VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

ŽEMĖS ŪKIO AKADEMIJA, MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS

MIŠKO BIOLOGIJOS IR MIŠKININKYSTĖS INSTITUTAS

Darius Aglinskas

VMU MAŽEIKIŲ REGIONINIO PADALINIO SEDOS, PAPILĖS IR

NAUJOSIOS AKMENĖS GIRININKIJŲ ATVEJINIŲ KIRTIMŲ ĮTAKA

ŽĖLINIŲ FORMAVIMUISI

Magistrantūros baigiamasis darbas

Miškininkystės studijų programa, valstybinis kodas 6211IX009

Miškininkystės studijų kryptis

Vadovas prof. dr. Vitas Marozas ______________ _____________

(Moksl. Laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta Edmundas Bartkevičius _____________ __________

(Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2020

2

Antrosios pakopos Miškininkystės studijų programos baigiamųjų darbų vertinimo komisija

(patvirtinta Kanclerio 2020 m. gegužės 8 d. potvarkiu Nr. ŽŪA-2020-14):

Pirmininkas: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas dr.

Nerijus Kupstaitis (socialinis partneris, praktikas).

Nariai: VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, Miško

biologijos ir miškininkystės instituto profesorius dr. Edmundas Bartkevičius

(mokslininkas);

VDU Žemės ūkio akademijos Miško biologijos ir miškininkystės instituto

direktorius, profesorius dr. Gediminas Brazaitis (mokslininkas);

VDU Žemės ūkio akademijos Miškotvarkos ir medienotyros instituto profesorius dr.

Gintautas Mozgeris (mokslininkas);

Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojas dr. Albertas Kasperavičius

(socialinis partneris, praktikas).

Miškų ir ekologijos fakulteto antrosios pakopos Miškininkystės studijų programos studentų

baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:

........................................................................................................................................................................

Miškų ir ekologijos fakulteto antrosios pakopos Miškininkystės studijų programos studentų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas ir pirmininko

parašas

Darbo vadovas: prof. dr. Vitas Marozas, VDU Žemės ūkio akademija, Aplinkos ir ekologijos

institutas.

Recenzentas: lekt. dr. Julius Bačkaitis, VDU Žemės ūkio akademija, Miško biologijos ir

miškininkystės institutas.

Instituto direktorius: prof. dr. Gediminas Brazaitis, VDU Žemės ūkio akademija, Miško biologijos

ir miškininkystės institutas.

3

SANTRAUKA

Darius Aglinskas

VMU Mažeikių regioninio padalinio Sedos, Papilės ir Naujosios Akmenės girininkijų

atvejinių kirtimų įtaka žėlinių formavimuisi

Magistro baigiamasis darbas, 41 puslapis, 22 paveikslai, 1 lentelė, 49 literatūros šaltiniai,

4 priedai.

Magistro darbe tiriama žėlinių formavimosi dėsningumai po supaprastintų atvejinių 2

atvejų kirtimų Valstybinių miškų urėdijos Mažeikių regioninio padalinio Sedos, Papilės ir

Naujosios Akmenės girininkijų administruojamų teritorijų valstybiniuose miškuose.

Tyrimo objektas – jaunuolynai po supaprastintų atvejinių 2 atvejų kirtimų VĮ Valstybinių

miškų urėdijos Mažeikių regioninio padalinio Sedos, Papilės ir Naujosios Akmenės girininkijose.

Darbo tikslas – įvertinti žėlinių formavimosi dėsningumus po supaprastintų atvejinių

kirtimų. Uždaviniai baigiamojo darbo tikslui pasiekti: įvertinti žėlinių formavimosi dėsningumus po

supaprastintų atvejinių kirtimų esant skirtingoms augavietėms, įvertinti žėlinių kokybę po

supaprastintų atvejinių kirtimų, nustatyti žėlinių formavimosi priklausomybę nuo medyno

skalsumo, rūšinės sudėties, trako.

Darbo metodai – dokumentų ir laikinų apskaitos aikštelių duomenų analizės, matematinės

statistikos metodai.

Darbo rezultatai – Atlikti tyrimai parodė, kad didžiausias žėlinių tankis buvo Lbl, Ncl ir

Lcp augaviečių sklypuose, mažiausias Pcn ir Lds. Tarp perspektyvių ir neperspektyvių eglės žėlinių

tankio skirtumas skirtingų augaviečių sklypuose sudarė - 57 %. Įvertinus žėlinių kokybę tirtuose

sklypuose nustatyta, kad 50 % tirtų sklypų miško atsikūrimas įvertintas gerai, patenkinamai

įvertinta 42 % sklypų, blogai įvertinta 8 %. Geros kokybės eglės žėlinių atsikūrimas buvo 33 % tirtų

sklypų, blogai atsikūrę sklypai eglės žėliniais sudarė 17 %. Didžiausias žėlinių tankis jaunuolynuose

nustatytas 0,7 medyno skalsumui prieš kirtimą, mažiausias - 0,6 skalsumo medynui prieš kirtimą.

Geriausias atsikūrimas tikslinėmis medžių rūšimis vyksta mišriuose eglynuose, blogiausias

mišriuose drebulynuose. Nustatyta, kad geriausiai atsikūrė sklypai, kuriose tarp pirmojo ir antrojo

kirtimo atvejo praėjo 7 – 8 metų laikotarpis. Tankus trakas sumažina eglės žėlinių tankį 40 %.

Raktažodžiai: atvejiniai kirtimai, neplyni kirtimai, eglė, pomiškis, miško atkūrimas.

4

SUMMARY

Darius Aglinskas

Influence of Stepwise Felling on Development of Natural Regeneration in SFE Mažeikiai

Regional Unit Seda, Papilė and Naujoji Akmenė Forest Districts

Master Graduation Thesis, 41 Pages, 22 Figures, 1 Tables, 49 Appendixes.

The master‘s thesis studies the regularities of greenery formation after 2 cases of simplified

case felling in the state forests of the territories administered by Seda, Papilė, and Naujoji Akmenė

forest districts of Mažeikiai regional branch of the State Forest Enterprise.

Object of the Study is the logging sites of Seda, Papilė, and Naujoji Akmenė forest districts

of Mažeikiai regional branch of the State Enterprise State Forest Enterprise of, 2 cases of simplified

case felling were carried out.

Aim of the Thesis is to evaluate the regularities of greenery formation after 2 cases of

simplified case. Objectives for achievement of the aim of the thesis: to determine the peculiarities of

the formation of greenery in different habitats, to evaluate the quality of greenery after simplified

case felling of 2 cases, to determine the dependence of greenery formation on stand, and the factors

of forest growth.

Methods of the Thesis documents analyses of and temporary of free space in forest,

mathematical statistics methods.

Results of the Thesis - the performed study showed that the higest density of greenery

was in the logging sites of Lbl, Ncl and Lcp habitats site, the lowest in Pcn and Lds. The difference

between the desnisty of promising and non- promisings spruce greenery in diferent feelings site was

57 %. Such results may have been infuenced by deciduous or forest humidity. 50 % of the studied

felling sites recovered well, 42% were satisfactory, and 8% of felling sites did not recover. The

good recovery of spruce greenery was in 33% of felling sites bad recovery 17 %. The highest

amount of greenery was in Lbl habitat, the lowest - Lds. The highest amount of greenery was in the

tree stand with 0,7 density the least in 0,6. It was found that the best recovery sites were those

where a period of 7 - 8 years elapsed between the first and the second case of felling. Dense

underbrush reduces the amount of spruce greenery by 40%.

Keywords: occasional felling, non-clear cuttings, spruce, undergrowth, reforestation.

5

TURINYS

ĮVADAS .......................................................................................................................................... 6

1. LITERATŪROS ANALIZĖ ....................................................................................................... 7

1.1. Atvejinių kirtimų ypatumai ................................................................................................. 7

1.2. Supaprastintų atvejinių kirtimų vykdymo ypatumai ........................................................... 9

1.3. Mikroklimatinių sąlygų pakitimai po atvejinių kirtimų ...................................................... 9

1.4. Miško atkūrimas ................................................................................................................ 10

1.4.1. Miško žėlimui įtakos turintys veiksniai .................................................................. 12

1.4.2. Miško žėlimo privalumai ir trūkumai ...................................................................... 15

1.5. Spygliuočių medžių rūšių žėlimas ..................................................................................... 16

1.5.1. Eglės žėlimo dėsningumai ....................................................................................... 16

1.5.2. Pušies žėlimo dėsningumai ..................................................................................... 17

1.6. Lapuočių medžių rūšių žėlimas ......................................................................................... 18

1.6.1. Beržo žėlimo dėsningumai ...................................................................................... 18

1.6.2. Drebulės žėlimo dėsningumai ................................................................................. 18

2. DARBO TIKSLAS, OBJEKTAS IR METODIKA .................................................................. 20

2.1. Darbo tikslas ir uždaviniai ................................................................................................. 20

2.2. Tyrimo objektas ................................................................................................................. 20

2.3. Tyrimų metodika ............................................................................................................... 21

3. DARBO REZULTATAI ........................................................................................................... 23

3.1. Žėlinių formavimosi dėsningumai skirtingų augaviečių sklypuose .................................. 23

3.2. Eglės žėlinių kokybės analizė ............................................................................................ 27

3.3. Žėlinių formavimosi dėsningumai skirtingo skalsumo medynuose .................................. 31

3.4. Žėlinių tankio priklausomybė nuo medyno rūšinės sudėties ............................................. 33

3.5. Žėlinių tankio priklausomybė nuo atvejinių kirtimų atvejų .............................................. 34

3.6. Žėlinių formavimosi priklausomybė nuo trako tankumo .................................................. 36

IŠVADOS ..................................................................................................................................... 37

LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................ 38

6

ĮVADAS

Miškai yra svarbi žemės ekosferos dalis. Jų reikšmė teikiant materialinių vertybių visumą

ir formuojant gyvenamąją aplinką žmonijos istorijoje yra neįkainojamai didelė ir turi tendenciją

didėti. Šiuolaikinėje visuomenėje miškas yra plataus ir įvairaus domėjimosi ir naudojimo objektas,

kuris patiria didelį antropogeninį poveikį, siekiant sumažinti neigiamo poveikio įtaką aplinkai,

reikia jį tinkamai reguliuoti (Juodvalkis, Kairiūkštis, 2009).

Miškininkystė, arba miškininkiavimas, kaip ūkinė veikla, reikalaujanti žmogaus pastangų

kuo tinkamiau panaudoti miško išteklius, juos plėsti ir turtinti. Miškininkystė vystėsi ten, kur

žmogus, nesaikingai naudojęs miškus, suprato jų svarbą, ėmėsi miškų atkūrimo ir racionalaus

naudojimo darbų (Juodvalkis, Kairiūkštis, 2009).

Miško auginimas, priežiūra, tvarkymas, apsauga reikalauja daug pastangų ir gilių žinių.

Nuo šiandien miškininkystės srityje priimtų sprendimų priklausys, kokie miškai augs po šimto ir

daugiau metų. Dabar beveik visiems suprantama, kad miškas – ne vien medienos fabrikas, jis turi

maksimaliai teikti krašto ekonominius ir socialinius poreikius, yra pagrindas biologinės įvairovės

garantas, krašto gamtinio karkaso sudedamoji dalis.

Atsižvelgiant į miškų įstatyme keliamus reikalavimus, kuris reglamentuoja miškų apsaugą,

atkūrimą, naudojimą bei sudaro teisines prielaidas, kurios numato, kad visų nuosavybės formų

miškai būtų tvarkomi pagal vienodus miškų ūkininkavimo principus, užtikrinant juose esamos

biologinės įvairovės išsaugojimą, tolygų miškų produktyvumo didėjimą, bei kraštovaizdžio

stabilumą.

Miško teikiama mediena ir kiti miško produktai tenkina ekologines, ekonomines bei

socialinius visuomenės poreikius. Miškas yra svarbus ekologinės pusiausvyros veiksnys, kuris

sudaro daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, sugeria anglies dvideginį ir grynina orą,

stabdo dirvos eroziją, saugo gruntinius ir paviršinius vandenis, kaupia anglį biomasėje ir kartu

mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį atmosferoje, taip pat suteikia galimybę žmonėms

poilsiauti (Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 metų programa, 2013).

Siekiant biologiniu požiūriu sukurti vertingesnius medynus yra taikomi atvejiniai kirtimai,

kuriais medynas yra iškertamas per kelis atvejus, bei kartojami kas keleri metai, po kirtimų dažnu

atveju yra formuojamas vienaamžis medynas. Šių kirtimų tikslas yra išvengti dirbtinio želdinimo,

kas padeda formuoti naujus medynus iš biologiškai įvairesnio pomiškio arba antrojo medyno ardo.

Skatinant natūralų miško atsikūrimą, išsaugome natūralią biologinę įvairovę, nenutrūkstamą miško,

kaip ekosistemos egzistavimą. Šio darbo tikslas ir yra įvertinti žėlinių formavimosi dėsningumus po

supaprastintų atvejinių kirtimų.

