· Web viewDėl to galimai pažeisti valstybės finansiniai interesai gali būti atkurti...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-16395 2019-10-16 2019-09-30 2019-09-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-224-976/2019Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01271-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10; 2.1.7.4.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,nuteistojo S. K. gynėjai advokatei Sonatai Mickevičienei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. kasacinį

skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu S. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, S. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo S. K. apeliacinį skundą:

Panaikinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalis dėl S. K. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir jis pagal BK 184 straipsnio 1 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Panaikinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalis dėl S. K. paskirtų bausmių subendrinimo ir galutinės subendrintos bausmės paskyrimo.

Kita Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.Šioje byloje taip pat nuteisti A. G. ir J. J. Jų baudžiamosios atsakomybės klausimas galutinai išspręstas Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. S. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S“, būdamas VšĮ „S“ direktorius ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad VšĮ „S“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus. Ši nusikalstama veika

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eb5c3ed0ef6411e99681cd81dcdca52c

padaryta tokiomis aplinkybėmis: S. K., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 2011 m. sausio mėnesį iš UAB „T“ įsigytam makulatūros presui ir 2011 m. kovo mėnesį įsigytiems aštuoniems stiklo konteineriams bei dviem makulatūros konteineriams nesurašė jokių apskaitos dokumentų, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „S“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, nuosavo kapitalo dydžio; be to, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, iš UAB „T“ įsigytas materialines vertybes VšĮ „S“ apskaitoje fiksavo ne tuo ūkinės operacijos turiniu, nes makulatūros preso įsigijimą fiksavo iš UAB „M“ pagal 2011 m. kovo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą SMP Nr. 0006907, o aštuonių stiklo konteinerių ir dviejų makulatūros konteinerių įsigijimą fiksavo iš UAB „F“ pagal 2011 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą FOS Nr. 2217, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „S“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.

2. Be to, S. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų panaikinus Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo S. K. apeliacinis skundas, ir perdavus šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas kasacinės instancijos teismo nurodytų pažeidimų neištaisė, apeliacinio skundo dalį dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo išnagrinėjo deklaratyviai ir vėl neatsakė į esminius skundo argumentus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 222 straipsnio 1 dalį, todėl nuteisė kasatorių nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai jį laikė tinkamu šio nusikaltimo subjektu, nes jis pats VšĮ „S“ buhalterinės apskaitos niekada netvarkė, o duomenų, kad būtų netinkamai organizavęs buhalterinę apskaitą, nėra. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad viešosios įstaigos apskaitą nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. sausio 31 d. tvarkė UAB „A“, o nuo 2011 m. sausio 3 d. tvarko UAB „J“. Kasatoriui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį suformuluotas kaltinimas yra nekonkretus, neaiškus ir nesuprantamas, jame neatskleisti buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmai, kurie neva lėmė BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, neaišku, kas privalėjo atlikti šiuos veiksmus, kas juos atliko (neatliko), ar subjektas, kuris atliko (neatliko) šiuos veiksmus, žinojo apie jų neteisėtumą ir pan., taip pat nenurodyta bei neaiški kasatoriaus kaltės forma ir rūšis. Be to, nors kasatorius pripažintas kaltu už tai, kad turėjo tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T“ neteisėtą veiklos perkėlimą VšĮ „S“, tačiau šio tikslo nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Kaltinimas kasatoriui dėl apskaitos dokumentų nesurašymo iš UAB „T“ įsigytam makulatūros presui ir stiklo bei makulatūros konteineriams prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir rašytinei bylos medžiagai. Byloje neginčytinai nustatyta, kad UAB „T“ su VšĮ „S“ nebuvo sudariusi jokio ūkinio komercinio sandorio dėl makulatūros preso ir jo jai nepardavė. UAB „T“ makulatūros presą pardavė UAB „S“, ši jį pardavė UAB „M“, o pastaroji jį pardavė VšĮ „S“. Kasatorius pažymi, kad nenustatytas šios nusikalstamos veikos būtinasis požymis – BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, nes iš specialisto išvadų matyti, kad pagrindiniai VšĮ „S“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros parametrai, taip pat tariamai nesumokėtų mokesčių sumos yra nustatyti iš viešosios įstaigos apskaitos dokumentų, nuo mokesčių administratoriaus ar specialistų jokia informacija nebuvo nuslėpta. Dėl to galimai pažeisti valstybės finansiniai interesai gali būti atkurti administracinėmis teisinėmis, o ne baudžiamosios teisės priemonėmis.

3.3. Teismų išvados dėl kasatoriaus kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką yra nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, paremtos prielaidomis ir abejonėmis. Teismai nepasisakė dėl esminių įrodymų, neatliko jų analizės, nepateikė išsamių veikos kvalifikavimo motyvų, įrodymus vertino selektyviai, išimtinai rėmėsi prieštaringa, nepatikima, nepagrįsta specialisto išvada dėl VšĮ „S“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, nelygino jos su kitais įrodymais, priemonių kilusioms abejonėms pašalinti nesiėmė ir prašomos skirti ekspertizės neskyrė, taip esmingai pažeidė BPK 20, 305 straipsnių nuostatas.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo S. K. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Kasatorius skunde teigia, kad jis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nesant jo veikoje šiame straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties. Šie argumentai pagrįsti.

6. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 punktas). Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.). Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-601/2012). Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017, 2K-144-788-2017).

7. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2011). Be to, svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017).

8. Nagrinėjamoje byloje S. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S“, būdamas VšĮ „S“ direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad VšĮ „S“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, t. y., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 2011 m. sausio mėn. iš UAB „T“ įsigytam makulatūros presui ir 2011 m. kovo mėn. įsigytiems aštuoniems stiklo konteineriams ir dviem makulatūros konteineriams nesurašė jokių apskaitos dokumentų, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „S“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo

galima nustatyti įmonės turto vertės, nuosavo kapitalo dydžio; ir, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, iš UAB „T“ įsigytas materialines vertybes VšĮ „S“ apskaitoje fiksavo ne tuo ūkinės operacijos turiniu, nes makulatūros preso įsigijimą fiksavo iš UAB „M“ pagal 2011 m. kovo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą SMP Nr. 0006907, o aštuonių stiklo konteinerių ir dviejų makulatūros konteinerių įsigijimą fiksavo iš UAB „F“ pagal 2011 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą FOS Nr. 2217, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „S“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.

9. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad VšĮ „S“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o padaryti pažeidimai ir dėl jų kilę padariniai aprašyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/83, kurioje nurodyta, kad dėl tam tikrų ūkinių operacijų neįforminimo dokumentais ir materialinių vertybių fiksavimo ne tuo ūkinės operacijos turiniu negalima iš dalies nustatyti VšĮ „S“ turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros ir nuosavo kapitalo dydžio laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2011 m. birželio 13 d.

10. Iš tiesų, kaip matyti iš 2012 m. gegužės 17 d. specialisto išvados Nr. 5-2/83, joje konstatuota, kad: laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2011 m. birželio 13 d., tvarkant VšĮ „S“ apskaitą, įmonės direktorius S. K. nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsniu, pagal kurį ūkio subjektai tvarko apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, taip pat 12 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, nes, nesurašius jokių apskaitos dokumentų, VšĮ „S“ iš UAB „T“ 2011 m. sausio mėn. įsigijo presą makulatūrai ir 2011 m. kovo mėn. įsigijo aštuonis konteinerius stiklui bei du konteinerius makulatūrai, o VšĮ „S“ apskaitoje buvo užfiksuota, kad presas makulatūrai nupirktas iš UAB „M“ pagal 2011 m. kovo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą SMP Nr. 0006907, kurioje įforminta 42 444,70 Lt (12 292,83 Eur) vertės neįvykusi ūkinė operacija – preso makulatūrai pardavimas, ir aštuoni konteineriai stiklui bei du konteineriai makulatūrai nupirkti iš UAB „F“ pagal 2011 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą FOS Nr. 2217, kurioje įforminta neįvykusi operacija – aštuonių konteinerių stiklui ir dviejų konteinerių makulatūrai pardavimas už 1840,68 Lt (532,90 Eur). Kita vertus, iš minėtos specialisto išvados neaišku, kuo pagrįsta išvada dėl negalėjimo iš dalies nustatyti VšĮ „S“ turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros ir nuosavo kapitalo dydžio.

11. Antai teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje iš 2012 m. gegužės 17 d. specialisto išvados Nr. 5-2/83 ir jos priedų matyti, jog pagrindiniai VšĮ „S“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio bei struktūros parametrai yra nustatyti. Specialistė, atlikusi VšĮ „S“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatė, kad 2011 m. sausio 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr. 005023, kurią pasirašė UAB „T“ direktorius A. G., buvo įformintas preso makulatūrai pardavimas UAB „S“ už 42 444,70 Lt (12 292,83 Eur). 2011 m. vasario 22 d. UAB „S“ išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje STR Nr. 110659 buvo įformintas to paties preso makulatūrai pardavimas UAB „M“ už 42 444,70 Lt (12 292,83 Eur). UAB „M“ 2011 m. kovo 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje SMP Nr. 0006907 įrašyta, kad presas makulatūrai parduotas VšĮ „S“ už 42 444,70 Lt (12 292,83 Eur). UAB „S“ 42 444,70 Lt (12 292,83 Eur) už įformintą preso makulatūrai pirkimą UAB „T“ sumokėjo per užskaitas. 2011 m. kovo 10 d. UAB „S“, UAB „M“ ir VšĮ „S“ pasirašė tarpusavio skolų įskaitymo aktą, kuriame nurodyta, kad VšĮ „S“ 42 444,70 Lt (12 292,83 Eur) padidina įsiskolinimą UAB „S“, o UAB „S“ 42 444,70 Lt (12 292,83 Eur) įskaito kaip UAB „M“ apmokėjimą. VšĮ „S“ apskaitoje buvo fiksuota, kad presas makulatūrai nupirktas iš UAB „M“. Taigi iš nurodytų dokumentų matyti, kad VšĮ „S“, įsigydama iš UAB „M“ minėtą presą makulatūrai, dėl bendrovių tarpusavio skolų įskaitymo 42 444,70 Lt (12 292,83 Eur) arba preso makulatūrai kaina padidino įsiskolinimą UAB „S“, kuris po tarpusavio skolų įskaitymo siekė 44 417 Lt (12 864,05 Eur), o UAB „M“ įsiskolinimas VšĮ „S“ siekė 2900,37 Lt (840,01 Eur) (7 t., b. l. 141). Kartu specialistė nustatė, kad 2011 m. kovo 16 d. PVM sąskaitoje faktūroje TAR Nr. 005024, kurią pasirašė UAB „T“ direktorius A. G., buvo įformintas aštuonių konteinerių stiklui ir dviejų konteinerių makulatūrai iš viso už 1659,17 Lt (480,53 Eur) pardavimas UAB „F“. 2011 m. kovo 21 d. UAB „F“ įformino PVM sąskaitą faktūrą FOS Nr. 2217, kurioje nurodyta, kad aštuonis konteinerius stiklui ir du konteinerius makulatūrai pardavė VšĮ „S“. VšĮ „S“ apskaitoje buvo fiksuota, kad minėti konteineriai už 1840,68 Lt (532,90 Eur) nupirkti iš UAB „F“. Nustatyta, kad VšĮ „S“ UAB „F“ už konteinerius sumokėjo per užskaitas ir pavedimu iš atsiskaitomosios sąskaitos. Taigi iš nurodytų dokumentų yra aišku, kokias prekes, iš kieno ir už kiek įsigijo VšĮ „S“. Šie duomenys yra nustatyti iš VšĮ „S“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Be to, nustatyta ir tai, kad VšĮ „S“ tiriamu laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2011 m. birželio 13 d. dirbo pelningai: 2010 m. grynasis pelnas sudarė 90 873 Lt (26

318,64 Eur), 2011 m. – 28 477 Lt (8247,51 Eur). Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad dėl minėtos specialisto išvados išsamumo ir atitikties baudžiamojo proceso įstatymų keliamiems reikalavimams abejonių nekyla, nes ji paremta tyrimui pateiktų dokumentų viseto pagrindu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas minėtos specialisto išvados dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti VšĮ „S“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) tinkamai pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus nepatikrino ir išvadą apie BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių buvimą padarė neįvertinęs visų bylos aplinkybių, iš jų ir nustatytų Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų pobūdžio, masto, iš esmės apsiribodamas vien formaliu buhalteriniu vertinimu.

12. Teismai nuosprendžiuose konstatavo, kad VšĮ „S“ apskaita buvo vedama apgaulingai, nes 2011 m. sausio mėn. VšĮ „S“ iš UAB „T“ įsigijo presą makulatūrai, o 2011 m. kovo mėn. įsigijo aštuonis konteinerius stiklui ir du konteinerius makulatūrai ir šias operacijas atliko nesurašius jokio apskaitos dokumento, o VšĮ „S“ direktorius S. K. iš UAB „T“ įsigytas materialines vertybes apskaitoje fiksavo ne tuo ūkinės operacijos turiniu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik aplinkybė, kad UAB „T“ anksčiau turėtą presą makulatūrai ir konteinerius iš kitų bendrovių įsigijo VšĮ „S“, nesudaro pagrindo teigti, jog kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai, nes pati preso makulatūrai pirkimo iš UAB „M“ ir aštuonių konteinerių stiklui bei dviejų konteinerių makulatūrai pirkimo iš UAB „F“ operacija buvo fiksuota VšĮ „S“ buhalterinėje apskaitoje, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl to negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kadangi preso makulatūrai ir aštuonių konteinerių stiklui bei dviejų konteinerių makulatūrai įsigijimo operacijos atvaizduotos VšĮ „S“ buhalterinėje apskaitoje ir yra tiksliai žinoma jų piniginė išraiška, nėra pagrindo pripažinti, jog dėl to kilo padariniai – negalimumas iš dalies nustatyti VšĮ „S“ turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros ir nuosavo kapitalo dydžio laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2011 m. birželio 13 d. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. K. veikoje nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties, t. y. būtinojo šio nusikaltimo požymio – padarinių.

13. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016, 2K-7-304-976/2016).

14. Teismai konstatavo, kad objektyvių faktinių duomenų visetu neabejotinai įrodyta, jog S. K., turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S“, neužtikrino, kad VšĮ „S“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus. Ši teismų išvada nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad UAB „T“ bankroto priežastis buvo sąmoningai blogas įmonės valdymas, finansinės padėties bloginimas, jos veiklos faktinis perkėlimas į susijusią naujai sukurtą įmonę VšĮ „S“, tai yra veiksmai, kuriais siekta išvengti skolų kreditoriams mokėjimo (preso makulatūrai pirkimas ir pardavimas, ūkinių finansinių operacijų neįforminimas, neįvykusių ūkinių finansinių operacijų įforminimas, neteisingos (padidintos) turto vertės nurodymas, nenusidėvėjusio ilgalaikio turto nurašymas, turto pardavimas pigiau nei jo savikaina, VšĮ „S“, vykdančios analogišką veiklą, įsteigimas, pastarosios veiklos perkėlimas į šią įmonę). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje už tai, kad, sąmoningai blogai valdydamas UAB „T“, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams, pagal BK 209 straipsnio 1 dalį nuteistas jos direktorius A. G. Be to, jis nuteistas ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „T“ nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 13 d. Tuo tarpu S. K. UAB „T“ nusikalstamo bankroto byloje kaltinimai nebuvo reiškiami.

15. Taigi, nesant S. K. veikoje BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria S. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bei paskesnio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl S. K. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista, naikintina ir ši bylos dalis nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16. Kadangi kasacinis skundas pirmiau minėtais motyvais tenkinamas, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20, 305 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų laikymusi sprendžiant S. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį klausimą, taip pat dėl kitų argumentų, susijusių su netinkamu BK 222 straipsnio 1 dalies taikymu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a:

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nuosprendį.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria S. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį, kuria Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalis dėl S. K. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista, ir šią bylos dalį nutraukti.

Kitas Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________


Nr. 3P-1624/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02563-2017-1(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 23 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dameta“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Dameta“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilža“ ir Šveicarijoje registruotos bendrovės SUEK AG ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dameta“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fa366e30ef6411e99681cd81dcdca52c

straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos actio Pauliana bylose, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnio normą, paneigė šios normos imperatyvumą, nevertino nuoseklios kasacinio teismo praktikos, kad skolininkui nėra draudžiama sudaryti įprastus, verslo padiktuotus sandorius, prisiimti naujus įsipareigojimus, atsiskaitinėti su kreditoriais, nepažeidžiant mokėjimų eiliškumo taisyklių. Teismas neatsižvelgė ir nevertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl per mažos kainos nustatymo kriterijų, nesivadovavo kasacinio teismo suformuota taisykle, kad tam, kad būtų galima ginčyti daikto perleidimo kainą, ji turi nuo rinkos kainos skirtis iš esmės, ženkliai, o nedidelis skirtumas negali būti pagrindu ginčyti sandorį ar laikyti, kad šalys buvo nesąžiningos. Kasatorės manymu, teismas nepagrindė actio Pauliana sąlygų egzistavimo, nutartis yra be motyvų. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas savo išvadas grindė liudytojų parodymais, kurie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Taip pat skunde abejojama kreditorių turima reikalavimo teise, nes byloje nėra įrodymų, kada atsirado kreditoriniai reikalavimai, kiek laiko jie pradelsti, kokią skolos dalį sudaro palūkanos ar delspinigiai, ar skola buvo dengiama laikantis eiliškumo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą nesprendžiamas prašymas dėl sprendimo vykdymo stabdymo.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 25 d. gautu atsakovės F. Ž. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti šios teismo nutarties vykdymą,

n u s t a t ė:

Atsakovė F. Ž. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutartis, kuria atsisakyta patvirtinti jos ir ieškovės UAB „Kaišiadorių šiluma“ sudarytą taikos sutartį.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=35ceadd0f02e11e99681cd81dcdca52c

išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovės F. Ž. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino šalių materialiuosius teisinius santykius ir šių santykių nulemtą teisinį suinteresuotumą byloje. Atsakovės nuomone, jos ir ieškovės UAB „Kaišiadorių šiluma“ ginče dėl skolos ir šilumos energijos paskirstymo atsakovė UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ neturi jokio materialinio suinteresuotumo, nėra įgaliota ginti viešo intereso, todėl neprivalo pasirašyti taikos sutarties, taip pat neturi teisės paduoti apeliacinio skundo. Atsakovė UAB „Kaišiadorių šiluma“ nepateikė jokių įrodymų, kad taikos sutarties patvirtinimas pažeistų jos arba daugiabučio namo savininkų teises arba dėl to atsirastų kokių nors materialinių teisinių padarinių. Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartimi, kuri, atsakovės nuomone, priimta analogiškoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019. Taip pat nurodoma, kad teismai neįvertino, jog ieškovės UAB „Kaišiadorių šiluma“ ir atsakovės UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ bendrininkavimas yra neprivalomas, o atsakovė UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ gali veikti tik savo vardu. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė patvirtinti taikos sutartį, nusprendęs, kad ją privalo pasirašyti ir atsakovė UAB „Kaišiadorių butų ūkis“.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas atsakovės prašymas sustabdyti teismo nutarties vykdymą.

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40d93790f02e11e99681cd81dcdca52c


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 23 d. gautu atsakovų V. B. ir R. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovai V. B. ir R. B. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo dalyje dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties šalių ir deklaracijos apie statybos užbaigimą statytojų pakeitimo, civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovams R. B., V. B., R. B., tretiesiems asmenims A. L., E. L., G. M., UAB „Verserma“, notarei D. M. U., notarei J. K., notarui M. V., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, išvadą teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalinimo ir pagal atsakovo R. B. priešieškinį ieškovei I. B. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.



Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nenustatė atsakovų valios trūkumų sudarant ginčijamą sandorį; teismas nenustatė aplinkybių, kad ieškovė su sutuoktiniu aktyviais veiksmais siekė įsigyti žemės sklypą namą statybai. Be to, sutuoktiniai neturėjo finansinių galimybių įsigyti žemės sklypą ir pasistatyti namą; nors teismas sprendė priešingai, remdamasis sutuoktinių prabangiu gyvenimu, tačiau tai parodo tik sutuoktinių išlaidas, o ne pajamas ir toks teismo argumentas paremtas tik prielaidomis. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, nes sprendė, kad būtent kasatoriai turi įrodyti aplinkybes, kad ginčo turtą, jame esančius baldus ir kita, įsigijo būtent jie.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą

kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 696 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt šešių eurų) žyminį

mokestį, sumokėtą 2019 m. rugsėjo 18 d. AB Swedbank.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS

2019 m. spalio 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 27 d. gautu ieškovo A. S. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas A. S. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimas, kuriuo atmestas jo ieškinys atsakovei VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė dėl sveikatai padarytos 200 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c1248b50ee9b11e99681cd81dcdca52c




Ieškovo A. S. kasacinis skundas grindžiamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu bei nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos. Skunde nurodoma, kad teismai netinkamai įvertino rašytinius įrodymus (Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės aktą, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimą, medicininius dokumentus ir kt.), todėl priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus. Ieškovo nuomone, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jo sutikimas implantuoti ne jo pageidaujamą endoprotezą, buvo gautas nesilaikant įstatymo reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.



n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Nepriimtą kasacinį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 30 d. gautu ieškovės B. Š.-S. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti,

n u s t a t ė:

Ieškovė padavė kasacinį skundą, praleidusi CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą jam paduoti. Skundžiama Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), terminas jai apskųsti kasacine tvarka baigėsi 2019 m. liepos 4 d., o kasacinis skundas paduotas 2019 m. rugsėjo 30 d.

Ieškovė prašo atnaujinti terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nurodydama, kad keitėsi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatai ir jos socialinė padėtis yra sunki.

Pagal CPK 345 straipsnio 2 dalį asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Įstatymo nustatytais terminais procesiniams veiksmams atlikti siekiama civilinių teisinių santykių stabilumo, todėl praleisti procesiniai terminai gali būti atnaujinami tik išimtiniais atvejais, jeigu jų praleidimo priežastys yra iš tiesų svarbios. Atrankos kolegija pažymi, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, t. y. kad termino eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios.

Atrankos kolegija, įvertinusi ieškovės prašyme nurodytas termino kasaciniam skundui paduoti praleidimo priežastis (advokatų kaita, ieškovės sunki socialinė padėtis), atsižvelgdama į tai, kad terminas praleistas žymiai (beveik 3 mėnesius), sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti praleisto termino. Todėl ieškovės prašymas netenkintinas ir kasacinį skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, atsisakytina priimti (CPK 78 straipsnio 1 dalis, 345 straipsnis, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Neatnaujinti termino kasaciniam skundui paduoti.Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e9342100ee9b11e99681cd81dcdca52c







NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 26 d. gautu ieškovės A. Ivanausko prekybinės firmos „Fuks“ kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Ieškovė A. Ivanausko prekybinė firma „Fuks“ padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo, kuriuo panaikintas Plungės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinys patenkintas iš dalies, priešieškinis patenkintas visiškai: atsakovei UAB „Alda silver“ iš ieškovės priteista 8914,64 Eur skolos ir 137,80 Eur delspinigių; atmestas ieškinio reikalavimas dėl 16 518,60 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo.




Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ece5b750ee9b11e99681cd81dcdca52c

nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės A. Ivanausko prekybinės firmos „Fuks“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, CK 1.2, 1.5 straipsnius, netinkamai taikė 6. 217 straipsnio 1 ir 5 dalis, 6.483 straipsnio 1 dalį, 6.485 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6.497, 6.498 straipsnius, CPK 185 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės be motyvų atmetė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir įvertintus įrodymus, kuriais remiantis teismas konstatavo, kad atsakovė iš esmės pažeidė nuomos sutarties sąlygą dėl patalpų tinkamumo naudoti jas pagal paskirtį per visą nuomos terminą, todėl ieškovė neturi pareigos laikytis sutartyje numatyto įspėjimo termino. Nuomos sutartimi šalis susitarė ją nutraukti ne tik sutartyje, bet ir įstatyme nustatyta tvarka. Nuomos sutarties 30 punkte nustatyta teisė ją nutraukti vienašališkai įspėjant apie tai kitą šalį prieš 6 mėnesius, kai nėra sutarties pažeidimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė sutarties pažeidimą, todėl taikė CK 6.485 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir pripažino nuomos sutartį nutraukta dėl atsakovės kaltės. Pažymėtina, kad CK 6.485 straipsnio 2 dalis nenustato nuomininkui imperatyvios pareigos reikšti pretenzijas, jeigu paaiškėja išnuomoto daikto trūkumai; 2) pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimą atsakovė nepagrįstai praturtėja ieškovės sąskaita, gaudama 6 mėnesių dydžio nuomos mokesčio. Įstatymai nenumato, kad po patalpų grąžinimo nuomotojui, nuomininkas dar mokėtų trijų mėnesių dydžio nuomos mokestį ir tokio pat dydžio baudą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo sprendimui priimti.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti A. Ivanausko prekybinei firmai „Fuks“ (į. k. 121260529) 354 (tris šimtus penkiasdešimt keturis) Eur žyminio

mokesčio, sumokėto 2019 m. rugsėjo 24 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymo Nr. AB155.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.




TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-16330 2019-10-15 2019-10-04 2019-10-04 -



NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 27 d. gautu atsakovo E. M. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal ieškovės BUAB „Virtuvės baldų prekyba“ pareikštą atsakovams E. M. ir A. B. ieškinį. Skundžiamu sprendimu iš dalies panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimą, ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies, priteistas iš atsakovo E. M. ieškovei 122 584 Eur žalos atlyginimas. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasacijos byloje galimumas grindžiamas argumentais dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; nurodoma, kad teismas, konstatavęs, jog

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c304e410ee9b11e99681cd81dcdca52c

atsakovas neįformino 62 baldų komplektų pardavimo ir tinkamai neperdavė buhalterinės apskaitos dokumentų bei bendrovei priklausančio turto naujai direktorei, pažeidė CPK 176, 178, 183 straipsnius; taikydamas atsakovui civilinę atsakomybę – netinkamai taikė CK 6.246–6.249 straipsnių nuostatas, be to, pažeidžiant CPK 176, 183 straipsnius, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui. Skunde vyrauja fakto klausimai, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis), nenagrinėjama prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo sustabdymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti E. M. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. rugsėjo 20 d. AB „Šiaulių bankas“ sumokėtą

1894 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt keturis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.







NUTARTIS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dcb0d9f0ee9b11e99681cd81dcdca52c

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 27 d. gautu atsakovės UAB „VP Service“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi Nr. 3P-1326/2019 atsisakė priimti atsakovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas iš esmės tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais, kuriais, atrankos kolegijos vertinimu, nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų, kurių esmė atsakovei atskleista pirmiau nurodytoje atrankos kolegijos nutartyje.

Dėl to kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Žyminio mokesčio grąžinimo atsakovei klausimas išspręstas pirmiau nurodyta atrankos kolegijos nutartimi (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:






Nr. 2P-807/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33451-2018-0


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cf363a90ee9b11e99681cd81dcdca52c

Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Tomo Šeškausko ir Alvydo Pikelio, susipažinusi su Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 17 d. nutarties nuteistojo A. S. baudžiamojoje byloje bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Tomas Grušas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 17 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nepagrįstai A. S. veika perkvalifikuota iš BK 180 straipsnio 2 dalies į 178 straipsnio 2 dalį teigiant, kad padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai vertinant įrodymus, o teismų išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes tiesiog teismai suabejojo nukentėjusiosios parodymų patikimumu bei nusprendė dalimi parodymų nesiremti. Taip nesiėmė reikiamų priemonių-pasitelkiant specialių žinių turinčius ekspertus, kad tinkamai apklausti nukentėjusiąją apie nusikaltimo prieš ją padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Pateiktame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 180 straipsnio 2 dalies į 178 straipsnio 2 dalį. Skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, nurodant, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Skunde išdėstyti argumentai, jog teismai nesivadovavo dalimi nukentėjusiosios parodymų suabejoję jų patikimumu. Teigiama, kad tokią išvadą teismai padarė nesiremdami jokiomis specialiomis psichologinėmis ir psichiatrijos žiniomis. Teismai nesiaiškino ir nesiėmė priemonių psichologiniam-psichiatriniam nukentėjusiosios tyrimui atlikti.

Tokie teiginiai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindo, tokios aplinkybės nebuvo skundžiamos ir nurodytos apeliaciniame prokuroro skunde, bylos apeliacinio nagrinėjimo metu prokuroras nepareiškė jokio prašymo dėl šių aplinkybių išsiaiškinimo ir ištyrimo.

Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus vertino remdamasis pirmosios instancijos atliktu įrodymų tyrimu, kurio metu buvo vadovaujamasi „non bis in idem“ principo reikalavimais dėl prieštaringų įrodymų, kai imtasi priemonių prieštaravimams pašalinti, teismų sprendimuose nebuvo remiamasi ir argumentuojama nukentėjusiosios psichine būsena ar psichikos sutrikimais vertinant jos parodymų atitiktį kitiems bylos duomenims.

Todėl pateiktame skunde nėra bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2

dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI AUDRONĖ KARTANIENĖ

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

ALVYDAS PIKELIS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-289-219/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35424-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.20.1; 3.3.1.11(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gražinos Davidonienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nill Nill“ ieškinį atsakovui M. K. dėl sumokėtų lėšų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. P. ir bendrovė „ERGO Insurance SE“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme ir paslaugų teisinius santykius bei jų įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 12 100 Eur, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. gruodžio 16 d. PVM sąskaitos faktūros ir 2016 m. gruodžio 16 d. pinigų priėmimo kvito pagrindu atsakovui sumokėjo didelę pinigų sumą (12 100 Eur) už, kaip nurodyta sąskaitoje, teisines paslaugas. Pasikeitus ieškovės vadovams, buvo pradėta bendrovės sudarytų sandorių analizė, pareikalauta iš atsakovo atsiskaityti dėl paslaugų pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą suteikimo. 2017 m. rugpjūčio 29 d. atsakovas atsisakė pateikti ataskaitą, o buvęs ieškovės vadovas trečiasis asmuo J. P. nurodė, kad pinigai atsakovui buvo sumokėti už paslaugas, kurios turėjo būti suteikiamos ateityje, tačiau taip ir nebuvo suteiktos. Kadangi atsakovas gavo atlygį už nesuteiktas paslaugas, tai ieškovė prašo priteisti iš atsakovo sumokėtą sumą, nes mano, kad atsakovas nepagrįstai paturtėjo ieškovės sąskaita.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino.5. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl to, ar buvo suteiktos sąskaitoje faktūroje nurodytos teisinės paslaugos. Advokato

teisinių paslaugų įforminimas ir apmokėjimas reglamentuojamas specialiame Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatyme.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e7ff7190ee9b11e99681cd81dcdca52c

Šiame įstatyme nustatyti rašytinės formos reikalavimai teisinių paslaugų sutarčiai ir įpareigojimas vykdyti tokių sutarčių apskaitą. Byloje nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės teisinių paslaugų sutarties. Nors atsakovas aiškino, kad suteiktų teisinių paslaugų esmę sudarė trečiojo asmens konsultavimas dėl jo atžvilgiu pradėto Valstybinės mokesčių inspekcijos tyrimo, susijusio su atliktu turto vertinimu, ir trečiojo asmens interesų gynimo bendraujant su valstybės institucijomis, tačiau byloje nėra rašytinių ar kitokių įrodymų, jog atsakovas būtų atlikęs ieškovės ar trečiojo asmens, kaip ieškovės vadovo, vardu kokius veiksmus valstybinėse institucijose, būtų rašęs ir teikęs dokumentus, paaiškinimus ar pan. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės teisinių paslaugų ar pavedimo sutarties, teismas mažai tikėtina pripažino galimybę atlikti tokius veiksmus.

6. Trečiasis asmuo J. P. nurodė, kad atsakovas jam neteikė konsultacijų dėl trečiojo asmens atlikto turto vertinimo, o paaiškinimus dėl atlikto turto vertinimo jis davė tik 2017 m. ir nesinaudojo atsakovo paslaugomis. Atsakovo minimą turto vertinimo ataskaitą parengė J. P. kaip UAB „Capital vertinimas“, o ne UAB „Nill Nill“ darbuotojas. Dėl to teismas kritiškai vertino atsakovo argumentus apie galimas neigiamas pasekmes ieškovei dėl UAB „Capital vertinimas“ parengtos turto vertinimo ataskaitos, kaip parengtos nesilaikant įstatymo reikalavimų, nes byloje nenustatyta sąsajų tarp šių bendrovių. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė suteiktų teisinių paslaugų fakto, todėl pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti jos atsakovui avansu sumokėtas lėšas.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas baigiamosiose kalbose iškėlė naują nesutikimo su ieškiniu pagrindą, teigdamas, jog ieškinys negali būti visiškai tenkinamas dėl pridėtinės vertės mokesčio dydžio dalies, nes ieškovė gali pasinaudoti šio mokesčio susigrąžinimo teise. Priimdamas sprendimą, teismas dėl šios naujai pateiktos aplinkybės nepasisakė, nes bylos nagrinėjimo metu aplinkybės apie ginčo PVM sąskaitos faktūros įtraukimą ar neįtraukimą į grąžintino PVM deklaraciją nebuvo tiriamos, ir pažymėjo, jog tinkamas mokestinių prievolių vykdymas yra kiekvieno PVM mokėtojo pareiga, už kurios nevykdymą įstatymas nustato atitinkamas sankcijas.

8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 14 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9. Kolegija nurodė, kad atsakovas pateikė naujus įrodymus (Lietuvos advokatūros 2019 m. vasario 15 d. elektroninį laišką, 2018 m. vasario 26 d. J. P. skundą Lietuvos advokatūrai, advokato M. K. 2016 m. gruodžio mėn. PVM deklaraciją, patikslintą PVM deklaraciją, išrašomų PVM sąskaitų registro už 2016 m. 12 mėn. duomenis, apyvartos su UAB „Nill Nill“ duomenis, kt.), kuriuos prašė pridėti prie bylos. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas turėjo galimybę juos teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija nekonstatavo pagrindo priimti šiuos įrodymus.

10. Kolegija pripažino pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju byloje nėra įrodymų, jog atsakovas kaip ieškovės atstovas (advokatas) būtų jos vardu atlikęs kokius nors veiksmus, rašęs ir teikęs dokumentus. Atsakovas nėra pateikęs į bylą atliktų darbų detalizacijos, kuri rodytų, kokios teisinės paslaugos buvo suteiktos. Kolegija pažymėjo, kad esamas teisinis reguliavimas leidžia išrašyti PVM sąskaitą faktūrą avansui apmokėti. Kadangi byloje pateikta PVM sąskaita faktūra, kuria atsakovas įrodinėja teisinių paslaugų suteikimo faktą, yra tik buhalterinės apskaitos dokumentas, kitais duomenimis atsakovui neįrodžius, jog jis, kaip advokatas, suteikė ieškovei teisines paslaugas, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui tenkinti ieškinį.

11. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, jog Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos buvo nustačiusi J. P. ataskaitos neteisėtumą, ieškinys atsakovui pateiktas tik tada, kai pasikeitė ieškovės vadovas, nėra tiesiogiai susijusios su bylos dalyku, neįrodo teisinių paslaugų teikimo fakto, todėl plačiau dėl jų nepasisakė. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, pasisakė dėl esminių ieškovės ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų ir priėmė motyvuotą ir teisingą sprendimą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

12. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti atsakovo pateiktus naujus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį. Atsakovas, gindamasis nuo pareikšto ieškinio, pateikė į bylą papildomus įrodymus, pagrindžiančius suteiktų ieškovei paslaugų faktą, tačiau apeliacinės

instancijos teismas, spręsdamas šių įrodymų priėmimo klausimą, nenagrinėjo pateiktų įrodymų datų bei aplinkybių, kad jie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui pateiktus dokumentus atsakovas gavo tik išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovui manant, jog teismui nepakako įrodymų bylai teisingai išnagrinėti. Pateikiamais naujais įrodymais atsakovas siekė įrodyti, kad ieškovė niekada neginčijo paslaugų suteikimo, PVM sąskaitos faktūros išrašymo ir apmokėjimo; šią sąskaitą deklaravo Mokesčių inspekcijoje, 8 mėn. nuo sąskaitos grąžinimo neprašė grąžinti per šią sąskaitą išmokėtų lėšų. Pažymėta, kad nors ieškovė tvirtino, jog lėšos buvo sumokėtos už paslaugas ateityje, tačiau abiejų šalių finansiniai dokumentai patvirtina, kad pinigai buvo išmokėti ne kaip avansas, o už jau suteiktas paslaugas. Taigi teiktais naujais įrodymais atsakovas paneigė ieškovės nurodytą aplinkybę, kad sąskaita buvo už paslaugas ateityje ir ji buvo apmokėta kaip avansas.

12.2. Apeliacinės instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl PVM dalies, kurią ieškovė jau yra susigrąžinusi. Teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, atsakovą įpareigojo du kartus ieškovei grąžinti PVM mokesčio dalį ir taip praturtėti atsakovo sąskaita. Teismas šios aplinkybės netyrė ir nevertino, nors baigiamosiose kalbose šis klausimas dėl PVM mokesčio dalies buvo iškeltas. CPK 256 straipsnyje nustatyta galimybė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės netgi baigiamųjų kalbų metu ar išėjus į pasitarimų kambarį, jeigu pripažįstama, kad reikia tirti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Šioje byloje teismai tokių aplinkybių nevertino.

12.3. Teismai netinkamai kvalifikavo žodinį ieškovės ir atsakovo susitarimą teikti teisines paslaugas. Teismai nurodė, kad rašytinės advokato ir kliento teisinių paslaugų sutarties nebuvimas leidžia prieiti prie išvados, jog mažai tikėtina, kad teisinės paslaugos iš viso buvo teikiamos. Teismai netinkamai taikė Advokatūros įstatymo 48 straipsnį. Kliento su advokatu sudaryta teisinių paslaugų sutartis teismų praktikoje kvalifikuojama kaip pavedimo sutartis. Rašytinės sutarties nesudarymas savaime neleidžia šalių susitarimo pripažinti negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje šalių paslaugų sutarties sudarymą pagrindžia šalių veiksmai: pinigų už suteiktas paslaugas perdavimas ir priėmimas, PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir jos deklaravimas Mokesčių inspekcijoje. Teismams atsakovas pateikė objektyvius įrodymus, kurie patvirtina, kad šalys pasiekė susitarimo tikslą dėl žodinės teisinių paslaugų sutarties sąlygų ir jų faktinį įgyvendinimą įrodė PVM sąskaitos išrašymas bei jos apmokėjimas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino PVM sąskaitos faktūros paskirtį, neteisingai konstatavo, kad išrašyta PVM sąskaita faktūra neįrodo paslaugų suteikimo fakto. Ieškovė, išrašydama sąskaitą, buvo gavusi paslaugas, t. y. paslaugos jai buvo suteiktos.

13. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo netenkinti atsakovo skundo ir skundžiamus teismų sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1. Nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad suteikė ieškovei paslaugas. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų atlikęs ieškovės vardu kokius nors veiksmus, rašęs ir teikęs dokumentus kaip jos atstovas. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.722 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad paslaugų teikėjas privalo kliento reikalavimu nedelsdamas pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą. Nagrinėjamu atveju atsakovas tokios ataskaitos nepateikė. Kadangi nebuvo teikta paslaugų už 12 100 Eur sumą, tai teismai pagrįstai tenkino ieškinį. Atkreiptas dėmesys į tai, kad atsakovas yra profesionalus teisininkas – advokatas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, daugiametę praktiką (advokatas nuo 2005 m.), todėl jam taikytini didesni atsakingumo bei rūpestingumo reikalavimai.

13.2. CPK nuostatomis ginčo šalys įpareigojamos elgtis sąžiningai, bendradarbiauti, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis). CPK 314 straipsnyje įtvirtinta principinė nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

13.3. Atsakovas tik baigiamųjų kalbų metu pateikė argumentaciją dėl PVM sąskaitos faktūros paskirties, įrodomosios galios, nors pagal CPK 253 straipsnio 4 dalį baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis naujomis aplinkybėmis. Tai rodo atsakovo pozicijos dirbtinumą ir jo nesąžiningumą. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau, todėl teismas pagrįstai juos atsisakė priimti.

13.4. Pagal 2016 m. gruodžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2016 m. gruodžio 16 d. pinigų priėmimo kvitą ieškovė sumokėjo atsakovui 12 100 Eur sumą už būsimas paslaugas. Sąskaita išrašyta pirkėjai (paslaugų gavėjai) UAB „Nill Nill“, bet ne J. P., kuriam paslaugos neva buvo teikiamos. Priešingai nei teigia atsakovas, teisinis reglamentavimas leidžia išrašyti PVM sąskaitas faktūras avansui apmokėti. Taigi PVM sąskaita faktūra nebūtinai patvirtina, kad paslaugos buvo suteiktos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl galimybės pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme

14. Nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (kas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Pažymėtina, kad viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, pirmiau nurodytas draudimas turi išlygas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties Nr. e3K-3-237-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16. Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise.

17. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui 2019 m. vasario 15 d. Lietuvos advokatūros elektroninį laišką, trečiojo asmens 2019 m. vasario 26 d. skundą Lietuvos advokatūrai, atsakovo 2016 m. gruodžio mėnesio PVM deklaraciją, patikslintą PVM deklaraciją, išrašomų PVM sąskaitų registro už 2016 m. 12 mėn. duomenis, apyvartos su UAB „Nill Nill“ duomenis, UAB „Nill Nill“ 2016 m. gruodžio mėn. PVM deklaraciją, patikslintą PVM deklaraciją, gaunamų PVM sąskaitų registro už 2016 m. 12 mėn. duomenis, apyvartos su atsakovu duomenis. Atsakovas teigė, kad šiuos įrodymus jis gavo tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (dauguma duomenų atspausdinta 2019 m. vasario 12 d.), be to, būtinybė juos pateikti iškilo po to, kai bylą išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

18. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti šiuos pateiktus naujus įrodymus, nurodydamas, kad atsakovas nepagrindė, kodėl šių įrodymų jis neteikė pirmosios instancijos teismui ir kodėl ši būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog iš esmės atsakovas turėjo objektyvią galimybę visus šiuos įrodymus (išskyrus Lietuvos advokatūros elektroninį laišką) pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovo argumentas, kad tokia būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo manant, jog teismui neužteko įrodymų bylai teisingai išnagrinėti, nepripažintinas pagrįstu. Atsakovas yra advokatas, t. y. profesionalus teisininkas, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis teikia teisines paslaugas pagal teisės aktuose nustatytas taisykles, jam žinomos civilinį procesą reglamentuojančiuos teisės normos, taigi ir šalių rungimosi, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai – tai, kad šalis turi sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiamas atsikirtimas. Ieškovei pateikus reikalavimą atsakovui grąžinti lėšas už nesuteiktas teisines paslaugas, atsakovas turėjo galimybę pirmosios instancijos teisme teikti savo argumentus, juos pagrindžiančius įrodymus, naudotis kitomis jam suteiktomis procesinėmis teisėmis savo atsikirtimams pagrįsti, tačiau šiomis teisėmis tinkamai nepasinaudojo.

19. Kita vertus, atsakovo pateikti apeliacinės instancijos teismui įrodymai nebuvo reikšmingi ieškovės reikalavimui

paneigti, t. y. pateikiamais naujais įrodymais iš esmės būtų galima patvirtinti lėšų sumokėjimo, jų deklaravimo įmonės buhalteriniuose dokumentuose faktą, bet ne konkrečias suteiktas teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino, kad juose nėra tokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, dėl kokių konkrečių paslaugų šalys buvo susitarusios ir kokios paslaugos buvo realiai suteiktos. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti naujus įrodymus kaip neturinčius įtakos kitaip vertinti teismų nustatytas aplinkybes.

20. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta nutarties 17–19 punktuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti teikiamus apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė CPK 314 straipsnio normą.

Dėl atstovavimo, pavedimo ir atlygintinių paslaugų teikimo sutartinių teisinių santykių, jų įrodinėjimo ir sutartinių santykių dalyvio pareigos grąžinti sumokėtus pagal paslaugos sutartį pinigus

21. Pagal Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalį advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas; advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese (Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis); advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo ir kitas įstatyme leidžiamas paslaugas (šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Taigi pagal advokato profesinę veiklą reglamentuojančias normas dėl jo profesinės veiklos atsiradę sutartiniai teisiniai santykiai gali turėti atstovavimo, pavedimo, atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių elementų (CK 2.37, 6.716, 6.756 straipsniai).

22. Klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį (Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis); jei pagal susitarimą ar paskyrimą reikia atlikti pavedimus, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (Advokatūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalis); advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientas moka šalių sutartą užmokestį, kurį nustatant turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1, 3 dalys), o kai kyla kliento ir advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą (Advokatūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

23. Nagrinėjamoje byloje atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo argumentą, kuriuo pripažinta mažai tikėtina galimybė suteikti teisines paslaugas, kai advokatas nėra sudaręs rašytinės teisinių paslaugų sutarties su klientu. Bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovė su atsakovu nebuvo sudarę rašytinės sutarties (Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pagrįstai kasaciniame skunde nurodo, kad teisinių santykių tarp šalių egzistavimą įrodo jo išrašyta ir ieškovės apmokėta PVM sąskaita faktūra. Ieškovė iš esmės šios aplinkybės neginčija, tačiau nurodo, kad pinigai už teisines paslaugas buvo sumokėti avansu, o atsakovas nesuteikė tokių paslaugų. Įstatyme nėra imperatyvios nuostatos, kad tokia forma sudaryta sutartis negalioja, taigi šalys gali susitarti dėl sutartinių santykių ir kitu būdu, tačiau rašytinės sutarties tarp advokato ir kliento nebuvimas apsunkina šalims sutartų paslaugų pobūdžio, apimties, atlikimo laiko ir jų įkainio bei mokėjimo tvarkos įrodinėjimą.

24. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas kliento ir advokato ginčą dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo, turi teisę nustatyti konkretų advokato suteiktų paslaugų vertės, laiko sąnaudų ir atlyginimo už paslaugas dydį taip, kad nebūtų paneigta advokato teisė gauti atlygį už suteiktas paslaugas. Bylą nagrinėjantis teismas iš bylos duomenų turi nustatyti: 1) kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas ir už kokias suteiktas teisines paslaugas klientas su advokatu yra atsiskaitęs; 2) už kurias iš jų neatsiskaityta; 3) kiek advokato ir kliento sutartas paslaugų įkainis atitinka realiai advokato atliktus darbus (jų apimtį), nurodytą laiką, skirtą jiems atlikti, kasacinio teismo praktikoje suformuluotus advokato užmokesčio vertinimo kriterijus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir CK 1.5 straipsnio sisteminio ryšio kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016 22 punktą; 2018 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-684/2018 23 punktą).

25. Ieškovė, teikdama teismui ieškinį, nurodė, kad avansu sumokėjo atsakovui už teisines paslaugas, kurias atsakovas turėjo suteikti, bet nesuteikė; jai pareikalavus, atsakovas nepagrindė, kokias paslaugas yra suteikęs ir turėjo suteikti, todėl atsakovas be pagrindo ieškovės sąskaita yra įgijęs turtinės naudos. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, teigė, kad jam buvo

sumokėta už realiai suteiktas teisines paslaugas ir tai patvirtina išrašyta bei apmokėta PVM sąskaita faktūra, jos deklaravimas Mokesčių inspekcijoje.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.722 straipsnyje nustatyta pareiga paslaugų teikėjui, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, kliento reikalavimu pranešti jam visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai. Tai reiškia, advokatas, jeigu šalys nesutarė kitaip, nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po apmokėjimo už suteiktas teisines paslaugas – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas turi teisę žinoti, kokios teisinės paslaugos jam buvo suteiktos ir už kokias jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo ar turi sumokėti, ir gauti visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar jo eigą.

27. Šios nutarties 23 punkte nurodytos aplinkybės bei šioje nutartyje aptartas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą išvadai, kad bet kuriuo atveju atsakovas, ieškovei reikalaujant, privalėjo pateikti jai duomenis apie tai, kokias paslaugas jis buvo įsipareigojęs atlikti ir kokius konkrečius veiksmus atliko ar kokią veiklą ieškovės pavedimu vykdė, o kilus teisminiam ginčui – pateikti šiuos duomenis teismui. Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu, išrašytos sąskaitos, kiti įrodymai aiškiai ir patikimai neįrodo, dėl kokių teisinių paslaugų šalys buvo susitarusios, kokius veiksmus atsakovas buvo įsipareigojęs atlikti iki pinigų sumokėjimo ar po jų sumokėjimo ir kokius realiai atliko, kokius dokumentus rengė ir teikė kaip ieškovės advokatas, kokiais klausimais teikė konsultacijas ieškovei. Pažymėtina, kad PVM sąskaita faktūra įforminamas prekių arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties Nr. e3K-3-200-421/2019 21 punktą, 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Dėl to spręstina, kad nagrinėjamu atveju PVM sąskaitos faktūros išrašymas, apmokėjimas ir deklaravimas įmonių buhalterinės apskaitos dokumentuose patvirtina pinigų už tokias paslaugas sumokėjimą, tačiau nėra pakankamas įrodymas pagrįsti, kokios konkrečios paslaugos klientui buvo suteiktos. Atsakovo nurodomas argumentas dėl teisinės konsultacijos trečiajam asmeniui suteikimo nesudarytų pagrindo pripažinti, kad tokia teisinė konsultacija (paslauga) buvo suteikta būtent ieškovei. Byloje atsakovas nėra pateikęs jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kokių nors teisinių paslaugų ieškovės naudai suteikimą. Kadangi atsakovas netinkamai įvykdė pareigą įrodyti (neįrodė), kokias teisines paslaugas suteikė ieškovei, tai teismai pagrįstai priteisė paslaugų gavėjai jos sumokėtas už šias paslaugas lėšas.

28. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius ir spręsdamas dėl teisinių paslaugų suteikimo apimties, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei tinkamai vadovavosi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso normomis. Tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinio skundo argumentus atmesti kaip nesudarančius pagrindo pakeisti ar panaikinti šį teismo sprendimą.

29. Teisėjų kolegija nepasisako dėl PVM mokėjimo ir (ar) jo grąžinimo, nes šie klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, iš jo priteistinas ieškovei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi buvo atidėtas atsakovui 272 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas. Netenkinus kasacinio skundo, nesumokėtas žyminis mokestis valstybės naudai priteistinas iš šio atsakovo.

32. Ieškovė kasaciniame teisme patyrė 726 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir prašo jas atlyginti. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia tenkinti ieškovės prašymą ir priteisti iš atsakovo šių išlaidų atlyginimą.

33. Kasaciniame teisme patirta 6,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

34. Iš viso iš atsakovo valstybės naudai priteistina 278,44 Eur (272 Eur + 6,44 Eur) išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovo M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nill Nill“ (j. a. k.

302581169) naudai 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.Priteisti iš M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 278,44 Eur (du šimtus septyniasdešimt aštuonis Eur 44 ct)

išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ


VINCAS VERSECKAS_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-816/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21421-2017-3(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su nuteistojo A. K. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio kasaciniu skundu dėl Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. nutarties, prašymu sustabdyti skundžiamo nuosprendžio dalies vykdymą, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą dėl A. K. iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendį, pašalinant nuosprendžio dalį, kuria prie 2010 m. spalio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0fd651b0ef6511e99681cd81dcdca52c

dalies pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 16 dienų. Taip pat prašoma sustabdyti įsiteisėjusio Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio vykdymą iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 59 straipsnio 1 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 58 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ir neužtikrino A. K. teisės, jog apeliacinį skundą išnagrinės objektyviai nešališkas ir netendencingas apeliacinės instancijos teismas, taip pat nesilaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nulėmusį netinkamą bausmės bendrinimą su jau atlikta bausme. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 64 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo nuostatas ir negalėjo nutraukti jau pasibaigusio probacijos vykdymo termino, kadangi šis A. K. pasibaigė 2018 m. rugpjūčio 21 d. išbraukus jį iš probuojamųjų asmenų duomenų registro, dėl ko jis turėjo būti laikomas atlikusiu bausmę.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad nors skunde ir įvardyti BPK 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos

nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, t. y. netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas bei esminiai BPK pažeidimai, tačiau skunde išdėstyta argumentacija jų buvimo nepagrindžia. Kaip ir pirmiau paduotame kasaciniame skunde, kurį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi atsisakė priimti, nuteistojo gynėjas šiuo atveju, nors ir pakeitęs skundo struktūrą, išdėsto tuos pačius esminius argumentus, kuriais remdamasis prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo užtikrintas apeliacinės instancijos teismo nešališkumas, tačiau ši aplinkybė, jog vienas iš teisėjų kolegijos narių kelia pagrįstų abejonių dėl savo nešališkumo paaiškėjo tik po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tokie skundo teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi, žinodami teisėjų kolegijos sudėtį, nei nuteistasis, nei jo gynėjas nušalinimų nė vienam iš teisėjų nepareiškė.

Skundo teiginį dėl netinkamo BK 64 straipsnio bei Probacijos įstatymo nuostatų taikymo (kuris, be kita ko, analogiškas apeliacinio skundo argumentui), nuteistojo gynėjas grindžia 2018 m. rugpjūčio 21 d. A. K. suėjusiu lygtinio paleidimo terminu. Tačiau, kaip nurodė ir apeliacinės instancijos teismas, naują nusikalstamą veiką, dėl kurios A. K. nuteistas skundžiamu Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu, jis padarė 2017 m. gegužės 4 d., t. y. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu nepasibaigus teismo nustatytam terminui. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, teisiniai argumentai, pagrindžiantys apeliacinės instancijos teismo padarytas klaidas taikant baudžiamąjį įstatymą ir skiriant bei subendrinant bausmę, skunde neišdėstyti. Tuo tarpu kasacinio skundo teiginiai dėl BPK pažeidimų, nulėmusių netinkamą įrodymų ištyrimą ir vertinimą, deklaratyvūs. Pažymėtina, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad šiuo atveju paduotame kasaciniame skunde nesuformuluoti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo A. K. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ALVYDAS PIKELIS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-293-823/2019Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00059-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.3; 3.2.6.11(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Biržų vandenys“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Biržų vandenys“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo; trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos aplinkos projektų valdymo agentūra.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl bylos nagrinėjimo ribų, kai bendrosios kompetencijos teisme pareiškiamas civilinio pobūdžio reikalavimas, grindžiamas administraciniu aktu, ginčas, dėl kurio teisėtumo jau yra išspręsta įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu, taip pat materialiosios teisės normų, reglamentuojančių reikalavimo perleidimą, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovė VĮ Turto bankas pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Biržų vandenys“ 600 087,55 Eur skolos ir 115 396,84 Eur delspinigių, iš viso – 715 484,39 Eur; 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

3. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – APVA) direktoriaus 2014 m. kovo 17 d. įsakyme Nr. T1-53 nustatyta, kad sudarant projekto Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ sutartį Nr. V/2006/J35 „Biržų-Rinkuškių aglomeracijos vakarinės dalies nuotekų ir vandentiekio tinklų bei inžinerinių statinių plėtra“ buvo netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšos, nesivadovaujant pirkimo dokumentuose nustatytomis sąlygomis ir nesilaikant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimo įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto lygiateisiškumo principo.

4. APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakyme Nr. T1-62 nurodyta, kad galutinė paramos gavėja UAB „Biržų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=095806d0ef6511e99681cd81dcdca52c

vandenys“ per 60 kalendorinių dienų privalo grąžinti 1 755 917,20 Lt ir valstybės biudžeto lėšomis apmokėtą PVM lėšų dalį (316 065,10 Lt), o pavėlavusi grąžinti, – mokėti 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną dieną.

5. Atsakovė nurodytus APVA direktoriaus įsakymus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, šis 2015 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015 atmetė skundą. Sprendimas įsiteisėjęs.

6. 2010 m. balandžio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (7.22-52-10)-T5-18 pagrindu 2015 m. rugsėjo 21 d. reikalavimo teises į UAB „Biržų vandenys“ skolą perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1/E 14-1 APVA perdavė ieškovei VĮ Turto bankui. Po reikalavimo teisės perdavimo VĮ Turto bankas papildomai apskaičiavo 31 324,57 Eur delspinigių. Ieškovė dėl skolos grąžinimo 2015 m. rugsėjo 25 d. raštu kreipėsi į atsakovę, tačiau ši 2016 m. sausio 6 d. raštu Nr. S-4 nesutiko su skola.


7. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 600 087,55 Eur skolą; 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą reikalavimo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovė buvo informuota ir tai patvirtinantys dokumentai jai buvo pateikti 2015 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais. 2015 m. spalio 21 d. ir 22 d. raštais atsakovė, neginčydama skolos pagrindo ir dydžio, informavo ieškovę, kad ieško problemos sprendimo būdo, prašė pratęsti skolos grąžinimo terminą. 2015 m. lapkričio 9 d. raštu atsakovė prašė pateikti papildomus dokumentus, o 2016 m. sausio 6 d. raštu ieškovei pranešė mananti, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę, ir pareiškė nesutiksianti su reikalavimu grąžinti lėšas.

9. Teismas nurodė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo reikalavimas nebuvo perleistas ar kad jis nebegalioja. Iš pirmiau nurodyto šalių susirašinėjimo matyti, kad tik 2016 m. sausio 6 d. raštu atsakovė pareiškė, jog APVA direktoriaus įsakymais nurodytų grąžinti lėšų negrąžins. Iki tol ji neginčijo skolos pagrindo, dydžio. Dėl to tik 2016 m. sausio pradžioje ieškovei turėjo tapti aišku, jog jos teisės į lėšų gavimą pažeistos ir prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Kadangi ieškinys pateiktas 2016 m. vasario pabaigoje, nė vienas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas, įskaitant ir sutrumpintus, nebuvo pasibaigęs. Netinkamas paramos panaudojimas šios bylos atveju susijęs ne su atsakovės veiksmais ar neveikimu, o su APVA veiksmais netinkamai organizavus viešąjį pirkimą. Tokie APVA veiksmai vertintini kaip valdžios institucijų klaida, o tokiu atveju 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas netaikomas.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pareigą sugrąžinti dalį panaudotų lėšų lemia tai, jog ji yra galutinė paramos gavėja, jos nuosavybėn pateko turtas, kuris buvo sukurtas panaudojant šias lėšas. Kadangi viešojo pirkimo sąlygas rengė APVA, teismas sprendė, kad vėliau nustatytą VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimą ir dėl to konstatuotą paramos ir valstybės lėšų panaudojimo nepagrįstumą lėmė ne atsakovės veiksmai. Atsižvelgdamas į tai teismas iš dalies atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės iki ieškinio pateikimo apskaičiuotų netesybų dydžiu.

11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, paliko nepakeistą.

12. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės prievolė yra atsiradusi viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo (APVA direktoriaus 2014 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. T1-53 ir 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62) pagrindu. Atsakovė skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytus APVA direktoriaus įsakymus prašė panaikinti, tačiau administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu skundo netenkino. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio pagrindą ir prejudicinius faktus, nustatytus minėtame teismo sprendime administracinėje byloje, padarė išvadą, kad ieškovės ieškinio pagrindas dėl skolos fakto ir jos dydžio buvo aiškus ir nustatytas – grindžiamas APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. T1-62. Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės skolos fakto ir dydžio, be pagrindo analizavo klausimus dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisinio pagrindo, nes šie klausimai jau buvo vertinti administracinėje byloje dėl APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi ieškovės teisė į prašomą priteisti sumą kyla viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo, o ne sutarties ar delikto pagrindu, atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė jos prašymo atleisti nuo civilinės atsakomybės ir dėl tokio prašymo visiškai nepasisakė, nėra šios civilinės bylos dalykas.

13. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais dėl neperleistos (netinkamai perleistos) reikalavimo teisės. Reikalavimo perleidimo sutarties šalys reikalavimo perleidimo fakto neginčijo, reikalavimo pagrindas atsakovei buvo žinomas. CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Kolegija konstatavo, kad pradinė kreditorė APVA atsakovei neturi esminės reikšmės, todėl ji turėjo teisę perleisti reikalavimo teisę ieškovei, o CK 6.109 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas skolininko sutikimas, kad reikalavimas būtų perleistas, netaikoma.

14. Kolegija nesutiko su atsakovės argumentu, kad turėjo būti taikyta Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškinio senatis, ir nurodė, kad Reglamento Nr. 2988/95 normoje nustatyta taisyklė taikoma pažeidimui tirti ir atitinkamam sprendimui priimti. Nagrinėjamu atveju toks sprendimas yra priimtas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu atsakovė prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar neprieštarauja Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – Taisyklės), 5 punkto nuostata Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui bei imperatyvams: paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos ir draudimui žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais; draudimui žemesnės galios teisės aktuose nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose; užtikrinti žmogaus teises ir laisves, riboti žmogaus teises ir laisves tik įstatymu; nuostatai, kad tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais, tačiau nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu; teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvui; nuostatai, kad visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti, kad institucijos turi būti nešališkos, nepriklausomos, negali priimti sprendimų dėl savo pačių padarytų pažeidimų, kas prieštarauja konstituciniam gero administravimo (atsakingo valdymo) principui ir viešojo administravimo taisyklių tikslams; 2) kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimais, ar Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta senaties taisyklė taikoma patraukiant atsakomybėn už teisės aktų pažeidimus, padarytus nacionalinės valdžios institucijų; ar tokio pažeidimo atveju ekonominės veiklos vykdytojas gali reikalauti taikyti šią senaties taisyklę; 3) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir ieškinį atmesti visiškai bei priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pagal CK 6.109 straipsnį reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (1 dalis); skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį (7 dalis). Ieškovė reikalavo vykdyti prievolę mokėti pagal reikalavimo perleidimo sutartį, kuria susitarta, kad reikalavimo teisės į skolą perduodamos pasirašius konkretų skolų perdavimo–priėmimo aktą. Konkrečiame akte, pagal kurį reikalauja mokėti ieškovė, nurodyta Sutartis Nr. 2015/GPG/68, kurioje nėra nurodoma jokių sąlygų, susijusių su reikalavimu mokėti pagal APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. T1-62. Taigi, teismai patenkino ieškovės reikalavimą tik pagal reikalavimo perleidimo sutartį, o perdavimo–priėmimo aktu nebuvo perduota jokio piniginio reikalavimo, nukreipto į atsakovę. Teismai neanalizavo ir nepasisakė dėl atsakovės kelto klausimo, ar ji gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad „ieškovė turėjo teisę reikšti ieškinį apeliantei dėl skolos priteisimo, nes perėmė pradinio kreditoriaus teises ir pareigas, kylančias iš APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 (CK 6.101 straipsnio 1, 2 dalys, 6.103 straipsnis)“.

15.2. Specialioji teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje kyla civilinio teisinio pobūdžio klausimas,

reguliuojamas prievolių teisės normomis, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovės nurodyti atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimai nėra šios bylos dalykas. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad atsakovė iš dalies atleistina nuo civilinės atsakomybės dėl priskaičiuotų netesybų, nes pažeidimą padarė APVA, kuri kontroliavo sutarties vykdymą, šios išvados ieškovė neginčijo, jos nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismas. Kadangi APVA nesilaikė teisės aktų, o Taisyklių 5.2 punkte nenustatyta projekto vykdytojų atsakomybė už APVA neteisėtus veiksmus, konstatuotina teisės spraga. Dėl to teismai ginčo santykiams pagal CK 1.1 straipsnio 2 dalį turėjo taikyti CK normas tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, tačiau jų netaikė ir nepasisakė dėl šių įstatyme nustatytų atleidimo nuo atsakomybės pagrindų: pirma, šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka (CK 6.206 straipsnis); antra, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 1 dalis); trečia, CK 6.259 straipsnio 1 dalies taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti (CK 6.259 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nei dėl atleidimo nuo atsakomybės CK nurodytais pagrindais, nei dėl atsakomybės taikymo be įstatymo.

15.3. Pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, pavyzdžiui, reikalauti taikyti ieškinio senatį. Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta ieškinio senatis, nebuvo taikyta nei administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015, nei APVA direktoriaus įsakymuose. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis yra taikoma apsiribojant pažeidimo tyrimu ir atitinkamo sprendimo priėmimu. Kadangi Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimai priskirti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos jurisdikcijai, prieš pasisakydamas dėl Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies taisyklės aiškinimo, apeliacinės instancijos teismas privalėjo kreiptis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 5 dalies normoje nustatyta tvarka į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su atitinkamu jos aiškinimo klausimu. Be to, viešojo administravimo subjekto sprendimas kvalifikuotinas kaip prievolė atlyginti nuostolius, o ne mokėti skolą, nes APVA reikalavo ne grąžinti dėl savo padaryto pažeidimo negautą paramą, bet atlyginti iš valstybės biudžeto skirtą papildomą sumą. Dėl to teismai turėjo taikyti sutrumpintą 3 metų senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

16. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:16.1. 2010 m. balandžio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis ir perdavimo–priėmimo aktas nėra nuginčyti, todėl

teismui nėra pagrindo nesivadovauti šiais reikalavimo teisės perleidimą patvirtinančiais ir galiojančiais sandoriais. 2010 m. balandžio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis sudaryta įstatymo pagrindu – reikalavimo teisių perdavimą VĮ Turto bankui nustato imperatyvios Taisyklių nuostatos, kurios nėra pakeistos ar panaikintos.

16.2. Reikalavimo teisė į atsakovę ieškovei perduota 2015 m. rugsėjo 21 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1/E 14-1, iki 2016 m. sausio 16 d. su atsakove vyko susirašinėjimas dėl skolos, o ieškinys pateiktas 2016 m. vasario 25 d., t. y. nepraėjus dviem mėnesiams nuo atsakovės pareiškimo, kad ji nevykdys įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-4082-484/2016. Atsakovė siekia dar kartą persvarstyti APVA direktoriaus įsakymų teisėtumo klausimą, tačiau kol Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-4082-484/2016 nėra panaikintas, nėra ir pagrindo nesutikti su administracinio teismo išvada, jog trečiojo asmens įsakymai teisėti ir vykdytini.

Teisėjų kolegija



Dėl bylos nagrinėjimo ribų, kai teisme pareiškiamas civilinio pobūdžio reikalavimas, grindžiamas administraciniu aktu, dėl kurio jau yra priimtas ir įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas

17. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

18. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl atsakovės prievolės grąžinti gautos ir netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos dalį bei su ja susijusias kitas sumas. Vadovaujantis Taisyklių 4 punktu, pagrindas projekto vykdytojui grąžinti jo gautas arba už jį sumokėtas lėšas yra sprendimas, įsiteisėjęs Lietuvos Respublikos teismo sprendimas arba įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti projekto vykdytojui bankroto arba restruktūrizavimo bylą. Pagal Taisyklių 2 punktą sprendimas – administruojančiosios institucijos arba įgyvendinančiosios institucijos (jeigu ji yra asignavimų valdytoja) vadovo įsakymas ir (arba) kito jo įgalioto asmens potvarkis grąžinti neteisėtai išmokėtas ir (arba) panaudotas lėšas ir (arba) administruojančiosios institucijos arba įgyvendinančiosios institucijos (jeigu ji yra asignavimų valdytoja) patvirtinta siūlomų grąžinti lėšų forma, pildoma ir teikiama naudojantis informacinėmis sistemomis.

19. Pagal CK 6.2 straipsnį prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovė grąžinti ginčijamas sumas įpareigota APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. T1-62, kuris atitinka sprendimo sąvoką pagal Taisyklių 2 punktą ir, kaip pagrįstai sprendė apeliacinės instancijos teismas, yra atsakovės prievolės grąžinti gautos ir netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos lėšas atsiradimo pagrindas.

20. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. T1-62 atsakovės buvo ginčijamas administraciniuose teismuose ir šio įsakymo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015 įvertino ir atsakovės šioje civilinėje byloje nurodytus argumentus, kuriais remdamasi atsakovė ginčija ieškovės reikalavimą priteisti atsakovei taikytos finansinės paramos sumą (apeliacinės instancijos teismo nutarties 33 punktas). Šios aplinkybės atsakovės nėra ginčijamos. Taigi, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai atsakovės prievolės atsiradimo pagrindo (administracinio akto) teisėtumas jau yra įvertintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

21. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

22. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumo jau yra išspręstas įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumo vertinimas nebepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismo teisė civilinėje byloje išspręsti individualaus pobūdžio administracinių teisės aktų teisėtumo klausimus neapima teisės iš naujo spręsti dėl šių aktų teisėtumo, jei toks klausimas jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinės teisenos tvarka. Kitoks aiškinimas nebūtų suderinamas su įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo res judicata galia, kadangi sudarytų prielaidas iš naujo teisme nagrinėti tapatų reikalavimą.

23. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimo tapatumas yra apibrėžiamas pagal šio reikalavimo dalyką ir faktinį pagrindą. Teisinio reikalavimo pagrindo keitimas nekeičiant jo faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo ir draudimo tokį reikalavimą nagrinėti po to, kai dėl jo jau yra nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kaip jau minėta, atsakovės argumentai, susiję su jos kaltės dėl pažeidimo nebuvimu ir šios aplinkybės įtaka atsakovės prievolei grąžinti ginčijamas sumas, buvo nagrinėjami administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015, todėl vien tai, kad atsakovė šioje civilinėje byloje remiasi kitomis teisės normomis (bendrosiomis CK įtvirtintomis atleidimo nuo civilinės atsakomybės taisyklėmis), nepaneigia, kad atsakovė iš esmės siekia civilinėje byloje pakartotinai spręsti tą patį klausimą, kuris jau yra išspręstas administracinio teismo.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog nagrinėjamoje byloje viešojo administravimo subjekto aktai nėra ginčijami, nes tokio pobūdžio reikalavimai buvo keliami Vilniaus apygardos administraciniame teisme

nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015, konstatuota ir specialiosios teisėjų kolegijos nutartyje, kuria, be kita ko, remiasi atsakovė. Tuo tarpu tai, kad paminėtoje nutartyje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje kyla civilinio teisinio pobūdžio klausimas, reguliuojamas prievolių teisės normomis, priešingai nei teigia atsakovė, savaime nelemia civilinę atsakomybę ir atleidimą nuo jos reglamentuojančių CK normų taikymo. Pirma, civilinė atsakomybė yra tik viena iš prievolės rūšių (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), o nagrinėjamu atveju atsakovės pareiga grąžinti gautos ir netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos dalį bei su ja susijusias kitas sumas reglamentuojama specialiosiomis teisės normomis ir kyla iš viešojo administravimo subjekto nustatyta tvarka ir pagrindais priimto sprendimo. Antra, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, ginčas dėl atsakovės prievolės atsiradimo pagrindo (viešojo administravimo subjekto sprendimo) teisėtumo, įskaitant ir atsakovės kaltės galimą įtaką prievolės atsiradimui, šiuo atveju jau yra išspręstas įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu, todėl bendrosios kompetencijos teismo nebegali būti iš naujo svarstomas.

25. Pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovei netaikė bendrųjų atleidimo nuo civilinės atsakomybės nuostatų, nesudaro ir atsakovės nurodoma aplinkybė, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtent vadovaudamasis šiomis nuostatomis iš dalies atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės dėl priskaičiuotų netesybų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paminėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nebuvo skundžiama, todėl nesudaro ir šios bylos kasacijos dalyko (CPK 340 straipsnio 1 dalis). Be to, bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, būdamas susaistytas draudimo peržengti apeliacinio skundo ribas ir priimti apeliantui blogesnį sprendimą (CPK 320, 313 straipsniai), pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktos šalių ginčo teisinės kvalifikacijos nėra saistomas.

26. Ginčydama savo prievolę atsakovė taip pat remiasi Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalimi, nustatančia patraukimo atsakomybėn senaties terminą, ir teigia, kad šis terminas nepagrįstai nebuvo taikytas nei priimant APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. T1-62, nei nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-4082-484/2015. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo argumentu ne tik pakartotinai keliamas klausimas dėl APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumo, tačiau ir, atsižvelgiant į teismų pareigą savarankiškai taikyti ginčui aktualias teisės normas, iš esmės ginčijamas įsiteisėjusio administracinio teismo sprendimo teisėtumas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė jau pasinaudojo procesine teise teikti argumentus dėl Reglamento Nr. 2988/95 taikymo administracinės teisenos tvarka, tačiau jos argumentai buvo atmesti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-62-525/2016. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės argumentai, susiję su Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies taikymu, esant tokiai procesinei situacijai, kokia yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, bendrosios kompetencijos teismo negali būti iš naujo nagrinėjami.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai apibrėžė nagrinėjamos bylos ribas ir pagrįstai nevertino atsakovės argumentų, kuriais siekiama iš naujo įvertinti APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumą ir šiuo pagrindu paneigti atsakovės prievolę grąžinti gautos ir netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos dalį bei su ja susijusias kitas sumas.

Dėl reikalavimo perleidimo

28. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015).

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas,

nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas, pagrindžiantis reikalavimo perleidimo faktą. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, jog pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas yra perleistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

30. Kaip pagrįstai pažymima atsiliepime į kasacinį skundą, nagrinėjamu atveju reikalavimo perleidimą centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį imperatyviai įtvirtina Taisyklių nuostatos (Taisyklių 15 punktas), kurios, be kita ko, įtvirtina administruojančiosios institucijos su centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju sudaromų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių turinį (Taisyklių 17 punktas) bei reikalavimo perleidimo tvarką. Pagal Taisyklių 18 punktą administruojančioji institucija per reikalavimo teisių perleidimo sutartyse nustatytus terminus pagal priėmimo ir perdavimo aktus, kuriuos pasirašo administruojančiosios institucijos ir centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo vadovai arba jų įgalioti asmenys, perduoda centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui turimus su skola susijusius dokumentus.

31. Pagal į bylą pateiktos reikalavimo perleidimo sutarties 1.2 punktą laikoma, kad naujasis kreditorius perėmė reikalavimo teisę į projekto vykdytojo skolą, naujajam kreditoriui ir pradiniam kreditoriui pasirašius skolų perdavimo–priėmimo aktą. Į bylą pateiktas reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo aktas pasirašytas 2015 m. rugsėjo 21 d. Šiuo aktu ieškovei perduota reikalavimo teisė į atsakovės grąžintinas sumas, nurodytas akto priede, taip pat skolą patvirtinančių dokumentų byla. Akto priede aiškiai įvardytas perduodamos skolos dydis, taip pat perduodamų skolos dokumentų kopijos.

32. Atsakovės teigimu, ta aplinkybė, kad reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo akto priede nėra įvardytas APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. T1-62, o priede nurodytoje Sutartyje Nr. 2015/GPG/68 nėra jokių sąlygų, susijusių su reikalavimu mokėti pagal APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. T1-62, patvirtina, jog reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo aktu ieškovei nebuvo perduotas joks į atsakovę nukreiptas piniginis reikalavimas, tad vien dėl šios priežasties ieškovės reikalavimas turėjo būti atmestas. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės argumentus pripažįsta nepagrįstais. Taip teigdama atsakovė nepagrįstai sutapatina reikalavimo perleidimą su skolą patvirtinančių dokumentų (skolos bylos) perdavimu naujajam kreditoriui. Dalies skolą patvirtinančių dokumentų neperdavimas gali būti pagrindas naujajam kreditoriui reikalauti iš administruojančiosios institucijos šiuos dokumentus pateikti (Taisyklių 18–20 punktai, CK 6.104 straipsnis), tačiau nedaro negaliojančio paties reikalavimo perleidimo. Tuo tarpu reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo aktu perleidžiamas piniginis reikalavimas (jo bendras ir sudedamųjų dalių dydžiai) reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo akto priede yra aiškiai apibrėžtas.

33. Kaip jau minėta, siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas yra perleistas. Šiuo atveju bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė suvokė arba turėjo suvokti, koks reikalavimas yra perleistas ieškovei. Šią aplinkybę patvirtina tiek aptarta imperatyvi nagrinėjamai situacijai taikoma reikalavimo perleidimo tvarka, tiek tai, kad APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. T1-62 buvo žinomas atsakovei (ji jį nustatyta tvarka buvo užginčijusi administraciniuose teismuose), tiek į bylą pateikto šalių susirašinėjimo turinys. Iš bylos duomenų matyti, kad reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo aktas ir jo priedas, kuriame aiškiai įvardytas perleidžiamas piniginis reikalavimas, atsakovei jos reikalavimu buvo pateikti, todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad reikalavimo perleidimo faktas prieš ją negali būti panaudotas.

Dėl ieškinio senaties

34. Atsakovė taip pat teigia, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo atsisakė taikyti ieškovės reikalavimui sutrumpintą trejų metų senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą, nors atsakovė rėmėsi ieškinio senatimi. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Kaip jau minėta, atsakovės prievolė sumokėti atitinkamas sumas pagal šiai bylai taikytiną specialų teisinį reglamentavimą kildinama ne iš žalos padarymo fakto, o iš viešojo administravimo subjekto nustatyta tvarka priimto sprendimo (šios nutarties 18–19

punktai), taigi ieškovės reikalavimas atitinka reikalavimą dėl skolos pagal įsiteisėjusį administracinį aktą priteisimo. Ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti negalėjo prasidėti anksčiau, nei atsirado atitinkama atsakovės prievolė, t. y. anksčiau, nei buvo priimtas APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. T1-62, todėl ieškovė, pareikšdama ieškinį 2016 m. vasario 29 d., ieškinio senaties termino nepraleido.

Dėl prašymų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir Konstitucinį Teismą dėl teisės akto atitikties Konstitucijai vertinimo

35. Atsakovė kasaciniu skundu taip pat prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Taisyklių 5 punkto nuostata neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimais.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas koreliuoja su Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo išaiškinimu, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017).

37. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į ESTT (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti – viena iš įtvirtintų išimčių yra ta, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi prerogatyvą patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikia atsakyti į ES teisės klausimą siekiant išspręsti bylą. Taigi, jie nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei [šalių] keliamas ES teisės klausimas nėra aktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT išaiškinimo (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81, 10 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 58–59 punktai).

38. Taisyklių 5 punktas, dėl kurio konstitucingumo ištyrimo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, reglamentuoja pagrindus, kuriems esant priimamas administruojančiosios institucijos sprendimas dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų, taip pat dėl kitų pagal teisės aktus ir (ar) paramos sutartis, ir (ar) tarptautines sutartis reikalaujamų grąžinti lėšų grąžinimo. Taigi, šio punkto nuostatos yra aktualios teismui sprendžiant dėl tokio administruojančiosios institucijos sprendimo teisėtumo. Kadangi APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (šios nutarties 22–24, 27 punktai), teisėjų kolegija sprendžia, jog kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios teisės normos konstitucingumo vertinimo nėra pagrindo, kadangi paminėta Taisyklių nuostata nagrinėjamoje byloje netaikytina.

39. Kaip jau buvo minėta (šios nutarties 26 punktas), Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto senaties termino taikymo klausimai taip pat nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, t. y. nagrinėjamos bylos rezultatui neturėtų įtakos ESTT išaiškinimas dėl Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto senaties termino taikymo. Dėl šios

priežasties atsakovės prašymas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimais taip pat atmestinas.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais argumentais ir išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį, jos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).


n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-290-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44935-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.7; 2.6.9.2; 3.2.6.13(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gilinis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gilinis“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „OKZ Holding Baltija“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=06668c30ef6511e99681cd81dcdca52c

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę, asmens pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, ir proceso teisės normų, įtvirtinančių įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 25 288,24 Eur, 2811,72 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškinyje nurodė, kad su trečiuoju asmeniu 2005 m. vasario 5 d. sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, o 2011 m. lapkričio 7 d. – šios sutarties priedą Nr. 2, kuriame susitarė, kad ieškovė už sunaudotą iš trečiojo asmens perkamą elektros energiją pagal išrašytas sąskaitas faktūras atsiskaitys tiesiogiai su AB „Lesto“ (dabar – AB „Energijos skirstymo operatorius“, toliau – ir ESO). Ieškovė už trečiąjį asmenį sumokėjo ESO 25 288,24 Eur.

4. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1112-460/2015 elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties priedą Nr. 2 pripažino negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), tačiau nesprendė dėl šio priedo pagrindu ieškovės atliktų mokėjimų už trečiojo asmens suvartotą elektros energiją. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-402-265/2016 paliko nepakeistą Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą, kuriuo trečiajam asmeniui iš ieškovės priteista 25 288,24 Eur skolos, 5644,51 Eur palūkanų ir 8,75 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos.

5. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad už suvartotą elektros energiją su ESO atsiskaitė du kartus – pagal išrašytas sąskaitas sumokėjo tiesiogiai ESO 25 288,24 Eur, taip pat šią sumą pagal Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį sumokėjo trečiajam asmeniui (ESO įgijo teisę reikšti trečiojo asmens bankroto byloje 25 288,24 Eur kreditoriaus reikalavimą). Dėl to atsakovė be pagrindo praturtėjo ieškovės atžvilgiu.


6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 27 d. galutiniu sprendimu panaikino 2017 m. gruodžio 18 d.

preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė.8. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad jos ir trečiojo asmens 2003 m. gruodžio 9 d. sudaryta elektros

energijos pirkimo–pardavimo sutartis neturėjo jokių papildomų priedų ar papildomų susitarimų dėl sutarties papildymo, todėl 2011 m. lapkričio 7 d. priedas Nr. 2, kurio pagrindu už ieškovės suvartotą elektros energiją buvo mokama tiesiogiai atsakovei, neturi jokios teisinės reikšmės ieškovės ir atsakovės santykiui. Iš atsakovės paaiškinimų teismas nustatė, kad pagal jos ir trečiojo asmens sudarytos sutarties nuostatas trečiojo asmens vardu buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros už suvartotą elektros energiją pagal trečiojo asmens pateiktą elektros energijos apskaitos prietaisų rodmenų pažymą arba pagal elektros energijos apskaitos prietaisų keitimo, tikrinimo duomenis (4.6 punktas); trečiajam asmeniui nustatyta pareiga šias PVM sąskaitas faktūras apmokėti sutartyje nurodytais terminais ir tvarka (5.2 punktas).

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nurodė, jog ji, atsižvelgdama į sutarties pobūdį ir ja prisiimtų prievolių esmę, neturėjo pagrindo nepriimti ieškovės atliktų mokėjimų. Sutartyje atsakovė ir trečiasis asmuo buvo susitarę, kad, atliekant pavedimus, turi būti nurodytas sutarties numeris. Mokėjimai pagal šią sutartį buvo atliekami nurodant mokėjimo paskirtį („už UAB „OKZ Holding Baltija“ suvartotą elektros energiją, vartotojo kodas F69607“), byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo būtų pageidavęs, jog būtų įskaitomi tik išimtinai jo asmeniškai atlikti mokėjimai pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, taip pat atsakovė teigė negavusi prieštaravimų dėl ne asmeniškai trečiojo asmens atliekamų mokėjimų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio 1, 2 dalys).

10. Teismas nustatė, kad ieškovė mokėjo du kartus už skirtingą elektros energiją ir pagal skirtingas elektros energijos tiekimo sutartis. Atsakovei atlikti mokėjimai buvo skirti sumokėti už trečiojo asmens suvartotą elektros energiją, t. y. šiais mokėjimais buvo dengiama trečiojo asmens skola ESO pagal atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą 2003 m. gruodžio 9 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Trečiajam asmeniui atlikti mokėjimai, buvo skirti sumokėti už ieškovės suvartotą elektros energiją, t. y. šiais mokėjimais buvo dengiama ieškovės skola trečiajam asmeniui pagal ieškovės ir trečiojo asmens sudarytą 2005 m. vasario 5 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad ieškovė mokėjo atsakovei už trečiąjį asmenį, t. y. vykdė ne savo prievolę pagal papildomą susitarimą. Dėl to, sumokėjusi atsakovei už trečiąjį asmenį pagal atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą sutartį, ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad trečiasis asmuo, už kurį buvo atlikti mokėjimai, grąžintų ieškovei sumokėtas sumas vadovaujantis CK 6.50

straipsnio 3 dalimi.11. Teismas nurodė, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-

210-225/2015 yra konstatuota, jog ta aplinkybė, kad UAB „Gilinis“ įvykdė UAB „OKZ Holding Baltija“ prievolę AB „Lesto“, neatleidžia UAB „Gilinis“ nuo pareigos vykyti sutartinę prievolę UAB „OKZ Holding Baltija“; įvertinus aplinkybę, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkkričio 10 d. nutartimi UAB „OKZ Holding Baltija“ iškelta bankroto byla (nutartis dėl bankroto įsiteisėjo 2012 m. sausio 12 d.), UAB „Gilinis“ įgis reikalavimo teisę į BUAB „OKZ Holding Baltija“ bankroto byloje (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

12. Teismas sprendė, kad ieškovės teiginys, jog ji du kartus mokėjo už tą pačią elektros energiją, yra nepagrįstas. Ieškovė turi teisę susigrąžinti sumas, kurias sumokėjo ESO už trečiąjį asmenį, tačiau šių sumų grąžinimo ji turi reikalauti ne iš ESO nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, o iš trečiojo asmens CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimą dėl 25 288,24 Eur sumos priteisimo ieškovė pareiškė netinkamai atsakovei ir netinkama tvarka, pasirinkusi netinkamą savo teisių gynimo būdą, todėl ieškinį atmetė.

13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą.

14. Kolegija nurodė, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, t. y. ieškovė turėjo įrodyti, jog atsakovė be teisinio pagrindo gavo 25 288,24 Eur. Kolegija sprendė, kad ieškovės nurodyto su trečiuoju asmeniu 2011 m. lapkričio 7 d. sudaryto priedo Nr. 2 prie elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kuriuo šalys buvo susitarusios, jog ieškovė už sunaudotą elektros energiją pagal išrašytas sąskaitas faktūras atsiskaitys tiesiogiai su ESO, pervesdama mokėtinas sumas į ESO atsiskaitomąją sąskaitą, panaikinimas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atsakovei jokios reikšmės neturi, nes ši nebuvo nei ieškovės ir trečiojo asmens 2005 m. vasario 5 d. sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis, nei prie šios sutarties 2011 m. lapkričio 7 d. sudaryto ir vėliau teismo panaikinto priedo Nr. 2 šalis.

