Violeta Palčinskaitė – garsi poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja – labiausiai žinoma kaip vaikų rašytoja. Su jos eilėraščiais ir pjesėmis užaugo ne

viena skaitytojų karta. Šioje suaugusiųjų knygoje – stulbinama, autoironiška akistata su praeitimi,

neeilinio likimo peripetijos, kūrybos ir meilės keliai bei klystkeliai, prisiminimų blyksniai apie svarbias

Lietuvos kultūros asmenybes – Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę ir kitus.

Aido

s Ch

lebi

nska

itės

nuo

tr.

2

3

V I O L E T AP A L Č I N S K A I T Ė

V I L N I U S 2 0 1 5

4

UDK 821.172-94Pa-116

Knygoje panaudotos asmeninių Violetos Palčinskaitės daiktų nuotraukos

© Violeta Palčinskaitė, 2015© „Tyto alba“, 2015

ISBN 978-609-466-127-3

5

Mano tėvų Stasio ir Sofijos Palčinskų šviesiam atminimui

7

Turinys

Vietoj įžangos .......................................................................... 9Trisdešimt ................................................................................11Juokas juokais .......................................................................23Judita ........................................................................................37Žodžiai – burtažodžiai ..................................................... 44Laive, gulbės lizde ................................................................57Žvakelės, žvakės, žvakidės .............................................. 65Žiogas ir skruzdė .................................................................. 79Tas prakeiktas žydiškumas... ........................................... 94Muziejus ...............................................................................113Keturiasdešimt kupranugarių .......................................123Poviliukas ir kiti ................................................................. 137Mano „politinė karjera“ .................................................146Kodėl ..................................................................................... 159Žalčių karalienė, kvakeriai ir Robis Bernsas .......... 162Pilyje be meilužio .............................................................. 177Įvaikintas. Iš Lietuvos ..................................................... 190Vyrai mano gyvenime .................................................... 203Teatre .................................................................................... 216Kine ........................................................................................ 244Aš vejuos vasarą ................................................................. 256

8

9

VIETOJ ĮŽANGOS

– Visą gyvenimą rašiau knygas apie savo tėvą ir moti-ną, – kartą prisipažino vienas britų rašytojas. – Bet kartą leidėjas paprašė manęs parašyti knygą apie kriketą. Per-skaičiau visas įmanomas knygas, kurios buvo parašytos apie šį seną žaidimą. Išstudijavau žaidimo taisykles ir gar-sių žaidėjų gyvenimus. Pagaliau pats išmokau žaisti krike-tą. Ir parašiau knygą. Ir ta knyga buvo – apie mano tėvą ir motiną...

Aš noriu, kad tu man grotum.Kad klaidžiai, vienodai lytų...Kad smuklėj praloštų kortomNamus iš raudonų plytų...

Pietų Lietuvos miestelyTada mano protėviai gimtų... Aš noriu, aš laukiu, seni,Kad tavo smuikas užkimtų.

10

Kad kūlversčiom keistųs keistasPraėjusio amžiaus metas,Palėpių albumuos skleistųsProvincijos fotomenas.

Paskui tos arklių karietosNušiurusią mantą krauna.Apytuštės dėžės kietos,Ir kelias ilgas – į Kauną.

Aš laukiu. Belskite dukart.Ant priešpaskutinio laipto.Aš ten, aš anapus durųMan pažadėto laiko.

Nuverskite metų naštą.Nugramdykit sienų tinką.Mickevičiaus slėnis. Šeštą Mano tėvai susitinka.

Šešėlių ir lapų laukas.Šiltų pakalnučių sauja...Koks įstabus ir lauktasAtsibudimas po saule!

11

TRISDEŠIMT

– Kiek tau metų? – klausia mažas rubuilis, alkūnėmis atsirėmęs į mokyklos suolą, kai pabaigiu skaityti savo ei-lėraštį.

– Trisdešimt, – atsakau.– Tokia sena, ir dar visai nieko atrodai, – rėžia man

tiesiai į akis gerbėjas, kurio amžius dar nėra apsunkintas „gero tono“ gudrybių.

