TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04544 2019-03-25 2019-03-13 2019-03-13 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-69-719/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52009-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.8.9.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir V. L. kasacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda.

V. L. nuteistas pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas sužalojant B. E.) – 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda; pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas sužalojant L. A. ir S. B.) – 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. L. paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Iš nuteistųjų A. J. ir V. L. priteista nukentėjusiajai L. A. 1000 Eur, nukentėjusiajai S. B. 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš A. J. ir V. L. solidariai priteista 200 Eur proceso išlaidų valstybei.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 30 d. nutartis, kuria abiejų nuteistųjų apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. J. ir V. L. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, pažeidė viešąją tvarką. Jie 2016 m. lapkričio 5 d. naktį, apie 3 val., Šilalės r., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje įžūliai elgėsi  – V. L. tyčia spyrė vieną kartą S. B. į galvą, dėl to pastaroji nugriuvo ant žemės, o S. B. atsistojus, V. L. tyčia kumščiu sudavė vieną kartą S. B. į veidą, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajai S. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu A. J. tyčia galva sudavė vieną kartą L. A. į veidą, taip padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. V. L. taip pat nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką. Jis 2016 m. lapkričio 5 d. naktį, apie 2.50 val., Šilalės r., (duomenys neskelbtini), prie bažnyčios esančioje automobilių aikštelėje, viešoje vietoje, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliai elgdamasis, tyčia kumščiu sudavė iš automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) lipančiam B. E. vieną kartą į veidą, taip padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMO Į JUOS ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nesivadovavo formuojama teismų praktika, darydami išvadą dėl jo kaltės, visiškai neatsižvelgė į jo parodymus, neišnagrinėjo nurodytų aplinkybių apie kasatoriaus nebuvimą įvykio vietoje, neatsižvelgė į kito nuteistojo bei liudytojų parodymus, netinkamai vertino rašytinius bylos duomenis, nevertino šiurkščių procesinių pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasatoriaus apeliacinį skundą, atsakė ne į visus apeliacinio skundo argumentus.

3.2. Teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, įtvirtinančias nekaltumo prezumpciją. Teismai perkėlė jam pareigą įrodinėti savo nekaltumą, ypač apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, padarė prielaidas, kad galėjo būti ir kitaip, negu nurodyta apeliacinio skundo argumentuose. Tačiau baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos nesurinko, o teismai neištyrė visiškai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įvykio metu kasatorius buvo atvykęs į įvykio vietą. Jis nuosekliai parodė, kad nei 2016 m. lapkričio 5 d. naktį, apie 3.00 val., nei prieš tai, nei po to Šilalės rajono (duomenys neskelbtini) miestelyje nebuvo, su nukentėjusiąja L. A. niekuomet nebuvo susitikęs, smūgio jai nesudavė, nusikaltimo nepadarė, paskutinį kartą (duomenys neskelbtini) miestelyje buvo maždaug prieš trejus metus iki pareikštame kaltinime nurodytos datos ir nuo to laiko nei šiame miestelyje, nei pačioje kavinėje nesilankė. Nuosekliai nurodė ir kur buvo įvykio vakarą, kad laiką leido su drauge D. Ž., o vėliau grįžo į savo namus Šikšnių kaime Tauragės rajone ir nuėjo ilsėtis. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja D. Ž., taip pat telefono išklotinės. Tuo tarpu kaltė grindžiama nukentėjusiosios L. A. ir liudytojo L. K. parodymais ir parodymo atpažinti protokolais. Šie įrodymai buvo gauti šiurkščiai pažeidžiant procesines teisės normas ir yra prieštaringi, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

3.3. Ikiteisminiame tyrime iniciatyvos ėmėsi ne teisėsaugos institucijos, o nepilnametė nukentėjusioji L. A.. Ji į policijos komisariatą kreipėsi tik po dviejų parų, 2016 m. lapkričio 7 d., nurodydama, kad ją sumušė nepažįstami asmenys. Pirminiame savo pareiškime L. A. nenurodė, kad ji galėtų atpažinti ją sumušusį asmenį, kad būtų įsidėmėjusi kokius nors ją sumušusio asmens identifikuojančius bruožus ar požymius. 2016 m. lapkričio 10 d. apklausoje L. A. parodė, kad grįžusi namo prisiminė, jog įvykio metu vienas iš vaikinų šaukė „A., A.“, todėl nutarė tokio asmens paieškoti socialiniame tinkle „Facebook“. Paieškojusi rado ją sumušusį asmenį – jo profilis buvo įvardytas kaip A. J., šio asmens nuotrauka socialiniame tinkle buvo identiška ją sumušusio asmens nuotraukai. Esant tokiems parodymams, būtent baudžiamąjį persekiojimą atlikusios institucijos privalėjo imtis priemonių patikrinti ir užfiksuoti, pagal kokią nuotrauką iš socialinio tinklo nukentėjusioji atpažino A. J. kaip ją sumušusį asmenį, ir pridėti šią nuotrauką prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, kad vėliau ją būtų galima palyginti. Kadangi nukentėjusioji apklausoje nurodė ją sumušusį asmenį, įvardydama jo vardą ir pavardę, ikiteisminį tyrimą vykdančios institucijos privalėjo ją apklausti, pagal kokius požymius ir bruožus ji atpažino ją sumušusį asmenį. Tuomet, pridėjusios nuotrauką, iš kurios ji atpažino užpuoliką, pateikti atpažintiną asmenį gyvai (kaip to reikalauja BPK 192 straipsnio 1 dalis). Tačiau tyrėja nukentėjusiajai atpažinti ją sumušusį asmenį pateikė iš nuotraukų, parodydama A. J. nuotrauką, darytą prieš šešerius metus gaunant pasą. Prieš pateikdama atpažinti pagal nuotrauką, tyrėja neapklausė L. A., pagal kokius konkrečius požymius ji atpažino ją sumušusį asmenį. Kadangi 2016 m. lapkričio 5 d. A. J. nešiojo barzdą, atpažindama iš nuotraukos, darytos paauglystės metais, jeigu nukentėjusioji būtų buvusi sąžininga ir tikrai būtų atpažinusi asmenį, kuris jai sudavė smūgį, negalėjo nepastebėti, kad veidas iš esmės pasikeitęs, ir privalėjo nurodyti, kad ją sumušęs asmuo buvo su barzda. Be to, jeigu „Facebook“ tinkle iš kasatoriaus nuotraukos (kurios baudžiamojoje byloje nėra) L. A. jį atpažino kaip ją sumušusį asmenį ir prisiminė, kaip jis atrodė įvykio dieną, parodžius jį atpažinti iš paauglystės metais darytos nuotraukos, nukentėjusioji privalėjo nurodyti, kad tarp nuotraukų padarymo yra laiko skirtumas, taip pat kad įvykio metu jis buvo su barzda, kuri keičia veidą ir negali būti nepastebima.

3.4. Teismai nevertinto faktinių duomenų, kad L. A. A. J. nepažinojo, niekada nebuvo mačiusi, nematė ir įvykio vakarą kavinėje, o kaip pati parodė, įvykio metu ją sumušusį asmenį matė vos porą sekundžių, įvykio vietoje buvo menkas

apšvietimas, nes šviesa sklido tik nuo gatvėje esančio elektros stulpo. Aplinkybės, kad L.  A. galėjo suklysti, ir jos parodymų patikimumo ikiteisminio tyrimo pareigūnai visiškai netyrė, o teismai nevertino.

3.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai rėmėsi liudytojo L. K. parodymais ir parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolu. Apklausiamas kaip liudytojas teisme jis parodė, kad A. J. ir kitus muštynėse dalyvavusius asmenis matė kitoje gatvės pusėje, apie 20 metrų atstumu, kur apšvietimas buvo menkas nuo toliau stovinčio elektros stulpo. Kaip ir L. A., liudytojas teigia A. J. atpažinęs iš „Facebook“ paskyros, tačiau nuotrauka, iš kurios L. K. atpažino kasatorių, prie bylos nepridėta. Nei liudytojo apklausos protokole, nei parodymo atpažinti protokole L. K. nebuvo apklaustas ir nenurodė, kokie yra atpažintino asmens įsimintini bruožai ir požymiai. Teisiamojo posėdžio metu L. K. parodė, kad įvykio metu A. J. buvo be barzdos, tačiau tai neatitinka tikrovės. A. J. savo iniciatyva iš „Facebook“ paskyros pateikė nuotrauką, įkeltą 2016 m. lapkričio 13 d., iš kurios matyti, kad jis buvo užsiauginęs ir nešiojo barzdą. Apeliacinės instancijos teismas šio A. J. apeliacinio skundo motyvo netyrė ir dėl jo nepasisakė, o padarė prielaidą, kad L. K. pasakymas, jog atpažintinas asmuo buvo įsimintinų veido bruožų, patvirtina L. A. parodymus apie atpažintino asmens įsimintinus bruožus. Kokie tie įsimintini bruožai – neįvardyta. Neaišku, kaip liudytojas L. K., būdamas 1,45 promilės girtumo ir nematęs A. J. bare, galėjo jį atpažinti iš 20 metrų atstumo, esant menkam apšvietimui, neva nurodydamas, kad atpažįsta pagal įsimintinus bruožus, tačiau nenurodė, kad A. J. buvo su barzda.

3.6. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl esminio apeliacinio skundo argumento, kad liudytojas L. K. atpažino socialiniame tinkle „Facebook“, o vėliau pagal nuotraukas ne tik A. J., bet ir G. E., kaip muštynėse dalyvavusį asmenį. Tačiau byloje esančios telefono išklotinės patvirtino, kad G. E. nusikaltimo padarymo metu buvo ne (duomenys neskelbtini) miestelyje Šilalės rajone, o Klaipėdoje. Baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos neišdrįso G. E. pareikšti įtarimo ir perduoti bylą į teismą, pripažindamos, kad liudytojas L. K. nurodo neteisingas aplinkybes ir neteisingai atpažino G. E.. Tačiau dėl A. J. ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismai L. K. klaidos nenustatė, nors L. K. ne tik nenurodė požymių ir bruožų, pagal kuriuos atpažino A. J., kaip tariamai muštynėse dalyvavusį asmenį, bet ir nurodė, kad įvykio metu jis buvo be barzdos. Apeliacinės instancijos teismas apskritai dėl šio apeliacinio skundo motyvo nepasisakė.

3.7. Ikiteisminį tyrimą vykdžiusios institucijos, nepridėdamos nuotraukų, pagal kurias L. A. ir L. K. atpažino A. J., kaip tariamai muštynėse dalyvavusį asmenį, neapklaususios šių asmenų apie konkrečius įsimintinus požymius ir bruožus, nepateikusios A. J. atpažinti gyvai, šiurkščiai pažeidė BPK 191 ir 192 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias atpažinimo atlikimą.

3.8. Byloje nukentėjusioji L. A., visi apklausti liudytojai patvirtino, kad A. J. įvykio vakarą kavinėje ar prie kavinės nematė. Liudytojai R. D. ir A. L., kurių A. J. apskritai nepažįsta, patvirtino, kad prie kavinės vykusiose muštynėse tikrai nedalyvavo nei kasatorius, nei kitas nuteistasis V. L., nes mušėsi stambesni ir aukštesni asmenys. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tų liudytojų parodymai aktualūs epizodui tik dėl B. E. sumušimo. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai absoliučiai netyrė liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, kad epizode dėl B.  E. sumušimo bei dėl L. A. ir S. B. sumušimo dalyvavo tie patys trys asmenys. Iš apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų matyti, kad merginos buvo sumuštos, kai B. E. sumušę asmenys nusivijo automobilį, kuriuo važiavo B. E., ir nepaviję grįžo atgal, o grįždami sumušė merginas. Todėl R. D. bei A. L. parodymai yra aktualūs ir A. J., nes jais netiesiogiai patvirtinama, kad jis įvykio vietoje tikrai nebuvo.

3.9. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad A. J. su V. L. iki įvykio buvo pažįstami ir veikė bendrininkų grupe. Tačiau ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismai nerinko jokių įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti. Kasatorius ir kitas nuteistas V. L. nuosekliai nurodė, kad vienas kito nepažinojo ir pirmą kartą susitiko tik pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Atliekant ikiteisminį tyrimą, A. J. raštu teikė prašymą, kad būtų tiriamos aplinkybės, jog jie su V. L. nebuvo ir nėra pažįstami, nebuvo susitikę įvykio naktį (duomenys neskelbtini) miestelyje ir bendrininkaudami nepadarė nusikaltimo, tačiau prašymas buvo atmestas. Tuomet bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. J. teikė savo naudojamo telefono kelių mėnesių išklotines, siekdamas parodyti, kad tikrai nebendrauja su V.  L., kadangi telefono išklotinėse nėra jokio ryšio su V. L. naudojamu telefono numeriu. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų visiškai nevertino, o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tai nėra įrodymas. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepasisakė, kokie įrodymai byloje patvirtina, kad A. J. su V. L. buvo pažįstami, kad įvykio vakarą buvo susitikę ir kartu padarė nusikalstamą veiką.

3.10. A. J. nuosekliai parodė, kad 2016 m. lapkričio 4 d. vakare atvažiavo pas pažįstamą merginą D. Ž., gyvenančią (duomenys neskelbtini) miestelyje Tauragės rajone, su kuria buvo geri pažįstami, ir tą vakarą praleido kartu. Jie nuvažiavo į

Šiaulius, ten pabuvo, paskui grįžo atgal į (duomenys neskelbtini) ir bendravo su D. Ž. automobilyje, važinėjosi po (duomenys neskelbtini) miestelį. Apie 2.00 val. nakties (jau 2016 m. lapkričio 5 d.) A. J. išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) miestelio į savo namus, kurie yra (duomenys neskelbtini) kaime Tauragės rajone, maždaug apie 50 km atstumu. Į namus grįžo apie 3 val. nakties. Namuose buvo mama, patėvis ir mažas brolis, duris atidarė mama ir jį įleido į jo kambarį. Su D. Ž. dar susirašinėjo „Messenger“ programėle, baigė susirašinėti apie 3 val. nakties, kai grįžo namo. Paskutinį kartą kalbėjo 2016 m. lapkričio 5 d. 00.14 val., kai dar su D. Ž. buvo (duomenys neskelbtini). Liudytoja D. Ž. nuosekliai patvirtino šias aplinkybes. Byloje esantis rašytinis įrodymas – A. J. telefono išklotinės analizė, esanti 2017 m. sausio 31 d. tarnybiniame pranešime, kuriame nurodyta, kad A. J. priklausantis telefono abonementas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal įeinančius skambučius buvo prisijungęs prie (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, 2016 m. lapkričio 4 d. 17.53 val., 18.03 val., (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, 19.59 val. ir (duomenys neskelbtini), 21.43 val. bei 2016 m. lapkričio 5 d. 00.14 val. Čia nurodyti tik įeinantys skambučiai, kiti prisijungimo tipai nėra nurodyti,  t. y. bendravimas „Messenger“ ar „Facebook“ programėlėmis ir kt. Tačiau iš tų duomenų, kurie yra nurodyti tarnybiniame pranešime apie į A.  J. mobiliojo ryšio telefoną įeinančius skambučius, matyti, kad jie su D. Ž. 2016 m. lapkričio 4 d. vakare buvo Šiauliuose, vėliau grįžo į (duomenys neskelbtini) miestelį ir toliau bendravo, o iš D. Ž. parodymų matyti, kad kartu buvo iki 01.30–2.00 val. nakties. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų visiškai nevertino, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė prielaidą, kad išvykęs iš (duomenys neskelbtini) miestelio Tauragės rajone A. J. turėjo fizinę galimybę nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) miestelį Šilalės rajone ir ten padaryti inkriminuotą nusikaltimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė, kuo remdamasis padarė tokią prielaidą, nes nenurodė jokių byloje esančių faktų ir įrodymų, kad A. J. tikrai iš (duomenys neskelbtini) važiavo į (duomenys neskelbtini), kad jis turėjo tikslą iš (duomenys neskelbtini) vykti į (duomenys neskelbtini), kaip susitiko ir susipažino su V. L. ir pan.

3.11. Iš teismų sprendimų galima daryti išvadą, kad, atsisveikinęs su drauge D. Ž., maždaug vienos valandos laikotarpiu A. J., sąmoningai turėdamas tikslą sumušti L. A., kurios nepažinojo, iš (duomenys neskelbtini) miestelio Tauragės rajono nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestelį Šilalės rajone (artimiausias kelias pagal maps.lt 43,8 km – važiavimo laikas 41 min., o važiuojant per Tauragę – 66,7 km – važiavimo laikas 57 min.), ten kažkokiu būdu susipažino su V. L. ir, veikdami bendrininkų grupe, užpuolė ten esančius vaikinus, o paskui sudavė smūgį L. A..

3.12. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančio 2017 m. sausio 6 d. daiktų apžiūros protokolo. Šią aplinkybę A. J. buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir primygtinai reikalaujant, buvo atliktas įrodymų tyrimas ir peržiūrėtas vaizdo įrašas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. J. apeliacinio skundo, šiuo klausimu visiškai nepasisakė, o pasisakydamas dėl V. L. apeliacinio skundo nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei posėdžio metu bandė įrodyti nuteistųjų gynėjai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir prokuroro pozicija, kad vaizdo įrašas nepaneigia nuteistųjų kaltės ir neįrodo, kad A.  J. ir V. L. padarė nusikalstamas veikas.

3.13. A. J. apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad 2017 m. sausio 6 d. daiktų apžiūros protokole yra apžiūrėtas DVD-R diskas su jame esančiu įrašu. Šiame protokole, be kitų aplinkybių, yra nurodyta: Tuo pačiu metu iš automobilių stovėjimo aikštelės prie bažnyčios išvažiuoja tamsios spalvos automobilis su praviromis dešinės pusės galinėmis durelėmis ir važiuoja Šilalės kryptimi. Automobiliui iš paskos bėga, automobilį vejasi vienas vaikinas. Automobiliui važiuojant pro tiltelį, pro vaikiną, tamsios spalvos striuke, bėgantis Šilalės link, pastarasis paslysta ir pargriūva ant gatvės. Tačiau jis greitai atsistoja, toliau bėga Šilalės kryptimi. Automobilis pravažiuoja pro šalį, nesustoja. Vaikiną tamsios spalvos striuke toliau vejasi prieš tai vijęsis vaikinas ir vaikinas, kuris vijosi automobilį. Du vaikinai, dar kiek pabėgę, paskui vaikiną, tamsios spalvos striuke, Šilalės kryptimi, apsisuka ir parbėga link dešiniuoju šaligatviu, žiūrint Šilalės kryptimi, Šilalės link einančių vaikinų ir merginų. Matosi, jog vyksta susistumdymas, mosikavimasis rankomis, spyrimas iš kojos. Po to ant gatvės nugriūva vienas žmogus, paskui antras. Matosi, kaip vienas vaikinas pasilenkęs kumščiu suduoda ant gatvės gulinčiam žmogui. Pirmas nugriuvęs atsistoja anksčiau. Antras jau vėliau. Iš automobilių stovėjimo aikštelės prie bažnyčios link konflikto vietos bėga vaikinas ir kelios merginos. Du vaikinai, kurie vijosi automobilį ir vaikiną tamsios spalvos striuke, eidami gatvės viduriu link kavinės-baro „J.“ iš kojų bando įspirti ir iš kumščių suduoti į pravažiuojančius automobilius. Atbėgusios merginos bando juos raminti. Paskui vaikinai ir merginos ateina į automobilių stovėjimo aikštelę, prie bažnyčios, prie baltos spalvos automobilio (duomenys neskelbtini) Vienas iš vaikinų atrakina automobilį, viena mergina atsisėda ant galinės sėdynės. Netrukus iš automobilių stovėjimo aikštelės išvažiuoja baltos spalvos automobilis (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas šio apeliacinio skundo motyvo netyrė ir visiškai nepasisakė dėl tarnybinio pranešimo, kuriame yra aprašytas vaizdo įrašas, vertinimo. Peržiūrėjus šį vaizdo įrašą apeliacinės instancijos

teismo posėdyje, buvo patikrintas šis tarnybinis pranešimas ir nedviprasmiškai matyti, kad tie vaikinai, kurie vijosi L.  K. ir nuvažiuojantį automobilį, grįždami atgal link baro „J.“, susistumdė su merginomis, sudavė smūgius. Grįžę į automobilių aikštelę, atsirakino baltos spalvos automobilį (duomenys neskelbtini) ir juo išvažiavo. Byloje yra nustatyta, kad šiuo automobiliu buvo atvykę ir išvažiavo R. D. ir A. L. bei kiti nenustatyti asmenys, nes tas aplinkybes patvirtino liudytojai R. D. ir A. L.. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje atkreipė dėmesį tik į gynėjų pasakytus argumentus ir padarė išvadą, kad vaizdo įrašas nepaneigia nuteistųjų kaltės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų surašyto išsamaus daiktų apžiūros protokolo ir jame nustatytų faktinių aplinkybių protokolo turinio. Būtent iš šio protokolo turinio matyti, kad asmenys, sudavę smūgius nukentėjusiosioms ir smurtavę prieš L.  K. bei B. E., išvyko baltos spalvos automobiliu (duomenys neskelbtini) kuriuo važiavo byloje apklausti asmenys R. D. ir A. L., o ne A. J. arba V. L.. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jie pateikė argumentus, kad iš draugų sužinojo, jog tą vakarą merginas sumušė T.  G., tarp draugų vadinamas T. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apskritai nekreipė dėmesio ir dėl šios esminės aplinkybės nepasisakė.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas). Teismai neteisingai įvertino nustatytas faktines bylos aplinkybes, neišanalizavo visų byloje surinktų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, nepašalino prieštaravimų ir iškreipė jų turinį, nenurodė įtikinamų argumentų, kodėl vadovavosi vienais įrodymais bei atmetė kitus, vertindami bylos duomenis padarė neteisingas išvadas.

4.2. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kokie įrodymai byloje patvirtina, kad jie su A. J. buvo pažįstami, kad tikrai buvo susitikę įvykio naktį (duomenys neskelbtini) miestelyje ir kartu padarė nusikaltimą bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai V. Š., A. Š., K. B., D. S. patvirtino, kad V. L. atvyko su V. Š., buvo kartu kavinėje, iš jos išėjo pasibaigus darbo laikui ir visi kartu grįžo į namus V. Š. vairuojamu automobiliu. Šie asmenys patvirtino, kad V. L. kavinėje su A. J. tą vakarą nebendravo. Jis ir A. J. nuosekliai nurodė, kad vienas kito nepažinojo ir pirmą kartą susitiko tik pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl liudytojo R. D. teisme duotų parodymų, rėmėsi prielaida, jog pastarasis kasatorių pažįsta iš draugų rato, nors kasatorius liudytojo nepažįsta, ir dėl to teismas atmetė liudytojo parodymus, jog prie automobilio muštynėse dalyvavo 7 ar 8 asmenys, ir tarp tų asmenų V. L. nebuvo. Teismas neteisingai pasisakė dėl liudytojo A. L. parodymų, duotų teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog liudytojas nematė muštynių, nors posėdžio metu jis parodė, kad būtent prie BMW automobilio muštynėse dalyvavo gerokai stambesnio sudėjimo asmenys nei kaltinamieji. Teismas visiškai nepasisakė dėl filmuotoje medžiagoje matomo vaizdo, kai merginas sumušę asmenys išvyko automobiliu (duomenys neskelbtini). Šiuo automobiliu išvyko trys asmenys, esantys gerokai didesnio ūgio nei V. L., kuris save atpažino ir posėdžio metu parodė filmuotos medžiagos peržiūroje. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas visiškai neatkreipė dėmesio ir nepasisakė apie tą faktą, kad pagal į bylą pateiktus medicininius dokumentus akivaizdu, jog V. L. buvo sužalota ranka, ir už save gerokai stambesnį asmenį vienu smūgiu partrenkti taip, kad prarastų sąmonę, fiziškai nebuvo įmanoma. Teismas nepasisakė ir dėl to, kad kasatorius, būdamas įsitikinęs savo teisumu, dar ikiteisminio tyrimo metu prašė prokuroro, kad būtų atliktas melo detektoriaus testas, bet prokuroras šį procesinį veiksmą atlikti atsisakė.

4.4. Pirmosios instancijos teisme, baigiamojoje kalboje, prokuroras teigė, kad iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog nusikalstamą veiką padarę asmenys yra gerai matomi, bet kai buvo prašoma skirti ekspertizę, kad būtų nustatyti asmenys, įvykdę nusikalstamą veiką, prokuroras prieštaravo, motyvuodamas tuo, kad ekspertizės atlikti neįmanoma, todėl nebuvo išnaudotos visos įmanomos galimybės bylą ištirti visapusiškai ir nešališkai. Teismas visiškai nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad visi nukentėjusieji savo pirminiuose parodymuose parodė, jog nežino, kas juos sumušė, ir negalėjo nieko paaiškinti apie asmenų tiek veido bruožus, tiek įsimintinus požymius, o vėliau, pasinaudodami socialiniu tinklu „Facebook“, neatsimindami pirminiuose parodymuose nurodytų aplinkybių, nustatė, kas juos sumušė.

4.5. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nesivadovavo in dubio pro reo principu, visų neaiškumų bei netikslumų neaiškino kasatoriaus naudai, nepakankamai motyvavo savo sprendimus, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, Konstitucijos 31 straipsnį ir BPK 44 straipsnio 6 dalį, įtvirtinančius nekaltumo prezumpcijos principą, ir perkėlė kasatoriui pareigą įrodinėti savo nekaltumą.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3, 5 dalis.

5. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. M. prašo nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Kasatoriaus skundo motyvai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos motyvuotas išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas. Skundžiamoje byloje įrodymus teismai įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių,  t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

5.2. Iš kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad abiejų instancijų teismai nešališkai ištyrė ginčijamas bylos aplinkybes ir baigiamuosiuose aktuose savo išvadas pagrindė byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais. Sprendimas pripažinti A. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 284 straipsnyje, paremtas nukentėjusiosios L. A., liudytojų M. V., L. K. parodymais, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Teismai nenustatė, kad šie įrodymai būtų surinkti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jų visumos pakako apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Visi įrodymai, kuriais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje.

5.3. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad A. J. parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesiniai veiksmai buvo atlikti nesilaikant BPK reikalavimų (prieš atpažinimą nukentėjusioji L. A. ir liudytojas L. K. neapklausti apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jie gali atpažinti asmenį), todėl šių veiksmų metu gauti duomenys teismų nepagrįstai buvo pripažinti įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 191–192, 195 straipsniai), prieš atliekant parodymą atpažinti (nesvarbu, ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotrauką), atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Nors A. J. nukentėjusiosios ir liudytojo buvo atpažintas neįvardijant individualių išskirtinių jo bruožų, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo abejoti šio procesinio veiksmo rezultatų patikimumu. Apklausos metu atpažįstantis asmuo ne visada gali nurodyti ar apibūdinti visus individualius atpažintino asmens požymius (pvz., veido bruožus), tačiau vien tai nėra pagrindas abejoti atpažinimo patikimumu. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką nukentėjusiajai L. A. ir liudytojui L. K. protokoluose užfiksuota, kad jiems buvo parodytos atitinkamai šešių ir keturių asmenų nuotraukos ir iš jų pasiūlyta atpažinti asmenį, apie kurį jie yra davę parodymus.

5.4. A. J. nukentėjusioji atpažino užtikrintai ir nesuabejojo, kad būtent jis sudavė jai smūgį. Nukentėjusioji L.  A. nurodė, kad su A. J. nebuvo pažįstama, todėl iš karto po įvykio socialiniame tinkle „Facebook“ ieškojo duomenų apie asmenį, vardu A. ar A., ir nors tokiu vardu buvo radusi kelių asmenų nuotraukas, tačiau būtent V.  L. iš veido bruožų pažino kaip asmenį, kuris ją 2016 m. lapkričio 5 d. apie 3 val. sumušė, ir apie tai kitą dieną informavo policijos pareigūnus. Atpažinimas pagal nuotrauką vyko nuo įvykio praėjus nedideliam laiko tarpui (2016 m. lapkričio 10 d.) nuo nusikaltimo padarymo, akistatos su A. J. metu nukentėjusioji taip pat patvirtino savo parodymus apie A. J. atliktus prieš ją veiksmus. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad A. J. įvykio metu buvo pradėjęs auginti barzdą, o policijoje nuteistąjį atpažino iš akių. Įvertinus šias aplinkybes, teismams pagrįstai nekilo abejonių nukentėjusiosios gebėjimu atpažinti prieš ją smurtavusį asmenį.

5.5. Liudytojui L. K. atpažinti asmenį iš fotonuotraukos ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo pateikta nuo įvykio praėjus nedideliam laiko tarpui nuo nusikaltimo padarymo – 2016 m. lapkričio 9 d. Šio procesinio veiksmo metu liudytojas atpažino A. J. kaip asmenį, kuris 2016 m. lapkričio 5 d. naktį dalyvavo konflikte, kilusiame prie automobilio, ir po to nuo kavinės „J.“ iki parduotuvės „T.“ jį vijosi. Teisiamojo posėdžio metu šis liudytojas nurodė A. J. pamenąs iš veido bruožų, todėl po konflikto praėjus kelioms dienoms socialiniame tinkle „Facebook“ ieškojo ir rado pažįstamus veidus. Liudytojas užtikrintai patvirtino, kad tą vakarą matė būtent nuteistąjį A. J., jį atpažino iš veido, nors teisme A. J. buvo pasikeitęs, nes užsiaugino barzdą, tačiau įvykio metu jos neturėjo. Ši aplinkybė (barzdos neturėjimas) iš esmės sutapo su nukentėjusiosios L. A. parodymais, todėl liudytojo L. K. gebėjimas atpažinti asmenį iš fotonuotraukos ir jo parodymų objektyvumas teismų įvertintas teisingai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad liudytojo L. K. parodymai apie tai, jog nuteistasis A. J. įvykio metu neturėjo barzdos, patvirtina, kad tai nebuvo toks ryškus A. J. veido bruožas arba įvykio metu barzda nebuvo

labai didelė.5.6. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir argumentuotai atmetė dar vieną nuteistojo skundo argumentą, kuriuo

keliama abejonė, ar galima įsiminti ir atpažinti asmenį esant silpnam apšvietimui. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas išsamiai išanalizavo bylos medžiagą, nagrinėjamu atveju turinčią reikšmės vertinant asmens parodymo atpažinti procesinių veiksmų atitiktį įstatymo reikalavimams: nukentėjusiosios L. A. ir liudytojo L. K. parodymus, asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką protokolus, ir konstatavo, jog A. J. atpažinimo pagal jo nuotrauką procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

5.7. Atmestini kasatoriaus skundo argumentai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog iki nagrinėjamų įvykių jis buvo pažįstamas su V. L., todėl negalėjo su juo veikti kaip bendrininkas atliekant chuliganiškus veiksmus. Apie A. J. ir V. L. bendrininkavimą atliekant chuliganiškus veiksmus teismas sprendė iš nukentėjusiųjų L. A. ir S. B. bei liudytojos M. V. parodymų apie tai, kad, joms išėjus iš kavinės „J.“ ir einant link tilto, prie jų bėgo trys nepažįstami vaikinai, iš jų vienas liko nuošalyje, o kiti du asmenys pribėgo ir prieš jas pavartojo fizinį smurtą. Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad tie du prie nukentėjusiųjų pribėgę ir prieš jas smurtavę asmenys – tai A. J. ir V. L., todėl pagrįstai konstatavo, kad jie veikė kaip bendrininkai. Nors byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiąsias užpuolę ir prieš jas smurtavę asmenys buvo pažįstami, tačiau bendrininkavimui nusikaltime konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pažįstami, tarpusavyje palaikė ryšius ir iš anksto susitarė daryti baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkavimo požymiai. Susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų. Tokios aplinkybės buvo nustatytos ir nagrinėjamoje byloje, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad A. J. ir V. L. veikė kaip bendrininkai, ir šią aplinkybę pripažino kaip sunkinančią jų atsakomybę.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą, dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir nenustatė pagrindo daryti kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teismas išnagrinėjo visus teisiškai reikšmingus nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentus.

6. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. M. prašo nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Kasatoriaus skundo motyvai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos motyvuotas išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas. Skundžiamoje byloje įrodymus teismai įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių,  t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

6.2. Nuteistojo V. L. kaltę dėl nukentėjusiojo B. E. ir S. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo pirmosios instancijos teismas pagrindė nukentėjusiųjų B. E. ir S. B. parodymais, asmens parodymo atpažinti iš fotonuotraukų protokolais (nukentėjusysis B. E. atpažino V. L. kaip asmenį, kuris jam trenkė kumščiu ir sužalojo; liudytojas E. A. atpažino V. L. kaip asmenį, kuris B. E. lipant iš automobilio smūgiavo į veidą; liudytojas L. K. atpažino V. L. kaip asmenį, dalyvavusį konflikte prie nukentėjusiojo B. E. automobilio), specialisto išvadomis, iš dalies liudytojų L. K. ir E. A. parodymais, liudytojos M. V., mačiusios V. L. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją S. B., parodymais, parodymų atpažinti iš fotonuotraukos protokolu (liudytoja M. V. atpažino V. L. kaip asmenį, kuris spyrė nukentėjusiajai S. B. į galvą), kita rašytine bylos medžiaga. Šių įrodymų visumos teismams pakako, kad jie teisingai nustatytų nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius bei padarytų teisingą išvadą, kad nuteistasis V. L. dalyvavo nusikaltime, jo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiuosius S. B. ir B. E. buvo chuliganiški, ir tinkamai pritaikytų baudžiamąjį įstatymą.

6.3. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismai nenustatė, kad iki nagrinėjamų įvykių jis buvo pažįstamas su A. J., todėl bendrininkauti nusikaltime su juo negalėjo, o teismų išvados šiuo klausimu yra nemotyvuotos ir nepagrįstos jokiais įrodymais. Apie V. L. ir A. J. bendrininkavimą atliekant chuliganiškus veiksmus teismas sprendė iš nukentėjusiųjų L. A. ir S. B. bei liudytojos M. V. parodymų apie tai, kad, joms išėjus iš kavinės „J.“ ir einant link tilto, prie jų bėgo trys nepažįstami vaikinai, iš jų vienas liko nuošalyje, o kiti du asmenys pribėgo ir prieš jas pavartojo fizinį smurtą. Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad tie du prie nukentėjusiųjų pribėgę ir prieš jas smurtavę asmenys – tai A. J. ir V. L., todėl pagrįstai konstatavo, kad jie veikė kaip bendrininkai. Nors byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiąsias užpuolę ir prieš jas smurtavę asmenys buvo pažįstami, tačiau bendrininkavimui nusikaltime konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pažįstami, tarpusavyje palaikė ryšius ir iš anksto

susitarė daryti baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkavimo požymiai. Susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų. Tokios aplinkybės buvo nustatytos ir nagrinėjamoje byloje, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad V. L. ir A. J. veikė kaip bendrininkai, ir šią aplinkybę pripažino kaip sunkinančią jų atsakomybę.

6.4. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad asmens atpažinimas iš fotonuotraukų vyko ne pagal baudžiamojo proceso įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl šių proceso veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys negali būti laikomi kaltės įrodymu. Kasatoriaus teigimu, pirmuose parodymuose visi nukentėjusieji teigė nežinantys, kas juos sumušė, ir negalėjo nieko paaiškinti apie tai padariusių asmenų veido bruožus ir įsimintinus požymius, tik vėliau, pasinaudoję socialinio tinklo „Facebook“ programa, pažino, kas juos sumušė. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 191–192, 195 straipsniai), prieš atliekant parodymą atpažinti (nesvarbu, ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotrauką), atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Apklausos metu atpažįstantis asmuo ne visada gali nurodyti ar apibūdinti visus individualius atpažintino asmens požymius (pvz., veido bruožus), tačiau vien tai nėra pagrindas abejoti atpažinimo patikimumu. Asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas nukentėjusiajam B. E., liudytojams S. B., E. A. ir L. K. protokoluose užfiksuota, kad kiekvienam jų buvo parodytos keturių asmenų nuotraukos ir iš jų pasiūlyta atpažinti asmenį, apie kurį jie yra davę parodymus. Būtent šių procesinių veiksmų, darytų praėjus neilgam laiko tarpui po nusikaltimo, atlikimo metu nukentėjusysis ir liudytojai V. L. atpažino užtikrintai ir kiekvienas jų paaiškino apie savo matytus V. L. veiksmus įvykio metu.

6.5. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų V.  L. ir A. J. apeliacinius skundus, dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir nenustatė pagrindo daryti kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Visi esminiai nuteistojo V. L. apeliacinio skundo argumentai išnagrinėti išsamiai ir priimtame sprendime dėl jų pateiktos motyvuotos išvados.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Nuteistųjų A. J. ir V. L. kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio taikymo

8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurių vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje. Įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

9. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai

argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).

10. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino įrodymais ir nuteistojo A. J. kaltę nežymiai sutrikdžius nukentėjusiajai L. A. sveikatą iš esmės grindė nukentėjusiosios L. A. ir liudytojo L. K. parodymais bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais. Teismai nurodė, kad nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai patikimi, nuoseklūs, atpažinimai iš nuotraukų atlikti tinkamai. V. L. kaltė nežymiai sutrikdžius S. B. sveikatą grįsta liudytojos M. V. parodymais, o B. E. – nukentėjusiojo B. E. ir liudytojų E. A. ir L. K. parodymais. Sutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentais nėra pagrindo, nes jų išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, atliktas įrodymų vertinimas yra paviršutiniškas, logiškai nepaaiškinantis padarytų išvadų, taip pat nebuvo imtasi visų priemonių prieštaravimams išsamiai išnagrinėti ir pašalinti.

11. Visų pirma, pažymėtina, kad teismai nurodė, jog nukentėjusiosios L. A. parodymai nuoseklūs, tačiau visiškai neanalizavo aplinkybės, kad įvykis įvyko 2016 m. lapkričio 5 d., tuo tarpu į policiją ji kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 7 d. ir pirmą kartą apklausiama apie A. J. nieko neparodė (2 t., b. l. 75–76), o apklausiama 2016 m. lapkričio 10 d. jau parodė, kad žiūrėjo „Facebook“ paskyrą ir atpažino asmenį, kuris jai sudavė į veidą, nurodydama, kad tai A. J. (2 t., b. l. 86–87). Po tokių parodymų L. A. pagal nuotrauką buvo parodytas atpažinti jos pačios nurodytas A. J.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 191–192 straipsniuose nustatytos asmens parodymo atpažinti sąlygos. BPK 191 straipsnio 2 dalyje ir 192 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta asmens parodymo atpažinti tvarka, t. y. atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą; atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Parodymo atpažinti protokole nurodoma visų parodomų atpažinti asmenų pavardės, vardai, gimimo metai, ūgis, kūno sudėjimas, gyvenamoji vieta, drabužiai, kuriais jie apsirengę; parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys; parodomų asmenų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama. BPK 192 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-370-693/2017, 2K-229-976/2018). Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnė pateikė nukentėjusiajai L. A. A. J. nuotrauką atpažinti, ir nukentėjusioji jį atpažino, nors byloje nenustatyta, kad A. J. nebūtų buvę galima parodyti gyvai. Be to, L. A. nuteistąjį A. J. kaip asmenį, sudavusį jai smūgį, atpažino socialiniame tinkle ir, tik jai pateikus šiuos duomenis ikiteisminio tyrimo pareigūnei, tą patį asmenį pareigūnė vėl parodė atpažinti L. A.. Toks tyrimo veiksmas kelia pagrįstų abejonių savo teisėtumu, o jo metu gauti rezultatai – jų patikimumu. Lygiai taip pat nuteistąjį A. J. atpažino liudytojas L. K. – po įvykio praėjus keletui dienų, liudytojas žiūrėjo savo „Facebook“ profilį, kaip pats teigė, ieškojo ir rado A. J. nuotrauką ir pagal ją atpažino jį kaip asmenį, sudavusį L. A. smūgį į galvą. Tačiau teismai netyrė ir visiškai nesiaiškino aplinkybės, kad liudytojas L. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog A. J. įvykio metu buvo be barzdos, nors jau po kelių dienų į jo paties „Facebook“ profilį įkelta nuotrauka patvirtina nuteistojo parodymus apie tai, kad jis įvykio dieną galėjo būti su barzda. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtų aiškintasi, kaip įvykio metu atrodė ar buvo apsirengęs A.  J., nors ta pati L. A. apklausos metu nurodė galimą striukės spalvą (žalsvą ar rudą). Dėl galimos barzdos teismai tik paviršutiniškai pasisakė, kad tai turbūt nebuvo toks išskirtinis A. J. veido bruožas. Taip pat teismai nesiaiškino, ar liudytojas L. K., kuriam nustatytas 1,45 promilės girtumas, iš tiesų galėjo įsidėmėti A. J. naktį esant gatvės žibinto apšvietimui iš 20 metrų atstumo. Dar viena svarbi aplinkybė, susijusi su atpažinimu iš socialinio tinklo, į kurią teismai visiškai neatkreipė dėmesio, yra ta, kad liudytojas L. K. buvo parodęs, jog „Facebook“ paskyroje atpažino ne tik A. J., bet ir G. E., kaip trečią muštynėse dalyvavusį asmenį. Vis dėlto, atsiradus objektyvių duomenų (telefono išklotinėms), kad G. E. įvykio metu nebuvo (duomenys neskelbtini) miestelyje, o buvo Klaipėdoje, ikiteisminis tyrimas jam nutrauktas.

12. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jau ikiteisminio tyrimo metu buvo kilę abejonių dėl A.  J. kaltės dėl smūgių kitiems asmenims sudavimo ir automobilio apgadinimo. 2017 m. balandžio 14 d. prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą A. J. atžvilgiu, jame nurodė, kad tyrimo metu apklausus nukentėjusiuosius, liudytojus, kitus įtariamuosius, atlikus kitus tyrimo veiksmus darytina išvada, jog nėra surinkta pakankamai duomenų, kad A. J. kartu su bendrininkais sutrikdė viešąją tvarką (3 t., b. l. 55–56). Tačiau visai netrukus, jau 2017 m. gegužės 3 d., nepaaiškėjus jokių naujų aplinkybių, A. J. įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje (visuomenės rimties ir tvarkos bei nežymus L. A. sveikatos sutrikdymas) (3 t., b. l. 87). Tarp naujo įtarimo įteikimo ir kaltinamojo akto surašymo 2017 m. gegužės 23 d. jokie papildomi veiksmai neatlikti.

13. Teismai nevertino nuteistojo A. J. parodymų ir juos iš dalies patvirtinančių liudytojos D. Ž. parodymų bei A. J. telefoninių pokalbių išklotinės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad A. J., apie 2 val. nakties parvežęs liudytoją D. Ž. į namus Skaudvilės miestelyje, teoriškai turėjo galimybę atvykti į (duomenys neskelbtini) miestelį prie baro „Jūra“ ir ten 3 val. nakties padaryti nusikalstamą veiką. O tai, kad A. J. apie 3 val. nakties susirašinėjo su D. Ž. žinutėmis, nepaneigia jo kaltės ir galėjo nesukliudyti padaryti nusikalstamos veikos, kuri truko trumpą laiko tarpą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės žodis žodin perrašė pirmosios instancijos teismo argumentus, kurie iš esmės niekaip nepatvirtina A. J. kaltės pažeidus viešąją tvarką ir sudavus smūgį L. A.. Aplinkybė, kad asmuo turėjo teorinę galimybę nuvykti į nusikaltimo vietą, niekaip nepatvirtina, kad jis iš tiesų ten vyko ir padarė nusikaltimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad liudytojos D. Ž. parodymai savaime nepaneigia galimybės, kad nuteistasis A. J. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje, yra iš esmės ydingas. Asmuo baudžiamajame procese neturi įrodinėti savo nekaltumo, priešingai, priimant apkaltinamąjį nuosprendį byloje esantys įrodymai turi neginčijamai patvirtinti asmens kaltę.

14. Teismų argumentai, kad A. J. niekas nematė nei bare, nei prie baro, nes objektyviai neįmanoma įsidėmėti visų asmenų, taip pat yra tik prielaidos, perkeliančios įrodinėjimo naštą pačiam nuteistajam, turinčiam įrodyti, kad jis nebuvo įvykio vietoje. Pažymėtina, kad byloje nebuvo aiškintasi, kaip A. J. atvyko į įvykio vietą, su kuo jis buvo, kokiu automobiliu buvo atvykęs, kaip ir su kuo išvyko ir pan.

15. Teismai taip pat atmestinai vertino aplinkybę, kad A. J. ir V. L. veikė bendrininkų grupe (A. J. galva sudavė L. A. į veidą, o tuo pačiu metu V. L. kumščiu sudavė S. B. į veidą). Abu nuteistieji viso proceso metu neigė vienas kitą pažinoję, teigdami, kad pirmą kartą pamatė vienas kitą teisme, taip pat neigė buvę susitikę įvykio naktį, tačiau teismai atmetė jų parodymus, deklaratyviai nurodydami, kad BK 24 straipsnio 1 dalyje ši aplinkybė nėra nurodyta kaip būtina. Vis dėlto iš bylos matyti, kad L. A. girdėjo, kaip kartu bėgantis kitas asmuo (kaip pažymėjo teismai, V. L.) šaukė asmeniui, sudavusiam smūgį jai į galvą, „A., A.“, tai galėtų rodyti, kad ten buvę asmenys buvo pažįstami. Kita vertus, teismai apskritai neįrodinėjo nuteistųjų bendrininkavimo, nenustatinėjo bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, iš esmės motyvuose teigdami, kad bendrininkavimo galimybė nepaneigta. A. J. pateikė telefono abonentinio numerio išklotines, kurios patvirtino, kad jie su V. L. nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. nebendravo. Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas šį dokumentą, nurodė, kad lieka nepaneigta galimybė, kad nuteistieji nebendravo siekdami nuslėpti savo ryšius arba kad jie bendravo ne telefonu, o kitomis ryšio priemonėmis ar susitikdami. Tokie apeliacinės instancijos teismo teiginiai yra tik prielaidos, tuo tarpu teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis, jos turi būti pagrįstos įrodymais. Be to, darant įvairias prielaidas, kaip galėjo būti, ir jų niekaip nepagrindžiant, kaltinamas asmuo neturi jokios realios galimybės nuo jų gintis.

16. Iš esmės tinkamai neištirtas ir vaizdo įrašas, užfiksavęs konflikto eigą. Apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje peržiūrėjęs vaizdo įrašą, nurodė, kad teismas, skirtingai nei posėdžio metu bandė įrodyti nuteistųjų gynėjai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir prokuroro pozicija, kad vaizdo įrašas nepaneigia nuteistųjų kaltės ir neįrodo, jog ne A. J. ir V. L. padarė nusikalstamas veikas. Tokie teismo motyvai kelia abejonių jau vien dėl to, kad byloje turi būti įrodinėjama kaltinamųjų kaltė, o ne nekaltumas. Antra, iš byloje esančio šio vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad vaikinai, kurie vijosi tamsios spalvos automobilį ir vaikiną tamsios spalvos striuke, grįždami prie baro „J.“, susistumdė su merginomis, sudavė smūgius, o grįžę į automobilių aikštelę įsėdo į baltos spalvos automobilį (duomenys neskelbtini). Pagal byloje esančius duomenis, šiuo automobiliu galimai buvo atvykę ne A. J. ar V. L., o kiti asmenys. Teismai šių aplinkybių taip pat nevertino. Tai, kad L. A. ir S. B. smūgius sudavė tie patys vaikinai, kurie vijosi ir automobilį, kuriame konflikto metu buvo nukentėjusysis B. E., patvirtino ir liudytoja M. V.. Be to, B. E. atpažinimo metu neatpažino A. J. kaip asmens, buvusio kartu su asmeniu, kuris jam sudavė automobilių aikštelėje (1 t., b. l. 58), ši aplinkybė yra svarbi vertinant, kad nukentėjusiosioms L. A. ir S. B. nežymiai sveikatą sutrikdė galimai tie patys asmenys, kurie apgadino B. E. automobilį bei sudavė jam smūgį į veidą.

17. V. L. kaltę nežymiai sutrikdžius S. B. sveikatą teismai grindė iš esmės tik liudytojos M. V. parodymais, nes S. B. negalėjo atpažinti smūgius jai sudavusio asmens dėl tamsaus paros meto, o liudytojų V.  Š., A. Š., K. B., A. S. parodymus vertino kritiškai, remdamiesi aplinkybe, kad jie pažįsta V. L.. Tuo tarpu V. L. kaltę nežymiai sutrikdžius B. E. sveikatą teismai grindė paties nukentėjusiojo B. E. ir liudytojų E. A. bei L. K. parodymais, nors liudytojas L. K. nematė, kad V. L. būtų sudavęs smūgį B. E., o liudytojas E. A. buvo atpažinęs ir kitą asmenį (Ž. Š.) kaip buvusį įvykio vietoje ir apgadinusį B. E. automobilį, tačiau Ž. Š. ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų.

18. Teismai taip pat nevertino liudytojų R. D. ir A. L. parodymų, kad vykusiose muštynėse nedalyvavo nei A. J., nei

V. L., nes jose dalyvavo daug stambesni ir aukštesni asmenys.19. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistieji pateikė duomenis apie kitą asmenį, galimai galėjusį būti įvykio vietoje

ir dalyvavusį konflikte, – T. G., tarp draugų vadinamą T. Šios aplinkybės taip pat nebuvo tirtos.20. Taigi tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai, nuosprendyje ir nutartyje nurodydami motyvus

dėl nuteistųjų kaltės, aptardami galimai kilusius prieštaravimus tarp atskirų faktinių duomenų, nurodė, kad tam tikri duomenys nepaneigia A. J. ir V. L. kaltės, tačiau tokiu būdu, užuot išnaudoję visas galimybes prieštaravimams pašalinti, teismai apsiribojo išvadomis, jog nuteistųjų kaltę paneigiančių duomenų nėra. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013).

21. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Kasaciniame teisme sprendžiami tik teisės taikymo klausimai, įrodymai iš naujo nevertinami, naujų įrodymų nerenkama ir faktinės bylos aplinkybės nenustatomos (BPK 369, 376 straipsniai). Atsižvelgiant į tai ir į A.  J. bei V. L. apeliacinio skundo argumentus, kurie pakartojami ir jo kasaciniame skunde, ginčijant įrodymais pripažintas aplinkybes, kvestionuojant byloje esančių įrodymų vertinimą, – o apeliacinės instancijos teismas į esminius apeliacinio skundo motyvus neatsakė, be esminių motyvų pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, – akivaizdu, kad taip buvo apribota kasatorių teisė į teisingą teismą bei išsamų jų apeliacinių skundų išnagrinėjimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 320 straipsnio 3 dalis, 324 straipsnis).

22. Patikrinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas, neišdėstydamas tinkamų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo motyvų, nepatikrino bylos tiek, kiek prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra pagrįstos.

23. Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukeltos teisinės pasekmės – neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįsto nuosprendžio priėmimas – taisytinos, iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

24. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į šioje nutartyje nustatytus pažeidimus ir iš naujo patikrinti visų apeliacinių skundų argumentus dėl viso pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TEISĖJAI ALVYDAS PIKELIS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04539 2019-03-25 2019-03-13 2019-03-13 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-82-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00300-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.3; 2.6.10.2.4.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Jonavos šilumos tinklai“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atleidimą nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą dėl valstybės veiksmų, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Pusbroliai“, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės AB „Jonavos šilumos tinklai“ 238 685,74 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. spalio 31 d. šalys sudarė Biokuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 131031 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo per 2013–2014 m. patiekti atsakovei 10 340 tne biokuro. Atsakovė iš ieškovės dalies biokuro nenupirko. Atsakovė elgėsi neteisėtai, nes Sutarties vykdymo metu atsisakė iš ieškovės priimti pagal Sutartį likusį nenupirktą biokurą. Ieškovė, siekdama tinkamai įvykdyti Sutartį, kelis kartus kreipėsi į atsakovę, kad būtų suderintas biokuro tiekimo grafikas, tačiau atsakovė dėl likusio biokuro įsigijimo tartis nesutiko. Tarp ieškovės patirtų tiesioginių nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – jeigu atsakovė nebūtų atsisakiusi iš ieškovės įsigyti visą Sutartyje nurodytą biokuro kiekį, ieškovė nebūtų atsisakiusi įsigyti visą su UAB „Energovia“ sutartą biokuro kiekį. Kadangi skolininko kaltė preziumuojama, atsakovė laikytina atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, iš ieškovės atsakovei priteisė

2629,32 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.5. Teismas nustatė, kad šalys 2013 m. spalio 31 d. sudarė Biokuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 131031, pagal kurią

ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti 10 340 tne biokuro. Šalys susitarė, kad perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį (Sutarties 1.1 punktas). Bylos nagrinėjimo metu atsakovė iš esmės neginčijo ieškovės 2017 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje pateiktų duomenų, kad nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. ji nupirko 7224,027 tne biokuro, t. y. nenupirko Sutartyje nurodyto biokuro likučio – 3115,973 tne biokuro, tačiau laikėsi pozicijos, kad Sutartyje yra nustatytas preliminarus biokuro kiekis, kurio atsakovė išpirkti neprivalėjo. Teismas atmetė tokius atsakovės argumentus.

6. Teismo vertinimu, šiuo atveju biokuro pirkimas skelbiamų derybų būdu nėra viešasis pirkimas pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą. Teismas nustatė, kad pirkimas buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 277 patvirtinta Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarka (2013 m. birželio 5 d. redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo metu, toliau – ir Tvarka), tačiau ir šioje Tvarkoje nėra jokių nuorodų dėl to, kad pirkimo dokumentuose (sutartyje) turi būti nurodomas tik preliminarus maksimalus ketinamo pirkti kuro kiekis. Nuo 2014 m. liepos 30 d. įsigaliojo nauja Tvarkos redakcija, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 741 patvirtintos Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 62.6 punktas, nustatantis, jog pirkimo dokumentuose pateikiamas maksimalus pagal skelbiamą pirkimą įsigyjamas energijos išteklių kiekis, tiekimo terminai (periodiškumas), pristatymo vieta ir transportavimo sąlygos, Sutarties sudarymo metu negaliojo. Kita vertus, Taisyklių XI skyriuje, kuris reglamentuoja pirkimo sutarties sudarymą, keitimą, nutraukimą ir ginčų nagrinėjimą, nėra nustatyta, kad sutartyje nurodomas tik preliminarus perkamo kuro kiekis.

7. Atsakovės aiškinimas, kad Sutarties 1.1 punkte įtvirtinta nuostata, jog Sutartimi pardavėjas įsipareigoja patiekti pirkėjui 10 340 tne biokuro, tačiau atsakovė neturi sutartinės prievolės įsigyti maksimalaus Sutarties 1.1 punkte nurodyto biokuro kiekio, teismo nuomone, yra nepagrįstas. Teismo įsitikinimu, Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad pardavėjas (ieškovė) įsipareigoja pirkėjui (atsakovei) patiekti 10 340 tne biokuro. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, kaip ilgametis šilumos gamyba ir tiekimu užsiimantis ūkio subjektas, turėjo pareigą siūlyti Sutarties teksto papildymus ar pakeitimus, sąlygas.

8. Teismas padarė išvadą, kad dėl biokuro poreikio sumažėjimo šalių susitarimu atitinkamai turėjo būti keičiamos Sutarties sąlygos, pratęsta Sutartis. Teismas nustatė, kad nuo pat pirmojo Sutarties mėnesio buvo tiekiamas mažesnis biokuro kiekis, nei nustatyta Sutartyje, tačiau susirašinėjimas dėl likusio Sutartyje nurodyto nepatiekto biokuro kiekio prasidėjo tik 2014 m. spalio 28 d.

9. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-932-264/2016 buvo sprendžiamas UAB „Energovia“ ir UAB „Pusbroliai“ ginčas dėl kainų skirtumo priteisimo (AB „Jonavos šilumos tinklai“ byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo). Minėtoje byloje priimtas 2016 m. vasario 29 d. sprendimas yra įsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-760/2016 paliktas nepakeistas), įgijęs res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartyje konstatavo, kad po to, kai UAB „Energovia“ pradėjo reikalauti priimti likusį nepristatytą biokuro kiekį, UAB „Pusbroliai“ pareiškė analogiškus reikalavimus priimti likusį nepriimtą biokuro kiekį ir AB „Jonavos šilumos tinklai“. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nustatė, kad UAB „Pusbroliai“ ir UAB „Energovia“ sutarties sudarymą nulėmė UAB „Pusbroliai“ poreikis užtikrinti papildomą biokuro kiekį, reikalingą tam, jog ji galėtų tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, kylančius iš 2013 m. spalio 31 d. sudarytos sutarties su AB „Jonavos šilumos tinklai“.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių argumentų dėl ieškovės atlikto nuostolių dydžio apskaičiavimo teisėtumo. Nuostoliai kilo dėl atsakovės netinkamo sutarties vykdymo. Teismo nuomone, egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Tačiau teismas padarė išvadą, kad byloje yra paneigta atsakovės kaltė dėl sutarties neįvykdymo.

11. Teismas konstatavo, kad tik po to, kai UAB „Energovia“ pradėjo reikalauti priimti likusį nepristatytą biokuro kiekį, ieškovė pareiškė analogiškus reikalavimus atsakovei. Teismas šalių susirašinėjimą nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2015 m. sausio 15 d. ir ieškovės 2015 m. sausio 7 d. raštą Nr. S-15-5 „Dėl 2013 m. spalio 31 d. biokuro pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo“ vertino kaip papildomo termino Sutarčiai įvykdyti nustatymą. Toks terminas nustatomas siekiant išsaugoti sutartį ir suteikiant galimybę sutartį pažeidusiai šaliai ją įvykdyti. Tai, kad ieškovė suteikė papildomą terminą

Sutarčiai įvykdyti, teismo įsitikinimu, reiškia, jog ieškovė nevertino atsakovės padaryto pažeidimo kaip esminio.12. Atsakovė nesutiko nupirkti viso biokuro likučio, motyvuodama šilta žiema, pasikeitusiomis biokuro pirkimo

taisyklėmis, ieškovės reikalavimą vertindama kaip prieštaraujantį Sutarties ir teisės aktų nuostatoms bei viešajam interesui. Atsakovė neįrodinėjo buvus aplinkybes, kurių ji negalėjo numatyti iš anksto ir kurios būtų lėmusios biokuro poreikio sumažėjimą pagal Sutarties 5.2.5 punktą. Atsakovė nėra pateikusi ieškovei pranešimų apie iškilusias kliūtis priimti visą pagal Sutartį susitartą perduoti biokuro kiekį. Atsakovė byloje neįrodinėjo aplinkybės dėl šiltesnių orų (šiltesnės žiemos). Teismas vertino, kad byloje esanti informacija apie vidutinę žiemos temperatūrą neteikia pagrindo daryti išvadą apie tos žiemos temperatūros išskirtinumą. Atsakovė, turėdama ilgametę patirtį šilumos gamybos srityje, žinodama orų kaitos reikšmę šilumos gamybai, teismo manymu, turėjo galimybę Sutartyje aptarti biokuro kiekio mažėjimą, savo atsakomybę šalinančias sąlygas.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė, gamindama ir tiekdama centralizuotą šilumos energiją Jonavos rajono savivaldybėje, būdama energijos išteklių rinkos dalyvė, turinti užtikrinti biokuro tiekimą viešosioms, detaliai valstybės reglamentuojamoms paslaugoms teikti, privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir vykdyti imperatyviąsias įstatymo nuostatas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos energetikos išteklių rinkos įstatymas (toliau – ir EIRĮ) 2013 m. liepos 2 d. buvo papildytas 191 straipsniu (įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.), kuris nustatė, jog šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 30 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais ne mažiau kaip 50 proc. 2014 m. gruodžio 16 d. pakeitus EIRĮ 191

straipsnį, pasikeitė šilumos tiekėjams energijos išteklių biržoje privaloma įsigyti reikalingo biokuro kiekio dalis: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 50 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 proc. Šiuos įstatymo reikalavimus detalizavo Taisyklės. AB „Jonavos šilumos tinklai“ yra šilumos tiekimo veiklą vykdanti energetikos įmonė, kuriai taikoma EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta pareiga. Bendrovė energijos išteklių biržoje nupirko 6,1 procento viso 2014 m. įsigyto biokuro kiekio, todėl laikytina, jog bendrovė neįvykdė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje. Įsigyti biokurą ne energijos išteklių biržoje nebuvo ekonomiškai naudingiau. 2014 m. pagrindinį biokuro kiekį – 6696,187 tne – atsakovė nupirko iš ieškovės pagal Sutartį, 869,604 tne pagal sutartį 2014 m. sausio–vasario mėn. nupirko iš „AS PK Oliver“ ir 527,584 tne nupirko energijos išteklių biržoje, kurioje viena iš tiekėjų buvo UAB „Pusbroliai“.

14. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju reikšmingas santykis tarp sutartinio ir viešojo (valstybės reguliuojamo) energijos kainodaros reglamentavimo. Atsakovės veiksmai, jeigu ji būtų pirkusi savo poreikius viršijantį biokuro kiekį didesne kaina, negu buvo nusistovėjusi biržoje, būtų traktuotinas kaip imperatyviųjų teisės normų pažeidimas. Pakeitus EIRĮ ir Taisykles buvo suformuotas naujas Sutarties sudarymo metu neegzistavęs reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo pasirinkimo energetikos įmonėms, vykdančioms energijos išteklių pirkimus. Šis pakeitimas nuo atsakovės nepriklausė. Todėl atsakovė atleista nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.258 straipsnio 4 dalis, 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalys).

15. Net ir tuo atveju, jei atsakovė nebūtų atleista nuo civilinės atsakomybės, teismo vertinimu, byloje nustatytos ir kitos sąlygos, sudarančios pagrindą atleisti ją nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Pagal Sutartį ieškovė atsakovei įsipareigojo patiekti savo pagaminto (ar nupirkto iš kitų tiekėjų) 60 proc. biokuro ir 40 proc. – nupirkti iš UAB „Energovia“ ir patiekti atsakovei, tačiau pagal kiekį (7224,027 tne) ieškovė faktiškai patiekė tik 6,63 proc. iš UAB „Energovia“ nupirkto biokuro (686,067 tne) ir 105,4 proc. savo pagaminto (ar nupirkto iš kitų tiekėjų). Teismo vertinimu, tokie ieškovės veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais, be to, dėl pačios ieškovės kaltės patirti nuostoliai negali didinti vartotojo mokamos kainos.

16. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 16 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

17. Kolegija, remdamasi CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad sutarties šalis įpareigoja ne vien sutarties sąlygos, bet ir įstatymų nuostatos. Taigi šalys greta vykdytinų sutarties sąlygų yra saistomos imperatyviųjų teisės normų.

18. Kolegija nesutiko su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės. Ieškovės teigimu, šalys sudarė ginčo sutartį žinodamos apie EIRĮ 191 straipsnio turinį, o 2014 m. gruodžio 16 d. priimti EIRĮ pakeitimai neturėjo ir negalėjo daryti įtakos šalių tarpusavio

prievolėms iki 2014 m. gruodžio 31 d.19. Kolegija nustatė, kad EIRĮ (2013 m. liepos 2 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms

energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau; trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais (EIRĮ 19 1 straipsnio 2 dalis). Nurodytoje pakeistoje įstatymo normoje formuluojama įsakmi elgesio taisyklė, kad šilumos tiekėjai privalo nustatytą biokuro kiekį įsigyti biokuro biržoje, toks šios normos turinys lemia jos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018). Įstatymo pakeitimu siūloma padidinti privalomo energijos išteklių biržoje įsigyti biokuro kiekį, atsižvelgiant į energetikos įmonių monopolinę padėtį ir skatinant sudaryti vienodas sąlygas konkurencijai šilumos ūkyje, siekiant didinti biokuro tiekėjų rinkos dalyvių skaičių, kadangi energijos išteklių biržoje biokuro kaina yra mažesnė nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatoma vidutinė biokuro rinkos kaina ar už pagal dvišales sutartis pirkto biokuro kainas.

20. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė sudarė biokuro pirkimo–pardavimo sutartį praėjus keturiems mėnesiams po EIRĮ 191 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. redakcija) 1 dalies priėmimo. Teisinis reglamentavimas pakito iki sutarties vykdymo pradžios, todėl šalys, būdamos biokuro verslo subjektai, turėjo galimybes aptarti ir suderinti sutarties vykdymo eigą, siekdamos išvengti nuostolių susidarymo, atitinkamai planuoti biokuro tiekimo ir pirkimo apimtį. Ir nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sistemiškai analizuodamas ir aiškindamas Sutarties nuostatas padarė išvadą, kad dėl biokuro poreikio sumažėjimo šalių susitarimu atitinkamai turėjo būti keičiamos Sutarties sąlygos ir (ar) pratęsta Sutartis, kolegija pažymėjo, kad jokie įstatymai nenustato pareigos šaliai kreiptis į kitą šalį dėl sutarties pakeitimo ar modifikavimo, jeigu dėl imperatyviųjų įstatymo normų pasikeitimų šalis nebegali vykdyti sutarties. Šiuo atveju imperatyvūs draudimai atitinka force majeure (nenugalima jėga) situaciją, kai šalys atleidžiamos nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Sutarties modifikavimas galimas tik tada, kai, pakeitus sutartį, nors ir sunkiau, bet būtų įmanoma ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018). Šiuo atveju nebuvo būdų, kaip sutartis galėtų būti modifikuota, kad atitiktų imperatyviąsias įstatymo normas, t. y. kad atsakovė galėtų pirkti biokurą tik iš ieškovės (nepirkdama biokuro iš biržos), taip nepažeisdama EIRĮ 19 1 straipsnio nuostatų.

21. Kolegija nepritarė ir ieškovės argumentui, kad pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms ir teismas privalėjo vadovautis šia nuostata. Kolegija sutiko su ieškovės argumentu, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms (CK 6.157 straipsnio 2 dalis), kadangi sutartis aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas, kuriuo atsakovė, kaip šilumos energijos tiekėja, tapo įpareigota pirkti minimalų biokuro kiekį biržoje, turėjo įtakos atsakovės gaminamos šilumos energijos kainai, taikomai vartotojams, tarp jų ir gyventojams. Valstybė, pasitelkdama teisinį reguliavimą, skatina efektyvią konkurenciją energijos išteklių rinkoje ir nustato vartotojų šilumos poreikių tenkinimą jiems mažiausiomis sąnaudomis (EIRĮ 3 straipsnio 2 punktas, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 3 straipsnio 1 dalis). Iš biokuro pagamintos šilumos supirkimas į šilumos tiekimo sistemas yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga (ŠŪĮ 4 straipsnio 3 dalis). Todėl EIRĮ (įstatymo 2014 m. gruodžio 16 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalis, įsigaliojusi po ginčo biokuro pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, taikytina šalių ginčui. Atsakovės sutarties vykdymo veiksmai turėjo atitikti ir nustatytų imperatyviųjų teisės normų reikalavimus. Toks teisės normų taikymas ir aiškinimas nagrinėjamu atveju atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018).

22. Kolegija nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-172-302/2017, kadangi nesutampa minėtos bylos ir ginčo bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Lietuvos apeliacinio teismo byloje išaiškinta, kad, pasikeitus EIRĮ ir Taisyklėms, buvo suformuotas naujas, sutarčių sudarymo metu neegzistavęs reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo, kuris nuo atsakovės nepriklausė.

23. Kolegija papildomai nustatė, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. rugsėjo 2 d. pažymoje Nr. O5-297 „Dėl AB „Jonavos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ nurodyta, jog 2014 metais atsakovė įsigijo ir elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai sunaudojo 7 694,45 tne biokuro; energijos išteklių

biržoje atsakovė nupirko 470,9 tne, t. y. 6,1 proc. viso 2014 metais įsigyto biokuro kiekio. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. O3-487 „Dėl AB „Jonavos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ konstatavo, kad atsakovė nesilaikė reikalavimo 2014 metais per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 10 proc. biokuro, ir už tai atsakovei skyrė įspėjimą bei įpareigojo atsakovę laikantis teisės aktų reikalavimų 2015 m. ir vėlesniais laikotarpiais įsigyti EIRĮ įtvirtinto dydžio biokuro kiekį energijos išteklių biržoje. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pažymoje nurodyta, kad atsakovė 2014 metais elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojo medienos kilmės biokurą, t. y. medienos skiedras ir biokuro mišinį (7675,24 tne), ir medienos granules (19,21 tne). Komisija nustatė, kad atsakovės pagal dvišalę biokuro pirkimo–pardavimo sutartį (ginčo sutartį) įsigyto medienos kilmės biokuro kiekio vidutinė kaina 2014 metais buvo 709,30 Lt/tne, t. y. didesnė nei vidutinė to paties laikotarpio energijos išteklių biržoje parduoto biokuro kaina – 598,06 Lt/tne. Todėl kolegija nematė pagrindo nesivadovauti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kaip kompetentingos ginčo klausimu institucijos pažymoje ir nutarime nurodytomis aplinkybėmis.

24. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovė 2014 metais privalėjo per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 10 procentų biokuro. Nagrinėjamu atveju atsakovė 2014 metais per energijos išteklių biržą įsigijo tik 6,1 proc. biokuro ir dėl to jai buvo taikyta nuobauda, todėl kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo priteisimo už atsakovės iš ieškovės nepirktą biokuro kiekio dalį 2014 metais bei atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį jai neišpirkus sulygto kiekio biokuro (CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalys, 6.258 straipsnio 4 dalis). Jeigu būtų patenkintas ieškinys, būtų sukurta situacija, kai valstybė baudžia asmenį ir už tai, kad jis perka biokurą iš ieškovės, ir už tai, kad jis neperka biokuro iš ieškovės (žalos atlyginimo priteisimas civilinėje byloje).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

25. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Pusbroliai“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Teismai, konstatuodami, kad yra pagrindas atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalis, netinkamai taikė šias normas ir Lietuvos teismų praktiką. Teismai nepagrįstai pasikeitusį teisinį reglamentavimą prilygino force majeure atvejui, kai šalys atleidžiamos nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Nagrinėjamu atveju nėra nė vienos CK 6.253 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos. EIRĮ 19 1 straipsnis, kuris nustatė pareigą nuo 2014 m. sausio 1 d. dalį energetinių išteklių pirkti biržoje, buvo priimtas ir paskelbtas 2013 m. liepos 2 d. Šalys 2013 m. spalio 31 d. sudarė Sutartį, ši galiojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. Taigi teisinio reguliavimo pasikeitimas įvyko dar iki sudarant Sutartį, apie jį ginčo šalys žinojo dar prieš Sutarties sudarymą, tačiau Sutartį vis tiek sudarė. Be to, CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Teismai apskritai neanalizavo, ar egzistuoja visos privalomos sąlygos, nustatytos CK 6.253 straipsnio 3 dalyje. Teisės doktrinoje suformuluoti išaiškinimai, kad šalis gali būti atleista nuo civilinės atsakomybės dėl valstybės veiksmų, kai nustatomas šių aplinkybių visetas: privalomi valstybės institucijų veiksmai (aktai); nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai); valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma; valstybės institucijų veiksmai (aktai), kurių šalys neturėjo teisės ginčyti. Tai reiškia, kad tik esant visoms šioms aplinkybėms gali būti svarstoma dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės.

25.2. Teismai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-172-302/2017 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-172-302/2017 buvo priimtas sprendimas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, kadangi teisinis reguliavimas pasikeitė po sutarčių sudarymo, kai sutartys buvo ilgalaikės, t. y. atsakovė vėlesniais laikotarpiais privalėjo vadovautis vėliau pasikeitusiais teisės aktais. Nagrinėjamu atveju šalys Sutartį sudarė jau žinodamos EIRĮ 191 straipsnio turinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018 nutarė atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, kadangi pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2013 m. gegužės 14 d.

25.3. Teismai netinkamai vertino tai, kad šalys galėjo aptarti ir suderinti Sutarties vykdymo eigą bei planuoti biokuro

tiekimo ir Pirkimo apimtį. Teismai neatsižvelgė į tai, kad Sutartis sudaryta pagal Tvarkos nuostatas, taigi pagal atsakovės paskelbtą Pirkimą. Atsakovė, įvertinusi savo poreikius, paskelbė Pirkimą ir nurodė siekiamą įsigyti biokuro kiekį, o ieškovė, įvertinusi Pirkimo sąlygas, pateikė pasiūlymą ir pagrįstai tikėjosi, kad sutartas biokuro kiekis nesikeis visą Sutarties vykdymo laikotarpį. Šalys sudarė ne įprastą pirkimo–pardavimo sutartį, kai tarpusavyje susitariama dėl sutarties sąlygų, bet vadovaudamosi Tvarka ir Viešųjų pirkimų įstatymu. Šiuo atveju mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti taikoma teismų praktika, suformuota viešųjų pirkimų bei viešų konkursų bylose. Remiantis kasacinio teismo praktika, atsakovė turėjo pareigą tiek Pirkimo sąlygas, tiek Sutarties nuostatas suformuluoti aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai, todėl neigiami padariniai gali kilti tik atsakovei, bet ne ieškovei kaip sąžiningai tiekėjai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2011; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-396-969/2017). Atsakovė, nesilaikydama Sutartyje įtvirtintų nuostatų, pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties privalomumo (lot. pacta sunt servanda) principą. Atsakovės vėlesni veiksmai patvirtina, kad ji 2015 m. per biržą nupirko tik dalį biokuro, t. y. apie 50 proc. biokuro atsakovė pirko iš naujo tiekėjo. Be to, tuo metu, kai atsakovė paskelbė naują pirkimą, šalys dar vykdė Sutartį. Todėl tokie atsakovės veiksmai pažeidė bendruosius CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus ir CK 1.137 straipsnio 3 ir 4 dalis. Teismai šių aplinkybių apskritai neįvertino.

25.4. Teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 183 ir 185 straipsnių reikalavimų dėl įrodymų vertinimo. Teismai netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus. Teismai neįvertino to, kad atsakovė jau iki Sutarties pasirašymo žinojo apie pasikeisiantį teisinį reguliavimą dėl biokuro pirkimo, todėl tai turėjo įvertinti pasirašydama Sutartį ir nurodyti realų kiekį, kurį ketina įsigyti iš ieškovės. Be to, teismai apskritai nevertino aplinkybių, kad Sutartis buvo pasirašyta vadovaujantis Tvarkos nuostatomis, o tai reiškia, kad būtent pati atsakovė yra atsakinga už Pirkimo sąlygų bei Sutarties nuostatų suformulavimą. Teismai neatsižvelgė į tai, jog atsakovė galėjo su ieškove pratęsti Sutartį tam, kad išpirktų visą Sutartyje nurodytą biokuro kiekį, tačiau atsisakė tai padaryti ir 2014 m. paskelbė naują pirkimą biokurui įsigyti, nors šalių sudaryta Sutartis dar nebuvo pasibaigusi.

26. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad atsakovė yra šilumos tiekimo veiklą vykdanti energetikos įmonė, procesinius sprendimus grindė ne tik sutarčių teisę reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir viešosios teisės aktais (šilumos tiekimą bei energijos išteklių rinką reglamentuojančiais teisės aktais). Šiuo atveju atsakovės laisvę sudaryti biokuro pirkimo sutartis ir jas vykdyti riboja EIRĮ nuostatos.

26.2. Tiek EIRĮ, tiek Taisyklėse teikiamas prioritetas biokuro įsigijimui energijos išteklių biržoje, nustatant galimybę įsigyti energiją ir kurą kitu nei energijos išteklių biržoje būdu tik tokiu atveju, jei tai daryti yra ekonomiškai naudingiau. Komisija ne kartą teikė išaiškinimus, kad naujos EIRĮ ir Taisyklių nuostatos turi būti taikomos ir iki jų įsigaliojimo sudarytoms sutartims vykdyti.

26.3. Teismai pagrįstai pažymėjo, kad šilumos tiekėjo perkamo biokuro kaina turi įtakos vartotojo mokamai kainai, o po priimtų EIRĮ ir Taisyklių pakeitimų ji itin sumažėjo. Šiuo atveju atsakovė pažymi, kad yra šilumos tiekėja ir savo veiklą privalo vykdyti įgyvendindama mažiausių sąnaudų principą, kuris detalizuojamas ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalyje. Tuo atveju, jeigu atsakovė būtų pirkusi savo poreikius viršijantį biokuro kiekį daug didesne kaina, nei ši buvo nusistovėjusi biržoje, atsakovės veiksmai būtų traktuotini kaip imperatyviųjų teisės normų pažeidimas tiek pagal ŠŪĮ nuostatas, tiek ir pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei Komisijos poziciją.

26.4. Jeigu atsakovė nebūtų atleista nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį minėtais pagrindais, byloje yra nustatytos ir kitos sąlygos, sudarančios pagrindą atleisti ją nuo civilinės atsakomybės. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad vienas iš pagrindų, kada civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat kada asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, yra nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Ieškovė sutartį su UAB „Energovia“ ne tik sudarė, bet ir vykdė savo rizika. Tai, kad ji buvo įsipareigojusi iš UAB „Energovia“ nupirkti apie 40 procentų (t. y. 4136 tne) Sutartyje įtvirtinto maksimalaus biokuro kiekio, tačiau nupirko tik 6,63 procento (t. y. 686, 027 tne), nulėmė pačios ieškovės veiksmai.

26.5. Ieškovė kaip profesionali verslininkė žinojo, kad maksimalus biokuro kiekis atsakovei gali būti nereikalingas, nes atsakovės perkamą biokuro kiekį lėmė išimtinai objektyvios aplinkybės, t. y. biokuro poreikis šilumos gamybai, o vėliau – ir EIRĮ bei Taisyklių pakeitimai. Atsakovė neturi jokių galimybių sandėliuoti biokurą, nes tai technologiškai neįmanoma

dėl biokuro energetinės vertės kritimo, be to, atsakovės galimybę sandėliuoti biokurą riboja jos turima biokuro rezervo aikštelė, kurioje kuro galima sukaupti kelioms katilinės darbo dienoms.

26.6. Ieškovės pasiūlymas Sutarties sąlygą, kad perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį, įtraukti į Sutartį pažeidė Taisyklių 79 punktą, kuriame nustatyta, kad, sudarant pirkimo sutartį, negali būti didinama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ar keičiamas jos nustatymo būdas, pasiūlymo turinys, sutarties įvykdymo užtikrinimo reikalavimai. Šalių sutarimu energijos ar kuro kaina gali būti mažinama. Tokia Sutarties sąlyga pažeidė šilumos tiekėjo veiklą ir šalių tarpusavio santykius reglamentuojančias imperatyviąsias teisės aktų (EIRĮ, ŠŪĮ, Taisyklių) nuostatas, todėl yra vertintina kaip negaliojanti ab initio (nuo pradžių) ir negali sukelti teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu

27. Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, šalys gali sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017, 20 punktas).

28. CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Tai reiškia, kad sutarties šalis įpareigoja ne vien sutarties sąlygos, bet ir įstatymų nuostatos. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018, 20 punktas). Šalys greta vykdytinų sutarties sąlygų yra saistomos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018, 34 punktas).

29. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016 52 punktą; 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017 31 punktą; 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-701/2017 21 punktą). Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015).

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2013 m. spalio 31 d. sudarė Biokuro pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti 10 340 tne biokuro. Šalys susitarė, kad perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį. Atsakovė iš esmės neginčijo ieškovės 2017 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje pateiktų duomenų, kad nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. ji nupirko 7224,027 tne biokuro, t. y. nenupirko Sutartyje nurodyto biokuro likučio – 3115,973 tne biokuro. Atsakovė nesutiko nupirkti viso biokuro kiekio, motyvuodama šilta žiema, pasikeitusiomis pirkimo taisyklėmis, ieškovės reikalavimą vertino kaip prieštaraujantį sutarties ir teisės aktų nuostatoms bei viešajam interesui.

31. Byloje nustatyta, kad atsakovė yra šilumos tiekimo veiklą vykdanti energetikos įmonė, gaminanti ir tiekianti centralizuotą šilumos energiją Jonavos rajono savivaldybėje, t. y. teikianti viešąsias valstybės reglamentuojamas paslaugas,

todėl privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir vykdyti imperatyviąsias įstatymo nuostatas. EIRĮ 2013 m. liepos 2 d. buvo papildytas 191 straipsniu (įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.), kuris nustatė, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 30 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 50 proc. 2014 m. gruodžio 16 d. pakeitus 191

straipsnį, pasikeitė šilumos tiekėjams energijos išteklių biržoje privaloma įsigyti reikalingo biokuro kiekio dalis: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 50 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 proc. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šioje teisės normoje nurodyta įsakmi elgesio taisyklė, šios normos turinys lemia jos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018, 37 punktas).

32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant. Analogiško pobūdžio byloje pažymėta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas, kuriuo atsakovė, kaip šilumos energijos tiekėja, tapo įpareigota pirkti minimalų biokuro kiekį biržoje, turėjo įtakos atsakovės gaminamos šilumos energijos kainai, taikomai vartotojams, tarp jų ir gyventojams. Valstybė, pasitelkdama teisinį reguliavimą, skatina efektyvią konkurenciją energijos išteklių rinkoje ir nustato vartotojų šilumos poreikių tenkinimą jiems mažiausiomis sąnaudomis (EIRĮ 3 straipsnio 2 punktas, Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Iš biokuro pagamintos šilumos supirkimas į šilumos tiekimo sistemas yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga (Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Todėl EIRĮ (įstatymo 2014 m. gruodžio 16 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalis, įsigaliojusi po biokuro (smulkintos medienos) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, taikytina šalių ginčui. Atsakovės sutarties vykdymo veiksmai turėjo atitikti ir nustatytų imperatyviųjų teisės normų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018, 40 punktas).

33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, atsakovė 2014 metais privalėjo per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 10 procentų biokuro. Imperatyvioji įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviajai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyviojoje teisės normoje, todėl sprendė, kad atsakovė turėjo būti atleista nuo civilinės atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalys, 6.258 straipsnio 4 dalis).

34. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. CK 6.245 straipsnio 3 dalyje reglamentuota sutartinė civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė sutartimi nustatyto pirkti biokuro kiekio dalies iš ieškovės nenupirko, t. y. sutartinių įsipareigojimų neįvykdė. Ieškovė, siekdama užtikrinti, jog būtų įvykdyti sutartiniai įsipareigojimai atsakovei (patiektas atitinkamas biokuro kiekis), buvo sudariusi sutartį dėl biokuro pirkimo su UAB „Energovia“. Atsakovei atsisakius pirkti likusį kiekį, ieškovė atitinkamai nepriėmė tokio kiekio biokuro iš UAB „Energovia“, šiai iš ieškovės įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista 237 847,68 Eur nuostolių atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi nustatė, kad UAB „Pusbroliai“ ir UAB „Energovia“ sutarties sudarymą nulėmė UAB „Pusbroliai“ poreikis užtikrinti papildomą biokuro kiekį, reikalingą tam, jog ji galėtų tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, kylančius iš 2013 m. spalio 31 d. sudarytos sutarties su AB „Jonavos šilumos tinklai“. Nagrinėjamoje byloje prašomą priteisti nuostolių atlyginimą ieškovė grindė aplinkybėmis, nustatytomis minėtoje byloje.

36. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė nepateikė jokių argumentų dėl ieškovės atlikto nuostolių dydžio apskaičiavimo teisėtumo. Nuostoliai kilo dėl atsakovės netinkamo sutarties vykdymo, todėl konstatuota, kad egzistuoja

priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos žalos, tačiau teismai sprendė, jog egzistuoja pagrindas atsakovę nuo civilinės atsakomybės atleisti.

37. Pagal CK 6.253 straipsnio, reglamentuojančio civilinės atsakomybės netaikymą ar atleidimą nuo jos, 1 dalį civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Įrodyti civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes turi asmuo, kuris jomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė kelia CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalies taikymo ir aiškinimo klausimą.

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad atleidimas nuo civilinės atsakomybės apima tik atvejus, kai yra atitinkamos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsakovas įrodo esant vieną iš pagrindų, dėl kurių jis visiškai arba iš dalies gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009).

39. Šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jam negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2006; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; kt.).

40. CK 6.253 straipsnyje valstybės veiksmai įvardijami kaip atskiras civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas. Valstybės veiksmų, kaip vieno iš civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų, taikymas visuomet yra susijęs su tam tikrais valstybės institucijų veiksmais ar aktais, dėl kurių įpareigotas asmuo negali įvykdyti sutartinių įsipareigojimų arba kurie lemia negalėjimą laikytis tam tikros pareigos.

41. Pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį valstybės veiksmai – tai privalomi vykdyti ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai arba aktai, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturi teisės ginčyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytoje teisės normoje pateikta valstybės veiksmų, kaip pagrindo atleisti nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikyti, apibrėžtis suponuoja išvadą, kad šiam pagrindui konstatuoti būtina atitinkamų sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) valstybės institucijų veiksmai (aktai); 2) veiksmai (aktai) turi būti nenumatyti ir privalomi asmeniui; 3) veiksmai (aktai) turi būti tokie, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma; 4) asmuo neturėjo teisės veiksmų (aktų) ginčyti teismo ar administracine tvarka. Taigi, valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių asmeniui neįmanoma įvykdyti prievolę, be kita ko, gali būti pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės tik tais atvejais, kai šie veiksmai negalėjo būti iš anksto numatyti.

42. Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad 2013 m. spalio 31 d. šalys sudarė Biokuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 131031, pagal kurią ieškovė įsipareigojo per 2013–2014 m. patiekti atsakovei 10 340 tne biokuro, t. y. ieškovė ir atsakovė sudarė biokuro pirkimo–pardavimo sutartį praėjus keturiems mėnesiams po EIRĮ 19 1 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. redakcija) 1 dalies priėmimo. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad teisinio reglamentavimo pokyčiai abiem šalims buvo žinomi iki sutarties sudarymo ir vykdymo pradžios. Aplinkybė, kad minėta EIRĮ redakcija įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., nereiškia, kad valstybės veiksmai buvo nenumatyti ar neprognozuojami, kadangi Sutarties sudarymo metu minėtas įstatymas buvo paskelbtas 2013 m. liepos 20 d. „Valstybės žiniose“ Nr. 78-3938 ir nurodyta jo įsigaliojimo data. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios faktinės aplinkybės neteikia pagrindo daryti išvadą, jog nurodytas aktas buvo nenumatytas, todėl tokie valstybės veiksmai, nesant bent vienos iš privalomųjų sąlygų, nurodytų šios nutarties 39 punkte, negali būti kvalifikuojami kaip pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikyti.

43. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad jokie įstatymai nenustato pareigos šaliai kreiptis į kitą šalį dėl sutarties pakeitimo ar modifikavimo, jeigu dėl imperatyviųjų įstatymo normų pasikeitimų šalis nebegali vykdyti sutarties. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo atveju imperatyvūs draudimai atitinka force majeure situaciją, kai šalys atleidžiamos nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Sutarties modifikavimas galimas tik tada, kai, pakeitus sutartį, nors ir sunkiau, bet būtų įmanoma ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018). Šiuo atveju nebuvo būdų, kaip sutartis galėtų būti modifikuota, kad atitiktų imperatyviąsias normas, t. y. kad atsakovė galėtų pirkti biokurą tik iš ieškovės (nepirkdama biokuro iš biržos), taip nepažeisdama EIRĮ 191 straipsnio nuostatų. Vertindama šiuos apeliacinės instancijos teismo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog CK 6.253 straipsnyje, kuriame įtvirtinti civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes ir valstybės veiksmus (privalomus ir nenumatytus valstybės institucijų veiksmus (aktus), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir

kurių šalys neturėjo teisės ginčyti) įstatymas atskyrė kaip skirtingus ir savarankiškus atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus. Todėl sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas šalių ginčo situaciją be pagrindo vertino ir kaip atitinkančią force majeure sampratą.

44. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018 išdėstytais išaiškinimais, kadangi, ieškovės manymu, minėtos kasacinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Su šiais ieškovės argumentais sutiktina iš dalies. Minėtoje kasacinėje byloje pateiktais išaiškinimais dėl EIRĮ normų imperatyvaus pobūdžio turi būti vadovaujamasi ir nagrinėjamoje byloje, kadangi pats teisės normos pobūdis išlieka nepakitęs nepriklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Tačiau sutiktina, kad nagrinėjamoje byloje skiriasi esminė faktinė bylos aplinkybė, kuri turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo sutartis tarp šalių buvo sudaryta jau esant priimtam EIRĮ pakeitimui, tuo tarpu nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl situacijos, kai jokių aktualių įstatymo pakeitimų priimta nebuvo, o šios aplinkybės, kaip jau nurodyta šios nutarties 41 punkte, turi esminę reikšmę vertinant valstybės veiksmus CK 6.253 straipsnio nuostatų kontekste.

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalys, sudarydamos sutartį dėl biokuro pirkimo, žinojo apie nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliosiantį naują teisinį reglamentavimą, todėl atsakovė, kaip šilumos veiklą vykdanti energetikos įmonė, galėjo ir privalėjo įvertinti savo poreikius ir galimybes, kad būtų užtikrinti imperatyvūs įstatymo reikalavimai atitinkamą biokuro kiekį įsigyti energijos išteklių biržoje ir taip pat vykdomi sutartimi prisiimti įsipareigojimai. Byloje nustatyta, kad atsakovė, žinodama apie naują teisinį reglamentavimą, įtvirtinantį imperatyvias pareigas jai, kaip šilumos tiekėjai, sudarė sutartį dėl atitinkamo biokuro kiekio pirkimo su ieškove, todėl nevykdydama sutartinių įsipareigojimų būtent atsakovė, o ne ieškovė pažeidė sutartines pareigas.

46. Bylą nagrinėję teismai rėmėsi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. O3-487, kuriame konstatuota, kad atsakovė energijos išteklių biržoje nupirko 6,1 procento viso 2014 m. įsigyto biokuro kiekio, todėl laikytina, jog bendrovė neįvykdė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje, ir dėl to atsakovei skirtas įspėjimas. Teismai nustatė, kad atsakovės 2014 m. įsigyto biokuro apskaita pagal atskirus tiekėjus rodo, jog 2014 m. pagrindinį biokuro kiekį – 6696,187 tne – ji nupirko iš ieškovės pagal sutartį, 869,604 tne

pagal sutartį 2014 m. sausio–vasario mėn. nupirko iš „AS PK Oliver“ ir 527,584 tne nupirko energijos išteklių biržoje, kurioje vienu iš tiekėjų buvo ta pati UAB „Pusbroliai“. Vertindamas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad dėl to atsakovei buvo taikyta nuobauda (įspėjimas), ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį jai neišpirkus sulygto kiekio biokuro, nes jeigu būtų patenkintas ieškinys, būtų sukurta situacija, kai valstybė baudžia asmenį ir už tai, kad jis perka biokurą iš ieškovės, ir už tai, kad jis neperka biokuro iš atsakovės (žalos atlyginimo priteisimas civilinėje byloje).

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai, jog minėtame nutarime konstatuotos aplinkybės sudaro pagrindą atleisti atsakovę nuo sutartinės civilinės atsakomybės, nėra pagrįsti. Pažymėtina tai, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarime konstatuota, jog atsakovei privaloma įsigyti biokuro dalis 2014 m. sudarė nereikšmingą viso biokuro kiekį įmonės kuro balanse. Ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, jog būtent dėl Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies imperatyviųjų nuostatų reikalavimų atsakovė negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų ieškovei. Atsakovė neįrodė ir byloje nėra nustatytos faktinės aplinkybės, kurios patvirtintų, jog atsakovė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė dėl to, kad galėtų užtikrinti imperatyviųjų įstatymo nuostatų įgyvendinimą.

48. Byloje nustatyta, kad dėl to, jog atsakovė neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, ieškovė patyrė nuostolių, dėl kurių dydžio faktiškai ginčo tarp šalių nėra. Nenustačius CK 6.253 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, dėl kurių atsakovė galėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės, jai turi būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK 6.243 straipsnio 3 dalis).

Dėl atsakomybės ribų ir atlygintinos žalos dydžio

49. Sprendžiant dėl įmonės (verslininko) sutartinės atsakomybės, būtina taikyti nuostolių numatymo kriterijų, įtvirtintą CK 6.258 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią normą neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Tai yra tam tikras verslininko, atsakančio be kaltės (CK 6.256 straipsnio 4 dalis), atsakomybės ribojimo būdas. Vertinant, ar

verslininkas galėjo numatyti tam tikrų nuostolių atsiradimą, taikomas apdairaus, protingo ir rūpestingo verslininko standartas ir pagal jį sprendžiama, ar esant konkrečiai situacijai jis būtų numatęs tokių nuostolių atsiradimo galimybę.

50. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes atsakovė žinojo, kokį biokuro kiekį ji įsipareigoja pirkti, taip pat žinojo apie pasikeisiantį teisinį reglamentavimą, nustatantį naujus įpareigojimus biokuro pirkėjams. Dėl to darytina išvada, kad atsakovė galėjo numatyti nuostolių atsiradimą. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog verslininkas nenumatė ir negalėjo numatyti tam tikrų kreditoriaus nuostolių, tenka skolininkui. Atsakovė šioje byloje tokiais argumentais nesigynė ir tam reikšmingų aplinkybių neįrodinėjo.

51. Prieš tai išdėstyti byloje nustatyti faktai ir argumentai teikia pagrindą daryti išvadą, kad tarp atsakovės netinkamo prievolės vykdymo ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys ir neigiami padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo, t. y. egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys.

52. Žala arba nuostoliai gali atsirasti ne vien dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl kreditoriaus kaltės ar esant abiejų šių asmenų kaltei. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Tai reiškia, kad, kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tačiau kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014; kt.).

53. CK 6. 259 straipsnyje nustatytos taisyklės taikomos ir tada, kai skolininkas pagal įstatymus ar sutartį atsako už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą nepaisant jo kaltės (CK 6.259 straipsnio 3 dalis). Taigi ir įmonei (verslininkui), pagal CK 6. 256 straipsnio 4 dalį už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsakančiai be kaltės, gali būti taikomi atsakomybės sumažinimo ar atleidimo nuo atsakomybės institutai, jei nustatoma ir kreditoriaus kaltė. Dėl to sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę galbūt pažeidusio asmens, bet ir kitos santykių šalies, turinčios pareigą elgtis rūpestingai, sąžiningai ir apdairiai, veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2012).

54. Kreditoriaus kaltės nustatymas yra faktinio pobūdžio klausimas, kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad abi šalys, būdamos biokuro verslo subjektai, turėjo galimybes aptarti ir suderinti sutarties vykdymo eigą, kadangi teisinis reglamentavimas pakito iki sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, būdama biokuro tiekimo rinkos dalyvė, nors ir turėjo pagrindą tikėtis, kad atsakovė, sudarydama sutartį su ieškove, žino savo poreikius ir galimybes bei jas yra įvertinusi, vis dėlto, būdama atidi ir rūpestinga verslininkė, veikianti sau įprastoje verslo srityje, taip pat turėjo pasidomėti, ar atsakovė yra įvertinusi galimas rizikas dėl naujai įsigaliosiančio teisinio reglamentavimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje konkrečioje situacijoje, kai abi šalys žinojo apie naujai įsigaliosiantį teisinį reglamentavimą, tačiau jo galimos įtakos sutartinių įsipareigojimų vykdymui neįvertino, yra pagrindas konstatuoti ir ieškovės neatidumą bei nerūpestingumą, todėl jos teisė į nuostolių atlyginimą negali būti visiškai apginama. Tai teikia pagrindą spręsti dėl atsakovės atsakomybės mažinimo (CK 6.259 straipsnio 1, 3 dalys).

55. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 238 685,74 Eur nuostolių atlyginimo, dėl nuostolių dydžio nustatymo tarp šalių ginčo nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į šios nutarties 51–53 punktuose nurodytus argumentus, ieškovei iš atsakovės priteistina 1/2 dalis patirtų nuostolių – 119 342,87 Eur ir 5 proc. metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas

priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

57. Šioje byloje ieškovės pareikštas materialusis teisinis reikalavimas atsakovei dėl 238 685,74 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, jos naudai iš atsakovės priteistinas 119 342,87 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu konstatuotina, kad ieškinys yra patenkintas 50 proc. dalimi, o atmestas – taip pat 50 proc. dalimi, todėl bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstytinos vadovaujantis šiomis proporcijomis.

58. Ieškovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 3381,95 Eur advokato pagalbai už ieškinio surašymą, 2662 Eur advokato pagalbai už apeliacinio skundo surašymą ir 2976,60 Eur advokato pagalbai už kasacinio skundo surašymą. Prašomos priteisti sumos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., toliau – Rekomendacijos). Už ieškinio parengimą maksimali ieškovei galima priteisti suma – 1983,25 Eur, už apeliacinį skundą – 2096,75 Eur, o už kasacinį skundą – 2780,10 Eur. Taigi ieškovei iš viso galimas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už advokato suteiktą teisinę pagalbą yra 6860,10 Eur.

59. Atsakovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 4079,02 Eur išlaidas pirmosios instancijos teisme, 1609,30 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir 760,55 Eur už kasacinio skundo surašymą. Dalis atsakovės prašomų priteisti sumų viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį už advokato teikiamą pagalbą. Atsakovės advokatas pirmosios instancijos teisme jos vardu surašė atsiliepimą į ieškinį, tris kitus įvairaus turinio prašymus, atstovavo atsakovę teismo posėdžiuose, kuriuose praleido 4 (suapvalinus) val., todėl pagal Rekomendacijas maksimali atsakovės patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bendra suma pirmosios instancijos teisme būtų 2629,32 Eur. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimali galima priteisti suma – 1090,31 Eur. Atsakovės prašoma priteisti suma už kasacinio skundo surašymą neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio už advokato teikiamą pagalbą. Atsakovei iš viso galimas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už advokato suteiktą teisinę pagalbą yra 4480,18 Eur.

60. Atlikus šalių viena kitai mokėtinų sumų įskaitymą, ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinio reikalavimas patenkintas 50 proc. dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1189,96 Eur (6860,10 Eur – 4480,18 Eur) : 2) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame teisme, advokato pagalbai apmokėti, atlyginimas.

61. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimai tenkinami 50 proc., ieškovei iš atsakovės iš viso priteistinas 4147,50 Eur žyminis mokestis (2765 Eur x 3 : 2).

62. Susumavus atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame teisme, advokato pagalbai apmokėti, ir žyminio mokesčio dalį, ieškovei iš atsakovės iš viso priteistinas 5337,46 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

63. Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinamas, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Pažymėtina, kad ieškovė už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėjo po 2851 Eur žyminio mokesčio. Pagal ieškinio reikalavimus (238 685,74 Eur) ieškovė turėjo sumokėti po 2765 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, ieškovei grąžintina žyminio mokesčio dalis (po 86 Eur nuo kiekvienos permokėtos sumos).

64. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinio teismo patirtų pašto išlaidų suma nesiekia 3 Eur ir yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikоs teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011  m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš šalių nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Tenkinti dalį UAB „Pusbroliai“ ieškinio.Priteisti iš atsakovės AB „Jonavos šilumos tinklai“ (j. a. k. 156737189) ieškovei UAB „Pusbroliai“ (j. a. k. 302274654)

119 342,87 Eur (vieną šimtą devyniolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt du Eur 87 ct) nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. balandžio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.Priteisti iš atsakovės AB „Jonavos šilumos tinklai“ (j. a. k. 156737189) ieškovei UAB „Pusbroliai“ (j. a. k. 302274654)

5337,46 Eur (penkis tūkstančius tris šimtus trisdešimt septynis Eur 46 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Grąžinti ieškovei UAB „Pusbroliai“ (j. a. k. 302274654) 86 (aštuoniasdešimt šešis) Eur už ieškinį 2017 m. kovo 27 d.

AB DNB banke sumokėtą žyminio mokesčio dalį.Grąžinti ieškovei UAB „Pusbroliai“ (j. a. k. 302274654) 86 (aštuoniasdešimt šešis) Eur už apeliacinį skundą 2017 m.

lapkričio 3 d. AB „Luminor“ banke sumokėtą žyminio mokesčio dalį.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS

DONATAS ŠERNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04432 2019-03-22 2019-03-14 2019-03-14 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-99-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18148-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 3.5.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl antstolės Jurgitos Bareikienės veiksmų, suinteresuotas asmuo L. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus vykdant teismo sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjas skundu prašė panaikinti antstolės 2018 m. gegužės 3 d. patvarkymą dėl 3686 Eur išlaikymo skolos išieškojimo Nr. S-18-18-4730 ir priimti naują patvarkymą dėl 111 Eur išlaikymo skolos išieškojimo iš pareiškėjo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas nutraukė jo ir išieškotojos L.  J. santuoką, iš pareiškėjo kiekvieno vaiko išlaikymui priteisė po 162,50 Eur iki jų pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė kartu su motina. 2016 m. birželio–liepos mėnesiais šalių nepilnamečiai vaikai, o duktė – ir 2016 m. rugpjū?io m?nes? bei nuo 2016?m. rugs?jo 29?d. iki 2018?m. kovo 7?d. gyveno su parei?k?ju. Min?tu laikotarpiu vaik? i?laikymo na?ta teko parei?k?jui, vaik? motina tuo metu vaik? nei?laik?. Parei?k?jas i? jo priteist? vaik? i?laikymui sum? skyr? vaik? poreikiams tenkinti. Taip pat papildomai 2016?m. bir?elio ir rugpj??io m?nesiais parei?k?jas ? i?ie?kotojos s?skait? banke perved? vaikams skirt? i?laikymo sum?. Taigi parei?k?jas visada laiku ir tinkamai teik? i?laikym? vaikams, i?skyrus tai, kad priteisto i?laikymo suma nebuvo indeksuota, tod?l gal?jo susidaryti nedidel? i?laikymo skola. Nepaisydama to, vaik? motina kreip?si ? antstol? d?l i?laikymo nepilname?iams vaikams i?ie?kojimo i? parei?k?jo. 2018?m. gegu??s 3?d. antstol? pri?m? gin?ijam? patvarkym?, kuriuo siekiama i? parei?k?jo i?ie?koti 3344 Eur i?laikymo skol? ir 342 Eur i?laikym? u? 2018?m. kovo m?nes?.

4. 2018?m. bir?elio 12?d. patvarkymu antstol? atsisak? tenkinti parei?k?jo skund? ir kartu su vykdom?ja byla persiunt? nagrin?ti Vilniaus miesto apylink?s teismui.

čio mėnesį bei nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. kovo 7 d. gyveno su pareiškėju. Minėtu laikotarpiu vaikų išlaikymo našta teko pareiškėjui, vaikų motina tuo metu vaikų neišlaikė. Pareiškėjas iš jo priteistą vaikų išlaikymui sumą skyrė vaikų poreikiams tenkinti. Taip pat papildomai 2016 m. birželio ir rugpjūčio mėnesiais pareiškėjas į išieškotojos sąskaitą banke pervedė vaikams skirtą išlaikymo sumą. Taigi pareiškėjas visada laiku ir tinkamai teikė išlaikymą vaikams, išskyrus tai, kad priteisto išlaikymo suma nebuvo indeksuota, todėl galėjo susidaryti nedidelė išlaikymo skola. Nepaisydama to, vaikų motina kreipėsi į antstolę dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams išieškojimo iš pareiškėjo. 2018 m. gegužės 3 d. antstolė priėmė ginčijamą patvarkymą, kuriuo siekiama iš pareiškėjo išieškoti 3344 Eur išlaikymo skolą ir 342 Eur išlaikymą už 2018 m. kovo mėnesį.

4. 2018 m. birželio 12 d. patvarkymu antstolė atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir kartu su vykdomąja byla persiuntė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų atmetė.6. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 2-5244-

341/2015, kuriuo nutraukė pareiškėjo ir išieškotojos santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria pareiškėjas įsipareigojo kiekvieną mėnesį skirti nepilnamečiams vaikams V. V. ir I. V. po 162,50 Eur išlaikymą iki jų pilnametystės, pinigines sumas pervesti į L. V. atsiskaitomąją sąskaitą už einamąjį mėnesį iki dvidešimtos mėnesio dienos.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2018 m. kovo 1 d. mokėjo išieškotojai po 162,50 Eur už vieno vaiko išlaikymą. Nors pareiškėjas nurodė, kad dalies išlaikymo vaikams nemokėjo dėl to, jog šiuo laikotarpiu duktė pas jį faktiškai gyveno, tačiau nutarties priėmimo metu nebuvo jokių duomenų, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. teismo sprendimas būtų pakeistas. Be to, išieškotoja antstolei nepatvirtino, kad ji išlaikymo prievolę laikytų įvykdyta tinkamai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas išlaikymą teikė ne tik 2015 m. gruodžio 7 d. teismo sprendime nustatyta tvarka ir būdu, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl faktinio vaikų gyvenimo su juo ir vykdymo proceso šalių žodinio susitarimo dėl išlaikymo neteikimo nesudaro pagrindo antstolei nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ir neskaičiuoti išlaikymo skolos, kuri priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

8. Teismas nustatė, kad išieškotoja antstolei 2018 m. gegužės 24 d. pateikė savo banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti visos sumokėtos pareiškėjo įmokos, skirtos vaikams išlaikyti nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. Be to,

pats pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamo antstolės patvarkymo priėmimo metu vaikams išlaikyti į išieškotojos sąskaitą buvo pervedęs 6310 Eur sumą, nors pagal teismo sprendimo priėmimo metu galiojusį teismo sprendimą, kuriame nustatyta išlaikymo mokėjimo tvarka ir dydis, turėjo būti į išieškotojos sąskaitą sumokėjęs 9425 Eur sumą.

9. Vykdomojoje byloje nėra duomenų, kad skolininko nurodytą išlaikymo teikimo būdą – natūra vaikams faktiškai gyvenant pats pareiškėją – išieškotoja būtų pripažinusi tinkamu išlaikymo teikimu vykdant teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo ir dėl to būtų sutikusi sumažinti skundžiamame antstolės patvarkyme nurodytą išlaikymo įsiskolinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 639 straipsnio 4, 8 punktai, 640 straipsnio 1 punktas).

10. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

11. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas išdavė išieškotojai L. J. vykdomąjį raštą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams (V. V. ir I. V.) priteisimo, šį išieškotoja 2018 m. kovo 20 d. perdavė vykdyti antstolei Jurgitai Bareikienei.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nei CPK, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija ar kiti teisės aktai antstoliui nesuteikia teisės revizuoti teismų sprendimų, nuosprendžių ar vykdomųjų raštų, juolab teisės aktai nesuteikia antstoliui įgaliojimų keisti galiojančio teismo sprendimo, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas ir pradėtas priverstinis vykdymas. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje patvirtinta buvusių sutuoktinių santuokos nutraukimo pasekmių sutartis nėra pakeista, todėl antstolė pagrįstai vykdė jai pateiktą vykdomąjį dokumentą ir neturėjo pagrindo skaičiuoti išlaikymo dydį kitaip negu buvo nustatyta įsiteisėjusiame teismo sprendime.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

13. Kasaciniu skundu pareiškėjas A. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti antstolės J. Bareikienės 2018 m. kovo 3 d. vykdomojoje byloje Nr. 0018/18/00651 priimtą patvarkymą dėl 3686 Eur išlaikymo skolos išieškojimo bei įpareigoti antstolę iš naujo spręsti klausimą dėl išlaikymo skolos dydžio. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismai netinkamai taikė CPK 634 straipsnio 2 dalį, nes antstolė iš esmės pažeidė skolininko teises ir teisėtus interesus. Antstolė visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus dėl tinkamo išlaikymo vaikams suteikimo, taip pažeisdama išieškotojo ir skolininko interesų derinimo bei interesų pusiausvyros išlaikymo vykdymo procese principus. Teismai formaliai nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatyta vaikų išlaikymo teikimo forma, nebuvo pakeistas. Pareiškėjas nesiekia, kad antstolė vykdydama teismo sprendimą sumažintų vaikams priteisto išlaikymo skolos sumą – šiuo atveju svarbu tai, kad būtent pareiškėjas, o ne ieškotoja vaikams ginčo laikotarpiu teikė visišką, nuolatinį ir nepertraukiamą išlaikymą. Todėl teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016 pateiktais išaiškinimais, kadangi nurodytos bylos ir šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi. Pareiškėjas, teikdamas skundą antstolei, įgyvendino CPK 644 straipsnio 6 punkte įtvirtintą pareigą pranešti antstolei apie vykdomojo dokumento įvykdymą, kartu pateikdamas tai patvirtinančius įrodymus, išskyrus tai, kad neindeksavo priteisto išlaikymo dydžio, todėl susidarė 111 Eur dydžio išlaikymo skola.

13.2. Teismai turėjo vertinti, ar susiklosčius tokiai specifinei situacijai, kai pareiškėjas išlaikymą vaikams suteikė kita forma nei nustatyta teismo sprendime, t. y. ne pervesdamas periodines išmokas į išieškotojos banko sąskaitą, o lėšas tiesiogiai panaudodamas vaikų kasdieniams būtiniesiems poreikiams tenkinti, antstolis gali į tai neatsižvelgti ir pakartotinai iš pareiškėjo išieškoti jau suteiktam išlaikymui lygią išlaikymo sumą. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad vaikui nustatyto išlaikymo forma gali būti keičiama, jeigu tai daroma vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vaiko išlaikymo prievolės pasikeitimo pradžios momentą, yra nurodęs, kad nors paprastai vaiko išlaikymo prievolės pasikeitimo pradžia laikytinas teismo sprendimo, kuriuo prievolė pakeista, įsiteisėjimo momentas, kita vertus, tai yra tik bendroji taisyklė, kuri gali turėti išimčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013  m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.201

straipsnyje expressis verbis (tiesiogiai) išimčių nenustatyta, savaime nereiškia, kad jos negali būti taikomos, jeigu išimtinio reglamentavimo pagrindas gali būti konstatuojamas remiantis bendraisiais šeimos teisės principais ir atsižvelgiant į analizuojamos normos esmę (CK 3.3, 3.4 straipsniai). Šiuo atveju susiklostė tokios specifinės aplinkybės, kurios leidžia taikyti išimtį iš CK 3.201 straipsnio.

13.3. Teisę gauti išlaikymą turi nepilnametis vaikas, todėl teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra būtent jo turtinė teisė. CK 3.194 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys ar įstatymų nustatyti kiti asmenys tik įgyvendina jo procesinę teisę pateikti vykdyti antstoliui vykdomąjį raštą dėl priteisto išlaikymo išieškojimo. Nepilnamečio vaiko (vaikų) išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui (vaikams), o ne kitam sutuoktiniui, taigi vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams (CK 3.203 straipsnio 1 dalis). Pateikdamas išieškojimui vykdyti vykdomąjį dokumentą išieškotojas kartu turi pateikti duomenis, patvirtinančius, kad vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka ir kad išieškotojas atsako už šių duomenų teisingumą (CPK 650 straipsnio 2 dalis). Nurodytos nuostatos, aiškinamos kartu su CPK 644 straipsnio 6 punktu, iš esmės reiškia tai, kad negali būti priverstinai vykdomas teismo sprendimas, kurį skolininkas jau yra įvykdęs iki antstoliui pradedant priverstinio vykdymo veiksmus, kai skolininkas antstoliui pateikia tai patvirtinančius įrodymus. Išlaikymo paskirtis ir tikslas  – tenkinti kasdienius vaiko poreikius, taigi išlaikymas reikalingas kiekvieną dieną, todėl akivaizdu, kad vaikams ilgai gyvenant su pareiškėju, o išieškotojai būnant Baltarusijos Respublikoje, nebūtų nei teisinga, nei protinga vaikų išlaikymui skirtas lėšas pervesti į išieškotojos banko sąskaitą. Išieškotoja atsiliepime į atskirąjį skundą neginčijo to, kad vaikai 2016  m. birželio–rugpjūčio mėnesiais, o duktė dar ir nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. kovo 7 d. gyveno su pareiškėju, tačiau ji teigia, kad net ir šiuo laikotarpiu išlaikymą vaikams teikė ji, nors nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

14. Suinteresuotas asmuo L. J. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Skolininkas nei antstolei, nei L. J. nepateikė jokių įrodymų, kad išlaikymo teikimas natūra su ja būtų suderintas, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kokia išlaikymo dalis buvo teikta. Tokia situacija prieštarauja prioritetiniam nepilnamečių vaikų teisių ir interesų užtikrinimo principo įgyvendinimui.

14.2. Nors pareiškėjas teigia, kad jis įvykdė teismo sprendimą dėl išlaikymo vaikams teikimo, išskyrus tiek, kiek Vyriausybės nustatyta tvarka priteisto išlaikymo neindeksavo bei įgyvendino CPK 644 straipsnio 6 punkte jam kaip skolininkui nustatytą pareigą pranešti antstoliui apie vykdomojo dokumento įvykdymą ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus, jokių konkrečių šiuos teiginius patvirtinančių argumentų nepateikė. Tiek vykdomosios bylos, tiek ir nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad tokių įrodymų nėra. Galiausiai pats pareiškėjas kasaciniame skunde akivaizdžiai, atvirai ir aiškiai išreiškia prieštaringą poziciją, t. y., nurodo, kad neginčija, jog teismo sprendimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo nebuvo vykdomas taip kaip sprendime nurodyta, kita vertus teigia, kad sprendimą įvykdė.

14.3. Pareiškėjas kvestionuoja galimybes remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016 suformuota praktika, tačiau minėtos ir esamos bylos situacijos nors ir ne identiškos, bet labai panašios, taigi tokia praktika yra aktuali. Teisės aktuose ir įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose tai pat nėra nustatyta teisė antstoliui spręsti, kad išlaikymo prievolė buvo įvykdyta tinkamai skolininkui įvykdžius teismo sprendimą kita negu jame nustatyta forma, nesant išieškotojo sutikimo dėl to. CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ar juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti vaikui išlaikymą, privalo sprendimą vykdyti tiksliai ir be išlygų.

14.4. Kasaciniame skunde pateikiama savarankiška CK 3.194 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo interpretacija, kad būtent šioje normoje nurodytas asmenų ratas gali kreiptis dėl išlaikymo priteisimo ar išieškojimo tik tokiu atveju, jeigu kuris nors iš tėvų nevykdo pareigos teikti vaikui išlaikymą. Vis dėlto su tokia nuomone negalima sutikti. Minėtas straipsnis reglamentuoja išimtinai išlaikymo priteisimo klausimą ir nėra susijęs su vykdymo procesu, dėl kurio teisėtumo šiuo atveju byloje yra kilęs ginčas. Skunde keliamas klausimas dėl CK 3.201 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo aptariamu atveju taip pat nėra aktualus, kadangi byloje nėra ir neturėjo būti sprendžiamas išlaikymo formos pakeitimo klausimas. Skunde keliami CK 3.201 straipsnio nuostatų taikymo ir išlaikymo formos pakeitimo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pasisakydamas dėl CK 3.201 straipsnio taikymo, pats pareiškėjas remiasi kasacinio teismo praktika, kuri netaikytina ginčo klausimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl antstolio kompetencijos vykdant teismo sprendimą dėl išlaikymo priteisimo

15. CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas yra vienas iš pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų. CK 3.192 straipsnio 1 dalis imperatyviai nurodo, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu.

16. Pagal CK 3.193 straipsnio 1 dalį, skatinant taikiai spręsti visus šeimos klausimus abipusiu susitarimu, nepilnamečių vaikų tėvams suteikiama teisė susitarti dėl vaiko išlaikymo sudarant sutartį; tokia sutartis privalo būti sudaryta bendru susitarimu, kai nutraukiama santuoka ar patvirtinamas gyvenimas skyrium; sutartyje tėvai privalo nurodyti, kokiu būdu jie vykdys savo pareigas, susijusias su vaikų išlaikymu, – išlaikymo tvarką, dydį (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), formą (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai – periodinėmis išmokomis, konkrečia pinigų suma ar priteisiant tam tikrą turtą). Tokią sutartį tvirtina teismas.

17. Turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo (CK 3.193 straipsnio 3 dalis).

18. Vadovaujantis CPK 634 straipsnio 1–2 dalimis, antstolis vykdo šio kodekso 587 straipsnyje nurodytus vykdomuosius dokumentus. Antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus.

19. Teismo sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstolis, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atlikti procesinius veiksmus, kurie keistų bylos šalių materialines teises ir pareigas ar materialinio santykio turinį, turi tik pačios šalys, jų atstovai arba teismas. Antstolis neturi tam teisės. Antstolis gali atlikti tik tuos procesinius veiksmus, kurie CPK priskirti jo kompetencijai. Sprendžiant dėl antstolio ir teismo kompetencijos atribojimo būtina analizuoti ir tai, ar konkrečiu atveju nėra atliekami procesiniai veiksmai, kurie keičia bylos šalių materialines teises ar jų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 37 punktas).

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007; 2008 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010).

21. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Ši nepilnamečio vaiko teisė yra įstatymo ginama ir gali būti panaikinta ar sumažinta tik kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-1075/2018, 41 punktas).

22. Nei CPK, nei Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenustatyta teisės antstoliui, vykdančiam teismo sprendimą dėl vaiko išlaikymo, sumažinti išieškomų sumų dydį ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydį remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui. Tai aiškintina kaip įstatymų leidėjo pozicija, kad visas teismo sprendimu priteistas išlaikymo lėšas skolininkas privalo perduoti (pervesti) uzufrukto teise jas tvarkančiam asmeniui. Dėl to išieškomų sumų dydžio ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimas remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui galimas tik esant išieškotojo (vaiko) atstovo išlaikymo teisiniuose santykiuose, t. y. vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens, sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 39 punktas).

23. Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad teismo sprendime dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nenustatytas išlaikymą privalančio teikti tėvo (motinos) piniginių sumų teikimas tiesiogiai vaikui ar tokio tėvo (motinos) turėtos išlaidos, patirtos galimai tenkinant papildomos vaiko priežiūros poreikius, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą vykdančiam antstoliui sumažinti vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą. Toks sumažinimas viršija antstoliui suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), todėl vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 42 punktas).

24. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu nutraukė pareiškėjo ir išieškotojos santuoką ir patvirtino jų sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal minėtą sutartį pareiškėjas įsipareigojo nepilnamečiams vaikams V. V. ir I. V. kiekvieną mėnesį skirti po 162,50 Eur išlaikymą iki jų pilnametystės, pinigines sumas pervesti į L. V. atsiskaitomąją sąskaitą už einamąjį mėnesį iki dvidešimtos mėnesio dienos.

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2016 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas L. J. išdavė vykdomąjį raštą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą; išieškotoja šį vykdomąjį raštą 2018 m. kovo 20 d. perdavė vykdyti antstolei J. Bareikienei; antstolė 2018 m. gegužės 3 d. priėmė patvarkymą Nr. S-18-18-4730 dėl 3686 Eur išlaikymo skolos išieškojimo iš pareiškėjo. Taip pat teismas nustatė, kad nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas kiekvieną mėnesį išieškotojai mokėjo po 162,50 Eur tik už vieno vaiko išlaikymą – dėl šios aplinkybės civilinėje byloje ginčo nėra. Pareiškėjas skunde nurodo, kad išlaikymą vaikams suteikė kita forma, nei nustatyta teismo sprendime. Be to, negali būti priverstinai vykdomas teismo sprendimas, kurį skolininkas jau yra įvykdęs. Šie pareiškėjo kasacinio skundo argumentai atmestini.

26. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Pažymėtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas, kuriuo civilinėje byloje patvirtinta šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, nebuvo pakeistas ar panaikintas  – jis nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo, todėl turi būti vykdomas. Antstolė, gavusi L. J. prašymą išduoti vykdomąjį raštą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir patikrinusi, kad nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą, pradėjo vykdymo veiksmus. Kaip minėta šios nutarties 19 punkte, antstolis neturi teisės atlikti procesinių veiksmų, kurie keistų bylos šalių materialines teises ir pareigas ar materialinio santykio turinį. Antstolis gali atlikti tik tuos procesinius veiksmus, kurie pagal CPK priskirti jo kompetencijai. Pareiškėjo kasaciniame skunde nurodomos CK 3.201 straipsnio 1 ir 3 dalys suteikia teisę sumažinti priteisto išlaikymo dydį ar pakeisti priteisto išlaikymo formą tik teismui. Jeigu nagrinėjamu atveju antstolė būtų nusprendusi atlikti procesinius veiksmus, kurie keistų bylos šalių materialines teises ar jų turinį (sumažinti vaikų išlaikymo dydį, nesant tai pagrindžiančių įrodymų, ar laikyti, jog skolininkas nėra skolingas, nes suteikė išlaikymą vaikams kita forma), toks antstolės veikimas būtų vertinamas kaip ultra vires veikimas, t. y. kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas.

27. Kaip minėta šios nutarties 22 punkte, nei CPK, nei Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenustatyta teisė antstoliui, vykdančiam teismo sprendimą dėl vaiko išlaikymo, sumažinti išieškomų sumų dydį ar priteisto išlaikymo skolos dydį. Vaiko išlaikymo skola gali būti sumažinta tik tuo atveju, jeigu dėl to sutinka vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkantis asmuo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo vaikų lėšas uzufrukto teise tvarko jų motina L. J.. Teismai nenustatė duomenų, kad pareiškėjas būtų su išieškotoja sutaręs, jog vaikams išlaikymą jis teiks natūra. Be to, išieškotoja sutikimo sumažinti vaiko išlaikymo skolą nedavė – tai pabrėžė ir pirmosios instancijos teismas.

28. Pagal CPK 644 straipsnio 6 punktą skolininkas privalo nedelsdamas pranešti antstoliui apie vykdomojo dokumento įvykdymą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. birželio–liepos mėnesiais šalių nepilnamečiai vaikai, o duktė – ir 2016 m. rugpjū?io m?nes? bei nuo 2016?m. rugs?jo 29?d. iki 2018?m. kovo 7?d. gyveno su parei?k?ju, tod?l jis teismo sprendim? ?vykd?, kol antstolis dar nebuvo prad?j?s vykdymo veiksm?. Teismai nenustat?, kad parei?k?jas b?t? pateik?s duomenis, patvirtinan?ius, jog jis vaikams nurodytu laikotarpiu b?t? suteik?s visi?k? i?laikym?. Parei?k?jas teismams nepateik? duomen? apie savo tur?tas tiesiogines i?laidas vaikams (t.?y. kokias sumas jis i?leido vaik? maistui, aprangai, b?reliams ir kitiems kasdieniams j? poreikiams). Teismai nenustat?, kad parei?k?jas b?t? ?vykd?s Vilniaus rajono apylink?s teismo 2016?m. rugpj??io 9?d. i?duot? vykdom?j? dokument?.

29. Papildomai pa?ym?tina, kad parei?k?jo skunde nurodyta kasacinio teismo praktika nagrin?jamu atveju n?ra aktuali. ?ios civilin?s bylos ir parei?k?jo nurodyt? kasacinio teismo i?nagrin?t? civilini? byl? čio mėnesį bei nuo 2016 m.

rugsėjo 29 d. iki 2018 m. kovo 7 d. gyveno su pareiškėju, todėl jis teismo sprendimą įvykdė, kol antstolis dar nebuvo pradėjęs vykdymo veiksmų. Teismai nenustatė, kad pareiškėjas būtų pateikęs duomenis, patvirtinančius, jog jis vaikams nurodytu laikotarpiu būtų suteikęs visišką išlaikymą. Pareiškėjas teismams nepateikė duomenų apie savo turėtas tiesiogines išlaidas vaikams (t. y. kokias sumas jis išleido vaikų maistui, aprangai, būreliams ir kitiems kasdieniams jų poreikiams). Teismai nenustatė, kad pareiškėjas būtų įvykdęs Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. išduotą vykdomąjį dokumentą.

29. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodyta kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali. Šios civilinės bylos ir pareiškėjo nurodytų kasacinio teismo išnagrinėtų civilinių bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi. Pareiškėjo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2014 ir 2013 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013, priešingai nei šioje, nebuvo sprendžiamas antstolio veiksmų vykdant teismo sprendimą teisėtumo klausimas.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas tinkamai vadovaujantis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis antstolio veiksmus vykdant teismo sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31. Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųstų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutartimi pagal pareiškėjo prašymą buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

33. Remiantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas netenkintas, minėta 2019 m. sausio 7 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

35. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą atlyginti jam patirtas 900 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kasacinį skundą atmetus, pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos.

36. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą kasaciniame teisme suinteresuotas asmuo L.  J. turėjo 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš pareiškėjo. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 8.14 punkte nurodyto maksimalaus dydžio, todėl suinteresuotam asmeniui L. J. iš pareiškėjo priteistinas 700 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

37. Kasacinis teismas turėjo 24,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į tai, šių pašto išlaidų atlyginimas priteistinas iš pareiškėjo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti suinteresuotam asmeniui L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)

700 (septynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti valstybei iš pareiškėjo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 24,06 Eur (dvidešimt keturis Eur 6 ct) išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – vykdymo veiksmų sustabdymą antstolės Jurgitos Bareikienės vykdomoje byloje Nr. 0018/18/00651 dėl didesnės nei 111 Eur išlaikymo skolos išieškojimo iš skolininko A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) išieškotojos L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04443 2019-03-22 2019-03-14 2019-03-14 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-92-687/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01816-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.2.6; 2.2.2.7; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 2.6.29.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių N. B. ir A. Ž. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės Nacionalinės kredito unijos patikslintą ieškinį atsakovams A. B., A. Ž., N. B., uždarajai akcinei bendrovei „Viewrch“, uždarajai akcinei bendrovei „Sinota“, uždarajai akcinei bendrovei „Robinta“, A. P. B., I. P., A. A., A. Ž., Ž. P., A. V., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje, „BTA Insurance Company SE“ filialas Lietuvoje, D. A., A. B. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kredito unijos paskolų komiteto statusą ir jo narių civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė (toliau – ir Kredito unija) patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti: 1) solidariai iš atsakovų UAB „Viewrich“, UAB „Sinota“, UAB „Robinta“, A. P. B., A. Ž., Ž. P., A. V., A. B., A. Ž., N. B., I. P. 1 641 210,28 Eur žalos atlyginimo; 2) solidariai iš atsakovų UAB „Viewrich“, UAB „Sinota“, UAB „Robinta“, A. P. B., A. Ž., Ž. P., A. V., A. B., A. Ž., N. B., I. P., A. A. 183 370,35 Eur žalos atlyginimo; iš atsakovų A. P. B., A. Ž., Ž. P., A. V., A. B., A. Ž., N. B., I. P., A. A. 5 proc. dydžio, iš UAB „Viewrch“, UAB „Sinota“, UAB „Robinta“ – 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalies, 6.245 straipsnio 1 dalies, 6.246–6.249, 6.263 straipsnių, 6.279 straipsnio 1 dalies, 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies, Paskolų teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių, patvirtintų Kredito unijos valdybos 2012 m. gegužės 15 d. protokolu (toliau – Taisyklės), Kredito unijos įstatų (toliau – ir Įstatai) nuostatomis.

4. Ieškovė nurodė, kad UAB „Viewrch“ Kredito unijai pateikė prašymą suteikti 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) paskolą 7 metams, 2012 m. rugpjūčio 13 d. UAB „Viewrch“ vienintelio akcininko D. A. sprendimą dėl UAB „Viewrch“ įstojimo į uniją ir planuojamo įsigyti nekilnojamojo turto įkeitimo, UAB „Viewrch“ ir D. A. prašymą įstoti į Kredito uniją, UAB „Viewrch“ verslo planą paramai gauti, kuriame nurodyta, kad UAB „Viewrch“ planuoja įsigyti UAB „Sinota“ priklausantį trijų statinių kompleksą Jonavos rajone, 2012 m. liepos 27 d. UAB „Robinta“ ir A. P. B. atliktą visų statinių ir žemės, ant kurios jie stovi, turto vertės nustatymo ataskaitą, pagal kurią turto vertė 8 040  000 Lt (2 328 544,95 Eur) (toliau – UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaita), UAB „Viewrch“ prašymą įsigyti pajaus dalį už 623 800 Lt (180 664,97 Eur). Kredito unijos paskolų komitetas 2012 m. rugsėjo 7 d. posėdyje nusprendė pritarti 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) Lt paskolos suteikimui 7 metų terminui su 6,5 proc. metinėmis palūkanomis. Buvo nutarta, kad visą paskolos laikotarpį kas mėnesį mokama fiksuota 1200 Lt (347,54 Eur) įmoka bei priskaičiuotos palūkanos pagal nustatytą grafiką, o likusi paskolos dalis (apie 5 130 000 Lt, 1 485 750,69 Eur) bus grąžinta termino pabaigoje; paskolos grąžinimas užtikrinamas įkeičiant Kredito unijai už paskolą įsigyjamą nekilnojamąjį turtą. Paskolų komitetas taip pat nutarė siūlyti valdybai paskolą išmokėti tiesiogiai nekilnojamojo turto pardavėjai UAB „Sinota“. Visos paskolų komiteto susirinkime dalyvavusios narės (atsakovės A. B., A. Ž. ir N. B.) balsavo „už“. Kredito unijos 2012 m. rugsėjo 7 d. valdybos posėdyje buvo priimtas sprendimas patenkinti UAB „Viewrch“ prašymą dėl paskolos suteikimo tokiomis sąlygomis, kurias nustatė paskolų komitetas. Už paskolos suteikimą balsavo kredito unijos valdybos nariai – atsakovai A. Ž., Ž. P. ir A. V.. 2012 m. rugsėjo 12 d. UAB „Sinota“, atstovaujama A. B., ir UAB „Viewrch“, atstovaujama D. A., sudarė daiktų pirkimo–pardavimo, naudojimosi tvarkos nustatymo ir žemės sklypo nuomos teisės perleidimo sutartį, kuria UAB „Sinota“ už 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) pardavė UAB „Viewrch“ pastatus ir nuomos teisę į 1,2424 ha dydžio dalį žemės sklypo Jonavos r., Čičinų k., Lauko g. 5. 2012 m. rugsėjo 17 d. pasirašyta paskolos sutartis, pagal kurią nekilnojamajam turtui pirkti UAB „Viewrch“ suteikta 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) paskola, prievolių pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti kredito gavėja įkeitė pirmiau nurodytą nekilnojamąjį turtą ir žemės sklypo nuomos teisę. Pagal 2013 m. sausio 10 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą UAB „Viewrch“ įsigyto turto (pastatų) vertė – 120 000 Lt (34 754,40 Eur) (toliau – Registrų centro turto vertinimo ataskaita). Kredito unija dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patyrė žalą, kurią sudaro negrąžinta paskola, priskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai.

5. UAB „Viewrch“ neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji už akivaizdžiai per didelę kainą įsigijo turtą iš UAB „Sinota“, siekdama sudaryti įspūdį, kad tam reikalinga atitinkamo dydžio paskola ir kad iš įsigyto turto bus gautos pajamos, iš kurių paskola galėtų būti grąžinta. Įsigytas turtas negalėjo duoti Kredito unijai pateiktame UAB „Viewrch“ verslo plane nurodytų 30 000 Lt (8688,60 Eur) pajamų per mėnesį pagal nuomos sutartį. UAB „Viewrch“ buvo nesąžininga ir jau teikdama paraišką Kredito unijai dėl paskolos suteikimo žinojo, kad paskolos ieškovei negrąžins. UAB „Sinota“, sudarydama su UAB „Viewrch“ pirkimo–pardavimo sandorį, žinojo, kad jis pažeidžia Kredito unijos teises, elgėsi nesąžiningai, nes, žinodama realią parduodamo turto rinkos vertę, sąmoningai ir tyčia perleido jį UAB „Viewrch“ už keliasdešimt kartų viršijančią rinkos vertę, taip apsunkindama ieškovės galimybes ateityje išieškoti iš šio turto. UAB „Sinota“ nurodytą nekilnojamąjį turtą įsigijo pagal 2012 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 120 000 Lt (34

754,40 Eur), o šio turto VĮ Registrų centro tuo metu nustatyta vidutinė rinkos vertė buvo apie 100 000 Lt (28 962 Eur).6. UAB „Robinta“ ir turto vertintojo A. P. B. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad UAB „Robinta“ turto vertinimo

ataskaitoje nebuvo išskirta UAB „Sinota“ nuosavybės teise priklausančio turto (pastatų) kaina, o į vertinamo turto masę įtraukta valstybei priklausančios dalies žemės sklypo nuomos teisė. Aprašant vertinamą objektą nurodyta, kad statybos metai – 2012–2013 m., ir nurodytas 100 proc. baigtumas plius rekonstrukcija, o po kelių mėnesių atliktoje Registrų centro turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad statinių statybos metai – 1974–1980 m., taip pat nurodyta, kad pastatų būklė yra bloga. Taigi UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje turto vertė tyčia padidinta, taip siekiant gauti iš Kredito unijos 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) kreditą.

7. Sprendimus dėl paskolos išdavimo Kredito unijoje bendrai priimdavo paskolų komitetas ir valdyba, įvertinę skolininko patikimumą, jo finansines galimybes pačiam grąžinti paskolą, skolininko pajamų šaltinius ir paskolų grąžinimo būdus, skolininko turimą turtą, finansinę būklę, mokumą, pajamas ir kitą reikšmingą informaciją. Paskolų komiteto pirmininkė ir valdybos nariai, kaip Kredito unijos vadovai, kuriems taikomi aukštesni atsakomybės standartai dėl priimamų sprendimų ir atsakomybė kyla CK 2.87 straipsnio 7 dalies, 6.245 straipsnio, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – ir KUĮ) 20, 28 straipsnių pagrindu, netinkamai vykdę savo funkcijas ir taip pažeidę fiduciarines pareigas, akivaizdžiai viršijo įprastą ūkinę komercinę riziką, todėl privalo Kredito unijos patirtus nuostolius atlyginti visiškai. Paskolų komiteto narių civilinė atsakomybė kyla CK 6.245 straipsnio, KUĮ 20 straipsnio pagrindu. Kredito unijos paskolų komiteto nariai, turėdami pareigą, nustatytą Kredito unijos vidaus teisės aktais, tikrinti skolininko pateiktus duomenis, turtinę būklę, registrų duomenis apie skolininką, atlikti finansinį vertinimą, įvertinti verslo plano ekonominį pagrįstumą, paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą, šias pareigas vykdė aplaidžiai ir nerūpestingai. Paskolų komiteto ir valdybos nariai tinkamai neįvertino įkeičiamo turto vertės ir kokybės. Kredito unijos valdyba turėjo pareigą kritiškai išanalizuoti paskolų komiteto pateiktą medžiagą dėl UAB „Viewrch“ paskolos, dar kartą įvertinti visus paraiškos dokumentus ir priimti sprendimą dėl paskolos išdavimo. Paskolų komitetui pritarus paskolos suteikimui, valdyba pagal jai suteiktą kompetenciją galėjo priimti sprendimą paskolos nesuteikti. Paskolos išdavimo procese Kredito unijos valdybos sprendimas yra galutinis. Valdybos narių neteisėtas sprendimas patenkinti UAB „Viewrch“ prašymą dėl paskolos išdavimo tiesiogiai lėmė žalos ieškovei atsiradimą.