15. Kadangi atsakovės ir trečiojo asmens 2003 m. gruodžio 9 d. sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis nereikalavo, kad prievolę įvykdytų asmeniškai trečiasis asmuo, nagrinėjamas atvejis nepateko į CK 6.51 straipsnyje nustatytas išimtis, trečiasis asmuo neprieštaravo, kad atsakovė priimtų prievolės įvykdymą iš ieškovės (ieškovei adresuotame rašte paprašė, kad ieškovė, mokėdama skolą ESO, pavedime nurodytų, kad apmokėjimas vykdomas už UAB „OKZ Holding Baltija“ pagal sąskaitą faktūrą, ir nurodytų vartotojo kodą), tai kolegija pripažino, kad atsakovė, gavusi apmokėjimą su nurodytu trečiojo asmens vartotojo kodu ir sąskaitos numeriu, negalėjo nesuprasti, kad ieškovė atliko mokėjimą už trečiąjį asmenį. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes kolegija konstatavo, kad ieškovė ginčo sumą sumokėjo už trečiąjį asmenį CK 6.50 straipsnio pagrindu ir nėra pagrindo spręsti, jog šia suma atsakovė nepagrįstai praturtėjo. Pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį ieškovei perėjo kreditoriaus teisės išsiieškoti ginčo sumą iš trečiojo asmens.

16. Kolegija nurodė, kad aplinkybę, jog ginčo mokėjimai atlikti CK 6.50 straipsnio pagrindu, patvirtina ir įsiteisėjęs Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-210-225/2015 (šios nutarties 11 punktas). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis). Atitinkamai šioje byloje negali ir neturi būti persvarstomas klausimas dėl teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės, nes teismas įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, kad ieškovės mokėjimai atsakovei buvo atlikti už trečiojo asmens prievolę. Teisėjų kolegija plačiau nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais kvestionuojamos įsiteisėjusiame teismo sprendime padarytos išvados.

17. Kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad ji su atsakove už suvartotą elektros energiją atsiskaitė du kartus, pažymėjo, jog toks argumentas prieštarauja bylos medžiagai (šios nutarties 10 punkte nurodytos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės). Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškinys yra nepagrįstas, jo reikalavimai pareikšti netinkamai atsakovei ir netinkama tvarka, ieškovei pasirinkus netinkamą savo teisių gynimo būdą, todėl pagrįstai buvo atmestas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

18. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. galutinį sprendimą; priteisti

bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:18.1. Teismai, nesivadovaudami įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje civilinėje

byloje Nr. e2A-1112-460/2015 nustatytomis aplinkybėmis, pažeidė imperatyvius CPK 18 straipsnio reikalavimus, neteisėtai ir nepagrįstai paneigė prejudicinę galią turinčius faktus bei įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, UAB „Gilinis“ sumokėta suma AB „Lesto“ bankroto procedūrų metu turėtų būti grąžinta BUAB „OKZ Holding Baltija“ į bendrą turto masę ir naudojama atsiskaityti su visais kreditoriais Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, atitinkamai AB „Lesto“ taptų BUAB „OKZ Holding Baltija“ kreditore. Taigi Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad ieškovės pagal papildomą susitarimą ESO sumokėta suma turi būti grąžinta ir ESO, o ne ieškovė turi tapti BUAB „OKZ Holding Baltija“ kreditore. Nors Klaipėdos apygardos teismas klaidingai nurodė, kad pagal papildomą susitarimą sumokėtos lėšos turėjo būti grąžintos BUAB „OKZ Holding Baltija“, o ne ieškovei, šis teismas konstatavo dvi nagrinėjamai civilinei bylai svarbias aplinkybes – pirma, ESO pagal papildomą susitarimą gautas lėšas privalo grąžinti; antra, ESO, grąžinusi nepagrįstai gautas sumas, turi tapti BUAB „OKZ Holding Baltija“ kreditore. Aplinkybę, kad ieškovė ESO mokėjo išimtinai pagal papildomą susitarimą, patvirtina ir kitos nurodytoje Klaipėdos apygardos teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės. Teismų nagrinėjamoje byloje padarytas CPK 18 straipsnio pažeidimas lėmė neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą – nesivadovaudami įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu, teismai nepagrįstai taikė CK 6.50 straipsnį ir be pagrindo netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto.

18.2. Teismai, pažeisdami CPK 18 straipsnį, netinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą, pagal kurį nereikalaujama įrodinėti kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių. CPK 182 straipsnio 2 punktas reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatyti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius. Kadangi ieškovės reikalavimų pagrindą sudarė Klaipėdos apygardos teismo nutartyje nustatytos aplinkybės, tai teismai neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti, kad ieškovė mokėjo ESO CK 6.50 straipsnio pagrindu.

18.3. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę už skolininką išimtis, kai trečiasis asmuo prievolę už skolininką įvykdo ne laisva valia ar savo iniciatyva, bet vykdydamas prievolę, kurią nustato sutartis ar įstatymas; tais atvejais, kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už trečiąjį asmenį vykdydamas, pavyzdžiui, tarp skolininko ir kreditoriaus sudarytą sutartį, negalima teigti, jog trečiasis asmuo prievolę už skolininką įvykdė pasinaudodamas CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise. Teismai, konstatuodami, kad ieškovė už sunaudotą elektros energiją pagal ESO išrašytas sąskaitas mokėjo pagal įstatymą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.50 straipsnio 1 dalį, nes mokėjimai buvo atliekami 2011 m. lapkričio 7 d. papildomo susitarimo, kuris vėliau teismo buvo pripažintas negaliojančiu, pagrindu. Teismai ne tik de facto (faktiškai) ignoravo aplinkybę, kad ieškovė už elektros energiją mokėjo išimtinai pagal papildomą susitarimą, bet ir akivaizdžiai paneigė CK 6.50 straipsnio 1 dalies esmę ir paskirtį. Tais atvejais, kai trečiasis asmuo prievolę už skolininką įvykdo pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį, prievolę įvykdžiusiam trečiajam asmeniui pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Nagrinėjamu atveju ieškovei, mokėjusiai ESO už sunaudotą elektros energiją pagal papildomą susitarimą, negalėjo pereiti kreditoriaus teisės, nes šalys tokios teisės nebuvo nustačiusios papildomame susitarime, o tai dar kartą patvirtina klaidingas teismų išvadas dėl mokėjimų CK 6.50 straipsnio 1 dalies pagrindu.

18.4. Vadovaujantis teismų pateiktais aiškinimais, nepagrįstai išplečiamas CK 6.50 straipsnio 1 dalies taikymas, paneigiami ja siekiami tikslai – sureglamentuoti tarp trečiojo asmens ir skolininko susiklostančius teisinius santykius, kai trečiasis asmuo prievolę už skolininką įvykdo nesant šalis saistančio susitarimo ar kitokio pobūdžio prievolės.

18.5. Ginčo atveju susidarė situacija, kai su ESO už suvartotą elektros energiją buvo atsiskaityta du kartus: 1) ieškovė, remdamasi papildomu susitarimu, sumokėjo ESO 25 288,24 Eur pagal sąskaitas, išrašytas už BUAB „OKZ Holding Baltija“ suvartotą elektros energiją; 2) Klaipėdos apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2A-1112-460/2015 pripažinus papildomą susitarimą negaliojančiu, ESO įgijo teisę reikšti kreditoriaus reikalavimą BUAB „OKZ Holding Baltija“ bankroto procese dėl 25 288,24 Eur sumos už suvartotą elektros energiją. Ieškovė už tą pačią suvartotą energiją sumokėjo du kartus tiek ESO, tiek BUAB „OKZ Holding Baltija“ (vykdydama Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-210-225/2015). ESO nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita, nes, papildomą susitarimą pripažinus negaliojančiu, ESO įgijo teisę reikšti kreditoriaus reikalavimą BUAB „OKZ Holding Baltija“

bankroto procese.18.6. Teismai netinkamai taikė ir aiškino nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.237

straipsnio 1 dalis ir CK 6.242 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo jas aiškinant ir taikant suformuotos kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017; kt.), todėl nepagrįstai sprendė, kad šis institutas byloje negali būti taikomas, nors egzistavo visos jo taikymo sąlygos. ESO nepagrįstai praturtėjo dėl ieškovės veiksmų (šiai atlikus 25 288,24 Eur sumos mokėjimus). Nepagrįstam ESO praturtėjimui nėra jokio egzistuojančio teisinio pagrindo – mokėjimai buvo atliekami ne CK 6.50 straipsnio 1 dalies pagrindu, bet pagal papildomą susitarimą, kuris vėliau pripažintas negaliojančiu ab initio. Remiantis CK 6.237 straipsnio 2 dalimi, pareiga grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą kyla ir tais atvejais, kai teisinis pagrindas, kuriuo remiantis įgytas turtas, vėliau išnyko. Klaipėdos apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2A-1112-460/2015 papildomą susitarimą pripažinus negaliojančiu, priešingai nei sprendė teismai, nebeliko teisinio pagrindo perduoti 25 288,24 Eur ESO, todėl atsakovė laikytina nepagrįstai praturtėjusia ieškovės sąskaita. Ieškovė negali ginti savo pažeistų teisių kitais – sutartiniais ar deliktiniais – teisių gynimo būdais, nes jos ir atsakovės nesieja jokie teisiniai santykiai.

18.7. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai atsisakė taikyti restituciją, nors byloje egzistavo net keli jos taikymo pagrindai: 1) sandoris (papildomas susitarimas) buvo pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, todėl teismas, remdamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, turėjo ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių, t. y. grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki papildomo susitarimo sudarymo; 2) egzistavo pagrindas išreikalauti be pagrindo įgytą turtą. Teismai ne tik netaikė restitucijos, bet apskritai nevertino ieškovės reikalavimo dėl restitucijos taikymo, dėl jo nepasisakė skundžiamuose procesiniuose sprendimuose, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teismo procesinis sprendimas privalo būti motyvuotas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovo teisė ieškinio dalyką, t. y. atsakovui pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą, grįsti ne vienu, bet keliais skirtingais pagrindais, neribojama; tokiu atveju teismui, nagrinėjančiam bylą, tenka pareiga kiekvieną iš nurodytų pagrindų tirti bei vertinti pateiktų įrodymų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2010).

19. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1112-460/2015 sprendė klausimą dėl ieškovės ir trečiojo asmens sudarytų tarpusavio skolų įskaitymo sutarčių (aktų) ir papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiais, tačiau nevertino, kokiu pagrindu ieškovė sumokėjo atsakovei 25 288,24 Eur, ir nekonstatavo, kad atsakovė šias lėšas iš ieškovės gavo pagal papildomą susitarimą, nes tai nebuvo nurodytos bylos dalykas. Aplinkybė, kad ginčo lėšos buvo sumokėtos CK 6.50 straipsnio pagrindu ir kad ne atsakovė turi grąžinti lėšas ir tapti trečiojo asmens kreditore, bet lėšas turi sumokėti ieškovė, konstatuota įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-402-265/2016, turinčioje res judicata galią. Nurodytoje nutartyje teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog UAB „Gilinis“ įvykdė BUAB „OKZ Holding Baltija“ prievolę AB „Lesto“, neatleidžia UAB „Gilinis“ nuo pareigos vykdyti sutartinę prievolę BUAB „OKZ Holding Baltija“; bylos duomenys patvirtina faktą, kad BUAB „OKZ Holding Baltija“ ir AB „Lesto“ sudaryta sutartis neturėjo papildomų priedų ar susitarimų dėl sutarties pakeitimo ar papildymo, o priedas Nr. 2 pasirašytas tik UAB „Gilinis“ ir BUAB „OKZ Holding Baltija“, be AB „Lesto“ sutikimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas sprendė, kad negalima laikyti, jog priedu Nr. 2 buvo pakeista atsiskaitymo su AB „Lesto“ tvarka; UAB „Gilinis“, sumokėjusi AB „Lesto“ už BUAB „OKZ Holding Baltija“, pagal BUAB „OKZ Holding Baltija“ ir AB „Lesto“ sudarytą sutartį dėl elektros energijos tiekimo įgijo teisę reikalauti, kad BUAB „OKZ Holding Baltija“ grąžintų UAB „Gilinis“ už BUAB „OKZ Holding Baltija“ sumokėtas lėšas remiantis CK 6.50 straipsnio 3 dalimi. Teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, vadovavosi įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, todėl nepažeidė CPK 18 straipsnio ir 182 straipsnio 2 punkto nuostatų.

19.2. Ieškovė netinkamai aiškina CK 6.50 straipsnio 1 dalį. Atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta sutartis nereikalavo, kad prievolę įvykdytų asmeniškai trečiasis asmuo. Atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir ja prisiimtų prievolių esmę, atsakovė neturėjo pagrindo nepriimti mokėjimų iš ieškovės, nes buvo konkrečiai nurodyta, už ką mokama, be to, trečiasis asmuo nebuvo išreiškęs pageidavimo, kad būtų įskaitomi tik jo asmeniškai atlikti mokėjimai, nereiškė prieštaravimų dėl jų. Aplinkybę, kad ginčo suma sumokėta CK 6.50 straipsnio pagrindu, patvirtina ir įsiteisėjęs Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-210-225/2015 bei Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-402-265/2016, todėl teismai negalėjo ir neturėjo persvarstyti klausimo dėl teisinių

santykių tarp atsakovės ir ieškovės.19.3. Kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo nepagrįsti. Esminė pareigos grąžinti

be pagrindo įgytą turtą sąlyga yra prašomo išreikalauti turto įgijimo teisinio pagrindo nebuvimas, t. y. negalimumas pateisinti daikto ar pinigų gavimo nei įstatymu, nei sandoriu. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad ieškovė, veikdama kaip trečiasis asmuo kreditoriaus (atsakovės) ir skolininko (trečiojo asmens) prievolių atžvilgiu, sumokėjo kreditoriui (atsakovei) 25 288,24 Eur skolą už skolininką (trečiąjį asmenį). Tokios aplinkybės patvirtina, kad atlikdama atsiskaitymą ji pasinaudojo CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise įvykdyti prievolę už skolininką. Byloje nesant duomenų, kad šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalavo, jog skolininkas ją įvykdytų asmeniškai, taip pat skolininkui neprieštaraujant tokiam įvykdymui, ieškovei aiškiai nurodžius, pagal kokį vartotojo kodą ir už kokį vartotoją mokama, atsakovė neturėjo pagrindo nepriimti mokėjimų, ieškovės mokėjimai atsakovei, atlikti pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį, atsakovės buvo įskaityti pagrįstai ir teisėtai, o ieškovei, įvykdžiusiai prievolę už trečiąjį asmenį, vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 3 dalimi, perėjo kreditoriaus teisės, todėl ieškovė turi galimybę pasinaudoti CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise ir nukreipti reikalavimą į trečiąjį asmenį.

19.4. Ieškovė skunde nepagrįstai nurodo, kad ji su atsakove už suvartotą elektros energiją atsiskaitė du kartus, toks argumentas neteisingas, prieštarauja bylos medžiagai. Teismai teisingai nustatė, kad ieškovė mokėjo du kartus už skirtingą elektros energiją ir pagal skirtingas elektros energijos tiekimo sutartis, skirtingais teisiniais pagrindais (sutartiniu ir įstatymo (CK 6.50 straipsnis) pagrindu). Ieškovė atliko mokėjimus atsakovei už trečiojo asmens suvartotą elektros energiją, t. y. jais buvo dengiama trečiojo asmens skola atsakovei pagal sutartį. Mokėjimais pagal įsiteisėjusį Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-210-225/2015 buvo dengiama ieškovės skola trečiajam asmeniui pagal ieškovės ir trečiojo asmens sudarytą Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi atsakovei buvo atliktas tik vienas mokėjimas už trečiojo asmens skolą.

19.5. Teismai pagrįstai byloje netaikė restitucijos, kurios tikslas – grąžinti sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, nes atsakovė nebuvo ieškovės ir trečiojo asmens papildomo susitarimo, vėliau teismo pripažinto negaliojančiu ab initio, šalis, nedavė sutikimo pasirašyti tokį susitarimą ir jo pagrindu jokių mokėjimų negavo. Dėl to papildomas susitarimas ir jo pripažinimas negaliojančiu atsakovei jokių teisių ir pareigų, be kita ko, ir teisinių pasekmių, nesukuria.

20. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija



Dėl įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo ir jame nustatytų aplinkybių prejudicinės galios

21. Kasaciniame skunde, be kitų, ieškovė kelia teisės normų, reglamentuojančių įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir prejudicinius faktus, aiškinimo bei taikymo klausimą.

22. CPK 18 straipsnyje įtvirtinta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

23. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems

asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Kaip matyti, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).

26. Nagrinėjamos bylos šalys nesutaria dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1112-460/2015 teismo nurodyto teiginio, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, UAB „Gilinis“ sumokėta suma AB „Lesto“ bankroto procedūrų metu turėtų būti grąžinta BUAB „OKZ Holding Baltija“ į bendrą turto masę ir naudojama atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, atitinkamai AB „Lesto“ taptų BUAB „OKZ Holding Baltija“ kreditore, teisinio kvalifikavimo. Ieškovė nurodė, kad teismai, pažeisdami CPK 18 straipsnio, 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nesivadovavo pirmiau nurodytomis įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1112-460/2015 nustatytomis aplinkybėmis, iš naujo nustatinėjo išspręstoje byloje konstatuotus faktus ir dėl to, užuot taikę nepagrįsto praturtėjimo institutą, nepagrįstai taikė CK 6.50 straipsnį.

27. Teisėjų kolegija nurodo, kad, kaip jau buvo minėta, pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Šiuo aspektu svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1112-460/2015 buvo sprendžiamas ginčas pagal BUAB „OKZ Holding Baltija“, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ieškinį UAB „Gilinis“ dėl BUAB „OKZ Holding Baltija“ ir UAB „Gilinis“ sudarytų tarpusavio skolų įskaitymo sutarčių (aktų) ir 2011 m. lapkričio 7 d papildomo susitarimo prie 2005 m. vasario 5 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties (jos priedo Nr. 2) pripažinimo negaliojančiais. Nurodytoje byloje teismai vertino BUAB „OKZ Holding Baltija“ ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, pagrindus, sprendė dėl jų (ne)teisėtumo, vertino, ar egzistuoja jų negaliojimo sąlygos. Nustatęs, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties priedas Nr. 2 buvo sudarytas siekiant išvengti teismo nutartimis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo BUAB „OKZ Holding Baltija“ nustatytų apribojimų ir imperatyvių draudimų, Klaipėdos apygardos teismas šį priedą Nr. 2 pripažino niekiniu ir negaliojančiu.

28. Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje nesprendė dėl negaliojančiu pripažinto elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties priedo Nr. 2 negaliojimo padarinių taikymo, nutartyje tik nurodė, kad elektros energijos tiekėjos AB „Lesto“ procesinė padėtis byloje buvo trečiasis asmuo, taip pat pažymėjo, kad,

pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, UAB „Gilinis“ sumokėta suma AB „Lesto“ bankroto procedūrų metu turėtų būti grąžinta BUAB „OKZ Holding Baltija“ į bendrą turto masę ir naudojama atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, atitinkamai AB „Lesto“ taptų BUAB „OKZ Holding Baltija“ kreditore. Svarbu tai, kad šį teiginį teismas nurodė dėl jo neatlikęs ir nutartyje nepateikęs jokio atskiro bylos aplinkybių ar aktualaus teisinio reguliavimo vertinimo, plačiau nemotyvuodamas ginčo teiginio.

29. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje nevertino, kokiu pagrindu UAB „Gilinis“ sumokėjo AB „Lesto“ 25 288,24 Eur, nenustatė su šios sumos pervedimu susijusių aplinkybių, CK 6.50 ar 6.237 straipsnių taikymo galimybės sprendžiant dėl AB „Lesto“ gautų lėšų grąžinimo, taigi šie klausimai nepateko į Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2A-1112-460/2015 nagrinėjimo ribas, nesudarė jos įrodinėjimo dalyko. Be to, pinigų gavėja AB „Lesto“ nebuvo aptariamos bylos šalis (dalyvavo byloje kaip trečiasis asmuo). Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje teismo išsakyta pozicija (situacijos vertinimas), kuri nesudarė bylos nagrinėjimo dalyko ir dėl kurios nebuvo išspręsta teismo priimtos nutarties rezoliucinėje dalyje, negali būti laikoma byloje nustatyta aplinkybe ir pripažinta prejudiciniu faktu (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

30. Tai konstatavus, atmestini ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl CPK 18 straipsnio, 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo, pripažįstant, kad, ieškovei siekiant susigrąžinti atsakovei pervestas lėšas, CK 6.50 straipsnio ir nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimybės teismų turėjo būti nustatytos ir šių instrumentų taikymui reikšmingos faktinės aplinkybės turėjo būti įvertintos nagrinėjant iš esmės šią civilinę bylą ir tai pagrįstai buvo padaryta.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės šiai sumokėtas sumas (ne)pagrįstumo

31. Kasaciniame skunde ieškovė nesutiko su teismų pateiktu ginčo šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimu, laikėsi pozicijos, kad teismai nepagrįstai išplėtė CK 6.50 straipsnio 1 dalies taikymą, neatsižvelgė į tai, jog ieškovės mokėjimai atsakovei buvo atlikti 2011 m. lapkričio 7 d. papildomo susitarimo pagrindu. Kadangi šis susitarimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažintas negaliojančiu, tai, anot ieškovės, išnykus pervedimo pagrindui, lėšos turėjo būti grąžintos ieškovei vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 1 dalimi ir 6.242 straipsnio 1 dalimi. Šie kasacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais.

32. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.242 straipsniui, reglamentuojančiam nepagrįstą praturtėjimą (lot. actio de in rem verso), taikyti turi būti nustatytos šios prielaidos: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė kilusiam ginčui kvalifikuoti ir išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pagal sudarytas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis atsakovė ESO tiekė elektros energiją trečiajam asmeniui BUAB „OKZ Holding Baltija“, o BUAB „OKZ Holding Baltija“ tiekė elektros energiją ieškovei. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ESO patiekė elektros energiją trečiajam asmeniui, jos dalį suvartojo ieškovė.

34. Bylos duomenimis, trečiasis asmuo ir ieškovė taip pat buvo sudarę papildomą susitarimą prie 2005 m. vasario 5 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kuriame susitarė, kad ieškovė už sunaudotą iš trečiojo asmens perkamą elektros energiją pagal išrašytas sąskaitas faktūras atsiskaitys tiesiogiai su ESO. Šis papildomas susitarimas vėliau teismų buvo pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento. Ieškovė, atlikdama ginčo mokėjimus atsakovei (iš viso už 25 288,24 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodė „už UAB „OKZ Holding Baltija“ suvartotą elektros energiją, vartotojo kodas F69607“. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė, vykdydama Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-402-265/2016, kuria paliktas nepakeistas Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas, sumokėjo trečiajam asmeniui 25 288,24 Eur skolos.

35. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė mokėjo du kartus už skirtingą elektros energiją ir pagal skirtingas

elektros energijos tiekimo sutartis – mokėjimai, kuriuos ieškovė atliko atsakovei, buvo skirti sumokėti už trečiojo asmens suvartotą elektros energiją, t. y. šiais mokėjimais buvo dengiama trečiojo asmens skola ESO pagal atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, o mokėjimai, kuriuos ieškovė atliko trečiajam asmeniui, buvo skirti sumokėti už ieškovės suvartotą elektros energiją, t. y. šiais mokėjimais buvo dengiama ieškovės skola trečiajam asmeniui pagal ieškovės ir trečiojo asmens sudarytą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį.

36. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima.

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios nutarties 33–35 punktuose aptartos byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, jog atsakovė, patiekusi elektros energiją BUAB „OKZ Holding Baltija“, turėjo teisinį pagrindą gauti atsiskaitymus už šią energiją. Tai, kad už elektros energiją atsiskaitė ne BUAB „OKZ Holding Baltija“, o ieškovė, nekeičia teisinio vertinimo, nes, remiantis CK 6.50 straipsnio 1 dalimi, prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovės ir BUAB „OKZ Holding Baltija“ sudarytoje elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo išlygų, jog mokėti už elektros energiją gali išimtinai tik sutartyje nurodytas jos vartotojas. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad atsakovė turėjo teisę priimti ieškovės atliktus mokėjimus, kurių paskirtyje buvo nurodyta, jog mokama už BUAB „OKZ Holding Baltija“ suvartotą elektros energiją, nurodytas jos vartotojo kodas. Toks mokėjimas, leidžiantis identifikuoti subjektą, už kurio suvartotą energiją yra mokama, vertintinas kaip teisėtas turto įgijimo pagrindas, kuriam esant mokėtojas netenka teisės išsireikalauti pervestų lėšų CK 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.242 straipsnio 1 dalies pagrindu.

38. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nėra duomenų, jog su atsakove už tą pačią elektros energiją buvo atsiskaityta du kartus (atsakovė gavo dvigubą apmokėjimą), kas, kaip teigia ieškovė, sudarytų pagrindą jai priteisti iš atsakovės šios nepagrįstai gautas lėšas. Byloje pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė yra gavusi ginčo lėšas iš ieškovės, tačiau duomenų apie kitus analogiškus atsiskaitymus už patiektą elektros energiją byloje nėra. Ta aplinkybė, kad ieškovė yra atlikusi tiek ginčo mokėjimus atsakovei, tiek teismų procesinių sprendimų pagrindu yra atsiskaičiusi su BUAB „OKZ Holding Baltija“ (kaip ji pati teigia, už elektros energiją sumokėjo du kartus), nepagrindžia dvigubo atsiskaitymo būtent su atsakove, šios nepagrįsto praturtėjimo, nes ieškovės procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir prie jų pridėti duomenys patvirtina, jog atlikdama šios nutarties 18.5 punkte nurodytus mokėjimus ieškovė atsiskaitė su skirtingais subjektais, ginčą sprendę teismai nustatė, kad atsiskaitymai buvo vykdomi už skirtingą elektros energiją (šios nutarties 10 punktas), o kasacinis teismas faktų netiria ir iš naujo nenustato bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad, Klaipėdos apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2A-1112-460/2015 pripažinus papildomą susitarimą negaliojančiu, ESO įgijo teisę reikšti kreditoriaus reikalavimą BUAB „OKZ Holding Baltija“ bankroto procese dėl 25 288,24 Eur sumos už suvartotą elektros energiją, nesant duomenų apie tai, jog toks reikalavimas buvo pareikštas, juolab kad jis buvo patvirtintas ir (ar) įvykdytas, taip pat neteikia pagrindo spręsti dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo.

40. Kasaciniame skunde ieškovė taip pat pateikė argumentus, kad ji atliko ginčo mokėjimus atsakovei papildomo susitarimo su trečiuoju asmeniu pagrindu, o tai pašalina CK 6.50 straipsnio 1 dalies taikymo galimybę.

41. Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kreditoriaus interesų apsaugai ir civilinės apyvartos pagreitinimui įstatyme nustatyta, kad prievolę už skolininką kreditoriui visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, galintis tai padaryti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva (CK 6.50 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2010).

42. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, papildomas susitarimas vertintinas kaip skolininko (BUAB „OKZ Holding Baltija“) ir trečiojo asmens egzistuojančios prievolės atžvilgiu (ieškovės) susitarimas dėl prievolės įvykdymo kreditoriaus (atsakovės) naudai. Kadangi atsakovė nebuvo šio susitarimo šalis (jai nebuvo žinomi kitų subjektų susitarimai), tai atliekant ginčo mokėjimus nebuvo vykdomi tiesiogiai atsakovei duoti įsipareigojimai, kurie galėtų pašalinti galimybę remtis CK 6.50 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad papildomo susitarimo sudarymas neturėjo įtakos sprendžiant dėl ieškovės atlikto prievolės įvykdymo už skolininką (BUAB „OKZ Holding Baltija“) teisėtumo, nepašalino atsakovės teisės priimti tokį įvykdymą CK 6.50

straipsnio 1 dalies pagrindu.43. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad papildomas susitarimas teismų vėliau buvo pripažintas negaliojančiu nuo jo

sudarymo momento, todėl išnyko ieškovės nurodoma kliūtis, dėl kurios ji, atlikusi mokėjimus už trečiąjį asmenį, neva negalėtų perimti kreditoriaus teisių (šios nutarties 18.3 punktas) CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu ir kuri, pasak ieškovės, turėtų būti kvalifikuojama kaip paneigianti CK 6.50 straipsnio 1 dalies taikymo galimybę.

44. Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, nepagrįstai rėmėsi CK 6.50 straipsnio 1 dalimi ir be pagrindo netaikė CK 6.237 straipsnio 1 dalyje ir 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisių gynimo būdų.

45. Konstatavus atsakovės gautų mokėjimų iš ieškovės teisėtumą, taigi nesant CK 6.145 straipsnyje įtvirtintų šios normos taikymo pagrindų, atitinkamai atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto restitucijos netaikymo.

46. Apibendrindama visus šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas, todėl ieškovės kasacinis skundas atmestinas, o skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

48. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 632 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 2057,73 Eur atstovavimo išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinio skundo reikalavimai atmestini ir skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, šis ieškovės prašymas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-214-303/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30563-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.2.2; 2.1.16.2.6; 2.1.16.2.19; 2.2.1.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=44dcbe70f02e11e99681cd81dcdca52c



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 18 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas automobilis „Volkswagen Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 18 d. nutartimi nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. G. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu: 2016 m. gegužės–birželio mėn., susitaręs su ikiteisminio tyrimo nustatinėjamais asmenimis neteisėtai iš jų įgyti labai didelį narkotinės medžiagos heroino kiekį, 2016 m. birželio 29 d. SMS žinutėmis susitarė su ikiteisminio tyrimo nustatinėjamu asmeniu dėl susitikimo vietos prie prekybos centre (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) restorano (duomenys neskelbtini). 2016 m. birželio 29 d. 14.09 val. susitikę nurodytoje vietoje, G. K. ir tyrimo nustatinėjamas asmuo G. K. automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į automobilių aikštelę prie (duomenys neskelbtini), kur parko teritorijoje priešais (duomenys neskelbtini) sodą susitarė dėl labai didelio heroino kiekio, bendros 16 866,7 g masės, grynos heroino 9814,58 g masės, perdavimo. 2016 m. birželio 29 d. 20.32 val. ikiteisminio tyrimo nustatinėjamas asmuo nuomojamu automobiliu „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno bagažinėje laikytą krepšį su labai dideliu heroino kiekiu į sutartą vietą – automobilių aikštelę prie (duomenys neskelbtini), po ko laukė G. K. G. K., 2016 m. birželio 29 d. 20.46 val. atvykęs automobiliu „VW Passat“ į susitikimo vietą – minėtą automobilių aikštelę, kartu su tyrimo nustatinėjamu asmeniu nuvyko į parką priešais (duomenys neskelbtini) sodą, paėmė iš minėto asmens automobilio „Mazda 626“ raktelius, po to vienas priėjo prie automobilio, atrakino jį ir iš bagažinės paėmė krepšį, taip neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kurio bendra masė 16 866,7 g, gryno heroino masė 9814,58 g. 2016 m. birželio 29 d. 21.03 val. G. K. krepšį su narkotine medžiaga įdėjo į automobilio „VW Passat“ saloną, po ko neteisėtai pergabeno labai didelį heroino kiekį iš automobilių aikštelės adresu: (duomenys neskelbtini), į garažą Nr. 26, esantį požeminių garažų masyve adresu: (duomenys neskelbtini), kurio viduje paliko krepšį su labai dideliu heroino kiekiu, taip neteisėtai nuo 2016 m. birželio 29 d. 21.06 val. iki 2016 m. birželio 30 d. 2.00 val. laikydamas labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kurio bendra masė 16 866,7 g, gryno heroino masė 9814,58 g, kol ją kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai sprendimus grindė kriminalinės žvalgybos duomenimis (slapto sekimo metu atliktais veiksmais,

elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turiniu), kurie neatitiko įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalis). Visi netiesioginiai įrodymai, vykdant kriminalinės žvalgybos veiksmus, buvo paremti vienintelio pareigūno – R. J. subjektyviais tarnybiniais pranešimais.

2.2. Prokuroro nutarimas sankcionuoti slaptą sekimą ir techninių priemonių panaudojimą buvo priimtas anksčiau (2016 m. birželio 29 d. po 17.00 val.), negu šie veiksmai pradėti atlikti realiai, t. y. 2016 m. birželio 29 d. ryte. Dėl šių priežasčių atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmai yra neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-30563-16 pradėjimo aplinkybes, neatsižvelgė į policijos pareigūno S. B. parodymus, iš kurių akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2016 m. birželio 29 d. vadovaujantis pareigūno R. J. tarnybiniu pranešimu, tačiau ikiteisminio tyrimo numeris šio tarnybinio pranešimo pagrindu pradėtam ikiteisminiam tyrimui buvo suteiktas vėliau, t. y. tik po to, kai 2016 m. birželio 29 d. buvo atlikti procesiniai veiksmai prieš nuteistąjį. Byloje nėra galimybės patikrinti, ar nuteistojo sekimas ir techninių priemonių panaudojimas buvo sankcionuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi.

2.3. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas vėliau, t. y. 2016 m. birželio 30 d. 8.00 val., negu atliktos kratos automobiliuose „VW Passat“ ir „Mazda“, nuteistojo G. K. gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), bei garaže Nr. 26, esančiame garažų masyve, (duomenys neskelbtini), – 2016 m. birželio 30 d. 2.00 val. Esant šioms aplinkybėms, teismų nutartys, kuriomis kratos sankcionuotos, yra neteisėtos, o visi duomenys (taip pat ir kratos garaže metu rastas krepšys su narkotikais), gauti kratų metu, negali būti pripažįstami įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalį. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnai negalėjo paaiškinti, kaip G. K. tuo pačiu metu dalyvavo skirtingose vietose atliekamuose procesiniuose veiksmuose, nes kratų protokoluose nurodytos skirtingos jų atlikimo datos, o garažo apžiūra buvo atlikta anksčiau negu krata, nedalyvaujant G. K., todėl negalima atmesti tikimybės, jog į krepšį narkotikai buvo padėti specialiai. Teismai nepagrįstai kritiškai vertino nuteistojo G. K. parodymus apie tai, kad kratos garaže metu krepšys (kuriame pareigūnai rado narkotines medžiagas) su kompiuteriniais automobilių valdymo blokais, kurį jam perdavė kitas asmuo, buvo kitoje vietoje, negu jis paliko.

2.4. Ikiteisminio tyrimo metu neužtikrinta BPK 2 straipsnyje įtvirtinta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti jokie veiksmai, siekiant nustatyti kartu su G. K. veikusius asmenis, kurių byla atskirta į atskirą tyrimą, prieš juos netaikyti kriminalinės žvalgybos veiksmai – slaptas sekimas, nors tam buvo gauta sankcija. Nenustačius kartu su G. K. veikusių asmenų, nebuvo galimybės patikrinti jo parodymų apie inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes neužtikrino, kad byloje būtų pateikti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnyje nurodyti dokumentai (nutartys, teikimai, nutarimai), nors to prašė nuteistojo gynėjas. Nuteistojo gynėjas taip pat prašė išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą dėl su nuteistuoju veikusių asmenų, tačiau prokuroras apeliacinės instancijos teisme pateikė tik Kirgizijos ir Tadžikijos teisėsaugos pareigūnams siųstus prašymus dėl teisinės pagalbos, kuriais prašoma apklausti tuos asmenis. Jokių duomenų apie tai, ar minėti asmenys buvo apklausti, ar jie patvirtino, ar paneigė nuteistojo G. K. parodymus, byloje nėra. Taigi proceso šalys turėjo nelygias teises tiriant įrodymus, be to, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes neįrodžius, su kokiais asmenimis veikė nuteistasis, liko nepašalinta abejonė, kad jis nežinojo, jog krepšyje buvo narkotinė medžiaga.

2.5. Nuteistojo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, todėl jis nežinojo, kad jam perduotame krepšyje buvo narkotinės medžiagos (manė, kad ten automobilių detalės). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (liudytojų ar kitų įtariamųjų parodymų), kurie patvirtintų, kad nuteistasis suvokė darantis jam inkriminuotą nusikaltimą: tyrimo medžiagoje užfiksuotų nenustatytų užsienio valstybių piliečių ir nuteistojo siųstų SMS žinučių turinys neįrodo, kad G. K. turėjo tikslą įsigyti narkotines medžiagas; nustatyta, kad jis tarėsi susitikti, tačiau nei tiesiogiai, nei užšifruotai neužsiminė apie narkotines medžiagas. Kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, asmuo turi suvokti, kad gabena būtent narkotines medžiagas; priešingu atveju baudžiamoji atsakomybė negalima.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Zdzislavas Tuliševski (Zdzislav Tuliševski) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Kasatoriaus teiginiai dėl teismo objektyvaus šališkumo nepagrįsti. Vien ta aplinkybė, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai netenkino visų nuteistojo prašymų atlikti konkrečius procesinius veiksmus, taip pat įrodymus vertino bei

jų pagrindu konstatavo nuteistajam nepriimtinas išvadas, nesuteikia pagrindo teigti, jog tokie teismų veiksmai pasižymėjo šališkumu. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas – tai išimtinė baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad G. K. kaltės klausimą nagrinėjo abiejų instancijų teismai, buvo panaudotos visos priemonės, būtinos reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Tai, kad teismas atsisakė tenkinti tam tikrus nuteistojo prašymus ar įrodymus vertino ne taip, kaip norėjo kasatorius, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas.

3.2. Atmestini kasacinio skundo argumentai dėl neva šališkų ikiteisminio tyrimo pareigūno R. J. parodymų. BPK 79 ir 80 straipsniuose yra pateikti baigtiniai sąrašai aplinkybių, dėl kurių asmenys negali būti liudytojai arba negali būti apklausiami kaip liudytojai. Nė viename iš šių straipsnių nėra nurodyta, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo įtvirtintuose veiksmuose dalyvavę ar pagal BPK ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikę policijos pareigūnai negali būti kviečiami į teismo posėdį ir apie jiems žinomas bylos aplinkybes apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33/2010). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog abiejų instancijų teismai, vertindami baudžiamojoje byloje apklausto ikiteisminio tyrimo pareigūno parodymus, vadovavosi ne tik pagrindinėmis BPK 20 straipsnyje nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, bet ir anksčiau minėtu, teismų praktikoje suformuotu, išaiškinimu. Tai reiškia, kad tiek apeliacinės, tiek pirmosios instancijos teismai ikiteisminio tyrimo pareigūno parodymams neteikė jokios išskirtinės įrodomosios reikšmės, juos vertino tiek atskirai, tiek kartu su visais baudžiamojoje byloje surinktais ir įrodymais pripažintais duomenimis. Juo labiau kasatoriaus apeliacinėje instancijoje iškeltos analogiškos kasacinio skundo turiniui abejonės dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno R. J. parodymų šališkumo teismo buvo išsamiai išnagrinėtos ir motyvuotai paneigtos.

3.3. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo fiksavimo, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai aptarė tiek teisės aktus, reglamentuojančius ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarką, tiek kasatoriaus akcentuojamas faktines aplinkybes. Nenustatyta, kad procesiniai veiksmai – kratos nuteistojo gyvenamojoje vietoje ar automobilyje – buvo atlikti dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Priešingai, minėti procesiniai veiksmai buvo atlikti tik po to, kai policijos pareigūnas R. J. 2016 m. birželio 29 d. surašė tarnybinį pranešimą. Būtent šis procesinis dokumentas abiejų instancijų teismų buvo pripažintas kaip teisėta ir pagrįsta ikiteisminio tyrimo vada.

3.4. Nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl tyčios nebuvimo jo veikoje nepagrįsti. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad G. K. versija dėl kaltės jo veiksmuose nebuvimo prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei surinktiems įrodymams, todėl vertintina kaip gynybos versija. Kasatoriaus suvokimą apie krepšyje buvusias narkotines medžiagas patvirtina: kriminalinės žvalgybos, apžiūros, savanoriško daiktų, dokumentų perdavimo protokoluose bei jų prieduose, liudytojų parodymuose užfiksuoti duomenys, taip pat specialisto išvados, paties nuteistojo elgesys. Nuteistasis laikėsi itin didelės konspiracijos – įgijo naują SIM kortelę, stebėjo, ar nėra sekamas, atliko policijos pareigūnus turinčius suklaidinti veiksmus, su nenustatytu asmeniu bendravo itin atsargiai nuošalioje vietoje ir t. t.; tai patvirtina jo norą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir suvokimą apie disponuojamo objekto turinį. Taigi nuteistasis ne tik suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra sietini jo neteisėti veiksmai, yra psichotropinės, bet ir bendrais bruožais suprato, koks yra tų medžiagų kiekis. Teismai tinkamai atskleidė visus kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos požymius, taip pat ir suvokimą apie neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos gabenimą ir norėjimą taip veikti.


4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje

surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Nuteistojo kasaciniame skunde pateikti argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti jokie veiksmai, siekiant nustatyti kartu su G. K. veikusius asmenis, dėl ko nebuvo galimybės patikrinti jo parodymų apie inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Teisminio nagrinėjimo ribas apibrėžia BPK 255 straipsnio 1 dalis, kur nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla dėl G. K. į teismą buvo perduota jį kaltinant padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką (kaltinimas buvo formuluojamas taip, kad šią veiką G. K. padarė veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjamais asmenimis). Todėl tai, kokių priemonių buvo imtasi nustatant galimai kartu su G. K. veikusius asmenis, kokie ikiteisminio tyrimo veiksmai prieš juos buvo (ne)atlikti ir (ar) atliekami, kaip minėta, yra ne šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti.

Dėl įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 4 dalis)

7. Nuteistasis G. K. kasaciniame skunde teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nes priimtus sprendimus grindė neleistinais įrodymais, gautais pažeidžiant jų rinkimo tvarką (taikant kriminalinės žvalgybos veiksmus, kratos protokoluose užfiksuota informacija).

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).

10. Kasatorius ginčija techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo teisėtumą teigdamas, kad prokuroro nutarimas sankcionuoti slaptą sekimą ir techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka buvo priimtas anksčiau (2016 m. birželio 29 d. po 17 val.), negu šie veiksmai pradėti atlikti realiai, t. y. 2016 m. birželio 29 d. rytą, todėl atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus gauti duomenys negalėjo būti pripažinti leistinais įrodymais procese. Šis

kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.11. Techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimą ir taikymą, atliekant kriminalinės žvalgybos

veiksmus, reglamentuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka <…> motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas (Įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje nurodoma, kad jeigu sekimo metu bus panaudojamos techninės priemonės specialia tvarka, tokie veiksmai sankcionuojami šio Įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, leidžiama atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus vadovaujantis prokuroro nutarimu. Tokiu atveju prokuroras, priėmęs šį nutarimą, per 24 valandas šio straipsnio 1 dalyje nurodytam teisėjui pateikia teikimą dėl veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo patvirtinimo motyvuota nutartimi. Jeigu terminas baigiasi poilsio ar švenčių dieną, teikimas pateikiamas kitą darbo dieną po poilsio ar švenčių dienos. Jeigu teisėjas nepatvirtina minėtų veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo motyvuota nutartimi, veiksmai nutraukiami, o jų metu gauta informacija nedelsiant sunaikinama.

12. Byloje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu, be kita ko, buvo gauta informacija apie grupės asmenų iš Kirgizijos, veikiančių kartu su Lietuvos Respublikos piliečiais, artimiausiu laikotarpiu rengiamą labai sunkų nusikaltimą, t. y. labai didelio kiekio narkotinių medžiagų (heroino) kontrabandą iš Kirgizijos į Lietuvą, Kauno miestą (BK 199 straipsnio 3 dalis, 260 straipsnio 3 dalis); taip pat buvo nustatyta, kad narkotines medžiagas, atgabentas į Lietuvą, iš kurjerio turi paimti asmuo, kuris naudojasi mobiliojo ryšio telefonu, abonentinis numeris (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties, laikantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo tvarkos, Vilniaus apygardos teismo įgaliotas teisėjas, vadovaudamasis prokuroro 2016 m. birželio 28 d. teikimu, priėmė 2016 m. birželio 28 d. nutartį sankcionuoti asmens, kuris naudojasi abonementiniu (duomenys neskelbtini), elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą bei šio asmens sekimą ir techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka keturiolikai dienų. Neviešo pobūdžio veiksmų atlikimo metu nustačius, kad minėtu abonentiniu numeriu naudojasi nuteistasis G. K., Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2016 m. birželio 29 d. nutarimu, vadovaudamasis kriminalinės žvalgybos subjekto 2016 m. birželio 29 d. prašymu dėl neatidėliotino atvejo (daroma nusikalstama veika, nurodyta BK 199 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje) ir atsižvelgdamas, kad dėl darbo valandų pabaigos nėra galimybės kreiptis dėl sankcijos suteikimo į teismą, sankcionavo techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka – G. K. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, taip pat per 24 val. nuo šio prokuroro nutarimo priėmimo kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuris 2016 m. birželio 30 d. nutartimi patvirtino prokuroro 2016 m. birželio 29 d. nutarimu sankcionuotų kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą (1 t., b. l. 24–56; 5 t., b. l. 160–161). Taigi Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, sankcionuojant prieš G. K. neviešo pobūdžio veiksmus, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pažeista nebuvo.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad abiejų instancijų teismai tikrino techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo teisėtumą ir pagrįstumą, motyvuotai pagrindė savo išvadas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į proceso dalyvių prašymus, pasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise ir, atnaujinęs įrodymų tyrimą, kaip liudytojus apklausė pareigūnus S. B. (jis organizavo kriminalinės žvalgybos veiksmus, taip pat dalyvavo atliekant tam tikrus procesinius veiksmus), T. G. (šis dalyvavo atliekant garažo apžiūrą, kaip liudytoją apklausė N. M.), ištyrė papildomai pateiktus dokumentus (tarnybinius pranešimus, teismo nutartis ir kt.), t. y. pašalino bet kurias abejones dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo ir taikymo teisėtumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti kriminalinės žvalgybos veiksmai – techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka – buvo sankcionuoti teisėtai; daryti priešingas išvadas pagal kasacinio skundo teiginius nėra jokio pagrindo.

14. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus skundo argumentai, kad krata jo garaže atlikta neteisėtai, nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir dėl to šio procesinio veiksmo metu gauti duomenys yra neleistini įrodymai (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

15. BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nustatyta tvarka (BPK 166 straipsnio 3 dalis). Ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. patvirtintos Rekomendacijos. Šių Rekomendacijų 5 punkto 5.2 papunktyje nurodyta, kad viena iš sprendimo pradėti

ikiteisminį tyrimą formų yra tarnybinis pranešimas, o 7 punkte nustatyta, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas tarnybiniu pranešimu, kai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vykdydamas teisės aktų jam nustatytas funkcijas, pats nustato galimai padarytos nusikalstamos veikos požymius. Tarnybiniame pranešime nurodomos galimai padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir išreiškiamas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą tekstas rašomas esamojo laiko pirmuoju asmeniu. Sprendime nurodomas tiriamos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ir (ar) punktą.

16. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnas (liudytojas R. J.), nustatęs nusikalstamos veikos požymius, 2016 m. birželio 29 d. apie 21.25 val. surašė tarnybinį pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jame nurodė galimai G. K. padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 199 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, požymius, faktines aplinkybes ir aiškiai išreiškė procesinį sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą; pranešimas buvo užregistruotas Integruotoje baudžiamojo proceso sistemoje (IBPS).

17. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo pradžią, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, apibrėžė tarnybinio pranešimo surašymo data, nepaisant to, kad rezoliucija, kam pavedama atlikti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo numeris bei pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Generalinei prokuratūrai buvo surašyti 2016 m. birželio 30 d. Kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2016 m. birželio 29 d., matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo; šią aplinkybę patvirtino ir byloje apklausti liudytojai R. J. ir S. B., kartu atkreipdami dėmesį į tai, kad įvykio vietoje registruoti ikiteisminio tyrimo pradžią IBPS sistemoje galimybės nebuvo, todėl tai buvo padaryta, kai tik tokia galimybė atsirado (pagal metaduomenis, veiksmas registruojant pranešimą prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą buvo atliktas 2016 m. birželio 30 d. 1 val. 5 min. 34 sek.). Nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. IV-67/I-31 patvirtinto Baudžiamosios bylos duomenų tvarkymo elektronine forma ikiteisminio tyrimo metu tvarkos aprašo 14, 15 punktai nebuvo pažeisti, pažymint, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo numerį IBPS sistema suteikia automatiškai (Aprašo 16 punktas). Taigi kasatoriaus teiginiai, kad krata jo garaže atlikta neteisėtai, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, yra nepagrįsti. Kaip minėta, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2016 m. birželio 29 d. apie 21.25 val., o krata kasatoriaus garaže atlikta 2016 m. birželio 30 d. (kratos pradžia – 2.00 val., pabaiga – 3.20 val.).

18. Kasatoriaus skundo teiginys dėl tikimybės, kad jo garaže atliktos apžiūros ir kratos metu pareigūnai galėjo pakeisti garaže rasto krepšio turinį, t. y. į jį įdėti narkotines medžiagas, argumentuojant tuo, jog garažo apžiūra buvo atlikta anksčiau negu krata ir jam nedalyvaujant, taip pat atmestinas. Taip teigdamas kasatorius remiasi ne konkrečiais bylos duomenimis, o jiems prieštaraujančia prielaida, siekdamas, kaip pažymėjo teismai, išvengti baudžiamosios atsakomybės.

19. Byloje nustatyta, kad garažo apžiūra buvo atlikta 2016 m. birželio 30 d. nuo 1.50 iki 2.00 val., krata – nuo 2.00 iki 3.20 val. Abu procesiniai veiksmai (garažo apžiūra ir krata) vyko vienas po kito (tai patvirtina apžiūros ir kratos protokoluose užfiksuotas laikas), dėl jų surašyti du atskiri protokolai, taip pat pažymėti ir šiuos procesinius veiksmus atliekant dalyvavę asmenys. Nors, kaip nustatyta byloje, garažo apžiūra, kaip ir krata, buvo atlikta kasatoriaus akivaizdoje (garažo durų apžiūros metu, imant nuo jų ir durų spynos biologinius pėdsakus, G. K. stovėjo to paties požeminio garažo koridoriuje ir laukė kratos; iki kratos atlikimo pareigūnai į garažą patekę nebuvo; garažo durys buvo atrakintos pas nuteistąjį rastu ir paimtu raktu, dalyvaujant G. K.; tik tuomet buvo apžiūrėtas garažo vidus), tačiau apie tai apžiūros protokole nebuvo pažymėta. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad garažo apžiūros protokolas surašytas ydingai, tačiau šio trūkumo pagrįstai nelaikė esminiu, turinčiu įtakos garažo apžiūros bei kratos metu gautų duomenų patikimumui. Dėl šio procesinio veiksmo jokių pastabų, pasirašęs kratos protokolą, kaip tai įtvirtinta BPK 145 straipsnio 4 dalyje, nereiškė ir kasatorius.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visų procesinių veiksmų, taip pat ir garažo apžiūros, kratų, atliktų ir kitose vietose (automobiliuose, G. K. gyvenamojoje vietoje), teisėtumo klausimą ir nuteistojo apeliaciniame skunde keltus argumentus, kurie iš esmės yra analogiški kasacinio skundo argumentams, be kita ko, ir dėl galimybės pakeisti garaže rasto krepšio turinį, į jį įdedant narkotines medžiagas, surašytų kratų protokolų esminių trūkumų, kurie, anot kasatoriaus, suteikia pagrindo abejoti jų patikimu (kaip antai dėl jo dalyvavimo kratose, kurios buvo atliekamos skirtingose vietose tuo pačiu metu ir pan.), išsamiai išanalizavo apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, jis nerado pagrindo daryti kitokią išvadą dėl šių procesinių tyrimo veiksmų patikimumo, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien kasatoriaus nepritarimas teismų išvadoms dėl įrodymų, kuriais grįsta jo kaltė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistas įrodymų leistinumo reikalavimas, nustatytas BPK 20 straipsnio 4 dalyje.

21. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek kriminalinės žvalgybos (taikant techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka), tiek ir ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys (garažo apžiūros, kratų protokolai, liudytojų, taip pat ir R. J., parodymai ir kt.) pagrįstai pripažinti įrodymais, patvirtinančiais G. K. kaltę padarant BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį ir nutartį, nepadaryta.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir tiesioginės tyčios

22. Kasatorius skunde nepagrįstai tvirtina, kad jo veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes jis nežinojo, jog perduotame krepšyje buvo narkotinės medžiagos, taigi jo veikoje nėra tiesioginės tyčios.

23. Kaip matyti iš teismų sprendimų, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai G. K. veikoje yra nustatyti ir argumentuotai atskleisti. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje įrodyta, kad nuteistasis neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos (heroino).

24. Atlikus specialiųjų žinių reikalaujančius tyrimus, byloje nustatyta, kad tirti pateiktoje medžiagoje yra bendros 16 866,7 g (grynos 9814,58 g) masės heroino. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.), labai dideliu kiekiu heroino laikoma, kai šios narkotinės medžiagos kiekis sudaro 10 g. Taigi nuteistojo neteisėtai disponuotos narkotinės medžiagos kiekis teismų pagrįstai pripažintas kaip atitinkantis BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyko požymius.

25. Kasatoriaus argumentas, kad teismų sprendimuose neatskleistas jo tyčios padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką turinys, atmestinas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia – ją darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką tai reiškia, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2009, 2K-587/2012, 2K-7-107/2013, 2K-604/2014, 2K-561-511/2015). Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426-507/2016).

26. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad byloje neabejotinai įrodytos nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės, t. y. kad G. K., susitaręs SMS žinutėmis, labai didelį kiekį heroino įgijo iš ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjamo asmens. Teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis negalėjo žinoti apie jam perduoto krepšio turinį. Nuteistojo G. K. padarytų veiksmų pobūdis ir elgesys iki susitikimo su ikiteisminio tyrimo nustatinėjamu asmeniu (įgytą SIM kortelę naudojo tik vieną dieną – 2016 m. birželio 29 d.; siekiant konspiracijos, bendrauta tik SMS žinutėmis), jo elgesys susitikimo metu (tikrino, ar nėra sekamas; provokavo jį galimai sekančius policijos pareigūnus, kad jį sulaikytų, kol jis dar nieko neleistino nėra įgijęs; elgėsi itin atsargiai, nuolat dairėsi, delsė paimti krepšį su narkotine medžiaga ir pan.) neleidžia abejoti tuo, kad kasatorius suvokė, jog 2016 m. birželio 29 d. narkotikų kurjerio jam perduotame krepšyje yra labai didelis kiekis narkotinės medžiagos. Įvertinę nuteistojo veiksmus kartu su kitais įrodymais byloje: specialisto išvadomis, tarnybiniais pranešimais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikusių ir koordinavusių pareigūnų R. J. ir S. B. parodymais, kurie nepažeidžiant rungimosi principo buvo apklausti viešame teisiamajame posėdyje (R. J. pirmosios instancijos, o S. B. – apeliacinės instancijos teisme; G. K. teisė užduoti šiems liudytojams klausimus nebuvo atimta ar kaip nors kitaip suvaržyta), teismai padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nuteistojo tyčios padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

27. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenukrypdami nuo teismų praktikos ir teisingai vadovaudamiesi byloje surinktų įrodymų visumos analize ir vertinimu,

atskleidė G. K. padarytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią disponuoti labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas byloje (BK 260 straipsnio 3 dalis) pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

RIMA AŽUBALYTĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-215-895/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00004-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.4.2.1; 3.1.5.3(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. ir nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti: M. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams, 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė.

V. Z. – pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.Priteista solidariai iš M. L. ir D. T. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 8046,63 Eur už M. B.

gydymą.Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 18 d.

nutartis, kuria nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nuteistojo M. L. apeliaciniai skundai atmesti.Apygardos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas D. T. ir išteisintas V. B., tačiau nuosprendis dėl jų kasacine tvarka

neapskųstas.Pagal teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1f8f7d10f02e11e99681cd81dcdca52c

M. L., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. M. L. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 181 straipsnio 2 dalį, o V. Z. – pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie kartu su D. T. 2015 m. birželio 17 d. nuo maždaug 15 val. iki maždaug 00.00 val., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai atimdami M. B. ir E. Š. laisvę, demonstruodami akivaizdžią jėgų persvarą, naudodami psichinę prievartą bei fizinį smurtą, taip nesunkiai sutrikdydami E. Š. sveikatą, o M. L. ir D. T. – sunkiai sutrikdydami M. B. sveikatą, neturėdami teisėto pagrindo, vertė M. B. ir E. Š. perduoti jiems 5000 Eur:

1.1. 2015 m. birželio 17 d. apie 11.30 val. V. Z., paprašytas D. T. ir M. L., pakvietė M. B. susitikti. Apie 15.00 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), M. L., D. T., V. Z. ir M. B. susitikus, M. L. jėga įsodino M. B. į tyrimo metu nenustatytą lengvąjį automobilį „BMW 525“, vairuojamą D. T., ir visi trys kartu prievarta pargabeno nukentėjusįjį M. B. į jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kur, M. L., D. T. ir V. Z. būnant šio gyvenamojo namo viduje ir demonstruojant akivaizdžią jėgų persvarą, M. L. ir D. T. bendrais veiksmais sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, naudojo fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį M. B. ir neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė jį perduoti 5000 Eur.

1.2. Po to M. L., D. T. ir V. Z., palaužę nukentėjusiojo M. B. pasipriešinimą, įsodino M. B. į tą patį automobilį ir, D. T. vairuojant automobilį, prievarta nukentėjusįjį gabeno į Kėdainius, turėdami tikslą surasti nukentėjusįjį E. Š. Pakeliui sustojus degalinėje „Ventus“, esančioje Kėdainių r., Aristavos k., Aristavos g. 4, ir automobilio vairavimą perėmus V. B., toliau prievarta nukentėjusįjį M. B. gabeno į Kėdainius. Atvykę į Kėdainius prie namo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), M. L. ir D. T. jėga ištraukė iš automobilio nukentėjusįjį E. Š., o šiam bandant pabėgti, M. L., D. T. ir V. Z., pasiviję nukentėjusįjį, jį sulaikė ir, vesdami link automobilio „BMW 525“, bendrais veiksmais sudavė smūgius kumščiais ir kojomis į įvairias nukentėjusiojo E. Š. kūno vietas.

1.3. Po to M. L., D. T. ir V. Z. prievarta įsodino nukentėjusįjį E. Š. į automobilį „BMW 525“ ir, V. B. vairuojant automobilį, prievarta nukentėjusiuosius M. B. ir E. Š. nugabeno į Babėnų mišką, esantį Kėdainių r., kur M. L. ir D. T. bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam E. Š. smūgius rankomis, kojomis, o V. Z. – pagaliu į įvairias kūno vietas bei diržu pririšo E. Š. prie medžio, taip nesunkiai sutrikdė jam sveikatą ir neturėdami teisėto pagrindo savo naudai vertė jį perduoti 5000 Eur. Į įvykio vietą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu atvykus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, nukentėjusysis E. Š. šių asmenų iš miško buvo išgabentas.

1.4. Tęsdami nusikalstamą veiką, V. B. vairuojant automobilį „BMW 525“, M. L. ir D. T. sudavė kumščiais M. B. į įvairias kūno vietas, apie 00.00 val. nukentėjusįjį M. B. pargabeno į namus, esančius (duomenys neskelbtini). Taip M. L. ir D. T., dėl savanaudiškų paskatų bendrais veiksmais iš viso suduodami nukentėjusiajam M. B. ne mažiau kaip šešis smūgius, padarydami poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir kairės akies apatiniame voke, muštines žaizdas dešiniajame antakyje ir pakaušio kairėje pusėje, odos nubrozdinimus kairės ausies kaušelyje ir dešinėje blauzdoje, kraujo išsiliejimą po kietuoju dešiniojo galvos smegenų pusrutulio dangalu ir smegenų medžiagoje, galvos smegenų suspaudimą ir paburkimą, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. B. sveikatą.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMO Į JUOS ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo sušvelninti bausmę. Kasatorius skunde nurodo:2.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad kiekvienas

nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, jog jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio

1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam pagal įstatymą priklauso teisė vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai yra sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.

2.2. Iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių matyti, kad jis (M. L.) buvo suimtas 2015 m. rugsėjo 30 d.; pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė 2018 m. birželio 22 d., kuris įsiteisėjo 2019 m. sausio 18 d.; baudžiamojoje byloje nuteisti trys asmenys, nukentėjusiaisiais pripažinti du asmenys, apklausti trys liudytojai. Atsižvelgiant į nusikalstamų veikų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų skaičių, nagrinėjama byla nebuvo sudėtinga. Be to, nebuvo kreiptasi į užsienio valstybes dėl reikalingų duomenų gavimo ir dėl to ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo procesas nepailgėjo. Jo (M. L.) kardomasis kalinimas truko trejus metus tris mėnesius 18 dienų ir tai nesuderinama su BPK 44 straipsnio5 dalies, Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Dėl pernelyg ilgos proceso trukmės ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo yra pagrindas švelninti bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. Z. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 18 d. nutartį ir panaikinti V. Z. nuteisimą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, jo veiką kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo E. Š. sužalojimo) bei, pritaikius BK 38 straipsnį, atleisti V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės.

3.1. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nustatę juridiškai reikšmingas aplinkybes jų nevertino teisės taikymo aspektu.

3.2. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi ne tik pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje juridiškai reikšmingas aplinkybes, bet ir teisę taikyti įstatymą neapsiribodamas vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis bei teikiama tų aplinkybių teisinio vertinimo versija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013).

3.3. BK 181 straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra nuosavybės ir kitos daiktinės ar kitos kilmės turtinės teisės. Turto prievartavimo dalykas yra turtinė nauda, kurios siekiama gauti pažeidžiant nukentėjusiojo turtines teises ir turtinius interesus. Taigi turto prievartavimo atveju juridiškai reikšmingas prievartaujamo turto santykis su nukentėjusiuoju nuosavybės teisinio santykio aspektu.

3.4. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė (remdamasis nuteistojo V. Z., nukentėjusiųjų M. B., E. Š., liudytojo M. P. parodymais), kad nuteistieji M. L. ir D. T. iš nukentėjusiųjų M. B. ir E. Š. reikalavo atiduoti pastariesiems nepriklausančius, Vokietijos Federacinėje Respublikoje nusikalstamu būdu (sukčiaujant) gautus pinigus, kuriuos nukentėjusieji banko pavedimais ar tiesiogiai perduodavo kitiems bendrininkams. Ši faktinė ir teisei taikyti reikšminga aplinkybė nenurodyta V. Z. pareikštame kaltinime. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nukentėjusiesiems nuosavybės teise nepriklausė reikalaujami atiduoti pinigai, kurių jie teisėtai nevaldė, nuosprendyje apsiribojo vien kaltinime nurodytomis faktinėmis veikos aplinkybėmis, konstatuodamas, kad kaltinamieji, neturėdami teisėto pagrindo, vertė M. B. ir E. Š. perduoti jiems 5000 Eur.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas formaliai nurodė: „Nagrinėjamoje byloje tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų galimai susiklosčiusių nusikalstamų santykių prigimtis rodo, kad bet koks nuteistųjų, tarp jų ir V. Z., reikalavimas nukentėjusiesiems grąžinti pinigus neatitinka CK numatytų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nukentėjusieji neturėjo ir negalėjo turėti nuteistiesiems, tuo pačiu ir V. Z., jokių įsipareigojimų, kadangi įrodyta, jog tarp šių nebuvo tikrų ar tariamų teisinių santykių. Reikalavimas grąžinti pinigus, kurie galimai gauti iš neteisėtos veikos, prie tokių teisinių santykių nėra priskiriamas.“ Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija negali būti pripažinta atitinkančia teismų praktiką turto prievartavimo bylose, pagal kurią reikalavimas yra nukreiptas į teisėtai kito asmens valdomą turtą. Teismai, nustatę, kad reikalaujami pinigai turėjo kriminalinę kilmę, negalėjo turto prievartavimo grįsti civilinės teisės normomis reguliuojamais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais.

3.6. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad iš pokalbių telefonu turinio „galima aiškiai suprasti, kad nukentėjusieji atliko tam tikrą nusikalstamos veikos užduotį, turėjo surinkti ir galimai surinko pinigus, kuriuos turėjo perduoti kitiems bendrininkams, tačiau to nepadarė. Tai, kad iš E. Š. ir M. B. buvo reikalaujama nusikalstamu būdu įgytų pinigų, teismo posėdžio metu pripažino ir M. L. bei D. T. Klausimas, ar kaltinamieji turėjo teisinį pagrindą reikšti turtines pretenzijas

nukentėjusiesiems, sprendžiamas atsižvelgiant į Civiliniame kodekse nustatytus civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Kadangi iš neteisės negali kilti teisė, daroma išvada, jog M. L., D. T. ir V. Z. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš nukentėjusiųjų pinigų“, padarė išvadą dėl kvalifikuoto turto prievartavimo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai dviprasmiškai pirmosios instancijos teismo išvadai, t. y. kad turtas, į kurį nukreiptas reikalavimas, įgytas ne civilinių įstatymų pagrindu, o nusikalstamu būdu, tačiau reikalavimui atiduoti bendros nusikalstamos veikos dalyką taikomos civilinės teisės normos.

3.7. Nukentėjusieji nurodė, kad Vokietijoje neteisėtai gautus pinigus, kuriuos pasisavino liudytojas M. P., turėjo perduoti kitiems asmenims, tačiau to nepadarė. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog nukentėjusieji nusikalstamu būdu gautus pinigus turėjo perduoti kitiems bendrininkams, tačiau, kaip nurodyta nuosprendyje, to nepadarė, V. Z. kaltę grįsti teisės principu ex injuria ius non oritur (iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė) nepriimtina, nes tiek Vokietijoje padarytas sukčiavimas, tiek turto prievartavimas yra teisės pažeidimai, kurių padariniams netaikomos civilinėje teisėje nustatytos apsaugos ir gynybos priemonės. Teismai, V. Z. veiksmus vertindami kaip turto prievartavimą, kartu konstatavo, kad nusikalstamu būdu gautas turtas pripažįstamas nusikaltimą padariusių asmenų teisėta nuosavybe, taip iš esmės iškreipdami baudžiamosios teisės principus ir paskirtį visuomeninių santykių reguliavimo srityje. Teisės taikymo aspektu reikšminga ir tai, kad nukentėjusieji teisėsaugos pagalbos neprašė ir dėl jiems pareikštų turtinių pretenzijų nuteistiesiems priekaištų neišsakė, nukentėjusysis E. Š. su V. Z. susitaikė ir teismo prašė jam baudžiamąją bylą nutraukti.

3.8. Pirmosios instancijos teismas, nusikaltimo dalykui (5000 Eur) taikydamas baudžiamosios teisės gynybos priemones, ignoravo nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus, kurie atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams (perleisti turtą kitiems asmenims turi teisę tik turto savininkas arba jo įgaliotas asmuo). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime yra išaiškinęs: „<…> teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“. Taigi subjektinė nuosavybės teisė yra absoliutaus teisinio santykio, kuriame nuo savininkui priklausančios teisės pažeidimų privalo susilaikyti visi kiti asmenys, elementas (taip pat Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d., 1998 m. birželio 1 d. nutarimai). Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, valstybės įsiterpimas į nusikaltimą nuosavybei Vokietijoje padariusių asmenų tarpusavio santykius dalijantis nusikaltimo dalyką nepriimtinas konstitucinių vertybių ir teisinių gėrių gynybos aspektais. Reikalaujami atiduoti 5000 Eur negali būti laikomi nukentėjusiųjų nuosavybe ir vertinami kaip turto prievartavimo objektas, o nesant jo, negali būti ir nusikaltimo.

3.9. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad reikalaujami atiduoti pinigai „nebuvo nukentėjusiųjų nuosavybė, tačiau, priešingai, nei teigiama, pati savaime ši aplinkybė nešalina pagrindo nagrinėjamą įvykį vertinti kaip turto prievartavimą“. Teismai, nustatę (iš M. L. ir M. B. pokalbių telefonu), kad buvo reikalaujama ne perduoti turtą, o atiduoti „nuneštus“ pinigus, nesilaikė ex injuria ius non oritur principo (nes pavogtas daiktas netampa vagies nuosavybe). Teismai neteisėtą reikalavimą atsiejo nuo būtinojo veikos sudėties požymio – turto prievartavimo objekto, taip neteisingai aiškindami civilinius įstatymus, netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos turto prievartavimo baudžiamosiose bylose, t. y. pateikė naują teisės normos aiškinimą, nors tokia teisė pagal BPK 378 straipsnio 2 dalį priklauso tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai ir šio skyriaus plenarinei sesijai.

3.10. V. Z. nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje. V. Z. atlikti prieš nukentėjusįjį E. Š. veiksmai galėtų būti vertinami pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį (atsižvelgiant į tai, kad jis su E. Š. susitaikė).

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimu į V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nuteistojo M. L. kasacinius skundus siūlo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

4.1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino arba sugadino jo turtą arba padarė kitus alternatyvius veiksmus, nurodytus šioje teisės normoje. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (pvz., užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Turto prievartavimas laikomas

baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-976/2018).

4.2. Nesutiktina su nuteistojo V. Z. gynėjo teiginiais dėl netinkamo BK 181 straipsnio 2 dalies taikymo, t. y. kad baudžiamojoje byloje reikalautini grąžinti pinigai negalėjo būti pripažinti turto prievartavimo nusikaltimo dalyku, kadangi jie buvo gauti iš nusikalstamos veikos. Teismai neginčijamai konstatavo, kad nuteistieji neturėjo jokio teisinio pagrindo iš nukentėjusiųjų reikalauti grąžinti lėšas. Tai reiškia, kad buvo konstatuotas esminis turto prievartavimo nusikaltimo inkriminavimą nulemiantis požymis – turtinės pretenzijos nepagrįstumas. Iš bylos matyti, kad nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiuosius su nuteistaisiais, tarp jų ir V. Z., būtų sieję teisėti sandorio ar kito juridinio fakto pagrindu kilę teisiniai santykiai. Nukentėjusiųjų buvo reikalaujama grąžinti pinigus, gautus iš neteisėtos veikos, kas negali būti priskiriama prie teisėtos veiklos ir iš jos kylančių teisėtų reikalavimų.

4.3. Nuteistojo V. Z. gynėjas kasaciniame skunde iš esmės pateikė analogiškus apeliaciniam skundui argumentus, kurie Lietuvos apeliacinio teismo buvo išsamiai ištirti ir motyvuotai paneigti. Nenustatyta aplinkybių, lemiančių šių argumentų netinkamą ar neteisėtą vertinimą. Nesant aplinkybių, lemiančių nuteistojo veiksmų kvalifikavimą, kaip siūlo gynėjas, pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo taikyti BK 38 straipsnį ir V. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

4.4. Nesutiktina su nuteistojo M. L. teiginiais dėl bausmės švelninimo pagal BK 54 straipsnio 3 dalį dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog baudžiamojo proceso trukmė buvo per ilga, svarbu įvertinti bylos sudėtingumą, baudžiamojo proceso metu persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus, organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamajam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas visas šias aplinkybes išsamiai aptarė ir įvertinto. Neginčijamai nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo didelės apimties: atliekamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, dėl kurių vėliau buvo atskirtas, kaltinami keturi asmenys, gauta daug specialistų išvadų. Bylos nagrinėjimo teisme trukmė buvo nulemta ir pačių proceso dalyvių – į teismo posėdžius neatvykdavo kaltinamieji, jų gynėjai, nukentėjusieji, liudytojai, buvo priimta nutartis dėl pastarųjų atvesdinimo. Teismo posėdžio pertraukos buvo nulemtos objektyvių priežasčių, o teismai ėmėsi visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas operatyvus bylos išnagrinėjimas. Šios aplinkybės patvirtina, kad byloje baudžiamojo proceso trukmė negali būti pripažinta išimtine aplinkybe, lemiančia BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Baudžiamasis procesas vyko laikantis operatyvumo ir optimalumo reikalavimų, nepasižymėjo nepagrįstu delsimu, atitiko jam keliamus reikalavimus, įskaitant ir kaltinamųjų teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą.


5. Nuteistojo M. L. ir nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 181 straipsnio 2 dalies taikymo

6. Nuteistojo V. Z. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nuteisdami V. Z. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi reikalaujami atiduoti 5000 Eur negali būti laikomi nukentėjusiųjų nuosavybe ir vertinami kaip turto prievartavimo objektas, o nesant jo, negali būti ir nusikaltimo.

7. V. Z. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis kartu su D. T., M. L. 2015 m. birželio 17 d., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai atimdami M. B. ir E. Š. laisvę, demonstruodami akivaizdžią jėgų persvarą, naudodami psichinę prievartą bei fizinį smurtą, taip nesunkiai sutrikdydami E. Š. sveikatą, neturėdami teisėto pagrindo, vertė M. B. ir E. Š. perduoti jiems 5000 Eur.

8. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą; pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo

fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelę turtinę žalą.9. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad BK 181 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo turto

prievartavimo objektas – nuosavybė ar turtinės kilmės teisės, taip pat turtiniai interesai – yra siejamas su ekonominiu jų turiniu. Nusikaltimo dalykas – turtinė nauda, nukentėjusiajam priklausantis ar jo žinioje esantis turtas, kurį siekia gauti kaltininkas ir kuris gali būti įvertinamas pinigais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-395/2010). Nuosavybė ar turtinės kilmės teisės, turtiniai interesai taip pat yra ir kvalifikuoto turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 2 dalis) pagrindinis tiesioginis objektas. Jeigu darant šį nusikaltimą prieš asmenį yra panaudojamas fizinis smurtas ar atimama laisvė, tai papildomais turto prievartavimo objektais pripažįstami tokio asmens sveikata ar laisvė. Taigi turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) pagrindiniu tiesioginiu objektu gali būti ne tik nuosavybė, bet ir turtiniai interesai, kurie yra siejami ne su turto kilme, įsigijimo būdais ir pan., o su jų ekonominiu turiniu. Šio BK straipsnio dispozicijoje apibrėžti nusikalstamos veikos požymiai neriboja ir nepašalina baudžiamosios atsakomybės priklausomai nuo to, kokiu būdu turtas nukentėjusio asmens įgytas (teisėtais ar neteisėtais būdais). BK nėra nustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, tarp kurių taip pat nenustatyta tokia aplinkybė (pagal minėtą turto požymį). Taigi nėra teisinio pagrindo aiškinti BK 181 straipsnio dispozicijos kitaip (siauriau), negu jame nurodyta, nes tik baudžiamasis įstatymas (t. y. konkrečios BK normos) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, bei nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas (BK 1 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai).

10. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę ar fizinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (pvz., užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Vienas iš esminių turto prievartavimo požymių, šį nusikaltimą skiriančių nuo savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis), – tai vertimo suteikti turtinę naudą neteisėtumas. Nuoseklioje teismų praktikoje, paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis), nurodoma, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-697/2018). Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2012, 2K-433-507/2016).

11. Nagrinėjamoje byloje sutiktina su teismų pozicija, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų galimai susiklosčiusių nusikalstamų santykių prigimtis rodo, kad bet koks nuteistųjų, tarp jų ir V. Z., reikalavimas nukentėjusiesiems grąžinti pinigus neatitinka CK nurodytų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų. Nukentėjusieji neturėjo ir negalėjo turėti nuteistiesiems, kartu ir V. Z., jokių įsipareigojimų, kadangi įrodyta, jog tarp šių nebuvo tikrų ar tariamų teisinių santykių, o reikalavimas grąžinti pinigus, kurie galimai buvo gauti iš neteisėtos veikos, prie tokių teisinių santykių nėra priskiriamas. Dėl to, remiantis tuo, kas išdėstyta, pripažintina, kad nuteistieji, tarp jų ir V. Z., neturėdami jokio teisėto pagrindo bei suvokdami savo reikalavimų neteisėtumą, atimdami nukentėjusiesiems laisvę ir panaudodami psichinę prievartą bei fizinį smurtą, vertė M. B. ir E. Š. perduoti jiems 5000 Eur.

12. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad V. Z. nuteisimas už turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 2 dalis) negali būti pripažintas atitinkančiu teismų praktiką turto prievartavimo bylose, pagal kurią reikalavimas yra nukreiptas į teisėtai kito asmens valdomą turtą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje prievarta grindžiamas reikalavimas atlyginti išlaidas, susijusias su nusikalstamos veikos įgyvendinimu, irgi pripažįstamas turto prievartavimu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-577-788/2015, 2K-43-942/2016).

13. Paminėtina ir tai, kad kitose nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams bylose šių nusikaltimų dalyku taip pat pripažįstamas neteisėtai įgytas turtas. Antai kasacinės instancijos teismas, aiškindamas vagystės (BK 178 straipsnis) požymius, konstatavo, kad pagal BK 178 straipsnį vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Įstatyme nėra įtvirtinta reikalavimo, kad, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 178 straipsnį, būtų aiškinamasi, kas yra tikrieji grobiamo turto savininkai, pagrobto (ar grobiamo) turto kilmė, įsigijimo būdas ir pan. Tai nėra vagystės sudėties požymiai. Vagystės esmė – neteisėtas svetimo turto užvaldymas. Tai, kad pagrobiamas neteisėtai įgytas turtas – daiktai, išimti iš apyvartos, ar daiktai, kurių apyvarta yra ribota, baudžiamosios atsakomybės pagrindo pagal BK nepašalina. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad tokio neteisėtai įgyto turto pagrobimas jo turėtojui neužtikrina reikalavimo teisės į žalos, susijusios su minimo turto netekimu, atlyginimą. Remiantis šiomis nuostatomis nepagrįstais buvo pripažinti teismų sprendimai dėl asmenų, kurie, apgaulės būdu per duris įsibrovę į M. G. gyvenamąjį namą, pagrobė 2000 pakelių ten

neteisėtai laikomų cigarečių „Saint George Lights“, pažymėtų Rusijos Federacijos banderolėmis, išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-232/2007).

14. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes V. Z. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Teismai, pripažindami V. Z. kaltu dėl turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 2 dalis), baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl kasatoriaus M. L. argumentų dėl pernelyg ilgos proceso trukmės

15. Kasatorius M. L. nurodo, kad nors nagrinėjama byla nebuvo sudėtinga (nuteisti trys asmenys, nukentėjusiaisiais pripažinti du asmenys, apklausti trys liudytojai, nebuvo kreiptasi į užsienio valstybes dėl reikalingų duomenų gavimo), tačiau ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas vyko ilgai, jo kardomasis kalinimas truko trejus metus tris mėnesius 18 dienų (jis buvo suimtas 2015 m. rugsėjo 30 d.; pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2018 m. birželio 22 d., įsiteisėjo 2019 m. sausio 18 d.), tai nesuderinama su BPK 44 straipsnio 5 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Dėl pernelyg ilgos proceso trukmės ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo yra pagrindas švelninti bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas.

16. Kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti.17. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę,

kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

18. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai yra sprendžiamas asmeniui pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.

19. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-7-109/2013 ir kt.) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nurodyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2011, 2K-7-45/2007).

20. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar baudžiamojo proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai, kt.); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12, ir kt.).

21. Teismų praktikoje galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-48-696/2017). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017, 2K-107-489/2017).

22. Iš skundžiamo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. L. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nustatytus BK 54 straipsnyje: M. L. padarė labai sunkų (BK

135 straipsnio 2 dalies 9 punktas) ir sunkų (BK 181 straipsnio 2 dalis) nusikaltimus, o jo vaidmuo padarant nusikalstamas veikas buvo labai svarbus; nukentėjusieji jam pretenzijų neturi; anksčiau teistas ir iš ankstesnės bausmės atlikimo vietos charakterizuojamas neigiamai; baustas už sistemingai daromus administracinės teisės pažeidimus; iki sulaikymo nedirbo; jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas bus įgyvendintas M. L. paskyrus laisvės atėmimo bausmes, viršijančias BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir 181 straipsnio 2 dalies sankcijose nustatytos vienintelės bausmės rūšies – laisvės atėmimo – vidurkį (kuris siekia septynerius metus), ir už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, M. L. paskyrė laisvės atėmimą aštuoneriems metams, už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, – laisvės atėmimą penkeriems metams; kadangi šios veikos padarytos esant idealiajai sutapčiai, teismas bausmes subendrino apėmimo būdu ir galutinę bausmę M. L. paskyrė aštuonerius metus laisvės atėmimo. Teismas nustatė bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos ir į bausmės atlikimo laiką įskaitė M. L. taikyto sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2018 m. birželio 22 d.

23. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo M. L. apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma paskirti mažesnę nei bausmės vidurkis bausmę (be kita ko, teigiant, jog teismas nevertino, kad jis yra suimtas jau beveik trejus metus ir visą šį laiką stengiasi pasitaisyti, kad ilga bylos nagrinėjimo trukmė), taip pat ir prokuroro apeliacinį skundą (kuriuo buvo prašoma dėl M. L. panaikinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, sugriežtinus bausmes galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvylikai metų), konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog M. L. paskirta neteisinga (per griežta ar per švelni) bausmė, kadangi pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, teisingai vadovavosi BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatomis, tinkamai įvertino nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę ir kitas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, taip pat nusikaltimų ir paskirtos bausmės proporcingumą. Be kita ko, teismas pažymėjo, kad byloje esantys nuteistąjį M. L. charakterizuojantys duomenys rodo, jog jis yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus, o jo daromos veikos tik sunkėja.

24. Apeliacinės instancijos teismas nepritarė nuteistojo M. L. apeliacinio skundo argumentui, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procesas užtruko pernelyg ilgai. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu motyvuotai nurodė, kad: Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyboje 2014 m. birželio 6 d. buvo pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00224-14, kuriame M. L. (ir kiti įtariamieji) buvo įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje; 2015 m. lapkričio 6 d. prie šio ikiteisminio tyrimo buvo prijungti kiti tyrimai, kadangi juose dalyvavo (be kitų įtariamųjų) tas pats asmuo M. L. (ir D. T.); 2017 m. sausio 6 d. prokuroro nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00224-14 atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-2-00004-17 dėl nusikaltimų, nustatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, kadangi ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nukentėjo M. B. ir E. Š., buvo baigtas, o ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00224-14 dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nukentėjusiaisiais buvo pripažinti kiti asmenys, nebuvo baigtas; ikiteisminiame tyrime Nr. 06-2-00004-17 įtariamaisiais, be M. L. ir D. T., pripažinti V. Z. ir V. B.; baigus ikiteisminį tyrimą 2017 m. sausio 27 d. byla (13 tomų) su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti Panevėžio apygardos teismui. Nagrinėjant šią bylą teisiamajame posėdyje buvo skelbiamos pertraukos: 2017 m. kovo 21 d. į posėdį neatvyko kaltinamasis V. Z., nukentėjusieji M. B., E. Š.; 2017 m. balandžio 19 d. nedalyvavo nukentėjusysis M. B.; 2017 m. gegužės 25 d. neatvyko nukentėjusieji, priimta nutartis dėl nukentėjusiojo E. Š. atvesdinimo, derinama M. B. apklausa nuotoliniu būdu, gavus duomenų, kad šis užsienio valstybėje atlieka bausmę; 2017 m. liepos 5 d. ir 2017 m. liepos 12 d. dėl ligos nedalyvavo kaltinamojo M. L. gynėjas advokatas V. Metelica; 2017 m. lapkričio 13 d. neatvyko liudytojai, nutarta juos atvesdinti; 2017 m. gruodžio 19 d. paskelbta pertrauka, mirus kaltinamojo M. L. gynėjui; 2018 m. sausio 10 d. nedalyvavo kaltinamojo M. L. gynėjas; 2018 m. vasario 21 d. dėl ligos į posėdį neatvyko kaltinamojo V. B. gynėja (16 t., b. l. 2) (apeliacinės instancijos teismo sprendime nenurodyta); 2018 m. kovo 14 d. neatvyko kaltinamasis V. B.; 2018 m. balandžio 20 d. neatvyko kaltinamasis V. B. dėl artimo giminaičio mirties. 2017 m. spalio 4 d. teisiamajame posėdyje apklausti nukentėjusieji, 2017 m. spalio 18 d. ir 2017 m. gruodžio 19 d. – liudytojai; 2018 m. vasario 5 d. – kaltinamieji; 2018 m. kovo 26 d. kaltinamojo D. T. gynėjo advokato V. Skabursko prašymu apklaustas teismo medicinos ekspertas G. Serbenta; 2018 m. gegužės 24 d. baigtas įrodymų tyrimas, išklausytos baigiamosios kalbos, kaltinamųjų paskutinieji žodžiai, nuosprendis paskelbtas 2018 m.

birželio 22 d.25. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo didelės apimties, sudėtingas, jį lėmė

padarytų nusikalstamų veikų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų skaičius, reikalingų duomenų gavimas iš užsienio valstybių įstaigų, ekspertizių atlikimas, proceso veiksmų, dokumentų gausumas, kad teisiamojo posėdžio pertraukos buvo susijusios su objektyviomis priežastimis, o pirmosios instancijos teismas ėmėsi įmanomų priemonių, kad bylos procesas vyktų kuo sparčiau (neatvykusiems liudytojams, nukentėjusiajam buvo paskirtos procesinės prievartos priemonės – atvesdinimas). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog proceso trukmė šioje byloje buvo pernelyg ilga ir dėl to buvo pažeista įstatymų garantuota kaltinamojo M. L. teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą.

