu draudimu.

125.2. Kokia interneto svetainės, prie kurios prašoma blokuoti prieigą, turinio dalis, kaip pažeidžianti ieškovo teises, turi būti įrodyta, kad būtų užtikrinamas Direktyvos 2004/48/EB 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas gynybos būdų proporcingumo reikalavimas ir Chartijos 11 bei 16 straipsnyje nustatytos pagrindinės teisės.

125.3. Ar suderinama su Direktyvos 2004/48/EB 3 straipsnio 1 dalyje nurodytais intelektinės nuosavybės teisių gynimo procedūroms ir gynybos būdams keliamais sąžiningumo ir teisingumo reikalavimais ir Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinta teise į teisingą bylos nagrinėjimą, kai yra nustatoma aktyvi įrodinėjimo pareiga pirmajame klausime minimiems tarpininkams, teismui atsisakius į bylą įtraukti svetainės, prie kurios prašoma blokuoti prieigą, administratorių.

125.4. Jeigu atsakymas į trečiąjį klausimą būtų teigiamas, ar yra užtikrinami Direktyvos 2004/48/EB 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti intelektinės nuosavybės teisių gynimo procedūroms ir gynybos būdams keliami sąžiningumo ir teisingumo reikalavimai, taip pat Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą bei Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kai: 1) interneto svetainei prašomas taikyti draudimas būtų taikomas remiantis tik teisių turėtojo pateiktais įrodymais dėl tariamo intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo; 2) teismas atsisakė įtraukti svetainės, kuriai prašoma taikyti draudimą, administratorių; 3) tarpininkai, kaip jie apibrėžti pirmajame klausime, neturi objektyvių galimybių teikti paaiškinimus, prieštaravimus ar atsikirtimus dėl trečiosios šalies galimai daromų kokių nors teisių pažeidimų, ypač atsižvelgiant į tą aspektą, kad jiems pagal galiojančią ES ir nacionalinę teisę nėra nustatytos kokios nors bendro pobūdžio stebėjimo ar informacijos filtravimo pareigos.

126. CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko ES teisės normas ir vadovaujasi ES teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais ES teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos ES teisminės institucijos preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

127. Pirmiau išdėstytos proceso įstatymo nuostatos patvirtina, kad kasacinis teismas, kaip galutinės instancijos teismas, netgi turi pareigą ex officio (savo iniciatyva) prašyti kompetentingos ES teisminės institucijos preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu, (žinoma, toks kreipimasis gali būti inicijuotas ir bylos šalies ar šalių), kita vertus, nereiškia, kad toks kreipimasis yra būtinas visais ES teisės normų taikymo atvejais – kasacinis teismas turi pareigą prašyti ES teisminės institucijos preliminaraus nutarimo, jeigu jam, nagrinėjant bylą, iškyla klausimų (neaiškumų), susijusių su konkrečių – atitinkamos civilinės bylos procese taikytinų – ES teisės aktų aiškinimu ar galiojimu, ir tokie klausimai nėra išspręsti jau priimtais ES teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais.

128. Pažymėtina, kad atsakymas į pirmąjį atsakovių prašymo klausimą yra iš esmės pateiktas Telekabel bylos sprendime, kuriuo ne vieną kartą buvo remtasi šioje nutartyje, o tiek, kiek šiame ESTT sprendime neatsispindi atsakymai į atskiras šio klausimo dalis, teisėjų kolegijos vertinimu, nekyla tokių neaiškumų, susijusių su atitinkamų direktyvų aiškinimu, kuriems išspręsti reikėtų kreiptis į ESTT.

129. Tiek, kiek susiję su likusiais atsakovių prašymo klausimais, dar kartą primintina, kad valstybių narių nustatomų draudimų pagal Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalį sąlygos ir tvarka, išankstiniai reikalavimai ir taikytinos procedūros yra valstybių narių nacionalinės teisės dalykas (žr. šios nutarties 95 punktą). Atsakovių prašymo 2–4 klausimai yra susiję su šios bylos faktinių aplinkybių vertinimu sprendžiant dėl prieigos prie interneto svetainės linkomanija.net blokavimo, kaip autorių teisių ir kitų teisių gynimo priemonės, proporcingumo atsakovių laisvės užsiimti verslu ir interneto


naudotojų teisės į saviraiškos ir informacijos laisvę atžvilgiu, o individualių bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo klausimas nesudaro kreipimosi į ESTT pagrindo. Pažymėtina, kad šioje kasacinio teismo nutartyje yra pateiktas išsamus klausimuose minimų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas atsižvelgiant į ESTT pateiktus išaiškinimus bei generalinių advokatų nuomones. Primintina, kad generalinio advokato 2017 m. vasario 8 d. išvadoje, pateiktoje The Pirate Bay byloje, nurodyta, jog tokios priemonės (t. y. prieigos prie interneto svetainės blokavimo) teisėtumą reikėtų vertinti atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, analizuojant, viena vertus, priemonės ir jos nulemtos galimybės naudotis informacija atėmimo ir, kita vertus, naudojant šią interneto svetainę padarytų autorių teisių pažeidimų reikšmingumo ir sunkumo proporcingumą (minėtos generalinio advokato išvados 74 punktas), o dėl šių aplinkybių vertinimo jau yra pasisakyta šioje kasacinio teismo nutartyje. Be to, pažymėtina, kad atsakovės savo prašyme ne visai tinkamai interpretuoja teismų nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas (nurodo, kad joms buvo nustatyta aktyvi įrodinėjimo pareiga, nors tas nebuvo padaryta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kad teismai atsisakė įtraukti į šios bylos procesą interneto svetainės linkomanija.net valdytoją, nors, kas šioje nutartyje buvo ne kartą akcentuota, yra apsunkintos galimybės nustatyti tikrąjį šios svetainės valdytoją).

130. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atsakovių prašyme išdėstytais klausimais.


131. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad atsakovių kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


132. Atsakovių kasaciniai skundai yra atmesti, vadinasi, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Kita vertus, ieškovė nepateikė faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad ji kasaciniame teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pateiktas abiejuose atsiliepimuose į kasacinius skundus, atmetamas.

133. Kasaciniame teisme susidarė 4 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos pagal bylos kasacine tvarka išsprendimo rezultatą turėtų būti paskirstytos lygiomis dalimis atsakovėms, pateikusioms kasacinius skundus, tačiau kiekvienai šiai atsakovei tokiu būdu tenkanti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dalis yra mažesnė, negu sudaro minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, todėl aptariamų išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas valstybei (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai


2019-11520 2019-07-12 2019-07-04 2019-07-04 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-224-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02558-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.2.6; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.3.1.13; 3.3.1.20(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių R. P. ir A. B. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Švyturio taupomoji kasa“ ieškinį atsakovėms G. R., A. B., D. S., R. P., E. B., D. S., uždarajai akcinei bendrovei „Rezultatas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Rovela“ (išregistruota), P. K., uždaroji akcinė bendrovė „Lorika“, akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“, išvadą teikianti institucija – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (anksčiau – Turto vertinimo priežiūros tarnyba).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, sprendimo priėmimą (draudimą priimti blogesnį sprendimą), turto vertintojo ir kredito unijos paskolų komiteto pirmininko civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė (toliau – ir unija, kredito unija) prašė teismo: 1) pripažinti neteisinga ir negaliojančia UAB „Rezultatas“ 2010 m. rugsėjo 29 d. parengtą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. TV2010/09/29-02; 2) priteisti ieškovei solidariai iš atsakovių A. B., G. R., D. S., D. S., E. B., R. P. ir UAB „Rezultatas“ 177 178,99 Eur žalos atlyginimo; 3) priteisti ieškovei iš atsakovių A. B., G. R., D. S., D. S., E. B., R. P. 5 proc., iš atsakovės UAB „Rezultatas“ – 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė ieškinį, pareikštą kredito unijos valdybos ir paskolų komiteto nariams, grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalies, 6.246, 6.279 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 28 straipsnio 5 dalies, 33 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 31 straipsnio 3 dalies, kredito unijos įstatų 3.9, 5.45, 5.67, 5.80 punktų, kredito unijos paskolų komiteto ir valdybos 2009 m. sausio 19 d. patvirtintų Paskolų suteikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1.7, 1.9, 4.1, 4.3 punktų, kredito unijos paskolų komiteto ir valdybos 2009 m. birželio 3 d. patvirtintos Skolininko būklės vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1.3.2, 1.3.3, 1.3.6, 1.3.7 punktų, kredito unijos paskolų komiteto ir valdybos 2010 m. birželio 21 d. patvirtinto Paskolų komiteto darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 3.1.3, 7.1, 7.2 punktų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=11f49f30a3f511e9b474d97de297fe08

nuostatomis, o pareikštą UAB „Rezultatas“ ieškinį grindė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – TVVPĮ) 6 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 13 straipsnio nuostatomis.

4. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. sausio 7 d. su UAB „Rovela“ sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė UAB „Rovela“ 650 000 Lt (188 253,01 Eur) tikslinę paskolą su 9 proc. metinėmis palūkanomis laikotarpiui nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2016 m. sausio 5 d. Skolininkės prievolėms užtikrinti: 2011 m. sausio 7 d. UAB „Lorika“ išdavė ieškovei garantiją, kaip papildomą paskolos sutarties užtikrinimo priemonę, kuria įsipareigojo atsakyti ieškovei 650 000 Lt (188 253,01 Eur) suma, jeigu skolininkė neįvykdys arba netinkamai įvykdys savo įsipareigojimus, kylančius iš paskolos sutarties; 2011 m. sausio 12 d. buvo įregistruotas hipotekos lakštas Nr. 01120110000566 dėl žemės sklypo Trakų r. sav., Jurgionių k., įkeitimo; 2011 m. vasario 21 d. ieškovė ir trečiasis asmuo P. K. sudarė laidavimo sutartį.

5. Kredito unijos paskolų komiteto (pirmininkė atsakovė R. P., narės atsakovės E. B. ir D. S.) ir valdybos (pirmininkė atsakovė D. S. (buvusi L. S., L. L.), narės atsakovės A. B. ir G. R. (buvusi R.) nariai, prieš suteikdami UAB „Rovela“ paskolą, turėjo atlikti visapusišką UAB „Rovela“ veiklos, patikimumo ir finansinės būklės vertinimą. Pagal skolininkės pateiktus duomenis nebuvo įmanoma objektyviai įvertinti nė vieno svarbaus paskolos išdavimui aspekto, tačiau skolininkės pateikti duomenys tikrinti nebuvo nei viešuose registruose, nei kitose valstybinėse institucijose. Paskolų komiteto ir valdybos nariai netinkamai vykdė nuolatinę skolininkės vertinimo pareigą: kas mėnesį neatliko paskolos vertinimo ir taip pat netikrino po paskolos išdavimo teikiamų duomenų, kurie patvirtina, kad UAB „Rovela“ finansinė būklė tiek prieš paskolos išdavimą, tiek po paskolos išdavimo iš esmės nesikeitė, t. y. buvo bloga, nestabili, o skolininkė nepatikima.

6. Ieškovės vertinimu, paskolų komiteto ir valdybos nariai savo bendrais veiksmais padarė ieškovei 177 178,99 Eur dydžio žalą. Kadangi 650 000 Lt (188 253,01 Eur) paskola UAB „Rovela“ galėjo būti suteikta tik abiejų ieškovės organų – paskolų komiteto ir valdybos pritarimu, laikytina, kad žalą, kilusią dėl paskolos nepatikimai, finansiškai nepajėgiai skolininkei suteikimo, padarė paskolų komiteto ir valdybos nariai kartu, taigi ieškovei padarytą žalą jie turi atlyginti solidariai. Turto vertintoja atsakovė UAB „Rezultatas“ turto vertinimo ataskaitoje nurodė tikrovės neatitinkančią žemės sklypo rinkos vertę, t. y. pervertino turtą, todėl netinkamai vykdė savo profesinės veiklos pareigas. Vertintojo nustatyta žemės sklypo vidutinė rinkos vertė neatitinka kitais vertinimais to paties žemės sklypo nustatytos vidutinės rinkos vertės. Turto vertinimo ataskaita parengta netinkamai taikant lyginamąjį metodą – parenkant netinkamus sandorius.


7. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių G. R., A. B., D. S. ir R. P. 88 589,50 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Rezultatas“ 88 589,50 Eur žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškinio dalį atsakovių E. B. ir D. S. atžvilgiu atmetė; bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti neteisinga ir negaliojančia UAB „Rezultatas“ 2010 m. rugsėjo 29 d. vertinimo ataskaitą nutraukė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas, panaikino dėl atsakovių E. B. ir D. S. taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

8. Teismas, įvertinęs tai, kad pagal teisės aktus tiek ieškovės paskolų komitetas, tiek valdyba yra atsakingi už prašymų dėl paskolos išdavimo nagrinėjimą ir abiejų šių kredito unijos organų pritarimai yra privaloma paskolos išdavimo sąlyga, padarė išvadą, kad abiejų ieškovės organų nariai savo neteisėtais veiksmais vienodai prisidėjo prie žalos ieškovei padarymo, dėl to egzistuoja pakankamas priežastinis ryšys atsakovių, kurios buvo valdybos narės, bei paskolų komiteto pirmininkės solidariajai atsakomybei kilti.

9. Teismo vertinimu, kvalifikuotų Lietuvos banko priežiūros tarnybos specialistų išvados, įvykių seka ir bylos duomenys patvirtina, kad iš skolininkės pateiktų duomenų nebuvo įmanoma objektyviai įvertinti nė vieno svarbaus paskolai išduoti aspekto, todėl sprendimas suteikti paskolą UAB „Rovela“ negali būti vertinamas kaip racionalus komerciniu požiūriu. Nei suteikiant paskolą, nei vėliau nebuvo vertinamas skolininkės verslo plano realumas ir jos pateiktų duomenų teisingumas bei pagrįstumas. Nustatyta įkeisto turto (žemės sklypo) vertė keliasdešimt kartų viršija realią rinkos vertę, kuri turėjo būti pastebėta ir turėjo sukelti pagrįstų unijos specialistų abejonių atliekant įprastas paskolos teikimo ir reguliaraus kredito rizikos vertinimo (monitoringo) procedūras. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą bei didelį aplaidumą.

10. Spręsdamas dėl atsakovės R. P., kuri teigė, kad nedalyvavo paskolų komiteto posėdyje ir sprendimo siūlyti suteikti

paskolą UAB „Rovela“ nepriėmė, nepasirašė komiteto posėdžio protokolo ir protokolo išrašo, atsakomybės, teismas nurodė, kad ekspertizės nustatyta, jog parašai, esantys 2011 m. sausio 7 d. protokoluose Nr. PK-90, PK-90.1 bei protokolo Nr. PK-91 išraše, yra ne atsakovės R. P. Nustatęs, kad ši atsakovė pasirašė ieškovės 2011 m. vasario 1 d. sudarytą finansinės būklės įvertinimo aktą, kuriuo buvo vertinama P. K., buvusio UAB „Rovela“ direktoriaus, finansinė būklė, pastarajam siekiant laiduoti už šią įmonę, teismas padarė išvadą, kad atsakovė R. P. žinojo apie paskolos suteikimą UAB „Rovela“. Teismas nurodė, kad atsakovė R. P. selektyviai ginčija savo parašo tikrumą vienuose dokumentuose, tačiau sutinka su savo parašo tikrumu kituose dokumentuose, nors visi dokumentai yra susiję tarpusavyje ir priimti dėl tos pačios UAB „Rovela“ išduotos paskolos aplinkybių. Dėl šių priežasčių teismas kritiškai vertino atsakovės R. P. teiginį, esą ji neprisimena dalyvavusi išduodant kreditą UAB „Rovela“; teismo vertinimu, jos dalyvavimą patvirtina paskolos užtikrinimo priemonių vertinimas. Teismas nurodė, kad jei atsakovės R. P. parašai dokumentuose būtų buvę suklastoti, apie šį faktą ji turėjo sužinoti dar 2011 m., atsiskaitydama ieškovės narių susirinkimui ir stebėtojų tarybai; ši atsakovė dalyvavo paskolų komitetui svarstant UAB „Rovela“ suteikto kredito sąlygų pakeitimo klausimą.

11. Teismo vertinimu, vien paskolų komiteto siūlymas nenulėmė žalos atsiradimo, nes valdybos nariai turėjo pareigą savarankiškai įvertinti paskolos išdavimo perspektyvas ir teisę nepritarti šiam siūlymui. Valdybos kompetencijai priskirtini su paskolų išdavimu susiję sprendimai, o paskolų komiteto siūlymas pritarti paskolos išdavimui laikytinas tik patariamuoju ir nėra galutinis, teisiškai įpareigojantis. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad paskolų komitetas, nesiekdamas suklaidinti ar nutylėti reikšmingą informaciją, pateikė valdybai tuos pačius duomenis, kuriuos ir pats vertino. Teismo vertinimu, valdyba, neturėdama pakankamos informacijos sprendimui priimti, galėjo pareikalauti, kad būtų atlikta išsamesnė analizė. Valdybos narių neteisėti veiksmai pasireiškė ne tik paskolų teikimo taisyklių nesilaikymu, bet ir priimtu nepagrįstu, viršijančiu protingą ūkinę komercinę riziką sprendimu suteikti UAB „Rovela“ paskolą.

12. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė neįrodė būtinos civilinei atsakomybei kilti sąlygos – priežastinio ryšio tarp paskolų komiteto narių atsakovių E. B., D. S. neteisėtų veiksmų ir žalos, ieškinio dalį šių atsakovių atžvilgiu atmetė.

13. Teismas nustatė, kad ieškovės vadovų sprendimą suteikti kreditą lėmė ir atsakovės UAB „Rezultatas“ nustatyta itin didelė įkeičiamo turto vertė, kurios teisingumą paneigia kiti bylos duomenys, o tai, teismo vertinimu, teikia pagrindą atsakovei UAB „Rezultatas“ taikyti dalinę atsakomybę. Teismas nurodė, kad UAB „Rezultatas“ pareikštam reikalavimui netaikomas CK 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovių A. B., G. R., D. S., R. P. ir UAB „Rezultatas“ apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovių G. R., A. B., D. S. ir R. P. priteista 88 589,50 Eur žalos atlyginimo, procesinės palūkanos, o iš atsakovės UAB „Rezultatas“ priteista 88 589,50 Eur žalos atlyginimo ir procesinės palūkanos, taip pat paskirstytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, pakeitė: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių G. R., A. B., D. S. ir R. P. 177 178,99 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškovės ieškinio dalį atsakovei UAB „Rezultatas“ atmetė; perskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

15. Kolegija rėmėsi KUĮ 28 straipsnio 5 dalies, 30 straipsnio, 33 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais 2017 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-469/2017, pažymėjo, kad: kredito unijos paskolų komiteto pirmininkas yra unijos valdymo organas ir atsako taip pat, kaip ir jos valdyba; kredito unijos valdymo organų nariai turi laikytis CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintų fiduciarinių pareigų; juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis fiduciarines ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

16. Kolegija nurodė, kad kredito unijos valdyba ir paskolų komitetas pagal KUĮ (21, 28 straipsniai, 32 straipsnio 3 dalis, 33 straipsnis) ir ieškovės vidaus tvarką nustatančius teisės aktus (ieškovės įstatų 5.1, 5.4, 5.4.2, 5.4.5, 5.45.7 punktai) yra privalomi kredito unijos organai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo. Kredito unija, teikdama paskolą savo nariui, skolinimą užtikrindama bent viena CK nustatyta prievolių užtikrinimo priemone, skolindama ne daugiau kaip dešimteriopo to nario pajinio įnašo dydžio sumą (KUĮ 47 straipsnio 1, 5 dalys), privalo vertinti tokį narį pagal FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

17. Pagal ieškovės vidaus tvarką nustatančius teisės aktus paskolų komiteto ir valdybos nariai, prieš suteikdami skolininkui paskolą, turi atlikti visapusišką skolininko veiklos, patikimumo ir finansinės būklės vertinimą, įsitikinti, kad paskolą grąžins skolininkas iš savo pajamų. Visapusiškas skolininko veiklos, patikimumo ir finansinės būklės vertinimas,

be kita ko, susideda iš: informacijos apie skolininką surinkimo; skolininko finansinės būklės, mokumo, turto, siūlomų užtikrinimo priemonių ir kitų veiksnių įvertinimo; pateiktų dokumentų duomenų tikrumo, teisingumo bei jų galiojimo paraiškos pateikimo datą patikrinimo (ieškovės paskolų komiteto ir valdybos 2009 m. sausio 19 d. patvirtintų Paskolų suteikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių 4.1, 4.2, 4.3. punktai; ieškovės paskolų komiteto ir valdybos 2009 m. birželio 3 d. patvirtintos Skolininko būklės vertinimo tvarkos 1.3.2, 1.3.3, 1.3.7 punktai).

18. Pareiga atlikti visapusišką skolininko finansinės būklės vertinimą visų pirma tenka paskolų komitetui (Taisyklių 4.2 punktas), tačiau valdyba, gavusi paskolų komiteto medžiagą turi pastarąją išanalizuoti ir įvertinti paskolos paraiškos dokumentus (Taisyklių 4.6 punktas). Nustačiusi trūkumus ar neaiškumus, valdyba turi priimti sprendimą arba paskolos nesuteikti (Taisyklių 4.6.2 punktas), atidėti nagrinėjimą, iki bus pašalinti trūkumai (Taisyklių 4.6.3 punktas), arba grąžinti paskolų komitetui papildomai svarstyti (Taisyklių 4.6.4 punktas).

19. Kartu su paraiška gauti paskolą pateikta profesionalaus turto vertintojo ataskaita apie įkeičiamą turtą neįpareigoja nei paskolų komiteto, nei valdybos besąlygiškai ja vadovautis. Pagal ieškovės paskolų komiteto ir valdybos 2010 m. birželio 21 d. patvirtinto Paskolų komiteto darbo reglamento 3.1.3 punktą paskolų komitetas turėjo pareigą išanalizuoti, ar teisingai įvertintas paskolai užtikrinti įkeičiamas turtas, išnagrinėti jo realizavimo galimybes paskolos negrąžinimo atveju, įvertinti garantiją, laidavimą, paskolos patikimumą ir pakankamą apdraudimą. Atitinkamai valdybai teko bendroji pareiga patikrinti, ar paskolų komitetas iš viso atliko tokią analizę ir ar atliktos analizės išvados yra pagrįstos (Taisyklių 4.1, 4.3, 4.6 punktai).

20. Kolegija konstatavo, kad ieškovės valdyba ir paskolų komitetas suteikdami UAB „Rovela“ paskolą nesilaikė fiduciarinių pareigų: neveikė sąžiningai ir protingai, nebuvo rūpestingi, kad apsaugotų unijos interesus. Paskolos paraiška buvo pateikta 2010 m. gruodžio 14 d., t. y. dar iki UAB „Rovela“ tampant unijos nare (2011 m. sausio 7 d.), tai buvo savarankiškas pagrindas paraišką atmesti iš karto, nes unija gali skolinti tik savo nariams, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus apribojimus (KUĮ 47 straipsnio 1 dalis, ieškovės įstatų 2.4 punktas). Nors UAB „Rovela“ vėliau pajų įsigijo, tačiau jo įsigijimo aplinkybės kelia abejonių. Visi su paskolos išdavimu susiję veiksmai buvo atlikti tą pačią dieną, įskaitant prašymo dėl pajaus įsigijimo pateikimą. Ieškovės paskolų komitetas jau darbo dienos pradžioje (8.00 val.) svarstė UAB „Rovela“ paraišką dėl paskolos suteikimo, o kada tiksliai tą dieną UAB „Rovela“ tapo kredito unijos nare, kada pasirašė indėlio iki pareikalavimo sutartį, nėra žinoma. Net pripažinus, kad paskolos suteikimo metu UAB „Rovela“ buvo kredito unijos narė ir atitiko KUĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus paskolai gauti, kolegijos vertinimu, ieškovei pateiktų UAB „Rovela“ duomenų pakako, atlikus bent minimalų duomenų patikrinimą, suabejoti UAB „Rovela“ pateiktų duomenų teisingumu. Pagal unijai pateiktus duomenis UAB „Rovela“ kredito istorija nebuvo žinoma, taigi turėjo būti atliktas išsamus skolininko finansinės būklės įvertinimas. Vieši duomenys apie UAB „Rovela“ ir (ar) P. K. paraiškos svarstymo metu netikrinti, o apie UAB „Rovela“ tikrinti tik po paskolos suteikimo (2011 m. rugsėjo 29 d.)

21. Kolegija pažymėjo, kad iš ieškovei pateiktų duomenų (standartinės formos įmonės veiklos aprašymas, UAB „Rovela“ verslo planas, 2010 m. gruodžio 31 d. balansas, 2010 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita, UAB „Rovela“ registravimo pažymėjimas ir įstatai, akcininkų sąrašas, 2010 m. gruodžio 13 d. akcininko sprendimas dėl direktoriaus atšaukimo ir naujo direktoriaus išrinkimo, dvi pažymos apie vidutinį darbuotojų skaičių, 2011 m. sausio 3 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, 2011 m. sausio 2 d. žemės sklypo nuomos sutartis) buvo galima pagrįstai suabejoti UAB „Rovela“ patikimumu – akcininkų sąraše aiškiai nurodyta, kad UAB „Rovela“ akcininkas (ir vadovas) P. K. teturėjo 100 vnt. iš 1000 vnt. UAB „Rovela“ akcijų, taigi ne 100 proc., kaip nurodė paraiškoje (UAB „Rovela“ akcijų skaičius nesikeitė). Paskolų komitetui ir valdybai nekilo klausimų, kaip 10 proc. įmonės akcijų valdantis naujas akcininkas galėjo priimti sprendimą skirti ar atšaukti įmonės vadovus, priimti sprendimą dėl įmonės turto įkeitimo, kas buvo kiti UAB „Rovela“ akcininkai. Ši aplinkybė turėjo būti įvertinta, nes ji tiesiogiai susijusi su UAB „Rovela“ patikimumu – jos valdymo organų ir akcininkų pasikeitimą ir paraiškos ieškovei pateikimą skyrė vos viena diena. Be to, 2010 m. gruodžio 14 d. paraiškoje jau buvo siūloma įkeisti žemės sklypą, kuris tuo metu nepriklausė UAB „Rovela“, o akcininko P. K. sprendimas imti 650 000 Lt (188 253,01 Eur) paskolą ir įkeisti žemės sklypą priimtas vėliau, tik 2011 m. sausio 4 d. Paraiškos pateikimo dieną (2010 m. gruodžio 14 d.) įmonėje buvo tik 1 darbuotojas, taigi neaišku, kaip tokia įmonė galėjo sėkmingai verstis jos deklaruojama statybų ir remonto veikla; ieškovei nebuvo pateikta duomenų apie skolininkės pajėgumus vykdyti tokią veiklą savarankiškai, apie subrangovus. Kolegijos vertinimu, apie įmonės veiklą ir konkrečius rodiklius nebuvo galima spręsti nei iš bendro pobūdžio pateikto verslo plano, nei iš įmonės veiklos aprašymo, kurių turinys prieštaringas (žemės sklypo verslo plane nurodyta, kad įmonė planuoja plėtoti komercinę veiklą šiame sklype arba parduoti jį, sulaukusi tinkamos situacijos rinkoje bei vertingo pasiūlymo, o įmonės veiklos aprašyme – kad projekto idėja yra statyti

angarą, sandėlį planuojamame įsigyti žemės sklype, kad savikaina taptų mažesnė, perkant ir saugant didesnį medžiagų kiekį), be to, žemės sklypo paskirtis buvo žemės ūkio – netinkama UAB „Rovela“ nurodytai veiklai vykdyti; neaišku, kaip, neturėdama žemės sklypo nuosavybės teisės ir jį išnuomodama 5 metams, įmonė ketina įgyvendinti planus).

22. Kolegija konstatavo, kad paraiškos svarstymo ir paskolos suteikimo metu UAB „Rovela“ finansinė padėtis buvo vertinama nerūpestingai, o tai patvirtina valdybos ir paskolų komiteto didelį neatsargumą, pernelyg didelę riziką, kad suteikta paskola nebus grąžinta kredito unijai ir taip ši patirs žalą.

23. Kolegija pažymėjo, kad, kaip nustatyta byloje, parašas, esantis paskolų komiteto išraše iš protokolo Nr. PK-91 yra ne R. P. Taigi, byloje nustatyta ne tik kad UAB „Rovela“ paraiškos suteikti paskolą svarstymas buvo akivaizdžiai aplaidus, bet ir tai, jog tai buvo padaryta ir galbūt nusikalstamu būdu. Tačiau kolegija sprendė neturinti pagrindo paskolų komiteto pirmininkės atsakovės R. P. atleisti nuo atsakomybės. R. P. 2011 m. vasario 1 d. pasirašė finansinės būklės vertinimo aktą, kuriuo buvo vertinama P. K. finansinė būklė, pastarajam siekiant laiduoti už UAB „Rovela“. Laidavimo sandoris buvo papildomas UAB „Rovela“ prievolės užtikrinimo būdas, todėl laikytinas paskolos suteikimo sudedamąja dalimi. Atsižvelgdama į šią aplinkybę kolegija sprendė, kad atsakovė R. P. turėjo pastebėti, jog paskolų komiteto posėdyje nedalyvavo, tačiau Darbo reglamento 7.4 punkte nustatyta tvarka protesto nepareiškė. Šis faktas turėjo paaiškėti ir paskolų komitetui teikiant ataskaitas stebėtojų tarybai (ieškovės įstatų 5.69 punktas). R. P. nepareiškus protesto, nėra pagrindo ją atleisti nuo atsakomybės.

24. Nors atsakovės – ieškovės valdybos narės A. B., G. R., D. S. argumentavo buvusios suklaidintos turto vertinimo ataskaitos, o žala kilo dėl to, kad nepasiteisino kitos prievolės užtikrinimo priemonės, kolegija nurodė, jog prievolių užtikrinimo priemonės negali būti laikomos pateisinančiomis akivaizdų aplaidumą svarstant paskolos suteikimo klausimą. Nei paskolos suteikimo ir sutarties vykdymo metu, nei vėliau nebuvo nustatyta jokio realaus nei garantės UAB „Lorika“, nei laiduotojo P. K. turto, iš kurio būtų galima patenkinti reikalavimus (P. K. darbo užmokesčio dydis paaiškėjo tik po laidavimo sutarties pasirašymo). Taigi, nurodytos prievolių užtikrinimo priemonės akivaizdaus protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimo nepaneigia. Turto vertinimo ataskaita atsakovių nesaistė, net ir neturint specialių žinių – vien kartu su ataskaita pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų pagrindu turėjo kilti rimtų abejonių dėl turto vertinimo ataskaitoje deklaruojamos ketinamo įsigyti (įsigyto) bei įkeičiamo turto vertės. Atsakovės neįrodinėjo, kad UAB „Rezultatas“ turto vertinimo ataskaitoje pateikta turto vertė atitiko tikrąją rinkos vertę. Nors paprastai individualaus vertinimo metu nustatyta turto rinkos vertė yra tikslesnė nei masinio vertinimo būdu nustatoma ir Nekilnojamojo turto registro išraše nurodoma vertė, nagrinėjamu atveju verčių skirtumas buvo esminis (skyrėsi 101 kartą), į kurį bet kuris protingas, rūpestingas ir atidus asmuo negalėtų neatkreipti dėmesio. Atsakovės turėjo pareigą vertinti ataskaitoje pateiktus duomenis, lyginti juos su kita pateikta bei ieškovei prieinama informacija ir būtent tai sietina su pareigų elgtis atidžiai ir rūpestingai (ne)pažeidimu.

25. Reikalavimai UAB „Rovela“, jos vadovui, UAB „Lorika“ buvo pareikšti, tačiau ieškovė neturi realių galimybių susigrąžinti paskolą – UAB „Rovela“ yra likviduota dėl bankroto, o jos vadovas neturi turto.

26. Nors sprendimas išduoti paskolą buvo verslo sprendimas, tačiau priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, o surinktą informaciją nerūpestingai ir aplaidžiai įvertinus), todėl protinga komercinė rizika šiuo atveju buvo akivaizdžiai viršyta. Nesant teisėto verslo sprendimo požymių, verslo sprendimų priėmimo taisyklės prezumpcija šiuo atveju, kolegijos vertinimu, paneigta.

27. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo vieną iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – atsakovių neteisėtus veiksmus paskolos suteikimo UAB „Rovela“ procese (CK 6.246 straipsnis). Priimdami sprendimą išduoti paskolą unijos valdyba ir paskolų komitetas akivaizdžiai nesilaikė fiduciarinių pareigų: neveikė sąžiningai ir protingai, nebuvo rūpestingi, kad apsaugotų unijos interesus. Teismui nustačius, kad atsakovės atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Nerūpestingai atliekamos pareigos priimant sprendimą suteikti paskolą patvirtina valdybos ir paskolų komiteto didelį neatsargumą, pernelyg didelę riziką, kad suteikta paskola nebus grąžinta kredito unijai ir taip ši patirs žalą. Dėl žalos dydžio pagrįstumo byloje ginčo nėra. Kadangi išduotos paskolos kredito unija susigrąžinti neteko galimybės, neteisėtas sprendimo išduoti paskolą priėmimas lėmė atsiradusią žalą kredito unijai, taip pasireiškė valdybos ir paskolų komiteto neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).

28. Kolegija, spręsdama dėl atsakovės UAB „Rezultatas“ atsakomybės, nustatė, kad šios atsakovės turto vertinimo ataskaita turėjo esminių trūkumų, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui, sprendžiant dėl vertintojos atsakomybės, nebuvo pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2016 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje

Nr. 3K-3-507-611/2016, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės (nurodytoje byloje spręsta dėl turto vertintojos atsakomybės esant sudarytai sutarčiai dėl turto vertinimo). Nurodžiusi, kad bylos duomenys nagrinėjamu atveju paneigia atsakovės ataskaitos teisingumą, kolegija pripažino atsakovės UAB „Rezultatas“ veiksmus neteisėtais, tačiau, remdamasi CK 6.247 straipsniu, kasacinio teismo išaiškinimais 2007 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007, 2014 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014, konstatavo, kad nors netiesioginis priežastinis ryšys tarp jų ir ieškovės patirtos žalos egzistuoja, tačiau yra pernelyg nutolęs, taigi nėra vienos iš būtinų sąlygų atsakovės UAB „Rezultatas“ civilinei atsakomybei kilti. UAB „Rezultatas“ ir ieškovės nesiejo teisiniai santykiai, ataskaita neturėjo paslėptų trūkumų, joje nustatyta nepaaiškinamai didelė turto rinkos vertė buvo akivaizdi, tačiau ieškovės atsakingi asmenys, turėję tiesioginę pareigą įsitikinti įkeičiamo turto vertinimo teisingumu, išnagrinėti turto realizavimo galimybes paskolos negrąžinimo atveju, neatliko šių pareigų, nesulygino duomenų, aplaidžiai, nerūpestingai vadovavosi pateikta ataskaita. Atsižvelgdama į tai, kad žemės sklypo įkeitimas nebuvo vienintelė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, o buvo pateiktos ir kitos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės – laidavimas ir garantija, taip pat atsižvelgdama į tai, jog nė dėl vienos šių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių nebuvo atliktas išsamus jos efektyvumo tyrimas, kolegija padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad net ir be žemės sklypo įkeitimo paskola galėjo būti suteikta įkeitimą pakeitus kita tokios pačios apimties prievolių užtikrinimo priemone, pvz., UAB „Lorika“ garantija dėl visos paskolos sumos. Kolegija konstatavo, kad, nesant vienos iš būtinų atsakovės UAB „Rezultatas“ civilinei atsakomybei kilti sąlygų – priežastinio ryšio, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimų šios atsakovės atžvilgiu.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

29. Kasaciniu skundu atsakovė R. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį dėl jos ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš R. P. ir šią ieškovės ieškinio dalį atmesti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 313 straipsnio, 320 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, CPK 5, 12, 13, 17, 42 straipsniuose, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisingą teismą, rungimosi, dispozityvumo, teisės būti išklausytam ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Teismas peržengė apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas (aplinkybių, dėl kurių turėtų peržengti ribas, nenustatė, apie ketinimą peržengti nepranešė) – pirmosios instancijos sprendimu nustatyta atsakovės UAB „Rezultatas“ dalinė atsakomybė ir kitų atsakovių atsakomybė apeliaciniais skundais neskųsta, UAB „Rezultatas“ prašė ieškinį jos atžvilgiu atmesti, argumentuodama, kad civilinė atsakomybė jai taikyta nepagrįstai, o ieškovė apeliacinio skundo neteikė, taigi sprendimas apskųstas tik vienos iš bylos šalių. Teismas pažeidė draudimą priimti blogesnį sprendimą – dėl atsakovės priėmė blogesnį procesinį sprendimą nei pirmosios instancijos teismas, solidariai su kitomis trimis atsakovėmis ieškovės naudai priteisė 177 178,99 Eur vietoj sprendimu priteistų 88 589,50 Eur. Atsakovei nutartis yra siurprizinė, ji objektyviai negalėjo atsikirsti bei gintis, nebuvo išklausyta.

29.2. Teismai pažeidė CK 2.87 straipsnio 7 dalies, 6.245–6.249 straipsnių nuostatas. Atsakovei, kaip ieškovės paskolų komiteto pirmininkei, buvo taikyta solidarioji atsakomybė kartu su ieškovės valdymo organo valdybos narėmis, neatsižvelgiant į tai, kad: 1) ieškinys kitiems paskolų komiteto nariams teismo sprendimu buvo atmestas konstatavus, kad paskolų komiteto narių veiksmai nenulėmė žalos atsiradimo, nenustačius priežastinio ryšio; 2) teismai nustatė, kad atsakovė paskolų komiteto veiksmuose nedalyvavo, parašai 2011 m. sausio 7 d. su siūlymu valdybai suteikti paskolą UAB „Rovela“ susijusiuose paskolų komiteto dokumentuose, remiantis ekspertizės išvadomis, yra ne atsakovės (suklastoti); teismo sprendime nepasisakyta dėl būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, o nutartyje atsakomybės vertinimui skirtas 92 punktas, kuriame dėl šių sąlygų taip pat nepasisakyta, taigi jos nenustatytos. Civilinė atsakomybė atsakovei taikyta iš esmės dėl to, kad ji nepasinaudojo teise pareikšti protestą dėl 2011 m. sausio 7 d. paskolų komiteto siūlymo valdybai suteikti paskolą UAB „Rovela“, nors posėdyje ji nedalyvavo, nutarimo nepasirašė, apie susijusias aplinkybes sužinojo tik gavusi 2015 m. gruodžio 18 d. ieškovės ieškinį. Nepasinaudojimas protesto teise nelaikytina neteisėta ir (ar) kalta veika, negalėjo sukelti ir nesukėlė žalos, juolab nesuponuoja priežastinio ryšio tarp nepasinaudojimo teise ir paskolos suteikimo UAB „Rovela“ valdybos (ne paskolų komiteto) sprendimu bei jos negrąžinimo. Teismai nenustatė ir atsakovės

didelio neatsargumo ar tyčios. Atsakovė iš vienintelio savo pasirašyto su UAB „Rovela“ susijusio dokumento – 2011 m. vasario 21 d. galimo laiduotojo P. K. finansinės būklės vertinimo – turinio negalėjo objektyviai suprasti, kad paskola jau suteikta; laidavimas nebuvo paskolos suteikimo sąlyga (pagrindas). Paskolų komiteto nare ir pirmininke atsakovė buvo iki 2012 m. sausio 10 d., taigi teismų nurodytų ataskaitų (Darbo reglamento 3.3 punktas) nerengė ir neteikė. Atsakovė galėjo sužinoti nebent tai, kad paskolų komiteto sprendimai buvo priimti kitų dviejų jo narių (Darbo reglamento 2.1, 6.5, 6.6 punktai), kurios nors dalyvavo posėdyje, balsavo už paskolos suteikimą, tačiau atsakomybė joms netaikyta.

29.3. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas (įrodymų vertinimo taisykles), nes padarė svarbias išvadas, kurios lėmė neteisėtus ir nepagrįstus teismų sprendimus ir kurios neatitinka tikrovės bei prieštarauja bylos medžiagai (kad atsakovė dalyvavo paskolų komitetui svarstant UAB „Rovela“ suteikto kredito sąlygų pakeitimo klausimą, žinojo apie paskolos suteikimą UAB „Rovela“).

29.4. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl draudimo priimti blogesnį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2011; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018), dėl bylos nagrinėjimo ribų ir draudimo jas peržengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2007; 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-415/2016), dėl civilinės atsakomybės taikymo juridinio asmens valdymo organų nariams sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-269-916/2018, Nr. e3K-3-266-611/2018, Nr. e3K-3-268-687/2018), dėl to, kad įstatymuose nepreziumuojama įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padaryta žala, vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006; 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

30. Trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į atsakovės R. P. kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1. Ieškovė pareikštu ieškiniu reikalavo žalos atlyginimą priteisti solidariai iš atsakovių. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teikė ir UAB „Rezultatas“, argumentavo, kad žalos atsiradimą lėmė ieškovės organų priimti sprendimai, ne atsakovės parengta vertinimo ataskaita. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą priteisti žalos atlyginimą solidariai iš atsakovių, neperžengė apeliacinių skundų ribų.

30.2. Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo CPK 313, 320 straipsnių išaiškinimų. Abu teismai sprendė, kad ieškovės valdybos ir paskolų komiteto narės ieškovei atsako solidariai, egzistuoja visos jų civilinės atsakomybės sąlygos, o priežastinis ryšys tarp UAB „Rezultatas“ neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos yra pernelyg nutolęs. Apeliacinės instancijos teismas įgyvendino diskreciją ir ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą – nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų UAB „Rezultatas“ atžvilgiu pareikštą reikalavimą atmetė. Skundžiama nutartis priimta atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir kiekvienos iš atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų apimtį.

30.3. Teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai sprendė, kad visoms ieškovės paskolų komiteto ir valdybos narėms, dalyvavusioms ginčo paskolos suteikimo procese, kyla civilinė atsakomybė, detaliai pasisakė dėl atsakovių pareigų ir visų jų civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat atskirai pasisakė dėl pagrindo atleisti atsakovę R. P. nuo atsakomybės nebuvimo.

31. Kasaciniu skundu atsakovė A. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį dėl jos ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinio reikalavimus atsakovei atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį ir bylos dalį pagal ieškovės ieškinį atsakovei A. B. dėl žalos atlyginimo priteisimo perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 313 straipsnio, 320 straipsnio 1 dalies nuostatas, peržengė atsakovių A. B., G. R., D. S., R. P. (kurios skundė sprendimo dalį, kuria ieškovei solidariai iš atsakovių priteistas 88 589,50 Eur žalos atlyginimas) ir atsakovės UAB „Rezultatas“ (skundusios kitą sprendimo dalį dėl 88 589,50 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš jos) apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas; CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytos informavimo pareigos teismas nevykdė. Atsakovių teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi nebuvo skirtingas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d.nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2012), o turto vertintojas nekėlė klausimo dėl jam taikytos dalinės atsakomybės, neprašė, kad sprendimu priteistas žalos atlyginimas būtų perskirstytas (padidintas) ir solidariai iš atsakovių būtų priteista 177 178,99 Eur.

31.2. Teismas neturėjo pakankamo pagrindo spręsti, kad atsakovė savo veiksmais peržengė protingą komercinę riziką, elgėsi nesąžiningai, aplaidžiai, neteisėtai; teismo išvada neatitinka kasacinio teismo išaiškinimų dėl verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014), kartu CK 2.87 straipsnio 7 dalies taikymo sąlygų, nes: byloje netinkamai nustatyta ieškovės paskolų komiteto ir valdybos kompetencija, valdyba neįgaliota pakartotinai tikrinti duomenų; valdyba sprendimą dėl ginčo paskolos suteikimo priėmė turėdama tam sąlygas; skolininkas pateikė visus reikalingus dokumentus bei duomenis, įskaitant profesionalaus turto vertintojo ataskaitą, kurios teisingumu abejoti valdyba neturėjo kompetencijos ir pagrindo; skolininko kreditingumo lygis bei rizikos grupė buvo pakankami sprendimui priimti; valdybos nariams negalėjo būti žinoma, kad dėl paskolos sutarties ieškovei atsiras žalos, juolab esant trims grąžinimą užtikrinančioms priemonėms. Paskolos sutartis sudaryta laikantis FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų: turto rinkos vertė atsispindėjo profesionalaus turto vertintojo ataskaitoje ir viršijo paskolos sumą; paskolos grąžinimas užtikrintas papildomai dviem kitais prievolių užtikrinimo būdais; skolininkė buvo realiai veikianti įmonė, teikianti pelno, planavusi veiklą žemės sklype, kurio paskirtį buvo numatyta keisti; skolininkės kreditingumo lygis buvo teigiamas.

31.3. Teismai nepagrįstai į ieškovei atlygintinos žalos dydį neįskaitė skolininkės ieškovei sumokėto pajinio įnašo – 20 707,83 Eur (KUĮ 13 straipsnio 4 dalis, 14 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 36 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 42 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktai, CK 6.249 straipsnio 6 dalis), nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018.

31.4. Teismai, priteisdami visą žalos atlyginimo sumą, pažeidė CK 6.251 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes ex officio (pagal pareigas) nesiaiškino, netyrė ir nevertino šiai normai taikyti (nuostolių atlyginimo dydžiui mažinti) teisiškai reikšmingų aplinkybių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010). CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatos taikytinos kartu su CK 6.251 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis.

31.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.247 straipsnio nuostatas, atsisakydamas taikyti turto vertintojui, parengusiam esminių trūkumų turinčią ataskaitą, neteisingai nustačiusiam ketinamo įkeisti žemės sklypo rinkos vertę (CK 6.263 straipsnio 1 dalis; TVVPĮ 13 straipsnis), dalinę civilinę atsakomybę, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 (pagal kuriuos turto vertintojas negali būti visa apimtimi atleistas nuo civilinės atsakomybės taikymo net ir nustačius banko darbuotojų neatidumą, aplaidumą, todėl banko darbuotojams tenkančios rūpestingumo pareigos pažeidimas negali panaikinti neteisėtų turto vertintojo veiksmų ir kaltės fakto; neteisėti paties banko darbuotojų veiksmai sudaro pagrindą ne visiškai, o tik iš dalies atleisti turto vertintoją nuo civilinės atsakomybės dėl neteisingai atlikto turto vertinimo). Pareiga parengti teisingą turto vertinimo ataskaitą kyla iš įstatymo, jos pažeidimas gali sukelti tiek sutartinę, tiek deliktinę atsakomybę. Turto vertintojui buvo atskleista ataskaitos pateikimo kredito unijai vertinamo turto įkeitimo tikslu ateityje aplinkybė.

32. Trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į atsakovės A. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

32.1. Draudimas priimti blogesnį sprendimą negali būti suprantamas kaip draudimas panaikinti besiskundžiančiai šaliai ar kitam proceso dalyviui iš dalies palankų teismo sprendimą. Ieškovė pareikštu ieškiniu reikalavo žalos atlyginimą priteisti solidariai iš atsakovių. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teikė ir UAB „Rezultatas“, argumentavo, kad žalos atsiradimą lėmė ieškovės organų priimti sprendimai, ne atsakovės parengta vertinimo ataskaita. Apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinių skundų ribų.

32.2. Teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo CPK 313, 320 straipsnių išaiškinimų. Abu teismai sprendė, kad ieškovės valdybos ir paskolų komiteto narės ieškovei atsako solidariai, egzistuoja visos jų civilinės atsakomybės sąlygos, o priežastinis ryšys tarp UAB „Rezultatas“ neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos yra pernelyg nutolęs. Apeliacinės instancijos teismas įgyvendino diskreciją ir ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą – nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų UAB „Rezultatas“ pareikštą reikalavimą atmetė. Nutartis priimta atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir kiekvienos iš atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų apimtį.

32.3. Turto vertintojui pagrįstai netaikyta dalinė atsakomybė, nes ne išimtinai turto vertinimo ataskaita lėmė paskolos suteikimą, o, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, ieškovės atsakingų už paskolos suteikimą asmenų neteisėti veiksmai (neveikimas).

32.4. Kasacinio teismo 2016 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 pateikti išaiškinimai šioje byloje netaikytini, nes nesutampa bylų faktinės aplinkybės – nagrinėjamos bylos atveju turto vertintojo ir kredito unijos

nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai; ieškovės valdybos ir paskolų komiteto nariai turėjo pareigą įsitikinti, ar teisingai įvertintas įkeičiamas turtas, ir kitų pareigų, o civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 nagrinėtu atveju turto vertinimo skyrius neturėjo pareigos vertinti ataskaitą, nes kreditas neviršijo nustatyto dydžio, kada patikrinimas privalomas.

33. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės A. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

33.1. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pajus turėjo būti įskaitytas į žalos atlyginimo sumą (KUĮ 16 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 1 dalis, 39 straipsnio 3 dalis, 42 straipsnio 7 dalis). KUĮ 47 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimties tikslas – išlaikyti unijos kapitalo pakankamumą. Kredito unijos nariui negarantuojamas visas įnešto pajaus grąžinimas. Pajus nelaikytinas ieškovės gauta nauda (CK 6.249 straipsnio 6 dalis), pajaus sumokėjimo klausimas buvo išspręstas atskiru sprendimu. Nėra pagrindo remtis kasacinio teismo išaiškinimais 2018 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018 dėl pajaus įskaitymo, nes jie taikomi tik kai skolininkas pajų įsigijo turėdamas tikslą gauti paskolą.

33.2. Teismas pasisakė dėl kredito unijos valdybos narių veiklos, priskirtų funkcijų, įvertino nustatytas faktines aplinkybes, dėl atsakovės civilinės atsakomybės motyvavo bendrai ir taikė ne vien CK 2.87 straipsnio nuostatas, bet ir bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias normas (CK 6.246–6.248 straipsniai). Atsakovė nesilaikė teisės aktų nuostatų, pažeidė fiduciarines pareigas, taigi pagrįstai konstatuota, kad atliko neteisėtus veiksmus.

33.3. Žalos dydis konstatuotas pagrįstai ir teisingai, jį lėmė savo esme analogiškos pareigos – patikrinti ir įvertinti unijos nario paraiškos pagrįstumą bei imperatyvių KUĮ normų pažeidimas, taigi žala atsirado dėl abiejų organų neteisėtų veiksmų ir pagrįstai taikyta solidarioji atsakomybė.

33.4. Teismas turi teisę priimti vieną iš CPK 326 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių sprendimų. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad buvo neteisingai nustatytas priežastinis ryšys, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstė žalos dydį. Sumažėjęs atsakovių skaičius nesuponuoja bylos nagrinėjimo ribų peržengimo, nes solidariai priteistinas ieškovei iš atsakovių žalos dydis nepasikeitė.

Teisėjų kolegija



Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

34. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama atsakovių R. P., A. B. kasacinius skundus, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinių skundas ribas (CPK 353 straipsnis).

35. CPK 341 straipsnyje nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka, o pagal CPK 340 straipsnio 1 dalį kasacine tvarka, laikantis nustatytos tvarkos ir sąlygų, gali būti apskųsti ir peržiūrėti apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis atmesta ieškinio dalis atsakovėms E. B. ir D. S. bei nutraukta bylos dalis dėl ieškinio reikalavimo pripažinti neteisinga ir negaliojančia UAB „Rezultatas“ 2010 m. rugsėjo 29 d. vertinimo ataskaitą, nebuvo skundžiamos apeliaciniais skundais ir nėra peržiūrėtos apeliacine tvarka. Dėl to pastarosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys negali būti ir nėra kasacinio peržiūrėjimo objektas.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis) ir draudimo apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį sprendimą (CPK 313 straipsnis)

36. Kasaciniuose skunduose atsakovės R. P., A. B. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 313 straipsnio, 320 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, kartu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį,

CPK 5, 12, 13, 17, 42 straipsniuose, Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisingą teismą, rungimosi, dispozityvumo, teisės būti išklausytam ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas (aplinkybių, dėl kurių turėtų peržengti ribas, nenustatė, apie ketinimą peržengti nepranešė) – pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta atsakovės UAB „Rezultatas“ dalinė atsakomybė ir kitų atsakovių atsakomybė apeliaciniais skundais neskųsta, UAB „Rezultatas“ prašė ieškinį jai atmesti, argumentuodama, kad civilinė atsakomybė jai taikyta nepagrįstai, o ieškovė apeliacinio skundo neteikė, taigi sprendimas apskųstas tik vienos iš bylos šalių. Teismas pažeidė draudimą priimti blogesnį sprendimą – dėl atsakovių R. P., A. B. priėmė blogesnį procesinį sprendimą nei pirmosios instancijos teismas, solidariai su kitomis trimis atsakovėmis ieškovės naudai priteisė 177 178,99 Eur vietoj pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų 88 589,50 Eur.

37. Vertinant šiuos kasacinių skundų argumentus pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos apibrėžtos CPK 320 straipsnio 1 dalyje – tai apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims; apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

38. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006).

39. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008).

40. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, nenurodytais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011).

41. CPK 313 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių; nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju.

42. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas priimti blogesnį sprendimą taikomas, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, o kai pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia abi šalys, tai apeliacinės instancijos teismas nėra varžomas aptariamu draudimu, nes toks draudimas apeliacinį procesą darytų negalimą. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan. Taigi sprendžiant klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti palyginami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai tarpusavyje apelianto teisių ir pareigų apimties aspektu. Vertinant, ar sprendimas blogesnis, turi būti lyginama su skundžiamuoju sprendimu, o ne su hipotetiniu sprendimu ar nutartimi, kurie apeliacinės instancijos teismo gali būti priimti pagal apeliacinio skundo motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2012; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2013; ir kt.).

43. Svarstant dėl CPK 313 straipsnio taikymo ir atitinkamai konstatuojant jame nustatyto reglamentavimo (ne)pažeidimą, svarbu ne formalizuotai, mechaniškai palyginti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kai jie yra skirtingi, o sprendimą apeliacine tvarka skundžia tik viena šalis, bet reikia įvertinti ir šalių reikštų reikalavimų pirmosios instancijos teisme pobūdį, t. y. kokių teisinių padarinių jais siekiama, ar vieno iš jų patenkinimas paneigia kitos šalies pareikšto reikalavimo patenkinimo galimybę, ar priimtu sprendimu išsprendžiamas (bent iš dalies) šalių ginčas, turint omenyje bylą nagrinėjančio teismo diskreciją kvalifikuoti šalių ginčą ir jį išspręsti. Apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas laikytinas apeliantui blogesniu, negu yra skundžiamas, tuo atveju, jeigu yra tik vienos šalies apeliacinis skundas ir apeliacinės instancijos teismas sumažina jos gautą ieškinio (atsikirtimų į ieškinį) patenkinimo apimtį, lyginant su pirmosios instancijos teismo tenkinama ieškinio (atsikirtimo) dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018, 33, 34 punktai).

44. Teisėjų kolegija, vertindama kasacinių skundų argumentus dėl nurodomo CPK 320 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimo, pažymi, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog dėl UAB „Rovela“ nepagrįstai suteiktos didelės vertės paskolos, kuri negalėjo ir negali būti grąžinta, ieškovei buvo padaryta žala, kurią sudaro UAB „Rovela“ suteikta ir negrąžinta paskola, t. y. 177 178,99 Eur. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovių G. R., A. B., D. S., R. P. ir UAB „Rezultatas“ civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą, sprendė, kad ieškinys, kuriuo ieškovė prašė iš nurodytų atsakovių solidariai priteisti 177 178,99 Eur žalos atlyginimą, tenkintinas iš dalies, atsakovei UAB „Rezultatas“ taikytina individuali dalinė atsakomybė ir iš jos ieškovei priteistina 1/2 dalis 177 178,99 Eur padarytos žalos atlyginimo, t. y. 88 589,50 Eur, o iš atsakovių G. R., A. B., D. S., R. P. ieškovei solidariai priteistina likusi 1/2 dalis 177 178,99 Eur padarytos žalos atlyginimo, t. y. 88 589,50 Eur. Apeliaciniais skundais pirmosios instancijos teismo sprendimą individualiai skundė visos atsakovės, kurių atžvilgiu ieškinio reikalavimai buvo tenkinti, iš esmės kvestionuodamos teismo nustatytų jų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, išskyrus žalą, egzistavimą. Atsakovė A. B. apeliaciniame skunde taip pat argumentavo, kad atsakovei UAB „Rezultatas“ privalėjo būti taikoma ne dalinė, o visiška civilinė atsakomybė už ieškovei padarytą žalą. Atsakovės A. B., D. S., R. P., UAB „Rezultatas“ apeliaciniais skundais prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinio reikalavimus kiekvienai iš jų individualiai atmesti, o atsakovė G. R. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl solidariosios atsakomybės jai taikymo ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovė prašė skundus atmesti.

45. Atsižvelgus į nurodytus apeliacinių skundų reikalavimus bei apeliaciniuose skunduose nurodytą jų faktinį ir teisinį pagrindus, darytina išvada, jog klausimo, kam iš nurodytų apeliacinius skundus padavusių atsakovių yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę dėl ieškovei padarytos 177 178,99 Eur žalos atlyginimo ir kokią – solidariąją ir (ar) dalinę, nagrinėjimas buvo perkeltas į apeliacinės instancijos teismą. Natūralu, kad atsakovės, atsižvelgiant į jų procesinę padėtį, apeliaciniais skundais kvestionuodamos individualiai kiekviena savo prievolės atlyginti žalą egzistavimą, tuose skunduose nesuformulavo prašymų dėl kitų atsakovių žalos atlyginimo prievolių rūšių ir dydžio, nors, kaip minėta, A. B. apeliaciniame skunde argumentavo dėl atsakovei UAB „Rezultatas“ taikytinos ne dalinės, o visiškos civilinės atsakomybės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme klausimas dėl apeliacinius skundus padavusioms atsakovėms, tarp jų R. P. ir A. B., individualiai taikytinos civilinės atsakomybės dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos ieškovei padarytos žalos apimties įėjo į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir apeliacinės instancijos teismas šį klausimą nagrinėjo neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Dėl to konstatuotina, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinių skundų argumentų, kuriais teigiama apie CPK 320 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimą, ir šie kasacinių skundų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

46. Atsakovės R. P. kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, CPK 5, 12, 13, 17, 42 straipsniuose, Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisingą teismą, rungimosi, dispozityvumo, teisės būti išklausytam ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus, yra siejami su skundo argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Konstatavus, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinių skundų argumentų, kuriais teigiama apie CPK 320 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimą apeliacinės instancijos teisme, taip pat konstatuotina, jog nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ir atsakovės R. P. kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, CPK 5, 12, 13, 17, 42 straipsniuose, Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisingą teismą, rungimosi, dispozityvumo, teisės būti išklausytam ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus.

47. Teisėjų kolegija, vertindama kasacinių skundų argumentus dėl nurodomo CPK 313 straipsnio pažeidimo, sprendžia, kad nagrinėjamas atvejis, atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais skundė tik atitinkamos atsakovės, kurių atžvilgiu ieškinio reikalavimai buvo tenkinti, tarp jų R. P. ir A. B., o ieškovė sprendimo neskundė, patenka į CPK 313 straipsnio reguliavimo sritį ir dėl jo galioja bei taikytinas šioje proceso teisės normoje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti apeliantui blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį. Įvertinusi ieškovės reikalavimų pobūdį, pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinių skundų argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovių R. P. ir A. B. priėmė blogesnį, negu buvo skundžiamas, procesinį sprendimą, nes padidino pirmosios instancijos teismo sprendimu iš šių atsakovių ieškovei solidariai priteistą 88 589,50 Eur žalos atlyginimo dydį ir skundžiama nutartimi iš jų (atsakovių) ieškovei solidariai priteisė 177 178,99 Eur žalos atlyginimo. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neteikia pagrindo pripažinti, kad ji buvo priimta CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju, kuriam egzistuojant pagal CPK 313 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą taikoma išlyga dėl draudimo priimti blogesnį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų, suteikiančių teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl, nesant ieškovės apeliacinio skundo, negalėjo dėl atsakovių (apeliančių) R. P. ir A. B. priimti blogesnio, negu priėmė pirmosios instancijos teismas, procesinio sprendimo. Dėl to pripažintini pagrįstais kasacinių skundų argumentai, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra priimta pažeidus CPK 313 straipsnio reikalavimus. Šis proceso teisės normos pažeidimas sudaro pagrindą naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

48. Atsakovės R. P. kasaciniame skunde teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl draudimo priimti blogesnį sprendimą ir dėl bylos nagrinėjimo ribų bei draudimo jas peržengti, tik nurodomos atitinkamos kasacinio teismo nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2011; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018; 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-415/2016; 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2007) ir jos cituojamos, tačiau skunde argumentuotai nepagrindžiama, kad nurodoma kasacinio teismo praktika yra suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos, ir kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Dėl to tokie atsakovės R. P. kasacinio skundo teiginiai vertintini kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl draudimo priimti blogesnį sprendimą ir dėl bylos nagrinėjimo ribų bei draudimo jas peržengti.

Dėl priežastinio ryšio ir turto vertinimo subjekto atsakomybės nagrinėjamoje byloje

49. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė UAB „Rezultatas“ parengė turto vertinimo ataskaitą, kuri neatitinka teisės aktų reikalavimų, padarė išvadą, jog tarp neteisėtų atsakovės UAB „Rezultatas“ veiksmų ir žalos, kuri kilo dėl nepakankamos įkeisto turto rinkos vertės, yra nutolęs faktinis priežastinis ryšys, kuris nepakankamas visiškai teisinei atsakomybei atsirasti, tačiau teismas sprendė, kad ieškovės vadovių sprendimą suteikti kreditą lėmė atsakovės UAB „Rezultatas“ nustatyta itin didelė įkeičiamo turto likvidacinė vertė, o tai sudaro pagrindą taikyti atsakovei UAB „Rezultatas“ dalinę atsakomybę.

50. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs atsakovės UAB „Rezultatas“ veiksmus parengiant neteisingą turto vertinimo ataskaitą neteisėtais, remdamasis CK 6.247 straipsniu, sprendė, kad nors netiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės UAB „Rezultatas“ neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos egzistuoja, tačiau jis yra pernelyg nutolęs, taigi nėra vienos iš būtinų sąlygų – priežastinio ryšio atsakovės UAB „Rezultatas“ civilinei atsakomybei kilti. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinio reikalavimus atsakovei UAB „Rezultatas“ atmetė konstatavęs teisinio pagrindo juos tenkinti nebuvimą.

51. Atsakovė A. B. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.247 straipsnio nuostatas, atsisakydamas taikyti turto vertintojui, parengusiam esminių trūkumų turinčią ataskaitą, neteisingai nustačiusiam ketinamo įkeisti žemės sklypo rinkos vertę (CK 6.263 straipsnio 1 dalis, TVVPĮ 13 straipsnis), dalinę civilinę atsakomybę, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016. Pareiga parengti teisingą turto vertinimo ataskaitą kyla iš įstatymo, jos pažeidimas gali sukelti tiek sutartinę, tiek deliktinę atsakomybę. Turto vertintojui buvo atskleista ataskaitos pateikimo

kredito unijai vertinamo turto įkeitimo tikslu ateityje aplinkybė.52. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta,

kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

53. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).

54. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

55. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala gali atsirasti tiesiogiai, ir galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Pastaruoju atveju paprastai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007; 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/213; kt.). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jai padidėti. Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

56. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Ši taisyklė taikoma kiekvienu deliktinės atsakomybės atveju esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).

57. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas netiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovės UAB „Rezultatas“ neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos netinkamai įvertino kaip pernelyg nutolusį ir dėl to nekvalifikuotiną kaip būtinąją civilinės atsakomybės šiai atsakovei taikymo sąlygą.

59. Byloje teismų nustatyta, kad 2011 m. sausio 7 d. sudaryta paskolos sutartimi ieškovė suteikė UAB „Rovela“ 650 000 Lt (188 253,01 Eur) dydžio tikslinę paskolą žemės sklypui įsigyti. Prašydama suteikti paskolą žemės sklypui įsigyti

UAB „Rovela“ siūlė savo įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti įkeisti tą žemės sklypą, pateikė ieškovei atsakovės UAB „Rezultatas“ parengtą 2010 m. rugsėjo 29 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad žemės sklypo rinkos vertė yra 1 060 000 Lt (306 997,22 Eur), likvidacinė vertė – 742 000 Lt (214 898,05 Eur), vertinimo tikslas – turto rinkos vertės nustatymas užstatui. Ieškovė, suteikdama paskolą, rėmėsi šia atsakovės UAB „Rezultatas“ parengta ataskaita, laikydama, kad žemės sklypo rinkos vertė yra 1 060 000 Lt (306 997,22 Eur). Prievolių pagal nurodytą paskolos sutartį įvykdymas buvo užtikrintas žemės sklypo hipoteka, UAB „Lorika“ garantija ir P. K. laidavimu. Sutarties vykdymo metu paskolos gavėja grąžino ieškovei 37 373,18 Lt (10 824,02 Eur). Priverstinai išieškant skolą įkeistas žemės sklypas 2015 m. sausio 23 d. buvo parduotas už 4600 Eur, iš jų ieškovei buvo pervesta 250 Eur. Ieškovė neturi galimybių skolą susigrąžinti iš skolininkės UAB „Rovela“, garanto UAB „Lorika“ ir laiduotojo P. K., nes UAB „Rovela“ yra bankrutavusi, o garantas UAB „Lorika“ ir laiduotojas P. K. jokio turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, neturi. UAB „Rovela“ nepagrįstai buvo suteikta didelė paskola, kuri negalėjo ir negali būti grąžinta, ieškovei buvo padaryta žala, kurią sudaro UAB „Rovela“ suteikta ir negrąžinta paskola, t. y. 177 178,99 Eur.

60. Taigi viena greta kitų iš nurodytos žalos ieškovei atsiradimo priežasčių yra nepagrįstai didelės paskolos UAB „Rovela“ suteikimas, prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės – žemės sklypo įkeitimo nepakankamumas, žymiai mažesnė reali UAB „Rovela“ įsigyto ir įkeisto žemės sklypo rinkos vertė nei ta, kuri buvo nustatyta atsakovės UAB „Rezultatas“ parengta nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita ir būtent kuria, jos nekvestionuodama, ieškovė rėmėsi suteikdama paskolą UAB „Rovela“.

61. Atsakovė UAB „Rezultatas“, būdama turto vertinimo srities profesionalė, turto rinkos vertės nustatymo užstatui tikslu įvertindama žemės sklypą, turėjo suprasti, kad jos parengta neteisinga turto vertinimo ataskaita sukels teisines pasekmes, t. y. bus panaudota kaip atitinkamą žemės sklypo rinkos vertę pagrindžiantis dokumentas. Taip aptariama turto vertinimo ataskaita ir buvo panaudota, UAB „Rovela“ ją pateikus ieškovei. Nurodyta ataskaita ieškovė rėmėsi, laikydama, kad žemės sklypo rinkos vertė yra 1 060 000 Lt (306 997,22 Eur). Neturėdama aptariamos ataskaitos ieškovė nebūtų galėjusi laikyti, kad žemės sklypo rinkos vertė yra 1 060 000 Lt (306 997,22 Eur), o tokiu atveju individualiam žemės sklypo rinkos vertės nustatymui būtų tekę pasitelkti kurį nors iš turto vertintojų. Taigi, atsakovės UAB „Rezultatas“ parengta turto vertinimo ataskaita sukėlė teisines pasekmes.

62. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė UAB „Rezultatas“ savo veiksmais, pasireiškusiais neteisingos turto vertinimo ataskaitos parengimu, prisidėjo prie sąlygų žalai ieškovei kilti sudarymo, sukurdama atitinkamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Būdama turto vertinimo srities profesionalė, atsakovė UAB „Rezultatas“, elgdamasi kaip protingas ir apdairus asmuo, neteisėtų veiksmų atlikimo (neteisingos ataskaitos parengimo) metu turėjo galimybę numatyti žalingų padarinių asmeniui, kuris remsis jos parengta neteisinga turto vertinimo ataskaita, atsiradimą. Parengdama neteisingą turto vertinimo ataskaitą ši atsakovė pažeidė TVVPĮ 12 straipsnio 1, 2 dalyje nustatytas pareigas, kurių tikslas – užtikrinti turto vertinimo teisingumą ir užsakovų bei kitų asmenų pasitikėjimą turto vertinimo subjektų veikla ir jos rezultatais, taip pat pažeidė CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą rūpestingumo pareigą. Rizika, kad neteisingai parengta turto vertinimo ataskaita nebus kvestionuojama ją gavusių suinteresuotų asmenų, šie asmenys ją priims kaip teisingą ir ja remdamiesi atitinkamai elgsis, tenka tokią ataskaitą parengusiam turto vertinimo subjektui. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad netiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovės UAB „Rezultatas“ neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos nėra pagrindo vertinti kaip pernelyg nutolusį. Darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas konstatuoti teisinio priežastinio ryšio tarp atsakovės UAB „Rezultatas“ neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos, kaip atsakovės UAB „Rezultatas“ būtinosios civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą (CK 6.247 straipsnis). Dėl to pripažintini pagrįstais atsakovės A. B. kasacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.247 straipsnio nuostatas.

63. Atsakovės A. B. kasaciniame skunde teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016, argumentuotai nepagrindžiama, kad nurodomi kasacinio teismo išaiškinimai yra pateikti byloje, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos, ir kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos, kurioje priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra analogiškos ar iš esmės panašios. Nagrinėjamoje byloje aktualus priežastinio ryšio, kaip būtinosios turto vertinimo subjekto civilinės atsakomybės sąlygos, nustatymas, tuo tarpu byloje, kurioje priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, tokios turto vertintojo atsakomybės sąlygos egzistavimas buvo nustatytas ją nagrinėjusių žemesnės instancijos teismų, o kasacinis

teismas sprendė dėl CK 6.253 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, turto vertintojo atleidimo nuo atsakomybės už kredito įstaigos patirtus nuostolius, kuriuos ši patyrė dėl neteisingai parengtos turto vertinimo ataskaitos, pagrindų ir kredito įstaigos veiksmų vertinimo. Dėl to tokie atsakovės A. B. kasacinio skundo teiginiai vertintini kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016.

64. Žala arba nuostoliai gali atsirasti ne vien dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl kreditoriaus kaltės ar esant abiejų šių asmenų kaltei. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

65. Nustatytas netinkamas CK 6.247 straipsnio taikymas apeliacinės instancijos teisme yra pagrindas naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl atsakovės R. P. civilinės atsakomybės

66. Atsakovė R. P. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, taikydami civilinę atsakomybę ir priteisdami iš jos žalos atlyginimą ieškovei, pažeidė CK 2.87 straipsnio 7 dalies, 6.245–6.249 straipsnių, CPK 185 straipsnio nuostatas, nes civilinę atsakomybę jai taikė nenustatę būtinųjų civilinės atsakomybės jai taikymo sąlygų egzistavimo, o nustatė, kad ji paskolų komiteto veiksmuose, susijusiuose su paskolos suteikimu UAB „Rovela“, nedalyvavo, parašai 2011 m. sausio 7 d. su siūlymu valdybai suteikti paskolą UAB „Rovela“ susijusiuose paskolų komiteto dokumentuose, remiantis ekspertizės išvadomis, yra ne jos (suklastoti).

67. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės R. P. kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.68. CK 1.1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su

šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius, o CK 1.3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos CK normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju tam, kad būtų galima taikyti kredito unijos kaip juridinio asmens valdymo organo valdybos nariams ir paskolų komiteto pirmininkei atsakovei R. P., prilyginamai kredito unijos vadovui, civilinę atsakomybę, buvo būtina nustatyti būtinąsias civilinės atsakomybės jiems taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, priežastinį ryšį, žalą (CK 6.246–6.249 straipsniai).

69. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 68 punktą; 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; ir kt.). Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

70. Bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų turinys teikia pagrindą padaryti išvadą, kad teismai civilinę atsakomybę atsakovei R. P. taikė neindividualizavę jos civilinės atsakomybės sąlygų ir nekonstatavę jų egzistavimo. Tuo tarpu ši atsakovė savo atsikirtimus į ieškinį grindė aplinkybe, kad ji apskritai nedalyvavo ieškovės paskolų komiteto veiksmuose, susijusiuose su paskolos suteikimu UAB „Rovela“. Pirmosios instancijos teismo, remiantis atlikta ekspertize, nustatyta, kad parašai, esantys paskolų komiteto 2011 m. sausio 7 d. protokoluose Nr. PK-90, PK-90.1 bei protokolo Nr. PK-91 išraše, yra ne atsakovės R. P., o apeliacinės instancijos teismo nustatyta, jog parašas, esantis paskolų komiteto išraše iš 2011 m. sausio 7 d. protokolo Nr. PK-91, yra ne šios atsakovės. Teismų procesiniuose sprendimuose nėra

pasisakyta dėl aplinkybės – atsakovės R. P. (ne)dalyvavimo ieškovės paskolų komiteto veiksmuose, susijusiuose su paskolos suteikimu UAB „Rovela“, atliktuose 2011 m. sausio 7 d., nors ši aplinkybės įeina į bylos įrodinėjimo dalyką ir turi reikšmės bylai teisingai išspręsti.

71. Teismai netyrė ir nenustatė, kada ieškovė išmokėjo UAB „Rovela“ suteiktą paskolą ir kokias materialiąsias teisines pasekmes ieškovei sukėlė atsakovės R. P. protesto dėl paskolų komiteto 2011 m. sausio 7 d. nutarimo paskolos suteikimo UAB „Rovela“ klausimu nepateikimas.

72. Teismai faktus, kad atsakovė R. P. apie unijos paskolų komiteto 2011 m. sausio 7 d. nutarimą paskolos suteikimo UAB „Rovela“ klausimu turėjo sužinoti P. K. finansinės būklės vertinimo procedūros (aktas pasirašytas 2011 m. vasario 1 d.) metu ir (arba) 2011 metais, atsiskaitydama ieškovės narių susirinkimui ir stebėtojų tarybai, konstatavo tinkamai neištyrę su tuo susijusių aplinkybių ir įrodymą bei nenurodę tokius faktus pagrindžiančių faktinių bylos duomenų.

73. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo atsakovės R. P. atleisti nuo atsakomybės, padaryta prieš tai nekonstatavus civilinės atsakomybės šiai atsakovei taikymo egzistavimo.

74. Šis nustatytas netinkamas materialiosios ir proceso teisės normų taikymas apeliacinės instancijos teisme yra pagrindas naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

75. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui ir vienodos teismų praktikos formavimui.


76. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės ieškiniu pareikštų reikalavimų pobūdį, daro išvadą, kad šios bylos atveju egzistuoja privalomasis procesinis atsakovių bendrininkavimas, reiškiantis, kad materialiojo subjektinio reikalavimo pagrįstumo klausimas gali būti išspręstas tik visiems bendrininkams kartu dalyvaujant civilinės bylos pagal tokį reikalavimą procese (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 44 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas netinkamas proceso ir materialiosios teisės normų taikymas apeliacinės instancijos teisme yra pagrindas naikinti visą skundžiamą nutartį, taip pat ir dėl atsakovių G. R. bei D. S. Ją panaikinus byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.


77. Kasaciniame teisme patirta 57,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 ir 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.


TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ALGIS NORKŪNAS

ANTANAS SIMNIŠKIS

_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-251-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00586-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.2.1; 2.6.11.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Molėtų šiluma“ ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Molėtų šiluma“ dėl sutarties pripažinimo nutraukta; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Molėtų švara“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsijungimą nuo šilumos tiekimo sistemos, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims aiškinimo ir taikymo, taip pat sprendžiama dėl rūsio ploto įtraukimo, apskaičiuojant butų ir patalpų savininkui priklausančių patalpų naudingąjį plotą name.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo A. M. 1673 Eur nuostolių, patirtų už šilumos ir karšto vandens tiekimą, atlyginimo, 58,35 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad 2003 m. gruodžio 18 d. su atsakovu sudarė Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 27409, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti namui šilumą ir karštą vandenį, palaikyti šilumnešio parametrus, o atsakovas įsipareigojo mokėti mokesčius už suvartotą šilumą ir karštą vandenį, vykdyti kitus įsipareigojimus, nurodytus sutartyje. 2007 m. lapkričio 9 d. atsakovas savavališkai, nesilaikydamas teisės aktais nustatytos tvarkos, atsijungė nuo bute įrengtos šildymo sistemos, todėl jis ir toliau liko šių sistemų tiekiamos šilumos ir karšto vandens buitinis vartotojas, privalantis vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Atsakovas nebemokėjo pagal sutartį priklausančių mokesčių už šildymą ir karštą vandenį, liko skolingas už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. ir nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. balandžio 25 d. 1673 Eur.

4. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti ieškovės ir atsakovo 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 19 d. ir įpareigoti ieškovę perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą, atsakovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, taip pat

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1da13550a3f511e9b474d97de297fe08

į šilumos paskirstymą neįtraukiant neapskaityto karšto vandens šilumos energijos, o šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre.

5. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu centralizuota šilumos energija jam realiai nebuvo tiekta dėl buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo 2010 m. spalio 19 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu, vienašališkai nutraukus šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį ir apie tai informavus ieškovę 2010 m. spalio 19 d. raštu, kurį ieškovė gavo ir užregistravo Nr. 7-143. Šildymo būdo pakeitimo metu šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio l d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo), nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui) ir deklaraciją apie statybos užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį. Viešame registre nėra įregistruota atsakovo 2010 m. spalio 19 d. deklaracija apie statybos užbaigimą, šios deklaracijos registracija nėra privaloma. Jei šildymo būdo pakeitimas ir šių statybos darbų deklaravimas 2010 m. spalio 19 d. bei šių darbų 2012 m. vasario 14 d. kadastriniai matavimai galimai nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio, tai sutarties nutraukimą patvirtina atsakovo 2010 m. spalio 19 d. raštas ieškovei apie vienašališką sutarties nutraukimą.

6. Ieškovė neturėjo teisės į atsakovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukti nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekio, nes ginčo laikotarpiu ji nebuvo sutvarkiusi karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinių patikrų, karšto vandens apskaitos.

7. Ieškovės parinktas netinkamas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, nes, pakeitus atsakovo buto šildymo būdą, ieškovė privalėjo taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, atsakovo butui nepriskirdama jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio. Atsakovas teigė, kad VĮ Registrų centro duomenys įrodo, jog namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), kurios nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingąjį plotą.


8. Utenos apylinkės teismas 2018 m. liepos 10 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo ieškovei 1673 Eur nuostolių, patirtų už šilumos tiekimą, atlyginimo, 58,35 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (1731,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. birželio 5 d.) 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Tačiau Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) detalizavo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procesą: baigus su atjungimu susijusius darbus, patalpų savininkas privalėjo gauti ne tik statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą (nuo 2010 m. spalio 1 d. statybos techninį reglamentą STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ pakeitė naujas statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“; deklaracija apie statybos užbaigimą pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus pripažintina statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuris nurodytas Taisyklėse), taip pat Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, bet ir pateikti jų kopijas šilumos tiekėjui. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas 2010 m. spalio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą bei įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ieškovei būtų pateikęs kartu su 2010 m. spalio 19 d. prašymu nutraukti sutartį.

10. Faktiškai nuo centralizuotos šildymo sistemos atsakovas atsijungė anksčiau, nei buvo surašyta deklaracija. Apie tai, kad yra demontavęs šildymo sistemą ir jam neturėtų būti skaičiuojami mokesčiai už šildymą, atsakovas ieškovę informavo 2007 m. lapkričio 9 d., 2007 m. gruodžio 28 d. raštais. 2009 m. kovo 10 d. (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini) buto Nr. (duomenys neskelbtini) vidaus šildymo sistemos patikrinimo protokole konstatuota, kad buto šildymo

sistema savavališkai atjungta nuo namo centrinio šildymo. Komisija, atlikusi šį patikrinimą, įpareigojo atsakovą iki 2009 m. liepos 1 d. panaikinti padarytus pažeidimus ir vėl prijungti buto šilumos įrenginius prie bendros namo centrinės šildymo sistemos arba atjungti buto šilumos įrenginius nuo centrinės šildymo sistemos pagal Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių reikalavimus. Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-113-335/2009 nustatyta, kad atsakovas savavališkai, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų atjungė savo buto šildymo sistemą nuo centrinės šildymo sistemos (šį sprendimą apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą). 2010 m. spalio 19 d. prašyme nutraukti šilumos tiekimo sutartį atsakovo paminėta, kad šilumos tiekimo paslaugomis jis nesinaudoja jau ketvirtą šildymo sezoną.

11. Teismas pritarė ieškovės abejonėms dėl deklaracijos surašymo datos. Byloje nėra duomenų, kad šis dokumentas būtų pateiktas ieškovei. 2017 m. sausio 4 d. atsakovo atsiliepime į ieškinį ši deklaracija neminima, pateikta tik 2017 m. kovo 10 d. su priešieškiniu. VĮ Registrui centrui deklaracija, siekiant pakeisti kadastro duomenis bei šildymo būdą iš centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų į vietinį centrinį šildymo būdą, pateikta 2017 m. rugsėjo 8 d. jau šią bylą nagrinėjant teisme. VĮ Registrų centrui atsakovas pateikė du 2010 m. spalio 19 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 variantus, kuriuose nesutampa pateikti duomenys, o 2017 m. rugsėjo 26 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą Nr. 1 nėra duomenų apie šildymo būdo pakeitimo statybą leidžiantį dokumentą, todėl VĮ Registrų centras atsakovo prašymą Nekilnojamojo turto registre pakeisti buto kadastro duomenis bei šildymo būdą atmetė. Teismas sprendė, kad 2010 m. spalio 19 d. deklaracija buvo užpildyta ne siekiant užfiksuoti realų statybos užbaigimą, o pasinaudojant supaprastinta nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusia tvarka, įteisinti prieš kelerius metus įvykdytą atsijungimą.

12. 2007 m. lapkričio 10 d. ieškovės atsakymu į atsakovo raštą ir 2009 m. kovo 10 d. buto vidaus šildymo sistemos patikrinimo protokolu atsakovas buvo informuotas, kaip įteisinti atsijungimą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos. Atsakovas, kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, galėjo ir turėjo pasidomėti įstatymu nustatytu reguliavimu, o įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose nustatytų sankcijų ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėtina, kad pastarosios taisyklės įsigaliojo nuo 2010 m. lapkričio 1 d., t. y. jau po šioje byloje aktualios datos – 2010 m. spalio 19 d. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai gali būti taikomi tik nuo jų priėmimo momento ir nėra pagrindo teigti, kad šio teismo išaiškinimas panaikino nuostatas, galiojusias iki 2013 m., t. y. nuostatas, kuriomis turėjo vadovautis atsakovas, siekdamas įteisinti atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbus.

14. Net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, jog atsakovo atliktiems atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos darbams įteisinti Statybos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo prasme pakanka vien atsakovo akcentuojamos deklaracijos užpildymo ir tiekėjo informavimo apie atsijungimą, tai savaime nereikštų šalių santykių nutraukimo nuo 2010 m. spalio 19 dienos. 2010 m. spalio 19 d. atsakovas buvo skolingas ieškovei už tiektą šilumą, taigi nebuvo įvykdytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įtvirtintos imperatyvios sutarties nutraukimo sąlygos.

15. Vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017). Dėl to ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 1673 Eur nuostolių, patirtų už šilumos ir karšto vandens tiekimą, tenkintinas.

16. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ 3.1 punkte nustatyta, kad gyventojams, nesumokėjusiems už gyvenamųjų patalpų nuomą, eksploatavimą, ryšių ir komunalines paslaugas (elektros, šilumos energiją, dujas, vandenį ir pan.), delspinigiai skaičiuojami praėjus 20 kalendorinių dienų (nedirbantiems pensininkams, jeigu šeimoje nėra darbingo amžiaus asmenų – 30 kalendorinių dienų) nuo ataskaitinio mėnesio pabaigos – po 0,04 procento už kiekvieną pradelstą

kalendorinę dieną (įskaitant ir įmokų sumokėjimo dieną). Atsakovas ginčijo ieškovės teisę reikalauti delspinigių, kadangi nurodyti teisės aktai reglamentuoja tik valstybės ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius, o ieškovės savininkai yra 15 akcininkų, iš kurių 14 – fiziniai asmenys ir 1 juridinis asmuo – rajono savivaldybės taryba. Teismas nurodė, kad Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos leidinio 26 punkte nurodyta, kad rajono savivaldybės taryba valdo 99,99 proc. akcijų paketą, taigi ieškovė priskiriama prie savivaldybės kontroliuojamų įmonių, mokesčiai už šilumos energiją yra priskiriami prie mokesčių už komunalines paslaugas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-431-407/2015). Atsižvelgiant į tai bei šalių sutartyje esant sąlygai dėl delspinigių mokėjimo, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 58,35 Eur delspinigių (apskaičiuotų už 181 dieną) yra pagrįstas.

17. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu namo karšto vandens skaitikliai neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, tačiau byloje pateikti patikros sertifikatai, skaitiklių įrengimo ir apžiūros aktai leidžia spręsti, kad apskaitos prietaisų įrengimas bei jų apskaita vykdyti tinkamai. Ieškovė patvirtino, kad šilumos apskaitos prietaiso, skirto apskaičiuoti šilumą karštam vandeniui ruošti, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, name nėra. Karštas vanduo atsakovo butui netiekiamas nuo 2009 m. balandžio 1 d. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Atsakovui pateiktose sąskaitose už šilumą nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. nėra įtraukta mokėjimų už šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį, kadangi atsakovas nurodytu laikotarpiu karšto vandens iš ieškovės nepirko. Dėl to nėra pagrindo perskaičiuoti atsakovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens.

18. Pastate, kuriame yra atsakovo butas, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, pagal kurį visas pastate suvartotas šilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju šilumos apskaitos prietaisu – įvadiniu šilumos skaitikliu. Kadangi teismas nepripažino atsakovo atlikto šildymo pakeitimo būdo teisėtu, reikalavimą dėl paskirstymo metodo parinkimo nagrinėjo tik dėl rūsyje esančių patalpų.

19. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5. Jo 1.4 punkte nurodyta, kad šis paskirstymo metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas šilumos kiekis pastato šildymui, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.). Šio akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2017 m. liepos 31 d., papildyta 1.5 punktu, pagal kurį, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų nėra ir nebuvo prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.). Byloje nėra duomenų, kad rūsyje esančios patalpos ginčo laikotarpiu būtų buvusios šildomos. Dėl to ieškovė neturėjo pagrindo taikyti metodo Nr. 5, pastato šilumos paskirstymo vartotojams metodas Nr. 4 taikytas pagrįstai. Pažymėtina, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. O3-184 „Dėl šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms nustatymo bei paskirstymo metodo Nr. 5 patvirtinimo“ 1.1 punkte nustatyta, kad šis metodas gali būti taikomas, kai pastate yra butų ir (ar) kitų patalpų, atjungtų ar niekada nebuvusių prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos. Tačiau šis nutarimas įsigaliojo 2017 m. rugpjūčio 1 d., o ginčo laikotarpis yra nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2017 m. balandžio 25 d.

20. Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kiekvienam iš 8 namo butų yra priskirtas rūsys, kiekvieno rūsio plotas skirtingas (nuo 1,86 kv. m iki 8,49 kv. m). Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad, apskaičiuojant savininkams nuosavybės teise priklausančių patalpų plotą, vadovautasi tik buto bendru plotu, neatsižvelgiant į butui priskirto nešildomo rūsio plotą. Tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias teisės normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai jo daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių nėra. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017), laikytina, kad, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus, turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas. Vis dėlto, ieškovės atstovo teigimu, taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą atskirai neskaičiuojamas, todėl perskaičiuoti mokestį už šildymą šiuo atveju nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad ir atsakovo priešieškinio reikalavimas perskaičiuoti šilumos energijos perskirstymą, šilumos energiją name paskirstant pagal metodą

Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre, tiesiogiai susijęs su netenkintu reikalavimu taikyti metodą Nr. 5, reikalavimas dėl ploto perskaičiavimo taip pat netenkintinas.

21. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Utenos apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą.

22. Kolegija nurodė, kad atsakovas savavališkai, atjungdamas buto radiatorius, yra atsijungęs nuo centralizuotos šildymo sistemos nuo 2009 m. kovo 10 d. Faktas, kad atsakovas nesilaikė patalpų šildymo sistemos įrenginių atsijungimo tvarkos, yra nustatytas įsiteisėjusiu Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimu, todėl iš naujo neįrodinėtinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas).

23. Vien deklaracijos apie statybos užbaigimą užpildymo faktas pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, ypač jei kyla abejonių dėl tikrosios deklaracijos surašymo dienos. Atsakovas, pateikdamas prašymą ieškovei dėl sutarties nutraukimo, nepateikė deklaracijos apie statybos užbaigimą, nenurodė sutarties nutraukimo pagrindo, neišviešino duomenų apie šilumos tiekimo būdo pakeitimą, todėl ieškovei nebuvo realaus pagrindo nutraukti šilumos ir karšto vandens sutartį 2010 m. spalio mėnesį. Be to, atsakovas prašymo ieškovei teikimo metu buvo skolingas už šilumos tiekimą (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Atsakovui nesilaikant įstatyme nustatytos atsijungimo nuo šildymo sistemos tvarkos 2009 m., neįteisinus vietinio šildymo sistemos, negalima pripažinti, kad atsakovas teisėtai atsijungė nuo šildymo sistemos 2010 m. Teisėtas atsijungimas nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos yra tada, kai atsiranda pagrindas nutraukti tiekimo sutartį, t. y. kai įteisinta vietinio šildymo sistema atsakovo bute – paviešinta statybos užbaigimo deklaracija. Apie šios deklaracijos buvimą tapo žinoma tik atsakovui pateikus priešieškinį nagrinėjamoje byloje 2017 m. kovo 17 d., nors supaprastinta atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarka nebegalioja nuo 2011 m. birželio 30 d.

24. Nėra pagrindo pripažinti, kad šalių sutartis yra nutraukta nuo 2010 m. spalio 19 d., nes atsakovas tinkamai neįgyvendino savo teisės atsijungti nuo gyvenamojo namo bendrosios šildymo sistemos nei 2009 m., nei 2010 m. spalio mėn., todėl išliko šilumos energijos vartotojas, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jam tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017).

25. Atsakovui mokesčiai už paslaugas skaičiuoti tik šildymo sezono metu, todėl perskaičiuoti atsakovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens nėra pagrindo.

26. Pagal energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktą, kai šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Namo (duomenys neskelbtini) suvartotos šilumos kiekis yra nustatomas pagal šilumos tiekėjo įrengto vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis. Šis metodas, atsižvelgiant į namo šildymo sistemą, savininkų poziciją, buvo parinktas ieškovės ir taikomas iki šiol (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Metodas Nr. 5 kartu su metodu Nr. 4 negali būti taikomas, nes pastatas, kuriame gyvena atsakovas, neatitinka metodo Nr. 5 taikymo sąlygų: pastate yra butų ir (ar) kitų patalpų, teisėtai atjungtų ar niekada nebuvusių prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos; pastate yra butų ir (ar) kitų patalpų, turinčių atskirus šilumos įvadus, kurių šilumos skaitikliai įrengti prieš pastato įvadinį šilumos prietaisą; buitiniai šilumos skaitikliai įrengti mažiau nei 50 proc. pastato butų ir (ar) kitų patalpų, prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos. Nesant duomenų, kad (duomenys neskelbtini) namo vartotojai pasirinko tam tikrą metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas, kurį parenka šilumos tiekėjas.

27. Dėl delspinigių kolegija nurodė, kad savivaldybės kontroliuojamos įmonės – savivaldybės įmonės, veikiančios pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 dalis balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso savivaldybei, ir įmonės, kuriose savivaldybės gali paskirti daugiau kaip pusę įmonės administracijos, valdymo arba priežiūros tarnybos narių (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnis). UAB „Molėtų šiluma“ 99,90 proc. akcijų priklauso savivaldybės tarybai, todėl tai yra savivaldybės kontroliuojama įmonė, kuri veikia pagal Vietos savivaldos įstatymą, o mokesčiai už šilumos energiją yra priskiriami prie mokesčių už komunalines paslaugas. Be to, šalių sudarytos sutarties skyriuje „Šalių atsakomybė“ yra nustatyta, kad vartotojas, laiku neapmokėjęs mokesčių už buto šilumą ir karštą vandenį, už kiekvieną uždelstą dieną pagal Vyriausybės nutarimą moka delspinigius nuo nesumokėtos

sumos, įskaitant ir mokėjimo dieną. Taigi ieškovės prašymas iš atsakovo priteisti 0,02 proc. dydžio delspinigius yra pagrįstas.

28. Atsakovas nesutiko su apskaičiuota skola, nes šilumos kiekis butams paskirstytas proporcingai butų plotams, neįskaičius rūsio patalpų. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kad tokiu būdu apskaičiuota jo mokėtina suma sumažės. Paprastai skola nesikeičia ar padidėja, nes išlaidos skirstomos proporcingai turimam plotui, daugiau turi mokėti tie asmenys, kurie nuosavybės teisėmis valdo didesnį plotą. Byloje pateikti duomenys apie prie butų priskirtų rūsių plotus nepatvirtina, kad jie esmingai pakeistų nuosavybės teisėmis valdomas dalis. Atsakovo buto plotas sudaro 60,67 kv. m, namo bendras plotas yra 506,68 kv. m. Atsakovo naudojamų patalpų santykis su viso namo plotu sudaro 11,97 proc. Pridėjus rūsį, kurio plotas 4,53 kv. m, naudingasis buto plotas tampa 65,07 kv. m, atsakovo dalis padidėja iki 12,8 proc.


29. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti, o ieškinį atmesti arba bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai papildomai nurodė, kad vien deklaracijos apie statybos užbaigimą užpildymo faktas pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, ypač jei kyla abejonių dėl tikrosios deklaracijos surašymo dienos, nors ieškovas šioje byloje neginčijo deklaracijos. Tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 išaiškinimams. Be to, bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nereikalaujama pranešti šilumos tiekėjui apie šildymo būdo pakeitimą. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti momentas yra reglamentuotas Statybos įstatyme, nustatant, kad deklaracija apie statybos užbaigimą pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus pripažintina statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, tačiau kartu nėra jokio reikalavimo, kad vartotojas privalėtų gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, nes toks reikalavimas nėra įtvirtintas nei Statybos įstatyme, nei statybos techniniuose reglamentuose. Todėl teismas, nuspręsdamas, kad atsakovas privalėjo gauti ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, pateikti jos ir deklaracijos kopijas šilumos tiekėjai, nepagrįstai šalių ginčui taikė ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas.

29.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 panaikino ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, kurios neteisėtai reglamentavo šildymo būdo pakeitimo darbus, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 panaikino energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktus, kaip prieštaraujančius konstituciniam teisinės valstybės principui, o tai reiškia, kad bylą nagrinėję teismai negalėjo remtis panaikintais teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013).

29.3. Teismas turėjo taikyti 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, įsigaliojusias 2010 m. spalio 1 d., įvertindamas, ar atsakovas pašalino savavališkos statybos padarinius, jei tokie apskritai buvo, kaip analogiškomis aplinkybėmis išaiškino Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1513-259/2011. Atsakovas šioje byloje įrodė, kad teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. rugsėjį, laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 išaiškino, jog ginčo šildymo būdo pakeitimo metu šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio l d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprasto remonto aprašo) ir

nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui), taip pat nebuvo net prievolės užpildyti deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurią savo nuožiūra pasirinktinai galėjo užpildyti statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį. Atsakovas įrodė, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukė, kai 2010 m. spalio 19 d. raštu pranešė ieškovei apie vienašališką šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio 19 d., teisėtai pakeitus buto šildymo būdą ir taip atsisakant ieškovės tiekiamos šilumos energijos. Atsakovas savo buto šildymo būdo pakeitimo darbus įteisino 2010 m. spalio 19 d., užpildydamas deklaraciją apie statybos užbaigimą, kuri yra laikoma statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, nuo kurio surašymo pakeitus statinio patalpų šildymo būdą sutartis su šilumos tiekėju laikoma nutraukta pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį. Šios deklaracijos, kaip statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, ieškovė neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išėjo iš ginčo nagrinėjimo ribų, savo iniciatyva suabejojęs deklaracijos tikrumu. Ieškovė neginčijo atsakovo 2010 m. spalio 19 d. pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą, atsakovo 2010 m. spalio 19 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą ir viešo registro duomenų apie atsakovo buto vietinį šildymo būdą, todėl laikytina, kad šie duomenys yra teisingi ir išsamūs. Nors ieškovė kreipės į policiją dėl tariamai suklastotos deklaracijos, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nustačius, kad deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, o deklaracija tikra (Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartis byloje Nr. 1800953-337-2018 dėl ikiteisminio tyrimo pagrįsto nutraukimo). Tai, kad deklaraciją apie statybos užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-916/2017). Tai, kad atsakovas teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų pakeitė savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį, patvirtina analogiškose bylose Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateiktos išvados, kad, vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi ir statybos techninio reglamento STR 1.01.05:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.11 punktu, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojų inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas yra statinio paprastojo remonto darbai. Statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti 2010 m. spalio 1 d. – 2011 m. birželio 30 d. laikotarpiu pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 9 punktą nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo), o pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedą nereikėjo rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašui, t. y. statybą leidžiančio dokumento.

29.4. Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Statybos įstatyme (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė deklaracijos apie statybos užbaigimą. Todėl Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais), pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys, nes pagal Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23(1) straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28(1) straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymą iki 2010 m. spalio 1 d. vietoj šio įstatymo 13 straipsnyje vartojamos sąvokos „statybos užbaigimo aktas“ vartojama sąvoka „statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas“, vietoj šio įstatymo 13, 14 ir 15 straipsniuose vartojamos sąvokos „statybą leidžiantis dokumentas“ vartojama sąvoka „statybos leidimas“ (nesudėtingo statinio atveju – „normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytas privalomasis dokumentas“).

29.5. Viešame registre nėra įregistruota atsakovo 2010 m. spalio 19 d. deklaracija apie statybos užbaigimą, tačiau šios deklaracijos registracija nėra privaloma, o ieškovė neginčija, kad jai buvo žinoma apie atsakovo atsijungimą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos. Tokią poziciją patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017).

29.6. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl netinkamai vykdomo šilumos paskirstymo name (duomenys neskelbtini). Analogiškas ginčas išnagrinėtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1101-734/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-254-823/2012. Analogiškai ir šioje byloje atsakovo buto atjungimas nuo centralizuoto šildymo įvyko 2010 m. spalio 19 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) pagrindu, kurį patvirtina 2012 m. atlikti kadastriniai matavimai, o ginčas dėl vietinio šildymo būdo įregistravimo šiuo metu yra sprendžiamas administracinėje byloje Nr. I-2181-320/2018. Nei deklaracija, nei kadastriniai matavimai nėra panaikinti, ieškovė jų neginčija, tačiau yra

pagrindas šią bylą sustabdyti vadovaujantis CPK 163 straipsnio 3 dalimi, iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2181-320/2018, kurioje taip pat yra vertinamos tos pačios ginčo dėl šildymo būdo pakeitimo aplinkybės.

29.7. Kasacinis teismas turėtų tinkamai įvertinti šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimo momentą, atsižvelgdamas ir į Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatas. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 kasacinis teismas nurodo remtis tik CK 6.390 straipsnio l dalimi dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą, nevertinant Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos išimties, kad sutarties nutraukimas siejamas išimtinai su šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimu, pripažįstant statinio dalį tinkama naudoti. Tačiau šią išimtį būtina įvertinti, nes kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2006 yra išaiškinęs, kad detalesnių nuostatų CK nėra, todėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartims nutraukti taikytinos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos, kurios nenustato pranešimo apie sutarties nutraukimą šilumos tiekėjui, nes sutarties nutraukimas siejamas išimtinai su šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimu pripažįstant statinio dalį tinkama naudoti.

29.8. Remiantis CK 6.329 straipsnio 1 dalimi, 6.388 straipsnio 1 dalimi, 6.317 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-454/2004; 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005) vartotojai privalo apmokėti tik faktiškai gautą šilumos energijos kiekį. Ieškovė neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perdavė atsakovui centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, kurį atsakovas reikalauja perskaičiuoti (CPK 178 straipsnis).

29.9. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal analogiją tokia teismų praktika remtis nebegalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013). Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčui spręsti taikė administracinio teismo panaikintus energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktus, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė, kad jei asmenys kreipiasi į teismą ir jų besibylinėjimo teisme metu Konstitucinis Teismas priima tam tikrą baigiamąjį aktą, kuriame sprendžiamas teisės aktų, taikytinų teisme, konstitucingumas, tai toks baigiamasis aktas turi būti taikomas ir aplinkybėms, kilusioms iki minėto baigiamojo akto įsigaliojimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-544-2004; 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės panaikintos iki ieškinio pareiškimo, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo jų taikyti (teisės aktų galia nukreipta tik į ateitį).

29.10. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012 ir 2010 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K- 3-519/2010 išaiškinimus, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės. Bylą nagrinėjantis teismas negali remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010), kurios buvo pagrįstos 2003 m. ir 2010 m. galiojusiomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino 2013 m. sausio 17 d. ir 2014 m. spalio 31 d. sprendimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013).

29.11. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šilumos energijos paskirstymo teisingumo, privalo laikytis kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-7-515/2009, Nr. 3K-3-435-701-2015, Nr. 3K-3-418-313/2017 ir Nr. 3K-3-103-313/2018, įvertindamas, kad dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo ir dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą name atsakovui buvo priskirta neproporcingai didelė šilumos dalis už bendro naudojimo patalpų šildymą. Teismai visiškai neįvertino ir nepasisakė dėl to, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (palėpės ir sandėliukai), nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingąjį plotą (patalpos centralizuotai nešildomos). Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino,

kad šių patalpų aukštis skiriasi, todėl šilumos energija turėjo būti skirstoma pagal patalpų tūrį, o ne plotą. Be to, ieškovė netinkamai skirstė šilumos energiją name, nes ginčo laikotarpiu centralizuota šiluma name skirstyta pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodą Nr. 4, nors privalėjo nuo 2009 m. skirstyti pagal metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5. Ieškovė dalį šilumos energijos priskyrė ir atsakovo butui, kuris buvo šildomas vietiniu būdu, nors tokiais atvejais joks šilumos kiekis atjungtam butui nepriskiriamas. Tokia pozicija atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotos šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015). Tais atvejais, kai teisėtai įvykdžius tam tikrus šilumos įrenginiu pertvarkos darbus paaiškėja, kad iki to laiko taikytas šilumos paskirstymo metodas, atsižvelgiant į pakitusios šildymo sistemos ypatumus, nėra tinkamiausias vartotojams, šilumos vartotojai turi pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą, o šiems nepasirinkus, šilumos tiekėjas turi parinkti kitą šilumos paskirstymo metodą. Kiekvienas iš namo butų ir kitų patalpų bendraturčių turi prievolę prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, proporcingai pagal nuosavybes teise valdomas visas asmenines patalpas, nes taip nustato įstatymas ir gyventojai dėl to neprivalo papildomai susitarti. Atsakovas nesutinka, kad šilumos paskirstymas teisėtai atliktas pagal butų plotus, kurie neatitinka VĮ Registrų centro duomenų, tik todėl, kad namo administratorius, o vėliau ir kiti butų savininkai nepateikė šilumos tiekėjui informacijos apie pasikeitusį savo butų plotą, nes toks įstatymų aiškinimas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, suformuotai civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701-2015, t. y. kad paaiškėjus, jog duomenys buvo neteisingi ir dėl to buvo priskaičiuota per daug mokesčių, šilumos tiekėjas privalo perskaičiuoti tenkančius mokėjimus. Ieškovė šioje byloje netinkamai skirstė šilumos energiją, nes kaimynų asmeninio naudojimo pagalbinėms butų patalpoms nepriskyrė jokios dalies šilumos energijos, skirtos viso namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui, jei šios pagalbinės patalpos nešildomos, arba neįtraukė šių patalpų į šildomų butų naudingąjį plotą, jei šios patalpos laikytinos šiltomis patalpomis.

29.12. Teismai nepagrįstai priteisė iš atsakovo delspinigius, nors nei standartinė šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis (joje nenustatytas konkretus delspinigių dydis ar Vyriausybės nutarimas), nei įstatymas jokių palūkanų ir (arba) delspinigių nenustato (visi neaiškumai vertintini vartotojo naudai) (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnį visos savivaldybės kontroliuojamos įmonės laikomos savivaldybės įmonėmis (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 2, 5 dalys). Savivaldybės įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „savivaldybės įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „SĮ“. Ieškovė yra uždaroji akcinė bendrovė. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės įmonės savininkė yra savivaldybė, tačiau iš byloje esančio Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos leidinio 26 punkto matyti, kad UAB „Molėtų šiluma“ yra iš dalies privati uždaroji akcinė bendrovė, kurios savininkai – 15 akcininkų, iš kurių 14 – fiziniai asmenys ir 1 juridinis asmuo – rajono savivaldybės taryba. Remiantis Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 23 straipsniu, net savivaldybei priklausanti uždaroji akcinė bendrovė nėra laikoma savivaldybės įmone, nes savivaldybės įmonė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę. Todėl visiškai akivaizdu, kad nors ir UAB „Molėtų šiluma“ yra savivaldybės kontroliuojama įmonė, ji nėra savivaldybės įmonė, todėl jai nėra ir negali būti taikomas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl delspinigių už nesumokėtus mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims ir Vyriausybės 1996 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo“.

30. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1. Atsakovas 2010 m. spalio 19 d. nebuvo išreiškęs savo valios dėl sutarties nutraukimo. 2010 m. spalio 19 d. prašymu (ne pranešimu ar informavimu) atsakovas prašė ieškovės nutraukti sutartį, nes jis neva jau ketvirtą šildymo sezoną nesinaudoja šilumos tiekimo paslaugomis. UAB „Molėtų šiluma“ šio prašymo netenkino. Atsakovas valios vienašališkai nutraukti sutartį nėra išreiškęs. 2016 m. spalio 14 d. atsiliepime į ieškinį atsakovas nenurodė, kad jis yra nutraukęs šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį, nurodė, kad ieškovė nevykdo sutartyje nustatytų sąlygų. Tai, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis vienašališkai nebuvo nutraukta nuo 2011 m. spalio 19 d., patvirtina įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais iš atsakovo buvo priteistos skolos už šilumos energiją, patiektą atsakovui jau po 2010 m. spalio 19 d. prašymo (Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-456-732/2011; 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-949-335/2013; įsakymas 2014 m. gegužės 28 d. civilinėje byloje Nr. L2-461-335/2014).

30.2. Tam, kad būtų teisėtai nutraukta sutartis, reikia: teisėtai atsijungti nuo šildymo vandens tiekimo sistemos, informuoti tiekėją apie teisėtą atsijungimą, sumokėti už sunaudotą energiją. Nė vieno iš nurodytų privalomų pagrindų nutraukti šilumos vartojimo sutartį šioje byloje nenustatyta.

30.3. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad atsakovas nuo centrinio šildymo sistemos atsijungė 2010 m. Priešingai, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė 2018 m. liepos 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė, kad A. M. nuo centrinės šildymo sistemos atsijungė 2007 m. Įsiteisėjusiais Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimu bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi yra konstatuotas atsakovo neteisėtas atsijungimas nuo centrinio šildymo sistemos. 2010 m. jokių atsijungimo veiksmų atsakovas neatliko, ką ir pats pripažino teismo posėdžio metu. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-954-464/2009 konstatavo, kad atsakovas piktnaudžiavo teise ir pažeidė nustatytą atsijungimo tvarką. Nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų ištaisęs neteisėto savavališko atsijungimo nuo centrinio šildymo tinklų pasekmes.

