VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSL …

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS ZOOLOGIJOS KATEDRA

RITA KAZLAUSKIENĖ

IKSODINĖS ERKĖS – LAIMO LIGOS PERNEŠĖJOS VILNIAUS MIESTE

MAGISTRO DARBAS

(Zoologija)

Moksliniai vadovai: prof. habil. dr. J. R. Stonis dr. M. Žygutienė

Vilnius – 2006

TURINYS

ĮVADAS

4

1. LITERATŪROS APŽVALGA

6

1.1. TYRIMŲ ISTORIJA

6

1.2. IKSODINIŲ ERKIŲ TAKSONOMIJA IR SISTEMATIKA

7

1.3. IKSODINIŲ ERKIŲ PAPLITIMAS IR GAUSUMAS

8

1.4. IKSODINIŲ ERKIŲ MORFOLOGINIAI YPATUMAI

11

1.4.1. Erkių išorės morfologija

11

1.4.2. Erkių vidaus morfologija

13

1.5. IKSODINIŲ ERKIŲ BIOLOGIJA

15

1.6. ERKIŲ PLATINAMI LIGŲ SUKĖLĖJAI

21

1.6.1. Bendra apžvalga

21

1.6.2. Borelijos – Laimo ligos sukėlėjos

22

1.7. LAIMO LIGA

25

1.7.1. Laimo ligos klinika

26

1.7.2. Sergamumas Laimo liga Vilniaus mieste ir Lietuvoje

28

1.8. IKSODINIŲ ERKIŲ KONTROLĖ

29

1.9. ANTROPOGENINIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA ERKIŲ INFEKUOTUMUI

30

2. TYRIMŲ MEDŽIAGA IR METODIKA

31

2.1. Trumpa tirtų vietovių charakteristika

31

2.1.1. Vilniaus miesto Bukčių ir Vingio parkų augalija

31

2.1.2. Tyrimų vieta bei laikas

33

2.2. ERKIŲ RINKIMUI NAUDOTI METODAI

34

2.2.1. Erkių rinkimas “vėliavėlės” metodu

2.2.2. Erkių rinkimas kitais metodais

2

2.3. SURINKTŲ ERKIŲ LAIKYMAS IR RŪŠIES NUSTATYMAS

2.4. LAIMO LIGOS SUKĖLĖJŲ IDENTIFIKACIJA

2.4.1. Naudojamos priemonės ir medžiagos

2.4.2. Fiksuotų dažytų preparatų iš erkių gaminimas ir jų mikroskopavimas

2.4.3. Vitalinių erkių preparatų ruošimas ir tyrimas mikroskopuojant tamsiame regėjimo lauke

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. IXODES RICINUS AKTYVUMO BEI GAUSUMO DINAMIKA VILNIAUS MIESTO BUKČIŲ IR VINGIO PARKUOSE

3.2. IXODES RICINUS ERKIŲ UŽSIKRĖTIMAS LAIMO LIGOS SUKĖLĖJU BORRELIA BURGDORFERI SENSU LATO BUKČIŲ IR VINGIO PARKŲ STACIONARUOSE 2005 m.

3.2.1. Bukčių parke surinktų erkių užsikrėtimas Borrelia burgdorferi s. l.

3.2.2. Vingio parke surinktų erkių užsikrėtimas Borrelia burgdorferi s. l.

4. IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

SANTRAUKA

ABSTRACT

PRIEDAS

3

ĮVADAS

Problemos aktualumas. Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai didėjantis sergamumas erkių

platinamomis ligomis, iksodinių erkių populiacijos gausėjimas, jų infekuotumas, bei sukėlėjų

virulentiškumas skatina tirti šiuos procesus lemiančias priežastis, ieškoma būdų šiam procesui

valdyti.

Kasmet visame pasaulyje Laimo liga diagnozuojama vis dažniau. Mokslininkų nuomone, tai

viena dažniausiai erkių platinamų ligų Žemėje (Korenberg, 1986). Užkrečiamų ligų profilaktikos ir

kontrolės centro duomenimis, nuo1992 m. Lietuvoje Laimo liga suserga vis daugiau žmonių.

Pagrindinė erkių gyvenamoji vieta – miškas, kuris betarpiškai siejasi su žmogaus gyvenimu.

Miškas teikia mums maistą, medieną, vieniems tai poilsio, kitiems – darbo vieta, po mišką

keliaujama, jame ilsimasi, atliekami moksliniai tyrimai. Taigi dirbant bei ilsintis miške reikia žinoti ir

mokėti pažinti jame gyvenančius organizmus, galinčius negrįžtamai pakenkti žmogaus sveikatai.

Suvokiant bei išmanant erkių fiziologiją, biologiją, gebant pažinti jų perduodamų ligų simptomus,

žinant apsisaugojimo būdus, beveik visada galima išvengti erkės ir žmogaus susitikimo pasekmių.

Todėl erkių paplitimas ir jų infekuotumas – kasmet aktuali problema, žinant erkių židinius ir erkių

užsikrėtimo lygį galima apsaugoti žmones nuo jiems gręsiančio pavojaus.

Mūsų tyrimų objektas – Ixodes ricinus bei erkių užsikrėtimas Borrelia burgdorferi sensu

lato bakterija. Iksodinės erkės – tai voragyvių klasės hematofaginiai laikini ektoparazitai, kurie

išgyvena maitindamiesi stuburinių krauju. Siurbdamos kraują erkės platina ligų sukėlėjus.

Jų paplitimo vieta – gamtiniai biotopai. Tai ekologiškai plastiški nariuotakojai, pakankamai

greitai okupuojantys naujas teritorijas.

Darbo tikslas – nustatyti Ixodes ricinus gausumo dinamiką sezono metu Vingio ir Bukčių

parkuose bei jų užsikrėtimą Laimo ligos sukėlėju – Borrelia burgdorferi sensu lato.

Darbo uždaviniai yra šie:

1. Nustatyti Vilniaus miesto Bukčių ir Vilniaus miesto Vingio parkuose Ixodes ricinus paplitimą bei

gausumą.

2. Nustatyti surinktų erkių rūšinę sudėtį.

3. Ištirti 2005 m. Ixodes ricinus erkių sezoninę dinamiką.

4. Nustatyti tiriamų individų užsikrėtimo Borrelia burgdorferi sensu lato intensyvumą.

5. Palyginti Bukčių ir Vingio parkų Ixodes ricinus gausumą ir infekuotumą, išsiaiškinti šiuos

reiškinius lemiančias priežastis.

6. Palyginti 2005 m. erkių gausos dinamiką ir jų užsikrėtimo lygį su 1998 m. atliktų tyrimų

rezultatais.

4

7. Palyginti patelių, patinėlių, nimfų ir lervų paplitimą, infekuotumą ir gausumą 1998 m. ir 2005 m.

Bukčių parke bei 2005 m. Vingio ir Bukčių parkuose.

Mokslinis naujumas. Vilniaus miesto Bukčių ir Vingio želdynuose atlikti originalūs tyrimai,

stebėtas Ixodes ricinus lervų gausumas ir aktyvumas. Šiuose želdynuose surinktos erkių lervos tirtos

mikroskopuojant tamsiame regėjimo lauke dėl Borrelia burgdorferi s. l. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti

transovalinio šios bakterijos perdavimo kelio galimybes minėtuose parkuose.

Rengiant darbą patobulintos Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimų centro, parazitologijos

laboratorijos specifinės darbo metodikos.

Teorinė ir praktinė reikšmė. Tai tęstinis Ixodes ricinus gausumo bei infekuotumo tyrimas

Bukčių parke, kuris yra vienas iš didžiausių bei lankomiausių miesto parkų. Apibendrinę sukauptus

bei naujus tyrimų duomenis ir palyginę juos su 1998 m. Bukčių parke atliktais tyrimais, galime

nustatyti, ar pasikeitė erkių gausos dinamika bei infekuotumo lygis per laiką, kaip lėmė

meteorologinės sąlygos erkių populiaciją.

Papildomai tyrimams pasirinkome dar vieną Vilniaus miesto parką – tai Vingio parkas,

kuriame paraleliai atlikome tokius pačius tyrimus kaip ir Bukčių parke. Tokie paraleliai atliekami

tyrimai leidžia apibendrinti duomenis apie erkių gausumą ir infekuotumą, pateikti išsamesnes

išvadas, išsiaiškinti šiuos procesus lemiančias piežastis.

Sukauptais bei apibendrintais duomenimis ateityje galės naudotis kiti studentai bei

mokslininkai, tiriantys Ixodes ricinus populiacijos gausumą šiuose parkuose bei jos infekuotumą.

Taip pat duomenys bus naudojami visuomenės informavimui apie erkių užsikrėtimą Laimo ligos

sukėlėju centriniuose miesto parkuose. Naudojantis atliktais tyrimais tikslinamas vietovių, kuriose

rastos erkės, užsikrėtusios Laimo ligos sukėlėjais sąrašas.

Nustačius erkių užsikrėtimą ligos sukėlėjais, duomenys gali būti naudojami šių ligų

profilaktikai. Visuomenė informuojama apie gamtinius ligos židinius ir saugos priemones. Žinios

apie tinkamą aprangą, repelentus, erkės atpažinimą ir pašalinimą padeda žmonėms išvengti erkės

įsisiurbimo bei užsikrėtimo Laimo liga ar kitomis jų pernešamomis ligomis.

Didėjant erkių gausumui bei infekuotumui būtina daugiau dėmesio skirti parkų bei skverų

priežiūrai: kelkraščiuose šienauti ir išvežti žolę, kirsti menkaverčius krūmus. Lankomose ir gerai

matomose vietose poilsiautojams ir parkų lankytojams reikėtų kabinti informacinius stendus,

primenančius, kaip saugiai ilsėtis gamtoje.

Padėkos. Nuoširdi padėka darbo vadovams – prof. habil. dr. Jonui Rimantui Stoniu ir dr.

Mildai Žygutienei. Už praktinius patarimus dėkoju med. parazitologei Reginai Virbalienei ir med.

parazitologei Jolantai Žiliukienei.

5

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. TYRIMŲ ISTORIJA

Iksodinės erkės, kaip žmonių parazitai, buvo aprašytos Antikos graikų rašytojų Homero ir

Aristotelio darbuose, minimos Linėjaus darbuose (Parola, 2001). Pirmieji darbai, įrodantys, kad erkės

gali pernešti žmogui pavojingas ligas, buvo atlikti XIX amžiaus pabaigoje. Išaiškinta, kad erkės

Boophilus annulatus perneša protistus (Babesia bigemina), kurie sukelia Teksaso galvijų karštinę

(Voščilo, 2004).

XX a. pradžioje buvo žinoma apie erkių gebėjimą platinti bakterines ligas. 1905 m. nustatyta,

kad erkių recidyvuojančią karštinę sukelia Borrelia duttoni, kurią perneša Ornithodoros moubata

erkės, 1916 m. išaiškinta, kad Dermatocentor andersoni perneša Rickettsia rickettsi sukėlėjus, o 1930

m. nustatyta, kad Viduržemio dėmėtosios karštinės pernešėjas – tai Rhipicephalus sanguineus erkės

(Parola, 2000). 1986 m. aprašytos bakterijos, priklausančios Ehrlichia genčiai, kaip erkių pernešamų

ligų žmogaus patogenai. 1981 m. išaiškinta Borrelia burgdorferi s. l. bakterija, kuria užsikrėtus

susergama Laimo liga. Tai bene vienintelė taip plačiai paplitusi liga, kurios simptomus aprašė įvairių

sričių specialistai ir kurios sukėlėjas nebuvo žinomas iki 1980 m. Ištyrus erkes, paaiškėjo, jog tai

spirocheta, priklausanti Spirochaetaceae šeimai, Borrelia genčiai. Tai buvo vienas iš svarbiausių XX

a. pabaigos medicininės mikrobiologijos, infekcinės patologijos bei parazitologijos atradimų.

Pirmieji akarologiniai radiniai Pabaltyjyje registruoti 1859 m. A. E. Grube sudarė sąrašą

sarkoptiforminių, gamazinių ir iksodinių erkių, rastų Latvijos teritorijoje. Vėliau akarologiniai tyrimai

nebuvo vykdomi ir tik po 100 metų, kai išryškėjo medicininė kraujasiurbių erkių reikšmė,

pernešančių erkinio encefalito virusą, Latvijoje tyrimai vėl atnaujinti. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje

medicininės entomologijos srityje dirbo dr. B. Kadytė.

Lietuvoje jau 1913 m. buvo kalbama apie aptiktas Ixodes ricinus erkes, 1952 m. išleistas

lankstinukas “Gemosporidiozy domašnikh žyvotnykh“, kuriame minimos erkės ir kovos su jomis

būdai. Ixodes ricinus paplitimas Lietuvoje minimas ir P. Šivickio darbe „Opredelitel’ parazitov”

(Kadyte, 1961). Pirmuosius išsamius tyrimus apie iksodines erkes atliko B. Kadytė, taip pat erkes ir

jų pernešamas ligas tyrė L. Motiejūnas, V. Podėnaitė ir kiti mokslininkai.

Reikšminga medicininei entomologijai V. P. Derbianiovos – Ukhovos išleista knyga

„Rukovodstvo po medicynskoi entomologii“ (Genis, 1985).

6

1.2. IKSODINIŲ ERKIŲ TAKSONOMIJA IR SISTEMATIKA

Erkių (Acari) yra aprašyta 40 tūkstančių rūšių. Erkės žmonių ligų pernešėjos, priklauso dviem

voragyvių klasės būriams – Parasitiformes ir Acariformes. Trečias erkių būrys – Opilioacarina –

labai negausus. Iksodinės erkės (Ixodes) priklauso būriui Parasitiformes. Jos sudaro 3 šeimas:

Ixodidae (694rūšys), Argasidae (177 rūšys) ir Nuttaliellidae, kuriai priskiriama 1 rūšis Šiaurės

Afrikoje (Parola, 2001).

Ixodidae šeimą sudaro 2 grupės. Tai Prostriata (pošeimį Ixodinae sudaro Ixodes gentis) ir

Metastriata, kurią sudaro 4 pošeimiai (Amblyomminae, Haemaphysalinae, Hyalomminae ir

Rhipicephalinae). Lietuvos teritorijoje iš Amblyomminae pošeimio randama viena Dermacentor

pictus gentis (Žygutienė, 1999). Argasidae šeimą sudaro 2 pošeimiai: Argasinae ir Ornithodorinae.

Taigi mūsų tiriamų erkių sistematinė padėtis yra tokia:

Karalystė – gyvūnai (Animalia)

Tipas – nariuotakojai (Athropoda)

Potipis – cheliceriniai (Chelicerata)

Klasė – voragyviai (Arachnida)

Būrys – erkės (Acarina)

Antšeimis – iksodoidinės erkės (Ixodoidea)

Šeima – iksodinės erkės (Ixodidae) (Kazlauskas, 1988), (www.infectology.spb.ru.), (www.Tick.ru. ).

Lietuvoje randamos šios iksodinių erkių rūšys: Ixodes ricinus, Ixodes trianguliceps, Ixodes

apronaparus, Ixodes persulcatus, Ixodes crenulatus, Dermacentor pictus, Dermacentor marginatus ir

kt. (Apanavičienė, 1989).