26. Pagal bylos medžiagą ir kasacinio skundo argumentus iš esmės pritartina šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas 2015 m. birželio 18 d., 2017 m. sausio 10 d. M. L. paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, kaltinamasis aktas surašytas 2017 m. sausio 27 d., t. y. ikiteisminis tyrimas truko vienerius metus septynis mėnesius, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko vienerius metus penkis mėnesius (nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2018 m. birželio 22 d.). Byla su prokuroro, nuteistųjų M. L., D. T. ir nuteistojo V. Z. gynėjo apeliaciniais skundais Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta 2018 m. liepos 23 d., teismo nutartis priimta 2019 m. sausio 18 d., t. y. byla apeliacine tvarka išnagrinėta per pusę metų. Bendra proceso trukmė iki šios kasacinės nutarties priėmimo – apie ketveri metai keturi mėnesiai; tokia trukmė savaime neatrodo pernelyg ilga.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama byla buvo gana sudėtinga: joje buvo tiriamos ir nagrinėjamos kelių asmenų bendrininkaujant padarytos keturios nusikalstamos veikos (labai sunki, sunki ir dvi apysunkės), jas tiriant, reikėjo aiškintis specifinius kelių asmenų tarpusavio santykius, susijusius su galimai užsienyje padarius kitas nusikalstamas veikas gautų pinigų dalybomis. Iš viso buvo kaltinami keturi asmenys, du pripažinti nukentėjusiaisiais, ikiteisminio tyrimo metu pranešimai apie įtarimą buvo įteikti dar dviem asmenims (E. J. ir A. S.), vienas (M. P.) pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau vėliau ikiteisminis tyrimas dėl atitinkamų asmenų ir veikų nutrauktas. Taip pat buvo tiriamas galimai organizuotos grupės vykdytas asmenų išnaudojimas, susijęs su nusikalstamų veikų darymu užsienyje. Ikiteisminio tyrimo metu, be minėtų įtariamųjų ir nukentėjusiųjų, apklausta apie 30 liudytojų (tarp jų 2 liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, taip pat 1 asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę), kai kuriuos iš jų, taip pat ir įtariamuosius bei nukentėjusiuosius, teko apklausti po kelis kartus, taip pat atlikti kitus susijusius veiksmus (akistatas, parodymų patikrinimą vietoje, parodymus atpažinti). Iš baudžiamosios bylos medžiagos, be kita ko, matyti, kad tyrimą apsunkino tiriant organizuoto pobūdžio nusikaltimus būdingos kliūtys, pavyzdžiui, nukentėjusiųjų ir kai kurių liudytojų baimė, turinti įtakos jų parodymų turiniui ir kaitai proceso metu, kai kurių liudytojų visiškas nebendradarbiavimas su teisėsaugos pareigūnais. Kliūčių kilo ir dėl sunkios nukentėjusiojo M. B. sveikatos būklės, ribojusios jo apklausos galimybes. Dėl tiriamų veikų specifikos (sveikatos sutrikdymas) reikėjo atlikti ir kelis specialiųjų žinių reikalaujančius medicininius tyrimus (pateiktos specialistų ir ekspertų išvados). Taip pat buvo renkama ir analizuojama gana didelės apimties informacija apie telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, įvairių asmenų susižinojimą elektroninių ryšių tinklais ir kt. Ikiteisminio tyrimo sudėtingumą ir apimtį padidino tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 6 d. sujungus kelis tyrimus nagrinėjamoji byla buvo tiriama kartu su kita byla, kurioje buvo įtariami kai kurie tie patys asmenys, įskaitant M. L. (veikiant bendrininkų grupe padarytas dviejų asmenų sveikatos sutrikdymas ir kt.). Skirtingai negu nurodoma M. L. skunde, prie ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmės prisidėjęs objektyvus veiksnys – proceso tarptautinis aspektas, kurį nulėmė daugelio proceso dalyvių (kai kurių įtariamųjų, nukentėjusiojo M. B., taip pat kai kurių liudytojų) išvykimas į užsienį įvairiais procesui reikšmingais laikotarpiais. Dėl to Lietuvos teisėsaugos institucijoms ne kartą teko bendradarbiauti su užsienio valstybių institucijomis. Be kita ko, ikiteisminio tyrimo stadijoje kilo būtinybė kreiptis į Jungtinės Karalystės institucijas dėl M. L., perduoto Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderį, atsakomybės ribų išplėtimo kitoje kartu su nagrinėjamąja tiriamoje baudžiamojoje byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paaiškėjus, jog šio klausimo sprendimas užtruks ilgesnį laiką, nagrinėjamos bylos tyrimas, minėta, buvo išskirtas iš bendro tyrimo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo bendradarbiaujama su Vokietijos teisėsaugos institucijomis užtikrinant nukentėjusiojo M. B. informavimą apie procesą ir dalyvavimą jame nuotoliniu būdu. Su tuo susijusių sprendimų priėmimas (kuris turėjo būti derinamas ir su proceso šalimis) bei būtinos organizacinės priemonės paaiškina palyginti lėtesnį bylos nagrinėjimo tempą proceso pirmosios instancijos teisme pradžioje. Prie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmės prisidėjo ir įvairios objektyvios priežastys, į kurias teismas iš esmės reagavo tinkamai (operatyviai sprendė į posėdžius neatvykstančių asmenų dalyvavimo procese užtikrinimo klausimus, derino posėdžių grafiką ir kt.). Pažymėtina, kad prie proceso pirmosios

instancijos teisme pailginimo šiek tiek prisidėjo ir M. L. gynyba (jo gynėjo liga ir atostogos daugiausia nulėmė ilgą 2017 m. liepos 5 d. – spalio 4 d. pertrauką tarp posėdžių, be to, gynėjui 2017 m. gruodžio 19 d. mirus, M. L., nepaisydamas teismo nurodymo, pats nepakvietė naujo gynėjo ir dėl gynėjo skyrimo nesikreipė į teismą, dėl to atidėtas 2018 m. sausio 10 d. posėdis). Bendra bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmė atrodo tinkama.

28. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad svarstomo baudžiamojo proceso metu nepagrįstų delsimų, kai valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų arba tam tikri procesiniai veiksmai užtruktų pernelyg ilgai, nenustatyta. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir kasatorius.

29. Pagal EŽTT praktiką suėmimo faktas savaime yra veiksnys, kuris turi būti apsvarstytas vertinant, ar laikomasi reikalavimo priimti sprendimą dėl bylos esmės per įmanomai trumpiausią laiką pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (pvz., 2009 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Matoń prieš Lenkiją, peticijos Nr. 30279/07, par. 29; 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Paskal prieš Ukrainą, peticijos Nr. 24652/04, par. 58; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Pawlak prieš Lenkiją, peticijos Nr. 28237/10, par. 46; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018).

30. Bylos duomenys patvirtina, kad 2015 m. rugsėjo 30 d. BPK 140 straipsnio pagrindu laikinai sulaikytam įtariamajam M. L. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, pripažinus, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų, kad būtų netrukdoma ikiteisminiam tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme bei būtų užkirstas kelias M. L. daryti naujas nusikalstamas veikas (11 t., b. l. 199–200). Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartimi pripažinta, kad kardomoji priemonė – suėmimas M. L. paskirta pagrįstai, esant sąlygoms ir pagrindams, nustatytiems BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose (12 t., b. l. 8–10). Ši kardomoji priemonė teismų motyvuotomis nutartimis buvo pratęsiama, neišnykus suėmimo taikymo pagrindams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. L. šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas padarė tuo metu, kai dėl jo buvo atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00224-14 dėl 2014 m. birželio 5 d. padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje. Minėto ikiteisminio tyrimo metu M. L. buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį, nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. buvo laikinai sulaikytas ir suimtas, vėliau jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir piniginis užstatas. Tačiau jau 2015 m. birželio 17 d. M. L. padarė naujas nusikalstamas veikas (už kurias nuteistas nagrinėjamoje byloje).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad neatitinka tikrovės kasatoriaus tvirtinimas, kad jo kardomasis kalinimas truko trejus metus tris mėnesius 18 dienų. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu nuteistasis M. L. nebuvo laikomas kardomojo kalinimo sąlygomis, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 23 d. nutartimi, patenkinus jo prašymą, vadovaujantis BPK 315 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, leista vykdyti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžiu M. L. paskirtą laisvės atėmimo bausmę (17 t., b. l. 84). M. L. į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių atvyko 2018 m. liepos 26 d. Taigi jo laikinasis sulaikymas truko nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 1 d., o kardomasis kalinimas (suėmimas) truko nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2018 m. liepos 25 d., t. y. dvejus metus devynis mėnesius 24 dienas (18 t., b. l. 1).

32. Pripažintina, kad tokia suėmimo trukmė yra ilga ir rodo didelį baudžiamojo proceso poveikį kaltinamojo teisėms, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje pateiktą kitų proceso trukmės vertinimo kriterijų analizę, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis suėmimo faktas nenulemia išvados, kad nesilaikyta reikalavimo priimti sprendimą dėl M. L. bylos esmės per įmanomai trumpiausią laiką, kaip reikalaujama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Iš tiesų, nors baudžiamojo proceso metu M. L. buvo taikomas suėmimas, proceso gana sudėtingoje baudžiamojoje byloje metu (be kita ko, ir suėmimo taikymo laikotarpiu) nenustatyta nepateisinamų delsimų, už kuriuos būtų atsakingos valstybės institucijos, o bendra proceso trukmė (šiek tiek daugiau negu ketveri metai) šiuo atveju savaime neatrodo pernelyg ilga. Taigi, nagrinėjamoje byloje, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, M. L. suėmimo trukmė taip pat savaime nėra tas pagrindas, kuriuo remiantis jam turėtų būti švelninama bausmė. Šiame kontekste, konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis vertinant suėmimo poveikį M. L. teisėms, pažymėtina ir tai, kad pagal BK 66 straipsnį teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę (1 dalis); kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės apribojimo dienoms (2 dalis).

33. Konstatavus, kad M. L. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeista, nėra ir pagrindo spręsti dėl jam paskirtos bausmės švelninimo atsižvelgiant į pernelyg ilgą proceso trukmę.

34. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nuteistajam M. L. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, kuri vieneriais metais viršija padarytos sunkiausios nusikalstamos veikos, nurodytos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, nenustatyta, todėl konstatuoti, kad teismai, netaikydami nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Nuteistojo M. L. ir nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus atmesti.

TEISĖJAI GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

AURELIJUS GUTAUSKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-227-788/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-5-00001-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 1.1.6.6(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, R. M. ir jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos

prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 16 d. nutarties. Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžiu R. M. dėl nusikalstamų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato (perduodant laiduotojui T. P. vieneriems metams) ir jam baudžiamoji byla nutraukta.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. 3,5 kubinio metro supjaustytų medienos kaladžių, 18,98 kietmetrio uosinių malkų (nesukapotų) ir 9,23 kietmetrio supjautos medienos, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3a0cf3c0f02e11e99681cd81dcdca52c

perduoti R. M. Taip pat išspręstas klausimas dėl nuosprendyje nurodytų dokumentų ir daiktų perdavimo teisėtiems savininkams.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 16 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Kavaliauskienės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. 3,5 kubinio metro supjaustytų medienos kaladžių, 18,98 kietmetrio uosinių malkų (nesukapotų) ir 9,23 kietmetrio supjautos medienos, perduoti kaltinamajam R. M. Vadovaujantis BK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, konfiskuota 18,98 kietmetrio uosinių malkų (nesukapotų) ir 1,06 kietmetrio supjaustytų uosio medienos kaladžių, o likusi mediena – 2,44 kietmetrio (surasta D. M. priklausančioje sodyboje) bei 9,23 kietmetrio mediena (surasta R. T. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose) palikta atitinkamai D. M. ir R. T., nurodant, jog kilę ginčai dėl šios medienos gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, ir jo gynėjos advokatės, prašiusių prokuratūros kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. R. M. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojas, eidamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) (duomenys neskelbtini) pareigas, pažeisdamas 2001 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. IX-240 9 straipsnio 6 punkto reikalavimus, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir pagrobdamas svetimą turtą, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2–4 punktų, 8 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktų reikalavimus, nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 16 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybės teise priklausančio miško sklypuose Nr. 26, 29, VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) kvartale Nr. 427, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neturėdamas raštiško sutikimo, suderinto su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) (duomenys neskelbtini) skyriumi, vykdyti miško kirtimą valstybiniame miško plote, į pagalbą pasitelkęs VSAT (duomenys neskelbtini) pagalbinį darbininką R. Ti., neteisėtai, savanaudiškais, priešingais tarnybai tikslais benzininiu pjūklu išpjovė 32 vnt. sausų uosių, 11 vnt. žalių uosių, 1 vnt. sausų juodalksnių, iš viso 20,04 kietmetrio medienos, ir sukrovęs į tarnybinio automobilio „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priekabą (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir į kitas ikiteisminio tyrimo nenustatytas transporto priemones šią medieną išveždamas pagrobė. Siekdamas nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus, 2017 m. sausio 19 d. R. M. kreipėsi į NŽT (duomenys neskelbtini) skyrių, pateikdamas 2017 m. sausio 17 d. savo vardu surašytą prašymą leisti sutvarkyti ir išvalyti patrulių taką (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės pasienio juostoje ir ribose. 2017 m. sausio 19 d. jam buvo išduota NŽT (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma Nr. 18PAŽ-53-(14.18.33) ir tą pačią dieną R. M. ją pateikė VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininko pavaduotojui R. T. ir, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, įkalbėjo jį minėto miško kvartale Nr. 427, sklype Nr. 26 ir 29, pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 219 „Dėl privatizuojamų miškų kirtimo tvarkos patvirtinimo“ 7 punkte nurodytos stadijos tvarką, paženklinti nukirstų medžių kelmus žymekliu. R. T. sutiko ir paženklino nukirstus 32 vnt. sausų uosių, 11 vnt. žalių uosių, vieno sauso juodalksnio kelmus žymekliu. Taip R. M., pažeisdamas valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, sumenkino VSAT autoritetą, pažemino pareigūno vardą, prisidėjo prie aplinkinių nuomonės, kad toleruojamas VSAT pareigūnų nebaudžiamumas, formavimo, diskreditavo pareigūno vardą, sulaužė priesaiką, padarė 118,19 Eur turtinę žalą VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijai, 258,75 Eur žalą augalijai ir didelę žalą valstybei.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja E. Kirpienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m.

sausio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normą – BK 40 straipsnį – ir

priėmė nepagrįstus sprendimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, atleidžiantis R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.2. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas imperatyviai nurodo, jog asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomos svarbiausios šios veikos aplinkybės. Nors visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau šios sąvokos nėra identiškos. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu; jį gali išreikšti tik asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Todėl, taikant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas laidavimo institutui taikyti, būtina įvertinti aplinkybių visumą, kuri leistų konstatuoti esant minėtą sąlygą.

2.3. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nepagrįstai nustatė, kad R. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei gailisi. Skundžiamuose teismų sprendimuose neįvertinta, kad kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus ir abu kartus jis savo kaltės nepripažino: vieną kartą parodė, kad jo tikslas buvo ne pagrobti iš valstybinio ar privataus miško medieną, ne pasipelnyti, o išvalyti patruliavimo taką, esantį užkardos aptarnavimo teritorijoje, o antrą kartą jis atsisakė duoti parodymus. Nors pirmosios instancijos teisme R. M. savo kaltę pripažino, tačiau nebuvo visiškai nuoširdus, bandė save pateisinti ir sušvelninti savo teisinę padėtį (teigė, kad pagrindinis tikslas buvo sutvarkyti tą pasienio dalį, palengvinti patruliams praėjimą, neturėjo jokių savanaudiškų tikslų, mediena neprekiavo, sau jos visiškai neėmė). Kasaciniame skunde taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad R. M. teigė, kad nežinojo, ką daro, nors jo padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės. Apibendrindama prokurorė teigia, kad R. M., pripažindamas savo kaltę ir tvirtindamas, jog dėl nusikalstamos veikos prisipažįsta ir labai gailisi, tiesiog dirbtinai sukūrė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vieną iš imperatyvių sąlygų (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir dėl tokių jo veiksmų negalima daryti išvados, jog jis kritiškai vertina savo elgesį ir išreiškia kritišką požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Savo pozicijai pagrįsti kasatorė taip pat nurodo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122-699/2018.


3. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos E. Kirpienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

4. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik visų šių sąlygų nustatymas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios

atsakomybės pagal laidavimą. Abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis.

5. Kasaciniu skundu prokurorė iš esmės ginčija tik vienos būtinos sąlygos atleisti R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės nustatymą, t. y. kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Šią savo poziciją prokurorė grindžia tuo, kad įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu nepripažino savo kaltės ir tai padarė tik teisminio nagrinėjimo metu, be to, nebuvo nuoširdus ir savikritiškas, nes net ir teisme bandė pateisinti savo poelgį. Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia išvados, kad teismas, atleidęs R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme R. M. pripažino savo veiksmų neteisėtumą, t. y. kad darbus miške atliko neturėdamas leidimo, pažeisdamas įstatymų reikalavimus, taip pat nurodė, kad dėl to labai gailisi. Konstatuodamas minėtos sąlygos buvimą, teismas atsižvelgė ir į tai, kad kaltinamasis visiškai atlygino padarytą turtinę žalą. Tokią pat išvadą padarė ir apeliacinės instancijos teismas. Teismų vertinimui pritartina.

7. Kasaciniame skunde pabrėžiama aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu R. M. vieną kartą atsisakė duoti parodymus, savaime nelaikytina kliūtimi konstatuoti, kad asmuo proceso metu pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Šis principas išplaukia ir iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Vienokiu ar kitokiu būdu išreikštas įpareigojimas (vertimas) asmeniui atsakyti į klausimus apie aplinkybes, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas, yra nesuderinamas su jam garantuota konstitucine teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Todėl kaltinamojo teisinė padėtis negali būti bloginama vien dėl to, kad proceso metu jis vieną kartą pasinaudojo šia jam įstatymo garantuojama teise. Prokurorės pabrėžiama aplinkybė, kad, net ir formaliai teisme pripažinęs savo kaltę, kaltinamasis vis vien bandė teisintis ir švelninti savo nusikalstamos veikos vertinimą, taip pat nėra pagrindas paneigti kaltės pripažinimo ir gailėjimosi faktą.

8. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokurorė savo baigiamojoje kalboje pati nurodė, jog R. M. „savo kaltę pripažino pilnai“, ir siūlė taikyti jam BK 64 (1) straipsnio nuostatą dėl bausmės mažinimo trečdaliu (5 t., b. l. 61). Tačiau, priėmus teismo nuosprendį, prokuratūros pozicija pasikeitė ir apeliaciniame bei kasaciniame skunduose teigiama priešingai, t. y. kad teismas nepagrįstai konstatavo šią aplinkybę. Teisėjų kolegijos nuomone, toks prokuratūros pozicijos nenuoseklumas nesiderina su valstybinio kaltinimo funkcija baudžiamajame procese.

9. Vertinant kasacinio skundo argumentus pažymėtina ir tai, kad klausimą, ar nuoširdžiai kaltinamasis gailisi dėl savo veiksmų, ar kritiškai vertina savo elgesį, galutinai išsprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja teisės taikymo aspektu, įrodymų netiria, asmenų neapklausinėja ir kaltinamojo išreikšto gailėjimosi nuoširdumo ir savikritiškumo lygio nenustato.

10. Kasacinio skundo argumentai nepagrindžia ir bendresnio pobūdžio išvados, kad teismai nepagrįstai atleido R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai, darydami išvadą, kad kaltinamasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, išsamiai įvertino tiek R. M. padarytų neteisėtų veiksmų aplinkybes ir jų pavojingumą, tiek ir jo asmenybę apibūdinančius duomenis, būtent, kad jis anksčiau niekada nebuvo nusikaltęs, šiuo metu dirba UAB (duomenys neskelbtini) inžinieriumi, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, dirbdamas VSAT pareigūnu ne kartą buvo apdovanotas atminimo medaliais už nepriekaištingą pareigų atlikimą, yra teigiamai charakterizuojamas savo gyvenamosios vietos seniūno ir bendruomenės centro pirmininkės, vedęs, augina dvi dukteris, rūpinasi pagyvenusia ir ligota motina.

11. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia išvados dėl netinkamo BK 40 straipsnio taikymo R. M., todėl naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.


n u t a r i a:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ

OLEGAS FEDOSIUKAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. P. ir jos gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, prašymu sustabdyti skundžiamo nuosprendžio dalies vykdymą, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. P. ir jos gynėja advokatė Silva Balčiūnienė kasaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalį, kuria iš R. P. priteista nukentėjusiajam E. P. 9500 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui sumažinta iki 7100 Eur, ir E. P. civilinį ieškinį R. P. atžvilgiu atmesti. Taip pat prašoma sustabdyti skundžiamo nuosprendžio dalies, susijusios su E. P. priteistos neturtinės žalos išieškojimu, vykdymą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilinio ieškovo E. P. ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, ignoravo civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas, netinkamai jas aiškino bei taikė, pažeidė įrodymų vertinimo principus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas E. P. padarytos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į aplinkybę, jog tokia išvada nepagrįsta byloje surinktais įrodymais ir prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, t. y. jog tarp mirusio tėvo ir sūnaus (civilinio ieškovo) nebuvo jokio artimo ryšio.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1

dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=29ea65e0f02e11e99681cd81dcdca52c

pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame išdėstytais teiginiais yra ginčijamas tiek priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, tiek ir apskritai nukentėjusiojo civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas (skunde prašoma atmesti E. P. civilinį ieškinį). Pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis pats savaime yra ne teisės, bet fakto klausimas ir todėl tiesiogiai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tik teisės taikymo aspektu, taigi įrodymų dėl neturtinės žalos dydžio nerenka ir iš naujo nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Šiuo atveju, teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, konkrečių teisinių argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, padarytos aiškiai netinkamai pritaikius CK nuostatas ar iš esmės pažeidžiant BPK normas, nenurodyta.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. P. ir jos gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ALVYDAS PIKELIS



Kasacinio skundo Nr. 2P-803/2019Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-11123-2017-1(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Tomo Šeškausko ir Alvydo Pikelio, susipažinusi su nuteistojo D. N. (D. N.) prašymu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4e047e70f02e11e99681cd81dcdca52c

atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą, kasaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis D. N. kreipiasi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su prašymu atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą ir kartu pateikia kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nutarties. Kasatorius nurodo, kad jo finansinė padėtis prasta, todėl negalėjo pasisamdyti advokato kasacinio skundo parengimui, kasacinį skundą rengė pats. Be to, nurodo, kad jis nėra teisininkas, neturi jokio teisinio išsilavinimo, todėl trūkumai, jo nuomone, kasaciniame skunde galimi ir neišvengiami.

Pagal BPK 370 straipsnio 2 dalį asmenims, turintiems teisę apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka ir praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Termino praleidimas pateisinamas tik esant svarbioms ir objektyvioms, t. y. nuo asmens valios nepriklausančioms aplinkybėms. Pažymėtina, kad priežasčių, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis ir atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą, prašyme neišdėstyta. Tai, kad kasatorius neturi reikiamų teisinių žinių ar dėl prastos finansinės padėties negalėjo pasisamdyti advokato kasacinio skundo parengimui, nelaikytina objektyvia priežastimi dėl kurios praleistas terminas galėtų būti atnaujintas. Dėl kasacinio skundo parengimo kasatorius galėjo kreiptis kvalifikuotos teisinės pagalbos į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą.

Atsižvelgiant į tai, prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą atmestinas.Atmetus šį prašymą, kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 1 punktas).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 370 straipsnio 2 dalimi,

372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 1, 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo D. N. (D. N.) prašymą atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą.Atsisakyti priimti nuteistojo D. N. (D. N.) kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


TOMAS ŠEŠKAUSKAS

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-16464 2019-10-17 2019-10-08 2019-10-08 -

Kasacinio skundo Nr. 2P-814/2019Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-01348-2014-6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4a16c980f02e11e99681cd81dcdca52c

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Tomo Šeškausko ir Alvydo Pikelio, susipažinusi su nuteistojo S. V. prašymu atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą, kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 22 d. nuosprendžio ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis S. V. pateikė prašymą atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą ir kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 22 d. nuosprendžio.

Prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo apdavimo terminą atmestinas ir kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 370 straipsnio 2 dalį asmenims, turintiems teisę apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka ir

praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Termino praleidimas pateisinamas tik esant svarbioms ir objektyvioms, t. y. nuo asmens valios nepriklausančioms aplinkybėms, tačiau tokių aplinkybių kasatorius nenurodo. Prašyme iš esmės dėstomos aplinkybės, kurios, kaip matyti iš bylos duomenų, buvo nurodytos ir ankstesniuose jo prašymuose. Atrankos kolegija 2019 m. birželio 18 d. ir 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartyse (Nr. 2P-377/2019, 2P-682/2019) šias aplinkybes įvertino išdėstydama motyvus ir nusprendė praleisto termino neatnaujinti. Taigi nuteistajam S. V. nenurodžius jokių naujų termino praleidimo aplinkybių prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą atmestinas.

Atmetus šį prašymą, kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 1 punktas).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 370 straipsnio 2 dalimi,

372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 1, 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo S. V. prašymą atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą.Atsisakyti priimti nuteistojo S. V. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


TOMAS ŠEŠKAUSKAS

ALVYDAS PIKELIS_______________________




NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=17c72600f02e11e99681cd81dcdca52c


susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 30 d. gautu ieškovės UAB „CKI baldai“ kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi Nr. 3P-1448/2019 atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta, sumažintos atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidos.


Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas iš esmės tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais, kuriais, atrankos kolegijos vertinimu, nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų, kurių esmė ieškovei atskleista pirmiau nurodytoje atrankos kolegijos nutartyje.


Žyminio mokesčio grąžinimo ieškovei klausimas išspręstas pirmiau nurodyta atrankos kolegijos nutartimi (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:








NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=48ec2c30f02e11e99681cd81dcdca52c

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 26 d. gautu pareiškėjos R. K. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja R. K. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo. Skundžiama nutartimi teismas nusprendė netenkinti bankroto administratorės prašymo dėl bylos sustabdymo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 165 straipsnis nustato, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, gali būti duodamas atskirasis skundas. CPK 165 straipsnyje nenumatyta apskundimo galimybė nutarties, kuria atsisakoma stabdyti bylą.

Konstatavus, kad CPK neįtvirtina dalyvaujančių byloje asmenų teisės paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria atsisakoma stabdyti bylą, vertintina, ar nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nutartis laikoma užkertančia kelią proceso eigai tuo atveju, kai dėl jos priėmimo procesas byloje apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas arba dėl tokios nutarties priėmimo tolesnis procesas nebegalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1758/2010). Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi, kuria atsisakyta stabdyti bylą, neužkertama galimybė tolesniam jos nagrinėjimui.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atskirai nuo teismo sprendimo negalima skųsti nutarties, kuria atsisakyta stabdyti bylą (CPK 334 straipsnio 1 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių kasacinį skundą atsisakytina priimti (CPK 165, 334 straipsniai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 165, 334 straipsniais,

n u t a r i a:








NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=31dc8c10f02e11e99681cd81dcdca52c



susipažinusi su 2019 m. spalio 1 d. gautu ieškovės UAB „Traktiras“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 26 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal šalių pareikštus priešinius reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo ir kilusio darbo ginčo išsprendimo. Skundžiama nutartimi iš dalies pakeitus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą, iš atsakovo ieškovei priteista žala sumažinta iki 10 000 Eur, priteistos 5 proc. metinės palūkanos, bylinėjimosi išlaidos. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, išsiskyrus bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicijai dėl atsakovo kaltės formos (tyčia ar neatsargumas), byloje nustatytos aplinkybės turėjo suponuoti išvadą dėl žalos padarymo netiesioginės tyčios forma. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 255 straipsnį, nepagrįstai sprendė, kad atsakovo kaltės forma neatsargumas, o sumažinęs atlygintinos žalos dydį, esant atsakovo tyčiniam (netiesioginės tyčios forma) elgesiui, pažeidė DK 257 straipsnio 5 dalį. Kaip pagrindu kasacijai taip pat remiamasi argumentais, kad teismas pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles nustatančias proceso teisės normas (CPK 185 straipsnis), todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog žala padaryta dėl mišrios atsakovo ir ieškovės kaltės. Teigiama, kad abiejų instancijų teismai pažeidė CK 6.251 straipsnio 1 dalyje ir 6.280 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Traktiras“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. rugsėjo 30 d. Swedbank AB

sumokėtą 987 (devynis šimtus aštuoniasdešimt septynis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.







NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 26 d. gautu suinteresuoto asmens R. K. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Suinteresuotas asmuo R. K. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės A. R. – Ž. pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Robala“, R. K., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2cb14e10f02e11e99681cd81dcdca52c

teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė CPK 771 straipsnio 6 dalį ir nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas skirti kasatoriui baudą, tuo nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kasatoriaus teigimu, sprendimas nugriauti pastatus nevykdomas dėl valstybės noro sudaryti taikos sutartį, t. y. valstybė pati nėra suinteresuota, kad sprendimas būtų įvykdytas, todėl šiuo atveju bauda neatliks kompensacinės funkcijos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.



n u t a r i a:








NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1d1a5e60f02e11e99681cd81dcdca52c



susipažinusi su 2019 m. spalio 1 d. gautu atsakovų V. J. ir L. J. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovai V. J. ir L. J. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi iš esmės palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalis, kuria iš jų priteista ieškovui R. J. 1325, 38 Eur palūkanų.





Paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai netinkamai taikė CK 6.53 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nepagrįstai priteisė ieškovui kompensacines palūkanas. Prievolę grąžinti ieškovui draudimo išmoką atsakovai įvykdė įskaitymu, nepažeisdami jos įvykdymo termino, nes ieškovas nebuvo pareikalavęs ją įvykdyti. Prievolės įvykdymą įskaitymu ieškovas pripažino atsisakęs reikalavimo dėl šios išmokos priteisimo. Nesant pažeistam prievolės įvykdymo terminui, nebuvo teisinio pagrindo priteisti ieškovui kompensacines palūkanas; 2) teismai supainiojo du skirtingus dalykus – kreditoriaus teisę pareikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę ir kreditoriaus teisę pareikšti ieškinį teisme dėl pažeistos teisės gynybos, dėl to nepagrįstai sprendė, kad ieškinio pateikimas teismui laikytinas reikalavimu įvykdyti prievolę; 3) teismai pažeidė draudimą taikyti kartu kompensacines ir procesines palūkanas; netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to nepagrįstai nepripažino, kad prievolė laiku nebuvo įvykdyta dėl ieškovo kaltės; išėjo už ieškinio ribų, nes priteisė ieškovui palūkanas už laikotarpį, kol byla buvo nagrinėjama teisme, nors tokio reikalavimo jis nebuvo pareiškęs; netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, konstatavę, kad ieškinys patenkintas 95,41 proc., nors ieškovas buvo sumažinęs ieškinio reikalavimus.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346

straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti V. J. (a. k. duomenys neskelbtini) 30 (trisdešimt) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. spalio 1 d. AB

Swedbank, mokėjimo nurodymo Nr. 715.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.







NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 1 d. gautu atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimas, kuriuo ieškovui A. N. pripažinta teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=51e1dfb0f02e11e99681cd81dcdca52c




Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai netinkamai taikė Butų privatizavimo įstatymo 1, 2, 4, 5 straipsnius, Butų kodekso 42, 82 straipsnius, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nepagrįstai pripažino ieškovui teisę privatizuoti butą pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Atsakovės nuomone, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ginčo butas neatitiko gyvenamųjų patalpų reikalavimų, nes gyvenamasis namas buvo kapitališkai remontuojamas ir butas negalėjo būti ieškovui išnuomotas, todėl teismai nepagrįstai sprendė, kad butas buvo tinkamas privatizavimo objektas. Teismai neįvertino aplinkybės, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovas su šeima gyveno manevrinio butų fondo bute, todėl būtent šis butas buvo nuomos santykių objektas; 2) nepagrįsta teismų išvada, kad ieškovas buvo tinkamas privatizavimo subjektas. Atsakovės nuomone, jis neatliko visų būtinų veiksmų savo teisei privatizuoti butą įgyti, o jo šeimos narių susitarimas dėl buto privatizavimo nebuvo jų pasirašytas ir patvirtintas notarine forma; 3) teismai netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai atnaujino ieškovui praleistą ieškinio senaties terminą. Gyvenamojo namo kapitalinio remonto darbai užsitęsė dėl to, kad Vyriausybė neskyrė tam lėšų. Ieškovui buvo siūloma išsinuomoti manevrinio fondo butą arba butą naujai pastatytame name, tačiau jis su tuo nesutiko. Dėl to laikytina, kad ieškovas, nusprendęs laukti, kol bus išspręsti ginčo buto nuomos klausimai, nebuvo suinteresuotas spręsti teisme ir šio buto privatizavimo klausimo, todėl be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas atsakovės prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.


n u t a r i a:








NUTARTIS

2019 m. spalio 8 d.


susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 30 d. gautu atsakovės UAB „Išskirtinio būsto statyba“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Nr. 3P-1597/2019 atsisakė priimti atsakovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Skundžiamu sprendimu ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies.


Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas iš esmės tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygas nustatančių, taip pat proceso teisės normų pažeidimo (CPK 178, 185 straipsniai), nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, kuriais, atrankos kolegijos vertinimu, nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų, kurių esmė atsakovei atskleista pirmiau nurodytoje atrankos kolegijos nutartyje.


Žyminio mokesčio grąžinimo atsakovei klausimas išspręstas pirmiau nurodyta atrankos kolegijos nutartimi (CPK 350 straipsnio 4 dalis), atsisakant priimti kasacinį skundą, nesvarstoma prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo sustabdymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4f3201f0f02e11e99681cd81dcdca52c

atrankos kolegija

n u t a r i a:








NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 2 d. gautu suinteresuoto asmens UAB „Livila“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Suinteresuotas asmuo UAB „Livila“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria pripažintas Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2018 m. liepos 31 d. sprendimas, kuriuo patvirtinta pareiškėjos AB „Rusijos eksporto kreditų ir investicijų draudimo agentūra“ ir suinteresuoto asmens UAB „Livila“ taikos sutartis, ir sprendimą leista vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=42219610f02e11e99681cd81dcdca52c

teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Suinteresuoto asmens UAB „Livila“ paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, nes neįsigilino į suinteresuoto asmens tariamos prievolės pareiškėjai kilmę ir aplinkybes; neįvertino aplinkybių, kuriomis buvo pasirašyta taikos sutartis, t. y. kad suinteresuotas asmuo ją pasirašė tik turėdamas tikslą atgauti patirtus nuostolius dėl RAB „Rostselmash“ vienašališko sutarties nutraukimo; nepagrįstai nepripažino Niujorko konvencijos pažeidimu tai, kad pareiškėjos pateiktų teismui dokumentų vertimai nėra patvirtinti vertėjo parašu.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas suinteresuoto asmens prašymas sustabdyti teismo nutarties vykdymą.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Nepriimtą kasacinį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.





Nr. 2ATP-317/2019Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00489-2019-5(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=546e08d0f02e11e99681cd81dcdca52c

Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. J. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarimo ir Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties,

n u s t a t ė:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarimu D. J. pripažintas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus: Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalyje, už kurį jam paskirta administracinė nuobauda – 10 Eur bauda; ANK 423 straipsnio 3 dalyje, už kurį jam paskirta administracinė nuobauda – 1200 Eur bauda su specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams; ANK 426 straipsnio 1 dalyje, už kurį jam paskirta administracinė nuobauda – 600 Eur bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, galutinė administracinė nuobauda paskirta 1200 Eur bauda su administracinio poveikio priemone teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams. D. J. nubaustas už tai, kad 2019 m. sausio 12 d., apie 01.50 val., Kaune, Pažaislio g. ties namu Nr. 12, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, nepasirinko saugaus greičio, dėl ko nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į namo tvorą Eismo įvykio metu sugadino tvorą ir automobilį. Apie įvykį nepranešęs nukentėjusiajam ir policijai, su automobiliu iš eismo įvykio vietos pasišalino. Po eismo įvykio vartojo alkoholį, jam nustatytas 1,04 promilių girtumas. Tuo D. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 219.1.; 221, 222 punktų reikalavimus.

Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 30 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje paliko nepakeistą ir D. J. apeliacinio skundo netenkino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir pakeisti žemesnės instancijos teismų sprendimus, sumažinti jam paskirtą baudą iki 600 Eur. ir tuo pačiu panaikinti paskirtą administracinio poveikio priemonę – atėmimą teisės vairuoti transporto priemones trejiems metams. Anot pareiškėjo, bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, kadangi neištyrė reikšmingų bylos aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, paskyrė per griežtą administracinę nuobaudą. Teismų išvados, pasak pareiškėjo, prieštarauja surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas

esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Paduotame prašyme administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo D. J. ginčija žemesnės instancijos teismų sprendimus motyvuodamas esminiais materialiosios ir proceso teisės pažeidimais. Pareiškėjas nesutinka su jam paskirta nuobauda, tvirtina, kad ji yra per griežta, o žemesnės instancijos teismai, paskyrę tokią nuobaudą, netinkamai taikė ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Pažymėtina, kad nagrinėjant prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, sprendimus priėmusių žemesnės instancijos teismų ar institucijų nutarimai ir (ar) nutartys patikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių aplinkybių nenustatinėja (ANK 662 straipsnio 13 dalis). Ar administracinio nusižengimo byloje nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos sprendžiama pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes bei atliktą įrodymų vertinimą. Šiuo atveju, kaip matyti iš prašymo turinio, iš esmės yra keliamas klausimas dėl netinkamai taikyto ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų galimai teismams netinkamai ištyrus bylos aplinkybes, reikšmingas šių nuostatų taikymui. Prašyme detaliai aprašomos įvykio aplinkybės, jos vertinamos, pateikiami duomenys, charakterizuojantys pareiškėją ir daroma išvada, kad paskirtą baudą sumažinus iki 600 Eur ir panaikinus baudžiamojo poveikio priemonę, būtų pasiekti administracinės nuobaudos skyrimo tikslai. Atrankos kolegijos vertinimu, pagal tokius pareiškėjo dėstomus argumentus, kasacinės instancijos teismas turėtų iš naujo vertinti aplinkybes, reikšmingas ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymui, ir padaryti priešingas išvadas nei padarė žemesnės instancijos teismai, nenustatę jokių reikšmingų aplinkybių švelnesnės negu nustatyta įstatyme nuobaudos skyrimui. Tačiau fakto klausimų, kaip nurodyta aukščiau, kasacinės instancijos teismas

nenagrinėja, o argumentų, kurie sudarytų pagrindą atnaujinti šią administracinio nusižengimo bylą dėl esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, prašyme nesuformuluota.

Taigi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. J. prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų pagrindų, todėl prašymą atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 ir 6 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 ir 6 punktais, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. J. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarimo ir Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ALVYDAS PIKELIS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Tomo Šeškausko ir Alvydo Pikelio, susipažinusi su nuteistojo L. T. kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis L. T. kasaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį pašalinant iš jam inkriminuoto kaltinimo, kad jis, būdamas neblaivus, padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į BK 281 straipsnio 1 dalį.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas

priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai bei teisiniai argumentai,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=374150a0f02e11e99681cd81dcdca52c

pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).Atrankos kolegija konstatuoja, kad nuteistojo L. T. kasacinis skundas neatitinka šių reikalavimų, kadangi jame

nenurodyti teisiniai argumentai, kurie sudarytų pagrindą nagrinėti bylą kasacine tvarka teisės taikymo aspektu dėl netinkami pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar/ir padarytų esminių BPK pažeidimų.

Nuteistasis L. T., kaip ir ankstesniuose savo kasaciniuose skunduose, kuriuos teisėjų atrankos kolegija atsisakė priimti, ginčija neblaivumo fakto buvimą įvykio metu. Nesutikimas su teismų sprendimuose padarytomis išvadomis pripažįstant įrodyta tai, kad nuteistasis transporto priemonę vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, iš esmės paremtas įrodymų analize ir kitokiu faktinių bylos aplinkybių vertinimu. Pagal tokius argumentus kasacinės instancijos teismas turėtų iš naujo vertinti įrodymus ir padaryti priešingas išvadas nei padarė žemesnės instancijos teismai. Tačiau skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Be to, paminėtina, kad skundo teiginiai dėl nepagrįstai atmestų liudytojų R. K., V. B., R. M. bei K. B. parodymų neatitinka apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadų, nes duomenys apie jų parodymus perduoti prokurorui dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinį skundą atsisakytina priimti BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktų pagrindu.


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo L. T. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


TOMAS ŠEŠKAUSKAS

ALVYDAS PIKELIS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su nuteistosios R. P. kasaciniu skundu dėl Tauragės apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1b959320f02e11e99681cd81dcdca52c

n u s t a t ė:

Nuteistoji R. P. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir ją išteisinti.Kasaciniame skunde nurodoma, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes veikos nepadarė. Kaip ir

apeliaciniame skunde, nuteistoji nurodo, jog ji 2018 m. vasario 19 d., iki atvykstant policijai, savo mamos nematė, smurto prieš G. P. nenaudojo, nes ilgai miegojo, jai atsikėlus nieko namuose nebuvo, girdėjo mamos balsą už sienos pas kaimynus. Jos mamos parodymai neteisingi, nes serga senatvine demencija, todėl dažnai ne taip interpretuoja įvykius. Liudytojų parodymai neteisingi, nes jie tiesiogiai įvykio nematė, parodymus davė remdamiesi G. P. parodymais. Kasatorė t virtina, kad ji ir mama siekė susitaikyti, tačiau pareigūnai to padaryti neleido.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Pateiktame kasaciniame skunde iš esmės pakartojami apeliacinio skundo argumentai, nesutinkama su teismų išvadomis dėl R. P. teismų nustatytos nusikalstamos veikos jai neigiant paties įvykio buvimą.

Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.



n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistosios R. P. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ALVYDAS PIKELIS




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=333abc80f02e11e99681cd81dcdca52c


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 2 d. gautu ieškovų O. G. ir I. G. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovai O. G. ir I. G. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. G. ir I. G. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „First partneriai“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Burvita“ dėl paskolos sutarčių ir hipotekos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo Kauno miesto 23-ojo notarų biuro notarė J. M. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei argumentuotai pagrįsti, kad ši praktika nagrinėjamoje byloje ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.

Kasatoriai nurodo, kad teismas turėjo įvertinti kasatorių turtinę padėtį prašymo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo pateikimo metu, o ne atsižvelgdamas į galimą turtinės padėties pagerėjimą ateityje. Netenkindamas ieškovų prašymo, remdamasis kasatorių turtinės padėties galėjimu ateityje pasikeisti, teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 83 straipsnio 3 dalį. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Suformuota praktika, jog tai, kad iš asmens yra išieškomos lėšos, turtas yra areštuotas, laikoma sunkios turtinės padėties įrodymu. Kasatoriai mano, kad teismas netinkamai taikė CPK 314 straipsnį, nes šiuo konkrečiu atveju kasatorių turtinė padėtis gali keistis viso bylos nagrinėjimo metu, todėl naujai pateikti įrodymai turėtų būti priimti, taip pat teigia, kad teismas, atsisakęs tenkinti pateiktą prašymą dėl atleidimo nuo žyminio

mokesčio mokėjimo, turi spręsti klausimą dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo, net jei toks prašymas nėra pateiktas. Šiuo klausimu nėra suformuota vieninga teismų praktika.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ar kad teismų praktika nurodytu klausymu yra nevienoda.



n u t a r i a:








NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 2 d. gautu ieškovo V. M. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo pareikštus ieškinio reikalavimus pripažinti, kad preliminarioji žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nutraukta

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=15fa0720f02e11e99681cd81dcdca52c

nepagrįstai ir pripažinti sutartį galiojančia bei pripažinti neteisėtu žemės nuomos sutarties nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl žemės sutarties nutraukimo prieš terminą atsakovo iniciatyva pagrįstumą, t. y. sprendimo dalį, dėl kurios ieškovas teikė apeliaciją, paliko nepakeistą Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimą, kuriuo netenkinta pareikštų reikalavimų. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktą taikė atskirai nuo CK 6.217 straipsnio, todėl faktą, jog atsakovas ilgiau kaip tris mėnesius nesumokėjo žemės nuomos mokesčio, vertino esminiu sutarties pažeidimu, nors šią aplinkybę privalėjo vertinti pagal CK 6.217 straipsnyje nustatytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Teismas ginčui išspręsti nepagrįstai netaikė favor contractus principo, neanalizavo šio principo ir esminio sutarties pažeidimo pagal CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktą santykio; pirmenybę teikė sutarties nutraukimui, nors kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad pirmenybė teikiama sutarties išsaugojimui. Kasaciniame skunde keliamas CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir CK 6.130 bei 6.131 straipsnių taikymo klausimas, sprendžiant dėl nuomotojo galimybės nutraukti žemės nuomos sutartį dėl ilgiau kaip tris mėnesius nesumokėto nuomos mokesčio, kai nuomotojas skolingas nuomininkui ir skola gerokai viršija nesumokėtą nuomos mokestį, todėl prievolė jį sumokėti gali baigtis įskaitymu. Kaip pagrindu kasacijai remiamasi argumentais dėl įrodymų įvertinimo taisykles nustatančių proceso teisės normų pažeidimo ir neatskleistos bylos esmės; pažymima, kad teismas neįvertino bylos rašytinio įrodymo, t. y. pašto perlaidos, kuria ieškovas išsiuntė atsakovui nesumokėtą nuomos mokestį, nenustatė aplinkybių, susijusių su atsakovo banko sąskaitos uždarymu, todėl liko neįvertintas esminis bylos įrodymas ir nenustatytos esminę reikšmę turinčios aplinkybės. Be to, teismas pažeidė ir CPK 314 straipsnį, formaliai pasisakė dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nukrypo nuo CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir CK 6.217 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK

346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis), nenagrinėjama prašymo taikyti skundžiamos nutarties vykdymo sustabdymą.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti V. M. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. spalio 2 d. Swedbank AB sumokėtą 150 (vieną

šimtą penkiasdešimt) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-1208-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01620-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: likviduota biudžetinė įstaiga Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e4363490ee9b11e99681cd81dcdca52c

I.

1. Pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 588,52 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, jog pareiškėja ir V. E. 2014 m. rugsėjo 8 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Šarm El Šeichą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 23 d., už kelionę buvo sumokėta 1 998 Lt, už vizas – 140 Lt priemoka, iš viso sumokėjo 2 138 Lt. Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 21 d. su prašymu grąžinti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu pareiškėjai buvo grąžinti 105,97 Lt. Liko negrąžinti 2 032,03 (588,52 Eur). Pareiškėja reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindė 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjų naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

5. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, kadangi pateikta tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ sudaryta Sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis, be to, pinigai buvo pervesti anksčiau nei buvo sudaryta Sutartis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal Sutartį. Apibendrindama šiuo aspektu nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.7. Departamento nuomone, įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių

organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį/reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nustato, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tapo nemokus.

8. Departamentas pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

9. Departamento teigimu, pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos D. G. skundą, t. y. priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 547,97 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. gegužės 22 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. rugsėjo 8 d. sudarė turizmo Sutartį Nr. PT002744 dėl kelionės Vilnius – Šarm El Šeichas ir atgal. Pagal minėtą sutartį pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d. Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę pervedė 1 998 Lt (mokėjimo paskirtis Grupinis.lt order (523940661), o 2014 m. rugsėjo 9 d. į UAB „Freshtravel“ 140 Lt už vizas. Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjai sumokėjo 30,69 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Viso pareiškėjai liko negrąžinta 588,52 Eur suma, kurią pateiktu skundu pareiškėja ir prašė teismo priteisti jai iš atsakovo.

12. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, kurioje, be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017) konstatavo, kad Lietuvos valstybė analogišku atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

13. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina reikalavimo priteisti turtinę žalą. Teismo vertinimu, iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, pareiškėja tiek mokėjimą pagal Sutartį, tiek ir Sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai

https://Grupinis.lt/

identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71-1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai, teismo vertinimu, reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali ginčui, todėl teismas darė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Sutarties objektyviai nebuvo reikalinga.

14. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Sutarties šalis. Iš bylos medžiagos teismas sprendė, kad pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 578,66 Eur (1 998 Lt) (mokėjimo paskirtis grupinis.lt order (523940661)). Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėja UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „grupinis.lt“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiškėja sumokėjo 1 998 Lt sumą už ginčo kelionę, kuri pareiškėjai turėjo būti grąžinta kelionei neįvykus dėl kelionių organizatoriaus nemokumo.

15. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teismui nekilo abejonių, jog pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 391 pervedė 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale grupinis.lt užsakytą kelionę į Šarm El Šeichą. Teismas pažymėjo, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai 578,66 Eur (1 998 Lt) dydžio turtinę žalą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. Sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal Sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia tai, jog pareiškėja, Sutarties neįvykdymo iš UAB „Freshtravel“ pusės pagrindu, kompetentingo teismo buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą. Be to, nustatyta, kad pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135529 į pareiškėjos banko sąskaitą pervedė 30,69 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. Iš pateiktų duomenų teismas sprendė, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos sąskaitą dėl to, jog pareiškėja už kelionę laikoma sumokėjus tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

16. Teismas darė išvadą, jog nustatytas pareiškėjos reikalavimo priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjos naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, teismas konstatavo, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 30,69 Eur dydžio draudimo išmoką pareiškėjai liko negrąžinta 578,66 Eur suma.

17. Teismas vertino pareiškėjos prašymą priteisti 40,54 Eur (140 Lt) sumokėtos sumos už vizas. Teismas sutiko su atsakovo bei Departamento pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

18. Teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010), pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 22 d).

https://grupinis.lt/



III.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos D. G. skundą atmesti.

20. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjai galėjo kilti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

21. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (teismui pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, mokėjimas buvo atliktas į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą, turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu nurodyta ne UAB „Cherry Media LT“, o „Plius Travel“, ir kt.), o priešingas teismo išvadas laiko nepagrįstomis. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai vertino, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai išmokėjus draudimo išmoką, yra pagrindas pripažinti tai kaip įrodymą dėl pareiškėjos sumokėtos sumos už kelionę, nes draudimo išmokos išmokėjimas pareiškėjai neatleidžia jos nuo pareigos pagrįsti skundo reikalavimus. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, kadangi jos finansinis reikalavimas įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo, t. y. byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytą žalą klausimas.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.

25. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjoms kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjai D. G. būtų atlyginti visi jos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

27. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

28. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

29. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

30. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už

Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

31. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

33. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-

429/09, EU:C:2010:717).34. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį

ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

35. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjos patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjos D. G. turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. turizmo paslaugų teikimo sutartį, (I t., b. l. 5–7); 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymą Nr. 391, (I t., b. l. 8); 2014 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymą Nr. 394, (I t., b. l. 9), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 8 d. turizmo paslaugų teikimo sutartimi Nr. PT002744 iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. rugsėjo 9 d. sumokėjo 2 138 Lt (619,21 Eur; dviem 1 998 Lt ir 140 Lt dydžio pavedimais). Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjai 2015 m. rugsėjo 9 d. buvo grąžinta tik 30,69 Eur suma, ji patyrė 2 032,03 (588,52 Eur) turtinę žalą, kurios atlyginimą ir prašė priteisti iš atsakovo. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigė, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu yra nurodytas kitas juridinis asmuo – „Plius travel“ (ant šios sutarties iš tiesų yra „Plius travel“ ženklas), Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie tokį juridinį asmenį, o iš viešai prieinamų duomenų internete manytina, kad „Plius travel“ yra UAB „Freshtravel“ prekės ženklas, todėl šie atsakovo argumentai atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog D. G. buvo išmokėta draudimo išmoka ir jos kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, savaime nepatvirtina jos reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą nagrinėjamoje administracinėje byloje pagrįstumo, tačiau šiuo atveju jos patirta turtinė žala buvo įrodyta leistinais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai jai priteisė tokios žalos atlyginimą.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:



Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1743-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01547-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2016 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. P-132 „Dėl tarnybinės nuobaudos Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui A. P.“ (toliau – ir Įsakymas dėl nuobaudos skyrimo); 2) panaikinti Generalinio prokuroro 2016 m. kovo 23 d. įsakymą Nr. P-143 „Dėl prokuroro A. P. perkėlimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl perkėlimo); 3) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) priimti sprendimą grąžinti pareiškėją į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas; 4) įpareigoti atsakovą Generalinę prokuratūrą apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui susidariusį darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiško perkėlimo į žemesnes pareigas dienos (2016 m. balandžio 18 d.) iki faktiško grąžinimo į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cdfe2fc0ee9b11e99681cd81dcdca52c

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Įsakymu dėl nuobaudos skyrimo jam buvo skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas, – o ginčijamu Įsakymu dėl perkėlimo jis buvo perkeltas į Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas nuo 2016 m. balandžio 1 d. Šie įsakymai priimti remiantis Generalinio prokuroro 2016 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. P-33 sudarytos komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti (toliau – ir Komisija) 2016 m. vasario 29 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9.–1348 (toliau – ir Išvada), Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus 2016 m. kovo 7 d. teikimu Nr. 17.9.-1573 (toliau – ir Teikimas) bei Generalinio prokuroro 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 17.9.-1748 (toliau – ir Sprendimas) iš dalies nepritarti teikimui, kuriuo buvo siūloma skirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Pareiškėjo nuomone, ginčijami įsakymai yra priimti pažeidžiant aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, juos priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.

3. Pareiškėjo teigimu, tarnybinė nuobauda jam paskirta praleidus Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą terminą. Šį savo teiginį pareiškėjas grindė Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalimi, Generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 1-86 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8–10 punktais, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir Žvalgybos įstatymas) 10–15 ir 22 straipsniais. Pareiškėjas teigė, kad šešių mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai bet kuris iš prokuratūros vadovų nustato prokuroro galbūt padaryto ar daromo tarnybinio pažeidimo požymius. Pareiškėjo tvirtinimu, iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad pirmą kartą oficiali informacija apie jo galbūt daromą tarnybinį nusižengimą Generaliniam prokurorui buvo pateikta 2015 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) raštu Nr. 3S-01-241, todėl būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas šešių mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Pareiškėjo teigimu, paaiškėjus šiai aplinkybei, tarnybinis patikrinimas turėjo būti nedelsiant nutrauktas kaip praleidus įstatymų nustatytus terminus tarnybinei nuobaudai skirti, tačiau tai nebuvo padaryta. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo išreikalauti duomenys apie tai, kada pareiškėjo galbūt daromas tarnybinis pažeidimas paaiškėjo kriminalinės žvalgybos tyrimą kontroliuojantiems prokuratūros vadovams bei kada jie apie tai informavo generalinį prokurorą. Iš STT 2015 m. kovo 30 d. rašto Nr. 3S-01-241 ir STT 2016 m. vasario 18 d. rašto Nr. 4-10-109 turinio galima teigti, jog atliekamą kriminalinės žvalgybos tyrimą kontroliavusiems prokurorams apie pareiškėjo galbūt daromą tarnybinį nusižengimą tapo žinoma iš kriminalinės žvalgybos institucijos gavus visą kriminalinės žvalgybos medžiagą ir jos pagrindu teikiant teismui teikimus dėl kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo terminų tęsimo (tai galėjo būti 2014 m. rugpjūčio 6 d. arba 2014 m. lapkričio 6 d., arba 2015 m. vasario 5 d.), t. y. anksčiau nei STT šią informaciją pateikė Generaliniam prokurorui.

4. Pareiškėjo nuomone, tarnybinį patikrinimą atlikusi Komisija, Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyrius ir Generalinis prokuroras nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo ir priimamų sprendimų rašymo taisyklių ir neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo ir sprendimų pagrįstumo. Tokį savo teiginį pareiškėjas grindė tuo, kad ginčijami įsakymai yra pagrįsti neteisėtai panaudota kriminalinės žvalgybos informacija, priimti neįvertinus, kad kriminalinės žvalgybos tyrime specialiosiomis techninėmis priemonėmis fiksuotiems abstraktaus pobūdžio pokalbiams buvo priskirtas spėjimais grindžiamas turinys, neįvertinus, kad techninėmis priemonėmis ir kriminalinės žvalgybos tyrime specialiosiomis techninėmis priemonėmis fiksuoti pareiškėjo pasisakymai, pokalbiai išdėstyti iškraipant jų tikrąjį turinį ir esmę, priimti remiantis nepatikimais, nepatikrintais įrodymais ir be jokio pagrindo atsisakius ištirti didelę dalį reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, nenurodant jokių argumentų, kodėl tokie įrodymai buvo atmesti.

5. Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Žvalgybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatomis (pvz., BPK 162 straipsniu), informacijos, surinktos taikant BPK ir Žvalgybos įstatyme numatytas procesines prievartos priemones apie privatų asmens gyvenimą, negalima naudoti tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Drausminiams ir (ar) tarnybiniams nusižengimams tirti gali būti naudojama tik ta dalis duomenų (informacijos), kuri baudžiamojo proceso ar kriminalinės žvalgybos tyrimo metu buvo surinkta netaikant procesinių prievartos priemonių. Susipažinus su pareiškėjo atžvilgiu atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga matyti, kad skiriant tarnybinę nuobaudą Generalinis prokuroras pažeidė minėtus teisės aktų reikalavimus, nes prokuroras, kontroliavęs P. S. ir kitų asmenų atžvilgiu vykdomą kriminalinės žvalgybos tyrimą, priėmė neteisėtą sprendimą sutikti, o STT vadovas priėmė neteisėtą sprendimą išslaptinti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, surinktą taikant Žvalgybos įstatyme numatytas procesines prievartos priemones, šią informaciją neteisėtai pateikė Generaliniam prokurorui, kuris neteisėtai leido ją naudoti bei, gavęs Išvadą ir Teikimą, šios informacijos pagrindu paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą. Tokiu pačiu būdu ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio imperatyvias nuostatas, buvo išslaptinta ir

tarnybinio patikrinimo medžiagoje panaudota, neteisėtai surinkta P. S. advokatės D. Z. profesinę paslaptį sudaranti informacija – telefoniniai P. S. ir jo advokatės pokalbiai. Pareiškėjo tvirtinimu, sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos jam paskyrimo negalėjo būti priimtas, kol prokuroras ar baudžiamąją bylą galbūt nagrinėsiantis teismas nepriėmė galutinio proceso sprendimo, kuriame pasisakytų dėl kriminalinės žvalgybos duomenų pripažinimo įrodymais.

6. Pareiškėjo teigimu, tarnybinį patikrinimą atlikusi Komisija ir Generalinis prokuroras nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo, padarytas pažeidimas tęsėsi nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d., nes išvada, jog jis laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. spalio 22 d. su P. S. aptarinėjo ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 (toliau – ir ikiteisminis tyrimas) eigą yra grindžiama tik telefoninių pokalbių įrašais, kuriuose tokia informacija nėra fiksuota. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje taip pat nėra jokių įrodymų apie tai, kad šiuo laikotarpiu realiai įvyko pareiškėjo ir P. S. susitikimai, dėl kurių buvo tartasi telefonu. Jei tokie susitikimai ir įvyko, tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra jokių įrodymų apie tai, kas buvo kalbama per šiuos susitikimus. Tai, kad atskirų galbūt įvykusių susitikimų datos sutapo su planuojamais ikiteisminio tyrimo veiksmais, nesudaro jokio pagrindo tvirtinti, kad galbūt įvykusių susitikimų metu buvo kalbama apie šį ikiteisminį tyrimą, siekiama kaip nors šiam tyrimui pakenkti ar pan. P. S. jo procesinis statusas šiame tyrime galėjo paaiškėti tik apie 2014 m. lapkričio 6 d.

7. Pareiškėjas pabrėžė, kad pati Komisija Išvadoje pripažino, jog jis, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovas, ikiteisminio tyrimo metu prokurorui A. M. nedavė jokių nurodymų, pavedimų, nedarė jokios įtakos. Tokiai išvadai pritarė ir Generalinis prokuroras. STT taip pat nepateikė jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas per aptariamą laikotarpį kaip nors darė įtaką, trukdė ar domėjosi ikiteisminio tyrimo institucijos, prokuroro darbu ikiteisminiame tyrime, planuojamais ir atliekamais ikiteisminio tyrimo veiksmais, trukdė ar darė žalą tyrimui. Dėl nurodytų motyvų yra nepagrįstos, neįrodytos ir visos prielaidos, kad aptariamu laikotarpiu VšĮ (duomenys neskelbiami) (toliau – ir ligoninė) pareiškėjui ar jo tėvui suteiktos gydymo paslaugos gali būti kaip nors siejamos su ikiteisminiu tyrimu. Išvada, kad pareiškėjo daromas pažeidimas tęsėsi iki 2015 m. birželio 9 d. taip pat yra nepagrįsta, nes Komisija jo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo, pažeidimus siejo su galimybe ikiteisminiame tyrime vykdyti aukštesniojo prokuroro funkcijas, tačiau pareiškėjo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo, kadencija baigėsi 2015 m. balandžio 23 d. Nuo šios dienos jis buvo perkeltas į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas ir kaip eilinis prokuroras išėjo atostogų iki 2015 m. birželio 1 d. Vėliau, žinodamas apie pareiškėjo tariamai daromą tarnybinį pažeidimą, Generalinis prokuroras nuo 2015 m. birželio 2 d. pavedė pareiškėjui toliau laikinai vadovauti Šiaulių apygardos prokuratūrai. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog po to, kai pareiškėjui buvo laikinai pavesta vadovauti Šiaulių apygardos prokuratūrai, jis nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 9 d. buvo atlikęs kokius nors teisei prieštaraujančius veiksmus. Todėl nepagrįstai pripažinta, kad laikotarpis nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. birželio 9 d. turi būti įtrauktas į nustatyto tarnybinio pažeidimo sudėtį. Be to, iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. ikiteisminio tyrimo medžiagą tikrino Generalinės prokuratūros prokuroras, todėl per šį laikotarpį pareiškėjas taip pat nevykdė jokių aukštesniojo prokuroro funkcijų.

8. Pareiškėjo teigimu, Komisija nesusipažino ir nevertino viso 2014 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje vykusio pasitarimo turinio, darė įrodymais nepagrįstas prielaidas, jog pareiškėjas nuolatos bendravo su P. S. apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, nors P. S. šiame tyrime buvo nuspręsta apklausti tik 2014 m. lapkričio 6 d. Priešingai, nei nustatė Komisija ir Generalinis prokuroras, iš 2014 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje vykusio pasitarimo konteksto galima teigti, jog pareiškėjas veikė prokuratūros interesais, nes viso pasitarimo esmė buvo užtikrinti, kad kuo greičiau būtų pabaigti visi atliekami ikiteisminiai tyrimai. Kalbėdamas apie P. S. atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, pareiškėjas neprašė ateityje pateikti jokių ataskaitų apie tyrimo eigą ir rezultatus. Pasitarimo metu pareiškėjas ragino pareigūnus kuo greičiau atlikti visus būtinus veiksmus ir perduoti bylą į teismą, jei bus nustatyti nusikalstamos veikos požymiai. Pasitarimo metu jokie sprendimai dėl bylos perspektyvos nebuvo priimti, nes konstatuota, kad nėra atlikti visi būtini veiksmai.

9. Pareiškėjas nurodė, kad iš tarnybinio patikrinimo medžiagoje naudojamų fiksuotų jo ir P. S. pokalbių, prokurorų A. M. ir K. Š. paaiškinimų dėl situacijos, susijusios su Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija (toliau – ir VTEK), matyti, kad jis niekada nebuvo prieš tai, jog ikiteisminio tyrimo duomenys dėl P. S. galbūt padaryto pažeidimo būtų siunčiami VTEK, tačiau buvo įsitikinęs, kad pagal esamą praktiką ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEK įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 3 punktą tai turėjo padaryti STT Šiaulių valdyba. Be to, pranešimą VTEK prokuroras A. M. parengė itin neprofesionaliai, jo visiškai nemotyvavo, o didžioji dalis reikšmingų išvadų prokuroro K. Š. 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu buvo pripažintos nepagrįstomis.

10. Pareiškėjo nuomone, jam paskirta nuobauda yra neproporcinga ir neadekvati, o tokį savo argumentą grindė Prokuratūros įstatymo 40 straipsniu ir Nuostatais. Generalinis prokuroras priimdamas Sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos rūšies buvo nenuoseklus, priėmė sprendimą, kuris nedera su prokuratūros interesais. Pareiškėjas buvo pažemintas net į aštuoniomis pozicijomis žemesnes pareigas, nors jo tarnybinė veikla įvertinta labai gerai.

11. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Generalinės prokuratūra pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Išvada generaliniam prokurorui pateikta 2016 m. vasario 29 d., todėl šešių mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas nebuvo suėjęs. Nėra pagrindo išvadai, kad tarnybinis pažeidimas nuobaudą turinčiam teisę skirti Generalinės prokuratūros vadovui galėjo paaiškėti anksčiau, negu buvo gauta informacija, kurios pagrindu pradėtas tarnybinis patikrinimas. Išsami informacija, iš kurios laikinai Generalinio prokuroro pareigas ėjęs Generalinio prokuroro pavaduotojas nustatė padaryto tarnybinio pažeidimo požymius, gauta tik 2015 m. lapkričio 10 d., todėl po šios informacijos gavimo nedelsiant, t. y. tą pačią dieną, buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.

13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai BPK 162 straipsnio nuostatą vertino kaip įstatymuose nustatytą vienintelį galimą informacijos apie privatų asmens gyvenimą panaudojimo būdą. Šis straipsnis nereguliuoja nei tarnybinių patikrinimų atlikimo, nei kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimo tvarkos, šią tvarką nustato kiti teisės aktai. Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis išsamiai apibrėžia, kokia taikant įstatymą surinktų duomenų grupė gali būti panaudota tiriant tarnybinius nusižengimus ir kokia tvarka tai daroma. Pareiškėjo nurodyti P. S. pokalbiai su advokatu tarnybinio patikrinimo metu nebuvo vertinami, jais nebuvo remtasi Išvadoje, į juos neatsižvelgta taikant tarnybinę atsakomybę, todėl šiuo atveju jie nenagrinėtini.

14. Generalinės prokuratūra pabrėžė, kad pareiškėjui jo ginčijama tarnybinė nuobauda paskirta už Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkto, įpareigojančio nešališkai atlikti prokuroro funkcijas, ir 6 punkto, įpareigojančio laikytis Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu patvirtinto Nr. I-168 Lietuvos Respublikos prokurorų etikos kodekso (2012 m. sausio 9 d. įsakymo redakcija Nr. I-15) (toliau – ir Prokurorų etikos kodeksas), pažeidimus, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintų pagrindinių profesinės veiklos principų ir šio kodekso 11 punkto pažeidimus. Pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas, kurį sudaro net kelios savarankiškos dalys, yra konstatuotas remiantis tarnybinio patikrinimo metu surinktų leistinų duomenų, kurie išanalizuoti ir įvertinti Nuostatų nustatyta tvarka, visuma. Išvadoje ir Įsakyme dėl nuobaudos skyrimo nurodytas laikotarpis (nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d.) yra ne tarnybinio pažeidimo padarymo laikotarpis, o laikotarpis, kuriuo Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo organizuotas ir kontroliuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00224-14. Apie šio ikiteisminio tyrimo pradėjimą pareiškėjui buvo žinoma. Be to, prokuroro D. M. 2014 m. gegužės 19 d. tarnybiniame pranešime pateikta informacija pareiškėjui leido žinoti, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kad jo metu bus tiriami P. S. veiksmai, todėl ir pareiškėjo argumentai, kad P. S. jo procesinis statusas šiame ikiteisminiame tyrime galėjo paaiškėti tik 2014 m. lapkričio 6 d. niekaip nekeičia pateiktų vertinimų dėl tarnybinio pažeidimo padarymo, jo laikotarpio ir (ar) tarnybinės atsakomybės.

15. Generalinė prokuratūra nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad nuo 2015 m. balandžio 23 d., pasibaigus jo, kaip Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, kadencijai, ir jį perkėlus į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas bei išėjus atostogauti iki 2015 m. birželio 1 d., tai turėtų daryti įtaką pateiktiems vertinimams dėl jo tarnybinės atsakomybės. Pareiškėjo nurodyta data – 2015 m. birželio 9 d. – Įsakyme dėl nuobaudos skyrimo žymi laikotarpio, kuriuo Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo organizuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00224-14, pabaigą. Nurodyto ikiteisminio tyrimo organizavimo Šiaulių apygardos prokuratūroje laikotarpiu pareiškėjas ėjo vyriausiojo prokuroro pareigas, o aplinkybė, kokias pareigas eidamas pareiškėjas buvo išleistas atostogauti, tarnybinio pažeidimo vertinimui įtakos nedaro. Pareiškėjo nurodyti 2014 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje aptarimo organizavimo tikslai taip pat nėra svarbūs konstatuoto tarnybinio pažeidimo vertinimui ir jo pagrindu taikytai tarnybinei atsakomybei, nes Prokurorų etikos kodekso normų pažeidimo konstatavimui pakanka vien to, kad pareiškėjas dalyvavo kaip aukštesnysis prokuroras ar teritorinės prokuratūros vadovas pasitarime, aktyviai reiškė savo poziciją ir nenusišalino.

16. Atsakovas pabrėžė, kad Generalinis prokuroras Sprendime dėl nuobaudos skyrimo išsamiai neanalizuojama tarnybinio pažeidimo sudėtis, nurodant, kad Generalinis prokuroras pritaria Išvadoje ir Teikime nurodytiems argumentams dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo. Sprendimo esmė ir jo tikslas – pagrįsti, kodėl tą patį tarnybinį pažeidimą Generalinis prokuroras vertina griežčiau tarnybinės nuobaudos parinkimo aspektu, todėl neabejotinai tokiam pagrindimui reikalingi papildomi motyvai, argumentai, kodėl tam tikros aplinkybės įvertintos kitaip. Sprendime nurodyta, kad nors

Išvadoje ir Teikime atkreiptas dėmesys, jog dėl pareiškėjo veiksmų nekilo dar didesnių neigiamų padarinių negu prokuroro vardo pažeminimas, tačiau tai, kad prokurorai A. M. ir K. Š. nepasidavė vyriausiojo prokuroro siūlymams priimti atitinkamus sprendimus, nešvelnina pareiškėjo atsakomybės, nes, jam atlikus minėtus veiksmus, tai, kaip pasielgs prokurorai, nuo jo nebepriklausė.

17. Generalinė prokuratūra nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad Generalinis prokuroras neadekvačiai įvertino padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, sunkumą, padarytos žalos dydį, buvo nenuoseklus, priėmė Sprendimą, kuris nedera su prokuratūros interesais. Pareiškėjo argumentai apie tai, kad jo, kaip kvalifikuoto prokuroro, perkėlimas į mažiau kvalifikacijos reikalaujančias pareigas prieštarauja prokuratūros interesams, laikytinas prieštaraujančiu tarnybinės atsakomybės instituto taikymo esmei. Generalinis prokuroras pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą įvertino kaip šiurkštų (vieną iš šio pažeidimo sudėtinių dalių – netiesos sakymą Prokurorų etikos komisijai – kaip itin šiurkštų) prokuroro profesinės etikos principų ir normų pažeidimą, padariusį didelės žalos prokuratūros, kaip institucijos, autoritetui. Sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas ne kartą skatintas, jo tarnyba buvo vertinama išimtinai gerai, o jo vadovaujama prokuratūra pasiekė gerų rezultatų, būtent todėl pareiškėjui paskirta ne pati griežčiausia tarnybinė nuobauda.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas.

20. Teismas nurodė, kad pagal Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalį tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per šešis mėnesius nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo, prokuroro vardą žeminančio poelgio, taip pat kito Prokurorų etikos kodekso pažeidimo paaiškėjimo dienos, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Teismas nustatė, kad Išvada surašyta 2016 m. vasario 29 d., o Įsakymas dėl nuobaudos skyrimo priimtas 2016 m. kovo 15 d. Todėl, remiantis nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismo vertinimu, akivaizdu, kad terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas.

21. Teismas pastebėjo, kad Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio korupcinės veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinta ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Atsižvelgiant į šią nuostatą, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, jog ikiteisminio tyrimo medžiaga tiriant jo galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą buvo išslaptinta neteisėtai, yra nepagrįstas.

22. Teismas pabrėžė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog STT 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 4-01-7870 Generalinio prokuroro pavaduotojui D. R. pateikė dalinai išslaptintą kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktą informaciją apie pareiškėjo veiksmus, galbūt turinčius tarnybinio nusižengimo ir (ar) Prokurorų etikos kodekso pažeidimo požymių, prie kurio pridėtos ištraukos iš pareiškėjo pokalbių su P. S. Nors pareiškėjas teigė, kad šių pokalbių ištraukos įvertintos neatsižvelgiant į jų kontekstą, teismas, perklausęs pateiktus garso įrašus, su tokiu argumentu nesutiko. Iš garso įrašų ir prie minėto rašto pateiktų ištraukų matyti, kad pareiškėjas su P. S. bendravo asmeniniais tikslais (dėl savo ir jo tėvo sveikatos) bei aptarinėjo ikiteisminio tyrimo eigą. Iš pokalbių turinio matyti, kad pareiškėjui ir jo tėvui sveikatos priežiūros paslaugos galbūt buvo teikiamos ne bendra tvarka. Atsižvelgiant į pokalbių turinį, teismo vertinimu, galima daryti prielaidą, jog buvo kalbama kodiniais sakiniais, nes sakiniai yra padriki, pokalbių turinys neaiškus. Iš pokalbiuose naudojamų išsireiškimų galima daryti išvadą, jog pokalbių metu kalbama apie ikiteisminį tyrimą bei jo eigą, o apie tai P. S. informuodavo pareiškėjas. Išvadą, kad buvo kalbama šifrais, galima daryti iš visų užfiksuotų pokalbių, tačiau aiškiausiai tai matyti 2015 m. vasario 11 d. pareiškėjo ir P. S. pokalbyje, kuriame P. S. pareiškėjui pasakė, kad turi ligonį ir rytoj nori aptarti (sekančią dieną vyko P. S. apklausa ikiteisminiame tyrime). STT 2015 m. kovo 30 d. rašte Nr. 3S-01-241 taip pat nurodyta, kad P. S. ir pareiškėjo susitikimų datos sutapo su ikiteisminio tyrimo veiksmų ar priimtų sprendimų momentais. Tai aiškiausiai matyti iš byloje esančios tarnybinio patikrinimo metu sudarytos lentelės. Jokių šį faktą paneigiančių įrodymų byloje nėra, o tokią išvadą patvirtina pokalbių stenograma. STT taip pat nurodė, kad 2015 m. balandžio 10 d. P. S. susitikimų su pareiškėju metu buvo derinama bendra pozicija atsakinėjant į Prokuratūros etikos komisijos klausimus, aptariama P. S. atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo situacija. Netikėti tokiomis STT nurodytomis aplinkybėmis teismas

neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad susitikimų metu nebuvo aptarinėjamas ikiteisminis tyrimas, o jo skunde pateikti argumentai dėl to, jog tokių veiksmų jis neatliko, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

23. Teismas sutiko su pareiškėju, kad jis iki ikiteisminio tyrimo pradžios ne kartą kreipėsi į P. S. dėl sveikatos priežiūros paslaugų jam ir jo tėvui suteikimo. Šis faktas nustatytas ir Išvadoje. Tačiau jau minėti pokalbių įrašai bei jų išklotinės patvirtina, kad toks bendravimas buvo ir prasidėjus aktyviems ikiteisminio tyrimo veiksmams. Kaip nustatyta, pokalbiai buvo konspiruoti, galbūt siekiant nuslėpti, jog pokalbiai vyksta apie ikiteisminį tyrimą. Be kita ko, prokuroras A. M. savo 2015 m. balandžio 3 d. paaiškinime nurodė, kad 2014 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas asmeniškai domėjosi jo priimtu 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu nutraukti ikiteismini tyrimą ir VTEK išsiųsta medžiaga bei prašė pateikti šiuos dokumentus. Po to, 2014 m. lapkričio 28 d., pareiškėjas klausė, ar šio nutarimo kopiją būtų galima pateikti P. S., ir 2014 m. lapkričio 28 d. pakvietė jį pasiaiškinti P. S. P. S. 2015 m. balandžio 13 d. atsakyme į VTEK raštą nurodė, kad minėtas susitikimas įvyko dėl to, kad jis atnešė pareiškėjui raštą su nesutikimo su 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu motyvais, o kadangi pareiškėjas negalėjo komentuoti minėto nutarimo argumentų, buvo iškviestas A. M., kuris trumpai pateikė nutarimo argumentus, nurodė, jog su pareiškėju yra bendravęs tik darbo klausimais. Tokius P. S. teiginius teismas vertintino kritiškai, nes nustatyta, kad P. S. ir pareiškėjas bendravo ne tik darbiniais klausimais, o ir asmeniniais klausimais bei aptarinėjo ikiteisminį tyrimą. Todėl, teismo vertinimu, P. S. pateikta pozicija buvo šališka, ja buvo bandoma padėti pareiškėjui išvengti atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad prokuroras A. M. teigė, jog minėtame susitikime jis nebuvo prašomas paaiškinti savo priimto nutarimo motyvų, jam buvo išsakyti priekaištai dėl kreipimosi į VTEK.

24. Teismas taip pat nustatė, kad prokuroras K. Š. 2016 m. vasario 5 d. paaiškinime nurodė, jog jis ikiteisminiame tyrime vykdė aukštesniojo prokuroro funkcijas, o su pareiškėju šio tyrimo eiga buvo aptarinėjama pagal vadinamas „pažadų lenteles“. Šį faktą patvirtina ir 2014 m. spalio 22 d. ilgai trunkančių ikiteisminių tyrimų aptarimo protokolas Nr. T5-626 ir garso įrašo stenograma. Šiame 2014 m. spalio 22 d. vykusiame Šiaulių apygardos prokuratūroje pasitarime buvo aiškinamasi, kokia ikiteisiminio tyrimo perspektyva, kokius veiksmus reikia atlikti, o pareiškėjas pateikė pasiūlymus.

25. Apibendrindamas visus byloje esančius duomenis, teismas pažymėjo, kad viso ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas domėjosi jo taktika, atliktais ir planuojamais atlikti tyrimo veiksmais bei sprendimais, reiškė savo nuomonę. Kaip teisingai Išvadoje nustatė Komisija, pareiškėjas su P. S. bendravo pakankamai artimai, o tai patvirtina telefoninių pokalbių įrašai, susirašinėjimas žinutėmis ir garso įrašai ligoninėje.

26. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo nepagrįstai nustatyta, jog jis melavo Prokurorų etikos komisijai. Šį pareiškėjo teiginį paneigia byloje esanti medžiaga, iš kurios turinio nustatyta, kad jis pažinojo P. S., tačiau tokį faktą nuo Prokurorų etikos komisijos nuslėpė. Nustačius, kad pareiškėjas su P. S. palaikė artimus santykius, dalinosi su juo informacija apie ikiteisminio tyrimo eigą bei melavo Prokurorų etikos komisijai, teismas padarė išvadą, jog jis pažeidė prokurorų veiklai nustatytus padorumo, nešališkumo bei konfidencialumo principus ir, kaip teisingai nustatė Komisija, šiuos veiksmus atliko tyčia.

27. Teismo vertinimu, nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad Komisija buvo šališka, nes jis buvo pareiškęs nušalinimą dviem komisijos nariams ir šis prašymas buvo tenkintas. Naujai sudarytai Komisijai pareiškėjas jokių nušalinimų nepareiškė, todėl teismui nekilo jokių abejonių dėl jos galimo šališkumo. Teismas pažymėjo, kad, surašydama Išvadą, Komisija pagrįstai nevertino tos pareiškėjo paaiškinimo dalies, kuri nesusijusi su tarnybiniu patikrinimu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Komisija netinkamai išnagrinėjo tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą.

28. Teismas nustatė, kad Generalinis prokuroras Sprendime nepritarti Teikimui nusprendė skirti pareiškėjui griežtesnę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas. Šį nepritarimą grindė tuo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui per visą tarnybos laikotarpį nebuvo skirta tarnybinė nuobauda, negali būti vertinama vienareikšmiškai, nes tyrimas pagal prokuroro A. M. 2015 m. kovo 9 d. tarnybinį pranešimą (kuriuo pranešta apie pareiškėjo poveikį prokurorui A. M. dėl ikiteisminio tyrimo) Prokurorų etikos komisijoje dėl pareiškėjo galbūt padaryto pažeidimo buvo atliktas nežinant tikrosios situacijos apie pareiškėjo ir P. S. bendravimą, todėl Prokurorų etikos komisija, žinodama šią informaciją, galbūt būtų priėmusi kitokį sprendimą, nes minėto tyrimo metu pareiškėjas pateikė melagingus duomenis, jog nebendravo su P. S. Teismas pažymėjo, kad nors iš byloje esančios medžiagos nenustatyta, jog pareiškėjo atlikti veiksmai kaip nors pakenkė ikiteisminiam tyrimui, taip pat nenustatyta, kad jis darė poveikį ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, tačiau konstatuota, jog pareiškėjas aktyviai domėjosi ikiteisminiu tyrimu, dalinosi informacija su P. S., kurio atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jį konsultavo bei nenusišalino nuo pareigų atlikimo ikiteisminiame tyrime dėl P. S. veiksmų, melavo Prokurorų etikos komisijai, jog nepažinojo P. S., todėl galbūt išvengė kitos tarnybinės nuobaudos. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas

padarė išvadą, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas – yra pagrįsta ir proporcinga pareiškėjo padarytam tarnybiniam pažeidimui.

29. Teismas konstatavo, kad Išvada yra surašyta išsamiai, yra pagrįsta teisės aktų nuostatomis, Išvadoje visapusiškai išanalizuota tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga. Teismas nustatė, kad tiek Teikimas, tiek Sprendimas dėl nuobaudos skyrimo yra pagrįsti objektyviais duomenimis, todėl ginčijamas Įsakymas dėl nuobaudos skyrimo laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

30. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Įsakymą dėl nuobaudos skyrimo yra nepagrįstas, teismas atmetė kaip išvestinius ir pareiškėjo reikalavimus panaikinti Generalinio prokuroro Įsakymą dėl perkėlimo, įpareigoti atsakovą priimti sprendimą gražinti pareiškėją į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas, įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui susidariusį darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiško perkėlimo į žemesnes pareigas dienos (2016 m. balandžio 18 d.) iki faktiško grąžinimo į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas.

III.

31. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

32. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas įrodymų vertinimą byloje atliko pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles bei neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žvalgybos įstatyme, Prokuratūros įstatyme, Advokatūros įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintas teisės normas, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

33. Pareiškėjas teigia ne kartą atkreipęs dėmesį į tą aplinkybę, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 buvo atskirtas iš 2013 metais pradėto kito ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-188-13. Pastarajame 2013 metais pradėtame ikiteisminiame tyrime nuo pat pradžių buvo minimi ir tiriami visi P. S. galbūt korupciniai ir nekorupciniai nusikalstami veiksmai. Atliekant šį ikiteisminį tyrimą iš VšĮ (duomenys neskelbiami) buvo paimta daug dokumentų, atliekami įvairūs intensyvūs procesiniai veiksmai, apie kuriuos P. S. tikrai turėjo būti žinoma. Nepaisant galimo P. S. suinteresuotumo ir teismo nustatytų pareiškėjo ryšių su P. S. matyti, kad 2015 m. vasario 20 d. ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-188-13 buvo baigtas ir byla su kaltinamuoju aktu perduota į teismą nagrinėjimui. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas, kaip vadovas ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-188-13, būtų daręs kokį nors poveikį. Tokių duomenų nepateikė ir STT. Dėl galimų tokių pareiškėjo neteisėtų veiksmų atsakovas neatliko jokio tyrimo. Todėl aptarta ir atsakovo neginčijama faktinė aplinkybė vienareikšmiškai patvirtina pareiškėjo nurodomą faktą, kad jis siekė tik teisingo ir kuo greitesnio abiejų betarpiškai su P. S. susijusių prokuratūros kontroliuojamų ikiteisminių tyrimų ištyrimo. Teismas šių administracinei bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų iš viso nevertino.

34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. STT užfiksavo ir atsakovui pateikė tik telefoninių pareiškėjo ir P. S. pokalbių įrašus. Pareiškėjas sutinka su teismo sprendime išdėstytu telefoninių pokalbių vertinimu, t. y., kad pareiškėjo ir P. S. telefoniniai pokalbių turinys yra neaiškus, sakiniai padriki, atsižvelgiant į pokalbių turinį, galima daryti tik prielaidą, jog kalbama kodiniais sakiniais. Todėl, pareiškėjo vertinimu, tokios prielaidos pagrindu teismo padarytos kitos bylai reikšmingos išvados neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo ir yra visiškai nepagrįstos. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis ir P. S. laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. iš viso buvo susitikę, o jei taip, tai kada ir apie ką konkrečiai kalbėjo. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ir P. S. laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. aptarinėjo kokio nors konkretaus ikiteisminio tyrimo eigą. Todėl teismo išvada, kad šiuose telefoniniuose pokalbiuose yra kalbama apie konkretų ikiteisminį tyrimą ir eigą, yra nesuprantama ir nepagrįsta.

35. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas, kaip ir atsakovas, prieš pareiškėją naudojamus P. S. pokalbius su trečiaisiais asmenimis (P. S. žmona, sūnumi, advokate ir kt.) interpretavo net neatlikęs visapusiško šių įrodymų tyrimo. Administraciniame procese P. S. dėl šių pokalbių turinio nebuvo apklaustas išsamiai. Tretieji asmenys (P. S. žmona, sūnus, advokatė ir kt.) iš viso nebuvo apklausti dėl šių pokalbių turinio. Todėl bet kokios išvados, kad P. S. su trečiaisiais asmenimis aptarinėjo pareiškėją ir konkrečius jo veiksmus, yra tik prielaidos. Prieš pareiškėją taip pat buvo panaudoti telefoninių pokalbių įrašai, kurie akivaizdžiai nesusiję su pareiškėju – nurodytas asmenų amžius, kitokio pobūdžio apibūdinimai neatitinka nei pareiškėjo, nei su juo susijusių asmenų savybių.

36. Pareiškėjas teigia, kad tiek atsakovui, tiek teismui ne kartą įvardijo konkrečius įrodymus, iš kurių matyti, kad 2014 m. spalio 22 d. ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 eigos aptarimo tikslas buvo visiškai kitas – vykdant Generalinio prokuroro nurodymą išsiaiškinti ar ikiteisminiai tyrimai yra vykdomi intensyviai ir nėra vilkinami. Teismas ne tik nevertino šių pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, bet visiškai nepagrįstai, sunkindamas pareiškėjo padėtį, pripažino, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus, tarp jų ir BPK 57 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio, 60 straipsnio 1 dalies reikalavimus. BPK nuostatos pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos neteisingai, nes jis ikiteisminiame tyrime niekados nevykdė BPK numatytų aukštesniojo prokuroro funkcijų.

37. Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo bei teismo vertinimu, kad jis pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus 2014 m. gruodžio 5 d. prokuratūroje priimdamas P. S., o taip pat darė poveikį prokurorui K. Š. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas sprendime prokuroro A. M. 2015 m. balandžio 3 d. paaiškinimą Prokurorų etikos komisijai įvertino visiškai kitaip, nei tai padarė Prokurorų etikos komisija 2015 m. balandžio 28 d. išvadoje Nr. 1.6-14, kurios teisingumo niekas teismui neginčijo. Būtent iš 2015 m. balandžio 3 d. prokuroro K. Š. paaiškinimo, kurio paaiškinimais atsakovas ir teismas nei karto nesuabejojo, matyti, kad, priešingai nei teigia prokuroras A. M., pareiškėjas prašė prokuroro A. M. paaiškinti P. S. priimto 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvus ir jokių neteisėtų veiksmų prokuroro A. M. atžvilgiu neatliko. Teismas, besąlygiškai remdamasis 2015 m. balandžio 3 d. prokuroro A. M. paaiškinimu, taip pat nutylėjo ir nevertino to fakto, kad prokuroras A. M. Generaliniam prokurorui (Prokurorų etikos komisijai) pateikė ir 2015 m. kovo 9 d. paaiškinimą (tarnybinį pranešimą), kuriame jis taip pat melagingai apkaltino prokurorą K. Š. tuo, kad šis 2014 m. gruodžio 5 d. girdint P. S. jam leido suprasti, jog 2014 m. lapkričio 19 d. prokuroro A. M. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą bus panaikintas ir dėl to VTEK nebegalės tęsti tyrimo P. S. atžvilgiu.