30.4. Atsakovas su 2010 m. spalio 19 d. prašymu ieškovei deklaracijos nepateikė; apie deklaraciją ieškovei iki 2017 m. kovo mėnesio nebuvo žinoma. Atsakovas tik 2017 m. kovo 10 d. į bylą pateikė 2010 m. spalio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 (pirmą jos variantą). 2017 m. spalio 6 d. atsakovas į bylą pateikė dar vieną 2010 m. spalio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 (antrą variantą) bei 2012 m. vasario 12 d. papildomą deklaraciją apie statybos užbaigimą, patikslinančią pirminę 2010 m. spalio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 2. Iš kartu su šiomis pažymomis atsakovo pateikto VĮ Registrų centro 2017 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. (11.5.9)UTS-329 „Dėl pasikeitusių nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įregistravimo“ matyti, kad jis VĮ Registrų centrui pateikė ir trečią variantą 2010 m. spalio 19 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurioje nurodyti kitokie duomenys apie buto gyvenamąjį plotą – 42,72 kv. m (vietoj 60,67 kv. m, nurodytų pirmuose dviejuose šios deklaracijos variantuose). Taigi, šiuo metu paaiškėjo net trys deklaracijos apie statybos užbaigimą variantai, kurie su 2012 m. vasario 12 d. papildoma deklaracija apie statybos užbaigimą, patikslinančia pirminę 2010 m. spalio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 2, sukėlė įtarimų, jog buvo suklastoti nurodant tiek netikrą jų sudarymo datą, tiek tikrovės neatitinkantį turinį. 2010 m. spalio 19 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1 (trys jos variantai) bei 2012 m. vasario 12 d. papildoma deklaracija apie statybos užbaigimą, patikslinanti pirminę, yra suklastotos.

30.5. Namo (duomenys neskelbtini) gyventojams šilumos kiekio paskirstymas pagal metodą Nr. 5 negali būti taikomas, kadangi pastatas (namas) neatitinka reikalingų sąlygų (pastate turėtų būti butų ir (ar) kitų patalpų, atjungtų ar niekada nebuvusių prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos; pastate turėtų būti butų ir (ar) kitų patalpų, turinčių atskirus šilumos įvadus, kurių šilumos skaitikliai įrengti prieš pastato įvadinį šilumos apskaitos prietaisą; buitiniai šilumos skaitikliai turėtų būti įrengti mažiau kaip 50 proc. pastato butų ir (ar) kitų patalpų, prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos). Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, UAB „Molėtų šiluma“ neturi teisės atlikti bet kokių perskaičiavimų pagal kitą šilumos apskaitos metodą.

30.6. Ieškovei apie sandėliukų (šildomų ar nešildomų) buvimą nėra žinoma. Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie sandėliukų buvimą. Atsakovas, kiti namo gyventojai nepateikė duomenų, kad jiems priklauso sandėliukai (šildomi ar nešildomi).

30.7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017 nagrinėjo šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 taikymą (kuris nėra ir negali būti taikomas šioje byloje) – kaip buvo apskaičiuotas mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Šioje civilinėje byloje taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą atskirai neskaičiuojamas. Taigi civilinės bylos Nr. 3K-3-418-313/2017 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos.

30.8. Ieškovė šilumos energijos paskirstymą vykdo pagal oficialius plotus, įregistruotus VĮ Registrų centre. VĮ Registrų centro pažymoje nurodyti patalpų (butų) bendrieji plotai, kuriais ir buvo vadovaujamasi vykdant šilumos energijos paskirstymą, naudingųjų plotų nenurodyta, todėl naudinguoju plotu laikytas bendrasis plotas.

30.9. Šiuo atveju netesybos (delspinigiai) buvo nustatytos sutartimi, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu.30.10. Ieškovė, nesutikdama su neteisėtais atsakovo bandymais perskaičiuoti šilumos energiją, gina ne tiek savo (vis

tiek namui patiekta šilumos energija turės būti paskirstyta namo savininkams), bet ir visų kitų namo patalpų savininkų teises ir teisėtus interesus, neleisdamas jiems nepagrįstai perkelti pareigos atsiskaityti už atsakovui tenkančią namui patiektos šilumos energijos dalį.

Teisėjų kolegija



Dėl atsijungimo nuo šilumos tiekimo sistemos teisėtumo vertinimo

31. Energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius bendriausia prasme reglamentuoja CK 6.383–6.401 straipsnių nuostatos. CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo – vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

32. CK 6.391 straipsnyje įtvirtinta įstatymų konkurencijos taisyklė, pagal kurią CK 6.383–6.401 straipsnių normos taikomos aprūpinant energija per jos tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę.

33. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI-133 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. vasario 1 d.) 1 dalyje buvo detalizuota CK 6.390 straipsnio 1 dalies taisyklė, nurodant, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir aktualioje Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio redakcijoje (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.).

34. Statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 37 punktas).

35. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti, be kita ko, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį. Aptariamiems tikslams pasiekti – vartotojo atsijungimo nuo centralizuotos energijos tiekimo sistemos teisėtumui užtikrinti, be kita ko, skirti Statybos ir Šilumos ūkio įstatymų lydintieji teisės aktai – statybos techniniai reglamentai bei šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, 39 punktas).

36. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumo aspektas, t. y. kad atsijungta būtų teisės aktų nustatyta tvarka; nurodoma, kad savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų

nustatytos atjungimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012); vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017, 30 punktas).

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-113-335/2009 konstatuota, jog atsakovas, nesilaikydamas teisės aktais reglamentuojamos tvarkos, atjungė savo buto šilumos įrenginius nuo namo centrinės šildymo sistemos. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju taikytina prejudicija (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl buto šildymo sistemos atsijungimo įteisinimo, kurį, atsakovo teigimu, jis atliko 2010 m. spalio 19 d. užpildęs deklaraciją apie statybos užbaigimą ir apie sutarties nutraukimą pranešęs šilumos tiekėjai, ir nuo šios datos atsakovas prašo teismo pripažinti 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį nutraukta. Taigi nagrinėjamos bylos atveju yra aktualus kitu laikotarpiu, t. y. 2010 m. spalio 19 d., galiojęs šilumos įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos teisinis reglamentavimas.

38. Pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą, taikytinos jų atlikimo metu galiojusios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos energetikos ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 14-258 (2008 m. gruodžio 4 d. Nr. 4-617 įsakymu patvirtinta redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d.). Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką reglamentavo Taisyklių 250–264 punktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 sprendė dėl šios redakcijos Taisyklių atitikties įstatymų reikalavimams. Nustatyta, kad 250 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti projektavimo sąlygų sąvadą siekiant atjungti įrenginius, 251–254 punktai, taip pat 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus įrenginių atjungimo darbus atlikti pagal išduotas projektavimo sąlygas, 256 punktas, taip pat 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą rekonstravimo darbus atlikti vadovaujantis Taisyklių 175–184 punktuose nustatyta tvarka, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktui. Nuo šio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo šios teisės normos negalėjo būti taikomos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis).

39. Dėl nutarties 38 punkte nurodytos priežasties šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui) ir deklaraciją apie statybos užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas. Taisyklių 259 punkte buvo nustatyta, kad baigęs Taisyklių 255 punkte nurodytus darbus, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas privalo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, o Taisyklių 260 punkte nustatyta, kad baigus buto ar kitų patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato valdytojas (Administratorius) ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Nurodyti Taisyklių punktai šia apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams.

40. Šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina Civilinio kodekso nuostatos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien deklaracijos apie statybos užbaigimą užpildymo faktas yra nepakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, nes jei apie tokį sutarties nuraukimo pagrindą nepranešama energijos tiekimo įmonei, ji apie tai nežino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, 39 punktas).

41. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. spalio 19 d. atsakovas pateikė šilumos tiekėjai prašymą nedelsiant nutraukti šilumos tiekimo sutartį, nes jis šilumos tiekimo paslaugomis nesinaudoja jau ketvirtą šildymo sezoną. Duomenys apie šilumos įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo pagrindą – deklaraciją, kaip ir ji pati,

šilumos tiekėjai nebuvo pateikti. Taip pat byloje nėra pateikta duomenų, kad deklaracija apie statybos užbaigimą buvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre (to byloje neteigė ir atsakovas). Taigi darytina išvada, kad šilumos tiekėjai nebuvo žinoma apie atsakovo veiksmus, siekiant įteisinti šildymo įrenginių atsijungimą nuo centrinės šildymo sistemos. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovas 2010 m. spalio 19 d. nebuvo atsiskaitęs su šilumos tiekėja, kas neatitinka CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimui (nutarties 31 punktas). Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovas yra gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą pagal Taisyklių 259 punktą ir pasirašė su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėja patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą pagal Taisyklių 260 punktą (to neteigė ir byloje neįrodinėjo atsakovas). Kadangi nurodyti Taisyklių punktai šia apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams, tai jie turėjo būti taikomi atsakovui 2010 m. spalio 19 d. įteisinant šilumos įrenginių atjungimą nuo centrinės šildymo sistemos. Taigi 2010 m. spalio 19 d. atsakovas neatliko teisės aktais reikalaujamų savo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl pagrindo pripažinti šalių 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 19 d., atsakovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, nenustatyta.

42. Minėta, kad vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo sistemos atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Taigi atsakovas, neteisėtai atjungęs buto šildymo įrenginius nuo centralizuotos šildymo sistemos, turi mokėti už šilumos energiją. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad ši išvada nepaneigia atsakovo teisės atlikti teisės aktuose nustatytus šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus ir įgyvendinti CK 6.390 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį.

43. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, 46 punktas), negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams situacija, kurioje atsakovas, faktiškai nevartodamas šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovas priešieškiniu reiškė reikalavimą pripažinti energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio 19 d., pagrindas tenkinti tokį reikalavimą byloje nenustatytas, ir byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas po 2010 m. spalio 19 d. būtų atlikęs buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus (to byloje neteigė ir neįrodinėjo atsakovas). Teisėjų kolegija nurodo, kad, atsakovui atlikus buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus teisės aktuose nustatyta tvarka, 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis galės būti teisėtai atsakovo nutraukta CK 6.390 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio pagrindu.

Dėl rūsio ploto įtraukimo, apskaičiuojant butų ir patalpų savininkui priklausančių patalpų naudingąjį plotą name

44. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

45. Vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio bei Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu.

46. Pastato bendraturčiams nepriėmus sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, iš Komisijos rekomenduojamų šilumos

paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015). Šilumos tiekėjas yra teisės aktų įpareigotas taikyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį šilumos paskirstymo metodą (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) ir yra ribojamas Taisyklių nuostatų, kurių 29 punkte nurodyti tipiniai atvejai, kada šilumos tiekėjas turi taikyti tam tikrą šilumos paskirstymo metodą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 29 punktas).

47. Paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos vartotojui priklausančios patalpos (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 (2013 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. O3-629 redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punktas).

48. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 15 d.) nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Šis metodas taikytinas daugelyje daugiabučių, kuriuose nėra individualios apskaitos, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį yra butų ir patalpų naudingasis plotas (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 (galiojusiu iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 1.1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 32 punktas). Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.

49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.82 straipsnio 7 dalyje (anksčiau – šio straipsnio 5 dalyje) nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ji apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu. Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan. Priešingas aptariamosios teisės normos aiškinimas galėtų iškreipti proporcingumo principą ir nulemti neproporcingai dideles arba mažas konkretaus butų ar kitų patalpų savininko išlaidas, susijusias su nuosavybės teisės į bendrąją dalinę nuosavybę įgyvendinimu. Tai, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 5 dalį. Šiai teisės normai taikyti reikšmingas patalpų naudingasis plotas apskaičiuotinas atitinkamai pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2018 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018 32 punktą).

50. Nagrinėjamoje byloje atsakovas priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ

Registrų centre. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti šio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus, turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, tačiau taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą atskirai neskaičiuojamas, todėl perskaičiuoti mokestį už šildymą šiuo atveju nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog, šilumos kiekį butams paskirsčius proporcingai butų plotams, įskaičius rūsio patalpas, atsakovo apskaičiuota mokėtina suma sumažėtų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su nurodytomis teismų išvadomis.

51. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kiekvienam iš aštuonių namo butų yra priskirtas skirtingo ploto rūsys (nuo 1,86 kv. m iki 8,49 kv. m). Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad, apskaičiuojant savininkams nuosavybės teise priklausančių patalpų plotą, vadovautasi tik buto bendruoju plotu, neatsižvelgiant į butui priskirto nešildomo rūsio plotą. Remiantis nutarties 47 punkte kasacinio teismo formuojama praktika tokie šilumos tiekėjos veiksmai nėra teisėti. Minėta, kad taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų, nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį, yra butų ir patalpų naudingasis plotas, kuris suprantamas kaip butų ir kitų patalpų savininko gyvenamajame name faktiškai turimas (užimamas) plotas (nutarties 48 punktas). Atsakovui, kaip vartotojui, priklausanti apmokėti suma, kurią ieškovė prašo priteisti iš atsakovo šioje byloje, apskaičiuota neįtraukus į jam priklausančių patalpų naudingąjį plotą rūsio ploto. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šilumos tiekėja tinkamai apskaičiavo atsakovui tenkančią apmokėti sumą, t. y. ieškovės reiškiamas byloje reikalavimas priteisti iš atsakovės 1673 Eur nėra tikslus ir teisingas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

52. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad atsakovas turėjo pareigą pateikti duomenis, patvirtinančius, kad iš jo prašoma priteisti suma, įtraukus rūsį į jam priklausančių patalpų naudingąjį plotą, sumažėtų. Minėta, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui (nutarties 46 punktas). Taigi būtent ieškovė šioje byloje turėjo įrodyti, kad jos apskaičiuota prašoma priteisti iš atsakovo suma atitinka teisės aktų reikalavimus (CPK 178 straipsnis).

53. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra pateikta duomenų, pagal kuriuos būtų galima nuspręsti dėl atsakovo skolos, apskaičiuotos įtraukus į jam priklausančių patalpų naudingąjį plotą atsakovui priklausančio rūsio plotą, dydžio. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), šiame teisme nauji įrodymai nerenkami, nevertinami ir naujos faktinės aplinkybės nenustatomos. Dėl šios priežasties kasacinis teismas nustatyto pažeidimo pašalinti negali, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis tenkinti ieškinį ir atmesti priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, šilumos energiją name paskirstant pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre, taip pat paskirstyti šalių bylinėjimosi išlaidas, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3, 4 dalys).

Dėl šilumos energijos priskyrimo atsakovo butui ir neapskaityto karšto vandens šilumos energijos įtraukimo

54. Nagrinėjamoje byloje atsakovas priešieškiniu taip pat prašė įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, atsakovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, taip pat į šilumos paskirstymą neįtraukiant neapskaityto karšto vandens šilumos energijos, o šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti šio reikalavimo, nes atsakovas neįteisino šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos; jam pateiktose sąskaitose už šilumą nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. nėra įtraukta mokėjimų už šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį.

55. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, jog atsakovas 2010 m. spalio 19 d. neatliko šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo veiksmų, nėra pagrindo spręsti ir dėl Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo ir atitinkamai perskirstyti šilumos energiją, nes, minėta, šis metodas taikomas kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 tuo atveju, jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.) (nutarties 48 punktas). Kasaciniu skundu nėra skundžiami teismų procesiniai sprendimai dėl šilumos energijos perskaičiavimo, neįtraukiant neapskaityto karšto

vandens šilumos energijos, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu taip pat nepasisako.

Dėl delspinigių skaičiavimo

56. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ 3.1 punkte nustatyta, kad gyventojams, nesumokėjusiems už gyvenamųjų patalpų nuomą, eksploatavimą, ryšių ir komunalines paslaugas (elektros, šilumos energiją, dujas, vandenį ir pan.), delspinigiai skaičiuojami praėjus 20 kalendorinių dienų (nedirbantiems pensininkams, jeigu šeimoje nėra darbingo amžiaus asmenų – 30 kalendorinių dienų) nuo ataskaitinio mėnesio pabaigos – po 0,04 procento už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną (įskaitant ir įmokų sumokėjimo dieną).

57. Nagrinėjamoje byloje atsakovas ginčija ieškovės teisę reikalauti delspinigių, nes nutarties 56 punkte nurodyti teisės aktai reglamentuoja tik valstybės ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius, o ieškovės savininkai yra 15 akcininkų, iš kurių 14 – fiziniai asmenys ir 1 juridinis asmuo – rajono savivaldybės taryba. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad Įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 punktas nagrinėjamos bylos atveju taikytinas. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismų išvada.

58. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutarties 3 punktu yra sutarusios, jog vartotojas, laiku nesumokėjęs mokesčių už buto šilumą ir karštą vandenį, už kiekvieną uždelstą dieną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą moka delspinigius nuo nesumokėtos sumos, įskaitant ir mokėjimo dieną. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalys sutartimi susitarė dėl Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“, kuris detalizuoja Įstatymą dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims, delspinigių skaičiavimo dydžio ir tvarkos, taikymo, nes kitas susiklosčiusių teisinių santykių reglamentavimas nenustatytas. Dėl nurodytos priežasties ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo delspinigius yra pagrįstas.

59. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad atsakovo skola ieškovei apskaičiuota netinkamai, ir nusprendus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovei iš atsakovo 1673 Eur skolos, naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl priteistų 58,35 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo 1673 Eur sumos. Byloje nustačius atsakovo skolos dydį, atitinkamai keisis ir ieškovei priteistinų delspinigių suma.

60. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės šios bylos galutiniam rezultatui.


61. Kasaciniam teismui nusprendus, kad naikintina dalis apeliacinės instancijos teismo nutarties ir bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 9,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažyma).


n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Utenos apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimo dalis tenkinti ieškinį – priteisti iš atsakovo A. M. ieškovei UAB „Molėtų šiluma“ 1673 Eur nuostolių, patirtų už šilumos tiekimą, 58,35 Eur delspinigių, 5 proc. metines

palūkanas nuo priteistos sumos (1731,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat atmesti priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovę UAB „Molėtų šiluma“ atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, šilumos energiją name paskirstant pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre, ir paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Panevėžio apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Utenos apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimo dalis atmesti priešieškinio reikalavimus – pripažinti A. M. ir ieškovės UAB „Molėtų šiluma“ 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 19 d. ir įpareigoti ieškovę UAB „Molėtų šiluma“ perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą, atsakovo A. M. butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, taip pat į šilumos paskirstymą neįtraukiant neapskaityto karšto vandens šilumos energijos, o šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, palikti nepakeistą.


TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-202-915/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22338-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 3.1.1.2.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. V. ieškinį atsakovėms bendrovei „HeidelbergCement Northern Europe“, uždarajai akcinei bendrovei „HeidelbergCement Klaipėda“ ir uždarajai akcinei bendrovei „HC Betonas“ dėl uždraudimo atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Gerdukas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3a53c220a4be11e9b474d97de297fe08

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių akcininko teisę kreiptis į teismą, reikalaujant uždrausti vykdyti sandorius, kuriais bendrovei galėtų būti padaroma žala, ir jo teisę kreiptis į teismą, ginant akcininkų sutartyje įtvirtintas teises, taikymo ir aiškinimo.

2. Ieškovas pateikė teismui prevencinį ieškinį dėl draudimo atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti, prašydamas: uždrausti įmonių grupei „HeidelbergCement Northern Europe“ tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis parduoti (tiekti) cementą Lietuvos įmonėms, kurių akcijų turi įmonių grupės „HeidelbergCement Northern Europe“ įmonės, išskyrus UAB „Gerdukas“; uždrausti atsakovėms UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ ir UAB „HC Betonas“ tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis pirkti cementą iš įmonių grupės „HeidelbergCement Northern Europe“, leidžiant įmonių grupei „HeidelbergCement Northern Europe“ cementą pirkti tik iš UAB „Gerdukas“.

3. Ieškovas nurodė, kad UAB „Gerdukas“ pagrindinė veikla – prekyba cementu ir jo gaminiais. Ieškovas iki 2007 m. buvo vienintelis UAB „Gerdukas“ akcininkas, turėjęs 100 proc. įmonės akcijų. 2007 m. birželio 19 d. ieškovas ir atsakovė bendrovė „HeidelbergCement Northern Europe“ sudarė UAB „Gerdukas“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovei 70 proc. UAB „Gerdukas“ akcijų (toliau – Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis). Šiuo metu likusi 30 proc. akcijų priklauso ieškovui. 2013 m. pasireiškė pirmieji UAB „Gerdukas“ ekonominės veiklos nuosmukio požymiai.

4. Atsakovė bendrovė „HeidelbergCement Northern Europe“ 2010 m. birželio 14 d. įsteigė konkuruojančią UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ ir 2012 m. visos iki tol UAB „Gerdukas“ vykdytos cemento tiekimo sutartys buvo nutrauktos bei sudaryta viena nauja tiekimo sutartis su UAB „HeidelbergCement Klaipėda“. 2015 m. rugsėjo 8 d. atsakovė bendrovė „HeidelbergCement Northern Europe“ įsteigė kitą konkuruojantį juridinį asmenį – UAB „HC Betonas“.

5. Atsakovei bendrovei „HeidelbergCement Northern Europe“ organizuojant cemento tiekimą į Lietuvą ne per UAB „Gerdukas“, kurios akcininkas yra ieškovas, bet per UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ ir (ar) UAB „HC Betonas“, yra vykdomas tęstinis UAB „Gerdukas“ teisių ir teisėtų interesų pažeidimas.


6. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį, konstatuodamas, kad ieškinį suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.

7. Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė prevencinį ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.255 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad prevencinį ieškinį gali pareikšti specialus subjektas – asmuo, kuriam gresia žala. Jis turi įrodyti, kad atsakovo veikla būtent jam kelia realų pavojų ir būtent jam kyla reali žalos atsiradimo tikimybė. Iš ieškinyje formuluojamų reikalavimų (ieškinio dalyko) ir ieškinio turinio (faktinio pagrindo) yra akivaizdu, kad ieškovas reiškiamu ieškiniu siekia apginti trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų UAB „Gerdukas“ teises ir teisėtus interesus tam, jog atsakovių veiksmais UAB „Gerdukas“ galimai nebūtų daroma (padaryta) žala.

8. Teismas vertino, kad šiuo atveju reali žala galimai gresia ne ieškovui, o UAB „Gerdukas“, todėl tik UAB „Gerdukas“ (atitinkamas jo valdymo organo narys ar atstovas pagal pavedimą) turi teisę kreiptis į teismą su prevenciniu ieškiniu. Ieškovas neturi teisės veikti trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų vardu.

9. Teismas nurodė, kad ieškovo materialiniai reikalavimai, suformuluoti ieškinio rezoliucinėje dalyje, taip pat yra nukreipti tik į atsakovų ir trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų teises bei pareigas ir išimtinai su jomis susiję, tokių ieškinio reikalavimų patenkinimas sukeltų teisinių pasekmių ne ieškovui, o kitiems asmenims, kurie galbūt tokių teisinių pasekmių net nenori ir jų nesiekia. Tai, kad ieškovo ir trečiojo asmens interesai nesutampa ir galbūt netgi yra visiškai priešingi, liudija Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, iš kurių matyti, kad teismuose jau vyksta teisminiai ginčai tarp N. V. ir UAB „Gerdukas“.

10. Pareikštu prevenciniu ieškiniu siekiama apsaugoti trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų UAB „Gerdukas“ teises ir teisėtus interesus ir tai daroma be minėto juridinio asmens valios, todėl teismas atsisakė priimti ieškinį vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatomis.

11. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 7 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartį paliko nepakeistą.

12. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad įmonės vardu netinkamai sudarytų ar vykdomų sandorių

akcininkams tiesiogiai žalos nepadaroma, nes jiems tiesiogiai nepriklauso įmonės turtas nuosavybės teise. Akcininkas nuosavybės teise valdo akcijas, todėl įmonės nuosavybės teise valdomo turto mažėjimas dėl įvairių sandorių sudarymo, sutarčių nutraukimo ar pan. gali mažinti akcijų vertę, t. y. veikti ją netiesiogiai.

13. Įstatymas nedraudžia bendrovės akcininkui reikšti prevencinį ieškinį, kuriuo siekiama išvengti realios žalos ateityje, uždraudžiant kitiems bendrovės dalyviams ir valdymo organams atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas siekia, kad būtų uždraustas sutarčių su atsakovėmis vykdymas, nes, anot ieškovo, sandoriai dėl cemento pirkimo ir pardavimo mažina trečiojo asmens UAB „Gerdukas“ pelną. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad veiksmai dėl neefektyvaus įmonės valdymo organo veikimo sudarant nepalankius, ekonomiškai nenaudingus ar kitaip nuostolingus sandorius sudaro objektyvią galimybę pažeisti akcininko daiktinę nuosavybės teisę netiesiogiai ir tai teisiškai atitiktų prevencinio ieškinio teikimo sąlygą, jeigu numatomais sandoriais sudaroma grėsmė patirti nuostolių gali būti pripažinta kaip reali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008).

14. Teisinė priemonė ir jos taikymo procedūra juridinio asmens dalyviams patikrinti, ar juridinio asmens valdymas yra tinkamas, ir taikyti priemones, kad jis būtų tinkamas, yra juridinio asmens veiklos tyrimas. Kadangi reikalavimą reiškė juridinio asmens dalyvis, o jo reikalavimai grindžiami aplinkybėmis, kurios gali būti kvalifikuojamos kaip turinčios netinkamo valdymo požymių, bet ne realiai keliančios grėsmę padaryti žalą, tai ieškinys šiuo atveju negali būti kvalifikuotas kaip prevencinis pagal CK 6.255 straipsnį.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį, tačiau nurodė neteisingą įstatymo pagrindą. Teismas pažymėjo, kad pateiktu ieškiniu siekiama uždrausti vykdyti teisėtai sudarytas ir galiojančias sutartis, tačiau tai neatitinka prevencinio ieškinio sąlygų, todėl toks ieškinys negali būti nagrinėjamas teisme. Tai reiškia, kad teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti ieškinį vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis.

16. Be to, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad ieškovas norimam rezultatui pasiekti naudoja ne tik prevencinio ieškinio institutą, bet ir kitus teisminės gynybos būdus, pvz., prašo atlikti juridinio asmens UAB „Gerdukas“ veiklos tyrimą (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1069-480/2019 pagal ieškovo N. V. ieškinį atsakovams UAB „Gerdukas“, P. B. ir kt. dėl juridinio asmens veiklos tyrimo). Iš nagrinėjamos ir minėtos bylos procesinių dokumentų turinio akivaizdu, kad tarp ieškovo N. V. ir kitos UAB „Gerdukas“ akcininkės bendrovės „HeidelbergCement Northern Europe“ bei valdymo organų (vadovo) yra susiklosčiusi konfliktinė situacija, o nagrinėjamos bylos ieškinio ir ieškinio dėl juridinio asmens veiklos tyrimo argumentai faktiškai yra analogiški. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad, atsisakius priimti ieškovo ieškinį, jo teisė į teisminę gynybą nebus pažeista (CPK 5 straipsnis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismai, atsisakydami priimti ieškovo ieškinį, pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-690/2018. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra išvardytas baigtinis pagrindų, kuriuos nustatęs teismas atsisako priimti ieškinį, sąrašas. Teismai, atsisakydami priimti ieškinį, šį veiksmą argumentavo materialinio teisinio pobūdžio pagrindais, kurie nepatenka į CPK 137 straipsnio 2 dalies sąrašą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl pačios bylos esmės ir ieškinio nepagrįstumo, nes konstatavo, kad ieškovo ieškinys neatitinka prevencinio ieškinio sąlygų (t. y. pasisakė dėl ieškinio tenkinimo sąlygų), nors turėjo tik patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai. Teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę pareikšti ieškinį) materialiąja prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pvz., negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant tuo, jog ieškinys neatitinka ieškinio tenkinimo sąlygų, šioje stadijoje nėra sprendžiamas klausimas dėl ieškinio tenkinimo). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą.

17.2. Teismai analizavo kitų ieškovų inicijuotas bylas. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nebuvo susipažinęs su Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO sistemoje nurodytomis bylomis ir neanalizavo šių bylų įrodinėjimo dalyko. Ieškovas šiuo metu yra inicijavęs bylas, kuriose tiesioginė naudos gavėja yra būtent UAB „Gerdukas“, tose bylose UAB „Gerdukas“ yra trečiasis asmuo, o ne atsakovas, todėl jokie ginčai tarp ieškovo ir UAB „Gerdukas“ nevyksta (Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-918-584/2019, Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1009-638/2019, Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1069-480/2019, Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1060-896/2019 ir Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-885-479/2019).

17.3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis ieškovas norimam rezultatui pasiekti naudoja ne tik prevencinio ieškinio institutą, bet ir kitus teisminės gynybos būdus, pvz., teisme prašo atlikti juridinio asmens UAB „Gerdukas“ veiklos tyrimą. Nepaisant to, juridinio asmens veiklos tyrimo tikslas, įrodinėjimo dalykas ir taikytinos priemonės yra iš esmės skirtingi nei šioje byloje. Juridinio asmens veiklos tyrimo byloje ieškovas nepasiektų tikslų, kurių siekia šioje byloje.

17.4. Ieškovas turi teisę reikšti prevencinį ieškinį remdamasis keliais skirtingais pagrindais: atsakovių pažeidimai kildinami iš akcininkų ir akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų ieškovo ir bendrovės „HeidelbergCement Northern Europe“, pažeidimų; atsakovių neteisėti veiksmai pažeidžia ne tik UAB „Gerdukas“, bet ir ieškovo interesus; UAB „Gerdukas“ direktorius ir valdyba nesiima jokių veiksmų ginant UAB „Gerdukas“ interesus. Ieškovo prevencinis ieškinys laikytinas atsakovėms tiesiogiai pareikštu ieškiniu dėl akcijų pirkimo–pardavimo ir Akcininkų sutarčių nevykdymo; UAB „Gerdukas“ akcininko išvestiniu ieškiniu, turinčiu netiesioginio ieškinio bruožų, kadangi ieškovas yra UAB „Gerdukas“ kreditorius, o UAB „Gerdukas“ direktorius ir valdyba atsisako imtis veiksmų ginant UAB „Gerdukas“ pažeistus interesus. Atsižvelgiant į tai, teismų nutartys yra neteisėtos, pažeidžiančios ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Atsakovėms pažeidžiant UAB „Gerdukas“ teises, kartu yra pažeidžiamos ir ieškovo teisės ir dėl to, kad ieškovas nebegauna UAB „Gerdukas“ dividendų arba gauna jų daug mažiau. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) ar CK nėra įtvirtinti papildomi reikalavimai įmonės akcininkui siekiant pasinaudoti prevenciniu ieškiniu (t. y., pvz., minimalus akcijų skaičius). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana (Pauliano ieškinys), netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalgoje nurodyta, kad prevencinio ieškinio pareiškėju gali būti bet kuris asmuo, kuriam gresia žala, galinti kilti dėl kito asmens neteisėtų veiksmų. Atsakovių šiuo metu atliekami ir planuojami atlikti ateityje veiksmai sudaro objektyvią galimybę pažeisti ieškovo, kaip UAB „Gerdukas“ akcininko, daiktinę nuosavybės teisę netiesiogiai (mažinant ieškovo nuosavybės vertę) ir tai atitinka prevencinio ieškinio teikimo sąlygą, kai numatomais ateityje atlikti veiksmais yra reali grėsmė patirti nuostolių. Nepaisant to, teismas ieškinio priėmimo stadijoje negalėtų vertinti ieškinio tenkinimo sąlygų ir šiuo pagrindu atsisakyti priimti ieškinį. UAB „Gerdukas“ direktoriaus ir (ar) valdybos sprendimas neteikti ieškinio negali saistyti ieškovo. UAB „Gerdukas“ direktorius ir valdyba nėra suinteresuoti bylinėtis su bendrove „HeidelbergCement Northern Europe“, UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ ir UAB „HC Betonas“, nes UAB „Gerdukas“ direktorius ir valdyba veikia bendrovės „HeidelbergCement Northern Europe“ interesais; UAB „Gerdukas“ direktorius ir valdyba iš yra tie patys asmenys kaip ir UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ ir UAB „HC Betonas“ direktoriai ir valdyba. Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nutartyje, pagrindinis naudos gavėjas ir tiesiogiai suinteresuotas įmonės valdymu bei teikiamomis pajamomis yra akcininkas, o ne direktorius ar valdyba.

17.5. Ieškovas turi materialinį teisinį suinteresuotumą dėl bylos baigties, nes reikalavimus, be kita ko, kildina iš akcijų pirkimo–pardavimo ir Akcininkų sutarčių pažeidimų. Ieškovas, kaip Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir Akcininkų sutarties šalis, turi teisę reikalauti, kad Akcijų pirkimo–pardavimo ir Akcininkų sutartys būtų vykdomos. Akcininkų sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad šalys įsipareigoja dėti visas pastangas, siekdamos veikti bendrovės interesais, laikydamosi skaidrios verslo praktikos nesiimti jokių veiksmų, kurie galėtų neigiamai paveikti bendrovės ekonominę, finansinę būklę ar užimamą padėtį rinkoje arba turėti neigiamos įtakos šalių turimoms akcijoms. Todėl ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį, o bendrovė „HeidelbergCement Northern Europe“ – sutartinę pareigą veikti UAB „Gerdukas“ interesais. Bendrovei „HeidelbergCement Northern Europe“ pažeidus Akcininkų ir Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, būtent ieškovas turi materialinį suinteresuotumą pareikšti prevencinį ieškinį bendrovei „HeidelbergCement Northern Europe“ ir jos neteisėtai įsteigtoms UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ bei UAB „HC Betonas“ dėl neteisėtai vykdomų veiksmų, kurie kelia žalą ieškovui ir UAB „Gerdukas“, uždraudimo.

17.6. Ieškovas, kaip UAB „Gerdukas“ akcininkas, turi teisę reikšti išvestinį ieškinį asmenims, kurie pažeidžia UAB

„Gerdukas“ teises. Ieškovas turi reikalavimo teisę į UAB „Gerdukas“ turto dalį dividendų išraiška, tačiau dėl UAB „Gerdukas“ finansinių rodiklių blogėjimo jis negauna dividendų, nes įmonė nebeatitinka kriterijų, nustatytų ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 3 punkte. Atsižvelgiant į tai, ieškovas turi teisę priverstinai įgyvendinti UAB „Gerdukas“ teises pareikšdamas ieškinį UAB „Gerdukas“ vardu, jeigu UAB „Gerdukas“ pati šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia ieškovo interesus. ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad akcininkas turi neturtinę teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydamas atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Išvestinis ieškinys yra kiekvieno teisinį suinteresuotumą turinčio akcininko teisė apsaugoti savo investicijas (CPK 5 straipsnio 1, 3 dalys). Dėl tokios teisės įgyvendinimo nėra nustatyta papildomų reikalavimų akcininkui (pavyzdžiui, turėti konkretų skaičių akcijų). Teismas, ieškinio priėmimo stadijoje remdamasis prielaidomis, negalėjo objektyviai įvertinti, kad ieškinys yra pareikštas asmens, kuris neturėjo teisės atlikti tokį veiksmą. Tokios išvados galėtų būti daromos tik išnagrinėjus bylą iš esmės, kas sudarytų pagrindą ieškinį atmesti. Be to, išvestinis ieškinys gali būti laikomas specialia netiesioginio ieškinio forma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-87-516/2017). Išvestiniu ieškiniu taip pat siekiama apsaugoti UAB „Gerdukas“ kreditorių interesus. Ieškovas, būdamas UAB „Gerdukas“ akcininkas, taip pat yra UAB „Gerdukas“ kreditorius, kadangi UAB „Gerdukas“ bankroto atveju turtas yra paskirstomas akcininkams, kai atsiskaitoma su kreditoriais, atsiradusiais UAB „Gerdukas“ vykdant veiklą. Taigi UAB „Gerdukas“, neįgyvendindama reikalavimo teisės ir nereikalaudama nutraukti žalą keliančius veiksmus, pažeidžia ieškovo interesus. Išvestiniu ieškiniu ieškovas, kaip akcininkas, gina savo interesus netiesiogiai. Uždraudus neteisėtus atsakovų veiksmus būtų apginti UAB „Gerdukas“ interesai, kartu apsaugoma ieškovo, kaip UAB „Gerdukas“ akcininko, nuosavybė (akcijos). Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad bendrovės akcininkas turi materialinį interesą, kai įmonei iškelta bankroto byla, nes įmonės likvidavimo atveju jis gali gauti dalį likviduojamos įmonės turto. Šis materialinis interesas leidžia akcininkui imtis teisinio veiksmo, kuriuo siekiama išsaugoti bendrovės turtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009).

17.7. Teismai, atsisakydami priimti ieškovo ieškinį, pažeidė ieškovo teisę į teisminę gynybą, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei aktualioje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011; 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2000 m. vasario 15 d. sprendimas byloje G. M. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 38695/97, par. 36, 39; EŽTT 2001 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Mortier prieš Prancūziją, peticijos Nr. 42195/98, par. 33). Ieškovo, kaip UAB „Gerdukas“ akcininko, teisės yra akivaizdžiai pažeidžiamos, tačiau teismai atsisakė priimti ieškinį nurodydami, kad jam žala negresia, todėl ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio ir ieškovo ieškinys neatitinka ieškinio tenkinimo sąlygų, todėl negalėtų būti nagrinėjamas teisme. Be teisinio pagrindo atsisakant priimti ieškovo ieškinį buvo iš esmės apribotos ieškovo teisės į teisminę gynybą, todėl teismų procesiniai sprendimai turi būti panaikinti ir klausimas išspręstas iš esmės – ieškinio priėmimo klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui.

18. Atsakovai atsiliepime į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Ieškovo ir bendrovės „HeidelbergCement Northern Europe“ sudarytų sutarčių vykdymo ir menamo pažeidimo klausimai, kaip nustatyta Akcininkų sutarties 15.2 punkte, yra teismingi ne bendrosios kompetencijos teismui, o arbitražui. Todėl bendrosios kompetencijos teismas neturi jurisdikcijos spręsti klausimų dėl Akcininkų sutarties pažeidimo. Vien dėl šios aplinkybės ieškovo reikalavimai, susiję su menamais Akcininkų sutarties pažeidimais, negali būti priimti bei nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Akivaizdu, kad menamas Akcininkų sutarties pažeidimas nesudaro pagrindo, remiantis tuo, kad pažeista Akcininkų sutartis, reikšti prevencinį ieškinį dėl veiksmų, kuriais menamai UAB „Gerdukas“ sukeliama žala, sustabdymo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, privalėjo atsisakyti priimti ieškovo ieškinį, kadangi šis galėtų būti nagrinėjamas tik arbitraže.

18.2. Kasaciniame skunde nėra pateikiama motyvų dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto netinkamo aiškinimo ir taikymo. Priešingai, kasaciniame skunde yra dėstomi bendro pobūdžio motyvai dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies, bet ne dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo.

18.3. Ieškovo nurodyta 2018 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-690/2018 suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika negali būti remiamasi nagrinėjamoje byloje. Ši pozicija yra pagrįsta, pirma, tuo, kad

nurodytoje civilinėje byloje kasacinis teismas nieko nepasisakė dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo. Priešingai, nurodytoje byloje kasacinis teismas suformavo precedentą dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo. Antra, civilinės bylos Nr. e3K-3-10-690/2018 ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) yra visiškai skirtingas: nagrinėjama byla yra susijusi su prevencinio ieškinio esme bei pateikimo sąlygomis, o minėtoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalį.

18.4. Ieškovas kasaciniame skunde nurodė, kad vienas iš jo ieškinio reikalavimų yra uždrausti įmonių grupės „HeidelbergCement Northern Europe“ įmonėms tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis parduoti (tiekti) cementą į Lietuvą įmonėms, kurių akcijų turi įmonių grupės „HeidelbergCement Northern Europe“ įmonės, išskyrus UAB „Gerdukas“. Iš šio ieškinio reikalavimo yra akivaizdu, kad jo pagrindu yra prašoma taikyti prašomo priimti teismo sprendimo padarinius neapibrėžtam ratui asmenų. Tokia situacija prieštarauja CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 135 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai procesinę pareigą ieškinyje nurodyti visus asmenis, t. y. atsakovus, dėl kurių yra prašoma taikyti procesinius ir materialinius priimtino teismo sprendimo padarinius.

18.5. Priešingai nei iš esmės kasaciniu skundu bando motyvuoti ieškovas, teisė į teisminę gynybą negali būti absoliutinama. Kaip ir bet kokią kitą subjektinę teisę, teisę į teisminę gynybą galima įgyvendinti ne bet kaip. Ją įgyvendinant taip pat reikia laikytis įstatymų, t. y. teisė į teisminę gynybą gali būti įgyvendinama tik tokia tvarka, kokią nustato įstatymai. Tokia tvarka nustatyta ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte, įtvirtinančiame, kad teismui gali būti pareikštas tik toks ieškinys ir jo reikalavimai, kurie nagrinėtini teisme. Ieškinys yra procesinis dokumentas , kuris privalo tenkinti jam keliamas sąlygas, įskaitant ir nurodytas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte. CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta ieškinio turinio dalis – ieškovo reikalavimas. Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Asmuo, kreipdamasis į teismą, kartu su materialiniais teisiniais reikalavimais gali reikšti ir su jais susijusius procesinius teisinius reikalavimus (taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sujungti bylas ir kt.), tačiau savarankiški procesiniai teisiniai reikalavimai, nesusieti su materialiniu teisiniu reikalavimu, negali būti ieškinio dalyku ir negali būti nagrinėjami teisme ieškinio teisenos tvarka. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovas siekia uždrausti vykdyti teisėtai sudarytas, t. y. nepripažintas negaliojančioms ar neteisėtomis, sutartis. Tokie reikalavimai neatitinka prevencinio ieškinio sampratos, šio ieškinio rūšiai keliamų reikalavimų, kadangi ieškovas iš esmės siekia iš teisės kildinti neteisę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, dvi iš penkių prevencinio ieškinio pateikimo sąlygų yra siekis apginti daiktines teises nuo žalos darymo ateityje; reikalavimo objektas yra būsimi neteisėti veiksmai. Ieškinyje tokių sąlygų nėra – ieškovas prašo uždrausti vykdyti teisėtai galiojančius sandorius, tačiau nereiškia jokių reikalavimų dėl daiktinės teisės apgynimo nuo žalos; reikalavimo objektas nėra būsimi neteisėtai veiksmai, kadangi ieškiniu yra prašoma uždrausti vykdyti jau sudarytus sandorius. UAB „Gerdukas“ sprendimai dėl ieškovo ginčijamų sandorių buvo priimti valdybos ir ieškovui buvo žinomi, t. y. tiek dėl naujų juridinių asmenų steigimo, tiek dėl žaliavų tiekimo į Lietuvą modelio. Ieškovas dalyvavo priimant šiuos sprendimus, bet sprendimų priėmimo metu ir dar beveik 10 metų po jų priėmimo jokių pretenzijų nekėlė.

18.6. Ieškovas neturi teisės reikšti išvestinio prevencinio ieškinio. Išvestinis ieškinys, kaip nustatyta ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte, suteikia akcininkui teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašant atlyginti bendrovei žalą, susidariusią dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Teisės doktrinoje pažymima, kad bendrovė kaip savarankiškas teisės subjektas turi locus standi (teisė kreiptis į teismą) dėl žalos, padarytos jai (bendrovei) valdymo organo narių pareigų pažeidimu, atlyginimo. Akcininkas tik priverstinai įgyvendina bendrovės reikalavimo teisę teismo tvarka. Taigi UAB „Gerdukas“ interesais ieškovas ieškinį gali reikšti tik dėl jau patirtos žalos, kilusios dėl neteisėtų akcininko ar vadovo veiksmų.

18.7. Ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009 suformuluotu išaiškinimu. Nurodomos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi, civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009 buvo nagrinėjamos akcininko teisės bendrovei bankrutuojant, o nagrinėjamu atveju UAB „Gerdukas“ nėra bankrutuojanti įmonė. Be to, minėtoje civilinėje byloje nebuvo nagrinėjamas išvestinio prevencinio ieškinio klausimas.

18.8. Visos ieškovo civilinės bylos yra inicijuotos nurodant iš esmės tapatų faktinį pagrindą, t. y. remiantis tapačiomis aplinkybėmis. Ieškovas yra pareiškęs išvestinius reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo iš UAB „Gerdukas“ vadovo bei akcininkų, UAB „Gerdukas“ veiklos tyrimo ir UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ steigimo akto pripažinimo negaliojančiu bei kt. Akivaizdu, kad ieškovas naudojasi daugybe galimų teisių gynimo būdų, tad kasacinio skundo teiginys,

jog, atsisakius priimti ieškinį, pareikštą netenkinant kreipimosi į teismą prielaidų, pažeidžiama teisė kreiptis į teismą, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

19. Trečiasis asmuo UAB „Gerdukas“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Ieškiniu siekiamas ginčyti sutartis iš esmės yra patvirtinęs pats ieškovas. Ši pozicija yra pagrįsta tuo, kad ginčo sutartys ir cemento tiekimo schema tarp UAB „Gerdukas“, UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ ir UAB „HC Betonas“ buvo nustatyta, aptarta ir patvirtinta UAB „Gerdukas“ akcininkų susirinkimuose bei valdyboje, kurios narys buvo pats ieškovas. UAB „Gerdukas“ veiklos nuostolius sukėlė ne prevenciniame ieškinyje nurodyta cemento tiekimo schema, o objektyvios rinkos sąlygos. Šias aplinkybes pagrindžia specialistų civilinėje byloje Nr. e2-1069-480/2019 pateikta UAB „Gerdukas“ 2007–2017 m. veiklos analizė. Tai reiškia, kad, priešingai nei nurodo ieškovas, jo paties prevenciniu ieškiniu siekiami uždrausti vykdyti sandoriai yra teisėti ir nėra akivaizdžiai nuostolingi UAB „Gerdukas“.

19.2. Ieškovas siekia uždrausti vykdyti teisėtai sudarytas, t. y. nepripažintas negaliojančioms ar neteisėtomis, sutartis. Ieškovo siekiami apriboti sandoriai nėra pripažinti neteisėtais; be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų akivaizdų jų neteisėtumą.

19.3. Išvestinis ieškinys, kaip nustatyta ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte, suteikia akcininkui teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Taigi įstatyme yra įtvirtintas konkretus gynybos būdas, kurį gali įgyvendinti akcininkas, t. y. reikalavimas atlyginti bendrovei akcininkų neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad minėta norma suteikia akcininkui teisę reikšti UAB „Gerdukas“ interesais prevencinį ieškinį, t. y. reikalauti uždrausti veiksmus, kurie neva kelia žalą UAB „Gerdukas“, kitaip tariant, ne dėl jau patirtos žalos, o dėl būsimos galimos žalos.

19.4. Prevencinio ieškinio objektas yra būsimi neteisėti veiksmai. Akcininkų teisė uždrausti juridinio asmens valdymo organams ateityje sudaryti sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens tikslams, yra įtvirtinta CK 2.81 straipsnio 3 dalyje. Aptartas reglamentavimas patvirtina tai, kad akcininkas neturi teisės reikšti prevencinį ieškinį, kadangi iš esmės egzistuoja kitas institutas, sudarantis pagrindą akcininkui apsiginti nuo galimo pažeidimo, kuris galimai sukels žalą bendrovei, t. y. CK 2.81 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas uždrausti bendrovės valdymo organams sudaryti sandorius.

Teisėjų kolegija



Dėl akcininko teisės kreiptis į teismą, reikalaujant uždrausti vykdyti sandorius, kuriais bendrovei galėtų būti padaroma žala

20. Nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais ieškovas (UAB „Gerdukas“ akcininkas) siekia uždrausti atsakovėms vykdyti tam tikrus sandorius, kuriais cemento tiekimas į Lietuvą organizuojamas ne per UAB „Gerdukas“. Pasak ieškovo, tokie veiksmai kelia grėsmę UAB „Gerdukas“ patirti žalą, kartu mažina ieškovo galimybę gauti dividendus, todėl jis kaip akcininkas turi teisę pareikšti išvestinį ieškinį, reikalaudamas uždrausti atlikti veiksmus, keliančius grėsmę bendrovei. Be to, ieškovas nurodo, kad reiškia ir prevencinį ieškinį, nes, atsakovėms pažeidžiant UAB „Gerdukas“ teises, kartu pažeidžiama jo teisė gauti dividendus.

21. ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte akcininkui suteikiama neturtinė teisė kreiptis į teismą su ieškiniu, prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.

22. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią įstatymo normą, nurodyta, kad joje įtvirtintas išvestinis akcininko ieškinys, t. y. bendrovės naudai pareikštas akcininko ieškinys tretiesiems asmenims. Tokiu ieškiniu siekiama suteikti akcininkui locus standi ginti bendrovę nuo netinkamo jos valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2013).

23. Remiantis ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir teismų praktika, toks ieškinys gali būti pareiškiamas bendrovės

valdymo organams (jų nariams), o tais atvejais, kai bendrovės valdymas buvo laikinai patikėtas trečiajam asmeniui, – ir turto administratoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2013).

24. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje bendrovės akcininkas, be kita ko, reikalavo priteisti iš kitų ūkio subjektų bendrovei nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimą, nurodė, kad dėl neteisėtų veiksmų, taip pat ir dėl neteisėtų veiksmų konkurencijos srityje žala gali būti padaroma ūkio subjektui. Ūkio subjekto akcininkas nėra nei konkurencijos, nei civilinės atsakomybės teisinių santykių dalyvis. Dėl šios priežasties tik pats ūkio subjektas, o ne jo akcininkas gali vertinti, ar dėl jo atlikti neteisėti veiksmai, ar dėl tų neteisėtų veiksmų atsirado žala ir ar dėl atsiradusios žalos tikslinga kreiptis į teismą siekiant apginti juridinio asmens interesus. Akcininkas per visuotinį akcininkų susirinkimą dalyvauja formuojant akcinės bendrovės valdymo organus (ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau neturi įgaliojimų veikti bendrovės vardu, išskyrus įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais (CK 2.81 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2013).

25. Kasacinis teismas taip pat yra pripažinęs, kad prevencinio ieškinio atveju, jei ieškinyje nurodoma žalos grėsmė kyla kitiems asmenims, tai ieškovas laikytinas neturinčiu teisinio suinteresuotumo reikšti prevencinį ieškinį, nebent jis įrodytų savo teisę ginti viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-969/2019, 27 punktas). Kai prevenciniu ieškiniu siekiamos išvengti žalos grėsmė kyla bendrovei, o ne prevencinį ieškinį pareiškusiam akcininkui, šis asmuo nėra subjektas, galintis pareikšti tokį ieškinį.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Bendrovės akcininkas tiesiogiai nedalyvauja valdant įmonę, išskyrus balsavimą visuotiniame akcininkų susirinkime sprendžiant šiam susirinkimui patikėtus klausimus (ABĮ 20 straipsnis). Juridinio asmens dalyviai taip pat turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami uždrausti juridinio asmens valdymo organams ateityje sudaryti sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams ar peržengiančius juridinio asmens valdymo organo kompetenciją (CK 2.81 straipsnio 3 dalis).

27. Kitų neturtinių teisių, taip pat ir teisės reikalauti iš kitų asmenų nevykdyti bendrovei galimai žalą darančių sandorių, akcininkas neturi. Tokią teisę turi tik pats juridinis asmuo, kuris ją įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad akcininkas yra suinteresuotas pelninga bendrovės veikla, nesuteikia jam teisės veikti bendrovės vardu ir siekti įgyvendinti jos teises, kurių neįgyvendina jos valdymo organai. Kadangi akcininkui nesuteikta teisė reikalauti priteisti bendrovei padarytos žalos atlyginimą iš trečiųjų asmenų, išskyrus iš bendrovės valdymo organų ir jų narių, jam nesuteikiama ir teisė reikšti prevencinį ieškinį, kai žala dar tik gali atsirasti. ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktas negali būti aiškinamas pernelyg plačiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2013).

28. Turėdamas abejonių, ar juridinio asmens valdymo organai ar jų nariai veikė tinkamai, akcininkas, kurio turimų ar valdomų akcijų nominali vertė yra ne mažesnė kaip 1/10 įstatinio kapitalo, gali inicijuoti juridinio asmens veiklos tyrimo procedūrą (CK 2.124 straipsnis, 2.125 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šia procedūra, be kita ko, gali būti naudojamasi ir siekiant ištirti UAB „Gerdukas“ direktoriaus ir valdybos veiklą, kai šie subjektai, ieškovo teigimu, nesiima veiksmų UAB „Gerdukas“ teisėms ginti. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas jau yra inicijavęs bylą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, pagrįstai sprendė, kad tai yra tinkamas būdas apginti galimai pažeistas akcininko teises.

Dėl teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo

29. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

30. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 5 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad suinteresuotumas – savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-684/2018, 19 punktas).

31. CPK 5 straipsnyje teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įtvirtinta kaip vienas iš civilinio proceso principų. Pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Joje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2

dalies 1 punktas). Taigi galimybė spręsti ginčą teisme civilinio proceso tvarka yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų.33. Aiškindamas CK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas

nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018, 44 punktas; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-969/2019, 23 punktas).

34. Šios nutarties 24–27 punktuose konstatuota, kad akcininkas, išskyrus atskirus įstatymuose nustatytus atvejus, neturi teisės kreiptis į teismą gindamas nuo pažeidimo juridinio asmens, kurio akcininkas jis yra, teises – tokią teisę turi tik pats juridinis asmuo, veikdamas per savo valdymo organus. Akcininko, kuris įstatymuose nenurodytais būdais gina kito subjekto (bendrovės, kurios akcininkas jis yra) teises, ieškinys yra nenagrinėtinas teisme. Atsisakymas priimti ieškinį šiuo pagrindu nereiškia akcininko teisės į teisminę gynybą pažeidimo, nes, nebūdamas tinkamas subjektas pareikšti atitinkamą ieškinį, akcininkas akivaizdžiai neturi teisės, kurią būtų galima ginti. Akcininko teisė į teisminę gynybą užtikrinama kitais įstatymų nustatytais būdais, be kita ko, kreipiantis į teismą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo (CK 2.125 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pvz., negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 25 punktas).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp minėto kasacinio teismo išaiškinimo ir atsisakymo priimti ieškinį pagal šios nutarties 15 punkte nurodytus argumentus prieštaravimo nėra. Teisės į teisminę gynybą absoliutumas nesuteikia teisės akcininkui kreiptis į teismą su bet kokio pobūdžio ieškiniais, reikalaujant apginti kitam asmeniui (juridiniam asmeniui, kurio akcininkas yra ieškovas) priklausančią teisę. Reikalavimo teisės neturėjimas, dėl kurio draudžiama atsisakyti priimti ieškinį, reiškia materialinį teisinį pareikšto ieškinio nepagrįstumą. Tuo tarpu procesinės teisės kreiptis į teismą prielaidos yra vertinamos civilinės bylos iškėlimo stadijoje, o šių prielaidų nebuvimas sudaro pagrindą atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Kadangi šiuo atveju akcininkas kreipėsi į teismą dėl juridinio asmens teisių gynimo įstatyme nenurodytais būdais, tai sudaro pagrindą atsisakyti priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl teisės kreiptis į teismą, ginant iš Akcininkų sutarties kylančias pažeistas teises

37. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šalis pati gali vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti nutraukimą teismine tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-916/2015).

38. Nagrinėjamu atveju ieškovas kasaciniame skunde nurodė, kad atsakovės nevykdo Akcininkų sutarties. Ieškovas teigia, kad turi materialinį teisinį suinteresuotumą dėl bylos baigties, nes ieškinio reikalavimus, be kita ko, kildina iš Akcininkų sutarties. Ieškovas, kaip šios sutarties šalis, turi teisę reikalauti, kad Akcininkų sutartis būtų vykdoma. Ieškovas remiasi Akcininkų sutarties 2.1 punktu, kuriame nurodyta, kad šalys įsipareigoja dėti visas pastangas, siekdamos veikti bendrovės interesais, laikydamosi skaidrios verslo praktikos nesiimti jokių veiksmų, kurie galėtų neigiamai paveikti bendrovės ekonominę, finansinę būklę ar užimamą padėtį rinkoje arba turėti neigiamos įtakos šalių turimoms akcijoms. Todėl ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį, o bendrovė „HeidelbergCement Northern Europe“ – sutartinę pareigą veikti UAB „Gerdukas“ interesais. Bendrovei „HeidelbergCement Northern Europe“ pažeidus akcininkų ir akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, būtent ieškovas turi materialinį suinteresuotumą pareikšti prevencinį ieškinį bendrovei „HeidelbergCement

Northern Europe“ ir jos neteisėtai įsteigtoms UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ bei UAB „HC Betonas“ dėl neteisėtai vykdomų veiksmų, kurie kelia žalą ieškovui ir UAB „Gerdukas“, uždraudimo.

39. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad ieškovo ir bendrovės „HeidelbergCement Northern Europe“ sudarytų sutarčių vykdymo ir galimo pažeidimo klausimai, kaip nustatyta Akcininkų sutarties 15.2 punkte, yra teismingi ne bendrosios kompetencijos teismui, o arbitražui, todėl bendrosios kompetencijos teismas neturi jurisdikcijos spręsti klausimų dėl Akcininkų sutarties pažeidimo; vien dėl šios aplinkybės ieškovo reikalavimai, susiję su menamais Akcininkų sutarties pažeidimais, negali būti priimti bei nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

40. Pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepasisakė dėl ieškovo nurodomo ieškinio pagrindo, kildinamo iš galimo Akcininkų sutarties pažeidimo, taip pat nepasisakė ir dėl minėtos Akcininkų sutarties išlygos dėl arbitražo. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tais atvejais, kai ieškovas savo reikalavimuose nurodo skirtingus faktinius ir teisinius pagrindus, teismas, atsisakydamas priimti vienu pagrindu grindžiamą reikalavimą, ex officio (pagal pareigas) privalo įvertinti, ar ieškinys gali būti priimamas nagrinėti teisme remiantis kitu ieškinyje nurodytu pagrindu.

41. Nors, kaip minėta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai galimybės priimti nagrinėti ieškinį, grindžiamą Akcininkų sutarties pažeidimu, atskirai nevertino, tačiau iš minėtos sutarties matyti, kad šalys susitarė dėl ginčų sprendimo arbitražo teisme. Ieškovas neargumentavo, kad šis šalių susitarimas negalioja. Tarp šalių kilęs ginčas dėl Akcininkų sutarties vykdymo priskirtinas nagrinėti arbitražo teisme, o ne Lietuvos Respublikos teismuose, to imperatyviosios įstatymų normos nedraudžia. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, privalėjo atsisakyti priimti ieškovo ieškinį kaip nagrinėtiną arbitraže (CPK 137 straipsnio 2 dalis 6 punktas). Nors apeliacinės instancijos teismas ieškovo ieškinį atsisakė priimti remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, vien neišsamus teismo motyvavimas ir ne visų teisinių pagrindų, kodėl atsisakoma priimti ieškinį, nurodymas nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.


42. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir pagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, ši nutartis paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

44. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, jam bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme, neatlygintinos.45. Atsakovė UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ prašo priteisti 3118,93 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų

rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytą 1634,89 Eur dydį. Atsakovei advokato atstovavimo išlaidų atlyginimas sumažintinas iki 1634,89 Eur ir ši suma priteistina atsakovei iš ieškovo.

46. Trečiasis asmuo UAB „Gerdukas“ duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme nepateikė.47. Kasacinis teismas turėjo 10,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į tai, šių pašto išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo.


n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovo N. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ (j. a. k.

302525117) 1634,89 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt keturis Eur 89 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti valstybei iš ieškovo N. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 10,36 Eur (dešimt Eur 36 ct) išlaidų, susijusių su

procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



RIMVYDAS NORKUS

ALGIS NORKŪNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-232-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01773-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.2.17(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. U. ieškinį atsakovams O. B. (mirusios atsakovės P. B. teisių perėmėjas), E. G., J. G., E. A. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. B., valstybės įmonė Registrų centras, R. Š., akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl notaro civilinės atsakomybės sąlygų ir jų įrodinėjimo, kelių asmenų bendrais veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolės rūšies.

2. Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 246 177,02 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines procesines

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3ed44130a4be11e9b474d97de297fe08

palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad pagal 2006 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį jis iš trečiojo asmens R. Š. įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 246 177,02 Eur. Ieškovui nevykdžius kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2008 m. gegužės 12 d. priėmė nutartį, ją vykdant žemės sklypas buvo parduotas ieškovo pasiūlytam pirkėjui A. B. už 164 214,55 Eur, gautos lėšos išmokėtos hipotekos kreditoriui (AB bankui „Hansabankas“).

4. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 8 d. nutartimi pripažino negaliojančiomis 2005 m. gruodžio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, atitinkamai ir 2005 m. gruodžio 15 d. bei 2006 m. sausio 9 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis; šio žemės sklypo įkeitimo sutartį bei antstolio 2008 m. rugpjūčio 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą; taikė vindikaciją ir priteisė V. B. teisių perėmėjoms N. D. ir R. N. nuosavybėn žemės sklypą, iš ieškovo A. A. U. priteisė A. B. naudai 164 214,55 Eur (567 000 Lt), o iš R. Š. ieškovo A. A. U. naudai – 246 177,02 Eur (850 000 Lt). Ieškovo prašoma priteisti žala atsirado dėl to, kad jis neteko 246 177,02 Eur, sumokėtų pagal minėtą sutartį už kitų asmenų (P. B., E. G., J. G.) nusikalstamu būdu įgytą ir R. Š. jam parduotą žemės sklypą. Atsakovų P. B., E. G., J. G. nusikalstami veiksmai yra konstatuoti baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

5. Atsakovas notaras E. A. privalėjo atsisakyti tvirtinti 2005 m. gruodžio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį dėl akivaizdžios tikrojo žemės sklypo savininko asmenybės neatitikties, tačiau šis atsakovas, apsiribojęs vien tik suklastoto V. B. paso duomenų patikra, nusprendė, kad P. B. yra žemės sklypo savininkė, todėl patvirtino 2005 m. gruodžio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; vėliau jis patvirtino 2005 m. gruodžio 15 d. ir 2006 m. sausio 9 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovas E. A. netinkamai vykdė jam, kaip notarui, nustatytas pareigas, buvo nepakankamai apdairus, atidus ir rūpestingas, neužtikrino, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, todėl jo veiksmai tvirtinant vėliau teisme nuginčytus sandorius laikytini neteisėtais veiksmais, sukėlusiais žalą.


6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, ieškovo naudai priteisė solidariai iš atsakovų E. G., O. B. ir J. G. 164 214,55 Eur žalos atlyginimo (šią prievolę priteisiamos sumos dalimi pripažįstant solidariąja su Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-55/2014 nustatyta R. Š. prievole grąžinti ieškovo A. A. U. naudai 246 177,02 Eur), 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (164 214,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis po 417,39 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo; taip pat ieškovo naudai priteisė iš atsakovo E. A. 25 776,18 Eur žalos atlyginimo (šią prievolę priteisiamos sumos dalimi pripažįstant solidariąja su Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-55/2014 nustatyta R. Š. prievole grąžinti ieškovo naudai 246 177,02 Eur), 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (25 776,18 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 205,48 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš ieškovo atsakovo E. A. naudai 2385,09 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsakovo E. G. naudai – 255,55 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo; valstybei iš atsakovų E. G., O. B. ir J. G. lygiomis dalimis po 606,33 Eur, iš atsakovo E. A. – 298,64 Eur žyminio mokesčio.

7. Teismas nustatė, kad 2006 m. sausio 9 d. ieškovas sudarė su trečiuoju asmeniu R. Š. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal ją ieškovas už perkamą sklypą sumokėjo 246 177,02 Eur; 2006 m. vasario 1 d. ieškovas su AB banku „Hansabankas“ sudarė kredito sutartį ir įkeitė žemės sklypą bankui hipotekos lakštu. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2008 m. gegužės 12 d. nutartimi nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą žemės sklypą. Antstolis V. Čeglikas 2008 m. rugpjūčio 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu pardavė sklypą ieškovo pasiūlytam pirkėjui trečiajam asmeniui A. B. už 164 214,55 Eur (567 000 Lt). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutarė baigti hipoteką pagal hipotekos lakštą ir iš lėšų, gautų už parduotą žemės sklypą, pervesti bankui 157 595,76 Eur (544 146,64 Lt) skolos pagal kredito sutartį.

8. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-86-276/2010 nustatė, kad E. G., R. Š., P. B. ir J. G. veikė kaip L. L. suburta ir vadovaujama bendrininkų grupė, turėdami tikslą apgaule L. Laurinčiko naudai įgyti nuosavybės teisę į V. B. priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir A. A. U. priklausančias lėšas.

9. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 8 d. civilinėje byloje Nr. 2A-55/2014 pagal tikrosios žemės sklypo

savininkės V. B. (jos teisių perėmėjos N. D. ir R. N.) ieškinį pripažino negaliojančiomis 2005 m. gruodžio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, 2005 m. gruodžio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, 2006 m. sausio 9 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (kurios pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą), ieškovo atliktą žemės sklypo įkeitimą, antstolio V. Čegliko 2008 m. rugpjūčio 7 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą; žemės sklypą priteisė V. B. teisių perėmėjų nuosavybėn bei, taikydamas restituciją, priteisė A. B. naudai iš ieškovo A. A. U. 164 214,55 Eur, o ieškovo A. A. U. naudai – iš R. Š. 246 177,02 Eur. R. Š. nėra sumokėjęs ieškovui Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi priteistos sumos, byloje pateiktas 2017 m. kovo 24 d. antstolės išieškojimo negalimumo aktas patvirtina, kad priverstinis išieškojimas iš R. Š. yra negalimas.

10. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 3 d. nutartimi tenkino ieškovo ieškinio R. Š. atžvilgiu atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė; R. Š. įtraukė dalyvauti byloje kaip trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje. Byloje nustatyta, kad ieškovas visą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi priteistą 164 214,55 Eur sumą A. B. naudai yra sumokėjęs.

11. Teismas sprendė, kad nusikalstamos veikos faktas, apkaltinamojo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriame konstatuotas ieškovui priklausančių lėšų neteisėtas užvaldymas, priėmimas nesukėlė realios žalos ieškovui, nors ir tapo prielaida tokiai žalai ateityje atsirasti. Žala ieškovui atsirado tuomet, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 8 d. nutartimi pripažino negaliojančiais žemės pirkimo–pardavimo sutartis, žemės sklypo įkeitimą, antstolio turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, taikė vindikaciją bei restituciją (iš ieškovo priteisė A. B. naudai 164 241,55 Eur, o iš R. Š. ieškovo naudai 246 177,02 Eur). Teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino.

12. Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovai E. G., P. B. ir J. G. bei trečiasis asmuo R. Š. pripažinti kaltais, padarę nusikalstamas veikas, pripažino įrodytomis faktines aplinkybes, jog žemės sklypą tikroji savininkė V. B. prarado dėl kitų asmenų padarytos nusikalstamos veikos, o vėliau šis sklypas kelis kartus buvo perleistas tariamiems pirkėjams, o 2006 m. sausio 9 d. sutartimi – ieškovui, taip neteisėtai užvaldant ieškovo 246 177,02 Eur. Teismui nustačius kaltus asmenis ir nusprendus pripažinti sandorius negaliojančiais bei taikius restituciją, ieškovui kilo prievolė grąžinti trečiajam asmeniui A. B. 164 241,55 Eur, o iš ieškovui iš trečiojo asmens R. Š. priteistos lėšos nebuvo grąžintos. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas dėl kitų asmenų įvykdytos nusikalstamos veikos ir sandorių pripažinimo negaliojančiais patyrė 164 214,55 Eur tiesioginių nuostolių (dėl delikto atsiradusios žalos). Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo priverstinį realizavimą ir jo pardavimą ieškovo pasiūlytam pirkėjui lėmė paties ieškovo veiksmai (jo prisiimtų prievolių pagal kredito sutartį nevykdymas). Toks pardavimas ieškovą tenkino, todėl jis grąžintinas į tokią teisinę padėtį, kurią jis prarado dėl delikto, bet ne dėl savo paties veiksmų ir prisiimtų prievolių. Teismas solidariai iš atsakovų E. G., O. B. (mirusios atsakovės P. B. teisių perėmėjo) ir J. G. priteisė 164 214,55 Eur žalos atlyginimo, šią prievolę priteisiama suma pripažindamas solidariąja su Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi nustatyta R. Š. prievole grąžinti ieškovui 246 177,02 Eur.

13. Teismas įvertino Lietuvos Respublikos notariato įstatymo nuostatas, kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2008; 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013), kad tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo.

14. Teismas nustatė, kad 2005 m. gruodžio 2 d. P. B. melagingai prisistatė notarui E. A. pardavėjos V. B. vardu ir pateikė žinomai suklastotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą, neva išduotą 2004 m. vasario 26 d. V. B. Nei baudžiamojoje byloje, nei nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad notarui pateikto paso suklastojimo požymiai būtų buvę akivaizdūs. Tačiau notarui buvo pateikta tikrosios savininkės V. B. pasirašytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinta kopija. Palyginęs parašą šioje sutarties ir paso kopijoje, teismas pripažino, kad parašų skirtumai yra akivaizdūs. Pagal atsakovo E. A. parodymus ikiteisminio tyrimo metu teismas nustatė, kad notaras nelygino parašo pateiktame pase ir ankstesnėje valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties patvirtintoje kopijoje, asmenybei nustatyti apsiribojo paso ir jame esančio parašo patikra.

15. Teismas pažymėjo, kad notaras turėjo atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog sandorio pasirašymo metu žemės sklypo pardavėja labai jaudinosi, skundėsi sveikata, siūlė, kad už ją pasirašytų kitas asmuo, ir dar kartą atidžiai sutikrinti visus dokumentus, o likus abejonių – atsisakyti tvirtinti sandorį. Kadangi notaras neatliko visko, kas įmanoma tvirtinamo sandorio teisėtumui užtikrinti, nesilaikė jam keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, tai tokie notaro veiksmai (neveikimas) laikytini neteisėtais. Konstatavęs neteisėtus notaro veiksmus, teismas preziumavo notaro kaltę

(nepakankamas atidumas).16. Teismas sprendė, kad ieškovo turtinius praradimus lėmė ne tik nusikalstamą veiką vykdžiusių asmenų veiksmai, bet

ir neteisėti notaro veiksmai, t. y. egzistuoja faktinis ir teisinis priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtos žalos ir notaro neteisėtų veiksmų, nes žalingų padarinių nebūtų atsiradę, jeigu neteisėtas sandoris nebūtų buvęs patvirtintas.

17. Teismas pažymėjo, kad trečiojo asmens VĮ Registrų centro veiksmai (pagal suklastotą 2005 m. lapkričio 3 d. įgaliojimą buvo išduoti 2005 m. gruodžio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti reikiami dokumentai) neturėjo įtakos atsakovo notaro veiksmams. Teismas nenustatė, kad trečiojo asmens VĮ Registrų centro veiksmai būtų sudarę sąlygas žalai kilti ar būtų prisidėję prie žalos atsiradimo.

18. Teismas pripažino, kad notaro ir kitų atsakovų, pripažintų kaltais dėl įvykdytų nusikalstamų veikų, nesiejo bendri neteisėti veiksmai, jie nebuvo bendri ir pasekmių atžvilgiu. Notaro kaltė dėl jo klaidos nustatant asmens tapatybę pasireiškė neatsargia kaltės forma, neteisėti veiksmai tiesiogiai lėmė neteisėto sandorio patvirtinimą, bet ne sandorio neteisėtumą. Notaro neteisėti veiksmai su nusikalstama veika, kuria buvo siekiama užvaldyti žemės sklypą bei lėšas, yra susiję netiesioginiu priežastiniu ryšiu, nors jais ir buvo prisidėta prie žalos atsiradimo. Teismas sprendė, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti kiekvieno asmens atlygintinos žalos dydžio, tačiau solidariosios prievolės nustatymas notarui visa apimtimi neatitiktų jo atsakomybės apimties, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Dėl to teismas nustatė, kad atsakovas notaras solidariai su kitais atsakovais privalo atlyginti 1/2 ieškovo patirtos žalos (164 214,55 Eur), t. y. 82 107,27 Eur.

19. Teismas šiuo atveju svarbia laikė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-70-565/2012 konstatuotą aplinkybę, kad ieškovas, sudarydamas 2006 m. sausio 9 d. sutartį, turėjo žinoti apie šios sutarties neteisėtumą. Todėl teismas pripažino didelį paties ieškovo neatsargumą, kuris sudaro pagrindą iš notaro priteistinos žalos dydį sumažinti 1/3 dalimi, t. y. priteisti 54 738,18 Eur.

20. Nustatęs, kad notaro neteisėti veiksmai atlikti galiojant civilinės atsakomybės draudimo apsaugai, draudikas šio įvykio draudžiamuoju nepripažįsta tik dėl to, kad nukentėjusysis nepateikė per nustatytą terminą pretenzijos, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti ieškovo patirtos žalos draudimo sumos (28 962 Eur) dalies. Taigi galutinė ieškovui iš atsakovo notaro solidariai su kitais atsakovais priteistina žala yra 25 776,18 Eur (54 738,18 Eur – 28 962 Eur) (CK 6.254 straipsnio 2 dalis).

21. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo, atsakovo notaro E. A. ir trečiojo asmens draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino visiškai: ieškovo naudai priteisė solidariai iš atsakovų E. G., O. B., J. G. ir E. A. 246 177,02 Eur žalos atlyginimą (šią prievolę priteisiamos sumos dalimi pripažįstant solidariąja su Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-55/2014 nustatyta R. Š. prievole grąžinti ieškovui 246 177,02 Eur), 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (246 177,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kolegija pašalino iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimo motyvus, susijusius su notaro privalomosios civilinės atsakomybės draudimo sutarties galiojimu, įvykio pripažinimo draudžiamuoju bei akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ atsakomybe (teismo sprendimo 30–33 punktai), bei motyvus dėl VĮ Registrų centro veiksmų teisėtumo vertinimo (teismo sprendimo 25 punktas).

22. Kolegija nurodė, kad, teismui pripažinus sandorius negaliojančiais ir taikius restituciją, ieškovas dėl neteisėtų atsakovų veiksmų neteko visų pagal sandorį sumokėtų pinigų (246 177,02 Eur). Būtent ši suma yra jo patirta žala, todėl kolegija pripažino, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovui padarytos žalos dydį nuo 246 177,02 Eur iki 164 217,55 Eur.

23. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad notaras turėjo (privalėjo) atsisakyti tvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį, o to nepadaręs pažeidė įstatymo nustatytą pareigą užtikrinti, jog civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Kolegija pritarė ir teismo išvadai, kad ieškovo turtinius praradimus lėmė ne tik nusikalstamą veiką vykdžiusių asmenų veiksmai, bet ir neteisėti notaro veiksmai, taigi egzistuoja faktinis ir teisinis priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtos žalos ir atsakovo notaro neteisėtų veiksmų, nes neteisėtų veiksmų nebūtų buvę, jei nebūtų buvęs patvirtintas neteisėtas sandoris.

24. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra galimybės nustatyti kiekvieno asmens atlygintinos žalos dydžio, o solidariosios prievolės taikymas atsakovui notarui visa apimtimi neatitiktų nustatytos atsakomybės pusiausvyros.

25. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti subjektyvųjį bendrininkavimą, kad notaras ir kiti nusikalstamą veiką vykdę asmenys veikė bendrai, turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą, bet yra pagrindas konstatuoti objektyvųjį bendrininkavimą, nes žala atsirado dėl kelių atskirų, viena nuo kitos priklausomų priežasčių. Be atsakovo notaro kaltų neteisėtų veiksmų nebūtų buvę galimybės nusikalstamą veiką vykdantiems asmenims sudaryti žemės sklypo perleidimo sandorių. Kolegija konstatavo žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.279 straipsnio 1 dalį ir pripažino solidariąją atsakovų O. B. (mirusios atsakovės P. B. teisių perėmėjo), E. G., J. G., notaro bei trečiojo asmens R. Š. žalos atlyginimo prievolę ir visiškai tenkino ieškinį.

26. Ieškovas ieškinį pareiškė atsakovams – nusikalstamą veiką įvykdžiusiems fiziniams asmenims bei notarui, įrodinėjo jų civilinės atsakomybės sąlygas. Tiek VĮ Registrų centras, tiek ADB „Gjensidige“ dalyvavo kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovas šiems asmenims neformulavo reikalavimo, neįrodinėjo jų atsakomybės. Dėl to pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais įvertintas VĮ Registrų centro veiksmų teisėtumas (teismo sprendimo 25 punktas) bei pasisakyta dėl notaro civilinės atsakomybės draudimo apsaugos galiojimo, draudimo sutarties ir įvertinta, ar įvykis draudžiamasis (teismo sprendimo 30–33 punktai), yra pertekliniai, todėl pašalintini iš skundžiamo sprendimo.

27. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ieškinio senaties termino pradžios.


28. Kasaciniu skundu atsakovas E. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria tenkintas ieškinys atsakovui antstoliui E. A., ir priimti naują sprendimą – dėl šio atsakovo ieškinį atmesti arba, konstatavus civilinės atsakomybės sąlygas, taikyti dalinę atsakomybę ir priteisti ne daugiau kaip 5 proc. ieškovo patirtos žalos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Teismai, atlikdami retrospektyvų atsakovo notaro veiksmų vertinimą, turėjo įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis buvo atliekami notaro veiksmai, t. y. vertinti tik tas aplinkybes, kurias galėjo jų atlikimo metu vertinti pats notaras, ir atsiriboti nuo tų aplinkybių, kurios tapo žinomos po nuosprendžio priėmimo. Atkreiptas dėmesys į tai, kad faktinės aplinkybės, jog tikrąja sklypo savininke prisistačiusi P. B. jaudinosi ir prašė už ją pasirašyti vaikaitį, nustatytos iš kaltų asmenų ikiteisminiame tyrime duotų parodymų; notaras parodė, kad tai buvo įprastas sandoris ir senyvo amžiaus (79 m.) moters elgesys jam įtarimų nesukėlė, nes tokio amžiaus asmens tokia reakcija yra gana dažna. Teismų išvada, kad antstolis turėjo įvertinti ir parašų skirtingumą, padaryta dėl psichologinio inkaro efekto. Notaro veiksmų neteisėtumas nustatytas analizuojant ne jų santykį su teise, o su jau kilusiomis pasekmėmis, nesigilinant į tikrąsias tokių pasekmių priežastis.

28.2. Teismai, vertindami notaro kaltę, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotos „žemutinės suklydimo ribos“ sampratos ir taikė itin aukštą atidumo ir rūpestingumo standartą, t. y. taikė atsakomybę be kaltės. Neginčytina, kad notaras turi dėti maksimalias pastangas tam, kad būtų pasiektas Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytas tikslas, tačiau iš notaro negali būti reikalaujama atlikti to, kas yra objektyviai neįmanoma. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu nenustačius, kad notaras veikė bendrai su nusikalstamą veiką vykdančiais asmenimis, neturėtų būti iš jo reikalaujama kartu su jais atlyginti nukentėjusių asmenų patirtą žalą.

28.3. Net ir pripažinus, kad notaras turėjo atlikti papildomus veiksmus dėl žemės sklypo pardavėjos tapatybės nustatymo, vis tiek nebūtų pagrindo pripažinti, jog notaras, vadovaudamasis Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, turėjo atsisakyti patvirtinti šalių prašomą ginčo sandorį ir dėl to ieškovui ateityje nebūtų atsiradę žalos. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo baigiamuosiuose procesiniuose dokumentuose padarė išvadas, kad parašų skirtumai pateiktame suklastotame pase (jo kopijoje) bei ankstesnėje valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. P01/95-3281 yra akivaizdūs. Tačiau tokią išvadą teismai padarė neatsižvelgdami į tai, kad tiek paties atsakovo notaro, tiek teismų išvada dėl lyginamų parašų skirtingumo buvo padaryta jau po to, kai visiems tapo žinomos aplinkybės apie įvykdytas nusikalstamas veikas. Tokios paaiškėjusios aplinkybės neišvengiamai padarė įtakos vertintojų sprendimo šališkumui. Nesant duomenų apie nusikalstamas veikas, „akivaizdžių“ skirtumų neįmanoma pastebėti. Teismų neįvertinta tai, kad nuginčyto sandorio pasirašymo metu jau buvo praėję beveik 11 metų nuo valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-3281 sudarymo, todėl asmens, ypač senyvo amžiaus, parašas per tokį ilgą laiko tarpą natūraliai pakinta. Dėl to notaras tokius parašus galėjo pagrįstai laikyti panašiais ir atliktais to paties asmens. Be to, tie skirtumai nebuvo tokie akivaizdūs (tikrosios savininkės V. B. paraše bei nuteistosios P. B. ranka parašytoje pavardėje „B.“

analogiškai rašomos „B“ raidės, taip pat raidės „V“, iš esmės nesiskiria parašo užraitas (baigiamoji jo dalis), kad juos būtų buvę galima objektyviai vertinti kaip skirtingus. Parašų skirtumai iš notaro, kaip teisinės profesijos atstovo, reikalavo tokių specifinių šiai profesijai nebūdingų žinių, kokių net nereikalaujama iš tokios srities specialisto (rašysenos eksperto).

28.4. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl dalinės civilinės atsakomybės taikymo esant skolininkų daugetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018), konstatavo, jog atsakovas notaras už ieškovo patirtą žalą privalo solidariai atsakyti su visais kitais atsakovais. Notaro veiksmų dalis kitiems atsakovams vykdant nusikalstamą veiką turėjo būti vertinama tik kaip nedidelė, nes, atsakovui notarui patvirtinus pirmąjį sandorį, ieškovas realios žalos nepatyrė. Žala ieškovui atsirado vėliau, kai kiti atsakovai, tęsdami savo nusikalstamą sumanymą, sudarė atskirą sandorį su ieškovu, nors tokio savo sumanymo bet kada galėjo atsisakyti. Taigi solidarus žalos atlyginimo priteisimas iš notaro akivaizdžiai neužtikrina proporcingumo tarp jo tariamai atliktų neteisėtų veiksmų pobūdžio ir reikšmės neigiamiems padariniams. Dėl to pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą iš notaro solidariai su kitais atsakovais, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016 suformuluotos taisyklės dėl dalinės atsakomybės taikymo.

28.5. Teismai pripažino aplinkybę, kad notaras vykdė Notariato įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje jam nustatytą pareigą, t. y. patikrino V. B. prisistačiusio asmens tapatybę, vizualiai įsitikino, kad asmens dokumente esanti nuotrauka yra asmens, pageidaujančio atlikti notarinį veiksmą, pasidarė asmens, norinčio atlikti notarinį veiksmą, jam pateikto tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją. Tačiau teismai nepagrįstai konstatavo, jog ši pareiga buvo įvykdyta netinkamai. Tuo metu, kai notarine tvarka buvo tvirtinamas ginčo sandoris (2005 m. gruodžio 2 d.), notarai neturėjo nei techninių, nei teisinių priemonių iš Gyventojų registro tarnybos (šiuo metu VĮ Registrų centro Gyventojų registro) gauti asmenų veido atvaizdų (tokia galimybė atsirado tik nuo 2012 m. liepos 10 d.). Taigi, notaras nagrinėjamu atveju net neturėjo jokių patikimų priemonių patikrinti, ar jam pateiktame asmens tapatybės dokumente iš tiesų yra būtent to asmens, kurio asmens duomenys nurodyti dokumente, veido atvaizdas ir ar tas dokumentas priklauso jį pateikusiam asmeniui, kaip tik vertindamas tuos duomenis ir tą informaciją, kuri jam buvo tuo metu objektyviai prieinama. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog tapatybė buvo nustatyta netinkamai, paaiškėjo tik įsiteisėjus Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžiui; teismų konstatuota ir tai, kad aptariamas asmens dokumentas neturėjo akivaizdžių klastojimo požymių. Dėl to antstoliui nepagrįstai nurodyta pareiga imtis papildomo tapatybės nustatymo būdo, atskirti suklastojimą.

28.6. Teismai nurodė, kad žemės sklypo pardavėjos elgesys turėjo nulemti notaro apsisprendimą papildomai tikrinti ir įvertinti asmens tapatybę. Tačiau tokia išvada padaryta netinkamai ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, neįsitikinus įrodymų pakankamumu tokiai išvadai padaryti. Tokia aplinkybė buvo nustatyta iš ikiteisminiame tyrime įtariamųjų P. B. ir E. G. duotų parodymų. Tačiau teismų neįvertinta, kad ikiteisminiame tyrime duotuose ankstesniuose parodymuose P. B. net nebuvo užsiminusi apie tai, kad jaudinosi pas notarą, taip pat neįvertintas jos amžius. Teismai neįvertino ir to, kad P. B. nepatvirtino E. G. nurodytų aplinkybių, todėl tokie parodymai vertintini kritiškai.

29. Trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ prisidėjimu prie kasacinio skundo prašo jį tenkinti.30. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo

2018 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1. Tiek teisės aktuose (Notariato įstatymo 31 straipsnio 1, 3 dalys, 46 straipsnio 1 dalis), tiek teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003; 2007 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2007; kt.) nustatyta pareiga notarui tvirtinant nekilnojamojo turto perleidimo sandorius nustatyti asmens tapatybę, sandorį pasirašančių asmenų parašų tikrumą ne tik pagal pateiktą asmens dokumentą, bet ir pagal kitus notarui pateiktus dokumentus; taip pat sandorius tvirtinti tik nustačius, kad perleidžiamas daiktas nuosavybės teise priklauso teisių perleidėjui, t. y. tikrinti ne tik pateiktą asmens dokumentą, bet ir kitus notarui pateiktus dokumentus. Taigi notarui, atliekančiam jam pavestas funkcijas, yra nustatyta pareiga laikytis maksimalaus atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimų. Dėl to atsakovas, tvirtindamas 2005 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, turėjo iš teisės aktų kylančią pareigą tikrinti ne tik P. B. (apsimetusios žemės sklypo savininke) pateiktą pasą (asmens dokumentą), bet ir kitus dokumentus, kurie jam buvo pateikti sandorio tvirtinimo metu, ir lyginti P. B. parašą su kituose jam pateiktuose žemės sklypo dokumentuose esančiais parašais. Teismai tinkamai vadovavosi teisės normomis ir teismų praktika, pasisakydami dėl notaro pareigos vykdymo pažeidimo.

30.2. Notaras dar iki ieškovo ieškinio pareiškimo pripažino, kad, tvirtindamas sutartį, netikrino jam pateiktos

valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties ir neatliko visko, ką privalėjo atlikti. Atkreiptas dėmesys į tai, kad sutarties tvirtinimo metu notarui buvo pateiktas nedidelis kiekis dokumentų (apie 10 lapų), tačiau jis net nepasižiūrėjo, nelygino parašų, nors pagal teisės aktus ir praktiką privalo tikrinti visus jam pateiktus žemės sklypo dokumentus. Notarui įtarimą turėjo sukelti ir tai, kad žemės sklypo savininkė labai jaudinosi. Tokios aplinkybės patvirtintos tiek ikiteisminio tyrimo apklausų duomenimis, tiek konstatuotos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendyje ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendyje. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų šioms aplinkybėms paneigti.

30.3. Notariato įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje nustatytų notaro pareigų laikymąsi lemia notaro, kaip valstybės pavestų funkcijų vykdytojo, statusas bei notarui nustatytos pareigos užtikrinti sandorių, kuriuos notaras tvirtina ir už tokias paslaugas ima atitinkamą atlygį, teisėtumas. Notaro pareiga, tvirtinant nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, tikrinti ir lyginti parašus ne tik asmens dokumente, bet ir kituose notarui pateiktuose dokumentuose, yra ne papildoma pareiga, o įpareigojimas, kurį notaras privalo įgyvendinti tvirtindamas kiekvieną nekilnojamojo turto perleidimo sandorį. Atsakovo teiginiai apie neva taikytą per aukštą atidumo ir rūpestingumo standartą yra nepagrįsti.

30.4. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad nenustačius, jog notaras atliko nusikalstamus veiksmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso prasme, negalima jo atsakomybė ir žalą turėtų atlyginti tik nusikaltimus padarę asmenys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kiekvienu atveju, kai notaras peržengia įstatymo jam suteiktus įgaliojimus ar juos netinkamai vykdo ir dėl to padaroma žala tretiesiems asmenims, tokios žalos atsiradimas yra pripažintinas neteisėtu; tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz. apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013); notaro civilinė atsakomybė gali kilti ir notaras privalo atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą nepaisant kitų asmenų atliktų neteisėtų veiksmų, nusikaltimo, kadangi Notariato įstatymu būtent notarui valstybė yra pavedusi funkciją ir pareigą užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018).

30.5. Pagal kasacinio teismo praktiką dėl kelių asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolės rūšies, solidarioji atsakomybė už visą žalą yra taikoma objektyvaus bendrininkavimo atvejais, t. y. atvejais, kai keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018). Nei atsakovo notaro, nei nusikaltimus atlikusių atsakovų neteisėti veiksmai nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis, todėl žala ieškovui padaryta nors ir dėl kelių, tačiau viena nuo kitos priklausančių priežasčių: be notaro neteisėtų veiksmų (pažeidžiant notarui nustatytas pareigas patvirtinto sandorį pagal suklastotą asmens dokumentą) nusikaltimus padarę asmenys nebūtų užvaldę žemės sklypo ir nebūtų vėliau galėję neteisėtai užvaldyti ieškovo lėšų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo notaro neteisėti veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės ir be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi, ir taikė solidariąją visų atsakovų atsakomybę.

30.6. Atsakovo argumentai dėl dalinės atsakomybės nepagrįsti, nes jie prieštarauja teismų praktikai, be to, atsakovas nenurodo argumentų, kodėl jam taikytina dalinė atsakomybė ne didesne kaip 5 procentų apimtimi.

30.7. Teismai, spręsdami dėl atsakovo notaro atliktų neteisėtų veiksmų, tinkamai ir visapusiškai įvertino bylos aplinkybes, surinktus įrodymus. Atkreiptas dėmesys į tai, kad atsakovas apeliaciniu skundu neginčijo aplinkybės, jog P. B., tvirtinant 2005 m. gruodžio 2 d. sandorį, jaudinosi, skundėsi prasta sveikata, todėl, ginčydamas šias aplinkybes kasaciniame skunde, jis siekia peržengti bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas.

Teisėjų kolegija



Dėl notaro profesinės civilinės atsakomybės sąlygų ir jų įrodinėjimo

31. Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio

įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį, notaras atsako Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Notariato įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras, atlikdamas notarinius veiksmus, nustato fizinių asmenų, jų atstovų arba juridinių asmenų atstovų asmens tapatybę. Remiantis minėto straipsnio 3 dalimi, tvirtinant sandorius ir atliekant kai kuriuos kitus notarinius veiksmus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais patikrinamas sandorių dalyvių ir kitų asmenų, kurie prašo atlikti notarinius veiksmus, parašų tikrumas. Pagal Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.

32. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose dėl notarų profesinės civilinės atsakomybės, išaiškinta, kad konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, o tai suponuoja ir notaro profesinės atsakomybės ypatumus. Prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notarui atliekant savo profesines pareigas atsiranda juridiniai faktai, kurie keičia civilinius santykius. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Profesinė veikla yra specifinė veikla, kuri reikalauja išsamių atitinkamos srities žinių bei įgūdžių. Profesinių veiksmų atlikimas ar profesinių paslaugų siūlymas sukuria pagrindą tikėti šių paslaugų atlikimo kokybe. Šių veiksmų ar paslaugų kokybė preziumuojama, nes tai atlieka ne paprastas asmuo, o profesionalas. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamų reikalavimų standartus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifines profesines pareigas, t. y. jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Notaro veiksmų teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į tai, kad notarui taikomi didesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, taip pat pagal tai, ar jis nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala (CK 6.263 straipsnis), o vykdant profesinę veiklą, minėta, jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga (Notariato įstatymo 1, 2 straipsniai). Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti. Tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo. Tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių, notaras privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Jeigu teismas panaikina ar pripažįsta negaliojančiu notaro patvirtintą sandorį, tai yra prielaida svarstyti, kad notaras atliko ne viską, kas įstatymų iš jo reikalaujama, nes objektyviai įstatymo pažeidimas yra konstatuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2008; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011; 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013).

34. Notarui atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta. Bonus pater familias (gero šeimos tėvo, apdairaus, rūpestingo ir atidaus asmens) etalono taikymas notarui reiškia ne tik tai, kad jis turi būti toks geras teisininkas, kad nebūtų sandorių, turiniu ar forma neatitinkančių įstatymų, bet ir toks atidus teisininkas, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes, o kilus menkiausiai abejonei, darytų viską, kad sandoris būtų įformintas tinkamai, arba atsisakytų atlikti notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 70 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl notaro veiksmų neteisėtumo ir jo civilinės atsakomybės, savo jurisprudencijoje taip pat yra išaiškinęs, kad notarui pateiktuose sandoriui tvirtinti dokumentuose esantys akivaizdūs trūkumai (netinkami rekvizitai, parašai, neatitinkantys kituose dokumentuose esančių) privalo sukelti notarui pagrįstų abejonių dėl šių dokumentų tikrumo, o kilus abejonių, jis turi atsisakyti tvirtinti tokį sandorį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017, 52 punktas).

36. Taigi, aptarta kasacinio teismo praktika dėl notaro profesinio atidumo ir rūpestingumo standarto, jo atsakomybės sąlygų taikymo, priešingai nei kasaciniame skunde nurodo atsakovas E. A., suformuota ne tik atsakovo nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018 ir 2018 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018, o nuosekliai plėtojama per daugybę kasacinių bylų jau pakankamai ilgą laiko tarpą, naujausiose nutartyse formuojama praktika atitinka ankstesnėse kasacinio teismo nagrinėtose bylose suformuluotus notaro veiklos standartus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši praktika atitinka ir atsakovo E. A. kasaciniame skunde cituojamą teisės doktrinos poziciją, kad notaro veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas turi būti nustatomas analizuojant jų santykį su teise. Atsižvelgiant į pirmiau aptartus notarui taikomus profesinės veiklos standartus, kaip jau minėta, bet koks notaro neatidumas ir (ar) nepakankamas rūpestingumas, atliekant notarinius veiksmus, vertinamas kaip notaro neteisėti veiksmai, lemiantys civilinės atsakomybės jam taikymą. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į aptartus standartus kiekvienoje byloje individualiai sprendžiama, ar pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes notaras buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, ar nepažeidė jam keliamų teisės aktais reikalavimų.

37. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami atsakovo notaro E. A. civilinės atsakomybės taikymo klausimą, nustatė, kad notaras, netinkamai nustatęs asmens tapatybę bei neatkreipęs dėmesio į parašų neatitikimą, neatliko visko, kas įmanoma, kad užtikrintų tvirtinamo sandorio teisėtumą, nesilaikė jam keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, todėl tokius notaro veiksmus (neveikimą) laikė neteisėtais. Atsakovas notaras netinkamai nustatė pardavėjos V. B. tapatybę, nepatikrinęs parašo pateiktame pase ir ankstesnėje žemės pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. P01/95-3281 tapatumo. Tai, kad žemės sklypo pardavėja labai jaudinosi, nebuvo teismų pripažinta kaip notaro atsakomybę lėmusi aplinkybė, tačiau buvo įvertinta kaip aplinkybė, skatinusi notarą atidžiai patikrinti visus dokumentus. Atsakovas, netinkamai įvykdydamas Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą – patvirtindamas žemės sklypo perleidimo sandorį, neįsitikinęs parašų pase ir ankstesnėje tikrosios žemės sklypo savininkės pasirašytos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. P01/95-3281 tapatumu, turėdamas pateiktą šio dokumento kopiją, elgėsi skubotai, nepakankamai gilindamasis į tvirtinamo sandorio detales, nesilaikė jam keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą kasacinio teismo praktiką (nutarties 32–35 punktai), neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada, kad atsakovas, vykdydamas įstatymų pavestas notaro funkcijas ir nustatydamas pardavėjos asmens tapatybę, padarė ne viską, ką galėjo padaryti nagrinėjamoje situacijoje. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių netiria ir nenustato, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Esant teismų nustatytoms aptartoms faktinėms aplinkybėms teismų padaryta išvada dėl pagrindo notaro civilinei atsakomybei buvimo atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu.

39. Atsakovo kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotos „žemutinės suklydimo ribos“ sampratos ir taikė atsakovui atsakomybę be kaltės, nėra teisiškai pagrįsti. Notarui pateiktoje ankstesnėje valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje ir pateiktame suklastotame pase parašai, kaip nustatė teismai, akivaizdžiai skyrėsi, ir šis skirtumas egzistavo jau tuomet, kai atsakovas tvirtino sandorį. Atsakovo kasaciniame skunde nurodomi argumentai, analizuojant ankstesnėje valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje ir nuginčytoje sutartyje parašų atskirus elementus, yra faktinio pobūdžio argumentai, kurie negali būti kasacijos objektas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsakovo kasacinio skundo argumentai, kad teismų išvada dėl notaro pareigos įvertinti parašų skirtingumą padaryta dėl psichologinio inkaro efekto, nepagrįsta teisiniais argumentais, nemotyvuota.

Dėl notarui taikytino žalos atlyginimo prievolės rūšies, kai žala padaryta kelių asmenų neteisėtais veiksmais

40. Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą. Atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš bendraskolių reikalauti žalos atlyginimo dalies, proporcingos kiekvieno jų kaltei, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita (CK 6.279 straipsnio 2 dalis).

41. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas).

42. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pripažinęs, kad be notaro kaltų neteisėtų veiksmų nebūtų buvę galimybės sudaryti ir įgyvendinti nekilnojamojo turto perleidimo sandorio, todėl esant tokiems notaro neteisėtiems veiksmams yra pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes notaras neteisėtais veiksmais prisideda prie visos žalos, o ne jos dalies atsiradimo iš esmės, nes be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Todėl tokiu atveju yra pagrindas taikyti CK 6.279 straipsnio 1 dalį ir konstatuoti solidariąją žalos atlyginimo prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018 36 punktą; 2018 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 77–78 punktus).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą kasacinio teismo šiuo metu formuojamą praktiką dėl notarui taikytinos žalos atlyginimo rūšies, pažymi, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas atsakovo E. A. solidariąją prievolę atlyginti žalą ieškovui kartu su nusikalstamą veiką įvykdžiusiais asmenimis, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.279 straipsnio normą, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Analogiškos pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir atsakovo kasaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo kasaciniame skunde nurodomu argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016 suformuluotos taisyklės dėl atsakomybės rūšies.

Dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo

44. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, kurių pažeidimo klausimas keliamas kasaciniame skunde, suformuluotos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).

45. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, kurie aktualūs nagrinėjamoje byloje, kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

46. Atsakovas, nesutikdama su bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindė, kaip teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, bet pateikė tik savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo. Taigi atsakovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos jam palankios aplinkybės. Atsakovui išsamiais teisiniais argumentais nepagrindus pirmiau

nurodytų proceso teisės normų pažeidimų ar netinkamo proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo, šie argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacijos dalyko.

47. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovo kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Dėl to kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


48. Kiti atsakovo kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

49. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovo kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. CPK 268 straipsnio 9 dalies pagrindu prie bylos pridėta raštu išdėstyta teisėjo Andžej Maciejevski, nesutinkančio su daugumos išvadomis, atskiroji nuomonė (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).


51. Netenkinus atsakovo notaro E. A. kasacinio skundo, jo patirtos kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos; iš jo priteistinas ieškovui patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

52. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kasaciniame teisme jo patirtas atstovavimo išlaidas, todėl šių išlaidų teisėjų kolegija nepriteisia.

53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. kovo 20 d. nutartimi buvo atidėtas atsakovui E. A. dalies žyminio mokesčio (2221 Eur) sumokėjimas. Netenkinus kasacinio skundo, nesumokėta žyminio mokesčio dalis valstybės naudai priteistina iš šio atsakovo.

54. Kasaciniame teisme patirta 19,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo E. A. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

55. Iš viso iš atsakovo E. A. valstybės naudai priteistina 2240,76 Eur (2221 Eur + 19,76 Eur) išlaidų atlyginimo.


n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš E. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 2240,76 Eur (du tūkstančius du šimtus keturiasdešimt Eur 76

ct) išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI



ATSKIROJI NUOMONĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJO ANDŽEJ MACIEJEVSKI

CIVILINĖJE BYLOJE NR. E3K-3-232-611/2019 (S)


Civilinėje byloje pagal atsakovo E. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. U. ieškinį atsakovams O. B. (mirusios atsakovės P. B. teisių perėmėjas), E. G., J. G., E. A. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. B., valstybės įmonė Registrų centras, R. Š., akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-611/2019, kurioje reiškiu atskirąją nuomonę, 32–35 punktuose cituojama kasacinio teismo praktika dėl notarų profesinės civilinės atsakomybės taikymo.

Formuojamoje praktikoje nurodoma, kad prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notaras yra civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo. Tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių, notaras privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Jeigu teismas panaikina ar pripažįsta negaliojančiu notaro patvirtintą sandorį, tai yra prielaida svarstyti, kad notaras atliko ne viską, kas įstatymų iš jo reikalaujama, nes objektyviai įstatymo pažeidimas yra konstatuotas.

Notarui atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta.

Nekritikuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos pirmiau aptartos praktikos, nesutinku su nagrinėjamoje konkrečioje byloje teisėjų kolegijos išvada, jog notaro E. A. elgesys neatitiko pirmiau aptarto notarui keliamo elgesio, atliekant notarinius veiksmus, standarto.

Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami atsakovo notaro E. A. civilinės atsakomybės taikymo klausimą, nustatė, kad notaras netinkamai nustatė asmens tapatybę bei neatkreipė dėmesio į parašų neatitikimą, todėl neatliko visko, kas įmanoma, kad užtikrintų tvirtinamo sandorio teisėtumą, nesilaikė jam keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, todėl tokius notaro veiksmus (neveikimą) laikė neteisėtais. Konkrečiai imant, atsakovas notaras netinkamai nustatė pardavėjos V. B. asmens tapatybę, nepatikrinęs parašo pateiktame pase ir ankstesnėje žemės pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. P01/95-3281 tapatumo.

Byloje nustatyta, kad tarp notaro tvirtinamo sandorio ir ankstesnės valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties buvo praėjęs 11 metų laiko tarpas, per kurį asmens parašas dėl objektyvių priežasčių gali pasikeisti. Atitinkamai šis ankstesnis parašas gali skirtis nuo pase esančio asmens parašo, jeigu pasas buvo išduotas neilgai trukus iki tvirtinamo notaro sandorio sudarymo.

Manau, notaras turėtų būti laikomas nepažeidusiu jam taikomų teisėto elgesio reikalavimų, jeigu sutikrina asmens parašo jo tvirtinamame sandoryje ir asmens pase tapatumą. Jeigu pasas dėl tikrumo nekelia notarui abejonių, to turėtų užtekti. Priešingu atveju toks atsakomybės notarui taikymas iš esmės prilygsta absoliučios atsakomybės jam taikymui, kai sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas bet kuriuo atveju lemia jo neteisėtus veiksmus ir atitinkamai notaro civilinę

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=490c11a0a4be11e9b474d97de297fe08

atsakomybę. Toks vertinimas gali lemti notaro profesinės veiklos neproporcingą apsunkinimą, varžyti civilinę apyvartą daiktų, kurių perleidimo sandoriai yra tvirtinami notaro, ir lemti notaro atsakomybę iš esmės už neatlikimą tokių veiksmų, kurių jis įprastomis sąlygomis ir negalėjo atlikti.

Kita vertus, nagrinėjamoje byloje esanti situacija verčia kelti abejones, ar teismų praktikoje nėra per aukštai užkelta notaro teisėto elgesio standarto kartelė, t. y. ar ne per griežtai nustatyta, kaip kasaciniame skunde teigia atsakovas, „žemutinė suklydimo ribos“ samprata.

Manau, nagrinėjamoje byloje notaras atliko visus veiksmus, kokių iš jo buvo galima tikėtis analogiškoje situacijoje, todėl nebuvo pagrindo jam taikyti civilinę atsakomybę.

TEISĖJAS ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-234-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01715-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.3; 3.1.6.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui R. G. dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Plieninis skydas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisėjo nešališkumą, aiškinimo ir taikymo.2. Ieškovas R. G. prašė priteisti trečiajam asmeniui UAB „Plieninis skydas“ iš atsakovo R. G. 90 956,5 Eur žalos

atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

3. Ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu kaip akcininko ieškinys, kuriuo prašoma atlyginti bendrovei žalą, susidariusią dėl bendrovės vadovo pareigų netinkamo vykdymo.

4. Ieškovas nurodė, kad šalims priklauso po 50 proc. UAB „Plieninis skydas“ akcijų, atsakovas nuo 2002 m. rugsėjo 30 d. eina direktoriaus pareigas. Ieškovas ir V. M. 2008 m. įsteigė Jungtinėje Karalystėje įmonę „Shield Security

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=36d6d060a4be11e9b474d97de297fe08

Doors Ltd“, ji buvo pagrindinė UAB „Plieninis skydas“ produkcijos platintoja. 2014 m. rudenį kilus konfliktui su atsakovu ir V. M., ieškovas pasitraukė iš abiejų įmonių. Atsakovas 2014 m. spalio 28 d. su V. M. žmona N. M. Jungtinėje Karalystėje įsteigė įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“ ir ją pavertė pagrindine UAB „Plieninis skydas“ produkcijos platintoja. Įmonei „Shield Security Doors Ltd“ pradėta bankroto procedūra, įmonės nemokumą sukėlė jos pagrindinės kreditorės įmonės „Shield Luxury Doors Ltd“ veiksmai.

5. Ieškovo teigimu, atsakovas padarė UAB „Plieninis skydas“ 90 596,5 Eur žalą, nes pardavė prekes savo artimo draugo V. M. kontroliuojamai įmonei „Shield Security Doors Ltd“ ir niekada nereikalavo už jas atsiskaityti, toleruodamas situaciją, kad įmonė „Shield Security Doors Ltd“ vykdė ypač didelės apimties mokėjimus įmonei „Shield Luxury Doors Ltd“. Atsakovas nebuvo lojalus trečiajam asmeniui: būdamas vadovas ir akcininkas, neturėdamas kito akcijų savininko pritarimo, dalyvavo įmonės „Shield Luxury Doors Ltd“ veikloje, per ją savo asmeniniu sprendimu nukreipė UAB „Plieninis skydas“ pardavimus Jungtinės Karalystės rinkoje.