7

http://www.infectology.spb.ru/

http://www.tick.ru/

1.3. IKSODINIŲ ERKIŲ PAPLITIMAS IR GAUSUMAS

Iksodinės erkės aptinkamos visoje žemėje. Pavyzdžiui, Amerikoje dažniausiai aptinkama

Ixodes scapularis ir Ixodes pacificus, Eurazijoje – Ixodes persulcatus ir Ixodes ricinus

(www.infectology.spb.ru.) (Akimov, 2002). Pastarųjų arealas driekiasi nuo Baltijos valstybių iki

Uralo kaln: jos paplitusios vidutinio klimato juostoje, šiaurinės taigos miškuose, plačialapiuose

miškuose ir kituose įvairių tipų miškuose (Kunz, 1996).

Viena iksodidų rūšis (Ixodes uriae) aptinkama net Arktikos ir Antarktikos priekrantėse ir

salose (Voščilo, 2004). Didžiausia erkių įvairovė bei gausa atogrąžiniuose ir paatogrąžiniuose

regionuose (Balašov, 1967).

Ixodes ricinus erkės yra pagrindinis ligų platintojas Europoje. Borrelia burgdorfri Europoje

platina šios erkių rūšys: Ixodes ricinus, Ixodes persulcatus, Ixodes hexagonus

(http://www.oeghmp.at/eucalb/biology_vector_competence.html.).

Kaip minėta, Lietuvoje paplitusios kelios iksodinių erkių rūšys. Tai Ixodes ricinus, Ixodes

trianguliceps, Ixodes apronaparus, Ixodes crenulatus, Dermacentor pictus, Dermacentor marginatus

erkės (Apanavičienė, 1989). Ixodes persulcatus erkių paplitimas Lietuvos teritorijoje nėra galutinai

aiškus. Paskutiniai duomenys apie šių erkių paplitimą buvo paskelbti 1972 m. (Podėnaitė, 1972).

Lietuvoje plačiausiai paplitusios Ixodes ricinus ir Dermatocentor pictus erkės (1 pav.) (Žygutienė,

2000).

## – Dermatocentor pictus ir Ixodes ricinus

– Ixodes ricinusi

1 pav. Ixodes ricinus ir Dermatocentor pictus paplitimas Lietuvoje (pagal M. Žygutienę, 1999)

Iki 1991 m. buvo manoma, kad Dermatocentor pictus erkės yra retai aptinkamos Lietuvoje.

Vėliau kiekvienais metais šios rūšies sugaunama Nemuno upės apylinkėse ir centrinėje Lietuvos

dalyje. Lietuvoje nėra užregistruota atvejų, įrodančių, kad Dermatocentor pictus erkės yra Laimo

boreliozės sukėlėjų nešiotojai (Žygutienė, 2000).

Dermacentor pictus Herm – randamos kirtavietėse, pamiškėse, krūmokšniais apaugusiose

pievose. Šeimininkais šios erkės pasirenka naminius ir laukinius kanopinius, šunis, ežius, kiškius. Be

to, remiantis tyrimų, atliktų 1991–1997 m. rezultatais, Dermatocentor pictus erkės rastos 22 – uose

(Anykščių, Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Kelmės, Kėdainių, Kupiškio, Lazdijų,

Marijampolės, Pakruojo, Panevėžio, Prienų, Raseinių, Šakių, Šiaulių, Šilutės, Širvintų, Tauragės,

Ukmergės, Varėnos, Vilkaviškio ) rajonuose. Tai sudaro 50 % Lietuvos rajonų (Žygutienė, 1999).

Ixodes ricinus erkės paplitusios visoje Lietuvos teritorijoje. Užkrečiamų ligų profilaktikos ir

kontrolės centro duomenimis šios erkės randamos daugelyje didžiųjų miestų, parkų, miškelių, taip pat

žmonių poilsio vietų (stovyklų, poilsio namų, pliažų, kolektyvinių sodų) teritorijose.

8


http://www.oeghmp.at/eucalb/biology_vector_competence.html

Pavasarinio erkių aktyvumo piko metu visų Lietuvos administracinių rajonų miškuose erkių

paplitimo intensyvumas yra nevienodas. Daugiausia miškų, kuriuose erkių gausumo rodiklis piko

metu – 30–35 erkės 1 km maršrute – yra Kėdainių, Molėtų, Prienų, Šilutės rajonuose

(Žygutienė,1999).

Mūsų šalyje vidutinis Ixodes ricinus metų rodiklis (VMR) (erkių skaičius dalinamas iš tirtų

kilometrų skaičiaus) stacionaruose yra toks: 1995 m. – 8,1, 1996 m. – 15, 1997 m. – 15, 1998 m. –

17,8, 1999 m. – 14,7, 2000 m. – 16,2, 2001 m. – 16,8, 2002 m. – 11, 2003 m. – 16,3, 2004 m. – 17,6,

2005 m. – 20,1. Erkių gausos rodiklis, kaip matome 2 pav. didėja (Žygutienė ir kt., 2005).

2 pav. Vidutinis Ixodes ricinus metų rodiklis (VMR) stacionaruose

Palankiausia terpė erkių egzistavimui – mišrūs ir lapuočiai miškai, kurie paplitę vidurio ir

vakarinėje Lietuvos dalyse. Daugiausia erkių randama mišriuose miškuose su tankiu pomiškiu,

alksnynuose, prie lazdynų, ąžuolų, liepų. Sausuose pušynuose erkių arba nėra, arba jos pasitaiko labai

retai.

Lietuvos pietryčiuose dominuojantys smėlėti spygliuočių miškai, esant šiltam pavasariui,

greitai išdžiūna, viršutiniame miško paklotės sluoksnyje sumažėja drėgmės, dėl to mažėja erkių

skaičius.

Miške taipogi erkės pasiskirsčiusios nevienodai: daugiausia jų ten, kur tanki miško paklotė,

prie miško tekelių, aikštelių pakraščiuose, praretėjusiuose miškuose, kirtavietėse. Erkės greitai

dauginasi miškuose, kuriuose daug kanopinių gyvūnų bei graužikų. Į kitas, atokesnes, vietoves erkes

perneša paukščiai (Oschmann, 1999).

Nustatyta, kad erkės maitinasi daugiau nei 200 šiltakraujų gyvūnų krauju, iš kurių – 130

smulkiųjų žinduolių ir 100 rūšių paukščių (www.infectology.spb.ru.).

Pastaraisiais metais Europoje išaiškinta, kad pagrindinis gamtinis Borrelia burgdorferi

rezervuaras yra smulkieji žinduoliai (daugiausia graužikai), tai yra: miško pelė (Apodemus

sylvaticus), geltonkaklė lauko pelė (Apodemus flavicollis), miegapelė (Glis glis), dirvinis pelėnas

(Microtus agresis), vandeninis kirstukas (Neomys fodiens), kirstukai (Sorex minutus, Sorex araneus),

ežys (Erinaceus europaeus), kiškių rūšys (Lepus timidus, Lepus europaeus), žiurkės (Rattus

norevegicus, Rattus rattus), voverės (Sciurus vulgaris, Sciurus carolonensis). Taip pat erkes platina

paukščiai: jūrinė alka (Alca torda), genys (Anthus trivialis), liepsnelė (Erithacus rubecula), kikilis

(Fringilla coelebs), lakštingalos (Luscinia luscinia, Luscinia svecica), devynbalsės (Sylvia

atricapilla, Sylvia communis), fazanas (Phasianus colchicus), strazdai (Turdus merula, Turdus

philomelos) (http://www.oeghmp.at/eucalb/biology_reservoir_hosts.html.).

9


http://www.oeghmp.at/eucalb/biology_reservoir_hosts.html

1.4. IKSODINIŲ ERKIŲ MORFOLOGINIAI YPATUMAI

1.4.1. Erkių išorės morfologija

Erkių organizacija labai pakitusi, o tai susiję su jų parazitinių gyvenimo būdu (Natali, 1966).

Iksodinės erkės – pačios stambiausios formos tarp Acarina (2–30mm). Suaugusios erkės kūnas yra

ovalus, susiaurėjęs priekiniame gale. Patinėlis beveik du kartus mažesnis už patelę – apie 4mm

dydžio. Alkanų erkių kūnas dorzoventraliai suplotas, o maitinimosi metu kūnas išsiplečia dorsaline

kryptimi ir tampa ovalus.

3 pav. Ixodes ricinus (patelė, patinėlis, nimfa ir lerva)

Erkių kūnas padengtas chitininiu dangalu. Erkių chitininis dangalas atlieka išorinio skeleto

funkciją, sulaiko drėgmės garavimą. Patinėlių nugarinėje pusėje šis dangalas sudaro skydelį, kuris

beveik visiškai dengia jų nugarinį paviršių. Lervų, nimfų bei patelių skydeliai dengia tik nedidelę dalį

nugarinio kūno paviršiaus priekiniame gale. Erkių kūno dangą sudaro ląstelės, išskiriančios sekretą, iš

kurio formuojasi kutikula bei išorinis skeletas. Kutikula susideda iš dviejų sluoksnių: išorinės

epikutikulos ir vidinės prokutikulos. Išorinis sluoksnis sudarytas dar iš kelių chemiškai skirtingų

sluoksnių, dažnai nediferencijuojamų paprastais histologiniais metodais. Jame nėra chitino. Sluoksnis

yra plonas ir svarbus dėl vandeniui nepralaidžių dangalų. Prokutikulė storesnė, ją sudaro

glikoproteininės makromolekulės. Tai padeda tampriau sujungti chitiną su baltymu (Balašov, 1967).

Taip pat kutikula atlieka svarbią funkciją erkių nėrimosi metu. Pasimaitinusios erkės po kelių

parų visiškai praranda judėjimo funkciją. Jų kutikula tampa tvirta ir trapi. Naujai susidariusi kutikula

atsiskiria nuo senos ir vyksta erkių perėjimas iš vienos vystymosi fazės į kitą.

Kūnas susideda iš dviejų skyrių: gnatosomos ir idiosomos. Gnatosoma paslankiai sujungta su

idiosoma kamerostomaline raukšle iš elastinės kutikulos. Judrios gnatosomos pamatas – gnatobazė.

Patelės kamerostomalinės raukšlės dorsalinėje pusėje yra Žene organas – tai liauka, kurios vandeniui

atsparus sekretas padengia kiaušinius.

Erkių galva susideda iš bazinio sklerotizuoto žiedo. Jo priekyje pritvirtintos burnos galūnės

sudarančios straubliuką. Iš straubliuko pamato šonų išeina keturnariai pedipalpai. Straubliuko

pagrinde yra raumenys, judinantys burnos galūnes. Apatinę straubliuko pusę sudaro hipostoma.

Patelių hipostoma aštresnė ir ilgesnė negu patinėlių. Manoma, kad dėl šios priežasties įsisiurbusią

patelę sunkiau pašalinti nei patinėlį. Ventralinė hipostomos dalis išgaubta ir padengta aštriais,

atlenktais atgal, eilėmis išsidėsčiusiais danteliais. Dorsalinėje straubliuko dalyje išsidėstę išoriniai

cheliceriniai futliarai padengti smulkiais danteliais.

10

Antra gnatosomos galūnių pora – pedipalpai. Jie atlieka sensorinę funkciją ir yra kitų

chelicerinių pedipalpų homologinės galūnės. Jie sudaryti iš keturių narelių ir pritvirtinti straubliuko

šonuose. Daugumos iksodinių erkių pedipalpai ištiesti distaliai ir suploti dorsoventraliai. Jie iš dalies

(Ixodes) ar visiškai (Dermacentor) uždengia straubliuką. Antrojo ir trečiojo pedipalpų nareliai

stambiausi, o ketvirtojo narelio viršūnėje išsidėstę plaukeliai, kurie atlieka hemoreceptorių funkciją.

Pedipalpų dubenėliai suauga su gnatosomos tergaliniais skleritais, sudarydami ištisinį žiedą.

Pedipalpai taip pat padengti daugybe jautrių šerelių, atliekančių mechanoreceptorių funkciją.

Suaugusių erkių idiosomos ventralinėse pusėse yra keturios, o lervų – trys poros

vaikščiojamųjų galūnių. Kiekviena koja sudaryta iš 6 narelių (koksos, klubo, šlaunies, blauzdos,

priešletenėlės ir letenėlės), paslankiai sujungtų tarpusavyje. Dantytosios klubų išaugos leidžia erkei

prisitvirtinti prie gyvūno –„šeimininko“ kūno. Kojų nareliai sudaryti iš tvirtos ir beveik sklerotizuotos

kutikulos. Jos paviršiuje yra daug trichoidinių šerelių, atliekančių taktilines funkcijas. Taip pat

pirmosios kojų poros letenėlių pusėje yra išsidėstę sensoriniai Halerio organai. Letenėlė užsibaigia

dviem gerai išsivysčiusiais nageliais.

Skiriamos šios erkių vystymosi (gyvybinės) fazės: kiaušinis, lerva , nimfa ir suaugėlis.

Vystymosi fazėse erkės ryškiai skiriasi išorės morfologija bei iš dalies vidaus morfologija.

Suaugėlio stadija turi ryškiai išreikštą lytinį dimorfizmą. Patinėlių kūnas labiau sklerotizuotas,

skiriasi jų gnatosomos bei genitalinių angų struktūra. Lervos ir nimfos išoriškai primena suaugėlį, bet

skiriasi nuo suaugusių erkių gnatosoma, sensorinio aparato struktūra bei lytinių angų nebuvimu

(Balašov, 1998).

1.4.2. Erkių vidaus morfologija

Raumenų sistema. Raumenų sistema gerai išsivysčiusi. Ją sudaro kelios grupės

dorzoventralinių raumenų (kraštiniai, genitaliniai ir analiniai). Raumenys tvirtinasi prie idiosomos.

Virškinimo sistema. Sudaryta iš burnos aparato ir priešburnio, dviejų seilių liaukų, gerklės,

ryklės, stemplės, vidurinės žarnos, skrandžio, šoninės diverdikulos, plonosios žarnos, rektalinės

pūslės ir tiesiosios žarnos, kuri baigiasi analine anga. Trikampio formos burnos ertmė pereina į ryklę.

Priekinis ryklės galas atlieka vožtuvo funkciją. Ryklės vidinė sienelė padengta elastinės kutikulos

sluoksniu. Ryklė sudaro raumeningą siurblį. Apatinis ryklės galas susiaurėja ir pereina į stemplę.

Seilių liaukos, gerklė, ryklė ir tiesioji žarna – tai ektoderminiai dariniai, o vidurinioji ir plonoji žarna,

rektalinė pūslė ir į jį atsiveriantys malpigijaus kūneliai – endoderminiai dariniai. Azoto apykaitos

produktų išskyrimas ir osmoreguliacinė funkcija vykdoma dalyvaujant malpigijaus kūneliams. Erkių

malpigijaus kūneliai – tai siauri vamzdeliai, įsiremiantys į dalį rektalinės pūslės iš šonų nuo tiesiosios

žarnos. Jų ilgis 2–5 kartus viršija bendrą kūno ilgį bei sudaro keletą kilpų.