Iš tiesų jaučiu, kad esu sena. Labai sena. Tik ką išsi-skyriau su mylimu žmogumi ir apgailestauju, kad eilutes „visam pasauly tuščia be tavęs“ parašiau ne aš, o mano draugė Judita Vaičiūnaitė... Mano pasaulis, nebūdamas tuščias, buvo tuščias, nepaisant lentynoje sudėliotų poezi-jos rinkinių, scenose vaidinamų pjesių ir tam tikro pripa-žinimo, kurio gali tikėtis jaunas rašytojas.

Tėtušis Hemingvėjus kažkada rašė, kad beveik nėra tokios ligos, kurios neišgydytų darbas. Tada būčiau pasa-kius, kad tokia liga yra. Ji vadinasi Meilė. Tačiau...

12

Visi pamiršta, aš pamiršiu,Užšalusio vandens paviršiųUžglostysiu ranka. Gerai,Kad tamsūs mano gintaraiBrangiom apyrankėm netapo...Ir aš dabar ant kriauklių takoIš lėto pakeliu įskeltąGyvybe šviečiančią skeveldrą.

Taip bus vėliau...O tada – kelionės po Lietuvą, laukiančią poetinio žo-

džio, man buvo ne tik atgaiva, bet ir nepaaiškinamas ste-buklas, kuriuo stebiuosi ligi šiol. Mylėjome savo skaityto-jus ir žiūrovus, taip gausiai susirinkdavusius į susitikimus, ir jie atsilygindavo mums tuo pačiu.

Neretai nekūrenamose salėse žiemą vaikai sėdėdavo su kailinukais, o mes, moterys, visada persirengdavome scenai skirtais drabužiais ir persiaudavome lengvais aukš-takulniais. Mes gerbėme savo klausytojus. Mes – tai ak-torė ir skaitovė, sena mano draugė Barbora Abramavi-čiūtė-Kaniavienė ir trys Jaunimo teatro aktoriai – Laima Štrimaitytė, Vytautas Taukinaitis ir Saulius Sipaitis. Pa-sitaikydavo išvažiuoti vienai arba tik su Barbora. Kažkas Rašytojų sąjungoje mūsų susitikimus pavadino „ažiotaži-niais“. O aš žinojau: kad ir kaip sektųsi poezijos skaity-mai, užteks pabaigoje pasirodyti jaunimiečiams su mano pjesių ištraukomis, ir sėkmė garantuota... Kartais reikėda-vo pasukti galvą, kaip vienu metu įtikti įvairaus amžiaus klausytojams. Į susitikimus, skirtus vaikams, ateidavo pusė salės suaugusiųjų, o į vakarinius – pusė vaikų...

Visada bijojau scenos. Bijojau minios žmonių. Dar

13

studijuodama ketvirtame universiteto kurse ir atlikda-ma praktiką Vilniaus Vienuolio vardo mokykloje, supra-tau, kad niekada negalėsiu būti mokytoja. Tąkart turėjau vesti pamoką apie Balį Sruogą, mano mylimą rašytoją. Pamačiusi būrį mokinių, įsmeigusių į mane smalsias akis, supratau, kad nesuprantu, ko čia atėjau ir ką turėčiau pasakyti. Giliai gerklėje paskendo drebantis iš siaubo balsas, ir netgi nebuvau tikra, ar „Dievų mišką“ parašė Balys Sruoga, ar koks kitas rašytojas... Bet žinojau, kad šito baimės jausmo niekada neatsikratysiu ir kad niekada nebūsiu mokytoja. Vėliau tas nelemtas, bet nuoširdus įsitikinimas kainavo nei daug, nei mažai. Mane išmetė iš universiteto.