7

1. LITERATŪROS ANALIZĖ

1.1. Atvejinių kirtimų ypatumai

Miško kirtimų tikslas yra užtikrinti racionalų ir nepertraukiamą miško išteklių

panaudojimą, saugoti biologinę įvairovę, bei užtikrinti aplinkosaugines ir rekreacines funkcijas.

Siekiant išsaugoti miškuose susiformavusią genetinę įvairovę ir suformuoti įvairaus

amžiaus bei struktūros produktyvius, geros kokybės medynus vykdomi natūralų miško žėlimą

skatinantys kirtimai. Dažniausiai vykdomi atvejiniai kirtimai (Gabrilavičius, Danusevičius, 2003).

Lietuvos miškininkystės ilgametėje praktikoje buvo naudojami įvairūs atvejinių kirtimų

būdai. Šiuo metu Lietuvoje yra taikomi šie atvejiniai kirtimai:

tipiški atvejiniai miško kirtimai;

supaprastinti atvejiniai miško kirtimai;

grupiniai atvejiniai miško kirtimai;

ilgalaikiai atvejiniai miško kirtimai.

Tipiški atvejiniai miško kirtimai dažniausiai taikomi didelio skalsumo medynuose,

kuriuose nėra susiformavęs pomiškis arba jo tankis yra nepakankamas. Šių kirtimų tikslas – skatinti

pomiškio atsiradimą (Juodvalkis, Kairiūkštis, 2009).

Supaprastinti atvejiniai miško kirtimai dažniausiai atliekami medynuose, kuriuose yra

pakankamas perspektyvių, tolygiai išsidėsčiusių pagrindinių medžio rūšių pomiškio tankis.

Atliekant šiuos atvejinius kirtimus atvejų skaičius parenkamas priklausomai nuo medyno rūšinės

sudėties, skalsumo, pomiškio tankio, bei atsižvelgiama į augavietės sąlygas. Dažniausiai atliekant

supaprastintus atvejinius miško kirtimus, medynas būna iškertamas per 2 - 3 atvejus. Prie

supaprastintų atvejinių pagrindinių miško kirtimų priskiriami ir dviejų atvejų atvejiniai miško

kirtimai, kuriuose nėra pakankamo perspektyvaus antrojo ardo ar pomiškio, tokiuose atvejiniuose

kirtimuose siekiama tikslinių medžių rūšių žėlimo kirtimų metu, bei siekiama sumažinti šių

nepageidautinų medžių rūšių – drebulės ir baltalksnio - atauginę galią. Priimant sprendimus dėl

supaprastintų atvejinių miško kirtimų vykdymo svarbu įvertinti pomiškio tankį (Juodvalkis,

Kairiūkštis, 2009).

Grupiniai atvejiniai kirtimai dažniausiai atliekami tokiuose medynuose, kuriuose pomiškis

būna išsidėstęs grupėmis. Virš pomiškio grupių iškertami visi pirmojo ardo medžiai, kartu

praretinama 10 - 20 m juosta apie grupes ir sudaromos sąlygos plėstis pomiškio grupėms. Po kurio

laiko iškertamos praretintos juostos, o greta esantis medynas retinamas toliau. Taip kirtimai

kartojami, kol nukertamas visas viršutinis ardas ir pomiškio grupės susijungia (Juodvalkis,

Kairiūkštis, 2009).

8

Ilgalaikiai atvejiniai kirtimai dažniau taikomi mišriuose medynuose, kuriuos sudaro

skirtingo kirtimų amžiaus medžių rūšys. Šių kirtimų tikslas - subrandinti nebrandžias medžio rūšis,

neiškertant jų kartu su jau brandžia vyraujančia medžių rūšimi (Juodvalkis, Kairiūkštis, 2009).

Tinkamai atliktų atvejinių kirtimų privalumai:

pastoviai išlaikoma miško aplinka, kuri nepertraukiamai atlieka biosferos vandens

ir dirvožemio apsaugines funkcijas;

sudaro geras sąlygas naujai miško kartai atželti ir išlaikyti rūšių įvairovę;

užtikrinama įvairiaamžę naujos miško kartos struktūrą;

sutrumpinama naujos miško kartos kirtimo apyvarta.

Vykdant atvejinius kirtimus, išryškėja ir jų trūkumai:

kirtimus sunkiau mechanizuoti;

pasunkėja biržų atrėžimas ir jų eksploatacija;

kirtimų metu pažeidžiami medžiai, o tai sudaro sąlygas plisti ligoms;

po kirtimų padidėja vėjavartų pavojus;

suformuotas naujas medynas yra ne visada reikiamo skalsumo ir produktyvumo

(Juodvalkis, 2006).

Apibendrinant atvejinių kirtimų būdus ir tikslus galime teigti, kad tikslingiausia juos

vykdyti ir medynus atkurti panaudojant jau įvykusį žėlimą, pomiškį ar antrąjį medynų ardą arba

siekti natūralaus miško žėlimo kirtimo metu bei išvengti nebrandžių medžių kirtimo, sumažinant

nepageidautinų medžių rūšių atauginę galią.

A. Juodvalkio (Juodvalkis ir kt., 2009) teigimu, atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai

medynuose su atitinkamu perspektyviu antruoju ardu arba pakankamu pomiškio tankiu, labiausiai

suprantami miškininkams, kadangi tokiuose medynuose jau būna susiformavusi nauja miško karta.

Mokslininkai teigia, kad tikslinga atsisakyti dviejų ciklų atvejinių miško kirtimų pavadinimo ir

visus kirtimus tiek su eglės pomiškiu, tiek su antruoju eglės ardu medynuose vadinti supaprastintais

atvejiniais miško kirtimais.

Šiandieninės strategijos dėl miškų kirtimo turėtų būti paremtos išmaniais sprendimais,

išnagrinėtais rodikliais, tokiais kaip augavietė, dirvožemio turtingumas, mikroklimatas, teigia R.

Daubaras. Prieš planuojant ir vykdant miško kirtimus reikia atsižvelgti į miškų ekosistemas, tam

kad jos būtų kuo mažiau paveiktos netinkamai parinkto kirtimo būdo, kirtimų technologijos, metų

laiko ir kirtimo intensyvumo. Atsižvelgę į šiuos rodiklius pagerinsime medynų produktyvumą ir

stabilumą.

9

1.2. Supaprastintų atvejinių kirtimų vykdymo ypatumai

Supaprastinti atvejiniai kirtimai Lietuvoje šiuo metu yra labiausiai išplitę. Priklausomai nuo

medyno rūšinės sudėties, struktūros, skalsumo, atsparumo vėjui, pomiškio tankio bei būklės,

augavietės sąlygų šie kirtimai būna 2 - 3 atvejų.

A. Juodvalkio (Juodvalkis ir kt., 2009) teigimu, medynuose, kuriuose skalsumas 0,8 ir

didesnis, rekomenduojama vykdyti 3 atvejų atvejinius kirtimus, jeigu skalsumas yra 0,6 – 0,7 – 2

atvejus, jei skalsumas 0,5 ir mažesnis – medynas nukertamas vienu atveju. Atsižvelgiant į tai, kad

atvejiniai 3 atvejų kirtimai yra taikomi retai, dažniausiai medynai 0,6 ir didesnio skalsumo

nukertami per du atvejus. Atliekant supaprastintus atvejinius miško kirtimus, pirmiausia iškertami

neperspektyvūs, ligoti, pažeisti, mažo prieaugio bei stipriai išsišakoję medžiai. Kertant medynus

atvejiniais 3 atvejų kirtimais, kiekvienu atveju iškertama vidutiniškai 30 – 40 % medyno tūrio, o

taikant 2 atvejų – 40 – 50 % medyno tūrio.

Prieš vykdant supaprastintus atvejinius miško kirtimus dažniausiai medynuose jau būna

susiformavęs pakankamo tankumo pagrindinių medžių rūšių pomiškis, tačiau supaprastinti

atvejiniai kirtimai gali būti taikomi ir tokiuose medynuose, kuriuose nėra susiformavęs pomiškis,

bet norima, kad jis atsirastų. Atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai dažniausiai kertami tada, kai po

medyno danga IV grupės miškuose yra tolygiai pasiskirstęs perspektyvus pomiškis:

eglės ir ąžuolo iki 0,5 m. aukščio – 6 tūkst. vnt./ha, aukštesnių kaip 0,5 m. – 4 tūkst.

vnt./ha;

pušies Nae, Na augavietėse iki 0,5 m. – 10 tūkst. vnt./ha, aukštesnių kaip 0,5 m. – 8

tūkst. vnt./ha, kitose augavietėse 8 - 6 tūkst. vnt./ha.

Atliekant supaprastintus atvejinius kirtimus III grupės miškuose, pomiškio tankio

reikalaujama 20 % mažiau, o II grupės miškuose – 30 % mažiau. (Juodvalkis, Kairiūkštis, 2009).

1.3. Mikroklimatinių sąlygų pakitimai po atvejinių kirtimų

Mikroklimato pakitimai medynuose labiausiai priklauso nuo medyno iškirtimo

intensyvumo bei nuo likusio medyno skalsumo. Labiausiai mikroklimatas medynuose pasikeičia

atlikus grupinius atvejinius miško kirtimus. Po kirtimų medyne vidutinis apšvietimas dieną padidėja

3 - 6 kartus, lyginant su nekirstu medynu. Taip pat šiuose medynuose pasikeičia dirvožemio

temperatūra, vėjo greitis, apšvietimo intensyvumas, kuris priklauso nuo viršutinio medyno ardo

iškirtimo intensyvumo.

Atvejiniais kirtimais išretintuose medynuose keičiasi oro temperatūros rėžimas. Atlikus

vidutinio intensyvumo kirtimus vidutinė oro temperatūra per vegetacijos laikotarpį padidėja 0,4o

C,

maksimali – 0,7o C, palyginus su temperatūra nekirstuose medynuose. Atlikus intensyvius

atvejinius kirtimus vidutinė ir maksimali oro temperatūra medyne padidėja 0,7o

C ir 1,8o C.

10

Intensyviai iškirtuose medynuose ji būna 6,9 % didesnė negu tankiuose medynuose. Atlikus

intensyvius atvejinius kirtimus yra palankesnės sąlygos susidaryti šalnoms – jos būna dažnesnės

(Riepšas, 2005).

Atlikti vidutinio intensyvumo atvejiniai kirtimai teigiamai veikia dirvos temperatūros

rėžimą vegetacijos laikotarpiu, dirvos temperatūra padidėja 0,8o C , o po intensyvių kirtimų – 1,1

o

C. Atvejiniai kirtimai vidutinę metinę dirvos temperatūrą padidina mažiau, tačiau po vidutinio

intensyvumo kirtimų ji būna vos 0,2 - 0,3o

C , o po labai intensyvių – 0,4 - 0,5o C didesnė negu

medynuose, kuriuose nebuvo vykdyti kirtimai. Tai įtakoja vasaros temperatūrų maksimumas, bei

žiemos temperatūrų minimumas (Kairiūkštis ir kt., 1979; Nilsson et al., 2002).

Atliktuose atvejiniuose kirtimuose keičiasi ir kritulių pasiskirstymas miške. J. Rusecko

(Ruseckas, 1993) atlikti tyrimai parodė, kad nekirstuose eglės su lapuočiais medynuose po laja

patenka vidutiniškai 78 % kritulių. Medynuose po 35 % intensyvumo atvejinių kirtimų po lajų

danga patenka vidutiniškai 81 %, o medynuose po 48 % intensyvumo kirtimų – 89 % kritulių.

Išretintuose medynuose po lajų danga patenka daugiau kritulių ir, sumažėjus transpiracijai dėl

medžių lapijos ploto sumažėjimo, didėja drėgmės atsargos dirvožemyje, bei pakyla gruntinio

vandens lygis.

Po atvejinių kirtimų pasikeitus klimatinėms sąlygoms, medynuose gali neigiamai įtakoti

paliekamų medžių išsilaikymą ir naujos miško kartos formavimąsi. Pakilus gruntinio vandens

lygiui, smarkiai padidėja užpelkėjimo rizika. Drėgnuose dirvožemiuose intensyviai išretinus

medynus gali pasireikšti vėjavartos ar vėjalaužos. Vėjavarta ypač pavojinga po pirmo kirtimo atvejo

likusioms eglėms. Gali pagausėti žolinės dangos kiekis, kuris trukdo natūraliai miškui atželti ir

naujai miško kartai formuotis. Siekiant išvengti neigiamų reiškinių, pirmiausiai reikia parinkti

optimalų kirtimų intensyvumą (Kairiūkštis ir kt, 1979; Riepšas, 2005).

1.4. Miško atkūrimas

Miško atkūrimas – tai natūralus miško atsikūrimas (žėlimas) ar miško želdinimas (su

žmogaus pagalba) sklypuose, kuriuose prieš tai miškas augo. Miško atkūrimo pagrindiniai tikslai

yra užtikrinti nenutrūkstamą miško gamtosauginę funkciją, kokybiškos medienos auginimą, bei

kitos miško produkcijos gavimą, sukuriant vertingus, produktyvius, biologiškai atsparius medynus

(Karazija, 2008).