11

Kraujo apytakos sistema. Silpnai išvystyta, širdis trikampės formos, dorzoventraline kryptimi

suplota. Iš ventralinės pusės į širdies ertmę atsiveria dvi ertmės su klapanais, kuriais teka kraujas.

Priekinis širdies galas pereina į trumpą aortą.

Vidaus audiniai. Erkių vidinė terpė užpildyta audiniais, į kuriuos įeina hemolimfa, jungiamieji

audiniai bei bazalinės membranos.

Nervų sistema. Erkėm būdinga aukšto lygio centrinės nervų sistemos koncentracija (Balašov,

1967). Galvos smegenis sudaro viršryklinis ganglijas. Smegenys sudarytos iš dviejų skyrių. Priekinės

smegenys (protocerebrum), užpakalinės (tritocerebrum) – įnervina cheliceras. Vidurinių smegenų

nėra. Būdinga nervų sistemos centralizacija (Kazlauskas, 1988).

Kvėpavimo sistema. Sistemą sudaro trachėjų sistema, kuri keičiasi erkei neriantis. Lervos

trachėjų neturi. Periterma – tai sudėtingas, kietas, sklerotizuotas kutikulos darinys. Peritermos

labirintas atsiveria poromis į išorę ir susisiekia su stigmaline ertme, kuri yra trachėjinės sistemos dalis

(Balašov, 1967). Manoma, kad dujų apykaita erkėse vyksta per labirintą ir peritermos poras

(Križanauskiene, 2000).

Jutimo organai. Geriausia išsivystę lietimo, cheminio jutimo organai. Daug juntamųjų organų

yra kutikuloje. Labai paplitę juntamieji plaukeliai bei sensyllum trichoidea, kurie jautrūs

temperatūrai. Kai kurių genčių erkės turi ir regėjimo organus (Balašov, 1967).

Šalinimo organai. Lervos ir nimfos turi koksines liaukas, kurios atsiveria kojų pamatinėje

dalyje. Vėliau šios liaukos sunyksta. Suaugėliai turi antrinius šalinimo organus – Malpigijaus

vamzdelius, kurie atsiveria tarp vidurinės ir užpakalinės žarnos.

Lytinių organų sistema. Patelių lytinę sistemą sudaro neporinė kiaušidė, kiaušintakiai, gimda,

sėklos priimtuvas, makštis ir pora pridėtinių liaukų. Kiaušidėse bręsta kiaušinėliai. Kiaušintakiais jie

patenka į gimdą. Kiaušinėlių apvaisinimas įvyksta jiems išeinant iš gimdos dėties metu. Lytinei

sistemai taip pat priklauso Žene organas. Patinėlio lytinę sistemą sudaro pora ilgų, sustorėjusių

sėklidžių, pereinančių į sėklatakius, kurie atsiveria į sėklos išmetamąjį kanalą. Erkės nejudrios ir

kopuliacijai retai susitinka gamtoje, dažniausia kopuliacija įvyksta ant gyvūnų maitintojų. Po

poravimosi patinėliai gyvena trumpą laiką (Balašov,1967).

12

1.5. IKSODINIŲ ERKIŲ BIOLOGIJA

Ixodes rūšies erkių gyvenimo ciklas:

1. Alkana suaugusi erkė prisisiurbia prie šiltakraujo „šeimininko“ (pvz., graužiko, avies, elnio,

žmogaus) ir maitinasi jo krauju.

2. Prisisotinusi erkės patelė palieka „šeimininką“ ir padeda iki 2000 kiaušinėlių.

3. Iš kiaušinėlių išsivysčiusi lerva maitinasi infekuotų gyvūnų krauju ir užsikrečia borelijomis

bei kitais žmogaus ir gyvūnų patogenais.

4. Išsivysčiusi nimfa maitinasi kito šeimininko (naminių ir laukinių gyvūnų, žmonių) krauju.

Maitinimosi metu infekuotos nimfos gali borelijas perduoti „šeimininkui“. Neinfekuota nimfa

šiame etape gali užsikrėsti.

5. Iš nimfų išsivysčiusios suaugusios erkės taip pat maitinasi smulkiųjų arba stambesnių

žinduolių (avių, elnių, žmonių ir kitų stuburinių) krauju. Infekuotos erkės borelijas gali

perduoti maitinimosi metu šeimininkui.

Manoma, kad šiltakraujus gyvūnus erkė randa specifinių termo–chemoreceptorių dėka, reaguoja į

gyvūnų skleidžiamus stimulus ir junta cheminius aplinkos signalus (CO2, NH3, fenolius, feromonus,

aromatines chemines medžiagas), drėgmę, oro vibracijas, kūno temperatūrą. Radusi „šeimininką“,

erkė valandą ir ilgiau ieško tinkamos vietos prisisiurbti. Vėliau – fiksuoja padėtį, kad tarp šeimininko

kūno ir erkės straubliuko susidarytų 45–60º kampas. Prisitvirtinimas užtrunka nuo 30 min. iki 1 val.

(Balašov, 1967).

Prisitvirtinusi erkė hipostomu praduria šeimininko odą ir cheliceromis praplečia žaizdą, po to

cheliceros įstumiamos gilyn į odos audinius ir užfiksuojamos aštriais danteliais.

Pasimaitinusi ir apvaisinta patelė po 13–32 dienų deda kiaušinius. Kiaušinėlių dėjimas

užtrunka 1–2 mėnesius ir daugiau. Tai priklauso nuo aplinkos temperatūros ir santykinės drėgmės.

Patelė gali padėti iki kelių tūkstančių kiaušinėlių. Kiaušinėlių kiekis priklauso nuo patelės prisisiurbto

kraujo kiekio. Nepakankamai pasimaitinusi patelė gali visiškai nepadėti kiaušinėlių. Kadytės (1961

m.) atlikti tyrimai rodo, kad daugiausia kiaušinių sudėjo patelė, svėrusi 420mg (3710), mažiausiai –

26 kiaušinius – svėrusi 60 mg. Patelės, pasimaitinusios pirmoje gegužės pusėje pradėjo dėti

kiaušinius birželyje – po 28–32 dienų. Patelės, pasimaitinusios 2–oje gegužės pusėje ir pirmoje

birželio pusėje, kiaušinius pradėjo dėti birželį – liepą – po 18 – 30 dienų. Antroje liepos pusėje

pasimaitinusios patelės kiaušinius dėjo po 13–21 dienos. Tos, kurios maitinosi liepos – rugpjūčio

pirmoje pusėje, paradėjo dėti liepą – rugsėjį – po 17–29 dienų. Pasimaitinusios krauju rugpjūčio

pabaigoje ir rugsėjyje, dažniausiai kiaušinius dėjo kitų metų birželyje – po 257 – 275 dienų.

Kiaušinių dėjimo laikas taip pat nevienodas. Paprastai kiaušiniai dedami nuo 22 iki 48 dienų.

13

Kiaušinių dėjimo laikas priklauso nuo oro temperatūros bei drėgmės: kuo šiltesnis oras, tuo greičiau

dedami kiaušiniai (Kadytė, 1961).

Esant 92 – 100% oro drėgmei, išsivysto apie 9 – 30 % kiaušinėlių, o oro drėgnumui

sumažėjus iki 65 % – kiaušinėliai žūva (Моtiejūnas, 1979).

Laboratorijos sąlygomis tirtos erkės kiaušinius pradeda dėti po 19 – 29 dienų ir deda apie 19 –

38 dienas (Kadytė, 1961). Mūsų laboratorijos sąlygomis laikyta erkė pradėjo dėti kiaušinius 30 dieną

po pasimaitinimo krauju, o kiaušinių dėjimas užtruko nepilnas dvi savaites. Stebėta erkė sudėjo 20

kiaušinėlių.

Nuo kiaušinių padėjimo laiko priklauso, kaip vystosi lervos. Iš kiaušinių, padėtų birželio

pradžioje, lervos išsivysto rugpjūtį, jų embrioninis vystymasis tęsiasi 72 – 79 dienas. Iš kiaušinių,

padėtų liepą, lervos išsivysto rugsėjo pabaigoje, jų embrioninis vystymasis tęsiasi 40 – 77 dienas. Iš

kiaušinių, padėtų rugpjūtį ir vėliau, lervos išsivystys tik kitų metų birželį, liepą ar rugpjūtį, jų

embrioninis vystymasis tęsis 287 – 339 dienas (Kadytė, 1961).

Ne iš karto išsiritusios lervos ieško sau „šeimininko maitintojo. Dažniausiai jos pradeda

siurbti kraują po 30 – 40 dienų ir tik dalis jų maitinasi po 16 dienų (Kadytė, 1961). Lervos ant

šeimininko parazituoja 2 – 5 dienas, dažniausiai 3 dienas (Kadytė 1961; Balašov, 1967).

Iš pasimaitinusių birželio – liepos mėnesiais krauju lervų rugsėjį išsivysto nimfos, jų

metamorfozė tęsiasi 74 – 90 dienų. Iš lervų pasimaitinusių rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais dažniausiai

nimfos išsivystydavo kitų metų birželio – liepos mėnesiais, jų metamorfozė tęsėsi 310 – 327 dienas,

kartais ir metus. Beveik pusės lervų, prisimaitinusių rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, nimfos

neišsivystė – žuvo žiemos metu (Kadytė, 1961).

Iš pavasarį prisisiurbusios kraujo nimfos vystosi suaugėlis, metomorfozė trunka 98 – 104

dienos. Iš nimfų, prisisiurbusių birželio – liepos mėnesį, suaugėliai išsivysto rugsėjo mėnesį. Iš

nimfų, prisisiurbusių rugpjūtį ir vėliau, suaugėliai vystosi liepą, rugpjūtį arba rugsėjį kitų metų,

metamorfozė tęsiasi 326 – 382 dienas. Nimfos, prisisiurbusios kraujo rudens mėnesiais, gerai žiemoja

ir kitais metais beveik iš visų nimfų išsivysto suaugėliai. Parazitavimo laikas 6 – 9 dienos (Kadytė,

1961).

Kiekvienos stadijos išsivystymui reikalingas vienas vegetacinis periodas. Lietuvos sąlygomis

gerai žiemoja kiaušinėliai, alkanos lervos, alkanos ir pasimaitinusios nimfos, alkani ir sotūs

suaugėliai, sunkiau ištveria žiemą sočios lervos. Erkių pilnas vystymosi ciklas tęsiasi 3 – 4 metus

(Kadytė, 1961).

14

Kiaušinėlio stadija (4, 5 pav.). Ixsodes ricinus erkių kiaušinėliai šviesiai rudos spalvos, 05 –

1mm dydžio. Kiaušinėlis apvalus, padengtas vaškine medžiaga, kurią išskiria patelės Žene organas,

taip kiaušinėlis apsaugomas nuo išdžiūvimo.

4 pav. Ixodes ricinus patelė pasirengusi sudėti kiaušinėlius

5 pav. Ixodes ricinus kiaušinėliai

Lervos vystymosi stadija (6 pav.). Lerva turi šešias kojas ir yra 0,5 – 1 mm dydžio, šviesiai

ruda, beveik peršviečiama, tik išsiritusi iš kiaušinėlio mažai judri. Alkanos lervos labai jautrios

drėgmės trūkumui: jei oro drėgmė 50 – 60% – žūva per dvi dienas. Kad lervos išgyventų mitybai

būtinas kraujas. Lervos dažniausiai parazituoja ant smulkių graužikų (pelių: Apodemus,

Cleithrionomys, Peromyseus), taip pat ant stambesnių žinduolių ir paukščių (Oschmann,1999).

6 pav. Ixodes ricinus natūralaus dydžio lerva

Nimfos vystymosi stadija (7 pav. ). Nimfa jau turi aštuonias kojas ir yra labai panaši į suaugėlį.

Nuo suaugėlių ji skiriasi mažesniu dydžiu ir yra lytiškai nesubrendusi. Nimfoms taip pat reikalingas

maitintojas, jais gali būti visi šiltakraujai gyvūnai.

7 pav. Ixodes ricinus nimfa

Suaugėlio stadija (8 pav.). Tai paskutinė vystymosi stadija, kai individas įgauna visus jo rūšiai

būdingus požymius ir geba daugintis.

8 pav. Ixodes ricinus suaugėlis (patelė)

Pagrindiniai erkės vystymosi ciklą lemiantys veiksniai – tai temperatūra, tinkamas augalų

biotopas ir drėgmė. Esant sausai bei šaltai žiemai ir sausai bei karštai vasarai daugelis individų žūva,

tinkamas biotopas gerina erkių gyvenimo sąlygas. Taip didėja erkių skaitlingumas.

Karatkovas, tyręs erkių reprodukciją, teigia, kad suaugėlio stadiją pasiekia tik nedidelė dalis

individų (Karatkov, Kiselenko, 2001).

Taigi gamtoje turėtų būti žymiai daugiau lervų bei nimfų, bet, apžvelgus surinktus individus,

visada randama daugiau suaugėlių. Manoma, kad juos lengviau pastebėti nei nimfas, o lervų pastebėti

beveik neįmanoma.

Atlikti Ixodes persulcatus reprodukcijos tyrimai (Karatkov, Kiselenko, 2001):

– patelės sezono metu į 1 ha atideda 22 250 kiaušinių;

– iš jų išsivysto 13 750 lervų;

– iš peržiemojusių lervų lieka 11 643;

– išsinėrusių į nimfą 10 933;

– iš peržiemojusių nimfų lieka 9895;

– rudenį išsivysto 1794 suaugėliai;

– pavasario sulaukia 1084 erkės, o iš jų tik 10 erkių ras šeimininką.

15

1.6. ERKIŲ PLATINAMI LIGŲ SUKĖLĖJAI

1.6.1. Bendra apžvalga

Ilgą laiką buvo manyta, kad Laimo ligą platina argasinės erkės ir tik 1982 m. nustatyta, kad

Laimo ligos sukėlėjas yra iksodinėse erkėse (www.infectology.spb.ru).

Iksodinės erkės – žmogaus ir gyvūnų ligų pernešėjos. Iš gamtoje surinktų iksodinių erkių

išskirta daugiau nei 100 virusų, apie 30 rūšių rikecijų, keletas rušių spirochetų, erlichijų ir

tripanosomų, 200 rūšių piroplazmų. Spėjama, kad dar didesnis kiekis sukėlėjų, cirkuliuojančių tarp

laukinių gyvūnų, nėra identifikuotas (Balašov, 1998).

Iksodinės erkės platina virusus, bakterijas, piroplazmas, teilerijas ir kt. Hyallomma ir

Boophilus erkių genčių hemolimfoje ir kiaušinėliuose dažnai randami žiuželiniai Crithidia

hyalommae. Iš šios rūšies erkių išskirta apie trylika grybelių rūšių, kurios priklauso Aspergillus,

Penicillium ir kt. gentim (Gray, Kahl, 2002).