6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.7. Byloje nustatyta, kad:7.1. ieškovas ir atsakovas nuo 2002 m. lapkričio 7 d. turi po 50 proc. UAB „Plieninis skydas“ akcijų; atsakovas nuo

2002 m. rugsėjo 30 d. yra UAB „Plieninis skydas“ vadovas;7.2. ieškovas dirbo įmonės gamybos direktoriumi, 2014 m. spalio 19 d. paprašė jį atleisti iš UAB „Plieninis skydas“

gamybos direktoriaus pareigų;7.3. ieškovas ir V. M. 2008 m. spalio 29 d. įsteigė įmonę „Shield Security Doors Ltd“, abiem priklausė po 50 proc. jos

akcijų; V. M. yra įmonės „Shield Security Doors Ltd“ direktorius, o ieškovas buvo sekretorius, šiuo metu atsistatydinęs;7.4. įmonė „Shield Security Doors Ltd“ Jungtinėje Karalystėje pardavinėjo UAB „Plieninis skydas“ pagamintas duris;

nuo 2008 m. lapkričio iki 2015 m. kovo buvo parduota prekių už 6 536 632,29 Eur;7.5. 2014 m. spalį kilo konfliktas, po šio ieškovas pasitraukė iš UAB „Plieninis skydas“ gamybos direktoriaus pareigų

ir iš įmonės „Shield Security Doors Ltd“ sekretoriaus pareigų; konfliktas kilo dėl teisės Jungtinės Karalystės rinkoje pardavinėti UAB „Plieninis skydas“ duris bei iš šios prekybos gaunamo pelno pasidalijimo;

7.6. ieškovas buvo susijęs su įmone „Shield Front Doors Ltd“, kuri nuo 2014 m. sausio prekiavo durimis; sudarė konkurenciją įmonei „Shield Security Doors Ltd“;

7.7. atsakovas iki 2014 m. spalio nebuvo susijęs su jokia prekyba UAB „Plieninis skydas“ durimis Jungtinėje Karalystėje užsiimančia bendrove; taip susiklostė padėtis, kai vienas akcinkas gavo naudą iš prekybos Jungtinėje Karalystėje, o kitas negavo;

7.8. atsakovas su V. M. žmona N. M. 2014 m. spalio 28 d. įsteigė įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“, abiem priklauso po 50 proc. jos akcijų, ši įmonė turėjo prekiauti UAB „Plieninis skydas“ produkcija;

7.9. įsteigus įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“, atsakovas ėmėsi veiksmų dėl prekybos perkėlimo iš įmonės „Shield Security Doors Ltd“ į įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“ (nustatyta remiantis liudytojų paaiškinimais ir rašytiniais bylos duomenimis);

7.10. UAB „Plieninis skydas“ prekyba su įmone „Shield Security Doors Ltd“ vyko ir 2014 m., prekės tiektos iki 2015 m. gegužės;

7.11. įmonei „Shield Security Doors Ltd“ pradėta bankroto procedūra, į kreditorių sąrašą įtraukta ir UAB „Plieninis skydas“, turinti 76 418,15 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų reikalavimą; pagrindinė kreditorė yra įmonė „Shield Luxury Doors Ltd“, turinti 500 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų reikalavimą.

8. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog įmonės „Shield Security Doors Ltd“ darbuotojai dirbo įmonės „Shield Luxury Doors Ltd“ naudai, nors darbo užmokestį mokėjo bei biuro patalpas suteikė įmonė „Shield Security Doors Ltd“; duomenys apie darbo santykius nepateikti, darbuotojo perėjimas dirbti iš vienos įmonės į kitą teisės aktų savaime nepažeidžia.

9. Ieškovas neįrodinėjo, kad sudarydamas sandorius su įmone „Shield Luxury Doors Ltd“ atsakovas netinkamai vykdė pranešimo apie interesų konfliktą pareigą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 5 dalis). Tai, kad atsakovas buvo įmonės „Shield Luxury Doors Ltd“ dalyvis, ieškovui turėjo būti žinoma ir be rašytinio pranešimo.

10. Ieškovas neprašė teismo nustatyti ir neįrodinėjo aplinkybės, kad prekių tiekimas įmonei „Shield Luxury Doors Ltd“

buvo nenaudingas trečiajam asmeniui, kad įmonė „Shield Luxury Doors Ltd“ nesumokėjo už tiekiamas duris. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo produkciją Jungtinėje Karalystėje pardavė per įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“, negali turėti įtakos kitos įmonės skolos dydžiui. Įmonės „Shield Security Doors Ltd“ finansinės padėties pablogėjimas yra susijęs su tuo, kad įmonė prarado išskirtines teises prekiauti UAB „Plieninis skydas“ produkcija ir neturėjo kitų veiklos sričių, tačiau UAB „Plieninis skydas“ negali nei teisine, nei sąžiningo verslo sprendimų priėmimo prasme būti įpareigota visą laiką produkciją tiekti tik jai skolingai įmonei, kad užtikrintų šios įmonės tinkamą finansinę būklę. Taigi byloje neįrodyta, kad UAB „Plieninis skydas“ pardavimų Jungtinės Karalystės rinkoje nukreipimas per su vadovu susijusią įmonę padarė tiesioginę žalą UAB „Plieninis skydas“.

11. Šalys pripažino, kad produkcijos pardavimas Jungtinėje Karalystėje buvo pelningas. 2008–2014 m. šiuo pelnu galėjo naudotis tik vienas iš UAB „Plieninis skydas“ akcininkų – ieškovas, atsakovas dividendų iš prekybos Jungtinėje Karalystėje negavo. Nei vieno, nei kito akcininko turimai prekybą Jungtinėje Karalystėje trečiojo asmens produkcija vykdančiai įmonei nėra teisinio pagrindo teikti prioritetą. Tai, kad prekyba iš įmonės „Shield Security Doors Ltd“ buvo perkelta į įmonę „Shields Luxury Doors Ltd“, yra interesų konfliktas, tačiau dėl šio konflikto žala, kaip įmonės „Shield Security Doors Ltd“ neatsiskaitymas, nekilo. Sutarties su vieno ar kito akcininko turima įmone sudarymas šiame ginče taip pat nėra ir sąžiningo bei protingo vadovo pareigų vykdymo klausimas, nes nagrinėjamas akcininkų, o ne trečiojo asmens ir jo kreditoriaus ginčas. Nors ieškovas ir atsakovas yra tokios pat akcijų dalies savininkai, tačiau atsakovas, kaip bendrovės vadovas, turi pareigą pranešti apie interesų konfliktą bei elgtis sąžiningai ir protingai juridinio asmens atžvilgiu; ieškovas, būdamas gamybos direktorius, tokių pareigų pagal įstatymus neturi ir jam taikomos ir akcininko bei darbuotojo teisės ir pareigos. Į šį padėties dvilypumą turi būti atsižvelgiama, vertinant atsakovo elgesio atitiktį įmonės vadovo pareigų standartams.

12. Kadangi ieškovas neįrodinėjo, kad, nukreipus produkcijos pardavimą per įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“, šiuo sandoriu buvo padaryta žala trečiojo asmens interesams, tai, net ir nustačius, jog atsakovas raštu nepranešė ieškovui, jog, veikdamas kaip UAB „Plieninis skydas“ vadovas, sudaro susitarimą su bendrove, kurios dalyvis jis yra, negalima nustatyti dėl interesų konflikto atsiradusios žalos.

13. Atsakovas buvo įmonės „Shield Luxury Doors Ltd“ akcininkas, o ne vadovas. Kadangi įmonė „Shield Luxury Doors Ltd“ yra užsienio įmonė, jos akcininkų ir vadovų teisės ir pareigos yra reglamentuojamos Jungtinės Karalystės teisės aktų. Ieškovas nesirėmė šiais teisės aktais ir nenurodė, kokiu būdu atsakovas yra įpareigotas domėtis įmonės „Shield Luxury Doors Ltd“ vykdoma veikla bei gaunamais atsiskaitymais. „Shield Security Doors Ltd“ ir „Shield Luxury Doors Ltd“ yra atskiros įmonės, todėl jų tarpusavio santykiai negali būti kontroliuojami jų pardavinėjamos produkcijos tiekėjo. Būdamas UAB „Plieninis skydas“ vadovas, atsakovas turėjo pareigą sąžiningai ir protingai vykdyti prekybinius santykius tarp UAB „Plieninis skydas“ ir įmonės „Shield Luxury Doors Ltd“ bei tarp UAB „Plieninis skydas“ ir įmonės „Shield Security Doors Ltd“, tačiau jis neturėjo pareigos kontroliuoti įmonių „Shield Luxury Doors Ltd“ ir „Shield Security Doors Ltd“ prekybinių santykių ir atsiskaitymų.

14. Nors byloje yra duomenų, jog atsakovas buvo susijęs su įmonės „Shield Security Doors Ltd“ vadovu V. M., 2014 metų lapkričio mėnesį dalyvavo įmonės „Shield Security Doors Ltd“ darbuotojų susirinkime bei su V. M. žmona įsteigė įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“, byloje nesurinkta įrodymų, kurie būtų pakankami faktui, jog atsakovas žinojo apie įmonės „Shield Security Doors Ltd“ vykdomus atsiskaitymus įmone „Shield Luxury Doors Ltd“, nustatyti. Teisės aktai nenustato teisės bei pareigos prašyti įmonės skolininkės pateikti finansinius dokumentus, taigi atsakovo veiksmų neteisėtumas negali būti nustatomas.

15. Trečiojo asmens parengtoje įmonės „Shield Security Doors Ltd“ įsiskolinimų lentelėje nurodyta, jog įmonės „Shield Security Doors Ltd“ skolos formavosi nuo 2011 m.; pagrindinė skolos dalis susidarė 2014 m. sausio–spalio mėnesiais. Šiuo laikotarpiu ieškovas buvo UAB „Plieninis skydas“ akcininkas ir gamybos vadovas, taip pat įmonės „Shield Security Doors Ltd“ sekretorius. Nors ieškovo galimybės priimti sprendimus dėl prekių tiekimo bei atsiskaitymo abiejose įmonėse buvo ribotos, byloje nėra jokių duomenų, kad, veikdamas kaip akcininkas ar įmonėje už tam tikrą sritį atsakingas asmuo, ieškovas būtų ėmęsis kokių nors priemonių, jog UAB „Plieninis skydas“ nustotų tiekti produkciją įmonei „Shield Security Doors Ltd“, kai 2014 m. pradėjo formuotis skola. Įmonė „Shield Security Doors Ltd“ finansiniuose dokumentuose skaičiavo pelną ir išmokėjo dividendus ieškovui, nesumokėjusi skolos UAB „Plieninis skydas“. Teismas padarė išvadą, kad įmonės „Shield Security Doors Ltd“ skola susidarė iki atsakovui įsteigiant įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“, o priežastis, dėl kurios ši skola nebuvo padengta, – dividendų įmonės „Shield Security Doors Ltd“ akcininkams išmokėjimas iš gautų pajamų nedengiant skolos UAB „Plieninis skydas“.

16. Remiantis ieškovo pateikta pinigų pervedimo iš įmonės „Shield Security Doors Ltd“ į įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“ suvestine, laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. vasario 17 d. pervesta 742 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Šios bylos kontekste minimas pinigų pervedimas negali būti įvertintas, nes atsakovo teisinės pareigos nesukuria jam galimybės daryti įtaką atsiskaitymui tarp šių bendrovių.

17. Atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas gali būti nustatomas tiriant įmonės „Shield Security Doors Ltd“ veiklos teisėtumą pagal Jungtinės Karalystės įstatymus, tačiau šis klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

18. Teismas nustatė, kad UAB „Plieninis skydas“ atliko tam tikrus veiksmus dėl skolos atgavimo, todėl galima vertinti ne neveikimą, o veiksmų pakankamumą. Susidarius skolai, prekių tiekimas buvo nutrauktas, įspėjimai išsiųsti, pateiktas skolos grąžinimo grafikas. Ieškovas buvo vienas iš įmonės „Shield Security Doors Ltd“ vadovų bei akcininkas, tačiau pats nesiėmė veiksmų atsiskaitymams su UAB „Plieninis skydas“ užtikrinti, nesidomėjo, kodėl, esant skolai kreditoriui, buvo mokami dividendai.

19. Byloje nenustatyta, jog atsakovo, kaip UAB „Plieninis skydas“ vadovo, veiksmai buvo neatsiskaitymo tarp UAB „Plieninis skydas“ ir Shield Security Doors Ltd priežastis, todėl ieškinys pripažintas neįrodytu.

20. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

21. Teisėjų kolegija atmetė ieškovo prašymus išreikalauti iš atsakovo duomenis apie įmonės „Shield Luxury Doors Ltd“ išlaidas už laikotarpį nuo įmonės įsteigimo 2014 m. spalio 28 d. iki savanoriško likvidavimo 2017 m. vasario 28 d., iškviesti byloje kaip liudytojus buvusius įmonės „Shield Security Doors Ltd“ darbuotojus, pažymėdama, kad ieškovas tinkamai nenurodė turinčių reikšmės bylai konkrečių aplinkybių, kurias jie galėtų patvirtinti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 180 straipsnis, 199 straipsnio 1 dalis), byloje pakanka įrodymų.

22. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad įmonės „Shield Security Doors Ltd“ lėšų nukreipimas į įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“ nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, įmonės „Shield Security Doors Ltd“ vadovo veiksmai atlikti Jungtinėje Karalystėje, todėl jų teisėtumas vertintinas pagal šios šalies teisės aktuose nustatytas vadovo pareigas.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, UAB „Plieninis skydas“, pradėjusi komercinius santykius su įmone „Shield Luxury Doors Ltd“, galėjo laisvai pasirinkti kontrahentą, su kuriuo vykdys komercinę veiklą, kai ankstesnis kontrahentas (įmonė „Shield Security Doors Ltd“) pradėjo nebeatsiskaitinėti su UAB „Plieninis skydas“. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog trečiasis asmuo produkciją Jungtinėje Karalystėje pardavė per įmonę „Shield Luxury Doors Ltd“, negali turėti įtakos kitos įmonės skolos dydžiui.

24. Byloje nustatyta, kad trečiojo asmens bendradarbiavimas su įmone „Shield Security Doors Ltd“ buvo sėkmingas, per visą bendradarbiavimo laikotarpį pardavimai siekė 1 894 255 Eur, skolos likutis yra 90 956 Eur, t. y. 4,80 proc. užsakymų. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad skolą iš įmonės „Shield Security Doors Ltd“ buvo siekiama atgauti aktyviais atsakovo veiksmais. Įmonė „Shield Security Doors Ltd“ per visą bendradarbiavimo laikotarpį turėjo skolų UAB „Plieninis skydas“. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad UAB „Plieninis skydas“ žala buvo padaryta atsakovo veiksmais ar neveikimu. Ieškovas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, o bylos duomenys rodo, kad įmonės „Shield Security Doors Ltd“ neatsiskaitymą lėmė ir jos pačios veiksmai – įmonė 2011–2014 m. išmokėjo 346 000 Eur dividendus (iš jų ieškovui – 173 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (209 300 Eur). Taigi įmonės „Shield Security Doors Ltd“ skola susidarė ne dėl atsakovo veiksmų ar neveikimo, o dėl to, kad, inter alia (be kita ko), ieškovas išsimokėjo reikšmingas dividendų sumas, nors galėjo ir privalėjo šias lėšas skirti atsiskaityti su UAB „Plieninis skydas“. Teisėjų kolegija sprendė, kad tarp išmokėtų dividendų ieškovui ir skolos UAB „Plieninis skydas“ augimo yra aiškus ir akivaizdus ryšys, t. y. kiek didėjo kas metus išmokamos dividendų sumos pačiam ieškovui, tiek proporcingai didėjo skola UAB „Plieninis skydas“.

25. Ieškovas objektyviais duomenimis nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo, kaip UAB „Plieninis skydas“ vadovo, veiksmai buvo neatsiskaitymo tarp UAB „Plieninis skydas“ ir įmonės „Shield Security Doors Ltd“ priežastis.

26. Teisėjų kolegija taip pat atmetė ieškovo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo jo galimybes surinkti byloje papildomus įrodymus, t. y. atsisakė išreikalauti iš atsakovo duomenis apie įmonės „Shield Security Doors Ltd“ išlaidas bei iškviesti kaip liudytojus buvusius įmonės „Shield Security Doors Ltd“ darbuotojus, kurie galėtų patvirtinti bylai reikšmingas aplinkybes apie atsakovo įtaką, organizuojant su UAB „Plieninis skydas“ neatsiskaičiusios įmonės „Shield Security Doors Ltd“ veiklą. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų yra teisingos ir pagrįstos. Todėl vien tai, kad nebuvo tenkintas ieškovo reikalavimas, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad buvo

apsunkintos ieškovo galimybės rinkti įrodymus.


27. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Byloje sprendžiamas bendrovės vadovo civilinės atsakomybės, kilusios interesų konflikto sąlygomis, klausimas ir šalys dėl bylos specifikos rėmėsi netiesioginiais įrodymais. Teismai nustatė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, atsietai ir formaliai traktavo atskirus bylos epizodus, ieškovo pateiktų įrodymų nevertino kaip netiesioginių įrodymų viseto, darė logikos dėsniais neparemtas prielaidas, neleido ieškovui pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinį. Taip buvo pažeistas CPK 185 straipsnis ir nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos netiesioginių įrodymų vertinimo srityje. Esant pripažintam ir neginčijamam interesų konflikto faktui, išvadas apie civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ar nebuvimą reikia daryti remiantis tam tikru kiekiu sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu, ir, nesant kitokio logiško paaiškinimo, yra atsakovo neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, įrodymas. Atsakovas po konflikto su ieškovu nukreipė visus trečiojo asmens pardavimus per bendrovę „Shield Luxury Doors Ltd“, ši už žymiai didesnę kainą gaminius perparduoda įmonei „Shield Security Doors Ltd“, pastaroji vykdo didžiulės apimties atsiskaitymus su įmone „Shield Luxury Doors Ltd“, tačiau visiškai nemoka ankstesnės skolos trečiajam asmeniui. Teismai neatsižvelgė į asmeninius atsakovo ir V. M. bei N. M. ryšius, nors kasacinis teismas yra pripažinęs, kad artimi sandorio šalių tarpusavio santykiai, tikėtinas jų interesų bendrumas ir tam tikras šių santykių uždarumas yra aplinkybė, gerokai suvaržanti šių santykių šalių tikrosios valios, jų veiksmų motyvų ir tikslų įrodinėjimo galimybes.

27.2. Teismai, formaliai atsisakydami tenkinti visus išsamiai motyvuotus ieškovo prašymus dėl liudytojų apklausos ir rašytinių įrodymų išreikalavimo, pažeidė CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 198, 199 straipsnius, iš esmės apribojo ieškovo įrodinėjimo galimybes (CPK 178 straipsnis), suteikė visišką prioritetą atsakovui, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos įrodymų rinkimo klausimu, taip buvo pažeisti proceso šalių lygybės ir rungimosi principai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas prie prašymo iškviesti liudytojus ir išreikalauti rašytinius įrodymus nenurodė aplinkybių, ką jie įrodys, ir todėl šie prašymai buvo netenkinti. Teismas neturi riboti šalies įrodinėjimo galimybių įrodinėjimo procese, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti. Teismai neįvertino bylos specifikos, kai netiesioginiais įrodymais įrodinėjančiai šaliai yra sunkiau pagrįsti savo teiginius, ir nepagrįstai apribojo ieškovo galimybę gauti byloje naujus įrodymus. Ieškovo teisė įrodinėti negali būti paneigiama teismui subjektyviai nusprendus, jog byloje jau „pakanka įrodymų“ (nors toje pačioje nutartyje yra konstatuojama, kad ieškinys atmetamas kaip neįrodytas), prašymas dėl liudytojų apklausos buvo paduotas laiku ir tinkamai, argumentuotas, bylai reikšmingos aplinkybės galėjo būti įrodinėjamos liudytojų parodymais, o ieškovo nurodyti asmenys galėjo būti apklausiami kaip liudytojai (CPK 189 straipsnio 2 dalis). Teismo nurodytos atsisakymo apklausti liudytojus priežastys yra formalios, nesudaro pagrindo atsisakyti juos apklausti byloje.

27.3. Teismai nesirėmė prejudicinę galią turinčiu įsiteisėjusiu sprendimu kitoje civilinėje byloje, tačiau priėmė bei vertino prejudiciniams faktams prieštaraujančius įrodymus, taip pažeisdami CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teisinio tikrumo bei įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principus, nesilaikydami kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos. Įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu bei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1064-431/2017 pagal ieškovės UAB „Plieninis skydas“ ieškinį šios bylos ieškovui konstatuota, kad „Bendrovė ir toliau tęsė didelės apimties pardavimus, o teisinių priemonių dėl skolos priteisimo ir išieškojimo nesiėmė“. Jokių su skolos išieškojimu (bandymais atgauti skolą) susijusių įrodymų bendrovė ankstesniame teisminiame procese nebuvo pateikusi. Kasacinio teismo praktikoje nėra tiesiogiai pasisakyta dėl to, kaip turėtų būti vertinami byloje naujai pateikti prejudicines aplinkybes tariamai paneigiantys įrodymai. Tačiau akivaizdu, kad tokių įrodymų priėmimas ir vertinimas pažeidžia teisinio tikrumo bei įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principus.

27.4. Teismai ignoravo nuoseklią kasacinio teismo praktiką bendrovės dalyvio statuso klausimu, Akcinių bendrovių įstatymo IV–V skirsnių nuostatas, konstatuodami, kad bendrovės dalyvis (kuris nėra vadovas) yra atsakingas už susidariusią skolą, nes nereikalavo, kad skolininkui būtų nutrauktas prekių tiekimas, bei priėmė skolininko išmokamus dividendus. Tai buvo konstatuota pažeidžiant bylos medžiagoje esančius priešingus įrodymus – skolininko išmokėti

dividendai neprisidėjo prie skolos ir pats ieškovas buvo įspėjęs atsakovą dėl tiekimo sustabdymo. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė, jog nė viena teisės norma nenustato bendrovės dalyvio pareigos daryti įtaką kasdienių verslo sprendimų priėmimui. Nepriklausomai nuo dalyvio turimų akcijų skaičiaus, kai likusi 50 proc. akcijų dalis priklauso bendrovės vadovui, dalyvio faktinės galimybės operatyviai paveikti konfliktiškai ir priešiškai nusiteikusio vadovo sprendimus yra niekinės.

27.5. Byla apeliacinėje instancijoje buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nes, esant abejonių dėl teisėjos nešališkumo (teisėjos Aldonos Tilindienės sutuoktinis dirba toje pačioje kontoroje su dviem atsakovui bei trečiajam asmeniui atstovaujančiais (atstovavusiais) advokatais (kontoroje iš viso yra keturi advokatai)), teisėja nenusišalino nuo bylos, nors iki šiol analogiškoje situacijoje visada nusišalindavo. Taip pažeista CPK 64–66 straipsnių bei 68 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Konvencijos 6 straipsnio, CPK 21 straipsnio garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą.

27.6. Teismai darė šiurkščią fakto klaidą, konstatavę, kad skola yra už 2012–2014 m. vykusią prekybą, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad viso minėto laikotarpio sąskaitos buvo apmokėtos. Dividendai buvo išmokėti laikotarpiu, kai neegzistavo jokia skola. Skola atsirado iš 2015 m. prekybos laikotarpio, kai dividendai nebuvo mokami ir atsakovas, ignoruodamas ieškovo įspėjimus, vienašališkai priėmė sprendimą toliau tiekti prekes ir didinti skolą, kuri liko nesugrąžinta trečiajam asmeniui.

28. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

28.1. Ieškovo reikalauta priteisti pinigų suma negali būti laikoma žala, dėl kurios atsiradimo objektyviai būtų galėjęs būti kaltas atsakovas, nes jo veiksmų nesieja priežastinis ryšys su įmonės „Shield Security Doors Ltd“ neatsiskaitymu – jį nulėmė pastarosios akcininkai ir vadovybė. Teismai visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškinys pirmiausiai buvo neįrodytas. Kreditorės vadovas nekontroliuoja skolininkės ir nepriima jos sprendimų, jis objektyviai negali būti laikomas atsakingu už skolininkės prievolės nevykdymą. Jeigu atsakovas, kaip kreditorės vadovas, būtų kokiu nors būdu trukdęs skolininkei įvykdyti savo sutartinę prievolę ar nepriėmęs prievolės vykdymo, skolininkė prievolę visuomet galėjo įvykdyti, t. y. pervesti lėšas į depozitinę sąskaitą. Byloje nustatyta, kad įmonės „Shield Security Doors Ltd“ skola trečiajam asmeniui egzistavo iš esmės visą sutartinių santykių laikotarpį, o ypač augo būtent 2014 m. Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti laikomi pagrindu civilinei atsakomybei kilti.

28.2. Ieškovas viso proceso metu buvo nenuoseklus, nebuvo aišku, kokios pozicijos jis pats laikosi ir kokias aplinkybes įrodinėja, todėl kasacinio skundo teiginiai, esą teismai jam suvaržė galimybę pateikti savo poziciją, yra paprasčiausiai nekorektiški. Teismai nepažeidė CPK normų, reglamentuojančių įrodymų išreikalavimą, aiškiai nurodė ir pasisakė, dėl kokių priežasčių ieškovo prašymai nebuvo tenkinti; ieškovas neturėjo teisinio pagrindo remtis netiesioginiais įrodymais; sprendimo dėl įrodymų išreikalavimo priėmimas išimtinai yra teismo diskrecija.

28.3. Bendrovės vadovui sudarant prekių tiekimo sutartį su bendrove, kurios akcininkas jis yra, susidaro teorinė interesų konflikto galimybė, tačiau pareigos vengti interesų konflikto ar juo labiau draudimo juo pasinaudoti asmeniniais tikslais atsakovas nepažeidė. Vadovas priėmė sprendimą būdamas užtikrintas jo atitiktimi bendrovės interesams, naujos sutarties su įmone „Shield Luxury Doors Ltd“ sudarymas buvo bendrovei ypač naudingas veiksmas – prekes įmonei „Shield Luxury Doors Ltd“ bendrovė tiekė už didesnę kainą, nei buvo tiekta įmonei „Shield Security Doors Ltd“. Santykių su įmone „Shield Security Doors Ltd“ nutraukimas ir pradėjimas su įmone „Shield Luxury Doors Ltd“ buvo atsakovo priimtas sąžiningas verslo sprendimas.

28.4. Teismai pasisakė, kad, bendrovei sudarant sutartį su įmone „Shield Luxury Doors Ltd“, buvo teorinė interesų konflikto situacija, taigi vertino ir netiesioginius įrodymus, ar šia situacija atsakovas pasinaudojo.

28.5. Jokių teisės normų, kurių pagrindu atsakovas galėtų būti laikomas atsakingu už savo atstovautos bendrovės, veikusios kaip kreditorės, skolininkės turtines prievoles ir priimamus sprendimus, ieškovas nenurodė, todėl tokį platų civilinės atsakomybės instituto aiškinimą, kokį pateikia ieškovas, grįsti dar ir netiesioginiais įrodymais būtų ne tik nepagrįsta, bet ir neteisinga. Šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl vadovo žalos bendrovei padarymo, tačiau nesprendžiami jokie nesąžiningos konkurencijos aspektai, todėl reiškiamas reikalavimas privalo būti įrodytas per bendrų civilinės atsakomybės sąlygų pagrindimą.

28.6. Visiškai nepagrįstos ieškovo abejonės Lietuvos apeliacinio teismo teisėjos A. Tilindienės objektyvumu ir nešališkumu. Informacija apie teisėjos sutuoktinio advokato Rolando Tilindžio praktiką advokatų profesinėje bendrijoje buvo vieša nuo pat praktikos pradžios 2017 m. rugsėjo 29 d. Ieškovas iki teismo posėdžio nereiškė jokių nušalinimų

konkrečiam teisėjui. Advokatas R. Tilindis niekada nebuvo ir šiuo metu nėra nei atsakovo, nei trečiojo asmens atstovas. Vien ta aplinkybė, kad advokatai Irmantas Dobilas ir Daiva Dumčiuvienė praeityje, kai jie dirbo advokatų kontoroje „TGS Baltic“, teikė teisines paslaugas trečiajam asmeniui ir atsakovui, o šiuo metu dirba kartu su advokatu R. Tilindžiu advokatų profesinėje bendrijoje „RIDD Vilnius“, neleidžia teigti, kad egzistuoja kokios nors sąsajos tarp atsakovo bei trečiojo asmens ir advokato R. Tilindžio. Plačiai žinoma, kad advokatas R. Tilindis, kaip buvęs ilgametis Generalinės prokuratūros prokuroras, yra baudžiamosios teisės specialistas, neatstovaujantis civiliniuose ginčuose. Atsižvelgiant tiek į advokatams taikomą profesinės paslapties saugojimo pareigą, tiek į skirtingą specializaciją, nėra jokio pagrindo manyti, kad advokatas R. Tilindis apskritai būtų žinojęs kitų kolegų vedamas bylas ar būtų dėl jų konsultavęs. Skundžiamą nutartį priėmė trijų teisėjų kolegija, todėl net ir nepagrįstos abejonės vienu teisėju neleidžia abejoti kitų teisėjų objektyvumu ir nešališkumu.

Teisėjų kolegija



Dėl teisės į tinkamą teismo procesą

29. Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnyje. Ši teisė yra ir vienas iš civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK (CPK 5 straipsnis). Teisė kreiptis į teismą, inter alia, suponuoja ir tinkamo teisinio proceso reikalavimą, kuris yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai ir kt.).

30. Viena iš tinkamo teisinio proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai).

31. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000, konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste gali būti nagrinėjamas dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10): a) teismas turi būti subjektyviai nešališkas, šia prasme atsižvelgtina į asmeninius teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; b) pagal objektyvųjį kriterijų vertintina, ar pats teismas ir, be kitų aspektų, jo sudėtis „pateikia“ pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl jo nešališkumo (EŽTT 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2008 m. sausio 15 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Micallef priš Maltą, peticijos Nr. 17056/06).

33. Objektyvusis nešališkumo reikalavimas yra svarbi papildoma garantija asmeniui (nes gali būti gana sudėtinga pateikti įrodymus, galinčius nuginčyti teisėjo nešališkumo prezumpciją subjektyviuoju aspektu) (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Šia prasme netgi tai, kaip situacija atrodo, gali turėti tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (žr., pvz., EŽTT 1984 m. spalio 26 d. sprendimą byloje De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80).

34. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 2016 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Rywin prieš Lenkiją, peticijų Nr. 6091/06, 4047/07, 4070/07). Lemiamą reikšmę turi tai, ar

nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96).

35. Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 45825/99, 45826/99 ir 45827/99; cituotą sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją).

36. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. EŽTT 2000 m. birželio 22 d. sprendimą Coeme ir Kiti prieš Belgiją, peticijos Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Salov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 65518/01). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją, peticijos Nr. 28194/95).

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007).

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas asmens teisės į nešališką teismą užtikrinančių teisės normų turinį, savo praktikoje vadovaujasi ir Konvencijos nuostatomis, ir šioje sityje formuojama EŽTT praktika, kuria remiantis galima daryti išvadą, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr., pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coeme ir kt. prieš Belgiją, peticijos Nr. 32492/96, par. 121; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Salov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 65518/01 ir kt.). EŽTT yra konstatavęs, kad, sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028 (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-570-701/2015 ir joje nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).

39. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą.

40. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, teigdamas, kad byla apeliacinėje instancijoje buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nes jam kelia abejonių vienos iš bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos teisėjų nešališkumas (teisėjos sutuoktinis dirba toje pačioje advokatų kontoroje su atsakovui bei trečiajam asmeniui atstovaujančiais (atstovavusiais) advokatais), o teisėja nenusišalino nuo bylos, nors iki šiol analogiškoje situacijoje visada nusišalindavo, kelia klausimą dėl vienos iš tinkamo proceso garantijų – kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas –neužtikrinimo, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

41. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo šias aplinkybes, kurios, jo vertinimu, sudaro pagrindą abejoti vienos iš bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos teisėjų nešališkumu:

41.1. teisėjos A. Tilindienės sutuoktinis yra advokatas R. Tilindis, kuris nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. praktikuoja advokatų profesinėje bendrijoje „RIDD Vilnius“; šioje kontoroje iš viso dirba keturi advokatai, iš kurių du pastaruoju metu yra atstovavę trečiajam asmeniui (toliau – bendrovė) bei atsakovui daugelyje tarp tų pačių šalių (R. G., R. G. ir UAB „Plieninis skydas“) nagrinėtų bylų:

41.1.1. „RIDD Vilnius“ advokatas I. Dobilas buvo bendrovės atstovas bylose: 1) pagal prevencinį ieškinį dėl uždraudimo atlikti veiksmus, 2) dėl akcininkų susirinkimų pripažinimo neteisėtais, o juose priimtų sprendimų – negaliojančiais;

41.1.2. „RIDD Vilnius“ advokatė D. Dumčiuvienė atstovavo atsakovui R. G. bylose: 1) dėl akcininkų susirinkimų pripažinimo neteisėtais, o juose priimtų sprendimų – negaliojančiais; 2) dėl juridinio asmens ir jo vienasmenio valdymo organo – direktoriaus veiklos tyrimo; 3) dėl visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimų pripažinimo negaliojančiais; 4) dėl dovanojimo sutarčių panaikinimo;

41.2. advokatų profesinėje bendrijoje „RIDD Vilnius“ dirba ir advokato padėjėjas Darius Orla, kuris yra bendrovės

atstovas nagrinėjamoje byloje, taip pat atstovavo bendrovei dar trijuose procesuose: 1) dėl juridinio asmens ir jo vienasmenio valdymo organo– direktoriaus veiklos tyrimo; 2) dėl visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, 3) pagal skundą dėl antstolio veiksmų.

42. Taigi ieškovo abejones dėl vienos iš bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėjų nešališkumo, taigi ir teismo sudėties teisėtumo, sukėlė aplinkybė, kad minėtą teisėją sieja santuokiniai ryšiai su advokatų profesinės bendrijos, kurios advokatai yra atstovavę šioje byloje kaip atsakovui patrauktam R. G. bei trečiajam asmeniui UAB „Plieninis skydas“ bylose tarp tų pačių šalių ir kurioje praktikuojantis advokato padėjėjas atstovauja trečiajam asmeniui nagrinėjamoje byloje, praktikuojančiu advokatu. Tai reiškia, kad abejonių dėl teismo sudėties teisėtumo ieškovui kilo dėl objektyviojo nešališkumo kriterijaus stokos, kai jam paaiškėjo šios nutarties 41 punkte nurodytos aplinkybės.

43. Atsakovas savo atsiliepime į kasacinį skundą neginčija ieškovo nurodomų aplinkybių dėl vienos iš apeliacine tvarka šią bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos teisėjų santuokinių ryšių su advokatų profesinės bendrijos, kurios advokatai yra atstovavę šioje byloje kaip atsakovui patrauktam R. G. bei trečiajam asmeniui UAB „Plieninis skydas“ kitose, anksčiau nagrinėtose bylose tarp tų pačių šalių (žr. šios nutarties 41 punktą), praktikuojančiu advokatu. Tačiau vien ši aplinkybė, kasacinio teismo vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu ir nesudaro pagrindo tokių abejonių prielaidoms, nes ji niekaip nėra susijusi su atstovavimu šioje nagrinėjamoje byloje, taigi ir su teismo nešališkumo problema šioje byloje.

44. Kita atsakovo nurodoma aplinkybė – atstovavimo trečiajam asmeniui šioje byloje faktas. Byloje taip pat nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad trečiąjį asmenį UAB „Plieninis skydas“ šioje byloje atstovauja advokato padėjėjas D. Orla, dirbantis „RIDD Vilnius“, kurios vienas iš steigėjų ir partneris bei praktikuojantis advokatas yra bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos teisėjos A. Tilindienės sutuoktinis advokatas R. Tilindis.

45. Pažymėtina ir aplinkybė, kad trečiasis asmuo UAB „Plieninis skydas“, atstovaujamas advokato padėjėjo D. Orlos, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme buvo pareiškęs savarankišką reikalavimą, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo R. G., kaip įmonės „Shield Security Doors Ltd“ akcininko, 90 956,50 Eur žalos atlyginimo. Ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, kad trečiojo asmens UAB „Plieninis skydas“ procesinė pozicija šioje byloje faktiškai sutampa su atsakovo pozicija ir yra priešinga ieškovui.

46. Kita aplinkybė – viena iš advokatų profesinės bendrijos „RIDD Vilnius“ steigėjų ir šioje advokatų profesinėje bendrijoje šiuo metu praktikuojančių advokatų D. Dumčiuvienė nagrinėjamoje byloje yra atstovavusi atsakovui R. G.: ji kaip atsakovo atstovė pasirašė 2017 m. rugpjūčio 18 d. atskirąjį skundą dėl šioje byloje priimtos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutarties.

47. EŽTT savo praktikoje Konvencijos 6 straipsnio kontekste yra vertinęs situaciją, kai pareiškėja įrodinėjo, kad jai nebuvo užtikrintas sąžiningas teismo procesas nepriklausomame ir nešališkame teisme, nes jos bylą nagrinėjo teisėjas D. P., kurio sūnus N. P. dirbo teisininko padėjėju advokatų V. L. ir Ž. V. kontoroje. Advokatai V. L. ir Ž. V. toje pačioje byloje atstovavo kitai šaliai. Pats teisėjo sūnus N. P. nedalyvavo šiame teismo procese. Teismas nurodė, kad supranta, jog automatinis visų teisėjų, turinčių kraujo ryšį su advokatų kontorų darbuotojais, atstovaujančiais šalims atitinkamame procese, diskvalifikavimas nacionaliniu lygiu yra ne visuomet reikalaujamas. EŽTT nagrinėjamoje byloje šalies nuogąstavimas dėl teisėjo D. P., kuris buvo Splito apygardos teismo (Kroatija), pareiškėjos byloje veikusio kaip apeliacinės instancijos teismo, trijų teisėjų kolegijos pirmininkas, nešališkumo trūkumo buvo pagrįstas faktu, kad teisėjo D. P. sūnus N. P. proceso metu buvo teisininko padėjėjas advokatų kontoroje, byloje atstovaujančioje kitai šaliai. Teismas laikė šiuos faktus dėl asmeninių ryšių reikšmingais spręsdamas dėl to, ar pareiškėjos nuogąstavimai pagrįsti. Teismas pripažino, kad N. P. asmeniškai neatstovavo pareiškėjos oponentui jokioje ginčijamo teismo proceso stadijoje. Nepaisant to, jo darbas advokato kontoroje, kuri atstovavo pareiškėjos oponentui, sutapo su tuo procesu. EŽTT konstatavo, kad faktas, jog toks artimas teisėjo, nagrinėjančio bylą apeliacine tvarka, giminaitis, kaip sūnus, turėjo tokius glaudžius darbo ryšius su teisininkais, atstovaujančiais pareiškėjos oponentui toje byloje, ir jis buvo jiems pavaldus, susilpnino Splito apygardos teismo nešališkumą ir atvėrė kelią abejonėms dėl jo. EŽTT pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju aukštesnieji teismai turėjo galimybę panaikinti nutartį tuo pagrindu, kad atrodė, jog apeliacinio teismo teisėjų kolegijos pirmininkas nebuvo nešališkas, jie to nepadarė ir palaikė ginčijamą sprendimą. Todėl jie neištaisė ginčijamo trūkumo. EŽTT sprendė, kad šie argumentai yra pakankami daryti išvadai, jog teismo sudėtis nebuvo tokia, kuri garantuotų jo nešališkumą, ir ji neatitinka Konvencijos standartų pagal objektyvųjį testą, bei konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2017 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Ramljak prieš Kroatiją, peticijos Nr. 5856/13).


48. Kasacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, analogiška nagrinėtajai EŽTT (aprašytai 47 punkte). Nagrinėjamoje byloje nustatytas faktas, kad toks artimas teisėjos, nagrinėjančios bylą apeliacine tvarka, šeimos narys, kaip sutuoktinis, turėjo glaudžius darbo ryšius su teisininkais, atstovaujančiais ieškovo oponentams toje pačioje byloje (žr. 41, 43–46 šios nutarties punktus), susilpnino apeliacinės instancijos teismo nešališkumą, sukėlė ieškovui abejonių dėl realaus jo teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjai neįvykdžius CPK 68 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nusišalinti, kasacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjama byla apeliacinėje instancijoje buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ir tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuojant absoliutaus jos negaliojimo pagrindo egzistavimą, nes buvo iš esmės pažeistos proceso teisės normos, įpareigojančios užtikrinti, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, todėl sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

49. Nustatęs pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų kasacinio skundų argumentų kasacinis teismas nepasisako.

Dėl ieškovo atstovo pateikto papildomo rašytinio įrodymo

50. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima (CPK 350 straipsnio 8 dalis). Tai reiškia, kad po kasacinio skundo priėmimo kasatorius netenka teisės papildyti kasacinio skundo naujais argumentais ar juos pakeisti, taip pat teikti rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus.

52. Ieškovo atstovas 2019 m. liepos 3 d. pateikė kasaciniam teismui prašymą priimti papildomą rašytinį įrodymą – Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-28-656/2019, kuri tiesiogiai susijusi su šia civiline byla, kopiją.

53. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti ieškovo atstovo pateiktą rašytinį įrodymą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

54. CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad panaikinus sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų yra grąžinamas žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį ar kasacinį skundą. Ieškovo atstovas, paduodamas kasacinį skundą, sumokėjo 1589 Eur žyminio mokesčio, šis grąžintinas jį sumokėjusiam asmeniui.

55. Kasacinis teismas patyrė 5,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

56. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir

perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.Grąžinti ieškovo R. G. atstovei advokatų profesinei bendrijai „IP forma“ (j. a. k. 304355852) 1589 (vieną tūkstantį

penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. kovo 13 d. AB banke „Swedbank“ už kasacinį skundą.

Atsisakyti priimti ieškovo atstovo 2019 m. liepos 3 d. pateiktą rašytinį įrodymą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 27 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skaidula“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl įpareigojimo pašalinti nuosavybės teisės pažeidimus. Skundžiama nutartimi iš dalies pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimas ir atsakovė V. M. A. įpareigota per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti iš ieškovės UAB „Skaidula“ teritorijos visus savavališkai įrengtus kabelius, kiti ieškinio reikalavimai atmesti. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3be22a50a4be11e9b474d97de297fe08

nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Ieškovės kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas iš esmės atsisakė ginti ieškovės pažeistas teises, nors pažeidimą nustatė – atsakovė ir jos leidimu tretieji asmenys neteisėtai patenka į ieškovės teritoriją; nustačius ieškovės teisių pažeidimą, šios turėjo būti apgintos. Teismas, pripažinęs ieškovės teisių pažeidimą, tačiau jų neapgynęs, padarė esminį CK 4.98 straipsnio pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies lietaus nuotekų vamzdžio sutvarkymo dėl to, jog po teismo sprendimo priėmimo atsakovė sudarė sutartį dėl vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo. Apeliacinės instancijos teismas be kita ko pažeidė ir CPK 314 straipsnį, nes prijungė prie bylos dokumentus, kurių pateikimo būtinybė buvo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti CEE Attorneys, advokatų profesinei bendrijai (j. a. k. 302818593), už ieškovę uždarąją akcinę bendrovę

„Skaidula“ (j. a. k. 120537172) sumokėtą 300 (trijų šimtų) Eur dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 26 d. Luminor Bank AS. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 27 d. gautu atsakovo M. B. (M. B.) kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovas pateikė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. sprendimo peržiūrėjimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuo sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir ieškinį tenkino priteisdamas ieškovui iš atsakovo 37 000 Eur skolos.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 345 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. CPK 339 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytomis proceso įstatymo normomis, konstatuoja, kad atsakovo skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo jo priėmimo dieną, t. y. 2019 m. kovo 21 d., o terminas kasaciniam skundui dėl šios nutarties peržiūrėjimo paduoti pasibaigė 2019 m. birželio 21 d. (CPK 73 straipsnio 3 dalis, 74 straipsnio 5 dalis). Atsakovo kasacinis skundas paštui įteiktas 2019 m. birželio 25 d., t. y. praleidus terminą kasaciniam skundui paduoti.

Pats atsakovas neprašo atnaujinti termino kasaciniam skundui paduoti, kartu nenurodo ir šio termino praleidimo priežasčių. Pažymėtina, kad teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo spręsti, kad analizuojamas terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir kartu neturi pagrindo savo iniciatyva atnaujinti šį terminą.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti atsakovo kasacinį skundą kaip paduotą praleidus kasacinio skundo padavimo terminą (CPK 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovui M. B. (M. B.), a. k. (duomenys neskelbtini), 1040 (vieno tūkstančio keturiasdešimt) Eur dydžio

žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 25 d. Luminor Bank AS.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2aafb310a4be11e9b474d97de297fe08


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu atsakovės L. J. M. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 26 d. nutartimi Nr. 3P-1037/2019 atsisakė priimti atsakovės L. J. M. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atsakovė pateikė antrą kasacinį skundą, kurį grindžia argumentais, kad teismai netinkamai taikė CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes tinkamai nemotyvavo sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo, ieškinio senaties taikymo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduotu atsakovės kasaciniu skundu, daro išvadą, kad ir antrą kartą teikiamame skunde suformuluoti nauji argumentai nesudaro pagrindo vertinti, jog skundžiamu procesiniu teismo sprendimu padaryti proceso teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai), todėl jį atsisakytina priimti.

Prie atsakovės kasacinio skundo pridėtas kvitas, patvirtinantis atsakovės atstovo advokato Stanislovo Butkevičiaus 150 Eur sumokėjimą į VMI sąskaitą su įmokos kodu 1311 – gyventojo pajamų mokestis. Nurodyta įmoka negali būti įskaityta kaip atsakovės sumokėtas žyminis mokestis, dėl to jos grąžinimo klausimas nesprendžiamas.


n u t a r i a :


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4bde6b80a4be11e9b474d97de297fe08


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 26 d. gautu atsakovės K. Geco prekybos įmonės kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė :

Atsakovė K. Geco prekybos įmonė padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovams K. Geco prekybos įmonei, K. G., UAB „Realtona“, S. I., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikai dėl prašymo, įsakymo bei sutarčių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartimi Nacionalinė žemės tarnyba arba jos atstovaujama Lietuvos Respublika įpareigota spręsti Lietuvos Respublikai priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies nuomos (naudojimo ar disponavimo) klausimą įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2eaaae70a4be11e9b474d97de297fe08

kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Atsakovė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino naudojimosi tvarką reglamentuojančias daiktinės teisės normas, nes sprendė, kad teritorijos detaliojo plano patvirtinimas savaime panaikino iki tol sklypo bendraturčių nusistatytą naudojimosi juo tvarką; paneigė atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės institutą ir netinkamai aiškino pagrindinio daikto teisinę sampratą, nes neatsižvelgė į poilsio pastato atidalijimą į tris savarankiškus nekilnojamuosius daiktus; netinkamai taikė ir aiškino valstybinės žemės nuomą reglamentuojančias teisės normas, nes neatsižvelgdami į pastato atidalijimą, sprendė, kad viso pastato savininkai gali ne aukciono tvarka išsinuomoti valstybei priklausančią sklypo dalį; pažeidė viešąjį interesą įpareigoję valstybę spręsti sklypo dalies disponavimo klausimą, kai nėra aišku, kur konkreti valstybės sklypo dalis yra ir ar ji užstatyta; netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį bei įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, atsakovės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakant priimti kasacinį skundą, kartu su juo pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenagrinėtinas.

Grąžintinas už kasacinį skundą ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei K. Geco prekybos įmonei (j. a. k. 152621575) 187,50 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt septynis Eur

50 ct) žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 25 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Nr. 3P-1115/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00003-2019-0

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=336bb8f0a4be11e9b474d97de297fe08

(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 26 d. gautu atsakovės Valstybės įmonės Lietuvos oro uostai kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Info S“ ieškinį atsakovei VĮ Lietuvos oro uostai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovo paduotame kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad byloje yra pagrindas grąžinti ją nagrinėti iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas neištyrė esminio įrodymo (nors ginčas kilo dėl trečiojo asmens pasiūlymo atitikties viešojo pirkimo sąlygoms, tačiau jis byloje nepateiktas ir neištirtas); be to, specialių žinių reikalaujantis klausimas (ar perkama programinė įranga gali būti suderinta su kito gamintojo įrenginiais) spręstas remiantis vien šalių paaiškinimais, byloje nesant atitinkamų specialistų išvadų. Apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų įstatymo 50 straipsnio 7 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-690/2018 išdėstytų teisės aiškinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad atsakovė viešuoju pirkimu ketino įsigyti ne tik programinę ir techninę įrangą, bet ir jų diegimo bei konfigūravimo paslaugas, pagrindinis viešojo pirkimo tikslas buvo pasiekti tam tikrą rezultatą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2018 suformuluotos

teisės aiškinimo taisyklės, kad viešojo pirkimo sąlygos aiškintinos ir taikytinos sistemiškai, nesuabsoliutinant lingvistinio aiškinimo metodo, atsižvelgiant į tikrąją perkančiosios organizacijos valią.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo turiniu ir teismų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė skunde įvardytas materialiosios bei proceso teisės normas, kad jų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti, taip pat, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti Valstybės įmonei Lietuvos oro uostai (j. a. k. 120864074) 3750 (tris tūkstančius septynis šimtus

penkiasdešimt) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. birželio 25 d. SEB banko mokėjimo nurodymu Nr. 2236.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Civilinė byla Nr. 3K-3-231-695/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03402-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. J. ir K. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutarties peržiūrėjimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4d893550a4be11e9b474d97de297fe08

civilinėje byloje pagal ieškovų K. J. ir K. J. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai prašė priteisti iš atsakovės 1216,40 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.3. Ieškovai nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. jie buvo įtariami ir kaltinami nusikalstamos veikos, nustatytos

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, o ieškovas – ir nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Ieškovei laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės į gaunamą motinystės pašalpą apribojimas. Ieškovams buvo taikytos ir kitos kardomosios bei procesinės prievartos priemonės, t. y. rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. birželio 1 d. laikinai apribotos ieškovų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-738/2013 ieškovai buvo išteisinti dėl visų inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Šis išteisinamasis nuosprendis paliktas galioti. Ieškovų nuomone, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir vykdomas, kardomosios ir procesinės prievartos priemonės taikomos nepagrįstai. Ieškovai nurodė, kad dėl to jie patyrė turtinę žalą (turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti) ir neturtinę žalą (patyrė emocinį šoką, nerimą, stresą, psichologinių išgyvenimų, nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis), ir prašė priteisti iš atsakovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.


4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.5. Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato

Kriminalinės policijos skyriuje 2009 m. rugsėjo 25 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 65-2-00040-09 pagal požymius nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje („Sukčiavimas“) ir BK 222 straipsnio 1 dalyje („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“), padarymo. Ikiteisminis tyrimas pradėtas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus gavus pranešimą, kad ieškovei galimai nepagrįstai padidintas darbo užmokestis 2008 m. II ir III ketvirčiais, turint tikslą įgyti teisę į didelės vertės motinystės pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos. 2010 m. liepos mėn. ieškovui įtarimai buvo pareikšti dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje („Sukčiavimas“), BK 222 straipsnio 1 dalyje („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“) ir BK 300 straipsnio 1 dalyje („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“), padarymo. 2010 m. liepos mėn. ieškovei įtarimai buvo pareikšti dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje („Sukčiavimas“) ir BK 300 straipsnio 1 dalyje („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“), padarymo. 2012 m. kovo 16 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismui.

6. Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-738/2013, kuriuo nusprendė: išteisinti ieškovą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; išteisinti ieškovę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, kaip nepadariusią veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-608-478/2013 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274/2014 panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo

5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22-493/2015 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmetė.

7. Ieškovai, prašydami priteisti turtinę ir neturtinę žalą, nurodė, kad baudžiamasis procesas jų atžvilgiu truko pernelyg ilgai, t. y. daugiau nei 5 metus.

8. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo už per ilgai užsitęsusį baudžiamąjį procesą, turi būti vertinama bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma, siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą paprastai, bet jos pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009; kt.).

9. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovų atžvilgiu truko apie 1 metus ir 7 mėnesius (nuo įtarimų jiems pareiškimo), baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme – 2 metus ir 11 mėnesių (nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo). Bendrai baudžiamasis procesas nuo pranešimo ieškovams apie įtarimus įteikimo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo truko apie 4 metus ir 6 mėnesius.

10. Teismas sutiko su ieškovais, jog 4 metai ir 6 mėnesiai yra ilgas laiko tarpas, galėjęs sukelti neigiamų emocijų, tam tikrų išgyvenimų, tačiau, teismo vertinimu, šis laikotarpis, per kurį buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, bylos nagrinėjimas pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, negali būti pripažįstamas kaip aiškiai per ilgas ar ištęstas, kad būtų galima konstatuoti ieškovų teisių pažeidimą dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso. Šią išvadą teismas padarė, įvertindamas tai, kad: pirma, visas procesas buvo intensyvus, nenustatyta laikotarpių, kuriais baudžiamoji byla nebuvo tiriama, nagrinėjama ar nepagrįstai buvo delsiama ją tirti ar nagrinėti teismo posėdyje. Tai, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo vilkinamas, yra konstatuota ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartyje Nr. 1S-225-175/2011; antra, teismo vertinimu, baudžiamoji byla buvo sudėtinga. Kaip teisingai pažymėjo atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atstovas, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dviejų įtariamųjų atžvilgiu, buvo tiriamos 9 nusikalstamos veikos (dėl sukčiavimo, dokumentų klastojimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo), atlikta 18 apklausų, 3 objektų tyrimai ir daug kitų procesinių veiksmų; trečia, baudžiamoji byla, teismo vertinimu, buvo sudėtinga ir dėl didelės apimties (22 tomai ikiteisminio tyrimo medžiagos). Surinktos medžiagos apimtis taip pat neabejotinai lėmė ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trukmę; ketvirta, nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo trukmei įtakos turėjo ir pačių ieškovų veiksmai (ne iš karto pavyko įteikti ieškovams pranešimus apie įtarimus; jie vengdavo atvykti į apklausas; įteikus pranešimus apie įtarimus atsisakė duoti parodymus; nepateikdavo iš karto visų tyrimui reikšmingų dokumentų; ieškovų pateiktiems skundams nagrinėti bylos medžiaga buvo siunčiama į teismus, todėl tuo laikotarpiu atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų nebuvo galimybės). Šios aplinkybės yra konstatuotos ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartyje Nr. 1S-225-175/2011, kurioje buvo sprendžiamas ieškovų skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės; penkta, nustatyta, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmei įtakos turėjo ne tik rašytinių įrodymų kiekis, būtinybė apklausti daug liudytojų, bet ir tai, kad vienas teisiamasis posėdis (2012 m. liepos 2 d.) buvo atidėtas ieškovo prašymu, neatvykus gynėjui; kitas (2012 m. spalio 18 d.) teisiamasis posėdis buvo atidėtas taip pat ieškovo prašymu, suteikiant galimybę ieškovams pasirūpinti kitu gynėju; du teisiamieji posėdžiai (2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d.) buvo atidėti tenkinant ieškovų gynėjo prašymus.

11. Atsižvelgdamas į nurodytas ir nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti nei tai, kad procesas, vertinamas kaip jo stadijų visuma, truko neprotingai ilgą laiką, nei tai, kad procesas nustatytą laiką truko dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, sąmoningo ir nepagrįsto proceso vilkinimo, todėl ieškovų nurodyti argumentai dėl proceso pernelyg ilgos trukmės atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai).

12. Ieškovų nuomone, jiems nepagrįstai buvo taikytos šios kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Šie apribojimai, kaip nurodė ieškovai, suvaržė jų judėjimo laisvę, apsunkino ieškovo darbo galimybes.

13. Teismas nustatė, kad Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. liepos 26 d. nutarimu ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2012 m. vasario 17 d. nutarimu ieškovui buvo skirta kita kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Nustatyta tokia registracijos policijos įstaigoje tvarka: registruotis kiekvieną antradienį nuo 8 val. iki 17 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariate. Šį nutarimą ieškovas apskundė. Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2012 m. kovo 1 d. nutarimu ieškovo skundas buvo atmestas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno

rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2012 m. vasario 17 d. nutarimu ieškovei buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2012 m. vasario 17 d. nutarimu ieškovei buvo skirta kita kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Nustatyta tokia registracijos policijos įstaigoje tvarka: registruotis kiekvieną antradienį nuo 8 val. iki 17 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariate. Ieškovė apskundė jai paskirtas kardomąsias priemones. Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2012 m. kovo 1 d. nutarimu skundas buvo atmestas. Ieškovės skundas dėl paskirtų kardomųjų priemonių buvo atmestas ir Kauno rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2012 m. kovo 19 d. nutarimu. Ieškovams paskirti įpareigojimai periodiškai registruotis policijos įstaigoje buvo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi, priimta 2012 m. birželio 25 d. Minėta nutartimi ieškovams buvo palikti galioti rašytiniai pasižadėjimai neišvykti. Rašytiniai pasižadėjimai neišvykti panaikinti įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžiui, priimtam baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-738/2013.

14. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119 straipsnis nustato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis).

15. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje) ieškovams buvo pritaikytoms atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, siekiant užtikrinti įtariamųjų dalyvavimą procese. Bylos nagrinėjimo teisme metu viena kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – buvo panaikinta. Vertinant ieškovams parinktas ir paskirtas kardomąsias priemones, pažymėtina, kad ieškovams buvo paskirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai teises varžančios priemonės. Pažymėtina ir tai, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas neišvykti iš Lietuvos Respublikos, nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba teismo leidimo (BPK 136 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, kaip nurodė teismo posėdžio metu, yra įgijusi teisinį išsilavinimą, todėl neabejotina, kad žinojo ir suprato, jog norint ar esant būtinybei išvykti reikėjo tiesiog gauti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo leidimą. Ieškovai buvo pateikę teismui prašymą išvykti į užsienį. 2012 m. birželio 22 d. teismo posėdžio metu prokuroras nurodė, kad iš esmės tokiam ieškovų prašymui neprieštarauja, tačiau ieškovai turėtų prašymą sukonkretinti, nurodydami konkrečias datas, kada ketina išvykti į užsienį. Teismas nenustatė nei tai, kad ieškovai teismui pateikė patikslintą prašymą (su konkrečiomis išvykimo datomis, valstybe, kitais duomenimis), nei tai, kad teismas ieškovų patikslintą prašymą atmetė. Be to, ieškovai nepateikė jokių kelionės įrodymų (kelialapių, bilietų), patvirtinančių egzistavus realų ketinimą išvykti į užsienį atostogauti. Ieškovai taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad pritaikytos kardomosios priemonės apribojo ieškovo darbo galimybes ar pažeidė kitas jų teises (CPK 178, 185 straipsniai).

16. Ieškovų teigimu, jiems neteisėtai ir nepagrįstai taikyti laikini nuosavybės teisių apribojimai.17. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras nutarimu gali laikinai apriboti nuosavybės teises trims

asmenų grupėms: 1) įtariamajam; 2) pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui; 3) fiziniam asmeniui, kuris turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą. Taigi, procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas – gali būti taikoma ne tik įtariamajam, bet ir kitiems fiziniams asmenims, kurie materialiai atsakingi už įtariamojo veiksmus ar kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą. Pažymėtina ir tai, kad, skiriant kardomąsias bei procesines prievartos priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o sprendžiama, ar yra pakankamas pagrindas taikyti vienokio ar kitokio pobūdžio procesinę priemonę. Be to, BPK 116 straipsnyje nustatyta, kad proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį.

18. Teismas nustatė, kad Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 2010 m. birželio 1 d. priėmė nutarimą laikinai apriboti ieškovės nuosavybės teisę į gaunamą motinystės pašalpą už vaiko iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpį. Šiuo nutarimu ieškovei buvo nustatytas dalinis nuosavybės teisės apribojimas, t. y. ieškovei buvo leidžiama mokėti motinystės (tėvystės) pašalpą, apskaičiuotą pagal vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį. Laikinas nuosavybės teisės į motinystės pašalpą apribojimas buvo pratęstas iki 2012 m. birželio 1 d.

19. Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 2011 m. birželio 2 d. priėmė nutarimą, kuriuo laikinai apribojo ieškovės nuosavybės teisę į jai priklausantį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Nustatytas nuosavybės teisės apribojimas – draudimas disponuoti turtu. Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 2011 m. birželio 2 d. priėmė nutarimą, kuriuo laikinai apribojo ieškovo nuosavybės teisę į jam priklausantį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Nustatytas nuosavybės teisių apribojimas – draudimas disponuoti turtu. Taikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. birželio 2 d. Bylą perdavus nagrinėti į teismą, Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė pateikė prašymą laikinai, t. y. šešių mėnesių laikotarpiui, apriboti ieškovų nuosavybės teises į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, uždraudžiant jais disponuoti. Kauno miesto aplinkybės teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi tenkino minėtą prašymą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo.

20. Teismo vertinimu, Kauno rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartys, kuriomis buvo patikrintas Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimų teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat kita baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 medžiaga patvirtina, kad Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė turėjo pagrindą ieškovams taikyti laikinus nuosavybės teisės į motinystės pašalpą ir į nekilnojamąjį turtą apribojimus. Šias išvadas teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad: pirma, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-738/2013 buvo pradėtas gavus informaciją iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus dėl galimai nusikalstamu būdu gautų ir pasisavintų lėšų (motinystės pašalpos). Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl nusikaltimo, nurodyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, kuris priskirtas prie apysunkių nusikaltimų finansų sistemai, ir nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, kuris priskirtas prie sunkių tyčinių nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Taigi, pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant, kad ieškovė galimai turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą (motinystės pašalpas), neabejotinai suteikė prokurorui pagrindą taikyti laikinus nuosavybės teisės apribojimus; antra, Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorei priimant nutarimus dėl laikinų nuosavybės teisių apribojimų tiek į ieškovės gaunamą motinystės pašalpą, tiek į ieškovų turimą nekilnojamąjį turtą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius buvo pateikęs baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį ir buvo pripažintas civiliniu ieškovu. Pradinio civilinio ieškinio (pareikšto 2010 m. sausio 6 d.) suma buvo 161 506,51 Lt, vėliau civilinio ieškinio suma padidinta iki 206 478,24 Lt. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2010 m. gegužės 25 d. civiliniame ieškinyje buvo pateikęs prašymą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pareikštas civilinis ieškinys, prokurorui suteikė ne tik teisę, bet ir pareigą imtis priemonių surasti turtą civiliniam ieškiniui užtikrinti ir laikinai apriboti nuosavybės teises į jį; trečia, teismo vertinimu, Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė, priimdama nutarimus dėl laikinų nuosavybės teisių apribojimų, atsižvelgdama į didelę civilinio ieškinio sumą, pagrįstai padarė išvadą, kad, netaikant apribojimų, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas galėjo būti pasunkintas ar pasidaryti neįmanomas. Taigi, visos nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudarė pagrindą ieškovams taikyti laikinus nuosavybės teisės apribojimus. Teismas konstatavo, kad ieškovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimai laikinai apriboti nuosavybės teises, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį dėl galimai valstybės biudžetui padarytos žalos, be to, siekiant užkardyti tolesnį valstybės biudžeto lėšų galimai neteisėtą naudojimą laikinai apribojant nuosavybės teises, priimti nesant BPK nustatytų pagrindų ar pažeidžiant BPK normas (CPK 178, 185 straipsniai).

21. Be to, teismas atmetė ieškovų argumentus, kad dėl taikytų apribojimų jie negalėjo išnuomoti nekilnojamojo turto ir gauti pajamų. Patys ieškovai teismo posėdžio metu nurodė, kad galiojant laikiniems nuosavybės teisės apribojimams jie konkrečių klientų, norinčių ir pageidaujančių išsinuomoti turtą, neturėjo. Ieškovei taikytas apribojimas į motinystės pašalpas, teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareikštus įtarimus, nusikaltimų pobūdį bei įvertinus tai, kad ieškovei buvo apribota nuosavybės teisė ne į visą, o tik į dalį motinystės pašalpos, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareigūnų veiksmai, priimant sprendimus taikyti laikinus nuosavybės teisių apribojimus ar sprendžiant klausimus dėl jų pratęsimo, buvo neteisėti (CPK 178, 185 straipsniai).

22. Teismas sprendė, kad ieškovams taikyti laikini nuosavybės teisių apribojimai buvo teisėti ir pagrįsti. Šie apribojimai buvo taikyti tiek siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, kuris buvo pareikštas priimant sprendimus dėl laikinų nuosavybės teisių apribojimo, tiek siekiant užtikrinti galimai nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turto konfiskavimą (CPK 178, 185 straipsniai).

23. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėtos ir nepagrįstos todėl, kad dėl ieškovų buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartyje konstatavo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių faktą, kad ieškovė ieškovo ūkyje

darbo funkcijas vykdė realiai, tačiau nėra ir pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad ieškovė buvo įdarbinta fiktyviai, turint tikslą gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokas. Pažymėjo, kad, ištyrus įrodymus, byloje esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko. Kauno apygardos teismas, remdamasis principu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, konstatavo, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime ieškovams nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai. Tai, teismo vertinimu, patvirtina ne tik faktą, kad ieškovai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pagrįstai įtariami ir kaltinami, jog galėjo padaryti nusikalstamas veikas ar dalyvauti jas padarant, bet ir faktą, kad esamoje situacijoje, siekiant įgyvendinti BPK nurodytus tikslus, buvo būtina taikyti ieškovų ginčijamas procesines prievartos priemones (CPK 178, 185 straipsniai).

24. Teismas sprendė, kad byloje neįrodyti valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai, su kuriais siejamas turtinės ir neturtinės žalos atsiradimas, todėl ieškovų patikslintas ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas (CPK 178, 185 straipsniai).

25. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 7 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

26. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad procesinės prievartos priemonės buvo akivaizdžiai neteisėtos, savavališkos, priimtos šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.

27. Kolegija, vertindama nuosavybės teisės į ieškovams priklausantį nekilnojamąjį turtą apribojimų pagrįstumą, nurodė, kad nuosavybės teisė buvo apribota tik iš dalies – palikta teisė valdyti turtą ir juo naudotis, atimant teisę tik juo disponuoti. Kolegija sprendė, kad taikyti apribojimai buvo pateisinama priemonė siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl didesnės vertės turto, nei baudžiamojoje byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys, suvaržymo kaip nepagrįstus jokiais konkrečiais duomenimis (CPK 178 straipsnis), be to, pažymėjo ir tai, kad vidutinė turto rinkos vertė nuolat kinta.

28. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ikiteisminis tyrimas, kuris ieškovų atžvilgiu truko 1 metus ir 7 mėnesius, atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą, nelaikytinas nepateisinamai ilgu, nes jokių delsimo laikotarpių (visiško neveikimo) iš bylos medžiagos nenustatyta. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pakankamai intensyvus, tyrimo veiksmai buvo atliekami ir duomenys įtariamųjų kaltei pagrįsti buvo renkami viso ikiteisminio tyrimo metu, nusikalstamų veikų padarymu buvo įtariami du asmenys, be to, įtariama dėl finansinių nusikaltimų, kurie pripažintini kaip sudėtingi tyrimo ir išaiškinimo prasme. Kolegija atkreipė dėmesys ir į tai, kad nors ieškovai nurodė, jog ikiteisminis tyrimas ir visas baudžiamasis procesas vyko nepateisinamai ilgai, tačiau nepateikė konkrečių įrodymų ir paaiškinimų, kokie konkrečiai veiksmai buvo atlikti netinkamai ar ne laiku.

29. Kolegija nurodė, kad teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko 1 metus, o apeliacinis procesas (du kartus) ir kasacinis procesas truko 1 metus ir 11 mėnesius. Kolegija atkreipė dėmesys į tas aplinkybes, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėta du kartus, kasaciniam teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo. Abu kartus buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, dalis teisiamųjų posėdžių neįvyko dėl pačių ieškovų ir jų gynėjų teiktų prašymų (2012 m. liepos 2 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d.). Kolegija nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu procesinius delsimus daugiausia arba visa apimtimi sukėlė pareiškėjas, valstybė paprastai nelaikoma atsakinga už ilgą procesą, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo nenustatoma (pvz., 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Beržinis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20508/08).

30. Proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatavo, kad, atsižvelgiant į bendrą proceso ir atskirų stadijų trukmę, procesinių delsimų nebuvimą, priežastis, dėl kurių buvo pratęsiamas ikiteisminio tyrimo terminas, atidėti teismo posėdžiai (liudytojų apklausos, gynėjo nedalyvavimas), byloje įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas nebuvo pažeistas. Kolegija sprendė, kad baudžiamasis procesas nebuvo vilkinamas: tiek tyrimo institucijose, tiek teisme byla buvo išnagrinėta per optimalų laiką, kiek tai leido bylos sudėtingumas, procesas užsitęsė dėl sudėtingo bylos dalyko.


31. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnį, reglamentuojantį valstybės civilinę atsakomybę, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui (vien tik) baudžiamojo proceso požiūriu. Neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010). Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kokiu pagrindu nutrauktas ikiteisminis tyrimas; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi įvertinti nurodytas aplinkybes civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir gali prieiti prie priešingos išvados, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; kt.). Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010). Teismai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo EŽTT suformuotos praktikos šiuo klausimu, spręsdami, kad nebuvo per ilgos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trukmės. Iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kyla valstybės pareiga organizuoti savo teisminę sistemą taip, kad kompetentingos valstybės institucijos darytų viską, jog procesas vyktų be nereikalingo delsimo ar pertraukų. Nacionalinis teismas turi pareigą procesui vadovauti taip, kad jis vyktų skubiai ir veiksmingai (pvz., EŽTT 2007 m. vasario 1 d. sprendimas byloje Makarenko prieš Ukrainą). Jei esamomis sąlygomis teismo (ikiteisminio tyrimo) institucijos bylos tyrimą galėjo atlikti sparčiau, tai jokios kitos aplinkybės negali pateisinti ilgos bylos tyrimo trukmės (pvz., EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją; 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Jablonskis prieš Lenkiją). Egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą (pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Apicella prieš Italiją), kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (pvz., EŽTT 1997 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Guillemin prieš Prancūziją). Teismai neteisėtus veiksmus vertino tik baudžiamojo proceso aspektu, netyrė, ar pareigūnai nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

31.2. Teismai, nevertindami baudžiamojo proceso kaip nepateisinamai ilgo, neatsižvelgė į laikotarpį, kai nebuvo atliekami jokie veiksmai (nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2012 m. sausio 16 d., t. y. 6 mėnesius, išskyrus tai, kad 2011 m. spalio 26 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. buvo pateikti prašymai pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai), neanalizavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytų klaidų, neanalizavo priežasčių, dėl kurių byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka antrą kartą, kas lėmė ilgesnę ikiteisminio tyrimo trukmę:

31.2.1. Teismai, vertindami baudžiamojo proceso trukmę, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl teisėsaugos institucijų klaidų, kurios lėmė ikiteisminio tyrimo trukmę. Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimis panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis dėl laikinų nuosavybės teisių apribojimų terminų pratęsimo, nurodydamas, kad teisėja, priėmusi sprendimus, turėjo nusišalinti, t. y. kad klausimą dėl procesinių prievartos priemonių pratęsimo pagrįstumo išnagrinėjo šališkas teismas, ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Tokie neteisėti teisėjos veiksmai pailgino ikiteisminio tyrimo trukmę. Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartimi ir 2012 m. sausio 5 d. nutartimis pratęsė laikinus nuosavybės teisių apribojimus. Šias Kauno rajono apylinkės teismo nutartis

panaikino Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimis, nurodydamas, kad, sprendžiant klausimus dėl terminų pratęsimo pakartotinai, terminai jau buvo pasibaigę, o tai taip pat vertintina kaip teisėsaugos pareigūnų nekompetencija ir turėjo reikšmės ikiteisminio tyrimo trukmei. Be to, byla buvo nagrinėta apeliacine tvarka du kartus ir dėl to teisminis procesas užtruko netgi 9 mėnesiais ilgiau. Dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neišsiaiškino visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių, apeliacinio skundo netyrė tokia apimtimi, kokia buvo prašoma, baudžiamosios bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka teko pakartoti, kas lėmė ilgesnę baudžiamojo proceso trukmę, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino.

31.2.2. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dviejų įtariamųjų atžvilgiu, įtariant finansinių nusikaltimų, kurie laikytini sudėtingais tyrimo ir išaiškinimo prasme, įvykdymu, dėl ko vykdytas ikiteisminis tyrimas laikytinas sudėtingu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos ieškovų nusikalstamos veikos dėl tų pačių dalykų ir tais pačias laikotarpiais, t. y. iš esmės buvo tiriama, ar ieškovo ūkis atitinkamai veikė, ar ūkis turėjo pakankamai pinigų mokėti ieškovei nurodytą darbo užmokestį atitinkamais laikotarpiais, ar ieškovė faktiškai atliko darbą ūkyje, t. y. ar rengė projektą dėl ES paramos, ar ieškovė faktiškai gavo atlyginimą, bei buvo tiriama, ar ieškovas apgaulingai tvarkė ūkio apskaitą. Atsižvelgiant į tiriamų nusikalstamų veikų tapatumą, reikiamų ištirti aplinkybių tapatumą, ikiteisminis tyrimas nelaikytinas labai sudėtingu ir reikalaujančiu daug laiko, o tai teismų nebuvo įvertinta. Be to, teismai nepagrįstai nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pratęstas ir tuo pagrindu, kad ieškovai nedavė parodymų, nors jie neturėjo pareigos duoti parodymus ir tai negalėjo užvilkinti ikiteisminio tyrimo eigos.

31.3. Teismai ieškovams taikytų procesinių prievartos priemonių bei kardomųjų priemonių pagrįstumo nevertino jų proporcingumo aspektu. Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo konstatuotas asmeniui skirtos procesinės prievartos priemonės neteisėtumas, savaime nereiškia, jog priemonės yra teisėtos civiliniu aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010). Teismai neanalizavo taikytų procesinių prievartos ir kardomųjų priemonių ne tik baudžiamosios teisės, bet ir civilinės teisės aspektu ir taip nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos:

31.3.1. Teismai netinkamai vertino byloje esančius duomenis apie net 4 mėnesius taikytas kardomąsias priemones – įpareigojimą kiekvieną antradienį registruotis policijos įstaigoje. Teismai nevertino, kad ieškovai susiję su Lietuvos Respublika stipriais socialiniais ryšiais. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai dalyvavo ikiteisminiame tyrime, todėl procesinėmis prievartos priemonėmis nebuvo jokio pagrindo papildomai užtikrinti ieškovų dalyvavimą procese. Nepaisant to, kad ieškovai aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese ir kad ieškovui 2010 metais pritaikyta procesinė prievartos priemonė – pasižadėjimas neišvykti, 2012 metais buvo pritaikyta papildoma kardomoji priemonė – privaloma registracija policijos įstaigoje kiekvieną savaitę, ji galiojo net 4 mėnesius ir suvaržė ieškovo laisvę judėti, dirbti daugiau, negu buvo būtina, ir sukėlė didelius nepatogumus. 2012 metais buvo pritaikytos net 2 kardomosios priemonės, t. y. pasižadėjimas neišvykti ir privaloma registracija policijos įstaigoje, nors ji aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese ir jokių kardomųjų priemonių skirti nebuvo jokio pagrindo. Ši kardomoji priemonė, kuri buvo taikyta 4 mėnesius, ieškovės teigimu, jai sukėlė didelius nepatogumus dėl vaikų priežiūros ir nepagrįstai apribojo jos teisę judėti, apsunkino galimybes dirbti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi ieškovams taikyti įpareigojimai registruotis policijos ištaigoje buvo panaikinti, nes buvo nustatyta, jog skirta kardomoji priemonė yra perteklinė. Ta aplinkybė, kad ieškovams taikyta kardomoji priemonė buvo panaikinta, sudaro pagrindą spręsti dėl taikytos kardomosios priemonės nepagrįstumo ir neteisėtumo civilinės teisės aspektu.

31.3.2. Teismai netinkamai vertino byloje esančius duomenis apie ieškovams taikytas procesinės prievartos priemones – pasižadėjimą neišvykti. Ieškovui kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo taikoma nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2015 m. kovo 5 d., t. y. apie 4 metus ir 7 mėn., ieškovei kardomoji priemonė –rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo taikoma nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d., t. y. daugiau nei 3 metus. Teismai pažymėjo, kad tai yra viena švelniausių kardomųjų priemonių ir jei ieškovai norėjo išvykti, tai galėjo prokurorui pateikti prašymus dėl išvykimo, dėl to tokių priemonių taikymas neva nėra neteisėtas. Net ir švelniausios kardomosios priemonės taikymas privalo būti objektyviai būtinas, neperteklinis. Ieškovei 2010 metais pareiškus įtarimus, nebuvo taikytos jokios kardomosios priemonės. Nepaisant to, kad ji visą laiką aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese, augino 2 mažamečius vaikus, jos namai ir darbas buvo Lietuvoje, ji neturėjo jokių ryšių užsienyje, tačiau, praėjus beveik 3 metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, nepasikeitus jokioms aplinkybėms, 2012 metais ieškovei buvo iš karto pritaikytos net dvi

kardomosios priemonės – pasižadėjimas neišvykti ir privaloma registracija policijos įtaigoje. Šios aplinkybės pagrindžia pritaikytų kardomųjų priemonių nepagrįstumą ir pertekliškumą. Be to, ieškovui nuo 2010 metų taikyta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti, nors bylos duomenys patvirtina apie tuo metu buvusį ieškovo stiprų ryšį su Lietuvos Respublika, dėl to tokios priemonės taikymas buvo akivaizdžiai perteklinis ir nepagrįstas. Ta aplinkybė, kad prokuroras neprieštaravo, jog ieškovai išvyktų iš Lietuvos, taip pat patvirtina, kad procesinės prievartos priemonės taikytos nepagrįstai. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad tokia procesinė prievartos priemonė neapriboja judėjimo laisvės, kas akivaizdžiai neatitinka pačios procesinės prievartos priemonės esmės ir tikslo.

31.3.3. Teismai netinkamai vertino byloje esančius duomenis apie ieškovams taikytą procesinės prievartos priemonę – turto areštą. Nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. birželio 1 d. buvo apribotos ieškovų nuosavybės teisės į jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą uždraudžiant disponuoti nekilnojamuoju turtu (ieškovei priklausančiu žemės sklypu bei gyvenamuoju namu ir ieškovui priklausančiu žemės sklypu). Turto, kuriam taikytas areštas, vertė buvo kelis kartus didesnė negu pareikštas civilinis ieškinys. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog nėra turto vertę pagrindžiančių objektyvių duomenų, tačiau tokią teismo išvadą paneigia byloje esantys VĮ Registrų centro išrašai, kuriuose ir yra nurodyta nekilnojamojo turto vertė, kuri patvirtina, kad buvo areštuotas neproporcingai didelės vertės turtas.

31.4. Teismai neanalizavo kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – žalos bei priežastinio ryšio, neanalizavo byloje pateiktų duomenų, patvirtinančių ieškovų patirtos žalos dydį.

32. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovai Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimais į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:

32.1. Teismai procesinius veiksmus įvertino ne tik baudžiamojo proceso, bet ir civilinės teisės aspektu. Buvo vertinama ir tai, ar pareigūnai laikėsi bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos. Pažymėtina, kad asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį dėl procesinių veiksmų pripažinimo neteisėtais. Nagrinėjamu atveju išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas konstatavus, kad nepakanka neginčijamų įrodymų ieškovų kaltei konstatuoti.

32.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė j kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015). Kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015). Teismai, įvertinę tai, kad visas procesas buvo intensyvus, nenustatyta laikotarpių, kuriais baudžiamoji byla nebuvo tiriama, nagrinėjama ar nepagrįstai buvo delsiama ją tirti ar nagrinėti teismo posėdyje, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pernelyg ilgo proceso. Teismai išsamiai ir visapusiškai įvertino baudžiamojo proceso metu atliktus pareigūnų ir teismo veiksmus, pagrįstai baudžiamąjį procesą laikė sudėtingu ir didelės apimties. Teismai taip pat įvertino pačių ieškovų elgesį ir jų veiksmus, kurie turėjo įtakos proceso trukmei (ne iš karto pavyko įteikti ieškovams pranešimus apie įtarimus; jie vengdavo atvykti į apklausas; įteikus pranešimus apie įtarimus atsisakė duoti parodymus; nepateikdavo iš karto visų tyrimui reikšmingų dokumentų; ieškovų pateiktiems skundams nagrinėti bylos medžiaga buvo siunčiama į teismus, todėl tuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikti nebuvo galimybės). Be to, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmei įtakos turėjo ne tik rašytinių įrodymų kiekis, būtinybė apklausti daug liudytojų, bet ir tai, kad 4 posėdžiai (2012 m. liepos 2 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d.) buvo atidėti tenkinant ieškovų ar jų gynėjo prašymus. Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos medžiagoje tam tikrais laikotarpiais gali nebūti jokių atliktų procesinių veiksmų protokolų, išvadų ar kt., nes šiais laikotarpiais pareigūnai atlieka analitinę surinktos medžiagos analizę arba kitus organizacinius ikiteisminio tyrimo veiksmus, kurie baudžiamosios bylos medžiagoje gali ir neatsispindėti. Ta aplinkybė, kad byla buvo du kartus nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti bylos vilkinimo, nes teisės aktais įtvirtinta instancinė kontrolė yra tam ir skirta, kad šalintų padarytas klaidas, o ganėtinai greitas bylos išnagrinėjimo terminas, įvertinus, kad buvo atliktas ir įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai, tik patvirtina, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pakankamai greitai.

32.3. Sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be

kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Ieškovams kardomosios ir procesinės prievartos priemonės buvo skiriamos pagal poreikį, siekiant užtikrinti jų dalyvavimą procese. Byloje nėra jokių duomenų, kad procesinės prievartos priemonės buvo akivaizdžiai neteisėtos, savavališkos, priimtos šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Procesinę būtinybę ir kartu prokuroro procesinę pareigą taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą nustato BPK 116 straipsnis. Taikant ieškovams priklausančiam nekilnojamajam turtui apribojimus buvo siekiama užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Be to, vien faktas, kad nuosavybės teisės buvo apribotos, negali sukelti esminės žalos asmens teisėms ir teisinėms interesams, nesant duomenų, jog dėl to buvo neproporcingai apibota galimybė vykdyti kokią nors veiklą ar buvo pažeistos galimybės disponuoti turtu.

32.4. Nekonstatavus pareigūnų veiksnių neteisėtumo, dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pasisakyti net nėra būtinybės.

Teisėjų kolegija



Dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų, pradedant ikiteisminį tyrimą, jį atliekant ir renkant įrodymus, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo

33. Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai.

34. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

35. Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita.

36. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis).

37. Kasacinis teismas dėl tyrimo teisėtumo patikrinimo yra pasisakęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso

teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015 ir kt.).

38. Sprendžiant dėl tyrimo pradėjimo ir vykdymo pagrįstumo, kai jis atliekamas BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu – esant pareiškimui apie padarytą nusikalstamą veiką, civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo įvertinama, ar pareiškime nebuvo duomenų, kurie būtų akivaizdžiai neteisingi, ar buvo reikalingas jame nurodytų aplinkybių išsamus patikrinimas. Taip pat svarbu, ar buvo aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas. Jeigu tokių aplinkybių nebuvo, tai tyrimo atlikimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas, kadangi tik jį pradėjus ir vykdant buvo galima patikrinti pirminius nurodytus faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais.

39. Nagrinėjamu atveju teismai nenustatė faktų, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas akivaizdžiai neteisingų duomenų pagrindu ar kad būtų aplinkybės, dėl kurių jis negalėjo būti pradėtas. Dėl to nėra pagrindo daryti išvados dėl neteisėtų institucijų ir pareigūnų veiksmų. Byloje ieškovai buvo išteisinti dėl įrodymų trūkumo. Tokiu atveju vertintina, ar šis išteisinimo pagrindas paneigia tyrimo pradžioje buvusius įtarimus kaip teisėtą pagrindą pradėti ir vykdyti tyrimą.

40. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, todėl ta aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Tai reiškia, kad įrodymų, kurie sudaro pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą, gali nepakakti įtarimams pareikšti ar apkaltinamojo nuosprendžiui priimti, tačiau savaime tai nereiškia neteisėtų veiksmų.

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015). Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų surinktų duomenų, kurie sudaro pagrindą įtarimams pareikšti, gali nepakakti apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Jeigu teismas nusprendė, kad įrodymų kaltinimui pagrįsti nepakanka, civilinėje byloje atsižvelgiant į išteisinamojo nuosprendžio aplinkybes spręstina, ar yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiuo požiūriu įvertinami visi pareigūnų atlikti veiksmai ir taikytos priemonės, įvertinant situacijos galimybes, įrodinėjimo procese.

42. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009).

43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

44. Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo vertinama, ar atlikdami tam tikrus procesinius veiksmus pareigūnai elgėsi teisėtai, t. y. pagal teisės aktų reikalavimus. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Iš to išplaukia, kad civilinei atsakomybei taikyti, esant išteisinamajam nuosprendžiui dėl įrodymų trūkumo, turi būti nustatyti ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų atlikti neteisėti veiksmai. Šių pareigūnų atliekamas įrodomųjų duomenų

rinkimas, vertinimas, įtarimų pateikimas, asmens apkaltinimas, nors ir gali neigiamai paveikti asmenų teises, yra įstatymais nustatyta, legali ir teisėta, kol ji nepažeidžia įstatymo reikalavimų, veikla. Atitinkamai ir tokios veiklos padariniai, nors gali sukelti nepatogumų ar žalą, vertinami kaip teisėtai padaryti. Teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo asmens išteisinimas, jeigu, kaip minėta, ji atitiko teisės aktų reikalavimus.

45. Sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmų teisėtumo, esant išteisinimui dėl įrodymų nepakankamumo, vertinama, ar atliktas įrodomųjų duomenų rinkimas ir vertinimas iki teismo atitiko baudžiamajame procese nustatytus reikalavimus. Esminės baudžiamojo proceso nuostatos dėl įrodymų įtvirtina, kad įrodymais yra įstatymo nustatyta tvarka ir tik teisėtais būdais gauti duomenys, o ar jie laikomi įrodymais, galutinai sprendžia teismas, vadovaudamasis išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių nagrinėjimo metu susiformavusiu vidiniu įsitikinimu (BPK 20 straipsnis).

46. Minėta, kad vien teismo išvada dėl įrodymų nepakankamumo savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus rinkdami ar vertindami įrodomuosius duomenis. Tokiu atveju svarbu patikrinti, ar pareigūnų veiksmai renkant ir vertinant įrodomuosius duomenis atitiko teisės aktų reikalavimus. Šie pareigūnai renka ir preliminariai vertina įrodomuosius duomenis, o galutines išvadas dėl jų pripažinimo įrodymais ir to, ar jų pakanka, daro teismas. Tokiu būdu galimi nesutapimai, darant išvadas dėl galimybės pripažinti įrodymais tam tikrus duomenis ar dėl to, ar surinktų duomenų pakanka nusikaltimui įrodyti. Sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo ir prokurorų veiksmų teisėtumo renkant ir vertinant nusikaltimą pagrindžiančius duomenis, įvertinama, ar pareigūnai nepadarė įstatymo pažeidimo ar klaidų, kurios ir lėmė, kad teismo vertinimas nesutapo su pareigūnų atliktu kaltinamųjų duomenų vertinimu. Padarytas jų klaidas gali rodyti duomenys, kad informacija apie inkriminuojamus veiksmus surinkta neišsamiai ar ne apie visas reikšmingas aplinkybes, kad duomenys surinkti negavus teismo leidimo, pažeidžiant privatumą, asmens teises ar nustatytas konkrečias procesines taisykles. Taip pat pareigūnų klaidas gali rodyti tai, kad teismui buvo perduota ne visa surinkta bylai reikšminga informacija, o darant sprendimus dėl įtarimų pareiškimo ir perdavimo asmenį teisti ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų išvados buvo paremtos neteisėtai gautais, faktais nepagrįstais duomenimis, abstrakčia, su nagrinėjamais įvykiais silpnai susijusia informacija ar kitokiais duomenimis, kurie tikėtinai teismo būtų nepripažinti įrodymais arba jų visuma galutinai būtų įvertinta kaip nepakankama.

47. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009). Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007).

48. BPK 2 straipsnis nustato pareigą atskleisti nusikalstamas veikas, o tam ikiteisminio tyrimo įstaigas ir prokurorą įpareigoja imtis visų įstatymų nustatytų priemonių. Žalos atlyginimo civilinėje byloje įrodinėjant ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtus veiksmus teikiami įrodymai, pagrindžiantys, kaip konkrečiai nebuvo įvykdyta ši pareiga, kokių įstatymais nustatytų priemonių pareigūnai nesiėmė ar ką vykdė netinkamai, kad nebuvo atskleistas ir įrodytas nusikaltimas, ar kokios padarytos klaidos ikiteisminio tyrimo metu, kad asmuo buvo nepagrįstai įtartas ar apkaltintas. Tai gali būti konkrečių įrodymų surinkimo galimybių neišnaudojimas (pvz., liudytojų nenustatymas ir neapklausimas, neįsitikinimas asmenų parodymų patikimumu juos patikrinant vietoje, ekspertizės neatlikimas ar nepakankamos medžiagos jai pateikimas, įvykio vietos neapžiūrėjimas ar netinkamas jos atlikimas, nesurenkant visų įkalčių), įrodymų netinkamas fiksavimas (kaip antai, neįrašymas buvusių duomenų, įrašymas realybėje nebuvusių dalykų, technikos nepanaudojimas įrodymo duomenims patikimai fiksuoti), įrodymo duomenų praradimas, įvykio reikšmingų aplinkybių neištyrimas ar net bylai reikšmingos informacijos nuslėpimas bei kita.

49. Pagal kasacinio teismo praktiką siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje

byloje Nr. 3K-3-4/2014; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus.

50. Nagrinėjamu atveju ieškovai yra išteisinti dėl įrodymų trūkumo, tačiau teismui vertinti buvo pateikta didelis kiekis įrodomųjų duomenų, o civilinėje byloje nenustatyta faktų ir nepagrįsta, kokias konkrečiai įrodinėjimo klaidas ar kitus įstatymo pažeidimus padarė ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai, rinkdami įrodymus, juos preliminariai vertindami, teikdami įtarimus, reikšdami kaltinimus ir perduodami asmenis teismui. Kasaciniame skunde dėl šios dalies nėra argumentų, kurie patvirtintų ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytus pažeidimus ar klaidas, todėl ši kasacinio skundo dalis teisiškai nepagrįsta.

Dėl kardomųjų priemonių taikymo neteisėtumo kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos

51. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso nustatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme įtvirtintus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

52. Ar kardomoji priemonė buvo taikyta teisėtai, įvertinama pagal tai, ar buvo realus pagrindas ir poreikis asmeniui taikyti procesinius suvaržymus, ar parinkta kardomoji priemonė buvo nustatyta įstatymu ir ar atitiko jo sąlygas, ar konkrečioje situacijoje ji buvo proporcinga poreikiui kontroliuoti asmens elgesį. Tai sprendžiama iš tokių aplinkybių kaip susiklosčiusi procesinė situacija, kurioje buvo nuspręsta taikyti kardomąją priemonę (įtarimų pareiškimas, kaltinimų pasunkinimas, dėl ko asmuo gali vengti tyrimo ar galimos bausmės, vilkinti procesą ir kt.;); asmens atliktų įtariamų esant nusikalstamų veiksmų aplinkybės: pobūdis, mastas, trukmė, padariniai, ryšiai su tam tikrais asmenimis, kurie gali rodyti apie jo pavojingumą, galimybę tęsti įtariamą nusikalstamą veiklą ir todėl gali pagrįsti būtinumą taikyti jam apribojimus; asmenį apibūdinantys duomenys ir jo elgesys tyrimo ir proceso metu, galintys sudaryti pagrindą vertinti, kad asmeniui reikalinga tam tikra priežiūra, nes kitaip gali būti neužtikrintas jo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime, teisminiame nagrinėjime ir nuosprendžio įvykdymas, ar rodantys jo pavojingumą, kad jis gali daryti kitus nusikaltimus; kardomosios priemonės teisėtumas, pobūdis, jos taikymo trukmė, padariniai ir reikšmė pareiškėjui, įvertinant, ar paskirti suvaržymai sukėlė jiems realias neigiamas pasekmes: apribojo laisvę, trukdė profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai (pvz., bendravimui, mokymuisi, kelionėms, pomėgiams), sukėlė papildomas prievoles, vertė daryti išlaidas ir kita.

53. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį dėl kardomosios priemonės taikymo, turi būti nustatytas neteisėtumas kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų; kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų taikymu, atsižvelgiant į atitinkamas jų nuostatas, aiškinamas EŽTT praktikoje.

54. Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą; 2 dalyje – kad kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat ir iš savosios. Pagal šio straipsnio 3 dalį šių teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

55. Ieškovams buvo paskirti rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Šios priemonės buvo pritaikytos atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje ir ją nagrinėjant teisme, siekiant užtikrinti įtariamųjų (kaltinamųjų) dalyvavimą procese. Tai pagrįstas procesinis interesas.

56. Nagrinėjamoje civilinėje byloje priimtuose sprendimuose teismai aptarė kardomųjų priemonių pobūdį, poveikį ieškovų interesams ir tai, kad jų teisėtumas instancine tvarka buvo patikrintas. Teismai, vertindami kardomųjų priemonių skyrimą, iš esmės sprendė, kad jį lėmė asmenims pareikšti įtarimai, kad su įtariamaisiais kurį laiką buvo sudėtinga susisiekti, kad buvo skirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžančios kardomosios priemonės, o

byloje nepateikta konkrečių įrodymų dėl šių priemonių sukeltos žalos.57. Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos

įstaigoje – yra nustatytos baudžiamojo proceso įstatyme (atitinkamai BPK 136 ir 135 straipsniai). BPK 119 straipsnyje įtvirtinta galimybė skirti kardomąsias priemones siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės (BPK 121 straipsnio 4 dalis).

58. Dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimo teisėtumo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi analogiškų nuostatų, kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pagal EŽTT praktiką ši kardomoji priemonė yra teisės į judėjimo laisvę apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnį (pvz., 2011 m. sausio 18 d. sprendimas Kravtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

59. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į laisvą judėjimą, pripažįstamos Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio pirmoje ir antroje dalyse, tikslas – užtikrinti kiekvienam asmeniui teisę judėti teritorijos, kurioje jis yra, viduje, taip pat ją palikti; tai implikuoja teisę nuvykti į pasirinktą šalį, į kurią asmeniui gali būti leista atvažiuoti. Taigi judėjimo laisvė lemia bet kokios priemonės, kuri gali šią teisę pažeisti arba apriboti jos įgyvendinimą, draudimą, jeigu ji negali būti laikoma būtina demokratinėje visuomenėje siekiant analizuojamo straipsnio 3 dalyje nurodytų teisėtų tikslų (2001 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Baumann prieš Prancūziją, peticijos Nr. 33592/96). Judėjimo laisvės apribojimo baudžiamojo proceso kontekste būtinumas demokratinėje visuomenėje EŽTT praktikoje paprastai siejamas su teisingos pusiausvyros tarp bendrojo intereso dėl tinkamo baudžiamojo proceso organizavimo ir įtariamojo (kaltinamojo) asmeninio intereso naudotis judėjimo laisve nustatymu – apribojimo proporcingumo minėtiems teisėtiems tikslams vertinimu (pvz., 2005 m. spalio 13 d. sprendimas byloje Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją, peticijos Nr. 31008/02, par. 39–46; 2016 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Popoviciu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 52942/09, par. 83, 88–97).

60. EŽTT sprendimuose pažymėta, kad savaime nekvestionuotina, jog valstybė gali taikyti įvairias prevencines (kardomosios) priemones, kuriomis ribojama kaltinamojo (persekiojamo asmens) laisvė siekiant užtikrinti veiksmingą baudžiamojo persekiojimo organizavimą, įskaitant laisvės atėmimą (suėmimą). Teismo nuomone, pareiga neišvykti iš vietovės, kur yra jo gyvenamoji vieta, yra minimali prievartos priemonė, susijusi su asmens laisvės apribojimu (pvz., Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją, par. 41; 2018 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Manannikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 74253/17, par. 62); tokia priemonė paprastai gali būti proporcingas kaltinamojo laisvės ribojimas (pvz., 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje Antonenkov ir kiti prieš Ukrainą, peticijos Nr. 14183/02, par. 61; 2010 m. spalio 7 d. sprendimas byloje Pokhalchuk prieš Ukrainą, peticijos Nr. 7193/02, par. 94). Kita vertus, tai nepaneigia kompetentingų valstybės institucijų pareigos pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio nuostatas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrinti, kad asmens teisės išvykti apribojimas nuo pat jo taikymo pradžios ir visą taikymo laikotarpį būtų pateisinamas (pagrįstas) ir proporcingas. Šį vertinimą paprastai turėtų kontroliuoti teismai, nes jie suteikia geriausias proceso nepriklausomumo, nešališkumo ir teisėtumo garantijas. Jų atliekamo peržiūrėjimo apimtis turi įgalinti juos atsižvelgti į visus susijusius veiksnius (2013 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Bulea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 27804/10, par. 60).

61. EŽTT praktikoje nurodoma, kad pernelyg ilgos įpareigojimo neišvykti iš gyvenamosios vietos trukmės savaime gali pakakti išvadai, jog ši priemonė buvo neproporcinga siekiamam teisėtam tikslui, padaryti (pvz., Manannikov prieš Rusiją, par. 62 su tolesnėmis nuorodomis). Paprastai tokia išvada EŽTT praktikoje daroma tais atvejais, kai trukmė (žymiai) viršija penkerių metų ribą, dažnai artėja prie dešimties ir daugiau metų (pvz., Popoviciu prieš Rumuniją, par. 89, su tolesnėmis nuorodomis). Tačiau lyginamoji apribojimo trukmė negali būti vienintelis pagrindas nustatant, ar buvo pasiekta teisinga pusiausvyra tarp bendrojo intereso dėl tinkamos baudžiamojo proceso eigos ir pareiškėjo asmeninio intereso naudotis judėjimo laisve. Tai turi būti vertinama remiantis visomis konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Apribojimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu yra aiškių realaus viešojo intereso, kuris nusveria asmens teisę į judėjimo laisvę, požymių (Popoviciu prieš Rumuniją, par. 91). Šiame kontekste reikšminga, be kita ko, svarstomos judėjimo laisvę ribojančios priemonės skyrimo ir taikymo tvarka, su tuo susijusios procesinės garantijos; kompetentingų institucijų (pavyzdžiui, teismų) atliekamas patikrinimas, ar priemonė vis dar būtina laikui einant; tai, ar įtariamasis (kaltinamasis) kreipėsi dėl leidimo išvykti iš atitinkamos vietovės, ir ar atsisakyta suteikti tokį leidimą (Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją;

Antonenkov ir kiti prieš Ukrainą); baudžiamojo proceso, kuriame taikyta judėjimo laisvę ribojanti priemonė, eiga, trukmė ir jos pagrįstumas, nors pernelyg ilga proceso trukmė paprastai savaime nelemia tokio proceso metu apribotos teisės į judėjimo laisvę pažeidimo (pvz., Popoviciu prieš Rumuniją, par. 94; 2008 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Hajibeyli prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 16528/05; Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją; Antonenkov ir kiti prieš Ukrainą); asmens, kuriam taikoma svarstoma priemonė, elgesys (dalyvavimas procese, paskirtos priemonės laikymasis ir kt.) (pvz., Manannikov prieš Rusiją, par. 63); konkrečios aplinkybės, dėl kurių judėjimo laisvės apribojimas varžo asmens šeimos ar profesinį gyvenimą (pavyzdžiui, šeima gyvena kitoje vietovėje (užsienyje, tos pačios valstybės nutolusioje vietovėje, kt.) (pvz., Bulea prieš Rumuniją; 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Munteanu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 39435/08; Manannikov prieš Rusiją).

62. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad judėjimo laisvę ribojanti kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovui buvo skirtas prokuroro 2010 m. liepos 26 d. nutarimu, jis K. J. paskelbtas 2010 m. rugsėjo 15 d. (baudžiamosios bylos 20 t., b. l. 49–51), vadinasi, šios kardomosios priemonės taikymo trukmė skaičiuotina nuo pastarosios datos. Ieškovei rašytinis pasižadėjimas paskirtas 2012 m. vasario 17 d. tyrėjo nutarimu, jis jai paskelbtas tą pačią dieną.

63. Skirtingai negu teigiama kasaciniame skunde, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, vadovaujantis Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. išteisinamuoju nuosprendžiu, buvo panaikinti šiam nuosprendžiui pirmą kartą įsiteisėjus, t. y. 2013 m. lapkričio 11 d. paskelbus Kauno apygardos teismo nutartį, kuria atmestas prokuroro apeliacinis skundas (BPK 336 straipsnio 2 ir 3 dalys, b. b. 24 t., b. l. 84–85 (Kauno apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. lydraščiai „Dėl kardomosios priemonės panaikinimo“ siunčiant vykdyti išteisinamąjį nuosprendį); baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų (tokių nenurodo ir ieškovai) apie naujų kardomųjų priemonių skyrimą kasaciniam teismui panaikinus 2013 m. lapkričio 11 d. apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinus baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti šiame teisme.

64. Taigi ieškovui K. J. rašytinis pasižadėjimas neišvykti taikytas trejus metus du mėnesius. Ieškovei K. J. rašytinis pasižadėjimas neišvykti taikytas vienerius metus devynis mėnesius. Tokia trukmė paprastai savaime nelemia šios priemonės neproporcingumo siekiamam teisėtam tikslui, vadinasi, reikia įvertinti kitas šiuo aspektu reikšmingas aplinkybes.

65. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti K. J. buvo skirtas iš esmės atsižvelgiant į pagrįstą įtarimą, kad jis galbūt padarė sunkų nusikaltimą (BK 182 straipsnio 2 dalis), siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, gali išvykti iš gyvenamosios vietos arba Lietuvos, trukdydamas procesui, ir siekiant užtikrinti jo netrukdomą dalyvavimą procese. K. J. – atsižvelgiant į nusikalstamas veikas, dėl kurių vyko ikiteisminis tyrimas, ir siekiant užtikrinti jos dalyvavimą procese, netrukdomą tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio įvykdymą. Pažymėtina, kad Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymas nenustato institucijų pareigos periodiškai peržiūrėti rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymą, tačiau nustato bendrą pareigą prokurorui arba teismui panaikinti paskirtą kardomąją priemonę, kai ji tampa nebereikalinga (BPK 139 straipsnio 1 dalis). Be to, šios kardomosios priemonės taikymas ikiteisminio tyrimo metu gali būti skundžiamas BPK III skyriaus 5 skirsnio nustatyta tvarka, kuria vadovaujantis nustatyta ir teisminės (ikiteisminio tyrimo teisėjo) kontrolės galimybė, o teismo proceso metu – bylą nagrinėjančiam teismui.

66. Būtinybė toliau tęsti K. J. paskirto rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymą buvo patvirtinta prokuroro 2010 m. lapkričio 26 d. nutarimu, kuriuo atmestas jo skundas dėl šios kardomosios priemonės, daugiausia grindžiamas įrodomųjų duomenų ir nusikalstamų sudėties požymių jo veikose nebuvimu (1 t., b. l. 26). K. J. skundas dėl jai skirtų kardomųjų priemonių buvo atmestas prokuroro 2012 m. kovo 1 d. nutarimu (1 t., b. l. 66–67), kuriame rašytinio pasižadėjimo neišvykti būtinumas iš esmės motyvuojamas siekiu užtikrinti jos neišvykimą iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 dienoms, nes jos išvykimas gali trukdyti baudžiamajam procesui. Įvertinus jos asmeninio gyvenimo, darbo aplinkybes, atsižvelgta ir į nusikaltimų, kuriuos padariusi ji įtariama, skaičių, sunkumą, gresiančias bausmes, pažymėta, kad aktyvus dalyvavimas procese ikiteisminio tyrimo metu, neišvykimas iš Lietuvos (netaikius kardomosios priemonės) neužtikrina analogiško elgesio nusprendus baudžiamąją bylą perduoti teismui. Pripažindamas, kad paskirta kardomoji priemonė riboja atitinkamas K. J. teises, prokuroras konstatavo, kad jos skyrimas atitiko baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas sąlygas, yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodytiems motyvams pritarta prokuroro 2012 m. kovo 19 d. nutarimu (1 t., b. l. 68–69) atmetant K. J. skundą dėl pirmiau minėto nutarimo, be kita ko, konstatuota, kad kardomosios priemonės jai paskirtos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo. K. J. skundas dėl rašytino pasižadėjimo neišvykti buvo atmestas ir 2012 m. birželio 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi, priimta teismo proceso pradžioje. K. J. minėtos priemonės teismui neskundė, tačiau iš tos pačios 2012 m. birželio 25 d. nutarties turinio galima daryti išvadą, kad baudžiamąją bylą

nagrinėjantis teismas, spręsdamas kardomųjų priemonių kaltinamiesiems klausimą, iš esmės peržiūrėjo ir rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymą K. J. Teismas sprendė, kad kardomosios priemonės rašytiniai pasižadėjimai neišvykti siekiant užtikrinti kaltinamųjų dalyvavimą procese paskirtos teisingai ir nekeistinos.

67. Dėl leidimo ieškovams išvykti rašytinių pasižadėjimų taikymo metu teismai teisingai nustatė, kad pirmosios instancijos teismo proceso pradžioje ieškovai šiam teismui pateikė bendro pobūdžio prašymą leisti išvykti į užsienį atostogų, tačiau tinkamai jo nekonkretizavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju reikalavimas kaltinamiesiems nurodyti laikotarpį, kada jie ketina būti išvykę, juolab teisminio nagrinėjimo stadijos metu, neatrodo nei nepagrįstas ar savavališkas, nei neįvykdomas. Tačiau ieškovai patikslinto prašymo teismui nepateikė. Kita vertus, teismas 2013 m. kovo 29 d. suteikė K. J. vienkartinį leidimą 2013 m. balandžio 21–28 d. išvykti į Vokietijoje vyksiantį seminarą (b. b. 23 t., b. l. 107–110). Pažymėtina, kad ieškovai nepateikė konkrečių duomenų apie baudžiamojo proceso metu paduotus kitus jų prašymus leisti išvykti ir tokių prašymą atmetimą.

68. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismai tinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį ir teismų praktiką, vertindami, kad rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimu ir taikymu nebuvo padaryta ieškovų teisių pažeidimo ir nebuvo pagrindo priteisti žalą.

69. Ieškovams taip pat buvo paskirtas įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, trumpą laikotarpį taikytas kartu su jau nurodytu rašytiniu pasižadėjimu neišvykti. Ši kardomoji priemonė buvo paskirta baigiamajame ikiteisminio tyrimo etape, po įtarimų patikslinimo 2012 m. vasario 17 d., ir galiojo, iki buvo panaikinta teismo nutartimi 2012 m. birželio 25 d. Teismai vertino, kad gana švelnios kardomosios priemonės, nesukėlusios ieškovams rimtesnių padarinių, nors ir panaikintos teismo, taikymas nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimą ir taikyti civilinę atsakomybę.

70. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į šios kardomosios priemonės reikalavimus, jais asmeniui sukeliami tam tikri ribojimai ir pareigos, kad jis periodiškai turi vykti į policiją atlikti tam tikrų veiksmų. Taigi įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje papildomai (palyginti su taikomu rašytiniu pasižadėjimu neišvykti) apribojo ieškovų judėjimo laisvę. Iš nutarimų dėl šios kardomosios priemonės skyrimo ieškovams matyti, kad ja siekta užtikrinti jų dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Prokuroro 2012 m. kovo 1 d. nutarimu (b. l. 49–50) atmetant K. J. skundą dėl įpareigojimo registruotis, vadovaujantis generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-58 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl kardomųjų priemonių, išskyrus suėmimą, sąlygų laikymosi kontrolės, be kita ko, nurodyta, kad, skirtingai negu rašytiniu pasižadėjimu neišvykti, kuriuo siekiama užkirsti kelią procesui trukdančiam asmens pasišalinimui iš atitinkamos vietos, įpareigojimu periodiškai registruotis užtikrinamas jo atvykimas į policijos įstaigą nustatytu laiku, tuo apribojama galimybė įtariamajam vengti atvykti į policijos įstaigą ir taip trukdyti procesui. Todėl, nepaisant K. J. taikomo rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir duomenų apie šios priemonės pažeidimą nebuvimo, antroji kardomoji priemonė jam paskirta teisėtai ir pagrįstai, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą procese, netrukdomą baudžiamosios bylos procesą; jos paskyrimas būtinas siekiant užtikrinti įtariamojo atvykimą į policijos įstaigą dėl procesinių veiksmų būtent tyrėjo nurodytu laiku, taip pasiekiami baudžiamojo proceso tikslai, užtikrinamas netrukdomas ikiteisminis tyrimas, vėliau – ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme. Tai, kad įtariamasis K. J. iki šiol aktyviai dalyvavo procese, neužtikrina to, jog, nusprendus bylą perduoti teismui, jis, įtariamas 5 nusikaltimų padarymu, iš kurių du sunkūs, nevengs dalyvauti procese, netrukdys pabaigti ikiteisminio tyrimo, nesudarys kliūčių bylai nagrinėti teisme ir nuosprendžiui įvykdyti. Pripažindamas, kad paskirta kardomoji priemonė riboja atitinkamas K. J. teises, prokuroras konstatavo, kad jos skyrimas atitiko įstatyme nustatytas sąlygas, yra teisėtas ir pagrįstas. Iš esmės analogiški motyvai išdėstyti pirmiau minėtame tos pačios dienos prokuroro nutarime dėl K. J. skundo, jie patvirtinti ir atmetant jos skundą dėl šio nutarimo 2012 m. kovo 19 d. nutarimu, kuriame tiesiogiai konstatuotas dviejų skundžiamų kardomųjų priemonių skyrimo proporcingumas. Iš 2012 m. birželio 22 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras teismui paaiškino, jog įtariamiesiems paskirtas įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje buvo būtinas siekiant užtikrinti dokumentų įteikimą laiku, o šiuo metu (prasidėjus teismo procesui) nebūtinas ir pakanka tik vienos kardomosios priemonės (rašytino pasižadėjimo neišvykti (b. b. 22 t., b. l. 110).

71. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje ieškovams buvo taikomas trumpai (apie keturis mėnesius), jo taikymas, atsižvelgiant į visą procesinį kontekstą, nėra savavališkas ir iš esmės atitiko vieną iš kardomųjų priemonių tikslų (dalyvavimo procese užtikrinimą, dėl kurio anksčiau procese kilo tam tikrų problemų ir kuris yra itin svarbus baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje, kai atliekami tyrimo užbaigimo ir baudžiamosios bylos perdavimo teismui veiksmai), buvo užtikrinta veiksminga teisminė šios priemonės kontrolė, ieškovai neįrodė, kad dėl jos taikymo minėtu trumpu laikotarpiu būtų kilę rimtesnių padarinių. Įvertinusi šių

aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje taikymas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo

72. Civilinėje byloje dėl žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų, teismo ar teisėjo veiksmais, atlyginimo, jeigu ieškinio pagrindu nurodomos aplinkybės, kad baudžiamojo persekiojimo procesas buvo pernelyg ilgas, iš esmės įvertinama, ar institucijų ir pareigūnų veikla lėmė per ilgą proceso trukmę ir atitinkamai asmens teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimą.

73. Neteisėtumas kaip civilinės atsakomybės pagrindas bendrąja prasme yra suprantamas kaip asmeniui nustatytos teisinės pareigos pažeidimas. Minėta, kad valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad asmeniui nebūtų padaryta žalos be teisinio pagrindo. Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas dėl per ilgos baudžiamojo persekiojimo trukmės gali būti institucijų, pareigūnų, teismo ar teisėjo neveikimas pagal teisės aktų reikalavimus taip, kad baudžiamojo persekiojimo procesas įvyktų per įstatymais reikalaujamą trukmę.

74. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį įgyvendinimas nacionalinėje teisėje. Joje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką.

75. Dėl aptariamos asmens teisės ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; kt.). Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi šios asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją aiškinant ir taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

76. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Grauslys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97, par. 60; 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Norkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 302/05).

77. Dėl bylos sudėtingumo kriterijaus kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sudėtingumas gali būti susijęs tiek su faktinėmis, tiek su teisinėmis bylos aplinkybėmis. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su inkriminuojama veika (pvz., epizodų skaičius, persekiotų baudžiamojo proceso tvarka asmenų skaičius ir pan.), tyrimo ypatybėmis (pvz., daug ar sudėtingų tyrimo veiksmų (apklausos, akistatos, parodymų patikrinimai vietoje, ekspertizės, įrodymų rinkimas užsienio valstybėse ir pan.), kitais konkrečios bylos aspektais (pvz., proceso eigai įtakos turėjo kelių bylų procesų tarpusavio ryšys, bylų sujungimas, įtariamųjų, kaltinamųjų veiksmai (slapstėsi, dažnai keitė parodymus), tokių asmenų ekstradicija ar perdavimas iš užsienio valstybės ir pan.). Dėl teisinių bylos aspektų reikšmingi gali būti teisės aktų pakeitimai, turintys reikšmės vertinamam procesui, iškilę sudėtingi teisės klausimai, lėmę pareigūnų darbo byloje apimtį (pvz., teismui kilo taikytinų teisės normų atitikties Konstitucijai, Europos Sąjungos teisės klausimų, teko taikyti užsienio teisę ir pan.), kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, pagal konkretaus atvejo aplinkybes sprendžiama, ar bylos nagrinėjimas buvo sudėtingas ir ar tam reikėjo išskirtinių, ilgesnių negu paprastai laiko sąnaudų, kad vien bylos sudėtingumu būtų galima pagrįsti ir pateisinti proceso trukmę.

78. Vienas iš kriterijų vertinant baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumą yra asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys, kiek jis siejamas su įtaka proceso spartai. Tai gali būti teisėti ar neteisėti šio asmens veiksmai, kurie daro įtaką baudžiamojo proceso trukmei. Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo įvertinamos šio asmens veiksmų

konkrečios aplinkybės – kaip asmuo dalyvavo tyrime ir teisme, ar visada ir laiku atvykdavo ar vengė atvykti pas tyrėjus, prokurorą ir į teismą, ar neatvykimai buvo pateisinami, ar asmuo slapstėsi, buvo ieškomas, ar laiku teikė reikalaujamus turinčius reikšmės bylai duomenis ar dokumentus, ar piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, pavyzdžiui, teikdamas nuolatinius ir nepagrįstus prašymus, kurie galėjo uždelsti įvykio tyrimą ar kaltinimo nagrinėjimą, ir kita.

79. Kasacinis teismas apie asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesį baudžiamajame procese yra pasisakęs, kad EŽTT praktikoje įtvirtinta principinė taisyklė, jog asmeniui negali būti priekaištaujama dėl to, kad šis naudojosi visomis prieinamomis procesinėmis priemonėmis savo interesams ginti (žr. EŽTT 1995 m. birželio 8 d. sprendimo Yağcı ir Sargın prieš Turkiją, par. 66; 2000 m. liepos 31 d. sprendimo Barfuss prieš Čekiją, peticijos Nr. 35848/97, par. 81). Kita vertus, nors ir neturėdami pareigos spartinti procesą, jo dalyviai turi rodyti reikiamą stropumą, atlikdami su jais susijusius proceso veiksmus ir susilaikyti nuo delsimo taktikos naudojimo (žr., pvz., EŽTT 1989 m. liepos 7 d. sprendimą Union Alimentaria Sanders SA prieš Ispaniją, peticijos Nr. 11681/85). Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad, remiantis EŽTT jurisprudencija, išvada, jog asmuo prisidėjo prie proceso užtęsimo, gali būti padaryta ir nekonstatuojant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (žr., pvz., EŽTT 2002 m. gruodžio 19 d. sprendimą Salapa prieš Lenkiją, peticijos Nr. 35489/97) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009 ir kt.).

80. Valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą, yra vienas iš kriterijų sprendžiant, ar trukmė nebuvo per ilga. Bylos procesas turi būti organizuotas ir vykdomas uoliai ir stropiai, kad procesinių veiksmų atlikimas ir teisminis atvejo nagrinėjimas vyktų be nepagrįstų pertraukų ar nepateisinamo delsimo.

81. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015 ir kt.).

82. Kartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; kt.).

83. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo (pvz., EŽTT sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, par. 35).

84. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pranešimas asmeniui apie įtarimą EŽTT praktikoje suprantamas neformaliai ir apima tikrinimą, ar įtariamojo situacija buvo iš esmės paveikta (pvz., Kravtas prieš Lietuvą, par. 35). Tai reiškia, kad ši apibrėžtis gali apimti ir įvairias kitas baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų taikomas priemones (išskyrus oficialų įtarimo pareiškimą), kurios suponuoja tokį įtarimą ir daro esminį poveikį asmens padėčiai. Vienas iš nagrinėjamai bylai aktualių tokio poveikio atvejų yra procesinės prievartos priemonių, susijusių su nuosavybės teisių apribojimu, taikymas (pvz., 2000 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55479/00, par. 23–28; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Norkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 302/05, par. 35–36; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Fišmanas ir Griflit Ltd prieš Lietuvą, peticijos Nr. 23523/05, par. 35).

85. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas nuo įtarimų pareiškimo truko apie vienerius metus ir septynis mėnesius, o baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme – dvejus metus ir vienuolika mėnesių. Bendrai baudžiamasis procesas nuo pranešimo ieškovams apie įtarimus įteikimo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo truko apie ketverius metus ir šešis mėnesius. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai tiek civiliniame ieškinyje, tiek vėliau civilinio proceso metu (taip pat kasaciniame skunde), be kita ko, nurodė, kad ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu pradėtas 2009 m. rugsėjo 25 d. pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pranešimą konkrečiai dėl būtent ieškovų galimai padarytos nusikalstamos veikos ir kad baudžiamasis procesas vyko daugiau kaip penkerius metus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmą kartą laikinas nuosavybės teisių į K. J. gaunamas motinystės pašalpas apribojimas buvo skirtas jau prokuroro 2009 m. spalio 27 d. nutarimu, nutarimas tą pačią dieną išsiųstas vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, apie jį pranešta K. J. (b. b. 2 t., b. l. 90–92). 2009 m. lapkričio 6 d. Kauno rajono apylinkės teismas K. J. skundą dėl šio nutarimo atmetė (b. b. 2 t., b. l. 94–103). 2009 m. gruodžio 24 d. Kauno apygardos teismas tenkino K. J. skundą dėl minėtų sprendimų ir nutarimą panaikino (b. b. 2 t., b. l.

104–126), skundo nagrinėjimo metu prokuroras nurodė, kokių tyrimo priemonių imtasi tiriant minėtą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pranešimą (žr., be kita ko, 2009 m. gruodžio 14 d. teismo posėdžio protokolą, b. b. t. 2, b. l. 123–124). Be to, 2010 m. kovo 15 d. ikiteisminio tyrimo įstaigos K. J. dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo paprašyta pateikti dokumentus (b. b. 1 t. b. l. 149–150). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokiai procesinei situacijai, teismai turėjo pasisakyti dėl nurodytų aplinkybių galimos įtakos nustatant vertinamo proceso trukmės laikotarpio pradžią.

86. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad priežasčių (veiksnių, motyvų), pateisinančių ilgą baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) trukmę, buvimas gali būti konstatuojamas tik pakankamai išsamiai nustačius proceso eigą ir chronologiją, konkrečius proceso trukmę lėmusius veiksnius ir įvertinus, ar, esant konkrečių bylos aplinkybių visumai, šie veiksniai iš tiesų leidžia pagrįsti konkrečią proceso trukmę ir padaryti išvadą, kad atitinkamo asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą buvo užtikrinta (nepažeista). Bylos sudėtingumas – didelė apimtis, sudėtingumas, didelis įtariamųjų byloje skaičius – yra vertinamasis kriterijus. Tačiau šio kriterijaus (bylos sudėtingumo) turinio atskleidimas kiekvienu atveju turi būti pakankamai konkretus, kad leistų padaryti išvadą, ar konkrečios bylos sudėtingumas, atsižvelgiant į konkrečius valstybės institucijų veiksmus procese, pateisino jo trukmę. Šiuo aspektu reikalaujamas proceso eigos nustatymo ir vertinimo detalumo laipsnis skirtingose bylose gali varijuoti priklausomai nuo konkrečios situacijos, tačiau bet kuriuo atveju iš teismo sprendimo motyvų turi būti aiškios pagrindinės bylos sudėtingumo charakteristikos ir esminiai proceso eigos momentai, jame atlikti institucijų veiksmai, jiems atlikti panaudoto laiko pagrįstumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018, 41, 43 punktai).

87. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso trukmės pagrįstumo vertinimui pateikti paprastai nepakanka bendrai išvardyti proceso metu atliktus procesinius veiksmus, jų skaičių, proceso dalyvių elgesio, pailginusio procesą, pavyzdžius. Siekiant nustatyti, ar konkreti proceso trukmė buvo pagrįsta, turi būti, kiek būtina ir pakanka išvadai šiuo klausimu padaryti, nustatyta, kiek laiko užtruko ir kiek, pagrįstai vertinant, laiko reikėtų konkretiems procesiniams veiksmams atlikti; kiek būtent užsitęsė procesas dėl konkretaus proceso dalyvių elgesio. Šiame kontekste ne visada įmanoma ar būtina pateikti visiškai tikslius laiko skaičiavimus, tačiau tokie skaičiavimai turi įgalinti teismą įvertinti realų valstybės institucijų ir asmens, kurio teisės į įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo klausimas sprendžiamas, prisidėjimą prie proceso trukmės.

88. Tuo atveju, kai prie proceso pailginimo prisidėjo ir valstybės institucijos, ir asmuo, dėl kurio vyksta procesas, vertinant įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo laikymąsi, reikšmingas kiekvienos šalies tokio prisidėjimo nustatymas ir palyginimas. Tai, kad kaltinamasis ir valstybės institucijos prie proceso trukmės pailginimo prisidėjo po lygiai, atsižvelgiant ir į kitas proceso trukmės vertinimui svarbias aplinkybes, gali būti pagrindas išvadai, kad procesas nebuvo pernelyg ilgas (pvz., EŽTT 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Wrόblewski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 52077/99; taip pat žr. 2010 m. birželio 17 d. sprendimą byloje Roslov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40616/02).

89. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamuose teismų sprendimuose išdėstytos išvados, jog visas baudžiamasis procesas buvo pakankamai intensyvus, jo trukmę pateisino bylos sudėtingumas ir iš dalies ieškovų elgesys, o valstybės institucijos prie nepagrįsto proceso pailginimo neprisidėjo, padarytos nevisiškai įvykdžius pirmiau nurodytus reikalavimus.

90. Teismai pagrįstai argumentavo, kad ketverių metų ir šešių mėnesių baudžiamojo proceso trukmė yra ilgas laiko tarpas. Vertindami, ar tuo buvo pažeistos ieškovų teisės, teismai nustatė, kad viso proceso trukmę sudarė ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjimas teisme keliose instancijose.

91. Teismai taip pat vertino, kad baudžiamoji byla buvo sudėtinga, nes ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dviejų įtariamųjų atžvilgiu, buvo tiriamos 9 nusikalstamos veikos (dėl sukčiavimo, dokumentų klastojimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo), atlikta 18 apklausų, 3 objektų tyrimai ir daug kitų procesinių veiksmų; baudžiamoji byla buvo sudėtinga ir dėl jos didelės apimties (22 tomai ikiteisminio tyrimo medžiagos). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad baudžiamoji byla dėl kelių finansinio pobūdžio veikų, susijusių su panaudojimu specifinės, tuo metu palyginti naujos apgaulingo Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų užvaldymo schemos, pasižymėjo tam tikru sudėtingumu; baudžiamajame procese reikėjo tirti tam tikrų ypatumų (pavyzdžiui, jo veikla palyginti lanksčiai teisiškai reguliuojama) turinčio subjekto – ūkininko, ūkininko ūkio – ūkinę ir finansinę kelerių metų veiklą; identifikuoti, iš įvairių šaltinių surinkti ir, panaudojant specialiąsias žinias, ištirti gana didelį kiekį įvairių dokumentų ir duomenų; įgyvendinant šiuos procesinius poreikius buvo, be kita ko, atlikti du ūkinės finansinės veiklos tyrimai, taip pat kompiuteriuose ir kitose elektroninių duomenų saugojimo laikmenose esančios informacijos tyrimas; surinkta, tiriama ir nagrinėjama daugelis kitų iš įvairių institucijų gautų dokumentų. Kita

vertus, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šiuos duomenis, byla nevertintina kaip ypač sudėtinga ar tokio sudėtingumo, kad vien jos sudėtingumas pateisintų visą proceso ilgumą. Ne daugelio, o tik 2 asmenų galimai padarytų nusikalstamų veikų skaičius taip pat nėra didelis. Dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos apimties pažymėtina, kad tomus nuo 8 iki 15 imtinai sudaro K. J. 2010 m. rugsėjo 15 d. pateikti keturiolika dokumentų rinkinių, kurių didelė dalis yra bendro pobūdžio, pavyzdžiui, įvairių žemės ūkiui skirtų tyrimų, leidinių, straipsnių kopijos, teisės aktai. Dėl kitų įrodymų apimties, be kita ko, pažymėtina, kad prokuroras pirmosios instancijos teismo prašė kviesti į posėdį 10 liudytojų, 2 specialistus, dar apie 10 asmenų buvo apklausti teismo proceso metu gynybos iniciatyva. Tai nėra dideli kiekiai.

92. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos sudėtingumas gali pateisinti ilgesnį procesą tik tuo atveju, jeigu institucijos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, tinkamai organizavo ir vykdė baudžiamąjį procesą. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad procesas buvo intensyvus, nenustatyta laikotarpių, kuriais baudžiamoji byla nebuvo tiriama, nagrinėjama ar nepagrįstai buvo delsiama ją tirti ar nagrinėti teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios teismų išvados nėra tinkamai pagrįstos konkrečia baudžiamojo proceso chronologija.

93. Antai kasaciniame skunde nurodomas baudžiamosios bylos medžiagą iš esmės atitinkantis apie šešių mėnesių trukmės (nuo 2011 m. liepos mėn. vidurio iki 2012 m. sausio mėn. vidurio) laikotarpis, kai procese faktiškai nebuvo atliekama jokių tyrimo veiksmų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos (be kita ko, prašymų pratęsti tyrimo terminą) matyti, kad svarbios įtakos tyrimo tęsimui šiuo laikotarpiu turėjo laukimas dar 2011 m. sausio 17 d. paskirtos užduoties specialistui dėl informacijos kompiuterinėje laikmenoje tyrimo atlikimo išvados, vėliau – poreikis ją išanalizuoti; ši 2011 m. spalio 17 d. išvada buvo gauta 2011 m. spalio 25 d. (t. y. jos rengimas užtruko apie devynis mėnesius) (b. b. 2 t., b. l. 63–72), tuo tarpu 2011 m. spalio 26 d. prašyme pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus nurodoma, kad išvada dar negauta, o 2011 m. gruodžio 28 d. prašyme – kad skaitmeninės informacijos tyrimas buvo atliktas 2011 m. lapkričio 28 d. (b. b. 1 t., b. l. 87, 88). Minėtos išvados, kurios apimtis – 6 lapai (2 t., b. l. 67–72), priedai buvo apžiūrėti 2012 m. sausio 16–17 d. (b. b. 16 t., b. l. 1–3). Aptariamo laikotarpio pabaigoje buvo sprendžiami nuosavybės teisių apribojimo pratęsimo klausimai, tačiau tai padaryta akivaizdžiai netinkamai, dėl to kilo poreikis taisyti klaidas (prokurorui iš naujo kreiptis, o, galiausiai, pirmosios instancijos teismui spręsti dėl atitinkamų priemonių taikymo). Teismai vertindami valstybės institucijų elgesį ir jo įtaką proceso trukmei, dėl nurodytų šiuo aspektu reikšmingų aplinkybių nepasisakė.

94. Teismų sprendimuose nepasisakyta ir dėl kitų vertinant valstybės institucijų elgesį svarbių aspektų, pavyzdžiui, kitų specialistų išvadų parengimo trukmės, turėjusios reikšmingos įtakos bendrai ikiteisminio tyrimo trukmei, šią trukmę lėmusių priežasčių. Atkreipdami dėmesį į teismo proceso trukmei įtakos turėjusį kai kurių teismo posėdžių atidėjimą dėl priežasčių, už kurias atsakingi ieškovai, teismai nepasisakė dėl posėdžių atidėjimo, už kurį atsakingos valstybės institucijos. Pavyzdžiui, pirmą kartą nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme 2013 m. liepos 23 d. paskirtas pirmas teisiamasis posėdis buvo atidėtas dėl prokurorės atostogų, kitas – 2013 m. rugsėjo 6 d. – dėl to, kad apie posėdį nepranešta civilinio ieškovo atstovui. Galiausiai byla po keturių mėnesių nuo gavimo teisme išnagrinėta 2013 m. spalio 2 d. (pusantros valandos trukmės) posėdyje.

95. Vertindami ieškovų elgesį baudžiamojo proceso metu teismai iš esmės apsiribojo gana bendro pobūdžio teiginiais, kad jiems ne iš karto pavyko įteikti pranešimus apie įtarimus; jie vengdavo atvykti į apklausas; įteikus pranešimus apie įtarimus atsisakė duoti parodymus; nepateikdavo iš karto visų tyrimui reikšmingų dokumentų; ieškovų pateiktiems skundams nagrinėti bylos medžiaga buvo siunčiama į teismus, todėl tuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikti nebuvo galimybės, o keli teismo posėdžiai (2012 m. liepos 2 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d.) buvo atidėti ieškovų ar jų gynėjo prašymu.

96. Teisėjų kolegija sutinka su teismų pozicija, kad tokios aplinkybės gali būti reikšmingos vertinant ieškovų prisidėjimą prie proceso pailginimo, tačiau pažymi, kad teismų sprendimuose išdėstytos aplinkybės iš esmės neleidžia padaryti motyvuotos išvados, dėl kokio konkretaus ieškovų elgesio ir kiek būtent galėjo pailgėti procesas (pavyzdžiui, į kokias apklausas jie vengė atvykti, kiek dėl to užtruko procesas, kokius skundus ir kada teikė, kiek užtruko jų nagrinėjimas, koks buvo jo rezultatas ir kt.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors vertinant ikiteisminio tyrimo trukmės pagrįstumą ir ieškovų elgesį tuo metu, be kita ko, reikšminga Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartis Nr. 1S-225-175/2011, kuria buvo sprendžiamas BPK 215 straipsnio taikymo klausimas, šioje nutartyje vertinamas tik palyginti neilgas ikiteisminio tyrimo laikotarpis, todėl joje pateiktos išvados neturėtų būti savaime traktuojamos kaip apibūdinančios ieškovų elgesį viso ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtinančios, kad visa tyrimo trukmė buvo pagrįsta. Dėl ieškovų elgesio teismo proceso metu vertinimo, be kita ko, pažymėtina, kad teismų sprendimuose nepateikta motyvų, dėl kurių 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d. posėdžių atidėjimas (iš tiesų šiuo atveju buvo paskelbtos posėdžių

pertraukos) siejamas būtent su gynybos prašymu.97. Dėl atsisakymo duoti parodymus įtakos proceso trukmės vertinimui atkreiptinas dėmesys į tai, kad (kaip teisingai

pažymima kasaciniame skunde) įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo duoti parodymų. EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje kaltinamojo (įtariamojo) atsisakymas duoti parodymus, nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso baigties, paprastai savaime netraktuojamas kaip aplinkybė, turinti lemiamą reikšmę sukeliant procesinių delsimų ir prisidedanti prie proceso pailginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018 58 punktą ir jame nurodomą EŽTT praktiką). Kita vertus, duoti parodymus yra įtariamojo teisė, tyrimo institucijos neabejotinai turi teisėtą procesinį interesą, kad tokie parodymai būtų duoti, taigi neatmestina galimybė, kad, pavyzdžiui, tam tikra kaltinamojo naudojama delsimo taktika manipuliuojant apsisprendimu duoti parodymus (arba jų neduoti) gali prisidėti prie proceso trukmės pailginimo. Tačiau teismų išvada šiuo aspektu turi būti pagrįsta įtariamojo elgesio ir proceso eigos analize, tinkamai atribojant asmens poziciją dėl parodymų davimo ir to, kaip jis organizuoja savo dalyvavimą procese. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamuose teismų sprendimuose toks pagrindimas nepateiktas.

98. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamuose teismų sprendimuose proceso trukmės vertinimas atliktas neišsamiai, šiuo aspektu daromos išvados nepakankamai pagrįstos konkrečių bylos aplinkybių analize, dėl to proceso trukmė neįvertinta pagal visus teismų praktikoje suformuotus kriterijus.

Dėl laikino nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą apribojimo

99. Ieškovų teigimu, teismai netinkamai vertino byloje esančius duomenis apie jiems taikytą procesinės prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą; nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. birželio 1 d. buvo apribotos ieškovų nuosavybės teisės į jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą uždraudžiant disponuoti ieškovei priklausančiu žemės sklypu bei gyvenamuoju namu ir ieškovui priklausančiu žemės sklypu. Turto, į kurį buvo apribotos nuosavybės teisės, vertė buvo kelis kartus didesnė negu pareikštas civilinis ieškinys.

100. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra akcentavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai).

101. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe; iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Pagal šio straipsnio 2 dalį ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

102. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikino pobūdžio nuosavybės teisių į turtą ribojimas, be kita ko, baudžiamojo proceso tikslais paprastai traktuojamas kaip nuosavybės naudojimo kontrolė atsižvelgiant į bendrąjį interesą, kuri patenka į Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalies taikymo sritį (pvz., 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Džinić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 38359/13; 2019 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Stepanova prieš Rusiją, peticijos Nr. 7506/17; taip pat 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK Statyba Ltd ir Guselnikovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 3330/12).

103. Nuosavybės teisių apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama teisėto viešojo intereso tikslo. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalis turi būti

aiškinama atsižvelgiant į šio straipsnio pirmajame sakinyje nustatytą principą. Taigi kiekvienu apribojimu turi būti nustatyta teisinga bendrojo visuomenės intereso reikalavimų ir asmens pagrindinių teisių apsaugos imperatyvo pusiausvyra, kuri reiškia, kad turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo santykis tarp panaudotų priemonių ir siekiamo tikslo (pvz., Džinić prieš Kroatiją, par. 62, 67). Valstybė turi plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo.

104. BPK 11 straipsnio, reglamentuojančio proporcingumo principo laikymąsi taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus, 1 dalyje nustatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. kai reikalinga užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. BPK 151 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga.

105. Pagrindinis kasacinio skundo argumentas ginčijant laikiną nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą apribojimą iš esmės yra tai, kad baudžiamojo proceso metu buvo apribotos ieškovės teisės į daug didesnės vertės turtą, palyginti su pareikšto civilinio ieškinio dydžiu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog EŽTT praktikoje, be kita ko, nurodoma, kad iš esmės kaltinamojo nuosavybės teisių apribojimas savaime nėra kritikuotinas, ypač atsižvelgiant į pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalį leidžiamą vertinimo laisvę. Tačiau toks apribojimas sukelia pavojų, kad kaltinamajam bus uždėta pernelyg didelė našta kalbant apie galėjimą disponuoti savo nuosavybe. Taigi apribojant nuosavybės teises turi būti nustatytos tam tikros procesinės garantijos, kad būtų užtikrinta, jog sistemos veikimas ir poveikis pareiškėjo nuosavybės teisėms nėra nei savavališki, nei nenumatomi. Tokios garantijos, be kita ko, suponuoja kompetentingų institucijų pareigą motyvuoti sprendimus dėl turto laikino paėmimo baudžiamojo proceso metu ir įvertinti tokio paėmimo proporcingumą (Stepanova prieš Rusiją, par. 31; Džinić prieš Kroatiją, par. 68 ir 70). Nors bet koks turto laikinas paėmimas ar konfiskavimas sukelia žalą, tam, jog realiai patirta žala būtų suderinama su Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniu, ji turi būti ne didesnė, negu tai neišvengiama (Džinić prieš Kroatiją, par. 68).

106. EŽTT yra nustatęs Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimų situacijose, kai asmens nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą apribojimas baudžiamajame procese iš principo buvo legitimus ir pateisinamas, tačiau paskirtas ir taikomas kompetentingoms institucijoms neįvertinus, ar šio turto vertė atitinka turtinio pobūdžio reikalavimus, kurių vykdymą siekiama užtikrinti, ir nepasisakant dėl su galima neproporcinga neatitiktimi susijusių pareiškėjų argumentų, grindžiamų dokumentais, rodančiais, kad turto vertė iš tiesų gali būti daug didesnė, palyginti su minėtais reikalavimais; šiuo aspektu institucijoms nepakanka tiesiog formaliai nurodyti, kad proporcingumo principo laikytasi (žr., pvz., minėtus sprendimus Džinić prieš Kroatiją, Stepanova prieš Rusiją). EŽTT sprendimuose konstatuota, kad toks nuosavybės teises ribojančios priemonės taikymas neatitinka minėto teisingos pusiausvyros nustatymo reikalavimo (Džinić prieš Kroatiją, par. 80; Stepanova prieš Rusiją, par. 35). EŽTT sprendimuose taip pat pripažįstama, kad gali būti atvejų, kai iš pradžių laikinas turto paėmimas (nuosavybės teisių į ji apribojimas) baudžiamojo proceso kontekste gali būti skiriamas vadovaujantis preliminariu atitinkamo turto vertės ir įtariamojo ar kaltinamojo galimai nusikalstamu būdu gautos turtinės naudos proporcingumo vertinimu, nes, skubiai neveikiant, gali būti pakenkta galimybei taikyti tokią priemonę. Tačiau tai nepateisina apribojimą skiriančios institucijos nepasisakymo šiuo klausimu, kai tokio pavojaus nėra, juolab tinkamo proporcingumo vertinimo neatlikimo nagrinėjant atitinkamus suinteresuotų asmenų skundus ir (ar) tęsiant apribojimo taikymą (Džinić prieš Kroatiją, par. 74, 75, 79; 68; Stepanova prieš Rusiją, par. 32–33).

107. Ieškovų nuosavybės teisės į jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą uždraudžiant juo disponuoti (perleisti kitam asmeniui) tiek baudžiamojo proceso metu, tiek civilinėje byloje priimtuose teismų sprendimuose buvo siejamos pirmiausiai su civilinio ieškinio užtikrinimu. Baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio didžiausia civilinio ieškovo nurodyta suma buvo 206 478,24 Lt (59 800,23 Eur).

108. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, baudžiamojo proceso metu spręsdami laikino nuosavybės teisių į ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą apribojimo klausimą, prokuroras ir teismai turėjo informacijos apie tai, kad šio turto vertė gali būti (yra) daug didesnė negu baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio suma. Minėta, kad didžiausia patikslinto ieškinio suma buvo 206 478,24 Lt (59 800,23 Eur), o K. J. gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė, 2006 m. birželio 14 d. duomenimis, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko nurodyta 752 411 Lt (217 913,29 Eur), žemės sklypo – 279 235 Lt (80 872,05 Eur) (2005 m. rugsėjo 22 d. duomenimis). Šie duomenys į ikiteisminio tyrimo medžiagą buvo pateikti jau 2010 m. rugpjūčio mėn., renkant informaciją apie įtariamųjų turtą (b. b. 21 t., b. l. 34–38). Be

to, duomenys apie šio turto vertę nurodomi ir 2010 m. gruodžio 31 d. SEB banko pateiktuose dokumentuose, susijusiuose su turto įkeitimu imant kreditą (2005 m. rugsėjo 29 d. sutartyje nurodyta turto vertė – 1 mln. Lt (289 620 Eur), 2008 m. liepos 4 d. susitarime pakeisti minėtos sutarties sąlygas – 2 950 000 Lt, arba 854 379,05 Eur) (b. b. 5 t., b. l. 117, 173–174). 2011 m. birželio 2 d. prokuroro nutarime motyvuojant skiriamus nuosavybės teisių apribojimus dėl jų proporcingumo tiesiogiai nepasisakoma, tik nurodoma, kad pareikštas civilinis ieškinys didelei žalai atlyginti, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį bei galimą turto konfiskavimą (pastarasis aspektas nedetalizuojamas), būtina laikinai apriboti K. J. nuosavybės teises į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. 2011 m. birželio 9 d. turto apyraše nurodyta K. J. areštuojamo turto bendra vertė – 2 500 000 Lt (724 050,05 Eur) (šaltinis nenurodytas, b. b. 2 t., b. l. 159), turto aprašymo protokole jokių dalyvaujančių asmenų pastabų neužfiksuota.

109. Ieškovai 2011 m. birželio 2 d. nutarimo neskundė, tačiau klausimą dėl neproporcingai didelės areštuoto turto vertės K. J. iškėlė skunde dėl 2011 m. lapkričio 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pratęsti apribojimo terminą. 2011 m. gruodžio 30 d. Kauno apygardos teismas skundžiamą nutartį panaikino kitu pagrindu (dėl (objektyvaus) ją priėmusio teisėjo šališkumo), tačiau vėliau apribojimas buvo tęsiamas 2012 m. sausio 5 d. ir 2012 m. vasario 29 d. nutartimis, jose dėl proporcingumo nepasisakyta (šios nutartys savo ruožtu panaikintos Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartimi).

110. 2012 m. birželio 22 d. teismo posėdyje iš naujo sprendžiant laikinojo nuosavybės teisių apribojimo klausimą, ieškovai teismui pateikė palyginti neseniai parengtą ir su baudžiamojo proceso kontekstu, tikėtina, nesusijusią Registrų centro Kauno filialo turto 2009 m. gruodžio 15 d. vertės nustatymo pažymą (tikslas – įkeitimas SEB bankui), pagal kurią K. J. žemės sklypo ir namo (su kiemo statiniais) rinkos vertė nustatyta 2 400 000 Lt (695 088,04 Eur), priverstinio pardavimo – 1 680 000 Lt (486 561,63 Eur) (b. b. 22 t., b. l. 72–90). Iš minėto teismo posėdžio protokolo matyti, kad ieškovai kėlė neproporcingai didelės, palyginti su pareikštu civiliniu ieškiniu, areštuoto turto vertės klausimą; nurodė, kad nekilnojamasis turtas įkeistas bankui (tai patvirtino Nekilnojamojo turto registro duomenys, esantys baudžiamosios bylos medžiagoje ir, be kita ko, pateikti teismui, sprendusiam dėl nuosavybės teisių apribojimo), pateikė kai kuriuos argumentus dėl prokuroro prašomo ribojimo žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams. Net ir prokuroro pateiktais masinio vertinimo duomenimis, K. J. namo vertė (2011 m. sausio 1 dieną) – 553 000 Lt (160 159,87 Eur), o sklypo (2012 m. sausio 1 d. duomenimis) – 186 000 Lt (53 869,32 Eur), taigi bendra turto vertė lieka žymiai didesnė už ieškinio dydį. Tačiau 2012 m. birželio 25 d. teismo nutartyje, kuria skirtas minėtų nuosavybės teisių apribojimas šešiems mėnesiams, dėl minėtų ją priėmusiam teismui pateiktų argumentų ar apskritai dėl apribojimo proporcingumo atsižvelgiant į minėtą galimą verčių skirtumą nepasisakoma.

111. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors areštuotas didesnės vertės turtas negu pareikšto ieškinio suma, tai nepatvirtina, kad nuosavybės teisių į tą turtą apribojimo taikymas pažeidė proporcingumo principą. Pirma, šiuo atveju žemės sklypas su namu vertintini kaip vientisas objektas, nes, priverstinio vykdymo metu realizuojant tik žemės sklypą arba tik namą atskirai, tai labai apsunkintų šių objektų realizavimą ir smarkiai sumažintų gautiną kainą, kiltų reali grėsmė, kad namo arba žemės sklypo atskirai realizuoti nepavyktų arba kad kainos, gautos tik už namo arba tik už žemės sklypo priverstinį pardavimą, nepakaktų civilinio ieškinio vertei padengti. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovai būtų pateikę įrodymus, pagrindžiančius K. J. namo ir žemės sklypo vertę priverstinai parduodant juos kaip atskirus objektus. Antra, baudžiamųjų procesinių garantijų panaudojimo aspektu, kuris yra svarbus atsižvelgiant į konkretaus svarstomo apribojimo pobūdį, ieškovė nevisiškai panaudojo teisines galimybes baudžiamojo proceso metu ginti savo galimai pažeistas nuosavybės teises (nepareikšta jokių pastabų dėl didelės turto vertės 2011 m. birželio 2 d. nutarimo laikinai apriboti nuosavybės teises vykdymo metu (aprašant turtą), nėra duomenų apie šio nutarimo, taip pat ir 2012 m. birželio 25 d. teismo nutarties apskundimą). Trečia, ieškovai ir civilinio proceso metu dėl šio nuosavybės teisių, jų nuomone, neproporcingo apribojimo nėra visiškai nuoseklūs, be kita ko, iš esmės ginčija tik laikotarpį iki 2012 m. birželio 1 d. Ketvirta, atsižvelgiant į tai, ginčijamo apribojimo laikotarpis realiai pasibaigė vėliausiai 2012 m. balandžio 2 d. (b. b. 22 t., b. l. 21), taigi vertintinas kaip gana neilgas, pasibaigė galiausiai tenkinus atitinkamą ieškovės skundą ir panaikinus laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Penkta, ieškovai neįrodė, kad laikinas nuosavybės teisės į K. J. turtą apribojimas sukėlė jiems kokią nors žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal šios konkrečios bylos aplinkybes vertinant nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą apribojimo baudžiamojo proceso metu proporcingumą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeisti pirmiau nurodyti Lietuvos teisės ir Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimai.

112. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinį atmesti naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui

nagrinėti iš naujo, kad įvertinti proceso trukmę, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus.


113. Kadangi byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93,96 straipsniai).


n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.



RIMVYDAS NORKUS

ALGIS NORKŪNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-244-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20262-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos:1.3.2.6.5; 1.3.2.9.10.10; 1.3.2.9.13; 1.3.6.4.2; 3.1.1.2.9.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės X kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės X ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai, Y dėl įsakymo panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=41cebc80a4be11e9b474d97de297fe08

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimo (už antrą tokį pat darbo pareigų pažeidimą) tvarką, terminus, papildomo (projektinio) darbo susitarimo kvalifikavimą, pasibaigimo tvarką (pagrindus), teismo proceso viešumo ribojimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo: 1) panaikinti švietimo ir mokslo ministro 2018 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl X darbo sutarties nutraukimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) pripažinti ieškovės atleidimą iš Y (toliau – Y) direktoriaus pareigų ir Y projekto (duomenys neskelbtini) vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigų neteisėtu; 3) grąžinti ieškovę į eitas pareigas; 4) priteisti ieškovei iš Y vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laiką, 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad iš pareigų pagal 2016 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą atleista neteisėtai, dėl politinių motyvų. Įsakyme nurodyti pažeidimai nebuvo padaryti. Net nustačius, kad Įsakyme nurodyti pažeidimai buvo padaryti, jie padaryti iki įspėjimo švietimo ir mokslo ministro 2018 m. vasario 28 d. įsakymu (duomenys neskelbtini) (toliau – Įspėjimas). Šiuo įsakymu konstatuoti ieškovės, kaip Y direktorės, darbo pareigų pažeidimai: lėšų negrąžinimas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai (toliau – ir ŠMM); neturint ŠMM įgaliojimų, su Y sudaryta papildomo darbo sutartis. Įsakyme nurodyti pažeidimai netapatūs nurodytiems Įspėjime, be to, jie suformuluoti neaiškiai ir nekonkrečiai. Įsakymu nutrauktos darbo sutartys dėl ieškovės, tiek kaip Y direktorės, tiek kaip projekto (duomenys neskelbtini) vadovės ir vyriausiosios mokslo darbuotojos, pareigų (ši sutartis kvalifikuotina kaip projektinio darbo sutartis) (DK 89 straipsnis), nors Įsakyme nurodyti pažeidimai nesusiję su projekto vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo funkcijų atlikimu. Nutraukiant darbo sutartį direktoriaus pareigoms, negali būti savaime nutraukiama ir projektinio darbo sutartis (DK 92 straipsnio 1 dalis); jai netaikomas papildomo darbo sutarčių nutraukimo mechanizmas. Pagrindo nutraukti šią sutartį nebuvo, nes ministrė 2018 m. kovo 30 d. susitarimo 4 punktu patvirtino šios darbo sutarties sąlygas.


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui Y iš ieškovės 2800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Teismas nustatė, kad ieškovė ir Y, atstovaujamas švietimo ir mokslo ministro, 2013 m. gruodžio 19 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovė nuo (duomenys neskelbtini) pradėjo eiti Y direktoriaus pareigas. Ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu „Dėl X papildomo darbo“ leista ieškovei nuo 2016 m. balandžio 1 d. dirbti vyriausiąja mokslo darbuotoja Y, 2016 m. balandžio 1 d. su ieškove sudaryta terminuota antraeilių pareigų darbo sutartis eiti Y (duomenys neskelbtini) vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas. Y mokslinė sekretorė 2017 m. spalio 3 d. priėmė Y direktoriaus įsakymą „Dėl X projektinio (papildomo) darbo“ ir su ieškove pasirašė 2016 m. balandžio 1 d. sudarytos darbo sutarties pakeitimą dėl projektinio (papildomo) darbo nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2019 m. vasario 28 d., ieškovei vykdant Europos Komisijos finansuojamą projektą (duomenys neskelbtini), eiti projekto vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas. Švietimo ir mokslo ministras bei ieškovė 2018 m. kovo 30 d. sudarė susitarimą, pagal kurį šalys susitarė 2018 m. balandžio 3 d. pripažinti pasibaigusiais ieškovės darbo santykius dėl papildomo darbo einant Y (duomenys neskelbtini) vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas.

6. Teismas nurodė, kad ieškovė Y vardu 2014 m. spalio 24 d. ir 2014 m. lapkričio 18 d. sudarė lėšų naudojimo sutartis. ŠMM Vidaus audito skyrius 2015 m. gruodžio 21 d. audito ataskaitoje pripažino 47 713,64 Eur netinkamomis išlaidomis, nes jos patirtos nesilaikant nurodytų sutarčių, nesusijusios su sutartyse nustatytu tikslu. Ieškovė pripažino, kad, veikdama Y vardu, 2017 m. sausio 13 d. raštu įsipareigojo grąžinti lėšas kas metus mokėdama po 1/3 dalį. Teismas sprendė, kad ieškovė sutiko su 2015 m. gruodžio 21 d. ataskaitos išvadomis, 2017 m. sausio 13 d. raštas sukelia Y teisinių pasekmių ir jo pagrindu gali būti konstatuotas darbo pareigų pažeidimas. Ieškovė pažeidė darbo pareigas – nors Y vardu įsipareigojo pirmąją dalį (15 904,55 Eur) lėšų grąžinti iki 2017 m. spalio 31 d., iki Įspėjimo (2018 m. vasario 28 d.) Y buvo grąžinęs tik 8210,37 Eur. Y prašymas pratęsti terminą pateiktas šiam pasibaigus ir jau prasidėjus Y veiklos patikrinimui. Tokį ieškovės

elgesį teismas vertino kaip nesąžiningą.7. Teismas nurodė, kad ieškovė nesikreipė į ministrą dėl leidimo eiti projekto vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo

pareigas vykdant Europos Komisijos finansuojamą projektą (duomenys neskelbtini). Ministras neleido eiti nurodytų pareigų, nesuteikė kitam Y darbuotojui įgaliojimų sudaryti su ieškove projektinio darbo sutartį. Y mokslinė sekretorė buvo pavaldi ieškovei ir neteisėtai bei nepagrįstai priėmė Y direktoriaus 2017 m. spalio 3 d. įsakymą „Dėl X projektinio (papildomo) darbo“ bei sudarė 2016 m. balandžio 1 d. darbo sutarties pakeitimą dėl projektinio (papildomo) darbo. Ieškovė, teismo vertinimu, pasinaudojo savo, kaip vadovės, padėtimi. Ieškovės atstovo teiginį, kad ieškovės ir ministro 2018 m. kovo 30 d. susitarimu įteisinti ieškovės projektinio darbo santykiai, teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes nurodytu susitarimu pripažinti pasibaigusiais ieškovės darbo santykiai einant Y (duomenys neskelbtini) vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas; pasirašant nurodytą susitarimą, nesvarstytas ieškovės darbo pagal projektą klausimas.

8. Švietimo ir mokslo ministras 2018 m. vasario 28 d. įsakyme (Įspėjime), teismo vertinimu, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė netinkamai vykdė Y įstatų 23.1, 23.2, 23.8 punktuose, Y direktoriaus pareigybės aprašymo 5, 15 punktuose nustatytas funkcijas, nes pažeidė: 1) įsipareigojimą grąžinti lėšas, kurios audito ataskaitoje pripažintos netinkamomis išlaidomis (47 713,64 Eur), – negrąžino metinės sumos (15 904,55 Eur); 2) DK 102 straipsnį – Y darbuotoja, neturėdama ministro įgaliojimų, su ieškove sudarė papildomo darbo sutartį dėl projekto vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo darbo. Ministras pagrįstai ir teisėtai įspėjo ieškovę, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį, jei per dvylika mėnesių antrą kartą bus nustatyti tokie pat darbo pareigų pažeidimai. Ieškovė įpareigota užtikrinti, kad Y būtų laikomasi teisės aktų ir įsipareigojimų kiekvieną mėnesį teikti darbo laiko apskaitos žiniaraščius dėl projekto vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigų; iki 2018 m. liepos 1 d. grąžinti į ŠMM nurodytą sąskaitą 11 064,55 Eur; informuoti apie audito rekomendacijų įgyvendinimo priemonių plano įvykdymą.

9. Švietimo ir mokslo ministras Įsakymu nutraukė su ieškove sudarytas darbo sutartis ir atleido ją iš Y direktoriaus bei projekto (duomenys neskelbtini) vadovo, vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigų DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas, įvertinęs Įsakymo turinį, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, kad ieškovė pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas (pažeidimų ieškovė neginčijo), turinį, konstatavo, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo pareigas. Ieškovė buvo įstaigos vadovė, todėl jai taikomi itin aukšti reikalavimai. Ji turėjo būti itin atidi ir rūpestinga, vengti interesų konflikto, bet elgėsi priešingai. Teismas padarė išvadą, kad švietimo ir mokslo ministras prarado pasitikėjimą ieškove. Teismas sprendė, kad buvo ir DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas atleisti ieškovę iš pareigų – nors Įsakyme ši darbo teisės norma nenurodyta, toks darbo pareigų pažeidimas aptartas Įsakymo 1.1 punkte. Bylą nagrinėjant teisme, atsakovas rėmėsi nurodytu pažeidimu, o ieškovė turėjo galimybę dėl jo pasiaiškinti.

10. Teismas įvertino ŠMM Vidaus audito skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. Y veiklos ir finansinio audito ataskaitoje (toliau – Ataskaita) išvardytus pažeidimus, nurodė, kad ieškovė Ataskaitos 61, 65 punktuose nurodytų aplinkybių neginčijo, jas paneigiančių įrodymų neteikė, ir konstatavo, kad buvo pažeistos Y finansų kontrolės taisyklių 10, 11 punktų nuostatos, ieškovė, kaip Y vadovė, buvo atsakinga už tinkamą įstaigos funkcionavimą, finansinę veiklą, veikimą laikantis teisės aktų; ieškovė neneigė Ataskaitos 63.1, 63.2.5 punktuose įvardytų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių viešųjų pirkimų principų pažeidimų; nustatyta, kad Y darbuotojams už ekspertinio vertinimo išvadas buvo sumokėta visa suma, nors pagal nustatytą tvarką gali būti mokama sutartinė kaina iki 50 proc. ekspertizės kainos (48.4 punktas), ieškovė su tuo sutiko, ieškovės nurodomos tokio veiksmo atlikimo priežastys tvarkos pažeidimo, teismo vertinimu, nekeičia, įrodymų, pagrindžiančių įtvirtintas sumų priskyrimo mažareikšmėms nuostatas ir tokiu atveju daromas mokėjimo išimtis, byloje nėra; nustatyta, kad Y darbuotojams už ekspertinio vertinimo išvadas nebuvo mokama ir nebuvo sudaroma autorinė sutartis, nors Y faktiškai gavo pajamų už Y specialisto išvadas, šių pažeidimų ieškovė neginčijo; nustatyta, kad atskirais atvejais ekspertinio vertinimo išvados teikiamos fiziniams ir juridiniams asmenims nemokamai, nors pagal nustatytą tvarką valstybės institucijų ir privačių asmenų bei ūkio subjektų užsakomi lietuvių kalbos tyrimai ir ekspertizės atitinkamai įkainojami ar kaina nustatoma sutartinė (48.3 punktas), ieškovė šių pažeidimų neginčijo; ieškovė neginčijo ir Ataskaitos 72.2, 72.3, 72.4, 72.5, 73.1, 73.2, 73.3 punktuose nurodytų pažeidimų, kurie atitinka Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

11. Teismas nurodė, kad švietimo ir mokslo ministras pagrįstai Įsakyme pripažino, jog ieškovė pažeidė Y įstatų 23.1, 23.8 punktų bei savo pareigybės aprašymo 5, 15 punktų nuostatas, pagrįstai konstatavo, kad šiuos pažeidimus ieškovė darė sistemingai, pažeidimai tos pačios rūšies, be to, tęstiniai, kartu kaip tęstinį pažeidimą teismas vertino ir tolesnį ieškovės, kaip projekto (duomenys neskelbtini) vadovės ir vyriausiosios mokslo darbuotojos, pareigų ėjimą, nors Įspėjime jau buvo

konstatuotas toks pažeidimas.12. Nors Įsakyme pažeidimai nedetalizuoti, tačiau išvardyti dokumentai, kuriais remdamasis ministras priėmė Įsakymą.

Dėl to teismas sprendė, kad darbdavys tinkamai atskleidė ieškovės padarytus pažeidimus.13. Teismas konstatavo, kad, nutraukus pagrindinę darbo sutartį (dėl Y vadovo pareigų), pagrįstai nutraukta ir

papildomo darbo sutartis. Vien tai, kad vienos ieškovės funkcijos buvo administracinės, kitos – mokslinės, neteikia pagrindo daryti kitokią išvadą.

14. Ieškovės reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą teismas atmetė, nurodydamas, kad nekonstatuoti neteisėti atsakovės ŠMM veiksmai (neteisėtas atleidimas), ieškovė neįrodė neturtinės žalos fakto.

15. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą; pašalino iš sprendimo motyvuojamosios dalies teismo motyvus, kuriais konstatuotas DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas ir kuriais ieškovės vykdytas projektinis darbas konstatuotas kaip darbo pareigų pažeidimas; priteisė Y iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16. Kolegija rėmėsi DK 58 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalių nuostatomis, konstatavo, kad Įsakyme nurodytas vienas darbo sutarties su ieškove nutraukimo pagrindas – per paskutinius dvylika mėnesių ieškovės padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas). 2018 m. vasario 28 d. įsakyme (Įspėjime) konstatuota, kad ieškovė pažeidė Y 2017 m. sausio 13 d. įsipareigojimą, taip pat DK 102 straipsnį. Kolegija nurodė, kad Y negrąžino 2017 m. sausio 13 d. rašte įvardytu terminu metinės netinkamai panaudotų lėšų dalies (15 904,55 Eur), taigi ieškovė, būdama Y vadovė, neužtikrino, kad šį įsipareigojimą jos vadovaujama įstaiga vykdytų tinkamai. Ieškovė, kolegijos vertinimu, nepagrįstai teigia, kad nepažeidė darbo pareigų neužtikrindama, jog Y įvykdytų įsipareigojimą laiku grąžinti lėšas. Y įsipareigojo pirmąją dalį lėšų, t. y. 15 904,55 Eur, grąžinti iki 2017 m. spalio 31 d. Iki 2018 m. vasario 28 d. įsakymo (Įspėjimo) buvo grąžinta tik dalis lėšų, t. y. 8210,37 Eur.

17. Parengus 2018 m. balandžio 19 d. Ataskaitą ir ministerijai 2018 m. balandžio 27 d. pareikalavus iš ieškovės pateikti pasiaiškinimą, ieškovė pasiaiškino dėl nurodytos Ataskaitos. Ataskaitoje nustatyta, kad Y apmokėjo iš Y darbuotojų, kaip fizinių asmenų, vykdančių individualią veiklą, gautas sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas Y, nors Y yra darbuotojų, kuriems pagal pareigybės aprašymus yra priskirtos šios funkcijos ir mokamas darbo užmokestis, nebuvo pateikti visi ūkinę operaciją pagrindžiantys dokumentai, apmokėjimo nurodymą Y išrašytose sąskaitose faktūrose teikė ieškovė (61 punktas). Y taip pat įsigijo paslaugų iš ieškovės, kaip iš fizinio asmens, vykdančio individualią veiklą, nebuvo pateikti visi ūkinę operaciją pagrindžiantys dokumentai, nebuvo parengta pirkimo paraiška (64 punktas). Ieškovė nepateikė šias nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Taigi pažeistos Y finansų kontrolės taisyklių 10, 11 punktų nuostatos. Ieškovė buvo atsakinga už tinkamą įstaigos funkcionavimą, jos finansinę veiklą. Y įsigyjant paslaugas iš savo darbuotojų, pačios vadovės, darbuotojų giminaičių ar artimų asmenų pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai viešųjų pirkimų principai. Y darbuotojams už ekspertinio vertinimo išvadas sumokėta visa suma, nors pagal nustatytą tvarką gali būti mokama sutartinė kaina iki 50 proc. ekspertizės kainos. Y darbuotojams už ekspertinio vertinimo išvadas nebuvo mokama ir nebuvo sudaroma autorinė sutartis, nors Y faktiškai gavo pajamų už Y specialisto išvadas. Tam tikrais atvejais ekspertinio vertinimo išvados teikiamos fiziniams ir juridiniams asmenims nemokamai, kai pagal nustatytą tvarką valstybės institucijų ir privačių asmenų bei ūkio subjektų užsakomi lietuvių kalbos tyrimai ir ekspertizės atitinkamai įkainojami ar kaina nustatoma sutartinė. Į Y Dokumentacijos planą neįtraukti visi dokumentai, kurie faktiškai yra Y, Y faktiškai nepatvirtintas Dokumentacijos plano papildymo sąrašas, nepateikta pagrindžiančių faktų, kad Y apskaitos dokumentai nustatyti Y direktoriaus, nepateikta pagrindžiančių dokumentų, kad įstaigos vadovas paskyrė už veiklos dokumentų naikinimą atsakingus asmenis ir nustatė jų įgaliojimus, Y vietiniuose dokumentuose pateikiamos nuorodos į kitus vietinius teisės aktus, kuriuose nėra patvirtinančios informacijos, susijusios su priimtais sprendimais, arba kurių faktiškai nėra, siunčiami dokumentai turi vienodą dokumento registracijos numerį, tačiau yra skirtingos datos ir turinio, nepateikta pagrindžiančių faktų, kad Y turto perdavimo–priėmimo aktai yra registruojami ir sisteminami. Dėl to pažeista Dokumentų ir archyvų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis.

18. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ministras Įsakyme turėjo pagrindą konstatuoti, jog ieškovė pažeidė Y įstatų 23.1, 23.8 punktų bei savo pareigybės aprašymo 5, 15 punktų nuostatas. Šie pažeidimai sistemingi, tos pačios rūšies, tęstiniai. Jų taip pat nustatyta ankstesnėse audito ataskaitose. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad buvo pagrindas atleisti ieškovę iš einamų pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

19. Tačiau teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais konstatuotas ieškovės padarytas

šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Įsakyme DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas darbo sutarties su ieškove nutraukimo pagrindas nenurodytas, dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo darbdavys neprašė ieškovės pasiaiškinti (DK 65 straipsnio 3 dalis). Bylą dėl neteisėto atleidimo iš darbo nagrinėjant teisme ir darbdaviui remiantis ne sprendime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodytu darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindu, teismas savo iniciatyva negali konstatuoti šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, pakeisti atleidimo iš darbo pagrindo bei taip apsunkinti darbuotojo teisinio statuso. Kolegija pašalino iš teismo sprendimo atitinkamus motyvus.

20. Atsižvelgdama į tai, kad ministras ir ieškovė 2018 m. sausio 30 d. ir 2018 m. kovo 30 d. susitarimuose dėl ieškovės darbo sutarties pakeitimo įvardijo, kad ieškovė yra Y direktorė ir projekto vadovė bei vyriausioji mokslo darbuotoja; 2018 m. sausio 11 d. raštu ieškovė pateikė prašymą jai leisti dirbti projektinį darbą; atsakovas ŠMM procesiniuose dokumentuose išreiškė poziciją, kad iš esmės leido ieškovei tęsti projektinį darbą, nors ieškovė jį pradėjo dirbti be ministro leidimo, kolegija, įvertinusi šalių elgesį, padarė išvadą, kad darbdavys patvirtino buvus ieškovės darbo santykius pagal projektą. Nuginčijamą (neįgalioto asmens sudarytą) sandorį vėliau gali patvirtinti įgaliojantysis ir, tai padarius, neįgalioto asmens sudarytas sandoris galioja. Dėl to iš teismo sprendimo kolegija taip pat pašalino motyvus, kuriais ieškovės vykdytas projektinis darbas konstatuotas kaip darbo pareigų pažeidimas.

21. Kolegija atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad projektinio darbo sutartis buvo ne papildomo darbo sutartis. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad ieškovės projektinis darbas buvo papildomas darbas, o pasibaigus pagrindinei sutarčiai, pasibaigė ir susitarimas dėl papildomo projektinio darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2012).


22. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo. Dalis įvardijamų pažeidimų buvo pašalinta audito metu, su kitais ieškovė nesutiko ir nesutikimą išdėstė paaiškinimuose, procesiniuose dokumentuose, pagrindė rašytiniais įrodymais. Teismas apsiribojo Ataskaitos citavimu, taip pažeisdamas ieškovės teisę į tinkamą procesą.

22.2. Teismas pažeidė DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Vadovaujantis teismo motyvais, antras pareigų pažeidimas nebūtinai turi būti atliktas po įspėjimo apie tai, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį, jei per dvylika mėnesių antrą kartą bus nustatyti tokie pat darbo pareigų pažeidimai. Įspėjimo ieškovei pagrindai yra du: lėšų negrąžinimas ŠMM ir neturint ŠMM įgaliojimų su Y sudaryta papildomo darbo sutartis, nurodant teisinį pagrindą – Y įstatų 23.1, 23.2, 23.8 punktus, Y direktoriaus pareigybės aprašymo 5, 15 punktus, kurie įtvirtina bendro pobūdžio vadovo pareigas veikti pagal teisės aktų reikalavimus. Įsakymas grindžiamas dviem grupėmis argumentų: Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimu ir Ataskaitoje nustatytais tam tikrais pažeidimais, kurie teisiškai grindžiami pirmiau nurodytais bendrojo pobūdžio reikalavimais vadovui. Pakartotinis pažeidimas pagal DK 58 straipsnio 4 dalies nuostatas turi būti padarytas po pirmojo nustatyto pažeidimo. Ataskaitoje, su kuria siejami Įsakymo 2.1 punkte įvardyti pažeidimai, nurodyti pažeidimai turėjo įvykti po Įspėjimo, t. y. nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 30 d. (Ataskaita parengta iki 2018 m. kovo mėn. imtinai), tačiau tuo laikotarpiu pažeidimų apskritai nenustatyta. Nė vienas Įsakyme įvardytas pažeidimas nebuvo padarytas po 2018 m. vasario 28 d. Įspėjimo. Teismas DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą taikė dėl pažeidimų, atliktų iki įspėjimo. Toks vertinimas prieštarauja DK 58 straipsnio 4 dalies nuostatoms, teisinei logikai.

22.3. Įsakymas priimtas praleidus DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, nes Ataskaita parengta 2018 m. balandžio 19 d., o Įsakymas priimtas 2018 m. gegužės 31 d.

22.4. Teismas taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, neatsižvelgė į tai, kad pažeidimai, įvardyti Įspėjime ir Įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo, nėra tokie patys ar tapatūs, nors ir grindžiami normomis, nustatančiomis bendrą pareigą užtikrinti Y veiklos atitiktį teisės aktų reikalavimams (imituojamas pažeidimų tapatumas). Be to, Įspėjime nurodyti pažeidimai pašalinti – projektinio darbo sutarties vykdymas patvirtintas ŠMM; Įsakymo priėmimo metu visa atitinkama negrąžintų lėšų dalis buvo pervesta ŠMM.

22.5. Pažeistos DK 89 straipsnio 1 dalies, 92 straipsnio 1 dalies nuostatos, kas suponavo neteisėtos nutarties priėmimą,

sprendžiant dėl ieškovės atleidimo iš darbo Y projekto (duomenys neskelbtini) vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigų (ne)teisėtumo. DK išskiria papildomo darbo (35 straipsnis) ir projektinio darbo sutartis (89 straipsnis) bei aiškiai atskiria šių sutarčių pasibaigimo tvarką – papildomo darbo sutartis pasibaigia nutrūkus pagrindinės darbo funkcijos sutarčiai, jei nenustatyta kitaip (35 straipsnio 5 dalis), projektinio darbo sutartis pasibaigia DK nustatytais pagrindais ir tvarka (netaikomas papildomų darbo sutarčių nutraukimo mechanizmas ir tvarka; 92 straipsnio 1 dalis). Teismai neteisėtai projektinio darbo sutartį kvalifikavo kaip papildomo darbo sutartį ir neteisėtai sprendė, kad projektinio darbo sutartis pasibaigė nutrūkus pagrindinio darbo funkcijoms. Įsakyme įvardijami pažeidimai neturi nieko bendro su projekto vadovo ar vyriausiojo mokslo darbuotojo funkcijų atlikimu. Nutraukiant pagrindinę darbo sutartį negali automatiškai nutrūkti projektinio darbo sutartis.

22.6. Ginčas nagrinėjamas pagal DK, įsigaliojusį 2017 m. liepos 1 d. Šio kodekso nuostatos dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, įtvirtinto DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte, ir 89 straipsnio 1 dalies bei 92 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl projektinio darbo sutarties bei jos nutraukimo – tai naujas reglamentavimas. Teismas nepagrįstai rėmėsi neaktualiais kasacinio teismo išaiškinimais dėl DK, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., nuostatų.

23. Atsakovė ŠMM atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1. DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, atskaičius laiką, kada ieškovė nebuvo darbe, nepraleistas.

23.2. Priimdama Įsakymą ŠMM vertino faktą, kad ieškovė, būdama Y direktorė, neužtikrino, jog jos darbo santykiai, einant projekto vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas, būtų įforminti laikantis teisės aktų reikalavimų. Tai, kad ieškovės projektinis darbas buvo įteisintas 2018 m. kovo 30 d. susitarimu, nepaneigia fakto, jog ieškovė, kaip Y direktorė, netinkamai atliko pavestas funkcijas, neužtikrino Y veiklos atitikties teisės aktų reikalavimams.

23.3. DK nustato galimybę susitarti dėl papildomo – projektinio darbo (DK 35 straipsnis). Susitarimas dėl papildomo darbo yra pagrindinės darbo sutarties dalis. Pasibaigus papildomo darbo terminui 2018 m. kovo 30 d. susitarimu įteisintas pasibaigimas, o kitas – projektinis (papildomas) darbas einant projekto vadovo ir mokslo darbuotojo pareigas paliktas galioti. Šie santykiai nutraukti kartu su pagrindine sutartimi. Ieškovė, pasirašydama 2016 m. balandžio 1 d. darbo sutarties pakeitimą, išreiškė sutikimą, kad projektinis darbas sutartyje būtų kvalifikuojamas kaip papildomas, taigi ši sutartis gali nutrūkti, vadovaujantis DK 35 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

23.4. Darbo pareigos dėl lėšų grąžinimo kildinamos iš 2015 m. gruodžio 21 d. audito ataskaitoje nustatytų pažeidimų. Y į ŠMM dėl 2017 m. neįvykdyto įsipareigojimo kreipėsi tik 2018 m. audituojamu laikotarpiu ir jam pasibaigus. ŠMM įvertino visas su darbo pareigų pažeidimais susijusias aplinkybes ir nustatė, kad egzistavo pakankamas pagrindas nutraukti su ieškove darbo sutartį.

23.5. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad esminę reikšmę turi tai, jog nė vienas Įsakyme įvardytas pažeidimas nebuvo padarytas po 2018 m. vasario 28 d. Įspėjimo. Įsakymas priimtas atsižvelgus į Ataskaitą, 2018 m. sausio 30 d. Y pažangos stebėjimo (veiklos po audito) pažymą, 2018 m. gegužės 23 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą, konstatavus ieškovės sistemingą netinkamą Y įstatų bei Y direktoriaus pareigybės aprašymo nuostatų vykdymą. Vien 2018 m. gegužės 23 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas yra nauja aplinkybė, paaiškėjusi po Įspėjimo, kas jau yra pagrindas nutraukti darbo sutartį su ieškove ir pripažinti nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl Įsakymo priėmimo už pažeidimus, padarytus iki Įspėjimo. Ieškovė, kaip vienasmenis Y valdymo organas, privalantis būti nepriekaištingos reputacijos, prarado ŠMM pasitikėjimą, atsižvelgiant į sprendime konstatuotus pažeidimus. 2015–2018 m. auditų išvados patvirtina, kad ieškovė neužtikrino teisės aktų laikymosi, tinkamo, racionalaus ir taupaus išteklių naudojimo bei veiksmingos finansų kontrolės.

23.6. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad dalis pažeidimų buvo pašalinta audito metu, nesutikimą su jais ieškovė pagrindė rašytiniais įrodymais. Ieškovė, pasiaiškindama dėl Audito ataskaitoje nurodytų pažeidimų, pateikė tik dalį pagrindžiančių ar patvirtinančių dokumentų (audito metu Y neturėjo dokumentų, pagrindžiančių priimtų sprendimų atitiktį Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimams).

24. Atsakovas Y atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1. Teismai nustatė, kad Įsakyme nurodytus pažeidimus ieškovė padarė po Įspėjimo. Projekto vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas ieškovė ėjo iki Įsakymo priėmimo, nors 2018 m. vasario 28 d. dėl to buvo įspėta. Be to, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, iki Įsakymo ieškovė darė ir kitą Įspėjime nurodytą pažeidimą. Auditas apėmė

2018 m. kovo mėn., taigi jo metu nustatyti pažeidimai buvo padaryti ir po 2018 m. vasario 28 d. Teismai nustatė sistemingus tos pačios rūšies bei tęstinius darbo drausmės pažeidimus (kurie buvo nustatyti ir ankstesnėse audito ataskaitose).

24.2. Argumentai dėl pažeidimų tapatumo – tai argumentai dėl bylos faktų. Projekto vadovės pareigas ieškovė ėjo iki Įsakymo priėmimo, nors buvo įspėta, be to, nustatytas kitas pažeidimas, dėl kurio buvo priimtas Įspėjimas. Tos pačios Y įstatuose ar pareiginiuose nuostatuose nurodytos pareigos nevykdymas yra toks pat (vienarūšis) darbo pareigų pažeidimas.

24.3. Teismas, priešingai nei nurodo ieškovė, vertino apeliacinio skundo argumentus dėl Ataskaitoje įvardytų veiksmų atlikimo laiko, taip pat ataskaitoje nurodytus pažeidimus. Ieškovė pasiaiškinimą dėl ligos pateikė praėjus nustatytam terminui, ne laiku teikė prašomus dokumentus, taigi teismai pagrįstai nekonstatavo DK 58 straipsnio pažeidimo.

24.4. 2017 m. spalio 3 d. susitarime aiškiai nurodyta, kad susitarta dėl papildomo (projektinio) darbo (DK 35 straipsnio 1 dalies prasme). Teismai pagrįstai taikė DK 35 straipsnio, o ne DK 89 straipsnio 1 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatas. 2016 m. balandžio 1 d. darbo sutarties pakeitime dėl projektinio (papildomo) darbo nenurodyta, jog šis susitarimas yra projektinio darbo sutartis (DK 66 straipsnis). Taigi ŠMM, pagrįstai ir teisėtai nutraukdama pagrindinę darbo sutartį, nutraukė ir sutartį dėl papildomo darbo. Šalys nesutarė išsaugoti susitarimo dėl papildomo darbo (DK 35 straipsnio 5 dalis). Argumentai dėl darbo pareigų skirtingo pobūdžio yra nereikšmingi.

Teisėjų kolegija



Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, kai darbuotojas per paskutinius dvylika mėnesių padarė antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą

25. Įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise (DK 24 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos (DK 58 straipsnio 1 dalis). Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

26. Darbo sutartis dėl darbuotojo padaryto antro tokio paties darbo pareigų pažeidimo gali būti nutraukta tik tada, jeigu ir pirmasis pažeidimas buvo nustatytas, darbuotojas turėjo galimybę dėl jo pasiaiškinti ir darbdavys per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos darbuotoją įspėjo apie galimą atleidimą už antrą tokį pažeidimą (DK 58 straipsnio 4 dalis).

27. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 straipsnio 5 dalis).

28. Taigi teisinis reglamentavimas, lyginant su 2002 m. Darbo kodeksu, yra pakeistas: galiojant 2002 m. DK darbo sutartis galėjo būti nutraukta, jei per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojui jau buvo taikytos drausminės nuobaudos (136 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Naujajame Darbo kodekse, įsigaliojusiame 2017 m. liepos 1 d., reglamentuota, kad darbo sutarties nutraukimas galimas, jei per dvylika mėnesių padaromas antras toks pats darbo pareigų pažeidimas, o pirmasis pažeidimas yra nustatytas teisės aktų įtvirtinta tvarka ir darbuotojas įspėtas apie galimą darbo sutarties nutraukimą.

29. 2016 m. Darbo kodekse nepateikta tokio paties darbo pareigų pažeidimo sąvoka ir kitaip neatskleista, kas laikytina tokiu pačiu darbo pareigų pažeidimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši sąlyga neturėtų būti aiškinama siaurai, kaip reikalavimas, jog pažeidimai būtų identiški, taip pat ir pernelyg plačiai – kad tokiu pačiu pažeidimu nebūtų pripažįstamas bet koks darbo pareigų pažeidimas. Vienu atveju būtų labai apribota darbdavio galimybė nutraukti darbo sutartį dėl kaltų darbuotojo veiksmų ar neveikimo, kitu atveju – paneigta teisės normų lingvistinio aiškinimo taisyklė, kad teisės normoje visi žodžiai ar žodžių junginiai yra prasmingi ir negali būti ignoruojami.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, „tokiu pačiu“ pažeidimu laikytini darbo pareigų pažeidimai, padaryti toje pačioje veiklos srityje, kai netinkamai vykdytos pareigos yra panašaus pobūdžio (pavyzdžiui, finansinės drausmės pažeidimai, Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimai, pažeidimai darbų saugos reikalavimų srityje, neatvykimas į darbą ar kitoks darbo laiko režimo ir naudojimo pažeidimas ir kt.). Tokio grupavimo pagrindu neturėtų būti bendro pobūdžio, visų pareigų atlikimui taikytinos nuostatos, kaip, pavyzdžiui, reikalavimas atliekant darbo funkcijas laikytis teisės aktų nuostatų. Ar darbo pareigų pažeidimai laikytini tokiais pačiais, gali priklausyti ir nuo darbuotojo atliekamų funkcijų bei pareigų apimties ir įvairovės (pavyzdžiui, skirtingi kriterijai galėtų būti taikomi vadovaujantiems darbuotojams, atsakingiems už visą įmonės ar įstaigos veiklą ar didelę veiklos sritį, bei tiems darbuotojams, kurių veiklos sritis siaura, konkrečiai apibrėžta). Dėl to teismas, nagrinėdamas ginčus dėl darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar ankstesnis, teisės aktų nustatyta tvarka fiksuotas, ir vėlesnis, padarytas per 12 mėnesių, darbo pareigų pažeidimai vertintini kaip tokie patys šios teisės normos prasme.

31. Pažymėtina, kad panaši nuomonė dėl to, kokie darbo pareigų pažeidimai laikytini tokiais pačiais, dėstoma ir teisės doktrinoje (Bagdanskis, T.; Mačiulaitis, V.; ir Mikalopas, M. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras: individualieji darbo santykiai. Vilnius: AB „Spauda“, 2018; Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018).

32. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Įspėjime nurodyta, jog ieškovė padarė tokius darbo pareigų pažeidimus: 1) pažeidė įsipareigojimą (Y 2017 m. sausio 13 d. raštas) Švietimo ir mokslo ministerijai per 3 kalendorinius metus dalimis po 1/3 sumos iš gautų pajamų įmokų grąžinti lėšas, kurios 2015 m. gruodžio 21 d. audito ataskaitoje pripažintos netinkamomis išlaidomis (47 713,64 Eur), ir negrąžino metinės sumos (15 904,55 Eur); 2) pažeidė DK 102 straipsnį, nes, neturint švietimo ir mokslo ministro įgaliojimų, su Y direktore (ieškove) sudaryta papildomo darbo sutartis dėl projekto vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo darbo nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2019 m. vasario 28 d. Europos Komisijos finansuojamame projekte (duomenys neskelbtini). Įsakymu darbo sutartis su ieškove nutraukta DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nurodant, kad ieškovė: 1) pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Y mokslo tarybos darbo reglamento nuostatas; 2) Ataskaitoje nurodytais atvejais nesivadovauta Y finansų kontrolės taisyklių, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, Y direktoriaus potvarkiu dėl Y atliekamų užsakomųjų lietuvių kalbos tyrimų ir ekspertizių įkainojimo tvarkos ir įkainių, įsakymu dėl Y mokslo darbuotojų valandinių įkainių už teikiamas konsultavimo, ekspertinio vertinimo ir kitas paslaugas, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo, Dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis; pažeidimai, įvardyti Įspėjime ir Įsakyme, grįsti Įstatų 23.1, 23.2, 23.8 punktų, Y direktoriaus pareigybės aprašymo 5, 15 punktų nuostatomis.

33. Pirmiau nurodytuose Y įstatuose įvardytos Y direktoriaus funkcijos: užtikrinti, jog Y veikla atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus, įstatus, kitus Lietuvos Respublikos teisės aktus, koordinuoti mokslo tarybos priimtų sprendimų įgyvendinimą; leisti įsakymus, atstovauti Y turint santykių su trečiaisiais asmenimis; atsakyti už Y finansinę veiklą, tinkamą turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo. Y direktoriaus pareigybės aprašymo nuostatose įtvirtintos iš esmės tokios pat pareigos – nustatyta, kad direktorius užtikrina, jog Y veikla atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus, įstatus, kt. teisės aktus; užtikrina veiksmingą finansinę Y veiklą, tinkamą turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo.

34. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė padarė viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje pažeidimų bei Ataskaitoje nurodytus pažeidimus, ir sprendė, jog buvo pagrindas atleisti ieškovę iš einamų pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad švietimo ir mokslo ministras pagrįstai Įsakyme pripažino, jog ieškovė pažeidė Y įstatų 23.1, 23.8 punktų bei savo pareigybės aprašymo 5, 15 punktų nuostatas, ir konstatavo, kad šiuos pažeidimus ieškovė darė sistemingai, pažeidimai tos pačios rūšies, tęstiniai. Apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai pritarė.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos nuostatos yra bendro pobūdžio, neatskleidžiančios, kokie darbo pareigų pažeidimai padaryti, todėl šiuo atveju vien nuorodos Įspėjime ir Įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo į tuos pačius įstaigos vietinių teisės aktų punktus nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad padaryti tokie patys darbo pareigų pažeidimai. Bylą nagrinėję teismai išsamiai nevertino, ar ieškovės padaryti darbo pareigų pažeidimai gali būti laikomi tokiais pačiais DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme. Tik atlikus tokį vertinimą galima spręsti dėl darbo sutarties nutraukimo šios normos pagrindu teisėtumo.

36. Sutiktina ir su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą ne tik dėl tokio paties darbo pareigų pažeidimo sampratos, bet ir apibrėždami laiką, per kurį

turi būti padarytas antrasis darbo pareigų pažeidimas, suteikiantis teisę darbdaviui nutraukti darbo sutartį.37. Visų pirma pažymėtina, kad teisės normoje, išdėstytoje DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte, tiesiogiai nurodyta, kad

priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas. Atsakovo ieškovei pateiktame Įspėjime nurodoma darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį, jeigu per dvylika mėnesių antrą kartą bus nustatyti tokie pat pažeidimai. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kada buvo padaryti pažeidimai, už kuriuos ieškovė atleista iš darbo, ir ar jų padarymo laikas atitinka darbo sutarties nutraukimą leidžiančią įstatymo sąlygą.

38. Įspėjimo dėl galimo darbo sutarties nutraukimo tikslas – drausminti darbuotoją, informuoti jį, kad darbdavys neketina taikstytis su pasikartojančiais pažeidimais, o gavęs įspėjimą darbuotojas turėtų įvertinti savo veiksmus ir, norėdamas tęsti darbo santykius, juos atitinkamai koreguoti. Sisteminis DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 4 dalies nuostatų aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, jog tam, kad būtų taikomas pirmiau nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, antras darbo pareigų pažeidimas turi būti padarytas per paskutinius dvylika mėnesių nuo darbuotojo įspėjimo, t. y. antrasis pažeidimas turi būti padarytas po to, kai darbuotojas, padaręs darbdavio nustatytą pirmąjį darbo pareigų pažeidimą, dėl kurio darbuotojas turėjo galimybę pasiaiškinti, įspėjamas dėl galimo atleidimo padarius kitą pažeidimą.

39. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovės padaryti pažeidimai išdėstyti Ataskaitoje, jie yra tęstiniai, sistemingi, tačiau nenustatė jų padarymo laiko pažeidimų, dėl kurių ieškovei pareikštas įspėjimas, atžvilgiu. Y atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma aplinkybė, kad tokie patys pažeidimai konstatuoti ir ankstesnėse audito ataskaitose, nėra reikšmingi DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymui, kadangi ieškovė dėl šių pažeidimų nebuvo įspėta nustatyta tvarka.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, tinkamai neištyrus bylos duomenų ir nenustačius teisiškai reikšmingų DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo aplinkybių, galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Dėl to teismų procesiniai sprendimai panaikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad, darbdaviui pasirinkus darbo sutarties nutraukimą su ieškove dėl tokio paties darbo pareigų pažeidimo, turi būti įrodytos visos tokiam sutarties nutraukimui būtinos sąlygos ir laikomasi įstatyme nustatytų procedūrų bei atsižvelgiant į DK 58 straipsnio 5 dalyje nurodytus kriterijus. Todėl iš naujo šią bylą nagrinėdamas teismas turi išsiaiškinti, už kokius konkrečius pažeidimus ieškovė buvo atleista iš darbo, bei nustatyti, ar jie padaryti per paskutinius dvylika mėnesių po Įspėjimo ir ar pažeidimai, atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus (žr. nutarties 29, 30 punktus), gali būti vertinami kaip tokie patys DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

42. Dėl teismų argumentų, kad ieškovė tęsė tuos pačius pažeidimus, pažymėtina, jog Įspėjime nurodyto pažeidimo – darbo sutarties su ieškove sudarymo neturint ministro įgaliojimų – apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo (pažymėjo, kad ŠMM procesiniuose dokumentuose išreiškė poziciją, jog iš esmės leido ieškovei tęsti projektinį darbą, nors jį ieškovė pradėjo dirbti be ministro leidimo), o dėl kito pažeidimo – netinkamai panaudotų lėšų negrąžinimo laiku – teismai nevertino byloje esančių duomenų, patvirtinančių, kad terminas lėšoms grąžinti buvo pratęstas (2018 m. vasario 28 d. įsakymo 3.2 punktu ieškovė įpareigota užtikrinti, jog įgyvendinant Y 2017 m. sausio 13 d. rašte prisiimtus įsipareigojimus iki 2018 m. liepos 1 d. būtų grąžinta į ŠMM sąskaitą 11 064,55 Eur suma, negrąžinta iki 2017 m. spalio 31 d.), bei ieškovės teiginių, jog Įsakymo priėmimo metu visa atitinkama negrąžintų lėšų dalis buvo pervesta ŠMM, pagrįstumo. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje (žr. 44 punktą) nurodė, kad, parengus Ataskaitą ir ŠMM 2018 m. balandžio 27 d. pareikalavus iš ieškovės pateikti pasiaiškinimą, ieškovė pateikė pasiaiškinimą dėl nurodytos Ataskaitos, tačiau pasiaiškinimo turinio iš esmės nevertino.

Dėl darbo sutarties kvalifikavimo ir pasibaigimo pagrindų

43. Susitarimą dėl papildomo darbo reglamentuoja DK 35 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys susitarimu dėl papildomo darbo, kuris tampa darbo sutarties dalimi, gali susitarti dėl darbo sutartyje anksčiau nesulygtos papildomos darbo funkcijos atlikimo. Be kitų susitarimo rūšių (susitarimas dėl darbo funkcijų jungimo; susitarimas dėl darbo funkcijų gretinimo), gali būti susitariama dėl projektinio darbo. Susitarimui dėl projektinio darbo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomi šiame kodekse nustatyti projektinio darbo sutarties ypatumai. Taigi projektinis darbas pagal DK gali būti papildomo darbo rūšis.

44. DK 89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad projektinio darbo sutartis yra terminuota darbo sutartis, kuria darbuotojas įsipareigoja atlikti savo darbo funkciją konkrečiam projekto rezultatui pasiekti dirbdamas savo nustatytu darbo laiko

režimu darbovietėje arba už darbovietės ribų, o darbdavys įsipareigoja už tai sumokėti sulygtą atlyginimą. Šio straipsnio 2 dalis įpareigoja projektinio darbo sutarties šalis apibrėžti konkretų projekto rezultatą, nustatyti jo pabaigą ar jos nustatymo sąlygas. Sulygti dėl projektinio darbo sutarties galima tiek su naujai priimamu darbuotoju, tiek ir galiojant kitai darbo sutarčiai. Galiojanti darbo sutartis gali būti laikinai iki 5 metų pakeičiama, arba susitarimas dėl projektinio darbo sudaromas, galiojant kitos rūšies darbo sutarčiai (DK 89 straipsnio 3 dalis). Susitarimui dėl projektinio darbo, galiojant kitos rūšies darbo sutarčiai, šio skirsnio nuostatos taikomos mutatis mutandis. Pastarasis susitarimas savo esme atitinka susitarimą dėl papildomo darbo, kai susitariama dėl projektinio darbo (DK 35 straipsnio 1 dalis).

45. Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad 2016 m. balandžio 1 d. sudarytos darbo sutarties pakeitimu šalys susitarė dėl papildomo darbo – projekto (duomenys neskelbtini) vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigų. Ieškovė kasaciniame skunde kvestionuoja teismų atliktą darbo sutarties kvalifikavimą, teigia, kad teismai neteisėtai projektinio darbo sutartį kvalifikavo kaip papildomo darbo sutartį ir neteisėtai sprendė, kad projektinio darbo sutartis pasibaigė nutrūkus pagrindinio darbo funkcijoms.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas 2016 m. balandžio 1 d. sudarytos darbo sutarties pakeitimo aplinkybes, sprendžia, kad pirmiau nurodyti ieškovės argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju šalių susitarimo aplinkybės ir turinys suponuoja, jog buvo susitarta būtent dėl papildomo darbo. 2016 m. balandžio 1 d. Y direktoriaus įsakymu ieškovė priimta dirbti Y (duomenys neskelbtini) vyriausiąja mokslo darbuotoja, sudarant terminuotą antraeilių pareigų darbo sutartį (sutartis sudaryta 2016 m. balandžio 1 d.). Pagal 2016 m. DK reglamentavimą tokia sutartis atitiktų susitarimą dėl papildomo darbo. 2017 m. spalio 3 d. priimtas Y direktoriaus įsakymas „dėl X projektinio (papildomo) darbo“. 2016 m. balandžio 1 d. darbo sutarties pakeitime nurodyta, kad darbo sutartis pakeista, vadovaujantis 2017 m. spalio 3 d. įsakymu, į sutartį įtraukiant susitarimą dėl šio papildomo darbo: susitariama dėl projektinio (papildomo) darbo nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2019 m. vasario 28 d.; projektinio (papildomo) darbo funkcija – vykdant Europos Komisijos finansuojamą projektą (duomenys neskelbtini) eiti projekto vadovo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas. Taip pat nurodyta, kad šis darbo sutarties pakeitimas yra neatskiriama sutarties dalis. Šios aplinkybės rodo, kad šalių valia buvo susitarti dėl papildomo darbo. Be to, minėta (žr. šios nutarties 44 punktą), kad, pagal teisinį reguliavimą, įstatymas įpareigoja projektinio darbo sutarties šalis apibrėžti konkretų projekto rezultatą, nustatyti jo pabaigą ar jos nustatymo sąlygas. Konkretaus projekto rezultato apibrėžimas – tai išskirtinis projektinio darbo sutarties bruožas. 2016 m. balandžio 1 d. darbo sutarties pakeitimo turinys nesuponuoja, kad jame apibrėžtas konkretus projekto rezultatas.

47. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai sprendė, jog šalys buvo sudariusios susitarimą dėl papildomo darbo, o ne projektinio darbo sutartį. DK 35 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad susitarimas dėl papildomo darbo pasibaigia, be kita ko, nutrūkus pagrindinės darbo funkcijos darbo sutarčiai, nebent darbo sutarties šalys susitaria kitaip. Nenustačius fakto, kad šalys būtų sutarusios kitaip, ir esant pagrindui nutraukti pagrindinę darbo sutartį, susitarimas dėl papildomo darbo, kaip teisingai sprendė teismai, pasibaigia kartu su pagrindine darbo sutartimi.

Dėl termino sprendimui nutraukti darbo sutartį priimti

48. Kasaciniame skunde ieškovė kelia klausimą dėl taikymo DK 58 straipsnio 6 dalies, kurioje nustatyta, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Pastarasis terminas pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu darbuotojo padarytas pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą.

49. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, svarbus yra darbo pareigų pažeidimo paaiškėjimo momentas, nuo kurio prasideda DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatyto termino eiga. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo momento pagal ankstesnio DK nuostatas išaiškinta, kad darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena pagal DK 241 straipsnio 1 dalį aiškintina kaip ta diena, kurią darbdaviui arba jo atstovui (DK 14, 16, 24 straipsniai) tapo žinomas šių aplinkybių visetas: a) darbo drausmės pažeidimo faktas; b) darbo drausmės pažeidimą padaręs konkretus darbuotojas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimas, nuo kurio prasideda DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, reiškia, kad turima informacija nekelia pagrįstų abejonių dėl darbo drausmės pažeidimo fakto ir pažeidėjo asmens. Jeigu turima informacija neleidžia konkrečiai spręsti apie tai, kelia pagrįstų abejonių, gali būti atliekamas tyrimas, tačiau dėl jo atlikimo turi būti apsisprendžiama per protingą laiką. Nepagrįstas delsimas gali būti vertinamas kaip darbdavio pasinaudojimas jam suteikta diskrecija apskritai nepradėti drausminės atsakomybės taikymo

procedūrų. Darbdavys, įgyvendindamas savo teisę aiškintis ir tirti darbo drausmės pažeidimą, negali pažeisti darbuotojo interesų ar jų neproporcingai suvaržyti, pažeisti DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos darbuotojui. Tyrimo organizavimas turint tikslą nukelti į ateitį drausminės nuobaudos skyrimo termino eigos pradžią vertintinas kaip neteisėtas veikimas. Tyrimas, kai darbdavys nusprendžia jį atlikti, turi būti atliekamas operatyviai, per protingai trumpą laiką. Esant teisme ginčui dėl drausminės nuobaudos skyrimo termino laikymosi, darbdavys, teigiantis, kad buvo poreikis atlikti tyrimą, turi šią aplinkybę įrodyti. Atlikto tyrimo rezultato, pavyzdžiui, išvados, pateikimo diena laikytina darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena, jeigu darbdavys pagrindžia aplinkybės dėl poreikio atlikti tyrimą egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-701/2019 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėtina, kad viena drausminių nuobaudų rūšių pagal 2002 m. DK buvo atleidimas iš darbo (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisinis reguliavimas pasikeitė ir pagal 2016 m. Darbo kodeksą nebeliko drausminės nuobaudos už darbo drausmės pažeidimus, taigi ir jos skyrimo procedūrų reglamentavimo, kasacinio teismo išaiškinimai išlieka aktualūs ta apimtimi, kiek juose pasisakyta dėl pažeidimo paaiškėjimo darbdaviui momento, nuo kurio skaičiuotinas vieno mėnesio terminas sprendimui dėl darbo sutarties nutraukimo priimti.

51. Teismai procesiniuose sprendimuose dėl termino atsakovės sprendimui priimti (ne)praleidimo iš esmės nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik nurodė, kad 2018 m. balandžio 27 d. buvo paprašyta, jog ieškovė pateiktų pasiaiškinimą dėl pažeidimų per 7 dienas; ieškovė sirgo (trylika dienų), pasiaiškinimą pateikė 2018 m. gegužės 21 d.; ŠMM Vidaus audito skyrius 2018 m. gegužės 25 d. raštu pareikalavo pateikti tam tikrus dokumentus; ieškovė 2018 m. gegužės 29 d. pateikė dalį dokumentų; ir pacitavo teisinį reguliavimą (žr. nutarties 34, 39 punktus), tačiau motyvų dėl termino (ne)praleidimo nepateikta. Grąžinus šią bylą nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų atsižvelgti į pirmiau šioje nutartyje nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus ir spręsti, ar šiuo atveju nebuvo praleistas Įsakymo priėmimo terminas, atsižvelgiant į tai, kad Ataskaita parengta 2018 m. balandžio 19 d., o Įsakymas, kuriuo ieškovė atleista iš darbo, priimtas 2018 m. gegužės 31 d. Minėta, kad sužinojimas apie pažeidimą savaime netapatintinas su darbuotojo atlikto pažeidimo paaiškėjimu darbdaviui. Esant poreikiui atlikti papildomą tyrimą dėl turimos su darbo pareigų pažeidimu susijusios informacijos ir darbdaviui operatyviai ir realiai atliekant tam tikrus papildomus tyrimo veiksmus, siekiant išsiaiškinti darbo drausmės pažeidimo faktą, DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo momento, kada darbdaviui nebelieka pagrįstų abejonių dėl konkretaus darbuotojo atlikto darbo pareigų pažeidimo fakto (nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos).

52. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti, pirmosios instancijos teismas turi nustatyti, ar gavus Ataskaitą, kuria remiantis Įsakyme konstatuoti ieškovės darbo pareigų pažeidimai, buvo atliekami ir kokie papildomi tyrimo veiksmai, siekiant išsiaiškinti teisiškai reikšmingų aplinkybių visetą (žr. šios nutarties 49 punktą), ar jie buvo būtini, suponavę vėlesnį ieškovės darbo pareigų pažeidimo paaiškėjimo darbdaviui momentą, kartu – DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatyto termino eigos pradžią. Nustačius šias aplinkybes, spręstina, ar (ne)buvo praleistas įstatyme nustatytas terminas darbdavio sprendimui nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo priimti.

Dėl neviešos bylos medžiagos

53. Pagal teisinį reguliavimą visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 9 straipsnio 1 dalis).

54. Visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys (CPK 10 straipsnio 1 dalis). Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis (CPK 10 straipsnio 2 dalis).

55. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo

principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti; tam, kad teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste bei parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą; šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl; atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti; pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumui užtikrinti; tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-690/2017 79 punktą).

56. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovės atstovas advokatas prašė pirmosios instancijos teismo bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose siekiant užtikrinti duomenų apie ieškovės sveikatos būklę slaptumą.

57. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi, atsižvelgęs į tai, kad byloje yra duomenų apie ieškovės sveikatos būklę, nurodęs, jog neturtinė žala taip pat grindžiama sutrikdyta sveikata ir tai bus vertinama teismo posėdžio metu, informacija apie asmens sveikatos būklę yra laikoma konfidencialia (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 2, 3 dalys), nagrinėjant bylą viešai ji gali būti atskleista tretiesiems asmenims, nutarė bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose ir bylos medžiagą pripažino nevieša.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui svarstytinas klausimas dėl objektyvaus teisinio pagrindo visą bylos medžiagą (įskaitant tą, kurioje nėra duomenų, susijusių su ieškovės sveikata) laikyti nevieša ir poreikio nagrinėti bylą uždaruose teismo posėdžiuose, atsižvelgiant į tai, kad šios darbo bylos esmė nėra susijusi su ieškovės sveikata, neturtinės žalos atlyginimo klausimas tik vienas iš keleto byloje spręstinų reikalavimų, aktualus tik tokiu atveju, jei bus tenkinamas pagrindinis reikalavimas.


59. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad šią bylą nagrinėję teismai tinkamai nenustatė visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 6 dalies nuostatoms taikyti, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Dėl nurodytų priežasčių byla, panaikinus teismų procesinius sprendimus, perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360, 362 straipsniai) šios nutarties 41, 52, taip pat 58 punktuose nurodytiems klausimams spręsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.


TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=38787270a4be11e9b474d97de297fe08

Civilinė byla Nr. 3K-3-229-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15743-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 2.6.8.4; 2.6.11.6; 2.6.20.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovei V. R. dėl avanso priteisimo, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje – L. Š., R. S., V. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių preliminariosios sutarties ir avanso sumokėjimo raštelio teisinį kvalifikavimą kaip apsimestinių sandorių, paslėpusių tikrąjį tarpininkavimo sandorį, preliminariosios sutarties ir avanso sumokėjimo raštelio kaip tariamųjų sandorių pripažinimą niekiniais teismo iniciatyva, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas G. S. ieškiniu prašė Kauno apylinkės teismo priteisti iš atsakovės V. R. 2027,34 Eur sumokėtą avansą, 1105,61 Eur palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarė su atsakove preliminariąją 0,1255 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties įvykdymui užtikrinti ieškovas sumokėjo 2027,34 Eur (7000 Lt) avansą. Atsakovė įsipareigojimo neįvykdė ir 2007 m. gruodžio 12 d. žemės sklypą pardavė kitam pirkėjui, o avansą vengia grąžinti.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį tenkinus iš dalies, priteista ieškovui iš atsakovės 2027,34 Eur avanso, 469,38 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. liepos 30 d., 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Teismas nustatė faktines aplinkybes, kad 2007 m. liepos 30 d. UAB „Vilorus“, atstovaujama direktorės L. Š., ir atsakovė V. R. sudarė atstovavimo sutartį dėl turto pardavimo. Sutarties šalys susitarė dėl tarpininkavimo parduodant tris atsakovei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, tarp jų ir ginčo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) po 11 000 litų už vieną arą. Ieškovas G. S. ir atsakovė 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nupirkti, o atsakovė parduoti 0,1255 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Šalys susitarė, kad žemės sklypas bus parduotas už 138 050 Lt (1 aro kaina – 11 000 Lt). Sutarties pasirašymo dieną ieškovas sumokėjo atsakovei už perkamą žemės sklypą 7000 Lt (2027,34 Eur) avansą. Sutartis galiojo iki 2007 m. spalio 2 d., nė vienai iš šalių nepareiškus noro nutraukti sutartį iki jos galiojimo termino pabaigos, buvo laikoma, kad sutartis pratęsiama tam pačiam laikotarpiui, tokiomis pačiomis sąlygomis (sutarties 2 punktas). Atsakovė 2007 m. gruodžio 12 d. pardavė žemės sklypą trečiajam asmeniui L. Š.

6. Teismas nurodė, kad atsakovė, teigianti, jog 2007 m. rugpjūčio 8 d. sandoris yra apsimestinis, nes tikroji šalių valia buvo sudaryti ne pirkimo–pardavimo, bet tarpininkavimo sutartį, šią aplinkybę turėjo įrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Liudytoja L. Š. patvirtino, kad UAB „Vilorus“ nebuvo sudariusi tarpininkavimo sutarties su ieškovu. Ieškovas kategoriškai neigė, kad sutarties šalių valia buvo sudaryti kitą – tarpininkavimo sutartį. Atsakovė, įrodinėdama, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d. buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis, o ne preliminarioji sutartis, pateikė vėlesnes 2008 m. sausio 6 d. ir 2014 m. vasario 19 d. sutartis, sudarytas ieškovo ir atsakovės, dėl kitų žemės sklypų pirkimo–pardavimo, nurodydama, kad šių žemės sklypų ieškovas nepirko, o rado pirkėjus. Iš pateiktų sutarčių sąlygų matyti, kad jomis nebuvo susitarta dėl paslaugų teikimo, pirkėjų suradimo. Pateiktų sutarčių turinys toks pat kaip ir šioje byloje ginčo sutarties. 2014 m. vasario 19 d. sutartis, sudaryta ieškovo ir atsakovės, buvo ginčijama Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2623-199/2016, joje 2016 m. rugsėjo 7 d. priimtu sprendimu konstatuota, kad buvo sudaryta preliminarioji, o ne tarpininkavimo sutartis. Taigi, atsakovė neįrodė, kad buvo sudaryta tarpininkavimo, o ne preliminarioji sutartis.

7. Teismo vertinimu, 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutartis atitinka preliminariosios sutarties požymius: iš sutarties turinio matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį už nustatytą žemės sklypo kainą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 1 dalis); sutartis rašytinės formos (CK 6.165 straipsnio 2 dalis); nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti su automatiniu termino pratęsimu tam pačiam laikotarpiui (CK 6.165 straipsnio 3 dalis).

8. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, nes, galiojant sutarčiai, atsakovė pardavė žemės sklypą trečiajam asmeniui. Gavusi iš ieškovo avansą ir nesudariusi su juo pirkimo–pardavimo sutarties atsakovė neteko teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais ir pinigai turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip atsakovės be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

9. CK 1.125 straipsnio 9 dalis nustato sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų priteisimo. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimui priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. taikoma ieškinio senatis, todėl šį ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies, atmesdamas reikalavimo dalį priteisti palūkanas už nurodytą laikotarpį ir priteisdamas ieškovui 469,38 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.

10. Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės V. R. apeliacinį skundą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti.

11. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties turinys, kuriame aptartas būsimos (pagrindinės) sutarties dalykas, kaina, sudarymo terminas, sankcijos už sutarties pažeidimą ir rašytinė susitarimo forma, teikia pagrindą daryti išvadą, kad minėta sutartis iš esmės atitinka formaliuosius preliminariosios sutarties elementus.

12. Teismas, atsižvelgdamas į 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties 2 punktą, kad „nei vienai iš šalių nepareiškus noro nutraukti sutartį iki jos galiojimo termino pabaigos, sutartis laikoma pratęsta tam pačiam laikotarpiui tokiomis pačiomis sąlygomis. Taip ji pratęsiama kiekvieną kartą sutarčiai baigiantis“, sprendė, kad preliminarioji sutartis neturi vieno iš privalomų elementų – konkretaus termino, iki kada turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, sutarties 2 punkte aiškia kalendorine data apibrėžtas sutarties galiojimo terminas (iki 2007 m. spalio 2 d.). Sutarties 8 punktu ieškovas įsipareigojo „atrasti subjektą ir sutvarkyti laiku“.

13. Atsakovė 2007 m. liepos 30 d. sudarė su UAB „Vilorus“ sutartį dėl atstovavimo parduodant turtą, pagal šią sutartį UAB „Vilorus“ įsipareigojo surasti pirkėjus atsakovės parduodamam nekilnojamajam turtui. Kaip liudytoja apklausta buvusi UAB „Vilorus“ vadovė L. Š. paaiškino, kad ieškovą G. S. ji pažįsta kaip nekilnojamojo turto pardavimo tarpininką, jis tarpininkaudavo surandant žemės sklypų, tarp jų ir (duomenys neskelbtini), pirkėjus. Pagal pasirašytą su atsakove tarpininkavimo sutartį UAB „Vilorus“ nesurado pirkėjo atsakovės turtui, todėl ji (liudytoja) pasiūlė pirkėją surasti ieškovui G. S. Apie G. S. ir V. R. pasirašytą sutartį liudytojai nieko nebuvo nežinoma.

14. Ieškovas savo reikalavimą dėl avanso priteisimo kildina iš 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties, kaip preliminaraus

susitarimo dėl žemės sklypo pirkimo, ir tos pačios dienos surašyto raštelio, kuris, anot ieškovo, patvirtina būsimą mokėjimą (avansą) už ketinamą įsigyti žemės sklypą. Aiškinant avansinio raštelio turinį, jame atsakovė kaip PVM mokesčio mokėtoją nurodo moteriškos lyties atstovą (vartojamas žodis ne „pirkėjas“, bet „pirkėja“). Aplinkybę, kad avansą atsakovei mokėjo trečiasis asmuo L. Š., perduodama šiuos pinigus per ieškovą, patvirtino tiek atsakovė, tiek ir L. Š. Avansiniame raštelyje avanso davėjas konkrečiai nėra nurodytas, jame yra tik ieškovo ranka padarytas įrašas, patvirtinantis, kad pinigai buvo perduoti atsakovei. Be to, ieškovas negalėjo nurodyti, kam reikėjo sudaryti atskirą susitarimą dėl avanso, jeigu minėtas susitarimas galėjo būti įtrauktas į ginčo sutartį.

15. Nurodytos aplinkybės teikė teismui pagrindą daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad šalių tikroji valia nebuvo nukreipta į pirkimo–pardavimo teisinių santykių sukūrimą. Tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai nebuvo nukreipti į žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties (sutarčių) sudarymą, pagal aptartus susitarimus šalys realiai neįgijo atitinkamų civilinių teisių ir pareigų, todėl minėti sandoriai (2007 m. rugpjūčio 8 d. sutartis ir avansinis raštelis) teismo pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ex officio (savo iniciatyva) (remiantis CK 1.78, 1.86 straipsniais (tariamasis sandoris, sudarytas tik dėl akių, yra niekinis ir negalioja), 1.78 straipsnio 5 dalimi, kuria nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu ieškovas G. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. CK 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį. Pagal preliminariosios sutarties sampratą šalys sutartyje turi susitarti dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų, taip pat turi nustatyti terminą, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, šis susitarimas įforminamas rašytine forma. Pagrindinė preliminariosios sutarties sąlyga, skirianti ją nuo pagrindinės sutarties, yra aiškiai išreikštas įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį.

16.2. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012).

16.3. Ieškovas su atsakove 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutartimi susitarė dėl 0,1255 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje už nustatytą kainą. Taip šalys aiškiai susitarė dėl preliminariosios sutarties sudarymo. Priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutartis atitinka preliminariosios sutarties požymius, tai spręstina iš: jos turinio, iš kurio matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį už nustatytą žemės sklypo 138 050 Lt kainą (CK 6.165 straipsnio 1 dalis); sutartis sudaryta rašytine forma (CK 6.165 straipsnio 2 dalis); nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti – 2 mėnesiai iki 2007 m. spalio 2 d., su automatiniu pratęsimu tam pačiam laikotarpiui (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Be to, ieškovas asmeniškai sumokėjo atsakovei 7000 Lt avansą, kuris turėjo būti dalis kainos už žemės sklypą. Tą patvirtina ir atsakovės ranka surašytas raštelis, kuriame atsakovė nurodė, kad ji gavo 7000 Lt avansą už žemės sklypą. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, nes ji galiojant sutarčiai 2007 m. gruodžio 12 d. pardavė žemės sklypą trečiajam asmeniui L. Š.

16.4. CK 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariosios sutarties prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Tuo tarpu tarpininkavimo sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kuriuos turi atlikti profesionalus tarpininkas už atlygį. Tarpininkavimo sutartis priskirtina prie atlygintinų paslaugų teikimo, kurios dalykas yra veiksmai, t. y. paslaugų suteikimas, nagrinėjamu atveju būtų žemės sklypo pirkėjų suradimas, tarpininkavimo paslaugų teikimas už atitinkamą mokestį.

16.5. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę ne žemės sklypo

pirkimo–pardavimo, o tarpininkavimo parduodant žemės sklypą santykiai, privalėjo nustatyti, ar sudaryta sutartis turi tarpininkavimo sutarčiai būdingus elementus, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, bei atsižvelgti į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo. Tuo tarpu nei atsakovė, nei teismas nenurodė, kaip buvo šalių nustatytas tarpininkavimo mokestis. Sutartyje nėra sąlygų dėl paslaugų teikimo, pirkėjo suradimo, tarpininkavimo paslaugų. Ieškovas neužsiėmė tarpininkavimo paslaugų teikimu. 2007 m. liepos 30 d. UAB „Vilorus“ sutartis su atsakove patvirtina, kad tarpininkavimo paslaugas dėl ginčo žemės sklypo bei kitų atsakovei priklausančių žemės sklypų teikė tik UAB „Vilorus“, ta sutartimi atsakovė užtikrino, kad sutartyje nurodytas turtas visą sutarties galiojimo laiką bus pardavinėjamas tik per UAB „Vilorus“. Atsakovė suvokė tarpininkavimo sutarties ir preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties skirtumą. Pažymėtina, kad ji yra išsilavinusi ir dirba finansinėje įstaigoje. Atsakovė jau turėjo tarpininkę UAB „Vilorus“, o kito tarpininko jai nereikėjo.

16.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo sutarties turinį: sutarties 8 punkte „Papildomos sąlygos“ ieškovas ranka įrašė „įsipareigoju atvesti elektrą ir sutvarkyti kelią“. Tuo tarpu jokio susitarimo dėl pirkėjų suradimo nei žodžiu, nei raštu nebuvo ir negalėjo būti, nes ieškovas ketino įsigyti ginčo žemės sklypą savo nuosavybėn, dėl to ir buvo susitarta, kad ieškovas perka žemės sklypą, taip pat kad jis elektrą atsives ir kelią susitvarkys.

16.7. Teismas neteisingai vertino liudytojų parodymus bei juos interpretavo atsakovės naudai. Teismas nepagrįstai nevertino, kad atsakovės liudytojo A. R. ir trečiojo asmens L. Š. parodymai iš esmės skiriasi ir prieštarauja tarpusavyje. Pvz., atsakovė teismo posėdžio metu teigė, kad su L. Š. susipažino tik pas notarą, o kai ieškovas davė avansinę įmoką atsakovei, be jųdviejų, niekas daugiau nedalyvavo. L. Š. parodė, kad susipažino su atsakove dar prieš sudarant pagrindinę sutartį ir kad dalyvavo, kai ieškovas davė avansą atsakovei; o atsakovės sutuoktinis parodė, kad atsakovė jokio avanso iš viso niekada nėra gavusi ir t. t. Tuo tarpu liudytojo A. M. parodymai iš viso nėra susiję su ginčo žemės sklypu ir jokių reikšmingų aplinkybių jis šioje byloje iš viso negalėjo nurodyti teigdamas, kad jam „nieko nėra žinoma“. Taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino įrodymus, pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

16.8. Aplinkybes, kad ieškovo ir atsakovės nesiejo tarpininkavimo santykiai, patvirtino ir Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2623-199/2017, kurioje teismas, nagrinėdamas klausimą dėl 2008 m. sausio 6 d. ir 2014 m. vasario 19 d. preliminariųjų sutarčių, kurių tekstai yra analogiški 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties tekstui, konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas 2008 m., 2014 m. atlikdavo tarpininkavimo paslaugas parduodant atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą ir kad dėl tarpininkavimo paslaugų atlikimo buvo suderinta abiejų šalių valia, o atsakovės paaiškinimai ir esantys byloje įrodymai nepagrindžia, jog šalys sulygo dėl esminių tarpininkavimo sutarties sąlygų, tarp jų ir dėl atlygio už tarpininkavimo paslaugas. Atsakovė neįrodė, kad 2014 m. vasario 19 d. sutartis yra apsimestinis sandoris.