8. Kredito unijos valdybos narių A. Ž., Ž. P. ir A. V. sprendimas suteikti paskolą UAB „Viewrch“ priimtas pažeidžiant Taisyklių 3.1 punktą, pagal kurį sprendimas suteikti paskolą priimamas tada, kai visapusiškai įvertinamas skolininko mokumas, pajamos, turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai. Nėra duomenų, kad valdyba būtų domėjusis VĮ Registrų centro nustatyta nekilnojamojo turto verte, aiškinusis žymaus skirtumo, lyginant su UAB „Robinta“ nustatyta verte, priežastis. Atsakovai privalėjo vertinti, ar įkeičiamo turto vertė atitinka suteikiamos paskolos sumą (Įstatų 3.6 punktas). Valdybos nariai neatliko Taisyklių 3.4, 3.5 punktuose nustatytų pareigų, sprendimą dėl paskolos suteikimo UAB „Viewrch“ priėmė pažeisdami paskolos išmokėjimo nuostatas, išsamiai nesvarstė ir neįsitikino, ar UAB „Viewrch“ turės realias galimybes grąžinti suteiktą paskolą, mokėti palūkanas, kitus privalomus mokesčius. Valdybos narių sprendimas priimtas tinkamai neįvertinus UAB „Viewrch“ verslo plane nurodytų rizikų. Paskola išduota ne Kredito unijos narei. Atsakovai pažeidė ne tik Taisyklių, Įstatų nuostatas, bet ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies nuostatas.

9. Atsakovės A. B., A. Ž. ir N. B., pritardamos paskolos suteikimui, neįvykdė teisės aktuose joms nustatytų pareigų, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Paskolos suteikimui negalėjo būti pritarta, nes UAB „Viewrch“ nebuvo tapusi Kredito unijos asocijuota nare (Įstatų 2.4.1, 4.7 punktai); paskolos suteikimas neatitinka Įstatuose imperatyviai nustatytos skolinamos sumos ir nario turimo pajaus proporcijos (3.1 punktas); nustatytos atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimų neatitinkančios paskolos suteikimo sąlygos – paskolų komitetas pasiūlė, kad iš esmės visa paskolos suma būtų grąžinta paskolos termino pabaigoje, iki tol mokant vien palūkanas ir nedidelę paskolos dalį (tokiam pasiūlymui pritarė valdybos nariai; paskolos grąžinimo tvarka neatitiko Kredito unijos interesų); nebuvo pateikta 2011 m. finansinė ataskaita, taigi atsakovės neturėjo duomenų apie UAB „Viewrch“ finansinę padėtį (Taisyklių 1.4.2 punktas); atsakovės nepagrįstai UAB „Viewrch“ pateiktą 2012 m. rugpjūčio 1 d. pastatų nuomos sutartį laikė tinkamu dokumentu, pagrindžiančiu paskolos grąžinimo šaltinį; verslo planas turėjo būti įvertintas kaip visiškai nepagrįstas (Taisyklių 1.4.2 punktas); atsakovėms turėjo kilti abejonių dėl tinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo; kadangi UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaita neatitiko teisės aktų reikalavimų, atsakovės turėjo tikrinti viešo registro duomenis apie įkeičiamą turtą (žymiai mažesnę jo vertę; Taisyklių 3.5, 1.4.3.3 punktai); nėra duomenų, kad UAB „Viewrch“ ketino vykdyti veiklą, nes nebuvo registruota PVM mokėtoja. Taigi paskolų komiteto narių nutarimas finansuoti UAB „Viewrch“ buvo neteisėtas.

10. I. P., kaip Kredito unijos vadybininkė, neįvykdė pareigos veikti sąžiningai ir protingai, nes apie UAB „Viewrch“ nesurinko visų duomenų, reikalingų sprendimui dėl kredito suteikimo priimti. Atsakovės A. A. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji nesilaikė valdybos narių sprendime nustatytos paskolos išmokėjimo tvarkos.

11. Solidarūs atsakovų veiksmai nulėmė tai, kad iš ieškovės lėšų buvo sumokėta 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) juridiniam asmeniui, kuris įprastomis sąlygomis nebūtų gavęs tokio dydžio paskolos. Šiuo metu nėra galimybės išieškoti paskolos iš UAB „Viewrch“, nes ji neturi tokios vertės turto, jokios veiklos nevykdo. Valdyba turėjo pareigą išanalizuoti paskolų komiteto pateiktą medžiagą dėl UAB „Viewrch“ paskolos, dar kartą įvertinti visus paraiškos dokumentus ir priimti galutinį sprendimą dėl paskolos (ne)išdavimo. Kredito unijos valdybos narių A. Ž., Ž. P. ir A. V. sprendimas tiesiogiai lėmė žalos ieškovei atsiradimą. Paskolų komiteto narių A. B., A. Ž. ir N. B. balsavimas už 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) verslo paskolos išdavimą UAB „Viewrch“ sudarė prielaidą toliau tęsti skolinimo procedūrą. Šiuo atveju paskola galėjo būti išduota tik su paskolų komiteto pritarimu. Jeigu atsakovės savo pareigas būtų atlikusios sąžiningai ir rūpestingai ir būtų balsavusios prieš paskolos suteikimą, procesas būtų buvęs sustabdytas ir nepagrįsta paskola nebūtų buvusi išduota (Įstatų 5.67, Taisyklių 2.5, 3.2 punktai).

12. Atsakovų kaltė pasireiškia tuo, kad UAB „Viewrch“ savo tyčiniais veiksmais, derindama veiksmus su UAB „Sinota“ ir UAB „Robinta“, turto vertintoju A. P. B., parengė tikrovės neatitinkančius dokumentus, susijusius su nekilnojamojo turto pirkimu, juos pateikė Kredito unijai, o jos atsakingi asmenys veikė priešingai unijos interesams ir, pažeisdami paskolų išdavimo tvarką, veikė aplaidžiai (CK 6.248 straipsnis). Paskolų komiteto narių kaltė pasireiškia tuo, kad, turėdamos Kredito unijos vidiniais teisės aktais nustatytas pareigas tikrinti skolininko pateiktus duomenis, turtinę būklę, valstybinių ir privačių registrų duomenis apie skolininką, taip pat atlikti finansinį vertinimą, įvertinti verslo plano ekonominį pagrįstumą, įvertinti paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą ir kt. (Taisyklių 2 punktas), šias savo pareigas vykdė aplaidžiai ir nerūpestingai ir tyčia priėmė neteisėtą sprendimą.

13. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų iš esmės sutrukdyta Kredito unijai patenkinti reikalavimus iš skolininkės įkeisto turto, nes įkeisto turto vertės nepakanka atsiskaityti su ieškove. Ieškovei atlygintina padaryta žala (CK 6.249 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnis). Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovų, atskirais veiksmais prisidėjusių prie nepagrįsto paskolos išdavimo, priteistinas žalos atlyginimas solidariai.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

14. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų UAB „Viewrch“, UAB „Sinota“, A. Ž., A. V., Ž. P., A. B., A. Ž., N. B. ir I. P. 1 824 580,63 Eur nuostolių atlyginimo; iš atsakovų A. Ž., A. V., Ž. P., A. B., A. Ž., N. B. ir I. P. – 5 proc. dydžio procesines palūkanas, iš atsakovių UAB „Viewrch“ ir UAB „Sinota“ – 6 proc. dydžio procesines palūkanas; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

15. Teismas nustatė, kad atsakovai A. Ž., Ž. P. ir A. V. sprendimų dėl paskolos išdavimo priėmimo laikotarpiu buvo Kredito unijos valdybos nariai; A. V. buvo unijos administracijos vadovas, atsakovė A. B. – paskolų komiteto pirmininkė, atsakovės A. Ž. ir N. B. – paskolų komiteto narės; visi atsakovai buvo ir Kredito unijos nariai. Ieškovė atsakovų civilinę atsakomybę už žalą kildina iš jų, kaip juridinio asmens valdymo organų, priimto sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta suteikti UAB „Viewrch“ 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) paskolą, taip pat iš kredito unijos narių atsakomybės už unijai padarytą žalą pagal tuo metu galiojusį KUĮ 20 straipsnį. Įrodinėdama atsakovų neteisėtus veiksmus, ieškovė remiasi trimis aspektais: 1) atsakovai tinkamai neįvertino įkeičiamo turto vertės ir kokybės, 2) tinkamai neįvertino paskolos grąžinimo užtikrinimo pakankamumo, taip veikdami aiškiai aplaidžiai ir nelojaliai, 3) nepagrįstai bei neteisėtai priėmė sprendimą tenkinti UAB „Viewrch“ prašymą išduoti paskolą, akivaizdžiai viršydami protingos ūkinės komercinės rizikos ribas.

16. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atidus ir rūpestingas valdymo organo narys nebūtų pritaręs paskolos UAB „Viewrch“ suteikimui. Taisyklių 3.5 punkto nuostata įpareigoja tiek paskolų komitetą, tiek valdybą prieš suteikiant paskolą įvertinti įkeičiamo turto vertę ir kokybę ir (arba) gauti teisės aktų reikalavimus atitinkančią turto vertinimo ataskaitą. Jei pateikiama konsultacinio pobūdžio turto vertės nustatymo pažyma, Kredito unija gali vadovautis joje nustatyta verte, jei Kredito unijos valdyba, įvertinusi padėtį rinkoje, nustato, kad nustatyta vertė atitinka tikrąją rinkos vertę. Teismas sprendė, kad paskolų komitetas ir valdyba turi ne tik turėti dokumentą, kuris būtų neatskiriama paskolos išdavimo sąlyga, bet ir patikrinti jame esančius duomenis. Taisyklių 3.1 punkte nustatyta, kad sprendimas suteikti

paskolą priimamas tada, kai visapusiškai įvertinamas skolininko mokumas, pajamos, turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai.

17. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovų argumentą, kad nagrinėjamu atveju galima tik subsidiari atsakovų atsakomybė su UAB „Viewrch“, o aplinkybė, kad ieškovė nebandė ieškinyje nurodytos pinigų sumos prisiteisti ir išsiieškoti iš pačios skolininkės, daro reikalavimą negalimą, ir nurodė, kad šioje byloje ieškovė kelia deliktinės atsakomybės klausimą, todėl atsakovų argumentai dėl prievolės subsidiarumo nekeičia pareigos atsakyti už pareigų nevykdymą pagal CK 2.87 straipsnio dalį. Be to, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą subsidiariam skolininkui nesiejama su išieškojimo pagal kreditoriaus reikalavimą pagrindiniam skolininkui pabaiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011).

18. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Kredito unijos Valdybos darbo reglamento 3.1.12 punktą paskolų komitetas ir valdyba yra privalomi kredito unijos valdymo organai ir pagal Taisyklių 2.5 punktą abiejų organų teigiamas sprendimas yra būtina verslo paskolos suteikimo sąlyga, o Įstatų 5.78 punktas įtvirtina, kad valdybos nariai unijai padarytą žalą atlygina solidariai, įvertinęs tai, kad pagal Paskolų komiteto darbo reglamento 7 punktą paskolų komiteto narys gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės tik tuo atveju, jei jis veikė neviršydamas normalios gamybinės ar ūkinės rizikos laipsnio, remdamasis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, teismas sprendė, kad yra pagrindas atsakovų prievolę laikyti solidariąja.

19. Teismas nurodė, kad atsakovų nelojalumas būtų paneigtas, jei jie būtų pateikę įrodymus, jog prieš priimdami sprendimą suteikti paskolą įvykdė visas pareigas, nurodytas Taisyklių 3.5 punkte, t. y. būtų įvertinę UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje nurodytus duomenis ir padėtį nekilnojamojo turto rinkoje, ir sprendė, kad atsakovų pareigų atlikimas ir lojalumas turi būti vertinami pagal tai, kaip kritiškai atsakovai įvertino ataskaitos duomenis paskolos davėjo naudai. Atsakovai rėmėsi vieninteliu argumentu, kad ataskaita atitiko Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, todėl teismas sprendė, kad ieškovė įrodė atsakovų neteisėtą veiką (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), pasireiškiančią netinkamu dokumentų, būtinų paskolai išduoti, įvertinimu (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Teismas taip pat sutiko, kad atsakovai netinkamai įvertino paskolos grąžinimo užtikrinimo pakankamumą. Investicinio turto vertinimo metodas nepakankamas, kad būtų galima spręsti, ar įkeičiamo turto vertės pakanka paskolos grąžinimui užtikrinti.

20. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros departamentas 2012 m. lapkričio 16 d. pateikė tikslinio inspektavimo ataskaitą, kurioje nurodė, kad per tikrinimo laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. paskolų komitetas ir valdyba netinkamai vykdė pareigas, nes balsuodami nenurodė motyvų, tinkamai nevertino sandorių rizikos. Ataskaitoje nurodyta, kad paskolos išdavimas UAB „Viewrch“ buvo ypač neapdairus, neatsakingas, neskaidrus, ekonomiškai nepagrįstas, neatitinkantis minimalių rizikos valdymo standartų, keleriopai padidinta įkeičiamo turto vertė turėjo būti pastebėta ir sukelti pagrįstų abejonių unijos vadovams ir darbuotojams. Teismas sprendė, kad paskolų komitetas ir valdyba paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonę – žemės sklypo ir statinių įkeitimą – turėjo vertinti kaip ekonomiškai nepagrįstą, o paskolą – kaip rizikingą. Juridinio asmens valdymo organo nariai veikė aplaidžiai ir neprotingai, viršijo ūkinės komercinės rizikos ribas. Taigi atsakovai pažeidė bendras valdymo organo narių pareigas atidžiai ir rūpestingai spręsti juridinio asmens reikalus (CK 2.87 straipsnis), neteisėti atsakovų veiksmai yra įrodyti ir pakankami civilinei atsakomybei kilti.

21. Teismas nurodė, kad atsakovai nepaneigė kaltės prezumpcijos (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje esant duomenų, kad ji nėra skirta įkeičiamam turtui įvertinti, atsakovams turėjo būti aišku, kad jie neturi būtinų dokumentų sprendimui dėl paskolos išdavimo priimti. Ieškovė pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad ataskaitoje yra akivaizdžių aritmetinių klaidų, skaičiuojant turto vertę, ir bent kiek apdairesnis asmuo galėjo pastebėti ataskaitos trūkumus. Pagrindo atleisti atsakovus nuo atsakomybės pagal Įstatų 5.78 punktą ar Paskolų komiteto darbo reglamento 7.3 punktą, teismo vertinimu, nėra, nes atsakovai akivaizdžiai veikė viršydami normalią ūkinę riziką.

22. Teismas sprendė, kad atsakovai yra atsakingi už neteisėtą ir nepagrįstą skolininkės UAB „Viewrch“ verslo finansavimą. Ieškovės nuostoliai turi būti siejami su išduotos paskolos verte (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teismas atmetė atsakovų argumentą, kad pajaus dydis, sumokėtas UAB „Viewrch“ stojant į Kredito uniją, turi būti atimtas iš reikalaujamos priteisti sumos, nurodydamas, kad pajus negali būti įskaitomas į suteiktą paskolą ir, be kita ko, sukuria kitas materialines ir nematerialines teises ir pareigas (KUĮ 2 straipsnio 8 dalis, 18 straipsnio 3 dalis).

23. Teismas laikė, kad atsakovė I. P., būdama atsakinga už paskolos dokumentų parengimą ir būdama ir Kredito unijos narė, yra atsakinga už padarytą žalą ir privalo atlyginti žalą solidariai (CK 6.245–6.249 straipsniai, 6.279 straipsnis, KUĮ 16 straipsnis).

24. Teismas nustatė, kad UAB „Viewrch“ neteisėti veiksmai pasireiškė turto iš UAB „Sinota“ įsigijimu už akivaizdžiai

per didelę kainą siekiant sudaryti įspūdį, kad tam reikalinga atitinkamo dydžio paskola ir kad iš įsigyto turto bus gautos pajamos, iš kurių paskola galėtų būti grąžinta, o atsakovė UAB „Sinota“, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, žinojo, kad sandoris pažeidžia Kredito unijos teises. UAB „Viewrch“ veiklos nevykdė, be to, visiškai nevykdė įsipareigojimų pagal su ieškove sudarytą paskolos sutartį. UAB „Sinota“ nekilnojamąjį turtą, kurį vėliau pardavė UAB „Viewrch“, įsigijo už 120 000 Lt (34 754,40 Eur). Teismo vertinimu, akivaizdu, kad, praėjus vos dviem mėnesiams nuo turto įsigijimo, parduodama tą patį turtą už 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur), atsakovė UAB „Sinota“ elgėsi nesąžiningai, apsunkino ieškovės galimybes ateityje išieškoti iš šio turto. Teismo vertinimu, tiek UAB „Viewrch“, tiek UAB „Sinota“ veiksmai neatitiko verslo logikos, protingumo, sąžiningumo kriterijų, todėl, remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad ieškovės šioms atsakovėms pareikšti reikalavimai laikytini pagrįstais (CK 6.245–6.249 straipsniai, 6.279 straipsnis).

25. Teismas konstatavo, kad atsakovai UAB „Viewrch“, UAB „Sinota“, A. B., A. Ž., N. B., I. P., A. Ž., A. V. ir Ž. P. žalą padarė bendrais veiksmais ir kad tie veiksmai buvo ne atsitiktiniai, o būtini žalai atsirasti. Todėl, remiantis  CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, yra pagrindas atsakovų prievolę laikyti solidariąja (CK 6.279 straipsnis).

26. Teismas atmetė ieškinio reikalavimus atsakovams UAB „Robinta“ ir A. P. B., konstatavęs, jog byloje nėra pagrįstų duomenų, kad šie asmenys, kaip vertintojai, turėjo bendrą ketinimą sukelti žalą, o jų atskiri veiksmai nebuvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Turto vertinimo ataskaita savaime žalos nepadaro ir ji nesudarė pagrindo Kredito unijos valdybos ir paskolų komiteto nariams besąlygiškai ja vadovautis. Teismas taip pat atmetė ieškinio dalį dėl reikalavimų atsakovei A. A., konstatavęs, kad ieškovė neįrodė jos neteisėtų veiksmų.

27. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų N. B., A. V., I. P., A. B., A. Ž., A. Ž. ir Ž. P. apeliacinius skundus, 2018 m. spalio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą pakeitė – ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovų UAB „Viewrch“, UAB „Sinota“, A. Ž., A. V., Ž. P., A. B., A. Ž. ir N. B. 1 493 678,95 Eur nuostolių atlyginimo; iš atsakovų A. Ž., A. V., Ž. P., A. B., A. Ž. ir N. B. – 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovių UAB „Viewrch“, UAB „Sinota“ – 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat 2018 m. spalio 25 d. nutartimi teismas paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi (kartu su jos pakeitimais) pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones A. B., A. Ž., N. B., UAB „Viewrch“, UAB „Sinota“, A. Ž., Ž. P., A. V. iki teismo sprendimo įvykdymo, sumažino reikalavimams užtikrinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą – nustatė, jog atsakovų bendrai areštuoto turto vertė negali viršyti 1 493 678,95 Eur sumos; laikinąsias apsaugos priemones, taikytas UAB „Robinta“, A. P. B., A. A. ir I. P., panaikino; paskirstė bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

28. Kolegija rėmėsi CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 2.87 straipsnio 7 dalies, KUĮ 21, 30 straipsnių, 32 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais 2018 m. birželio 29 d. nutartyse civilinėse bylose Nr. e3K-3-266-611/2018, Nr. e3K-3-268-687/2018 ir Nr. e3K-3-269-916/2018, pagal kuriuos valdybos, kaip kredito unijos valdymo organo, nariai turi laikytis CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintų fiduciarinių pareigų.

29. Kolegija nesutiko su atsakovės N. B. argumentais, kad paskolų komitetas nėra kredito unijos valdymo organas, todėl šio komiteto nariams netaikytini aukštesni atsakomybės standartai, kurie taikomi unijos valdybos nariams ir paskolų komiteto pirmininkui. KUĮ 33 straipsnio 2 dalis reglamentuoja paskolų komiteto veiksmus – šis nagrinėja kredito unijos narių prašymus dėl paskolų, nustato paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas bei tvarką ir teikia pasiūlymus dėl šių klausimų kredito unijos valdybai ar administracijos vadovui. Paskolų komitetas taip pat svarsto laiku negrąžinamas paskolas bei teikia pasiūlymus valdybai ir (ar) administracijos vadovui. Negalima sudaryti paskolos sutarties su kredito unijos nariu, jei pagal kredito unijos nustatytas procedūras reikalingas paskolų komiteto sutikimas ir paskolos suteikimui nepritarė paskolų komitetas. Taigi, kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrįstai teigia, kad paskolų komiteto sprendimas paskolos suteikimui nėra reikšmingas arba lemiamas.

30. Kredito unijos valdyba ir paskolų komitetas pagal KUĮ yra privalomi kredito unijos organai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo. Atsižvelgdama į paskolų komitetui priskirtas funkcijas, reikalavimus jo nariams ir paskolų komiteto sprendimų sukeliamas teisines pasekmes, kolegija sprendė, kad paskolų komiteto nariams, veikiantiems pagal savo kompetenciją, taikytini ne žemesni atsakomybės standartai nei unijos valdybos nariams.

31. Kolegija nurodė, kad pagal KUĮ 2 straipsnio 4 dalį ir Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį kredito unija yra

finansų įstaiga. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.

32. Kolegija rėmėsi Taisyklių 1.2, 2.2, 2.3, 2.5, 3.1, 3.5 punktų nuostatomis, pagal kurias, be kita ko, sprendimus suteikti paskolą priima kredito unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui, sprendimas suteikti paskolą priimamas tada, kai visapusiškai įvertinamas skolininko mokumas, pajamos, turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai; prieš suteikdami paskolą, kredito unijos paskolų komitetas ir valdyba įvertina įkeičiamo turto vertę bei kokybę ir (arba) gauna teisės aktų reikalavimus atitinkančią turto vertinimo ataskaitą; jei pateikiama konsultacinio pobūdžio turto vertės nustatymo pažyma, kredito unija gali vadovautis joje nustatyta verte, jei kredito unijos valdyba, įvertinusi padėtį rinkoje, nustato, kad nustatyta vertė atitinka tikrąją rinkos vertę. Ieškovė ieškiniu reikalauja priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų, įrodinėdama, kad žala jai buvo padaryta dėl solidarių atsakovų veiksmų jiems nevykdant savo pareigų, kurias nustato teisės aktai, ir bendro pobūdžio reikalavimo elgtis atsakingai bei rūpestingai, ir taip iš ieškovės lėšų UAB „Viewrch“ išmokant tokią sumą (paskolą), kurios ji įprastomis sąlygomis nebūtų gavusi. Patikslintu ieškiniu ieškovė sumažino prašomos priteisti žalos dydį 19 515,73 Eur iš varžytynių, pardavus įkeistą turtą, jai pervesta suma iki 1 824 580,63 Eur.

33. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei Kredito unijos valdybos, nei paskolų komiteto nariai, nei paskolų vadybininkė I. P. nevertino UAB „Viewrch“ galimybių grąžinti paskolą, pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodytas investicinio turto vertinimo metodas nėra pakankamas, jog būtų galima spręsti, ar įkeičiamo turto vertės pakanka paskolai užtikrinti. Turto vertinimas buvo atliktas pardavėjos UAB „Sinota“ užsakymu, UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje apskaičiuota ne įkeičiamo turto rinkos vertė, kurią būtina nustatyti vertinant, ar įkaitas yra pakankamas prievolei užtikrinti, o tik būsimo (investicinio) turto vertė, t. y. kokia ji galėtų būti atlikus investicijas į ginčo turtą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovai, priimdami sprendimą išduoti paskolą UAB „Viewrch“, turėjo teisės aktų reikalavimus atitinkančią turto vertinimo ataskaitą, kuri juos atleistų nuo pareigos tikrinti įkeičiamo turto vertę. Be to, konstatavusi, kad buvo pažeisti Turto ir verslo vertinimo metodikos V skyriaus 17 ir 19 punktai, kolegija turto vertinimo ataskaitą kvalifikavo kaip konsultacinio pobūdžio turto vertės nustatymo pažymą, kurioje nustatyta verte atsakovai būtų galėję vadovautis tik jei Kredito unijos paskolų komitetas bei valdyba, įvertinę padėtį rinkoje, būtų nusprendę, jog ataskaitoje nustatyta turto vertė atitinka tikrąją rinkos vertę.

34. Valdybos bei paskolų komiteto nariai nesiaiškino, kodėl egzistuoja reikšmingas skirtumas tarp turto verčių (ataskaitoje nurodyta ir lyginamosios vertės metodu apskaičiuota to paties turto rinkos vertė – 2 959 000 Lt (856 985,64 Eur), tai patvirtina aplaidų jų požiūrį į einamas pareigas bei Taisyklių 3.5. punkto, įtvirtinančio įpareigojimą Kredito unijos paskolų komitetui ir valdybai įvertinti įkeičiamo turto vertę ir kokybę, pažeidimą. Priimdami sprendimą išduoti paskolą unijos valdyba ir paskolų komitetas nesilaikė fiduciarinių pareigų: neveikė sąžiningai ir protingai, nebuvo rūpestingi, kad apsaugotų unijos interesus. Nerūpestingumas atliekant pareigas priimant sprendimą suteikti paskolą patvirtina didelį valdybos ir paskolų komiteto narių neatsargumą, pernelyg didelę riziką, kad suteikta paskola nebus grąžinta unijai ir taip ši patirs žalos. Priėmus aiškiai nepagrįstą sprendimą suteikti paskolą buvo išduota paskola, kurią susigrąžinti unija neteko galimybės, – tai lėmė atsiradusią žalą unijai bei tokiu būdu pasireiškė valdybos ir paskolų komiteto neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Kolegija sutiko, kad paskolų komiteto ir valdybos funkcijos nėra tapačios, tačiau sprendė, kad šiuo atveju ieškovės patirtą žalą nulėmė savo esme analogiškos pareigos – patikrinti ir įvertinti unijos nario paskolos paraiškos pagrįstumą – pažeidimas, t. y. pagal pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas paskolos išdavimo procedūras buvo įtvirtintas dvipakopis paskolų komiteto ir valdybos pritarimas suteikti paskolą.

35. Nustačiusi, kad Kredito unijos paskolų vadybininkas nepriima sprendimų dėl paskolų suteikimo, kuriuos priima valdyba ir paskolų komitetas, kolegija sprendė, kad žalos atlyginimas iš I. P. priteistas nepagrįstai.

36. Spręsdama dėl ieškovei atlygintinos žalos dydžio, kolegija nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. ir 2012 m. rugsėjo 21 d. grynųjų pinigų įmokėjimo kvitai patvirtina 624 000 Lt (180 722,89 Eur) sumos už UAB „Viewrch“ pajus sumokėjimą Kredito unijai. Kolegija sprendė, kad netesybos nepagrįstai buvo įskaitytos į ieškovei atlygintinos žalos dydį, nes šiuo atveju netesybos neatitinka negautų pajamų kriterijų deliktinės atsakomybės aspektu, kadangi ieškovė negalėjo numatyti gauti netesybas iš anksto ir negalėjo pagrįstai tikėtis jų gauti esant normaliai savo veiklai, kartu negalėjo teigti, kad šių

pajamų negauta tik dėl atsakovų veiksmų. Be to, netesybos, kaip sutartiniai nuostoliai, yra per daug nutolusios nuo žalingų atsakovų veiksmų, todėl teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, nėra pagrindo konstatuoti. Kolegija nurodė, kad jei nagrinėjamoje byloje nebūtų buvę žalingų atsakovų veiksmų, ieškovė, tikėtina, būtų atgavusi suteiktos paskolos sumą bei palūkanas, tačiau būtų praradusi įmoką už pajų, kurį būtų turėjusi teisę susigrąžinti UAB „Viewrch“. Taigi Kredito unija pagrįstai reikalauja atlyginti patirtą žalą negrąžintos paskolos kartu su palūkanomis forma, bet į atlygintiną žalą turi būti įskaitoma Kredito unijos gauta nauda, t. y. UAB „Viewrch“ sumokėtas pajus. Neįskaitant Kredito unijos gautos naudos į patirtą žalą, Kredito unija nepagrįstai praturtėtų. UAB „Viewrch“ įsigijo pajų, turėdama tikslą gauti paskolą, taigi, kolegijos vertinimu, nauda ir žala ieškovei kilo iš to paties veiksmo. Aptartos aplinkybės lemia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.249 straipsnio 6 dalies nuostatas. Kadangi UAB „Viewrch“ neturi galimybės paskolos grąžinti (į bylą pateiktas 2016 m. lapkričio 2 d. antstolio išieškojimo negalimumo aktas), už pajų sumokėta suma lieka Kredito unijai, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 6 dalies nuostatas, turėjo įskaičiuoti ieškovės gautą naudą į žalos dydį bei į ieškovės žalą, patirtą dėl atsakovų veiksmų, neįtraukti delspinigių. Ieškovei iš atsakovų priteistą sumą kolegija sumažino UAB „Viewrch“ įsigyto pajaus ir ieškovės apskaičiuotų delspinigių suma.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMO Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

37. Kasaciniais skundais atsakovės N. B. ir A. Ž. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartį ir ieškovės ieškinį atsakovėms atmesti. Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

37.1. Teismai be pagrindo atsakovėms taikė civilinę atsakomybę už Kredito unijai padarytą žalą, kaip ieškovės valdymo organo narėms, vadovaudamiesi CK 2.87 straipsnio nuostatomis. Atsakovės nepagrįstai prilygintos Kredito unijos valdymo organo narėms, o paskolų komitetas – valdymo organui (KUĮ 21 straipsnio 1, 2 dalys, 30 straipsnio 1 dalis).

37.2. Apeliacinės instancijos teismas teisiškai nemotyvavo dėl atsakovių civilinės atsakomybės kitų teisės normų pagrindu, pvz., Lietuvos Respublikos darbo kodekso normų, nustatančių darbuotojų atsakomybę už padarytą žalą, CK normų, reglamentuojančių deliktinę atsakomybę (CK 6.263–6.291 straipsniai).

37.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.247 straipsnio nuostatas, nes šiuo atveju nėra priežastinio ryšio kaip privalomos atsakovių civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Sprendimą išduoti paskolą priima išimtinai valdyba (KUĮ 28 straipsnis). Paskolų komitetas tokios savarankiškos teisės neturi. Pagal Taisyklių 3.4 punktą paskolų komiteto pritarimas dėl paskolos išdavimo valdybai neprivalomas, jos neįpareigoja, nes valdyba gali atsisakyti išduoti paskolą. Kadangi atsakovės neturėjo teisės priimti sprendimo dėl konkrečios paskolos išdavimo (tai neįėjo į jų funkcijas), o paskolų komiteto pritarimas valdybai buvo neprivalomas (neįpareigojantis), atsakovių veiksmai (balsavimas už pritarimą suteikti paskolą paskolų komitete) nėra faktiniu ar teisiniu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės patirta žala. Padariniai šiuo atveju per daug nutolę nuo atsakovių veiksmų.

37.4. Atsakovė N. B. kasaciniame skunde papildomai nurodo, kad teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, nes nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su jos asmenybe ir profesiniais įgūdžiais. Į paskolų komiteto nares išrinkta atsakovė turėjo tik vidurinį išsilavinimą, buvo ketvirto teisės kurso studentė, neturėjo teisinės patirties, darbo finansų įstaigoje praktikos, kreipėsi į Kredito uniją siekdama atlikti praktiką. Praktikos dokumentai nebuvo tinkamai įforminti, ji buvo informuota, kad gali dalyvauti paskolų komiteto veikloje, taip susipažinti su unijos veikla. Šios aplinkybės teisiškai svarbios sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo sumažinimo (CK 6.251 straipsnio 2 dalis). Kadangi atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, nėra jos kaltės, tai jos civilinė atsakomybė negalima.

38. Atsakovė I. P. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo dėl jų spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovės reikalavimus jai atmetė pagrįstai, dėl šios dalies kasacinio skundo nepateikta, taigi kasacijos ribos neapima atsakovės civilinės atsakomybės klausimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl kredito unijos paskolų komiteto statuso ir funkcijų

39. Kredito unija – tai kredito įstaiga, kuri tenkina savo narių ūkinius ir socialinius poreikius ir turi licenciją verstis, ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš šiame įstatyme nustatytų neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų KUĮ nustatytų finansinių paslaugų teikimu šio įstatymo nustatytiems asmenims ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę (KUĮ redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.; 2 straipsnio 4 dalis). Kredito unijos savo veikloje vadovaujasi CK, šiuo įstatymu, kitais įstatymais, priežiūros institucijos priimtais teisės aktais ir savo įstatais. Kredito unijos taip pat vadovaujasi Finansų įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymu, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip (KUĮ 3 straipsnio 4 dalis).

40. Finansų įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.

41. Pagal Kredito unijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 21 straipsnio nuostatas kredito unijoje turi būti šie organai: kredito unijos visuotinis narių susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas (1 dalis); kredito unijos valdymo organai yra kredito unijos valdyba ir kredito unijos administracijos vadovas (2 dalis). Paskolų komitetas kredito unijoje yra privalomas (KUĮ 32 straipsnio 3 dalis; taip pat Kredito unijos įstatų 56 punktas).

42. KUĮ 33 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje paskolų komiteto funkcijas, įtvirtinta, kad paskolų komitetas nagrinėja kredito unijos narių prašymus dėl paskolų. Jis nustato paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas bei tvarką ir teikia pasiūlymus dėl šių klausimų kredito unijos valdybai ar administracijos vadovui. Paskolų komitetas taip pat svarsto laiku negrąžinamas paskolas bei teikia pasiūlymus valdybai ir (ar) administracijos vadovui. Negalima sudaryti paskolos sutarties su kredito unijos nariu, jei pagal kredito unijos nustatytas procedūras reikalingas paskolų komiteto sutikimas ir paskolos suteikimui nepritarė paskolų komitetas.

43. Kredito unijos įstatų 3.10 punkte įtvirtintas draudimas skolinti lėšas be paskolų komiteto pritarimo, išskyrus 3.8, 3.9 punktuose nustatytus atvejus. Įstatų 3.8 punkte reglamentuojama, kada unija gali skolinti administracijos vadovo sprendimu ne ilgesniam kaip 12 mėn. laikotarpiui. Pagal įstatų 3.9 punktą unijos valdybos sprendimu savarankiškai, be paskolų komiteto pritarimo, galima skolinti, jei suteikiama paskola ir (ar) suteiktų paskolų vienam unijos nariui suma neviršija 10 000 Lt (2896,20 Eur), ir jos suteikiamos ne ilgesniam kaip 60 mėn. terminui; jei suteikiamos banko sąskaitos ir (ar) kredito kortelės limitas ir (ar) suteiktų banko sąskaitos (ar) kredito kortelės limitų vienam unijos nariui suma neviršija to nario vieno mėnesio įplaukų į jo banko sąskaitą dydžio, jei suteikiama ne ilgesniam kaip 36 mėn. terminui ir jei unijos narys neturi kitų paskolų unijoje.

44. Kredito unijos paskolų išdavimo sąlygas ir procedūras reglamentuoja Paskolų teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklės. Šių Taisyklių III dalies (Paskolų teikimo ir grąžinimo sąlygos) 1.2 punkte nustatyta, kad sprendimus suteikti paskolą priima kredito unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui. Taisyklių IV dalies (Paskolos išdavimo procedūra) 2.1, 2.2. punktuose nustatyta, kad, surinkus visus reikalingus dokumentus ir informaciją bei paraišką gauti paskolą perdavus paskolų komitetui, šis atlieka paraiškos nagrinėjimą, be kita ko, įvertina skolininko turtinę padėtį, tikrina registrų duomenis, atlieka finansinį vertinimą pagal unijos patvirtintą Skolininko būklės vertinimo tvarką; atlikęs paskolos paraiškos nagrinėjimą, paskolų komitetas siūlo valdybai arba patenkinti prašymą suteikti paskolą, arba atidėti prašymo nagrinėjimą, arba nepatenkinti prašymo (2.3 punktas). Prieš suteikdami paskolą, kredito unijos paskolų komitetas ir valdyba įvertina įkeičiamo turto vertę bei kokybę ir (arba) gauna teisės aktų reikalavimus atitinkančią turto vertinimo ataskaitą (Taisyklių III dalies 3.5 punktas). Sprendimus dėl verslo paskolų gali priimti tik unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui; teikiant verslo arba investicines paskolas, be 2.2 punkte nurodytų procedūrų, valdyba ir paskolų komitetas taip pat privalo įvertinti verslo plano ekonominį pagrįstumą ir jo įgyvendinimo galimybes bei numatyti galimus paskolos grąžinimo būdus, jei verslo planas būtų neįgyvendintas arba įgyvendintas nevisiškai; įvertinti paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą (Taisyklių IV dalies 2.5 punktas). Sprendimas suteikti paskolą priimamas tada, kai visapusiškai įvertinamas skolininko mokumas, pajamos, turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai (3.1 punktas).

Valdyba negali sudaryti paskolos sutarties su Kredito unijos nariu, jei tam nepritaria paskolų komitetas (3.2 punktas).45. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad paskolų komitetas 2012 m. rugsėjo 7 d. protokoliniu sprendimu, kurį

pasirašė komiteto pirmininkė A. B., pritarė 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) paskolos suteikimui UAB „Viewrch“ 7 metams, visą paskolos laikotarpį mokant fiksuotą 1200 Lt (347,54 Eur) įmoką bei priskaičiuotas 6,5 proc. dydžio palūkanas pagal nustatytą grafiką, likusią paskolos dalį (apie 5 130 000 Lt (1 485 750,69 Eur) grąžinant termino pabaigoje, paskolos grąžinimą užtikrinant už suteiktą paskolą įsigyjamo nekilnojamojo turto hipoteka. Kredito unijos valdyba 2012 m. rugsėjo 7 d. protokoliniu sprendimu nutarė patenkinti UAB „Viewrch“ prašymą dėl paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti bei išduoti paskolą tomis sąlygomis, kurios nurodytos paskolų komiteto 2012 m. rugsėjo 7 d. protokoliniame sprendime. 2012 m. rugsėjo 17 d. Kredito unija ir UAB „Viewrch“ pasirašė paskolos sutartį, kuria UAB „Viewrch“ paskola suteikta iki 2019 m. rugsėjo 17 d., paskolos grąžinimas užtikrintas įkeičiant Kredito unijai už paskolą įsigyjamą nekilnojamąjį turtą. Kredito unija ir UAB „Viewrch“ 2012 m. rugsėjo 21 d. pasirašė sutartinės hipotekos sutartį.

46. Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas bei faktinės bylos aplinkybės suponuoja, kad teismai pagrįstai sprendė, jog pagal Kredito unijos nustatytas procedūras buvo nustatytas dvipakopis paskolų komiteto ir valdybos pritarimas suteikti paskolą. Kredito unijos valdyba ir paskolų komitetas yra privalomi Kredito unijos organai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskolų komiteto vaidmuo – pritarimas paskolos išdavimui, atsižvelgiant į komiteto statusą (privalomas Kredito unijos organas) ir priskirtas (dokumentų, duomenų patikrinimo, įvertinimo ir kt.) funkcijas (žr. šios nutarties 44 punktą), yra itin reikšmingas. Pagal KUĮ 33 straipsnio 2 dalį, Kredito unijos įstatus ir patvirtintas Taisykles, paskolų komiteto dalyvavimas nagrinėjant paskolos paraišką ir siūlymo dėl paskolos suteikimo pateikimas valdybai buvo būtinas paskolos suteikimo procese. Nesant paskolų komiteto siūlymo (sprendimo pritarti) valdybai patenkinti UAB „Viewrch“ prašymą suteikti paskolą, Kredito unijos valdyba pagal unijos nustatytas procedūras šiuo atveju nebūtų galėjusi priimti teigiamo sprendimo. Nagrinėjamas atvejis nepatenka į Kredito unijos įstatuose nurodytuosius, kada unijos valdyba gali priimti sprendimą skolinti be paskolų komiteto pritarimo (žr. šios nutarties 43, 45 punktus).

Dėl paskolų komiteto narių civilinės atsakomybės už Kredito unijai padarytą žalą sąlygų

47. KUĮ 20 straipsnyje nustatyta, kad Kredito unijos narys už kredito unijai padarytą žalą atsako CK nustatyta tvarka.48. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje

nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

49. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad žala jai buvo padaryta dėl solidarių atsakovų veiksmų – jiems nevykdant savo pareigų, kurias nustato teisės aktai, ir bendro pobūdžio reikalavimo elgtis atsakingai bei rūpestingai (skundžiamos nutarties 53 punktas).

50. Remiantis KUĮ 13 straipsnio 4 dalimi, kredito unijos įstatuose gali būti nustatyti asocijuoto nario teisių apribojimai – apribotas pajinio įnašo ir (ar) paskolos dydis, reglamentuota indėlio ir (ar) pajinio įnašo sugrąžinimo tvarka ir kita. Kredito unijos įstatų 3.1 punkte nustatyta, kad vienam kredito unijos nariui gali būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopo to nario pajinio įnašo dydžio suma bei 10 proc. unijoje sukauptų indėlių ir unijos paimtų paskolų sumos, nustatytos paskutinio unijos buhalterinio balanso pagrindu.

51. Byloje teismų nustatyta, kad: UAB „Viewrch“ sumokėjo 624 000 Lt (180 722,89 Eur) už pajų Kredito unijoje. 2012 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartimi UAB „Viewrch“ suteikta 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) paskola; prievolių vykdymui pagal paskolos sutartį užtikrinti UAB „Viewrch“ įkeitė Kredito unijai už paskolą įsigyjamą nekilnojamąjį turtą; Kredito unijai pateiktoje UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad bendra šio investicinio turto vertė – 8 040 000 Lt (2 328 544,95 Eur); šio vertinimo užsakovė – turto pardavėja (ne įkaito gavėja Kredito unija), turto vertinimas atliktas ne įkeitimo tikslu; ataskaitoje nurodyta ir lyginamosios vertės metodu apskaičiuota to paties turto rinkos vertė – 2 959 000 Lt (856 985,64 Eur); ataskaitos priedų (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų) duomenimis, šio turto vertė – 165 627,06 Lt (47 968,90 Eur); UAB „Viewrch“ neturi galimybės grąžinti paskolą, 2016 m. lapkričio 2 d. antstolio surašytas išieškojimo negalimumo aktas; iš varžytynių įkeistas turtas parduotas už 21 100 Eur ir Kredito unijai pervesta 19 515,73 Eur.

52. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Kredito unijai atlygintina 1 493 678,95 Eur žalos. Šią sumą sudaro UAB „Viewrch“ Kredito unijai negrąžinta paskolos suma (1 506 024,10 Eur) ir priskaičiuotos bei nesumokėtos palūkanos

(648 758,58 Lt (187 893,47 Eur), iš šios sumos atėmus UAB „Viewrch“ sumokėtą 180 722,89 Eur įnašą už pajų ir 19 515,73 Eur, gautų turtą pardavus iš varžytynių. Teismas sprendė, kad už Kredito unijai padarytą žalą dėl unijos 2012 m. rugsėjo 7 d. atsakovei UAB „Viewrch“ suteiktos ir negrąžintos paskolos solidariai atsako ne tik unijos valdybos nariai, bet ir paskolų komiteto pirmininkė bei paskolų komiteto narės – atsakovės N. B. ir A. Ž.. Paskolų komiteto pirmininkės solidarioji atsakomybė už ieškovei padarytą žalą kasaciniame teisme nekvestionuojama. Išvadą dėl paskolų komiteto narių atsakomybės teismas padarė įvertinęs paskolų komiteto funkcijas, reikalavimus komiteto nariams, komiteto sprendimų sukeliamas teisines pasekmes, jų reikšmę verslo paskolos išdavimo procese.

53. Kasaciniuose skunduose atsakovės argumentuoja, kad teismai be pagrindo joms taikė civilinę atsakomybę už Kredito unijai padarytą žalą, kaip ieškovės valdymo organo narėms, vadovaudamiesi CK 2.87 straipsnio nuostatomis; atsakovės nepagrįstai prilygintos Kredito unijos valdymo organo narėms, o paskolų komitetas  – valdymo organui; apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo dėl atsakovių civilinės atsakomybės kitų teisės normų pagrindu.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

55. Pagal KUĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatas kredito unijos valdymo organai yra kredito unijos valdyba ir kredito unijos administracijos vadovas. Paskolų komiteto pirmininkas, kaip ir valdybos nariai, yra kredito unijos vadovas (KUĮ 30 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai). Kredito unijos vadovai turi būti nepriekaištingos reputacijos ir turėti kvalifikaciją ir patirtį, leidžiančią tinkamai atlikti pareigas (KUĮ 30 straipsnio 2 dalis). Paskolų komiteto narius ir pirmininką iš ne mažiau kaip 3 kredito unijos narių renka visuotinis narių susirinkimas (KUĮ 33 straipsnio 1 dalis). Byloje esantis VĮ Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija patvirtina, kad atsakovės (kasatorės) buvo Kredito unijos paskolų komiteto narės.

56. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskolų komiteto pirmininko statusas skiriasi nuo paskolų komiteto nario statuso, nes jis yra unijos vadovas. Toks paskolų komiteto pirmininko statusas reiškia, jog jis priskirtinas priežiūros funkcijas vykdančių valdymo organų nariams, todėl paskolų komiteto pirmininkui turėtų būti taikomos CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės pareigos (CK 2.87 straipsnio 3 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-469/2017 37 punktą). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką Kredito unijos paskolų komiteto, kurio dalyvavimas paskolos suteikimo procese yra būtinas, pirmininkui atsakomybė taikoma kaip vadovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018 44 punktą; 2018 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-687/2018 55 punktą).

57. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovėms taikyti atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas teismams nebuvo teisinio pagrindo, nes atsakovės nepriskirtinos Kredito unijos vadovėms. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovų (Kredito unijos valdybos narių ir paskolų komiteto narių) civilinės atsakomybės motyvavo bendrai ir taikė ne vien CK 2.87 straipsnio nuostatas. Teismas, priešingai nei nurodo atsakovės kasaciniuose skunduose, joms taikė ir kitas – bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (CK 6.246–6.249 straipsniai; žr. skundžiamos nutarties 43, 57, 65, 68–69 punktus).

58. Teisėjų kolegija nurodo, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl Kredito unijos paskolų komiteto veiklos, priskirtų funkcijų teisinio reguliavimo, įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 45, 51 punktus) ir nustatė visas sąlygas taikyti atsakovėms (kasatorėms) civilinę atsakomybę. Teismas nustatė, kad atsakovių neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) pasireiškė netinkamu (aplaidžiu) savo, kaip paskolų komiteto narių, pareigų patikrinti ir įvertinti unijos narės UAB „Viewrch“ paskolos paraiškos pagrįstumą, galimybes grąžinti paskolą, vykdymu; atsakovės neturėjo teisės aktų reikalavimus atitinkančios turto vertinimo ataskaitos, duomenų, iš kurių būtų galima spręsti dėl įkeičiamo turto vertės pakankamumo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymui užtikrinti; nesiaiškino, kodėl egzistuoja reikšmingas skirtumas tarp UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje nurodytos (investicinio) turto vertės ir Nekilnojamojo turto registre fiksuotos (žymiai mažesnės) to paties turto vertės. Paskolų komiteto pritarimas šiuo atveju buvo būtinas paskolos UAB „Viewrch“ suteikimo procese ir valdyba juo rėmėsi. Esant pernelyg didelei rizikai priėmus nepagrįstą sprendimą ir suteikus paskolą UAB „Viewrch“, kurią susigrąžinti unija neteko galimybės, unija patyrė žalos ir taip pasireiškė valdybos ir paskolų komiteto neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Teismas nenustatė, kad atsakovės būtų paneigusios savo kaltės prezumpciją (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad Kredito unijos patirtos 1 496 678,95 Eur žalos (CK 6.249 straipsnis)

atlyginimas priteistinas solidariai iš atsakovų.59. Nors atsakovės kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl priežastinio ryšio tarp atsakovių veiksmų,

kaip jos nurodo, balsavimo už pritarimą suteikti paskolą UAB „Viewrch“, ir ieškovės patirtos žalos, teisėjų kolegija nurodo, kad tam nėra pagrindo. Šios bylos duomenys, kuriuos įvertino bylą nagrinėję teismai, suponuoja išvadą, kad atsakovės nebuvo pakankamai atidžios ir rūpestingos, netinkamai atliko savo, kaip paskolų komiteto narių, pareigas, vertinant esminius verslo paskolos išdavimui Kredito unijos nario pateiktus dokumentus, sprendžiant dėl kredito gavėjos UAB „Viewrch“ turtinės padėties, galimybių grąžinti paskolą, paskolos grąžinimo užtikrinimo pakankamumo, su paskolos išdavimu susijusių rizikų ir pan. Aplinkybę dėl skirtingos įkeičiamo turto vertės atsakovės turėjo pareigą įvertinti atidžiau. Net ir be papildomo tyrimo ir (ar) specialus išsilavinimo ar profesinių įgūdžių, į ką apeliuoja atsakovė N.  B. kasaciniame skunde, atsakovėms negalėjo nekilti pagrįstų abejonių, jog paskolų komiteto teigiamam sprendimui priimti šiuo atveju trūko būtinų dokumentų, investicinio turto vertinimo nepakako. Tačiau atsakovės, savo valia prisiėmusios atsakingas paskolų komiteto narių pareigas, nesusilaikė nuo balsavimo, papildomų klausimų nekėlė, kiekviena balsavo už pritarimą suteikti paskolą, dėl to buvo priimtas valdybos sprendimas ir suteikta paskola, kurios, esant nepakankamai įkeisto turto vertei, Kredito unija neteko galimybės susigrąžinti. Taigi atsakovės kartu su paskolų komiteto pirmininke ir kredito unijos valdybos nariais bendrais neteisėtais veiksmais, pažeisdamos joms nustatytas pareigas, sudarė sąlygas žalai Kredito unijai atsirasti.

60. Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Nors pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

61. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas).

62. Nagrinėjamoje byloje nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. Kredito unijos paskolų komiteto susirinkimo metu ginčo paskolos suteikimui pritarti nutarta visų susirinkime dalyvavusių komiteto narių (pirmininkės ir kasacinius skundus pateikusių atsakovių) balsais. Taigi teigiamas sprendimas (pritarimas) šiuo atveju buvo būtinas verslo paskolos unijos narei UAB „Viewrch“ suteikimo procese ir paskolų komiteto narės jį priėmė vienbalsiai. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovės (kasatorės), pažeisdamos Taisyklių nuostatas, nesant tam pagrindo, kiekviena priėmė individualų sprendimą pritarti paskolos UAB „Viewrch“ suteikimui, vienbalsiai teigiamai balsavo šiuo klausimu kartu su paskolų komiteto pirmininke, toks sprendimas buvo būtina sąlyga paskolos išdavimo procese, taip pat į tai, jog šioje byloje paskolų komiteto pirmininkės solidarioji atsakomybė už ieškovei padarytą žalą teismų yra konstatuota ir kasaciniame teisme nekvestionuojama, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo solidariąją atsakomybę už paskolų komiteto narių vienbalsiai priimtą nepagrįstą sprendimą taikyti vien paskolų komiteto pirmininkei ir valdybos nariams. Žala (visa apimtimi) šiuo atveju atsirado tik dėl kelių atskirų, tačiau viena nuo kitos priklausomų priežasčių sąveikos, t. y. atsakovams (valdybos ir paskolų komiteto nariams) veikiant atskirai, tačiau kiekvieno jų neteisėtiems veiksmams esant būtinąja žalos Kredito unijai atsiradimo priežastimi (objektyvusis bendrininkavimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės N. B. ir

A. Ž. solidariai atsako už Kredito unijai padarytą žalą (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnis), kurios dydžio kasaciniuose skunduose atsakovės nekvestionuoja.

63. Kasaciniame skunde nurodoma skundžiamos nutarties motyvavimo stoka. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

64. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

65. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus kasacinių skundų, bylinėjimosi išlaidos atsakovėms neatlygintinos. Atsakovė I. P. nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė atsiliepimo į kasacinius skundus nepateikė. Taigi nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

66. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 33,18 Eur tokių išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas valstybei iš atsakovių priteistinas lygiomis dalimis po 16,59 Eur (CPK 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš atsakovių N. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 16,59 Eur

(šešiolika Eur 59 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04431 2019-03-22 2019-03-14 2019-03-14 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-101-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00942-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Formpakas“ ir P. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Formateka“, atstovaujamos bankroto administratoriaus S. G., prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Formateka“ bankroto pripažinimo tyčiniu; suinteresuoti asmenys: A. L., P. P., V. L., uždaroji akcinė bendrovė „Formpakas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. BUAB „Formateka“ bankroto administratorius prašė teismo pripažinti BUAB „Formateka“ bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–4 punktais ir 3 dalies 2 punktu bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei BUAB „Formateka“. Buvęs pastarosios bendrovės vadovas A. L. ir akcininkai P. P. bei V. L. netinkamai vykdė įstatymuose jiems nustatytas pareigas: buvęs įmonės direktorius sudarė įmonei nuostolingus ir nenaudingus sandorius, įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos arba panaikintos, įmonės direktorius ir akcininkai nevykdė imperatyviųjų teisės normų, įmonės nuosavas kapitalas buvo neigiamas. Kreditorių reikalavimai padidėjo dėl netinkamų buvusio įmonės vadovo ir nurodytų akcininkų sąmoningų veiksmų bei neveikimo. Buvęs įmonės vadovas ir akcininkai, žinodami, kad įmonė yra nemoki, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), tačiau nesikreipė, toliau bendrovė dirbo nuostolingai. Siekdami išvengti įsipareigojimų apmokėjimo pirmos ir antros eilės kreditoriams, atsiskaitė su trečios eilės kreditore UAB „Formpakas“, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio nuostatas. UAB „Formateka“ su UAB „Formpakas“ 2015 m. rugpjūčio 13 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Formateka“ UAB „Formpakas“ pardavė pastatą – sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) už mažesnę nei rinkos kainą, o perleidus šį turtą gautos lėšos panaudotos pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas. 2015 m. rugpjū?io 20?d. UAB ?Formateka? i? gaut? 110?000 Eur net 58 809 Eur perved? UAB ?Formpakas?, taip gr??indama paskol?, nors ?ios gr??inimo terminas buvo nesu?j?s. Pagal ?B? 8 straipsnio 1 dal? suinteresuoti asmenys dar iki 2015?m. rugpj??io 13?d. sandorio prival?jo pateikti parei?kim? d?l bankroto bylos UAB ?Formateka? i?k?limo.

čio 20 d. UAB „Formateka“ iš gautų 110 000 Eur net 58 809 Eur pervedė UAB „Formpakas“, taip grąžindama paskolą, nors šios grąžinimo terminas buvo nesuėjęs. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį suinteresuoti asmenys dar iki 2015  m. rugpjūčio 13 d. sandorio privalėjo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Formateka“ iškėlimo.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ NUTARČIŲ ESMĖ

4. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi pripažino UAB „Formateka“ bankrotą tyčiniu.5. Teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo, rėmėsi Kauno apygardos teismo 2016 m.

rugsėjo 14 d. nutartimi bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi nustatytomis aplinkybėmis, kad bendrovė nuo 2013 metų jau buvo nemoki. Teismas nustatė, kad 2013–2015 metais UAB „Formateka“ įsipareigojimai kreditoriams tendencingai didėjo, bendrovė dirbo nuostolingai, todėl sprendė, kad bendrovės veikla buvo nuostolinga, suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, kad ėmėsi kokių nors veiksmų administracijos vadovo (A. L.) atliekamų pareigų tinkamumui įvertinti. Byloje taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad, nustačius nuostolingą bendrovės veiklą, būtų šaukiamas visuotinis akcininkų susirinkimas ir svarstomi klausimai dėl tolesnės veiklos tikslingumo, naudingumo. Įmonės nuosavas kapitalas pagal 2013 m. balanso duomenis buvo neigiamas, todėl UAB „Formateka“ privalėjo sušaukti neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą ir svarstyti klausimus dėl bendrovės veiklos bei priimti sprendimus dėl tolesnės veiklos vykdymo ar nutraukimo. Suinteresuoti asmenys įrodymų, pagrindžiančių tokius veiksmus, nepateikė. Teismas nustatė, kad bendrovės nuosavas kapitalas 2014 ir 2015 metais taip pat buvo neigiamas. Šiuos duomenis žinojo arba turėjo žinoti bendrovės vadovas ir akcininkai, tačiau jie nevykdė imperatyviųjų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas, nustatęs priežastinį ryšį tarp bendrovės blogo valdymo ir atsiradusio įmonės nemokumo, sprendė, kad bendrovė nuosekliai buvo vedama prie bankroto, o tai atitiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1  punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius.

6. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto teismas sprendė, kad buvęs įmonės vadovas nepaneigė argumentų dėl CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimo. UAB „Formateka“ pagal paskolos sutartis (2014 m. gruodžio 8 d. ir 2015 m. balandžio 2 d.), kurių atsiskaitymo terminai dar nebuvo suėję (2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. balandžio 2 d.), 2015 m. rugpjūčio 20 d. atsiskaitydama su UAB „Formpakas“, kai byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino esant buvus pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymo eiliškumo tvarką, o tai atitiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius.

7. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto teismas nurodė, kad buvęs įmonės vadovas, pažeisdamas pirmiau aptartą CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, vykdė atsiskaitymus, nors nuo 2012 m. nebuvo tinkamai mokamas darbo užmokestis darbuotojams ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. susidarė 106 220,64 Eur skola pagal darbo teisinius santykius. Nesant byloje įrodymų, paneigiančių ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą prezumpciją, teismas pripažino, kad buvo pagrindas taikyti šią prezumpciją.

8. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų teismas atsižvelgė į Kauno apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-887-601/2018 dėl UAB „Formateka“ ir UAB „Formpakas“ sudarytos 2015 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Kadangi civilinė byla nėra išnagrinėta, tai, teismo vertinimu, klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 13 d., sandoris nėra nuginčytas. Bankroto administratoriaus nurodytos aplinkybės bei eksperto J. B. pateikti nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertinio tyrimo duomenys nepakankami tam, kad šio sandorio sudarymas būtų laikomas akivaizdžiai nuostolingu ir (ar) ekonomiškai nenaudingu. Dėl to teismas padarė išvadą, kad nebuvo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktais įtvirtintų tyčinio bankroto požymių.

9. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal BUAB „Formateka“, atstovaujamos bankroto administratoriaus S. G., ir suinteresuotų asmenų P. P. bei UAB „Formpakas“ atskiruosius skundus, 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį.

10. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Papildomai nurodė, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o sąmoningi bendrovės valdymo organo ir dalyvių veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, t. y. buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nuo 2013 m. trukusios nuostolingos bendrovės padėties esminio pabloginimo. Buvęs įmonės vadovas ir akcininkai, žinodami, kad UAB „Formateka“ nuostolingumas tęsėsi ilgą laiką, bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kuriems įvykdyti neturėjo pakankamai lėšų, neinicijavo bendrovei bankroto bylos, bet iš esmės sumažino bendrovės turtą, t. y. sąmoningai suteikė pirmenybę kreditorei (tai pačiai įmonei), kuriai prievolės įvykdymo terminai nebuvo suėję.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

11. Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys UAB „Formpakas“ ir P. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti BUAB „Formateka“, atstovaujamos bankroto administratoriaus S. G., prašymą dėl BUAB „Formateka“ bankroto pripažinimo tyčiniu, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė tik formalius tyčinio bankroto požymius, tačiau nenagrinėjo ir nenustatė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintų esminių tyčinio bankroto požymių: sąmoningo veikimo siekiant privesti įmonę prie bankroto arba sąmoningo ir tikslingo veikimo siekiant dar labiau pabloginti įmonės būklę. Tokiu būdu teismai nepagrįstai išplėtė tyčinio bankroto instituto taikymo ribas, netinkamai aiškino ir taikė tyčinio bankroto institutą reglamentuojančias teisės normas, t. y. ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintus formalius tyčinio bankroto nustatymo kriterijus taikė atsietai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo.

11.2. Teismai netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktus, visiškai nevertino aplinkybių, kad, įmonei jau susidūrus su finansiniais sunkumais, UAB „Formpakas“ savo lėšomis papildomai finansavo BUAB „Formateka“ veiklą ir BUAB „Formateka“ gautas paskolas naudojo dengdama skolas kreditoriams; 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo sudaryta BUAB „Formateka“ valdyto sandėlio pirkimo–pardavimo sutartis, šį sandėlį pardavus, gautų lėšų dalis buvo panaudota darbo užmokesčio skoloms ir kitoms skoloms sumokėti; paskolos buvo grąžintos prieš sutartyse nustatytą terminą.

11.3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tyčinio bankroto bylose, t. y. kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

12. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie suinteresuotų asmenų kasacinio skundo suinteresuotas asmuo A.  L. sutinka su kasaciniu skundu ir jį prašo tenkinti.

13. Atsiliepimu į suinteresuotų asmenų kasacinį skundą BUAB „Formateka“, atstovaujama bankroto administratoriaus, prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.

13.2. Įstatyme nereikalaujama, kad būtų įrodyta vadovo tyčia kaip kaltės forma. Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, kad įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl ko įmonė galėjo tapti nemoki ar, jai tapus nemokiai, jos padėtis iš esmės toliau buvo pabloginta, nors tyčia tokių padarinių nesiekė.

13.3. Teismų nustatyti įmonės finansinės būklės rodikliai neabejotinai įrodo, kad teismai nagrinėjo ir nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas taikant tyčinio bankroto instituto teisės normas. Teismų nustatyti konkretūs įmonės finansiniai rodikliai bei valdymo organų elgesys įrodo sąmoningą bendrovės valdymo organų veikimą nuosekliai bloginant nemokios bendrovės būklę, pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas dėl nuosavo kapitalo ir įstatinio kapitalo santykio, sąmoningą pareigos inicijuoti bankroto bylą, pažeidžiant aukštesnės eilės kreditorių teises bei teisėtus interesus, nevykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindus pagal ĮBĮ 20 straipsnį, aiškinimo ir taikymo

14. ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip

įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

15. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas).

16. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

17. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas).

18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas BUAB „Formateka“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintais pagrindais nurodęs, kad BUAB „Formateka“ nuo 2013 metų turėjo finansinių sunkumų, bendrovės vadovas bei akcininkai laiku neinicijavo bankroto bylos, iš 2015 m. rugpjūčio 13 d. nekilnojamojo turto pardavimo sandorio gautos lėšos buvo panaudotos pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, nes paskola grąžinta pažeidžiant atsiskaitymų su kreditoriais eilę. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodė, kad bendrovės valdymo organai ir dalyviai, žinodami, jog BUAB „Formateka“ nuostolingumas tęsėsi ilgą laiką, bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kuriems įvykdyti neturėjo pakankamai lėšų, neinicijavo bendrovei bankroto bylos, o iš esmės sumažino bendrovės turtą, sąmoningai suteikė pirmenybę trečios eilės kreditorei, kuriai prievolės įvykdymo terminai nebuvo suėję, grąžinant suteiktą paskolą.

19. Byloje nustatyta, kad BUAB „Formateka“ tapo nemoki nuo 2013 m. Teismai sprendė, kad, nepaisydamas šio nemokumo, bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovė toliau dirbo nuostolingai. Byloje taip pat nustatyta, kad įmonė turėjo kreditorių, su kuriais atsiskaitymo terminai jau buvo suėję, įmonė buvo skolinga darbuotojams, tačiau, nepaisant to, kad iš nekilnojamojo turto pardavimo gautų lėšų 110 000 Eur buvo pervesta padengti darbuotojų darbo užmokesčio skoloms, skola UAB „Formpakas“ buvo grąžinta anksčiau, nesuėjus paskolų grąžinimo terminui. Taigi bylą nagrinėję teismai aplinkybes, kad, įmonei esant nemokiai, nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo ir kad buvo atsiskaityta su vienu iš kreditorių, nesuėjus skolos grąžinimo terminui, laikė tyčinio bankroto požymiais, nustatytais ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose.

20. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą tyčinio bankroto požymiu pripažįstami veiksmai, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bylą nagrinėję teismai šį požymį siejo su tuo, kad, įmonei esant nemokiai nuo 2013 metų, vadovas ir akcininkai ne tik nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir toliau didino skolas, vadovas nešaukė visuotinio

akcininkų susirinkimo, nesprendė bendrovės likimo pagal Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus.21. Minėta, kad tyčinio bankroto požymiais pripažįstami ne bet kokie buvusio įmonės vadovo veiksmai, o tik tokie,

kurie pagal byloje teismo nustatytas aplinkybes vertintini kaip sąmoningas blogas valdymas ar neveikimas, kuriuo būtent ir buvo siekta dar labiau pabloginti ir taip jau nemokios įmonės padėtį ir taip išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

22. Nagrinėjamoje byloje su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui suinteresuoti asmenys P. P. ir UAB „Formpakas“ pateikė duomenis, jog po to, kai bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, ji buvo finansuojama akcininko P. P. ir UAB „Formpakas“: 1) UAB „Formpakas“, kurios vadovas yra P. P., investavo į atsakovės veiklą 30 856,44 Eur, tokiu būdu siekdama užtikrinti jos finansinį stabilumą bei padengti skolas kreditoriams ir tęsti įmonės veiklą, taip pat buvo sumokėta dalis darbo užmokesčio darbuotojams; UAB „Formpakas“ sumokėjo bendrovei 16 500 Eur; bendrovės prašymu UAB „Formpakas“ 2015 m. gruodžio 22 d. sumokėjo už bendrovę 5500 Eur UAB „Plastiksė“; UAB „Formpakas“ už bendrovę 2016 m. vasario 4 d. sumokėjo 2500 Eur AB „AKSA“ ir kitas skolas. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių skundžiamoje nutartyje nepasisakė, jų nevertino ir nesprendė, ar tai gali būti laikoma siekiu išsaugoti įmonės veiklą ir taip išvengti bankroto.

23. Kaip minėta šios nutarties 17 punkte, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Vien tai, kad įmonės vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nereiškia, jog tai savaime yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu.

24. Įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 27 punktą).

25. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo liko neįvertintos aplinkybės, kad, įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, įmonės vadovas siekė išsaugoti bendrovę, UAB „Formpakas“, kurios vadovas buvo P. P. (bankrutavusios įmonės akcininkas), savo lėšomis papildomai finansavo BUAB „Formateka“ veiklą, taip pat teismo nebuvo pasisakyta ir nustatyta, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Šių bylai reikšmingų aplinkybių bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir jų neįvertino.

26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, neištyręs ir neįvertinęs visų bylos įrodymų bei nesivadovavęs kasacinio teismo praktika, padarė nepagrįstą išvadą, jog buvęs BUAB „Formateka“ vadovas ir akcininkai nesiėmė reikiamų veiksmų ir taip tyčia privedė bendrovę prie bankroto.

27. Kitas požymis, galintis lemti tyčinio bankroto konstatavimo faktą, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Pagal šią normą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu tuomet, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

28. CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

29. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su

kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017 20, 21 punktus; 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017 27, 28 punktus; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017 16, 24 punktus; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 32 punktą).

30. Suinteresuoti asmenys P. P. ir UAB „Formpakas“ atskirajame skunde nurodė aplinkybę, kad 2015 m. rugpjūčio 13 d. pradelsti įsipareigojimai darbuotojams buvo 88 139,93 Eur, o iš sandorio gautomis lėšomis buvo padengta 39 124,14 Eur, po paskolos grąžinimo UAB „Formpakas“ papildomai padengė skolą darbuotojams bei įnešė lėšų į bendrovę. Paskolos grąžinimas buvo atliktas nesilaikant CK 6.9301 straipsnio reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar tai buvo esminė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta tyčinio bankroto sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė aplinkybių dėl paskolos sandorio sudarymo: paskolos bankrutuojančiai įmonei buvo suteiktos po 2013 m., jos buvo skirtos atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, už paskolas skaičiuojamos palūkanos, iš sandorio gautos lėšos panaudotos atsiskaityti su kreditoriais ir tik dalis grąžinta UAB „Formpakas“, tačiau UAB „Formpakas“, net kai jai buvo grąžinta paskolos dalis (formaliai pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo tvarką), papildomai sumokėjo nemokiai bendrovei ir jos kreditoriams 26 808,77 Eur. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino tyčinio bankroto aspektu, nenustatė, kokio tikslo siekė įmonės vadovas tokiais savo veiksmais.

31. Dėl kreditorių eiliškumą pažeidžiančių atsiskaitymų kaip tyčinio bankroto požymio teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad ši norma turi tam tikras sąlygas – turi būti ne tik pažeistas atsiskaitymo eiliškumas, bet ir apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, išieškojimo pirmenybė sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams ir taip padaryta žinant, kad kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismo šios aplinkybės iš viso nebuvo tirtos, byloje nebuvo nustatoma, ar tikrai neliko įmonės turto, į kurį kreditoriai galėtų pareikšti reikalavimus, pagrindinis ir vienintelis apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad įmonė buvo nemoki nuo 2013 metų, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog buvo išanalizuoti visi finansinių sunkumų patyrusios įmonės vadovo, siekusio tęsti įmonės veiklą, veiksmai.

32. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ĮBĮ nuostatas dėl tyčinio įmonės bankroto aiškino nepagrįstai siaurai, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę, taip pat kasacinio teismo praktiką, o pripažinęs BUAB „Formateka“ bankrotą tyčiniu, šios savo išvados, kaip ir išvadų dėl atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimo, tinkamai nepagrindė.

Dėl procesinės bylos baigties

33. Apeliacinės instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Formateka“ bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

34. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 13,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir grąžinti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

ALGIS NORKŪNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04457 2019-03-22 2019-03-14 2019-03-14 -

Civilinė byla Nr. eK3-3-98-684/2019 Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00288-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.2.1;2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.2.4.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Stellar Navigation“ ir L. Y. (L. Y.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Stellar Navigation“ ir L. Y. ieškinį atsakovams A. S. (A. S.), uždarajai akcinei bendrovei „Lex maris“, J. M., A. S. (A. S.), dalyvaujant trečiajam asmeniui N. Š., dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų, padarant bendrovei žalą, įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai prašė teismo priteisti UAB „Stellar Navigation“ solidariai iš atsakovų 1 003 746 Eur žalos atlyginimą, iš atsakovo A. S. – 350 262,57 Eur žalos atlyginimo, iš atsakovų A. S., UAB „Lex maris“, J. M. – 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojamas nuo 1  003 746 Eur sumos, iš atsakovo A. S. – procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo 1 354 008,57 Eur sumos.

3. Ieškovai nurodė, kad 2008 m. gegužės 27 d. ieškovės UAB „Stellar Navigation“ vadovu (direktoriumi) buvo paskirtas atsakovas A. S.. 2011 m. spalio 20 d. ieškovė UAB „Stellar Navigation“, atstovaujama direktoriaus atsakovo A. S., ir UAB „Lex maris“, atstovaujama direktorės J. M., sudarė paslaugų sutartį, kuria UAB „Lex maris“ įsipareigojo

teikti jūrų ir komercinės teisės konsultacines paslaugas pagal ieškovės paraiškas el. paštu, telefonu, faksu. UAB „Stellar Navigation“ įsipareigojo sumokėti UAB „Lex maris“ už suteiktas paslaugas – 400 Lt (115,85 Eur) už vieno konsultanto darbo valandą – ir padengti patirtas išlaidas. Sudarydamas paslaugų sutartį atsakovas A. S. pažeidė lojalumo pareigą, nes sutarties sudarymo metu jis valdė 20 proc. UAB „Lex maris“ akcijų, t. y. buvo suinteresuotas atsakovės UAB „Lex maris“ veiklos rezultatu ir veikė esant interesų konfliktui. UAB „Lex maris“ akcininkas, valdantis 80 proc. įmonės akcijų, yra A. S. brolis A. S. (buvęs ieškovės valdybos narys paslaugų sutarties sudarymo ir vykdymo metu). A. S. UAB „Stellar Navigation“ vardu ir sąskaita vykdė paslaugų sutartį savo ir savo brolio verslo (UAB „Lex maris“) naudai. Šių veiksmų A. S. nederino su kolegialiu UAB „Stellar Navigation“ valdymo organu – valdyba, t. y. sprendimą dėl sandorio su savo ir savo brolio bendrove sudarymo A. S. priėmė vienašališkai, neatskleisdamas interesų konflikto kitam valdymo organui.

4. Sudarydamas paslaugų sutartį A. S. pažeidė fiduciarines pareigas ieškovei, nes neveikė taip, kad UAB „Stellar Navigation“ gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos, ir sudarė UAB „Stellar Navigation“ akivaizdžiai žalingą sandorį. Paslaugų sutarties sudarymo metu UAB „Stellar Navigation“ nebuvo reikalingos jokios jūrų ar komercinės teisės konsultacijos. UAB „Stellar Navigation“ užsiima vandens transporto (transporto laivais), sausumos transporto, sandėliavimo ir transportui būdingų paslaugų veikla. UAB „Stellar Navigation“ veikla remiasi išimtinai jos akcininko (ir dabartinio vadovo (direktoriaus) O. L. (O. L.) sukurtu verslu, sukauptu turtu bei užmegztais verslo ryšiais (akcininko pavedimų vykdymas). Bendrovė nuo 2011 m. rugsėjo 25 d. nėra vienu metu turėjusi daugiau kaip trijų darbuotojų, iš kurių du sudarė įmonės vadovas ir vyr. buhalteris. UAB „Stellar Navigation“ veiklos mastas 2011 metais nebuvo ypač išaugęs ar kaip nors pasikeitęs, palyginti su ankstesniais metais. Priešingai, ieškovės veiklos mastas praktiškai perpus sumažėjo ir mažėjo toliau kitais veiklos metais. Ieškovės veiklai vykdyti buvo pakankama A. S. kompetencija. A. S. 2010 m. buvo įdarbintas 6 darbo valandų darbo dienai, jo mėnesinis darbo užmokestis tuo metu sudarė 14 800 Lt (4286,38 Eur).

5. Paslaugų sutarties pagrindu UAB „Lex maris“ išrašė ir pateikė apmokėti, o UAB „Stellar Navigation“ priėmė ir apmokėjo sąskaitas už ieškovei faktiškai nesuteiktas konsultavimo paslaugas. Bendra UAB „Stellar Navigation“ pervestų UAB „Lex maris“ lėšų suma 2010–2016 m. – 1 003 746 Eur. Dokumentų, pagrindžiančių šių išlaidų realumą, UAB „Stellar Navigation“ apskaitoje nerasta. Konsultacijos 2015–2016 m. buvo teikiamos visuomet tais pačiais klausimais, jų bendra trukmė – 1839 valandos per 13 mėnesių laikotarpį. A. S. darbo laiko trukmės negalėjo užtekti konsultacijoms priimti net ir darant prielaidą, jog jis visą savo darbo laiką skyrė paslaugoms (konsultacijoms) iš UAB „Lex maris“ priimti. Iš UAB „Lex maris“ ieškovei išrašytų sąskaitų, pelno (nuostolio) ataskaitų nustatyta, kad UAB „Lex maris“ realiai pardavimo pajamų gaudavo tik iš UAB „Stellar Navigation“.

6. A. S., eidamas ieškovės UAB „Stellar Navigation“ vadovo pareigas, sudarė ieškovei UAB „Stellar Navigation“ žalingus sandorius bei pervedė sau UAB „Stellar Navigation“ lėšų, tokiu būdu papildomai padarydamas ieškovei UAB „Stellar Navigation“ 350 262,57 Eur žalą (po patikslinimo).

7. 2013 m. rugsėjo 2 d. buvo sudaryta veiklos nuomos sutartis su UAB „Silberauto“ dėl prabangaus automobilio „Mercedes Benz ML Blue TEC 4 matic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos, šį automobilį vadovas naudojo ne įmonės, bet savo asmeninėms reikmėms. UAB „Silberauto“ nuomos pagrindu perdavė UAB „Stellar Navigation“ 261 300 Lt (75 677,71 Eur) vertės automobilį, o UAB „Stellar Navigation“ įsipareigojo kas mėnesį mokėti 5650 Lt (1635,35 Eur) nuomos mokesčio. Už automobilio nuomą ieškovė UAB „Silberauto“ yra sumokėjusi iš viso 62 809 Eur. Pasibaigus automobilio nuomos terminui be papildomo įnašo ieškovė nuosavybės teisės į automobilį neįgis. Ieškovės veikloje prabangi transporto priemonė nebūtina. Automobilį įmonė galėjo įsigyti nuosavybės teise ir tokiu būdu padidinti savo turtą. Sudarydamas šį sandorį A. S. nederino veiksmų su valdyba, šio sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybes nuslėpė nuo UAB „Stellar Navigation“ akcininko ir valdybos. Sutartį dėl automobilio nuomos A. S. ieškovės vardu sąmoningai (tyčia) sudarė ne siekdamas ekonominės naudos ieškovei, o siekdamas patenkinti asmenines užgaidas (žalos suma bylos nagrinėjimo metu sumažinta iki 55 956,82 Eur).

8. Pagal UAB „Stellar Navigation“ sąskaitas 2010–2015 m. A. S. išmokėta iš viso 471 677 Eur, jų išmokėjimo teisėtumo nepagrindžia ieškovės veiklos dokumentai. Žalos, patirtos A. S. sau neteisėtai kaip premijas, atlyginimą išsimokant UAB „Stellar Navigation“ lėšas, suma sumažinta iki 185 886,32 Eur ir pareikštas reikalavimas dėl 94 885,60 Eur žalos, patirtos A. S. neperduodant (neišsaugojant bei galbūt pasisavinant) UAB „Stellar Navigation“ kasoje esančių lėšų, atlyginimo.

9. Neteisėti A. S. veiksmai buvo atliekami su UAB „Stellar Navigation“ vyr. buhalterės N. Š. žinia bei pagalba. Mainais už pagalbą A. S. N. Š. nustatė nepagrįstai didelį darbo užmokestį. N. Š. darbo užmokestis viršijo ekonominę logiką – 2014 m. vidutinis buhalterių darbo užmokestis siekė 2000–3000 Lt (579,24–868,86 Eur), o N. Š. buvo nustatytas

5265 Lt (1524,85 Eur) darbo užmokestis. 2015–2016 m. mokamas darbo užmokestis daugiau kaip dvigubai (vėliau ir trigubai) viršijo darbo užmokesio (bruto) vidurkį šalyje. N. Š. maksimaliai galėjo būti mokamas apie 1296 Eur darbo užmokestis, nustatytas nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2013 m. nepagrįstai keldamas N. Š. darbo užmokestį A. S. padarė UAB „Stellar Navigation“ 13 533,83 Eur žalą, kurią sudaro 10 317 Eur N. Š. išmokėto darbo užmokesčio ir nuo jo priskaičiuotų bei į biudžetą sumokėtų 3196,20 Eur mokesčio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir 20,63 Eur įmokų į Garantinį fondą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

10. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.11. Teismas nurodė, kad po A. S. atšaukimo iš pareigų, kuris buvo inicijuotas naujojo ieškovės vadovo (vienintelio

ieškovės akcininko O. L.), A. S. ir kitiems atsakovams, trečiajam asmeniui netikėtai perimtų dokumentų perdavimo–priėmimo aktas (-ai) ar apyrašas (-ai) surašytas (-i) nebuvo. Ieškovų nurodytos aplinkybės, kad UAB „Stellar Navigation“ perimtų veiklos dokumentų perdavimo–priėmimo aktas, apyrašas nebuvo surašytas dėl A. S. ir A. S. sukeltos konfliktinės situacijos, chaoso, kurį pavyko išspręsti tik įsikišus policijos pareigūnams, nėra pakankamos teigti, kad dokumentų perdavimo–priėmimo aktai nebuvo surašyti dėl atsakovų ar kitų asmenų kaltės, nes ieškovai turėjo galimybę tam pasiruošti. Šis ieškovų elgesys neatitinka vidutiniškai atidaus, rūpestingo asmens elgesio standarto, juolab kad atšaukiant A. S. iš pareigų ieškovės naujasis vadovas buvo atstovaujamas advokato. Ieškovai turi prisiimti iš to kilusias pasekmes, t. y. didesnė įrodinėjimo pareigos dalis perkeltina ieškovams, kurie turi paneigti atsakovų, trečiojo asmens nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su dokumentais, buvusiais UAB „Stellar Navigation“ ir UAB „Lex maris“ patalpose (šių bendrovių veikla buvo vykdoma tose pačiose patalpose). Priešinga teismo išvada prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, pateisintų asmens elgesį, neatitinkantį vidutiniškai rūpestingo, atidaus asmens elgesio standarto (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai).

12. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad tarp ieškovės UAB „Stellar Navigation“ ir UAB „Lex maris“ 2011  m. spalio 20 d. buvo sudaryta paslaugų sutartis. Bendra UAB „Stellar Navigation“ UAB „Lex maris“ pervestų lėšų suma 2010–2016 metų laikotarpiu siekia 1 003 746 Eur (ginčo dėl to tarp šalių nėra). Byloje nėra duomenų, kad ši sutartis būtų nuginčyta (pripažinta negaliojančia), todėl pagrįsti atsakovų argumentai, kad neegzistuoja aplinkybė – neteisėtos paslaugų sutarties sudarymas.

13. Atsakovai nurodė, o ieškovai šių aplinkybių neginčijo, kad pagrindinis UAB „Lex maris“ akcininkas yra A. S., kuris numatomam O. L. ir L. Y. verslo ir veiklos vykdymui Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje 2008 m. įsteigė ir įregistravo UAB „Stellar Navigation“, nuo 2008 m. birželio 2 d. iki 2008 m. spalio 13 d. buvo UAB „Stellar Navigation“ akcininku. Tais pačias metais UAB „Stellar Navigation“ akcijų paketas buvo perleistas O. L. ir L. Y. kontroliuojamam užsienio kapitalo juridiniam asmeniui, dar vėliau – O. L.. Nuo UAB „Stellar Navigation“ įregistravimo dienos bendrovės vadovu buvo paskirtas A. S.. A. S. buvo išrinktas į UAB „Stellar Navigation“ valdybą. UAB „Stellar Navigation“ įsteigimo, akcijų perleidimo momentu O. L. ir L. Y. buvo žinomi atsakovų A. S., A. S., J. M., UAB „Lex maris“ ir UAB „Stellar Navigation“ tarpusavio ryšiai. O. L. siūlė A. S. ir J. M. tapti UAB „Stellar Navigation“ darbuotojais, tačiau pastarieji, siekdami išsaugoti nepriklausomumą, šio pasiūlymo atsisakė.

14. 2017 m. birželio 20 d. posėdžio metu ieškovų atstovas nurodė, kad A. S. pažeidė lojalumo, taip pat ir fiduciarinę pareigą ne sudarydamas konsultavimo sutartį, bet ją vykdydamas, nes UAB „Stellar Navigation“ nebuvo reikalingos komercinės ar jūrų teisės konsultacijos, tačiau bendrovė priėmė ir apmokėjo sąskaitas už faktiškai nesuteiktas konsultavimo paslaugas.

15. UAB „Stellar Navigation“ finansinių ataskaitų rinkiniai buvo audituojami nepriklausomos auditorės UAB „KPMG“. UAB „Lex maris“ paslaugų pardavimai 2010–2015 m. buvo įtraukti į UAB „Stellar Navigation“ finansinės atskaitomybės dokumentus ir audituoti. Auditoriaus 2012–2015 metų išvadose konstatuota, kad UAB „Stellar Navigation“ finansinės ataskaitos teisingai atspindi UAB „Stellar Navigation“ finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus, o metinis pranešimas neturi finansinių ataskaitų neatitikimų. Auditoriaus ataskaitos ir UAB „Stellar Navigation“ finansinių ataskaitų rinkiniai buvo patvirtinti akcininkų (vėliau vienintelio akcininko) sprendimais. 2016 m. auditorė UAB „KPMG Baltics“ parengė kontroliuojamų sandorių kainodaros su asocijuotais asmenimis dokumentaciją, kurioje, be kitų nurodytų sandorių, buvo analizuoti teisinių konsultavimo paslaugų pirkimo–pardavimo sandoriai, nurodyta, kad 2013–2014 m. bendrovė pirko teisines konsultavimo paslaugas iš asocijuoto asmens UAB „Lex maris“, kad 2013–2014 m. bendrovė teikė

teisines konsultavimo paslaugas asocijuotam asmeniui UAB „Stellar Navigation B. V.“, taikydama 5 proc. antkainį nuo susijusių su atliktomis paslaugomis kaštų. Dokumentuose taip pat nurodyta, kad UAB „Lex maris“ tapo UAB „Stellar Navigation“ susijusia šalimi nuo 2013 m. UAB „Lex maris“ yra susijusi su UAB „Stellar Navigation“ per jos direktorių (UAB „Stellar Navigation“ 2013 m. atskirų finansinių ataskaitų rinkinys, 21 pastaba). Taigi UAB „Stellar Navigation“ akcininkai (valdybos nariai) nuo 2011 m. finansinės atskaitomybės patvirtinimo žinojo apie paslaugų sutarties sudarymą ir vykdymą, paslaugų sutarties pagrindu teikiamų paslaugų pobūdį ir mastą, turėjo galimybę įvertinti sandorio ekonominį pagrįstumą, tačiau teise ginčyti sudarytą ir vykdomą paslaugų sutartį ar reikšti reikalavimą dėl patiriamos žalos atlyginimo nesinaudojo, savo aktyviais veiksmais patvirtino paslaugų sutarties vykdymo pobūdį ir mastą.

16. A. S. nurodė, kad iš UAB „Lex maris“ jis priėmė faktiškai ir realiai suteiktas konsultavimo paslaugas UAB „Stellar Navigation“, kad, jam vadovaujant UAB „Stellar Navigation“, mokėjimų, kurie nebūtų pagrįsti išlaidas patvirtinančiais dokumentais, padaryta nebuvo. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė kiti atsakovai, trečiasis asmuo. Byloje yra pateiktos UAB „Lex maris“ PVM sąskaitos faktūros, išrašytos UAB „Stellar Navigation“, pakankamai detalūs suteiktų paslaugų aktai, pasirašyti abiejų sutarties šalių.

17. Teismas, įvertinęs, kad UAB „Stellar Navigation“ akcininkai, valdybos nariai O. L. ir L. Y. nuo 2011 m. finansinės atskaitomybės patvirtinimo žinojo (turėjo žinoti) apie paslaugų sutarties sudarymą ir vykdymą, paslaugų sutarties pagrindu teikiamų paslaugų pobūdį ir mastą, kad vien ieškovų paaiškinimai ir pateikti įrodymai, jog UAB „Stellar Navigation“ veiklai vykdyti buvo pakankama A. S. kompetencija ir darbo laikas, nėra pakankami tokiai išvadai daryti, dar įvertinęs išvadą dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, nusistovėjusią visų sandorių peržiūrėjimo, tvirtinimo tvarką, nuolatinės kontrolės procedūras UAB „Stellar Navigation“, konstatavo, jog aplinkybė, kad UAB „Stellar Navigation“ apskaitoje nebuvo rasti pirminiai dokumentai, pagrindžiantys UAB „Stellar Navigation“ pervestų UAB „Lex maris“ lėšų realumą (bilietai, viešbučių išrašytos sąskaitos ir k.), nėra pakankama atsakovų ir trečiojo asmens nurodytoms aplinkybėms paneigti, išvadai, kad paslaugų sutarties pagrindu UAB „Lex maris“ išrašė ir pateikė apmokėti, o UAB „Stellar Navigation“ priėmė ir apmokėjo sąskaitas už faktiškai nesuteiktas konsultavimo paslaugas, padaryti.

18. Byloje esantys duomenys paneigia (bent iš dalies), kad UAB „Stellar Navigation“ veikla buvo vykdoma iš esmės tik elektroninėje erdvėje, o A. S. įgyvendindavo tik jam duodamus pavedimus, techninius veiksmus, neatliko jokių savarankiškų darbų derinant krovinių gabenimą laivais, neieškojo klientų ir nepriiminėjo jokių verslo sprendimų – visas verslas buvo koordinuojamas per RAB „Stellar Navigation“. Labiau tikėtina, kad UAB „Stellar Navigation“ priėmė ir apmokėjo sąskaitas už faktiškai UAB „Lex maris“ suteiktas paslaugas pagal paslaugų sutartį, todėl ieškovės reikalavimas dėl 1 003 746 Eur žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178, 185 straipsniai).

19. Ieškovai apie paslaugų sutarties sudarymą, vykdymą, teikiamų paslaugų pobūdį ir mastą žinojo jau nuo 2011 m. finansinės atskaitomybės parengimo, auditavimo ir patvirtinimo, todėl prašymas taikyti ieškinio senatį reikalavimams, kylantiems iš paslaugų sutarties vykdymo už laikotarpį iki 2013 m. gegužės 9 d., yra pagrįstas. Tai būtų savarankiškas pagrindas atmesti ieškovų reikalavimus dėl žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. gegužės 9 d. Ieškovų atstovo nurodytos aplinkybės, kad O. L. yra kilęs iš Ukrainos, kur vyksta kariniai veiksmai, kad jis prarado abu tėvus, nagrinėjamu atveju nėra pakankamos tam, kad praleistas ieškinio senaties terminas ieškovams būtų atnaujintas.

20. Automobilio naudojimas bendrovių reikmėms buvo atskleistas finansiniuose ataskaitų rinkiniuose (UAB „Stellar Navigation“ 2013 metų atskirų finansinių ataskaitų rinkinys, 22 pastaba). Taigi nuo 2013 m. finansinės atskaitomybės patvirtinimo ieškovai žinojo (turėjo žinoti) apie A. S. sandorį (jo faktines aplinkybes) su UAB „Silberauto“ dėl automobilio nuomos, tačiau teise ginčyti sudarytą paslaugų sutartį ar reikšti reikalavimą dėl patiriamos žalos atlyginimo nesinaudojo, savo aktyviais veiksmais automobilio nuomos sutartį patvirtino ir jos vykdymui neprieštaravo. UAB „Stellar Navigation“ kasos knygos duomenys apie A. S. komandiruotes į Vilnių, Rygą, Vokietiją (Hamburgą, Franfurktą prie Maino), Sankt Peterburgą, Lenkiją, Nyderlandus (Amsterdamą, Groningeną), Italiją (Florenciją), Stambulą, Graikiją, Japoniją, komandiruočių įsakymai paneigia ieškovų teiginį, kad UAB „Stellar Navigation“ veikla buvo vykdoma iš esmės elektroninėje erdvėje ir bendrovės reikmėms automobilis nebuvo reikalingas. Byloje nepaneigta A. S. nurodyta aplinkybė, jog jis vairuoja daug prabangesnį automobilį ir šio automobilio nuoma UAB „Stellar Navigation“ būtų buvusi daug brangesnė, todėl akcininkas pritarė sandoriui su UAB „Silberauto“ dėl automobilio nuomos. Automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta esant akcininko O. L. pritarimui, atskleista finansiniuose ataskaitų rinkiniuose, automobilis buvo naudotas bendrovių reikmėms, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. S. sudarė UAB „Stellar Navigation“ veiklai nebūtiną ir akivaizdžiai nuostolingą sandorį su UAB „Silberauto“ dėl prabangaus automobilio nuomos. Ieškovų reikalavimas dėl 55 956,82 Eur žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178, 185 straipsniai).

21. Darbo sutarties pakeitimus nuo 2012 m. gruodžio 17 d. pasirašė pats A. S.. Jo darbo sutarties pakeitime nurodyta, kad 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 13-004 pakeista premijos, darbo užmokesčio mokėjimo tvarka. Premijos už praėjusį finansinį laikotarpį neskiriamos, darbuotojui gali būti išmokėtos vienkartinės premijos už darbą per mėnesį pagal direktoriaus įsakymus, nuo 2013 m. sausio 1 d. mėnesinė alga – 29 600 Lt (8572,75 Eur). A. S. darbo sutarties pakeitime nurodyta, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 14-020 nuo 2015 m. sausio 1 d. nustatytas darbo užmokestis – 8580 Eur. 2016 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 16-003 nuo 2016 m. sausio 4 d. nustatytas darbo užmokestis – 13 160 Eur. Labiau tikėtina, jog A. S. darbo užmokesčio padidinimas buvo suderintas su akcininku ir jo patvirtintas (CPK 178, 185 straipsniai). UAB Jungtinės auditorių kontoros 2016 m. rugsėjo 30 d. pažyma, detalūs skaičiavimai yra nepagrįsti, nes juose A. S. darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ne pagal esančias faktines aplinkybes, o pagal tas, kurias pripažįsta ieškovai.

22. Trečiasis asmuo ėjo ne tik buhalterio, bet ir direktoriaus pavaduotojo pareigas. Teismas atsižvelgė į išvadas, kad dėl veiklų, turto valdymo ir ekonominių interesų diferencijavimo A. S. ir jo vadovaujama UAB „Stellar Navigation“ 2011 m. pabaigoje tapo atsakingi tiek už „Stellar Navigation B. V.“, tiek už „Stellar Maestro C. V.“, tiek už „Stellar Maestro LTD“ kasdieninės veiklos organizavimą, koordinavimą ir vykdymą, todėl, plečiant bendrovės veiklą, didėjant buhalterės darbo krūviui, proporcingai buvo didinamas ir buhalterės darbo užmokestis. Teismas rėmėsi A. S., trečiojo asmens patvirtinimais, kad trečiasis asmuo tvarkė UAB „Stellar Navigation“, „Stellar Navigation B. V.“ ir „Stellar Maestro C. V.“ dokumentų apskaitą, nes byloje nepateikta duomenų apie kitą asmenį, kuris būtų tvarkęs pirmiau nurodytų juridinių asmenų apskaitą. Teismas sprendė, kad buhalterei N. Š. nustatytas darbo užmokestis atitiko atliekamo darbo mastą, žinių pobūdį ir poreikį, užsienio kalbų, būtinų dirbant su tarptautiniu elementu, mokėjimą. Teismas atmetė reikalavimą dėl 13 533,83 Eur žalos, patirtos nustatant trečiajam asmeniui nepagrįstai aukštą darbo užmokestį, atlyginimo (CPK 178, 185 straipsniai).

23. Teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes, įrodinėjimo naštos paskirstymą, esant byloje vienintelio akcininko 2016 m. vasario 6 d. sprendimui, kuriuo buvo patvirtinti sandoriai (sutartys), sudaryti nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. vasario 4 d., nusistovėjusią visų sandorių peržiūrėjimo, tvirtinimo tvarką, nuolatinės kontrolės procedūras UAB „Stellar Navigation“, konstatavo, kad 2017 m. kovo 17 d. pareiškimas dėl UAB „Stellar Navigation“ ir „Stellar Baltic Company Ltd“ 2015 m. lapkričio 27 d. sutarties suklastojimo nėra pakankamas tokiam faktui konstatuoti. Labiau tikėtina, kad 2015 m. lapkričio 27 d. sutartis realiai buvo vykdoma ir A. S. atšaukimo iš UAB „Stellar Navigation“ vadovo pareigų dieną bendrovės kasoje ieškovų nurodomo pinigų likučio nebuvo, todėl reikalavimas dėl 94 885,60 Eur neperdavimo naujam UAB „Stellar Navigation“ vadovui atmestinas (CPK 175, 185 straipsniai).

24. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą.

25. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, nurodė, kad labiau tikėtina būtent atsakovų procesiniuose dokumentuose dėstoma įvykių versija, jog ginčo konsultavimo paslaugos buvo reikalingos ieškovės UAB „Stellar Navigation“, gaunančios kiekvienais metais milijonines pajamas, tačiau turinčios tik 2 darbuotojus (vadovą ir buhalterę), taip pat jos įsteigtų patronuojamųjų įmonių Nyderlanduose „Stellar Navigation B. V.“ ir „Stellar Maestro C. V.“ (nurodytų ieškovės finansinių ataskaitų rinkinio dokumentuose) konsoliduotai veiklai vykdyti ir buvo realiai teikiamos, apie jų teikimą žinojo bei jam neprieštaravo ir vienintelis ieškovės UAB „Stellar Navigation“ akcininkas O. L.. Todėl būtent ieškovams, siekiantiems ieškinio tenkinimo ir turintiems pareigą įrodyti atsakovų veiksmų neteisėtumą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, teko pareiga įrodyti, kad, nepaisant visų realų paslaugų teikimą, tikėtina, pagrindžiančių įrodymų, vis dėlto paslaugos faktiškai nebuvo teikiamos, o sąskaitos išrašomos fiktyviai. Pažymėtina, kad būtent ieškovams, organizavusiems atsakovams netikėtą ir konfliktinį įmonės vadovo A. S. atšaukimą iš pareigų, UAB „Lex maris“ darbuotojų išvijimą iš bendrai UAB „Lex maris“ su UAB „Stellar Navigation“ naudojamų patalpų, apsaugos darbuotojų dalyvavimą, kad būtų užkirsta galimybė atsakovams patekti į ginčo patalpas, bei dokumentų paėmimą, tenka UAB „Stellar Navigation“ dokumentų perdavimo–priėmimo akto ir (ar) apyrašo nesudarymo neigiamos pasekmės. Nei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, nei kitais būdais nebuvo aiškiai užfiksuota, kokie dokumentai realiai buvo UAB „Stellar Navigation“ patalpose bei buvo išvežti ieškovų (nors ieškovei ir jos akcininkui O. L. atstovavo profesionalus teisininkas, advokatas), todėl liko nepaneigti atsakovų argumentai dėl dalies UAB „Stellar Navigation“, taip pat ir UAB „Lex maris“ dokumentų, aktualių nagrinėjamam ginčui išspręsti, netekimo (dingimo). Priešingai nei interpretuoja ieškovai apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nenustatė jokios nusikalstamos veikos ir nekonstatavo, kad ieškovai įvykdė atsakovų dokumentų vagystę ar pan., bet nurodė, jog tam tikrų aplinkybių ir argumentų patikrinimo šioje byloje negalimumo neigiamos teisinės pasekmės šiuo konkrečiu atveju tenka būtent ieškovams, netinkamu būdu organizavusiems ir įvykdžiusiems įmonės dokumentų perėmimo procedūrą.

26. Kolegija, įvertinusi antstolio A. Selezniovo 2016 m. kovo 10 d. ir 2016 m. kovo 16 d. vaizdo įrašus ir susipažinusi su antstolės V. Daugirdienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Šie įrodymai pagrindžia, kad ginčo patalpose (tiek naudojamose konkrečiai UAB „Lex maris“, tiek UAB „Stellar Navigation“) laikomų dokumentų kiekis buvo labai didelis (dokumentai gulėjo ant stalų, spintose, ant grindų, po stalais krūvelėmis). Atsakovai 2016 m. kovo 10 d., kai buvo išvyti iš patalpų, dokumentų už 5 veiklos metus išnešti fiziškai negalėjo (išsinešė tik nedidelius maišelius, kaip nurodė antstoliui, asmeninių daiktų). Vėliau, ieškovams pakvietus saugos bendrovės „Jungtis“ darbuotojus, atsakovai patekti į biurą iki pat 2016 m. kovo 17 d., kai pastato „Neapolis“ administratorė atrakino ginčo patalpas, taip pat neturėjo galimybės. Ieškovės akcininkas O. L. ir jo advokatas, dar 2016 m. kovo 16 d., nefiksuodami patalpoje esančių ir paimamų dokumentų kiekio bei pavadinimų, taip pat paties dokumentų paėmimo proceso, išsivežė iš UAB „Stellar Navigation“ patalpų visą dokumentaciją ir kompiuterius, tik antstolio A.  Selezniovo vaizdo įraše paprašė užfiksuoti po dokumentų išnešimo likusias tuščias patalpas su baldais ir UAB „Lex maris“ užrakintas duris.

27. Būtent 2015 m. kovo 10 d. UAB „Stellar Navigation“ vienintelio akcininko O. L. įsakymas, kuriuo akcininkas patvirtino UAB „Lex maris“ išrašytas sąskaitas faktūras už gana ilgą laiko tarpą, taip pat sprendimai, kuriais jis tvirtino finansines ataskaitas, kuriose buvo išviešintas UAB „Lex maris“ paslaugų pirkimo faktas bei tam išleidžiamos sumos, išryškina ieškovų pozicijos prieštaringumą bei patvirtina ginčo konsultavimo paslaugų teikimo realumą ir būtinumą.

28. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir dėl šios dalies priėmė (dėl 1 003 746 Eur žalos atlyginimo) pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

29. Ieškovai nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti, kad UAB „Stellar Navigation“ iš esmės nevykdė jokios savarankiškos veiklos, nepriiminėjo sprendimų, o jos direktorius atliko tik techninio pobūdžio darbus elektroninėje erdvėje. Priešingai, UAB „Stellar Navigation“ sudarytų sandorių kontrolės procedūra bendrovės viduje, taip pat ir pačių ieškovų pateiktų bendrovės kasos knygų duomenys patvirtina, kad vien tik per pakankamai trumpą laikotarpį nuo 2016  m. sausio 28 d. iki 2016 m. vasario 26 d. A. S. važiavo net į 6 komandiruotes, t. y. tris kartus – į Rygą ir po vieną kartą – į Japoniją, Sankt Peterburgą ir Hamburgą. Tai pagrindžia atsakovų dėstomą versiją apie intensyvią UAB „Stellar Navigation“, be kita ko, jai atstovaujančio asmens A. S., veiklą – nuolatines keliones į užsienį, susitikimus su verslo partneriais ir pan., kuriai tinkamai reprezentuoti (įvertinus aplinkybę, kad konsoliduotos UAB „Stellar Navigation“, „Stellar Navigation B. V.“ ir „Stellar Maestro C. V.“ veiklos apyvarta viršijo dešimtis milijonų) buvo reikalingas aukštos klasės automobilis, kurio nuomos išlaidos (1636,35 Eur), atsižvelgiant į veiklos apyvartą (dydį), nelaikytini neadekvačiais. Kasos knygos duomenys taip pat paneigia ir ieškovų argumentą, jog pas UAB „Stellar Navigation“ klientus ir (ar) partnerius gali būti tik skrendama, o ne važiuojama, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. S., išnuomojęs veiklai ginčo automobilį, sudarė akivaizdžiai žalingą ieškovei sandorį. Įvertinęs ieškovų suorganizuotą dokumentų iš patalpų paėmimo pocedūrą, jos vykdymo aplinkybes, dėl kurių šiuo metu nėra galimybės įvertinti tam tikrų dokumentų (ne)buvimo realumo, bei tai, kad automobilio nuoma ir naudojimas, taip pat tam tenkančios išlaidos buvo aiškiai atskleistos finansiniuose ataskaitų rinkiniuose, patvirtintuose vienintelio akcininko O. L., teismas sprendė, kad automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta esant jo (akcininko O. L.) pritarimui. Realiai veikiančios valdybos bendrovėje nuo 2013 m. gegužės 14 d. nebebuvo, todėl negali būti ir valdybos sprendimo dėl ginčo sutarties sudarymo. Tai, kad viešame registre nebuvo pakeisti duomenys apie valdybos organus (nebuvo išviešintas šis faktas), gali būti naudojama prieš atsakovą A. S. tik santykiuose (bylose) su trečiaisiais asmenimis, tačiau ne su pačia įmone ar jos akcininku.

30. Kolegija, atsižvelgdama į bendrovėje galiojusią griežtą sudaromų sandorių ir atliekamų veiksmų kontrolę, vykdomą iš pradžių valdybos, vėliau – akcininko vienvaldiškai, taip pat įvertinusi nustatytą kaip labiau tikėtiną aplinkybę, jog bendrovėje jau nuo 2013 m. gegužės 14 d. valdyba faktiškai nebeveikė, atsižvelgdama į 2016 m. vasario 6 d. akcininko sprendimo ir prie jo pridėto priedo, t. y. tvirtinamų sandorių sąrašo, turinį, iš kurio matyti, jog akcininkas tvirtindavo ir atsakovui A. S. paskirtas premijas, taip pat akcentuodama, kad būtent dėl ieškovų pasirinkto ir netinkamai organizuoto UAB „Stellar Navigation“ dokumentų perėmimo proceso šiuo metu nėra įmanoma objektyviai nustatyti ieškovės UAB „Stellar Navigation“ turėtų dokumentų sudėties, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina pripažintina būtent atsakovų dėstoma versija, jog atsakovo A. S. darbo užmokesčio padidinimas ir premijų skyrimas buvo suderintas su vieninteliu bendrovės akcininku ir jo patvirtintas (CPK 185 straipsnis).

31. UAB „Stellar Navigation“ kasos likučio panaudojimo klausimu labiau tikėtina yra atsakovo A. S. dėstoma susiklosčiusių aplinkybių versija, kad su juo buvo atsiskaityta pagal 2015 m. lapkričio 27 d. susitarimą, kasos operacijos buvo užfiksuotos popieriniame žurnale ir iki išvarymo iš patalpų buhalterė nesuspėjo visko suvesti į elektroninę versiją.

Kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstą ieškovų argumentą, kad pagal šį susitarimą pinigai bet kuriuo atveju turėjo būti sumokėti ne A. S.. 2015 m. lapkričio 27 d. susitarimo 4 punkte aiškiai įtvirtintas UAB „Stellar Navigation“ įsipareigojimas sumokėti A. S. atitinkamą atlyginimą už tai, kad pastarasis eis direktoriaus pareigas ir „Stellar Baltic Company Ltd“, kol vykdoma laivo pirkimo procedūra. Ieškovai nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių teismui daryti pagrįstą prielaidą dėl 2015 m. lapkričio 27 d. susitarimo galimo suklastojimo. Taigi pagrįsta ir teisėta laikytina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas reikalavimas priteisti 94 885,60 Eur žalos atlyginimo iš A. S..

32. Pagal Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos buhalterių darbo užmokesčio 2014 metais tyrimą didžioji dalis (37 proc.) vyr. buhalterių, dirbančių privataus tarptautinio kapitalo įmonėse, nurodytu laikotarpiu gaudavo 5001 Lt (1448 Eur) ir daugiau atlyginimą, t. y. iš esmės atitinkantį trečiojo asmens atlyginimą 2013–2014 metais. Be to, šioje byloje nustačius, kad UAB „Stellar Navigation“ įsteigė patronuojamąją įmonę „Stellar Navigation B. V.“, kurios vadove tapo pati ieškovė, bei ieškovei esant įmonės „Stellar Maestro C. V.“ atsakingąja partnere ir pastarosioms vykdant konsoliduotą veiklą, ne tik atsakovo A. S., bet ir buhalterės N. Š. darbo apimtis ir krūvis reikšmingai padidėjo, todėl N. Š., kuri, be kita ko, atliko įmonių grupės pirminės apskaitos dalį (o ne rengė finansines ataskaitas, kaip interpretuoja ieškovai), nereikalaujančią nyderlandų kalbos žinių (sandorių, pavedimų judėjimo, tarpusavio skolų fiksavimas, sisteminimas), turėjo ir pagrįstai kilo jos darbo užmokesčio dydis, tuo labiau kad ji tam tikrais laikotarpiais ėjo ne tik buhalterio, bet ir direktoriaus pavaduotojo pareigas. Vien tik deklaratyvūs ieškovų samprotavimai apie tai, kad trečiojo asmens atlyginimo didėjimas neva sutampa ne su darbo krūvio didėjimu, o su UAB „Lex maris“ išrašytų sąskaitų už paslaugas didėjimu, atmestini kaip nepagrįsti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovų reikalavimas dėl 13 533,83 Eur žalos atlyginimo, paliktina nepakeista.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

33. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti iš atsakovų ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Teismai nepagrįstai perkėlė ieškovams pareigą įrodinėti, kad lėšos iš UAB „Stellar Navigation“ buvo išmokėtos be teisinio pagrindo. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas prieštarauja CPK, daro įrodinėjimą sunkiai įgyvendinamą, bendrovės pažeistų teisių bei interesų gynybą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio pagrindu – neįmanomą. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovai sąmoningai (tyčia) ir suderintai veikė prieš UAB „Stellar Navigation“, siekdami pasipelnyti bendrovės sąskaita, tokiu būdu padarė jai žalos. Atsižvelgiant į ieškinio pagrindą ir dalyką, ieškovai turėjo pareigą įrodyti atsiskaitymo pagal atitinkamus sandorius faktą. Tuo tarpu atitinkamos operacijos realumo faktą (bei reikalingumą UAB „Stellar Navigation“) privalėjo įrodyti lėšas pervedę (bei gavę) atsakovai,  t. y. ieškovai turėjo įrodyti faktą, kad pinigai iš UAB „Stellar Navigation“ „išėjo“, o pinigus pervedę ir priėmę atsakovai turėjo pareigą pagrįsti, kad tam buvo realus ir teisėtas pagrindas. Teismai, paskirstydami įrodinėjimo pareigą, nenurodė, kokių konkrečių aplinkybių įrodinėjimas iš atsakovų turėtų pereiti ieškovams. Pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai pažymėjo, kad ieškovai turi paneigti atsakovų ir trečiojo asmens nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su dokumentais, buvusiais UAB „Stellar Navigation“ ir UAB „Lex maris“ patalpose. Vis dėlto teismai nenurodė, kokie tai konkrečiai dokumentai. Dėl to ieškovai negalėjo tinkamai įgyvendinti įrodinėjimo pareigos. Teismai iš esmės atleido atsakovus nuo įrodinėjimo pareigos (CPK 225 straipsnio 1 punktas), nors tokios galimybės CPK 182 straipsnis nenustato. Kartu tai reiškia, kad teismai pažeidė ne tik rungimosi, bet ir šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis). Atsakovai nenurodė jokių faktų, kokios konkrečios paslaugos ir kada buvo suteiktos pagal paslaugų sutartį, todėl ieškovai negalėjo šių faktų patikrinti ir paneigti. Be to, ieškovams buvo perkelta pareiga įrodyti aplinkybių nebuvimą, t. y. paslaugų nesuteikimą, akcininko nepritarimą darbo užmokesčio kėlimui, premijų mokėjimui, nors negalima įrodyti to, ko nėra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Dėl to negalima laikyti, kad ieškovai neįvykdė įrodinėjimo pareigos. Teismų pozicija tarsi suponuoja, kad ieškovai turi tam tikrus dokumentus, kurie būtų reikšmingi bylai, tačiau jų sąmoningai neteikia, nes dokumentai atskleistų jiems nepalankias aplinkybes, t. y. ieškovai elgiasi nesąžiningai. Vis dėlto teismai nenurodė jokių motyvų, kurie paneigtų civilinėje teisėje egzistuojančią asmens sąžiningumo prezumpciją. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendimu atsisakė skirti baudą ieškovams už tariamą piktnaudžiavimą, nes nenustatė jų nesąžiningumo. Teismai pažeidė CPK 12, 178, 182 straipsnius, 225 straipsnio 1 punktą, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-310/2013; 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).33.2. Paslaugų sutarties šalis buvo ne tik paslaugų gavėja UAB „Stellar Navigation“, bet ir paslaugų teikėja atsakovė

UAB „Lex maris“. Ši atsakovė nenurodė, kad negali įrodyti paslaugų teikimo fakto, savo pačios sudarytų dokumentų trūkumo (priešingai, atsakovai pripažino turintys didelį kiekį aktualių rašytinių įrodymų įvairiose skaitmeninėse laikmenose). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta, jog UAB „Lex maris“ buhalteriniai dokumentai saugomi visai kitose patalpose, nei veikė UAB „Stellar Navigation“. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šį ieškovų apeliacinio skundo argumentą. Taigi, teismai ex officio (pagal pareigas) nuo įrodinėjimo pareigos atleido ir atsakovę UAB „Lex maris“.

33.3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009 suformuotos CK 2.87 straipsnio aiškinimo bei taikymo praktikos, kad bendrovės akcininkų žinojimas apie bendrovės žalingus sandorius (pritarimas jiems) nešalina bendrovės vadovo civilinės atsakomybės. Teismų nustatyta aplinkybė, kad UAB „Stellar Navigation“ akcininkas žinojo (turėjo žinoti) apie neteisėtais įvardytus bendrovės vadovo A. S. veiksmus, tačiau dėl jų nesiėmė jokių priemonių, nešalina vadovo civilinės atsakomybės už fiduciarinių pareigų pažeidimu būtent bendrovei, o ne jos valdymo organams sukeltą žalą (CK 2.87 straipsnis). Juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas. Nors savo teises ir pareigas šis asmuo įgyvendina per savo organus, dažniausiai – valdymo, turi ir kitų organų, tačiau nė vienas jų negali būti tapatinamas su pačiu juridiniu asmeniu (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, 2.81 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamoje byloje yra svarbi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 34 straipsnio 5 dalis, pagal kurią visuotinio akcininkų susirinkimo ar stebėtojų tarybos pritarimas nepanaikina valdybos atsakomybės už priimtus sprendimus. Ši norma pagal analogiją taikytina ir bendrovės vadovui, nes, kaip ir valdyba, vadovas yra valdymo organas, o tokia įstatymo taisyklė visiškai atitinka teisės normose įtvirtintą juridinio asmens sampratą.

33.4. Ieškovų reikalavimai buvo atmesti neatsakius į esminį klausimą – ar A. S. nepažeidė fiduciarinių pareigų UAB „Stellar Navigation“ (CK 2.87 straipsnis). Teismai, analizuodami bendrovės akcininko veiksmus, o akcininko veiksmų pagrindu atleisdami bendrovės vadovą nuo civilinės atsakomybės, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009; 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; kt.). Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje nurodoma, jog atsakomybė už klaidingą verslo sprendimą ar netinkamą įmonės veiklos organizavimą akcininkų susirinkimui netaikoma. Teismai turėjo ištirti ir įvertinti atsakovo A. S., kaip bendrovės vadovo, veiksmų teisėtumą, ir tik nustatę atitinkamų pareigų pažeidimą galėjo vertinti, ar yra priimti kokie nors vadovo civilinę atsakomybę šalinantys UAB „Stellar Navigation“ valdybos (o ne akcininko) sprendimai. Atsakovas nuo atsakomybės galėjo būti atleistas tik dėl atitinkamų valdybos, o ne akcininko, veiksmų ar sprendimų. Akcininko O. L. veiksmai nešalina vadovo atsakomybės, o tik galėtų būti atsakomybės mažinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013). Pažymėtina, kad akcininkas patvirtino tik dalį mokėjimų (sandorių), o teismai vadovą nuo civilinės atsakomybės atleido visiškai. Tokiu būdu taip pat liko neįvertinta akcininko žinojimo apie sandorius (pritarimo jiems) apimtis ir neatskleistas jos ryšys su teismo išvada dėl visiško vadovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės.

33.5. Kasacinio teismo praktika dėl akcininko žinojimo (pritarimo) įtakos (reikšmės) bendrovės vadovo civilinei atsakomybei yra prieštaringa (ne iki galo suformuota). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009 kategoriškai teigiama, jog akcininko pritarimas neeliminuoja vadovo civilinės atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013 išdėstyta pozicija, kad akcininko bei valdybos bendri pritarimai sudaro pagrindą ją mažinti.

33.6. Teismai neatskleidė bylos esmės, pasirinkdami netinkamą tyrimo dalyką – byloje dėl vadovo civilinės atsakomybės sprendė vien tik dėl akcininko žinojimo apie ginčo sandorius (pritarimo jiems), o bendrovės vadovo veiksmų visiškai netyrė ir nevertino. Kadangi šiuo konkrečiu atveju ieškiniu buvo pareikštas reikalavimas dėl vadovo civilinės atsakomybės taikymo, bylą nagrinėję teismai turėjo tirti bei vertinti būtent bendrovės vadovo veiksmų, susijusių su UAB „Stellar Navigation“, teisėtumą, t. y. spręsti, ar atitinkami sandoriai sudaryti bei vykdyti (pavedimai atlikti) laikantis tiek bendrųjų, tiek specialiųjų teisės normų reikalavimų; ar atsakovo A. S. veiksmai susijusiam asmeniui UAB „Lex maris“ sumokant per 1 mln. Eur už „konsultavimo paslaugas“ buvo nukreipti į kuo didesnės naudos UAB „Stellar Navigation“ gavimą, ar atlikdamas ieškinyje įvardytus UAB „Stellar Navigation“ lėšų pervedimus atsakovas elgėsi maksimaliai atidžiai ir rūpestingai. Šios aplinkybės sudarė įrodinėjimo bei tyrimo dalyką. Tai atitiktų kasacinio teismo praktiką (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2014). Ieškovų keliamus reikalavimus teismai atmetė net nevertinę atsakovo A. S. veiksmų teisėtumo, remdamiesi vien tik bendrovės akcininko žinojimo (turėjimo žinoti) apie atitinkamus sandorius bei jų vykdymą faktu, nors šios aplinkybės teisiškai nereikšmingos sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Teismai neištyrė nei paslaugų suteikimo realumo, nei jų naudingumo bendrovei, taigi nepasisakė dėl (neatskleidė) bylos esmės – svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, ignoravo ieškovų suformuluotas bylos nagrinėjimo ribas.

34. Atsakovai ir trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

34.1. Teismai išsamiai pasisakė ir pagrindė taikytą įrodinėjimo naštos paskirstymą tarp šalių, pripažino, kad atsakovų byloje pateikti įrodymai, ieškovams nusišalinus nuo bet kokios įrodinėjimo pareigos procese, patvirtino paslaugų teikimo realumą, pobūdį, apimtį. Taigi bylą nagrinėję teismai konstatavo neteisėtų atsakovų veiksmų nebuvimo faktą. Tik įvertinę tai, kas nurodyta, teismai pripažino, kad būtent ieškovams, siekiantiems ieškinio tenkinimo ir turintiems pareigą įrodyti vadovo, taip pat kitų atsakovų veiksmų neteisėtumą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, tenka pareiga įrodyti, kad, nepaisant visų pirmiau nurodytų realų paslaugų teikimą tikėtinai pagrindžiančių įrodymų, vis dėlto paslaugos faktiškai nebuvo teikiamos, o sąskaitos išrašomos fiktyviai. Taigi teismai netaikė išimtinio, išskirtinio ir (ar) galimai neteisėto įrodinėjimo pareigos perskirstymo.

34.2. Vienašalis bendrovės dokumentų perėmimas, nuo perimamų dokumentų apimties fiksavimo jėga nušalinant atsakovus, UAB „Lex maris“ dokumentų, susijusių su paslaugų sutarties vykdymu, išgabenimas iš UAB „Lex maris“ patalpų (tikėtina, sunaikinimas, nes jie apskaitą tvarkančiai UAB Jungtinei auditorių kontorai pateikti nebuvo), eliminavęs detalaus atsakovų įrodinėjimo byloje galimybes, teismų buvo panaudotas tik kaip papildomas argumentas, pagrindžiantis didesnę ieškovų įrodinėjimo pareigą, atsakovams prieinamomis papildomomis ir netiesioginėmis įrodinėjimo priemonėmis paneigus ieškinio reikalavimus, tačiau ne kaip atsakovų atleidimas nuo įrodinėjimo pareigos.

34.3. Ieškovai nurodė, kad 2016 m. kovo 10 d. atsakovas A. S. neperdavė naujam bendrovės vadovui jokių dokumentų, patvirtinančių, kad paslaugų sutartis buvo realiai vykdoma, nurodė, kad paslaugos nebuvo reikalingos ir teikiamos, kad ieškovai nežinantys ir nepažįstantys atsakovų A. S. ir J. M., jų vaidmens bendrovės verslo struktūroje ir jų paslaugų teikimo fakto. Atsakovams pateikus kompiuterinėje laikmenoje išsaugotus dviejų aktų, sudarytų prie paslaugų sutarties, lydinčiųjų dokumentų komplektus, taip pat pateikus tiesioginius atsakovų A. S. ir J. M. dalyvavimo „Stellar Navigation“ veikloje įrodymus, t. y. įrodžius paslaugų teikimo faktą, paslaugų pobūdį ir mastą, ieškovų pozicija buvo pakeista, koncentruojantis į paslaugų suteikimo (nesuteikimo) apimtį. Teismai, atsižvelgdami į ieškovų procesinį elgesį, į tai, kad iš UAB „Lex maris“ ir UAB „Stellar Navigation“ patalpų buvo išvežti šių bendrovių dokumentai, o vadovui buvo atimta galimybė perduoti dokumentus, pagrįstai sprendė, kad būtent ieškovams tenka didesnė įrodinėjimo našta ir neigiamos pasekmės dėl elgesio, neatitinkančio vidutiniškai rūpestingo, atidaus asmens elgesio standarto. Priešinga išvada būtų reiškusi pareigos, kurios atlikti atsakovai dėl neteisėto ieškovų elgesio negali, pripažinimą. Dokumentų sąmoningas perėmimas, slėpimas, o kai kuriais atvejais – ir klastojimas turėjo lemti teismų išvadą, kad pareiga įrodyti paslaugų nereikalingumo ir neteikimo faktą teko ieškovams ir jie šios pareigos nevykdė bei sąmoningai vengė tai daryti.

34.4. Teismai įvertino tiek ieškinio reikalavimo pagrindą, tiek atsikirtimų į ieškinį pagrindą sudarančias aplinkybes bei šalių reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą patvirtinančius įrodymus. Kiekvieno iš ieškovų reikalavimų tyrimas ir vertinimas teismų pirmiausia ir buvo pradedamas nuo atsakovų veiksmų jų galimo neteisėtumo aspektu įvertinimo. Tik nustatęs neteisėtų atsakovų veiksmų nebuvimą, teismai vertino ir kitus atsakovų atsikirtimų į ieškinio reikalavimus pagrindus, aplinkybes bei atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, tarp jų – ir nepaneigtą faktą apie tai, kad tiesiogiai UAB „Stellar Navigation“ veikloje dalyvavęs bendrovės vienintelis akcininkas O. L. žinojo apie bendrovės, jos vadovo veiklą, vykdomus sandorius, priimamus sprendimus ir jiems nevienareikšmiškai pritarė. Teismai atskleidė bylos esmę; UAB „Lex maris“ paslaugų teikimo fakto tyrimas ir vertinimas (konstatuota, kad didesnioji paslaugų, suteiktų UAB „Stellar Navigation“, dalis buvo perparduota konsoliduotą veiklą vykdančioms „Stellar Navigation B. V.“ ir „Stellar Maestro C. V.“, gaunant 5 proc. pelno antkainį) buvo esminis ginčo nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų padarant bendrovei žalą įrodinėjimo

35. CK 2.87 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams.

36. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).

37. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Ši bendrovės vadovo pareiga teismų praktikoje taip pat suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018 50 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpriešinti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013; kt.).

39. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

40. Nagrinėjamoje byloje kasaciniu skundu ieškovai kelia klausimą dėl netinkamo bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių, teigia, kad visa įrodinėjimo našta buvo perkelta jiems, o atsakovai nepagrįstai buvo atleisti nuo įrodinėjimo pareigos. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovai neįrodė atsakovų veiksmų neteisėtumo, ir teisėjų kolegija šią teismų išvadą laiko pagrįsta.

41. Byloje nustatyta, kad ieškovai suorganizavo atsakovams netikėtą ir konfliktinį UAB „Stellar Navigation“ vadovo A. S. atšaukimą iš pareigų, ieškovų iniciatyva UAB „Lex maris“ darbuotojai priverstine tvarka turėjo palikti bendrai UAB „Lex maris“ su UAB „Stellar Navigation“ naudojamas patalpas, buvo organizuota apsauga, užkirtusi galimybę atsakovams patekti į ginčo patalpas, bei dokumentų paėmimas, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovams tenka UAB „Stellar Navigation“ dokumentų perdavimo–priėmimo akto ir (ar) apyrašo nesudarymo neigiamos pasekmės. Byloje teismų taip pat nustatyta, kad nei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, nei kitais būdais nebuvo aiškiai užfiksuota, kokie dokumentai realiai buvo UAB „Stellar Navigation“ patalpose bei buvo išvežti ieškovų. Taigi ieškovai veikė savo rizika nefiksuodami dokumentų perėmimo. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad liko nepaneigti atsakovų

argumentai dėl dalies UAB „Stellar Navigation“ ir UAB „Lex maris“ dokumentų, aktualių nagrinėjamam ginčui išspręsti, netekimo (dingimo). Dėl tokių ieškovų veiksmų atsakovai iš esmės neteko galimybės įvykdyti savo procesinę pareigą įrodyti savo atsikirtimų į pareikštą ieškinį pagrindą (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje pagrįstai buvo padidinta ieškovų įrodinėjimo pareigos apimtis ir atitinkamai atsakovų pareiga įrodyti savo atsikirtimus į pareikštus ieškinio reikalavimus tapo mažesnės apimties, nei priklausytų pagal CPK 178 straipsnį.

42. Byloje nenustatyti duomenys, patvirtinantys, kad UAB „Stellar Navigation“ ir UAB „Lex maris“ 2011 m. spalio 20 d. paslaugų sutartis būtų buvusi pripažinta negaliojančia, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad paslaugų sutartis sudaryta teisėtai, t. y. nepažeidžiant ieškovų teisių ir teisėtų interesų. Ginčas byloje kilo tik dėl paslaugų sutarties vykdymo teisėtumo ir atitinkamai jos vykdymo veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Remiantis nutarties 39 punkte nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, ieškovai, turintys pareigą įrodyti UAB „Stellar Navigation“ vadovo neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, turėjo byloje įrodyti, kad paslaugos pagal UAB „Stellar Navigation“ ir UAB „Lex maris“ 2011 m. spalio 20 d. sutartį faktiškai nebuvo teikiamos, o sąskaitos išrašomos fiktyviai.

43. Byloje teismų nustatyta, kad UAB „Stellar Navigation“ ir UAB „Lex maris“ 2011 m. spalio 20 d. paslaugų sutartis buvo patvirtinta vienintelio UAB „Stellar Navigation“ akcininko, taigi ši sutartis akcininkui buvo žinoma, jis laikė šią sutartį sudaryta pagrįstai, o UAB „Lex maris“ paslaugas – būtinas UAB „Stellar Navigation“ veiklai. UAB „Stellar Navigation“ finansinių ataskaitų rinkiniai buvo audituojami nepriklausomos auditorės UAB „KPMG“. UAB „Lex maris“ paslaugų pardavimai 2010–2015 m. buvo įtraukti į UAB „Stellar Navigation“ finansinės atskaitomybės dokumentus ir audituoti. Auditoriaus 2012–2015 metų išvadose konstatuota, kad UAB „Stellar Navigation“ finansinės ataskaitos teisingai atspindi UAB „Stellar Navigation“ finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus, o metinis pranešimas neturi finansinių ataskaitų neatitikimų. Auditoriaus ataskaitos ir UAB „Stellar Navigation“ finansinių ataskaitų rinkiniai buvo patvirtinti akcininkų (vėliau vienintelio akcininko) sprendimais. Taigi UAB „Stellar Navigation“ akcininkai (valdybos nariai) nuo 2011 m. finansinės atskaitomybės patvirtinimo žinojo apie paslaugų sutarties sudarymą ir vykdymą, paslaugų sutarties pagrindu teikiamų paslaugų pobūdį ir mastą, turėjo galimybę įvertinti sandorio ekonominį pagrįstumą.

44. Kasaciniame skunde ieškovai nurodo, kad aplinkybė, jog 2011 m. spalio 20 d. paslaugų sutartis ir dalis apmokėjimų buvo patvirtinti akcininko, nepašalina bendrovės vadovo atsakomybės už neteisėtus jo veiksmus, šį teiginį grindžia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad nutarties 44 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika buvo suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose,  t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; kt.).

46. Ieškovų kasaciniame skunde nurodytose kasacinio teismo nagrinėtose bylose (nutarties 44 punktas) kasacinis teismas pažymėjo, kad visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas nešalina vadovo atsakomybės, tačiau tose bylose buvo nagrinėjamas bankrutuojančios bendrovės vadovo atsakomybės klausimas. Visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas nešalina vadovo atsakomybės kreditoriams, kai įmonei iškeliama bankroto byla, taip pat ir tais atvejais, jei toks pritarimas pažeidžia viešą interesą ir smulkiųjų akcininkų teises. Pagal ABĮ 37 straipsnio 7 dalį bendrovės vadovas savo veikloje privalo vadovautis visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais. Taigi visuotinio akcininkų susirinkimo, kaip aukščiausio bendrovės organo, veiksmai įpareigoja bendrovės vadovą ir yra jam privalomi. Remiantis kasacinio teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-611/2018 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką), mokios bendrovės akcininkai gali pritarti bendrovės vadovo veiksmams ne tik raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, ir tai yra aplinkybė, neleidžianti vadovo veiksmų kvalifikuoti kaip neteisėtų.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad bendrovės vadovo veikimas bendrovės interesais yra preziumuojamas, taip pat akcininko veiksmus (žinojimą apie sudarytą paslaugų sutartį, jos sudarymo priežastis, teikiamų paslaugų pobūdį ir mastą, paslaugų teikimo apimties, kainos ir tinkamo jos vykdymo patvirtinimą, finansinių ataskaitų ir PVM sąskaitų faktūrų patvirtinimą, sandorių su įmone „Stellar Baltic Company Ltd“ sudarymo ir vykdymo patvirtinimą), kurie gali būti

kvalifikuojami kaip pritarimas bendrovės vadovo sprendimams, konstatuoja, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovai neįrodė bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumo – fiduciarinių pareigų pažeidimo (CPK 178 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti ir neteisėtų veiksmų kitų atsakovų, kurių veikla byloje buvo siejama su 2011 m. spalio 20 d. paslaugų sutarties vykdymu ir atsakovo A. S., kaip UAB „Stellar Navigation“ vadovo, veikla.

48. Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovo A. S. 94 885,60 Eur žalos, patirtos šiam neperduodant (neišsaugojant bei galbūt pasisavinant) UAB „Stellar Navigation“ kasoje esančių lėšų, atlyginimo. Atsakovas į šį reikalavimą atsikirto tuo, kad nurodyta suma bendrovė atsiskaitė su juo UAB „Stellar Navigation“ ir „Stellar Baltic Company Ltd“ 2015 m. lapkričio 27 d. sutarties pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Stellar Navigation“ ir įmonės „Stellar Baltic Company Ltd“ 2015 m. lapkričio 27 d. susitarimo 4 punkte yra įtvirtintas UAB „Stellar Navigation“ įsipareigojimas sumokėti A. S. atitinkamą atlyginimą už tai, kad pastarasis eis ir įmonės „Stellar Baltic Company Ltd“ direktoriaus pareigas, kol vykdoma laivo pirkimo procedūra. Bylą nagrinėję teismai nenustatė nurodyto susitarimo suklastojimo fakto (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, UAB „Stellar Navigation“ vienintelis akcininkas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu patvirtino premiją bendrovės direktoriui A. S. už įmonės „Stellar Baltic Company Ltd“ direktoriaus pareigų vykdymą ir veiksmus įsigyjant laivą „Shuei“ (2,25 proc. laivo pirkimo kainos). UAB „Stellar Navigation“ vienintelio akcininko 2016 m. vasario 6 d. sprendimu dar kartą buvo patvirtinta premija atsakovui A. S. dėl laivo „Shuei“ pirkimo. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į didesnę ieškovų įrodinėjimo pareigos apimtį, minėtą aplinkybę, kad visi UAB „Stellar Navigation“ dokumentai buvo perimti ieškovų, o atsakovų galimybė įrodyti savo atsikirtimus buvo ribota, remdamiesi byloje esamais duomenimis, pagrįstai sprendė, kad atsakovui premija buvo realiai išmokėta ir ieškovai nepagrindė savo reikalavimo priteisti iš atsakovo 94 885,60 Eur kasos likutį, konstatavo, kad atsakovo atleidimo dieną tokio kasos likučio nebuvo (CPK 178 straipsnis). Taigi byloje nenustatyti atsakovo A.  S. neteisėti veiksmai – lėšų neperdavimas UAB „Stellar Navigation“ (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

49. Ieškovai byloje reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo A. S. 55 956,82 Eur žalos, patirtos sudarius automobilio nuomos sutartį, atlyginimo. Byloje teismų nustatyta, kad automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta taip pat esant vienintelio bendrovės akcininko pritarimui, automobilio nuoma, tam skirtos išlaidos ir automobilio naudojimas buvo atskleista finansiniuose ataskaitų rinkiniuose, automobilis buvo naudojamas UAB „Stellar Navigation“ reikmėms. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovas A. S. sudarė UAB „Stellar Navigation“ veiklai nebūtiną ir akivaizdžiai nuostolingą sandorį su UAB „Silberauto“ dėl automobilio nuomos, t. y. ieškovų nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai byloje nenustatyti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

50. Ieškovai taip pat prašė teismo priteisti iš atsakovo A. S. 185 886,32 Eur žalos, patirtos atsakovui sau neteisėtai kaip darbo užmokestį ir premijas išsimokant UAB „Stellar Navigation“ lėšas, atlyginimo. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Byloje nustatyta, kad UAB „Stellar Navigation“ valdyba nuo 2013 m. gegužės 14 d. faktiškai nebeveikė, o jos funkcijas atliko vienintelis bendrovės akcininkas. Nutarties 48 punkte minėta, kad UAB „Stellar Navigation“ vienintelio akcininko 2016 m. vasario 6 d. sprendimu buvo patvirtinta ir premija atsakovui A. S. dėl laivo „Shuei“ pirkimo. Ši premija pakartotinai buvo patvirtinta ir vienintelio akcininko 2016 m. vasario 6 d. sprendimu, kuriuo taip pat patvirtintas 2016 m. vasario 4 d. premijų bendrovės direktoriui A. S. sąrašas. Be to, vienintelio akcininko 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu direktoriui A. S. nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 13 160 Eur darbo užmokestis. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais duomenimis ir atsižvelgdama į ieškovų įrodinėjimo pareigos apimtį bei nesant galimybės byloje objektyviai nustatyti UAB „Stellar Navigation“ turėtų dokumentų sudėties, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovo A. S. darbo užmokesčio padidinimas ir premijų skyrimas buvo derinamas su vieninteliu bendrovės akcininku ir šio tvirtinamas. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovai neįrodė bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumo, t. y. neteisėto UAB „Stellar Navigation“ lėšų kaip darbo užmokesčio ir premijų išsimokėjimo (CPK 178 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

51. Ieškovai byloje reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo A. S. 13 533,83 Eur žalos, kurią sudaro įmonės buhalterei N. Š. nuo 2013 m. didinto ir išmokėto 10 317 Eur darbo užmokesčio ir nuo jo priskaičiuotų bei į biudžetą sumokėtų 3196,20 Eur mokesčio VSDFV ir 20,63 Eur įmokų į Garantinį fondą, atlyginimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ABĮ 37 straipsnio 8 dalį bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus,

sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Ši nuostata yra įtvirtinta ir UAB „Stellar Navigation“ įstatų 125 punkte. Byloje nustatyta, kad atsakovas A. S., kaip bendrovės direktorius, vykdydamas nurodytas funkcijas nustatė, o vėliau – kėlė N. Š. darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad pagal Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos buhalterių darbo užmokesčio 2014 metais tyrimą didžioji dalis (37 proc.) vyr. buhalterių, dirbančių privataus tarptautinio kapitalo įmonėse, nurodytu laikotarpiu gaudavo 5001 Lt (1448 Eur) ir didesnį atlyginimą, t. y. iš esmės atitinkantį N. Š. atlyginimą 2013–2014 metais. Be to, UAB „Stellar Navigation“ įsteigė patronuojamąją įmonę „Stellar Navigation B.V.“, kurios vadove tapo pati ieškovė, bei ieškovei esant įmonės „Stellar Maestro C.V.“ atsakingąja partnere ir nurodytoms įmonėms vykdant konsoliduotą veiklą, buhalterės N.  Š. darbo apimtis ir krūvis žymiai padidėjo. N. Š. atliko įmonių grupės pirminės apskaitos dalį, tam tikrais laikotarpiais ėjo ne tik buhalterio, bet ir direktoriaus pavaduotojo pareigas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad teismų išvada, jog N. Š. darbo užmokestis buvo keliamas pagrįstai, yra teisinga, o atsakovo A. S. neteisėti veiksmai, keliant N. Š. darbo užmokestį, nenustatyti (CPK 178 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

52. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, byloje tinkamai taikydami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir atitinkamai nenustatę atsakovų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo priteisti ieškovams iš atsakovų prašomą žalos atlyginimą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1, 3 dalys).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53. Atsakovai ir trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą, tačiau nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų. Dėl šios priežasties nurodytas prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

54. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 19,56 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į kasacinės bylos teisinį rezultatą, jos priteistinos iš ieškovų po 9,78 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovų UAB „Stellar Navigation“ (j. a. k. 301737957) ir L. Y. (a. k. duomenys neskelbtini) po 9,78 Eur

(devynis Eur 78 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

ALGIS NORKŪNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04433 2019-03-22 2019-03-14 2019-03-14 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-95-695/2019

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07082-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.12.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. L. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. L. ieškinį atsakovui A. M. dėl pažeistų teisių atkūrimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. L. (V. L.), institucija, teikianti išvadą, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savininko teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, statinių sodo žemės sklype statybai keliamus reikalavimus ir asmens, ginančio savo privatų interesą, teisę reikalauti pašalinti neteisėtos statybos padarinius, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama įpareigoti atsakovą panaikinti infiltravimo lauką, įrengtą mėgėjų sodo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

3. Ieškovė nurodė, kad jai ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės ūkio (sodų) paskirties sklypas ir sodo pastatas, esantys (duomenys neskelbtini). Atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso mėgėjų sodo žemės sklypas ir sodo pastatas, esantys (duomenys neskelbtini). Šalių žemės sklypai turi bendrą ribą.

4. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas 2016 m. rugsėjo 14 d. savo žemės sklype įsirengė individualią nuotekų valymo sistemą, kuri susideda iš įrenginio „Bioclar-6“, filtravimo šulinio, infiltravimo lauko, sujungtų vamzdžiais. Infiltravimo laukas įrengtas maždaug 10–20 cm atstumu nuo ieškovės sklypo ribos ir maždaug 1 m atstumu nuo jos sodo pastato, t. y. nesilaikant teisės aktuose nustatyto atstumo. Ieškovė pažymėjo, kad ji nedavė sutikimo dėl nuotekų valyklos įrengimo mažesniu, negu reglamentuoja teisės aktai, atstumu, be to, atsakovo įrengtas infiltravimo laukas pažeidžia jos, kaip kaimyninio žemės sklypo savininkės, teises: pradėjus funkcionuoti nuotekų valymo sistemai, kanalizacijos srutos tekės per infiltravimo lauką ir terš žemę, pateks į jos sodo pastato rūsį, taip pat sklis blogas kvapas. Taip bus teršiama gamta, be to, bus pažeista jos ir trečiojo asmens teisė į saugią aplinką.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu atmetė ieškinį.6. Teismas nurodė, kad statiniai sodo žemės sklype turi būti statomi, laikantis šių reikalavimų: pastatai turi būti statomi

ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, inžineriniai statiniai (išskyrus tvoras) – ne mažesniu kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau visais atvejais – kad jie nedarytų žalos kaimyninio sklypo naudotojui. Mažesniu atstumu statiniai gali

būti statomi, turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko sutikimą (Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 252 patvirtintų Nuotekų filtravimo sistemų įrengimo aplinkosaugos taisyklių 23 punkte nurodytas 15 m atstumas (nuo požeminės filtravimo sistemos) turi būti užtikrintas tik iki gyvenamosios ir viešosios paskirties statinių, o ieškovės pastatas, esantis sodo žemės sklype, nėra gyvenamasis. Požeminė filtravimo sistema yra inžinerinis statinys, pats šio įrenginio pavadinimas rodo, kad jis turi atlikti nuotekų filtravimo funkciją. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovei priklauso sodo namas, o teisės aktuose nėra reglamentuotas minimalus leistinas atstumas nuo sodo namo iki vietinės nuotekų valyklos.

8. Teismas nustatė, kad pats nuotekų valymo įrenginys su vietiniu vamzdynu yra pastatytas didesniu (1,5 m) atstumu nei 1 m iki sklypo ribos, todėl nebuvo privalomas gretimų sklypų savininkų ar valdytojų sutikimas pastatyti šį įrenginį. Teismas šiame kontekste papildomai pažymėjo, kad teisės aktai nenustato minimalaus privalomo atstumo nuo namo ar sklypo ribos, kuriuo turi būti įrengiamas infiltracinis laukas (plotas).

9. Teismas, remdamasis liudytojo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos teritorinio skyriaus darbuotojo Z. J. J. – parodymais, nustatė, kad atsakovo filtravimo įrenginys yra sertifikuotas, statybą leidžiantis dokumentas tokiam įrenginiui pastatyti nėra reikalingas, kad ginčo objektas – infiltravimo laukas – nėra įrenginys. Teismas, įvertinęs atsakovo valymo įrenginio techninį pasą, nustatė, kad infiltravimo laukas nėra būtinoji valymo įrenginio sudėtinė dalis. Teismas nurodė, jog techniniame pase užfiksuota, kad įrenginį sudaro biologinis reaktorius, visas nuotekų valymas vyksta vienoje talpykloje, kad išvalytos nuotekos išleidžiamos į atvirus vandens telkinius, lietaus kanalizaciją arba į filtracijos šulinį bei laukus. Teismo manymu, tikslesnis atsakovo įrengto filtravimo lauko pavadinimas būtų absorbcijos laukas, nes šiame lauke nėra vykdomas filtravimo procesas, o iš įrenginio ištekantis vanduo yra toks švarus, kad gali būti išleidžiamas į laukus, atvirus vandens telkinius ir pan. Atsakovo įrengto lauko paskirtis  – sugerti išvalytą (o ne valyti) vandenį. Teismas, remdamasis šiais argumentais, konstatavo, kad infiltraciniu įvardijamas laukas negali būti traktuojamas kaip filtravimo sistema.

10. Kartu teismas atmetė ieškovės argumentus dėl jos, kaip kaimyninio žemės sklypo savininkės, teisių pažeidimo (žr. šios nutarties 4 punkto pabaigą). Teismas pažymėjo, kad kanalizacijos srutos neterš žemės, nes jos apskritai nebus išleidžiamos – iš valymo įrenginio teka švarus vanduo, kuris gali būti išleistas į vandens telkinius ir panaudotas kitais tikslais. Vadinasi, gamta nebus teršiama, ieškovės ir trečiojo asmens teisė į saugią aplinką nebus pažeista. Teismas taip pat pažymėjo, kad įrenginio techniniame pase nurodyta, jog nuotekų valymo proceso metu yra efektyviai išvalomas azotas, todėl valymo sistemos neskleidžia blogo kvapo.

11. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo įrengtas infiltracinis laukas yra ne inžinerinis įrenginys, o paprasčiausiai modifikuotas gruntas, jo paskirtis – pagerinti išvalyto vandens susigėrimo į žemę galimybes, o ne jį išvalyti. Kartu teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad pats valymo įrenginys yra įrengtas didesniu negu 1 m atstumu nuo žemės ribos, todėl nėra Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punkto pažeidimo.

13. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškovės argumentų, susijusių su savavališka nuotekų valymo įrenginio statyba, pažymėjo, kad ieškovė nereiškė reikalavimo dėl nuotekų valymo įrenginio statybos pripažinimo savavališka ir atitinkamų sankcijų atsakovui taikymo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti šį klausimą, priešingu atveju būtų buvusios peržengtos bylos nagrinėjimo ribos.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismai netinkamai aiškino inžinerinio statinio – individualios nuotekų tvarkymo sistemos – sąvoką. Individuali nuotekų tvarkymo sistema susideda iš valymo įrenginio „Bioclar-B6“, filtravimo šulinio, sujungto vamzdžiais su filtravimo lauku. Teismai, remdamiesi techninio paso duomenimis, konstatavo, kad nuotekų tvarkymo sistemą sudaro tik įrenginys „Bioclar-B6“. Teismų manymu, visas nuotekų valymo procesas vyksta vienoje polipropileno talpykloje, infiltravimo laukas

visiškai nėra būtinas, o išvalytos atliekos yra išleidžiamos į atvirus vandens telkinius, lietaus kanalizaciją ir laukus. Vis dėlto, kitaip negu konstatavo bylą nagrinėję teismai, nuotekos suteka į filtravimo lauką, įrengtą ties ieškovės žemės sklypu, patenka į gruntinius vandenis, į sklypo gruntą, sodo namo rūsį. Įrenginio „Bioclar-B6“ techniniame pase nurodyta, kad svarbiausias veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti montuojant įrenginį, yra aukštas gruntinių vandenų lygis. Pažymėtina, kad vietovėje, kurioje yra šalims priklausantys sodo žemės sklypai, yra aukštas gruntinių vandenų lygis. Ieškovė reikalavo, kad atsakovas pateiktų įrodymus, patvirtinančius geologinių tyrimų atlikimą prieš statybos projekto parengimą, tačiau jis nepateikė tokių įrodymų.

14.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Nuotekų filtravimo sistemų įrengimo aplinkosaugos taisyklių 23 punkto nuostatas dėl reikalavimo išlaikyti 15 m atstumą. Ieškovei priklausantis sodo namas yra gyvenamasis namas, todėl atsakovas privalėjo užtikrinti 15 m atstumą nuo nuotekų valymo įrenginio iki ieškovės namo.

14.3. Teismai be pagrindo nesprendė klausimo dėl nuotekų valymo įrenginio statybos teisėtumo. Ieškovė įgijo galimybę susipažinti su atsakovo gyvenamojo namo projektu, kitais dokumentais tik tada, kai pirmosios instancijos teismas jau buvo išėjęs rašyti sprendimo, todėl ji negalėjo patikslinti ieškinio reikalavimų. Pažymėtina, kad pagal statybos projekto planą nuotekų valymo sistema turėjo būti įrengta kitoje vietoje, negu yra įrengta, t. y. ne prie gyvenamojo namo, o prie ūkio pastato. Be to, atsakovas įrengė kito tipo, negu buvo nustatyta projekte, nuotekų šalinimo sistemą. Teismai visiškai nepasisakė dėl šių aspektų, patvirtinančių projekto reikalavimų nesilaikymą.

15. Trečiasis asmuo prisidėjo prie ieškovės kasacinio skundo.16. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra

grindžiamas šiais argumentais:16.1. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bylos faktinius duomenis, vadovaudamasis

teisės aktais, pagrįstai konstatavo, kad paprastas rezervuaras negali būti prilygintas valymo įrenginiui. Ieškovė teigia, kad nuotekos išteka į jos sodo žemės sklypo gruntą, sodo namo rūsį, tačiau nepateikė argumentų, pagrindžiančių šiuos teiginius.

16.2. Kasacinio skundo argumentas dėl Nuotekų filtravimo sistemų įrengimo aplinkosaugos taisyklių 23 punkto nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo yra nepagrįstas. Pagal šias nuostatas turi būti užtikrintas 15 m atstumas nuo požeminės filtravimo sistemos iki gyvenamosios ir viešosios paskirties pastatų. Viešo registro duomenys patvirtina, kad ieškovės namas nėra gyvenamosios paskirties, vadinasi, pirmiau įvardytas reikalavimas šios bylos atveju apskritai nėra taikomas.

16.3. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad filtravimo įrenginiui įrengti nėra būtinas projektas, statybą leidžiantis dokumentas, todėl ieškovės argumentas, kad nuotekų valymo įrenginys turėjo būti įrengtas pagal namo projektą, yra visiškai nepagrįstas. Kartu nėra pagrindo konstatuoti savavališką statybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl savininko teisės reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, statinių sodo žemės sklype statybai keliamų reikalavimų ir asmens, ginančio savo privatų interesą, teisės reikalauti pašalinti neteisėtos statybos padarinius

17. Ši civilinė byla pradėta pagal ieškinį, kuriuo ieškovė reikalauja įpareigoti atsakovą panaikinti infiltravimo lauką, įrengtą greta bendros šalims priklausančių sodo žemės sklypų ribos. Formuluojant faktinį ieškinio pagrindą, be kita ko, nurodyta, jog:

17.1. Infiltravimo laukas įrengtas maždaug 10–20 cm atstumu nuo bendros šalių sodo žemės sklypų ribos ir maždaug 1 m atstumu nuo ieškovės sodo pastato, t. y. nesilaikant Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyto atstumo.

17.2. Funkcionuojant atsakovo įrengtai nuotekų valymo sistemai, kanalizacijos srutos tekės per infiltravimo lauką ir terš žemę, pateks į ieškovės sodo pastato rūsį, taip pat sklis blogas kvapas. Taip bus teršiama gamta, be to, bus pažeista ieškovės ir trečiojo asmens teisė į saugią aplinką.

18. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškovės materialusis subjektinis reikalavimas, konstatuoja, kad ieškinys turi mišrų teisinį pagrindą:

18.1. Tiek, kiek ieškovė savo reikalavimui pagrįsti nurodo šios nutarties 17.2 punkte išdėstytas aplinkybes, ieškinys kvalifikuotinas kaip negatorinis ieškinys. Savininko teisė reikšti negatorinį ieškinį, t. y. reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, yra reglamentuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnyje.

18.2. Tiek, kiek ieškinio reikalavimas grindžiamas 17.1 punkte nurodytomis aplinkybėmis, ieškinys kvalifikuotinas kaip ieškinys dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo. Asmens teisė, ginant savo privatų interesą, reikalauti pašalinti neteisėtos statybos padarinius išplaukia iš CK 4.103 straipsnio 1–2 dalių nuostatų.

19. Šios nutarties 18.1–18.2 punktuose įvardyti pažeistų teisių gynimo būdai yra savarankiški ir kartu skirtingi, todėl teisėjų kolegija skyrium aptaria šiuos teisių gynimo būdus, pirmiausia pasisakydama dėl sąlygų, kurios yra būtinos negatoriniam ieškiniui patenkinti.

20. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, yra nurodęs, jog ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-403/2018, 27 punktas).

21. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai nustatė priešingas aplinkybes, negu įrodinėja ieškovė, siekdama pagrįsti savo teisių pažeidimą (šios nutarties 17.2 punktas): teismai nustatė, kad kanalizacijos srutos neterš žemės, nes jos apskritai nebus išleidžiamos – iš valymo įrenginio teka švarus vanduo, kuris gali būti išleistas į vandens telkinius ir panaudotas kitais tikslais, vadinasi, gamta nebus teršiama, ieškovės ir trečiojo asmens teisė į saugią aplinką nebus pažeista, be to, nustatė, kad, vykstant nuotekų valymo procesui, yra efektyviai išvalomas azotas, todėl valymo sistemos neskleidžia blogo kvapo. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės kasacinio skundo turinį, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nėra išsamių teisinių argumentų, kuriais būtų keliamas tinkamo įrodymų vertinimo teismams nustatant pirmiau nurodytas aplinkybes klausimas, ir todėl plačiau nepasisako dėl šio klausimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis).

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas, patvirtinančias, kad ieškovė, kaip sodo žemės sklypo ir sodo pastato savininkė, neįrodė savo teisių pažeidimo, vadinasi, nepagrindė ir būtinosios negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygos, konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 4.98 straipsnį.

23. Kaip minėta, egzistuoja ir kitas teisinis ieškinio pagrindas, t. y. CK 4.103 straipsnio 1–2 dalys. CK 4.103 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Pagal CK 4.103 straipsnio 2 dalį asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų materialiųjų teisės normų turinį, konstatuoja, kad būtinosios asmens, įgyvendinančio savo privatų interesą, subjektinių teisių apgynimo pagal CK 4.103 straipsnio 1–2 dalis sąlygos yra ginčo objekto – statinio – statybos neteisėtumas (neteisėtumą suprantant taip, kaip yra nurodyta CK 4.103 straipsnio 1 dalyje, t. y. savavališka statyba arba statyba, vykdoma pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus) ir asmens subjektinių teisių pažeidimas, nulemtas būtent tokios (neteisėtos) statybos.

25. Statinio statybai keliami reikalavimai pirmiausia ir daugiausia yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose. Šios civilinės bylos procese keliamas klausimas dėl statybos sodo žemės sklype teisėtumo, o mėgėjų sodo teritorijos tvarkymo bendrieji, inter alia (be kita ko), statinių statybai keliami, reikalavimai yra reglamentuoti specialiame norminiame teisės akte, t. y. Sodininkų bendrijų įstatyme, todėl šio teisės akto nuostatos pirmiausia ir taikytinos sprendžiant pirmiau įvardytą klausimą.

26. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnis reglamentuoja mėgėjų sodo teritorijos tvarkymo bendruosius reikalavimus, šio straipsnio ketvirtojoje dalyje įtvirtinti statinių sodo žemės sklype statybai keliami reikalavimai, tarp šių reikalavimų – ir tas, kad pastatai turi būti statomi ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, inžineriniai statiniai (išskyrus tvoras) – ne mažesniu kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau visais atvejais  – kad jie nedarytų žalos kaimyninio sklypo naudotojui; mažesniu atstumu statiniai gali būti statomi turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko ar sodininkų bendrijos (kai sklypas ribojasi su bendrojo naudojimo teritorija) valdybos ar pirmininko sutikimą (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4

dalies 1 punktas).27. Kasacinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184

patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priedo nuostatas, įtvirtinančias minimalius atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninio sklypo ribos ir galimybę sumažinti šiuos atstumus iki 1 m, tik turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) sutikimą (rašytinį susitarimą), konstatavo, kad statytojas turi pareigą laikytis nustatytų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos, o kaimyninio sklypo savininkas (naudotojas) – teisę sutikti arba nesutikti, kad šie atstumai būtų mažesni. Statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais siekiama užtikrinti, kad statybos darbai būtų atliekami nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesukeltų grėsmės kitiems asmenims, todėl šie reikalavimai negali būti vertinami kaip formalus teisės būti statytoju, kaip vienos iš nuosavybės teisės įgyvendinimo formų, ribojimas. STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priedo normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus. Teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu. Civilinės teisės subjektai turi lygias teises savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu, negu yra nustatytas norminiuose teisės aktuose, atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti. Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Teisės aktuose nustatytų atstumų pažeidimas kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010).

28. Pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika suformuota aiškinant kito teisės akto, reglamentuojančio statybos teisinius santykius, nuostatas, tačiau pačių (išaiškintų) nuostatų turinys yra tapatus šios civilinės bylos ginčui spręsti reikšmingų nuostatų (žr. šios nutarties 26 punktą) turiniui, todėl aptariama kasacinio teismo praktika yra aktuali aiškinant ir Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas, įtvirtinančias minimalius atstumus nuo statinių iki kaimyninio sodo žemės sklypo ribos.

29. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatų, reglamentuojančių minimalius atstumus nuo statinių iki kaimyninio sodo žemės sklypo ribos, pažeidimas, lemiantis atitinkamo statinio statybos neteisėtumą, kartu reiškia ir kaimyninio sodo žemės sklypo savininko subjektinių teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija vertina, kad kaimyninio sodo žemės sklypo savininko subjektinėms teisėms teismine tvarka pagal CK 4.103 straipsnio 1–2 dalis apginti pakanka įrodyti, kad ginčo statinys be jo sutikimo gretimame sodo žemės sklype yra pastatytas mažesniu, negu reglamentuoja Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punktas, atstumu.

30. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nekilo ginčo dėl tos aplinkybės, kad infiltravimo laukas yra įrengtas mažesniu negu 1 m atstumu iki bendros šalių sodo žemės sklypų ribos, kita vertus, kilo klausimas, ar infiltravimo laukas apskritai gali būti laikomas statiniu (jo dalimi) Statybos įstatymo prasme. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad infiltravimo laukas nėra statinys (jo dalis). Ieškovė savo kasaciniame skunde išreiškė nesutikimą su tokia teismų išvada, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šio klausimo, nes jis turi esminę reikšmę sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas pripažinti ieškovės subjektinių teisių pažeidimą ir kartu jos pasirinktu būdu apginti (galimai) pažeistas subjektines teises.

31. Statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas (Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 2 dalis). Inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis). Inžineriniai tinklai – statinio statybos sklype (išskyrus statinio vidų) ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotekų šalinimo, šilumos, dujų, naftos ar kito kuro, technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos bei elektroninių ryšių tinklai su jų maitinimo šaltiniais ir įrenginiais (Statybos įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Vietiniai inžineriniai tinklai – inžineriniai tinklai (su jų maitinimo šaltiniais), skirti vieno vartotojo ar grupės vartotojų poreikiams tenkinti (Statybos įstatymo 2 straipsnio 66 dalis).

32. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas įsirengė nuotekų valymo įrenginį „Bioclar B-6“, filtravimo šulinį (rezervuarą), kuris sujungtas vamzdžiu su valymo įrenginiu, ir ginčo infiltravimo lauką. Teismai, įvertinę aptariamo nuotekų valymo įrenginio techninio paso duomenis, nustatė, kad infiltravimo laukas nėra būtinoji valymo įrenginio

sudėtinė dalis, kad valymo įrenginį sudaro biologinis reaktorius, visas nuotekų valymas vyksta vienoje talpykloje, o išvalytos nuotekos išleidžiamos į atvirus vandens telkinius, lietaus kanalizaciją arba į filtravimo šulinį bei laukus, kad infiltravimo lauko paskirtis – sugerti išvalytą (o ne valyti) vandenį. Pažymėtina, kad šiais argumentais ir yra iš esmės paremta teismų išvada, kad ginčo infiltravimo laukas nėra statinys (jo dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada.

33. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta teismų išvadą, kad infiltravimo lauko įrengimas nėra ta sąlyga, be kurios apskritai negalėtų būti užtikrintas nuotekų valymo įrenginio „Bioclar B-6“ funkcionavimas, – kaip pirmiau nurodyta, išvalytos nuotekos gali būti išleidžiamos į atvirus vandens telkinius, lietaus kanalizaciją ir kt., tačiau šios bylos atveju infiltravimo laukas buvo įrengtas, siekiant užtikrinti tinkamą ir nepertraukiamą nuotekų valymo įrenginio ir kartu paties nuotekų valymo proceso funkcionavimą. Nuotekų valymo proceso užbaigimas yra neatskiriamas nuo išvalytų nuotekų pašalinimo, kitaip tariant, išvalytų nuotekų šalinimo procesas yra sudėtinė nuotekų valymo proceso, kaip visumos, dalis, o infiltravimo laukas, kaip nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, būtent ir buvo įrengtas išvalytų nuotekų pašalinimo funkcijai įgyvendinti, t. y. užtikrinti išvalytų nuotekų pašalinimą jų sugerdinimo į gruntą būdu. Išvalytų nuotekų susigėrimo procesas gali vykti natūraliai, t. y. neįrengiant infiltravimo lauko, arba statybos būdu įrengiant tokį lauką. Jeigu susigėrimo (sugerdinimo) vieta yra įrengiama statybos būdu (atliekant statybos darbus (statybos darbų sąvoka yra apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje) ir naudojant statybos medžiagas, t. y. atliekant žemės darbus, vykdant natūralaus grunto pakeitimą susigėrimo procesui užtikrinti reikalingais substratais ar medžiagomis ir kt.), egzistuoja teisinis pagrindas vertinti tokį infiltravimo lauką kaip nuotekų valymo įrenginio sudėtinę dalį. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, sprendžia, kad nuotekų valymo įrenginys „Bioclar B-6“, vietinis vamzdynas, filtravimo šulinys (rezervuaras) ir infiltravimo laukas kartu sudaro vietinį inžinerinį nuotekų valymo ir šalinimo tinklą, atitinkantį Statybos įstatymo 2 straipsnio 10 ir 66 dalių apibrėžtis. Inžineriniai tinklai yra priskiriami inžineriniams statiniams (Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis), vadinasi, ginčo infiltracinis laukas yra (inžinerinio) statinio (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme) dalis.

34. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad infiltravimo laukas, kaip vietinio inžinerinio nuotekų valymo ir šalinimo tinklo dalis, turėjo būti įrengtas laikantis inžinerinių statinių sodo žemės sklype statybai keliamo atstumo reikalavimo, įtvirtinto Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punkte. Kaip nustatyta, infiltravimo laukas be gretimo sodo žemės sklypo savininkų sutikimo įrengtas mažesniu, negu yra reglamentuotas, atstumu iki bendros šalių sodo žemės sklypų ribos, vadinasi, atsakovas pažeidė Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas ir kartu ieškovės, kaip gretimo sodo žemės sklypo savininkės, subjektines teises (žr. šios nutarties 29 punktą).

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.103 straipsnio 1–2 dalių ir Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas, neatliko tinkamo santykio tarp šių materialiosios teisės normų teisinio įvertinimo, be to, netinkamai aiškino ir taikė Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 9, 10 ir 66 dalių nuostatas, reglamentuojančias statinio, inžinerinių statinių, inžinerinių tinklų ir vietinių inžinerinių tinklų sąvokas, o netinkamai aiškinant ir taikant nurodytas materialiosios teisės normas buvo neteisingai išspręsta byla.

36. Kaip nustatyta, ieškovė reikalauja įpareigoti atsakovą panaikinti ginčo infiltravimo lauką, t. y. taikyti kraštutinę ir pačią griežčiausią pažeistų teisių gynimo priemonę – įpareigoti sunaikinti atsakovo nuosavybės teisės objektą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės, kaip gretimo sodo žemės sklypo savininkės, subjektinės teisės gali būti apgintos taikant įrenginio savininko nuosavybės teisę varžančią priemonę tiek, kad ji pašalintų pažeidimą – įpareigojant atsakovą išmontuoti infiltravimo lauko dalį, esančią mažesniu negu 1 m atstumu nuo bendros šalių sodo žemės sklypų ribos.

37. CPK 273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį, jeigu nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas arba jeigu atsakovas įpareigojamas pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi pačius neteisėtos statybos padarinius, ieškovės pažeistoms subjektinėms teisėms apginti taikytą šių padarinių šalinimo būdą, sprendžia, kad trijų mėnesių terminas, skaičiuotinas nuo šios nutarties priėmimo dienos, yra pakankamas teismo sprendimui dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo įvykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio termino sprendimui įvykdyti nustatymas nereikš teisinio tikrumo ir teisinio apibrėžtumo principų (ieškovės teisėtų interesų atžvilgiu) pažeidimo, todėl, remiantis išdėstytais argumentais, teismo sprendimui dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo įvykdyti nustatytinas trijų mėnesių terminas.

39. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, naikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priima naują sprendimą – tenkina ieškinį iš dalies: įpareigoja atsakovą trijų mėnesių terminu nuo šios nutarties priėmimo dienos išmontuoti infiltravimo lauko dalį, esančią mažesniu negu 1 m atstumu nuo bendros šalių sodo žemės sklypų ribos (arba, kitaip tariant, nuo ieškovės ir trečiojo asmens sodo žemės sklypo ribos) (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Panaikinus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 5 dalis), be to, paskirstytinos ir tos bylinėjimosi išlaidos, kurios susidarė kasaciniame teisme.

41. Nustatant, kaip turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios nagrinėjant šią civilinę bylą, akcentuotini tie aspektai, kad bylos išsprendimo rezultatas formaliai skiriasi nuo to rezultato, kurio siekė ieškovė, pareikšdama ieškinį,  – atsakovas įpareigotas pašalinti neteisėtos infiltravimo lauko statybos padarinius kitu, negu ieškovė reikalauja, būdu. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, esminis ieškovės interesas, kuriam apginti buvo pradėta ši civilinė byla, yra pasiektas – atsakovas įpareigotas eliminuoti imperatyviųjų teisės normų ir kartu ieškovės subjektinių teisių pažeidimo padarinius,  t. y. išmontuoti statinio dalį, užtikrinant įstatymo reikalaujamo atstumo iki bendros šalių sodo žemės sklypų ribos laikymąsi. Teisėjų kolegija, remdamasi šiais argumentais, pripažįsta, kad ieškovė laimėjo šią bylą ir todėl turi teisę gauti visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant šią civilinę bylą, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

42. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2017 m. birželio 22 d., 2018 m. vasario 15 d. ir 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimais suteikė ieškovei antrinę teisinę pagalbą, atleido ją nuo visų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Šios tarnybos 2018 m. sausio 12 d., 2018 m. balandžio 20 d. ir 2019 m. sausio 21 d. pažymos patvirtina, kad, teikiant ieškovei antrinę teisinę pagalbą, pirmosios instancijos teisme patirta 1040,15 Eur išlaidų, apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme – po 179,79 Eur išlaidų. Atsakovas pralaimėjo šią civilinę bylą, todėl jam tenka pareiga padengti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, sumokant į valstybės biudžetą atitinkamą šių išlaidų atlyginimą (1399,73 Eur) (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 2 dalis).

43. Kaip minėta, ieškovė atleista nuo visų bylinėjimosi išlaidų, vadinasi, ir žyminio mokesčio, mokėjimo. Už ieškinį, apeliacinį skundą ir kasacinį skundą pagal pareikšto materialiojo subjektinio reikalavimo pobūdį mokėtinas (atskirai už kiekvieną procesinį dokumentą) 100 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 4 dalis), todėl iš atsakovo papildomai priteistinas 300 Eur žyminis mokestis.

44. Kasaciniame teisme susidarė 16,17 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Pareiga padengti šias išlaidas taip pat tenka atsakovui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Patenkinti ieškinį iš dalies:Įpareigoti A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 3 (trijų) mėnesių terminu, skaičiuotinu nuo šios nutarties priėmimo

dienos, išmontuoti infiltravimo lauko sodo žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), dalį, esančią mažesniu negu 1 (vieno) metro atstumu iki T. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir V. L. (V. L.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) sodo žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribos.

Atmesti kitą ieškinio dalį.

Priteisti valstybei iš A. M. 300 (trijų šimtų) Eur žyminį mokestį ir 16,17 Eur (šešiolikos Eur 17 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių

inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.Priteisti valstybei iš A. M. 1399,73 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų devyniasdešimt devynių Eur 73 ct) antrinės

teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

ALGIS NORKŪNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04540 2019-03-25 2019-03-14 2019-03-14 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-72-1073/2019Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00613-2008-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.1.2; 2.4.5.2; 2.1.2.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. C. – asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla R. C. dėl nusikalstamų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 186 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi R. C. ir civilinės ieškovės Ukrainos individualios įmonės savininkės S. U. atstovo Dariaus Kiaušo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. BYLOS ESMĖ

1. R. C. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės, pagamino netikrus dokumentus, būtent: jis, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas UAB „M“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) direktorius, o nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas direktoriaus pavaduotojas ir faktinis įmonės vadovas, veikdamas išankstine tyčia, žinodamas apie nuo 2008 metų pradžios

nuolat didėjančias UAB „M“ skolas – 22 614,75 Lt skolą bendrovei „E. L. OU“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl neįvykdytos 2006 m. liepos 27 d. sutarties (įvykdymo data 2006 m. liepos 31 d.); 21 925,28 Lt skolą S. U. individualiai įmonei (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) pagal 2007 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 26-3; 41 855 Lt skolą UAB „T“ (įmonės kodas 300530699, registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) pagal 2007 m. gruodžio 11 d. – 2008 m. vasario 13 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 57 447,80 Lt skolą „S. I. G. L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) pagal 2007 m. gruodžio 17 d. – 2008 m. gegužės 20 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 60 596,64 Lt skolą A. Č. individualiai įmonei (šiuo metu – BUAB „Č“) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)) pagal 2008 m. birželio 2 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, siekdamas apgaule išvengti UAB „M“ prievolių kreditoriams vykdymo bei paslėpti įmonės dokumentus, ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip iki 2008 m. gegužės 26 d., susirado veiklos nevykdančią, įregistruotą turint tikslą parduoti įmonę „D. S. L.“ (įmonės registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriai atstovavo formali direktorė Kipro pilietė L. Z., ir, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis šia įmone („D. S. L.“) disponuodamas, šią įmonę („D. S. L.“) panaudojo UAB „M.“ banko sąskaitose gaunamoms lėšoms paslėpti, taip išvengiant prievolių kreditoriams vykdymo: R. C. 2008 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitose faktūrose Nr. MEDI 0475 ir Nr. MEDI 0476, išrašytose mokėtojai UAB „L.“, gavėja nurodė ne UAB „M“, bet, nesant tam jokio teisėto pagrindo, įmonę „D. S. L.“ bei 2008 m. liepos 4 d. nurodymu įmonei UAB „L.“ nurodė, kad UAB „L.“ pervestų lėšas pagal UAB „M“ pateiktas minėtas 2008 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. MEDI 0475 ir Nr. MEDI 0476 į įmonės „D. S. L.“ sąskaitą Eur, IBAN (duomenys neskelbtini) ir UAB „L.“, vykdydama minėtą nurodymą, tarptautinio mokėjimo pavedimais įmonei „D. S. L.“ pervedė iš viso 18 590 Eur: 2008 m. liepos 8 d. – 5790 Eur, 2008 m. liepos 11 d. – 3500 Eur, 2008 m. liepos 25 d. – 2000 Eur, 2008 m. rugpjūčio 5 d. – 1000 Eur, 2008 m. rugpjūčio 6 d. – 1500 Eur, 2008 m. rugpjūčio 13 d. – 1000 Eur, 2008 m. rugpjūčio 14 d. – 2800 Eur, 2008 m. rugpjūčio 21 d. – 1000 Eur.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis įmone „D. S. L.“ pasinaudojo ir siekdamas paslėpti UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus bei taip sutrukdyti kreditoriams nustatyti UAB „M“ realią finansinę būklę ir įvertinti turtą: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis R. C. parengė 2008 m. birželio 16 d. datuotą UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią visos UAB „M“ akcijos 2008 m. birželio 16 d. buvo tariamai parduotos kompanijai „D. S. L.“, atstovaujamai formalios direktorės L. Z.; šią sutartį nenustatytomis aplinkybėmis pasirašius L. Z. ir pasirašius vienintelei UAB „M“ akcininkei R. C. sutuoktinei I. C., nežinojusiai apie R. C. nusikalstamus tikslus, buvo patvirtinti melagingi duomenys, tariamai patvirtinantys įmonės akcijų pardavimą, tokiu būdu R. C. pagamino netikrą dokumentą.

R. C., tęsdamas nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2008 m. rugsėjo 2 d., įtikinęs pagalbinį darbininką G. M. tapti fiktyviu UAB „M“ direktoriumi, nenustatytomis aplinkybėmis pagamino netikrus dokumentus: UAB „M“ vienintelio akcininko 2008 m. rugpjūčio 26 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo tariamai nustatyta, jog „D. S. L.“ vienintelė akcininkė L. Z. nusprendė: 1) paskirti G. M. į UAB „M“ direktoriaus pareigas nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; 2) atleisti R. C. iš UAB „M“ direktoriaus pareigų ir paskirti į UAB „M“ direktoriaus pavaduotojo pareigas nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; 3) R. C. turi perduoti bendrovės kasą ir bendrovės dokumentus G. M. pagal perdavimo–priėmimo aktą; UAB „M“ 2008 m. rugpjūčio 27 d. įgaliojimą, kuriuo neva paskirtasis direktorius G. M. įgaliojo direktoriaus pavaduotoją R. C. atstovauti UAB „M“ interesams bei pasirašyti susijusius dokumentus valstybinėse įstaigose, teismuose, bankuose, teisėsaugos institucijose nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; 2008 m. rugpjūčio 27 d. UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodė, kad R. C. tariamai perdavė „D. S. L.“ vienintelei akcininkei L. Z. įmonės dokumentus, tokiu būdu paslėpdamas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip sutrukdydamas kreditoriams nustatyti UAB „M“ realią finansinę būklę ir įvertinti turtą.

Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, R. C. tuo pat metu, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš UAB „M“ kasos išmokėjo sau, nesant tam jokio teisėto pagrindo, per du kartus ten esančias lėšas – 101 291,47 Lt (29 336 Eur).

Dėl šių R. C. veiksmų kreditoriai – „E. L. OU“, S. U. individuali įmonė, UAB „T“, „S. I. G. L.“, A. Č. individuali įmonė – prarado realią galimybę išieškoti skolas iš juridinio asmens UAB „M“ civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Tokiu būdu R. C. apgaule savo ir UAB „M“ akcininkės I. C. naudai kaltinamas išvengęs didelės vertės turtinės prievolės – iš viso 204 439,47 Lt (59 209,76 Eur) – UAB „M“ kreditoriams: 22 614,75 Lt (6549,68 Eur) – „E. L. OU“, 21 925,28 Lt (6350 Eur) – S. U. individualiai įmonei, 41 855 Lt (12 122,05 Eur) – UAB „T“, 57 447,80 (16 769,16 Eur) – „S. I. G. L.“, 60 596,64 Lt (17 550 Eur) – A. Č. individualiai įmonei. Šiais savo veiksmais R. C. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje.

1.1. Be to, R. C. buvo kaltinamas tuo, jog apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą – paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, būtent: jis, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas UAB „M“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) direktorius, o nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas direktoriaus pavaduotojas ir faktinis įmonės vadovas, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostata – „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 19 straipsnio nuostatą „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, be to, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatą, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų, veikdamas tyčia, numatydamas, jog, paslėpus UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus, bus trukdoma nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, ir to siekdamas, žinodamas, kad UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti nebus, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku pagamino netikrą dokumentą – 2008 m. rugpjū?io 27?d. datuot? UAB ?M? buhalterin?s apskaitos dokument? perdavimo?pri?mimo akt?, kuriame nurodyta, kad R.?C. neva perdav? ?D.?S.?L.? vienintelei akcininkei L.?Z. ?mon?s dokumentus, tokiu b?du ty?ia pasl?p? ?mon?s ?M? buhalterin?s apskaitos dokumentus, d?l to i? dalies negalima nustatyti UAB ?M? veiklos, komercin?s, ?kin?s, finansin?s b?kl?s rezultat? ir ?vertinti turto laikotarpiu nuo 2008?m. sausio 1?d. iki 2008?m. rugs?jo 10?d. ?iais savo veiksmais R.?C. buvo kaltinamas padar?s nusikalstam? veik?, nurodyt? BK 222 straipsnio 1 dalyje.

čio 27 d. datuotą UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad R. C. neva perdavė „D. S. L.“ vienintelei akcininkei L. Z. įmonės dokumentus, tokiu būdu tyčia paslėpė įmonės „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „M“ veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d. Šiais savo veiksmais R. C. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu R. C., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjas advokatas Raimundas Jurka prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeičiant rezoliucinę šio nuosprendžio dalį, ją išdėstant taip: R. C. pagal nusikaltimus, nurodytus BK 186 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kasatorius skunde kelia tris pagrindinius teisės taikymo klausimus:

2.1. Turint omenyje tai, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamas ir civilinės ieškovės apeliacinis skundas, kuris buvo paduotas R. C. teisinę padėtį bloginančiais ar kitaip sunkinančiais pagrindais, ir dėl to apeliacinės instancijos teismas praktiškai iš naujo vertino baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, keliamas pirmasis teisės taikymo klausimas: ar apeliacinės instancijos teismas galėjo priimti ir nagrinėti civilinės ieškovės Ukrainos individualios įmonės savininkės S. U. atstovo apeliacinį skundą, kurio turinys ir reikalavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 312 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu? Kitaip tariant, šio klausimo esmė susijusi su abejone, ar civilinė ieškovė šioje byloje turėjo teisinį pagrindą kreiptis į aukštesnįjį teismą kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą ex aiscio pakeisti kaltinimą R. C., o apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą tokį skundą nagrinėti. Atsakymas į šį teisės taikymo klausimą yra svarbus R. C. teisinio statuso pasikeitimo kontekste, kadangi jei civilinė ieškovė nebūtų pateikusi apeliacinio skundo ir apygardos teismas nebūtų jo nagrinėjęs, tai Vilniaus apygardos teismas nebūtų turėjęs teisinio pagrindo baudžiamąją bylą nagrinėti ir spręsti dėl kaltinimų pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumo.

2.2. Antras teisės taikymo klausimas, keliamas šiame kasaciniame skunde, – jeigu kasacinės instancijos teismas spręstų, kad Vilniaus apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti civilinės ieškovės atstovo apeliacinio skundo (su tokiais skundo reikalavimais, kurie nesuderinami su BPK 312 straipsnio 3 dalimi), ar tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas galėjo iš esmės pasisakyti dėl kaltinimų R. C. pagal Lietuvos Respublikos BK 186 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumo neatlikdamas jokio įrodymų tyrimo apeliacinio proceso metu?

2.3. Trečiasis teisės taikymo klausimas – ar apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis konstituciniu teismo aktyvumo modeliu, galėjo iš naujo peržiūrėti baudžiamojoje byloje surinktus duomenis ir juos vertinti kaltinimų pagrįstumo kontekste nesilaikydamas R. C. nekaltumo prezumpcijos reikalavimų, iš kurių išplaukia, kad pirmosios instancijos teismo nenustatytos faktinės aplinkybės ir tos faktinės aplinkybės, kuriose yra nepašalintų abejonių (išnaudojus visas įmanomas procesines teisines priemones), apeliacinio proceso metu nepasikeitė?

2.4. Grįsdamas kasaciniame skunde apibrėžtus teisės taikymo klausimus, kasatorius nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė apeliaciniu skundu kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą prašydama pakeisti kaltinimą R. C. iš BK 186 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 2 dalį, nes tai susiję su senaties terminais, kurie, skaičiuojant pagal šio kodekso 182 straipsnio 2 dalį, būtų leidę pirmosios instancijos teismui R. C. pripažinti kaltu ir kartu tenkinti ieškovės pareikštą civilinį ieškinį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, užuot tinkamai aiškinęs ir taikęs baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ir principus, nesant teisinio pagrindo (BPK 312 straipsnio 3 dalis), išnagrinėjo civilinės ieškovės apeliacinį skundą ir jį atmetė, tačiau pasisakė dėl kaltinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį pagrįstumo neatlikęs jokio įrodymų tyrimo (kai tuo tarpu R. C. savo apeliaciniame skunde prašė jį išteisinti baudžiamojoje byloje esant nepašalintoms abejonėms). Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs ir nagrinėjęs civilinės ieškovės apeliacinį skundą, netinkamai aiškino ir taikė BPK nuostatas, taip pat nukrypo nuo teismų praktikos, susijusios su civilinio ieškovo statusu, šio proceso dalyvio įgaliojimais teisme, procesinės funkcijos turiniu. Civilinis ieškovas apeliaciniu skundu gali kvestionuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (išteisinimo faktą), kiek tai tiesiogiai susiję su ieškovo materialiniais teisiniais interesais, išdėstytais ieškinyje. Pagal BPK 312 straipsnio 3 dalies, 109 straipsnio ir 110 straipsnio nuostatas civilinio ieškovo procesinių įgaliojimų (teisių ir pareigų) negalima sutapatinti su kitais proceso dalyviais, kurių procesinis teisinis statusas nėra tapatus ieškovui. Skirtingai nei prokuroras ar nukentėjusysis (jo atstovas), civilinis ieškovas neturi procesinės teisės tiek inicijuoti kaltinimo keitimą, tiek kitaip kvestionuoti kaltinimo keitimo (tiek faktinių aplinkybių, tiek ir baudžiamojo teisinio vertinimo kontekste) klausimus, nepaisant to, ar tai susiję su civiliniu ieškiniu. Taigi BPK nesuteikia procesinės teisės civiliniam ieškovui kvestionuoti kaltinimo keitimo konkrečioje baudžiamojoje byloje.

2.5. Teismai, darydami išvadas dėl pakeisto kaltinimo (iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 186  straipsnio 1 dalį) R. C. pagrįstumo, proceso metu neįvertino visų bylos duomenų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o abejones aiškino kaltininko nenaudai. Teismai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta konstitucine aktyvaus teismo doktrina ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teise į teisingą ir nešališką teismą, o apeliacinės instancijos teismas, užuot atlikęs įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), apsiribojęs vien tik pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu ir siekdamas pašalinti abejones, prielaidoms bei spėjimams būdingais teiginiais patvirtino, kad pakeistas kaltinimas R. C. buvo pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą, kad, nutraukdamas baudžiamąją bylą dėl senaties termino, nevertino ir nepasisakė dėl pakeisto kaltinimo R. C. pagrįstumo arba nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra nevienareikšmiškos, teisiniai kvalifikavimo motyvai neįtikinantys, skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl šių kaltinimų R. C. pagrįstumo neatlikęs jokių papildomų procesinių veiksmų, kurie, jeigu tokie būtų buvę atlikti ir jais būtų buvusios pašalintos kilusios abejonės, būtų leidę nepažeidžiant bendrųjų baudžiamojo proceso principų apeliacinės instancijos teismui formuluoti išvadą apie pakeistų kaltinimų R. C. pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo aktyvus, kiek to reikalavo bylos aplinkybės ir R. C. apeliacinio skundo argumentai, be to, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamąją dalį neatliko įrodymų tyrimo (R. C. apeliaciniame skunde buvo prašoma tai padaryti) ir nenustatęs jokių naujų aplinkybių padarė išvadas, kurios apsiribojo prielaidomis, nepaneigiančiomis R. C. nekaltumo prezumpcijos. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, kad kaltinimai R. C. yra susiję su 2005–2008 m. įvykiais, o tai gali lemti negalėjimą atsiminti ir detaliai įvardyti visas reikšmingas aplinkybes. Be to, R.  C. nurodė, kaip buvo įsigytos UAB „M“ akcijos, kas buvo šios bendrovės vadovai, akcininkai, kaip jie keitėsi, kokia užsienio valstybės įmonė ir kada įgijo UAB „M“ akcijas, kas pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kur tai buvo daroma. Byloje yra užfiksuoti ir bendrovės „D. S. L.“ atstovės L. Z. parodymai apie akcijų įsigijimo aplinkybes. Pirmiau nurodyti

kasacinio skundo motyvai leidžia abejoti apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumu, kadangi nekaltumo prezumpcijos principas neleidžia perkelti įrodinėjimo pareigos asmeniui vien dėl to, kad negali detaliai prisiminti prieš 10 metų vykusių įvykių. Apeliacinės instancijos teismo motyvai priimti ignoruojant aplinkybę, kad R.  C. gynėjai prašė tiek prokuroro, tiek ir pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo imtis procesinių priemonių duomenims apie bendrovę „D. S. L.“ surinkti, tačiau tokie prašymai buvo atmesti kaip pertekliniai, nors, anot kasatoriaus, toks tyrimas būtų buvęs ypač reikšmingas siekiant patikrinti atsakomybėn traukiamo R. C. ir kitų asmenų parodymus. Todėl nelogiški ir prieštaringi apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, kad R. C. parodymų melagingumą iliustruoja tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovė „D. S. L.“ atliko kokius nors veiksmus skoloms atgauti. Tokie apeliacinės instancijos teismo motyvai neatitinka procesinės etikos reikalavimų, nes ir teismai, ir valstybinis kaltintojas, pripažinęs, kad teisinės pagalbos prašymais nebuvo renkami duomenys apie bendrovę „D. S. L.“, nes tai būtų reiškę senaties terminų pabaigą, nerinkę tokių duomenų (dėl to jų ir nėra byloje) „apkaltina“ R. C. melagingų parodymų davimu. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas liudytojo G. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, jų tarpusavyje nepalygino, rėmėsi pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais G. M. parodymais.

2.6. Teismų padaryti teisės taikymo pažeidimai pažeidė R. C. teisę į apeliaciją. Pagal teismų praktiką, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis šio kodekso reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

2.7. Teismai pažeidė R. C. nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Tik išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes bei pripažinęs bylos duomenis įrodymais, pagrindžiančiais kaltę, teismas, remdamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis bei vidiniu įsitikinimu, valiniu sprendimu konstatuoja, jog šių duomenų pakanka teisiamajam pripažinti kaltu padarius nusikaltimą.

2.8. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų nesilaikymo aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse pateikiant akivaizdžiai prieštaringus teiginius apie kaltinimų R. C. pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas R. C. kaltinimus pagrįstais, paviršutiniškai analizavo bylos duomenis, susijusius su R. C. veiksmais; nekonkretizavo, kokie įrodymai pagrindžia R. C. veiksmų neteisėtumą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo R. C., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. C. padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 186 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. Kasacinio skundo teiginiai, kad vertindamas įrodymus teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišnagrinėjo R. C. apeliacinio skundo, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, yra deklaratyvūs ir neatitinka tiesos. Vien tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip nori kasatorius, neduoda pagrindo teigti, kad jie buvo įvertinti neobjektyviai ar neišsamiai.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 312 straipsnio 3 dalies reikalavimų priėmęs ir nagrinėjęs civilinės ieškovės Ukrainos IĮ savininkės S. U. atstovo apeliacinį skundą, nes jis buvo tiesiogiai susijęs su teisingu civilinio ieškinio klausimo išsprendimu šioje baudžiamojoje byloje. Minėtas apeliacinis skundas buvo grindžiamas tuo, kad R. C. nusikalstama veika buvo nepagrįstai perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 186 straipsnio 1 dalį, dėl to baudžiamoji byla R. C. buvo neteisėtai nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. R.  C. nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas buvo tiesiogiai susijęs su teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio, nes R.  C. veiksmus kvalifikavus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pailgėtų R. C. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas bei būtų galimybė tenkinti civilinių ieškovų ieškinius. Atmesdamas civilinės ieškovės atstovo apeliacinį skundą, teismas pagrįstai konstatavo, kad R. C. nusikalstami veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 186 straipsnio 1 dalį kaip turtinės žalos padarymas apgaule, nes byloje surinktais ir teismo tinkamai įvertintais įrodymais buvo nustatyta, kad R.  C. tyčia išvengti privalomų įmokų ar mokėjimų susiformavo jau po sutarčių, pagal kurias kilo prievolė UAB „M“ atsiskaityti su kreditoriais, sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė, nes, išnagrinėjus ir atmetus civilinės ieškovės atstovo apeliacinį skundą, R. C. teisinė padėtis nebuvo pabloginta.

3.3. R. C. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. R. C. apeliacinis skundas atmestas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai išdėstyti ir tinkamai įvertinti įrodymai, jų visuma neginčijamai patvirtina, kad R. C., turėdamas turtinę prievolę atsiskaityti su

kreditoriais ir realiai galėdamas tai padaryti (UAB „L“ buvo skolinga UAB „M“ 18 590 Eur ir turėjo pinigų šiai skolai sumokėti, UAB „M“ kasoje buvo 101 291,47 Lt), vengė tai padaryti apgaule. Apgaulė pasireiškė tuo, kad, norėdamas išvengti privalomų įmokų ar mokėjimų kreditoriams, R. C. tyčia paslėpė UAB „M“ turtą (jo nurodymu UAB „L“ 18 590 Eur pervedė kaip skolos grąžinimą ne UAB „M“, o jo kontroliuojamai bendrovei „D. S. L.“, be to, be pagrindo iš UAB „M“ kasos sau išmokėjo 101 291,47 Lt), į kurį galėjo būti nukreiptas kreditorių reikalavimas. Po to, siekdamas nuslėpti šiuos savo nusikalstamus veiksmus bei paslėpti UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip sutrukdyti kreditoriams nustatyti UAB „M“ realią finansinę būklę ir įvertinti turtą, jis pagamino netikrus dokumentus (UAB „M“ 2008 m. birželio 16 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. rugpjūčio 27 d. UAB „M“ bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktą bei kitus dokumentus), kuriuose atsispindėjo tikrovės neatitinkantys, melagingi duomenys apie UAB „M“ pardavimą bei šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą bendrovei „D. S. L.“. Būtent dėl R. C. panaudotos apgaulės, kuri buvo nustatyta tik teisėsaugos institucijų pagalba, civiliniai santykiai tarp UAB „M“ ir kreditorių peraugo į baudžiamuosius, nes kreditoriams dėl R. C. nusikalstamų veiksmų buvo padaryta didelė turtinė žala.

3.4. Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas pripažindamas, jog R. C. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįstai rėmėsi ne teisme, o ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo G.  M. parodymais. Teismas neturėjo pagrindo netikėti šiais liudytojo parodymais, nes jų teisingumą patvirtina ir kitos nustatytos bylos aplinkybės bei įrodymai. G. M. parodymai neginčijamai patvirtina, kad, vykdydamas iš anksto sumanytą nusikalstamą veiką, R. C. pasinaudojo liudytojo sunkia ekonomine padėtimi, įkalbėjo jį tapti fiktyviu UAB „M“ direktoriumi, nors visus bendrovės reikalus ir toliau tvarkė jis pats. Taip jis siekė pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, perkeldamas ją apie jo nusikalstamą veiką nieko nežinančiam G. M..

3.5. R. C. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo R.  C. apeliacinio skundo, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes nepaskyrė ir neatliko tariamai UAB „M“ nupirkusios bendrovės „D. S. L.“ finansinės ūkinės veiklos tyrimo, nesiaiškino, kokiu pagrindu ir tikslu šiai bendrovei buvo pervestos UAB „M“ priklaususios lėšos, kur jos buvo panaudotos, taip pat papildomai neapklausė šios bendrovės direktorės L.  Z., nepagrįsti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pats apeliantas R. C. ir jo gynėjas neprašė atlikti papildomo įrodymų tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė motyvuotus argumentus, kodėl netikslinga tirti šias kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Įvertinęs visas šias su bendrovės „D. S. L.“ teisiniu statusu ir veiklos pobūdžiu susijusias aplinkybes (patvirtinančias, kad bendrovė buvo įsteigta siekiant ją parduoti, o ne vykdyti verslą) kartu su kitais bylos įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad UAB „M“ pardavimas bendrovei „D. S. L.“ buvo fiktyvus, siekiant išvengti skolų grąžinimo kreditoriams, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovės „D. S. L.“ ūkinės finansinės veiklos detalesnis patikrinimas yra netikslingas, perteklinis procesinis veiksmas.

4. Civilinės ieškovės Ukrainos individualios įmonės savininkės S. U. atstovas Darius Kiaušas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo R. C. – asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti. Atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 312 straipsnio 3 dalies reikalavimų priėmęs ir nagrinėjęs civilinės ieškovės Ukrainos IĮ savininkės S. U. atstovo apeliacinį skundą, nes jis buvo tiesiogiai susijęs su teisingu civilinio ieškinio klausimo išsprendimu šioje baudžiamojoje byloje. Minėtas apeliacinis skundas buvo grindžiamas tuo, kad R. C. nusikalstama veika buvo nepagrįstai perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 186 straipsnio 1 dalį, dėl to baudžiamoji byla R. C. buvo neteisėtai nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. R.  C. nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas buvo tiesiogiai susijęs su teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio, nes R.  C. veiksmus kvalifikavus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pailgėtų R. C. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas iki 2018 m. rugsėjo 2 d. bei būtų galimybė tenkinti civilinių ieškovų ieškinius.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo R. C. nusikalstamos veikos kvalifikaciją pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir atmetė civilinės ieškovės Ukrainos IĮ savininkės S. U. atstovo apeliacinį skundą, todėl R. C. teisinė padėtis nepasikeitė, t. y. nebuvo pabloginta, todėl BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepadarė.

4.3. Nepagrįsti R. C. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišnagrinėjo R. C. apeliacinio skundo, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes. Vien tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip to nori R. C. gynėjas, neduoda pagrindo teigti, kad jie buvo įvertinti neobjektyviai ar neišsamiai. Nagrinėjamoje byloje įrodymai vertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje

nustatytų reikalavimų.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. R. C., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl civilinio ieškovo teisės skųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka

6. Baudžiamajame procese civilinis ieškovas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą (BPK 110 straipsnio 1 dalis). Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai: juridinis ir faktinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, jog byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Faktinis pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančiais nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016). Civilinis ieškovas, atsižvelgiant į jo procesinę padėtį baudžiamajame procese, turi pakankamai plačias teises ginti savo procesinius ir materialinius (turtinius) interesus. BPK 110 straipsnio 2 dalyje nurodytos procesinės teisės, kurias turi civilinis ieškovas, viena iš jų – teisė skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmus bei sprendimus, kiek jie susiję su civiliniu ieškiniu. Ši teisė ir jos apimtis yra nuosekliai įtvirtinta ir kituose BPK straipsniuose. Civilinis ieškovas ir jo atstovas turi teisę paduoti: 1) apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu (BPK 312 straipsnio 3 dalis); 2) skundus dėl teismo nutarčių, susijusių su nuosprendžio vykdymu dėl civilinio ieškinio (BPK 364 straipsnio 2 dalis); 3) kasacinius skundus dėl nuosprendžio ar nutarties tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnio 2 dalis). BPK 312 straipsnio 3 dalies nuostata, kad civilinis ieškovas ir jo atstovas turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, neturi būti suprantama (aiškinama) siaurai, kad civilinis ieškovas gali ginčyti nuosprendžio dalį tik dėl ieškinio dydžio, su ieškiniu susijusius įrodymus ar pan. Civilinio ieškinio dydis (padaryta žala (nuostoliai)) yra tik viena iš civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų. Kitos atsakomybės sąlygos yra nusikalstama veika, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Visos šios sąlygos yra civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pagrindas. Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 straipsnis). Iš to išplaukia, kad civilinis ieškovas apeliaciniu skundu gali ginčyti teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio pagrindo ir dalyko, tačiau civilinio ieškovo apeliacinio skundo ribas apibrėžia jo procesinis statusas baudžiamajame procese ir įstatymo leidėjo valia nustatyta teisių ir pareigų visuma (pavyzdžiui, civilinis ieškovas gali ginčyti kaltininko išteisinimą, tačiau tiek, kiek tai susiję su civiliniu ieškiniu) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018).

7. R. C. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu byla buvo nutraukta, todėl apeliacine tvarka prašyti tenkinti civilinį ieškinį, neprašant panaikinti nuosprendžio dėl bylos nutraukimo ir priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nepateikiant motyvų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, būtų beprasmiška. Civilinių ieškinių tenkinimas šioje teisinėje situacijoje galimas tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

Dėl teismo aktyvumo ir viso ar dalinio įrodymų tyrimo atlikimo nagrinėjant apeliacinį skundą

8. Kasatorius skunde teigia, kad teismai, darydami išvadas dėl pakeisto kaltinimo (iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 186 straipsnio 1 dalį) R. C. pagrįstumo, proceso metu neįvertino visų bylos duomenų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o abejones aiškino kaltininko nenaudai. Teismai nesivadovavo Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta konstitucine aktyvaus teismo doktrina ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teise į teisingą ir nešališką teismą, o apeliacinės instancijos teismas, užuot atlikęs įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), apsiribojęs vien tik pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu ir siekdamas pašalinti abejones, prielaidoms bei spėjimams būdingais teiginiais patvirtino, kad pakeistas kaltinimas R. C. buvo pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo aktyvus, kiek to reikalavo bylos aplinkybės ir R. C. apeliacinio skundo argumentai, be to, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamąją dalį neatliko įrodymų tyrimo (R.  C. apeliaciniame skunde buvo prašoma tai padaryti) ir nenustatęs jokių naujų aplinkybių padarė išvadas, kurios apsiribojo prielaidomis, nepaneigiančiomis R. C. nekaltumo prezumpcijos.

9. Konstitucinėje jurisprudencijoje yra teigiama, kad teismas privalo būti lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kiti nutarimai), tam yra skirtos ir Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos per bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtį – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-56-696/2018).

10. Šios konstitucinės nuostatos yra detalizuojamos BPK bei aiškinamos teismų praktikoje, kur pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nutarčių, paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2014, 2K-418-699/2015). Įgyvendinant šią užduotį apeliacinės instancijos teismui įstatymas suteikia teisę iš esmės nagrinėti bylą: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą, ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis. Pažymėtina ir tai, kad skundus dėl pirmosios instancijos teismo ar teisėjo nutarčių apeliacinės instancijos teismas nagrinėja teismo posėdyje BPK 323 ir 324 straipsniuose nustatyta tvarka (BPK 325 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016).

11. Paprastai visas ar dalinis įrodymų tyrimas atliekamas, jei pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas neišsamus, neišaiškintos bylai reikšmingos aplinkybės ir jų be papildomo ar pakartotinio įrodymų ištyrimo nėra galimybės teisingai nustatyti. Tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, pirma, apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti tik anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ar kai reikia patikrinti prieštaringus įrodymus, jei prieštaravimai nebuvo pašalinti ir pan., tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos duomenų tyrimo, kai to nereikia teisingam sprendimui priimti. Toks teismo sprendimas (neatlikti įrodymų tyrimo) savaime nėra proceso normų pažeidimas ir nuteistojo teisių nepažeidžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312-222/2015). Antra, baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Trečia, proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016 ir kt.).

12. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad didžioji dalis kasacinio skundo teiginių suformuluota kaip apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų kritika, paremta pateikiant savą R. C., L. Z. ir G. M. parodymų vertinimą bei atitinkamai jų įtaką įrodinėtinoms byloje aplinkybėms. Tyrimo neišsamumas yra grindžiamas ir aplinkybe, kad teismai nepaskyrė ir neatliko tariamai UAB „M“ nupirkusios bendrovės „D. S. L.“ finansinės ūkinės veiklos tyrimo, nesiaiškino, kokiu pagrindu ir tikslu šiai bendrovei buvo pervestos UAB „M“ priklausiusios lėšos, kur jos buvo panaudotos, taip pat papildomai neapklausė šios bendrovės direktorės L. Z.. Nurodytais argumentais ginčijamos tiek teismo nustatytos faktinės aplinkybės, tiek nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, pateikiama sava šių įrodymų vertinimo versija bei grindžiami teiginiai, susiję su teismo pasyvumu. Kaip minėta, tokie teiginiai patys savaime nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą prieštaraujančiu įstatymui ir/ar pažeidžiančiu nuteistojo teises.

13. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą bei teismų sprendimus, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumai buvo susiję ne su nustatytų bylos aplinkybių išsamumu, patikimumu, bet su jų vertinimu bei teismo sprendimo motyvacijos stoka (netinkamumu). Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis jam suteiktais įgaliojimais bei išnagrinėjęs bylą pateiktų apeliacinių skundų ribose, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, nustatytas klaidas ištaisė išsamiai įvertinęs bylos situaciją, kuriai atlikti nebuvo būtinas naujas visas ar dalinis įrodymų tyrimas, o iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šalys to ir neprašė. Pažymėtina, kad R. C. apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas net ir nepriėmęs

civilinės ieškovės skundo turėjo ir galėjo spręsti kaltinimų pagrįstumo klausimą vien pagal nuteistojo skundą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai motyvavo priimtą sprendimą, todėl teisėjų kolegija nenustatė nei įrodymų vertinimo klaidų, nei proceso normų pažeidimo, todėl neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

Dėl nekaltumo prezumpcijos

14. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

15. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas svarbią reikšmę turi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Šis teismas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą, būtent jam neturėjus galimybės įgyvendinti gynybos teisių. Taigi Konvencija savaime nedraudžia nagrinėti baudžiamojoje byloje prokuroro pateikto kaltinimo pagrįstumo klausimų, kai asmeniui pritaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ir byla nutraukiama teismo sprendimu, tokį sprendimą priėmus išnagrinėtoje iš esmės byloje, užtikrinus kaltinamojo gynybos teises, pripažinus, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad senaties terminas suėjo prieš priimant šį sprendimą (pvz., 2012 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Constantin Florea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21534/05; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gângă ir Syndicat indépendant des juristes de Roumanie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28906/09). (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-182-489/2018).

16. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime išsamiai išanalizavo ir apibrėžė situaciją, kaip teismas turi formuluoti sprendimą nutraukdamas bylą suėjus senaties terminui. Pagrindinė šio nutarimo tezė (nustatyto galiojusios redakcijos BPK nuostatų prieštaravimo Konstitucijai esmė) yra ta, kad, perdavus bylą su kaltinamuoju aktu į teismą, pagal Konstituciją draudžiama nutraukti bylą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo. Baudžiamąją bylą perdavus į teismą, procesas turi būti baigiamas teismo sprendimu, kuriame būtų pasisakyta dėl kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo pagrįstumo ar nepagrįstumo. Tokia išvada daryta dėstant argumentus, kad bylos nutraukimas leidžia išlikti abejonių dėl kaltinamojo nepriekaištingos reputacijos. Todėl, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, net ir nepripažinto kaltu kaltinamojo (t. y. asmens, kurio nekaltumo prezumpcija nebuvo paneigta) reputacijai yra pakenkta. Dėl šios priežasties nutarime yra išaiškinta, jog, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, pagal Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, nurodančią, kad „asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“, kaltinamajam turi būti nustatytos procesinės galimybės ginti savo reputaciją, t. y. siekti, kad byla būtų ne nutraukta, o byloje būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis. To buvo prašoma ir R. C. apeliaciniame skunde.

17. Pateikta konstitucinės jurisprudencijos bei EŽTT praktikos analizė rodo, kad teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą dėl senaties termino suėjimo, turi arba priimti išteisinamąjį nuosprendį, arba pasakyti, kad kaltinamasis buvo kaltinamas pagrįstai. Konstatuoti kaltinimų pagrįstumą teismas gali tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, užtikrinęs kaltinamojo gynybos teises ir nurodydamas tokio sprendimo priėmimo motyvus, t. y. išdėstydamas byloje nustatytas aplinkybes, išvardijęs įrodymus, kuriais remiantis priimamas sprendimas, jog kaltinamasis pagrįstai kaltintas padaręs jam inkriminuotą veiką ar veikas, tačiau jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-87-942/2017).

18. Pagal nustatytas taisykles patikrinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas ir nuosprendyje neaptarė

sprendimui priimti reikšmingų įrodymų, lemiančių teisingo sprendimo priėmimą, yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismo pateikti veiksmų kvalifikavimo motyvai yra labai fragmentiški, išvados tikėtinos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-10/2014), kuri po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo ir BPK 303 straipsnio 4 dalies pakeitimo tapo neaktuali, todėl nurodytas klaidas ištaisė priimdamas EŽTT ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją atitinkantį sprendimą.

19. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis neturi galimybių reikalauti, kad klaidas padaręs pirmosios instancijos teismas jas pats ištaisytų, todėl vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, atitinka tiek konstitucinės jurisprudencijos suformuotą aktyvaus teismo modelį, tiek galiojantį teisinį reguliavimą. Pažymėtina, kad taisydamas pirmosios instancijos teismo klaidas apeliacinės instancijos teismas griežtai laikėsi aptartų įrodymų vertinimo, kaltinimo pagrįstumo nustatymo taisyklių, nes priimdamas sprendimą aprašomojoje nutarties dalyje korektiškai bei nepažeisdamas konstitucinės jurisprudencijos ir EŽTT praktikos nuostatų pasisakė dėl kaltinamajame akte R. C. suformuluoto kaltinimo pagrįstumo, tačiau rezoliucinėje dalyje jo kaltumo padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nekonstatavo. Apeliacinės instancijos teismo išvados suformuluotos nuosekliai vertinant byloje surinktą medžiagą, be kita ko, pasisakant tiek apie R. C. parodymų vertinimo kaip mažiau patikimų motyvus, tiek apie bendrovės „D. S. L.“ finansinės ūkinės veiklos tyrimo netikslingumą ir pan. Todėl išanalizavusi bylos medžiagą, teismų sprendimus teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

20. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilinės ieškovės Ukrainos IĮ savininkės S. U. atstovo apeliacinį skundą, nuteistojo R. C. apeliacinį skundą, BPK 312 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

R. C., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ALVYDAS PIKELIS

ARTŪRAS RIDIKAS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04547 2019-03-25 2019-03-14 2019-03-14 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-63-222/2019Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00108-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.17.6.1; 1.2.19.4.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,nuteistajai M. J. T., jos gynėjui advokatui Ramūnui Girevičiui,nukentėjusiajai D. P.-B.,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J. T.

(buvusi M.), juridinio asmens UAB „I“ ir jų gynėjo advokato Ramūno Girevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 18 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžiu:M. J. T. (buvusi M.) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį

500 MGL (18 830 Eur) bauda.M. J. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadarytos veikos,

turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.Juridinis asmuo UAB „I“ nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį 500 MGL (18 830 Eur) bauda.Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistųjų nuspręsta konfiskuoti iš neteisėtos veikos gautų įplaukų vertę

atitinkančią pinigų sumą – 507 972,61 Eur, t. y. iš M. J. T. – 253 986,30 Eur ir iš UAB „I“ – 253 986,30 Eur.Iš M. J. T. ir UAB „I“ solidariai priteista 105,03 Eur proceso išlaidų.Nukentėjusiųjų D. P.-B., M. J. R., L. L. ir D. R. civiliniai ieškiniai atmesti.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 18 d. nuosprendžiu panaikinta

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalis, kuria M. J. T. išteisinta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi D. P.-B. ir M. J. R. atžvilgiu), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

M. J. T. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme (500 MGL (18 830 Eur) bauda), paskirta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 200 MGL (7532 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), M. J. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, nustatant įpareigojimą ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; atlyginti šiuo nuosprendžiu priteistą turtinę ir neturtinę žalą, nustatant vienerių metų žalos D.  P.-B. ir M. J. R. atlyginimo terminą.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš M. J. T. ir UAB „I“ konfiskuota iš neteisėtos veikos gautų įplaukų vertę atitinkanti pinigų suma – po 253 986,30 Eur (iš viso 507 972,61 Eur).

Iš nuteistosios M. J. T. priteista: D. P.-B. – 258 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5000 Eur atstovavimo paslaugoms apmokėti, M. J. R.– 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios M. J. T. ir jos gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. M. J. T. (M.) pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad neteisėtai versliškai ir stambiu mastu vertėsi profesine veikla neturėdama licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga: M. J. T., būdama UAB „I“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktorė ir eidama šioje įmonėje gydytojo pareigas, nuo 2000 m. sausio 1 d. neturėdama jokios galiojančios medicinos praktikos ar bendruomenės slaugytojo licencijos, kuri suteiktų teisę jai užsiimti imunoprofilaktika ir atlikti skiepijimus, taip pat nuo 2010 m. birželio 21 d. neturėdama licencijos, suteikiančios UAB „I“ teisę teikti bendruomenės slaugos ir šeimos medicinos paslaugas, bei šias paslaugas teikiančių asmens sveikatos priežiūros specialistų (bendruomenės slaugytojo, šeimos gydytojo ir vaikų gydytojo), sistemingai, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 20 d., UAB „I“ teikė skiepijimo paslaugas, apskaitos dokumentais pagrindė skiepijimo paslaugų suteikimą L. L., D. R., L. V., M. J. R.. Taip pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimą, reikalavimus: 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 16 straipsnio 1 dalį „Teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą“, 2 dalį „Įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas“; 1996 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 5 straipsnio 1 dalį „Įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre“ ir 45 straipsnio 3 punktą „Asmens sveikatos priežiūros įstaigai privaloma teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 468 „Dėl imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių 25 punktą „Privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros veiklai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 50.5 punktą „Licencijos turėtojo pareigos: užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“. Versdamasi šia veikla UAB „I“ naudai iš viso gavo 507 972,61 Eur įplaukų: 2010 m. – 286 441,70 Lt (82 959,25 Eur); 2011 m. – 275 719 Lt (79 853,74 Eur); 2012 m. – 285 656,55 Lt (82 731,86 Eur); 2013 m. – 305 462,21 Lt (88 467,97 Eur); 2014 m. – 524 985,61 Lt (152 046,34 Eur); 2015 m. – 21 913,45 Eur.

2. Juridinis asmuo UAB „I“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad atstovaujamas direktorės M. J. T., kuri turėjo teisę atstovauti UAB „I“, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, veikusios UAB „I“ vardu, jos naudai ir interesais, neteisėtai, versliškai ir stambiu mastu vertėsi profesine, ūkine veikla, neturėdama licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga: UAB „I“, veikdama per savo atstovę direktorę M. J. T., vertėsi neteisėtai nuo 2010 m. birželio 21 d. neturėdama licencijos, suteikiančios UAB „I“ teisę teikti bendruomenės slaugos ir šeimos medicinos paslaugas, kuri suteiktų teisę užsiimti imunoprofilaktika ir atlikti skiepijimus, bei šias paslaugas teikiančių asmens sveikatos priežiūros specialistų (bendruomenės slaugytojo, šeimos gydytojo ir vaikų gydytojo). Taip pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimą, reikalavimus: 1994 m. liepos 19 d. Sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 16 straipsnio 2 dalį „Įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas“; 1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 5 straipsnio 1 dalį „Įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre“ ir 45 straipsnio 3 punktą „Asmens sveikatos priežiūros įstaigai privaloma teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 468 „Dėl imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių 25 punktą „Privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros veiklai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 50.5 punktą „Licencijos turėtojo pareigos: užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 20 d. versdamasi nurodyta veikla, sistemingai teikė skiepijimo paslaugas, apskaitos dokumentais pagrindė skiepijimo paslaugų suteikimą ir iš šios profesinės, ūkinės veiklos iš viso gavo 507 972,61

Eur įplaukų: 2010 m. – 286 441,70 Lt (82 959,25 Eur); 2011 m. – 275 719 Lt (79 853,74 Eur); 2012 m. – 285 656,55 Lt (82 731,86 Eur); 2013 m. – 305 462,21 Lt (88 467,97 Eur); 2014 m. – 524 985,61 Lt (152 046,34 Eur); 2015 m. – 21 913,45 Eur.

3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu (priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį) M. J. T. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, ir dėl to didelę neturtinę žalą patyrė fizinis asmuo ir valstybė, taip pat apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: M. J. T., būdama UAB „I“ direktorė-gydytoja epidemiologė, t. y. būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, ir atsakinga už šios bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. UAB „I“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), organizavo ir teikė pacientų skiepijimo paslaugas, neturėdama įstaigos licencijos, suteikiančios teisę teikti bendruomenės slaugos ir šeimos medicinos paslaugas, bei neturėdama šias paslaugas teikiančių asmens sveikatos priežiūros specialistų (bendruomenės slaugytojo, šeimos gydytojo ir vaikų ligų gydytojo); taip pažeidė: 1994 m. liepos 19 d. Sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 16 straipsnio 2 dalį „Įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas“, 1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 5 straipsnio 1 dalį „Įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre“ ir 45 straipsnio 3 punktą „Asmens sveikatos priežiūros įstaigai privaloma teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 468 „Dėl imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių 25 punktą „Privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros veiklai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 50.5 punktą „Licencijos turėtojo pareigos: užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“, taip pat viršijo gydytojo epidemiologo įgaliojimus, nustatytus 1999 m. gruodžio 27 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 561 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 81:1999 „Gydytojas epidemiologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, kuriam suteikta teisė tik planuoti skiepus, bet ne atlikti skiepijimus, neturėdama jokios galiojančios medicinos praktikos ar bendruomenės slaugytojo licencijos, kuri suteiktų teisę jai užsiimti imunoprofilaktika ir atlikti skiepijimus, 2015 m. vasario 17 d., telefonu sutarusi su D. P.-B. paskiepyti šios dukterį M. J. R. žmogaus papilomos viruso vakcinos „Silgard“ doze, tą pačią dieną apie 13–14 val. UAB „I“ patalpose vietoj žadėtos vakcinos „Silgard“ dozės paskiepijo M. J. R. nenustatytos kilmės skysčiu. Po to 2015 m. kovo 12 d., telefonu susitarusi su D. P.-B. antrą kartą paskiepyti šios dukterį M. J. R. vakcinos „Silgard“ doze, 2015 m kovo 14 d. apie 13–14 val. UAB „I“ patalpose vietoj žadėtos vakcinos „Silgard“ dozės paskiepijo M. J. R. nenustatytos kilmės skysčiu. Tokiu būdu M. J. T., siekdama turtinės naudos, apgaule savo naudai įgijo svetimą – nukentėjusiosios D. P.-B. turtą – 258 Eur, padarydama jai šio dydžio turtinę žalą; taip pat padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes diskreditavo Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, ir padarė didelę neturtinę žalą fiziniams asmenims – nukentėjusiosioms D. P.-B. ir M. J. R., nes šios patyrė didelius moralinius ir dvasinius išgyvenimus dėl savo sveikatos.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu prašoma: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalis, kuriomis M. J. T. ir UAB „I“ nuteistos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti; 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria M. J. T. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį; 3) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis iš M. J. T. priteista: D. P.-B. 258 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5000 Eur turėtų atstovavimo išlaidų, M. J. R. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir nukentėjusiųjų civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, o prašymą priteisti atstovavimo išlaidas atmesti. Kasatoriai nurodo:

5. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai konstatavę, kad M. J. T. bei UAB „I“ padarė BK 202 straipsnio 1 dalyje, o M. J. T. – dar ir BK 182 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje

nurodytas nusikalstamas veikas.6. Teismai, pripažindami M. J. T. kalta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, neįgyvendino pareigos patiems aiškinti

įstatymus ir kitus teisės aktus, nes tai patikėjo atitinkamos kompetencijos neturinčiai Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba), vadovavosi jos išaiškinimais, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio, BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismai neatliko nuoseklios teisės aktų, reglamentavusių (reglamentuojančių) imunoprofilaktiką ir gydytojo epidemiologo veiklą, analizės, netinkamai aiškino aktualias teisės normas, neatsižvelgė į M. J. T. ilgametės gydytojo veiklos praktikos metu atliktas funkcijas bei jų atitiktį teisiniam reglamentavimui, nepagrįstai konstatavo, kad ji veikė tiesiogine tyčia.

6.1. Sprendžiant BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą svarbu nustatyti, ar gydytojo epidemiologo profesinę kategoriją turinti M. J. T., iki 2008 m. gruodžio 23 d. turėjusi licenciją užsiimti privačia gydytojo epidemiologo veikla, o vėliau – tokiai veiklai esant nelicencijuojamai – turėjo teisę vykdyti imunoprofilaktiką (atlikti skiepijimus), ar 2010 m. sausio 1 d. – 2015 m. kovo 20 d. laikotarpiu tokiai veiklai ji privalėjo turėti licenciją.

6.2. M. J. T. 1969 m. įgijo sanitarijos gydytojo specialybę, nuo 1970 m. iki 1990 m. dirbo sanitarijos-epidemiologijos stotyje epidemiologinio skyriaus vedėja, nuolat kėlė kvalifikaciją, iki šiol yra Baltijos imunoprofilaktikos asociacijos narė, 1981 m. jai suteikta gydytojo epidemiologo pirma kategorija, o 1987 m. – aukščiausioji epidemiologo kategorija, nuo 1997 m. spalio 27 d. iki 2008 m. gruodžio 23 d. ji turėjo licenciją Nr. 6136, suteikiančią teisę užsiimti privačia gydytojo epidemiologo veikla, ir dirbo savo įsteigtoje įmonėje.

6.3. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad, 2007 m. vasario 11 d. įsigaliojus sveikatos apsaugos ministro 2007 m. vasario 1 d. įsakymui Nr. V-62, gydytojo epidemiologo veikla tapo nelicencijuojama. Tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 1999 m. gruodžio 27 d. įsigaliojus sveikatos apsaugos ministro įsakymui Nr. 561, patvirtinusiam Lietuvos medicinos normą MN 81:1999, nuo 2000 m. sausio 1 d. M. J. T. neturėjo teisės skiepyti pacientų, nes neturėjo tokią teisę suteikiančios galiojančios medicinos praktikos ar bendruomenės slaugos licencijos. Minėtos normos 54 punkte (galiojančiame iki šiol) nustatyta, kad gydytojas epidemiologas privalo nustatyta tvarka vykdyti ir kontroliuoti ligų epidemiologinę priežiūrą, imunoprofilaktiką, chemioprofilaktiką ir kt. Aiškinant šios medicinos normos pagrindu gydytojui epidemiologui suteiktas teises ir kompetencijas, būtina išanalizuoti asmenų skiepijimo veiklos teisinio reglamentavimo genezę, kartu išsiaiškinant sąvokų „vykdyti <…> imunoprofilaktiką, chemioprofilaktiką“ prasmę. Itin svarbu, kad imunoprofilaktikos (asmenų skiepijimo) teisinis reglamentavimas nebuvo nuoseklus, tuo pačiu laikotarpiu galiojo įvairūs tarpusavyje nesuderinti, skirtingi teisės aktai, todėl ne tik Akreditavimo tarnyba, bet ir kitos kontroliuojančios institucijos nematė jokių M. J. T. veiklos pažeidimų, ji pati visą laiką ir iki šiol yra įsitikinusi, kad veiklą vykdė teisėtai, nuo 2000 m. sausio 1 d. galiojant minėtai medicinos normai, kuria suteikta teisė gydytojui epidemiologui vykdyti imunoprofilaktiką, t. y. atlikti asmenų skiepijimus, M. J. T. neturėjo pagrindo ja nesivadovauti ir negalėjo suprasti kitaip, kaip tik atlikti skiepijimus.

6.4. Sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 212 „Dėl skiepijimų asmens sveikatos priežiūros įstaigose“ (galiojusio iki 2002 m. spalio 5 d.) 3 punkte nustatyta, kad skiepijimus turi teisę atlikti tik asmens sveikatos priežiūros specialistai (gydytojai, medicinos seserys, felčeriai), turintys sertifikatą – pažymėjimą. 1996 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (įsigaliojusio 1997 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 2 dalis teisę verstis imunoprofilaktika jau įtvirtino ne tik asmens, bet ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, nustatyta tvarka gavusiems sertifikatą šiai veiklai; 2 straipsnio 22 dalyje nustatyta, kad imunoprofilaktika  – biologinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas norint padidinti žmonių atsparumą užkrečiamosioms ligoms (ši sąvoka nepakitusi ir 2001 m. įstatymo redakcijoje); 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imunoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jiems sutikus. Taigi sąvoka „imunoprofilaktika“ reiškė ne ką kita kaip skiepijimą ir įstatyme yra vartojama kaip skiepijimo sinonimas. Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 474 (galiojusiu iki 2002 m. spalio 5 d.) buvo patvirtinta Imunoprofilaktikos organizavimo tvarka, kurios 5.2 punktas jau nurodė galimybę profilaktinį skiepijimą atlikti ne tik poliklinikose ir kitose valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose, bet ir privačiuose skiepų kabinetuose, kur skiepija atitinkamai parengti gydytojai ir vidurinis medicinos personalas (į kurį pagal sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 254 įeina ir gydytojo epidemiologo padėjėjas). 17.1 punktas nustatė, kad teisę verstis imunoprofilaktika turi asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, nustatyta tvarka gavę licenciją ar pažymėjimą šiai veiklai. Taigi šios nuostatos leidžia teigti, kad sąvokos „privačiai vykdomi profilaktiniai skiepijimai“ ir „teisė privačiai verstis imunoprofilaktika“ yra sinonimai; „vertimasis imunoprofilaktika“ suprantamas kaip asmenų skiepijimas ir vartojamas būtent šia prasme (tvarkos 1, 2 dalys, 17.2, 17.3 punktai).

6.5. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymu, nes šis įstatymas, įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 d., reglamentavo tik bendrus visuomenės sveikatos principus ir tik nuo 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje įstatymo redakcijoje buvo išvardytos licencijuojamos visuomenės sveikatos priežiūros veiklos rūšys, į kurias imunoprofilaktika jau nepateko. Taigi minėtos įstatymo nuostatos sprendžiant dėl gydytojo epidemiologo teisės verstis imunoprofilaktika nėra aktualios. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad imunoprofilaktika apima ir skiepijimą vakcinomis, tačiau, priešingai nei reglamentuojama medicinos normos MN 81:1999 54 punkte, padarė nepagrįstą išvadą, kad gydytojas epidemiologas, būdamas visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, nuo 2000 m. sausio 1 d. neturi teisės verstis asmens sveikatos priežiūra, kuriai yra priskiriamas ir pacientų skiepijimas. Šiuo atveju teismas rėmėsi vienintelio teisės akto – Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių – interpretavimu, visiškai nevertindamas taisyklių 25 punkto (privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros veiklai), taip pat neatsižvelgdamas į kitus susijusius ir net aukštesnę teisinę galią turinčius teisės aktus, t. y. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintos Pasiutligės imunoprofilaktikos ir būtinosios medicinos pagalbos teikimo bei epidemiologinės priežiūros tvarkos 3, 4, 5 punktus, Imunoprofilaktikos organizavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos 17.1 punktą.

6.6. Teismai nevertino, kad 2007 m. sausio 24 d. UAB „I“ buvo išduota visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencija Nr. VSL-175, suteikusi teisę verstis imunoprofilaktika, nes tarnyba atitiko galiojusio Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos direktoriaus 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintus reikalavimus. Taigi M. J. T. iki 2008 m. gruodžio 23 d. turėjo licenciją užsiimti privačia gydytojo epidemiologo veikla, vėliau ši veikla tapo nelicencijuojama, todėl nepratęsta (nuo 2007 m. vasario 1 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-62 panaikinus 1998 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 547, nustačiusį, kad licencijos išduodamos pagal Sveikatos apsaugos ministerijos 1997 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 307 patvirtintą Visuomenės sveikatos priežiūros pagrindinių specialybių ir subspecialybių sąrašą, į kurį buvo įtraukta epidemiologija). Galiojant pirmiau nurodytai medicinos normai MN 81:1999, buvo priimtas tokios pat galios teisės aktas – Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklės, kurių 3 punktas nustatė, kad imunoprofilaktika atliekama asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, valstybiniuose ir privačiuose skiepų kabinetuose, ugdymo įstaigose esančiuose medicinos punktuose, kuriuose skiepyti gali bendruomenės slaugytojos, išklausiusios skiepijimo pagrindų kursą ir turinčios valstybės pripažintą pažymėjimą, dalyvaujant apylinkės pediatrui arba bendrosios praktikos gydytojui pagal sutartis ir susitarimus su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Teismai, remdamiesi šiomis taisyklėmis – kad skiepyti gali bendruomenės slaugytojos, nevertino kitų tuo pačiu metu galiojusių teisės aktų, kurie teisę skiepyti nustatė ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams: gydytojui epidemiologui (medicinos normos MN 81:1999 54 punktas) ir bendrosios praktikos slaugytojui (sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 15.3.50 punktas), todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl M. J. T. įgaliojimų skiepijant pacientus.

6.7. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes darydami išvadą, kad UAB „I“ nebuvo įdarbinusi šeimos gydytojo ir nebuvo sudariusi sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl pacientų apžiūros ir jų sveikatos būklės prieš skiepijimą įvertinimo, neatsižvelgė į tai, kad nuteistosios įmonė nuo 1999 m. buvo sudariusi ilgametes sutartis, pagal kurias sveikatos priežiūros įstaigos įsipareigojo po apžiūros ir individualaus paciento būklės įvertinimo duoti siuntimus į UAB „I“, o pastaroji – atlikti skiepijimus. Teismai apsiribojo tik 2014 m. rugsėjo 23 d. sutartimi su UAB VNT medicinos centru. Atsižvelgtina į tai, kad pagal medicinos normą MN 81:1999 M. J. T. turėjo teisę vykdyti imunoprofilaktiką (teikti asmenų skiepijimo paslaugas), šios paslaugos buvo teikiamos asmenims po to, kai juos apžiūrėdavo ir jų sveikatos būklę įvertindavo šeimos gydytojas pagal gydytojo siuntimą. Tokia nuteistosios profesinė veikla nebuvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, teismai nepagrįstai inkriminavo teisės aktų pažeidimus, tuo tarpu jos veiklai licencija nebuvo reikalinga. Darytina išvada, kad M. J. T. veikoje nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimo sudėtį sudarančių objektyviųjų požymių.

6.8. Kvalifikuojant veiką pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ir tai, kad kaltininkas veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė vykdomos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-58/2013). Teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3 dalį, 14 straipsnį, 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes nepagrįstai konstatavo, kad M. J. T. veikė tiesiogine tyčia, tinkamai neatskleidė kaltės turinio, neįvertino tiek vidinių psichinių (subjektyvių) nusikalstamos veikos požymių, tiek išorinių (objektyvių) požymių. Iš tiesų ji, vykdydama skiepijimus, nemanė ir nesuvokė, kad veikia neturėdama galiojančios licencijos,  t. y. daro pavojingą nusikalstamą veiką, ir juolab taip veikti nenorėjo, taip pat ji neturėjo pagrindo manyti, kad kėsinasi į ekonomiką ir verslo

tvarką, M. J. T. savo veiklą teisėtai įsteigtoje UAB „I“ vykdė atvirai, reklamavo oficialiose ir specializuotose informacinėse interneto svetainėse, mokėjo mokesčius, preparatus ir skiepų vakcinas pirko iš keturių didmeninio platinimo įmonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 7 punktą tiekti vaistinius preparatus turėjo teisę tik asmenims, turintiems asmens sveikatos priežiūros veiklos licencijas. M. J. T. ir UAB „I“ veiklą nuo 2012 m. sausio 1 d. prižiūrėjo ir kontroliavo Akreditavimo tarnyba (iki tol – Valstybinė medicininio audito inspekcija), Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos, Lietuvos bioetikos komitetas, Visuomenės sveikatos centras; prižiūrinčios kompetentingos institucijos buvo išdavusios visus reikalingus leidimus, valstybės institucijų atliktų patikrinimų metu jokių teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Visos šios aplinkybės leido M. J. T. manyti (žinoti), kad veikla yra teisėta. Tai patvirtina reklamos, vaistinių preparatų tiekimo sutartys, higienos pasas, įvairių patikrinimų aktai, kai pažeidimų nebuvo nustatyta.

6.9. Apibendrinus daroma išvada, kad, nesant M. J. T. veikoje objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymių, byla nutrauktina.

7. Dėl UAB „I“ veikos kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Analogiškai, kaip ir M. J. T. atveju, pareigą aiškinti įstatymus ir kitus teisės aktus teismas patikėjo ir vadovavosi teisės aiškinimo kompetencijos neturinčios Akreditavimo tarnybos išaiškinimais, taip pat specialistės V. Š. paaiškinimais.

7.1. Byloje nustatyta, kad UAB „I“ iki 2010 m. birželio 21 d. pagal 1999 m. lapkričio 11 d. įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 807 buvo suteikta teisė užsiimti asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas, o nuo 2010 m. birželio 21 d. suteikta teisė verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas. UAB „I“, turėdama licenciją, iki 2010 m. birželio 21 d. teisėtai atliko pacientų skiepijimą (to neginčijo ir Akreditavimo tarnyba). 2007 m. sausio 24 d. UAB „I“ buvo išduota visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencija Nr. VSL-175, suteikusi teisę verstis imunoprofilaktika, o Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 525 patvirtinus naujas Visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencijavimo taisykles, pagal šias taisykles imunoprofilaktika tapo nelicencijuojama.

7.2. 2011 metais buvo keičiami teisės aktai, reglamentuojantys tiek bendruomenės, tiek bendrosios praktikos slaugytojų veiklą: sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-650 (įsigaliojusiu 2011 m. liepos 8 d.) patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 57:2011, kuri išplėtė bendruomenės slaugytojo kompetenciją (18.14 punktas) – suteikta teisė ne tik kartu su pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiu gydytoju, bet ir savarankiškai organizuoti ir atlikti vaikų ir suaugusiųjų profilaktinius skiepijimus. Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591 (įsigaliojusiu 2011 m. birželio 15 d.) patvirtinus Lietuvos medicinos normą MN 28:2011, bendrosios praktikos slaugytojams suteikta kompetencija – teisė skiepyti vaikus ir suaugusiuosius (15.3.50 punktas). Kaip ir bendruomenės slaugytojo atveju, šioje medicinos normoje teisė skiepyti nėra ribojama privalomu apylinkės pediatro arba bendrosios praktikos gydytojo dalyvavimu, nustatyta tik bendrosios praktikos slaugytojo pareiga atliekant procedūras (intervencijas) vadovautis gydytojo paskyrimais (15.3.91 punktas). Kadangi UAB „I“ asmenis skiepijo pagal kitų sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų siuntimus (paskyrimus), todėl, turint licenciją teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas, medicinos normos MN 28:2011 reikalavimas (atliekant procedūras vadovautis gydytojo paskyrimu) buvo tinkamai vykdomas (dirbusių ir turinčių licencijas bendrosios praktikos slaugytojų V. V., D. B., O. G. ir atitinkamai pagal medicinos normą MN 81:1999 veikusios gydytojos epidemiologės M. J. T.). 2011 m. liepos 20 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymoje Nr. EI 1-136 pateikta išvada: „Ūkinės komercinės veiklos sąlygos, ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veikla: <…> bendrosios praktikos slauga, bendruomenės slauga <…> atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 <…> ir HN 66:2008 <…> reikalavimus.“

7.3. Taigi, teismai nepagrįstai nurodė, kad įstaiga neturėjo įdarbinusi skiepijimo paslaugas galinčių teikti sveikatos priežiūros specialistų – bendruomenės slaugytojų.

7.4. Kaip ir pasisakant dėl nepagrįsto M. J. T. nuteisimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nurodomi tie patys argumentai, susiję su visuomenės sveikatos priežiūros veiklai išduota licencija Nr. VSL-175, suteikusia UAB „I“ teisę verstis imunoprofilaktika (įmonė atitiko galiojusius Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos direktoriaus 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintus reikalavimus). Šiame kontekste taip pat nurodoma, kad, 2009 m. gegužės 27 d. panaikinus 2003 m. vasario 3 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 154 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros veiklos sričių, kurioms yra būtina visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencija, sąrašo patvirtinimo“ ir patvirtinus naujas Visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencijavimo taisykles, 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojus Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimams, imunoprofilaktika tapo nelicencijuojama. Pagal pirmiau minėtą medicinos normą MN 28:2011 ir kitų teisės aktų reikalavimus UAB „I“ nuo 2010 m. birželio 21 d. turėjo licenciją teikti bendrosios praktikos slaugos

paslaugas, taip pat turėjo 2007 m. sausio 24 d. licenciją Nr. VSL-175, suteikusią teisę verstis imunoprofilaktika, o Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 525 patvirtinus naujas taisykles, imunoprofilaktika tapo nelicencijuojama.

7.5. Nagrinėjamoje byloje dėl netinkamo aiškinimo ir taikymo teisės normų, reglamentuojančių imunoprofilaktikos paslaugų teikimo bei licencijavimo tvarką, teismų nuosprendžiuose padarytos neteisingos išvados, kad UAB „I“ pažeidė teisės aktų reikalavimus, o dėl to ši tarnyba ir nepagrįstai pripažinta kalta, padariusi BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

8. Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas M. J. T. kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai vertino įrodymus, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad būtų nustatyta bylai reikšminga aplinkybė – ar M. J. R. paskiepyta „Silgard“ vakcina (neskyrė M. J. R. medicininio tyrimo, nesiaiškino, ar M. J. T. turėjo pakankamai vakcinos „Silgard“).

8.1. Be to, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad M. J. T. panaudojo apgaulę, t. y. suklaidino D. P.-B., kad ji turi teisę atlikti skiepijimus, ir kad vietoj vakcinos „Silgard“ paskiepijo M. J. R. nenustatytos kilmės skysčiu, nevertino aktualių teisės aktų, reglamentuojančių teisę skiepyti (vykdyti imunoprofilaktiką) (pirmiau nurodyta, kad M. J. T. turėjo teisę atlikti skiepijimus).

8.2. Byloje nustatyta, kad įsigytos ir sunaudotos skiepų vakcinos, jų likučiai buvo apskaitomi, duomenys apie asmenų skiepijimus vakcinomis buvo fiksuojami Profilaktinių skiepijimų registravimo žurnale, kompiuterio programoje „Skiepai“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš šių žurnalų nėra galimybės nustatyti, kiek vakcinų nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 20 d. buvo panaudota ir koks jų likutis buvo metų pradžioje ir pabaigoje. 2015 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/80 teigiama, kad negalima nustatyti, kokiomis vakcinomis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 14 d. buvo paskiepyti R. R. (2014 m.), L. L. (2015 m. sausio 30 d., vasario 27 d.), V. B. (2015 m. vasario 6 d.) ir M. J. R. (2015 m. vasario 17 d., kovo 14 d.). Taigi objektyvių įrodymų, paneigiančių M. J. T. parodymus apie 2015 m. sausio 1 d. turėtą 3 vnt. vakcinos „Silgard“ likutį, nėra.

8.3. Pagal apskaitos žurnaluose nurodytus duomenis negalima spręsti, kokie asmenys kokios serijos „Silgard“ vakcinomis buvo skiepijami, nes jie nesutampa su vakcinos įsigijimo dokumentais. Atsižvelgdamas į minėtų duomenų netikslumą, teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą dėl konkretiems asmenims sunaudotų konkrečių (su serijų numeriais) vakcinų (t. y. jog L. L. paskiepyta vakcina, kurios serijos Nr. K000591, R. R. ir V. B. paskiepyti vakcina, kurios serijos Nr. H021097, o M. J. R. du kartus paskiepyta nenustatytos kilmės skysčiu). Tai, kad nėra galimybės identifikuoti konkretiems asmenims panaudotų vakcinų, rodo ir prieštaringai nurodyti vakcinų serijų numeriai L. L. ir M. J. R. pateiktuose skiepų lapuose, skiepijimų registravimo žurnale, kompiuterio programoje „Skiepai“. M. J. T. veiksmai netinkamai vykdant panaudotų vakcinų apskaitą, užpildant privalomus registrus ir skiepijamų asmenų skiepų lapus, gali būti pagrindas konstatuoti tik Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių 7.4, 27 punktų pažeidimus ar Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą (kaip tai nurodyta 2015 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/80), tačiau tokie pažeidimai neįrodo, kad M. J. R. buvo paskiepyta nenustatytos kilmės skysčiu. Dėl to teismo išvada, kad papildomų 2 vnt. vakcinų, kuriomis buvo paskiepyta M. J. R., M. J. T. neturėjo, nepagrįsta.

8.4. Teismas netinkamai vertino L. L. parodymus, nes vien tai, kad nuteistoji M. J. T. UAB „Limedika“ užsakė 2 vnt. vakcinos „Silgard“, nepaneigia jos parodymų apie 2015 m. sausio 1 d. turėtą 3 vnt. vakcinos likutį, juolab teismas pripažino, kad 2015 m. sausio 1 d. įstaiga galėjo turėti 1 vnt. vakcinos (serijos Nr. H021097). Teismas, nepaisydamas nuteistosios apeliacinio skundo argumentų, neapklausė M. V., kuri galimai būtų paliudijusi, kad UAB „I“ nesiskiepijo, o Profilaktinių skiepijimų registravimo žurnale įrašas, kad 2014 m. birželio 16 d. ji buvo paskiepyta „Silgard“ vakcina (serijos Nr. H021097), neteisingas. Išsiaiškinus šias aplinkybes, būtų galima konstatuoti, kad 2015 m. sausio 1 d. buvo mažiausiai 2 vakcinų likutis. Juolab S. K. įmonės BPG centro originaliame skiepijimų plane nėra jokių įrašų apie M. V. UAB „I“ atliktus skiepijimus; motinos I. V. el. laiške nurodyta, kad M. V. UAB „I“ nesiskiepijo. Taigi, neapklausus M. V., liko nepašalintos abejonės dėl turėto vakcinos kiekio (likučio); šios abejonės, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turėjo būti vertinamos kaltinamosios naudai. Teismas pernelyg sureikšmino tai, kad vakcinos tariamai buvo užsakomos asmeniškai kiekvienam pacientui, nes neretai pasitaikydavo (kaip ir R. R. atveju), kad pacientai iš 3 privalomų skiepijimų atvykdavo tik 1 ar 2 kartus, todėl likusios vakcinos būdavo panaudojamos kitiems. Atsižvelgiant į tai, jokios teisinės reikšmės neturi faktas, jog ant dėžutės, kurią gavo D. P.-B., buvo užrašas su L. L. pavarde.

8.5. Teismas viršijo savo kompetenciją, nes, remdamasis subjektyviais nukentėjusiųjų M. J. R. ir D. P.-B., liudytojos L. L. parodymais, buhalteriniais dokumentais (UAB „Limedika“ pirkimų ir pardavimų ataskaita, PVM sąskaita faktūra apie vakcinos įsigijimą 2015 m.), neišsamiai ir netiksliai pildytais medicinos dokumentais bei kitais netiesioginiais įrodymais,

padarė išimtinai specialiųjų žinių reikalaujančią medicininio, o ne teisinio pobūdžio išvadą, kad M. J. T. suleido M. J. R. ne „Silgard“ vakciną, o nenustatytos kilmės skystį. Tik medicininių serologinių tyrimų pagrindu būtų nustatyta, ar M. J. R. organizme yra antikūnų prieš žmogaus papilomos viruso (toliau – ŽPV) antigenus, tačiau to neatlikus liko nepaneigti M. J. T. parodymai, kad ji M. J. R. paskiepijo vakcina „Silgard“. Nagrinėjamu atveju kompetentingoms institucijoms užduoti abstraktūs klausimai apie ŽPV antikūnų nustatymo galimybę (o ne kokį konkretų tyrimą įstaiga galėtų atlikti), į kuriuos Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (2016 m. gegužės 10 d. raštas) ir Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (2016 m. gegužės 11 d. raštas) atsakė taip pat abstrakčiai ir apibendrintai. Dėl to negalima daryti išvados, ar M. J. R. buvo paskiepyta vakcina „Silgard“, o šis faktas galimai būtų eliminavęs abejones dėl M. J. R. suleisto preparato pobūdžio. Beje, Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2017 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. S-760 nurodė, kad konkrečiu atveju vakcinos „Silgard“ gamintojas gali atsakyti, kurioje referentinėje laboratorijoje buvo atlikti III stadijos vakcinos bandymo tyrimai, nes ši laboratorija vertino ŽPV atsaką vakcinos antigenams visą provokacinį laikotarpį ir imuniteto išnykimą, todėl praėjus po vakcinacijos dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams jie galėtų įvertinti, ar vakcina buvo panaudota.

8.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad M. J. T. veikė tiesiogine tyčia. M. J. T. paskiepijo M. J. R. „Silgard“ vakcina, be to, ji neviršijo savo įgaliojimų, sąžiningai suvokė tokius įgaliojimus turinti, todėl apgaulės prieš D.  P.-B. nepanaudojo, juolab nesiekė apgaule įgyti 258 Eur. Tarnybai nuolat gaunant pakankamai dideles veiklos pajamas, M.  J. T. nebuvo jokio tikslo siekti iš D. P.-B. apgaulės būdu įgyti tokią palyginti nedidelę pinigų sumą ir taip rizikuoti savo ir įstaigos reputacija.

8.7. Nurodyti BK 182 straipsnio 1 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai lėmė nepagrįstas išvadas dėl sukčiavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo M. J. T. veiksmuose. Šios nepagrįstos išvados lėmė ir neteisingą M. J. T. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Nesant neginčytinų, objektyvių įrodymų, kad M.  J. R. buvo suleista ne „Silgard“ vakcina (kai nenustatyta ir suleisto skysčio medicininė kilmė), teismas nepagrįstai konstatavo, kad skiepijimo paslauga M. J. R. apskritai nebuvo suteikta, o suleistas skystis tariamai neigiamai paveikė pastarosios dvasinę ir emocinę būseną. Šiuo atveju M. J. R. ir jos motinos subjektyvus suvokimas ar abejonės dėl suleistos vakcinos, nors galimai ir sukėlė joms psichologinį diskomfortą, nesant M. J. T. kaltės įrodymų, negali lemti išvadų apie nusikalstamos veikos (BK 228 straipsnio 2 dalis) buvimą. Be to, D. P.-B. itin aktyvus, tendencingas M. J. T. kaltinančios informacijos teikimas žiniasklaidai, vieši pasisakymai, nesant priimto nuosprendžio, taip sąmoningai sukeliant atgarsį visuomenėje, galimai turėjo reikšmės, kad buvo konstatuotas didelės žalos padarymo valstybei faktas.

9. Kadangi M. J. T. nepadarė nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, M. J. R. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas, o nukentėjusiųjų prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti atmestinas.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

10. Nuteistųjų M. J. T. (buvusi M.), juridinio asmens UAB „I“ ir jų gynėjo advokato R. Girevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

11. Kasatorių prašymas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl M. J. T. ir UAB „I“ nuteisimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti grindžiamas šiuo esminiu argumentu: teisinis reguliavimas leido nuteistajai, įgijusiai sanitarijos gydytojo specialybę ir turėjusiai aukščiausiąją epidemiologo kategoriją, užsiimti savo įsteigtoje tarnyboje privačia veikla, kurios viena rūšių – asmenų skiepijimas vakcinomis, todėl ji ir UAB „I“ teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Kasatorių manymu, teismai neteisingai aiškino teisės aktuose nurodytas sąvokas, iš jų – imunoprofilaktikos prasmę, neatsižvelgė į teisinio reguliavimo pakeitimus (sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 561 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 81:1999, Imunoprofilaktikos taisyklės ir kt.), pagal kuriuos nuo 2000 m. sausio 1 d. verstis imunoprofilaktika, apimančia ir asmenų skiepijimą (vakcinavimą), licencijos nereikėjo. Dėl šios priežasties M. J. T. veikoje nebuvo ir tyčios, kurios turinio teismai esą neatskleidė. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai negalėjo remtis Akreditavimo tarnybos (specialistės V. Š.) paaiškinimais, nes teisės aiškinimas yra teismo kompetencija. Be to, pasak kasatorių, teismai neatsižvelgė į UAB „I“ sudarytas sutartis (nuo 1999 m.) su sveikatos priežiūros įstaigomis dėl individualaus pacientų būklės įvertinimo ir apsiribojo 2014 m. rugsėjo 23 d. sutartimi (taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5

dalį). Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.12. Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar

profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Tai tyčinė nusikalstama veika, kuria kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą tvarką, taip pat – priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, – gali būti kėsinamasi ir į kitus objektus. Pažymėtina, kad verslo tvarkos teisinis reguliavimas apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. Konstitucijoje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą (48 straipsnis), vadinasi – ir profesinę veiklą, ją vykdyti laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme teisės aktus pažeidžiantis, neteisėtas vertimasis profesine (ar kitokia) veikla pirmiausia siejamas su licencijuojama veikla arba tokia veikla, kuriai reikalingas leidimas; baudžiamoji atsakomybė už tokią neteisėtą veiklą kyla, jei nustatomas versliškumo arba stambaus masto požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2013, 2K-262-697/2016, 2K-7-102-222/2018). Atskiroms profesinėms veikloms taikomas teisinis reguliavimas gali būti skirtingas; įstatymo leidėjo diskrecija – atsižvelgiant į valstybės saugomų vertybių svarbą, veiklos pobūdį ir pan. – nustatyti tokius reikalavimus, kurie užtikrintų tinkamą ir veiksmingą visuomenės interesų tenkinimą ir kartu proporcingai diferencijuotų atsakomybę pažeidimų atvejais. Akivaizdu, kad profesinės sveikatinimo (sveikatos priežiūros) veiklos vykdymas neturint licencijos, kai tai konkrečiai veiklai ji reikalinga, gali kelti grėsmę žmonių sveikatai, gyvybei,  t. y. vienoms didžiausių Konstitucijos ginamų vertybių (Konstitucijos 53 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus).

13. Viena iš profesinės veiklos rūšių – sveikatinimo veikla, Sveikatos sistemos įstatyme apibrėžiama kaip asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikatos priežiūra, farmacinė ar kita sveikatinimo veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ją vykdantiems asmenims nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Šio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad teisė verstis sveikatinimo veikla – tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika – pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą (16 straipsnio 1 dalis); įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ir jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas (16 straipsnio 2 dalis). Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre; licencijas išduoda (perregistruoja), atsisako jas išduoti (perregistruoti), licencijų galiojimą sustabdo, atnaujina ir panaikina Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba). To paties įstatymo 45 straipsnio 3 punkte įtvirtintas reikalavimas teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje.

14. Vertinant, ar M. J. T. (ir jos vadovaujamo juridinio asmens UAB „I“) profesinei veiklai, vykdytai iki 2015 m. kovo 20 d., buvo reikalinga atitinkama licencija, svarbios yra tiek pirmiau nurodytos įstatymuose įtvirtintos bendresnio pobūdžio nuostatos bei reikalavimai, tiek kituose teisės aktuose įtvirtintas sukonkretintas teisinis reguliavimas. Byloje nustatyta, kad M. J. T. ir jos įsteigta UAB „I“ tam tikrą laiką turėjo licencijas vykdyti veiklą; 1997 m. spalio 27 d. M. J. T. (tuomet – M.) išduota licencija užsiimti gydytojo epidemiologo privačia veikla, vėliau tokia licencija pratęsta iki 2008 m. gruodžio 23 d.; juridiniam asmeniui (individuali įmonė M. J. M. sveikatos centras, pakeista – UAB „I“) 1998 m. spalio 20 d. išduota licencija, suteikianti teisę užsiimti gydytojo epidemiologo veikla iki 1999 m. spalio 20 d., o 1999 m. lapkričio 11 d. – licencija užsiimti II lygio medicinos pagalbos ambulatorine veikla, gydytojo specialisto infektologo, vidurinio medicinos personalo paslaugų teikimu ligoniams ne ligoninėse. Taip pat nustatyta ir teismų nuosprendžiuose nurodyta, kad kompetentinga institucija – Akreditavimo tarnyba patikslino licencijas: 2007 m. kovo 27 d. suteikė teisę teikti antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros – infekcinių ligų ir bendruomenės slaugos paslaugas, įdarbinus reikiamus sveikatos priežiūros specialistus; 2010 m. birželio 21 d. Akreditavimo tarnyba panaikino UAB „I“ teisę teikti antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros – infekcinių ligų ir bendruomenės slaugos paslaugas bei nurodė, kad UAB „I“ turi teisę teikti tik bendrosios praktikos slaugos paslaugas (kurios skiepijimo paslaugų neapima). Taigi, atsižvelgdamas į licencijose apibrėžtas sąlygas bei reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad UAB „I“ nuo 2010 m. birželio 21 d. galėjo užsiimti asmenų skiepijimu tik tuo atveju, jei tarnyboje būtų įdarbinti patikslintose licencijose nurodyti sveikatos priežiūros specialistai, tačiau (kaip nustatė abiejų instancijų teismai) UAB „I“ dirbusios V. V., D. B. ir kt. neturėjo bendruomenės slaugytojo profesinės kvalifikacijos ir leidimo (licencijos) verstis bendruomenės slauga, nebuvo įdarbintas šeimos gydytojas, turintis teisę verstis medicinos praktika. Pati M. J. T., atlikusi vakcinavimą, atitinkamos licencijos taip pat neturėjo, o nuo 2000 m. sausio 1 d. neturėjo ir jokios galiojančios medicinos praktikos ar bendruomenės slaugytojo

licencijos.15. Pažymėtina, kad bylai reikšmingu laikotarpiu teisės aktai, reguliuojantys licencijavimą sveikatinimo veiklos srityje,

keitėsi. Iš tiesų, kaip nurodo kasatoriai, 1998 m. rugsėjo 25 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 547, kuriuo buvo patvirtinta laikinoji licencijavimo užsiimti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros privačia veikla tvarka, nuo 2007 m. vasario 11 d. pripažintas netekusiu galios (2007 m. vasario 1 d. įsakymas). Tačiau kasaciniame skunde šios tvarkos panaikinimas neteisingai, atsietai nuo kitų susijusių teisės aktų, interpretuojamas kaip apskritai panaikinantis licencijavimą (teikti aptariamą sveikatinimo paslaugą). Taip pat kasatoriai nepastebi teisės aktų sveikatinimo srityje tarpusavio ryšio, jų sistemiškumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad 1999 m. gruodžio 27 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 81:1999 (galiojanti), kurios taikymo sritis – gydytojo epidemiologo teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė; ši norma privaloma visiems gydytojams epidemiologams, dirbantiems visų tipų sveikatos priežiūros įstaigose (1, 2 punktai). Šioje medicinos normoje pateikti terminai ir apibrėžimai, pagal kuriuos gydytojas epidemiologas įvardytas kaip visuomenės sveikatos specialistas, kuris tiria ligas arba kitas sveikatos būkles bei įvykius apibrėžtose populiacijose ir organizuoja ligų epidemiologinę kontrolę (20 punktas). Iš medicinos normoje išvardytų gydytojo epidemiologo teisių matyti, kad sveikatinimo paslaugos – asmenų skiepijimas vakcinomis – teikimas nėra nustatytas, tačiau tarp gydytojo epidemiologo pareigų nurodyta ir pareiga nustatyta tvarka vykdyti ir kontroliuoti ligų epidemiologinę priežiūrą, imunoprofilaktiką, chemioprofilaktiką, privalomą aplinkos nukenksminimą, bandinių paėmimą laboratoriniam ištyrimui dėl ligos sukėlėjo nustatymo. Nurodytos veiklos – imunoprofilaktikos atlikimo – tvarka nustatyta taisyklėse (patvirtintose 2002 m rugsėjo 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 468). Šiose taisyklėse (imunoprofilaktikos organizavimas ir atlikimas, 3 punktas) nustatyta, kad imunoprofilaktika atliekama asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, valstybiniuose ir privačiuose skiepų kabinetuose, taip pat ugdymo įstaigose esančiuose medicinos punktuose, kuriuose skiepyti gali bendruomenės slaugytojos, išklausiusios skiepijimo pagrindų kursą ir turinčios valstybės pripažintą pažymėjimą, dalyvaujant apylinkės pediatrui arba bendrosios praktikos gydytojui pagal sutartis ar susitarimus su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Pagal tų pačių taisyklių 25 punktą privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros veiklai Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Be to, 2007 m. kovo 2 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 50.5 punkte nustatytos licencijos turėtojo pareigos: užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

16. Beje, kasatoriai remiasi ir neaktualiais teisės aktais, pavyzdžiui, 1996 m. rugsėjo 25 d. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, kuriame imunoprofilaktika apibūdinta kaip biologinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas siekiant padidinti žmonių atsparumą užkrečiamoms ligoms. Tačiau šio įstatymo nuostatos niekaip nepaneigia įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų (kurių pažeidimas inkriminuotas M. J. T. ir UAB „I“). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paminėtas įstatymas skirtas užkrečiamųjų ligų – infekcinių ir parazitinių ligų – profilaktikos ir kontrolės valdymui (1 straipsnis), t. y. nustato specialų teisinį reguliavimą būtent šioje srityje; plačiau aiškinti šio įstatymo nuostatų teisėjų kolegijai nėra būtinybės, nes jos tiesiogiai nesusijusios su aptariama M. J. T. veikla, neįsiterpia į jos teisinį reguliavimą, nustatytą kitais teisės aktais. Apeliacinės instancijos teismo išvadų teisingumo nepaneigia ir kasaciniame skunde minimas Sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 212 „Dėl skiepijimų sveikatos priežiūros įstaigose“. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo įsakymu nustatyta, kokia informacija (apskaita) ir kam turi būti teikiama apie atliktus skiepijimus ir viename iš punktų nustatyta, kad skiepijimus atlikti turi teisę tik asmens sveikatos priežiūros specialistai, turintys sertifikatą – pažymėjimą, tačiau išsamesnis vakcinavimo veiklos reguliavimas nenustatytas. Antra vertus, minėtas įsakymas neteko galios – panaikintas 2002 m. rugsėjo 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 468, kuriuo buvo patvirtintos ir pirmiau aptartos Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklės.

17. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytų teisės aktų turinį (juose nustatytus aiškius reikalavimus, sąlygas ir pan.), nėra pagrindo teigti, kad teikti skiepijimo paslaugas licencijos nereikėjo, kad teisinis reguliavimas buvo nesuprantamas tiek, jog nuteistoji M. J. T., jei ir pažeidė nustatytus reikalavimus, to nesuvokė ir negalėjo suprasti kitaip, kaip suprato (kad licencija nuo tam tikro laiko tapo nereikalinga). Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai išaiškino taikytinų įstatymų ir kitų teisės aktų, juose įtvirtintų nuostatų esmę ir prasmę, teisingai juos taikė byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tai, kad darydamas teisines išvadas teismas rėmėsi ir Akreditavimo tarnybos specialistės paaiškinimais, niekaip nesumenkina šių išvadų vertės. Byloje nustatytos aplinkybės apie nuteistosios ir jos vadovaujamos įstaigos vykdytą veiklą, turėtas licencijas, jų pakeitimus ir pan. leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju buvo pažeisti esminiai teisiniai

reikalavimai, keliami vykdytos profesinės sveikatinimo (sveikatos priežiūros) praktinės veiklos legalumui.18. Pažymėtina, kad apkaltinamajame teismo nuosprendyje nurodytos ne tik objektyviuosius nusikalstamos veikos

požymius parodančios aplinkybės, išvardyti konkretūs teisės aktų pažeidimai, t. y. veiklos neteisėtumas, taip pat versliškumas, stambus mastas, bet ir M. J. T. tiesioginė tyčia, atskleistas jos turinys, atitinkantis BK 15 straipsnio 2 dalyje nurodytus šios kaltės rūšies požymius. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nustatė abiejų instancijų teismai pasisakydami dėl neteisėto vertimosi profesine veikla (apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pripažino pagrįstomis aplinkybes, nustatytas ir pirmosios instancijos teismo), jog net ir po to, kai 2014 m. rugsėjo 23 d. buvo sudaryta sutartis su UAB VNT medicinos centru dėl šeimos gydytojų atliktinų sveikatos patikrų norintiems pasiskiepyti asmenims, tokie patikrinimai nebuvo atliekami, nors nuteistoji teikė skiepijimo paslaugas. Be to, net ir po to, kai 2015 m. vasario 20 d. Akreditavimo tarnybos direktoriaus įsakymu buvo sustabdyta UAB „I“ veikla ir apie tai M. J. T. buvo informuota, ji ir toliau neteisėtai teikė skiepijimo paslaugas (paskiepijo L. L., M. J. R.). Taigi nuteistoji suprato, kad jos profesinę veiklą reglamentuoja ne tik Lietuvos medicinos norma MN 81:1999, bet ir kiti teisės aktai, galiojančio teisinio reguliavimo sąmoningai nepaisė, nesilaikė nustatytų sąlygų ir, neturėdama licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, versliškai, stambiu mastu vertėsi profesine veikla, ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir jame išdėstytus aptartos veikos teisinio vertinimo motyvus, konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, M. J. T. ir UAB „I“ veikoje nustačius visus būtinuosius BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį sudarančius požymius.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, pripažįstant M.  J. T. kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį

19. Kasaciniame skunde nurodoma apie BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, padarytą apeliacinės instancijos teismo vertinant bylos įrodymus, kurių pagrindu grindžiamos išvados apie tai, kad M. J. T., dirbusi UAB „I“ gydytoja epidemiologe, turėjo pakankamai vakcinos „Silgard“, kad iš tiesų ji vietoj šios vakcinos M. J. R. apgaule suleido nenustatytos kilmės skystį. Kasatorių manymu, tokių aplinkybių buvimas konstatuotas jų neįrodžius, o jų teisingam, nekeliančiam abejonių nustatymui turėjo būti paskirtas medicininis tyrimas (kad būtų atsakyta į klausimą, ar M.  J. R. organizme susidarė antikūnai prieš virusą, nuo kurio skiepijama „Silgard“ vakcina), tačiau teismas minėtas bylai reikšmingas faktines aplinkybes (kurias ginčija kasatoriai) nustatė viršydamas savo kompetenciją, nes tam reikia specialių medicininio pobūdžio žinių.

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismo nuosprendžio turiniui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso dalyvio (nuteistojo, jo gynėjo ar kito) nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir tuo pagrindu padarytomis išvadomis apie faktinių aplinkybių įrodytumą savaime nereiškia teisės pažeidimo. Baudžiamojo proceso įstatymo normos įpareigoja teismą byloje įrodinėtinų faktų nustatymą grįsti duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą bei pakankamumą, teismo atliktas įrodymų vertinimas turi turėti objektyvų pagrindą, būti paremtas faktinių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų (ne)buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamoje byloje skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas šiuos reikalavimus įgyvendino.

21. Pažymėtina, kad, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino bylos įrodymus ir nustatė, kad yra pagrindas pripažinti M. J. T. kalta padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas. Išvadas apie tai, kad nuteistoji, 2015  m. vasario 17 d. ir kovo 14 d. atlikdama M. J. R. skiepijimus, neturėjo vakcinos „Silgard“ ir apgaule vietoj šios žadėtos (ir sutartos) vakcinos paskiepijo nenustatytos kilmės skysčiu, teismas grindė bylos duomenimis, kuriuos išsamiai išanalizavo, įvertino kiekvieno jų įrodomąją reikšmę, palygino iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, sugretino atitinkamų įrodymų pagrindu paremtus faktus, argumentuotai pasisakė dėl bylos įrodymų patikimumo bei pakankamumo M. J. T. kaltumui pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo nuosprendyje detaliai aptarti nuteistosios parodymai, jos keltos įvairios versijos

aiškinant skiepijimo aplinkybes (iš jų ir tai, kodėl nepateikė vakcinos dėžutės, kaip ji vėliau atsirado), turėtus ir panaudotus vakcinos „Silgard“ kiekius ir kt. Taip pat kruopščiai išanalizuoti kiti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti visas bylai svarbias aplinkybes. Tai yra nukentėjusiųjų D. P.-B., M. J. R., L. L. parodymai (apie jos pokalbius su M. J. T. dėl vakcinos ir apsilankymą šios įstaigoje UAB „I“), L. L. ir UAB „Limedika“ pateikti dokumentai, kratos, atliktos UAB „I“ patalpose, metu paimti dokumentai (skiepijimų registravimo žurnalas ir kt.), kompiuterio ir jame esančios programos „Skiepai“ apžiūros protokolas, specialistų išvados dėl UAB „I“ ūkinės finansinės veiklos, kurioje, be kita ko, remiantis apskaitos dokumentais, nurodytos aplinkybės, susijusios su disponavimu vakcinomis, liudytojų D. B., L. S. parodymai, kiti bylos įrodymai. Teisėjų kolegijai nėra būtinybės kartoti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų apie tai, kokie įrodymai ir kodėl patvirtina kasatorių ginčijamas faktines aplinkybes bei paneigia nuteistosios versijas. Pažymėtina tai, kad, kaip minėta, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas įvertino visus – tiesioginius ir netiesioginius, kaltinančius ir teisinančius – bylos įrodymus, kruopščiai išanalizavo ir sugretino visus faktus, kiekvieną detalę, padedančią išsiaiškinti, kokius kiekius vakcinų „Silgard“ įgijo, panaudojo ir turėjo UAB „I“, kaip buvo atliekamos skiepijimo procedūros, kokius konkrečius veiksmus atliko, kokią informaciją teikė M. J. T. jos paslaugomis pasinaudojusiems asmenims ir t. t. Dėl šių aplinkybių tikrumo apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados atitinka bylos įrodymų turinį, daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

22. Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad teismas, konstatuodamas, jog M. J. T. suleido M. J. R. nenustatytos kilmės skystį (o ne vakciną „Silgard“), padarė ne teisinę, o medicininio pobūdžio išvadą ir kad to negalėjo konstatuoti nepaskyręs medicininio serologinio tyrimo, kad būtų nustatyta, ar paskiepytosios organizme susidarė antikūnai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese apima procesinėse taisyklėse nustatytus veiksmus, kurie būtini tam, kad įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių nustatymas nekeltų abejonių, būtų grindžiamas įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautais duomenimis ir teismo atliktu nešališku jų vertinimu. Teisingą nuosprendžio priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-262-697/2016). Įrodinėjimo procesas nėra begalinis, o iš įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų nekyla reikalavimas besąlygiškai tenkinti proceso dalyvio prašymą, juolab kai tam nėra objektyvių galimybių. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad, dar atliekant ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo institucija užklausė ir gavo informaciją, jog nėra galimybės nustatyti (ištirti), ar praėjus tam tikram laikui po vakcinacijos („Silgard“ vakcina) konkretaus asmens organizme susidarė antikūnai (kas leistų teigti apie vakcinos (ne)suleidimą, jos dozę), taip pat Sveikatos apsaugos ministerija raštu (pasirašytu ministro) paaiškino kitas su šiuo klausimu susijusias aplinkybes. Informacija dėl tokio tyrimo galimybių buvo renkama ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; be kita ko, iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos gautas atsakymas, paaiškinantis, kodėl nėra galimybių kliniškai ištirti, ar M. J. R. organizme susidarė antikūnai prieš ŽPV. Tačiau tokio tyrimo nebuvimas (neatlikimas) nereiškia, kad šioje byloje liko abejonių, kurių teismas nepašalino ar jas aiškino nuteistosios nenaudai. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai išnagrinėjo visus duomenis, juos patikrino BPK nurodytais proceso veiksmais ir padarė teisines išvadas nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Pažymėtina, kad situacijos, kai tam tikro veiksmo atlikimas yra pageidautinas, bet dėl objektyvių priežasčių neįmanomas, nesudaro pagrindo nuspręsti, kad teismo išvadoms padaryti nepakanka įrodymų. BPK nenurodoma, kad duomenys laikomi patikrintais tik atlikus kokius nors konkrečius proceso veiksmus. Kiekvienoje byloje duomenys tikrinami atsižvelgiant į tos bylos aplinkybes, įmanomus atlikti proceso veiksmus. Nagrinėjamoje byloje išnaudojus visas galimybes, teismui įvertinus bylos duomenų įrodomąją vertę, įrodymų pakankamumą, buvo nustatyta aptariama M. J. T. kaltę patvirtinanti faktinė aplinkybė.

23. Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodytomis šias esmines aplinkybes: M. J. T., būdama UAB „I“ direktorė ir gydytoja epidemiologė, atsakinga už įstaigos veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (valstybės tarnautojui prilygintas asmuo), nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. UAB „I“ patalpose teikė pacientų skiepijimo paslaugas, neturėdama tam reikiamos licencijos ir taip pažeisdama skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje nurodytus teisės aktų reikalavimus, o 2015 m. vasario 17 d. ir 2015 m. kovo 14 d. UAB „I“ patalpose, siekdama turtinės naudos, vietoj žadėtos vakcinos „Silgard“ dozės (dėl to buvo sutarusi su D. P.-Bosas – pacientės motina) paskiepijo M. J. R. nenustatytos kilmės skysčiu; tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą – nukentėjusiosios D. P.-B. turtą – 258 Eur, padarydama jai 258 Eur turtinę žalą. Tokiais veiksmais M. J. T. taip pat padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes diskreditavo Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, ir padarė didelę neturtinę žalą fiziniams asmenims – nukentėjusiosioms D. P.-B. ir M. J. R., nes dėl tokių M. J. T. nusikalstamų veiksmų jos patyrė didelius moralinius ir dvasinius išgyvenimus dėl M. J. R. sveikatos.

24. Pagal byloje nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes M. J. T. nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas), 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi) kvalifikuotos tinkamai. Pažymėtina, kad teismo nuosprendyje teisingai aiškinami šių nusikalstamų veikų požymiai, iš jų – didelės žalos požymis (kaip piktnaudžiavimo tarnyba padarinys). Kaip minėta, M. J. T. padarė didelę neturtinę žalą fiziniams asmenims – nukentėjusiosioms D. P.-B. ir M. J. R., kurios taip ir neturėjo galimybės sužinoti, koks skystis buvo suleistas (tik aišku, kad ne vakcina „Silgard“). Nukentėjusiosios buvo įsitikinusios, kad už užmokestį joms bus kvalifikuotai suteikta sveikatos priežiūros paslauga, tačiau ši paslauga apskritai nebuvo suteikta, be to, kaip nustatyta teismo nuosprendyje ir pirmiau nurodyta šioje nutartyje, M. J. T. net neturėjo teisės teikti tokią paslaugą. Šis įvykis, sulaukęs didelio atgarsio, sukėlė visuomenės abejones gydymo įstaigomis, gydytojais ir jų teikiamų paslaugų kokybe, diskreditavo Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, o tai reiškia ir didelės neturtinės žalos valstybei padarymą.

25. Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, teismo nuosprendžio turinys atitinka jam keliamus reikalavimus (BPK 331 straipsnis). Taigi tenkinti kasatorių prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria M. J. T. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį – nėra pagrindo (BPK 369 straipsnis).

26. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas dėl bylos nutraukimo atmetamas ir paliekamas galioti apkaltinamasis nuosprendis, prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių – turtinės ir neturtinės žalos bei atstovavimo išlaidų priteisimo iš M. J. T. nukentėjusiosioms D. P.-B. ir M. J. R. nenagrinėtinas, kadangi civilinių ieškinių tenkinimo pagrindas – dėl nusikalstamos veikos padaryta žala.

27. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria M. J. T. ir UAB „I“ nuteistos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų M. J. T., juridinio asmens UAB „I“ ir jų gynėjo advokato Ramūno Girevičiaus kasacinį skundą.

TEISĖJAI ALVYDAS PIKELIS

PRANAS KUCONIS

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04543 2019-03-25 2019-03-14 2019-03-14 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-77-648/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02068-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6; 1.1.9.8; 2.4.2.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu G. V.-K., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, perduodant laiduotojos A. V. atsakomybėn dvejiems metams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 6 punktais, 68, 71 straipsniais, G. V.-K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) vieneriems metams šešiems mėnesiams ir 1500 Eur (30 MGL dydžio) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžio dalis, kuria iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. nekonfiskuota automobilio „Land Rover“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma, pakeista: nuspręsta, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. konfiskuoti automobilio „Land Rover“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 40 090 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. G. V.-K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo. Pripažinta, kad 2018 m. sausio 11 d. apie 19.27 val. Vilniuje, Sėlių gatvėje, ties pastatu Nr. 14, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punktą, pagal kurį draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, G. V.-K. vairavo automobilį „Land Rover“ būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau nei 1,5 prom. alkoholio (kraujyje rasta 2,59 prom. etilo alkoholio).

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad automobilis „Land Rover“ yra nusikaltimo, nurodyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo priemonė, tačiau, įvertinęs tai, kad G. V.-K. anksčiau nebuvo teista ar bausta už vairavimą esant neblaiviai, ši transporto priemonė priklauso sutuoktiniui V. K. (įgyta iki santuokos) ir jis apie daromą nusikaltimą nežinojo, automobilis reikalingas G. V.-K. darbinei veiklai bei šeimos poreikiams tenkinti, nusprendė automobilio nekonfiskuoti. Teismo vertinimu, nors G. V.-K. vairavo būdama sunkaus girtumo būsenos (kraujyje rasta 2,59 prom. etilo alkoholio) ir padarytas naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių pažeidimas yra itin pavojingas ir šiurkštus, neabejotinai keliantis pavojų eismo saugumui ir žmonių sveikatai bei gyvybei, tačiau ji nebuvo teista ar bausta už vairavimą esant neblaiviai, nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo bausta administracine tvarka, dėl nusikalstamos veikos prisipažino ir gailėjosi, todėl baudžiamojo įstatymo keliami tikslai užkirsti kelią kaltininkui vėl pažeisti KET reikalavimus ir sukelti nusikalstamus padarinius bus pasiekti G. V.-K. taikant baudžiamojo poveikio priemonę uždraudimą naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų šešių mėnesių terminui.

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš G. V.-K. nebuvo konfiskuota automobilio „Land Rover“ vertę atitinkanti pinigų suma, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjo tikslas, nustatant baudžiamąją atsakomybę asmeniui už vairavimą transporto priemonės neblaiviam, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 prom. alkoholio, – didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Teismo įsitikinimu, šio tikslo įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo, nėra įmanomas. Atsižvelgdamas į tai, kad nusikaltimo padarymo priemonė – automobilis priklauso G. V.-K. sutuoktiniui V. K. (įgytas iki santuokos) ir šis apie daromą nusikaltimą nežinojo, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad konfiskuoti V. K. priklausantį automobilį nėra tikslinga, bet yra pagrindas iš G. V.-K. konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismo vertinimu, G. V.-K. pirmosios instancijos teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (draudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones ir 1500 Eur (30 MGL dydžio) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri jau sumokėta) konkrečioje situacijoje nėra pakankamos siekiant užtikrinti prevencijos tikslus ir atgrasyti nuo panašaus pobūdžio veikų darymo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. gynėjas advokatas M. Bliuvas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą iš dalies ir nuspręsdamas konfiskuoti iš G. V.-K. automobilio „Land Rover“ vertę atitinkančią pinigų sumą – 40 090 Eur, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus, peržengė apeliacinio skundo ribas, pablogino atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. padėtį daugiau, nei to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip suvaržė įstatymų garantuojamas jos teises. Šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes netinkamai aiškino ir taikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias baudžiamojo poveikio priemonių taikymą, ir pažeidė proporcingumo principą.