Dažniausiai erkės platina šias ligas:

1. Erkinį encefalitą (sukėlėjas flavovirusas);

2. Laimo ligą (sukėlėjas Borrelia burgdorferi sensu lato);

3. Babeziozę (sukėlėjas Babesia microti, Babesia divergens ir kt.);

4. Erlichiozę (sukėlejas Anaplasma phagocytophilla, Erlichia chaffensis ir kt.);

5. Tibola ligą (sukėlėjas Rickettsia slovaca);

6. Dėmėtąją šiltinę (sukėlėjas Rickettsia rickettsii);

7. Tuliaremiją (sukėlėjas Farancisella tularensis);

8. Ku karštligę (sukėlėjas Coxielle burnetti).

Ligom plisti būtinos šios sąlygos: erkių išgyvenimas, patogeno išgyvenimas, platintojo ir

žmogaus susitikimo galimybė.

Erkių platinami patogenai Europoje – tai erkinio encefalito virusas, Borrelia burgdorferi

sensu lato, Babesia divergens, Anaplasma phagocytophila, Farancisella tularensis, Coxiella burnetti,

Rickettsia slovaca, Kemerovo virusas, Bhanje virusas, Krymo-Kongo hemoraginė karštinė (Süss,

2003).

Erkių platinamos riketsijos labiau sietinos su šiomis Dermacentor genties erkėmis: Rickettsia conorii,

Rickettsia aeschlimannii, Rickettsia helvetica, Rickettsia massiliae, Rickettsia monacensis. Taip pat

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, be aukščiau minėtų – platinami šie sukėlėjai: Borrelia

hispanica Ihogoto virusas, Dhori virusas, Tribec virusas, Tettnang virusas, Eyach virusas (PSO,

2004).

16


Erkės vienu metu gali būti užsikrėtusios keliais ligų sukėlejais. 1997 m. Ixodes persulcatus

erkėms buvo nustatyta dviguba ir triguba infekcija: tuomet erkė vienu metu buvo infekuota erkinio

encefalito virusu ir dviem skirtingais genotipais patogeninių borelijų (Alekseev, 1998).

Pastaruoju metu mokslininkai neabejoja, kad Laimo liga gali būti mišria infekcija, kai vienu

metu organizme yra keletas rūšių sukėlėjų. Publikuotuose tyrimuose nurodoma, kad dažniausiai (nuo

2 iki 11 %) sergant Laimo liga stebima mišri infekcija, dėl infekuotumo Borrelia burgdorferi bei

Babesia spp. arba Anaplasma phagocytophila. 9–26 % pacientų buvo aptikti antikūniai keliems

sukėlėjams, perduodamiems erkių (McSweegan, 2003). Mišri infekcija žymiai sunkiau

diagnozuojama. Esant mišriai infekcijai serologiniai tyrimai dažnai gali būti netikslūs (Gray, Kahl,

Lane, 2002).

1.6.2. Borelijos – Laimo ligos sukėlėjos

Laimo ligos sukėlėjas Borrelia burgdorferi priskiriams Spirochaetales eilei, Spirochaetaceae

šeimai, Borrelia genčiai. Borrelia pavadinimas buvo pasiūlytas prancūzų mokslininkui A. Borrel,

XXa. tyrusiam šias bakterijas, pagerbti (www.infectology.spb.ru.).

9 pav. Borrelia burgdoreferi s. l. fiksuotame dažytame tepinėlyje (did.10x100)

Borelijų genčiai priklauso 19 rūšių: Borrelia recurrentis, B. burgdorferi, B. duttonii, B.

hispanica, B. persica, B. merionesi ir kt. Laimo ligos sukėlėjas priklauso Borrelia burgdorferi sensu

lato rūšiai (www.Tick.ru.).

Borelijos – tai G-, turinčios nuo 3 iki 10 netaisyklingų vingių, 0,2 – 0,5x3,00 – 20,0μm.

dydžio, gerai besidažančios anilino dažais bakterijos. Griežti anaerobai auga esant 20–37˚ C

temperatūrai. Kultivuojamos terpėse, turinčiose gyvulinių baltymų ir vištos embrionuose. Borrelia

burgdorferi – tai stambiausia borelija, kurios dydis yra 0,2-0,3x20,0-30,0 μm. Labai lanksti, juda

sukamaisiais bei raitomaisiais judesiais. Sporų nesudaro. Patogeniškumo veiksniai nėra gerai žinomi.

Galimos genetinės modifikacijos. Gali kisti sukėlėjų antigeninė sandara. Spirochetos plinta limfa,

vėliau krauju. Borrelia burgdorferi ir kitos borelijos įkandimo vietoje prisijungia prie ląstelių

membranų, patenka į kraują ir, būdamos atsparios fagocitozei ir bakteriocidianiams kraujo

veiksniams, išplinta po audinius bei patenka į CNS, kur intensyviai dauginasi. Prieš borelijų

antigenus formuojasi imuninis atsakas – susidaro specifiniai Ig M, o vėliau Ig G. Borelijos ilgai

persistuoja organizme ir yra ilgalaikis antigenų šaltinis (Pavilonis, 2000).

Borrelia burgdorferi sensu lato genotipai.

17


http://www.tick.ru/

Šiuo metu genetiškai nustatyta 10 patogeninių Borrelia burgdorferi sensu lato genotipų ( B.b.

sensu stricto, B. garinii, B. afzelii, B. lusitaniae, B. valaisiana, B. andersonii, B, bissetti, B. japonica,

B. tanukü, B.turdi ), bet ne visi iš jų patogeniški žmogui. Europoje įrodytas trijų genotipų

patogeniškumas žmogui – tai Borrelia burgdorferi sensu stricto, B. garinii ir B. afzelii

(www.infectology.spb.ru.), (www.Tick.ru).

Borrelia burgdorferi sensu stricto išskiriama JAV ir dažniausiai randama sąnarių skystyje.

B. afzeli paplitusi Azijoje ir Europoje, aptinkama odoje. B. garinii paplitusi Europoje ir Azijoje

dažniausiai randama smegenų skystyje (Bunikis, 2000). Kitų genotipų patogeniškumas dar

nepakankamai išaiškintas.

Šiaurės Amerikoje Borrelia burgdorferi senso stricto genotipas buvo nustatytas kaip

pagrindinis Laimo ligos sukėlejas ir tai sudarė 60 % sirgusiųjų. Europoje išskiriami trys genotipai B.

afzelii, B. garinii ir B. burgdorferi sensu stricto – ir visi jie patogeniški žmogui. Skirtingi borelijų

genotipai sukelia skirtingus klinikinius požymius. B. afzelii genotipas sietinas su pakitimais odoje,

chroniniu atropiniu akrodermatitu; B. garinii – su neurotiniais pakitimais. Kai kurie autoriai teigia,

kad šiuo metu atlikus genotipų tyrimus B. garinii genotipas daugiau paplitęs vakarų Europoje, B.

afzelii vis dažniau randama šiauriniuose, centriniuose ir rytiniuose Europos rajonuose (Gray, Kahl,

2002).

Atlikus tyrimus dėl Borrelia burgdorferi sensu lato genotipų paplitimo trijose Baltijos šalyse

nustatyti visi trys patogeniški žmogui Borrelia burgdorferi sensu lato genotipai. Jiems priklauso B.

burgdorferi sensu stricto, B. afzelii ir B. garinii.

Erkių tyrimai Latvijoje (PGR–RFLP rūšiai specifinių struktūrų analizė) parodė, kad Latvijoje

76% bandinių priklauso B. afzelii ( 80 bandinių), 18 % – B. garinii ( 19 bandinių), 2% B.burgdorferi

s. s. (2 bandiniai) ir 2 % B. valaisiana (2 bandiniai). Taip pat nustatyti ir du skirtingi B. garinii

potipiai (Ranka ir kt., 2003).

Tokie patys tyrimai atlikti ir Lietuvoje. Šių tyrimų tikslas buvo nustatyti Ixodes ricinus erkių

paplitimą, jų užkrėstumą Laimo ligos sukėlėju Borrelia burgdorferi s. l. bei jo genotipus. Tyrimai

buvo atliekami PGR metodu (Žygutienė, 2003). Tirtose vietovėse rasti 5–23 % erkių, užsikrėtusių

Laimo ligos sukėlėju. Daugiausia rasta erkių, infekuotų B. afzelii (9,3 %) ir B. garinii (2,5 %). B.

afzelii Lietuvoje aptiktas pirmą kartą (Žygutienė ir kt, 2003).

PGR pagrindu sukurti metodai tapo pasaulyje populiariausiais nustatant ir tipuojant B.

burgdorefri sensu lato įvairiuose biologiniuose mėginiuose ir klinikinėje medžiagoje. Genotipų

tyrimas svarbus vakcinos nuo Laimo ligos kūrimui.

18


http://www.tick.ru/

1.7. LAIMO LIGA

Laimo liga – iksodinių erkių pernešama zoonozė, kurią sukelia Borrelia burgdorferi sensu

lato. Ši liga dažniausiai pažeidžia odą, nervų sistemą, sąnarius bei širdį ir yra labiausiai paplitusi

transmisinė infekcija Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato zonoje (Bunikis, 2000).

Tai – lėtinė ar recidyvuojančios eigos transmisinė gamtinė židininė infekcinė liga, neretai,

ypač užsienio spaudoje, buvo vadinama lėtine migruojančia eritema, erkine žiedine eritema, lėtiniu

atrofiniu akrodermatitu, odos limfadenoze, limfocitoma, seroziniu meningitu, radikuloneuritu,

Banvarko limfocitiniu meningoradikuloneuritu, Laimo artritu ir kt. Tačiau, kai 1981 – 1982 metais

įrodyta visų jų etiologinė vienovė ir rastas ligos sukėlėjas, ligai suteiktas oficialus Laimo ligos (Lyme

disease) pavadinimas („Tarptautinė ligų nomenklatūra”, Ženeva, 1985).

Pirmą kartą šią ligą aprašė A. Steere JAV 1977 m. Konektikuto valstijos Laimo miestelyje, iš

kur ir kilo ligos pavadinimas. 1975 m. šia liga susirgo daug vaikų. Pradžioje jiems visiems buvo

diagnozuotas juvenilinis reumatoidinis artritas. Tačiau po ilgų ir kruopščių tyrimų 1981 m. nustatyta,

jog tai atskira, erkių perduodama liga, kurią sukelia anksčiau mokslui nežinomos rūšies mikrobas –

borelija. Jos atradėjo V. Burgdorferio garbei 1984 m. sukėlėjas pavadintas Borrelia burgdorferi.

Laimo ligai, kaip ir erkiniam encefalitui, būdingas gamtinis židiniškumas, kuris yra nulemtas

viso komplekso gamtinių sąlygų. Tai pirmiausia priklauso nuo kraštovaizdžio ypatumų, tose vietose

gyvenančių stuburinių gyvūnų – erkių matintojų skaičiaus bei jų populiacijos tankio, miškų

struktūros, pačių erkių gausumo ir įvairių kitų aplinkybių. Atlikti epidemiologiniai tyrimai parodė,

kad didžiojoje mūsų šalies teritorijos dalyje yra visos reikiamos gamtinės sąlygos Laimo ligos

židiniams formuotis ir egzistuoti (Žygutienė, 1991; 1994).

Įsisiurbus infekuotai erkei užsikrėtimo tikimybė yra labai didelė, o gal būt net absoliuti, be to

imunitetas Laimo ligos atveju labai nestabilus (Bunikis, 2000; Gailevičius, 1996).

Lietuvoje Laimo liga pirmą kartą nustatyta 1987 m. vasarą Vilniaus universiteto Gamtinių

židininių infekcijų mokslinio tyrimo laboratorijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos surengtos

mokslinės ekspedicijos metu. Tų pačių metų rudenį ši liga diagnozuota ir keliems Vilniaus

gyventojams. O po dvejų metų Vilniaus universiteto infekcinių ligų klinikos Gamtinių židininių

infekcijų mokslinio tyrimo laboratorijoje pavyko išskirti grynas šio sukėlėjo kultūras iš erkių,

surinktų Lietuvoje (konsultavo JAV mokslininkas, vienas iš B. Burgdorferi atradėjų A. Barburas).

Taip buvo įrodytas Laimo ligos endemiškumas Lietuvoje, jos gamtinių židinių egzistavimas mūsų

šalies teritorijoje (Motiejūnas, 1997).

19

1.7.1. Laimo ligos klinika

Liga įdomi tuo, kad kiekvienam ligoniui patologiniai simptomai pasireiškia individualiai. Tai

lemia įvairios priežastys: amžius, premorbidinis fonas, gretutinės alerginės ir sisteminės ligos, širdies

kraujagyslių ir nervų sistemos būklė.

Laimo liga skirstoma ir tris ligos stadijas. Pagal laiką ir klinikinius simptomus tiksliai

apibrėžti ligos stadiją sunku. Skiriamos trya šios ligos stadijos.

Ankstyvoji Laimo liga (ūmi eiga):

I. Lokalaus pažeidimo stadija;

II. Sukėlėjo diseminacijos stadija.

Vėlyvoji Laimo liga (lėtinė eiga):

III. Organų morfologinių pažeidimų stadija (Gailevičius ir kt., 1996).

Pagrindinės Laimo ligos klinikinės stadijos ir pažeidimai nurodyti 2 lentelėje.

2 lentelė. Laimo ligos klinikinės stadijos ir pažeidimai (Gailevičius ir kt., 1996).

Stadija Laikas po užsikrėtimo Simptomai

Nuo 3 iki 60 dienų –Erythema chronicum migrans (ECM) (lėtinė migruojanti

raudonė);

–Lymphocytoma cutis (odos limfocitoma);

–subfebrili temperatūra;

–gripoidiniai reiškiniai.

I.

II. 2 – 9 mėnesiai Nervų sistemos pažeidimai.

Atramos – judėjimo aparato pažeidimai.

Širdies pažeidimai.

Odos pažeidimai.

Akių pažeidimai

Kiti pažeidimai.

III. > 9 mėnesiai Oligoartritas.

Lėtinis atrofinis akrodermatitas.

Lėtinis progresuojantis encefalomielitas,

polineuropatijos,demencija.

Keratitas.

Pankarditas.

20

Dažniausiai pirmas Laimo ligos simptomas – tai lėtinės migruojančios eritemos atsiradimas

(ECM). Tai įvyksta 60–80 % ligonių. Lėtinė migruojanti eritema – neabejotinas Laimo ligos

simptomas (Gailevičius ir kt., 1996); (Gray, Kahl, 2002). Šį pažeidimą diagnozavus, iškart skiriamas

gydymas.

ECM atsiranda 3–60 (vidutiniškai 10–18) dienų po erkės įkandimo (tik 30–40% ligonių nurodo erkės

įkandimą). ECM atsiranda aplink erkės įkandimo vietą, dydis nuo 5–6 iki 60–70 cm skersmens, po 4–

8 savaičių paraudimas spontaniškai gali išnykti ir be gydymo (Gailevičius ir kt., 1996).

10 pav. Lėtinė migruojanti eritema

1.7.2. Sergamumas Laimo liga Vilniaus mieste ir Lietuvoje

Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės centre bei Vilniaus visuomemės sveikatos centre

kasmet registruojami žmonės kreipęsi dėl erkės įkandimo bei susirgę Laimo liga.