16.9. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Taigi, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2623-199/2017 konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje ir jų iš naujo įrodinėti nereikia. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2623-199/2016 konstatuotomis aplinkybėmis ir jas ignoravo bei nepagrįstai pripažino 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutartį ir avansinį raštelį niekiniais ir negaliojančiais ex officio.

16.10. Pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Avanso paskirtis – pagrindinės prievolės mokėjimas, kuris siejamas su šalių sudarytoje sutartyje nurodyta kaina. Avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje). Bet avansas niekada neatliks užtikrinamosios funkcijos, t. y. šalis, sumokėjusi avansą, turi teisę reikalauti jį grąžinti visais sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Šiuo atveju pinigai už žemės sklypo pirkimą ir pardavimą buvo perduoti tam tikram tikslui. Kadangi šis tikslas nepasiektas, atsakovei sumokėtas avansas turi būti grąžintas ieškovui, nes pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo.

16.11. Nesant akivaizdžių aplinkybių dėl apsimestinio sandorio egzistavimo ir atsakovei nepareiškus reikalavimo pripažinti 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutartį ir avansinį raštelį apsimestiniais, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės ir

pareigos spręsti klausimo dėl jų negaliojimo ir taip pažeidė dispozityvumo, rungimosi ir teisės į teisingą teismą principus.17. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė V. R. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos

teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą. Atsiliepime nurodoma:17.1. Byloje kilo ginčas dėl konkrečios 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties turinio, jos sąlygų, todėl pirmosios ir

apeliacinės instancijos teismai turėjo pareigą nustatyti tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, vadovaudamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, ir spręsti dėl sutarties negaliojimo. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai). Byloje yra duomenų, kurie leistų pripažinti sandorį niekiniu, ir pakanka pagrįstai išvadai dėl 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties ir avansinio raštelio tariamumo padaryti (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 41 punktas).

17.2. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad ginčo sutartis yra tarpininkavimo sutartis. Vertindamas įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad tikroji 2007 m. rugpjūčio 8 d. sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai nebuvo nukreipti į žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties (sutarčių) sudarymą, pagal aptartus susitarimus šalys realiai neįgijo atitinkamų civilinių teisių ir pareigų, todėl minėti sandoriai (2007 m. rugpjūčio 8 d. sutartis ir avansinis raštelis) teismo pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ex officio (CK 1.78, 1.86 straipsniai).

17.3. Sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo. Tikrieji sutarties šalių ketinimai turi būti bendri abiem šalims ir jeigu šalių pozicijos skiriasi dėl sutarties teksto ar atskirų jos nuostatų prasmės, turi būti vadovaujamasi ta sutarties prasme, kurią sutarčiai būtų teikę analogiškoje situacijoje protingi asmenys. Nustatant tikruosius šalių ketinimus, kai šalių pozicijos skiriasi, būtina atsižvelgti ne tik į tam tikrų sąvokų įprastinę sampratą, bet kartu įvertinti sutarties tikslus bei pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018). Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles, ir įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą.

17.4. Apeliacinės instancijos teismas sistemiškai aiškino ginčo sutarties sąlygas ir pagrįstai nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties 2 punkto sąlyga „nei vienai iš šalių nepareiškus noro nutraukti sutartį iki jos galiojimo termino pabaigos, sutartis laikoma pratęsta tam pačiam laikotarpiui tokiomis pačiomis sąlygomis. Taip ji pratęsiama kiekvieną kartą sutarčiai baigiantis“ leidžia spręsti, kad preliminarioji sutartis neturi vieno iš privalomų elementų – konkretaus termino, iki kada turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, sutarties 2 punkte aiškia kalendorine data apibrėžtas sutarties galiojimo terminas (iki 2007 m. spalio 2 d.) ir toliau cituota šio punkto sąlyga leidžia abejoti tikrąja šalių valia dėl sudaryto sandorio teisinės prigimties ir teisinių jo padarinių. Minėtą išvadą sustiprina ieškovo, kaip sutarties rengėjo, prie sutarties 8 punkto, reglamentuojančio papildomas sutarties sąlygas, atliktas rankraštinis įrašas.

17.5. Aplinkybę, kad avansą atsakovei mokėjo trečiasis asmuo L. Š., perduodama šiuos pinigus per ieškovą, patvirtino tiek atsakovė, tiek ir L. Š. Avansiniame raštelyje avanso davėjas konkrečiai nėra nurodytas, jame yra tik ieškovo ranka padarytas įrašas, patvirtinantis, kad pinigai buvo perduoti atsakovei, o kaip mokėtojas nurodytas moteriškos lyties atstovas (vartojamas žodis ne „pirkėjas“, bet „pirkėja“). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas avansinį raštelį pripažino negaliojančiu, avansą atsakovei sumokėjo trečiasis asmuo L. Š., žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris tarp L. Š. ir V. R. įvyko, šiame ginče nėra pagrindo taikyti CK 6.237 straipsnyje nustatyto teisės gynimo būdo, nes CK 6.237 straipsnis yra teisinis įrankis (juridinis reikalavimo pagrindas) siekiant susigrąžinti iš atsakovės be teisinio pagrindo kito asmens įgytą (turimą) turtą.

Teisėjų kolegija



Dėl preliminariosios sutarties ir avanso sumokėjimo raštelio kaip tariamųjų sandorių pripažinimo niekiniais teismo iniciatyva

18. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

19. Konkrečių sutarčių aiškinimas yra fakto klausimas, taigi vien atskirų ginčo šalių sudarytų sutarčių sąlygų vertinimas negalėtų būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Faktų klausimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas kasacine tvarka, nenustato, tik patikrina, ar byloje tinkamai pritaikytos teisės normos, ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus.

20. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

21. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris (tariamasis sandoris) negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 24 punktas).

22. Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 38 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 26 punktas).

23. Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018, 41, 43 punktai).

26. Teismas ex officio, kai nėra pareikšto bylos šalies reikalavimo dėl sandorio negaliojimo, gali pripažinti sandorį niekiniu, kai jo negaliojimas yra akivaizdus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, jei susitarimas nėra akivaizdžiai negaliojantis, teismas turi suteikti galimybę ieškovui patikslinti ieškinį ir pareikšti reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo niekiniu, taip pat šalims pateikti argumentus ir įrodymus dėl tokio reikalavimo (ne)pagrįstumo. Kai sandorio šalis išreiškia poziciją ne ieškinio forma reikšdama reikalavimą dėl sandorio nuginčijimo, o rašytiniu paaiškinimu, teigdama, kad sandoris buvo fiktyvus, tai neturi tapti teismui kliūtis įvertinti, ar jis nėra akivaizdžiai negaliojantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-706/2017, 37, 38 punktai).

27. Nagrinėjamoje byloje nei ieškovas, nei atsakovė nereiškė reikalavimo dėl preliminariosios sutarties ir avanso sumokėjimo raštelio pripažinimo niekiniais kaip tariamųjų sandorių ir neįrodinėjo aplinkybių, sudarančių tariamųjų sandorių negaliojimo pagrindą, t. y. kad šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį ir avanso sumokėjimo raštelį, iš tiesų nebūtų siekusios šiais sandoriais jokių teisinių pasekmių. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas minėtus sandorius ex officio pripažino niekiniais, remdamasis tuo, kad tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai nebuvo nukreipti į žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties (sutarčių) sudarymą, pagal aptartus susitarimus šalys realiai neįgijo atitinkamų civilinių teisių ir pareigų. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas iš esmės padarė išvadą, kad preliminariąja sutartimi ir avanso sumokėjimo rašteliu šalys nesiekė sukurti jokių teisinių pasekmių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia teismo išvada prieštarauja bylos šalių byloje įrodinėjamoms faktinėms aplinkybėms – ieškovo, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis ir sumokėtas avansas pagal preliminariąją sutartį, atsakovės – kad preliminarioji sutartis buvo apsimestinis sandoris ir kad tikroji šalių valia buvo sudaryti tarpininkavimo sutartį. Be to, kaip minėta, nė viena iš šalių neįrodinėjo, kad minėtais sandoriais nesiekė jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad šalys preliminariąja sutartimi ir avanso sumokėjimo rašteliu neketino sukurti jokių teisinių pasekmių, ir pripažinti šiuos sandorius niekiniais.

28. Kaip nurodyta šios nutarties 26 punkte, teismas ex officio gali pripažinti sandorį niekiniu, kai byloje egzistuoja akivaizdžios faktinės aplinkybės sandorį pripažinti niekiniu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad preliminarioji sutartis ir avanso sumokėjimo raštelis yra (akivaizdžiai) niekiniai sandoriai. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad byloje egzistuoja akivaizdus pagrindas pripažinti, jog šalys preliminariąja sutartimi ir avanso sumokėjimo rašteliu nesiekė teisinių padarinių. Byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovas ir atsakovė pasirašė preliminariąją sutartį ir avanso sumokėjimo raštelį, taip pat kad atsakovė pasirašė ir kitas dvi preliminariąsias sutartis su ieškovu, atsakovė ketino parduoti ir vėliau pardavė ir kitus savo turėtus sklypus, nors ir ne ieškovui. Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2623-199/2016 atmestas atsakovės priešieškinis, kuriuo ji prašė 2014 m. vasario 19 d. šalių sudarytą sutartį pripažinti negaliojančia kaip apsimestinę. Teismas minėtu sprendimu padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog šia sutartimi buvo siekiama pridengti tarpininkavimo sandorį. Ieškovė neneigia, kad jai buvo sumokėta avanso sumokėjimo raštelyje nurodyta avanso suma. Nė viena iš šalių neteigė, kad sudarytais sandoriais nesiekė jokių teisinių padarinių. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo ex officio pripažinti preliminariąją sutartį ir avanso sumokėjimo sandorį tariamaisiais ir dėl to niekiniais sandoriais.

Dėl preliminariosios sutarties ir avanso sumokėjimo raštelio teisinio kvalifikavimo kaip apsimestinių sandorių, paslėpusių tikrąjį tarpininkavimo sandorį

29. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).

30. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas).

31. Tiek tariamasis, tiek apsimestinis sandoriai turi valios trūkumų, juos sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, tačiau tariamojo sandorio atveju šalys apskritai neketina ir nesukuria jokių teisių ir pareigų pagal sudarytą sandorį, o apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 33 punktas).

32. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios

išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 19 punktas).

33. Taigi, sprendžiant dėl šalių valios trūkumų sudaryto sandorio kvalifikavimo, svarbu vadovautis tiek CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis, tiek kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kurių šalys siekė sudarydamos ginčijamą sandorį. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepareiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiais kaip apsimestinius sandorius preliminariąją sutartį ir avanso sumokėjimo raštelį, tačiau pirmosios instancijos teisme atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu teigė, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d. preliminarioji sutartis yra apsimestinė, nes tikroji šalių valia buvo sudaryti ne pirkimo–pardavimo, bet tarpininkavimo sutartį.

35. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-415/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015).

36. CK 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikoma, kad nustačius, jog išreikšta šalių valia rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, pripažintinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad savininkas, sudarydamas tarpininkavimo sutartį, siekia per tarpininką parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o tarpininkas – už atitinkamą atlyginimą suteikti savininkui paslaugą – surasti pirkėją, kuris įsigytų nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 30 punktas). Nustatant, ar šalis siejo atlygintinių paslaugų teisiniai santykiai, svarbu tai, kad ieškovas įsipareigojo tarpininkauti parduodant atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, taip pat svarbūs yra šalių veiksmai tiek iki įrodinėjamos sutarties sudarymo, tiek po to, ir šalių bendradarbiavimas bei vykdoma verslo praktika. Sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-421/2017, 20, 28 punktai).

38. Tarpininkavimo kaip paslaugų sutarties rūšies tikslas – ieškovo, kaip profesionalo, paslauga surandant pirkėją atsakovės nekilnojamajam turtui ir jam parduodant šį turtą, t. y. atsakovė, sudarydama paslaugų sutartį su ieškovu, siekė, pasinaudodama jo paslaugomis, parduoti savo nekilnojamąjį turtą, todėl ieškovas, suteikęs paslaugas, dėl kurių būtų realiai parduotas turtas, turi teisę tikėtis gauti už tai atlyginimą. Tarpininkavimo paslauga laikoma suteikta ir paslaugos teikėjas įgyja teisę į atlyginimą, kai jis suranda pirkėją sutarties galiojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2013).

39. Taigi, preliminariosios sutarties dalykas yra šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, o tarpininkavimo paslaugų dalykas yra tarpininkavimo veiksmai – paslaugų suteikimas už atlygį. Atsakovė, teigdama, kad preliminariosios sutarties ir avanso sumokėjimo raštelio tikslas buvo pridengti tarpininkavimo sutartį, turėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį susitarti dėl tarpininkavimo veiksmų, šiuo atveju žemės sklypo pirkėjų suradimo ir

(ar) kitų reikiamų tarpininkavimo veiksmų atlikimo bei atlygio už tarpininkavimo paslaugas sumokėjimą. Be to, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, atsakovė nagrinėjamoje byloje reikalavimo pripažinti preliminariąją sutartį ir avanso sumokėjimo raštelį negaliojančiais kaip apsimestinių sandorių nereiškė. Todėl tam, kad teismui būtų pagrindas ex officio pripažinti sandorį niekiniu pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį kaip apsimestinį sandorį, atsakovė turėjo įrodyti akivaizdžias niekinį sandorį patvirtinančias aplinkybes.

40. Atsakovė preliminariosios sutarties ir avanso sumokėjimo raštelio apsimestinumą ir aplinkybę, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo, t. y. siekė sudaryti tarpininkavimo sutartį, įrodinėjo šalių 2008 m. sausio 6 d. ir 2014 m. vasario 19 d. sudarytomis sutartimis bei liudytojų parodymais.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad preliminarioji sutartis ir avanso sumokėjimo raštelis yra (akivaizdžiai) niekiniai ir kad šalys siekė sudaryti ne preliminariąją, o tarpininkavimo paslaugų sutartį.

42. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė faktinių aplinkybių, kad šalys iš tikrųjų siekė sudaryti tarpininkavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nekonstatavo, kad ginčo sutartis yra tarpininkavimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ginčo sandoriais nebuvo susitarta dėl paslaugų teikimo, pirkėjų suradimo, atsakovė neįrodė, kad buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis (CPK 178 straipsnis).

43. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties turinys, kuriame aptartas būsimos (pagrindinės) sutarties dalykas, kaina, sudarymo terminas, sankcijos už sutarties pažeidimą, ir rašytinė susitarimo forma atitinka preliminariosios sutarties požymius. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad esant pasirašytai preliminariajai sutarčiai ir avanso sumokėjimo rašteliui atsakovė neįrodė egzistavus tarpininkavimo sandorį. Šalių 2008 m. sausio 6 d. ir 2014 m. vasario 19 d. sudarytos sutartys nepatvirtina tarpininkavimo paslaugų teikimo. Šių sutarčių spausdintas tekstas yra toks pat kaip ginčo preliminariosios sutarties, o ranka rašytos (individualizuotos) sąlygos skiriasi. Be to, kaip nurodyta šios nutarties 28 punkte, Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2623-199/2016 nenustatė pagrindo tarp šalių sudarytą 2014 m. vasario 19 d. sutartį pripažinti apsimestine ir dėl to negaliojančia ir kvalifikuoti šalių santykius kaip tarpininkavimo teisinius santykius. Aplinkybė, kad šalys pagal visas tris preliminariąsias sutartis nesudarė atitinkamo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, pati savaime nepatvirtina, kad tikroji šalių valia buvo sudaryti ne preliminariąją, bet tarpininkavimo paslaugų sutartį. Ši aplinkybė gali patvirtinti tiek ieškovo, tiek atsakovės teiginius, todėl negali būti laikoma akivaizdžia aplinkybe, pagrindžiančia niekinio sandorio buvimą. Atsakovė neneigia, kad ji gavo avanso sumokėjimo raštelyje nurodytą sumą, o kokių nors įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovui būtų mokėta už tarpininkavimo paslaugas, ji nepateikė. Liudytojų parodymai nėra pakankami ir detalūs, kad galėtų būti vertinami kaip pagrindžiantys akivaizdžias niekinio sandorio aplinkybes.

44. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, teikiančių pagrindą preliminariąją sutartį ir avanso sumokėjimo raštelį pripažinti apsimestiniais ir dėl to niekiniais sandoriais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 1.78 straipsnio 5 daliai taikyti nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, keliančias abejonių dėl tam tikrų santykių tarp šalių egzistavimo. Tam, kad teismas galėtų ex officio sandorį pripažinti niekiniu, niekinio sandorio aplinkybės turi būti akivaizdžios. Tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad tam tikras sandoris yra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra (akivaizdžiai) niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai.

45. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo ginčo santykius kaip ikisutartinius ir, kadangi avansą gavusi atsakovė pardavė sklypą kitam asmeniui, taip neįvykdė preliminariosios sutarties įsipareigojimų, teismas pagrįstai įpareigojo grąžinti avanso sumą kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą. Dėl netinkamo preliminariąją sutartį, sandorių negaliojimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, nesuderinamo su formuojama kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


46. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šių išlaidų atlyginimas negali būti priteisiamas, jeigu prašymas dėl jo priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

47. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas.

48. Kadangi panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, tai bylos baigtis yra ieškovo naudai, ieškovo kasacinis skundas tenkinamas. Ieškovas už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo advokatui 600 Eur (1 t., b. l. 189). Panaikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą ieškovo naudai, ieškovui priteisiamas jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

49. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovo turėtų advokato atstovavimo išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.11 punktas). Todėl iš atsakovės ieškovui priteistina 600 Eur advokato atstovavimo išlaidų už procesą apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

50. Ieškovas už kasacinį skundą sumokėjo 56 Eur žyminio mokesčio valstybei (2 t., b. l. 19). Ieškovas kasaciniu skundu neprašė priteisti advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo ir nepateikė advokato atstovavimo išlaidų dydį kasaciniame procese patvirtinančių įrodymų.

51. Atsakovės advokato atstovavimo išlaidos už atsiliepimą į kasacinį skundą neatlygintinos, nes ne jos naudai priimama teismo nutartis (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet nepateikta duomenų bei įrodymų, patvirtinančių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

52. Kasacinis teismas turėjo 22,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės V. R. ieškovui G. S. 656 (šešis šimtus penkiasdešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti iš atsakovės V. R. 22,23 Eur (dvidešimt du Eur 23 ct) valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų

įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).




DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-240-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17653-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.6.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. M. ir G. M. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl civilinės atsakomybės draudimo išmokos; tretieji asmenys K. R., H. R., „AAS BTA Baltic Insurance Company“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių žalos dydžio nustatymą, reikšmingą draudimo bendrovės pareigai sumokėti transporto priemonių valdytojų privalomosios civilinės atsakomybės draudimo išmoką, atlyginant eismo įvykio metu padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai A. M. ir G. M. teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ 3171,36 Eur turtinės žalos atlyginimo už eismo įvykio metu apgadintą ieškovų automobilį „Toyota RAV4“.

3. Ieškovai nurodė, kad 2016 m. gruodžio 15 d. Vilniuje, Sietuvos gatvėje, atsitiko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobilis „Volkswagen Touran“, vairuojamas K. R., su automobiliu „Toyota RAV4“, vairuojamu ieškovo G. M. Automobilio „Volkswagen Touran“ vairuotojos civilinė atsakomybė apdrausta atsakovės ADB „Gjensidige“. Draudimo bylos tyrimo metu, gavus papildomų oficialių dokumentų iš Vilniaus miesto savivaldybės, paaiškėjo, kad pildydami eismo įvykio deklaraciją įvykio dalyviai klydo ir eismo įvykio kaltininkas yra ne ieškovas G. M., o K. R. Ieškovai kreipėsi į K. R. civilinę atsakomybę apdraudusią atsakovę ADB „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, bet draudikė nesutiko atlyginti žalos, motyvuodama tuo, kad ieškovai nėra laikomi nukentėjusiais asmenimis ir kad G. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 115 punkto reikalavimus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=434c34c0a4be11e9b474d97de297fe08

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.5. Teismas nustatė faktines aplinkybes, kad 2016 m. gruodžio 15 d., Vilniuje, Sietuvos g., įvyko eismo įvykis, jo metu

susidūrė A. M. priklausanti ir G. M. vairuojama transporto priemonė „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su H. R. priklausančia ir K. R. vairuojama transporto priemone „Volkswagen Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu automobilis „Volkswagen Touran“ apdraustas ADB „Gjensidige“, o „Toyota RAV4“ – „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje. Ieškovas G. M. ir trečiasis asmuo K. R. pasirašė dvi eismo įvykio deklaracijas. Pirmoji buvo netinkama, nes šalys ją netinkamai pasirašė – abi pasirašė, kad yra atsakingos už eismo įvykį, o antrąja deklaracija savo kaltę pripažino ieškovas.

6. Teismas nurodė, kad šalys į bylą pateikė vaizdo medžiagą, kaip atrodo Sietuvos gatvė, kuria važiavo ieškovai, ir vieta, iš kurios išvažiavo K. R. Teismas vertino, kad abu keliai, kuriais važiavo ieškovai ir K. R., padengti asfalto danga. Šalia kelio esančia teritorija gali būti laikoma stovėjimo aikštelė, kiemas, kitos teritorijos, bet šiuo atveju negalima teigti, kad K. R. suko iš kiemo, stovėjimo aikštelės ar panašios teritorijos. Vizualiai šis inžinerinis statinys atrodo kaip kelias, todėl kiekvienas vidutiniškai protingas, atidus ir apdairus asmuo jį laikytų keliu.

7. Kadangi sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, kelio ženklų nebuvo, abu keliai padengti ta pačia kelio danga, asmenys turėjo vadovautis KET 155 punktu, kuris nustato, kad lygiareikšmių kelių sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią iš dešinės artėjančioms transporto priemonėms. Ieškovas neginčija, kad nepraleido K. R. vairuojamo automobilio, kuris važiavo iš dešinėje pusėje esančio kelio. Taigi, ieškovas nesilaikė KET 155 punkte nustatyto reikalavimo, taip sukeldamas eismo įvykį. Kadangi ieškovas yra atsakingas už ginčo eismo įvykį, jis neturi teisės gauti draudimo išmokos iš atsakovės. Nustatęs šias aplinkybes, teismas dėl žalos (draudimo išmokos) dydžio nepasisakė.

8. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ ieškovų A. M. ir G. M. naudai 2620,96 Eur žalos atlyginimo.

9. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad spręsti, jog eismo įvykis įvyko lygiareikšmių kelių sankryžoje, nėra pagrindo. Vien tai, kad tam tikra teritorija padengta ta pačia kelio danga (asfaltu), o jos plotis iš pažiūros yra panašus su keliu ir juo yra leistinas transporto priemonių eismas, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad toks inžinerinis statinys atitinka kelio sąvoką ir tokios teritorijos sankirta su inžineriniu statiniu, kuris teisiškai atitinka kelio sampratą, turėtų būti vertinama kaip lygiareikšmė sankryža.

10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Teismas rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2017 m. sausio 18 d., 2017 m. vasario 10 d. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. balandžio 20 d. raštais kaip oficialiais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Remiantis šiais dokumentais, K. R. į kelią įvažiavo iš šalia jo esančios teritorijos, tiksliau, iš išvažiavimo, suformuoto žemės sklype, taip pažeisdama KET 102 punkte nustatytą pareigą duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, todėl ji yra eismo įvykio kaltininkė ir už transporto priemonės „Toyota RAV4“ remonto išlaidas atsakinga K. R. draudikė – atsakovė ADB „Gjensidige“.

11. Ieškovų užsakymu 2017 m. balandžio 24 d. UAB „Fakto Autocentras“ sudarė automobilio „Toyota RAV4“ remonto sąmatą, jos pagrindu ir nustatyta reikalaujama draudimo išmoka – 3171,36 Eur su PVM. Draudikė, nesutikdama su UAB „Fakto Autocentras“ pateiktos sąmatos skaičiavimais, pateikė teismui ta pačia sistema „Audatex“ atliktus skaičiavimus. Šioje draudimo sąmatoje sumažintas valandinis darbų įkainis, nurodytas priekinio buferio stiprintuvo remontas, o ne keitimas, kaip buvo įrašyta ieškovų pateiktoje sąmatoje.

12. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 29 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, gavęs pranešimą apie eismo įvykį, atlieka jo tyrimą (apklausiami įvykio liudytojai, apdraustieji, apžiūrima eismo įvykio vieta, sugadintas ar sunaikintas turtas, surašoma sugadinto, sunaikinto turto apžiūros ataskaita (techninės apžiūros protokolas ar kita), daromos nuotraukos, užklausiamos atitinkamos teisėsaugos, teisėtvarkos, asmens sveikatos priežiūros ir kitos įstaigos, organizacijos, asmenys, kurie gali pateikti žalos administravimui svarbią informaciją, vertinami atsakingam draudikui pateikti dokumentai). Nurodytas tyrimas nebuvo atliktas, draudikė apsiribojo apgadinto

automobilio apžiūra pagal nuotraukas. ADB „Gjensidige“ sąmatos turinys patvirtina, kad iš esmės tai buvo atliktas ne naujas turtui padarytos žalos, o ieškovų draudikei pateiktos sąmatos pagrindu koreguotas vertinimas, sumažinant valandinį darbo įkainį ir nurodant, kad viena automobilio detalė taisytina, o ne keistina nauja.

13. Atsakovės argumentus, kad sąmata sudaryta naudojant didesnius nei vidutiniai rinkos valandiniai darbų įkainiai, apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip deklaratyvius, nes jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų vidutinį rinkos valandinį remonto įkainį, atsakovė nepateikė. Atsakovė taip pat teigė, kad ieškovų sąmata neatitinka Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija), 59.3 punkto reikalavimų ir trečiosios lentelės, nes dalims turėtų būti taikomas 49 proc. nusidėvėjimas, atsižvelgiant į eismo įvykio metu apgadinto automobilio gamybos metus. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 59 punkte pateiktas dalių pagal dėvėjimosi pobūdį klasifikavimas, o trečiojoje lentelėje – rekomenduojamos transporto priemonės III grupės dalių vidutinės nuvertinimo normos. Atsakovė nepateikė šio teisės akto pagrindu jokių savo skaičiavimų, o jos sąmatoje nurodomos dalys įvertintos analogiškai kaip ieškovų pateiktojoje. Atsakovė savo procesine galimybe dėl ekspertizės skyrimo nesinaudojo, poziciją dėl žalos dydžio grindė savo pateikta sąmata, kuri sudaryta nesilaikant draudikei nustatytų reikalavimų apžiūrėti sugadintą turtą.

14. Ieškovų pateikta sąmata sudaryta transporto priemonių remonto paslaugas teikiančios įmonės UAB „Fakto Autocentras“, kurios bendradarbiavimo šioje srityje su draudikais neneigia ir atsakovė. Teismas nustatė draudimo išmokos dydį remdamasis ieškovų pateiktais skaičiavimais ir sprendė, kad ieškovams dėl eismo įvykio metu atsiradusių automobilio „Toyota RAV4“ apgadinimų padaryta 2620,96 Eur turtinė žala, lygi sąmatoje nurodytai darbų ir detalių vertei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis).

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, vertinant, ar į išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, išaiškinta, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas automobilio remonto išlaidas, jiems suteiktas paslaugas, UAB „Fakto Autocentras“ sąmatoje nurodytas PVM, kurį sudaro 550,40 Eur, negali būti priteisiamas.

16. Teismo teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės vertinimu dėl galimos abipusės eismo dalyvių kaltės, kas lemtų priteistos turtinės žalos atlyginimo mažinimą. Aplinkybė dėl G. M. vairuojamos transporto priemonės galimo greičio viršijimo nėra įrodyta, o tai, kad eismo įvykio metu buvo slidi kelio danga ir ieškovas neturėjo galimybių išvengti susidūrimo, kai K. R., pažeisdama KET reikalavimus, sukdama į kairę, įvažiavo į pagrindinį kelią, nepagrindžia abipusės eismo įvykių kaltės ar nukentėjusiojo didelio neatsargumo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu atsakovė ADB „Gjensidige“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl žalos dydžio ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Privalomojo draudimo sutarties ypatumai, palyginti su savanoriškuoju draudimu, yra tokie, kad privalomojo draudimo atveju privalomojo draudimo sąlygos nustatomos ne šalių tarpusavio sulygta sutartimi, bet teisės aktais. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23 straipsniai). TPVCAPDĮ 16 straipsnyje nurodyta, kad žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.

17.2. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – Taisyklės) 15 punkte nustatyta, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė,

keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė, papildomos išlaidos.17.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti

nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas yra vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).

17.4. Atlyginant keičiamų dalių vertę netaikant nusidėvėjimo, eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų, nes vietoj naudotos dalies vertės jam būtų kompensuojama naujos dalies vertė. Nukentėjęs asmuo gautų daugiau, nei patyrė žalos, o tai prieštarautų visiško nuostolių atlyginimo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės; kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).

17.5. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 60 punkte pateikta keičiamų dalių nuvertinimo apskaičiavimo formulė: VDN = S(Vnd x S)/100, kur: VDN – keičiamų dalių nuvertinimo suma; Vnd – naujos autentiškos dalies vertė; S – dalies nuvertinimo norma, procentais.

17.6. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 59 punkte išdėstytas dalių pagal dėvėjimosi pobūdį klasifikavimas. 59.3 punkte nurodyta III grupė – dalys, kurias paveikia natūralus nusidėvėjimas ir aplinkos poveikis, proporcingas transporto priemonės ridai ir senumui (pvz., matomi salono ir bagažinės elementai, visos kėbulo ir išorinės apdailos dalys, apšvietimo ir šviesos signalizacijos prietaisai, ne salone ir ne bagažinėje įrengti funkciniai elementai, priekinis stiklas, hidraulinės ir pneumatinės pavarų elementai, reduktoriai, važiuoklės elementai, variklis ir kt.). Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 63 punkte nurodyta, kad III grupės dalių vidutinės nuvertinimo normos pateiktos 3 lentelėje. Instrukcijos 3 lentelėje nurodyta, kad dešimties metų senumo automobilių III grupės dalims taikytina 49 proc. dalių nuvertinimo norma S procentais.

17.7. Skundžiamame sprendime (sprendimo 51 punktas) teismas sutiko, kad keičiamoms dalims turi būti taikomas 49 proc. nusidėvėjimas pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatas, tačiau jo netaikė. Netaikydamas Taisyklių bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatų teismas sudarė prielaidas ieškovams nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita.

17.8. Apeliacinės instancijos teismas netaikė keičiamoms dalims 49 proc. nuvertėjimo pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, nes neva atsakovė nepateikė šio teisės akto pagrindu skaičiavimų. Tačiau atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė 2017 m. gegužės 19 d. žalos sąmatą Nr. CLT1438017, sudarytą licencijuota „Audatex“ programa. Šios žalos sąmatos Nr. CLT1438017 4 puslapio apačioje yra skiltis pavadinimu „Išskaitymai“ ir nurodyta, kad už dalių būklės pagerinimą 49 proc. yra 750,65 Eur, išskaitymai iš viso be PVM – 750,65 Eur. Taigi atsakovė pateikė skaičiavimus dėl 49 proc. nuvertėjimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių skaičiavimų netyrė ir nevertino, pažeisdamas CPK 14 straipsnio ir 185 straipsnio 1 dalies įrodymų vertinimo taisykles bei priimdamas teisiškai nepagrįstą sprendimą.

18. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai A. M. ir G. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Atsiliepime nurodoma:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nėra nurodęs, kad sutinka su atsakovės argumentais ar pripažįsta, jog turi būti taikomas 49 proc. nusidėvėjimas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas (sprendimo 55 punktas) atmetė

atsakovės argumentus dėl neva netinkamos automobilio remonto sąmatos kaip deklaratyvius.18.2. Byloje reikšmingos ne vien tik formalios žalos skaičiavimo taisyklės dėl automobilio remonto sąmatos, bet dar

svarbiau atsakingo draudiko elgesio įvertinimas nustatant žalą ir tai, kad atsakovė nesilaikė teisės aktų nustatytų pareigų, tinkamai nebendradarbiavo su kitais asmenimis žalos nustatymo procese.

18.3. Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2 dalį atsakingas draudikas ar biuras nedelsdami, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos, privalo nusiųsti įgaliotą asmenį apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą, surašyti apžiūros ataskaitą ir pateikti ją pasirašytinai susipažinti nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Atsakovės atstovas patvirtino per posėdį, kad nežino, kodėl to nepadaryta. Draudikė apsiribojo apgadinto automobilio apžiūra pagal nuotraukas, nors Taisyklių 29 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, gavęs pranešimą apie eismo įvykį, atlieka jo tyrimą (apklausiami įvykio liudytojai, apdraustieji, apžiūrima eismo įvykio vieta, sugadintas ar sunaikintas turtas, surašoma sugadinto, sunaikinto turto apžiūros ataskaita (techninės apžiūros protokolas ar kita), daromos nuotraukos, užklausiamos atitinkamos teisėsaugos, teisėtvarkos, asmens sveikatos priežiūros ir kitos įstaigos, organizacijos, asmenys, kurie gali pateikti žalos administravimui svarbią informaciją, vertinami atsakingam draudikui pateikti dokumentai).

18.4. Draudikė vien tik iš nuotraukų objektyviai negalėjo įvertinti tikrosios apgadinto automobilio būklės bei priežasčių, kodėl buvo reikalingi vienokie ar kitokie remonto darbai. Neapžiūrėjusi automobilio, nepabendravusi su jį apžiūrėjusiais specialistais, neatlikusi ekspertizės, atsakovė neturėjo pagrindo vertinti, pvz., ar buvo reikalingas buferio stiprintuvo keitimas ar remontas.

18.5. Ieškovų pateikta UAB „Fakto Autocentras“ sąmata sudaryta transporto priemonių remonto paslaugas teikiančios įmonės, su kuria atsakovė bendradarbiauja, laiko šią bendrovę patikima ir turinčia tinkamas kompetencijas įvertinti remonto darbų apimtis bei juos tinkamai atlikti. UAB „Fakto Autocentras“ sąmatos, kurios pagrindu ieškovams priteista draudimo išmoka, teisingumo atsakovė nepaneigė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Civilinės bylos nagrinėjimo metu prašymų dėl ekspertizės skyrimo dėl apgadintam automobiliui padarytos žalos nebuvo pateikta. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad mėgindama paneigti UAB „Fakto Autocentras“ sąmatą atsakovė pateikė savo pačios parengtą sąmatą, kuri yra analogiškos formos, t. y. draudimo bendrovė remiasi UAB „Fakto Autocentras“ sąmata kaip pagrindu, tik siekia sumažinti nustatytus įkainius. Vadinasi, nekyla abejonių dėl UAB „Fakto Autocentras“ sąmatos pagrįstumo.

18.6. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 59 punkte pateikiamas dalių pagal dėvėjimosi pobūdį klasifikavimas, o trečioje lentelėje – rekomenduojamos transporto priemonės III grupės dalių vidutinės nuvertinimo normos. Kadangi šios nuvertinimo normos yra rekomendacinės, jos negali būti laikomos privalomomis ar taikomos visais atvejais. Apeliacinės instancijos pagrįstai pažymėjo (sprendimo 55 punktas), kad atsakovė nepateikė šio teisės akto pagrindu jokių savo skaičiavimų, bei įvertino tai, kad atsakovė savo procesine galimybe dėl ekspertizės skyrimo nesinaudojo, poziciją dėl žalos dydžio grindė savo pateikta sąmata, kuri sudaryta nesilaikant draudikei nustatytų reikalavimų apžiūrėti sugadintą turtą. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo nesivadovauti ieškovų pateiktu įrodymu, t. y. UAB „Fakto Autocentras“ sąmata, kuri yra nepaneigta.

18.7. Ieškovai automobiliu, kuris buvo apgadintas eismo įvykio metu, naudojosi savo asmeninėms, namų ūkio reikmėms, jie laikytini vartotojais, turinčiais teisinius santykius su paslaugų ir darbų teikėjais (šiuo atveju draudimo paslaugų, automobilių remonto darbų srityje), o vartotojams taikoma aukšto lygio teisinė apsauga, įgyvendinant Europos Sąjungos teisės reikalavimus (be kita ko, kylančius iš Direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių (2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB)). Šis bylos procesas jau trunka keletą metų, ieškovai nukentėjo dėl eismo įvykio, patyrė žalos, jų patirtos laiko sąnaudos ilgalaikiams teisiniams ginčams bei emociniai išgyvenimai iki šiol nėra įvertinti kaip žala ir neatlyginti, nors akivaizdu, kad šis teisinis procesas žmones vargina. Dėl to vargu ar ieškovų interesus nusveria atsakovės smulkmeniškas, septyniais šimtais eurų įvertintas interesas (atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nebendradarbiavo nustatant žalos faktą ir dydį bei pažeidė žalos nustatymo procedūrą).

Teisėjų kolegija



Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

19. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų.

20. Atsakovė kasacinio skundo pradžioje nurodo, kad šiuo skundu bus teismo prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinio skundo pabaigoje atsakovė formuluoja prašymą panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl žalos dydžio ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniu skundu atsakovės teikiami argumentai susiję tik su bylos dalimi dėl žalos dydžio nustatymo ir tik ta apimtimi, kiek nustatant eismo įvykio metu padarytos žalos dydį turi būti įvertinamas keistinų sugadintos transporto priemonės dalių ir detalių nusidėvėjimas. Atsakovė neteikia argumentų dėl pačios civilinės atsakomybės prievolės nustatymo ir kitų su žalos dydžiu susijusių klausimų. Atsižvelgdama į tai ir į tai, kad pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas byloje yra tik žalos dydžio nustatymo ir tik ta apimtimi, kiek nustatant eismo įvykio metu padarytos žalos dydį turi būti įvertinamas keistinų sugadintos transporto priemonės dalių ir detalių nusidėvėjimas, klausimas.

Dėl žalos dydžio nustatymo pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą

21. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas reguliuojamas TPVCAPDĮ ir šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Taisyklėmis ir kt.).

22. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

23. TPVCAPD sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis). Ši sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, įvykus draudžiamajam įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių.

24. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, 44 punktas).

25. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (TPVCAPDĮ, Taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, o pagal minėto straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 23 dalis nustato, kad žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui – nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala, o žalos turtui dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka.

26. TPVCAPDĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23

straipsniai). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis nustato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.

27. Vyriausybė, remdamasi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalimi, patvirtino Taisykles. Taisyklių 6 punktas nustato, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis CK, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį.

28. Taisyklių 13 punktas, iš esmės atkartodamas TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, nustato, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus.

29. Taisyklių 15 punktas įtvirtina, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo nurodytu būdu. Sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo pasirenka kitą remonto būdą – detales ir (ar) dalis, kurios gali būti suremontuotos, pakeičia naujomis, atsakingas draudikas ar Biuras neatlygina visų tokio remonto išlaidų, o žala apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas.

30. Taigi tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei transporto priemonė buvo remontuojama, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojama – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas. Toks žalos dėl turto sugadinimo aiškinimas atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą.

31. Kaip minėta, žala dėl transporto priemonės sugadinimo, be kita ko, apima išlaidas keičiamoms dalims ar detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kalto asmens veiksmų sugadintą turtą. Sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. Toks aiškinimas atitinka visiško žalos atlyginimo funkciją. Visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita. Kartu visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl ir sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir

detalių nuvertėjimo dėl eksploatavimo taikymas, jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai. Pažymėtina, kad tam tikrų transporto priemonių dalių ar detalių nusidėvėjimui gali turėti įtakos ne tik transporto priemonės senumas, bet ir rida. Be to, nustatant žalos dydį konkrečioje byloje, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad keičiamos tam tikros dalys ar detalės sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis arba aplinkybė, kad rinkoje nėra tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus, arba jų įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo turi apimti išlaidas dėl tokių detalių ir dalių, kurios leistų naudoti transporto priemonę pagal jos paskirtį atitinkant techninius reikalavimus, kaip ji buvo naudojama iki įvykio. Todėl naujų dalių ar detalių naudojimas siekiant suremontuoti transporto priemonę atitiks visiško nuostolių atlyginimo principą, nes nukentėjęs asmuo bus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio.

32. Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ginčas susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu taikytina CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 43 punktas). Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas yra susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu, o ne su draudimo išmokos sumažinimo atvejais, todėl taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė. Žalos dydis įrodinėjamas CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

33. Nagrinėjamoje byloje ieškovai kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovė atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasi tuo, kad jos bendrovėje apdraustos transporto priemonės „Volkswagen Touran“ valdytojui civilinė atsakomybė neatsirado. Atsakovė, atsisakydama mokėti draudimo išmoką (taip pat ir vėliau), sugadintos transporto priemonės neapžiūrėjo ir žalos dydžio nenustatė. Taigi šioje byloje ieškovai įrodinėja savo patirtos žalos dydį (ne ginčija atsakovės nustatytą žalos dydį), o atsakovė ginčija šį dydį. Ieškovai savo patirtos žalos dydį įrodinėja pateikdami UAB „Fakto Autocentras“ parengtą sąmatą. Atsakovė sugadintos transporto priemonių keistinų dalių ir detalių apskaičiuotiną nusidėvėjimo dydį grindžia apskaičiuodama jį pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytą apskaičiavimo principą.

34. Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio nustatymo apskaičiuojant sunaikintos transporto priemonės likutinę vertę, yra nurodęs, kad nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas dėl žalos nustatymo vertinti kaip įpareigojančias draudiką nustatant žalos dydį (atitinkamai draudimo išmokos dydį) remtis konkrečiu ir vieninteliu žalos dydžio nustatymo metodu. Atvirkščiai, tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės (įskaitant ir bendrąsias draudimo teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas) patvirtina draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomojo civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 37 punktą).

35. Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad nei TPVCAPDĮ, nei Taisyklės, apibrėždamos žalos dydžio nustatymo taisykles, nepateikia nuorodos į Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką ar Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 36 punktą). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas, reguliuojančias žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką, aiškinti kaip įtvirtinančias tam tikras įstatymo nustatytas įrodinėjimo priemones ir specifiškai susiaurinančias įrodinėjimo priemonių ratą tuo atveju, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatomas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles. Tai reiškia, kad iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis (žalos dydis) kiekvienu konkrečiu atveju bus įrodinėjamas remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Teismas

ginčą dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) sprendžia ir jos dydį nustato ne hipotetiniu būdu suteikdamas pirmenybę vienam ar kitam žalos dydžio nustatymo būdui, bet pagal įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles vertindamas kiekvienoje konkrečioje byloje esančius įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 38 punktą).

36. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, pažymi, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, nėra tas teisės aktas, kuris reguliuotų standartizuotą žalos, padarytos eismo įvykiu dėl sugadintos transporto priemonės, dydį. Minėtas teisės aktas yra skirtas turto vertintojams, atitinkamais atvejais nustatantiems transporto priemonės vertę (įsakymo preambulė, Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 2 ir 3 punktai; Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 1 ir 2 punktai). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad teismas pats turėjo apskaičiuoti dalių ir detalių nusidėvėjimą atlikdamas aritmetinius skaičiavimo veiksmus, o to nedarydamas teismas atsisakė taikyti teisę.

37. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo įrodyti savo patirtos žalos dydį, o atsakovė, nesutikdama su ieškovų įrodinėjamu žalos dydžiu, turėjo paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (teikti įrodymus, pagrindžiančius pagrindą mažinti ieškovų įrodinėjamą žalos dydį). Atsakovė, sugadintos transporto priemonių keistinų dalių ir detalių apskaičiuotiną nusidėvėjimo dydį grįsdama Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytu apskaičiavimo principu, teikia tik hipotetiniu būdu apskaičiuotą nusidėvėjimo dydį. Toks apskaičiavimas nėra pakankamas, siekiant pagrįsti realų sugadintos transporto priemonių keistinų dalių ir detalių nusidėvėjimo dydį, tuo labiau kad pati atsakovė sugadintos transporto priemonės neapžiūrėjo. Be to, atsakovė nesinaudojo savo procesine teise dėl ekspertizės skyrimo, kad byloje būtų nustatytas realus nusidėvėjimo dydis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė nepaneigė nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų.

38. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo.


39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

40. Ieškovai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jie patyrė 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Šių išlaidų atlyginimas ieškovų naudai priteistinas iš atsakovės (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

41. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,40 Eur tokių išlaidų. Jų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovų G. M. ir A. M. naudai iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k. 110057869) 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k. 110057869) 6,40 Eur (šešis eurus 40

ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.




DONATAS ŠERNAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1066-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00219-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Panevėžio rajono savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio rajono savivaldybės administracijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – S. B.) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Panevėžio rajono savivaldybės, atstovaujamos Panevėžio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad dar 2015 m. rugpjūčio 26 d. dėl kaimyno S. B. šuns keliamo triukšmo kreipėsi į policijos komisariatą, kuris jo skundą persiuntė nagrinėti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Velžio seniūnijai (toliau – ir Seniūnija). Seniūnas V. Š., neištyręs visų aplinkybių, 2015 m. rugsėjo 24 d. priėmė nutarimą nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi šį seniūno nutarimą panaikino ir bylą grąžino Seniūnijai nagrinėti iš naujo. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismai nurodė, jog administracinio teisės pažeidimo byloje reikalinga atlikti papildomą aplinkybių tyrimą. Į šį teismų nurodymą seniūnas reagavo vangiai ir tik praėjus beveik mėnesiui nuo Panevėžio apygardos teismo nutarties, po paties pareiškėjo raginimų, organizavo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0705dad0a3f511e9b474d97de297fe08

susitikimą Seniūnijoje, kuris jokių rezultatų nedavė. Ir toliau tyrimas buvo atliekamas paviršutiniškai, pateikti įrodymai (audio įrašai su šuns lojimu) nebuvo vertinami, veiksmai atliekami nepateisinamai ilgai. Seniūnė D. J. 2016 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartimi šis seniūnės nutarimas paliktas nepakeistas, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį panaikino ir bylą grąžino Seniūnijai iš naujo nagrinėti, be kita ko, įsakmiai nurodęs, jog būtina atlikti šuns keliamo triukšmo matavimus. Neatlikus jokių matavimų, 2016 m. rugpjūčio 30 d. vėl buvo priimtas nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos ir šis nutarimas buvo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi, kuri Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartimi buvo palikta nepakeista. Teismas, be kita ko, nurodė visiškai pasyvią Seniūnijos poziciją, konstatavo, jog Seniūnija neįvykdė jai nurodytos pareigos. Po šio teismo sprendimo Seniūnija tik po 36 dienų ėmėsi veiksmų, o praėjus po teismo sprendimo 110 dienų, kai sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje vis dar nebuvo priimtas, pareiškėjas kreipėsi į Administraciją, prašydamas įvertinti seniūno A. V. veiksmus. Tik po to seniūnas 2017 m. birželio 9 d. priėmė nutarimą, kuriuo vėl nepradėjo administracinio teisės pažeidimo teisenos

3. Pareiškėjo teigimu, Seniūnija pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytą 20 dienų terminą administracinei procedūrai atlikti bei Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 616 straipsnio 4 dalyje nustatytą 20 dienų terminą, pareiškėjui buvo šališka, palaikė S. B., aiškiai vengė nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teikdavo melagingus paaiškinimus, neleisdavo pareiškėjui susipažinti su administracinio teisės pažeidimo byloje pateiktais įrodymais, imdavosi kokių nors veiksmų tik po pareiškėjo raginimų ar skundų, nevykdė teismų nurodymų. Dėl tokio neveikimo pareiškėjas patyrė stresą, nevaldomas ir pastovus šuns lojimas tiek dieną, tiek naktį trukdė gyventi pilnavertį gyvenimą, išsimiegoti, vaikui vakarais prasidėjo panikos priepuoliai, o tai sukėlė sveikatos sutrikimus tiek jam, tiek jo nepilnametei dukrai, dėl ko jie buvo priversti kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas.

4. Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybė, atstovaujama Panevėžio rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Seniūnijos darbuotojai tinkamai vykdė savo pareigas, vadovaudamiesi įstatymu bei jiems suteiktos kompetencijos ribose. Jokio šališkumo nebuvo, tai patvirtina ir aplinkybė, jog S. B. taip pat skundė seniūno veiksmus. Tarp kaimynų įsisenėjęs ginčas dėl S. B. kieme laikomo šuns. Seniūnija stengėsi kalbėtis su abiem pusėmis ir ieškoti kompromiso. Po kiekvieno teismo sprendimo vykdė teismo nurodymus, rinko papildomus įrodymus. Dėl teismo įpareigojimo išmatuoti šuns keliamą triukšmą atsakovo atstovas kreipėsi į Panevėžio visuomenės sveikatos centrą, kuris atsisakė daryti tokius matavimus, todėl buvo ieškoma privati firma, kuri sutiktų atlikti tokius matavimus. Radus tokį paslaugos teikėją, buvo nupirktos paslaugos ir jau 2017 m. balandžio 6 d. buvo surašytas triukšmo lygio matavimo protokolas. Nors dėl to šiek tiek užsitęsė administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimas, tačiau jokie terminai nebuvo pažeisti. Seniūnas priėmė ir vertino tiek pareiškėjo, tiek S. B. pateiktus įrodymus, sprendimus priėmė, įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Neginčijama aplinkybė, kad pareiškėjo sveikatos būklė galėjo būti pablogėjusi, tačiau šie sveikatos sutrikimai atsirado ne dėl Seniūnijos veiksmų, t. y. nėra jokio priežastinio ryšio tarp pareiškėjo patirtos žalos ir Seniūnijos veiksmų.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. B. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Seniūnijos darbuotojai tinkamai vykdė savo pareigas, vadovaudamiesi

įstatymu bei jiems suteiktos kompetencijos ribose. Gyvūnai turi prigimtinę teisę skleisti garsus, reaguodami į aplinkos dirgiklius. Galbūt dėl sveikatos būklės pareiškėjas neturi pakantumo jį supančiai aplinkai, savo interesus kelia aukščiau kitų asmenų interesų. Nežinia kokia įranga ir kada yra daryti pareiškėjo pateikti audio įrašai, todėl turi būti vertinami kaip nepatikimi.

II.

8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 26 d. su skundu dėl kaimynui S. B. priklausančio šuns, laikomo

Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), galimos nepriežiūros bei šuns keliamo triukšmo kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariatą, kuris medžiagą perdavė nagrinėti Seniūnijai. Seniūnijos pavaduotojas, atliekantis seniūno funkcijas, 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarimu nutarė nepradėti administracinio

teisės pažeidimo teisenos, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi panaikino Seniūnijos 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarimą ir bylą grąžino Seniūnijai papildomam tyrimui atlikti, nurodęs, jog institucija turi apklausti pareiškėjo nurodytą liudytoją, ištirti pareiškėjo pateiktus audio įrašus. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis palikta nepakeista. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo, pareiškėjas 2016 m. vasario 10 d. Seniūnijai pateikė papildomus įrodymus (pretenziją S. B., liudytojų liudijimus, audio įrašus). Seniūnija papildomai apklausė (duomenys neskelbtini) g. gyvenančius S. B. kaimynus, skundą nagrinėjo susirinkime, į kurį kvietė suinteresuotas šalis, išklausė pareiškėjo paaiškinimus, vietoje apžiūrėjo S. B. kiemą ir nustatė šuns laikymo lokalizaciją. Seniūnija 2016 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi Seniūnijos 2016 m. kovo 14 d. nutarimas buvo paliktas nepakeistas, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį panaikino ir bylą grąžino Seniūnijai tirti iš naujo. Panevėžio apygardos teismas nurodė, jog būtina nustatyti, ar šuns keliamas triukšmas, girdimas apelianto (pareiškėjo) gyvenamosiose patalpose ir jų aplinkoje, atitinka teisės aktais nustatytas triukšmo lygio ribas ar ne, tą patvirtinti ar paneigti galėtų triukšmo lygio matavimai. Nagrinėdama administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo, Seniūnija kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentą, prašydama išmatuoti S. B. šuns sukeliamą triukšmą ir nustatyti, ar triukšmas neviršija ribinių dydžių, tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas tokius matavimus atsisakė atlikti. Seniūnija 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu nutarė administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėti nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi Seniūnijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą panaikino ir bylą grąžino Seniūnijai papildomam tyrimui atlikti. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis palikta nepakeista.

10. Nagrinėdama administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo, Seniūnija kreipėsi į Panevėžio valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, prašydama atlikti S. B. šuns laikymo sąlygų įvertinimą. Sąlygos buvo patikrintos ir Seniūnijai pateiktas atsakymas. Seniūnija kreipėsi į Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją, prašydama išmatuoti S. B. šuns sukeliamo triukšmo lygį, tačiau ši institucija tokius matavimus atsisakė atlikti. Po to su analogišku prašymu Seniūnija kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Tyrimų laboratorija“, kuri tokius matavimus atliko. Seniūnija papildomai kreipėsi ir į Panevėžio valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, prašydama specialistų paaiškinti gyvūno (šuns) galimą reakciją į erzinimą. Seniūnija administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjo 2017 m. gegužės 23 d. susirinkime, dalyvaujant S. B., o 2017 m. birželio 9 d. nutarimu nutarė administracinio nusižengimo bylos teisenos nepradėti nesant administracinio nusižengimo požymių. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartimi Seniūnijos 2017 m. birželio 9 d. nutarimas paliktas nepakeistu, tačiau teismo nutartis dar nėra įsiteisėjusi.

11. Teismas, vertindamas skundo reikalavimo pagrįstumą, vadovavosi Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis viešosios atsakomybes sąlygas ir neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.246–6.247, 6.249 str., 6.271 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad ginčo atveju administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d. (toliau – ir ATPK), bei nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) nustatytas taisykles, vertino, kad Seniūnijos seniūnai veikė pagal ATPK 222, 248 straipsniuose, 250 straipsnio 1 punkte, 257, 280 straipsniuose, 284 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnio 2 dalyje, ANK 569 straipsnyje, 589 straipsnio 1 dalies 80 punkte, 591 straipsnio 1 punkte, 614 straipsnio 2 dalyje, 615 straipsnio 1 dalyje, 617 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą savo kompetencijos ribose. Teismo vertinimu, jie turėjo teisę nagrinėti (tirti) administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnyje (administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnyje), bylas, bei nustatę ATPK 250 straipsnio 1 punkte (ANK 591 str. 1 p.) nurodytas aplinkybes, atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) teiseną.

12. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga nepaneigia aplinkybės, jog nagrinėjamo ginčo atveju Seniūnijos tarnautojai, tiriantys administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) bylą, joje įrodymus rinko ir juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, siekdami visiško bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Jokie šioje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo išsakyto argumento, jog Seniūnijos tarnautojai buvo šališki. Teismams panaikinus Seniūnijos seniūno priimtus nutarimus ir bylą grąžinus tirti iš naujo, siekiant nustatyti objektyvią tiesą, buvo renkami papildomi, be

kita ko, ir teismų nurodyti įrodymai.13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog Seniūnijos darbuotojai vilkino bylos nagrinėjimą, neatlikdami jokių

veiksmų per teisės aktais nustatytą 20 dienų terminą, pažymėjo, kad pagal ANK 564 straipsnį ir ATPK 249 straipsnį veikų, už kurių padarymą atsakomybė nustatyta ANK ir ATPK, tyrimas ir bylų nagrinėjimas vyksta pagal šiuose kodeksuose nustatytas taisykles. Todėl tiriant administracinio teisės pažeidimo bylas, taikytinos ne Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios administracinę procedūrą, kuriomis remiasi pareiškėjas, bet ATPK (ANK) normos. Pagal galiojusio ATPK 282 straipsnio nuostatas, administracinio teisės pažeidimo bylai nagrinėti buvo nustatytas 15 dienų terminas nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo gavimo dienos, o pagal galiojančio ANK 616 straipsnio 4 dalį, administracinio nusižengimo bylų nagrinėjimo terminas paprastai yra 20 dienų nuo administracinio nusižengimo protokolo įteikimo dienos (su nurodytomis išlygomis), nors šios normos nėra imperatyvaus pobūdžio. Ginčo atveju nei administracinio teisės pažeidimo protokolas, nei administracinio nusižengimo protokolas nebuvo surašytas, todėl ATPK ir ANK numatyti terminai neturėjo būti taikomi. Teismas sprendė, kad teismams Seniūnijos nutarimus panaikinus ir grąžinus bylą tirti iš naujo, procesiniai veiksmai (papildomų įrodymų rinkimas bei nutarimo priėmimas) buvo vykdomi protingais, objektyviai pateisinamais terminais.

14. Teismas darė išvadą, kad nutarimai administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) byloje surašyti vykdant pareigūnui patikėtas funkcijas ir nėra jokio pagrindo spręsti, jog pareigūnas šioje konkrečioje situacijoje veikė nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų ar nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tirtos administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) byloje kilęs įrodymų vertinimo klausimas ir vien ta aplinkybė, jog bylą nagrinėjantis pareigūnas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip negu teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti Seniūnijos pareigūnų neteisėtus veiksmus.

15. Teismas konstatavo, kad bylos įrodymai nepatvirtina, jog priimdami nutarimus nepradėti administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) teisenos S. B., Seniūnijos seniūnai elgėsi nesilaikydami teisės aktų reikalavimų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas, nenustatęs Seniūnijos seniūnų neteisėtų veiksmų, darė išvadą, kad atsakovui nekyla prievolė atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą.

III.

16. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, vertindamas Panevėžio rajono savivaldybės atstovų veiksmus, neatsižvelgdamas į Panevėžio apygardos teismo nutartyse konstatuotas aplinkybes, jog tyrimo metu nebuvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, nevykdomi teismo nutarimai, nepagrįstai neįžvelgė tyrimo vilkinimo, paviršutiniškumo, šališkumo, bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymo, piktybiško vengimo teisės aktuose nustatytais terminais surašyti administracinio teisės pažeidimo / nusižengimo protokolą. Konkrečiu atveju valstybei kyla civilinė atsakomybė dėl nekvalifikuoto Panevėžio rajono savivaldybės atstovų vangiai, neįsigilinant į aplinkybes ir faktus vykdomo tyrimo, kuris pažeidžiant ANK 567 straipsnį, nesant objektyvių priežasčių, buvo vilkinamas ir tęsėsi nepateisinamai ilgą laiką, t. y. 190 darbo dienų, ir tapo beprasmiu, nes buvo praleisti ATPK 35 straipsnyje ir ANK 39 straipsnyje įtvirtinti administracinės nuobaudos skyrimo terminai.

18. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į Seniūnijoje 2016 m. kovo 7 d. vykusio susirinkimo audio įrašą, patvirtinantį Panevėžio rajono savivaldybės atstovų tyrimui atlikti reikalingos kvalifikacijos nebuvimą (siūlymas pareiškėjui pačiam organizuoti ir apmokėti šuns lojimo garso lygio matavimus, kas prieštarauja ANK 569 straipsnio 2 daliai; persikelti į kitą vietą; nekompetentingas ATPK 110 straipsnyje ir ANK 346 straipsnyje įtvirtinto pažeidimo interpretavimas), į administracinėje byloje Nr. A13-385-1026/2017 nustatytą aplinkybę, kad analogiškas atvejis dėl šuns keliamo triukšmo buvo išnagrinėtas per vieną mėnesį, į tai, kad nurodytoje byloje liudytoju apklaustas A. V., teikdamas prieštaringus paaiškinimus, vengė pateikti vaizdo įrašą, patvirtinantį jo nurodytą teiginį, jog kaimyno šuo buvo erzinamas. 2017 m. gegužės 23 d. susirinkimo metu S. B. pateikta medžiaga nebuvo užfiksuota jokiais dokumentais ir nepateikta teismui.

19. Pareiškėjas pažymi, kad konkrečiu atveju buvo pažeistos ANK 570 ir 571 straipsniuose įtvirtintos teisės susipažinti su bylos medžiaga ir būti išklausytam, ką patvirtina 2017 m. gegužės 23 d. susirinkimo protokolas.

20. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog atsakovo priešinga pozicija prieš pareiškėją galėjo susiformuoti dėl S. B. darbo santykių, kuriuos jis patvirtino administracinėje byloje Nr. II-96-978/2016, ar kitų ryšių su Panevėžio rajono savivaldybe, jos vicemeru.

21. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino, jog šuns lojimo faktas nebuvo paneigtas ir neginčijamai nustatyta, kad šuns keliamas garsas viršija leistinas triukšmo normas.

22. Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas, sutikdamas su sprendimo motyvais ir išvadomis, akcentuoja, kad Panevėžio rajono savivaldybės tyrėjų veiksmai patvirtina, jog administracinio teisės pažeidimo procesas nebuvo vilkinamas, Seniūnijos seniūnai aktyviai vykdė visus teismų nurodymus, neatliko neteisėtų veiksmų, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, nešališkai, sprendimus priėmė pagal vidinį įsitikinimą, nepiktnaudžiaudami tarnybine padėtimi. Be to, įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AN2-131-491/2017 netenkintas pareiškėjo apeliacinis skundas ir palikta galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nutartis, kuria teismas pritarė Seniūnijos seniūno nutarimui nepradėti administracinio nusižengimo teisenos. Apeliacinio skundo argumentas dėl S. B. darbo Administracijos Personalo administravimo skyriaus duomenimis neatitinka tikrovės. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl pasibaigusio administracinės nuobaudos skyrimo termino paneigia Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartyje konstatuotas faktas, jog šis terminas nėra pasibaigęs. Pareiškėjo pateikti išrašai apie sveikatos būklę nepatvirtina, kad pareiškėjas žalą patyrė dėl atsakovo veiksmų / neveikimo.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo A. G. skundas dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Panevėžio rajono savivaldybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neteisėtų Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Velžio seniūnijos seniūnų veiksmų (neveikimo) vykdant tyrimą pagal pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimą dėl kaimyno S. B. šuns keliamo triukšmo (lojimo), pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad teismams panaikinus Seniūnijos nutarimus nepradėti administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) teisenos ir grąžinus bylą tirti iš naujo, procesiniai veiksmai (papildomų įrodymų rinkimas bei nutarimo priėmimas) buvo vykdomi protingais, objektyviai pateisinamais terminais bei nėra pagrindo spręsti, jog priimdami nutarimus nepradėti administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) teisenos S. B., Seniūnijos seniūnai elgėsi nesilaikydami teisės aktų reikalavimų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, šališkai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesant Seniūnijos seniūnų neteisėtų veiksmų, atsakovui nekyla prievolė atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Panevėžio apygardos teismo nutartyse konstatuotas aplinkybes, kurios patvirtina Seniūnijos atliekamo tyrimo pagal jo pateiktą skundą vilkinimą, teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, teismų įpareigojimų nevykdymą. Taip pat į bylą pateiktų įrodymų kontekste pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog tyrimas buvo vykdomas nekvalifikuotai, šališkai, pažeidžiant pareiškėjo teisę susipažinti su tyrimo medžiaga ir būti išklausytam. Be to, neįvertinta aplinkybė, jog šuns lojimo faktas nebuvo paneigtas, o šuns keliamas garsas viršija leistinas triukšmo normas.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė,

kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

29. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

30. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą, matyti, kad pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą siejo su Seniūnijos darbuotojų šališkumu, vengimu tyrimo eigoje nustatyti faktines bylos aplinkybes, tyrimo vilkinimu, paviršutiniškumu, teismų įpareigojimų nevykdymu, teisės aktų ir jo teisių tyrimo eigoje pažeidimu.

31. Ginčo atveju administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama pagal ATPK, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., ir nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio ANK nustatytas taisykles. ATPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Iš esmės analogiški reikalavimai įtvirtinti ir ANK 617 straipsnio 1 dalyje. Pagal ATPK 257 straipsnį (ANK 569 str.) organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Organas (pareigūnas), nustatęs ATPK 250 straipsnyje (ANK 591 str.) nurodytas aplinkybes, privalo priimti nutarimą nepradėti administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) teisenos.

32. Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 str.). ATPK 256, 257 straipsniai, reglamentuojantys įrodinėjimą administracinių teisės pažeidimų bylose, reikalauja, kad aiškinantis, ar buvo padarytas pažeidimas, ar asmuo dėl to kaltas ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, įrodymų tyrimas ir vertinimas turi būti pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų – tiek teisinančių, tiek kaltinančių – bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-18-693/2016; kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir įrodymus, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad Seniūnijos darbuotojai, atlikdami jiems pavestas pareigas ir nagrinėdami pareiškėjo pateiktą pareiškimą, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo nustatyti atsakovo darbuotojų neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui CK 6.271 straipsnio pagrindu turėtų būti atlyginta neturtinė žala, yra nepagrįsta ir neteisėta.

34. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad Seniūnijos pareigūnų nekompetenciją ir nenorą tinkamai įvertinti pateiktus įrodymus, aplinkybes, apklausti liudytojus, pagrindžia Panevėžio miesto apylinkės teismo, Panevėžio apygardos teismo

nutartys, kuriose pažymėta, kad tyrimas buvo atliekamas netinkamai, vangiai, todėl medžiaga grąžinta Seniūnijai tirti iš naujo, po teismų procesinių sprendimų seniūnas A. V. į tai reagavo vangiai, laiko atžvilgiu nurodyti veiksmai buvo atliekami su nepateisinamai dideliais laiko tarpais.

35. Byloje nustatyta, kad po pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 26 d. pateikto pareiškimo dėl kaimynui S. B. priklausančio šuns keliamo triukšmo (nuolatinio lojimo) buvo priimti tokie procesiniai sprendimai: Seniūnijos 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (I t., b. l. 158–159); Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. II-125-184/2015 panaikinti Seniūnijos 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarimą ir bylą grąžinti Seniūnijai papildomam tyrimui atlikti (I t., b. l. 136–137); Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-51-581/2016 Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą (I t., b. l. 138–140); Seniūnijos 2016 m. kovo 14 d. nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (I t., b. l. 7–9); Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. II-46-229/2016 Seniūnijos 2016 m. kovo 14 d. nutarimą palikti nepakeistą (I t., b. l. 116–119); Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-375-719/2016 Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį, Seniūnijos 2016 m. kovo 14 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti Seniūnijai tirti iš naujo (I t., b. l. 10–12); Seniūnijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėti nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (I t., b. l. 13–16); Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. II-96-78/2016 Seniūnijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti Seniūnijai papildomam tyrimui atlikti (I t., b. l. 17–27); Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-23-719/2017 Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą (I t., b. l. 28–33); Seniūnijos 2017 m. birželio 9 d. nutarimas administracinio nusižengimo bylos teisenos nepradėti nesant administracinio nusižengimo požymių (I t., b. l. 35–38); Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-63-879-2017 Seniūnijos 2017 m. birželio 9 d. nutarimą palikti nepakeistą (I t., b. l. 61–66). Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AN2-131-491/2017 Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis palikta nepakeista (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys).

36. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. II-125-184/2015, panaikindamas Seniūnijos 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarimą ir bylą grąžindamas Seniūnijai papildomam tyrimui atlikti nurodė, kad Seniūnijos 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarimas buvo priimtas neįsigilinus į visas bylos aplinkybes, institucija nesiėmė nustatinėti įvykį galbūt galinčių patvirtinti asmenų ir teiseną nutraukė remdamasi tik S. B. nurodytomis aplinkybėmis ir apžiūrėdama šuns voljerą. Teismas nurodyta nutartimi įpareigojo instituciją apklausti pareiškėjo skunde nurodytą liudytoją, ištirti pareiškėjo turimus audio diskelius ir tik tada spręsti dėl administracinio teisės pažeidimo teisenos tolesnės eigos.

37. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. ATP-51-581/2016, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį palikdamas nepakeistą, akcentavo, kad institucija, kurios kompetencijai įstatymo leidėjas ir priskyrė nagrinėti pareiškėjo skunde įvardijamus galimus administracinio teisės pažeidimus, iš esmės jokių tyrimo veiksmų neatliko ir jokių įrodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes nerinko; savo išvadas grindė hipotetiniais pamąstymais apie gyvenimo kaimo vietovėje specifiką, o ne konkrečius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų analize aptariamos situacijos kontekste, liudytojų parodymais ar kitais objektyviais duomenimis. Teismas sprendė, kad nutarimas atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl pareiškėjo pareiškime nurodomų aplinkybių negali būti pripažintas teisėtu, nes priimtas skubotai, neįsigilinus į įvykio situaciją, neatsižvelgus į esamą teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo pareiškimuose nurodomos aplinkybės nebuvo tinkamai ištirtos, buvo išklausyta tik S. B. pozicija ir įvertintos šuns priežiūros sąlygos, siūlyta pakeisti šuns laikymo vietą; atlikti tyrimo veiksmai nebuvo pakankami ir tai lėmė tai, kad institucijos nutarime konstatuotos išvados nėra pagrįstos objektyviais duomenimis. Tik atlikus papildomą tyrimą – išanalizavus pateiktą pareiškėjo garso įrašą, apklausus kaimyninių namų gyventojus ir ginčo dalyvius, apžiūrėjus bei procesiškai įforminus įvykio vietą, t. y. šuns laikymo lokalizaciją kaimyninių sklypų atžvilgiu, įvertinus bei atlikus kitus būtinus tyrimo veiksmus, t. y. tik surinkus objektyvius duomenis galima spręsti teisenos nepradėjimo ar pradėjimo, arba konkretaus asmens patraukimo ar nepatraukimo administracinės atsakomybės klausimą.

38. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-375-

719/2016, panaikindamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį ir grąžindamas Seniūnijai pareiškėjo skundą tirti iš naujo, pažymėjo, kad triukšmo ribinius dydžius gyvenamuosiuose pastatuose bei jų aplinkoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 patvirtinta higienos norma HN33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“. Šios normos 1 lentelėje yra įtvirtintos konkrečios triukšmo ribinių dydžių ribos gyvenamųjų pastatų (namų) gyvenamosiose patalpose, gyvenamųjų pastatų (namų) aplinkoje (išskyrus transporto sukeliamą triukšmą) ir kt. Teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad apelianto (pareiškėjo) pareiškimuose nurodytas aplinkybes tyrę institucijos darbuotojai būtų atlikę kokius nors triukšmo lygio matavimus ir neginčijamai patvirtinę arba paneigę apelianto pareiškimuose nurodytas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad institucija apelianto pareiškimus išnagrinėjo netinkamai, nes nebuvo pašalintos visos abejonės dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl šioje medžiagoje esminę reikšmę įgauna visapusiškas reikšmingų įrodymų surinkimas ir prieštaravimų tarp jų pašalinimas. Pateiktoje medžiagoje esantys įrodymai nėra pakankami spręsti apie pareiškėjo kaimyno kaltės buvimą ar nebuvimą. Tiriant pareiškėjo pareiškimus ir nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl institucijos nutarimo tiek institucijos pareigūnai, tiek apylinkės teismas nesilaikė ATPK 248 straipsnio, 257 straipsnio, 284 straipsnio ir 286 straipsnio 2 dalies reikalavimų, jie nevisapusiškai ištyrė ir įvertino visus svarbius duomenis. Minėtiems trūkumams pašalinti reikalinga rinkti papildomus įrodymus atliekant atitinkamus matavimus ir kitus procesinius veiksmus.

39. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. II-96-78/2016, Seniūnijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą panaikindamas ir bylą grąžindamas Seniūnijai papildomam tyrimui atlikti, be kita ko, pažymėjo, kad seniūnas A. V. turėtų kritiškai vertinti toliau gyvenančių kaimynų pretenzijų neturėjimo situaciją, jos nesuabsoliutindamas, ir atidžiau reaguoti į informaciją, gautą iš artimiausiai šalia S. B. šuns voljero gyvenančių asmenų, ir imtis visų įmanomų veiksmų situacijai ištirti, būti aktyvus, rinkdamas įrodymus, nes jo surinkti įrodymai, atlikti procesiniai veiksmai kitiems proceso dalyviams (A. G., S. B.) esant suinteresuotiems, teismui turi ypatingos reikšmės vertinant situaciją. Teismas nurodytoje nutartyje atkreipė dėmesį į Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartyje nurodytą įpareigojimą Seniūnijai rinkti papildomus įrodymus ir atlikti kitus procesinius veiksmus, akcentavo, jog Seniūnija apsiribojo tik informacijos gavimu iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos ministerijos Panevėžio departamento, kad jis neturi įgaliojimų atlikti šuns sukeliamo triukšmo matavimų ir nustatyti, ar jis neviršija ribinių dydžių, ir jokių kitų procesinių veiksmų situacijai ištirti ir surinkti papildomus įrodymus nesiėmė. Teismas atkreipė dėmesį, kad vien tai, kad nėra techninių galimybių nustatyti šuns sukeliamo triukšmo dydį naudojantis centro pagalba, neeliminuoja būtinybės spręsti klausimą, ar šuns lojimu trikdoma kitų asmenų ramybė ir viešoji rimtis; ankstesni Seniūnijos veiksmai tiriant situaciją vertintini kaip paviršutiniški ir atlikti visapusiškai ir išsamiai neįvertinus esamos situacijos. Teismas, įvertindamas nustatytus faktus ir aplinkybes, sprendė, kad išvados dėl tinkamų S. B. šuns laikymo sąlygų priimtos paviršutiniškai ir kiek skubotai. Tam, kad būtų priimtas nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, Seniūnija turėjo atlikti kur kas daugiau veiksmų nei ji atliko, būti aktyvi rinkdama ir tikrindama įrodymus. Seniūnija neišnaudojo visų galimų priemonių, nebuvo pakankamai aktyvi įrodymų rinkimo procese tam, kad visapusiškai ir išsamiai ištirtų situaciją ir priimtų pagrįstus sprendimus.

40. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. sausio 4 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-23-719/2017, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį palikdamas nepakeistą, nurodė, kad konkrečiu atveju Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentui atsisakius atlikti triukšmo lygio matavimus, institucija privalėjo kreiptis į kitus asmenis, turinčius tvarkingą ir metrologiškai patikrintą triukšmo lygio matavimo įrangą dėl triukšmo lygio išmatavimo arba jai patogiu būdu (nuomos, patikėjimo, nuosavybės teisėmis) pati įsigyti tokią įrangą ir išmatuoti suinteresuoto asmens S. B. šuns keliamo bei pareiškėjo namo patalpose girdimo triukšmo lygį. To nepadarius negalima spręsti dėl suinteresuoto asmens S. B. kaltės padarius pareiškėjo pareiškimuose nurodytą pažeidimą buvimo ar nebuvimo ir baigti šios bylos tyrimą. Teismas konstatavo, kad Seniūnija, tirdama pareiškėjo pareiškimus iš naujo, nesiėmė būtinų veiksmų tam, kad šioje byloje būtų surinkti ir visapusiškai įvertinti teisingam bylos išnagrinėjimui svarbūs duomenys, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp jų ir ignoravo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartį. Seniūnija, tirdama bei nagrinėdama pareiškėjo pareiškimus iš naujo, privalo preciziškai vykdyti tiek šioje nutartyje, tiek skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje, tiek Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartyje pateiktus nurodymus, o esant reikalui atlikti kitus procesinius veiksmus ir neginčytinai patvirtinti arba paneigti visas pareiškėjo pareiškimuose nurodytas aplinkybes.

41. Byloje nustatyta, kad pagal pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimą nebuvo pradėta administracinio

nusižengimo teisena, t. y. Seniūnija 2017 m. birželio 9 d. nutarimu atsisakė pradėti administracinio nusižengimo teiseną, šis nutarimas įsiteisėjusia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartimi paliktas galioti nepakeistas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 19 d. nutartyje nustatė, kad Seniūnija, priimdama skundžiamą nutarimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė, atsižvelgė ir įvertino visas tokiam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, padarė teisingas, surinktais įrodymais pagrįstas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Ši teismo nutartis Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AN2-131-491/2017 palikta galioti nepakeista, akcentuojant, kad administracinio nusižengimo teisena, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 8 punktu, buvo nepradėta pagrįstai, nes S. B. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A13-385-1026/2017 jau yra nubaustas pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį ir įpareigotas perkelti savo šunį į kitą vietą ir tokiu atstumu, kad jis nekeltų triukšmo, netrikdytų kaimynų Gilių ir Stankevičių ramybės bei viešosios tvarkos. Panevėžio apygardos teismas nurodė, jog apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje esančių įrodymų nepakanka S. B. šuns nuolatinio lojimo faktui pagrįsti. Ši išvada padaryta remiantis Gilių ir Stankevičių kategorišku teigimu, kad S. B. šiuo loja ir tai daro nuolat, taip pat nurodyta, kad aptariamu atveju yra susidariusi tokia situacija, kurios kaimynai išspręsti paprasčiausiai bendraudami vienas su kitu nesugebėjo, todėl jų ginčas persikėlė į teismą ir kitas institucijas (policiją, seniūniją). Pažymėtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A13-385-1026/2017 S. B. nubaustas už tai, kad 2017 m. vasario 11 d. apie 3 val. neužtikrino, jog jo auginamas šuo nekeltų triukšmo ir netrukdytų žmonių ramybės bei viešosios rimties.

42. Vertinant, ar Seniūnijos darbuotojai (seniūnai) atliko neteisėtus veiksmus, tirdami pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimą ir priimdami nutarimus, kuriuos panaikino Panevėžio apylinkės teismas ir Panevėžio apygardos teismas, akcentuotina, kad vien ta aplinkybė, jog teismai minėtomis nutartimis panaikino Seniūnijos nutarimus nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimą, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog Seniūnija, priimdama nutarimus nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjui padaryta neturtinė žala.

43. Kaip minėta, pagal ATPK 257 straipsnį bei ANK 569 straipsnį, organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.

44. Seniūnija nutarimuose nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, kurie buvo panaikinti, nurodė motyvus, įvertintus įrodymus, dėl kurių priimti tokio pobūdžio nutarimai. Iš priimtų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad nebuvo sutikta su Seniūnijos atliktu įrodymų vertinimu, įrodymų vertinimas nebuvo pripažintas tinkamu, nes nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, buvo nurodoma, kad būtina rinkti papildomus įrodymus. Pažymėtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi Seniūnijos 2016 m. kovo 14 d. nutarimą buvo palikęs galioti nepakeistą, t. y. sutikęs su Seniūnijos atliktu įrodymų vertinimu, tačiau ši nutartis buvo panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartimi. Taip pat Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartimi buvo pripažinta, kad Seniūnija įrodymus įvertino tinkamai. Teismų procesiniuose sprendimuose, kritikuojant Seniūnijos veiksmus (neveikimą), būtent ir nurodomos aplinkybės, susijusios su įrodymų vertinimu, nurodoma, kokius papildomus įrodymus būtina surinkti ir įvertinti, kad būtų galima spręsti teisenos nepradėjimo ar pradėjimo klausimą.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, pareiškėjo teigimu, neteisėtus Seniūnijos darbuotojų veiksmus (neveikimą) įrodo pirmiau aptartos Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartyse nurodytos aplinkybės, akcentuoja, kad administracinio teisės pažeidimo bylose, kuriose yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo (šiuo atveju dėl atsisakymo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną), yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1525/2014; kt.). Dėl to konstatuotina, kad pirmiau aptartos Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartyse nurodytos aplinkybės nepagrindžia Seniūnijos darbuotojų neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui pagal CK 6.271 straipsnį turėtų būti priteista jo nurodoma neturtinė žala.

46. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad Seniūnijos darbuotojai, tiriantys administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) bylą, rinko įrodymus ir juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, siekdami bylos aplinkybių išnagrinėjimo, ėmėsi priemonių, kad būtų įvykdyti teismų nurodymai, susiję su įrodymų surinkimu. Byloje nenustatyta, kad Seniūnijos tarnautojai buvo šališki. Akcentuotina, kad

Seniūnija privalėjo vertinti ne tik pareiškėjo pareiškime nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, bet ir S. B. išsakytus argumentus bei teikiamus įrodymus, todėl šių įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo teigti, kad Seniūnijos sprendimai buvo šališki.

47. Vertinant pareiškėjo aplinkybes, susijusias su tuo, kad procesas buvo per ilgas, Seniūnija vilkino tyrimą, pažymėtina, kad pagal pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimą, kuris buvo persiųstas iš Panevėžio rajono policijos komisariato, pirmasis nutarimas buvo priimtas 2015 m. rugsėjo 24 d. Šio nutarimo pagrįstumas ir teisėtumas buvo nagrinėjamas teismuose, Seniūnija Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį gavo 2016 m. vasario 1 d. Pareiškėjas 2016 m. vasario 10 d. pateikė papildomą prašymą su pridėtais audio įrašais, liudytojų liudijimais. Seniūnija apklausė kaimynus, 2016 m. kovo 7 d. organizavo susirinkimą, apžiūrėjo šuns laikymo lokalizaciją, padarė fotonuotraukas, kt. Antrasis nutarimas buvo priimtas 2016 m. kovo 14 d., šis nutarimas buvo apskųstas. Seniūnija Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartį gavo 2016 m. liepos 19 d. Seniūnas 2016 m. liepos 25 d. kreipėsi į Panevėžio visuomenės sveikatos centrą dėl triukšmo lygio matavimo, o gavęs atsakymą 2016 m. rugpjūčio 30 d. priėmė trečiąjį nutarimą, kuris buvo apskųstas. Seniūnija, gavusi Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį, 2017 m. vasario 24 d. kreipėsi Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją dėl triukšmo lygio matavimo atlikimo, tačiau tyrimas nebuvo atliktas. Seniūnija, atlikusi viešąjį pirkimą, nupirko triukšmo lygio matavimo paslaugas, tyrimą atliko UAB „Tyrimų laboratorija“ ir 2017 m. balandžio 11 d. pateikė protokolą. Seniūnija 2017 m. gegužės 23 d. suorganizavo skundo dėl šuns nagrinėjimo susirinkimą, atsižvelgdama į S. B. teiktus paaiškinimus ir įrodymus dėl šuns erzinimo, 2017 m. birželio 5 d. kreipėsi į Panevėžio valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą dėl gyvūno reakcijos į erzinimą. Seniūnas, gavęs atsakymą, įvertinęs visus surinktus įrodymus, 2017 m. birželio 9 d. priėmė nutarimą, kuris yra įsiteisėjęs. Pažymėtina, kad 2017 m. birželio 9 d. nutarimas nėra grindžiamas tuo, jog yra pasibaigęs administracinės nuobaudos skyrimo terminas.

48. Pareiškėjas akcentuoja Seniūnijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl to, kad Seniūnija nevykdė jo raginimų bei teismo įpareigojimų atlikti triukšmo (garso lygio) matavimo procedūros. Šiuo aspektu konstatuotina, kad pagal bylos duomenis Seniūnija ėmėsi priemonių tokiai procedūrai atlikti, tačiau tokios procedūros neatlieka valstybės institucijos. Seniūnija ėmėsi priemonių, kad tokią procedūrą atliktų privati įmonė. Tačiau, kaip paaiškėjo UAB „Tyrimų laboratorija“ tik nustatė triukšmo lygį šuniui lojant ir jam nelojant lauke ir patalpoje, tačiau nebuvo įvertinta, ar tai viršija normas, kenkia sveikatai, nes nėra žinoma gyvūnų skleidžiamo triukšmo matavimo metodika (žr. įsiteisėjusios Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutarties motyvuojamąją dalį).

49. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimą buvo nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės dėl nuolatinio šuns keliamo triukšmo (lojimo), o ne dėl konkrečiu laiku sukelto vienkartinio triukšmo, kaip kad buvo nustatyta žymiai per trumpesnį laiką išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A13-385-1026/2017.

50. Įvertinus Seniūnijos atliktus veiksmus, terminus, per kuriuos buvo priimami nutarimai po to, kai buvo gaunami teismų procesiniai sprendimai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismams Seniūnijos nutarimus panaikinus ir grąžinus bylą tirti iš naujo, procesiniai veiksmai (papildomų įrodymų rinkimas bei nutarimo priėmimas) buvo vykdomi protingais, objektyviai pateisinamais terminais. Pažymėtina ir tai, kad Seniūnijai yra priskirtos ne tik administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo funkcijos, bet ir kitos funkcijos, kurios privalėjo būti vykdomos.

51. Byloje nepateikti įrodymai, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė susipažinti su pareiškimo tyrimo medžiaga ir teisė būti išklausytam. Nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Seniūniją ir jam buvo atisakyta leisti susipažinti su pranešimo tyrimo medžiaga. Priešingai, pagal bylos duomenis tarp pareiškėjo ir Seniūnijos atstovų vyko aktyvi komunikacija, pareiškėjui buvo siunčiama aktuali su pareiškimo skundo tyrimu susijusi medžiaga, atsakoma į paklausimus, pareiškėjas buvo išklausytas Seniūnijos organizuotame 2016 m. kovo 7 d. susirinkime (I t., b. l. 102–103, 129).

52. Išnagrinėjus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą netenkinti pareiškėjo skundo dėl to, jog nenustatyti atsakovo darbuotojų neteisėti veiksmai, t. y. viena iš būtinųjų viešosios (deliktinės) civilinės atsakomybės sąlygų.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra

pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-343-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00672-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Meidaga“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Meidaga“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Meidaga“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. SP1-2295 (11.2.12e) „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0dd3a540a3f511e9b474d97de297fe08

Teismas 2019 m. vasario 22 d. ir 2019 m. kovo 6 d. nutartimis nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. kovo 19 d. skundo trūkumams pašalinti, pareiškėjui išaiškinta teisė prašyti atnaujinti terminą skundui paduoti ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius svarbias termino praleidimo priežastis.

Pareiškėjas, praleidęs teismo nustatytą terminą trūkumams pašalinti, 2019 m. kovo 20 d. pateikė pareiškimą dėl trūkumų šalinimo, prašydamas atnaujinti terminą pareiškimui dėl trūkumų pašalinimo pateikti ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.Teismas, atsižvelgęs į nurodytas trūkumų nepašalinimo laiku priežastis, atnaujino terminą pareiškimui dėl trūkumų

šalinimo pateikti ir priėmė pareiškėjo pareiškimą dėl trūkumų šalinimo.Teismas, siekdamas nustatyti, kad pareiškėjas susipažino su skundžiamu Sprendimu, kreipėsi dėl papildomos

informacijos pateikimo į NMA. NMA 2019 m. vasario 28 d. rašte teismui nurodė, kad ginčijamas Sprendimas pareiškėjui pirmiausiai siųstas 2017 m. rugpjūčio 14 d. raštu paraiškoje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Kadangi laiško pareiškėjas neatsiėmė per saugojimo terminą, 2017 m. rugpjūčio 14 d. (akivaizdus rašymo apsirikimas – 2017 m. rugsėjo 22 d.) raštu sprendimas išsiųstas pareiškėjui pakartotinai tuo pačiu adresu. Laiškui vėl grįžus į NMA, nes pareiškėjas neatsiėmė jo pašte, 2017 m. lapkričio 7 d. NMA sprendimą pakartotinai išsiuntė pareiškėjo patikslintu adresu (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymėjo, kad iš civilinėje byloje Nr. e2-4813-886/2019 pateikto NMA ieškinio atsakovui UAB „Meidaga“ turinio taip pat nustatyta, kad pareiškėjui neatsiėmus ginčijamo Sprendimo, kuris buvo siųstas jos paraiškoje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), du kartus, NMA pasitikslino UAB „Meidaga“ adresą telefonu ir išsiuntė ginčijamą sprendimą dar kartą pareiškėjo patikslintu adresu (duomenys neskelbtini). Duomenų, kad trečią kartą siųstas sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas ar grįžo jam neatsiėmus pašte nėra.

Teismas nurodė, kad nesant duomenų, kad pareiškėjo atstovų telefonu nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) siųstas sprendimas NMA grįžo kaip neįteiktas, laikytina, kad ginčijamas Sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas.

Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad nėra duomenų apie siuntos įteikimą pareiškėjui, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punktą Lietuvos paštas saugo siuntos įteikimo duomenis tik 6 mėnesius, todėl pareiškėjo argumentas nepagrindžia fakto, kad tokia siunta tikrai nebuvo įteikta.

Teismas papildomai pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gegužės 16 d. (toliau – ir Taisyklės)) 79 punktą pareiškėjas laikomas informuotu apie paraiškoje esančias klaidas nuo informacijos apie jas atsiradimo portale dienos. Nagrinėjamu atveju pagal NMA pateiktus duomenis nustatyta, kad informacija apie UAB „Meidaga“ pateiktą paraišką buvo paskelbta portale, tai buvo padaryta 2017 m. rugpjūčio 14 d., 2017 m. rugsėjo 22 d., 2017 m. lapkričio 7 d. Atsižvelgęs į tai, taip pat nepaneigdamas anksčiau išdėstytų argumentų, teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikomas informuotu apie ginčijamą Sprendimą jau nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d., t. y. nuo duomenų apie paraiškos klaidas patalpinimo NMA portale dienos.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, taip pat į tai, kad nebuvo nustatyta objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų jį atnaujinti, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje akcentuoja, jog ginčijamas NMA sprendimas pareiškėjui buvo siųstas tris kartus, tačiau byloje nepateikta jokių įrodymų, kad bent vieną kartą tokia siunta būtų siųsta registruotu laišku ir pareiškėjui būtų įteikta.

Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, susijusia su Žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu (2014 m. kovo 4 d. sprendimas byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35, 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53) ir nurodo, kad svarbu užtikrinti, jog asmuo būtų bent vieną kartą tinkamu būdu ir laiku informuotas apie prieš jį pradėtą procesą. Kadangi pareiškėjas realiai nebuvo informuota apie pradėtą NMA tyrimą ir bylą, jis prarado galimybę teikti atsikirtimus, dalyvauti tyrimo/bylos nagrinėjimo procese, teikti paaiškinimus, užduoti klausimus, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam. Dėl šių proceso pažeidimų buvo visiškai neatskleista NMA tyrimo ir bylos esmė.

Pareiškėjas nurodo, kad nesuprantamas teismo motyvas, jog „pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad trečią kartą siųstas ginčijamas sprendimas jos pačios nurodytu adresu jai nebūtų įteiktas ir grąžintas NMA pareiškėjai neatsiėmus jos pašte“. Akcentuoja, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, todėl pareiškėjui negali būti perkelta pareiga įrodyti aplinkybes, kurios neegzistavo.

Dėl aplinkybės, kad informacija apie pareiškėjo pateiktą paraišką buvo paskelbta NMA informaciniame portale https://portal.nma.lt, pareiškėjas nurodo, kad negalima laikyti, jog pareiškėjas laikomas tinkamai informuotu apie paraiškoje esančias klaidas nuo informacijos apie jas atsiradimo portale dienos.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra detali, išsami, joje pateikta faktinė ir aktualių teisės

aktų analizė, todėl naikinti minėtą nutartį nėra jokio teisinio pagrindo.Atsakovas akcentuoja, kad NMA, kaip valstybės institucija, ėmėsi visų veiksmų, kad pareiškėjas būtų informuotas apie

NMA Sprendimo priėmimą, t. y. kreipėsi į pareiškėją 2016 m. paraiškoje nurodytų adresu, pareiškėjui negavus procesinio dokumento, buvo kreipiamasi pakartotinai, taip pat susisiekta su pareiškėju telefonu, prašant patikslinti gyvenamosios vietos, įmonės būstinės adresą. Atsakovo nuomone, šiuo konkrečiu atveju, buvo imtasi visų priemonių, siekiant suteikti pareiškėjui informaciją apie priimtą NMA Sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pateikiama EŽTT praktika negali būti taikoma NMA, nes NMA yra įstaiga, administruojanti valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, kaimo plėtrai ir žuvininkystei lėšas bei atliekanti jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas, o ne teisminė institucija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo UAB „Meidaga“ skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindo jį atnaujinti, atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad terminą skundui paduoti jis praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kurias teismas netinkamai įvertino, todėl nepagrįstai atsisakė priimti jo skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.).

https://portal.nma.lt/

Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-421/2008; 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-637-552/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės ginčija faktą, jog turėjo galimybę su skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 3 d. Sprendimu susipažinti anksčiau, nei 2019 m. sausio 22 d., t. y. kai gavo Kauno apylinkės teismo pateiktus procesinius dokumentus civilinėje byloje Nr. e2-4813-886/2019. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčas iš esmės kilo dėl fakto, kada pareiškėjas susipažino (turėjo susipažinti) su skundžiamu Sprendimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, visų pirma pažymi, kad pareiškėjas apie skundžiamą Sprendimą galimai buvo informuotas dviem būdais – išsiunčiant jam Sprendimą paštu ir paskelbiant Sprendimą NMA informaciniame portale https://portal.nma.lt. Pasisakydama dėl informavimo per NMA informacinį portalą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Taisyklių 79 punktą pareiškėjas laikomas informuotu apie paraiškoje esančias klaidas nuo informacijos apie jas atsiradimo Portale dienos. Teisėjų kolegija nurodo, kad Taisyklių 72.7 papunktyje nustatyta, jog pareiškėjas pildydamas paraišką gali nurodyti papildomą vieną iš siūlomų (raštu, elektroniniu paštu, trumpąja žinute mobiliuoju telefonu) jo informavimo būdų apie paraiškos administravimo eigą. Nepriklausomai nuo pareiškėjo pasirinkto papildomo būdo, informacija apie pareiškėjo pateiktą paraišką pateikiama NMA informaciniame portale (https://portal.nma.lt). Taisyklių 82.12 papunktyje nustatyta, kad NMA, baigusi administruoti paraišką, informaciją apie pareiškėjui apskaičiuotas išmokas bei pritaikytas sankcijas skelbia Portale, o jei pareiškėjas pateikė pageidavimą būti informuotas kitu būdu, NMA apie jam pritaikytas sankcijas jį taip pat informuoja vienu iš būdų, numatytų taisyklių 82.1 papunktyje. Taigi, iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagrindinis informavimo būdas apie klaidas paraiškoje yra paskelbimas NMA informaciniame portale. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokią pareigą atsakovas įvykdė, 3 kartus paskelbdamas pranešimus apie klaidas pareiškėjo paraiškoje NMA informaciniame portale. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su ginčijamu Sprendimu jau 2017 m. rugpjūčio 14 d t. y. nuo pirmojo paskelbimo NMA informaciniame portale. Pažymėtina, kad terminas skundui paduoti yra akivaizdžiai praleistas, pareiškėjo argumentai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, susijusių su ginčijamo Sprendimo paskelbimo diena, vertinami kritiškai, nes iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad atsakovas pateikė visus reikiamus duomenis apie informacijos paskelbimą NMA informaciniame portale. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad konstatavus, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas per NMA informacinį portalą, nėra pagrindo nagrinėti aplinkybių, susijusių su pareiškėjo informavimu paštu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Meidaga“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS



RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-366-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00294-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. G. 2019 m. kovo 21 d. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl atsakovo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. rašto Nr. 10SD-886 „Dėl skundo“ (toliau – ir Raštas) panaikinimo paduoti; 2) panaikinti Raštą; 3) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau – ir Skyrius) įpareigoti pakartotinai ištirti ir įvertinti vaikų aplinkos buvimo ir ugdymo sąlygas Tauragės vaikų reabilitacijos centre-mokykloje „Pušelė“. Nustačius teisės normų pažeidimus, prašė Skyrių įpareigoti imtis efektyvių priemonių, kad nustatyti pažeidimai būtų kuo skubiau pašalinti ir būtų užkirstas kelias naujiems pažeidimams ar jų kartojimuisi.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. G. skundą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu dėl

Rašto panaikinimo, taip pat dėl išvestinių reikalavimų.Teismas nurodė, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. vasario 21 d.

sprendimas Nr. 21R2-26(AG2-13/17-2019) (toliau – ir Sprendimas) neginčijamas, o pareiškėjo skundas teisme gautas tik 2019 m. vasario 22 d (akivaizdus rašymo apsirikimas – 2019 m. kovo 21 d.). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0f37c920a3f511e9b474d97de297fe08

termino skundui paduoti praleidimą sąlygojo ne objektyvios, nuo pareiškėjo valios priklausiusios aplinkybės, o paties pareiškėjo pasirinktas tam tikro elgesio modelis, todėl prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino.

III.

Pareiškėjas V. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį, patenkinti pareiškėjo V. G. prašymą dėl praleisto procesinio termino skundui paduoti atnaujinimo, pareiškėjo V. G. skundą priimti ir perduoti administracinę bylą nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams iš esmės.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir nurodo, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina, jog pareiškėjas, siekdamas savo pažeistų teisių bei teisėtų interesų gynybos buvo aktyvus, veikė operatyviai, jo veiksmai pilnai atitiko bonus pater familias standartą todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą procesiniam dokumentui paduoti.

Pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. kovo 21 d., nesutikdamas su Skyriaus Raštu bei atsižvelgdamas į Komisijos Sprendimą, pateikė skundą pirmosios instancijos teismui. Sutinka su tuo, kad teoriškai yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą Sprendimo apskundimo terminą, tačiau pabrėžia, jog terminas buvo praleistas dėl svarbių aplinkybių, susijusių su imperatyvių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų pažeidimu – Rašte nebuvo nurodyta apskundimo tvarka.

Pareiškėjas akcentuoja, kad termino skundui paduoti praleidimą lėmė aplinkybės, jog Rašto apskundimui nėra taikomos ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatos; Skyrius skundžiamame Rašte, priešingai nei įpareigoja imperatyvus VAĮ 8 straipsnio 2 dalies reikalavimas, nenurodė nei Rašto apskundimo tvarkos, nei terminų; Komisija teismingumo nenustatė skundo pastarajai pateikimo metu, o tai padarė tik išnagrinėjusi pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog skundą pirmosios instancijos teismui pateikė kaip įmanoma skubiau po Komisijos Sprendimo (per 28 kalendorines dienas, kas neabejotinai yra laikytina protingu ir ne per ilgu laiko tarpu), terminas nėra praleistas ženkliai, pareiškėjas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus siekia apginti aktyviai, nevilkindamas proceso eigos, byloje nėra nustatytina 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose įtvirtintų aplinkybių. Be to, Skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, pastarajam neteikė visiškai jokios informacijos apie jo pateikto skundo tyrimo detales. Didžiąją dalį informacijos ir rašytinių įrodymų, su kuriais anksčiau nebuvo supažindintas, pareiškėjas gavo tik administracinio ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo įsitikinimu, iškilo neišvengiama būtinybė pirmosios instancijos teismui pateikti atnaujintą, išplėstą skundą, apibendrinant ir tą svarbią informaciją, kuri buvo surinkta ikiteisminio ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu.

Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjant skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą ir yra svarbu tai, kiek, net ir laikant, kad pareiškėjas sąžiningai suklydo paduodamas skundą ne pagal teismingumą, pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas savo pažeistų teisių gynimo ir stengdamasis šią savo teisę realizuoti per įmanomai trumpą ir protingą terminą, po to, kai jam akivaizdžiai tapo žinoma skundo padavimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-191/2010; 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-822-662/2016).

Pareiškėjas papildomai nurodo, kad nagrinėjama administracinė byla neabejotinai turi viešojo intereso požymių, kadangi skunde pirmosios instancijos teismui yra keliamas klausimas ne tik pareiškėjo bei jo mažamečio sūnaus, tačiau taip pat ir dėl dar beveik 160 mažamečių vaikų galimai pažeistų teisių bei teisėtų interesų.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė,

pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).

Nagrinėjamu atveju Skyrius skundžiamu Raštu, atsižvelgęs į pareiškėjo skundą, informavo pareiškėją apie vaikų buvimo aplinkos ir ugdymo sąlygas naujai suformuotose jungtinėse grupėse ir jų atitikimą galiojančioms teisės normoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, Raštas pagal savo turinį yra tik informacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjui jokių teisių ir pareigų, todėl negali būti administracinės bylos dalyku. Atsižvelgiant į tai, kad Raštas negali būti administracinės bylos dalyku, kiti pareiškėjo reikalavimai, kurie yra išvestiniai reikalavimai, taip pat negali būti administracinės bylos dalyku.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjui pagrįstai manant, jog Tauragės vaikų reabilitacijos centre-mokykloje „Pušelė“ yra daromi pažeidimai, susiję su netinkamomis sąlygomis, atsiradusiomis dėl remonto, pareiškėjas gali kreiptis tiesiogiai į atsakingas institucijas, kaip antai Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos padalinį.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė iš esmės teisingą nutartį ir pareiškėjo skundą pagrįstai atsisakė priimti, tačiau pirmosios instancijos teismo motyvai atsisakyti priimti skundą buvo neteisingi – teismas turėjo atsisakyti skundą priimti kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-4508-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04907-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 14.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Sportas LTU“ bei atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Sportas LTU“ skundą atsakovams Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo centrui, akcinei bendrovei „Teo LT“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „KNTP“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. A., A. M., E. G. M., L. G. M., D. P. dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai V. P. ir uždaroji akcinė bendrovės (toliau – ir UAB) „Sportas LTU“ kreipėsi į teismą skundu, kuriuo prašė panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. rugsėjo 8 d. aktą Nr. KPD-RM-2248 (toliau – ir ginčijamas aktas, Aktas) ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad Tarybos priimtu Aktu Namas, kuriame, Tarybos vertinimu, 1904–1906 metais gyveno J. J., buvo įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Šis Namas buvo pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe ir įregistruotas Kultūros vertybių registre kaip pavienis kultūros paveldo objektas, turintis archeologinę ir istorinę reikšmę. Namui suteiktas regioninio objekto reikšmingumo lygmuo. Akto 12 punkte nustatyta vertybės teritorija, kurios plotas buvo apibrėžtas kaip visas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas, į kurį patenka ir statinys, priklausantis UAB

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1c3ebf20a3f511e9b474d97de297fe08

„Sportas LTU“. Iki priimant Aktą, pareiškėjai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad adresas (duomenys neskelbtini), XX a. pradžioje buvo suteiktas kitam pastatui, buvusiam posesijoje, šiuo metu apimančioje žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini). Analogiškus įrodymus pateikė ir Kultūros paveldo centro atstovas.

3. Pareiškėjų teigimu, Aktas turi būti panaikintas dėl to, kad jis priimtas pažeidžiant tokio pobūdžio sprendimų priėmimo procedūras, reikalavimus, įtvirtintus aukštesnės galios teisės aktuose, jame nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, jo nuostatos yra prieštaringos. Taip pat paaiškino, kad Namo pripažinimo nekilnojamąja kultūros vertybe procedūra buvo pradėta prašymo dėl kalbininko J. J. gyvenimo vietos įamžinimo (duomenys neskelbtini) mieste pagrindu, kuriuo tokios procedūros buvo prašoma dėl vienintelės priežasties – dėl to, kad Name esą 1904–1906 m. gyveno kalbininkas J. J. Procedūros metu tebuvo apsiribota kalbininko J. J. galimo gyvenimo Name 1904–1906 m. klausimo nagrinėjimu, kitokio pobūdžio klausimai Taryboje nebuvo nagrinėjami, taip pat nebuvo pristatomi jų tyrimai, todėl nėra aišku, kokios Namo savybės laikytinos vertingosiomis. Akto 10 punkte pažymėtas šių vertingųjų savybių pobūdis – archeologinis, istorinis, tačiau šios žymos prieštarauja 7 punkto turiniui – iš jo matyti, kad esant Namo vertingosiomis savybėmis vardijami daugiausiai Namo architektūriniai elementai, kita vertus, visiškai nenurodant, kuo pasireiškia jų vertingumas, tiesiog apibūdinant Namo architektūrinius sprendinius, kurie yra būdingi didžiajai daugumai statinių. Atkreipė dėmesį, kad 2 iš 3 Tarybos narių, kurių specializacija Taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas – balsavo prieš Namo pripažinimą nekilnojamąja kultūros vertybe. Be to, Akte archeologinės vertingosios savybės, susijusios su Namu, net negalėjo būti įtvirtintos, kadangi tokiu atveju netenkinamas vertybės amžiaus cenzo reikalavimas. Taip pat Akte nenustatytas svarbiausias reikšmingumą lemiantis vertingųjų savybių pobūdis. Taryba neįvykdė teisės akto reikalavimo savo funkcijas atlikti savarankiškai, šias funkcijas pavedė atlikti Tarybos nario statuso neturinčiam asmeniui, Kultūros paveldo centro direktoriaus pavaduotojui E. I., kuriam tokia funkcija galėjo būti pavesta tik tokiu atveju, jeigu Tarybos nariai pripažįsta neturintys reikiamų kompetencijų. Pareiškėjai pažymėjo, kad Akte nurodyta Tarybos sudėtis neatitinka faktiškai 2015 m. rugsėjo 8 d. posėdyje dalyvavusių Tarybos narių sudėties.

4. Pareiškėjų nuomone, kalbininkas J. J. 1904–1906 m. gyveno adresu, kuris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 1906 m. iki šių dienų (duomenys neskelbtini) namų numeracija pasistūmėjo taip, kad tuo metu 20-uoju numeriu žymėta valda šiuo metu žymima 18-uoju numeriu, o buvusi 22-uoju numeriu žymėta valda šiuo metu žymima 20-uoju numeriu. Šiuo metu išlikusių dokumentų analizė patvirtina, kad kalbininkas J. J. negyveno ginčo Name.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (toliau –

ir NKPAĮ, Įstatymas) nustatyta, jog kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Dėl vertingųjų savybių paaiškino, kad Aktas yra parengtas pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446. Vadovaujantis minėta forma, priešingai nei teigia pareiškėjai, Akte yra aiškiai ir detaliai nurodytos Namo vertingosios savybės. Aktas atitinka taip pat formos reikalavimus dėl vertingųjų savybių nurodymo – „Apibūdinimas, būklė, nuoroda į pridedamą fiksaciją, aprašymo data; nurodyti per kabliataškį“. Dėl archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio ir amžiaus cenzo nurodo, kad Akte yra nurodyta, jog artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės – (duomenys neskelbtini) senojo miesto vieta su priemiesčiais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Namo apibrėžtų teritorijos ribų plane taip pat nurodyta pastaba, kad nekilnojamieji kultūros vertybei apsaugos zona nenustatyta, nes vertybė patenka į (duomenys neskelbtini) miesto senojo miesto vietos su priemiesčiais teritoriją. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 (duomenys neskelbtini) senojo miesto vieta su priemiesčiais (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini), senas kodas – (duomenys neskelbtini)) buvo paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu ir buvo įrašyta į registro archeologinių vietų sąrašą. Minėta vieta atitinka Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150, 7.1 punkte įtvirtintą amžiaus cenzą, o pagal NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros objekto neatsiejama, todėl Namui nustatytas archeologinis vertingųjų savybių pobūdis. Akcentavo, kad vertinimo tarybos aktas yra surašomas vienu egzemplioriumi, kurį pasirašo

vertinimo tarybos pirmininkas. Nuostatuose nėra įtvirtintas reikalavimas, kad aktą pasirašytų visi vertinimo tarybos nariai, jį turi pasirašyti tik vertinimo tarybos pirmininkas. Dėl pareiškėjų keliamos abejonės dėl tyrimų, nurodo, kad teiginį, jog dalis vertingųjų savybių Akte įtvirtintos be tyrimo paneigia Akto 13 punkte nurodyti šaltinių ir literatūros duomenys, kuriais rėmėsi vertinimo tarnyba. Departamento pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atliko fiksavimo tyrimus vertindama, ar pastatui suteikti teisinę apsaugą.