38. Pareiškėjas pažymi, kad jis niekada neneigė ir pats 2015 m. kovo 16 d. papildomame paaiškinime Prokurorų etikos komisijai nurodė tą faktą, kad 2014 m. gruodžio 5 d. prokuroras A. M., trumpai paaiškinęs 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvus, nepakeitė P. S. nuomonės dėl priimto nutarimo. Todėl tik tuomet pareiškėjas pasiūlė P. S. palikti prokuratūroje skundą, kurį jis jau buvo surašęs ir atsinešęs į prokuratūrą. Dėl šios priežasties vėlesnis P. S. privataus pokalbio metu išsakytas teiginys, kad pareiškėjas pasiūlė apskųsti prokuroro A. M. 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimą, atitinka objektyvią tiesą. Tačiau, priešingai nei nustatė teismas, toks pareiškėjo elgesys nurodytomis aplinkybėmis negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis teisei, tai pripažino ir Prokurorų etikos komisija 2015 m. balandžio 28 d. išvadoje Nr. 1.6-14. Iš 2016 m. vasario 5 d. prokuroro K. Š. paaiškinimo ir jo veiksmų nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. vasario 5 d. matyti, kad nei 2014 m. gruodžio 5 d., nei vėliau pareiškėjas nedarė jokio poveikio K. Š., kuriam, kaip aukštesniajam prokurorui, buvo apskųstas prokuroro A. M. 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimas.

39. Pareiškėjas teigia, kad iš STT pateiktų pareiškėjo ir P. S. pokalbių garso įrašų laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. birželio 15 d. matyti, jog pareiškėjas bendraudamas su P. S. aiškiai išsakė poziciją, kad nuo 2014 m. gruodžio 19 d. jis iš viso nesidomėjo ikiteisminiu tyrimu ir nežino, koks bus galutinis procesinis sprendimas, nurodė, kad galutinį procesinį sprendimą ikiteisminiame tyrime priims Generalinės prokuratūros prokuroras, bei davė vienintelį patarimą P. S. – procese elgtis sąžiningai.

40. Pareiškėjo vertinimu, priešingai nei nustatė teismas, visos aptartos ir atsakovo neginčijamos išdėstytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina jo nurodytą faktą, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. birželio 15 d. jis neturėjo absoliučiai jokių galimybių net pagalvoti apie tokius dalykus kaip: sudaryti P. S. įspūdį, kad gali daryti įtaką galimiems proceso sprendimams; duoti P. S. tyrimui trukdančius, teisei prieštaraujančius patarimus; atskleisti baudžiamosios bylos duomenis ir trukdyti tyrimui. Pareiškėjas išsakė P. S. tik vienintelį raginimą – elgtis sąžiningai ir netrukdyti ikiteisminiam tyrimui.

41. Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo ir teismo vertinimu, kad jis pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus tiesiogiai kreipdamasis į P. S., kaip VšĮ (duomenys neskelbiami) vadovą, dėl asmeninio pobūdžio klausimų, nes nei atsakovas, nei teismas savo sprendimuose nenurodė nei vienos gydymo paslaugos, kuri bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjui ar jo tėvui buvo suteikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nei konkrečių teisės aktų pažeidimų, kuriuos padarė P. S. ar kiti gydytojai suteikdami pareiškėjui ir jo tėvui gydymo paslaugas.

42. Pareiškėjo tvirtinimu, iš 2015 m. balandžio 7 d. Prokurorų etikos komisijos posėdžio garso įrašo aiškiai matyti, kad pareiškėjas niekada neneigė, jog asmeniškai pažįsta P. S. Garso įraše nėra nei vieno pareiškėjo pasisakymo apie tai, kad jis asmeniškai nepažįsta P. S. Priešingai, pareiškėjas aiškiai nurodo, kad yra betarpiškai bendravęs ir betarpiškai bendrauja su P. S., taigi ir asmeniškai jį pažįsta. Net ir vertinant tuos atvejus, kuomet pareiškėjas kreipėsi į P. S. su asmeninio pobūdžio klausimais, remiantis aptariamu garso įrašu negalima daryti išvados, kad pareiškėjas į P. S. kreipėsi kaip į privatų asmenį,

draugą, nes tai yra ne tiesa. Visais atvejais pareiškėjas kreipėsi į P. S. tik kaip į ligoninės vadovą, o šis visus klausimus sprendė tik kaip ligoninės vadovas savo kompetencijos ribose. Pareiškėjui pateiktas kaltinimas padėjus P. S. parengti jam palankų atsakymą Prokurorų etikos komisijai taip pat yra neįrodytas.

43. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad Generalinis prokuroras paskyrė jam proporcingą ir adekvačią nuobaudą. Pareiškėjo nuomone, teismas tik formaliai vertino jo skunde nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjas pabrėžia, kad, turėdamas išsamią informaciją apie pareiškėjo padarytą (baigtą) tarnybinį nusižengimą, Generalinis prokuroras net ir po to, kai baigėsi pareiškėjo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kadencija, vis tiek savo iniciatyva paskyrė jį laikinu šios teritorinės prokuratūros vadovu ir leido toliau daugiau nei penkis mėnesius vadovauti prokuratūrai. Apylinkės prokuroro pareigos yra net aštuoniomis pozicijomis žemiau nei apygardos vyriausiojo prokuroro pareigos. Todėl nei atsakovo, nei teismo sprendime išdėstyti motyvai dėl pareiškėjui pritaikytos tarnybinės nuobaudos nėra teisingi – paskirta tarnybinė nuobauda nėra nei proporcinga, nei adekvati.

44. Pareiškėjo teigimu, atsakovas proceso metu teismui tvirtindamas, kad pirmą kartą 2015 m. kovo 30 d. STT raštu Nr. 3S-01-241 gavęs oficialią informaciją dėl pareiškėjo ilgą laiko tarpą negalėjo pradėti tarnybinio patikrinimo (neturėjo išsamios informacijos), sakė netiesa. Tokiu būdu atsakovas paprasčiausiai siekė suklaidinti ir suklaidino teismą. Pareiškėjo nuomone, jį paskyrus į apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas ar jam būnant jose kitomis aplinkybėmis, atsakovas nebūtų parinkęs tokios tarnybinės nuobaudos, kokią parinko aptariamu atveju – pažeminti jį pareigose perkeliant net į aštuoniomis pozicijomis žemesnes pareigas.

45. Pareiškėjas pabrėžia, kad skunde teismui ir teisminio proceso metu jis išdėstė detalius argumentus dėl, jo įsitikinimu, neteisingo Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo. Tačiau teismas atmetė visus pareiškėjo argumentus tik formaliai, keliais žodžiais, konstatuodamas, jog įstatymas pritaikytas tinkamai. Visa šiame administraciniame procese naudojama kriminalinė žvalgybos informacija vadovaujantis Žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalies reikalavimais jau seniai privalėjo būti sunaikinta ir negalėjo būti naudojama jokiame administraciniame procese. BPK 155 straipsnio 3 dalies ir 162 straipsnio nuostatos draudžia, baudžiamojo proceso metu gavus informaciją net ir apie patį pavojingiausią tarnybinį nusižengimą, tokią informaciją naudoti administraciniame procese. Bet kokia net ir mažiausiai pavojinga nusikalstama veika įstatymų leidėjo yra pripažįstama žymiai pavojingesne už bet kokį tarnybinį nusižengimą, todėl negali taip būti, kad žymiai mažiau pavojingo teisės pažeidimo – tarnybinės etikos pažeidimo – atveju visuomenės, valstybės interesas nubausti galbūt kaltą asmenį įgautų pranašumą prieš galbūt kalto asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis. Todėl aptariamu atveju yra akivaizdu, kad šiame administraciniame procese teismas netinkamai aiškino ir taikė Žvalgybos įstatymo normas.

46. Pareiškėjas nurodo, kad P. S. atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurį yra siekiama pabaigti, o bylą perduoti teismui nagrinėti. Taigi teismo nuosprendyje, kuris bus priimtas P. S. atžvilgiu, privalės būti įvertintas ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese teisinis ir faktinis pagrindas. Todėl tokiame P. S. atžvilgiu priimtame teismo nuosprendyje išdėstyti visi teismo sprendimai dėl kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri yra naudojama ir šiame administraciniame procese prieš pareiškėją, teisėtumo bus privalomi ir šiam administraciniam procesui. Be to, teismas turėjo įvertinti ir STT atsisakymą (STT 2016 m. vasario 18 d. raštas Nr. 4-10-109) pateikti atsakovui duomenis, patvirtinančius teisinį ir faktinį pagrindą techninių priemonių panaudojimui specialia tvarka.

47. Pareiškėjas pažymi, kad jis prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, jog atsakovas administraciniame procese šiurkščiai pažeidė ir Advokatūros įstatymo 46 straipsnyje įtvirtintą teisės normą. Administraciniame procese prieš pareiškėją yra naudojama neteisėtai surinkta P. S. oficialiai baudžiamajame procese atstovavusios advokatės D. Z. profesinę paslaptį sudaranti informacija – telefoniniai P. S. ir jo advokatės pokalbiai.

48. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad terminas tarnybinei nuobaudai skirti nėra praleistas. Pareiškėjo vertinimu, teismas tik formaliai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjo nuomone, tuo atveju, jei atsakovas būtų sąžiningai ir rūpestingai vykdęs visas savo pareigas, jis tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo galbūt padarytų teisės pažeidimų galėjo pradėti dar 2015 m. kovo 9 d. ir jį sėkmingai atlikti nepažeisdamas prokuratūros veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose tarnybiniam patikrinimui atlikti nustatyto pagrįsto ir protingo šešių mėnesių termino.

49. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

50. Generalinės prokuratūros teigimu, skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas, iš jo yra aišku, kuo

vadovaudamasis teismas priėjo išvadą atmesti pareiškėjo skundą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šis teismo sprendimas yra nepagrįstas ar priimtas pažeidžiant materialines ar proceso teisės normas. Skundžiamame teismo sprendime išsamiai ir motyvuotai pasisakyta dėl pareiškėjo pozicijų ir reikalavimų.

51. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju nesvarbu, koks buvo 2014 m. spalio 22 d. vykusio aptarimo tikslas, kieno iniciatyva jis vyko, kokių kitų ikiteisminių tyrimų eiga buvo aptariama šio pasitarimo metu ir pan. Prokurorų etikos kodekso normų pažeidimui konstatuoti pakanka vien to, kad pareiškėjas dalyvavo kaip aukštesnysis prokuroras ir teritorinės prokuratūros vadovas 2014 m. spalio 22 d. pasitarime, aktyviai reiškė savo poziciją dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 bei teikė siūlymus ir nenusišalino, nors turėjo tai padaryti dėl tarnybinio patikrinimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatyto pakankamai artimo bendravimo su šiuo ikiteisminiu tyrimu suinteresuotu P. S. Taip pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso reikalavimus.

52. Generalinės prokuratūra pažymi, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda susijusi tik su ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-9-00224-14, kuris pradėtas 2014 m. gegužės 19 d. prokuroro D. M. tarnybiniu pranešimu, ir nėra susijusi nei su ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-9-00188-13, jo organizavimu ir eiga (išskyrus teisiniam pareiškėjo veiksmų vertinimui reikšmės neturinčią aplinkybę, kad atliekant šį ikiteisminį tyrimą buvo gauti pirminiai duomenys apie nusikalstamą veiką, dėl kurios pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00224-14), nei su kitais P. S. ar kitų asmenų atžvilgiu atliekamais ikiteisminiais tyrimais. Pareiškėjo reikalavimas vertinti duomenis, susijusius su ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-9-00188-13, yra visiškai nepagrįstas ir negali būti teismo sprendimo naikinimo pagrindas.

53. Atsakovas pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo eigos aptarinėjimas su suinteresuotu asmeniu P. S. yra tik vienas iš tarnybinio pažeidimo, trukusio nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 15 d., sudėtį sudarančių veiksmų, o tarnybiniu pažeidimu laikoma pareiškėjo atliktų veiksmų visuma. Taigi akcentuoti tam tikrą laikotarpį, paimtą iš visos tarnybinio pažeidimo visumos, ir teigti, kad šiuo laikotarpiu nebuvo padaryta viena iš pažeidimo dalių, yra nepagrįsta ir netikslu. Teismas pagrįstai skundžiamame sprendime cituoja tam tikrus pokalbius, patvirtinančius, kad telefoninių pokalbių metu neretai buvo kalbama užšifruotai, taip paneigdamas pareiškėjo teiginį, kad jo pokalbių ištraukos įvertintos neatsižvelgiant į jų prasmę. Teismas vertino visų pokalbių visumą, jų turinį, šią informaciją siedamas ir su kita tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga.

54. Generalinė prokuratūra nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas prašymų apklausti P. S. žmoną, sūnus, advokatę ir kt. teismui nereiškė. Šių asmenų parodymai nelaikytini tokiais, kurie galėtų paneigti objektyvius duomenis, nustatytus tarnybinio patikrinimo ir teisminio nagrinėjimo metu, atitinkamai tai negali keisti ir tarnybinio pažeidimo vertinimo.

55. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad teismas pareiškėjo veiksmuose papildomai pripažino BPK 57–60 straipsnių pažeidimus. Teismas nurodytų teisės aktų pažeidimų sprendime nekonstatavo, o šių ir kitų teisės aktų nuostatomis rėmėsi aiškindamas Prokurorų etikos kodekse įtvirtintų principų turinį.

56. Generalinės prokuratūros nuomone, teismui pateiktoje tarnybinio patikrinimo medžiagoje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina kad pareiškėjas, būdamas pažįstamas su P. S. ir bendraudamas su juo ne formaliai, savo kasmetinių atostogų metu, su P. S. suderintu laiku, 2014 m. gruodžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje priėmė P. S. kaip asmenį, pateikusį prašymą pakeisti pareiškėjui pavaldaus procesine ir administracine tvarka prokuroro priimto 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą formuluotes (tuo pačiu nutarimu buvo nutarta medžiagą dėl P. S. veiksmų perduoti VTEK). Į šį susitikimą (kuriame faktiškai buvo aptarinėjamas pareiškėjui pavaldaus prokuroro priimtas proceso sprendimas, kurį ir skundė P. S.) buvo pakviestas ne tik skundžiamą nutarimą priėmęs prokuroras A. M. ir jo prašyta paaiškinti savo sprendimo motyvus, bet ir P. S. prašymą turėjęs nagrinėti tuometinis pareiškėjo pavaduotojas, t. y. aukštesnysis prokuroras K. Š., ir girdint suinteresuotam asmeniui P. S. buvo kalbama ir apie prokuroro A. M. sprendimą perduoti medžiagą dėl P. S. veiksmų VTEK, kuris akivaizdžiai netenkino P. S. Pareiškėjas domėjosi, kokį procesinį sprendimą dėl P. S. prašymo tuometinis jo pavaduotojas priims, bei siūlė priimti tokį, kokio prašė P. S. (panaikinti kai kurias 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo formuluotes, nenaikinant paties nutarimo, nes pats nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą iš esmės tenkino P. S.). Tokiais savo veiksmais pareiškėjas leido susiformuoti nuomonei, kad piktnaudžiavo suteiktais įgaliojimais ir tarnybine padėtimi bei pasinaudojo tarnybine valdžia siekdamas paveikti pavaldžių prokurorų sprendimus asmens, su kuriuo palaikė glaudžius ryšius, naudai.

57. Atsakovas pažymi, kad skiriant tarnybinę nuobaudą pareiškėjui konstatuota, jog pareiškėjas sakė netiesą tyrimą dėl jo veiksmų atlikusiai Prokurorų etikos komisijai, šios komisijos 2015 m. balandžio 7 d. posėdyje nurodydamas, kad P. S. pažįsta tik kaip ligoninės vadovą, o asmeniškai jo nepažįsta, taip suklaidindamas Prokurorų etikos komisiją dėl aplinkybių,

susijusių su P. S. 2014 m. gruodžio 5 d. priėmimu Šiaulių apygardos prokuratūroje. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas padėjo P. S. parengti palankų jam P. S. atsakymą Prokurorų etikos komisijai. Šio pažeidimo padarymą patvirtina konkretūs Išvadoje aprašyti ir teismui pateikti duomenys. Tai, kad pareiškėjas asmeniškai pažinojo P. S. ir su juo bendravo darbo ir ne darbo metu neformaliai, yra objektyviais duomenimis patvirtinta tarnybinio patikrinimo metu, aprašyta ir įvertinta Išvadoje, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti tai patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų, kuriais neigia, kad padėjo P. S. parengti sau palankų atsakymą Prokurorų etikos komisijai. Atsakovo manymu, šiuos pareiškėjo veiksmus patvirtina STT pateikti išslaptintų pokalbių įrašai, kuriuose aiškiai apie tai kalbama, taip pat derinamos P. S. ir pareiškėjo pozicijos.

58. Generalinės prokuratūros teigimu, prokurorų profesinės etikos principų pažeidimu pripažinta tai, kad pareiškėjas ne kartą (ne mažiau nei keturis kartus) asmeniškai šio ikiteisminio tyrimo organizavimo Šiaulių apygardos prokuratūroje metu kreipėsi į P. S. dėl savo ir savo artimųjų (tėvo) sveikatos ir prašė P. S. pagalbos bei sutiko tokią pagalbą gauti ne bendra tvarka, bet naudodamasis savo pažintimi su ligoninės vadovu, t. y. kreipdamasis ir bendraudamas su juo tiesiogiai, nors tuo pačiu metu pareiškėjui procesine ir administracine tvarka pavaldus prokuroras organizavo ir kontroliavo ikiteisminį tyrimą, kuriame turėjo būti vertinama P. S., kaip VšĮ (duomenys neskelbiami) vadovo, veikla ir pareiškėjas apie tai žinojo.

59. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjui paskirta gana griežta tarnybinė nuobauda, tačiau ne pati griežčiausia, kurią numato įstatymas. Parenkant ginčijamos tarnybinės nuobaudos rūšį, buvo įvertinta, kad padarytas tarnybinis pažeidimas yra susijęs su aukštesniojo prokuroro (teritorinės prokuratūros vadovo) veikla, kuri ne tik proceso, bet ir moralės požiūriu privalo būti ypač nepriekaištinga. Buvo įvertinta ir tai, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas susidėjo iš atskirų savarankiškų dalių ar net atskirų tarnybinių pažeidimų, už kurių kiekvieną atskirai galėjo būti taikyta tarnybinė atsakomybė; tarnybinis pažeidimas buvo padarytas aktyviais pareiškėjo veiksmais (veikimu), iš dalies siekiant savanaudiškų tikslų; bendravimas su ikiteisminiu tyrimu suinteresuotu asmeniu tęsėsi gana ilgą laiką ir tai apima visą laikotarpį, kol suinteresuotam asmeniui rūpimas ikiteisminis tyrimas buvo organizuojamas ir kontroliuojamas Šiaulių apygardos prokuratūroje, kuriai vadovavo pareiškėjas. Taip pat įvertinta, kad šiuo tarnybiniu pažeidimu pareiškėjas prokuroro profesinės etikos principus bei normas pažeidė šiurkščiai ir dėl to nesigailėjo. Padarytas pažeidimas buvo įvertintas kaip prokuroro vardą žeminantis poelgis, t. y. prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą menkinantis elgesys bei šiurkštus Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimas, už kurį taikytina pati griežčiausia atsakomybės forma.

60. Generalinė prokuratūra pabrėžia, kad BPK, priešingai nei Žvalgybos įstatymas, tiesiogiai nereglamentuoja klausimų, susijusių su kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimu tarnybiniam patikrinimui. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi BPK 162 straipsniu, aiškindamas šią nuostatą sau patogiu būdu (šis straipsnis skirtas ne nustatyti informacijos apie privatų gyvenimą panaudojimo draudimus, o numato tokios informacijos panaudojimo kitame ikiteisminiame tyrime tvarką), taip pat pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi BPK 155 straipsniu, kuris numato konkrečios procesinės prievartos priemonės – prokuroro teisės susipažinti su informacija – taikymą. Šios ir kitos BPK nuostatos neturėtų būti aiškinamos kaip paneigiančios Žvalgybos įstatymo tam tikras specialias nuostatas dėl tarnybinių patikrinimų. Be to, netgi BPK numato informacijos panaudojimo ne tik ikiteisminio tyrimo, bet ir kitiems tikslams galimybes (pvz., BPK 168 straipsnio 5 dalis, 214 straipsnio 6 dalis).

61. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjo argumentai, kad kriminalinės žvalgybos duomenis galima naudoti tik tiriant nusikalstamas veikas, ir tai ne visada, yra nepagrįsti, nes galimybę panaudoti išslaptintus kriminalinės žvalgybos duomenis tiriant tarnybinį nusižengimą numato įstatymas. Be to, kriminalinės žvalgybos duomenys praktikoje buvo ne kartą naudojami tiriant prokurorų, kitų pareigūnų galbūt padarytus tarnybinius pažeidimus, taip pat ir dėl administracinių teisės pažeidimų, kurie savo pobūdžiu irgi nėra tokie pavojingi kaip nusikalstamos veikos.

62. Generalinė prokuratūra pabrėžia, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog tikslinga laukti, kol bendrosios kompetencijos teismas pasisakys dėl įrodymų leistinumo baudžiamojoje byloje, kurioje figūruoja tie patys kriminalinės žvalgybos duomenys. Baudžiamasis ir administracinis procesai yra savarankiški ir gali vykti nepriklausomai vienas nuo kito. Be to, laukiant, kol bus išnagrinėtos didelės apimties sudėtingos korupcinės bylos, sueitų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, kuris skaičiuojamas, be kita ko, ir nuo pažeidimo padarymo dienos.

63. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nors P. S. pokalbių su advokate įrašai ir stenograma buvo tarnybinio patikrinimo, taigi ir teismui pateiktoje medžiagoje, tačiau jais nebuvo remtasi Išvadoje konstatuojant pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą, į juos neatsižvelgta taikant tarnybinę atsakomybę ir skiriant tarnybinę nuobaudą.

64. Generalinė prokuratūra nurodo, kad nagrinėjamu atveju Išvada surašyta 2016 m. vasario 29 d., nuobauda paskirta

2016 m. kovo 15 d., dėl to Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas tarnybinei nuobaudai paskirti nėra praleistas. Generalinė prokuratūra visiškai sutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminų skaičiavimo. STT pateiktos pirminės informacijos pagrindu, atsižvelgiant į jos pobūdį ir apimtį, nebuvo galima padaryti išvadų dėl galimo tarnybinio pažeidimo padarymo ar nepadarymo. Šiuo atveju išslaptinti duomenys, kurių pagrindu pradėtas tarnybinis patikrinimas, buvo gauti 2015 m. lapkričio 10 d., tą pačią dieną dėl jų buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.

65. Pareiškėjas A. P. pateikė 2019 m. balandžio 23 d. prašymą, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ištirti naujus įrodymus administracinėje byloje. Pareiškėjas prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus – Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018, Generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-374 patvirtintus Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10-15 straipsniuose nustatytų veiksmų koordinavimo ir teisėtumo kontrolės nuostatus“, Lietuvos respublikos prokuratūros kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. posėdžio protokolą, Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 29 d. koordinacinio pasitarimo protokolo Nr. 12-59 priedo garso įrašo dalį; išreikalauti iš Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos išslaptintas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d., 2014 m. lapkričio 6 d., 2015 m. vasario 5 d., 2015 m. gegužės 6 d. nutartis, taip pat išreikalauti kitus duomenis, susijusius su informacija apie pareiškėjo atžvilgiu taikytas kriminalinės žvalgybos priemones, taip pat duomenis apie tai, ar buvo informuota Advokatų taryba dėl kokių nors neteisėtų advokatės D. Z. veiksmų atstovaujant P. S. interesams, bei duomenis iš atsakovo apie tai, ar buvo atlikti pareiškėjo 2016 m. sausio 14 d. paaiškinime nurodytų pareigūnų galimai padarytų pažeidimų tyrimai, kokie sprendimai buvo priimti; bylą apeliacinės instancijos teisme prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka.

66. Prašyme nurodo, kad rado nuasmenintą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018, iš kurio matyti, jog nuosprendis priimtas P. S. atžvilgiu ir jį priimant nesivadovauta kriminalinės žvalgybos metu gautais duomenimis. Pareiškėjo kaltė nagrinėjamoje byloje grindžiama tokiu pačiu neteisėtu būdu gautais duomenimis. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas sąmoningai nuslėpė akivaizdžiai žinomus faktus apie neteisėtai gautą ir prieš pareiškėją naudojamą informaciją bei oficialiai patikino teismus, kad visa kriminalinės žvalgybos informacija yra teisėtai gauta ir naudojama prieš pareiškėją.

67. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 1 d. prašyme dėl naujų įrodymų ištyrimo prašo teismo pridėti prie bylos naujus įrodymus – pareiškėjo prašymus, kuriais jis 2019 m. balandžio 24 d. kreipėsi į atsakovą, 2019 m. balandžio 30 d. į STT ir policiją, 2019 m. liepos 6 d. į STT, atsakovo 2019 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 17.2-2100, STT 2019 m. gegužės 17 d. raštą, policijos 2019 m. gegužės 30 d. raštą, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausioje Teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį bylojeTeisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2017-0; akcentuoja, kad jam trukdoma veiksmingai gintis nuo valdžios institucijų galimai neteisėtų veiksmų, pažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas.

Teisėjų kolegija


IV.

65. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos statymo 19 straipsnio 3 dalies pagrindu gautos informacijos panaudojimo tiriant prokuroro tarnybinį nusižengimą teisėtumas ir pagrįstumas.

66. Teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nes nenustatė priežasčių, dėl kurių reikėtų skirti žodinį bylos nagrinėjimą – aplinkybės byloje įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus, užduoti klausimus bei įgyvendinti kitas procesines teise pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 141 str. 1 d.).

67. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo buvo ginčijami Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. P-132 „Dėl tarnybinės nuobaudos Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui A. P.“, kuriuo pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas, ir Generalinio prokuroro 2016 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. P-143 „Dėl prokuroro A. P. perkėlimo“, kuriuo pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 1 d.

buvo perkeltas į Šiaulių apylinkės prokuratūros pareigas.68. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, kad nebuvo

ištirti visi bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai, liko neįvertinta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 buvo atskirtas iš 2013 metais pradėto kito ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-188-13, kuris buvo baigtas ir byla perduota teismui, ir pareiškėjas, kaip šio ikiteisminio tyrimo vadovas nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų; nurodė, kad selektyviai iš telefoninių pokalbių padarytos nepagrįstos išvados apie jų turinį, teigė, kad apie pareiškėjo veiksmus apskritai negali būti sprendžiama iš trečiųjų asmenų telefoninių pokalbių, kurie byloje apskritai nebuvo apklausti; nesutiko su 2014 m. spalio 22 d. vykusio ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 eigos aptarimo bei kitų aplinkybių vertinimu; mano, kad teismas netinamai taikė byloje Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neteisėtai rėmėsi šio įstatymo nustatyta tvarka gauta išslaptinta informacija tarnybiniame ginče; teismas neteisėtai rėmėsi P. S. ir jo gynėjos pokalbiais, kurie pagal Advokatūros įstatymo 46 straipsnį laikytini profesine paslaptimi; nurodė, kad paskirta nuobauda neproporcinga bei kad terminas jai skirti buvo praleistas.

69. Atsakovas, prašydamas apeliacinį skundą atmesti, pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, akcentavo, kad pareiškėjui atsakomybė buvo pritaikyta už Prokuroro etikos kodekso normų pažeidimus; pareiškėjas klaidino Prokurorų etikos komisiją dėl savo ir P. S. santykių pobūdžio, padaryti pažeidimai susidėjo iš savarankiškų dalių, kurios galėjo būti tiriamos atskirai,etikos normų pažeidimas buvo tyčinis ir šiurkštus, todėl paskirta nuobauda yra atitinkanti padarytą pažeidimą.

70. Tarnybinis patikrinimas dėl buvusio Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. tarnybinių veiksmų buvo pradėtas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ėjusio generalinio prokuroro pareigas, D. R. 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu, gavus iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 4-01-7870 Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka STT Specialiosios ekspertų komisijos 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu išslaptintus kriminalinės žvalgybos duomenis.

71. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 4-01-7870 „Dėl informacijos išslaptinimo ir pateikimo“ Generalinio prokuroro pavaduotojui pranešta, kad vykdant kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl VšĮ (duomenys neskelbiami) generalinio direktoriaus P. S. ir kitų tiriamųjų galimai nusikalstamų veiksmų, buvo gauta duomenų apie P. S. ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. bendravimą dėl asmeninių priežasčių bei dėl aplinkybių, susijusių su baudžiamosios bylos Nr. 40-9-224-14 tyrimu; rašte nurodyta, kad apie galimai neteisėtus A. P. veiksmus 2015 m. raštu Nr. 3S-01-241 ir 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. 3S-01-368 buvo informuotas Generalinis prokuroras; 2015 m. lapkričio 6 d. Specialiosios ekspertų komisijos sprendimu (2015 m. protokolas Nr. 4S-724) buvo priimtas sprendimas dalinai išslaptinti žemiau nurodytą kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktą informaciją apie Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. veiksmus, galimai turinčius tarnybinio nusižengimo ir (ar) Prokurorų etikos kodekso pažeidimo požymių, bei atsižvelgiant į prašymą bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, pateikė prašomą informaciją (išslaptintą).

72. Tarnybinio patikrinimo 2016 m. vasario 29 d. išvada Nr. 17.9-1348 konstatuota, kad A. P., būdamas teritorinės – Šiaulių apygardos – prokuroras, kurioje nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. organizuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 ir jame P. S. 2014 m. lapkričio 6 d. (t. III, b. l. 97) apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, vyriausiuoju prokuroru, asmeniškai pažinodamas P. S., su juo bendraudamas darbo ir ne darbo metu neformaliai, galėdamas vykdyti aukštesniojo prokuroro funkcijas šiame ikiteisminiame tyrime, nenusišalino nuo bet kokio klausimo, susijusio su šiuo ikiteisminiu tyrimu svarstymo, dalyvavo šio ikiteisminio tyrimo 2014 m. spalio 22 d. aptarime, domėjosi tyrimo eiga, taktika ir perspektyvomis, išsakė nuomonę dėl galimų proceso veiksmų ir sprendimų, taip pat šio ikiteisminio tyrimo atlikimo laikotarpiu bei laikotarpiu tarp proceso sprendimų priėmimo su P. S. privačių pokalbių metu aptarinėjo šį tyrimą, prognozavo jo baigtį, leido P. S. susidaryti įspūdį, kad gali daryti įtaką galimiems proceso sprendimams, patarė P. S., po tyrimo atnaujinimo ir bylos perdavimo Generalinei prokuratūrai, dėl jo tolimesnės elgsenos, susijusios su šiuo tyrimu; taip pat, kaip prokuratūros vadovas, organizavo P. S. priėmimą 2014 m. gruodžio 5 d. prokuratūroje iš anksto tarp jų suderintu laiku ir savo kasmetinių atostogų metu; P. S. šio priėmimo metu pateikus prašymą pakeisti 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-224-14 formuluotes, domėjosi K. Š., kaip aukštesniojo, bet jam pavaldaus prokuroro, būsima pozicija dėl P. S. prašymo, t. y. kokį sprendimą K. Š. priims: ar nutarimą naikins, ar nenaikins, ir siūlė panaikinti tam tikras formuluotes, nenaikinant nutarimo; tyrimą dėl jo veiksmų atlikusiai Prokurorų etikos komisijai šios komisijos 2015 m. balandžio 7 d. posėdyje sakė netiesą, kad P. S. pažįsta tik kaip

ligoninės vadovą, o asmeniškai jo nepažįsta, taip suklaidindamas komisiją dėl aplinkybių, susijusių su P. S. priėmimu Šiaulių apygardos prokuratūroje; taip pat padėjo P. S. parengti jam (A. P.) palankų P. S. atsakymą Prokurorų etikos komisijai (Generalinėje prokuratūroje gautas 2015 m. balandžio 13 d., reg. Nr. 17.1-5299); naudodamasis pažintimi su P. S. kaip ligoninės vadovu ne kartą (2014 m. gegužės 29 d., 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d.) asmeniškai kreipėsi dėl gydymo paslaugų sau ir tėvui suteikimo ne bendra tvarka, t. y. naudojosi pažintimi su asmeniu, kurį kontroliavo A. P. procesine ir administracine tvarka pavaldūs prokurorai.

73. Komisija konstatavo, kad tokiais savo veiksmais A. P. pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įpareigojantį nešališkai atlikti savo funkcijas ir 6 punktą, įpareigojantį laikytis Prokurorų etikos taisyklių. Taip pat pažeidė Prokurorų etikos kodekse įtvirtintus šiuos profesinės veiklos principus: padorumo principą, įpareigojantį iš anksto nežadėti jokių sprendimų, elgtis sąžiningai ir padoriai, savo pavyzdžiu formuoti nepriekaištingą prokuroro reputaciją (5.2.1 p.); nešališkumo principą, įpareigojantį su visais asmenimis elgtis vienodai nešališkai; su teisinio proceso dalyviais elgtis objektyviai, vengti familiarumo; nusišalinti nuo pareigų atlikimo, kai yra pažeista psichologinė pusiausvyra arba tenka vertinti artimų žmonių interesus (5.3.1, 5.3.2., 5.3.3 p.); nepiktnaudžiavimo principą, įpareigojantį neleisti savo elgesiu ar veikla susiformuoti nuomonei, kad piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais, tarnybine padėtimi; nesinaudoti tarnybine valdžia, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, kai jie gali sukelti privačių ir viešųjų interesų konfliktą (5.4.1 ir 5.4.2 p.); konfidencialumo, įpareigojantį neskelbti be teisinio ir moralinio pagrindo ikiteisminio tyrimo ar prokurorinio patikrinimo duomenų suinteresuotiems asmenims (5.6.2 p.); atsakomybės principą, įpareigojantį vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą; nepriimti paslaugų, nuolaidų, dovanų ar kitokio prielankumo, jeigu tai daroma pažeidžiant kodekso, kitų teisės aktų reikalavimus ir tuo siekiama paveikti prokurorą ar išvengti atsakomybės; nepiktnaudžiauti ir nemanipuliuoti įstatymo suteikta veiksmų laisve ir kolegų pasitikėjimu (5.9.1, 5.9.2, 5.9.3 p.) bei Prokurorų etikos kodekso 11 punktą, kuriame numatyta, kad piktybinis netiesos sakymas ar kitoks apgaudinėjimas vertinamas kaip šio kodekso principų ir normų pažeidimas. Komisija vertino, kad Prokurorų etikos kodekse įtvirtinti principai buvo pažeisti šiurkščiai, sumenkinant prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja, ir tuo padarytas prokuroro vardą žeminantis poelgis (Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 3 dalis); pažeidimai padaryti tyčiniais aktyviais veiksmais, iš dalies savanaudiškais tikslais; pažeidimas padarytas būnant vadovu, susijęs su tarnyba; pažeidimas trunkamasis, tęsėsi pakankamai ilgą laiką; sukėlė neigiamas pasekmes, sumenkino prokuratūros įvaizdį visuomenėje; Komisija, atsižvelgusi į visas reikšmingas aplinkybes, siūlė taikyti tarnybinę atsakomybę ir skirti nuobaudą – papeikimą.

74. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 17.9-1748 nepritarė siūlymui dėl tarnybinės nuobaudos rūšies, įvertinęs tarnybinių pažeidimų sukeliamas neigiamas pasekmes institucijai, jos autoriteto visuomenėje ir tarp pareigūnų menkinimui, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintų principų šiurkštų pažeidimą, ir nusprendė skirti prokurorui A. P. tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas. Generalinio prokuroro 2016 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. P-132 pareiškėjui už pažeidimus, nustatytus tarnybinio patikrinimo 2016 m. vasario 29 d. išvadoje, paskirta tarnybinės nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas; generalinio prokuroro 2016 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. P-143 pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 1 d. perkeltas į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro (darbo vieta Šiauliuose) pareigas.

75. Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorų padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus nagrinėja Etikos komisija šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Etikos komisija, išnagrinėjusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų kreipimusis, pateikia savo išvadą, o konstatavusi, kad buvo padarytas įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis ar kitas Prokurorų etikos kodekso pažeidimas, – išvadą Generaliniam prokurorui dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Tarnybinių patikrinimų prokurorų atžvilgiu atlikimo tvarką reglamentuoja Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. I-86. Minėtos Prokuratūros įstatymo nuostatos pagrindžia, kad tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorui taikymo pagrindas yra Etikos komisijos pateiktoje išvadoje nustatyti pažeidimai – tiek konkretūs faktai, patvirtinantys atsakomybėn traukiamo asmens neteisėtą veikimą ir / ar neveikimą, tiek teisės aktų nuostatos, numatančios konkrečias elgesio taisykles, etikos principus, kurie buvo pažeisti.

76. Darytina išvada, kad Etikos komisijos (nagrinėjamu atveju komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti) išvada apibrėžia tarnybinės atsakomybės taikymo ribas, t. y. negali būti pritaikyta atsakomybė už tokius veiksmus ir / ar neveikimą, kurie nebuvo nustatyti išvadoje, o tarnybinio nusižengimo tyrimo dalyką nustato Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyto subjekto kreipimesi nurodyti duomenys. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo dalykas buvo nurodytas Generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime, kuris buvo priimtas gavus STT 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 4-01-7870 Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka išslaptintus kriminalinės žvalgybos duomenis. Bylą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo nagrinėjantis teismas turi ne tik patikrinti, ar Komisijos išvadoje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti tarnybinę atsakomybę, bet turi įvertinti, ar tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas esant teisėtam pagrindui, nustatyti, dėl kokių faktų, veikų ar kt. jis buvo pradėtas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad į administracinę bylą nėra pateiktas Generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas, pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė aplinkybių, kurios sudarė pagrindą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, nevertino, ar apskritai buvo tam teisėtas pagrindas, nors pareiškėjas savo skunde tai ir akcentavo.

77. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl to, kad kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija galėjo būti panaudota neteisėtai, atmetė remdamasis Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostata, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio korupcinės veikos požymių turinčią veiką prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinta ir panaudojama tiriant drausminius ir / ar tarnybinius nusižengimus.

78. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus yra Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. KT13-N5/2019 dėl Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Nutarimas), kuriame yra pateikta konstitucinė doktrina apie kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų, panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus, sąlygas ir tvarką.

79. Konstitucinis Teismas minėtame 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. KT13-N5/2019 išaiškino, jog Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad tik konkretaus asmens atžvilgiu, vykdant kriminalinės žvalgybos pagal Žvalgybos įstatymo tyrimą, surinkta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant būtent šio asmens galimai padarytą korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą. Taigi, kai atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl vieno asmens surenkama informacija dėl kito asmens ir iš jos matyti, kad tas kitas asmuo galimai padarė tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tokia informacija pagal ginčijamą Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti išslaptinama ir panaudojama to kito asmens korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog priešingu atveju, nenustačius galimybės tinkamai taikyti bet kuriam valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinės atsakomybės, inter alia panaudojant įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų apie jį surinktą informaciją, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija – nebūtų užtikrinta, kad tarnybinius nusižengimus padarę asmenys, inter alia minėtas kitas asmuo, būtų iš tikrųjų traukiami tarnybinėn atsakomybėn, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus (žr. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. sprendimą byloje eA-3140-556/2019).

80. Šiame nutarime taip pat konstatuota, <…> „kad iš Konstitucijos, inter alia (liet. be kita ko) jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo turi būti reali, t. y. minėtas asmuo turi turėti realias galimybes veiksmingai apginti savo pažeistas teises teismine tvarka nuo, jo manymu, neteisėtų valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmų ir (ar) piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, inter alia tiek slapta renkant informaciją (duomenis) apie asmenį, tiek panaudojant šią informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais; toks asmuo turi teisę veiksmingai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje.“ <…> „teisme nagrinėjant ginčą dėl inter alia tarnybinės nuobaudos paskyrimo, užtikrinti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisę į tinkamą teismo procesą, kuri apima inter alia jo teisę išsamiai susipažinti su visa tiriant jo tarnybinį nusižengimą panaudota medžiaga, duomenimis ar informacija, inter alia taikant valstybės prievartos priemones slapta surinkta apie jį išslaptinta informacija, kuri įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis buvo perduota

naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais; be to, valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę susipažinti su jo byloje naudojamais įrodymais, teikti paaiškinimus, ginčyti naudotų įrodymų ar kitos tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos priimtinumą, teisėtumą, autentiškumą, tokio naudojimo būtinumą ir proporcingumą; valstybės tarnautojas (pareigūnas) teismo procese turi turėti teisę veiksmingai gintis, inter alia turėti pakankamai laiko susipažinti su tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga ir pasirengti gynybai, turėti savo atstovą.“ <…> „teismas (teisėjas), vykdydamas teisingumą ir spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, privalo kiekvienu atveju visapusiškai įvertinti visą tarnybinio nusižengimo bylos medžiagą, duomenis ar informaciją, kuri naudota tiriant tarnybinį nusižengimą, ir nuspręsti, ar inter alia slapta įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka apie asmenį surinkta informacija, kuri buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti jo korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, gali būti laikoma įrodymu konkrečioje byloje, ar ji atitinka įrodymų teisėtumui ir patikimumui keliamus reikalavimus, ar jos panaudojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje valstybei siekiant tam tikrų teisėtų tikslų, kaip antai užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje; teismas (teisėjas) privalo kiekvienu atveju įvertinti ir tai, ar minėtos informacijos panaudojimas korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais atitinka proporcingumo principą ir ar minėtų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.“ (žr. Nutarimo 86.3, 86.3.1 p.).

81. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo pareiškėjui besąlygiškai rėmėsi kriminalinės žvalgybos surinkta išslaptinta informacija, netikrino, ar ji surinkta esant teisėtam pagrindui ir teisėtomis priemonėmis. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018 bei Lietuvos Aukščiausioje Teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį bylojeTeisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2017-0, kuriuos teisėjų kolegija prideda prie nagrinėjamos bylos ir kurie patvirtina, kad dalis ir nagrinėjamoje byloje pateiktos aktualios informacijos galėjo būti renkama nesant tam teisėto pagrindo. Tokie duomenys sudaro pakankamą pagrindą pareiškėjui reikalauti, kad būtų išreikalauti ir patikrinti duomenys ir apie kitos kriminalinės žvalgybos surinktos informacijos teisėtumą, juo labiau, kad aktualios Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d., 2014 m. lapkričio 6 d., 2015 m. vasario 5 d. ir 2015 m. gegužės 6 d. nutartys buvo išslaptintos.

82. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo taikoma dėl skirtingų neteisėtų veikų skirtingais teisiniais pagrindais, todėl, net ir nustačius, kad negalima remtis kriminalinės žvalgybos surinkta informacija, turi būti įvertinta, ar kitais būdais gautų duomenų pagrindu galėjo būti pareiškėjui taikoma tarnybinė atsakomybė už nešališkumo pareigos ar kitų Etikos kodekso reikalavimų pažeidimą.

83. Teisėjų kolegija dėl minėtų aplinkybių vertinimo nepasisako atsižvelgdama į tai, kad bylos nagrinėjimo dalyku, be kitų aspektų, turėjo būti ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinktos, vėliau išslaptintos bei perduotos tarnybiniam nusižengimui tirti informacijos, kaip įrodymo, teisėtumas, patikimumas bei panaudojimo proporcingumas. Šių aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas tik apeliacinės instancijos teisme eliminuotų galimybę apskųsti šaliai nepalankų sprendimą bent vieną kartą instancine tvarka.

84. Tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė bei neįvertino aplinkybių, turinčių bylai esminę reikšmę, dėl ko jo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu, o tuo pačiu ir teisingu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str., 146 str. 1 d.). Kadangi šioms aplinkybėms ištirti bei išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 145 str. 1 d. 2 p.).

85. Grąžindama bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti, teisėjų kolegija išsprendžia pareiškėjo prašymus dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų įrodymų bei prašymų: prie bylos nepridedami Generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-374 patvirtinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10-15 straipsniuose nustatytų veiksmų koordinavimo ir teisėtumo kontrolės nuostatai“, Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. posėdžio protokolas, Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 29 d. koordinacinio pasitarimo protokolo Nr. 12-59 priedo garso įrašo dalis, pareiškėjo prašymai, kuriais jis 2019 m. balandžio 24 d. kreipėsi į atsakovą, 2019 m. balandžio 30 d. į STT ir policiją, 2019 m. liepos 6 d. į STT, atsakovo 2019 m. balandžio 30 d. raštas Nr. 17.2-2100, STT 2019 m. gegužės 17 d. raštas, policijos 2019 m. gegužės 30 d. raštas, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartys, nes pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kad šie duomenys būtų susiję su tarnybinės atsakomybės jam taikymo teisėtumu ar Išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, dėl tų pačių priežasčių netenkinami ir prašymai išreikalauti duomenis, susijusius su informacija apie pareiškėjo atžvilgiu taikytas kriminalinės

žvalgybos priemones, taip pat duomenis apie tai, ar buvo informuota Advokatų taryba dėl kokių nors neteisėtų advokatės D. Z. veiksmų atstovaujant P. S. interesams, bei duomenis iš atsakovo apie tai, ar buvo atlikti pareiškėjo 2016 m. sausio 14 d. paaiškinime nurodytų pareigūnų galimai padarytų pažeidimų tyrimai, kokie sprendimai buvo priimti.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui iš naujo nagrinėti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. A-902-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02755-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 22.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. (M. G.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bf188eb0ee9b11e99681cd81dcdca52c

vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) viršininko 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą, rezoliucija išdėstytą Vilniaus AVPK Pareigūnų vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) išvadoje Nr. 10-IL-10490, pareiškėjo tarnybinę 2016 metų veiklą vertinti „gerai“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą pareiškėjo tarnybinę 2016 metų veiklą vertinti labai gerai, nustatant pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto priede jo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus; 3) įpareigoti Vilniaus AVPK perskaičiuoti pareiškėjo darbo užmokestį nuo 2017 m. balandžio 8 d. taikant nuosekliai didesnį pareiginės algos koeficientą ir išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl pareiginės algos koeficientų skirtumo nuo 2017 m. balandžio 8 d. iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) panaikinti Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 2 punkto nutariamąją dalį dėl nutarimo pareiškėjo prašymą atmesti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos (duomenys neskelbiami) pareigose. Vilniaus AVPK Pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2017 m. balandžio 6 d. parengė išvadą Nr. 10-IL-10490 pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 m. įvertinti „labai gerai“ ir nustatyti pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal Vidaus tarnybos statuto priede pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Komisija Vilniaus AVPK viršininkui pateikė siūlymą, kuris įtvirtintas Komisijos posėdžio 2017 m. balandžio 10 d. protokole Nr. 10-IL-10664, pritarti tiesioginio vadovo įvertinimui pareiškėjo tarnybinę 2016 metų veiklą įvertinti „labai gerai“ ir nustatyti pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal Vidaus tarnybos statuto priede pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Nepaisydamas nurodyto Komisijos protokolo, Vilniaus AVPK viršininkas priėmė 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą nepritarti Vertinimo komisijos siūlymui, nes pareiškėjas 2016 m. buvo baustas drausmine tvarka. Nesutikdamas su tokiu sprendimu pareiškėjas nurodė, kad Vidaus tarnybos statutas įpareigoja vertinimą atliekančius subjektus pareigūno tarnybinę veiklą įvertinti visapusiškai ir objektyviai. Pareigūną į pareigas priėmęs vadovas, priimdamas galutinį sprendimą dėl pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimo, yra saistomas reikalavimų jo veiklą vertinti pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 priede nurodytus kriterijus ir tarnybinių užduočių rezultatus. Priešingu atveju yra pažeidžiami minėti tarnybinės veiklos vertinimo principai – visapusiškumas ir objektyvumas. Pareiškėjas pabrėžė, kad 2016 m. buvo baustas drausmine tvarka už tai, kad dirbo tris paras iš eilės naktinėje pamainoje ir dėl nuovargio padarė vienkartinio pobūdžio klaidą. Pareiškėjo teigimu, paskirta tarnybinė nuobauda negalėjo įtakoti pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo rezultato. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamas Vilniaus AVPK sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, nes jame nenurodyta apskundimo tvarka. Ginčų komisija pažeidė Taisyklių 245 ir 248 punktų reikalavimus, kurie laikytini esminiais procedūriniais pažeidimais, taip pat neparengė sprendimo, atitinkančio Taisyklių 249 punkte numatytus reikalavimus, bei neatsižvelgė į oficialų teisės aktą priėmusios institucijos išaiškinimą.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVPK viršininkas priėmė Sprendimą dėl to, kad pareiškėjui 2016 metais buvo

paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Į šią aplinkybę nebuvo galima neatsižvelgti, vertinant pareigūno veiklą. Pareiškėjas už aplaidumą tarnyboje jam paskirtos tarnybinės nuobaudos neginčijo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji paskirta nepagrįstai. Minėta tarnybinė nuobauda paskirta pareiškėjui buvo susijusi su pareiškėjo prasta veiklos kokybe konkrečiu laikotarpiu ir kitais Taisyklių 5 priede išvardytais veiklos vertinimo kriterijais. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „labai gerai“ yra išeinantis už bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos ribų, todėl negali būti tenkinamas. Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisija atsižvelgė į oficialų aktą priėmusios institucijos 2017 m. birželio 15 d. rašte Nr. 1D-3258 pateiktą Taisyklių išaiškinimą ir įvertino visas aplinkybes, tačiau pagrindo priimti kitokį sprendimą nebuvo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo M. G. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 2 punkto dalį, kuria pareiškėjo M. G. prašymas buvo atmestas, ir įpareigojo Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2017 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. 10-IL-10490 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK eina Viešosios tvarkos valdybos mobilios kuopos (duomenys neskelbiami) pareigas. Tarnybinės veiklos užduotys ir pasiektų rezultatų vykdant nustatytas užduotis vertinimo rodikliai buvo nustatyti 2016 m. kovo 1 d. pareiškėjo tarnybinės veikos vertinimo išvadoje. Pareiškėjas 2017 m. vasario 17 d. užpildė tarnybinės veiklos vertinimo anketą, kurioje tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją įvertino 4 (labai gerai) balais, o šiam įvertinimui pritarė ir pareiškėjo tiesioginis vadovas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos mobilios kuopos (duomenys neskelbiami) vadas A. P. Pareiškėjo tiesioginis vadovas 2017 m. kovo 2 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. 5-TVV-12503, vertindamas pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis, įvertino, kad pareiškėjas įvykdė užduotis pagal sutartus vertinimo kriterijus (3 balais), o šį vertinimą pagrindė vertinimo išvados 1 dalyje „Tarnybinės veiklos rezultatai“. Tiesioginis vadovas iš tarnybinės veiklos vertinimo anketos gautus balus vertinant pareiškėjo tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją pažymėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje ir joje pateikė bendrą pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimą 4 (labai gerai) balais bei pateikė pasiūlymą nustatyti pareigūnui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal jo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Komisija 2017 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. 10-IL-10490 pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“ ir pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui pateikė pasiūlymą nustatyti didesnį koeficientą. Tačiau Vilniaus AVPK viršininkas 2017 m. balandžio 7 d. Komisijos išvadoje rezoliucijoje išreiškė sprendimą pareiškėjo veiklą vertinti „gerai“, nes pareigūnas 2016 metais baustas drausmine tvarka. Pareiškėjas nesutinka su šiuo Vilniaus AVPK viršininko sprendimu, manydamas, kad toks sprendimas neatitinka Vidaus tarnybos statute įtvirtintų tarnybinės veiklos vertinimo principų – visapusiškumo ir objektyvumo.

7. Teismas pažymėjo, kad pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo tvarka siekiama kasmet visapusiškai ir objektyviai įvertinti pareigūnų kvalifikaciją, tarnybinės veiklos rezultatus ir tinkamumą einamoms ar aukštesnėms pareigoms (Vidaus tarnybos statuto 25 str. 1 d.). Toks tikslas siejasi su vidaus tarnyboje taikomu karjeros principu (Vidaus tarnybos statuto 3 str. 1 ir 6 d.). Pareigūnų kvalifikacija ir tinkamumas einamoms pareigoms vertinami pagal Taisyklėse numatytus kriterijus, o tarnybinės veiklos rezultatai – pagal tiesioginio vadovo nustatytas konkrečias pareigūno einamųjų metų užduotis ir aiškiai apibrėžtus pasiektų rezultatų vykdant nustatytas užduotis vertinimo rodiklius. Visapusiško ir objektyvaus pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo siekiama į šį procesą įtraukiant patį pareigūną (jis užpildo vertinimo anketą), jo tiesioginį vadovą (jis pokalbio su pareigūnu metu aptaria pareigūno užpildytą vertinimo anketą, pareigūno tinkamumą einamoms pareigoms, pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant pareigūnui nustatytas užduotis, pareigūno karjerą ir kvalifikacijos tobulinimą, užpildo vertinimo anketą, surašo pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo išvadą), tuo atveju, kai pareigūno tarnybinė veikla vertinama labai gerai – ir vertinimo komisiją, kuri dar kartą įvertina pareigūno tinkamumą einamoms pareigoms, jo kvalifikaciją ir pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis. Teismo vertinimu, iš Vidaus tarnybos statute ir Taisyklėse numatytos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos matyti, kad įgaliojimai pareigūno veiklą vertinti labai gerai, gerai, patenkinamai ar nepatenkinamai suteikti būtent tiesioginiam vadovui ir vertinimo komisijai.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus AVPK viršininkas 2017 m. balandžio 7 d. Komisijos išvadoje priėmė sprendimą pareiškėjo veiklą vertinti „gerai“, kadangi pareigūnas baustas drausmine tvarka, nors įgaliojimai pareigūno veiklą vertinti labai gerai, gerai, patenkinamai ar nepatenkinamai suteikti būtent tiesioginiam vadovui ir Komisijai, kurie šį vertinimą pagrindžia Vidaus tarnybos statute ir Taisyklėse nustatyta tvarka užpildydami atitinkamus vertinimą pagrindžiančius dokumentus. Pareigūną į pareigas priimančiam asmeniui suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo, todėl teismas sprendė, kad Vilniaus AVPK viršininkas, spręsdamas dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo „gerai“, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir perėmė funkcijas, kurios pagal Vidaus tarnybos statutą ir Taisykles suteiktos tiesioginiam vadovui ir Komisijai. Dėl šios priežasties teismas Vilniaus AVPK viršininko sprendimą panaikino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 2 p.).

9. Teismas pažymėjo, kad savaime aplinkybė, jog pareiškėjas 2016 metais padarė tarnybinį nusižengimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad tiesioginis vadovas ir Komisija netinkamai atliko pareiškėjo veiklos vertinimą. Atsakovas nenurodė, kaip aplinkybė dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo yra susijusi su vertintinais pagal Taisykles pareiškėjo tarnybinės veiklos aspektais, kaip ši aplinkybė pagrindžia kitokį kurio nors vertinamojo elemento (kvalifikacijos, tarnybinės veiklos rezultatų, tinkamumo einamoms pareigoms) įvertinimą, nei nurodyta tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje, kuriai pritarė Komisija. Teismo vertinimu, Vilniaus AVPK viršininko sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu ir pagrįstu.

10. Teismas konstatavo, kad Vilniaus AVPK viršininko sprendimas turi būti panaikinamas, o Vilniaus AVPK turi būti

įpareigojamas išspręsti tą klausimą, kurį jis pagal Vidaus tarnybos statutą ir Taisykles yra įgaliotas išspręsti, t. y. priimti sprendimą dėl Komisijos 2017 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. 10-IL-10490 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo. Teismas nurodė, kad naikintina Ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 2 punkto dalis, kuria pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

11. Teismas kitų pareiškėjo skundo reikalavimų netenkino, kadangi pareiškėjo tarnybinė veikla kompetentingo subjekto jau yra įvertinta „labai gerai“, o būtent Vilniaus AVPK viršininkas, bet ne teismas, turi įgaliojimus priimti sprendimą dėl Komisijos siūlymo nustatyti pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą įgyvendinimo.

III.

12. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepagrįstai susiaurindamas Vilniaus AVPK viršininko diskrecijos ribas, galimai nepakankamai įsigilino į ginčo santykių teisinį reglamentavimą, todėl priėmė neteisėtą ir naikintintą sprendimą.

14. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjo tiesioginio vadovo ir Komisijos vertinimas nebuvo objektyvus – apsiriboję pareiškėjui suformuluotų uždavinių atlikimo įvertinimu, jie sprendė, kad pareigūnas vertintinas „labai gerai“. Tačiau nebuvo atsižvelgta į pareiškėjui taikytą tarnybinę atsakomybę vertinimo laikotarpiu – už pareigūno aplaidumą vykdant tarnybines pareigas. Galbūt pareiškėjo tiesioginį vadovą ir Komisiją suklaidino aplinkybė, kad paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba), praėjus įstatymo numatytam terminui, buvo panaikinta, tačiau tai buvo padaryta jau po vertinamo laikotarpio – 2017 metų pradžioje. Atsakovo nuomone, pareigūnui skirtos nuobaudos panaikinimas anksčiau laiko, dėl pareiškėjo pastangų tinkamai atlikti jam pavestas tarnybos užduotis ar gerų darbo rezultatų, savaime yra tam tikra paskatinimo forma (teisinis gėris). Statutinių pareigūnų atsakomybė nėra formali, taikant ją skiriama tarnybinė nuobauda sukelia pareigūnui tam tikras neigiamas pasekmes, tokiu būdu vykdant tiek specialiąją prevenciją (koreguojant paties nusižengusio pareigūno elgesį), tiek bendrąją tarnybinių nusižengimų prevenciją (atkreipiant kitų pareigūnų dėmesį į tam tikro tarnybos interesų neatitinkančio elgesio netoleravimą ir galimas neigiamas pasekmes). Pareiškėjo tarnyba vertinimo laikotarpiu nebuvo nepriekaištinga, policijos įstaiga turėjo priekaištų dėl jo aplaidaus tarnybos pareigų atlikimo, tai buvo išreikšta tarnybine nuobauda – pastaba. Vertinant pareiškėją taip, kaip siūlė jo tiesioginis vadovas ir Komisija („labai gerai“) ir neatsižvelgiant į objektyvius pareigūno veiklą charakterizuojančius kriterijus pagal Taisyklių 5 priedą, vertinimas nebūtų sąžiningas ir teisingas, kartu nebūtų motyvuoti tie policijos pareigūnai, kurie ne tik puikiai vykdė jiems pavestas pareigas ir suformuluotas užduotis, bet ir atitiko visus kitus tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus, ir kuriems dėl pareigų atlikimo kokybės per ataskaitinį laikotarpį jokių priekaištų ar pastabų nebuvo pareikšta.

15. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareigūnas už aplaidumą tarnyboje paskirtos nuobaudos neginčijo, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, neteisėtai. Pareiškėjas netinkamai interpretuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 15 d. rašte išdėstytą nuomonę, kuria reikia remtis ir vadovautis kompleksiškai, kaip vientisu dokumentu. Atsakovui nėra aišku, kaip pareigūnui skirta tarnybinė nuobauda už netinkamą pareigų atlikimą vertinamu laikotarpiu koreliuoja su teismo sprendime išvardytais veiklos kokybės, atsakingumo ir lojalumo tarnybai kriterijais.

16. Atsakovas pažymi, kad 2016 metais pareigūnų veiklos vertinimas buvo pirmasis Vidaus tarnybos statuto ir Taisyklių po naujos redakcijos įsigaliojimo, todėl nuosekli praktika šioje srityje dar nėra susiformavusi. Taisyklės nenumato tolesnės procedūros, kokie veiksmai turi būti atlikti, kai viršininkas, vadovaudamasis Taisyklių 158 punktu, priima motyvuotą sprendimą atsisakyti įgyvendinti vertinimo komisijos siūlymą. Vilniaus AVPK viršininkas, įrašydamas rezoliuciją, siekė išreikšti savo valią, kad Komisijos siūlymą jis atsisako įgyvendinti. Šį savo sprendimą viršininkas motyvavo pareigūno baustumu per vertinimo laikotarpį. Atsakovas sutinka, kad rezoliucijos dalis dėl nurodymo pareigūno veiklą vertinti „gerai“ yra nekorektiška, tačiau tai nekeičia rezoliucijos turinio.

17. Atsakovo nuomone, teismas turėjo pareigą ginčą nagrinėti, vadovaudamasis turinio viršenybės prieš formą principu. Formalus teismo požiūris į rezoliucijos konstrukciją, nesigilinant į jos turinį, daro šį sprendimą neišsamų, o ginčo šalis nukreipia pakartotiniam bylinėjimuisi, kadangi teismo motyvai nėra aiškiai išreikšti ir sudaro ginčo šalims galimybę juos skirtingai interpretuoti. Teismas, netenkindamas pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą konkrečiu būdu įgyvendinti sprendimą ir perskaičiuoti pareiškėjo darbo užmokestį, taikant nuosekliai didesnį pareiginės algos koeficientą,

neatsižvelgė į tai, kad pagal Taisyklių 158 punktą Vilniaus AVPK viršininkui suteikta teisė ne tik priimti sprendimą dėl atitinkamo siūlymo įgyvendinimo, bet ir priimti sprendimą jo neįgyvendinti, vertinimo komisijos išvadoje nurodant tokio sprendimo motyvus. Ginčų komisija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, atsižvelgė į Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 15 rašte pateiktą Taisyklių išaiškinimą, o taip pat į Centrinės policijos įstaigos pateiktus išaiškinimus ir nuomones, įvertino visas aplinkybes, bet nebuvo pagrindo pareiškėjo vertinimo spręsti kitaip ir jo prašymą tenkinti.

18. Pareiškėjas M. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Pareiškėjas teigia, kad tarnybinės veiklos vertinimo kriterijuose (Taisyklių 5 priedas) nėra numatytas kriterijus dėl tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjo nuomone, kiekvienu individualiu atveju turėtų būti įvertinta tarnybinio nusižengimo aplinkybės ir pobūdis.

20. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius, jog pareiškėjo tiesioginį vadovą ir Komisiją suklaidino aplinkybė, kad nuobauda praėjus įstatymo nustatytam terminui buvo panaikinta anksčiau laiko.

21. Pareiškėjo nuomone, įstaigos vadovo diskrecija pasireiškia galimybe atitinkamos teisės normos ribose įgyvendinti Komisijos siūlymus. Taisyklių 158 punktas numato tokią galimybę. Įstaigos vadovas turi teisę neįgyvendinti Komisijos siūlymo, tačiau toks sprendimas turi būti motyvuotas, vadovas turi parinkti kitą, atitinkamoje teisės normoje numatytą alternatyvą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju pagal analogiją taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir joje pateikti išaiškinimai (administracinė byla Nr. eA-1799-662/2015).

Teisėjų kolegija


23. Ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) viršininko 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo, rezoliucija išdėstyto Vilniaus AVPK Pareigūnų vertinimo komisijos išvadoje Nr. 10-IL-10490, pareiškėjo tarnybinę 2016 metų veiklą vertinti „gerai“, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 2 punkto dalį, kuria pareiškėjo M. G. prašymas buvo atmestas ir įpareigojo Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2017 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. 10-IL-10490 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo

25. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad Vilniaus AVPK viršininkas pareiškėjo veiklą pagrįstai įvertino „gerai“, nes pareiškėjo tiesioginio vadovo ir Vertinimo komisijos vertinimas nebuvo objektyvus, nes jie, vertindami pareiškėjo veiklą „labai gerai“, neatsižvelgė į pareiškėjui taikytą tarnybinę atsakomybę už aplaidumą vykdant tarnybines pareigas vertinimo laikotarpiu. Taip pat atsakovas kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo viršininkas, spręsdamas dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo „gerai“, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir perėmė funkcijas, kurios pagal Vidaus tarnybos statutą ir Taisykles suteiktos tiesioginiam vadovui ir Vertinimo komisijai. Atsakovo teigimu, atsakovo viršininkas, įrašydamas rezoliuciją, siekė išreikšti savo valią, kad atsisako įgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymą, ir toks viršininko sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinkantis Taisyklių 158 punkto prasmę. Atsakovas taip pat laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo viršininkas pagal Taisyklių 158 punktą turi teisę ne tik priimti sprendimą dėl atitinkamo siūlymo įgyvendinimo, bet ir priimti sprendimą jo neįgyvendinti. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą ir priimdamas sprendimą, tinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto ir Taisyklių nuostatas, teisingai nustatė bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes.

26. Byloje faktinį pagrindą sudaro šios aplinkybės: pareiškėjas 2017 m. vasario 17 d. užpildė tarnybinės veiklos vertinimo anketą, kurioje tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją įvertino 4 (labai gerai) balais ir šiam vertinimui pritarė ir pareiškėjo tiesioginis vadovas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos (duomenys

neskelbiami) A. P. Pareiškėjo tiesioginis vadovas 2017 m. kovo 2 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. 5-TVV-12503, vertindamas pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis, įvertino, kad pareiškėjas įvykdė užduotis pagal sutartus vertinimo kriterijus (3 balais), o šį vertinimą pagrindė vertinimo išvados 1 dalyje „Tarnybinės veiklos rezultatai“. Tiesioginis vadovas iš tarnybinės veiklos vertinimo anketos gautus balus vertinant pareiškėjo tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją pažymėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje ir joje pateikė bendrą pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimą 4 (labai gerai) balais bei pateikė pasiūlymą nustatyti pareigūnui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal jo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Komisija 2017 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. 10-IL-10490 pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“ ir pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui pateikė pasiūlymą nustatyti didesnį koeficientą. Vilniaus AVPK viršininkas 2017 m. balandžio 7 d. Komisijos išvadoje rezoliucijoje išreiškė sprendimą pareiškėjo veiklą vertinti „gerai“, nes pareigūnas 2016 metais baustas drausmine tvarka.

27. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas tarnybinės nuobaudos neginčija, todėl buvęs pagrindas atsakovui, priimant Sprendimą atsižvelgti į nuobaudos skyrimo faktą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal ginčo santykiui aktualius teisės aktus, galiojančios tarnybinės nuobaudos faktas pats savaime automatiškai nepanaikina asmens teisės vertinimo metu objektyviai tarnybinės veiklos metu būti įvertintam „labai gerai“, nes tinkamumas einamoms pareigoms vertinamas pagal tokius kriterijus – gebėjimą panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti; organizuotumą ir veiklos planavimą; veiklos kokybę, o pareigūnų kvalifikacijos vertinimo kriterijai – gebėjimai tobulėti; kūrybingumas; bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas; atsakingumas; lojalumas tarnybai (Taisyklių 5 priedas). Pažymėtina, kad analogiškoje byloje dėl asmens tarnybinės veiklos vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje A-901-520/2019) yra pažymėjęs, kad pareigūno kvalifikacijos vertinimas neapsiriboja vien tik ta aplinkybe, jog jam buvo taikyta tarnybinė atsakomybė, nesiaiškinant ir nevertinant aplinkybių, susijusių su tarnybiniu nusižengimu, dėl kurio taikyta tarnybinė atsakomybė.

28. Vertindamas atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog pareiškėjui paskirtos nuobaudos – pastabos panaikinimas anksčiau laiko, 2017 metų pradžioje turėtų būti laikoma kaip paskatinimo forma, apeliacinės instancijos teismas galėtų iš dalies sutikti su juo, jei būtų nagrinėjamas ginčas susijęs su pareiškėjo skatinimu ar apdovanojimu, nes pagal Vidaus tarnybos statuto 30 straipsnio 7 dalį pareigūnai, turintys galiojančią tarnybinę nuobaudą, neskatinami ir neapdovanojami, tačiau kasmetinis pareigūno tarnybinės veiklos vertinimas yra atskiras institutas skirtas įvertinti ne atskirus pareiškėjo veiksmus ar nuopelnus, o visų tarnybos metų užduočių atlikimą, darbo rezultatus ir kokybę įskaitant ir padarytus tarnybinius nusižengimus, jei jie turėjo neigiamą ilgalaikį poveikį pareiškėjo atliekamo darbo kokybei.

29. Nurodytų aplinkybių ir teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo aspektu Vilniaus AVPK viršininko sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, nes šiame sprendime aplinkybė dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo nesusieta su vertintinais pagal Taisykles pareiškėjo tarnybinės veiklos aspektais, nenurodyta, kaip ši aplinkybė pagrindžia kitokį kurio nors vertinamojo elemento (kvalifikacijos, tarnybinės veiklos rezultatų, tinkamumo einamoms pareigoms) įvertinimą, nei nurodyta tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje, kuriai pritarė Komisija.

30. Taisyklių 155 punkte nurodyta, kad vertinimo komisija, įvertinusi pareigūno tarnybinę veiklą, per 5 darbo dienas nuo vertinimo komisijos posėdžio dienos pateikia pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui savo išvadą. Vertinimo komisija, įvertinusi vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo tarnybinę veiklą, per 5 darbo dienas nuo vertinimo komisijos posėdžio dienos savo išvadą pateikia vidaus reikalų ministrui. Taisyklių 157 punkte nurodyta, kad pareigūną į pareigas skiriantis asmuo per 10 darbo dienų nuo vertinimo komisijos išvados gavimo priima sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo. Pagal Taisyklių 158 punktą pareigūną į pareigas skiriantis asmuo, priėmęs sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos pasiūlymo, vertinimo komisijos išvadoje nurodo tokio sprendimo motyvus.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad teisės aktai nesuteikė teisės atsakovo vadovui atlikti pareiškėjo veiklos vertinimą ir pareiškėjo veiklą įvertinti taip, kaip tai pagal Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 7 ir 14 dalis galėjo įvertinti pareiškėjo veiklą jo tiesioginis vadovas ir Komisija. Vertinimo komisijos privalo įsitikinti, ar pareigūno tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo (pareigūno) gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Taisyklėse pateiktų rekomendacijų. Kita vertus, atsakovo vadovas turėjo teisę atsisakyti atsižvelgti į Komisijos siūlymą dėl pareiškėjo vertinimo, jei skundžiamame Sprendime būtų išsamiai ir motyvuotai paneigęs išvadoje nurodytą pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą faktiniais ir teisiniais argumentais.

32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-667-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01754-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kyževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. P., G. I., G. N., G. Z., A. J. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjų G. P., G. I., G. N., G. Z., A. J. skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai G. P., G. I., G. N., G. Z. ir A. J. skeipėsi į teismą su skundu prašydami panaikinti Kauno miesto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e2d3e570ee9b11e99681cd81dcdca52c

savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. liepos 23 d. raštą Nr. 70-2-2667 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl informacijos pateikimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui apie A. J., E. Z. ir K. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą laisvą (neužstatytą) žemę, esančią adresu (duomenys neskelbtini).

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą, kaip paduotą nepasinaudojus išantine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas iš pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių ir keliamo ginčo pobūdžio nustatė, kad pareiškėjai ketina inicijuoti teisme ginčą dėl atsakovo rašto, kuriame, be kita ko, nurodoma, jog pakartotinai išnagrinėjus iki 1940 metų A. Z. įpėdinių, A. J., E. Z. ir K. K. turėtos žemės kartografinę ir turimą dokumentinę medžiagą, yra nuspręsta žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), palikti savivaldybės reikmėms. Skunde nurodoma, kad pareiškėjai ir tretieji suinteresuoti asmenys yra pretendentai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos buvusių žemės savininkų nuosavybės teise valdytus žemės sklypus arba tokių pretendentų teisių perėmėjai. Taigi, ginčas keliamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 18 straipsnio 2–4 dalyse įtvirtintomis nuostatomis nustatė, kad ginčams dėl administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Kadangi pareiškėjai į teismą kreipėsi nepasinaudoję privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, teismas pareiškėjų skundą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. liepos 23 d. rašto Nr. 70-2-2667 panaikinimo atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).

Pareiškėjų reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui iš naujo spręsti klausimą dėl informacijos pateikimo Nacionalinei žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui apie A. J., E. Z. ir K. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą laisvą (neužstatytą) žemę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), teismas vertino kaip išvestinį ir neatsiejamai susijusį su reikalavimu dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. liepos 23 d. rašto panaikinimo. Todėl atsisakęs priimti reikalavimą dėl rašto panaikinimo, teismas atsisakė priimti ir reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui atlikti prašomus veiksmus.

III.

Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjų vertinimu Nacionalinė žemės tarnyba neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti savivaldybės administracijos direktoriui.

Pareiškėjų vertinimu skundžiamas aktas yra priimtas srityje, kurioje Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir KMSA) direktorius turi teisę veikti maksimaliai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT). Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija, kad NŽT gali tikrinti skundžiamo Rašto pagrįstumą, panaikinti jį ir priimti vietoje jo kitokį sprendimą, pažeidžia konstitucinius demokratijos (Konstitucijos 1 str.) ir savivaldybių veiklos savarankiškumo principus.

Pareiškėjai pastebi, kad Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka yra skirta ne visiems iš eilės skundams nuosavybės teisiu atkūrimo srityje, o tik skundams „dėl žemės reformos metu suformuotu žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtu dokumentu ir įstatymu bei kitų teisės aktu reikalavimu neatitikties“. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypas, nebuvo suformuotas vykdant nuosavybės teisiu atkūrimo procedūrą, Sklypą Lietuvos Respublika tada išnuomojo UAB „Kauno kranai“. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjų skundas nėra dėl žemės reformos metu suformuotu žemės sklypų tinkamumo. Skundžiamas Raštas nėra žemės privatizavimui, nuomai ar perdavimui neatlygintinai naudotis parengtas dokumentas. Skundžiamame Rašte nurodyta, ne kad sklypas gali būti gražinamas natūra atkuriant nuosavybės teises, o

priešingai – kad sklypas nėra skirtas nuosavybės teisių atkūrimui. Todėl, pareiškėjų įsitikinimu skundas nepatenka i kategoriją skundų, kuriems yra taikytina Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta išankstinė ginču nagrinėjimo ne teismo tvarka.

2019 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus atsakymą į jų užklausą, kuriame NŽT teritorinis skyrius nurodoė, jog duomenų apie laisvą ir neužstatytą (valstybės neišperkamą) žemę pažymėjimas kartografinėje medžiagoje ir laisvos (neužstatytos) žemės sklypų formavimas miestų teritorijose yra išskirtinai savivaldybės kompetencijai priskirta funkcija, todėl Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo vertinti Kauno miesto savivaldybės administracijos priimamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigoti šią instituciją suformuoti grąžintiną (-us) natūra laisvą (-us) (neužstatytą (-us)) žemės sklypą (-us) buvusių savininkų A. J. (pretendento įpėdinė G. I.), E. Z. (pretendentai G. P. ir G. Z.) (bei kitų savininkų) iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribose.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjai į teismą su skundu kreipėsi, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. liepos 23 d. raštą Nr. 70-2-2667 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“, kuriuo buvo nurodyta, kad žemės sklypas esantis (duomenys neskelbtini) yra paliekamas savivaldybės reikmėms. Šiuo raštu taip pat buvo nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. birželio 12 d. raštas laikytinas negaliojančiu. Iš Rašto preambulėje nurodytų teisės aktų matyti, kad šis administracinis aktas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 1061 punktu, t. y. teisės aktais, kurie reglamentuoja nuosavybės atkūrimą į miesto žemę.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) reglamentuoja valstybės, savivaldybių institucijų kompetenciją sprendžiant, be kita ko, žemės grąžinimo natūra klausimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015 atkreipė dėmesį, jog teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia (be kita ko) tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas.

Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės

priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba pagal Tvarkos 106 ir 1061 punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo. Tačiau, tai nepaneigia Nacionalinės žemės tarnybos teisės, esant tam tikroms (inter alia (be kita ko) naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pagal Tvarkos 1061 punktą (iki 2011 m. balandžio 24 d. galiojusios redakcijos Tvarkos 106 punktą) pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo) (žr., pvz.: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Įvertinus pareiškėjų atskirojo skundo argumentus bei suformuotą praktiką šiuo klausimu, pritartina jų pozicijai, kad nors dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra galutinius sprendimus priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau ji neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti savivaldybės administracijos direktoriui. Todėl šiuo atveju, Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. liepos 23 d. rašto Nr. 70-2-2667 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ apskundimas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka NŽT būtų betikslis.

Įvertinus aukščiau aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai siekdami ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. liepos 23 d. raštą Nr. 70-2-2667 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“, pagrįstai kreipėsi savo galimai pažeistų teisių ginti į teismą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartis naikinama ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. P., G. I., G. N., G. Z., A. J. atskirąjį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti

pareiškėjų skundo priėmimo klausimą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________




NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d7447440ee9b11e99681cd81dcdca52c


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kyževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjo V. S. skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkios ministerijos (toliau – NŽT) 2019 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 48SD-95058-14.48.136E) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – Raštas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžia NŽT Raštą, kuriame jam buvo suteikta informacija ir nurodyta, kad dėl žemės sklypo (kadastro Nr. 4162/0100:162) nebuvo pateiktos kadastrinių matavimų bylos NŽT skyriui. NŽT skyrius pareiškėjui paaiškino, kad gavęs kadastrinių matavimų bylas, patikrins, ar žemės sklypo planai parengti pagal teisės aktų reikalavimus ir, ar žemės sklypo ribos atitinka teritorijų planavimo dokumentais suformuotas žemės sklypo ribas, ar nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose yra visi reikiami dokumentai. Taigi, pareiškėjui buvo išaiškinta, kad tik pateikus kadastrinių matavimų bylą, bus patikrinti žemės sklypų planai bei įvertinta jų atitiktis teisės aktų reikalavimams. Teismas konstatavo, kad net ir panaikinus Raštą, pareiškėjo keliamas klausimas nebūtų išspręstas iš esmės.

Teismas pasisakė, kad šiuo atveju akivaizdu, kad skundžiamas raštas yra informacinio, o ne sprendžiamojo pobūdžio. Nors ir teismų praktikoje nustatyta, jog teismas sprendžia, ar skundžiamas aktas gali sukelti teisines pasekmes, ar ne tik bylą nagrinėjant iš esmės, tačiau priėmimo stadijoje akivaizdžiai matyti, jog ginčijamas aktas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, nelemia jo materialiųjų teisių ir pareigų, rašte nesuformuluotos pareiškėjui privalomos elgesio taisyklės. Skundžiamu raštu nėra išsprendžiamas klausimas dėl teisių ar pareigų pareiškėjui, jame yra suteikiama informacija be privalomo pobūdžio patvarkymų, t. y. tokia informacija tiesiogiai nesukuria pareiškėjui ar kitiems asmenims teisių ar pareigų, ja nėra pritaikomos poveikio priemonės.

Teismas konstatavęs, kad bylos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog ginčijamame Rašte pateikta tik informacija, o ne priimtas sprendimas viešojo administravimo srityje, sprendė, kad ginčas dėl minėto rašto panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir jo skundą priimti nagrinėti.

Pareiškėjas tvirtina, kad NŽT Vilniaus r. skyriaus sprendime nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių duomenų, informacija pateikta ir išvados padarytos neištyrus ir nenustačius faktinių aplinkybių. Sprendimu pateikta išvada prieštarauja teisės aktų nustatytiems reikalavimams ir yra klaidinanti. Klaidingomis NŽT Vilniaus r. skyriaus, kaip atitinkamos valstybės institucijos, išvadomis ir aiškinimu vadovaujasi sklypus matuojantys matininkai, kiti asmenys, kas sukelia neigiamas pasekmes pareiškėjui.

Pareiškėjas teigia, kad NŽT Vilniaus r. skyrius sprendimu iš esmės neatsakė į jo klausimą, nurodė klaidingus duomenis, nepridėjo jokių šios institucijos atsakymą pagrindžiančių dokumentų, dėl to tokie institucijos veiksmai, išreikšti ginčijamu sprendimu turi būti pripažinti prieštaraujančiais įstatymui ir panaikinti. Teismas neatsižvelgė į tas aplinkybes, kad skundžiamame NŽT Vilniaus r. skyriaus sprendime (rašte) klaidingai aiškinamos faktinės aplinkybės.

Pareiškėjas tvirtina, kad bendro naudojimo kelias pagal grafinius planų duomenis (1995 m. gruodžio mėn. ir 1994 m. vasario mėn.) nėra priskirtas jokiam sklypui ir yra valstybinė žemė. Pareiškėjas pabrėžia, kad teisės aktai draudžia bendro naudojimo kelius įskaičiuoti į sklypų plotą.

Pareiškėjas tvirtina, kad skundžiamas raštas jam sukelia teisines pasekmes, nes dėl netinkamų NŽT Vilniaus r. skyriaus išaiškinimų pareiškėjui neleidžiama pravažiuoti bendru keliu ir patekti į savo sklypą.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas pateikti informaciją, kokiu pagrindu, jo vertinimu bendrą, pravažiavimo kelią, norima priskirti konkrečiam sklypui. Pareiškėjas gautą atsakymą skundžia, nes jo netenkina pateikto atsakymo turinys. Atsakovas skundžiamame rašte iš esmės pareiškėjui aiškiai nurodė, kokių veiksmų jis turi imtis ir kokius duomenis turi pateikti, kad būtų galima patikrinti jo teiginius susijusius su įsiterpusiu tarp jo ir kaimyninio sklypo keliu. Iš skunde dėstomų aplinkybių ir su juo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjo iš esmės netenkina tai, kad NŽT nekonstatavo tų faktinių aplinkybių, kurias pareiškėjas siekia, kad jis konstatuotų. Vertinant šio siekiamo apskųsti rašto turinį, akivaizdu, kad jis tų pasekmių kurias nurodo pareiškėjas, jam sukelti negali. NŽT rašte pareiškėjui pateikė informaciją kokius duomenis jis pareiškėjo keliamu klausimu turi ir nurodė jam kokią informaciją jis turi pateikti NŽT, kad įstaiga turėtų galimybę jo teiginius patikrinti.

Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios intancijos teismui, jog šiuo atveju, skundo

priėmimo nagrinėti stadijoje yra akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, dėl ko jis iš esmės negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Bylos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog ginčijamame rašte pateikta tik informacija, o ne priimtas sprendimas viešojo administravimo srityje, todėl ginčas dėl minėto rašto panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. AS-640-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01823-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kyževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji vaidra“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji vaidra“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonė taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Naujoji vaidra“ ir UAB „Šiaulių lyra“ (toliau – ir pareiškėjai)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ddf73ca0ee9b11e99681cd81dcdca52c

kreipėsi į teismą prašydami: 1) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. liepos 12 d. pranešimą Nr. SE-551 „Dėl pranešimo apie licencijos patikslinimą“; 2) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. A-1024 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji vaidra“ licencijos Nr. EA-8-(19) verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“; 3) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. liepos 12 d. pranešimą Nr. SE-554 „Dėl pranešimo apie licencijos patikslinimą“; 4. panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. A-1025 „Dėl UAB „Šiaulių lyra“ licencijos Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“; 5) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti aukščiau nurodytų aktų galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. rugpjūčio 2 d. išsprendę pareiškėjų skundo priėmimo klausimą, 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, netenkino.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi administracinėje byloje pareiškėjų UAB „Naujoji vaidra“ ir UAB „Šiaulių lyra“ skundą dalyje dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. A-1024 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji vaidra“ licencijos Nr. EA-8-(19) verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“ 1 punkto ir 2019 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. A-1025 „Dėl UAB „Šiaulių lyra“ licencijos Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“ 1 punkto panaikinimo priėmė, likusioje dalyje skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjai teismui pateikė UAB „Masada“ finansinius duomenis kaip įrodymą, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jie patirs didelę žalą. Teismas pažymėjo, kad UAB „Masada“ nėra šios bylos proceso šalis, todėl šios bendrovės finansinius duomenis vertino kaip teisiškai nereikšmingus, priimant sprendimą šioje byloje, dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Teismas pažymėjo, kad nei vienas iš pareiškėjų nepateikė savo metinių finansinių duomenų, turimų darbuotojų skaičiaus, prekybos alkoholiniais gėrimais analizės, kurie pagrįstai teismui leistų spręsti apie aplinkybių, kurios ateityje galėtų nulemti didelę ir sunkiai atitaisomą žalą, susidarymą.

Pareiškėjai nurodė, kad yra sudarę nuomos sutartį, kurios pagrindu nuomininkas – UAB „Naujoji vaidra“ moka nuomotojai – UAB „Šiaulių lyra“ 622,30 Eur netesybas iki patalpų priėmimo – perdavimo akto sudarymo ir ši suma kiekvieną mėnesį didėja. Teismas, pareiškėjų nurodytą argumentą vertino kritiškai ir pažymėjo, kad 2019 m. vasario 19 d. sudarytoje negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje numatyta galimybė sutartį nutraukti. Teismas pabrėžė, kad šalims nepateikus įmonių finansinių ataskaitų, nėra galimybės spręsti ar 622,30 Eur suma įmonei gali būti ekonomiškai per didelė našta, kuri galėtų padaryti didelę ar sunkiai atitaisomą žalą. Teismas atkreipė pareiškėjų dėmesį, kad jų sprendimai, susiję su nuomos sutarties tęsimu, kuomet patys pareiškėjai siekia tęsti galimai ekonomiškai nenaudingą sandorį, negali būti priežastis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas, išanalizavęs pareiškėjų pateiktus argumentus ir dokumentus, sprendė, kad pareiškėjų nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas atkreipė pareiškėjų dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

III.

Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartį iš jų prašymą tenkinti. Pareiškėjai nesutikdami su teismo nutartimi, nurodo šiuos argumentus:

Pareiškėjai reikšdami atsakovui konkrečius reikalavimus, kuriuos teismas priėmė nagrinėti, išsamiai motyvavo bei pateikė konkrečius įrodymus, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. priimtas sprendimas, kuris pareiškėjų yra apskųstas kitoje administracinėje byloje (Regionų apygardos administraciniame teisme Šiaulių rūmuose nagrinėjamos administracinės bylos Nr. I-7640-289/2019), yra itin tikėtinai nepagrįstas, atitinkamai pareiškėjų skundu reiškiami reikalavimai dėl atsakovo direktoriaus 2019 m. liepos 12 d. įsakymų Nr. A-1024, A-1025, priimtų Šiaulių miesto

savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimo pagrindu, irgi yra itin tikėtinai pagrįsti, todėl šių įsakymų vykdymas pažeis viešąjį interesą, nepataisomai paveiks pareiškėjų teisėtus interesus, taigi netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, šiuo atveju bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. priimtu sprendimu yra pakartotinai ribojamos pareiškėjo UAB „Šiaulių lyra“ teisės prekiauti nakties metu, nors, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-63-1221/2012 konstatavo tokio ribojimo nepagrįstumą bei neteisėtumą. Todėl toks atsakovo veikimas vėl priimant UAB „Šiaulių lyra“ veiklą ribojantį 2019 m. liepos 4 d. sprendimą reiškia grubų teismo sprendimo privalomumo principo pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje nepagrįstai neanalizavo bei nepasisakė dėl šios aplinkybės.