J. Danusevičiaus (Danusevičius, 2011) teigimu, siekiant natūralaus atžėlimo kirtavietėse

reikia atsižvelgti bei įvertinti šiuos aspektus:

netenkame galimybės pagerinti būsimo medyno kokybės ir produktyvumo, lyginant

su buvusiu medynu;

neišvengiamas nepageidaujamų medžio rūšių žėlimas kirtavietėse;

11

medynai dažniausiai formuojasi iš artimai giminingų medžių, tai susilpnina medynų

atsparumą ligoms, kenkėjams ir kitiems negatyviems veiksniams;

iš jų kilę artimos giminystės medžiai netiks tolesnei reprodukcijai;

negalime pagerinti būsimų medynų genetinės kokybės ir naudoti selekcinę sėklą;

tarp želiančių medžių grupių lieka neatžėlusių plotų, kuriuos privalome dirbtinai

želdinti, kadangi juose dažniausiai želia menkavertės medžių rūšys;

paliekant mažiau nei 50 sėklinių medžių, susiaurinama genetinė įvairovė, o tuo pačiu

mažinamas medynų tvarumas. Per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo ne tik baltalksnynų,

bet ir pušynų, eglynų, ąžuolynų ir ypač uosynų.

Pagal miško atkūrimo ir įveisimo nuostatus, miško valdytojai, savininkai, bei naudotojai

privalo mišką atkurti savo lėšomis, vadovaudamiesi patvirtintais nuostatais.

Miškas atkuriamas šiais būdais:

želdinant;

paliekant sklypą atželti natūraliai;

derinant želdinimą su žėlimu;

Parenkant miško atkūrimo ar įveisimo būdą reikia atsižvelgti į tokius veiksnius:

miško funkcinę paskirtį;

augančio (motininio) medyno selekcinę vertę;

dirvožemio sąlygas;

tikslinių medžių rūšių savaiminukų tankį bei perspektyvumą;

galimus pažeidimus;

ekonomines sąlygas.

Natūraliai miškas gali atželti iš sėklų, kelmų ar šaknų atžalomis. Spygliuočių medynai želia

tik iš sėklų, o lapuočiai - iš sėklų, kelmų bei šaknų atžalomis (Miško želdintojo žinynas, 2017).

Sėklinio žėlimo sėkmė priklauso nuo sėklų kiekio ir jų kokybės, aplinkos sąlygų

tinkamumo sudygti, formuotis bei augti. Sėklų kiekis medynuose priklauso nuo medžių rūšies

biologinių savybių, augimo vietos, oro ir dirvožemio sąlygų. Iš sėklų sudygę medeliai yra atsparesni

puviniui, lyginant su vegetatyvinės kilmės medeliais. Vegetatyvinės kilmės medeliams puvinys

persiduoda nuo užsikrėtusių grybinėmis ligomis motininių medžių šaknų ir kelmų. Vegetatyvinis

žėlimas taip pat turi ir pranašumų prieš sėklinį žėlimą, šiuo būdu želiantys medeliai auga sparčiau

negu medynas susiformavęs iš sėklų, jis subręsta greičiau, sutrumpindamas medynų kirtimų rotaciją

(Miško želdintojo žinynas, 2017).

Kuo palankesnės atmosferos ir dirvožemio sąlygos, tuo greičiau medynai pasiekia

generatyvinę brandą. Dažniausiai retesniuose medynuose medžiai pradeda derėti anksčiau ir dera

12

gausiau negu tankiuose. Medynų sėkliniai metai pušynuose ir beržynuose kartojasi kas 3 – 4 m.,

eglynuose kas 3 – 6 m., drebulynuose kas 2 – 3 m. Pusamžiai ir bręstantys medynai šio derėjimo

laikotarpiu dera gausiausiai ir subrandina geriausios kokybės sėklas (Karazija, 2008).

Miškuose želiančios medžių ir krūmų rūšys gali būti tikslinės ir netikslinės. Tai priklauso

nuo miško paskirties ir funkcijų prioriteto. Siekiant sumažinti nepageidaujamų medžių rūšių atžalas

ir ataugas galime jas sunaikinti apipurškiant jų lapus, aptepant medžių kelmus cheminėmis

medžiagomis augalams vegetuojant. Tačiau cheminės medžiagos gali pakenkti kitai augalijai,

faunai, todėl jų naudojimas miškuose ribotinas (Karazija, 2008).

I grupės miškuose (rezervatų) galimas tik natūralus miško žėlimas. II A grupės miškuose

(gyvosios gamtos draustiniuose) pirmenybė teikiama natūraliam miško atsikūrimui, o II B grupės

miškuose (rekreaciniuose) galimas tiek natūralus miško žėlimas, tiek želdinimas. III grupės

miškuose (apsauginiuose) pirmenybė teikiama natūraliam miško žėlimui, o IV grupės miškuose

(ūkiniuose) galimi visi miško atkūrimo būdai (Karazija, 2008).

1.4.1. Miško žėlimui įtakos turintys veiksniai

Miško žėliniams atsirasti ir pradėti formuotis reikia sudaryti tinkamas sąlygas, kurios

dažniausiai priklauso nuo medyno rūšinės įvairovės, amžiaus, struktūros, bei kitų ekosistemos

komponentų, išorinių veiksnių, taip pat nuo žmogaus veikos. Nauja miško karta pradeda formuotis

medžių apsidulkinimo metu. Tačiau besiformuojant vaisiams, kankorėžiams ir sėkloms jų tyko

įvairūs pavojai. Dažniausiai pasitaikantys pažeidimai: pelėsis, puvinys, mumufikacijos, defoliacija

ir rūdis sukeliantys grybai, kankorėžiuose ir sėklose besivystantys vabzdžiai, gali padaryti didelę

žalą sėklų derliui. Spygliuočių medžių vaisiuose veisiasi ir jų sėklas žaloja apie 100 rūšių vabzdžių,

priskiriamų drugių, dvisparnių, plėviasparnių ir vabalų būriams. Kai kurias metais, kai kankorėžių

būna labai mažai, juose kenkėjų aptinkama daugiau, ir tokiu atveju gali sunaikinti visas sėklas.

Įvairioje literatūroje teigiama, kad apie 60 % eglės sėklų žūna nelaiku kankorėžiams nukritus,

kuriuos įtakoja vabzdžių ir paukščių mityba sėklomis. Dažniausiai, eglės sėklų daigumas tesiekia

apie 50 %, o miškuose sudygsta apie 10-15 % laboratorinio daigumo sėklų (Karazija, 2008).

Eglės sėklų dygimas priklauso nuo dirvožemio temperatūros, dirvožemio drėgmės.

Manoma, kad šviesa sėklų dygimui turi teigiamą įtaką. Medynuose eglės sėkloms patekus po

medyno danga, susidaro geresnės sąlygos joms sudygti, kadangi drėgmė ir dirvožemio temperatūra

kinta mažiau. Eglės sėklos patekusios į drėgną dirvą sudygsta dažniausiai per dvi paras (Miško

želdinimo žinynas, 2017).

Kertant medynus atvejiniais kirtimais žėlimas juose priklauso:

nuo sėklų šaltinio;

tolygaus savaiminukų sudygimo, jų išlikimo ir augimo.

13

Sėkliniai priedangos medžiai medynuose sušvelnina temperatūros režimą nepalankiomis

sąlygomis ir teigiamai įtakoja pomiškio augimą ir išlikimą. Taip pat įžvelgiamas ir neigiamas

poveikis pomiškiui - pavėsį sudarantys medžiai neigiamą reikšmę turi šviesamėgėms medžių rūšims

augimui į aukštį, taip pat susidaro konkurencija dėl šviesos (Castro et al., 2004; Barbeito, 2011).

Dažniausiai pomiškis nesusiformuoja arti (4–5 m) augančių medžių ir jų grupių (Labanauskas,

Narbutas, 1969). Tos pačios augavietės tipo kirtavietėse pomiškio tankis kinta priklausomai nuo

įvairių sąlygų – sėklų derliaus kirtimo metais, sėklų buvimo, kirtimo technologijos, meteorologinių

sąlygų (Riepšas, 2005).

Iškirtus atvejiniais kirtimais medynus juose pakinta apšvietimo sąlygos, pasikeičia

kirtavietės augalija, susidaro geresnės sąlygos savaiminukų daigams dygti ir augti.

Prie teigiamų veiksnių žėlimui atsirasti po atvejinių kirtimų priskiriamas dirvos įdirbimas

(Karlsson, 2000). Plynose ir neplynose 1–4 metų kirtavietėse savaiminukų tankis įdirbtoje dirvoje

(mikroįdubimuose), priklausomai nuo atstumo iki miško sienos ar sėklinių priedangos medžių

skaičiaus, yra apie 2,6–6,8 karto, o dažnumas – apie 2 kartus didesnis negu neruoštoje dirvoje

(Bačkaitis, 2005). Dirvos įdirbimas gali turėti ir neigiamos įtakos sėklų dygimui, kadangi riekėmis

paruoštose dirvose sėklos gali būti nupučiamos vėjo; padarius vagas, jose kaupiasi lietaus vanduo

(Suchockas, 2002). Dirvos paruošimo įtaka priežemio oro temperatūrai yra maža. Iš fizinių ir

hidrofizinių dirvožemio savybių didžiausią reikšmę medeliams augti turi dirvožemio tankis ir

drėgmės imlumas (Suchockas, Malinauskas, 2005).

Dirvos ruošimas sumažina gyvosios dirvožemio dangos rūšių kiekį ir konkuruojančių

augalų gausumą lyginant su neruošta dirva (Malinauskas, Urbaitis, 2009).

Savaiminukų kiekiui taip pat turi įtakos kirtavietės amžius. Kirtavietėse išlieka tie individai

kurie turi didesnius parametrus, bet naujiems savaiminukams atsirasti ir augti sąlygos blogesnės.

Pirmamečiai savaiminukai 3 - 4 metų kirtavietėse nekompensuoja dėl įvairių priežasčių žuvusių

savaiminukų kiekio (Bačkaitis, 2005).

Vanduo ir maistinės medžiagos tiesiogiai veikia savaiminukų kiekį per jų fiziologinius

procesus. Temperatūra netiesiogiai įtakoja vandens ir maistinių medžiagų prieinamumą. Maistinių

medžiagų kiekis dirvožemyje ir prieinamumas iš esmės nulemia pomiškio rūšių sudėtį ir gausumą

(Karazija, 1998; Riepšas, 2005; Juodvalkis, 2007).

Senesnėse kirtavietėse pastovus savaiminukų mirtingumas priklauso nuo žolinės dangos,

trako, minkštųjų lapuočių ir pačių savaiminukų tarpusavio konkurencijos dėl šviesos, bei maisto

medžiagų. Konkuruojančių augalų stelbimas dažnu atveju sumažina medelių prieaugį į skersmenį,

tačiau mažiau į aukštį.

Daugiausiai problemų miško žėlimui sukelia žolinė danga, kuri stelbdama stabdo medelių

auginimą ir vystymąsi. Neigiamas žolinės dangos poveikis medžiams didžiausias per pirmuosius

14

trejus metus (Varinsky, 2002). Derlingesnėse augavietėse pasitaikius sausringiems metams medynų

atžėlimas dažnai nepasiteisina dėl gyvosios dirvožemio dangos augalų konkurencijos (Nilsson et al.,

2006).

Miško paklotės sluoksnis gali trukdyti pomiškio žėlimui, nes jis keičia mikroklimatą, mažina

šviesos patekimą, keičia vandens išgarinimo intensyvumą, neleidžia daigų šaknims pasiekti

dirvožemį. A. J. Hanssen (Hanssen, 2002) nustatė, kad dauguma spygliuočių daigų per 5 metus po

sudygimo dažniausiai sunyksta, nes skirtingų rūšių žolinė augmenyje turi įtakos temperatūros ir

dirvožemio drėgmės režimui, kuris svarbus savaiminukų perspektyvumui. Dažnai žėlimui didelį

poveikį turi žolinių augalų aukštis (Simard et al., 2003).

Gyvoji dirvožemio danga gali turėti netiesioginį poveikį, pavyzdžiui, kaip vabzdžių ir

gyvūnų, kurie sumažina miško žėlimą, nes suėda iškritusias medžių sėklas, pažeidžia medelius.

Neigiamai veikia Calamagrostis sp. ir Deschampsia sp. augalų genties rūšys, kurios sudaro geras

sąlygas veistis pelėms, o šios sunaikina sėklas, pažeidžia daigus (Kairiūkštis ir kt., 1979). Aukšta

gyvoji dirvožemio danga sudaro nepalankias sąlygas dirvožemio paviršiuje, nes sukuria didelius

kiekius biomasės, kuri žiemą pažeidžia medelius, o pavasarį nesuirusi sudaro storą sluoksnį.

Deschampsia flexuosa sumažina medžio daigų augimą ir išlikimą (Nilsson, 1999).

Varpiniai augalai su jaunais medeliais konkuruoja dėl vandens ir maistinių medžiagų, didina

pavasarinių šalnų poveikį, bei sudaro buveines graužikams. Dėl šviesos konkuruoja ar mechaniškai

pažeidžia medelius šios augalų rūšys: Urtica dioica, Rumex crispus, Chenopodium album (Rubow,

2002). Didžiausią konkurencinę įtaką žėliniams kirtavietėse sudaro: Calamagrostis epigejos,

Deschampsia flexuosa, Deschampsia cespitosa. (Gaudio et al., 2011).