4.2. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šiomis baudžiamojo proceso įstatymo normomis yra įgyvendinamas principas non reformatio in peius, kurio turi būti laikomasi visose proceso stadijose. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). Neteisingumas šiuo atveju kyla dėl staigmenos elemento.

4.3. Apeliacinio skundo ribos yra esminė asmens, prieš kurį paduodamas apeliacinis skundas, teisių garantija. Esminės teisės, kurioms įtaką turi apeliacinio skundo ribos, yra asmens teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir teisė į gynybą. Pagal teismų praktiką, BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2004, 2K-7-13/2007, 2K-660/2007, 2K-7-198/2008, 2K-233/2008 ir kt.). Apeliaciniame skunde turi būti išdėstyta skundžiamos nuosprendžio dalies esmė, nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai (BPK 313 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad paduoto apeliacinio skundo ribas apibrėžia ginčijami pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindai, apeliacinio skundo motyvai ir apelianto prašymas. Būtent pagal apelianto prašymų, kurie nurodyti BPK 313 straipsnio 1 dalyje, apimtį, o ne apeliaciniame skunde nurodytų argumentų kiekį ir kokybę nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84-489/2018).

4.4. Šioje byloje apeliaciniu skundu prokuroras prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. konfiskuoti automobilį „Land Rover“, kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Daugiau jokių alternatyvių ar kitokių prašymų apeliaciniame skunde nebuvo

suformuluota. G. V.-K. įgyvendino savo teisę į gynybą, atsižvelgdama į prokuroro apeliaciniame skunde suformuluotus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus bei apelianto prašymą, t. y. ruošėsi ir ginčijo tik prokuroro apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą konfiskuoti iš jos transporto priemonę. Svarbu tai, kad ir pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras neprašė ir nepateikė jokio alternatyvaus prašymo dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo. Priešingai, prokuroras prašė griežtinti kitas baudžiamojo poveikio priemones G. V.-K., jei teismas nustatytų, kad transporto priemonės konfiskavimas yra netikslingas. Todėl apeliacinės instancijos teisme prokuroro baigiamojoje kalboje suformuluotas alternatyvus prašymas išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą G. V.-K. buvo netikėtas, ji nesiruošė gintis nuo tokio prokuroro prašymo, šio proceso metu neginčijo transporto priemonės vertės, kuri nustatyta tik pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis, neatsižvelgus į konkrečios transporto priemonės ypatybes ir individualius požymius, ir kuri praktikoje dažnai nepasitvirtina.

4.5. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, apeliaciniame skunde nebuvo keliamas automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimo klausimas. Prokuroras apsiribojo tik vienu sakiniu, kuriame išreiškė kritiką pirmosios instancijos teismui, kad, nesant galimybės konfiskuoti automobilio natūra, nebuvo svarstytas klausimas dėl galimybės taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Toks kritikos išreiškimas apeliacinio skundo aprašomojoje dalyje negali būti pripažintas nuosprendžio apskundimo pagrindais, apeliacinio skundo motyvais ar apelianto prašymu. Prašymą taikyti BK 75 straipsnio 5 dalies nuostatas ir konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą prokuroras suformulavo tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu.

4.6. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalies nuostatas asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų ir turto konfiskavimo, skyrimas nėra privalomas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo, negalima pasiekti tikslų didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Pagal tokį konstatavimą išeitų, kad asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, turto konfiskavimas turėtų būti skiriamas privalomai visais atvejais. Tokia teismo išvada prieštarauja ne tik BK 67 straipsnio 2 dalies nuostatoms, bet ir kasacinio teismo praktikai. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018 pažymėta, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar teisėtai buvo įgytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas ir pan. Šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti sprendimą atleisti kaltinamąją nuo baudžiamosios atsakomybės, bet pripažindamas turto konfiskavimo taikymo privalomumą, nesivadovavo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teisine prigimtimi ir baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi tokiais atvejais. Analogiška situacija susidarė ir nagrinėjamoje byloje – transporto priemonė, kuria naudojantis buvo padaryta nusikalstama veika, buvo įgyta teisėtai, nusikalstamos veikos padarymo priemone ji tapo atsitiktinai, nebuvo specialiai pritaikyta ar paruošta nusikalstamai veikai daryti.

4.7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad G. V.-K. teisiama pirmą kartą, padarė nesunkų nusikaltimą, prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, savo veiksmus vertino kritiškai, nusikalstama veika sunkių padarinių nesukėlė, jokia žala nepadaryta, administracine tvarka nebausta, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, padarė išvadą, kad G. V.-K. nėra būdingas priešingas teisei elgesys, ji sugeba laikytis nustatytų draudimų ir įpareigojimų, nusikalstamą veiką įvykdė neapgalvotai, padaryta nusikalstama veika yra labiau atsitiktinio pobūdžio, todėl nusprendė, kad ateityje ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada apie konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo privalomumą ne tik neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų, bet ir prieštarauja atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teisinei prigimčiai bei baudžiamojo poveikio priemonių paskirčiai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu viena iš G. V.-K. paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių yra draudimas naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) vieneriems metams šešiems mėnesiams. Būtent ši baudžiamojo poveikio priemonė padės pasiekti tų tikslų, kuriuos akcentavo apeliacinės instancijos teismas,  – užkirsti G. V.-K. kelią vairuoti transporto priemonę.

4.8. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas konfiskuoti iš G. V.-K. automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą –

40 090 Eur – pažeidžia ir proporcingumo principą. Asmens nuosavybės apsaugos principas reikalauja, kad ribojant asmens nuosavybę turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose nurodytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100-222/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus į nuosavybę nukreiptos priemonės turi išlaikyti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimas byloje Sun prieš Rusiją, peticijos Nr. 31004/02; sprendimas byloje Ismaylov prieš Rusiją, peticijos Nr. 30352/03, ir kt.).

4.9. Vertinant skundžiamu nuosprendžiu G. V.-K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumą, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal BK bendrosios dalies nuostatas bauda už nesunkų nusikaltimą yra nustatyta nuo 2500 Eur iki 100 000 Eur. Nagrinėjamoje byloje G. V.-K. paskirto turto konfiskavimo vertė iš esmės yra lygi baudos bausmės už tokį nusikaltimą vidurkiui ir daugiau kaip 16 kartų viršija baudos minimalią ribą. Be to, atsižvelgiant į G. V.-K. asmenybę apibūdinančią medžiagą (augina du mažamečius vaikus), transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas iškreipia konstitucinius teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo ir kitus principus, neatitinka teisingos pusiausvyros tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių bei protingumo kriterijų.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas net nesvarstė galimybės išieškoti dalį konfiskuotino turto vertės, atsižvelgiant į proporcingumo principo reikalavimus, nors tokia poveikio priemonė vis dažniau yra taikoma teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-560-312/2017).

5. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. gynėjo advokato M. Bliuvo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, automobilio, kaip nusikaltimo priemonės, vertė – 40 900 Eur buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu ir šios vertės G. V.-K. bylos proceso metu neginčijo. Susipažinusi su prokuroro apeliaciniu skundu, G. V.-K. žinojo, kad prokuroras prašo konfiskuoti būtent tokios vertės turtą, taip pat kad prokuroras apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, nesant galimybės konfiskuoti nusikaltimo padarymo priemonės – automobilio, turėjo svarstyti galimybę taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir skirti atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės transporto priemonės vertės konfiskavimą, t. y. suformulavo alternatyvų prašymą.

5.2. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad toks prokuroro prašymas apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje nebuvo nurodytas, tačiau apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia visi skunde išdėstyti argumentai ir motyvai.

5.3. Prokuroras apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje prašė konfiskuoti nusikaltimo priemonę – automobilį, teigdamas, kad automobilis laikytinas bendra sutuoktinių nuosavybe, nes G. V.-K. ir V. K. iki santuokos vedė bendrą ūkį, augino savo vaikus. Tokią išvadą prokuroras padarė, įvertinęs atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. parodymus, kad automobilis buvo naudojamas bendriems reikalams, ir jos gynėjo advokato prašyme atleisti G.  V.-K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nurodytą aplinkybę, kad automobilis yra šeimos turtas. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad šis automobilis nėra bendras šeimos turtas, o priklauso V. K., iš G. V.-K. buvo konfiskuota automobilio vertė, tačiau jai žinant, kad prokuroras apeliaciniu skundu prašė konfiskuoti būtent tokios – 40 900 Eur vertės turtą. Aplinkybė, kad buvo konfiskuotas ne automobilis, o jo vertę atitinkanti pinigų suma, negali būti laikoma apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų peržengimu ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. padėties pasunkinimu ar jos teisės į gynybą suvaržymu.

5.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017 išnagrinėjo panašią situaciją ir konstatavo, kad kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad peržengė prokuroro apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, nes prokuroras prašė konfiskuoti ne automobilį, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą – 3500 Eur, atmestini. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas konfiskavo nusikaltimo padarymo priemonę, o ne konfiskuojamo turto vertę pinigais, nėra apeliacinės bylos nagrinėjimo ribų peržengimas ar juolab nuteistojo padėties pabloginimas.

5.5. Tai, kad prokuroras pirmosios instancijos teisme neprašė konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, nėra pagrindas netaikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų G. V.-K. Aukštesnysis prokuroras nėra saistomas žemesniojo prokuroro pozicijos tiek ikiteisminio tyrimo metu (BPK 170 straipsnio 5 dalis), tiek priimant sprendimus dėl pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų sprendimų apskundimo apeliacine ar kasacine tvarka.

5.6. Kasatorius teisingai nurodo, kad, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai ir, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą, savo sprendimą tinkamai argumentavo. Teismas nurodė, kad G. V.-K. neblaivi (kraujyje nustatytas alkoholio kiekis 2,59 prom., nors ir nežymiai, viršijo sunkaus girtumo laipsnį) vairuodama automobilį suprato, kad kelia didelį pavojų ne tik eismo saugumui, kitų eismo dalyvių, bet ir savo pačios saugumui, be to, būdama išsilavinusi suprato galimą riziką netekti automobilio ar jo vertės dydžio turtą. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad G. V.-K., būdama atleista nuo baudžiamosios atsakomybės (be užstato), nepatyrė jokių padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, t. y. jai nebuvo paskirta bausmė, neatsirado teistumas, be to, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones – trukmė (vieneri metai 6 mėnesiai) sudaro tik pusę BK 68 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino (kuris 2019 m. sausio 11 d. įstatymu Nr. XIII-1929, įsigaliosiančiu 2019 m. balandžio 1 d., bus padidintas nuo trejų iki penkerių metų), o paskirta 1500 Eur (30 MGL dydžio) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą tėra nedidelė dalis įmokų dydžio, nurodyto BK 71 straipsnyje. Tuo remdamasis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad minėto automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas yra proporcingas padarytam nusikaltimui.

5.7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018 yra pažymėjęs, kad asmenybė, šeimos narių interesai ar automobilio vertė negali būti laikomi išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio taikymą. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs įstatymą.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. gynėjo advokato M. Bliuvo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

7. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, kai prokuroras apeliaciniame skunde prašė konfiskuoti automobilį, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, t. y. peržengė bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas ir pablogino atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. padėtį daugiau, negu to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies prasmę nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinės padėties negalima pabloginti labiau, nei prašoma apeliaciniame skunde. BPK 313 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodomi nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai. Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261/2011, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Baudžiamojo proceso įstatymo normos imperatyviai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, turi nuodugniai patikrinti visus apeliacinio skundo argumentus ir dėl jų pateikti motyvuotas išvadas, teismas negali apsiriboti vien apeliaciniame skunde suformuluotu prašymu, bet vadovaudamasis skunde nurodytais nuosprendžio apskundimo pagrindais bei motyvais privalo išnagrinėti visą apeliacinį skundą kaip vientisą dokumentą.

9. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl konfiskuotino turto ar jo vertės, turi teisę ir pareigą vertinti visas su tuo susijusias aplinkybes, o toks teismui suteiktos teisės realizavimas nepripažintinas išėjimu už apeliaciniame skunde nurodytų bylos nagrinėjimo ribų. Tokia yra ir teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017).

10. Apeliaciniame skunde prokuroras pateikė prašymą pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį: vadovaujantis

BK 72 straipsnio 3 dalimi, iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. konfiskuoti automobilį „Land Rover“. Prokuroras skunde pateikė šį prašymą pagrindžiančius argumentus, be to, nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nėra galimybės konfiskuoti automobilio natūra, nesvarstė BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo klausimo ir galimybės išieškoti iš G. V.-K. konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančią pinigų sumą.

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neišieškodamas konfiskuotino turto – automobilio „Land Rover“ vertę atitinkančios pinigų sumos, netinkamai taikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nustatęs baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, apeliacinės instancijos teismas patenkino prokuroro apeliacinį skundą iš dalies, nusprendė, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. konfiskuoti automobilio „Land Rover“ vertę atitinkančią pinigų sumą – 40 090 Eur; kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Priimdamas tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų neperžengė ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. padėties nepablogino. Šis teismas prokuroro apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies; skundžiamo nuosprendžio turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas.

12. Iš pirmiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad tiek atleista nuo baudžiamosios atsakomybės G.  V.-K., tiek jos gynėjas, susipažinę su prokuroro apeliaciniu skundu, turėjo galimybę ginčyti ne tik skunde suformuluotą prašymą, bet ir jame pateiktus argumentus, tarp jų ir dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo.

Dėl BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkto ir 72 straipsnio 5 dalies taikymo

13. Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias baudžiamojo poveikio priemonių taikymą, kad teismo išvada, jog konfiskuoti nusikaltimo padarymo priemonę – automobilį ar išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą tokio pobūdžio bylose yra privaloma, prieštarauja atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto prigimčiai ir baudžiamojo poveikio priemonės paskirčiai, taip pat kad automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos – 40 090 Eur – konfiskavimas pažeidžia proporcingumo principą. Nurodyti kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

14. Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), nuteistam asmeniu atitinkamos baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis). Viena iš tokių priemonių yra ir turto konfiskavimas (BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktas), o BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais – konfiskuotino turto vertės išieškojimo taikymas. Pažymėtina, kad, pagal BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatas, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą. Tačiau kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais arba atleidžiamas nuo bausmės BK X skyriuje nurodytais pagrindais, arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nurodytais pagrindais, baudžiamojo poveikio priemonių, inter alia (be kita ko), ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018 ir kt.). Taigi, esant išvardytiems atvejams įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nustatė bylą nagrinėjančio teismo diskreciją (bet ne pareigą) taikyti baudžiamojo poveikio priemones, parenkant jų rūšis. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja išimčių, kai turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimas neskiriamas. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismai, taikydami aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, turi įvertinti šios priemonės taikymo proporcingumą, t. y. už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-262-489/2017, 2K-80-511/2018). Taigi teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimo taikymo, pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-136-699/2018).

15. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme

nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017 pažymėta, kad šioje normoje įtvirtintu konfiskuotino turto vertės išieškojimu apsaugomos trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai.

16. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu, įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau, negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

17. Be kita ko, tai reiškia ir tai, kad už teisės pažeidimą skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi būti individualizuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018). Be to, turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė visoms šiam klausimui išspręsti svarbioms aplinkybėms, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurių iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo principas.

18. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. V.-K. pagal laidavimą atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už vairavimą sutuoktiniui V. K. priklausančios kelių transporto priemonės – automobilio „Land Rover“ – esant apsvaigus nuo alkoholio (2,59 prom.). Greta jai buvo paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) vieneriems metams šešiems mėnesiams ir 1500 Eur (30 MGL dydžio) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teismas nusprendė nekonfiskuoti nusikaltimo padarymo priemonės automobilio „Land Rover“, motyvuodamas tuo, kad G. V.-K. anksčiau nebuvo teista ar bausta už vairavimą esant neblaiviai, ši transporto priemonė priklauso sutuoktiniui V. K. (įgytas iki santuokos) ir jis apie daromą nusikaltimą nežinojo, automobilis reikalingas G. V.-K. darbinei veiklai bei šeimos poreikiams tenkinti. Teismo vertinimu, nors G. V.-K. vairavo būdama sunkaus girtumo būsenos (kraujyje rasta 2,59 prom. etilo alkoholio) ir padarytas naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių pažeidimas yra itin pavojingas ir šiurkštus, neabejotinai keliantis pavojų eismo saugumui ir žmonių sveikatai bei gyvybei, tačiau ji nebuvo teista ar bausta už vairavimą esant neblaiviai, nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo bausta administracine tvarka, dėl nusikalstamos veikos prisipažino ir gailėjosi, todėl baudžiamojo įstatymo keliami tikslai užkirsti kelią kaltininkui vėl pažeisti KET reikalavimus ir sukelti nusikalstamus padarinius bus pasiekti G. V.-K. taikant baudžiamojo poveikio priemonę uždraudimą naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų šešių mėnesių terminui. Teismas nesvarstė klausimo dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš G. V.-K. (BK 72 straipsnio 5 dalis).

19. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal prokuroro apeliacinį skundą BK 72 straipsnio taikymo aspektu, pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui nekonfiskuoti nusikaltimo padarymo priemonės – automobilio „Land Rover“, tačiau konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes yra pagrindas iš G. V.-K. išieškoti šio konfiskuotino turto – automobilio „Land Rover“ vertę atitinkančią pinigų sumą – 40 090 Eur. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo, nėra įmanoma pasiekti įstatymų leidėjo keliamų tikslų didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo

dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės.20. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis ir skundžiamų teismų sprendimų turinį teisės taikymo

aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas G. V.-K. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos – 40 090 Eur – išieškojimą, pakankamai ją individualizavo. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar skirti baudžiamojo poveikio priemonę (konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą) atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K., kaip atgrasymą nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo ateityje, įvertino tokios priemonės proporcingumą padarytam nusikaltimui, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos pavojingumą, G. V.-K. asmenybę, taip pat į pirmosios instancijos teismo paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, jų pobūdį. Teismas pažymėjo, kad nors G. V.-K. neteista ir iki 2018 m. sausio 11 d. nebausta administracine tvarka, tačiau nusikalto veikdama tiesiogine tyčia, vairuodama transporto priemonę sunkaus girtumo būsenos, neabejotinai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei savo pačios sveikatai ar net gyvybei, be to, būdama išsilavinusi sėsdama neblaivi prie vairo G. V.-K. suprato galimas savo veiksmų pasekmes ir riziką netekti vairuojamo automobilio ar jo vertės dydžio turto. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad G. V.-K., būdama atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (be užstato), nepatyrė jokių padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, nes jai nebuvo paskirta bausmė, neatsirado teistumas. Teismo vertinimu, G. V.-K. pirmosios instancijos teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (draudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones ir 1500 Eur (30 MGL dydžio) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri jau sumokėta) konkrečioje situacijoje nėra pakankamos siekiant užtikrinti prevencijos tikslus ir atgrasant nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų darymo.

21. Kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad G. V.-K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones terminas nustatytas pakankamai trumpas (vieneri metai šeši mėnesiai), jis siekia tik pusę maksimalios BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatytos trukmės. Be to, šis terminas yra gerokai trumpesnis, negu nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 4 dalyje, nurodančioje administracinę atsakomybę, be kita ko, asmenims už vairavimą neblaiviems, kuriems nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau negu 0,4 prom., bet ne daugiau negu 1,5 prom.). ANK 423 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga tokiems pažeidėjams skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų. Pasisakant dėl kitos G. V.-K. taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – 1500 Eur (30 MGL dydžio) įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, pažymėtina, kad ji nežymiai viršija BK 71 straipsnyje nustatytą mokėtinų įmokų į minėtą fondą minimalią ribą.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kad kaltinime nurodytu laiku, būdama sunkaus girtumo būsenos, G. V.-K. vairavo automobilį Vilniuje, Sėlių gatvėje, kurioje itin intensyvus transporto priemonių judėjimas, t. y. savo veiksmais kėlė labai didelę grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai bei turtui, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo savo pobūdžiu švelnesnių pirmiau nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių taikymas atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. nebuvo pakankamas įstatymų leidėjo keliamiems prevenciniams tikslams pasiekti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo suteikta diskrecija, pagrįstai pripažino, kad atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. šioje konkrečioje situacijoje būtina taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio, kuriuo padaryta nusikalstama veika, vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas atitinka jai keliamus tikslus ir yra proporcingas G. V.-K. padarytai nusikalstamai veikai. Tai, kad G. V.-K. nebuvo teista ar bausta už vairavimą esant neblaiviai, nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo bausta administracine tvarka, dėl nusikalstamos veikos prisipažino ir gailėjosi, nėra išimtinės aplinkybės, suteikiančios pagrindą netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės.

23. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, taip pat turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). VšĮ „Emprekis“ pažymos duomenimis, vidutinė automobilio „Land Rover Range Rover Sport SE“ kaina 40  090 Eur, G. V.-K. ir jos gynėjas nustatytos kainos viso bylos proceso metu neginčijo (vertės dydžio neginčijo ir kasaciniame skunde). Kadangi apeliacinės instancijos teismui dėl šių duomenų teisingumo jokių abejonių nekilo, jis, atsižvelgdamas į G.  V.-K. padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kitas aplinkybes, nusprendė, kad iš G. V.-K. turi būti išieškota visa konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kvestionuoti tokį teismo sprendimą ir

konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išlaikė teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių bei teisingumo ir protingumo kriterijų.

24. Kasatoriaus argumentai, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, atsižvelgiant į atleistos G. V.-K. asmenybę, šeiminę padėtį (augina du vaikus), konfiskuotą vertę, neatitinka šių kriterijų, yra nepagrįsti. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad, sprendžiant klausimus dėl BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo, asmens asmenybė, šeimos narių interesai ar automobilio vertė nėra laikomi išimtinėmis aplinkybėmis, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018).

25. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ar padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl nėra pagrindo nuteistosios gynėjo kasacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinį skundą.

TEISĖJAI ARTŪRAS RIDIKAS

DALIA BAJERČIŪTĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04541 2019-03-25 2018-11-06 2018-11-06 -

Administracinė byla Nr. eA-701-756/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02519-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 25.5

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitė-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Švenčionių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija, atsakovas) direktoriaus 2016 m. gegužės 17 d. įsakymą Nr. A1-71 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Nurodė, jog Savivaldybės administracijos direktorius Įsakymu pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Teigė, kad tarnybinė nuobauda skirta galimai šiurkščiai pažeidus VTĮ 30 straipsnį bei Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), II skyriaus normas. Savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 3 d. pranešimas Nr. (6.26)1S-314 yra surašytas ir pasirašytas direktoriaus pavaduotojo A. Č., nors tokį pranešimą turėjo surašyti ir pasirašyti Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 sudaryta komisija, todėl pranešimas apie tarnybinį nusižengimą surašytas pažeidžiant Taisyklių 7 p. reikalavimą.

3. Nurodė, jog pareiškėjui nebuvo pateiktas Švenčionių rajono savivaldybės mero 2016 m. sausio 27 d. potvarkis Nr. V1-15 „Dėl komisijos sudarymo“ (toliau – ir potvarkis Nr. V1-15), jam nebuvo žinomas šios komisijos 2016 m. vasario 29 d. parengtos pažymos Nr. (4.23)A4-254 turinys, taip pat faktas, kad pareiškėjo galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 buvo sudaryta dar viena komisija. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė Taisyklių 7 punkte nustatytą įpareigojimą bei užkirto galimybę visapusiškai įvertinti jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes, tinkamai ginti savo teises, naudotis nušalinimo teise, nesilaikė tyrimo skaidrumo, objektyvumo, teisinio aiškumo, teisėtumo kriterijų.

4. Teigė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžia yra 2016 m. kovo 3 d., kuomet Savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 sudarė Adutiškio seniūnijos seniūno A. P. ir seniūno pavaduotojos A. M. galimų tarnybinių nusižengimų tyrimo komisiją (toliau – ir Komisija). Savivaldybės administracijos 2016 m. balandžio 6 d. išvada Nr. (6.26)A4-403 Savivaldybės administracijos direktoriui turėjo būti pateikta ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 5 d., todėl praleistas Taisyklių 13 punkte nustatytas terminas, išvadoje nėra nurodytos tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės, siūloma konkreti tarnybinė nuobauda.

5. Teigė, jog atsižvelgiant į tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dieną, tarnybinė nuobauda pareiškėjui galėjo būti skirta ne vėliau kaip iki 2016 m. gegužės 6 d. Įsakymas priimtas tik 2016 m. gegužės 17 d., t. y. praleidus vieno mėnesio terminą. Vertinant tai, jog Švenčionių rajono savivaldybės mero 2016 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. V1-15 sudarytos komisijos atliktas Adutiškio seniūnijos veiklos patikrinimas buvo baigtas 2016 m. vasario 29 d. surašant pažymą Nr. (4.23)A4-254, tarnybinė nuobauda pareiškėjui galėjo būti skirta ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 29 d. Taigi, Įsakymas priimtas ženkliai praleidus ir kitą imperatyvų VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą dviejų mėnesių terminą. Nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo daugiau nei 6 mėnesiai, todėl tarnybinė nuobauda pareiškėjui negalėjo būti skiriama.

6. Pareiškėjo nuomone, Švenčionių rajono savivaldybės mero 2016 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. V1-15 sudarytos komisijos atliktas Adutiškio seniūnijos veiklos patikrinimas negali būti vertinamas kaip kompetentingos institucijos atliktas patikrinimas, todėl negali būti taikomas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Pažymėjo, kad dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A1-42 skirtos tarnybinės nuobaudos – papeikimo, bei Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. A1-62 skirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos, pareiškėjas yra pateikęs skundus Vilniaus apygardos administraciniam teismui (adm. byla Nr.  eI-7135-208/2016 ir adm. byla Nr. eI-7843-968/2016).

7. Pareiškėjo nuomone, teismui pripažinus, kad jis šiuo atveju padarė tarnybinį nusižengimą, skirta tarnybinė nuobauda yra akivaizdžiai per griežta, neadekvati, neproporcinga padarytam nusižengimui, neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų.

8. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.9. Atsakovas Savivaldybės administracija su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.10. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į pareigas Adutiškio seniūnijoje (specialistė socialiniam darbui 0,5 etato)

priėmė savo sutuoktinę ir su ja sudarė darbo sutartį, o nuo pat darbo pradžios ji buvo tiesiogiai pavaldi pareiškėjui. Nurodė, jog Adutiškio seniūnijoje socialinio darbuotojo pareigybė nėra numatyta remiantis Savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos l d. įsakymu Nr. 415 ir juo patvirtintame pareigybių sąraše. Be to, pareiškėjo sutuoktinė

neturėjo reikiamo išsilavinimo pareigybei užimti. Pareiškėjas buvo įpareigotas nusišalinti nuo sprendimų, susijusių su savo sutuoktine, priėmimo, tačiau to nedarė.

11. Švenčionių rajono savivaldybės meras iniciavo komisijos sudarymą dėl Adutiškio ir Svirkų seniūnijų veiklos tyrimo atlikimo. Remiantis atliktu tyrimu, Savivaldybės administracijos direktorius sudarė komisiją atlikti Adutiškio seniūnijos seniūno (A. P.) ir seniūno pavaduotojos (A. M.) galimų tarnybinių nusižengimų tyrimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pagal pareiškėjo veiksmų (neveikimo) pobūdį buvo vykdomas dviejomis kryptimis: kad seniūnas aplaidžiai vykdė savo pareigas ir dėl nusižengimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybinėje tarnyboje, dėl ko buvo kreiptasi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (toliau – ir VTEK). VTEK tyrimą baigė ir įformino 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. S-766-(2.5), po ko Savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. gegužės 17 d, priėmė įsakymą Nr. A1-71 skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą.

12. Ginčijamam įsakymui priimti ir pareiškėjo atžvilgiu tarnybinei nuobaudai skirti šiuo atveju taikytinas ne bendrasis šešių, o specialusis trejų metų tarnybinės nuobaudos senaties terminas (laikas skaičiuojamas nuo jos padarymo). Ginčijamo įsakymo priėmimo metu trejų metų senaties terminas tarnybinei nuobaudai paskirti nebuvo praleistas, t. y. pareiškėjo sutuoktinė pareigas Adutiškio seniūnijoje pradėjo eiti nuo 2014 m. liepos 1 d., o ginčijamas įsakymas priimtas 2016 m. gegužės 17 d. (nepraėjus nei dvejiems metams). Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tyrimą dėl Pareiškėjo viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje pažeidimų baigė surašant 2016 m. gegužės 5 d. raštą Nr. S-766-(2.5), todėl remiantis VTĮ 30 straipsnio nuostatomis, atsakovas skundžiamą įsakymą turėjo priimti per du mėnesius nuo tyrimo pabaigos.

13. Teismo posėdyje atsakovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą atmetė.15. Teismas nustatė, kad Švenčionių rajono savivaldybės meras, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo (toliau –

ir VSĮ) 20 straipsnio 2 dalies 11 punktu, 2016 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. V1-15 sudarė komisiją Adutiškio ir Svirkų seniūnijų veiklai ištirti ir išvadas pateikti iki 2016 m. kovo 1 d. Komisija, ištyrusi seniūnijų veiklą, 2016 m. vasario 29 d. pažyma Nr. (4.23) A4-254, pasiūlė Savivaldybės administracijos direktoriui atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Adutiškio seniūnijos seniūno. Savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 sudarė Adutiškio seniūnijos seniūno ir seniūno pavaduotojos galimų tarnybinių nusižengimų tyrimo komisiją. Komisija 2016 m. kovo 17 d. išvadoje Nr. (6.26) A4-354 paaiškino, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. priėmė savo sutuoktinę A. P. į specialisto (socialiniam darbui, 0,5 etato) pareigas, kuri yra tiesiogiai pavaldi seniūnui. Pareiškėjas Savivaldybės administracijos direktoriaus apie interesų konfliktą nebuvo informavęs, nusišalinimo nėra pareiškęs, o sutuoktinės darbovietę ir pareigas buvo deklaravęs tik tituliniame Privačių interesų deklaracijos lape, bet neužpildęs priedo „Ryšiai su fiziniais asmenimis“. Komisija šioje išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas nevykdė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ) 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 (toliau – ir Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės), 4.3 papunkčio reikalavimų.

16. Savivaldybės administracija Komisijos išvadą išsiuntė Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ir paprašė pateikti jos įvertinimą. VTEK 2016 m. kovo 31 d. raštu Nr. S-571-(2.5) informavo Savivaldybės administracijos direktorių, kad sutinka su išvadoje nurodytais motyvais, susijusiais su pareiškėjo veiksmų – darbo sutarties su sutuoktine pasirašymo, vertinimu. Pripažino, kad atlikto tyrimo išvadoje pareiškėjo elgesio – duomenų apie sutuoktinę Privačių interesų deklaracijos „Ryšiai su fiziniais asmenimis“ nenurodymo – įvertinimas neatitinka Privačių interesų įstatymo nuostatų ir pavedė patikslinti tyrimo išvadą.

17. Komisija, atsižvelgusi į VTEK pastabas, 2016 m. balandžio 6 d. išvadoje dėl A. P. tarnybinių nusižengimų Nr. (6.26) A4-403, įvertinusi nustatytas aplinkybes pasiūlė Savivaldybės administracijos direktoriui pripažinti, kad pareiškėjas nevykdė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, VPIDVTĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 4.3 papunkčio reikalavimų ir padarė tarnybinį nusižengimą.

18. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, susipažinusi su 2016 m. balandžio 6 d. išvada Nr. (6.26) A4-403, 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. S-766-(2.5) informavo Savivaldybės administracijos direktorių, kad pateiktoje išvadoje pareiškėjo

veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas ir nusprendė savarankiško tyrimo neatlikti.19. Savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 6

punktu, atsižvelgdamas į Komisijos 2016 m. balandžio 6 d. Išvadą, į tai, kad pareiškėjui per pastaruosius vienerius metus paskirtos ir galioja trys tarnybinės nuobaudos, 2016 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. A1-71 pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pagal VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

20. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, būdamas Savivaldybės administracijos Adutiškio seniūnijos seniūnas, 2014 m. birželio 30 d. sudarė darbo sutartį su sutuoktine, priimdamas ją į specialisto (socialiniam darbui, 0,5 etato) pareigas. Pareiškėjo sutuoktinė yra tiesiogiai pavaldi seniūnui, kuris Savivaldybės administracijos direktoriaus apie interesų konfliktą neinformavo, nenusišalino. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto (valstybės tarnautojai privalo laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba), VPIDVTĮ 11 straipsnio 1 dalies (asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą) ir 2 dalies (prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą) bei Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 4.3 papunkčio (vadovaudamasis nesavanaudiškumo principu, valstybės tarnautojas privalo neturėti asmeninių interesų ir nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams, vykdydamas savo tarnybines pareigas) reikalavimus.

21. Pareiškėjas iš esmės nekėlė ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, pripažįsta, kad pažeidė teisės normų reikalavimus, todėl teismas sutiko su Komisijos padarytomis išvadomis ir jų vertinimu, bei plačiau šiuo aspektu nepasisakė. Pareiškėjas su ginčijamu įsakymu nesutiko, argumentuodamas procedūriniais tarnybinės nuobaudos skyrimo pažeidimais.

22. Pareiškėjas teigė, kad Savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 3 d. pranešimas Nr. (6.26)1S-314 yra surašytas ir pasirašytas pažeidžiant Taisyklių 7 p. reikalavimą, t. y. pasirašytas ne Komisijos, taip pat teigė, kad atsakovas nepateikdamas pareiškėjui turimos informacijos apie tarnybinį nusižengimą, užkirto galimybę visapusiškai įvertinti jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes, tinkamai ginti savo teises, naudotis nušalinimo teise, nesilaikė tyrimo skaidrumo, objektyvumo, teisinio aiškumo, teisėtumo kriterijų, todėl pažeidė Taisyklių 7 punktą.

23. Pagal Taisyklių 7 punktą už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisija) per 5 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo) surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą (toliau – pranešimas) pagal Taisyklių priedą. Šiuo pranešimu jis pasirašytinai informuoja valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir kartu pateikia nurodytam valstybės tarnautojui turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą.

24. Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 Savivaldybės administracijos direktorius sudarė Komisiją, kurios pirmininku paskirtas A. Č.. 2016 m. kovo 3 d. pranešimą Nr. (6.26)1S-314 apie tarnybinį nusižengimą, skirtą pareiškėjui, pasirašė Komisijos pirmininkas, o ne visi Komisijos nariai. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad tokiu būdu buvo pažeistas Taisyklių 7 punktas, tačiau vertino, kad tačiau toks pažeidimas yra formalus, todėl nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio būtų galima panaikinti teisėtą ir pagrįstą ginčo įsakymą.

25. Teismas vertino, jog iš pranešimo pareiškėjui turėjo būti aišku, kokiais veiksmais jis galimai įtariamas padaręs tarnybinį pažeidimą. Pareiškėjas 2016 m. kovo 7 d. pateikė paaiškinimą, todėl teismas negali sutikti, kad jam buvo užkirsta galimybė visapusiškai įvertinti inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes, tinkamai ginti savo teises. Be to, teisės aktai nenustato privalomo supažindinimas su tarnybinio patikrinimo komisijos sudėtimi, byloje nėra duomenų, kad Komisijos sudėtis ar kitos tarnybinio tyrimo aplinkybės buvo slepiamos nuo pareiškėjo, kad jam rūpima informacija nebuvo suteikta, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmestini.

26. Pareiškėjas teigė, jog Komisijos išvada surašyta praleidus imperatyvų Taisyklių 13 p. nustatytą terminą. 2016 m. balandžio 6 d. išvada Nr. (6.26)A4-403 neatitinka imperatyvių Taisyklių 13 p. nustatytų reikalavimų – joje nėra nurodytos tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės, siūloma konkreti tarnybinė nuobauda.

27. Ginčo atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžia laikytina 2016 m. kovo 3 d. – Komisijos sudarymo data.

Remiantis Taisyklių 13 punkte įtvirtintu terminu, motyvuota išvada į pareigas priėmusiam asmeniui apie tyrimo rezultatus turėjo būti pateikta ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 5 d. Šiuo atveju pataisyta tarnybinio patikrinimo išvada surašyta ir pateikta 2016 m. balandžio 6 d., t. y. 1 darbo diena pažeidus įtvirtintą terminą. Toks mažareikšmis termino pažeidimas nesudaro pagrindo teismui skundžiamą įsakymą pripažinti neteisėtu.

28. 2016 m. balandžio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. (6.26)A4-403 Komisija tinkamai kvalifikavo pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą, nurodė jo įvykdymo aplinkybes, tačiau, siūlydama Savivaldybės administracijos direktoriui pripažinti, kad pareiškėjas nevykdė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, VPIDVTĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 4.3 papunkčio reikalavimų ir padarė tarnybinį nusižengimą, nenurodė tarnybinę atsakomybę lengvinančių, sunkinančių aplinkybių, nepasiūlė konkrečios pareiškėjui skirtinos tarnybinės nuobaudos. Kita vertus, išvadoje pateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui nėra privalomas. Ginčo atveju Savivaldybės administracijos direktorius, 2016 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. A1-71 skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, įvertino pareiškėjo tarnybinę atsakomybę sunkinančias aplinkybes (tai, kad A. P. per pastaruosius vienerius metus paskirtos ir galioja trys tarnybinės nuobaudos), todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

29. Pareiškėjas teigė, kad ginčijamas Įsakymas priimtas tik 2016 m. gegužės 17 d. – praleidus imperatyvų VTĮ 30 str. 1 d. nustatytą vieno mėnesio terminą. Įsakymas priimtas ženkliai praleidus ir kitą imperatyvų VTĮ 30 str. 1 d. nustatytą dviejų mėnesių terminą. Nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo daugiau nei 6 mėnesiai, todėl tarnybinė nuobauda pareiškėjui negalėjo būti skiriama.

30. Pagal VTĮ 30 str. 1 d. tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, <…>, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo <…> tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. <…>. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

31. Tokios išimtys taip pat nustatytos VTĮ 30 straipsnyje: pirma – kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją); antra – kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą; trečia – kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Kompetentingo subjekto tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas siekiant įvertinti institucijos, skyriaus ar pareigūno veiklą ir būti apskritai nesusijęs su tarnybinės atsakomybės taikymu, tai savo paskirtimi yra viena iš tarnybinės veiklos vidaus ar išorinės kontrolės formų (2016  m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-580-438/2016).

32. Pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija  – Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, ir asmenų, vykdančių lobistinę veiklą, priežiūrą ir korupcijos prevenciją pagal įstatymo jai priskirtą kompetenciją vykdanti institucija. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl ginčijamos situacijos įvertinimo kreipėsi 2016 m. kovo 17 d. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsakovui pavedė patikslinti tyrimo išvadą. Komisija, atsižvelgusi į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pastabas, 2016 m. balandžio 6 d. priėmė naują išvadą dėl pareiškėjo tarnybinių nusižengimų Nr. (6.26) A4-403. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, susipažinusi su 2016 m. balandžio 6 d. išvada Nr. (6.26) A4-403, 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. S-766-(2.5) informavo Savivaldybės administracijos direktorių, kad pateiktoje išvadoje pareiškėjo veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas ir nusprendė savarankiško tyrimo neatlikti.

33. Teismas vertino, jog į VTĮ 30 straipsnio 1 dalies minimus atvejus patenka ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos tyrimo atlikimas. Nors šiuo atveju VTEK savarankiško tyrimo neatliko, tačiau vertino pareiškėjo veiksmų atitikimą Įstatymo keliamiems reikalavimams, atsakovui teikė pastabas dėl tokio vertinimo, o galiausiai sutiko su Komisijos atliktu vertinimu. Šiuo atveju atsakovas pagrįstai, atsižvelgdamas į VTEK kompetencijos ribas, kreipėsi į šią instituciją. Pripažinti, kad konkrečioje asmens veikoje yra VPIDVTĮ nuostatų pažeidimas pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymą yra kompetentinga VTEK, todėl nagrinėjamu atveju šios institucijos atliktas vertinimas

prilygintinas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje minimam kompetentingos institucijos patikrinimui.34. Atsižvelgus į tai, kad VTEK galutinį vertinimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Įstatymo nuostatoms pateikė

2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. S-766-(2.5), atsakovas turėjo per du mėnesius nuo šios datos pareiškėjui paskirti tarnybinę nuobaudą. Tarnybinė nuobauda buvo paskirta 2016 m. gegužės 17 d., t. y. nepraleidus 2 mėnesių termino, skaičiuotino nuo 2016 m. gegužės 17 d. Dėl šios priežasties atsirado ir įstatyminės sąlygos pareiškėjo atžvilgiu taikyti ilgesnės trukmės – 3 metų terminą tarnybinei nuobaudai skirti. 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo pasibaigęs, nes tarnybinis nusižengimas padarytas 2014 m. birželio 30 d., kai pareiškėjas sudarė darbo sutartį su sutuoktine, o tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta – 2016 m. gegužės 17 d. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų terminų pažeidimo.

35. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda (griežtas papeikimas) yra pagrįsta ir proporcinga pareiškėjo padarytam tarnybiniam pažeidimui. Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta išsamiai, pagrįsta teisės aktų nuostatomis, Komisija visapusiškai išanalizavo tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, VTEK pritarė atliktam vertinimui, todėl vertintina, kad skundžiamas Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. A1-71 yra teisėtas bei pagrįstas.

III.

36. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Teismui nusprendus, jog nepakanka pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti, pakeisti skundžiamą sprendimą paskiriant pareiškėjui švelnesnę tarnybinę nuobaudą.

37. Pareiškėjas nesutinka su vertinimu, jog teismui pripažinus, kad pranešimas Nr. (6.26)1S-314 apie tarnybinį nusižengimą pasirašytas Komisijos pirmininko, o ne visų komisijos narių, tai vertino kaip formalų pažeidimą; taip pat, kad nustačius, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikta praleidus Taisyklėse nurodytą terminą, teismas vertino kaip mažareikšmį pažeidimą; kad teismui pripažinus, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. (6.26)A4-403 padaryti pažeidimai, nepagrįstai atsisakė tai pripažinti reikšmingu nuobaudos skyrimo teisėtumui.

38. Nesutinka su teismo vertinimu, jog nebuvo praleistas dviejų mėnesių terminas nuobaudai skirti ir jog dalyvaujant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijai atsirado įstatyminė sąlygos taikyti ilgesnės trukmės – trijų metų terminą nuobaudai skirti.

39. Pažymi, jog pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui už tarnybinį pažeidimą dėl sutuoktinės įdarbinimo, atsakovui buvo žinoma ir jie nepaaiškėjo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos tyrimo metu, todėl nėra pagrindo netaikyti 6 mėnesių naikinamojo termino tarnybinei nuobaudai skirti ir taikyti VTĮ 30 straipsnio 1 dalies išimtis.

40. Pareiškėjo nuomone, paskirta tarnybinė nuobauda yra akivaizdžiai per griežta, neadekvati, neproporcinga padarytam nusižengimui, neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų. Tarnybinis nusižengimas nesukėlė neigiamų pasekmių atsakovui, yra mažareikšmis, formalus. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl tarnybinės nuobaudos pakeitimo švelnesne, todėl šis klausimas spręstinas apeliacinės instancijos teisme.

41. Atsakovas atliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

42. Atsakovo vertinimu, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismui pareikšto skundo argumentus, kuriuos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, objektyviai ištyrė ir įvertino, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės siekia administracinę bylą nagrinėti iš naujo – visas apeliacinis skundas yra neargumentuota, neobjektyvi pareiškėjo nuomonė dėl ginčijamo sprendimo, t. y. pareiškėjas išdėsto savo įsivaizduojamą įvykių versiją ir kelia aiškiai nepagrįstus reikalavimus bei sąmoningai klaidina apeliacinės instancijos teismą.

43. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas net nekvestionuoja tarnybinio nusižengimo sudėties buvimo jo veiksmuose. Pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja procesu apeliaciniam teismui teikdamas apeliacinį skundą dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo.

44. Pareiškėjas jam paskirtos nuobaudos – griežto papeikimo nepagrįstumą kvestionuoja nurodydamas, jog neva buvo padaryti VTĮ ir Taisyklių procedūriniai pažeidimai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo,

kad atsakovas priimdamas ginčijamą įsakymą nepažeidė esminių procedūrinių tarnybinio nusižengimo tyrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. A1-71, kuriuo pareiškėjui A. P. paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

46. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta už tai, kad jis aplaidžiai nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų ir nesiėmė įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.

47. Kaip matyti iš bylos medžiagos, informacija apie pareiškėjo galimai padarytus tarnybinius nusižengimus buvo pateikta Švenčionių rajono savivaldybės mero 2016 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. V1-15 sudarytos komisijos 2016 m. vasario 29 d. Nr. (4.23)A4-254 pažymoje „Dėl Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Audutiškio ir Svirkių seniūnijų veiklos vertinimo“. Pažymoje komisija siūlė Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriui atlikti tarnybinį patikrinimą Audutiškio seniūnijos seniūnui A. P. ir įvertinti atsakomybę dėl nustatytų veiklos trūkumų. Atsižvelgdamas į šią pažymą Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 sudarė A. P. (ir seniūno pavaduotojos) galimų tarnybinių nusižengimų tyrimo komisiją.

48. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad dėl A. P. tarnybinių nusižengimų, nustatytų minėtoje 2016 m. vasario 29 d. Nr. (4.23)A4-254 pažymoje buvo surašytos atskirtos išvados: 1) 2016 m. kovo 17 d. išvada Nr. (6.26)A4-354, kuri po Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. kovo 31 d. rašte Nr. S-571-(2.5) duoto pavedimo patikslinti tyrimo išvadą, buvo surašyta dar kartą 2016 m. balandžio 6 d. Nr. (6.26) A4-403; 2) 2016 m. kovo 25 d. išvada Nr. (6.26)A4-366, ir, išskaidant vienu metu paaiškėjusius tarnybinius pažeidimus, pareiškėjui buvo paskirtos dvi nuobaudos.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi analizuojamą situaciją, bylos medžiagą, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, taip pat ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas, mano, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra keliami aktualūs teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, turėsiantys reikšmės tolimesniam administracinių teismų praktikos vystymuisi, susijusiam su Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatomis bei 30 straipsnio 1 dalimi. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktika yra nevienoda (žr., pvz., 2009 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-164/2009, 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-63-3535/2011 ir 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-555-520/2018). Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos „kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas“ aiškinimo ir taikymo aspektu yra stokojama.

50. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl siekiant aiškios administracinės jurisprudencijos krypties paminėtais klausimais, reikalingas platesnis visuomeniniams santykiams taikytinų teisės normų interpretavimas. Esant teisiniam poreikiui pateikti išsamesnį teisės aiškinimą dėl teisės normų, taikytinų nagrinėjant ginčus dėl nuobaudų valstybės tarnautojams byloje aktualiais Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pagrindais, bei kartu apibrėžti bendrą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aptariamo pobūdžio administracinėse bylose, tikslinga sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją, todėl bylos nagrinėjimas atnaujintinas ir atidėtinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 ir 21 straipsniais, 43 straipsnio 2 dalimi, 56 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 81 straipsnio 9 dalimi, 137 straipsniu,

n u t a r i a:

atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.Siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šios bylos

nagrinėjimui.Bylos nagrinėjimą atidėti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04450 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-832-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01429-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. U. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos), 500 Eur išlaidas, patirtas Kaišiadorių rajono apylinkės teisme 2016 m. balandžio 27 d. nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. II-3-925/2016.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos

apsaugos departamento (toliau – ir Kauno RAAD) Kaišiadorių rajono agentūros vyriausiasis specialistas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. KSA100 AM 106138 (toliau – ir Protokolas) už tai, kad 2015 m. lapkričio 26 d. 10.00 val. pareiškėjas, būdamas valstybinės žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini), naudotoju, 2015 m. rugsėjo 20 d. savavališkai suarė (duomenys neskelbtini) draustinyje natūralią pievą 1,2 ha plote ir užsėjo kultūriniais augalais, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 punktą ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, 164.11 punkto reikalavimus, bei padarė žalą aplinkai.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno RAAD Kaišiadorių rajono agentūros vyriausiasis specialistas 2016 m. sausio 7 d. nutarimu Nr. KSA100 AM 119839 (toliau – ir Nutarimas) už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 5113 straipsnio 1 dalyje, jam paskyrė 216 Eur baudą, o už pažeidimą, numatytą ATPK 76 straipsnio 8 dalyje, – 187 Eur baudą, ir, vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio nuostatomis, galutinai paskyrė administracinę nuobaudą – 216 Eur dydžio baudą. Teigė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-3-925/2016 nutarė panaikinti Nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukti.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad šioje administracinio teisės pažeidimo byloje pareiškėjo interesus atstovavo advokatas, kuriam už jo paslaugas pareiškėjas sumokėjo 500 Eur ir tai patvirtina pinigų priėmimo kvitas bei sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo. Pažymėjo, kad panaikinus valdžios institucijos nutarimą skirti administracinę nuobaudą, jam buvo išaiškinta, jog ATPK normose nenustatyta, kad neteisėtai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui atlyginamos dėl bylinėjimosi teisme patirtos išlaidos, todėl šis klausimas negali būti sprendžiamas administracinio teisės pažeidimo teisenos tvarka. Vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu žalos atlyginimo principu, asmuo, neteisėtai patrauktas administracinėn atsakomybėn, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais padaryta žala. Pareiškėjas dėl pareigūnų kaltės buvo priverstas gintis teisme, todėl atsirado turtinė žala – atstovavimo išlaidos, kurias pareiškėjas prašo atlyginti.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos), atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta, savaime neįrodo pareigūnų veiksmų neteisėtumo, o įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų. Teigė, kad kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos administracinio teisės pažeidimo protokolo, nutarimo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės. Pažymėjo, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-3-925/2016 nepasisakė dėl Kauno RAAD pareigūnų neteisėtų veiksmų, taip pat nepasisakė, jog buvo neteisėtai surašytas pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolas, ar kad buvo pažeistos tam tikros teisės normos priimant pareiškėjo atžvilgiu nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Mano, kad nesant Kauno RAAD pareigūnų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai.8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu,

remiantis nekaltumo prezumpcijos principu bei principu in dubio pro reo, pagal kurį visas kilusias abejones ir neaiškumus, nesant jas pašalinančių objektyvių duomenų, aiškinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta dėl to, jog pareiškėjui inkriminuoti pažeidimai, numatyti ATPK 5113

straipsnio 1 dalyje ir 76 straipsnio 8 dalyje, nesant tam pakankamai surinktų objektyvių įrodymų. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutarime konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini) draustinio 1,90 ha žemės ploto naudotoju, privalėjo laikytis veiklos apribojimų, taikomų botaniniuose draustiniuose esantiems sklypams, ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų – XLI Botaniniai draustiniai, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“. Teismas, įvertinęs minėto nutarimo nuostatas, administracinio teisės pažeidimo byloje apklaustų liudytojų

parodymus, 2014 m. spalio 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriaus vedėjo įsakymo, kuriuo pareiškėjui leista laikinai iki 2015 m. gruodžio 31 d. naudotis 1,90 ha valstybinės žemės plotu, esančiu (duomenys neskelbtini) bei schemos, kurioje buvo nurodytos leidžiamos laikinai naudotis valstybinės žemės ribos, turinį, padarė išvadą, kad jei žemės sklypas yra botaninio draustinio teritorijoje, jam taikomi apribojimai priklauso nuo to, kokios rūšies naudmenos yra tame sklype, tačiau taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti, kokių konkrečių 1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimo XLI Botaniniai draustiniai 164 punkte įtvirtintų draudimų jis turėjo laikytis, nes, kaip nustatyta, paminėti draudimai priklauso nuo žemės sklypo naudmenų rūšies. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė objektyvių duomenų, iš kurių pareiškėjas galėjo ir privalėjo suprasti, kad jam išnuomotas žemės sklypas yra ne ariama žemė, o natūrali pieva ar ganykla. Taip pat Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, nutraukdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, rėmėsi liudytojų ir paties pareiškėjo paaiškinimais, kad jo pagrindinė veikla – grūdinių kultūrų auginimas ir tai, jog ketinimą šiame sklype auginti grūdines kultūras jis nurodė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialistei, rengusiai dokumentus dėl minėto žemės sklypo nuomos, taip pat šiuos savo ketinimus deklaravo ir 2015 m. gegužės 26 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pateiktoje paraiškoje už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus – t. y. dar likus keliems mėnesiams iki to laiko, kol žemė buvo suarta.

9. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad neteisėti Kauno RAAD pareigūnų veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, kad nebuvo laikytasi ATPK 256 straipsnyje, 280 straipsnyje, 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų: pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai,  t. y. nesiaiškinant visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, objektyviai nenustačius ir neįrodžius visų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o vėliau ir priimtas nutarimas, kuriuo paskirta administracinė nuobauda. Neteisėtas nubaudimas konstatuotas įsiteisėjusiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu. Nustatęs, kad Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje pareiškėjo atžvilgiu priimtas veikiant neteisėtai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tokiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala.

10. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyti nuostoliai pagal savo pobūdį tiesiogiai sietini su nurodytais Kauno RAAD pareigūnų neteisėtais veiksmais, nes jei nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir vėliau priimtas nepagrįstas Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, pareiškėjui nebūtų kilusi būtinybė skųsti priimtą Nutarimą teisės aktų nustatyta tvarka, ginti savo pažeistas teises teismo posėdžiuose Kaišiadorių rajono apylinkės teisme, sudaryti atstovavimo sutartį su advokatu, rinkti įrodymus, parengti skundą ir taip patirti su tuo susijusias išlaidas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo patirtas išlaidas patvirtina 2016 m. balandžio 20 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 796946, kuriuo pareiškėjas už advokato suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 500 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje aptariamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp nurodytų Kauno RAAD pareigūnų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų 500 Eur materialinių nuostolių.

11. Pirmosios instancijos teismas tenkinęs pareiškėjos skundą dėl 500 Eur turtinės žalos, patirtos Kaišiadorių rajono apylinkės teisme 2016 m. balandžio 27 d. nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. II-3-925/2016, atlyginimo, iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas šios bylos nagrinėjimo metu, ir priteisė pareiškėjo naudai 283,87 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme.

III.

12. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad teismas skundžiamame sprendime neįvertino, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismas nepasisakė dėl Kauno RAAD pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymi, kad aplinkybė, jog administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu nutraukta, savaime neįrodo pareigūnų veiksmų neteisėtumo, o įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų.

14. Atsakovo teigimu, Kaišiadorių rajono apylinkės teismas nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą, nes

nenustatė objektyvių duomenų, iš kurių pareiškėjas galėjo ir privalėjo suprasti, kad jam išnuomotas žemės sklypas yra ne ariama žemė, o natūrali pieva ar ganykla, todėl nei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialistai, rengę dokumentus dėl minėto žemės sklypo nuomos, nei Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos specialistai neįspėjo pareiškėjo, jog jis būdamas (duomenys neskelbtini) draustinio 1,90 ha žemės ploto naudotoju, privalo laikytis veiklos apribojimų. Pabrėžia, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

15. Atsakovo vertinimu, Kaišiadorių rajono apylinkės teismas nepasisakė, kad pareiškėjui buvo neteisėtai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ar kad buvo pažeistos tam tikros teisės normos priimant Nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, taip pat nepasisakė, jog Kauno RAAD pareigūnai netinkamai rinko įrodymus. Mano, kad nesant Kauno RAAD pareigūnų neteisėtų veiksmų, nebuvo pirmosios instancijos teismui pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo.

16. Pareiškėjas V. U. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

17. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir padarytomis išvadomis. Papildomai pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs organas (pareigūnas), Nutarimu paskyręs baudą, nesistengė rinkti įrodymų, o įrodymai buvo pradėti rinkti tik Kaišiadorių rajono apylinkės teisme nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. II-3-925/2016. Mano, kad Kauno RAAD pareigūnai nesiekė visapusiško ir objektyvaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo, t. y. neveikė taip, kaip pagal teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus privalėjo elgtis, todėl dėl jų neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Kauno RAAD pareigūnų neteisėtų veiksmų Nutarimu skiriant jam administracinę nuobaudą.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, nustatęs visas CK 6.271 straipsnyje įtvirtintas sąlygas viešajai atsakomybei kilti. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

21. Byloje nustatyta, kad: Kauno RAAD Kaišiadorių rajono agentūros vyriausiasis specialistas surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. KSA100 AM 106138 už tai, kad pareiškėjas, būdamas valstybinės žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini) draustinyje, (duomenys neskelbtini), naudotoju, 2015 m. rugsėjo 20 d. savavališkai suarė (duomenys neskelbtini) draustinyje natūralią pievą 1,2 ha plote ir užsėjo kultūriniais augalais – tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 punkto, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, 164.11 punkto reikalavimus bei padarė žalą aplinkai. 2016 m. sausio 7 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno RAAD Kaišiadorių rajono agentūros vyriausiasis specialistas nutarimu Nr. KSA100 AM 119839 pareiškėjui už pažeidimą, numatytą ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje, paskyrė 216 Eur baudą, už pažeidimą, numatytą ATPK 76 straipsnio 8 dalyje, – 187 Eur baudą, ir, vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio nuostatomis, galutinai paskyrė administracinę nuobaudą – 216 Eur dydžio baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu Nutarimu,

pateikė skundą Kaišiadorių rajono apylinkės teismui ir prašė Nutarimą panaikinti bei administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-3-925/2016 pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė, vadovaudamasis ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 302 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo priimtas nutarimas yra įsiteisėjęs.

22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarime nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog Kauno RAAD pareigūnai, tirdami administracinį teisės pažeidimą bei surašydami Nutarimą, neveikė taip, kaip privalėjo veikti, tuo padarydami pareiškėjui turtinę žalą.

23. Atsakovo atstovas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Savo nesutikimą iš esmės grindžia argumentais, kad: Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutarime nepasisakė dėl Kauno RAAD pareigūnų neteisėtų veiksmų; aplinkybė, jog administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu nutraukta, savaime neįrodo pareigūnų veiksmų neteisėtumo, o įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atstovavimo išlaidų atlyginimas administracinio teisės pažeidimo byloje asmeniui, patrauktam administracinėn atsakomybėn, nėra nustatytas, nors ATPK 272 straipsnyje yra nustatyta teisė administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nagrinėjant bylą naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba. Įgyvendindamas nustatytą teisę į gynybą, asmuo gali naudotis ir mokama atstovo paslauga, o patirtos išlaidos gynybai turi būti atlygintos vadovaujantis principu „pralaimėjęs moka“. Esant šioms aplinkybėms asmens išlaidos, panaudotos gynybai, pagal teisinę prigimtį yra tiesioginiai asmens nuostoliai ir pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, priklausomai nuo administracinio teisės pažeidimo bylos baigties, gali būti pripažinti žala, atlygintina pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1615-261/2016, 2016 m. kovo 3 d. nutartį Nr. A-631-756/2016, 2018 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5215-261/2017 ir kt.).

25. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti  – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

27. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Be to, nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio (ne)buvimas, būtina

visapusiškai išanalizuoti atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, įvertinti deliktinės atsakomybės apimtį, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.

28. Šios bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, jog vien tik administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Administracinio teisės pažeidimo bylose, kuriose yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1525/2014).

29. Nagrinėjamu atveju Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Kauno RAAD pareigūno Nutarimu pareiškėjui skirtą administracinę nuobaudą panaikino ir bylą nutraukė, konstatavęs, kad pažeidimai, numatyti ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje ir 76 straipsnio 8 dalyje, inkriminuoti pareiškėjui nesant pakankamai surinktų objektyvių įrodymų, dėl ko administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikoje nėra minėtų pažeidimų įvykių ir sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarimo turinio matyti, kad teismas vertino, jog išnagrinėjus bylą, nenustatyta objektyvių duomenų, iš kurių pareiškėjas galėjo ir privalėjo suprasti, kad jam išnuomotas žemės sklypas yra ne ariama žemė, o natūrali pieva ar ganykla. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Teismas taip pat pažymėjo, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų sudėtis. Kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Taigi Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą buvo sąlygotas Kauno RAAD pareigūnų surinktų įrodymų nepakankamumo.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad Kauno RAAD pareigūnai šiuo atveju neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal ATPK normas, reglamentuojančias Protokolo bei Nutarimo surašymą, taip pat faktinių duomenų, kuriais remdamiesi pareigūnai nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, nustatymą (ATPK 284, 286 str.).

31. Atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas nepasisakė, jog pareiškėjui buvo neteisėtai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ar kad buvo pažeistos tam tikros teisės normos priimant Nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, taip pat nepasisakė, jog Kauno RAAD pareigūnai netinkamai rinko įrodymus, šiuo nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos, kadangi teismų praktikoje aplinkybė, kai pareigūnas surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą (nutarimą), neišsiaiškinęs visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, objektyviai nenustatęs visų atitinkamo administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, traktuojama kaip įstatyme nustatytų įpareigojimų nevykdymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-552/2016, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-247-552/2016, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-602/2017, 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-756/2018 ir kt.).

32. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, o atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodomas kitokio pobūdžio įrodymų vertinimas nėra pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą dėl Kauno RAAD pareigūnų neteistų veiksmų, nepagrįsta. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

33. Pareiškėjas prašo priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjas prašomas priteisti išlaidas grindžia 2017 m. gruodžio 14 d. pinigų priėmimo kvitu 400 Eur sumai.

34. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas

sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41  str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo atstovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

35. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

36. Pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslauga suteikta 2017 m. IV ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2017 m. II ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 838,70 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1 090,31 Eur. Taigi pareiškėjo prašoma priteisti 400 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia (liet. be kita ko) į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina ir už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pareiškėjui iš atsakovo atstovo priteistina 200 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Pareiškėjui V. U. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie

Aplinkos ministerijos, 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04444 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-933-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01278-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 12.18(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų I. J. ir P. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovams I.  J. ir P. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš atsakovų I. J. ir P. J. priteisti 57,91 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

2. Pareiškėjas 2017 m. spalio 13 d. raštu Nr. S-2553 „Dėl reikalavimo mažinimo“ informavo teismą, kad atsakovai dalį įsiskolinimo – 15,37 Eur sumokėjo, todėl prašė priteisti iš atsakovų nesumokėtą 42,54 Eur įsiskolinimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Pažymėjo, kad Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie viešai paskelbti internetiniame tinklapyje http://www.aratc.lt ir yra privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal Nuostatų 13 ir 14 punktus jam pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovais dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Pareiškėjo teigimu, atsakovai privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Prienų rajono savivaldybės teritorijoje.

5. Atsakovai I. J. ir P. J. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovų nuomone, pareiškėjas rinkliavos apskaitą tvarko aplaidžiai, klaidina rinkliavos mokėtojus. Teigė, kad pagal

gautus mokėjimo pranešimus įvertinę skolą ir permoką, 2017 m. liepos 4 d. atliko pinigų pervedimą, todėl mano, jog įsiskolinimą padengė.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai.8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso

gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatus jie yra vietinės rinkliavos mokėtojai. Iš pareiškėjo pateiktos pažymos apie skolą, įspėjimų apie skolą ir pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų teismas taip pat nustatė, kad atsakovai pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 57,91 Eur įsiskolinimas. 2017 m. spalio 13 d. raštu Nr. S-2553 „Dėl reikalavimo mažinimo“ pareiškėjas informavo teismą, kad atsakovai dalį įsiskolinimo – 15.37 Eur sumokėjo, todėl nesumokėtas ir prašomas priteisti įsiskolinimas sudaro 42,54 Eur.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, priešingai nei nurodo atsakovai, mokesčio dydis (42,54 Eur), kuris nėra sumokėtas pareiškėjui, pagrįstas byloje pateiktais duomenimis, tuo tarpu objektyvių įrodymų, paneigiančių apskaičiuotą mokestį, ar patvirtinančių, kad atsakovai nėra vietinės rinkliavos mokėtojai, byloje nėra pateikta. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog atsakovai gyvenamąją vietą yra deklaravę bei nuolat gyvena kitoje gyvenamojoje vietoje (Kaune), neatleidžia jų nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose, tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė solidariai iš atsakovų 42,54 Eur įsiskolinimą bei 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

11. Atsakovai I. J. ir P. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti. Atsakovai taip pat pateikia papildomus įrodymus: UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 2016 m. kovo 24 d. mokėjimo pranešimus Nr. 11061939 ir Nr. 11061940; 2015 m. kovo 26 d. banko pavedimą Nr. 262 ir 2012 m. lapkričio 28 d. banko pavedimą Nr. 203.

12. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nurodo, kad nevengė prievolės mokėti už atliekų tvarkymą.

13. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi klaidingais pareiškėjo pateiktais duomenimis, nes pareiškėjas pateiktoje pažymoje apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nenurodė atsakovų mokėjimų ir patikslintų pranešimų, kuriuose bendra šeimos skola už tris žemės sklypus (duomenys neskelbtini), yra 3,79 Eur (iš skolos atėmus permoką). Pažymi, kad visą skolą padengė 2017 m. liepos 4 d., todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja 42,54 Eur sumos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjo naudai solidariai iš atsakovų 42,54 Eur įsiskolinimą, nustatęs, jog laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. atsakovai pareiškėjui nebuvo sumokėję 57,91 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2017 m. liepos 4 d. padengus dalį įsiskolinimo, t. y. 15.37 Eur, liko nesumokėta 42,54 Eur suma. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą ir naujus įrodymus, teigdami, jog įsiskolinimas yra padengtas, pareiškėjas 2016 m. papildomais pranešimais atliko vietinės rinkliavos perskaičiavimą.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis

bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Nagrinėjamoje byloje atsakovai neginčija pareigos mokėti vietinę rinkliavą, tačiau nesutinka su pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo atliktu paskaičiavimu ir nustatytu vietinės rinkliavos įsiskolinimu.

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovai už nekilnojamąjį turtą – sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., yra skolingi pareiškėjui 42,54 Eur vietinės rinkliavos.

20. Bylos duomenis nustatyta, kad atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – sodo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 10–11). Iš byloje pateiktos pažymos apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą matyti, kad pagal mokėtojo kodą Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. už minėtą nekilnojamąjį turtą susidarė 57,91 Eur skola (b. l. 7). Byloje pateikti vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai, išrašyti laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. už nekilnojamojo turto objektą – sodų valdą, pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal mokėtojo kodą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog už minėtą laikotarpį ir objektą paskaičiuota 57,91 Eur rinkliava (b. l. 15–20). Pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė 2017 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, jog atsakovai sumokėjo jam 15,37 Eur sumą pagal mokėtojo kodą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 54). Ši atsakovų sumokėta suma buvo įskaityta į įsiskolinimą, susidariusių už vietinės rinkliavos nesumokėjimą už nekilnojamo turto objektą – sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini).

21. Atsakovai nesutikimą su pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo atliktu įsiskolinimo paskaičiavimu grindžia vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimu Nr. 11061940, išrašytu už nekilnojamo turto objektus – sodo valdą, žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pagal mokėtojo kodą Nr. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimu Nr. 11061939, išrašytu už nekilnojamo turto objektą – sodo valdą, žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal mokėtojo kodą Nr. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (b. l. 82–83). Atsakovai su apeliaciniu skundu taip pat pateikė 2012 m. lapkričio 28 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį vietinės rinkliavos sumokėjimą pagal mokėtojo kodą Nr. (duomenys neskelbtini) 40 Lt sumai, ir 2015 m. kovo 26 d. mokėjimo nurodymą pagal mokėtojo kodą Nr. (duomenys neskelbtini) – 23,17 Eur sumai (b. l. 84).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovų pateikti įrodymai, kuriais jie siekia paneigti susidariusį vietinės rinkliavos įsiskolinimą, nėra susiję su vietine rinkliava, paskaičiuota už nekilnojamojo turto objektą – sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad iš atsakovų pateiktų įrodymų matyti, jog vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai išrašyti už skirtingus nekilnojamojo turto objektus, t. y. sodo valdas, taip pat nurodyti skirtingi mokėtojų kodai. Tuo tarpu duomenų apie vietinės rinkliavos sumokėjimą už nekilnojamo turto objektą – sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) – pagal mokėtojo kodą Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovai nepateikė.

23. Iš pareiškėjo į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog vietinė rinkliava atsakovams buvo skaičiuojama pagal skirtingus nekilnojamojo turto objektus, suteikiant jiems skirtingus mokėtojų kodus, taip pat ir atsakovai vietinės rinkliavos mokėjimus atlikdavo nurodydami skirtingus mokėtojų kodus, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su atsakovų valdomais trimis žemės sklypais ir pareiškėjo atliktais perskaičiavimais už 2016 m., šiuo nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

24. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012  m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

25. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau atsakovams, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atsakovai apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų I. J. ir P. J. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04447 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-780-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01838-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 14.12; 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras ir akcinė bendrovė „Grigeo Grigiškės“ (dabartinis pavadinimas – akcinė bendrovė „Grigeo“)) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) vykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Centras) 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo (toliau – ir Triukšmo valdymo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Grigeo“ atžvilgiu pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016; 2) priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016 konstatavo, jog Savivaldybei išliko pareiga priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo, tačiau Savivaldybė šios pareigos nevykdo, o tik nepagrįstai jam siunčia raštus ir prašymus atlikti neteisėtus veiksmus – triukšmo matavimus pareiškėjui priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pažeisdama pareiškėjo teises. Pasak pareiškėjo, Savivaldybė tyčia nevykdo pareigos dėl jo teisių gynimo ir nepriima jokio sprendimo. Pareiškėjui yra žinoma, kad triukšmo pažeidimas neišnyko ir šio pažeidimo nekontroliuoja jokia institucija.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad triukšmas dėl popieriaus gaminimo mašinų AB „Grigeo“ nė karto nebuvo užfiksuotas, nebuvo atlikti jokie matavimai. Pažymėjo, kad atsakovai žino, jog triukšmo šaltinis yra būtent AB „Grigeo“, tačiau jie nesiima jokių priemonių. Pareiškėjas sutinka bendradarbiauti, tačiau pažeidimas negali būti šalinamas, nustatinėjant triukšmo šaltinį iš naujo.

4. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybė netinkamai vykdo triukšmo kontrolės funkciją, taip pat pareigą užtikrinti teisę į asmens būsto neliečiamybę, dėl ko jis patyrė žalą. Nurodė, jog nuolat kenčia galvos skausmus, prarado verslą, nebeturi pajamų šaltinio, patyrė net dvi operacijas, nuolat vartoja vaistus, negali pailsėti, išsimiegoti, dėl atsakovo veiksmų jis priverstas dalyvauti teisminiuose ginčuose.

5. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija bendrame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovai nurodė, kad kreipėsi į Centrą dėl pakartotinio triukšmo matavimo atlikimo, tačiau pareiškėjas su triukšmo

kontrolę vykdančiomis institucijomis nebendradarbiavo, nors tokį sutikimą išreiškė. Pažymėjo, kad pareiškėjui nesudarius sąlygų atlikti laboratorinių matavimų jo gyvenamosiose patalpose išjungus įmonės įrenginius, Centras negalėjo įvertinti AB „Grigeo“ keliamo triukšmo šaltinių ir vibracijos atitikties Lietuvos higienos normų reikalavimams. Pabrėžė, kad AB „Grigeo“ 2016 m. vasario mėn. sumontavo triukšmo slopintuvą, kuris mažina popieriaus gamybos skleidžiamą garsą. Mano, kad iš esmės aplinkybės yra pasikeitusios, tačiau Administracija neturi įgaliojimų reikalauti pareiškėjo asmeniniame būste atlikti kokius nors veiksmus be asmens sutikimo. Tuo pačiu ir AB „Grigeo“ neturi galimybių išspręsti galimą triukšmo pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje problemą.

7. Atsakovai akcentavo, kad po 2015 m. dviejų senų popieriaus gaminimo mašinų sustabdymo ir 2016 m. įrengto triukšmo mažinimo priemonės įrengimo (slopintuvo), pareiškėjas nė karto nesiskundė dėl triukšmo ir neprašė atlikti kokių nors triukšmo tyrimų jam priklausančiame name. Šią aplinkybę taip pat konstatavo Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2016 m. birželio 23 d. sprendimą. Atsižvelgdami į tai, atsakovai vertino, jog pareiškėjas nepageidauja, kad tokie tyrimai jo name būtų atliekami.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atsiliepime prašė pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių, jog problema dėl triukšmo būtų išspręsta. Pažymėjo, kad siūlė Savivaldybei AB „Grigeo“ atžvilgiu taikyti Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje numatytas triukšmo mažinimo priemones, taip pat atliko triukšmo lygio matavimus. Teigė, kad kreipėsi į pareiškėją, prašydamas sudaryti sąlygas laboratorinių matavimų atlikimui jo gyvenamosiose patalpose 2015 m. gruodžio 16 d. nakties metu, tačiau pareiškėjas nesudarė sąlygų matavimams atlikti ir Centro pastangas įvertino kaip spaudimą.

10. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes jo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs ir nemotyvuoti. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog jo nurodyti sveikatos sutrikimai yra susiję su Centro veikimu (neveikimu).

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Grigeo“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad faktinė situacija, susijusi su AB „Grigeo“ veikla, yra pasikeitusi,

lyginant su ta, kuri buvo 2015 m. spalio 15 d. Mano, kad yra tikimybė, jog pažeidimų, kurie nurodyti 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte, neliko. Akcentavo, kad nors pareiškėjas skunde reikalauja, jog Savivaldybė atliktų veiksmus, reikalingus jo pažeistų teisių gynybai, tačiau pats trukdo tai padaryti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad savo veiklą organizuoja siekdamas laikytis aukščiausių standartų, todėl nuolat diegiamos naujos technologijos, atliekamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir kitos procedūros. Mano, kad pareiškėjas neįrodė savo sveikatos būklės pasikeitimų ir verslo bei pajamų praradimo priežastinio ryšio su jo namuose esančiu triukšmu, kuris kyla dėl AB „Grigeo“ triukšmo šaltinių.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas sutiko sudaryti sąlygas Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai atlikti laboratorinius matavimus gyvenamojoje aplinkoje, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau su triukšmo kontrolę vykdančiomis institucijoms nebendradarbiavo ir nesudarė sąlygų atlikti laboratorinius matavimus jo gyvenamojoje aplinkoje, kai išjungti AB „Grigeo“ įrenginiai, taip pat neįvykdė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtinto Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento (toliau – ir Reglamentas) 44 punkto reikalavimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad Centras negalėjo įvertinti minėtos bendrovės triukšmo šaltinių (įrenginių) keliamo triukšmo ir vibracijos atitikties Lietuvos higienos normų reikalavimams būtent dėl paties pareiškėjo veiksmų.

16. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad situacija dėl galimai keliamo triukšmo yra pasikeitusi, nes po Centro atliktų triukšmo matavimų vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), aplinkoje ir pačiame pastate, AB „Grigeo“ sustabdė dvi senas popieriaus gaminimo mašinas (PM2 ir PM3) ir pradėjo eksploatuoti naują popieriaus gaminimo mašiną (PM6), o 2016 m. vasario mėn. įrengė papildomą technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonę – slopintuvą „Atmospheric Vent Silencer 20150891101, kuris mažina popieriaus gamybos mašinos

PM5 skleidžiamą triukšmą ir apsaugo nuo triukšmo atsiradimo avariniu būdu stabdant popieriaus mašiną PM6.17. Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat nustatė, kad

Administracija kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama įpareigoti V. G. leisti atlikti triukšmo, infragarso, žemo dažnio garsų ir vibracijos matavimus jam priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jo aplinkoje bet kuriuo paros metu, dalyvaujant Administracijos, Centro, AB „Grigeo“ ir akredituotos bandymų laboratorijos atstovams, tiek veikiant AB „Grigeo“ įrenginiams, tiek juos išjungus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e221911-845/2016 įpareigojo V. G. dviejų mėnesių laikotarpyje leisti atlikti triukšmo, infragarso, žemo dažnio garsų ir vibracijos matavimus jam priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jo aplinkoje bet kuriuo paros metu, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad po 2015–2016 m. triukšmą mažinančių priemonių pritaikymo V. G. nesiskundė dėl triukšmo ir neprašė atlikti kokių nors triukšmo tyrimų jam priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini).

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administraciją priimti sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu. Teismas vertino, kad Administracija, siekdama išspręsti pareiškėjo iškeltą problemą, su juo geranoriškai bendravo, ėmėsi visų įmanomų priemonių išspręsti kilusį ginčą – konsultavosi su Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, kreipėsi į Centrą su prašymais, taip pat bendradarbiavo su AB „Grigeo“, siūlė jam atlikti atitinkamus veiksmus tam, kad triukšmas būtų sumažintas, taip pat pareiškėjui buvo siūloma išspręsti kilusią problemą taikiu būdu, sudarant taikos sutartį, tačiau triukšmo kontrolės funkcijos vykdymą apsunkino būtent pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas (nenoras bendradarbiauti, nesutikimas įsileisti į gyvenamąją patalpą, kad būtų atlikti papildomi triukšmo matavimo tyrimai ir galutinai išspręsti kilusią problemą). Nenustatęs valstybės viešosios atsakomybės esminės sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų – teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

19. Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, nes nevertino Administracijos veiksmų laikotarpiu nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-672-502/2017 įsiteisėjimo iki pareiškėjo patikslinto skundo pateikimo administracinėje byloje Nr. eI-3913-208/2017. Pareiškėjas mano, kad teismas skundžiamą sprendimą nepagrįstais grindė Administracijos 2016 m. kovo 18 d. raštu, Centro 2016 m. kovo 31 d. raštu ir AB „Grigeo“ 2016 m. kovo 16 d. raštu, tačiau ne Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Triukšmo valdymo įstatymo ar Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis. Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi civilinėse bylose Nr. e2-21911-845/2016 ir e2A-818-590/2017 priimtais sprendimais, suteikdamas jiems prejudicinę galią.

21. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, kadangi rėmėsi duomenimis, kurie galimai yra suklastoti, juose pateikta klaidinga informacija. Nesutinka su skundžiamo sprendimu teiginiais, kad jis nebendradarbiavo su triukšmo kontrolę vykdančiomis institucijoms, kadangi jis nebuvo informuotas apie ketinimą atlikti triukšmo matavimus. Pažymi, kad teismo išvados apie įrengtą triukšmo slopintuvą grindžiamos prielaidomis.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2017 m. birželio 5 d. nutartimi atsisakė nagrinėti Administracijos 2016 m. kovo 18 d. rašto teisėtumą ir pagrįstumą. Pabrėžia, kad teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, kadangi skundžiamame sprendime iš esmės nebuvo nagrinėtas Administracijos, Centro ir AB „Grigeo“ veiksmų neteisėtumas.

23. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija bendrame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. palikti nepakeistą.

24. Atsakovai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusio

2017 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-937-340/2017 motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog po 2015–2016 m. AB „Grigeo“ triukšmą mažinančių priemonių pritaikymo, t. y. 2015 m. dviejų senų popieriaus gaminimo mašinų (PM2 ir PM3) sustabdymo ir pradėjimo eksploatuoti naują popieriaus gaminimo mašiną (PM6), o 2016 m. papildomo technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonės įrengimo –slopintuvo „Atmospheric Vent Silencer 20150891101“, kuris mažina popieriaus gamybos mašinos PM5 skleidžiamą triukšmą, sumontavimo, pareiškėjas nesiskundė dėl triukšmo ir neprašė atlikti kokių nors triukšmo tyrimų. Pabrėžia, kad atsižvelgdami į tai, jog tiek civilinėse bylose Nr. e2-21911-845/2016 ir Nr. e2A-818-590/2017, tiek ir šioje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys, buvo tas pats įrodinėjimo dalykas – po 2015 m. spalio 15 d. atliktų matavimų 2015–2016 m. AB „Grigeo“ triukšmą mažinančių priemonių pritaikymo faktinės situacijos pasikeitimas bei pareiškėjo skundai ir nebendradarbiavimas, atsakovai mano, jog egzistuoja visos sąlygos pripažinti civilinėje byloje Nr. e2A-818-590/2017 nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje.

25. Atsakovų teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas su triukšmo kontrolę vykdančiomis institucijoms nebendradarbiavo ir nesudarė sąlygų atlikti laboratorinius matavimus jo gyvenamojoje aplinkoje, taip pažeisdamas Reglamento 44 punkto reikalavimus. Akcentuoja, kad aktyviai sprendė kilusią triukšmo problemą, konsultavosi su Centru ir Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, bendradarbiavo su AB „Grigeo“ ir pareiškėju, siūlė taikiai užbaigti ginčą taikos sutartimi.

26. Atsakovai taip pat sutinka su teismo išvada, kad situacija dėl galimai keliamo triukšmo yra pasikeitusi. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygas ir padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra esminės atsakomybės sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo Savivaldybę vykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių akcinės bendrovės AB „Grigeo“ atžvilgiu, taip pat neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Savivaldybės ir Administracijos veiksmų, nepriimant administracinio sprendimo riboti (sustabdyti) triukšmą, kaip tai numatyta Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs bent vienos iš būtinųjų sąlygų Administracijos ir Savivaldybės civilinei atsakomybei kilti ir konstatavęs, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administraciją priimti sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau  – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat

akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo argumentus.

33. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė įpareigoti Savivaldybę vykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016.

34. Pažymėtina, kad Centras 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu Administracijai nurodė, jog AB „Grigeo“ informavus, kad triukšmą mažinančios priemonės įgyvendintos, Centras 2014 m. liepos–rugpjūčio mėn. atliko AB „Grigeo“ grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu laboratoriniais matavimais nustatyta, kad po įgyvendintų AB „Grigeo“ triukšmą mažinančių techninių priemonių žemo dažnio garsų lygis gyvenamojoje patalpoje, adresu (duomenys neskelbtini), sumažėjo 1–5 dB 125 HZ, 160 HZ, 200 HZ dažniuose, tačiau vis vien viršijo HN 30:2009 leistinus lygius, o 2014 m. liepos 17 d. atliktų laboratorinių matavimų metu nustatyta, jog žemo dažnio garsų lygis 80 HZ ir 100 HZ dažniuose viršijo HN 30:2009 leistinus lygius, kai iki triukšmą mažinančių priemonių įgyvendinimo žemo dažnio garsų lygių, viršijančių leistinus, minėtuose dažniuose nebuvo nustatyta. Centras, vadovaudamasis Triukšmo 13 straipsnio 3 dalimi, 27 straipsnio 2 dalimi, Administracijai pasiūlė imtis šiose teisinėse nuostatose numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu.

35. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016 pripažino, jog Administracija per VAĮ 31 straipsnyje nustatytą terminą nėra priėmusi jokio administracinio sprendimo dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu, todėl toks Administracijos neveikimas vertintas kaip vilkinimas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas pabrėžė, kad Savivaldybei išlieka pareiga priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-672-502/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

36. Bylos duomenimis, Centras, gavęs Administracijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštą „Dėl pakartotinų triukšmo matavimų ir Seimo kontrolieriaus rekomendacijų“, kuriuo buvo prašoma tarnybinės pagalbos pakartotiniams matavimams atlikti gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), motyvuojant tuo, jog AB „Grigeo“ sustabdė dvi senas popieriaus gamybos mašinas (PM2 ir PM3) bei pradėjo eksploatuoti naują popieriaus gamybos mašiną (PM6), organizavo laboratorinius triukšmo matavimus pareiškėjo gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini). Nacionalinė

visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2015 m. spalio 15 d. nakties metu atliko laboratorinius matavimus veikiant AB „Grigeo“ įrenginiams, kurių metu nustatė Lietuvos higienos normos HN 30:2009 „Infragarsas ir žemo dažnio garsai: ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomenės paskirties pastatuose“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-90, leidžiamųjų ribinių dydžių 10–200 HZ dažniuose viršijimą. Centras 2015 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 13-17(2.1)-2-14209 informavimo Administraciją apie atliktus triukšmo, infragarso ir žemo dažnio garsų laboratorinius matavimus, nurodydamas, jog siekiant įvertinti AB „Grigeo“ įrenginių triukšminės taršos įtaką gyvenamajai aplinkai, organizuos pakartotinius laboratorinius triukšmo, infragarso ir žemo dažnio garsų matavimus išjungus AB „Grigeo“ įrenginius. Laboratorinių matavimų data bus derinama su AB „Grigeo“ atstovais, gyventojais ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos specialistais. Centras 2015 m. gruodžio 9 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydamas sudaryti sąlygas laboratorinių matavimų atlikimui jo gyvenamosiose patalpose 2015 m. gruodžio 16 d. nakties metu, tačiau pareiškėjas nesudarė sąlygų matavimams atlikti bei 2015 m. gruodžio 15 d. pateikė skundą, kuriame Centro pastangas dėl matavimų įvardino kaip spaudimą. Centras taip pat pažymėjo, kad dėl susidariusių aplinkybių negali įvykdyti Administracijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. rašto „Dėl pakartotinų triukšmo matavimų ir Seimo kontrolieriaus rekomendacijų“.

37. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis taip pat nustatyta, kad Administracija 2016 m. vasario 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą ieškiniu, prašydama įpareigoti pareiškėją leisti atlikti triukšmo, infragarso, žemo dažnio garsų ir vibracijos matavimus jam priklausančiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), ir jo aplinkoje bet kuriuo paros metu, dalyvaujant Administracijos, Centro, AB „Grigeo“ ir akredituotos bandymų laboratorijos atstovams, tiek veikiant AB „Grigeo“ įrenginiams, tiek juos išjungus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e221911-845/2016 Administracijos ieškinį tenkino, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-818-590/2017 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Centras negalėjo įvertinti AB „Grigeo“ triukšmo šaltinių (įrenginių) keliamo triukšmo ir vibracijos atitikties Lietuvos higienos normų reikalavimams būtent dėl paties pareiškėjo veiksmų. Argumentą, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie ketinimą atlikti triukšmo matavimus, paneigia byloje pateiktas Centro atsakymas į pareiškėjo 2015 m. gruodžio 15 d. skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, nesudarydamas sąlygų Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos specialistams atlikti laboratorinius triukšmo, infragarso ir žemo dažnio garsų matavimus, siekiant įvertinti AB „Grigeo“ įrenginių triukšminės taršos įtaką gyvenamajai aplinkai, pats savo veiksmais sukliudė Savivaldybei įvykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu, todėl toks jo skundo reikalavimas pagrįstai atmestas.

39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e221911-845/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-818-590/2017, suteikdamas jiems prejudicinę galią, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, jie yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2692-415/2018). Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-818-590/2017 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui V. G. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir kt., konstatavo, jog po 2015–2016 metais triukšmą mažinančių priemonių pritaikymo V. G. nesiskundė dėl triukšmo ir neprašė atlikti kokių nors triukšmo tyrimų jam priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Atvirkščiai, iš bylos aplinkybių, matyti, kad V. G. nepageidauja,

kad tokie tyrimai jo name būtų atliekami, todėl Administracijos reikalavimas įeiti į V. G. patalpas ir tokius tyrimus atlikti prieš jo valią yra nepagrįstas ir nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais, dėl ko turėjo būti atmestas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie AB „Grigeo“ įrengtą triukšmo slopintuvą grindė prielaidomis.

40. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad Administracijos 2016 m. kovo 18 d. raštas, Centro 2016 m. kovo 31 d. raštas ir AB „Grigeo“ 2016 m. kovo 16 d. raštas galimai yra suklastoti ir juose pateikta klaidinga informacija, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti minėtuose raštuose pateikta informacija, taip pat minėti raštai įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti ar pripažinti kaip priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl minėtų raštų suklastojimo ir juose pateiktos klaidingos informacija vertina kaip pareiškėjo subjektyvią nuomonę.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės nenagrinėjo Administracijos, Centro ir AB „Grigeo“ veiksmų neteisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino tiek Administracijos, tiek Savivaldybės veiksmų neteisėtumą, o pareiškėjas neturtinę žalą prašė priteisti tik iš Administracijos už Savivaldybės neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti Savivaldybę vykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo, ir pripažinęs, kad Administracija siekė išspręsti pareiškėjo skunduose nurodytas problemas, su juo geranoriškai bendravo, ėmėsi visų įmanomų priemonių išspręsti kilusį ginčą, vertino, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta viešosios atsakomybės esminė sąlyga – valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai – todėl pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmetė.

42. Nenustačius Administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, egzistavimo nėra tikslinga pasisakyti, nes atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negali atsirasti.

43. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinis skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04438 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-796-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02038-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus, (trečiasis suinteresuotas asmuo – T. P.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Šilutės skyriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 17VĮ-1456-(14.17.2) „Dėl Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Šilutės rajone“ dalį, kuria patvirtintas pretendentų, kuriems Šilutės rajono Vainuto seniūnijos Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės sklypai, sąrašas, kurio (duomenys neskelbtini) eilute T. P. ilgalaikei nuomai suprojektuotas 3,00 ha ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini); 2) NŽT Šilutės skyriaus 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 17S10-2976-(14.17.32) „Dėl pateikto skundo“; 3) NŽT 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-2425-(7.5).

2. Pareiškėjas nurodė, kad pažeidžiant jo pirmumo teisę nuomoti Šilutės rajono Vainuto seniūnijos Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas) NŽT Šilutės skyriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 17VĮ-1456-(14.17.2) (duomenys neskelbtini) eilute šis sklypas nuomai suprojektuotas trečiajam suinteresuotam asmeniui T. P.. Teigė, jog NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2)-1117 jam suteikta teisė naudotis 3,30 ha ploto valstybinės žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), kurį jis iki šiol naudoja žemės ūkio veikloje.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2)-2100 (toliau – ir Įsakymas) nustatyta Šilutės rajono Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžia (2015 m. sausio 26 d.) ir patvirtinti laisvos valstybinės žemės fondo žemės plotai, tarp jų ir ginčo žemės sklypas. Teigė, kad Įsakyme nustatytu terminu 2015 m. sausio 20 d. pateikė prašymą 25 metų laikotarpiui išsinuomoti 10 ha valstybinės žemės plotą. Pažymėjo, kad NŽT Šilutės skyriaus nebuvo informuotas apie prašymo svarstymą ir  / arba tolimesnes administracines procedūras, tačiau 2016 m. balandžio 5 d. gavęs kvietimą „Dėl žemės ribų paženklinimo“ sužinojo, jog 2016 m. kovo 16 d. buvo atliktas trečiajam suinteresuotam asmeniui suprojektuoto žemės sklypo, kuris sutampa su ginčo žemės sklypu, ribų paženklinimas, t. y. žemės sklypas, kurį jis pretendavo nuomoti iš valstybės, buvo suprojektuotas nuomai kitam asmeniui. Pareiškėjas Šilutės skyriui 2016 m. balandžio 15 d. padavė skundą nurodydamas, jog pažeista jo pirmumo teisė nuomoti sklypą, ir prašydamas nutraukti procedūras dėl sklypo nuomos ar pardavimo trečiajam suinteresuotam asmeniui, tačiau ginčijamais NŽT Šilutės skyriaus 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 17S10-

2976-(14.17.32) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-2425-(7.5) jo skundas netenkintas.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad NŽT Šilutės skyriaus 2016 m. gegužės 13 d. sprendime Nr. 17S10-2976-(14.17.32) nurodyta, jog jis turėjo pirmumo teisę nuomotis žemės sklypą, tačiau nedalyvavo 2015 m. balandžio 14 d. vykusiame Šilutės rajono Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos pretendentų susirinkime, todėl žemės sklypas suprojektuotas T. P.. Pareiškėjo teigimu, jis tik iš NŽT Šilutės skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. rašto, kuriuo gavo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 17S10-2976-(14.17.32), sužinojo apie vykusį pretendentų susirinkimą ir priimtą įsakymą bei apie aplinkybę, jog žemės sklypas buvo suprojektuotas ne jam, o trečiajam suinteresuotam asmeniui. Sprendime taip pat buvo nurodyta, kad apie 2015 m. balandžio 14 d. vykusį susirinkimą jis informuotas 2015 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 17SD-2631-(14.17.104), kuris išsiųstas registruota pašto siunta (Nr. (duomenys neskelbtini)). Teigė, jog sistemoje http://www.post.lt siuntos tokiu registracijos numeriu nėra ir neįmanoma identifikuoti siuntėjo, gavėjo, gavėjo adreso, o taip pat siuntimo bei gavimo datos. Pareiškėjo nuomone, NŽT Šilutės skyriaus pateiktame pašto siuntų pristatymo išraše nurodytą informaciją, jog registruotoji pašto siunta jam įteikta 2015 m. balandžio 4 d., vertintina kaip tikrovės neatitinkanti aplinkybė.

5. Pareiškėjo teigimu, ginčo žemės sklypas trečiajam suinteresuotas asmeniui nuomai suprojektuotas pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) nuostatas. Pareiškėjo įsitikinimu, jis turėjo pirmumo teisę nuomotis sklypą, nes teisėtai naudojosi ir iki šiol naudojasi žemės sklypu, be to, sklypas ribojasi su kitais jo žemės ūkio veikloje naudojamais žemės sklypais, laiku ir tinkamai buvo pateikęs prašymą nuomotis žemės ūkio paskirties sklypus Vainuto kadastro vietovėje, todėl buvo įtrauktas į pretendentų sąrašą. Mano, kad jeigu būtų tinkamai ir laiku informuotas apie 2015 m. balandžio 14 d. vykusį pretendentų susirinkimą, būtų įgyvendinęs savo teisę nuomotis sklypą.

6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo teigimu, jis Metodikos reikalavimų nepažeidė, pareiškėjas apie žemėtvarkos projekto rengimą informuotas tinkamai registruotu laišku, todėl jam nedalyvavus procedūroje žemės sklypas suprojektuotas nuomai kitam asmeniui. Nurodė, jog NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 17VI-(14.17.2.)-2100 „Dėl Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, projektui rengti teritorijos patvirtinimo ir projekto rengimo terminų nustatymo Šilutės rajone“ patvirtinta Šilutės rajono Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti teritorija ir laisvos žemės fondo žemės plotai, iš jų ir laisvos žemės fondo žemės plotas Nr.  (duomenys neskelbtini) (3,00 ha), t. y. ginčo žemės sklypas.

8. Atsakovas paaiškino, kad 2015 m. sausio 9 d. raštu informavo pareiškėją, jog planuojama patvirtinti teritoriją žemėtvarkos projektui rengti, ir pasiūlė iki 2015 m. sausio 20 d. pateikti prašymą nuomoti naudojamus valstybinės žemės sklypus. Pareiškėjas 2015 m. sausio 20 d. pateikė prašymą dėl 10,00 ha laisvos valstybinės žemės, esančios Vainuto kadastro vietovėje suprojektavimo ir nuomos. Šilutės skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2.)-154 „Dėl pretendentų sąrašo patvirtinimo Vainuto kadastro vietovėje, Šilutės rajone“ patvirtintas Pretendentų, kurie pateikė prašymus įteisinti asmeninio ūkio žemės naudojimą, atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės (miško) sklypus, nuomotis valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, gauti neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise žemės sklypus, taip pat suformuoti žemės sklypus nuosavybės teise valdomiems pastatams eksploatuoti Vainuto kadastro vietovėje, Šilutės rajone, sąrašas (toliau – ir Pretendentų sąrašas), kuriame pareiškėjas pagal 2015 m. sausio 20 d. pateiktą prašymą įrašytas kaip pretendentas, kuriam žemės sklypai bus projektuojami pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą 12-ąją eilę (nurodytas pageidaujamas nuomoti prašymuose bendras žemės plotas – 10,00 ha, įsakymo (duomenys neskelbtini) pozicija). Asmenų sąrašo (duomenys neskelbtini) pozicijoje įrašytas T. P. pagal 2012 m. rugpjūčio 14 d. pateiktą prašymą išsinuomoti 30 ha žemės kaip pretendentas, kuriam žemės sklypai taip pat projektuojami pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą 12-ąją eilę. Pažymėjo, kad Pretendentų sąrašas buvo paskelbtas NŽT interneto svetainėje.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjui nenurodžius kito korespondencijos gavimo adreso ar būdo pranešimą apie pretendentų susirinkimą registruotu laišku siuntė prašyme nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Asmenų sąrašo 12-osios eilės pretendentų susirinkime, įvykusiame 2015 m. balandžio 14 d., pareiškėjas nedalyvavo. Pabrėžė, jog registruota pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui įteikta 2015 m. balandžio 4 d. Atsakovas pripažino, jog pareiškėjas turėjo pirmumo

teisę išsinuomoti ginčo žemės sklypą kaip asmuo, kuris teisėtai naudojasi žemės sklypu, taip pat kaip asmuo, kurio nuosavybės teise turimas ar iš valstybės nuomojamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas ribojasi su pageidaujamu išsinuomoti žemės ūkio paskirties žemės sklypu, tačiau jam neatvykus į pretendentų susirinkimą, sklypas buvo suprojektuotas T. P. kaip asmeniui, pateikusiam prašymą išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemę. Atkreipė dėmesį, kad Metodika nereglamentuoja kvietimų turinio, tačiau juose buvo išaiškintos neatvykimo į susirinkimą teisinės pasekmės ir nurodyta, jog neatvykus į pretendentų susirinkimą, patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą administracinė procedūra dėl pateikto prašymo nuomoti žemės sklypus toje kadastro vietovėje nagrinėjimo bus baigta.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Šilutės rajono Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto viešas svarstymas vyko nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 18 d., informacija apie parengto Šilutės rajono Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto viešą svarstymą skelbta spaudoje 2015 m. balandžio 24 d. laikraštyje „Šilokarčiama“, taip pat NŽT interneto svetainėje. Akcentavo, kad pareiškėjas NŽT Šilutės skyriui per visą žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo laikotarpį iki žemės reformos žemėtvarkos projekto viešo svarstymo rezultatų aptarimo 2016 m. birželio 1 d. ir jo metu pastabų ir pretenzijų neteikė.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. P. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.12. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad įstatymų nustatyta tvarka pateikė prašymus dėl žemės ūkio paskirties

žemės ilgalaikės nuomos Vainuto kadastro vietovės, Šilutės rajone. Sulaukęs eilės pagal pretendentų eiliškumą pasirinko nuomai laisvą valstybinės žemės plotą, už kurio projektavimo darbus ir geodezinius matavimus sumokėjo savo lėšomis, taip pat moka nuomos mokestį.

II.

13. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai.14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, vadovaudamasis Metodikos 26.3 punktu, informavo

pareiškėją, jog planuojama patvirtinti teritoriją žemėtvarkos projektui rengti, ir pasiūlė iki 2015 m. sausio 20 d. pateikti prašymą nuomoti naudojamus valstybinės žemės sklypus. Pareiškėjas 2015 m. sausio 20 d. pateikė prašymą dėl 10,00 ha laisvos valstybinės žemės, esančios Vainuto kadastro vietovėje, suprojektavimo ir nuomos. Į pareiškėjo prašomą išnuomoti 10,00 ha plotą pateko ir ginčo žemės sklypas. NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2.)-154 patvirtintas Pretendentų sąrašas, kuriame pareiškėjas pagal 2015 m. sausio 20 d. pateiktą prašymą įrašytas kaip pretendentas, kuriam žemės sklypai bus projektuojami pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą 12-ąją eilę (nurodytas pageidaujamas nuomoti prašymuose bendras žemės plotas – 10,00 ha, įsakymo (duomenys neskelbtini) pozicija).

15. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad NŽT Šilutės skyrius 2015 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 17SD-2631-(14.17.104.), adresuotu pareiškėjui, kvietė jį atvykti į pretendentų susirinkimą 2015 m. balandžio 14 d. ir 2015 m. balandžio 15 d. Kvietimas pareiškėjui išsiųstas 2015 m. balandžio 3 d. registruota pašto siunta, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). AB „Lietuvos paštas“ duomenimis šiuo numeriu registruota pašto siunta 2015 m. balandžio 4 d. pristatyta ir įteikta gavėjui ar pagal įgaliojimą kitam asmeniui.

16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjui neigiant kvietimo gavimą, šiuo nagrinėjamu atveju nėra galimybės patikrinti, kokiam asmeniui ir kada buvo įteikta nurodyta pašto siunta, nes duomenų apie tai AB „Lietuvos paštas“ nebesaugo. Vertindamas byloje susiklosčiusią situaciją teismas akcentavo, kad nepaneigta abejonė, jog pareiškėjas galėjo nežinoti apie vykstantį projektavimo procesą ir atskirus jo etapus. Pareiškėjas skundą teismui dėl žemėtvarkos projekto dalies panaikinimo padavė tik 2016 m. spalio 6 d., t. y. praėjus metams nuo ginčijamo įsakymo dalies priėmimo. Atsižvelgdamas į tai teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas ūkininkas ir naudojantis valstybinės žemės sklypą nuo 2012 m. bei turėdamas aiškiai išreikštą interesą jį nuomoti, nebūtų delsęs metus laiko, jeigu būtų žinojęs apie vykstantį projektavimo procesą, juolab, kad iš ginčijamo NŽT Šilutės skyriaus 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 17S10-2976-(14.17.32) matyti, jog ginčo sklypu pareiškėjui leista laikinai naudotis NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2)-1117, o iki 2015 m. liepos 15 d. jo neinformavus apie atsisakymą pratęsti leidimą laikinai naudotis valstybine žeme kitais kalendoriniais metais, jis turėjo teisę laikinai naudotis ginčo žemės plotu ir 2016 m., dėl ko pareiškėjui iš tikrųjų galėjo nekilti abejonių dėl žemės naudojimo teisės. Teismo nuomone, pareiškėjas buvo aktyvus ir iš karto sužinojęs apie ginčijamą Įsakymą skundą padavė NŽT Šilutės skyriui ir NŽT.

17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Metodikos 41 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad byloje nėra

duomenų ir atsakovas jų neteikė, jog nagrinėjamu atveju rengiant Vainuto kadastro vietovės žemėtvarkos projektą buvo organizuotas pakartotinis pretendentų susirinkimas, į kurį būtų kviestas ir pareiškėjas. Teismas vertino, kad net jeigu pareiškėjas ir buvo gavęs 2015 m. balandžio 1 d. kvietimą, NŽT Šilutės skyrius, nesilaikęs Metodikoje reglamentuotos procedūros organizuoti pakartotinį susirinkimą ir turėdamas pareigą apie tai asmeniškai informuoti pareiškėją, pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, o žemėtvarkos projektas patvirtintas nesilaikant imperatyvių teisės normų. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, jog jam nuo 2012 m. teisėtai naudojantis žeme ir NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 19 d. įsakyme Nr. 17VĮ-(14.17.2)-2100 nustatytu terminu 2015 m. sausio 20 d. pateikus prašymą išsinuomoti valstybinę žemę, kilo teisėtas ir pagrįstas lūkestis, kad jis bus informuotas apie tolimesnes prašymo nagrinėjimo, šiuo atveju – žemėtvarkos projekto rengimo, procedūras, ir galės išsinuomoti iš valstybės žemės ūkio paskirties žemę įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

18. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad NŽT Šilutės skyrius, žinodamas aiškiai išreikštą pareiškėjo interesą, jam nedalyvavus pretendentų susirinkime, nesiaiškino jo valios ir neorganizavo pakartotinio pretendentų susirinkimo, nors tokią pareigą turėjo pagal Metodikos 41 punkto reikalavimus. Teismas šį pažeidimą pripažino esminiu, nes jis užkirto pareiškėjui kelią įgyvendinti savo subjektinę teisę, t. y. nuomoti ginčo žemės sklypą. Nagrinėjamu atveju NŽT Šilutės skyrius nepaneigė abejonės dėl tinkamo pareiškėjo informavimo apie pretendentų susirinkimą ir pažeidė Metodikos 41 punkto reikalavimus, dėl ko teismas vertino, jog pareiškėjo 2015 m. sausio 20 d. prašymo nagrinėjimo procedūra negali būti laikoma baigta.

19. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamus NŽT Šilutės skyriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 17VĮ-1456-(14.17.2), NŽT Šilutės skyriaus 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 17S10-2976-(14.17.32) ir NŽT 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 1SS-2425-(7.5) kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

III.

20. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir teigia, kad teismas netinkamai taikė Metodikos nuostatas. Pažymi, kad pagal Metodikos 41 punktą pakartotinai į susirinkimą kviečiami Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nurodyti pretendentai, bet ne visi kiti, nenumatyti šiuose punktuose. Akcentuoja, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nėra priskiriamas Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nurodytiems pretendentams, jis įrašytas į Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodytą pretendentą sąrašą. Mano, kad vadovaujantis Metodika NŽT Šilutės skyriui nebuvo teisinės pareigos kviesti pareiškėją į pakartotinį susirinkimą, dėl ko nebuvo pažeistos imperatyvios teisės normos, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą.

22. Atsakovas akcentuoja, kad NŽT Šilutės skyrius tinkamai pagal Metodikos reikalavimus išsiuntė pareiškėjui pranešimą apie susirinkimo datą ir laiką, tačiau negavo iš pašto pranešimo, jog pranešimas neįteiktas. Mano, kad neturėjo pagrindo abejoti, jog pareiškėjas nėra informuotas apie pretendentų susirinkimo laiką ir imtis papildomų priemonių, nors ir nenumatytų Metodikoje.

23. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad remiamasis subjektyviais pareiškėjo parodymais susiklosčiusioje situacijoje nepaneigta abejonė, jog pareiškėjas galėjo nežinoti apie vykusį projektavimo procesą ir atskirus jo etapus. Pažymi, kad teismas tokią išvadą padarė remdamasis prielaidomis, o ne faktinėmis aplinkybėmis. Pabrėžia, kad teismas netyrė aplinkybės, jog pareiškėjas galėjo būti tiesiog nerūpestingas, tik po metų susidūręs su faktu, kad yra kitam asmeniui matuojamas žemės sklypas nuomai bei esant sąlygoms, kai paštas jau nesaugo detalesnės informacijos apie siuntos įteikimo istoriją, kreipėsi skundais dėl NŽT Šilutės skyriaus sprendimų panaikinimo.

24. Atsakovo nuomone, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pareiškėjui iš tikrųjų galėjo nekilti abejonių dėl žemės naudojimo teisės, nes ginčo sklypu pareiškėjui leista laikinai naudotis NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2)-1117, o iki 2015 m. liepos 15 d. jo neinformavus apie atsisakymą pratęsti leidimą laikinai naudotis valstybine žeme kitais kalendoriniais metais, jis turėjo teisę laikinai naudotis ginčo žemės plotu ir 2016 m. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad bylos dalykas yra žemės reformos žemėtvarkos projekto teisėtumas, bet

ne žemės naudojimosi teisėtumas. Aplinkybė dėl pranešimo apie leidimo naudotis žemės sklypu nutraukimą būtų reikšminga, jei nagrinėjamoje byloje būtų keliamas klausimas dėl lėšų įdėjimo į žemės sklypą (trąšos, įsėlis, derlius ir pan.), kurį būtų pradėjęs naudoti kitas asmuo, t. y. dėl patirtos materialinės žalos civiline tvarka.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. P. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, kuriame nurodo, jog palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

26. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Pažymi, kad pagal Metodikos 41 punktą pareiškėjas nepateko į Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nurodytų pretendentų sąrašą, todėl jis neturėjo būti papildomai kviečiamas į pretendentų susirinkimą. Mano, kad kvietimas į 2015 m. balandžio 14–15 d. vykusį pretendentų susirinkimą pareiškėjui įteiktas tinkamai, informacija apie parengto NŽT Šilutės rajono Vainuto kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto viešą svarstymą buvo paskelbta spaudoje vietos laikraštyje „Šilorama“, taip pat NŽT interneto tinklalapyje, kaip to reikalavo įstatymas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog buvo pažeistos Metodikos 26.3 punkto nuostatos, nepagrįstai panaikino ginčijamus administracinius aktus.

27. Pareiškėjas V. J. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad nesutinka su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Metodikos 41 punkto nuostatas. Mano, kad pagal Metodikos 41 punktą į papildomą susirinkimą turi būti kviečiame visi Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys. Pareiškėjo įsitikinimu, kvietimas į organizuojamą pretendentų susirinkimą jam nebuvo išsiųstas, nes atsakovas žemės reformos procedūras vykdė neskaidriai ir neprofesionaliai. Pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Šilutės skyriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 17VĮ-1456-(14.17.2) „Dėl Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Šilutės rajone“ dalies, kuria patvirtintas pretendentų, kuriems Šilutės rajono Vainuto seniūnijos Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės sklypai, sąrašas, kurio (duomenys neskelbtini) eilute trečiajam suinteresuotam asmeniui T. P. ilgalaikei nuomai suprojektuotas 3,00 ha ploto žemės sklypas Nr. 1043, NŽT Šilutės skyriaus 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 17S10-2976-(14.17.32) „Dėl pateikto skundo“ ir NŽT 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-2425-(7.5) teisėtumo bei pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, kad byloje nepaneigta abejonė, jog pareiškėjas galėjo nežinoti apie vykstantį projektavimo procesą ir atskirus jo etapus, o atsakovas, nepakvietęs pareiškėjo į pakartotinį pretendentų susirinkimą, pažeidė Metodikos 41 punkto nuostatas. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau  – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad vykdant žemės reformą, kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypai asmenims formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose, kituose žemės valdos projektuose ar teritorijų planavimo dokumentuose Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodyta eilės tvarka (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d.). Pagal Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį žemės reformai reikalingi žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami ir tvirtinami Vyriausybės nustatyta tvarka pagal žemės ūkio ministro patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207

patvirtintoje Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikoje (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2016 m. vasario 11 d.) detaliai reglamentuojamos procedūros, kurių laikomasi rengiant atitinkamos teritorijos žemėtvarkos projektą.

32. Byloje nustatyta, kad NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 17VI-(14.17.2.)-2100 „Dėl Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, projektui rengti teritorijos patvirtinimo ir projekto rengimo terminų nustatymo Šilutės rajone“ patvirtinta Šilutės rajono Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti teritorija ir laisvos žemės fondo žemės plotai, iš jų ir laisvos žemės fondo žemės plotas Nr. (duomenys neskelbtini) (3,00 ha), t. y. ginčo žemės sklypas. Pareiškėjas 2015 m. sausio 20 d. NŽT Šilutės skyriui pateikė prašymą dėl 10 ha laisvos valstybinės žemės, esančios Vainuto kadastro vietovėje, suprojektavimo ir nuomos. NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2)-1117 pareiškėjui suteikta teisė naudotis 3,30 ha ploto valstybinės žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), kurį jis iki šiol naudoja žemės ūkio veikloje. NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2.)-154 „Dėl pretendentų sąrašo patvirtinimo Vainuto kadastro vietovėje, Šilutės rajone“ patvirtintas Pretendentų, kurie pateikė prašymus įteisinti asmeninio ūkio žemės naudojimą, atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės (miško) sklypus, nuomotis valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, gauti neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise žemės sklypus, taip pat suformuoti žemės sklypus nuosavybės teise valdomiems pastatams eksploatuoti Vainuto kadastro vietovėje, Šilutės rajone, sąrašas, kuriame pareiškėjas pagal 2015 m. sausio 20 d. pateiktą prašymą įrašytas kaip pretendentas, kuriam žemės sklypai bus projektuojami pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą 12-ąją eilę. Trečiajam suinteresuotam asmeniui, kaip pretendentui išsinuomoti 30 ha žemės pagal 2012 m. rugpjūčio 14 d. pateiktą prašymą, žemės sklypai taip pat buvo projektuojami pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą 12-ąją eilę. Taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas įrašytas į Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodytą pretendentų eilę. Byloje taip pat neginčijama aplinkybė, jog pareiškėjas turėjo pirmumo teisę išsinuomoti ginčo žemės sklypą kaip asmuo, kuris teisėtai naudojasi žemės sklypu, taip pat kaip asmuo, kurio nuosavybės teise turimas sklypas ribojasi su kitais jo žemės ūkio veikloje naudojamais žemės sklypais ir su pageidaujamu išsinuomoti žemės ūkio paskirties žemės sklypu.

33. Metodikos 36 punkte nustatyta, kad žemės sklypai pretendentams projektuojami laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodyto eiliškumo ir kituose teisės aktuose nustatytos pirmumo teisės pretendentams įsigyti nuosavybėn ar nuomoti valstybinę žemę. Žemėtvarkos skyrius pretendentus kviečia aptarti žemės sklypų projektavimo klausimų pretendentų susirinkime. Pretendentai susirinkime registruojami pasirašytinai. Atsižvelgiant į pretendentų skaičių gali būti organizuojami keli tos pat eilės pretendentų susirinkimai (kviečiant pretendentus pagal eilę) arba tą pačią dieną atskiri kelių arba visų eilių pretendentų susirinkimai. Kvietimai pretendentams įteikiami asmeniškai (pasirašytinai) arba išsiunčiami registruotu laišku, arba kitu, pretendento prašyme nurodytu būdu, ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki nustatytos pretendentų susirinkimo dienos. Pirmąjį pretendentų, išskyrus pretendentų, pageidaujančių pirkti arba nuomoti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą (jo dalį), susirinkimą žemėtvarkos skyrius surengia ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo žemėtvarkos projekto rengimo pradžios. Pretendentų, pageidaujančių pirkti arba nuomoti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą (jo dalį), susirinkimas organizuojamas ne anksčiau kaip po šios Metodikos 29.4.2 papunktyje nustatyto termino paduoti prašymus pirkti arba nuomoti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės ploto dalį pabaigos.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo tinkamo informavimo apie 2015 m. balandžio 14–15 d. vykusį pretendentų susirinkimą. Atsakovas byloje pateikė 2015 m. balandžio 1 d. raštą Nr. 17SD-2231-(14.17.I04.) dėl kvietimo į susirinkimą ir sklypų projektavimo Vainuto kadastro vietovėje, kuriuo pateikiama informacija apie vyksiantį pretendentų susirinkimą bei išaiškintos neatvykimo į susirinkimą pasekmės (I t., b. l. 145). Atsakovas taip pat pateikė AB „Lietuvos paštas“ sąrašą apie siųstas registruotas pašto siuntas ir pažymą apie siuntos Nr. (duomenys neskelbtini), skirtos pareiškėjui, įteikimą gavėjui ar pagal įgaliojimą kitam asmeniui (I t., b. l. 145–152). Pareiškėjas tvirtina, jog jis kvietimo į pretendentų susirinkimą negavo ir nebuvo informuotas apie 2015 m. sausio 20 d. pateikto prašymo dėl 10 ha laisvos valstybinės žemės, esančios Vainuto kadastro vietovėje, suprojektavimo ir nuomos svarstymą bei / arba tolimesnes administracines procedūras.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis ir faktines aplinkybes, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas / žinojo apie vykusį pretendentų susirinkimą. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktos pažymos apie pašto siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) įteikimą, nėra galimybės nustatyti asmens, kuriam minėta siunta buvo įteikta, duomenų. Pareiškėjas neigia ją

gavęs, duomenų, kad ginčui reikšmingu laikotarpiu nebuvo suinteresuotas naudoti šią žemę, nėra: nuo 2012 m. žemės ūkio veikloje naudoja žemę, kurią 2015 m. sausio 20 d. pateiktu prašymu norėjo išsinuomoti; ginčo žemės sklypas ribojasi su jam nuosavybės teise priklausančiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu; sužinojęs apie ginčo žemės sklypo suformavimą trečiajam suinteresuotam asmeniui, nedelsdamas ėmėsi aktyvių veiksmų.

36. Pareiškėjo teisė pretenduoti į ginčo žemės sklypą įtvirtinta Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 12 punkte. Jo siekį nuomoti ginčo žemės sklypą patvirtina NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2)-1117 jam suteikta teisė naudotis 3,30 ha ploto valstybinės žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), kurį jis iki šiol naudoja žemės ūkio veikloje, 2015 m. sausio 20 d. pateiktas prašymas dėl 10 ha laisvos valstybinės žemės, esančios Vainuto kadastro vietovėje, suprojektavimo ir nuomos. Tuo tarpu NŽT Šilutės skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 17VI-(14.17.2.)-2100 „Dėl Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, projektui rengti teritorijos patvirtinimo ir projekto rengimo terminų nustatymo Šilutės rajone“, kuriuo patvirtinta Šilutės rajono Vainuto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti teritorija ir laisvos žemės fondo žemės plotai, yra tas administracinis sprendimas, nuo kurio priėmimo susiformavo pareiškėjo teisėti lūkesčiai įgyvendinti savo materialiąją teisę – išsinuomoti valstybės žemės ūkio paskirties žemę įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

37. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktikoje nuosekliai teigiama, kad konstitucinis teisinės valstybės principas apima ir teisėtų lūkesčių principą, kitaip tariant, nors šis principas nėra pažodžiui įtvirtintas Konstitucijoje, tačiau yra neatsiejama kitų konstitucinių normų turinio dalis. Pradinis šio principo turinys,  t. y. teisėtų lūkesčių principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Tuo pačiu pažymima, kad pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia (liet. be kita ko) suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą).

38. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pretendentų neatvykimas į pretendentų susirinkimą sukelia realias teisines pasekmes, todėl Metodikos 36 punkto pažeidimas yra esminis pažeidimas, nes toks pažeidimas užkerta kelią asmeniui įgyvendinti savo subjektinę teisę, t. y. nuomoti žemės sklypą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1337/2014, 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-364-520/2015). Iš dalies sutiktina su atsakovo pozicija, kad formaliai vertinant kvietimas į pretendentų susirinkimą pareiškėjui išsiųstas nepažeidžiant Metodikos 36 punkto nuostatų, tačiau, kaip jau buvo minėta, pagal Metodikos 36 punktą kvietimai pretendentams įteikiami asmeniškai (pasirašytinai) arba išsiunčiami registruotu laišku, arba kitu, pretendento prašyme nurodytu būdu. Taigi kvietimo siuntimas registruota pašto siunta nėra vienintelis pretendentų informavimo būdas. Iš pareiškėjo 2015 m. sausio 19 d. prašymo dėl valstybinės žemės sklypų nuomos matyti, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokiu būdu norėtų gauti dokumentus, susijusius su vykstančiu projektavimo procesu ir atskirais jo etapais, tačiau pareiškėjas nurodė savo gyvenamosios vietos adresą ir telefono numerį (I  t., b. l. 139), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, turėdamas pareigą informuoti pretendentus apie jų teises ir galimybes tinkamai jas įgyvendinti bei visus veiksmus atlikti bendradarbiaujant ir derinant su pretendentais, galėjo imtis ir kitų informavimo priemonių, ne vien registruoto laiško, kuris ne visuomet įteikiamas adresatui asmeniškai, išsiuntimo.

39. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nepakvietęs pareiškėjo į pakartotinį pretendentų susirinkimą, atsakovas pažeidė Metodikos 41 punkto nuostatas, pažymėtina, kad pagal Metodikos 41 punktą užbaigus žemės sklypų projektavimą Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nurodytiems pretendentams, šios Metodikos 38 punkte nustatyta tvarka organizuojamas papildomas pretendentų susirinkimas. Į jį pakartotinai, ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki nustatytos susirinkimo dienos, kviečiami tie pretendentai, kurie anksčiau kviesti neatvyko į pretendentų susirinkimus arba kurie nesutiko su jiems projektuojamų žemės

sklypų ribomis ir vieta (nepasirašė Žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žemės žiniaraštyje). Su papildomame pretendentų susirinkime dalyvavusiais pretendentais projektuojamų žemės sklypų ribos ir vieta aptariamos bei jų suderinimas įforminamas šios Metodikos 40 punkte nustatyta tvarka.

40. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pažeidė Metodikos 41 punkte įtvirtintą tvarką, t. y. turėjo pareigą organizuoti pakartotinį susirinkimą 12-osios eilės pretendentams, apie jį asmeniškai informuoti pareiškėją, tačiau šios pareigos neatliko. Pažymėtina, kad iš Metodikos 41 punkto turinio matyti, jog šios teisės normos nuostatos skirtos pretendentams, nurodytiems Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose, todėl jos neturėtų būti aiškinamos plečiamai.

41. Apibendrindama byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis veiksmas – pareiškėjo skundo tenkinimas – iš esmės yra teisingas. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus įvertino tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04439 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-998-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01582-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. E. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir – Šiaulių AVPK), 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-752-914/2017 jis buvo pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 508 straipsnyje, ir už tai jam buvo paskirta 90 Eur piniginė bauda. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-753-914/2017 jis buvo pripažintas kaltu, padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 481 straipsnio 1 dalyje, 484 straipsnio 1 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje, už kuriuos jam buvo paskirta galutinė administracinė nuobauda – 90 Eur dydžio bauda.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nurodytų administracinių nusižengimų nebuvo padaręs, dėl abiejų Šiaulių apylinkės teismo nutarimų administracinių nusižengimų bylose Nr. A18.-752-914/2017 ir Nr. Al 8.-753-914/2017 pateikė apeliacinius skundus Šiaulių apygardos teismui. Šiaulių AVPK Operatyvaus valdymo skyrius, atsiliepdamas į pareiškėjo skundus, teismui nurodė, jog su skundais sutinka ir prašo juos tenkinti, kadangi rašant administracinio nusižengimo protokolus įvyko techninė klaida, todėl protokolai buvo surašyti ne tam asmeniui. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus dėl 2017 m. gegužės 17 d. Šiaulių apylinkės teismo nutarimų (Šiaulių apygardos teismo bylos Nr. AN2-31-616/2017 ir Nr. AN2-30-282/2017), 2017 m. liepos 5 d. ir 2017 m. liepos 12 d. priėmė nutarimus, kuriais Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutarimus panaikino ir administracinio nusižengimo teisenas pareiškėjo atžvilgiu nutraukė.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad priverstinai dalyvaudamas administracinių nusižengimų bylų procese, patyrė turtinę žalą, t. y. išlaidas, susijusias su skundų Šiaulių apygardos teismui parengimu, iš viso 200 Eur. Taip pat, priverstinai įtrauktas į administracinių nusižengimų bylų procesą ir neteisėtai apkaltintas padaręs visą eilę grubių administracinių pažeidimų, pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.

5. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas 2017 m. liepos 27 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių AVPK, kuris, išnagrinėjęs prašymą, priėmė sprendimą pareiškėjo prašymą tenkinti dalinai, atlyginant 200 Eur turtinę žalą, o prašymo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos netenkinti (Šiaulių AVPK 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštas Nr. 40-S-33883 (toliau – ir Sprendimas)). Sprendimą atsakovas įvykdė, t. y. sumokėjo pareiškėjui 200 Eur turtinės žalos. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovo Sprendimo dalis dėl neturtinės žalos netenkinimo yra neteisinga, todėl turi būti panaikinta, o neturtinė žala, padaryta neteisėtais pareigūnų veiksmais, teismo priteista pareiškėjui.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog administracinių nusižengimų protokolų surašymas „ne tam asmeniui“ negali būti vertinamas, kaip techninė klaida dėl to, kad 2017 m. gegužės 2 d. nustačius administracinius nusižengimus ir sulaikius administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, pareigūnų V. G. ir A. B. buvo surasta informacija apie asmenį iš nacionalinių registrų, kurioje buvo atspausdinta ir pareiškėjo D. E. fotonuotrauka (faktiškai nėra tikimybės, jog atspausdinta pareiškėjo fotonuotrauka sutapo su realaus pažeidėjo atvaizdu).

7. Pareiškėjas akcentavo, jog protokolus surašiusiam pareigūnui V. G. net nekilo abejonių nei dėl nesutampančio realaus pažeidėjo ir fotonuotraukos atvaizdo, nei dėl to, jog pagal registrų duomenis, pažeidėjo gyvenamoji vieta yra Kalvarijos sav., Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), t. y. daugiau, kaip 200 km nuo Šiaulių miesto. Tokie nerūpestingi ir nekvalifikuotini pareigūnų veiksmai, pareiškėjo nuomone, negali būti pateisinami. Savo patirtą neturinę žalą dėl neteisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų pareiškėjas įvertino 2 000 Eur. Neturtinę žalą grindė tuo, jog 2017 m. gegužės 19 d. registruotu paštu gavęs Šiaulių apylinkės teismo nutarimus administracinių nusižengimų bylose, jis patyrė didelį emocinį sukrėtimą ir stresą, sužinojęs, jog teismo yra apkaltintas tuo, ko niekada

nepadarė ir netgi nebuvo pažeidimo padarymo vietose, t. y. nepažeidė jokių įstatymų normų. Nurodytu laikotarpiu vyko aktyvus pasirengimas egzaminams, kadangi 2017 m. liepos 13 d. jis baigė Kalvarijos gimnaziją ir įgijo vidurinį išsilavinimą. Egzaminai vyko laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 3 d. iki 2017 m. birželio 19 d. (geografijos, lietuvių k. ir biologijos). Patyrus didelį sukrėtimą ir išgyvenimą dėl neteisėto apkaltinimo bei gaištant laiką dėl kreipimosi į advokatų kontorą dėl apeliacinių skundų surašymo, jam buvo sunku tinkamai pasiruošti vidurinio mokslo baigimo egzaminams, nes nuolat galvojo apie tai, kodėl buvo padaryta tokia didelė pareigūnų klaida, bei apie tai, ar pavyks aukštesniajam teismui įrodyti savo nekaltumą. Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl nuolatinės nervinės įtampos jam nepavyko sėkmingai išlaikyti brandos egzaminų (geografijos, lietuvių kalbos). Akcentavo, jog didelis emocinis sukrėtimas dėl neteisėto ir dvigubo apkaltinimo prieš pat egzaminų laikymą turėjo įtakos pasiruošimui egzaminams bei gautiems rezultatams.

8. Neturinę žala grindė taip pat tuo, kad neteisėtu apkaltinimu dėl grubių administracinių nusižengimų pareiškėjui buvo sumažintas pasitikėjimas valstybe ir jos institucijų pareigūnais, atsirado nerimas ir baimė dėl to, jog panašūs dalykai gali pasikartoti ateityje. Nurodė, jog neturtinę žalą darantys veiksmai nebuvo mažareikšmiai ar smulkmeniški, o buvo pakankamai intensyvūs, besitęsiantys nuo 2017 m. gegužės 19 d. (Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarimų gavimo dienos) iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. (atsakovo sprendimo dėl turtinės žalos atlyginimo), jog jie sukėlė jam ne trumpalaikį stresą, o keleto mėnesių nuolatinius nemalonius išgyvenimus bei nervinę įtampą.

9. Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.10. Nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gegužės 17 d. pareiškėjo atžvilgiu priėmė nutarimus remdamasis

Šiaulių AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūno surašytais administracinio nusižengimo protokolais bei kitų pareigūnų pateiktais tarnybiniais pranešimais. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. liepos 5 d. ir 17 d. pirmos instancijos teismo priimtus sprendimus panaikino juos pripažinus nepagristais. Aptariamu atveju neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, kad policijos pareigūnai, pateikdami duomenis apie pažeidimą, jo padarymo aplinkybes ir galimai pažeidimą padariusį asmenį, neįsitikino dėl jo asmenybės, dėl to ne tas asmuo buvo nubaustas administracine nuobauda. Šiaulių AVPK pripažino tai ir pareiškėjui sumokėjo patirtą 200 Eur turtinę žalą, kurią sudarė išlaidos už advokato apeliacinių skundų parengimą Šiaulių apygardos teismui. Šiaulių apygardos teismas jau 2017 m. liepos 5 d. panaikino vieną pirmos instancijos teismo priimtą sprendimą, tai yra praėjus 48 dienoms nuo momento, kai pareiškėjas 2017 m. gegužės 19 d. paštu gavo Šiaulių apylinkės teismo nutarimus, todėl šis laikotarpis, atsakovo nuomone, nelaikytinas intensyviu bei nuolatiniu nemaloniu išgyvenimu.

11. Atsakovas teigė, jog byloje nėra duomenų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog dėl policijos pareigūnų veiksmų (neveikimo) pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjui nepavyko sėkmingai išlaikyti egzaminų, nėra pagrindas pripažinti, jog tai šio įvykio pasekmė, nes pasiruošimas vidurinio mokslo baigimo egzaminams vyksta metų metais, o ne kelių dienų ar mėnesio bėgyje. Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto brandos atestato priedo, pareiškėjo mokymosi rezultatų įvertinimas yra adekvatus jo nurodytų egzaminų įvertinimui.

12. Dėl pareiškėjo argumento, jog neteisėtas apkaltinimas dėl grubių administracinių nusižengimų sumažino jo pasitikėjimą valstybe ir jos institucijų pareigūnais, atsirado nerimas ir baimė, jog panašūs dalykai gali pasikartoti ateityje, atsakovas nurodė, kad teismas nepriteisia žalos į ateitį.

13. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo neturėtų būti tenkinamas, nes jis nepateikė jokių neturtinės žalos atsiradimo faktą bei jos dydį patvirtinančių įrodymų.

II.

14. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-752-914/2017 jis buvo pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 508 straipsnyje. Taip pat pareiškėjas Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-753-914/2017 buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 481 straipsnio 1 dalyje, 484 straipsnio 1 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje.

16. Pareiškėjas dėl abiejų Šiaulių apylinkės teismo nutarimų administracinių nusižengimų bylose Nr. A18.-752-

914/2017 ir Nr. Al 8.-753-914/2017 pateikė apeliacinius skundus Šiaulių apygardos teismui. Šiaulių AVPK Operatyvaus valdymo skyrius, atsiliepdamas į pareiškėjo skundus, teismui nurodė, jog su skundais sutinka ir prašo juos tenkinti, kadangi rašant administracinio nusižengimo protokolus įvyko techninė klaida, todėl protokolai buvo surašyti ne tam asmeniui. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus dėl 2017 m. gegužės 17 d. Šiaulių apylinkės teismo nutarimų (Šiaulių apygardos teismo bylos Nr. AN2-31-616/2017 ir Nr. AN2-30-282/2017), 2017 m. liepos 5 d. ir 2017 m. liepos 12 d. priėmė nutarimus, kuriais Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutarimus panaikino ir administracinio nusižengimo teisenas pareiškėjo atžvilgiu nutraukė. Pažymėjo, jog prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovas tenkino.

17. Teismas nurodė, jog pareiškėjo skundo matyti, kad Šiaulių AVPK pareigūnų veiksmų neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme pareiškėjas sieja su neteisėtu ir nepagrįstu patraukimu administracinėn atsakomybėn.

18. Atsižvelgęs į CK 6.271 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl minėto straipsnio taikymo, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Šiaulių AVPK pareigūnas nesilaikė įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad valstybės pareigūnas pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

19. Teismas, remdamasis CK 6.250 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taikant minėtą straipsnį, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą. Dėl neturtinės žalos dydžio teismas pabrėžė, jog nors pareiškėjas nurodė, kad jaučiant nuolatinę nervinę įtampą dėl neteisėto apkaltinimo, jam nepavyko sėkmingai išlaikyti geografijos ir lietuvių kalbos egzamino, tačiau teismas vertino, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog būtent neteisėtas apkaltinimas lėmė nesėkmingą pareiškėjo vidurinės mokyklos baigiamųjų egzaminų išlaikymą. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pasiruošimas vidurinio mokslo baigimo egzaminams vyksta ne vienerius metus. Vidurinės mokyklos baigiamieji egzaminai parodo per dvylika mokslo metų įgytų žinių lygį. Pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir nesėkmingo baigiamųjų egzamino išlaikymo.

20. Teismas taip pat nurodė, jog teisingumas yra atstatytas įsiteisėjusiais Šiaulių apygardos teismo 2017  m. liepos 5 d. ir 2017 m. liepos 12 d. nutarimais, pareiškėjui Šiaulių AVPK jau yra atlyginęs patirtą turtinę žalą dėl jo atstovavimo administracinio nusižengimo bylose, nuo pareiškėjo neteisėto nubaudimo nėra praėjęs ilgas laiko tarpas, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos negrįžtamai ir pareiškėjo pažeistos teisės neliko neapgintos.

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu Šiaulių AVPK pareigūnai nebūtų atlikę neteisėtus veiksmus. Todėl, atsižvelgęs į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei ginamų vertybių pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotą neturtinę žalą ir dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 200 Eur.

III.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą nepriteisiant pareiškėjui neturtinę žalą pinigais arba sumažinant priteistos neturtinės žalos dydį.

23. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį bei 80 straipsnio 1 dalį.

24. Nurodo, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4274-858/2017).

25. Pažymi, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Akcentuoja, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nutarimų panaikinimas suteikė tam tikrą satisfakciją pareiškėjui dėl jo turėtų neigiamų išgyvenimų. Pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo

padaryta tokia esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigų suma.26. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių AVPK veiksmų.

28. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei ginamų vertybių pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotą neturtinę žalą ir dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 200 Eur.

29. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuri grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ nuostatas, taip pat nurodo, jog teisės pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Pažymi, jog pareiškėjas nepagrindė patirtos neturtinės žalos įrodymais.

30. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina atsakovas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

31. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo, jog Šiaulių AVPK pareigūnas netinkamai vykdė įstatymą (padarė neteisėtus veiksmus), taip pat yra kitos CK 6.271 straipsnyje numatytos civilinės atsakomybės sąlygos (žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Atsakovas ginčija tik neturtinės žalos atlyginimo būdą, t. y. nagrinėjamos bylos kontekste yra nagrinėjamas tik neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėtumas ir pagrįstumas.

33. Taigi, teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimo būdu, nurodo, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2274-552/2018).

34. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus,

praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. 

35. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjui dėl Šiaulių AVPK neteisėtų veiksmų neabejotinai atsirado neigiamų padarinių. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog dėl nepagrįsto apkaltinimo ir teisminio proceso pareiškėjas patyrė stresą, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo teiginiu, jog administracinio nusižengimo teisenos pareiškėjo atžvilgiu nutraukimas yra pakankama satisfakcija, kuri užtikrintų teisingumą.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04445 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-51-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03831-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.3.4; 16.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Bio substratas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarųjų akcinių bendrovių „Vilnius Golf & Spa Resort“ ir „Villon“ skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Bio substratas“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vilnius Golf & Spa Resort“ ir „Villon“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (toliau  – ir Taryba) 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad Taryba ginčijamu sprendimu patvirtino trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Bio substratas“ (toliau – ir planavimo organizatorius) 9,7384 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas) detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas). Pareiškėjų nuomone, Taryba, priimdama Sprendimą, pažeidė teritorijų detalųjį planavimą reglamentuojančias procedūras, todėl priimtas administracinis aktas turėtų būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Bio substratas“ organizavo du viešuosius Detaliojo plano sprendinių svarstymus. Pirmasis įvyko 2014 m. birželio 12 d. ir jo metu buvo tik bendrai pristatyta, kad rengiamasi keisti Žemės sklypo tikslinę paskirtį iš žemės ūkio į kitą (pramonės ir sandėliavimo įmonių statyba). Pažymėjo, kad bendruomenė išreiškė susirūpinimą, jog nėra nurodoma konkreti planuojama vykdyti ūkinė veikla. 2014 m. lapkričio 26 d. planavimo organizatorius UAB „Bio substratas“ pateikė naują pakeistą Detaliojo plano projektą viešam svarstymui su visuomene. Viešo svarstymo metu visuomenės atstovai išreiškė susirūpinimą dėl Detaliuoju planu nenustatomų aiškių sprendinių dėl lietaus vandens ir nuotekų surinkimo bei šalinimo iš melioracijos sistemų Žemės sklype, siūlė sukonkretinti planuojamas buitinių nuotekų ir lietaus nuotekų tvarkymo priemones.

4. Pareiškėjai teigė, kad sugretinus ginčijamu sprendimu patvirtinto Detaliojo plano sprendinius su 2014 m. lapkričio 26 d. apsvarstytais Detaliojo plano sprendiniais, akivaizdu, jog planavimo organizatorius pateikė savivaldybei tvirtinti pakeistus Detaliojo plano sprendinius, prieš tai šių pakeitimų neapsvarstęs su visuomene. Akcentavo, kad UAB „Bio

substratas“ ne kartą keitė Detaliojo plano sprendinius, tačiau aktualios redakcijos Detaliojo plano sprendinių projekto su visuomene pagal nustatytą tvarką nederino. Pareiškėjų nuomone, toks detaliojo teritorijų planavimo procedūros pažeidimas laikytinas esminiu ir pažeidžiančiu planuojamos teritorijos žemės sklypų valdytojų ir naudotojų teises ar įstatymų saugomus interesus.

5. Pareiškėjų teigimu, Detaliuoju planu keičiama Žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis iš žemės ūkio paskirties į kitą, nustatant Žemės sklypo naudojimo būdą – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos – ir pobūdį – pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos – prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės bendrajam planui, patvirtintam Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323 (toliau – ir Bendrasis planas), ir galiojusiam planavimo sąlygų išdavimo metu. Pabrėžė, kad planuojamo Žemės sklypo paskirtis yra žemės ūkio, jis patenka į gamtinio karkaso zoną, todėl jam nėra ir negali būti taikomos nuostatos, skirtos kitos paskirties žemės sklypams. Minėtas Žemės sklypas nėra renovuojamoje kaimo gyvenvietėje, todėl, pareiškėjų manymu, vystyti kitos paskirties žemės planuojamame sklype nėra teisinio pagrindo. Akcentavo, kad planuojama teritorija yra įsiterpusi tarp žemės ūkio paskirties ir miško paskirties (iš jų dalis – valstybinio miško) žemės sklypų. Šioje teritorijoje formuojasi išimtinai rekreacinės žemės vystymo formos, kas yra nesuderinama su planuojama vystyti pramonine veikla Žemės sklype. Šalia esančiuose kitos paskirties žemės sklypuose numatyta viešbučių ir vienbučių gyvenamųjų namų statyba ir jokia pramoninė veikla nėra vystoma.

6. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad jų teisių pažeidimas šiuo konkrečiu atveju pasireiškė tuo, jog ginčijamu sprendimu buvo patvirtintas Detalusis planas Žemės sklypo, keičiant jo paskirtį iš žemės ūkio į kitą, sudarant sąlygas statyti pramoninius objektus bei urbanizuoti teritoriją, kurioje pareiškėjai vykdo rekreacinę veiklą. Pareiškėjams priklausantys golfo aikštynai bei poilsio pastatai yra už 250 m nuo Žemės sklypo, kuriame planuojama statyti pramoninius statinius. Netoliese yra viešbučio teritorija, sveikatingumo kompleksai. Kelias, kuriuo į Žemės sklypą važinės sunkiasvoriai automobiliai, ribojasi su pareiškėjams nuosavybės teisėmis priklausančiu žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame stovi poilsio pastatai, treniruočių pastatas, įrengti golfo aikštynai. Pažymėjo, kad pradėjus pramoninę veiklą Žemės sklype, iš esmės nukentėtų pareiškėjų jau kelis dešimtmečius vykdoma veikla: apgyvendinimas, sveikatinimo ir rekreacijos, sporto kompleksai, golfo aikštynai.

7. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Atsakovas nurodė, kad Detaliojo plano organizatorius nei prašyme dėl Detaliojo plano derinimo, nei prašyme dėl

Detaliojo plano tvirtinimo nenurodė, jog norėtų atlikti derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūras pagal tvarką, įsigaliojusią pagal 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas, TPĮ) redakciją. Pažymėjo, kad Detaliojo plano organizatoriaus UAB „Bio substratas“ pateikti dokumentai buvo derinami, tikrinami ir tvirtinti pagal teisės aktų, galiojusių iki 2014 m. sausio 1 d., nuostatas.

9. Atsakovas paaiškino, kad Detalusis planas 2015 m. kovo 26 d. buvo suderintas Nuolatinėje statybos komisijoje (Vilniaus rajono savivaldybės Teritorijų planavimo komisijos kompleksinio derinimo protokolas Nr. 15TP-188), taip pat patikrintas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, o 2015 m. gegužės 5 d. išduotas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcija) Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TP1-563. Akcentavo, kad pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą priimta nauja Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. birželio 30 d. atrankos išvada Nr. (28.7)-A4-6783, kuri buvo viešai apsvarstyta. Nurodė, kad planavimo organizatorius UAB „Bio substratas“ 2016 m. rugpjūčio 11 d. pateikė prašymą Nr. A34(l)-5489 tvirtinti 9,7384 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, kurio tikslas – keisti žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, nustatyti tvarkymo ir naudojimo režimą statybos reglamentus.

10. Atsakovo teigimu, jis neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo netvirtinti Detaliojo plano. Pažymėjo, kad visi pareiškėjų prieštaravimai ir pasiūlymai dėl Detaliojo plano sprendinių turėjo būti teikiami ir nagrinėjami rengiant Detalųjį planą iki viešo susirinkimo ir jo metu, o nesutikus su planavimo organizatoriaus atsisakymu atsižvelgti į šiuos pasiūlymus, pareiškėjai galėjo atsakymą apskųsti Inspekcijai.

11. Atsakovas nurodė, kad prieš teikiant tvirtinti Detalųjį planą el. paštu buvo išsiųstas užklausimas Inspekcijai, ar reikėtų kartoti svarstymo, derinimo ir tikrinimo procedūras. Inspekcija atsakė, kad šias procedūras reikėtų kartoti tik tuomet, jeigu keistųsi detaliojo plano sprendiniai. Pabrėžė, kad planavimo organizatorius UAB „Bio substratas“ prašyme tvirtinti detalųjį planą nenurodė, jog keitėsi Detaliojo plano sprendiniai, tik papildė Detalųjį planą pakartotinai atlikta

poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir PAV) atranka ir šios atrankos derinimo bei viešinimo procedūromis. Akcentavo, kad Detaliojo plano sprendiniai buvo apsvarstyti ir suderinti Vilniaus rajono savivaldybės Teritorijų planavimo komisijoje, o Inspekcija priėmusi teigiamą patikrinimo išvadą nenustatė pareiškėjų nurodomų Detaliojo plano pažeidimų.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2015 m. balandžio 8 d. gavo prašymą patikrinti teritorijų planavimo dokumentą. Teisės aktų nustatyta tvarka patikrinusi gautą Detaliojo plano medžiagą, Inspekcija 2015 m. gegužės 5 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP1-563 pateikė teigiamą išvadą ir nurodė, jog Detalųjį planą tvirtinti galima. Pažymėjo, kad Detalusis planas nepažeidžia trečiųjų asmenų interesų, kadangi Detaliojo plano sprendiniai numatė mažesnį žemės sklypo užstatymo intensyvumą bei mažesnę statinių statybos zoną.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pagal Bendrąjį planą planuojamas žemės sklypas patenka į dvi funkcines zonas – Z (Žemės ūkio žemės vyraujančios paskirties) ir M1 (Miškų ūkio vyraujančios paskirties su žemės ūkio paskirties ir rekreaciniu potencialu). Bendrojo plano tekstiniuose reglamentuose nustatyta, kad Z funkcinėje zonoje gali būti numatoma iki 10 proc. kaimo teritorijos kitos paskirties pramonės ir sandėliavimo objektų statybos žemės naudojimo būdo, o M1 funkcinėje zonoje iki 5 proc. kaimo teritorijos gali būti planuojama kitos paskirties sandėliavimo objektų statybos, – teritorijų. Pažymėjo, kad įvertinus tai ir tikrinant Detaliojo plano medžiagą padaryta išvada, jog Detalusis planas Bendrojo plano reikalavimų nepažeidžia. Pabrėžė, kad teritorijos, kuriose galima plėtra, buvo išanalizuotos ir nustatytos rengiant Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialųjį planą, patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T1-544, (toliau – ir Specialusis planas), o pagal šį Specialųjį planą, kurio sprendiniai rengiant Detalųjį planą neprivalomi, planuojamoje teritorijoje numatyta U2 – gamybos ir sandėlių tvarkymo zona.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad Inspekcijoje nebuvo gauta pareiškėjų skundų dėl Detaliojo plano sprendinių ir viešojo svarstymo procedūrų pažeidimo.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino visiškai ir panaikino Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. T3-330.

17. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui taikytini Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtinti Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai (toliau – ir Nuostatai) (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2014 m. sausio 1 d.), Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (redakcija galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu).

18. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 2 ir 25 straipsniais, Nuostatų 5, 25, 27–31 punktais, Taisyklių 38, 40 ir 45 punktais ir atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad ginčijamas Detalusis planas nebuvo tinkamai apsvarstytas viešai, nes vienas iš būtinųjų jo sprendinių nebuvo teikiamas viešam susirinkimui svarstyti – tai 2016 m. birželio 30 d. Atrankos išvada dėl UAB „Bio substratas“ saulės fotovoltinės jėgainės įrengimo ir sandėliavimo pastatų statybos (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai vertinimo. Tuo tarpu Detalusis planas buvo teikiamas tvirtinti su Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 5 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP1-363, kuriame pateikta išvada – tvirtinti galima, su Vilniaus rajono savivaldybės teritorijų planavimo komisijos kompleksinio derinimo 2015 m. kovo 26 d. protokolu Nr. 15TP-188. Teismas pažymėjo, kad nors minėta 2016 m. atrankos išvada įtraukta į Detaliojo plano dokumentaciją (12 priedas), tačiau nurodyta, jog apie atrankos išvadą tik paskelbta viešai. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad teritorijos planavimo viešumas, kaip to reikalauja teisės aktai, nebuvo užtikrintas.

19. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog 2014 m. lapkričio 26 d. susirinkime apsvarstytas Detalusis planas ir jo sprendiniai neatitinka Detaliojo plano, kuris buvo patvirtintas ginčijamu sprendimu. Akcentavo, kad šias aplinkybes pripažįsta ir Inspekcija, nors nurodo, jog pakeitimai padaryti pareiškėjų naudai. Teismas pripažino, kad patvirtinto Detaliojo plano nauji sprendiniai nebuvo apsvarstyti viešai, nors pasikeitė ir Detaliojo plano aiškinamasis raštas ir grafinė dalis, nustatyti nauji įvažiavimai prieš kaimyninių sklypų ribas, padaryti kiti pakeitimai, kuriuos nurodo pareiškėjai ir kurių neginčija nei atsakovas, nei Inspekcija. Atsižvelgdamas į tai,

teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nes yra neteisėtas dėl to, jog jį priimant pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

20. Vertindamas ginčijamu sprendimu patvirtinto Detaliojo plano atitiktį Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamas Detalusis planas parengtas Bendrojo plano teritorijoje, kurioje nėra esamos kitos paskirties žemės, kuri gali būti plėtojama, todėl šioje zonoje negalimas miškų ūkio paskirties žemės keitimas į kitos paskirties žemės naudojimo būdą – sandėliavimą. Teismas akcentavo, kad Z funkcinio prioriteto zona pagal Bendrojo plano 2 skyrių yra žemės ūkio žemės vyraujančios paskirties, kurioje galimas intensyvaus ir tausojančio naudojimo žemės ir miškų ūkis, kaimo gyvenviečių plėtojimas bei renovacija, intensyvi rekreacija ir konservacija, kas neleidžia daryti išvados, jog tokioje zonoje galimas žemės naudojimo paskirties keitimas į kitą nustatant naudojimo pobūdį – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija. Teismas taip pat nurodė, kad Bendrajame plane nustatyti šios zonos žemės naudojimo būdai – specializuota sodininkystė, šiltnamiai, rekreacija, žemės ūkis. Aprašant šios zonos reglamentą nurodoma, kad tik jau esama kitos paskirties žemė gali būti vystoma ir plėtojama renovuojamose kaimo gyvenvietėse, leidžiant praplėsti iki 10 proc. kaimo teritorijos, ir tik tokioje žemėje galimas naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija. Nustatęs, kad ginčijamas Detalusis planas neapima jokios kaimo gyvenvietės, nesiriboja su jokia kaimo gyvenviete, teismas sprendė, jog žemės paskirties keitimas į kitos paskirties, nustatant pramonės ir sandėliavimo naudojimo būdą, prieštarauja Bendrajam planui.

21. Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą ir faktinę situaciją, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, jog juo patvirtintas Detalusis planas prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui. Nustatęs dviejų rūšių esminius pažeidimus, teismas panaikino ginčijamą sprendimą kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.

III.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Bio substratas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad Inspekcija nebuvo nustačiusi jokių Detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene pažeidimų, kurie galėtų būti pagrindu pripažinti Detalųjį planą neteisėtu. Pažymi, kad prieš teikiant tvirtinti Detalųjį planą Aplinkos apsaugos agentūra 2016 m. birželio 30 d. pateikė atrankos išvadą Nr. (28.7)-A4-6783, kuria nustatė, jog Detaliajame plane numatyta vykdyti veikla – antžeminės ir antstoginės saulės fotovoltinės jėgainės įrengimas, sandėliavimo pastatų statyba bei inžinerinės infrastruktūros įrengimas, o tokiai veiklai poveikio aplinkai vertinimas nėra privalomas. Akcentuoja, kad nepagrįsta teismo išvada dėl ginčijamo Detaliojo plano tinkamo apsvarstymo viešai, kadangi pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo PAV atrankos išvados priėmimo klausimo, ir net ir keliant klausimą dėl šios išvados viešojo svarstymo su visuomene, akivaizdu, jog ji negalėjo būti patvirtinta, jeigu apie tai nebūtų paskelbta visuomenei (tame tarpe – ir pareiškėjams).

24. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai apsiribojo tik pareiškėjų pateiktu situacijos vertinimu, tačiau nesivadovavo kitais pareiškėjų pateiktais dokumentais, neatsižvelgė į ginčo faktinių aplinkybių visumą, todėl pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio, 78 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio nuostatas.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog nagrinėjamoje teritorijoje yra galiojantis Specialusis planas, kuriuo inter alia (liet. be kita ko) yra konkretizuojami Bendrojo plano sprendiniai. Pažymi, kad galiojantis Specialusis planas leidžia keisti žemės paskirtį, kaip tai atlikta Detaliajame plane. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-571 patvirtintame Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiajame plane, Sklypo vieta (taip pat ir pagal Bendrąjį planą), numatyta kaip Urbanistinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zona – „U2 esamų ir planuojamų gamybos ir sandėlių“. Akcentuoja, kad tiek Detaliojo plano organizatorius, tiek ir rengėjas bei valstybinę priežiūrą atliekanti institucija pripažino, jog Detaliojo plano rengimo eiga ir tvarka nebuvo pažeista, todėl mano, kad teismas nevisapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas.

26. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, kuriame nurodo, jog palaiko trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Bio substratas“ apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir

prašo apeliacinį skundą tenkinti.27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos

aplinkos ministerijos atsiliepime prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko UAB „Bio substratas“ apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad Detalusis planas pažeidžia Bendrojo plano reikalavimus. Akcentuoja, kad teismas, spręsdamas šį klausimą, neatkreipė dėmesio į tai, jog papildomai teritorijos, kuriose galima plėtra, buvo išanalizuotos ir nustatytos rengiant Specialųjį planą. Nurodo, kad pagal šį Specialųjį planą, kurio sprendiniai rengiant Detalųjį planą privalomi, planuojamoje teritorijoje numatyta U2 – gamybos ir sandėlių tvarkymo zona.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, galiojančio Specialaus plano sprendinių nevertimas lėmė netinkamas teismo išvadas ir nepagrįsto bei neteisėto sprendimo priėmimą.

30. Pareiškėjai UAB „Vilnius Golf & Spa Resort“ ir UAB „Villon“ atsiliepime prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. Pareiškėjai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo organizavo du Detaliojo plano sprendinių viešus svarstymus su visuomene (2014 m. birželio 12 d. ir 2014 m. lapkričio 26 d.), kurių metu buvo pristatyti skirtingi Detaliojo plano sprendinių variantai, o 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. T3-330 atsakovas patvirtino trečiąjį Detaliojo plano sprendinių variantą, kuris nebuvo viešai apsvarstytas su visuomene. Pareiškėjai mano, kad tokie trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai teismų praktikai.

32. Pareiškėjai nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens teiginiais, kad Detalusis planas buvo patvirtintas atsižvelgiant į Inspekcijos 2015 m. gegužės 5 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-563, kuriuo duota teigiama patikrinimo išvada. Pažymi, kad Inspekcija 2015 m. gegužės 5 d. tikrino trečiojo suinteresuoto asmens parengtus planavimo dokumentus, kurie tikrinimo metu buvo teisminių ginčų objektu, o vėliau ir panaikinti teismine tvarka (žr., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-5703-811/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-420-442/2016).

33. Pareiškėjai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Z ir M1 funkcinio prioriteto zonose negalimas miškų ūkio paskirties žemės keitimas į kitos paskirties žemę, nustatant naudojimo pobūdį – sandėliavimą. Atkreipia dėmesį, kad planavimo sąlygų išdavimo metu dar nebuvo priimtas ir negaliojo Specialusis planas, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo negalėjo rengti Detaliojo plano ir jo sprendinių pagal negaliojantį Specialųjį planą ir turėjo vadovautis Bendrojo plano reglamentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T3-330 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą, kuriuo patvirtintas UAB „Bio substratas“ nuosavybės teise priklausančio žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas, panaikino dėl to, kad jis: 1) nebuvo tinkamai apsvarstytas viešai, nes vienas iš būtinųjų jo sprendinių – 2016 m. birželio 30 d. Atrankos išvada dėl UAB „Bio substratas“ saulės fotovoltinės jėgainės įrengimo ir sandėliavimo pastatų statybos (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai vertinimo – nebuvo teikiamas viešam susirinkimui svarstyti; 2) 2014 m. lapkričio 26 d. susirinkime apsvarstytas detalusis planas ir jo sprendiniai neatitinka Detaliojo plano, kuris buvo patvirtintas ginčijamu sprendimu: pasikeitė ir Detaliojo plano aiškinamasis raštas, ir grafinė dalis, nustatyti nauji įvažiavimai prieš kaimyninių sklypų ribas, padaryti kiti pakeitimai, kuriuos nurodo pareiškėjai ir kurių neginčija nei atsakovas, nei Inspekcija; 3) patvirtintas Detalusis planas prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui:

Detaliuoju planu suplanuota teritorija yra Bendrojo plano Z ir M1 funkcinio prioriteto zonose. M1 funkcinio prioriteto zonoje miškų ūkio paskirties žemės keitimas į kitos paskirties žemės naudojimo būdą – sandėliavimą – nėra galimas, o Z funkcinio tik prioriteto zonoje yra galimas tik intensyvaus ir tausojančio naudojimo žemės ir miškų ūkis, kaimo gyvenviečių plėtojimas bei renovacija, intensyvi rekreacija ir konservacija, kas neleidžia daryti išvados, jog tokioje zonoje galimas žemės naudojimo paskirties keitimas į kitą, nustatant naudojimo pobūdį – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Bio substratas“ savo apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimu, teigia, kad: teismo išvada dėl pažeidimų, susijusių su ginčijamo Detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene, yra nepagrįsta; patvirtintas Detalusis planas neprieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui, ką patvirtina Inspekcijos išvada, be to, nagrinėjamoje teritorijoje yra galiojantis Specialusis planas, kuriuo inter alia (liet. be kita ko) yra konkretizuojami Bendrojo plano sprendiniai ir kuris (Specialusis planas) leidžia keisti žemės paskirtį, kaip tai atlikta Detaliajame plane.

37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140  str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų ribų.

38. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo išvada, jog patvirtintas Detalusis planas prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui, nėra pagrįsta, kadangi padaryta neatsižvelgiant į iki Detaliojo plano patvirtinimo patvirtinto Specialiojo plano sprendinius: pagal 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 1 ir 8 dalis, iki šio įstatymo įsigaliojimo (2014 m. sausio 1 d.) pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinti, tikrinti ir tvirtinti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Ginčo atveju Detalusis planas pradėtas rengti 2013 metais.

39. Pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų, zonų ir ribų arba valstybės saugomų teritorijų tvarkymo planuose, saugomų paveldo objektų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose (TPĮ 24 str. 1 d.). Detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Detalieji planai, kurių numatomi sprendiniai neatitinka regiono ar rajono lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendinių, planavimo organizatoriaus pageidavimu rengiami kartu su bendrųjų ar specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektų) sprendinių pakeitimais, jei sprendimą dėl sprendinių keitimo yra priėmusi šiuos planus tvirtinusi institucija. Šiuo atveju detalusis planas tvirtinamas po to, kai šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pakeičiami numatomų detaliojo plano sprendinių neatitinkantys teritorijų planavimo dokumentų (bendrųjų ir specialiųjų planų) sprendiniai (TPĮ 24 str. 4 d.). Kaip procesiniuose sprendimuose nurodė trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Bio substratas“, atsakovas ir Inspekcija, Vilniaus savivaldybės taryba 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-571 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialųjį planą ir nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiojo plano sprendiniai detalizuoja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius ir yra šio plano sudėtinė dalis. Kaip matyti iš Specialiojo plano, kurį nuspręsta rengti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T3-57 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo ir infrastruktūros plėtros specialiųjų planų rengimo“, Aiškinamojo rašto (9.2.4.1. lentelės tęsinys. Gauti pasiūlymai dėl Kraštovaizdžio specialiojo plano po antro svarstymo iki trečio svarstymo pabaigos (2013-07-18)), šio teritorijų planavimo dokumento rengimo metu – 2013 m. birželio 13 d. – iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos gautas pasiūlymas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teritoriją patikslinti į urbanistinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zoną U2, kas ir buvo padaryta: pateiktais duomenimis Specialiuoju planu UAB „Bio substratas“ nuosavybės teise priklausančio žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), didesnė dalis patenka į Specialiuoju planu suplanuotą teritoriją, priskiriamą urbanistinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonai U2 – pramonės ir gamybos įmonių, sandėlių, terminalų bei kitų sandėliavimo objektų teritorijos (Specialiojo plano Sprendinių plane „U2 – Esamų ir

planuojamų gamybos ir sandėlių“), todėl nėra pagrindo teigti, kad šios teritorijos žemės naudojimo paskirties keitimas į kitą, nustatant naudojimo pobūdį – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija, prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams.

40. Apeliacinio skundo ribose tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip jau minėta šios nutarties 36 punkte, vienas iš pirmosios instancijos teismo nurodytų pagrindų pripažinti ginčijamą atsakovo Sprendimą neteisėtu – tai, kad 2014 m. lapkričio 26 d. susirinkime apsvarstytas detalusis planas ir jo sprendiniai neatitinka Detaliojo plano, kuris buvo patvirtintas ginčijamu sprendimu. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde argumentai, kuriais nesutinkama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nėra nurodyti, todėl, atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, tikrinti jo (pagrindo) pagrįstumo nėra teisinio pagrindo. Šiuo aspektu papildomai tik pažymėtina, kad nekonkretūs, bendro pobūdžio – kad Detalusis planas buvo suderintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo komisijoje ir patikrintas Inspekcijoje – apeliacinio skundo argumentai savaime nepatvirtina minėtos pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumo ir nesuponuoja apeliacinės instancijos teismui pareigos tikrinti šios sprendimo dalies pagrįstumo iš esmės visais aspektais. Akcentuotina, kad aplinkybės ir faktai, patvirtinti / nustatyti administraciniais aktais, nėra neįrodinėtini (ABTĮ 57 str.); teritorijos plano sprendinių keitimas, darantis įtaką ar galintis turėti įtakos asmenų teisėms bei pareigoms, po viešojo svarstymo procedūros pabaigos yra negalimas. Aiškinant Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas priešingai, būtų paneigta pati viešojo svarstymo procedūros prasmė – užtikrinti visuomenės ir suinteresuotų asmenų galimybę dalyvauti detaliojo plano rengime ir paveikti šį procesą taip, kad būtų užkirstas kelias jų teisių ir įstatymo saugomų interesų pažeidimams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, yra pažymėjęs, jog asmenų, kurių teisėms ir interesams turi įtakos teritorijų planavimas, dalyvavimas planuojant teritorijas yra itin svarbus teritorijų planavimo principas. Asmenų subjektines teises dalyvauti detaliojo plano viešame svarstyme valdžios institucijos turi užtikrinti tokiu būdu, kad šios teisės būtų realios, o ne iliuzinės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad minėtų procedūrų pažeidimai, sudarę kliūtis visuomenės narių dalyvavimui teritorijų planavimo procese, yra vienas iš pagrindų pripažinti parengtus teritorijų planavimo dokumentus neteisėtais (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1828/2006; 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502–627/2008; 2009 m. kovo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-440/2009).

41. Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pažeidimų, susijusių su ginčijamo Detaliojo plano viešuoju svarstymu su visuomene, teisėjų kolegija neturi pagrindo su ja nesutikti: pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas detaliojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas (TPĮ 25 str. 1 d.). Teritorijų planavimo dokumento rengimo etapą sudaro: 1) esamos būklės analizės stadija – vertinamas esamos teritorijos (žemės sklypų) užstatymas, inžineriniai tinklai, gatvės, želdiniai, gamtos ir kultūros paveldo objektai ir kt., nustatomos teritorijos vystymo tendencijos, probleminės situacijos; 2) koncepcijos nustatymo stadija – nustatomos teritorijos naudojimo ir apsaugos svarbiausios kryptys ir tvarkymo prioritetai; 3) sprendinių konkretizavimo stadija – numatomos teritorijos naudojimo ir apsaugos priemonės, statybų bei aplinkos tvarkymo programa, veiklos reglamentavimas (TPĮ 25 str. 3 d.). Teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikio vertinimas – teritorijų planavimo proceso etapas, kurio metu surenkama ir analizuojama informacija, jos pagrindu (nustatytais aspektais ir tvarka) įvertinamas rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendinių (teritorijų planavimo dokumento sprendinys – raštu arba grafiškai išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, nusakantis vystymo kryptis, erdvinio organizavimo nuostatas, žemės sklypų arba jų grupių, infrastruktūros objektų išdėstymo, naudojimo ir apsaugos sąlygas bei tvarką (TPĮ 2 str. 42 d.)) įgyvendinimo galimas teigiamas ir (ar) neigiamas ilgalaikis ir (ar) trumpalaikis poveikis (TPĮ 2 str. 43 d.)). Teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimo etapas yra reikalingas teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikiui Vyriausybės nustatyta tvarka įvertinti. Rengiant detalųjį planą strateginis teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių aplinkai vertinimas atliekamas tik tuo atveju, kai tai numato įstatymai ir kiti teisės aktai. Tais atvejais, kai pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą turi būti atliktas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas, bet jis nėra atliktas, šis vertinimas atliekamas detaliojo plano rengimo metu (TPĮ 25 str. 4 d.). Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-622/2010, aiškindamas minėtas Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 4 dalies nuostatas, nurodė, kad identiškai turėtų būti sprendžiamas ir poveikio visuomenės sveikatai atrankos atlikimo klausimas. Baigiamąjį detaliojo teritorijų planavimo proceso etapą sudaro: 1) teritorijų planavimo dokumento

sprendinių svarstymo ir derinimo stadija – viešas svarstymas, derinimas su institucijomis, ginčų nagrinėjimas; 2) teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija – tikrinimas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, tvirtinimas ir registravimas teritorijų planavimo registre (TPĮ 25 str. 4 d.).

42. Kadangi nagrinėjamo ginčo atveju iki baigiamojo detaliojo teritorijų planavimo proceso etapo poveikio visuomenės sveikatai atrankos atlikimo klausimas, teismui panaikinus Detaliojo plano rengimo metu parengtą Atrankos išvadą, nebuvo išspręstas, teismo išvada dėl pažeidimų, susijusių su ginčijamo Detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene, yra pagrįsta.

43. Nustatyti Detaliojo plano rengimo procedūros pažeidimai, sudarę kliūtis tinkamam visuomenės narių dalyvavimui šios teritorijų planavimo procese, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo pakankamas pagrindas byloje ginčijamą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. T3-330 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti, todėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Bio substratas“ apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimas paliekamas nepateistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Bio substratas“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04435 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-973-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01587-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.  P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. P. su skundu (b. l. 2–18) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose Nr. 90, Nr. 89, Nr. 88, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, todėl nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, nebuvo pakankamai socialinių reabilitacijos programų, sporto, laisvalaikio renginių, negalėjo dirbti. Kamerose buvo drėgna, tamsu, nepakankamai natūralios ir dirbtinės šviesos, veisiasi parazitai, žiemą temperatūra buvo nuo 14 iki 16 0 C, o vasarą iki 320 C, pelėsis, kameros neremontuotos, unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, atskirtas sienele, be kabinos, todėl nebuvo privatumo, nėra atskiros nuo gyvenamųjų patalpų vėdinimo sistemos, todėl kameroje buvo nemalonūs kvapai. Tokia pati situacija laikino sulaikymo patalpose, nebuvo iškvietimo signalizacijos mygtuko. Dėl to jis patyrė psichologinį sukrėtimą, stresą, išgyvenimus, orumo pažeminimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašė už laikotarpį, praleistą Šiaulių TI, priteisti 2700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3. Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 95–103), kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpio metu buvo užtikrintas pagal Kalėjimų departamento prie

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d., nebegalioja nuo 2019 m. kovo 6 d.) nustatytas minimalus gyvenamasis plotas (pareiškėjui teko nuo 3,75 kv. m iki 9.98 kv. m gyvenamojo kameros ploto).

5. Dėl sanitarinio mazgo pažymėjo, jog visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai ir užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą.

6. Dėl inventoriaus trūkumo akcentavo, jog režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) patvirtinimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės dėl įrengimo ir eksploatavimo) reikalavimais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundžiasi baldų užimamu plotu, bet kartu teigia, kad kamerose trūksta inventoriaus.

7. Dėl Šiaulių TI laikomų asmenų užimtumo atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Pažymėjo, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Nenorėjimas dėl kokių priežasčių pasinaudoti šia tvarka yra asmens pasirinkimas ir nepriklauso nuo atsakovo valios.

8. Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo (toliau – ir HN 134:2015), susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

9. Nurodė, jog pagal Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento

patikrinimo aktus kameroje Nr. 88 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra atitiko reikalavimus. Galimybė vėdinti patalpas sudaryta. Pelėsio nėra. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI ginčo laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai, atsakovo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė.

10. Dėl švaros ir tvarkos kamerose pažymėjo, kad dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose, atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

11. Akcentavo, jog pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, todėl neturi pagrindo.

12. Dėl sanitarinių mazgų atitvėrimo laikino sulaikymo patalpose nurodė, jog higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

13. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, kuri atitinka teisės normas, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą.

II.

14. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

16. Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų teismas, atsižvelgęs į bylos duomenis, konstatavo, jog gyvenamojo ploto norma 38 dienas nežymiai buvo pažeista. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo laikymo kamerose buvę baldai negalėjo apriboti pareiškėjo judėjimo laisvės.

17. Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas teismas nurodė, jog pareiškėjo naudai vertina tik tą aplinkybę, kad Sveikatos centro 2017 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 88 nesaugiai su siūlais pritvirtintos dirbtinės apšvietos lempos (pažeidžiamas HN 134:2015 IV skyriaus 12 punktas). Dėl kitų pareiškėjo argumentų teismas pažymėjo, kad jie yra tik išvardinti, nedetalizuoti ir pareiškėjas bent minimaliai apie juos nepasisako, todėl teismas juos vertino kritiškai ir atmetė kaip nepagrįstus.

18. Dėl iškvietimo signalizacijos mygtuko nebuvimo teismas pažymėjo, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgęs į tai, kad tokios aliarmo sistemos Šiaulių TI nebuvo įrengta, teismas pripažino, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą. Kartu teismas nurodė, jog nors pareiškėjas ir tikino, jog dėl pagalbos mygtukų neįrengimo buvo priverstas į duris daužyti, jis įtikinamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus. Pareiškėjas tik nurodė, kas būtų, jeigu būtų kilusios įvairios jo išgalvotos situacijos.

19. Dėl sanitarinio mazgo teismas nurodė, jog iš Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės matyti, kad kamerose Nr. 88, 102 sanitarinių mazgų atitvarinė konstrukcija yra mūrinė, o kamerose Nr. 89, 90 – OSB. Teismas pažymėjo, kad nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, visgi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens,

besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Be to, tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, teismas vertino kaip pagrįstą.

20. Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos teismas nurodė, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti HN 134:2015 20 punkto pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nėra, todėl pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus, taip pat sprendė, jog nėra įrodymų dėl neatliekamo ar netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo.

21. Dėl išduodamos patalynės teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, sprendė, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 punkto vykdymą, todėl pareiškėjo nurodytą argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

22. Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo teismas nurodė, jog teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta socialinio užimtumo programa ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytos tvarkos pakeitimo, juo labiau, kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų, teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, sprendė, jog negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

24. Dėl neturtinės žalos priteisimo teismas nurodė, jog sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad įvertinus kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 94 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Tačiau atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui 38 dienas buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti pagrįstais. Teismas pareiškėjo naudai vertino tai, kad kameroje Nr. 88 nesaugiai su siūlais pritvirtintos dirbtinės apšvietos lempos (pažeidžiamas HN 134:2015 IV skyriaus 12 punktas). Įvertinęs tai, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 150 Eur.

III.

25. Pareiškėjas E. P., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 127–130), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui ženkliai didesnę kompensaciją.

26. Nurodo, jog teismas neteisingai vertino pareiškėjo argumentus dėl baldų užimamo ploto, pažymi, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų, kokį plotą užėmė baldai. Akcentuoja tai, jog atsakovas nepateikė baldų išdėstymo planų. Pareiškėjo nuomone, vertinant baldų užimama plotą, reikėjo atsižvelgti į jų išsidėstymą kameroje, kuris, pareiškėjo teigimu, yra neprotingas ir apriboja jo (pareiškėjo) galimybę judėti kameroje.

27. Dėl užimtumo organizavimo pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė dalyvauti įvairiuose renginiuose, yra ydinga, neparemta objektyviais bylos duomenimis. Nurodo, jog šiuo atveju teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį. Teigia, jog duomenys apie pareiškėjo užimtumą yra registruojama, pareiškėjui dalyvaujant užimtumo veikloje, jis (pareiškėjas) pasirašo ir patvirtina savo dalyvavimą. Tokia pati tvarka, pareiškėjo teigimu, yra ir atsisakant dalyvauti užimtumo veikloje. Jokių duomenų, susijusių su pareiškėjo dalyvavimu užimtumo programose atsakovas nepateikė, todėl pareiškėjui nesuteiktas minimalus gyvenamasis plotas nebuvo kompensuotas užimtumo renginiais.

28. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, susijusias su nesaugiu lempos įrengimu. Lempos pritvirtinimas siūlais privalo būti vertinamas itin griežtai, nes, pareiškėjo teigimu, toks lempos įrengimas sukėlė jam (pareiškėjui) nuolatinę baimę, įtampą, išgyvenimus ir nepatogumus, papildomas kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdinga kentėjimo lygį. Akcentuoja, jog pažeidimas buvo nuolatinis, tęsėsi visą laiką pareiškėjui būnant kameroje Nr. 88.

29. Pareiškėjo teigimu, kiekvieno rytinio patikrinimo metu kamerų ir jose esančių įrenginių būklę privalo vertinti apsaugos priežiūros specialistas, tačiau tokių duomenų į bylą nėra pateikta.

30. Dėl dušo naudojimosi pareiškėjas pažymi, jog šis klausimas nėra tinkamai išspręstas pirmosios instancijos teismo.

Nurodo, jog dušas nors ir buvo suteikiamas kartą per savaitę, tačiau pažymi, jog būdavo atveju, kai dušas buvo suteikiamas pirmadienį ir kitos savaitės antradienį, t. y. pareiškėjui teko pasinaudoti dušu rečiau nei kartą per savaitę. Akcentuoja, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl suteikiamo dušo periodiškumo, todėl ši aplinkybė turi būti vertinama pareiškėjo naudai.

31. Teigia, jog rašytinių prašymų dėl pažeidimų nagrinėjimo atsakovas neregistravo. Taip pat nurodo, jog buvo naudojamas psichologinis spaudimas iš atsakovo pusės, buvo grasinama susidoroti, jei bus kreiptasi į kitas institucijas.

32. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl signalizacijos mygtuko įrengimo ir nurodo, kad šiuolaikinės technologijos leidžia pagalbos iškvietimo mygtukus įrengti nežiūrint į įstaigos statusą, taip pat toks įrengimas nėra susijęs su kapitaliniu remontu ar rekonstrukcijos darbais.

33. Pasisakydamas dėl žalos, susijusios su iškvietimo mygtuko nebuvimu, individualizavimo, pareiškėjas teigia, jog iškvietimo mygtukas yra būtinas. Nurodo, jog durų daužymas kojomis ir rankomis, siekiant iškviesti pareigūnus, sukelia fizinį skausmą, o esant iškvietimo mygtukui to nebūtų. Akcentuoja, jog ypač reikalingas iškvietimo mygtukas buvo pareiškėjui dalyvaujant užimtumo programose (treniruoklių salėse, žaidžiant tenisą), nes, norint pasinaudoti tualetu, nebuvo galimybės greitai išsikviesti pareigūną, tekdavo šaukti, tačiau prisišaukti pareigūnų nepavykdavo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui teko kentėti, laukti užimtumo renginių pabaigos, kas sukėlė pareiškėjui nepatogumus.

34. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo pareiškėjas pažymi, jog atsakovas nepateikė į bylą jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktą, jog sanitarinis mazgas buvo atitvertas tinkamai. Taip pat nurodo, jog laikino sulaikymo kamerose nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Nurodo, jog pagal EŽTT praktiką, gyvenamosios erdvės ir sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaidėle neužtikrina reikiamo privatumo.

35. Nurodo, jog atsižvelgiant į minėtus pažeidimus, patirtą žalą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir pažeidimų, egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjo nuomone, tokios kalinimo sąlygos atitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

36. Pareiškėjas 2019 m. vasario 1 d. pateikė prašymą, kuriuo prašo pridėti prie bylos medžiagos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. 2.6-3872, kuriame nurodoma, kad 2017 m. gruodžio 14 d. atlikus patikrinimą kameroje Nr. 90 yra vizualiai matomų pelėsių.

37. Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 133–136) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.38. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas priimtas išsamiai

ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.39. Dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo atsakovas nurodo, jog pareiškėjo argumentai abstraktūs, niekuo nepagrįsti.

Pažymi, jog teismas, vadovaujantis „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (suvestinė redakcija nuo 2016 m. sausio 28 d.) 2 p., konstatavo, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.

40. Dėl pasinaudojimo dušu galimybės atsakovas nurodo, jog HN 134:2015 44 punktą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Atsakovas pažymi, kad dėl asmenų pervežimų nėra galimybės organizuoti vedimo į dušą visada tą pačią savaitės dieną, tačiau vienos savaitės periodiškumas yra išlaikomas.

41. Dėl pareiškėjo užimtumo atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

42. Dėl nesaugaus lempos įrengimo kameroje Nr. 88 atsakovas nurodo, kad suimtieji (nuteistieji,) ypač dažnai gadina, laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, daužo kaitrines lemputes arba išmontuoja, sugadina liuminescencines lempas, todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tai neturi ilgalaikio efekto.

43. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Pažymi, jog

vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, atlyginimo.

45. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kad pareiškėjui 38 dienas buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti pagrįstais. Teismas pareiškėjo naudai vertino tai, kad kameroje Nr. 88 nesaugiai su siūlais pritvirtintos dirbtinės apšvietos lempos. Įvertinęs tai, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 150 Eur.

46. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo priteisti didesnį atlyginimą už patirtą žalą.

47. Teisėjų kolegija nurodo, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

48. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai, susiję su lempos įrengimu ir galimybe pasinaudoti dušu dėl pažeisto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu yra nauji, jie nebuvo pareikšti teisme nagrinėjant šią bylą pirmąja instancija, todėl vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi yra laikytini bylos ribų išplėtimu ir nenagrinėtini apeliacinėje instancijoje.

50. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, tačiau iš apeliacinio skundo akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas ginčija įrodymų vertinimą, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taikymo. Teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nevisiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

51. Teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar

kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

52. Kiek tai susiję su pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimu teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančio baldų užimamas plotas.  Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjui visą kalinimo laiką teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Nacionaliniai teisės aktai nenumato, kad apskaičiuojant plotą kameroje, tenkantį vienam asmeniui, iš bendro ploto atimamas plotas, užimtas sanitarinio mazgo, baldų ir pan. Neatskaičius šių plotų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kuriuo nors kalinimo metu nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo ploto normos, įtvirtintos Įsakyme, pažeidimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pažeidimo, nepagrįstai kėlė pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vertindamas pareiškėjui realiai tenkantį plotą, atskaičius plotą, skirtą sanitariniam mazgui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1424-415/2019).

54. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, dėl to vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018). Iš byloje esančios pažymos (b. l. 51–52) matyti, kad nagrinėjamoje byloje, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 88, Nr. 89, Nr. 90, Nr. 102), sanitarinių mazgų atitvėrimo sienelės aukštis viršijo 1,5 m ribą (Nr. 88 – mūrinės sienelės aukštis 2,1 m; Nr. 89 – mūrinės sienelės aukštis 2,12 m; Nr. 90 – mūrinės sienelės aukštis 2,28 m, Nr. 102 – mūrinės sienelės aukštis 2,3 m.). Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas nenurodo, ar visiškai buvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu t. y. nepateikia jokių duomenų ar buvo įrengtos durys (užuolaida). Atsižvelgiant į į tai vertintina, jog pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje sanitarinis mazgas turi tik mūrinius atitvarus, todėl konstatuotinas privatumo pažeidimas. Dėl to pareiškėjas patyrė emocinių išgyvenimų ir yra pagrindas konstatuoti, kad jam padaryta neturtinė žala.

55. Dėl pareiškėjo dalyvavimo užimtumo renginiuose teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių TI nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjui siūlyta užimtumą, tačiau tame pačiame apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, jog jam būnant užimtumo renginiuose (treniruoklių salėse, žaidžiant tenisą) pareiškėjas negalėjo prisišaukti pareigūnų. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog tokie pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi, todėl vertintini

kritiškai ir šiuo atveju Šiaulių TI neteisėtų veiksmų nekonstatuotina.56. Dėl iškvietimo mygtuko teisėjų kolegija pažymi, jog kalinių saugumo užtikrinimas susijęs su pareigūnų iškvietimo

mygtuko (signalizacijos sistemos) įrengimu kamerose, kuriose laikomi kalintys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir 2015 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015 (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr.  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl fizinio skausmo beldžiant į duris rankomis ir kojomis yra deklaratyvus, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

57. Dėl neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija nurodo, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, kad tokia aplinkybė galėjo jam sukelti diskomfortą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

59. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, reikšmingą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; kt.), teisėjų kolegija vertina, kad nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui turi būti priteisiamas pinigais.

60. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kad pareiškėjui 38 dienas buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti pagrįstais. Pirmosios

instancijos teismas pareiškėjo naudai vertino tai, kad kameroje Nr. 88 nesaugiai su siūlais pritvirtintos dirbtinės apšvietos lempos, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 150 Eur suma. Teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamoje byloje konstatuotas tik privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas.

61. Dėl kitų pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo daugiausia yra grindžiami deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

62. Dėl pareiškėjo pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. gruodžio 20 d. rašto Nr. 2.6-3872 teisėjų kolegija nurodo, jog patikrinimas įvyko po ginčo laikotarpio, todėl nagrinėjamoje byloje nėra aktualus.

63. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į padaryto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių (žmogaus orumas) turinį, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad 150 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

64. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04456 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-938-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00944-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja T. Ž. su skundu (b. l. 6–11) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (23.45.)-SP13-5605 „Dėl piniginės socialinės paramos T. Ž.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą pakartotinai išspręsti klausimą dėl būsto šildymo, karšto vandens išlaidų bei geriamojo vandens išlaidų kompensacijos skyrimo; 3) atlyginti 100 000 Eur neturtinę žalą bei 100 000 Eur turtinę žalą, kartu priteisiant ir 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos.

2. Pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Skyrių prašymu – paraiška piniginei socialinei paramai gauti, tačiau Skyrius nepagrįstai atsisakė skirti kompensaciją, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) normas. Pareiškėja pažymėjo, kad Skyrius teigia, jog ji (pareiškėja) nepateikė visų reikalingų dokumentų, tačiau nurodė, jog 2017 m. kovo 23 d. Skyriui pateikė motyvuotą prašymą pačiam išsireikalauti visus reikalingus dokumentus iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Klaipėdos energija“, AB „Klaipėdos vanduo“, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, daugiabučių namų savininkų bendrijos (toliau – ir DNSB) „Smiltelė“ ir kitų tarnybų, kadangi dėl sunkios sveikatos būklės ir finansinės padėties pareiškėja neturi galimybės to atlikti pati, tačiau Skyrius jos prašymą nepagrįstai ignoravo.

3. Pareiškėjos nuomone, neteisėti Skyriaus veiksmai turėjo neigiamos įtakos jos finansinei padėčiai, todėl jai nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas (garažas) buvo parduotas iš varžytinių. Pareiškėja akcentavo, jog patyrė turtinę žalą, kurią įvertino 100 000 Eur. Taip pat pabrėžia, kad dėl nepagrįsto Skyriaus atsisakymo skirti jai piniginę socialinę paramą patyrė stresą, ją kamuoja nemiga, jaučiasi pažeminta, yra priversta vartoti vaistus, pablogėjo santykiai šeimoje ir t. t., todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 100 000 Eur.

4. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 68–69) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, jog pareiškėja 2017 m. gegužės 9 d. Skyriaus Socialinių išmokų poskyriui pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. SP23-12949, dėl būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. Pareiškėja prašyme – paraiškoje nurodė, jog turi skolų už būsto šildymą, karštą vandenį ir geriamąjį vandenį AB „Klaipėdos energija“ ir AB „Klaipėdos vanduo“. Pažymėjo, kad pareiškėja buvo informuota, kad per mėnesį nuo prašymo – paraiškos pateikimo ji privalo pateikti dokumentus, kad teismas yra priteisęs apmokėti skolą, ji apmokėjo turimus įsiskolinamus arba yra sudaryta sutartis su AB „Klaipėdos energija“ ir AB „Klaipėdos vanduo“ dėl dalies įsiskolinimų apmokėjimo.

6. Akcentavo, kad Paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu gyvenamąją vietą būste deklaravę arba būstą nuomojantys bendrai gyvenantis asmenys, įsiskolinusieji už būsto šildymą ir (ar) karštą vandenį, ir (ar) geriamąjį vandenį) turi teisę į kompensacijas, jeigu kreipimosi dėl kompensacijų metu su energijos, kuro, vandens tiekėjais yra sudarę sutartį dėl dalies skolos apmokėjimo, kas mėnesį grąžinant ne daugiau kaip 20 procentų bendrai gyvenančių asmenų ar vieno gyvenančio asmens pajamų, arba teismas yra priteisęs apmokėti skolą. Paramos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad Administracija privalo neskirti kompensacijų, nutraukti jų teikimą asmenims, kurie atsisako sudaryti sutartį dėl dalies įsiskolinimo padengimo, arba jos nevykdo.

7. Pareiškėja laiku nepateikė prašomų dokumentų, reikalingų jos teisei į būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens

išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas nustatyti, todėl Sprendimu buvo nutarta pareiškėjai neskirti kompensacijų už prašomą laikotarpį.

II.

8. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.9. Teismas nustatė, jog kilo ginčas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento

Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (23.45.)-SP1-5605 „Dėl piniginės socialinės paramos T. Ž.“, kuriuo atsisakyta pareiškėjai skirti būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų bei geriamojo vandens išlaidų kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Teismas nurodė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Paramos įstatymas (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d.) ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T2-1 „Dėl piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) (bylai aktuali Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. T2-5 redakcija).

11. Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nustatė, jog pareiškėja nepateikė dalies piniginei socialinei paramai gauti reikalingų dokumentų, kuriuos ji buvo įpareigota pateikti: 1) su AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos energija“ sudarytus įsiskolinimo grąžinimo grafikus ir (ar) teismo sprendimą dėl skolos priteisimo arba dokumentus patvirtinančius, jog įsiskolinimai apmokėti; 2) turto pardavimo iš varžytinių aktą. 2017 m. birželio 1 d. pareiškėja atvyko į Skyrių ir pateikė turto pardavimo iš varžytinių aktą, tačiau analizuojant byloje esančius rašytinius dokumentus nustatyta, jog pareiškėja per vieną mėnesį nuo prašymo – paraiškos piniginei socialinei paramai gauti pateikimo ir informacinio lapelio jai įteikimo, nepateikė su AB „Klaipėdos vanduo“ bei AB „Klaipėdos energija“ sudarytų sutarčių dėl dalies skolos apmokėjimo pagal grafiką arba (ir) teismo sprendimų, kuriuose komunalinių paslaugų tiekėjų naudai ir pareiškėjos priteistos skolos už komunalines paslaugas arba dokumentų patvirtinančių, kad įsiskolinimai yra apmokėti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą – paraišką, savo iniciatyva kreipėsi į AB „Klaipėdos energija“ prašydama suteikti informacijos ar su pareiškėja yra sudarytas įsiskolinimų grąžinimo grafikas. Iš AB „Klaipėdos energija“ 2017 m. birželio 5 d. pateiktos informacijos teismas nustatė, jog susitarimas su T. Ž. dėl įsiskolinimų grąžinimo grafiko sudarymo nėra sudaryta, įsiskolinimas už šilumos energiją, iš viso siekia 806,58 Eur ir jis susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 30 d., iš pareiškėjos nėra priteistas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja aukščiau nurodytų aplinkybių neneigia, tačiau teigia, kad jos mėnesinės pajamos siekia tik 81,60 Eur, todėl AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos energija“ atsisako sudaryti įsiskolinimų grąžinimo grafikus.

12. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, nustatė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2941-328/2016, tenkino AB „Klaipėdos vanduo“ ieškinį ir iš T. Ž. ieškovei priteisė įsiskolinimą susidariusį už šaltą vandenį ir nuotekų šalinimo paslaugą laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-7398-769/2016, iš dalies tenkino ieškovo AB „Klaipėdos energija“ ieškinį ir iš pareiškėjos priteisė skolą susidariusią už karštą vandenį laikotarpiu nuo 2012  m. birželio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

13. Įvertinęs visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog T. Ž. turėjo visas galimybes įvykdyti Paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, tačiau šios prievolės neatliko.

14. Teismas pažymėjo, jog pagal Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 punktą asmuo siekiantis gauti piniginę socialinę paramą turi prievolę pateikti visus socialinei paramai gauti reikalingus dokumentus ir teisės aktai nenumato atsakovui pareigos pačiam kreiptis į komunalinių paslaugų tiekėjus dėl trūkstamos informacijos pateikimo.

15. Pareiškėjai nepateikus įrodymų apie sudarytas skolų apmokėjimo sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais ir priimtus teismo procesinius sprendimus dėl įsiskolinimų priteisimo, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą neskirti pareiškėjai kompensacijų.

16. Teismas, remdamasis Paramos įstatymo bei Aprašo nuostatomis, atsižvelgęs į byloje nustatytus faktus, sprendė, kad pareiškėjos T. Ž. skundas dalyje dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

17. Teismas pažymėjo, jog netenkinus reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį

reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą iš naujo nagrinėti klausimą dėl būsto šildymo, karšto vandens išlaidų bei geriamojo vandens išlaidų kompensacijos skyrimo pareiškėjai.

18. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismas pabrėžė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra nustatyta neteisėtų Administracijos veiksmų, todėl nesant vienos iš privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos šioje byloje nenagrinėtinos, pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

19. Pareiškėja T. Ž., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 115), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, jos skundą nagrinėti iš naujo kitame teisme.

20. Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą; teismas buvo šališkas, neobjektyvus, išnagrinėjo bylą „man nedalyvaujant“; teismas sutiko su Klaipėdos savivaldybės administracija, kuri atsisakė išreikalauti duomenis iš komunalinių paslaugų tiekėjų apie pareiškėjai suteiktas paslaugas.

21. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 121) prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodyta jokių esminių naujų aplinkybių. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Skyriaus Sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta skirti kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus bei neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjai nepateikus įrodymų apie sudarytas skolų apmokėjimo sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais ir priimtus teismo procesinius sprendimus dėl įsiskolinimų priteisimo, Administracija, vadovaudamasi Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą neskirti pareiškėjai kompensacijų.

24. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuri iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neobjektyvus, išnagrinėjo bylą „man nedalyvaujant“; teismas sutiko su Klaipėdos savivaldybės administracija, kuri atsisakė išreikalauti duomenis iš komunalinių paslaugų tiekėjų apie pareiškėjai suteiktas paslaugas.

25. Teisėjų kolegija nurodo, jog Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Vertinant apeliantės teiginį, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija pažymi, jog  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 7 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia (be kita ko) tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 44–45 straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis  ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nereiškė nušalinimų pirmosios instancijos teismui, taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo.

27. Apeliantės argumentą, kad teismas išnagrinėjo bylą jai nedalyvaujant, negalima sieti su teismo šališkumu, nes pareiškėja buvo informuota apie teismo posėdį (b. l. 1) ir apie tai, kad ji žino, jog viešas teismo posėdis vyks 2017 m. lapkričio 7 d. ji asmeniškai pasirašė teismo šaukime 2017 m. spalio 9 d. Todėl vien tai, kad pati pareiškėja atsisakė dalyvauti teismo posėdyje nereiškia, kad teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas. Šališkumo nepagrindžia ir pareiškėjos, teiginys, kad teismas sutiko su Klaipėdos savivaldybės administracija, kuri atsisakė išreikalauti duomenis iš komunalinių paslaugų tiekėjų apie pareiškėjai suteiktas paslaugas, nes pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 punktą asmuo siekiantis gauti piniginę socialinę paramą, be kita ko, turi pareigą pateikti visus socialinei paramai gauti būtinus dokumentus ir teisės aktai nenumato atsakovui pareigos kreiptis į komunalinių paslaugų tiekėjus dėl pareiškėjai trūkstamos informacijos pateikimo.

28. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog, kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, pareiškėja teismo nešališkumą siejo su ją netenkinančiu priimtu teismo sprendimu. Pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnyje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Ta aplinkybė, kad teismas, pareiškėjos nuomone, netinkamai įvertino tam tikras jos nurodytas aplinkybes, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas. Taigi vien tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą ir nešališką teismą ir byla buvo išnagrinėta šališkai.

29. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo pagrįstumą, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėja naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Dėl pirmiau nurodytų motyvų apeliantės prašymas perduoti bylą nagrinėti iš naujo kitam pirmosios instancijos teismui, atmetamas. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad kai kurie pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai apskritai nėra susiję su nagrinėjama byla, yra abstraktaus pobūdžio (kaip antai, „politinis susidorojimas“), todėl kaip neturintys teisinės reikšmės, atskirai neaptariami.

30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04442 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-380-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00301-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 35(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Lietloto“ (šiuo metu – „Euloto“, UAB) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Lietloto“ (šiuo metu – „Euloto“, UAB)) dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Lošimų priežiūros tarnyba, ir Tarnyba) direktoriaus 2016 m. balandžio 7 d. įsakymus Nr. DI-167, Nr. DI-168, Nr. DI-169, Nr. DI-170, Nr. DI-171, Nr. DI-173 ir 2016 m. birželio 2 d. įsakymus Nr. DI-320, Nr. DI-321, Nr. DI-322, Nr. DI-323.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad prašomais panaikinti įsakymais buvo suderintos trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Lietloto“ prašymu pateiktos didžiųjų loterijų „Pinigų griūtis“, „X&O“, „Lobių įlanka“, „Lobių sala“, „Burtininko kambarys“, „Aukso puodynė“, „Deimantai“, „Septintam danguj“, „Grynas auksas“, „Pinigų galia“ (toliau – ir internetinės loterijos) taisyklės. Skundžiamuose įsakymuose nurodyta, kad minėtos didžiosios loterijos neprieštarauja Lietuvos Respublikos loterijų įstatymui ir kitiems teisės aktams bei atitinka momentinės internetinio ryšio loterijos rūšies požymius.

3. Pareiškėjas, gavęs Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos prašymą dėl Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus priimtų įsakymų teisėtumo ir įvertinęs, kad prašomais panaikinti įsakymais suderintos taisyklės prieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams, pateiktame prašyme nurodė, kad internetinių loterijų taisyklių nuostatos ne tik pažeidžia Loterijų įstatymo nuostatas, bet pagal savo požymius ir savybes internetinės loterijos atitinka ne Loterijų įstatyme įtvirtintų loterijų požymius, o Azartinių lošimų įstatymu reglamentuojamus azartinių lošimų požymius.

4. Pareiškėjas nurodė, kad savo esme, veikimo principu, techninėmis savybėmis, naudojamais programinės įrangos komponentais, vizualizacija, azartiškumo ir atraktyvumo prasme internetinės loterijos yra beveik identiškos lošimui nuotolinio lošimo įrenginiu, imituojant lošimą A ar B kategorijos automatu, kurie yra naudojami organizuojant azartinius lošimus ir kuriems griežtai yra taikomas Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymas. Todėl tokios internetinės loterijos neturėjo būti priskirtos prie didžiosios momentinės internetinio ryšio loterijos rūšies, nes internetinės loterijos yra panašesnės ne į loterijas, o į azartinius žaidimus, todėl Loterijų įstatymo nuostatos šiems internetiniams lošimams yra

nepakankamos.5. Pareiškėjas, vertindamas prašomais panaikinti įsakymais suderintų internetinių loterijų taisykles, teigė, kad jose

įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios žaidėjų sąskaitas, atidarytas loterijos organizatoriaus svetainėje, prieštarauja Loterijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 4 punktui. Pareiškėjo manymu, žaidėjo sąskaita organizatoriaus internetinėje svetainėje naudojama kaip priemonė, atimanti žaidėjo galimybę atsiskaityti už loterijos bilietus iš asmeninės kredito įstaigos sąskaitos ir suteikia galimybę organizatoriams pasisavinti žaidėjų pinigus, t. y. kėsintis į žaidėjo nuosavybę, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

6. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad internetinių loterijų taisyklės pažeidžia Loterijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes priešingai nei imperatyviai nurodyta įstatyme, kaina už perkamus bilietus nėra fiksuota ir nekintanti.

7. Pateiktą prašymą pareiškėjas taip pat argumentavo tuo, kad internetinių loterijų taisyklės prieštarauja Loterijų įstatymo imperatyviai nuostatai įtvirtintai 10 straipsnio 3 dalyje, nes nesuteikia galimybės žaidėjui gauto laimėjimo visais atvejais atsiimti grynais pinigais pateikus prašymą ir pažymėjo, kad Loterijų įstatymas, skirtingai nei reglamentuojama internetinių loterijų taisyklėse, nenumato galimybės žaidėjo laimėjimą įskaityti į žaidėjo sąskaitą loterijos organizatoriaus svetainėje.

8. Pareiškėjo teigimu, vienas iš pažeidimų taip pat yra galimybė žaidėjui atlikti bandomąjį lošimą nenaudojant asmeninių lėšų, o po atlikto bandymo pasiūlant žaidėjui užsiregistruoti internetinėje loterijoje, atidarant sąskaitą loterijos organizatoriaus svetainėje ir toliau žaisti už pinigus. Pareiškėjo teigimu, Loterijų įstatyme bandomieji žaidimai nėra reglamentuojami.

9. Pareiškėjas, remdamasis prašyme išdėstytomis aplinkybėmis, prašė panaikinti Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus įsakymus.

10. Atsakovas Lošimų priežiūros tarnyba atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė prašymą atmesti.11. Atsakovas nurodė, kad skundžiami įsakymai visiškai atitinka Loterijų įstatyme įtvirtintas nuostatas.12. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad internetinė loterija atitinka visus azartiniams lošimams

būdingus požymius, pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių internetinių loterijų panašumą į nuotolinių lošimų paslaugas. Atsakovas pažymėjo, kad jos kaip prižiūrinčiosios įstaigos viena iš pagrindinių funkcijų yra prižiūrėti ir kontroliuoti didžiųjų organizatorių veiklą, todėl atsakovas, tvirtindamas loterijų organizatorių taisykles, užtikrina, kad pati Tarnyba galėtų realiai įgyvendinti loterijų organizatorių veiklos kontrolę.

13. Atsakovas, pasisakydamas dėl prašyme išdėstytų internetinių loterijų taisyklėse esamų pažeidimų Loterijų įstatymui, teigė, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas, Loterijų įstatymas nenustato atsiskaitymo per telekomunikacines kredito įstaigos sistemas tvarkos, bet leidžia tokią tvarką nusistatyti loterijų organizatoriams rengiant loterijų taisykles ir jas priežiūros tarnybai patvirtinus. Todėl Loterijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 4 punktas nepažeistas.

14. Atsakovas taip pat nesutinka su prašyme išdėstyta pozicija dėl internetinių loterijų bilietų kainos ir internetinių loterijų taisyklių neatitikimo Loterijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui. Atsakovas nurodė, kad internetinėse loterijose yra nurodytos fiksuotos kainos, tačiau jų yra keli variantai, iš kurių žaidėjas gali pasirinkti kokią kainą nori mokėti. Dėl pareiškėjo nurodomo Loterijų įstatymo 10 straipsnio 3 dalies pažeidimo atsakovas teigė, kad pareiškėjas klaidingai sieja laimėjimų išmokėjimo momentą su laimėjimų įskaitymo momentu ir nurodė, kad pagal Loterijų įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 16 punktą loterijų organizatorius turi teisę nusistatyti laimėjimų atsiėmimo tvarką. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nei prašomuose panaikinti įsakymuose, nei jais suderintose internetinių loterijų taisyklėse, nei Loterijų įstatyme nėra reglamentuojama bandomojo lošimo galimybė, todėl šis pareiškėjo argumentas nesusijęs su skundo dalyku.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietloto“ (šiuo metu – „Euloto“, UAB) atsiliepime į pareiškėjo prašymą su pareiškėjo prašyme išdėstytais argumentais nesutiko ir nurodė, kad loterijų organizatorių parengtas taisykles tvirtina Lošimų priežiūros tarnyba, kuri identifikuoja visus žaidimų požymius ir priskirtinumą tam tikrai loterijų rūšiai, todėl pagrindo kvestionuoti Tarnybos sprendimus nėra. Teigė, kad loterijos kaina yra fakultatyvus loterijos požymis ir svarbiausia yra, ar žaidėjas nusipirkęs bilietą sužino iškart po žaidimo apie laimėjimą ar ne. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad galėjo priimti atskiras taisykles dėl kiekvienos bilieto kainos patvirtinimo ir taip atitikti Loterijų įstatymo nuostatas, tačiau mano, kad toks veiksmas būtų perteklinis ir klaidinantis žaidėjus, todėl leido pasirinkti žaidėjams norimą bilieto kainą, nors tai ir atitinka skaitmeninės loterijos rūšies požymius. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pateiktame prašyme nepagrįstai pasisakoma dėl žaidėjo sąskaitos loterijos organizatoriaus svetainėje ir dėl laimėjimo išmokėjimo tvarkos ir nurodė, kad nėra pateiktas atsiskaitymo per telekomunikacines kredito įstaigų paslaugų sistemas sąvokos turinys ar reikalavimai atsiskaitymo būdui, todėl ginčijamose internetinių loterijų taisyklėse įtvirtinta tvarka neprieštarauja teisės

aktams.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino ir panaikino Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. balandžio 7 d. įsakymus Nr. DI-167, Nr. DI-168, Nr. DI-169, Nr. DI-170, Nr. DI-171, Nr. DI-173 ir 2016 m. birželio 2 d. įsakymus Nr. DI-320, Nr. DI-321, Nr. DI-322, Nr. DI-323.

17. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. balandžio 7 d. įsakymų Nr. DI-167, Nr. DI-168, Nr. DI-169, Nr. DI-170, Nr. DI-171, Nr. DI-173 ir 2016 m. birželio 2 d. įsakymų Nr. DI-320, Nr. DI-321, Nr. DI-322, Nr. DI-323 panaikinimo, kuriais buvo suderintos trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lietloto“ prašymu pateiktos didžiųjų loterijų „Pinigų griūtis“, „X&O“, „Lobių įlanka“, „Lobių sala“, „Burtininko kambarys“, „Aukso puodynė“, „Deimantai“, „Septintam danguj“, „Grynas auksas“, „Pinigų galia“ internetinės loterijos taisyklės.

18. Teismas nustatė, kad 2016 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos 2016 m. gruodžio 27 d. prašymas Nr. NLŽVA-16-46 taikyti viešojo interesų gynimo priemones dėl galbūt neteisėtų Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus priimtų įsakymų. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, įvertinęs pateiktą prašymą ir nepraleisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnyje įtvirtintų terminų, pateikė 2017 m. sausio 27 d. prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. balandžio 7 d. įsakymų Nr. DI-167, Nr. DI-168, Nr. DI-169, Nr. DI-170, Nr. DI-171, Nr. DI-173 ir 2016 m. birželio 2 d. įsakymų Nr. DI-320, Nr. DI-321, Nr. DI-322, Nr. DI-323 panaikinimo.

19. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju loterijų organizavimas yra licencijuojama veikla, kuri turi atitikti Loterijų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų imperatyvius reikalavimus, todėl šių nuostatų pažeidinėjimas gali turėti įtakos visuomenei ar jos didelei daliai neigiamas pasekmes sveikatos, saugumo ar socialinės gerovės ir viešosios tvarkos atžvilgiu. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimu dėl Lietuvos Respublikos azartinių lošimų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir, įvertinęs, jog skundžiami Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus įsakymai gali pažeisti imperatyvias teisės aktų nuostatas ir taip sukelti neigiamas pasekmes teisės aktų saugomoms vertybėms, priėjo išvadą, kad pagrįstai buvo kreiptasi dėl viešojo intereso gynimo.

20. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad suderintų internetinių loterijų taisyklių 7.1,10.7 ir 10.8 papunkčiai prieštarauja Loterijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 4 punktui, nes asmuo už perkamą bilietą negali susimokėti tiesiogiai iš savo kredito įstaigos sąskaitos, o ir pačia internetine žaidėjo sąskaita gali disponuoti ne tik loterijos žaidėjas, bet ir loterijos organizatorius, taip pažeisdamas asmens teisę į nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucija 23 straipsnis), nurodė, kad nors telekomunikacinės kredito įstaigos paslaugų sistemos sąvoka ir atsiskaitymo tvarka nėra tiesiogiai sureglamentuota Loterijų įstatymo, tačiau Lietuvos Respublikos finansų įstaigos įstatymo 2 straipsnio 24 punktas pateikia nuorodą į 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal kurį kredito įstaiga, tai įmonė, kuri verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš visuomenės ir paskolų teikimu savo sąskaita. Atsižvelgus į minėtą nuostatą, matyti, kad žaidėjos už loterijos bilietą tūrėtų atsiskaityti pervedant pinigus iš kredito įstaigos, kuri suprantama minėto reglamento prasme, tačiau, remiantis internetinių loterijų taisyklių 7.1 papunkčiu, žaidėjas perveda pinigus iš kredito įstaigos ne už loterijos bilietą, bet į loterijos organizatoriaus kredito įstaigos sąskaitą ir nuo to momento nebedisponuoja savo piniginėmis lėšomis. Žaidėjas loterijos bilietus gali nusipirkti tik iš loterijos organizatoriaus internetinėje svetainėje atidarytos žaidėjo sąskaitos, kurioje yra toks kiekis pinigų, kuris buvo pervestas loterijos organizatoriui, taigi bilieto pirkimo faktą žaidėjas atlieka ne tiesiogiai per telekomunikacines kredito įstaigų paslaugų sistemas, bet per organizatoriaus internetinėje svetainėje atidarytą internetinę žaidėjo sąskaitą, o toks atsiskaitymo būdas neatitinka kredito įstaigos sąvokos, įtvirtintos minėtame reglamente ir atsiskaitymo sąvokos įtvirtintos Loterijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 4 punkte, prasmės.

21. Teismas taip pat sutiko su prašyme išdėstyta pozicija, kad pagal internetinių loterijų taisyklių 10.7 ir 10.8 papunkčius žaidėjas ne visiškai disponuoja loterijos organizatoriaus internetinėje svetainėje atidaryta žaidėjo sąskaita ir žaidėjo sąskaita taip pat disponuoja loterijos organizatorius.

22. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų, kad internetinių loterijų taisyklėse yra įtvirtinta žaidėjo galimybė pasirinkti loterijos bilieto kainą nuo 0,10 Eur iki 20 Eur, tačiau tokia pasirinkimo galimybė

prieštarauja Loterijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatai, pagal kurią momentinė loterija yra kai laimėjimai ir jų dydis paaiškėja iškart po to, kai žaidėjas nusiperka ir loterijos taisyklėse nustatyta tvarka patikrina loterijos bilietą, pažymėjo, kad UAB „Lietloto“ organizuojamos internetinės loterijos buvo priskirtos prie didžiosios momentinės internetinio ryšio kompiuterinės loterijos. Teismas nurodė, kad Loterijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta skaitmeninės loterijos rūšies sąvoka, pagal kurią tai yra loterija kai laimima loterijos biliete teisingai pasirinkus skaičius ir (ar) kitus ženklus, o laimėjimą ir jo dydį lemia už loterijos bilietą sumokėta suma bei sutapęs žaidėjo pasirinktų ir tiražo metu iškritusių skaičių ir (ar) kitų ženklų kiekis. Skaitmeninės loterijos bilieto kaina yra fiksuota arba žaidėjas pats gali pasirinkti bilieto kainą. Teismo teigimu, įvertinus momentinės ir skaitmeninės loterijų rūšies sąvokas, matyti, kad kaina nėra fakultatyvus požymis, priešingai įstatyme imperatyviai nurodyta, kad esant momentinei loterijai kaina turi būti fiksuota, o esant skaitmeninei loterijai kaina gali būti fiksuota arba žaidėjas turi galimybę pasirinkti loterijos bilieto kainą. Nagrinėjamu atveju internetinių loterijų taisyklių 5.1 papunktyje nurodyta, kad kainos už bilietus yra pateikiamos taisyklių specialioje dalyje, kurioje žaidėjas bilietą gali įsigyti nuo 0,10 Eur iki 20 Eur, tačiau momentinės loterijos sąvoka kainos alternatyvų nenustato ir kaip pati taisykles parengusi UAB „Lietloto“ atsiliepime pripažįsta, tokia bilieto kainos pasirinkimo alternatyva yra galima skaitmeninės loterijos rūšiai.

23. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad internetinių loterijų taisyklių 10.1.1, 10.1.2, 10.2 papunkčiai prieštarauja Loterijų įstatymo 10 straipsnio 3 daliai, nes nėra suteikiama galimybė laimėjimą iki 1  000 Eur atsiimti grynais pinigais ir jie įskaitomi į žaidėjo sąskaitą sukurtą loterijos organizatoriaus internetinėje svetainėje, o toks pinigų išmokėjimo būdas Loterijų įstatyme nėra numatytas, nurodė, kad Loterijų įstatymo 10 straipsnio 3 dalis imperatyviai nurodo, jog laimėjimai iki 1 500 Eur turi būti išmokėti grynais pinigais, tačiau internetinių loterijų taisyklių 10.1.1 papunktis įtvirtina, kad laimėjimai iki 1 000 Eur yra įskaitomi į žaidėjo sąskaitą, t. y. nesuteikiant galimybės laimėtų pinigų išmokėti žaidėjai grynais pinigais ir taip pažeidžiant imperatyvią Loterijų įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatą. Internetinių loterijų taisyklių 10.1.2 papunktis suteikia galimybę išmokėti laimėjimą lygų 1 000 Eur ar viršijantį jį, po to kai žaidėjas pateikia prašymą iš mokėti šią sumą ir nurodo, kad šie laimėjimai nėra įskaitomi į žaidėjo internetinę sąskaitą, tačiau 10.2 papunktyje nurodoma, kad laimėjimai iki 1 500 Eur, t. y. viršijantys 1 000 Eur, gali būti pervesti į žaidėjo internetinę sąskaitą, tačiau tokiu atveju, žaidėjus paprašius išmokėti laimėjimą grynais pinigais, laimėta suma yra sumažinama žaidėjo sąskaitos lėšomis. Šiuo atveju, teismo vertinimu, yra ne tik taisyklių 10.1.2 ir 10.2 papunkčių prieštaravimas vienas kitam laimėjimo įskaitymo į žaidėjo sąskaitą atžvilgiu, bet ir yra ribojama žaidėjo teisė atsiimti laimėtą pinigų sumą tokia apimtimi kokia žaidėjas ją laimėjo, neįtvirtinant taisyklėse nei sumos sumažinimo priežasties, nei dydžio, kuriuo būtų sumažinama suma.

24. Teismas pažymėjo, kad nors loterijų organizatorius privalo pateikti taisykles kiekvienai loterijai ir jose įtvirtinti loterijų vykdymo tvarką, tačiau internetinių loterijų taisyklėse loterijų organizatorius negali nustatyti tokios tvarkos, kuri prieštarautų Loterijų įstatymo nuostatoms.

25. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Loterijų įstatyme nėra numatyta galimybė organizuoti bandomuosius internetinius loterijų lošimus, nurodė, jog remiantis pareiškėjo papildomai pateiktais dokumentais matyti, kad žaidėjui yra suteikiama tiesioginė nuoroda į internetinį žaidimą ir šioje nuorodoje jis gali pasirinkti žaisti loteriją už pinigus arba išbandyti žaidimą, kurio atžvilgiu yra parengtos ginčijamos taisyklės, nemokamai, todėl žaidimo išbandymo galimybė yra tiesiogiai susijusi su pačiu žaidimu, kurį reglamentuojančios taisyklės yra ginčijamos. Nagrinėjamu atveju paminėtinas teisės doktrinoje įtvirtintas principas „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Teismas pažymėjo, kad loterijų organizavimas yra licencijuojama veikla, kuri siekiant apsaugoti visuomenę nuo neteisėtų veiksmų patenka į viešosios teisės reguliavimo sritį ir yra reglamentuojama Loterijų įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ar kitų teisės aktų, todėl loterijų organizatorius gali „judėti“ tik jam nustatytose elgesio ribose ir tik atitinkamoms valstybės ar savivaldybių institucijoms veiksmingai, o ne menamai kontroliuojant tokio verslo subjekto veiklą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1550 buvo patvirtintos Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklės, kurių 34 punkte įtvirtinta, kad licencijuojama veikla vykdoma laikantis Loterijų įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių loterijų organizavimą, reikalavimų, todėl tiek loterijos organizatoriaus veiksmai, tiek priimamos internetinių loterijų taisyklės negali prieštarauti Loterijų įstatymui, pažeisti išduotos licencijos ribų ar plečiamai įtvirtinti nuostatas sričių, kurios nėra sureglamentuotos teisės aktų, atsižvelgiant į minėtą teisės principą „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“.

26. Teismas, pasisakydamas dėl organizuojamų internetinių loterijų atitikimo azartinių lošimų požymiams, vadovavosi Azartinių lošimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad, vertinant loterijos organizatoriaus organizuojamus žaidimus

ir jų vykdomą tvarką reglamentuojančias ginčijamas taisykles azartinių lošimų sąvokos atžvilgiu, matyti, jog organizuojami žaidimai vyksta pagal taisykles, kurios nustato šių žaidimų vykdymo tvarką (internetinių loterijų taisyklių 1.2 papunktis). Žaidimo dalyviai siekia piniginio laimėjimo, tačiau žaidimo metu gali netekti sumokėtos pinigų sumos (internetinių loterijų taisyklių 2.1.5, 3.1 papunkčiai ir specialiosios dalies 4.2 papunktis), o laimėjimo arba pralaimėjimo galimybę nulemia atsitiktinumas (internetinių loterijų taisyklių 3.2 papunktis). Teismas nurodė, kad Loterijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtina loterijos sąvoka, pagal kurią, t. y. žaidimas pagal nustatytas taisykles, kai žaidėjai pagal nusipirktus bilietus lošia piniginius arba daiktinius laimėjimus. Įvertinus organizuojamų loterijų atitikimą šiai sąvokai matyti, kad internetiniai žaidimai vyksta pagal nustatytas taisykles, žaidėjai iš loterijos organizatoriaus internetinėje svetainėje atidarytos žaidėjo sąskaitos gali įsigyti loterijos bilietus, su kuriais gali laimėti piniginių prizų.

27. Šiuo atveju, teismo vertinimu, matyti, kad organizuojami internetiniai žaidimai atitinka tiek azartinių lošimų sąvoką, tiek loterijų sąvoką, tačiau teismas atsižvelgė į tai, jog azartiniams lošimams yra taikytinos griežtesnės teisės aktų nuostatos dėl jų galimos didesnės žalos kilimo visuomenės interesams ir organizuojami žaidimai atitinka išskirtinai azartiniams lošimams taikomus požymius, taip pat teismas sutiko su pareiškėjo pozicija ir papildomais prašyme išdėstytais argumentais dėl organizuojamų loterijų papildomų panašumų į azartinius žaidimus, dėl kurių visumos organizuojamos loterijos savo požymiais yra panašesnės į azartinius lošimus nei į loterijas. Teismas pažymėjo, kad ginčijami Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus įsakymai yra priimti Loterijų įstatymų pagrindu, todėl šių įsakymų naikinimo pagrindas vertintinas Loterijų įstatymo nuostatų pažeidimo kontekste.

28. Teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, priėjo išvadą, kad Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus priimtais 2016 m. balandžio 7 d. įsakymais Nr. DI-167, Nr. DI-168, Nr. DI-169, Nr. DI-170, Nr. DI-171, Nr. DI-173 ir 2016 m. birželio 2 d. įsakymais Nr. DI-320, Nr. DI-321, Nr. DI-322, Nr. DI-323 nepagrįstai buvo suderintos internetinių loterijų taisyklės. Atsižvelgdamas į tai, kad žaidėjas už bilietą sumoka ne per telekomunikacines kredito įstaigų paslaugų sistemas, kaina už perkamą bilietą yra ne fiksuota, bet suteikianti žaidėjui alternatyvias galimybes pasirinkti bilieto kainą ir pažeidžiama žaidėjo teisė atsiimti laimėtą piniginį prizą įstatymų nustatyta tvarka, teismas konstatavo, jog internetinių loterijų taisyklių punktai prieštarauja Loterijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 4 punktui, 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir 10 straipsnio 3 daliai.

III.

29. Atsakovas Lošimų priežiūros tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą ir prokuroro skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Teismas teigia, kad žaidėjas loterijos bilietus perka per organizatoriaus internetinėje svetainėje atidarytą internetinę žaidėjo sąskaitą. Teismas klaidingai tapatina taisyklėse nurodytą sąvoką „Žaidėjo sąskaita“ su įstatyme įtvirtinta sąvoka „Mokėjimo sąskaita“. „Žaidėjo sąskaita“ nėra skirta mokėjimo operacijoms vykdyti. Už dalyvavimą loterijoje žaidėjas atsiskaito tiesiogiai iš savo mokėjimo sąskaitos (ne iš „Žaidėjo sąskaitos“) pervesdamas pinigus į loterijos organizatoriaus kredito įstaigos sąskaitą. Šiuo atveju žaidėjas perveda ne tam tikrą sumą už konkretų loterijos bilietą, o jo pasirinktą pinigų sumą už kurią jis galės įsigyti norimą bilietų kiekį ateityje. Žaidėjas už dalyvavimą loterijoje atsiskaito tiesiogiai iš savo mokėjimo sąskaitos pervesdamas pinigus į loterijos organizatoriaus kredito įstaigos sąskaitą, t. y. kaip įtvirtinta Loterijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 4 punkte „per telekomunikacines kredito įstaigų sistemas“. Į loterijų organizatoriaus kredito įstaigoje atidarytą sąskaitą pervestomis ir žaidėjo sąskaitoje apskaitomomis lėšomis žaidėjas disponuoja visiškai laisvai, t. y. tik nuo žaidėjo valios priklauso ar jis už nurodytas lėšas įsigys bilietą (-us) ar, vadovaudamasis Loterijų įstatymo nuostatomis, pateiks prašymą loterijų organizatoriui minėtas lėšas pervesti į jam priklausančią sąskaitą kredito įstaigoje ar išmokėti grynaisiais pinigais.

29.2. Teismas nepagrįstai teigia, kad internetinių loterijų taisyklėse įtvirtinta žaidėjo galimybė pasirinkti loterijos bilieto kainą nuo 0,10 Eur iki 20 Eur prieštarauja Loterijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui, kuriame numatyta, kad momentinės loterijos kaina yra fiksuota. Internetinių momentinių loterijų taisyklėse yra nustatytos kelios loterijos bilietų kainos, tačiau visos jos yra fiksuotos bei negali kisti. Loterijų įstatymas nedraudžia žaidėjui rinktis bilieto kainos, pasirinkimas ar dalyvauti loterijoje ir kokios kainos bilietą įsigyti išskirtinai priklauso nuo žaidėjo valios. Esminis skirtumas tarp skaitmeninių ir „Euloto“, UAB organizuojamų momentinių internetinio ryšio loterijų yra tas, kad žaidėjas rinkdamasis kainą skaitmeninėje loterijoje (skaitmeninėje loterijoje kaina nebūtinai turi būti nustatyta loterijų

organizatoriaus, t. y. nebūtinai yra fiksuota) pasirenka dalyvauti žaidime su vienu visai loterijai bendru laimėjimų fondu, o žaidėjas, rinkdamasis vieną iš fiksuotų kainų „Euloto“, UAB organizuojamose momentinėse internetinio ryšio loterijoje, pasirenka dalyvauti žaidime, kurio bilietai, priklausomai nuo kainos, platinami atskiromis serijomis, turinčiomis atskirą laimėjimų fondą. Loterijų įstatymas numato galimybę organizuoti tokią loteriją, kuri neatitinka visų konkrečiai loterijos rūšiai nustatytų požymių arba atitinka kelioms loterijų rūšims nustatytus požymius bei nedaro griežtos takoskyros tarp Loterijų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų loterijų rūšių. Loterijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje išskiriamos 4 rūšių loterijos pagal žaidimo pobūdį. Nors nurodytas sąrašas yra baigtinis, tačiau kiekvienas žaidimas (loterija) yra savitas ir kai kuriais atvejais turintis mišrių požymių, t. y. ne visi jo požymiai atitinka visų konkrečiai loterijos rūšiai nustatytų požymius arba atitinka kelioms loterijų rūšims nustatytus požymius. Teismas nurodo, kad loterijos bilieto kainos pasirinkimas yra skaitmeninės loterijos rūšies požymis. Tačiau vertindama žaidimo (loterijos) požymius, Tarnyba tai daro sistemiškai, nagrinėja kokių požymių yra daugiausiai, kurie iš jų dominuojantys. Skaitmeninėje loterijoje žaidėjas renkasi kainą, kuri nebūtinai turi būti nustatyta loterijų organizatoriaus, t. y. nebūtinai yra fiksuota. Tuo metu ginčijamose loterijų taisyklėse nustatyta, kad žaidėjas gali pasirinkti tik iš konkrečių loterijų organizatoriaus nustatytų loterijų kainų,  t. y. žaidėjas už loterijos bilietą negali mokėti bet kokios savo pageidautinos sumos, o turi rinktis tik iš loterijų organizatoriaus nustatytų fiksuotų kainų. Loterijų įstatymas nenumato draudimo momentinėse loterijose žaidėjui pasirinkti, kurios kainos bilietą jis nori įsigyti, šiuo atveju įtvirtinta nuostata dėl fiksuotos kainos. Todėl įvertinus visus loterijų požymius, Tarnyba priskyrė minėtas loterijas momentinių loterijų rūšiai. Todėl loterijų taisyklės negali būti laikomos prieštaraujančiomis Loterijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatai vien to dėl, kad žaidėjui suteikiama galimybė pasirinkti, kurios kainos bilietą jis nori įsigyti.

29.3. Loterijų organizatorius, vadovaudamasis Loterijų įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 16 punktu, turi teisę nusistatyti laimėjimų atsiėmimo tvarką, kuri kartu su loterijų taisyklėmis derinama su Tarnyba. Atsižvelgiant į tai, internetinių loterijų taisyklių 10.2 ir 10.3 papunkčiuose nustatyta laimėjimų išmokėjimo tvarka, kuri visa apimtimi įgyvendina Loterijų įstatymo 10 straipsnio 3 dalį. Apibendrinus šias dvi loterijų taisyklių nuostatas, darytina pagrįsta išvada, kad priešingai nei teigia teismas, jos suteikia teisę žaidėjui, pateikusiam prašymą bendrovei, laimėjimus iki 1 500 Eur atsiimti grynaisiais pinigais bei nustato, kad laimėjimai viršijantys 1 500 Eur pervedami į žaidėjo nurodytą sąskaitą kredito įstaigoje. Internetinių loterijų taisyklių 10.1.1 ir 10.1.2 papunkčiuose nustatyta, kokios sumos apskaitomos žaidėjo sąskaitoje. Įvertinus šias dvi loterijų taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad žaidėjo sąskaitoje apskaitomi tik laimėjimai, kurie neviršija 1 000 Eur. Laimėjimo įskaitymas į žaidėjo sąskaitą negali būti laikomas laimėjimo išmokėjimu žaidėjui, kadangi žaidėjas, be atskiro prašymo loterijų organizatoriui išmokėti laimėjimą, negali atsiimti žaidėjo sąskaitoje apskaitomų lėšų, be to, žaidėjo sąskaita pagal savo esmę ir paskirtį yra skirta tik žaidėjo įmokėtų ir išmokėtų sumų apskaitymui, kitaip tariant, vizualiam atvaizdavimui. Tarnyba taip pat nesutinka su teismo nuomone, kad internetinių loterijų taisyklių 10.1.2 ir 10.2 papunkčiai prieštarauja vienas kitam laimėjimo įskaitymo į žaidėjo sąskaitą atžvilgiu, o taip pat riboja žaidėjo teisę atsiimti laimėtą pinigų sumą tokia apimtimi, kokia žaidėjas ją laimėjo, neįtvirtinant taisyklėse nei sumos sumažinimo priežasties, nei dydžio, kuriuo būtų sumažinama suma. Žaidėjo teisė atsiimti laimėtą pinigų sumą tokia apimtimi kokia žaidėjas ją laimėjo nėra ribojama, o internetinių loterijos taisyklių 10.1.2 ir 10.2 papunkčiai neprieštarauja vienas kitam.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietloto“ (šiuo metu – „Euloto“, UAB) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo prokuroro prašymą, priimant naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Loterijų įstatymo 3 straipsnis nustato loterijų rūšis, skirstomas pagal tam tikrus kriterijus. Minėto straipsnio 2 dalis nustato loterijų skirstymą pagal žaidimo pobūdį ir loterijas skirsto į keturias rūšis. Loterijų įstatyme nėra nurodyta loterijų skirstymo į rūšis pagal žaidimo pobūdį reikšmė ir kokią įtaką šis skirstymas turi loterijų organizatoriaus, priežiūros institucijos ar žaidėjų teisėms bei pareigoms. Trys iš nurodytų rūšių (t. y. momentinė, klasikinė ir sportinė) turi požymį „bilieto kaina yra fiksuota“, viena (t. y. skaitmeninė) turi požymį „bilieto kaina yra fiksuota arba žaidėjas pats gali pasirinkti bilieto kainą“. Loterijų įstatymas neatskleidžia sąvokos „fiksuota kaina“ turinio, tačiau šią spragą galima užpildyti pasitelkus lingvistinį bei sisteminį teisės normų aiškinimo būdus. Žodis „fiksuotas“ suprantamas kaip galutinai nustatytas, įtvirtintas tam tikroje padėtyje, kad nejudėtų. Aptariamose taisyklėse kiekvienos loterijos bilietų kainos buvo aiškiai nustatytos ir bilietai galėjo būti perkami tik už nustatytąją kainą. Nuo bilieto kainos tiesiogiai priklauso laimėjimų dydis, todėl tam tikros kainos bilietas suteikia žaidėjui galimybę laimėti tik tos kainos bilietams skirtus prizus, kurie aiškiai nurodomi internetinių loterijų taisyklių specialiojoje dalyje atskleidžiant, kiek ir kokios sumos prizų gali laimėti atskiros fiksuotos kainos bilietai. Loterijų bilietų kainas nustatė loterijų organizatorius ir jokiomis aplinkybėmis ši kaina nėra

keičiama, nepriklauso ji ir nuo žaidėjo valios. Kadangi žaidėjas negali pats pasirinkti loterijos bilieto kainos, o gali rinktis tik iš organizatoriaus nustatytų kainų, organizatorius, kurdamas taisykles, o Lošimų priežiūros tarnyba – jas derindama, nesuabejojo, kad šių loterijų bilietų kaina yra fiksuota. Lošimų organizatoriams nekuria dirbtinų biurokratinių kliūčių ir suderina momentinės loterijos taisykles, kuriose organizatorius fiksuoja kelias skirtingas loterijos bilietų kainas.

30.2. Aptariamu apmokėjimo už dalyvavimą loterijoje klausimu aktualus Loterijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytas loterijų skirstymas pagal taikomą loterijos bilietų platinimo, duomenų apdorojimo ir laimėjimų išmokėjimo technologiją. Tik prie dviejų loterijos rūšių yra nurodytas požymis – atsiskaitymas už bilietus: telefoninio ryšio loterijos (žaidėjas už dalyvavimą loterijoje atsiskaito per telefoninio ryšio operatorių) ir internetinio ryšio loterijos (žaidėjas už dalyvavimą loterijoje atsiskaito per telekomunikacines kredito įstaigų paslaugų sistemas). Loterijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 4 punkte aprašytas atsiskaitymo būdas yra tik vienas iš loterijos požymių. Taip pat jis suformuluotas ne „žaidėjas perka bilietus pervesdami pinigus iš savo kredito įstaigos sąskaitos į loterijų organizatoriaus kredito įstaigos sąskaitą“, o „žaidėjas už dalyvavimą loterijoje atsiskaito per telekomunikacines kredito įstaigų paslaugų sistemas“. Teismas neteisingai, per daug susiaurintai, traktavo įstatyminę nuostatą. Kadangi ši loterija pagal loterijos bilietų platinimo, duomenų apdorojimo ir laimėjimų išmokėjimo technologiją požymių daugumą yra internetinio ryšio loterija (t.  y. jos bilietai platinami nuotoliniu būdu internetiniu ryšiu), natūralu, kad atsiskaitymas už bilietus vyksta taip pat nuotoliniu būdu,  t. y. negrynaisiais pinigais. Visa šiuo metu Lietuvos Respublikoje veikianti negrynųjų pinigų apyvartos sistema organizuota taip, kad joje privalomai dalyvauja kredito įstaiga. Negrynųjų pinigų transakcijos neišvengiamai susijusios su telekomunikacinėmis (ryšio) sistemomis, kadangi nurodymai dėl mokėjimų teikiami bei mokėjimų informacija gaunama siuntėjui bei gavėjui prisijungus prie savo sąskaitų ryšio (telekomunikacinėmis) priemonėmis per specializuotas sistemas. Taigi, žaidėjo už dalyvavimą loterijoje sumokami pinigai negrynųjų pinigų pavidalu per kredito įstaigos sistemas, prieinamas telekomunikacinėmis priemonėmis, patenka loterijų organizatoriui (arba bilietų platintojui). Toliau žaidėjas per interneto svetainę, kurioje platinami loterijos bilietai, organizatoriui (arba bilietų platintojui) nurodo, kokios konkrečios loterijos bilietus ir kiek jų jis nori pirkti. Jei jo pervesta pinigų suma yra pakankama žaidėjo norimų bilietų įsigijimui, žaidėjui šie bilietai parduodami. Internetinės momentinės loterijos bilietų pardavimas iš esmės nesiskiria kitų prekių ar paslaugų pirkimui internete. Įvertinus aplinkybę, kad vieno bilieto kaina sąlyginai maža, o atsiskaitymai negrynais pinigais reikalauja kaštų (kredito įstaigos komisinis atlyginimas už suteiktas paslaugas), žaidėjams suteikiama galimybė vienu metu pervesti jo pasirinktą pinigų sumą avansu, kurią gavęs loterijos organizatorius (arba platintojas) apskaito ir šio avanso suma leidžia žaidėjui įsigyti loterijos bilietus. Toks atsiskaitymo būdas visiškai atitinka rūšinį požymį „žaidėjas už dalyvavimą loterijoje atsiskaito per telekomunikacines kredito įstaigų paslaugų sistemas“, kadangi žaidėjo įmokėti pinigai patenka organizatoriui (arba bilietų platintojui) per kredito įstaigos sistemas panaudojus telekomunikacines ryšio priemones.

30.3. Visų ginčijamų taisyklių 10.2 punkte yra aiškiai nurodyta: „Žaidėjui, pateikusiam Bendrovei Paraišką raštu, Laimėjimai iki 1 500 EUR yra išmokami grynaisiais pinigais.“. Ši taisyklių nuostata atkartoja Loterijų įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą žaidėjo teisę. Teismas neišsamiai išnagrinėjo taisykles, dėl ko rėmėsi tik pareiškėjo klaidinga nuomone. Teismo sprendime teigiama, kad internetinių loterijos taisyklių 10.1.2 ir 10.2 punktai prieštarauja viena kitam, nors iš tiesų taisyklių 10.1 punktas (su papunkčiais 10.1.1 ir 10.1.2) ir 10.2 punktas kalba apie skirtingus dalykus ir įtvirtina du atskirus teisės aktų reikalavimus. Internetinių loterijų taisyklių 10.1 punktas skirtas užtikrinti Lošimų priežiūros tarnybos nustatytos laimėtojų registracijos tvarkos įgyvendinimui. Nagrinėjamos loterijos yra internetinio ryšio loterijos ir žaidėjai dalyvauja jose nuotoliniu būdu per kompiuterinio ryšio priemones. Jie atsiskaito už bilietus ne grynaisiais pinigais, atitinkamai jų interesas yra laimėjimus gauti tokiu pačiu nuotoliniu būdu, o ne atvykus į loterijų organizatoriaus būstinę atsiimti bet kokio dydžio laimėjimą (net ir 1 eurą). Todėl bendra taisyklė yra tokia, kad laimėjimai žaidėjams suteikiami negrynaisiais pinigais ir jie gali patys apsispręsti ką su jais daryti: duoti nurodymą organizatoriui pervesti juos į žaidėjo banko sąskaitą, išmokėti laimėjimą grynaisiais pinigais (iki 1500 eurų) arba pirkti už tuos laimėjimo pinigus kitus loterijos bilietus. Jei žaidėjas nusprendžia atsiimti laimėjimą grynaisiais pinigais, loterijos organizatorius vykdo tokį prašymą, tačiau įvertina dvi sąlygas: 1) ar prašoma suma neviršija 1500 eurų ir 2) ar žaidėjas nėra išleidęs laimėjimo sumos kitų bilietų pirkimui. Žaidėjo įstatyminė teisė atsiimti laimėjimą grynaisiais pinigais ginčijamų loterijų taisyklių atveju nėra pažeidžiama, priešingai – taisyklės nustato aiškią laimėjimų atsiėmimo procedūrą, užtikrinančią teisės aktų reikalavimų vykdymą bei žaidėjų ir loterijos organizatoriaus interesus.

30.4. Loterijų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punkte be kitų Lošimų priežiūros tarnybos teisių nustato, kad ši Tarnyba turi teisę nustatyti, kokiai loterijų rūšiai priskirti žaidimą, jeigu jis neatitinka visų konkrečiai loterijos rūšiai nustatytų požymių arba atitinka kelioms loterijų rūšims nustatytus požymius. Teismas visiškai nevertino šios įstatymu suteiktos

Lošimų priežiūros tarnybos teisės, nors visuose įsakymuose, kurie teismo sprendimu yra naikinami, yra aiškiai išreikšta Lošimų priežiūros tarnybos valia priskirti organizatoriaus parengtą žaidimą momentinės loterijos rūšiai. Loterijų įstatyme nėra nustatytos žaidimo atitikimo kelių loterijų požymiams arba neatitikimo visiems vienos rūšies požymiams pasekmės. Tačiau yra nustatyta Lošimų priežiūros tarnybos teisė tokius žaidimus priskirti konkrečiai loterijos rūšiai. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, sukūręs ir priėmęs Loterijų įstatymą 2003 metais, toliaregiškai numatė technologijų vystymąsi ir šio proceso įtaką loterijų organizavimui, todėl suteikė plačius įgaliojimus loterijų priežiūrą įgyvendinančiai institucijai. Teismo argumentai, kuriais jis rėmėsi panaikindamas Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus įsakymus, yra formalūs. Nei pareiškėjas, nei teismas nenurodė kokią žalą toks organizavimas, koks buvo nustatytas ginčijamų loterijų taisyklėse, padarė žaidėjams, valstybei ar kitiems įstatymo ginamiems interesams. Teismas neįvertino aplinkybės, kad loterijų organizatorius šiuo atveju yra UAB „Lietloto“. Svetainė http://www.perlas.lt, kurioje žaidėjai gali įsigyti loterijos bilietus, priklauso ir keleto loterijų organizatorių (t. y. ne tik UAB „Lietloto“) bilietus platina UAB „Lotelita“, su kuria savo loterijų bilietų platinimo sutartį yra sudariusi UAB „Lietloto“. Žaidimas, kurio dalyviai nemoka už dalyvavimą žaidime ir nelaimi jokio materialaus laimėjimo, jokiais argumentais negali būti priskirtas nei loterijoms, nei lošimams, nes atlygintinumas ir vertę turinčio prizo laimėjimas yra išskirtinis šių žaidimų požymis. Loterijų įstatymas reglamentuoja loterijų organizavimą mūsų šalyje, bet nereglamentuoja visų žaidimų organizavimo. Todėl žaidimai, jei jie nėra loterijos ar azartiniai lošimai, iš esmės gali būti organizuojami laisvai, be apribojimų. Loterijų įstatymas (skirtingai nei Azartinių lošimų įstatymas) nedraudžia ar kitaip apriboja loterijų reklamą.

31. Pareiškėjas prokuroras atsiliepime į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

32. Pareiškėjas nurodo, kad internetinėse loterijos taisyklėse įtvirtintas žaidėjo sąskaitos institutas prieštarauja ne tik Loterijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatoms, nes naudojamas ne tik kaip atsiskaitymo už loterijos bilietus priemonė, eliminuojanti žaidėjo galimybę atsiskaityti už perkamus loterijos bilietus iš savo kredito įstaigos sąskaitos, bet pagal internetinių loterijos taisyklių nuostatas sudaro sąlygas nepagrįstai užvaldyti žaidėjo sąskaitoje esančias lėšas,  t. y. kėsintis į žaidėjo nuosavybę, kas vertintina kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimas. Loterijų taisyklių nuostatos, susijusios su žaidėjo sąskaita, yra skirtos žaidėjo įtraukimui žaisti nuolat.

33. Pareiškėjo teigimu, apeliantų argumentai dėl fiksuotos kainos skirtingo traktavimo yra visiškai nepagrįsti. Fiksuotos kainos esmė yra eliminavimas kainos pasirinkimo galimybės žaidėjui, nepriklausomai nuo kitų aplinkybių (skirtingas laimėjimų fondas ir pan.). Ginčijamais Tarnybos direktoriaus įsakymais suderintos internetinės loterijos taisyklės buvo priskirtos didžiosios momentinės internetinio ryšio loterijos rūšiai. Loterijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad momentinės loterijos bilieto kaina visais atvejais privalo būti fiksuota. Lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant šią įstatymo nuostatą, galima daryti išvadą, kad organizuojant momentinę loteriją, bet kokiu atveju žaidėjui turi būti suteikiama galimybė įsigyti konkrečios loterijos bilietą nuo organizatoriaus ar žaidėjo valios nepriklausančia, nekintančia ir fiksuota kaina.

34. Pareiškėjas nurodo, kad apeliantų argumentai dėl loterijų laimėjimų atsiėmimo teisėtumo yra visiškai nepagrįsti. Loterijų taisyklėse nustatyta laimėjimų išmokėjimų tvarka prieštarauja Loterijų įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai, kadangi: 1) žaidėjui, laimėjusiam piniginį laimėjimą iki 1000 Eur, nėra suteikiama galimybė iki laimėjimo įskaitymo į žaidėjo sąskaitą (organizatoriaus internetiniame puslapyje sukurta žaidėjo paskyra, kurioje yra apskaitomi laimėjimai, bilietų įsigijimas ir t. t.) pateikti prašymą atsiimti laimėjimą grynaisiais pinigais, nes laimėjimas automatiškai pridedamas prie turimų lėšų; 2) žaidėjui, kuriam laimėjimas iki 1 000 Eur buvo automatiškai įskaitytas į žaidėjo sąskaitą, laimėjimas gali būti išmokėtas grynais pinigais, bet tik su sąlyga, kad žaidėjo sąskaitoje bus laimėjimo dydžio pinigų suma, nors Loterijų įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytas imperatyvus reikalavimas laimėjusio asmens prašymu visais atvejais išmokėti laimėjimą grynaisiais pinigais. Tarnybos pozicija, kad laimėjimo įskaitymas į žaidėjo sąskaitą negali būti laikomas laimėjimo išmokėjimu žaidėjui, kadangi žaidėjas, be atskiro prašymo loterijų organizatoriui išmokėti laimėjimą, negali atsiimti žaidėjo sąskaitoje apskaitomų lėšų, be to, žaidėjo sąskaita pagal savo esmę ir paskirtį yra skirta tik žaidėjo įmokėtų ir išmokėtų sumų apskaitymui, kitaip tariant, vizualiam atvaizdavimui, yra visiškai nepagrįsta.

35. Pareiškėjas teigia, kad bandomieji lošimai negali būti vertinami kaip loterijų reklama, nes tai yra žaidimo funkcionalumas. Antra, loterijų organizavimui taikomos viešosios teisės nuostatos ir galioja teismo paminėtas principas, kad „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tarnybos direktoriaus įsakymais suderintų internetinių loterijos taisyklių specialiojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad bilieto vizualizacijoje naudojamos spalvos, mygtukų dydžiai bei jų padėtis ekrane gali keistis. Taip pat vizualizacija priklauso nuo žaidėjo naudojamo įrenginio, jo nustatymų bei naudojamos

naršyklės. Pareiškėjo nuomone, licencijuojamai loterijų organizavimo veiklai tokios neapibrėžtos nuostatos negali būti taikomos. Tačiau internetinėse loterijos taisyklėse nėra nustatyta, kad būtų įdiegtas bandomųjų lošimų funkcionalumas ir keisis ne bilieto vizualizacijoje naudojamos spalvos, mygtukų dydžiai bei jų padėtis ekrane, bet atsiras nauji, nesuderinti internetinėse loterijos taisyklėse, mygtukai „Pabandyti“. Loterijų įstatyme nėra nustatyta, jog loterijų organizatoriai gali (turi teisę) organizuoti bandomuosius lošimus internetinių loterijų atveju. Loterijų organizavimas yra licencijuojama veikla, kuri patenka į viešosios teisės reguliavimo sritį ir yra imperatyviai reglamentuojama Loterijų įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų, todėl Loterijų įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kaip parašyta įstatyme, negali būti laisvo šių nuostatų vertinimo, nes priešinga pozicija prieštarautų viešosios teisės pagrindiniam principui kad viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama.

36. Atsakovas Lošimų priežiūros tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad savo poziciją dėl skundžiamo teismo sprendimo išdėstė apeliaciniame skunde, todėl šiame atsiliepime pakartotinai dėl aptartų skundo motyvų nepasisako. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi su prašymu panaikinti Tarnybos direktoriaus įsakymus, kuriais buvo suderintos internetinių loterijų taisyklės. Minėtose loterijų taisyklėse nėra apibrėžiami „bandomieji lošimai“ bei jų organizavimas, todėl pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai dėl „bandomųjų lošimų“ nėra susiję su prašymo dalyku. Iš Loterijų įstatymo struktūros bei jame nurodyto reglamentavimo matyti, kad Loterijų įstatymas nustato pagrindinius loterijų organizavimo principus bei tvarką. Įvertinus Loterijų įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytą privalomą nurodyti loterijos taisyklių turinį, akivaizdu, kad Loterijų įstatymas įpareigoja patį loterijų organizatorių rengti loterijų taisykles, apibrėžti pageidaujamos organizuoti loterijos požymius bei jos organizavimo tvarką, kuri privalo atitikti Loterijų įstatymo reikalavimus, apimti Loterijų įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje privalomą nurodyti informaciją, o toks loterijos taisyklių turinys – neprieštarauti Loterijų įstatyme nustatytiems pagrindiniams loterijų organizavimo principams. Tarnybos nuomone, viešojoje teisėje galiojantis principas „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“ turėtų būti suprantamas ne kaip draudžiantis loterijos taisyklėse nurodyti bet ką, kas nėra nurodyta Loterijų įstatyme, tačiau draudžiantis loterijos taisyklėse nustatyti kitokį reglamentavimą, nei yra įtvirtinta Loterijų įstatyme. Aiškinant šį principą priešingai, įvertinus Loterijų įstatyme nustatyto reglamentavimo apimtį, nebūtų įmanoma parengti loterijos taisyklių, kurios neprieštarautų Loterijų įstatymui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. balandžio 7 d. įsakymų Nr. DI-167, Nr. DI-168, Nr. DI-169, Nr. DI-170, Nr. DI-171, Nr. DI-173 ir 2016 m. birželio 2 d. įsakymų Nr. DI-320, Nr. DI-321, Nr. DI-322, Nr. DI-323, kuriais buvo suderintos trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lietloto“ prašymu pateiktos didžiųjų loterijų „Pinigų griūtis“, „X&O“, „Lobių įlanka“, „Lobių sala“, „Burtininko kambarys“, „Aukso puodynė“, „Deimantai“, „Septintam danguj“, „Grynas auksas“, „Pinigų galia“ internetinės loterijos taisyklės, teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Pareiškėjas minėtus Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus įsakymus ginčija tuo pagrindu, kad, jo nuomone, ginčijamais įsakymais patvirtintos internetinių loterijų taisyklės prieštarauja Loterijų įstatymo reikalavimams, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams.

39. Pagal pareiškėjo suformuluotą prašymo pagrindą ir dalyką, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo, visų pirma, išanalizuoti ginčijamais atsakovo įsakymais patvirtintų internetinių loterijų taisyklių konkrečius punktų, kurie, pareiškėjo teigimu, prieštarauja Loterijų įstatymo nuostatoms, turinį, išaiškinti šiais internetinių loterijų punktais įtvirtintų reikalavimų, susijusių su loterijų organizavimu, pobūdį bei esmę. Kita vertus, įvertinus teisinį reguliavimą bei išaiškinus Loterijų įstatymo normas, kurių reikalavimams, pareiškėjo nuomone, neatitinka ginčijamais atsakovo įsakymais patvirtintos internetinių loterijų taisyklės, įvertinti konkrečių šių taisyklių punktų atitiktį Loterijų įstatymo nuostatoms.

40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik nurodė tam tikras Loterijų įstatymo nuostatas bei apsiribojo bendro pobūdžio išvadomis, kad ginčijamais atsakovo įsakymais patvirtintos taisyklės prieštarauja Loterijų įstatymo normoms. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta pakankamai argumentų, iš kurių

būtų aišku, kuo konkrečiai pasireiškia ginčijamų internetinių loterijų taisyklių neatitiktis norminių teisės aktų reikalavimams.

41. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

42. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Taigi teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus. Be to, ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

43. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo, neatliko savarankiško bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo bei nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių teisinio kvalifikavimo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo turiniui.

44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtas procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Lietloto“ (šiuo metu – „Euloto“, UAB) apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04453 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-389-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03366-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – T. N. individuali įmonė ir T. N.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. birželio 4 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-61529 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad centrinis mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Sprendimu nusprendė išieškoti į biudžetą iš sprendime nurodyto mokesčių mokėtojo turto 84 021,34 Lt. Mokestinė nepriemoka išieškoma iš T. N. individualios įmonės, už kurios prievoles pareiškėjas V. N. ir T. N. atsako subsidiariai, tarpusavyje už prievoles atsakydami solidariai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad VMI, remdamasi Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau  – ir Panevėžio AVMI) 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir VMI 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 69-87, siekdama išieškoti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką (82 073,90 Lt), 2014 m. sausio 21 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-623 areštavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės nekilnojamąjį turtą, kurio vertė yra 82 972,13 Lt. VMI Sprendimu nutarė pripažinti mokesčių mokėtoju ne tik T. N. individualiąją įmonę, bet ir pareiškėją. Pareiškėjo manymu, Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. T. N., kaip individualios įmonės savininkei, buvo iškelta baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, kaltinant pasisavinus iš valstybės 78 146 Lt. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. vasario 4 d. nutartimi nurodytoje baudžiamojoje byloje konstatavo, kad VMI galėjo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka įrodinėjant ieškinio pagrįstumą ir dydį. VMI tokia teise nepasinaudojo. 2010 m. lapkričio 9 d. VMI surašius turto arešto aktą, buvo areštuotas ne tik individualios įmonės savininkės T. N. turtas, bet ir pareiškėjo turtas. Panevėžio apygardos administracinis teismas šį aktą panaikino, o atsakovo apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi atmetė kaip nepagrįstą. VMI iki šiol nepaaiškino, kaip skaičiuojama nepriemokos suma, dėl kurios išieškojimo priimtas Sprendimas. Pareiškėjas teigė, kad nėra aišku, kodėl už T. N., kaip individualios įmonės savininkę, atsakingas ir pareiškėjas. Pareiškėjas nedirba sutuoktinės individualioje įmonėje, jis nėra mokesčių mokėtojas, todėl atsakomybę už individualios įmonės skolas turi prisiimti tik individualios įmonės savininkė, kuri atsako už prievoles savo įmonės ir savo asmeniniu turtu. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nebuvo suinteresuotu asmeniu administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013, nedalyvavo ikiteisminiame mokestinio ginčo nagrinėjimo procese. Sprendimu nepagrįstai išplėstas mokesčių mokėtojų ratas įtraukiant pareiškėją.

Pažymėjo, kad niekada nedirbo sutuoktinės individualioje įmonėje, nebuvo įmonės laiduotojas ar garantas, todėl negali būti pripažintas VMI skolininku. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog viešojo administravimo subjekto veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas jo aktą pripažinti neteisėtu. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog, nesant duomenų, kad areštuotas turtas būtų buvęs perduotas individualiai įmonei, jo negalima areštuoti. Pareiškėjas teigė, kad jis jokio turto nėra perdavęs savo sutuoktinės įmonei, visas areštuotas turtas priklauso jam asmeninės, bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės nuosavybės teise.

4. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (MAĮ 40 str. 1 p.).

Tais atvejais, kai, pasibaigus mokesčių sumokėjimo terminui, mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius. Atsakovas nurodė, kad išsiuntė T. N. 2013 m. gruodžio 6 d. raginimą Nr. (17.17-30)-RES-641351 per 20 dienų susimokėti 74 862,31 Lt mokestinę nepriemoką. Visa įmonės nepriemoka nurodyta raginime, lyginant su VMI sprendimu Nr. 69-87, sumažėjo mažiau negu 10 000 Lt dėl skaičiuojamų delspinigių.

6. Atsakovas su pareiškėjo teiginiu, kad VMI neturėjo teisės Sprendimu išplėsti mokesčių mokėtojų ratą įtraukiant pareiškėją, kaip mokesčių mokėtoją, nesutinka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog viešame registre prie turto turi būti nurodyti abu sutuoktiniai arba turi būti įrašas, kad tai bendroji jungtinė nuosavybė. VMI 2014 m. sausio 21 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-623 areštavo T. N. priklausantį turtą, kuris registruotas jos vardu ir nėra įrašo, kad tai bendroji jungtinė nuosavybė, todėl laikytinas T.  N. asmenine nuosavybe. Atsakovas pažymėjo, kad turto areštavimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas už T. N. individualios įmonės prievoles atsako subsidiariai. Įmonė yra įsteigta vieno iš sutuoktinių vardu, tai yra T. N., tačiau pareiškėjas dirbo įmonėje nuo 2000 m. kovo 14 d. iki 2001 m. sausio 31 d., pareiškėjas laikytinas įmonės dalyviu, subsidiariai atsakingu už įmonės prievoles. Pažymėjo, kad šeimos įmonė yra įsteigta vieno iš sutuoktinių vardu, kitas sutuoktinis turi būti atidus ir domėtis, kaip tvarkoma ir valdoma įmonė, o prireikus net kreiptis į teismą dėl sutuoktinio nušalinimo nuo įmonės valdymo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. individuali įmonė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Sprendime nėra nurodyta, jog pareiškėjas būtų T.  N. individualios įmonės laiduotojas ar garantas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VMI 2014 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-61529.

11. Teismas iš pridėtos administracinės bylos Nr. I-3219-463/2015 bylos duomenų nustatė, kad Panevėžio AVMI 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino 2012 m. sausio 16 d. patikrinimo aktą Nr. PAR5, kuriuo T. N. individualiajai įmonei papildomai apskaičiavo pelno mokesčio ir su juo susijusias sumas. VMI 2012 m. gegužės 17 sprendimu Nr. 69-87 pakeitė Panevėžio AVMI 2012 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (36.9-17)-SA-10 dalį ir nurodė T. N. individualiajai įmonei sumokėti 62 435 Lt pelno mokesčio, 11 437 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6 244 Lt pelno mokesčio baudą (administracinė byla Nr. I-3219-463/2015). VMI 2013 m. gruodžio 10 d. raginime nurodė T. N. individualiai įmonei per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos susimokėti 74 862,31 Lt mokestinę nepriemoką. VMI Sprendimu nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką iš T. N. individualios įmonės, T. N. bei V. N. turto.

12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, jog mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto.

13. Teismas iš pridėtos administracinės bylos Nr. I-3219-463/2015 ir nagrinėjamos administracinės bylos duomenų nustatė, kad VMI 2012 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 69-87 dėl mokesčių apskaičiavimo priimtas mokesčių mokėtojos T. N. individualiosios įmonės atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad

jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.).

14. Teismas pažymėjo, jog nors subsidiariai atsakingas už individualios įmonės prievoles yra tas sutuoktinis, kuris yra įmonės savininkas, tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Teismas pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016). Teismas pažymėjo, kad Sprendime nėra pateikti jokie argumentai, kodėl T. N. individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad, siekiant įmonę pripažinti šeimos verslu, turi būti nustatoma, kad verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Minėti kriterijai Sprendime nėra aptarti, nėra pateikti duomenys, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog T. N. individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas vertino, kad jame nėra nustatytas juridinių faktų visetas, kurių pagrindų būtų galima daryti išvadą, kad T. N. individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu. Sprendime taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas yra T.  N. individualios įmonės laiduotojas ar garantas. Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės dėl T. N. individualios įmonės vertinimo kaip šeimos verslu, ar faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas yra T. N. individualios įmonės laiduotojas ar garantas, nėra nustatytos. Teismas pažymėjo, kad argumentai dėl pareiškėjo darbo T. N. individualioje įmonėje bei kiti argumentai, jog T. N. individuali įmonė yra šeimos verslas, pateikti tik kartu su atsiliepimu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (2011 m. lapkričio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011, 2013 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-714/2013). Teismas vertino, kad Sprendimo motyvų nenurodymas ir jų papildymas atsiliepime kliudo pareiškėjui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Tokiu būdu sudaromos kliūtys ir teismui, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos. Esant šioms aplinkybėms, atsiliepime pateikti papildomi argumentai negali būti laikomi Sprendimo sudedamąja dalimi. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatavo, kad jame nėra pasisakyta, kodėl T. N. individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu, nepateikti argumentai minėtai išvadai daryti, nėra nustatyta, kad pareiškėjas yra T. N. individualios įmonės laiduotojas ar garantas.

15. Teismas priėjo išvadą, kad VMI 2014 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-61529 yra nepagrįstas.

III.

16. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pareiškėjas iš jam pateiktų dokumentų galėjo ir turėjo suprasti dalyko esmę bei aktyviai ginti savo teises. Ginčijamas Sprendimas pareiškėjui pateiktas kartu su VMI 2014 m. birželio 16 d. raštu Nr. (23.28-08)-RNA-22768, kuriame aiškiai nurodyta, kad T. N. individualios įmonės savininkai T. N. ir V. N. už įmonės prievolės atsako subsidiariai, o tarpusavyje įmonės savininkų atsakomybė už įmonės prievoles yra solidari. VMI prie 2014 m. birželio 16 d. rašte yra

nurodyti rašto rengėjos telefono, fakso numeriai bei elektroninio pašto adresai. Jeigu pareiškėjui kilo abejonės, kodėl VMI laiko T. N. individualią įmonę šeimos verslu, visi informacija ir tai patvirtinantys dokumentai jam būtų pateikti. Pareiškėjas į VMI nesikreipė. VMI visada nuosekliai laikėsi pozicijos, kad T. N. individuali įmonė yra T. N. ir V. N. šeimos verslas. Tai patvirtina ir VMI 2014 m. sausio 21 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-623, kuriuo T. N. individualios įmonės prievolių užtikrinimui buvo areštuotas ir V. N. vardu esantis turtas. Pareiškėjas šį turto arešto aktą skundė, tačiau skundo netenkino nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016 pažymėta, kad vertinant ginčo turto arešto akto pagrįstumą pirmiausia atmestini pareiškėjo argumentai dėl to turto, kurio savininke Nekilnojamojo turto registre buvo nurodyta T. N. Šiuo aspektu atsakovas rėmėsi oficialiais Nekilnojamojo turto registre užfiksuotais duomenimis, kurie laikytini teisingais, kol jie nepaneigti.

16.2. Kiek tai susiję su kitu turtu, VMI tokį sprendimą taip pat siejo su tuo, jog, VMI turimais duomenimis, T.  N. individuali įmonė buvo šeimos verslas, verslui buvo naudojamas tiek T. N., tiek ir pareiškėjo turtas, abu sutuoktiniai dalyvavo įmonės veikloje. Tai, kad VMI T. N. individualią įmonę laiko T. N. ir V. N. šeimos verslu, pasisakyta ir T. N. ir V. N. santuokos nutraukimo byloje, nagrinėtoje Ignalinos rajono apylinkės teisme (civilinė byla Nr. e2-16-286/2015). Šioje byloje VMI prieštaravo ieškovo V. N. prašymui po santuokos nutraukimo pripažinti asmenine T. N. prievole T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę valstybės biudžetui. Šioje byloje 2015 m. vasario 19 d. yra priimtas dalinis sprendimas, nes šalys 2015 m. vasario 9 d. pateikė teismui patikslintą pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu, kuriame prašo priimti dalinį sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo, o bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo pripažinti asmenine atsakovės prievole T.  N. individualios įmonės mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pagal VMI 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 sustabdyti iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-4337-789/2015. Taigi, pareiškėjas turėjo pakankamai informacijos apie tai, kad VMI T. N. individualią įmonę laiko T. N. ir V. N. šeimos verslu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti šioje administracinėje byloje skundžiamo Sprendimo dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių ir dėl to galėjo būti pažeista jo teisė į gynybą. Sprendimas neturi esminių trūkumų, sukliudžiusių teisės akto adresatui suprati ginčijamo teisės akto esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą.

16.3. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. raštu įpareigojo VMI nurodyti teismui, kuo remiantis VMI teigia, jog V. N. yra vienas iš T. N. individualios įmonės savininkų. VMI 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. (23.4-08) RNA-27794 pateikė prašomą informaciją bei tai patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas šių dokumentų iš viso nevertino. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad VMI siekė bylą baigti taikiai, taikos sutartis nebuvo pasirašyta tik dėl to, kad tretieji suinteresuoti asmenys T. N. individuali įmonė ir T. N. per teismo paskirtą terminą nesikreipė į VMI dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo. VMI nuomone, teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis), nevertino įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė.

17. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad jis yra pensininkas, turi savarankiškas pajamas, jo buvusios sutuoktinės įmonė nėra ir niekada nebuvo šeimos verslas. Ginčijamame Sprendime nėra pateikti jokie argumentai, kodėl T. N. individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu.

19. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas viešo administravimo subjekto sprendimui mėgina prilyginti informacinio pobūdžio raštus, adresuotus pareiškėjui, bei procesinius dokumentus, pateiktus nurodytiems teismams, kuriuose buvo išdėstyta VMI nuomonė apie pareiškėjo vaidmenį mokesčių mokėtojo – T. N. individualios įmonės, veikloje. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo teismas, vienos iš ginčo šalies nuomonė, pati savaime, nėra pagrindas priimti vienokį ar kitokį teismo sprendimą. Kadangi individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, jis turi būti įrodytas, tuo metu atsakovas jokių įrodymų nei teismui, nei pareiškėjui jam adresuotuose atsakovo minimuose raštuose nepateikė. Nepagrįstas atsakovo mėginimas remtis išnagrinėtomis bylomis Nr. e2-16-286/2015 (Ignalinos rajono apylinkės teisme) ir Nr. A-401-438/2016, nes šiose bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo civilinės atsakomybės už mokesčių mokėtojo – individualios T. N. įmonės, skolas. Įmonės, kaip šeimos verslo, teismai nurodytose bylose nevertino, todėl šios bylos neturi

prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai ir joje priimtam ginčijamam teismo sprendimui. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas, žinodamas, kas rengia jam informacinius pranešimus, turėjo galimybę sužinoti ir priežastis, kodėl VMI laiko jo buvusios sutuoktinės įmonę šeimos verslu, apskritai prieštarauja tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, tiek ir MAĮ nuostatoms, nes mokestiniame ginče perkelia įrodinėjimo prievolę fiziniam asmeniui, kuriam apskritai jokie įrodymai nepateikti, įpareigodami jį ginčyti mokesčių administratoriaus nuomonę. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas iš VMI jokių laiškų ar reikalavimų pateikti kokią nors informaciją iš viso nėra gavęs, nes visi laiškai ir kita korespondencija buvo siunčiama tik likviduojamos individualios įmonės savininkei T. N., o ne pareiškėjui. Ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, kad T. N. ir V. N. yra nutraukę santuoką, ir santuokos nutraukimo byloje VMI buvo įtraukta į teismo procesą kaip T. N. kreditorius, kuris nepareiškė jokių kreditorinių reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. birželio 4 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-61529 teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Ginčijamu atsakovo Sprendimu buvo nuspręsta išieškoti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką iš T. N. individualios įmonės, kurios savininkė yra T. N., bei jos sutuoktinio V. N. turto (I t., b. l. 9).

22. Nors pareiškėjas skunde (I t., b. l. 1–5), paduotame pirmosios instancijos teismui, prašė panaikinti visą Sprendimą, tačiau šiame skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas (skundo pagrindas), yra susijusios tik su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta T. N. individualios įmonės mokestinės nepriemoką išieškoti iš pareiškėjo turto.

23. Skunde pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių dėl ko kita Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką iš T. N. individualios įmonės, kurios savininkė yra T. N., turto, yra nepagrįsta ar neteisėta, nenurodo, kuo ši Sprendimo dalis pažeidžia ar gali pažeisti pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių materialinio teisinio pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių reikalavimą dėl paminėtos Sprendimo dalies panaikinimo, t. y. pareiškėjas nepagrindė savo reikalavimo teisės panaikinti Sprendimo dalį dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš T. N. individualios įmonės, kurios savininkė yra T. N., turto, todėl nebuvo jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl šios Sprendimo dalies panaikinimo. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.

24. Mokesčių administravimas – mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas, taip pat mokesčių ir kituose įstatymuose nustatytų mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareigų vykdymas ir teisių įgyvendinimas (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal šias įstatymų nuostatas mokesčių administravimas yra atskira viešojo administravimo atskira rūšis, todėl mokesčių administravimui yra taikomos ir Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintos teisės normos (Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnis).

25. Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktas nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Šio įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma, priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto, kurį vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Vadovaujantis minėtomis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis ginčijamas sprendimas buvo priimtas vykdant mokesčių administravimo procedūras, t. y. mokesčių administratoriaus veiksmus, atliekamus įgyvendinant jo funkcijas, taip pat vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis).

26. Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas.  Iki šio momento teisinio

santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o tuo pačiu tas teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinė byla Nr. A12-219-04).

27. Pagal šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju, ginčijamo atsakovo Sprendimo priėmimo procedūra nėra baigta, nes nėra galutinai išnagrinėtas pareiškėjo administraciniam teismui paduotas skundas dėl Sprendimo panaikinimo.

28. Atsakovas 2014 m. birželio 16 d. rašte Nr.(23.28-08)-RNA-22768, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie Sprendimo priėmimą, nurodė, kad T. N. individualios įmonės savininkai T. N. ir V. N. už įmonės prievoles atsako subsidiariai, tarpusavyje įmonės savininkų atsakomybė už įmonės prievoles yra solidari (I t., b. l. 8).

29. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad Ignalinos rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-16-286/2015 dėl T. N. ir V. N. santuokos nutraukimo. Šioje byloje 2015 m. vasario 19 d. yra priimtas dalinis sprendimas, nes šalys 2015 m. vasario 9 d. pateikė teismui patikslintą pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu, kuriame prašė priimti dalinį sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo, o bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo pripažinti asmenine atsakovės prievole T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę sustabdyti iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje (II t., b. l. 62-65).

30. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-16-286/2015 dalyje dėl reikalavimo pripažinti asmenine atsakovės prievole T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pagal Valstybinė mokesčių inspekcijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 sustabdyta iki Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-4337-789/201 įsiteisės teismo sprendimas, nutartis ar nutarimas.

31. Taigi po administracinės procedūros, kurios metu buvo priimtas Sprendimas, pradėjimo paaiškėjo, jog bendrosios kompetencijos teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl to, ar pareiškėjas turi prievolę sumokėti T.  N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką.

32. Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nutraukiama ir per 5 darbo dienas nuo tokio paaiškėjimo dienos apie tai raštu informuojamas skundą pateikęs asmuo..

33. Paminėta Viešojo administravimo įstatymo nuostata tiesiogiai taikytina administracinei procedūrai, kuri šiame įstatyme apibrėžiama, kaip viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Tačiau nei Viešojo administravimo įstatyme, nei Mokesčių administravimo įstatyme nėra sureguliuota situacija, kai individualaus administracinio akto priėmimo procedūroje paaiškėja, jog dėl faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas individualus administracinis aktas, teisme yra nagrinėjamas ginčas.

34. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

35. Todėl, sprendžiant šį ginčą, pagal įstatymo analogiją taikytina Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisyklė, suteikianti prioritetą teismui dėl individualaus administracinio akto priėmimo procedūroje reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo.

36. Paaiškėjus aplinkybei, jog bendrosios kompetencijos teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl to, ar pareiškėjas turi prievolę atlyginti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką, atsakovo išvada, jog už minėtos įmonės mokestinę prievolę subsidiariai yra atsakingas ir pareiškėjas, nagrinėjamo ginčo kontekste negali būti pripažintina pagrįsta, nes tik

remiantis įsiteisėjusiu bendrosios kompetencijos teismo sprendimu dėl paminėto civilinio ginčo išsprendimo, mokesčių administratorius galės nuspręsti dėl pareiškėjo prievolės sumokėti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką.

37. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis).

38. Nustačius, kad faktiniai duomenys, kuriais remiantis buvo nuspręsta išieškoti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto, nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste negali būti pripažinti pagrįstais, todėl ginčijamo Sprendimo dalis dėl T. N. individualios įmonės mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto yra naikintina. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl minėtos Sprendimo dalies panaikinimo paliekamas nepakeistas.

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:„Pareiškėjo V. N. skundą patenkinti iš dalies.Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. birželio 4 d.

sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-61529 dalį, kuria nuspręsta išieškoti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką iš V. N. turto.

Kitą pareiškėjo V. N. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04437 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-500-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01812-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos skundą atsakovui Lietuvos kultūros tarybai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos dizainerių sąjunga (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos kultūros tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. balandžio 27 d. raštą Nr. S-140 (toliau – ir Raštas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos kultūros taryba 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1LKT-37(1.2) (toliau – ir Sprendimas) nusprendė skirti pareiškėjui dalinį finansavimą projektui „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ (toliau – ir Projektas). Sprendimo pagrindu tarp pareiškėjo ir Tarybos 2016 m. birželio 2 d. buvo sudaryta Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartis Nr. S/MKO-14(6.32)/2016 (toliau – ir Sutartis). Sutarties 2.1.1 punktu Taryba įsipareigojo iš dalies finansuoti Projekto vykdymą, iš Kultūros rėmimo fondo lėšų pareiškėjui skiriant 10 000 Eur. Įgyvendinant Projektą buvo numatyta surengti dizaino apdovanojimus. Tuo pagrindu Projekto sąmatoje buvo numatyta, kad dizaino apdovanojimų vadybininkui bus mokamas 752 Eur atlyginimas, o apdovanojimams už geriausius dizaino pasiekimus bus skiriama 500 Eur. Pasibaigus 2016 metams pareiškėjas pateikė Tarybai ataskaitą dėl Projekto lėšų panaudojimo, kartu pateikė ir visas išlaidas patvirtinančius dokumentus. Taryba, įvertinusi dokumentus, skundžiamu Raštu konstatavo, kad pagal Projektą išmokėta lėšų dalis turėtų būti grąžinta, nes apdovanojimo konkursas „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“ nėra įvykęs. Rašte taip pat nurodyta, kad per 10 dienų negrąžinus išmokėtų lėšų, pareiškėjas praras teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Taryba, priimdama sprendimą dėl lėšų grąžinimo, neatsižvelgė į tai, dėl kokių priežasčių apdovanojimų konkursas nebuvo įvykdytas laiku, bei į tai, jog pareiškėjas buvo pasirengęs jį įvykdyti. Pareiškėjo teigimu, visus veiksmus, kuriems buvo skirtas finansavimas, jis buvo įvykdęs. Pareiškėjas buvo pasamdęs dizaino apdovanojimų vadybininkę, kuri atrinko dizainerius, kuriems turėtų būti skirti apdovanojimai, o UAB „LED reklama“ suprojektavo ir pagamino apdovanojimus. Taigi visi veiksmai, kurių įvykdymui Taryba skyrė finansavimą ir dėl jų patvirtino sąmatą, buvo įvykdyti dar 2016 metais. Taryba Sutartimi neįsipareigojo finansuoti paties renginio, o kadangi pačiam renginiui organizuoti nebuvo skirtas finansavimas, todėl pareiškėjas neturėjo lėšų renginiui organizuoti. Dėl šios priežasties apdovanojimų įteikimas buvo perkeltas 2017 metams. Pažymėjo, kad Taryba, šiuo aspektu, t. y., kodėl apdovanojimai nebuvo įteikti, Rašte iš esmės nepasisakė, todėl Raštas vertintinas, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Pareiškėjas pabrėždamas Rašto neteisėtumą, taip pat rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-700-815/2017, akcentuodamas, kad būtent pačios Tarybos neteisėti veiksmai lėmė, jog apdovanojimai nebuvo įteikti atrinktiems dizaineriams.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Rašte nurodyta sankcija negali būti skiriama, nes tokios sankcijos nenumato įstatymas. Rašte nurodyta sankcija yra perkelta iš Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 patvirtintų Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių (toliau – ir Gairės) 97 punkto, kurios (Gairės) yra tik poįstatyminis teisės aktas ir kuriame negali būti įtvirtintos sankcijos, jeigu jų nustatyti tokį poįstatyminį teisės aktą priėmusiam subjektui nepaveda įstatymas. Gairės yra priimtos Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies pagrindu, kuri numato Gairių priėmimą, tačiau šiuo įstatymu nenumatyta Gairėse nustatyti teisines sankcijas. Įstatymas Rašte nurodytos sankcijos nenumato, todėl ji ir negali būti skiriama. Pažymėjo, kad sankcijos skyrimas ribotų pareiškėjo, kaip vykdančio meno kūrėjų organizacinę funkciją – kurti

meną, pagrindinę veiklą. Taip pat pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei bus pripažinta, kad Gairių 97 punkte galėjo būti įtvirtinta teisinė sankcija, sankciją vertino, kaip neproporcingą ir dėl to neteisėtą. Pareiškėjo vertinimu, apdovanojimai buvo pagaminti, laureatai išrinkti, taigi lėšos nebuvo išvaistytos, todėl pažeidimas turėtų būti vertintinas kaip minimalus.

5. Atsakovas Lietuvos kultūros taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos kultūros tarybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1LKT-37(1.2) buvo

nuspręsta skirti pareiškėjui 10 000 Eur finansavimą projektui „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“. Tarp šalių sudarytoje Sutartyje nustatyta finansavimo suma (10 000 Eur) į pareiškėjo sąskaitą buvo pervesta 2016 m. birželio 8 d., t. y. praėjus 4 darbo dienoms nuo Sutarties pasirašymo. Taryba atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas konkursuose dalyvauja nuo 2013 metų, todėl jam neabejotinai buvo žinoma, jog, vadovaujantis Gairėmis, Projekto veiklos galėjo būti pradedamos įgyvendinti jau nuo 2016 m. sausio 1 d. ir jų vykdymo išlaidas buvo galima padengti po Sutarties pasirašymo.

7. Atliekant pareiškėjo pateiktų dokumentų patikrą buvo nustatyta, kad pareiškėjas Projektą įgyvendino ne tokia apimtimi, kokia įsipareigojo pagal Sutartį, t. y. nebuvo įgyvendintas Sutarties 2.4 punktas, kuriame numatyta, jog bus pažymėti ir apdovanoti trys aukščiausias profesionalizmo ir dizaino inovacijų viršūnes pasiekę dizaino kūrėjai, bei 2.7 punktas, kuriame nustatyta, kad projekto metu vyks konkurso laureatų paskelbimas ir apdovanojimas. Atsižvelgiant į tai, paraiška buvo įvertinta 55 balais iš 100 galimų. Pažymėjo, kad veiklos pagal Projektą siaurinimas galimas tik su Tarybos leidimu, o nusprendus pratęsti Projekto įgyvendinimo laikotarpį, tam taip pat reikalingas Tarybos leidimas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas į Tarybą nesikreipė. Skunde minimus argumentus, kad Taryba nesiaiškino Projekto neįvykdymo priežasčių, vertino niekiniais, nes visi, net minimalūs paaiškinimai, buvo pateikti po Sutartyje nurodytų terminų.

8. Atsakovas pabrėžė, kad Taryba Projekto įgyvendinimo lėšas finansuoja su sąlyga, jog bus įgyvendintos visos paraiškoje nurodytos, o ne savavališkai pareiškėjo pasirinktos veiklos. Sutarties 2.3.1 punkte buvo nurodyta, kad gavęs finansavimą pareiškėjas įsipareigoja įgyvendinti Projektą taip, kaip numatyta paraiškoje, o paraiškoje ir buvo numatyta, jog apdovanojimai įvyks. Priešingu atveju susidarytų tokia situacija, kai valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos ne tikslui pasiekti, o jokios pridėtinės vertės nekuriančioms veikloms finansuoti, nors galutinis rezultatas ir nebūtų pasiektas. Nesutiko su skundo argumentais, kad pareiškėjui turėjo būti skirtos lėšos apdovanojimų organizavimui. Pareiškėjas buvo įsipareigojęs renginį suorganizuoti pagal Sutartį iki 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau savo savavališkais veiksmais renginį perkėlė į 2017 metus, nederinant su Taryba.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Rašte yra aiškiai ir motyvuotai nurodyta, dėl kokių priežasčių dalis išlaidų yra laikomos panaudotomis netinkamai ir turėtų būti grąžintos.

10. Dėl argumentų, kuriais pareiškėjas grindė Rašte numatytos sankcijos neproporcingumą, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skundo argumentais niekaip neįrodė, jog pritaikius prevencinio poveikio priemonę iš esmės žlugs pareiškėjo veikla, ar atsiras kitos negrįžtamos neigiamos pasekmės. Pažymėjo, kad Taryba lėšas skiria viešo konkurso būdu, todėl lėšų skyrimas nėra garantuojamas. Atkreipė dėmesį, kad Taryba skirsto būtent valstybės lėšas, todėl jų skyrimas turėtų būti efektyvus, o jas panaudojant nebūtų piktnaudžiaujama. Pareiškėjas Projekto neįgyvendino, todėl Taryba neturi pagrindo pripažinti tinkamomis išlaidas, kurios buvo patirtos siekiant rezultato. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Gairėse numatyta priemonė dėl draudimo tris metus teikti paraiškas yra prevencinio pobūdžio, kuri vienodai taikoma visiems subjektams.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.12. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. balandžio 27 d. rašto Nr. S-140,

kuriuo pareiškėjas įpareigotas grąžinti dalį jam skirtų lėšų Projekto „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ įgyvendinimui, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 21 d. pateikė Tarybai Finansavimo kultūros rėmimo fondo lėšomis paraišką pagal programą „Meno kūrėjų organizacijų kūrybinių programų įgyvendinimas“. Įgyvendinamas programos projektas – Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla. Projekto įgyvendinimo forma – Meno kūrėjų organizacijos – Lietuvos dizainerių sąjungos – 2016 m. metinė kūrybinė programa. Projekto įgyvendinimo terminas nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir Paraiška). Taryba 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1LKT-37(1.2) nusprendė Lietuvos dizainerių sąjungai skirti dalinį finansavimą projektui „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“. Tarp pareiškėjo ir Tarybos 2016 m. birželio 2 d. buvo pasirašyta Projekto vykdymo

dalinio finansavimo sutartis Nr. S/MKO-14/6.32)/2016, pagal kurią Taryba įsipareigojo iš dalies finansuoti projekto „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ įgyvendinimą, šiam tikslui iš Kultūros rėmimo fondo lėšų skiriant 10 000 Eur. Tarybos 2016 m. birželio 3 d. paraiškose Nr. 15/0000290 fiksuota, kad Taryba 2016 m. birželio 3 d. į pareiškėjo sąskaitą pervedė Sutartyje numatytą 10 000 Eur sumą. Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutarties 2.3 punkte reglamentuoti pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos įsipareigojimai, tarp kurių ir įsipareigojimas Projektą įvykdyti Sutartyje, jos prieduose ir Paraiškoje nustatyta tvarka bei sąlygomis iki Sutarties 1.2 punkte nustatyto Projekto įgyvendinimo laikotarpio pabaigos (Sutarties 2.3.1 punktas). Atsakovas įvertinęs Projekto dalinio finansavimo faktines išlaidas patvirtinančius dokumentus nustatė, kad sąraše nurodytos išlaidos „Dizaino apdovanojimų vadybininko atlyginimas pagal sutartį“, sudarančios 752 Eur (apmokėjimą patvirtina 2016 m. lapkričio 16 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 01/16), ir išlaidos „Apdovanojimai už geriausius dizaino pasiekimus“, sudarančios 500 Eur (apmokėjimą patvirtina 2016 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LED-000196), turi būti grąžintos Tarybai, nes apdovanojimo konkursas „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“, turėjęs įvykti 2016 m. konferencijos metu, nebuvo surengtas, t. y. buvo nustatyta, kad Projektas, kurio įvykdymui pagal Sutartį buvo skirtas finansavimas ir kurį pareiškėjas įsipareigojo įvykdyti iki Projekto termino pabaigos, nebuvo įvykdytas. Įpareigojimą grąžinti lėšas atsakovas įformino 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140, dėl kurio neteisėtumo pareiškėjas kreipėsi į teismą.

14. Teismas akcentavo, kad esminės aplinkybės, kurios turėtų būti nustatinėjamos nagrinėjant šį ginčą, ar Taryba Raštu turėjo teisinį pagrindą įpareigoti pareiškėją grąžinti dalį jam pervestų lėšų ir, ar toks reikalavimas laikytinas teisiškai pagrįstu.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Raštu buvo įpareigotas per 10 darbo dienų nuo Rašto gavimo dienos grąžinti Tarybai 1 252 Eur jam skirtų lėšų dėl to, jog Taryba, atlikusi Projekto dalinio finansavimo faktines išlaidas patvirtinančių dokumentų patikrą, nustatė, kad Projektas nebuvo įvykdytas iki galo, t. y. Projektas buvo įgyvendintas ne pilnai ta apimtimi, kaip buvo numatyta tarp šalių pasirašytoje Sutartyje (pareiškėjas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų). Vadovaujantis Sutarties 2.3.1 punktu, pareiškėjas įsipareigojo Projektą įvykdyti Sutartyje, jos prieduose ir Paraiškoje nustatyta tvarka bei sąlygomis iki Sutarties 1.2 punkte nustatyto Projekto įgyvendinimo laikotarpio pabaigos (iki 2016  m. gruodžio 31 d.). Finansavimo kultūros rėmimo fondo lėšomis paraiškos 2.4 punkte, kuriame išdėstytas trumpas Projekto aprašymas, numatyta, jog bus pažymėti ir apdovanoti trys aukščiausias profesionalizmo ir dizaino inovacijų viršūnes pasiekę dizaino kūrėjai, taip pat Paraiškos 2.7 punkte, kuriame aptariamas preliminarus renginių kalendorius, buvo numatyta būtent gegužės mėn. surengti konkursą „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“, kurio metu ir būtų paskelbti bei apdovanoti laureatai. Taryba nustačiusi, kad iki Projekto įvykdymo pabaigos nebuvo surengtas renginys, kurio metu būtų apdovanoti laureatai, buvo priimta išvada, jog pareiškėjas nesilaikė Sutartimi sulygtų įsipareigojimų (dalies įsipareigojimų), įvertino, kad Projektas nebuvo įgyvendintas iki galo.

16. Teismas Tarybos konstatuotas išvadas įvertinęs tarp šalių sudarytos Sutarties, Projekto, Paraiškos turinio kontekste sutiko su Tarybos Rašto argumentais, kad Projektas, kuriam Taryba skyrė finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo lėšų, nėra iki galo įvykdytas. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pasirašydamas Sutartį įsipareigojo įvykdyti Projektą, būtent tokio turinio, koks yra aptartas Paraiškoje, vadinasi, pareiškėjui, Sutarties 2.3.1 punkto prasme, buvo pareiga ne tik išrinkti tris dizaino inovacijų viršūnes pasiekusius dizaino kūrėjus, pagaminti apdovanojimus, tačiau ir suorganizuoti apdovanojimų įteikimą (suorganizuoti renginį). Tuo metu Taryba pasirašydama Sutartį įsipareigojo iš dalies finansuoti Projekto, kurio turinys aprašytas Paraiškoje, vykdymą. Pareiškėjui apdovanojimo konkurso „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“ nesurengus, t. y. neįvykdžius Projekto iki galo, Tarybos Rašte suformuluotas reikalavimas grąžinti dalį pervestų lėšų laikytinas pagrįstu. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, paramos skyrimas galimas tik tuo atveju, kai Paramos sutartyje numatyti tikslai yra pasiekiami nepažeidžiant paramos skyrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir sutarties sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. A492-2408/2013). Šiuo atveju negalima teigti, kad Projekto tikslas buvo pasiektas.

17. Teismas nurodė, kad Projekto, kuriam Taryba skyrė lėšas, turinys buvo išsamiai aptartas Paraiškoje. Trumpas Projekto aprašymas buvo pateiktas Paraiškos, teiktos Tarybai, 2.4 punkte, kuriame aiškiai nurodyta, kad į Projekto turinį įeina ir dizaino kūrėjų apdovanojimai, kuriuos pats pareiškėjas numatė surengti gegužės mėn. vyksiančiame konkurse „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“. Iš to aiškiai suprastina, kad pareiškėjas, teikdamas Paraišką finansavimui gauti, įsipareigojo surengti iškilmingą atrinktų dizaino kūrėjų apdovanojimą. Tai, kad Projekto vykdymo metu pareiškėjas įsipareigojo surengti patį renginį, patvirtina ir tai, jog pareiškėjas Paraiškoje pats numatė tokio renginio surengimo

apytikslę renginio datą (gegužės mėn.). Taryba lėšas Projektui įvykdyti skyrė įvertinusi Projekto turinį, kuris buvo pateiktas Paraiškoje, todėl pareiškėjas neteisus teigdamas, kad Sutartimi Taryba neįsipareigojo finansuoti paties renginio, kurio metu dizaino kūrėjams būtų įteikti apdovanojimai. Priešingai, nei įrodinėja pareiškėjas, Sutartimi Taryba įsipareigojo ir finansavo būtent tokio turinio Projektą, koks buvo aptartas Paraiškoje, tarp jų ir 2.4 bei 2.7 punktuose. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus (Taryba neskyrė lėšų renginiui) teismas vertino kaip nepagrįstus.

18. Teismas, vertindamas atsakovo Raštą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškintos pareigos motyvuoti priimtus sprendimus kontekste, pažymėjo, jog Rašto turinys atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytiems individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams. Rašte aiškiai nurodytas nustatyto pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas įpareigotinas grąžinti dalį lėšų, pobūdis (Projekto neįvykdymas), nurodyta grąžintina lėšų suma, nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvo priimta tokia išvada (konkrečių Sutarties nuostatų nesilaikymas). Teismas priėjo išvadą, kad Raštas pagrįstas objektyviais duomenimis, suprantamai motyvuotas. Aplinkybė, kad Taryba Rašte nepakomentavo, kodėl pareiškėjo argumentai dėl tinkamo lėšų panaudojimo nėra pagrįsti, neturi įtakos Rašto teisėtumui. Taryba lėšas skyrė Projektui, kuris pilna apimtimi turėjo būti įgyvendintas iki 2016 m. gruodžio 31 d. Rašte aiškiai nurodyta, kad sprendimas grąžinti lėšas buvo priimtas konstatavus faktą, jog Projektas nebuvo įvykdytas iki nustatyto termino, todėl visi pareiškėjo paaiškinimai, kurie 2017 m. kovo 30 d. raštu buvo pateikti jau po Projekto įvykdymo termino pabaigos (2016 m. gruodžio 31 d.) (Projekto vykdymo metu pareiškėjas su atitinkamais prašymais pratęsti terminą Projektui įvykdyti, ar kitais pasiūlymais į Tarybą nesikreipė), pagrįstai atsakovo nebuvo įvertinti, kaip turintys teisinės reikšmės. Pareiškėjo 2017 m. kovo 30 d. rašto nepakomentavimas objektyviai negalėjo sutrukdyti pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į gynybą, ką iš esmės pareiškėjas ir padarė pateikdamas skundą teismui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad, nors pareiškėjas prieštarauja, jog Rašte nebuvo pasisakyta dėl 2017 m. kovo 30 d. rašte nurodytų argumentų, tačiau ši aplinkybė, esamoje faktinėje situacijoje, nelaikytina individualaus administracinio akto trūkumu VAĮ 8 straipsnio nuostatos prasme. Nors, kaip matyti iš Rašto turinio, Taryba Rašte nurodė, jog įpareigodama grąžinti lėšas atsižvelgė į pareiškėjo 2017 m. kovo 30 d. raštu pateiktus paaiškinimus.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su Projektu „Dizaino indeksas LT-2016 Design Index“, nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingos.

20. Teismas, pasisakydamas dėl Rašte nurodytos sankcijos, nurodė, kad Kultūros rėmimo fondo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog Kultūros ministras tvirtina Fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gaires. Šiose gairėse nustatomos Fondo rėmimo sritys ir jų prioritetai, rėmimo ir vertinimo kriterijai, paraiškos forma, projektų teikimo, lėšų skyrimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarka. Nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamas sritis ir programas, projektų vertinimo prioritetus ir kriterijus, paraiškų teikimo ir vertinimo tvarką, lėšų skyrimo ir jų panaudojimo tvarką, projektų vykdymo ir atsiskaitymo už skirtas lėšas tvarką nustatė Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 patvirtintos Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairės. Gairių 97 punkte įtvirtinta, jog Tarybai nustačius, kad projekto vykdytojas nepagrįstai gavo lėšas ar netinkamai jas panaudojo, projekto vykdytojas privalo jas grąžinti Tarybai. Lėšų negrąžinus per Tarybos nustatytą terminą, jos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka, o projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių. Ši teisės nuostata perkelta taip pat ir į Sutartį (2.2.1 punktas), kurią savo parašais patvirtino Sutarties šalys, tokiu būdu išreikšdamos sutikimą su Sutarties sąlygomis ir tuo įsipareigodamos laikytis Sutartyje įtvirtintų sąlygų. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Gairių 97 punkto ir Sutarties 2.2.1 punkte įtvirtinta prevencinio poveikio priemone pareiškėjui daromas neigiamas poveikis. Iš šios prevencinio pobūdžio nuostatos expressis verbis (aiškiai suformuluoto turinio) matyti, kad numatytas apribojimas trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas pareiškėjo atžvilgiu būtų taikomas tik tuo atveju, jei Rašto teisėtumą teismine tvarka pripažinus teisėtu, pareiškėjas negrąžintų jam išmokėtų lėšų pagal Projektą „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“. Raštą pripažinus teisėtu ir pareiškėjui įvykdžius jame nurodytą įpareigojimą, Gairių 97 punkte ir Sutarties 2.2.1 punkte įtvirtintas teisių ribojimas pareiškėjui nebūtų taikomas, o tai reiškia, kad ateityje nebūtų trikdoma ir jo veikla, pagrindinė funkcija – kurti meną. Tuo atveju, jei net ir vykstant teisminiams procesams pareiškėjas įvykdytų Rašte nurodytą įpareigojimą, o vėliau Raštas teismine tvarka būtų pripažintas neteisėtu, pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka įgytų teisę į lėšų susigrąžinimą. Taigi, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, Gairių 97 punkte ir Sutarties 2.2.1 punkte įtvirtinta prevencinio pobūdžio priemonė, kuri nurodyta Rašte, pagal savo eksplicitinę formuluotę nelaikytina pareiškėjui jau paskirta, ir jo teises realiai ribojanti teisine sankcija, kuri turėtų būti įtvirtinta įstatymu. Pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti argumentai, kad Raštas neteisėtas, nes jame nurodyta sankcija negali

būti skiriama, vertintini kaip nepagrįsti. Šiais argumentais pareiškėjas Rašto ydingumo neįrodė.21. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs įrodymų visetą, priėjo išvadą, kad

skundžiamas Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. balandžio 27 d. raštas Nr. S-140 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

22. Netenkinęs skundo, teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Taryba finansavo ne tik apdovanojimų laimėtojų atranką bei apdovanojimų pagaminimą, bet ir renginį, kurio metu laureatams būtų įteikti apdovanojimai. Sutartimi Taryba neįsipareigojo finansuoti atskiro renginio, kurio metu būtų įteikti tik vykdant Projektą pagaminti apdovanojimai (buvo nuspręsta finansuoti kompleksinį renginį – Metinę konferenciją).

23.2. Apdovanojimus buvo suplanuota įteikti 2016 m. gegužės mėn. vykusios Metinės konferencijos metu ir Taryba apie tai buvo informuota. Sprendimas skirti finansavimą Projektui buvo priimtas 2016 m. balandžio 20 d. Taigi, nusprendus skirti finansavimą, dar buvo įmanoma sutartį su pareiškėju pasirašyti ir finansavimą pervesti iki 2016 m. gegužės mėn. turėjusios vykti Metinės konferencijos. Kadangi Taryba nesikreipė į pareiškėją su prašymais atidėti Metinę konferenciją ir ją surengti vėliau, Metinė konferencija buvo rengta būtent 2016 m. gegužės mėn., kaip ir buvo suplanuota. Taryba su pareiškėju Sutartį sudarė tik 2016 m. birželio 2 d., o finansavimą pervedė 2016 m. birželio 3 d., t. y. jau po Metinės konferencijos. Tai, kad apdovanojimai nebuvo pagaminti iki Metinės konferencijos, lėmė būtent Tarybos neveikimas. Pareiškėjas neturėjo lėšų, už kurias galėtų pagaminti apdovanojimus ir sumokėti atlyginimą už apdovanojimų laureatų atranką.

23.3. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad dėl šališkų ekspertų samdymo pareiškėjui nebuvo skirtas finansavimas ir kitiems projektams, kuriuos vykdant suorganizuotuose renginiuose apdovanojimai galėjo būti įteikti laureatams.

23.4. Pripažinus Raštą teisėtu ir lėšų Tarybai negrąžinus, pareiškėjo veikla bus reikšmingai apribota. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ir Rašte nurodytos sankcijos teisėtumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad nustatyti įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Šiuo atveju joks įstatymas nenustato nurodytos sankcijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad iš administracinės sutarties kylančios teisės ir pareigos bei atsakomybė visų pirma yra reglamentuoti administracinės teisės aktų, todėl viešojo administravimo subjektas negali paramos gavėjo teisių riboti labiau, o paramos gavėjas negali turėti lūkesčių daugiau, negu numato atitinkami teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2408/2013).

23.5. Rašte nurodyta sankcija, be kita ko, yra neproporcinga, atsižvelgiant į pažeidimą, kuris neva tai buvo padarytas. Sprendžiant dėl parenkamų sankcijų, turi būti atsižvelgiama ir į pasekmes, pažeidimo įtaką paramos panaudojimui – ar numatyti paramos tikslai buvo pasiekti, ar dėl to padidėjo pirkimo kaina. Paramos administravimo subjektas privalo tirti visas su sankcijos taikymu susijusias aplinkybes, ne vien tik patvirtinančias pažeidimo fakto nustatymą, o pareiškėjui turi būti suteikta galimybė jas įrodinėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2408/2013). Jeigu teismas pripažins Raštą teisėtu, tai pareiškėjui kils neigiamos pasekmės – jo veikla bus itin suvaržyta, neleidžiant jam gauti lėšų iš Kultūros rėmimo fondo.

24. Atsakovas Lietuvos kultūros taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pripažįsta, jog dalies projekto veiklų neįvykdė. Sutarties 2.3.1 punkte yra aiškiai nurodoma, kad, gavus finansavimą pagal Sutartį, pareiškėjas įsipareigoja įgyvendinti projektą taip, kaip numatyta Paraiškoje (šiuo atveju Paraiškoje buvo numatyta, kad apdovanojimai įvyks). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas skiria dalinį finansavimą, projekto sąmatoje prie Sutarties yra nurodomos tos išlaidos, kurias pats pareiškėjas nusprendžia padengti iš atsakovo skirtų lėšų (tai gali būti visos arba dalis išlaidų, kurias pareiškėjas buvo nurodęs sąmatoje prie Paraiškos, kuri taip

pat buvo įvertinta ekspertų bei sprendimą priėmusio kolegialaus valdymo organo). Visos kitos lėšos, kurios yra būtinos projekto įgyvendinimui, jo rezultatų ir tikslų pasiekimui, šioje sąmatoje neatsispindi, nes jų panaudojimo tinkamumo atsakovas nekontroliuoja. Tačiau tai nereiškia, kad tos veiklos, kurios nėra numatytos sąmatoje prie Sutarties, gali būti neįgyvendintos.

26. Atsakovas pažymi, kad skirtą finansavimo sumą (10 000 Eur) į pareiškėjo Sutartyje nurodytą banko sąskaitą pervedė 2016 m. birželio 8 d., t. y. praėjus vos 4 darbo dienoms nuo Sutarties pasirašymo. Sprendimas dėl finansavimo skyrimo pareiškėjui buvo priimtas 2016 m. balandžio 20 d., t. y. iki planuojamos konferencijos (kurios metu turėjo įvykti apdovanojimai) likus beveik mėnesiui, todėl pareiškėjas, žinodamas, kad finansavimas yra tikrai skirtas, turėjo visas galimybes šias veiklas tinkamai įgyvendinti.

27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, kuri yra nuolatinis atsakovo organizuojamų konkursų dalyvis, akivaizdžiai ignoravo Gairėse ir Sutartyje nustatytas finansavimo taisykles ir dabar dėl savo neteisėtų veiksmų ar neveikimo bando atsakomybę perkelti atsakovui.

28. Atsakovas pažymi, kad Gairių 96 punkte (ir analogiškai Sutartyje) yra numatyta prevencinio poveikio priemonė, o ne teisinė sankcija. Pareiškėjas nepateikia jokių jo teiginius pagrindžiančių duomenų, t. y. kad pritaikius prevencinio poveikio priemonę iš esmės žlugs pareiškėjo veikla ar atsiras kitos itin ir negrįžtamai jo veiklą apsunkinančios ar padarančios neįmanoma pasekmės, todėl būtų visiškai nepagrįsta vadovautis vien pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio pareiškimais dėl tariamai žlugdomos veiklos. Šiuo atveju taip pat svarbu įvertinti aplinkybę, kad, netaikant apribojimo teikti paraiškas ir gauti finansavimą subjektams, kurie netinkamai panaudojo lėšas ir jų negrąžina, gali susidaryti situacija, kai subjektas negrąžina lėšų, bet dalyvauja konkursuose, gauna finansavimą ir vėl netinkamai jį panaudoja bei jo negrąžina, ir vėl dalyvauja konkursuose, kartodamas visus veiksmus iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Lietuvos kultūros tarybos sprendimo, išdėstyto 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Ginčijamu sprendimu atsakovas įpareigojo pareiškėją grąžinti 1 252 Eur Projekto dalinio finansavimo lėšų, nes, nustatė, kad pareiškėjas nesurengė apdovanojimo konkurso „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“, turėjusio įvykti 2016 m. konferencijos metu, t. y. pareiškėjas pilnai neįvykdė Projekto, kuriam pagal Sutartį buvo skirtas finansavimas.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

32. Nagrinėjamu atveju, nesant ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Taryba finansavo ne tik apdovanojimų laimėtojų atranką bei apdovanojimų pagaminimą, bet ir renginį, kurio metu laureatams būtų įteikti apdovanojimai. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes bei tuos pačius motyvus, kuriuos nurodė skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), EŽTT 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui nesurengus apdovanojimo konkurso „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“, t. y. neįvykdžius Projekto iki galo, Tarybos Rašte suformuluotas reikalavimas grąžinti dalį pervestų lėšų laikytinas pagrįstu. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė teismo išvadas pagrindžiančius motyvus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą ir, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, susijusių su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada.

36. Kultūros rėmimo fondo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nustatė, kad kultūros ministras tvirtina Fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gaires. Šiose gairėse nustatoma Fondo rėmimo sritys ir jų prioritetai, rėmimo ir vertinimo kriterijai, paraiškos forma, projektų teikimo, lėšų skyrimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarka.

37. Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių, patvirtintų Kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 (galiojusių iki 2017 m. rugpjūčio 26 d.), 97 punkte buvo numatyta, jog Tarybai nustačius, kad projekto vykdytojas nepagrįstai gavo lėšas ar netinkamai jas panaudojo, projekto vykdytojas privalo jas grąžinti Tarybai.

38. Nustačius, kad pareiškėjas dalį jam skirtų Kultūros rėmimo fondo lėšų panaudojo netinkamai, atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą administracinį sprendimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją grąžinti dalį netinkamai panaudotų lėšų, skirtų iš minėto fondo, todėl naikinti skundžiamą atsakovo administracinį sprendimą nėra pagrindo.

39. Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140, adresuotame pareiškėjui, nurodyta: „Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, kad vadovaujantis Sutarties 2.2.1. p., negrąžinus lėšų per Tarybos nustatytą terminą, Projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių“ (I t., b. l. 82–83).

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sankcija nėra paskirta (nes Raštas vis dar nėra įsiteisėjęs), tačiau, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl Rašte įtvirtintos sankcijos teisėtumo, o to nepadaręs, priėmė neteisėtą sprendimą.

41. Paminėtas Rašto sakinys, nėra nei atsakovo sprendimas skirti pareiškėjui sankciją, nei faktas ar motyvas, pagrindžiantis ginčijamą atsakovo sprendimą įpareigoti pareiškėją grąžinti 1 252 Eur Projekto dalinio finansavimo lėšų. Tai tik informacinio pobūdžio teiginys, kuris pats savaime nesukelia ir negali sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti šio administracinio ginčo nagrinėjimo dalyku. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas be pagrindo vertino pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, susijusias su paminėtu Rašto teiginiu, todėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai, susiję su šia pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, pagrindo dalimi neturi prejudicinės reikšmės. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl paminėtų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Lietuvos kultūros tarybos sprendimo, išdėstyto 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140, įpareigoti pareiškėją grąžinti 1 252 Eur Projekto dalinio finansavimo lėšų, panaikinimo, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04449 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-3447-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02473-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 12.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08) 491-161 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas neteisėtas, nes Didžiosios Britanijos Jungtinės Karalystės oro uosto muitinės pareigūnai galbūt pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją mokesčių ir muitų tarnybai. Teigė, kad važiavo į Didžiąją

Britaniją įsidarbinti ir gyventi apie pusę metų, rūkalus vežėsi savo reikmėms. Pareiškėjo manymu, pareigūnai, sulaikydami pareiškėją ir konfiskuodami rūkalus, pažeidė jo teises, nesiaiškino situacijos, neiškvietė vertėjo, neįvertino, kad rūkalai įsigyti teisėtai (su banderolėmis ir įsigijimo čekiu). Pareiškėjo teigimu, Didžiosios Britanijos oro uosto muitinės pareigūnai reikalavo, kad pareiškėjas pasirašytų po neaiškiais dokumentais, o nepasirašius grasino uždaryti į areštinę, todėl jis buvo įbaugintas ir pasirašė dokumente, nežinodamas, kokį dokumentą pasirašo. Taip pat teigė, kad nemažą kiekį rūkalų, nepriklausiusių pareiškėjui, į jo pustuštį lagaminą sudėjo pareigūnai. Nurodė, kad tik gavęs dokumentus iš VMI sužinojo, jog Didžiosios Britanijos Jungtinės Karalystės oro uosto muitinės tarnybos pareigūnai, pasinaudodami pareiškėjo bejėgiškumu bei jį įbauginę, neteisėtai jį apkaltino dideliu kiekiu kažkieno, bet ne jo, rūkalų įvežimu. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu jis apskundė neteisėtus pareigūnų veiksmus Londono First-tier Tribunal teismui.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė teisės aktų nuostatas, įpareigojančias VMI vykdyti išieškojimą pagal užsienio valstybių

kompetentingų institucijų prašymus ir kuriais vadovaujantis priimtas Sprendimas. Paaiškino, kad VMI 2016 m. balandžio 4 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos 2016 m. balandžio 4 d. prašymą vykdyti reikalavimą Nr. GB_LT_EEC041237_20160777G1_20160404_c_RR (toliau – ir Prašymas vykdyti reikalavimą) bei 2016 m. balandžio 4 d. suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, Nr. GB_LT_EEC041237_20160404_UPE_1 (toliau – ir Suvienodintas dokumentas), kuriais Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnyba prašė imtis išieškojimo priemonių išieškant iš pareiškėjo 16 919,67 Eur (13 364 GBP) akcizų skolą. Teigė, kad būtent šie dokumentai yra pagrindas vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį, todėl VMI privalėjo pradėti išieškojimo veiksmus. VMI 2016 m. balandžio 13 d. raštu (23.1-08)-RNA-11014 (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją apie VMI gautą Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą, paaiškindama pareiškėjui, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos neįvykdys mokestinės prievolės, ji bus išieškota iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Taip pat Rašte nurodyta, kad Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Jungtinės Karalystės įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai Jungtinės Karalystės įstaigai. Nurodė, jog pareiškėjui Rašte nurodytu terminu nesumokėjus Prašyme vykdyti reikalavimą ir Suvienodintame dokumente nurodytos akcizų skolos, VMI viršininkas priėmė Sprendimą, kuriame aiškiai nurodytas jo teisinis pagrindas.

5. Atsakovas pažymėjo, kad su Sprendimu pareiškėjui pateikta prievolių ataskaita yra Sprendimo priedas, o ne atskiras individualus administracinis aktas, joje nurodyta, kokios prievolės yra išieškomos.

6. Dėl Rašto įteikimo pareiškėjui paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 164 straipsnio 1 dalį, dokumentai mokesčių mokėtojui gali būti įteikiami tiesiogiai įteikiant, siunčiant registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais, viešai paskelbiant. Teigė, kad VMI Raštą pareiškėjui siuntė registruotu laišku adresu: (duomenys neskelbtini), registruota siunta Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau jos įteikti nepavyko. Todėl atsakovas VMI interneto svetainėje (http://www.vmi.lt) paskelbė pranešimą, kuriuo pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti atsiimti Raštą. Pareiškėjas per nustatytą terminą neatvyko Rašto atsiimti, todėl VMI jį laikė įteiktu minėto pranešimo paskelbimo VMI interneto svetainėje dieną.

7. Dėl pareiškėjo argumentų dėl Didžiosios Britanijos Jungtinės Karalystės institucijų veiksmų, reikalaujant išieškoti nepriemoką, nurodė, kad pareiškėjas nei VMI, nei su skundu teismui nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, jog jis kreipėsi į Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybą dėl prašančios valstybės prašymo vykdyti reikalavimą ir / arba imtis prevencinių priemonių bei suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą, pagrįstumo. Vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimu Milan Kyrian byloje, C-233/08, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A14-398/2007, teigė, kad tik išimtiniais atvejais valstybės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, institucijos turi teisę tikrinti, ar tokio dokumento vykdymas gali pažeisti, pavyzdžiui, valstybės narės viešąją tvarką, ir tam tikrais atvejais visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti paramą. VMI, gavusi Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 16 919,67 Eur akcizų mokesčio skolą, pagrįstai priėmė sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Atsakovo nuomone, papildomų faktinių aplinkybių (pvz., ar prašančioji valstybė pagrįstai prašo išieškoti mokesčių skolas; ar prašančioji valstybė tinkamai informavo mokesčių mokėtoją apie procedūras priskaičiuojant mokėtinus mokesčius, priimtus procesinius sprendimus; ar buvo imtasi priemonių, jog priskaičiuoti mokesčiai būtų išieškoti nesikreipiant į Lietuvos Respublikos instituciją ir pan.),

nei nurodyta Suvienodintame dokumente, leidžiančiame vykdyti reikalavimus, vadovaujantis 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva), nustatinėjimas ir tai patvirtinančių dokumentų reikalavimas viršytų VMI kompetencijos ribas.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis buvo neteisėtai pareigūnų apkaltintas dideliu kiekiu įvežtų rūkalų, kurie nebuvo jo įvežti, įvežimu, nepaneigia VMI Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatyme numatytų pareigų vykdant Jungtinės Karalystės prašymą išieškoti iš pareiškėjo 16 919,67 Eur (13 364 GBP) akcizų mokesčio skolą. Akcentavo, kad pareiškėjas nei VMI, nei teismui nėra pateikęs įrodymų, kad jis yra apskundęs Didžiosios Britanijos Jungtinės Karalystės oro uosto muitinės tarnybos pareigūnų veiksmus. Duomenų apie Prašyme vykdyti reikalavimą ir Suvienodintame dokumente nurodytų sumų pagrįstumo ginčijimą Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui nėra pateikusi ir Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnyba. Pabrėžė, jog Prašyme vykdyti reikalavimą ir Suvienodintame dokumente nurodytų sumų išieškojimą VMI privalo vykdyti, o sustabdyti arba nutraukti išieškojimą, vadovaudamasi Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, gali tik gavusi Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą.

9. Atsakovas VMI 2018 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. (23.4-08 E) RNA-31509 informavo teismą, kad VMI 2017 m. gruodžio 1 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos patikslintą prašymą vykdyti reikalavimą, kuriame nurodyta, jog Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnyba nėra gavusi jokio skolininko kreipimosi dėl skundo; iki kol skundas nėra gautas, skola laikoma išieškotina. Be to, VMI minėtame rašte pažymėjo, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į tai, jog dėl Sprendimo pagrįstumo vyksta ginčas, vadovaudamasis MAĮ 110 straipsnio 3 dalimi, savo iniciatyva sustabdė pareiškėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos dalykas – VMI 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-161, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 16 919,67 Eur sumą pagal Didžiosios Britanijos Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

12. Teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, pareiškėjo ir jo atstovės paaiškinimais, nustatė, jog VMI Raštu informavo pareiškėją apie tai, kad VMI 2016 m. balandžio 4 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 16 919,67 Eur akcizų mokesčio ir jo susijusių sumų skolą. Pranešė, kad jeigu pareiškėjas per 30 dienų nuo Rašto gavimo dienos mokestinės prievolės neįvykdys, ji bus išieškoma iš jo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Informavo, kad, vadovaujantis Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, nuo užsienio valstybės kompetentingos institucijos prašomų išieškoti mokesčių MAĮ nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo prašymo išieškoti VMI gavimo dienos. Taip pat nurodė, kad Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta, vadovaujantis Jungtinės Karalystės įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai Jungtinės Karalystės įstaigai. Rašto, pareiškėjui siųsto registruota pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini), įteikti nepavyko, todėl VMI, vadovaudamasi MAĮ 164 straipsnio 1 dalimi, VMI interneto svetainėje (http://www.vmi.lt) 2016 m. gegužės 12 d. paskelbė pranešimą, kuriuo pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti atsiimti Raštą. Atsakovas atsiliepime teismui nurodė, jog pareiškėjas į VMI atsiimti Rašto neatvyko, todėl VMI jį laikė įteiktu minėto pranešimo paskelbimo VMI interneto svetainėje dieną. VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu ir Prašymu vykdyti reikalavimą bei Suvienodintu dokumentu, 2016 m. gegužės 13 d. priėmė Sprendimą, dėl kurio panaikinimo pareiškėjas kreipėsi į teismą.

13. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje aktualus Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas, kuriuo įgyvendinta Direktyva. Teismas vadovavosi Įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, 11 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 15 straipsnio 1, 2 dalimis, Direktyvos 12 straipsnio 1, 2 dalimis, MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, konstatavo, jog mokesčių administratorius, gavęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, privalo vykdyti šį

dokumentą. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio nuostatos, aiškinant jas kartu su Direktyvos 12 straipsniu, suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Dėl nurodytų motyvų Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Direktyvą gali, bet neprivalo būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą. Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neturi jo kaip nors pripažinti, o gali tik spręsti, ar nėra įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant jis negali būti vykdomas (kai reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje), ar turi informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, ar nėra įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 str., 12 str.).

14. Teismas, įvertinęs vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje leidžiantį Suvienodintą dokumentą, nustatė, jog jame nurodyti visi Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyti būtini duomenys, be kita ko, reikalavimo pobūdis (2 p.) – akcizai, laikotarpis (4 p.) – 2015 m. rugpjūčio 26 d., sutampantis su reikalavimo nustatymo data (5 p.), data, nuo kurios leidžiamas išieškojimo vykdymas – 2015 m. rugsėjo 25 d. (6 p.), bendra neįvykdyto reikalavimo suma (13 364 GBP (16 919,63 Eur)) (7 p.). Analogiški duomenys nurodyti ir Prašyme vykdyti reikalavimą. Jame, be kita ko, nurodyta, kad prašančios institucijos valstybėje buvo taikomos atitinkamos reikalavimo vykdymo procedūros, tačiau visa reikalavimo suma nebus išieškota, nes akivaizdu, kad prašančioje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. Taip pat nurodyta, kad reikalavimas neužginčytas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, VMI, gavusi Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos Prašymą vykdyti išieškojimą ir Suvienodintą dokumentą, neturėjo jo kaip nors pripažinti, o privalėjo atlikti jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Apie mokestinės prievolės, kurios nevykdymas yra konstatuotas vienos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos (Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos) ir perduotos vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai (VMI) nustatyta tvarka, t. y. pagal Direktyvą, VMI privalo informuoti skolininką, kad jo atžvilgiu pradedami atlikti veiksmai, susiję su mokestinės prievolės išieškojimu, skolininkui turi būti žinoma, kokios priemonės jam taikomos, kokie sprendimai priimami jo atžvilgiu, vykdant kokio pobūdžio kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymą, susijusį su mokesčių išieškojimu. Nagrinėjamu atveju VMI, nustačiusi, kad kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija yra konstatavusi, jog mokesčių mokėtojas nevykdo savo mokestinės prievolės, turėjo įteikti raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kaip tai yra nustatyta MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Minėta, kad raginimas (Raštas) sumokėti mokesčius (akcizus) buvo išsiųstas pareiškėjui MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka – registruotu laišku, o šio laiško faktiškai neįteikus, Raštas (informacija apie galimybę atsiimti dokumentą) paskelbtas MAĮ 164 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, t. y. VMI interneto svetainėje. Sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjui MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka – registruotu laišku. Taigi mokesčių administratorius MAĮ 164 straipsnio nustatytais būdais informavo skolininką (pareiškėją), kad jo atžvilgiu pradedami atlikti veiksmai, susiję su mokestinės prievolės pagal kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymą išieškojimu, pareiškėjui MAĮ nustatytu būdu buvo išsiųstas Sprendimas, kurį priėmė VMI, taikydama išieškojimo priemones pagal nacionalinę teisę.

15. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, jog pareiškėjas su apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2016 m. gruodžio 20 d. ir 2016 m. spalio 26 d. skundų First-tier Tribunal (Tax Chambes) teismui kopijas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti teismui duomenis ir juos patvirtinančius įrodymus, jog jo skundas, pateiktas First-tier Tribunal (Tax Chambes) teismui, yra išnagrinėtas, taip pat kitą aktualią informaciją, susijusią su minėto skundo nagrinėjimu. Pareiškėjas 2018 m. liepos 9 d. prašyme teismui nurodė, kad nėra gavęs jokio teismo sprendimo pagal jo 2016 m. sausio 26 d. pareiškimą, pateiktą First-tier Tribunal (Tax Chambes) teismui, todėl neturi galimybės jo pateikti. Taip pat prašė teismo kreiptis į Didžiosios Britanijos First-tier Tribunal (Tax Chambes) teismą dėl sprendimo ir visų su juo susijusių dokumentų išreikalavimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalimi, nustatęs, kad pareiškėjas per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį jokių veiksmų dėl duomenų gavimo ir pateikimo nesiėmė, 2018 m. liepos 13 d. raštu pakartotinai įpareigojo pareiškėją pateikti teismui duomenis ir įrodymus bei informaciją, susijusią su jo skundo, pateikto First-tier Tribunal teismui, nagrinėjimu. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 14 d. prašyme teismui nurodė, kad po jo kreipimosi į Jungtinės Karalystės First-tier Tribunal teismą nėra iš jo gavęs jokio atsakymo, todėl žodžiu kreipėsi į Jungtinėje Karalystėje gyvenančius savo draugus, prašydamas jų pasiteirauti dėl jo prašymo nagrinėjimo, tačiau jiems informacija nebuvo suteikta. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, be kita ko, pareiškėjas buvo pakartotinai įpareigotas pateikti teismui duomenis, įrodymus ir informaciją, nurodytus teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartyje. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 7 d. prašyme teismui nurodė, kad jam nežinoma skundo nagrinėjimo Jungtinėje Karalystėje proceso eiga, nes jis nėra gavęs nei pranešimo apie bylos nagrinėjimą, nei sprendimo. Pareiškėjas, teismo posėdžio metu atsakydamas į teismo jam užduotus klausimus apie tai, kokių veiksmų jis ėmėsi tam, kad įvykdytų teismo įpareigojimą dėl duomenų pateikimo, paaiškino, jog jis pats asmeniškai (ar jo atstovas) jokių aktyvių veiksmų (paklausimų ar kt.) dėl prašymo nagrinėjimo neteikė, dėl teisinės pagalbos suteikimo šiuo klausimu taip pat nesikreipė. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog ji pareiškėjo prašyme nurodytu jos, kaip atstovės, adresu jokių pranešimų apie pareiškėjo prašymo nagrinėjimą nėra gavusi, su prašymais dėl informacijos suteikimo nesikreipė dėl laiko stokos. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, nustatęs, kad pareiškėjas po 2016 m., kai jis, jo teigimu, pateikė skundą Jungtinės Karalystės First-tier Tribunal (Tax Chambes) teismui, į šį teismą su prašymu pateikti informaciją, susijusią su jo pateikto skundo nagrinėjimu, nesikreipė (pastebėtina, jog pareiškėjas ne tik fiziškai (nuvykęs į teismą) galėjo kreiptis dėl jo poziciją pagrindžiančių įrodymų gavimo, bet taip pat ir elektroninių ryšių priemonėmis ar paštu), priėjo išvadą, jog toks pasyvus pareiškėjo elgesys neatitinka rūpestingo, atidaus, apdairaus ir protingo asmens elgesio standarto. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad Jungtinės Karalystės teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, tuo metu, atsakovui pateikus informaciją, kad VMI 2017 m. gruodžio 1 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos patikslintą prašymą vykdyti reikalavimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog „Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija, atsakydama į 2017 m. spalio 12 d. Lietuvos mokesčių administratoriaus raštą, informuoja, kad nėra gavusi jokio skolininko kreipimosi dėl skundo. Iki kol skundas nėra gautas, skola laikoma išieškotina“, sprendė, jog VMI teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Įstatymu bei Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos Prašymu vykdyti reikalavimą ir Suvienodintu dokumentu, nusprendė vykdyti priverstinį mokestinių nepriemokų išieškojimą iš pareiškėjo (Įstatymo 11 str.).

16. Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant dėl išieškojimo pagal užsienio valstybės prašymą teisėtumo ir pagrįstumo, motyvai dėl kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašomos išieškoti mokestinės nepriemokos pagrįstumo negali turėti reikšmės vertinant Lietuvos mokesčių administratoriaus, vykdančio pagalbos prašymą dėl minėtos nepriemokos išieškojimo, sprendimų ar veiksmų teisėtumą, nes Lietuvos mokesčių administratorius neturi teisės vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo. Šią išvadą netiesiogiai patvirtina ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatyme nustatyta ginčų nagrinėjimo tvarka, būtent nuostata, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos, t. y. šiuo atveju Jungtinės Karalystės institucijos (Įstatymo 15 str. 1 d.). Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1097-602/2018). Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo argumentai dėl mokestinės nepriemokos pagrįstumo neturi esminės reikšmės nagrinėjant skundą dėl VMI Sprendimo. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas atsakovo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 491-161 yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

III.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują, patenkinant pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pareiškėjas buvo ne kartą nurodęs, kad yra kreipęsis į mokesčių ir muitų tarnybą ir pateikęs skundus dviejomis

kalbomis bei pašto kasos kvitą, patvirtinantį apie išsiuntimą. Šioje byloje teismas visiškai nepaiso pateiktų skundų, jo išsiuntimo patvirtinančio kvito ir priešingai bylos rašytiniams įrodymams daro išvadą, kad įrodymai nepateikti. Pareiškėjas neturi įrodymų apie skundo išnagrinėjimo rezultatus, nes užsienio valstybė nuo pat pradžių pažeidinėjo jo teises. Nebuvo atsiųstas ar tiesiogiai įteiktas sprendimas dėl nuobaudos paskyrimo, dėl delspinigių, palūkanų priskaičiavimo, apie juos tapo žinoma tik gavus iš Lietuvos mokesčių inspekcijos reikalavimą sumokėti. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas yra nurodęs atstovę Lietuvoje – advokatę K. Č., kuriai užsienio teismas žadėjo siųsti atsakymus. Tačiau jokie atsakymai nebuvo gauti ir advokatės kontoroje. Teismas užsienio valstybės institucijų neveikimą, asmens teisių pažeidimą ignoravo.

17.2. Lietuvos teismas, turėdamas teisinį pagrindą ir dėl svarbių bylai aplinkybių išsiaiškinimo turėjo kreiptis teismą, tačiau nepagrįstai prašymą atmetė. Administraciniame procese teismas yra aktyvus (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.). Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas. Šiuo metu pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į užsienio valstybės teismą su prašymu, skundu, kuris yra išsiųstas iš atstovės K. Č. el. pašto. Atsakymas iki šios dienos negautas. Teismas sprendime nors nurodo taikomą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisminę praktiką, tačiau jos irgi nepaiso ir netaiko. Nors teisminėje praktikoje nurodyta, kad leidžiama institucijoms kreiptis, tikrinti, ar užsienio valstybės dokumento vykdymas gali pažeisti viešąją tvarką išimtinais atvejais, tačiau sprendime teismas nenurodo, kodėl šis atvejis nėra pripažintas išimtiniu atveju, kodėl nepatikrinta, ar pareiškėjo interesai, teisės nepažeidžiami. Teismas privalėjo įvertinti ir turtinio intereso jauno fizinio asmens svarbumą.

18. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nurodo, jog kreipėsi į Jungtinės Karalystės First-tier Tribunal 2016 m. spalio 26 d. ir 2016 m. gruodžio 20 d. skundais, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad šie skundai yra priimti ir yra išnagrinėti. Pats pareiškėjas nurodo, kad neturi jokių įrodymų apie skundo išnagrinėjimo rezultatus, nors pirmosios instancijos teismas ne kartą įpareigojo jį pateikti teismui duomenis ir informaciją, susijusią su skundo, pateikto First-tier Tribunal teismui, nagrinėjimu. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jis pats asmeniškai (ar jo atstovas) jokių aktyvių veiksmų (paklausimų ar kt.) dėl prašymo nagrinėjimo neteikė, dėl teisinės pagalbos suteikimo šiuo klausimu nesikreipė.

20. Atsakovas akcentuoja, kad Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Lietuvos Respublikos institucija, gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais, savo sprendimu sustabdo išieškojimą arba jį nutraukia. Taigi, nutraukti išieškojimą pagal užsienio valstybės prašymą galima tik gavus prašančiosios institucijos pranešimą. VMI 2017 m. gruodžio 1 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos patikslintą Prašymą vykdyti reikalavimą, kuriame nurodyta, kad Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos nėra gavusi jokio skolininko kreipimosi dėl skundo. Iki kol skundas nėra gautas, skola laikoma išieškotina.

21. Atsakovas pažymi, kad Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos patikslintas Prašymas vykdyti reikalavimą gautas praėjus metams nuo pareiškėjo galimo kreipimosi į First-tier Tribunal teismą. VMI nuomone, pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad Jungtinėje Karalystėje yra nagrinėjamas ginčas dėl Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo VMI sprendimo.

22. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, jog ginčus dėl prašančios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Pareiškėjas nei VMI, nei skunde nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis tinkamai kreipėsi į Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybą dėl prašančios valstybės prašymo vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių bei suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą, pagrįstumo. Pats pareiškėjas ir jo atstovė daugiau nei 2 metus nesidomėjo, ar First-tier Tribunal teismui pateikti skundai yra priimti ir išnagrinėti. Priešingai, Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnyba nurodo, kad nėra gavusi jokio skolininko kreipimosi dėl skundo. Akivaizdu, kad pareiškėjas nesiekia spręsti ginčo prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigose. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kuo išieškojimo iš pareiškėjo atvejis yra išskirtinis, pvz., kaip išieškojimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos viešąją tvarką ir pan. Vien tai, kad iš pareiškėjo išieškoma suma yra jam pakankamai didelė, nėra pagrindas panaikinti VMI sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą.

23. VMI nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai ir

objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-161 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 16 919,67 Eur sumą pagal Didžiosios Britanijos Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu, Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos pateiktu 2016 m. balandžio 4 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. GB LT EEC041237 20160777G1 20160404 c RR (toliau – ir Prašymas vykdyti reikalavimą) bei 2016 m. balandžio 4 d. suvienodintu dokumentu, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, Nr. GB LT EEC041237 20160404 UPE 1 (toliau – ir Suvienodintas dokumentas).

26. Byloje nustatyta, kad VMI 2016 m. balandžio 13 d. raštu (23.1-08)-RNA-11014 informavo pareiškėją, jog 2016 m. balandžio 4 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 16 919,67 Eur akcizų mokesčio ir su juo susijusių sumų skolos išieškojimo, paaiškindama pareiškėjui, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos neįvykdys mokestinės prievolės, ji bus išieškota iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

27. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas neturi būti vykdomas, nes jis apskundė neteisėtus Didžiosios Britanijos Jungtinės Karalystės oro uosto muitinės tarnybos pareigūnų veiksmus Londono First-tier Tribunal (Tax Chambes) teismui. Pareiškėjas teismui pateikė 2016 m. gruodžio 20 d. ir 2016 m. spalio 26 d. skundų First-tier Tribunal (Tax Chambes) teismui kopijas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti teismui duomenis ir juos patvirtinančius įrodymus, jog jo skundas, pateiktas First-tier Tribunal (Tax Chambes) teismui, yra išnagrinėtas, taip pat kitą aktualią informaciją, susijusią su minėto skundo nagrinėjimu. Pareiškėjas 2018 m. liepos 9 d. prašyme teismui nurodė, kad nėra gavęs jokio teismo sprendimo pagal jo pareiškimą, pateiktą First-tier Tribunal (Tax Chambes) teismui, todėl neturi galimybės jo pateikti. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. liepos 13 d. raštu pakartotinai įpareigojo pareiškėją pateikti teismui duomenis ir įrodymus bei informaciją, susijusią su jo skundo, pateikto First-tier Tribunal teismui, nagrinėjimu. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 14 d. prašyme teismui nurodė, kad po jo kreipimosi į Jungtinės Karalystės First-tier Tribunal teismą nėra iš jo gavęs jokio atsakymo, todėl žodžiu kreipėsi į Jungtinėje Karalystėje gyvenančius savo draugus, prašydamas jų pasiteirauti dėl jo prašymo nagrinėjimo, tačiau jiems informacija nebuvo suteikta. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi pareiškėjas buvo pakartotinai įpareigotas pateikti teismui duomenis, įrodymus ir informaciją, nurodytus teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartyje. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 7 d. prašyme teismui nurodė, kad jam nežinoma skundo nagrinėjimo Jungtinėje Karalystėje proceso eiga, nes jis nėra gavęs nei pranešimo apie bylos nagrinėjimą, nei sprendimo. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis pats asmeniškai (ar jo atstovas) jokių aktyvių veiksmų (paklausimų ar kt.) dėl prašymo nagrinėjimo neteikė, dėl teisinės pagalbos suteikimo šiuo klausimu taip pat nesikreipė. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog ji pareiškėjo prašyme nurodytu jos, kaip atstovės, adresu jokių pranešimų apie pareiškėjo prašymo nagrinėjimą nėra gavusi, su prašymais dėl informacijos suteikimo nesikreipė dėl laiko stokos.

28. Atsakovas VMI 2018 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. (23.4-08 E) RNA-31509 informavo teismą, kad VMI 2017 m. gruodžio 1 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos patikslintą prašymą vykdyti reikalavimą, kuriame nurodyta, jog Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnyba nėra gavusi jokio skolininko kreipimosi dėl skundo; iki kol skundas nėra gautas, skola laikoma išieškotina.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, skundžiamame sprendime priėjo išvadą, kad VMI 2016 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 491-161 išieškoti iš pareiškėjo 16 919,67 Eur sumą pagal Jungtinės Karalystės prašymą (suvienodintą dokumentą) yra teisėtas ir

pagrįstas.30. Nagrinėjamoje byloje aktualus Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas, kuriuo įgyvendinta 2010 m. kovo

16 d. Tarybos direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Tarybos direktyva 2010/24/ES).

31. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas įrodė, kad tokie dokumentai yra.

32. Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą pridedamas suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Šiame suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys, ir jis yra reikalavimo vykdymo ir prevencinių priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vienintelis pagrindas. Toje valstybėje narėje jis neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas. <…> Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą gali būti pridėti kiti prašančiojoje valstybėje narėje išduoti su reikalavimu susiję dokumentai.

33. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija grąžina prašančiajai institucijai prašymą vykdyti išieškojimą, jeigu reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai taikomos šio įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostatos.

34. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų.

35. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio prašymo vykdyti išieškojimą vykdymą, 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Jeigu Lietuvos Respublikos institucija mano, kad tokie pat arba panašūs reikalavimai Lietuvos Respublikoje nevykdomi, ji taiko Mokesčių administravimo įstatyme mokesčių išieškojimui nustatytas procedūras.

36. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio, reglamentuojančio išieškojimo sustabdymą arba nutraukimą, 1 ir 3 dalyse nustatyta galimybė Lietuvos Respublikos institucijai sustabdyti ar nutraukti išieškojimą. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais, savo sprendimu sustabdo išieškojimą arba jį nutraukia.

37. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija atnaujina išieškojimą, kai gauna prašymą vykdyti išieškojimą ir pataisytą suvienodintą dokumentą. <…>.

38. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. <…> Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.

39. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

40. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, mokesčių administratorius, gavęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, privalėjo

vykdyti šį dokumentą.41. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio nuostatos, aiškinant jas kartu su Tarybos direktyvos

2010/24/ES 12 straipsniu, suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Dėl nurodytų motyvų Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami.

42. Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neturi jo kaip nors pripažinti, o gali tik spręsti, ar nėra įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant jis negali būti vykdomas (kai reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje), ar turi informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, ar nėra įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 str., 12 str.).

43. VMI, gavusi Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neturėjo jo kaip nors pripažinti, bet privalėjo atlikti jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Motyvai dėl kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašomos išieškoti mokestinės nepriemokos pagrįstumo negali turėti reikšmės vertinant Lietuvos mokesčių administratoriaus, vykdančio pagalbos prašymą dėl minėtos nepriemokos išieškojimo, sprendimų ar veiksmų teisėtumą, nes Lietuvos mokesčių administratorius neturi teisės vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo argumentai dėl mokestinės nepriemokos pagrįstumo neturi esminės reikšmės ir nagrinėjant skundą dėl Lietuvos mokesčių administratoriaus sprendimų ar veiksmų teisėtumo administraciniame teisme. Šias išvadas netiesiogiai patvirtina taip pat ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatyme nustatyta ginčų nagrinėjimo tvarka, būtent nuostata, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos, t. y. šiuo atveju Jungtinės Karalystės institucijos (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 str. 1 d.).

44. Minėta, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Jungtinės Karalystės teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, nors pirmosios instancijos teismas ne kartą įpareigojo jį pateikti teismui duomenis ir informaciją, susijusią su skundo, pateikto First-tier Tribunal teismui, nagrinėjimu, tuo metu mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad 2017 m. gruodžio 1 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos patikslintą prašymą vykdyti reikalavimą, kuriame nurodyta, jog Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnyba nėra gavusi jokio skolininko kreipimosi dėl skundo; iki kol skundas nėra gautas, skola laikoma išieškotina. Pažymėtina ir tai, kad Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos patikslintas prašymas vykdyti reikalavimą gautas praėjus metams nuo pareiškėjo galimo kreipimosi į First-tier Tribunal teismą.

45. Lietuvos Respublikos institucija, gavusi Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, nesant įstatyme nustatytų aplinkybių sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą (prašymo pakeitimas ar atsiėmimas), pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas, ir kurioms esant pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą ar mokesčių administravimą reguliuojančius teisės aktus nebūtų galimas išieškojimas pagal atsakovui pateiktus Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą vykdyti išieškojimą ir suvienodintą dokumentą.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjo aptariamas teisinis santykis dėl atsakovo veiksmų neteisėtai pradėjus išieškojimo procedūras jo atžvilgiu susiformavo dar 2016 m., kai VMI 2016 m. balandžio 4 d. gavo Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą vykdyti reikalavimą bei jo pagrindu buvo pradėti išieškojimo veiksmai.

47. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas

bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04448 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-1116-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01944-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I.  S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (5 900 Eur); įpareigoti atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektorių.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. nuosprendžiu nubaustas laisvės atėmimo bausme ir paskirtas atlikti bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas septynerius metus, kalinimo metu dirbo ir mokėsi. Nepaisant to, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) nusprendė pervežti pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui į Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN). Nors pareiškėjas Vilniaus PN taip pat pradėjo dirbti, Kalėjimų departamentas nusprendė dar kartą pervežti pareiškėją atlikti bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN). Pareiškėjo teigimu, nuteistieji laisvės atėmimo bausmę privalo atlikti vienuose pataisos namuose, o pervežti nuteistąjį atlikti bausmę į kitus pataisos namus galima tik dėl sveikatos problemų ar nustačius svarbias priežastis, trukdančias tolimesnį laisvės atėmimo bausmės atlikimą tuose pataisos namuose. Kalėjimų departamentas, perveždamas pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui į kitus pataisos namus, nesilaikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio reikalavimų.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Alytaus PN, į kuriuos buvo pervežtas pareiškėjas, yra laikomi narkomanai, recidyvistai, taip pat asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis. Alytaus PN yra perpildyta, pareiškėjas yra priverstas gyventi su ŽIV infekuotais asmenimis, nuolatos jaučia baimę, kad gali būti užkrėstas. Alytaus PN kameroje Nr.  0, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo spintelių, pakabų, nebuvo tinkamo naktinio bei dieninio apšvietimo, veidrodžio, kameros langas buvo įrengtas į koridoriaus pusę. Taip pat lova buvo dviejų aukštų ir nepritvirtinta prie grindų, kreivai pastatyta. Kameroje Nr.  0 nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Kameroje Nr. 40 buvo pažeistas minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas. Pareiškėjas neturėjo laisvos vietos kameroje, kur galėtų pasimelsti. Pareiškėjas buvo priverstas gyventi kartu su rūkančiais asmenimis. Šioje kameroje virš lango ir lubų kampuose veisėsi pelėsis. Kamera Nr.  40 apskritai nėra pritaikyta gyventi trims asmenims – maitinimosi metu nėra kur atsisėsti, tualete prie veidrodžio pakabintoje lentynėlėje neužtekdavo vietos trims muilinėms susidėti, taip pat padėti visus dantų šepetėlius. Kameroje Nr.  2 nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Atkreipė dėmesį, kad Alytaus PN sąlygos yra antisanitarinės, tarp pirmo ir antro aukšto nėra normalios perdangos, todėl einant ant galvos byra nešvarumai. Pažymėjo, jog atvykus į Alytaus pataisos namus iš jo per kratą buvo atimti daiktai, kurių pareiškėjas negali turėti kamerų tipo patalpose: keptuvė, pledas televizorius su pultu, ausinių prailgintuvas, USB jungties prailgintuvas, antenos kabelis, stikliniai indai, puodukas, paveikslas, vėliava. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią emociniais bei fiziniais nepatogumais, neigiamu poveikiu, nurodė, kad patirti išgyvenimai yra nemažareikšmiai ir nevienkartiniai.

4. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. balandžio 18 d. buvo paskirtas į kamerų

tipo patalpą Nr. 40, kurios plotas yra 12,59 kv. m, 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tekęs plotas buvo pakankamas, taip pat yra vietos pasitiesti kilimėlį ir pasimelsti. Duomenų apie pareiškėjo laikymą kamerų tipo patalpose Nr. 0 ir Nr. 2 Alytaus pataisos namai neturi. Pažymėjo, kad Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas, būriuose ir uždaros zonos kamerose įrengtos prausyklos ir tualetai yra geros būklės. Teigė, kad pataisos namuose yra draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji yra priversti kvėpuoti tabaku užterštu oru. Prie bendrabučių tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui, o uždaroje zonoje esančiose kamerose rūkyti draudžiama. Alytaus PN taip pat yra įrengti septyni pasivaikščiojimų kiemeliai, kurie yra pakankamo ploto, kad nerūkantieji galėtų būti toliau nuo rūkančiųjų. Nors pareiškėjas skundžiasi, kad iš jo buvo paimti daiktai, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji šių daiktų turėti negali. Alytaus pataisos namų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro tikrinimo aktai. Atkreipė dėmesį, kad nėra teisinio reglamentavimo, draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti ar apgyvendinti kartu su kitais sveikais nuteistaisiais. Pastebėjo, kad jeigu pareiškėjo netenkino kalinimo sąlygos, jis turėjo teisę per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus arba sprendimus dėl perkėlimo į kitą kamerą, arba kreiptis į kalinimo įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia valstybės kaltės, neįvardija priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių padarinių. Nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

6. Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti perkelti jį į kitus pataisos namus atsakovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamente 2017 m. vasario 3 d. iš Vilniaus pataisos namų buvo gauta 2017 m. vasario 2 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-1(J)dėl pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į Alytaus pataisos namus. Vilniaus pataisos namų administracija nurodė aiškius argumentus dėl pareiškėjo perkėlimo būtinumo ir pateikė informaciją, įrodančią, kad pareiškėjo elgesys gali neigiamai paveikti Vilniaus PN kriminogeninę situaciją, o tai priskiriama prie išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti pareiškėją Vilniaus PN buvo negalima, todėl Kalėjimų departamento 2017 m. vasario 21 d. nutarimu nuspręsta perkelti pareiškėją į Alytaus pataisos namus. Pareiškėjo perkėlimas įvykdytas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir nepažeidžiant BVK 69 straipsnio nuostatų.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ne vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, todėl bendro pobūdžio abstraktūs, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas konstatavo, jog byloje yra kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektorių.

11. Teismas, pasisakydamas dėl nuteistųjų perkėlimo į kitą pataisos įstaigą, vadovavosi BVK 69 straipsnio 1, 4 dalimis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3.3.1–3.3.3 punktais. Teismas pagal byloje esančią medžiagą nustatė, kad Vilniaus pataisos namai pateikė Kalėjimų departamentui 2017 m. vasario 2 d. tarnybinę išvadą Nr. 33-1(J) dėl pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į Alytaus pataisos namus. Kalėjimų departamento 2017 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. NN-16 nuspręsta perkelti pareiškėją į Alytaus pataisos namus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčijami administraciniai aktai, kurių pagrindu pareiškėjas perkeltas į Alytaus pataisos namus. Šie aktai yra galiojantys. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl perkėlimo į kitus pataisos namus pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją, kuri būtų atsisakiusi rengti išvadą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių priežasčių dėl kurių jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės Alytaus PN. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių PN-AK sektorių atmetė kaip nepagrįstą. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) – t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo ir valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti. Todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, teismas taip pat netenkino.

12. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 ir 111.2 punktais, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namus atvyko 2017 m. vasario 24 d., o išvyko 2017 m. balandžio 18 d. Pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. balandžio 18 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 40, kurioje buvo pastatytos ir užimtos trys lovos, visas kameros plotas yra 12,59 kv. m. Teismas priėjo išvadą, kad vienam kameroje Nr. 40 kalinamam asmeniui teko 4,2 kv. m gyvenamojo ploto, kas atitinka nurodytus teisės aktų reikalavimus. Taigi šiuo aspektu atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta.

13. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Alytaus pataisos namų administracija ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN administraciją dėl to, kad gyvenamosiose patalpose buvo rūkoma. Teismas pastebėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose rūkyti nėra

draudžiama, todėl pareiškėjo argumentai, jog pasivaikščiojimo kiemelyje jis jautė dūmus, nevertinti kaip pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

14. Teismas nurodė, kad byloje pateikta medžiaga paneigia pareiškėjo teiginius dėl kameroje Nr. 40 įsiveisusio pelėsio, taip pat dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų Alytaus pataisos namuose. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.143.1.12) patvirtina, kad kamerų tipo patalpose grindų, vidaus apdailai naudotos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nenustatyta, kamerose langai yra skaidraus stiklo, atsidaro, pritaikyti natūraliam vėdinimui. Patikrinimo metu nenustatyta ne tik pažeidimų susijusių su drėgmės ar vėdinimo reikalavimų nesilaikymu, tačiau jokių kitų higienos normų pažeidimų. Teismas nustatė, kad Alytaus PN stengiasi gerinti gyvenamąją aplinką, o esama būklė, kaip matyti iš patikrinimo aktų, atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo kameros Nr. 40 aprūpinimo kietuoju inventoriumi, t. y. stalu valgyti, lentynėle, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – ir Aprūpinimo baldais norma) nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti viena spintelė ir vienas stalas, tačiau nenurodyta, jog kiekvienas asmuo turi turėti po atskirą spintelę ar atskirą stalą. Pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kameroje Nr.  40 kiekvienas nuteistasis turi spintelę savo asmeniniams daiktams laikyti. Taigi konstatuoti, kad Alytaus PN šiuo atveju nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jis yra priverstas gyventi su ŽIV infekuotais asmenimis, nuolatos jaučia baimę, jog gali būti užkrėstas, pažymėjo, kad teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms,  t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016). Byloje duomenų apie tokias aplinkybes nėra. Remdamasi išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis.

17. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jam atvykus į Alytaus pataisos namus iš jo per kratą buvo atimti daiktai, kurių pareiškėjas negali turėti kamerų tipo patalpose: keptuvė, pledas, televizorius su valdymo pultu, ausinių prailgintuvas, USB jungties prailgintuvas, antenos kabelis, stikliniai indai, puodukas, paveikslas, vėliava, atsižvelgdamas į tai, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog kamerų tipo patalpose šių daiktų turėjimas yra draudžiamas, toliau nevertino šių pareiškėjo argumentų.

18. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas taip pat skundžiasi netinkamomis kalinimo sąlygomis Alytaus PN kamerose Nr. 0 ir Nr. 2, kad kameroje Nr. 0 nebuvo spintelių, pakabų, nebuvo tinkamo naktinio bei dieninio apšvietimo, veidrodžio, kameros langas buvo įrengtas į koridoriaus pusę. Taip pat lova buvo dviejų aukštų ir nepritvirtinta prie grindų, kreivai pastatyta. Kameroje Nr. 0 bei Nr. 4 nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad neturi informacijos apie pareiškėjo paskyrimą į kamerų tipo patalpas Nr.  0 ir Nr. 2. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas buvo pervežtas į Alytaus pataisos namus 2017 m. vasario 24 d., į kamerą Nr. 40 perkeltas tik 2017 m. vasario 28 d. Taigi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 28 d. kalėjo kitose kamerose, kurių duomenų atsakovas pateikti negali. Teismas, atsižvelgęs į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų reikalavimų pažeidimų kamerose Nr. 0 ir Nr. 2 – t. y. įrodyti, kad šiose kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei argumentų, nei įrodymų dėl nurodytų pažeidimų nepateikė, nes tokių duomenų neturi. Atsakovui nepaneigus pareiškėjo išdėstytų argumentų dėl kalinimo sąlygų kamerose Nr. 2 ir Nr. 0, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Alytaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 28 d.

19. Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatė, kad pareiškėjas atvykęs į Alytaus PN pradėjo badauti, kaip užfiksuota gydytojų įrašais, pareiškėjas vartoja tik skysčius. Gydytojai patikrinimo metu paaiškino pareiškėjui apie badavimo daromą žalą, tačiau kaip matyti iš sveikatos istorijos duomenų, pareiškėjo badavimas, vartojant tik skysčius,

tęsėsi iki 2017 m. balandžio 15 d., tokios datos gydytojo įrašas patvirtina, kad pareiškėjas badavimą nutraukė. Teismas pastebėjo, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN, nusiskundimų sveikata nereiškė, atitinkamais sveikatos sutrikimais nesiskundė. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas savo noru vartojo tik skysčius, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Todėl jokių neigiamų pasekmių pareiškėjo sveikatai padaryta nebuvo.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose neužtikrinant teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų 4 paras. Todėl toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu. Tokių atsitiktinių pažeidimų atvejais gali būti pripažįstama, kad pareiškėjas nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Teismas įvertinęs nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, ypač tai, kad pareiškėjo laikymas kamerose, kuriose nustatytas pažeidimas, truko itin trumpai, t. y. tik 4 paras, o dėl tinkamų sąlygų neužtikrinimo jokių realių neigiamų pasekmių neatsirado, t. y. pareiškėjo sveikata nenukentėjo, pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti iš atsakovo 5 900 Eur.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog perkeliant nuteistąjį į kitus pataisos namus reikalingas rašytinis nuteistojo sutikimas, tačiau tokio dokumento nėra.

23. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN nesuteikė pareiškėjui sveikų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų, kurios nekenktų jo sveikatai. Nei vienas pareiškėjo argumentas, kad nuodijosi tabako dūmais pasivaikščiojimo metu, nėra paneigtas.

24. Pareiškėjas nurodo, kad kameros Nr. 0, 2, 40 neatitiko higienos normų reikalavimų.25. Pareiškėjas nurodo, kad iš jo buvo paimti USB raktas ir „Sony“ ausinės, ir nėra tai patvirtinančios pažymos, taip pat

šie daiktai nebuvo grąžinti išvykus Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą.26. Pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus bei sveikatos pablogėjimą, tai patvirtina įrašai asmens ligos istorijoje.27. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.28. Atsakovas atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė

kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į įstatymais nustatytas laikymo sąlygas buvo pažeista trumpą ir netęstinį laikotarpį 4 paras, todėl konstatavimas, jog laikymo sąlygos numatytos įstatymais buvo pažeistos, yra pakankama satisfakcija.

30. Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas I. S. kildina iš neteisėtų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Alytaus pataisos namų veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taip pat įpareigojimo atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) sektorių.

33. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pareiškėjo pretenzijas dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą įstaigą, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto, higienos normos reikalavimų neužtikrinimo kameroje Nr. 40, dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis, dėl sveikos aplinkos nesuteikimo, dėl inventoriaus trūkumo, per kratą atimtų daiktų pripažino nepagrįstomis, kitus pareiškėjo nusiskundimus kamerose Nr. 0 ir Nr. 2 pripažino pagrįstais, konstatuodamas, kad pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose neužtikrinant teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų 4 paras, bei nustatė, jog nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, dėl saugios aplinkos, higienos normų reikalavimų kamerose Nr. 0, 2, 40 užtikrinimo, dėl kratos metu paimtų daiktų, taip pat su tuo, jog teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

38. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovų veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus, dėl saugios aplinkos nesuteikimo, dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto, higienos normų reikalavimų kameroje Nr. 40 neužtikrinimo, dėl kratos metu paimtų daiktų, kitų nusiskundimų buvo nepagrįstos, o argumentai dėl higienos sąlygų neatitikimo, dėl inventoriaus trūkumo kamerose Nr. 0, 2 nepaneigti. Taigi nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 28 d. pareiškėjas 4 paras buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose neužtikrinant teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

39. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą įstaigą, teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus pataisos namai pateikė Kalėjimų departamentui 2017 m. vasario 2 d. tarnybinę išvadą Nr. 33-1(J) dėl pareiškėjo

perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į Alytaus pataisos namus. Vilniaus pataisos namų administracija nurodė, kad pareiškėjo elgesys gali neigiamai paveikti Vilniaus pataisos namų kriminogeninę situaciją, dėl kurių toliau laikyti pareiškėją Vilniaus pataisos namuose buvo negalima, todėl Kalėjimų departamento 2017 m. vasario 21 d. nutarimu nuspręsta perkelti pareiškėją į Alytaus pataisos namus. Pareiškėjo perkėlimas įvykdytas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio nuostatų. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės, susijusios su jo perkėlimu iš Vilniaus pataisos namų į Alytaus pataisos namus, buvo pažeistos ir jam sukėlė neturtinę žalą. Pareiškėjo argumentai, kad perkeliant nuteistąjį į kitus pataisos namus reikalingas rašytinis nuteistojo sutikimas, nepagrįsti. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašą, nuteistąjį perkeliant iš vienos pataisos įstaigos į kitą rašytinis nuteistojo sutikimas nereikalingas (3.2.1–3.2.3 punktais), toks sutikimas reikalingas tik perkeliant nuteistąjį tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą (3.3.1 p.). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl perkėlimo į kitus pataisos namus pareiškėjas kreipėsi į Alytaus pataisos namų administraciją, kuri būtų atsisakiusi rengti išvadą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, taip pat pareiškėjas nenurodė konkrečių priežasčių dėl kurių jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės Alytaus pataisos namuose, todėl teismas pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių PN-AK sektorių pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą.

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius dėl rūkymo gyvenamosiose ir kitoje patalpose, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015; 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namų administracijai būtų skundęsis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

41. Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais dėl kalinimo sąlygų pažeidimo (dėl higienos normų reikalavimų neužtikrinimo, dėl kratos metu paimtų daiktų), teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė tokias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

42. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo laikymas kamerose, kuriose nustatytas pažeidimas, truko itin trumpai, t. y. tik 4 paras, o dėl tinkamų sąlygų neužtikrinimo jokių realių neigiamų pasekmių neatsirado, sprendė, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

44. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas

pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 28 d. pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose neužtikrinant teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų 4 paras (neužtikrinti higienos normos reikalavimai), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04434 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-547-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01477-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 19.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos

pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L.  Š. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Š. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Tiklis“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas L. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. VILIJ(12.5.20.)-8949 „Dėl duomenų keitimo Juridinių asmenų registre“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą atlikti veiksmus – išregistruoti iš Juridinių asmenų registro duomenis, kad pareiškėjas L. Š. yra viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Tiklis“ (toliau – ir Įstaiga) direktorius. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis darbo sutarties pagrindu nuo 2007 m. birželio 27 d. pradėjo eiti VŠĮ „Tiklis“ direktoriaus pareigas, įregistruojant Juridinių asmenų registre jį kaip vienasmenį šios Įstaigos valdymo organą – vadovą. 2007 m. pabaigoje pareiškėjas išreiškė valią nutraukti darbo santykius, tačiau dėl dalininkų vengimo bendrauti dalininkų sprendimas atšaukti pareiškėją iš jo užimamų pareigų nebuvo priimtas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas su Įstaiga darbo sutartį nutraukė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Pareiškėjo teigimu, jo darbo santykiai bei vadovavimas Įstaigai pasibaigė 2008 m. sausio 1 d., tačiau atsakovas Sprendimu atsisakė išregistruoti pareiškėją kaip įstaigos vadovą iš Juridinių asmenų registro.

3. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo priimtu Sprendimu, nes pareiškėjas negali įpareigoti Įstaigos dalininkus priimti sprendimą dėl jo atšaukimo iš direktoriaus, todėl objektyviai negali pateikti atsakovui visuotinio dalininkų susirinkimo protokolo, nes toks dokumentas faktiškai neegzistuoja. Pareiškėjo nuomone, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) pažyma yra pagrindžiantis dokumentas, kad pareiškėjas nuo 2008 m. sausio 1 d. faktiškai nevykdo Įstaigos vadovo pareigų ir pakankamas duomenų išregistravimui iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės.

4. Be to, pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (toliau  – VĮĮ) 9 straipsnio 5 dalies nuostata, viešosios įstaigos vadovas pareigas gali eiti tik tada, kai su juo yra sudaryta darbo sutartis. Kadangi tarp pareiškėjo ir Įstaigos darbo sutartis nutrūkusi, todėl pareiškėjas negali eiti Įstaigos vadovo pareigų ir tai patvirtina būtinybę išregistruoti jo, kaip buvusios Įstaigos vadovo, duomenis iš Juridinių asmenų registro bazės. Neišregistravus pareiškėjo duomenų, visiems tretiesiems asmenims ir toliau būtų teikiama tikrovės neatitinkanti informacija, kad pareiškėjas yra Įstaigos vadovas. Šią aplinkybę patvirtina antstolio raštai, iš kurių matyti, kad antstolis pareiškėjui, kaip Juridinių asmenų registre Įstaigos vadovu įregistruotam asmeniui, įteikė reikalavimą dėl kreditoriui iš Įstaigos priteistos skolos sumokėjimo ir įpareigojo pateikti kitą apie Įstaigą informaciją. Atsakovui išregistravus pareiškėjo duomenis iš Juridinių asmenų registro, analogiškų situacijų ateityje būtų išvengta.

5. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad gavus pareiškėjo atstovo prašymą išregistruoti pareiškėjo kaip Įstaigos vadovo duomenis iš

Juridinių asmenų registro, buvo priimtas Sprendimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.68 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, atsisakyti keisti Juridinių asmenų registro duomenis, nes nepateikti teisės aktuose numatyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo, kaip Įstaigos vadovo, įgaliojimų pabaigą, kurių pagrindu atsakovas turi teisę priimti sprendimus dėl duomenų keitimo.

7. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktuose griežtai nustatyti atsakovui teiktini dokumentai, jų forma bei pateikimo terminai ir tvarka. Juridinių asmenų registro duomenys gali būti keičiami duomenų ir dokumentų teikėjams nustatyta tvarka pateikus teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus. Teisės aktai nenumato jokių išimčių, leidžiančių Juridinių asmenų registro (toliau – ir Registras) tvarkytojui keisti juridinio asmens duomenis, esant kitoms aplinkybėms bei pateikus kitus įstatyme nenumatytus dokumentus. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi teisės savarankiškai spręsti apie kokių nors faktinių aplinkybių egzistavimą, nes jo pareiga – tik patikrinti, ar dokumentai atitinka įstatymų

reikalavimus, o ne pagal aplinkybių visumą daryti tam tikras išvadas bei pačiam nustatinėti vertinamuosius faktus dėl konkretaus juridinio asmens ar jo organų veiklos.

8. Atsakovo teigimu, VĮĮ ir Įstaigos įstatuose įtvirtinta teisė tik visuotiniam dalininkų susirinkimui priimti sprendimą dėl vadovo atšaukimo. Todėl pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas teisinių santykių dalyvis, turi pats pasirūpinti ir yra atsakingas, kad Juridinių asmenų registre būtų įregistruoti teisingi Įstaigos duomenys.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. VILIJ(12.5.20.)-8949 „Dėl duomenų keitimo Juridinių asmenų registre“ teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovas 2017 m. kovo 29 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išregistruoti pareiškėjo, kaip Įstaigos direktoriaus, duomenis iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. VILIJ(12.5.20.)-8949 „Dėl duomenų keitimo Juridinių asmenų registre“, vadovaudamasis CK 2.68 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, atsisakė registruoti duomenų pakeitimus Juridinių asmenų registre.

12. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 (toliau – ir Nuostatai), 139 punktu, 139.1, 139.2 papunkčiais ir iš teisinio reglamentavimo priėjo išvadą, kad Juridinių asmenų registro duomenys gali būti keičiami duomenų ir dokumentų teikėjams nustatyta tvarka pateikus teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato jokių išimčių, leidžiančių Registro tvarkytojui keisti juridinio asmens duomenis, nesant minėtiems dokumentams ar pateikus kitus įstatyme nenumatytus dokumentus. Teismas taip pat vadovavosi Nuostatų 58 punktu ir nurodė, kad Registro tvarkytojas neturi teisės savarankiškai spręsti apie kokių nors faktinių aplinkybių egzistavimą ir jų vertinimą, nes jo pareiga – tik patikrinti, ar dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikė dokumento, patvirtinančio pareiškėjo, kaip Įstaigos vadovo, įgaliojimų pabaigą. Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma nelaikytinas tinkamu dokumentu pagal Nuostatų 139.2 papunkčio nuostatas, todėl Registro tvarkytojas pagrįstai atsisakė registruoti juridinio asmens duomenų pakeitimus, nes jam nepateikti tiesiogiai teisės aktuose nurodyti dokumentai, patvirtinantys įmonės vadovo įgaliojimų pasibaigimą, t. y. Įstaigos dalininkų priimtas sprendimas dėl jo atšaukimo iš direktoriaus. Teismas pažymėjo, kad VĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad visuotinis dalininkų susirinkimas skiria ir atšaukia viešosios įstaigos vadovą, nustato jo darbo sutarties sąlygas. Pagal VĮĮ 7 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu viešosios įstaigos dalininkas yra vienas asmuo, jis vadinamas viešosios įstaigos savininku, todėl VĮĮ nuostatos, kurios taikomos dalininkams, taikomos ir savininkui. Pagal VĮĮ 10 straipsnio 8 dalies nuostatas, viešosios įstaigos savininko raštiški sprendimai prilyginami visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimams. Viešosios įstaigos „Tiklis“ įstatų 6.1.3 papunktyje nustatyta, kad visuotinis dalininkų susirinkimas skiria bei atleidžia iš pareigų direktorių, nustato jo darbo sutarties sąlygas. Minėtų įstatų 7.3 punkte nustatyta, kad direktorių skiria ir atleidžia visuotinis dalininkų susirinkimas, visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo įstaigos vardu sudaro darbo sutartį su direktoriumi ir ją nutraukia. VĮĮ 9 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kai visuotinis dalininkų susirinkimas priima sprendimą atšaukti viešosios įstaigos vadovą, su viešosios įstaigos vadovu sudaryta darbo sutartis nutraukiama. Vadinasi, tiek VĮĮ, tiek viešosios įstaigos „Tiklis“ įstatuose įtvirtinta teisė priimti sprendimą dėl vadovo atšaukimo tik visuotiniame dalininkų susirinkime. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad atšaukus valdymo organo narį iš jo einamų pareigų, nutrūksta ir jį su juridiniu asmeniu siejantys santykiai, įforminti darbo sutartimi. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog tarp pareiškėjo ir įmonės sudaryta darbo sutartis yra nutrūkusi ir pareiškėjas negali eiti Įstaigos vadovo pareigų, nepagrįsti.

14. Kiti pareiškėjo argumentai, kad Įstaigos dalininkai vengia bendrauti, kad dėl neteisingų faktinių duomenų teikiama klaidinga informacija kitiems tretiesiems asmenims, šiuo atveju, teismo vertinimu, nelaikyti reikšmingais, nes ginčo atveju analizuojama, ar atsakovas pagrįstai atsisakė registruoti pareiškėjo prašomus duomenis, ar ne. Be to, informacijos suteikimas tretiesiems asmenims nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, kad VĮĮ 9 straipsnio 5 dalyje ir viešosios įstaigos „Tiklis“ įstatų 7.3 papunktyje įtvirtinta nuostata, jog darbo ginčai tarp viešosios įstaigos vadovo ir

viešosios įstaigos nagrinėjami teisme. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad pareiškėjas turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir reikšti reikalavimus viešajai įstaigai „Tiklis“ bei dalininkams (savininkui) dėl teisės aktuose numatytų pareigų neatlikimo ir jo teisių pažeidimo.

15. Teismas nurodė, kad CK 2.68 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyta, jog Registro tvarkytojas gali atsisakyti įregistruoti juridinį asmenį, taip pat registruoti juridinio asmens dokumentų ir duomenų pakeitimus tik tuo atveju, jeigu pateiktas prašymas įregistruoti juridinį asmenį (registre registruotinų duomenų ir dokumentų pakeitimus, išbraukti duomenis) neatitinka nustatytos formos arba pateikti ne visi dokumentai, nurodyti šio kodekso 2.63 ir 2.64 straipsniuose, bei dokumentų forma ar turinys prieštarauja įstatymams.

16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas nepateikė atsakovui Įstaigos dalininkų priimto sprendimo dėl jo atšaukimo iš direktoriaus, todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017  m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. VILIJ(12.5.20.)-8949 „Dėl duomenų keitimo Juridinių asmenų registre“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Teismui konstatavus sprendimo teisėtumą, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

17. Teismui atmetus pareiškėjo skundo reikalavimus, teismas netenkino ir prašymo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

III.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą; priteisti pareiškėjo naudai apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismas remdamasis vien formaliais argumentais pareiškėjo skundą atmetė, iš esmės atsisakydamas pagal turinį ir teisingumo principus išspręsti situaciją, į kurią yra papuolęs asmuo (pareiškėjas). Tokiu būdu nukrypta nuo pagrindinio teisminės valdžios tikslo – vykdyti teisingumą.

18.2. Tiek nutraukiant darbo santykius su VšĮ „Tiklis“, tiek ir vėliau (nuo 2007 m. gruodžio) pareiškėjui nepavyko surasti juridinio asmens dalininkų, kurie galėtų priimti sprendimą atšaukti pareiškėją iš direktoriaus pareigų. Toks pareiškėjo argumentas byloje nebuvo paneigtas jokiais įrodymais. Atvirkščiai, procesiniai teismo dokumentai VšĮ „Tiklis“ nebuvo įteikti ne tik registruotu buveinės adresu, tačiau net ir skelbiant informaciją viešai. Pareiškėjas objektyviai negali Juridinių asmenų registrui pateikti VšĮ „Tiklis“ dalininkų sprendimo, kuris būtų pagrindas atsakovui išregistruoti pareiškėją, kaip įstaigos vadovą.

18.3. Pareiškėjas neturi su VšĮ „Tiklis“ darbo santykių nuo 2008 metų ir faktiškai nevykdo juridinio asmens atstovo pareigų. Teismas nesiėmė situacijos spręsti pagal turinį, o ne pagal formą (nurodant, kad išregistravimas iš Juridinių asmenų registro galimas tik pateikus vienos formos dokumentą – dalininkų sprendimą). Teismas iš esmės toleravo situaciją ir teisinį neapibrėžtumą, kuomet Juridinių asmenų registre lieka išviešintas asmuo, kuris pagal teisės akto reikalavimus (nesudaręs darbo sutarties pagal VĮĮ 9 str. 5 d.) negali būti išviešintas kaip vadovas.

18.4. Teismas neatsižvelgė ir į viešosios įstaigos, kaip specialios formos juridinio asmens, ypatumus: VĮĮ (skirtingai nei Akcinių bendrovių įstatymas) nesuteikia įstaigos vadovui teisės atsistatydinti ir išsiregistruoti iš viešo registro tuo atveju, jeigu juridinio asmens dalyviai vengia jį atšaukti. Šiuo atveju atitinkamo sprendimo dėl vadovo atšaukimo nebuvimas nekeičia faktinės situacijos, kad tarp buvusio vadovo ir jo vadovauto juridinio asmens darbo santykiai yra nutrūkę.

19. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., 2015 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-135-143/2015), kai nagrinėjant analogiškas bylas ne kartą yra pabrėžta, jog Registro tvarkytojas privalo vadovautis viešojo administravimo subjektams taikytinu įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo

administravimo įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.), todėl Registro tvarkytojas pagrįstai atsisako registruoti juridinio asmens duomenų pakeitimus, jeigu jam nepateikiami tiesiogiai teisės aktuose nurodyti dokumentai, patvirtinantys įmonės direktoriaus įgaliojimų pasibaigimą, ir negali remtis pateiktais darbo santykių nutraukimą patvirtinančiais kitais dokumentais. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai sprendė, kad Registro tvarkytojas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišėjo už jam įstatymu suteiktos kompetencijos ribų, todėl negalėjo pažeisti ir nepažeidė pareiškėjo teisių ir, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nesukūrė ir negalėjo sukurti protingumo bei teisėtumo kriterijų neatitinkančios situacijos.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas akivaizdžiai painioja kompetenciją administracinių teismų, kuriuose sprendžiami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų (neveikimo) teisėtumo, su bendrosios kompetencijos teismų, kuriuose nagrinėjami civiliniai teisiniai ginčai, kompetencija. Apeliaciniame skunde kaip formuojamos praktikos pavyzdžiai nurodomi Kauno ir Klaipėdos apygardų administracinių teismų sprendimai, tačiau vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, padarė motyvuotas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. VILIJ(12.5.20.)-8949 „Dėl duomenų keitimo Juridinių asmenų registre“ (toliau – ir Sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą (toliau – ir Registro tvarkytojas) išregistruoti iš Juridinių asmenų registro duomenis, kad pareiškėjas L. Š. yra viešosios įstaigos „Tiklis“ (toliau – ir Įstaiga) direktorius.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti jo skundą, nes pareiškėjas neturi su VšĮ „Tiklis“ darbo santykių nuo 2008 metų ir faktiškai nevykdo juridinio asmens atstovo pareigų, pažymėdamas, kad pareiškėjas objektyviai negali Juridinių asmenų registrui pateikti Įstaigos dalininkų sprendimo, kuris būtų pagrindas atsakovui išregistruoti pareiškėją, kaip Įstaigos vadovą.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 29 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išregistruoti pareiškėjo, kaip viešosios įstaigos „Tiklis“ direktoriaus, duomenis iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės.

26. Atsakovas Sprendimą atsisakyti registruoti duomenų pakeitimus Juridinių asmenų registre priėmė motyvuodamas tuo, kad nebuvo pateiktas atsakovui Įstaigos dalininkų priimtas sprendimas dėl pareiškėjo atšaukimo iš direktoriaus pareigų.

27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Registro tvarkytojas gali atsisakyti įregistruoti juridinį asmenį, taip pat registruoti juridinio asmens dokumentų ir duomenų pakeitimus tik tuo atveju, jeigu: pateiktas prašymas įregistruoti juridinį asmenį (registre registruotinų duomenų ir dokumentų pakeitimus, išbraukti duomenis) neatitinka nustatytos formos arba pateikti ne visi dokumentai, nurodyti šio kodekso 2.63 ir 2.64 straipsniuose (1 p.); dokumentų forma ar turinys prieštarauja įstatymams (4 p.).

28. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad visuotinis dalininkų susirinkimas skiria ir atšaukia viešosios įstaigos vadovą, nustato jo darbo sutarties sąlygas. Analogiška nuostata išdėstyta ir viešosios įstaigos „Tiklis“ įstatų 6.1.3 punkte – visuotinis dalininkų susirinkimas skiria bei atleidžia iš pareigų direktorių, nustato jo darbo sutarties sąlygas. Taigi, tiek Viešųjų įstaigų įstatyme, tiek viešosios įstaigos „Tiklis“ įstatuose įtvirtinta teisė priimti sprendimą dėl vadovo atšaukimo tik visuotiniame dalininkų susirinkime.

29. Pagal Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 (Vyriausybės 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1292 redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 139 punktą, pasikeitus juridinio asmens steigimo dokumentams, Nuostatuose nurodytiems Registro duomenims, dokumentų ir duomenų

teikėjas be kitų dokumentų Registro tvarkytojui turi pateikti juridinio asmens organo arba juridinio asmens dalyvių, jeigu juridinio asmens organai nesudaromi, arba savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimą pakeisti juridinio asmens Registro duomenis (139.2 papunktis).

30. Nuostatų 58 punktas nustato Registro tvarkytojui pareigą pagal pateiktus dokumentus patikrinti duomenų tikrumą ir dokumentų atitiktį įstatymų reikalavimams.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo, kaip Juridinių asmenų registro tvarkytojo, veikla registruojant registro objektus yra viešasis administravimas. Todėl sprendžiant šį ginčą pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti tik tai, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos.

32. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad paminėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, jog Juridinių asmenų registro duomenys gali būti keičiami duomenų ir dokumentų teikėjams nustatyta tvarka pateikus teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus ir teisės aktai nenumato jokių išimčių, leidžiančių Juridinių asmenų registro tvarkytojui keisti juridinio asmens duomenis, nesant minėtiems dokumentams ar pateikus kitus įstatyme nenumatytus dokumentus. Viešojo administravimo subjektas (Registro tvarkytojas) neturi teisės savarankiškai spręsti apie kokių nors faktinių aplinkybių egzistavimą bei jas vertinti, nes jo pareiga – tik patikrinti, ar jam pateikti dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus.

33. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Registro tvarkytojui nepateikė dokumento, patvirtinančio pareiškėjo, kaip Įstaigos vadovo, įgaliojimų pabaigą, o kartu su prašymu pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažyma apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nėra tinkamas dokumentas duomenų keitimui Juridinių asmenų registre.

34. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Registro tvarkytojas pagrįstai atsisakė registruoti duomenų pakeitimus Juridinių asmenų registre, kadangi jam nepateikti teisės aktuose numatyti dokumentai, patvirtinantys Įstaigos vadovo įgaliojimų pasibaigimą, t. y. Įstaigos dalininkų priimtas sprendimas dėl pareiškėjo atšaukimo iš direktoriaus pareigų.

35. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjui nepavyko surasti juridinio asmens dalininkų, kurie galėtų priimti sprendimą atšaukti pareiškėją iš direktoriaus pareigų, pritartina atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjas turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir reikšti reikalavimus viešajai įstaigai „Tiklis“ bei dalininkams (savininkui) dėl teisės aktuose numatytų pareigų neatlikimo ir jo teisių pažeidimo.

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. VILIJ(12.5.20.)-8949 „Dėl duomenų keitimo Juridinių asmenų registre“ teisės normų taikymo požiūriu yra pagrįstas ir teisėtas.

37. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. Š. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04455 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-1223-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02982-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal D. S. (D. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu 2017 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 4 810 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas įstatymais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kamerose, dėl to buvo sunku judėti, o lauke buvo galima praleisti tik 1 val. per parą, nors turėjo būti suteikiamos ne mažiau kaip 2 val. Esant blogam orui pareiškėjas į lauką iš viso nebuvo vedamas, kadangi kiemeliuose įrengtos stoginės neapsaugodavo nuo kritulių. Tenkantį plotą taip pat mažino kamerose esantys gultai bei sanitarinio mazgo užimamas plotas. Dėl per didelio asmenų skaičiaus kamerose būdavo tvanku ir nuolat trūkdavo gaivaus ir švaraus oro, privatumo. Kameroje esantis valgomasis stalas buvo nedidelis, prie jo buvo tik viena kėdė, o ant jo tilpo tik vieno asmens indai. Dėl šios priežasties pareiškėjas būdavo dažnai priverstas valgyti atšalusį maistą. Gyvenamosiose kamerose maistui laikyti skirtos spintelės, kurios buvo neuždaromos, buvo pakabintos ant sienos tik 1 m atstumu nuo tualeto, kuris buvo atviras. Tualetas buvo apie 1,5 m atstumu nuo valgomojo stalo ir atitvertas apie 1 m aukščio, jokio privatumo nesuteikiančia sienele. Sanitarinis mazgas nuo kameros durų nebuvo atskirtas pertvara. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo pareiškėjas buvo stebimas tiek pareigūnų, tiek kitų kameroje esančių asmenų. Be to, kameroje nuolat vyravo nemalonus kvapas, kadangi sanitarinis mazgas neturėjo atskiros ventiliacijos. Kameros vėdinimas buvo galimas tik per langą, ant kurio buvo įrengtos grotos. Kameroje visada būdavo įjungtas dirbtinis apšvietimas, nes per langą, dėl grotų įrengimo, į kamerą patekdavo labai mažai lauko šviesos. Švarai

kamerose palaikyti buvo išduodamas tik vienas pakelis sodos, kurios neužtekdavo, todėl sanitariniame mazge, prie langų, sienų kampuose buvo pelėsio, kamerose veisėsi tarakonai, ant plytelių ir kriauklės buvo rūdžių. Kamerose vyravo drėgmė, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas ir dažai. Lukiškių TI-K prausti visą kūną šiltu vandeniu, išsiskalbti drabužius buvo suteikiama tik 15 min. vieną kartą per savaitę. Todėl kitas dienas praustis, plauti indus ir drabužius pareiškėjas buvo priverstas šaltu vandeniu. Dėl nurodytų pažeidimų kamerose tvyrojo įtampa, kildavo konfliktai. Pareiškėjas taip pat teigė, kad atvykus į Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, taip pat jam nebuvo pateikta informacija apie jo turimas teises ir pareigas. Atvykus jam buvo skubiai pateikti dokumentai, kuriuos, nesigilindamas į jų turinį, jis privalėjo skubiai pasirašyti. Pareiškėjas yra romų tautybės, sunkiai kalba lietuviškai, o skaityti praktiškai nemoka, tačiau pareigūnai nesidomėjo kokia kalba jam priimtiniausia bendrauti ir skaityti. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų patyrė garbės ir orumo pažeminimą, stresą, dvasinius išgyvenimus, savijautos pablogėjimą, sumažėjo pasitikėjimas ne tik savimi, bet ir valstybe.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų

poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Vadovaujantis teisės aktų reikalavimais langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Kadangi nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Toks vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti kai kurių gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Užuolaidos uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Be to, kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Stebėjimo akutės duryse įrengtos laikomų asmenų nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Teisės aktai nenumato sanitarinių mazgų atitvėrimų nuo stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti po dušu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Patalynė išduodama pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Lukiškių TI-K išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pareiškėjas atvykus į įstaigą taip pat buvo supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ), Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo

teisėmis ir pareigomis bei draudimais. Pareiškėjas buvo įspėtas už minėtų teisės aktų pažeidimą. Lukiškių TI-K informaciją apie asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką ir sąlygas, pareigas ir jiems taikomus draudimus pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta. Kiekvienoje kameroje yra iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, su prašymais supažindinti jį su Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis ar kitais teisės aktais, nesikreipė. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 6,18 Eur.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 754 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 4 810 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

8. Teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. birželio 8 d. ir nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. birželio 29 d. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, priėjo išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 462 dienas. Teismas nustatė, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 416 dienų, o 46 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių.

9. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, tam, kad būtų užtikrintas suimtųjų ir nuteistųjų privatumas, kai kuriose kamerose yra įrenginėjamos užuolaidos, o kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Taigi sanitarinio mazgo patalpa ne visose Lukiškių TI-K kamerose nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Teismas byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų įrengimu, įvertinęs HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktų nustatytas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore, todėl teismas laikė, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas sutiko su atsakovo atstovo argumentais, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas atitinka minėtą Eksploatavimo taisyklių nuostatą, kadangi pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodydamas, jog kiemeliuose įrengtos stoginės neapsaugo nuo kritulių, ir dėl to jis esant blogam orui nebuvo vedamas į lauką, jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše po šiltu vandeniu tik patvirtina, jog Lukiškių TI-K Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkto pažeidimo nepadarė.

12. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos naudotis drabužių skalbimo paslaugomis,  t. y. ne

rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti nemokamai išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kaip ir nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti Lukiškių TI-K teikiamomis skalbimo paslaugomis. Byloje nėra duomenų, jog ši pareiškėjo teisė buvo apribota.

13. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K, įrengdamas grotas ant langų, vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo padarytas pažeidimas.

14. Teismas nurodė, kad iš Eksploatavimo taisyklių 14.8 punkto nuostatos matyti, jog joje nėra imperatyviai nustatyta, kurioje gyvenamosios kameros vietoje turi būti įrengta spintelė maistui sudėti. Šios spintelės įrengiamos priklausomai nuo kameroje esančios laisvos vietos, atsižvelgdamas į tai, teismas nepripažino, jog atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teises minėtą spintelę įrengdamas netoliese tualeto.

15. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atmetė pareiškėjo argumentus, kad gyvenamojoje kameroje veisėsi tarakonai.

16. Teismas iš pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 15 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-1734 ir 2015 m. spalio 30 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2483 nustatė, kad kameroje Nr. 283, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo nelygūs sienų ir lubų paviršiai, buvo nutrupėjusių sienų ir lubų dažų, sienų ir lubų paviršiai netinkami lengvam valymui ir dezinfekcijai, kas neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad nustatyti pažeidimai būtų pašalinti. Kitų pareiškėjo skunde nurodomų higienos normų pažeidimų teismui pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatyta. Teismas, vadovaudamasis protingumo principu, rėmėsi tik tų patikrinimo aktų duomenimis, kuriuose kamerų patikros aplinkybės buvo fiksuojamos per protingai trumpiausią laiko tarpą nuo ginčo laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad nurodytais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais nustatyti tam tikri Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo.

17. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo argumentus, byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino pareigą suteikti reikiamas priemones švarai palaikyti.

18. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad kamerose buvo mažas stalas ant kurio tilpo tik vieno asmens indai ir buvo tik viena kėdė, be to, jis buvo įrengtas 1,5 m atstumu nuo sanitarinio mazgo, vadovaudamasis Eksploatavimo taisyklių 14.6 punktu, byloje esančiais įrodymais, atsakovo atstovo argumentais, atmetė.

19. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiais, jog pareiškėjas atvykus į įstaigą buvo supažindintas su BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, SVĮ, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis, pareigomis bei draudimais. Pareiškėjas buvo įspėtas už minėtų teisės aktų pažeidimus. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs Lukiškių TI-K administracijai skundus, jog jis nebuvo supažindintas su minėtais teisės aktais bei jo teisėmis ir pareigomis. Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis atvykus buvo priverstas skubiai pasirašyti dokumentus, nors sunkiai kalba lietuviškai, skaityti praktiškai nemoka ir pareigūnai į tai nekreipė dėmesio, atmetė kaip abstrakčius, stokojančius konkretumo.

20. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 754 Eur, kurią pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė neturtinei žalai atlyginti.

21. Teismas atsakovo atstovo prašymą dėl išlaidų atlyginimo nenagrinėjo, nes tokios išlaidos atsakovui nepriklauso.

III.

22. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei

sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

24. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar veikiančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015, tokie standartai nėra numatyti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų išvis nėra numatyta. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos.

25. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

26. Kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

27. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

28. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

29. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėją kalinant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. birželio 8 d. ir nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. birželio 29 d., atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 462 dienas, iš jų 46 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas, visą ginčo laikotarpį sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko HN 76:2010 21 punkto reikalavimo, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, taip pat, jog pareiškėjui gyvenant Lukiškių TI-K, atskirais laikotarpiais buvo nustatyti smulkūs higienos normų pažeidimai, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, sprendė, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 754 Eur neturtinei žalai atlyginti.

32. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindė tuo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, taip pat pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos dydžio.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

35. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

36. Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.

37. Pirmosios instancijos teismas nurodė teisinius ir faktinius pagrindus, kuriais remiantis konstatuoti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Lukiškių TI-K administracijos veiksmų (neveikimo) vertinimo atmetami kaip nepagrįsti.

38. Atsakovo atstovas nurodo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus ar kitus analogiškus nepatogumus.

39. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

41. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

42. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (lot. be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir, svarbiausia, pažeminimas, kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme yra neišvengiami nutarties 31 punkte nurodytų teisės pažeidimų padariniai.

44. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos dydžio.

45. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1997-415/2017).

46. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1997-415/2017).

47. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo

neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

49. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04441 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-369-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00587-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (10.126) Š34-30 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-343.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už ištarnautus metus, tačiau atsakovas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (10.126) Š34-30 atsisakė pareiškėjui skirti valstybinę pareigūnų pensiją. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VSDFV, kuris VSDFV Utenos skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas teigė, jog atsisakymas skirti valstybinę pensiją grindžiamas tuo, kad jis buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tačiau Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, pareiškėjas yra neteistas. Atsižvelgiant į tai, VSDFV Utenos skyriaus sprendimas Nr. (10.126) Š34-30 atsisakyti pareiškėjui skirti pareigūnų valstybinę pensiją yra nepagrįstas ir naikintinas. Dėl tų pačių priežasčių, laikytinas nepagrįstu ir naikintinas VSDFV sprendimas.

3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 1991 m. rugpjūčio 2 d. atsistatydino savo noru, jis buvo atleistas iš Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų ministerijos slapto sekimo poskyrio žvalgo vyresniojo leitenanto pareigų. 2016 m. liepos 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM), prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, suėjus 55 metams. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2016 m. liepos 13 d. raštu Nr. 1D-4363 (8) „Dėl dokumentų pateikimo“ persiuntė Utenos skyriui pareiškėjo prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs gautą prašymą, 2016 m. liepos 20 d. raštu Nr. (10.126) R3-30673 „Dėl prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pateikimo tvarkos“ pareiškėjui išaiškino, kad kreipiantis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, privaloma pateikti: 1) prašymą skirti pensiją ir priedą – šį prašymą asmuo pateikia per atitinkamą tarnybą, įstaigą, karinį dalinį, kuriuose jis tarnauja ar tarnavo paskiausiai; 2) atitinkamos institucijos personalo tarnybos parengtą tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą; 3) darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą); 4) žinybinės medicininės ekspertizės komisijos išvadą, jeigu pareigūnas ar karys atleidžiamas dėl sveikatos būklės. Taip pat informavo, kad pareiškėjas turi kreiptis į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybą. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugpjūčio 11 d. gavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštą Nr. 38-S-10252 „Dėl pensijos skyrimo“, prie kurio buvo pridėti dokumentai, reikalingi priimti sprendimą dėl pareiškėjo teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei dokumentai iš pareiškėjo tarnybos bylos, reikšmingi priimant sprendimą dėl teisės gauti pensiją.

5. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (10.126) Š34-30 atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalimi. Pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-10597 pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 1 dalyje nurodytą tyčinį nusikaltimą, todėl buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.7. VSDFV nurodė, kad pareiškėjo teismui pateiktoje Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos

vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 8 d. pažymoje Nr. 14R-6004 nurodyta, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2017 m. vasario 8 d. duomenimis V. K. neteistas. Pažymoje taip pat nurodyta, kad ji parengta vadovaujantis BK 97 straipsnio 6 dalies nuostata (kai sueina BK 97 straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais). Pažymėjo, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose įtvirtintas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas kaip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Nustatydamas Įstatymo 13 straipsnio 3

dalyje, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 4 d. VRM pateikė prašymą skirti pareigūno pensiją sulaukus 55

metų. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad nuo 1984 m. birželio 25 d. iki 1991 m. rugpjūčio 2 d. jis dirbo VRM 7 skyriuje. VRM 2016 m. liepos 13 d. raštu Nr. 1D-4363(8) „Dėl duomenų pateikimo“ VSDFV Utenos skyriui persiuntė V. K. 2016 m. liepos 4 d. prašymą. VDFV Utenos skyrius 2016 m. liepos 20 d. raštu Nr. (10.126) R3-30673 „Dėl prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pateikimo tvarkos“ (b. l. 35–36) pareiškėjui išaiškino, kad asmuo, kreipdamasis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, privalo pateikti tam tikrus dokumentus. Taip pat nurodė, kad dėl pensijos ir nustatytojo priedo skyrimo pareiškėjas turi kreiptis į Policijos departamento personalo administravimo valdybą. VSDFV Utenos skyriuje 2016 m. rugpjūčio 11 d. buvo gautas Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. 38-S-10252 „Dėl pensijos skyrimo“, prie kurio buvo pridėti pareiškėjo dokumentai, reikalingi pensijai apskaičiuoti. VSDFV Utenos skyriuje 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo gautas Informatikos ir ryšių departamento 2016 m. rugpjūčio 30 d. raštas Nr. 9R-A-10598, prie kurio buvo pridėtas 2016 m. rugpjūčio 30 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį, kuriame buvo nurodyta, jog V. K. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. VSDFV Utenos skyrius 2016  m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (10.126) Š34-50 „Dėl atsisakymo V. K. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ nusprendė pareiškėjui neskiri pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką bei vadovaudamasis aktualiomis teisės normomis, pažymėjo, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

11. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 28 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje.

12. Bylos medžiaga patvirtino, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius tyčinį nusikaltimą. Todėl teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams, todėl toks asmuo neturi teisės gauti valstybinės pensijos.

III.

13. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėjas pažymi, jog jo atžvilgiu baudžiamasis nuosprendis buvo priimtas 2007 m., t. y. praėjus daugiau kaip 16 metų po jo tarnybos pabaigos, todėl tai nėra niekaip susiję jo valstybės tarnyba. Be to, teistumas yra išnykęs ir pareiškėjas laikomas neteistu, todėl tai nesuteikia pagrindo riboti pareiškėjo teisės gauti valstybinę pensiją.

15. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensiją ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei

bausmei. Jeigu asmeniui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau. Tačiau nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi kitokia situacija, t. y. pareiškėjas neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų, valstybinės pensijos mokėjimas jam nepaskirtas dėl asmens veiksmų, kurie atlikti iki sprendimo paskirti ir mokėti valstybinę pensiją priėmimo, todėl negalima teigti, kad nepaskyrus pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, yra pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė ar jis yra baudžiamas antrą kartą. Pareiškėjo atveju, jis už tyčinio nusikaltimo padarymą buvo nuteistas 2007 m. spalio 22 d., o į VRM buvo kreipėsi 2016 m. liepos 4 d., todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas šiuo atveju negali būti taikomas.

17. VSDFV Utenos skyrius, atsižvelgęs į Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendį, pagrįstai, siekdamas, kad pareigūno valstybinė pensija būtų paskirta tik asmeniui, kuris savo tarnybą atliko nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nepažemino pareigūno vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu, priėmė sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. VSDFV vertinimu, bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, ir nors jį įvykdė po atleidimo iš tarnybos, to fakto pakanka, kad vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kuri taikoma nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo, jam pareigūnų pensija nebūtų skiriama.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad teistumas turi dvejopą reikšmę: baudžiamąją ir bendrateisinę. Vertinant teistumą baudžiamuoju teisiniu aspektu, žiūrima į BK 97 straipsnį. Tačiau kalbant apie bendrateisinį aspektą, vertinama, ar teisės aktai, kurie taikomi asmeniui, nuteistam už tyčinę nusikalstamą veiką, numato tam tikrus draudimus. Taigi, tai, kad pareiškėjo teistumas yra išnykęs, dar nereiškia, kad jam neturėtų būti taikoma Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies norma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (10.126) Š34-30 ir VSDFV 2017 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-343, kuriais pareiškėjui neskirta valstybinė pareigūnų pensija, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas yra esminis, sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo pareiškėjui. Teismas sprendė, kad VSDFV Utenos skyrius tinkamai taikė Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atitinkamai, teismas darė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir jų naikinti nėra pagrindo.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tuos pačius nesutikimo su VSDFV Utenos skyriaus sprendimu argumentus. Akcentuoja, kad pareiškėjo teistumas tuo metu kai jis kreipėsi dėl pensijos skyrimo buvo pasibaigęs. Pensijos neskyrimą vertina kaip baudimą už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

24. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą pagal BK 227 straipsnio 1 dalį.

25. Pareiškėjas 1991 m. rugpjūčio 2 d. atsistatydino savo noru ir buvo atleistas iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos slapto sekimo poskyrio žvalgo vyresniojo leitenanto pareigų. 2016 m. liepos 4 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Jo prašymas 2016 m. liepos 13 d. raštu buvo persiųstas VSDFV Utenos skyriui, kuris išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir dokumentus, įvertinęs Informatikos ir ryšių departamento 2016 m. rugpjūčio 30 d. pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-10597, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl vadovaudamasis Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo

13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2016 m. gruodžio 14 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2017 m. sausio 19 d. sprendimu jo skundo netenkino, konstatuodamas, kad VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (10.126) Š34-30 pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime pažymėjo, jog vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia (be kita ko) – principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.

27. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas teisės į valstybinę pensiją dar nebuvo įgijęs (ji jam nebuvo paskirta).

28. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

29. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pabrėžta, kad įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Konstitucija nenumato absoliutaus draudimo nutraukti teisės į valstybinę pensiją tolesnį įgyvendinimą, esant konstituciškai pagrįstoms sąlygoms.

30. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija). Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai nuostata, kuria asmenims nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją, šiuo atveju nėra aktuali, nes pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta, kurią vėliau būtų buvę atsisakyta mokėti, o buvo sprendžiamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo klausimas.

32. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės

pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu tyčinių nusikaltimų padarymu, nėra. Pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalį, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio prasme.

33. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.

35. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

STASYS GAGYS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04452 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-1856-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01701-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. J. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos rajono savivaldybės viešosios įstaigos „Gargždų švara“ prašymą atsakovui A.  J. Z. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Klaipėdos rajono savivaldybės viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Gargždų švara“ (toliau – ir pareiškėjas, Įstaiga) 2017 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. J. Z. (toliau – ir atsakovas) 92,57 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už atsakovui nuosavybės teise priklausantį sodo paskirties nekilnojamojo turto objektą – sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Objektas), – laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

2. Atsakovas A. J. Z. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.3. Atsakovas tvirtino, jog jis negyvena sodininkų bendrijoje, kurioje yra Objektas, komunalinių atliekų konteinerių

neturi, jais nesinaudoja, todėl nėra vietinės rinkliavos mokėtojas. Atsakovas teigė kreipęsis į pareiškėją dėl atleidimo (mokesčio sumažinimo) nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, tačiau vietinė rinkliava nebuvo perskaičiuota. Atsakovas sodų bendrijoje gyvenamąją vietą buvo deklaravęs tik dėl gaunamo pašto, tačiau ne dėl to, kad ten gyveno. Be to, rinkliavos dydžio skaičiavimo metodika buvo patvirtinta tik 2017 metais, todėl neaišku kaip pareiškėjas apskaičiavo vietinę rinkliavą.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Gargždų švara“ prašymą tenkino, t. y. priteisė jam iš atsakovo A. J. Z. 92,57 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

5. Teismas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatė, kad ginčo nekilnojamojo turto objektas – sodo paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), – nuo 1997 m. gruodžio 22 d. nuosavybės teise priklauso atsakovui. Pažymėta, jog vietinė rinkliava už sodo paskirties pastatą pagal Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T11-672 patvirtintus Klaipėdos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatus (toliau – ir Nuostatai) skaičiuojama nepriklausomai nuo to, ar jame gyvenama. Pareiškėjas 2018 m. vasario 12 d. rašte Nr. GŠ-(1.5)-61 nurodė, kad 2012 m. gruodžio mėnesį sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkui pateikus sodininkų bendrijos sąrašą, kuriame buvo nurodyta, kad atsakovas nuolat gyvena sodininkų bendrijoje, atsakovui vietinė rinkliava už sodo paskirties nekilnojamojo turto objektą buvo skaičiuojama kaip už gyvenamosios paskirties objektą. Pareiškėjas, 2015 m. birželio 26 d. gavęs atsakovo prašymą, kuriame buvo nurodyta, kad atsakovas Objekte negyvena, ūkinės veiklos nevykdo, perskaičiavo vietinę rinkliavą atsakovui ir už Objektą pritaikė sodų paskirties objektams taikomą tarifą. Pareiškėjo teigimu, po vietinės rinkliavos perskaičiavimo, atsakovas į jį dėl vietinės rinkliavos perskaičiavimo (lengvatos) nesikreipė, vietinės rinkliavos nesumokėjo. Teismas pastebėjo, jog byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovas po vietinės rinkliavos perskaičiavimo kreipėsi į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar lengvatos taikymo. Be to, teismas akcentavo, kad nors

atsakovas dėl mišrių komunalinių atliekų konteinerių nesikreipė, tačiau jis turėjo galimybę naudotis bendraisiais mišrių komunalinių atliekų surinkimo konteineriais, esančiais sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. Iš Įstaigos 2018 m. vasario 12 d. rašto Nr. GŠ-(1.5)-61 matyti, kad sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ komunalinėms atliekoms surinkti pagal sodininkų bendrijos pirmininko prašymą kiekvienais metais po keletą kartų bendrijos teritorijoje buvo pastatyti stambiagabaritiniai atliekų konteineriai, į kuriuos sodininkų bendrijos nariai galėjo šalinti atliekas. Teismo posėdžio metu liudytojas – buvęs sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas A. Z. K. – paaiškino, kad šioje sodininkų bendrijoje buvo pastatyti keli bendrieji konteineriai; nors konteineriai buvo maži, tačiau sodininkų bendrijos nariai į juos dėdavo atliekas. Teismas priėjo išvadą, jog atsakovas pagal Nuostatus laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju ir todėl turėjo pareigą sumokėti vietinę rinkliavą už jam nuosavybės teise priklausantį sodo paskirties pastatą.

6. Teismo vertinimu, byloje pateikti mokėjimo pranešimai ir priminimas dėl skolos patvirtina, kad atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. yra 92,57 Eur. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad vietinės rinkliavos skaičiavimo metodika buvo patvirtinta 2017 metais, teismas pažymėjo, jog atsakovui vietinė rinkliava laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. buvo skaičiuojama pagal Nuostatų 1 priedo 12 punktą – už nekilnojamojo turto objektą, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio (sodų) (rinkliavos dydis metams – 60 Lt (17,38 Eur)), o nuo 2014 m. kovo 1 d. – pagal Nuostatų 1 priedo 7 punktą (rinkliavos dydis metams nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – 79 Lt (22,88 Eur), o nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. – 23 Eur)). Teismas, patikrinęs vietinės rinkliavos paskaičiavimus, nustatė, jog pareiškėjas tinkamai apskaičiavo atsakovo mokėtiną vietinės rinkliavos dydį. Be to, prašymas teismui paduotas 2017 m. gruodžio 20 d., todėl nėra suėjusi senatis vietinės rinkliavos išieškojimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas tenkintas,  t. y. pareiškėjui iš atsakovo priteista 92,57 Eur.

III.

7. Atsakovas A. J. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjo VšĮ „Gargždų švara“ prašymo.

8. Atsakovo nuomone, teismas neatsižvelgė į jo nurodytus motyvus ir aplinkybes. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, jog jis negyvena Objekte, neturi komunalinių atliekų konteinerių ir jais nesinaudoja, o bendrojo naudojimo konteinerių sodininkų bendrijoje nebuvo ir nėra, net nėra numatytos bendrojo naudojimo konteinerių vietos, todėl pareiškėjas atsakovo atžvilgiu neturėjo jokių išlaidų. Pareiškėjas, tvirtindamas, jog atsakovas gyveno Objekte, remiasi sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininko pateiktu 2012 m. gruodžio mėn. sąrašu, tačiau šis sąrašas sudarytas tik siekiant nustatyti potencialių elektros vartotojų poreikius. Atsakovas į šį sąrašą buvo įtrauktas subjektyviu pirmininko sprendimu, nes Objekto apšildymui vartojama elektra. Pirmininko nurodyti mažos talpos konteineriai būdavo perpildomi per kelias dienas. Atsakovas akcentuoja, kad vietinės rinkliavos apskaičiavimo metodika buvo patvirtinta 2017 m. gruodžio mėnesį, bet rinkliava taikoma jau nuo 2012 metų. Atsakovas teigia už tą patį laikotarpį gavęs 2 mokėjimo pranešimus: Nr. 100256425 (2013 m. sausio 30 d.) – 25 Lt, ir Nr. 10035571 (2013 m. vasario 28 d.) – 60,05 Lt. Be to, atsakovas pastebi, kad Nuostatuose nėra numatyta atliekų tvarkymo alternatyva, jeigu mokėtojo netenkina atliekų tvarkymo sąlygos, rinkliavos dydis ar kiti reikalavimai.

9. Pareiškėjas VšĮ „Gargždų švara“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.10. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja savo prašymo argumentus, apžvelgia ginčo aplinkybes.

Pareiškėjo vertinimu, teismas tinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius komunalinių atliekų tvarkymą, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo Klaipėdos rajono savivaldybės viešosios įstaigos „Gargždų švara“ reikalavimo priteisti iš atsakovo A. J. Z. 92,57 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir

tvarkymą už atsakovui nuosavybės teise priklausantį sodo paskirties nekilnojamojo turto objektą – sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), – laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

14. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

15. Analizuojamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas neatsižvelgė į jo nurodytus motyvus ir aplinkybes, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Atsakovas pakartotinai pabrėžia, jog jis negyvena Objekte, neturi komunalinių atliekų konteinerių ir jais nesinaudoja, o bendrojo naudojimo konteinerių sodininkų bendrijoje nebuvo ir nėra, net nėra numatytos bendrojo naudojimo konteinerių vietos, todėl pareiškėjas atsakovo atžvilgiu neturėjo jokių išlaidų. Atsakovas akcentuoja, kad vietinės rinkliavos apskaičiavimo metodika buvo patvirtinta 2017 m. gruodžio mėnesį, bet rinkliava taikoma jau nuo 2012 metų, taip pat pastebi, kad Nuostatuose nėra numatyta atliekų tvarkymo alternatyva, jeigu mokėtojo netenkina atliekų tvarkymo sąlygos, rinkliavos dydis ar kiti reikalavimai.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo prašymo pagrįstumą bei atsakovo veiksmų teisėtumą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas pagal Nuostatus laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju ir todėl turėjo pareigą sumokėti vietinę rinkliavą už jam nuosavybės teise priklausantį sodo paskirties pastatą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

17. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su reikalavimo priteisti rinkliavą nepagrįstumu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje vietinė rinkliava apibrėžta kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejami su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.

19. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

20. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T11-672 patvirtino Klaipėdos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatus bei Klaipėdos rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisykles (su vėlesniais pakeitimais), kurių pagrindu pareiškėjas apskaičiavo atsakovui rinkliavos dydį. Nuostatai numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“. Nuostatai numato, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato Klaipėdos rajono savivaldybės taryba atskiru sprendimu. Be kita ko, Nuostatuose taip pat nustatyta, kad vietinė rinkliava už sodo paskirties pastatą skaičiuojama nepriklausomai nuo to, ar jame gyvenama.

21. Atsakovo argumentus, kad jam faktiškai nebuvo teikiama komunalinių atliekų surinkimo paslauga, paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad nors atsakovas dėl mišrių komunalinių atliekų konteinerių nesikreipė, tačiau jis turėjo galimybę naudotis bendraisiais mišrių komunalinių atliekų surinkimo konteineriais, esančiais sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. Iš Įstaigos 2018 m. vasario 12 d. rašto Nr. GŠ-(1.5)-61 matyti, kad sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ komunalinėms atliekoms surinkti pagal sodininkų bendrijos pirmininko prašymą kiekvienais metais po keletą kartų bendrijos teritorijoje buvo pastatyti stambiagabaritiniai atliekų konteineriai, į kuriuos sodininkų bendrijos nariai galėjo šalinti atliekas.

22. Pažymėtina ir tai, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <…> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo,

atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (žr. 2009 m. liepos 16 d. prejudicinio sprendimo byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt., C-254/08, EU:C:2009:479, 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (žr. 2008  m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinio sprendimo byloje Commune de Mesquer, C-188/07, EU:C:2008:359, 80 p.) (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

23. Iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

24. Byloje nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis atsakovui buvo skaičiuojamas atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis apie jo faktinį gyvenimą Objekte, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pastarasis atsakovui buvo apskaičiuotas tinkamai.

25. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra apsisakoma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo A. J. Z. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04436 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-1865-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01817-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M.  J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2017 m. vasario 2 d. iki skundo teismui padavimo dienos laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atliko netinkamomis sąlygomis: trūko gyvenamojo ploto, buvo nepakankamas apšvietimas, neįrengta kamerų ventiliacija, buvo didelė santykinė oro drėgmė, pelėsinis grybelis, be to, pareigūnai naudodavo psichologinį smurtą. Pareiškėjas nurodė dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų patyręs stresą, privatumo trūkumą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma. Švarą kamerose palaiko, jas vėdina iš ten nuobaudas atliekančių nuteistųjų paskirti kamerų budėtojai, tam jie aprūpinami valymo priemonėmis. Patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. 1-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 2 ir Nr. 5 bei 1-oje karantino patalpoje įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu nei į Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių dėl blogų gyvenimo sąlygų, nei į Psichologinės tarnybos skyrių dėl patiriamo streso, neigiamų išgyvenimų, nei į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos pablogėjimo nesikreipė. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, jis neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo M. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo

Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas (tinkamą apšvietą, ventiliaciją).6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2017 m. vasario 2 d. Konstatuota, kad jam visą

vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.7. Teismas, išanalizavęs pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos patikrinimo aktus, pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius, jog karantino patalpoje Nr. 1, kamerų tipo patalpose Nr. 4 ir Nr. 14 apšvieta, drėgmės lygis ir kitos higienos sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų (karantino patalpoje Nr. 1 buvo nešvaru, langai išdaužyti, elektros šviestuvai sulaužyti; kamerų tipo patalpose Nr.  4 ir Nr. 14 nešvaru, langai techniškai netvarkingi (todėl nebuvo užtikrintos reikiamos sąlygos ir neišmatuota gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė), dirbtinė apšvieta per maža). Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK 4 būrio 4.1 patalpose buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, be to, teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nereagavo, todėl pareiškėjo teiginiai dėl 4 būrio 4.1 patalpose buvusios ventiliacijos, apšvietos neatitikimo teisės aktų nustatytoms normoms laikyti nepagrįstais.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo pareigūnų elgesio (garsiai darinėjamų durų miego metu, naudojamo psichologinio smurto) yra nedetalizuotos, grįstos tik samprotavimais, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN vertinamuoju laikotarpiu, taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama (teisinga) satisfakcija pareiškėjui.

III.

10. Pareiškėjas M. J. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo prašo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pareiškėjo nuomone, administracinė bylą turėtų būti peržiūrėta ir jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes, kalint nežmoniškomis sąlygomis, paprastai yra patiriama neturtinė žala. Pareiškėjas pakartoja, jog, kalint Pravieniškių PN-AK, buvo grubiai pažeistos jo fundamentalios teisės, dėl ko jis patyrė psichologinį ir emocinį stresą, privatumo trūkumą, prieš jį buvo naudojamas psichologinis smurtas ir kt., o padaryti pažeidimai negali būti traktuojami kaip padaryti netyčia ar nepriklausantys nuo Pravieniškių PN-AK administracijos valios.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovas teigia, jog apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, pareiškėjo argumentai abstraktūs. Atsakovas nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, be kita ko, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos ir apšvietos, netinkamo pareigūnų elgesio yra nepagrįsti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių svarių argumentų, patvirtinančių, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepasisakė dėl kurių nors skunde keliamų klausimų ar argumentų, pažeidė materialiosios ar proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d., atlyginimo priteisimo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais,  t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, netinkamo pareigūnų elgesio yra nepagrįstos, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad karantino patalpoje Nr. 1, kamerų tipo patalpose Nr. 4 ir Nr. 14 apšvieta, drėgmės lygis ir kitos higienos sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų apie kalinimo sąlygų pažeidimus, prašo bylą peržiūrėti iš naujo, nepateikdamas jokių tokio prašymo motyvų, bei dėsto abstrakčius, deklaratyvaus pobūdžio argumentus apie tai, kad jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, buvo pažeistos fundamentalios jo teisės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo ir dydžio, kadangi iš apeliacinio skundo argumentų visumos bei reikalavimo manytina, jog pareiškėjas nesutinka būtent su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi.

17. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos (apšvietimas ir ventiliacija) karantino patalpoje Nr.  1, kurioje jis buvo 2017 m. rugpjūčio 2–3 d., kamerų tipo patalpose Nr. 4, kurioje jis buvo 2017 m. vasario 8–9 d., ir Nr. 14, kurioje jis buvo 2017 m. vasario 9–23 d. (Pravieniškių PN-AK 2017 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. 41-12981, b. l. 20; 2018 m. vasario 19 d. raštas Nr. S-3744, b. l. 78–80), iš viso – 17 dienų. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

18. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs psichologinį ir emocinį stresą, privatumo trūkumą ir kt. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

19. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (17 dienų jis buvo laikytas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų apšvietimui ir ventiliacijai), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas (tinkamą apšvietą, ventiliaciją) pažeidimo pripažinimu laikytinas adekvačiu atsakovo atstovo padarytam pažeidimui.

20. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04440 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-1917-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00411-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos

pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.  A. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. sausio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. atliko bausmę Lukiškių TI-K, kuriame neužtikrintas privatumas naudojantis dušu (jis priverstas naudotis dušu kartu su kitais asmenimis), nebuvo persirengimo kabinų, be to, į dušą leidžiama eiti tik vieną kartą per savaitę, todėl buvo pažemintas pareiškėjo orumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K asmenims yra sudaryta galimybė praustis visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą duše, įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą atmetė.6. Teismas, nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki 3 metų ieškinio senaties termino

pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, atsižvelgęs į tai, kad skundo teismui išsiuntimo data – 2018 m. vasario 1 d., jo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. pritaikė ieškinio senatį ir vertino tik pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.

7. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, akcentavo, jog pareiškėjas neneigė, kad jam buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Taigi, pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

8. Teismas pastebėjo, jog nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d., nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), įsigaliojusios 2015 m. lapkričio 1 d., nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Tačiau atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija, siekdama užtikrinti asmenų, besinaudojančių dušu, privatumą, dušo patalpoje yra įrengusi pertvaras, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m. Iš Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 20 d. pranešimo matyti, kad dušinėse sudarytos sąlygos persirengimui – patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, taip pat pakartotinai nurodyta, kad tarp dušų yra pertvaros. Į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Taigi, nors teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše ar atskirų kabinų įrengimu, nenustato, Lukiškių TI-K savo iniciatyva stengiasi sudaryti sąlygas suimtųjų ir nuteistųjų privatumui užtikrinti. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nenustatė pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, o pareiškėjo pretenzijas dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo ir orumo pažeidimo laikė subjektyviu aplinkybių vertinimu.

III.

9. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

10. Pareiškėjo nuomone, teismas jo skundo reikalavimą neteisėtai apribojo 3 metų laikotarpiu, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nenumatytas joks terminas minėto straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, jog duše nėra užtikrinamas privatumas, taip pat neįrengtos persirengimo kabinos, drabužiai sudrėkdavo. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į Europos kalėjimų taisyklių nuostatas, susijusias su patalpų švara ir galimybe pasinaudoti dušu, bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), kurioje asmeniui buvo priteista 34 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiais, bendro pobūdžio nusiskundimais. Pareiškėjas neįrodė egzistuojant visas būtinąsias valstybės deliktinės atsakomybės sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d., atlyginimo priteisimo.

14. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar pareiškėjas skundą teismui padavė laikydamasis teisės aktuose įtvirtintų terminų bei ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. (pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2018 m. vasario 1 d., nes ant voko esanti žyma (I t., b. l. 4) patvirtina, jog skundas buvo išsiųstas 2018 m. sausio 31 d., todėl patikslintina, kad paskutinė praleisto ieškinio senatis termino diena buvo 2015 m. sausio 30 d.) pareiškė praleidęs sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir nebuvo pagrindo šį praleistą terminą atnaujinti, o pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamų galimybių pasinaudoti dušu, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo bei persirengimo kabinų neįrengimo yra nepagrįstos. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senatį, netinkamai apskaičiavo jo teisių pažeidimo laikotarpį ir nepagrįstai nekonstatavo pažeidimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus,

dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl to, ar pareiškėjo reikalavimui turėjo būti taikomas ieškinio senaties terminas bei dėl naudojimosi dušu dažnumo ir sąlygų.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

17. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

18. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo

Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, kadangi toks terminas nėra tiesiogiai įtvirtintas Konvencijoje, yra nepagrįsti.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šiuo atveju pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2018 m. sausio 31 d. (žyma ant voko, b. l. 4), todėl, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. (kaip minėta, patikslintina – iki 2015 m. sausio 30 d.) pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

20. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neprašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nenurodo šio termino praleidimo priežasčių. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 30 d., todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2018 m. sausio 1 d.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, be to, duše buvo įrengtos pertvaros, persirengimo kabinų įrengimo teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamos galimybės pasinaudoti dušu, privatumo naudojanti dušu neužtikrinimo ir persirengimo kabinų neįrengimo pripažinti nepagrįstais. Pareiškėjas nesutikimą su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis grindžia Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nuostatomis.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginių apie jo teisės pasinaudoti dušu pažeidimą pagrįstumą, vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, kurioje, be kita ko, įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Pastebėtina, jog, remiantis atsakovo teismui pateikta kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortele (I t., b. l. 25–30), taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu iki 2015 m. balandžio 26 d. turėjo suimtojo statusą, o po to – nuteistojo statusą (žr., pvz., Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį dėl bausmių, paskirtų pareiškėjui, subendrinimo, teikimo Nr. T-527-610/2015). Nuteistųjų teisės yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, tačiau šiame teisės akte suimtiesiems numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti pirtimi arba dušu, todėl šiame kontekste pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos HN 134:2015 nuostatomis, kurių atitinkamai 68 punkte ir 44 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio teisės aktai suimtųjų / nuteistųjų naudojimosi dušu dažnumo nereglamentuoja, o pareiškėjas neneigė, kad jam buvo užtikrinta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl pagrįstai nepripažinta, kad atsakovo atstovas padarė teisės aktų pažeidimus. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia aplinkybė, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.4 papunktyje yra numatyta, jog turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys

galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai, kadangi minėta rekomendacija nėra imperatyvaus pobūdžio.

23. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad teisės aktai – Higienos norma HN 76:2010 ir Higienos norma HN 134:2015 – nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Be to, atsakovo teiginiai, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos 1,6 m aukščio ir 1,2 pločio pertvarkos nebuvo paneigti, taigi, pareiškėjui iš dalies buvo suteiktas privatumas naudojantis dušu.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kėlė ginčą tik dėl naudojimosi dušu sąlygų, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.

25. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

26. Teisėjų kolegija plačiau nevertina apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo atžvilgiu padaryto pažeidimo trukmę ir jam atlygintinos neturtinės žalos dydį, kadangi šie argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, o pirmosios instancijos teismas jokio pareiškėjo teisių pažeidimo, atitinkamai ir šio pažeidimo trukmės bei už jį priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nenustatė.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04430 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-3654-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01336-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.  D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 13 d. yra kalinamas Lukiškių TI-K. Nuo 2013 m. lapkričio 18 d., kuomet buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir jis nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, Lukiškių TI-K pažeidžia jo teisę į ilgalaikius pasimatymus su šeimos nariais ir giminaičiais. Pareiškėjo teigimu, dėl to, kad Lukiškių TI-K bausmę atliekantiems kaliniams nėra sudarytų sąlygų gauti ilgalaikį pasimatymą su artimais giminaičiais ir šeimos nariais, neįmanoma palaikyti adekvačių kontaktų su žmona, šeima, vaikais ir tėvais. Tokiu būdu jis yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, kadangi nuteistiesiems, kurie bausmę atlieka ne kalėjimo režimu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) nustato teisę į ilgalaikius pasimatymus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Lukiškių TI-K neprivalo savo iniciatyva skirti trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė suvaržyta.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam 1 500 Eur neturtinei žalai kompensuoti.

6. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti pareiškėjui teisę į ilgalaikius pasimatymus su savo vaikais ir jų motina, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias visų asmenų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, be pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo.

III.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į dvejopą pareiškėjo statusą ginčo laikotarpiu, t. y. jis buvo suimtasis, o vėliau nuteistasis. Savo sprendimą grįsdamas EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje EŽTT pareiškėjo skundus nagrinėjo pagal Konvencijos 8 ir 14 straipsnius, o pagrindinis aspektas, dėl kurio EŽTT šioje byloje konstatavo Konvencijos 8 ir 14 straipsnių pažeidimą, yra tai, jog pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, turėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, tačiau paraleliai vykstančio baudžiamojo proceso metu paskyrus suėmimą – ne. Teismas konstatavo, kad, apribodamos pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine jam kalint kardomojo kalinimo vietoje, institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo dėl skirtingo elgesio, todėl elgėsi su juo diskriminuojančiai (EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Varnas prieš Lietuvą 121 paragrafas). Tokio bylos aspekto – suimtojo diskriminavimo – tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas J. D. turėjo nuteistojo statusą, šioje byloje nėra.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Varnas prieš Lietuvą išaiškinimą, kad teismas dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad susitariančiosios valstybės privalo numatyti ilgalaikius pasimatymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat netaikė naujausios EŽTT praktikos šiuo klausimu – EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo byloje Khoroshenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41418/04), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimų 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018.

10. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje būtina išsiaiškinti, kokie pasimatymai buvo teikiami pareiškėjui ir kokiomis sąlygomis jie vyko. Sprendžiant apie pažeidimo buvimą pareiškėjui turint nuteistojo statusą, būtina išaiškinti, ar buvo galimybė nuteistojo ir besilankančiojo asmens fiziniam kontaktui, ar pasimatymus stebėjo įstaigos darbuotojai, kaip dažnai galėdavo vykti pasimatymai pagal teisinį reguliavimą, kiek laiko galėdavo trukti pasimatymai, ar buvo ribojamas susitinkančių asmenų skaičius, ar turėjo galimybę pareiškėjas bendrauti su šeimos nariais laiškais, telefono skambučiais, kaip dažnai ir kt.

IV.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K Vilniaus apygardos administraciniams teismui pateiktame 2018 m. spalio 10 d.

rašte Nr. 9-11885 (I t., b. l. 125–126), nurodė, jog pareiškėjas turėdamas nuteistojo statusą turėjo galimybę fiziniam kontaktui. Atsakovo atstovas pateikė informaciją apie ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimą. Pateikta papildoma informacija, kad pareiškėjui buvo suteikti 38 trumpalaikiai pasimatymai (I t., b. l. 135–168). Teismo vertinimu, tai kad atsakovo 2018 m. gegužės 7 d. rašte Nr. 9-5501 nurodoma, jog pareiškėjui buvo suteikti 38 ilgalaikiai pasimatymai (I t., b. l. 96), laikytina rašymo apsirikimu.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina tik iš to laikotarpio, kai jo statusas buvo nuteistasis, t. y. ginčui aktualus 2015 m. rugsėjo 14 d. prašymas suteikti ilgalaikį pasimatymą. Teismas nurodė, jog kitų duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus suteikti ilgalaikius pasimatymus, byloje nėra.

14. Teismo pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnį pareiškėjui, kaip nuteistajam, nėra numatyta teisė turėti ilgalaikius pasimatymus. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkto redakciją, galiojusią iki 2016 m. balandžio 1 d., pareiškėjas turėjo teisę gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius, o pagal minėto straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2016 m. balandžio 1 d., turi teisę gauti per du mėnesius du trumpalaikius pasimatymus. Teismas nurodė, kad trumpalaikių pasimatymų suteikimo sąlygas apibūdino Lukiškių TI-K ir nurodė, kad buvo suteikti trumpalaikiai pasimatymai be pareigūnų priežiūros su A. L.. Pareiškėjas iš esmės neginčijo atsakovo nurodytų argumentų dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir šiuo aspektu nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.

15. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. KT7-S3/2018, kuriame pažymėta, kad, be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos, dėl to tokių asmenų teisė į privatų ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra pažeidžiama. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kitu būdu bendrauti su šeima, t. y. jis turėjo teisę siųsti ir gauti neribotą skaičių laiškų ir du kartus per savaitę paskambinti telefonu (I t., b. l. 127–128).

16. Atsižvelgęs į bylos duomenų visumą, tai, kad valstybės diskrecija spręsti, kaip užtikrinti asmenų teisę į tinkamą šeimos apsaugą Konvencijos 8 straipsnio taikymo aspektu, tai, kad pareiškėjas (kai jis turėjo nuteistojo statusą) pateikė tik vieną – 2015 m. rugsėjo 14 d. prašymą suteikti ilgalaikį pasimatymą, o trumpalaikiai pasimatymai suteikti nepažeidus nustatytos tvarkos ir su fiziniu kontaktu be pareigūnų priežiūros, be to, jis palaikė socialinius ryšius su šeimos nariais, teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų šeimos gyvenimą pareiškėjas galėjo įgyvendinti kitais BVK nustatytais būdais.

V.

17. Pareiškėjas J. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. KT7-S3/2018 dėl ilgalaikių pasimatymų su vaikais, tačiau neįvertino pareiškėjo argumentų dėl ilgalaikių pasimatymų su žmona. Trumpalaikiai pasimatymai su žmona be pareigūnų priežiūros trukdavo 3 valandas, vykdavo patalpoje, kurioje nėra sanitarinio mazgo, dušo. Tuo tarpu, nuteistiesiems už analogiškus nusikaltimus kaip pareiškėjas pataisos namuose buvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, taigi pareiškėjas buvo diskriminuojamas, pažeistas Konvencijos 14 straipsnis. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016. Teigia, kad analogiškose bylose buvo pripažįstami kitų nuteistųjų teisių pažeidimai dėl to, kad jiems nebuvo leidžiama pasimatyti su žmonomis.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovo atstovas detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su žmona ir artimais šeimos nariais, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas (kai jis turėjo nuteistojo statusą) pateikė tik vieną – 2015 m. rugsėjo 14 d. prašymą suteikti ilgalaikį pasimatymą, o trumpalaikiai pasimatymai buvo suteikti nepažeidus nustatytos tvarkos ir su fiziniu kontaktu be pareigūnų priežiūros, be to, jis palaikė socialinius ryšius su šeimos nariais, teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų šeimos gyvenimą pareiškėjas galėjo įgyvendinti kitais BVK nustatytais būdais, ir atmetė pareiškėjo skundą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų su žmona, teigia, kad jis buvo diskriminuojamas, lyginant su nuteistaisiais, laikomais pataisos namuose, atkreipė dėmesį, kad kitose bylose buvo nustatomi asmenų teisės į ilgalaikius pasimatymus su žmonomis

pažeidimai.24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas,

apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

26. Byloje pateikti duomenys patvirtinta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi vieną kartą – 2015 m. rugsėjo 14 d. prašė suteikti ilgalaikį pasimatymą su A. L. (I t., b. l. 19). Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 22 d. atsakė pareiškėjui, kad ilgalaikiai pasimatymai su A. L. nebus suteikti, kadangi BVK nenumato tokios pareiškėjo teisės (I t., b. l. 18).

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su A. L. susilaukė dviejų vaikų (I t., b. l. 30–31). 2011 m. birželio 11 d. pareiškėjas, pildydamas areštuoto asmens anketą, nurodė, kad yra nevedęs (I t., b. l. 28). Jo statusas nuo 2013 m. lapkričio 18 d. – nuteistasis (I t., b. l. 26). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2015 m. gruodžio 18 d., pareiškėjas nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme, 10 metų atliekant bausmę kalėjime, o likusią dalį  – pataisos namuose. Pareiškėjas Lukiškių TI-K yra laikomas paprastosios grupės sąlygomis (I t., b. l. 96).

28. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d.) 94 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai  – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų; pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. BVK 85 straipsnyje, kuriame įtvirtintos paprastajai grupei priskirtų kalėjime laikomų nuteistųjų teisės, be kitų, numatyta teisė gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius (2 p.), gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda (3 p.), vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu (5 p.). Taigi, BVK nėra numatyta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė turėti ilgalaikius pasimatymus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo.

29. EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), taip pat ir 2018 m. liepos 3 d. nutarime Henrikas Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 78123/13) pažymėjo, kad nepaisant to, jog teismas išreiškė pritarimą dėl perėjimo prie ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu suteikimo kai kuriose Europos šalyse, teismas dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad susitariančiosios valstybės privalo numatyti tokius pasimatymus. Taigi, tai yra sritis, kurioje susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, jog būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius.

30. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją inter alia (be kita ko) konstitucinį teisinės valstybės principą Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia (be kita ko) į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius

tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo  2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus); nustatyti ir taikomi ribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1  d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

32. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padarytos nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 p.; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 p., ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 p.).

33. EŽTT 2015 m. birželio 30 d. sprendime byloje Khoroshenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41418/04), pažymėjo, jog pasimatymų (apsilankymų) teisė yra esminė kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą dalis, kurią kalėjimo administracija leidžia jam, arba prireikus, padeda jam palaikyti ryšį su savo artima šeima (žr. EŽTT 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo byloje Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 25498/94 61 p.; 2014 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Öcalan prieš Turkiją (Nr. 2), pareiškimų Nr. 24069/03, 197/04, 6201/06 ir 10464/07, 108–149 ir 154–164 p.). Tuo pačiu pripažįstama, kad tam tikra kalinių ryšių su išoriniu pasauliu kontrolė yra būtina ir nėra savaime nesuderinama su Konvencija (žr. 2003 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Aliev prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 41220/98, 187 p.; 2001 m. rugsėjo 18 d. nutarimo priimtinumo klausimu byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 7 p.). Tokios priemonės galėtų apimti šeimos apsilankymų skaičiaus apribojimus, šių apsilankymų priežiūrą ir, jei tai pateisinama dėl nusikaltimo pobūdžio ir konkrečių individualių sulaikytųjų asmenų ypatybių, sulaikytųjų asmenų paskyrimą į specialųjį kalėjimo režimą arba specialią apsilankymų tvarką (žr. 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Hagyó prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 52624/10, 84 p.).

34. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 11 d. nutartyje šioje administracinėje byloje, sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo tinkamai užtikrinta pasimatymų teisė, turi būti vertinamos (individualios) faktinės aplinkybės, su kurių buvimu EŽTT siejo pažeidimo buvimą byloje Khoroshenko prieš Rusiją – ar buvo galimybė nuteistojo ir besilankančiojo asmens fiziniam kontaktui, ar pasimatymus stebėjo įstaigos darbuotojai, kaip dažnai galėdavo vykti pasimatymai pagal esamą teisinį reguliavimą, kiek laiko galėdavo trukti pasimatymai, ar buvo ribojamas susitinkančių asmenų skaičius, ar turėjo galimybę pareiškėjas bendrauti su šeimos nariais laiškais, telefono skambučiais, kaip dažnai ir kt. Tik išaiškinus šias aplinkybes, galima spręsti, ar pareiškėjo privataus gyvenimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.

35. Byloje pateikti duomenys, kaip minėta, patvirtinta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo nuteistasis, dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K administraciją ginčo kreipėsi vieną kartą – 2015 m. rugsėjo 14 d. prašė suteikti ilgalaikį pasimatymą su A. L. (I t., b. l. 19), su kuria jis turi du vaikus (I t., b. l. 30–31). 2011 m. birželio 11 d. pareiškėjas, pildydamas areštuoto asmens anketą, nurodė, kad yra nevedęs (I t., b. l. 28).

36. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 18 d. (data, kai pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, pareiškėjo skunde jo teisės į ilgalaikius pasimatymus pažeidimas kildinimas iš jo buvimo nuteistuoju laikotarpio) iki 2016 m. lapkričio 25 d. (patikslinto skundo išsiuntimo diena) pareiškėjui su A. L. buvo suteiktas 51 pasimatymas (t. y. vidutiniškai kas 52 dienas), kurių trukmė buvo nuo 2 iki 4 valandų (trumpalaikiai pasimatymai), išskyrus pasimatymą 2015 m. kovo 6 d., kurio trukmė 8 val. (I t., b. l. 135–168). Iš nurodyto pasimatymų

kiekio pasimatymai be pareigūnų priežiūros vyko 27 kartus (I t., b. l. 110–111; pirmosios instancijos teismo įvardytas trumpalaikių pasimatymų be pareigūnų priežiūros kiekis (38) buvo suteiktas ne ginčo laikotarpiu, o iki 2018 m. kovo 21 d.). Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 10 d. rašte Nr. 9-11885 (I t., b. l. 125–126), nurodė, jog pareiškėjas turėdamas nuteistojo statusą turėjo galimybę fiziniam kontaktui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą informaciją, nustatė, kad pareiškėjui buvo suteikti trumpalaikiai pasimatymai su sugyventine A. L. be pareigūnų priežiūros, turint galimybę fiziniam kontaktui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių aplinkybių neginčija, jo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad trumpalaikiai pasimatymai su žmona vykdavo be pareigūnų priežiūros.

37. Be to, BVK numatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų bei gauti smulkiųjų paketų (85 str. 1 d. 5 p.), taip pat vieną kartą per savaitę, o nuo 2016 m. balandžio 1 d. – du kartus per savaitę paskambinti telefonu (85 str. 1 d. 5 p.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas faktiškai bendravo telefonu su A. L. (I t., b. l. 127–128).

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018, pažymėta, kad, be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų, dėl ko tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra pažeidžiama. Nesutiktina su apelianto teiginiais, kad šis Konstitucinio Teismo sprendimas aktualus tik sprendžiant dėl pareiškėjo teisės matytis su vaikais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018 suformuotos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą aiškinimo taisyklės aktualios ir nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus su jo vaikų motina.

39. Vertindama apelianto argumentus dėl jo diskriminacijos kitų nuteistųjų, kalinamų pataisos namuose, atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad jie yra abstraktaus pobūdžio, be to, kalėjimas ir pataisos namai yra skirtingos laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų rūšys, kuriose nuteistųjų laikymo sąlygos skiriasi ir yra reglamentuotos skirtinguose PBK skirsniuose. Kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2015 m. gruodžio 18 d., pareiškėjas nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme, 10 metų atliekant bausmę kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose. Taigi atmestini pareiškėjo argumentai, kad jis diskriminuojamas pareiškėjų, kalinamų pataisos namuose, atžvilgiu.

40. Pareiškėjo nurodomos administracinės Nr. A-618-552/2016, kurioje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis, ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl remtis ja nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BVK aiškiai nustato ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarką ir teisė į ilgalaikius pasimatymus kalėjime bausmę atliekantiems, paprastajai grupei priskirtiems asmenims nėra nustatyta. Nagrinėjamu atveju, teisės aktuose nesant nustatytos pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus, atsakovo atstovas neturėjo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui ilgalaikio pasimatymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas.

42. Atsižvelgiant į tai, kad be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos (trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų), į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo sudaryta galimybė nuteistojo ir besilankančiojo asmens fiziniam kontaktui, buvo sudaryta galimybė susitikti be įstaigos darbuotojų priežiūros, BVK 85 straipsnio 2 punkte įtvirtinta teisė gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikiami ir papildomi trumpalaikiai pasimatymai, todėl pasimatymai ginčo laikotarpiu vykdavo vidutiniškai kas 52 dienas, pagal BVK 94 straipsnio 1 dalį trumpalaikiai pasimatymai galėdavo trukti iki keturių valandų, faktiškai trukdavo nuo 2 iki 4 valandų ir vieną kartą 8 valandas, taip pat pareiškėjas turėjo teisę siųsti ir gauti neribotą skaičių laiškų ir vieną kartą (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – du kartus) per savaitę paskambinti telefonu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimą.

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04451 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-3-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05764-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pajūrio mėsinė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA, Agentūra) 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. SKP-336 „Dėl sutarties nutraukimo ir UAB „Pajūrio mėsinė“ išmokėtos paramos susigrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas dėl Paramos sutarties nutraukimo) neteisėtu ir jį panaikinti; 2) pripažinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija, ŽŪM) 2015 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 3JA-588-413 neteisėtu ir jį panaikinti; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2011 m gruodžio 22 d. pasirašė paramos sutartį dėl projekto „Įmonės veiklos modernizavimas“ Nr. 1PP-KL-11-2-006930-PR001 (toliau – ir Projektas) įgyvendinimo (toliau – ir Paramos sutartis) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ (toliau – ir Priemonė) pirmąją veiklos sritį „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“. Projektas turėjo būti įvykdytas iki 2013 m. gruodžio 15 d., tačiau buvo susitarta pratęsti projekto įgyvendinimo etapų terminus: III etapo – iki 2014 m. birželio 30 d., IV etapo – iki 2014 m. rugsėjo 1 d.

3. Bendrovė paaiškino, kad atsiradus nuo jo valios nepriklausančioms aplinkybėms (Rusijos Federacijos paskelbtas embargas mėsos produkcijai iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES), Lietuvos Respublikos teritorijoje išplitęs afrikinis kiaulių maras, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos priimtas sprendimas, pagal kurį pareiškėjas neteko galimybės individualiai vykdyti nuotekų valymą) tapo neproporcingai sudėtinga įgyvendinti projektą pilna apimtimi. Todėl pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą su prašymu pakeisti Paramos sutartį ir leisti III Projekto įgyvendinimo etapo mokėjimo prašymą pateikti iki 2014 m. rugsėjo 30 d., IV etapo – iki 2014 m. rugsėjo 31 d. Taip pat 2014 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti Paramos sutartį ir likusią įgyvendinti projekto dalį išskaidyti į 4 etapus, pratęsti Projekto įgyvendinimo terminą bei sumažinti Projekto investicijų apimtį iki 3 750 368 Lt. Agentūra tokiems prašymams nepritarė. 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas skundžiamas Agentūros Sprendimas dėl Paramos sutarties nutraukimo, kuriuo nuspręsta susigrąžinti visą 50 279,20 Eur išmokėtą paramos lėšų sumą bei nutraukti Paramos sutartį. Nesutikdamas su šiuo Agentūros sprendimu, pareiškėjas 2015 m spalio 9 d. pateikė skundą ŽŪM, tačiau 2015 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 3JA-588-413 Ministerija pareiškėjo skundą atmetė.

4. Pareiškėjo manymu, ŽŪM netinkamai taikė force majeure (nenugalimos jėgos) reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, vadovavosi privatinius teisinius santykius reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos plėtrai taikymo taisykles (toliau – ir Reglamentas Nr. 1974/2006) 47 straipsnio 1 dalyje pateikiamas sąrašas force majeure ar išimtinių aplinkybių, kurioms esant valstybės narės gali nereikalauti iš paramos gavėjo grąžinti dalį ar visą gautą paramą. Minėtos teisės normos redakcijos pagrindinėmis darbinėmis ES kalbomis (anglų, prancūzų bei vokiečių kalbomis) suponuoja, jog pateiktas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Dėl šios priežasties pareiškėjo nurodytos aplinkybės taip pat gali būti priskiriamos prie force majeure.

5. Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, pareiškėjas pažymėjo, kad žemės ūkio santykių kontekste force majeure turi būti suprantama kaip neįprastos aplinkybės, kurios yra nekontroliuojamos importuotojo ar eksportuotojo, ir kurios, nepaisant visų atsargumo priemonių, sukelia tokias pasekmes, kurių negalima išvengti. Kadangi mėsos produkcijos eksporto nukreipimas į kitas rinkas (šalis) užtrunka ilgą laiką, o naujų eksporto rinkų paieška iš pareiškėjo pareikalautų itin didelių ir neprotingų pastangų ir išlaidų, kurios negarantuotų siekiamo rezultato, ši aplinkybė atitinka force majeure sampratą. Nurodė, kad ES lygmeniu Rusijos Federacijos mėsos produkcijos embargas ne kartą yra pripažintas kaip itin didelius neigiamus padarinius mėsos perdirbėjams ir ES narių ekonomikai sukėlusi aplinkybė, kuriai sušvelninti skiriama ES parama. Tuo tarpu, Agentūra bei ŽŪM neskirdama paramos ir paskyrusi sankciją visiškai neatsižvelgė į ES formuojamą politiką.

6. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą dėl nuotekų valymo įrenginių statybos darbų pašalinimo iš Projekto, tačiau atsakovas pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė. Pareiškėjas su tokiu atsakovo sprendimu nesutiko, nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2011 m. spalio 27 d. priėmė sprendimą Nr. T11-591, o 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. T11-781, pagal kuriuos nustatyta, jog Klaipėdos rajono teritorijoje viešąsias nuotekų tvarkymo paslaugas teiks akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Klaipėdos vanduo“. Be to, 2014 m. birželio 12 d. buvo priimti Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimai ir gautas Aplinkos apsaugos agentūros atsakymas Nr. (3.1.)-A4-7761, kurie iš esmės panaikino pareiškėjo galimybę įgyvendinti Projekte numatytus nuotekų valymo įrenginių statybos darbus. Todėl atlikus minėtus valymo įrenginių statybos darbus pareiškėjui paskirtos piniginės lėšos būtų panaudotos netikslingai ir neefektyviai.

7. Pareiškėjas nesutiko su Agentūros išvada, kad nepasiekti Projekto ir Priemonės tikslai. Bendrovės teigimu, Projekto ir Priemonės esminis tikslas yra gamybos modernizavimas ir produkcijos kokybės gerinimas, pareiškėjas šiuos tikslus jau yra pasiekęs. Agentūra be jokių pretenzijų išmokėjo pareiškėjui 50 279,20 Eur sumą pagal pirmąjį ir antrąjį mokėjimo prašymus. Taigi, pareiškėjas kryptingai siekė ir sėkmingai įgyvendino Projekto bei Priemonės tikslus, tačiau, tikslai visa apimtimi nebuvo pasiekti dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.

8. Pareiškėjas nurodė, kad ESTT niekada nėra analizavęs Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatų, reglamentuojančių force majeure ir išskirtinių aplinkybių atvejus. Taip pat specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo ES teisės taikymo. Dėl to, pareiškėjo manymu, yra pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalis gali būti suprantama ir aiškinama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.212 straipsniu, ir ar Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas force majeure ir išimtinių aplinkybių atvejų sąrašas yra suprantamas ir aiškinamas kaip baigtinis. Taip pat būtina įvertinti, ar Rusijos Federacijos embargas mėsos ir kitai produkcijai iš ES šalių Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalies prasme gali būti priskirtas force majeure ar išimtinėms aplinkybėms. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas prašo teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

9. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Paramos sutartyje nustatytais terminais nepateikė Agentūrai trečiojo ir

ketvirtojo mokėjimo prašymų, nesilaikė nustatyto Projekto įgyvendinimo grafiko. Taip pareiškėjas pažeidė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 3D-242 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės) ir Paramos sutarties nuostatas. Agentūra nurodė, kad pareiškėjas neįgyvendino Paramos paraiškoje numatytų Projekto uždavinių ir tikslų. Patikros vietoje metu nustatyta, kad ne visos investicijos buvo įsigytos kaip numatyta Paramos sutartyje,  t. y. buvo nustota įgyvendinti Projektą, nebuvo pasiekti numatyti visuomenei naudingi veiklos rezultatai.

11. Agentūra nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis negalėjo įgyvendinti Projekto dėl nenugalimos jėgos, kadangi Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas galimų nenugalimos jėgos aplinkybėms priskiriamų atvejų sąrašas. Be to, vadovaujantis CK 6.212 straipsnio 1 dalimi, nenugalimos jėgos aplinkybe nelaikoma reikiamų prekių trūkumas rinkoje, pakankamų finansinių išteklių neturėjimas. Agentūra nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad administraciniuose teisiniuose santykiuose netaikomos civilinės teisės normos. Toks teisės aiškinimas laikytinas nelogišku, kadangi administracinės sutartys pasižymi tiek imperatyviomis, tiek dispozityviomis normomis. Todėl vertinant, ar nagrinėjamu atveju galima konstatuoti esant nenugalimos jėgos aplinkybes, būtina kompleksiškai vertinti ES teisės bei civilinės teisės normas. Pažymėjo, kad finansinių nuostolių turėjimas dėl verslo rizikos (jeigu pareiškėjo verslas buvo paremtas išimtinai produkcijos eksportu į Rusijos Federaciją) pagal Reglamentą Nr. 1974/2006 nėra priskirtinas prie force majeure aplinkybių. Dėl to, Agentūros nuomone, nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

12. Agentūra nurodė, kad vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 28 punktu projektai turėjo būti įgyvendinti ir galutiniai mokėjimo prašymai dėl išlaidų kompensavimo Agentūrai privalėjo būti pateikti iki 2015 m. rugsėjo 30 d., kadangi 2015 m. gruodžio 31 d. buvo uždaromas Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai ir jokie piniginiai mokėjimai nebegalėjo būti vykdomi. Pareiškėjas privalėjo Projektą įgyvendinti ir galutinį mokėjimo prašymą pateikti iki 2014 m. rugsėjo 1 d., tačiau to nepadarė. Agentūros Sprendimas dėl Paramos sutarties nutraukimo yra pagrįstas, argumentuotas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, keliamus individualiam sprendimui, todėl naikinti jo nėra pagrindo.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

14. Ministerija paaiškino, kad atlikusi pažeidimo tyrimą Agentūra nustatė, jog pareiškėjas Paramos sutartyje nustatytais terminais nepateikė Agentūrai trečiojo ir ketvirtojo mokėjimo prašymų, nesilaikė nustatyto projekto įgyvendinimo grafiko, neįvykdė Projekto iki Paramos sutartyje nustatyto termino. Pagal Paramos sutartį Bendrovė iki 2014 m. birželio 30 d. turėjo pateikti trečiąjį, o iki 2014 m. rugsėjo 1 d. – ketvirtąjį mokėjimo prašymą. Paramos sutarties 5.1 punkte numatyta, kad parama pareiškėjui suteikiama tik tada, jei pareiškėjas įvykdys Projektą iki 2014 m. rugsėjo 1 d.

15. Ministerija nurodė, kad nesant CK 6.212 straipsnyje nustatytų nenugalimos jėgos kriterijų visumos, susidariusios faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga. Embargas pats savaime nedaro Paramos sutarties vykdymo negalimo, nes nėra tiesiogiai susijęs su Paramos sutarties įgyvendinimu. Pareiškėjas nusprendė neatlikti Paramos sutartyje visų numatytų įsigijimų, kurie yra būtini Projekto tikslams, uždaviniams pasiekti. Pagal pirminę Paramos sutartį pareiškėjas buvo įsipareigojęs projektą įgyvendinti iki 2013 m. spalio 15 d., kai embargo dar nebuvo. Vėliau pareiškėjo iniciatyva buvo

atidėtas Projekto įgyvendinimo terminas. Kiaulių maras taip pat nesustabdė mėsą perdirbančių įmonių veiklos. Agentūra negali prisiimti verslo rizikos už paramos gavėjus ir rizikos dėl to, kad pareiškėjas tikėjosi, jog Kretingalės nuotekų tinklas yra mažesnis. Pagal Paramos sutartį buvo numatyta 2 540 000,87 Eur paramos suma, o pareiškėjas yra atlikęs tik nedidelę dalį Projekte numatytų investicijų, todėl teiginys, kad yra pasiekti Projekto tikslai, yra visiškai nepagrįstas.

16. Ministerijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatų, susijusių su force majeure aplinkybėmis, išaiškinimo, nes jos yra pakankamai aiškios.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.18. Teismas nurodė, jog iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pažeidė tiek Paramos sutartį, tiek

Įgyvendinimo taisykles bei Administravimo taisykles. Teismo vertinimu, rinkos pokyčiai negali pateisinti pareiškėjo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, nes aplinkybės, kad ateityje gali atsirasti tam tikrų (taip pat ir reikšmingų) rinkos pokyčių, pareiškėjo turėjo būti įvertintos prieš prisiimant įsipareigojimus ir tai vertinama kaip verslo rizika. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai, taigi pareiškėjas galėjo įvertinti aplinkybę, kad rinka yra dinamiška, todėl prieš sudarant Paramos sutartį galėjo numatyti tikėtinus rinkos pokyčius. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Rusijos Federacijos embargo ir afrikinio kiaulių maro neužkerta kelio pareiškėjo tolimesnei veiklai, pareiškėjas turėjo galimybę ieškoti kitų rinkų savo veiklai vykdyti, tačiau byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų bandęs tai daryti.

19. Teismas nenustatė pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatų, susijusių su force majeure aplinkybėmis, išaiškinimo, nes jos, teismo vertinimu, yra pakankamai aiškios.

20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prarastos galimybės vykdyti nuotekų valymą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šią aplinkybę grindžia 2011 m spalio 27 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-591 ir 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T11-781, pagal kuriuos nustatyta, jog Klaipėdos rajono teritorijoje viešąsias nuotekų tvarkymo paslaugas teiks AB „Klaipėdos vanduo“. Paramos sutartis su pareiškėju sudaryta 2011 m. gruodžio 22 d., taigi jau po nurodytų sprendimų priėmimo. Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė negali būti laikoma nenumatyta, kadangi pareiškėjas Paramos sutarties sudarymo metu apie ją galėjo žinoti.

III.

21. Pareiškėjas UAB „Pajūrio mėsinė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažinti NMA Sprendimą dėl Paramos sutarties nutraukimo ir Ministerijos 2015 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 3JA-588-413 neteisėtais ir juos panaikinti, įpareigoti NMA pripažinti Projektą įgyvendintu atliktų 50 279,20 Eur investicijų apimtyje. Apeliantas prašo priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantas taip pat prašo prijungti prie bylos su apeliaciniu skundu teikiamus dokumentus – informaciją apie JAV žemės ūkio ministerijos Maisto saugos ir tyrimo instituto 2016 kovo 16 d. mėsos produkciją į JAV eksportuoti sertifikuotas gamybos įmones.

22. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo dėl Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatų, reglamentuojančių force majeure ir išskirtinių aplinkybių atvejus, šį prašymą iš esmės grįsdamas argumentais, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui.

23. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:23.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė teisės normas, skundžiamas teismo

sprendimas netinkamai pagrįstas, į bylą pateikti įrodymai netinkamai ištirti, neatsižvelgta į bylai svarbias aplinkybes ir nepasisakyta dėl pareiškėjo nurodytų argumentų.

23.2. Teismo sprendimo motyvai, kad Rusijos Federacijos embargas laikytinas įprastine pareiškėjo verslo rizika, yra nepagrįsti. Pareiškėjo manymu, valstybinių institucijų politinę valią išreiškiančius sprendimus ydinga vadinti tiesiog rinkos pokyčiais. Teismas rėmėsi hipotetine prielaida, jog, pareiškėjas galėjo įvertinti aplinkybę, kad rinka yra dinamiška, tačiau, iš tiesų visiškas mėsos produktų embargas buvo neabejotinas politinės valios rezultatas. UAB „Pajūrio mėsinė“ nesitikėjo ir negalėjo iš anksto numatyti, išvengti ar užkirsti kelio embargui. Toks valstybės organų sprendimas visiškai nepriklausė nuo

UAB „Pajūrio mėsinė“ valios, sudarant Paramos sutartį nebuvo jokių protingų aplinkybių, galėjusių duoti pagrindą manyti, jog toks draudimas bus įvestas.

23.3. Pareiškėjo galimybes persiorientuoti į kitas rinkas teismas aiškino paviršutiniškai, formaliai ir remdamasis vien tik hipotetinio pobūdžio samprotavimais bei prielaidomis, neatsižvelgdamas į nagrinėjamos situacijos ir maisto produktų rinkos specifiką. Norint pradėti mėsos gaminių eksportą į užsienio šalis, reikia įveikti netarifinius barjerus, dviejų valstybių veterinarinėms tarnyboms būtina suderinti tarpusavio standartus, atliekami tarptautiniai veterinariniai auditai ir abiejų šalių vyriausybinių institucijų susitikimai. Reikalavimai, kuriuos skerdykloms kėlė Rusijos rinka, nėra tapatūs kitose alternatyviose rinkose, todėl dalis Paramos sutartyje numatytų investicijų automatiškai neteko aktualumo, perorientuojant eksporto kryptis į JAV, Izraelio ir musulmoniškas rinkas, dėl kurių bendrovėms reikėjo ne tik adaptuoti skerdyklų technologiją, tačiau ir Lietuvos Respublikos Seimas turėjo pakeisti teisės aktus, susijusius su ritualinio skerdimo įteisinimu. Prisiimti papildomą finansinę naštą, skolinantis lėšas iš kredito įstaigų, įsisavinant ES lėšas dar didesne apimtimi, tam, kad bet kokia kaina ir visa apimtimi būtų įgyvendintas Projektas, nepaisant to, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, būtų neatsakinga, rizikinga, o įsisavinta ES parama būtų panaudota netikslingai.

23.4. Rusijos Federacijos embargo išskirtinumą bei didelį neigiamą poveikį žemės ūkio sektoriui ne kartą patvirtino ir Lietuvos Respublikos bei ES valdžios atstovai, kurių išaiškinimai buvo pateikti į bylą, tačiau teismas šių rašytinių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Nei NMA, nei Ministerija visiškai neatsižvelgė į ES formuojamą politiką, jog dėl Rusijos Federacijos embargo ūkininkams turi būti padedama sumažinti neigiamas pasekmes.

23.5. Teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų duomenų, kad dėl embargo liko neišnaudotas eksporto potencialas t. y. UAB „Pajūrio mėsinė“ kartu su savo strategine partnere neteko apie 12 000 000 Eur pajamų, gautinų pagal sutartis su Rusijos pirkėjais, o mėsos rinkoje susidarius perprodukcijai dėl paklausos ir pasiūlos santykio, įvyko ženklus turimų atsargų vertės kritimas, atnešęs daug nuostolių, Bendrovė realiai susiduria su finansiniais sunkumais.

23.6. Pareiškėjas pagal savo finansines galimybes ieškojo alternatyvių rinkų savo produkcijos realizavimui, o jos kryptingas pastangas patvirtina rezultatai: 2015 m. spalio 30 d. Bendrovės skerdykla buvo audituota bei JAV žemės ūkio ministerijos Maisto saugos ir tyrimų instituto patvirtinta kaip atitinkanti mėsos produktų eksportui į JAV rinką keliamus reikalavimus ir įtraukta į mėsos perdirbimo įmonių, galinčių eksportuoti į JAV rinką sąrašą. Pareiškėjas produkciją eksportuoja į Olandijos, Švedijos ir Italijos rinkas, kas pagrindžia, jog Bendrovė ieškojo ir naujų rinkų, tačiau jos negalėjo kompensuoti praradimų, patirtų dėl maisto produktų embargo nulemtos Rusijos rinkos netekties.

23.7. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl netinkamai atlikto Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalies vertimo į lietuvių kalbą, nors pareiškėjas akcentavo, jog vadovaujantis Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalies tekstu anglų, prancūzų bei vokiečių kalbomis akivaizdu, kad šioje normoje pateikiamų force majeure ar išimtinių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė abstrakčią Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nuostatų analizę, rėmėsi prielaidomis, o ne ESTT praktika ir konkrečiomis teisės normomis. Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalies norma neįtvirtina to, jog valstybėms narėms priimant sprendimus dėl force majeure ar išimtinių aplinkybių, turi būti vadovaujamasi nacionaline teise, t. y. jog sprendimai turi būti priimti pagal nacionalinę teisę. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, patvirtinančių, jog valstybės narės priimdamos sprendimus turi vadovautis ne nacionaline teise, o ES žemės ūkio teise bei ESTT praktika.

23.8. Teismas neanalizavo ir nevertino pareiškėjo pateiktų 2016 m. vasario 18 d. ir 2016 m. gegužės 26 d. parlamentinių klausimų, pateiktų Europos Komisijai bei 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. liepos 15 d. eurokomisaro R. Hogan atsakymų Europos Komisijos vardu. Nesigilindamas į pareiškėjo išdėstytus motyvus, teismas apsiribojo paviršutiniška fraze, jog Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatos yra pakankamai aiškios. Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju dėl Rusijos Federacijos paskelbto embargo mėsai egzistuoja tiek objektyvusis, tiek subjektyvusis force majeure elementai, nurodyti Europos Komisijos komunikato C (88) 1696 dėl force majeure Europos žemės ūkio teisėje (toliau – ir Komunikatas) 2 punkte: pareiškėjui pateikiant paraišką Rusijos Federacijos embargas mėsai ir jos produkcijai, ypač tokios trukmės ir masto, negalėjo būti protingai numanomas, Bendrovė neturėjo galimybių jokiais būdais jo kontroliuoti ir išvengti, kadangi embargo paskelbimas yra visų pirma susijęs su valstybių veiksmais; pareiškėjas negalėjo išvengti Rusijos embargo jam sukeliamų neigiamų padarinių.

23.9. NMA pareiškėjui išmokėjo 50 279,20 Eur bei jokių pretenzijų dėl pirmojo ir antrojo Projekto įgyvendinimo etapų neturėjo. Kadangi Projekto ir Priemonės esminis tikslas yra gamybos modernizavimas ir produkcijos kokybės gerinimas, tai galima teigti, jog pareiškėjas šiuos tikslus iš dalies pasiekė. Nepaisant to, kad buvo pasiekti ne visi Projekto tikslai, negalima teigti, jog Projekto ir Priemonės tikslai apskritai nebuvo pasiekti. Pareiškėjo atliktos investicijos leido pasiekti

visus Priemonės specialiuosius tikslus ir atitinkamos apimties projektas (pareiškėjo atliktų investicijų ribose) galėtų būti įgyvendinamas kaip atskiras bei savarankiškas projektas. Pareiškėjas neatsisakė įgyvendinti Projekto, o ne kartą kreipėsi į NMA siekdamas, jog Projekto įgyvendinimo terminai būtų pratęsti ir Bendrovė turėtų realią galimybę įgyvendinti Projektą, kaip tai numatyta Paramos sutartyje.

23.10. Pareiškėjas Projekto paraišką pateikė 2011 m. liepos 29 d. t. y. keletu mėnesių anksčiau nei Klaipėdos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimus, kuriais pareiškėjo veiklos zonoje nustatė viešojo nuotekų tvarkymo teritoriją bei centralizuotą nuotekų tvarkymo funkciją pavedė viešajam nuotekų tvarkytojui, be to, pasirašant Paramos sutartį, Klaipėdos rajono savivaldybės taryba tik priėmė sprendimą, tačiau jis nebuvo viešai paskelbtas įstatymų numatyta tvarka, todėl neturėjo teisinės galios. Paramos sutartis buvo pasirašyta tą pačią dieną kaip ir priimtas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T11-781 „Dėl Klaipėdos rajono vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiojo plano patvirtinimo“. Teismas neatsižvelgė į tuo metu galiojusią savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų teisės aktų įsigaliojimo tvarką. Teismo sprendimo motyvas, jog pareiškėjas, pasirašydamas Paramos sutartį, privalėjo sekti dar neįsigaliojusių norminių teisės aktų pokyčius ir įvertinti juridinės galios neturinčių teisės aktų galimą poveikį Projekto perspektyvoms, yra nepagrįstas. Toks aiškinimas prieštarauja teisinės valstybės principui. Teismas neatkreipė dėmesio, jog nauji teisės aktai įsigaliojo tik 2012 m. sausio 1 d., t. y. tik po to, kai jau buvo pasirašyta Paramos sutartis. Minėtais sprendimais Klaipėdos rajono savivaldybė suteikė vienam viešųjų paslaugų tiekėjui išimtinę teisę vykdyti nuotekų tvarkymą specialiuoju planu patvirtintoje viešojoje geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo teritorijoje. Kadangi Klaipėdos rajono savivaldybės patvirtintame vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiajame plane Bendrovės teisė individualiai tvarkyti nuotekas nebuvo numatyta, atlikti Projekte numatytus nuotekų valymo įrenginių statybos darbus neliko prasmės.

24. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti NMA atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai pažymint, kad mėsos produktų gaminiai nėra specializuotas gaminys, kuris gali būti skirtas tik Rusijos Federacijos rinkai, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad į jokias kitas rinkas negalėjo teikti gaminių, didinti produkcijos gamybos ir tinkamai įgyvendinti Paramos sutartį. Bendrovė, jau turėdama neigiamą patirtį dėl laikino embargo įvedimo, galėjo šią aplinkybę tinkamai įvertinti ir orientuoti mėsos produktų tiekimą į kitas rinkas, kurios nebuvo tokios rizikingos.

26. Agentūra atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai apie Lietuvoje veikiančių įmonių teisę produkciją eksportuoti į Jungtines Amerikos Valstijas turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes juose nurodoma data yra 2016 m. kovo 16 d. Be to, Bendrovė nenurodo, kokias aplinkybes ji įrodinėja šiais dokumentais ir kuo šie dokumentai yra išimtinai svarbūs, todėl NMA prašo šių dokumentų nevertinti.

27. Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka NMA prašo teismo spręsti savo nuožiūra.28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį

skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, remdamasis argumentais, kurie buvo išdėstyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. SKP-336, kuriuo nuspręsta nutraukti su pareiškėju sudarytą Paramos sutartį dėl projekto „Įmonės veiklos modernizavimas“ įgyvendinimo“ bei susigrąžinti visą 50 279,20 Eur išmokėtą paramos lėšų sumą, bei Žemės ūkio ministerijos 2015 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. 3JA-588-413, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl NMA Sprendimo dėl paramos nutraukimo panaikinimo, teisėtumo bei pagrįstumo.

30. Atsižvelgiant į pareiškėjo 2019 m. sausio 9 d. apeliacinės instancijos teismui pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir taip sudaryti galimybes ginčą išspręsti taikos sutartimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2019 m. kovo 13 d. 10.00 val. NMA 2019 m. kovo 7 d. Lietuvos

vyriausiajam administraciniam teismui pateikė informaciją, kad nemato galimybės taikos sutarties sudarymui. Atsižvelgiant į tai, kad iki atidėto bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme posėdžio teismui nebuvo pateikta tvirtinti taikos sutartis, todėl teismas nagrinėja bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės.

31. Pirmiausia pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo priimti nagrinėti šie pareiškėjo skundo reikalavimai: 1) pripažinti NMA 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. SKP-336 „Dėl sutarties nutraukimo ir UAB „Pajūrio mėsinė“ išmokėtos paramos susigrąžinimo“ neteisėtu ir jį panaikinti; 2) pripažinti ŽŪM 2015 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 3JA-588-413 neteisėtu ir jį panaikinti; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat kelia jo skunde pirmosios instancijos teismui nenurodytą reikalavimą įpareigoti NMA pripažinti Projektą įgyvendintu atliktų 50 279,20 Eur investicijų apimtyje.

32. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas, kuris nebuvo nurodytas pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

33. Be to, pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomą dokumentą – Jungtinių Amerikos valstijų žemės ūkio ministerijos Maisto saugos ir tyrimų instituto 2016 m. kovo 16 d. mėsos produkciją į Jungtines Amerikos valstijas eksportuoti sertifikuotų gamybos įmonių sąrašą. Pabrėžtina, kad apeliacinis procesas nėra tapatus bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokios aplinkybės jam sukliudė aptariamą dokumentą teismui pateikti pirmosios instancijos teismui, nenurodė kokią reikšmę šie duomenys turi vertinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti su apeliaciniu skundu pateiktą papildomą dokumentą (2016 m. kovo 16 d. mėsos produkciją į Jungtines Amerikos valstijas eksportuoti sertifikuotų gamybos įmonių sąrašą).

34. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

35. Skundžiamas NMA 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. SKP-336 priimtas vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 75.1, 75.11. 76.2 punktais ir Paramos sutarties 20.1 punktu, nustačius, kad pareiškėjas Paramos sutartyje nustatytais terminais nepateikė Agentūrai trečiojo ir ketvirtojo mokėjimo prašymų, nesilaikė nustatyto Projekto įgyvendinimo grafiko, neįvykdė Projekto iki Paramos sutartyje nustatyto termino ir neįvykdė Projekto taip, kaip numatyta Projekto paraiškoje.

36. Įgyvendinimo taisyklių 75 punkte numatyta, kad paramos neskyrimo sankcija taikoma, kai paramos gavėjas nepateikia mokėjimo prašymų sutartyje nustatyta tvarka (75.1 p.), pažeidžia kitas paramos sutarties sąlygas (75.11 p.). Pagal Įgyvendinimo taisyklių 76.2 punktą, paramos susigrąžinimo sankcija taikoma, kai paramos gavėjas nustojo vykdyti projektą, negali pasiekti sutartyje nustatytų projekto uždavinių, tikslų. Paramos sutarties 20.1 punkte įtvirtinta Agentūros teisė inicijuoti Paramos sutarties nutraukimą ir (arba) paramos ar jos dalies neskyrimą, paramos sumažinimą, paaiškėjus

aplinkybėms, išvardytoms Paramos sutarties 26.1 – 26.21 punktuose.37. Paramos sutarties 26 punkte nustatyta, kad Paramos sutarties pažeidimas gali būti nustatomas tuomet, kai paramos

gavėjas: nepateikia mokėjimo prašymų (-o) ar Projekto įgyvendinimo ataskaitų (-os) Paramos sutartyje nustatyta tvarka (26.1 p.); nustojo vykdyti Projektą, nukrypo nuo patvirtinto Projekto biudžeto, negali pasiekti Projekto paraiškoje nustatytų Projekto uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo Agentūros (26.5 p.); pažeidžia kitas Paramos sutarties, paramos skyrimo bei naudojimo sąlygas (26.21 p.).

38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pažeidė tiek Paramos sutartį, tiek Įgyvendinimo bei Administravimo taisykles. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Paramos sutartyje nustatytais terminais nepateikė Agentūrai trečiojo ir ketvirtojo mokėjimo prašymų, nesilaikė nustatyto Projekto įgyvendinimo grafiko, neįvykdė Projekto iki Paramos sutartyje nustatyto termino ir neįvykdė Projekto taip, kaip numatyta Projekto paraiškoje. Tačiau apeliantas teigia, jog nepaisant to, kad buvo pasiekti ne visi Projekto tikslai, negalima teigti, jog Projekto ir Priemonės tikslai apskritai nebuvo pasiekti, ir pabrėžia, kad pareiškėjas neatsisakė įgyvendinti Projekto ir ne kartą kreipėsi į NMA siekdamas, jog Projekto įgyvendinimo terminai būtų pratęsti ir Bendrovė turėtų realią galimybę įgyvendinti Projektą, kaip tai numatyta Paramos sutartyje.

39. Vertinant minėtus apelianto argumentus pažymėtina, kad pasirašydamas Paramos sutartį pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti Projektą nepažeisdamas Paramos sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų (Paramos sutarties 1.1 p.). Projekto paraiškoje įvardytas Projekto tikslas – UAB „Pajūrio mėsinė“ veiklos gamybos bazės modernizavimas, diegiant modernias ir inovatyvias technologijas, didesnės pridėtinės vertės produktų gamybos plėtojimas, įmonės veiklos efektyvumo gerinimas. Be kita ko, Projekto paraiškoje konkrečiai išvardytos planuojamos įgyvendinti investicijos, Projekto investicijų vertė (Projekto paraiškos V skyrius „Informacija apie projektą“), detaliai išvardytos planuojamos išlaidos (Projekto paraiškos VI skyrius „Tinkamų išlaidų sąrašas“), Paramos sutartyje numatyti konkretūs Projekto gyvendinimo terminai. Pagal Paramos sutarties 17.13 punktą paramos gavėjas privalo įvykdyti Projekto paraiškoje (verslo plane) numatytus įsipareigojimus, susijusius su Projekto rezultatais ir pasiekimais. Paramos sutarties 17.1 punkte numatyta, kad paramos gavėjas privalo siekdamas numatytų Projekto rezultatų, tikslų ir uždavinių, įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta Projekto paraiškoje, verslo plane. Taigi, nors pareiškėjas pradėjo įgyvendinti Projektą, tačiau neįgyvendino jo taip, kaip numatyta Projekto paraiškoje (pareiškėjas nerealizavo visų Paramos paraiškoje nurodytų investicijų, nustatytais terminais nepateikė Agentūrai trečiojo ir ketvirtojo mokėjimo prašymų, nesilaikė nustatyto Projekto įgyvendinimo grafiko, neįvykdė Projekto iki Paramos sutartyje nustatyto termino), todėl konstatuotina, kad minėti pareiškėjo argumentai nepaneigia Agentūros skundžiamame sprendime nustatytų pažeidimų. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis ne kartą kreipėsi į Agentūrą siekdamas, jog Projekto įgyvendinimo terminai būtų pratęsti, nepaneigia Sutartimi jo prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo fakto. Jokie teisės aktai nenustato Agentūros pareigos visais atvejais tenkinti pareiškėjų prašymus dėl paramos sutarčių pakeitimo. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad Paramos sutartis, koreguojant Projekto įgyvendinimo etapų apimtis ir terminus, buvo keičiama kelis kartus (II t., b. l. 300–308): 2012 m. lapkričio 15 d. susitarimu Nr. 1, 2013 m. sausio 15 d. susitarimu Nr. 2, 2013 m. balandžio 10 d. susitarimu Nr. 3, 2013 m. rugpjūčio 20 d. susitarimu Nr. 4, 2014 m. sausio 14 d. susitarimu Nr. 5.

40. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad, jo įsitikinimu, Projektas neįvykdytas dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių: Rusijos Federacijos paskelbto embargo mėsos produkcijai iš ES, Lietuvos Respublikos teritorijoje išplitusio afrikinio kiaulių maro, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos priimto sprendimo, pagal kurį pareiškėjas neteko galimybės individualiai vykdyti nuotekų valymą.

41. Paramos sutarties 48 punktu šalys susitarė, kad šalys atleidžiamos nuo atsakomybės už Paramos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, jeigu įrodo, kad tai įvyko dėl atsiradusių nenugalimos jėgos ( force majeure) aplinkybių, šalių santykius, susijusius su nenugalimos jėgos atsiradimu, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai.

42. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės pripažintinos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas turėtų būti atleidžiamas nuo atsakomybės už Agentūros nustatytus pažeidimus.

43. Reglamento (EB) Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali pripažinti toliau nurodytas force majeure ar išimtinių aplinkybių kategorijas, kurioms esant jos nereikalaus iš paramos gavėjo grąžinti dalį ar visą gautą paramą: a) paramos gavėjo mirtis; b) ilgalaikis paramos gavėjo profesinis nedarbingumas; c) didelės valdos dalies konfiskavimas, jei to nebuvo įmanoma numatyti įsipareigojimo prisiėmimo dieną; d) didelė stichinė nelaimė, rimtai

pakenkusi valdos žemei; e) nenumatytas gyvuliams skirtų pastatų sugriuvimas valdoje; f) epizootinė liga, paveikusi visą ar dalį ūkininko gyvulių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš Reglamento (EB) Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų. Afrikinio kiaulių maro išplitimo aplinkybės pareiškėjas nesieja su jo turėtų gyvulių praradimu ar kitokiu poveikiu jiems. Sutiktina su apelianto argumentu, kad minėtos teisės normos redakcijos pagrindinėmis darbinėmis ES kalbomis (anglų, prancūzų bei vokiečių kalbomis) leidžia daryti išvadą, jog Reglamento (EB) Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje pateiktas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Tačiau pabrėžtina, kad tai savaime nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes nenugalima jėga (force majeure), o būtina konkrečiu atveju vertinti, ar jos atitinka nenugalimos jėgos aplinkybėms būdingus požymius.

44. Iš Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio matyti, kad force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybės yra siejamos su itin išskirtinėmis, ekstraordinariomis situacijomis, apie kurias turi būti pranešama iš karto, kai tik įmanoma tai padaryti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1379-442/2018).

45. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje šiuo klausimu yra pasisakyta, kad force majeure sąvoka turi būti aiškinama kaip su asmeniu, kuris remiasi šia situacija, nesusijusios, neįprastos ir iš anksto negalimos numatyti aplinkybės, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi (žr. ESTT 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Société Pipeline Méditerranée ir Rhône, C-314/06, EU:C:2007:817, 23 p.; 2010 m. kovo 18 d. sprendimo SGS Belgium ir kt., C-218/09, EU:C:2010:152, 44 p. ir 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Eurofit, C-99/12, EU:C:2013:487, 31 p.). Be to, ESTT jurisprudencijoje pripažįstama, jog kadangi sąvokos force majeure turinys įvairiose ES teisės taikymo srityse skiriasi, jos reikšmė turi būti nustatyta pagal teisines aplinkybes, kuriomis ji turi sukelti pasekmių (2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Société Pipeline Méditerranée ir Rhône, C 314/06, EU:C:2007:817, 25 p. ir 2012 m. birželio 14 d. sprendimo CIVAD, C 533/10, EU:C:2012:347, 26 p.).

46. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, pavyzdžiui, kalbant apie žemės ūkio teisės aktus arba ESTT statuto normas, susijusias su ieškinio pateikimo terminais, force majeure sąvoka nereiškia tik absoliutaus negalėjimo, bet turi būti suvokiama atsižvelgiant į su subjektu nesusijusias, neįprastas ir nenumatomas aplinkybes, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi (žr. 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Société Pipeline Méditerranée et Rhône, C-314/06, EU:C:2007:817, 23 p., bei jame minėtą teismo praktiką). Iš to matyti, kaip ESTT nurodė, kad force majeure sąvoka apima objektyvų elementą, susijusį su neįprastomis ir su subjektu nesusijusiomis aplinkybėmis, ir subjektyvų elementą, susijusį su suinteresuotojo asmens pareiga apsisaugoti nuo neįprasto įvykio padarinių, imantis tinkamų priemonių, nesukeliančių jam pernelyg didelių nuostolių (žr. 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Société Pipeline Méditerranée et Rhône, C-314/06, EU:C:2007:817, 24 p., bei jame minėtą teismo praktiką).

47. Pareiškėjo nurodyti 2016 m. vasario 18 d. ir 2016 m. gegužės 26 d. parlamentiniai klausimai, pateikti Europos Komisijai bei 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. liepos 15 d. eurokomisaro R. Hogan atsakymai Europos Komisijos vardu, taip pat Europos Komisijos komunikatas C (88) 1696 dėl force majeure Europos žemės ūkio teisėje nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai, todėl atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į minėtus dokumentus. Be to, minėtuose dokumentuose išdėstyti principai iš esmės sutampa su cituota ESTT praktika, kuria remiamasi šios nutarties 45–46 pastraipose.

48. Pareiškėjas kaip nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes įvardija Rusijos Federacijos paskelbtą embargą mėsos produkcijai iš ES ir Lietuvos Respublikos teritorijoje išplitusį afrikinį kiaulių marą. Vertinant minėtas aplinkybes pažymėtina, kad afrikinio kiaulių maro išplitimo aplinkybės pareiškėjas nesieja su jo turėtų gyvulių praradimu, o šią aplinkybę kartu su Rusijos Federacijos paskelbtu embargu mėsos produkcijai sieja su neišnaudotu eksporto potencialu, netektomis pajamomis, mėsos rinkoje susidariusio produkcijos pertekliaus sąlygotu turimų atsargų vertės kritimu, kas sąlygojo pareiškėjo patirtus finansinius sunkumus.

49. Kaip minėta, pagal ESTT praktiką force majeure reikšmė turi būti vertinama pagal teisines aplinkybes, kuriomis ji turi sukelti pasekmių (2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Société Pipeline Méditerranée ir Rhône, C 314/06, EU:C:2007:817, 25 p. ir 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo CIVAD, C 533/10, EU:C:2012:347, 26 p.).

50. Taip pat akcentuotina, kad, kaip minėta, Paramos sutarties 48 punkte numatyta, šalių santykius, susijusius su nenugalimos jėgos atsiradimu, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į nacionaliniu lygiu įtvirtintą force majeure reglamentavimą, todėl atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas nenugalimos jėgos sampratą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos teisės aktais.

51. Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840, 1 punkte nustatyta, kad force majeure sąvoka apibūdinamos nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti. Vadovaujantis minėtų taisyklių 2 punktu, šalis nėra finansiškai atsakinga už kokių nors įsipareigojimų nevykdymą, jeigu ji sugeba įrodyti, kad: 1) nesugebėjo įvykdyti įsipareigojimų dėl nepriklausančios nuo jos kliūties; 2) negalima tikėtis, jog sutarties sudarymo metu ji galėjo numatyti tą kliūtį ir jos poveikį gebėjimui vykdyti įsipareigojimus; 3) ji negalėjo išvengti ar nugalėti kliūties ar bent jos poveikio.

52. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, akcentuoja, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas yra pelno siekiantis ūkio subjektas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką dėl juridiniam asmeniui keliamą didesnių atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų ir jokių išimčių nėra nustatyta (žr., pvz., 2014 m. birželio 11 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės. Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad minimizuotų jų poveikį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2004; 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2007; kt.).

53. Taigi pareiškėjas turėjo ir galėjo įvertinti aplinkybę, kad rinka yra dinamiška, taip pat turėjo įvertinti su užsienio rinka, į kurią eksportavo didžiąją produkcijos dalį, susijusias rizikas ir imtis priemonių joms suvaldyti (pvz., iš anksto ieškoti įvairių rinkų, po embargo pakeisti eksporto kryptis ir pan.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dedamų pastangų ir išlaidų kiekis naujoms rinkoms rasti yra įprastos verslo rizikos prisiėmimas, todėl aptariamos aplinkybės nesudaro pagrindo automatiškai pripažinti pareiškėjo padarytą Paramos sutarties pažeidimą kaip nulemtą force majeure aplinkybių. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl Rusijos Federacijos embargo ir afrikinio kiaulių maro neužkerta kelio pareiškėjo tolimesnei veiklai.

54. Vertindama apelianto nurodytas aplinkybes, susijusias su persiorientavimo į kitas rinkas sudėtingumu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad verslo subjekto pastangos, susijusios su verslo rizikos valdymu, galimos ir rūpestingam bei apdairiam asmeniui būtinos ne tik po to, kai įvyksta neįprastos aplinkybės, bet prieš tai,  t. y. rizikų valdymas apima ir ūkio subjekto veiksmus, kuriais siekiama išvengti sunkumų ateityje arba sumažinti jų įtaką. Todėl rinkos pokyčiai negali būti laikomi priežastimi pateisinti pareiškėjo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, nes aplinkybės, kad ateityje gali atsirasti tam tikrų (taip pat ir reikšmingų) rinkos pokyčių, pareiškėjo turėjo ir galėjo būti įvertintos prieš prisiimant įsipareigojimus bei Paramos sutarties sudarymo metu. Taigi pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatenka į Reglamento 47 straipsnio 1 dalyje pateiktą aplinkybių sąrašą ir neatitinka ESTT praktikoje nurodytų force majeure kriterijų – jos, atsižvelgiant į pareiškėjo specifiką (verslo subjektas, siekiantis pelno), nelaikytinos aplinkybėmis, kurių iš anksto nebuvo galima numatyti ir kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų protingų atsargumo priemonių.

55. Pareiškėjas taip pat kaip vieną iš nenugalimos jėgos aplinkybių, turėjusių įtakos pareiškėjo galimybėms įgyvendinti projekto veiklas, susijusias su nuotekų valymu, įvardija Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. T11-591 ir 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. T11-781, pagal kuriuos nustatyta, jog Klaipėdos rajono teritorijoje viešąsias nuotekų tvarkymo paslaugas teiks AB „Klaipėdos vanduo“.

56. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Projekto paraišką pateikė 2011 m. liepos 22 d., Paramos sutartis tarp pareiškėjo ir Agentūros buvo pasirašyta 2011 m. gruodžio 22 d. Taigi, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. T11-591 priimtas dar prieš pareiškėjui pasirašant Paramos sutartį, o 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. T11-781 – tą pačią dieną, kai pasirašyta Paramos sutartis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog apdairus, rūpestingas ir atidus juridinis asmuo, siekiantis gauti reikšmingo dydžio paramą veiklai modernizuoti, turi ir gali sekti teisinio reguliavimo pokyčius, susijusius su jo vykdoma veikla. Apelianto argumentai, dėl aptariamų Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimų įsigaliojimo nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis apie šiuos sprendimus nežinojo ir negalėjo žinoti Paramos sutarties pasirašymo metu, negalėjo įvertinti su jais susijusių rizikų įgyvendinant Projektą ir / ar imtis veiksmų neigiamoms pasekmėms išvengti. Atsižvelgiant į tai, aptariama aplinkybė negali būti laikoma nei neįprasta ir nenumatyta (objektyvus force majeure sąvokos elementas), nei tokia, kurios pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų protingų atsargumo

priemonių (objektyvus force majeure sąvokos elementas), todėl nėra pagrindo jos pripažinti nenugalima jėga (force majeure).

57. Apelianto argumentai, kad nei NMA, nei Ministerija neatsižvelgė į ES formuojamą politiką, jog dėl Rusijos Federacijos embargo ūkininkams turi būti padedama sumažinti neigiamas pasekmes, nepaneigia teismo padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo nesivadovauti taikytinomis teisės aktų nuostatomis ir aktualia ESTT praktika dėl force majeure aplinkybių aiškinimo.

58. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas. Pastebėtina, kad vien aplinkybė, jog ginčo šalis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir, atitinkamai, kad yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-48/2011; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1412-602/2016). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos taikytinų teisės aktų nuostatų taikymo šioje nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės stabdyti šią administracinę bylą bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nėra.

59. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio savo prašymo argumentų nepateikė. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, be kita ko, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjo atstovams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti pareiškėjo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

60. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, tai nėra jokio pagrindo tenkinti jo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo klausimus reguliuojančias teisės normas, nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04458 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-237-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01255-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 15.8; 43.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų R.  Ž., V. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Mažeikių rajono savivaldybės tarybai, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui, R. Ž. ir V. Ž. (tretieji suinteresuoti asmenys byloje – Valstybinė miškų tarnyba, valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija) dėl administracinių aktų panaikinimo, dovanojimo sutarties dalies panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas), kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto ploto įtraukimo į 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 44); 2) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymo Nr. Al-1141 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės

miškams priskirto ploto, patenkančio į 0,2925 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Mažeikių m.); 3) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM.1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž., (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, esančią 0,2925 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Mažeikių m. k. v., (duomenys neskelbtini), Mažeikių m. (toliau – ir ginčo žemės sklypas); 4) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 5 punkto dalį, kuria R. Ž. nuosavybės teisės atkurtos į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, esančią ginčo žemės sklype; 5) pripažinti negaliojančia 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. 1638 dalį, kuria R. Ž. perleido V. Ž. 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemės, esančios ginčo žemės sklype; 6) taikyti restituciją natūra: įpareigoti V.  Ž. grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį ginčo žemės sklypo, o iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovo V. Ž. naudai priteisti 12 109,40 Eur kompensaciją.

2. Prokuroras paaiškino, kad pripažinus R. Ž. teisę atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią M. S. iki nacionalizacijos valdytos 13,11 ha žemės dalį, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 44 suprojektuotas 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypas. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. Al-1127 „Dėl adresų suteikimo Mažeikių r. sav. Mažeikių m. (duomenys neskelbtini)“ 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 44 suteikė adresą – (duomenys neskelbtini), Mažeikiai. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. Al-1141 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2925 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Mažeikių mieste planą bei nurodė žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį. Telšių apskrities viršininkas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. VM.1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž., (duomenys neskelbtini)“ atkūrė R. Ž. nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko M. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį – 0,8212 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2925 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste. Šiame sprendime pažymėta, kad nuosavybės teisės į 0,5287 ha žemės atkurtos anksčiau. Telšių apskrities viršininkas 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 5 punktu įsakė Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui atkurti R. Ž. nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Mažeikių mieste. 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM.1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž., (duomenys neskelbtini)“ ir 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos R. Ž. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. 2014 m. gegužės 28 d. R. Ž. dovanojimo sutartimi notarinio registro Nr. 1638 perleido ginčo žemės sklypą V. Ž.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinė miškų tarnyba 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. R2-397 informavo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), kad Mažeikių mieste esantys kitos paskirties žemės sklypai, tarp jų ir ginčo žemės sklypas, patenka į teritorijas, kurios pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Ginčo žemės sklypo dalis Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4  dalies 2 punkto nuostatomis. 2006 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių – ir ginčo žemės sklypas. Šie miško plotai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau šiuo metu tai padaryti nėra galimybės, nes miško žemėje buvo suformuoti ir perduoti privatiems asmenims kitos paskirties žemės sklypai.

4. Prokuroras taip pat paaiškino, kad Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. balandžio 7 d. raštu Nr. R6-493 informavo, kad į ginčo žemės sklypą patenkantys miškai, miško žemė buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ pagal 1998 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir atnaujinti pagal 2006 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Pagal Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymą Nr. 46405 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės

kadastro duomenis, Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą, į ginčo žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės R. Ž., patenka valstybinės reikšmės miškų plotai ir miško žemės plotai. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, į ginčo žemės sklypą patenka 0,14 ha miško žemės, iš kurio – Nutarimu patvirtintas 0,06 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Be to, pastarasis plotas pateko į teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms urėdijoms“ patikėjimo teise buvo perduota valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Mažeikių miškų urėdijai. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 56961 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, miškų žemėlapio fragmento matyti, kad duomenys apie miškų statusą ginčo žemės sklype nepakito. Pagal 2015 m. balandžio 3 d. pažymą Nr. 56960 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, ginčo žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško sklypą Nr. 26, kuriame atitinkamai yra 0,14 ha miško. Šis miškų plotas, patenkantis į ginčo žemės sklypą, prašomų panaikinti administracinių aktų priėmimo metu buvo valstybės išperkamas, todėl nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos.

5. Prokuroras nurodė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. V.  Ž. privalo grąžinti valstybei 0,14 ha ginčo žemės sklypo dalį, patenkančią į valstybinės reikšmės mišku užimtą žemę, o iš Lietuvos Respublikos valstybės V. Ž. naudai priteistina 12 109,40 Eur kompensacija. Pagal VĮ Registrų centro internetiniame tinklalapyje skelbiamas vidutines rinkos vertes viso ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 25 300 Eur.

6. Prokuroras teismo posėdžio metu paaiškino, jog kai turtas įgytas neatlygintinai, nėra žemės sklypo įsigijimo išlaidų, kompensacija nepriteistina. 0,14 ha dydžio ginčo žemės sklypo dalis, kuri patenka į valstybinės reikšmės mišką, pagal ekspertizės aktą neturi rinkos vertės, kadangi valstybinės reikšmės miškas yra išimtinė valstybės nuosavybė, nėra savarankiškas civilinės apyvartos objektas. Nurodė, kad pasikeitus aplinkybėms nebeprašo priteisti kompensacijos ir palieka teismui spręsti, ar valstybinės reikšmės miško plotą sugrąžinus valstybės nuosavybėn tikslinga atsakovui V.  Ž. priteisti kompensaciją.

7. Atsakovai Mažeikių rajono savivaldybės taryba ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį atmesti.

8. Mažeikių rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Savivaldybės taryba) ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) nurodė, kad Mažeikių miesto generaliniame plane, patvirtintame LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154, ginčo teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas, nei šiame generaliniame plane, nei Mažeikių miesto bendrajame plane, patvirtintame 2009 m. kovo 27 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. Tl-94 „Dėl Mažeikių miesto teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Bendrasis planas), ginčo teritorijoje niekada nebuvo pažymėtas miškas, Bendrajame plane ginčo teritorijoje numatyta gyvenamųjų namų statyba. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas ir Mažeikių rajono tarybos 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. Tl-109 patvirtintas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-os dalies detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas), kuris buvo koreguojamas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. Tl-347, kurį Prokuroras prašo panaikinti; koreguojant esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas.

9. Atsakovai nurodė, kad atliekant Detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene procedūras dalyvavo Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus atstovai, tačiau pastabų ar pretenzijų dėl rengiamų detaliųjų planų gauta nebuvo. Bendrąjį planą, be kitų institucijų, suderino ir VĮ Mažeikių miškų urėdijos atstovas. Teigė, kad Savivaldybės tarybos ir Savivaldybės administracijos turimi duomenys nepatvirtino, kad ginčo žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą.

10. Atsakovams kilo abejonių, kad ginčo teritorijoje miškas iš tikrųjų yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, kadangi Prokuroro pareiškime pateikta viena kitai prieštaraujanti informacija: vienu atveju Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp jų – ir į ginčo žemės sklypą, buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d., kitoje – 2007 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją. Taigi, neaišku, kada iš tikrųjų buvo (jeigu buvo) registruoti miško plotai. Byloje nėra pateiktas svarbiausias įrodymas apie miško įregistravimą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre – miško kadastro numeris. Faktą, kad ginčo teritorijoje yra miškas, bandoma įrodyti tik grafiniais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis. Grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti panaudojant ortofotonuotraukas, tačiau

ortofotonuotraukos nėra pagrindas nustatyti tikslias žemės sklypo koordinates, kadangi egzistuoja didėlė paklaida. VĮ Registrų centre ginčo teritorija iki šiol nėra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miškas. Nekilnojamojo turto registras, praėjus 7 metams nuo tariamo miško ploto registravimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, neturėjo jokios informacijos apie šiame sklype įregistruotą mišką.

11. Savivaldybės taryba ir Savivaldybės administracija teigė, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo teritorija kaip valstybinės miško žemės sklypai būtų įregistruota Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu, kad ginčo teritorija buvo perduota patikėjimo teise miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms atlikti. Atsakovai paminėjo, kad nuo tada, kai 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, iki dabar galiojančios šio nutarimo redakcijos Mažeikių rajono miškų plotai buvo koreguojami 8 kartus, jų plotas svyravo nuo 14,30 iki 19,68 tūkstančių hektarų.

12. Atsakovai manė, jog ginčas kilo todėl, kad 2004 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ valstybinės reikšmės miško plotai buvo patvirtinti vadovaujantis netikslia kartografine medžiaga. Atsakovams nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos jų priimtų skundžiamų sprendimų teisėtumui, taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad R. Ž. galėjo pagrįstai numatyti, jog administraciniai aktai yra neteisėti, arba kad ji veikė neteisėtai teikdama viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją.

13. Teismo posėdžio metu Savivaldybės tarybos ir Savivaldybės administracijos atstovas nurodė, kad ginčo teritoriją Valstybinė miškų tarnyba pripažįsta niekam nereikalinga teritorija – ši teritorija bus paversta želdynais. Nagrinėjamu atveju žmogus nebuvo sklypo neteisėtas įgijėjas. Prašė pareiškimo dalį dėl restitucijos taikymo atmesti.

14. Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį tenkinti.

15. NŽT Mažeikių skyrius nurodė, kad Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. R2-3212 informavo NŽT, kad rengiant Mažeikių rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą nustatyta, jog kai kurie privatūs žemės sklypai yra Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirta valstybinės reikšmės miško plotui.

16. Remdamiesi Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. R2-397, atsakovai nurodė, kad 0,14 ha miškų plotai, esantys ginčo žemės sklype, Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž., (duomenys neskelbtini)“ priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos negalėjo būti atkurtos. Atsakovų manymu, panaikinus skundžiamų administracinių aktų dalis turi būti pripažinta negaliojančia ir 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. 1638 dalis, pagal kurią R. Ž. padovanojo 0,14 ha (valstybinio miško) ginčo žemės sklypo dalį, nes ši sandorio dalis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Atsakovų manymu, restitucija turėtų būti taikoma natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,14 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į ginčo žemės sklypą, restitucija taikytina ir paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų.

17. Atsakovai R. Ž. ir V. Ž. atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį atmesti.18. Atsakovai nurodė, kad remiantis prie Prokuroro pareiškimo pateikta medžiaga darytina išvada, kad Prokuroras

reikalingus duomenis apie nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimą ir į galimą viešojo intereso pažeidimą galėjo ir turėjo surinkti dar 2014 metais. Pareiškimas dėl administracinių aktų dalių panaikinimo teismui pateiktas 2015 m. balandžio 23 d., t. y. pažeidus nustatytą 30 dienų terminą, todėl taikytina senatis.

19. Atsakovai manė, kad teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-l790/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1151/2010 ir kt.).

20. Atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą atsakovai jį sutvarkė: išvežė susikaupusias šiukšles, į jį privežė 400 sunkvežimių grunto, nes sklype telkėsi vanduo, gruntą išlygino, privežė apie 100 sunkvežimių juodžemio. Atsakovai yra

sąžiningi ginčo žemės sklypo įgijėjai, jį valdė ir valdo kaip savininkai, todėl pagrįstai tikėjosi, kad jų teisės yra saugomos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų teisės aktų. Duomenų, įrodančių, kad atsakovė R. Ž. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso metu būtų elgusis nesąžiningai, nėra, todėl ji negali būti pripažinta nesąžininga įgijėja.

21. Atsakovai atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisės atkurtos į labai nedidelį valstybinės reikšmės miško plotą, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad 0,14 ha valstybinės reikšmės miškas priskirtas draustiniams, rezervatams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei. Teigė, kad priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui ir neatitinka proporcingumo principo. Atsakovai manė, kad pareiškėjo siūlomas kompensacijos dydis, nustatytas vadovaujantis VĮ Registrų centro pateikiamais masinio vertinimo duomenimis, yra neadekvatus ginčo žemės sklypo realiai vidutinei rinkos vertei.

22. Atsakovai R. Ž., V. Ž. ir jų atstovė teismo posėdžio metu sutiko, kad ginčo žemės sklypas, panaikinus administracinius aktus, privalo būti grąžintas valstybės nuosavybėn, tačiau teigė, kad nustatant protingą ir proporcingą kompensacijos už paimtą iš savininko turto dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas. Nurodė, jog individualaus vertinimo išvados, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai, turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais nei Nekilnojamojo turto registro duomenys, ir prašė teismo spręsti klausimą dėl 16 400 Eur sumos, nurodytos eksperto išvadoje, kompensacijos.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Mažeikių miškų urėdija (VĮ Mažeikių miškų urėdijos teises ir pareigas perėmė VĮ Valstybinių miškų urėdija) atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį tenkinti.

24. VĮ Mažeikių miškų urėdija nurodė, kad ginčo žemės sklypo 0,14 ha dalis patenka į teritorijas, priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Ginčo žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinį sklypą Nr. 26, kuriame yra 0,14 ha miško žemės. Šiuo atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į 0,14 ha valstybinės reikšmės mišką, kadangi jos įgalioti pareigūnai priėmė neteisėtus administracinius teisės aktus, todėl jie turi būti panaikinti, turtas grąžintas valstybei.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į pareiškimą prašė jį tenkinti.26. Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad ginčo žemės sklypo teritorija yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams.

Ginčo žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame esantis miško sklypas Nr. 26 (dalis) yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Atsakovai, priimdami ginčijamus administracinius aktus, nepagrįstai neatsižvelgė į minėtus Vyriausybės nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, jų ribas bei pateiktas schemas bei pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį.

II.

27. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu Prokuroro pareiškimą tenkino iš dalies: 1) panaikino Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto ploto įtraukimo į 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 44); 2) panaikino Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymo Nr. Al-1141 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto ploto, patenkančio į 0,2925 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Mažeikių m.); 3) panaikino Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM.1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž. (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, esančią ginčo žemės sklype; 4) panaikino Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 5 punkto dalį, kuria R. Ž. nuosavybės teisės atkurtos į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, esančią ginčo žemės sklype; 5) pripažino negaliojančia 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. 1638 dalį, kuria R. Ž. perleido V. Ž. 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemės, esančios ginčo žemės sklype; 6) taikė restituciją natūra – įpareigojo V. Ž. grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį ginčo žemės sklypo; 7) likusią pareiškėjo pareiškimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

28. Teismas nustatė, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2015 m. kovo 20 d. gavusi NŽT 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. lSD-836-(3.1.) „Dėl viešojo intereso gynimo“ (I t., b. l. 11–17), kuriame nurodoma, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai, su kuriuo buvo pateikti dokumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu R. Ž. Šiaulių apygardos prokuratūra 2015 m. kovo 23 d. kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą dėl

papildomos informacijos ir duomenų pateikimo (I t., b. l. 46). Įvertinęs iš Valstybinės miškų tarnybos prokuratūros gautus duomenis (I t., b. l. 46–47), teismas darė išvadą, jog iki kreipimosi į Valstybinę miškų tarnybą Šiaulių apygardos prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Pareiškimas teismui buvo pateiktas 2015 m. balandžio 23 d., nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas, t. y. po duomenų gavimo 2015 m. balandžio 10 d. iš Valstybinės miškų tarnybos.

29. Vertindamas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstytas abejones, ar ginčo teritorijoje miškas iš tikrųjų yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Be to, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, nurodė, kad šie duomenys nenuginčyti ir nepaneigti.

30. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą teismas darė išvadą, kad ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą, miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams. Kol miško žemė teisės aktų nustatyta tvarka nėra pakeista kitomis naudmenomis, jai taikytinas miško teisinis režimas, todėl nagrinėjamu atveju visa ginčo teritorija laikytina valstybinės reikšmės mišku, išimtine nuosavybės teise priklausančia Lietuvos Respublikai.

31. Teismo vertinimu, 0,14 ha miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir vietą (Mažeikių miestas) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamos administracinių aktų dalys nepagrįstos, todėl naikintinos. Panaikinus neteisėtus administracinius aktus, ginčo žemės sklypo perleidimas yra niekinis, todėl, vadovaujantis principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“, teismas pripažino negaliojančia 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. 1638 dalį, kuria R. Ž. perleido V. Ž. 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemės, esančios ginčo žemės sklype.

32. Spręsdamas dėl restitucijos taikymo teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog asmuo, kuriam neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus. Nagrinėjamu atveju naikinamų administracinių aktų neteisėtumą lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Tačiau atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1740-552/2016, kurios faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, sutampa su šios nagrinėjamos bylos, teismas nurodė, V. Ž. įpareigotinas grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį ginčo žemės sklypo, tačiau V. Ž. naudai kompensacija nepriteistina. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. 35SD-3261-(14.35.104.), adresuotame R. Ž. ir V. Ž. (IV t., b. l. 87), nurodyta, jog įsiteisėjus teismo sprendimui jie bus įrašyti į eilę gauti žemės sklypą neatlygintinai ir nuosavybės teisės bus atkuriamos iš naujo. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad asmenys, kurie patyrė žalą dėl valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

III.

33. Atsakovai R. Ž., V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė taikyti restituciją natūra – įpareigojo V. Ž. grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį ginčo žemės sklypo, ir perduoti šią šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

33.1. Teismas netinkamai pritaikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos. LVAT 2016 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1740-552/2016, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo nagrinėtas administracinių aktų teisėtumo klausimas, bet nenagrinėtas restitucijos taikymo klausimas.

33.2. Teismas, nustatęs valstybės teisę susigrąžinti neteisėtai prarastą miško sklypą, nesprendė, ar šiuo konkrečiu atveju

nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pabaigtas, ar ne, ir jeigu nebaigtas, nesprendė dėl atsakovės teisės į greitą nuosavybės teisių atkūrimo procesą nustatant tam konkretų terminą. Kitu atveju, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą baigtu, teismas nesvarstė, ar už valstybei grąžintino neatlygintinai perleisto žemės sklypo, kurio dalį užima 0,14  ha miško žemė, valstybė įpareigotina išmokėti paskutiniam turto įgijėjui kompensaciją.

33.3. Pirmos instancijos teismas šioje byloje nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma. Spręsdamas dėl restitucijos taikymo teismas neįvertino kitų restitucijos taikymo šioje byloje ypatumų,  t. y., kad ginčo žemės sklypo dalis, į kurią atkurtos nuosavybės teisės ir kuri priskirta valstybiniam miškui, dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleista atsakovui V. Ž.. Šiuo atveju teismas privalėjo pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo R. Ž. procesą baigtu, taikyti restituciją valstybei ir turto įgijėjui V. Ž., iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei.

33.4. Visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmens, kuriam jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Todėl šiuo atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Pripažinus baigtu nuosavybės teisių atkūrimo procesą, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniam turto įgijėjui, iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei, priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita.

33.5. Turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.). EŽTT, taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 14966/04).

33.6. Teismas, priėmęs sprendimą ginčo žemės sklypo dalį grąžinti valstybės nuosavybėn, privalėjo nuspręsti dėl 16 400 Eur priteisimo iš valstybės V. Ž. naudai, tačiau tai nebuvo padaryta.

33.7. Apeliantai, be kita ko, remiasi LAT 2015 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015 ir joje cituojama EŽTT praktika dėl restitucijos taikymo ir būtinybės buvusiam savininkui išmokėti adekvačią kompensaciją. Teigia, kad pirmos instancijos teismas, taikydamas restituciją, neatsižvelgė į tai, kad dovanojimo sutartis (jos dalis), pripažinta negaliojančia taisant valdžios institucijų padarytą klaidą, neįvertino prarastos nuosavybės teisės ir atsakovo teisėtų lūkesčių.

33.8. Skundžiamame teismo sprendime nurodant, kad asmenys, kurie patyrė žalos dėl valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, taip pat taikant vienašalę restituciją, V. Ž. buvo grąžintas į neapibrėžtą padėtį. Toks teismo nurodymas yra neproporcinga priemonė, pažeidžianti asmens, kuris laikėsi įstatymų reikalavimų, nuosavybės teises, saugomas pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, asmens teisę į teisėtų lūkesčių apsaugą. Dėl valstybės valdžios institucijų padarytų klaidų taisymo pagrindinė našta teko atsakovui ir klaidos taisomos nuo jų nukentėjusio asmens sąskaita. Neužtikrinta teisinga pusiausvyra tarp visuomenės intereso poreikio ir atsakovo teisės nevaržomai naudotis savo nuosavybe.

33.9. NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. 35SD-3261-(14.35.104.), kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, išdėstyta pozicija yra prieštaringa byloje NŽT Mažeikių skyriaus išsakytai pozicijai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigtas ir jos iš naujo nebebus atkuriamos. Teismas dėl šių duomenų, kurie akivaizdžiai prieštarauja vienas kitam, detaliai nepasisakė.

33.10. Teismui manant, kad panaikinus valstybės institucijų priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės liko nepabaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, jis privalėjo įpareigoti NŽT per teismo nustatytą terminą atkurti R. Ž. nuosavybės teises į turtą, į kurį liko neatkurtos nuosavybės teisės. Nebuvo spręsta dėl padarinių, kuriuos sukėlė valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pašalinimo.

34. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais

pagrindiniais argumentais:34.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-l

740-552/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-531-492/2017 nesprendė kompensacijos priteisimo klausimo dėl Mažeikių miesto miško perleidimo. Apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-47/2010, Nr. 3K-3-518/2011, Nr. 3K-7-165/2012, Nr. 3K-3-92/2015, kuriose suformuluotos restitucijos taikymo taisyklės, ir šioje konkrečioje byloje faktinės aplinkybės yra skirtingos.

34.2. Nagrinėjamu atveju V. Ž. ginčo žemės sklypą įgijo neatlygintinai, t. y. neturėjo jokių šio žemės sklypo įgijimo išlaidų. Be to, ne visas ginčo žemės sklypas yra grąžinamas valstybei, o tik jo dalis, todėl V.  Ž. gali disponuoti likusiu žemės sklypu ir įgyvendinti savo, kaip žemės savininko, teises ir interesus.

34.3. Apeliantai visiškai nepagrįstai nurodo, kad V. Ž. turi būti sumokėta 16 400 Eur suma už paimamą 0,14 ha ginčo žemės sklypo dalį. 2017 m. sausio 16 d. ekspertizės akte Nr. ET17/001GT yra nurodyta, jog valstybinės reikšmės miškas išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, nėra savarankiškas apyvartos objektas, todėl jis neturi rinkos vertės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014 nurodyta, jog valstybei grąžinant miško žemės dalį ir paskutiniajam įgijėjui atlyginant iš valstybės už paimamą miško žemę būtina individualiai nustatyti valstybinės reikšmės miško rinkos kainą, o ne priteisti iš valstybės santykinį vidurkį už miško dalį nuo žemės sklypo bendros rinkos kainos.

34.4. Prokuroras, remdamasis EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07), 2012 m. spalio 25 d. sprendimu byloje Vistinš and Perepjolkins v. Latvia (pareiškimo Nr. 71243/01), teigia, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais.

34.5. Atsižvelgiant į objekto pobūdį, į tai, kad valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, neturės galimybės paleisti jo į apyvartą, negalės pakeisti jo pagrindinės žemės naudojimo paskirties ar naudojimo būdo, į tai, kad V. Ž. ginčo žemės sklypą įgijo neatlygintinai, nesirinkdamas šio sklypo pagal jo naudingąsias savybes, kaip tai yra daroma pirkimo-pardavimo sandorių metu, į tai, kad ginčo žemės sklype miškas buvo iškirstas plynu kirtimu, teismas pagrįstai V. Ž. nepriteisė kompensacijos už valstybei grąžinamą 0,14 ha dalį ginčo žemės sklypo.

35. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą sutinka su jame išdėstytais argumentais. Nurodo, kad teismų praktika dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigtumo išsiskiria.

36. Atsakovai NŽT Mažeikių skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT Mažeikių skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

37. Atsakovai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, akcentuoja jurisprudencijos tęstinumą. Teigia, kad V. Ž. kompensacija nepriteistina, nes jis ginčo žemės sklypo dalį įgijo neatlygintinai.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be Valstybinės miškų tarnybos atsiliepime į Prokuroro pareiškimą nurodytų aplinkybių, teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1740-552/2016, kurios faktinės aplinkybės sutampa su šios nagrinėjamo bylos dalyku.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

39. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro restitucijos taikymas, kai pagal prokuroro pareiškimą panaikinamas sprendimas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kuris yra valstybės išperkamas.

40. Pareiškėjo prašomų panaikinti skundžiamų administracinių aktų ir prašomų pripažinti negaliojančiomis dovanojimo sutarties dalių neteisėtumas grindžiamas tuo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, kurio dalį užėmė valstybinės reikšmės miškas.

41. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą, panaikino administracinių aktų dalis, kuriomis atkuriant nuosavybės teises pretendentei buvo perduota 0,14 ha valstybinių miškų ploto Mažeikių

mieste, panaikino atitinkamą dalį dovanojimo sutarties, kuria atsakovė padovanojo žemės sklypą sūnui, ir įpareigojo pastarąjį grąžinti valstybei 0,14 ha miško, esančio padovanotame žemės sklype, valstybei. Atsakovai R. Ž. ir V. Ž. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo taikyta vienašalė restitucija, teigė, kad taisant valstybės institucijų padarytas klaidas turtas galėjo būti paimamas tik už jį priteisiant teisingą kompensaciją. Likusi teismo sprendimo dalis nebuvo kvestionuojama.

42. Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tokį šio nekilnojamojo turto statusą nulemia ypatinga miškų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

43. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (nuo 2008 m. lapkričio 25 d. galiojusi redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d.) numato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

44. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ginčo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, o pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

45. Panaikinus neteisėtų administracinių teisės aktų dalis, ginčo žemės sklypo dalies suteikimas yra niekinis ir vadovaujantis principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, pripažindamas negaliojančia 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. 1638 dalį (t. I, b. l. 34), kuria R. Ž. perleido savo sūnui V. Ž. 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemės, esančios 0,2925 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Mažeikių m. k.v., (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., ir taikė vienašalę restituciją – įpareigojo atsakovą V. Ž. grąžinti 0,14 ha miško žemės valstybei.

46. Restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį. Ji taikoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Valstybės klaidos turi būti atskleidžiamos ir taisomos taikant tinkamas teisines procedūras – asmens teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas, pasireiškiantis jos atėmimu, turi būti įvykdytas įstatymo nustatytomis sąlygomis, kurios draudžia nacionalinių valdžios institucijų savavališkus veiksmus, jis turi būti būtinas visuomenės interesams ir nustačius teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08). Tokių klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04). Sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ginčo atveju 0,14 ha miško plotai, perduoti privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir dislokacijos vietą (Mažeikių miestas) negali būti pripažinti mažareikšmiais, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačia nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota

visuomenė (galimybė netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra.

47. Sprendžiant dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir nuosavybės teisių ribojimo pagrįstumo (pateisinimo), teismas taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose dėl viešo intereso poreikių ir pagrindinių žmogaus teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyros užtikrinimo taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatas (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 14966/04). EŽTT sprendime konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų; nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad teisėjų kolegija iš naujo detaliai neanalizuoja tų apelianto argumentų, kuriuos ištyrė ir sprendime aptarė pirmosios instancijos teismas.

49. Nustačius, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės. Atkreiptinas dėmesys, kad panaikinus administracinius aktus – Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymo Nr. Al-1141 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto ploto, Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM.1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž. (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 5 punkto dalį, kuria R. Ž. nuosavybės teisės atkurtos į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, esančią ginčo žemės sklype – kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, NŽT turi pareigą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka operatyviai iš naujo išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo asmenims klausimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-278-492/2017). Tai reškia, kad atsakovės R. Ž. teisės bus apgintos, ir tam nėra būtina nustatyti atskirą įpareigojimą teismo sprendimu, o valstybės institucijos padarytos klaidos ištaisytos. Taigi, nagrinėjamu atveju asmens teisės bei teisėti interesai ir viešasis interesas nėra priešpriešinami. Kadangi administracinė byla buvo nagrinėjama pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, šioje byloje pagrįstai buvo sprendžiami pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimai. Atsakovo V. Ž., kuris turtą įgijo neatlygintinai, iš susijusio asmens, patirtos žalos atlyginimo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie dėl valdžios pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų patyrė žalą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus (Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.50. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos

teismas tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tenkindamas pareiškėjo skundą priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, nėra pagrindo tenkinti apeliantų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų R. Ž., V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04446 2019-03-22 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-2250-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02228-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 17.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Alkor“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Alkor“, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Alytaus miesto savivaldybės administracija) dėl statybos užbaigimo akto

panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas daugiabučio namo savininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. spalio 3 d. Statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-748-(14.45) (toliau – ir Statybos užbaigimo aktas).

2. Pareiškėjas teigė, jog Statybos užbaigimo akte tinkamai neišaiškinta jo apskundimo tvarka, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jo civiliniai teisiniai santykiai su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Alkor“ (toliau – ir Bendrovė) kilo Daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) statybos rangos darbų su projektavimu 2014 m. sausio 3 d. sutarties Nr. 14-01 pagrindu. Pareiškėjas nepasirašė kelių darbų priėmimo aktų, dėl to su Bendrove kilo ginčas dėl netinkamai atliktų darbų, neatliktų darbų, darbų apimčių ir darbų kainos. Pareiškėjas sudarė sutartį su specialistu A. Z., kuris 2015 m. spalio 9 d. surašė Statinio apžiūros aktą, kuriame užfiksuoti statybos darbų trūkumai. Bendrovės buvo reikalaujama pašalinti Statinio apžiūros akte užfiksuotus trūkumus, defektus.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. kovo 16 d. daugiabutį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Alytuje (toliau – ir statinys), apžiūrėjo Valstybinė priėmimo komisija, kuri nepriėmė objekto dėl nustatytų trūkumų. 2016 m. kovo 25 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriame išvardinti Bendrovės neatlikti ir netinkamai atlikti darbai, nurodytas privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – 2016 m. rugsėjo 26 d. Privalomajame nurodyme nustatytos šios neatitiktys statinio projektui: 1) neužbaigti projekte numatyti sprendiniai (nenudažytos lauko sienos); 2) statybos procese panaudoti statybos produktai neatitinka projekto sprendinių; 3) palangių montavimo mazgai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Bendrovė Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui nusiuntė garantinį raštą, kuriuo įsipareigojo iki 2016 m. liepos 1 d. ištaisyti netinkamai atliktus darbus arba atlikti neatliktus darbus. Savo įsipareigojimų rangovas neįvykdė. 2016 m. rugsėjo 23 d. antstolis surašė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. jis kreipėsi į atsakovą nurodydamas, jog rangovas neatliko Privalomajame nurodyme nurodytų darbų, todėl nustatytu terminu – iki 2016 m. rugsėjo 26 d. nebus galimybės spręsti statybos užbaigimo klausimo. 2016 m. rugsėjo 23 d. iš atsakovo buvo gautas atsakymas, kad nukrypimai nuo statinio projekto sprendinių yra neesminiai, pareiškėjo teigimu, tai neatitinka faktinių aplinkybių, prieštarauja projektinei dokumentacijai. Minėtas Inspekcijos raštas pasirašytas 2016 m. rugsėjo 23 d., o skundžiamas Statybos užbaigimo aktas surašytas tik 2016 m. spalio 3 d. Šie faktai, pareiškėjo manymu, leidžia daryti išvadą, kad Statybos užbaigimo aktas surašytas ir pasirašytas objektyviai nevertinus faktinių aplinkybių.

6. Pareiškėjas nurodė, jog statinio techninės charakteristikos nepasikeitė nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. spalio 3 d. 2016 m. kovo 25 d. Privalomajame nurodyme pažymėta, kad jo neįvykdžius statybos užbaigimo procedūros bus nutrauktos, tačiau atsakovas 2016 m. spalio 3 d. surašė Statybos užbaigimo aktą. Surašant skundžiamą Statybos užbaigimo aktą visiškai nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo išsakytas pastabas, pateiktus dokumentus. Be to, Bendrovė ne visą darbų atlikimo laiką buvo apdraudusi savo civilinę atsakomybę, ji neapdrausta ir Statybos užbaigimo akto surašymo metu. Kontroliuojančios institucijos, tarp jų ir atsakovas, buvo ne kartą apie tai informuotas, atsakovas nevykdė savo pareigos pareikalauti iš rangovo visų privalomųjų duomenų ir dokumentų.

7. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju statybos užbaigimo komisija bendru sutarimu nusprendė, kad

nukrypimai nuo statinio projekto sprendinių yra neesminiai, trūkumams pašalinti nereikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas. Lauko siena bei nuo viršutinio stogelio esantis nubėgimas per visą sienos aukštį nėra esminis fasado elementas, be kurio negali būti naudojamas pastatas, tai susiję su estetiniu vaizdu. Prie radiatorių sumontuoti termostatiniai ventiliai yra ne to gamintojo, tačiau, rangovo bei techninio prižiūrėtojo teigimu, analogiški ir kokybiški. Jie buvo sumontuoti 2015 m. rugpjūčio mėn., iš pareiškėjo nebuvo gauta jokių nusiskundimų ar pranešimų dėl rangovo montuojamų

ne to gamintojo termostatinių ventilių. Pastato palangės sumontuotos pagal rangovo paruoštą palangės įrengimo konstrukcinę schemą (parengtą detalę) ir techninis prižiūrėtojas patvirtino, kad galima montuoti.

9. Atsakovas nurodė, kad statinio garantiniu laiku išryškėję statybos defektai šalinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos XXIII skyriaus ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 36 straipsnio nuostatomis. Inspekcijos nuomone, pareiškėjas turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl rangovo įpareigojimo pašalinti statybos defektus arba dėl statybos defektų šalinimo išlaidų išieškojimo iš rangovo, jei pareiškėjas juos pašalintų savo lėšomis.

10. Inspekcija atkreipė dėmesį, kad statybos užbaigimo komisija pradeda statybos užbaigimo procedūrą tik statytojo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė Inspekcijos Alytaus skyriui prašymą išduoti statybos užbaigimo aktą ir jo neatsiėmė, todėl teisės aktų nustatyta tvarka atlikus atitinkamus veiksmus buvo išduotas ginčijamas Statybos užbaigimo aktas.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Alkor“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.12. Bendrovė nurodė, kad pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės buvo vertinamos Kauno apygardos teisme civilinėse

byloje Nr. e2-1371-260/2016 ir Nr. e2-1273-260/2016, kurias iniciavo Bendrovė, kreipdamasi į teismą dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo. Teismas iš dalies tenkino reikalavimus ir priteisė dalį reikalaujamų sumų už atliktus darbus statybų objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), Alytuje.

13. Bendrovės teigimu, pareiškėjo įvardijami darbų trūkumai yra neesminiai, jie bus taisomi šalių suderintais terminais. Nurodyti trūkumai negalėjo ir negali būti vertinami kaip esminiai, taigi atsakovas pagrįstai patvirtino Statybos užbaigimo aktą. Bendrovė akcentavo, jog pareiškėjas šiuo metu nebendrauja su Bendrove, taip pažeisdamas bendradarbiavimo principą ir pasunkindamas trūkumų taisymą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Alytaus departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad NVSC Alytaus departamento specialistas statybos užbaigimo procedūros metu vertino statinio atitiktį projekto sprendiniams, įgyvendinantiems visuomenės sveikatos saugos teisės aktų nustatytus reikalavimus. Statybos užbaigimo komisija 2016 m. spalio 3 d. pakartotinai persvarsčiusi daugiabučio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Alytuje, atnaujinimo (modernizavimo) darbų užbaigimo atitiktį projektui, bendru sutarimu nusprendė, kad esami trūkumai nėra esminiai ir nedaro įtakos statinio atitikčiai esminiams statinių reikalavimams. Skunde nurodomi galimi darbų atlikimo trūkumai arba neatlikti darbai (nenudažytos lauko sienos, statybos procese panaudoti produktai ne pagal projekto sprendinius, palangių netinkamas permontavimas) neturi įtakos visuomenės sveikatos saugai (daugiabučio namo gyventojams ir aplinkinių asmenų sveikatai). NVSC Alytaus departamento specialistas neprieštaravo, kad Statybos užbaigimo aktas būtų pasirašytas.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos nurodė, kad kiekvienos institucijos atstovai statybos užbaigimo komisijoje dalyvauja pagal aiškiai apibrėžtą kompetenciją. Pareiškėjo skunde nurodyti trūkumai neturi įtakos daugiabučio namo atitikties statinio esminiams gaisrinės saugos reikalavimams. Todėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas neprieštaravo skundžiamo Statybos užbaigimo akto pasirašymui.

II.

16. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino skundžiamą Statybos užbaigimo aktą.

17. Teismas nustatė, kad Inspekcijos Alytaus skyrius 2016 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 2D-4122-(14.34) „Dėl statybos užbaigimo procedūrų“ sustabdė daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, statybos užbaigimo procedūras ir 2016 m. kovo 25 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr.PN-222-(14.29) (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo nustatė, kad Inspekcijos Alytaus skyrius vedėjo 2016 m. sausio 28 d. potvarkiu Nr. P3-138-(14.1) „Dėl nuolatinės statybos užbaigimo komisijos sudarymo“ sudaryta statybos užbaigimo komisija (toliau – ir Komisija) nustatė šias statinių neatitiktis statinio projektui: neužbaigti projekte numatyti sprendiniai (nenudažytos lauko sienos); statybos procese panaudoti statybos produktai neatitinka projekto sprendinių; palangių montavimo mazgai neatitinka teisės aktų reikalavimų, ir nurodė pašalinti išvardytus trūkumus iki 2016 m. rugsėjo 26 d. ir apie tai pranešti raštu Inspekcijos Alytaus skyriui, pažymėdama, kad neįvykdžius Privalomojo nurodymo statybos užbaigimo procedūros bus nutrauktos. Inspekcijos Alytaus skyrius 2016 m. rugsėjo 30 d. privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo akte Nr. RE-229-(14.29) nurodė, jog

Komisijos nariai bendru sutarimu nusprendė, kad nukrypimai nuo statinio projekto sprendinių yra neesminiai. Teismas nurodė, kad tokiu būdu nustačius, jog Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, Komisijos nariai bendru sutarimu padarė išvadą, kad statinys atitinka statinio projekto sprendinius ir 2016 m. spalio 3 d. pasirašė skundžiamą Statybos užbaigimo aktą.

18. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi byloje esančius duomenis, 2016  m. rugsėjo 30 d. privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo akto Nr. RE-229-(14.29) turinį, pripažino, kad skundžiamas Statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-748-(14.45) yra visiškai nemotyvuotas ir jame nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, kuriais viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, taip pat nėra pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti individualaus administracinio akto priėmimo motyvai.

19. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie statybos užbaigimo procedūrų atnaujinimą, kuris atliekamas gavus statytojo kreipimąsi, kaip numatyta Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 (toliau – ir STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, Reglamentas), 23 punkte. 2016 m. rugsėjo 30 d. privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo akte Nr. RE-229-(14.29) nurodyta, kad jį pasirašę Komisijos nariai bendru sutarimu nusprendė, kad nukrypimai nuo statinio projekto sprendinių yra neesminiai, tačiau šiam Komisijos sprendimui pagrįsti, esant neįvykdytam Privalomajam nurodymui, nenurodytos nei faktinės aplinkybės (konkretūs statinio projekto sprendiniai ir konkretūs faktiniai sprendiniai), nei teisinis jų vertinimas STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 31.1–31. 4 punktų prasme.

20. Apibendrindamas teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą administracinį aktą, turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei išvadų pagrįstumą, todėl yra pagrindas Statybos užbaigimo aktą panaikinti nustačius, kad administracinis sprendimas yra nepakankama motyvuotas VAĮ 8 straipsnio prasme, todėl teismui yra apsunkintos galimybės patikrinti tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

III.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Alkor“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:22.1. Statybos užbaigimo aktas buvo priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, kompetentingo viešojo administravimo

subjekto, jį priimant buvo laikomasi procedūrų ir taisyklių, kurios užtikrino objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Atsakovai buvo nuoseklūs ir aiškiai bei neginčijamai patvirtino, kad pareiškėjo nurodomi trūkumai yra neesminiai, ir gali bei turi būti šalinami kaip darbų defektai. Teismas neturi specialių žinių ir byloje nėra konstatuota, kad statinys turi esminių trūkumų, dėl kurių jis negali būti eksploatuojamas ar egzistuoja kiti pagrindai atsisakyti statinį pripažinti tinkamu naudoti. Šiuo atveju buvo nemotyvuotai paneigta viešojo administravimo subjekto (atitinkamą patirtį, išsilavinimą ir atitinkamas specialias žinias turinčių specialistų), veikiančio savo kompetencijos ribose, priimta kolegiali išvada apie egzistuojančių defektų pobūdį ir jų šalinimo galimybes.

22.2. Statybos užbaigimo akte yra nurodyti pagrindiniai faktai ir argumentai bei pateikti įrodymai ir nurodytas teisinis pagrindas, visi motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai, todėl skundžiamas sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Teisinis reglamentavimas neįtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigos aiškinti ir pagrįsti savo atsikirtimus į kiekvieną skundo argumentą ar iškeltą klausimą.

22.3. Tais atvejais, kai kyla poreikis nustatinėti faktų egzistavimą, kuriems nustatyti reikalingos specialios žinios, teismas negali likti pasyvus, o turi pasiūlyti šalims skirti byloje ekspertizę šiems faktams nustatyti, o esant šalių atsisakymui tokią ekspertizę skirti, ekspertizę paskirti ex officio (pagal pareigas). Šioje byloje ypatingai svarbu nustatyti, ar pareiškėjo nurodomi defektai yra esminiai, trukdantys statinį naudoti ir jį eksploatuoti, t. y., draudžia surašyti statybos užbaigimo aktą.

22.4. Pareiškėjas kelia klausimą dėl fasado dažymo defektų, dėl palangių montavimo techninių sprendinių ir dėl termostatinių reguliavimo galvučių gamintojo parinkimo (šis ginčas jau yra išspręstas ir subrangovas yra susitaręs su pareiškėju dėl šio konkretaus defekto pašalinimo terminų ir tvarkos). Nesutiktina su teismo išvada, kad šie defektai yra esminiai ir dėl jų egzistavimo (net juos tinkamai nustačius) nėra galimas statybos užbaigimo akto surašymas. Pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą dėl pastato fasado ir kitų defektų rėmėsi tik fotonuotraukomis, ir susirašinėjimo medžiaga bei pareiškėjo samdyto subjektyvaus techninio prižiūrėtojo aktu, ko, apelianto nuomone, nepakanka. Svarstytina,

ar šiuo atveju nebuvo tikslinga kviesti bei apklausti atitinkamų sričių specialistus ar asmenis, dalyvavusius Komisijos sudėtyje. Nebuvo imtasi pakankamų priemonių nustatyti, kokie buvo reikalavimai statiniui (fasadui, palangėms ar termostatinėms galvutėms), taigi teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrus visas bylai reikšmingas aplinkybes.

23. Pareiškėjas daugiabučio namo savininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Apeliantas nebuvo aktyvus teismo proceso dalyvis: apsiribojo tik atsiliepimo į pareiškėjo skundą pateikimu, nedalyvavo nei viename teismo posėdyje, nereiškė jokių prašymų, neuždavė klausimų.

23.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apelianto ginčijamą sprendimą, ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, išsiaiškino faktines aplinkybes, išanalizavo teisės normų galiojimą ir jų taikymą. Teismas rėmėsi ne subjektyviais pareiškėjo pamąstymais, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, bet išklausė proceso šalis, apklausė liudytojus, išanalizavo ir įvertino rašytinius įrodymus, šalių pateiktus procesinius dokumentus.

23.3. Apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodomos Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos, reglamentuojančios procesinio sprendimo turinį, tačiau neargumentuojama, kokius pažeidimus padarė Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas apelianto skundžiamą sprendimą. Teismas nebuvo pasyvus, savo iniciatyva trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukė NVSC prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentą, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, Alytaus miesto savivaldybės administraciją, nutarė apklausti liudytoja atsakovo darbuotoją R. P., tenkino pareiškėjo prašymą ir teismo posėdyje liudytoju apklausė statinių priežiūros vadovą.

23.4. Apeliantas, teigdamas, kad pareiškėjas šioje byloje kelia klausimą tik dėl fasado dažymo defektų, palangių montavimo techninių sprendinių ir dėl termostatinių reguliavimo galvučių gamintojo parinkimo, iškreipia pareiškėjo skundo esmę – 2016 m. kovo 25 d. ir 2016 m. spalio 3 d. faktinės aplinkybės buvo tos pačios, todėl jos turėjo būti vertinamos vienodai.

23.5. Teismas visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, jog statinio defektai buvo esminiai. Apeliantas nepateikė jokių, jo manymu, reikšmingų su tuo susijusių įrodymų, nepareiškė jokių prašymų.

24. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Teismas, atsižvelgdamas į specifinį ginčo pobūdį, turėjo pareigą patikrinti Statybos užbaigimo akto surašymo teisėtumą ir pagrįstumą iš esmės, o ne jį panaikinti vien todėl, kad administracinis sprendimas yra nepakankamai motyvuotas VAĮ 8 straipsnio prasme, todėl teismui yra apsunkintos galimybės patikrinti tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas privalėjo savo sprendimą pagrįsti teisiniais argumentais (motyvais), kodėl Komisija neturėjo teisinio pagrindo jo surašyti, ar kodėl Statybos užbaigimo aktas yra neteisėtas, ydingas.

24.2. Teismas neįvertino Inspekcijos argumento, kad pareiškėjas supainiojo civilinės atsakomybės atsiradimą, kylantį iš sutartinių santykių, ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymu (toliau – ir TPSVPĮ) Inspekcijai priskirtą funkciją – statybos valstybinę priežiūrą.

24.3. Teismas nepateikė jokių argumentų, dėl kurių atmetė Inspekcijos pateiktus įrodymus ir argumentus dėl to, kad pareiškėjui žinant statybos defektus ir nepaisant nustatytų defektų paprašius išduoti statybos užbaigimo aktą, Komisija, nenustačiusi teisinių pagrindų, numatančių aplinkybes, kurioms esant neišduodami statybos užbaigimo aktai, privalėjo jį išduoti. Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas neesminis nukrypimas – kiti trečiųjų asmenų teisių ir pagrįstų interesų nepažeidžiantys nukrypimai – su sąlyga, kad norint užbaigtame tame pačiame statinyje atlikti statybos darbus, būtinus šiems nukrypimams ištaisyti, nereikia gauti statybą leidžiančio dokumento.

24.4. Nagrinėjamu atveju tinkamam ginčo išsprendimui buvo būtinas specialių žinių panaudojimas. Teismas, paneigdamas Komisijos išvadą dėl neesminių statybos trūkumų, ir panaikindamas Statybos užbaigimo aktą, nenurodė jokių objektyvių duomenų apie egzistuojančių defektų pobūdį ir jų šalinimo galimybes, nenurodė nė vieno argumento, kad ginčo statinys turi esminių trūkumų, dėl kurių jis negali būti eksploatuojamas ar egzistuoja kiti teisiniai pagrindai atsisakyti ginčo statinį pripažinti tinkamu naudojimui.

24.5. Teismo išvada, kad Statybos užbaigimo akte nėra nuorodų į kitus dokumentus, yra nepagrįstas, nes Statybos užbaigimo akte nurodyta, kad „Komisijai pateikti visi privalomi dokumentai“, ir išvardinta 14 dokumentų, iš kurių vienas  – pareiškėjo 2016 m. kovo 3 d. Pažyma apie statinio atitiktį projektui Nr. 16-03. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo

neadekvačių veiksmų: pareiškėjas, žinodamas statybos defektus, nustatytus statybos techninės priežiūros vadovo 2015 m. spalio 9 d. apžiūros aktu, kreipėsi su prašymu išduoti statybos užbaigimo aktą, pateikė pažymą apie statinio atitiktį projektui, o gavęs Statybos užbaigimo aktą, jį ginčija.

24.6. Statybos užbaigimo aktas nėra surašytas nei Inspekcijos, nei Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, o surašytas kolegialios institucijos –Komisijos. Teismas nevertino Inspekcijos pozicijos ir nepateikė jokių argumentų dėl to, kad Inspekcija negali atsakyti už visos Komisijos bendrą sprendimą surašyti Statybos užbaigimo aktą. Taip pat teismas nevertino ir nepateikė argumentų, ar esantys statybos defektai priskirtini išimtinai Inspekcijos kompetencijai. Inspekcijos nuomone, statybos defektas „lauko siena bei nuo viršutinio stogelio esantis nubėgimas per visą sienos aukštį“ priskirtinas Alytaus miesto savivaldybės administracijos kompetencijai. Taigi pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas vien tuo pagrindu, kad pareikštas netinkamam atsakovui.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą remdamasis jo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko savo poziciją, išreikštą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

27. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Statybos užbaigimo akto teisėtumas ir pagrįstumas, kai jis pasirašomas esant projektiniams statinio bendrųjų rodiklių neesminiams nukrypimams nuo faktinių.

28. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. spalio 3 d. Statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-748-(14.45). Teismas nurodė, kad Inspekcija 2016 m. kovo 25 d. surašytame Privalomajame nurodyme nustatytus trūkumus pripažino neesminiais ir sudarant Statybos užbaigimo aktą laikė pašalintais, tačiau nenurodė tokių išvadų nei faktinio, nei teisinio pagrindimo.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigė, kad Statybos užbaigimo aktas buvo sudarytas laikantis teisės aktų reikalavimų; teismas, neturėdamas specialių žinių, negalėjo vertinti ir nustatyti, ar statinio trūkumai laikytini esminiais, dėl kurių jis negali būti eksploatuojamas, bei ar egzistuoja kiti pagrindai atsisakyti statinį pripažinti tinkamu naudoti.

30. Inspekcijos Alytaus skyrius 2016 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 2D-4122-(14.34) „Dėl statybos užbaigimo procedūrų“ sustabdė daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, statybos užbaigimo procedūras ir 2016 m. kovo 25 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN-222-(14.29), kuriuo nustatė, kad Inspekcijos Alytaus skyrius vedėjo 2016 m. sausio 28 d. potvarkiu Nr. P3-138-(14.1) „Dėl nuolatinės statybos užbaigimo komisijos sudarymo“ sudaryta statybos užbaigimo komisija patikrino atnaujinamo (modernizuojamo) daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, atitiktį projektui, išnagrinėjo pateiktus dokumentus ir nustatė šias statinių neatitiktis statinio projektui: neužbaigti projekte numatyti sprendiniai (nenudažytos lauko sienos); statybos procese panaudoti statybos produktai neatitinka projekto sprendinių; palangių montavimo mazgai neatitinka teisės aktų reikalavimų); nurodė pašalinti išvardytus trūkumus iki 2016 m. rugsėjo 26 d. ir apie tai pranešti raštu Inspekcijos Alytaus skyriui, pažymėdamas, kad neįvykdžius privalomojo nurodymo statybos užbaigimo procedūros bus nutrauktos vadovaujantis STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 24 punkto 24.2 papunkčio pagrindu.

31. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Privalomuoju nurodymu nustatyti trūkumai nebuvo šalinami. Inspekcijos Alytaus skyrius 2016 m. rugsėjo 30 d. privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo aktu Nr. RE-229-(14.29) Komisijos nariai bendru sutarimu nusprendė, kad nukrypimai nuo statinio projekto sprendinių yra neesminiai, nurodė, kad Privalomojo nurodymo trūkumai pašalinti ir 2016 m. spalio 3 d. pasirašė Statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-748-(14.45).

32. Statybos užbaigimo procedūrų metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad pastato, kuriam išduotas leidimas atnaujinti (modernizuoti) pastatą, statyba užbaigiama surašant statybos užbaigimo

aktą. Statybos užbaigimo tvarką nustato Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (Statybos įstatymo 24 str. 8 d.).

33. TPSVPĮ 16 straipsnis nustatė, kad Inspekcijos pareigūnai potvarkiais sudaro statybos užbaigimo komisijas (1 d.); komisijos pirmininkas (Inspekcijos pareigūnas) organizuoja statybos užbaigimo komisijos darbą ir, vadovaudamasis šio straipsnio 7 dalyje nurodyta tvarka, nustato, kokių subjektų atstovai privalo dalyvauti atliekant konkretaus statinio (statinių) užbaigimo procedūras; statybos užbaigimo procedūrų atlikimo tvarką, subjektų, kurių atstovai gali būti statybos užbaigimo komisijos nariais, sąrašą, komisijos narių kompetenciją atliekant statybos užbaigimo procedūras, komisijai teiktinų dokumentų sąrašą, deklaracijų apie statybos užbaigimą tvirtinimo ir registravimo tvarką nustato aplinkos ministras, o surašomų dokumentų formas tvirtina Inspekcijos viršininkas (2 ir 7 d.).

34. Pagal statybos užbaigimo procedūrų metu galiojusios redakcijos Reglamento 8.2 punktą, statybos užbaigimo aktas – Reglamente nustatyta tvarka užbaigimo komisijos surašytas dokumentas, patvirtinantis, kad statinys pastatytas, rekonstruotas ar daugiabutis namas ar visuomeninės paskirties pastatas atnaujintas (modernizuotas) pagal statinio projekto sprendinius. Reglamento 19 punktas nustatė, kad komisijos nariai pagal kompetenciją patikrina, ar reikėjo gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, pakeitus statinio projekto sprendinius (jei jie buvo pakeisti); vizualiai patikrina statinio atitiktį statinio projekto ar jo dokumentų laidos sprendiniams, lemiantiems statinio atitiktį esminiams statinių reikalavimams; o statinio atitiktį kitiems statinio projekto sprendiniams ar statinio projekto atitiktį teisės aktų reikalavimams komisijos nariai gali patikrinti pasirinktinai.

35. Reglamento 25 punktas nustatė, kad komisijai jos darbo metu reikalingus paaiškinimus teikia statytojas (jo įgaliotas asmuo), statinio projekto vadovas, statinio projekto ekspertizės vadovas, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovas, statinio statybos techninis prižiūrėtojas, statinio statybos vadovas, statinio statybos specialiųjų darbų vadovai, daugiabučio namo savininkų bendrijos atstovas ar šių savininkų įgaliotinis, ar daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorius. Kilus neaiškumų, komisijos pirmininkas gali prašyti kompetentingų asmenų (ekspertų, mokslininkų) nuomonės, išvadų. Reglamento 31 punkte nurodyta, kad jeigu statinio projekto sprendiniai skiriasi nuo faktinių, komisija bendru sutarimu sprendžia, ar šie nukrypimai yra esminiai, ir ar jie daro įtaką statinio atitikčiai esminiams statinių reikalavimams. Prie neesminių faktinių nukrypimų nuo statinio projekto sprendinių priskiriami šie nukrypimai: inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų matmenų – iki 5 proc.; pastatų ir inžinerinių statinių aukščio – iki 0,2 m; kitų matmenų – iki 0,2 m, išskyrus atvejus, kai dėl šių nukrypimų pažeidžiami norminiai atstumai nuo statinių iki žemės sklypo ribų, kai nėra besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinių sutikimų; pastatų ir inžinerinių statinių vietos žemės sklype (teritorijoje) ar atstumų nuo statinių iki žemės sklypo ribų – iki 1 m, išskyrus atvejus, kai dėl šių nukrypimų pažeidžiami norminiai atstumai nuo statinių iki žemės sklypo ribų, kai nėra besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinių sutikimų; kiti trečiųjų asmenų teisių ir pagrįstų interesų nepažeidžiantys nukrypimai  – su sąlyga, kad, norint užbaigtame tame pačiame statinyje atlikti statybos darbus, būtinus šiems nukrypimams ištaisyti, nereikia gauti statybą leidžiančio dokumento.

36. Komisija sudarant Statybos užbaigimo aktą Privalomuoju nurodymu nustatytus šalinti trūkumus – statinio neatitiktis statinio projektui (neužbaigti projekte numatyti sprendiniai (nenudažytos lauko sienos); statybos procese panaudoti statybos produktai neatitinka projekto sprendinių; palangių montavimo mazgai neatitinka teisės aktų reikalavimų) pripažino neesminiais trūkumais nurodydama argumentus – kad tokia išvada padaryta bendru sutarimu, trūkumų šalinimui nėra reikalingas statybos leidimas, rangovas pasirašys garantinį raštą. Ar tokie nukrypimai gali būti laikomi nepažeidžiantys kitų trečiųjų asmenų teisių ir pagrįstų interesų, Komisija niekaip neargumentavo, todėl viešojo administravimo subjekto padarytos išvados pagrįstai įvertintos kaip neturinčios pakankamo faktinio ir teisinio pagrindimo. Prie Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo akto 2016 m. rugsėjo 30 d. Nr. RE-229-(14.29) pridedami paaiškinimai (t. I, b. l. 90) patvirtina, kad Inspekcija siūlė surašyti darbų neatitikimo aktus (garantinius raštus) ir juos vykdyti, tačiau siūlymas rangovui su statytoju susitarti dėl trūkumų šalinimo nėra pagrindas tokius trūkumus laikyti neesminiais. Aplinkybę, kad statybos procese panaudoti statybos produktai neatitinka projekto sprendinių ir tai pažeidžia trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, patvirtina tarp Bendrovės ir jos samdyto subrangovo vykę teisminiai ginčai dėl objekte sumontuotų termostatinių galvų pakeitimo į numatytas statybos projekte (Alytaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1058-652/2016).

37. Apelianto argumentas, kad teismas, neturėdamas specialių žinių, negalėjo vertinti ar nustatyti statinio trūkumai laikytini esminiais, atmestinas, nes teismas nevertino Privalomuoju nurodymu nustatytų trūkumų techniniu aspektu, teismas nurodė, kad Inspekcija nepateikė argumentų, kodėl tokie trūkumai laikytini neesminiais, t. y. nukrypimais,

nepažeidžiančiais kitų trečiųjų asmenų teisių ir pagrįstų interesų. Reglamento 25 punktas nustato, kad komisijai jos darbo metu kilus neaiškumų, komisijos pirmininkas gali prašyti kompetentingų asmenų (ekspertų, mokslininkų) nuomonės, išvadų, taigi Inspekcijai pačiai tenka pareiga pasitelkti ekspertus sudarant Statybos užbaigimo aktą ir atitinkamai pagrįsti savo išvadas dėl trūkumų pobūdžio, ginčą nagrinėjęs teismas tik pateikė Inspekcijos veiksmų teisinį vertinimą.

38. Inspekcijos argumentas, kad statinio garantiniu laikotarpiu išryškėję statybos defektai šalintini Civilinio kodekso 33 skyriuje ir Statybos įstatymo 36 straipsnio nustatyta tvarka, todėl nustatyti trūkumai negali būti kliūtimi sudaryti Statybos užbaigimo aktą, yra nepagrįstas, nes nagrinėjamas ginčas yra dėl Statybos užbaigimo akto teisėtumo, t. y. sprendžiama, ar buvo pakankamas pagrindas jį sudaryti, ar atlikti statybos darbai atitinka projektą (Reglamento 8.2 p.). Garantiniai terminai pradedami skaičiuoti nuo visų rangovo atliktų statybos darbų rezultatų perdavimo užsakovui dienos (kai statyba vyko rangos būdu) (CK 6.698 str. 2 dalis), taigi Privalomuoju nurodymu nustatyti trūkumai nelaikytini defektais, kurie šalinami vadovaujantis Statybos įstatymo 36 straipsnio nuostatomis. Teisingas garantinės statybos priežiūros institutą reglamentuojančių normų taikymas tampa ypač aktualiu tais atvejais, kai rangovas tampa nemokiu, kaip yra nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegija detaliau Inspekcijos atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų argumentų nenagrinėja, nes Inspekcija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savarankiškai apeliacinio skundo neteikė.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų jį tenkinti. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes, tinkami aiškino ir taikė statybos užbaigimą ir Inspekcijos kompetenciją reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, apeliacini skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Alkor“ apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04537 2019-03-25 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-497-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01332-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 44.3; 59.1.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y.  T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-362 patvirtino 2016 m. balandžio 20 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-290 pareiškėjui papildomai apskaičiuotus 5 103,40 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), apskaičiavo 1 292,93 Eur GPM delspinigių ir skyrė 510 Eur dydžio GPM baudą.

2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 68-213 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-362.

3. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir mgK, ir Komisija) 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. S-73(7-208/2016) patvirtino VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 68-213 ir neatleido pareiškėjo nuo 1 292,93 Eur GPM delspinigių mokėjimo.

4. Pareiškėjas Y. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti mgK 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. S-73(7-208/2016), VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 68-213 ir Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-362; priteisti jo naudai iš atsakovo šiame procese patirtas išlaidas.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad mgK sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Atliekamo mokestinio patikrinimo metu buvo tikrintas 2012–2013 m. laikotarpis, tačiau mokesčių administratorius jokia forma niekuomet neprašė pareiškėjo pateikti dokumentų, susijusių su turėtomis lėšomis mokestinio patikrinimo pradžioje. Visus paaiškinimus jis ir jo sutuoktinė Y. G. (toliau – ir pareiškėjo sutuoktinė) teikė tik apie tikrintą laikotarpį, todėl mokesčių administratorius lėšas įvertino neatsižvelgdamas į iki 2012 m. sausio 1 d. turėtas santaupas ir pinigines lėšas, kurios akivaizdžiai galėjo būti ir buvo naudojamos išlaidoms 2012 m. ir 2013 m. laikotarpiu padengti.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad jis ir jo sutuoktinė mokesčių administratoriui teiktų paaiškinimų metu ne kartą nurodė, jog gauna materialinę paramą iš tėvų ir giminių, gyvenančių Kinijos Liaudies Respublikoje (toliau – ir Kinija), tiek pavedimais, tiek grynaisiais pinigais ir planuoja surinkti papildomus šiuos teiginius pagrindžiančius įrodymus. Nurodė, kad kartu su pirminiu skundu mgK pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, pagal kurį jis ir jo sutuoktinė vedybų proga iš savo tėvų gavo 100 000 JAV dolerių. Be to, papildomai kartu su patikslintu skundu mgK pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo ir jo sutuoktinės iš tėvų grynaisiais gautas pinigines lėšas. mgK papildomai pateiktus įrodymus priėmė, tačiau neatliko išsamaus ir visapusiško jų vertinimo, dėl ko, pareiškėjo manymu, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teigė, kad jo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina realiai įvykusių piniginių lėšų gavimą, kas turi įtakos VMI sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjo įsitikinimu, mgK nepagrįstai kvestionuoja jo ir jo sutuoktinės sąžiningumą, remiantis vien tuo, kad minėti papildomi įrodymai buvo pateikti tik mgK. Atkreipė dėmesį, jog mokesčių administratorius niekada neprašė pateikti įrodymų, kurie pagrįstų jo ir jo sutuoktinės gautas (turimas) pajamas mokestinio patikrinimo pradžioje, todėl netyrė itin svarbių faktinių aplinkybių, turinčių tiesioginę įtaką mokestinio patikrinimo rezultatams.

7. Pareiškėjo teigimu, mgK pateikti ir pastarosios priimti papildomi dokumentai patvirtina aplinkybę, kad jis ir jo sutuoktinė mokestinio patikrinimo pradžioje ir mokestinio patikrinimo metu turėjo daugiau lėšų nei teigė mokesčių administratorius. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės tėvų pateikti patvirtinimai apie pastariesiems perduotas pinigines lėšas yra pakankamai informatyvūs, kadangi yra nurodomi konkretaus asmens, perdavusio pinigines lėšas, duomenys (vardas,

pavardė, asmens kodas), nurodyta aiški data, kuomet piniginės lėšos buvo perduotos, perduodamų piniginių lėšų suma ir asmuo, kuriam lėšos buvo perduodamos (nurodant vardą ir pavardę), perduodamų lėšų būdą – grynaisiais pinigais, bei perduodamų lėšų paskirtį – dalis vestuvių dovanos. Visi patvirtinimai buvo pasirašyti lėšas perdavusio asmens parašu.

8. Pareiškėjo teigimu, mgK, nagrinėdama mokestinį ginčą, taip pat neatsižvelgė į tai: 1) kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas Kinijos, kurios teisinė ir mokestinė sistema skiriasi ne tik nuo Europos Sąjungos, bet ir nuo Lietuvos Respublikos sistemos, piliečių atžvilgiu; 2) nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nemoka lietuvių kalbos, todėl dažnai iš mokesčių administratoriaus gautus dokumentus ir elektroninius laiškus versdavo, naudodamiesi žodynais ir „Google vertėjas“ programa; 3) mokesčių administratorius, pradėjęs mokestinį patikrinimą, niekada nepasiūlė pareiškėjui ir jo sutuoktinei vertėjo paslaugų, tokiu būdu akivaizdžiai pažeisdamas VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisę turėti vertėją.

9. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad mgK nepagrįstai netenkino jo prašymo atleisti nuo GPM delspinigių mokėjimo. mgK, spręsdama klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo principais, taip pat MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje, 113 straipsnio 1 dalyje įgyvendinamais humaniškumo ir pagarbos asmeniui principais, socialinio teisingumo principu. mgK neatsižvelgė į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo apskaičiuoti delspinigiai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, kaip tai yra įtvirtinta MAĮ 27 straipsnio 2 dalyje ir MAĮ 40 straipsnio 2 punkte, teikdamas mokesčių administratoriui paaiškinimus ir dokumentus, būtinus teisingam mokestinės procedūros užbaigimui. mgK neatsižvelgė ir į tai, jog mokesčių administratoriaus jam apskaičiuota GPM delspinigių suma (1 292,93 Eur) sudaro daugiau nei 25 proc. jam apskaičiuotų mokesčių sumos, todėl apskaičiuoti delspinigiai kaip prievolės užtikrinimo būdas šiuo atveju, atsižvelgiant į kilusio ginčo specifiką, susijusio su užsienio šalies piliečiais, nemokančiais lietuvių kalbos, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama delspinigiais.

10. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.11. Atsakovas paaiškino, kad ginčas šioje byloje kilo dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti GPM ir su juo susijusius

mokesčius, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjo kartu su sutuoktine išlaidos tikrintu 2012–2013 metų laikotarpiu viršijo pajamas atitinkamai 70 177,08 Lt (2012 metais) ir 131 079,65 Lt (2013 metais), t. y. jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė gavo kitų pajamų, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą mokėtino GPM. Kadangi sutuoktiniai realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų, jų gautos kitos pajamos bei nuo šių pajamų mokėtini mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.), naudojant išlaidų metodą. Pareiškėjo sutuoktinės atlikto mokestinio tyrimo metu 2015 m. spalio 22 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (11.48)-FR0706–9030 pateikti informaciją ir juridinę galią turinčius dokumentus, kurių pagrindu 2014 m. sausio 1 d. susidarė UAB „Vedanė“ 188 670,59 Lt įsiskolinimas pareiškėjo sutuoktinei, kaip atskaitingam asmeniui, pridedant įsiskolinimus pagrindžiančius dokumentus bei nurodyti, iš kokių pajamų šaltinių buvo patirtos atskaitingo asmens išlaidos. Pareiškėjo sutuoktinė mokesčių administratoriaus nurodymą įvykdė iš dalies: pateikė UAB „Vedanė“ atsiskaitymų su atskaitingu asmeniu žiniaraščius bei paaiškinimą, kad šios bendrovės veiklos išlaidos buvo dengiamos iš Kinijos grynaisiais pinigais įvežtų piniginių lėšų, tačiau jokių juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių iš Kinijos gautų piniginių lėšų pajamų gavimo šaltinius, nepateikė. Pareiškėjo sutuoktinė, kaip UAB „Vedanė“ direktorė, 2015 m. rugsėjo 2 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad gauna finansinę paramą iš Kinijoje gyvenančių giminių, prireikus pinigines lėšas naudoja UAB „Vedanė“ komercinei veiklai. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat nurodė, kad 2013 metais iš Kinijos į Lietuvą atsivežė 40 000 Eur (138 112 Lt), kurių nereikėjo deklaruoti, 2015 m. lapkričio 11 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad ji su seserimi kiekvienais metais važiuoja pas savo tėvus atostogauti ir gauna iš tėvų bei į Lietuvą grynais pinigais atsiveža pinigines dovanas. Pareiškėjo sutuoktinė 2016 m. kovo 8 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad kiekvienais metais išvykdavo į Kiniją ir atsiveždavo po 10 000 Eur (34 528 Lt). Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad pasirinkdami finansines operacijas grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų perdavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose), mokesčių mokėtojai prisiima ir visą riziką dėl jiems tenkančios įrodinėjimo naštos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016). Pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimai negali patvirtinti realaus pinigų gavimo fakto. Vertindamas pareiškėjo su skundu mgK pateiktą 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią vien tik civilinės sutarties, kaip formalaus įrodymo, pateikimas negali būti pripažįstamas tinkamu realaus pajamų gavimo fakto pagrindimu (Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011; 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2923/2012). Pažymėjo, kad pagal MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą; nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Nagrinėjamu atveju minėtą dovanojimo sutarties kopiją ir rašytinius pareiškėjo ir jo tėvų patvirtinimus mgK priėmė ir, atsakovo nuomone, tinkamai juos įvertino, atsižvelgdama į kitus mokestinio ginčo byloje esančius įrodymus. Atsakovas sutinka su mgK pastebėjimu, kad nei pareiškėjo sutuoktinė mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu, nei pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose apie turėtus pajamų šaltinius net neužsiminė apie iš tėvų gautą vestuvių dovaną (100 000 JAV dolerių), nors ir teigė, kad iš Kinijoje gyvenančių giminaičių gauna paramą pinigais, taip pat sutuoktiniai neginčijo nustatyto piniginių lėšų likučio tikrinamo laikotarpio pradžioje, teikdami skundus, t. y. nei vienas iš sutuoktinių nenurodė apie tai, kad turėjo kitokį, t. y. didesnį nei 17 197,34 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį tikrinamo laikotarpio pradžioje. Pareiškėjas savo paaiškinime, teiktame mokestinio patikrinimo metu, nurodė, kad jokių minėtų grynųjų piniginių lėšų gavimą pagrindžiančių juridinę galią turinčių dokumentų neturi, taip pat tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė teigė, jog Kinijoje nepriimta sudaryti sandorius raštu. Taigi, pareiškėjo pateikti įrodymai yra prieštaringi ir kelia abejonių. Atsakovas sutiko ir su mgK sprendime išdėstyta pozicija, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir jo sutuoktinės elgesys, pateikiant naujus įrodymus tik mgK, o ne centriniam mokesčių administratoriui (MAĮ 153 str. 3 d.), negali būti vertinamas kaip sąžiningas naudojimasis MAĮ įtvirtintomis teisėmis, t. y. nekeliantis įtarimų apie bandymą išvengti mokestinių prievolių. mgK, vertindama pareiškėjo argumentus dėl papildomai pateiktų įrodymų (patvirtinimų) visų byloje surinktų įrodymų kontekste, pagrįstai nurodė, jog byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai (pavyzdžiui, mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą), iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjui ir / ar sutuoktinei dovanojimą laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d. Pareiškėjas su sutuoktine faktinę aplinkybę dėl iš viso gautų 100 700 JAV dolerių (grynaisiais pinigais) grindžia tik savo tėvų patvirtinimais (kaip minėta, pateiktais tik Komisijai, jau po atlikto mokestinio patikrinimo, žinant visas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo apmokestinimo), t. y. asmenų, galbūt suinteresuotų padėti pareiškėjui ir jo sutuoktinei pagrįsti iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas. Todėl mgK pagrįstai konstatavo, jog faktiškai sutuoktiniai tikrinamo laikotarpio pradžioje turėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytą 17 197,34 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jis nemoka lietuvių kalbos, atsakovas sutiko su mgK sprendimo argumentais, kad tiek patikrinimo metu, tiek mokestinio ginčo metu, t. y. iki skundo pateikimo mgK, pareiškėjas prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl bendravimo (kalbos barjero) su mokesčių administratoriaus pareigūnais nenurodė ir prašymų dėl vertėjo paslaugų nepateikė. Priešingai, iš 2016 m. birželio 21 d. skundo aišku, kad pareiškėjas turėjo vertėją, iš kitų paminėtų dokumentų matyti, jog mokesčių administratoriaus dokumentų turinį pareiškėjas suprato ir šias aplinkybes patvirtino savo parašu. Be to, mokesčių administravimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu inspekcija atliko jau nuo 2015 metų. Atsižvelgdamas į tai, nurodytą argumentą dėl lietuvių kalbos nemokėjimo (nesupratimo) atsakovas laikė pareiškėjo gynybine pozicija.

13. Dėl atleidimo nuo GPM delspinigių nurodė, kad vien tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nėra aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1005/2014, 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015). Atsakovo nuomone, taikyti MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų principų ir atleisti pareiškėją nuo delspinigių nėra pagrindo.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius pareiškėjo mokesčių bazę tikrinamuoju 2012–2013 metų laikotarpiu nustatė ir mokėtiną GPM apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio

nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, konstatavęs, kad pareiškėjo išlaidos 2012–2013 metais viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas.

16. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius MAĮ 70 straipsnio nuostatas taikė nustatęs, jog pareiškėjo veiksmai atitiko Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), 4.1 punkte įtvirtintą sąlygą, nes jo ir jo sutuoktinės 2012 m. išlaidos viršijo oficialiai gautas pajamas 70 177,08 Lt, o 2013 m. – 131 079,65 Lt, o pajamų kilmė nepagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais. Šios pajamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis, turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM. Teismas bylos rašytiniais įrodymais nustatė, kad mokestinio patikrinimo metu išanalizuoti ir įvertinti tikrinamo laikotarpio VMI duomenų bazėje esantys duomenys, trečiųjų šaltinių pateikta informacija, pareiškėjo ir jo sutuoktinės pateikti paaiškinimai bei kita patikrinimo metu papildomai surinkta informacija. Nustatyta, jog tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.) pareiškėjas ir jo sutuoktinė galėjo turėti 17 197,34 Lt piniginių lėšų likutį grynaisiais pinigais ir 4 485 Lt piniginių lėšų likutį bankų sąskaitose. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė valdo 100 proc. UAB „Vedanė“ akcijų (nuo 2011 metų). Metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) „Vedanė“ už 2010–2013 metus deklaravo: 2010 metais 66 616 Lt nuostolį, 2011 metais 48 698 Lt nuostolį, 2012 metais 74 519 Lt nuostolį, 2013 metais 113 425 Lt nuostolį. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė dėl 2012–2013 metais iš savo tėvų grynaisiais pinigais gautų piniginių lėšų jokių juridinę galią turinčių dokumentų (paskolų, dovanojimo sutarčių, tėvų gautas pajamas patvirtinančių pažymų ir pan.) vietos mokesčių administratoriui nepateikė, nėra. Įvertinęs pareiškėjo ir jo sutuoktinės duotus paaiškinimus, kad jie tokių dokumentų neturi bei nesant jokių kitų netiesioginių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus AVMI pagrįstai neatsižvelgė ir nevertino paaiškinimuose nurodytų grynaisiais pinigais iš Kinijos į Lietuvą įvežtų piniginių lėšų (MAĮ 67 str. 1, 2 d.).

17. Teismas vadovavosi MAĮ 153 straipsnio 3 dalimi, 155 straipsnio 6 dalimi. Teismas nustatė, kad, nagrinėjant mokestinį ginčą mgK, pareiškėjas pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, iš kurio turinio matyti, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė vedybų proga iš savo tėvų gavo 100 000 JAV dolerių, taip pat pateikė savo ir sutuoktinės tėvų patvirtinimus dėl lėšų dovanojimo vestuvių proga. Kaip nurodė pareiškėjas skunde mgK, šios sumos perduotos jam ar sutuoktinei susitikimų su tėvais metu. Kadangi į Lietuvą įvežamos sumos neviršijo 10 000 JAV dolerių sumos, pareiškėjas ir jo sutuoktinė neturėjo pareigos deklaruoti įvežamų sumų. Nepaisant MAĮ 155 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, pareiškėjo pateikti įrodymai mgK buvo priimti ir įvertinti. Tokį sprendimą mgK motyvavo administracinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, atsižvelgdama į tai, kad inspekcijos atstovas dėl šių įrodymų išsamiai pasisakė mgK posėdžio metu, juos įvertino ir padarė išvadas. mgK, įvertinusi pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentinius įrodymus kitų mokestiniame ginče nustatytų aplinkybių kontekste, padarė išvadą, kad byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjui ir / ar sutuoktinei dovanojimą laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d. Teismas su tokia mgK pozicija sutiko. Teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia abejoti pareiškėjo sąžiningumu. Abejonių dovanojimo sutartyje nurodytų operacijų turiniu kelia ir tai, kad skiriasi pareiškėjo ir jo sutuoktinės tėvų patvirtinimuose nurodyta suma su dovanojimo sutartyje nurodyta suma. Nei viename iš patvirtinimų apie padovanotas pinigines lėšas nėra nurodyta, kad pinigai buvo padovanoti remiantis 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandoriu. Pagal šiuos raštiškus patvirtinimus piniginės lėšos buvo perduotos dalimis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sutartyje būtų numatytas padovanotų piniginių lėšų perdavimo būdas. Byloje kitų įrodymų, pagrindžiančių realų pinigų perdavimo faktą, nėra. Tai, kad pinigų perdavimo faktą bandoma pagrįsti raštiškais patvirtinimais, kuriuos pasirašė pareiškėjo ir jo sutuoktinės artimiausi giminaičiai (tėvai), leidžia manyti, kad dovanojimo sutartis yra tik formali, sudaryta siekiant padėti pareiškėjui ir jo sutuoktinei išvengti mokestinės prievolės. Taip pat nėra įrodymų, kad dovanojimo sutartyje nurodyti piniginių lėšų dovanotojai realiai disponavo dovanojamomis lėšomis. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikta dovanojimo sutarties kopija ir jo tėvų patvirtinimai nepaneigia vietos mokesčių administratoriaus patikrinimo akte ir sprendime nurodytų teiginių, jog tiriamojo mokestinio laikotarpio pradžioje pareiškėjai turėjo 17 197,34 Lt piniginių lėšų grynais pinigais likutį, o ne daugiau. Beje, pareiškėjas nei vietos mokesčių administratoriui, nei sprendžiant mokestinį ginčą išankstine tvarka, nei teisme nenurodė tikslios sumos, kuria jo šeima disponavo 2011 m. gruodžio 31 d. Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą padarytos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Teismas pažymėjo, kad vien

sandorio galiojimas civiline teisine prasme negali būti traktuojamas kaip pagal sandorį gautų pajamų teisėtumo prezumpcija, o turi būti įrodinėjamas realus piniginių lėšų gavimas (perdavimas). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be savo paties ir jo sutuoktinės pateiktų paaiškinimų, neturi jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų savo teiginiams dėl piniginių lėšų, gautų iš tėvų, pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jo šeima šias lėšas gavo. Apibendrindamas aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, teisinį ginčo reglamentavimą, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kuriais pagrindė sprendimą apskaičiuoti pareiškėjui papildomą gyventojų pajamų mokestį.

18. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad mokestinis patikrinimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai. Teismas nurodė, kad iš patikrinimo akto matyti, jog jame atskleistos visos mokesčio bazės nustatymui reikšmingos faktinės aplinkybės, nurodyti naudotos informacijos šaltiniai, pateikta detali tikrinamojo laikotarpio išlaidų ir pajamų analizė, metodo, taikyto mokesčio bazei nustatyti ir pačių mokesčių apskaičiavimo, teisinis pagrindimas. Pareiškėjo skundo argumentus, kad mokesčių administratoriui pateikti reikalingus įrodymus ir aiškius paaiškinimus trukdė kalbos barjeras, teismas taip pat atmetė, nurodydamas, kad mokestinio ginčo medžiaga rodo, jog pareiškėjas su vietos mokesčių administratoriumi bendravo rusų kalba arba vertėjo pagalba. mgK ir teisme pareiškėją atstovavo kvalifikuotas teisininkas. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti papildomus įrodymus, reikalingus objektyviam mokestinio ginčo išnagrinėjimui. Byloje duomenų apie tai, kad kalbos barjeras pareiškėjui trukdė naudotis mokesčio mokėtojo teisėmis, nėra.  mgK ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, teisingai taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimų remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundą atmetė.

19. Teismas nurodė, kad atleisti pareiškėją nuo jam priskaičiuotų delspinigių taip pat nėra pagrindo (MAĮ 100 straipsnis, 141 straipsnis).

20. Teismui netenkinus skundo, teismas netenkino ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą; priteisti iš atsakovo šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į faktą, kad mokesčių administratorius jokia forma niekuomet neprašė pateikti dokumentų, susijusių su pareiškėjo ir pareiškėjo sutuoktinės turėtomis lėšomis mokestinio patikrinimo pradžioje, ką pagrindžia mokestinio patikrinimo medžiaga. Visus paaiškinimus pareiškėjas ir pareiškėjo sutuoktinė teikė tik apie tikrintą 2012–2013 m. laikotarpį, todėl mokesčių administratorius turėtas lėšas vertino atsietai ir neišsamiai, neatsižvelgdamas į visas iki 2012 m. sausio 1 d. turėtas santaupas ir pinigines lėšas, kurios akivaizdžiai galėjo būti ir buvo naudojamos išlaidoms 2012–2013 m. laikotarpiu padengti.

21.2. Pareiškėjas ir pareiškėjo sutuoktinė mokesčių administratoriui teiktų paaiškinimų metu ne kartą nurodė, kad gauna materialinę paramą iš tėvų ir giminių, gyvenančių Kinijoje. Pareiškėjas, kaip ir buvo nurodęs paaiškinimų metu, surinko papildomus savo teiginius pagrindžiančius įrodymus ir kartu su pirminiu 2016 m. rugsėjo 5 d. skundu Komisijai pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją. Be to, pareiškėjas papildomai kartu su 2016 m. spalio 25 d. patikslintu skundu Komisijai pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo ir pareiškėjo sutuoktinės iš tėvų grynaisiais pinigais gautas lėšas. Teismas netinkamai įvertino šio mokestinio ginčo faktines aplinkybes. Pareiškėjas realų piniginių lėšų gavimo faktą grindė ne tik savo ir sutuoktinės dar mokestinio patikrinimo metu pateiktais paaiškinimais, bet ir Komisijai pateikta 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopija ir tėvų rašytiniais patvirtinimais. Teismas nenurodo nei vieno teiginio ir (ar) argumento, pagal kurį pareiškėjui būtų aišku, kokius konkrečius dokumentus (įrodymus) pareiškėjas ir jo sutuoktinė privalėjo pateikti, kad tėvų perduotas pinigines lėšas mokesčių administratorius ir teismas pripažintų realiai gautomis. Papildomai pareiškėjo sutuoktinė buvo pateikusi paaiškinimą, kad bendrovės UAB „Vedanė“ veiklos išlaidos buvo dengiamos iš Kinijos grynaisiais pinigais įvežtų piniginių lėšų.

21.3. Teismas visiškai neatsižvelgė į itin svarbias aplinkybes: 1) jog mokestinis patikrinimas buvo atliekamas Kinijos, kurios teisinė ir mokestinė sistema skiriasi ne tik nuo Europos Sąjungos, bet ir nuo Lietuvos Respublikos sistemos, piliečių

atžvilgiu; 2) nei pareiškėjui, nei pareiškėjo sutuoktinei lietuvių kalba nėra gimtoji kalba, todėl dažnai iš mokesčių administratoriaus gautų dokumentų ir elektroninių laiškų vertimus organizuodavo patys; 3) mokesčių administratorius, pradėjęs mokestinį patikrinimą, niekada neinformavo pareiškėjo ir pareiškėjo sutuoktinės apie galimybę turėti vertėją ir nepasiūlė kvalifikuoto vertėjo paslaugų, tokiu būdu akivaizdžiai pažeisdamas VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisę turėti vertėją.

21.4. Teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, t. y. įrodinėjimo pareigą paneigti pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių pagrįstumą, neatsižvelgdamas į tai, jog pats mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą atliko nenuosekliai ir neišsamiai, tokiu būdu pažeisdamas MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Teismas skundžiamame sprendime nepateikia nei vieno argumento, iš kurio pareiškėjui būtų aišku, kokie konkretūs rašytiniai įrodymai privalėjo būti pateikti, siekiant pagrįsti tėvų perduotų piniginių lėšų realumą, tokiu būdu akivaizdžiai apsunkindamas pareiškėjo įrodinėjimo pareigą.

21.5. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, Lietuvos Respublikos teismų praktikoje pripažįstamomis svarbiomis, sprendžiant atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimą ir nenurodė jokio faktinio pagrindo, kuriuo remiantis nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo pastarajam papildomai apskaičiuotų delspinigių. Šiuo atveju teismo sprendimas yra akivaizdžiai neatitinkantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų, kadangi sprendimo dalis dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių nebuvo grindžiama teisės normų analize ir konkrečių teisinių argumentų vertinimu. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas viso jo atžvilgiu atliekamo mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, kaip tai yra numatyta MAĮ 27 straipsnio 2 dalyje ir MAĮ 40 straipsnio 2 punkte, teikė patirtas išlaidas ir gautas pajamas pagrindžiančius dokumentus ir siekė teisingo mokestinio patikrinimo rezultatų tvirtinimo. Be to, atleidimas gali būti taikomas vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2144/2011), mokesčių mokėtojai įprastai yra atleidžiami nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, jog mokesčių administratorius pareiškėjui apskaičiavo 1 292,93 Eur GPM delspinigių, kas sudaro daugiau nei 25 proc. pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių sumos, todėl apskaičiuoti delspinigiai kaip prievolės užtikrinimo būdas šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į kilusio ginčo specifiką, susijusią su užsienio šalies piliečiais, kurie nemoka lietuvių kalbos, maksimalų pareiškėjo bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama delspinigiais, akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.

22. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas jokios dovanojimo sandorio kopijos Komisijai neteikė; su 2016 m. rugsėjo 5 d. skundu Komisijai buvo pateiktos pareiškėjo tėvų bei pareiškėjo sutuoktinės tėvų surašytos pažymos (be datos) ir 2016 m. gegužės 27 d. notaro liudijimo kopijos su vertimais į lietuvių kalbą. Nei šie dokumentai, nei su 2016 m. spalio 25 d. patikslintu skundu Komisijai pateikti patvirtinimai, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, nepagrindžia, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė realiai gavo minėtas pinigines lėšas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir jo sutuoktinės elgesys, pateikiant naujus įrodymus tik Komisijai, o ne centriniam mokesčių administratoriui (MAĮ 153 str. 3 d.), negali būti vertinamas kaip sąžiningas naudojimasis MAĮ įtvirtintomis teisėmis, t. y. nekeliantis įtarimų apie bandymą išvengti mokestinių prievolių.

24. Atsakovas pažymi, kad iki skundo pateikimo Komisijai pareiškėjas prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl bendravimo (kalbos supratimo) su mokesčių administratoriaus pareigūnais nenurodė ir prašymų dėl vertėjo paslaugų nepateikė.

25. Atsakovas dėl atleidimo nuo delspinigių nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokestinis patikrinimas objektyviai vyko 4 mėnesius, kas laikytina protingumo kriterijus atitinkančiu laikotarpiu mokestiniam patikrinimui atlikti. Mokesčių administratorius neatliko jokių neteisėtų ar nepagrįstų veiksmų. Dėl apskaičiuotų delspinigių dydžio nurodo, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, kurios lemtų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą, kartu delspinigių mažinimą ar atleidimą nuo jų būtent šiais pagrindais. Vien tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nėra aplinkybė, dėl kurios jis galėtų būti atleistas nuo delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015).

26. Atsakovo nuomone, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, išsamiai motyvavo priimtą teismo sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palaikydamas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017  m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. S-73(7-208/2016), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 68-213 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-362, teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-362 patvirtino 2016 m. balandžio 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-290 ir pareiškėjui papildomai apskaičiavo 5 103,40 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 1 292,93 Eur GPM delspinigių ir skyrė 510 Eur dydžio GPM baudą. Šiame sprendime mokesčių administratorius nurodė, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 3.117, 3.87, 3.88, 3.92 straipsnių nuostatomis pareiškėjo ir jo sutuoktinės Y. G. 2012–2013 laikotarpiu gautos pajamos, kurių šaltinis nenustatytas, patikrinimo metu pripažintos abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis: 2012 – po 35 088,54 Lt (70 177,08 Lt : 2) ir 2013 m. – 65 539,83 Lt (131 079,65 Lt : 2) (MGK byla, b. l. 31–36).

30. Nagrinėjant šį mokestinį ginčą, pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, susijusias ne tik su pareiškėjo tiesiogiai gautomis pajamomis, bet ir su pajamomis, kurias tiesiogiai gavo pareiškėjo sutuoktinė Y.  G., todėl teismo sprendimas šioje byloje turi įtakos jos teisėms ir pareigoms dėl gautų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas (skundą (prašymą, pareiškimą) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).

32. ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį, arba nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde (prašyme, pareiškime) pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą teisės aktą, veiksmą (neveikimą) ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, dėl kurio priimto teisės akto, veiksmo (neveikimo) ar vilkinimo atlikti veiksmus paduodamas skundas (prašymas, pareiškimas), teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kurioje nurodoma, kas administracinės bylos procese yra atsakovas (atsakovai) ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl proceso šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo valstybės atstovo arba nurodo ne tą valstybės atstovą, teismo pirmininkas ar teisėjas pašalina šiuos trūkumus, nutartyje priimti skundą (prašymą, pareiškimą) nurodydamas, kas yra valstybės atstovas.

33. Nors pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, jo sutuoktinė Y. G. nenurodyta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau, atsižvelgiant į skundo dalyką bei faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo ją įtraukti į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

34. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė ir dėl pareiškėjo sutuoktinės Y. G., kuri nebuvo įtraukta į procesą, teisių ir pareigų, tuo padarė procesinės teisės normų pažeidimą, kuris yra

besąlyginė vada teismo sprendimui panaikinti.36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios

instancijos teismas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Y. T. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04546 2019-03-25 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-544-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01483-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.  B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (1.23)7R-3316; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 10 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Teisingumo ministerija 2017 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. (1.23)7R-3316 (toliau – ir Sprendimas), atsakydama į pareiškėjo skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, nurodė, kad nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriame būtų konstatuota, jog antstolės apskaičiuotos vykdymo išlaidos yra nepagrįstos, negali spręsti dėl antstolės drausminės atsakomybės.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamame Sprendime netirti ir neįvertinti pareiškėjo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai dėl vilkinimo pateikti vykdyti dokumentus ir neteisėtas jų vykdymas suėjus vykdymo senaties terminui. Nuo 2011 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 606 straipsnio 2 dalyje nustatytas 5 metų senaties terminas pateikti vykdyti vykdomąjį dokumentą. 2006 m. kovo 21 d. išduotas vykdymasis dokumentas dėl 94 Lt skolos išieškojimo byloje Nr. 0064/07/00104 buvo pateiktas vykdyti tik 2014 m. spalio 6 d., t. y. buvo vilkinamas įvykdyti. Vykdymo išlaidos minėtoje vykdymo byloje buvo pakartotinai neteisėtai perskaičiuojamos ir išieškotos 2016 m. kovo 23 d., t. y. praėjus daugiau kaip 10 metų. Vykdymo išlaidos buvo neteisėtai padidintos nuo 50 Lt iki 20 Eur. Todėl skundžiamas Sprendimas neteisėtas ir pareiškėjui turėtų būti atlyginta žala dėl tyčinio atsisakymo atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus, „slepiant“ antstolį nuo atsakomybės, trukdant ir sudarant nepatogumus pareiškėjui ginti savo teises ir teisėtus interesus kitose civilinėse ir administracinėse bylose ir žeminant pareiškėjo asmenybę.

4. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas iš esmės kėlė ginčą dėl antstolio procesinių veiksmų teisėtumo, kurių vertinimas priskirtinas teismo, o ne Teisingumo ministerijos kompetencijai. Vien tik asmens skundo pateikimas Teisingumo ministerijai neįpareigoja atlikti neeilinio antstolio veiklos patikrinimo. Pareiškėjas skunde išdėstė savo nuomonę dėl antstolio veiksmų neteisėtumo, tačiau nepateikė įrodymų – įsiteisėjusių teismo sprendimų, kurie liudytų teisės aktų pažeidimus. Teisingumo ministerija atliko veiksmus, kurie priskirti jos kompetencijai (nevertinant procesinių veiksmų teisėtumo), išnagrinėjusi su skundu susijusią medžiagą, teisės aktų pažeidimų taip pat nenustatė, todėl pradėti antstolio neeilinį veiklos patikrinimą nebuvo pagrindo. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties), kuriuo būtų konstatuoti neteisėti antstolio veiksmai. Antstoliui drausmės byla dėl proceso teisės normų pažeidimo galėtų būti keliama tik tuo atveju, jeigu teismo sprendime būtų konstatuoti imperatyvių proceso teisės normų pažeidimai. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Teisingumo ministerija veikė pažeisdama teisės aktus ir dėl to pareiškėjui sukėlė žalą.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.7. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo

Nr. (1.23)-7R-3316 teisėtumo ir pagrįstumo, o žalos atlyginimas kildinamas iš Teisingumo ministerijos veiksmų.8. Nustatyta, kad pareiškėjas su 2017 m. balandžio 7 d. skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl antstolės R. M.

neteisėtų veiksmų vykdymo bylose, taip pat prašė patraukti minėtą antstolę drausminėn atsakomybėn ir kreiptis į kompetentingas institucijas (b. l. 51).

9. Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, surinkusi įrodymus, 2017 m. balandžio 19. sprendime Nr. (1.23.)7R-3316 paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, antstoliui drausmės byla gali būti iškelta už Antstolių įstatymo, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusiosios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyvių proceso teisės normų pažeidimai. Jonavos rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, 2017 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė jį kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad antstolės veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, vykdymo išlaidos apskaičiuotos teisingai. Teisingumo ministerija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu kreiptis į ikiteisminio

tyrimo instituciją pradėti ikiteisminį tyrimą. Išaiškino pareiškėjui, jog manydamas, kad antstolio veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, jis pats turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 49–66).

10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio nuostatos laiduoja piliečiams teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Realizuodamas šią konstitucinę teisę, pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui (toliau – ir teisingumo ministras) dėl savo teisių pažeidimo. Nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, privalėjo pareiškėjo skundą ištirti ir informuoti pareiškėją apie skundo nagrinėjimo rezultatus. Todėl nagrinėjant šį ginčą, būtina nustatyti, ar buvo garantuotos pareiškėjo teisės tiriant jo skundą pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, t. y. ar atsakovas tinkamai, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo normomis, ištyrė pareiškėjo skundą ir ar tinkamai jį informavo apie skundo tyrimo rezultatus.

11. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo skundo ir Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (1.23)-7R-3316, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo skundą, turinį, ir pažymėjo, kad Teisingumo ministerija įvertino visas skunde nurodytas aplinkybes bei dėl jų pateikė išvadas. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui pateiktas atsakymas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

12. Teismas akcentavo, kad kiekvienam suinteresuotam asmeniui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų teisminio gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kuo skundžiamas administracinis aktas, viešojo administravimo institucijos veiksmas ar neveikimas pažeidžia jo materialaus pobūdžio teises.

13. Pareiškėjas skunde, į kurį buvo atsakyta 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (1.23)-7R-3316, paaiškino, kad antstolė R. M., suėjus 10 metų nuo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje ir vykdymo senaties terminui, 2016 m. balandžio 11 d. patvarkymu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyriui vykdyti tą patį Kauno apylinkės teisme 2006 m. kovo 21 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1629-151/2006 vykdymo byloje Nr. 0064/07/00104, dėl kurio 2016 m. kovo 23 d. patvarkyme Nr. S-2890 priskaičiavo 45 Eur vykdymo išlaidų, tarp jų 20 Eur būtinų vykdymo išlaidų, todėl prašė R. M. iškelti drausmės ar baudžiamąją bylas ir klausimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo perduoti kompetentingoms institucijoms (b. l. 12).

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisės dėl antstolės R. M. patvarkymų vykdomojoje byloje gali būti ginamos CPK nustatyta tvarka. Antstolės patraukimas drausminėn atsakomybėn, jos veiklos patikrinimas ar pranešimas institucijoms, kompetentingoms vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, apie jos veiksmus vykdymo procese, taip pat analogiški veiksmai R. M. atžvilgiu neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams vykdomojoje byloje.

15. Teismas akcentavo, kad nors administraciniai teismai, nagrinėdami bylas, vykdo teisminę vykdomosios valdžios kontrolę, tačiau ši kontrolė nėra savitikslė, bet yra susijusi su suinteresuoto asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynyba. Nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl jo teisių pažeidimo, teismas pirmiausia įvertina skundo (prašymo) pagrįstumą, t. y. ar pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti, ar jie pažeisti viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu). Taigi būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas, o ne vien tik viešojo administravimo srityje padarytas pažeidimas.

16. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. (1.23.)7R-3316 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra nustatyta, kokias pareiškėjo teises ar įstatymo saugomus interesus pažeidė skundžiamas Sprendimas, pareiškėjas taip pat nenurodė teisių ar teisėtų interesų, kurie būtų pažeisti minėtu Sprendimu, todėl sprendė, kad tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

17. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur žalos atlyginimą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti pareiškėjui žalą, pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą negali būti tenkinamas, todėl prašymas atlyginti žalą atmestas kaip nepagrįstas.

III.

18. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priimti atskirąją nutartį dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo neteisėtų veiksmų.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte, nes teismo sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis atmetami pareiškėjo skundo reikalavimai dėl Sprendimo. Teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo pagal jo dalyką ir pagrindą. Skundo pagrindas ir dalykas buvo pripažinti neteisėtu Sprendimą dėl to, kad buvo slepiami antstolės R. M. neteisėti ir nusikalstami veiksmai padidinus 2007 m. pripažintus vykdymo išlaidų dydžius. Anot pareiškėjo, Teisingumo ministerija „slėpė“ antstolę nuo drausminės ir baudžiamosios atsakomybės. Teismas pažeidė ABTĮ 36–87 straipsnius, nes sprendime nėra privalomų argumentų, kuriais atmetami su skundu pateikti rašytiniai įrodymai.

20. Atsakovas Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą ir tai padarė vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (1.23)7R-3316, kuriuo atsakyta į pareiškėjo skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, netinkamai nagrinėjant pareiškėjo skundą, atlyginimo.

23. Pareiškėjas skunde, į kurį buvo atsakyta Sprendimu, nurodė, kad antstolė R. M. suėjus 10 metų nuo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje ir vykdymo senaties terminui, 2016 m. balandžio 11 d. patvarkymu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyriui vykdyti tą patį 2006 m. kovo 21 d. Kauno apylinkės teisme išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1629-151/2006 vykdymo byloje Nr. 0064/07/00104, dėl kurio 2016 m. kovo 23 d. patvarkyme Nr. S-2890 priskaičiavo 45 Eur vykdymo išlaidų, tarp jų 20 Eur būtinų vykdymo išlaidų, todėl prašė R. M. iškelti drausmės ar baudžiamąją bylas ir klausimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo perduoti kompetentingoms institucijoms. Anot pareiškėjo, Teisingumo ministerija, atsisakydama atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, „slėpė“ antstolę nuo drausminės ir baudžiamosios atsakomybės.

24. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog atsakovas tinkamai, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo normomis, ištyrė pareiškėjo skundą ir ar tinkamai jį Sprendimu informavo apie skundo tyrimo rezultatus. Teismas nenustatė civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, todėl reikalavimą dėl žalos atlyginimo taip pat atmetė.

25. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Teisingumo ministerija Sprendime, atsakydama į pareiškėjo skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, nurodė, kad nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriame būtų konstatuota, jog antstolio apskaičiuotos vykdymo išlaidos yra nepagrįstos, negali spręsti dėl antstolio drausminės atsakomybės.

26. Antstolių įstatymo 27 straipsnis numato, jog antstolio procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas (27 str. 1 d.). Kaip antstoliai (antstolių padėjėjai) laikosi Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija), Antstolių profesinės etikos kodekso, paskelbto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 1R-71 (toliau – Antstolių profesinės etikos kodeksas) ir kitų teisingumo ministro tvirtinamų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, ir vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pagal kompetenciją teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai (27 str. 2 d.).

27. Teisingumo ministrui priskirta kompetencija iškelti drausmės bylą antstoliui pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnį, kuriame nustatyta, kad iškelti antstoliui drausmės bylą teisingumo ministras gali už Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą,

vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai (Antstolių įstatymo 13 str. 1, 2 d.).

28. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 8.10 ir 8.32 punktus, ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad, kaip taisyklė, antstoliui už jo procesinę veiklą drausminė atsakomybė Teisingumo ministerijos bei Antstolių rūmų iniciatyva yra negalima, išskyrus atvejus, jei teismo sprendime yra konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai. Asmuo, nesutikdamas su procesiniais antstolio veiksmais, turi teisę juos ginčyti bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso tvarka, kartu prašydamas atlyginti ir dėl to patirtą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016  m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-209-552/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-601-602/2018).

30. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo Antstolių įstatyme įtvirtinto pagrindo sustabdyti antstolės įgaliojimus ar iškelti jai drausmės bylą, Teisingumo ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjo skundą, paaiškindama Teisingumo ministerijos kompetenciją, antstolių įgaliojimų sustabdymo, drausmės bylos iškėlimo antstoliui tvarką, nurodydama, už ką antstoliams gali būti taikoma drausminė atsakomybė, ir kad ministerija neturi duomenų apie teismo priimtą sprendimą, kuriame būtų konstatuoti antstolio padaryti imperatyvių proceso teisės normų pažeidimai. Priešingai, Jonavos rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, 2017 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė jį kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad antstolės veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, vykdymo išlaidos apskaičiuotos teisingai. Byloje nenustatyta duomenų, kad Teisingumo ministerija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, būtų pažeidusi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, vilkinusi jos kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą ar atsisakiusi jas atlikti.

31. Kiek tai susiję su pareiškėjo pateikto skundo dalies dėl žalos atlyginimo vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

32. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti Teisingumo misterijos veiksmai, t. y. viena iš būtinų sąlygų valstybės atsakomybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsirasti, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

33. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, teismas nenurodė argumentų, kuriais remiantis atmetė su skundu pateiktus rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies tvarka įvertino byloje surinktus įrodymus, kilusiam ginčui spręsti pritaikė aktualias teisės normas. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą. Šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo, kurių konkrečiai įrodymų teismas neįvertino ar netinkamai įvertino. Todėl, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėdama apeliacinį skundą pagrindo atlikti ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus nenustatė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04542 2019-03-25 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-185-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01232-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. S. (F. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. S. (F. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas F. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 31 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamo laikymo Lukiškių TI-K.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. jis Lukiškių TI-K laikytas nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, visą laiką buvo pažeistas vienam

asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimas. Kamerose buvo laikoma po 4–6 asmenis vienu metu, taip neužtikrinant judėjimo laisvės. Dėl mažo kamerų ploto pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, trūko natūralios šviesos ir oro. Be to, kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo tik po 2 kėdes, o lovos, kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas negalėjo ramiai išsimiegoti, buvo verčiamas nuolat gulėti arba sėdėti, o dėl didelio suimtųjų skaičiaus mažo ploto kamerose tekdavo valgyti atšalusį maistą. Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo galimybės pasinaudoti socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad kamerose neveikė signalizacijos mygtukai, taip suimtiesiems ir nuteistiesiems neužtikrinant galimybės jais pasinaudoti, kai kyla grėsmė sveikatai, patiriamas fizinis skausmas. Lukiškių TI-K pareiškėjas galėjo tik 1 valandą pasivaikščioti kiemelyje. Anot pareiškėjo, suimtiesiems arba nuteistiesiems turėjo būti suteikta galimybė ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pasivaikščiojimų kiemeliai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimų, nes juose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, nebuvo suoliukų, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio, jie nevalomi ir nelaistomi, juose šiferinis stogas, kuriame yra asbesto, kurio yra ir sienose, ir kanalizacijoje. Kamerose nebuvo ventiliacijos, jos vėdinamos tik per langą, buvo drėgna ir tamsu. Dėl tokių sąlygų puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, nuo drėgmės rūdijo metalinės lovos. Kamerose, kurios yra pusrūsiuose, vidinis drėgnumas viršijo 70 proc. Kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, dėl grotų natūrali šviesa buvo labai silpna, o dirbtinis apšvietimas buvo per ryškus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą, tačiau išjungti šviesos suimtieji ir nuteistieji negalėjo, nes kamerose nebuvo šviesos jungiklių.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra. Žiemos sezonu temperatūra kamerose siekė nuo 10 oC iki 14 oC, o vasaros – iki 35 oC. Nebuvo leidžiama turėti ventiliatorių. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas išmatuoti temperatūrą, tačiau Lukiškių TI-K vis atsisakydavo. Kameros nebuvo remontuojamos, lubose ir sienose įsiveisęs pelėsis, grybelis, sienos atsilupusios, netinkamos lengvam valymui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog nebuvo aprūpintas patalyne, iš pradžių jam neišduodavo užvalkalų, rankšluosčių, tik vėliau pradėjo išdavinėti virtuvinius rankšluosčius. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Lukiškių TI-K administracija neskalbė apatinių rūbų, o sutiko skalbti suimtųjų ir nuteistųjų skalbinius, tik jeigu jie turėjo sąskaitoje pinigų. Dėl tokios tvarkos pareiškėjui teko pačiam savarankiškai plauti rūbus, tačiau juos išdžiovinti sąlygų nebuvo. Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog jam išduodavo tik 1 rulonėlį tualetinio popieriaus vienam mėnesiui, tačiau jo neužtekdavo. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl būdavo nemalonus kvapas. Atkreipė dėmesį, jog vis pasikartodavo atvejai (remontas), kai nebūna šilto ir šalto vandens, o Lukiškių TI-K savo ruožtu nesiimdavo jokių veiksmų, kad išspręstų susidariusią situaciją kuo greičiau. Pareiškėjui būdavo leidžiama nusiprausti tik vieną kartą per savaitę, ne ilgiau kaip 15 minučių. Kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo parazitų. Iš karto po dezinfekcijos pareiškėjas buvo grąžinamas į kamerą, kurioje turėjo kvėpuoti nuodus, skirtus buities parazitams naikinti.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad maistas, kurį pareiškėjas gaudavo, nebuvo kaloringas, dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, dažnai maistas nebuvo tinkamai pasvertas, todėl neatitiko nustatyto kiekio reikalavimo. Pareiškėjui nuolat trūkdavo apie 798 kcal. Be to, nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistas buvo atnešamas tiesiai į kameras, maistas atšaldavo. Pareiškėjas nurodė, jog su gyvenimo drauge jam esant Lukiškių TI-K buvo nuolat palaikomas ryšys per trumpalaikius pasimatymus, telefoniniais pokalbiais. Tačiau viso sulaikymo metu pareiškėjui nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge. Lukiškių TI-K nebuvo įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos. Teigė, kad neteikė prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų, kadangi paklausus budinčio viršininko, kokią formą pildyti, jis nurodė, jog prašymų rašyti neverta, nes vis tiek tokių pasimatymų Lukiškių TI-K neskirs. Pareiškėjas nurodė, jog 2016 m. rugsėjo 30 d. jam pablogėjo sveikata ir jis buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietos ligoninę. Būtent dėl aptartų sąlygų, pareiškėjo teigimu, jam diagnozuota (duomenys neskelbtini).

6. Pareiškėjas nurodė, kad dėl išvardytų neteisėtų Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmų (neveikimo) nebuvo užtikrintos teisės aktuose patvirtintos laikymo sąlygos, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str.), t. y. kančią, baimę, didelius dvasinius, emocinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, todėl manė, kad jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas – 31 000 Eur.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundo netenkinti, taip pat priteisti iš pareiškėjo 2,10 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

8. Atsakovas pažymėjo, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į viršininką. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra suteikta galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Naktinis apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Prižiūrėtojo iškvietimo sistemos pasivaikščiojimo kiemeliuose Taisyklės nenumato.

9. Atsakovas akcentavo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Asmenų privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Išduota ir asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, taip pat gali išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui, visada yra barstomi. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Lukiškių TI-K iki 2017 m. sausio mėnesio nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Nuo tada, kai tokie kambariai yra įrengti, Lukiškių TI-K ilgalaikiai pasimatymai organizuojami vadovaujantis nurodytais teisės aktais.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo F. S. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 790 Eur neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 31 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl galimai neteisėto laikymo Lukiškių TI-K.

12. Spręsdamas, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkinamas, teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimis ir pažymėjo, kad šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tinkamomis sąlygomis.

13. Teismas pažymėjo, kad HN 76:2010, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nenumatyti, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių TI-K, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Apibendrindamas kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo

laikomas pareiškėjas, teismas darė išvadą, jog tuo laikotarpiu kamerose laikomiems asmenims trūko ploto iš viso 80 parų (teismas įvertino tas faktines aplinkybes, jog pareiškėjas kai kuriais laikotarpiais buvo laikomas tinkamai). Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017). Teismas įvertino, kad pareiškėjui ploto pagal teisės aktus nepakako, kai jis buvo laikomas ne vienas kameroje Nr. 107, Nr. 291, bei trise kameroje Nr. 199, nes yra atimamas sanitarinio mazgo plotas (patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m2).

14. Teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerose sąlygomis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, įrodytas.

15. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Be to, teismas, kompleksiškai įvertinęs duomenis apie higienos sąlygas Lukiškių TI-K, darė išvadą, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu, tačiau, nustatydamas žalos dydį, kompleksiškai vertino ir smulkesnius pažeidimus: pvz., sanitarinio mazgo nepilną atitvėrimą (dėl to ginčo nėra). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl oro temperatūros, drėgmės, vėdinimo, apšvietimo, sienų būklės, mygtukų, pasivaikščiojimų nepakankamo laiko suteikimo niekuo nepagrįsti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Pats pareiškėjas skunde nurodė, kad jis jokių įrodymų dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo negali pateikti, todėl ir šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Nors pareiškėjas skundėsi maisto kokybe, tačiau byloje nustatyta, kad teikiamas maistas iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. V-138 nuostatas.

16. Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (80 parų pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjo sveikatai pakenkta dėl Lukiškių TI-K veiksmų, kompleksiškai įvertinęs smulkesnius pažeidimus (sanitarinio mazgo atvirumą), į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 790 Eur ir šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Teismo vertinimu, didesnės negu 790 Eur neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

17. Atsakovo atstovas taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau, tenkinus pareiškėjo skundą iš dalies, šis prašymas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis).

III.

18. Pareiškėjas F. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir pažeidimus. Pareiškėjas mano, jog jo argumentų atmetimas yra nemotyvuotas ir niekuo nepagrįstas. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų susirgo (duomenys neskelbtini). Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 4 dalimi, turėjo išsireikalauti visą informaciją apie padarytus pažeidimus. Be to, teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė laikotarpį, kada pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis – jis turėtų būti ilgesnis. Pagal Europos Sąjungos standartus, pareiškėjui turėjo tekti 4 kv. m

kameros ploto, atskaičiavus baldus ir kitus įrenginius. Be to, teismo priteistas žalos atlyginimo dydis yra akivaizdžiai mažesnis, nei priteisia EŽTT.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo F. S. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 790 Eur neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

25. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas manydamas, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė nemotyvuotą sprendimą, nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų susirgo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mano, kad šiuo atveju teismas netinkamai apskaičiavo jam tekusį kameros plotą ir be pagrindo nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Pirmiausia pažymėtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia (be kita ko) nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.).

28. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).

29. Byloje nustatyta, kad per ginčo laikotarpį 80 parų pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas Įsakyme numatytas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, taip pat nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad ginčo laikotarpiu vertinant pareiškėjui tekusį plotą jam taikytas ne 4 kv. m vienam asmeniui standartas.

31. Pažymėtina, kad pagal naujausią EŽTT praktiką (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) dominuojantis 3 kv. m ploto standartas vienam daugiavietėje kameroje kalinamam asmeniui yra aktualus minimalus reikalavimas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m kameroje, kurioje asmenys apgyvendinami kartu, šis asmeninės erdvės trūkumas yra toks rimtas, kad sukuria stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali šią prezumpciją paneigti, jeigu parodo, jog egzistavo faktoriai, galintys adekvačiai kompensuoti mažą asmeninę erdvę.

32. Kita vertus, tai, kad nėra nustatomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nereiškia, kad nėra reikalinga atlikti vertinimą, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto ir higienos normos reikalavimus atitinkančias sąlygas. Pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, Lukiškių TI-K kiekvienam asmeniui privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas. Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ginčo laikotarpiu 80 parų pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas Įsakyme numatytas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas.

33. Nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų dėl pažeisto pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo teisė į privatumą kamerose jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kamerų erdvės atskirtu sanitariniu magu (tualetu) buvo pažeista, todėl yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-662/2018).

34. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog jis susirgo (duomenys neskelbtini) būdamas Lukiškių TI-K, tačiau nedetalizavo ir nepateikė įrodymų, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis susirgo (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju pareiškėjas nurodė tik kilusias pasekmes (ligą), bet nesusiejo jų su konkrečiais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais, nenurodė, kokie konkrečiai pažeidimai lėmė jo ligą. Byloje aplinkybių, jog atsakovo atstovas nesilaikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nenustatyta. Todėl teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K kalinimo sąlygos neatitiko reikalavimų ir dėl to jis susirgo (duomenys neskelbtini).

35. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-165-556/2019).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu,

atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

37. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

38. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

39. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 000 Eur.

40. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui F. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių reikalavimų atmestas, paliekama nepakeista.

41. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, nes pareiškėjas patirtų išlaidų nedetalizuoja ir jokių jas patvirtinančių įrodymų neprideda (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo F. S. (F. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui F. S. (F. S.)

iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04545 2019-03-25 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-3636-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01800-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinės mokesčių inspekcijos profesinė sąjunga), dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) viršininko 2018 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P-354, kuriuo jis 2018 m. balandžio 27 d. buvo atleistas iš Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti į buvusias pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti neturtinę žalą,  t. y. 3 vidutinio darbo užmokesčio, gaunamo VMI, dydžius.

2. Pareiškėjo manymu, Įsakymas neteisėtas, jis atleistas iš tarnybos pažeidžiant atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, t. y. nebuvo gautas privalomas VMI profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) išankstinis sutikimas ir nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. nebuvo siūlomos jokios pareigybės. Pareiškėjas daugiau nei 10 metų yra aktyvus Profesinės sąjungos valdymo organo narys, pirmininko pirmasis pavaduotojas. Pasak pareiškėjo, pareigybė buvo panaikinta ne 2018 m. balandžio 3 d., kaip buvo nurodyta 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniame pranešime Nr. (6.17-01)7-268, o 2018 m. balandžio 27 d. Nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. atsakovas turėjo siūlyti užimti laisvas pareigybes, tačiau jų nesiūlė. Be to, kartu su Įsakymu nebuvo pateikta informacija apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas (atsiskaitymo lapelis), todėl jam neaišku, ar teisingai buvo paskaičiuotas atlygis, atostoginiai iki 2018 m. balandžio 27 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė emocinius išgyvenimus, stresą, padaryta ir toliau daroma neturtinė žala, kurią jis prašė atlyginti.

3. Atsakovas VMI atsiliepime manė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėją informavo apie vykdomus struktūrinius pertvarkymus. 2018 m. vasario 15 d.,

2018 m. kovo 21 d., 2018 m. kovo 28 d. raštais pareiškėjui siūlė kelias dešimtis pareigybių, kurių dalis buvo to paties lygio (A) ir tos pačios kategorijos (12), iš esmės su tokiomis pačiomis funkcijomis, kaip ir pareiškėjo naikinamos pareigybės. Jis turėjo apsispręsti dėl siūlomų pareigų iki 2018 m. kovo 29 d. VMI, nesulaukusi pranešimo apie ketinimus, 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01)-161 kreipėsi į Profesinę sąjungą bei 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01) R-1812 – į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) dėl sutikimo atleisti V. J. iš pareigų. 2018 m. kovo 29 d. pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas Nr. (6.17-01)7-160, kuriuo jis informuotas, kad

visi jam pateikti pareigybių siūlymai yra galiojantys, tačiau, pareiškėjui nepateikus sprendimo užimti siūlomas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, inicijuojama jo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra. Tuo pačiu pareiškėjas buvo informuotas, kad VMI kreipėsi į VDI su prašymu suteikti sutikimą dėl pareiškėjo atleidimo. Atsižvelgiant į VDI sprendimo priėmimo procedūras ir terminus, pareiškėjui buvo pranešta, kad jam įteikto įspėjimo dėl atleidimo termino pabaiga yra nukeliama iki VDI sprendimo priėmimo datos. VMI 2018 m. kovo 30 d. 14.30 val. buvo gautas pareiškėjo tos dienos pareiškimas Nr. (6.6-01)-476-1303 „Dėl apsisprendimo nelikti tarnyboje“, kuriuo jis atsisakė visų jam siūlytų pareigybių. VMI viršininko 2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-258 „Dėl prastovos paskelbimo V. J.“ pareiškėjui nuo 2018 m. balandžio 3 d. paskelbta prastova be pareigos atvykti į darbovietę iki bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sutikimas dėl pareiškėjo atleidimo. Atsakovas gavo VDI teritorinio skyriaus vadovo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą, kuriuo sutikta atleisti iš pareigų pareiškėją. Profesinė sąjunga atsakymo apie jos poziciją dėl V. J. atleidimo nepateikė. Pareiškėjas Įsakymu buvo atleistas iš užimamų pareigų, panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę.

5. Atsakovas nurodė, jog šiuo atveju Profesinės sąjungos nereagavimą į 2018 m. kovo 29 d. kreipimąsi vertino kaip pastarosios piktnaudžiavimą jai suteiktomis teisėmis bei kliūčių atsakovui sudarymą, siekiant įgyvendinti tinkamą institucijos funkcionavimą. VMI rėmėsi VDI išvada, kurioje nenustatyta, kad pareiškėjo atleidimas yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla Profesinėje sąjungoje ar darbo taryboje. VDI, spręsdama dėl sutikimo suteikimo atleisti V.  J. iš pareigų, kreipėsi į Profesinę sąjungą, prašydama pateikti nuomonę dėl VMI prašymo dėl sutikimo. Profesinė sąjunga, atsakydama į VDI paklausimą, nurodė, kad V. J. 2018 m. balandžio 3 d., panaikinus jo pareigybę, turėjo būti atleistas iš pareigų. Profesinė sąjunga atsisakė pateikti savo nuomonę dėl atsakovo prašymo, siūlydama VDI šio prašymo nenagrinėti. Atsakovas pabrėžė, kad Profesinė sąjunga apie pareiškėjo atleidimą buvo informuota ne tik atsakovo, bet ir VDI.  Tiek Profesinė sąjunga, tiek pats pareiškėjas, atsakydami VDI, taip pat nurodė, kad VTĮ nenumato kitokio darbdavio elgesio modelio po to, kai pareigybė naikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės naikinimo momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją. Atsakovo manymu, pats pareiškėjas ir Profesinė sąjunga pripažino, jog pasielgti kitaip, nei atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų, VMI neturėjo galimybės.

6. Atsakovas, nesulaukęs atsakymo iš trečiojo suinteresuotojo asmens, atsižvelgdamas į 2018 m. balandžio 25 d. VDI sprendimą, į tai, kad pareiškėjas atsisakė siūlomų pareigybių, 2018 m. balandžio 27 d. atleido jį iš užimamų pareigų. Nuo 2018 m. balandžio 3 d., įgyvendinant VMI struktūros pokyčius, buvo panaikintas visas šios institucijos Bendrųjų reikalų departamentas (virš 30 pareigybių) ir įsteigtas VMI Administravimo skyrius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl susidorojimo su juo, kaip su Profesinės sąjungos nariu, pasak pareiškėjo, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovas akcentavo, kad anksčiau į VDI bei Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti iš pareigų pareiškėją nesikreipė, nes nebuvo žinoma, kad pastarasis nesutiks užimti jam siūlomų pareigų. Tik kilus rizikai, kad atsisakys siūlomų pareigų, 2018 m. kovo 29 d. kreipėsi tiek į VDI, tiek į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti pareiškėją. 2018 m. kovo 30 d., gavus V. J. pareiškimą, tą pačią dieną VMI viršininkas priėmė įsakymą Nr. P-258 „Dėl prastovos paskelbimo V. J.“ iki bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimas dėl sutikimo atleisti iš užimamų pareigų. Kadangi tą dieną sutikimai atleisti iš pareigų pareiškėją dar nebuvo gauti, tuo metu nebuvo galimybės jį atleisti. Pasak atsakovo, pareiškėjas, anksčiau nepateikdamas savo pozicijos dėl sutikimo užimti siūlomas pareigas, vilkino savo apsisprendimą, neatsižvelgiant į daugkartinius raginimus. Informacija apie išmokamą išeitinę išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas yra nurodyta Įsakyme.

7. Atsakovo nuomone, atleisdamas pareiškėją iš pareigų, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė pakankamai argumentų apie patirtus neigiamus išgyvenimus, nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos padarymo faktą, t. y neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

8. Atsakovo atstovė E. B. teismo posėdyje pažymėjo, kad prašymas Profesinei sąjungai buvo išsiųstas per vidinę dokumentų valdymo sistemą. Akcentavo, jog nežinojo, kad Profesinės sąjungos pirmininkas serga. Duomenys buvo įkelti tik 2018 m. kovo 29 d. Teigė, kad atleidimas nesusijęs su pareiškėjo naryste Profesinėje sąjungoje, todėl manė, kad šiuo atveju pakako VDI sutikimo. VMI atstovė J. K. akcentavo, kad ne vienas žmogus buvo atleistas, nes buvo siekiama optimizuoti VMI veiklą. Pareiškėjas elektroniniu paštu gavo duomenis apie sumokėtas išmokas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsniu, pareiškėjui buvo paskelbta prastova.

9. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Profesinė sąjunga sutiko su pareiškėjo skundu ir palaikė visus jo reikalavimus.10. Atsiliepime nurodė, kad nėra gavęs atsakovo paklausimo dėl išankstinio sutikimo atleisti Profesinės sąjungos

tarybos narį V. J. Atsakovas atsiliepime nurodė 2018 m. kovo 29 d. kreipimąsi į Profesinę sąjungą, bet nedetalizavo, kam konkrečiai, kada ir kokiu būdu tas kreipimasis buvo pateiktas. Trečiasis suinteresuotasis asmuo aiškino, kad 2018 m. kovo

29 d. atsakovo kreipimasis Nr. (6.17-01)-161 buvo pateiktas VMI vyriausiajam specialistui J. A. susipažinti per tarnybinį paštą. Tuo metu pastarasis sirgo, nuo 2018 m. kovo 27 d. turėjo nedarbingumo lapelį. VMI administracija, žinodama, kad J. A. serga, siekdama išvengti kaltinimo dėl ne laiku pateikto prašymo sutikti atleisti pareiškėją, pateikė savo raštą netinkamam subjektui ir netinkamu adresu. Raštas turėjo būti siunčiamas oficialiai nurodytu Profesinės sąjungos registracijos adresu ir užregistruotas VMI Darbo organizavimo ir dokumentų valdymo sistemoje.

11. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje akcentavo, kad prašymą VMI privalėjo siųsti registruotu laišku oficialiu adresu.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.13. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš užimamų pareigų,

teisėtumo ir pagrįstumo.14. Nustatyta, kad pareiškėjas dirbo VMI Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiuoju

specialistu (A lygis, 12 kategorija; b. l. 20–22). VMI viršininkas 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. V-539 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-305 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino VMI Bendrųjų reikalų departamentą ir vietoje jo įsteigė Administravimo skyrių (b. l. 43). VMI viršininkas 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. VP-160 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. VP-1 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino Bendrųjų reikalų departamento pareigybių sąrašą (b. l. 44–45).

15. VMI 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniu pranešimu Nr. (6.17-01)7-268 pareiškėją informavo apie minėto įsakymo priėmimą, nurodydama, kad pareiškėjui sutikus, jis gali būti perkeltas į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Taip pat išaiškino, kad atsisakius siūlomų pareigų, 2018 m. kovo 30 d. bus atleistas iš užimamų pareigų (b. l. 26). VMI 2018 m. vasario 15 d., 2018 m. kovo 21 d., 2018 m. kovo 28 d. (b. l. 27, 28, 29) raštais pareiškėjui siūlė kelias dešimtis pareigybių, kurių dalis buvo to paties lygio (A) ir tos pačios kategorijos (12), iš esmės su tokiomis pačiomis funkcijomis, kaip ir pareiškėjo naikinamos pareigybės. Pareiškėjui nurodyta apsispręsti dėl siūlomų pareigų iki 2018 m. kovo 29 d. VMI 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01)-161 kreipėsi į Profesinę sąjungą (b. l. 49–50), raštas, kaip vidaus dokumentas, buvo išsiųstas per vidinę dokumentų sistemą (b. l. 74–77) ir 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01) R-1812 – į VDI dėl sutikimo atleisti V. J. iš pareigų (b. l. 32–33). VMI 2018 m. kovo 29 d. pareiškėjui išsiuntė pranešimą Nr. (6.17-01)7-160, kuriuo informavo, kad visi pareigybių siūlymai yra galiojantys, tačiau, pareiškėjui nepateikus sprendimo užimti siūlomas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, inicijuojama jo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas yra Profesinės sąjungos renkamojo organo narys bei darbo tarybos narys, todėl kreipėsi į VDI suteikti sutikimą jį atleisti. Pranešė, kad, įvertinus VDI sprendimo priėmimo procedūras ir terminus, jam įteikto įspėjimo dėl atleidimo termino pabaiga yra nukeliama iki VDI sprendimo priėmimo datos (b. l. 31). VMI 2018 m. kovo 30 d. gavo pareiškėjo pareiškimą Nr. (6.6-01)-476-1303 „Dėl apsisprendimo nelikti tarnyboje“, kuriuo jis atsisakė visų jam siūlytų pareigybių (b.  l. 34). VMI viršininko 2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-258 „Dėl prastovos paskelbimo V. J.“ pareiškėjui nuo 2018 m. balandžio 3 d. paskelbta prastova be pareigos atvykti į darbovietę, kol bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sutikimas dėl pareiškėjo atleidimo. VDI Vilniaus skyriaus vadovas 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu dėl VMI prašymo sutiko atleisti iš pareigų V. J., kuris išrinktas VMI darbo tarybos nariu ir yra Profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas (b. l. 35). Pateiktoje išvadoje VDI Vilniaus skyrius pateikė argumentus, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad Profesinė sąjunga, išreiškusi nuomonę dėl pareiškėjo atleidimo, nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, jog siekis atleisti pareiškėją yra susijęs su jo įgyvendinamu darbuotojų atstovavimu Profesinės sąjungos veikloje (b. l. 36–41). VMI viršininkas 2018 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. P-354 „Dėl V. J. atleidimo iš pareigų“ pareiškėją 2018 m. balandžio 27 d. atleido iš užimamų pareigų.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutiko su Įsakymu iš esmės dėl dviejų aspektų, t. y. kad jis buvo atleistas, negavus išankstinio Profesinės sąjungos sutikimo, bei pažeidus atleidimo procedūrą, nepasiūlius jam užimti kitų laisvų pareigų nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d.

17. Dėl profesinės sąjungos sutikimo teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjas buvo išrinktas Profesinės sąjungos valdymo organo nariu – pirmininko pirmuoju

pavaduotoju. Jis taip pat išrinktas darbo tarybos nariu. Taigi pareiškėjo skundo argumentus, kad darbdavys turėjo gauti Profesinės sąjungos išankstinį sutikimą atleisti iš darbo, teismas vertino kaip pagrįstus.

18. Vertindamas visumą VMI veiksmų dėl minėtos garantijos įgyvendinimo, teismas pažymėjo, kad VMI 2018 m. kovo 29 d. raštą Nr. (6.17-01)-161 per vidinę dokumentų valdymo sistemą išsiuntė VMI vyriausiajam specialistui J. A. Nustatyta, kad minėtas asmuo nuo 2018 m. kovo 27 d. sirgo. J. A. yra Profesinės sąjungos pirmininkas, jis taip pat dirba VMI. Teismo vertinimu, atsakovo pozicija pranešimą Profesinės sąjungos pirmininkui siųsti per vidinę dokumentų valdymo sistemą nepažeidė Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos pareigos įgyvendinimo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui atsakovas pranešė, jog dėl sutikimo jį atleisti kreipėsi į Profesinę sąjungą. Taigi pareiškėjas, būdamas aktyvus Profesinės sąjungos narys, iš minėto rašto turėjo suprasti ir realiai pasidomėti dėl atsakymo pateikimo. Pareiškėjas turėjo realią galimybę žinoti apie tokio pranešimo išsiuntimą.

19. Byloje nenustatyta, kad atsakovas, kaip pareiškėjas teigia, žinodamas, jog Profesinės sąjungos pirmininkas serga, tyčia tokį pranešimą siuntė per dokumentų valdymo sistemą. Minėta, kad pareiškėjo atleidimo procedūra buvo nukelta iki to momento, kol VDI pateiks sprendimą. VDI, teikdama nuomonę dėl pareiškėjo atleidimo, jokių argumentų dėl galimo jo atleidimo dėl narystės Profesinėje sąjungoje nenurodė.

20. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas pareiškėjo teisių nepažeidė, jo socialinės garantijos buvo užtikrintos ir mokamas darbo užmokestis. Teismas vadovavosi DK 168 straipsnio 3 dalimi ir akcentavo, kad atsakovas, įgyvendindamas minėtą DK nuostatą, kreipėsi į VDI ir 2018 m. balandžio 25 d. gavęs VDI Vilniaus teritorinio skyriaus sutikimą atleisti pareiškėją iš pareigų, jį atleido. Teismas pažymėjo ir tai, kad pats pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, siekė, kad būtų įformintas jo atleidimas (administracinė byla Nr. eI-2632-968/2018). Taigi nustatytos aplinkybės patvirtino, kad nors Profesinės sąjungos pirmininkas sirgo, tačiau atsakovo atlikti veiksmai rodo, jog pareiškėjo atleidimas buvo atliktas nepažeidus jo, kaip Profesinės sąjungos renkamojo organo nario, teisių. Teismas akcentavo, kad atsakovas, vykdydamas struktūrinius pertvarkymus, panaikino ne tik pareiškėjo pareigybę, bet visą Bendrųjų reikalų departamentą, kuriame jis dirbo. Pats pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. rašte išreiškė apsisprendimą nelikti tarnyboje. Teismas nenustatė, kad atsakovas pareiškėją būtų atleidęs būtent dėl jo aktyvios narystės Profesinėje sąjungoje. Šiuo atveju tai tik pareiškėjo vertinimas, kuris teismo pripažintas nepagrįstu. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo dėl paskelbtos prastovos bei VDI pateikto sutikimo atleisti jį.

21. Dėl siūlytinų pareigų teismas akcentavo, kad pareiškėjas Įsakymu atleistas panaikinus jo pareigybę (VTĮ 44 str. 1 d. 9 p.). Vadovaudamasis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde neginčijo, tačiau teismas vertino, kad atsakovas vykdė realią struktūrinę pertvarką, siekdamas optimizuoti VMI veiklą, t. y. VMI viršininkas 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. V-539 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-305 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino VMI Bendrųjų reikalų departamentą ir vietoje jo įsteigė Administravimo skyrių ir 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. VP-160 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. VP-1 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino Bendrųjų reikalų departamento pareigybių sąrašą. Taip pat 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniu pranešimu Nr. (6.17-01)7-268 informavo pareiškėją, kad jam sutikus, gali būti perkeltas į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, bei išaiškino, jog atsisakęs siūlomų pareigų, 2018 m. kovo 30 d. bus atleistas iš užimamų pareigų. Taigi, teismo vertinimu, VMI atlikti realūs struktūriniai pertvarkymai pagal atsakovui suteiktą diskreciją. Teismas neįgaliotas vertinti ekonominio ar politinio tokių pertvarkų pagrįstumo.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo siūlytos užimti laisvos pareigybės iki pareigybės panaikinimo, t. y. VMI 2018 m. vasario 15 d., 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. kovo 28 d. nurodytos raštuose. Pats pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. pareiškime atsisakė užimti siūlomas laisvas pareigas ir išreiškė poziciją nelikti tarnyboje. Taigi toks jo atsisakymas teisiškai turėjo būti kvalifikuojamas pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

23. Teismas nurodė, kad pats pareiškėjas iš esmės dviprasmiškai gina savo poziciją,  t. y. administracinėje byloje Nr. eI-2632-968/2018 siekė, jog būtų įformintas jo atleidimas, o šioje administracinėje byloje ginčija Įsakymą, kuriuo atleistas iš pareigų, bei siekia būti grąžintas į užimtas pareigas, kurios, kaip minėta, yra panaikintos. Šiuo atveju tai tik pareiškėjo apsisprendimas atsisakyti užimti siūlytas laisvas pareigas. Teismas akcentavo, kad atsakovas nuosekliai nuo pranešimo apie pareigybių panaikinimą pareiškėjui siūlė užimti laisvas pareigas ir prašė iki 2018 m. kovo 29 d. pateikti savo nuomonę. Pareiškėjas savo poziciją išdėstė paskutinę įspėjimo dieną. Pareiškėjas pats pasirinko tokį ilgą apsisprendimo laikotarpį.

Taigi atsakovas, negavęs pareiškėjo pozicijos, negalėjo numatyti, jog jis atsisakys pareigų ir atsakovas privalės kreiptis į Profesinę sąjungą.

24. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įgyvendino VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas pareiškėjui visą įspėjimo laikotarpį siūlyti užimti laisvas pareigas. Akcentavo, kad pareiškėjo atleidimas 2018 m. balandžio 27 d. buvo nulemtas objektyvių aplinkybių, t. y. atsakovo kreipimosi į VDI. Taigi atsakovas pareiškėjo teisių nepažeidė. Atsakovas nukėlė atleidimo termino pabaigą iki tada, kai VDI pateiks atsakymą. Ta aplinkybė, kad nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. pareiškėjui buvo paskelbta prastova, kurios teisėtumo pareiškėjas neginčijo, nekeičia anksčiau nustatytų aplinkybių, t. y. kad pareigybė buvo panaikinta 2018 m. balandžio 3 d., o pats pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. atsisakė užimti laisvas pareigas. Šiuo laikotarpiu atsakovas neturėjo pareigos siūlyti jokių kitų laisvų pareigų ir, teismo vertinimu, nepadarė procedūrinių pažeidimų.

25. VDI 2018 m. balandžio 24 d. išvadoje nurodė, jog nenustatė, kad pareiškėjo atleidimas yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla Profesinėje sąjungoje ar darbo taryboje. Taigi teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad jokių kitų galimybių, išskyrus atleidimą pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, šioje situacijoje nebuvo. Teismo vertinimu, atsakovas, nesulaukęs atsakymo iš Profesinės sąjungos, atsižvelgdamas į VDI 2018 m. balandžio 25 d. priimtą sprendimą bei įvertinęs tai, kad pareiškėjas atsisakė jam siūlomų pareigybių, teisėtai ir pagrįstai Įsakymu 2018 m. balandžio 27 d. atleido jį iš užimamų pareigų. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad su juo buvo susidorota dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, pripažino nepagrįstais.

26. Teismas pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, negali būti tenkintas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį neturtinė žala gali būti atlyginta tik nustačius visumą būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

27. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl duomenų apie išmokėjimą yra neesminiai, Įsakyme yra nurodytos mokėtinos sumos, pareiškėjas šių argumentų nedetalizavo, o tik abstrakčiai teigė, kad galimai jam neteisingai apskaičiuoti atostoginiai.

III.

28. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Pareiškėjo atleidimui nebuvo gautas privalomas Profesinės sąjungos išankstinis sutikimas, nors pareiškėjas buvo Profesinės sąjungos valdymo organo narys (pirmininko pirmasis pavaduotojas). Pareiškėjo vertinimu, pranešimo išsiuntimas Profesinės sąjungos pirmininkui per vidinę dokumentų valdymo sistemą pažeidė Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos pareigos įgyvendinimą. Profesinė sąjunga niekada nekeitė ir nenurodė kitų savo rekvizitų, nei nurodyta Juridinių asmenų registre. Taigi pranešimas turėjo būti siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu. Profesinė sąjunga yra savarankiškas juridinis vienetas, o ne VMI padalinys, todėl pranešimas turėjo būti siųstas oficialiai nurodytu Profesinės sąjungos adresu ir užregistruotas VMI darbo organizavimo ir dokumentų valdymo sistemoje. VMI administracija, žiodama, jog Profesinės sąjungos pirmininkas serga jau ne vieną dieną ir jo nėra darbe, vis tiek pateikė jam raštą netinkamu būdu ir netinkamu adresu. Atsakovas pareiškėjui nepranešė apie ketinimą kreiptis į Profesinę sąjungą dėl pareiškėjo atleidimo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo prieigą prie Profesinės sąjungos pirmininko tarnybinio el. pašto ar galimybę naudotis tuo paštu.

28.2. Teisės aktai nenumato galimybės pratęsti ar nukelti atleidimo iš valstybės tarnybos ar įspėjimo termino, kai pareigybė panaikinama, todėl atsakovas nepagrįstai pareiškėjo atleidimo procedūrą nukėlė iki tol, kol bus gautas VDI sprendimas. Pareiškėjo socialinės garantijos nebuvo užtikrintos, nes nebuvo laikomasi imperatyvių teisės normų reikalavimų dėl įspėjimo terminų. Neatleidus darbuotojo per įspėjime nurodytą terminą, įspėjimas neteko galios. Nuo 2018 m. kovo 30 d. iki atleidimo (2018 m. balandžio 27 d.) pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, jokie dokumentai, liudijantys, kad buvo mokėtas darbo užmokestis (atsiskaitymo lapelis), nebuvo pateikti.

28.3. Pareiškėjo vertinimu, prastova valstybės tarnyboje negalima (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016). Be to, prastovos paskelbimas asmeniui, kuris neužima jokių pareigų valstybės tarnyboje, yra negalimas. Todėl skųsti ar reikšti savarankišką reikalavimą dėl VMI 2018 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. P-258, kuriuo paskelbta prastova, nebuvo prasmės. Apie VDI sutikimą pareiškėjas

sužinojo tik priėmus Įsakymą dėl jo atleidimo, todėl jo apskųsti negalėjo. Pažymi, kad VMI, atleisdama pareiškėją iš pareigų, vadovavosi neįsigaliojusiu, t. y. kurio apskundimo terminas nėra pasibaigęs, VDI sprendimu.

28.4. Pareiškėjo pareigybė buvo panaikinti ne 2018 m. balandžio 3 d., o 2018 m. balandžio 27 d., todėl nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. VMI turėjo siūlyti pareiškėjui užimti laisvas pareigybes, kas nebuvo padaryta. Atsisakymas užimti pirmiau siūlytas pareigas neatleido atsakovo nuo atsakomybės siūlyti ir kitas laisvas pareigas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. eA-5042-556/2017).

28.5. Pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, kad 2018 m. balandžio 10 d. kilo darbo ginčas tarp pareiškėjo ir VMI, buvo iškelta administracinė byla Nr. eI-2632-968/2018, todėl darbo sutartis pagal DK 168 straipsnio 3 dalį negalėjo būti nutraukta.

29. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovas pažymi, kad raštas, kuriuo buvo prašoma išankstinio sutikimo atleisti pareiškėją iš darbo, buvo siųstas per vidinę dokumentų valdymo sistemą Profesinės sąjungos pirmininkui, siekiant užtikrinti kuo operatyvesnį šio dokumento įteikimą. VMI Personalo skyrius tuo metu neturėjo duomenų apie Profesinės sąjungos pirmininko nedarbingumą, nes Personalo skyrius apie asmens nedarbingumą informuojamas tik atostogų metu. VDI 2018 m. balandžio 24 d. išvadoje Nr. 1VD-104 nurodyta, kad VDI darbo grupė nenustatė, kad pareiškėjo atleidimas yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla Profesinėje sąjungoje ar darbo taryboje. VDI kreipėsi į Profesinę sąjungą, kuri atsakė, jog panaikinus pareiškėjo pareigybę, jis turėjo būti atleistas iš pareigų. Profesinė sąjunga atsisakė pateikti savo nuomonę dėl VMI prašymo, siūlydama šio VMI prašymo VDI nenagrinėti. Taigi Profesinė sąjunga apie ketinimą atleisti pareiškėją buvo informuota VDI. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie VMI norą susidoroti su juo, kaip Profesinės sąjungos nariu.

31. Atsakovas akcentuoja, kad VMI į VDI bei Profesinę sąjungą anksčiau nesikreipė, nes VMI nebuvo žinoma, kad pareiškėjas nesutiks užimti jam siūlomų pareigų. Būtent todėl tik 2018 m. kovo 29 d. kreiptasi tiek į VDI, tiek į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti pareiškėją, o pačiam pareiškėjui pranešta, kad jam įteikto įspėjimo termino pabaiga nukeliama iki VDI sprendimo priėmimo datos. 2018 m. kovo 30 d. VMI buvo gautas pareiškėjo pareiškimas, kuriame jis atsisako visų jam siūlomų pareigybių. Aplinkybė, kad pareiškėjas neskundė VDI sprendimo, tik patvirtina faktą, kad tiek pareiškėjas, tiek Profesinė sąjunga neprieštarauja pareiškėjo atleidimui. Atsakovas akcentuoja, kad sprendimas dėl prastovos paskelbimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki bus gautas VDI sprendimas pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, ką pagrindžia prie atsiliepimo pridėtas atsiskaitymo lapelis. Pareiškėjas savarankiško reikalavimo dėl informacijos apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas pateikimo nereiškė.

32. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu VMI neturėjo pareigos siūlyti jokių kitų laisvų pareigų ir nepadarė procedūrinių pažeidimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad garantija, numatyta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje, turi būti įgyvendinama tik iki valstybės tarnautojo užimamos pareigybės panaikinimo (administracinė byla Nr. A662-1966/2012). Pareiškėjui buvo pasiūlytos visos laisvos pareigybės, kurių reikalavimus atitiko pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, jog atsisako visų jam siūlomų pareigybių, be to, pateikė teismui skundą dėl jo neatleidimo iš darbo. Pareiškėjas atsisakymą likti tarnyboje išreiškė likus tik dienai iki jo pareigybės panaikinimo. Bet kokiu atveju kitų laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiko pareiškėjas, VMI nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

33. Pareiškėjas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, visų pirma, tvirtina, kad nebuvo gautas privalomas Profesinės sąjungos išankstinis sutikimas, dėl ko jis negalėjo būti atleistas iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė).

34. Vilniaus apygardos administracinis teismas šio baigiamojo teisės akto 17–20 punktuose išdėstė, kodėl 33 punkte minimas skundo, o dabar ir apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija iš principo sutinka su teismo motyvacija aptariamu aspektu.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog tarnybinės nuobaudos paskyrimas iš anksto negavus profesinės sąjungos sutikimo yra esminis procedūrinis pažeidimas, esantis pakankamu pagrindu paskirtai nuobaudai panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-92-261/2015). Sprendžiant pagal turimus faktinius duomenis, galima daryti išvadą, kad tiesioginio Profesinės sąjungos sutikimo atleisti pareiškėją VMI pateikta nebuvo. Vis dėlto šioje konkrečioje situacijoje, aptariama aplinkybė negali būti pagrindu atleidimą pripažinti neteisėtu.

36. Akcentuotina, jog pareiškėjas (apeliantas) iš pareigų buvo atleistas tik gavus VDI sutikimą. Prieš VDI sutinkant dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų, pastaroji institucija kreipėsi ir į Profesinę sąjungą, kuri 2018 m. balandžio 20 d. VDI pateikė poziciją dėl V. J. atleidimo iš pareigų. Profesinė sąjunga atsakyme VDI pažymėjo, kad VTĮ nenumato kitokio darbdavio elgesio modelio po to, kai pareigybė panaikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės panaikinimo momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją. Tuo pačiu VDI pasiūlyta VMI 2018 m. kovo 29 d. raštą (dėl išankstinio sutikimo atleisti) palikti nenagrinėtą. Be kita ko, pastebėtina, jog Profesinės sąjungos atsakyme VDI neužsimenama, kad atleidimas sietinas su asmens veikla profesinėje sąjungoje.

37. 36 punkte nurodytos faktinės aplinkybės suponuoja tvirtinimą, kad nors ir netiesiogiai, nevisiškai taip, kaip reikalauja teisinis reguliavimas, Profesinės sąjungos sutikimas atleisti V. J. buvo išreikštas bei, šiuo konkrečiu atveju, buvo pakankamas priimti Įsakymą.

38. Būtina pastebėti ir tai, kad Profesinei sąjungai buvo žinoma apie VMI prašymą ir, vadovaujantis tarpusavio bendradarbiavimo principu, nebuvo jokių kliūčių išdėstyti savo poziciją tiesiogiai ir VMI, bet tai, dėl nežinomų priežasčių, nepadaryta.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pareigūno narystė profesinėje sąjungoje nesukuria ir negali sukurti jam jokių privilegijų, o Profesinių sąjungų įstatymo nuostatos dėl profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą, yra tik papildoma garantija siekiant apsaugoti pareigūnus – profesinių sąjungų renkamojo organo narius – nuo galimo neteisėto administracijos poveikio dėl pareigūnų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo muitinės tarnybos profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose (pagal analogiją žiūrėti, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2483-520/2015).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nėra absoliučiai jokių įrodymų dėl to, kad pareiškėjas buvo atleistas dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje, kad Profesinės sąjungos pozicija vis dėlto buvo išreikšta, kad nėra duomenų dėl VDI sprendimo apskundimo, 33 punkte nurodytą apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

41. Kitas apeliacinio skundo argumentas – VMI nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. pareiškėjui (apeliantui) nesiūlė užimti kitų laisvų pareigų, o tai irgi, pareiškėjo nuomone, lemia apeliacinio skundo tenkinimą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis argumentas nėra pagrįstas.

42. Iš tikro, kaip ir pažymi apeliantas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.  eA-5042-556/2017 yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) atleidžiamam valstybės tarnautojui siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, 2017 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4442-261/2017). Institucija (įstaiga) turi pareigą būti aktyvi teikiant tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, galėtų užimti. Darbdavys turi pareigą valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, teikti informaciją apie visas laisvas ir naujai steigiamas pareigybes, kurias, paisant nustatytų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, šis karjeros valstybės tarnautojas galėtų užimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-272/2013).

43. Toje pačioje 42 punkte minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje taip pat pabrėžta, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės tarnautojo garantijos tęsti tarnybą užtikrinimas siejamas su šių aplinkybių visuma: iki valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo valstybės institucijoje (įstaigoje) yra laisvos (atsiranda laisvos) pareigos; valstybės tarnautojas yra tinkamas šias pareigas užimti (atitinka pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus); šios pareigos tinkamai pasiūlomos valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama; valstybės tarnautojui sutikus, jis

paskiriamas eiti šias pareigas.44. Iš turimų bylos faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjui (apeliantui) buvo siūlytos (2018 m. vasario 15 d.,

2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. kovo 28 d.) užimti laisvos pareigybės, tačiau siūlytų pareigybių 2018 m. kovo 30 d. paties pareiškėjo pareiškimu buvo atsisakyta. Nuo 2018 m. kovo 29 d. iki Įsakymo priėmimo kitų laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiko pareiškėjas, VMI nebuvo. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos realizavimas buvo realus, pareiškėjas išreiškė valią, atsisakydamas tęsti valstybės tarnybą ir jos (valios) iki pat Įsakymo priėmimo nepakeitė, kad nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d., kada buvo priimtas Įsakymas, laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiktų pareiškėjas, VMI nebuvo, kad pareigybė buvo panaikinta 2018 m. balandžio 3 d., nėra galimybės argumentaciją dėl paneigtos galimybės pareiškėjui užimti kitas pareigas pripažinti pagrįsta. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija teigia, kad nagrinėjamu atveju Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą (valstybės tarnautojo sutikimu užimti kitas pareigas) buvo užtikrinta realiai.

45. Pažymėtina, jog įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies garantijas, abi šalys: darbdavys ir darbuotojas turi bendradarbiauti ir sąžiningai naudotis savo teisėmis bei vykdyti nustatytas pareigas. Tik nustačius aplinkybes, kurias būtų pagrindas anksčiau paminėtais kriterijais pripažinti iš esmės pažeidžiančiomis atleidžiamo iš tarnybos teises pasinaudoti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies garantija pasirinkti pareigas ir būti paskirtam į tas pareigas, būtų pagrindas pripažinti atleidimą iš tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą neteisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3075-261/2018).

46. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, numato garantiją tik paskyrimą į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Siūlyti pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, nėra teisinio pagrindo. Tokią teisės aiškinimo praktiką nuosekliai formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011, 2016 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5287-520/2017, 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018).

47. Apeliacinio skundo argumentai, įvardyti šio baigiamojo teisės akto 28.2 ir 28.3 punktuose, yra tarpusavyje susiję, todėl dėl jų pasisakytina kartu bei iš karto atmetama apeliacija, kad pareiškėjui nebuvo mokamas atlyginimas nuo 2018 m. kovo 30 d. iki atleidimo dienos, kadangi VMI 2018 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. P-258 2 punkte aiškiai nurodyta, kad V. J. už prastovą bus mokama ir tai buvo padaryta (atsiskaitymo lapelis, pridėtas prie atsiliepimo į apeliacinį skundą).

48. Tiriamų apeliacinio skundo argumentų kontekste (žr. nutarties 28.2 ir 28.3 p.) yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012 (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenį Administracinė jurisprudencija, 2012, Nr. 24).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nenumatė (ir nenumato) galimybės perkelti atleidimo datą, kai valstybės tarnautojas iš pareigų šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra atleidžiamas pažeidžiant šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje aptarto pranešimo apie naikinamą valstybės tarnautojo pareigybę įteikimo terminą. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, „<…> darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas“. Net ir tais atvejais, kai atitinkamų tarnybos santykių Valstybės tarnybos įstatymas nereguliuoja, gali būti taikomos tik tokios kitų teisės aktų nuostatos ir tik tokia apimtimi, kad, be kita ko, nebūtų paneigta pačio valstybės tarnautojo statuso (teisinės padėties) ir (ar) jo socialinių garantijų paskirtis bei esmė. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant Darbo kodekso normas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalies nuostata reglamentuoja situaciją, kai darbuotojas yra atleidžiamas pažeidžiant darbo teisės normas dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminų, atitinkamai tokį pažeidimą pripažįstant tik procedūros pažeidimu, kuris savaime nelemia pačio atleidimo neteisėtumo. Kitaip tariant, Darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalimi (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X1534 redakcija) nėra nustatoma darbdavio teisė pažeisti darbo įstatymuose nustatyto įspėjimo apie atleidimą terminą, bet apibrėžiamos tokio pažeidimo teisinės pasekmės. Taigi situacija, kai atsakovas, neturėdamas įstatyminio pagrindo, pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus pranešimo apie panaikinamą pareigybę įteikimo terminus, sudaro pagrindą pripažinti atsakovą pažeidusiu atleidimo procedūrą reglamentuojančias taisykles. Vis dėlto, nors atsakovo veiksmų ir

ginčijamų bei kitų priimtų sprendimų pagrindu susiklosčiusi faktinė situacija teisėtumo aspektu yra kritikuotina ir iš esmės netoleruotina, atsižvelgdama į prieš tai apibrėžtas šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebėjo kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos (pareigų) teisėtumo ir pagrįstumo, kiekvienu atveju vertindamas nustatytus atleidimo procedūros pažeidimus, turėtų atskirai įvertinti tokio pažeidimo reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius konkrečiam valstybės tarnautojui, ir tik po to, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, ar tokiu pažeidimu atsiradusios neigiamos pasekmės gali būti šalinamos kitu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016).

50. Gautoje patikrinti administracinėje byloje VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytas pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminas pažeistas nebuvo. Buvo nukeltas tik pats atleidimo terminas, priimant įsakymą dėl prastovos (VTĮ 5 str.), nes nebuvo gauti Profesinės sąjungos ir VDI išankstiniai sutikimai dėl atleidimo iš pareigų (teisėjų kolegija mano, jog VMI turėjo elgtis atsakingiau ir rūpestingiau, bet esami trūkumai, t. y. stoka atsakingumo bei rūpestingumo, turint omenyje visas kitas bylos aplinkybes (tris kartus siūlyta užimti kitas pareigas, nesitikėjimas atsisakymo tęsti tarnybos santykius), negali būti savarankišku pagrindu iš esmės tenkinti pareiškėjo reikalavimus), ir viso šio nukelto atleidimo termino metu pareiškėjui išlaikytos VTĮ numatytos garantijos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad susiklosčiusi faktinė bei teisinė situacija suponuoja pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir šio baigiamojo teisės akto 28.2  – 28.3 punktuose išvardytų argumentų pagrindu.

51. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04454 2019-03-22 2019-03-14 2019-03-14 -

Administracinė byla Nr. eA-893-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00476-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 22.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymą atsakovei R. S. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyriaus Senamiesčio poskyrio vedėjos R. S. 4 497,18 Eur žalos atlyginimui.

2. Paaiškino, kad VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. birželio 26 d. sprendimu M. A. M. buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo našlių pensija (toliau – ir našlių pensija) už mirusį A. Ž. nuo 1997 m. vasario 11 d. iki gyvos galvos. Sprendimas pasirašytas tuo metu VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėjos R. S.. Našlių pensija buvo paskirta vadovaujantis A. Ž. mirties liudijimo ir Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios dokumento nepatvirtintomis kopijomis. VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimu dėl papildomų sumų mokėjimo M. A. M. buvo nuspręsta išmokėti našlių pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 1997 m. vasario 11 d. iki 1997 m. rugsėjo 30 d., kurį pasirašė R. S. ir specialistė J. G.. 2016 m. vasario 23 d. VSDFV Kauno skyriuje buvo gauta informacija, kad M. A. M. ir A. Ž. santuokos įrašas nerastas, M. A. M. yra našlė nuo 1983 m. sausio 1 d. Vadovaujantis šia informacija VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. PE_SP3-2237 buvo nutrauktas našlių pensijos mokėjimas M. A. M. nuo 2016 m. kovo 1 d. ir 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. PE_SP4-116 buvo nustatyta 9 692,21 Eur našlių pensijos permoka dėl pensijos gavėjos kaltės. 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (6.3E)I-3230 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) nustatė, kad pagal M. A. M. prašymą dėl našlių pensijos skyrimo ir jos pateiktą dokumentą apie 1992 m. spalio 26 d. sudarytą M. A. M. ir A. Ž. bažnytinę santuoką, VSDFV Kauno skyrius nepagrįstai paskyrė našlių pensiją M. A. M.. Dėl šios priežasties Fondo valdyba panaikino 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. PE_SP4-116 „Dėl M. A. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ ir įpareigojo VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti M. A. M. našlių pensijos permoką atsižvelgiant į tai, kad jeigu nebūtų priimtas neteisėtas sprendimas dėl našlių pensijos skyrimo, M. A. M. būtų įgijusi teisę į našlių pensijos permoką nuo 2007 m. sausio 1 d. už mirusį sutuoktinį V. M.. VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 10.19-6 pakeitė VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. PE_SP3-2237, nurodydamas, kad našlių pensijos mokėjimas M. A. M. nutraukiamas nuo 2016 m. kovo 1 d., nes neteisingai paskirta pensija. Be to, VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. PE_SP4-158 nustatė, kad M. A. M. ir A. Ž. bažnytinė santuoka buvo sudaryta 1992 m. spalio 26 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo ir nebuvo registruota civilinės metrikacijos įstaigoje, todėl nesukėlė teisinių pasekmių, bei atsižvelgiant į tai, kad M. A. M. buvo paskirta našlių pensija už V. M. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos, susidarė 7 476,29 Eur našlių pensijos permoka dėl neteisingo pensijos skyrimo. Dėl R. S., tuo metu ėjusios VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėjos pareigas, bei J. G., tuo metu ėjusios VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio specialistės pareigas, kaltės neteisėtai paskyrus našlių pensiją M. A. M., susidarė 7 476,29 Eur dydžio žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsniu, Darbo kodekso 254 straipsniu. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. vasario 3 d. išsiuntė atsakovei pretenziją Nr. (1.35E)S-11460, prašydamas gera valia atlyginti 4 497,18 Eur žalos dalį, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti.

3. Atsakovė R. S. atsiliepime į prašymą nurodė, kad prašymas nepagrįstas ir prašė jį atmesti.

4. Paaiškino, kad atsakovė 1997 m. dirbo VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėja, tačiau 1997 m. birželio 26 d. sprendimo, kuriuo buvo paskirta M. A. M. našlių pensija už mirusį A. Ž. nuo 1997 m. vasario 11 d. iki gyvos galvos nepriėmė ir jo nepasirašė, taip pat nevertino našlių pensijos skyrimui pateiktų dokumentų, nes nuo 1997 m. birželio 16 d. iki 1997 m. birželio 29 d. buvo išleista kasmetinių atostogų. Atostogų metu negalėjo pasirašyti ir priimti sprendimo našlių pensijai skirti pagal Taikomojoje išmokų sistemoje įvestus pensijos skyrimo duomenis, nes pensijos skyrimo dokumentai buvo atspausdinti 1997 m. birželio 26 d., sprendime nenurodyta data ir numeris, parašas nepatvirtintas antspaudu. Visus duomenis našlių pensijai skirti Taikomojoje išmokų sistemoje pagal tuo metu galiojančią pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką įvesdavo vyresnieji pensijų specialistai. Tai, kad ant 1997 m. birželio 26 d. sprendimo skirti M. A. M. našlės pensiją yra ne pareiškėjos parašas ir, tai, kad ne pareiškėja priėmė minėtą sprendimą patvirtina tai, kad M. A. M. prašyme pensijai skirti yra ištaisyta prašymo data ir registracijos numeris. Pareiškėjas, rinkdamas papildomą informaciją, tai yra nusiųsdamas užklausimą Garliavos Šv. Trejybės parapijos klebonui, apie M. A. M. ir A. Ž. bažnytinės santuokos registracijos datą, ją gavo, tačiau nevertino, ar M. A. M. veiksmuose nėra kaltės. Pareiškėjas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. PE_SP3-2237 nusprendė nutraukti M. A. M. našlių pensijos mokėjimą nuo 2016 m. kovo 1 d. vadovaudamasis Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis ir atsižvelgęs į tai, kad M. A. M. nepranešė, kad jos bažnytinė santuoka sudaryta 1992 m. spalio 26 d. su A. Ž. nebuvo įregistruota valstybinėje civilinės metrikacijos įstaigoje. M. A. M. prašyme našlių pensijai skirti yra ištaisyta prašymo data ir registracijos numeris. Tai reikštų, kad sprendimas buvo priimtas atgaline data. Garliavos Švč. Trejybės parapijos klebonas 2016 m. spalio 25 d. pranešimu Nr. 18 pranešė, jog A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. M., gim. (duomenys neskelbtini) Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje 1990 m. rugsėjo 23 d. sudarė santuoką. Atsakovė manė, kad našlių pensijos permoka galėjo susidaryti dėl našlių pensijos išmokos gavėjos kaltės, jai pateikus Kauno skyriui neteisingus duomenis, jog santuoka sudaryta ne 1992 m. spalio 26 d., bet dvejais metais anksčiau. Fondo valdyba padarė išvadą, kad našlių pensija už mirusį A. Ž. buvo paskirta neteisėtai ir mokėta ne dėl M. A. M. kaltės, galimai neištyrusi išsamiai ir visapusiškai aplinkybių, susijusių su našlių pensijos paskyrimu. Atsakovė nurodė, jog nėra atlikta vertinimo, kodėl M. A. M. pateikė Kauno skyriui galimai neteisingus duomenis, jog santuoka buvo palaiminta Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje 1992 m. spalio 26 d., o ne 1990 m. rugsėjo 23 d. Taip pat nevertinta, kad sprendimas skirti našlių pensiją buvo priimtas 1997 m. birželio 26 d., kai M. A. M. prašyme pensijai skirti yra ištaisyta prašymo data ir registracijos numeris. Pažymėta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu valstybės tarnautojų teisniai santykiai buvo reguliuojami Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo (kuris galiojo nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 1999 m. liepos 30 d.) nuostatomis. Minėto įstatymo nuostatose nebuvo nustatytų valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės sąlygų ir žalos atlyginimo tvarkos, taip pat nebuvo įtvirtinta, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Pareiškėjo nurodytas teisinis reglamentavimas, kuriuo pareiškėjas grindžia prašymo dalyką, tai yra Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, 32 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 246, 254 straipsniai, negali būti taikomi tiems faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado 1997 metais, tai yra iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėdamas teisę patikrinti M. A. M. paskirtos našlių pensijos pagrįstumą, apie neteisėtą našlių pensijos paskyrimą turėjo galimybę sužinoti anksčiau, tačiau pensijos skyrimo pagrįstumo patikrinimą inicijavo tik praėjus 19 metų. VSDF galimai tik 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (6.3.) 1-4136 „Dėl našlių pensijų skyrimo pagrįstumo tikrinimo“, gavusi anoniminius pranešimus, informavo teritorinius skyrius dėl nepagrįstai mokamų našlių pensijų asmenims, kuriuo prašė patikrinti mokamų našlių pensijų skyrimo pagrįstumą. Atsakovė prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. birželio 26 d. sprendimu M. A. M. buvo

paskirta našlių pensija už mirusį A. Ž. nuo 1997 m. vasario 11 d. iki gyvos galvos. Našlių pensija buvo paskirta vadovaujantis A. Ž. mirties liudijimo ir Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios dokumento, kuriame nurodyta, kad A. Ž. ir M. A. M. 1992 m. spalio 26 d. sudarė bažnytinę santuoką, nepatvirtintomis kopijomis. VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimu dėl papildomų sumų mokėjimo M. A. M. buvo nuspręsta išmokėti našlių pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 1997 m. vasario 11 d. iki 1997 m. rugsėjo 30 d. 2016 m. vasario 23 d. VSDFV Kauno skyriuje buvo gauta informacija, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje

patikrinus santuokos sudarymo įrašus nuo 1983 iki 1998 m., M. A. M. ir A. Ž. santuokos įrašas nerastas, M. A. M. yra našlė nuo 1983 m. sausio 1 d. Vadovaujantis šia informacija VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. PE_SP3-2237 buvo nutrauktas našlių pensijos mokėjimas M. A. M. nuo 2016 m. kovo 1 d. ir 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. PE_SP4-116 buvo nustatyta 9 692,21 Eur našlių pensijos permoka dėl pensijos gavėjos kaltės. 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (6.3E)I-3230 Fondo valdyba nustatė, kad pagal M. A. M. prašymą dėl našlių pensijos skyrimo ir jos pateiktą dokumentą apie 1992 m. spalio 26 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo, sudarytą M. A. M. ir A. Ž. bažnytinę santuoką, VSDFV Kauno skyrius nepagrįstai paskyrė našlių pensiją M. A. M.. Dėl šios priežasties Fondo valdyba panaikino 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. PE_SP4-116 „Dėl M. A. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ ir įpareigojo VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti M. A. M. našlių pensijos permoką atsižvelgiant į tai, kad jeigu nebūtų priimtas neteisėtas sprendimas dėl našlių pensijos skyrimo, M. A. M. būtų įgijusi teisę į našlių pensijos permoką nuo 2007 m. sausio 1 d. už mirusį sutuoktinį V. M.. Vadovaudamasis Fondo valdybos sprendimu VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 10.19-6 pakeitė VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. PE_SP3-2237 nurodydamas, kad našlių pensijos mokėjimas M. A. M. nutraukiamas nuo 2016 m. kovo 1 d., nes neteisingai paskirta pensija. Be to, VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. PE_SP4-158 nustatė, kad M. A. M. ir A. Ž. bažnytinė santuoka buvo sudaryta 1992 m. spalio 26 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo ir nebuvo registruota civilinės metrikacijos įstaigoje, todėl nesukėlė teisinių pasekmių, bei atsižvelgiant į tai, kad M. A. M. buvo paskirta našlių pensija už V. M. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos, susidarė 7 476,29 Eur našlių pensijos permoka dėl neteisingo pensijos skyrimo. Dėl R. S., tuo metu ėjusios VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėjos pareigas, bei J. G., tuo metu ėjusios VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio specialistės pareigas, kaltės neteisėtai paskyrus našlių pensiją M. A. M., susidarė 7 476,29 Eur dydžio žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. vasario 6 d. pateikė J. G. pretenziją dėl žalos dalies, neteisingai paskyrus valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją M. A. M. atlyginimo. 2017 m. vasario 21 d. J. G. atlygino prašomą žalos dalį gera valia. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. vasario 3 d. išsiuntė pretenziją Nr. (1.35E)S-11460 „Dėl žalos, neteisingai paskyrus valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją M. A. M., atlyginimo“, VSDFV Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyriaus Senamiesčio poskyrio vedėjai R. S., prašydamas gera valia atlyginti 4 497,18 Eur žalos dalį. 2017 m. kovo 1 d. raštu R. S. atsisakė atlyginti prašomą žalos dalį.

7. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.  A261-1531/2010 pažymėjo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai yra atsakingi už įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą ir valstybės tarnautojas atsako už žalą, kuri yra tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas net nepaminėjo aplinkybės, jog atsakovė laikotarpiu nuo 1997 m. birželio 16 d. iki 1997 m. birželio 29 d. atostogavo, šios aplinkybės byloje patvirtintos Kauno skyriaus 1997 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 02-01-110 patvirtinta kopija, todėl teigti, jog ji priėmė neteisėtą sprendimą, nebuvo pagrindo. Byloje nebuvo duomenų, jog ji buvo atšaukta iš atostogų sprendimo priėmimo dieną, tokių įrodymų teismui nepateikė ir pareiškėjas.

9. Taip pat abejones kėlė ir ta aplinkybė, jog M. A. M. prašyme pensijai skirti yra ištaisyta prašymo data ir registracijos numeris. Prašyme data iš „1997-06-27“ ištaisyta į „1997-06-17“, pareiškimo registracijos numeris iš „1373“ į „418“. 1997 m. registracijos žurnale M. A. M. prašymo gavimo data nurodyta 1997 m. birželio 27 d., registracijos numeris „1373“. Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio sprendimas skirti našlių pensiją pagal M. A. M. prašymą yra be antspaudo ir numerio, data nurodyta ant sprendimo – 1997 m. birželio 26 d. Tai reikštų, kad sprendimas taikomojoje sistemoje suformuotas ir atspausdintas anksčiau, nei buvo gautas prašymas našlių pensijai skirti, jog sprendimas buvo priimtas atgaline data. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų patvirtinančių, jog tokius taisymus atliko atsakovė ir nebuvo nustatyta, kas ir kokiu tikslu tokius taisymus atliko.

10. Teismas nurodė, jog pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog atsakovė priėmė neteisėtą sprendimą, kaip jau ištirta aukščiau, visi pareiškėjo minimi atsakovės kaltę patvirtinantys įrodymai yra su taisymais, ir byloje nepateikta įrodymų, kas ir kokiu tikslu atliko taisymus. Net ir dėl parašo ant sprendimo tarp šalių kilus ginčui, pareiškėjas nesutiko atlikti ekspertizę ir duomenų patvirtinančių, jog neteisėtą dokumentą pasirašė atsakovė teismui nepateikė. Pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas išieškoti iš atsakovės žalą, todėl jam teko ir pareiga įrodyti atsakovės kaltę dėl žalos atsiradimo. Teismas sprendimo negalėjo pagrįsti tik pareiškėjo prielaidomis ir spėlionėmis apie įvykius, kuriems jau sukako 19 metų.

11. Be to, atsakovė prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui senatį. CK 1.125 straipsnio 1  dalies 8 punktas įtvirtina

sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas siekė prisiteisti žalos atlyginimui našlių pensijos permokos dalį, kuri M. A. M. buvo paskirta 1997 m. birželio 26 d. sprendimu, tai yra 1997 metais. Teismas sprendė, kad pareiškėjas anksčiau turėjo žinoti apie galimai valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui daromą ar padarytą žalą, tačiau ėmėsi veiksmų nustatyti našlių pensijos mokėjimo pagrįstumą tik praėjus 19 metų, t. y. nepateisinamai ilgai nesiėmė veiksmų siekiant nustatyti pažeidimus.

12. Teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

III.

13. Pareiškėjas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad VSDFV Kauno skyrius, atlikęs tarnybinį tyrimą, 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. PE-830 nustatė, kad R. S., 1997 m. priėmusi sprendimą, kuriuo M. A. M. buvo nepagrįstai paskirta našlių pensija, padarė tarnybinį nusižengimą.

15. Pareiškėjas teigia, kad 1997 m. birželio 26 d. – tai sprendimo suformavimo data, o pasirašytas sprendimas galėjo būti vėliau. Našlių pensijos mokėjimas buvo pradėtas priėmus VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimą dėl papildomų sumų išmokėjimo. Teismas nevertino aplinkybės, kad šis sprendimas buvo priimtas ne atsakovės atostogų laikotarpiu, taigi, jos pasirašytas ir buvo pagrindas 1 087,25 Lt (314,89 Eur) papildomoms sumoms išmokėti, o VSDFV Kauno skyriui, šio sprendimo pagrindu išmokėjus papildomas sumas, buvo padaryta 314,89 Eur (1087 Lt) žala. Be, to nuo šios datos buvo pradėtas našlių pensijos mokėjimas ir pagal 1997 m. birželio 26 d. suformuotą sprendimą. Atsakovė priėmė ir pasirašė VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimą dėl papildomų sumų išmokėjimo M. A. M., nors pirminis sprendimas (1997 m. birželio 26 d. suformuotas) skirti našlių pensiją M. A. M. buvo be registracijos datos ir numerio, taip pat ir be antspaudo. Šios aplinkybės įrodo, kad atsakovė nerūpestingai ir netinkamai atliko savo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nesukontroliavo neteisėtų sprendimų priėmimo, todėl pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

16. Pareiškėjas pažymi, kad R. S. VSDFV Kauno skyriui pateikė paaiškinimą, kad 1997 m. birželio 26 d. suformuotą sprendimą ji galėjo pasirašyti atgaline data, t. y. vykdant metines pensijų bylų inventorizacijas. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė laikėsi priešingos pozicijos – kad ji nepasirašinėjo 1997 m. birželio 26 d. suformuoto sprendimo, parašas ant šio sprendimo galimai yra ne jos, jis suklastotas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovė ginčijo tik 1997 m. birželio 26 d. pasirašymo faktą, bet neginčijo, jog 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl papildomų sumų išmokėjimo buvo pasirašytas ne jos.

17. Pareiškėjo teigimu, priežastinis ryšys su žala (t. y. pensijos permoka, nustatyta VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. PE_SP4-158) yra neteisėtų sprendimų (VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. birželio 26 d. suformuotas sprendimas be registracijos datos ir numerio ir jo pagrindu priimtas 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl papildomų sumų išmokėjimo) priėmimas ir našlių pensijos mokėjimas asmeniui, neturinčiam teisės jos gauti.

18. Dėl ieškinio senaties termino taikymo pareiškėjas nurodo, kad VSDFV Kauno skyrius apie žalos padarymą sužinojo 2016 m. balandžio 6 d., t. y. nuo VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. PE_SP4-116 „Dėl M. A. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ priėmimo, kuriuo buvo nustatyta 9 692,21 Eur permoka dėl M. A. M. kaltės.

19. Pareiškėjo teigimu, šiuo aspektu gero viešojo administravimo principas netaikytinas, kadangi našlių pensija buvo paskirta ne dėl pensijos gavėjos kaltės, o dėl VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio darbuotojų aplaidumo. Pati R.  S. nesivadovavo gero administravimo principu.

20. Atsakovė R. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovė mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas nepagrindė, kodėl būtų pagrindas panaikinti sprendimą.

22. Dėl įsakymo, kuriuo pripažinta, kad R. S. padarė tarnybinį nusižengimą, atsakovė pažymi, jog valstybės tarnautojo drausminė ir materialinė atsakomybė yra dvi skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Nurodo, kad dėl VSDFV Kauno skyriaus direktorės 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. PE-830 panaikinimo į teismą nesikreipė, nes manė, kad šis įsakymas

jai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Tačiau atsakovė mano, kad šis įsakymas neteisingas.23. Atsakovės teigimu, ji nuosekliai tvirtino, kad 1997 m. birželio 26 d. sprendimo ji nepriėmė ir nepasirašė.24. Atsakovė mano, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi sena pareiškėjos pareigybės instrukcija, su kuria ji net

nebuvo supažindinta.25. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad našlių pensijos mokėjimas buvo pradėtas ir atliekamas 1997 m. birželio 26 d.

sprendimo pagrindu, kurio ji nepriėmė. Ji neprivalėjo revizuoti ir kontroliuoti sprendimų, jų teisėtumo, kadangi šių funkcijų jai nebuvo nustatyta.

26. Atsakovė mano, kad pareiškėjui buvo privalu laikytis gero viešojo administravimo principo. Atsakovė mano, kad pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti anksčiau, tačiau našlių pensijos skyrimo pagrįstumo patikrinimą inicijavo tik praėjus 19 metų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl materialinės žalos, padarytos pareiškėjui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, atlyginimo priteisimo iš atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyriaus Senamiesčio poskyrio vedėjos R. S..

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės. Materialinė atsakomybė – tai savarankiška atsakomybės rūšis, kurios tikslas yra atlyginti turtinę žalą, susijusią su tarnybinių pareigų vykdymu, padarytą kitam tarnybinio teisinio santykio subjektui. Bendriausia prasme materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas tarnybinio santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų arba netinkamai jas atlikdamas. Šios atsakomybės taikymo galimybė yra saistoma būtinumo neabejotinai nustatyti materialinės atsakomybės sąlygas, t. y. turi būti įrodinėjami visi valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės elementai.

30. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, neteisėta veika, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų taikymo, kurios taikomos kituose teisiniuose santykiuose, reguliuojančiuose analogiškus teisinius santykius, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnis, nustatantis priežastinio ryšio buvimo sąlygą, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 246 straipsnis, nustatantis eilę kitų sąlygų, būtinų materialinei atsakomybei atsirasti, dėl ko spręsta, kad tai leidžia taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, kiek tai susiję su materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų nustatymu bei taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2120/2011, 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–2899/2011).

31. Lietuvos Respublikos darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 246 straipsnyje buvo nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Vadinasi, materialinė

atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra nustatomos visos anksčiau minėtos sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009, 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011 ir kt.).

32. Ginčo byloje dėl to, kad atsakovė R. S. žalos atsiradimo momentu buvo valstybės tarnautoja ir tarnybiniais santykiais susijusi su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriumi bei žalos atsiradimas susijęs su tarnybine veikla, nėra.

33. Nustatyta, jog R. S., 1997 m. eidama VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėjos pareigas, priėmė neteisėtą sprendimą skirti našlių pensiją M. A. M., dėl ko pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. PE_SP4-158 buvo nustatyta 7 476,29 Eur našlių pensijos permoka dėl neteisingo pensijos skyrimo. VSDFV Kauno skyriaus teigimu, atsakovės materialinei atsakomybei kilti yra visos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 246 straipsnyje nustatytos sąlygos.

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas materialinės atsakomybės atsiradimo/kilimo sąlygas, konstatavo, kad nėra atsakovės neteisėtos veikos ir kaltės kaip būtinų materialinės atsakomybės sąlygų. Teismas sprendime nurodė, jog byloje yra neginčijamai nustatyta, kad atsakovė laikotarpiu nuo 1997-06-16 iki 1997-06-29 atostogavo, šios aplinkybės byloje patvirtintos VSDFV Kauno skyriaus 1997-05-26 įsakymo Nr. 02-01-110 patvirtinta kopija, ir yra nepaneigtos kita bylos medžiaga, taip pat pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog atsakovė priėmė neteisėtą sprendimą, <…>, visi <…> įrodymai yra su taisymais, ir byloje nepateikta įrodymų kas ir kokiu tikslu atliko taisymus. Net ir dėl parašo ant sprendimo tarp šalių kilus ginčui, VSDFV Kauno skyrius nesutiko atlikti ekspertizę ir duomenų patvirtinančių, jog neteisėtą dokumentą pasirašė atsakovė teismui nepateikė.

35. Vertinant veikos neteisėtumą bei kaltę, kaip būtinas valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015 yra pažymėjusi, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, jog atitinkamos pareigos, reikalavimai ir veiklos principai, kurių turi laikytis valstybės tarnautojai, įgyvendindami savo funkcijas, teisės aktuose gali būti apibrėžti skirtingai. Tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia).

36. Iš anksčiau išdėstyto akivaizdu, kad byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus aiškiai nenustatyta, ar R. S. kaip Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėja 1997 m. birželio 26 d. pasirašė/priėmė neteisėtą sprendimą dėl našlių pensijos M. A. M. skyrimo. Tai reiškia, jog šiuo atveju iš emės kalbama apie materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygą – neteisėtą veiką. Taigi byloje nėra neginčytinai nustatyta, kad 1997 m. birželio 26 d. sprendimą pasirašė būtent atsakovė, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, iš kurių vienareikšmiškai būtų galima spręsti, jog atsakovė atliko inkriminuojamus neteisėtus veiksmus, todėl šiuo atveju visos abejonės vertinamos atsakovės naudai. Vadinasi, nenustačius vienos iš būtinųjų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra pagrindo valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnį kilti.

37. Be to, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.) 27 straipsnio 2 dalis įtvirtino, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų, ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos (5 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 konstatavo, kad <… vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos

institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan. …>. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog vertinat pareiškėjo prašyme nurodyto galimo teisės pažeidimo pobūdį, pareiškėjas visą nurodytą ginčo laikotarpį, atsižvelgus iš gero viešojo administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, tai, kad atlikdamas valstybės pavestas funkcijas privalėjo būti atidus ir rūpestingas, turėjo pareigą užtikrinti valstybės lėšų disponavimo teisinį režimą, kontrolės mechanizmą, patikrinti M. A. M. paskirtos našlių pensijos pagrįstumą anksčiau, tai yra turėjo galimybę sužinoti anksčiau, tačiau kaip minėta našlių pensijos skyrimo pagrįstumo patikrinimą inicijavo tik praėjus 19 metų, tai yra pareiškėjas anksčiau turėjo žinoti apie galimai valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui daromą, ar padarytą žalą, tačiau ėmėsi veiksmų nustatyti našlių pensijos mokėjimo pagrįstumą tik praėjus 19 metų, t. y. nepateisinamai ilgai nesiėmė veiksmų siekiant nustatyti pažeidimus.

39. Nenustačius R. S. neteisėtos veikos kaip vienos iš materialinės atsakomybės kilimo sąlygos, taip pat praėjus 19 metų nuo neteisėtos veikos galimai padarymo, vadovaujantis gero administravimo, teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus reikalavimai atmestini.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė 2017 m. lapkričio 5 d. priėmė ir pasirašė sprendimą dėl papildomų sumų išmokėjimo M. A. M., kuriuo VSDFV Kauno skyriui šio sprendimo pagrindu išmokėjus papildomas sumas buvo padaryta 314,89 Eur (1087 Lt) žala. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (tik užsiminta, kad toks sprendimas buvo priimtas) ir teismas jų nevertino, todėl jie apeliacinės instancijos teismo nėra tiriami.

41. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1  punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04538 2019-03-25 2019-03-14 2019-03-14 -

Administracinė byla Nr. eR-20-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00028-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 58.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant pareiškėjui K. V. ir pareiškėjų atstovui G. R.,atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovei Laurai Matjošaitytei,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos

liberalų sąjūdžio Elektrėnų skyriaus ir K. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio Elektrėnų skyrius ir K. V. (toliau – ir pareiškėjai) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame prašo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, Komisija, atsakovas) 2019 m. kovo 8 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta tenkinti Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovo Elektrėnų rinkimų komisijoje Nr. 8 G. R. 2019 m. kovo 6 d. skundą (prašymą) dėl rinkėjų balsų perskaičiavimo (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Komisiją perskaičiuoti visus Elektrėnų savivaldybės rinkėjų balsus, kurie priskirti negaliojantiems.

2. Skunde nurodo, kad Elektrėnų savivaldybės rinkimų komisija Nr. 8 2019 m kovo 4 d. protokoliniu sprendimu nusprendė netenkinti Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovo Elektrėnų rinkimų komisijoje Nr. 8 G. R. 2019 m. kovo 4 d. prašymo perskaičiuoti visų rinkėjų balsus. Skundžiamas sprendimas grindžiamas tuo, kad pagal VRK sugeneruotą balsų perskaičiavimą pažeidimų ir neatitikimų nenustatė ir iš stebėtojų negauta pranešimų dėl pažeidimų skaičiuojant balsus. Tokie skundžiamo sprendimo argumentai yra nepagristi ir neatitinka tikrovės, kadangi pažeidimų būta, apie pažeidimus stebėtojai yra pateikę informaciją ir VRK, taip pat pažymėję pastabose prie balsų skaičiavimo protokolų. Elektrėnų savivaldybės Draugystės rinkimų apylinkėje Liberalų sąjūdžio stebėtoja A. K. 2019 m. kovo 3 d. 21.00 val. informavo VRK apie tai, kad jau prasidėjus balsų skaičiavimui į apylinkę nepristatyti išankstinio balsavimo vokai (trūko net 175 vokų), nors pagal nustatytą tvarką, jie turėjo būti pristatyti iki 20.00 val. Apie ši pažeidimą stebėtoja A. K., priešingai nei teigia savivaldybės rinkimų komisija skundžiamame sprendime, pažymėjo protokolo priede (pateikė pastaba). Taip pat žinoma, kad šis pažeidimas buvo padarytas ir kitose didžiausiose Elektrėnų savivaldybės rinkimų apylinkėse (Saulės, Sodų ir Versmės).

3. Pažymi, kad šiuo atveju buvo pažeistos Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 69 straipsnio 8 dalies nuostatos, kadangi tik pradėjus skaičiuoti rinkėjų balsus, savivaldybės rinkimų komisija pristatė išorinius balsavimo vokus. Be to, visas išorinių vokų perdavimo procesas vyko chaotiškai ir neatsakingai, sumaišant vokus ir pristatant juos ne į tas apylinkes, į kurias priklauso. Pagal Komisijos 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. Sp-211 patvirtinto Apylinkės rinkimų komisijos protokolų pildymo naudojant „rinkimų vedlį“, balsų ir pirmumo balsų skaičiavimo, rinkimų biuletenių ir kitų dokumentų pristatymo savivaldybės (apygardos) rinkimų komisijai tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 21.1. punktą, komisijos pirmininkas paveda vienam komisijos nariui išimti iš kiekvieno išorinio voko (nukirpus nuo jo vieną kraštą) rinkėjo kortelę ir vidinį voką, kitam (kitiems) – rinkėjų sąraše surasti balsavusio rinkėjo pavardę ir pranešti, ar rinkėjas nėra balsavęs rinkimų apylinkėje ir ar nėra gauta šio rinkėjo dar vieno voko. Saulės rinkimų apylinkėje 2019 m. kovo 3 d. po 21.00 val. iš išorinio voko išėmus kitos – Versmės rinkimų apylinkės rinkėjos I. P. kortelę, paskelbta, kad tai yra kitos apylinkės rinkėja ir jos balsas priskirtas prie negaliojančių. Rinkimų komisijos nesiėmė priemonių ištaisyti šios savo klaidos ir nepasirūpino, kad Versmės apylinkės rinkėjos balsas patektų į Versmės apylinkę. Tuo Komisija gali įsitikinti

patikrinusi ar Versmės apylinkėje yra užskaitytas I. P. balsas. Pareiškėjų teigimu, tokių pažeidimų dėl chaotiško rinkimų komisijos pareigų atlikimo yra ir daugiau.

4. Pareiškėjų teigimu, jiems yra žinoma, kad rinkimų apylinkėse buvo biuletenių, kuriuose kryželiu pažymėta viena partija, o kiti – minusais ir pan., tačiau rinkėjo valia buvo aiškiai išreikšta. Kilus komisijos narių ginčui dėl rinkimų biuletenio žymų įvertinimo, rinkimų komisija balsavimu nesprendė biuletenio pripažinimo galiojančiu klausimo ir šio balsavimo rezultatai nebuvo nurodomi kitoje to rinkimų biuletenio pusėje. Biuleteniai tiesiog pridėti prie negaliojančių, todėl tokiu būdu buvo pažeista Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 72 straipsnio 4 dalis ir rinkėjų teisė balsuoti už kandidatus į savivaldybės tarybos narius ir merą.

5. Akcentuoja, kad didelė dalis priskirtų prie negaliojančių biuletenių buvo vien tik dėl to, kad buvo neužklijuotas vidinis vokas, tačiau ir šiuo atveju komisijos formaliai nesprendė biuletenių pripažinimo negaliojančiais klausimo, todėl bene visi negaliojantys biuleteniai turi būti laikomi galiojančiais (kol komisija nenuspręs pripažinti jų negaliojančiais). Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 73 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punkte yra nustatytas baigtinis išoriniuose vokuose esančių rinkimų biuletenių pripažinimo negaliojančiais atvejų sąrašas ir tarp jų nėra atvejo, kai randamas neužklijuotas vidinis vokas, todėl nesutinka, kad prie negaliojančių biuletenių būtų priskirti biuleteniai vien tik dėl to, jog jie buvo neužklijuotame vidiniame voke (nes vidinio voko neužklijavimo teisinės pasekmės apskritai neaptartos teisės aktuose).

6. Pareiškėjai nurodo, kad negaliojančių biuletenių merų yra – 223 (2,34%), kitų tarybos narių rinkimuose – 375 (3,94%). Net 598 biuleteniai visose Elektrėnų savivaldybės apylinkėse yra priskirti prie negaliojančių. Šis skaičius yra pernelyg didelis. Realiai negali tiek daug biuletenių būti negaliojančiais, todėl tam absoliučią įtaką turėjo skunde įvardyti pažeidimai. Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio Elektrėnų skyriaus sąrašui pritrūko tik 6 balsų, jog iškovotų 9 savivaldybės tarybos nario mandatus, todėl minėti pažeidimai turi įtakos galutiniams rinkimų rezultatams ir šią aplinkybę pareiškėjai laiko svarbia, kad būtų perskaičiuoti rinkėjų balsai.

7. Pareiškėjai dėl nurodytų aplinkybių su skundu 2019 m. kovo 6 d. kreipėsi į VRK prašydami panaikinti Elektrėnų savivaldybės rinkimų komisija Nr. 8 2019 m. kovo 4 d. protokolinį sprendimą neperskaičiuoti visų rinkėjų balsų ir perskaičiuoti visų rinkėjų balsus, taip pat jei VRK nuspręstų neperskaičiuoti visų rinkėjų balsų, prašė peržiūrėti negaliojančius biuletenius, įvertinti jų priskyrimo negaliojantiems pagrįstumą, ir nustačius pažeidimų, perskaičiuoti balsus. Pareiškėjai VRK 2019 m. kovo 7 d. pateikė papildomus įrodymus (stebėtojos R. B. 2019 m. kovo 5 d. skundą dėl galimų balsavimo pažeidimų, stebėtojos J. G. 2019 m. kovo 7 d. skundą dėl galimų balsavimo pažeidimų; rinkėjos I. P. 2019 m. kovo 5 d. skundą dėl galimų balsavimo pažeidimų) ir argumentus. VRK neturėtų būti sunku patikrinti, kad dėl išankstinio balsavimo vokų perdavimo chaoso, rinkėjo, kurio numeris 1650, išankstinio balsavimo vokas nepateko į jo Sodų rinkimų apylinkę (galbūt pateko į kitą apylinkę, kur buvo pripažintas negaliojančiu). Taip pat paaiškėjo, kad rinkėjo, kurio numeris 143, išankstinio balsavimo vokas pateko į Sodų apylinkę, nors turėjo patekti į kitą apylinkę (Sodų apylinkėje jis buvo pripažintas negaliojančiu dėl to, kad per rinkimų komisijos neapdairumą pateko ne į tą apylinkę). Pabendravus su komisijų nariais paaiškėjo, kad toks vokų paklydimas ir nurašymas į negaliojančius yra masinis reiškinys ir besikartojantis visose Vievio, Draugystės, Sodų, Saulės ir Versmės apylinkėse. Šios aplinkybės patvirtina, kad yra pakankamas pagrindas perskaičiuoti visus pripažintų negaliojančiais balsus ir tokiu būdu pašalinti balsų skaičiavimo trūkumai.

8. Komisija, 2019 m. kovo 8 d. vykusiame posėdyje svarstant klausimą Nr. 2 dėl savivaldybių tarybų narių – merų pakartotinio balsavimo Elektrėnų savivaldybėje, pritarė Komisijos pirmininkės siūlymui pareiškėjų skundo netenkinti. Akcentuoja, kad skundas buvo nagrinėjamas skubotai, perskaityta tik dalis pareiškėjų skundo, rinkėjos I.  P. skundas, neperskaityti stebėtojų A. K., R. B. ir J. G. skundai, nurodyta, kad stebėtojų skundų nėra, o pripažintų negaliojančiais biuletenių skaičius yra nedidelis. VRK, nagrinėdama skundus, nesiaiškino skunduose pateiktų faktinių aplinkybių, todėl VRK sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų pagrįsti priimamą sprendimą nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. VRK sprendimas grindžiamas aplinkybėmis, kurios neatitinka tikrovės, todėl naikintinas.

II.

9. Atsakovas VRK atsiliepime į skundą prašo pareiškėjų skundą atmesti.10. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio nuostatas,

suinteresuotiems asmenims ne tik suteikiama teisė skųsti atitinkamus sprendimus, bet kartu jie įpareigojami šia teise

naudotis itin operatyviai ir sąžiningai, kadangi priešingu atveju procesą, kurio metu formuojamos atstovaujamosios institucijos, būtų galima nepagrįstai vilkinti ar stabdyti. 2019 m. kovo 4 d. į Elektrėnų savivaldybės rinkimų komisiją su elektroniniu būdu pateiktu prašymu kreipėsi Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovas G. R. dėl balsų perskaičiavimo. Tą pačią dieną Elektrėnų savivaldybės rinkimų komisija konstatavo, kad pagal Komisijos sugeneruotą balsų perskaičiavimą pažeidimų ir neatitikimų nenustatyta. Elektrėnų savivaldybės rinkimų komisija pažymėjo, jog iš stebėtojų nebuvo gauta pranešimų dėl pažeidimų skaičiuojant balsus. Savivaldybės rinkimų komisijai sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovo prašymo 5 komisijos nariai balsavo už tai, kad prašymas būtų atmestas, 1 susilaikė, dėl to Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovo G. R. prašymas dėl balsų perskaičiavimo buvo atmestas.

11. Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovas Elektrėnų savivaldybės rinkimų komisijoje Nr. 8 G. R. 2019 m. kovo 6 d. kreipėsi į Komisiją su skundu. Komisijos 2019 m. kovo 8 d. posėdyje buvo aptarti visi su rinkimų rezultatais, balsų perskaičiavimais susiję skundai, taip pat ir pareiškėjo G. R.. Komisijos 2019 m. kovo 6 d. gautame Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio skunde „Dėl balsų skaičiavimo protokolų surašymo“ buvo nurodoma, kad Elektrėnų savivaldybės rinkimų komisija Nr. 8 2019 m. kovo 4 d. protokoliniu sprendimu nusprendė netenkinti Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovo Elektrėnų rinkimų komisijoje Nr. 8 G. R. 2019 m. kovo 4 d. prašymo perskaičiuoti visų rinkėjų balsus.

12. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas nenustato perskaičiavimo pagrindų, į tai, kad Komisijos diskrecija priimti sprendimą perskaičiuoti biuletenius nėra absoliuti ir turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis, keliančiais abejonių dėl esminių rezultatų nustatymo, kad reikalavimas perskaičiuoti biuletenius negali būti grindžiamas prielaidomis arba tam tikro rezultato siekimu, į tai, kad pareiškėjas, siekdamas panaikinti sprendimą dėl rinkimų galutinių rezultatų patvirtinimo, turėtų teikti faktinius duomenis, leidžiančius konstatuoti aplinkybes, įvardytas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme, tačiau tokių aplinkybių, šiuo konkrečiu atveju, nebuvo nurodyta ir nebuvo nustatyta, bei tai, kad Komisija, įvertinusi faktą, jog rinkimų dieną ir tuo metu, kai buvo skaičiuojami rinkėjų balsai nebuvo gavusi jokių stebėtojų skundų dėl rinkimų rezultatų, nekorektiško balsavimo protokolų pildymo (įskaitant Saulės, Draugystės, Sodų ir Versmės apylinkes), išskyrus tai, jog balsavimo iš anksto vokai (užklijuoti specialiu holograminiu ženklu ir nepažeisti (stebėtojų skundų negauta)) buvo pristatyti valanda vėliau nei priklauso, į tai, jog šioje savivaldybėje negaliojančių rinkėjų balsų skaičius neišsiskyrė iš kitų panašaus dydžio savivaldybių, ir buvo netgi gerokai mažesnis nei kitose panašų rinkėjų skaičių turinčiose savivaldybėse, bei į tai, kad Komisijos posėdžio metu Komisijai nebuvo pateiktos naujos aplinkybės, į tai, jog savivaldybės rinkimų komisija nenustatė nepanaudotų biuletenių trūkumo, visi nepanaudoti biuleteniai buvo tinkamai apskaityti ir jų skaičius atitiko išduotų ir panaudotų biuletenių likutį, kad rinkimų dieną skaičiuojant biuletenius nebuvo gauta iš stebėtojų jokių pastabų (rinkimų stebėtojai buvo supažindinti su surašytu balsų skaičiavimo protokolu), kad biuleteniai buvo ne taip skaičiuojami, galiojantys užskaitomi kaip negaliojantys ir  t. t., bei tai, jog Komisijos posėdyje iš savivaldybės komisijos dokumentus priėmęs komisijos narys T. R. pažymėjo, kad savivaldybės rinkimų komisijos pateikti dokumentai pateikti tvarkingi, gauti protokolai, rezultatai nustatyti teisingai, skundų nėra, ir į tai, kad pareiškėjas iš esmės niekuo nepagrindė savo abejonių dėl biuletenių perskaičiavimo, nusprendė pareiškėjo prašymo dėl balsų perskaičiavimo netenkinti. Sprendimas priimtas visiems posėdyje dalyvavusiems Komisijos nariams bendru sutarimu dalyvaujant 10 Komisijos narių, nepareiškus prieštaravimo.

13. Komisijos nuomone, pareiškėjų siekis įpareigoti Komisiją perskaičiuoti biuletenius yra nepagrįstas Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymu. Įstatymų leidėjas Komisijai, kaip aukščiausiajai rinkimų ir referendumų organizavimo bei vykdymo valstybės institucijai (Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas) tam, kad būtų užtikrintas galutinių rinkimų rezultatų legitimumas suteikia teisę (galimybę) perskaičiuoti jai pavaldžių rinkimų komisijų darbą (perskaičiuoti savivaldybės rinkimų komisijos pateiktus rinkimų biuletenius), tačiau tam turi būti pagrįstas pagrindas. Jeigu savivaldybės rinkimų komisijos darbas atliktas nepažeidžiant procesinių rinkimų įstatymų nuostatų, jis yra laikomas galutiniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

14. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai skundžia VRK 2019 m. kovo 8 d. protokolinį sprendimą Nr. P-16, kurio 4 punktu

nuspręsta netenkinti prašymo perskaičiuoti balsus.15. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad balsavimo vokų ir rinkimų biuletenių

apskaitos tvarką Lietuvos Respublikoje nustato ir šią apskaitą tvarko Vyriausioji rinkimų komisija. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant skaičiuoti rinkėjų balsus, iš savivaldybės rinkimų komisijos gauti balsavusių rinkėjų išoriniai balsavimo vokai sudedami kartu su namuose balsavusių rinkėjų išoriniais balsavimo vokais, sumaišomi ir skaičiuojami pagal šio įstatymo 73 straipsnį.

16. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl rinkimų biuletenio pripažinimo negaliojančiu arba sprendimą tuo atveju, kai kyla komisijos narių ginčas dėl rinkimų biuletenio žymų įvertinimo, priima rinkimų komisija balsavimu. Šio balsavimo rezultatai nurodomi kitoje to rinkimų biuletenio pusėje. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad konkrečią rinkimų biuletenių ir balsų skaičiavimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip iki rinkimų likus 14 dienų. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 73 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad suskaičiavus balsadėžėje rastus rinkimų biuletenius, pradedami skaičiuoti iš rinkėjų, balsavusių ne rinkimų apylinkės balsavimo patalpoje, gauti rinkimų biuleteniai, iš išorinio voko išimama rinkėjo kortelė, garsiai perskaitoma rinkėjo pavardė, ji sutikrinama su apylinkės rinkėjų sąrašu ir vidinis balsavimo vokas antspauduojamas rinkimų apylinkės antspaudu. Jeigu rinkėjo kortelėje įrašytas asmuo, kurio nėra rinkėjų sąraše, arba rinkėjų sąraše yra rinkėjo parašas, liudijantis, kad jis jau balsavo rinkimų apylinkėje, arba yra įrašas, nurodantis, kad rinkėjas balsavo kitoje rinkimų apylinkėje, arba yra gautas kitas to paties rinkėjo balsavimo vokas, arba išoriniame voke nėra rinkėjo kortelės, arba išoriniame voke yra įdėta daugiau kaip vienas vidinis balsavimo vokas, antspaudas nededamas ir laikoma, kad voke esantis rinkimų biuletenis negalioja, ir vokas neatplėšiamas. Ant vidinio (vidinių) balsavimo voko (vokų) būtina pažymėti, kad voke esantis rinkimų biuletenis negalioja. Tokių vokų turinys rinkimų apylinkės balsų skaičiavimo protokole neįskaičiuojamas, o 6 punkte nustatyta, kad baigus peržiūrėti visus gautus balsavimo vokus, balsadėžė atidaroma ir atplėšiami antspauduoti vidiniai balsavimo vokai. Jeigu balsavimo voke yra daugiau kaip vienas vienmandatės rinkimų apygardos rinkimų biuletenis arba daugiau kaip vienas daugiamandatės rinkimų apygardos rinkimų biuletenis, visi voke esantys biuleteniai pripažįstami negaliojančiais. Toliau gauti balsai skaičiuojami pagal šio įstatymo 71 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

17. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio 4 dalį, Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama skundą dėl savivaldybės rinkimų komisijos sprendimo dėl rinkimų apygardos balsų skaičiavimo protokolo surašymo, gali perskaičiuoti savivaldybės rinkimų komisijos pateiktus rinkimų biuletenius, o nustačiusi protokole aritmetinę klaidą, neteisingai suskaičiuotus galiojančius ar negaliojančius rinkimų biuletenius, surašo papildomą rinkimų apygardos, rinkimų apylinkės balsų skaičiavimo protokolą ir prideda jį prie rinkimų apygardos balsų skaičiavimo protokolo.

18. Komisija 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. Sp-211 1.1 punktu patvirtino Apylinkės rinkimų komisijos protokolų pildymo naudojant „rinkimų vedlį“, balsų ir pirmumo balsų skaičiavimo, rinkimų biuletenių ir kitų dokumentų pristatymo savivaldybės (apygardos) rinkimų komisijai tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kurio 21.1 punkte numatyta, kad komisijos pirmininkas paveda vienam komisijos nariui išimti iš kiekvieno išorinio voko (nukirpus nuo jo vieną kraštą) rinkėjo kortelę ir vidinį voką, kitam (kitiems) – rinkėjų sąraše surasti balsavusio rinkėjo pavardę ir pranešti, ar rinkėjas nėra balsavęs rinkimų apylinkėje ir ar nėra gauta šio rinkėjo dar vieno voko. <…>.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svarbą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo inter alia (be kita ko) dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 18 d. nutarimą, 2004 m. lapkričio 5 d. išvadą, 2008 m. spalio 1 d. nutarimą, 2008 m. lapkričio 7 d. išvadą).

20. Įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuostatas, yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo imperatyvų. Tokio teisinio reguliavimo pavyzdžiais galėtume laikyti rinkimų įstatymuose įtvirtintas teisės normas, skirtas pašalinti abejones dėl rinkimų legitimumo (inter alia galutinių rinkimų rezultatų teisėtumo). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pabrėžta, kad pats Savivaldybių rinkimų tarybų

įstatymas numato tam tikras procedūrines garantijas, sudarančias prielaidas užtikrinant teisėtus ir skaidrius rinkimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R858-31/2011). Pažymėtina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio 4 dalis nustato, jog Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama skundą dėl savivaldybės rinkimų komisijos sprendimo dėl apygardos balsų skaičiavimo protokolo surašymo, gali perskaičiuoti savivaldybės rinkimų komisijos pateiktus rinkimų biuletenius, o nustačiusi protokole aritmetinę klaidą, neteisingai suskaičiuotus galiojančius ar negaliojančius rinkimų biuletenius, surašo papildomą apygardos, rinkimų apylinkės balsų skaičiavimo protokolą ir prideda jį prie rinkimų apygardos balsų skaičiavimo protokolo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Savivaldybių tarybos rinkimų įstatyme nėra įtvirtinti konkretūs rinkėjų balsų perskaičiavimo pagrindai ir VRK, įgyvendindama Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą balsų perskaičiavimo teisę, turi pareigą nuspręsti, ar kiekvienu konkrečiu atveju yra pakankamas pagrindas pasinaudoti šia įstatymo suteikta galimybe. Laikytina, jog toks sprendimas turi būti pagrįstas ir motyvuotas, atsižvelgiant į pagrįstų abejonių balsų skaičiavimo rezultatais pakankamumą.

21. Esminė aplinkybė, kuria pareiškėjai grindžia savo poziciją dėl VRK 2019 m. kovo 8 d. protokolinio sprendimo neteisėtumo – biuletenių pripažinimo negaliojančiais klausimas. Pareiškėjų teigimu, VRK pripažindama negaliojančiais rinkimų biuletenius, pažeidė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Minėta teisės norma yra įtvirtinta sprendimo dėl rinkimų biuletenio pripažinimo negaliojančiu arba sprendimo tuo atveju, kai kyla komisijos narių ginčas dėl rinkimų biuletenio žymų įvertinimo, priėmimo tvarka, pagal kurią atitinkami sprendimai priimami rinkimų komisijai balsuojant

22. Pareiškėjai skunde teigia, kad dalis rinkėjų išankstinio balsavimo biuletenių (I.  P., rinkėjų, kurių Nr. 1650 ir Nr. 143) pateko ne į tas rinkimines apylinkes, dėl to buvo pripažinti negaliojančiais. Pareiškėjų teigimu, tokių atvejų galėjo būti ir daugiau. Teismo posėdyje atsakovo Komisijos atstovė pripažino, kad rinkėjų biuleteniai, kurie pateko ne į tą rinkiminę apylinkę, buvo pripažinti negaliojančiais.

23. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų skunde nurodytus ir atsakovo atstovo teismo posėdyje išsakytus argumentus, taip pat byloje pateiktus dokumentus, sprendžia, kad nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą manyti, jog atvejų, kuomet rinkėjų biuleteniai pateko į kitas rinkimines apylinkes ir buvo pripažinti negaliojančiais, galėjo būti ir daugiau, todėl tai kelia pagrįstų abejonių balsų skaičiavimo rezultatais.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, nesutikdami su Komisijos 2019 m. kovo 8 d. Sprendimu, siekia, kad Komisija perskaičiuotų visus Elektrėnų savivaldybės rinkėjų balsus, kurie priskirti negaliojantiems, t. y., kad VRK pasinaudotų Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio 4 dalyje jai suteikta teise. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio 4 dalis, suteikianti VRK galimybę perskaičiuoti visus savivaldybės rinkimų komisijos pateiktus rinkimų biuletenius, nenumato dalinio jų perskaičiavimo, t. y. tik galiojančių arba tik negaliojančių biuletenių perskaičiavimo, todėl šio pareiškėjų keliamo reikalavimo patenkinimas iš esmės suponuotų tam tikrą neapibrėžtį, tokio (dalinio) balsų perskaičiavimo pagrindu nustatant galutinius rinkimų rezultatus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R146-54/2011).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų skundų, atsakovo atsiliepimo į skundą bei šalių teismo posėdyje išsakytus argumentus, byloje pateiktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas abejoti rinkimų Elektrėnų savivaldybėje rezultatų įforminimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl konstatuoja, jog atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija turėjo pagrindą pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio 4 dalį priimti sprendimą perskaičiuoti visus rinkimų į Elektrėnų savivaldybės tarybos narius biuletenius Elektrėnų savivaldybėje. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. P-16 4 punktas, kuriuo nutarta netenkinti prašymų perskaičiuoti visus rinkimų į Elektrėnų savivaldybės tarybos narius biuletenius Elektrėnų savivaldybėje, naikinamas ir Vyriausioji rinkimų komisija yra įpareigojama perskaičiuoti visus rinkimų į Elektrėnų savivaldybės tarybos narius biuletenius Elektrėnų savivaldybėje.

26. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo K. V. reikalavimo, susijusio su merų rinkimų rezultatais, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog skundžiamu VRK Sprendimu buvo pažeistos pareiškėjo K. V. teisės dalyje dėl rinkimų į merus rezultatų. Pareiškėjas skunde teismui taip pat nenurodė, kokiu būdu šiuo atveju buvo pažeistos jo teisės. Aplinkybė, kad negaliojančiais buvo pripažinti 223 biuleteniai, nesudaro pagrindo vertinti, kad tai turėjo esminės įtakos rinkimų į merus rezultatams. Nustačius, kad pareiškėjo K. V. teisės nebuvo pažeistos, pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo K. V. skundą atmesti.Pareiškėjo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio Elektrėnų skyriaus skundą tenkinti.Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. P-16 4 punktą,

kuriuo nutarta netenkinti prašymo perskaičiuoti rinkimų biuletenius.Įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją perskaičiuoti visus rinkimų į Elektrėnų savivaldybės

tarybą biuletenius Elektrėnų savivaldybėje.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________