7. Dėl Kultūros paveldo centro atstovo dalyvavimo vertinimo tarybos posėdyje paaiškino, kad vertinimo tarybų posėdžiuose gali dalyvauti ir pasisakyti valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai. Būtent Kultūros paveldo centras teikia vertinimo tarybai klausimus posėdžių darbotvarkėms ir su tuo susijusius klausimus. Kultūros paveldo centro atstovas, vertinimo tarybai balsuojant dėl teisinės apsaugos pastatui suteikimo, nebalsavo, nes to nenumato Departamento sudaromų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nuostatai. Vertinimo tarybų sprendimai priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių vertinimo tarybos narių balsų dauguma balsuojant tik už ar prieš, posėdyje dalyvaujant bent vienam svarstomo klausimo atitinkamos srities vertinimo tarybos nariui.

8. Atsakovas Taryba atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.9. Atsakovas nurodė, kad Aktas surašytas laikantis teisės aktų reikalavimų. NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad

kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Todėl, apibrėžiant Namo teritorijos ribas, buvo vadovaujamasi minėtu įstatymo reikalavimu. Aktas yra parengtas pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446 patvirtintą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formą (toliau – ir akto forma). Akto 7 punkte yra aiškiai ir detaliai nurodytos vertingosios Namo savybės. Akto 7.4 papunktyje numatyta, kad artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės – (duomenys neskelbtini) senojo miesto vieta su priemiesčiais ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). Namo apibrėžtų teritorijos ribų plane taip pat nurodyta pastaba, kad nekilnojamajai kultūros vertybei apsaugos zona nenustatyta, nes vertybė patenka į (duomenys neskelbtini) senojo miesto vietos su priemiesčiais ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) teritoriją. Kadangi Namas patenka į (duomenys neskelbtini) senojo miesto vietos su priemiesčiais, saugomos kaip archeologinė vieta, teritoriją, o pagal NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objekto teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama, Namui nustatytas archeologinis vertingųjų savybių pobūdis.

10. Pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2015 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. Į-9 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos sudaromų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 17 punktą, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir vertinimo taryba) aktas surašomas vienu egzemplioriumi, kurį pasirašo vertinimo tarybos pirmininkas. Taigi Nuostatuose nėra įtvirtintas reikalavimas, kad minėtą aktą pasirašytų visi vertinimo tarybos nariai. Pagal akto formą vertinimo tarybos aktą taip pat turi pasirašyti tik vertinimo tarybos pirmininkas. Vadovaujantis Aprašo 10 punktu, teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Taryba, vertindama, ar Namui suteikti teisinę apsaugą, atliko fiksavimo tyrimus, numatytus Aprašo 7.1 punkte, bei istorinės-meninės raidos tyrimus, numatytus Aprašo 7.2 punkte. Pagal Nuostatų 5.1 punktą būtent vertinimo taryba nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes. Tai ir buvo atlikta 2015 m. rugsėjo 8 d. Tarybos posėdyje. Remiantis Nuostatų 16 punktu, vertinimo tarybų sprendimai priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių vertinimo tarybos narių balsų dauguma balsuojant tik už arba prieš, posėdyje dalyvaujant bent vienam svarstomo klausimo atitinkamos srities vertinimo tarybos nariui, todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, jog Taryba nevykdė reikalavimo savo funkcijas atlikti savarankiškai.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime prašė dėl pareiškėjų skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

12. Administracija paaiškino, kad Taryba nurodė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vertingąsias savybes, kurias nustatant buvo remtasi 15 įvairių šaltinių – archyvine medžiaga, tyrimų ataskaitomis, publikacijomis, atsiminimais, istoriniais planais ir pan. Tarybą sudaro kompetentingi specialistai (humanitarinių mokslų daktarai ir ekspertai). Pareiškėjai dalyvavo posėdžiuose, teikė pastabas, paaiškinimus, papildomus dokumentus, kuriais grindė jų poziciją, kad kalbininkas J. J. 1904–1906 m. negyveno ginčo pastate. Nepaisant pareiškėjų išreikštų abejonių, Taryba, įgyvendindama jai teisės aktais suteiktą kompetenciją spręsti dėl nekilnojamojo turto vertingųjų savybių nustatymo, visgi sprendė, jog surinktų duomenų pakanka nustatyti Namo vertingąsias savybes ir pripažinti jį nacionalinės reikšmės nekilnojamojo turto vertybe. Aktas buvo priimtas laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT)

atsiliepime prašė dėl pareiškėjų skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.14. NŽT nurodė, kad Vilniaus miesto skyrius 2014 m. liepos 1 d. gavo UAB „Sportas LTU“ prašymą sudaryti žemės

sklypo dalies nuomos sutartį. Minėtame prašyme UAB „Sportas LTU“ nurodė, kad nuosavybės teise valdo pastatą-kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir minėtas pastatas nėra priskirtas prie jokio žemės sklypo. NŽT 2015 m. kovo 20 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 49ŽN-99-(14.49.57) išnuomojo UAB „Sportas LTU“ dalį žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso bendraturčiams: B. B. Ž., A. M., A. A., V. ir D. P., E. G. M. ir L. G. M. bei Lietuvos Respublikai. NŽT nuomone, nagrinėjamoje administracinėje byloje nusprendus, kad Namas buvo pagrįstai pripažintas nekilnojamąja vertybe, jis turėtų būti saugomas kartu su jo užimama teritorija (žemės sklypu).

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo centras atsiliepime nurodė, kad teisinės apsaugos kultūros paveldo objektui suteikimo ar jos anuliavimo klausimas nėra priskirtas jam nagrinėti. Kultūros paveldo centras nepažeidė jokių teisės aktų ir pareiškėjų interesų, vykdė teisės aktų nustatytas funkcijas ir nagrinėjamu atveju neturėjo sprendžiamojo balso.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 5 d. sprendimu tenkino pareiškėjų skundo dalį ir panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. aktą Nr. KPD-RM-2248. Bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini), nutraukė.

17. Teismas nustatė, kad Namas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Kultūros vertybių registre buvo registruotas Vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Nekilnojamosios kultūros vertybės – Namo, registravimo pagrindas – Vertinimo tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. aktas Nr. KPD-RM-2248. Skundžiamu Aktu gyvenamosios paskirties pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo suteikta teisinė apsauga dėl to, kad jame 1904–1906 metais gyveno kalbininkas J. J.

18. NKPAĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta šio įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas: 1) įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje; 2) nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus; 3) saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą. NKPAĮ 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad kultūros paveldo objektai – pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Saugomas objektas – kultūros paveldo objektas, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu objektu ar kultūros paminklu (NKPAĮ 2 str. 31 d.). Kultūros paminklai – nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai (NKPAĮ 2 straipsnio 12 dalis). Vienas iš kriterijų, atskiriančių kultūros paveldo objektą nuo daikto, nesančio kultūros paveldo objektu, yra vertingųjų savybių buvimas. Viena iš sudėtinių nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos dalių – konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas – reglamentuojama NKPAĮ 8 straipsnio 3-6 dalyse: Nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos (NKPAĮ 8 str. 3 d.); Konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių institucijos. <…> (NKPAĮ 8 str. 4 d.); Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Jos, be kita ko, sprendžia dėl apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalingumo arba jos netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo (NKPAĮ 8 str. 5 d.). Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras (NKPAĮ 8 str. 6 d.).

19. Teismas 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi byloje pavedė atlikti kompleksinę istorinės urbanistinės-užstatymo

evoliucijos ekspertizę, kurią atlikus buvo nustatyta, kad pateikti istoriniai duomenys rodo, jog nuo 1900 m. iki 1956 m. nagrinėjamų sklypų ir namų numeracija nesikeitė, ji buvo pakeista tik 6–ame XX a. dešimtmetyje. 1904–1906 m. (duomenys neskelbtini) (dab. Namas Nr. 20) turėjo 22 numerį; (duomenys neskelbtini) (dab. Namas Nr. 18) turėjo 20 numerį; (duomenys neskelbtini) namas buvo tuometinio sklypo Nr. 20 žemėje ir jo butai buvo pažymimi adresu: (duomenys neskelbtini) Ekspertės, atsakydamos į antrą klausimą nurodė, jog archyviniai duomenys ir aplinkybės rodo, kad Namo, kuris nurodytas skundžiamame Akte, 1904–1906 m. adresas buvo (duomenys neskelbtini) ir kalbininkas J. J. jame negyveno. Atlikus ekspertizę, taip pat buvo nustatyta, kad 1904–1906 m. kalbininkas J. J. gyveno pastate, pažymėtame adresu (duomenys neskelbtini). Taigi šiuo atveju byloje yra pateikti įrodymai, kurie neginčijamai patvirtina pareiškėjų teiginius, kad adresas (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas gretimai posesijai, kurios buv. adresas buvo (duomenys neskelbtini), ir buv. (duomenys neskelbtini) sklype buvusiam pastatui. Tuo pačiu kaip pagrįsti vertintini ir kiti pareiškėjų argumentai, kad namas, 1904–1906 metais buvęs pažymėtas 20-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), ir kuriame gyveno kalbininkas J. J., ir namas, šiuo metu pažymėtas 20-uoju numeriu (duomenys neskelbtini), yra du skirtingi namai. Teismas, įvertinęs pateiktas ekspertizės išvadas ir visą bylos medžiagą, padarė išvadą, kad skundžiamu Aktu buvo suteikta teisinė apsauga ne tam gyvenamosios paskirties pastatui, kuriame 1904–1906 metais gyveno kalbininkas J. J., nes nustatyta, kad po 1904–1906 metų namo, esančio (duomenys neskelbtini), adresas buvo pakeistas.

20. Teismas vertino, kad Kultūros paveldo centro atstovo teismo posėdyje pateikti įrodymai (ištrauka iš prisiminimų) niekaip nepaneigia atliktos ekspertizės išvadų. Teismas nurodė, kad ekspertėms buvo pateikta visa byloje esanti medžiaga. Šioje ekspertizei pateiktoje bylos medžiagoje esantys įrodymai paremti archyviniais šaltiniais. Ekspertizei atlikti ekspertės papildomai surinko medžiagą, analizavo archyvinius šaltinius, kurie betarpiškai susiję su kalbininko J. J. gyvenimo (duomenys neskelbtini) gatvėje laikotarpiu, išnagrinėjo archyvines bylas, esančias Lietuvos valstybinio istorijos archyvo fonduose bei duomenis apie XIX a.–XX a. pradžios nagrinėjamos vietos urbanistinę situaciją, miesto sklypų ir jų namų tuometinę numeraciją, savininkus ir valdytojus, butų mokesčių mokėtojus ir t. t. Taigi iš esmės atliktos ekspertizės išvados buvo įvertintos kitų įrodymų visumoje (nėra tik spėjimas, nuomonė ar atsiminimai).

21. Teismas, vertindamas skundžiamą Aktą Viešojo administravimo įstatymo nuostatų kontekste, sprendė, kad Aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl yra pagrindas jį panaikinti. Kitus tiek pareiškėjų, tiek ir atsakovo argumentus teismas vertino kaip perteklinius, neturinčius lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.

22. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjai kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydami išregistruoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), iš Kultūros vertybių registro, o Kultūros paveldo departamentas atsisakė tai daryti, taigi iš esmės ginčas dėl įpareigojimo Departamentą išregistruoti Namą nėra kilęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pripažinimas registracijos neteisėta yra ne savarankiškas reikalavimas, o gali tarnauti kaip pagrindas priimti sprendimą dėl tokios registracijos panaikinimo. Registracijos panaikinimas jau yra savarankiškas pagrindas prašomą veiksmą atlikti. Toks reikalavimas panaikinti registraciją atmestinas apskritai, nes panaikinus sprendimą įrašyti objektą į Kultūros vertybių registrą kompetentingam viešojo administravimo subjektui (Kultūros paveldo departamentui) atsiranda pareiga išregistruoti objektą iš Kultūros vertybių registro. Atsisakymas atlikti išregistravimą gali būti atskiro ginčo objektu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini), nutraukė.

III.

23. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo pakeisti ir šią skundo dalį tenkinti, taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

24. Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su sprendimo dalimi dėl bylos nutraukimo bei dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.25. Pareiškėjų teigimu, panaikinus Tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. Aktą Nr. KPD-RM-2248, turėtų būti priimtas

sprendimas išregistruoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), iš Kultūros vertybių registro. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų 20.1 ir 26 punktai numato, kad Registro tvarkymo įstaiga (Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos), gavusi iš nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos šių nuostatų 17 bei 18 punktuose nurodytus duomenis, priima sprendimą

įregistruoti Kultūros vertybių registro objektą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. A502-245/2012 buvo susiklosčiusios identiškos aplinkybės, kurioje buvo pažymėta, kad pripažinus aktą, kurio pagrindu nekilnojamoji kultūros vertybė įregistruota Kultūros vertybių registre, neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinus, išnyksta pagrindas objekto registravimui Kultūros vertybių registre, todėl turi būti tenkinamas reikalavimas dėl įpareigojimo šią registraciją panaikinti. Taigi nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui panaikinus Aktą, turėjo būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas.

26. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu tik iš dalies tenkino pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pareiškėjų nuomone, ši sprendimo dalis yra nepagrįsta bei prieštaraujanti teisės aktų nuostatoms, teisingumo, protingumo principams, todėl apeliacinės instancijos teismo turėtų būti pakeista. Ši administracinė byla buvo skirta nagrinėti teismo posėdyje iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) pakeitimo, kuriuo buvo iš esmės pakeista bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tvarka, taigi bylinėjimosi išlaidų klausimas turėtų būti sprendžiamas iki minėto įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą 2016 m. lapkričio 22 d., tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimas taip pat nėra įsiteisėjęs. Taigi bylos nagrinėjimo metu, esant nustatytam teisiniam reglamentavimui, pareiškėjai turėjo bei šiuo metu turi teisę pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo po sprendimo įsiteisėjimo.

27. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjų prašoma būtinųjų su byla susijusių teisinės pagalbos išlaidos suma nėra detalizuota, nenurodyta, už kokias suteiktas paslaugas prašoma priteisti suma susidarė, kadangi nesant teisės aktuose apibrėžto išlaidų detalizavimo reglamento, reikalavimą detalizuoti išlaidas tenkino advokato sąskaitoje nurodytas apibūdinimas, kad sąskaita buvo išrašyta už visas iki sąskaitos išrašymo momento suteiktas atstovavimo paslaugas byloje, kurių turinys yra prieinamas procese, kadangi tiek advokato rengti procesiniai dokumentai, tiek ir atstovavimo teisme aplinkybės yra bylos medžiagos sudėtinė dalis.

28. Pažymi, kad susipažinus su sprendimu, pareiškėjams tapo žinoma, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas neišsprendė reikalavimo dėl išlaidų advokato pagalbai teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą ir apeliacinės instancijos teisme apmokėti, taip pat nesprendė dėl didelės dalies dokumentų, rengtų bylos nagrinėjimo metu, parengimo išlaidų atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino, kad nurodytos advokato išlaidos (8 000 Eur) buvo pareiškėjo patirtos nagrinėjant bylą nuo pat pareiškimo parengimo momento. Kadangi nagrinėjant bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas sprendimas perduoti bylą nagrinėti iš naujo, apeliacinėje instancijoje, vadovaujantis susiklosčiusia praktika, negalėjo būti sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ir pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

29. Pareiškėjai akcentuoja, kad sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas, vertindamas teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui laiką, advokato darbo laiką byloje, kuri tęsėsi nuo 2015 m. spalio 9 d., įvertino tik trijų posėdžių, vykusių bylą nagrinėjant antrą kartą pirmosios instancijos teisme, kontekste. Taigi teismas visiškai nesprendė dėl išlaidų, patirtų advokatui atstovaujant pareiškėjams apeliacinės instancijos teisme bei bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme. Spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai rengiant procesinius dokumentus, Vilniaus apygardos administracinis teismas pasisakė dėl išlaidų tik už skundo, 2016 m. lapkričio 3 d. paaiškinimų dėl likusių klausimų bei dėl 2018 m. gegužės 8 d. atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutarties, tačiau nevertino ir nesprendė į bylą pateiktų kitų dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo klausimo. Parengtų dokumentų sąrašas bei prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos detalizuotos pateiktoje lentelėje, todėl prašo sprendžiant klausimą ja vadovautis.

30. Nurodo, kad pareiškėjas V. P. atstovui iš viso yra sumokėjęs 8 000 Eur, todėl ši suma priteistina pareiškėjui.31. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo UAB „Sportas LTU“ prašymo atlyginti 700 Eur už

ekspertinio tyrimo aktą. Sprendime nurodė, kad siekiant išsiaiškinti, ar name, adresu (duomenys neskelbtini), gyveno kalbininkas J. J., teismas įpareigojo į teismo ekspertų sąrašą įrašytus asmenis atlikti ekspertizę. Nepaisant to, kad byloje yra pateikti įrodymai dėl atsiskaitymo už minėtas paslaugas, teismas vertino, kad pareiškėjų sumokėta suma už atliktą savarankiškai ekspertizę negali būti laikytina būtinosiomis išlaidomis, todėl šių išlaidų nepripažino kaip būtinai atlygintinų. Pareiškėjų nuomone, ekspertinio tyrimo parengimo išlaidos laikytinos pagrįstomis ir būtinomis pareiškėjų bylinėjimosi išlaidomis, todėl turėtų būti atlygintos.

32. Pareiškėjai teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju iš dviejų reikalavimų tenkintas vienas, patirtos išlaidos pareiškėjams priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 50 procentų. Tačiau, pareiškėjų nuomone, sprendimas yra priimtas pareiškėjų naudai, todėl jie turi teisę į visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos nutraukimas negali būti prilyginamas skundo atmetimui, kadangi šiuo atveju pareiškėjas nėra pralaimėjusioji bylą šalis. Taigi pareiškėjams turėtų būti priteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos jų nemažinant.

33. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į ABTĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvykdė pareigos ištirti reikšmingus bylai išspręsti įrodymus, įvertinti jų visumą ir tokio vertinimo pagrindu priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

35. Teismas 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi pavedė atlikti kompleksinę istorinės urbanistinės-užstatymo evoliucijos ekspertizę. Departamento nuomone, ekspertizė buvo atlikta nepakankamai išsamiai, kad jos išvados pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ekspertizės akte ir teismo sprendime visapusiškai neįvertinta liudytojų, kurie bendravo su J. J. ir jo šeima, lankėsi pas jį namuose, pateikta informacija, apie J. J. gyvenimą (duomenys neskelbtini) 1904–1906 m.

36. Atsakovas nurodo, kad ekspertizės akte ekspertės nepagrįstai teigia, jog J. J. gyveno pastate, pažymėtame adresu (duomenys neskelbtini). NKPVTI Akto šaltinių sąrašo 13.8 punkte nurodytas išrašas iš Vilniaus notaro A. F. B. nekilnojamojo turto aktų knygos. P. K. A. M. įsigytoje posesijoje Nr. 1088 nurodytas kieme ((duomenys neskelbtini)) stovėjęs mūrinis namas (išrašas iš Vilniaus notaro A. F. B. nekilnojamojo turto aktų knygos antrosios dalies, 1903 m. (LCVA F. 130, Apr. 1, B. 10908, L. 62,63). Jis buvęs dviejų aukštų namas, metalo skarda dengtu stogu su dviem balkonais. Jis buvęs orientuotas į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) gatvę. Laikyti, kad tai (duomenys neskelbtini) gatvės kieme, užkampyje stovėjęs „namelis“ pagal K. S., ir apskritai pagal pas J. buvusius liudytojus, kad šis namas kieme stovėjęs, yra nepagrįsta. Patys namai yra labai skirtingi: (duomenys neskelbtini). statytas pagal architekto M. P. projektą, skirtas nuomai ir K. F. priklausęs namas – tai architektūrinės estetikos, urbanistinio pririšimo prie gatvės prasme nesulyginami namai.

37. Teismui jau išnagrinėjus bylą, mokslo ir enciklopedijų leidybos centro leidinio „Gimtoji kalba“ (duomenys neskelbtini) numeryje Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) buvo paskelbta R. U. publikacija „J. J. ir (duomenys neskelbtini) gatvė“. Šioje publikacijoje pirmą kartą paskelbta J. J. žento V. L.-Ž. nuotrauka prie namo (duomenys neskelbtini). Nuotrauką Lietuvos literatūros ir meno archyve, J. J. žento V. L.-Ž. fonde (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 1306,1. 1) rado E. L.-G. Iš viso atrastos dvi namo, kuriame gyvenę J., nuotraukos, esančios Lietuvos literatūros ir meno archyve, V. L.-Ž. fonde. Vienoje nuotraukoje prie namo (duomenys neskelbtini) yra nusifotografavęs pats V. L.-Ž. Fotografas nežinomas, fotografuota apie 1980 m. Išlikę ir publikacijoje viešinami V. L.-Ž. užrašai antroje nuotraukų pusėje (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 1306, 1. la, 1. 2a), kurioje V. L.-Ž. ranka užrašyta: „(duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) kiemas)“; „1904 m.-1905 m. šiame name gyveno J. J. su šeima / (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) kiemas)“ (rašysenos autentiškumą patvirtino architekto sūnus V. L.). Nuotraukoje užfiksuotas tas pats namas (duomenys neskelbtini), kuriam ginčijamu Aktu buvo suteikta apsauga ir prie šio namo stovintis J. J. žentas V. L.-Ž., paauglystėje lankęsis šiame name. Tuo metu, kai J. 1904–1906 m. buvo įsikūrę (duomenys neskelbtini) gatvėje, L. šeima gyveno netoliese. Busimasis žentas, architektas V. L.-Ž., 11–12 metų paauglys, draugavo su J. vaikais ir lankydavosi šiuose namuose. Po kelių dešimtmečių sugrįžęs prie namo, kuriame paauglystėje lankėsi, ir ten nusifotografavęs, architektas V. L.-Ž. paliko svarbų įrodymą ateičiai. Atrastos nuotraukos įrodo, kad J. šeimos gyventa name, kurio adresas buvo ir dabar tebėra (duomenys neskelbtini). Taigi paskelbta nuotrauka patvirtina, kad teismo paskirta ekspertizė buvo atlikta neišsamiai, neįvertinus archyvuose esančios reikšmingos fotomedžiagos, todėl teismas neturėjo galimybės įvertinti šio svarbaus įrodymo – nuotraukų su užrašais, turinčių lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui.

38. Departamento nuomone, nepagrįsta teismo išvada, jog Aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Atrastos nuotraukos kaip tik patvirtina, kad Aktas pagrįstas faktiniais duomenimis. Teismo paskirta kompleksinė ekspertizė buvo atlikta visapusiškai ir objektyviai neištyrus bei neįvertinus visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

39. Nurodo, kad šiuo atveju archyve atrastos nuotraukos nebuvo pateiktos teismui dėl pagrįstos priežasties – neišsamiai atliktos teismo paskirtos kompleksinės ekspertizės, o naujų įrodymų – publikacijos elektroniniame leidinyje „Gimtoji kalba“ pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes archyve rasta nuotrauka pirmą kartą buvo viešai paskelbta tik (duomenys

neskelbtini), t. y. jau teismui išnagrinėjus bylą. Todėl Departamentas prašo pridėti prie bylos elektroninį leidinį „Gimtoji kalba“, (duomenys neskelbtini), kuriame paskelbtas reikšmingas bylai išspręsti įrodymas.

40. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.41. Pareiškėjai nurodo, atsakovo atstovas 2019 m. kovo 28 d. įvykusiame teismo posėdyje pateikė dvi neva bylai

reikšmingas nuotraukas, kurios minimos prašyme pridėti naujus įrodymus. Abi minėtos nuotraukos tame pačiame posėdyje buvo pridėtos prie bylos, todėl šie įrodymai jau yra byloje. Pareiškėjai teigia, kad, kaip matyti iš paties leidinio turinio, jis buvo parašytas pagal užsakymą, t. y. skirtas pateikti į teismo procesą, yra tikslinis ir parengtas angažuoto autoriaus, visiškai nesusipažinusio su visa bylos medžiaga, tik su dviem nuotraukomis, kurios buvo padarytos vieno atsiminimus rengusio asmens po 75 metų nuo to momento, kuomet J. J. gyveno (duomenys neskelbtini), bei su keliais kitais memuarais, nepatvirtinančiais autorės tvirtinamo teiginio apie konkrečią J. J. gyvenamąją vietą, taip pat su byloje esančiu 1906 m. rugpjūčio 15 d. J. J. į tuometinį adresą (duomenys neskelbtini), adresuotu atvirlaiškiu, kuris, priešingai nei teigia autorė, patvirtina priešingas, sprendime įtvirtintas, išvadas.

42. Pareiškėjai nurodo, kad abejonių kelia ir minėtų dviejų nuotraukų užrašų autorystė. Žurnale spausdintame straipsnyje ji priskiriama V. L.-Ž. pagal tokį kriterijų: „rašysenos autentiškumą patvirtino architekto sūnus V. L.“ (žurnalo 27 psl.). Tačiau byloje yra kitas V. L.-Ž. rašysenos pavyzdys – ištrauka iš pastarojo asmens memuarų, pateikta atsakovo 2016 m. rugpjūčio 30 d. prašymu dėl įrodymo prijungimo, kuris, vertinant neprofesionaliai, yra reikšmingai kitoks nei nuotraukų antraščių.

43. Pareiškėjų teigimu, byloje nėra ginčo dėl to, kad pastatas, kuriame 1904–1906 metais gyveno J. J., pastarojo asmens gyvenimo jame metais buvo pažymėtas adresu (duomenys neskelbtini). Šis duomuo ne tik nėra ginčijamas nė vieno byloje dalyvaujančio asmens, tačiau jis vienodai prisimenamas visuose byloje surinktuose memuaruose. Tiesioginis įrodymas, byloje patvirtinantis minėtą aplinkybę, iki teismo ekspertizės atlikimo buvo A. S. 1906 m. rugpjūčio 15 d. laiškas J. J., adresuotas į (duomenys neskelbtini). Tačiau atlikus teismo ekspertizę, paaiškėjo, kad iki jos atlikimo byloje nebuvo dar reikšmingesnio įrodymo – XX a. pr. nuomos mokesčio mokėtojų registro, kurį pavyko aptikti teismo ekspertėms, kuriame aiškiai nurodyta, kad J. J. buvo įregistruotas ir apskaitomas kaip vieno iš pastato, XX a. pr. buvusio adresu: (duomenys neskelbtini), butų nuomininkas. Tokiomis aplinkybėmis byloje tapo kritiškai svarbu nustatyti tik duomenį, koks būtent namas XX a.pr. buvo pažymėtas adresu: (duomenys neskelbtini), ar kito šio pastato numeracija iki šių laikų. Pastaroji aplinkybė byloje yra nustatyta visiškai vienareikšmiškai patvirtinant, kad tokiu adresu XX a. pr. buvo du namai tapačiu adresu pažymėtoje posesijoje (dab. (duomenys neskelbtini) ir dab. (duomenys neskelbtini)), tačiau J. J. gyveno būtent tame name, kuris sovietmečiu buvo „inkorporuotas“ į blokinį administracinės paskirties pastatą, šiuo metu esantį adresu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).

44. Kaip matyti iš viešai skelbiamų duomenų, V. L.-Ž. ((duomenys neskelbtini)) ((duomenys neskelbtini)) prie J. J. gyv. vietos galėjo lankytis būdamas 11–12 metų vaiku, taigi, visiškai nederėtų stebėtis, kad po 75 metų lankydamasis (duomenys neskelbtini) ir ieškodamas vietos, kur gyveno J. J., jos nerasdamas dėl atsiradusio sovietinės architektūros LTEC pastato, gal vertindamas, kad tas pastatas atsirado naujai (iš šeimos archyve saugomo minėto 1905 m. atvirlaiškio žinodamas, kad J. J. gyveno adresu (duomenys neskelbtini)), nurodė į ginčo Namą.

45. Pažymi, kad pareiškėjai į bylą yra pateikę išsamių paaiškinimų, pagrindžiančių, kaip, kada istoriškai pakito (duomenys neskelbtini) namų numeracija (šiuos duomenis papildė ir ekspertizės išvados). Šie paaiškinimai į bylą yra pateikti fizine forma tuo metu, kai dėl techninių problemų su elektroninės bylos medžiaga bylą 2018 m. vasario 27 d. nutartimi buvo nutarta nagrinėti popierine forma, tuomet pareiškėjai 2018 m. vasario 26 d. prašymu išsamiai apibūdino, kaip jie išgrupavo į atskirus loginius fizine forma parengtus tomus visus savo anksčiau į bylą teiktus įrodymus, paaiškinimus ir kitus dokumentus.

46. Atsakovas Kultūros paveldo centras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko Departamento apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti.

47. Nurodo, kad sutinka su Departamento nuomone, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvykdė pareigos ištirti reikšmingus bylai įrodymus, įvertinti jų visumą ir tokiu pagrindu priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ekspertizė, kurią teismas pavedė atlikti, buvo atlikta netinkamai, kad jos išvados pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ekspertizės akte ekspertės nurodė, kad „Valdų dokumentuose, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, XIX a.–XX a. pradžioje buvo rašomas tik posesijinis numeris ir savininkas. Policijos numeriai, t. y. namų adresai rašytiniuose dokumentuose pradėti naudoti tik XX a., o po Pirmojo pasaulinio karo ir Lenkijos valdymo laikotarpiu jau buvo naudojami tik valdų

adresai ir tik retai randame paminėtą istorinę posesiją“ (57–58 p.). „Pateiktoje medžiagoje surinktų ir pateiktų faktų ir įrodymų pakanka atsakyti į iškeltus ekspertizei klausimus, tačiau reikia pažymėti, kad jų gausa bei dėstymo būdas tomuose apsunkina įrodymų vertinimą“(59 p.). „Istorinių duomenų analizė rodo, kad nuo 1900 m. iki 1956 m. nagrinėjamų sklypų ir namų numeracija nesikeitė, ji buvo pakeista tik 6-ame XX a. dešimtmetyje“ (66 p.). Ekspertės prieštaraudamos sau kitoje vietoje pripažįsta, jog „Dviejų nuosavybės objektų subendrinimo faktas ir su tuo susijusi adresų kaita pirmą kartą užfiksuota 1938 m. parengtame ir 1939 m. patvirtintame (duomenys neskelbtini) miesto perspektyviniame plane. Jame tą patį savininką turinčioms gretimoms minėtoms valdoms užrašytas naujas adresas, kaip ir priklauso (duomenys neskelbtini) gatvės sklypų eilei – Nr. 18. Už jos esanti valda perspektyviniame plane buvo užrašyta kaip Nr. 20“ (60–61 p.).

48. Pažymi, kad nei pirmosios instancijos teismas nei ekspertės neįvertino, jog XX a. pradžioje namų numeracija žengė tik pirmuosius žingsnius, iš Centro 2018 m. kovo 12 d. raštu Nr. (2.9)2-146 pateiktų šaltinių matosi, kaip formavosi namų numeracijos dokumentinė praktika.

49. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime prašo dėl pareiškėjų ir atsakovo apeliacinių skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus faktus.

50. NŽT atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Papildomai nurodo, kad viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektus įpareigoja veikti tik jai suteiktų įgaliojimų ribose. Valstybės ir savivaldybės institucijos, įgyvendindamos priskirtas funkcijas, turi veikti neperžengdamos turimos kompetencijos ribų, kitaip tariant, valstybės ir savivaldybės institucijos negali priimti sprendimų, priskirtinų kitos institucijos kompetencijai, o viešojo administravimo subjekto aktai, priimti viršijant įstatyminės kompetencijos ribas, yra vertinami kaip neteisėti ir naikintini. NŽT atžvilgiu nėra nustatytos pareigos vykdyti nekilnojamųjų daiktų pripažinimo kultūros vertybėmis funkcijas, todėl veikdama savo kompetencijos ribose negali pasakyti ar žemės sklype esantis namas pagrįstai buvo pripažintas saugotinu kultūros paveldo objektu.

51. Pažymi, kad NŽT į bylą yra įtraukta suinteresuotu asmeniu, todėl dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu ir jų paskirstymu nepasisako.

Teisėjų kolegija


52. Byloje ginčas kilo dėl Tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. akto Nr. KPD-RM-2248 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Departamento pareigos iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini).

53. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundo dalį dėl Tarybos 2015 m. rugsėjo 8 d. akto Nr. KPD-RM-2248 panaikinimo tenkino, o bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Departamentą iš Kultūros vertybių registro išregistruoti namą, esantį (duomenys neskelbtini), nutraukė. Pareiškėjai ir Departamentas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

54. Nagrinėjamos bylos ginčijamame akte nurodyta, kad Kultūros vertybių registre registruojama nekilnojamoji kultūros vertybė kaip pavienis kultūros paveldo objektas (statinys), o vertybės vertingųjų savybių pobūdis ar jų derinys yra archeologinis (lemiantis reikšmingumą) ir istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus). Nustatytas objekto reikšmingumo lygmuo – nacionalinis. Vertybės vertingosios savybės – tūris, aukštų išplanavimas, fasadų architektūros tūrinės detalės, konstrukcijos, grindų dangos medžiaga, artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės, faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes. Aktu nutarta, jog vertybei reikalinga teisinė apsauga (I t., b. l. 171–176).

55. Akto priėmimo metu galiojusios NKPAĮ redakcijos 2 straipsnio 21 dalis nekilnojamąją kultūros vertybę apibrėžė kaip kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visumą, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. To paties straipsnio 40 dalyje įtvirtinta, kad vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.

56. NKPAĮ 3 straipsnis nustato, kad nekilnojamasis kultūros paveldas skirstomas pagal sandarą ir pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį. Pagal sandarą nekilnojamasis kultūros paveldas yra: 1) pavienis objektas – vieta, statinys, ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių; 2) kompleksinis objektas – kultūros paveldo objektų

grupė, reikšminga savo visuma; 3) vietovė. NKPAĮ 3 straipsnio 3 dalis reglamentuoja nekilnojamojo kultūros paveldo skirstymą pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį, inter alia (liet. be kita ko) nustatydamas, kad architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas – reikšmingais pripažinti architektūrinės kūrybos statiniai, jų dalys, priklausiniai ir tokių statinių vientisos architektūrinės kompozicijos ir (ar) vietų kompleksai, ansambliai, vietos bei vietovės (5 p.), o istorinis nekilnojamasis kultūros paveldas – reikšmingais pripažinti objektai ar vietovės, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis arba išgarsinti literatūros ar kitų meno kūrinių (9 p.).

57. NKPAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalį, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia Departamento bei savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga (8 str. 8 d.).

58. Iš minėtų NKPAĮ nuostatų matyti, kad vertinimo tarnybos išvada, ar atitinkamai nekilnojamajai kultūros vertybei reikalinga teisinė apsauga, padaroma kompleksiškai įvertinus nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes, jų reikšmingumą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčijamo akto teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės analizavo ir tyrė tik aplinkybes, susijusias su tuo, ar name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), 1904–1906 m. gyveno kalbininkas J. J. Šiuo aspektu, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-712-858/2018 pateiktą siūlymą, atlikta kompleksinė istorinė urbanistinė-užstatymo evoliucijos ekspertizė. Tačiau dėl ginčijamame 2015 m. rugsėjo 8 d. akte Nr. KPD-RM-2248 nurodytų kitų kultūros vertybės vertingųjų savybių, t. y. tūrio, aukštų išplanavimo, fasadų architektūros tūrinių detalių, konstrukcijų, grindų dangos medžiagos, artimiausių kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančių aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingųjų savybių, pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė ir jų nevertino. Pažymėtina, kad iš ginčijamo akto turinio matyti, jog vertinimo tarnybos išvada dėl kultūros vertybei reikalingos teisinės apsaugos buvo padaryta ne tik įvertinus, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), galimai gyveno kalbininkas J. J., bet atsižvelgiant į visumą vertingųjų savybių, jų reikšmingumą. Pareiškėjų skundo faktinis pagrindas taip pat grindžiamas ne tik argumentais dėl nesutikimo, jog Name 1904–1906 m. gyveno J. J., bet ir teiginiais, kad Namo vertingosiomis savybėmis įvardijami daugiausiai Namo architektūriniai elementai, nenurodant, kuo pasireiškė jų vertingumas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo įvertinti visas ginčijamame akte nurodytas vertingąsias savybes, neapsiribojant vien vertybės – faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes – analize.

59. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.); teismo sprendimas negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kurių konfidencialumas yra užtikrintas, parodymais (4 d.).

60. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

61. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 str.).

62. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo byloje paduoto skundo iš esmės, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių skundo reikalavimams išnagrinėti, t. y. pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo akto teisėtumą ir pagrįstumą, nepasisakė dėl visų vertinimo tarybos nustatytų kultūros vertybės vertingųjų savybių, kurių pagrindu nuspręsta Namui suteikti teisinę apsaugą ir dėl kurių pareiškėjai inicijavo ginčą teisme, o tai sudaro kliūtis apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017 ir kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

64. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

65. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

66. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su galutinio teismo sprendimo priėmimu. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimas iš esmės dar nėra pasibaigęs, laikoma, kad šalis dar nėra įgijusi teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, bei pažymima, jog šią teisę ji įgis tuo atveju, jei byla bus išspręsta šalies naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-151/2011; 2011 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-46/2011). Tais atvejais, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikina visą ar dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perduoda bylą ar jos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos ar jos dalies nagrinėjimas nėra pasibaigęs. Šiuo nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, byla nėra baigta, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas dar negali būti sprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Sportas LTU“ apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0ab74a10a3f511e9b474d97de297fe08

Administracinė byla Nr. eA-367-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02586-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 57.1.1, 57.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. L. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. eA-367-552/2019 pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui viešajai įstaigai „Ekoagros“ dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Ekoagros“ 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. LSK-K-16-10786 „Dėl išduotų dokumentų“ (toliau – ir Sprendimas) ir 2016 m. lapkričio 14 d. nutarimą Nr. PNU-K-16-00665 „Dėl ekologinės gamybos“ (toliau – ir Nutarimas).

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Sprendimą ir Nutarimą.

Atsakovas VšĮ „Ekoagros“ apeliaciniame skunde prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi atsakovo viešosios įstaigos „Ekoagros“ apeliacinį skundą atmetė, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ta pačia nutartimi teismas taip pat priėmė pareiškėjo D. L. 2019 m. balandžio 19 d. raštą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bet bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą nutarė svarstyti kitame teismo posėdyje, taip suteikiant galimybę atsakovui išreikšti savo poziciją šiuo klausimu.

II.

Pareiškėjas D. L. 2019 m. balandžio 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Pareiškėjas nurodo, kad jo sumokėtas atlyginimas advokatams už teisinę pagalbą šioje byloje atitinka bylos sudėtingumą, spręstų teisinių klausimų kompleksiškumą, specialių žinių reikalavimus, teisinės pagalbos suteikimui skirtos didelės laiko sąnaudos, be to, pareiškėjo išlaidos atitinka patvirtintus rekomendacinius dydžius.

Pareiškėjas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patvirtina išrašyta ir apmokėta PVM sąskaita-faktūra (serija TVINS Nr. 0852, suteiktos teisinės paslaugos – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas).

Atsakovas VšĮ „Ekoagros“ atsiliepimo dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

Teisėjų kolegija


III.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Nagrinėjamu atveju prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė pareiškėjas D. L., kurio naudai priimtas sprendimas, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtinta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas grindžia PVM sąskaita-faktūra TVINS Nr. 0852. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėto dokumento turinį konstatuoja, kad jame yra nurodyta mokėjimo paskirtis (Teisinės paslaugos dėl ginčo su Nacionaline mokėjimo agentūra (atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas), taip pat nurodyta suma sutampa su pareiškėjo prašoma atlyginti suma, todėl nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidas būtent nagrinėjamoje byloje. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2017 m. liepos 24 d., taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2017 metų I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 817,6 Eur. Atsižvelgiant į tai, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1062,88 Eur (1,3 × 817,6 Eur) (Rekomendacijų 8.11 punktas). Pareiškėjo prašoma atlyginti suma (605 Eur) neviršija maksimalios priteistinos sumos, todėl gali būti priteista pareiškėjui.

Teismas, įvertinęs Rekomendacijų 8 punkte 2 punkte nurodytus kriterijus, inter alia (be kita ko) atsižvelgęs į bylos apimtį ir sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas, konstatuoja, kad bylinėjimosi išlaidos, pareiškėjo patirtos nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-367-552/2019 apeliacinės instancijos teisme, atlygintinos visiškai, priteisiant jam 605 Eur iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. L. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti.Pareiškėjui D. L. iš atsakovo viešosios įstaigos „Ekoagros“ priteisti 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi

išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.Nutartis neskundžiama.


RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-403-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04821-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 55.1.7(S)


PAPILDOMA NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos advokatūros prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. ir atsakovo Lietuvos advokatūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos advokatūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Advokatų egzaminų komisijos (toliau – ir Komisija) nutarimus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) sprendimą; 2) įpareigoti Lietuvos advokatūrą iš naujo įvertinti advokato kvalifikacinio egzamino rezultatus ir priimti sprendimą, kuriuo būtų laikoma, kad pareiškėjas išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde teismo taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo“ patvirtinto Advokatų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1f0977e0a3f511e9b474d97de297fe08

kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19.8 ir 21.7 punktų nuostatų teisėtumo ir atitikties Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams tiek, kiek minėtose nuostatose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas asmuo, kuris tiek iš egzamino raštu, tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus, bei dėl Aprašo 21.6 punkto nuostatų teisėtumo ir atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principams.

2. Atsakovas Lietuvos advokatūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą su

juo nesutiko.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą atmetė.5. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d.

sprendimo dalį, kurioje nebuvo patenkintas jo skundas ir panaikinti Komisijos nutarimus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro sprendimą, kiek juose nustatyta, kad jo advokato kvalifikacinio egzamino žodžiu vertintina 6 balais ir dėl to laikoma, kad jis neišlaikė egzamino, taip pat įpareigoti Lietuvos advokatūrą pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. iš naujo įvertinti jo advokato kvalifikacinio egzamino rezultatus ir priimti sprendimą, kuriuo būtų laikoma, kad 2016 m. spalio 11 d. išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą. Pareiškėjas taip pat prašo pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, t. y. ar Aprašo 19.8 ir 21.7 punktų nuostatos teisėtos ir atitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principus, ta apimtimi, kiek minėtose nuostatose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas, kuris tiek iš egzamino raštu, tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus; ar Aprašo 21.6 punkto nuostatos teisėtos ir ar atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatoms, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir objektyvumo principams, ta apimtimi, kiek jose nustatyta, kad kiekvienas komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai, o ne objektyviai pagal nustatytus kriterijus.

6. Atsakovas Lietuvos advokatūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

7. Atsakovas Lietuvos advokatūra apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas atsakovo Lietuvos advokatūros prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenkinti, priteisti atsakovui iš pareiškėjo 850 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Taip pat priteisti atsakovui iš pareiškėjo 11,25 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija nurodė, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 135 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalies dėl neprileistų bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjo R. G. panaikinimo ir sutinka su Lietuvos advokatūros apeliacinio skundo motyvais.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 25 d. apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. ir atsakovo Lietuvos advokatūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos advokatūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – priteisė atsakovui Lietuvos advokatūrai iš pareiškėjo R. G. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat 11,25 Eur sumokėtą žyminį mokestį paduodant apeliacinį skundą.

II.

10. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Lietuvos advokatūros prašymas priimti papildomą sprendimą ir priteisti atsakovui Lietuvos advokatūrai iš pareiškėjo R. G. 480 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (160 Eur už Lietuvos advokatūros apeliacinio skundo parengimą ir 320 Eur už atsiliepimo į pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą parengimą).

11. Pareiškėjas atsiliepime į Lietuvos advokatūros prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo nurodo, kad su prašymu nesutinka. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos advokatūra šiuo atveju veikia ne kaip bet koks juridinis asmuo, o kaip subjektas, kuriam valstybės suteikti įgaliojimai spręsti ar laikyti asmenį išlaikiusiu advokato kvalifikacinį egzaminą ar ne. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas. Be to, pareiškėjo teigimu, Lietuvos advokatūrai teismo priteistos išlaidos yra atlygintos pilnai, t. y. Lietuvos advokatūrai 2019 m. balandžio 27 d. pareiškėjas sumokėjo 511,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl atsakovo prašymas nepagrįstas.

Teisėjų kolegija


III.

12. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ABTĮ 97 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

13. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, atsakovui buvo priteistas sumokėtas 11,25 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, tačiau liko neišspręstas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl šiuo klausimu yra pagrindas priimti papildomą nutartį.

14. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors atsakovo apeliacinis skundas patenkintas tik iš dalies, t. y. nebuvo priteista visa atsakovo prašoma suma, tačiau, atsižvelgiant į reikalavimo pobūdį (prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas), teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteistinos sumos dydis nagrinėjamu atveju neturi reikšmės vertinimui, kad vienintelis atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas buvo iš esmės patenkintas, todėl atsakovas įgyja teisę į visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl atsakovas taip pat įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą parengimą.

15. Atsakovas Lietuvos advokatūra prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme patyrė 480 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir apeliacinio skundo parengimą (160 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 320 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovą šioje byloje atstovavo advokatė Beata Vilienė. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad sąskaitos Nr. BV 1-59/1 ir Nr. BV 1-66/17 bei mokėjimo nurodymai patvirtina, kad atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidas būtent nagrinėjamoje byloje.

16. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.10 punkte nustatyta, kad už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1.7, o 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,3.

17. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas teismui buvo pateiktas 2017 m. liepos 14 d., nagrinėjamu atveju aktualus 2017 m. I ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydis, kuris yra 817,6 Eur. Remiantis Rekomendacijų 8.10 punktu už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,7, t. y. nagrinėjamu atveju maksimali suma, priteistina už apeliacinio skundo parengimą yra 1389,92 Eur. Atsakovas už apeliacinio skundo parengimą prašo priteisti 160 Eur, ši suma neviršija numatytos Rekomendacijose sumos, todėl priteistina atsakovui.

18. Pasisakydama dėl išlaidų už atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą parengimą, teisėjų kolegija nurodo, kad atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą buvo pateiktas 2017 m. rugsėjo 4 d., todėl nagrinėjamu atveju aktualus 2017 m. I ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydis, kuris yra 817,6 Eur. Remiantis Rekomendacijų 8.11 punktu už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,3, t. y. nagrinėjamu atveju maksimali suma, priteistina už atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą parengimą, 1062,88 Eur. Atsakovas už atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą parengimą prašo priteisti 320 Eur, ši suma neviršija numatytos Rekomendacijose sumos, todėl priteistina atsakovui.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog Lietuvos advokatūra šiuo atveju veikia ne kaip bet koks juridinis asmuo, o kaip viešojo administravimo subjektas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylinėjimosi išlaidos Lietuvos advokatūrai yra priteisiamos. Teisės aktai, be kita ko, nenumato draudimo Lietuvos advokatūrai kaip juridiniam asmeniui vesti bylas teismuose per atstovą, taip pat nenumato advokatūros narių pareigos teisines paslaugas Lietuvos advokatūrai teikti neatlygintinai, todėl Lietuvos advokatūra turi teisę bylose naudotis mokama advokato teisine pagalba, o teisminio ginčo laimėjimo atveju – teisę į advokato pagalbos išlaidų atlyginimą bendrais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1286-502/2015).

20. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašomos sumos (160 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 320 Eur už atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą parengimą) neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, sprendžia, kad 480 Eur suma atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas bei bylos sudėtingumą, todėl priteistina atsakovui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti papildomą nutartį.Atsakovo Lietuvos advokatūros prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti.Priteisti atsakovui Lietuvos advokatūrai iš pareiškėjo R. G. 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi

išlaidų.Papildoma nutartis neskundžiama.


RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-607-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01375-2017-9Procesinio sprendimo kategorija: 6.4.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. Š., K. B. ir J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. Š., K. B. ir J. B. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjos J. Š., K. B. ir J. B. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2017 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. T4-87-(1.34) „Dėl pacientui V. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjų skundą dėl V. B. (toliau – ir pacientas) nuo 2015 m. gruodžio 24 d. iki 2016 m. vasario 24 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Pareiškėjos taip pat prašė priteisti joms bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos nurodė, kad priimdama ginčijamą Įsakymą Tarnyba nesilaikė bendrųjų taisyklių, turėjusių užtikrinti sprendimo objektyvumą ir pagrįstumą, tam tikrais klausimais nenurodė sprendimo motyvų, nevisapusiškai išanalizavo faktines aplinkybes. Tarnyba medicininius dokumentus išnagrinėjo pavieniui, nevertino jų visumos, dėl to padarė neteisingą išvadą dėl medikamentinio gydymo antibiotikais pacientui skyrimo ir kitų su gydymu susijusių aplinkybių. Ataskaitoje iš esmės remiamasi ne medicininių dokumentų ar metodikų analize ar kitų medicinos profesionalų išvadomis, o pačių paciento gydytojų paaiškinimais, kurie pateikti tų pačių gydytojų naudai. Pareiškėjų manymu, Tarnyba pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnį.

3. Pareiškėjos teigė, kad Tarnyba, tirdama jų skundą, neišreikalavo, nors privalėjo, iš viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (toliau – ir Kauno klinikos) diagnostikos ir gydymo metodikų, diagnostikos ir gydymo protokolo, kurie būtini siekiant nustatyti, ar gydymo įstaiga laikėsi privalomos, įprastos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=13cbd030a3f511e9b474d97de297fe08

tvarkos gydant pacientą, taip pažeisdama Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo (toliau – ir Pacientų skundų nagrinėjimo aprašas) 26.2 punktą.

4. Pareiškėjos atkreipė dėmesį, kad pacientas traumą patyrė namuose, kai nukrito nuo 1 metro aukščio laiptų būdamas neblaivus, vėlai vakare, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl su trauma susijusių aplinkybių, paciento sužalojimas galėjo būti tyčinis nusikaltimas, įvykęs išgertuvių metu kilus konfliktui ar kitoms aplinkybėms. Pareiškėjos teigė, kad medicinos įstaiga laiku neinformavo policijos apie atvežtą pacientą, nors vertinant jo patirtų traumų pobūdį, turėjo tokią pareigą. Tarnybos 2017 m. kovo 28 d. kontrolės ataskaitoje Nr. D17-72-(1.27) (toliau – ir Ataskaita) ir Įsakyme šis pažeidimas nevertintas. Tai, kad medikams buvo nurodyta, jog pacientas nukrito iš 1 metro aukščio dėl neapdairumo, nesuteikia gydytojams teisės neinformuoti policijos. Pareiškėjos pažymėjo, jog daugelyje medicininių dokumentų nurodytos skirtingos su paciento nukritimu iš 1 metro aukščio susijusios aplinkybės, be to, mirus pacientui teismo medicinos ekspertai atliko pomirtinį paciento kūno ištyrimą, nes paciento patirti kūno sužalojimai turėjo smurto žymių.

5. Pareiškėjos pabrėžė, kad pacientui 2015 m. gruodžio 25 d. 02.00 val. buvo baigta galimai nekokybiška pirmoji operacija, po kurios paciento būklė pablogėjo, kilo komplikacijos, kurių kokybiško gydymo atveju, tikėtina, nebūtų buvę. Manė, kad pakartotinės operacijos pacientui nebūtų reikėję, jei jam būtų buvusi nustatyta tiksli diagnozė ir kvalifikuotai atlikta pirmoji operacija. Po pirmosios operacijos pacientui buvo nustatytas vieno kaulo lūžis, o po antrosios operacijos – jau kito kaulo lūžis, kas kelia abejones dėl diagnozės tikslumo ir leidžia daryti prielaidą, jog medicinos įstaigoje pacientui galimai nebuvo nedelsiant nustatyta reali diagnozė.

6. Pareiškėjos nurodė, kad paciento būklė po dviejų operacijų ėmė nuolat blogėti, jam kilo akivaizdus infekcinių komplikacijų pavojus, tačiau medicinos įstaiga medikamentinį gydymą antibiotikais paskyrė per vėlai, neįvertinusi rizikos faktorių, nebuvo suteiktos ligai proporcingos medicininės paslaugos, toks neveikimas sąlygojo paciento būklės blogėjimą ir mirtį. Tarnyba Ataskaitoje dėl vėlyvo medikamentinio gydymo antibiotikais paskyrimo reikšmės beveik nepasisakė, tiesiog paviršutiniškai, be motyvų nurodė, kad gydymas būtent tokiu laiku buvo skirtas pagrįstai, ir rėmėsi pačių gydytojų nurodytais bendrais teiginiais, kad dėl gydymo buvo rengiami konsiliumai, būklė buvo sunki, gydytojai konsultavosi tarpusavyje ir pan.

7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas teigė, jog išsamiai įvertino visą Kauno klinikų pateiktą paciento medicininę dokumentaciją, susijusią su

skundžiamu laikotarpiu įstaigoje teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Tarnyba, atsižvelgdama į paciento atstovų 2016 m. spalio 17 d. skundo dalyką, kreipėsi į medicinos specialistą – konsultantą VšĮ Respublikinės universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyriaus vedėją V. K. (toliau – ir Konsultantas), prašydama įvertinti paciento klinikinį atvejį pateiktos paciento medicininės dokumentacijos pagrindu, ir atsakyti į konkrečius klausimus, kurių atsakymai taip pat paaiškina pareiškėjų skunde išsakytas abejones, susijusias su taikyto medikamentinio gydymo antibiotikais tikslingumu ir savalaikiškumu, įskaitant ir su pacientui nustatytos diagnozės, atliktos pirmosios operacijos kokybiškumu. Konsultantas 2017 m. kovo 12 d. išvadoje išsamiai atsakė į visus Tarnybos klausimus. Atsakovas teigė, kad pareiškėjų skundo pagrindą sudaro abstraktūs, įrodymais nepagrįsti ir nemotyvuoti teiginiai. Tarnybos nuomone, iš Konsultanto išvadų akivaizdu, kad paciento gydymo faktines aplinkybes jis įvertino, pasisakydamas tiek dėl pacientui atliktų operacijų tinkamumo, tiek dėl skirto antibakterinio gydymo savalaikiškumo. Tarnyba Ataskaitos išvadas grindė įrašų medicininėje dokumentacijoje analize, be to, visa paciento medicininė dokumentacija buvo pateikta Konsultantui. Paciento pooperacinio gydymo adekvatumo klausimas buvo išanalizuotas Ataskaitoje bei pagrįstas profesionaliomis Konsultanto žiniomis, paciento medicininės dokumentacijos analizės pagrindu.

9. Atsakovas pažymėjo, kad antibakterinis gydymas turi būti skiriamas tik tais atvejais, kai yra aiškiai nustatyta bakterinė infekcija, nes neracionalus jų skyrimas didina bakterijų atsparumo antibiotikams riziką, todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad antroji operacija jau savaime didina infekcijos pavojų, nebuvo laiku paskirti antibiotikai norint išvengti infekcinių komplikacijų. Tik jau įtarus (duomenys neskelbtini), 2016 m. sausio 4 d. pacientas buvo pradėtas gydyti antibiotikais. Atsakovas nurodė, kad Tarnybai nepriskirtos funkcijos, susijusios su priežastinio ryšio nustatymo klausimų nagrinėjimu, Tarnyba nevertina, ar atitinkami asmens sveikatos priežiūros įstaigos ar konkretaus asmens sveikatos priežiūros specialisto veiksmai ar neveikimas turėjo ar galėjo turėti įtakos konkrečioms pasekmėms.

10. Dėl Pacientų skundų nagrinėjimo aprašo 26.2 punkto pažeidimo atsakovas paaiškino, kad Tarnyba 2017 m. sausio 10 d. raštu kreipėsi į Kauno klinikas, be kita ko, prašydama pateikti gydymo ir diagnostikos protokolus, kurie buvo ar

turėjo būti taikomi pacientui. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-338 patvirtinto Minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo (toliau – ir Kokybės reikalavimų aprašas) 10 ir 11 punktais, įstaiga turi prievolę naudoti diagnostinius ir gydymo protokolus, kurie parengti ir patvirtinti sveikatos apsaugos ministro įsakymu, tačiau tuo atveju, jei atitinkamos srities diagnostikos ir gydymo protokolų nėra parengta ir patvirtinta valstybės lygiu, įstaiga turi teisę, o ne prievolę, pati parengti minėtus dokumentus. Tarnyba akcentavo, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų specifiškumas, atliktinų konkrečių procedūrų, ligų gydymo būdų įvairovė lemia faktinę situaciją, kai neįmanoma šių paslaugų tiksliai formalizuoti, o jas teikiant vadovaujamasi medicinos ir mokslo žiniomis bei praktine patirtimi. Tai, kad Kauno klinikos Tarnybai nepateikė diagnostikos ir gydymo protokolų, susijusių su pacientui teiktomis paslaugomis, Tarnyba traktavo kaip minėtų dokumentų neturėjimą dėl aukščiau nurodytų aplinkybių. Dėl tų pačių aplinkybių minėtų dokumentų nepateikimas negali būti vertinamas kaip įstaigos padarytas pažeidimas. Kita vertus, Konsultantas Tarnybai nepateikė pastabų, kurios būtų susijusios su pacientui parinktos diagnostikos ir gydymo taktikos neatitikimu gerajai medicinos praktikai.

11. Tarnyba teigė, jog Ataskaitos motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog išnagrinėjusi paciento medicininę dokumentaciją nerado duomenų, kad paciento trauma buvo smurtinė, medicininiuose dokumentuose nurodoma, kad pacientas, būdamas neblaivus, namuose nukrito iš 1 metro aukščio. Atsižvelgiant į tai, kad iš turimų duomenų (greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje įrašyta, kad pacientas teigė vartojęs alkoholį, namuose nukritęs iš maždaug 1 metro aukščio) traumos aplinkybės nebuvo susijusios su galimai nusikalstama veikla, gydymo įstaigos darbuotojai neprivalėjo apie paciento patirtą traumą pranešti teisėsaugos institucijoms. Teismo medicinos ekspertas nenurodė aplinkybių, susijusių su galimai padarytu smurtiniu nusikaltimu.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno klinikos prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.13. Kauno klinikos manė, kad Tarnyba išsamiai įvertino visą su paciento gydymu susijusią dokumentaciją. Pažymėjo,

jog pagal Pacientų skundų nagrinėjimo aprašo 26.2 punktą, Skundų nagrinėjimo aprašo 1 priede nurodytas kontrolės metu reikalaujamas dokumentų sąrašas gali būti koreguojamas ir pati Tarnyba, atsižvelgdama į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, sprendžia, kokie dokumentai turi būti pateikiami vertinti. Tarnyba, atlikdama kontrolę, kreipėsi išvadų į Tarnybos gydytoją neurochirurgą, kuris, įvertinęs paciento klinikinį atvejį, nurodė, kad gydymo įstaigos pagalbos skyriuje budėjęs gydytojas pacientui atliko visus būtinus tyrimus diagnozei nustatyti. Konsultantas taip pat pažymėjo, kad operacija buvo atlikta laiku, operavo aukščiausios kvalifikacijos gydytojas neurochirurgas, kraujavimo sustabdymo būdai buvo parinkti tinkamai, antibiotikai paskirti laiku.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.15. Teismo vertinimu, atsakovas pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka įvertino Kauno klinikų pateiktą

medicininę dokumentaciją ir šios įstaigos vidaus veiklą reglamentuojančius dokumentus tiek, kiek tai susiję su pacientui teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, bei gydžiusių gydytojų paaiškinimus.

16. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, jog Tarnybai pateiktos Konsultanto išvados, kad skubiosios pagalbos skyriuje budėję gydytojai pacientui atliko visus būtinus tyrimus diagnozei nustatyti, pirmoji operacija buvo atlikta laiku, operavo aukščiausios kvalifikacijos gydytojas neurochirurgas, pasirinkti kraujavimo stabdymo būdai buvo tinkami, įrašai paciento ligos istorijoje buvo daromi kiekvieną dieną, buvo vertinama paciento būklė, atliekami laboratoriniai tyrimai ir kontroliniai galvos smegenų tyrimai, viso gydymo metu paciento būklė buvo labai sunki, pooperacinis gydymas buvo adekvatus ligai – paciento gydymas buvo aptariamas konsiliumų forma su intensyvios terapijos gydytojais, gydytojais neurochirurgais bei laboratorinės medicinos gydytojais, antibakterinis gydymas skirtas atsižvelgiant į pasėlių (kraujo, likvoro, bronchų sekreto) rezultatus, pacientą hospitalizavus į Kauno klinikas, jo žmona pasirašė Paciento sutikimą dėl tyrimo ir gydymo, tuo patvirtino, kad buvo supažindinta su diagnostikos ir gydymo būdais, galimomis rizikomis, pooperacinėmis komplikacijomis; esant sunkiam pirminiam galvos smegenų pažeidimui, prognozuoti galvos smegenų traumos eigą yra neįmanoma, viena pagrindinių priežasčių, sąlygojusių paciento mirtį, buvo labai sunki galvos smegenų trauma. Konsultanto išvados pagrįstai nesukėlė Tarnybai abejonių jų tikrumu.

17. Teismas pažymėjo, kad specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas, todėl teismas iš esmės nenagrinėjo pareiškėjų skundo argumentų, susijusių su paciento sveikatos būklės vertinimu ir atitinkamų tyrimų atlikimo būtinumu.

18. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas Tarnybos 2017 m. sausio 10 d. raštas Nr. D2-166-(1.20) „Dėl dokumentų pateikimo“ patvirtina, kad Tarnyba kreipėsi į Kauno klinikas, prašydama pateikti pridėto Kontrolės Nr. T3-415/2016 dokumentų sąrašo 18 punkte nurodytus gydymo ir diagnostikos protokolus, kurie buvo ar turėjo būti taikomi pacientui. Kauno klinikos diagnostikos ir gydymo protokolų nėra parengusios, todėl jų pateikti negalėjo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad minėtų dokumentų nepateikimas Tarnybai gali būti vertintinas kaip Skundų nagrinėjimo aprašo 26.2 punkto nuostatų nesilaikymas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Konsultantas, įvertinęs pacientui teiktų paslaugų kokybę, Tarnybai nepateikė pastabų, kurios būtų susijusios su pacientui parinktos diagnostikos ir gydymo taktikos neatitikimu gerajai medicinos praktikai.

19. Teismas pažymėjo, jog byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pacientas, atvežtas į Kauno klinikas, paaiškino, jog jis, būdamas neblaivus, namuose nukrito iš 1 metro aukščio. Teismo vertinimu, minėti paciento paaiškinimai, nesudaro pakankamo pagrindo įtarti, kad paciento patirti kūno sužalojimai, nukritus iš maždaug 1 metro aukščio, yra galimai susiję su nusikalstama veika, todėl įstaigos personalui nenustačius aplinkybių, kad ši trauma gali būti susijusi su nusikalstama veika, ir medicininiuose dokumentuose užfiksavus minėtus paciento paaiškinimus, įstaigos vadovas neprivalėjo ir pagrįstai nepranešė apie paciento patirtą traumą teisėtvarkos institucijoms.

20. Teismas nustatė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pacientui nustatyta klinikinė ir teismo medicininė diagnozė sutapo. Teismo medicinos ekspertas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su galimai padarytu smurtiniu nusikaltimu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. V-739 patvirtinto Paciento pomirtinio tyrimo skyrimo akto 017-1/A formos A dalies II skyriuje, reglamentuojančiame atvejus, kada yra atliekamas teismo medicinos tyrimas, išvardyti atvejai nebūtinai yra susiję su įtariama nusikalstama veika, taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atliktas paciento teismo medicinos tyrimas vienareikšmiškai reiškia, jog buvo įtariamas padarytas smurtinis nusikaltimas.

21. Teismas konstatavo, kad Tarnyba išsamiai įvertino visą Kauno klinikų pateiktą paciento medicininę dokumentaciją, šios įstaigos vidaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus, gydančių gydytojų paaiškinimus, Konsultanto išvadą ir šį vertinimą nuosekliai išdėstė Ataskaitoje, kurios pagrindu priėmė Įsakymą. Atsakovas pareiškėjų skundą ištyrė pagal savo kompetenciją, priėmė pagrįstą Įsakymą.

III.

9. Pareiškėjos apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skunde išdėstytus reikalavimus, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Be to, pareiškėjos prašo įpareigoti Kauno klinikas į bylą pateikti rizikingiausių pacientų saugai toje įstaigoje atliekamų tyrimų ir gydymo metodų aprašus arba kitus dokumentus, kurie savo turiniu atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. V-338 įtvirtintus tyrimų ir gydymo metodų aprašus. Pareiškėjos taip pat prašo priteisti joms bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10. Apeliacinis skundas, be pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:10.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Įsakymas priimtas remiantis Ataskaita, kuri yra galimai

subjektyvi, joje nenurodyti tam tikrų išvadų motyvai, ištirti ne visi reikšmingi dokumentai, dėl visų argumentų pritarta gydymo paslaugas suteikusiems specialistams, nepateikiant aiškių, pakankamai išsamių argumentų ir įrodymų, taip pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio nuostatas. Tarnyba nevertino medicininių dokumentų visumos, neatsižvelgė į dokumentuose nurodomus prieštaravimus dėl paciento traumos priežasties, tik formaliai nurodė išvadą dėl medikamentinio gydymo antibiotikais, kurios nepagrindė, tačiau pirmosios instancijos teismas jokių pažeidimų nepagrįstai neįžvelgė. Neaišku, kokiais objektyviais dokumentais remdamasis Konsultantas padarė išvadą, kad gydytojai atliko visus būtinus tyrimus diagnozei nustatyti, kadangi pats teismas taip pat nurodė, jog Kauno klinikos neturi diagnostikos ir gydymo protokolų, kuriuose įtvirtinama diagnostikos ir gydymo tvarka.

10.2. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas tyrimą atliko ir Įsakymą priėmė negavęs iš gydymo įstaigos Kauno klinikų visų objektyviam tyrimui atlikti reikalingų dokumentų, pavyzdžiui, gydymo ir diagnostikos protokolų, ir savo sprendime nurodė, jog Kauno klinikos tokių dokumentų neturi, nors pagal teisės aktus jis yra būtinas. Teismas tik abstrakčiai nurodė, jog antibakterinis gydymas buvo adekvatus, nors nesant gydymo ir diagnostikos tvarką reglamentuojančio dokumento visiškai neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė tokią išvadą. Be to, savo poziciją šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas grindė vien tik aplinkybe, jog Konsultantas, įvertinęs pacientui teiktų paslaugų

kokybę, Tarnybai nepateikė pastabų, kurios būtų susijusios su pacientui pasirinktos diagnostikos ir gydymo taktikos neatitikimu gerajai medicinos praktikai.

10.3. Teisės aktai nenumato dispozityvios teisės gydymo įstaigai pačiai spręsti, ar sudaryti diagnostikos ir gydymo metodikas arba protokolus, ar ne. Šių gydymo eigą ir metodus nustatančių dokumentų turėjimas numatytas imperatyvia nuostata, todėl vien jau aplinkybė, jog šių dokumentų Kauno klinikos galimai neturi, leidžia daryti prielaidą, jog gydymo paslaugos pacientui buvo suteiktos nesant jokios vidinės nustatytos gydymo tvarkos, o tai galėjo lemti nekokybiškų gydymo paslaugų suteikimą. Teismas neįpareigojo Kauno klinikų pateikti į bylą gydymo ir diagnostikos tvarką reglamentuojančių dokumentų ir tik formaliai, nesiaiškindamas reikšmingų byloje įrodymų nepateikimo aplinkybių, nurodė, kad gydymo įstaiga jų neturi. Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno klinikos nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžiuose nenurodė aplinkybės, jog neturi diagnostikos ir gydymo metodikas reglamentuojančių dokumentų. Gydytojai turėjo suprasti, jog pacientui reikėtų pradėti medikamentinį gydymą antibiotikais ir taip atlikti bet kokių potencialių infekcijų prevenciją, užkirsti kelią bet kokioms kitoms komplikacijoms, tačiau tai nebuvo padaryta. Nesant byloje pateiktų gydymo ir diagnostikos protokolų ar kitų gydymo ir diagnostikos tvarką reglamentuojančių dokumentų, visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjų naudai.

10.4. Teismas nepagrįstai nurodė, jog Kauno klinikos neturėjo pareigos apie paciento sužeidimus pranešti policijos įstaigai ir padarė tik prielaidomis pagrįstą išvadą, jog pacientas susižeidė pats ir jo sužalojimai nėra susiję su nusikaltimu.

10.5. Išvadą apie pacientui suteiktų medicinos paslaugų tikslingumą ir kokybę teismas padarė remdamasis išimtinai Konsultanto išvada ir pačių pacientą prižiūrėjusių gydytojų parodymais, tačiau nepašalino abejonių dėl galimai nekokybiškos pirmosios operacijos, dėl jos apskritai nepasisakė ir priėmė sprendimą remdamasis subjektyviais galimai nekokybiškai gydymo paslaugą suteikusių gydytojų paaiškinimais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pacientui galimai nebuvo nustatyta tiksli diagnozė ir dėl to buvo atlikta nekokybiška operacija.

10.6. Esant situacijai, kai teismas pats nevertina aplinkybių, susijusių su specialių žinių turėjimu, tačiau trūkstant tam tikrų dokumentų ir akivaizdžiai esant abejonių dėl Įsakymo pagrįstumo, priima sprendimą skundą atmesti, neužtikrina pareiškėjų, kaip fizinių asmenų, kurie nagrinėjamame ginče yra silpnesnioji šalis, teisių ir teisėtų interesų. Sprendžiant ginčą dėl medicinos paslaugų kokybės, turėtų būti pašalintos bet kokios kylančios abejonės dėl sprendimų pagrįstumo. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį ir 86 straipsnio 1 dalį, įrodymų vertinimą reglamentuojančius principus, bei priėmė nepagrįstą sprendimą.

11. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.12. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, reikšmingų tiek

Įsakymo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui paneigti. Tarnyba, iš esmės pakartodama jos atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytus motyvus, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neprivalėjo savarankiškai spręsti medicininių paciento gydymo tinkamumo klausimų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pagal įrodymų vertinimo taisykles teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjų skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė teismo išvadas, bei Sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Įsakymo, kuriuo pripažinta, kad pacientui V. B. nuo 2015 m. gruodžio 24 d. iki 2016 m. vasario 24 d. buvo teikiamos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, išskyrus Įsakymo 1.2 punkte nurodytą su medicininių dokumentų pildymu susijusį teisės aktų reikalavimų pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos

apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 2 punktą Tarnybai suteikti įgaliojimai atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės valstybinę priežiūrą. Tarnybos veiklos tikslai ir funkcijos, jos teisės bei kiti esminiai veiklos klausimai sureguliuoti Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtintuose Tarnybos nuostatuose. Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 str. 8 d.). Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos apraše, patvirtintame Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137, asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimas apibrėžiamas kaip Tarnybos atliekamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės įvertinimas, įskaitant pacientų teisių priežiūrą, kurio metu nustatoma juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla, teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams (4.1 p.), o skundas – su žalos atlyginimu nesusijęs asmens rašytinis kreipimasis į Tarnybą, neatsižvelgiant į jo pavadinimą (antraštę), kuriame nurodoma, kad yra pažeistos teisės aktuose nustatytos paciento teisės ar teisėti interesai (4.4 p.).

18. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog Tarnybos atliekamos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės tikslas – nustatyti, ar sveikatos priežiūros įstaigos paslaugas teikia (teikė) pagal teisės aktų reikalavimus ir, atsižvelgiant į kontrolės rezultatus, pagal kompetenciją taikyti įstatyme numatytas kontrolės priemones ir siekti, kad būtų pašalinti nustatyti teisės aktų pažeidimai ir kad jie nepasikartotų ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1287/2014).

19. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2017 m. kovo 28 d. Tarnybos kontrolės ataskaitos Nr. D17-72-(1.27) pagrindu buvo priimtas atsakovo Įsakymas, kuriuo vertinta V. B. nuo 2015 m. gruodžio 24 d. iki 2016 m. vasario 24 d. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė Kauno klinikose. Atsakovas, įvertinęs su kontroliuojamuoju laikotarpiu susijusią paciento medicininę dokumentaciją, gydžiusių gydytojų paaiškinimus, Konsultanto išvadą, ginčijamu Įsakymu pripažino, kad V. B. buvo teikiamos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, išskyrus 1.2 p. nurodytą su medicininių dokumentų pildymu susijusį teisės aktų reikalavimų pažeidimą. Šiame punkte nurodyta, kad 2015 m. gruodžio 24 d. budinti vidaus ligų gydytoja, apžiūrėjusi pacientą Skubios pagalbos skyriuje, Įdėtiniame lape nepažymėjo traumos pobūdžio, nenurodė nervų sistemos įvertinimo, hospitalizuojant pacientą dėl būtinosios pagalbos, nepriskyrė skubios

pagalbos paslaugos atitinkamai kategorijai, kuo pažeidė eilę teisės aktų reikalavimų, dėl ko Kauno klinikos buvo įspėtos.20. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai apibrėžęs nagrinėjamo ginčo ribas, teisingai aiškindamas ir taikydamas

aktualius ginčui teisės aktus, detaliai įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei pagrįstai nusprendė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, laikėsi procedūrinių reikalavimų ir tinkamai atliko pacientui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, dėl ko nebuvo pagrindo naikinti ginčijamo atsakovo Įsakymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo vertinimais sutinka ir jų nekartoja.

21. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos, turėdamos pareigą pagrįsti savo materialinį teisinį suinteresuotumą dėl byloje pareikšto konkretaus reikalavimo, nenurodė teismui, kokias teisines pasekmes joms sukeltų pareikšto reikalavimo tenkinimas (nereiškiant kitų reikalavimų), kokiu būdų turėtų įtakos jų teisėms, pareigoms ar įstatymo saugomiems interesams.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų J. Š., K. B. ir J. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

VESLAVA RUSKAN_______________________




SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Š. J. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0c6213e0a3f511e9b474d97de297fe08

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Š. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) viršininko 2017 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 85-TE-232 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 4 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras priėmė nutarimą jam iškelti drausminę bylą (toliau – ir Nutarimas iškelti drausminę bylą). Tauragės AVPK atlikus tarnybinį patikrinimą 2017 m. birželio 8 d. buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 85-IS-16 „Dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo Š. J. veiksmų“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurios pagrindu Tauragės AVPK viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko funkcijas, Įsakymu pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis tarnybinio nusižengimo nepadarė, tarnybinis patikrinimas buvo atliktas paviršutiniškai, neištyrus ir nenustačius visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų (pareiškėjo kaltės), neapklausus su tarnybiniu nusižengimu susijusių asmenų. Pareiškėjas nurodė, kad rezoliucinėje Tarnybinio patikrinimo išvados dalyje nėra nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas buvo padarytas, nenurodytas jo padarymo laikas, aplinkybės, jas pagrindžiantys įrodymai, nenurodyta pareiškėjo kaltės forma, žalos pobūdis, dydis. Pareiškėjo įsitikinimu, Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta nesilaikant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo, (toliau – ir Tvarkos aprašas), taip pat Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 33 straipsnio reikalavimų.

4. Pareiškėjas teigė, kad ginčo atveju Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 154 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės buvo taikytos nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. vasario 13 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro padėjėja 2017 m. vasario 27 d. priėmė nutarimą garso įrašus sunaikinti. Pareiškėjas paaiškino, jog atsižvelgdamas į nusistovėjusią praktiką ir įvertinęs, kad tai nepakenks ikiteisminiam tyrimui, praėjus penkiolikai dienų po nurodytų procesinių prievartos priemonių taikymo jis surašė pranešimus asmenims, kuriems jos buvo taikytos. Pranešimuose pareiškėjas teigė nenurodęs, dėl kokių veikų yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kokia asmenų procesinė padėtis ir kokios konkrečiai procesinės prievartos priemonės buvo taikytos. Pareiškėjo teigimu, paprastai ikiteisminio tyrimo metu ateityje planuojant tęsti procesinės prievartos priemonės taikymą, anksčiau surinkti duomenys nenaikinami, nes gavus naujų duomenų gali paaiškėti, kad anksčiau gauti duomenys yra reikšmingi.

5. Pareiškėjo nuomone, ikiteisminio tyrimo bylos duomenys patvirtina, jog tiek V. Š., tiek O. V. žinojo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo tikrinama, ar pareiškėjo siųsti pranešimai pasiekė adresatus, nebuvo atsižvelgta į pranešimų turinį, pranešimai nėra pridėti prie tarnybinio patikrinimo medžiagos, tai pat nebuvo tikrinamos Nutarime iškelti drausminę bylą formaliai išdėstytos aplinkybės, nenurodyta, kaip konkrečiai pareiškėjas pakenkė ikiteisminiam tyrimui. Pareiškėjas manė, kad tarnybinio patikrinimo metu nesiaiškinta, kodėl jis, kaip ikiteisminį tyrimą atliekančios grupės narys, nebuvo kviečiamas į pasitarimus dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, nebuvo informuojamas apie ikiteisminio tyrimo eigą ir jo strategiją. Pareiškėjo teigimu, apie tai, kad jis yra tarptautinio tyrimo (jungtinės tyrimo grupės) narys, sužinojo tik iš Tarnybinio patikrinimo išvados. Pareiškėjo žiniomis, ikiteisminis tyrimas vyksta sėkmingai, todėl Nutarime pradėti tarnybinį patikrinimą nurodyti teiginiai neparemti jokiais objektyviais duomenimis.

6. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 patvirtintų Rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese (toliau – ir Rekomendacijos) 83 punkte nėra detalizuota, kaip ir kokioje baudžiamojo proceso stadijoje pranešimo laiką reikia suderinti su prokuroru. Pareiškėjas

paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu dokumentai rašomi naudojant integruotą baudžiamojo proceso sistemą (toliau – ir IBPS), veikiančią elektroninėje erdvėje. Pareiškėjo teigimu, įkeldamas pranešimus į IBPS, jis nemanė, kad jų nemato prokuroras ar ikiteisminį tyrimą atliekanti tyrėja.

7. Pareiškėjo manymu, jo pareigybės aprašymo 6.14 punktas yra nekonkretus, nes neaišku, kokios yra kitos, būtinos policijos strateginiams tikslams pasiekti, funkcijos, neaišku, kaip konkrečiu atveju jos buvo pažeistos. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jis Tauragės AVPK 2017 m. birželio 9 d. raštu Nr. 85-S-10007(2.31E) Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras buvo informuotas, jog atlikus tarnybinį patikrinimą pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, nors Įsakymas priimtas tik 2017 m. birželio 13 d. Be to, pareiškėjui nebuvo išaiškinta Įsakymo apskundimo tvarka. Pareiškėjas taip pat manė, kad 2017 m. birželio 14 d. jam susipažinti buvo pateikta ne visa tarnybinio patikrinimo medžiaga, nes joje nėra ikiteisminio tyrimo medžiagos, kuri naudota atliekant tarnybinį patikrinimą.

8. Atsakovas Tauragės AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Tauragės AVPK nurodė, kad atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, jog neatsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis

tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) nėra baigtas, į strateginį nurodyto ikiteisminio tyrimo planavimą, neinformavęs ikiteisminį tyrimą atliekančios tyrėjos ar ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro ir nesuderinęs su jais veiksmų, pareiškėjas 2017 m. vasario 28 d. raštu asmenims, kurie dar nebuvo apklausti ir nežinojo apie atliekamus ikiteisminius tyrimus, pranešė apie jiems taikytus neviešus procesinės prievartos veiksmus, taip pakenkdamas ikiteisminio tyrimo sėkmei, nes buvo sužlugdyti ilgai planuoti neviešo pobūdžio procesinės prievartos veiksmai.

10. Atsakovo teigimu, ikiteisminiai tyrimai nėra viešinami ir visa ikiteisminiam tyrimui reikalinga informacija gali būti atskleidžiama tik jam pasibaigus. Vidaus tarnybos sistemoje dirbančiam pareigūnui turėjo būti suprantama, kad visa ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija yra konfidenciali. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo teiginys, kad apie strateginį tyrimo planavimą jis sužinojo iš Tarnybinio patikrinimo išvados, neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas buvo ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) grupės narys, turintis ketverių metų patirtį organizuotų nusikaltimų ir kitų ikiteisminių tyrimų srityje, todėl turėjo žinoti, kokie ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai bus atliekami, ir žinojo, kad ginčo ikiteisminis tyrimas nėra baigtas.

11. Tauragės AVPK nurodė, kad iš Susitarimo dėl jungtinės tyrimo grupės sudarymo matyti, jog įtariamiesiems įtarimai nebuvo nepareikšti ir jie nebuvo neapklausti. Tiek S. K., tiek V. Š. buvo suimti dėl kitų nusikalstamų veikų. Atsakovas teigė, kad 2017 m. vasario 28 d. pranešimuose nurodyta, jog asmenims buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 154 straipsnyje, todėl gavę tokius pranešimus, net ir nežinodami, kokiame ikiteisminiame tyrime šie veiksmai buvo atliekami, su ikiteisminiu tyrimu susiję asmenys galėjo suprasti apie atliekamus veiksmus ir galėjo imtis priemonių ikiteisminio tyrimo eigai apsunkinti. 2017 m. vasario 28 d. pranešimams buvo suteikti registracijos numeriai, kurie įrodo, kad jie realiai buvo išsiųsti, nes ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, jog laiškai su 2017 m. vasario 28 d. pranešimais nepasiekė adresatų. Atsakovas teigė, jog kiekvieną rytą yra organizuojami Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus susirinkimai, kuriuose buvo pateikiama informacija apie numatomą jungtinės grupės ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymą.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė Rekomendacijų 83 punkto reikalavimų, todėl 2017 m. vasario 28 d. pranešimų nei prokuroras, nei tyrėja laiku nepamatė. Dėl užimtumo nurodyti pareigūnai ne visada laiku spėja pamatyti IBPS įkeltus naujus dokumentus, jei jie nėra siunčiami derinti, pareiškėjas šias aplinkybes turėjo įvertinti.

II.

13. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo Š. J. skundą atmetė.14. Teismas nustatė, kad pareiškėjui, kuris yra statutinis valstybės tarnautojas, tarnybinė atsakomybė buvo taikyta už

tai, jog nesuderinęs su ikiteisminį tyrimą atliekančia tyrėja bei ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiu prokuroru, vadovaudamasis BPK 161 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jis vienasmeniškai priėmė sprendimą informuoti asmenis apie jiems taikytą procesinės prievartos priemonę, iš esmės juos informuodamas apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, taip pakenkdamas ikiteisminiam tyrimui. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BPK 161 straipsnio 1 dalies, Rekomendacijų 83 punkto nuostatas bei Tauragės AVPK viršininko 2016 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 85-V-285 patvirtinto Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 6.14 punkto reikalavimus.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas vykdė Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi sankcionuotus veiksmus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini): telefoninių pokalbių, darant jų įrašus, klausymąsi bei kitos elektroninių ryšių tinklais asmenų perduodamos informacijos kontrolę. 2017 m. vasario 15 d. pareiškėjas surašė Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolus, kuriuose konstatavo, jog elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu reikšmingų tyrimui duomenų negauta. 2017 m. vasario 28 d. pareiškėjas surašė pranešimus V. Š., O. V., S. K. apie ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jiems taikytą procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 154 straipsnyje. Vykdant Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės 2017 m. vasario 27 d. nutarimą Nr. 1.1-311308, dalyvaujant pareiškėjui informacija, surinkta vykdant Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sunaikinta.

16. Teismo vertinimu, nors BPK 161 straipsnio 1 dalyje ir Rekomendacijų 83 punkte nenustatyta, kuris iš pareigūnų – prokuroras ar tyrėjas – turi raštu pranešti asmeniui, kuriam buvo taikoma bent viena iš BPK XII skyriuje numatytų procesinių prievartos priemonių jam nežinant, baigus tokią priemonę taikyti, tačiau šių teisės aktų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad bet kuriuo atveju pranešimo laikas turi būti suderintas su prokuroru. Atsižvelgęs į aplinkybę, jog ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš esmės atliko ne pareiškėjas ir jam buvo žinoma, jog ikiteisminis tyrimas nėra nutrauktas, teismas sprendė, kad pareiškėjas negalėjo vienasmeniškai nuspręsti, ar informuodamas asmenis apie jiems taikytą procesinės prievartos priemonę jis nepakenks tyrimo sėkmei.

17. Teismas nurodė, jog aplinkybės, kad pareiškėjas teigė vadovavęsis nusistovėjusia praktika ir kad informacija, surinkta vykdant Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sunaikinta, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos pranešimo laiką suderinti su prokuroru. Nors Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir nėra nurodyta, kokia forma pasireiškė pareiškėjo kaltė, įvertinęs pareiškėjo veiklos vidaus tarnybos sistemoje trukmę, jo kvalifikaciją, teismas darė išvadą, jog tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė pasireiškė netiesioginės tyčios forma. Teismas nurodė, kad tarnybinis nusižengimas, pasireiškęs teisės aktais nustatytos tvarkos nesilaikymu, yra formalaus pobūdžio, todėl kilusios pasekmės turi būti vertintinos tik formaliuoju teisinės tvarkos pažeidimo aspektu ir nedaro įtakos nustatyto nusižengimo teisinei kvalifikacijai.

18. Teismo vertinimu, nors Įsakyme nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, toks pažeidimas nėra esminis, kaip nors suvaržęs pareiškėjo teises ir turėjęs įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo padarymo faktas įrodytas, pareiškėjui paskirta adekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui nuobauda, ir Įsakymą pripažino teisėtu.

III.

19. Pareiškėjas Š. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir panaikinti Įsakymą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus, papildomai nurodydamas, kad:

20.1. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas pakenkė ikiteisminio tyrimo sėkmei, tačiau teismas konstatavo ir atsakovas teismo posėdyje pripažino, kad pareiškėjo veiksmai ikiteisminiam tyrimui nepakenkė. Teismas nevertino pareiškėjo veiksmų pasekmių, priežastinio ryšio taip jo veikos ir kilusių pasekmių, o tik konstatavo, kad egzistuoja formalus pažeidimas – pranešimai asmenims išsiųsti nesuderinus su bylą tiriančiu prokuroru.

20.2. Teismas konstatavo, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nenustatyta pareiškėjo kaltė, tačiau to nepripažino svarbia aplinkybe ir padarė išvadą, kad pareiškėjo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia. Taip teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią nenustačius tarnautojo kaltės negalima ir tarnybinė atsakomybė, o tai yra esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta tarnybinė nuobauda pripažintina neteisėta ir nepagrįsta (pvz., 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-63-1836/2008; 2009 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-662-1076/2009). Teismas, pats nustatydamas pareiškėjo kaltės formą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 2 punktą. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose pažeidimų sudėtyse. Tam, kad pažeidimas būtų pripažintas padarytu netiesiogine tyčia, būtinos neigiamos pasekmės, kurios šiuo atveju nekilo.

20.3. Teismas neįvertino, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas šališkai ir neobjektyviai. Buvo pažeistas Tvarkos

aprašo 22.2 punktas, nes baigus tarnybinį patikrinimą pareiškėjui buvo pateikta tik dalis tarnybinio patikrinimo medžiagos, ir Tvarkos aprašo 26 punktas, kadangi Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta nenustačius pareiškėjo kaltės.

20.4. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas atsiliepime į skundą nurodė melagingus duomenis, kad kiekvieną rytą yra rengiami Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus susirinkimai, kuriuose aptariami būsimi ir esami skyriaus darbai, kad skyriaus viršininkas ne kartą per susirinkimą minėjo, jog bus sudaryta ikiteisminio tyrimo jungtinė grupė. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad ši informacija yra melaginga ir tai gali patvirtinti kiti Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai.

21. Atsakovas Tauragės AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas dėl apelianto veiksmų buvo užvilkintas, nors ir jo galutinis rezultatas buvo sėkmingas. Kilusios neigiamos pasekmės gali būti reikšmingos sprendžiant dėl padaryto nusižengimo sunkumo ir taikytinos atsakomybės.

21.2. Atsakovas savo atsiliepime į skundą ir teismo posėdyje nurodė, kokia būtent buvo pareiškėjo kaltė, o teismas tik suformulavo kaltės formą, pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį teismui tai yra leidžiama. Teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė pasireiškė netiesioginės tyčios forma. Tarnybinis nusižengimas, pasireiškęs teisės aktų nustatytos tvarkos nesilaikymu, yra formalaus pobūdžio, todėl kilusios pasekmės neturi įtakos nustatyto nusižengimo teisinei kvalifikacijai.

21.3. Pareiškėjas, kaip ikiteisminį tyrimą atliekančios tyrimo grupės narys, buvo susipažinęs su byla, todėl dokumentų kopijos jam nebuvo išsiųstos.

21.4. Atsakovas nepažeidė Tvarkos aprašo 26 punkto, Tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstė nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, pateikė teisinį pareiškėjo veikos įvertinimą, nurodė, koks tarnybinis nusižengimas padarytas, jo padarymo aplinkybes, įvertino tarnybinio nusižengimo pasekmes, duomenis apie ankstesnę pareigūno tarnybą ir pasiūlymą dėl patraukimo tarnybinėn atsakomybėn.

21.5. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad atsakovas nurodė melagingą informaciją apie vykstančius Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus susirinkimus. Pareiškėjas buvo ginčui aktualaus ikiteisminio tyrimo tyrėjas, todėl apie planuojamą sudaryti jungtinę tyrimo grupę jis tikrai žinoti, kadangi į ją dažniausiai yra įtraukiami tie pareigūnai, kurie atlieka tam tikrus veiksmus ikiteisminio tyrimo metu.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Šios bylos ginčo dalykas – atsakovo Tauragės AVPK viršininko 2017 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 85-TE-232, kuriuo pareiškėjui Š. J. (Tauragės AVPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniajam tyrėjui) paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pagrįstumas ir teisėtumas.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus ir byloje surinktus įrodymus, netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Įsakymą, padaręs išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą už tai, jog jis, nesuderinęs su ikiteisminį tyrimą atliekančia tyrėja bei ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiu prokuroru, vadovaudamasis BPK 161 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vienasmeniškai priėmė sprendimą informuoti asmenis apie jiems taikytą procesinės prievartos priemonę, taip pakenkdamas ikiteisminiam tyrimui. Taip pat nustatyta, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BPK 161 straipsnio 1 dalies, Rekomendacijų 83 punkto nuostatas bei Pareigybės aprašymo 6.14 punkto reikalavimus.

24. Pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad 2017 m. vasario 28 d. jo išsiųsti pranešimai apie taikytas priemones asmenims, kuriems jos buvo taikomos, negalėjo daryti ir nedarė įtakos ikiteisminio tyrimo sėkmei, tai buvo padaryta laiku ir atitiko BPK 161 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodytas tarnybinio nusižengimo laikas, nenurodyta, kokia žala padaryta pareiškėjo

veiksmais, kokios pasekmės kilo ir kokie įrodymai tai patvirtina, taip pat nenustatyta pareiškėjo kaltė, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia, nes ši kaltės forma galima tik materialiose pažeidimų sudėtyse, tačiau šiuo atveju neigiamos pasekmės nekilo.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.

26. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.).

27. Tarnybinis nusižengimas, kurį padaro statutinis valstybės tarnautojas, yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, kituose teisės aktuose neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Taigi statutinis valstybės tarnautojas gali apskritai neatlikti savo pareigų, arba jas atlikti, tačiau su tam tikrais trūkumais, klaidomis, t. y. netinkamai. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

28. Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tik tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-186/2011; 2011 m. gegužės 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1446/2011; kt.).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo; būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-982/2014; 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-662/2015 ir kt.).

30. Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015).

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas vykdė Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi sankcionuotus veiksmus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) – telefoninių pokalbių, darant jų įrašus, klausymąsi bei kitos elektroninių ryšių tinklais asmenų perduodamos informacijos kontrolę, 2017 m. vasario 28 d. surašė ir išsiuntė pranešimus trims asmenims, kuriems buvo taikytos BPK XII skyriuje nustatytos procesinės prievartos priemonės jiems nežinant apie ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jiems taikytą procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 154 straipsnyje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, prieš surašydamas minėtus pranešimus ir juos išsiųsdamas, būtų derinęs šiuos veiksmus su ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiu prokuroru ar ikiteisminį tyrimą atliekančia tyrėja.

32. Nagrinėjamu atveju iš esmės susiklostė tokia teisinė situacija, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda už atliktus veiksmus, nustatytus BPK 161 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad asmeniui, kuriam buvo taikoma bent viena šiame skyriuje numatyta priemonė jam nežinant, baigus tokią priemonę taikyti turi būti pranešta apie ją, o pranešti būtina iškart, kai tai įmanoma padaryti nepakenkiant tyrimo sėkmei.

33. Akcentuotina, kad atsakovas pareiškėjui neskyrė tarnybinės nuobaudos už tai, jog pareiškėjas apskritai neturėjo teisės pranešti apie priemonių taikymą (nors Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra cituojama teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad „pranešti ar ne – yra įstatymo suteikta ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui teisė“, nurodoma, kad ne pareiškėjas atliko ikiteisminį tyrimą). Pagal bylos duomenis atsakovas laikosi nuostatos, kad pareiškėjas turėjo teisę siųsti tokį pranešimą, tačiau pagal Rekomendacijų 83 punktą pranešimo laiką pareiškėjas (ikiteisminio tyrimo pareigūnas) privalėjo suderinti su prokuroru. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad BPK 161 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi derinti pranešimo laiką su prokuroru. Įstatyme nustatyta esminė aplinkybė, kad reikia pranešti iškart, kai tai įmanoma padaryti nepakenkiant tyrimo sėkmei. Šiuo atveju taip pat svarbu pabrėžti ir tai, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra sudėtinė Įstatymo dalis, nėra detalizuotos aplinkybės, kuriomis remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjas pažeidė BPK 161 straipsnio 1 dalį (apsiribota tik šios normos pacitavimu). Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra detaliau nurodytos aplinkybės, susijusios su Rekomendacijų 83 punkto reikalavimo nevykdymu, konstatuojant, kad pareiškėjas, nevykdydamas Rekomendacijų 83 punkto, pažeidė Pareigybės parašymo 6.14 punktą.

34. Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad pareiškėjas nurodė motyvuotus argumentus, dėl kokių priežasčių jis išsiuntė pranešimus, kai gavo Klaipėdos apygardos prokuratūros 2017 m. vasario 27 d. nutarimą, kurio pagrindu duomenys, gauti kontroliuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, buvo sunaikinti. Pareiškėjas, gavęs šį nutarimą, suprato, jog formalus pranešimas apie taikytas procesines prievartos priemones jau niekaip negali apsunkinti tyrimo ir daryti įtaką jo sėkmei, Rekomendacijų 83 punkto nuostata apie suderinimą su prokuroru yra formali ir nenumato, kokiu konkrečiu būdu tai reikia tai padaryti, pagal nusistovėjusią praktiką, jei jau priimamas nutarimas naikinti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautus duomenis, reiškia jau galima pranešti asmenims, jog jiems ji nebevykdoma, nebent prokuroras kokiu nors būdu praneša, kad tai daryti per anksti. Pažymėtina, kad pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu taip pat pateikė išsamius argumentus, kuriais įrodinėjo, kad pranešimų išsiuntimas nepakenkė tyrimo sėkmei.

35. Iš Tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad šie pareiškėjo pateikti paaiškinimai iš esmės nebuvo išnagrinėti, nėra nurodyta, kokia konkrečia forma, kokiu būdu ir kada pareiškėjas turėjo kreiptis į prokurorą dėl pranešimų išsiuntimo laiko suderinimo (apsiribota tuo, kad IBPS sistemoje dokumentų pildymas nėra pakankamas, nes IBPS sistemoje ruošiant dokumentus yra numatytos rezoliucijos, paruošus dokumentą galima jį perduoti susipažinti reikiamiems asmenims, šiuo atveju – bent jau ikiteisminį tyrimą kuruojančiam prokurorui). Akcentuotina, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje, konstatuojant, kas yra nustatyta tarnybinio patikrinimo metu, nėra nurodyta jokių įrodymais pagrįstų argumentų dėl esminės aplinkybės – pakenkimo tyrimo sėkmei, iš esmės yra išdėstyta tik tai, kokias aplinkybes apie tyrimą nurodė pareiškėjas, ir nurodoma, kad pareiškėjo motyvai, kodėl asmenys žinojo apie policijos vykdomą ikiteisminį tyrimą dėl vaiko pirkimo ar pardavimo ir prekybos žmonėmis, tai tik jo nuomonė ir loginiai išvedžiojimai.

36. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, taip pat nenustatė ir nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pareiškėjo išsiųsti pranešimai pakenkė tyrimo sėkmei, t. y. kad pareiškėjas šiuo atveju neturėjo vykdyti imperatyviosios BPK 161 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismas tik atsižvelgė į aplinkybę, jog ikiteisminį tyrimą iš esmės atliko ne pareiškėjas ir jam buvo žinoma, jog ikiteisminis tyrimas nėra nutrauktas, ir vertino, jog pareiškėjas vienasmeniškai negalėjo nuspręsti, ar informuodamas asmenis apie jiems taikytą procesinės prievartos priemonę, jis nepakenks tyrimo sėkmei. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nepateikti įrodymai, jog pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog negalima siųsti pranešimų dėl to, jog nenutrauktas ikiteisminis

tyrimas ar yra kitų priežasčių. BPK 161 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta, kad pranešimai negali būti siunčiami, kol nenutrauktas ar nebaigtas ikiteisminis tyrimas.

37. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad ikiteisminis tyrimas sėkmingas, ir teigė, kad tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų buvo užvilkintas, tačiau negalėjo detalizuoti, kaip konkrečiai pareiškėjas pakenkė ikiteisminiam tyrimui (kokiu būdu jis buvo užvilkintas), be kita ko, pripažino, kad išvada dėl pareiškėjo pakenkimo ikiteisminiam tyrimui yra paremta prielaidomis, taip pat teigė, kad kratų metu buvo paslėpti įkalčiai, ištrinta informacija telefonuose, tačiau ši informacija nėra nurodyta Tarnybinio patikrinimo išvadoje, byloje nėra duomenų, patvirtinančių šią atsakovo atstovės nurodytą informaciją. Be to, nei atsakovo atstovė teismo posėdyje, nei atsakovas Tarnybinio patikrinimo išvadoje nenurodė, kokie duomenys patvirtina, kad įkalčiai buvo paslėpti būtent dėl pareiškėjo veiksmų. Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė teigė, kad pareiškėjas pranešimų laiką turėjo suderinti su prokuroru ar vyriausiąja tyrėja, taip pat nurodė, kad iniciatyvą dėl veiksmų suderinimo turėjo rodyti vyriausioji tyrėja, ir nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie susiklosčiusią praktiką atitinkamose situacijose.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti teisės aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galbūt padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Tai lemia, kad apie skiriamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir sudėtį sprendžiama vertinant atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą ir surašytą išvadą (žr. 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1614/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015; 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-567-146/2017).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo surašytos Tarnybinio patikrinimo išvados turinį, nustatė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje iš esmės yra tik apsiribota tuo, jog pareiškėjas pažeidė Rekomendacijų 83 punktą ir Pareigybės aprašymo 6.14 punktą, ir šie pažeidimai yra traktuojami kaip pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodyta, ar pažeidimas padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu, nėra nustatyti (įrodyti) visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, taip pat neįvardyta, kaip pareiškėjo veiksmai, vertinami kaip tarnybinis nusižengimas, pakenkė ikiteisminio tyrimo sėkmei.

40. Įvertinus tai, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nustatytos tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė ir subjektyvioji pusė, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė ir neįrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda.

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai ir jų visuma (ABTĮ 56 str. 6 d.) nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo tenkinamas pareiškėjo skundo reikalavimas, t. y. panaikinamas Įsakymas.


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Š. J. apeliacinį skundą tenkinti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo Š. J. skundą tenkinti. Panaikinti atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko

2017 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 85-TE-232 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“.Sprendimas neskundžiamas.


ARTŪRAS DRIGOTAS








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininko 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „gerai“, rezoliucija išdėstytą Vilniaus AVPK Pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (toliau – ir Vertinimo komisija) išvadoje Nr. 10-IL-10472 (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „labai gerai“, nustatant pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal Vidaus tarnybos statuto priede jo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus; 3) įpareigoti Vilniaus AVPK perskaičiuoti pareiškėjo darbo užmokestį nuo 2017 m. balandžio 8 d., taikant nuosekliai didesnį pareiginės algos koeficientą ir išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl pareiginės algos koeficientų skirtumo nuo 2017 m. balandžio 8 d. iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) panaikinti Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 2 punkto nutariamąją dalį dėl nutarimo pareiškėjo prašymą atmesti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad eina Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos vyriausiojo patrulio pareigas. Vertinimo komisija 2017 m. balandžio 6 d. parengė išvadą Nr. 10-IL-10472, kurioje pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus įvertino labai gerai ir nustatė nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal Vidaus tarnybos statuto priede pareiškėjo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Vertinimo komisija pateikė Vilniaus AVPK viršininkui

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=08d48050a3f511e9b474d97de297fe08

siūlymą pritarti pareiškėjo įvertinimui pagal Vidaus tarnybos statuto priede pareiškėjo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus, tačiau Vilniaus AVPK viršininkas 2017 m. balandžio 7 d. priėmė sprendimą nepritarti Vertinimo komisijos siūlymui ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2016 metais buvo baustas drausmine tvarka, pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus įvertino „gerai“. Nesutikdamas su Vilniaus AVPK viršininko sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisiją (toliau – ir Tarnybinių ginčų komisija), kuri atmetė pareiškėjo prašymą.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVPK viršininko ir Tarnybinių ginčų komisijos priimtais sprendimais, nurodė, kad pareigūną į pareigas priėmęs vadovas, priimdamas galutinį sprendimą dėl pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimo, yra saistomas reikalavimų jo veiklą vertinti pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 priede nurodytus kriterijus bei tarnybinių užduočių rezultatus, nes priešingu atveju yra pažeidžiami tarnybinės veiklos vertinimo principai – visapusiškumas ir objektyvumas. Pareiškėjas nurodė, kad jam nuobauda buvo paskirta už vienkartinio pobūdžio klaidą, kuri kilo dėl nuovargio, tačiau ne dėl sistemingų tarnybinės veiklos pažeidimų, todėl tik faktas, kad buvo paskirta tarnybinė nuobauda negali daryti įtakos pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo rezultatui. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, kad Vilniaus AVPK vadovas, nesilaikydamas Taisyklėse nustatytų reikalavimų, pažeisdamas visapusiškumo ir objektyvumo principus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu yra naikintinas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybinių ginčų komisija nenagrinėjo ginčo esmės, nevertino pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų ir dėl jų nepasisakė, savo sprendimo nepagrindė teisės aktų normomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnybinių ginčų komisija, nagrinėdama ginčą, pažeidė Taisyklių 245 ir 248 punktų reikalavimus, kurie yra laikytini esminiais procedūriniais pažeidimais. Taip pat Tarnybinių ginčų komisija neparengė sprendimo, kuris atitiktų Taisyklių 249 punkte numatytus reikalavimus.

5. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVPK viršininkas priėmė Sprendimą, kuriame pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016

metus vertino „gerai“, nes pareiškėjui 2016 metais buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Atsakovas pabrėžė, kad pareigūnas jam už aplaidumą tarnyboje paskirtos tarnybinės nuobaudos neginčijo, todėl nėra pagrindo teigti, kad tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai. Pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, t. y. pastaba, buvo susijusi su pareiškėjo prasta veiklos kokybe konkrečiu laikotarpiu ir kitais Taisyklių 5 priede išvardytais veiklos vertinimo kriterijais.

7. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „labai gerai“ yra išeinantis už bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos ribų, todėl negali būti tenkinamas. Tarnybinių ginčų komisija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, atsižvelgė į 2017 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (oficialų aktą priėmusios institucijos) rašte Nr. 1D-3258 pateiktą Taisyklių išaiškinimą, Centrinės policijos įstaigos pateiktus išaiškinimus ir nuomones, įvertino visas aplinkybes, tačiau pagrindo priimti kitokį sprendimą nebuvo.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo G. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Vilniaus AVPK viršininko 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą, Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 2 punktą ir įpareigojo Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą dėl Vilniaus AVPK pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2017 m. balandžio 6 d. išvadoje Nr. 10IL-10472 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK eina Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos 3-iojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas. Tarnybinės veiklos užduotys ir pasiektų rezultatų vykdant nustatytas užduotis vertinimo rodikliai buvo nustatyti 2016 m. kovo 2 d. pareiškėjo tarnybinės veikos vertinimo išvadoje. Pareiškėjas 2017 m. vasario 24 d. užpildė tarnybinės veiklos vertinimo anketą, kurioje tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją įvertino 4 balais (labai gerai), o šiam įvertinimui pritarė ir pareiškėjo tiesioginis vadovas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos 3-iojo būrio vadas A. P. Pareiškėjo tiesioginis vadovas 2017 m. kovo 2 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. 5-TVV-12502, vertindamas pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis, įvertino, kad pareiškėjas įvykdė užduotis pagal sutartus vertinimo kriterijus (3 balais), o šį vertinimą pagrindė vertinimo išvados 1 dalyje

„Tarnybinės veiklos rezultatai“. Tiesioginis vadovas iš tarnybinės veiklos vertinimo anketos gautus balus, vertindamas pareiškėjo tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją, pažymėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje ir joje pateikė bendrą pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimą 4 (labai gerai) balais bei pateikė pasiūlymą nustatyti pareigūnui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal jo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2017 m. balandžio 6 d. išvadoje Nr. 10-IL-10472 pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“ ir pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui pateikė pasiūlymą nustatyti didesnį koeficientą, tačiau Vilniaus AVPK viršininkas 2017 m. balandžio 7 d. Vertinimo komisijos išvadoje rezoliucijoje išreiškė sprendimą pareiškėjo veiklą vertinti „gerai“, kadangi pareigūnas baustas drausmine tvarka.

10. Teismas pažymėjo, kad tarnybinės veiklos vertinimo tvarka siekiama kasmet visapusiškai ir objektyviai įvertinti pareigūnų kvalifikaciją, tarnybinės veiklos rezultatus ir tinkamumą einamoms ar aukštesnėms pareigoms (Vidaus tarnybos statuto 25 str. 1 d.). Toks tikslas siejamas su vidaus tarnyboje taikomu karjeros principu (Vidaus tarnybos statuto 3 str. 1 ir 6 d.). Pareigūnų kvalifikacija ir tinkamumas einamoms pareigoms vertinami pagal Taisyklėse numatytus kriterijus, o tarnybinės veiklos rezultatai – pagal tiesioginio vadovo nustatytas konkrečias pareigūno einamųjų metų užduotis ir aiškiai apibrėžtus pasiektų rezultatų vykdant nustatytas užduotis vertinimo rodiklius. Visapusišku ir objektyviu pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimu siekiama į šį procesą įtraukti patį pareigūną (jis užpildo vertinimo anketą), jo tiesioginį vadovą (jis pokalbio su pareigūnu metu aptaria pareigūno užpildytą vertinimo anketą, pareigūno tinkamumą einamoms pareigoms, pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant pareigūnui nustatytas užduotis, pareigūno karjerą ir kvalifikacijos tobulinimą, užpildo vertinimo anketą, surašo pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo išvadą), tuo atveju, kai pareigūno tarnybinė veikla vertinama „labai gerai“ – ir vertinimo komisiją, kuri dar kartą įvertina pareigūno tinkamumą einamoms pareigoms, jo kvalifikaciją ir pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis. Teismo vertinimu, iš Vidaus tarnybos statute ir Taisyklėse numatytos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos matyti, kad įgaliojimai pareigūno veiklą vertinti „labai gerai“, „gerai“, „patenkinamai“ ar „nepatenkinamai“ suteikti būtent tiesioginiam vadovui ir vertinimo komisijai.

11. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus AVPK viršininkas 2017 m. balandžio 7 d. Vertinimo komisijos išvadoje priėmė sprendimą pareiškėjo veiklą vertinti „gerai“, kadangi pareigūnas baustas drausmine tvarka, nors įgaliojimai pareigūno veiklą vertinti „labai gerai“, „gerai“, „patenkinamai“ ar „nepatenkinamai“ suteikti būtent tiesioginiam vadovui ir vertinimo komisijai, kurie šį vertinimą pagrindžia Vidaus tarnybos statute ir Taisyklėse nustatyta tvarka užpildydami atitinkamus vertinimą pagrindžiančius dokumentus. Pareigūną į pareigas priimančiam asmeniui suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo. Todėl teismas sprendė, kad Vilniaus AVPK viršininkas, spręsdamas dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo „gerai“, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir perėmė funkcijas, kurios pagal Vidaus tarnybos statutą ir Taisykles suteiktos tiesioginiam vadovui ir Vertinimo komisijai. Dėl šios priežasties teismas Vilniaus AVPK viršininko sprendimą panaikino (ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p.).

12. Teismas nurodė, kad savaime aplinkybė, jog pareiškėjas 2016 metais padarė tarnybinį nusižengimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad tiesioginis vadovas ir Vertinimo komisija netinkamai atliko pareiškėjo veiklos vertinimą. Atsakovas nenurodė, kaip aplinkybė dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo siejasi su vertintinais pagal Taisykles pareiškėjo tarnybinės veiklos aspektais, kaip ši aplinkybė pagrindžia kitokį kurio nors vertinamojo elemento (kvalifikacijos, tarnybinės veiklos rezultatų, tinkamumo einamoms pareigoms) įvertinimą, nei nurodyta tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje, kuriai pritarė Vertinimo komisija. Teismas vertino, kad Sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu ir pagrįstu.

13. Teismas konstatavo, kad Sprendimas turi būti panaikinamas, o Vilniaus AVPK turi būti įpareigojamas išspręsti tą klausimą, kurį jis pagal Vidaus tarnybos statutą ir Taisykles yra įgaliotas išspręsti, t. y. priimti sprendimą dėl Vilniaus AVPK pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2017 m. balandžio 6 d. išvadoje Nr. 10-IL-10472 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo. Taip pat teismas panaikino Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 2 punktą, kuriuo pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

14. Teismas kitų pareiškėjo skundo reikalavimų netenkino, kadangi pareiškėjo tarnybinė veikla kompetentingo subjekto jau yra įvertinta „labai gerai“, o būtent Vilniaus AVPK viršininkas, bet ne teismas turi įgaliojimus priimti sprendimą dėl Vertinimo komisijos siūlymo nustatyti pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą įgyvendinimo.

III.

15. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo tiesioginio vadovo ir Vertinimo komisijos vertinimas nebuvo objektyvus – apsiriboję pareiškėjui suformuluotų uždavinių atlikimo įvertinimu, jie sprendė, kad pareigūnas vertintinas „labai gerai“. Tačiau nebuvo atsižvelgta į pareiškėjui taikytą tarnybinę atsakomybę vertinamu laikotarpiu – už pareigūno aplaidumą vykdant tarnybines pareigas. Galbūt pareiškėjo tiesioginį vadovą ir Vertinimo komisiją suklaidino aplinkybė, kad paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba), praėjus įstatymo numatytam terminui, buvo panaikinta, tačiau tai buvo padaryta jau po vertinamo laikotarpio – 2017 metų pradžioje. Atsakovo nuomone, pareigūnui skirtos nuobaudos panaikinimas anksčiau laiko, dėl pareiškėjo pastangų tinkamai atlikti jam pavestas tarnybos užduotis ar gerų darbo rezultatų, savaime yra tam tikra paskatinimo forma (teisinis gėris). Statutinių pareigūnų atsakomybė nėra formali, taikant ją skiriama tarnybinė nuobauda sukelia pareigūnui tam tikras neigiamas pasekmes, tokiu būdu vykdant tiek specialiąją prevenciją (koreguojant paties nusižengusio pareigūno elgesį), tiek bendrąją tarnybinių nusižengimų prevenciją (atkreipiant kitų pareigūnų dėmesį į tam tikro tarnybos interesų neatitinkančio elgesio netoleravimą ir galimas neigiamas pasekmes). Pareiškėjo tarnyba vertinamu laikotarpiu nebuvo nepriekaištinga, policijos įstaiga turėjo priekaištų dėl jo aplaidaus tarnybos pareigų atlikimo, tai buvo išreikšta tarnybine nuobauda – pastaba. Vertinant pareiškėją taip, kaip siūlė jo tiesioginis vadovas ir Vertinimo komisija („labai gerai“) ir neatsižvelgiant į objektyvius pareigūno veiklą charakterizuojančius kriterijus pagal Taisyklių 5 priedą, vertinimas nebūtų sąžiningas ir teisingas, kartu nebūtų motyvuoti tie policijos pareigūnai, kurie ne tik puikiai vykdė jiems pavestas pareigas ir suformuluotas užduotis, bet ir atitiko visus kitus tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus, ir kuriems dėl pareigų atlikimo kokybės per ataskaitinį laikotarpį jokių priekaištų ar pastabų nebuvo pareikšta.

17. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareigūnas už aplaidumą tarnyboje paskirtos nuobaudos neginčijo, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, neteisėtai, už mažareikšmį nusižengimą ar neatsižvelgus į visas tarnybinį aplaidumą lėmusias ir pareiškėjo skunde išvardytas aplinkybes. Atsakovui nėra aišku, kaip pareigūnui skirta tarnybinė nuobauda už netinkamą pareigų atlikimą vertinamu laikotarpiu koreliuoja su teismo sprendime išvardytais veiklos kokybės, atsakingumo ir lojalumo tarnybai kriterijais.

18. Atsakovas nurodo, kad 2016 metais pareigūnų veiklos vertinimas buvo pirmasis Vidaus tarnybos statuto ir Taisyklių po naujos redakcijos įsigaliojimo, todėl nuosekli praktika šioje srityje dar nėra susiformavusi. Taisyklės nenumato tolesnės procedūros, kokie veiksmai turi būti atlikti, kai viršininkas, vadovaudamasis Taisyklių 158 punktu, priima motyvuotą sprendimą atsisakyti įgyvendinti vertinimo komisijos siūlymą. Vilniaus AVPK viršininkas, įrašydamas rezoliuciją, siekė išreikšti savo valią, kad Vertinimo komisijos siūlymą jis atsisako įgyvendinti. Šį savo sprendimą viršininkas motyvavo pareigūno baustumu per vertinamą laikotarpį. Atsakovas sutinka, kad rezoliucijos dalis dėl nurodymo pareigūno veiklą vertinti „gerai“ yra nekorektiška, tačiau tai nekeičia rezoliucijos turinio. Atsakovo nuomone, teismas turėjo pareigą ginčą nagrinėti, vadovaudamasis turinio viršenybės prieš formą principu. Formalus teismo požiūris į rezoliucijos konstrukciją, nesigilinant į jos turinį, daro šį sprendimą neišsamų, o ginčo šalis nukreipia pakartotiniam bylinėjimuisi, kadangi teismo motyvai nėra aiškiai išreikšti ir sudaro ginčo šalims galimybę juos skirtingai interpretuoti.

19. Teismas, netenkindamas pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą konkrečiu būdu įgyvendinti sprendimą ir perskaičiuoti pareiškėjo darbo užmokestį, taikant nuosekliai didesnį pareiginės algos koeficientą, neatsižvelgė į tai, kad pagal Taisyklių 158 punktą Vilniaus AVPK viršininkui suteikta teisė ne tik priimti sprendimą dėl atitinkamo siūlymo įgyvendinimo, bet ir priimti sprendimą jo neįgyvendinti, Vertinimo komisijos išvadoje nurodant tokio sprendimo motyvus. Tarnybinių ginčų komisija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, atsižvelgė į Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 15 d. rašte pateiktą Taisyklių išaiškinimą, o taip pat į Centrinės policijos įstaigos pateiktus išaiškinimus ir nuomones, įvertino visas aplinkybes, bet nebuvo pagrindo pareiškėjo vertinimo spręsti kitaip ir jo prašymą tenkinti.

20. Pareiškėjas G. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Pareiškėjas nurodo, kad pareigūną į pareigas priėmęs vadovas, priimdamas galutinį sprendimą dėl pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimo, yra saistomas reikalavimų pareigūno veiklą vertinti pagal Taisyklių 5 priede nurodytus kriterijus bei tarnybinių užduočių rezultatus, nes priešingu atveju pažeidžiami tarnybinės veiklos vertinimo principai – visapusiškumas ir objektyvumas.

22. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnybinės veiklos vertinimo kriterijuose (Taisyklių 5 priedas) nėra numatytas kriterijus dėl tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjo nuomone, kiekvienu individualiu atveju turėtų būti įvertinta tarnybinio nusižengimo aplinkybės ir pobūdis. Atsakovas, pareiškėjo vertinimu, apeliaciniame skunde klaidingai teigia, jog galbūt pareiškėjo

tiesioginį vadovą ir Vertinimo komisiją suklaidino aplinkybė, kad paskirta tarnybinė nuobauda praėjus įstatymo numatytam terminui buvo panaikinta anksčiau laiko. Atsakovas įrodinėja, kad suklydo ne įstaigos vadovas, o pareiškėjo tiesioginis vadovas bei Vertinimo komisija, tačiau jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti nepateikė.

23. Pareiškėjo nuomone, įstaigos vadovo diskrecija pasireiškia galimybe atitinkamos teisės normos ribose įgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymus. Taisyklių 158 punktas numato tokią galimybę. Įstaigos vadovas turi teisę neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo, tačiau toks sprendimas turi būti motyvuotas, vadovas turi parinkti kitą, atitinkamoje teisės normoje numatytą alternatyvą.

24. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju pagal analogiją taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir joje pateikti išaiškinimai (administracinė byla Nr. eA-1799-662/2015).

Teisėjų kolegija


25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkinti pareiškėjo G. P. skundo reikalavimai ir panaikinti Vilniaus AVPK viršininko 2017 m. balandžio 7 d. sprendimas pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „gerai“, rezoliucija išdėstytas Vertinimo komisijos išvadoje Nr. 10IL-10472; Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 2 punktas; Vilniaus AVPK viršininkas įpareigotas priimti sprendimą dėl Vertinimo komisijos 2017 m. balandžio 6 d. išvadoje Nr. 10-IL-10472 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad Vilniaus AVPK viršininkas pareiškėjo veiklą pagrįstai įvertino „gerai“, nes pareiškėjo tiesioginio vadovo ir Vertinimo komisijos vertinimas nebuvo objektyvus, nes jie, vertindami pareiškėjo veiklą „labai gerai“, neatsižvelgė į pareiškėjui taikytą tarnybinę atsakomybę už aplaidumą tarnyboje vertinamu laikotarpiu. Taip pat atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo viršininkas, spręsdamas dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo „gerai“, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir perėmė funkcijas, kurios pagal Vidaus tarnybos statutą ir Taisykles suteiktos tiesioginiam vadovui ir Vertinimo komisijai. Atsakovo teigimu, atsakovo viršininkas, įrašydamas rezoliuciją, siekė išreikšti savo valią, kad atsisako įgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymą, ir toks viršininko sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinkantis Taisyklių 158 punkto prasmę. Atsakovas taip pat laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo viršininkas pagal Taisyklių 158 punktą turi teisę ne tik priimti sprendimą dėl atitinkamo siūlymo įgyvendinimo, bet ir priimti sprendimą jo neįgyvendinti, ginčas turėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą ir priimdamas sprendimą, tinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto ir Taisyklių nuostatas, teisingai nustatė bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos šalių išsakytus argumentus apeliacinės instancijos teismui ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 24 d. užpildė tarnybinės veiklos vertinimo anketą, kurioje tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją įvertino 4 (labai gerai) balais ir šiam vertinimui pritarė ir pareiškėjo tiesioginis vadovas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos 3-iojo būrio vadas A. P. Pareiškėjo tiesioginis vadovas 2017 m. kovo 2 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. 5-TVV-12502, vertindamas pareiškėjo pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis, įvertino, kad pareiškėjas įvykdė užduotis pagal sutartus vertinimo kriterijus (3 balais), o šį vertinimą pagrindė vertinimo išvados 1 dalyje „Tarnybinės veiklos rezultatai“. Tiesioginis vadovas iš tarnybinės veiklos vertinimo anketos gautus balus vertinant pareiškėjo tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją pažymėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje ir joje pateikė bendrą pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimą 4 (labai gerai) balais bei pateikė pasiūlymą nustatyti pareigūnui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal jo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Vertinimo komisija 2017 m. balandžio 6 d. išvadoje Nr. 10-IL-10472 pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“ ir pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui pateikė pasiūlymą nustatyti didesnį koeficientą. Vilniaus AVPK viršininkas 2017 m. balandžio 7 d. Vertinimo komisijos išvadoje rezoliucijoje išreiškė sprendimą pareiškėjo veiklą vertinti „gerai“, kadangi pareigūnas baustas drausmine tvarka 2016 metais.

28. Atsižvelgiant į atsakovo akcentuojamą aplinkybę apie pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą, pažymėtina, kad tinkamumas einamoms pareigoms vertinamas pagal tokius kriterijus – gebėjimą panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti; organizuotumą ir veiklos planavimą; veiklos kokybę, o pareigūnų kvalifikacijos vertinimo kriterijai – gebėjimai tobulėti; kūrybingumas; bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas; atsakingumas; lojalumas tarnybai (Taisyklių 5 priedas). Tai reiškia, kad pareigūno kvalifikacijos vertinimas neapsiriboja vien tik ta aplinkybe, jog jam buvo taikyta tarnybinė atsakomybė, nesiaiškinant ir nevertinant aplinkybių, susijusių su tarnybiniu nusižengimu, dėl kurio taikyta tarnybinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo aspektu Vilniaus AVPK viršininko sprendimas negali būti pripažintas tinkamai motyvuotu ir pagrįstu, nes šiame sprendime aplinkybė dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo nesusieta su vertintinais pagal Taisykles pareiškėjo tarnybinės veiklos aspektais, nenurodyta, kaip ši aplinkybė pagrindžia kitokį kurio nors vertinamojo elemento (kvalifikacijos, tarnybinės veiklos rezultatų, tinkamumo einamoms pareigoms) įvertinimą, nei nurodyta tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje, kuriai pritarė Vertinimo komisija.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad teisės aktai nesuteikė teisės atsakovo vadovui atlikti pareiškėjo veiklos vertinimą ir pareiškėjo veiklą įvertinti taip, kaip tai pagal Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 7 ir 14 dalis galėjo įvertinti pareiškėjo veiklą jo tiesioginis vadovas ir Vertinimo komisija. Pareigūno tarnybinės veiklos vertinimas yra šio pareigūno tiesioginio vadovo bei vertinimo komisijos kompetencija, būtent vertinimo komisijos pareiga yra patikrinti, ar pareigūno tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo (pareigūno) gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Taisyklėse pateiktų rekomendacijų. Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vidaus reikalų įstaigų pareigūnų tarnybinei veiklai vertinti vidaus reikalų įstaigų vadovų sprendimais sudaromos pareigūnų vertinimo komisijos, kurios ir vertina vidaus reikalų įstaigų pareigūnų tarnybinę veiklą.

30. Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 15 dalyje nurodyta, kad vertinimo komisija, įvertinusi pareigūno tarnybinę veiklą labai gerai, pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui siūlo: nustatyti pareigūnui nuosekliai didesnę pareiginę algą; perkelti pareigūną į aukštesnes pareigas; skirti pareigūnui vienkartinę piniginę išmoką. Galutinį sprendimą dėl pareigūno veiklos vertinimo priima jį į pareigas paskyręs vadovas (Vidaus tarnybos statuto 25 str. 22 d.), o pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo tvarką ir tarnybinės veiklos kriterijus nustato vidaus reikalų ministras.

31. Taisyklių 155 punkte nurodyta, kad vertinimo komisija, įvertinusi pareigūno tarnybinę veiklą, per 5 darbo dienas nuo vertinimo komisijos posėdžio dienos pateikia pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui savo išvadą. Vertinimo komisija, įvertinusi vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo tarnybinę veiklą, per 5 darbo dienas nuo vertinimo komisijos posėdžio dienos savo išvadą pateikia vidaus reikalų ministrui. Taisyklių 157 punkte nurodyta, kad pareigūną į pareigas skiriantis asmuo per 10 darbo dienų nuo vertinimo komisijos išvados gavimo priima sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo. Pagal Taisyklių 158 punktą pareigūną į pareigas skiriantis asmuo, priėmęs sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos pasiūlymo, vertinimo komisijos išvadoje nurodo tokio sprendimo motyvus.

32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus AVPK viršininkas sprendimu neišsprendė klausimo dėl Vertinimo komisijos 2017 m. balandžio 6 d. išvadoje Nr. 10-IL-10472 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo / neįgyvendinimo, ir dėl to panaikinus Vilniaus AVPK viršininko sprendimą, Vilniaus AVPK viršininkas įpareigotas priimti sprendimą dėl Vertinimo komisijos išvadoje pateikto pasiūlymo įgyvendinimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė atsakovo vadovui priimti sprendimą įgyvendinti Vertinimo komisijos pasiūlymą.

33. Pirmosios instancijos teismas taip pat panaikino ir Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 2 punktą, kuriuo pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Pažymėtina, kad priimtas Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinis sprendimas Nr. IL-17153 nepagrindžia Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, nes Tarnybinei ginčų komisijai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl Sprendimo panaikinimo ginčas dėl šio Sprendimo persikėlė į teismą ir būtent šioje byloje išspręstas šis ginčas.

34. Apibendrinant byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, priėmė motyvuotą ir neformalų sprendimą dėl ginčo esmės.

35. Atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-1817-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00025-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.1; 12.13.3; 12.15.6(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. V. ir E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. V. ir E. V. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) mokestinio patikrinimo (gyventojų pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio už 2011–2014 metus apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo) metu nustatė, pareiškėjai J. V. (toliau – ir pareiškėjas) ir E. V. (toliau – ir pareiškėja) bei jų dukra ir pareiškėjo tėvas (tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys), sudarydami nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius, siekė išvengti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokėjimo, taip pat pareiškėjai nedeklaravo dalies iš G. J. S. gautų pajamų (96 000 Lt) už parduotą butą Nr. 21. Įvertinus patikrinimo metu nustatytus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=154529c0a3f511e9b474d97de297fe08

PVMĮ) pažeidimus, pareiškėjams VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimais Nr. (21.131.-31-5)-FR0682-53 ir Nr. (21.131-31-5)-FR0682-354 patvirtinti papildomai apskaičiuoti mokėtini GPM ir pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM): pareiškėjui J. V. – 29013,85 Eur GPM, 9728,62 Eur GPM delspinigių, 2901 Eur GPM bauda, 10806,88 Eur PVM, 2864,16 PVM delspinigių ir 1081 PVM bauda; E. V. – 25767,63 Eur GPM, 8959,42 Eur GPM delspinigių, 2577 Eur GPM bauda, 10806,88 Eur PVM, 3082,53 Eur PVM delspinigių, 1081 Eur PVM bauda. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), išnagrinėjusi mokestinį ginčą išankstine ne teismo tvarka, 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimais Nr. S-250(7-209/2017) ir Nr. S-251(7-209/2017) patvirtino atsakovo sprendimus dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

2. Pareiškėjas J. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)-FR0682-353 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas dėl pareiškėjo) ir MGK 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. S-250 (7-209/2017) (toliau – ir MGK sprendimas dėl pareiškėjo).

3. Pareiškėja E. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)-FR0682-354 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas dėl pareiškėjos) ir MGK 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. S-251 (7-210/2017) (toliau – ir MGK sprendimas dėl pareiškėjos).

4. Pareiškėjai nesutiko su ginčijamuose sprendimuose išdėstytu faktinių aplinkybių vertinimu, manydami, kad ginčo aplinkybės nesant jokio teisinio ir faktinio pagrindo yra interpretuojamos neobjektyviai, tendencingai ir nepagrįstai, šiuose sprendimuose paneigiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo.

5. Pareiškėjai paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 9 d. sudarytomis dovanojimo sutartimis jie padovanojo dukrai J. V. tris butus. Pareiškėjai nesutiko su VMI, kad šiose sutartyse nurodytos dovanojamų butų kainos yra padidintos. Pareiškėjams nesuprantama, kodėl VĮ „Registrų centras“ nustatyta vidutinė rinkos vertė yra laikoma netinkamai nustatyta. Pažymėjo, kad buvo parduoti tik du iš trijų dukrai padovanotų butų, tačiau visų trijų butų dovanojimo sutartyse dovanojamo turto vertė nustatyta vadovaujantis tuo pačiu metodu – VĮ „Registrų centras“ nustatyta vidutinė rinkos verte. Dukrai padovanotų butų Nr. 2 ir Nr. 23 vertė padidėjo tik dėl to, kad šiuose sandoriuose buvo nurodyta didesnė vertė (nustatyta VĮ „Registrų centras“ vidutinė rinkos vertė) lyginant su šių butų pastatymo kaina. Paaiškino ir tai, kad padovanojus tris butus dukrai J. V., šie butai tapo jos asmenine nuosavybe ir jiems nebepriklausė, taigi butai buvo atskirti nuo jungtinės sutuoktinių nuosavybės ir į juos nebebuvo galima nukreipti reikalavimų, kylančių iš pareiškėjo J. V. (arba jo sutuoktinės) veiklos. Pažymėjo, kad tokie sandoriai yra leistini pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o jų veiksmai neprieštaravo nei MAĮ, nei GPMĮ, nei PVMĮ nuostatoms.

6. Pareiškėjai nesutiko su VMI išvadomis, kad J. V., dovanodamas savo tėvui V. V. du butus (butą Nr. 12 ir butą Nr. 21), esančius (duomenys neskelbtini), siekė mokestinės naudos, nes įstatymai nedraudžia sudaryti dovanojimo sandorių su šeimos nariais ir artimais giminaičiais. Teigė, kad skirtumas tarp mokamos notarinės rinkliavos tiesioginio dovanojimo atveju ir netiesioginio dovanojimo atveju būtų buvęs apie 425 litus, kas yra pakankamai didelė suma, kuri ir lėmė sprendimą 2013 m. gruodžio 9 d. sudaryti dvi butų dalių (po 1/2) dovanojimo sutartis, pagal kurias E. V. sutuoktiniui J. V. padovanojo bendros jungtinės nuosavybės teise turėtų buto Nr. 12 ir buto Nr. 21 dalis (po 1/2d.), esančias (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad šiuo atveju kaip papildomas faktorius atsirado mokestinė nauda, nepaneigia aplinkybės, kad buvo siekta ekonominės naudos sutaupant notarui mokamo atlyginimo sąskaita. Laiko tarpas tarp dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo yra daugiau nei 9 mėnesiai ir tai pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį J. V. vykdomo verslo situacija pablogėjo, atsirado nauji rizikos veiksniai.

7. Pareiškėjai dėl buto pardavimo G. J. S. ir MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo akcentavo, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta, kai dar tebevyko statybos darbai ir G. J. S. pageidaujamas butas dar nebuvo pastatytas. Pastačius butą paaiškėjo, kad G. J. S. lūkesčiai buvo kitokie, todėl jis atsisakė pirkti pastatytą butą. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta, todėl J. V. atsirado pareiga grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtus pinigus G. J. S. Kadangi visi pinigai tuo metu buvo investuoti į daugiabučio namo statybos užbaigimą, G. J. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, reikalaudamas iš J. V. priteisti 160 000 Lt pagal preliminariąją sutartį, taip pat jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 25 d. preliminariuoju sprendimu (kuris nebuvo apskųstas, todėl įsiteisėjo) civilinėje byloje Nr. 2-3908-656/2014 iš pareiškėjų G. J. S. naudai priteisė 160 000 litų skolos, 1161,64 litų palūkanų, 2857,14 litų delspinigių, 5 procentai procesinių palūkanų, po 1 070 litų bylinėjimosi išlaidų. Buvo sudaryta taikos sutartis vykdymo procese. Mokesčių administratoriui yra pateiktas G. J. S. 2014 m. rugsėjo 30 d. pareiškimas antstoliui, kuriame nurodyta, kad jis atsisako išieškojimo vykdomosiose bylose, be to, yra pateiktas G. J. S. 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymas

antstoliui, kad būtų nuimti pareiškėjų turto areštai ir nurodyta, kad jie visą skolą G. J. S. grąžino ir jis jokių priekaištų jiems neturi. Taigi pareiškėjai įvykdė savo įsipareigojimus G. J. S., prisiimtus taikos sutartimi vykdymo procese. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria J. V. tėvas V. V. pardavė už 80 000 litų G. J. S. jam nuosavybės teise priklausiusį 46,36 kv. m. butą. Pabrėžė, kad pasirašant šią pirkimo pardavimo sutartį, preliminarioji sutartis jau buvo netekusi galios, be to, skyrėsi preliminariosios sutarties bei pirkimo-pardavimo sutarties šalys, sutarties dalykas, sutarties kaina ir kitos aplinkybės, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, o sprendimuose ir patikrinimo akte padarytos išvados neatitinka surinktų įrodymų.

8. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas daugiabučio namo statybai, o ne asmeniniams pareiškėjų poreikiams tenkinti. Žemės sklypas yra įkeistas bankui, todėl nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame pastatytas daugiabutis namas, pasirašant butų pirkimo pardavimo sutartis negalėjo būti perleistos pirkėjams. Šis žemės sklypas, kuriame pastatytas daugiabutis namas negali būti panaudotas kitoms reikmėms – tik daugiabučio namo gyventojų reikmėms, todėl žemės sklypo įsigijimo išlaidos pagrįstai buvo priskirtos butų įsigijimo kainai ir turėtų būti pripažintos kaip daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos išlaidos.

9. Pareiškėjai vertino, kad ginčijamuose MGK sprendimuose iš esmės pakartoti VMI 2017 m. birželio 28 d. Patikrinimo aktuose Nr. (21.60-32)-FR0680-291 ir Nr. (21.60-32)-FR0680-292 (toliau – ir Patikrinimo aktai) nurodyti motyvai, o pareiškėjų atsikirtimuose bei skunduose pateikti argumentai buvo atmesti nepateikiant jokių pagrįstų motyvų.

10. Atsakovas VMI su pareiškėjų skundais nesutiko ir atsiliepime į skundus prašė juos atmesti.11. Atsakovas nurodė, kad remiantis patikrinimo metu surinktais įrodymais, nustatyta, jog J. ir E. V. įformino dviejų

butų (Buto Nr. 2 ir Buto Nr. 23) dovanojimo dukrai J. V. sandorius, kuriais padidino turto įsigijimo kainą, kad juos pardavus neatsirastų arba būtų kuo mažesnis skirtumas tarp butų įsigijimo ir pardavimo kainų. Atkreipė dėmesį, kad J. V. mokesčių administratoriui teikė prieštaringus paaiškinimus dėl butų dovanojimo dukrai aplinkybių, be to, VMI kritiškai vertino pareiškėjų paaiškinimus, jog dovanotus butus buvo būtina parduoti dėl lėšų stygiaus vykdomam projektui užbaigti. Atsakovas vertino, kad jau po dovanojimo sandorio buvo planuojama vykdyti tolimesnius veiksmus, parduoti butą, t. y. J. V. buvo tik tarpininkė, tam, kad pareiškėjai išvengtų mokesčių mokėjimo nuo jų vykdomos ekonominės veiklos – prekybos nekilnojamuoju turtu. Vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, atkūrus iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, su kuriomis GPMĮ sieja apmokestinimą, atsakovas vertino, kad pagrįstai neatsižvelgta į tarpinius 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo dukrai J. V. sandorius, ir nustatyta, jog pareiškėjai patys pardavė butus ir gavo 230000 Lt (140000+90000) pajamų.

12. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo butų V. V. dovanojimo ir pardavimo sandorių tikslas taip pat buvo gauti mokestinę naudą. Siekdama išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, E. V. įformino dvi dovanojimo sutartis sutuoktiniui (pareiškėjui), pagal kurias du butai atiteko sutuoktiniui J. V., kad šis galėtų juos padovanoti savo tėvui. Kadangi pareiškėjo J. V. tėvas V. V. du jam padovanotus butus (Nr. 12 ir Nr. 21), šalių įvertintus 111 000 Lt ir 77 900 Lt, pardavė UAB „Easy business group“ už 120 000 Lt ir G. J. S. – už 80 000 Lt, t. y. už artimas dovanojimo sutartyje nustatytas kainas, todėl V. V. susidarė minimalios mokėtinos į biudžetą GPM sumos ir neatsirado prievolės nuo visų gautų turto pardavimo pajamų skaičiuoti PVM. Pažymėjo, kad sudaryti butų dovanojimo V. V. bei vėlesni jų pardavimo sandoriai nebuvo vienkartiniai. Be to, pareiškėjo J. V. paaiškinimai dėl butų dovanojimo tėvui aplinkybių yra prieštaringi. Atsakovas konstatavo, kad V. V. buvo tik tarpininkas, kad pareiškėjai išvengtų mokesčių mokėjimo nuo jų vykdomos ekonominės veiklos – prekybos nekilnojamuoju turtu.

13. Dėl pareiškėjų pajamų, gautų iš G. J. S., apmokestinimo atsakovas atsiliepime rėmėsi nagrinėjamu laikotarpiu galiojančio GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatomis, pagal kurias pajamomis laikomos pozityviosios pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gyventojo gautas atlygis už jo atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas, kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis G. J. S. jam teismo priteistą sumokėti skolą grąžino grynaisiais pinigais, todėl pagal MAĮ 70 straipsnį 96 000 Lt pagrįstai pripažinti pareiškėjų nedeklaruotomis pajamomis. Dėl pareiškėjų išlaidų vykdant statybos darbus pripažinimo paaiškino, kad pareiškėjai, pažeisdami GPMĮ 19 straipsnio nuostatas, metinėse pajamų deklaracijose už 2011–2014 m. žemės sklypo įsigijimo išlaidas nepagrįstai priskyrė butų įsigijimo kainai, nes žemė, ant kurios pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas, nebuvo parduota butų pirkėjams ir šis žemės sklypas iki šiol jungtinės nuosavybės teise priklauso pareiškėjams – J. ir E. V. butų pirkėjams žemės sklypo (ar jų dalių), kuriame pastatytas minėtas namas, nepardavė.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjų J. V. ir E. V. skundus atmetė.15. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjams papildomai apskaičiuotų GPM ir PVM bei su jais susijusių

sumų apskaičiavimo pagrįstumo. Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjai 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi (Nr. EP1600) savo dukrai J. V. padovanojo 41,30 kv. m. bendro ploto 54 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – butas Nr. 1). Šalys dovanojamą turtą įvertino pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę, t. y. 69 200 Lt. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, minėtas butas yra neparduotas (sutuoktiniai šiuo adresu deklaruoja gyvenamąją vietą). Ginčo dėl šio sandorio nėra. Pareiškėjai 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi (Nr. EP1603) dukrai J. V. taip pat padovanojo 70,22 kv. m. bendro ploto 54 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – butas Nr. 2). Šalys dovanojamą turtą įvertino 109 000 Lt pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę. Pareiškėjas, pagal 2014 m. sausio 31 d. įgaliojimą atstovaudamas dukrai, šį butą pagal 2014 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė UAB „Aloresta“, už 140 000 Lt. 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi (Nr. EP1606) pareiškėjai dukrai padovanojo 39,23 kv. m. bendro ploto 54 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – butas Nr. 23). Šalys dovanojamą turtą įvertino 65 700 Lt pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę. Pareiškėjas pagal 2014 m. rugsėjo 18 d. įgaliojimą 2014 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė butą Birutei ir E. V. už 90 000 Lt. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojo sutuoktiniui J. V. jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį 72,17 kv. m bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio baigtumas 54 proc., šalys dovanojamą turto dalį įvertino 55 500 Lt. Tą pačią dieną pareiškėja padovanojo pareiškėjui jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį 46,36 kv. m bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio baigtumas 54 proc., šalys dovanojamą turto dalį įvertino 38 800 Lt. 2013 m. gruodžio 20 d., pareiškėjas jam padovanotas bei jam priklausančias nurodytų butų dalis padovanojo savo tėvui V. V.: 2013 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartimi (Nr. EP1683) padovanojo 72,17 kv. m. bendro ploto 54 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – butas Nr. 12). Šalys dovanojamą turtą įvertino 111 000 Lt pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę; 2013 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartimi (Nr. EP1686) padovanojo 46,36 kv. m bendro ploto 54 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – butas Nr. 21). Šalys dovanojamą turtą įvertino 77 600 Lt pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę. Pareiškėjas, pagal 2014 m. sausio 31 d. jam išduotą įgaliojimą atstovaudamas savo tėvą, šį butą 2014 m. spalio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UAB „Easy business group“ už 120 000 Lt. Sutartyje dėl atsiskaitymo aplinkybių yra nurodyta, kad pardavėją V. V. atstovaujantis pareiškėjas pareiškė, jog gavo iš pirkėjo UAB „Easy business group“ 100 000 Lt iki šios sutarties sudarymo. Pareiškėjas, veikdamas pagal įgaliojimą savo tėvo vardu, 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė butą Nr. 21 G. J. S. už 80 000 Lt. Sutartyje nurodyta vidutinė rinkos vertė 2014 m. vasario 5 d. – 94 600 Lt, šalių susitarimu pirkėjas visą daikto kainą – 80 000 Lt sumokėjo pardavėjo atstovui pareiškėjui grynaisiais pinigais iki sutarties pasirašymo.

16. Teismas nurodė, kad vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu GPM apskaičiavimo deklaravimo ir mokėjimo santykius reglamentavo aktualios GPMĮ 6, 16, 17, 19, 22, 27 straipsnių redakcijomis.

17. Teismas, išanalizavęs skundžiamų sprendimų turinį, konstatavo, kad mokesčių administratoriaus sprendimai apskaičiuoti GPM, PVM ir su jais susijusias sumas iš esmės yra grindžiami tuo, kad nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriais tarp tarpusavyje giminystės ryšiais susijusių asmenų (pareiškėjų ir dukters J. V., pareiškėjos ir pareiškėjo, pareiškėjo J. V. ir jo tėvo V. V.) buvo siekiama gauti mokestinės naudos, t. y. pasinaudojant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte numatyta gautų pajamų neapmokestinimo lengvata (dovanojimo būdu gautos pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos) išvengti GPM mokėjimo. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius taikė turinio viršenybės prieš formą principą, pripažindamas, jog tikrieji mokestinės naudos gavėjai buvo pareiškėjai.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neginčija aplinkybių, susijusių su butų dovanojimo artimiesiems giminaičiams ir jų tolesnio perleidimo tretiesiems asmenis sudarymo aplinkybių. Teismas konstatavo, kad tarp pareiškėjų ir jų dukters J. V. bei pareiškėjo tėvo V. V. sudarytais Butų Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 dovanojimo sandoriais buvo siekiama mokestinės naudos, t. y. tikrasis jų ketinimas buvo parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, o tarpiniai sandoriai (2013 m. gruodžio 9 d. buto Nr. 2 ir buto Nr. 23 dovanojimo dukrai bei 2013 m. gruodžio 9 d. buto Nr. 12 bei buto Nr. 21 1/2 dalių dovanojimo pareiškėjui ir 2013 m. gruodžio 20 d. buto Nr. 12 ir buto Nr. 21 dovanojimo tėvui V. V. sandoriai) buvo sudaryti turint vienintelį tikslą – išvengti GPM mokėjimo, nes pagal aktualias GPMĮ nuostatas pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos.

19. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog tris butus pareiškėjai dukrai padovanojo tą pačią dieną, iš kurių du netrukus buvo parduoti, patvirtina išvadą, kad dviem iš trijų dovanojimo sandorių pareiškėjai nesiekė pagerinti šeimos gyvenimo sąlygų, o siekė išvengti mokesčių. Tiek pareiškėjai, tiek J. V. paaiškinimuose nurodė, kad butus pardavė dėl lėšų stygiaus daugiabučio namo projektui užbaigti. Pirkėjų paieška, pardavimo sandoriais tretiesiems asmenims rūpinosi pareiškėjas J. V. pagal dukters ir tėvo jam išduotus įgaliojimus. Nustatyta, kad pinigus (140000 Lt) už parduotą butą Nr. 2 grynaisiais pinigais gavo pareiškėjas iki sutarties pasirašymo; už parduotą butą Nr. 23 pinigai (90 000 Lt) buvo pervesti į pareiškėjo dukters J. V. sąskaitą, kuri juos perdavė pareiškėjui statyboms užbaigti; už butą Nr. 21 pinigus (80 000 Lt) gavo V. V. atstovas – pareiškėjas J. V. grynaisiais pinigais iki sutarties pasirašymo; už butą Nr. 12 pinigus (100 000 Lt) gavo V. V. atstovaujantis pareiškėjas iki sutarties sudarymo. Taigi iš esmės pinigus už parduotus butus gavo pareiškėjas ir ši aplinkybė paneigia neatlygintino sandorio, t. y. nurodytų dovanojimo sutarčių turinį.

20. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo butų Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 statybos baigtumas dovanojimo sandorių sudarymo metu sudarė 54 proc., o po 10 mėnesių jie buvo parduoti neatlikus juose jokių papildomų darbų. Dėl pareiškėjų argumentų, kad dovanojimo sandorių sudarymo metu dovanojamo turto kaina nustatyta pagal VĮ Registrų centro vidutinę rinkos vertę, pažymėjo, jog mokesčių administratorius kainos nustatymo teisėtumo šiuo atveju nekvestionuoja ir vertina patį dovanojimo sandorį kaip sudarytą siekiant mokestinės naudos.

21. Teismas, vertindamas J. V. dovanojimo J. V. po 1/2 dalį jai priklausančių butų Nr. 12 ir Nr. 21 sandorius, atsižvelgė, kad šie butai buvo netrukus padovanoti pareiškėjo tėvui, kuris šiuos butus per pareiškėją pardavė tretiesiems asmenims, o per visą tikrinimo laikotarpį pareiškėjas pateikė net kelias versijas, kokiais tikslais buvo padovanoti du butai tėvui ir kodėl jie vėliau parduoti. Be to, butai V. V. buvo padovanoti su daline apdaila, tačiau jokie apdailos darbai, reikalingi gyvenimui šiuose butuose ginčui aktualiu laikotarpiu atlikti nebuvo. Kaip matyti iš bylos duomenų, pastatytas daugiabutis namas ir jame suformuotas 31 butas pareiškėjams kaip sutuoktiniams priklausė jungtinės nuosavybės teise ir dėl to nebuvo būtina juos dovanojant atskirti nuo šeimos verslo, nes visi neparduoti butai ir taip liktų šeimai.

22. Teismas, įvertinęs su ginčo butais atliktų veiksmų seką, atsižvelgęs į minėtų butų dovanojimo ir pardavimo sandoriuose kintančią turto vertę, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog pareiškėjai siekė mokestinės naudos ir pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, pripažindamas, kad butus Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 pagal sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis pardavė bei pajamas realiai gavo patys pareiškėjai, o J. V. ir V. V. buvo tik tarpininkai. Taip pat teismas sprendė, kad mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų 2014 metų pajamas, taikė ir MAĮ 70 straipsnyje įtvirtintą mokestinės prievolės nustatymo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą būdą, kiek tai susiję su 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria remiantis buvo parduotas butas Nr. 21. Taip pat mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai už parduotą butą Nr. 21 iš G. J. S. faktiškai gavo 176 000 Lt, iš jų 96000 Lt kaip skirtumą tarp negrąžintos 176 000 Lt sumos ir 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos buto Nr. 21 kainos – 80000 Lt. Patikrinimo metu nustatęs, jog pareiškėjas už parduotą butą Nr. 21 gavo 96 000 Lt daugiau pajamų, nei nurodyta 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, ir jų nedeklaravo, mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai jas pripažino pareiškėjų 2014 m. gautomis kitomis pajamomis, kurios pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas pripažintos pareiškėjo B klasės pajamomis ir pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas apmokestintos 15 proc. GPM. Teismas taip pat sprendė, kad mokesčių administratorius, nustatęs, jog pareiškėjai pirkėjams neperdavė nuosavybės teisių į žemės sklypą (atitinkamas jo dalis), pagrįstai žemės sklypo įsigijimo išlaidoms nepriskyrė išlaidų, mažinančių butų pardavimo apmokestinamąsias pajamas. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjams apskaičiavo GPM, PVM ir su šiais mokesčiais susijusias mokėtinas sumas, o MGK visapusiškai išnagrinėjo kilusį mokestinį ginčą ir argumentuotai atsakė į pareiškėjo skunde išdėstytus nesutikimo su mokesčių administratoriumi motyvus.

III.

22. Pareiškėjai J. V. ir E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2017 m. rugpjū?io 30?d. sprendimus Nr.?(21.131-31-5)-FR0682-353 ?D?l patikrinimo akto tvirtinimo? ir Nr.?(21.131-31-5)-FR0682-354 ?D?l patikrinimo akto tvirtinimo? bei MGK 2017?m. gruod?io 11?d. sprendimus Nr.?S-250 (7-209/2017) ir Nr.?S-251 (7-210/2017).

23.čio 30 d. sprendimus Nr. (21.131-31-5)-FR0682-353 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Nr. (21.131-31-5)-FR0682-354 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei MGK 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimus Nr. S-250 (7-209/2017) ir

Nr. S-251 (7-210/2017).23. Pareiškėjai nurodo, kad ginčijamuose sprendimuose iš esmės paneigiama LVAT praktika dėl MAĮ 69 straipsnio 1

dalies aiškinimo ir taikymo, nurodanti, kad tais atvejais, kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai ar kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą. Teigia, kad nėra nustatyta aplinkybių, jog pareiškėjai būtų ėmęsi kokių nors aktyvių veiksmų, kad butų dovanojimo sandoriuose dovanojamų dukrai J. V. butų vertė būtų nustatyta kuo didesnė. Rengdamas sandorių projektus, notaras dovanojamų butų vertę nustatė iš Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų, taigi pareiškėjai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nustatant savo dukrai dovanojamų butų vidutinę rinkos vertę. Be to, buvo parduoti tik du iš trijų J. V. padovanotų butų, tačiau visų trijų butų dovanojimo sutartyse dovanojamo turto vertė nustatyta vadovaujantis tuo pačiu metodu. Be to, teismai, spręsdami šalių ginčus dažniausiai vadovaujasi VĮ Registrų centras nustatyta vidutine rinkos verte. Taigi dovanotų dukrai butų Nr. 2 ir Nr. 23 pastatymo išlaidos negali būti prilygintos jų tikrajai rinkos kainai. Be to, padovanotų dukrai butų Nr. 2 ir Nr. 23 vertė nepadidėjo dėl pačių dovanojimo sandorių fakto, o vertė padidėjo dėl to, kad šiuose sandoriuose buvo nurodyta didesnė vertė (nustatyta VĮ „Registrų centras“ vidutinė rinkos vertė) lyginant su šių butų pastatymo kaina. Dukros įgaliojimas J. V. buvo išduotas dėl to, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu dukrai tik neseniai buvo suėję 18 metų. Pažymi, kad iki šiol nėra parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), nors tokia teisė J. V. buvo suteikta tuo pačiu įgaliojimu. Sprendimas parduoti butus buvo priimtas jau gerokai vėliau, kai J. V. susidūrė su finansinėmis problemomis dėl lėšų stygiaus daugiabučiui namui užbaigti bei įsipareigojimams įvykdyti. Paaiškina, kad prieš krizę pareiškėjas nekilnojamojo turto rinkoje per brangiai įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tikėjosi uždirbti nemažą pelną, tačiau nekilnojamojo turto rinkoje visiškai pasikeitusių aplinkybių J. V. negalėjo numatyti.

24. Pareiškėjai dėl butų dovanojimo J. V. tėvui V. V. pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia sudaryti dovanojimo sandorių su šeimos nariais ir artimai giminaičiais. Aplinkybė, kad šiuo atveju atsirado ir mokestinė nauda, nepaneigia aplinkybės, kad buvo siekta ekonominės naudos sutaupant notarui mokamo atlyginimo sąskaita. Laiko tarpas tarp dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo yra daugiau nei 9 mėnesiai ir tai pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį J. V. vykdomo verslo situacija pablogėjo, atsirado nauji rizikos veiksniai. Pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi priešingos pozicijos, t. y. būtent tais atvejais, kai po dovanojimo sandorio įvyksta greitas turto perleidimas yra vertinama, kad buvo siekta mokestinės naudos. Pareiškėjai vertina, kad aplinkybę, jog jie nesiekė mokestinės naudos, įrodo ir tai, kad jie dovanojimo sandoriais dukrai ir tėvui padovanojo tik 5 butus, o ne daugiau.

25. Pareiškėjų teigimu, šiuo atveju buvo netinkamai aiškinama ir taikoma MAĮ 70 straipsnio 1 dalis bei netinkamai atliktas įrodymų vertinimas dėl buto pardavimo G. J. S. aplinkybių. Patikrinimo akte, VMI, MGK ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose nepagrįstai daromos prielaidos, kad J. V. neįvykdė šalių sudarytos taikos sutarties vykdymo procese ir nesumokėjo G. J. S. 176 000 litų sumos, t. y. vadovaujamasi vieninteliu įrodymu – 2016 m. liepos 12 d. G. J. S. pateiktais paaiškinimais raštu mokesčių administratoriui, kuriuose jis teigia, kad 176 000 litų iš J. V. jis negavo. Pažymi, kad tai, jog nekilnojamojo turto investicijų projektas baigiamojoje stadijoje vertintinas kaip nepelningas, nepaneigia, jog tam tikrais laikotarpiais J. V. disponavo pakankamai didelėmis piniginėmis lėšomis (šios aplinkybės nustatytos ir Patikrinimo akte). G. J. S. ne tik nesikreipė į teismą dėl taikos sutarties nevykdymo, bet priešingai, laisva valia kreipėsi į antstolius, pareikšdamas, kad nebeturi jokių pretenzijų pareiškėjams dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. preliminaraus sprendimo įvykdymo. G. J. S. rašytinis patvirtinimas antstoliui V. Č. taip pat įrodo, kad visa skola jam yra grąžinta.

26. Pareiškėjai teigia, kad dėl 2014 m. rugsėjo 25 d. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria J. V. tėvas V. V. pardavė G. J. S. jam nuosavybės teise priklausiusį 46,36 kv. m butą, nurodyta 80 000 Lt pardavimo kaina atitiko tuo metu buvusią jo rinkos kainą. VMI nepagrįstai teigia, jog VĮ „Registrų centras“ nustatyta 77 900 Lt vertė yra tariamai padidinta. Toks aplinkybių vertinimas, kai faktinės aplinkybės pritaikomos tam, kad tik būtų galima pagrįsti papildomų mokesčių apskaičiavimą, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams, taip pat MAĮ 6 ir 8 straipsnio 3 daliai. Be to, pareiškėjai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nepažeidė pareigos saugoti apskaitos dokumentus, apskaičiuoti mokesčius, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka surinktų įrodymų.

27. Pareiškėjai nurodo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas daugiabučio namo statybai, o ne asmeniniams J. ir E. V. poreikiams tenkinti. Dėl įkeitimo bankui nuosavybės teisės į šį žemės sklypą, kuriame pastatytas daugiabutis namas, pasirašant butų pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti perleistas pirkėjams. Šiuo metu šiame sklype

yra pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas, kitą sklypo dalį, kuri nėra užstatyta, užima daugiabučiui namui eksploatuoti reikalinga teritorija (automobilių stovėjimui, įvažiavimui į kiemą ir požeminę aikštelę, kitoms namo gyventojų reikmėms). Šis žemės sklypas, kuriame pastatytas daugiabutis namas, negali būti panaudotas kitoms kaip tik daugiabučio namo gyventojų reikmėms. Todėl žemės sklypo įsigijimo išlaidos pagrįstai buvo priskirtos butų įsigijimo kainai ir turėtų būti pripažintos kaip daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos išlaidos.

28. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. VMI savo atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė savo atsiliepimuose į pareiškėjų skundus pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

29. VMI Kontrolės departamento I gyventojų patikrinimų skyriaus II poskyris atliko pareiškėjų J. V. ir E. V. mokestinį patikrinimą (gyventojų pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio už 2011–2014 metus apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimo). VMI 2017 m. birželio 28 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)-FR0680-291 (dėl pareiškėjo, kuriam papildomai apskaičiuota 10806,88 Eur PVM ir 29013,85 Eur GPM) ir Patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)-FR0680-292 (dėl pareiškėjos, kuriai papildomai apskaičiuota 10806,88 Eur PVM ir 29013,85 Eur GPM (toliau kartu – ir Patikrinimo aktai). Patikrinimo metu apskaičiuoti mokesčiai patvirtinti VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimais Nr. (21.131.-31-5)-FR0682-353 (dėl pareiškėjo) ir Nr. (21.131-31-5)-FR0682-354 (dėl pareiškėjos) (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, I t., b. l. 15-27; MGK byla Nr. 6.11-(7-210/2017, I t., b. l. 13-23). Minėtais VMI sprendimais atsakovas patvirtino Patikrinimo aktuose nurodytas GPM ir PVM sumas bei J. V. apskaičiavo 9728,62 Eur GPM ir 2864,16 PVM delspinigius, skyrė 2901 Eur GPM baudą ir 1081 PVM baudą; o pareiškėjai E. V. apskaičiavo 8959,42 Eur GPM ir 3082,53 Eur PVM delspinigius bei skyrė 2577 Eur GPM ir 1081 Eur PVM baudą (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, II t., b. l. 36-55; MGK byla Nr. 6.11-(7-210/2017, I t., b. l. 31-49). MGK 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. S-251 (7-210/2017) ir 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. S-251 (7-210/2017) patvirtino minėtus VMI Sprendimus (MGK byla Nr. 6.11-(7-209/2017, II t., b. l. 145-165; MGK byla Nr. 6.11-(7-210/2017, II t. b. l. 146-163).

30. Patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjų vardu 2006 m. rugsėjo 6 d. mainų sutarties pagrindu įregistruotas žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Minėtame žemės sklype pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas, kuriame 2011–2014 metais sutuoktiniai pardavė 26 butus, automobilių saugyklą ir susijusiems asmenims (dukrai bei pareiškėjo tėvui) padovanojo penkis butus, iš kurių keturi buvo per trumpą laiką parduoti. Mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatą (atkuriant iškreiptas ir paslėptas aplinkybes) ir pripažindamas, kad butus Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 pagal sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis (2014 m. rugsėjo 25 d. – buto Nr. 21, 2014 m. spalio 3 d. – buto Nr. 23, 2014 m. spalio 8 d. – buto Nr. 12 ir 2014 m. spalio 28 d. – buto Nr. 2) pardavė ir pajamas faktiškai gavo patys pareiškėjai, o pareiškėjų dukra J. V. ir pareiškėjo tėvas V. V. buvo tik tarpininkai, konstatavo, jog tarpusavyje giminystės ryšiais susiję nurodyti asmenys, sudarydami nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius, siekė mokestinės naudos – išvengti GPM ir PVM mokėjimo, kuris atsirastų pareiškėjams tiesiogiai perleidus (pardavus) ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Taip pat nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjų 2011–2014 metų pajamų ir išlaidų perskaičiavimą, apskaičiuodamas pareiškėjų deklaruotas apmokestinamąsias pajamas už 26 butų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimą, nepripažino pareiškėjų išlaidomis 1 460 234 Lt įsigyjant žemės sklypą adresu Giedraičių g. 63, Vilnius. Mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų 2014 metų pajamas, taip pat taikė MAĮ 70 straipsnyje įtvirtintą mokestinės prievolės nustatymo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą būdą dėl buto Nr. 21 pardavimo G. J. S. pagal 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. patikrinimo metu nustatęs, jog pareiškėjas už parduotą butą Nr. 21 gavo 96 000 Lt daugiau pajamų, nei nurodyta 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, pripažino 96 000 Lt 2014 m. pareiškėjų nedeklaruotomis gautomis kitomis pajamomis, kurios pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas pripažintos pareiškėjo B klasės pajamomis ir pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas apmokestintos 15 proc. GPM, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Taigi mokesčių bazė buvo perkelta pareiškėjams: mokesčių administratorius, vadovaudamasis GPMĮ 2, 3, 6, 27

straipsniais, pareiškėjai apskaičiavo 25 767,63 Eur GPM ir vadovaudamasis PVMĮ 3, 123 straipsniais apskaičiavo 10 806,88 Eur PVM, o pareiškėjui – atitinkamai 29 013,85 Eur GPM ir 10 806,88 Eur PVM.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad tarp pareiškėjų ir jų dukters J. V. bei pareiškėjo tėvo V. V. sudarytais Butų Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 dovanojimo sandoriais buvo siekiama mokestinės naudos, t. y. tikrasis jų ketinimas buvo parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, o tarpiniai sandoriai (2013 m. gruodžio 9 d. buto Nr. 2 ir buto Nr. 23 dovanojimo dukrai, 2013 m. gruodžio 9 d. buto Nr. 12 bei buto Nr. 21 1/2 dalių dovanojimo pareiškėjui ir 2013 m. gruodžio 20 d. buto Nr. 12 ir buto Nr. 21 dovanojimo tėvui V. V. sandoriai) sudaryti turint vienintelį tikslą – išvengti GPM mokėjimo. Teismas sprendė, kad butus Nr. 21, 23, 12 ir 2 pardavė bei pajamas faktiškai gavo patys pareiškėjai (t. y. 140000 Lt už butą Nr. 2, 90000 Lt už butą Nr. 23, 120000 Lt už butą Nr. 12 ir 80000 Lt už butą Nr. 21), o J. V. ir V. V. tebuvo tik tarpininkai, padėję pareiškėjams išvengti PVM mokėjimo nuo gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą. Teismas vertino, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjai yra realiai grąžinę taikos sutartyje nurodytą sumą G. J. S. Taip pat teismas sprendė, kad mokesčių administratorius, nustatęs, jog pareiškėjai pirkėjams neperdavė nuosavybės teisių į žemės sklypą (atitinkamas jo dalis), esantį (duomenys neskelbtini), pagrįstai žemės sklypo įsigijimo išlaidoms nepriskyrė išlaidų, mažinančių butų pardavimo apmokestinamąsias pajamas.

32. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalies bei 70 straipsnio 1 dalies taikymu.

V.

Dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies ir MAĮ 70 straipsnio taikymo bei pareiškėjų pajamų iš nekilnojamojo turto pardavimo apmokestinimo GPM

33. Bylos duomenimis nustatyta, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjams papildomai GPM ir PVM, šiuo atveju taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatęs aplinkybes, jog butus Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 pagal sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis (t. y. 2014 m. rugsėjo 25 d. – buto Nr. 21, 2014 m. spalio 3 d. – buto Nr. 23, 2014 m. spalio 8 d. – buto Nr. 12 ir 2014 m. spalio 28 d. – buto Nr. 2) pardavė ir pajamas faktiškai gavo patys pareiškėjai, o J. V. ir V. V. buvo tik tarpininkai, padėję pareiškėjams išvengti PVM mokėjimo nuo gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą. Mokesčių administratorius, taikydamas minėtą teisės normą, atkūrė iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, su kuriomis GPMĮ sieja apmokestinimą, ir neatsižvelgė į tarpinius dovanojimo sandorius (t. y. 2013 m. gruodžio 9 d. buto Nr. 2 ir buto Nr. 23 dovanojimo dukrai, 2013 m. gruodžio 9 d. buto Nr. 12 bei buto Nr. 21 1/2 dalių dovanojimo pareiškėjui ir 2013 m. gruodžio 20 d. buto Nr. 12 ir buto Nr. 21 dovanojimo tėvui V. V. sandorius) bei vertino, jog pareiškėjai patys pardavė butus Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 ir Nr. 21 bei gavo šias pardavimo pajamas: 140 000 Lt už butą Nr. 2, 90 000 Lt už butą Nr. 23, 120 000 Lt už butą Nr. 12 ir 80 000 Lt už butą Nr. 21, t. y. iš viso pareiškėjai gavo po 215 000 Lt turto pardavimo pajamų.

34. Primintina, kad mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-238-438/2018; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1250-556/2019).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant minėtą teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y., taikant šią teisės normą, atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra

vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).

36. Pastebėtina ir tai, kad joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei, pasirinkti tokį iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Todėl vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-371/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2316/2011, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3448/2011).

37. Aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat pažymėtina, kad šia teisės norma yra detalizuojamas turinio viršenybės prieš formą principas, kurio veikimas pasireiškia tuo, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.). Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai sandoris, t. y., jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisinis pasekmes, atitinka MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu. Tačiau šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamai susijęs su įrodymų institutu.

38. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojui, siekiančiam paneigti apskaičiuotas sumas ir nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

39. Taigi MAĮ 69 straipsnio taikymą lemia konkrečios faktinės aplinkybės. Dėl to mokesčių administratorius, taikydamas minimą teisinį reguliavimą, turi surinkti atitinkamus bei pakankamus įrodymus, kurių pagrindu galėtų padaryti išvadą, kad mokesčių mokėtojo deklaruojama ūkinės operacijos atlikimo forma neatitinka realaus turinio.

40. Būtent faktinės aplinkybės, t. y. šiuo konkrečiu atveju pareiškėjų sudarytų butų dovanojimo sutarčių realumas arba jų paneigimas iš esmės ir lemia teisinio kvalifikavimo pagal MAĮ 69 straipsnį tinkamumą.

41. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, kaip minėta, taikydamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatą (atkuriant iškreiptas ir paslėptas aplinkybes) ir pripažindamas, jog butus Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 pagal sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis pardavė ir pajamas faktiškai gavo patys pareiškėjai, konstatavo, jog tarpusavyje giminystės ryšiais susiję nurodyti asmenys, sudarydami nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius, siekė mokestinės naudos – išvengti GPM ir PVM mokėjimo, kurie šiuo atveju atsirastų pareiškėjams tiesiogiai perleidus (pardavus) ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims.

42. Bylos duomenys patvirtina šias mokestinio patikrinimo metu nustatytas tiesiogiai su ginčo sandorių grandine susijusias nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes (dėl jų buvimo ginčo nėra): pareiškėjai 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi ir 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi savo dukrai J. V. padovanojo 54 proc. baigtumo butus Nr. 2 (pareiškėjas, pagal 2014 m. sausio 31 d. įgaliojimą atstovaudamas dukrai, šį butą pagal 2014 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė UAB „Aloresta“ už 140 000 Lt) ir Nr. 23 (pareiškėjas pagal 2014 m. rugsėjo 18 d. įgaliojimą

2014 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė butą Birutei ir E. V. už 90 000 Lt), esančius (duomenys neskelbtini); pareiškėja 2013 m. gruodžio 9 d. padovanojo sutuoktiniui J. V. jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio baigtumas 54 proc.; turto dalis įvertinta 55 500 Lt; tą pačią dieną pareiškėja padovanojo pareiškėjui jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio baigtumas 54 proc., šalys dovanojamą turto dalį įvertino 38 800 Lt; pareiškėjas jam padovanotas bei jam priklausančias nurodytų butų dalis 2013 m. gruodžio 20 d. padovanojo savo tėvui V. V.: 2013 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartimi padovanojo butą Nr. 12 (šalys turtą pagal VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę įvertino 111 000 Lt), o 2013 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartimi padovanojo butą Nr. 21 (šalys dovanojamą turtą įvertino 77 600 Lt). Pareiškėjas pagal 2014 m. sausio 31 d. jam išduotą įgaliojimą atstovaudamas savo tėvą, butą Nr. 12 2014 m. spalio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UAB „Easy business group“ už 120 000 Lt, sutartyje nurodyta, kad pardavėją V. V. atstovaujantis pareiškėjas pareiškė, jog gavo iš pirkėjo UAB „Easy business group“ 100 000 Lt iki šios sutarties sudarymo. Pareiškėjas pagal įgaliojimą savo tėvo vardu 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė butą Nr. 21 G. J. S. už 80 000 Lt, sutartyje nurodyta vidutinė rinkos vertė 2014 m. vasario 5 d. – 94 600 Lt, šalių susitarimu pirkėjas visą daikto kainą – 80 000 Lt sumokėjo pardavėjo atstovui pareiškėjui grynaisiais pinigais iki sutarties pasirašymo.

43. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis paminėto teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos kontekste, konstatuoja, kad pareiškėjų pateikti duomenys nepatvirtina jog nekilnojamojo turto pardavimo sandorius vykdė ir pinigines lėšas už parduotą nekilnojamąjį turtą gavo ir jais disponavo pareiškėjų dukra. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pinigai buvo perduoti pareiškėjui (-jams), o sudaryti tarpiniai dovanojimo sandoriai (t. y. 2013 m. gruodžio 9 d. ir 2013 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartys, kuriomis pareiškėjai dovanojo šios nutarties 42 punkte nurodytus butus (ar jų dalis) atitinkamai pareiškėjai – dukrai, pareiškėja – pareiškėjui ir pareiškėjas – pareiškėjo tėvui) nebuvo būtini. Realus pinigų perdavimas pareiškėjams patvirtina, jog nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriais buvo siekiama gauti mokestinės naudos, t. y. pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte numatyta gautų pajamų neapmokestinimo lengvata. Dėl butų 2013 m. gruodžio 9 d. ir 2013 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutarčių taip pat akcentuotina, kad iš tarp dovanojimo bei pardavimo tretiesiems asmenims sandorių neilgo laiko tarpo, susiklosčiusių faktinių aplinkybių, pareiškėjų teiktų paaiškinimų (pateikiant po kelias motyvų versijas) ir kitų byloje esančių įrodymų visumos aiškiai matyti, jog nekilnojamojo turto (butų Nr. 2, 12, 21, 23) likimas jau buvo pakankamai aiškus prieš pareiškėjams sudarant (tarpinius) dovanojimo sandorius, kurie pagrįstai mokesčių administratoriaus ir ginčą nagrinėjusių MGK bei pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip sudaryti tik formaliai – siekiant išvengti mokesčių. Taigi pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad byloje nėra įrodyta, kokią mokestinę naudą jie gavo.

44. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos (sudarytų nekilnojamojo turto sandorių dažnumo ir juose nurodyto turto vertės) matyti, kad gauta pareiškėjų mokestinė nauda yra sutaupytas GPM, nes tuo atveju, jeigu pareiškėjai tiesiogiai būtų perleidę jų įsigytą turtą tretiesiems asmenims jie būtų privalėję mokėti GPM, o ginčo nekilnojamojo turto dovanojimo sandorių sudarymas su dukra ir atitinkamai tėvu, suteikė pareiškėjams galimybę pasinaudoti lengvata – dovanojimo būdu gautų pajamų iš vaikų ir tėvų neapmokestinimu (GPMĮ 17 str. 1 d. 26 p.). Byloje nustatytos ir nepaneigtos aplinkybės patvirtina konstatuotą išvadą dėl dovanojimų sandorių dirbtinumo kaip tarpinės grandies, kuria siekta nuslėpti tikruosius sandorių sudarymo tikslus – įteisinant didesnę turto vertę išvengti GPM mokėjimo.

45. Taigi nagrinėjamu atveju iš esmės pareiškėjams papildomas GPM ir su juo susijusios sumos paskaičiuotos mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjai, siekdami mokestinės naudos (išvengiant GPM mokėjimo) nuo butų pardavimo sandorių, dirbtinai sukūrė sandorių grandinę. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai sprendė, mokesčių administratorius dovanojimo sandorių atžvilgiu pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, eliminuodamas aptartus dovanojimo sandorius iš sandorių grandinės ir atkurdamas iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą.

Dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo

46. Bylos duomenimis nustatyta, kad mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų 2014 metų pajamas, taip pat taikė MAĮ 70 straipsnyje įtvirtintą mokestinės prievolės nustatymo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą būdą, kiek tai susiję su pareiškėjo V. V. ir G. J. S. 2014 m. rugsėjo 25 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria remiantis buvo parduotas butas Nr. 21.

47. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012 ir kt.).

49. Dėl būtinumo šiuo konkrečiu atveju skaičiuoti GPM mokestį taikant MAĮ 70 straipsnį dėl pareiškėjų 2014 metais nedeklaruotų 96 000 Lt pajamų VMI akcentavo, kad patikrinimo metu nustatytos pareiškėjo tėvui V. V. priklausančio buto Nr. 21 pardavimo pagal 2014 m. rugsėjo 25 d. sutartį bei atsiskaitymo už jį aplinkybės patvirtina, jog būtent pareiškėjas, atstovaudamas V. V., parduodant jam dovanotą butą, pagal šio buto pirkėjo G. J. S. 2016 m. liepos 12 d. ir 2017 m. gegužės 24 d. pateiktus paaiškinimus, realiai gavo ne 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytus 80 000 Lt, o 176 000 Lt, t. y. 96 000 Lt daugiau, kurių nedeklaravo ir mokėtino GPM nesumokėjo.

50. VMI nesivadovavo pareiškėjų paaiškinimais, jog jie įvykdė savo įsipareigojimus G. J. S., prisiimtus taikos sutartimi vykdymo procese, kadangi, VMI vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis G. J. S. jam teismo priteistą sumokėti skolą realiai grąžino grynaisiais pinigais, o pagal aktualiu laikotarpiu galiojančio GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatas pareiškėjai privalėjo deklaruoti visas praėjusio mokestino laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį. Todėl pagal MAĮ 70 straipsnį atsakovas 96 000 Lt pripažino pareiškėjų nedeklaruotomis pajamomis.

51. Nors pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratoriui yra pateiktas G. J. S. 2014 m. rugsėjo 30 d. pareiškimas antstoliui ir G. J. S. 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymas antstoliui panaikinti pareiškėjų turto areštus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjams nepateikus įrodymų, jog jie realiai sumokėjo G. J. S. 176 000 Lt, o remiantis G. J. S. paaiškinimais, kad buvo sutarta, jog pareiškėjas už priteistą skolą, įskaitant ir palūkanas, perduos likusį neparduotą butą Nr. 21, tokiu būdu taikiai užbaigus ginčą dėl 176 000 Lt išieškojimo iš pareiškėjų, darytina išvada, kad mokesčių administratorius teisingai vertino, jog pareiškėjai už parduotą butą Nr. 21, iš G. J. S. gavo 176 000 Lt, iš jų 96000 Lt – kaip skirtumą tarp negrąžintos 176 000 Lt sumos ir 2014 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos buto Nr. 21 kainos (80000 Lt). Taigi asmens pretenzijų neturėjimas savaime nepatvirtina pinigų sumokėjimo fakto. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai šias pajamas (96 000 Lt) pripažino pareiškėjų 2014 m. gautomis kitomis pajamomis, kurios pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas pripažintos pareiškėjo B klasės pajamomis ir pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas apmokestinamos 15 proc. GPM. Pažymėtina, kad priešingas išvadas leidžiančių padaryti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų argumentus, nepateikta, todėl VMI išvados dėl pareiškėjų gautų ir nedeklaruotų 96000 Lt pajamų šioje byloje liko nepaneigtos.

52. Dėl žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))), įsigijimo išlaidų priskyrimo butų įsigijimo kainai pažymėtina, kad šiuo atveju apskaičiuojant ir deklaruojant pareiškėjų 2011–2014 metų mokestinio laikotarpio pajamas, GPMĮ 19 straipsnio aktualioje redakcijoje (2013 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. XII-663 redakcija) buvo imperatyviai įtvirtinta, jog pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, išskyrus netauriųjų metalų laužą, ir (ar) individualios veiklos turtui priskirtą (visą ar jo dalį) nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, taip pat realizavus išvestines finansines priemones, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn ar išvestinės finansinės priemonės realizavimu susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai.

53. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjai, apskaičiuodami ir deklaruodami 2011–2014 metų mokestinio laikotarpio pajamas, privalėjo vadovautis galiojančiomis GPMĮ nuostatomis ir iš turto pardavimo pajamų atimti tik tokias išlaidas, kurios yra susijusios su turto pardavimu susijusiais teisės aktuose nustatytais privalomais mokėjimais.

54. Dėl minėto žemės sklypo įsigijimo išlaidų 2014 m. rugsėjo 25 d. mokestinių patikrinimų metu nustatyta, kad pareiškėjas J. V. metinėse pajamų deklaracijose už 2013–2014 metus į leidžiamų atsiskaitymų išlaidų sumą įtraukė patirtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame pastatytas daugiaaukštis namas, įsigijimo išlaidas (t. y. pareiškėjas 2015 m. spalio 28 d. paaiškinime nurodė, kad bendros išlaidos šio sklypo įsigijimui sudarė apie 1 500 000 Lt). Tačiau mokesčių administratorius nustatė, kad minėto žemės sklypo ar jo dalių pareiškėjai butų pirkėjams nepardavė.

55. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas ir pareiškėjų nepaneigtas reikšmingas aplinkybes, kad butų pirkėjams žemės sklypas (ar jo dalys), esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo parduotas, taip pat butų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta, jog minėtam žemės sklypui yra įregistruota hipoteka (2008 m. sausio 8 d. hipotekos lakštas), be to, kai kuriose sutartyse nurodyta, jog ir po šios sutarties sudarymo žemės sklypas lieka pardavėjų (pareiškėjų) nuosavybei, t. y. šis sklypas liko pareiškėjams bendros jungtinės nuosavybės teise, taigi mokesčių administratorius pagrįstai žemės sklypo įsigijimo išlaidoms nepriskyrė išlaidų, mažinančių butų pardavimo apmokestinamąsias pajamas. Todėl MGK ir pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdami į minėtą aktualų teisinį reguliavimą (GPMĮ 19 str.) teisingai sprendė, jog skaičiuojant pareiškėjams butų įsigijimo kainas ir kitas su jų pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėm susijusias išlaidas, į jas negalėjo būti įtrauktos išlaidos, tenkančios minėto žemės sklypo įsigijimui.

56. Dėl šios nutarties 33–53 punktuose nurodytų aplinkybių pareiškėjams mokesčių administratorius teisingai ir pagrįstai apskaičiavo papildomą 25 767,63 Eur GPM sumą, o pareiškėjui – 29 013,85 Eur GPM sumą.

VI.

Dėl PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies taikymo

57. Pareiškėjai nesutinka, kad PVM objektas yra butų Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 pardavimo pajamos, teigdami, jog 2013 m. gruodžio 9 d. bei 2013 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sandoriai buvo sudaryti siekiant realiai padovanoti atitinkamai butus dukrai ir pareiškėjo tėvui dėl jų skunduose ir paaiškinimuose išdėstytų motyvų.

58. Dėl pareiškėjams apskaičiuotų papildomų PVM primintina, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.

59. Nustačius, kad pareiškėjų veikla atitiko PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą ekonominės veiklos sąvoką, mokesčių administratorius turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjų parduoti butai laikytini prekėmis, parduotomis vykdant ekonominę veiklą PVMĮ prasme. Pagal aktualią PVMĮ 71 straipsnio 2 dalį asmuo (asmenys) privalo pateikti prašymą įregistruoti juos PVM mokėtojais bei už tiekiamas prekes šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 155 000 litų.

60. Kaip minėta, patikrinimo medžiaga patvirtina, kad eliminavus tarpinius (dovanojimo) sandorius pritaikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies normą, buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai patys pagal 2014 m. rugsėjo 25 d., 2014 m. spalio 3 d., 2014 m. spalio 8 d. ir 2014 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis pardavė keturis butus ir gavo kiekvienas iš pareiškėjų po 215 000 Lt turto pardavimo pajamų, nuo kurių nebuvo apskaičiuotas PVM.

61. Pažymėtina, kad pareiškėjai PVM buvo apskaičiuotas PVMĮ 92 straipsnio nustatyta tvarka (ji nebuvo įregistruota PVM mokėtoja), konstatavus, kad ji vykdė kartu su sutuoktiniu ekonominę veiklą, tačiau pažeisdama PVMĮ 71 straipsnio nuostatas, už 2014 m. rugsėjo 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. ir 2014 m. spalio 1 d. – 2014 m. spalio 31 d. laikotarpiais neapskaičiavo ir nedeklaravo bendros 37 314 Lt pardavimo PVM sumos. Pareiškėjas J. V. nuo 2014 m. sausio 1 d. tapo PVM mokėtoju, nuo gautų nekilnojamojo turto pajamų apskaičiuotas pardavimo PVM ir pirkimo PVM sumas deklaravo tik pareiškėjas. Šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjų veikla (taip pat ir dėl butų Nr. 2, Nr. 23, Nr. 12 bei Nr. 21 pardavimo) atitiko PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą ekonominės veiklos sąvoką, mokesčių administratorius turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjų parduotas turtas laikytinas preke pagal PVMĮ. Kadangi gautų pajamų už vykdant ekonominę

veiklą patiektas prekes bendra suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 155 000 litų, mokesčių administratorius teisingai ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjams mokėtinas PVM sumas į valstybės biudžetą.

62. Konstatuotina, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, apskaičiuodamas pareiškėjams papildomas PVM sumas (t. y. kiekvienam po 37 314 Lt (10 806,88 Lt) PVM) (MAĮ 67 str. 1 d.), o pareiškėjai nepateikė minėtas aplinkybes paneigiančių įrodymų (MAĮ 67 str. 2 d.). Taigi Patikrinimo aktai ir VMI Sprendimai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog mokesčių administratorius teisingai konstatavo, kad pareiškėjai įformino aptartų butų dovanojimo sandorius, kuriais, be kita ko, padidino turto (butų) įsigijimo kainą, kad juos pardavus neatsirastų skirtumo (arba jis būtų kuo mažesnis) tarp turto įsigijimo ir pardavimo kainų, tokiu būdu sukūrė dirbtinę sandorių grandinę, siekdami mokestinės naudos ir turėdami tikslą išvengti GPM ir PVM mokėjimo.

63. Pareiškėjų apeliacinio skundo teiginių dėl netinkamai atlikto įrodymų ir neteisingo teisės taikymo byloje surinktų įrodymų dėl pareiškėjų vykdytos ekonominės veiklos ir viršytų neapmokestinamąją ribą gautų pajamų iš parduoto turto kontekste nėra pagrindo vertinti kitaip, nei yra konstatuota ginčijamais VMI sprendimais. Iš patikrinimo medžiagos matyti, kad mokesčių administratoriaus teiginiai yra motyvuoti, pagrįsti įrodymais. Taigi mokesčių administratoriaus pareigas, numatytas MAĮ 67 straipsnyje, įvykdė. Mokesčių mokėtojai, nesutikdami su Patikrinimo aktu, privalėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kodėl GPM ir (ar) PVM bei su jais susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai, tačiau to pareiškėjai nepadarė. Mokesčių administratorius, tinkamai taikydamas įstatymą jokių įrodinėjimo prievolių pareiškėjui neperkėlė, nes tiesiogiai įstatymų leidėjo priimtais teisės aktais nustatyta, kad dalis įrodinėjimo pareigos tenka ir mokesčio mokėtojui.

64. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų J. V. ir E. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1853-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01237-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 27.4(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=22305a60a3f511e9b474d97de297fe08


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas viešosios įstaigos (toliau – ir VĮ) Radviliškio rajono paramos centras (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2017 m. liepos 21 d. sprendimą; 2) pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. S-1774-18.26 „Dėl savaitraščio „Radviliškio kraštas“ prašymo“; 3) įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti informaciją VĮ Radviliškio rajono paslaugų centras apie darbo grupės, sudarytos Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto paslaugų centro (toliau – ir Radviliškio ŠSPC) direktoriaus V. J. elgesiui tirti, sudėtį, apie balsavimo rezultatus ir Radviliškio ŠSPC V. J. elgesį tyrusios darbo grupės posėdžio protokolo kopiją.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra Radviliškio rajono savivaldybėje registruota ir veikianti viešoji įstaiga, kuri inter alia leidžia savaitraštį „Radviliškio kraštas“, taip pat turi interneto portalą http://www.radviliskiokrastas.lt, kurie yra viešosios informacijos rengėjai Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 2 straipsnio 77 dalies prasme ir visuomenės informavimo priemonės VIĮ 2 straipsnio 84 dalies prasme. Savaitraščio „Radviliškio kraštas“ redaktorė A. J. 2017 m. liepos 19 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama pateikti informaciją apie: 1) darbo grupės, sudarytos Radviliškio rajono savivaldybės mero A. Č. 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu, tyrusios Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesio atitiktį Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ) nuostatoms, sudėtį; 2) koks priimtas darbo grupės sprendimas? 3) kurie darbo grupės nariai balsavo „už“, kurie „prieš“‘, kurie „susilaikė“? Atsakovo Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas A. M. 2017 m. liepos 21 d. atsiuntė elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad darbo grupė, atlikusi tyrimą, nenustatė duomenų, jog V. J. būtų tekę dalyvauti interesų konfliktą keliančių klausimų rengimo, svarstymo ar sprendimo priėmimo procedūrose, todėl objektyvių ir neabejotinų duomenų, kad V. J. turėjo nusišalinti nėra. Kitą informaciją atsakovas atsisakė pateikti, motyvuodamas tuo, kad informacija apie darbo grupės sudėtį ir apie balsavimo rezultatus nėra vieša. Taigi pareiškėjo prašymas pateikti informaciją buvo patenkintas tik iš dalies, kadangi informacija apie darbo grupės sudėtį ir apie balsavimo rezultatus pareiškėjui nebuvo pateikta. Savaitraščio „Radviliškio kraštas“ redaktorė A. J. 2017 m. liepos 25 d. dar kartą kreipėsi į atsakovą, prašydama pateikti informaciją, kuri nebuvo pateikta pagal ankstesnį 2017 m. liepos 19 d. prašymą, t. y. informaciją apie darbo grupės sudėtį ir apie balsavimo rezultatus, taip pat papildomai paprašė pateikti Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesį tyrusios darbo grupės posėdžio protokolo kopiją. Atsakovo direktoriaus pavaduotoja, pavaduojanti administracijos direktorių, J. V., 2017 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. S-1774-18.26 atsisakė pateikti informaciją, motyvuodama tuo, kad atsakymas į pareiškėjo 2017 m. liepos 17 d. buvo pateiktas, todėl pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punktą pakartotinis prašymas nebus nagrinėjamas, o Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesį tyrusios darbo grupės posėdžio protokolo kopija nebus teikiama, kadangi tokia

http://www.radviliskiokrastas.lt/

informacija nėra vieša. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo 2017 m. liepos 21 d. sprendimas ir 2017 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. S-1774-18.26, kuriais atsisakyta pateikti informaciją, neteisėti, todėl naikintini. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo A. M. 2017 m. liepos 21 d. elektroninis laiškas laikytinas sprendimu atsisakyti pateikti informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir TGIVSIĮĮ) 15 straipsnio 2 dalies prasme, be to, atsakovo 2017 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. S-1774-18.26 motyvuojamas tuo, kad atsakymas į pareiškėjo 2017 m. liepos 19 d. paklausimą buvo pateiktas ir pareiškėjas jį gavo, bei atsakovo 2017 m. liepos 21 d. sprendime ir 2017 m. liepos 27 d. sprendime Nr. S-1774-18.26 nurodyta jų apskundimo tvarka. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo 2017 m. liepos 21 d. sprendimas ir 2017 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. S-1774-18.26 atsisakyti pateikti informaciją pareiškėjui yra individualūs administraciniai aktai, dėl kurių panaikinimo skundas nagrinėtinas administraciniame teisme. Atsakovo 2017 m. liepos 21 d. sprendimas atsisakyti pateikti informaciją buvo priimtas remiantis TGIVSIĮĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1–7 punktų nuostatomis. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo motyvai, jog pareiškėjo prašyta pateikti informacija apie darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti sudėtį; apie balsavimo rezultatus; Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesį tyrusios darbo grupės posėdžio protokolo kopija nėra vieša informacija, todėl jos teikti atsakovas neturėjo pagrindo, nepagrįsti, neatitiko galiojančių įstatymų. Pareiškėjo teigimu, TGIVSIĮĮ 5 straipsnis reglamentuoja visai kitą teisinę situaciją, nei atsisakymas pateikti informaciją, kadangi ši teisės norma reglamentuoja informacijos apie institucijos veiklą privalomą teikimą, ką suponuoja jau pats straipsnio pavadinimas „Informacija apie institucijos veiklą“. Taigi, TGIVSIĮĮ 5 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose nurodyta privalomai teikiama viešoji informacija apie institucijos veiklą, tačiau tai nėra baigtinis teiktinos informacijos sąrašas, kaip nepagrįstai šio straipsnio nuostatas interpretavo atsakovas. Pareiškėjo nuomone, atvejai, kai institucija atsisako pateikti dokumentus, reglamentuoti TGIVSIĮĮ 15 straipsnyje, ką taip pat suponuoja straipsnio pavadinimas „Atsisakymas pateikti dokumentus“. Pareiškėjo tvirtinimu, TGIVSIĮĮ 15 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose nurodytų pagrindų, kai institucija turi teisę atsisakyti teikti informaciją (dokumentus), atsakovas nei 2017 m. liepos 21 d. sprendime, nei 2017 m. liepos 27 d. sprendime Nr. S-1774-18.26, nenurodė. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo atsisakymas pateikti informaciją pareiškėjui motyvuojant TGIVSIĮĮ 5 straipsniu, būtų pagrįstas tik tuo atveju, jeigu prašoma pateikti informacija jau būtų pateikta atsakovo interneto svetainėje. Tačiau pareiškėjo prašoma pateikti informacija apie darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti sudėtį; apie balsavimo rezultatus; Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesį tyrusios darbo grupės posėdžio protokolo kopija atsakovo interneto svetainėje nebuvo pateikta. Atsakovo 2017 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. S-1774-18.26 motyvas, jog pareiškėjo prašoma pateikti informacija nebus teikiama, todėl, kad atsakymas į pareiškėjo 2017 m. liepos 19 d. paklausimą jau buvo pateiktas, nepagrįstas, nes 2017 m. liepos 17 d. sprendime jokia informacija apie darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti sudėtį, apie balsavimo rezultatus pareiškėjui nebuvo pateikta, todėl ir pakartotinumo požymio negalėjo būti. Pareiškėjo prašyta pateikti informacija apie darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti sudėtį; apie balsavimo rezultatus; Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesį tyrusios darbo grupės posėdžio protokolo kopija nepateko nei į vieną TGIVSIĮĮ 15 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose nurodytų neteiktinos informacijos kategoriją. Taip pat nebuvo nurodyta jokių apribojimų pateikti pareiškėjui jo prašytą informaciją ir VIĮ ar kituose įstatymuose (tuo savo sprendimų atsisakyti pateikti informaciją taip pat nemotyvavo ir atsakovas). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, atsisakydamas pateikti šią informaciją, pažeidė tarptautinės ir nacionalinės teisės normas, pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus gauti viešąją informaciją iš Radviliškio rajono savivaldybės ir ją skleisti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose, kuriuose buvo sprendžiama dėl Konvencijos 10 str. pažeidimo, daug kartų yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Pareiškėjas pažymėjo, jog VIĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Pareiškėjas į atsakovą dėl informacijos pateikimo kreipėsi ne siekdamas patenkinti smalsumą, tačiau vykdydamas priedermę pateikti visuomenei informaciją, susijusią su viešuoju interesu. Nacionalinė ir tarptautinė teisė ne tik garantuoja saviraiškos laivę, tačiau ir teisę kritikuoti savivaldybių veiklą. Poreikis gauti iš atsakovo informaciją ir ją pateikti visuomenei kilo todėl, kad 2017 m. Radviliškio savivaldybėje didelį atgarsį turėjo istorija, susijusi su tuo, kad Radviliškio ŠSPC direktorius V. J., pats būdamas asociacijos Šiaulių aeroklubas, valdančio Šeduvos aerodromą, narys, buvo įtrauktas į savivaldybės komisijos sudėtį, pasirašė 2017 m. sausio 9 d. Šeduvos aerodromo nekilnojamųjų daiktų, orlaivių ir trumpalaikio turto apžiūros

pažymas, taip pat dalyvavo ir pasisakė Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Investicijų ir kaimo reikalų bei Socialinių reikalų, sveikatos ir teisėtvarkos komitetų posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas sprendimo perimti Raudondvaryje esantį Šeduvos aerodromą Radviliškio rajono savivaldybės nuosavybėn, dėl ko savivaldybės bendruomenei kilo klausimas, ar Radviliškio ŠSPC direktorius V. J. nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų. Šiai istorijai išsiaiškinti Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu ir buvo sudaryta darbo grupė, apie kurios sudėtį ir apie kurios priimtus sprendimus ir siekė gauti pareiškėjas. Poreikis gauti informaciją iš atsakovo tapo itin aktualus po to, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – ir VTEK) 2017 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. KS-85 nusprendė pripažinti, kad Radviliškio ŠSPC direktorius V. J., dalyvaudamas asociacijos Šiaulių aeroklubo, kurios nariu pats yra, panaudos būdu valdomo valstybinio turto, esančio Šeduvos aerodrome, apžiūros ir būklės įvertinimo procedūrose bei dalyvaudamas Radviliškio rajono savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose svarstant klausimus, susijusius su minėtojo turto perėmimu ir nuo šių veiksmų nenusišalindamas, pažeidė VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. VTEK sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad narystė asociacijose pagal įstatymą besąlygiškai priskirta prie aplinkybių, kurios gali sukelti interesų konfliktą, todėl asociacija Šiaulių aeroklubas, kurios nariu yra ir V. J., laikytina V. J. privačiu interesu, dėl kurio jis, atlikdamas tarnybines pareigas, negali išlikti objektyvus ir nešališkas. Taigi VTEK ir atsakovo darbo grupė priėmė diametraliai priešingus sprendimus. VTEK nusprendė, kad Radviliškio ŠSPC direktorius V. J., veikdamas interesų konflikto sąlygomis ir nenusišalindamas nuo valstybinio turto, esančio Šeduvos aerodrome, apžiūros ir būklės įvertinimo procedūrų bei nuo dalyvavimo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose svarstant klausimus, susijusius su minėtojo turto perėmimu, pažeidė net keturių minėtų teisės normų nuostatas, tuo tarpu atsakovo darbo grupė nusprendė, kad jokio interesų konflikto nebuvo, Radviliškio ŠSPC direktorius V. J. neturėjo nuo nieko nusišalinti ir todėl nieko nepažeidė. Pareiškėjas tik siekė informuoti Radviliškio rajono savivaldybės bendruomenę apie darbo grupės narius, kurie priėmė V. J. reabilituojantį sprendimą. Tokia informacija buvo vieša, kadangi susijusi su viešuoju asmeniu – Radviliškio ŠSPC direktoriumi V. J., taip pat su darbo grupės narių – Radviliškio rajono savivaldybės tarnautojų tarnybinių pareigų vykdymu. Pareiškėjo nuomone, dėl nurodytų motyvų atsakovo 2017 m. liepos 21 d. sprendimas ir 2017 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. S-1774-18.26 turėtų būti pripažintini neteisėtais ir naikintini. Kadangi atsakovas ir toliau gali neteikti informacijos pareiškėjui, pareiškėjas prašė atsakovą įpareigoti per 5 darbo dienas pateikti prašomą informaciją pareiškėjui (ABTĮ 92 str.), o patenkinus skundą, iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidos.

3. Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybė atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad VĮĮ ir TGIVSIĮĮ reglamentuotų normų sisteminė analizė sudarė pagrindą išvadai, kad

pareiškėjo prašyta informacija, t. y. darbo grupės sudėtis ir kaip pasiskirstė darbo grupės narių balsavimas priimant sprendimą bei darbo grupės posėdžio protokolas, t. y. dokumentas iš kurio būtų matoma visa prašyta informacija, nėra vieša ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka skelbiama informacija ir pareiškėjo prašytų dokumentų tvarkymas nebuvo atsakovui įstatymuose ar kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija. Taip pat, pareiškėjo prašyta pateikti informacija nepatenka į informacijos ir viešosios informacijos sąvoką, kurios atsakovas ir nesant pareiškėjo prašymui neketino viešinti. Atsakovo teigimu, prašyta pateikti informacija ir dokumentai pagal formą ir turinį skirti vidiniam atsakovo naudojimui, šiuo atveju rekomendacija savivaldybės merui priimti sprendimą dėl V. J. veiksmų. Atsakovo nuomone, informacijos apie savivaldybės mero potvarkiu sudarytos darbo grupės priimtą sprendimą suteikimas, atsisakant pateikti darbo grupės sudėtį ir kaip pasiskirstė darbo grupės narių balsavimas priimant sprendimą bei darbo grupės posėdžio protokolą, buvo pagrįstas ir teisėtas bei atitiko TGIVSIĮĮ 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų informacijos (dokumentų) išsamumo ir teisėtumo principų nuostatas, reiškiančias, kad pareiškėjui turi būti pateikti visi pagal teisės aktus teiktini jo prašymo turinį atitinkantys dokumentai ir institucijos veiksmai, teikiant dokumentus, grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais. Papildomai pažymėjo, kad atsakovas teikdamas 2017 m. liepos 21 d. atsakymą pareiškėjui įgyvendino TGIVSIĮĮ 15 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad jeigu institucija nustato šio straipsnio 1 dalyje nurodytus atsisakymo pateikti dokumentus pareiškėjui pagrindus, ji per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos priima sprendimą dėl atsisakymo pateikti dokumentus pareiškėjui. Nustačiusi, kad yra pagrindas atsisakyti pateikti jam dokumentus, institucija kitą darbo dieną nuo sprendimo priėmimo apie tai privalo pranešti pareiškėjui, nurodyti teisinį pagrindą ir informuoti apie šio sprendimo apskundimo tvarką. Pareiškėjas netinkamai suvokė ir skunde aiškino Taisyklių 12 punktą, kadangi iš faktinių bylos aplinkybių buvo matyti, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 25 d. raštu pakartotinai kreipėsi į atsakovą prašydamas pateikti informaciją, kurios jau prašė 2017 m. liepos 19 d. raštu ir atsakovas 2017 m. liepos 21 d. pateikė motyvuotą atsakymą. Taisyklių 12 punkte suprantamai nurodyta, jog prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienus metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau

išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, ir jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, pakartotinai nenagrinėjamas. Taigi, priešingai nei teigė pareiškėjas, neturėjo būti pateiktas teigiamas atsakymas, šiuo atveju, buvo pateikta pareiškėjo prašoma informacija, prašymas buvo išnagrinėtas ir duotas teisės aktų reikalavimus atitinkantis atsakymas. Be to, pakartotiniu prašymu pareiškėjui papildomai paprašius darbo grupės posėdžio protokolo kopijos, t. y. dokumento iš kurio būtų matoma visa pirminiu prašymu prašoma informacija, atsakovas pagrįstai nurodė, kad prašoma informacija nėra vieša, todėl jos teikti Radviliškio rajono savivaldybės administracija neturėjo pagrindo 2017 m. liepos 21 d. atsakyme į pareiškėjo paklausimą nurodytais motyvais.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies; panaikino atsakovo 2017 m. liepos 22 d. sprendimą atsisakyti pateikti informaciją pareiškėjui ir atsakovo 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. S-1774-18.26 „Dėl savaitraščio „Radviliškio kraštas“ prašymo“; įpareigojo atsakovą per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti informaciją pareiškėjui apie Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu sudarytos darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti balsavimo rezultatus ir Radviliškio ŠSPC V. J. elgesį tyrusios darbo grupės posėdžio protokolo kopiją (2017 m. kovo 10 d. išvadą, užfiksuotą posėdžio protokole Nr. 1). Bylą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti informaciją pareiškėjui apie Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu sudarytos darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti sudėtį, teismas nutraukė. Taip pat teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo žyminį mokestį.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 7 d. nutartimi nutarė įpareigoti atsakovą pateikti teismui medžiagą, susijusią su VTEK 2017 m. vasario 1 d. posėdyje priimto sprendimo pavesti atlikti tyrimą Radviliškio rajono savivaldybei įgyvendinimu, VTEK 2017 m. vasario 1 d. sprendimą, Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkį Nr. M-12-(2.5), kuriuo sudaryta darbo grupė, ir sudarytos darbo grupės nuostatus (darbo tvarką, reglamentą), pateikti medžiagą, susijusią su Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu Nr. M-12-(2.5) sudarytos darbo grupės sprendimų priėmimo tvarka, balsavimu, taip pat duomenis, ar darbo posėdis gali būti uždaras žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjant klausimą gali būti atskleista valstybės, tarnybos ar kita įstatymų saugoma paslaptis ir jog tokiu atveju viešai paskelbiama tik darbo grupės priimto sprendimo rezoliucinė dalis; ar į posėdį kviečiamas dalyvauti asmuo, kurio veika tiriama, ir pranešimą pateikęs asmuo; ar posėdžiuose (išskyrus uždarus posėdžius) gali dalyvauti ir savo nuomonę juose pareikšti kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat viešųjų juridinių asmenų atstovai bei kitą susijusią medžiagą.

7. Teismui pateiktoje Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkio Nr. M12-(25) kopijoje, nurodyta, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgdamas į VTEK 2017 m. vasario 6 d. raštą Nr. S-194-(1.5) „Dėl pavedimo atlikti tyrimą“ Radviliškio rajono savivaldybės meras 2017 m. vasario 14 d. sudarė darbo grupę ir pavedė atlikti tyrimą dėl V. J. elgesio atitikties VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų ir 11 straipsnio nuostatoms. Darbo grupės pirmininku paskyrė G. P., savivaldybės administracijos Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėją, darbo grupės narius: Ž. B., savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoją, A. Č., savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėją, A. M., savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus vyriausiąjį specialistą. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 1 d. rašte Nr. S-615-(8.22) „Dėl duomenų pateikimo administracinėje byloje Nr. eI-270-289/2018“ nurodyta, kad potvarkiu sudarytos darbo grupės sprendimų priėmimo, kitų, ne darbo grupės narių dalyvavimo posėdžiuose tvarka nebuvo nustatyta. Kiekvienu atveju posėdžiaudama ir priiminėdama sprendimus darbo grupė vadovavosi aktualiais teisės aktais bei visuotinai pripažintomis taisyklėmis, pvz., sprendimų priėmimo balsų daugumos principu ir panašiai. Darbo grupės sprendimų priėmimo aplinkybių viešinimo klausimu, t. y. kaip pasiskirstė darbo grupės narių balsai ir ar tai yra vieša informacija, administracija išsamiai pasisakė savo atsiliepime bei administracijos atstovo paaiškinimuose posėdžių metu.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsisakė suteikti pareiškėjui prašomą informaciją vadovaudamasis VIĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo TGIVSIĮĮ bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama. Atsakovas taip pat vadovavosi TGIVSIĮĮ 5 straipsniu. Pastarojo įstatymo, straipsnio

„Informacija apie institucijos veiklą“ 1 dalis numato, kad informacija apie institucijos veiklą yra vieša ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka skelbiama institucijos interneto svetainėje, to paties straipsnio 2 dalyje numatytas institucijos interneto svetainėje, laikantis asmens duomenų apsaugos, valstybės, tarnybos, komercinės, profesinės paslapčių ir kitų įstatymų saugomų paslapčių apsaugos reikalavimų, privalomai skelbiamos informacijos sąrašas. Teismo vertinimu, minėtos normos nenumato imperatyvių normų, draudžiančių teikti pareiškėjo (viešosios informacijos rengėjo) 2017 m. liepos 19 d. ir 2017 m. liepos 26 d. prašymais prašomą pateikti informaciją.

9. Teismas nurodė, kad atsakovas skundžiamuose aktuose nenurodė teisinių pagrindų, pagrindžiančių atsisakymą suteikti prašomą informaciją, taip pat nepateikė rašytinių įrodymų, jog Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu sudaryta darbo grupė balsavo slaptai, jog darbo grupės posėdis buvo uždaras žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti ar todėl, jog viešai nagrinėjant klausimą galėjo būti atskleista valstybės, tarnybos ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

10. Teismas pastebėjo, kad VSĮ 4 straipsnyje įtirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda (VSĮ 4 str. 1–13 p.). Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų VSĮ įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų viešumo ir reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę (VSĮ 4 str. 12 p.). Teismas nesutiko su atsakovo išsakyta nuomone, kad „panašios pozicijos laikėsi, pavyzdžiui, Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2013 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 3R-(AG-102/02-2013) konstatuodama, kad institucija pagrįstai tretiesiems asmenims nesuteikė jų prašomos informacijos, nes ji nebuvo vieša ir privalomai teisės aktų nustatyta tvarka skelbiama informacija“, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492 -655/2014, kurioje buvo keliamas ginčas dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 3R-120(AG-101/01-2013, teismas sprendė, kad komisija pagrįstai nustatė, jog teisme yra nagrinėjamas tapatus ginčas, todėl paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtu remdamasi Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.6 punktu, numatančiu, kad komisija gali palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą tuo atveju, jeigu komisijoje ar teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Komisija, susipažinusi su pareiškėjo skundu, nustatė, kad analogiškas ginčas yra sprendžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. A444-872/2013.

11. Teismas įvertinęs, kad pareiškėjas jau turėjo dalį prašomos pateikti informacijos (iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos gavo duomenis apie Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu sudarytos Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesį tyrusios darbo grupės sudėtį), padarė išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti atsakovo 2017 m. liepos 21 d. sprendimą atsisakyti pateikti informaciją pareiškėjui ir atsakovo 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. S-1774-18.26.

12. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams pateikė Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkio Nr. 12-(25) „Dėl darbo grupės sudarymo“ kopiją, iš kurios matyti darbo grupės sudėtis, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo trečiajame reikalavime prašoma pateikti informacija apie Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu sudarytos Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesį tyrusios darbo grupės sudėtį pareiškėjui jau pateikta, todėl byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13. Teismas įvertinęs, kad nagrinėjamu atveju byla dėl dalies pareiškėjo skundo trečiojo reikalavimo nutrauktina, o dėl likusių skundo reikalavimų (pirmojo ir antrojo reikalavimo ir trečiojo reikalavimo likusios dalies) skundas tenkintinas iš dalies, bei, kad galutinis teismo sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai ir pareiškėjas turi teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl iš atsakovo priteisė 22,50 Eur žyminio mokesčio pareiškėjui.

III.

14. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas administracinę bylą netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias pareiškėjo teisę gauti jo prašomą informaciją, neatsižvelgė į visus byloje atsakovo pateiktus paaiškinimus, tuo pažeidė ABTĮ įtvirtintas procesines teisės normas, ir todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

16. Savo poziciją atsakovas iš esmės grindžia šiais argumentais:

16.1. Teismas, skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovas atsisakė suteikti pareiškėjui prašomą informaciją vadovaudamasis VIĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo TGIVSIĮĮ bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama. Atsakovo nuomone, teismas nurodydamas TGIVSIĮĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kaip bene vienintelį motyvą, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nepagrįstai konstatavo, kad minėtos normos nenumato imperatyvių normų, draudžiančių teikti pareiškėjo (viešosios informacijos rengėjo) 2017 m. liepos 19 d. ir 2017 m. liepos 26 d. prašymais prašomą pateikti informaciją. Atsakovas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada pažymi, kad teismas neįvertino, jog savivaldybių veikla beveik išimtinai reguliuojama viešosios teisės, kurios vienas esminių principų – „draudžiama viskas, kas nėra leista“, kuris reiškia, jog tas, kas yra leista yra nustatyta teisės aktuose. Nagrinėjamu atveju, atsakovas, atsisakydamas suteikti pareiškėjui prašomą informaciją pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo prašoma informacija, t. y. darbo grupės sudėtis ir kaip pasiskirstė darbo grupės narių balsavimas priimant sprendimą bei darbo grupės posėdžio protokolas, t. y. dokumentas iš kurio būtų matoma visa prašoma informacija, nėra vieša ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka skelbiama informacija ir pareiškėjo prašomų dokumentų tvarkymas nėra atsakovui įstatymuose ar kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nenurodė teisės akto nuostatos, kurios pagrindu pareiškėjo prašoma informacija yra vieša ir teisės aktų pagrindu turėjo būti skelbiama, priešingai, nepagrįstai skundžiamame sprendime vadovavosi civilinėje teisėje pripažįstamu principu „leidžiama viskas, kas neuždrausta“.

16.2. Pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso teisės pažeidimą, nepasisakydamas ir nevertindamas atsakovo atsiliepime nurodyto atsikirtimo į skundą, kad vadovaujantis teisės analogijos principu, nagrinėjamu atveju, aktualios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės, kurių 9 punktas reglamentuoja, kad su tyrimo išvada ir kita tyrimo medžiaga gali susipažinti tik valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo klausimą sprendžiantis tarnautojo vadovas, o tretiesiems asmenims šie duomenys neteikiami. Todėl pritaikius teisės analogiją, ir dėl šio teisinio motyvo, atsakovas teigia, kad pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjo prašomą informaciją ir dokumentus.

17. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.18. Pareiškėjas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:18.1. Pareiškėjo nuomone, atsakovas apeliacine tvarka skundžia ne visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o tik

tą jo dalį, kurioje pareiškėjo skundas buvo iš dalies patenkintas, o tos sprendimo dalies, kurioje pirmosios instancijos teismas nutarė nutraukti bylą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti informaciją apie Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu sudarytos darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti sudėtį, neskundžia. Todėl pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą teikia vadovaujantis šia prielaida, t. y. kad atsakovas apeliacine tvarka skundžia tik tą teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo skundas buvo iš dalies patenkintas.

18.2. Pareiškėjo teigimu, atsakovas apeliacinį skundą pateikė piktnaudžiaudamas teise bei stengdamasis laimėti laiko, kadangi 2019 m. pradžioje vyks savivaldybių merų ir savivaldybių tarybų rinkimai, formuojamos naujos savivaldybių administracijos, todėl kai byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka, jeigu ginčijamas sprendimas įsiteisėtų, jį tektų vykdyti ne neteisėtus ir teismo panaikintus sprendimus priėmusiems Radviliškio rajono savivaldybės administracijos tarnautojams, o naujos kadencijos savivaldybės tarnautojams.

18.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovo 2017 m. liepos 21 d. sprendimas ir 2017 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. S-1774-18.26 atsisakyti pateikti informaciją neteisėti, todėl pagrįstai juos panaikino. Atsisakymas pateikti informaciją įformintas individualiu administraciniu aktu – sprendimu, todėl nepriklausomai nuo to, kaip buvo pavadinti ir kokia forma pareiškėjui pateikti atsakovo 2017 m. liepos 21 d. dokumentas ir 2017 m. liepos 27 d. dokumentas Nr. S-1774-18.26, jie, pareiškėjo teigimu, laikytini sprendimais ABTĮ ir kitų teisės normų prasme.

19. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo prašoma pateikti informacija apie darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti sudėtį; apie balsavimo rezultatus; Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesį tyrusios darbo grupės posėdžio protokolo kopija nėra vieša informacija, todėl jos teikti atsakovas neturi pagrindo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tokie atsakovo motyvai nepagrįsti, kadangi TGIVSIĮĮ 5 straipsnis reglamentuoja visai kitą teisinę situaciją, nei atsisakymas pateikti informaciją, kadangi ši teisės norma reglamentuoja informacijos apie institucijos veiklą privalomą teikimą, ką suponuoja jau pats straipsnio pavadinimas „Informacija apie

institucijos veiklą“, o TGIVSIĮĮ 5 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose nustatyta, kokia vieša informacija teikiama institucijos interneto svetainėje. Taigi TGIVSIĮĮ 5 str. 2 d. 1–7 punktuose nurodyta privalomai teikiama viešoji informacija apie institucijos veiklą, tačiau tai nėra baigtinis teiktinos informacijos sąrašas, kaip nepagrįstai šio straipsnio nuostatas interpretavo atsakovas. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atsisakymas pateikti informaciją pareiškėjui motyvuojant TGIVSIĮĮ 5 straipsniu būtų pagrįstas tik tuo atveju, jeigu prašoma pateikti informacija jau būtų pateikta atsakovo interneto svetainėje, tačiau pareiškėjo prašoma pateikti informacija atsakovo interneto svetainėje nebuvo pateikta.

20. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nenurodė teisinių pagrindų, pagrindžiančių atsisakymą suteikti prašomą informaciją, taip pat kad nepateikė įrodymų, jog Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu sudarytos darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti posėdis buvo uždaras žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti ar todėl, kad viešai nagrinėjant klausimą galėjo būti atskleista valstybės, tarnybos ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

21. Pareiškėjas pažymi, kad į atsakovą dėl informacijos pateikimo kreipėsi ne siekdamas patenkinti smalsumą, tačiau vykdydamas žurnalistinę priedermę pateikti visuomenei informaciją, susijusią su viešuoju interesu. Nacionalinė ir tarptautinė teisė ne tik garantuoja saviraiškos laivę, tačiau ir teisę kritikuoti savivaldybių veiklą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus; draudžiama persekioti už kritiką. VIĮ 9 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti <…> savivaldybių institucijų bei įstaigų ir pareigūnų veiklą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas nutarė nutraukti bylą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti informaciją apie Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu sudarytos darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti sudėtį, tai nereiškia, kad pareiškėjo skundas šioje dalyje buvo nepagrįstas, kadangi tokį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad iškėlus šią administracinę bylą atsakovas teismo reikalavimu pateikė Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkio Nr. 12-(25) „Dėl darbo grupės sudarymo“ kopiją, iš kurios matyti darbo grupės sudėtis.

23. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo samprotavimai apeliaciniame skunde, kad savivaldybių veiklą beveik išimtinai reglamentuoja viešosios teisės normos, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis principu „draudžiama viskas, kas nėra leista“, neturi pagrindo. Kadangi atsakovas neteisingai interpretuoja patį principą, nes bendrasis viešosios teisės principas yra ne „draudžiama viskas, kas nėra leista“, bet „leidžiama tik tai, kas tiesiogiai nustatyta teisės aktuose“ ir tai nėra vien tik semantinis skirtumas, kadangi atsakovo interpretacijoje prioritetas nepagrįstai teikiamas draudimui. Bet kuriuo atveju, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, bendrajam viešosios teisės principui – leidžiama tik tai, kas tiesiogiai nustatyta teisės aktuose, nenusižengė, kadangi pareiškėjas prašė atsakovo suteikti tik tokią informaciją, kokią numato Lietuvos Respublikos įstatymai.

24. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo nurodytos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės reglamentuoja visai kitus teisinius santykius, susijusius su tarnybinių nuobaudų skyrimu valstybės tarnautojams. Minėtų taisyklių 1 punkte expressis verbis nurodyta, kad šios taisyklės reglamentuoja tarnybinių nuobaudų skyrimą valstybės tarnautojams., t. y. atsakovo nurodytos taisyklės jokia forma ir apimtimi nereglamentuoja to, kaip savivaldybės teikia viešąją informaciją visuomenės informavimo priemonėms.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 21 d. sprendimo ir 2017 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. S-1774-(8.26) „Dėl savaitraščio „Radviliškio kraštas“ prašymo“, kuriais pareiškėjui nebuvo suteikta informacija, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, jog teismas, skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog VIĮ ir TGIVSIĮĮ nuostatos, nenumato imperatyvių normų, draudžiančių teikti pareiškėjo prašymuose prašomą informaciją. Atsakovas remiasi tuo, jog savivaldybių veikla

beveik išimtinai reguliuojama viešosios teisės, kurios vienas esminių principų – „draudžiama viskas, kas nėra leista“, kuris reiškia, jog tas, kas yra leista yra nustatyta teisės aktuose. Taip pat atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso teisės pažeidimą, nepasisakydamas ir nevertindamas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 9 punkto nuostatų ir teigia, kad pritaikius teisės analogiją, atsakovas pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjo prašomą informaciją ir dokumentus.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

28. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, vertina, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, argumentų nekartoja.

29. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas šioje byloje kilo dėl informacijos pareiškėjui nesuteikimo.30. Kadangi pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su prašymu dėl informacijos suteikimo, todėl pirmosios instancijos teismas

pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, kuris nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką, reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims bei sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir ją panaudoti komerciniams ir nekomerciniams tikslams. Įstatyme yra įgyvendinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie asmenį, susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, tiek siekiama sudaryti palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį informacija, kurią asmuo turi teisę gauti, – tai žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga, įskaitant informaciją apie jų darbuotojų darbo užmokestį. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją, o atsisakyti galima tik šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal vieną iš informacijos teikimo principų – tikslumo principą, pareiškėjui teikiama informacija turi atitikti įstaigos disponuojamą informaciją (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 str. 2 p.).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas tikslumo principo, kuriuo, pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnio nuostatas, be kita ko, vadovaujasi įstaigos, teikdamos informaciją, taikymą, nurodo, jog valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga turi pateikti tik tokią informaciją, kuria ji disponuoja pagal savo kompetenciją. Todėl kilus ginčui, kai atitinkama institucija neteikia prašomos informacijos, turi būti vertinama, ar institucija disponuoja prašoma informacija.

32. Iš atsakovo 2017 m. liepos 21 d. sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog Radviliškio rajono savivaldybės mero potvarkiu sudaryta darbo grupė, atlikusi tyrimą, nenustatė duomenų, kad V. J. būtų tekę dalyvauti interesų konfliktą keliančių klausimų rengimo, svarstymo ar sprendimo priėmimo procedūrose, todėl objektyvių ir neabejotinų duomenų, kad V. J. turėjo nusišalinti nėra, taip pat atsisakyta pateikti informaciją apie darbo grupės sudėtį ir kaip pasiskirstė darbo grupės narių balsavimas priimant sprendimą, kadangi ji nėra vieša ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka skelbiama institucijos interneto svetainėje. Ginčijamame Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 27 d. sprendime Nr. S-1774-(8.26) nurodoma, kad pareiškėjo 2017 m. liepos 19 d. paklausimas buvo išnagrinėtas ir pareiškėjui 2017 m. liepos 21 d. duotas išsamus atsakymas ir vadovaujantis Taisyklių 12 punktu pranešama, kad pareiškėjo 2017 m. liepos 19 d. paklausimas pakartotinai nebus nagrinėjamas. Taip pat pažymėta, kad pareiškėjas su prašymu papildomai prašo pateikti darbo grupės posėdžio protokolo kopiją, kuri atsakovo

vertinimu nėra vieša informacija, todėl jos teikti atsakovas neturi pagrindo 2017 m. liepos 21 d. atsakyme į pareiškėjo paklausimą nurodytais motyvais.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymų ir skundžiamų sprendimų turinius, atsižvelgdama į tai, kad pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas viešojo administravimo subjektas turi teisę ir pareigą pateikti tik disponuojamą informaciją, konstatuoja, kad atsakovas pareiškėjui nepateikė jos prašymų turinius atitinkančią informaciją, į klausimus neatsakė pagal disponuojamą informaciją, t. y. pateiktas atsakymas neatitinka Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnyje įvardyto informacijos išsamumo principo, reiškiančio, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė teisingą išvadą, jog nei VIĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostatos, nei TGIVSIĮĮ 5 straipsnio normos nenumato imperatyvių normų, draudžiančių teikti pareiškėjo (viešosios informacijos rengėjo) 2017 m. liepos 19 d. ir 2017 m. liepos 26 d. prašymais prašomą pateikti informaciją, todėl atsakovo 2017 m. liepos 21 d. sprendimas atsisakyti pateikti informaciją pareiškėjui ir atsakovo 2017 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. S-1774-18.26 naikintini, bei atsakovas įpareigotinas per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti informaciją pareiškėjui apie Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu sudarytos darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti balsavimo rezultatus ir Radviliškio ŠSPC V. J. elgesį tyrusios darbo grupės posėdžio protokolo kopiją (2017 m. kovo 10 d. išvadą, užfiksuotą posėdžio protokole Nr. 1). Bylą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti informaciją pareiškėjui apie Radviliškio rajono savivaldybės mero 2017 m. vasario 14 d. potvarkiu sudarytos darbo grupės Radviliškio ŠSPC direktoriaus V. J. elgesiui tirti sudėtį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė (šią informaciją pareiškėjas jau gavo).

34. Radviliškio rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde nurodo, kad vadovaujantis teisės analogijos principu, nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 9 punktas, kuriame reglamentuota, jog su tyrimo išvada ir kita tyrimo medžiaga gali susipažinti tik valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos klausimą sprendžiantis tarnautojo vadovas, o tretiesiems asmenims šie duomenys neteikiami. Atsižvelgiant į informacijos pobūdį (viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje klausimas) bei į informacijos prašytojo statusą (viešosios informacijos rengėjas), taip pat į šiuos aspektus reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nėra jokio pagrindo konstatuoti teisės spragos egzistavimą ir ją užpildyti atsakovo nurodytu būdu. Taip pat nenustatyta, jog prašoma informacija yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis arba privataus pobūdžio informacija, kuri pagal teisės aktus neteiktina.

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir pakankamai išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams.

36. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jokių šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Tokių dokumentų pareiškėjas su atsiliepimu teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos.

37. Apibendrinant šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eI-13-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00072-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Algimanto Salamakino pareiškimu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 3D-101 ir juo patvirtintas Nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominio ir (ar) socialinio pagrindimo aprašas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 11 punkte, 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai ministrų priimamų norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų 3 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtinto Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašo 2 punktui,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Algimantas Salamakinas (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 3D-101 (toliau – ir Įsakymas) ir juo patvirtintas Nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominio ir (ar) socialinio pagrindimo aprašas (toliau – ir Aprašas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 11 punkte, 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai ministrų priimamų norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkai, Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3d5b0eb0a4be11e9b474d97de297fe08

Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų 3 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtinto Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašo 2 punktui.

Teisėjų kolegija


II.

Lietuvos Respublikos Seimo nario teisė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalyje. Šios teisės įgyvendinimo tvarka detalizuojama ABTĮ antro skyriaus pirmajame skirsnyje, o tiek, kiek nereglamentuojama šiame skirsnyje, bylų dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjimui taikomos bendrosios Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos proceso taisyklės (ABTĮ 116 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog kvestionuojamas aktas gali būti tyrimo objektas norminėje administracinėje byloje tik tuo atveju, jeigu jis atitinka norminio administracinio teisės akto požymius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-619-624/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis teisės doktrina, yra nurodęs, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013; taip pat žr. 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-3/2007, 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-210/2012, 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-555/2013 ir kt.).

Šiuo atveju Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 3D-101 patvirtintas Nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominio ir (ar) socialinio pagrindimo aprašas, kurio teisėtumo patikrą siekia inicijuoti pareiškėjas, yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtintu Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašu, kuris reguliuoja žemės ar žemės sklypų dalių, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimą arba nuomą ar teisių į šiuos daiktus įsigijimą ir sutarčių sudarymą ir numato, jog perkančioji organizacija, prieš priimdama sprendimą dėl pirkimo organizavimo, parengia Nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominį ir (ar) socialinį pagrindimą, kuriame turi būti (17 p.): išnagrinėtos bent kelios poreikio įgyvendinimo alternatyvos (17.1 p.); siūloma tinkamiausia argumentuota poreikio įgyvendinimo alternatyva ir pirkimo būdas (17.2 p.); nurodyti pasiūlymų vertinimo kriterijai ir jų lyginamasis svoris <…> (17.3 p.); ekonominį ir (ar) socialinį pagrindimą tvirtina perkančiosios organizacijos vadovas (18 p.).

Kaip matyti iš pareiškėjo siekiamo kvestionuoti Aprašo, jame būtent ir yra pateiktas nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominis ir socialinis vertinimas bei aptariamos galimos administracinių patalpų alternatyvos, pateikiamos išvados ir siūlymas dėl priimtinos alternatyvos bei pirkimo būdas, nurodyti pirkimo kriterijai, vertinimo kriterijai ir jų lyginamieji

svoriai. Apraše padaroma išvada, jog VĮ Turto bankui nepasiūlius administracinių patalpų ministerijai, priimtina alternatyva – administracinių patalpų nuoma Kauno mieste, taip pat nurodoma, jog patalpų nuoma turi būti perkama skelbiamų derybų būdu, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, išdėstoma, kokiais kriterijais turi vadovautis pirkimo komisija, priimdama sprendimą dėl nekilnojamojo daikto pirkimo.

Taigi žemės ūkio ministras, kaip perkančiosios organizacijos vadovas, Įsakymu patvirtindamas Aprašą, atliko pasirengimo nekilnojamojo daikto pirkimo arba nuomos procedūrai keliamus veiksmus, kuriuos Žemės ūkio ministerija yra įpareigota atlikti pagal minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtintą Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie veiksmai – nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominis ir (ar) socialinis pagrindimas – yra susiję su vidiniu Žemės ūkio ministerijos administravimu, o Aprašas iš esmės yra skirtas pirkimo komisijai, kuri turės vadovautis Apraše išdėstytais kriterijais. Pirkimo komisija savo ruožtu vertintina kaip subjektas, kuris sisteminiais ir organizaciniais ryšiais yra susijęs su šį Aprašą priėmusiu subjektu. Žemės ūkio ministras 2019 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3D-127, kurį prie pareiškimo pridėjo pareiškėjas, atsižvelgdamas, be kita ko, į Įsakymą, būtent ir sudarė komisiją Žemės ūkio ministerijos ir viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros administracinių patalpų nuomos Kaune pirkimui organizuoti ir atlikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, Įsakyme ir Apraše iš esmės nėra nustatyta privalomo ar bendro pobūdžio elgesio taisyklių visiems asmenims, o Įsakymo bei Aprašo poveikis yra vienkartinio pobūdžio, t. y. susijęs su administracinių patalpų nuomos Kaune pirkimu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo nurodomi Įsakymas ir juo patvirtintas Aprašas yra vidaus administravimo (organizacinio tvarkomojo pobūdžio) aktai (šiuo aspektu žr., pvz., 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-226/2013; 2012 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8581492/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. I4441/2007 yra pažymėjusi, jog vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai. Be to, šioje byloje konstatuota, kad vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme. Tokie aktai gali atitikti kai kuriuos norminių administracinių aktų požymius (pagal juos priėmusį subjektą, asmenų, kuriems skiriamas aktas, ratą ir pan.), tačiau, skirtingai nei norminiams administraciniams aktams, vidaus administravimo aktams nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kylantis iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims (nepriklausomai nuo jų tarnybinio pavaldumo ar kitų aplinkybių) privalomas elgesio taisykles.

Taigi vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais Administracinių bylų teisenos įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo taikymo prasme (žr., pvz., 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-226/2013; 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-784/2014 ir kt.). Dėl to yra pagrindas pareiškėjo pareiškimą atsisakyti priimti, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 puntu, kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Be to, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Lietuvos Respublikos Seimo nario Algimanto Salamakino pareiškimas neatitinka ir kitų ABTĮ įtvirtintų reikalavimų: pareiškėjo pareiškimas negali būti laikomas konkrečiu, aiškiu ir išsamiu, atitinkančiu ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimus, kadangi iš esmės nėra pateikti išsamūs ir detalizuoti argumentai dėl Įsakymo ir Aprašo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams; prie pareiškimo ištirti akto teisėtumą nėra pridėtos įstatymo ar Vyriausybės norminio teisės akto, kuriam prieštarauja skundžiamas aktas, kopijos (ABTĮ 112 str. 3 d.); galiausiai pareiškėjo pareiškimas teismui buvo pateiktas elektroniniu paštu, t. y. nesilaikant ABTĮ (112 str. 4 d., 24 str. 3 ir 4 d.) nustatytos tvarkos. Tačiau, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjo siekiamas apskųsti aktas nelaikytinas norminiu, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti pareiškėjui termino išvardytiems pareiškimo trūkumams pašalinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 112 straipsnio 1 dalimi, 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Algimanto Salamakino pareiškimą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 3D-101 ir juo patvirtintas Nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominio ir (ar) socialinio pagrindimo aprašas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 11 punkte, 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai ministrų priimamų norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų 3 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtinto Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašo 2 punktui.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3140-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01337-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko, Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant pareiškėjui (apeliantui) D. Z.,pareiškėjo (apelianto) atstovui advokatui Albertui Kručkauskui,atsakovo (apelianto) Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovui advokatui Gyčiui

Mekioniui,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Z. ir atsakovo Lietuvos

automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir žalos atlyginimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4632b2e0a4be11e9b474d97de297fe08

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija, atsakovas) 2018 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. K-52); 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą – Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas; 3) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2018 m. kovo 21 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. 4-01-1353 „Dėl informacijos apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą“ (toliau – ir STT raštas) Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrui pateikė informaciją dėl D. Z. veiksmų sprendimui priimti. Direkcijos direktoriaus 2017 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-78 buvo sudaryta komisija (toliau – ir Komisija Nr. 1) dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo. Tą pačią dieną įvyko Komisijos Nr. 1 posėdis ir buvo surašyta išvada Nr. 6-157 „Dėl direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada Nr. 6-157), kurioje konstatuota, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, todėl buvo pasiūlyta jam skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Direkcijos direktorius priėmė 2017 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. K-63 „Dėl D. Z. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. K-63), kuriuo pripažino, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą – piktnaudžiavo tarnyba, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo reikalavimus, ir skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Dėl šio įsakymo pareiškėjas 2017 m. kovo 31 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą pareiškėjo skundą atmesti. Nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi su apeliaciniu skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), kuris 2018 m. vasario 14 d. panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Įsakymą Nr. K-63, grąžino pareiškėją į Direkcijos pavaduotojo pareigas, priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

1.2. Pareiškėjas nurodė, kad Direkcijos laikinai pareigas einančio direktoriaus 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. K-28 „Dėl D. Z. grąžinimo į pareigas“ jis buvo grąžintas į Direkcijos pavaduotojo pareigas. Tą pačią dieną buvo priimtas įsakymas Nr. V-45 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo“, kuriuo nurodyta atnaujinti tyrimą dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo, ir sudaryta Komisija tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija Nr. 2). 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. K-29 „Dėl D. Z. laikino nušalinimo nuo pareigų“ pareiškėjas tarnybinio tyrimo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 26 d. buvo nušalintas nuo einamų pareigų. Komisija Nr. 2 2018 m. vasario 26 d. vykusiame posėdyje nutarė pridėti medžiagą, kuri buvo surinkta Komisijos Nr. 1, pareiškėjo viešųjų ir privačių interesų deklaraciją ir Direkcijos pastato apsaugos sistemos išrašus. 2018 m. vasario 26 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų, visi minėti įsakymai bei paprašyta pateikti paaiškinimą dėl nurodyto galimo tarnybinio nusižengimo. 2018 m. vasario 28 d. pareiškėjas Komisijai Nr. 2 pateikė prašymą pateikti informaciją, kuri jam reikalinga paaiškinimams pateikti, bei įvertinti įsakymo dėl nušalinimo nuo pareigų pagrįstumą ir pratęsti terminą paaiškinimams pateikti, iki bus suteikta prašoma informacija. Komisija Nr. 2 2018 m. kovo 1 d. posėdyje nusprendė nurodyti pareiškėjui, kad tarnybinio patikrinimo ribos yra pranešime nurodytos aplinkybės, bei nepratęsti termino paaiškinimams pateikti, taip pat nurodė, kad, negavus paaiškinimų, jais bus laikomas pareiškėjo 2018 m. vasario 28 d. prašymas. 2018 m. kovo 12 d. Komisija Nr. 2 nusprendė prie medžiagos pridėti STT 2017 m. birželio 6 d. pateiktus kriminalinės žvalgybos protokolus. 2018 m. kovo 20 d. Komisija Nr. 2 pateikė išvadą Nr. 1-2199 „Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada Nr. 1-2199). 2018 m. kovo 21 d. šios išvados pagrindu buvo priimtas skundžiamas Įsakymas Nr. K-52,

kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir atleistas iš pareigų.1.3. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Įsakymas Nr. K-52 prieštarauja įsiteisėjusiam Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymui (toliau – ir VTĮ), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymui (toliau – ir ABTĮ) ir kitiems teisės aktams bei neatitinka susiformavusios teismų praktikos administracinėse bylose. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas atliktas pažeidžiant esminius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 1029 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad įsakyme, kuriuo atnaujintas tarnybinio nusižengimo tyrimas, kaip atnaujinimo pagrindas įvardijamas STT raštas – tas pats, kuris buvo ir ankstesnio patikrinimo pagrindas ir dėl kurio yra priimtas teismo sprendimas, kuriame konstatuota, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta nepagrįstai. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikindamas pareiškėjui skirtą tarnybinę nuobaudą, nenurodė atsakovui įpareigojimo iš naujo atlikti tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovas nagrinėjamoje situacijoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą interpretavo savo nuožiūra, nuspręsdamas, kad neva turi pagrindą atnaujinti procedūrą ir tuo pačiu pagrindu priimti priešingą teismo sprendimui individualų aktą. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju atsakovas pradėjo ne naują tarnybinį patikrinimą, remdamasis kitomis aplinkybėmis ar kitais pagrindais, tačiau atnaujino tą patį, vykdytą dar 2017 m. kovo 6 d., kurį teismas pripažino neobjektyviu, neišsamiu ir dėl to neteisėtu. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokio tarnybinio nusižengimo atnaujinimo pagrindo jokie teisės aktai nenustato, todėl tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė esmines procedūrines taisykles, viršijo savo įgaliojimus bei netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą.

1.4. Pareiškėjas tvirtino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu panaikinus Įsakymą Nr. K-63, neteko galios ir Išvada Nr. 6-157, kadangi ji yra sudedamoji Įsakymo Nr. K-63 dalis. Vis dėlto Komisija Nr. 2, tęsdama neteisėtai pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą, Išvadą Nr. 6-157 ir Komisijos Nr. 1 tirtą medžiagą pridėjo prie tarnybinio patikrinimo medžiagos ir ja rėmėsi priimdama Išvadą Nr. 1-2199. Taigi, pareiškėjo teigimu, atsakovas, skirdamas jam tarnybinę nuobaudą už tą patį teisės pažeidimą antrą kartą (dėl tų pačių faktinių aplinkybių, t. y. tuo pačiu pagrindu), pažeidė non bis idem (negalima du kartus bausti už tą patį pažeidimą) principą.

1.5. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra praleisti tarnybinio patikrinimo pradėjimo terminai, kadangi tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją, pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo, o STT raštas buvo gautas 2017 m. kovo 6 d. Be to, Komisija Nr. 2, pareiškėjui pateiktame pranešime ir posėdyje aiškiai apibrėžusi tyrimo ribas, Išvadoje Nr. 1-2199 jas peržengė ir tyrė bei nustatė aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui įtarimai nebuvo pareikšti ir priešingi jos pačios priimtam sprendimui dėl tyrimo ribų. Taigi, pareiškėjo manymu, pakartotinio tarnybinio nusižengimo tyrimo metu iš esmės galėjo būti vertinama tik ta pati, jau ankstesnio tyrimo metu tirta STT rašte nurodyta informacija, kadangi tik ji nurodyta pareiškėjui teiktame pranešime ir Komisijos Nr. 2 sprendimu patenka į tyrimo ribas. Tačiau ši informacija Išvadoje Nr. 1-2199 nustatyta ir vertinta pažeidžiant esmines procedūros taisykles. Šiuo atveju buvo praleisti VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai, o Išvadoje Nr. 1-2199 nepagrįstai remiamasi 3 metų naikinamuoju terminu. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad jis nebuvo informuotas apie Išvadoje Nr. 1-2199 nurodomas aplinkybes, susijusias su neva netinkamu pareigų vykdymu organizuojant Direkcijos viešuosius pirkimus, t. y. nebuvo supažindintas su 2018 m. kovo 20 d. Komisijos Nr. 2 išvada Nr. 1-2171 „Dėl eismo informacijos centro pastato statybos darbų neįvykusio viešojo pirkimo priežasčių“ (toliau – ir Išvada Nr. 1-2171).

1.6. Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisija Nr. 2 Išvadoje Nr. 1-2199 nepagrįstai jam inkriminavo pažeidimą dėl privačių ryšių su R. K. nedeklaravimo. Nevertino pareiškėjo pateiktų, su šiuo pažeidimu susijusių paaiškinimų. Išvadoje Nr. 1-2199 esantis teiginys dėl būtinybės minėtus interesus deklaruoti prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymui. Be to, R. K. ir kiti Išvadoje Nr. 1-2199 minimi susiję asmenys negalėjo turėti įtakos pareiškėjo priimamiems sprendimams, nes jų atžvilgiu pareiškėjas sprendimų nepriimdavo. Taigi, Išvadoje Nr. 1-2199 visiškai nepagrįstai pareiškėjui inkriminuojamos aplinkybės, susijusios dėl tariamo atlyginimo iš R. K. gavimo. Taip pat tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad Komisija Nr. 2 ar atsakovas būtų kreipęsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (toliau – ir VTEK), todėl aplinkybės dėl viešųjų ir privačių interesų nedeklaravimo nustatytos nepagrįstai ir pažeidžiant Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatas.

1.7. Pareiškėjas akcentavo, kad Išvados Nr. 1-2199 motyvai paremti prielaidomis ir spėjimais. Joje nenurodyti jokie konkretūs pareiškėjo priimti sprendimai jo tarnybos metu, dėl kurių STT rašte minimi asmenys būtų gavę naudos, bei nenurodoma, kokiais konkrečiais sprendimais pareiškėjas veikė tų asmenų veikiamas. Aplinkybė dėl pareiškėjo neva gauto

atlygio nėra pagrįsta faktiniais duomenimis. Be to, Komisija Nr. 2 neturi kompetencijos spręsti, ar asmuo padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, todėl Išvados Nr. 1-2199 teiginiai, jog neva pareiškėjas kartu su R. K. atliko veiksmus, būdingus nusikalstamo pasaulio atstovams, darantiems nusikalstamas veikas, yra nepagrįstas. Šiuo metu taip pat nėra jokių įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, kurie turėtų res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią šioje byloje dėl R. K., jis nėra pripažintas kaltu, o pareiškėjo atžvilgiu joks baudžiamasis procesas niekada nebuvo pradėtas.

1.8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jo tariamai padaryti pažeidimai motyvuojami išimtinai STT raštu, kuriame nurodoma, jog STT disponuoja informacija apie jo galimai padarytas ir daromas neteisėtas korupcinio pobūdžio veikas, turinčias tarnybinio nusižengimo požymių. Taigi, STT rašte nurodomos tik prielaidos, o prie STT rašto jokie įrodymai, patvirtinantys išdėstytas aplinkybes, nepridėti. Tuo tarpu STT pateikti kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai prie tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos pridėti tik 2018 m. kovo 12 d. Komisijos Nr. 2 posėdyje. Tačiau kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys negalėjo būti panaudoti tiriant pareiškėjo tarnybinius nusižengimus, kadangi STT rašte nurodoma apie korupcinio pobūdžio neteisėtas veikas, bet ne apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

1.9. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad dėl aptartų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. neigiamus išgyvenimus, nesaugumo, nestabilumo ir teisinio netikrumo jausmą, buvo visiškai sugadinta jo reputacija, atimta ir nesugrąžinta galimybė grįžti į pareigas.

1.10. Be to, skunde pareiškėjas nurodė, jog tuo atveju, jei teismas nuspręstų įvertinti Išvados Nr. 1-2199 turinį, byla turėtų būti stabdoma, kadangi šiuo atveju taikytinos Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 19 straipsnio 3 dalies ir VTĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostatos, dėl kurių konstitucingumo yra kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

1.11. Pareiškėjas papildomai akcentavo, kad nagrinėjamu atveju jis grąžintas į darbą praėjus 12 dienų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo, t. y. 2018 m. vasario 26 d. Tačiau atsakovas, grąžinęs pareiškėją į pareigas, nepranešė teisės aktų nustatyta tvarka apie jo privalomąjį socialinį draudimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV), nors privalėjo tą padaryti prieš vieną darbo dieną iki jo grąžinimo į pareigas, t. y. 2018 m. vasario 25 d. (pareiškėjas nurodė, kad duomenys VSDFV buvo pateikti tik 2018 m. kovo 1 d. ir 2018 m. kovo 19 d.).

2. Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti. Paaiškino, kad atsižvelgus į susiklosčiusią situaciją ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro pasisakymus, jog tokios reputacijos asmens darbas Direkcijoje negalimas, pareiškėjui dirbti Direkcijoje būtų keblu. Taip pat pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas buvo nevykdomas 12 dienų, o po 12 dienų grąžinus jį į darbą, jis tą pačią dieną buvo nušalintas ir buvo atnaujintas galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas. Pareiškėjas nurodė, kad apie tai, jog jis grąžinamas į darbą, sužinojo iš žiniasklaidos, o iš Direkcijos tokio pranešimo negavo, su laikinai einančiu direktoriaus pareigas Vitalijumi Andrejevu susitikęs nebuvo.

3. Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju atnaujinus tarnybinio nusižengimo tyrimą nebuvo pažeistas non bis in idem principas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendime netyrė ir nenuginčijo tarnybinio patikrinimo metu nustatytų neteisėtų pareiškėjo veiksmų. Iš minėto teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas pripažino ir konstatavo, jog Išvada Nr. 6-157 pagal STT raštą yra teisėta ir pagrįsta, bet tyrimo procedūra buvo atlikta pažeidžiant pareiškėjo teises, teisės aktais suteikiamas tarnybinio tyrimo metu. Pažeidimai nustatyti jau pačioje tyrimo pradžioje – netinkamai suformuluojant pranešimą apie įtarimus ir nesuteikiant termino pareiškėjui atsiliepti raštu. Taigi, išnagrinėjęs bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė procedūrinius trūkumus, tačiau byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog pareiškėjas nebuvo padaręs pažeidimo. Priešingai, teismas sprendime konstatavo, jog administracinės bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjo veiksmai buvo pradėti tikrinti pagrįstai, t. y. gavus iš STT patikimų duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas padarė galimus tarnybinius pažeidimus. Atsakovo manymu, teismams konstatavus, kad tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, tačiau jį atliekant padaryta procedūrinių pažeidimų, Direkcija turėjo pareigą ištaisyti nustatytus pažeidimus ir tyrimą užbaigti teisės aktų nustatyta tvarka bei per nustatytus terminus. Todėl šiuo atveju atsakovo atliktas tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nelaikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo nepaisymu, priešingai – atsakovas, vadovaudamasis būtent minėtame teismo sprendime nustatytais tyrimo pažeidimais, juos ištaisė atnaujindamas tyrimą nuo

to etapo, kai buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, t. y. nuo pranešimo apie tarnybinį patikrinimą surašymo ir įteikimo etapo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad dėl procedūrinių pažeidimų pripažintas neteisėtu tyrimas negali užkirsti kelio tarnybinio nusižengimo tyrimo esmei, t. y. atsakovui tinkamai atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūras ir, jeigu yra pagrindas, nubausti valstybės tarnautoją (šiuo atveju pareiškėją) už padarytus pažeidimus. Priešingu atveju procedūrinis pažeidimas užkirstų kelią pasiekti VTĮ 30 straipsnyje įtvirtintą tikslą – ištirti galimą pažeidimą ir, nustačius pažeidimo faktą, nubausti pažeidimą padariusį asmenį. Šiuo aspektu atsakovas akcentavo, kad teismui panaikinus pirmąjį tyrimą ir jo rezultatus, pareiškėjas grąžinamas į padėtį, buvusią iki pažeidimo, t. y. į tyrimo pradžią, kai dar nebuvo padaryti procedūriniai pažeidimai. Atitinkamai pareiškėjas, panaikinus pirmąjį įsakymą dėl atleidimo iš tarnybos, laikomas nebaustu už galimai padarytus tarnybinius nusižengimus.

3.2. Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo teisinis pagrindas – ne teismo sprendimas (įpareigojimas ištaisyti procedūrinius pažeidimus), o padaryto tarnybinio pažeidimo padarymo faktas. Tuo tarpu pareiškėjas savo nepagrįstais teiginiais, neva teismas turėjo įpareigoti atsakovą iš naujo atlikti tarnybinį patikrinimą, o priešingu atveju atsakovas neva tokios teisės neturi, siekia nepagrįstai išplėsti teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, ginčą nagrinėjančios konkretaus ginčo ribose, kompetenciją bei paneigti atsakovo, kaip valstybės institucijos, pareigas, kylančias iš VTĮ nuostatų, įpareigojančių instituciją tirti tarnybinius nusižengimus ir nustatančių jos įgaliojimus bei diskreciją šioje srityje. Atsakovas pabrėžė, kad ne teismas sprendžia dėl tarnybinio pažeidimo vados, o pareigūnas, pagal įstatymus turintis įgaliojimus organizuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Nagrinėjamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sprendimu panaikinus Įsakymą Nr. K-63, atsakovas turėjo pareigą įvertinti, ar įmanoma užbaigti pradėtą tyrimą pašalinus teismo sprendime nustatytus procedūrinius pažeidimus, ar nėra praleisti VTĮ nustatyti terminai ir (ar) nėra kitų kliūčių tyrimui užbaigti. Todėl nustatęs, kad sąlygos pareiškėją patraukti tarnybinėn atsakomybėn nėra išnykusios ir terminai nėra pasibaigę, atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą – atnaujinti tyrimą, ištaisyti padarytus procedūrinius pažeidimus ir priimti jo kompetencijai tenkančius sprendimus. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas negalėjo atnaujinti tyrimo, nes to nenustato teisės aktai, yra nepagrįsti ir ribojantys atsakovo, kaip atlikti tarnybinį patikrinimą turinčio pareigą subjekto, įgaliojimus.

3.3. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas padarė abu VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte nustatytus pažeidimus, t. y. piktnaudžiavo tarnyba ir šiurkščiai pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, kadangi būdamas Direkcijos direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už Direkcijos viešuosius pirkimus, jis pirkimus organizavo ir (ar) kėsinosi organizuoti ne taip, kad būtų pasiekti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – ir VPĮ) nustatyti viešųjų pirkimų tikslai bei užtikrintas racionalaus valstybės lėšų imperatyvas, o taip, kad pirkimus laimėtų jo artimo draugo R. K. proteguojami subjektai. Pareiškėjas šiuo atveju laikomas pažeidęs ne tik Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, tačiau padaręs ir kitus pažeidimus, kurie patenka į piktnaudžiavimo tarnyba apibrėžtį, t. y. pareiškėjas tarnybinę padėtį naudojo ne tarnybos interesais ir ją diskreditavo. Tuo tarpu valstybės tarnautojas, einantis tokias svarbias pareigas kaip pareiškėjas, privalo veikti skaidriai, vengti neaiškių susitikimų su privačių interesų grupių atstovais, turinčiais tokią didelę įtaką įvairiuose sektoriuose, o ypač turinčių tiesioginį suinteresuotumą Direkcijos vykdomais pirkimais. Atsakovo manymu, nagrinėjamoje situacijoje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių šiuos pažeidimus.

3.4. Atsakovas pabrėžė, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos įpareigoja valstybės tarnautoją nusišalinti ne tik nuo tokių ryšių, kurie susiję su artimųjų asmenų interesais, bet ir nuo bet kokių ryšių, kurie kelia netgi šališkumo regimybę. Interesų konflikto ir (ar) šališkumo regimybė vertinama ne pagal interesų konfliktu įtariamo asmens paaiškinimus, o per visuomenės pasitikėjimo institucija (jos tarnautojais) prizmę. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad pareiškėjo ryšiai su korupcija politinėje srityje įtariamu R. K. ir surinkti duomenys apie šių ryšių panaudojimą pareiškėjo tarnyboje sudaro pagrindą visuomenės pasitikėjimo institucija (jos tarnautojais) abejoti pareiškėjo objektyvumu vykdant jam tiesiogiai tenkančias pareigas.

3.5. Šiame kontekste atsakovas pažymėjo, kad nesikreipimas į VTEK dėl interesų konflikto konstatavimo nepaneigia pareiškėjo šiurkščių tarnybinių nusižengimų. Atsakovas paaiškino, kad būtų niekaip negalėjęs atlikti pareiškėjo tarnybinio patikrinimo per teisės aktų nustatytus terminus, jei dar būtų kreipęsis į VTEK ir laukęs jos tyrimo išvados. Be to, VTEK kompetencijai priklausantys pareiškėjui inkriminuoti pažeidimai susiję tik su vieno epizodo dalimi – privačių ryšių su R. K. nedeklaravimu, todėl VTEK išvadų nenurodymas ginčijamoje Išvadoje Nr. 1-2199 nevertintinas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, nes tai neturi įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui bei atsakovo išvados dėl tarnybinio nusižengimo nebūtų pakeitę. Taip pat tai nebūtų turėję įtakos ir pareiškėjui

skirtai nuobaudai, nes jis bet kuriuo atveju būtų buvęs atleistas iš einamų pareigų, kadangi yra nustatyta daugybė kitų šiurkščių pažeidimų, dėl kurių pareiškėjo atleidimas buvo neišvengiamas. Pareiškėjas neįrodė, kad jei būtų kreiptasi į VTEK, jam atsakomybė nebūtų buvusi taikoma.

3.6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui inkriminuotų kaltinimų esmė atsispindi Direkcijos pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų. Atsakovo manymu, pateikto turinio pranešimas pripažintinas pakankamai informatyviu, nepažeidžiančiu tarnybinio patikrinimo procedūrų ir pareiškėjo teisių. Pareiškėjui pranešimu taip pat buvo suteiktas terminas pateikti paaiškinimus, tačiau jis tai daryti atsisakė. Tuo tarpu vengimas teikti paaiškinimus yra paties pareiškėjo pasirinktas vienas iš gynybos būdų ir negali būti vertinamas kaip netinkamas atsakovo veikimas vykdant tarnybinio patikrinimo procedūras.

3.7. Pareiškėjo teiginius, kad jis negalėjo apsiginti nuo Išvados Nr. 1-2171, nes negalėjo su ja susipažinti iki priimant ginčijamą Išvadą Nr. 1-2199, atsakovas vertino kaip nepagrindžiančius procedūrų pažeidimo. Šiuo aspektu nurodė, kad pareiškėjas su tyrimo eigoje surinktais įrodymais ir jų turiniu neturėjo teisės susipažinti iki tyrimo pabaigos. Tik po to, kai buvo baigtas tyrimas, pareiškėjas įgijo teisę susipažinti su visa tyrimo metu surinkta medžiaga, pagrindžiančia jo pažeidimus, įgijo teisę kvestionuoti tyrimo išvadas, įskaitant įrodymus, kuriais tos išvados grindžiamos. Išvada Nr. 1-2171 yra būtent toks įrodymas, dėl kurio turinio pagrįstumo pareiškėjas turi teisę pasisakyti, ginčydamas atlikto tyrimo rezultatus. Tačiau nei atliekant pirmąjį tyrimą, nei antrąjį tyrimą pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar kitokių paaiškinimų, kurie paneigtų Išvadoje Nr. 1-2199 nurodytas aplinkybes, šios išvados turinio ir joje nurodytų argumentų, pagrindžiančių, jog joje minimas viešasis pirkimas neįvyko būtent dėl pareiškėjo kaltės, pareiškėjas skunde teismui taip pat nekvestionuoja. Taigi, laikytina, kad pareiškėjas, kuris pats suformulavo skundo ribas, pripažįsta minėtos išvados turinį. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas turėjo visas galimybes gintis nuo pateikto kaltinimo ir šias galimybes realizavo tiek, kiek pats pageidavo.

3.8. Atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nepraleido termino tarnybinei nuobaudai skirti, nes pagal STT tyrimo metu surinktą medžiagą terminas nuobaudai skirti yra treji metai nuo pažeidimo padarymo. Taip pat akcentavo, kad rėmimasis STT tyrimo metu surinkta medžiaga atitinka KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies turinį bei teismų praktiką. Nagrinėjamu atveju Direkcija tinkamai pagrindė ir motyvavo pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų sudėtis.

3.9. Be to, atsakovo manymu, iš VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 3 punkto turinio aiškiai matyti, kad nebūtina konstatuoti paties korupcijos fakto, o tik jos požymius. Į korupcijos sąvoką pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymą įeina ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, o atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos, neprivalo turėti duomenų, kad pareiškėjas padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar nusikaltimą valstybei dėl informacijos atskleidimo.

3.10. Atsakovas kartu atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija kito atleidimo pagrindo, nustatyto VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 19 punkte, susijusio su nepriekaištingos reputacijos netekimu.

3.11. Atsakovas taip pat teigė, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos kilimo fakto, o prašomas priteisti žalos dydis nepagrįstas ir neracionalus.

4. Teismo posėdyje atsakovo atstovai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti. Teismui nusprendus pareiškėjo skundą patenkinti, prašė į darbą jo negrąžinti ir vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 218 straipsnio 4 dalimi.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Direkcijos 2018 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ ir pripažino pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu; laikė, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 218 str. 6 d.); negrąžino pareiškėjo į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas ir priteisė jam 13 224,54 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų); pareiškėjui už laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo už kiekvieną dieną priteisė po 127,65 Eur (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų), tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 str. 4 d.); priteisė pareiškėjui 2 667,89 Eur papildomą kompensaciją; pareiškėjo reikalavimą priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmetė.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:6.1. STT 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. 4-01-1353 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai pateikė informaciją

apie pareiškėjo galimai padarytas ir daromas korupcinio pobūdžio neteisėtas veikas, turinčias tarnybinio nusižengimo požymių.

6.2. 2017 m. kovo 6 d. minėtas STT raštas buvo persiųstas nagrinėti Direkcijai, nurodant atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir spręsti dėl pareiškėjo tinkamumo eiti pareigas.

6.3. 2017 m. kovo 6 d. įvyko Komisijos Nr. 1 posėdis, per kurį buvo svarstytas STT 2017 m. vasario 17 d. raštas Nr. 4-01-1353 ir nutarta, kad iš esamų dokumentų bei pateiktos informacijos galima daryti prielaidą, jog pareiškėjas padarė šiurkštų pažeidimą, nustatytą VTĮ 29 straipsnio 5 dalyje ir 29 straipsnio 6 dalies 3 ir 4 punktuose. Buvo pasiūlyta pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

6.4. 2017 m. kovo 6 d. Direkcija priėmė išvadą Nr. 6-157 „Dėl direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo“, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą VTĮ 29 straipsnio 5 dalyje ir 6 dalies 3 ir 4 punktuose, todėl buvo pasiūlyta jam skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, nustatytą VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte – atleidimą iš pareigų.

6.5. 2017 m. kovo 6 d. Direkcijos direktorius priėmė įsakymą Nr. K-63 „Dėl D. Z. atleidimo iš valstybės tarnybos“, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą – piktnaudžiavo tarnyba, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus. Pareiškėjui už šį tarnybinį nusižengimą buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo.

6.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu Nr. K-63, 2017 m. kovo 31 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė panaikinti nurodytą įsakymą, grąžinti jį į valstybės tarnybą – Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

6.7. STT 2017 m. birželio 6 d. raštu Nr. 4-01-4268 pateikė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai papildomą medžiagą dėl galimo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo.

6.8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3112-244/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01061-2017-1) pareiškėjo 2017 m. kovo 31 d. skundą atmetė.

6.9. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, 2017 m. liepos 25 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su apeliaciniu skundu, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti.

6.10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01061-2017-1) patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikino Direkcijos direktoriaus 2017 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. K-63, grąžino pareiškėją į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas ir priteisė jam 29 461,39 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2017 m. kovo 7 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį po 127,65 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio procesinio sprendimo įvykdymo dienos, pradedant skaičiuoti šį terminą kitą dieną nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

6.11. Direkcijos direktorius 2018 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą Nr. K-28 „Dėl D. Z. grąžinimo į pareigas“, kuriuo grąžino pareiškėją į Direkcijos A lygio 18 kategorijos direktoriaus pavaduotojo pareigas nuo 2018 m. vasario 26 d.

6.12. Direkcijos direktorius 2018 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą Nr. V-45 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo“, kuriuo, vadovaudamasis VTĮ 30 straipsniu, 34 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintomis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtintų Direkcijos nuostatų (toliau – ir Direkcijos nuostatai) 11.11 ir 20.7 punktais bei atsižvelgdamas į STT 2017 m. vasario 17 d. rašte Nr. 4-01-1353 pateiktą informaciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018, nurodė atnaujinti tyrimą dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo bei sudarė Komisiją Nr. 2 tarnybiniam nusižengimui tirti.

6.13. Direkcijos direktorius 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. K-24 „Dėl D. Z. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo einamų pareigų nuo 2018 m. vasario 26 d.

6.14. 2018 m. vasario 26 d. įvyko Komisijos Nr. 2 posėdis. Jame buvo nuspręsta pridėti prie galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo Komisijos Nr. 1 surinktą medžiagą, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išnagrinėtų administracinių bylų medžiagą, pareiškėjo viešųjų ir privačių interesų deklaraciją, Direkcijos pastato apsaugos sistemos išrašus.

6.15. 2018 m. vasario 26 d. pareiškėjas pranešimu Nr. 1-1518 buvo informuotas apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų bei paprašyta per 5 dienas pateikti paaiškinimą.

6.16. 2018 m. vasario 28 d. pareiškėjas Komisijai Nr. 2 pateikė prašymą pateikti tarnybinio nusižengimo sustabdymą ir atnaujinimą pagrindžiančius dokumentus bei dokumentus, susijusius su tarnybinio nusižengimo tyrimo inicijavimu. Taip pat prašė pratęsti paaiškinimų pateikimo terminą tokį laikotarpį, kada bus suteikta prašoma informacija.

6.17. 2018 m. kovo 1 d. įvyko Komisijos Nr. 2 posėdis, jo metu buvo nuspręsta pareiškėjui paaiškinti, kad tarnybinio nusižengimo pagrindas bei paties atnaujinimo pagrindas ir ribos yra nurodyti 2018 m. vasario 26 d. pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų bei su juo pateiktuose prieduose. Komisija Nr. 2 nesutiko pratęsti pareiškėjui nustatyto 5 darbo dienų termino paaiškinimams pateikti. Nurodė, kad nustatytu laiku nepateikus paaiškinimo, pareiškėjo paaiškinimais bus laikomas 2018 m. vasario 28 d. prašymas.

6.18. 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjas pranešimu atsisakė teikti paaiškinimus.6.19. 2018 m. kovo 12 d. įvyko Komisijos Nr. 2 posėdis, kurio metu buvo nutarta prie Komisijos Nr. 2 tyrimo

medžiagos pridėti STT pateiktus žvalgybos protokolus ir skaitmenines laikmenas.6.20. 2018 m. kovo 20 d. Komisijos Nr. 2 vykusiame posėdyje nutarta prie Komisijos Nr. 2 tyrimo medžiagos pridėti

komisijos neįvykusio viešojo pirkimo konkurso priežastims nustatyti išvadą.6.21. 2018 m. kovo 20 d. Komisija Nr. 2 priėmė išvadą Nr. 1-2199 „Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie

Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo“, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus, nustatytus VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1, 2, 3, 4 ir 10 punktuose, bei pasiūlė pareiškėją atleisti iš einamų pareigų dviem pagrindais: 1) padarius šiurkščius tarnybinius nusižengimus; 2) iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos ir kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui padarius išvadą, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų.

6.22. Direkcijos direktorius 2018 m. kovo 21 d. priėmė įsakymą Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, t. y. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 11 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.1–2.5 punktų, 3.2, 4.1–4.5, 5.1, 6.3, 7.3, 9.1, 9.5, 9.8 punktų ir VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 9 punktų nuostatas. Pareiškėjui už nurodytus pažeidimus buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 21 d. buvo atleistas iš Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigų.

7. Spręsdamas dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad VTĮ 30 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Jeigu atsisakoma iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą ar asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Taisyklių 18 punktą, jeigu paaiškėja, jog tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Šiai institucijai atsisakius iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą arba asmenį atleidus nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas nuo atitinkamo sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) dienos. Taigi, teismas atkreipė dėmesį, kad tiek VTĮ, tiek Taisyklės nustato tik vieną tarnybinio nusižengimo atnaujinimo pagrindą, jokie kiti tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo pagrindai teisės aktuose nereglamentuojami. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Direkcija, remdamasi vien tik bendro pobūdžio teisės aktų nuostatomis, atnaujindama tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, pažeidė teisės teorijoje pripažįstamą viešojo administravimo subjektams taikomą taisyklę – leidžiama tai, kas nustatyta įstatyme, bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymų viršenybės principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Teismas pabrėžė, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti

įstatymais. Atitinkamai, teismo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 negali būti laikomas pagrindu tarnybinio nusižengimo tyrimui atnaujinti, o atsakovo atsiliepime nepagrįstai teigiama, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus minėtą sprendimą Direkcijai kilo pareiga ištaisyti jame konstatuotus procedūrinius pažeidimus skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą ir tyrimą užbaigti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad Direkcija minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nebuvo įpareigota ištaisyti nustatytus pažeidimus ar iš naujo atlikti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą.

8. Dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminų teismas nurodė, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti 6 mėnesių ir 3 metų terminai nuo nusižengimo padarymo tarnybinei nuobaudai skirti yra naikinamieji, nes nėra nustatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o pasibaigus šiems terminams yra nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau šiems terminams taikyti yra numatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendrojo pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, yra įtvirtintas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. kaip specialioji taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu. Toks šių taisyklių tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, taikomas visais atvejais, kurie nepatenka į draudimo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, reguliavimo sferą. Ir, priešingai, draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, taikomas tik tais atvejais, kurie nustatyti tik šios taisyklės (teisės normos) dispozicijoje (rėmėsi LVAT 2016 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016, 2018 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018).

9. Taigi, teismas pažymėjo, kad iš VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai paskirti taikomas tik tuo atveju, kai kompetentinga institucija atlieka tarnybinį ar kitą patikrinimą valstybės tarnautojo atžvilgiu ir tokio patikrinimo metu surinkta informacija yra perduodama institucijai, kurioje šis valstybės tarnautojas dirba, tolesniam tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti. Tačiau, įvertinęs byloje esančio STT 2017 m. vasario 17 d. rašto Nr. 4-01-1353 turinį, teismas pabrėžė, kad jame esanti informacija apie galimai pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą buvo gauta atliekant procesinius veiksmus trečiųjų asmenų atžvilgiu. Joks savarankiškas patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliekamas. Šis STT raštas, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018, buvo tik kaip vada pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju 3 metų terminas nuo nusižengimo padarymo dienos nuobaudai paskirti negali būti taikomas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas bendrasis – 6 mėnesių – nuobaudos paskyrimo terminas, skaičiuojamas nuo nusižengimo padarymo dienos. Tuo tarpu nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – skirta tik 2018 m. kovo 21 d., todėl 6 mėnesių terminas nuobaudai paskirti yra

akivaizdžiai praleistas, nes iš pateiktos STT informacijos matyti, kad joje kalbama apie pareiškėjo padarytus galimus pažeidimus 2016 m. Be to, įvertinęs aplinkybę, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti atnaujintas, teismas sprendė, kad atsakovas taip pat praleido ir vieno mėnesio terminą nuobaudai skirti.

10. Taigi, remdamasis tuo, kad yra praleisti terminai tarnybinei nuobaudai paskirti, teismas konstatavo, jog Direkcijos direktoriaus 2018 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. K-52 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – naikintina, o pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamą įsakymą tenkintinas. Panaikinus skundžiamą Įsakymą Nr. K-52 ir pareiškėjo atleidimą pripažinus neteisėtu, toliau spręstina dėl pareiškėjo teisių gynimo būdo.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo, teismas nurodė, kad VTĮ nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ (VTĮ 5 str.). Tokiais atvejais sistemiškai su VTĮ taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios DK nuostatos (rėmėsi LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-62-773/2011, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017, 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018). Šiuo aspektu pažymėjo, kad DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

12. Nors pareiškėjas skunde kėlė reikalavimą grąžinti jį į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo teises ginti kitokiu būdu, kadangi kilusio ginčo aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog, grąžinus pareiškėją į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tuo labiau, kad negrąžinti į darbą, jei ginčijamas įsakymas bus panaikintas, prašo darbdavys. Be to, pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad jį grąžinus į eitas pareigas jas eiti būtų keblu dėl apie jį sudarytos neigiamos nuomonės. Iš pateiktų rašytinių įrodymų ir pareiškėjo paaiškinimų taip pat matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas 12 dienų nebuvo vykdomas, o jį įvykdžius pareiškėjas tą pačią dieną buvo nuo pareigų nušalintas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, siekdamas, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės gintinos ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu. Atitinkamai teismas nusprendė priteisti pareiškėjui 13 224,54 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo jo atleidimo iš einamų pareigų iki teismo sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d., po 127,65 Eur už laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo už kiekvieną dieną, tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio papildomą kompensaciją – 2 667,89 Eur. Teismo vertinimu, tai atitinka ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatytą teismo sprendimų rūšį (išspręsti ginčą kitų įstatymų nustatytu būdu) ir nereiškia pareiškėjo padėties bloginimo.

13. Dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo atleidimas iš Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigų laikytinas neteisėtu dėl esminių procedūrinių pažeidimų, t. y. praleisti imperatyvūs terminai tarnybinei nuobaudai skirti. Nors pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, jog jam inkriminuojami ryšiai su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. K. turi atgarsį visuomenėje ir daro neigiamą įtaką jo dalykinei reputacijai, teismas atkreipė dėmesį, kad neįvertinus atsakovo veiksmų, iš kurių pareiškėjas kildina galimai atsiradusią neturtinę žalą, juo labiau, kad veika, su kuria jis sieja neturtinę žalą, kildinama iš informacijos, kurią pateikė STT, nėra pagrindo konstatuoti, jog yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (procedūrinių pažeidimų, dėl kurių pareiškėjo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu) ir galimai atsiradusios neturtinės žalos. Todėl

teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti 15 000 Eur neturinės žalos atmetė kaip nepagrįstą. Teismas kartu pažymėjo, kad bylos dėl asmens garbės ir orumo gynimo nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai.

14. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde, be kita ko, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, teismas klausimo dėl teismo išlaidų atlyginimo nesprendė. Tačiau nurodė, kad pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III.

15. Pareiškėjas D. Z. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą: panaikinti sprendimo dalį, kuria nuspręsta laikyti, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, negrąžinti pareiškėjo į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, priteisti pareiškėjui 2 667,89 Eur papildomą kompensaciją, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – grąžinti pareiškėją į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, taip pat tenkinti jo reikalavimą priteisti iš atsakovo 15 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei sprendimu dalyje dėl Įsakymo Nr. K-52 panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, tačiau mano, jog teismas neteisingai taikė DK 218 straipsnyje reglamentuojamus pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdus ir tokiu būdu pažeidė materialiosios teisės normas.

16.1. Šiuo aspektu pažymi, kad teismas sprendimą negrąžinti pareiškėjo į pareigas iš esmės grindė trimis aplinkybėmis: 1) pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad toliau dirbti būtų keblu; 2) grąžinus pareiškėją į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kadangi ankstesnis teismo sprendimas nebuvo vykdomas; 3) negrąžinti pareiškėjo į pareigas teismo posėdžio metu prašė atsakovo atstovai. Tačiau, pareiškėjo teigimu, jis 2018 m. liepos 30 d. teismo posėdžio metu nenurodė, jog dirbti Direkcijoje nebeįmanoma. Priešingu atveju, jis nebūtų pasirinkęs DK 218 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeistų teisių gynimo būdo grąžinant jį į buvusias pareigas. Pareiškėjas paaiškina, kad teismo posėdžio metu tik nurodė, jog iš jo pusės konfliktinės situacijos su laikinuoju Direkcijos direktoriumi negali būti, nes jis jo nepažįsta, matė vos du kartus, todėl, jei ir gali būti tam tikri neigiami santykiai, tai tikrai ne iš pareiškėjo pusės, o galbūt dėl susisiekimo ministro viešų komentarų. Atsakydamas į teismo klausimą, pareiškėjas nurodė, kad sudėtingi santykiai gali būti tik su laikinai einančiu direktoriaus pareigas V. Andrejevu. Su jokiais kitais valstybės tarnautojais ar kitais Direkcijoje dirbančiais asmenimis pareiškėjas nekonfliktuoja. Taigi, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo jo paaiškinimus posėdžio metu. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju jis buvo atleistas net nepradėjęs eiti pareigų po grąžinimo į darbą, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, jog tolesnis darbas Direkcijoje neįmanomas. Juolab kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu, nustatęs, jog atsakovas pareiškėją iš pareigų atleido neteisėtai, grąžino jį į pareigas, o tai reiškia, jog teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti grąžintas į buvusias pareigas. Nuo to laiko faktinės aplinkybės nėra pakitusios ir pareiškėjas negali turėti labiau komplikuotų santykių su darbdaviu, nei jie buvo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant minėtą sprendimą.

16.2. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į kitą teismo posėdžio metu jo paminėtą esminę aplinkybę, jog po atsakovo veiksmų priimant neteisėtus įsakymus ir išvadas bei atleidus jį iš pareigų, taip pat žiniasklaidoje pasirodžiusių tiek atsakovo atstovų, tiek Susisiekimo ministerijos darbuotojų pareiškimams, pareiškėjas neturi galimybės rasti kitą darbą. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nebūtų prieštaravęs pasitraukti iš Direkcijoje einamų pareigų taikiai šalių sutarimu, tačiau po to, kai atsakovas viešai paskelbė apie atleidimą dėl korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų, nepaisant to, jog jie nebuvo įrodyti, pareiškėjas nebeturi galimybių rasti kitą darbą tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, kadangi vos išgirdę jo pavardę darbdaviai sureaguodavo neigiamai.

16.3. Pareiškėjo manymu, teismo parinktas pažeistų teisių gynimo būdas neužtikrina socialinio teisingumo ir neatkuria pažeistų jo teisių, kadangi šioje byloje socialinis teisingumas gali būti pasiektas tik tada, kai darbuotojo padėtis pilnai atstatoma į buvusią, o darbdavio neteisėti veiksmai netampa pagrindu bet kokiomis priemonėmis atleisti nepageidaujamą valstybės tarnautoją iš pareigų, nors pakartotinai pripažinta, jog atleidimas neteisėtas. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju akivaizdu, jog atsakovas visais būdais stengiasi, kad jis būtų atleistas iš pareigų. Tai, be kita ko, patvirtina susisiekimo

ministro ir jo patarėjos vieši pasisakymai, Tačiau pareiškėjui neturi būti perkelta atsakomybė už atsakovo sąmoningai ir tyčia daromus neteisėtus veiksmus.

16.4. Nors Direkcijos laikinasis vadovas ir Susisiekimo ministerijos, kuriai pavaldi Direkcija, atstovai ne kartą viešai išreiškė nusistatymą prieš pareiškėją, tačiau jokie pareiškėjo tariami pažeidimai nėra ir nebuvo įrodyti, o jo darbo rezultatai iki iškeltų bylų buvo geri. Todėl atsakovas negali pateisinti savo neteisėtų veiksmų vien tik prielaidomis, dėl kurių nenori, jog pareiškėjas būtų grąžintas į pareigas. Pareiškėjas pažymi, kad darbdavys, prašydamas negrąžinti darbuotojo į pareigas, turi motyvuoti, dėl ko darbuotojas negali būti grąžintas, ir atitinkamai įrodyti, jog tolimesnis darbas negalimas. Tuo tarpu tarnybinėse bylose įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui.

17. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neturtinės žalos atlyginimo.17.1. Šiame kontekste akcentuoja, kad neturtinę žalą grindė tuo, jog, remiantis DK 218 straipsnio 2 dalimi, pripažinus

valstybės tarnautojo atleidimą neteisėtu, be kita ko, priteisiama neturtinė žala. DK 151 straipsnyje numatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl neteisėto valstybės tarnautojo atleidimo pripažįstama, kad konstatavus darbdavio neteisėtus veiksmus, tarp jų ir skiriant tarnybinę nuobaudą, valstybės tarnyboje gali būti priteisiama ir neturtinė žala. VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teisė į neturtinės žalos atlyginimą tokiu atveju kildinama iš DK nuostatų, pagal kurias darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu (remiasi LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-239-261/2017).

17.2. Atitinkamai pareiškėjas paaiškina, kad jo patirta neturtinė žala atsirado dėl tęstinių atsakovo neteisėtų veiksmų: pareiškėjas jau anksčiau buvo atleistas iš tarnybos, tačiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu grąžintas į pareigas; nors teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. vasario 14 d., tačiau kitą dieną nuvykus į Direkciją pareiškėjas nebuvo grąžintas į darbą ir negalėjo dirbti; pareiškėjas į darbą grąžintas tik 2018 m. vasario 26 d., tačiau jam nespėjus realiai pradėti dirbti, tą pačią dieną buvo priimti įsakymai dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo bei jo nušalinimo nuo pareigų. Taigi, realiai teismo sprendimas vykdomas nebuvo, o šios aplinkybės pareiškėjui sukėlė neigiamus išgyvenimus, kadangi po to, kai įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu po ilgo bylinėjimosi proceso jis teisėtai turėjo grįžti į pareigas, tą pačią dieną buvo nušalintas ir informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimą. Šios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nesaugumo, nestabilumo ir teisinio netikrumo jausmą, kadangi tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimu iš esmės buvo paneigtas teismo sprendimu nustatytas jo neteisėtas atleidimas.

17.3. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų – esminių procedūrinių pažeidimų, ir jo patirtos neturtinės žalos, kuri atsirado dėl reputacijos pablogėjimo, nesaugumo jausmo negalint grįžti į darbą, atnaujintų tyrimų, nėra priežastinio ryšio. Pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu atnaujintas tarnybinis patikrinimas buvo paremtas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo tirtos, o jų pagrindu priimtas įsakymas nuginčytas teisme. Tačiau, nepaisant to, pareiškėjui vėl teko teisintis dėl kitų asmenų pokalbių ir prielaidomis grįstų teiginių dėl neva neteisėtų jo veiksmų. Šios aplinkybės dar labiau sustiprino pareiškėjo prastą savijautą ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, o nauji šioje byloje nagrinėti esminiai procedūriniai atsakovo padaryti pažeidimai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjo neigiamais išgyvenimais, kadangi būtent dėl to, jog atsakovas nevykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo, delsė grąžinti pareiškėją į pareigas ir galiausiai tą pačią dieną grąžinus jį nedelsiant nušalino, tokiu būdu užkertant jam kelią dirbti darbą, į kurį jis buvo grąžintas, būtent ir lėmė pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus ir sudarė nesaugumo jausmą, nes šįkart atsakovas ėmėsi netgi įstatyme nenumatytų procedūrų bet kokiomis priemonėmis siekti pareiškėjo atleidimo. Be to, tą pačią dieną, kai pareiškėjas turėjo grįžti į pareigas, tačiau atnaujinus tyrimą buvo nušalintas, žiniasklaidoje atsakovo laikinasis direktorius V. Andrejevas informavo naujienų agentūrą BNS ir ši informacija, įskaitant visas ankstesnes su pareiškėju sietas neigiamas aplinkybes, vėl buvo skelbiamos viešai. Taigi, pareiškėjo teigimu, būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė itin didelius dvasinius išgyvenimus, buvo visiškai sugadinta jo reputacija, atimta ir nesugrąžinta galimybė grįžti į pareigas.

18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo prie nagrinėjamos bylos prijungti naujus įrodymus – Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą „Dėl D. Z. 2017-12-22 skundo“ Nr. 3R-298(2.13-1.) ir išrašą iš internetinės svetainės http://www.15min.lt apie Susisiekimo ministerijos atstovės komentarus dėl siekio, jog pareiškėjas bet kokiu atveju nedirbtų Direkcijoje. Pareiškėjas nurodo, kad šie įrodymai atsirado po pirmosios

http://www.15min.lt/

instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl anksčiau jų pateikti objektyviai negalėjo. Šiuo aspektu pareiškėjas paaiškina, kad Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimas tiesiogiai susijęs su nagrinėjama byla tuo, jog jame konstatuota, kad Susisiekimo ministerija neteisėtai rinko duomenis apie pareiškėją tarnybinio nusižengimo tyrimui bei tiek STT, tiek Susisiekimo ministerija neteisėtai juos perdavė Direkcijai. Tuo tarpu išrašas iš interneto svetainės 15min.lt patvirtina, jog Susisiekimo ministerijos atstovai siekia daryti įtaką Direkcijai, kartu ir visuomenei, dėl neigiamų pareiškėjo grąžinimo į pareigas pasekmių, tačiau iš pateikiamos pozicijos matyti, kad ji gali būti vertinama tik kaip subjektyvi nuomonė ir siekis bet kokiomis priemonėmis ir būdais atleisti pareiškėją.

19. Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos taip pat padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Direkcijos 2018 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ ir pripažino pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu bei taikė su tuo susijusias teisines pasekmes, o kitoje dalyje, kurioje atsisakoma priteisti neturtinę žalą pareiškėjui, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos neteisėtas, atsakovas prašo negrąžinti jo į tarnybą (DK 218 str. 4 d.). Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

20. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Direkcija neturėjo teisės atnaujinti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą. Mano, kad ši išvada yra formali ir nepagrįsta bei paneigianti Direkcijos kompetenciją tarnybinių nusižengimų tyrimo srityje. Savo nesutikimą atsakovas grindžia šiais argumentais:

20.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 nustatė procedūrinius trūkumus, tačiau minėtoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjas nebuvo padaręs jam inkriminuoto pažeidimo. Priešingai, teismas minėtame sprendime konstatavo, jog administracinės bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjo veiksmų patikrinimo vada buvo pradėta pagrįstai, gavus iš STT patikimų duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas padarė galimus tarnybinius pažeidimus. Šios išvados reiškia, kad teismui panaikinus pirmojo pareiškėjo pažeidimo tyrimo rezultatus dėl procedūrinių pažeidimų, atsakovas ir pareiškėjas buvo sugrąžinti į administracinės procedūros pradžią. Todėl atsakovas tokiu atveju turėjo pareigą ištaisyti tyrimo metu padarytas klaidas ir tyrimą atlikti laikantis tarnybinio pažeidimo tyrimo reikalavimų. Atitinkamai atsakovas, vadovaudamasis būtent minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nustatytais pirmojo tyrimo pažeidimais, juos ištaisė atnaujindamas tyrimą nuo to etapo, kuomet buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, t. y. nuo pranešimo apie tarnybinį patikrinimą surašymo ir įteikimo.

20.2. Pagal VTĮ 30 straipsnį ir kitas VII skyriaus nuostatas, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas, vykdomas, tęsiamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva. Šios nuostatos lemia vienareikšmę išvadą: tarnybinių nusižengimų tyrimas yra išimtinė darbdavio kompetencija. Išimtinė Direkcijos, kaip pareiškėjo darbdavio, kompetencija tarnybinių tyrimų srityje reiškia, kad šios kompetencijos negali perimti ir ją įgyvendinti jokia kita institucija, taip pat tai, kad atsakovas negali jos atsisakyti ar perduoti kitoms institucijoms. Taigi, dėl tarnybinio pažeidimo vados sprendžia būtent pareigūnas, pagal įstatymus turintis įgaliojimus organizuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą.

20.3. Nei VTĮ, nei jokie kiti teisės aktai, įskaitant Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisykles, nenumato tyrimą atliekančio subjekto kiekvieno veiksmo, procedūrų eiliškumo, eigos atliekant tyrimą. Tyrimą vykdantis asmuo privalo atlikti visus (bet kokius) būtinus veiksmus, kad būtų pasiektas tikslas – užbaigtas tarnybinio pažeidimo tyrimas ir priimtas sprendimas. Kokie tai veiksmai, sprendimas priklauso tyrimą vykdančio subjekto diskrecijai, išskyrus veiksmus, kuriuos imperatyviai numato teisės aktai: pranešimo įteikimas, termino pasiaiškinti suteikimas ir kiti veiksmai, kurių atlikimas bet kokio tyrimo atveju yra privalomas ir tiriančiojo subjekto diskrecijai nepriklauso. Valstybės tarnybos įstatymas numato konkrečius ribojimus dėl tyrimo vykdymo: naikinamuosius terminus, per kuriuos tyrimą atliekantis asmuo privalo asmenį patraukti tarnybinėn atsakomybėn, priešingu atveju išnyksta tyrimą atliekančio asmens teisė traukti tarnautoją atsakomybėn.

20.4. VTĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl tyrimo sustabdymo ir vėlesnio atnaujinimo taikytinos tada, kai tarnybinio tyrimo metu paaiškėja galimas nusikalstamos veikos padarymas. Tuo tarpu nagrinėjamo ginčo atveju susiklostė visiškai kita situacija: pareiškėją pirmą kartą atleidus iš tarnybos ir vėliau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad toks atleidimas buvo neteisėtas dėl procedūrinių pažeidimų, ginčo santykiai grąžinti į padėtį, buvusią iki pažeidimo. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl pirmojo tyrimo konstatavo, kad netgi pranešimas apie įtarimą pažeidė tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, ginčo šalys buvo grąžintos į būtent šią pirminę būseną, kai sprendžiama, ar yra pagrindas tarnybiniam tyrimui. Atsakovo manymu, panaikinus tyrimo rezultatus dėl procedūrinių

https://15min.lt/

pažeidimų, pats pažeidimo faktas nepaneigiamas ir tuo atveju, jei nėra suėję naikinamieji terminai, atsakovas turi teisę tyrimą vykdyti.

20.5. Tarnybinio nusižengimo tyrimo teisinis pagrindas – ne teismo sprendimas (įpareigojimas ištaisyti procedūrinius pažeidimus), o padaryto tarnybinio pažeidimo padarymo faktas (VTĮ 28 str., 30 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neįpareigojus atsakovo atlikti naują tyrimą, atsakovas to daryti negalėjo. Tokiu būdu teismas nepagrįstai susiaurino atsakovo diskreciją tirti tarnybinius nusižengimus, nors sprendimas dėl tyrimo pradžios, vados ir eigos priklauso išimtinai atsakovui. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo nurodytas motyvas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovui turėjo suformuluoti nurodymą atnaujinti tyrimą, prieštarauja pamatiniam valdžios atskyrimo principui, pagal kurį administracinis teismas neturi teisės viešojo administravimo subjektui nurodyti, kokius konkrečius veiksmus atlikti panaikinus jo sprendimą.

20.6. Nagrinėjamu atveju atsakovas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatas turėjo pareigą įvertinti, ar įmanoma užbaigti pradėtą tyrimą pašalinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nustatytus procedūrinius pažeidimus, ar nėra praleisti įstatyme nustatyti terminai ir / ar nėra kitų kliūčių tyrimo užbaigimui. Atitinkamai nustatęs, kad sąlygos pareiškėją patraukti tarnybinėn atsakomybėn nėra išnykusios, terminai nėra pasibaigę, atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą – atnaujinti tyrimą, ištaisyti padarytus procedūrinius pažeidimus ir priimti jo kompetencijai tenkančius sprendimus.

20.7. Kadangi pirmoji tarnybinio nusižengimo procedūra buvo panaikinta dėl procedūrinių pažeidimų, pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų turinys, esmė, pagrįstumas ir teisėtumas nebuvo nagrinėjami. Ginčą nagrinėję teismai netyrė, ar pareiškėjui pagrįstai inkriminuoti šiurkštūs tarnybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai. Todėl dėl procedūrinių pažeidimų pripažintas neteisėtu tyrimas negali užkirsti kelio tarnybinio nusižengimo tyrimo esmei – atsakovui tinkamai atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūras ir, jeigu yra pagrindas, nubausti valstybės tarnautoją (šiuo atveju pareiškėją) už padarytus pažeidimus. Priešingu atveju, procedūrinis pažeidimas užkirstų kelią pasiekti VTĮ 30 straipsnyje įtvirtintą tikslą – ištirti galimą pažeidimą ir, nustačius pažeidimo faktą, nubausti pažeidimą padariusį asmenį.

21. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl neva praleisto termino taikyti drausminę atsakomybę ir nurodo šiuos nesutikimo motyvus:

21.1. VTĮ 30 straipsnio 1 dalis numato, kad tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, nes šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Tačiau VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kompetentingų institucijų, galinčių atlikti patikrinimą, kurio metu gali būti nustatomas tarnybinis nusižengimas, sąrašas, o sąvoka „kitą patikrinimą“ reiškia, kad šiame straipsnyje taip pat nėra įtvirtintas baigtinis tokių patikrinimų sąrašas. Atitinkamai atsakovo sudaryta Komisija Nr. 2, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 2, 3 ir 8 straipsnių nuostatas, padarė išvadą, kad STT įgaliojimai yra platūs, veiklos formos įvairios, o korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos yra apibrėžtos plačiai, todėl STT veikla aiškinantis aplinkybes, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, atitinka „kito patikrinimo“ sąvoką, numatytą VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje. Šiuo aspektu atsakovas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką „kitu patikrinimu“ VTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme laikomas ne tik tyrimas konkretaus asmens atžvilgiu, bet ir kiti specialūs veiksmai, kuriuos atlieka įgaliotos institucijos, šiuo atveju – STT (remiasi LVAT 2018 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3247-575/2018).

21.2. Sistemiškai aiškinant tarnybinės atsakomybės normas, numatytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, kompetentingos institucijos atliekamas patikrinimas nepakeičia tarnybinio patikrinimo procedūrų, o tai reiškia, kad kompetentinga institucija neprivalo nustatyti visų būtinų tarnybinio nusižengimo požymių.

21.3. Pagal bendrą terminų skaičiavimo taisyklę, atlikus veiksmą, kuriam nustatomas terminas, terminas sustoja, o tokį veiksmą pripažinus neteisėtu, terminas skaičiuojamas toliau. Tuo tarpu pareiškėjui nuobauda buvo paskirta per 20 darbo dienų: pirmą kartą tą pačią dieną, o antrą kartą per likusias dienas. Taigi, teismo nurodytas vieno mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai skirti praleistas nebuvo.

22. Atsakovas kartu atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nepasisakė dėl savarankiško pareiškėjo atleidimo pagrindo – nepriekaištingos reputacijos praradimo, kuriam jokie paaiškėjimo terminai netaikomi ir kurio pareiškėjas apskritai neskundė, o teismas atitinkamai termino skundui paduoti neatnaujino.

23. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo esmės, atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde nekartoja pažeidimo turinį pagrindžiančių argumentų, kurie buvo išdėstyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, ir prašo šiuos argumentus laikyti jo apeliacinio skundo dalyku.

24. Pareiškėjas D. Z. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą iš esmės grindžia šiais argumentais:

24.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo teisės aktų jam suteiktų įgaliojimų atnaujinti užbaigtą tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu. Tuo tarpu atsakovo teiginys, neva pirmosios instancijos teismas paneigė atsakovo kompetenciją tarnybinių nusižengimų tyrimo srityje, yra klaidinantis, kadangi byloje nėra ir nebuvo ginčo dėl to, jog atsakovas turi teisę pradėti ir vykdyti tarnybinio nusižengimo tyrimus, tačiau pareiškėjas įrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad atsakovas, vykdydamas savo funkcijas ir įgaliojimus, privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų. Šiame kontekste pareiškėjas akcentuoja, kad VTĮ ir Taisyklės numato tik vieną tyrimo atnaujinimo pagrindą, kuris nagrinėjamu atveju neaktualus, o atsakovo įsakyme atnaujinti tarnybinio nusižengimo tyrimą nenurodytas joks konkretus teisinis pagrindas, kuris numatytų atsakovui tokią teisę.

24.2. Atsakovas, remdamasis VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę pradėti tyrimus, nepaaiškina, kodėl jis ne pradėjo naują tyrimą, o atnaujino ir tęsė tą, kuris buvo pripažintas neteisėtu. Pareiškėjo manymu, ankstesnį tyrimą teismo sprendimu pripažinus neteisėtu, atsakovas negalėjo remtis neteisėto tyrimo procesiniais dokumentais.

24.3. Byloje nėra ginčo dėl to, ar gavus STT raštą, buvo galima pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, tačiau jį atsakovas gavo 2017 m. kovo 6 d. Gavęs minėtą raštą, atsakovas nedelsiant pradėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir jį užbaigė tarnybinės nuobaudos paskyrimu. Pagal pareiškėjo skundą nuginčijus ankstesnę nuobaudą, procedūra nebuvo atnaujinta, ji liko užbaigta. Tuo tarpu aplinkybė, kad pirmojo tarnybinio patikrinimo metu tarp eilės procedūrinių pažeidimų atsakovas vieną veiksmą (patį tarnybinio nusižengimo tyrimo inicijavimą) padarė pagrįstai, nepaneigė visų kitų šiurkščių atsakovo padarytų pažeidimų, kurių visuma lėmė nepagrįstą pareiškėjo patraukimą tarnybinėn atsakomybėn. Jokia pareiga pakartoti STT rašto pagrindu tarnybinio nusižengimo tyrimą ar atnaujinti neobjektyvų ir nešališką tyrimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nenurodoma ir yra tik paties atsakovo subjektyvi interpretacija.

24.4. Iš VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai paskirti taikomas tik tuo atveju, kai kompetentinga institucija atlieka tarnybinį ar kitą patikrinimą valstybės tarnautojo atžvilgiu ir tokio patikrinimo metu surinkta informacija yra perduodama institucijai, kurioje šis valstybės tarnautojas dirba, tolesniam tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti. Tačiau, įvertinus byloje esančio STT rašto turinį, matyti, kad jame esanti informacija apie galimai pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą buvo gauta atliekant procesinius veiksmus trečiųjų asmenų atžvilgiu. Joks savarankiškas patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliekamas. Pareiškėjo atžvilgiu nei STT, nei jokios kitos institucijos jokių tyrimų ar patikrinimų niekada nevykdė, tyrimai buvo vykdomi kitų trečiųjų asmenų, tačiau ne pareiškėjo atžvilgiu. STT raštas, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendime, buvo tik vada pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Atitinkamai vienintelis pareiškėjo atžvilgiu vykdytas tyrimas buvo atsakovo atliktas tarnybinis patikrinimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju 3 metų terminas nuo nusižengimo padarymo dienos nuobaudai paskirti negali būti taikomas (šiuo aspektu taip pat remiasi LVAT 2018 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018).

24.5. Atsakovo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3247-575/2018 skiriasi faktinėmis aplinkybėmis nuo šios nagrinėjamos bylos: atsakovo cituojamoje byloje STT gavo konkretaus asmens skundus dėl pareiškėjo veiksmų ir juos nagrinėjo, apklausė asmenis bei atliko duomenų tikslinimo veiksmus. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu jokie veiksmai nebuvo atliekami ir tyrimas nevykdomas, o STT apie pareiškėją gavo duomenų atliekant tyrimą kitų asmenų atžvilgiu ir juos persiuntė kitai institucijai nagrinėti pagal kompetenciją.

24.6. Nors atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos kriterijaus, atsakovas šių motyvų 2018 m. kovo 20 d. Išvadoje Nr. 1-2199 neišskyrė, o šią aplinkybę konstatavo savaime. 2018 m. kovo 21 d. Įsakyme Nr. K-52 taip pat yra tik nuoroda į šį pagrindą, tačiau įsakymo motyvuojamoje dalyje atskiri motyvai dėl šio pagrindo nepateikiami. Taigi, atsakovas pagrindą atleisti pareiškėją iš tarnybos neatitinkant nepriekaištingos reputacijos kriterijaus nustatė atsižvelgęs į tariamus pareiškėjo tarnybinius nusižengimus. Todėl, pareiškėjui ginčijant ir tarnybinius nusižengimus, ir pačią procedūrą, šis pagrindas netenka prasmės. Atitinkamai papildomai analizuoti ir pasisakyti dėl šių deklaratyvių atsakovo argumentų nebuvo pagrindo.

25. Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

25.1. DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyto pagrindo negrąžinti darbuotojo į darbą, esant darbdavio prašymui, taikymui nėra nustatyta jokių papildomų sąlygų, kurių įgyvendinimas būtinas siekiant pritaikyti minėtą normą. Atitinkamai nurodyta sąlyga – darbdavio prašymas negrąžinti darbuotojo į darbą – buvo įgyvendinta bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ginčo dėl to nėra. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis neva gali toliau dirbti Direkcijoje, nėra jokių konfliktų su niekuo kitu, išskyrus laikinai pareigas einantį Direkcijos vadovą, pareiškėjas tariamai negali rasti kito darbo ir kt., neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo prašymą ir pareiškėjo negrąžino į tarnybą, taikydamas kitus pareiškėjo neva pažeistų teisių gynimo būdus.

25.2. Pareiškėjo prielaidos, kad jo santykiai su atsakovu nėra konfliktiški, yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kadangi atsakovas, kaip darbdavys, ir jį kontroliuojanti Susisiekimo ministerija yra praradę pasitikėjimą pareiškėju, kaip aukštas pareigas užimančiu valstybės tarnautoju, dėl ko darbo santykių tęstinumas yra neįmanomas.

25.3. Pareiškėjo teiginiai, kad jis negali rasti jokio kito darbo, o vienintelė galimybė jam dirbti yra toliau tęsti tarnybos santykius Direkcijoje, yra nepagrįsti, neįrodyti ir deklaratyvūs. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas apskritai ieškojo naujo darbo ir kad jam nepasisekė būtent dėl atleidimo iš Direkcijos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 nustatyta, kad pareiškėjas dar po pirmojo atleidimo įsidarbino kitur.

25.4. Pareiškėjo teiginiai, jog atsakovo atliktas tyrimas yra neteisėtas, nes tariamai buvo neteisėtai gauta jo medžiaga, yra niekuo nepagrįstas, o pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. rugsėjo 14 d. raštas nėra adresuotas atsakovui, nėra priimtas atsakovo atžvilgiu ir nėra susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku.

25.5. Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, neįrodė, kad informaciją apie pareiškėjo padarytus pažeidimus nutekino atsakovas, o tai, ką kalba Susisiekimo ministras, komentuodamas pareiškėją, nėra atsakovo žodžiai. Taigi, pareiškėjas neįrodė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat kaltės, priežastinio ryšio ir to sąlygoto, pareiškėjo teigimu, patirtos žalos dydžio. Pareiškėjas neįrodė jokių dvasinių išgyvenimų dėl atleidimo, jo teiginiai yra deklaratyvūs. Be to, pareiškėjo galimi praradimai, jei tokie buvo, visiškai ir teisingai būtų atlyginami iš atsakovo priteistomis išmokomis bei kompensacijomis. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai apie jo reputaciją nesudaro pagrindo kitaip spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimus, nes administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl garbės ir orumo.

Išplėstinė teisėjų kolegija


IV.

26. Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo D. Z. atleidimo iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojo pareigų teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo manymu, tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu negalėjo būti atnaujintas, kadangi tokios galimybės nenumato teisės aktai, be to, nuobauda paskirta praleidus įstatyme nustatytus terminus.

Dėl teisės atnaujinti tarnybinį patikrinimą

27. Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, gavęs Specialiųjų tyrimų tarnybos raštą su informacija apie pareiškėjo galimai padarytas ir daromas korupcinio pobūdžio neteisėtas veikas, turinčias tarnybinio nusižengimo požymių, 2017 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. K-63 „Dėl D. Z. atleidimo iš valstybės tarnybos“ pripažino, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Šis atsakovo įsakymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3008-662/2018 buvo panaikintas, konstatavus, jog priimant šį įsakymą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai (pranešime nurodytas įtarimas vertintas kaip abstraktus ir nekonkretus; nurodyta, jog pareiškėjas nebuvo aiškiai informuotas, iki kada jis gali pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo, paaiškinimo teikimas tą pačią dieną, kai

gauta informacija apie tarnybinį nusižengimą – taip pat apsunkino jo galimybes tinkamai realizuoti savo teises; be to, išvadoje nebuvo atskleista tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nepasisakyta dėl veikų, pripažintų šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, vertinimo iš esmės.

28. Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra reglamentuota Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi ginčui aktualiu metu) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1029 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos <…>. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens <…> iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. <…> Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas <…> kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas taip pat: 1) kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas perkeliamas į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje <…>; 2) kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų (netenka valstybės tarnautojo statuso) <…>.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą, 2019 m. balandžio 18 d. nutarimą).

30. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos kontekste teismui panaikinus įsakymą dėl procedūrinių pažeidimų, administracinė procedūra (tarnybinis patikrinimas) tampa nebaigta, todėl ji gali būti tęsiama, jeigu nėra pasibaigę nuobaudos skyrimo terminai, vadovaujantis bendrosiomis tarnybinių nuobaudų skyrimo nuostatomis.

31. Pareiškėjo nuomone, tarnybinis patikrinimas negalėjo būti atliekamas dar ir dėl to, kad duomenys, kurie pateikti atsakovui, buvo gauti STT atliekant tyrimą ne jo atžvilgiu.

32. Išplėstinė teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo teiginiu nesutinka. Konstitucinis Teismas minėtame 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. KT13-N5/2019 išaiškino, jog Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 19 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad tik konkretaus asmens atžvilgiu, vykdant kriminalinės žvalgybos pagal KŽĮ tyrimą, surinkta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant būtent šio asmens galimai padarytą korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą. Taigi, kai atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl vieno asmens surenkama informacija dėl kito asmens ir iš jos matyti, kad tas kitas asmuo galimai padarė tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tokia informacija pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti išslaptinama ir panaudojama to kito asmens korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog priešingu atveju, nenustačius galimybės tinkamai taikyti bet kuriam valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinės atsakomybės, inter alia panaudojant įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų apie jį surinktą informaciją, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija – nebūtų užtikrinta, kad tarnybinius nusižengimus padarę asmenys, inter alia minėtas kitas asmuo, būtų iš tikrųjų traukiami tarnybinėn atsakomybėn, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus.

33. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. vasario 14 d. sprendimu panaikinus atsakovo įsakymą Nr. K-63 dėl padarytų procedūrinių pažeidimų, Direkcija turėjo teisę atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pažymėtina, kad 2018 m. vasario 26 d. pradėto tyrimo metu pareiškėjui buvo užtikrintos

teisės aktuose įtvirtintos procesinės teisės (įteiktas pranešimas Nr. 1-1518, sudaryta galimybė pateikti paaiškinimą per 5 dienas).

Dėl termino skirti tarnybinę nuobaudą

34. Tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai reglamentuoti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), numatančioje, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinamasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, t. y. tarnybinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos, jeigu tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą (žr., pvz., 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 11 d.) 2 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos įgaliojimai yra platūs, veiklos formos įvairios, o korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos yra apibrėžtos plačiai. Specialiųjų tyrimų tarnybos veikla (gavus asmens skundus, sprendžiant, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, aiškinantis aplinkybes, apklausiant liudytojus) atitinka „kito patikrinimo“ sąvoką, numatytą Statuto 30 straipsnio 3 dalyje. Taigi, Specialiųjų tyrimų tarnyba laikyta kompetentinga institucija Statuto 30 straipsnio 3 dalies taikymo atžvilgiu, o Statuto 30 straipsnio 3 dalyje numatytas trejų metų terminas nuobaudai paskirti buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3247-575/2018).

37. Papildomai pažymėtina, jog 2019 m. balandžio 18 d. nutarime, įvertinęs VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, Konstitucinis Teismas nurodė, jog „pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau nei trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos“.

38. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, priešingas minėtos nuostatos aiškinimas riboja tarnybinės nuobaudos skyrimo teisinę galimybę, o tai nesuderinama su jau anksčiau minėtu siekiu, jog asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn, kitoks teisės aiškinimas ir taikymas sudarytų prielaidas nepagrįstai išvengti patraukimo atsakomybėn įstatyme numatytais pagrindais. Be to, šiuo konkrečiu atveju, būtina atsižvelgti ir į šios bylos aplinkybes – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu nebuvo užkirstas kelias, pašalinus padarytus procedūrinius pažeidimus, atlikti pakartotiną teisinį vertinimą dėl pareiškėjui inkriminuotų teisei priešingų veikų. Todėl teisinė galimybė taikyti 3 metų terminą, numatytą VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, nebuvo paneigta.

Vadinasi, Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino VTĮ 30 straipsnio 1 dalies ginčo nuostatą.

Dėl veikų, pripažintų šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, vertinimo

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog paprastai pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti inter alia (be kita ko) tarnybinėms nuobaudoms skirti yra tarnybinis nusižengimas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą, nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010).

40. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neigia padaręs veikas, kurios Išvadoje Nr. 1-2199 (I t., b. l. 93-107) buvo nurodytos kaip neteisėtos ir kuriomis remiantis priimtas ginčijamas Įsakymas Nr. 52 (I t., b. l. 108-109) dėl pareiškėjo atleidimo.

41. Išvadoje Nr. 1-2199 nurodyta, kad pareiškėjas:1) nedeklaravęs savo asmeninių ryšių su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. K., nenusišalinęs nuo sprendimų,

susijusių su koncernu siejamais asmenimis bei veikdamas jų naudai bei atskleisdamas jiems konfidencialią tarnybos metu gautą informaciją ir už tai gaudamas neteisėtą atlygį, veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 11 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 (toliau – ir Etikos taisyklės), 4.2, 4.3, 4.4, 4.5, 5.1, 6.3, 7.3 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 9 punktus, ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte;

2) už neteisėtą veikimą koncerno „MG Baltic“ naudai gaudamas skirtingo dydžio neteisėtą atlygį veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 4.3, 4.5, 5.1, 6.3 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus bei padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 3 punkte;

3) perdavęs koncerno „MG Baltic“ atstovams ir su jais susijusiems asmenims tarnybos metu gautą konfidencialią informaciją, veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 4.2, 6.3, 7.3 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 9 punktus ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 2 punkte bei

4) netinkamai atlikęs savo kaip direktoriaus pavaduotojo pareigas ir aiškiai veikdamas rangovų interesais, turėdamas pakankamai žinių ir patirties priimti sprendimus, kuriais būtų užkirstas kelias viešųjų pirkimų pažeidimams, tačiau jų nepriimdamas ir tokiu būdu sudarydamas prielaidas neracionaliai panaudoti valstybės lėšas ir viešųjų pirkimų procedūras vykdyti neskaidriai, dėl ko buvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 punktas, ir dėl ko buvo nutrauktas viešasis pirkimas dėl naujo „Eismoinfo“ pastato statybos rangos darbų, veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 9 dalį, 32 straipsnio 2 dalį, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 2.5, 3.2, 4.1, 4.4, 6.3, 9.1, 9.5 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktus ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte.

42. Direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme, patvirtintame Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. V-172 (II t., b. l. 231-232) nurodyta, jog šios pareigybės paskirtis – koordinuoti valstybinės reikšmės kelių atkūrimo, priežiūros bei plėtros organizavimą viešųjų pirkimų srityje <…> (4 p.); veiklos sritis – inter alia (be kita ko) viešųjų pirkimų organizavimo užtikrinimas (5 p.). Be to, pareigybės aprašymo 7 punkte nurodyta, jog šias pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina, kad įgyvendinant Kelių direkcijai nustatytus veiklos tikslus ir atliekamas funkcijas pagal nustatytą valdymo sritį (dokumentų valdymo, informacinių technologijų, ūkio ir viešųjų pirkimų) būtų optimaliai valdomi ir panaudojami finansiniai, materialiniai, intelektiniai ir informaciniai ištekliai (7.1 p.), pagal nustatytas administravimo sritis tvirtina prekių, paslaugų ir darbų

viešųjų pirkimų užduotis Kelių direkcijos viešųjų pirkimų komisijai ir kitus viešųjų pirkimų konkursų dokumentus (7.4 p.), koordinuoja ir kontroliuoja viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą Kelių direkcijoje (7.5 p.), pasirašo viešųjų pirkimų sutartis, kitas sutartis, kurių vertė ne didesnė kaip 1 mln. Eur (su PVM), ir dokumentus, susijusius su nustatyta administravimo sritimi (7.6 p.).

43. Įvertinus nurodytas pareigybės aprašyme pareiškėjui pavestas atlikti funkcijas, darytina išvada, jog viena iš esminių pareiškėjui pavestų kuruoti sričių yra susijusi su viešaisiais pirkimais, t. y. pareiškėjui pavesta ne tik pasirašyti sutartis, tačiau ir tvirtinti viešųjų pirkimų užduotis, koordinuoti ir kontroliuoti viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą.

44. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog AB „Kauno tiltai“ vien per 2016 metus laimėjo Direkcijos organizuotus viešuosius pirkimus bei pasirašė sutartis 42 kartus (32 sutartis pasirašė tik AB „Kauno tiltai“ ir 10 sutarčių – su partneriais UAB „Šiaulių plentas“, UAB „Parama“, UAB „Fima“ ar UAB „Alkesta“) (pasirašytos sutartys – II t., b. l. 233-282; sutarčių sąrašas – II t., b. l. 291-299). Bendra pasirašytose sutartyse numatytų atlikti darbų suma – 58 543 672,65 Eur. Paminėtina, kad AB „Kauno tiltai“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius – A. R., ankstesnis valdybos pirmininkas – N. E. (viešai prieinami duomenys https://kaunotiltai.lt/apie-bendrove/valdyba/).

45. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog 1 384 534,55 Eur vertės sutartis buvo pasirašyta laimėjus viešųjų pirkimų konkursą „Automobilių numerių atpažinimui skirtų vaizdo kamerų įrengimas“ su bendrove UAB „Fima“ (atsakovo teigimu, UAB „Irdaiva“ dalyvavo kaip partnerė) (II t., b. l. 13, 269-282).

46. Tiek iš pareiškėjo pareigybės aprašymo, tiek iš pateiktų sutarčių nuorašų matyti, jog Direkcijos direktoriaus pavaduotojas pasirašė daugumą iš minėtų viešųjų pirkimų sutarčių.

47. Taip pat byloje pateikti duomenys patvirtina, jog 2018 m. vasario 7 d. buvo nutrauktos viešojo pirkimo procedūros, kuriose dalyvavo UAB „Tilta“ kartu su UAB „Sivysta“ bei UAB „Irdaiva“ (subrangovas UAB „Fima“). UAB „Tilta“ ir UAB „Sivysta“ nebuvo paskelbtos laimėtojomis dėl nustatytų pertekliniais pripažintų reikalavimų (kuriuos atitiko UAB „Irdaiva“ kartu su UAB „Fima). Šios aplinkybės, atsakovo vertinimu, rodo, jog viešųjų pirkimų sąlygos (patvirtintos būtent Direkcijos direktoriaus pavaduotojo D. Z.) buvo pritaikytos konkrečiai ūkio subjektų grupei ir buvo nesąžiningos, nepagrįstai ribojo konkurenciją (II t., b. l. 178-186).

48. Atsakovo pateikta viešai prieinama informacija patvirtina, kad UAB „Irdaiva“ partnerė stambiuose projektuose yra UAB „Mitnija“ (vienintelis bendrovės akcininkas – koncernas MG „Baltic“, kurio viceprezidentu yra R. K.), su kuria kartu dalyvauja įvairių perkančiųjų organizacijų organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose kaip jungtinės veiklos partneriai (II t., b. l. 15-16). UAB „Mitnija“ verslo plėtros direktorius 2016 metais buvo A. B.

49. Byloje pateiktuose Specialiųjų tyrimų tarnybos kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose (II t., b. l. 104-177) užfiksuota, jog koncerno MG Baltic viceprezidentas R. K., N. E. ir A. R. (AB „Kauno tiltai“ vadovaujantys asmenys), susitikę neformalioje aplinkoje (kavinėje „Ganbei“, kavinėje „Tiana“), nežinodami apie tai, kad yra sekami, bendravo atvirai ir nevaržomai (2016 m. vasario 4 d. N. E. „<…> nu įgrūdom žmogų, įgrūdom <…>“ (II t., b. l. 106), šie asmenys, turėdami aiškių finansinių interesų (kad jų vadovaujamos įmonės laimėtų viešuosius pirkimus), derindavo numatomų viešųjų pirkimų užduotis su pareiškėju (iš pokalbių tarp R. K. ir N. E.: 2016 m. vasario 4 d. N. E.: „Aš klausyk su D. trečią valandą susitikimą“ <…>. R. K.: „ten tik tais jam paformuluok užduotis <…>. Ten… kriterijai, nežinau, principai, ekonominiai naudingumai, ta prasme <…>“ (II t., b. l. 106); 2016 m. kovo 30 d. R. K.: „<…> aš E. pasakiau – parašykit kokius nors tris, penkis, šešis, septynis punktus, išsinagrinėjam… sakau, kadangi yra geroji patirtis (neaiškiai), kad mes galėtumėm duot D., kad jisai bandytų protingai ir juos įrašyti ne taisant projektą, o įrašyti kaip projektą, ta prasme. Tai jis man pažadėjo plius minus kartu su A. tai padaryt ir kuo greičiau tai atiduot. <…> aš vis tiek dalaušiu parašyti, nežinau, ten E., D. patvirtinti sąlygas ir irgi dalaušiu, kad nu paskelbt, paleist skelbimą, žinai. Ir kai jau skelbimas paleido, ten tai, ta prasme, sustojimų nėra <…>“ (II t., b. l. 151). Iš minėtų asmenų pokalbio taip pat matyti, jog aptariami ir atsilyginimo už poveikį klausimai (N. E.: „Plius penkis duot? <…> Plius penkis eurus“, R. K.: „<…> aš tai duočiau viso penkis. Du valdžia davė, aš duočiau dar tris. Nu, nežinau, ta prasme. Gal plius penki… <…> Nėra ištvirkintas, tas… aš jo tikrai niekada netvirkindavau. Ten būdavo keisas didelis, atsiskaitydavau iš karto. Jeigu būdavo eilė mažų, tai sukraudavom kokių Kalėdų proga, žinai, kad susirinktų koks šimtas lietuviškų, ta prasme, kad (neaiškiai) keist <…>. Mano supratimu taip, nu tu gali jo paklaust, kiek jis pats norės. Gal jis turi kokį savo. <…>. Jeigu, jeigu turit galvoj logistiką, nu tai plius minus kartą į ketvirtį mes viens pas kitą į svečius nueinam. Tai jeigu yra tas nepatogumas, tai aš galiu logistiką padaryt <…>“ (II t., b. l. 136-137).

50. STT pateiktuose kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose taip pat užfiksuotas ir D. Z. pokalbis darbo kabinete su A. B. (buvęs UAB „Mitnija“ verslo plėtros direktorius). Pokalbio metu buvo kalbama apie planuojamą viešųjų

https://kaunotiltai.lt/apie-bendrove/valdyba/

pirkimų konkursą (A. B.: „<…> kokie ten pirkimai planuojami. Ir jeigu dar yra toksai ten, vertės. Mus labai domina šitie visi, nu kaip, tie intelektualūs transporto sprendimai <…>“ (II t., b. l. 169); „<…> tai šitie iš… išmaniosios temos startuos. Kiek greitai…<…>; ITS projektai pajudės pas jus, ane? <…>. Vilnius, Kaunas buvo techninės specifikacijos paskelbtos. Mes labai analizuojam dabar. <…> Išmanių ženklų.<…> Tai vat ženklai mus domina. <…>“ (II t., b. l. 171-172); „<…> tada pozicionuojam. Dar pabandysim tada kažkaip susimobilizuot atsakingiau ir reikia…“ (II t., b. l. 177); baigiantis pokalbiui kabinete, A. B. D. Z.: „Palydėsit gal mane biški?“ (II t., b. l. 177).

51. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotas pareiškėjo susirašinėjimas su R. K. (II t., b. l. 143-149, 154-163) patvirtina, kad šie asmenys reguliariai susitikinėjo tiek darbo metu, tiek po darbo. Pareiškėjas neneigia palaikantis artimus draugiškus santykius su minėtu asmeniu ir kad jie bendrauja šeimomis nuo studijų laikų (I t., b. l. 28). Šių asmenų susitikimus pagrindžia ir Direkcijos pastato apsaugos sistemos išrašai (II t., b. l. 47-89).

52. Pažymėtina, kad minėtuose STT kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose ir 2017 m. vasario 17 d. rašte užfiksuotų duomenų tikrumo pareiškėjas neginčijo, neskundė nei STT veiksmų, nei kreipėsi į teismą dėl trečiųjų asmenų išsakytos, jo manymu, melagingos informacijos paneigimo, šmeižimo ar pan.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjų padarytą nusižengimą ir kitas aplinkybes, reikšmingas tarnybinei nuobaudai paskirti, teismas privalo vertinti laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

54. Išplėstinė teisėjų kolegija, taikydama nurodytas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, konstatuoja, jog surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, jog verslo subjektams (AB „Kauno keliai, UAB „Mitnija“) atstovaujantys asmenys, kurių tarpe buvo R. K., turėjo finansinio pobūdžio interesus laimėti Direkcijos organizuojamus viešųjų pirkimų konkursus ir to siekė derindami viešųjų pirkimų konkursų sąlygas sau palankia linkme. R. K., būdamas koncerno „MG Baltic“, esančio vieninteliu UAB „Mitnija“ akcininku (vieši duomenys https://www.registrucentras.lt/jar/p/dok.php?kod=134511472), viceprezidentu, bei asmeniškai bendraudamas su pareiškėju, buvo taip pat suinteresuotas šių ūkio subjektų laimėjimais, be to, jis buvo tarpininkas, per kurį vykdavo šių asmenų susitikimai, aptarimai, pozicijų derinimai. Iš nustatytų aplinkybių, išdėstytų 47, 49-50 punktuose, matyti, jog pareiškėjas, asmeniškai bendraudamas su R. K., žinojo, jog anksčiau nurodyti ūkio subjektai buvo suinteresuoti dalyvauti Direkcijos organizuojamuose viešųjų pirkimų konkursuose, už kuriuos atsakingas būtent pareiškėjas. Pareiškėjas, nepaisydamas to, jog tokie asmeniniai ryšiai sukelia interesų konfliktą, su anksčiau minėtais verslo subjektais derino viešųjų pirkimų sąlygas tokiu būdu, kad šios sudarytų galimybes viešuosius pirkimus laimėti suinteresuotiems asmenims ir taip piktnaudžiavo tarnyba.

55. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Išvadoje Nr. 1-2199 pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas privalėjo deklaruoti savo ryšius su R. K., o to nepadaręs pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, numatantį, jog deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis: artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Pažymėtina, kad nors šis asmuo nėra pareiškėjo šeimos narys ar artimas asmuo, kaip tai suprantama minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, tačiau įvertinus tai, jog įstatymas numato pareigą deklaruoti kitus žinomus asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, bei šio procesinio sprendimo 54 punkte aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog ryšiai su R. K. pareiškėjui kėlė interesų konfliktą, todėl tokius ryšius jis privalėjo deklaruoti.

56. Įvertinusi faktinius duomenis dėl pareiškėjo kaltinimo kitomis teisei priešingomis veikomis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie pareiškėjo neteisėti veiksmai neįrodyti (ABTĮ 56 str.). Tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti Įsakymą Nr. K-52.

57. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą <…>. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad šiurkščiu pažeidimu inter alia (be kita ko) laikoma piktnaudžiavimas tarnyba ir šiurkštus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas (4 punktas).

https://www.registrucentras.lt/jar/p/dok.php?kod=134511472

58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tarnybinio pažeidimo – reikalavimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybinėje taryboje, nevykdymo – nėra pagrindo vertinti kaip mažareikšmio ar formalaus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019).

59. Įvertinus pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, spręstina, kad jis piktnaudžiavo tarnyba. Pritaikyta nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra proporcinga.

60. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą (15 000 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Direkcijos veiksmų (dėl atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju byloje nekonstatuota, kad D. Z. iš pareigų valstybės tarnyboje buvo atleistas neteisėtai, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, paliktina nepakeista.

61. Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas Direkcijos įsakymą Nr. K-52, pripažindamas pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisdamas pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei papildomą kompensaciją, neteisingai aiškino ir taikė valstybės tarnybos santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl ši Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalis naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmetant.

Dėl teismo išlaidų atlyginimo

62. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas (apeliantai šioje byloje) apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymus priteisti atitinkamai iš atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ir D. Z. jų turėtas bylinėjimosi išlaidas (pareiškėjo prašymas – III t., b. l. 145-154; atsakovo prašymas – III t., b. l. 176-181).

63. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

64. Įvertinus nagrinėjamos bylos baigtį, t. y. kad pareiškėjo skundas šiuo procesiniu sprendimu yra atmetamas, t. y. procesinis sprendimas priimtas atsakovo naudai, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl patirtų išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas.

65. Atsakovas Direkcija pateiktame prašyme dėl teismo išlaidų atlyginimo prašo priteisti iš pareiškėjo 4 537,50 Eur teismo išlaidų, patirtų dėl ginčo nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą (III t., b. l. 176–181).

66. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 išaiškino, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį advokato pagalba buvo būtina. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018, 2019 m. kovo 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019).

67. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp pareiškėjo ir Direkcijos dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo – skyrimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo. Įvertinusi ginčo pobūdį, sudėtingumą ir bylos apimtį, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byla nebuvo sudėtinga faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo aspektais. Tai, jog byloje sprendžiami teisiniai klausimai iš dalies buvo nauji, vis tik nesudaro pagrindo vertinti, kad jų sudėtingumas reikalavo išskirtinių specialių žinių, dėl kurių buvo būtina pasitelkti advokatą. Be to, pastebėtina, kad bylos apimtis nėra didelė, o atsakovo apeliacinis skundas ir atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą buvo grindžiami iš esmės panašiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į skundą.

68. Pastebėtina, jog atsakovas, prašydamas atlyginti bylinėjimosi išlaidas už suteiktą advokato pagalbą, nedetalizavo ir nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina pasitelkti advokatą. Remdamasi Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos internetinės svetainės http://lakd.lrv.lt/lt/kontaktai-1 duomenimis, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad Direkcija turi Teisės skyrių, kuriame dirba šeši darbuotojai, kurie privalo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą (magistro kvalifikacinis laipsnis) ir į jų vykdomas funkcijas įeina Direkcijos procesinių dokumentų rengimas ir teikimas teismams bei institucijos atstovavimas teismuose. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju neįrodyta, jog atsakovas neturėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams kitais būdais nei atstovavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir advokatų kontoros Drakšas, Mekionis, Smirnov ir partneriai. Atsakovo patirtos išlaidos, kurias prašoma priteisti iš pareiškėjo, nebuvo būtinos, todėl netenkinamas atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Lietuvos

automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos 2018 m. kovo 21 d. įsakymas Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“, pareiškėjo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, laikyta, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalis), pareiškėjas negrąžintas į Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojo pareigas ir jam priteista 13 224,54 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. kovo 21 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų), už laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo už kiekvieną dieną pareiškėjui priteista po 127,65 Eur neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų)), tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalis) bei pareiškėjui priteista 2 667,89 Eur papildoma kompensacija, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS


RAMUTĖ RUŠKYTĖ

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

http://lakd.lrv.lt/lt/kontaktai-1

_______________________


(S)

TEISĖJŲ ARŪNO SUTKEVIČIAUS IR VAIDOS URMONAITĖS-MACULEVIČIENĖS ATSKIROJI NUOMONĖ DĖL TEISĖS AIŠKINIMO BEI TAIKYMO ADMINISTRACINĖJE

BYLOJE NR. EA-3140-556/2019


Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Direkcija, atsakovas) 2018 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. K-52) atleido D. Z. iš valstybės tarnautojo pareigų.

Pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą Nr. K-52 dėl to, kad: 1) negalėjo būti atnaujintas tarnybinis patikrinimas: 2) praleistas vieno mėnesio nuobaudos skyrimo terminas; 3) praleistas bendrasis 6 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, t. y. skundžiamas Įsakymas Nr. K-52 nesuderinamas su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 30 straipsnyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016 yra nurodęs, kad: “Iš Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) dispozicijos matyti, kad šioje teisės normoje yra įtvirtinti du – 6 mėnesių ir 3 metų terminai tarnybinei nuobaudai skirti, kurie yra naikinamieji terminai, nes nėra numatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o pasibaigus šiems terminams yra nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus“.

Teisėjai atkreipia dėmesį, kad iš tikro pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojo, padariusio tarnybinį nusižengimą, atžvilgiu gali būti taikomi ilgesnės trukmės terminai – iki trejų metų, tačiau tik tais atvejais, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais.

Teisėjų nuomone, 6 mėnesių ir 3 metų terminams taikyti yra numatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendro pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, yra įtvirtintas, kaip išimtis, t. y., kaip speciali taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu ir sietina su tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: 1) audito atlikimu; 2) piniginių ar kitokių vertybių revizija (inventorizacija); 3) Seimo kontrolieriaus atliktu tyrimu; 4) taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas (ne tarnybinis) kompetentingos institucijos (tokio teisinio vieneto, kuris turi įgalinimus atlikti administravimą kito teisinio vieneto atžvilgiu) patikrinimas (kas ir yra aktualu šiuo atveju).

Teisėjų, teikiančių atskirąją nuomonę, vertinimu, sprendžiant pagal administracinėje byloje turimus įrodymus, nėra nei vienos aplinkybės, galėjusios nulemti 3 metų terminą tarnybinei nuobaudai skirti inter alia nebuvo atliekamo tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo.

Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) surinkta ir perduota Direkcijai medžiaga STT vasario 17 d. raštu Nr. 4-01-1353 buvo tik vada tarnybiniam patikrinimui pradėti. STT savarankiško tarnybinio ar kitokio pobūdžio patikrinimo nei Direkcijos, nei pareiškėjo D. Z. atžvilgiu neatlikinėjo (tai buvo operatyvinio pobūdžio veikla nukreipta į trečiąjį asmenį), o tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino socialiniam konfliktui išspręsti taikytiną teisę ir šią poziciją teisėjai, teikiantys atskirąją nuomonę, palaiko.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2018 m. vasario 14 d. sprendimą po kurio D. Z. buvo grąžintas į valstybės tarnybą, tuo pačiu pagrindu dėl tų pačių galimai priešingų teisei veiksmų to paties asmens atžvilgiu pradėjus pakartotinį tarnybinį patikrinimą buvo paneigta įstatymų leidėjo valia įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje – draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=351bd9f0a4be11e9b474d97de297fe08

(visos faktinės aplinkybės išdėstytos 2019 m. liepos 5 d. sprendime), taip pat viešojoje teisėje galiojantis principas – leidžiama tik tai, kas yra aiškiai apibrėžta teisėkūros subjektų.

Teisėjai, teikdami atskirąją nuomonę dėl Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio aiškinimo, atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija VTĮ 30 straipsnio 1 dalies plotmėje ta apimtimi, kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, pagal įstatymų leidėjo valią suteikiantis teisinę galimybę tarnybinę nuobaudą skirti ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos, aiški. 3 metų nuobaudos skyrimo termino taikymui keliama sąlyga – kitos institucijos (ne tos kurioje dirba valstybės tarnautojas) atliekamas tarnybinis ar kitas patikrinimas, kas gautoje patikrinti apeliacine tvarka administracinėje byloje nustatyta nebuvo. VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis 6 mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, o jo praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-241/2011; 2011 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2662/2011; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1372-662/2018; 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1905/2014; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-314-492/2016).

Dėl išdėstytų priežasčių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų A. Sutkevičiaus ir V. Urmonaitės-Maculevičienės nuomone, apskųstame ir gautame patikrinti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendime pateiktas ginčo teisės normos aiškinimas pripažintinas tinkamu bei atitinkančiu dominuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją šiuo klausimu.

TEISĖJAI ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

· Web viewIeškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 16 000 Eur žalos ir bylinėjimosi...

Documents

Transcript of · Web viewIeškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 16 000 Eur žalos ir bylinėjimosi...