1995 – 2005 m. Vilniaus mieste ir Lietuvoje sergamumas Laimo liga buvo toks (3 lentelė):

3 lentelė. Sergamumas Laimo liga Vilniaus mieste ir Lietuvoje

Manoma, kad sergamumas Laimo liga nemažėja dėl gausėjančios Ixodes ricinus populiacijos,

ekonominės šalies padėties (nedarbo, kai žmogaus pragyvenimo arba papildomo uždarbio šaltiniu

tampa miškas), vis populiarėjantis laisvalaikio leidimas gamtoje, užmirštant apie saugos priemones

arba jų nežinojimas.

1.8. IKSODINIŲ ERKIŲ KONTROLĖ

Erkių skaitlingumas kontroliuojamas įvairiais būdas: keičiama jų natūrali gyvenamoji vieta

(šienajauma žolė, išvežamos nukritusios šakos, miško darbų atliekos, išvartos, pjaunami

menkaverčiai krūmai), prižiūrimi parkai, pievos (neleidžiama užaugti žolei aukštesnei nei 10 cm).

Šiandieniniame pasaulyje nėra populiaru erkių skaitlingumą reguliuoti naudojant cheminius

preparatus. Nors prieš 40 metų jie buvo sėkmingai naudojami bei rekomenduojami (Podėnaitė, 1962;

Kadytė, 1958 ). Cheminės medžiagos turi žalingą poveikį aplinkai bei veiksmingos tik trumpą laiką.

Kai kuriais atvejais gali būti mažinamos gyvūnų „šeimininkų“ populiacijos. Tačiau tokie metodai

nepraktiški ir gali sukelti neigiamas ekologines pasekmes, o organinės kilmės fosforų ir piretroidų

panaudojimas gali sukelti gyvūnų ir žmonių intoksikacijas. Erkių kontrolę galima vykdyti naudojant

biologinius metodus – tai vabzdžių plėšrūnų paleidimas pvz. vorų, vabalų, termitų ir bakterinių

patogenų prieš erkes panaudojimas, sterilių erkių (patinų) įleidimas į erkių populiaciją, gyvūnų

šeimininkų imunizacija. Erkių kontrolė turi būti vykdoma tik atsižvelgus į metodų ekologinius

padarinius (Parola, 2001).

21

Pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai naudojami dideli miškų masyvai. Dėl kertamų subrendusių

spygliuočių medynų daugėja lapuočių medžių ir pomiškio plotai, plinta žolės ir krūmų plotai. Taip

gerėja iksodinių erkių gyvenimo sąlygos. Biocenozių pasikeitimas gerina erkių mitybos sąlygas.

Taip pat erkių populiaciją didina dirbtinis miškų atželdinimas, kurie nuosavynės teise

priklauso ne valstybei o šeimininkui. Miško savininkai turėtų neužmiršti mišo tvarkymo darbų, bei

įspėjamųjų ženklų visuomenei apie erkes (Cunha, 2000).

Manoma, kad iksodinių erkių gausumo padidėjimui didelės įtakos turi klimato šiltėjimas.

Atšilimo metais stebėtas žymus daugelio gyvūnų, tarp jų ir erkių maitintojų, arealo išplitimas.

Atšilimas trumpina erkių metamorfozes bei vystymąsi, taip greičiau didėja jų populiacija, bei

infekuotumas.

1.9. ANTROPOGENINIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA ERKIŲ INFEKUOTUMUI.

Pastaruoju metu imta domėtis, ar antropogeniniai veiksniai lemia erkių morfologius

pakitimus, sunkiųjų metalų kaupimasis – skeleto anomalijas, o visa tai – erkių infekuotumą ligų

sukėlėjais.

Teigiama, kad morfologiškai pakitusių Ixodes ricinus atsiradimas yra viena iš antropogeninio

poveikio į erkių populiaciją pasekmių Eurazijoje. Yra įrodyta, kad besikaupdamas sunkusis metalas

Cd sukelia erkių skeleto anomalijas. Prof. Aleksejevo tyrimų išvadomis, tokios erkės plačiai

paplitusios Rusijoje ir kai kuriose Europos šalyse (Anglija, Danija ir Vokietija).

Anomalių erkių su skirtingai deformuotu egzoskeletu paplitimas, nustačius

stereomikroskopiškai, yra nuo 12–25 iki 50%. Cd jonų santykis išmatavus kolorimetrijos metodu tarp

anomalių ir normalių mėginių yra toks: (mg/kg): Danija – 6,93/5,52; Kaliningrado regionas (Kuršių

nerija) – 19,44/3,6; Novgorodas – 5,6/2.93; St. Peterburgas – 5.56/3.29. Taigi kadmio kiekis

anomaliose erkėse yra 1,5–2 kartus didesnis nei normaliose. Cd akumuliacija keičia erkių

metabolizmą, imunitetą ir erkių gausą.

Dviejų dalių Ixodes erkių populiacijos mikrobiologiniai mikrofloros tyrimai parodė, kad

Gram–neigiamų ir Gram–teigiamų bakterijų, bacilų, kokų ir grybų yra daug daugiau anomaliose

erkėse (47 rūšys) nei normaliose (28 rūšys). Tik 14 iš 61 mikrofloros rūšių sutampa abiejose erkių

grupėse. Ne daugiau kaip 4 rūšys mikrofloros buvo rastos normaliose erkėse, tuo tarpu erkės su

egzoskeleto anomalijomis turėjo 5–7 rūšis vienu metu. Tik anomaliose erkėse Staphylococcus ir

Penicillum genties grybai absoliučiai vyrauja. Stafilokokai yra žinomi kaip apsauginių medžiagų

stimuliatoriai, kurių padidėjimas yra erkių imuninės sistemos stimuliacijos žymuo. Stafilokokų

injekcija ar absorbcija su maistu stimuliuoja žarnų lizocimo produkciją tai taip pat yra erkių imuniteto

22

stimuliacijos žymuo. Tokiu būdu didelis stafilokokų taip pat kaip ir Penicilum grybų paplitimas

anomaliose erkėse gali tarnauti kaip erkių imuninės sistemos supresijos indikatorius.

Anomalių erkių imuninės sistemos supresija lemia erkių pernešamų patogeninų (Borrelia, Ehrlichia,

Anaplazma, Babesia spp. ar TBE viruso) didesnį paplitimą erkių populiacijos dalyje. Dvejos ar trejos

infekcijos dažniau nustatomos anomalių erkių populiacjoje nei normalių. Daugiau mikroorganizmų,

kurie sąlyginai patogeniniai žmogui (pvz., Aspergillus grybai), buvo išaiškinti būtent anomaliose

erkėse.

Antropogeninė įtaka ir aplinkos užterštumas lemia anomalių erkių paplitimą bei jų didėjimą

Ixodes populiacijoje. Tokių erkių imunitetas yra supresijoje ir tokių pernešėjų gausa didėja.

Morfologiškai pakitusių individų pavojingumas yra daug didesnis (Alekseev, Dubinina, 2005).

2. TYRIMŲ MEDŽIAGA IR METODIKA 2.1. TRUMPA TIRTŲ VIETOVIŲ CHARAKTERISTIKA

Vilnius yra labiausiai apželdintas Lietuvos miestas – želdynai sudaro 44% ploto (Žygutienė,

1996). Miesto želdynai – tai vieta vilniečių laisvalaikiui ir poilsiui. Tyrimui mes pasirinkome 2

didžiausius miesto parkus: Bukčių parko želdyną bei Vingio parko želdyną. Vadovaudamiesi Laimo

ligos diagnostikos metodikomis (Lietuvos respublikos SAM įsakymas 1992–05–25 Nr.185. Dėl

Laimo ligos diagnostikos, gydymo ir profilaktikos) tyrimui naudojome šiuose parkuose surinktas

erkes. Tyrimai atlikti Vingio bei Bukčių parkų stacionaruose. Abiejuose parkuose erkės renkamos

nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudenis – 9 mėnesius.

2.1.1. Vilniaus miesto Bukčių ir Vingio parkų augalija

Vingio parkas užima 167,8 ha plotą, Bukčių parko plotas 164,9 ha. Šie želdynai priskiriami

borealiniam šiaurės pusrutulio spygliuočių miškam Vaccinio – Picetea abies Br.-Bl. In Br.-Bl. Et.al.

1939. Tai vyraujantys miškai Lietuvoje, kurių medynus formuoja Pinus sylvestris arba Picea abies su

lapuočių priemaiša. Šios klasės charakteringos rūšys yra šios: Hylocomium splendens, Juniperus

communis, Moneses uniflora, Pleurozium schreberi, Pyrola rotundifolia, Vaccinium myrtillus,

Vaccinium vitis-idaea. Klasė išskiriama į eilę Caladonio – Vaccinetalia .Ši eilė apima pušynų

bendrijas. Tai Lietuvos miškų kraštovaizdžio pagrindinis komponentas.

11 pav. Bukčių parkas

12 pav. Vingio parkas

23

Tokie miškai paplitę visoje teritorijoje. Auga mezotrofinėse ir oligotrofinėse augavietėse, smėlio,

priesmėlio dirvožemiuose, retai durpėse. Eilės charakteringos rūšys: Cetraria islandica, cladonia

spp., Diphasiastrum complanatum, Melampyrum pratense, Monotropa hypopitys, Pinus sylvestris.

Vyrauja mažo glaudumo pušynai (0,5–0,6), dažnai mišrūs ir dviardžiai. Trakai vidutinio tankumo.

Jame vyrauja šermukšnis, šaltekšnis, kadagys, pasitaiko lazdynų, sausmedžių. Žolinė danga vidutinė

(Navasaitis ir kt, 2003).

2.1.2. Tyrimų vieta bei laikas

Minėtuose parkuose pasirinkome po vieną stacionarą – pastovią 1 km. miško atkarpa, kurioje

kas dešimtadienį nuo balandžio iki lapkričio mėnesio bus renkamos erkės. Stacionarą stengiamasi

pasirinkti taip, kad einant pasirinkta kilometro atkarpa būtų apimti kuo įvairesni biotopai. Erkių

rinkimas pradedamas nuo ankstyvo pavasario, kai tik nutirpsta sniegas ir dirvos paviršius išyla iki

+ 7°C temperatūros. Tyrimai atlikti 2005 m.

13 pav. Bukčių ir Vingio parkų stacionarai

2.2. ERKIŲ RINKIMUI NAUDOTI METODAI

Alkanų erkių rinkimui naudojami šie metodai: rinkimas „vėliavėle“, „šukuotojo“ metodas ir

„rinkimo nuo savęs“ metodas.

Populiariausias bei dažniausiai naudojamas erkių rinkimas – tai rinkimas „vėliavėlės“ metodu. Šiam

darbui erkės buvo renkamos taip pat „vėliavėlės“ metodu.

2.2.1. Erkių rinkimas „vėliavėlės“ metodu

Erkių rinkimui naudojamos „vėliavėlės“ (14, 15 pav.) iš medvilninės grublėtu paviršiumi

80 cm pločio bei 100 cm ilgio. Vienas vėliavėlės galas tvirtinamas prie lazdos, kitas paliekamas

laisvas. Kad vėliavėlė velkama per miško paklotę išlaikytų formą, į ją dviejose vietose įveriami vielos

strypai. Naudojant taip paruoštą vėliavėlę renkamos erkės. Rinkti pradedama apdžiūvus rytinei rasai

ne anksčiau 10 val. ryto, nes velkant vėliavėlę per šlapią augaliją ji sušlampa ir prie jos nekimba

erkės. Erkės renkamos 1 km atkarpoje pirma viename parke, paskui kitame. Tempiant vėliavėlę

miško augalija kas penki žingsniai sustojama ir ji apžiūrima – nurenkamos lervos, nimfos ir

suaugusios erkės. Erkių skaičiaus rodikliu laikomas surinktų erkių skaičius vieno kilometro maršrute.

24

14 pav. Erkių rinkimas „vėliavėlės“ metodu

15 pav. Prie „vėliavėlės“ prikibusi Ixodes ricinus patelė

2.2.2. Erkių rinkimas kitais metodais

Be naudoto metodo erkės gali būti renkamos „šukuotojo“ metodu. Tam tikslui naudojamas

„šukuotojas“ – tai gabalėlis faneros 40 – 50 cm dydžio, iš abiejų pusių aptrauktas balta medvilnine

medžiaga. Viename kampe pritaisoma 1,5 – 1,8 m ilgio rankena. Laikydamas šukuotoją už rankenos

taip, kad būtų vertikalioje padėtyje, o jo platusis galas šiek tiek pakilęs virš žemės paviršiaus,

rinkėjas, eidamas į priekį prieš save tokiu šukuotoju skiria augalus, kartkartėm jį apžiūrėdamas bei

nuimdamas prikibusias erkes. Gaudymas šiuo metodu netinkamas ankstyvą pavasarį, nes yra žema

augalų danga ir todėl sumažėja tiriamasis plotas.

Jei norima nustatyti aukštį, kuriame laikosi aktyvios erkės, naudojamas „ekranas“. Jis

gaminamas iš 200 – 75 cm dydžio balto audeklo, šonuose pritvirtinamos dvi dviejų metrų lazdos.

Audeklas yra suliniuojamas kas 25 cm skersinėmis linijomis. Taip paruoštą „ekraną“ rinkėjas ima už

viršaus ir velka šalia savęs. Kas dešimt žingsnių audeklas apžiūrimas, erkės nuimamos ir pažymimas

jų prisikabinimo aukštis.

Taip pat naudojamas erkių rinkimo nuo savęs metodas. Naudojant šį metodą turi dalyvauti du

žmonės. Rinkėjai eina nutolę vienas nuo kito per 5 – 8 žingsnius, kas 2 – 3 min. apsižiūrėdami savo

drabužius ir nusirinkdami prikibusias erkes, kiekvienas atskirai nuo savo drabužių. Po 15 min.

rinkėjai susitinka ir erkes nurenka vienas nuo kito. Šis erkių rinkimo metodas beveik nenaudojamas,

nes nėra tikslus bei patogus naudoti.

2.3. SURINKTŲ ERKIŲ LAIKYMAS IR RŪŠIES NUSTATYMAS

Surinktos erkės įdedamos į švarius, sunumeruotus mėgintuvėlius – atskirai lervos, nimfos,

suaugusios patelės ir suaugę patinėliai. Drėgmės palaikymui į mėgintuvėlius dedama žolė,

mėgintuvėliai užkemšami marlės arba vatos kamščiais. Erkės mėgintuvėliuose išlieka gyvybingos tol,

kol išdžiūva žolė, esant reikalui ir norint erkes išlaikyti mėnesį ir ilgiau mėgintuvėliai su erkėmis

specialiuose penaluose dedami į šaldytuvą statmenai. Žolė mėgintuvėliuose turi būti keičiama arba

naudojami kiti drėgmės palaikymo būdai.

16 pav. Į mėgintuvėlius surinktos erkės

Rūšies nustatymui naudojamas vadovas – Fauna SSSR Paukoobraznye (Fauna, 1950).

25

2.4. LAIMO LIGOS SUKĖLĖJŲ IDENTIFIKACIJA

Laimo ligos sukėlėjai identifikuojami 3 pagrindiniai būdais:

1. Vitalinių preparatų mikroskopija tamsiame regėjimo lauke;

2. Fiksuotų dažytų preparatų mikroskopija, naudojant imersinę sistemą;

3. PGR (grandininė polimerazės reakcija).

Šiame darbe naudojome 2 tyrimo metodus – tai vitalinių preparatų mikroskopiją tamsiame regėjimo

lauke (lervoms tirti) ir fiksuotų dažytų preparatų mikroskopiją (suaugėliams ir nimfoms tirti).