Gyvosios dirvožemio dangos augalai dygstantiems ir augantiems medeliams gali turėti ir

teigiamą poveikį: sumažina vandens išgaravimą dirvožemyje, nes sumažėja apšvietimas, maksimali

temperatūra, vėjo greitis (Michalet, 2007).

S. Karazija nustatė (Karazija ir kt., 2005), kad didžiausia rūšių įvairove ir augalų gausumu

pasižymėjo kirtaviečių bendrijos, lyginant su medynais. Gyvosios dirvožemio dangos rūšių kitimas

didžiausias ir intensyviausias derlingesnėse augavietėse (Nilsson, 1999). Lietuvoje mažesnio

derlingumo augaviečių medynuose greičiausiai ir ryškiausiai į išretinimą reaguoja mėlynė

(Vaccinium myrtillus L.), o esant intensyviam išretinimui, ją užgožia kirtaviečių augalai (Karazija,

1988).

Siekiant pagerinti miško žėlimą gali būti taikomos įvairios skatinamosios priemonės:

tinkamai parinktas kirtimo laikas, kirtimo būdai ir metodai;

tikslinių medžių rūšių pomiškio išsaugojimas (60 - 70%);

trako, bei neperspektyvaus pomiškio ir žolinės dangos šalinimas;

dirvos ruošimas;

15

sėklinių ir priedangos medžių palikimas kirtavietėse (20 - 50 vnt./ha);

žėlinių priežiūros darbai;

paviršinio vandens nuleidimas;

kitos priemonės (aptvėrimas tvora, tręšimas).

Palikti sėkliniai ir priedangos medžiai ne tik padeda miškui atželti, bet ir sumažina

neigiamus mikroklimato pakitimus, padeda išsaugoti miško apsaugines savybes.

1.4.2. Miško žėlimo privalumai ir trūkumai

Miško žėlimas – tai medžių ir krūmų žėlimas be žmogaus įsikišimo, kartais gali būti

pritaikomos kai kurios skatinamosios priemonės medynuose. Geografinėje miškų zonoje miškai yra

linkę atsikurti savaime. Anksčiau ar vėliau miškais apauga iškirsti ar išdegę miškų plotai, apleistos

žemės ūkio naudmenos. Savaime atsikūręs miškas kuris apauga medžiais ir krūmais, vadinamas

miško žėliniais (Karazija, 2008).

Vadovaujantis E. Riepšo (Miško ekologija, 2008), teigimu miško žėlimas yra pranašesnis

prieš dirbtinį miško želdinimą. Išskiriami šie privalumai:

mažesnė miško atkūrimo ir įveisimo kaina;

mažiau pažeidžiama miško paklotė ir dirvožemis;

nauja miško karta geriau atitinka aplinkos sąlygas;

mažiau apsaugos problemų (nuo ligų, kenkėjų, laukinių gyvūnų);

sumažinamos išlaidos sėklų įsigijimui ir sodmenų išauginimui (nereikia sėklinių

plantacijų, daigynų, medelynų);

dažniausiai formuojasi mišrūs ir įvairiaamžiai medynai, pasižymintys didesne

biologine įvairove ir tvarumu, labiau atitinka daugiatikslio naudojimo reikalavimus.

V. Suchocko (Suchockas, 2002), teigimu žėlimas naudingas ir tuo, kad susidariusi nauja

miško karta atitinka esamas augavietės sąlygas, klimatą, dirvožemį ir jo savybes.

Pagrindiniai miško žėlimo trūkumai (Bačkaitis, 2004):

netolygus savaiminukų išsidėstymas ir tankis;

negalimas pagerintos miško kartos atkūrimas;

medyno atkūrimas priklauso nuo sėklų derliaus metų;

reikalingos papildomos žėlimą skatinančios priemonės;

natūraliai susiformavęs medynas ne visada geriausiai atitinka funkcinę miškų

paskirtį.

16

1.5. Spygliuočių medžių rūšių žėlimas

1.5.1. Eglės žėlimo dėsningumai

E. Riepšo (Miško ekologija, 2008), teigimu eglės žėlimas po medyno danga visose jei

tinkamose augavietėse, nepriklausomai nuo medyno rūšinės sudėties, želia gana gausiai. Tai

priklauso nuo eglei būdingų biologinių savybių (uksmingumo) bei gero sėklų plitimo. Tačiau

žinoma, kad gausiausiai eglės želia tik eglynuose, dažnu atveju ir derlingesnių augaviečių

pušynuose (2,8 - 3,5 tūkst. vnt./ha.). Gausiai eglė želia Lc augavietėje (mėlyngirio), taip pat jos

lengvai atsikuria ir lapuočių medynuose. Derlingose augavietėse, kur medynuose vyraujanti

medžio rūšis yra lapuočiai ir itin tankus trakas, eglė želia patenkinamai (vidutiniškai 1,5 – 2,1 tūkst.

vnt./ha.), užmirkusiose bei pelkinėse dar silpniau. Plynose kirtavietėse nepriklausomai nuo

augavietės eglė želdosi blogai, todėl siekiant eglės žėlimo tikslinga taikyti atvejinius kirtimus.

V. Suchockas (Suchockas, 2002) teigia, jog norint pasiekti geresnio miško žėlimo

reikalingos tam tikros sąlygos:

turi būti parinktas tinkamas dirvožemio tipas;

pakankamas dirvožemio drėgmės kiekis, nuo kurio dažnai priklauso sėklų daigumas

ir savaiminukų vystymasis.

Eglynuose esant geram derėjimui iš 1 ha gali subręsti iki 23 mln. sėklų. Pušies ir eglės

sėkloms pasiskirstyti medyne padeda vertikalus jų kritimo greitis ir oro masių turbulentiškumas.

Pasklidus medyne ir sudygus eglės sėkloms iš kurių išaugo medeliai jų išlikimui didelės

įtakos turi vabzdžių ir žvėrių pakenkimai. Didžiausią žalą spygliuočių žėliniams šiuo metu daro

didysis pušinis straubliukas. Pušaitės ir eglaitės žūna, kai vabalai žiedu apgraužia jų liemenėlius

prie žemės. Dėl šio pažeidimo spygliuočių žėliniai dažnu atveju žūva (Riepšas ir kt., 2017).

Neplynų kirtimų ir miško atkūrimo klausimas šių laikų visuomenėje yra labai aktualus tiek

ekonominiu, tiek ekologiniu požiūriu. Siekiant padidinti neplynų kirtimų procentą Lietuvoje reikia

panaudoti pomiškį ir ieškoti priemonių jo atsiradimui skatinti, išanalizuoti bei įvertinti visas

atžėlimo galimybes skirtingose augavietėse. Šią problemą plačiai nagrinėja J. Jurelionis, S. Karazija

(Jurelionis, Karazija, 1975), S. Karazija (Karazija, 1998), A. Juodvalkis (Juodvalkis, 2007).

Pomiškio tankis ir įvairių medžio rūšių gausa bei perspektyvumas skirtingų augaviečių medynuose

priklauso nuo medyno rūšinės sudėties, amžiaus, tankumo, glaudumo, ardiškumo, trako tankio ir

kitų miško bendrijos fitocenotinės struktūros rodiklių apsisėjimo sąlygų (sėklinių medžių buvimo

sklype ar netoli jo), antropogeninio poveikio ir kitų veiksnių (pamiškės efekto).

Grynuose eglynuose, kurie yra normalaus skalsumo, L. Kairiūkščio (Kairiūkštis, 1973)

teigimu, pomiškio tankis yra nedidelis. Jis pradeda atsirasti ir formuotis eglynams išretėjus ir

dažniausiai būna pasiskirstęs grupėmis (auga tokiose medyno vietose, kur yra susidariusios miško

17

aikštės). S. Karazijos (Karazija, 1994) duomenimis, eglės pomiškis medynuose pradeda didėti kai

eglynai pasiekia brandos amžių, kai sumažėja medynų skalsumas. Brandžiuose medynuose

priklausomai nuo augavietės galima rasti nuo 2 – 7 tūkst. vnt./ha eglės pomiškio. A. Juodvalkio

(Juodvalkis, 2007) tyrimų duomenimis, eglės pomiškio tankis kinta priklausomai nuo augavietės

sąlygų, kurių tankis eglynuose svyruoja nuo 0,8 iki 1,9 tūkst. vnt./ha. Daugiausia eglės pomiškio

randama Lc, Lb, Ld, Lf, Uc, Ud augavietėse. Iš jų išsiskiria Lf bei Nf augavietės, kuriose rasta

atitinkamai 1,9 bei 1,7 tūkst. vnt./ha, kitose augavietėse eglės pomiškio tankis skiriasi nežymiai ir

svyruoja nuo 1,3 – 1,5 tūkst. vnt./ha.

S. Karazijos (Karazija, 1998), A. Juodvalkio (Juodvalkis, 2007) tyrimų duomenimis eglės

pomiškis grynuose eglynuose sudaro apie 89 % bendro juose aptinkamo pomiškio. Didžiausias

pomiškio tankis randamas 12 – 13 amžiaus klasės eglynuose apie 2,4 tūkst. vnt./ha. Didėjant

amžiaus klasei nuo 13 iki 16 pomiškio tankis pradeda mažėti nuo 2,4 iki 1,9 tūkst. vnt./ha. Pomiškio

tankį eglynuose įtakoja medyno skalsumas, esant 0,4 ir mažesnio skalsumo medynuose, pomiškio

aptinkama 2,2 tūkst. vnt./ha, o esant didesniam skalsumui 0,9 – jau tik 1,0 tūkst. vnt./ha.

Daugumos autorių nuomone, arčiau miško sienos žėliniai būna prastesnės kokybės. Jie

blogiau auga ir turi silpnesnę šaknų sistemą palyginus su toliau nuo miško sienos esančiais žėliniais

(Bačkaitis, 2003).

Atliktų atvejinių kirtimų stebėjimai rodo, kad pomiškio išsilaikymas nepriklauso nuo

kirtimo intensyvumo (Kairiūkštis, 1973). Atliekant vidutinio intensyvumo atvejinius miško kirtimus

didžiausias pomiškio procentas išlieka juose, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai labai didelis

pomiškio procentas išliko ir po labai intensyvių dviejų atvejų atvejinių kirtimų. Iškirtus didžiąją dalį

medyno, galima pakenkti pomiškiui. Pomiškis geriau vystosi ir formuojasi po labai intensyvių

kirtimų, kuriuose iškertama apie 50 % esamo medyno. Pasak E. Riepšo (Riepšas, 2011) eglynai

atsikuria, kai brandžiuose medynuose yra pakankamas eglės pomiškis, rečiau – kai eglė atželia

atvejinių kirtimų metu ir labai retai – plynų kirtimų (dažniau siaurabiržių) kirtavietėse. Eglynus

tikslinga atkurti siekiant pomiškio susidarymo taikant atvejinius kirtimus arba kertant plynai ir

želdant.

1.5.2. Pušies žėlimo dėsningumai

E. Riepšo (Miško ekologija, 2008) teigimu, pušis medynuose želia silpnai, kadangi yra

šviesinė medžio rūšis. Gausesnis pomiškio tankis yra nederlingose ir pelkinėse augavietėse,

mažesnio skalsumo ir grynesniuose pušynų medynuose. Derlingesnėse augavietėse, kuriose auga

didesnio skalsumo medynai su eglės priemaiša, pušies pomiškis būna mažesnio tankio arba išvis

neželia. Mokslininkų teigimu, brandus vieno hektaro pušynas gali subrandinti vidutiniškai 0,4 – 2

mln. sėklų. Nustatyta, kad vienam hektarui atkurti minimalus sėklų kiekis - 120 tūkst. vnt. Manoma,

kad sėklų byrėjimo pradžioje išbyra geresnio daigumo ir geresnės kokybės sėklos negu vasarą.

18

Sėklų kiekis pušies kankorėžyje priklauso nuo oro sąlygų brendimo metu ir kankorėžių dydžio.

Vidutiniškai viename kankorėžyje subręsta 20 sėklų. Kankorėžių dydis priklauso nuo:

medyno amžiaus;

medyno skalsumo;

medyno rūšinės sudėties;

dirvožemio bei klimatinių sąlygų.

Atvirose vietovėse augantys medžiai dera gausiai ir beveik kasmet, o medynuose medžių

derėjimas nėra toks gausus kaip atvirose vietovėse. Lietuvoje pušies sėkliniai metai kartojasi kas 3 -

5 metus.

S. Karazijos (Karazija, 2008) teigimu, užmirkusiose ir pelkinėse augavietėse pušis želia

pakankamai gerai. Kirtavietėse vidutiniškai aptinkama 3,5 – 6,5 tūkst.vnt./ha pušies savaiminukų.

Siekiant pušynų natūralaus atsikūrimo, būtina taikyti žėlimą skatinančias priemones:

kirsti medynus atvejiniais kirtimais;

kirsti plynai siauromis biržėmis, siekiant apsisėjimo nuo šalia esančių medynų;

kirsti plynai įprasto pločio biržėmis paliekant kirtavietėse sėklinius medžius.

Visais šiais atvejais pušis atželia geriau, jeigu paruošiama dirva, kirtimo metai derinami su

pušų sėkliniais metais, laiku iškertami konkuruojantys nepageidaujamų medžių ir krūmų rūšys.

1.6. Lapuočių medžių rūšių žėlimas

1.6.1. Beržo žėlimo dėsningumai

Jauni beržynai subrandina gana nedaug, bet aukštos kokybės sėklų, o seni ir perbrendę -

dera gausiau, tačiau jų sėklos būna smulkios ir blogesnės kokybės (Kairiūkštis ir kt., 1979).

Beržai želia visose augavietėse (išskyrus kerpšilio), kur medyno sudėtyje arba netoliese yra

derančių beržų, bet tankiuose medynuose po medžių lajomis išsilaiko tik 2 – 4 metus. Gausiausiai

beržas želia užpelkėjusiose arba drėgnose augavietėse. Vidutiniškai beržo savaiminukų randama

apie 1,5 – 2,7 tūkst./ha., tačiau dėl šviesos stygiaus dažniausiai jie būna neperspektyvūs, tankis yra

nepakankamas naujai medyno kartai suformuoti. Beržo savaiminukai geriausiai formuojasi tik

plynose kirtavietėse. Tokiomis sąlygomis želiantis beržas, intensyviai pradeda stelbti eglutes ir

eglės žėlinius pakeičia beržo žėliniai (Karazija, 2008).

1.6.2. Drebulės žėlimo dėsningumai

Drebulės žėliniai po medyno danga želia silpnai. Derlingesnių augaviečių medynuose

drebulės aptinkama žaliagirio (Ld), baltmiškio (Nf, Lf), šlapgirio (Ld, Lf), mėlyngirio (Lc) ir

sausgirio (Nc, Nd) augaviečių medynuose (iki 3 tūkst. vnt./ha). Žėlinių perspektyvumas dažniausiai

būna menkas. Kitų augaviečių medynuose drebulės žėlinių būna labai mažai tik keletas šimtų

hektare (Karazija, 2008).

19

Drebulės žėliniai geriausiai formuojasi plynose kirtavietėse. Kuo kertamo medyno rūšinėje

sudėtyje daugiau drebulių, tuo gausesni jų žėliniai, kadangi drebulė želia vegetatyviškai.

Derlingesnėse augavietėse aptinkama 10 – 20 ir daugiau tūkst. vnt./ha drebulaičių ir, jeigu jų

nenuėda žvėrys arba nenukonkuruoja beržai, formuojasi drebulynas (Miško želdintojo žinynas

2017).

Apibendrinant beržo ir drebulės žėlimo dėsningumus, galime teigti, kad geriausių rezultatų

pasiekiama kertant beržynus ir drebulynus neplynais kirtimais, jeigu yra tikimybė susiformuoti

spygliuočių medynams.

20

2. DARBO TIKSLAS, OBJEKTAS IR METODIKA

2.1. Darbo tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas – įvertinti žėlinių formavimosi dėsningumus po supaprastintų atvejinių 2

atvejų kirtimų VĮ Valstybinių miškų urėdijos Mažeikių regioninio padalinio Sedos, Papilės bei

Naujosios Akmenės girininkijose.

Uždaviniai darbo tikslui pasiekti:

1. Įvertinti žėlinių formavimosi dėsningumus po supaprastintų atvejinių kirtimų esant

skirtingoms augavietėms;

2. Įvertinti žėlinių kokybę po supaprastintų atvejinių kirtimų;

3. Nustatyti žėlinių formavimosi priklausomybę nuo medyno skalsumo, rūšinės sudėties,

trako.

2.2. Tyrimo objektas

Tyrimo objektas jaunuolynai po supaprastintų atvejinių 2 atvejų kirtimų VĮ Valstybinių

miškų urėdijos Mažeikių regioninio padalinio Sedos, Papilės ir Naujosios Akmenės girininkijose.

Tyrimui pasirinkti 24 sklypai, kuriuose buvo išskirtos 179 apskaitos aikštelės. Sklypų išsidėstymas

pagal girininkijas pateikiamas (1 pav.).

1 pav. Tirtų sklypų išsidėstymas pagal girininkijas

Sedos girininkijoje buvo tiriama 17 sklypų, Naujosios Akmenės 5 sklypai, Papilės

girininkijoje 2 sklypai.

21

2.3. Tyrimų metodika

Siekiant atlikti žėlinių vertinimą po supaprastintų atvejinių kirtimų, buvo surinkti

duomenys apie įvykdytus kirtimus iš VĮ Valstybinių miškų urėdijos Mažeikių regioninio padalinio

metinių kirtimo ataskaitų, kuriose buvo fiksuojami įvykdyti kirtimai per 2006-2016 metų laikotarpį.

Surinkus duomenis apie įvykdytus atvejinius kirtimus, kitame etape atlikta kiekvieno sklypo

analizė. Tyrimui atlikti buvo surenkami, sisteminami, analizuojami bei vertinami šie duomenys:

iškirsto medyno vieta (kvartalas, sklypas);

kirtimo metai;

augavietė;

sklypo plotas;

vyraujanti medžio rūšis prieš kirtimą;

vyraujančios medžio rūšies amžius prieš kirtimą;

medyno rūšinė sudėtis prieš kirtimą;

atvejų skaičius;

medyno skalsumas prieš kirtimą;

trako tankumas prieš kirtimą.

Pagal miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų metodinius reikalavimus, 24 sklypuose

išdėstytos apskaitos aikštelės sklypų įstrižainių kryptimis. Kadangi tyrimo objektai pagal formą ir

dydį buvo nevienodi, kiekvienam sklypui apskaitos aikštelių skaičius ir atstumai buvo skirtingi.

Apskaitos aikštelių išdėstymo schema pateikiama (2 pav.).

2 pav. Apskaitos aikštelių išdėstymo schema sklypuose

Apskaitos aikštelės išdėstytos, atsižvelgiant į žėlinių tankį sklypuose, laikantis šių

reikalavimų:

22

kai žėlinių tankis svyruoja nuo 2-8 tūkst. vnt./ha vienos apskaitos aikštelės plotas turi būti

ne mažesnis nei 10 m²;

mažesniuose nei 1 ha kirtavietėse, privalu išdėstyti ne mažiau kaip 5 aikšteles, 1–3 ha – 8

tyrimų aikštelės;

didesniuose kaip 3 ha – ne mažiau kaip 10 tyrimų aikštelių.

Apskaitos aikštelėse buvo apskaityta ir įvertinta šie rodikliai:

tikslinių medžių rūšių perspektyvių ir atskirai neperspektyvių savaiminukų kiekis;

savaiminukų aukštis;

pažeidimų pobūdis;

netikslinės medžių bei krūmų rūšys, jų skaičius, aukštis ir trako tankumas.

Atliekant miško žėlinių apskaitą sklypuose buvo įtraukiami tik perspektyvūs medeliai,

augantys vienas nuo kito ne arčiau kaip 0,7 m atstumu. Medelių vidutinis aukštis apskaitos

aikštelėse yra nustatomas kiekvienai medžio rūšiai atskirai, išmatavus 5 vidutinius kiekvienos rūšies

medelius, bei apskaičiuojamas jų vidurkis, jeigu apskaitos aikštelėje randama mažiau negu 5

medeliai, tai vidurkis apskaičiuojamas iš visų esančių medelių, tačiau kiekvienai rūšiai atskirai.

Medelių aukščiai, pagal miško atkūrimo ir įveisimo nuostatus, matuojami 10 cm tikslumu.

Atsižvelgiant į nuostatų reikalavimus, skaičiuojant miško žėlinių tankį, aukštį ir rūšinę sudėtį,

galima 10 % dydžio paklaida.

Miško žėliniuose atskirai pagal aukščio grupes skaičiuojami 2 metų ir vyresni (išskyrus

beržą), turintys šonines šakutes ir formuojantys vieną stiebą, medeliai: ąžuolo, baltalksnio, beržo,

buko, eglės, juodalksnio, liepos, maumedžio, pušies – iki 0,5 m ir >0,5 m; uosio, klevo, drebulės ir

guobinių – iki 1,0 ir >1,0 m.

Duomenų analizei atlikti naudota „MS Excel“ kompiuterinė programinė įranga.

23

3. DARBO REZULTATAI

3.1. Žėlinių formavimosi dėsningumai skirtingų augaviečių sklypuose

Atsižvelgiant į atvejiniams kirtimams keliamus tikslus, bei tikslinių medžio rūšių žėlinių

priklausomybę nuo augavietės, vertinamas visų tikslinių medžių rūšių tankis, jų pasiskirstymas

skirtingų augaviečių sklypuose. Gauti rezultatai pateikiami 3-7 paveiksluose.

3 pav. Tikslinių medžio rūšių žėliniai Lcp augavietėje (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Lcp augavietėje buvo nustatytos želiančios penkios medžio rūšys (3 pav.), didžiausią

perspektyvių medelių dalį sudarė eglės žėliniai – 2505 vnt./ha. Mažiausias žėlinių tankis buvo

pušies savaiminukų, kuris siekia – 150 vnt./ha. Atlikti tyrimai parodė, kad eglės žėlinių tankis Lcp

augavietėje sudaro 68 %.

4 pav. Tikslinių medžio rūšių žėliniai Ncl augavietėje (vidurkis ± vidurkio paklaida)

2505

300

500

150 250

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

Lcp

Vn

t./h

a

Augavietė

Eglė

Beržas

Drebulė

Pušis

Ąžuolas

2447

487 325

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

Ncl

Vnt.

/ha

Augavietė

Eglė

Beržas

Pušis

24

Ncl augavietėje nustatyta, kad eglės žėlinių tankis sudaro 75 % nuo bendro nustatyto

žėlinių tankio, mažiausią dalį žėlinių sudaro pušis - 9 %. Atsižvelgiant į tai, kad Ncl augavietėje

spygliuočių medžių rūšių žėliniai sudaro 84 %, ir siekiant ateityje turėti eglės su pušimi medynus,

reikėtų didesnį dėmesį skirti jų apsaugai nuo žvėrių ir minkštųjų lapuočių įtakos.

5 pav. Tikslinių medžio rūšių žėliniai Pcn augavietėje (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Pcn augavietėje galime pastebėti, kad medžių rūšių įvairovę sudaro penkios rūšys.

Spygliuočių žėlinių tankis šioje augavietėje sudaro 87 %, tuo tarpu lapuočių žėlinių tankis sudaro

tik 13 % nuo bendro vertinto tankio (5 pav.).

6 pav. Tikslinių medžio rūšių žėliniai Lds augavietėje (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Lds augavietėje nustatyta, kad didžiąją dalį tikslinių medžių rūšių sudaro eglės žėliniai,

kurių tankis šioje augavietėje buvo 1581 vnt./ha, minkštųjų lapuočių žėliniai sudaro 594 vnt./ha. (6

pav.).

1945

125 155

675

109

0

500

1000

1500

2000

2500

Pcn

Vnt.

/ha

Augavietė

Eglė

Beržas

Drebulė

Pušis

Ąžuolas

1581

406

188

94

0

200

400

600

800

1000

1200

1400

1600

1800

2000

Lds

Vnt.

/ha

Augavietė

Eglė

Beržas

Drebulė

Ąžuolas

25

7 pav. Tikslinių medžio rūšių žėliniai Lbl augavietėje (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Lbl augavietėje pušies žėlinių tankis buvo didesnis, kuris lyginant su kitomis augavietėmis

siekė 1489 vnt./ha, šioje augavietėje nebuvo rasta perspektyvių minkštųjų lapuočių žėlinių, todėl

tikėtina, kad ateityje šių perspektyvių medžių rūšių nestelbs minkštieji lapuočiai (7 pav.).

Išanalizavus visų augaviečių įtaką žėlinių formavimuisi galime teigti, kad didžiausias

žėlinių tankis yra Lbl, Ncl ir Lcp augaviečių sklypuose, o dominuojantis yra spygliuočių žėliniai,

kurie sudaro nuo 70 % iki 100 %.

Eglės žėlinių perspektyvumo vertinimas pateikiamas (8 pav.).

8 pav. Perspektyvių ir neperspektyvių eglės žėlinių tankis skirtingose augavietėse (vidurkis ± vidurkio paklaida)

3696

1489

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

4000

4500

5000

Lbl

Vn

t./h

a

Augavietė

Eglė

Pušis

2505

1065

2472

755

1945

907 1581

819

3696

1371

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

4000

4500

per

spek

tyv

ūs

nep

ersp

ekty

vū

s

per

spek

tyv

ūs

nep

ersp

ekty

vū

s

per

spek

tyv

ūs

nep

ersp

ekty

vū

s

per

spek

tyv

ūs

nep

ersp

ekty

vū

s

per

spek

tyv

ūs

nep

ersp

ekty

vū

s

Lcp Lcp Ncl Ncl Pcn Pcn Lds Lds Lbl Lbl

Vnt/

ha.