Teismas nepaneigė, kad pareiškėjų su skundu pateikti UAB „Masada“ finansiniai rodikliai, sudaro pagrindą tvirtinti, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šioje byloje. Pareiškėjai pateikė konkrečius įrodymus, jog netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jų patiriama žala viršys 70 000 Eur, o taip pat atsiras išlaidos naujiems teisminiams ginčams dėl turtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjai nurodo, kad UAB „Naujoji vaidra“ kitų pajamų, išskyrus gaunamą nuomos mokestį, neturi, o nuomininkas informavo, kad nutrauks sutartį jau nuo 2019 m. spalio 31 d., todėl UAB „Naujoji vaidra“ patiriamos netesybos pagal nuomos sutartį (kas mėnesį po 621 Eur) irgi yra reikšmingos sumos lyginant jas su bendrovės dabartinėmis pajamomis, nes nuo 2019 m. spalio 31 d. UAB „Naujoji vaidra“ nebeteks visų pajamų.

Pareiškėjai atskirajame skunde taip pat nurodė daug duomenų, kurie iš esmės nesusiję su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumu ar pagrįstumu. Pareiškėjai citavo administracinių bylų išnagrinėtų iš esmės aplinkybes, Konstitucinio Teismo nutarimus ir pan.

Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2019 m. rugsėjo 27 d. teismui pateikė duomenis, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2019 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą Nr. T-330 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, kurio 1 punktu nusprendė apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką draudžiant prekiauti nuo 22.00 val. iki 8.00 val. Šiaulių miesto viešojo maitinimo vietose adresais: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2 punktu pripažino netekusiu galios Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. T-287 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl skundžiamo Tarybos Sprendimo, kuriuo vadovaujantis ir buvo priimti skundžiami direktoriaus įsakymai dėl pareiškėjų licencijų patikslinimo, atsakovo nuomone, nebeliko objektyvių priežasčių tenkinti pareiškėjų skundą, juo labiau spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

2019 m. spalio 1 d. pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad atsakovas 2019 m. rugsėjo 27 d. rašte „Dėl papildomos informacijos pateikimo“ tik deklaruoja, kad panaikinus Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. T-287 nebeliko objektyvių priežasčių panaikinti skundžiamas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. liepos 12 d. įsakymų Nr. A-1024, Nr. A-1025 dalis bei spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių klausimo, tačiau nenurodo jokių jo nuomonę pagrindžiančių motyvų. Pareiškėjų vertinimu atsakovo nurodyti teiginiai tik patvirtina, kad jų pirminis skundas yra pagrįstas, todėl turėtų būti tenkinamas jų atskirasis skundas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, netenkino.

2019 m. rugsėjo 27 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pateikti duomenys į bylą nesudaro pagrindo nevertinti pirmosios instancijos teismo nutarties dėl pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pareiškėjų ginčijamų administracinių aktų dalims. Pareiškėjai savo atskirojo skundo neatsisakė, taip pat teisėjų kolegija neturi duomenų, kad byla pirmosios instancijos teisme būtų nutraukta. Todėl, teisėjų kolegija pasisakys dėl pirmosios

instancijos teismo skundžiamos nutarties, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančią ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tačiau kai kurios bendrosios taisyklės, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iki 2016 m. liepos 1 d., lieka aktualios taikant nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančią ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį.

Atkreiptinas dėmesys, kad prekyba alkoholiniais gėrimais – ūkinė veikla. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, ypač atsižvelgdamas į inter alia (be kita ko) visiems žinomus neigiamus padarinius, kuriuos alkoholio vartojimas gali sukelti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, taip pat į tai, kad šiai veiklos sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuojant, koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 12 d. administracinė byla Nr. AS-570-525/2017).

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nustatytu teisiniu reglamentavimu siekiama mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui.

Prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis. Prie valstybinio reglamentavimo priemonių, skirtų mažinti alkoholio suvartojimą, priskirtina ir Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytoji, o būtent tai, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Šioje teisės normoje numatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgia savivaldybių taryba, priimdama sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo. Todėl įstatymų leidėjas nustatė įgaliojimus savivaldybių taryboms, esant reikalui, riboti prekybą alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje, kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų, inter alia (be kita ko) apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, kitas teisės saugomas ir ginamas vertybes.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai siekia kad būtų laikinai sustabdomi ginčijamų sprendimų – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. A-1024 „Dėl UAB „Naujoji vaidra“ licencijos Nr. EA-8-(19) verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“ 1 punkto ir 2019 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. A-1025 „Dėl UAB „Šiaulių lyra“ licencijos Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“ 1 punkto, galiojimas.

Pareiškėjai atskirajame skunde cituoja administracines bylas, kurios buvo išnagrinėtos iš esmės, teigdami, kad teismas turėjo atsižvelgti ir preziumuoti, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjų prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones šioje byloje, tačiau konkrečių argumentų, kuo tų bylų išnagrinėjimo rezultatas gali turėti reikšmės teismui vertinant pareiškėjams galimą kilti didelę žalą nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nenurodo.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjai negali grįsti jiems galimai kilsiančią didelę žalą besiremdami kito ūkio subjekto finansiniais duomenimis. Pareiškėjai iš esmės nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų jų nurodomos didelės žalos kilimo grėsmę. Pareiškėjai kartu su atskiruoju skundu pateikė UAB „Naujoji vaidra“ 2019 m. birželio 30 d. balansą bei 2019 m. birželio 30 d. pelno (nuostolio) ataskaitą, tačiau patys atskirajame skunde nurodė, kad UAB „Naujoji vaidra“ gauna pajamas tik iš patalpų nuomos ir pajamų iš alkoholinių gėrimų pardavimo negauna. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų su atskiruoju skundu pateikti vieno iš pareiškėjų finansiniai duomenys tik patvirtina, kad licencijos sustabdymas jo gaunamoms pajamoms įtakos neturės. Tai, kad patalpų nuomininkui patalpos gali tapti nebepatrauklios ir jis nutrauks su UAB „Naujoji vaidra“ nuomos sutartį, nereiškia, kad UAB „Naujoji vaidra“ nebegalės šių patalpų išnuomoti kitiems privatiems ar juridiniams asmenims ir toliau gauti pajamas iš nuomos santykių. Pareiškėjai duomenų, kurie pagrįstų, kad licencijos sustabdymas UAB „Šiaulių lyra“ turėtų didelį neigiamą finansinį poveikį, nepateikė.

Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjų prašytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra tikslingas, proporcingas, atitinkantis šalių ir viešojo interesų pusiausvyrą, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino pagrįstai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų UAB „Naujoji vaidra“ ir UAB „Šiaulių lyra“ atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS





NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjo A. A. J. skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus (toliau – KMSA) 2019 m. balandžio 10 d. ir 2019 m. birželio 19 d. sprendimus Nr. 70-21313 ir Nr. 70-2-2124 „Dėl skundo ir seimo kontrolieriaus tarpininkavimo“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2019 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 1SS-1052-(9.5) „Dėl skundo ir papildomo kreipimosi nagrinėjimo“ ir įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gegužės 6 d. skundą „Dėl Kauno miesto savivaldybės ir NŽT prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus galimai neteisėtų veiksmų“ ir 2019 m. gegužės 8 d. papildomą kreipimąsi; 3) įpareigoti NŽT pakartotinai per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pagal turimą bei A. A. J. teikiamą medžiagą, nustatyti ir kartografuoti B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), turėtą 3,9795 ha žemės sklypą, šią kartografinę medžiagą žemės sklypo suformavimui perduoti KMSA dėl laisvos grąžintos žemės nustatymo ir grąžinimo A. A. J.; 4) įpareigoti KMSA pagal NŽT Kauno miesto skyriaus pateiktą kartografinę medžiagą suformuoti žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini), į rytus nuo esančio pastato, kuriame yra kazino (pastatas (duomenys neskelbtini)) buvusioje iki 1940 m. nacionalizacijos B. J. žemėje; 5) priteisti iš atsakovų pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo dėl KMSA 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 70-21313 „Dėl skundo ir Seimo kontrolieriaus tarpininkavimo“ ir NŽT 2019 m. birželio 3 d. sprendimo „Dėl skundo ir papildomo kreipimosi nagrinėjimo“ Nr. 1SS-1052-(9.5) padavimo terminą.

II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e575b970ee9b11e99681cd81dcdca52c

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną nagrinėti tam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).

Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas skunde vieną iš atsakovų nurodo NŽT, tačiau akivaizdu, kad pareiškėjo netenkina NŽT Kauno miesto skyriaus veiksmai (neveikimas) nagrinėjant jo prašymą dėl pakartotinio iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise buvusio savininko B. J. valdytos žemėvaldos ribų nustatymo.

Pareiškėjas, formuluodamas reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, teismo prašo įpareigoti NŽT pakartotinai per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pagal turimą bei pareiškėjo teikiamą medžiagą, nustatyti ir kartografuoti B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), turėtą 3,9795 ha žemės sklypą, šią kartografinę medžiagą žemės sklypo suformavimui perduoti KMSA dėl laisvos grąžintos žemės nustatymo ir grąžinimo pareiškėjui. Įvertinęs tai, teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 1061 punktu, iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų nuosavybės teise valdytų žemės sklypų ribas nustato ir kartografinėje medžiagoje pažymi ir savivaldybės administratoriui teikia NŽT teritoriniai skyriai (žemėtvarkos skyriai), o ne pati NŽT. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, NŽT teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami NŽT vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Ši tvarka yra privaloma prieš kreipiantis su skundu į teismą. Taigi pareiškėjo skundžiamas NŽT 2019 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 1SS-1052-(9.5.) yra priimtas NŽT vadovui nustatytos kompetencijos ribose išnagrinėjus pareiškėjo 2019 m. gegužės 6 d. skundą dėl Kauno miesto skyriaus ir KMSA pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų. Aplinkybė, kad pareiškėjas su skundu dėl NŽT Kauno miesto skyriaus veiksmų, šiam atliekant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, pirmiau kreipėsi ne tiesiogiai į NŽT vadovą, o į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, kuris pareiškėjo 2019 m. gegužės 6 d. skundą pagal kompetenciją nagrinėti persiuntė NŽT ir KMSA, nepaneigia šios išvados.

Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal ABTĮ 31 straipsnio 1 dalį, skundas paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Jeigu viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti NŽT 2019 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 1SS-1052-(9.5.), kuris priimtas išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl NŽT Kauno miesto skyriaus ir KMSA tarnautojų veiksmų (neveikimo). Taip pat skundu pareiškėjas prašė panaikinti KMSA priimtus sprendimus, įpareigoti jį atlikti veiksmus. NŽT Kauno miesto skyriaus buveinė yra L. Sapiegos g. 10, Kaunas, KMSA buveinė – Laisvės al. 96, Kaunas. Teismas įvertinęs pareiškėjo keliamą ginčą, konstatavo, kad byla yra priskirtina ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet Regionų apygardos administraciniam teismui, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjui teismas išaiškino, kad skundą dėl KMSA priimtų sprendimų taip pat NŽT 2019 m. birželio 3 d. sprendimo panaikinimo, šių institucijų įpareigojimo atlikti veiksmus pareiškėjas gali pateikti Regionų apygardos administraciniam teismui.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde paaiškina, jog 2019 m. birželio 3 d. raštu Nr. 1SS-1052-(9.5) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktas atsakymas į pareiškėjo skundą, nėra informacinio pobūdžio, jame NŽT

tarnybos pareigūnai nesprendė pareiškėjo prašymo dėl NŽT Kauno miesto skyriaus priimto sprendimo teisėtumo viešojo administravimo srityje, nekontroliavo pavaldžios įstaigos darbo, nereagavo į daromus pažeidimus t. y. neveikė taip, kaip nustato įstatymai, ir tokie veiksmai turi įtaką pareiškėjo teisių susijusių su nuosavybės teisių į žemę atstatymu ir todėl gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Remiantis ABTĮ 33 straipsniu, atsakovai yra centrinio administravimo subjektai ir jų buveinė yra Vilniaus miestas, todėl skundas teisingai paduotas pagal buveinės vietą, tokia aplinkybė nurodyta ir galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse. Pirmosios instancijos teismo nurodymas, jog pareiškėjas turėtų kreiptis į Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, neturi teisinio pagrįstumo.

Pareiškėjo vertinimu pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ABTĮ 28 straipsnio 2 dalies reikalavimais nustatančiais, kad tais atvejais, kai administracinių ginčų komisija ar kita išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nustatytu laiku skundo (prašymo, pareiškimo) neišnagrinėja, šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai skundą (prašymą, pareiškimą) dėl pažeistos teisės gali paduoti administraciniam teismui per du mėnesius nuo dienos, iki kurios turėjo būti priimtas sprendimas.

Pareiškėjo įsitikinimu, tai, kad pareiškėjas prašo panaikinti KMSA priimtus sprendimus, įpareigoti jį atlikti veiksmus, o NŽT Kauno miesto skyriaus buveinė yra L. Sapiegos g. 10, Kaunas, KMSA buveinė – Laisvės al. 96, Kaunas, negali būti pagrindu atsisakyti priimti pareiškimą, nes, kaip nustato ABTĮ 31 straipsnio 3 dalis – kai byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni pagal šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalį priskirtini Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o kiti – Regionų apygardos administraciniam teismui, skundas (prašymas, pareiškimas) turi būti paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kitais atvejais, kai yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, kurie gali būti nagrinėjami skirtingų apygardų administraciniuose teismuose, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pareiškėjo pasirinkimu.

Teisėjų kolegija



Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-226-438/2019).

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis bylų teritorinio teismingumo, kitaip tariant – paduoti skundą teismui, kuriam ginčas yra teismingas, t. y. kuris yra kompetentingas nagrinėti ginčą.

ABTĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Jeigu viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, bylose dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti, taip pat bylose dėl neįgaliųjų teisių gynimo, pareiškėjo pasirinkimu skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles arba pagal pareiškėjo gyvenamąją (buveinės) vietą.

Iš pareiškėjo skundo ir su juo pateiktų duomenų matyti, kad jis nesutinka su Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. balandžio 10 d. ir 2019 m. birželio 19 d. sprendimais Nr. 70-21313 ir Nr. 70-2-2124 bei su NŽT 2019 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1SS-1052-(9.5.), kuris buvo priimtas išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl NŽT Kauno miesto skyriaus ir KMSA tarnautojų veiksmų (neveikimo). Taigi, iš byloje esančių duomenų yra akivaizdu, kad byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus ir NŽT Kauno miesto skyriaus sprendimų ir veiksmų.

Pagal bendrą taisyklę, skundas (prašymas, pareiškimas) turi būti paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta).

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma ABTĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostata, kai byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni pagal šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalį priskirtini Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o kiti – Regionų apygardos administraciniam teismui, skundas (prašymas, pareiškimas) turi būti paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau, teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo jo keliamo ginčo teismingumo vertinimu. Iš byloje esančių duomenų aiškiai matyti, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus ir NŽT Kauno miesto skyriaus sprendimų ir veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi pareiškėjo keliamas ginčas pagal ABTĮ 31 straipsnio 1 dalį yra priskirtinas nagrinėti Regionų apygardos administraciniam teismui.

Aplinkybė, kad pareiškėjas skunde nurodė daugiau atsakovų, situacijos vertinimo šiuo atveju nekeičia, nes pareiškėjo suformuluoti reikalavimai ir į bylą pateikti dokumentai pakankamai aiškiai atskleidžia jo keliamo ginčo teismingumą.

Pareiškėjo teiginiai, kad teismas nesivadovavo ABTĮ 28 straipsnio 2 dalies reikalavimais, nepagrįsti, atkreiptinas dėmesys jog teismas nutartyje pasisakė, jog atsisakydamas priimti skundą kaip paduotą ne tam teismui, jis nesprendžia termino atnaujinimo klausimo. Pareiškėjui išaiškintina, kad jis prašymą dėl termino atnaujinimo ir su tuo susijusius argumentus turi teisę pateikti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams kartu su skundu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją panaikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. J. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS



Administracinė byla Nr. eAS-651-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02970-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 43.3(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c6a98210ee9b11e99681cd81dcdca52c


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjos T. Ž. skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja T. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Klaipėdos skyriaus specialistės C. K. bei D. I. 2019 m. rugpjūčio 6 d. raštą (sprendimą) Nr. (10.3) DV S_31430 ir skubos tvarka įpareigoti atsakovus atnaujinti pareiškėjai neteisėtai nutrauktos invalidumo pensijos sumokėjimą Klaipėdos miesto centriniame pašte nuo 2019 m. liepos 1 d., kuri nemokama iki šiol; 2) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovų (solidariai) 0,03 Eur dydžio delspinigius už kiekvieną tyčia pavėluotą sumokėti invalidumo pensijos dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir dydžius iki visiško sumokėjimo dienos nuo 2019 m. liepos 1 d.; 3) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovų (solidariai) 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo visos laiku nesumokėtos (sustabdytos) pareiškėjai invalidumo pensijos nuo skundo teismui pateikimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; 4) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovų (solidariai) pareiškėjai padarytą neturtinę (moralinę) žalą – po 1 000 Eur už kiekvieną sustabdytą (nesumokėtą) invalidumo pensijos dieną (šiai dienai sudaro 49 000 Eur), pradedant skaičiuoti nuo 2019 m. liepos 1 d. iki visiško atsiskaitymo (išmokėjimo) dienos, taip pat kartu priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovų 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo skundo teismui pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovų (solidariai) visas turėtas bylinėjimosi išlaidas šioje byloje ir Konstituciniame Teisme, taip pat kartu priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovų 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo skundo teismui pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) pripažinti teismo sprendimu atsakovų veiksmus prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, Konstitucinio teismo nutarimui, Lietuvos Respublikos konstitucinei doktrinai ir pareiškėjos teisėms.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir iki teismo sprendimo, priimto administracinėje byloje, įsiteisėjimo areštuoti atsakovų turtą ir banko sąskaitas pareikšto reikalavimo ribose. Pareiškėja taip pat prašė išmokėti jai invalidumo pensiją pašte nedelsiant.

II.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip paduotą nepasinaudojus išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas iš prie skundo pridedamų priedų nustatė, jog VSDFV Klaipėdos skyrius 2019 m. rugpjūčio 6 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (10.3) DV S_31430, kuriuo nurodė, kad pareiškėjai skirta pensija gali būti mokama į jos sąskaitą kredito unijoje arba sąskaitą kredito įstaigoje, taip pat nurodė aplinkybes, dėl kurių pareiškėjai paskirta pensija negali būti atsiimama Lietuvos pašto skyriuje ar pristatyta į gyvenamąją vietą.

Teismas atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, darė išvadą, jog pareiškėjos pradėta privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą procedūra nėra užbaigta, taigi

pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose įtvirtinta privaloma išankstine bylos nagrinėjimo ne teismo tvarka ginčijamam VSDFV Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimui Nr. (10.3) DV S_31430 apskųsti. Teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Teismas papildomai pastebėjo, kad išnagrinėjus pareiškėjos skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka VSDFV, pareiškėja turės teisę kreiptis į teismą dėl jai teisines pasekmes sukeliančių abiejų, t. y. tiek VSDFV Vilniaus skyriaus, tiek VSDFV sprendimų, nes, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismo atsisakymas priimti skundą nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti skundą.

Dėl kitų pareiškėjos reikalavimų, kuriais ji siekia neturtinės žalos atlyginimo, delspinigių ir palūkanų priteisimo, teismas pažymėjo, jog tokie reikalavimai yra neatsiejamai susiję su pareiškėjos nurodomais galimais VSDFV Klaipėdos skyriaus neteisėtais veiksmais atsisakant išmokėti pareiškėjai pensiją per Lietuvos pašto skyrių ir ginčijamu 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (10.3) DV S_31430, nes neturtinės žalos ir susijusių sumų priteisimas tiesiogiai priklauso nuo VSDFV Klaipėdos veiksmų įvertinimo išankstinėje ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje.

III.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, pagreitinta tvarka išnagrinėti pareiškėjos skundą, nušalinti teisėją Mefodiją Povilaitienę nuo šios administracinės bylos nagrinėjimo.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, nurodo, kad į VSDFV skyrių tiek į Fondo valdybą ji kreipėsi įvairiais būdais ir jos kreipimasis buvo ignoruojamas, todėl ji turi teisę su savo reikalavimais kreiptis tiesiai į teismą.

2019 m. rugsėjo 19 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriame iš esmės atkartojo savo poziciją išdėstytą atskirajame skunde, bei papildomai pateikė prašymą išreikalauti iš Valstybinio socialinio draudimo Fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą priimtą dėl pareiškėjos skundo, taip pat sprendimą dėl pareiškėjos 2019 m. rugpjūčio 14 d. skundo, nes iki šiol jokių sprendimų pareiškėja iš jų negavo. Išreikalautą sprendimą prijungti prie šios bylos ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Teisėjų kolegija


IV.


Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-226-438/2019).

ABTĮ 26 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.). Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia

būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Taip pat išaiškinta, kad privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007, 2010 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, o skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas.

Iš prie skundo pridedamų priedų matyti, jog VSDFV Klaipėdos skyrius 2019 m. rugpjūčio 6 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (10.3) DV S_31430, kuriuo nurodė, kad pareiškėjai skirta pensija gali būti mokama į jos sąskaitą kredito unijoje arba sąskaitą kredito įstaigoje, taip pat nurodė aplinkybes, dėl kurių, pareiškėjai paskirta pensija negali būti atsiimama Lietuvos pašto skyriuje ar pristatyta į gyvenamąją vietą.

Teismas nustatęs, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagrįstai atsisakė priimti jos skundo dalį, kuria ji ginčija VSDFV Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (10.3) DV S_31430, nagrinėti. Tačiau, teisėjų kolegija nesutinka su teismo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra išvestinis ir neatsiejamai susijęs su pareiškėjos pareikštu pagrindiniu reikalavimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, nėra išvestinis iš reikalavimo panaikinti konkretų tokio viešojo administravimo subjekto sprendimą, dėl kurio galbūt ir kilo žala (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013, 2013 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-943/2013, 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-23-520/2015). Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra savarankiškas ir gali būti nagrinėjamas atsietai nuo pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą, todėl šios pareiškėjos skundo dalies priėmimo klausimas turi būti grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja teigia, kad ji siekdama apskųsti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (10.3) DV S_31430, kreipėsi į VSDFV, tačiau atsakymo negavo, dėl to teismas turėtų kuo skubiau iš VSDFV išsireikalauti dokumentus susijusius su šiuo pareiškėjos pareiktu ginču ir bylą nagrinėti iš esmės.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas pirmosios instancijos teismo skundo priėmimo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą nesprendžia ginčo iš esmės. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja teikdama skundą pirmosios instancijos teismui, reikalavimo įpareigoti VSDFV atlikti veiksmus, kuriuos atsakovas vilkina atlikti, neteikė, todėl pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė pagrįstai. Pareiškėja negaudama atsakymų į savo pateiktus skundus iš viešąjį administravimą vykdančio subjekto turi teisę jo neveikimą skųsti teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėja skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turi nušalinti teisėją Mefodiją Povilaitienę nuo veiksmų susijusių su pareiškėjos skundo nagrinėjimu, tačiau nenurodo, jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti teisėjos šališkumu. Teisėjos tiesioginio darbo atlikimas ir pareiškėjos netenkinančio procesinio sprendimo priėmimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teisėja atlikdama procesinius veiksmus buvo šališka, todėl šis pareiškėjos reikalavimas teisėjų kolegijos yra netenkinamas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis yra naikintina dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo susijusio su neturtinės žalos priteisimu ir grąžinama tam pačiam teismui spręsti šio skundo dalies priėmimo klausimą iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos T. Ž. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti

pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, panaikinti ir grąžinti jos priėmimo klausimą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-1129-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00371-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 34.2


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Alytaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rainesa“ skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybės tarybai, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Rainesa“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Rainesa“) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Alytaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-55 (toliau – ir sprendimas) dalį dėl UAB „Rainesa“ prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo Tarybos sprendimo dalis, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas. Teigė, kad UAB „Rainesa“ išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais yra galiojančios, neapribotos ir nepanaikintos.

3. Nurodė, jog Taryba priėmė sprendimą remdamasi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) informacija apie nustatytą pažeidimą bei priimtą 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimą byloje Nr. ATK 2-

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0b040920ef6511e99681cd81dcdca52c

134/16, nustatant alkoholinių gėrimų pardavimą neatidarytoje pakuotėje ir nesuvartojant vietoje bei Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK) pateikta informacija. Taryba visiškai nekreipė dėmesio į pateiktą paaiškinimą raštu. Taryba sprendimą grindė Alytaus AVPK pateikta išvada, kurioje neatsispindi reali situacija. Dėl vieno 2016 m. liepos 17 d. pažeidimo Departamentas pasiūlė keisti darbo laiką, o dėl kito pažeidimo vyksta ginčas teismuose, t. y. antras pažeidimas yra ginčijamas ir jis negali būti vertinamas kaip sunkinanti ar charakterizuojanti aplinkybė. Policijos pateiktais faktais negali būti remiamasi, kadangi įvykius nurodo kaip tariamai įvykusius dėl pareiškėjo įmonės veiklos, tačiau jokių įrodymų nepateikia.

4. Pareiškėjas teigė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką administracinėje byloje Nr. A502-162-12, Alytaus miesto savivaldybės taryba privalėjo išanalizuoti Alytaus AVPK pateiktą faktinę medžiagą, neanalizavo situacijos pasikeitimo lyginant ją su licencijos išdavimo momentu. Savivaldybė nenustatė, ar neigiami padariniai kyla iš pareiškėjo veiklos, nevertino, kad šalia, kitame pastate, yra įsikūręs kitas naktinis baras „Odė“, kurio darbo laikas sutampa su pareiškėjo darbo laiku. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad klientai faktiškai naudojasi tuo pačiu kiemu. Taigi, incidentus galėjo inicijuoti ne pareiškėjo baro, o šalia esančio baro veikla. Policijos teiginys, kad dėl baro veiklos „praeiviai tampa nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų aukomis“, kuriuo rėmėsi Taryba priimdama sprendimą, yra visiškai nepagrįstas. Tuo tarpu policijos raštas savo turiniu atitinka tik policijos iškvietimų suvestinę.

5. Taryba, priimdama sprendimą, neanalizavo situacijos mieste, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo reikalavimus, kurie draudžia priimti sprendimus, galinčius turėti įtaką konkurencijai tame rajone (4 straipsnis). Svarbu tai, jog uždraudus pareiškėjo baro veiklą, naktinis baras „Odė“ savo veiklą vykdytų be jokios konkurencijos.

6. Pažymėjo, jog pareiškėjo baras pradeda dirbti 21.00 val. ir baigia 5.00 val., taigi ribojant baro darbo laiką, baras dirbtų nuo 21.00 val. iki 22.00 val., o tai reiškia, jog baras būtų likviduotas, atleidžiant jame dirbančius darbuotojus. Įmonė įsteigta 2011 m. lapkričio 24 d., įmonėje dirba 4 darbuotojai, įmonė kelis kartus per metus yra tikrinama ir nėra įspėta dėl savo veiklos.

7. Teigė, jog buvo pažeisti sprendimo nagrinėjimo procedūriniai klausimai. Departamentas pateikė svartyti klausimą dėl dviejų įmonių, kurios nėra susijusios. Alytaus AVPK taip pat pateikė vieną išvadą dėl dviejų įmonių, atskirai įvardinant tariamus įmonių pažeidimus ir įvykius, susijusius su šiomis įmonėmis. Pareiškėjo vertinimu, Taryba privalėjo svarstyti dėl kiekvienos įmonės atskirai bei priimti sprendimus juos įvardinant atskirais darbotvarkės klausimais. Tačiau kaip matyti iš Tarybos susirinkimo protokolo, buvo svarstoma dėl dviejų įmonių, kaip vieno juridinio asmens, jų neatskiriant ir neindividualizuojant jų pažeidimų. Sprendimas priimtas irgi balsuojant kaip vienu klausimu.

8. Pažymėjo, jog pagal teismų praktiką, prekybos alkoholiniais gėrimais laikas gali būti apribojamas tais atvejais, kai viešojo maitinimo įstaigoje ar prie šios įstaigos nakties metu padaroma daug teisės aktų pažeidimų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis, formuluojantis bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, nurodo, kad jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

9. Atsakovas Alytaus miesto savivaldybės taryba atstovaujama Alytaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas), atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. sprendime nurodytose prekybos vietose. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais.

11. Sprendimas priimtas, atsižvelgus į policijos rašte pateiktus duomenis dėl pareiškėjo įmonės, taip pat įvertinus Tarybos posėdžio metu pateiktą informaciją, Departamento nuomonę. Remiantis LVAT praktika, teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką visų pirma yra skirta mažinti alkoholio prieinamumą, su alkoholio vartojimu susijusią tiesioginę žalą sveikatai, taip pat moralinę, socialinę žalą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, bet ne vien tik nustatant teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus. Akcentavo, kad teisės aktai nenustato, jog prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas turi būti tik terminuotas, ar tokiame sprendime privalo būti nustatytas pereinamasis laikotarpis. Pažymėjo, kad ginčo prekybos vietos yra miesto dalyje, kurioje gyvenamasis kvartalas, todėl vertintinos kaip nesaugumo židiniai ir šioje miesto teritorijoje būtina palaikyti rimtį, tvarką, užkirsti kelią įvairaus pobūdžio viešosios tvarkos ir kitiems teisės pažeidimams. Sprendimas nepažeidžia konkurencijos įstatymo nuostatų reikalavimų, nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų, nepažeidžia proporcingumo principo, nes aplinkinėse teritorijose neliko vietų,

kuriose būtų prekiaujama alkoholiniais gėrimais po 22 val. 12. Alytaus miesto savivaldybės administracija 2017 m. sausio mėn. el. paštu iš Departamento gavo informaciją, jog įmonės UAB „Rainesa“ atžvilgiu yra įsigaliojęs nutarimas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo ir siūlė Tarybai riboti įmonei prekybos laiką alkoholiniais gėrimais. Alytaus miesto savivaldybės administracija papildomos informacijos dėl UAB „Rainesa“ kreipėsi į Alytaus AVPK.

13. Taryba 2017 m. vasario 23 d. apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką UAB „Rainesa“ (duomenys neskelbtini) priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 22 iki 8 valandos (licencijos Nr. 578, išduota 2011 m. gruodžio 12 d).

14. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą teisinį reguliavimą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos tiek siekiant apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, tiek priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

15. Taryba klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo prekybos vietoje svarstė ir sprendimą priėmė atsižvelgusi į: 2017 m. sausio mėn. Departamento 2017 m. sausio 16 d. raštą ir Alytaus AVPK raštą Nr. 52-S, kuriame nurodyta, kad nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2016 m. gruodžio 19 d., adresu (duomenys neskelbtini) Alytaus policijos registruojamų įvykių registre užfiksuota 10 pranešimų policijos pareigūnams dėl viešosios tvarkos ir kitokių teisės pažeidimų. Pranešimuose buvo fiksuojama muštynės tarp klientų, neblaivių asmenų triukšmavimas, kiti viešosios tvarkos pažeidimai. Atsakovui pakako policijos pareigūnų pateiktų faktinių duomenų dėl viešojo intereso apsaugos taikyti prekybos laiko apribojimą bare – (duomenys neskelbtini), nes pagal Alytaus AVPK rašte Nr. 52-S nurodytus faktinius duomenis, egzistavo sąlygos, įtvirtintos Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje. Pažymėjo, jog nėra įrodymų kurie leistų abejoti nustatytų pažeidimų teisėtumu ir patikimumu. Taikant prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą, savivaldybė neturi pareigos įrodinėti, ar pareiškėjas, versdamasis prekyba alkoholiu, nusižengė įstatymo reikalavimams. Būtent Tarybos turi įvertinti, kokiose vietose prekyba alkoholiniais gėrimais turėtų būti apribota siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos.

II.

16. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, t. y. panaikino Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-55 dalį dėl UAB „Rainesa“ priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22 iki 8 valandos.

17. Teismas pažymėjo, jog vietos savivaldybės taryba, kaip viešas administravimo subjektas, veikdama bendruomenės interesais ir jos naudai bei vykdydama teisės aktais pavestas funkcijas bei numatytus uždavinius, privalo kompetencijos ribose reaguoti į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardintų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų bei gali apriboti ūkio subjektui alkoholio pardavimo laiką, taip siekdama saugoti ir ginti viešąjį interesą. Tačiau ši įstatymo savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai; 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Atsakovas Taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens bei tarptautiniuose dokumentuose. Valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai.

19. Teismas, nustatydamas, kad buvo pažeisti sprendimo nagrinėjimo procedūriniai klausimai, rėmėsi byloje esančiais duomenimis: Departamentas pateikė svarstymui dvi įmones, kurios yra savarankiškos ir viena su kita nesusijusios, įmonės akcininkas ir vadovas visiškai nėra susiję su kitos įmonės UAB „Minola“ vadovu ir akcininku. Įmonės yra skirtingose miesto vietose, UAB „Rainesa“ adresu (duomenys neskelbtini), tuo tarpu UAB „Minola“ adresu – (duomenys neskelbtini). Policijos komisariatas pateikė vieną išvadą dėl abiejų įmonių, atskirai įvardinant tariamus įmonių pažeidimus ir įvykius, susijusius su šiomis įmonėmis. Tiek pranešimas, tiek informacija pateikti kaip atskiri raštai ir Taryba privalėjo svarstyti bei priimti sprendimus juos įvardinant atskirais darbotvarkės klausimais. Tarybos narių pasisakymuose buvo svarstomos abi įmonės kaip vienas juridinis asmuo, jų neatskiriant ir neindividualizuojant jų pažeidimų bei tariamų įvykių, susijusių su šių įmonių veikla. Sprendimas buvo priimtas irgi balsuojant kaip už vieną klausimą. Tai matosi iš tarybos susirinkimo protokolo.

20. Teismas vertino, jog atsižvelgiant į gerojo viešo administravimo principą, siekiant sumažinti daromą žalą pareiškėjui ir jo bendrovėje dirbantiems darbuotojams, tikslinga nustatyti pereinamąjį laikotarpį ar numatyti tam tikrą terminą nuo kada numatomas apribojimas bus įvestas, kadangi apribojus baro darbo laiką nuo 22 val. iki 8.00 val. reiškia baro likvidavimą. Baras pradeda dirbti 21.00 val. ir baigia 5.00 val., t. y. apribojant darbo laiką, baro darbo laikas sudaro nuo 21.00 val. iki 22.00 val. tai reiškia, kad baras privalo būti likviduotas ir jo veikla uždaryta. Teismas kritiškai vertino atsakovo veiksmus, kuriais pareiškėjas, vykdantis teisėtą komercinę veiklą, pastatomas prieš faktą – esminio jo veiklos apribojimo be jokio pereinamojo laikotarpio, tuo nesudarant sąlygų pareiškėjui pasiruošti veiklos ribojimams, kas akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Teismas vertino, jog tokie atsakovo veiksmai visiškai nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis.

21. Teismas nustatė, kad Taryba klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo svarstė ir sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Alytaus AVPK raštuose nurodytus faktus. Alytaus AVPK raštas ginčijamo sprendimo preambulėje yra nurodytas kaip dokumentinis šaltinis, kuriuo grindžiamas individualus administracinis aktas. Tačiau ši išvada yra neobjektyvi ir neatspindi realios situacijos. Teismas pažymėjo, kad Alytaus AVPK raštas yra mažai informatyvus, iš jo turinio negalima nustatyti, kokie pažeidimai ir dėl kokių bei kieno veiksmų jie buvo nustatyti. Akivaizdu, kad šiame rašte išdėstyta informacija negali pagrįsti pažeidimų darymą minėtose vietose, o tuo pačiu jų sąsajas su UAB „Rainesa“ vykdoma veikla prekiaujant alkoholiu bei būti pagrindu priimant sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo.

22. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamo sprendimo dalis buvo priimta iš esmės neturint objektyvių duomenų apie tariamą viešojo saugumo ar viešojo intereso pažeidimą ir negavus konkrečių nusiskundimų. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, jog egzistuoja objektyvi grėsmė visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar viešajam interesui dėl pareiškėjo baro veiklos ir joje vykdomos prekybos alkoholiu.

23. Teismas vertino, kad ginčo atveju tokių faktinių duomenų, kuriais galėtų būti grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, analizės savivaldybė neatliko, tinkamo visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimo objektyviai nenustatė ir sprendimą priėmė skubotai, tinkamai nepagrįsdama pareiškėjui taikomų poveikio priemonių.

24. Teismas priėjo prie išvados, kad Taryba, formaliai prisidengdama teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22.00 val. iki 08.00 val. pareiškėjui priklausančioje prekybos vietoje priėmė neatsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą, neigiamai įtakojusią viešosios tvarkos, rimties ir saugumo tiek teritorijoje, kuriose yra įsikūręs ginčo baras, tiek ir pačiame bare, t. y. nesant ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrindo.

25. Teismas vertino, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-55 dalis dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, priimta nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų bei nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuota (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas. Įvertinus tai, kad nustatyti individualaus administracinio akto trūkumai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme yra esminiai, atsakovo priimta ginčijamo sprendimo dalis, negali būti pripažinta pagrįsta bei teisėta ir turi būti panaikinta kaip neteisėta iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Likusius šalių argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

27. Teismas pabrėžė, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui, tinkamai įgyvendinus Viešojo administravimo įstatymo, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas bei objektyviai nustačius, jog būtent dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos kyla viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, saugios, kultūringos aplinkos neužtikrinimu šalia esančių gyvenamųjų namų gyventojams, pakartotinai spręsti dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų taikymo pareiškėjo atžvilgiu.

III.

28. Atsakovas Alytaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Rainesa“ skundą atmesti. Taip pat Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą prijungti prie bylos Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento rašto „Dėl informacijos pateikimo“ kopiją.

29. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:29.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo nagrinėjamo ginčo faktinę situaciją bei byloje pateiktus įrodymus,

netinkamai interpretavo teisės normas, reglamentuojančias prekybą alkoholiniais gėrimais, viešąjį administravimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos.

29.2. Nesutinka su teismo pozicija, kad siūlymas savivaldybės įgaliotai institucijai apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais nėra privalomas, o pateikta informacija nėra pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais laiko, kadangi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, be to minimi ribojimai gali būti taikomi tada, kai šiame straipsnyje nurodyti subjektai savo iniciatyva kreipiasi į savivaldybę.

29.3. Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas bei Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalis, 4 straipsnio 1 dalis nustato specialų alkoholio produktų apyvartai skirtą teisinį reguliavimą.

29.4. Departamentas savo iniciatyva kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybę, kuris nurodė ir pabrėžė, kad pareiškėjo bendrovė, esanti (duomenys neskelbtini), pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, draudžiantį prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 vai. t. y., pareiškėjas pažeidė draudimą parduoti alkoholinius gėrimus uždarytoje pakuotėje ir pardavė policijos komisariato pareigūnei alkoholinį gėrimą uždarytoje pakuotėje vartoti ne vietoje.

29.5. Alkoholio kontrolės įstatymo leidėjas numatė dvi sąlygas, kurioms esant yra taikoma Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas, t. y. pirmoji sąlyga parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir antroji sąlyga – vartoti tik vietoje. Pagal Departamento pateiktą informaciją, matyti, kad UAB „Rainesa“ nevykdė nei vienos iš sąlygų. Pažymi, kad juridiniam asmeniui pagal įstatymą yra keliami griežtesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai, todėl atsakovui ignoravus gautą informaciją, būtų pažeidusi kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus, nes vieno juridinio asmens interesų negalima kelti aukščiau už kitų subjektų.

29.6. Nesutinka su teismo išvada, kad Tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. T-55 nėra tinkamai motyvuotas ir yra visiškai nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos

praktikos administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009.29.7. Alytaus AVPK rašte nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), užregistruota 10 pranešimų apie viešosios

tvarkos pažeidimus prie UAB „Rainesa“ veikiančio mini naktinio baro. Pažymi, kad šiuo raštu Alytaus AVPK teikė siūlymą apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. Pateikta informacija apie daugybę viešosios tvarkos pažeidimų ginčo teritorijoje, patvirtino Tarybos sprendimo priėmimo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą. Joks teisės aktas neįpareigoja priimant sprendimą Tarybai tirti tokių kompetentingų institucijų kaip policijos komisariatas, rašte nurodytų faktų teisėtumo. Be to, šioje byloje yra pateikta informacija dėl prekybos UAB „Rainesa“ taikytų ekonominių sankcijų už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus. Tačiau teismas šių įrodymų netyrė.

29.8. Teismas ginčijamo sprendimo tariamą nepagrįstumą iš esmės sieja su motyvacijos ir nusikaltimų (nors apie pažeidimus informacija pateikta byloje iš policijos) prie pareiškėjo prekybos vietos nebuvimu. Toks teismo aiškinimas pažeidžia LVAT praktiką, nepagrįstai susiaurina Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje suteiktas savivaldybių tarybų kompetencijos ribas. Pagal tokį teismo aiškinimą, minėta nuostata galėtų būti taikoma tik po nusikalstamų veikų padarymo ir sudarytų situaciją, kad Tarybai, atsakingai už savo gyventojus ir siekiančiai, kad jie gyventų sveikoje ir saugioje aplinkoje, ir nakties metu be baimės galėtų grįžti į namus, nesant visą parą veikiančiuose baruose padaromų nusikaltimų, šia įstatymo nuostata būtų neįmanoma pasinaudoti.

29.9. Teismas ignoravo tai, kad nurodyta teisės norma numato prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą kaip prevencinę priemone, t. y. siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams, sudaryti saugias gyvenimo sąlygas aplinkiniams, o ne laukti galimo sunkios nusikalstamos veikos padarymo ir nepagrįstai prioritetą teikė alkoholinių gėrimų prekybai, nepaisant nei prekybos vietos, nei kompetentingų institucijų nuomonės, išreikštos Alytaus AVPK ir Departamento raštuose.

29.10. Atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į alkoholio daromą žalą ir visuotinai žinomą aplinkybę, kad asmenys, apsvaigę nuo alkoholio, neretai būna agresyvūs, konfliktiški, pažeidžia viešąją tvarką, o kai kuriais atvejais ir patys tampa nusikaltimo aukomis, tai, kad alkoholio vartojimas kelia didelę riziką sveikatai, šeimos ir visuomenės gerovei, suteikė savivaldybių taryboms, geriausiai žinančioms miesto problemas, teisę riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Taigi, pakanka įvertinti prekybos vietą, atitinkamų subjektų nuomonę arba pasiūlymus.

29.11. Akcentuoja, jog priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytas sąlygas. Teismas nepagrįstai teigia, kad Taryba formaliai prisidengdama teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu, ginčijamą sprendimą priėmė neatsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo vykdomą bendrovės veiklą. Pažymi, kad sprendimas yra norminis teisės aktas, juo nėra nustatomos jokios teisės ar pareigos konkretiems subjektams, o nustatomos miesto teritorijos (adresai), atsižvelgiant į jų buvimo vietą, bendruomenės, gyventojų siūlymus, riziką nusikalstamumui. Būtent dėl šių veiksnių priimtas toks sprendimas.

29.12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5, 6, 8, 9 ir 11 punktų nuostatos reglamentuoja, kad viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktą kompetenciją bei numatytus uždavinius privalo atsižvelgti į kompetentingų institucijų raštu išreikštą nuomonę. Ginčijamo sprendimo, ar jo dalies panaikinimas ne tik paneigtų išimtinę Tarybos kompetenciją, bet ir prieštarautų įstatymais įtvirtintiems principams.

30. Pareiškėjas UAB „Rainesa“ nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

31. UAB „Rainesa“ neginčija Departamento priimto sprendimo, tačiau tiek teikdama paaiškinimą Tarybai, tiek teikdama skundą pirmosios instancijos teismui paaiškino ir prašė atsižvelgti į pažeidimo mažareikšmiškumą.

32. Departamentas pateikia informaciją savivaldybėms, o pagal Alkoholio kontrolės įstatymą siūlo, o ne privalomai įpareigoja taikyti tam tikras sankcijas. Siūlymas suprantamas kaip rekomendacija.

33. Veiksnys, turėjęs didelę įtaką sprendimui priimti buvo Alytaus AVPK išvada, kuri buvo traktuojama kaip visuomenės požiūris į veikiantį mini barą. Tačiau išvada neatitinka tikrovės ir ja remtis teismas negalėjo. Kaip nurodoma Alytaus AVPK pažymoje, UAB „Rainesa“ inkriminuojami 12 pažeidimų per laikotarpį nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2016 m. gruodžio 11 d., tačiau tik vienas 2016 m. gegužės 18 d. įvykis įvyko bendrovei priklausančiame bare, kiti pažeidimai nėra tiesiogiai susiję su baru: 2016 m. liepos 16 d. ir 2016 m. liepos 23 d. – yra ginčijami ir šiuo metu nagrinėjami Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme; 2016 m. liepos 16 d. – neblaivus asmuo vairavo transporto priemonę. Nebuvo nustatyta, kad asmuo vartojo alkoholį bare; 2016 m. spalio 4 d. – asmuo buvo sumuštas prie baro „Odė“, o ne prie pareiškėjo baro; 2016 m. spalio 9 d. – iškvietė policija dėl muštynių, faktas nepasitvirtino; 2016 m. lapkričio 1 d. įsijungė

mašinos signalizacija – nustatyta, kad savininkė pripažino jog yra sugedusi signalizacija ir ją sutvarkys; 2016 m. lapkričio 19 d. įvykis įvyko prie parduotuvės „Žuvintas“, t. y. visiškai kitoje vietoje, negu yra įmonei priklausantis baras; 2016 m. gruodžio 11 d. nustatyta, kad gėrė prie namo adresu (duomenys neskelbtini), t. y. kitoje vietoje; 2016 m. gruodžio 11 d. gatvėje buvo sulaikyti du neblaivūs asmenys, tuo tarpu baras yra įsikūręs keliasdešimt metrų nuo gatvės ir barą užstoja kiti komercinės paskirties namai; 2016 m. kovo 12 d. buvo sumuštas asmuo prie gatvės, tuo tarpu baras įsikūręs ne prie gatvės.

34. Sutinka, kad policijos pateikta informacija turėjo įtakos priimant sprendimą, tačiau mano, kad sprendimui priimti turi įtakos tik teisinga ir objektyvi informacija (administracinė byla Nr. A502-162/12).

35. Sutinka su teismo sprendime nurodytomis aplinkybėmis, kad buvo pažeisti sprendimo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūriniai klausimai.

36. Pagal teismų praktiką, prekybos alkoholiniais gėrimais laikas gali būti apribojamas tais atvejais, kai viešojo maitinimo įstaigoje ar prie šios įstaigos nakties metu padaroma daug teisės aktų pažeidimų. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, formuluojantis bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, nurodo, kad jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad be nustatytų pažeidimų, atliekant kontrolinius užpirkimus, buvo kitų viešosios tvarkos pažeidimų, susijusių su UAB „Rainesa“ baro, esančio (duomenys neskelbtini), veikla.

Teisėjų kolegija


37. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013).

38. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis nustato, kad Savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

39. Iš lingvistinės šios teisės normos konstrukcijos ir turinio matyti, kad ši teisės norma expressis verbis nenustato atitinkamų teisės pažeidimų nustatymo, kaip būtinos prielaidos prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimui. Alkoholio kontrolės įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui. Galimybė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką šį tikslą neabejotinai atitinka. Šio tikslo įgyvendinimas ir realus užtikrinimas, teisėjų kolegijos nuomone, nereikalauja prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo besąlygiškai sieti tik su padarytais teisės pažeidimais. Vertinant sistemiškai, pastebėtina, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis yra trečiojo Alkoholio kontrolės įstatymo skyriaus „Alkoholio prieinamumo ribojimas“ trečiojo skirsnio „Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais valstybinis reglamentavimas“ 18 straipsnyje, pavadintame „Prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarka“. Atsakomybės už teisės pažeidimus reglamentavimui šiame įstatyme skirtas atskiras VI skyrius „Atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus taikymo tvarka ir bylų nagrinėjimo procesas“. Taigi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, sprendžiant pagal jos vietą nagrinėjamame teisės akte, visų pirma yra skirta riboti alkoholio prieinamumą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, o ne nustatyti teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus, kurią taikant, be jokios abejonės, turėtų būti nustatyta atitinkamo teisės pažeidimo sudėtis. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje vardijamos aplinkybės, į kurias atsižvelgdama savivaldybės taryba priima sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo, nėra kumuliatyvios, t. y. savivaldybės taryba, priimdama sprendimą, gali atsižvelgti ir tik į vieną iš nurodytų aplinkybių. Apskritai pastebėtina, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis neįtvirtina jokių konkrečių ir objektyvių kriterijų (išskyrus prekybos alkoholiniais gėrimais vietą), kurių pagrindu savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą dėl prekybos alkoholiniais

gėrimais ribojimo. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje yra iš esmės vardijami tik atitinkamos informacijos, kuri turėtų tapti pagrindu sprendimui dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo priimti, šaltiniai, t. y. tam tikrų asmenų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai. Taigi vertinant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies turinį, taip pat atsižvelgiant į jau paminėtą šios teisės normos tikslą, yra pagrindo manyti, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis savivaldybių taryboms suteikia plačią diskrecijos teisę. Pagal gramatinę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą. Būtent savivaldybių tarybos turi geriausią galimybę įvertinti, kokiose vietose prekyba alkoholiniais gėrimais turėtų būti apribota siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos. Žinoma, tai nereiškia, kad paminėta diskrecijos teisė yra absoliuti. Įgyvendinant diskrecijos teisę inter alia turi būti laikomasi pagrindinių viešojo administravimo principų (pavyzdžiui, objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo ir kt.), administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais.

40. Nutarties 38 punkte nurodytų teisinių argumentų pagrindu teisėjų kolegija vertina faktinę ir teisinę situaciją šioje byloje.

41. Alytaus AVPK informacija apie viešosios tvarkos pažeidimus teritorijoje, kurioje veikia UAB „Rainesa“ mini naktinis baras, patvirtina, poreikį imtis papildomų priemonių užtikrinant viešąją tvarką ir visuomenės saugumą toje miesto dalyje, todėl atsakovas pagrįstai taikė alkoholio prekybą ribojančias priemones, kaip proporcingą ir veiksmingą priemonę viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo tikslams pasiekti. Byloje pateikta informacija dėl UAB „Rainesa“ taikytų ekonominių sankcijų už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus. Tai šios bylos kontekste reikšminga aplinkybė konstatuojant taikytų priemonių proporcingumą ribojant alkoholio prekybą viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo tikslams pasiekti.

42. Dėl Nutarties 25 punkte išdėstytų pirmosios instancijos teismo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).

44. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Alytaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje. Kolegialaus viešojo administravimo subjekto priimamų individualių administracinių aktų priėmimo procedūra turi savo ypatumų. Savivaldybės tarybos posėdyje priimamiems sprendimams taikoma administracinė faktinių duomenų rinkimo, analizės ir vertinimo, jų projektų rengimo bei derinimo procedūra, o visa reikšminga faktinė ir teisinė informacija teikiama tarybos nariams pasirengimo tarybos posėdžiams stadijoje ir vertintina, kaip sudėtinė administracinės procedūros, pasibaigiančios balsavimu, dalis. Todėl balsavimo rezultato fiksavimas trumpa sprendimo forma nepažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

45. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad nustatyti įmonės veiklos ribojimai neišvengiamai prives prie bankroto ir darbuotojų atleidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad prekybos alkoholiu, jei tai yra vienintelis įmonės pajamų šaltinis, pasirinkimas, apskritai, galėtų būti vertinamas, kaip turintis ženklų rizikų pavojų, nes veikiantys šiame sektoriuje ūkio subjektai yra tiesiogiai priklausomi nuo valstybės politikos, kuri, kaip taisyklė, nukreipta ne į tokio verslo skatinimą, o jo ribojimą viešojo intereso: visuomenės sveikatinimo, šeimos interesų ir viešosios tvarkos apsaugos, naudai. Todėl atidus ir protingas elgesio standartas, taikomas verslininkui, šiuo atveju yra aukštesnio lygmens – taikomas profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia ir verslo vadybinių modulių taikymą tam, kad būtų diversifikuotas verslas. Rizikos, kurias nurodo pareiškėjas, kaip prekybos alkoholiu laiko ribojimo padarinys, tenka ir gali būti valdomos tik pačių verslininkų ir nevertintinos kaip reikšmingos taikant valstybės alkoholio kontrolės priemones.

46. Atsakovas Alytaus miesto savivaldybės taryba 2018 m. gruodžio 3 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą prijungti prie bylos papildomus dokumentus – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės

departamento raštą Nr. S-3133(3) apie UAB „Rainesa“ priimtus nutarimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis raštas neturi esminės reikšmės šios bylos baigčiai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija nepriimta atsakovo pateiktų papildomų įrodymų ir jų nevertina.

47. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Alytaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti.Priimti naują sprendimą.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rainesa“ skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-1185-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03275-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 7.9(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“, G. R., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f5bf6500ef6411e99681cd81dcdca52c

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta nepritarti sprendimo projektui „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomavimo G. R. šeimai ir nuomos sutarties sudarymo“ bei prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pašalinti padarytus pažeidimus ir ginčijamus klausimus svarstyti iš naujo.

2. Nurodė, kad pareiškėja su savo šeima nuo 2009 m. vasario 20 d. yra įrašyta į Vilniaus miesto savivaldybės Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti sąrašą, pareiškėjos eilės numeris yra 695. 2017 m. vasario 2 d. pareiškėja pateikė prašymą ne eilės tvarka išnuomoti socialinį būstą, kadangi dabartinis būstas bus nugriautas. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2017 m. vasario 14 d. pasitarimo protokolu Nr. 28-91/17-(l. 2.13-T1) Savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ (toliau – ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“) buvo pavesta siūlyti pareiškėjos šeimai gyvenamąsias patalpas ir rengti sprendimo projektą dėl gyvenamųjų patalpų išnuomojimo. Pareiškėja 2017 m. kovo 27 d. pateikė Sutikimą apsigyventi siūlomame socialiniame būste, adresu (duomenys neskelbtini). 2017 m birželio 7 d. G. R. (pareiškėjos brolis) pateikė prašymą paskirti jį pagrindiniu socialinio būsto nuomininku. 2017 m. birželio 28 d. vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje Nr. 43 buvo nutarta nepritarti socialinio būsto išnuomojimui G. R. šeimai.

3. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų principų, taip pat Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatų. Pažymėjo, kad neigiamas Sprendimas buvo priimtas remiantis išimtinai ta aplinkybe, kad pareiškėja buvo nuteista baudžiamojoje byloje, tačiau nebuvo atsižvelgta, kad nuosprendis yra apskųstas ir tokie skundžiamo Sprendimo argumentai pažeidžia kitų šeimos narių padėtį. Nurodė, kad priimant Sprendimą buvo pažeistas šališkumo principas, kadangi parengiamieji veiksmai buvo susiję su pasirengimu sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį, tačiau atsakovas priėmė priešingą sprendimą. Pažymėjo, kad, pareiškėja ir jos šeima nebuvo tinkamai informuoti apie priimtą Sprendimą, taip pat nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo reikalavimų dėl informacijos pakankamumo ir išsamumo.

4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjos skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-44549-535/2014 įpareigojo J. S. nugriauti nelegalios statybos statinį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, kad J. S. statinio nenugriovė, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-44037-595/2015 leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie aplinkos ministerijos nugriauti minėtą statinį, o jame gyvenančius J. S., G. R., V. S., G. S., K. S. ir D. S., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-18024-608/2016, iškeldinti iš savavališkos statybos objekto. Pažymėjo, kad pareiškėja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-459-716/2017 nuteista dėl narkotinių medžiagų platinimo, todėl, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, G. R. 2017 m. birželio 7 d. pateikė prašymą paskirti jį pagrindiniu buto (duomenys neskelbtini), nuomininku.

6. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ parengė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo G. R. šeimai ir nuomos sutarties sudarymo“, kuris buvo pateiktas svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 28 d. vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje, tačiau projektui nebuvo pritarta, apie sprendimą G. R. ir V. S. buvo informuoti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. 1-35-17/3929.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai negali būti taikoma nuostata, suteikianti teisę išnuomoti būstą ne eilės tvarka, kadangi turėjo būti griaunamas pareiškėjai ne nuosavybės teise priklausantis būstas, o savavališkai pastatytas, tuo tarpu pareiškėjai iškelta baudžiamoji byla neturėjo esminės reikšmės sprendimo priėmimui. Papildomai nurodė, kad pareiškėja yra praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apskundimo terminą, kadangi SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštas, kuriuo pareiškėja buvo informuota apie skundžiamą Sprendimą, buvo parengtas 2017 m. liepos 10 d.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip

nepagrįstą.9. Nurodė, kad pareiškėja 2017 m. sausio 19 d. raštu. Nr. 1.35-17/185 buvo informuota, kad neatitinka Įstatymo 16

straipsnio 11 dalies nuostatų dėl socialinio būsto nuomos, tačiau pakartotinai 2017 m. vasario 2 d. kreipėsi su prašymu. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2017 m. vasario 14 d. pasitarimo Socialinių reikalų ir sveikatos departamento klausimais protokolu Nr. 28-91/17-(l. 2.13– Tl) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo pavesta pasiūlyti V. S. šeimai gyvenamąsias patalpas ir rengti sprendimo projektą dėl gyvenamųjų patalpų išnuomojimo. Teisės departamentas parengtą projektą vizavo su pastaba, kad G. R. šeimai išnuomoti būstą ne eilės tvarka nėra teisinio pagrindo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Socialinių reikalų komitetas 2017 m. birželio 26 d. svarstė projektą ir jam nepritarė, taip pat nebuvo pritarta ir 2017 m. birželio 28 d. Tarybos posėdyje. Papildomai pažymi, kad nurodyti kartu gyvenantys asmenys, siekiantys išsinuomoti socialinį būstą, nelaikomi šeima pagal Įstatymo 2 straipsnio 13 dalį.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo G. R. atsiliepime prašė skundą tenkinti, nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. vasario 2 d. kreipėsi dėl socialinio būsto išnuomojimo ne eilės tvarka.

2017 m. vasario 14 d. pasitarimo protokolu Nr. 28-91/17-(l. 2.13-T1) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo pavesta siūlyti pareiškėjos šeimai gyvenamąsias patalpas ir rengti sprendimo projektą dėl gyvenamųjų patalpų išnuomojimo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 28 d. vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje projektui nebuvo pritarta.

13. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintus principus, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama laikantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, o be kita ko, viešosios teisės principo, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Ši nuostata (principas) neleidžia savivaldybei visiškai laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu ir reikalauja disponavimo savivaldybės turtu veiksmus atlikinėti tik taip, kaip tai numato disponavimą savivaldybės turtu reglamentuojantys teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-911/2010).

14. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymas nustato paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką.

15. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2009 m. vasario 20 d. yra įrašyta į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąrašą, ir 2017 m. vasario 2 d. pateikė prašymą ne eilės tvarka išnuomoti socialinį būstą, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu įpareigojo J. S. nugriauti nelegalios statybos statinį (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėja neatitiko Įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos nuostatos, pagal kurią ne eilės tvarka suteikiama teisė išsinuomoti socialinį būstą, kadangi pareiškėja būsto netenka ne dėl nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, o dėl sąmoningo ir valingo poelgio – nelegalios statybos. Tokiu atveju Įstatymas nenumato galimybės išnuomoti socialinį būstą ne eilės tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad Sprendimas buvo priimtas išimtinai atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėja buvo nuteista baudžiamojoje byloje. Teismas atkreipė dėmesį, kad dar 2017 m. sausio 13 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštu Nr. 1.35-17/185, informavo pareiškėją, jog ji neatitinkanti Įstatymo nuostatų, kuriomis remiantis būtų galimybė svarstyti klausimą dėl būsto išnuomojimo ne eilės tvarka. Be to, pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ji Įstatymo sąlygų neatitinka dėl to, jog numatoma griauti ne jai nuosavybės teise priklausantį, o savavališkai pastatytą namą. Teismas darė išvadą, kad atsisakymas išnuomoti būstą ne eilės tvarka, priimtas objektyviai įvertinus visas nustatytas aplinkybes, todėl Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

16. Dėl pareiškėjos teiginio, kad jai buvo sukurti teisėti lūkesčiai, kadangi parengiamieji veiksmai buvo orientuoti į tai, jog bus suteikta teisė sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju teisėtų lūkesčių principas nebuvo pažeistas, kadangi, kaip jau minėta, dar 2017 m. sausio 13 d. pareiškėjai buvo išaiškinta, jog nėra galimybės sudaryti sutarties dėl Įstatymo nuostatų neatitikimo. Taip pat teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos

savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktą, savarankiškoji savivaldybių funkcija yra tame tarpe ir savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma, o sprendimai dėl socialinio būsto suteikimo tvarkos yra savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija (16 straipsnio 2 dalies 31 punktas). Nors ir buvo atliekami tam tikri veiksmai sprendimo projektui rengti, tačiau galutinį sprendimą dėl socialinio būsto suteikimo tvarkos priima savivaldybės taryba.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad ji nebuvo informuota apie priimtą Sprendimą. Sprendimas buvo viešai skelbiamas Vilniaus miesto savivaldybės puslapyje http://www.vilnius.lt skiltyje Tarybos posėdžiai (2017 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis Nr. 43, vaizdo įrašas nuo 3.02 val. iki 3.04 val. 29 klausimas), o taip pat apie priimtą sprendimą pareiškėja buvo informuota SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. 1-35-17/3929, kurį gavo elektroniniu paštu 2017 m. rugpjūčio 29 d. Pareiškėjai buvo sudaryta teisė atsisakymo išnuomoti būstą teisėtumą pasitikrinti teismine tvarka.

18. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Taip pat, teismas netenkino pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą pašalinti padarytus pažeidimus ir ginčijamus klausimus svarstyti iš naujo.

III.

19. Pareiškėja V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą.

20. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:20.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisės aktų aiškinimą, tokiu atveju, priimto

teismo sprendimo tikrai negalima vertinti kaip atitinkančio teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, kurie nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje.

20.2. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu pareiškėja negali apsirūpinti kitu bent minimalius socialiai priimtinus jo (jos) poreikius atitinkančiu būstu, vertintina, jog skundžiamas Sprendimas, kuriuo nesuteikta parama dėl socialinio būsto skyrimo, yra formaliai teisėtas, tačiau neteisingas, kadangi atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principą, garantuojantį teisę asmenims gauti paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia, bei gero administravimo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, reiškiantį, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų reikalavimų, procedūrą vykdyti nešališkai ir objektyviai.

20.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymu ir tilpti į tam tikras teisės normas. Taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

20.4. Nesutinka su teismo argumentu, kad pareiškėjos atžvilgiu nebuvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pažymi, jog pareiškėja ginčija atsakovo veiksmų teisėtumą ir teisingumą, kai nuo 2017 m. sausio mėn. nurodžius, kad ji neatitinka Įstatymo reikalavimų, kiti trečiojo suinteresuoto asmens parengiamieji veiksmai dėl ginčijamo Sprendimo priėmimo, nulėmė viso ginčo esmę ir teisėtų lūkesčių pažeidimą, nes beveik 6 mėnesius trečiojo suinteresuoto asmens vykdyti viešojo administravimo veiksmai pareiškėjai sudarė įspūdį–lūkestį, kad viešojo administravimo subjektas, laikydamasis pagal jam priskirtą kompetenciją teisėtai ir teisingai, vadovaudamasis teisės aktų normomis, rengiasi su pareiškėja sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį, kurią tik atsakovas turi patvirtinti. Kita vertus, jeigu pareiškėja būtų neatitikusi teisės aktų reikalavimų, kodėl reikėjo tokių trečiojo suinteresuoto asmens administracinių veiksmų ir įvairių procesinių sprendimų, rezoliucijų priėmimo dėl pareiškėjos klausimų, susijusių su socialinio būsto nuomos sutarties projekto sudarymu, sprendimo, jeigu pareiškėja iš esmės neatitiko teisės aktų reikalavimų, tad kokiu tikslu buvo analizuojamas socialinio būsto suteikimo ne eilės tvarka klausimas.

20.5. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų teisės ir kitų principų, įtvirtintų Vietos savivaldos ir Viešojo administravimo įstatymų nuostatose, kurių pažeidimai nulėmė Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

20.6. Atsakovo Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, tačiau teismas šiuo klausimu visiškai nieko nepasisakė. Tokiu būdu buvo neatsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus.

http://www.vilnius.lt/

21. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

22. Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtas Sprendimas yra formaliai teisėtas, tačiau neteisingas, kadangi buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas socialinio teisingumo principas bei gero administravimo principas, įtvirtintas Konstitucijoje.

23. Pažymi, kad Įstatymo 9 straipsnio 4 punkte nustatytas viešosios teisės principas, įsakmiai įpareigoja, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Ši nuostata (principas) neleidžia savivaldybei visiškai laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu ir reikalauja disponavimo savivaldybės turtu veiksmus atlikinėti tik taip, kaip tai numato disponavimą savivaldybės turtu reglamentuojantys teisės aktai. Savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma yra viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas). Sprendimų dėl socialinio būsto fondo sudarymo (statybos, pirkimo ir t. t.) tvarkos, būsto suteikimo tvarkos ir dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžio priėmimas yra Savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 31 punktas)

24. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 11 dalį, savivaldybės būstas gali būti išnuomojamas netekusiems turėto būsto dėl gaisrų, potvynių, stiprių vėjų ar kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių asmenims. Kadangi pareiškėja būsto neteko ne dėl nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, o dėl sąmoningo ir valingo poelgio – nelegalios statybos, pareiškėjai buvo išaiškinta, kad ji neatitinka Įstatymo sąlygų.

25. Atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus mieste yra didelis socialinio būsto poreikis. Taigi nesant Įstatyme numatyto pagrindo, ne eilės tvarka išnuomojus apeliantės šeimai ginčo socialinį būstą (duomenys neskelbtini), būtų pažeisti kitų asmenų, atitinkančių Įstatymo numatytus reikalavimus, interesai ir jų galimybė sulaukti socialinio būsto būtų dar labiau apsunkinta.

26. Nesutinka, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pažymi, kad 2017 m. sausio 13 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštu pareiškėjai buvo išaiškinta, kad nėra galimybės sudaryti nuomos sutarties dėl Įstatymo nuostatų neatitikimo, tačiau pareiškėja 2017 m. vasario 2 d. pakartotinai kreipėsi su prašymu, po ko buvo nuspręsta rengti Tarybos sprendimo projektą dėl gyvenamųjų patalpų išnuomojimo. Taigi nors šiuo atveju ir buvo atliekami tam tikri veiksmai sprendimo projektui rengti, tačiau galutinį sprendimą dėl socialinio būsto suteikimo priėmė Savivaldybės taryba, kuri nusprendė nepritarti sprendimo projektui.

Teisėjų kolegija


IV.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktu, savarankiškoji savivaldybių funkcija yra savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma, o remiantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 31 punktu sprendimai dėl socialinio būsto suteikimo tvarkos yra savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija.

28. Nutarties 12 punkte nurodytų faktinių aplinkybių kontekste vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad Paramos būstui įsigyti įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios atvejus, kada socialinis būstas gali būti suteikiamas ne eilės tvarka. Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka savivaldybės būstas gali būti išnuomojamas socialinio būsto nuomos sąlygomis šeimoms, netekusiems turėto būsto dėl gaisrų, potvynių, stiprių vėjų ar kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių.

29. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos nuostatos, kadangi pareiškėja būsto netenka ne dėl nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, o dėl sąmoningo ir valingo poelgio – nelegalios statybos. Tokiu atveju Įstatymas nenumato galimybės išnuomoti socialinį būstą ne eilės tvarka.

30. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo

taisykles, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

31. Teisėjų kolegija, taikydama šias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

32. Dėl gero administravimo, teisėtų lūkesčių ir socialinio teisingumo principų.32.1. Viešojo administravimo subjektas, yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama

Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013). Nutarties 28, 29 punktuose nurodyti teisiniai argumentai leidžia teigti, kad atsakovas administracinėje procedūroje veikė taip, kaip reikalauja gerojo administravimo imperatyvas, todėl konstatuotina, kad pareiškėjos argumentai, jog buvo pažeisti šio administravimo principo reikalavimai, nepagrįsti.

32.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei. Neatsiejamo teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisėtų lūkesčių principas suponuoja teisių, įgytų pagal Konstituciją, konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsaugą. Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šios bylos kontekste tai, kad buvo pradėtos administracinės procedūros ir jos truko beveik 6 mėnesius, negali būti vertintina, kaip susiformavęs ir gintinas, kaip teisėtas, pareiškėjos lūkestis, nes, minėta, pareiškėja neatitiko Įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos nuostatos – būsto ji neteko ne dėl nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, o dėl neteisėtų veiksmų (nelegalios statybos) padarinių šalinimo.

32.3. Paramos būstui įsigyti įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo pricipai. Vienas iš jų – socialinio teisingumo principas, nustatantis, kad parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gautas pajamas ir kitus su asmens ir šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius. Socialinio būsto suteikimas ne eilės tvarka, kai toks poreikis kilęs dėl neteisėtų veiksmų padarinių šalinimo, turėtų būti pripažįstamas neteisėtu, pažeidžiančiu lygiateisiškumo ir socialinio teisingumo principus, nes netoleruotina tokia teisinė situacija, kai iš neteisėtų veiksmų kyla privilegijos ar atsiranda prielaidos išimtims iš bendrųjų socialinio būsto suteikimo sąlygų taikymui. Todėl ginčijamas administracinis aktas vertintinas kaip socialiai teisingas ir teisėtas.

33. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad priimtas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti

visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).

35. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas į darbotvarkę įtrauktas klausimas „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo G. R. šeimai ir nuomos sutarties sudarymo“. Kolegialaus viešojo administravimo subjekto priimamų individualių administracinių aktų priėmimo procedūra turi savo ypatumų. Savivaldybės tarybos posėdyje priimamiems sprendimams taikoma administracinė faktinių duomenų rinkimo, analizės ir vertinimo, jų projektų rengimo bei derinimo procedūra, o visa reikšminga faktinė ir teisinė informacija teikiama tarybos nariams pasirengimo tarybos posėdžiams stadijoje ir vertintina, kaip sudėtinė administracinės procedūros, pasibaigiančios balsavimu, dalis. Todėl balsavimo rezultato fiksavimas trumpa sprendimo forma nepažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

36. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-2511-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00423-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3.; 29.9(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Alytaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Struktūra“ apeliacinius

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c87c6d50ee9b11e99681cd81dcdca52c

skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Alytaus miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga „Lietuvos verslo paramos agentūra“, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, uždaroji akcinė bendrovė „Struktūra“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Alytaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. 4-10 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. S-VP3-1.3-ŪM-03-V-01-003 vykdytojai Alytaus miesto savivaldybės administracijai, susigrąžinimo“, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. 4-11 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 4-537 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“; pripažinti neteisėta ir nepagrįsta viešosios įstaigos „Lietuvos verslo paramos agentūra“ (toliau – ir LVPA, Agentūra) 2016 m. lapkričio 29 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.33-ŪM-03-V-003/IT03 (toliau – ir Pažeidimo tyrimo išvada) ir jos pagrindu priimtą LVPA 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:2.1. Administracija yra bendrai Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšomis

finansuojamo projekto „Daugiafunkcinis pramogų ir sporto kompleksas“ (kodas VP3-1.3-ŪM-03-V-01-003; toliau – ir Projektas) vykdytoja. Ginčijamais ūkio ministro įsakymais, atsižvelgiant į Pažeidimų tyrimo išvadoje konstatuotus Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) pažeidimus, Projekto finansavimas buvo sumažintas;

2.2. Pažeidimo tyrimo išvadoje nurodytiems VPĮ pažeidimams nustatyti LVPA rėmėsi Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėto ikiteisminio tyrimo, kuris buvo nutrauktas nesant padarytų ikiteisminio tyrimo pradėjimo sprendimais kvalifikuotų veikų, duomenimis. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nebaigus jo atlikti, todėl neatmetama galimybė, kad tam tikri duomenys ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino, todėl kyla abejonių, ar LVPA pagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo duomenimis. LVPA pažeidimo tyrimas buvo tik formalus veiksmas, atliktas remiantis ikiteisminio tyrimo institucijos ir Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – VPT) pareigūnų asmeniniais samprotavimais, pastebėjimais, nes Pažeidimo tyrimo išvadoje neįrodytas pažeidimo objektas, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp pareiškėjo veiksmų ir žalos ES bendrajam biudžetui;

2.3. Pažeidimo tyrimo išvadoje nustatyta, jog pažeidimas buvo padarytas 2010 m. birželio 19 d. ir truko vieną dieną, tačiau jokių duomenų (įrodymų), kuriais remiantis tai buvo nustatyta, kas pažeidimą padarė, Pažeidimo tyrimo išvadoje nenurodyta. Be to, galimi teisės pažeidimai buvo nustatyti pasibaigus Projekto įgyvendinimo terminui (Projekto finansavimo pabaiga 2012 m. birželio 8 d.);

2.4. LVPA taip pat nepagrįstai remiasi VPT 2012 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 4S-4451 ir 2014 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 4S-1634. Šie raštai neturi įrodomosios galios, kadangi juose yra pateikiamos VPT vertinimo išvados dėl pirkimų teisėtumo. Tokio pobūdžio raštai, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra informacinio, rekomendacinio pobūdžio dokumentai, nesukeliantys teisinių pasekmių. Administracija apie 2012–2014 m. VPT nustatytus VPĮ pažeidimus informuota nebuvo. Taip pat nebuvo informuota, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Struktūra“ Alytaus daugiafunkcinio pramogų ir sporto komplekso rekonstrukcijos darbams atlikti pasitelkė subrangovą UAB „Kortas“. Alytaus daugiafunkcinio pramogų ir sporto komplekso rekonstrukcijos darbams atlikti teikiamuose pasiūlymuose nurodyta, kad UAB „Struktūra“ rangos darbus atliks jungtinės veiklos pagrindu, taip pat skirtingose statybos darbų veiklos srityse darbus atliks UAB „Kauno liftai“, UAB „Elektromontuotojas“. UAB „Struktūra“ pagal 2009 m. gegužės 25 d. statybų rangos sutarties (toliau – ir Rangos sutartis) 5.1.32 papunktį objekto statybos darbams turi teisę savo nuožiūra pasitelkti subrangovus ir / ar kitus trečiuosius asmenis, kurie atliks statybos darbus objekto statybos aikštelėje, o subrangovų atliekamų darbų dalis negali viršyti 30 proc. visų darbų. Apie tai, kad UAB „Struktūra“ pažeidė šias Rangos

sutarties sąlygas, pareiškėjas sužinojo tik 2015 m. liepos 22 d., gavęs LVPA raštą Nr. R4-4203(13.327-5) dėl įtariamo pažeidimo tyrimo pradėjimo pagal Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – ir Komisariatas) 2016 m. gegužės 5 d. raštą Nr. 52-S22796;

2.5. Administracija 2016 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. SD-7885(36.102) informavo LVPA, kad informacijos apie rangovo pasamdytus subrangovus neturėjo. Šią aplinkybę nurodė ir atsakydama į papildomus LVPA pasamdyto eksperto klausimus, 2016 m. lapkričio 4 d. rašte pažymėdama, kad nagrinėjamu atveju Projekto vykdytojas neturėjo informacijos, jog objekte dirba UAB „Kortas“, objekte nebuvo matyti darbininkų, kurių darbo drabužiai būtų pažymėti šios bendrovės užrašu, todėl Projekto vykdytojas neturėjo jokių įtarimų, jog generalinis rangovas UAB „Struktūra“ pažeidžia Rangos sutarties nuostatas. Be to, Statybos darbų žurnalą pildė UAB „Struktūra“ statybos vadovas, o ne UAB „Kortas“ atsakingas asmuo, kas taip pat rodo, kad pareiškėjas neturėjo galimybės žinoti apie subrangovo atliekamus darbus objekte;

2.6. LVPA Pažeidimo tyrimo išvadoje privalėjo individualizuoti Administracijos atžvilgiu taikomą pažeidimą, t. y. nurodyti, kad būtent ji leido UAB „Struktūra“ rangos darbų atlikimui pasitelkti UAB „Kortas“. Priešingai, Pažeidimo tyrimo išvadoje pažymėta, kad UAB „Struktūra“ pažeidė Rangos sutarties 5.1.32 papunktį, pasitelkdama UAB „Kortas“ atlikti daugiau kaip 30 proc. visų darbų bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ (toliau – ir STR 1.08.02:2002) 23 punkto bei 4 priedo reikalavimus. Nežiūrint į tai, LVPA nustatė, kad 2010 m. birželio 19 d. vykdant Projektą, nebūdamas pažeidimo subjektu, būtent pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus. LVPA nevertino pareiškėjo tyrimo metu teiktų paaiškinimų, todėl priėmė subjektyvų sprendimą jo atžvilgiu;

2.7. Pažeidimo tyrimo išvadoje LVPA nepagrindė, kokį būtent VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą viešųjų pirkimų principą pareiškėjas pažeidė. Pažeidimo tyrimo išvada yra nepagrįsta ir nemotyvuota.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas nesutikimą su skundu grindė šiais pagrindiniais argumentais:4.1. LVPA, vadovaudamasi Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir Projektų administravimo ir finansavimo taisyklės), 197 punktu, atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, kurio ištaisyti neįmanoma, 2016 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. R4-10079(13.3.27-5) pateikė Ūkio ministerijai priimtą sprendimą – Pažeidimo tyrimo išvadą ir siūlymą susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį. LVPA sprendimas dėl pažeidimo buvo nagrinėjamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 4-17 sudarytoje darbo grupėje, kuri 2016 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolu Nr. 30 pritarė LVPA sprendime dėl pažeidimo pateiktam pasiūlymui Ūkio ministerijai;

4.2. vadovaujantis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 197 punktu, galutinį sprendimą dėl netinkamų finansuoti išlaidų sumos bei pažeidimo apimties ir turinio priima LVPA. Ūkio ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu, nekeisdama LVPA sprendimu nustatytų netinkamų išlaidų sumos bei pažeidimo apimties ir turinio, priėmė ginčijamus įsakymus dėl LVPA pripažintų pažeidimų.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo LVPA atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.6. Atsakovas nesutikimą su skundu grindė šiais pagrindiniais argumentais:6.1. Administracija 2010 m. birželio 11 d. su Lietuvos Respublikos ūkio ministerija sudarė Projekto finansavimo ir

administravimo sutartį Nr. S-VP3-1.3-ŪM-03-V-01-003 (toliau – ir Sutartis). Vykdydamas Sutartį Projekto vykdytojas atliko Daugiafunkcinio pramogų ir sporto komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbų pirkimą ir 2009 m. gegužės 25 d. pasirašė sutartį Nr. SR-597. VPT 2012 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. 4S-4451 ir 2014 m. gegužės 19 d. rašte Nr. 4S-1634 nurodė, kad Projekto vykdytojas, leidęs UAB „Struktūra“ Rangos sutarties vykdymui pasitelkti subrangovą UAB „Kortas“, pažeidė VPĮ 18 straipsnio 8 dalies bei 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. nesilaikė Rangos sutarties sąlygų, nesikreipė į VPT dėl sutikimo keisti Rangos sutarties sąlygas ir sudarė išskirtines sąlygas UAB „Struktūra“ vykdyti rangos sutartį. LVPA 2016 m. lapkričio 29 d. Pažeidimo tyrimo išvadoje konstatavo, kad projekto išlaidos pagal Rangos sutartį yra patirtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktus, todėl neatitinka Vykdomų pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ją įgyvendinančias veiksmų programas projektų išlaidų ir finansavimo reikalavimų atitikties taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1179 (toliau – ir Atitikties taisyklės), 8.7 ir 8.8 papunkčiuose nustatytų reikalavimų;

6.2. pareiškėjas nepagrįstai baudžiamosios atsakomybės klausimus tapatina su atsakomybe, kylančia iš sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo. Išlaidų pripažinimas netinkamomis finansuoti išlaidomis nėra baudžiamojo pobūdžio sankcija, o tik sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmė. Pažeidimas nustatytas ne dėl įtariamų nusikalstamų veikų, dėl ko buvo

atliekamas ikiteisminis tyrimas, o dėl fakto, kad Projekto vykdytojas priėmė ir apmokėjo už rangos darbus pagal Rangos sutartį, kurią vykdant buvo pažeistos teisės aktų nuostatos ir tokių darbų išlaidas deklaravo LVPA;

6.3. VPT, kaip institucija, kompetentinga vertinti procedūrų atitiktį VPĮ nuostatoms, 2012 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 4S-4451 bei 2014 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 4S-1634 nurodė, jog vykdant Rangos sutartį buvo pažeistos VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostatos ir šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti skaidrumo ir lygiateisiškumo principai. LVPA, atlikdama atskirą pažeidimo tyrimo procedūrą bei ekspertinį vertinimą, atsižvelgdama į VPT, Komisariato medžiagą bei kitą tyrimo metu gautą medžiagą, konstatavo, kad Rangos darbų išlaidos neatitinka Atitikties taisyklių reikalavimų. Pažeidimas buvo padarytas, kai netinkamomis finansuoti išlaidos buvo deklaruotos mokėjimo prašymuose.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Struktūra“ atsiliepime į skundą prašė skundą tenkinti.8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Struktūra“ sutikimą su skundu grindė šiais pagrindiniais argumentais:8.1. pareiškėjo skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir

VAĮ) reikalavimų. LVPA išvada ir ginčijami 2017 m. sausio 9 d. įsakymai yra neaiškūs, nemotyvuoti, išvados dėl pažeidimo padarytos remiantis prielaidomis, svarstymais, kitų institucijų tarpusavio susirašinėjimu, tiesiogiai netiriant ir nenustatinėjant reikšmingų aplinkybių;

8.2. subrangovo pasitelkimą leido Rangos sutartis, kurios 5.1.32 papunktyje numatyta rangovo teisė savo nuožiūra pasitelkti subrangovus ir / ar kitus asmenis, kurie atliks darbus statybos aikštelėje. Be to, vadovaujantis Rangos sutarties 12.3 papunkčiu, Rangos sutarties keitimu nebuvo laikomas pirkimo sutarties sąlygų koregavimas joje numatytomis aplinkybėmis. Rangovo teisė savo nuožiūra pasitelkti subrangovus ir / ar kitus asmenis, kurie atliks darbus statybos aikštelėje, buvo aiškiai numatyta Rangos sutartyje, o jos sudarymo, būtent tokiomis sąlygomis, teisėtumas nebuvo ginčytas;

8.3. ekspertinis vertinimas, kuriuo grindžiami skundžiami sprendimai, neatitinka objektyvumo, patikimumo, pagrįstumo reikalavimų. Pagal Pažeidimo tyrimo išvadą pažeidimu laikomas leidimas kitam subrangovui, nei išviešinta konkurse, atlikti darbus. Šiuos darbus UAB „Kortas“ atliko pagal viešojo pirkimo būdu sudarytą subrangos sutartį. Viešojo pirkimo būdo ir sąlygų LVPA nevertino;

8.4. byloje turi būti taikomas senaties terminas, numatytas 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamento (EB, EURATOMAS) Nr. 2988/95 „Dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos“ (toliau ir – Reglamentas Nr. 2988/95) 3 straipsnio 1 dalyje.

9. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje papildomai nurodė, kad nagrinėjamo pažeidimo negalima vertinti kaip pakartotinio. Pažeidimo tyrimo išvadoje nėra nurodyta pažeidimo pradžia ir pabaiga. Senaties termino pradžia turi būti laikoma 2010 m. balandžio mėn., kai buvo konstatuota, kad UAB „Kortas“ viršijo 30 proc. visų darbų ribą. Ginčijami įsakymai priimti praėjus daugiau nei 4 metams po pažeidimo, todėl yra praleistas senaties terminas.

10. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad po Projekto pasibaigimo LVPA turi teisę dar 3 metus tikrinti Projekto dokumentus. LVPA pagal turimus dokumentus negalėjo nustatyti, kad darbus atliko subrangovas UAB „Kortas“. Pažeidimo tyrimas pradėtas gavus ikiteisminio tyrimo institucijos informaciją.