2.4.1. Naudojamos priemonės ir medžiagos

Įranga:

– biologinis mikroskopas su imersiniu objektyvu (didinantis 100x, 400x ir 1000x);

– biologinis mikroskopas su tamsaus regėjimo lauko kondensoriumi (didinantis 100x, 400x ir 1000x);

– džiovinimo spinta, galinti palaikyti 140 – 145º C, reikalinga stiklelių džiovinimui;

– elektroninės svarstyklės;

Priemonės:

– švarūs neriebūs objektiniai stikleliai 76 x 26 mm, ne storesni kaip 1,4–1,5 mm;

– dengiamieji stikleliai18x18 mm;

– pipetės;

– atsparus vandeniui bei dažams rašiklis;

– spiritinė lemputė;

– indai (stiklinės kiuvetės) preparatų dažymui;

– smailios preparavimo adatos;

– entomologinis pincetas;

– anatominis pincetas;

– žirklutės;

– stiklinės matavimo kolbos, menzūros;

– vienkartinės piršinės.

Reagentai:

– Romanovskio – Gimzos dažai;

– Kristalvioleto dažai;

26

– vandenilio peroksido tirpalas;

– 70% etilo spirito tirpalas.

– formalino eterio tirpalas

– 0,85 % NaCl tirpalas (fiziologinis tirpalas).

2.4.2. Fiksuotų dažytų preparatų iš erkių gaminimas ir jų mikroskopavimas

Metodika paruošta remiantis Laimo ligos epidemiologija, diagnostika, klinika ir profilaktika

(metodinės rekomendacijos) 1992 m. gegužės mėn. 25 d. įsakymo Nr. 185 priedas Nr. 2”.

Šis metodas taikomas Laimo ligos sukėlėjų Borrelia burgdorferi sensu lato nustatymui Ixodes ricinus

erkių žarnyno turinyje.

Pirmiausia yra paruošiami objektiniai stikleliai, jie nuriebalinami merkiant juos 1–2 val. į

formalino eterio tirpalą, džiovinami, nusausinami, sunumeruojami. Pasiruošiamos reikalingos darbui

priemonės. Gyva erkė suimama pincetu ir žirklėmis nukerpamas užpakalinis jos kūno kraštas (17

pav.)

17 pav. Pincetu suimama Ixodes ricinus patelė

18 pav. Preparato ruošimas

Tuo pačiu pincetu laikant erkę vertikaliai, pjūvio vieta braukiama per objektinio stiklelio paviršių –

daromi 2,5–3,0 cm 2 tepinėliai ne daugiau kaip vieno ląstelių sluoksnio. Likusi nepanaudota erkės

kūno dalis merkiama į vandenilio peroksido tirpalą nukenksminimui. Tepinėliai džiovinami ore.

Išdžiūvusius tepinėlius fiksuojame. Tai atliekame spiritinio degiklio liepsna – objektinis stiklelis

tepinėliu į viršų 3 kartus pertraukiamas pro liepsną taip, kad tiesioginis jos poveikis truktų ne ilgiau

kaip 1–2 sekundes. Tokį preparatą galima ilgai laikyti sausoje vietoje kambario temperatūroje.

Užfiksuoti preparatai dažomi. Dažoma Romanovskio – Gimzos būdu, objektinius stiklelius sudedant į

dažymui skirtus indus ir užpilant 5% Romanovskio – Gimzos dažais, laikoma 40–60min. Nudažyti

preparatai skalaujami po silpna vandens srove, džiovinami.

Nudažyti 5% Romanovskuio – Gimzos būdu, nuskalauti ir išdžiovinti preparatai 10–30 min.

dažomi kristalvioletu. Skalaujami silpna vandens srove, džiovinami.

Paruoštą ir nudažytą preparatą reikia tirti ne vėliau kaip po 2–3 savaičių, kadangi greitai

pradeda šviesėti. Iki tyrimo preparatai laikomi tamsoje. Išblukusį preparatą aukščiau aprašytu būdu

dar kartą galima dažyti kristalvioletu.

27

Erkės nimfos preparato ruošimas atliekamas taip pat kaip ir suaugusios erkės.Bet jei nimfa

pirmo ūgio – ji traiškoma lancetu. Erkės liekanomis perbraukiama per objektinį stiklelį. Iš nimfos

dažniausia daromas tik vienas tepinėlis, retais atvejais 2.

Paruošti ir nudažyti preparatai mikroskopuojami, žiūrint pro imersinį objektyvą (x90).

Preparatuose padarytuose iš labai infekuotų erkių, borelijas pavyksta aptikti pačioje tyrimo pradžioje,

pirmajame tepinėlyje. Tačiau tarp užkrėstų pernešėjų dominuoja silpnai infekuoti individai, tad

reikalinga įdėmiai peržiūrėti ne mažiau 200 – 250 laukų ir tam reikalinga ne mažiau 30 min.

Preparatą galima vertinti neigiamai, jei apžiūrėtame aukščiau nurodytų laukų skaičiuje neaptikta nė

vienos Borrelia burgdorferi sensu lato – Laimo ligos sukėlĖjos.

2.4.3. Vitalinių erkių preparatų ruošimas ir tyrimas mikroskopuojant tamsiame regėjimo lauke

Šį tyrimo metodą naudojome lervoms tirti. Dėl labai mažo lervų dydžio nėra galimybės daryti

tepinėlių iš lervų žarnyno turinio bei j mikroskopuoti, tad naudojome skubų metodą gyvoms

borelijoms nustatyti. Šiuo metodu buvo tiriamos visos parkuose surinktos lervos.

19 pav. Ruošiamas preparatas iš lervos

Pirmiausia paruošiami objektiniai ir dengiamieji stikleliai, nuriebalinami, merkiant juos 1–2

val. į nuriebalinimui skirtą tirpalą, džiovinami, nusausinami. Ant sauso ir švaraus objektinio stiklelio

užlašinamas 20 ml fiziologinio tirpalo lašas, į jį įdedama tiriamoji erkė (lerva). Lancetu lerva

sutraiškoma ir erkės turinys sukamaisiais judesiais paskirstomas fiziologinio tirpalo laše – 0,7–0,8 cm

plote. Paruoštas lašas uždengiamas dengiamuoju stikleliu. Preparatas mikroskopuojamas tamsiame

regėjimo lauke paralelinėmis eilėmis, kad tolygiai būtų peržiūrėtas visas plotas. Taip paruoštas

preparatas pradeda džiūti po 10–15 min., todėl jo peržiūrą reikia pradėti iš karto po paruošimo. Reikia

peržiūrėti ne mažiau kaip 200 laukų ir jei juos peržiūrėjus neaptinkama nė vienos borelijos –

preparatas vertinamas neigiamai.

28

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. IXODES RICINUS AKTYVUMO BEI GAUSOS DINAMIKA VILNIAUS MIESTO BUKČIŲ

IR VINGIO PARKUOSE

Tiriant gamtinius Laimo ligos židinius yra svarbu išsiaiškinti erkių aktyvumo ir gausos

dinamiką, patelių, patinų, nimfų ir lervų pasiskirstymą bei jų infekuotumą.

0

5

10

15

20

25

I II III I II III I II III I II III I II III I II III I II III I II III

balandis gegužė birželis liepa rugpjūtis rugsėjis spalis lapkritis

Erk

ių s

kaič

ius

Vingio parkasBukčių parkas

20 pav. Erkių aktyvumo dinamika Bukčių ir Vingio parkuose 2005 m.

Minėtuose stacionaruose erkės buvo stebimos nuo balandžio I dešimtadienio iki lapkričio III

dešimtadienio. I balandžio mėnesio dešimtadienį nė viename iš stacionarų erkių neaptikta. Pirmosios

erkės pasirodė Vingio parke ir tai buvo II balandžio mėnesio dešimtadienis, balandžio 15 diena, iš

viso surinkta 10 erkių. Šiame miške erkės pasirodė anksčiau, nes jame greičiau nutirpo sniego danga,

čia retesnis trakas ir dirvos paviršius pasiekė erkėms tinkamą temperatūtą – apie +7 °C. Bukčių parke

pirmosios erkės aptiktos tik III balandžio mėnesio dešimtadienį, balandžio 27 dieną, iš viso surinkta

12 erkių. Šis miškas drėgnesnis, tamsesnis, tankesnis pomiškis, čia sniego danga galutinai ištirpo tik

pirmą mėnesio dešimtadienį. Balandžio mėnesio III dešimtadienį Vingio parke stebimas erkių

aktyvumo padidėjimas, kuris tęsėsi iki birželio I dešimtadienio. Didžiausio erkių aktyvumo metu

surinkta 13 erkių. Laikotarpis nuo balandžio mėnesio III dešimtadienio iki birželio mėnesio I

dešimtadienio Vingio parke vadinamas pavasariniu piku. Bukčių parke pavasarinis pikas prasidėjo

staiga nuo balandžio III dešimtadienio (12 erkių) ir tęsėsi iki gegužės III dešimtadienio ( 10 erkių).

29

Birželio mėnesio pirmaisiais dešimtadieniais iškrito daug kritulių, oro temperatūra siekė 20°

C. Šiuo laikotarpiu erkių aktyvumas abiejuose parkuose po truputį mažėjo ir tik birželio mėn. III

dešimtadienį Bukčių parke stebimas staigus nedidelis pakilimas (9 erkės). Po šio pakilimo lyginant

Vingio ir Bukčių parkus, kiekvieną dešimtadienį iki pat lapkričio mėnesio pabaigos Bukčių parke

erkių aktyvumas bus didesnis, skirtingai nei pavasario dešimtadieniais, kai daugiau erkių buvo

surinkta Vingio parke.

Liepos mėnesio dešimtadieniais ir rugpjūčio mėnesio I dešimtadienį erkių aktyvumas

abiejuose parkuose minimalus, rastos 2, 3 daugiausia 6 erkės kas dešimtadienį. Dauguma erkių šiame

laikotarpyje jau pasimaitinusios ir po miško paklote virškina maistą, neriasi į kitą vystymosi stadiją, o

suaugusios patelės brandina ir deda kiaušinius. Liepos mėnesį oro temperatūra aukšta, maža drėgmės,

o tokios sąlygos nepalankios erkių aktyvumui, todėl šį laikotarpį erkės neaktyvios.

Pradedant rugpjūčio mėnesio II dešimtadieniu, erkių aktyvumas pradėjo staiga didėti ir rugpjūčio III

dešimtadienį buvo pasiektas didžiausias erkių skaitlingumas viso sezono metu. Taigi nuo rugpjūčio II

dešimtadienio Bukčių parke ir nuo rugpjūčio III dešimtadienio Vingio parke iki rugsėjo II

dešimtadienio abiejuose parkuose stebimas rudeninis erkių aktyvumo pikas. Bukčių parke rudeninio

piko metu surinktos 23 erkės, Vingio parke surinkta 15 erkių. Rudeniniai pikai abiejuose parkuose

yra didesni ir ryškesni už pavasarinius, tam turėjo įtakos ilgas ir šiltas ruduo. Pasibaigus rudeniniam

erkių aktyvumo pikui spalio mėnesio dešimtadieniais surenkama po 1 arba 2 erkes.

Spalio mėnesio II dešimtadienį Vingio parko stacionare erkių aktyvumas buvo nulinis, tačiau

spalio mėnesio III dešimtadienį erkės šiame parke vis dar aktyvios, spalio mėnesio 25 dieną rasta

viena erkė. Vėliau pasirodžius pirmosioms erkėms Bukčių parke, jų aktyvumas užsitęsė iki lapkričio

mėnesio II dešimtadienio. Nors I lapkričio dešimtadienį šio parko stacionare erkių nerasta, II mėnesio

dešimtadienį erkės aktyvios, lapkričio mėnesio 14 dieną rasta 1 erkė. Erkės stebėtos ir III lapkričio

mėn. dešimtadienį, bet stacionare jų neaptikta.

Erkių aktyvumui Bukčių ir Vingio parkuose palyginti naudojome vienfaktorę dispersinę

analizę. Skaičiavimai rodo, kad balandį 3,6 vieneto erkės aktyvesnės Vingio parke, o rugpjūčio

mėnesį 6,66 vieneto aktyvesnės Bukčių parke.

Anova (ANalysis Of VAriance) vienfaktorės dispersinės analizės rezultatai: F-statistika –

3,383, P-reikšmė – 0,02, Q – 0,95. Rezultatai rodo, kad erkių aktyvumas minėtuos parkuose skiriasi.

30

Erkių aktyvumas Bukčių parke palyginus su 1998 m. atliktais tyrimais ne mažėja, o didėja.

Tai matyti palyginus 1998 m. atliktus tyrimus su 2005 m. atliktais tyrimais.

0

5

10

15

20

25

I II III I II III I III III I II III I II III I II III I II III I II III


Erk

ių s

kaič

ius

1998m.2005m.

21 pav. Erkių aktyvumo dinamika Bukčių parke 1998 m. ir 2005 m.

Lygindami 1998 m. ir 2005 m. atlikus tyrimus, matome, kad 1998 m. pirmosios 4 erkės

Bukčių parke aptiktos jau I balandžio mėnesio dešimtadienį. Tam turėjo įtakos ankstyvas ir šiltas

pavasaris. 2005 m. pavasaris vėlyvesnis ir pirmosios erkės pasirodė tik po dviejų dešimtadienių.

Pavasarinis pikas didesnis 1998 m. (19 erkių), 2005 m. pavasarinio piko metu surinkta 15 erkių.

Liepos mėnesio II dešimtadienį 1998 m. ir 2005 m. erkių aktyvumas aiškiai skiriasi, kai 2005 m. jis

minimalus ir yra būdingas šiam laikotarpiui, tai 1998 m. surinkta net 11 erkių. Tokį pakilimą lėmė

netipinė liepos mėnesio oro temperatūra bei drėgmė. Rudeninis pikas kitaip nei pavasarinis yra

didesnis 2005 m. Galima sakyti, kad 2005 m. stebėtas pats didžiausias rudeninis erkių aktyvumas

lyginant su anksčiau šiame parke atliktais tyrimais. Nuo spalio mėnesio vidurio 1998 m nepastebėta

nė viena erkė, kai 2005 m. erkės aktyvios dar keturis dešimtadienius.

Anova (ANalysis Of VAriance) vienfaktorės dispersinės analizės rezultatai: t-statistika – -

0,529, kritinė reikšmė – 0,031, Q – 0,95. Rezultatai rodo, kad erkių aktyvumas 1998 m. ir 2005 m.

Bukčių parke skiriasi, nes t statistika didesnė už kritinę reikšmę.

31

Palyginę (22 pav. ) surinktų erkių kiekį Bukčių ir Vingio parkuose 2005 m., matome, kad

Vingio parke erkių gausa yra 1,18 karto mažesnė nei Bukčių parke.

120125130135140145150155160165

Vingio parkas Bukčių parkas

22 pav. 2005 m. Bukčių ir Vingio parkuose surinktų erkių skaičius

140

145

150

155

160

165

Bukčių parkas 2005 m. Bukčių parkas 1998 m.