Augavietė

Eglės perspektyvių/neperspektyvių savaiminukų skaičius

26

Daugiausiai perspektyvių eglės žėlinių rasta Lbl ir Lcp augavietėse, kurių skaičius svyruoja

nuo 3696 vnt./ha iki 2505 vnt./ha, mažiausiai perspektyvių žėlinių rasta Pcn ir Lds augavietėse,

kurių skaičius svyruoja nuo 1945 vnt./ha iki 1581 vnt./ha. Tarp perspektyvių žėlinių, skirtingų

augaviečių sklypuose nustatytas 57 % skirtumas. Rezultatams įtakos galėjo turėti minkštieji

lapuočiai taip pat pelkinės augavietės, kurių per didelis drėgnumas lemia eglės sėklų sudygimą bei

medelių vystymąsi.

Kiekvieno sklypo žėlinių rūšinė sudėtis pateikta 1 lentelėje. Remiantis šiais duomenimis

galime įvertinti kiekvieną sklypą atskirai, bei nustatyti, kurie medynai ateityje bus grynesni arba

mišresni.

1 lentelė. Žėlinių rūšinė sudėtis atskirose sklypuose

Eilės,

Nr.

Regioninis

padalinys Girininkija Sklypo, Nr. Plotas, ha

Auga

vietė

Žėlinių rūšinė

sudėtis

1 Mažeikių Sedos 14 2,0 Lcp 3E3D2P2B+Ą

2 Mažeikių Sedos 14 2,7 Lcp 10E+P

3 Mažeikių Sedos 22 1,0 Lcp 8E2B

4 Mažeikių Sedos 4 1,2 Lcp 4E4D2Ą

5 Mažeikių Sedos 10 0,7 Lcp 10E

6 Mažeikių Sedos 16 2,4 Ncl 9E1P

7 Mažeikių Sedos 5 0,5 Ncl 8E2B

8 Mažeikių Sedos 40 2,3 Ncl 7E3P

9 Mažeikių Sedos 28 1,0 Ncl 4E4D2B

10 Mažeikių Papilės 7 2,1 Ncl 4E3B3D

11 Mažeikių Sedos 42 2,3 Pcn 9E1Ą+D

12 Mažeikių N. Akmenės 13 1,0 Pcn 8E2P

13 Mažeikių N. Akmenės 10 1,1 Pcn 7E3P

14 Mažeikių Sedos 15 0,6 Pcn 6E4P

15 Mažeikių N. Akmenės 24 2,8 Pcn 5E2P2B1D

16 Mažeikių N. Akmenės 8 0,7 Lds 10E

17 Mažeikių N. Akmenės 32 0,3 Lds 10E

18 Mažeikių Papilės 15 1,9 Lds 6E2D1B1Ą

19 Mažeikių Sedos 15 0,6 Lds 6E4B

20 Mažeikių Sedos 10 1,5 Lbl 6E4P

21 Mažeikių Sedos 24 2,3 Lbl 8E2P

22 Mažeikių Sedos 2 0,5 Lbl 9E1P

23 Mažeikių Sedos 28 0,7 Lbl 7E3P

24 Mažeikių Sedos 34 0,4 Lbl 8E2P

Remiantis šiais duomenimis galima teigti, kad Lcp, Ncl, Pcn ir Lds augaviečių sklypuose

didžioji dalis žėlinių yra mišrūs, rūšinėje sudėtyje dažnai dominuoja eglės, beržo ir drebulės

žėliniai, atsižvelgiant į atvejiniams kirtimams keliamus tikslus, vertėtų atkreipti dėmesį į minkštųjų

lapuočių įtaka eglės žėliniams. Tokiuose sklypuose, tikslinga atlikti žėlinių priežiūros darbus, kurie

padėtų išvengti spygliuočių žėlinių stelbimo.

27

3.2. Eglės žėlinių kokybės analizė

Siekiant sėkmingo miško atsikūrimo bei norint pasiekti geriausių rezultatų atliekant

atvejinius kirtimus, svarbu įvertinti kokią įtaką šie kirtimai turi žėlinių kokybei.

Atlikus tirtuose sklypuose žėlinių kokybės vertinimą nustatyta, kad pusė įvertinta gerai (50

% ), kita dalis - patenkinamai ( 42 %), o blogai įvertinta 8 % tirtų sklypų.

Atsižvelgiant į tai, kad supaprastintų atvejinių 2 atvejų kirtimų tikslas yra skatinti miško

atžėlimą, bei siekiama sudaryti geriausias sąlygas eglės žėlinių formavimuisi, buvo vertinama kaip

tiriami sklypai atsikūrė būtent eglės žėliniais. Išanalizavus eglės žėlinių kokybę tirtuose sklypuose

nustatyta, kad didžioji dalis (50 %) tirtų sklypų atsikūrė patenkinamai, gerai įvertinta 33 %, o

blogai vertinami sklypai sudarė 17 %.

Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad dauguma tirtų sklypų atsikūrė

tikslinėmis medžio rūšimis, bei pakankamu žėlinių tankiu. Jeigu žėlinių nepaveiks neigiami

aplinkos veiksniai, tikimybė yra didelė, jog susiformuos našūs, bei produktyvūs medynai.

Atliekant žėlinių kokybės vertinimą, svarbu įvertinti kokią įtaką žėlinių kokybei turi

augavietės. Atsižvelgiant į tai buvo atlikta žėlinių kokybės analizė skirtingų augaviečių sklypuose:

Lcp, Lbl, Lds, Ncl, Pcn. Gauti rezultatai pateikiami (9 pav.).

9 pav. Žėlinių kokybė skirtingose augavietėse

Įvertinus (9 pav.) gautus rezultatus, galime teigti, kad po supaprastintų atvejinių kirtimų

didžioji dalis tirtų sklypų atsikūrė pakankamu žėlinių tankiu. Geriausios kokybės žėliniais ir

pakankamu tankiu atsikūrė Lcp, Lbl bei Ncl augaviečių sklypai, šiose sklypuose geros kokybės

žėliniai sudarė – 60 % nuo bendro vertinto tankio. Blogos kokybės žėlinių daugiausiai nustatyta Lds

0 20 40 60 80 100

Lcp

Lbl

Lds

Ncl

Pcn

60

60

50

60

20

20

40

25

40

80

20

0

25

0

0

Procentai (%)

Augav

ietė

Blogi

Patenkinami

Geri

28

augavietėje, kurie sudarė – 25 %, patenkinamos kokybės daugiausiai žėlinių nustatyta Pcn

augavietėje, kurie sudarė – 80 % nuo bendro žėlinių tankio.

Eglės žėlinių kokybės vertinimo rezultatai skirtingų augaviečių sklypuose pateikiami (10

pav.).

10 pav. Eglės žėlinių kokybė skirtingose augavietėse

Atlikus tyrimą, nustatyta, kad eglės žėlinių kokybė geriausiai įvertinta Lbl augavietėje,

blogai įvertintų sklypų didžiausias procentas nustatytas Lcp augavietėje, patenkinamai didžiausias

procentas nustatytas Lds augavietėje (10 pav.).

Įvertinus eglės žėlinių kokybę sklypuose nustatyta, kad Lbl augavietė yra tinkamiausia

eglės žėliniams formuotis.

Pagal miško atkūrimo ir įveisimo nuostatus, atliekant žėlinių vertinimą, vienas iš

svarbiausių kriterijų yra žėlinių aukštis. Žėlinių aukščio vertinimo rezultatai skirtingų augaviečių

sklypuose pateikiami 11-15 paveiksluose.

0 20 40 60 80 100

Lcp

Lbl

Lds

Ncl

Pcn

40

80

0

40

0

20

20

80

40

100

40

0

20

20

0

Procentais (%)

Au

gav

ietė

Blogi

Patenkinami

Geri

29

11 pav. Žėlinių vidutinis aukštis Lcp augavietėje (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Lcp augavietėje eglės žėlinių vidutinis aukštis buvo 0,50 m., dominuojančios rūšys pagal

aukštį buvo drebulės ir beržo žėliniai, beržo vidutinis aukštis – 0,65 m., drebulės – 0,77 m. (11

pav.). Tai parodo, kad šioje augavietėje augimo sąlygos yra palankesnės minkštųjų lapuočių

žėliniams, tačiau eglės žėlinių tankiui drebulės ir beržo žėlinių dominavimas pagal aukštį didelės

įtakos neturėjo.

12 pav. Žėlinių aukštis Ncl augavietėje (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Ncl augavietėje nustatyta, kad vidutinis žėlinių aukštis lyginant spygliuočius su

minkštaisiais lapuočiais skiriasi mažai, aukščio skirtumas buvo nustatytas 0,07 m. (12 pav.), beržo

žėlinių aukštis neigiamos įtakos pušies ir eglės žėliniams neturėjo.

0,50

0,65

0,77

0,48

0,53

0,00

0,10

0,20

0,30

0,40

0,50

0,60

0,70

0,80

0,90

Lcp

Au

kšt

is, m

.

Augavietė

Eglės

Beržo

Drebulės

Pušies

Ąžuolo

0,48 0,55

0,48

0,00

0,10

0,20

0,30

0,40

0,50

0,60

0,70

Ncl

Aukšt

is, m

.

Augavietė

Eglės

Beržo

Pušies

30

13 pav. Žėlinių aukštis Pcn augavietėje (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Pcn augavietėje nustatyta, kad žėlimas drebulei yra palankesnis šioje augavietėje negu

spygliuočių žėliniams. Skirtumas tarp žemiausių žėlinių (eglės, ąžuolo) sudarė 0,3 m. Atlikta

analizė parodė, kad eglės žėliniams augimo sąlygos nėra palankios.

14 pav. Žėlinių aukštis Lds augavietėje (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Lds augavietėje nustatyta, kad geriausiai formuojasi drebulės ir beržo žėliniai, lyginant

eglės ir drebulės žėlinių vidutinį aukštį skirtumas sudarė 52 %, išanalizavus Lds augavietės įtaką

spygliuočių žėliniams pastebima, kad šioje augavietėje jie formuojasi prasčiau.

0,45

0,48

0,75

0,49

0,45

0,00

0,10

0,20

0,30

0,40

0,50

0,60

0,70

0,80

0,90

1,00

Pcn

Au

kšt

is, m

.

Augavietė

Eglės

Beržo

Drebulės

Pušies

Ąžuolo

0,54

0,65

1,03

0,53

0,00

0,20

0,40

0,60

0,80

1,00

1,20

Lds

Aukšt

is, m

.

Augavietė

Eglės

Beržo

Drebulės

Ąžuolo

31

15 pav. Žėlinių aukštis Lbl augavietėje (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Lbl augavietėje nustatyta, kad želiančios yra dvi tikslinės medžių rūšys. Lyginant eglės ir

pušies augimą didelis skirtumas nepastebimas, tačiau lyginant su kitomis analizuotomis

augavietėmis (11-14 pav.) galime teigti, kad spygliuočių žėliniai geriau formuojasi būtent Lbl

augaviečių kirtavietėse.

Apibendrinant augaviečių įtaką žėlinių augimui buvo nustatyta, kad eglės žėliniai

geriausiai auga Lbl augavietėje, blogiausiai - Pcn augavietėje. Beržo žėliniai geriausiai auga Lcp ir

Lds augavietėse, drebulės - Lds augavietėje, pušies žėliniai geriausiai auga - Ncl augavietėje, ąžuolo

žėliniai geriausiai auga - Lcp augavietėje.

3.3. Žėlinių formavimosi dėsningumai skirtingo skalsumo medynuose

Pagrindinis atvejinių kirtimų tikslas - sudaryti tinkamas žėlimo sąlygas tikslinėms medžio

rūšims, todėl svarbu įvertinti medyno skalsumo įtaką žėlinių formavimuisi.

Atsižvelgiant į tai, buvo atlikta žėlinių tankio priklausomybės analizė nuo buvusių medynų

skalsumo prieš kirtimą. Gauti rezultatai pateikiami 16-18 paveiksluose.

0,54

0,48

0,00

0,10

0,20

0,30

0,40

0,50

0,60

0,70

Lbl

Au

kšt

is, m

.

Augavietė

Eglės

Pušies

32

16 pav. Žėlinių tankis 0,6 skalsumo medynuose (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Iš pateiktų duomenų (16 pav.) matome, kad tirtuose sklypuose, kuriuose buvusio medyno

skalsumas prieš kirtimą buvo 0,6 eglės žėlinių tankis sudarė - 2521 vnt./ha, mažiausias žėlinių

tankis buvo drebulės - 193 vnt./ha.

17 pav. Žėlinių tankis 0,7 skalsumo medynuose (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Iš pateiktų duomenų (17 pav.) matome, kad tirtuose sklypuose, kuriuose buvo medyno

skalsumas prieš kirtimą 0,7, eglės žėlinių tankis sudarė - 2651 vnt./ha. Taip pat pastebimas pušies

žėlinių tankio padidėjimas, lyginant su 0,6 skalsumo medynais, kuris siekia 878 vnt./ha.

2521

339 193

379

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

0,6

Vn

t./h

a

Medynų skalsumas prieš kirtimą

Eglės

Beržo

Drebulės

Pušies

2651

320 326

878

156

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

0,7

Vnt.

/ha

Medynų skalsumas prieš kirtimą

Eglės

Beržo

Drebulės

Pušies

Ąžuolo

33

18 pav. Žėlinių tankis 0,8 skalsumo medynuose (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Iš pateiktų duomenų (18 pav.) matome, kad sklypuose kuriuose medyno skalsumas prieš

kirtimą buvo 0,8 eglės žėlinių tankis, lyginant su tirtais mažesnio skalsumo medynais (16-17 pav.)

yra pats didžiausias ir siekia - 2835 vnt./ha, mažiausias žėlinių tankis – ąžuolo, kuris siekia - 138

vnt./ha.

Apibendrinant medyno skalsumo įtaką žėlinių formavimuisi, galime teigti, kad didžiausias

žėlinių tankis nustatytas sklypuose, kuriuose medyno skalsumas prieš kirtimą buvo 0,7.

Analizuojant eglės žėlinių formavimosi dėsningumus esminio skirtumo tarp 0,6 ir 0,8 medynų

skalsumo nepastebimas, kadangi skirtumas sudarė tik 11%.

3.4. Žėlinių tankio priklausomybė nuo medyno rūšinės sudėties

Atvejiniai kirtimai yra atliekami įvairios rūšinės sudėties medynuose, atsižvelgiant į tai,

verta įvertinti kaip žėliniai formavosi esant skirtingoms vyraujančioms medžio rūšims medynuose

prieš kirtimą. Gauti rezultatai pateikiami (19 pav.).

2835

156

393

743

138

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

4000

0,8

Vn

t./h

a

Medynoų skalsumas prieš kirtimą

Eglės

Beržo

Drebulės

Pušies

Ąžuolo

2780

1674 1563

150

517 375

71

421

875 786

114 156 21 109

344

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

E B D

Vn

t./h

a

Vyraujanti medžio rūšis prieš kirtimą medyne

Eglės

Beržo

Drebulės

Pušies

Ąžuolo

34

19 pav. Žėlinių tankis esant skirtingoms vyraujančioms medžio rūšims medynuose prieš kirtimą

Išanalizavus medynuose vyraujančios rūšies įtaką žėlinių formavimuisi, galime teigti, kad

spygliuočių žėliniai geriausiai formuojasi mišriuose eglynuose, prasčiausiai formuojasi mišriuose

drebulynuose, minkštųjų lapuočių tankis, kaip ir buvo galima tikėtis pats didžiausias buvo

mišriuose drebulynuose ir beržynuose. Kadangi atvejinių kirtimų tikslas yra minkštųjų lapuočių

atžalinės galios sumažinimas, geriausių rezultatų pasieksime kertant mišrius eglynus. Atliekant

atvejinius kirtimus reikėtų atsisakyti atvejinių kirtimų vykdymo drebulynuose.

Atlikus eglės žėlinių tankio priklausomybės vertinimą nuo eglės dalių kiekio rūšinėje

medyno sudėtyje prieš kirtimą, gauti rezultatai pateikiami (20 pav.)

20 pav. Vidutinis eglės žėlinių tankis skirtingos rūšinės sudėties eglynuose (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Išanalizavus eglės žėlimo dėsningumus (20 pav.), buvo pastebėta, kad kuo didesnę dalį

medynų rūšinėje sudėtyje sudarė - eglė, tuo didesnis eglės žėlinių tankis sklypuose. Didžiausias

eglės žėlinių tankis sklypuose nustatytas grynesniuose medynuose, kai medyno rūšinėje sudėtyje

eglė sudaro 7 - 8 dalis, mažiausias eglės žėlinių tankis nustatytas, kai eglė rūšinėje sudėtyje sudarė 1

- 2 dalis. Tarp vertintų eglės dalių medyno rūšinėje sudėtyje eglės žėlinių tankio skirtumas sudarė

49 %. Vidutinis eglės žėlinių tankis svyruoja tarp 1592 ir 3088 vnt./ha.

3.5. Žėlinių tankio priklausomybė nuo atvejinių kirtimų atvejų

Atliekant atvejinius kirtimus, bei siekiant geriausio rezultato, tikslinga išsiaiškinti kada

reikia pradėti sekantį kirtimo etapą (paskutinį kirtimų atvejį), tuo tikslu buvo atlikta žėlinių tankio

analizė. Gauti rezultatai pateikiami (21 pav.).

1592 1665

2933 3088

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

4000

1-2 3-4 5-6 7-8

Vnt.

/ha

Eglės kiekis medynų rūšinėje sudėtyje

Eglė

35

21 pav. Žėlinių tankio priklausomybė nuo biržės amžiaus

Iš pateiktų duomenų matome, kad didžiausias eglės ir pušies želinių tankis buvo tarp

pirmojo ir antrojo kirtimo atvejo praėjus 8 metams, eglės žėlinių tankis sudarė – 3538 vnt./ha,

pušies – 1063 vnt./ha. Beržo ir drebulės didžiausias žėlinių tankis nustatytas tarp pirmojo ir antrojo

kirtimo atvejo praėjus 5 metams, beržo – 476 vnt./ha, drebulės – 512 vnt./ha.

Apibendrinant gautus rezultatus, galime teigti, kad geriausiai atsikūrė sklypai, kuriuose

tarp pirmojo ir antrojo kirtimų atvejų praėjo 7 - 8 metų laikotarpis.

22 pav. Žėlinių tankio priklausomybė nuo eglės amžiaus medynuose prieš kirtimą (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Išanalizavus diagramoje pateiktus duomenis (22 pav.), buvo nustatyta, kad kuo didesnis

eglės amžius medyne prieš kirtimą, tuo didesnis eglės žėlinių tankis jaunuolynuose. Esant eglės

amžiui medynuose tarp 40 - 50 ir 90 - 100 eglės žėlinių tankio skirtumas sudarė 48 %.

2306

1763

3044

3538

1938

476 406

0 150

313

512

375 68 0

250 367

125

750

1063

813

36 229 136

0 0 0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

4000

5 6 7 8 10

Vn

t./h

a

Kirtavietės amžius

Eglės

Beržo

Drebulės

Pušies

Ąžuolo

1500 1620 1771

2815 2676

2857

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

40-50 50-60 60-70 70-80 80-90 90-100

Vnt.

/ha

Eglės amžius medynuose prieš kirtimą

Eglė

36

3.6. Žėlinių formavimosi priklausomybė nuo trako tankumo

Vertinant atvejinių kirtimų atlikimo kokybę, svarbu žinoti ir trako tankumo įtaką žėlinių

formavimuisi. Gauti rezultatai pateikiami (23 pav.)

23 pav. Žėlinių tankio priklausomybė nuo trako tankumo (vidurkis ± vidurkio paklaida)

Iš pateiktų duomenų (23 pav.) matome, kad esant retam trakui prieš kirtimą tikslinių rūšių

žėlinių tankis yra didesnis lyginant su tankiu traku. Eglės žėlinių tankis yra 40 % didesnis lyginant

su tankiu traku ir siekia 2667 vnt./ha. Taigi išanalizavus žėlinių tankio priklausomybę nuo trako,

galime daryti išvadą, kad nekertant trako prarandame apie 40 % eglės žėlinių, kas gali padidinti

ateityje atkūrimo išlaidas, kadangi reikės atlikti dalinį želdinimą.

2667

1775

212 475

282 250

608 450

114 0

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

Retas Tankus

Vn

t./h

a

Trako tankumas

Eglės

Beržo

Drebulės

Pušies

Ąžuolo

37

IŠVADOS

1. Įvertinus augaviečių įtaką žėlinių formavimuisi nustatyta, kad didžiausias žėlinių tankis

buvo Lbl, Ncl ir Lcp augaviečių sklypuose, mažiausias Pcn ir Lds. Tarp perspektyvių ir

neperspektyvių eglės žėlinių tankio skirtumas skirtingų augaviečių sklypuose sudarė - 57 %. Tokius

rezultatus galėjo įtakoti minkštieji lapuočiai, pelkinės augavietės per didelis drėgnumas.

2. Įvertinus žėlinių kokybę nustatyta, kad 50 % tirtų sklypų miško atsikūrimas įvertintas

gerai, patenkinamai įvertinta 42 % sklypų, blogai įvertinta 8 %. Eglės žėliniais gerai atsikūrė 33 %

tirtų sklypų blogai - 17 %.

3. Didžiausias žėlinių tankis jaunuolynuose nustatytas 0,7 skalsumo medynuose prieš

kirtimą, mažiausias - 0,6. Geriausias atsikūrimas tikslinėmis medžių rūšimis vyksta mišriuose

eglynuose, blogiausias mišriuose drebulynuose. Nustatyta, kad geriausiai atsikūrė sklypai, kuriuose

tarp pirmojo ir antrojo kirtimo atvejo praėjo 7 – 8 metų laikotarpis. Tankus trakas sumažina eglės

žėlinių tankį 40 %.

38

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bačkaitis J. 2003. Aplinkos veiksnių įtaka pušies (Pinus sylvestris L.) žėlimui Nb

augavietės kirtavietėse. Miškininkystė. Nr. 1. P 22-29.

2. Bačkaitis J. 2005. Paprastosios pušies žėlimui įtaka darantys aplinkos veiksniai. Daktaro

disertacija. Kaunas: LŽŪU. 93 p.

3. Bačkaitis J., Riepšas, E. 2003. Svarbesni ekologiniai veiksniai, turintys įtakos pušies

(Pinus sylvestris L.) žėlimui kirtavietėse su paliktais sėkliniais ir priedangos medžiais Nb

augavietėje. Vagos, 59. P.14–22.

4. Barbeito I., LeMay V., Calama R, Canellas I. 2011. Regeneration of Mediterranean Pinus

sylvestris under two alternative shelterwood systems within a multiscale framework.

Canadian Journal of Forest Research, 41. P. 341–351.

5. Castro J., Zamora R., Hódar J.A., Gómez J.M. 2004. Seedling establishment of a boreal

tree species (Pinus sylvestris L.) at its southernmost distribution limit: consequences of

being in a marginal Mediterranean habitat. Journal of Ecology, 92, P. 266–277.

6. Danusevičius J. 2011. Miško atkūrimas žėlimu ar želdinimu, privalumai ir trūkumai.

Mūsų girios. Nr. 3. P. 10-11.

7. Gabrilavičius R., Dansusevičius D., 2003. Eglės genetiniai tyrimai ir selekcija Lietuvoje.

Vilnius: Petro ofsetas. 359 p.

8. Gaudio N., Balandier P., Perret S., Ginisty C. 2011. Growth of understorey Scots pine

(Pinus sylvestris L.) saplings in response to light in mixed temperate forest. Forestry. 84.

2, P. 187–195.

9. Hansen A. J., Rotella J. J. 2002. Biophysical factors, land use, and species viability in and

around nature reserves. Conservation Biology. 16. P.1–12.

10. Juodvalkis A. 2007. Pomiškio kiekis įvairių medžių rūšių brandžiuose medynuose ir jį

lemiantys veiksniai. Miškininkystė. 2 (62). P. 61–73.

11. Juodvalkis A., Kairiūkštis L. 2009. Medynų formavimas ir kirtimai. Akademija: Lututė.

223 p.

12. Juodvalkis A., Karazija S., Mikšys V. 2009. Neplynų pagrindinių miško kirtimų kokybė ir

ją lemiantys veiksniai. Mūsų girios. Nr. 11-12. P. 8-20.

13. Juodvalkis A., Karazija., Mikšys V. Miško kirtimo rekomendacijos. 2011. Vilnius:

Lodvila. 100 p.

14. Jurelionis J., Karazija S. 1975. Eglynų ir jų kirtaviečių atžėlimas. Girios. Nr. 3. P. 12 - 13

15. Kairiūkštis L. 1973. Mišrių eglynų formavimas ir kirtimai. Vilnius, 360 p.

39

16. Kairiūkštis L., Daraškevičius V., Jakas P., Juodvalkis A., Karazija S., Navasaitis A.,

Vaičys M. 1979. Miškininkystė. Vilnius. 309 p.

17. Kairūkštis L. 2009. Kaip kertami miškai pasaulyje. Mūsų girios. Nr. 8. P. 8-9.

18. Karazija S. 1988. Lietuvos miško tipai: monografija. Vilnius. 212 p.

19. Karazija S. 1994. Natural regeneration in the forests of Lithuania. Miškininkystė. Nr. (34)

P. 82 – 91.

20. Karazija S. 1998. Eglės pomiškio atsiradimo dėsningumai. Miškininkystė. 1 (41). P. 26-

33.

21. Karazija S. 2008. Miško ekologija. Vilnius: Enciklopedija. 293 p.

22. Karazija S. 1998. Eglės pomiškio atsiradimo dėsningumai. Miškininkystė. 1 (41). P 26 -

33.

23. Karazija S., Juodvalkis A., Mikšys V. 2005. Pagrindinių neplynų miško kirtimų

projektavimo rekomendacijų parengimas. Ataskaita. Akademija: LŽUU. 66 p.

24. Karlsson C. 2000. Effects of release cutting and soil scarification on natural regeneration

in Pinus sylvestris shelterwoods. Ph.D. Thesis. Department of Forest Management and

Products. Swed ish University of Agricultural Sciences, Uppsala.

25. Labanauskas B., Narbutas K. 1969. Neplyni (tūrio puoselėjimo ir atvejinis) pušynų kirtimo

būdai. LMŪMTI darbai. 11. P. 295-318.

26. Lietuvos miškų ūkio statistika, 2017-2018 m. [interaktyvus]. Prieiga per internete:

http://www.amvmt.lt/ [žiūrėta 2019-11-08]

27. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas, 1994 m. lapkričio 22 d. Nr. I-671, Lietuvos

Respublikos aplinkos ministro įsakymas. Vilnius.

28. Malinauskas A., Urbaitis G. 2009. Konkuruojančių augalų ir priežiūros intensyvumo įtaka

miško želdiniams. Miškininkystė. 1 (65). P. 34-42.

29. Malinauskas A., Urbaitis G., Juodvalkis A. 2008. Natūralus žėlimas laikinai užmirkstančių

derlingų dirvožemių kirtavietėse. Miškininkystė. Nr. 2 (64). P. 24 - 29.

30. Michalet R. 2007. Highlighting the multiple drivers of changes in interactions along stress

gradients. New Phytologist. 173. P. 3–6.

31. Mikšys V. 1999. Rekomendacijos miškininkams. Kaunas – Girionys. 43 p.

32. Mikšys V., Norvila A., Karazija S. 2013. Žaliašilio ir šilagirio eglynų savaiminio

vystymosi dėsningumai. Miškininkystė. Nr. 2, (74). P. 24–35.

33. Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, 2008 m. balandžio 14 d. Nr. D1-199, Lietuvos

Respublikos aplinkos ministro įsakymas. Vilnius.

34. Miško kirtimo taisyklė, 2010 m. sausio 27 d. Nr. D1 – 79, Lietuvos Respublikos aplinkos

ministro įsakymas. Vilnius.

40

35. Mizaras S. 2006. Saugomų teritorijų ir neplynų kirtimų plėtros ekonominė analizė. Žemės

ūkio mokslai. Nr. 3. P 44 – 48.

36. Mizaras S., Mizaraitė D., 2014. Miškų tvarkymo darnumo ekonominis ir socialinis

vertinimas. Žemės ūkio mokslai. T. 21. Nr. 2. P. 96-108.

37. Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 metų programa, 2013 m., Vilnius.

P. 5-12.

38. Nilsson U., Gemmel P., Johansson U., Karlsson M., Welander T. 2002. Natural

regenaration of Norway spruce, Scots pine and birch under Norway spruce shelterwoods

of varying densities on a mesic-dry site in southern Sweden., For. Ecol. Manage. Nr. 161.

P. 133-145.

39. Nilsson U., Örlander G. 1999. Vegetation management on grass dominated clearcuts

planted with Norway spruce in southern Sweden. Canadian Journal of Forest Research. 29.

P. 1015–1026.

40. Nilsson U., Örlander G., Karlsson M. 2006. Establishing mixed forests in Sweden by

combining planting and natural regeneration – effects of shelterwoods and scarification.

Forest Ecology and Management. 237. P. 301–311.

41. Riepšas E. 2011. Miško atkūrimo būdų vertinimas ir rekomendacijos jiems parinkti. Mūsų

girios Nr. 5. P. 10-11.

42. Riepšas E., Aučina A., Bačkaitis J., Danusevičius J., Malinauskas A., Paičius J., Račinskas

J., Suchockas V., Žiogas A. 2017. Miško želdintojo žinynas. Vilnius: Eugrimas. 598 p.

43. Riepšas E. 2005. Pušies žėlimo galimybių pietų Lietuvos pušynų kirtavietėse ištyrimas ir

rekomendacijų parengimas. Mokslinio - taikomojo darbo ataskaita. Kaunas - Akademija.

44. Rubow T. 2002. Baggrund for ukrudtsbekæmpelse. In: Plantebeskyttelse i skovbruget, eds.

P. Christensen and C. J. Christensen. Pyntegrøntserien nr. 19. Skov and Landskab (FSL),

Hørsholm.

45. Ruseckas J. 1993. Plynose miško kirtavietėse: Gruntinio vandens režimo kitimas

kirtavietėse Mūsų girios Nr. 8 – 9. P. 8 – 9.

46. Simard M.J., Bergeron Y., Sirois L. 2003. Substrate and litter fall effects on conifer

seedling survivorship in southern boreal stands of Canada. Canadian Journal of Forest

Research, 33. P. 672–681

47. Suchockas V. 2002. Savaiminis žėlimas ir jį skatinančios priemonės. Mūsų girios. Nr. 5.

P. 8-9.

48. Suchockas V., Malinauskas A. 2005. Regeneration of Scots Pine Stands under Sowing on

Small-scale Forest Land. Small-scale Forestry in a Changing Environment. International

Symposium May 30-June 4, 2005, Vilnius, Lithuania, P. 299–305.

41

49. Varinsky J. 2002. Vyskum metód boja s neziaducou vegetáciou v horskych lesoch. In:

Ochrana horskych lesov proti pôsobeniu hlavny´ch skodlivych cinitelov, ed. J. Novotny a

kol. Záverecná správa vy´skumnej úlohy. Lesnícky vyskumny ústav Zvolen, 145–158.

42

PRIEDAI

43

1. Priedas

Projektuotos ir (ar)

tikslinės medžių

rūšys

Perspektyvus medelis

Neperspektyvus medelis

Pušis Menturės turi ne mažiau kaip 4

šakutes, apaugusias spygliais; ūgliai ir

šakutės storos, spygliai ilgi, gerai

išsivystęs viršūninis ūglis

Menturės turi mažai (1–3) šakučių,

spygliai reti – tik šakučių galuose;

ūgliai ir šakutės plonos, spygliai

menki

Eglė Viršūninis ūglis yra ne mažiau kaip

1,5 karto ilgesnis už šoninius, laja

smaili, kūgiška, spygliai tankūs

Viršūninis ūglis trumpesnis už

šoninius, laja skėtiška, spygliai reti

Ąžuolas

Ryškus viršūninis ūglis, gana storas,

pumpurai stambūs, normalaus dydžio

(kaip stambių medžių)

Stagariškas stiebelis arba ryškiai

krūmiška lajos forma, labai

nuplonėję ūgliai, lapai ploni, reti

Uosis, klevas, liepa

Šakutės sudaro smailų kampą su

liemeniu, viršūninis ūglis storas, laja

kūgiška, pumpurai stambūs, lapai

tamsiai žali

Viršūninis ūglis plonas, dažniausiai

trumpas, laja skėtiška arba reta,

šakutės sudaro statų kampą su

liemeniu, lapai maži, blyškūs

Beržas,

juodalksnis,

baltalksnis,

drebulė, guobiniai

Ryškus, storas viršūninis ūglis,

pumpurai stambūs, laja kūgiška

Viršūninis ūglis plonas, dažniausiai

trumpas, pumpurai smulkūs, laja

skėtiška arba krūmiška

Kitos medžių rūšys Medelis nepažeistas žvėrių, vabzdžių

kenkėjų, grybinių ligų, nepalankių

augimo sąlygų arba jų pažeidimai

neturi neigiamos įtakos augimui

Medelis pažeistas žvėrių, vabzdžių

kenkėjų, grybinių ligų, nepalankių

augimo sąlygų, todėl skursta, nyksta,

džiūsta

Šaltinis: Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, 2018

44

2. Priedas

Augavietė, miško tipas Medžių rūšys Pastabos

Nae, Na – kerpšilis;

P Na, Nb – brukniašilis

Nb – žaliašilis P, E, M

Lb, La – mėlynšilis P, E, B

Nc – šilagiris E, P, M, Ą K, L, Bu,

Ąb, B

Ąžuolynai daugiau veistini pietvakarių

Lietuvoje priemolio, molio ar dvilyčiuose

dirvožemiuose

Lc – mėlyngiris E, P, B, K, L, Ą D, J

Nd – sausgiris Ą E, M, U, K, L, Bu,

Ąb, B

Ld – žaliagiris E, B, U, Ą Ąb, J, K, L,

D

Pietvakarių Lietuvoje daugiau veistini

ąžuolynai, o šiaurinėje ir rytinėje jos dalyse –

eglynai ir uosynai

Nf, Lf – baltmiškis Ą U, L, K, G, E, Ąb, B,

D, J

Lf, Uf – šlapgiris B, U, J, Ą E, D

Ub, Ua – balašilis P, E, B

Pa, Pb – tyrašilis, raistašilis P, B

Uc – paraistis J, B, P, E

Pc – raistas B, J, P, E

Ud – palieknis J, U, B, E

Pd – lieknas J, B, U, E

Uf – juodgiris J, U, B, E Šaltinis: Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, 2018

45

3. Priedas

Augavietė, miško tipas Medžių rūšys Pastabos

Nae, Na – kerpšilis P, B, Pk Pk tik Kuršių nerijos nacionaliniame parke

Na, Nb – brukniašilis P, B

Nb – žaliašilis P, E, B

Lb – mėlynšilis P, E, B

Nc – šilagiris P, E, Ą, B, K, L

Lc – mėlyngiris P, E, Ą, B, K, L, D, J

Nd – sausgiris Ą, E, U, L, K, B

Ld – žaliagiris Ą, E, U, B, L, K, J, D

Nf, Lf – baltmiškis Ą, U, K, L, G, E, J, B, D

Lf, Uf – šlapgiris U, Ą, J, B, D, E

Ub, Ua – balašilis P, B, E, D, J

Uc – paraistis J, P, E, B

Ud – palieknis; Uf – juodgiris J, U, E, P, B

Pa – tyrašilis; Pb – raistašilis P, B, E

Pc – raistas; Pd – lieknas J, P, E, U, B Šaltinis: Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, 2018

46

4. Priedas

Medžių rūšių

pavadinimas

Augavietė

Vertinimas

1

metų

2

metų

3

metų

4

metų

Žėlinių tankis

1–4 metais,

kai jų aukštis

virš 0,5 m ar 1

m,

tūkst. vnt./ha

Želdinių ir

žėlinių

tankis 7

metais,

tūkst.

vnt./ha

Vidutinis

aukštis 7

metais, m

želdinių tankis, tūkst.

vnt./ha

Pušis

Nae, Ua, Ub,

Uc, Na, La,

Nb, Lb, Nc,

Lc

geri

≥4,5

≥4,3

≥4,1

≥4,0

≥4,0

≥4,0

≥1,0 – Nae,

Ua, Ub, Uc

≥1,1 – Na,

La

≥1,8 – Nb,

Lb, Nc, Lc patenkinami

≥2,9

≥2,7

≥2,6

≥2,5

≥2,5

≥2,5

≥0,7 – Nae,

Ua, Ub, Uc

≥0,8 – Na,

La

≥1,3 – Nb,

Lb, Nc, Lc

Pa

geri

–

–

–

–

≥1,0

≥1,0

–

patenkinami

–

–

–

–

≥0,5

≥0,5

–

Pb

geri

–

–

–

–

≥3,0

≥3,0

–

patenkinami

–

–

–

–

≥1,2

≥1,2

–

Eglė

Visų

geri

≥2,7

≥2,6

≥2,5

≥2,5

≥3,0

≥2,5

≥1,2

patenkinami

≥1,7

≥1,6

≥1,6

≥1,6

≥1,9

≥1,6

≥0,8

Ąžuolas,

bukas,

guobiniai

Visų

geri

≥2,7

≥2,6

≥2,5

≥2,4

≥3,0

≥2,0

≥1,5

patenkinami

≥1,8

≥1,8

≥1,8

≥1,8

≥1,8

≥1,8

≥1,2

Uosis, klevas

Visų

geri

≥3,6

≥3,4

≥3,3

≥3,2

≥4,0

≥2,5

≥2,0

patenkinami

≥2,3

≥2,2

≥2,1

≥2,0

≥2,5

≥1,6

≥1,5

Liepa,

skroblas,

juodalksnis,

beržas,

baltalksnis

Visų

geri

≥2,7

≥2,6

≥2,5

≥2,4

≥3,0

≥2,4

–

patenkinami

≥1,7

≥1,6

≥1,5

≥1,5

≥1,9

≥1,5

–

Drebulė

Visų

geri

≥1,5

≥1,4

≥1,4

≥1,4

≥2,0

≥1,4

–

patenkinami

≥1,0

≥1,0

≥1,0

≥0,9

≥1,3

≥0,9

–

Maumedis

Visų

geri

≥1,8

≥1,7

≥1,6

≥1,6

≥2,0

≥1,5

2,5

patenkinami

≥1,2

≥1,1

≥1,0

≥1,0

≥1,3

≥0,9

2,0

Hibridinė

drebulė

Visų

geri

≥1,2

≥1,2

≥1,2

≥1,1

–

≥1,1

–

patenkinami

≥1,1

≥1,0

≥1,0

≥1,0

–

≥0,9

–

Šaltinis: Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, 2018