Minios baimė scenoje privertė griebtis įvairiausių gud- rybių. Na, kad ir tokių: matau, kad mano publika įsisiau-tėjo susitikimui dar neprasidėjus. Suprantu, kad vėliau jų nebebus įmanoma suvaldyti. Įeinu. Prisistatau. Pasakau savo vardą. O tada paprašau, kad visi vaikai labai garsiai ir vienu metu pasakytų man savo vardą. Nes kaipgi kitaip galėtume susipažinti... Vaikai, iš džiaugsmo ir teisėtos ga-limybės dar kartelį šūktelėti iš visų plaučių, yra laimingi. Aš irgi. Baimė nuslūgsta. Jau galima ramiu balsu pradėti skaityti eilėraščius. Salėje taip tylu, kad, rodos, girdžiu, kaip už lango leidžiasi didelės snaigių peteliškės, antrin-damos mano balsui.

Jurbarko kultūros namuose mūsų laukė siurprizas. Ryškus skelbimas prie įėjimo bylojo: „Šiandien koncer-tuoja poetė iš Vilniaus su džiazo grupe“. Na, pagalvojau, čia jau niekas mūsų nebeišgelbės. Sausakimša salė laukia džiazo. Trauktis nebebuvo kur. Užlipome ant scenos, o aš, kaip poetė bei džiazo ir vakaro vedėja, turėjau iškil-

14

mingai pranešti, kad įvyko klaida, kad nesame džiazas, nors labai jį vertiname, ir kadangi neįstengsime pateisinti jų lūkesčių, todėl visai nesupyksime, jei džiazo mylėtojai apleis salę. Žinoma, pasakiau visa tai kaip įmanoma man-dagiau. Koks nors vakarą vedantis kritikas pasakytų ge-riau, bet, savo kolegų nuostabai, niekada nevažiuodavau į susitikimus lydima kritikų. Gal todėl, kad nenorėjau, jog jie būtų priversti scenoje sakyti apie mane tuos gerus žodžius, kurių, nulipę nuo scenos, galbūt man visai ir ne-sakytų... Norėjau, kad mano publika matytų mane tokią, kokia esu. Be pagražinimų. Beje, nė vienas džiazo mylė-tojas iš salės neišėjo – nei prieš, nei vakaro metu. O kai nugriaudėjo plojimai pasibaigus ištraukai iš pjesės „An-drius“, prie manęs priėjo linksmai nusiteikęs berniūkštis ir pasakė:

– Ei, gal galėtum mane supažindinti su ta mergaičiuke?– Su kokia mergaičiuke? – apsimečiau nesupratusi.– Na, su ta. Kuri čia ant scenos buvo. Labai jau ji man

krito į akį.Mažąjį gerbėją nusivedžiau į persirengimo kambarį, o

jame Laima Štrimaitytė dar nebuvo suspėjusi persirengti. Jos dvi kasytės valiūkiškai styrojo šonuose, trumpa vai-kiška suknytė nedengė kelių, ir ji dar nebuvo „iškritusi“ iš savo vaidmens. Niekas pasaulyje jai nebūtų davęs dau-giau metų negu jos veikėjai... Gerbėjas priėjo kiek arčiau ir... išsigando. Valiūkiškas „kavalierius“ akimirksniu tapo sutrikusiu vaiku. Nežinau, kas jį taip išgąsdino. Galbūt suprato, kad „ta mergaičiukė“ scenoje ir užkulisyje yra vis tik ne tas pats asmuo. Nėrė šalin kiek įkabindamas...

Dažnai iš pasąmonės iškyla vienas susitikimas Žemai-tijoje. Ne vaikams. Jauki ir šilta vieta po stikliniu stogu.

15

Daug žalių augalų. Beveik visi sulig žmogum. Neregėtų augalų... Ne, tai nebuvo nei mokykla, nei biblioteka, nei juo labiau kultūros namai. Taip atrodo oranžerijos, o tiks-liau – jų liekanos, išgyvenusios senų dvarų parkuose... O gal tai tik poetinis mano fantazijos vaisius? Bet fantazuoti neliko laiko, kai prie manęs priėjo ne juokais susirūpinęs vienas iš vakaro rengėjų ir oficialiu balsu paklausė:

– Drauge poete, ką daryti? Tik ką pirmoje eilėje paso-dinau mūsų partijos sekretorių, o dabar skambina kuni-gas. Sakė, nori ateiti į susitikimą. Tai ką man daryti?

– Pasodinti šalia partijos sekretoriaus, – nedvejodama atšoviau jam, – pačioje geriausioje vietoje, – ir pati nuste-bau, kaip pasisekė atsakyti.

Vakaras praėjo sklandžiai, partijos sekretorius su kuni-gu sėdėdami šalia vienas kito pirmoje eilėje nesusipyko, nemalonumų, kurių tais laikais galėjau tikėtis už savo pa-laidą liežuvį, nebuvo, o netikėtų įspūdžių...

Išvengę oficialių vaišių, pabėgome su kunigu. Jaunu li-teratūros gerbėju, kuris tamsų vėlyvą rudenio vakarą nu-vežė mus į Šateikių bažnyčią, vieną gražiausių Žemaitijoje. Unikali Švento Morkaus bažnyčia, pastatyta devyniolikto amžiaus trečiajame dešimtmetyje grafo Pranciškaus Pliate-rio, atvėrė mums savo duris į drėgme alsuojančias apleis-tas erdves apsilupinėjusiomis sienomis, kuriose kažkada buvo pakrikštyta Žemaitė ir savo santuoką įteisino Kons-tantinas Čiurlionis su Sofija. Apgriuvusiais laiptais tamsoje lipome į tą vienintelį bokštą, ten pro pastogės kiaurymę švietė mėnulio nuolauža ir vienintelė žvaigždė įspindo į patį pastogės kraštelį, tarsi neturėdama kur daugiau dėtis. Drėgnu rūko sluoksniu mus dengė tyla. Staiga erdvėje ir sąmonėje užgrojo nerestauruoti ir seniai balsą praradę var-

16

gonai, kuriais čia dažnai grodavęs atvykęs Čiurlionis. Atro-dė, kad lietingoje naktyje ėmė šaukti bažnyčiai grąžinti ir negrąžinti varpai, suteikdami keistą nenusakomą nuojau-tą, viltį. Sielos išsilaisvinimo pojūtį. Iki Nepriklausomybės dar buvo likę toli gražu ne vieni metai...

Nežinau kodėl, bet savo gausių susitikimų su skaity-tojais verpetuose dažnai prisimenu šį epizodą. Gailiuosi, kad nežinau to kunigo pavardės, taip norėčiau jam nuo-širdžiai padėkoti...

Būta ir linksmesnių nutikimų, kurių šventais nepava-dinsi.

Sykį į susitikimą su Panevėžio visuomene išvykau vie-na. Be „palaikymo grupės“. Iš anksto manęs neperspėjęs tuometinis Rašytojų sąjungos vairuotojas tik gerokai nu-tolus nuo Vilniaus pranešė, kad pusiaukelėje turėsime dar vieną renginį, „magaryčių“. Jaunesniesiems paaugliams. Mokykla-internatas. Na, ką gi. Pasitaikydavo ir taip, kad pakeliui neplanuotai užsukdavome į kokį kaimelį, kuria-me rašytojas buvo itin retas, bet laukiamas svečias.

Įėjusi į pilnutėlę salę, pastebėjau man ne visai įprastą vaizdą: klausytojai buvo vien paaugliai berniukai, o tarp jų – po tris kiekvienoje eilėje, tarsi kokie sargybiniai – sėdėjo augaloti vyrai. Mokytojai. Mane pasodino pirmoje eilėje, iš jos į sceną vedė keletas stačių laiptelių. Mane pa-kvietė. Pradėjau lipti į sceną. Vilkėjau trumpoką, bet ne provokuojamai trumpą taškuotą suknelę. Jaučiausi ele-gantiška ir savim pasitikinti, kuo nedažnai galėdavau pa-sigirti. Staiga du berniūkščiai, sėdėję pirmoje eilėje, kaip kulkos pašoko iš savo vietų ir galvas palenkė taip, tarsi būtų norėję palįsti man po sijonu, ir vienas iš jų, kai jau stovėjau ant scenos, per visą salę garsiai sušuko:

17

– Gal žinai, ko ta kurva iš mūsų nori? Salėje nugriaudėjo arkliškas juokas. Dar suspėjau pa-

matyti, kaip paskutinėje eilėje sėdintis vairuotojas staiga kilstelėjo iš savo vietos. Matyt, pasiruošė mūšiui. Apmi-riau. Supratau, kad su poezija čia toli nenuvažiuosi. Bet kartais iš tos baimės į galvą ateina visai neblogos mintys. Arba Dievas apšviečia protą. Sukaupusi paskutines jėgas išsitiesiau ir garsiai pasakiau:

– Sveiki, visi čia susirinkę. Džiaugiuosi, kad jūsų tiek daug, bet eilėraščių jums neskaitysiu. Šiandien mano te- ma – lavonų deginimo apeigos Gange.

Salė staiga nuščiuvo. Stojo ledinė tyla. Pasakojimą pri-sodrinau kraupių detalių ir kuo baisesnių vaizdų. Moky-tojai – sargybiniai lengviau atsiduso. Kai baigiau pasakoti tai, ko jie niekada gyvenime nebuvo girdėję, įvyko visai nelauktas dalykas. Vienas iš tų pačių pramuštgalvių paki-lo iš savo vietos ir šūktelėjo:

– Dabar gali ir kokį eilį paskaityti...Leido. Pamaloninta tokio pripažinimo greitakalbe su-

mečiau vieną posmą. Nežinau apie ką, – bet lydima au-dringų plojimų saugiai nulipau nuo scenos.

– Nepilnamečių nusikaltėlių internatas, ruošiantis bū-simus traktorininkus, – važiuojant į Panevėžį ramiai pra-nešė vairuotojas, kuris per tą laiką jau buvo spėjęs viską sužinoti...

Važinėdami po Lietuvą aplankėme daug mokyklų ir bibliotekų, vaikų globos namų. Susitikdavome miestuose ir miestukuose. Žemėlapyje nepažymėtuose kaimeliuose. Kartais keista, kaip metams bėgant ištirpsta svarbūs mo-mentai, o iš pirmo žvilgsnio, regis, nereikšmingos nuotru-pos visam laikui įsirėžia į atmintį...

18

Štai vienuose vaikų globos namuose vaikai po susiti-kimo pasiskundė, kad vakare užrakinamas šaldytuvas ir prieš miegą jie negauna pavalgyti tiek, kiek norėtų. Ki-tuose – patys vaikai augina darželyje prie namų daržoves, patys gaminasi vakarienę, ir maisto visada per akis.

Štai miestelyje po susitikimo prieina jauna pora su mano knyga rankose ir prašo autografo dar tik po kelių mėnesių gimsiančiam vaikeliui...

O štai mes su Barbora naktį susirietusios lovose šalta-me Telšių viešbutėlyje nemiegame, laukiame iš kito Že-maitijos galo atvykstančio autobuso su kolegomis, kurie turi mus pasiimti. Dalijamės įspūdžiais, kalbame apie gy-venimą ir apie tai, kad žmonėms vis dar reikia... Vis dar reikia poezijos. Pagaliau kolegos atvažiuoja mūsų paim-ti ir mes išvykstame namo, į Vilnių. Pakeliui autobusas sugenda nepataisomai. Lauke tą naktį minus dvidešimt... Stabdome retai pravažiuojančias pakeleivingas mašinas. Pagaliau po vieną įsėdam į geranoriškų vairuotojų maši-nas. Po vieną. Tik po vieną. Tada dar buvo tas laikas, kai keliuose nebijodavom...

Po susitikimų (kartais reikėdavo atlaikyti net po tris per dieną) šeimininkai visada pasistengdavo, kad neiš-vyktume alkani. Tačiau tą kartą vaišių nebuvo, todėl visi nutarėme sustoti mano namuose. Mama, žinoma, dar nemiegojo. Ištraukė iš šaldiklio pamėlynijusį viščiu-ką, jį dar reikėjo atitirpinti ir iškepti. Visiems buvo labai linksma. Trečią valandą nakties viščiukas tikrai tampa neįkainojamu skanėstu. Ypač kai ne visada rasi jį par-duotuvėje. Mama švelniai apsikabina per pečius Vytau-tą Taukinaitį:

– Oi, tu mano suvalkieti...

19

Bandau įsižeisti už Laimutę Štrimaitytę. Juk ir ji suval-kietė. Bet mama žino, ką sako. Ji pakartoja:

– Oi, tu mano kalvarieti...O Kalvarija mamai – šventas reikalas. Iki šiol matau –

mama grįžta nuo Šešupės krantų su sauja pablyškusių ra-munėlių, aplipusių vos įžiūrimais juodais vabaliukais... Ji verkia... Esu dar labai maža. Nesuprantu, nei kur, nei ko-dėl čia atvykome. Man nesvarbu. Įeiname į didelį apleistą raudonų plytų namą. Atsiveria baltos aukštos suklypu-sios durys, už jų mėtosi kalnai šiukšlių ir koklių duženų, kažkada vadinusių save krosnimi... Patenkame tarsi į kokį keistą sapną, ir po kelių valandų grįžtame namo, į Kauną.

Apie šį pabėgimą, manau, mama nepasakė net tėvui. Tik po daugelio metų ji man papasakos apie savo gim-tuosius vaikystės namus Kalvarijoje – jais kliedėjo iki pat mirties... Su mano seneliais, mamos tėvais, šiame gyveni-me prasilenkėme...

O namo istorija išties įspūdinga. Pasak legendos, kažka-da čia buvusius lošimo namus pralošė pats jų šeimininkas. Va tada juos nebrangiai ir nusipirko mano senelis. Juose buvo įrengta populiari miestelyje šokių salė, čia atvyk-davo gastrolių aktorių grupės, buvo rodomi kino filmai. Kažkada viena Kalvarijos gyventoja man pasipasakojo, kad pirmą elektrinį lygintuvą miestelio gyventojai pama-tė tuose pačiuose mano senelių namuose... Mama su nie-kuo niekada nesidalydavo savo atsiminimais. Bijojo, kad mus išveš. O tada, kai iš antro aukšto balkono miestelyje buvo paskelbta sovietų valdžia ir namas nacionalizuotas, senųjų gyventojų jau nebebuvo... Netrukus čia įsikūrė psichiatrijos ligoninė, dar vėliau mokykla – kurioje teko mokytis Vytukui Taukinaičiui... O kai sykį lankydamasi

20

Kalvarijoje užsukau į tuos gražiai restauruotus namus, čia ir vėl buvo įsikūrusi ligoninė. Ne psichiatrijos. O gydy-tojas Miliūnas, net neįtardamas, koks ryšys sieja mane su šiuo pastatu, mielai pripasakojo istorijų, kurių galbūt net mano mama nežinojo...

Kol mintimis klaidžiojau po Kalvariją, mano alkani draugai baigė doroti apykietę vištą. Pastebėjau, kad liūto dalis, žinoma, mamai pasirūpinus, atiteko Vytukui. Su-pratau viena: nors sakoma, kad suvalkiečiai šykštūs, bet kalvarietė kalvariečio alkano tikrai nepaliks. Alkana li-kau tik aš pati, nes paskubom dorodama sušalusį paukštį smarkiai įsipjoviau pirštą ir netekau apetito. Bet ne nuo-taikos. Po tokių susitikimų su skaitytojais, klausytojais, žiūrovais jautiesi kupinas energijos ir geros nuotaikos – gal dar ir todėl, kad pasijunti reikalingas. Dažnai sakyda-vom: jeigu labai reikėtų, galėtume išeiti į sceną dar vieną, ketvirtą kartą.

Taigi po susitikimų alkani nelikdavom. Kad ir kaip būtų, bet ir atokiausiame kampelyje visada garuodavo kvapą gniaužiantis dubuo bulvinių blynų su kaimiškais spirgučiais. Tačiau sykį viename miestelyje mokytoja prieš susitikimą primygtinai siūlė išgerti taurelę baltosios. Labai primygtinai. Padėkojusi atsakiau, kad nesu blaivi-ninkė, taurę vyno prie pietų kartais ir išgeriu, bet dabar... Dar renginiui neprasidėjus... Ir dar stipraus gėrimo. Tikrai negersiu. Paprasčiausiai nenoriu. Mokytoja kreivai pažiū-rėjo man į akis ir gana įžūliai tarė:

– Nesivaržykit, išgerkit, juk žinom, kad jūs visi geriat! – pasakė iš širdies.

– Negaliu atsakyti už visus savo kolegas, bet dabar aš tikrai negersiu, – jau įtūžusi atsakiau pašnekovei.

21

– Tai gal pasakysite, kad niekada savo gyvenime nesate buvus girta?

– Niekada, – sutrikusi mokytojai pasakiau šventą teisy-bę, tarsi iš tiesų būčiau buvusi nepilnametė jos mokinė.

Tada dar neturėjau tokios informacijos iš ateities. Mo-kytojai būtų patikę. Tą vienintelį sykį. Pirmą ir gal pasku-tinį. Bet tada man bus ne trisdešimt, o dvigubai daugiau. Paryžiuje. Kai gydytojų diagnozės nebuvo guodžiančios. Va tada, galvodama, kad jau nebeturiu ko prarasti, užė-jau į barą už viešbučio kampo... Bare prie staliuko sėdėjo vienintelė moteris. Įsisupusi į storą pilką megztinį, pary-žietiškai elegantiška. Gėrė arbatą ir kažką uoliai rašė savo užrašų knygutėje. Nepasuko į mane galvos. Užsisakiau taurę Rose – rožinio vyno. Po to dar vieną. Trečios užsi-sakyti nebereikėjo. Prancūzas barmenas atnešė ją dovanų. Ketvirtą irgi. O gal ir penktą... Nebeprisimenu. Kai viskas pradėjo suktis šiltoj rožinėj migloj, barmenas priėjo su padėklu įvairiausių sūrių ir laužyta anglų kalba pasakė:

– Madam, man regis, jums laikas užkąsti...Pasaulis buvo neapsakomai gražus. Ir todėl nutariau

žūtbūt jame išgyventi. Kai susidūrusi su nedideliais ju-desio sutrikimais pakilau išeiti, moteris ir toliau nesiliovė rašiusi savo užrašų knygutėje ir nepakėlė į mane galvos.

Deja, mokytoja, kaip ir aš, neturėjo galių žvilgtelėti trisdešimt metų į priekį. Būtų laiminga galėjusi bent kiek pateisinti savo įtarimus. O dabar ji paslėpė butelį su tau-rele knygų lentynoje ir nulydėjo mane į salę.

Kartą Marijampolėje, kuri tada dar buvo Kapsukas, mergaitė mokykloje po susitikimo manęs paklausė:

– O kai būsi labai labai sena ir ligota, ar vis tiek rašysi man eilėraščius?

22

Vargšelė, pagalvojau. Ji nežino, kad aš jau sena. Man trisdešimt.

– Na, – pasakiau, – labai nenorėčiau būti ligota. Bet jeigu tik nulaikysiu plunksną rankoje, tai būtinai rašysiu.

Rašysiu TAU. Rašysiu...Beveik nėra ligos, kurios neišgydytų darbas.

I N T E R V I U I Š B A B I L O N Ų

– Kuo norėjote būti vaikystėje? – Tigrų tramdytoja.– Parašėt knygą „Karalius pamiršo raidyną“. O kokiam karaliui

pati norėtumėte tarnauti?– Toks dar negimė.– Kodėl vaikystėje pradėjot rašyti?– Todėl, kad nemokėjau skaityti!

Violeta Palčinskaitė – garsi poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja – labiausiai žinoma kaip vaikų rašytoja. Su jos eilėraščiais ir pjesėmis užaugo ne

viena skaitytojų karta. Šioje suaugusiųjų knygoje – stulbinama, autoironiška akistata su praeitimi,

neeilinio likimo peripetijos, kūrybos ir meilės keliai bei klystkeliai, prisiminimų blyksniai apie svarbias

Lietuvos kultūros asmenybes – Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę ir kitus.

Aido

s Ch

lebi

nska

itės

nuo

tr.