23 pav. 2005 m. ir 1998 m Bukčių parke surinktų erkių skaičius

2005 m. (23 pav.) erkių 1,09 karto Bukčių parke surinkta daugiau nei 1998 m. Taigi erkių

populiacija šiame parke didėja.

Stebėdami suaugusių erkių, nimfų ir lervų aktyvumo dinamiką Vingio parke (24 pav.),

matome, kad suaugėlių aktyvumas nuo balandžio mėn. II dešimtadienio iki birželio III dešimtadienio

yra žymiai didesnis nei nimfų, o lervų visai neaptinkama. Daugiausia nimfų pavasarinio piko metu

surinkta II balandžio dešimtadienį (12). Nuo birželio mėn. I dešimtadienio iki liepos II dešimtadienio

nepastebėta nė vienos nimfos ir lervos. Nuo rugpjūčio vidurio suaugėlių, nimfų ir lervų aktyvumas

32

keičiasi. Rudeninio piko metu pirmoje rugsėjo dekadoje sugaunami tik 5 suaugėliai, bet nuo

rugpjūčio III dešimtadienio suaktyvėja nimfos (8 nimfos). Šį dešimtadienį pasirodo pirmosios 4 šio

sezono lervos, jų aktyvumas tęsiasi nuo I rugsėjo dešimtadienio iki rugsėjo III dešimtadienio. Šiuo

laikotarpiu aktyvios ir nimfos. Spalio mėnesį jau nerasta nė vienos nimfos ir lervos. Vingio parke

ilgiausiai aktyvūs suaugėliai – iki spalio mėn. III dešimtadienio.

Suaugėlių aktyvumas, pavasarinio piko metu pasiekęs maksimumą, kitais dešimtadieniais

mažėja, neišsiskirdamas rudeniniu aktyvumu, stebimas nežymus rudeninis pikas II rugsėjo

dešimtadienį. Nimfos turi du aiškus aktyvumo pikus: mažesnį pavasarinį ir didesnį rudeninį. Lervos

aktyvios tik rudenį, rugsėjo I dešimtadienį pasiekusios maksimumą, po dviejų dešimtadienių daugiau

nepastebėtos.

0

2

4

6

8

10

12

14



Erkių

skaiči

us

lervosnimfossuaugėliai

24 pav. Lervų, nimfų ir suaugėlių aktyvumo dinamika Vingio parke

Bukčių parke (25 pav.) II balandžio dešimtadienį surinkti 3 suaugėliai ir 9 nimfos, taigi

pasirodžius pirmosioms erkėms šiame parke nimfos aktyvesnės už suaugėlius, kitaip nei Vingio

parke. Nuo gegužės I dešimtadienio nimfų ir suaugėlių aktyvumas keičiasi: nimfų stipriai mažėja, o

suaugėlių – didėja. Daugiausia suaugėlių surinkta pavasarinio piko metu, gegužės III dešimtadienį.

Birželio, liepos mėnesiais suaugėlių aktyvumas mažėja, kol pasiekia minimalų – rugpjūčio I

dešimtadienis. Kitais mėnesiais suaugėliai aktyvūs, bet aktyvumas nėra didelis – vidutiniškai 3 erkės.

kas dešimtadienį. Paskutinė erkė – suaugėlis pastebėta II lapkričio dešimtadienį. Nuo rugpjūčio I

dešimtadienio labai suaktyvėjo nimfos ir jų didžiausia gausa – rugpjūčio III dešimtadienį. Paskutinė

nimfa rasta rugsėjo II dešimtadienį. Nuo rugpjūčio III dešimtadienio Bukčių parke pasirodo

pirmosios lervos, šį dešimtadienį surinkta 13 lervų tai žymiai lenkia suaugėlių ir nimfų skaičių.

33

Paskutinės 2 lervos rastos rugsėjo III dešimtadienį. Apibendrinus matome, kad suaugėlių

aktyvumas pasiekęs maksimumą pavasario laikotarpyje nuo gegužės III dešimtadienio palaipsniui

mažėja, o rudeninis pikas labai neryškus. Nimfų pavasarinis ir rudeniniai pikai aiškiai matomi ir

stebimas didelis jų aktyvumas. Labiausiai iš visų vystymosi stadijų -– nors ir trumpą laiką – aktyvios

rudeninio piko metu buvo lervos, jų aktyvumas trumpas, bet gausa didelė.

0

2

4

6

8

10

12

14


balandisgegužė birželis liepa rugpjūtisrugsėjis spalis lapkritis

Erkių

skaiči

us

lervosnimfossuaugėliai

25 pav. Lervų, nimfų ir suaugėlių aktyvumo dinamika Bukčių parke 2005m.

34

Palyginę Bukčių ir Vingio parko suaugėlių aktyvumo dinamiką (26 pav.) matome, kad

suaugėliai pavasarinio piko metu – nuo II balandžio dešimtadienio iki II birželio dešimtadienio

aktyvesni Vingio parke. Nuo III birželio dešimtadienio iki rugpjūčio II dešimtadienio suaugėliai

aktyvesni Bukčių parke. Tik rugsėjo mėnesio II dešimtadienį Vingio parko suaugėlių aktyvumas yra

didesnis, kitais dešimtadieniais suaugėliai labiau aktyvesni Bukčių parke nei Vingio parke.

0

2

4

6

8

10

12

14



Erk

ių s

kaič

ius

Bukčių parkasVingio parkas

26 pav. Suaugėlių aktyvumo dinamika Bukčių ir Vingio parkuose 2005 m.

Norėdami nustatyti, ar statistiškai skiriasi suaugėlių aktyvumai Bukčių ir Vingio parkuose,

naudojome vienfaktorės dispersinės analizės metodą. Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad 0,375

vieneto suaugėlių aktyvumas didesnis Vingio parke. Reikšmė artima 0, todėl negriežtai galima teigti,

kad aktyvumas parkuose vienodas.

ANova metodo rezultatai: H: vid.= 0, t statistika – -0,64, t kritinė reikšmė – 0,031. Vidurkis – -

0,375, dispersija – 6,33, standartinis nuokrypis – 2,516.

Nimfų aktyvumas vizualiai abiejuose parkuose skiriasi nežymiai, išskyrus pavasarinio piko

metu (27 pav.). Pirmosios nimfos aptiktos Vingio parke II balandžio dešimtadienį. Bukčiuose

pirmosios nimfos aptiktos III balandžio mėn. dešimtadienį, pavasarinio piko metu. Tik Bukčių parke

nimfų gausa dvigubai didesnė nei Vingio parke. Nuo I birželio dešimtadienio iki III liepos

dešimtadienio Vingio parke nerasta nė vienos nimfos, Bukčių parke birželio III dešimtadienį nimfos

aktyvios. Nuo rugpjūčio I dešimtadienio abiejuose parkuose nimfos vėl suaktyvėja. Rudeninio piko

metu abiejuose parkuose surinkta po lygiai nimfų. Nuo rugsėjo III dešimtadienio abiejuose parkuose

neaptikta nė vienos nimfos.

35

0123456789

10



Erk

ių s

kaič

ius


27 pav. Nimfų aktyvumo dinamika Bukčių ir Vingio parkuose 2005 m.

Statistiškai Bukčių ir Vingio parkuose nimfų aktyvumas nevienodas. Vidutiniškai 1,27

vieneto nimfų aktyvumas didesnis Bukčių parke.

ANova metodo rezultatai: t statistika – 2,23, t kritinė reikšmė – 0,031. Vidurkis 1,27,

dispersija 6,21, standartinis nuokrypis – 2,49.

Lervų aktyvumas (28 pav.) Bukčių ir Vingio parkuose stebėtas pirmą kartą. Pavasarį neaptikta

nė vienos lervos. Lervos abiejuose parkuose pastebėtos tik II rugpjūčio dešimtadienį. Vertinant

vizualiai Bukčių parke jų aktyvumas didesnis nei Vingio parke. Piko metu per vieną dešimtadienį

Bukčiuose surinkta 13 lervų. Įvertinus lervų aktyvumą statistiškai beveik dvigubai didesnis lervų

aktyvumas Bukčių parke.

0

2

4

6

8

10

12

14



Erk

ių s

kaič

ius


28 pav. Lervų aktyvumo dinamika Bukčių ir Vingio parkuose 2005 m.

36

Pagal lytį ir išsivystymo fazes Bukčių parke daugiausia surinkta patelių, panašiai randama

nimfų, patinėlių skaičius 5 vienetais didesnis nei lervų. Nors patinėliai aktyvūs viso sezono metu,

lervų skaičius, šoktelėjęs ir išlikęs tik kelis dešimtadienius, beveik prilygsta patinėlių skaičiui.

Vingio parke patelių rasta daugiau nei patinėlių. Dar mažiau, beveik per pusę nei patelių, rasta

nimfų. Mažiausia surinkta lervų.

29 pav. matome, kaip skiriasi Bukčių ir Vingio parkuose surinktų patelių, patinėlių, nimfų ir

lervų skaičiai. Apskaičiavome, kad patelių kiekis 2,92 % mažesnis Bukčių parke, patinėlių skaičius

taip pat mažesnis Bukčių parke 4,11 %, nimfų kiekis 5,92 % mažesnis Vingio parke, o lervų 7,64 %

daugiau Bukčių parko stacionare.

0

10

20

30

40

50

60

patelės patinėliai nimfos lervos

Bukčių p.Vingio p.

29 pav. Erkių kiekis pagal lytį ir išsivystymo fazę Bukčių ir Vingio parkuose 2005 m.

Lygindami 1998 m. ir 2005 m. atliktus tyrimus (30 pav.) matome, kad 1998m surinkta

daugiau patelių ir patinėlių, nimfų surinkta mažiau, o lervų nerasta. Patelių, patinėlių, nimfų ir lervų

kiekį nurodėme, norėdami pagrįsti moklininko Karatkovo, tyrusio erkių reprodukciją, nuomonę, kad

suaugėlio stadiją pasiekia tik nedidelė dalis individų. Taigi gamtoje turėtų būti žymiai daugiau lervų

bei nimfų, bet, apžvelgę surinktus individus, matome priešingus rezultatus. Tiek 1998 m., tiek 2005

m. nimfų ir lervų skaičius yra mažesnis nei patelių ir patinėlių.

37

Apskaičiavus procentais patelių, patinėlių, nimfų ir lervų kiekius, matome, kad 2005 m.

patelių gausa 3,19 % mažesnė nei 1998 m. Bukčių parke. Patinėlių 3,4 % ir nimfų 5,4 % mažiau

2005 m., o lervų 1998 m. 0.

0

10

20

30

40

50

60

70

patelės patinėliai nimfos lervos

1998 m.2005 m.

30 pav. Erkių skaičius pagal lytį ir išsivystymo fazę Bukčių parke 1998 m. ir 2005 m.

3.2. IXODES RICINUS ERKIŲ UŽSIKRĖTIMAS LAIMO LIGOS SUKĖLĖJU BORRELIA

BURGDORFERI SENSU LATO BUKČIŲ IR VINGIO PARKŲ STACIONARUOSE 2005m.

2005 m. abiejuose tirtuose parkuose buvo surinktos 299 erkės. Vingio parke –137, Bukčių

parke – 162 erkės. Visos surinktos erkės Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimo centro

parazitologijos laboratorijoje išskrostos, padaryti tepinėliai, kurie įvertinti mikroskopuojant.

Lervos tirtos mikroskopuojant tamsiame regėjimo lauke, o suaugėlių ir nimfų žarnyno turinio

tepinėliai fiksuojami, dažomi ir vertinami mikroskopuojant imersiniu objektyvu.

Abiejuose parkuose rastos 34 Borrelia burgdorferi s. l. infekuotos erkės.

38

3.2.1. Bukčių parke surinktų erkių užsikrėtimas Borrelia burgdorferi s. l.

Atlikti tyrimai parodė, kad iš surinktų šiame parke 162 erkių 18 infekuotos Borrelia

burgdorferi s. l. (11 patelių, 5 patinėliai ir 2 nimfos), tai sudaro 11,1 %. Lietuvoje šis erkių

užsikrėtimo procentas svyruoja nuo 0 iki 27% (Žygutienė, 1999).

Tamsiame regėjimo lauke tirtų alkanų lervų tepinėliuose borelijų nerasta.

1998 m. Bukčių parke surinktų erkių infekuotumas rodo, kad iš 176 erkių infekuotos 12 erkių

(8 patelės ir 4 patinėliai). Infekuotų nimfų nerasta. Bendras erkių infekuotumas sudaro 6,8 %.

2005 m. Bukčių parke surinktų erkių infekuotumas yra 1,6 karto didesnis nei 1998 m.

0

5

10

15

20

25

I II III I II III I II III I II III I II III I II III I II III

balandis gegužė birželis liepa rugpjūtis rugsėjis spalis

tirtų erkių skaičius

užsikrėtusių erkių skaičius

31 pav. Erkių užsikrėtimo B. burgdorferi s. l. sezoniškumas Vilniaus miesto Bukčių parke 2005 m.

Didžiausio erkių aktyvumo metu (31 pav.) tikimybė rasti infekuotų erkių yra didesnė.

Pradedant III balandžio dešimtadieniu beveik kiekvieną dešimtadienį rastos 1 arba 2 infekuotos erkės

iš surinktų, išskyrus I, II birželio dešimtadienį ir II liepos dešimtadienį, kai infekuotų erkių nerasta.

Daugiausia infekuotų erkių surinkta III birželio dešimtadienį. Nuo rugsėjo III dešimtadienio

mažėjant surinktų erkių skaičiui, infekuotų nerasta

Lyginant 2005 m. 1998 m. infekuotų erkių daugiau buvo rasta pavasarinio ir rudeninio piko

laikotarpiais. Erkių infekuotumas tiesiogiai priklausė nuo surenkamų erkių skaičiaus.

3.2.2. Vingio parke surinktų erkių užsikrėtimas Borrelia burgdorferi s. l.

Vingio parke atlikti tyrimai rodo, kad iš 137 erkių, 16 infekuotos Borrelia burgdorferi s. l. (8

patelės, 7 patinėliai ir 1 nimfa), tai sudaro 11.6 %. Vingio parke sugautose lervose borelijų taip pat

nerasta.

39

0

2

4

6

8

10

12

14

16



tirtų erkių skaičiusužsikrėtusių erkių skaičius

32 pav. Erkių užsikrėtimo B. burgdoreferi s. l. sezoniškumas Vilniaus miesto Vingio parke 2005 m.

32 pav. pateiktoje diagramoje matome, kad Vingio parke, kitaip nei Bukčių parke, erkių

infekuotumas labiau priklauso nuo erkių aktyvumo. Ypatingai aiškiai tai matoma pavasarinio piko

metu. Antroje sezono pusėje ir rudeninio piko metu erkių infekuotumas nedidelis. Daugiausia

infekuotų erkių rasta pavasario vasaros laiku.

0

1

2

3

4

5

6



Vingio parkasBukčių parkas

33 pav. Užsikrėtusių erkių skaičius Bukčių ir Vingio parkuose 2005 m.