11. Trečiojo suinteresuoto asmens LVPA atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad nors pažeidimas užfiksuotas iki Sutarties pasirašymo, pareiškėjas turėjo teisę Projektą vykdyti savo rizika ir iki tol.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 1 prioriteto

„Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ priemonę VP3-1.3-ŪM-03-V „Nacionalinės svarbos turizmo projektai“ 2009 m. birželio 15 d. pateikė paraišką Daugiafunkcinio pramogų ir sporto komplekso projektui finansuoti. Ūkio ministras 2009 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 4-537 skyrė finansavimą pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priedo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 787 (Žin., 2008, Nr. 95-3720), 1 prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ VP3-1.3-ŪM-03-V priemonę „Nacionalinės svarbos turizmo projektai“ projektui įgyvendinti iš Vietinio ir atvykstamojo turizmo plėtros programos dešimt milijonų litų Alytaus miesto savivaldybės administracijos projektui „Daugiafunkcinis pramogų ir sporto kompleksas“ kapitalo formavimo išlaidoms padengti – iki dešimt milijonų litų finansavimo, finansavimo dalis (intensyvumas) – iki 39,60 proc. iš Vietinio ir atvykstamojo turizmo plėtros programos (Europos Sąjungos lėšos) (programos kodas – 01 103), priemonės kodas 113_121, funkcinės klasifikacijos kodas 04.07.03.01, ekonominės klasifikacijos kodas 2.9.2.2.1.1. 2010 m. birželio 11 d. tarp Ūkio

ministerijos, LVPA ir pareiškėjo buvo sudaryta projekto „Daugiafunkcinis pramogų ir sporto kompleksas“, projekto kodas Nr. VP3-1.3-ŪM-03-V-01-003 finansavimo ir administravimo sutartis Nr. S-VP3-1.3-ŪM-03-V-01-003. Pagal Sutarties 3.1 papunktį ir 3.2 papunktį Projekto veiklų įgyvendinimo pradžia yra 2009 m. birželio 1 d., pabaiga – 2011 m. gegužės 30 d. Sutarties Specialiųjų sąlygų 10.13 papunktyje nustatyta, kad Projekto vykdytojui už Sutarties sąlygų nesilaikymą gali būti taikomos sankcijos teisės aktų nustatyta tvarka. Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1.8 papunktyje nurodyta, kad Projekto vykdytojas įsipareigoja laikytis, be kita ko, VPĮ reikalavimų. Vykdant Sutartį Projekto vykdytojas vykdė Daugiafunkcinio pramogų ir sporto komplekso (duomenys neskelbtini), statybos darbų pirkimą (pirkimo Nr. 72797, paskelbimo data – 2009 m. vasario 4 d., pirkimo būdas – atviras konkursas) ir su UAB „Struktūra bei UAB „Arauša“ veikiančiomis jungtinės veiklos pagrindu, 2009 m. gegužės 25 d. pasirašė Rangos sutartį Nr. SR-597. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 52-S-22796 informavo LVPA, kad 2010 m. vasario 12 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 52-1-00150-10 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį bei 2013 m. gruodžio 13 d. pagal BK 228 straipsnį, 300 straipsnio 1 dalį dėl Projekto vykdytojo ir UAB „Struktūra“ padarytų pažeidimų, panaudojant Projekto lėšas bei vykdant Projekto statybos darbus. Tuo pačiu raštu Komisariatas prašė pareiškėjo, be kita ko, patikrinti ir informuoti, ar „Daugiafunkcinio pramogų ir sporto komplekso (duomenys neskelbtini)“ statybos darbų pirkimas vyko nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, ar tarp UAB „Struktūra“ ir UAB „Kortas“ pasirašyta subrangos sutartis vykdyta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. LVPA 2016 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą pradėti įtariamo pažeidimo tyrimą. LVPA 2016 m. birželio 17 d. raštu Nr. R25-044(3.9) informavo Komisariatą ir Kauno apygardos prokuratūrą dėl pradėto įtariamo pažeidimo tyrimo bei paprašė leisti LVPA susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei gauti dokumentų kopijas. LVPA 2016 m. liepos 22 d. raštu Nr. R4-4203(13.3.27-5) informavo pareiškėją apie įtariamo pažeidimo tyrimo pradžią, paprašė pateikti paaiškinimus ir papildomus dokumentus dėl įtariamo pažeidimo. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 5 d., 2016 m. rugsėjo 15 d. pateikė Agentūrai paaiškinimus ir prašomus įrodymus. LVPA atliko ekspertinį vertinimą, apie kurio atlikimą 2016 m. spalio 26 d. raštu informavo pareiškėją, pateikė eksperto išvados kopiją ir paprašė pateikti pastabas, jeigu tokių turi. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 4 d. raštu pateikė prieštaravimus dėl eksperto išvados. Jo nuomone, Rangos sutarties 5.1.32 papunktyje yra nustatytas rangovo, o ne užsakovo įsipareigojimas pranešti apie pasitelktą subrangovą, todėl užsakovui negali būti taikoma atsakomybė už šio punkto pažeidimą. Be to, nurodė, kad neturėjo informacijos, kad objekte dirba UAB „Kortas“ darbininkai, todėl neturėjo įtarimų apie galimą Rangos sutarties pažeidimą. LVPA 2016 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą baigti pažeidimo tyrimą ir 2016 m. lapkričio 29 d. parengė Pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-03-V-01-003/IT03. Pažeidimo tyrimo išvadoje LVPA konstatavo, kad Projekto išlaidos pagal Rangos sutartį yra patirtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktus, todėl neatitinka Atitikties taisyklių 8.7 papunkčio ir 8.8 papunkčio reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, LVPA Pažeidimo tyrimo išvadoje pateikė siūlymą Ūkio ministerijai susigrąžinti sumokėtą lėšų dalį – 480 424,70 Eur. LVPA Pažeidimo tyrimo išvadą 2016 m. gruodžio 5 d. raštu pateikė Ūkio ministerijai. Ūkio ministerijos Darbo grupė, sudaryta ūkio ministro 2016 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 4-17, 2016 m. gruodžio 27 d. posėdyje apsvarstė Pažeidimo tyrimo išvadą ir nutarė pritarti LVPA siūlymui susigrąžinti sumokėtą lėšų dalį – 480 424,70 Eur. Ūkio ministras 2017 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 4-10, remdamasis Pažeidimo tyrimo išvada, nustatė, kad Projekto vykdytojas privalo iki 2017 m. kovo 27 d. grąžinti išmokėtų lėšų dalį – 480 424,70 Eur Europos Sąjungos fondų lėšų į Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos sąskaitą. Ūkio ministras 2017 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 4-11 pakeitė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 4-537 antrąją pastraipą ir ją išdėstė taip: „skiriu finansavimą pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priedo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 787 „Dėl Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priedo patvirtinimo“ 1 prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ VP3-1.3-ŪM-03-V priemonę „Nacionalinės svarbos turizmo projektai“ Ūkio plėtros ir konkurencingumo didinimo programos priemonės kodas 01 005 01 08 01, funkcinės klasifikacijos kodas 04.07.03.01, finansavimo šaltinio kodas 1.3.2.3.1 2007–2013 m. ES struktūrinė parama), Alytaus miesto savivaldybės administracijos projekto „Daugiafunkcinis pramogų ir sporto kompleksas“ (projekto kodas VP3-1.3-ŪM-03-V-01-003) kapitalo formavimo (ekonominės klasifikacijos kodas 2.9.2.2.1.01) išlaidoms padengti – iki 2 231 068,05 Eur finansavimo, finansavimo dalis (intensyvumas) – iki 45,95 procentų“.

14. Teismas dėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Struktūra“ prašymo taikyti 4 metų senaties terminą pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalį nurodė, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje yra nustatyta speciali taisyklė, taikoma daugiamečių programų atveju. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT)

2017 m. birželio 15 d. sprendime byloje C436/15 pateiktu išaiškinimu, sąvoka „daugiametė programa“, kaip ji suprantama pagal 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, apima tokį projektą, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas projektas dėl atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo konkrečiame regione, kurį įgyvendinti buvo numatyta per kelerius metus ir kuris buvo finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų.

15. Teismas nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą patraukimo atsakomybėn už pažeidimą, padarytą vykdant „daugiametę programą“, senaties termino eiga prasideda nuo tokio pažeidimo padarymo dienos, turint omenyje tai, kad pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą „tęstinio ar pakartotinio“ pažeidimo atveju senaties termino eiga prasideda tą dieną, kai pažeidimas buvo baigtas. Be to, „daugiametė programa“ laikytina visiškai užbaigta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, šiai programai taikomose nuostatose nurodytą jos pabaigos datą. Konkrečiai kalbant, daugiametė programa, kuriai taikomas 1994 m. gegužės 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1164/94, įsteigiantis Sanglaudos fondą, iš dalies pakeistas 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1264/1999 ir 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1265/1999, taip pat Aktu dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų, laikytina visiškai užbaigta, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai sueina Europos Komisijos sprendime, kuriuo patvirtinamas toks projektas, nurodytas su projektu susijusių darbų pabaigos ir mokėjimų už tinkamas finansuoti išlaidas atlikimo terminas, išskyrus atvejus, kai priimdama naują sprendimą Komisija pratęsia nustatytą terminą.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjo Projektą numatyta įgyvendinti nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. Jis buvo finansuotas įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpio Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemones. Veiksmų programos pabaiga, vadovaujantis 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1265/1999 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006), 88–89 straipsniais siejama su Lietuvos teikiamų galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos tvirtinimo Europos Komisijoje. Šiai dienai veiksmų programa nėra pasibaigusi. Taigi, pareiškėjo vykdytas Projektas laikytinas daugiamete programa, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį.

17. Teismas pažymėjo, kad pagal EŽTT praktiką Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalyje „pažeidimas“ apibrėžtas kaip Sąjungos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kuriais Sąjungos bendrajam biudžetui ar jos valdomiems biudžetams padaroma arba gali būti padaryta žala. Pažeidimo padarymas, nuo kurio pradedama skaičiuoti senaties termino eiga, suponuoja dvi sąlygas, t. y. turi būti ūkio subjekto veiksmas ar neveikimas, kuriais pažeidžiama ES teisė, ir padaryta žala ar ji galima Sąjungos biudžetui. Kai Sąjungos teisės pažeidimas atskleidžiamas tik atsiradus žalai, senaties termino eiga pradedama skaičiuoti nuo pažeidimo padarymo momento, t. y. nuo to momento, kai buvo padaryti ir ūkio subjekto veiksmai ar neveikimas, kuriais pažeidžiama ES teisė, ir padaryta žala Sąjungos biudžetui ar jos valdomiems biudžetams. Tokia išvada suderinama su Reglamento Nr. 2988/95, kuriuo pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį siekiama apsaugoti Sąjungos finansinius interesus, tikslu. Iš tiesų dies a quo (ta diena) yra įvykio, kuris padaromas paskutinis, diena, t. y. arba žalos atsiradimo diena, kai ši žala atsiranda atlikus veiksmą ar neveikimą, kuriais pažeidžiama ES teisė, arba šio veiksmo ar neveikimo diena, kai atitinkama nauda buvo suteikta prieš minėtą veiksmą ar neveikimą. Tai palengvina Sąjungos finansinių interesų apsaugos tikslo siekimą (žr., pvz., ESTT 2015 m. spalio 6 d. sprendimo Firma Ernst Kollmer Fleischimport und–export prieš Hauptzollamt Hamburg-Jonas, C59/14, 23-26 punktus).

18. Teismas nustatė, kad ginčijamais įsakymais buvo konstatuota, jog pareiškėjas, pažeisdamas VPĮ 3 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 8 dalies, Atitikties taisyklių 8.7 ir 8.8 papunkčių, Aprašo 26 punkto, Sutarties Specialiųjų sąlygų 8.3 papunkčio ir Bendrųjų sąlygų 2.1.8 papunkčio reikalavimus, netinkamai panaudojo dalį Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų ir netinkamas finansuoti Rangos sutarties išlaidas deklaravo mokėjimo prašymuose. Pažeidimo tyrimo išvadoje nurodyta, kad pažeidimas buvo padarytas 2010 m. birželio 19 d. Kaip paaiškino LVPA atstovė, šią dieną pareiškėjas deklaravo netinkamai, pažeidžiant VPĮ reikalavimus, panaudotas lėšas. Tačiau iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas LVPA pateikė kelis mokėjimo prašymus, kuriuose deklaravo patirtas išlaidas, todėl pareiškėjo įvykdytas pažeidimas vertintinas kaip pakartotinis, o Pažeidimo tyrimo išvadoje pažeidimo pabaiga (2010 m. birželio

19 d.) nurodyta neteisingai. Pagal LPVA į bylą pateiktus dokumentus paskutinis mokėjimas (pagal sutartį Nr. A/2005/A06) projekte buvo atliktas 2011 m. sausio 6 d., todėl ši data laikytina pažeidimo pabaiga ir Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto senaties termino pradžia.

19. Teismas nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą patraukimo atsakomybėn senaties terminas gali būti nutrauktas, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Senaties eiga atsinaujina po kiekvieno ją nutraukusio veiksmo. Tačiau senaties terminas įsigalioja ne vėliau kaip tą dieną, kai pasibaigia laikotarpis, lygus dvigubam senaties terminui, per kurį kompetentinga institucija nepaskyrė nuobaudos, išskyrus tuos atvejus, kai administracinė procedūra laikinai sustabdoma pagal 6 straipsnio 1 dalį. Iš šios nuostatos turinio matyti, kad senaties termino eigos nutrūkimas siejamas su šiomis aplinkybėmis: kompetentingos institucijos atliekamu su pažeidimu susijusiu tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusiu veiksmu ir tuo, jog apie tokį tyrimą ar veiksmą buvo pranešta atitinkamam asmeniui.

20. Teismas pateikė ESTT išaiškinimus, jog sąvoka „kompetentinga institucija“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, reiškia instituciją, turinčią kompetenciją imtis aptariamų su tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusių veiksmų. Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos formuluotėje nenurodyta nieko, iš ko būtų galima teigti, kad ši institucija turi būti ta pati, kuri yra kompetentinga skirti sumas ar šias sumas išieškoti, jei jos neteisėtai gautos pažeidžiant Sąjungos finansinius interesus. Nesant Sąjungos teisės normų kiekviena valstybė narė pagal nacionalinę teisę turi paskirti kompetentingas institucijas, kad būtų imtasi su pažeidimu, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 2988/95 2 straipsnio 1 dalį, tyrimu ar patraukimu atsakomybėn už juos susijusių veiksmų. Todėl valstybės narės gali savo nuožiūra suteikti įgaliojimus patraukti atsakomybėn už pažeidimus kitai institucijai nei ta, kuri skiria sumas ar šias sumas išieško, jei jos neteisėtai gautos pažeidžiant Sąjungos finansinius interesus (žr., pvz., ESTT 2015 m. birželio 11 d. sprendimo Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG prieš Bundesanstalt für Landwirtschaft und Ernährung, C52/14, 29-32 punktus).

21. Teismas nustatė, kad Komisariate 2010 m. vasario 12 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 52-1-00150-10 pagal BK 229 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį dėl galimų pažeidimų panaudojant lėšas Alytaus daugiafunkcinio pramogų ir sporto centro komplekso rekonstrukcijai. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius 2012 m. liepos 24 d. raštu Nr. 52-13-S-10598 kreipėsi į pareiškėją (Projekto vykdytoją), prašydamas pateikti atitinkamą medžiagą, susijusią su Projekto vykdymu. Atsakydamas į šį raštą pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 9 d. pateikė paaiškinimus ir prašomus įrodymus. 2016 m. lapkričio 25 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neginčytinai patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas, pradėtas 2010 m. vasario 12 d., buvo atliekamas dėl galimų pažeidimų panaudojant Projekto vykdymo lėšas. Pareiškėjas dėl Projekto vykdymo lėšų panaudojimo 2012 m. rugpjūčio 9 d. Komisariatui teikė paaiškinimą. Ši aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjas buvo informuotas apie ikiteisminį tyrimą. Nutarime taip pat nurodyta, kad 2013 m gruodžio 13 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pagal BK 228 straipsnį, 300 straipsnio 1 dalį dėl esminių VPĮ nuostatų (3 straipsnio, 18 straipsnio 8 dalis) pažeidimo pasitelkus subrangovą UAB „Kortas“, kuris siejamas su tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymu statybos darbų žurnaluose, išvengiant gauti VPT sutikimą subrangos sandoriams sudaryti.

22. Teismas vertino, kad Komisariatas yra kompetentinga institucija, nurodyta Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas apie ikiteisminį tyrimą buvo informuotas, todėl pareiškėjo sužinojimo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą data – 2012 m. rugpjūčio 9 d. (paaiškinimo Komisariatui pateikimo data) laikoma momentu, kada senaties termino eiga nutrūko. Tebevykstant ikiteisminiam tyrimui, LVPA 2016 m. gegužės 17 d. pradėjo savarankišką pažeidimo tyrimą, todėl senaties termino eiga atsinaujinusi nebuvo. Teismas darė išvadą, kad ginčijami Įsakymai priimti nepasibaigus Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam senaties terminui.

23. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl LVPA formaliai atlikto pažeidimo tyrimo, Pažeidimo tyrimo išvados neatitikimo VAĮ reikalavimų, atkreipė dėmesį į Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 (toliau – ir Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų taisyklės) 10.3.5 papunktyje, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 195 ir 197 punktuose, Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1225 (toliau – ir Programų administravimo ir finansavimo taisyklės), 63.3 papunktyje, Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 (toliau – ir Rekomendacijos) 11 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą.

24. Teismas nustatė, kad LVPA 2016 m. gegužės 17 d. pažeidimo tyrimą pradėjo gavusi Komisariato 2016 m. gegužės 5 d. raštą Nr. 52-S-22796, kuriame nurodyta, kad 2010 m. vasario 12 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 52-1-00150-10 pagal BK 229 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį bei 2013 m. gruodžio 13 d. pagal BK 228 straipsnį, 300 straipsnio 1 dalį dėl Projekto vykdytojo ir UAB „Struktūra“ pažeidimų panaudojant Projekto lėšas bei vykdant Projekto statybos darbus. Agentūra, siekdama susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją. Taip pat LVPA pranešė pareiškėjui apie pradėtą galimai padaryto pažeidimo tyrimą, pagrindą, išsamiai išdėstė nustatytas galimo pažeidimo aplinkybes, nurodė siūlomos finansinės korekcijos dydį ir pagrindą bei paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimus, kokius pagal Rangos sutartį darbus atliko UAB „Struktūra“, nurodant sąskaitas faktūras bei atliktų darbų aktus, bei pateikti tai pagrindžiančius dokumentus. Savo ruožtu pareiškėjas teikė LPVA paaiškinimus dėl įtariamų pažeidimų bei prašomus įrodymus: 2016 m. rugpjūčio 5 d. raštas Nr. SD-7815(36.102.), 2016 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr. SD-9169(36.102). LPVA Projektų ekspertų skyrius atliko Projekto ekspertinį vertinimą ir pateikė išvadą. Su eksperto išvada pareiškėjas buvo supažindintas ir 2016 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. SD-11059(36.102) pateikė savo prieštaravimus.

25. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad LPVA informavo pareiškėją apie pradėtą ir atliekamą galimų pažeidimų tyrimą, LPVA suteikė pareiškėjui galimybę teikti paaiškinimus ir argumentus dėl paties pažeidimo ir jo tyrimo, pareiškėjas aktyviai dalyvavo Pažeidimų tyrimo išvados priėmimo procedūroje ir išreiškė savo nuomonę ginčo klausimais. LVPA, kaip įgyvendinančioji institucija, buvo aktyvi ir atliko Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklių bei Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų nuostatose numatytus tyrimo veiksmus, t. y. atliko savarankišką pažeidimo tyrimą.

26. Teismas nustatė, kad, vadovaujantis Rekomendacijų 15 punktu buvo surašyta Pažeidimo tyrimo išvada, kurioje, atsižvelgdama į Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. C(2013)9527 patvirtintų Finansinių korekcijų, taikytinų Sąjungos išlaidoms, valdomoms pagal pasidalijamojo valdymo principą, kai nesilaikyta viešojo pirkimo taisyklių, nustatymo (toliau – ir Gairės) 22 punktą, LVPA nutarė siūlyti taikyti 25 proc. dydžio finansinę korekciją nuo visos pateiktuose mokėjimo prašymuose nurodytos sumos (Rekomendacijų 26 punktas; Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 197 punktas). Ūkio ministerija, atsižvelgusi į Pažeidimo tyrimo išvadą, priėmė skundžiamus Įsakymus dėl pareiškėjui taikytinų finansinių korekcijų bei dėl pirminio įsakymo, kuriuo pareiškėjui skiriamos paramos lėšos, pakeitimo, sumažinant šių lėšų sumas taikytų finansinių korekcijų dydžiais (Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 1881

punktas). Taigi, Ūkio ministerija, gavusi įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nekeisdama nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdama į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą, priėmė sprendimą sumažinti projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų, susijusių su įgyvendinančiosios institucijos nustatytu pažeidimu, dalimi (Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 198.2 papunktis).

27. Teismas nurodė, kad skundžiamų ūkio ministro įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, nustačius LVPA atlikto pažeidimo tyrimo procedūros teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės priklauso pirmiausia nuo LPVA išvadų ir nuo kitų dokumentų, kuriais buvo grindžiama išvada teisėtumo ir pagrįstumo. Tai reiškia, jog būtina nustatyti išvadose ir kituose dokumentuose užfiksuoto pažeidimo padarymo faktą, o vėliau ir dėl pažeidimo pareiškėjui taikytų sankcijų teisėtumą, pagrįstumą ir proporcingumą. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad LVPA pažeidimo tyrimo išvada ir ūkio ministro įsakymas pripažinti atitinkamo projekto išlaidų sumą netinkamomis finansuoti išlaidomis ir įpareigoti grąžinti išmokėtų lėšų dalį turi būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra įsakymas, o motyvuojamąja dalimi – LVPA pažeidimo tyrimo išvada (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013).

28. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Projekto vykdytojas vykdė Daugiafunkcinio pramogų ir sporto komplekso (duomenys neskelbtini), statybos darbų pirkimą (pirkimo Nr. 72797, paskelbimo data – 2009 m. vasario 4 d., pirkimo būdas – atviras konkursas). Pirkimo konkurso sąlygų 10 punkto 2 lentelės „Ekonominės ir finansinės būklės, techninio ir profesinio pajėgumo reikalavimai‘ 10.7 papunktyje nurodyto kvalifikacijos reikalavimo – „galimybė atlikti darbus savo jėgomis“ nustatyta reikšmė, kad „subrangos mastas ne daugiau 30 procentų“ ir nustatyti reikalavimai pateikti dokumentus: 1) subrangos perduodamų darbų sąrašas, kuriame nurodomas subrangovo pavadinimas, atliekamų darbų pavadinimas, jų vertė litais ir procentais (nuo bendros objekto vertės); 2) Įmonių subrangovų kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai“. Pirkimo sąlygų 12.4 papunktyje nustatyta, kad „tiekėjas subrangovams gali perduoti ne daugiau kaip (30 (trisdešimt) procentų darbų. <…> visi subrangovai turi atitikti šias konkurso sąlygų 10 punkto 1 lentelės „Bendrieji tiekėjų

kvalifikacijos reikalavimai“ 10.1, 10.2, 10.3, 10.4, 10.5 papunkčiuose nurodytus kvalifikacijos reikalavimus bei lentelės „Ekonominės, finansinės būklės, techninio ir profesinio pajėgumo reikalavimai“ 10.5 papunktyje nurodytus kvalifikacijos reikalavimus“.

29. Teismas, akcentuodamas Pirkimo sąlygų 77 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad konkrečiu atveju pirkimo laimėtojais buvo pripažinti 2009 m. kovo 16 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiantys rangovai – UAB „Struktūra“ ir UAB „Arauša“. Be to, kartu su pasiūlymu pateikta siūlomų rangovų pažyma, kurioje nurodyta, kad UAB „Struktūra“ vykdys bendrastatybinius darbus, darbų dalis 45,7 proc., UAB „Arauša“ vykdys bendrastatybinius darbus, darbų dalis 30,5 proc., UAB „Kauno liftai“ vykdys lifto montavimo darbus – darbų dalis 0,8 proc., UAB „Elektromontuotojas“ vykdys elektros, ryšių darbus – darbų dalis 23,1 proc. Pareiškėjas su UAB „Struktūra“ 2009 m. rugsėjo 25 d. pasirašė Statybos rangos sutartį Nr. SR-597. Vėliau buvo sudarytos papildomos sutartys: 2010 m. sausio 30 d. Nr. SR-681, 2010 m. gruodžio 29 d. Nr. SR-23 ir 2011 m. sausio 27 d. Nr. SR-160.

30. Teismas akcentavo Rangos sutarties 5.1.32 papunktyje nustatytą sąlygą bei pažymėjo, kad UAB „Struktūra“, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartį su UAB „Arauša“ pasiūlyme Pirkimui nurodyta, kad Rangovas pasitelks du subrangovus – UAB „Kauno tiltai“ ir UAB „Eletromontuotojas“. Vykdydama minėtas sutartis UAB „Struktūra“ pasitelkė subrangovą UAB „Kortas“, sudarydama su ja 2009 m. birželio 3 d. statybos rangos sutartį Nr. 09/17 (toliau – ir Subrangos sutartis), 2009 m. rugpjūčio 5 d. Papildomą susitarimą Nr. 1 prie 2009 m. birželio 3 d. sutarties, 2010 m. birželio 3 d. subrangos sutartį (be numerio) dėl technologinių įrengimų tiekimo bei montavimo ir 2010 m. gruodžio 30 d. statybos rangos sutartį Nr. 10/57. UAB „Struktūra“ atsakingi asmenys į Statybos darbų žurnalus įrašė, kad visus darbus atliko UAB „Struktūra“, o ne UAB „Kortas“ ir šiuos žurnalus pateikė pareiškėjui.

31. Teismas nustatė, kad faktiškai pagal Rangos sutartį ir papildomus susitarimus atlikta rangos darbų, kurių vertė – 27 185 471,09 Lt, iš jų 25 018 835,07 Lt – UAB „Kortas“ ir jo subrangovai ir tai sudaro 92,03 proc. Be to, UAB „Struktūra,“ 2014 m. sausio 6 d. rašte nurodė, kad kitų subrangovų, išskyrus UAB „Kortas“, nesamdė. Iš Komisariato 2016 m. gegužės 5 d. rašte pateiktos ikiteisminio tyrimo informacijos matyti, kad jau nuo 2010 m. balandžio mėn. UAB „Kortas“ atliekami statybos darbai viršijo 30 proc. UAB „Struktūra“ atliktų darbų vertės ribą. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra. Teismas akcentavo, kad į bylą pateikti VPT 2015 m. gegužės 19 d. raštas Nr. 4S-1634 bei 2012 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. 4S-4451 patvirtina, kad VPT, įvertinusi Pirkimo sąlygų nuostatas ir Rangovo pasiūlymą, nustatė, jog Projekto vykdytojas, leidęs UAB „Struktūra“ Rangos sutarties vykdymui pasitekti subrangovą UAB „Kortas“, pažeidė VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostatas ir 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus skaidrumo ir lygiateisiškumo principus. VPT nurodytuose raštuose taip pat atkreipė dėmesį, kad Subrangos sutarties papildymo vertė sudaro 90 procentų nuo Sutarties vertės. Subranga viršijama (Pirkimo sąlygose nustatyta, kad leidžiama 30 procentų, Rangovo pasiūlyme 23,8 procento, Sutarties vykdyme – 90 procentų), UAB „Kortas“ Rangovo pasiūlyme nenurodytas kaip subrangovas“ (UAB „Kortas“ savarankiškai teikė pasiūlymą), o naujų subrangovų pasitelkimas sutarties vykdymo metu – prilyginamas sutarties sąlygų keitimui, dėl kurio perkančioji organizacija privalėjo kreiptis į VPT vadovaudamasi VPĮ 18 straipsnio 8 dalimi.

32. Teismas nurodė, kad LVPA Pažeidimo tyrimo išvadą priėmė ne tik įvertinusi už viešųjų pirkimų organizavimo kontrolę atsakingos institucijos – VPT raštuose pateiktą informaciją, tačiau ji taip pat atliko savarankišką tyrimą, ekspertinį vertinimą. Ekspertinio vertinimo metu ekspertui, be kita ko, buvo keliami Projekto vykdytojo atsakomybės dėl pažeidimo klausimai. Ekspertinio tyrimo išvadoje konstatuota, kad Projekto vykdytojas galėjo ir turėjo nustatyti, kad statybos darbus atlieka ne rangos sutartyje numatytas rangovas ir subrangovai, kadangi Rangos sutarties 5.1.32 papunktyje nurodyta, kad rangovas privalo raštu informuoti užsakovą apie objekte dirbančius subrangovus, projekto vykdytojas privalėjo reikalauti iš rangovo raštiško pranešimo. Ekspertinio vertinimo metu taip pat nustatyta, kad vadovaujantis STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 23 punktu bei 4 priedu, statybos eiga aprašoma statybos žurnale, žurnalą pildo ir už atliktus darbus pasirašo tas įsakymu paskirtas statybos vadovas, kurio įmonė atlieka darbus. Šiuo atveju žurnalą privalėjo pildyti UAB „Kortas“ atsakingas asmuo. Konstatuota, kad šiuo atveju UAB „Struktūra“ pažeidė Rangos sutarties 5.1.32 papunktį, pasitelkdama UAB „Kortas“ atlikti daugiau kaip 30 proc. visų darbų bei minėto STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 23 punkto bei 4 priedo reikalavimus.

33. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nekvestionuoja nustatytų pažeidimų, tačiau kelia atsakomybės už šiuos pažeidimus subjekto klausimą. Nurodo, kad Rangos darbų sutarties sąlygas pažeidė UAB „Struktūra“, t. y. rangovas.

34. Teismas, akcentuodamas VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje ir 18 straipsnio 8 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1673 redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad pirkimo sąlygas nustatė pareiškėjas. Atvirame konkurse dalyvavę ūkio subjektai žinojo apie pareigą savo ištekliais atlikti darbų ne mažiau kaip 70 procentų. Pagal Pirkimo sąlygų

12.4 papunktį tiekėjas subrangovams galėjo perduoti ne daugiau kaip (30 (trisdešimt) procentų darbų. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Rangos sutartyje. Rangos sutarties vykdymo metu sutarties sąlygos iš esmės buvo pakeistos. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad 92,03 procento darbų atliko ne rangovas UAB „Struktūra“, o subrangovas UAB „Kortas“ ir kiti šios bendrovės subrangovai. Pareiškėjas dėl sutarties sąlygų keitimo į VPT nesikreipė. Pareiškėjas, vykdydamas darbų viešąjį pirkimą ir nustatydamas konkrečias pirkimo sąlygas, ir turėdamas tikslą sudaryti viešojo pirkimo–pardavimo sutartį, prisiėmė atsakomybę, kad viešojo–pirkimo pardavimo sutartis bus vykdoma tokiomis sąlygomis, kokiomis ji yra sudaryta. Taigi, pasirašydamas Sutartį, Sutarties specialiųjų sąlygų 8.3 papunkčiu ir Sutarties bendrųjų sąlygų 2.1.8 papunkčiu pareiškėjas, kaip projekto vykdytojas ir būdamas perkančioji organizacija pagal VPĮ, įsipareigojo vadovautis ir laikytis VPĮ.

35. Teismas, ištyręs bylos įrodymus, darė išvadą, kad Rangos darbų sutarties išlaidos neatitinka Atitikties taisyklių 8.7 papunkčio ir 8.8 papunkčio reikalavimų, kadangi jos patirtos pažeidus VPĮ 3 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 8 dalies reikalavimus, todėl pagal Aprašo 26 punkto nuostatas negali būti pripažintos tinkamomis finansuoti. Taigi, LVPA nustačiusi, kad ištaisyti pažeidimo nebebuvo įmanoma, nes sutartis buvo baigta įgyvendinti ir naujų viešųjų pirkimų organizuoti galimybių nėra, vadovaudamasi Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 197.2 papunkčiu, pagrįstai pateikė siūlymą ūkio ministerijai priimti sprendimą susigrąžinti sumokėtą lėšų dalį.

36. Teismas, akcentuodamas Rekomendacijų 4 ir 26 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad finansinė korekcija pareiškėjo atžvilgiu apskaičiuota vadovaujantis Gairių 22 punktu („ iš esmės pakeisti skelbime apie pirkimą arba konkurso specifikacijose nustatyti sutarties elementai“) ir rekomenduojamą pataisą – 25 proc. finansinė korekcija apskaičiuota nuo Projekto vykdytojo mokėjimo prašymuose Nr. MP001-MP006 deklaruotų ir apmokėtų pagal rangos sutartį ir papildomas sutartis (2010 m. sausio 30 d. Nr. SR-681, 2010 m. gruodžio 29 d. Nr. SR-23 ir 2011 m. sausio 27 d. Nr. SR-160) išlaidų vertės, įvertinus pažeidimo pobūdį, mastą, trūkumų finansinę svarbą. Finansinės korekcijos apskaičiavimas pateiktas Pažeidimo tyrimo išvados 20 punkte. Nesutikimo su finansinės korekcijos dydžiu argumentų pareiškėjas skunde nenurodė. Nepaneigus VPĮ pažeidimų, pritaikyta poveikio priemonė atitinka protingumo ir proporcingumo kriterijus, yra teisėta ir pagrįsta.

37. Teismas darė išvadą, kad tiek LVPA, tiek ūkio ministras pagal kompetenciją priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo.

III.

38. Pareiškėjas Administracija apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

39. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:39.1. vadovaujantis Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalimi patraukimo atsakomybėn senaties terminas

skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo, bet nenustatymo dienos. Pažeidimo tyrimo išvados duomenimis pažeidimo padarymo data – 2010 m. birželio 19 d. Duomenų, kuriais remiantis pažeidimas buvo nustatytas ir kas jį padarė, nėra. Pažeidimo tyrimo išvados 6 punktas patvirtina, kad LVPA Administraciją apie pradėtą pažeidimo tyrimą informavo 2016 m. liepos 22 d., kartu pateikdama VPT 2012 ir 2014 m. raštų kopijas, kurios patvirtina, kad Administracija apie atliekamus patikrinimus nieko nežinojo, nes VPT patikrinimą atliko Komisariato prašymu. Komisariatas į VPT 2014 m. kreipėsi tuo pačiu klausimu, kaip ir 2012 m., į ką VPT 2014 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 4S-1684 atsakė, kad vertinimo išvada buvo pateikta 2012 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 4S-4451. Pažeidimo tyrimo išvadoje LVPA nurodė, kad atlikdama tyrimą vadovavosi VPT 2012 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 4S-4451 ir 2014 m. gegužes 19 d. raštu Nr. 4S-1634, adresuotais Komisariatui. VPT, 2012 m. atlikusi vertinimą, vertinimo išvados nepateikė Administracijai, neinformavo apie nustatytus pažeidimus, nereikalavo nutraukti sudarytą sutartį ar imtis kitų priemonių VPT nustatytų pažeidimų pašalinimui. Komisariatas, kurio prašymu VPT atliko vertinimą, taip pat neinformavo Administracijos, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tarnybos pareigų neatlikimo ir didelės vertės turto iššvaistymo, nenurodė pašalinti VPT nustatytus pažeidimus. Be to, Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyrius 2016 m. lapkričio 25 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta apie priimtą nutarimą informuoti įtariamąjį ir pareiškėjus, o ne Administraciją, todėl senaties termino eiga nenutrūko. Šis nutarimas buvo priimtas praėjus daugiau kaip 4 metams nuo pažeidimo padarymo momento;

39.2. galimai apie Projekto vertinimą Administracija nebuvo informuota dėl VPT 2012 m. rugsėjo 12 d. rašte Nr. 4S-

4454 padarytų išvadų, be kita ko, nurodant, kad VPT nenustatė įstatymo nuostatų pažeidimų perkančiajai organizacijai įsigyjant Sutartyje nenumatytus darbus;

39.3. nagrinėjamu atveju yra aktualūs ESTT 2004 m. birželio 24 d. sprendime byloje Nr. C-278/02 Herbert Handbauer GmbH pateikti išaiškinimai, pagal kuriuos pranešimas, kuriame nėra jokios nuorodos apie pakankamai apibrėžtus pažeidimų įtarimus, negali pats savaime nutraukti suteiktos grąžinamosios išmokos grąžinimo senaties termino;

39.4. vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-155-858/2017 senaties terminas turi atlikti saugumo funkciją. Teismas neįvertino, kad Komisariato atliekamas ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas pagal BK straipsnio nuostatas, o LVPA – pagal VPT 2012 m. atliktą vertinimą, susijusį su VPĮ pažeidimais. Todėl teismo nurodyta sužinojimo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą data negali būti laikoma momentu, kada senaties termino eiga nutrūko. Be to, turi būti konstatuotas pažeidimo padarymas, kuris pateikiamas tikrinimo / vertinimo ataskaitoje, o ne paaiškinimo pateikimo data, nes Komisariatas pareiškėjo neinformavo, kokios konkrečiai apibrėžtos operacijos, susijusios su pažeidimo padarymu, bus atliekamos;

39.5. teismas neįvertino, kad ginčijami ūkio ministro įsakymai buvo priimti pažeidžiant Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 198 punkte nustatytus terminus, nes LVPA sprendimas priimtas 2016 m. lapkričio 30 d., o ginčijami įsakymai – 2017 m. sausio 9 d., t. y. praėjus daugiau kaip 15 darbo dienų nuo LVPA sprendimo gavimo dienos. Tai patvirtina, kad tiek LVPA pažeidimo tyrimo atlikimas, tiek ir ginčijamų įsakymų priėmimas buvo vykdomi aplaidžiai, nesilaikant teisės aktuose nustatytų terminų;

39.6. vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-155-858/2017 Administracijos vykdomas Projektas yra daugiametė programa Reglamento Nr. 2988/95 taikymo prasme ir jis yra baigtas, ką patvirtina Pažeidimo tyrimo išvados 4 punktas, todėl ginčijami įsakymai buvo priimti pasibaigus Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam senaties terminui;

39.7. VPT 2012 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. 4S-4451 ir 2014 m. gegužės 19 raštas Nr. 4S-1634 yra informacinio ir rekomendacinio pobūdžio dokumentai, t. y. teisiškai nereikšmingi, todėl neturi privalomos ir įrodomosios galios. Administracija apie VPT 2012 m. nustatytus VPĮ pažeidimus nebuvo informuota, Pažeidimo tyrimo išvadoje nėra jokių įpareigojimų Administracijai, todėl VPT atliktas vertinimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių;

39.8. Administracija neturėjo informacijos apie tai, jog objekte dirba UAB „Kortas“, nes objekte nebuvo matyti darbininkų, kurių darbo drabužiai būtų pažymėti UAB „Kortas“ užrašu. Nežinojimo faktą patvirtina ir Pažeidimo tyrimo išvados 13.1 papunktis. LVPA akcentuojamas eksperto atsekamumas nėra patvirtintas įrodymais. Be to, LVPA abejodama, kad techninės priežiūros vadovas, kurį samdė Administracija, galėjo nežinoti apie samdomus subrangovus, vis tiek Pažeidimo tyrimo išvadoje, nepagrindžiant jokiais įrodymais, nusprendė, jog Administracija padarė pažeidimą. Dėl nurodytų aplinkybių Pažeidimo tyrimo išvada nėra nuosekli. LVPA Pažeidimo tyrimo išvadoje privalėjo individualizuoti pažeidimą, t. y. nurodyti, kada Administracija leido UAB „Struktūra“ rangos darbams atlikti pasitelkti UAB „Kortas“, įvertinant, kad UAB „Struktūra“ dėl tokio leidimo nesikreipė, o Administracija tokio leidimo neišdavė. Nepaisant to, kad LVPA pažeidėju pripažįsta UAB „Struktūra“, tačiau nustato, kad Administracija, nebūdama pažeidimo subjektu, pažeidė teisės aktų nuostatas;

39.9. Pažeidimo tyrimo išvadoje nėra atskleista teisės pažeidimo sudėtis. LVPA, pripažindama kalta UAB „Struktūra“, pažeidus Rangos sutarties nuostatas, Administracijos pasiaiškinimo aplinkybių nevertino, dėl ko priėmė subjektyvų sprendimą. Atsakovas nevertino Pažeidimo tyrimo išvadoje nurodytų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 198 punkto pažeidimų. Be to, Pažeidimo tyrimo išvadoje nėra jokiu įrodymu, patvirtinančių faktines aplinkybes, kada buvo atlikti veiksmai, viršijantys 30 proc. UAB „Struktūra“ atliktų darbų vertės ribą, nėra aišku, kaip buvo atlikta finansinė korekcija, kodėl finansinė korekcija buvo atliekama būtent nuo nurodytos sumos, kaip ir kada ji susidarė. Administracijos atstovas šiuos argumentus išdėstė teismo posėdyje, tačiau teismas į juos neatsižvelgė ir jų nevertino;

39.10. ginčijami ūkio ministro įsakymai grindžiami Pažeidimo tyrimo išvada, kuri yra sudėtinė ginčijamų įsakymų dalis, todėl teismas turėjo vertinti ir Pažeidimo tyrimo išvados turinio teisėtumą bei pagrįstumą bei jos pagrindu priimto LVPA 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Struktūra“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti 11,25 Eur žyminį mokestį.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Struktūra“ nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

41.1. teismas be pagrindo netaikė Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto 4 metų patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties termino; teismas netinkamai aiškino Reglamento Nr. 2988/95 nuostatas, senaties taikymo pagrindus ir sąlygas, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, nukrypo nuo aktualių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-155-858/2017, nurodytų išaiškinimų bei joje paminėtos ESTT praktikos, t. y. nepagrįstai sprendė, kad senaties termino eiga nutrūko, neteisingai kvalifikavo patį pažeidimą ir pažeidimo padarymo momentą, taip pat pažeidė proceso betarpiškumo, įrodymų vertinimo principus; teismas nevertino byloje ginčijamų teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. nepasisakė dėl Pažeidimo tyrimo išvados, kaip sudedamosios ginčijamų įsakymų dalies, turinio aiškumo, motyvų išdėstymo pakankamumo, adekvatumo ir kitų aplinkybių, kuriomis rėmėsi pareiškėjas ir UAB „Struktūra“;

41.2. Komisariatas nėra ir bylai aktualiu momentu nebuvo kompetentinga institucija Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas nenurodė jokiu nacionalinės teisės aktų, kurių pagrindu būtent Komisariatui 2012 m. buvo pavesta vykdyti ES struktūrinės paramos panaudojimo auditą ir / ar priežiūrą. Vien tai, kad Komisariatas turi bendro pobūdžio kompetenciją tirti galimai padarytas nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo kalbėti apie jo buvimą kompetentinga institucija Reglamento Nr. 2988/95 kontekste. Teismas, be jokių motyvų nurodęs, kad Komisariatas yra kompetentinga institucija, šios išvados nemotyvavo, kaip ir neanalizavo, kokiuose teisės aktuose, kokios apimties kompetencija šiai institucijai buvo suteikta pareiškėjo informavimo metu, ar ji buvo pakankama Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos taikymui. Teismas neatsižvelgė į ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje, be kita ko, akcentuojama Reglamente Nr. 2988/95 įtvirtinto senaties termino teisinio saugumo funkcija. Ši funkcija nebūtų visiškai įgyvendinta, jei senaties terminas galėtų būti nutrauktas dėl bet kokios institucijos paklausimo;

41.3. kompetentinga institucija turi vykdyti būtent su pažeidimu susijusį tyrimą. Tačiau 2012 m. liepos 24 d. rašto parengimo metu Komisariatas nevykdė tyrimo, susijusio su pažeidimu, už kurį skirta finansinė korekcija. Komisariato 2016 m. lapkričio 25 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą patvirtina, kad iki 2013 m. gruodžio 13 d. ikiteisminis tyrimas nebuvo tiek susijęs su LVPA tirtais pažeidimais ir aplinkybėmis, nes Komisariatui dar nebuvo duota vada tą daryti. Bet koks institucijos prašymas pateikti papildomą informaciją, susijusią su Projektu, nors vėliau tos aplinkybės ir patektų į paaiškėjusio pažeidimo sudėtį, negali būti laikomas pagrindu nutraukti senaties skaičiavimą, nes tai neatitiktų teisinio saugumo funkcijos ir Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos. Šiuo atveju Komisariatas dar apie metus nevykdė su pažeidimu susijusio tyrimo, todėl jo paklausime dėl informacijos negalėjo būti pakankamai apibrėžti pažeidimų įtarimai ir dėl rašto gavimo suteiktos išmokos grąžinimo senaties terminas negalėjo būti nutrauktas;

41.4. aplinkybę, kad net iki 2016 m. lapkričio 25 d. prokuroro nutarimo priėmimo pareiškėjas negalėjo būti aiškiai ir konkrečiai informuotas apie vykstančio ikiteisminio tyrimo turinį ir įtarimus, patvirtina Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 28 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio nuostatų kompleksinė analizė. Be to, byloje taip pat nėra įrodymų, kad VPT informuotų pareiškėją apie atliekamą tyrimą. Teismas, vadovaudamasis tik pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. atsakymu Komisariatui, padaręs klaidingą išvadą, jog Komisariato 2012 m. liepos 24 d. raštas Nr. 52-13-S-10598 nutraukė senaties eigą, neįvertino šio rašto turinio;

41.5. teismas nepagrįstai sprendė, kad LVPA nustatytas pažeidimas, dėl kurio taikyta finansinė korekcija, yra pakartotinis. Pažeidimo tyrimo išvadoje nekalbama apie ilgesnį laikotarpį, per kurį atliktas (kartotas) pažeidimas, netirtos, nenustatytos ir nenurodytos jokios kitos konkrečios pažeidimo ribos. Motyvai, kokia yra pažeidimo data, buvo LVPA atstovės išdėstyti teismo posėdyje, nurodant, kad netinkamomis finansuoti pripažintos lėšos buvo deklaruotos 2010 m. birželio 19 d., tačiau neatsakant, kada pereita 30 proc. riba. Teismo posėdyje paaiškinta, jog buvo paimta bet kokia data, kuri tyrimui neturi jokios prasmės. Teismas ne tik vadovavosi kitais motyvais, nei nurodyta skundžiamame administraciniame akte, bet ir pakeitė LVPA tirto pažeidimo sudėtį, ribas, faktiškai taisė LVPA klaidas;

41.6. teismas neteisingai nustatė senaties termino skaičiavimo pradžią. Byloje esančio Valstybės iždo mokėjimo pavedimo turinio parengimo data nesutampa su realaus paskutinio mokėjimo atlikimo data, jame tėra atspausdinta subendrinta informacija apie per tam tikrą laikotarpį atliktus mokėjimus. Tai neabejotinai patvirtina 2011 m. sausio 5 d. dokumentas, kuriame nėra fiksuota jokio pavedimo 2011 m. sausio 6 d. Todėl 4 metų senaties terminas Pažeidimo tyrimo išvados pagrindu taikytai finansinei korekcijai taikyti baigėsi 2014 m. birželio 19 d., skaičiuojant nuo Pažeidimo tyrimo išvadoje nurodytos datos, o senaties eigos sprendime nurodytos aplinkybės nenutraukė. Informavusi pareiškėją apie tyrimą 2016 m. liepos 22 d., administracinės nuobaudos taikymo senaties terminas buvo praleistas, finansinė korekcija negalėjo būti taikoma, ir šiuo pagrindu ginčijami aktai turėjo būti panaikinti;

41.7. teismas nepasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, t. y. kad skundžiami aktai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pažeidimo tyrimo išvada ir ginčijami įsakymai yra neaiškūs, išvados dėl pažeidimo egzistavimo padarytos remiantis prielaidomis. Teismas nemotyvavo, kodėl teismo nustatytas ryšio nebuvimas tarp Pažeidimo tyrimo išvadoje nurodytos pažeidimo datos ir tarp tyrimo dokumentų šiuo atveju nelaikytinas reikšmingu. Ši aplinkybė įrodo esminį administracinio akto trūkumą. Nepasisakius dėl nurodytos aplinkybės, byloje nebuvo užtikrinta pareiškėjo ir UAB „Struktūra“ teisė į teisingą ir objektyvų bylos išnagrinėjimą. LVPA atstovės teismo posėdyje duoti paaiškinimai patvirtina, jog Pažeidimo tyrimo išvada nėra aiški, neindividualizuota, Pažeidimo tyrimo išvados motyvai neturi ryšio su nurodyta pažeidimo data. Be to, atskiros Pažeidimo tyrimo išvados dalys viena kitai prieštarauja, klaidinančios (nenurodant, kuris konkretus epizodas yra laikomas pagrindu taikyti sankciją; nurodant pažeidimo tipus, kurie leidžia suprasti, kad LVPA pažeidimu laikė pirkimo metu padarytus pažeidimus, o ne aplinkybes po rangos sutarties sudarymo; prieštaringai išdėstant Pažeidimo tyrimo išvados 7.3 dalies 1.3 ir 1.7 papunkčius). Išvados motyvacijos prieštaringumą patvirtina teismo pozicija vertinant 30 proc. dalies viršijimo momentą ir kada darbai buvo apmokėti, nors Pažeidimo tyrimo išvados 7.3 dalies 16.1 papunktyje įvardijamas VPĮ 3 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Pažeidimo tyrimo išvados 7.3 dalies 1.13 papunktyje dėstomos aplinkybės yra pagrįstos prielaidomis, išvados padarytos neištyrus visų reikšmingų dokumentų, pvz. UAB „Kortas“ statybos žurnalų. Iš Pažeidimo tyrimo išvados nėra aišku, kaip buvo apskaičiuota sankcijos suma;

41.8. įvertinus Rekomendacijų 4 priede įtvirtintos pažeidimo tyrimo išvados pildymo instrukcijos 7.2 punkto nuostatą, konkrečiu atveju Pažeidimo tyrimo išvadoje nurodytas ne sistemingas, o vienkartinis pažeidimas;

41.9. nei VPT, nei Agentūra UAB „Struktūra“ atžvilgiu neatliko jokio tyrimo, neanalizavo rangovo veiksmų priežasčių, kaltės ir kitų atsakomybės aspektų, todėl trečiasis asmuo neturėjo pagrindo tikėtis, kad Išvadoje bus vertinami jo veiksmai, ir Rangos sutarties vykdymas. UAB „Struktūra“ nėra žinoma, kodėl pareiškėjas apie subrangovą neinformavo LVPA. Manytina, kad tam pagrindas buvo Rangos sutarties 5.1.32 punktas. Į šias aplinkybes LVPA turėjo atsižvelgti, o tai, kad jų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, patvirtina, jog Pažeidimo tyrimo išvada priimta tik formaliai perrašant kitų institucijų raštus;

41.10. Pažeidimo tyrimo išvados neatitikimas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams apsunkino galimybę pateikti tinkamus ir motyvuotus paaiškinimus, pažeidė proceso dalyvių teisę į tinkamą procesą ir teisingą teismą, suteikė nepagrįstą pranašumą atsakovui. Tikslios pažeidimo sudėties atskleidimas yra svarbus, nes jis būtų leidęs suprasti, už ką skirta sankcija ir atitinkamai teikti įrodymus, argumentus, vertinti finansinės korekcijos dydžio proporcingumą, apskaičiavimo teisingumą. Šiuo atveju pareiškėjui ir UAB „Struktūra“ šios teisės buvo apribotos;

41.11. atsakovas, neatlikdamas savarankiško tyrimo dėl LVPA nustatytų aplinkybių bei a priori (iš anksto) kaip teisingus vertindamas Pažeidimo tyrimo išvadoje nurodytus argumentus, priėmė teisėtumo ir gero administravimo principų neatitinkančius įsakymus;

41.12. teismas aktyviai dalyvavo renkant įrodymus, įpareigojant byloje dalyvaujančius asmenys pateikti visus su byla susijusius įrodymus, todėl bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo, siekiant dar kartą sudaryti sąlygas institucijoms pateikti įrodymus, nėra tikslingas.

42. Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo Administracijos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

43. Atsakovas nesutikimą su pareiškėjo Administracijos apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:43.1. teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir

pagrįstą sprendimą;43.2. nagrinėjamu atveju yra reikšmingos nuostatos, įtvirtintos Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų

taisyklių 7.4.2 ir 10.3.5 papunkčiuose, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 195, 197 ir 198 punktuose;43.3. Ministerija, 2016 m. gruodžio 5 d. gavusi LVPA sprendimą dėl pažeidimo, išnagrinėjo jį ir nekeisdama nustatyto

pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, ir jo pagrindu, neperrašinėdama LVPA sprendime dėl pažeidimo nustatytų aplinkybių, 2017 m. sausio 9 d. priėmė ginčijamus įsakymus, kuriuose nurodė konkrečius teisės aktus ir dokumentus, kuriais vadovavosi ir į ką atsižvelgė juos priimdama. Ministerija yra saistoma LVPA priimamų sprendimų dėl pažeidimų konstatavimo ir netinkamų finansuoti išlaidų sumų, kurie pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstami kaip galutiniai sprendimai, sukeliantys teisines pasekmes. LVPA sprendimas dėl nustatyto pažeidimo ir Ministerijos sprendimas, turėtų būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas;

43.4. vadovaujantis Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalimi bei Reglamento Nr. 1083/2006) 88–89 straipsniais

Sanglaudos skatinimo veiksmų programa dar nėra pasibaigusi, nes Europos Komisija nėra patvirtinusi Lietuvos pateiktos galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos, todėl 4 metų patraukimo atsakomybėn senaties terminas nėra pasibaigęs;

43.5. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 198 punkte nurodytas terminas nėra naikinamasis, nes taisyklėse nėra nustatytos šio termino praleidimo pasekmės dėl kurių Ministerija, praleidusi terminą sprendimui priimti, negalėtų jo priimti. Šis terminas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra instrukcinio pobūdžio;

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo LVPA atsiliepime į pareiškėjo Administracijos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo LVPA nesutikimą su pareiškėjo Administracijos apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

45.1. Pažeidimo tyrimo išvadoje aiškiai nurodyta, kokiais veiksmais, kokius teisės aktus ir konkrečias šių teisės aktų nuostatas (Pažeidimo tyrimo išvados 7 dalis) pažeidė pareiškėjas. Pažeidimo tyrimo išvadoje konstatuota, kad pažeidimą lėmė tai, kad buvo deklaruotos netinkamos finansuoti išlaidos, t. y. išlaidos, patirtos pažeidžiant ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus ir viešųjų pirkimų principus;

45.2. rangos darbai, kurie buvo finansuojami Projekte, Sutarties pasirašymo dieną jau buvo pradėti vykdyti. Į bylą pateiktų vykdant Rangos sutartį sudarytų mokėjimo dokumentų duomenimis, subrangovo atliktų darbų dalis viršijo 30 proc. 2010 m. kovo-balandžio mėnesiais. Tačiau pirmasis mokėjimo prašymas, kuriame buvo deklaruotos rangos darbų išlaidos (pripažintos netinkamomis finansuoti) pateiktas LVPA 2010 m. birželio 19 d., t. y. dieną, kuri ir nurodyta Pažeidimo tyrimo išvadoje. Kadangi LVPA funkcijos yra susijusios su Europos Komisijai deklaruotinų išlaidų tinkamumo finansuoti vertinimu ir pažeidimų tyrimų dėl šių išlaidų vykdymu – tik tuomet, kai išlaidos yra deklaruojamos mokėjimo prašymais, LVPA gali vertinti jų tinkamumą finansuoti. LVPA yra kompetentinga institucija vertinti tik tuos dokumentus ir Projekto vykdytojų veiksmus, kurie yra pateikiami vykdant Projektą, o ne bet kokius Projekto vykdytojų veiksmus ar dokumentus, net jei jie galimai ir anksčiau žinomi kaip pažeidžiantys Lietuvos Respublikos įstatymus. Pažeidimo tyrimo išvadoje nurodyta pažeidimo padarymo diena – paties pareiškėjo LVPA teikto mokėjimo prašymo, kuriame buvo deklaruota didžioji dalis rangos darbų išlaidų, data;

45.3. vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais 2015 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A– 462-143/2015 2007–2013 laikotarpio veiksmų programos yra daugiametės programos, todėl įgyvendinant projektus pagal šias programas nėra taikomas Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas senaties terminas;

45.4. pareiškėjo argumentus, jog jam nebuvo žinoma apie nagrinėjamus viešųjų pirkimų pažeidimus, paneigia pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. ir 2015 m. lapkričio 17 d. raštų, adresuotų Komisariatui, turinys;

45.5. pareiškėjas neneigia padarytų VPĮ pažeidimų, tik neigia savo, kaip pažeidimo padarymo subjekto kaltę. Svarbu tai, kad pagal taikytinus teisės aktus LVPA tenka pareiga įvertinti Europos Komisijai deklaruotinų išlaidų tinkamumą pagal teisės aktus. Išlaidos, patirtos pažeidžiant teisės aktus negali būti pripažintos tinkamomis finansuoti nepaisant to, ar teisės aktų pažeidimą lėmė Projekto vykdytojo ar kito subjekto veiksmai;

45.6. UAB „Struktūra“, o ne pareiškėjas iškėlė senaties termino klausimą byloje, siekdamas išvengti sankcijų dėl jo netinkamų veiksmų vykdant Rangos sutartį.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Struktūra“ atsiliepime į pareiškėjo Administracijos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Struktūra“ sutikimą su pareiškėjo Administracijos apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

47.1. nagrinėjamu atveju klausimas dėl senaties termino taikymo turi būti išspręstas ypač atsakingai, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo klausimu nėra gausi ir po 2017 m. gruodžio 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-155-858/2017 ir ESTT prejudicinio sprendimo iš dalies pasikeitė;

47.2. byloje turi būti taikomas Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas 4 metų patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminas. Tiek LVPA, tiek atsakovo veiksmai, aktų priėmimas buvo vykdomi aplaidžiai, nesilaikant teisės aktuose nustatytų terminų. Ginčijami atsakovo įsakymai priimti praleidus terminą, nes atsakovas Pažeidimo tyrimo išvadą gavo 2016 m. gruodžio 5 d. Be to, tirdamas pažeidimą, LVPA sistemingai pažeidinėjo terminus, nustatytus Programų administravimo ir finansavimo taisyklėse ir Rekomendacijose. Ginčijami teisės aktai

neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. LVAP Pažeidimo tyrimo išvadoje pareiškėjo ir UAB „Struktūra“ pažeidimo sudėties neindividualizavo ir nenustatė būtinų požymių, Pažeidimo tyrimo išvada parengta remiantis prielaidomis. LVAP atstovės teismo posėdyje nurodytas pažeidimas – neteisingas patirtų išlaidų deklaravimas yra pažeidimo pasekmė, bet ne ES teisės pažeidimas;

47.3. visa ginčijamų aktų priėmimo procedūra, kaip vientisa administracinė procedūra, kuriai pasibaigus pareiškėjui kilo materialinės teisinės pasekmės, neatitiko įstatymo viršenybės, efektyvumo, gero administravimo principų;

47.4. nesutinkama su pareiškėjo nurodomų faktinių aplinkybių vertinimu teigiant, jog UAB „Struktūra“ pažeidė Rangos sutarties sąlygas. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo analizuoti UAB „Struktūra“ įvykdytą Rangos sutarties 5.1.32 papunkčio pažeidimą, apie kurį LVPA informavo pareiškėją 2016 m. liepos 22 d. raštu, nes pati LVPA išvada dėl UAB „Struktūra“ įvykdyto pažeidimo yra niekinė. Nei VPT, nei Agentūra tyrimo nevykdė, įtarimų nenurodė, rangovo veiksmų priežasčių, kaltės ir kitų aspektų neanalizavo, dėl Rangos sutarties pažeidimo ar veiksmų neteisėtumo nėra priimta įsiteisėjusių teismų sprendimų. LVPA savo raštuose, tiesiogiai nesuformulavo įtarimų apie UAB „Struktūra“ pažeidimus, o tiesiog prašė pateikti informaciją, todėl Pažeidimo tyrimo išvadoje negalėjo būti vertinami trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai, nes apie tokį būsimą vertinimą UAB „Struktūra“ nebuvo informuota. Be to, kito subrangovo pasitelkimą leido Rangos sutarties 5.1.32 punktas. UAB „Struktūra“ nėra žinoma, kodėl pareiškėjas apie subrangovą neinformavo VPT. Vertintina, kad tam pagrindas buvo Rangos sutarties 5.1.32 papunktis ir kiti objektyvūs veiksniai (UAB „Arauša“ inicijuota bankroto byla). LVAP, priimdama Pažeidimo tyrimo išvadą, neatsižvelgė į šias aplinkybes. Išvada priimta tik formaliai perrašant kitų institucijų raštus, neturinčius išankstinės prejudicinės galios;

47.5. jei valstybės institucijos, turėdamos teisės aktuose nustatytą pareigą atlikti išankstinį projekto finansavimo patikrinimą, taip pat patikrinimo veiksmus projekto vykdymo eigoje, skiria finansavimą, tai vėlesnis pozicijos pakeitimas neatitinka teisinių principų. Valstybės institucijos turi įvertinti ir prisiimti atsakomybę ir už savo veiksmų neigiamas pasekmes, tačiau nei LVPA, nei atsakovas, nei teismas šių pareiškėjo kaltę paneigiančių aplinkybių nevertino;

47.6. iš Pažeidimo tyrimo išvados nėra aišku, kaip buvo atlikta finansinė korekcija. Šią problemą iškėlė UAB „Struktūra“ atstovė, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad nesutikimo su finansinės korekcijos dydžiu argumentų byloje nėra, ir jų nevertino. Byla susijusi su viešuoju interesu, joje ginami Administracijos interesai, todėl teismas nepagrįstai vertino tik pareiškėjo skundą, bet ne visas byloje nurodytas aplinkybes ir proceso dalyvių argumentus.

48. Pareiškėjas Administracija atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Struktūra“ apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

49. Pareiškėjas Administracija sutikimą su trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Struktūra“ apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

49.1. Komisariatas nėra ir bylai aktualiu momentu nebuvo kompetentinga institucija Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies prasme, nes vien tai, kad komisariatas turi bendro pobūdžio kompetenciją tirti galimai padarytas nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo būti kompetentinga institucija pagal nurodytą Reglamentą. Administracija nebuvo informuota apie vykstančio ikiteisminio tyrimo esmę. Byloje priešingų įrodymų nėra. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad Komisariato 2012 m. liepos 24 d. raštas nutraukė senaties terminą;

49.2. teismas pažeidė proceso betarpiškumo principą, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. Teismas nepagrįstai sprendė, kad LPVA nustatytas pažeidimas yra pakartotinis bei neteisingai nustatė senaties skaičiavimo pradžią, nes Pažeidimo tyrimo išvados tekste nekalbama apie ilgesnį laikotarpį, per kurį buvo atliktas (kartotas) pažeidimas, netirtos, nenustatytos ir nenurodytos jokios konkrečios pažeidimo ribos;

49.3. teismas neteisingai nustatė pažeidimo paskutinio mokėjimo įvykdymo datą. Teismo akcentuojamame Valstybės iždo mokėjimo pavedime nurodyti keli pavedimai, todėl neaišku, kuris iš šių pavedimų yra paskutinis. Informacija apie apmokėtas mokėjimo paraiškas turi būti pateikta formoje VBAMS MOK-03 „Valstybės iždo mokėjimo pavedimo turinys“. Jokio patvirtinimo, kad paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2011 m. sausio 6 d., byloje nėra. Valstybės iždo mokėjimo pavedime turėjo atsispindėti atliktas pavedimas 2011 m. sausio 6 d., nes apmokėjimai vykdomi ne pagal sugeneruotas Valstybės iždo mokėjimo pavedimo turinio kopijas, bet pagal mokėjimo nurodymus (pavedimus). Atsižvelgiant į tai, Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas 4 metų senaties terminas Pažeidimo tyrimo išvados pagrindu taikytai finansinei korekcijai taikyti baigėsi 2014 m. birželio 19 d., skaičiuojant nuo Pažeidimo tyrimo išvadoje nurodytos pažeidimo padarymo datos;

49.4. teismas nevertino Pažeidimų tyrimo išvados kaip sudedamosios atsakovo priimtų įsakymų dalies, nepasisakė dėl

jos turinio aiškumo, motyvų išdėstymo pakankamumo, adekvatumo ir kitų aplinkybių VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme;49.5. atsakovas savarankiško tyrimo dėl LVPA nustatytų aplinkybių neatliko, todėl priėmė teisėtumo ir gero

administravimo principų neatitinkančius įsakymus.50. Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Struktūra“

apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą iš esmės analogiškais argumentais, išdėstytais atsiliepime į pareiškėjo Administracijos apeliacinį skundą, atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo LVPA atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Struktūra“ apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

52. Trečiasis suinteresuotas asmuo LVPA nesutikimą su trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Struktūra“ apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

52.1. pažeidimas Projekte buvo nustatytas ir dalis išlaidų netinkamomis finansuoti pripažinta dėl netinkamų, Rangos sutartį pažeidžiančių UAB „Struktūra“ veiksmų. Pareiškėjas dėl LVPA sprendimo, jei jis įsiteisėtų, įgytų teisę regreso tvarka minėtas netinkamas išlaidas iš UAB „Struktūra“ išsiieškoti. Būtent UAB „Struktūra“, o ne pareiškėjas iškėlė senaties termino klausimą, siekdamas išvengti sankcijų dėl jo netinkamų veiksmų vykdant Rangos sutartį. UAB „Struktūra“, o ne pareiškėjas neigia, kad Administracija žinojo apie Komisariato ir VPT atliekamus tyrimus ir jų turinį. Akivaizdu, kad UAB „Struktūra“, pasitelkdama senaties termino institutą, siekia išvengti sankcijų dėl padarytų Rangos sutarties pažeidimų, kurie yra įrodyti;

52.2. apeliaciniame skunde akcentuojamas pažeidimo padarymo datos klausimas taip pat yra susijęs su pareiškėjo teikiamais dokumentais (mokėjimo prašymu), pareiškėjo, LVPA ir atsakovo sutartiniais įsipareigojimais pagal Projekto finansavimo ir administravimo sutartį. Akivaizdu, kad UAB „Struktūra“, nebūdama Projekto finansavimo ir administravimo sutarties šalimi, negali žinoti bei suprasti nurodytos pažeidimo padarymo dienos, nes negalėjo dalyvauti mokėjimo prašymo teikimo procese;

52.3. apeliacinio skundo teiginius dėl Komisariato kompetencijos konkrečiu atveju nebuvimo paneigia Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies nuostata, o argumentus, jog Komisariato atliekamas tyrimas nebuvo susijęs su subrangovo UAB „Kortas“ atliekamu darbų mastu, paneigia pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. Komisariatui adresuotas raštas;

52.4. pažeidimo padarymo data buvo detaliai paaiškinta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. UAB „Struktūra“, kuri nėra Projekto finansavimo ir administravimo sutarties šalis, pagrįstai gali nežinoti ir nesuprasti nurodytos datos, nes ji yra susijusi su pareiškėjo teiktu LVPA adresuotu mokėjimo prašymu, pateiktu siekiant kompensuoti patirtas rangos darbų išlaidas. UAB „Struktūra“ pagal konfidencialumo nuostatas negali būti informuota apie sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir terminus;

52.5. rangos darbai, kurie buvo finansuojami Projekte, Sutarties pasirašymo dieną jau buvo pradėti vykdyti. Į bylą pateiktų vykdant Rangos sutartį sudarytų mokėjimo dokumentų duomenimis, subrangovo atliktų darbų dalis viršijo 30 proc. 2010 m. kovo-balandžio mėnesiais. Pirmasis mokėjimo prašymas, kuriame buvo deklaruotos rangos darbų išlaidos (pripažintos netinkamomis finansuoti) pateiktas LVPA 2010 m. birželio 19 d., t. y. dieną, kuri ir nurodyta Pažeidimo tyrimo išvadoje. Vertinant pažeidimo padarymo datą, svarbu atskirti pažeidimo terminus teisinio reglamentavimo ir LVPA atliekamo pažeidimo tyrimo prasme. Kadangi LVPA funkcijos yra susijusios išimtinai su Europos Komisijai deklaruotinų išlaidų tinkamumo finansuoti vertinimu ir pažeidimų tyrimų dėl šių išlaidų vykdymu, tik tuomet, kai išlaidos yra deklaruojamos mokėjimo prašymais, LVPA gali vertinti jų tinkamumą finansuoti ir tirti įtariamą pažeidimą. Dieną, kai projekto vykdytojas deklaravo pirmąjį mokėjimo prašymą, jau buvo viršyta nustatyta subrangos apimtis. Tai nereiškia, kad pažeidimas Europos Bendrijos biudžetui nebuvo padarytas anksčiau ir kad jis nebuvo tęstinis. Šio pažeidimo tyrimo ir nustatymo veiksmai nėra LVPA kompetencija. Tačiau akivaizdu, kad bet kokie viešųjų pirkimų principų pažeidimai yra ES konkurencijos teisės pažeidimai, lemiantys nuostolius Bendrijos biudžetui. Tai pat aišku, kad dėl viešųjų pirkimų principų pažeidimo LVPA priėmė sprendimą bei pritaikė sankciją. LVPA kompetenciją riboja jos funkcijos – sankciją taikyti dėl veiksmų, susijusių su Europos Komisijai deklaruojamomis išlaidomis (atitinkamai LVPA mokėjimo prašymais deklaruojamomis išlaidomis), ne teisės aktų pažeidimais bendrąja prasme;

52.6. apeliacinio skundo argumentai dėl Pažeidimo tyrimo išvados turinio dalių prieštaringumo yra nepagrįsti. Be to, pažeidimo tyrimo metu buvo pateikti visi UAB „Struktūra“ ir UAB „Kortas“ aktai, kurie buvo vertinami. LVPA Pažeidimo tyrimo išvadoje pagrindė sankcijos dydį ir teisinį jos apskaičiavimo pagrindą. UAB „Struktūra“ klaidingai sieja pažeidimo

sankcijos dydį vien tik su subrangos apimtimi, nes pažeidimo objektu buvo ne tik tai, kad subrangos apimtis buvo viršyta, bet ir tai, kad UAB „Kortas“ subrangovu neturėjo būti apskritai, t. y. kad rangovas nesikreipė į VPT, prašydamas keisti Rangos sutarties sąlygas;

52.7. UAB „Struktūra“, kaip aktyviai dalyvaujančiam viešuosiuose pirkimuose subjektui, turėjo būti žinomi viešųjų pirkimų dalyviams keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Konkurso metu UAB „Struktūra“ privalėjo elgtis rūpestingai, atidžiai bei laikytis įstatymo nuostatų.

Teisėjų kolegija


IV.

53. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 4-10 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. S-VP3-1.3-ŪM-03-V-01-003 vykdytojai Alytaus miesto savivaldybės administracijai, susigrąžinimo“, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 4-11 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 4-537 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“; LVPA 2016 m. lapkričio 29 d. pažeidimo tyrimo išvados Nr. VP3-1.33-ŪM-03-V-003/IT03 ir jos pagrindu priimto LVPA 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

54. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

55. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad tiek LVPA, tiek ūkio ministras pagal kompetenciją priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo.

56. Alytaus miesto savivaldybės administracija ir tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Struktūra“ su teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniais skundais prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai iš esmės grindžiamai panašiais argumentais, kuriuos galima skirstyti į dvi grupes: 1) dėl Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje nustatyto senaties termino taikymo ir 2) dėl pažeidimo esmės/turinio.

57. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2009 m. birželio 15 d. pateikė paraišką Daugiafunkcinio pramogų ir sporto komplekso projektui finansuoti pagal 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 1 prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ priemonę VP3-1.3-ŪM-03-V „Nacionalinės svarbos turizmo projektai“. Tarp Ūkio ministerijos, LVPA ir pareiškėjo 2010 m. birželio 11 d. buvo sudaryta projekto „Daugiafunkcinis pramogų ir sporto kompleksas“, projekto kodas Nr. VP3-1.3-ŪM-03-V-01-003 finansavimo ir administravimo sutartis Nr. S-VP3-1.3-ŪM-03-V-01-003. Pagal Sutarties 3.1 papunktį ir 3.2 papunktį Projekto veiklų įgyvendinimo pradžia yra 2009 m. birželio 1 d., pabaiga – 2011 m. gegužės 30 d.

58. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Reglamento Nr. 2988/95, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 patvirtintų Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1225 patvirtintų Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklių bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 patvirtintų Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų nuostatos. Šių teisės aktų aktualios normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja teismo išvardytų ir aptartų Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktų tinkamumą taikyti byloje nagrinėjamai situacijai ir jų nebekartoja.

59. Alytaus miesto savivaldybės administracija ir tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Struktūra“ apeliacinius skundus pirmiausia argumentuoja tuo, kad yra praleistas Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas ketverių metų senaties terminas atsakomybei už padarytą pažeidimą taikyti. Teigia, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas skaičiuotinas nuo pažeidimo padarymo momento – 2010 m. birželio 19 d., todėl ginčijami ūkio ministro įsakymai priimti pasibaigus Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam senaties terminui, t. y. jau suėjus nustatytam patraukimo atsakomybėn senaties terminui.

60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1425-858/2015 pateikiami Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje nustatyto ketverių metų senaties termino taikymo išaiškinimai, kurie reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Šioje byloje priimtoje nutartyje pažymėta, kad siekiant apsaugoti Europos Sąjungos finansinius interesus, Reglamentu Nr. 2988/95 nustatomos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus (Reglamento Nr. 2988/95 1 str. 1 d.). Reglamento Nr. 2988/95 taikymo srityje „pažeidimas“ yra suprantamas kaip bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, dėl kurio Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas (Reglamento Nr. 2988/95 1 str. 2 d.). Administraciniai patikrinimai, priemonės ir nuobaudos pradedamos taikyti tais atvejais, kai tai yra būtina užtikrinant, kad būtų tinkamai taikomi Bendrijos teisės aktai. Jos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasinančios, kad galėtų tinkamai apsaugoti Bendrijų finansinius interesus (Reglamento Nr. 2988/95 2 str. 1 d.). Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis numato, kad patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas. Atskirų sektorių taisyklėse gali būti nustatytas trumpesnis senaties terminas, tačiau ne trumpesnis kaip treji metai. Jeigu pažeidimai daromi nuolat ir pakartotinai, senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas. Vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia tol, kol visiškai nebaigiama programa. Senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Senaties eiga atsinaujina po kiekvieno ją nutraukusio veiksmo. Tačiau senaties terminas įsigalioja ne vėliau kaip tą dieną, kai pasibaigia laikotarpis, lygus dvigubam senaties terminui, per kurį kompetentinga institucija nepaskyrė nuobaudos, išskyrus tuos atvejus, kai administracinė procedūra laikinai sustabdoma pagal 6 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina ir tai, kad valstybės narės išlaiko teisę taikyti ilgesnį laikotarpį nei atitinkamai numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse (Reglamento Nr. 2988/95 3 str. 3 d.).

61. Anksčiau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat konstatuota, jog Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnis numato, kad, vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia tol, kol visiškai nebaigiama programa. Tai yra, speciali taisyklė taikoma daugiamečių programų atveju ir ji leidžia numatytą ketverių metų terminą pratęsti, bet ne jį sutrumpinti. Pažymėtina tai, kad nustatant, kada programa visiškai baigiama, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, reikia atsižvelgti į šioje nuostatoje nustatyto senaties termino tikslą. Iš esmės šioje nuostatoje nustatytas senaties terminas pirmiausia leidžia užtikrinti, kad, kol programa nėra visiškai užbaigta, kompetentinga institucija gali traukti atsakomybėn už pažeidimus, padarytus vykdant šią programą, kad būtų lengviau apsaugoti Sąjungos finansinius interesus (žr., pvz., ESTT 2015 m. spalio 6 d. sprendimo Firma Ernst Kollmer Fleischimport und-export, C-59/14, EU:C:2015:660, 26 punktą). Be to, ja siekiama užtikrinti ūkio subjektų teisinį saugumą. Šie subjektai turi galėti nustatyti, kurių operacijų senaties terminas yra galutinai pasibaigęs ir dėl kurių vis dar gali būti traukiama atsakomybėn (žr., pvz., ESTT 2015 m. birželio 11 d. sprendimo Pfeifer & Langen, C-52/14, EU:C:2015:381, 24 punktą). Atsižvelgdamas į šį dvigubą tikslą, ESTT yra išaiškinęs, jog, nustatant visiško programos užbaigimo datą, kuri laikytina Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrame sakinyje nustatyto senaties termino eigos pabaiga, reikia atsižvelgti į atitinkamos „daugiametės programos“ pabaigos datą (žr., pvz., ESTT 2017 m. birželio 15 d. sprendimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra prieš UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, C-436/15, 62–63 punktus).

62. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo Projekto „Daugiafunkcinis pramogų ir sporto kompleksas“ įgyvendinimo laikotarpis 2009 m. birželio 1 d. – 2011 m. gegužės 30 d., o jis buvo finansuotas pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpio Sanglaudos skatinimo veiksmų programos įgyvendinimo priemonę VP3-1.3-ŪM-03-V „Nacionalinės svarbos turizmo projektai“. Vadovaujantis 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 126/1999, 88-90 straipsniais veiksmų programos

pabaiga siejama su Lietuvos teikiamų galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos tvirtinimu Europos Komisijoje. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjo vykdytas Projektas laikytinas daugiamete programa, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį. Atsakovo teigimu, ginčijamų aktų priėmimo metu Sanglaudos skatinimo veiksmų programa dar nebuvo pasibaigusi, nes Europos Komisija nebuvo patvirtinusi Lietuvos pateiktos galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos, kas reiškia jog senaties terminas taip pat nebuvo pasibaigęs. Šiame kontekste visiškai nereikšmingi pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Struktūra“ apeliacinių skundų argumentai, susiję su pažeidimo padarymo momentu ir kad pats Projektas buvo baigtas dar 2011 metais.

63. Alytaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde nurodo, jog Ūkio ministro įsakymai buvo priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Projekto administravimo ir finansavimo taisyklių 198 punkte nustatytus terminus, nes LVPA sprendimas priimtas 2016 m. lapkričio 30 d., o ūkio ministro įsakymai – 2017 m. sausio 9 d., t. y. praėjus daugiau kaip 15 darbo dienų nuo LVPA sprendimo dėl pažeidimo gavimo dienos. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog anksčiau nurodytų taisyklių 198 punkte (2014 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1378 redakcija) reglamentuota, kad ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos, išnagrinėja jį ir nekeisdamos nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdamos į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą (-us), priima vieną (ar kelis) iš šių sprendimų …>. Šiuo aspektu pažymėtina, kad paprastai tokio pobūdžio atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas (keletą dienų praleistas nustatytas terminas) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytinas neesminiu, neturinčiu lemiamos reikšmės priimtų sprendimų teisėtumui, todėl naikinti ginčijamus ūkio ministro įsakymus nėra pagrindo.

64. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė statybos darbų pirkimo sąlygų ir rangos sutarties nuostatas, ginčijamų administracinių aktų motyvavimo aspektus, pažeidimo padarymo aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, kad LVPA Pažeidimo tyrimo išvadą priėmė ne tik įvertinęs už viešųjų pirkimų organizavimo kontrolę atsakingos institucijos – VPT raštuose pateiktą informaciją, tačiau jis taip pat atliko savarankišką tyrimą, ekspertinį vertinimą, įvertino subrangovo UAB „Kortas“ ir jo subrangovų atliktų darbų apimtis ir nustatė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1673 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 8 dalies reikalavimų pažeidimus, ko pasėkoje sprendė, jog Rangos darbų sutarties išlaidos negali būti pripažintos tinkamomis finansuoti. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi šioje dalyje teismo sprendimą teisės taikymo ir anksčiau nurodytų argumentų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatų ir surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Alytaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Struktūra“ apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių naujų, pirmosios instancijos teismo neaptartų, nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą byloje esančių įrodymų įvertinimą, pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą šioje dalyje pagrįstu ir teisingu.

65. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nėra aišku ir jokių įrodymų, patvirtinančių faktines aplinkybes, kada buvo atlikti veiksmai, viršijantys 30 poc. UAB „Struktūra“ atliktų darbų vertės ribą. Iš Komisariato 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 52-S-22796 pateiktos ikiteisminio tyrimo informacijos matyti, kad jau 2010 m. balandžio mėn. UAB „Kortas“ atliekami statybos darbai viršijo 30 proc. UAB „Struktūra“ atliktų darbų vertės ribą. Finansinė korekcija apskaičiuota vadovaujantis Finansinių korekcijų taikymo dėl pažeidimų viešų pirkimų srityje gairių 22 punktu, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą ir trūkumų finansinę svarbą, pritaikyta poveikio priemonė atitinka protingumo ir proporcingumo kriterijus.

66. Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (LVPA sprendimas (Pažeidimo tyrimo išvada) dėl nustatyto pažeidimo ir ginčijami ūkio ministro administraciniai aktai vertintini kaip vientisas dokumentas), darytina išvada, jog atsakovo ginčijami aktai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. jie yra teisėti ir pagrįsti, todėl šių teisės aktų naikinti nėra teisinio pagrindo.

67. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2019 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3503-1062/2019 ir kt.).

68. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Struktūra“ apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (11,25 Eur žyminį mokestį). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Struktūra“ apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

69. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Struktūra“ apeliaciniai skundai atmetami.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Alytaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Struktūra“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-2546-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00750-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cb11be30ee9b11e99681cd81dcdca52c

Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kelmės rajono

savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Kelmės rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kelmės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2018 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. PA-70 „Dėl tarnybinės nuobaudos T. B. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu jam, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiajam specialistui, už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatų netinkamą vykdymą buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo tinkamai įvertintos visos faktinės aplinkybės, susijusios su mažamečio vaiko paėmimu iš jo gyvenamosios vietos 2018 m. sausio 3 d. ir pristatymu į Kelmės vaiko teisių apsaugos skyrių pagal tiesioginio vadovo nurodymą, nebuvo tinkamai įvertinti Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų paaiškinimai, duoti aiškinantis tarnybinės nuobaudos aplinkybes, telefoniniai skyriaus vedėjos nurodymai bei kitos aplinkybės, pateiktos Administracijai, nebuvo įvertintos pareigybinės charakteristikos, tiek pareiškėjo, tiek skyriaus vedėjos teisės ir pareigos pagal jas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. sausio 15 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, įtariant jį padarius tarnybinį nusižengimą – VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1, 6 ir 8 punktų, 15 straipsnio l dalies 1 ir 4 punktų, pareigybės aprašymo, patvirtinto Administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. A-1012, 32 punkto nuostatų pažeidimą. Pareiškėjui nebuvo nurodyta, dėl kurių konkrečių jo veiksmų atlikimo jis turi teikti paaiškinimą ir kokiais konkrečiais savo veiksmais / neveikimu jis įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas 2018 m. sausio 19 d. pateikė paaiškinimą. Administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. PA-17 „Dėl T. B. galimo tarnybinio nusižengimo“ sudaryta komisija (toliau – ir Komisija) 2018 m. vasario 6 d. surašė išvadą Nr. VA-23 „Dėl T. B. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje konstatavo, jog pareiškėjo veikloje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis ir pasiūlė skirti drausminę nuobaudą.

4. Pareiškėjas teigė, kad Komisijos Išvada neatitinka įvykio faktinių aplinkybių, tyrimas atliktas formaliai, atlikto tyrimo metu nesivadovauta pareiškėjo ir kitų Kelmės rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų paaiškinimais. Taip pat Komisija netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, susijusius su valstybės tarnautojo pareigų atlikimu konkrečioje susiklosčiusioje situacijoje.

5. Pareiškėjas nurodė, kad pagal įvykio aplinkybes buvo vykdomas skubus vaiko paėmimas, kurį reglamentuoja Vaiko laikinos globos (rūpybos) nuostatų II skyriaus „Vaiko laikinosios globos (rūpybos) skubus nustatymas“ 8 punktas, tačiau Komisija, atlikusi tyrimą, nepasisakė, kad buvo vykdomas skubus vaiko paėmimas, ir pareiškėjas vykdė Kelmės rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos D. T. nurodymus dėl skubaus vaiko paėmimo. Dėl skyriaus vedėjos pareigybių ir jos vienintelės, kaip valstybės tarnautojos, teisės priimti sprendimą dėl skubaus vaiko paėmimo iš šeimos ar kitos buvimo vietos, Komisija nepasisakė, šių aplinkybių netyrė, dėl ko priėmė nepagrįstą Išvadą dėl valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo nuostatų pažeidimo.

6. Pareiškėjas teigė, kad tinkamai atliko valstybės tarnautojo pareigas ir vykdė Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos privalomus nurodymus dėl skubaus vaiko paėmimo iš jo buvimo vietos. Pareiškėjas yra Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas ir neturi teisės priimti sprendimų dėl skubaus vaiko paėmimo iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos. Todėl Komisijos Išvadoje nurodomas pareiškėjo pareigybės aprašymo 32 punkto pažeidimas negali būti konstatuotas. Pareiškėjas, vadovaujantis pareigybės aprašymo 38 punktu, yra tiesiogiai pavaldus skyriaus vedėjai ir privalo vykdyti visus jos priimtus sprendimus. Skyriaus vedėja D. T. sprendimą dėl skubaus vaiko paėmimo skyriaus vardu priėmė asmeniškai ir

įpareigojo pareiškėją jį vykdyti kuo skubiau. Visos sąlygos ir sprendimo vykdymo veiksmai buvo derinti išskirtinai su vedėja telefonu, ji nurodė parvežti vaiką į skyrių ir perduoti tėvui.

7. Pareiškėjas vertino, kad Komisija, atlikdama tyrimą, netinkamai vertino faktines įvykio aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, dėl ko surašė nepagrįstą ir neteisėtą Išvadą, kurios pagrindu pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

8. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.9. Atsakovas nurodė, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai. Skiriant nuobaudą laikytasi

Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybėms tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės). Komisijos protokoluose ir Išvadoje yra motyvuotai nurodytas konkretus pareiškėjo padarytas pažeidimas, jo įvykdymo aplinkybės, kaltės forma, pažeidimo padariniai. Komisija nustatė konkrečias vyriausiojo specialisto veikas, kuriomis buvo pažeisti teisės aktai. Komisijos protokole bei motyvuotoje Išvadoje nustatyta ir pareiškėjo kaltė. Šiuose dokumentuose yra aiškiai nurodytos kaltinimo dėl tarnybinio nusižengimo ribos ir apimtis, protokolai ir Išvada yra tinkami tiek turinio, tiek formos prasme. Paskirdamas tarnybinę nuobaudą Administracijos direktorius vadovavosi VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Taisyklių 11.1 punktu ir atsižvelgdamas į komisijos motyvuotoje Išvadoje išdėstytus motyvus.

10. Atsakovas paaiškino, kad Administracija 2018 m. sausio 9 d. gavo skundą, kuriame prašoma įvertinti, ar nėra Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos D. T. ir vyriausiojo specialisto T. B. neteisėtų veiksmų bei viršytų įgaliojimų pasinaudojant tarnybine padėtimi dėl jos mažamečio sūnaus neteisėto paėmimo ir išvežimo iš namų. Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja D. T. 2018 m. sausio 3 d. gavo telefoninį pranešimą iš vaiko tėvo dėl galimai vieno palikto vaiko. Nedelsiant skyriaus vedėjos pavedimu vyriausieji specialistai A. P. ir T. B. nuvyko į šeimą. Namuose rastas vienas vaikas, kuris teigė, kad nuo ryto yra vienas.

11. Atsakovas pabrėžė, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiklos sritis – vaiko teisių apsauga. Ši veiklos sritis laikytina socialiai reikšminga, todėl ypatingai svarbu, kad valstybės tarnautojai, kuriems pavesta įgyvendinti minėtąją funkciją, sąžiningai, operatyviai, rūpestingai, atsakingai atliktų savo darbą. Priešingu atveju, būtų pažeidžiami ne tik teisės aktai, reglamentuojantys valstybės tarnautojų pareigas, bet ir šiurkščiai pažeidžiamas viešas interesas – prioritetinė nepilnamečių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.

12. Atsakovas, akcentuodamas VTĮ 15 straipsnio 1 dalies l ir 4 punktuose, pareigybės aprašymo, patvirtinto Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-1012, 32 punkte, Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56, 8 punkte, Bendrųjų vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983, 8.3 papunktyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad sprendimą dėl mažamečio vaiko paėmimo iš šeimos turėjo priimti nuvykęs į vietą specialistas, šiuo atveju pareiškėjas. Kitų skyriaus darbuotojų paaiškinimai, atliekant tyrimą, nebuvo paimti, nes pagal pareigybės aprašymo 32 punktą pareiškėjas turėjo įgaliojimus priimti sprendimą ir jis sprendimą priėmė.

II.

13. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Įsakymą, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu vykdė Kelmės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Administracijos direktorei 2018 m. sausio 10 d. buvo pateiktas I. T. 2018 m. sausio 9 d. prašymas, kuriuo prašoma pradėti tarnybinį patikrinimą dėl Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos D. T. ir pareiškėjo neteisėtų veiksmų bei viršytų įgaliojimų pasinaudojant tarnybine padėtimi dėl mažamečio sūnaus neteisėto paėmimo ir išvežimo iš šeimos namų. 2018 m. sausio 15 d. pareiškėjui surašytas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo. Komisija 2018 m. vasario 6 d. parengė Išvadą ir 2018 m. vasario 7 d. buvo priimtas Įsakymas, kuriuo pareiškėjui už padarytą tarnybinį nusižengimą buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

15. Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar ginčijamu įsakymu nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje tyrimo metu surinkta medžiaga yra paremta duomenimis, patvirtinančiais, kad pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, tai yra,

kad jis neatliko arba netinkamai atliko valstybės tarnautojo pareigų (-as), taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

16. Teismas, akcentuodamas Taisyklių 7 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, šio reglamentavimo išaiškinimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, įvertinęs pareiškėjui surašyto pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo turinį, nustatė, kad jame nurodomos tik bendro pobūdžio teisės normos, tačiau nėra nurodomos tarnybinio nusižengimo aplinkybės, pranešime nenurodytas nei pažeidimo padarymo laikas, nei kitos reikšmingos aplinkybės. Teismas pažymėjo, kad I. T. 2018 m. sausio 9 d. prašymas, pateiktas pareiškėjui su pranešimu, negali būti vertinamas kaip dokumentas, iš kurio pareiškėjas turėjo ir galėjo aiškiai ir vienareikšmiškai suprasti, kokio pobūdžio tarnybinio nusižengimo padarymu jis yra kaltinamas. Šiame prašyme aprašomi ir kito darbuotojo – skyriaus vedėjos D. T. veiksmai. Teismas darė išvadą, kad pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuris buvo įteiktas pareiškėjui, nėra pakankamai aiškus ir išsamus. Teismas atkreipė dėmesį, kad esant pagrįstų abejonių, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

17. Teismas, akcentuodamas VTĮ 28 straipsnyje, Taisyklių 13 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta už tai, kad jis netinkamai vykdė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatas, o būtent, kad pareiškėjas, dalyvaudamas vaiko paėmime ir surašydamas vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo 2018 m. sausio 3 d. aktą Nr. VT6-5, netinkamai įvertino aplinką, neįsitikino, ar yra kilusi reali grėsmė vaiko sveikatai ir saugumui, taip pat, paėmęs vaiką iš šeimos, neinformavo vaiko motinos arba jo patėvio.

19. Teismas pažymėjo, kad teismo atliekamas vertinimas administracinėje byloje neturi būti tapatinamas su tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu apskritai iš naujo. Teismas tik patikrina tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą bei, siekdamas priimti objektyvų sprendimą, gali tirti byloje naujus įrodymus, patvirtinančius (paneigiančius) tarnybinio patikrinimo metu egzistavusias ir su nagrinėjamais pažeidimais susijusias aplinkybes. Ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos.

20. Teismas, akcentuodamas būtinumą tarnybinio tyrimo metu nustatyti tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, t. y. objektyviąją ir subjektyviąją pažeidimo puses, pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju atsakovas ir nurodė pareiškėjo padarytus teisės aktų pažeidimus, tačiau Išvadoje nenagrinėjo tarnybinio nusižengimo subjektyviosios pusės – kaltės. Teismas atkreipė dėmesį, kad Išvadoje yra tik konstatuota, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė veikimu.

21. Teismas pabrėžė, kad tam, kad valstybės tarnautojas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad valstybės tarnautojas neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Tačiau iš atsakovo surašytos Išvados nėra aišku, ar tarnybinį pažeidimą pareiškėjas padarė tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo. Komisija netyrė pareiškėjo paaiškinime nurodytų aplinkybių dėl skyriaus vedėjos nurodymo skubiai paimti vaiką vykdymo ar pareigos atsisakyti vykdyti duotą nurodymą turėjimo, taip pat tiriant tarnybinį nusižengimą nebuvo paimti kitų specialistų, dalyvavusių aptariamoje situacijoje, paaiškinimai, aplinkybės dėl minėtų specialistų apklausos reikalingumo nebuvo tiriamos ir 2018 m. sausio 31 d. bei 2018 m. vasario 6 d. Komisijos posėdžiuose.

22. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje apklausti liudytojai Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai paaiškino, jog skyriuje buvo tokia praktika, kad darbuotojai, įvertinę aplinkybes vietoje, vaiko paėmimo klausimą derindavo su vedėja ir, jai nurodžius, paimdavo vaiką, tačiau šios aplinkybės nei Komisijos posėdžiuose, nei Išvadoje nebuvo vertinamos. Atsakovas iš esmės netyrė pareiškėjo veikos subjektyvaus pagrindo.

23. Teismas akcentavo, kad valstybės tarnautojo objektyvią galimybę veikti taip, kaip reikalauja teisės aktai, privalo įrodyti institucija. Teismas vertino, kad Įsakymu nuobauda pareiškėjui buvo paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, nes tarnybinio patikrinimo metu surinkta nepakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas padarė veiką, sudarančią atsakovo įvardintą tarnybinio nusižengimo sudėtį.

III.

24. Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, priimtą sprendimą grindė tarnybinio nusižengimo tyrimo formaliu procedūrų pažeidimu.

26. Atsakovas teigia, kad pareiškėjui įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo atitinka Taisyklėse šiam dokumentui keliamus reikalavimus. Pareiškėjui buvo įteikta visa turima informacija, įskaitant ir I. T. raštą, kuriame buvo detaliai nurodyta, dėl kokių veikų buvo kreiptasi į Administraciją ir pradėtas tarnybinis patikrinimas. Pranešimas, kurio pagrindas ir kartu sudėtinė dalis yra I. T. raštas, yra aiškus ir informatyvus. Iš nurodytų dokumentų turinio pareiškėjas galėjo aiškiai suvokti ir suvokė įtariamo tarnybinio nusižengimo turinį, ką patvirtina pareiškėjo Administracijai pateiktas išsamus paaiškinimas.

27. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjui skiriant nuobaudą buvo laikomasi Taisyklių reikalavimų. Komisijos protokoluose ir Išvadoje yra motyvuotai nurodytas konkretus pareiškėjo padarytas pažeidimas, įvykdymo aplinkybės, kaltės forma, pažeidimo padariniai. Šie dokumentai yra tinkami tiek turinio tiek formos prasme, juose aiškiai nurodytos kaltinimo dėl tarnybinio nusižengimo ribos ir apimtis.

28. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 pateiktus išaiškinimus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu.

29. Atsakovo teigimu, sprendžiant dėl pareiškėjo kaltės, turi būti atsižvelgiama į jo statusą. Pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautojas, žino jo elgesį tarnyboje reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokia, kaip turi būti elgiamasi, kokie veiksmai gali būti atliekami konkrečiose situacijose, taigi jo elgesys, veiksmai ar neveikimas laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu ir kvalifikuotini kaip tyčia. Dėl pareiškėjo elgesio kilo neigiamos pasekmės, kurias pareiškėjas privalėjo numatyti. Vaiko paėmimas iš šeimos, t. y. jo atskyrimas nuo tėvų, yra Vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigūnų kompetencija. Sprendimą dėl vaiko paėmimo iš šeimos priėmė pareiškėjas.

30. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.31. Pareiškėjas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, vertina, kad teismas,

priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai išnagrinėjo visus skunde nurodytus argumentus, objektyviai ištyrė įrodymus, teisingai įvertino faktines aplinkybes, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

32. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tarnybinis tyrimas nebuvo atliktas išsamiai ir objektyviai, todėl ginčijamas Įsakymas pagrįstai pirmosios instancijos teismo panaikintas.

Teisėjų kolegija


IV.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. PA-70 „Dėl tarnybinės nuobaudos T. B. skyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas

atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios ginčų kategorijos bylas, ne kartą yra konstatavęs,

jog tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti Įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010, 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012, 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013 ir kt.). Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (šiais aspektais žr., pvz., 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012, 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 ir kt.).

36. Atsakovas išvadoje visiškai nenagrinėjo tarnybinio nusižengimo sudėties subjektyviosios pusės – kaltės, t. y. iš surašytos tarnybinio patikrinimo išvados nėra aišku, ar tarnybinį pažeidimą pareiškėjas padarė tyčia ar dėl neatsargumo, ar aplaidumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo įgaliotas asmuo netyrė pareiškėjo kaltės dėl konstatuoto tarnybinio nusižengimo, jos nepagrindė, o tik formaliai pažymėjo, kad nusižengimas padarytas neveikimu, netinkami vykdant priskirtas funkcijas. Tai reiškia, jog tarnybinio nusižengimo sudėties subjektyvioji pusė nebuvo tinkamai ištirta, kas rodo, jog atsakovas minėtoje išvadoje visiškai nesprendė klausimo dėl pareiškėjo kaltės pobūdžio. Tinkamai neįvertinus esminių tarnybinio nusižengimo sudėties elementų – neatlikus išsamaus tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės tyrimo, taikyti tarnybinę atsakomybę nėra pagrindo.

37. Iš anksčiau išdėstyto seka, kad tarnybinio patikrinimo išvada turi esminių trūkumų, kurie vertintini kaip pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimas. Taigi vertinant anksčiau aptartų aplinkybių visumą, laikytina, kad pareiškėjo veiksmuose nusižengimo sudėtis nenustatyta, tarnybinė nuobauda (griežtas papeikimas) paskirta neteisėtai ir nepagrįstai.

38. Ginčijamame teismo sprendime taip pat išsamiai aptarti pranešimo apie tarnybinį nusižengimą turiniui keliami reikalavimai, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jiems pritaria ir papildomai dėl to nebepasisako.

39. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti, todėl teisėtai ir pagrįstai tenkino pareiškėjo skundą. Tenkinti atsakovo Kelmės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra juridinio pagrindo.


n u t a r i a:

Atsakovo Kelmės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1601-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00549-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 22.4.2(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. ir atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti pareiškėjui darbo užmokestį už nepagrįsto nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d., taip pat 0,07 proc. delspinigius už šią sumą; 2) įskaityti pareiškėjui į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI, atsakovas) perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. nepanaudotas kasmetines atostogas; 3) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 100 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Nuo 2002 m. iki 2016 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas dirbo Vilniaus AVMI, tačiau 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ buvo atleistas iš pareigų. Minėto įsakymo 4 punkte nurodyta išmokėti pareiškėjui kompensaciją už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d.

1.2. Vilniaus AVMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 34 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=04791410ef6511e99681cd81dcdca52c

ministerijos (toliau – ir FNTT) atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį, 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams. Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-473 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“, pareiškėjas nušalintas nuo pareigų nuo 2014 m. spalio 6 d. iki kol baigsis ikiteisminis tyrimas. 2016 m. spalio 7 d. prokuroro nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

1.3. 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017 dėl Įsakymo panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas, darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo Vilniaus apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. nebuvo nušalintas nuo pareigų dėl jokio tarnybinio patikrinimo, bet dėl to, kad buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir pareiškėjas buvo įtariamas padaręs nusikaltimą. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, pripažino nušalinimą nepagrįstu ir įpareigojo Vilniaus AVMI išmokėti pareiškėjui už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. darbo užmokestį bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 paliko šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.

1.4. 2017 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui už minėtą laikotarpį buvo išmokėtas darbo užmokestis ir delspinigiai; taip pat išmokėta 1 029,46 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas – 25,40 darbo dienų, kurios jam priklausė iki nušalinimo nuo pareigų, t. y. iki 2014 m. spalio 6 d. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu kreipėsi į Vilniaus AVMI, prašydamas perskaičiuoti kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydį, įtraukiant ir laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. Tačiau Vilniaus AVMI 2018 m. sausio 19 d. raštu Nr. (3.1)46-13 atsakė, jog perskaičiuoti atleidimo iš darbo dieną priklausančios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dėl išmokėtų delspinigių nėra pagrindo; be to, nušalinimo laikotarpis nėra įtraukiamas į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tokią poziciją atsakovas grindė atleidimo iš pareigų metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 165 straipsnio 1 dalies ir 170 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

1.5. 2018 m. sausio 11 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Vilniaus AVMI, prašydamas išmokėti darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Atsakovas 2018 m. vasario 7 d. raštu Nr. (2.7)46-28 pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 ginčo dėl neišmokėto darbo užmokesčio už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. nesprendė.

1.6. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. buvo nušalintas nuo pareigų dėl to paties ikiteisminio tyrimo, kuris 2016 m. spalio 7 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas. Kadangi pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. taip pat nebuvo nušalintas nuo pareigų dėl jokio tarnybinio patikrinimo, bet dėl to, kad buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir pareiškėjas buvo įtariamas padaręs nusikaltimą, o vėliau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas, pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų turi būti pripažintas nepagrįstu tais pačiais motyvais, kaip ir nušalinimas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. Taigi už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. pareiškėjui taip pat turi būti išmokėtas darbo užmokestis ir 0,07 proc. delspinigiai už šią sumą. Atmesdama pareiškėjo prašymą perskaičiuoti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, Vilniaus AVMI vadovavosi tik DK nuostatomis, nors pirmiausia turėjo vadovautis VTĮ. Pagal pareiškėjo atleidimo iš pareigų metu galiojusios redakcijos VTĮ 42 straipsnio 2 dalį laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Šiuo atveju pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. teismo sprendimu buvo pripažintas nepagrįstu, už šį laikotarpį pareiškėjui priteistas ir išmokėtas darbo užmokestis bei delspinigiai, todėl nušalinimo nuo pareigų laikotarpis pareiškėjui turi būti įskaičiuotas į tarnybos stažą bei, vadovaujantis tuo metu galiojusio DK 177 straipsnio 2 dalimi, perskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Kadangi laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų analogiškais pagrindais, kaip ir laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d., šis laikotarpis pareiškėjui taip pat turi būti įskaičiuotas į tarnybos stažą ir už jį taip pat turi būti paskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

2. Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą grindė šiais argumentais:2.1. Vilniaus AVMI, gavusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį byloje Nr. KP-7245-

111/2014, kuria buvo tenkintas prokuroro, atliekančio ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-00097-13, prašymas laikinai nušalinti įtariamąjį pareiškėją nuo užimamų pareigų trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 4 d., 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo 2014 m. liepos 4 d. nuo jo eitų Vilniaus AVMI pareigų trims mėnesiams ir sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą. Nuo 2014 m. spalio 6 d. Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-473 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų iki baigsis ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00097-13 ir sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iasis baudžiamojo persekiojimo skyrius 2016 m. spalio 7 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16. Šiame nutarime konstatuota, jog pareiškėjo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymių. Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-664 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo ir laikino D. A. nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2016 m. spalio 12 d. iki baigsis tarnybinio nusižengimo tyrimas. Vilniaus AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas atleistas iš pareigų ir nurodyta išmokėti pareiškėjui kompensaciją už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d.

2.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017 nusprendė įpareigoti Vilniaus AVMI išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus AVMI visas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendime nurodytas sumas, t. y. darbo užmokestį ir delspinigius, pareiškėjui išmokėjo 2017 m. lapkričio 30 d. Vilniaus AVMI išmokėjo pareiškėjui ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (25,40 darbo dienų), apskaičiuotą atleidimo iš pareigų dieną (2016 m. gruodžio 9 d.). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus AVMI 2018 m. sausio 9 d. raštu Nr. (3.1)46-13 „Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas perskaičiavimo“ ir 2018 m. vasario 7 d. raštu Nr. (2.7)46-28 „Dėl prašymo“ netenkino pareiškėjo 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2018 m. sausio 11 d. prašymų perskaičiuoti ir išmokėti jam atleidimo dieną priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei išmokėti darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. ir 0,07 proc. dydžio delspinigius.

2.3. VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. VTĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Todėl Vilniaus AVMI, gavusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį byloje Nr. KP-7245-111/2014, pagrįstai 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams nušalino pareiškėją nuo jo einamų pareigų ir sustabdė darbo užmokesčio mokėjimą. Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį, asmuo turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 1 dalis) ne teismo tvarka ne vėliau kaip per 3 metus nuo to laiko, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad įstatymų nustatyta tvarka nustatyta, jog nuteisimas, kardomasis kalinimas (suėmimas), sulaikymas, procesinių prievartos priemonių pritaikymas ar administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas yra neteisėti.

2.4. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei į tai, kad nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį byloje Nr. KP-7245-111/2014, Vilniaus AVMI neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo 2018 m. sausio 11 d. prašymą ir išmokėti jam darbo užmokestį už minėtą laikino nušalinimo laikotarpį bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Sprendžiant klausimą dėl pareigos išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. ir 0,07 proc. dydžio delspinigius, nėra reikšmingi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. eA-4504-556/2017, nes šioje byloje nebuvo sprendžiamas pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. klausimas. Minėtuose teismų sprendimuose buvo sprendžiama dėl išmokų pareiškėjui už kitą laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. Minėtoje byloje nagrinėti pareiškėjo nušalinimo laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. teisiniai pagrindai, teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios buvo kitokios, nei jo nušalinimas trims mėnesiams nuo 2014 m. liepos 4 d. Kiekvienu atveju ginčas yra sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, todėl nesant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, dėl kurių yra kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, negali būti remiamasi teismo sprendime pateiktais išaiškinimais. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti jam darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d., taip pat 0,07 proc. delspinigius už šią sumą.

2.5. VTĮ nereglamentuoja, kokie laikotarpiai įskaitomi į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Vadovaujantis VTĮ 5 straipsniu, valstybės tarnautojų socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 7 punktą į darbo laiką įeina nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos. Be to, pagal DK 165 straipsnio 1 dalį kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. pagal Vilniaus AVMI viršininko 2014 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ ir 2014 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. (2.1)-3-473 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir faktiškai nedirbo, neatliko jokių darbo funkcijų, nebuvo darbo vietoje ir kt., t. y. nesilaikė nustatytos darbo tvarkos. Kadangi pareiškėjas minėtu laikotarpiu faktiškai darbo funkcijų Vilniaus AVMI neatliko, todėl jam negalėjo atsirasti ir poreikis pailsėti bei susigrąžinti darbingumą. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo taikyti DK 143 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 170 straipsnio 1 dalies nuostatas bei laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. įskaityti į darbo (tarnybos) stažą, reikšmingą kasmetinių atostogų trukmei apskaičiuoti.

2.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 pažymėjo, kad priteistas mokėti darbo užmokestis iš esmės yra kompensacija už praradimus (užtikrinti pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą), ši suma negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti. Šiuo atveju pareiškėjui buvo išmokėta visa darbo užmokesčio dydžio kompensacija už turtinius praradimus. Todėl perskaičiuoti pagal DK 177 straipsnio 2 dalį pareiškėjui išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas nėra teisinio pagrindo.

2.7. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas, pareiškėjo prašymas jo naudai priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Vilniaus AVMI išmokėti pareiškėjui D. A. darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, taip pat priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:4.1. Pareiškėjas Vilniaus AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo

D. A. ir atleidimo iš pareigų“ buvo atleistas iš pareigų ir jam buvo išmokėta kompensacija už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d.

4.2. Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams bei sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą. Šį įsakymą atsakovas priėmė gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį, kuria buvo patenkintas ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-00097-13 atliekančio prokuroro prašymas laikinai nušalinti pareiškėją trims mėnesiams.

4.3. Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-473 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2014 m. spalio 6 d. iki baigsis ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00097-13 ir sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą.

4.4. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iasis baudžiamojo persekiojimo skyrius 2016 m. spalio 7 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16. Šiame nutarime konstatuota, kad pareiškėjo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymių.

4.5. Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-664 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo ir laikino D. A. nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2016 m. spalio 12 d. iki baigsis tarnybinio nusižengimo tyrimas.

4.6. Vilniaus AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas atleistas iš pareigų, jam išmokėta kompensacija už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d.

4.7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017 įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius.

4.8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

4.9. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2018 m. sausio 11 d. pateikė atsakovui prašymus perskaičiuoti ir išmokėti jam atleidimo dieną priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei išmokėti darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. ir 0,07 proc. dydžio delspinigius.

4.10. Vilniaus AVMI 2018 m. sausio 19 d. raštu Nr. (3.1)46-13 „Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas perskaičiavimo“ ir 2018 m. vasario 7 d. raštu Nr. (2.7)46-28 „Dėl prašymo“ netenkino minėtų pareiškėjo prašymų.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad FNTT atliekamas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu, vadovaudamasis VTĮ 34 straipsnio 2 dalimi, gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį, pagrįstai 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams nušalino pareiškėją nuo jo einamų pareigų ir sustabdė darbo užmokesčio mokėjimą. Teismas sprendė, kad šis įsakymas atitiko tiek faktines aplinkybes, nes pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, tiek buvo teisiškai pagrįstas (VTĮ 34 str. 2 d. 3 p.). Atsižvelgęs į tai, jog Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2016 m. spalio 7 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 02-3-00042-16 buvo nutrauktas, teismas konstatavo, kad nušalinimas nebuvo pagrįstas. Šiame kontekste pabrėžė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. nebuvo nušalintas nuo pareigų dėl jokio tarnybinio patikrinimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nurodo, jog valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusiomis nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 proc. delspinigiai už šią sumą. Todėl, teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius (VTĮ 341 str. 2 d.).

6. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įskaityti į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. nepanaudotas kasmetines atostogas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodė, jog atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, privalėjo vadovautis VTĮ 42 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Teismas nurodė, kad pagal VTĮ 5 straipsnį valstybės tarnautojų socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Atitinkamai iki pareiškėjo darbo santykių su atsakovu pabaigos (2016 m. gruodžio 9 d.) galiojusios redakcijos DK 170 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kas įskaitoma į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogas. Pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 7 punktą į darbo laiką įeina nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos. DK 165 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir faktiškai nedirbo, neatliko jokių darbo funkcijų, nesilaikė darbo tvarkos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu

taikyti DK 143 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 170 straipsnio 1 dalies nuostatas bei laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. įskaityti į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų bei jam išmokėta kompensaciją už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. Šis atsakovo įsakymas yra galiojantis, nepanaikintas ir nepakeistas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl laikotarpio nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti ir atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. nepanaudotas kasmetines atostogas atmetė kaip nepagrįstą.

7. Iš dalies patenkinęs pareiškėjo skundą, teismas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisė 50 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą surašant skundą teismui.

III.

8. Pareiškėjas D. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas įskaityti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti bei įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už minėtu laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu faktiškai nedirbo ir neatliko jokių darbo funkcijų ne dėl savo kaltės, o dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių – neteisėto nušalinimo nuo pareigų. Todėl sprendžiant klausimą dėl laikotarpio nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. įskaitymo į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti bei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas perskaičiavimo iš išmokėjimo, pirmiausia turėjo būti vadovaujamasi būtent VTĮ 42 straipsnio 2 dalimi (pareiškėjo atleidimo iš pareigų metu galiojusia redakcija) ir minėta kompensacija turėjo būti perskaičiuota bei išmokėta vadovaujantis tuo metu galiojusio DK 177 straipsnio 2 dalimi.

8.2. Neįskaičius laikotarpio nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti ir neperskaičiavus bei neišmokėjus kompensacijos už minėtu laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, būtų pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė į kasmetines mokamas atostogas.

8.3. Įpareigojus Vilniaus AVMI įskaityti pareiškėjui į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. bei perskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už minėtu laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, būtų įgyvendinti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai.

9. Atsakovas Vilniaus AVMI taip pat pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat nepriteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pagrindas paneigti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka pritaikytų procesinių prievartos priemonių teisėtumą, nes tokių priemonių taikymo faktiniai ir teisiniai pagrindai nėra ir negali būti tokie patys savo reikšmingumu ir mastu, kurie konstatuojami priimant išteisinamąjį nuosprendį, kuomet paprastai yra įvertinami visi konkrečios nusikaltimo sudėties elementai ir visos atsakomybės taikymui reikšmingos sąlygos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, taip pat laikomasi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios

bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese.

9.2. Pareiškėjo atveju Vilniaus apygardos prokuratūra nuo 2014 m. birželio 3 d. vykdė ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16 dėl pareiškėjui inkriminuotos nusikalstamos veikos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. nutartimi byloje Nr. KP-7245-111/2014, vadovaudamasis BPK 157 straipsnio 1 dalimi, tenkino prokuroro prašymą ir laikinai nušalino įtariamąjį D. A. nuo užimamų pareigų trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 4 d., įpareigojo prokurorą su šia nutartimi pasirašytinai supažindinti įtariamąjį D. A. ir nutartį išsiųsti įtariamojo darbdaviui vykdyti. Vadovaudamasi gauta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi, VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įtvirtinančiu, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka, bei to paties įstatymo 341 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ pagrįstai nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams nušalino pareiškėją nuo jo einamų Vilniaus AVMI pareigų ir sustabdė darbo užmokesčio mokėjimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs teisėsaugos pareigūnų procesinių veiksmų teisėtumą.

9.3. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iasis baudžiamojo persekiojimo skyrius 2016 m. spalio 7 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16, konstatuodamas, jog pareiškėjo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymių. Nors minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau dėl pareiškėjo veiksmų Vilniaus AVMI buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir jo metu nustatyta, kad atliktais veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus bei padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte, todėl 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ jis buvo atleistas iš pareigų. Taigi, pareiškėjas buvo atleistas iš Vilniaus AVMI užimamų pareigų, nes tarnybinio patikrinimo metu pasitvirtino pareiškėjo padarytas pažeidimas – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 minėtas Vilniaus AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. (2.1 E)3-1035 buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

9.4. Nagrinėjamu atveju atsakovas negali būti įpareigotas išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, remiantis VTĮ 341 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įtvirtinančiomis, kad valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 proc. delspinigiai už šią sumą, nes Vilniaus AVMI, kaip darbdavys, nesiėmė pareiškėjo atžvilgiu jokių savarankišką reikšmę jo nušalinimui nurodytu laikotarpiu turinčių (galėjusių turėti) veiksmų. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė VTĮ 34 ir 341 straipsniuose įtvirtintas teisės normas.

9.5. Vilniaus AVMI, kaip darbdavio, kaltės dėl pareiškėjo nušalinimo nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. nėra (net ir tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažintų, kad laikinas trims mėnesiams nušalinimas nuo 2014 m. liepos 4 d. nebuvo pagrįstas). Vilniaus AVMI sprendimas (2014 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“) buvo saistomas įpareigojančios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties. Todėl Vilniaus AVMI negali turėti jokių su darbo užmokesčio kompensacijos už nušalinimą išmokėjimu sietinų prievolių pareiškėjui ir deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką analogiškose bylose. Taigi, net pripažinus pareiškėjo nušalinimą nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams neteisėtu, žala dėl nušalinimo turėtų būti atlygintina iš valstybės, o ne darbdavio.

9.6. Panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, turėtų būti panaikinta ir minėto sprendimo dalis, kuria iš Vilniaus AVMI pareiškėjo naudai priteista 50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

10. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį

skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindžia savo apeliacinį skundą.11. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo

atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos atsakovas nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė, jog pareiškėjas nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu faktiškai nedirbo ir neatliko jokių darbo funkcijų dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Šiuo atveju svarbus pats faktas, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas faktiškai nebuvo darbo vietoje ir jokių darbo funkcijų neatliko.

Išplėstinė teisėjų kolegija


IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti jam darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius už šią sumą, taip pat įskaityti į pareiškėjo tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, padarė išvadą, jog pareiškėjo nušalinimas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. nebuvo pagrįstas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už minėtą nušalinimo laikotarpį bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Tačiau dėl pareiškėjo reikalavimo įskaityti į jo tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti Vilniaus AVMI perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir faktiškai nedirbo, neatliko jokių darbo funkcijų, nesilaikė darbo tvarkos, todėl nėra pagrindo nurodytą laikotarpį įskaityti į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jo reikalavimas įskaityti į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti Vilniaus AVMI perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad jis ginčo laikotarpiu faktiškai nedirbo ir neatliko jokių darbo funkcijų ne dėl savo kaltės, o dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo VTĮ 42 straipsnio 2 dalimi.

15. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad Vilniaus AVMI, kaip darbdavio, kaltės dėl pareiškėjo nušalinimo minėtu laikotarpiu nėra, nes šiuo laikotarpiu jis buvo nušalintas pagal VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktą, privalomai vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį byloje Nr. KP-7245-111/2014.

16. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Prieš pasisakant dėl ginčo esmės, tikrinamoje administracinėje byloje svarbu aiškiai atriboti skirtingus pareiškėjo nušalinimo laikotarpius, kurių šiuo konkrečiu atveju galima išskirti tris:

17.1. Laikotarpis nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d., kai pareiškėjas pagal VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) buvo nušalintas nuo pareigų vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį (Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. (2.1)-3-288) (toliau – ir

Pirmas nušalinimo laikotarpis);17.2. Laikotarpis nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d., kai pareiškėjas pagal VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 3

punktą (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) buvo nušalintas nuo pareigų dėl jo atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. (2.1)-3-473) (toliau – ir Antras nušalinimo laikotarpis);

17.3. Laikotarpis nuo 2016 m. spalio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d., kai pareiškėjas pagal VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) buvo nušalintas nuo pareigų dėl jo atžvilgiu vykdyto tarnybinio patikrinimo (Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. (2.1 E)3-664) (toliau – ir Trečias nušalinimo laikotarpis).

18. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo tarp šalių dėl šių faktinių aplinkybių nėra, todėl jos pripažintinos nustatytomis (ABTĮ 86 str. 2 d.). Be to, ginčas tarp D. A. (pareiškėjo) ir Vilniaus AVMI (atsakovo) dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo už pareiškėjo nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. (Antras ir Trečias nušalinimo laikotarpiai) jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 buvo paliktas nepakeistas. Tuo tarpu pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

19. Atitinkamai šioje byloje pareiškėjas reikalavimus kelia tik dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo už Pirmą nušalinimo laikotarpį bei dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas per Pirmą ir Antrą nušalinimo laikotarpius. Todėl toliau išplėstinė teisėjų kolegija pasisakys dėl šių reikalavimų.

Dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d.

20. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi (b. l. 5–7), tenkinus prokuroro prašymą, pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo užimamų pareigų trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 4 d. Ta pačia nutartimi prokuroras, be kita ko, įpareigotas nutartį dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų išsiųsti jo darbdaviui vykdyti. Vilniaus AVMI, kaip pareiškėjo darbdavys, vykdydama minėtą nutartį ir vadovaudamasi VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams nušalino pareiškėją nuo pareigų ir sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą.

21. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis priimta vadovaujantis BPK 157 straipsniu, kurio 1 dalis nustato, jog nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.

22. Atitinkamai ginčui aktualios redakcijos VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) įtvirtino, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka, t. y. šiuo atveju įstatymų leidėjas darbdaviui nepaliko jokios diskrecijos teisės.

23. Apskritai, ginčui aktualios redakcijos VTĮ 34 straipsnio 1 dalis (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) reglamentavo atvejus, kada valstybės tarnautojas privalo būti nušalintas nuo pareigų, o to paties straipsnio 2 dalis – kai valstybės tarnautojas gali būti nušalintas nuo pareigų. Remiantis VTĮ 34 straipsnio 3 dalimi (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), valstybės tarnautojas nuo pareigų nušalinamas jį į pareigas priėmusio asmens ar jo įgalioto asmens, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero sprendimu.

24. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje akivaizdu, kad atsakovas, kaip darbdavys, pareiškėjo atžvilgiu jokių savarankiškų veiksmų, susijusių su jo nušalinimu nuo pareigų aptariamu laikotarpiu (Pirmas nušalinimo laikotarpis), nesiėmė ir jokio atskiro valinio sprendimo šiuo klausimu nepriėmė, tai nebuvo jo diskrecijos dalykas. Šiuo atveju pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo nušalintas nuo pareigų ne darbdavio (jį į pareigas priėmusio asmens ar jo įgalioto asmens), o kitų įstatymų

nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka, konkrečiai – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi BPK nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Nagrinėjamu atveju Vilniaus AVMI, kaip pareiškėjo darbdavys, 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 tik privalomai vykdė teismo baudžiamajame procese pareiškėjui pritaikytą procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų, t. y. atsakovas iš esmės tik konstatavo minėtą aplinkybę.

25. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties byloje Nr. KP-7245-111/2014 matyti, kad teismas sprendė, jog ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka pagrįstam manymui, jog D. A. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o BPK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų – jo atžvilgiu buvo pritaikyta būtent siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą bei užkirsti kelią galimoms naujoms nusikalstamoms veikoms, greitai, išsamiai ir nešališkai ištirti nusikalstamą veiką.

26. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Tuo tarpu VTĮ nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus (VTĮ 1 str.). Taigi VTĮ ir BPK reglamentuoja skirtingus visuomeninius santykius, jų prigimtis, paskirtis ir tikslai skiriasi. Į tai turi būti atsižvelgiama ir sprendžiant dėl pagal skirtingus teisės aktus bei skirtingų subjektų sprendimais taikytų nušalinimų teisinių pasekmių.

27. Kaip panašaus pobūdžio bylose yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų baudžiamojo proceso metu – paskirtis – neleisti atitinkamam valstybės pareigūnui likti tarnyboje (darbe), jeigu nenušalintas nuo pareigų jis turėtų galimybę trukdyti baudžiamosios bylos tyrimui ar net daryti nusikaltimus; teismo nutartį dėl pritaikytos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų – darbdavys privalo vykdyti ir jos teisėtumo negali kvestionuoti, todėl jis negali turėti ir tam tikrų su kompensacijos už nušalinimą išmokėjimu sietinų prievolių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-64/2009; 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016; 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-908-756/2017 ir kt.).

28. Taigi, kiek tai susiję su pagal BPK taikyto nušalinimo laikotarpiu negautu darbo užmokesčiu, šiuos santykius svarbu atriboti nuo tarnybos teisinių santykių, kadangi nors formaliai tokioje situacijoje ir gali būti priimamas atitinkamas darbdavio įsakymas šiuo klausimu, juo iš esmės nėra priimamas pats sprendimas (bendrąja prasme) nušalinti tarnautoją – tokį sprendimą priima teismas BPK nustatyta tvarka ir sąlygomis, o darbdavys, kaip minėta, šį faktą tik konstatuoja ir vykdo teismo nutartį dėl nušalinimo. Tuo tarpu procesinių prievartos priemonių, tarp jų ir laikino nušalinimo nuo pareigų, taikymas baudžiamajame procese nepatenka į valstybės tarnybos teisinių santykių sritį. Tokiu atveju akivaizdu, kad teisiniai santykiai dėl pasekmių, kilusių dėl baudžiamojo proceso metu taikytų procesinių prievartos priemonių, vertinimo kyla ne iš tarnybos teisinių santykių srities, o yra susiję būtent su baudžiamojo proceso teisės normų taikymu.

29. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamus teisinius santykius dėl pareiškėjo Pirmo nušalinimo laikotarpio teisinių pasekmių reglamentuoja ne VTĮ, o kitos teisės normos, kurios šiuo atveju laikytinos specialiosiomis – CK 6.272 straipsnis, įtvirtinantis valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, ir Žalos atlyginimo įstatymas. Esant šioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog VTĮ 341 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) nuostatos dėl valstybės tarnautojo nušalinimo teisinių pasekmių, sistemiškai įvertinus jas likusių šio įstatymo normų ir jomis reguliuojamų teisinių santykių kontekste, taip pat atsižvelgus į skirtingą VTĮ bei BPK paskirtį ir tikslus, į jais reglamentuojamų skirtingų visuomeninių santykių prigimtį, jų esmę, tarpusavio santykį bei sprendimus dėl nušalinimo pagal šiuos teisės aktus įgaliotų priimti skirtingų subjektų ypatumus, netaikytinos administracinių bylų teisenos tvarka sprendžiant ginčus dėl darbo užmokesčio priteisimo valstybės tarnautojui už laikotarpį, kai baudžiamojo proceso metu jo atžvilgiu pagal BPK nuostatas buvo pritaikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų. Pabrėžtina, kad VTĮ 341 straipsnis (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) reglamentuoja nušalinimo teisines pasekmes tik tarnybinių santykių kontekste, tačiau jame nėra jokių nuostatų, reglamentuojančių teisines pasekmes pareigūną nušalinus BPK nustatyta tvarka.

30. Priešingu atveju susiklostytų tokia faktinė situacija, kai administracinis teismas turėtų vertinti baudžiamojo proceso metu šio proceso tikslais jame dalyvaujančių specialių subjektų priimtus sprendimus dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, o neigiamos teisinės pasekmės (prievolė išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį) dėl valstybės tarnautojui baudžiamojo proceso metu taikytos procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų – kiltų kitam

subjektui (darbdaviui), kuris šiuo klausimu neturi jokios diskrecijos teisės ir tai visiškai nepriklauso nuo jo valios, dėl ko jis negali būti ir laikomas atsakingu už tokių priemonių taikymą. Toks vertinimas, be kita ko, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.

31. Nagrinėjamoje situacijoje administracinių bylų teisenos tvarka sprendžiant klausimą dėl atsakovo Vilniaus AVMI, kaip pareiškėjo darbdavio, atsakomybės už pareiškėjo nušalinimą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. pažymėtina tik tai, kad byloje nėra duomenų, jog minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis įstatymų nustatyta tvarka buvo apskųsta (BPK 157 str. 3 d.) ir panaikinta ar pakeista, todėl darytina išvada, kad egzistavo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas atsakovui vykdyti nurodytą nutartį, kurios, kaip minėta, jis negalėjo kvestionuoti. Be to, byloje nenustatyta, kad atsakovas nurodytą nutartį būtų vykdęs netinkamai, to neginčija ir pats pareiškėjas. Taigi šiuo aspektu nėra jokio pagrindo spręsti dėl darbo užmokesčio priteisimo pareiškėjui iš atsakovo už Pirmą nušalinimo laikotarpį.

32. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. (Pirmą nušalinimo laikotarpį), nepagrįstai sutapatino jį su Antru nušalinimo laikotarpiu, nors jų prigimtis ir taikymo teisinis pagrindas, o tuo pačiu ir siekiami tikslai, skiriasi, dėl ko tarp jų darytina aiški takoskyra: pirmuoju atveju pareiškėjas buvo nušalintas atsakovui privalomai vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį dėl baudžiamajame procese pagal BPK pritaikytos procesinės prievartos priemonės, o antruoju atveju – jau paties atsakovo valiniu sprendimu pagal VTĮ normas. Tuo tarpu pagal skirtingus teisės aktus ir iš esmės skirtingų subjektų taikytų nušalinimų teisinės pasekmės gali skirtis, todėl vien aplinkybė, kad pareiškėjo Antras nušalinimo laikotarpis įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje byloje pripažintas nepagrįstu ir atsakovas įpareigotas už šį laikotarpį išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį bei delspinigius, nesudaro pagrindo analogiškai vertinti ir Pirmą nušalinimo laikotarpį, nors jis ir tęsėsi to paties ikiteisminio tyrimo metu.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šioje byloje pareiškėjo pareikštas reikalavimas priteisti jam iš atsakovo darbo užmokestį bei delspinigius už Pirmą nušalinimo laikotarpį yra nepagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, naikintina ir priimtinas naujas sprendimas – šį pareiškėjo reikalavimą atmesti.

Dėl laikotarpio nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti ir kompensacijos už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas

34. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat pareiškė reikalavimą nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. (Pirmą ir Antrą nušalinimo laikotarpius) įskaityti į jo tarnybos stažą būtent kasmetinių atostogų trukmei nustatyti, šį reikalavimą konkrečiai siedamas su reikalavimu įpareigoti atsakovą perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas. Todėl akivaizdu, kad nurodytu reikalavimu pareiškėjas išimtinai siekia būtent kompensacijos už nurodytu laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas.

35. Šiuo atveju pareiškėjas nurodyto laikotarpio įskaitymą į stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti iš esmės supranta kaip laikotarpį, už kurį jam turėjo būti suteiktos kasmetinės atostogos. Šį reikalavimą pareiškėjas grindžia VTĮ 42 straipsnio, reglamentuojančio tarnybos stažo skaičiavimą, 2 dalies (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) nuostatomis, taip pat tvirtina, kad tenkinus nurodytą jo reikalavimą būtų įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, o priešingu atveju būtų pažeista jo konstitucinė teisė į kasmetines mokamas atostogas.

36. Tačiau šiame kontekste, visų pirma, pabrėžtina, kad tarnybos stažas ir stažas kasmetinių atostogų trukmei nustatyti, kaip jį supranta pareiškėjas, t. y. laikas, už kurį suteikiamos kasmetinės atostogos, yra skirtingos teisinės kategorijos, todėl šie laikotarpiai gali nesutapti.

37. Ginčui aktualios redakcijos VTĮ 42 straipsnio 1 dalis (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-280 redakcija) nustatė, jog pagal šį Įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1–4 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius. Tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant valstybės tarnautojo pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose stažas sudedamas. Į

tarnybos stažą taip pat įskaitomas kasmetinių, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų, atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, atleidimo nuo tarnybinių pareigų dalyvauti Seimo, Respublikos Prezidento, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų rinkimuose pagal šio Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 8 punktą, perkėlimo į pareigas tarptautinėje institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje pagal šio Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, darbo tarptautinėje institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje laikotarpiai, dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinės organizacijos finansuojamuose projektuose užsienio valstybės institucijoje laikotarpiai, atostogos dėl dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, mokymosi atostogos, pagal šio Įstatymo 37, 38 ir 39 straipsnius suteiktų atostogų laikas ir ligos pašalpos gavimo laikotarpiai. Atsižvelgiant į tarnybos stažą, nustatomas šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto priedo dydis ir šio Įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasmetinių papildomų atostogų trukmė.

38. Remiantis VTĮ 42 straipsnio 2 dalimi (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Pagal VTĮ 42 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), tarnybos stažo skaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė.

39. Tačiau, kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas byloje pareikštu reikalavimu siekia ne tarnybos stažo perskaičiavimo, o kad jam būtų apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nurodytu nušalinimo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas. Tuo tarpu nei minėtas VTĮ straipsnis, nei kitos šio įstatymo nuostatos nereglamentuoja valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų skaičiavimo tvarkos, t. y. nenustato, kurie laikotarpiai turi būti įskaitomi į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos.

40. Todėl šiuo aspektu aktualus VTĮ 5 straipsnis (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Aiškindamas šią teisės normą socialinių garantijų valstybės tarnautojams taikymo aspektu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pati samprata „socialinės garantijos“ suponuoja tam tikrų lengvatų, apribojimų bei draudimų nustatymą asmenims, kurie dėl atitinkamų faktinių aplinkybių yra išskirtini iš bendro konteksto kaip turintys padidintą socialinį jautrumą. Tai reiškia, kad socialinių garantijų turėjimą nulemia asmens faktinę padėtį charakterizuojančios (asmeninio ir kitokio pobūdžio) aplinkybės, su kuriomis (kalbant apie VTĮ ir DK) teisės aktai sieja tam tikrų šiam asmeniui palankių teisinių pasekmių nustatymą. Todėl, sprendžiant klausimą, ar valstybės tarnautojui yra taikytinos tam tikros DK nustatytos garantijos, pirmiausia būtina nustatyti jo socialinę bei asmeninę padėtį charakterizuojančias aplinkybes ta apimtimi, kiek jos tiesiogiai yra aptartos VTĮ. Nustačius tokias aplinkybes, pagal lex specialis derogat legi generali (specialioji norma nugali bendrąją) principą taikytinos prioritetinę (prieš DK nustatytas) reikšmę turinčios VTĮ normos. Tuo atveju, kai nurodytos faktinės aplinkybės VTĮ nėra siejamos su atitinkamų garantijų nustatymu, tačiau jos yra aptartos DK normose ir yra reikšmingos DK nustatytų socialinių garantijų taikymo prasme, taikytinos atitinkamos DK normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1093/2011; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-591/2011 ir kt.).

41. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ, kaip minėta, nereglamentuoja valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų skaičiavimo tvarkos, sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą taikytinos DK nuostatos.

42. Atitinkamai pagal nagrinėjamam ginčui aktualios iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 170 straipsnio 1 dalį į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitoma: 1) faktiškai dirbtas laikas; 2) laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis; 3) laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir mokama stipendija arba kitos išmokos, išskyrus laiką, kai darbuotojas yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų; 4) laikas, kurį darbuotojas gavo ligos, motinystės arba tėvystės pašalpą; 5) mokamos kasmetinės atostogos; 6) nemokamos atostogos iki keturiolikos kalendorinių dienų; 7) nemokamos atostogos iki trisdešimties kalendorinių dienų neįgaliesiems; 8) nemokamos atostogos iki trisdešimties kalendorinių dienų asmenims, slaugantiems neįgalųjį; 9) priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą; 10) teisėto streiko laikas; 11) kiti įstatymų nustatyti laikotarpiai. Darbo metai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, prasideda nuo darbuotojo priėmimo į darbą dienos (DK 170 str. 2 d.). Taigi, nurodytos DK nuostatos nušalinimo laiko įskaitymo į laikotarpį, už kurį suteikiamos kasmetinės atostogos, nenustatė, o pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 143 straipsnio 1 dalies 7 punktą į darbo laiką nušalinimo nuo darbo laikas įeina tik tuo atveju, jeigu nušalintas darbuotojas

privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos.43. Iš šio sprendimo 37 punkte pacituotų nuostatų akivaizdu, kad tarnybos stažas VTĮ prasme apima įvairius

laikotarpius, įskaitant ir laikotarpius iki asmens priėmimo į konkrečią darbovietę dienos, pavyzdžiui, ankstesnius tarnybos skirtingose valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose laikotarpius ir kt., kurie yra sumuojami. Tuo tarpu laikas, už kurį darbuotojui konkrečioje darbovietėje suteikiamos kasmetinės atostogos, pagal DK pradedamas skaičiuoti tik nuo jo priėmimo į tą darbovietę dienos, o ankstesnėse darbovietėse dirbtas laikas ir kiti laikotarpiai, kurie pagal nurodytas VTĮ 42 straipsnio nuostatas įskaitomi į tarnybos stažą, šiuo atveju, pavyzdžiui, gali būti reikšmingi nustatant valstybės tarnautojo kasmetinių papildomų atostogų trukmę ateityje. Tačiau VTĮ nėra numatyta, kad už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį gali būti suteiktos kasmetinės atostogos, toks atvejis šiame įstatyme apskritai nėra aptartas. Todėl šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai remiasi VTĮ 42 straipsnio 2 dalies (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) nuostatomis.

44. Vadovaujantis ginčui aktualios iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 165 straipsnio 1 dalimi, kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Šiuo aspektu akcentuotina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir faktiškai nedirbo, neatliko jokių darbo funkcijų bei neprivalėjo laikytis darbo tvarkos, todėl, remiantis minėtomis nuostatomis, nėra teisinio pagrindo teigti, kad jis per šį nušalinimo laikotarpį įgijo teisę į kasmetines atostogas. Šiai išvadai priešingi pareiškėjo teiginiai neatitinka kasmetinių atostogų esmės ir jų suteikimo paskirties – darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti. Atitinkamai konstatavus, kad už nurodytą nušalinimo laikotarpį nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui kasmetines atostogas, taip pat nėra ir teisinio pagrindo kompensuoti pareiškėjui už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, todėl šis pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas. Aplinkybė, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas faktiškai nedirbo ir neatliko jokių darbo funkcijų dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių (nušalinimo), šios išvados niekaip nekeičia.

45. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas aptariamu reikalavimu išimtinai siekia gauti kompensaciją už nušalinimo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. buvo išmokėtas darbo užmokestis bei delspinigiai, t. y. pareiškėjui jau buvo kompensuoti dėl nušalinimo nurodytu laikotarpiu patirti praradimai. Todėl priešinga, nei šio procesinio sprendimo 44 punkte padaryta, išvada prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei iškreiptų nurodytos kompensacijos esmę ir paskirtį, neatitiktų jos socialinės funkcijos, kadangi pareiškėjui už tą patį laikotarpį (tuos pačius praradimus) iš esmės būtų kompensuojama du kartus. Pabrėžtina, kad pareiškėjo pažeista teisė į darbą ir dėl to patirti praradimai nurodytu laikotarpiu jau buvo apginti kitoje administracinėje byloje – įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 paliktas nepakeistas.

46. Toks aiškinimas iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose dėl kompensacijos valstybės tarnautojams už priverstinės pravaikštos laiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-3095/2011; 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2377-756/2016; 2016 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1580-552/2016 ir kt.).

47. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas įskaityti į jo tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, paliktina nepakeista.


48. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 3 dalimi, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinama ir priimamas naujas sprendimas, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

49. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso

šalies savo išlaidų atlyginimą. Tačiau šiuo atveju galutinis sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, kadangi visi jo skundo reikalavimai atmetami. Taigi, pareiškėjas šioje byloje neįgijo teisės į savo išlaidų atlyginimą.

50. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo naudai iš atsakovo priteista 50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, naikintina ir pareiškėjo prašymas dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų netenkinamas. Tuo pačiu pagrindu taip pat netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti jam iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas Vilniaus

apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota išmokėti pareiškėjui D. A. darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, taip pat dėl pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistų bylinėjimosi išlaidų, ir priimti naują sprendimą – šią pareiškėjo D. A. skundo dalį atmesti ir nepriteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS


RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eA-1146-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03434-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=55b83c10f02e11e99681cd81dcdca52c

pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės

vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nacionalinis bilietų platintojas“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nacionalinis bilietų platintojas“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimą Nr. 12NKV-151 „Dėl UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas) arba sumažinti šiuo Nutarimu pareiškėjui paskirtos baudos dydį. Taip pat skunde pareiškėjas prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad Bendrovės veikla neatitiko profesinio atidumo reikalavimų ir vartotojui esminę informaciją apie renginius „The world‘s greatest Pink Floyd show – Brit Floyd“ (toliau – ir koncertas) ir „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ (toliau – ir renginys), kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą, jis pateikė neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku, dėl ko vartotojas priėmė sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Pareiškėjo teigimu, jo komercinė veikla platinant bilietus į koncertą „The world‘s greatest Pink Floyd show – Brit Floyd“ ir renginį „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ atitiko Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme (toliau – ir NKVVDĮ, Įstatymas) nustatytus reikalavimus.

3. Pareiškėjas nurodė, kad interneto tinklapyje http://www.bilietai.lt, atsidarius interneto puslapį, kuriame buvo pateiktas koncerto aprašymas, dešiniajame viršutiniame kampe oranžinės spalvos stačiakampyje buvo pateikti duomenys apie renginį su antrašte „Svarbi informacija“. Prie šios informacijos buvo pateiktas baigtinis sąrašas prekių bei paslaugų, kuriomis buvo galima pasinaudoti, įsigijus bilietą į renginį „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“: (i) Brit Floyd atributika; (ii) galimybė pabendrauti su renginio komanda; (iii) suvenyrinė turo laminuotė su juostele ant kaklo; (iv) galimybė dalyvauti garso patikrinime; (v) privatus dviejų dainų pasirodymas, po kurių atlikėjai ateis susitikti su svečiais; (vi) galimybė pasidaryti profesionalią nuotrauką ir gauti autografą. Oranžine spalva išskirtame laukelyje „Svarbi informacija“ taip pat raudonomis raidėmis buvo parašyta, jog bilietas į renginį „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ negalioja be koncerto bilieto. Be to, po tekstu, kuriame aprašytas pagrindinis renginys, pareiškėjas dar kartą raudonu šriftu pažymėjo, jog bilietas į renginį negalioja be koncerto bilieto. Taigi vien internetiniame puslapyje, kuriame buvo pateiktas renginio aprašymas, buvo du kartus paryškintu šriftu pažymėta, jog siekiant dalyvauti renginyje, būtina įsigyti bilietą į koncertą. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad vartotojai, siekdami įsigyti bilietą tiek į renginį, tiek į koncertą, turėjo atsidaryti koncerto internetinį puslapį, kuriame buvo pateiktas jo aprašymas, ir paspausti žalios spalvos mygtuką „pirkti bilietą“. Tuomet vartotojai būdavo nukreipiami į interneto puslapį, kuriame galėdavo pasirinkti koncerto bilietus, atsižvelgdami į jų kainą bei vietą arenoje. Šiame interneto puslapyje vartotojai taip pat kartu galėjo pasirinkti papildomą bilietą į renginį. Taigi, vartotojai, siekdami įsigyti papildomus bilietus į renginį, technine prasme privalėjo „praeiti“ pro interneto puslapį, kuriame buvo pateiktas koncerto aprašymas bei du perspėjimai raudonos spalvos šriftu, jog papildomi bilietai į renginį negalioja be koncerto bilieto. Pareiškėjo teigimu, paslaugų teikėjas teisės aktais nėra įpareigotas vartotojams pateikti informaciją apie papildomas paslaugų sąlygas tik tam tikru būdu, pavyzdžiui, ant renginio bilieto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2287 straipsnyje numatyta tik bendra paslaugų teikėjo pareiga aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui informaciją prieš sudarant nuotolinę sutartį ir šią pareigą, pareiškėjo nuomone, jis įvykdė. Taip pat atkreipė dėmesį, jog visi vartotojai, įsigiję renginio „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ bilietus, prieš renginį buvo el. paštu papildomai informuoti ne tik apie pastarojo renginio pradžios laiką, bet ir apie tai, kad renginio bilietas negalioja be koncerto bilieto.

4. Bendrovės nuomone, šiuo atveju pats vartotojas D. S. N. nesielgė kaip protingai atidus ir apdairus vidutinis

http://www.bilietai.lt/

vartotojas, nes nesusipažino su renginio aprašymu. Pats vartotojas patvirtino, jog bilietų įsigijimo sąlygas aiškiai suprato, nes, prieš atlikdamas mokėjimą už bilietus, sutiko su internetinės bilietų parduotuvės naudojimosi taisyklėmis. Be to, pareiškėjas nesulaukė nė vieno raštiško skundo ar kitokių pretenzijų iš kitų vartotojų, įsigijusių bilietus į papildomą renginį „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad vidutiniam vartotojui iš pareiškėjo pateiktos informacijos turėjo būti ir buvo visiškai aišku, kad, norint patekti į renginį, buvo privalu įsigyti bilietą ir į koncertą.

5. Tarnyba Nutarime nurodė, kad vartotojams ant renginių bilietų nebuvo tinkamai pateikta informacija apie renginio vietą, dėl ko vartotojai buvo suklaidinti. Bendrovės nuomone, vartotojams http://www.bilietai.lt interneto svetainėje perkant bilietus į renginius „2 vyrai. 1 tiesa“ ir „2 smegenų istorija“, informacija, jog šie renginiai vyks Kaune, buvo pateikta labai aiškiai ir nedviprasmiškai. Vartotojai, siekdami įsigyti bilietus į šiuos renginius http://www.bilietai.lt interneto svetainėje, jau atlikdami pirmąjį bilietų įsigijimo veiksmą, turėjo pasirinkti miestą, kuriame nori aplankyti atitinkamą renginį. Nepasirinkus miesto, nebūtų buvę galima tęsti bilietų įsigijimo. Pasirinkus miestą ir atidarius interneto puslapius, kuriuose pateikti renginių aprašymai, buvo toliau nurodoma, jog renginių vieta yra Renginių Oazė, Kaunas. Kitame interneto puslapyje, kuriame vartotojams siūloma rinktis bilietus, ir toliau buvo nurodoma ta pati informacija dėl renginių vietos. Tai, jog pastarieji renginiai vyks būtent Kaune, buvo nurodoma ir paskutiniajame bilietų įsigijimo žingsnyje, prieš atliekant mokėjimus. Taigi vartotojams interneto puslapyje http://www.bilietai.lt perkant bilietus į renginius „2 vyrai. 1 tiesa“ ir „2 smegenų istorija“, kiekviename bilietų įsigijimo žingsnyje buvo nurodoma, kad renginių vieta yra Domino teatras, Renginių oazė, Kaunas. Pareiškėjo įsitikinimu, jis aiškiai, suprantamai, nedviprasmiškai ir laiku pateikė informaciją apie tai, jog renginiai „2 vyrai. 1 tiesa“ ir „2 smegenų istorija“ vyks Kauno mieste. Taip pat Tarnyba neįvertino to, kad bilietai į renginį buvo dovanoti. Faktinis dovanos gavėjų suklaidinimas įvyko dėl to, kad vartotojai, įsigiję bilietus, turėję elgtis atidžiai ir rūpestingai, susipažinę su pareiškėjo tinkamai pateikta informacija, jos neperteikė apdovanotiesiems kartu su dovana. Be to, Bendrovė nėra gavusi nei vienos rašytinės pretenzijos, susijusios su renginių „2 vyrai. 1 tiesa“ ir „2 smegenų istorija“ vieta, iš kitų vartotojų.

6. Pareiškėjo įsitikinimu, Tarnybos paskirta 4 488 Eur dydžio bauda yra mažintina, nes šiuo atveju egzistuoja Bendrovės atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Bendrovė vartotojams D. S. ir A. V. grąžino už bilietus sumokėtus pinigus. Be to, pareiškėjas tyrimo metu geranoriškai bendradarbiavo su Tarnyba teikdamas išsamius atsakymus bei paaiškinimus, susijusius su susiklosčiusiomis situacijomis.

7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas nurodė, kad sprendžiant, ar buvo padarytas pažeidimas, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo

komercinio veiklos subjekto veiksmais galimybę, o ne konkretų įvykusį suklaidinimo faktą. Dėl pareiškėjo netinkamos veiklos vykdymo buvo gauti net keli vartotojų skundai. Vadovaujantis Įstatymu, ginami ne tik konkretaus vartotojo, bet ir kitų vartotojų ekonominiai interesai, taigi aiškios ir nedviprasmiškos esminės informacijos apie renginius „The world‘s greatest Pink Floyd show – Brit Floyd“ ir „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ bei „2 vyrai. 1 tiesa“ ir „2 smegenų istorija“ vartotojams nepateikimas, galėjo iškreipti ir kitų vartotojų ekonominius interesus. Šiuo atveju, įvyko konkretus bei realus suklaidinimo, t. y. vartotojų ekonominio elgesio iškreipimo faktas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo veikla neatitiko Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto profesinio atidumo, kaip protingumo standarto, sąžiningos verslo praktikos rinkoje reikalavimų ir iškreipė vidutinio vartotojo ekonominį elgesį.

9. Tarnyba nesutiko, kad pareiškėjui gali būti sumažinta paskirta bauda. Bendrovė esminės informacijos vartotojams apie siūlomus produktus neatskleidė net keliais skirtingais atvejais. Be to, vartotojai dėl pareiškėjo neatskleistos esminės informacijos negalėjo dalyvauti renginiuose, į kuriuos turėjo bilietus. Dėl pareiškėjo veiksmų buvo gauti trijų vartotojų prašymai, bet dėl tokių pareiškėjo veiksmų galėjo būti suklaidinti ir kiti asmenys, nesikreipę į Tarnybą. Bendradarbiavimas su Tarnyba tyrimo metu reiškia subjekto savanorišką pagalbą tiriant pažeidimą, atskleidžiant bylos aplinkybes, bet ne atsakymų pateikimą Tarnybai prašant net kelis kartus. Bendradarbiavimas su Tarnyba tyrimo metu negali reikšti tiesiog netrukdymo tyrimui, atsakymo į pareikštus klausimus pateikimo ar dalyvavimo posėdyje. Pareiškėjas paaiškinimus dėl Įstatymo pažeidimų ir kitą su šiais pažeidimais susijusią informaciją Tarnybai pateikė ne iš karto, o tik po kelių Tarnybos prašymų, be to, pareiškėjas atlygino ne visų vartotojų patirtą žalą, nes vartotojui D. S. N. jo patirta žala nebuvo atlyginta.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ skundą tenkino ir Nutarimą panaikino.




11. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 24 d. Tarnyboje buvo gautas D. S. N. prašymas, kuriame minėtas asmuo nurodė, jog iš bilietų platintojo UAB „Bilietų pasaulis“ (po reorganizacijos – UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“) įsigijo du bilietus į koncertą „The world‘s greatest Pink Floyd show – Brit Floyd“, tačiau renginio dieną atvykus į Kauno Žalgirio areną, jam buvo nurodyta, jog su turimais bilietais jis patekti į renginį negalės, kadangi jie yra negaliojantys. 2017 m. kovo 22 d. Tarnyba gavo D. S. prašymą dėl Bendrovės veiksmų, kuriame buvo nurodyta, jog 2017 m. vasario 17 d. buvo įsigyti 2 bilietai į teatrą, kurie buvo įteikti asmenims gimtadienio proga. Ant įsigyto bilieto nėra nurodytas tikslus renginio vietos (spektaklio) adresas, o nurodytas renginio organizatoriaus adresas, kuris suklaidino dovanos gavėjus ir jie iš Kauno atvyko į Vilnių, kur sužinojo, kad spektaklis vyksta Kaune. 2017 m. balandžio 25 d. Tarnyboje buvo gautas dar vienas prašymas dėl Bendrovės veiksmų, kuriame A. V. nurodė, kad gavo dovanų 2 bilietus į „Domino teatras“ spektaklį „2 smegenų istorija“, tačiau, nuvykęs į Vilnių biliete nurodytu adresu, sužinojo, jog atvyko ne į tą spektaklį, nes spektaklis, į kurį jis turėjo bilietus, vyko ne Vilniuje, o Kaune. Tarnyba, išnagrinėjusi minėtus vartotojų prašymus, 2017 m. rugsėjo 7 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriame konstatavo, kad Bendrovė savo veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, nes jos veikla atitinka Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl paskyrė 4 488 Eur baudą.

12. Nutarime Bendrovės komercinė veikla buvo pripažinta nesąžininga, nes vartotojai galėjo įsigyti bilietus į „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“, kurie neturėjo jokios teisinės reikšmės, t. y. įsigijus tik šį bilietą, vartotojai negalėjo patekti į jokį renginį, nes reikia įsigyti ir bilietą į koncertą „The world‘s greatest Pink Floyd show – Brit Floyd“, t. y. Bendrovė pardavinėjo vartotojams bilietus, kurie iš tiesų buvo niekiniai ir negaliojantys. Pareiškėjo veiklos nesąžiningumas taip pat konstatuotas dėl to, kad Bendrovė vartotojams esminę informaciją apie renginių vietą, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informaciją paremtą sprendimą, pateikė neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku, dėl ko vartotojai priėmė spendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmę, t. y. vartotojai nesuprato, kur vyks renginiai, todėl negalėjo dalyvauti juose.

13. Dėl vartotojų įsigytų „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ bilietų teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra ginčo, jog vartotojas D. S. N. iš tiesų suklydo ir įsigijo ne tokį bilietą, kokį tikėjosi įsigyti, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar toks suklydimas buvo nulemtas nesąžiningos pareiškėjo komercinės veiklos. Bylos medžiaga patvirtino, kad interneto tinklapyje http://www.bilietai.lt pateiktas koncerto „The world‘s greatest Pink Floyd show – Brit Floyd“ aprašymas, kurio dešiniajame viršutiniame kampe oranžinės spalvos stačiakampyje „Svarbi informacija“, be kita ko, raudonomis raidėmis buvo nurodyta, kad bilietas į renginį „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ negalioja be koncerto bilieto. Prie šios informacijos tai pat buvo pateikta informacija, kas įeina į bilietą „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“. Informacija apie tai, kad bilietas į renginį negalioja be koncerto bilieto, raudonu šriftu buvo įrašyta ir tekste, kuriame aprašytas koncertas „The world‘s greatest Pink Floyd show – Brit Floyd“. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktikoje išaiškinta vidutinio vartotojo sąvoka, nurodė, kad vidutinis vartotojas pagal Bendrovės pateiktą informaciją turėjo ir galėjo suprasti, jog renginio bilietas, kaip buvo nurodyta internetiniame puslapyje, kuriame parduodami bilietai į koncertą, negalioja be koncerto bilieto. Nors tokia bilietų pardavimo praktika ir nėra labai įprasta, tačiau pareiškėjo pasirinktos vartotojų informavimo apie bilietus priemonės buvo pakankamos, kad vidutinis vartotojas galėtų suprasti perkamų bilietų reikšmę ir priimti atitinkamą sprendimą dėl sandorio. Teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai pardavinėjant „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ bilietus, kurie suteikia teisę tik į Brit Floyd atributiką, galimybę pabendrauti su renginio komanda ir pan., bet ne į patį koncertą, negali būti pripažinti nesąžininga komercine veikla, t. y. priešingai nei nustatė atsakovas, neatitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto klaidinančio informacijos neatskleidimo.

14. Teismas taip pat nesutiko su atsakovo išvadomis dėl nesąžiningos komercinės veiklos parduodant bilietus į spektaklius „2 vyrai. 1 tiesa“ ir „2 smegenų istorija“. Bylos medžiaga patvirtino, jog vartotojai, siekdami įsigyti bilietus į renginius „2 vyrai. 1 tiesa“ ir „2 smegenų istorija“, http://www.bilietai.lt interneto svetainėje jau atlikdami pirmąjį bilietų įsigijimo veiksmą turi pasirinkti miestą, kuriame nori aplankyti atitinkamą renginį. Pasirinkus miestą ir atidarius interneto puslapius, kuriuose pateikti renginių aprašymai, taip pat nurodoma, jog renginių vieta yra Renginių Oazė, Kaunas. Toliau atidaromame interneto puslapyje, kuriame vartotojams siūloma rinktis bilietus, ir toliau nurodoma ta pati informacija dėl renginių vietos. Tai, jog pastarieji renginiai vyks būtent Kaune, nurodoma ir paskutiniajame bilietų įsigijimo žingsnyje, prieš atliekant mokėjimus. Teismo vertinimu, minėta informacija yra aiški ir pakankama, kad vartotojai suprastų, į kokiame mieste vykstantį renginį jie perka bilietus. Taigi prieš sudarant sandorį visa tokiam sandoriui sudaryti reikiama informacija buvo atskleista. Ginčo bilietai buvo padovanoti Kaune bei Jonavoje gyvenantiems asmenims, kurie dėl biliete nenurodytos



informacijos apie renginio vietą, pamanė, kad renginiai vyks Vilniuje. Teismas sutiko, kad renginio vietos nenurodymas ant bilieto yra netinkama verslo subjekto praktika, bet tokie veiksmai nagrinėjamu atveju neatitinka nesąžiningos komercinės veiklos sąvokos, nes tokia neišsami informacija biliete buvo pateikta jau po sandorio sudarymo, taigi vartotojo ekonominis elgesys nagrinėjamu atveju negalėjo būti iškreiptas, ką patvirtino ir tai, jog nagrinėjamu atveju bilietai į Kaune vykstančius spektaklius buvo pirkti kaip dovana Kaune bei Jonavoje gyvenantiems asmenims.

15. Atsižvelgęs į tai, kad išdėstyta, teismas sprendė, jog Tarnyba nepagrįstai konstatavo Bendrovės komercinės veiklos nesąžiningumą, todėl pareiškėjo skundą tenkintino visiškai ir panaikino Nutarimą.

III.

16. Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Tarnybos Nutarimą teisėtu ir pagrįstu.

17. Atsakovo teigimu, renginio „VIP Meet and greit Soundcheck Experience“ ir bilietų pardavimo į jį atskyrimas nuo koncerto „The world‘s greatest Pink Floyd show – Brit Floyd“ ir bilietų į jį pardavimo yra vertintinas itin kritiškai, nes vartotojai, kurie įsigijo bilietą „VIP Meet and greit Soundcheck Experience“, negalėjo patekti į jokį renginį, kadangi buvo būtina įsigyti ir koncerto bilietą „The world‘s greatest Pink Floyd show – Brit Floyd“. Pareiškėjas, kaip profesionalus bilietų platintojas privalėjo užtikrinti, kad jo pasirinktas bilietų pardavimo būdas su papildomomis sąlygomis nesudarytų jokių galimybių pakenkti vartotojų ekonominiams interesams, t. y. pareiškėjas privalėjo užtikrinti, kad vartotojai negalėtų įsigyti bilietų į renginį neįsigiję koncerto bilietų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo veikla negali būti laikoma kaip atitinkanti profesinio atidumo reikalavimus.

18. Atsakovas pažymi, kad Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo veiksmus Įstatymo nuostatų atžvilgiu, vertino visas su bylos nagrinėjimu susijusias faktines aplinkybes, t. y. be vartotojų prašymuose nurodytų aplinkybių, vertino ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus.

19. Bilieto užsakymo patvirtinime, kurį gavo vartotojas, yra nurodyta, kad renginio apibūdinimas yra „The world‘s greatest PINK FLOYD show – BRIT FLOYD 18.11.16 20:00 Kauno Žalgirio arena“, o vietos – „The world‘s greatest PINK FLOYD show – BRIT FLOYD 18.11.16 20:00 VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“, taip pat ant renginio bilieto yra nurodyta, kad renginys: „The world‘s greatest PINK FLOYD show – BRIT FLOYD Kauno Žalgirio arena PENKTADIENIS 18.11.16 LAIKAS 20:00“, o sektorius: „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“. Pažymėtina, kad renginio „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ pradžia buvo 17:00 val., taigi net keliomis valandomis anksčiau nei pats koncertas. Todėl Tarnyba Nutarime pagrįstai konstatavo, kad vartotojas tikėjosi, jog įsigijo bilietą būtent į koncertą „The world‘s greatest PINK FLOYD show – BRIT FLOYD“, kuris vyko 18.11.16 20:00, o ne į papildomą renginį „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ kuris turėjo įvykti 17:00. Todėl buvo konstatuota, kad įvyko konkretus bei realus suklaidinimo, t. y. vartotojų ekonominio elgesio iškreipimo faktas. Iš koncerto „The world‘s greatest PINK FLOYD show – BRIT FLOYD“ aprašymo matyti, kad vartotojams, prieš įsigyjant bilietą, buvo nurodyta, kad jie įsigyja bilietą į renginį „The world‘s greatest PINK FLOYD show – BRIT FLOYD“, o dešiniame kampe pateikta informacija „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ bilietas negalioja be renginio bilieto!“. Pažymėtina, kad ši informacija buvo suteikta tiems vartotojams, kurie pirko bilietus į koncertą „The world‘s greatest PINK FLOYD show – BRIT FLOYD“, tačiau pareiškėjas Tarnybai nepateikė informacijos ir įrodymų, kad ši informacija buvo pateikta ir tiems vartotojams, kurie įsigijo „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ bilietą.

20. Tarnyba atkreipia dėmesį į tai, kad teismas priimdamas sprendimą byloje, vadovavosi būtent pareiškėjo su 2017 m. spalio 11 d. skundu pateikta papildoma informacija bei įrodymais, kurių jis bylos nagrinėjimo metu Tarnybai nebuvo pateikęs. Bendrovė viso tyrimo metu nebendradarbiavo su Tarnyba, t. y., pareiškėjas Tarnybai pateikęs pirminius paaiškinimu daugiau nei pusę metų neteikė jokios informacijos ar prašomų pateikti įrodymų, ir tik po Tarnybos 2017 m. gegužės 18 d. raštu Nr. 4-3670 pateikto įspėjimo, pareiškėjas Tarnybai pateikė prašomą informaciją.

21. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, nurodydamas, kad „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ bilietai buvo parduodami tik internetu, o visi juos įsigiję klientai prieš renginį elektroniniu paštu buvo papildomai informuoti ne tik apie programos patikslinimus, bet ir apie tai, kad „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“ bilietas negalioja be koncerto bilieto, klaidina teismą. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje įrodymai, kurie patvirtintų tai, kad Bendrovė vartotojui D. S. N. išsiuntė tokį informacinį pranešimą, nebuvo pateikti.

22. Teismas sprendime iš esmės pasisakė tik dėl tų vartotojų, kurie iš interneto tinklalapio http://www.bilietai.lt įsigijo


bilietus į renginius „2 vyrai. 1 tiesa“ ir „2 smegenų istorija“. Tačiau vadovaujantis Įstatymu, yra ginami ne tik konkrečių, bet ir kitų vartotojų ekonominiai interesai. Todėl šiuo atveju privalo būti ginami ne tik tų vartotojų, kurie iš pareiškėjo tiesiogiai įsigyja bilietus į renginius, interesai, bet ir tų, kurių naudai yra sudaroma vartojimo sutartis, t. y. galutinių vartotojų interesai, kurie vadovaujasi tik ant bilieto esančia informacija.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad vartotojų ekonominis elgesys negalėjo būti iškreiptas. Teismas pripažino, kad tokia pareiškėjo veikla yra netinkama verslo subjekto praktika. Tarnybos nuomone, teismo sprendimas neatitinka protingumo principo bei sąžiningos verslo praktikos rinkoje reikalavimų, kadangi tokiu būdu verslo subjektams būtų suteikiama galimybė nevykdyti imperatyvių įstatymo normų, įpareigojančių ant vartotojams parduodamų bilietų tinkamai pateikti visą esminę informaciją.

24. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pareiškėjas prašo atlyginti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas – viso 3334,88 Eur.

25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog visi renginio bilietų pirkėjai, įskaitant vartotoją D. S. N., dar prieš įsigydami bilietus interneto svetainės http://www.bilietai.lt koncerto puslapyje paryškintu raudonu šriftu, nurodant, jog tai svarbi informacija, buvo informuoti, kad renginio bilietai negalioja be koncerto bilieto. Be to, renginio bilietus įsigiję vartotojai el. paštu buvo papildomai informuoti, kad siekiant dalyvauti renginyje, būtina įsigyti bilietą į koncertą. Taigi, pareiškėjas, platindamas bilietus, ėmėsi ypatingų atidumo priemonių, siekdamas vartotojams suteikti visą tinkamo sprendimo priėmimui reikalingą informaciją. Todėl nagrinėjamu atveju, pareiškėjo komercinė veikla, platinant bilietus į renginį, atitiko visus Įstatyme nustatytus reikalavimus, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

26. Esminiai įrodymai, kuriais vadovavosi teismas, buvo pateikti Tarnybai kartu su pareiškėjo 2017 m. sausio 9 d. paaiškinimu. Pareiškėjas kartu su 2017 m. spalio 11 d. skundu, pateiktu teismui, tik pateikė papildomus paaiškinimus bei įrodymus prie pagrindinių įrodymų, kurie buvo pateikti Tarnybai. Be to, priešingai, nei teigia atsakovas, pareiškėjas nuolat bendradarbiavo su Tarnyba.

27. Apeliaciniame skunde Tarnyba ir toliau mėgina įrodyti, kad nesąžininga komercinė veikla vartotojų atžvilgiu galioja ir toms situacijoms, kai vartotojas negalėtų būti laikomas sandorio, kurio sudarymo suklydimo galimybė vertinama, šalimi. Pareiškėjas nurodo, jog pastaroji Tarnybos išvada yra nei faktiškai, nei teisiškai nepagrįsta. Pareiškėjas pažymi, jog iš kitų vartotojų nėra gavęs nei vienos rašytinės pretenzijos, susijusios su netinkamai nurodyta spektaklių vieta. Tai taip pat leidžia daryti išvadą, jog interneto svetainėje http://www.bilietai.lt pateikta informacija apie atitinkamų renginių vietą buvo išsami ir pakankama informuotam vidutinio vartotojo sprendimui priimti. Pareiškėjo komercinė veikla platinant bilietus į spektaklius atitiko profesinio atidumo reikalavimus ir negalėjo iškreipti vidutinio vartotojo ekonominio elgesio, todėl teismas tinkamai vertino bylos teisines bei faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą panaikindamas Nutarimą.

Teisėjų kolegija


28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 12NKV– 151, kuriuo „UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ paskirta 4 488 Eur bauda už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Tarnybos Nutarimo panaikinimo tenkino, konstatavęs, kad atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo veiklą kaip nesąžiningą ir nepagrįstai nustatė skundžiamame Nutarime nurodytus pažeidimus; pareiškėjo pasirinktos informavimo priemonės buvo pakankamos, kad vidutinis vartotojas galėtų suprasti perkamų bilietų reikšmę ir priimti atitinkamą sprendimą dėl sandorio.

30. Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia nesutikdamas su materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu, taip pat mano, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio



skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

32. Iš bylos medžiagos matyti, kad sankcija Tarnybos nutarimu pareiškėjui paskirta už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla atitinka 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 6 straipsnio 1 dalį. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.

33. Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymu įgyvendinama 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL 2005 L 149, p. 22) (Įstatymo 1 str. 4 d.).

34. Direktyvos preambulės nuostatos atskleidžia jos tikslą įvesti tokį reglamentavimą, kuris užtikrintų komercinės veiklos sąžiningumą ir būtų taikomas iš esmės visai komercinei veiklai, kuri gali paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Šia direktyva nustatytas bendras draudimas apima nesąžiningą komercinę veiklą, iškreipiančią vartotojų ekonominį elgesį (Direktyvos preambulės 13 p.). Tiek Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje, tiek Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nesąžiningos komercinės veiklos draudimas, šių straipsnių 2 dalyse apibrėžiant, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad veiksmai, kurie neatitiko profesinio atidumo reikalavimo, neturi būtinai sukelti atitinkamas pasekmes, t. y. neprivalo iš esmės iškreipti vartotojų ekonominio elgesio, nes tam, kad būtų galima konstatuoti tokio pobūdžio įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui, užtenka nustatyti tokios įtakos galimybę. Kitaip tariant, nėra būtina, kad būtų sudarytas bent vienas sandoris, kurio vartotojas kitomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1684/2010; 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-284/2012; 2013 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-90/2013). Sąvoką „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ įstatymų leidėjas aiškina, kaip vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Įstatymo 2 str. 3 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-551/2013).

36. Taigi, norint konstatuoti, kad komercinė veikla buvo ar yra nesąžininga, užtenka nustatyti, jog konkrečiu atveju komercinės veiklos įmonė suteikė vartotojui klaidinančią informaciją arba nuslėpė dalį informacijos ir tai galėjo paveikti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Kartu pažymėtina, kad vidutinis vartotojas turėtų būti vertinamas kaip asmuo, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai pasirėmė Europos Sąjungos Teisingumo teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika šiuo aspektu.

37. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad ginčijamas Nutarimas priimtas dėl trijų vartotojų skundų – D. S. N. įsigijo du bilietus į 2016 m. lapkričio 18 d. renginį „VIP Meet and Greet Soundcheck Experience“, tačiau renginio dieną atvykus į Kauno Žalgirio areną, jam buvo nurodyta, jog su turimais bilietais jis patekti į renginį negalės, kadangi jie be bilietų į koncertą „The world‘s greatest PINK FLOYD show – BRIT FLOYD“ yra negaliojantys. D. S. įsigijo 2 bilietus į „Domino teatras“ spektaklį „2 vyrai. 1 tiesa“, kurie buvo įteikti kitiems asmenims gimtadienio proga. Ant įsigytų bilietų nebuvo nurodytas tikslus renginio vietos (spektaklio) adresas, o nurodytas tik renginio organizatoriaus adresas, kuris suklaidino dovanos gavėjus ir jie iš Kauno atvyko į Vilnių, kur sužinojo, kad iš tikrųjų spektaklis vyksta Kaune. A. V. nurodė, kad gavo dovanų 2 bilietus į „Domino teatras“ spektaklį „2 smegenų istorija“, tačiau, nuvykęs į Vilnių biliete nurodytu adresu, sužinojo, jog spektaklis vyksta Kaune. Pažymėtina, kad visi bilietai buvo įsigyti, naudojantis interneto tinklapiu http://www.bilietai.lt .

38. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo aukščiau minėtų bilietų įsigijimo aplinkybes, tai, kad vartotojai, norėdami įsigyti bilietus, turėjo „atsiversti“ interneto tinklapius, kuriuose buvo pakankamai informacijos apie bilietų pardavimo sąlygas, renginių vietas ir pan. Svarbi vartotojų ekonominiam elgesiui, t. y. apsisprendimui įsigyti bilietus, informacija buvo kartojama ir kituose bilietų įsigijimo internetu


„žingsniuose“. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju vartotojams nuo pat pradžių buvo suteikta pakankamai informacijos, kuri lemtų jų ekonominį elgesį siūlomų produktų – bilietų į renginius – atžvilgiu. Vidutiniškai apdairus ir atidus vartotojas turėjo pastebėti, į kokius, kur ir kada vykstančius renginius ir kokiomis sąlygomis jis įsigyja bilietus. D. S. N. atveju internetinėje bilietų platinimo platformoje įspėjimas, kad bilietas į renginį negalioja be bilieto į koncertą buvo patalpintas pirmame puslapyje ir vėliau pakartotas. D. S. bei A. V. atvejais informacija apie spektaklių vietą taip pat buvo aiškiai nurodyta interneto svetainėje bei vartotojas privalėjo atskirai pasirinkti renginio vietą prieš įsigydamas bilietus. Paskutiniais dviem atvejais atkreiptinas dėmesys, kad bilietai buvo pirkti kaip dovana ir dovanotojui taip pat teko pareiga informuoti apdovanojamuosius apie dovanos ypatybes, susijusias su renginių vieta.

39. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų pateikimo momentu bei pareiškėjo netinkamu bendradarbiavimu su atsakovu, neturi esminės įtakos pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumui. Atsakovui, kaip valstybės institucijai taip pat tenka pareiga, prieš priimant Nutarimą surinkti visus reikalingus duomenis ir savo sprendimą pagrįsti ne selektyviu įrodymų vertinimu, o surinktų duomenų visuma. Teismo nuomone, Tarnybai turėjo pakakti iki Nutarimo priėmimo surinktų duomenų, kad ji galėtų tinkamai įvertinti susiklosčiusias situacijas.

40. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo taikytas nuotolinio bilietų pardavimo mechanizmas turi tam tikrų trūkumų ir gali būti vertinamas kritiškai, tačiau to negalima laikyti nesąžininga verslo praktika Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo prasme.

41. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas esmines nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, sprendimą pagrindė išsamia įrodymų analize ir konkrečiomis teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 str.) išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime išdėstytus esminius argumentus, o ginčui aktualias materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, be to, tinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika, suformuota šios kategorijos bylose.

42. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.43. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnį, proceso šalis, kurios naudai

priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tame tarpe ir išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui, nes ši administracinė byla išnagrinėta iki Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos Nr. XIII-1833 įsigaliojimo.

44. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

45. Pareiškėjas 2019 m. spalio 1 d. prašymu prašė priteisti šias išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme: -1415,70 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 2018 m. vasario 6-7 d. ir 108,90 Eur už susipažinimą su apeliaciniu skundu 2018 m. sausio 24 d., viso 1524,60 Eur.

46. Pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 8.9 punktą maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,3, o už kitų teisinių paslaugų 1 valandą – 0,1. Atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslauga suteikta 2018 m. I ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2017 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 850,8 Eur, todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1105 Eur. Susipažinimo su apeliaciniu skundu paslauga truko vieną valandą, todėl už ją maksimali priteistina suma yra 85 Eur.

47. Taigi pareiškėjo prašomos priteisti sumos viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius. Atsižvelgus į tai bei

įvertinus Rekomendacijų 2 punkte išvardintus kriterijus, pareiškėjui priteistina 1100 Eur atstovavimo apeliacinėje instancijoje išlaidų suma.


n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjui UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 1100 Eur

(vieną tūkstantį vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.Pareiškėjo UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ prašymą atlyginti išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme

perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eAS-518-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02006-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų O. V. ir P. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. V. ir P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5060e500f02e11e99681cd81dcdca52c

Pareiškėjai O. V. ir P. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 21R-332(AG-328/07-2019) „Dėl atsisakymo priimti skundą nagrinėjimui“ ir įpareigoti Komisiją pakartotinai spręsti skundo priėmimo klausimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 4 d. nutartimi pareiškėjų O. V. ir P. V. skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad ginčijamu Komisijos sprendimu kaip nežinybingą atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjų skundą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 487 (toliau – ir Nutarimas) dalies, kuria remiantis 1/2 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įtraukta į Nutarimo 2 priedo „Perduodamų valstybės įmonei Turto bankui patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto sąrašas“, 47 punktą. Komisija, atsisakydama priimti pareiškėjų skundą, savo sprendimą grindė Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad Komisija ir jos teritoriniai padaliniai nesprendžia administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 18 straipsnyje nurodytų ginčų (bylų). Komisija taip pat rėmėsi ABTĮ 18 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos ir sprendimų.

Pagal ABTĮ 28 straipsnio 3 dalį, apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Todėl teismas, spręsdamas pareiškėjų skundo priėmimo klausimą, skundo priėmimo metu vertino ne tik, ar pareiškėjų paduotas skundas atitinka ABTĮ 23, 24 ir 25 straipsnio reikalavimus, bet ir tai, ar pareiškėjų keliamas ginčas priskirtinas spręsti administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 18 str.).

Pareiškėjai skunde atsakovu nurodė Lietuvos Respublikos Vyriausybę, tačiau jokio reikalavimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kaip atsakovui, nesuformulavo. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjai nesutinka su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 487 dalimi, kuria remiantis 1/2 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įtraukta į Nutarimo 2 priedo „Perduodamų valstybės įmonei Turto bankui patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto sąrašas“ (47 punktas).

Teismas nustatė, kad minėto Nutarimo 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybė perdavė valstybės įmonei Turto bankui patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo šio nutarimo 2 priede nurodytą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir 47 punkte nurodytą 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Remiantis bylos duomenimis, turtas, kurio perdavimą valstybės įmonei Turto bankui patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti ginčija pareiškėjai, nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjai iš esmės kėlė ginčą dėl nuosavybės teisių į atitinkamą nekilnojamąjį turtą, o toks ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio. Civilinio teisinio pobūdžio ginčų nagrinėjimas yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams. Teismo vertinimu, Komisija, nors ir netinkamu pagrindu, iš esmės pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjų skundą.

III.

Pareiškėjas O. V. ir P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą išspręsti iš naujo.

Pareiškėjai nesutinka, kad ginčas yra civilinio pobūdžio, kadangi pats nuosavybės teisės faktas (išviešintas viešajame registre) nekilo iš faktinio užėmimo ar naudojimosi jomis (kas būtų civilinis santykis), tačiau tik iš administracinio akto – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 487 dalies. Reikalavimas dėl faktinių nuosavybės teisių nuginčijimo buvo reikštas pareiškėjams įrodinėjant savo daiktines teises civiline tvarka. Plungės apylinkės teismas 2019 m. sprendime civilinėje byloje Nr. 2YT-64-225/2019 pareiškėjams išaiškino, kad teisių viešajame registre įregistravimas atlieka ne teises nustatančią, bet teises išviešinančią funkciją, šiuo atveju pareiškimas dėl Vyriausybės nutarimo, kuriuo ginčo patalpos kaip valstybės turtas yra patikėjimo teise perduotos VĮ Turto bankas, panaikinimo nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl bylą šioje dalyje nutraukė.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjai, paduodami skundą, turėjo pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjai nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog ginčas dėl dalies Vyriausybės Nutarimo panaikinimo priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo priėmimo medžiagą, akcentuoja, kad pareiškėjų siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjų reikalavimas yra susijęs su nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą nustatymu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2019 m. birželio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjų O. V. ir P. V. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS


DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1465-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02713-2017-6Procesinio sprendimo kategorija: 43.6(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. liepos 19 d. raštą Nr. 2S-4702 „Dėl 2017-07-10 skundo išnagrinėjimo“; 2) įpareigoti Kalėjimų departamentą atsakyti į pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skundą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pareiškėjas, atstovaudamas savo nario M. J. interesams, kreipėsi į Kalėjimų departamentą su 2017 m. liepos 10 d. skundu, kuriame prašė atlikti Kriminalinės žvalgybos vyresniojo inspektoriaus N. S. tarnybinį patikrinimą dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ame sektoriuje 2015 m. sausio 22 d. apie 10.20 val. apsaugos prižiūrėtojo N. N. paimto paketėlio, kuriame buvo didelis kiekis psichotropinės medžiagos, perdavimo M. J. fakto bei nustatyti atlikto draudžiamų daiktų poėmio procesinių veiksmų įforminimo pažeidimą. Pareiškėjas, susipažinęs su baudžiamąja byla Nr. I-16-238/2016, nustatė, kad minėtas faktas dėl Kriminalinės žvalgybos vyresniojo inspektoriaus N. S. supakuotos į paketą narkotinės medžiagos perdavimo nuteistajam M. J. pasirašyti teismų tirtas ir vertintas nebuvo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintu subsidiarumo principu, pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kad būtų nustatytos aplinkybės, ar buvo pažeisti procesiniai veiksmai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3e340830f02e11e99681cd81dcdca52c

atliekant vidaus tyrimą ir perduodant paketą su narkotinėmis medžiagomis-įrodymais, pareikalaujant kaltinamajam ant paketo pasirašyti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kriminalinės žvalgybos vyresnysis inspektorius N. S., dalyvaujant nuteistajam N. J., atidarė prižiūrėtojo N. N. paimtą paketėlį nuo žemės ir apžiūrėjęs jame rado rudos spalvos neaiškios kilmės medžiagos, įtarė, kad tai narkotinė medžiaga. Minėtą paketėlį supakavo į kitą specialų paketą ir perdavė jį nuteistajam M. J., kuris buvo įtariamas minėto paketėlio išmetimu, reikalaudamas ant supakuoto paketo pasirašyti. Tuo metu buvo atliekamas vidaus tyrimas, kurį vėliau buvo nuspręsta atlikti pagal ikiteisminio tyrimo nustatytas taisykles. Minėtas paketas buvo siunčiamas Lietuvos teismo medicinos ekspertizės specialistams ekspertizei atlikti. Kriminalinės žvalgybos vyresnysis inspektorius N. S. pažeidė Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 157 punktą. Instrukcijoje nėra nustatyta teisė perduoti įtariamajam nusikalstamos veikos padarymu asmeniui daiktinius įrodymus. Pareiškėjas skunde prašė ištirti Kalėjimų departamento pareigūno veiksmus, tačiau atsakovas tik išsakė savo nuomonę, aiškino žodžio „perduoti“ reikšmę, tačiau nenurodė, kokiais teisės aktais remdamasis tą nuomonę išsakė. Pareiškėjo reikalavimas nebuvo susijęs su baudžiamosios bylos aplinkybėmis, jis prašė nustatyti, ar minėtas pareigūnas procesinius veiksmus atliko, vadovaudamasis teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis.

4. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose teismui nesutiko su atsakovo pozicija, jog jis į teismą kreipėsi atstovaudamas nario M. J. interesams. Šiuo atveju atstovaujama tam tikros grupės (įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų) interesams. Pareiškėjo teisinė forma yra asociacija, todėl, pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, jis turi teisę atstovauti asociacijos narių interesams.

5. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamente buvo gautas ir išnagrinėtas pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d.

skundas, kuriuo, kaip nurodo pareiškėjas, kreipėsi atstovaudamas savo nario M. J. interesams dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus N. S. galimai neteisėtų veiksmų. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs skundą, konstatavo, kad N. S. veiksmai buvo nagrinėjami Kauno apygardos teisme (2016 m. gegužės 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-238/2016) ir Lietuvos apeliaciniame teisme (2017 m. spalio 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-523-449/2016). Skundžiamame rašte atkreiptas dėmesys, kad šių teismų nuosprendžiuose buvo tiriamos aplinkybės, susijusios su nuteistojo M. J. padaryta nusikalstama veika, nagrinėtos narkotinių medžiagų įsigijimo ir kitos aplinkybės, tačiau teismai nematė pagrindo abejoti pareigūno, atlikusio ikiteisminio tyrimo veiksmus, sąžiningumu, objektyvumu ir veiksmų teisėtumu. Minėti teismai išnagrinėjo visas ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskelbė apkaltinamuosius nuosprendžius M. J. Ginčijamame rašte Kalėjimų departamentas išdėstė savo nuomonę, jog reikalavimas pasirašyti ant paketo yra ikiteisminio tyrimo proceso veiksmo atlikimas, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 64 straipsniu, galėjo būti skundžiamas ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam ir jį kontroliuojančiam prokurorui.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą kreipėsi ne dėl savo pažeistų teisių gynimo, bet dėl kito asmens, t. y. M. J. Įvertinus ginčijamame rašte pateiktą informaciją matyti, kad šis raštas pareiškėjui nesukuria teisių ir pareigų, juo nėra taikomos poveikio priemonės. Pareiškėjas nenurodė, kokios galimai jo teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti. Priešingai, pareiškėjas skunde pasisako tik dėl M. J. galimai pažeistų interesų, skunde suformuluotu reikalavimu siekiama ginti ne pareiškėjo, o kito asmens teisės. Šio ginčo atveju yra pagrindas pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 105 straipsniu, kadangi skundą dėl galimai pažeistų M. J. teisių padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2017 m. liepos 10 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas

atlikti tarnybinį patikrinimą Kriminalinės žvalgybos vyresniojo inspektoriaus N. S. atžvilgiu dėl Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 2-ame sektoriuje 2015 m. sausio 22 d. apie 10.20 val. prižiūrėtojo N. N. paimto paketo perdavimo M. J. fakto, nustatyti atlikto draudžiamo daiktų poėmio procesinių veiksmų įforminimo pažeidimą bei nustatyti nusikalstamos veikos įrodymo – paketo su narkotine medžiaga – neteisėto perdavimo M. J. aplinkybę

10. Kalėjimų departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skundą, 2017 m. liepos 19 d. rašte Nr. 2S-

4702 „Dėl 2017-07-10 skundo išnagrinėjimo“ konstatavo, kad N. S. veiksmai buvo išnagrinėti Kauno apygardos teisme (2016 m. gegužės 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-238/2016) ir Lietuvos apeliaciniame teisme (2017 m. spalio 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-523-449/2016). Atsakovas paaiškino, kad minėtuose nuosprendžiuose buvo tiriamos aplinkybės, susijusios su nuteistojo M. J. padaryta nusikalstama veika, nagrinėtos narkotinių medžiagų įsigijimo ir kitos aplinkybės, tačiau teismai nematė pagrindo abejoti pareigūno, atlikusio ikiteisminio tyrimo veiksmus, sąžiningumu, objektyvumu ir veiksmų teisėtumu. Minėti teismai išnagrinėjo visas ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskelbė apkaltinamuosius nuosprendžius M. J. Ginčijamame rašte Kalėjimų departamentas išdėstė savo nuomonę, jog reikalavimas pasirašyti ant paketo yra ikiteisminio tyrimo proceso veiksmo atlikimas, kuris, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 64 straipsniu, galėjo būti skundžiamas ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam ir jį kontroliuojančiam prokurorui.

11. Teismas, išanalizavęs ABTĮ 5 straipsnį bei teismų praktiką dėl teisės kreiptis į teismą, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 10 d. skunde siekė, jog būtų pradėtas tarnybinis patikrinimas ir nustatytas draudžiamų daiktų poėmio procesinių veiksmų įforminimo pažeidimas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos prižiūrėtojo atžvilgiu, kadangi šis perdavė M. J. paketą su psichotropinėmis medžiagomis. Taigi, pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekė apginti ne savo, kaip savarankiško subjekto, teises, o jos nario M. J. teises, todėl pareiškėjas nelaikytinas suinteresuotu subjektu pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 1 punktą. Vertindamas pareiškėjo materialinį suinteresuotumą pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 55 straipsnio 1 dalį, teismas pažymėjo, kad nei Asociacijų įstatyme, nei kituose su įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų teisinių santykių reglamentavimu susijusiuose teisės aktuose nėra nustatyta pareiškėjo teisė ginti viešąjį interesą šiose srityse. Nenustatęs pareiškėjo įgaliojimų ginti viešąjį interesą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nelaikytinas suinteresuotu asmeniu pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 55 straipsnio 1 dalį. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturi materialinio suinteresuotumo.

12. Vertindamas Kalėjimų departamento rašto turinį teismas nurodė, jog Kalėjimų departamentas išdėstė savo nuomonę dėl N. S. veiksmų vertinimo, tačiau pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skunde reikštų reikalavimų dėl tarnybinio patikrinimo ir draudžiamų daiktų poėmio procesinių veiksmų įforminimo pažeidimo nustatymo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos prižiūrėtojo atžvilgiu, kadangi šis perdavė M. J. paketą su psichotropinėmis medžiagomis, nenagrinėjo, todėl šio rašto naikinti remiantis sprendime išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Aplinkybė, jog Kalėjimų departamentas nenurodė teisės akto, kuriuo remdamasis nenagrinėjo pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skundo reikalavimų, teismo nuomone, nesudarė pagrindo naikinti ginčijamą raštą, kadangi šis pažeidimas vertintinas kaip formalus.

13. Teismas nurodė, kad netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kalėjimų departamento 2017 m. liepos 19 d. raštą, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Kalėjimų departamentą atsakyti į pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skundą.

III.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą ir Kalėjimų departamento 2017 m. liepos 19 d. raštą bei įpareigoti Kalėjimų departamentą tinkamai atsakyti į pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skundą, atliekant patikrinimą dėl draudžiamų daiktų poėmio iš nuteistųjų procesinių veiksmų apiforminimo tvarkos.

15. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neturi materialinio suinteresuotumo byla. Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ veiklos tikslai, sritys ir rūšys yra apibrėžtos organizacijos įstatų 3 skyriuje, kurio 1 dalyje numatytas narių interesų atstovavimas ir kitų viešųjų interesų tenkinimas, kuris tiesiogiai susijęs su nariais ir vykdoma pareiškėjo veikla, ir to paties skyriaus 2 dalis tiesiogiai apibrėžianti viešųjų interesų ginimo tikslus.

16. Nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“, gindama viešąjį interesą, gina ir savo narių interesus toje srityje, kuri yra apibrėžta steigimo dokumentuose. Šioje byloje nėra ginamas tik nario M. J. interesas, nes atstovas, nustatydamas galimą pažeidimą ir gindamas viešąjį interesą, siekia užkirsti kelią galimiems ateityje pažeidimams ar net nusikaltimams. Pažeidimas galėjo būti pastebėtas su bet kuriuo kitu asmeniu, nes tai yra vidaus tvarkos netinkamas išaiškinimas, kuris galimai sukelia ar gali sukelti sunkias pasekmes ateityje.

17. Pareiškėjo suinteresuotumas yra tai, jog apgynus viešąjį interesą, pašalinus vidaus tvarkos pažeidimą, kuris gali sukelti sunkias pasekmes ateityje tiek nuteistiesiems, tiek pareigūnams, gerina savo reputaciją, padėdamas ne konkrečiai

vienam suinteresuotam asmeniui, bet daugumai, įgyvendina savo pagrindinius tikslus, numatytus steigimo dokumentuose, gaudamas paramą savo veiklai vykdyti. Pareiškėjo žiniomis, kratos pataisos namuose vyksta kiekvieną dieną ir dažnas atvejis, kai paimti draudžiami daiktai dažnai yra perduodami patiems pažeidėjams sunaikinti.

18. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė teisės

normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento 2017 m. liepos 19 d. rašto Nr. 2S-4702 „Dėl 2017-07-10 skundo išnagrinėjimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

21. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas neturi materialinio suinteresuotumo. Teismas, įvertinęs skundžiamo rašto turinį, nurodė, kad atsakovas rašte išdėstė savo nuomonę dėl N. S. veiksmų vertinimo. Tai, jog atsakovas rašte nenurodė teisės akto, kuriuo remdamasis nevertino pareiškėjo reikalavimų, teismas laikė formaliu pažeidimu.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad šioje byloje nėra ginamas tik nario M. J. interesas, nes atstovas, nustatydamas galimą pažeidimą ir gindamas viešąjį interesą, siekia užkirsti kelią galimiems ateityje pažeidimams. Be to, organizacijos įstatai suteikia teisę pareiškėjui ginti viešąjį interesą.

23. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

24. Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Šioje teisės normoje paminėtos sąvokos „atstovauti“ ir „ginti“ yra naudojamos plačiausia bendrinės kalbos reikšme ir nėra tapačios „atstovavimo“ ir „teisminės gynybos“ sąvokoms naudojamoms apibūdinti teisminius procesus. Asociacijų įstatymas nėra skirtas kaip nors paneigti ar pakeisti nuostatas išdėstytas ABTĮ. Jeigu asociacija nusprendžia ginti asociacijos narių interesus teisme, ji privalo vadovautis ABTĮ nuostatomis, nes šis įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.).

25. Nuosekliai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės yra pažymėjęs, kad asociaciją sudarančių narių subjektinių teisių ir interesų gynyba administraciniame teisme gali įgauti įvairias formas, t. y. pareiškėjas kreipdamasis į teismą gali ginti savo, kaip juridinio asmens, pažeistas teises ir interesus, viešąjį interesą ar administracinėje byloje dalyvauti kaip savo narių procesinis atstovas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-610/2013, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje A-1056-492/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-803-261/2016).

26. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam

kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-747-502/2016, 2016 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-607-624/2016 ir kt.). Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–5 punktuose numatytų būdų (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-78-624/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-286-552/2017, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia apginti ne savo, kaip savarankiško subjekto, teises, o jos nario M. J. teises, todėl konstatuotina, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog yra pažeista pareiškėjo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas.

28. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą (1 punktas), o įstatymų nustatytais atvejais – pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (2 punktas). ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Iš šių teisės normų seka, kad viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

29. Nors pareiškėjas teigia, kad jam teisę ginti viešąjį interesą suteikia organizacijos įstatai, tačiau kaip minėta, tokia teisė ginti viešąjį interesą teisme turi būti suteikta įstatymu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei Asociacijų įstatyme, nei kituose su įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų teisinių santykių reglamentavimu susijusiuose teisės aktuose nėra nustatyta pareiškėjo teisė ginti viešąjį interesą šiose srityse. Nenustatęs pareiškėjo įgaliojimų ginti viešąjį interesą, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas nelaikytinas suinteresuotu asmeniu.

30. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1323-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02601-2017-2Procesinio sprendimo kategorija: 30.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. G. skundą atsakovui Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja S. G. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti: 1) Trakų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. birželio 23 d. atsakymą Nr. AP3-2528 su Administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. P2-508 sudarytos komisijos išvada; 2) įpareigoti Administraciją tinkamai atsakyti į pareiškėjos jai pateiktą 2016 m. sausio 29 d. skundą toje dalyje, kuria pareiškėja prašė spręsti dėl savivaldybės veiksmais ir neveikimu jai padarytos žalos, 3) išspręsti klausimą iš esmės, įpareigojant įvertinti žalos dydį ir pobūdį.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-865-815/2017, kuriuo nusprendė panaikinti Trakų rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. AP8-504 bei Trakų rajono savivaldybės administracijos 2016 m. balandžio 29 d. raštą Nr. AP3-1595 ir įpareigojo Administraciją tinkamai atsakyti į pareiškėjos skundo dalį.

3. Pareiškėja Administracijos 2017 m. birželio 23 d. atsakymu Nr. AP3-2528 buvo informuota, jog Administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. P2-508 sudaryta komisija konkrečios žalos nenustatė dėl išvadose išdėstytų aplinkybių.

4. Remiantis įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu nustatytas prejudicinis faktas, jog daugiabutis namas, įskaitant ir pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis butas, nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atjungtas neteisėtai nuo 2014 m. balandžio 1 d. Iki šiol nesant jokio alternatyvaus šildymo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=19b4ec40f02e11e99681cd81dcdca52c

akivaizdžiai buvo pažeistos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo imperatyvios nuostatos bei pareiškėjai (ir kitiems namo gyventojams) padaryta žala. Tokiu būdu pats žalos faktas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu jau yra nustatytas.

5. Pareiškėja nesutiko su savivaldybės komisijos išvadoje nurodytais teiginiais, kad bute nėra baldų; Lentvario seniūnijos darbuotojai nenustatinėjo galimo pelėsio buvimo buto balduose; šios apžiūros metu seniūnijos darbuotojų nebuvo prašoma apžiūrinėti baldus ir įrenginius, o tik konstatuoti buto nešildymo faktą. Savivaldybės komisijos pirmininkė elektroniniame laiške pareiškėjai nurodė pateikti informaciją, kokio pobūdžio ir dydžio turtinė žala jai yra padaryta ir nustatė nepagrįstai trumpą – vienos dienos terminą informacijai pateikti. Pareiškėja įvykdė komisijos pirmininkės nurodymą – atsakė į laišką iki nurodytos datos, atsakyme pateikė informaciją. Pareiškėja taip pat pateikė sugadintų ir išmestų daiktų sąrašą bei išvardino bute atlikus remonto darbus, todėl tinkamai vykdė savivaldybės pavedimus.

6. Pareiškėja nesutiko su atsakovu, kad konkrečios žalos nėra galimybės nustatyti. Kadangi tiek įstatymai, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime aiškiai pažymėjo, jog remiantis Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, negali būti tokios faktinės ir teisinės situacijos, jog vartotojams apskritai kurį laiką nebūtų tiekiama šiluma. Savivaldybės komisija po neteisėto šildymo atjungimo 2014 m. balandžio 1 d. atvyko apžiūrėti buto tik 2017 m. birželio 9 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams. Kita vertus, savivaldybė ignoruoja pareiškėjos skundus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo esmę ir toliau vengia atsakomybės ir nevykdydama pareigų toliau daro namui ir butui žalą. Nepaisant to, kad į butą buvo atvežti šildytuvai, jų atvežimas į butą nėra joks neteisėto šildymo atjungimo daugiabučiame name ir bute problemos sprendimas.

7. Pareiškėja pabrėžė, kad pati Administracija turėjo imtis aktyvių veiksmų, siekdama nustatyti žalos, padarytos pareiškėjos turtui, pobūdį bei dydį. Atsakovo pateiktas atsakymas nepagrįstas, neteisėtas, neinformatyvus, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Atsakovui, nesiėmus aktyvių veiksmų žalos nustatymui, neatsakius, kaip ir kokiu būdu bus užtikrinamas teisėtas šilumos tiekimas, ne tik pažeistas gero administravimo, bet ir teisėtų lūkesčių principas.

8. Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas paaiškino, kad atsakovas, siekdamas tinkamai įvykdyti teismo sprendimą, sudarė komisiją, kuri

apžiūrėjusi butą pateikė siūlymus kreiptis į pareiškėją, prašant tiksliai išdėstyti, kokio pobūdžio ir dydžio turtinė žala padaryta, į Lentvario seniūniją dėl anksčiau atliktų apžiūrų, į UAB „Trakų šilumos tinklai“ dėl informacijos suteikimo. Atsakovo sudaryta komisija pareigos apžiūrėti pareiškėjos buto neturėjo ir savo iniciatyva neprivalo rinkti įrodymų, patvirtinančių žalos dydį (VAĮ 30 str. 1 d.). Pareiškėjai suteiktas vienos dienos terminas informacijai ir reikiamiems dokumentams pateikti yra pakankamas, nes jos skundas atsakovei buvo pateiktas dar 2016 m. sausio mėn.

10. Savivaldybės komisija pagrįstai padarė išvadą, jog konkrečios žalos (nuostolių) nustatyti nėra įmanoma, būtent, kokia žala yra padaryta atsakovo veiksmais ar neveikimu ir ar juos sieja priežastinis ryšys. Be to, pareiškėjos nesąžiningas elgesys gali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmais ir neveikimu jai padarytos žalos arba pripažįstant pareiškėjos skundą nepagrįstu. Pareiškėja žinojo aplinkybes, jog būtent Administracijos valdoma bendrovė UAB „Trakų šilumos tinklai“ be sumontuotų elektrinių šildytuvų, pareiškėjos bute atliko ir tam tikrus buto remonto darbus. Iš to seka, jog pareiškėja akivaizdžiai piktnaudžiavo ir toliau piktnaudžiauja jai kaip pareiškėjai suteikiamomis teisėmis, naudojasi jomis nesąžiningai, siekdama gauti kuo didesnę finansinę naudą.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą

administracinėje byloje Nr. eI-865-815/2017, kuriuo pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, įpareigodamas Administraciją tinkamai atsakyti į pareiškėjos 2016 m. sausio 29 d. skundą toje apimtyje, kuria pareiškėja prašė spręsti dėl Administracijos veiksmais ir neveikimu pareiškėjai padarytos žalos.

13. Administracija, vykdydama minėtą teismo įpareigojimą, Administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. P2-508 sudarė komisiją, kurią įpareigojo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. sausio 29 d. skundą dalyje, kuria pareiškėja prašė spręsti dėl Administracijos veiksmais ir neveikimu jai padarytos žalos iki 2017 m. birželio 22 d. pateikti atitinkamas išvadas ir pasiūlymus.

14. Pareiškėja savo 2016 m. sausio 29 d. skunde nurodė, kad dėl nutraukto šildymo tiekimo buvo padaryta žala buto

patalpoms, jose esantiems daiktams, įrenginiams ir inžinerinėms sistemoms, kaimyniniams butams, su kuriais jai priklausantis butas turi bendras sienas ir grindis/ lubas, bendroms namo konstrukcijoms, butas antri metai šąla ir drėksta. Žala padaryta ne tik šiam ir kitiems butams bei namui, bet tuo pačiu ir pareiškėjos (buto savininkės) sveikatai, kuri iki 2015 m. sausio 12 d. gyveno nešildomame bute, o tai paveikė jos sveikatos būklę, nuo 2015 m. sausio 12 d., ištikus insultui, ji tebesigydo gydymo įstaigose. Pareiškėja prie skundo nepridėjo jos butui padarytą žalą pagrindžiančių įrodymų, todėl komisija 2017 m. birželio 9 d. apžiūrėjo pareiškėjos butą. Apžiūrėjus butą konkrečios žalos nustatyti nebuvo įmanoma, nes bute atliekamas buto remontas (nutinkuotos sienos, išvedžiota nauja elektros instaliacija, pastatyti trys elektriniai šildymo radiatoriai, ankstesni baldai nėra tinkami naudoti dėl pelėsio).

15. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su buto apžiūra, tačiau, pareiškėja nesutinka, kad konkrečios žalos nėra galimybės nustatyti ir, mano, kad pati Administracija turėjo imtis aktyvių veiksmų, siekdama nustatyti žalos, padarytos pareiškėjos turtui, pobūdį bei dydį.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo Administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 24 d. įsakymu sudaryta komisija ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama tinkamai atsakyti į pareiškėjos 2016 m. sausio 29 d. skundo dalį dėl žalos, ne tik apžiūrėjo pareiškėjos butą, bet ir kreipėsi į pareiškėją, prašydama tiksliai išdėstyti, kokio pobūdžio ir dydžio žala pareiškėjai yra padaryta Administracijos veiksmais ar neveikimu, taip pat kreipėsi į Lentvario seniūniją dėl anksčiau atliktų apžiūrų aktų ir vaizdinės informacijos pateikimo ir į UAB „Trakų šilumos tinklai“ dėl informacijos pateikimo apie elektrinių radiatorių įrengimą pareiškėjos bute. Įvertinusi į užklausimus pateiktą informaciją, komisija padarė išvadą, kad konkrečios žalos buvimo neįmanoma nustatyti. Teismas sutiko su tokia komisijos išvada ir vertino, kad atsakovas tinkamai atsakė į pareiškėjos 2016 m. sausio 29 d. skundą dėl žalos, nes iš byloje esančios medžiagos neįmanoma nustatyti žalos pobūdžio ir dydžio, o atsakovas savo iniciatyva neprivalo rinkti žalos dydį patvirtinančių įrodymų.

17. Dėl pareiškėjos teiginio, kad jai buvo suteiktas nepagrįstai trumpas – vienos dienos terminas informacijai dėl patirtos žalos dydžio ir pobūdžio pateikti, teismas pažymėjo, kad pareiškėja, manydama, kad terminas informacijai pateikti yra per trumpas, neprašė atsakovo jo pratęsti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja atsakovui ar teismui vėliau būtų pateikusi kokius nors, patirtą turtinę ar neturtinę žalą pagrindžiančius, įrodymus, kuriuos atsakovas galėjo įvertinti, tačiau to nepadarė.

18. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalį, 6.245 straipsnio 1 dalį bei teismų praktiką. Dėl pareiškėjos argumento, kad ji negali kreiptis į teismą, prašydama atlyginti neteisėtais atitinkamų subjektų veiksmais padarytos žalos jos butui atlyginimo, nes brangiai kainuotų ekspertizė žalos dydžiui nustatyti, už kurią ji negali sumokėti, teismas pažymėjo, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-17-T-3082-15017 pareiškėjai yra teikiama antrinė teisinė pagalba 100 proc. atleidžiant ją nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punkte nurodytas bylinėjimosi išlaidas, t. y. išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti bei būtinas ir pagrįstas išlaidas, susijusias su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu ir dokumentų įteikimu). Vadinasi, pareiškėja atleista ir nuo išlaidų už ekspertinės atlikimą, kurios priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų.

19. Teismas, atsižvelgęs į VAĮ ir teismų praktiką dėl VAĮ straipsnio taikymo, vertino, kad ginčijamame 2017 m. birželio 23 d. sprendime ir 2017 m. birželio 22 d. išvadoje, kuri yra sudėtinė sprendimo dalis, pateikiama informacija yra išsami, aiški ir informatyvi, iš jos pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-865-815/2017, atsakovas negalėjo nustatyti ir nenustatė konkrečios žalos, todėl nėra pagrindo pareiškėjos skundžiamą sprendimą laikyti nemotyvuotu, neatitinkančiu VAĮ reikalavimų.

20. Teismas konstatavo, kad skundžiamas atsakovo sprendimas (2017 m. birželio 23 d. atsakymas Nr. AP3-2528 su Administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. P2-508 sudarytos komisijos išvada) yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą bei Administracijos 2017 m. birželio 23 d. atsakymą Nr. AP3-2528 su Administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. P2-508 sudarytos komisijos išvada. Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti Administraciją tinkamai atsakyti į pareiškėjos jai pateiktą 2016 m. sausio 29 d. skundą toje dalyje, kuria pareiškėja prašė spręsti dėl savivaldybės

veiksmais ir neveikimu jai padarytos žalos, bei išspręsti klausimą iš esmės, įpareigojant įvertinti žalos dydį ir pobūdį.22. Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo iniciatyva neprivalo rinkti žalos dydį

patvirtinančius įrodymus. Pats atsakovas, jam pažeidus funkcijas užtikrinti šilumos tiekimo organizavimą, kaip viešąjį interesą atitinkančią paslaugą, ir tokiais savo neteisėtais veiksmais sukėlus žalą, turėjo imtis aktyvių veiksmų siekiant nustatyti žalos, padarytos pareiškėjos turtui, pobūdį bei dydį.

23. Atsakovas tik formaliai nurodė, kad nėra galimybės konstatuoti pareiškėjos butui padarytos žalos dydžio, neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus ir pateiktus rašytinius paaiškinimus. Atsakovo pateiktas ir skundžiamas atsakymas nepagrįstas, neteisėtas, neinformatyvus.

24. Pareiškėjai yra žinomos aplinkybės, kad nesutikdama su žalos dydžiu, ji turėtų teisę ginčyti šį žalos dydį teismuose bendra tvarka. Negali būti tokios situacijos, kai akivaizdžiai matomi buto pažeidimai, kurie atsirado dėl neteisėto centralizuoto šilumos tiekimo atjungimo, atsakovo būtų traktuojama galimybių apskaičiuoti patirtą žalą nebuvimu. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas turėjo pats imtis iniciatyvos, bei atsižvelgdamas į visus pareiškėjos nurodytus argumentus, organizuoti žalos apskaičiavimą.

25. Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.26. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad pirmosios instancijos teismas didesnį prioritetą teikė vertindamas

tik atsakovo pateiktus duomenis. Teismas sprendimą priėmė, remdamasis tuo, jog iš bylos medžiagos nėra įmanoma nustatyti žalos pobūdžio ir dydžio, o įrodinėjimo pareiga tenka pareiškėjai.

27. Priešingai nei teigia pareiškėja, atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų žalos pobūdžiui ir dydžiui nustatyti. Tai patvirtina faktas, kad buvo sudaryta komisija žalai įvertinti.

28. Atsakovas aiškiai savo atsakyme detalizavo, kokių faktinių aplinkybių pagrindu, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą, atsakovas negalėjo nustatyti ir nenustatė konkrečios žalos.

29. Administracija nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad vyrauja viešasis interesas. Šiuo atveju pareiškėja atstovauja tik savo interesus, nepateikdama jokių teisinių argumentų. Pareiškėja savo reikalavimus grindžia privačių subjektinių teisių ir interesų pažeidimu.

30. Dėl pareiškėjos argumento, kad yra pažeidžiamas ne tik gero administravimo principas, bet ir teisėtų lūkesčių principas, atsakovas nurodo, kad teisėtų lūkesčių principas yra siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o ne apskritai bet kokių. Pareiškėjai pačiai nesiėmus jokių veiksmų žalos, padarytos jos turtui, pobūdžiui bei dydžiui nustatyti, negali tikėtis, jog atsakovas patenkins jos galimai teisėtus lūkesčius.

31. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kurių galimai nenustatė atsakovo komisija.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Trakų rajono savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 23 d. atsakymo Nr. AP3-2528 ir Administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. P2-508 sudarytos komisijos išvados pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Apeliantė teigia, kad atsakovo atsakymas yra nemotyvuotas, abstraktaus pobūdžio, neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Dėl šių apeliantės argumentų teismas pažymi, kad aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas

administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.

35. Ginčijamame 2017 m. birželio 23 d. sprendime Nr. AP3-2528 yra remiamasi 2017 m. birželio 22 d. išvada Nr. AP8-321. Išvada yra pridėta prie ginčijamo sprendimo ir įteikta pareiškėjai (b. l. 24, 29-30). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad išvada yra sudėtinė sprendimo dalis. Vertinant sprendimą ir išvadą kartu yra matyti, kad pareiškėjai pateikta informacija yra išsami, aiški ir informatyvi, iš jos pakankamai suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-865-815/2017, atsakovas negalėjo nustatyti ir nenustatė konkrečios žalos, todėl nėra pagrindo pareiškėjos skundžiamą sprendimą laikyti nemotyvuotu, neatitinkančiu VAĮ reikalavimų. Todėl teismas atmeta apeliantės argumentus, kad atsakovo atsakymas yra nemotyvuotas, abstraktaus pobūdžio, neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

36. Apeliantė nurodo, kad atsakovas turi imtis iniciatyvos ir organizuoti žalos paskaičiavimą. Byloje yra įrodyta, kad komisija ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama tinkamai atsakyti į pareiškėjos 2016 m. sausio 29 d. skundą dalyje dėl žalos, ne tik apžiūrėjo pareiškėjos butą, bet ir kreipėsi į pareiškėją, prašydama tiksliai išdėstyti, kokio pobūdžio ir dydžio žala pareiškėjai yra padaryta Trakų RSA veiksmais ar neveikimu, taip pat kreipėsi į Lentvario seniūniją dėl anksčiau atliktų apžiūrų aktų ir vaizdinės informacijos pateikimo ir į UAB „Trakų šilumos tinklai“ dėl informacijos pateikimo apie elektrinių radiatorių įrengimą pareiškėjos bute. Pažymėtina, kad pati pareiškėja nenurodė, kokių konkrečių veiksmų neatliko atsakovas pažeisdamas įstatymą.

37. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes šiam ginčui išnagrinėti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas susipažinęs su byloje esančiais įrodymais vertina, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų taisyklių laikėsi. Iš byloje esančios medžiagos neįmanoma nustatyti žalos pobūdžio ir dydžio. Pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog butui būtų padaryti akivaizdžiai matomi pažeidimai, kurių galimai nenustatė atsakovo sudaryta komisija.

39. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

40. Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, todėl jis turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, kad nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A4–180/2007, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525–3063/2011). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas savo iniciatyva neprivalo rinkti žalos dydį patvirtinančių įrodymų ir tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą.

41. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos S. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1995-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00617-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=30982530f02e11e99681cd81dcdca52c

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vantolina“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Tarnyba) direktoriaus 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. V4-243 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Vantolina“ skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 3R-12(AG-352/02-2017) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis paskirtas bankrutuojančios UAB „Broner“ (toliau – ir BUAB „Broner“) bankroto administratoriumi. Bendrovė 2017 m. birželio 21 d. gavo Tarnybos lydraštį, su kuriuo UAB „Vantolina“ pateiktas „Swedbank“, AB skundas ir kuriame nustatytas terminas iki 2017 m. liepos 5 d. pateikti išsamų paaiškinimą į „Swedbank“, AB skunde keliamus klausimus bei pateikti savo paaiškinimus pagrindžiančius dokumentus. Vykdydama lydraštyje nustatytą įpareigojimą, Bendrovė 2017 m. liepos 5 d. Tarnybai pateikė išsamius ir motyvuotus papildomus paaiškinimus, rašytinius dokumentus. Tarnyba 2017 m. spalio 11 d. el. laišku paprašė Bendrovės pateikti papildomus dokumentus ir informaciją, susijusią su atliekamu BUAB „Broner“ patikrinimu. Bendrovė 2017 m. spalio 18 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir pateikė Tarnybos nurodytus papildomus rašytinius įrodymus. Bendrovė 2017 m. spalio 30 d. gavo Tarnybos el. laišką, su kuriuo Bendrovei įteiktas Tarnybos išvados Nr. D4-1599 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“ veiksmų, administruojant bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „Broner““ projektas (toliau – ir Projektas). Nesutikdamas su Projekto dalimi dėl Bendrovės padarytų minėtų teisės normų pažeidimų, pareiškėjas 2017 m. lapkričio 3 d. Tarnybai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog Bendrovė nepadarė Projekte nurodytų teisės aktų pažeidimų. Bendrovei 2017 m. lapkričio 10 d. buvo įteikti Tarnybos 2017 m. lapkričio 7 d. išvada Nr. D4-1648 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“ veiksmų, administruojant bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „Broner“ (toliau – ir Išvada), ir Įsakymas, kuriuose Bendrovė pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) 6.4 punktą, jai (Bendrovei paskirta) nuobauda – įspėjimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Išvadoje nurodytais teisės aktų pažeidimais ir Įsakyme paskirta nuobauda, pateikė Komisijai skundą, kurį Komisija atmetė.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2013 m. liepos 29 d., vykdydamas BUAB „Broner“ 2012 m. gruodžio 12 d. ir 2013 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimuose priimtus nutarimus, parengė išvadą dėl BUAB „Broner“ įkeisto turto hipotekos pabaigos ir išregistravimo, kurioje nurodyta, jog atlikus BUAB „Broner“ turto analizę, buvo nustatyta, kad dalis bankrutuojančios bendrovės apskaitoje esančių nekilnojamojo turto objektų, esančių Bukčių g. 64, Vilniuje, yra nugriauti. Visi šie nugriauti pastatai buvo 2008 m. gruodžio 4 d. sutartine hipoteka (hipotekos identifikavimo kodas 01120080030367) įkeisti kreditoriaus AB „Swedbank“ (tuo metu – AB bankas „Hansabankas“) naudai. Pareiškėjas gavo kreditoriaus UAB „Inreal valdymas“ 2017 m. gegužės 5 d. prašymą, kuriame bankroto administratoriaus reikalaujama kuo skubiau imtis reikiamų veiksmų pasibaigusiai BUAB „Broner“ hipotekai išregistruoti. Atsižvelgdamas į gautą kreditoriaus prašymą, pareiškėjas kreipėsi į kreditorių „Swedbank“, AB, prašydamas pateikti sutikimą administratoriui kreiptis į notarą dėl žuvusių nekilnojamojo turto objektų hipotekos išregistravimo, tačiau joks atsakymas į šį prašymą iki šiol negautas.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad pasibaigusios įkeisto turto hipotekos išregistravimas yra būtinas, nes išregistravus hipoteką pasikeistų BUAB „Broner“ kreditorių eilė, t. y. sumažėtų „Swedbank“, AB pirmumo teise tenkinamų reikalavimų dydis, pakistų ir procedūrų eiga turto perdavimui hipotekos kreditoriui aspektu, t. y. pardavus BUAB „Broner“ turtą varžytynėse, gautos pajamos turėtų būti paskirstomos kita tvarka. Toks klausimas turėtų būti išspręstas iki pirmųjų BUAB „Broner“ turto varžytynių, tačiau kreditorius „Swedbank“, AB nėra aktyvus sprendžiant šį klausimą. Dėl iki šiol besitęsiančio ginčo dėl pasibaigusios kreditoriaus „Swedbank“, AB hipotekos naudai įregistruotos hipotekos pabaigos ir išregistravimo, nuo 2013 m. iki šiol nėra galimas BUAB „Broner“ nuosavybės teise priklausančio neįkeisto turto pardavimas. Užbaigus hipotekos išregistravimo procedūras, visos 5 BUAB „Broner“ priklausančių žemės sklypų nuomos teisės būtų neįkeistos ir galėtų būti parduodamos vienu metu kaip vientisas objektas (investicinis projektas), tokiu būdu

padidinant galimą pardavimo kainą. Akivaizdu, kad neįkeisto turto nepardavimas ar pardavimo inicijavimo klausimo neiškėlimas šiuo atveju jokių neigiamų pasekmių BUAB „Broner“ bankroto procedūrų trukmei neturėjo ir negalėjo turėti, nes dėl kreditorių ginčų dėl įkeisto turto pardavimo kainos ir tvarkos, net ir pardavus neįkeistą turtą, iš pardavimo gautos pajamos negalėtų būti naudojamos kreditorių reikalavimams užtikrinti tol, kol nebūtų parduotas visas įkeistas turtas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl nuolat besitęsiančių teisminių ginčų tarp kreditorių įkeistas turtas nėra parduotas, taip pat ir dėl ginčo dėl pasibaigusios hipotekos išregistravimo, pareiškėjo veiksmai (neveikimas) jokios neigiamos įtakos BUAB „Broner“ bankroto procedūroms neturėjo, bankroto proceso jis neužvilkino.

5. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo minėtas teisminis ginčas baigtas dar 2014 m. gegužės 19 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį. Pareiškėjas tiek Tarnybos atlikto patikrinimo metu, tiek skunde Komisijai nurodė, kad BUAB „Broner“ priklausančio neįkeisto turto pardavimo varžytynės buvo paskelbtos ir jo pardavimui nesiruošta tik todėl, kad patys kreditoriai per visą bankroto procedūrų eigą nekėlė šio turto pardavimo klausimo ir toks klausimas nekeliamas iki šiol. Pažymėjo, kad nuobauda Bendrovei skirta būtent dėl neįkeisto įmonės turto pardavimo neorganizavimo. Administratorius, kaip savo srities profesionalas, neturi perkelti kreditoriams savo pareigų, kurios priskirtinos bankroto administratoriaus kompetencijai, t. y. organizuoti būtinus bankroto proceso darbus; klausimai dėl bankrutuojančios bendrovės turto pardavimo yra teikiami kreditorių susirinkimui bankroto administratoriaus iniciatyva, ne kreditorių. Bankroto administratorius įmonės bankroto proceso metu turi užtikrinti, kad būtų laikomasi nustatytų procedūrų, laiku svarstoma dėl atitinkamų sprendimų priėmimo, savo veiksmais (neveikimu) nevilkinti bankroto proceso.

7. Atsakovas teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog dėl neįkeisto turto pardavimo kreditoriai neturi vieningos nuomonės, taigi neįkeisto turto pardavimo procedūra gali užsitęsti, Bendrovė, kuri yra atsakinga už įmonės bankroto procesą, matydama, jog kreditoriai dėl neįkeisto turto gali ginčytis, turėjo žymiai anksčiau ir savo iniciatyva pateikti kreditorių susirinkimui turto pardavimo klausimus. Be to, gavusi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį, kurioje panaikintas nutarimas dėl neįkeisto turto vertinimo, turėjo nedelsdama reaguoti ir šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolesnės neįkeisto turto vertinimo, pardavimo kainos ir tvarkos. Ginčas dėl būtinumo visą įmonės turtą pardavinėti kaip investicinį projektą baigtas 2017 m. gegužės 4 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2-889-798/2017, o pareiškėjo nurodoma 2017 m. spalio 16 d. teismo nutartis su minėtu klausimu nėra tiesiogiai susijusi. Pareiškėjo argumentas, kad pagal ĮBĮ imperatyvias nuostatas bankroto procedūrų metu privaloma pirma parduoti būtent įkeistą bankrutuojančios įmonės turtą, yra nepagrįstas, nes ĮBĮ tokios tvarkios imperatyviai nenustato, o turto pardavimo klausimai siejami su teismo nutartimi likviduoti įmonę dėl bankroto (ĮBĮ 30 str., 31 str. 2 d.).

II.

8. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad: Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi iškėlė UAB „Broner“ bankroto

bylą; Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. liepos 15 d. nutartimi UAB „Broner“ bankroto administratore paskyrė Bendrovę; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartimi UAB „Broner“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Tarnyba 2017 m. gegužės 31 d. gavo „Swedbank“, AB 2017 m. gegužės 29 d. skundą. Tarnyba 2017 m. birželio 21 d. rašte Nr. (10.4)D2-1893 „Dėl bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ veiksmų administruojant uždarąją akcinę bendrovę „Broner““ informavo Bendrovę apie pradėtą neplaninį patikrinimą, 2017 m. birželio 21 d. rašte Nr. (10.4)D2-1892 „Dėl bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ veiksmų, administruojant uždarąją akcinę bendrovę „Broner““ Tarnyba paprašė pareiškėjo iki 2017 m. liepos 5 d. pateikti išsamų paaiškinimą į „Swedbank“, AB skunde keliamus klausimus bei teiginius pagrindžiančių dokumentų kopijas. Pareiškėjas pateikė Tarnybai 2017 m. liepos 5 d. paaiškinimus, nurodydamas, kad jis tinkamai ir pagrįstai naudojasi jam įstatyme nustatyta teise skųsti administratoriaus teises pažeidžiančius kreditorių susirinkimų nutarimus, kad dėl tokių administratoriaus skundų pateikimo BUAB „Broner“ bankroto procedūros nėra vilkinamos, t. y. tokių skundų pateikimas savaime nėra kliūtis tęsti bankroto procedūras, pardavinėti BUAB „Broner“ turtą ar atlikti kitus veiksmus, kad skundus dėl kreditorių susirinkimų nutarimų nuolat teikia ir BUAB „Broner“ kreditoriai. Bendrovė 2017 m. spalio 18 d. pateikė Tarnybai 2017 m. spalio 18 d. paaiškinimus (toliau – ir Paaiškinimai 2) ir papildomus dokumentus (be kita ko, Įmonės kreditorių susirinkimų protokolų nuorašus), Tarnyba 2017 m. spalio 30 d. el. paštu pateikė Bendrovei Tarnybos išvados

Nr. D4-1599 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“ veiksmų, administruojant bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „Broner“ projektą. Bendrovė 2017 m. lapkričio 3 d. pateikė Tarnybai papildomus paaiškinimus „Dėl 2017-10-30 išvados Nr. D4-1599 projekto“ (toliau – ir Nuomonė). Tarnybos 2017 m. lapkričio 7 d. išvadoje Nr. D4-1648 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“ veiksmų, administruojant bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „Broner““ konstatuota, jog neplaninio administratoriaus veiklos patikrinimo metu nustatyta, kad administratorius, administruodamas įmonę, pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą ir Elgesio kodekso 6.4 punktą, nes nesiėmė aktyvių veiksmų dėl neįkeisto turto pardavimo klausimo. Tarnybos direktorius, susipažinęs su Išvada ir pareiškėjo Nuomone, atsižvelgdamas į tai, kad administratorius (pareiškėjas), administruodamas įmonės bankroto procesą, pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą ir Elgesio kodekso 6.4 punktą, vadovaudamasis ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ginčijamu 2017 m. lapkričio 8 d. Įsakymu bankroto administratoriui UAB „Vantolina“ skyrė nuobaudą – įspėjimą. Komisija, viešame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi Bendrovės skundą (dalyvaujant Bendrovės ir Tarnybos atstovams), 2018 m. sausio 11 d. Sprendime Nr. 3R-12(AG-352/02-2017) Bendrovės skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą, atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis ėmėsi visų veiksmų dėl neįkeisto įmonės turto pardavimo, kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti sprendimai, priimti dėl kilusių įmonės kreditorių ginčų dėl įkeisto turto, šioje administracinėje byloje nėra aktualūs. Teismas vertino, kad laikotarpis, kai bankroto byla įmonei iškelta 2010 m. balandžio 16 d., o klausimas dėl neįkeisto įmonės turto buvo sprendžiamas tik 2016 m. rugsėjo 23 d. kreditorių susirinkime, yra labai ilgas. Teismas atsižvelgė, kad pareiškėjas pripažino, jog šis klausimas nebuvo anksčiau keliamas dėl to, kad patys kreditoriai jo nekėlė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kaip savo srities profesionalas neturi perkelti kreditoriams pareigų, kurios priskirtinos administratoriaus kompetencijai, t. y. organizuoti būtinus bankroto proceso darbus. Klausimai dėl bankrutuojančios bendrovės turto pardavimo yra teikiami kreditorių susirinkimui administratoriaus iniciatyva, ne kreditorių. Kreditoriai gali teikti savo pasiūlymus dėl turto pardavimo, tačiau tai nėra jų pareiga. administratorius įmonės bankroto proceso metu turi užtikrinti, kad būtų laikomasi nustatytų procedūrų, laiku svarstoma dėl atitinkamų sprendimų priėmimo, savo veiksmais (neveikimu) nevilkinti bankroto proceso.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo neveikimą bankroto procese neįkeisto turto pardavimo aspektu, sprendė, kad Tarnybos Įsakymo bei Komisijos Sprendimo nėra teisinio pagrindo naikinti, nes Tarnyba išsamiai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino bei skyrė proporcingą (minimalią) poveikio priemonę.

III.

12. Pareiškėjas UAB „Vantolina“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas teigia, kad jis, kaip administratorius, neturi teisės pradėti neįkeisto turto pardavimo tol, kol nėra užbaigtos įkeisto BUAB „Broner“ turto pardavimo procedūros, kadangi tokiu atveju būtų pažeistos IBĮ nuostatos. Teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo argumentus atmetė netinkamai įvertinęs byloje surinktus duomenis. Pabrėžia, kad teismas sprendime pateikia prieštaringus argumentus: nors nurodo, jog kad aplinkybės, susijusios su iki 2014 metais vykusiu teisminiu ginču, nėra aktualios nagrinėjant Komisijos Sprendimo teisėtumą, kadangi šios bylos nagrinėjimas baigtas dar 2014 metais, tačiau vėliau jau nurodo, jog nuobauda pareiškėjui pagrįstai paskirta už neįkeisto turto pardavimo procedūrų neatlikimą nuo pat BUAB „Broner“ bankroto bylos iškėlimo dienos iki 2016 m. rugsėjo 23 d., kai neįkeisto turto pardavimo klausimas iškeltas BUAB „Broner“ kreditorių susirinkime. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo argumentai, susiję su iki 2014 m. gegužės 19 d. nagrinėtu teisminiu ginču, nėra aktualūs šioje administracinėje byloje nagrinėjamam ginčui, tuo pačiu sprendime prieštaringai konstatuodamas, kad pareiškėjas neteisėtai neinicijavo turto pardavimo nuo 2010 metų iki 2016 m. rugsėjo 23 d. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo vertinti iki 2014 m. gegužės 19 d. nagrinėto teisminio ginčo reikšmę šioje administracinėje byloje arba pareiškėjo pažeidimo trukmę apriboti iki minėtos datos. Tačiau teismas aplinkybių, susijusių su susijusios administracinės bylos nagrinėjimu nevertino, o pažeidimo trukmę nepagrįstai konstatavo nuo pat bankroto procedūrų pradžios. Pareiškėjo vertinimu, ginčo laikotarpis, kuomet pareiškėjas tariamai nepagrįstai neveikė neinicijuodamas neįkeisto BUAB „Broner“ turto pardavimo klausimo BUAB „Broner“ kreditorių susirinkimuose, būtų nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d., t. y. ne 6 metai, kaip nepagrįstai nurodyta teismo sprendime, o dveji metai.

14. Pareiškėjas nesutinka su teismo nuomone, kad minėtas teisminis ginčas nėra susijęs su neįkeisto BUAB „Broner“

turto pardavimu, kadangi minėtoje civilinėje byloje keliamas klausimas dėl galimybės atskirai pardavinėti įkeistą BUAB „Broner“ turto, esančio Bukčių g., Vilniuje, dalį. Teismas apskųstame sprendime yra konstatavęs, kad toks turto pardavimas nėra galimas, t. y. kad žemės sklypo nuomos teisės negali būti savarankišku pardavimo objektu. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės būtų galima spręsti, kad įkeistas turtas turi būti parduodamas kartu su neįkeistu turtu kaip vienas kompleksas (kaip investicinis projektas ar panašia forma, o ne kaip žemės sklypų nuomos teisės). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su negalėjimu inicijuoti neįkeisto turto pardavimo tol, kol nėra užbaigtas pasibaigusios hipotekos išregistravimo procedūros. Pareiškėjas nurodo, kad gavus neigiamą notaro atsakymą, jis inicijavo civilinę bylą dėl teisės pripažinimo (civilinė byla Nr. e2-14743-934/2018), kuria teismo prašo pripažinti BUAB „Broner“ bankroto administratoriaus teisę be atskiro hipotekos kreditoriaus „Swedbank“, AB sutikimo vienašališkai išregistruoti pasibaigusią sutartinę hipoteką.

15. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, jog IBĮ nuostatos nenumato būtinybės pirmiau parduoti įkeistą bankrutuojančios bendrovės turtą, o tik po to pradėti neįkeisto turto pardavimo procedūras. Vertina, kad teismas tokią išvadą padarė netinkamai įvertinęs tiek ĮBĮ reglamentavimą, tiek ir faktinę BUAB „Broner“ bankroto procedūrų situaciją. Be to, tokia teismo išvada prieštarauja ir teismų suformuotai IBĮ nuostatų taikymo ir aiškinimo praktikai. Teismas sprendime dėl šių argumentų ir dėl cituojamos teismu praktikos apskritai nepasisakė. Taigi pareiškėjas tol, kol nėra parduotas BUAB „Broner“ įkeistas turtas, ne tik neturėjo galimybės, bet neturėjo ir teisės inicijuoti neįkeisto turto pardavimą, todėl tokie administratoriaus veiksmai nėra ir negali būti laikomi kokių nors teisės aktų nuostatų pažeidimu. Pažymi, kad ginčo byloje nėra dėl to, kad administratorius tinkamai vykdo visus teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su įkeisto turto pardavimu.

16. Pareiškėjas pažymi, kad visas šis ginčas dėl tariamai netinkamų administratoriaus pareigų vykdymo, dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos teisėtumo pradėtas BUAB „Broner“ kreditoriaus „Swedbank“, AB prašymo Tarnybai pagrindu. Analogiško turinio prašymu (nurodant tokias pačias faktines aplinkybes, tariamus pažeidimus) didžiausias BUAB „Broner“ kreditorius „Swedbank“, AB kreipėsi ir į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas administratorių atstatydinti. Nors Vilniaus apygardos teismo nutartimi administratorius buvo pripažintas pažeidęs teisės aktų reikalavimus ir atstatydintas iš BUAB „Broner“ bankroto administratoriaus pareigų, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-717-241/2018 minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis buvo panaikinta, o apeliacinio teismo nutartyje konstatuota, kad administratorius (pareiškėjas) tinkamai vykdo savo pareigas.

17. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog visą ginčo nagrinėjimo laikotarpį šio turto pardavimas nebuvo galimas, yra teisiškai nereikšmingas, nes Tarnybos atlikto patikrinimo metu vienareikšmiškai nustatyta, kad minėtas teisminis ginčas baigtas dar 2014 m. gegužės 19 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį. Pažymi, kad nuobauda pareiškėjui skirta būtent dėl neįkeisto įmonės turto pardavimo neorganizavimo. Patikrinimo metu nustatyta, kad BUAB „Broner“ priklauso neįkeistas turtas. Pažymi, pareiškėjo argumentas, kad nuo 2016 m. iki šiol nagrinėjimas teisminis ginčas dėl būtinumo visą įmonės turtą pardavinėti kaip investicinį projektą, todėl jis negalėjo kreditorių susirinkimuose kelti klausimo dėl neįkeisto turto pardavimo, yra nepagrįstas, kadangi ginčas dėl būtinumo visą įmonės turtą pardavinėti kaip investicinį projektą baigtas 2017 m. gegužės 4 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2-889-798/2017, o pareiškėjo nurodoma teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis su minėtu klausimu nėra tiesiogiai susijusi. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartyje, be kita ko, pažymėjo, jog atsižvelgus į tai, kad BUAB „Broner“ likvidavimo terminas suėjo 2017 m. kovo 21 d., vertintina, jog nepagrįstai sustabdžius BUAB „Broner“ turto realizavimą dėl investicinio projekto parengimo ir įvertinimo, užsitęs ir pats bankroto procesas, bus sudarytos sąlygos ne tik vilkinti atsiskaitymą su kreditoriais, bet ir galimai su jais visa apimtimi neatsiskaityti, kas savaime reiškia vieno iš pagrindinių bankroto proceso tikslų pažeidimą – kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių interesus ir teisėtus lūkesčius. Be to, pareiškėjo argumentas, kad pagal imperatyvias ĮBĮ nuostatas bankroto procedūrų metu privaloma pirma parduoti būtent įkeistą bankrutuojančios bendrovės turtą, yra nepagrįstas, nes ĮBĮ nenumato tokių imperatyvių nuostatų.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Tarnybos 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. V4-243, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 ir 2 d.).

21. Apibrėžiant ginčo ribas, visų pažymėtina, kad ginčijamu Įsakymu nuobauda pareiškėjui, BUAB „Broner“ administratoriui, skirta už tai, kad jis, turėjęs žymiai anksčiau ir savo iniciatyva pateikti kreditorių susirinkimui neįkeisto BUAB „Broner“ turto pardavimo klausimus, to ilgą nesiėmė, dėl ko pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą ir Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 6.4 papunkčio reikalavimus.

22. ĮBĮ, reglamentuojančio įmonių bankroto procesą, 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nustatyta, kad administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus. Elgesio kodekso 6.2 ir 6.4 papunkčiuose taip pat nustatyta, kad laikydamasis profesinės kompetencijos principo administratorius turi atsakingai, skirdamas pakankamai dėmesio ir laiko, efektyviai naudodamas žmogiškuosius ir materialinius išteklius, atlikti savo funkcijas; siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo atmetė konstatavęs, kad, įvertinus pareiškėjo neveikimą bankroto procese neįkeisto turto pardavimo aspektu, Įsakymo nėra teisinio pagrindo naikinti, nes Tarnyba išsamiai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino bei skyrė proporcingą (minimalią) poveikio priemonę.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis, be kita ko, pažymėdamas, jog jis neturi teisės pradėti neįkeisto turto pardavimo tol, kol nėra užbaigtos įkeisto BUAB „Broner“ turto pardavimo procedūros.

25. Bylos duomenimis, Tarnyba atlikto patikrinimo metu, be kita ko, nustatė, jog: BUAB „Broner“ priklauso neįkeistas turtas – pastatas-pagalbinis pastatas, esantis Bukčių g., Vilniuje, unikalus numeris 1095-0000-3282; bankroto byla BUAB „Broner“ iškelta 2010 m. balandžio 16 d., o klausimas dėl neįkeisto BUAB „Broner“ turto pirmą kartą buvo sprendžiamas tik 2016 m. rugsėjo 23 d. kreditorių susirinkime; administratorius (pareiškėjas) teigė, kad šis klausimas nebuvo anksčiau keliamas dėl to, jog patys kreditoriai jo nekėlė; be to, gavęs 2017 m. sausio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria buvo panaikintas nutarimas dėl neįkeisto turto vertinimo, pareiškėjas turėjo nedelsdamas reaguoti ir šaukti kreditorių susirinkimą dėl neįkeisto turto vertinimo, pardavimo kainos ir tvarkos. Pasisakydamas dėl šių faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dalis ginčui reikšmingų aplinkybių nėra nurodyta: nors bankroto byla BUAB „Broner“ iškelta 2010 m. balandžio 16 d., vertinant pareiškėjos veikas, susijusias su likviduojamos dėl bankroto įmonės turto pardavimu, labiau reikšminga ne pastaroji data, bet teismo nutarties, kuria įmonę, pripažinus ją bankrutavusia, nutariama likviduoti dėl bankroto, įsiteisėjimo data, nuo kada likviduojamos dėl bankroto įmonės turtas nustatyta tvarka gali būti parduodamas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis, kuria BUAB „Broner“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, įsiteisėjo 2015 m. kovo 21 d.

26. Nagrinėjamu atveju apibrėžiant teisinės atsakomybės taikymo bankroto administratoriui pagrindus, įtvirtintus ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalies 1 punkte, aktualios yra nuostatos dėl turto pardavimo klausimų, kurie yra siejami su teismo nutartimi likviduoti įmonę dėl bankroto (ĮBĮ 30 str., 31 str. 2 p.). Be to, pažymėtina, kad atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta asmens veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose asmens teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar asmuo neveikimu padarė teisei priešingą veiką, būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-259-438/2019).

27. Bankroto pagrindinis tikslas – apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą, įstatyme apibrėžtais terminais pašalinti ją iš rinkos, tenkinant iš jos turto kreditorių reikalavimus, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo nepateisinamai ilgo nemokios

įmonės atsiskaitymų kreditoriams uždelsimo ir užtikrinant skolininkės bei jos kreditorių interesų pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014 ir kt.). Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiam tikslui pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1059-520/2018 ir kt.). Be to, teismų praktikoje pažymima, kad bankroto administratoriaus vaidmuo bankroto procese yra ypač svarbus, nes iš esmės būtent nuo šio asmens kvalifikacijos bei tinkamo pareigų vykdymo priklauso bankroto proceso skaidrumas, koncentruotumas ir ekonomiškumas, taip pat bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teisėtų lūkesčių ir turtinių interesų vienodas užtikrinimas, nepažeidžiant pačios bankrutuojančios įmonės interesų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-650-823/2016).

28. Byloje nustatytos aplinkybės ir pareiškėjo pozicija leidžia daryti išvadą, kad nuo 2015 m. kovo 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d., kuomet pirmą kartą kreditorių susirinkime buvo sprendžiama dėl neįkeisto BUAB „Broner“ turto, nebuvo aplinkybių, kurios galėjo sudaryti objektyvias kliūtis pareiškėjui, esančiam likviduojamos dėl bankroto įmonės administratoriumi, teikti minėtą klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti anksčiau, o tai nulėmė subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kad bankroto procedūrų metu pirmiausia privaloma parduoti įkeistą bankrutuojančios bendrovės turtą ir klausimai dėl bankrutuojančios bendrovės turto pardavimo yra teikiami kreditorių susirinkimui kreditorių iniciatyva. Priešingas išvadas leidžiančių daryti aplinkybių iš esmės nenurodė pareiškėjas ir apeliaciniame skunde. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog: bankroto procedūrų metu pirmiausia privaloma parduoti įkeistą bankrutuojančios bendrovės turtą, kadangi tai suponuoja IBĮ nuostatos dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo, nėra pagrįsti, nes lėšų, gautų pardavus įmonės, likviduojamos dėl bankroto, turtą, paskirstymas yra vėlesnis bankroto procedūros etapas nei turto pardavimas; įrodymai, patvirtinantys teiginius, kad finansiškai naudingiau būtų parduoti neįkeistą BUAB „Broner“ turtą – pastatą-pagalbinį pastatą, esantį Bukčių g., Vilniuje, kartu su kitu čia esančiu šios bendrovės turto, dėl kurio vyksta ginčai teisme, nėra pateikti. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-889-793/2017, nagrinėdamas, BUAB „Broner“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Inreal valdymas“ skundus dėl 2016 m. gruodžio 6 d. bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Broner“ kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, be kita ko, pažymėjo, kad pagrindinio bankroto proceso tikslo pasiekimas užtikrintas ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu, kurio vienas iš principų – bankroto proceso operatyvumas. Šiame bankroto etape vyrauja likvidacinis tikslas, kuris reiškia, jog: a) bankroto administratorius vykdo bankrutavusios įmonės turto realizavimo procedūras, o gautas lėšas paskirsto įmonės kreditoriams (ĮBĮ 31 str.), b) nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą; gali sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius (ĮBĮ 30 str. 3 d.), c) tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas turi operatyviai veikti ir priimti tokius sprendimus bei atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus. Atsižvelgus į tai, jog BUAB „Broner“ likvidavimo procedūros terminas suėjo 2017 m. kovo 21 d., vertintina, kad nepagrįstai sustabdžius BUAB „Broner“ turto realizavimą dėl investicinio projekto parengimo ir įvertinimo, užsitęs ir pats bankroto procesas, bus sudarytos sąlygos ne tik vilkinti atsiskaitymą su kreditoriais, bet ir galimai su jais visa apimtimi neatsiskaityti, kas savaime reiškia vieno iš pagrindinių bankroto proceso tikslų pažeidimą – kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių interesus ir teisėtus lūkesčius.

29. Apibendrinus, darytina išvada, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 21 d. turėjo galimybę inicijuoti neįkeisto BUAB „Broner“ turto pardavimo procedūras bankroto procese, tačiau to nepadaręs iki 2016 m. rugsėjo 23 d., kada pirmą kartą kreditorių susirinkime buvo sprendžiama dėl neįkeisto BUAB „Broner“ turto, taip pat gavęs Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį, kuria buvo panaikintas nutarimas dėl neįkeisto turto vertinimo, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto ir Elgesio kodekso 6.4 papunkčio nuostatas, o už šio pažeidimo padarymą pareiškėjui paskirta nuobauda – įspėjimas – savo griežtumu atitinka padaryto pažeidimo pobūdį bei mastą, todėl jos pripažinti neproporcinga ar neadekvačia nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-717-241/2018 pagal pareiškėjo bei

kreditorių UAB „Inreal valdymas“ ir AB „Invalda privatus kapitalas“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1172-619/2018 pagal kreditorės „Swedbank“, AB prašymą dėl pareiškėjo atstatydinimo BUAB „Broner“ bankroto byloje, tik konstatavo, kad Tarnybos nustatytas pažeidimas susijęs tik su įmonės neįkeisto turto pardavimo procedūrų vilkinimu ir neatlikimu, kurio pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš viso neanalizavo ir nevertino bankroto administratorės atstatydinimo pagrindo aspektu. Be to, dėl Tarnybos direktoriaus 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. V4-243 bankroto administratorei paskirtos nuobaudos (įspėjimo) panaikinimo vyksta ginčas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI-1985-815/2018, kuri dar nėra išnagrinėta, dėl ko Tarnybos bankroto administratorei skirta nuobauda, dėl kurios teisėtumo dar vyksta ginčas, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvaciją, nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad bankroto administratorė savo funkcijas atlieka aplaidžiai. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartyje, priešingai nei teigia pareiškėjas, nevertino nei BUAB „Broner“ administratoriaus veiklos, susijusios su neįkeisto turto pardavimo procedūra, nei Tarnybos direktoriaus 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. V4-243 skirtos pareiškėjui nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl BUAB „Broner“ bankroto proceso komplikuotumo, įtakoto skirtingų kreditorių interesų, nuolat besitęsiančių teisminių ginčų, nėra svarbūs nagrinėjamo ginčo dėl skirtos nuobaudos kontekste.

31. Atsižvelgiant į aptartą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. P-80-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02621-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.8; 60.3.12(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2f48c1d0f02e11e99681cd81dcdca52c

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-508-525/2019 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (po reorganizavimo – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) (tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija) dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303 „Dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas) bei įpareigoti Komisiją įvertinti ir numatyti UAB „Vilniaus energija“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Vilniaus energijos“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų neatitinkančio, šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant Nutarimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisija skundžiamu Nutarimu pakeitė 2010 m. gruodžio 15 d. nustatytą bazinę šilumos kainą, 2011 m. kovo 22 d. nustatytas šilumos kainos dedamąsias ir išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas (atliktų investicijų atsipirkimą) iš šilumos kainos. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui (toliau – ir ŠŪĮ pakeitimo įstatymas) ir priėmus Nutarimą, Bendrovė nebegali į šilumos kainą įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų. Pareiškėjo teigimu, Nutarimu Komisija pažeidė Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą ir 15 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimas pažeidžia teisinės valstybės principą bei nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą.

3. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad teisės aktais buvo įpareigotas iki 2011 m. lapkričio 1 d. priimti teisės aktų nuostatas, kurios

būtų privalomos tinkamam ŠŪĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimui, todėl buvo priimtas skundžiamas Nutarimas ir 2011 m. spalio 26 d. nutarimas Nr. O3-325, kuriuo buvo pakeistas Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. O3-96, nustatantis šilumos kainų nustatymo metodiką. Komisijos teigimu, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 8 dalyje nustatytos bendrosios nuostatos taikytinos tiek kiek nereglamentuoja ŠŪĮ pakeitimo įstatymo specialiosios nuostatos. Komisija pažymėjo, kad kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, o tvirtindama šilumos kainų skaičiavimo metodiką ir priimdama Nutarimą privalėjo vadovautis imperatyviomis ŠUĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Komisija, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo įstatymą ir jame naujai išdėstytas 32 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, priėmė skundžiamą Nutarimą ir 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-325 „Dėl Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 „Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo“, kuriais buvo nustatyta, kad nuo 2011 m. lapkričio 1 d. į šilumos ir karšto vandens kainą neįtraukiamos sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant

šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.8. Teismas nustatė, kad Komisija, vykdydama ŠUĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatą įpareigojimą iki

2011 m. lapkričio 1 d. priimti šį pakeitimo įstatymą įgyvendinti reikalingas teisės aktų nuostatas, Nutarimu pakeitė 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 ir 2011 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. O3-55, nebeįtraukiant šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų.

9. Teismas, atsižvelgęs į ŠŪĮ pakeitimo įstatymo naujai įtvirtinto 32 straipsnio 2 dalies loginę konstrukciją, priėjo prie išvados, kad įstatymo normoje yra imperatyviai nustatyta, jog į šilumos ar karšto vandens kainą negali būti įtrauktos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Iš minėtos nuostatos taip pat matyti, kad įstatymų leidėjas tokias sąnaudas priskiria kaip šilumos ir karšto vandens tiekėjo, šiuo atveju UAB „Vilniaus energija“, asmeninėms sąnaudomis, kurias šilumos ir karšto vandens tiekėjas patiria, siekdamas tinkamai ir kokybiškai įgyvendinti teikiamas paslaugas vartotojams ir imperatyviai, apsaugant vartotojų interesus, uždraudžia tokias sąnaudas padengti ir kompensuoti per šilumos ir karšto vandens kainą.

10. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jis turėjo pagrįstų lūkesčių, kad bus įgyvendintos Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas ir 15 straipsnio 2 dalis, teismas, įvertinęs šių teisės aktų nuostatų koliziją, nurodė, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymas nustato specialias nuostatas, reglamentuojančias, kas gali būti įtraukta į šilumos ar karšto vandens kainą ir kokios sąnaudos į kainą negali būti įtraukiamos, o Energetikos įstatymas nustato bendras Komisijos funkcijas ir bendras gaires dėl energijos išteklių gavybos / gamybos. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsiliepime nurodo, jog pirmenybė taikytina specialiosioms teisės aktų nuostatoms. Teismas pažymėjo, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymui imperatyviai nurodžius, kokios sąnaudos negali būti įtrauktos į šilumos ar karšto vandens kainą, Komisija, atlikdama funkcijas, įtvirtintas Energetikos įstatymo nuostatose ir nustatydama būdus dėl pareiškėjo patirtų sąnaudų kompensavimo, pažeistų specialiąsias ŠŪĮ pakeitimo įstatymo imperatyvias nuostatas.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde prašo panaikinti Nutarimą, tačiau atsižvelgus į skunde išdėstytus argumentus ir į tai, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymas numato, jog į šilumos ar karšto vandens kainą negali būti įtrauktos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, todėl pareiškėjo patirtos sąnaudos negali būti kompensuojamos. Pareiškėjas nenurodė Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų, t. y. kokiu būdu jis prieštarauja ŠŪĮ pakeitimo įstatymui, kurį Komisija Nutarimu įgyvendino. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2731-426/2015 panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““, kuriame buvo į šilumos kainą įtrauktos pareiškėjo patirtos sąnaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

12. Teismo vertinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisija vadovavosi ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis ir šiame įstatyme įtvirtintais imperatyviais įpareigojimais ir priėmė iki nustatyto termino teisės aktus, įgyvendinančius minėtą įstatymą, kuriame nustatytos specialiosios nuostatos dėl šilumos ar karšto vandens kainų, todėl pagrindo teigti, kad Nutarimu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti principai, nėra.

13. Teismas konstatavo, kad Komisija Nutarimu pagrįstai įgyvendino ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas. Objektyvaus pagrindo naikinti Nutarimą ir pripažinti jį neteisėtu pažeidžiant specialiąsias ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas nėra.

III.

14. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino ŠŪĮ pakeitimo įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, Energetikos įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į teisinio reguliavimo proporcingumą ir pagrįstumą, bei teisinių santykių subjektų įgytas teises. Teismas nevertino fakto, kad Nutarimas pažeidžia Bendrovės teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kuriuose konstatuota, kad institucijos privalėjo nustatyti tvarką, kaip bus padengtos iki ŠUĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo atliktos investicijos (iki šiol reikiami teisės aktai nėra priimti).

16. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir ŠŪĮ pakeitimo įstatymo taikymas yra neteisėtas ir nepagrįstas šiais aspektais: jis pažeidžia ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje numatytą šio pakeitimo

įgyvendinimo tvarką; pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto nuostatas. Dalies nuostatų teismas apskritai neanalizavo iš esmės. Teismas, grįsdamas sprendimą išimtinai ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalimi, šią nuostatą taikė ir išaiškino nesistemiškai. Pareiškėjas nurodė, kad tol, kol nėra įvykdytos visos ŠŪĮ pakeitimo įgyvendinimui privalomos sąlygos, ŠŪĮ pakeitimo įstatymu pakeistos 32 straipsnio 2 dalies ir kitos nuostatos negali būti taikomos, nes jų taikymo sąlygos nėra įgyvendintos.

17. Pareiškėjo teigimu, Komisija neturėjo teisės Nutarimu išimti investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų iš šilumos kainos, prieš tai neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengiamos.

18. Teismas visiškai nepasisakė dėl to, kad Bendrovė investicijas į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą buvo suderinusi su Savivaldybe ir Komisija ir pagrįstai tikėjosi numatytos investicijų grąžos. Teismas visiškai nevertino Bendrovės esminių argumentų dėl nuostolių, kuriuos ji patiria po Nutarimo priėmimo.

19. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.20. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra nepagrįsti, pirmosios instancijos

teismas tinkamai vadovavosi teisės aktais, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, tinkamai vadovavosi teismų suformuota nuoseklia praktika ir priėmė teisėtą bei teisės normomis pagrįstą sprendimą.

21. Pažymėjo, kad lingvistinė ŠŪĮ pakeitimo analizė leidžia teigti, jog šilumos kainų, kuriose įtrauktos šilumos punktų sąnaudos, galiojimas vienareikšmiškai buvo nustatytas tik iki 2011 m. lapkričio 1 d., nesiejant galiojimo laikotarpio su jokiu Vyriausybės ar Komisijos pareigų įvykdymu, sprendimų priėmimu ar kitomis aplinkybėmis. Tam, kad minėtos nuostatos įsigaliojimas nėra siejamas su ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos Komisijos pareigos įvykdymu, yra pritaręs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

22. Komisija Nutarimu įgyvendino imperatyvias ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas ir negalėjo numatyti kitokio teisinio reguliavimo. Komisija pažymėjo, jog ŠŪĮ pakeitimo įstatymas nei Nutarimo priėmimo metu, nei dabar nėra pripažintas kaip prieštaraujantis Konstitucijai.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.24. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti ir neteisingi, teismas sprendime tinkamai vadovavosi teisės aktais,

atsižvelgė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, tinkamai vadovavosi teismų suformuota praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad šioje byloje jokie reikalavimai savivaldybei nėra keliami, todėl savivaldybė dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo palieka spręsti teismo nuožiūra.

IV.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą pakeitė ir UAB „Vilniaus energija“ skundą patenkino iš dalies bei panaikino Komisijos Nutarimą. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

27. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje (proceso numeris 3-61-3-00126-2011-6) panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Minimoje administracinėje byloje, kaip ir nagrinėjamoje byloje, kaip pareiškėjas bei atsakovas dalyvavo atitinkamai UAB „Vilniaus energija“ ir Komisija.

28. Administracinėje byloje (proceso numeris 3-61-3-00126-2011-6) teismai sprendimą panaikinti Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ pagrindė tomis faktinėmis aplinkybėmis, kad UAB „Vilniaus energija“ Komisijai teikė licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius (mažesnės apimties negu būtina) duomenis, padidino pajamas ir sąnaudas, kad ataskaitose esančių netikslumų bei trūkumų Komisija neanalizavo bei nevertino, karšto vandens kainų dedamųjų apskaičiavimuose padarė aritmetinių klaidų, dėl ko skundžiamas nutarimas buvo įvertintas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų, taip pat Komisija buvo įpareigota iš Bendrovės išsireikalauti bei iš naujo įvertinti visus šilumos bazinės kainos dedamųjų ir karšto vandens kainų dedamųjų

objektyviam apskaičiavimui būtinus dokumentus bei minėtų kainų dedamąsias ginčui aktualiam laikotarpiui patvirtinti naujai priimtais nutarimais.

29. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu Nutarimu buvo keičiamas Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-316 ta apimtimi, kad buvo panaikintos kai kurios nutarimo Nr. O3-316 nuostatos, pakeista nutarimo punktų numeracija, tačiau visos likusios nepanaikintos šilumos kainų dedamųjų reikšmės liko tokios pačios. Todėl atsižvelgiant į nurodytus Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 panaikinimo pagrindus konstatuota, jog Nutarimo dalis, kuria buvo keičiamas 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-316, yra priimta neatsižvelgus ir neįvertinus to, kad UAB „Vilniaus energija“ Komisijai teikė licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius (mažesnės apimties negu būtina) duomenis, padidino pajamas ir sąnaudas, dėl ko ši Nutarimo dalis vertinta kaip neatitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų, todėl naikintina.

30. Pasisakant dėl Komisijos Nutarimo dalies, kuria buvo keičiamas Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. O3-55, pažymėta, kad nutarimu Nr. O3-55 įtvirtintos laikinos šilumos kainos dedamosios buvo nustatytos remiantis Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytomis šilumos bazinėmis kainų dedamosiomis. Atsižvelgiant į tai, jog Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-316 yra panaikintas, o jį keitusio Nutarimo dalis šia nutartimi įvertinama kaip neatitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų, daryta išvada, kad ir ta Nutarimo dalis, kuria buvo keičiamas 2011 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. O3-55, yra priimta neatsižvelgus ir neįvertinus to, kad UAB „Vilniaus energija“ Komisijai teikė licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius (mažesnės apimties negu būtina) duomenis, padidino pajamas ir sąnaudas, dėl ko ši nutarimo dalis vertintina kaip neatitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų, todėl naikintina.

31. Atsižvelgiant į tai, kad Nutarimas yra naikintinas dėl anksčiau nurodytų priežasčių, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Nutarimo panaikinimo plačiau nebuvo nagrinėjami, nes šiuo metu nebuvo aktualūs.

32. Vertinant pareiškėjo reikalavimo dalį dėl Komisijos įpareigojimo atlikti veiksmus, teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje (proceso numeris 3-61-3-00126-2011-6) Komisija jau yra įpareigota iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo bei pakartotinai taikyti atsakovo atžvilgiu iš esmės tapatų įpareigojimą.

V.

33. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo.

34. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 12, 2 ir 8 punktų pagrindu.

Dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindo.

35. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo vieningos teismų praktikos, t. y. kitoje administracinėje byloje naudotus motyvus nepagrįstai prilygino prejudiciniams faktams, kurie buvo pagrindas priimti neteisėtą sprendimą šioje byloje. Pareiškėjas pažymi, kad teismas administracinėje byloje (proceso Nr. 3-61-3-00126-2011-6) nenustatinėjo fakto dėl UAB „Vilniaus energija“ licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytų prieštaringų, klaidinančių, melagingų bei neišsamių duomenų teikimo Komisijai – šis klausimas nebuvo nagrinėtos bylos dalyku. Teismas, priimdamas sprendimą, eksperto išvadą dėl neva melagingų duomenų teikimo vertino tik kitų įrodymų kontekste, todėl teismo motyvai administracinėje byloje (proceso Nr. 3-61-3-00126-2011-6) dėl neva klaidinančių ar melagingų duomenų teikimo Komisijai negali būti laikomi prejudiciniais faktais.

36. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartis prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl prejudicinių faktų nustatymo ir taikymo, nes teismų argumentai ir motyvai priimant sprendimus nėra laikomi prejudiciniais faktais.

37. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis administracinių teismų praktika prejudiciniais faktais negali būti laikomos tikėtinos / labai tikėtinos aplinkybės – Ekspertizės akto išvados, kuriomis rėmėsi Vilniaus apygardos administracinis

teismas, priimdamas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą, yra suformuluotos kaip prielaidos, o ne kaip konkrečių faktų ar aplinkybių konstatavimas. Pareiškėjas teigia, kad administracinėje byloje (proceso Nr. 3-61-3-00126-2011-6) teismo suformuluoti motyvai dėl neva Bendrovės teiktos apgaulingos informacijos, kuria remiantis teismas motyvavo savo sprendimą, yra paremti toje byloje esančių įrodymų įvertinimu / tikėtinumu.

38. Pareiškėjas pažymi, kad Komisija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo įpareigojimą perskaičiuoti Bendrovės šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias, kartu atliko ir papildomą Ekspertizės akto išvadų / iškeltų abejonių analizę – surašė Vertinimo suvestinę. Vertinimo suvestinėje Komisija konstatavo, jog teismo ekspertas K. A. iš esmės suklydo surašydamas Ekspertizės akto išvadas, t. y. Ekspertizės akto išvadose labai tikėtinos aplinkybės dėl sąmoningai melagingų, klaidinančių ar prieštaringų duomenų teikimo Komisijai nepasitvirtino.

39. Pareiškėjas nurodo, kad prokuratūra, atlikusi ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime neva nustatytų aplinkybių dėl prieštaringų, klaidinančių ar neišsamių duomenų teikimo Komisijai, tokių aplinkybių nenustatė ir ikiteisminį tyrimą nutraukė – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo motyvai nepagrįstai prilyginti prejudiciniams faktams.


40. Pareiškėjas taip pat teigia, kad nebuvo ištirtos esminės bylos aplinkybės, egzistavusios šios bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje sprendimo priėmimą grindė siurpriziniais pareiškėjui argumentais, t. y. neva kitoje byloje nustatytu prejudiciniu faktu, atitinkamai pareiškėjas negalėjo niekaip sureaguoti į tokius teismo motyvus, ar pateikti juos paneigiančias oficialias valstybės institucijų išvadas (Komisijos ir ikiteisminio tyrimo išvadas, kurios paneigė aplinkybę dėl prieštaringų, melagingų ar klaidinančių duomenų teikimo Komisijai).


41. Pareiškėjas teigia, kad teismas šioje byloje iš viso nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, o sprendimą naikinti Komisijos Nutarimą priėmė tik remdamasis siurpriziniais argumentais, kuriais peržengiamos skundo / apeliacinio skundo ribos. Tai yra, teismui nepagrįstai nustačius prejudicinį faktą ir tik juo remiantis panaikinus Nutarimą niekaip nepasisakant dėl byloje keliamų pareiškėjo klausimų laikytina, kad ši administracinė byla yra neišnagrinėta.

42. Atsakovas Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti atnaujinti procesą.

43. Atsakovas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesutinka tik su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarties motyvais, tačiau neprašo pakeisti rezoliucinės dalies, laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam nepalankiais apeliacinės instancijos teismo motyvais, iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai, tačiau tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas.

44. Atsakovas nurodo, kad atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Šiuo atveju pareiškėjo nurodytose bylose buvo sprendžiami klausimai, kurie niekaip nėra susiję su administracinės bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, dalyku. Be to, kadangi pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika negali būti pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje.

45. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjas nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti apie poreikį pateikti papildomus įrodymus, kurie paneigtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarties motyvus dėl neva apgaulingos, neišsamios ar prieštaringos informacijos teikimo Komisijai, nelaikytini naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis (proceso Nr. 3-61-00126-2011-6), kuriais rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimant 2019 m. gegužės 14 d. nutartį, bei jų motyvai pareiškėjui, kaip šios bylos šaliai, negalėjo būti nežinomi.

46. Nors pareiškėjas teigia, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartis

yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad pareiškėjas nesutinka su nutarties motyvais bei jų išdėstymo tvarka, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti atnaujinti procesą.

48. Energetikos ministerijos vertinimu, pareiškėjas prašymo dėl proceso atnaujinimo motyvais iš naujo kelia tam tikrų faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo klausimą, o tai neturėtų būti pagrindu atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

49. Pareiškėjo argumentai, kad nežinojo ir negalėjo žinoti apie poreikį pateikti papildomus įrodymus, kurie paneigtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarties motyvus, nelaikytini naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis, kuriais rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje, pareiškėjui, kaip bylos šaliai, negalėjo būti nežinomi.

50. Aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.

51. Pareiškėjas UAB „Vilniaus Energija“ pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose prašo nesivadovauti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose pateiktais argumentais.

52. Pareiškėjas nurodo, kad Energetikos ministerija atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė praleidusi nustatytą terminą, todėl mano, kad šiuo atsiliepimu nėra pagrindo vadovautis. Pareiškėjas nesutinka nei su Energetikos ministerijos, nei su Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos atsiliepimuose pateiktais argumentais, palaiko savo poziciją dėl proceso atnaujinimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:VI.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.).

54. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

55. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą grindžiamas trimis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (2 p.); sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu

56. Pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu atnaujinti procesą naujai

paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-58/2011; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-629/2019).

57. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, iš esmės teigia, kad nebuvo ištirtos esminės aplinkybės, paneigiančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. konstatuotą aplinkybę dėl prieštaringų, melagingų ar klaidinančių duomenų teikimo Komisijai. Siekdamas pagrįsti šį savo teiginį, pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neanalizavo prokuroro 2018 m. birželio 6 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, Komisijos 2018 m. balandžio 3 d. Vertinimo suvestinės, paneigiančios eksperto išsakytas abejones dėl prieštaringų, klaidinančių ir neišsamių duomenų teikimo Komisijai.

58. Nėra pagrindo laikyti, jog šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra jam naujai paaiškėjusios. Pareiškėjo nurodyti dokumentai (prokuroro nutarimas, Komisijos vertinimo suvestinė) buvo priimti iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo šią administracinę bylą ir priėmė 2019 m. gegužės 14 d. nutartį. Pareiškėjas nenurodo, kad apie šiuos dokumentus jis būtų sužinojęs vėliau nei jie buvo priimti. Taigi pareiškėjui apie, jo teigimu, reikšmingas aplinkybes, nustatytas prokuroro 2018 m. birželio 6 d. nutarime bei Komisijos 2018 m. balandžio 3 d. Vertinimo suvestinėje, jau buvo žinoma bylą nagrinėjant iš esmės. Vien tai, kad pareiškėjas nenumatė, jog teismas šioje byloje remsis faktais, nustatytais kitoje administracinėje byloje (proceso numeris 3-61-3-00126-2011-6), taip pat nesudaro pagrindo laikyti, jog būtinybė pateikti nurodytus dokumentus atsirado tik po šios bylos išnagrinėjimo iš esmės. Pareiškėjas dalyvavo administracinėje byloje (proceso numeris 3-61-3-00126-2011-6) ir jam buvo žinoma apie minėtoje byloje priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtą 2017 m. sausio 24 d. nutartį bei joje padarytas išvadas, kurios buvo aktualios ir nagrinėjant šią administracinę bylą.

59. Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta prieš tai, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą neatitinka ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sąlygų, kadangi pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės turėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, todėl nėra pagrindo jas laikyti naujai paaiškėjusiomis. Todėl nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą.


60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.). Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-221/2011, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016).

61. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą, teigia, jog teismas šioje byloje nepasisakė dėl kai kurių skunde bei apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, tačiau nutartį pagrindė argumentais dėl melagingos ar klaidinančios informacijos teikimo Komisijai, kurių pats pareiškėjas nebuvo nurodęs.

62. Vertinant šiuos argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai. Be to, pats pareiškėjas, nurodydamas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį priėmė remdamasis argumentais dėl melagingos ar klaidinančios informacijos teikimo Komisijai, patvirtina, jog nutarties motyvai buvo nurodyti. Vien tai, kad pareiškėjas su teismo motyvais nesutinka, nesudaro pagrindo laikyti, jog priimta nutartis yra

nemotyvuota.63. Teisėjų kolegija, vertindama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarties turinį,

pažymi, jog teismas įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir ją detaliai aptarė. Šioje nutartyje aiškiai nurodyta, kokiu pagrindu teismas nutarė panaikinti Nutarimą, t. y. kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų. Teismas taip pat nurodė, kodėl netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus – kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi Komisija jau buvo įpareigota iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais.

64. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra motyvuotas ir atitinka ABTĮ nuostatas, o iš jo motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.


65. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-69-415/2019).

66. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, iš esmės nurodė įvairių kategorijų bylose formuojamą praktiką, kuria remdamasis formuoja bendro pobūdžio taisykles dėl prejudicinių faktų nustatymo ir taikymo. Tačiau pareiškėjas neįvardijo jokios konkrečios bylos, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės būtų tapačios arba labai panašios nagrinėjamai bylai. Kaip minėta, procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jei nustatoma, kad buvo nukrypta nuo aktualios administracinių teismų praktikos, kuri būtų suformuota iš esmės identiškose (tapačiose) bylose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad pareiškėjo prašyme nurodytose administracinėse bylose teismas vertino iš esmės tapačius veiksmus, atmeta atsakovo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

67. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus teiginius, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi bei siekia, kad byla dar kartą būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

68. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-508-525/2019 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-

508-525/2019 atmesti.Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-508-525/2019 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės

bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (po reorganizavimo – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) (tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija) dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS


· Web viewDėl to galimai pažeisti valstybės finansiniai interesai gali būti atkurti...

Documents

Transcript of · Web viewDėl to galimai pažeisti valstybės finansiniai interesai gali būti atkurti...