· Web view1. G. K. Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarimu nubaustas pagal ANK 120...

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-01701

2019-02-05

2019-01-24

2019-01-24

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-12-1073/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45469-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.20.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 24 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal l. e. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas Mindaugo Vilniaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Plungės apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – V. J. (V. J.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Plungės apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžiu V. J. buvo nuteistas pagal BK 242 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. J. pagal BK 242 straipsnį buvo kaltinamas tuo, kad vengė atlikti teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, t. y., būdamas Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi panaikinus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiuntus jį į pataisos namus atlikti vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, žinodamas apie priimtą ir įsiteisėjusią teismo nutartį dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo, slapstėsi, negyveno nurodytu adresu Plungėje, (duomenys neskelbtini), taip vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę, kol 2017 m. rugpjūčio 29 d. buvo sulaikytas gyvenamajame name, esančiame adresu: Kretingos r., (duomenys neskelbtini), pasislėpęs namo palėpėje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad V. J. veikoje nėra BK 242 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių: jis neatliko jokių aktyvių veiksmų, kuriais vengtų atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, be to, teisėsaugos institucijų nebuvo tinkamai informuotas, kaip turi elgtis teismui panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą, jokie judėjimo suvaržymai jam nebuvo paskirti.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu l. e. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas Mindaugas Vilnius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalis, 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktus, nes įrodymai įvertinti atskirai ir selektyviai, nesusiejant ir neanalizuojant įrodymų visumos, dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas šališkai vertino kaltinamojo V. J., liudytojo R. P. parodymus ir kitus įrodymus. Liudytojas R. P. parodė, kad V. J. paieška paskelbta 2017 m. rugpjūčio 22 d. Vykdant paiešką, gauta informacija, kad V. J. nurodytoje gyvenamojoje vietoje (Plungėje, (duomenys neskelbtini)) negyvena, o slapstosi Kretingos r., (duomenys neskelbtini). Nuvykus į šią vietą, durų ilgą laiką niekas neatidarė, viduje girdėjosi žingsniai ir bildėjimas, tik pagrasinus laužti duris, jas atidarė; atlikus V. J. paiešką jo giminaičių name, jis buvo rastas palėpėje.

3.2. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio argumentai, kad V. J., surastas namo palėpėje, nesipriešino, prieštarauja pareikšto kaltinimo esmei, nes BK 242 straipsnis nenustato baudžiamosios atsakomybės už pasipriešinimą policijos pareigūnams. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareigūnus į namus V. J. giminaičiai įleido be jokių kliūčių. Priešingai, namo durų ilgai niekas nedarė (nors viduje girdėjosi bildesys), taigi buvo delsiama įleisti pareigūnus į vidų, kad V. J. spėtų pasislėpti, be to, giminaičiai teigė, jog V. J. šiuo metu patalpose nėra. Teismo motyvai, kad baudžiamąją atsakomybę pagal BK 242 straipsnį eliminuoja tai, jog V. J. surastas pas giminaičius, o ne kitus asmenis ar tolimoje nuo gyvenamosios vietos teritorijoje, yra neteisingas inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių interpretavimas, nes minėtos aplinkybės neturi įtakos baudžiamajai atsakomybei už vengimą atlikti arešto ar laisvės atėmimo bausmę kilti. Taip pat nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. J. veiksmai vengiant atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę nebuvo tokie pavojingi, kad jam turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 242 straipsnį. Kaip pažymėjo teismas, jo elgesys – pasislėpimas palėpėje išgirdus pareigūnų beldimą – buvo spontaniškas, neadekvatus, jis neatliko jokių aktyvių, sistemingų ar ilgą laiką trukusių slapstymosi veiksmų, kad realiai išvengtų bausmės atlikimo, tačiau atsakomybė pagal BK 242 straipsnį kyla nepriklausomai nuo to, ar asmens veiksmai buvo trumpalaikiai ar ilgalaikiai, ar vengiantis laisvės atėmimo bausmę atlikti asmuo surandamas operatyviai, ar po ilgai trukusios paieško.

3.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai pripažino liudytojo R. P. parodymus nuosekliais ir pagrįstais, o V. J. versiją, kad pamatęs policininkus kaime pasislėpė ir nuo tada pradėjo vengti laisvės atėmimo bausmės atlikimo, teisingai įvertino kaip gynybos taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė jo versiją, kad nesuteikus informacijos apie bausmės atlikimo pradžią jam buvo suteikta teisė išvykti ir neapibrėžtą laiką nebūti namuose.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl V. J. išteisinimo pagal BK 242 straipsnį pagrįstumo

5. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

6. BK 242 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti paskirtą arešto ar laisvės atėmimo bausmę, kai asmuo dar nėra suimtas. Vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra procesas, kurio metu nuteistasis aktyviais veiksmais stengiasi išvengti bausmės atlikimo. Subjektyvusis minėto nusikaltimo sudėties požymis pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas žino ir supranta savo pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau slapstydamasis ar kitokiais veiksmais sąmoningai stengiasi išvengti jos atlikimo. BK 242 straipsnyje įtvirtintas vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra trunkamasis nesunkus nusikaltimas. Trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą. Vengimo atlikti bausmę padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7/2014).

7. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad V. J. Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, tačiau Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir jis pasiųstas į pataisos namus atlikti vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Nutartyje nenustatyti jokie papildomi suvaržymai (nepaskirtos kardomosios priemonės), kurios padėtų užtikrinti bausmės tinkamą vykdymą. Deklaruotu adresu (Plungė, (duomenys neskelbtini)) V. J. negyveno, todėl policija 2018 m. rugpjūčio 28 d. paskelbė jo paiešką. 2017 m. rugpjūčio 29 d. jis buvo sulaikytas gyvenamajame name (palėpėje), esančiame Kretingos r., (duomenys neskelbtini).

8. Pirmosios instancijos teismas V. J. pripažino kaltu pagal BK 242 straipsnį, nes konstatavo, jog jis, žinodamas apie priimtą ir įsiteisėjusią teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartį (dalyvavo teismo posėdyje) dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo, slapstėsi, nes negyveno deklaruojamu adresu, o 2017 m. rugpjūčio 29 d. buvo sulaikytas kitoje vietoje – pasislėpęs namo palėpėje.

9. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir V. J. pagal BK 242 straipsnį išteisino, nes nenustatė nusikalstamos veikos sudėties jo veiksmuose, būtent – tiesioginės tyčios vengiant atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o atliktų veiksmų nelaikė slėpimusi. Su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu teisėjų kolegija sutinka ir laiko jį teisiškai pagrįstu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl V. J. veiksmus pripažino vengimu atlikti laisvės atėmimo bausmę, neatskleidė jo tyčios turinio, t. y. ar jis savo veiksmus suvokė kaip vengimą. Tokia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

10. Sprendžiant apie tiesioginės tyčios buvimą kaltininko veikoje, nepakanka nustatyti, kad asmens veiksmai formaliai atitinka BK 242 straipsnio dispozicijoje įvardytus objektyviuosius veikos požymius. Veikos objektyvieji požymiai turi atitikti subjektyviuosius – asmens tiesioginę tyčią, tik tokiu atveju galima konstatuoti BK 242 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimą asmens veikoje. Sprendžiant apie tiesioginę tyčią vengiant atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę svarbu yra tai, ar teisėsaugos institucijos tinkamai informavo asmenį apie jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarką (pvz., kada ir kur jis turi atvykti, kokius dokumentus turėti ir pan.) ir ar užtikrino, jog asmuo nesislėps (pvz., ar paskirtas įpareigojimas neišvykti ir pan.).

11. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarka, kada asmeniui panaikinamas bausmės vykdymo atidėjimas, reglamentuota BPK 358 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo klausimus teismas nagrinėja teismo posėdyje. Šiame posėdyje dalyvauja prokuroras ir nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos atstovas. Į teismo posėdį šaukiamas nuteistasis arba jo atstovas pagal įstatymą ir gynėjas, tačiau šių asmenų neatvykimas nesustabdo klausimo nagrinėjimo. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas nuteistajam pakeičia bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas arba panaikina bausmės vykdymo atidėjimą ir nuteistąjį pasiunčia atlikti paskirtos bausmės motyvuota nutartimi. Nutarties nuorašas išsiunčiamas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta, kad nuteistajam išaiškinama paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios jis siunčiamas atlikti panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą, atlikimo tvarka, sąlygos, jo teisės ir pareigos; priešingai – nuteistojo neatvykimas į teismo posėdį net netrukdo nagrinėti šio klausimo.

12. Atkreiptinas dėmesys, kad, asmeniui apkaltinamuoju nuosprendžiu skiriant realią laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymo tvarka skiriasi nuo šios bausmės vykdymo tvarkos, kada asmeniui panaikinamas bausmės vykdymo atidėjimas, nors padariniai tie patys – asmuo siunčiamas atlikti terminuotos laisvės atėmimo bausmės. Antai BPK 355 straipsnyje, reglamentuojančiame nuosprendžio, kuriuo paskirtas terminuotas laisvės atėmimas, vykdymą, nustatyta, kad nuosprendį paskelbęs teismas tuoj pat išaiškina nuteistajam paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką, sąlygas bei jo teises ir pareigas, o BPK 310 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad nuosprendžio nuorašai tuojau po paskelbimo įteikiami išteisintajam, nuteistajam ar asmeniui, kuriam byla nutraukta; jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys nedalyvavo, kai buvo skelbiamas nuosprendis, ar jo nepriėmė tuojau po paskelbimo, nuosprendžio nuorašai jiems turi būti įteikti ar išsiųsti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Taigi BPK 310 ir 355 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu užtikrinama, kad asmuo, kuriam paskirtas realus laisvės atėmimas, būtų tinkamai informuotas apie šios bausmės vykdymo tvarką, sąlygas, jo teises ir pareigas. Tačiau tokie įpareigojimai teismui nenustatyti BPK 358 straipsnyje, reglamentuojančiame laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarką, kada asmeniui panaikinamas bausmės vykdymo atidėjimas. Todėl asmens tinkamai neinformavus, kokios jo pareigos panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą (pvz., neišaiškinus, į kokią įstaigą ir per kiek laiko jis turi kreiptis, neapribojus jo judėjimo laisvės įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ir pan.), negalima daryti išvados, jog toks asmuo tyčia vengia atlikti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.

13. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. J. pagal BK 242 straipsnį, atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog jis buvo tinkamai informuotas apie paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarką. Tai, kad V. J. dalyvavo apylinkės teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimas, savaime nelemia jo suvokimo, jog jis privalo imtis atitinkamų veiksmų, susijusių su laisvės atėmimo bausmės vykdymu, t. y. pats atvykti į policiją, neišvykti iš gyvenamosios vietos ir pan. Be to, sprendimas panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą buvo skųstas apygardos teismui, skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, V. J. nedalyvaujant.

14. Taip pat vertinant V. J. veiksmus atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis buvo sulaikytas kitą dieną po jo oficialiai paskelbtos paieškos – 2017 m. rugpjūčio 29 d., pas savo draugės tėvus, gyvenančius gretimo rajono kaime. Kitą gyvenamąją vietą, kur gali būti V. J., policijos pareigūnai sužinojo apklausę jo kaimynus ir patikrinę duomenų bazes. V. J. buvo sulaikytas draugės tėvų namuose, sulaikomas nesipriešino, o tai, kad atvykus policijai buvo surastas namo palėpėje, po skudurais, nelaikytina slėpimusi, o tik neadekvačia reakcija į stresinę situaciją. Tokie V. J. veiksmai nėra vengimas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nes jis neatliko jokių veiksmų, apsunkinančių jo pristatymą policijai: nekeitė gyvenamosios vietos, išvaizdos, neišvyko į užsienį, nesiėmė kitokių priemonių, trukdančių nustatyti jo tapatybę. Priešingai, V. J., kuriam nebuvo paskirtas joks įpareigojimas neišvykti iš deklaruojamos gyvenamosios vietos, buvo rastas pas savo draugės tėvus praėjus tik dienai nuo oficialiai paskelbtos jo paieškos, policijos pareigūnams buvo žinoma kita galima jo buvimo vieta.

15. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. J. veiksmuose nėra BK 242 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties, t. y. nei objektyviųjų (vengimo atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę), nei subjektyviųjų (tiesioginės tyčios), požymių.

16. Be to, padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, turi ne tik formaliai atitikti BK straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumui įgyvendinti konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014). Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad V. J. veiksmai nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos galima būtų pripažinti nusikalstamais, keliančiais grėsmę esminėms baudžiamosios teisės ginamoms vertybėms, šiuo atveju – teisingumo vykdymui. Valstybinės institucijos pačios neužtikrino, kad asmuo, kuris siunčiamas atlikti laisvės atėmimo bausmės panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą, neišvengtų teisingumo, t. y. nepaaiškino jam apie laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarką, neskyrė jam jokių apribojimų.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 242 straipsnį buvo nepagrįstas, ir V. J. išteisino, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

L. e. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas Mindaugo Vilniaus kasacinį skundą atmesti.

TeisėjaiOlegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

_______________________



Galioja nuo

Paskelbta


2019-01794

2019-02-06

2019-01-28

2019-01-28

-

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-12-628/2019


Procesinio sprendimo kategorijos: 7.11; 1.5.8

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto G. K. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. G. K. Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarimu nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį 1400 Eur bauda, nes Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. lapkričio 28 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (23.30-08)-FR1042–8261 pagal avansines apyskaitas nustatyta, jog per laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. UAB „V“ atskaitingas asmuo G. K. gavo 4683,42 Eur, išlaidos sudarė 19 437,65 Eur, iš kurių sumokėta: 11 372,01 Eur tiekėjams už prekes ir paslaugas, 3715,64 Eur darbo užmokesčio, 4080 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV), 270 Eur VMI. Taip UAB „V“, būdama skolinga valstybės biudžetui (VMI operatyvaus patikrinimo pavedimo išrašymo dieną, t. y. 2017 m. spalio 24 d., buvo susidariusi 14 325,61 Eur mokestinė nepriemoka (ji susidarė iš: 10 907,52 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir 731,57 Eur šio mokesčio delspinigių, 2493,37 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir 168,18 Eur šio mokesčio delspinigių, 23,46 Eur mokesčio už aplinkos teršimą ir 1,51 Eur šio mokesčio delspinigių) ir tai žinodama, atlikdama atsiskaitymus pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, nes pirmenybę teikė kitiems kreditoriams, o ne VMI, taip pažeidė VMI, kaip kreditorės, teises. UAB „V“ direktorius G. K., žinodamas, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatų. Dėl tokių bendrovės vadovo veiksmų buvo pažeisti VMI interesai, nes 14 222,11 Eur mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui 2018 m. sausio 31 d. nelikviduota.

2. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarimas paliktas nepakeistas ir G. K. apeliacinis skundas netenkintas. Iš administracinio kaltinimo pašalinta nustatyta aplinkybė, kad 2017 m. spalio 24 d. į bendrovės skolos valstybės biudžetui sudėtį įėjo 2493,37 Eur gyventojų pajamų mokestis ir 168,18 Eur šio mokesčio delspinigių.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto G. K. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Pareiškėjas G. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo nutarimą ir Kauno apygardos teismo nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Pareiškėjas prašyme nurodo:

4.1. Apylinkės ir apygardos teismai padarė esminį materialiosios ir proceso teisės pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtiems sprendimams priimti (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas), bylos įrodymus vertino pažeisdami ANK 567, 569 straipsnių nuostatas, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų su bylos nagrinėjimu susijusių aplinkybių, neatsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose, dėl to neteisingai išsprendė bylą. Teismai padarė neteisingą išvadą, kad pažeistos CK 6.9301 nuostatos ir padarytas ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytas administracinis nusižengimas – ANK 120 straipsnio 1 dalis pareiškėjui taikyta neteisėtai ir nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra šio administracinio nusižengimo sudėties.

4.2. Administracinė atsakomybė asmeniui gali būti taikoma tik tada, kai yra nustatyta jo kaltė ir surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų daryti kategorišką ir neginčytiną išvadą, jog nusižengimas padarytas. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta.

4.3. Kaip matyti iš VMI pareiškimo, per laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas, kaip bendrovės atsakingas asmuo, gavo tik 4683,42 Eur, o bendrovės išlaidas sudarė net 19 437,65 Eur, iš kurių sumokėta: 11 372,01 Eur tiekėjams už prekes ir paslaugas, 3715,64 Eur darbo užmokesčio, 4080 Eur VSDFV ir 270 Eur VMI. Be to, kaip nurodyta pareiškime, per laikotarpį nuo pažymos surašymo dienos (2017 m. lapkričio 28 d.) iki pareiškimo pateikimo teismui dienos bendrovė geranoriškai sumokėjo VMI 393 Eur. Tai patvirtina, kad pareiškėjas, kaip bendrovės atsakingas asmuo, gautas lėšas, nepažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, pervedė VMI ir VSDFV, o kitus mokėjimus pareiškėjas atliko kaip fizinis asmuo iš savo asmeninių lėšų.

4.4. Administracinė atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nustatyta juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui, atsakomybė pagal šį įstatymą nekyla, nes jis nėra VMI skolininkas, skolininkas šiuo atveju yra bendrovė. Apylinkės teismas pripažino, kad CK 6.9301 straipsnio nuostatas pažeidė ir ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą padarė pareiškėjas, kaip bendrovės vadovas, tačiau baudą paskyrė pareiškėjui ne kaip bendrovės vadovui, o kaip fiziniam asmeniui. Pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, nebūdamas VMI skolininkas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi teisę pats nuspręsti, į ką nukreipti savo asmenines lėšas.

4.5. Siekdama nustatyti bendrovės įsipareigojimų biudžetui nevykdymo priežastis, 2017 m. spalio 30 d. VMI bendrovėje pradėjo operatyvų patikrinimą pagal 2017 m. spalio 25 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. FR1043–6276 (tikrinamas laikotarpis nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.), o 2017 m. lapkričio 28 d. surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08)-FRl042-8261. Šioje pažymoje nurodyta, kad apie galbūt padarytą teisės pažeidimą VMI tapo žinoma tik nuo pažymos surašymo datos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 28 d., tačiau tame pačiame pareiškime nurodyta, kad bendrovės mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui susidarė nuo 2015 m. vasario 3 d. ir priverstinis išieškojimas iš atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose vykdomas nuo 2015 m. kovo 2 d., todėl jau nuo tada VMI apie bendrovės įsipareigojimus biudžetui ir fondams, jų nevykdymą ir nevykdymo priežastis buvo žinoma. Taigi apie pareiškėjo administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, VMI turėjo ar galėjo žinoti jau daugiau kaip prieš dvejus metus. Pagal ANK 39 straipsnio nuostatas, administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Pareiškėjas jau nuo tada tokiu pačiu būdu visomis išgalėmis bendrovės ir asmeninėmis lėšomis stengėsi sumažinti skolą valstybei ir kitus įsiskolinimus. Tačiau teismai to tinkamai neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad VMI patikrinimą neteisėtai ir nepagrįstai atliko tik už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. ir tik dėl šio laikotarpio surašė pažymą. Prieš tai dėl atliekamų mokėjimų VMI pareiškėjui nereiškė jokių pretenzijų teisės aktų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 27 straipsnio 1 dalies ir kt.) nustatyta tvarka. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai taikytos ANK 2 straipsnio 3–5 dalių, 32 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio, 566 straipsnio 1 dalies, 567 straipsnio 1–3 dalių, 590 straipsnio 1 dalies, Mokesčių administravimo įstatymo 10, 19, 32 straipsnių, 35 straipsnio 1 dalies ir kt. normos.

4.6. Pareiškėjas, siekdamas susidariusią situaciją dėl bendrovės skolos su VMI išspręsti be teisminių ginčų, visomis išgalėmis stengdamasis kuo greičiau padengti bendrovės skolas visiems kreditoriams, tarp jų ir VMI, visada geranoriškai elgėsi VMI atžvilgiu, nevengė kontakto, 2017 m. lapkričio 7 d. VMI surašius administracinio nusižengimo protokolą pagal ANK 192 straipsnio 1 dalį dėl bendrovės gyventojų pajamų mokesčio skolos, nors su juo ir nesutiko, jo neskundė ir geranoriškai įvykdė jame nurodytą administracinį nurodymą, tačiau teismai į tai neatsižvelgė. Be to, nebuvo įvertinta ir tai, kad pareiškėjas darė tik tai, kas buvo būtina: stengėsi ne tik grąžinti skolą VMI, bet ir atsiskaityti su kitais kreditoriais, nes siekė užtikrinti tolesnę bendrovės veiklą. Tokiais atvejais pagal Vilniaus apygardos teismo praktiką (nutarimai administracinių nusižengimų bylose Nr. AN2-78-654/2018, AN2-89-851/2018 ir kt.) asmenims administracinės nuobaudos neskiriamos. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad tokiais atvejais baudžiama realiai už iniciatyvą išsaugoti verslą, darbo vietas, gebėjimą mokėti mokesčius ir atsiskaityti su kreditoriais, o tai akivaizdžiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Tačiau šią bylą nagrinėję teismai šios praktikos nepaisė.

4.7. Be to, VMI pareiškime pateikta lentelė yra netiksli. Jos antrame stulpelyje nurodomi bendrovės kreditoriai, kuriems neva pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą buvo atlikti ginčo mokėjimai, tačiau tarp jų nurodyta ir pati VMI (pavyzdžiui, eilutės 2016 m. spalio 21 d., 2016 m. gruodžio 21 d., 2017 m. birželio 22 d., 2017 m. liepos 12 d. ir kt.), taip pat VSDFV. Tai patvirtina, kad nuo 2015 m. bendrovės įsiskolinimai buvo nuolat dengiami visiems kreditoriams, tarp jų ir VMI bei VSDFV, derinant tai su bendrovės veiklos tęstinumo užtikrinimu. Teismai to neįvertino.

4.8. VMI yra valdžios institucija, kuri turi ne tik teises, bet ir pareigas ir privalo vadovautis gero administravimo principu bei tarnauti žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis). Siekdama užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, VMI privalėjo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą, tačiau to nepadarė. VMI nagrinėjamu atveju neatliko savo uždavinių, nustatytų Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, su pareiškėju nebendradarbiavo, jam niekuo nepadėjo, nepaaiškino ir neinformavo, kad mokėjimai, atliekami nuo 2015 m., jos nuomone, nėra tinkami ir laikytini pažeidimu.

5. Atsiliepimu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjas Jonas Čebelis prašo administracinėn atsakomybėn patraukto G. K. prašymą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

5.1. CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, kurio privaloma laikytis. Ši teisės norma taikoma būtent tuo atveju, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, joje nustatyta, kokia tvarka turi būti atsiskaitoma su kreditoriais, kai vienu metu negalima patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Analogiška nuomonė šiuo klausimu yra išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AT-56-696/2015.

5.2. Kauno apylinkės teismas nustatė, kad, 2017 m. spalio 24 d. VMI nustačius, jog UAB „V“ skola valstybės biudžetui sudarė 14 325,61 Eur, buvo atliktas operatyvus patikrinimas tikrinant vienerių metų laikotarpį – nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. 2017 m. lapkričio 28 d. surašytoje operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (23.30-08)-FR1042–8261 konstatuota skola valstybei ir, jos nelikvidavus, bendrovės kreditoriaus teisių pažeidimas, nes bendrovė, atsiskaitydama su kreditoriais grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, nesilaikė privalomo eiliškumo, nustatyto CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje. Byloje nepaneigta, kad, turėdama pirmiausia atsiskaityti su valstybe (trečia eilė), bendrovė atliko atsiskaitymus ir su žemesnėse (ketvirtoje, penktoje) eilėse laukiančiais kreditoriais (tiekėjais, antstoliais). Pareiškėjo nurodytas tokio elgesio motyvas, kad jis siekė užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, neeliminuoja imperatyvių įstatymo nuostatų laikymosi. Operatyvaus patikrinimo metu išanalizavus bendrovės veiksmus buvo nustatyta, kad UAB „V“ bei bendrovės direktorius turėjo 19 437,65 Eur išlaidų, nors gavo 4683,42 Eur. Tai suponuoja išvadą, kad bendrovei nepakako lėšų pareikštiems reikalavimams atlikti (atsiskaityti). Esant nustatytai valstybės skolai, bendrovė, turėdama 19 437,65 Eur išlaidų, iš jų 11 372,01 Eur išleido atsiskaitymams už produkciją tiekėjams, neteikdama pirmumo įmokoms į valstybės biudžetą, nors skola dar nelikviduota. Taigi teismas pagrįstai nustatė, kad bendrovės vadovas G. K., privalėdamas laikytis CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nurodyto eiliškumo, pirma atsiskaityti su VMI, to nepadarė, iš dalies atsiskaitęs su valstybe, atliko atsiskaitymus ir su kitais minėtais kreditoriais.

5.3. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo, kaip bendrovės vadovo, netinkamo elgesio – konkrečios, visiems privalomos teisės normos, įtvirtintos CK 6.9301 straipsnyje, nesilaikymo – ir iš to kylančio pažeidimo, nurodyto ANK 120 straipsnyje, padarymo. UAB „V“ vadovas yra G. K.. Įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo santykiai nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento ir jis turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad už bendrovės organizacinę veiklą ir jos tikslų įgyvendinimą, taip pat bendrovės piniginių srautų tvarkymą atsakingas bendrovės vadovas. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį ir įsipareigojimus VMI, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.9301 straipsnio nuostatų.

5.4. ANK 39 straipsnyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Kadangi kreditorių reikalavimų pažeidimas ir ANK 120 straipsnyje nurodytas administracinis nusižengimas buvo konstatuotas operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (23.30-08)-FR1042-8261, surašytoje 2017 m. lapkričio 28 d., dvejų metų senaties terminas apylinkės teismui priimant nutarimą 2018 m. vasario 23 d. nebuvo pažeistas.

5.5. Esant tokioms aplinkybėms, UAB „V“ vadovo G. K. veika teisingai kvalifikuota pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, Kauno apylinkės teismo nutarimas ir Kauno apygardos teismo nutartis yra pagrįsti ir teisingi, teismai nepadarė materialiosios teisės ar esminių proceso pažeidimų, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas nutarimas.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

6. Administracinėn atsakomybėn patraukto G. K. prašymas atmestinas.

7. Pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme; teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Taigi nagrinėjant atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo faktinės bylos aplinkybės iš naujo nenustatomos, įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sprendžiami netinkamo teisės taikymo ir procesinių pažeidimų klausimai nekvestionuojant byloje nustatytų aplinkybių ar atlikto įrodymų vertinimo, jeigu jis nėra susijęs su konkrečiais esminiais procesiniais pažeidimais.

8. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, pareiškimo teiginiai, kurie susiję su kaltės neigimu ir nustatytų aplinkybių ginčijimu bei nesutikimu su atliktu įrodymų vertinimu, dėl kurių nutartyse pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jau išsamiai pasisakė juos atmesdami, paliktini nenagrinėtini.

Dėl ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo ir proceso teisės normų laikymosi

9. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

10. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus: kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą; pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui; kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose nustatytais atvejais. Aptariamo nusižengimo sudėtis yra formalioji, jos objektyvieji požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kurį iš straipsnio dispozicijoje išvardytų pažeidimų padarymą.

11. Kauno apylinkės teismo nutarimu G. K., kaip UAB „V“ direktorius, pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad padarė vieną iš šioje ANK normoje išvardytų alternatyvių veikų – kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą.

12. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra reglamentuojama CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje, joje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ši norma teisės subjektams yra privaloma.

13. Kauno apylinkės teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, nustatė, kad UAB „V“ yra VMI skolininkė. VMI dėl susidariusios skolos valstybės biudžetui nuo 2015 m. kovo 2 d. priėmė nurodymą dėl priverstinio išieškojimo nurašant mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis buvo nustatyta, kad 2017 m. spalio 24 d. UAB „V“ skola valstybės biudžetui buvo 14 325,61 Eur. Tuo pagrindu, siekiant patikrinti mokesčių įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose nustatytų mokesčių mokėtojo pareigų biudžetui vykdymą ir mokestinės nepriemokos susidarymo priežastis, 2017 m. spalio 30 d. pradėtas operatyvus UAB „V“ patikrinimas, buvo tikrinamas vienerių metų laikotarpis – nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. 2017 m. lapkričio 28 d. surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08)-FR1042-8261, joje pagal avansines apyskaitas nustatyta, kad per tikrinamą laikotarpį (nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.) UAB „V“ atskaitingas asmuo G. K. gavo 4683,42 Eur, išlaidos sudarė 19 437,65 Eur, iš kurių sumokėta: 11 372,01 Eur tiekėjams už prekes ir paslaugas, 3715,64 Eur darbo užmokesčio, 4080 Eur VSDFV, 270 Eur VMI. Remiantis šiais duomenimis, konstatuota, kad bendrovė, žinodama apie skolą valstybei ir jos nelikvidavusi, privalėdama atsiskaityti su VMI, kaip trečios eilės kreditore, atliko atsiskaitymus ir su ketvirtoje bei penktoje eilėje laukiančiais kreditoriais (tiekėjais, antstoliais), t. y. pažeidė bendrovės kreditorių teises, nes bendrovė, atsiskaitydama su kreditoriais grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, nesilaikė imperatyvaus eiliškumo, nustatyto CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje.

14. Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad UAB „V“ direktorius G. K., žinodamas, jog bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, turėdamas galimybę ją sumažinti, to nepadarė. G. K., sąmoningai teikdamas pirmenybę atsiskaitymams su kitais kreditoriais, neužtikrino CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, taip padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir teismų sprendimus, neturi teisinio pagrindo daryti priešingą išvadą, materialiosios teisės norma – ANK 120 straipsnio 1 dalis – G. K. padarytam pažeidimui pritaikyta tinkamai.

15. Pareiškėjo argumentai, kad tokiais veiksmais jis siekė užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą, atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nešalina. Nustatyti objektyvūs duomenys patvirtina pareiškėją veikus tyčia – G. K. kaip bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovės įsiskolinimą VMI, taip pat kad bendrovės turimų lėšų nepakanka visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, turėdamas galimybę sumažinti bendrovės mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, ją sumažino tik simboliškai, o atsiskaitė su kitais kreditoriais.

16. Pareiškime teigiama, kad G. K. kaip fizinis asmuo, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turėjo teisę pats nuspręsti, į ką nukreipti savo asmenines lėšas, kitaip tariant, neturėjo pareigos laikytis CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Šis pareiškėjo teiginys nepagrįstas. Operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatyta, kad UAB „V“ direktorius G. K. 2008 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. ATS 2008/01 paskyrė save bendrovės atskaitingu asmeniu. 2016 m. sausio 2 d. bendrovės direktorius parašė įsakymą Nr. 02/01/2016.01, kuriuo patvirtino tvarką, kada atskaitingas asmuo atliks mokėjimus už UAB „V“ perkamas prekes, gautas paslaugas, vykdys kitas įmokas ir apmokėjimus, susidariusius bendrovės ūkinės veiklos metu, iš savo asmeninių sąskaitų, esančių AB „Swedbank“. Taigi tikrinimo laikotarpiu G. K. atsiskaitymus su kreditoriais atliko ne kaip paprastas fizinis asmuo, o kaip bendrovės atskaitingas asmuo ir veikė įmonės vardu. Dar kartą pažymėtina, kad CK 6.9301 straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi, tai reiškia, kad teisės subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto, todėl G. K., neužtikrindamas, kad bendrovėje būtų laikomasi CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatų, padarė administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. G. K. yra ilgametis, patyręs UAB „V“ vadovas (direktoriumi paskirtas nuo 2003 m. liepos 10 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-266/2006, 3K-3-130/2011).

17. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamoje byloje buvo praleistas administracinės nuobaudos skyrimo terminas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką pareiškėjo argumentą, teisingai konstatavo, kad administracinės nuobaudos skyrimo senaties terminas, nustatytas ANK 39 straipsnyje, nebuvo praleistas.

18. ANK 39 straipsnyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Bylos duomenimis, G. K. neteisėti veiksmai, atitinkantys ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo sudėtį, paaiškėjo po VMI atlikto patikrinimo surašius operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (23.30-08)-FR1042-8261, t. y. 2017 m. lapkričio 28 d., o administracinė nuobauda už padarytą administracinį nusižengimą paskirta Kauno apylinkės teismo nutarimu 2018 m. vasario 23 d., t. y. nepraleidus nustatyto dvejų metų administracinės nuobaudos skyrimo termino.

19. Priešingai negu nurodo pareiškėjas, teismai nepadarė esminių proceso teisės pažeidimų, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas nutarimas, tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs.

20. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo nutarimas ir Kauno apygardos teismo nutartis yra pagrįsti ir teisingi, jų naikinti pareiškime nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarimą nepakeistą.

TeisėjaiAlvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė

Sigita Jokimaitė

_______________________



Galioja nuo

Paskelbta


2019-01796

2019-02-06

2019-01-28

2019-01-28

-



Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.10.1; 2.1.7.4.1; 2.1.15.3.3.3

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

privačiai kaltintojai nukentėjusiajai J. S. ir jos atstovui Vidmantui Martyšiui,

išteisintajam V. V. ir jo gynėjui advokatui Algirdui Putnai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos nukentėjusiosios J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį (dėl trijų veikų) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiosios J. S. civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintas ir iš jos priteista V. V. 300 Eur daliai bylinėjimosi išlaidų atlyginti.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 16 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios privačios kaltintojos J. S. ir išteisintojo V. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi privačios kaltintojos nukentėjusiosios J. S. ir jos atstovo Vidmanto Martyšiaus, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo V. V. ir jo gynėjo advokato Algirdo Putnos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. V. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. liepos 20 d. sunaikino ir stipriai pažeidė įvairių rūšių sodybos augalus, augančius (duomenys neskelbtini), su nenustatyta cheminės kilmės medžiaga, būtent taip sunaikino 6 vnt. apie 20 metų augintus buksmedžius, 264 Eur vertės; apie 60–80 cm aukščio tują „Gold Brabant“, 75 Eur vertės; 3 vnt. tujų „Brabant“, apie 100–120 cm aukščio, kurios augintos apie 15 metų, bendros 156 Eur vertės; stambiažiedį sausmedį, 5 m aukščio, 24 Eur vertės; 6 vnt. augalų „Rhododendronai“, apie 3 m aukščio, augintus apie 20 metų, bendros 600 Eur vertės; vieną tują „Smaragd“, augintą apie 20 metų, 95 Eur vertės; nežinomos kilmės chemikalais apipurkšti ir paveikti aviečių krūmai, kurių uogos tapo netinkamos vartoti; taip iš viso sunaikino augalų, kurių bendra vertė – 1214 Eur.

1.1. Taip pat jis buvo kaltinamas dėl to, kad 2016 m. lapkričio 4–9 d. piktybiškai daužė, sugadino apie 30 metrų išilgai esančią apsauginę tvorelę, jungiančią jo ir nukentėjusiosios žemės sklypus (duomenys neskelbtini), perpjovė išilgai minėtus sklypus skiriančią tvorą, pažeisdamas tvorą laikančius junginius, dėl to tvora deformavosi ir buvo išgriauta iš tvoros juostos.

1.2. Taip pat jis buvo kaltinamas dėl to, kad 2016 m. gruodžio 13–14 d. išardė metalinę tvorą (tinklą), skiriančią žemės sklypus (duomenys neskelbtini), bei pavogė tvoros metalinį tinklą; metalinis tinklas buvo dingęs keletą dienų, po pranešimo į policiją dėl dingusio metalinio tinklo jis grąžino sukarpytą metalinės tvoros tinklą, šis dalimis buvo sumestas į nukentėjusiosios sklypą.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu privati kaltintoja nukentėjusioji J. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka bei iš V. V. priteisti jai 800 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti kasacinės instancijos teisme. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigingumo principą, paviršutiniškai ir šališkai išnagrinėjo bylą pagal kasatorės (kartu su savo atstovu advokatu) tinkamai suformuluotą kaltinimą V. V. dėl veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo, neįsigilino į nagrinėjamos bylos esmę ir sunaikinto turto vertę, klaidingai nustatė V. V. teisinį statusą nagrinėjamoje byloje dėl jo nuosavybės teisių ar teisėtų interesų gynimo į žemės sklypą ir namą (duomenys neskelbtini). Kasatorė pažymi, kad V. V. neturi, neturėjo ir abiejų instancijų teismams nepateikė jokių oficialių rašytinių nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų, todėl jokio turtinio ginčo tarp jų (kasatorės ir V. V.) teisiniu požiūriu negalėjo būti, nes jis yra pašalinis asmuo. Abiejų instancijų teismams netinkamai identifikavus V. V. statusą, buvo pažeistos BPK 6 straipsnio 3 dalies nuostatos ir neteisėtai suteikta V. V. niekada nepriklausiusi privilegija ginti teisme savo tariamas teises ir interesus.

2.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik nenuosekliais ir prieštaringais V. V. bei suinteresuotų liudytojų G. U. (kuris yra V. V. žentas) ir D. Bl. parodymais; nekreipė dėmesio į nukentėjusiosios amžių bei sveikatos būklę, dėl kurių jai buvo sunku rinkti V. V. kaltinančius įrodymus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, pagarbos senyvo amžiaus žmogui, teisingumo ir rungimosi principus. Be to, teismas netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą – BK 187 straipsnio 1 dalį.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas, iki galo neišnagrinėjęs bylos pagal nukentėjusiosios apeliacinį skundą ir jos prašymus, neįvertinęs V. V. (kaip visiškai pašalinio asmens) teisinio statuso šioje byloje, pirminių jo parodymų prisipažinus savo veiksmais padarius nukentėjusiajai žalą, neteisingai interpretavęs kaltinimą ir netinkamai (neišsamiai, selektyviai, neobjektyviai) įvertinęs bylos įrodymus, akivaizdžiai padarė esminius BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kasatorės, kaip nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos, teisės, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 3 dalis).

2.4. Kasatorė teigia, kad V. V. jos turtą sunaikino ir nepataisomai sugadino savavaldžiaudamas ir pažeisdamas viešąją tvarką, nes jis nėra sklypo (duomenys neskelbtini), savininkas; kai jis atėjo į šį namą gyventi, atraminė betoninė siena ir metalinė tvora – kaip apsauga iš kasatorės sklypo pusės – jau buvo pastatyta ir daugiau nei 30 metų (iki 2016 m.) niekam netrukdė. Byloje nėra duomenų, kurių nepateikė ir pats V. V., dėl jo nuosavybės teisių į žemės sklypą ir pastatus (duomenys neskelbtini). Teismas nevertino kasatorės pateiktų įrodymų ir nenustatė šiai bylai teisingai išspręsti svarbių aplinkybių, t. y. kokias savo teises gynė V. V. ir kokių intencijų vedamas jis sunaikino kasatorės turtą. Taip abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino faktinę bylos aplinkybę, kad V. V. nėra sklypo, namo ir kitų statinių savininkas, ir liko visapusiškai neištirta pagrindinė ginčo aplinkybė bei neatskleista bylos esmė. Dėl to kasatorė mano, kad V. V. veiksmuose yra ne tik BK 187 straipsnio 1 dalies, bet ir savavaldžiavimo bei viešosios tvarkos pažeidimo požymių. Aptardama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.40 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinę jurisprudenciją dėl teisės kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas), kasatorė teigia, kad V. V. padarė nusikalstamus veiksmus, tariamai gindamas savo teises į jos žemės sklypo dalį, kaip savo nuosavybę. Tačiau nei nuosavybės, nei valdymo teisės į ginčo daiktą (žemės sklypą) Registrų centro duomenų bazėje V. V. vardu neįregistruotos, o sklypo ((duomenys neskelbtini)) savininkė V. Vr. jokių pretenzijų kasatorei (dėl sklypų ribų ar ten augančių augalų) niekada neturėjo ir neturi. Dėl to kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismai profesionaliai, visapusiškai ir išsamiai netyrė bei nevertino visų byloje surinktų nuosavybės teises į ginčo daiktą patvirtinančių įrodymų, nesiaiškino: kokią reikšmę byloje turi duomenys, kad V. V. nėra žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) savininkas; kieno nuosavybės teisės į ginčo daiktus (augalus ir tvorą) ginčo metu buvo patvirtintos; ar V. V. 2016 m. lapkričio 23 d. buvo paskirta administracinė nuobauda už kasatorės turto sugadinimą (sudaužytą betoninę dangą iš chuliganiškų paskatų), ar jis tą nuobaudą apskundė; ar V. V. turėjo kokias nors teises ar pareigas brutaliai įgyvendinti savo nusikalstamus ketinimus jos atžvilgiu (savavaldžiauti), visuomenei pavojingu būdu sunaikindamas jos turtą. Kasatorės nuomone, šioje byloje turi būti pasisakoma dėl šių klausimų, nes teismų praktikoje oficialiai pripažįstama, kad tik prokuratūra gali ginti viešąjį interesą, o kitų asmenų (žmonių) socialiniai poreikiai arba atlikti konkretūs nusikalstami veiksmai yra teisiniu požiūriu nevertinami (ypač atlikti tariamai ginant viešąjį interesą) arba nutylimi ir nepripažįstami tokiais.

2.5. Kasatorė, aptardama nusikalstamos veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius, teigia, kad V. V. puikiai suvokė daromos veikos faktinę pusę ir požymius, numatė, kokius padarinius gali sukelti jo daroma veika, veikė tyčia, todėl jo padarytos veikos požymiai atitinka baudžiamajame įstatyme aprašytus veikos požymius ir priežastinio ryšio vystymąsi. Byloje nustatyta ir nepaneigta, kad V. V., žinodamas, kad augalai yra kasatorės pasodinti ir prižiūrimi, tyčia juos cheminiu būdu sunaikino palei visą tvoros perimetrą, o pačią geležinę tvorą (penkiose vietose) su specialiu pjūklu perpjovė, o vėliau tvorą išgriovė. Gynybos versija, kad jos auginti ir skrupulingai prižiūrėti augalai sunyko dėl natūralios aplinkos poveikio, yra visiškai paneigta augalų ir statybos specialistų parodymais, kurių išvados pateiktos į bylą. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad V. V. nepatiko, kad kasatorės sodintų augalų dalį lapų vėjas kartais nuneša į kaimyninio žemės sklypo teritoriją, o vielinė tvora kartais šiuos lapus sulaiko ir ten susikaupę lapai gali pradėti pūti, tačiau V. V. niekas nesuteikė įgaliojimų visuomenei pavojingu (augalų nuodijimo) būdu „ginti viešąjį interesą“, t. y. sunaikinti kitiems žmonėms priklausančius augalus ir statinius.

2.6. Pažymėdama BPK 44 straipsnio 10 dalies nuostatas, kasatorė teigia ir tai, kad turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės bei jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, kad augalai ties tvoros perimetru sudžiūvę tik dėl cheminio poveikio, ir tai patvirtino teismo posėdyje, įvykusiame 2018 m. sausio 16 d., apklausta želdinių būklės ir apsaugos mokslų daktarė B. G., to fakto neneigė ir pats V. V., o jo žentas G. U., švelnindamas uošvio atsakomybę, net siūlėsi sunaikintus medžius ir augalus atsodinti. Be to, taikinamojo teismo posėdžio metu V. V. pripažino, kad dėl kasatorės turto sunaikinimo ir padarytų nuostolių prisiima kaltę, tačiau vėliau, atidėjus teismo posėdžius, jis radikaliai pakeitė savo poziciją ir dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo neigė savo kaltę. Nors byloje yra pateikti visi duomenys dėl tiesioginės kasatorei padarytos žalos rūšies ir dydžio, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir savaip aiškino šios bylos aplinkybes, siekdamas sumažinti kasatorei padarytos žalos dydį, kad šis nesiektų V. V. baudžiamajai atsakomybei būtinos ribos, nurodydamas tik sugadinto tinklo vertę, taip akivaizdžiai pažeidė nešališkumo ir teisingumo principus ir BPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, skundžiamoje nutartyje tik perrašytos pirmosios instancijos teismo išvados, kurios, beje, neatitinka faktinių bylos aplinkybių; formaliai atlikta kaltinimo ir pateiktų įrodymų analizė; nepagrįstai nekonstatuoti nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodyti padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, vertinant bylos duomenis (įrodymus). Dėl to kasatorė teigia, kad jos apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, nes skundžiamoje nutartyje nėra motyvuotų išvadų dėl dalies šio skundo prašymų, esminių argumentų ir pateiktų dokumentų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai patikrino pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytas išvadas, neįsigilino į apeliacinio skundo argumentus, faktines bylos aplinkybes nagrinėjo paviršutiniškai bei vienašališkai.

2.7. Nors išteisinamajame nuosprendyje aprašyti kasatorės ir liudytojų (D. B., R.(M.) S., J. S-U., V. M., specialistės B. G.) parodymai, kurie aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina V. V. kaltę, tačiau teismas padarė akivaizdžią įrodymų vertinimo klaidą, nes nepagrįstai nurodė, kad šie parodymai yra nepatikimi, nepakankami ir abejotini. Kasatorė teigia, kad minėtų liudytojų parodymai yra sąžiningi ir objektyvūs, byloje nėra duomenų apie jų norą apkalbėti V. V., todėl turi būti vertinami kaip patikimi ir duoti asmenų, įspėtų dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnio 1 dalį ir BK 235 straipsnį. Be to, šiuose parodymuose nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantis paties V. V. 2016 m. gruodžio 29 d. paaiškinimas, rašytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo policijos komisariato viršininkui. Dėl to kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir rungimosi bei ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė nekyla) principus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes skundžiamoje nutartyje nepaneigė minėtų liudytojų parodymų ir V. V. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, nepagrįstai neatnaujino bylos aplinkybių tinkamo ištyrimo, neatliko išsamesnės įrodymų analizės, klaidingai nurodė, kad byloje trūksta patikimų duomenų dėl V. V. kaltės, neišnaudojo visų priemonių, kad patikrintų bylos duomenų nuoseklumą, loginį ryšį ir atitiktį įstatymo reikalavimams. Kasatorė teigia ir tai, kad abiejų instancijų teismai buvo šališki jos atžvilgiu, neatsižvelgė į jos sveikatos būklę, nepagrįstai kritiškai analizavo ir objektyviai vertino tik V. V. palankesnius, bet ne visus jį kaltinančius įrodymus bei jų visumą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Privačios kaltintojos nukentėjusiosios J. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų, teismų ištirtų įrodymų vertinimo, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytų taisyklių, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties

4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo nuoseklioje teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis).

5. Kaip matyti iš privačios kaltintojos nukentėjusiosios J. S. kasacinio skundo turinio, pagrindinė dalis jame dėstomų argumentų skirti pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų (pačios kasatorės, išteisintojo V. V. ir kasaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymų, specialistų V. M. ir B. G. paaiškinimų bei kitų byloje surinktų duomenų) vertinimui, nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir šios bei apeliacinės instancijos teismų padarytoms išvadoms paneigti ir jie nesietini su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Tai reiškia, kad šioje byloje kasatorės paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei prašoma, atsižvelgiant į kasaciniame skunde akcentuojamas faktines bylos aplinkybes (dėl sugadinto ir sunaikinto turto vertės; kasatorės ir išteisintojo V. V. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) ir jo ribų nustatymo; viešojo intereso gynimo; išteisintojo V. V. teisinio statuso ir jam paskirtos administracinės nuobaudos) ir atskirus kasatorės nurodomus duomenis (jos amžių bei sveikatos būklę), jų pagrindu daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

6. Pažymėtina ir tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

8. Minėta, kad privačios kaltintojos nukentėjusiosios kasaciniame skunde kritikuojamas byloje ištirtų įrodymų vertinimas, ginčijamos nustatytos pripažintos įrodytomis bylos aplinkybės ir, pateikiant savą įrodymų vertinimą, teigiama, kad jos nustatytos remiantis netinkamai įvertintais įrodymais ir pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. V., o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesdamas privačios kaltintojos nukentėjusiosios apeliacinį skundą, padarė neteisingas išvadas.

9. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje ištirti įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių priimtus skundžiamus nuosprendį ir nutartį reikėtų naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Priešingai nei akcentuojama kasaciniame skunde, visos byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, šiame baigiamajame teismo akte visus byloje surinktus įrodymus vertino tinkamai vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje, pasisakė dėl jų patikimumo ir teisėtumo, išdėstė motyvus dėl įrodymų vertinimo ir išvadas dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei V. V. išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvadas išteisinti V. V. dėl jam pareikšto privačios kaltintojos kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kurių pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visi esminiai privačios kaltintojos nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai išanalizuoti ir į juos atsakyta, byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma tiek kasatorės, tiek išteisintojo apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimai nepažeisti – skundžiamoje nutartyje išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl abiejų apeliacinių skundų ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmetė šiuos skundus, o pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį pripažino teisingu. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių privačios kaltintojos nukentėjusiosios kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, ir neturi pagrindo konstatuoti, kad priimtas išteisinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies reikalavimų, jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį (BPK 326 straipsnio 1 punktas), padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies ar kitos BPK normos esminį pažeidimą, dėl kurio reikėtų naikinti šios instancijos teismo nutartį.

10. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, toliau nutartyje pasisako dėl baudžiamojo įstatymo (BK 187 straipsnio 1 dalies) taikymo. Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija nekartoja byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kurios teismų baigiamuosiuose aktuose yra nustatytos ir, kaip minėta, išdėstytos laikantis jų surašymui BPK nustatytų reikalavimų.

Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 187 straipsnio 1 dalies) taikymo ir V. V. išteisinimo

11. Privačios kaltintojos nukentėjusiosios kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo ir nepagrįsto V. V. išteisinimo paremti kasatorės nesutikimu su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias, jos teigimu, neteisingai vertino abiejų instancijų teismai. Tačiau, kaip jau minėta šioje nutartyje, kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato ir dėl jų padarytos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvados grindžiamos taip, kaip to reikalauja BPK normose įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. Kasacinės instancijos teismas apie tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą sprendžia pagal byloje nustatytas ir pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose (nuosprendyje, nutartyje) nurodytas faktines aplinkybes.

12. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra tai, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad tik nustačius aplinkybes, atitinkančias konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius, asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė.

13. Skundžiamame teismo nuosprendyje išsamiai paaiškinta, kad pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, kurio vertė iki sunaikinimo (sugadinimo) viršijo 5 MGL dydį (BK 190 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje, kuria tinkamai vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimtame išteisinamajame nuosprendyje, laikomasi nuostatos, kad, asmeniui inkriminuojant svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, būtina nustatyti šios veikos subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumą – veikos pavojingumą, priežastinį ryšį ir padarinius bei asmens kaltę (tyčią) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324-303/2015, 2K-355-976/2015 ir kt.). Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte (tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurie nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis) veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-693/2007, 2K-167/2009, 2K-73-677/2016, 2K-298-697/2016 ir kt.).

14. Bylą išnagrinėję abiejų instancijų teismai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra surinkta patikimų, pakankamų ir neabejotinų duomenų, patvirtinančių V. V. kaltę dėl privačios kaltintojos nukentėjusiosios J. S. turto (augalų) sunaikinimo; kad privačios kaltintojos nukentėjusiosios nurodoma sugadinto jos turto vertė (dėl tvoros segmentų pažeidimo ir tinklo sugadinimo) negali būti vertinama kaip vertė, atitinkanti BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytą dydį, būtiną baudžiamajai atsakomybei kilti. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju V. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, būtinųjų požymių visumos (veikos pavojingumo, tyčios ir sunaikinto ar sugadinto turto vertės atitinkamo dydžio). Tiek nuosprendyje, tiek nutartyje detaliai aptarta, kokiomis aplinkybėmis teismai rėmėsi vertindami V. V. atliktų veiksmų atitiktį jam inkriminuotai nusikalstamai veikai, nurodyti tokių išvadų išsamūs motyvai. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis teismų išsamiomis, motyvuotomis ir padarytomis remiantis byloje esančiais duomenimis išvadomis neturi jokio pagrindo. Taigi pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendyje bei nutartyje nurodytas faktines bylos aplinkybes V. V. išteisintas tinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą, nes, kaip pirmiau minėta, BK 187 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti kaltininko veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik esant šią nusikalstamą veiką apibūdinančių būtinųjų požymių visumai. Tai, kad teismų padarytos išvados netenkina kasatorės, savaime nereiškia, jog jos klaidingos ar nepagrįstos. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinųjų nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas V. V., požymių visuma ir, priešingai nei teigia kasatorė, teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, tenkinti kasatorės prašymą – panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui – nėra jokio pagrindo.

Dėl atstovavimo išlaidų

16. Teismo proceso metu V. V. pateikė prašymą dėl jo patirtų išlaidų už jo atstovo advokato Algirdo Putnos atstovavimą kasacinės instancijos teisme priteisimo iš privačios kaltintojos nukentėjusiosios J. S.. Kasacinės instancijos teismo posėdyje buvo pateiktas 2019 m. sausio 2 d. 400 Eur sumos pinigų priėmimo kvitas (serijos LAT Nr. (duomenys neskelbtini)).

17. BPK 105 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Ši nuostata, nustatanti teismo diskreciją, galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-153-696/2015 ir kt.). Ši privataus kaltinimo baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal privačios kaltintojos nukentėjusiosios kasacinį skundą, kuris pripažintinas nepagrįstu ir atmestas. Kita vertus, šioje byloje V. V. prašoma priteisti 400 Eur suma už jo gynėjo atstovavimą kasacinės instancijos teisme akivaizdžiai viršija ir neatitinka kasacinės instancijos teismo praktikoje proceso dalyviams paprastai priteisiamų tokio pobūdžio proceso išlaidų dydžių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2012, 2K-153-696/2015) ir nėra proporcinga kasacinio proceso sudėtingumui (V. V. buvo kaltinamas dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo, baudžiamosios bylos medžiagą sudaro 3 tomai, byla buvo išnagrinėta viename teismo posėdyje, kuris truko mažiau nei valanda laiko, jo atstovui advokatui byloje nagrinėjama situacija žinoma nuo proceso pradžios (jis išteisintajam atstovavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose). Spręsdama atstovavimo išlaidų priteisimo klausimą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į privačios kaltintojos nukentėjusiosios amžių, sveikatos būklę ir, įvertindama šias bei visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad prašymas išieškoti kasacinio proceso metu išteisintojo V. V. turėtas atstovavimo išlaidas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Privačios kaltintojos nukentėjusiosios J. S. kasacinį skundą atmesti.

TeisėjaiVytautas Masiokas

Alvydas Pikelis

Sigita Jokimaitė

_______________________



Galioja nuo

Paskelbta


2019-01798

2019-02-06

2019-01-29

2019-01-29

-



Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.3; 1.1.2.1; 1.1.9.8

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (V. M.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 641straipsnį, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu – iki aštuonių mėnesių.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, nuspręsta išieškoti iš V. M. konfiskuotino turto – vilkiko ir puspriekabės – rinkos vertę atitinkančią pinigų sumą – 18 580 Eur.

Priteista iš V. M. 15,23 Eur proceso išlaidų Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendis pakeistas: iš V. M. išieškoma konfiskuotino turto (UAB „T“ nuosavybės teise priklausančio vilkiko ir puspriekabės) vertė sumažinta iki 10 000 Eur. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. V. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y., pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. rugsėjo 10 d.) 2 punkto 2.1 ir 2.1.1 papunkčių reikalavimus, pagal kuriuos Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus), 3 punkto 3.3 papunkčio reikalavimus, pagal kuriuos fiziniams asmenims leidžiama gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nustatyto kiekio, leidžiamo keleiviams įvežti oro transportu iš trečiųjų šalių be importo muitų, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų, 2017 m. lapkričio 24 d. apie 18.30 val. UAB „T“ priklausančiu vilkiku DAF (duomenys neskelbtini) su priekaba „Denga“ į Klaipėdos teritorinės muitinės Pilies jūrų uosto posto centrinį Klaipėdos terminalą gabeno 3000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, 9068 Eur, 490 pakelių cigarečių „Minsk Superslims“, kurių vertė, įskaitant sumokėti privalomus mokesčius, 1481 Eur. Iš viso atgabeno 3490 pakelių cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis ir nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtintomis banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, – 10 549 Eur ir viršijo 250 MGL dydžio sumą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo: 1) pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį; 2) pripažinus jį kaltu padarius BK 1992 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, skirti baudą ir netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertės išieškojimo. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai, kvalifikuodami kasatoriaus veiksmus kaip nusikalstamą veiką, skirdami aiškiai per griežtą bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 2 dalis).

2.2. Baudžiamoji atsakomybė kasatoriui pritaikyta nepagrįstai. Pagal BK 3 straipsnio nuostatas veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 707 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ nuo šių metų sausio 1 dienos pasikeitė bazinis bausmių ir nuobaudų skyrimo dydis, kuris yra prilyginamas 1 MGL. Šis dydis buvo padidintas nuo 37,66 Eur iki 50 Eur. Perskaičiavus kasatoriaus gabentų akcizinių prekių vertę pagal šiuo metu galiojantį 1 MGL dydį, matyti, kad gauta suma (211 MGL) neviršija BK 1992 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytos 250 MGL sumos.

2.3. Ginčija teismų praktikoje suformuotą nuostatą, kad MGL dydis yra taikomas tas, kuris buvo nustatytas veikos padarymo metu, o BK 3 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, nuostatos MGL dydį nustatančioms normoms negali būti taikomos, nes minimalių ekonominių socialinių dydžių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai. BK 1992 straipsnio 1 dalies dispozicija baudžiamąją atsakomybę sieja būtent su prekių verte, t. y. ji iš viso negali kilti, jei ši vertė mažesnė. Tai akivaizdus blanketinės teisės normos pavyzdys, o ne paprastas ekonominis rodiklis. Aišku, kad tai yra lengvinantis asmens teisinę padėtį teisės aktas ir turi turėti grįžtamąją galią. Kadangi kasatorius nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, turi būti panaikintas apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas naujas, išteisinamasis, nuosprendis.

2.4. Teismas paskyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę. Neatsižvelgta į jo asmenybę (dirba, po santuokos nutraukimo išlaiko nepilnametį vaiką, ruošiasi naujai santuokai). Net prokuroras, palaikęs valstybinį kaltinimą byloje, matė galimybę kasatoriui skirti baudą, dėl to iš pradžių kreipėsi dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu. Pirmosios instancijos teismas baudžiamuoju įsakymu paskyrė jam baudą ir, tik kasatoriui paprašius teisminio bylos nagrinėjimo iš esmės dėl bausmės dydžio ir konfiskuotino turto vertės, dėl nesuprantamų priežasčių buvo persigalvota.

2.5. Kitoje byloje Kauno apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu už padarytą analogišką veiką kasatoriui taip pat skyrė baudą. Taigi dar kartą buvo įžvelgta galimybė nevaržyti jo laisvės. Bausme siekiama pataisyti nusikaltusį asmenį ir nusikaltimų prevencijos tikslų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ne bausmės skyrimo dėl bausmės. Paskyrus kasatoriui realią laisvės atėmimo bausmę, būtų aiškiai pažeistas teisingumo principas, įtvirtintas BK 41 straipsnyje.

2.6. Teismas, taikydamas BK 72 straipsnį, pažeidė proporcingumo principą. Išieškoma suma už konfiskuotiną turtą tris kartus viršija už nusikalstamą veiką paskirtą baudą. Taip ne bausmė, o baudžiamojo poveikio priemonė atlieka tikrąją nubaudimo funkciją. Turto konfiskavimas nesuderinamas ir su tikrai nedideliu gabentų akcizinių prekių kiekiu.

2.7. BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Pagal teismų praktiką, suformuotą kontrabandos bylose, kelių ar kitokio transporto priemonė laikoma panaudota kontrabandos nusikaltimui daryti, jeigu ji specialiai tam buvo pritaikyta (pavyzdžiui, įrengta slėptuvė kontrabandos dalykui paslėpti). Turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai pasunkintas. Pavyzdžiui, transporto priemonė laikoma panaudota BK 199, 201 straipsniuose nurodytai nusikalstamai veikai daryti ir tada, kai ji tiesiogiai panaudota nusikalstamos veikos dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas. Siekiant nustatyti, ar turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone, teismų praktikoje pagrįstai išnagrinėjamos visos reikšmingos turto panaudojimo šios veikos darymo procese aplinkybės, pavyzdžiui, įvertinamas gabenamo dalyko kiekis.

2.8. Vairuotas vilkikas su puspriekabe nebuv

· Web view1. G. K. Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarimu nubaustas pagal ANK 120...

Documents

Transcript of · Web view1. G. K. Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarimu nubaustas pagal ANK 120...