Ši diagrama (33 pav.) rodo infekuotų erkių skaičių Bukčių ir Vingio parkuose. Infekuotų erkių

skaičius, vertinant vizualiai, Vingio parke pirmoje sezono pusėje yra didesnis, kitaip nei erkių

aktyvumas ir skirtingai nei infekuotų erkių procentas iš surinktų erkių stacionare (34 pav.). Antroje

40

sezono pusėje infekuotų erkių skaičius beveik nesiskiria, bet skiriasi užsikrėtusių erkių procentas iš

surinktų, kuris yra didesnis Bukčių parke (34 pav.).

Vienfaktorės dispersinės analizės rezultatai: F statistika – 0,29, P reikšmė – 0,92, Q – 0,95.

05

10152025

303540

45


balandis gegužė birželis liepa rugpjūtisrugsėjis spalis

Užsikrėtimoprocentas ( %)Vingio p.Užsikrėtimoprocentas (%) Bukčių p.

34 pav. Erkių užsikrėtimo procentas (%) Borrelia burgdorferi s. l. 2005 m. Bukčių ir Vingio

parkuose

Didžiausias užsikrėtusių borelijomis erkių procentas iš surinktų – Bukčių parke birželio

mėnesio III dešimtadienį. Šį dešimtadienį erkų infekuotumas buvo 44 %. Erkių infekuotumas liepos

mėnesį siekė 33 % abiejuose parkuose. Infekuotumo procentai nesutapo su erkių gausumo pikais.

41

Suskaičiavus borelijas matyti, kad borelijų skaičius svyruoja nuo 2 iki 401 borelijos

tepinėlyje. Galima išskirti silpnai (nuo 1 iki 50 borelijų tepinėlyje) vidutiniškai ( nuo 51 iki 100

borelijų) ir stipriai infekuotas erkes (kai randama 101 ir daugiau borelijų).

4 lentelė. Erkių užsikrėtimas borelijomis (%) Bukčių ir Vingio parkuose 2005 m.

Iš pateiktų duomenų matome, kad dominuoja silpnai borelijomis infekuotos erkės. Erkių

užsikrėtimo lygis borelijomis yra didesnis Bukčių parke, kai daugiausia erkėje buvo rasta – 401

borelija. Vingio parke tiek gausiai infekuotų erkių nerasta.

5 lentelė. Erkių užsikrėtimas borelijomis (%) Bukčių parke 2005 m. ir 1998 m.

1998 m. ir 2005 m. daugiausia randama silpnai borelijomis infekuotų individų. 2005 m.

beveik 3 kartais daugiau nustatyta stipriai infekuotų erkių.

4. IŠVADOS

1. Tyrimai parodė, kad Vilniaus miesto parkuose yra palankios sąlygos erkių veisimuisi ir

dauginimuisi.

2. Nustatyta, kad Ixodes ricinus erkių gausumas bei aktyvumas Bukčių parke 2005 m. lyginant su

1998 m. yra didesnis.

3. 2005 m nustatytas didesnis erkių aktyvumas ir gausumas Bukčių nei Vingio parke. Parkai

skirtingai urbanizuoti.

4. Erkių aktyvumas 2005 m. Bukčių parke tęsėsi 202 dienas, o Vingio parke – 195 dienas. 1998 m.

Bukčių parke erkės buvo aktyvios 200 dienų.

5. Bukčių parke erkių suaugėlių gausumas mažesnis nei Vingio parke, bet trečdaliu didesnė nimfų ir

lervų gausa. Abiejuose parkuose aktyviausi yra suaugėliai; jų buvo randama kiekvieno mėnesio

dešimtadienį.

6. 1998 m. Bukčių parke suaugėlių ir nimfų gausumas didesnis nei 2005 m. 1998 m. neaptikta nė

vienos lervos, o 2005 m. jos buvo aktyvios.

42

7. Iš 2005 m. Bukčių parke surinktų 162 erkių, 18 buvo infekuotos Laimo ligos sukėlėju (tai sudaro

11,1 %). Lyginant su 1998 m. atliktais tyrimais – 1,6 karto daugiau. Iš 2005 m. Vingio parke surinktų

137 erkių, buvo 16 infekuotų individų (tai sudaro 11,6 %). Lyginant Bukčių ir Vingio parkus,

pastarajame erkės labiau infekuotesnės.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Akimov I. A., Nebogatkin I. V., 2002: Iksodovye klešči g. Kieva – urbozoologičeskie i epizoologičeskie aspekty. N. 36 (1), p. 91 – 95.

Alekseev A. N., Dubinina H. V., Chirov P. A., 2005: Impact of antropogenic pressure on Ixodes tick population, cadmium tolerant tick population appearance, tick microbiocenosis, vector capacity and immunity. Bulletin of the Scandinavian-Baltic society for parasitology, p. 165, pp. 21 – 22.

Alekseev A. N., Dubinina H. V., 1998: The biodiversity dinamics of the pathogens being transmitted by the ticks of the genus Ixodes: an analysis of the long – term data. Zoological Institute RAS, vol. 276, pp. 13 – 18. Apanavičienė R., 1989: Ixodes ricinus – erkinio encefalito viruso perdavėjų paplitimas pietrytinėje Lietuvos dalyje. Diplominis darbas. Vilnius. Balašov Ju. S., 1967: Krovososyščie klešči (Ixodoidea) perenosčiki boleznej čeloveka i žyvotnykh. Leningrad, s. 319. Bunikis J., 2000: Konferencija. Erkių zoonozės. Laimo liga. Encefalitas. Vilnius.

43

Cunha A, 2000: Tickborne Infectious Diseases, p 283. Derbeneva - Ukhova V. P., 1974: Rukovodstvo po medicynskoj entomologii. Moskva, p. 360. Gailevičius P., Laiškonis A., Petkevičius A., Ročkienė A., 1996: Metodinės rekomendacijos. Laimo liga. Kaunas, p. 31. Genis D. E., 1985: Medicynskaja parazitologija. Moskva, p. 304. Gray J. S., Kahl O., Lane R. S., Stanek G., 2002: Lyme Borreliosis: Biology, Epidemiology and Control, p. 368. Kadite B., 1961: Ekologija i biologija klešča Ixodes ricinus l. v uslovijakh Litovskoj SSR. Avtoreferat dissertacii na soiskanie učenoj stepeni kandidata biologičeskikh nauk. Vilnius. Kadytė B., 1958: Suaugusių erkių Ixodes ricinus parazitavimo ant galvijų sezoninės dinamikos klausimu. LTSR MA darbai, pp. 233 – 236. Kadytė B., 1957: Ixodes ricinus L. Vystymasis Lietuvos TSR sąlygomis. Acta parazitologica Lituanica, vol .2, pp. 105 – 110. Kazlauskas R., 1988: Bestuburių zoologija, p. 383. Korenberg E. I., Kriučečnikov V. N., Dekanenko E. P. i dr., 1986: Serologičeskoje vyjavlenije bolezni Lajma v SSSR. Žurnal mikrobiologii, epidemiologii i imunobiologii. N.6, pp. 111 – 113. Korotkov Ju. S., Kislenko G.S., 2001: Demografičeskaja struktura populjacii taežnogo klešča (Ixodidae) v dolinnykh temnokhvojnykh lesakh kemčugskogo nagor‘ja po sosmojaniju na 1986–1991g. – Parazitologija, 35, 4, pp. 265 – 274. Križanauskienė A., 2000: Erkių (Ixodes ricinus) tyrimai Vilniaus miesto Bukčių miško parko stacionare ir jų vaidmuo Laimo ligos sukėlėjo platinime Vilniaus mieste. Zoologijos magistro darbas. Vilnius. Kunz C., 1996: Epidemiology of tick – borne encephalitis in Europe and the impact of vaccination on the inscidence of the disease // Abstracts VII European Multicolloquium of Parasitogy. Parma, p. 384. Laiškonis A., Bareišienė M. V., Vėlyvytė D., Budnikas V., 2003: Infekcinių ligų žinynas. Kaunas, p. 328. Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ministro įsakymas. Dėl kraujasiurbių nariuotakojų tyrimo reikalavimų patvirtinimo. 2003m. gruodžio 12 d. Nr. V-729 (žin., 2004, Nr.6 – 123). Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas “Dėl Laimo ligos diagnostikos, gydymo ir profilaktikos” Nr. 185, 1992-05-25, p. 70. McSweegan E., 2003: Lyme Disease: Potential Polymicrobial Infection, p. 4. Motiejūnas L., 1997: Laimo liga. Metodinės rekomendacijos, p. 34.

44

Natali V., 1966: Bestuburių zoologija. Vilnius, p. 495. Natali V., 1956: Bestuburių zoologija. Vilnius, p. 527. Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J., 2003: Lietuvos dendroflora. Kaunas, p. 575. Parola P. and Raoult D., 2001: Ticks and Tick-borne Bacterial Diseases in Humans, an Emerging Infectious Threat, pp. 897 – 927. Pavilonis A., Čerkašina - Lasinskaitė A., 2000: Medicinos mirobiologijos pagrindai. Kaunas, p. 223. Podėnaitė V., 1962: Saugokimės miškinių erkių – jos gali pernešti pavojingą susirgimą. Lietuvos TSR SAM Respublikiniai sanitarinio švietimo namai. Vilnius, p. 8. Pomerancev B. I., 1950: Fauna SSSR. Paukoobraznye, Ixodidae t. 4, v. 2, p.450. Ranka R., Salmina K., Žygutienė M., 2003: Prevalence of various Borrelia burgdorferi sensu lato species in Ixodes ticks in three Baltic countries. Acta Universitatis Latviensis, vol. 662, pp. 7 – 15.

Süss J., und Kahl O., 1999: Tick – borne Encephalitis and Lyme Borreliosis, pp.491 – 772.

Oschmann P., Kaiser R., 1999: Therapy and Prognosis, Lyme Borreliosis and Tick – Borne Encephalitis. Germany. Since. Auflage – Bremen: UNI – MED. The vector porne human infections of Europe. WHO, 2004: p.144. Vaščilo I., 2004: Erkių Ixodes ricinus (L.) (Acarina; Ixodidae) gausumo, morfometriniai ir užsikrėtimo Borrelia burgdorferi sensu lato ir kitais sukėlėjais tyrimai. Zoologijos magistro darbas. Vilnius. Žygutienė M., 1999: Kraujasiurbių dvisparnių (Insecta, Diptera) ir erkių (Acarina) paplitimo dėsningumai Lietuvoje ir epidemiologinė reikšmė. Daktaro disertacijos santrauka. Biomedicinos mokslai: zoologija (05B), Vilnius. Žygutienė M., 1999. Kraujasiurbių dvisparnių (Insecta, Diptera) ir erkių (Acarina) paplitimo dėsningumai Lietuvoje ir epidemiologinė reikšmė. Daktaro disertacija. Vilnius. Žygutienė M., 1996. Erkių paplitimas Lietuvoje ir jų užsikrėtimas Laimo ligos sukėlėju Lietuvoje 1991 – 1994m.. Lietuvos entomologų darbai (Lietuvos entomologų draugijos 30–mečiui). Vilnius, p. 286. Žygutienė M., Magalinskienė V., Pakalniškis S, 2003: Kraujasiurbių vabzdžių rinkimo ir stebėjimo metodinės rekomendacijos, p. 20. Žygutienė M., 1997: Erkių, užsikrėtusių Laimo ligos sukėlėju, paplitimas Lietuvoje 1991 – 1996 m. Higiena ir epidemiologija. Nr. 1. Žygutienė M., Kilčiauskienė V., Jucevičienė A., Ambrasienė D., Jasulaitienė V., 2005: Tick–Borne diseases in Lithuania. Bulletin of the Scandinavian-Baltic society for parasitology, pp. 164 – 165.

45

Žygutienė M., Ranka R., Salmina K., 2003: Genospecies of Borrelia burgdorferi s. l. in Ixodes ricinus Ticks in Lituania. Acta zoologica Lituanica, 2003, 13, Nr. 4, vol. 662, pp. 7 – 15. www.infectology.spb.ru. http://www.oeghmp.at/eucalb/biology_vector_competence.html.

http://www.oeghmp.at/eucalb/biology_reservoir_hosts.html.

www.Tick.ru.

SANTRAUKA

Tyrimai buvo atliekami 2005 m. Vingio ir Bukčių parkuose ir lyginami su kitų autorių

tyrimais, atliktais 1998 m.

Nustatyta, kad Ixodes ricinus erkių gausumas bei akyvumas Bukčių parke 2005 m. lyginant su

1998 m. yra didesnis. Taip pat išaiškintas didesnis erkių aktyvumas ir gausumas Bukčių parke

lyginant su Vingio parku.

Erkių aktyvumas 2005 m. Bukčių parke tęsėsi 202 dienas, o Vingio parke – 195 dienas. 1998

m. Bukčių parke erkės buvo aktyvios 200 dienų. Bukčių parke erkių suaugėlių gausumas mažesnis

nei Vingio parke, bet trečdaliu didesnė nimfų ir lervų gausa. Abiejuose parkuose aktyviausi

suaugėliai; jų buvo randama kiekvieną mėnesio dešimtadienį. 1998 m. Bukčių parke suaugėlių ir

nimfų gausumas didesnis nei 2005 m. 1998 m. neaptikta nė vienos lervos,o 2005 m. jos buvo

aktyvios.

Iš 2005 m. Bukčių parke surinktų 162 erkių 18 buvo infekuotos Laimo ligos sukėlėju (tai

sudaro 11 %). Lyginant su 1998 m. atliktais tyrimais – 1,6 karto daugiau. Iš 2005 m. Vingio parke

surinktų 137 erkių buvo 16 infekuotų individų (tai sudaro 11,6 %).

46


http://www.oeghmp.at/eucalb/biology_vector_competence.html

http://www.oeghmp.at/eucalb/biology_reservoir_hosts.html

http://www.tick.ru/

ABSTRACT

The experiments were carried out in Bukčiai and Vingis parks of Vilnius city in 2005 and they

were compared with the experiments of other authors performed in Bukčiai park of Vilnius city in

1998.

It was determined that the amount and activity of Ixodes ricinus tick in Bukčiai park in 2005

comparing with the year of 1998 is bigger. A bigger amount and activity of ticks in Bukčiai park

comparing it with Vingis park was found out.

The results of all the observations show that the activity of ticks in Bukčiai park in 2005

continued for 202 days, while in Vingis park it continued for 195 days. The ticks in Bukčiai park in

1998 were active for 200 days. In Bukčiai park the amount of grown-up ticks is smaller than in

Vingis park, but the amount of nymphs and larvae is tripple. Grown-ups are the most active in both

parks; they were found every ten days of each month. In Bukčiai park in 1998 the amount and

activity of grown-ups and nymphs were bigger than in 2005. Not a single larva was found in 1998

whereas in 2005 they were already active.

Out of all 162 ticks gathered in Bukčiai park in 2005, 18 were infected with the provocative of

Lyme disease ( that makes up 11,1 per cent). Comparing these experiments with the experiments

47

carried out in 1998, that is 1,6 times bigger. Out of all 137 ticks gathered in Vingis park in 2005, 16

individuals were infected (that makes up 11,6 per cent).

48

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSL …

Documents

Transcript of VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSL …