Valstybës valdymo forma konstitucinëje teisëje: Lietuvos ...

1

LIETUVOS TEISËS UNIVERSITETAS

Gediminas Mesonis

Valstybës valdymo formakonstitucinëje teisëje:

Lietuvos Respublika Vidurio irRytø Europos kontekste

Monografija

Vilnius 2003

VALSTYBËS VALDYMO FORMA KONSTITUCINËJE TEISËJE

2

Lietuvos teisës universitetas, 2003

Gediminas Mesonis, 2003

Recenzavo:Rumunijos diplomatijos akademijos Tyrimø centro direktorius dr. Radu Carp;Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisëjas doc. dr. Egidijus Jaraðiûnas;Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisëjas doc. dr. Augustinas Normantas

Monografija apsvarstyta Lietuvos teisës universiteto Teisës fakultetoKonstitucinës teisës katedros 2003 m. balandþio 7 d. posëdyje (protokolo Nr.1KTK-6) ir rekomenduota spausdinti

Lietuvos teisës universiteto vadovëliø, monografijø, moksliniø, moko-møjø, metodiniø bei kitø leidiniø aprobavimo spaudai komisija 2003 m.rugsëjo 9 d. posëdyje (protokolas Nr. 2L–1) monografijà patvirtino spausdinti

ISBN 9955-563-37-0

UDKUDK 342.3(474.5:4) Me235

Monografijos virðelyje panaudota þymaus fotomenininko Roberto Vagerionuotrauka ið ciklo „Beautifully ugly“.

Angliðkà monografijos variantà redagavo „Libri Magistri“ firma, verèianti teisiniustekstus. Adresas www.magistri.lt

3

TURINYS

PRATARMË ........................................................................................................ 4I. ÁVADAS ........................................................................................................ 6II. VALDYMO FORMA IR VALDÞIØ PADALIJIMAS:

TEORINIS ASPEKTAS .............................................................................. 171. Valdymo forma: sàvokos turinio problema .......................................... 172. Valdþiø padalijimo teorija: koncepcijos kilmë ir raida ........................... 273. Valdymo formø tipologija: raiðkos kriterijø problema ........................... 45

III. VALDÞIØ PADALIJIMAS VIDURIO IR RYTØ EUROPOS ...........................VALSTYBËSE: VAKARIETIÐKØ MODELIØ RECEPCIJOS IR NACIONALINËS KÛRYBOS SANTYKIS ................................................. 72

4.Valdymo formø aspektai: Jungtinë Karalystë,Vokietijos Federacinë Respublika, Prancûzijos Respublika .................... 72

5.Valdymo formø ávairovë: Vidurio ir Rytø Europa ................................ 83IV. VALDYMO FORMA LIETUVOS RESPUBLIKOJE:

NACIONALINIO VALDÞIØ PADALIJIMO MODELIO CHARAKTERISTIKA ............................................................................. 122

6. Istoriniai Lietuvos valdymo formø raidos aspektai .............................. 1227. Lietuvos Respublikos 1992 metø Konstitucija:

nacionalinës valdymo formos bei valdþiø padalijimode jure ir de facto aspektai ................................................................... 140

8.Konstitucijos stabilumas ir valdymo forma:vertybiø konkurencija ...................................................................... 174

V. IÐVADOS .................................................................................................... 179

GOVERNMENT FORM IN CONSTITUTIONAL LAW:THE REPUBLIC OF LITHUANIA IN THE CONTEXT OFCENTRAL AND EASTERN EUROPE(Abridged version in English) .............................. 183

1.The issue of concepts of the definitions:“Separation of powers” and “Government form” ............................... 186

2.The main features of the constitutions in Central andEastern Europe ................................................................................ 193

3.Apendixes: De jure expression of GovernmentForm at East and Central Europe (Charts and tables) ........................ 201

LITERATÛRA/LITERATURE ....................................................................... 220


4

PRATARMË

Monografija „Valstybës valdymo forma konstitucinëje teisëje: Lie-tuvos Respublika Vidurio ir Rytø Europos kontekste“para-ðyta remiantiskeleto metø tyrimø rezultatais.

Pirminë medþiaga surinkta Jungtiniø Amerikos Valstijø FiladelfijosTemple universitete studijuojant JAV konstitucionalizmà ir federalizmà.

Ðia medþiaga remtasi ir rengiant disertacijà „Lietuvos valdymo for-mos: lyginamasis aspektas Vidurio ir Rytø Europos kontekste“. Ji apgintaLietuvos teisës universitete 2000 metais. Norisi nuoðirdþiai padëkoti di-sertacijos komiteto nariams prof. Alvydui Pumpuèiui, prof. Tomai Bir-montienei, prof. Mindaugui Maksimaièiui, prof. Stasiui Vancevièiui beioponentams doc. Augustinui Normantui bei prof. Viktorui Justickiui uþvertingus patarimus ir pastabas,turëjusius átakos disertacijos turiniui. Jøpagalba man buvo reikðminga. Iðskirtinæ pagarbà norisi iðreikðti mano di-sertacijos komiteto nario prof. Antano Burkausko atminimui. Jis jau ne-pamatys ðios monografijos, taèiau dalis jo minèiø ir pastabø atsispindiðioje knygoje. Labai dëkingas Rumunijos diplomatijos akademijos Tyrimødepartamento direktoriui, mokslininkui dr. Radu Carpui bei LietuvosRespublikos Konstitucinio Teismo teisëjams doc. Egidijui Jaraðiûnui irdoc. dr. Augustinui Normantui, konsultavusiems ir raðiusiems ðios knygosrecenzijas.

Raðant monografijà naudotasi surinkta ir apibendrinta medþiaga,kuria remtasi rengiant vadovëlio „Lietuvos konstitucinë teisë“ skyrius:„Valstybës valdþios institucijos“, „Lietuvos Respublikos Seimas“ ir „Lie-tuvos Respublikos Prezidentas“.

2002 metais Bonos Rheinische Friedricho – Wilhelmo universitetoTeisës fakultete teko skaityti paskaitø ciklà „Konstitucionalizmas Vidurioir Rytø Europoje: lyginamasis aspektas“ (Constitutionalism and Constitu-

5

tional process at Central and Eastern Europe: comparative aspects). Rengima-sis ðiam paskaitø ciklui, diskusijos su Bonos universiteto Teisës fakultetoprofesoriais bei darbas Bonos universiteto bibliotekoje taip pat padëjo per-prasti valdymo formos aspektus bei gana prieðtaringos Vokietijos konsti-tucionalizmo raidos bruoþus.

Monografijoje pateikta ir vëliausiai surinkta medþiaga, panaudota ren-giant praneðimà tarptautinei konferencijai „Konstitucija XXI amþiuje“.

Manytume, jog ðis leidinys galëtø bûti ádomus studentams, studi-juojantiems Lietuvos konstitucinæ bei konstitucinæ lyginamàjà teisæ, taippat teisës bei politikos mokslø specialistams, kurie domisi valdymo formøproblematika. Ðios monografijos iðvados galëtø dominti tiek politikos, tiekplaèiosios visuomenës atstovus, besidominèius valstybës valdþios institu-cijø sàveikos problemomis.

Tikiuosi, kad gerbiamam monografijos skaitytojui pagrástai kils min-èiø ir idëjø, kurios bus tolesnio ir gilesnio valdymo formos paþinimo pa-grindas.

PRATARMË


6

I. ÁVADAS

Temos aktualumas. Pasirinkti nagrinëti Lietuvos Respublikos val-dymo formà Vidurio ir Rytø Europos valstybiø kontekste skatino keliaspektai.

Pirmoji aplinkybë ta, kad ðiandieninë Lietuvos valdymo forma nag-rinëta tik fragmentiðkai, todël nebuvo ir nëra iðsamaus mokslinio darbo,skirto Lietuvos Respublikos valdymo formos bei valdþiø padalijimo anali-zei. Analizuoti Lietuvos valdymo formà per konstitucinës doktrinos priz-mæ vertë aplinkybë, jog ðiuo klausimu labiau diskutuoja politologai neikonstitucinës teisës mokslo atstovai. Konstitucinë teisë turi savità metodøir koncepcijø sistemà, kuri ne visuomet sutampa su politikos moksluosetaikomais metodais ir egzistuojanèiomis teorijomis.

Antroji prieþastis sietina su Lietuvos geopolitine padëtimi. Lietuvayra integrali Vidurio ir Rytø Europos dalis, todël procesai, vykstantysðioje Europos dalyje, turëjo átakos ir veikë valdymo formos plëtrà Lietuvo-je. Manytume, kad reikëtø ávertinti Vidurio ir Rytø Europos valstybiøpatyrimo átakà nacionalinës Lietuvos valdymo formos formavimuisi. Taigiaktualu, kad Lietuvos nacionalinis valdymo modelis bus lyginamas su gre-timø Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymo modeliais. Lietuva, kaipir daugelis Vidurio ir Rytø Europos valstybiø, ilgai buvo Sovietø Sàjungosátakos sferoje, taèiau skyrësi priklausomybës nuo Sovietø Sàjungos de jureir de facto realijos. Daugelis Vidurio ir Rytø Europos valstybiø, nors irgrieþtai kontroliuojamos, turëjo „riboto suvereniteto“ valstybingumus. Lie-tuva gi de facto buvo Sovietø Sàjungos dalis. Paradoksalu, bet ir dël toLietuva ne visada siejama su Vidurio ir Rytø Europos valstybëmis. Gal

7

todël sunkiai pasaulyje ir pas mus ásitvirtina poþiûris, jog Lietuva yra ne-atskiriama Vidurio ir Rytø Europos geopolitinio regiono narë. Pripaþin-dami Lietuvà kaip vienà ið Vidurio ir Rytø Europos valstybiø, jos valdymoformà vertinsime vadovaudamiesi tais paèiais kriterijais, kaip ir kitø ðiosEuropos dalies valstybiø valdymo formas. Ðioje monografijoje Lietuvosvaldymo forma lyginama su Lenkijos, Èekijos, Vengrijos, Slovënijos, Slo-vakijos, Bulgarijos, Rumunijos, Latvijos, Estijos bei kitø ðaliø valdymoformomis. Toks tyrimo metodas ne tik leidþia padaryti iðvadas dël nacio-nalinës valdymo formos ypatumø, bet ir padeda stebëti Lietuvos Respub-likà kaip europiniø procesø nuolatinæ ir aktyvià dalyvæ. Tik lygindami sukitomis ðalimis mes galime objektyviai vertinti Lietuvà kaip autsaideræarba kaip novatoræ.

Treèioji aplinkybë, skatinusi pasirinkti tyrimo objektu Lietuvos val-dymo formà, buvo ta, kad dël ðiø problemø nebuvo ir nëra vienos nuomo-nës. Net Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo obiter dicta iðsakytainuomonei, kad Lietuva yra parlamentinë respublika, doktrinoje aktyviaioponuojama ir ðiuo klausimu diskutuojama. Todël egzistuojantis nuomo-niø poliariðkumas skatina aiðkintis, kokia ið tikrøjø valdymo forma yraLietuvoje ir kur glûdi nesutarimø prieþastis.

Ketvirtoji aplinkybë sietina su iðvadø, kurias formuluoja socialiniaimokslai, sàlygotumu. Europoje valstybë ir teisë visais laikais buvo neiðsen-kamas domëjimosi objektas. Mokslininkai, vertindami valdþios instituci-jas, nuolat analizavo tikslo ir priemoniø santyká. Sukurtos naujos teorijosir idëjos buvo tikrinamos praktikoje ir vël tikslinamos, jei paaiðkëdavo, jogjos nepasiteisino. Visais þmonijos plëtros etapais buvo siekiama valstybësgyvenime pritaikyti mokslo naujoves, pretenduojanèias á objektyvias ver-tybes. Ar Anglijos revoliucijos laimëjimai nebuvo unikalûs teisiniai ir vi-suomeniniai reiðkiniai, anuometiniu poþiûriu objektyviai galutiniai ir mak-simalûs valstybës ir visuomenës raidoje? Dar po ðimto metø prancûzaisavo Didþiàja revoliucija pasauliui árodë, kad konstitucionalizmo raidojenegali bûti baigtiniø laimëjimø. Didþioji prancûzø revoliucija atvërë keliàunikaliems, bet drauge ir prieðtaringiems reiðkiniams – Þmogaus ir pilie-èio teisiø deklaracijai, reglamentuojanèiai þmogaus teises, bei þiauriamrevoliuciniam terorui, kuris buvo nukreiptas prieð tø paèiø þmoniø teisesir laisves. Visuomet valstybës plëtrai buvo ir yra bûdingi kontrastai. Vie-

I. ÁVADAS


8

nareikðmiðkai vertinti ankstesná þmonijos palikimà bûtø neatsargu. Pa-vyzdþiui, Napoleono valdymas buvo diktatûra, taèiau ji paliko þmonijaiepochinës vertës palikimà – Napoleono kodeksus. Akivaizdu, jog XIX–XX a. visuomenë reiðkësi ypaè aktyviai, mëgindama siûlyti naujø idëjø,klydo, vël mokësi ir mokydamasi kûrë ateitá. Filosofijos teorijos, teisëssampratos, valstybës ir valdymo formos neiðvengë mëginimø tobulinti.Pasaulis puikiai ágyvendino ir ágyvendina Voltero rekomendacijà nepasi-kliauti praeities kartomis ir visus pirmtakø atradimus tikrinti bei vertintiið naujo. Europa elgësi kaip pavyzdinga Voltero mokinë kariaudama, griau-dama, bet kartu ir stebëtinai kûrybiðkai veikdama. Valstybës formø kaitosistorija Europos þemyne XX amþiuje yra tokia gausi, kad vien ðiai temaigalima skirti atskirus mokslinius tyrimus. Vien paskutinis XX amþiausdeðimtmetis pasireiðkë kaip Vidurio ir Rytø Europos valstybiø konstitu-cionalizmo renesanso epocha. Ðiuo istoriniu laikotarpiu Europos politi-niame þemëlapyje nustojo egzistuoti Sovietø Sàjunga, Èekoslovakija, Ju-goslavijos Socialistinë Federacinë Respublika (JFSR), Vokietijos Demok-ratinë Respublika (VDR). Ðiame Europos regione atsirado naujø valsty-biø, naujø tarptautinës teisës subjektø. Vienø jø valstybingumo patirtissiekia dar antikà ar ankstyvuosius viduramþius (Kroatija, Makedonija(BJRM)), kitø – tik XX a. (Estija, Latvija, Slovakija), o Baltarusija, Bosnija–Hercogovina, Slovënija, galima sakyti, neturi valstybingumo tradicijø. Ne-menka grupë Vidurio ir Rytø Europos valstybiø (Bulgarija, Èekija, Len-kija, Rumunija, Vengrija) turi áspûdingas valstybingumo tradicijas, padë-jusias iðsaugoti, kad ir ribotus, taèiau valstybingumo bruoþus vadinamojo„riboto suvereniteto“ laikotarpiu. Lietuvos, geopolitiðkai bei istoriðkai ðioregiono valstybës, patirtis panaði á gretimø valstybiø, nors ir turi savitu-mø. Skirtingai nei mûsø ðiauriniai kaimynai (Latvija, Estija), Lietuvos vals-tybingumo tradicija neabejotinai turiningesnë ir labiau lygintina su Len-kijos, Èekijos, Vengrijos patirtimi.

Tyrimo dalykas (objektas). Ðio darbo tyrimo objektas yra valsty-bës valdymo forma, jos ypatumai, valdþiø padalijimo modelio atspindysvaldþios institucijø tarpusavio santykiuose.

Nurodant valstybes, kurios atspindëtø geopolitinës kategorijos „Vi-durio ir Rytø Europa“ turiná, labai sunku iðvengti subjektyvumo. Vidurioir Rytø Europa tarsi ir nëra vienareikðmiðkai apibrëþta laiko ar erdvës at-

9

þvilgiu. Vertinimai daþniausiai subjektyvûs, sutampantys, o kartais ið es-mës prieðtaraujantys vienas kitam. Ðiuo metu nekelia nuostabos, jog Ka-zachstanas, Gruzija, Azerbaidþanas yra europiniø organizacijø nariai beiaktyvûs dalyviai.

Todël ðiame darbe vadovaujamasi subjektyvia nuostata nurodantVidurio ir Rytø Europos valstybes, kuriø valdymo formos taps paþinimoobjektu.

Taèiau ir subjektyvumo aspektas pasirenkant Vidurio ir Rytø Eu-ropos valstybes, kuriø konstitucijos ir valdymo formos bus paþinimo ob-jektas, grindþiamas keliomis loginëmis motyvacijomis.

Pirma, manytume, jog atrenkant prasminga ávertinti nagrinëjamøvalstybiø konstitucinës raidos stabilumà. Tad, kad valstybæ bûtø galimaanalizuoti kaip ðio darbo tyrimo objektà, manytume, ji turi turëti naujàarba papildytà senà konstitucijà, o jos raida turëtø atitikti demokratijos,teisinës valstybës principus, jai turi bûti bûdingas evoliucinis, o ne revo-liucinis raidos modelis. Tokiø valstybiø (pvz., Jugoslavijos, Baltarusijos,Moldovos, Makedonijos, Bosnijos–Hercogovinos, Kroatijos, Albanijos)konstitucinës santvarkos, valdymo formos kaþin ar yra nusistovëjusios, kadgalëtume daryti ilgalaikes, turinèias iðliekamàjà vertæ iðvadas. Rusijos, Bal-tarusijos ir Ukrainos valdymo formø taip pat nepasirinksime tyrimo ob-jektu, nes ðiø valstybiø geopolitiniai interesai ne visuomet sutampa sukitø Vidurio ir Rytø Europos valstybiø interesais.

Antra, manytume, kad tirdami nebûtinai turime iðnagrinëti abso-liuèiai visø ðio regiono valstybiø valdymo formas. Tos valstybës, kuriomsbûdingi ryðkûs europinës integracijos aspektai, labiau prognozuotinos kon-stitucionalizmo raidos aspektu, todël pagrástai laikytinos ádomesnëmis pa-þinti.

Vadovaujantis anksèiau iðsakytais motyvais mûsø tyrimo objektaibus Lenkijos, Vengrijos, Èekijos, Slovakijos, Slovënijos, Rumunijos, Bul-garijos, Latvijos bei Estijos valdymo formos. Lietuvos valdymo formai irvaldþiø padalijimui ávertinti skirsime ypaè daug dëmesio, stengdamiesivertinti ne tik nacionalinës valdymo formos turiná, bet jà matyti ir kaip ðioEuropos regiono sudëtinæ dalá. Nagrinëdami Vidurio ir Rytø Europosvalstybiø valdymo modelius monografijoje neiðvengiamai privalësime skirtidëmesio Jungtiniø Amerikos Valstijø, Prancûzijos, Jungtinës Karalystës,

I. ÁVADAS


10

Vokietijos konstitucingumo raidai bei valdymo formoms, turëjusioms di-dþiausià átakà Vidurio ir Rytø Europos valstybiø realijoms.

Tyrimo ðaltiniai. Valstybës valdymo forma – konstitucinës teisëskategorija, todël pagrindiniai tyrimo ðaltiniai yra teisës normos, t. y. Vi-durio ir Rytø Europos valstybiø konstitucijos, ástatymai bei konstituci-niai paproèiai. Nacionalinës konstitucijos yra svarbiausi egzistuojanèiø val-dymo formø raiðkos teisiniai pagrindai.

Valstybës valdymo formos problemos plaèiai nagrinëtos ir nagrinë-jamos teoriniu lygmeniu, todël teorijos, mokslininkø darbai taip pat yravertinga tyrimo medþiaga, t. y. ðaltinis. Mokslininkø darbai padeda tiks-liau interpretuoti galiojanèias teisës normas, siûlo novatoriðkus teisiniøsantykiø supratimo modelius, tik doktrinoje iðsamiai nagrinëjama neraðy-tinës teisës normø svarba valdþiø sugyvenimui ir bendradarbiavimui.Atliekant tyrimà naudotasi tiek nacionaliniais Lietuvos, tiek ir uþsieniomokslininkø darbais. Nors dalis Lietuvos istorijos etapø ne visuomet buvopalankûs mokslo plëtrai, yra reikðmingø kûriniø ir garsiø autoriø, nagri-nëjusiø ðià problematikà. Dar XVI a. Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystë-je A. Volanas savo kûriniuose ne tik siûlë riboti valdþios galias, bet ir deta-liai dëstë, kaip tai ágyvendinti. Lietuvos Respublikoje (1918–1940) vals-tybës valdymo formø klausimais raðë M. Riomeris, P. Leonas ir kiti. Lie-tuvos valstybës atkûrimas 1990 m. kovo 11 d. buvo ypatinga nacionaliniomokslo atgimimo ir raidos prielaida ir paskata. Todël neatsitiktinai perpastaràjá deðimtmetá valstybë, jos valdymo formø ðiuolaikiniai ir istoriniaiaspektai buvo analizuojami K. Lapinsko, A. Normanto, J. Þilio, S. Staèio-ko, M. Maksimaièio, A. Vaiðvilos, E. Jaraðiûno, E. Kûrio, S. Ðedbaro, V.Pakalniðkio, V. Valanèiaus, L. Tallat–Kelpðos, P. Vinklerio bei kitø nacio-nalinës doktrinos atstovø darbuose.

Uþsienio autoriø teorinis palikimas, skirtas valstybës valdymo for-mai, ypaè gausus, nes jau iðkilieji antikos atstovai (Platonas, Aristotelis,Polibijus, Ciceronas) yra nagrinëjæ valdþios ribojimo ir valdymo formøtobulinimo klausimus. Ðvieèiamojo amþiaus epochoje atgimæs socialiniøteisës mokslø vertës supratimas perteiktas liekamàjà vertæ turinèiuose vei-kaluose ir neblësta iki ðiø dienø. Galima paþymëti, jog T. Moro, N. Ma-kiavelio, T. Hobso, Þ. Kalvano, M. Liuterio veiklai buvo puiki dirva atsi-rasti valdþiø padalijimo koncepcijoms. O D. Loko, Ð. L. Monteskjë, „Fe-

11

deralistø raðtø“ autoriø teorijos ir veikalai yra bûtinas paþinimo objektasnorint suprasti valstybës formø plëtros etapus bei prognozuoti perspekty-vas. Teorinis XIX–XX a. palikimas dar gausesnis. Valstybiø valdymo for-mas yra nagrinëjæ L. Gumplovièius, L. Diugi (Duguit), A. V. Daisi (Di-cey), M. Diuverþë (Duverger), P. Vinji (Wigny), A. Dþeningsas (Jennings),M. Belofas (Beloff), D. Pitas (Pitt), M. G. Vilë (Vile), J. Alderis (Alder), C.Dadomo (Dadomo), K. Hesë (Hesse), G. Sartori (Sartori), A. Lipartas (Lij-phart) ir kt. Ðiø ir kitø mokslininkø átaka formuojant mokslinæ nuomonæyra fundamentali ir ilgalaikë.

Specializuotuose periodiniuose teisiniuose ir kitokios krypties lei-diniuose taip pat yra medþiagos, svarbios nagrinëjamai tematikai. Nacio-naliniai periodiniai þurnalai „Justitia“, „Teisë“, „Jurisprudencija“, „Poli-tologija“, uþsienio ðalyse anglø kalbomis leidþiami „Publius“, Federalizmoþurnalas (The Journal of Fedaralism), „Rytø Europos konstitucionalizmoapþvalga“ (East European Constitutional Review), „Teisininkø þurnalas“ (ABAJournal (The Lawyer’s Magazine)), „Europos teisës þurnalas“ (European LawJournal ), „Internetinis teisës þurnalas“ (The Internet Law Journal ) bei kititaip pat spausdina mokslinius straipsnius autoriø, kurie domisi valstybës,jos valdymo formos problematika. Analizuojant Lenkijos Respublikos vals-tybinës valdþios institucijø tarpusavio santykiø problemas naudotasi ðiosvalstybës parlamento leidþiamu þurnalu „Seimo apþvalga“ (Przenlànd Sej-mowy).

Norëdami geriau suprasti vienos ar kitos ðalies valdymo formà turë-tume analizuoti ne tik galiojanèias teisës normas, bet ir istorines konstitu-cijas, kuriø turinys galëjo turëti átakos ðiandien galiojanèioms teisës nor-moms. Todël tyrimo ðaltinis yra ðiuo metu negaliojantys istoriniai teisësaktai, formavæ dabarties realijas. Tad analizuodami Lietuvos valstybës val-dymo formà ypaè atkreipsime dëmesá á istoriná teisiná paveldà.

Monografijoje taikomi tyrimo metodai. Mokslinio tyrimo meto-dà reikia suprasti kaip tyrimo objekto paþinimo bûdà, priëjimà prie tiria-møjø reiðkiniø, planingà mokslinio paþinimo ir tiesos nustatymo kelià.

Vienas pagrindiniø mûsø taikytø metodø yra lyginamoji analizë.Ðis metodas padeda nustatyti tiriamojo objekto grupinæ priklausomybæ.Jis plaèiai taikomas teisës moksle. Lyginimo objektais gali bûti daugelisdalykø bei atskiri jø poþymiai, kurie lemia tyrimo objektà. Vertinant val-

I. ÁVADAS


12

dymo formas reikia lyginti raðytinës teisës normas, suteikianèias valdþiosinstitucijoms ágaliojimus, bei konstitucinius paproèius, kurie taip pat regu-liuoja teisiniø santykiø dalyviø elgesá. Doktrinoje þinomos teorijos taip galibûti lyginamos ir analizuojamos formuluojant naujas iðvadas ir teorijas.

Lyginimas laiko bei erdvës atþvilgiu suteikia galimybæ ávertinti isto-rinæ patirtá ir geriau suprasti istorinio etapo ávykiø prieþastiná ryðá. Norë-dami suprasti ðiuolaikiniø pokyèiø Europoje turiná privalësime taikyti is-toriná ir lyginamàjá–istoriná metodus. Istorinio metodo objektas yra isto-riniai faktai – konkretûs istoriniai norminiai aktai bei tam tikri istoriniaiprocesai (susijusiø faktø grandys). Istoriniø faktø atranka priklauso nuotyrëjo, nuo jo subjektyvaus poþiûrio á konkreèias teorijas, ið anksto pasi-rinktos hipotezës. Lyginamasis–istorinis metodas skiriasi nuo istorinio tuo,kad jis taikomas ne tik faktams nustatyti, bet ir palyginti juos vienus sukitais. Toká palyginimà ávardysime kaip sinchroniná, o vertindami laikoetapus – kaip diachroniná metodà.

Be teisës mokslui bûdingø metodø, darbe taikomi bendrieji moks-linio tyrimo metodai: sintezë, dedukcija, indukcija, analogija, ekstrapo-liacija. Taikant sintezës metodà vertinamas tiriamas objektas, atskiriant arsusiejant já sudaranèius elementus. Darbe taikomas ir dedukcijos meto-das, kurio principas – nuo bendrybiø prie konkretumo. Indukcijos meto-dui bûdinga atvirkðtinë paþinimo schema – nuo konkretumo prie ben-drybiø. Ðie du metodai papildo vienas kità, todël daþnai darbe taikomikartu.

Monografijos struktûra. Monografijà sudaro áþanga, penkios dalysbei sutrumpintas variantas anglø kalba. Pabaigoje pateiktas literatûros sà-raðas.

Monografijos dalyje „Valdymo forma ir valdþiø padalijimas: teorinisaspektas“ analizuojami valdymo formos bei valdþiø padalijimo sampratosir turinio iðraiðkos bendrieji klausimai. Apþvelgiama valdymo formos sà-vokos kilmë, sàvokos turinio kaita ir modernioji sampratos iðraiðka. Ðiojedarbo dalyje analizuojamas valdymo formos bei valdþiø padalijimo ryðys.Darbe konstatuojama, kad valdþiø padalijimo teorija yra fundamentalusinstrumentas, padedantis analizuoti valdymo formø ávairovæ. Todël neat-sitiktinai ðioje darbo dalyje apþvelgiama ir analizuojama valdþiø padaliji-mo teorijos kilmë, supaþindinama su garsiausiø ðios teorijos kûrëjø nuo-

13

monëmis. Valdþiø padalijimo teorijø iðtakø ieðkoma antikos atstovø Pla-tono, Cicerono, Aristotelio darbuose, kurie aktualûs iki ðiø dienø. Ðiojedalyje supaþindinama su D. Loko „Du traktatai apie valstybiná valdymà“(Second Treatise of Government) ir Ð. L. Monteskjë „Apie ástatymø dvasià“(De L’Esprit de lois), A. Hamiltono, J. Madisono, J. Dþëjaus „Federalistøraðtai“ (Jay) (The Federalist Papers) valdþiø padalijimo koncepcijomis, bekuriø tirti valstybæ ir valdymo formas neámanoma. Apþvelgiant teorinápalikimà skiriama dëmesio ir praktiniam istoriniam valdþiø padalijimorealizavimui. Vertingiausiais pavyzdþiais laikomi Anglijos revoliucijos, Di-dþiosios Prancûzijos revoliucijos bei Jungtiniø Amerikos Valstijø istori-niai valdþiø padalijimo raidos pavyzdþiai. Lietuvos bei Vidurio ir RytøEuropos valstybiø teorinis ir praktinis palikimas vertinamas siekiant ge-riau suprasti egzistuojanèiø valdymo formø realijas.

Be klasikiniø autoriø, vertinami ðiuolaikiniai valdþiø padalijimo te-orijos problematika raðiusiø autoriø – M. J. C. Vilë (Vile), G. Sartori (Sar-tori), M. Diuverþë (Duverger) bei kitø darbai. Pabrëþiama, kad daugelisðiuolaikiniø autoriø, pripaþindami pusiau prezidentinæ valdymo formàsavarankiðka, nesutaria dël kriterijø, kuriais vadovaujantis galima bûtø jàatpaþinti. Todël darbe atkreipiamas dëmesys, kad kai kuriø valstybiø (Pran-cûzijos, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir kt.) valdymo formos skirtingaisuprantamos ir todël klasifikuojamos nevienodai.

Ðioje darbo dalyje svarstomas bene sudëtingiausias ðios monografi-jos klausimas, kaip atpaþinti vienokià ar kitokià valdymo formà. Bandantatsakyti á ðá klausimà analizuojami ir atrenkami kriterijai, kuriais remiantiskuriama valdymo formø tipologija. Tad ðioje dalyje kuriamas metodas,kurá vëliau taikydami apibûdinsime valdymo formas ir priskirsime jas vie-nai ar kitai tipologijos grupei.

Vertinant vienai ar kitai valdymo formai bûdingus kriterijus kon-statuojama, kad valdymo formai, kaip teisinei kategorijai, bûdingos grieþ-tai apibrëþtos de jure iðraiðkos, á kurias atsiþvelgiant valstybës valdymo for-ma priskiriama jau konkreèiai rûðiai. Analizuojant teisiniø santykiø de fac-to iðraiðkos átakà valdþiø balanso kaitai konstatuojama, jog konstituciniaipaproèiai, nors ir bûdami konstitucinës teisës ðaltinis, Vidurio ir RytøEuropoje dar tik formuojasi, todël juos vertinti reikëtø labai atsargiai. Pa-brëþiama, kad parlamento struktûra, pralamento bei prezidento rinkimø

I. ÁVADAS


14

sistemos gali nusverti valdþiø balansà vienos ið valdþios grandies naudai.Taèiau nekintantis de jure turinys neduoda pagrindo valdymo formos ávar-dyti ir suprasti kitaip, nei nurodo de jure kriterijø raiðka. Ðios darbo daliespabaigoje pateikiami valdymo formai bûdingi kriterijai. Visi valdymo for-mà apibûdinantys kriterijai suskirstyti á dvi grupes. Pirmosios grupës kri-terijus pavadinome pagrindiniais (apibûdinanèiais), nes ðiø kriterijø kon-kreti iðraiðka yra pagrindas tiriamàjà valdymo formà priskirti konkreèiaigrupei. Antrosios grupës kriterijus pavadinome papildomais (fakultatyvi-niais), nes jø iðraiðkos nesietinos su konkreèia valdymo forma. Darbe pri-paþástama, kad papildomi kriterijai nelemia valdymo formos, o tik sutei-kia jai iðskirtinumo poþymiø.

Darbo dalyje „Valdþiø padalijimas Vidurio ir Rytø Europos valstybëse:vakarietiðkos patirties recepcijos ir nacionalinës kûrybos santykis“ analizuoja-mos ðio regiono valstybiø (Estijos, Bulgarijos, Èekijos, Latvijos, Lenkijos,Rumunijos, Vengrijos, Slovakijos, Slovënijos) valdymo formos. Skyriauspradþioje supaþindinama su Jungtinës Karalystës, Vokietijos FederacinësRespublikos bei Prancûzijos Respublikos valdymo formø aspektais, nesðiø valstybiø valdþios institucijø sàrangos realijos darbe nuolat lyginamossu Vidurio ir Rytø Europos valstybiø modeliø turiniu.

Pradþioje trumpai apþvelgiamas istorinis ðio regiono valstybiø val-dymo formø ir politiniø reþimø paveldas.

Numatæ kriterijus, kuriais vadovaudamiesi tirsime valdymo formas,pasirinkome tiriamo objekto paþinimo mechanizmà. Mûsø pasirinktøjøvalstybiø nacionalinëse doktrinose egzistuojanèios valdymo formos supran-tamos labai nevienodai, todël jas vertinome vadovaudamiesi mûsø nustatytaispagrindiniais ir papildomais kriterijais. Todël neatsitiktinai iðvados dëlkai kuriø Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymo formø kai kuriaisaspektais nesutampa su tø ðaliø doktrinose pateikiamais vertinimais. Mû-sø iðvados dël parlamentiniø valdymo formø Estijoje, Bulgarijoje, Èekijo-je, Latvijoje, Vengrijoje sutampa su ðiø ðaliø nacionalinëse doktrinose vy-raujanèia nuomone, taèiau iðvados dël Lenkijos, Slovakijos, Slovënijos, Ru-munijos valdymo formø nevisiðkai sutampa su ðiø valstybiø nacionalinësedoktrinose reiðkiamais poþiûriais. Reikðminga tai, kad aptariamø valsty-biø valdymo formos identifikavimo problema gvildenama ne tik jø paèiønacionalinëse doktrinose, bet kitø ðaliø mokslininkø darbuose (Sartori,

15

Vilë, Liphartas). Akivaizdu, kad ðià nuomoniø sklaidà lëmë tyrimo meto-dikø ir vertinimo kriterijø subjektyvumas. Vadovaudamiesi numatytaispagrindiniais ir papildomais kriterijais galime susidaryti vientisà Vidurioir Rytø Europos valstybiø valdymo formø vaizdà. Visø devyniø (Estijos,Bulgarijos, Èekijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos, Slovakijos,Slovënijos) valstybiø valdymo formos vertintinos kaip parlamentinës. Val-dymo formos pagrindiniø ir papildomø kriterijø ávairovë nekeièia egzis-tuojanèiø parlamentiniø valdymo formø esmës.

Darbo dalyje „Valdymo forma Lietuvos Respublikoje: nacionalinio val-dþiø padalijimo principo charakteristika“ nagrinëjama Lietuvos Respublikosvaldymo forma bei valdþiø padalijimo problemos. Lietuvos Respublika trak-tuojama kaip integrali Vidurio ir Rytø Europos regiono valstybiø bendrijosnarë. Vertinant Lietuvoje egzistuojanèià valdymo formà taikomi tokie patmetodai kaip ir vertinant kaimyniniø valstybiø modelius. Lietuvos valdymoformos turinys atskleidþiamas analizuojant de jure ir de facto valstybinës val-dþios institucijø tarpusavio santykius. Pradþioje apþvelgiama istorinë valdy-mo formø kaita Lietuvoje. Konstatuojama, kad iki 1926 m. politinio reþi-mo kaitos Lietuvoje vyravo parlamentinë valdymo forma. Ðiandieninës Lie-tuvos valdymo formos analizë pradedama nuo norminës medþiagos – 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei valdþios institucijø veiklà regla-mentuojanèiø ástatymø. Daug dëmesio siekiant paþinti nacionalinës valdy-mo formos specifikà skiriama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismonutarimams, kuriuose iðsamiai analizuota valdymo formos ir valdþiø padali-jimo problematika. Norint geriau paþinti nacionalinio valdþios sàrangos me-chanizmà vertinama konstituciniø teisiniø santykiø praktika, jos turinyslyginamas su teisës normø reikalavimais. Taigi analizuojama de jure ir defacto santykiø raiðka bei turinys.

Vertindami nacionalinio valdþiø padalijimo modelio turiná daugdëmesio skyrëme ir Lietuvos Respublikos teismø sistemai kaip lygiaverteivaldþiø padalijimo mechanizmo grandþiai. Nors monografijos tyrimo kryp-tis – valdymo forma – neápareigojo analizuoti teismø vietos valdþios struk-tûroje, pasirinkæ Lietuvos Respublikos valdymo formà pagrindiniu tyri-mø objektu negalëjome apsiriboti vien valdymo forma, norëjosi nagrinëtiproblematikà ðiek tiek plaèiau – valdþiø padalijimo kontekste.

I. ÁVADAS


16

Pripaþindami Lietuvos Respublikoje egzistuojanèios valdymo for-mos specifiðkumà darome iðvadà, kad átvirtinta valdymo forma tegali bûtivertinama kaip parlamentinë respublika. Tokia iðvada ne tik iliustruojavaldymo formos turiná, bet ir aiðkiai Lietuvos Respublikà apibrëþia kaipkontinentinës Europos tradicijø tæsëjà.

Monografijos pabaigoje analizuojami nacionalinës doktrinos siûly-mai tobulinti esanèià valdymo formà bei keisti egzistuojantá stabdþiø iratsvarø mechanizmà. Ðie pasiûlymai vertinami konstitucijos stabilumo irLietuvoje egzistuojanèios valdymo formos pakankamumo (ar esanti valdy-mo forma pateisina visuomenës keliamus tikslus) aspektu. Pripaþinæ kon-stitucijos stabilumà didele vertybe bei aplinkybæ, jog egzistuojanti valdy-mo forma ið principo pasiteisino, iðvadose sàmoningai nesiûlome jokiøkonstituciniø reformø.

Penktoje monografijos dalyje formuluojamos iðvados. Joms bûdin-gas dvejopas aspektas: pasiûlymai doktrinai ir esanèiø valdymo formø raiðkoskonstatavimas. Pirma, konstitucinës teisës doktrinai siûloma bûdingø val-dymo formos kriterijø sistema. Antra, pateikiamos iðvados dël valdymoformos iðraiðkos Lietuvos Respublikoje bei Vidurio ir Rytø Europos vals-tybëse.

Monografija baigiama angliðka santrauka. Tai paskaitø ciklo „Kon-stitucionalizmo procesas Vidurio ir Rytø Europoje: lyginamasis aspektas“(Constitutionalism and Constitutional process at Central and Eastern Europe:comparative aspects), skaityto Bonos Rheinische Friedrich – Wilhelm univer-siteto Teisës fakultete konspekto santrauka. Joje glaustai perteikiamamonografijos problematika.

17

II. VALDYMO FORMA IR VALDÞIØ PADALIJIMAS:TEORINIS ASPEKTAS

„(…) tironija yra valdþios galiø naudoji-mas neturint tam teisës (…)“.

John Locke

„Didþioji demokratija niekuomet nebus neididþioji, nei demokratija, jeigu ji neis pa-þangos keliu“.

Theodore Roosevelt

1. Valdymo forma: sàvokos turinio problema

Valstybë yra labai sudëtinga kategorija, jà mëgino aiðkinti ir aiðkinafilosofai, teisininkai, sociologai. Teigiama, jog „termi-nas „valstybë“ savobendràja bei mûsø dienø reikðme atsirado vëliau negu ta organizacija,kurià jis reiðkia, t. y. tik XV amþiuje“

1. Ðià „valstybës“ (lo stato) sàvokà

pirmasis pradëjo vartoti Nikolas Makiavelis. Egzistuoja daugybë valstybëssàvokos apibrëþimø. Ðtai vienoje definicijoje teigiama, jog valstybë – „taiðalis su politiðkai organizuota visuomene, kontroliuojama vieningos vy-riausybës (valdþios)“

2, kitoje nurodoma, jog „valstybë yra atskira institu-

cija arba institucijø visuma, kuri nuo likusios visuomenës taip diferenci-juojama, jog susiklosto apibrëþtos vieðojo ir privataus gyvenimo sritys“

3.

Kadangi tai daugiaaspektë kategorija, daugelis autoriø sutartinai teigia,

1 Lamentowicz W. Ðiø laikø valstybë. Vilnius: Alma litera, 1998. P. 7.

2 Oxford Advanced Learner’s Dictionary. Oxford: Oxford University Press, 2000. P. 1267.

3 Dunleavy P., O’Leary B. Valstybës teorijos. Liberaliosios demokratijos politika. Vil-

nius: Eugrimas, 1999. P. 14.


18

jog „Matyt, visiðkai netenkins në vienas valstybës apibrëþimas dël ðio reið-kinio nevienareikðmiðkumo, sudëtingumo, jo reikðmës visuomeniniamegyvenime“

4. Tad natûralu, kad kiekvieno ið minëtø mokslø specifika atsi-

spindi valstybës analizëje. Net ir pripaþinæ sàvokos „valstybë“ turinio kom-pleksiðkumà galime pastebëti, jog tam tikri tyrimo vektoriai, tam tikrosvalstybës paþinimo kryptys yra, ir jas galima apibrëþti.

Teisës moksle valstybæ galima nagrinëti trim aspektais: kilmës, vals-tybingumo kriterijø bei kokybës (valstybës formos aspektas)

5. Ðie valsty-

bës paþinimo aspektai yra lyg ir autonomiðki, taèiau tarp jø yra tam tikrasubordinacija ir loginis ryðys.

1 s c h e m a

Valstybës paþinimo aspektai

Valstybës kilmës problema

Valstybingumo kriterijø problema

Valstybës forma (kokybinis aspektas)

Pradþioje turëtø bûti keliamas valstybës kilmës ir valstybingumopoþymiø klausimas, o tik tada galima diskutuoti apie kokybæ (valdymoformà, politiná reþimà ar sandaros ypatybes). Logiðka, kad tik atsakius ápirmuosius klausimus galima rinktis politiná reþimà bei sandaros formà.Prieðingu atveju gali nutikti, kad valstybës forma neatitiks valstybës tiks-lø, kurie savo ruoþtu uþprogramuoti valstybës kilmës problemoje. Reikia

4 Jaraðiûnas E. Valstybë konstitucinëje teisëje // Lietuvos konstitucinë teisë. Vilnius:

Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, 2002. P. 482.5 Mesonis G. Valstybës poþymiai konstitucinëje teisëje // Konstitucija XXI amþiuje.

Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 35.

19

pripaþinti, jog valstybës, taip pat ir Lietuvos, kilmës klausimas (kalbamane apie istoriná aspektà) beveik nenagrinëtas. Tarpukaryje valstybës kil-mës teorijas yra apþvelgæs M. Riomeris savo veikale „Valstybë“, taèiau ku-riai jø jis priskiria Lietuvos valstybæ, taip ir lieka neaiðku. Teisinës valsty-bës problemas plaèiai nagrinëjo A. Vaiðvila knygoje „Teisinës valstybëskoncepcija Lietuvoje“. Valstybës kilmæ jis áþvelgia visuomenës sutartieskoncepcijoje. Manytume, kad tai ypaè sudëtinga problema, reikalaujantiaiðkiø tyrëjo metafizikos nuostatø. Be ðiø nuostatø atsakyti á valstybëskilmës klausimà ið esmës neámanoma. Ðios nuostatos neturëjimas arba ne-ryþtingumas (grástas argumentø subjektyvumu ar visuomenës konjunktû-riðkumu) jà iðsakant verèia valstybës tyrëjus vengti ðios problematikos.Todël valstybës tyrimo ir paþinimo koncepcijos, galinèios turëti ir turin-èios ryðkesnæ materialumo, todël neva ir didesnæ objektyvumo dimensijà,yra dominuojanèios.

Valstybës kilmës klausimas toks sudëtingas, kad doktrinoje (ir netik nacionalinëje) galima pastebëti ir prieðingà nei 1 schemoje pavaizduo-tà su valstybe susijusiø problemø tyrimo nuoseklumà, kai iðanalizavuskokybinius kriterijus daroma iðvada dël kilmës ir tikslø.

Ðioje monografijoje autorius, nors ir turëdamas savo poþiûrá, neke-lia valstybës kilmës problemos – darbe pasirinktas vienas siauresnis valsty-bës paþinimo aspektas – valdymo formos klausimas. Lietuvos valstybëskilmës klausimas paliekamas ateièiai.

Konstitucinës teisës doktrinoje nusistovëjæs ir plaèiai vartojamas vals-tybës formos terminas, galintis atsiskleisti per valdymo formos, sandarosformos bei politinio reþimo elementus. Valstybës forma – tai tam tikrateorinë abstrakcija, kurios negalima iðreikðti viena ar keliomis teisës nor-momis, todël ðis terminas nëra populiarus pasaulio ðaliø konstitucijose.Valstybës forma yra kompleksinis konstitucinës teisës institutas, iðreið-kiantis normø, kurios reguliuoja pagrindiniø valstybës institucijø (parla-mento, vyriausybës, prezidento) struktûrà, jø tarpusavio sàveikà, valsty-bës sandaros formà, politiná reþimà (kartais literatûroje ðis kriterijus ávar-dijamas kaip „valdymo stilius“

6), pagrindinius valstybës aparato veiklos

metodus bei ryðá su visuomene, sistemà.6 Lamentowicz W. Ðiø laikø valstybë. Vilnius: Alma litera, 1998. P. 89.

II. VALDYMO FORMA IR VALDÞIØ PADALIJIMAS


20

RESPUBLIKA

Tad valstybës valdymo ir sandaros forma bei politinis reþimas kon-stitucinëje teisëje suprantami kaip valstybës formos kompleksinës katego-rijos, tik darnioje sistemoje atskleidþianèios valstybës formos turinio spe-cifikà (2 schema). Ðie elementai gali bûti suprantami ir nagrinëjami kaipsavarankiðkos charakteristikos, atskleidþianèios apibrëþtà valstybës formospaþinimo vektoriø.

2 s c h e m aTyrimo objektas

VALSTYBËS FORMA

Sandaros forma VALDYMO FORMA Politinis reþimas

PARLAMENTINË PREZIDENTINË MIÐRI (PUSIAU PREZIDENTINË)

Sàvoka „valdymo forma“ yra teisinë kategorija. Nors tai ir neviena-reikðmiðkai suprantama kategorija, gana skirtingi teisinës minties ðaltiniaiformuluoja panaðius valdymo formos apibrëþimus: „valdymo forma – taiteisinë valstybës charakteristika, nustatanti aukðèiausiø valdþios institu-cijø ásteigimo sàlygas, jø struktûrà, taip pat ágaliojimø pasidalijimà tarpjø“

7 arba „valdymo forma – tai aukðèiausiosios valdþios organizacija, kuria

7Арановский К. В. Государственное право зарубежных стран. Москва, 1998.

С. 145–155.

21

nusakomas valdþios ðaltinis, taip pat valdþios institucijø tarpusavio santy-kiø principai“

8. V. Èirkinas, þymus Rusijos konstitucinës teisës doktrinos

atstovas valdymo formà supranta kaip „ástatymø leidþiamosios ir ástatymøvykdomosios valdþiø struktûrø ir tarpusavio santykiø charakteristikà“

9.

Labai panaðiai ðios sàvokos turiná formuluoja Hovardo (Howard) universi-teto profesorius D. G. Kousoulas (Kousoul ). Jis taip pat valdymo formoscharakteristikà áþvelgia ástatymø vykdomosios ir leidþiamosios valdþiø tar-pusavio santykiø turinyje

10. Kolumbijos universiteto profesorius G. Sar-

tori (Sartori) knygoje „Lyginamoji konstitucinë inþinerija“ („ComparativeConstitutional Engineering“) bei autoriai R. Haugas (Hague), M. Haroras(Harrop), S. Breslinas (Breslin) veikale „Ávadas á lyginamàsias vyriausybiøir politikos studijas“ („Comparative Governments and Politics an Introduc-tion“) tiesiogiai neávardija, kaip jie supranta valdymo formà, taèiau knygo-je pasirinktas tyrimo objektas leidþia teigti, kad mûsø jau minëtos val-dþios institucijos bei jø tarpusavio santykiai yra tai, kas iðreiðkia ir atsklei-dþia valdymo formos turiná

11.

Reikia pritarti nacionalinës doktrinos atstovui E. Jaraðiûnui, tvirti-nanèiam, jog „Atskleidþiant valstybës valdymo formà, svarbu iðsiaiðkintiaukðèiausiøjø valstybinës valdþios institucijø struktûrø, kiekvienos jø tei-sinæ padëtá, taip pat jø tarpusavio santykiø pagrindus“

12. Todël ir ðiame

darbe, nagrinëdami valdymo formos turiná, pagrindiniu tyrimo ðaltiniulaikome valdþios institucijø tarpusavio santykius, jø raiðkos juridiná ir fak-tiná aspektà. Tad akivaizdu, kad tiek vakarø, tiek rytø konstitucinës teisësir politikos mokslø atstovai valdymo formà supranta labai panaðiai. Bûtø

8 Katuoka S. Valstybës ir teisës teorijos pagrindinës kategorijos. Vilnius: Lietuvos

teisës akademija, 1997. P. 19. 9 Чиркин В. Е. Конституционное право зарубежных стран. Москва, 1999. С. 139.

10 Kousoulas D. G. On Government: A Comparative Introduction. Belmont, Califor-

nia: Wadsworth Publishing Company Inc., 1968. P. 69–79.11

Sartori G. Comparative Constitutional Engineering. An Inquiry into Structures,Incentives and Outcomes. New York, Washington Square: New York University Press,1997. P. 83–135; Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative Government and Poli-tics an Introduction. London: Macmillan Press LTD, 1982. P. 151–166.

12 Jaraðiûnas E. Valstybë konstitucinëje teisëje // Lietuvos konstitucinë teisë. Vilnius:

Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, 2002. P. 527.



22

galima tik pabrëþti aplinkybæ, kad britø ir amerikieèiø teisinëje ir polito-loginëje literatûroje þodis „government“ vartojamas ne visuomet mums ápras-ta reikðme, t. y. vienareikðmiðkai. Anglosaksø teisinëje literatûroje sàvokos„form of government“ ir „government“ yra aiðkiai skiriamos. Pirmoji sàvoka„form of government“ savo turiniu atitinka mûsø konstitucinës teisës dok-trinoje átvirtintà sàvokà „valdymo forma“. Sàvoka „government“ gali bûtisuprantama dvejopai. Ji gali bûti vartojama, kai norime iðreikðti tik vienàvaldþiø sistemos grandá – vyriausybæ bei tuomet, kai kalbame apie valdþiàapskritai

13. Tai ið esmës nekeièia mûsø sampratø, taèiau verèia bûti ati-

diems analizuojant anglø ar amerikieèiø doktrinà.Sàvoka „valdymo forma“ prigijo ir nacionalinëje konstitucinës tei-

sës doktrinoje, nors yra siûlymø ir idëjø atsisakyti ðios sàvokos dël þodþio„valdymo“ daugiaprasmiðkumo. Sàvoka „valdymas“ bendràja prasme api-brëþiamas kaip kontrolës turëjimas grupei asmenø ar visuomenei, tuo tar-pu sàvoka „valdymo forma“ akcentuoja valdþios institucijø ágaliojimø pa-siskirstymo specifikà. Teigiama, jog „valdymo formos“ sàvoka labiau tiktøvieðojo administravimo nei konstitucinës teisës disciplinai. Todël nacio-nalinëje doktrinoje vartojamas ir kitas atitikmuo – „valdþiø struktûra“

14.

Galime sutikti su nuomone, jog sàvoka galëtø bûti ir tikslesnë. Pripaþin-tume, jog galima vartoti sàvokas „valdþios institucijø sàrangos forma“ ir„valdþios ágaliojimø padalijimo forma“, taèiau manytume, jog atsiþvel-giant á tai, jog sàvoka „valdymo forma“ (a) turi aiðkiai apibrëþtà ir nedvip-rasmiðkà turiná, (b) ji plaèiai ir seniai vartojama bei yra ásitvirtinusi kon-stitucinës teisës doktrinoje, (c) ðià sàvokà yra vartojæs Lietuvos Respubli-kos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose, nereikëtø skubëti jos atsisa-kyti ar desperatiðkai ieðkoti tikslesnio atitikmens. Svarbu tai, kad mes var-tojamà sàvokà suprastume vienareikðmiðkai ir kad jà priimtø doktrina.

Kai kurios konstitucinës teisës mokyklos bei kai kuriø doktrinø at-stovai teigia, jog nepakanka teisës normø studijø norint objektyviai su-prasti aukðèiausiøjø valdþios institucijø tarpusavio santykius. Pavyzdþiui,Prancûzijoje nagrinëjant valdymo formà privalomas tyrimo elementas yra

13 Skidmore J. M., Tripp C. M. American Government. A Brief introduction. New York,

1989. P. 35–41.14

Vaiðvila A. Teisinës valstybës koncepcija Lietuvoje. Vilnius: Litimo, 2000. P. 554.

23

valdþiø politinë aplinka15

. Politinë sistema gali veikti ir plëtotis tik konsti-tucinio reguliavimo aplinkoje, tad neabejotinai yra konstituciniø normøreguliavimo sritis. Keisdami konstitucines normas, aiðkindami konstituci-jà galime daryti reikðmingà átakà politinei sistemai. Manytume, jog val-dymo forma, bûdama teisinë kategorija, negali ir neturi atspindëti visospolitinës aplinkos. Prancûzø doktrinoje nagrinëjamas politiniø jëgø san-tykis verèia teigti, kad ðios ðalies mokslas valdymo formà supranta ne vienkaip teisinæ kategorijà. Pabrëþiant politinæ valdymo formos aplinkà tyri-mo objektas tampa paslankus ir priklausomas nuo politinës konjunktû-ros. Pripaþindami politinës sistemos daugiaplaniðkumà turime konstatuoti,kad teisës normos atlieka koreguojantá ir stabilizuojantá vaidmená konsti-tuciniuose teisiniuose santykiuose. Visi konstituciniø teisiniø santykiø da-lyviø konfliktai spendþiami laikantis konstituciniø bei kitø teisës normøreikalavimø. Vertinant politinæ aplinkà teisës normø turinys taip pat yravienas pagrindiniø tyrimo objektø. Be teisës normø neaiðkios teisiniø san-tykiø dalyviø teisiø apimtys bei galimo elgesio modelio motyvacija. Taidar kartà patvirtina, jog valstybës valdymo forma yra teisinë kategorija,iðreikðta konstitucijose bei kituose norminiuose aktuose. Tad ðioje mo-nografijoje formuluojamos iðvados yra artimesnës juridinës konstitucinësteisës mokyklos principams. Aukðèiausiøjø valstybës valdþios institucijøsantykius, nesureguliuotus raðytinëmis teisës normomis, reguliuoja ne-raðytinë teisë – konstituciniai paproèiai. Jie, bûdami teisës ðaltiniai, taip patformuluoja privalomas elgesio taisykles. Neneigdami faktiniø santykiø reikð-mingumo pirmenybæ teiksime teisiniam valdymo formos raiðkos aspektui.

Konstitucinës teisës doktrina skiria dvi dideles valdymo formø gru-pes – monarchijas ir respublikas

16. Tyrimo objektu pasirinkæ Vidurio ir

Rytø Europà maþiau dëmesio skirsime monarchijoms. Tai lemia Vidurioir Rytø Europoje egzistuojanèiø valdymo formø raiðka. Ðio regiono valsty-bës nacionaline valdymo forma pasirinko respublikà, todël tyrimuose dau-giausia dëmesio ir skirsime respublikai, kaip vienintelei valdymo formai,egzistuojanèiai ðiame Europos regione.

15 Duverger M. A New Political System Model: Semi-presidential Government // Parlia-

mentary versus Presidential government / Lijphart A. (ed.). Oxford, 1992. P. 141.16

Kousoulas D. G. On Government: A Comparative Introduction. Belmont, Califor-nia: Wadsworth Publishing Company Inc., 1968. P. 70–72.



24

Respublika (lot. res – reikalas, publicus – visuomeninis) yra valsty-bë, kurioje tik tauta yra vienintelis suvereniteto subjektas

17. Visos aukð-

èiausiosios valstybës institucijos ágaliojimus gauna tiesiogiai arba netiesio-giai ið tautos ir yra jai atskaitingos. Ðtai kodël valdymo forma sietina tik sudemokratiniu politiniu reþimu. Nedemokratinio politinio reþimo sàlygo-mis neteikiama dëmesio valdþios legitimumo problematikai, todël tokiojevalstybëje egzistuojanti valdymo forma negali bûti priskirta demokrati-nëms valdymo formoms

18. Kaip ir valdymo forma, valstybës sandaros for-

ma taip pat sietina su demokratiniu politiniu reþimu, nes vertikalusis va-dþios ágaliojimø pasidalijimas grindþiamas susitarimu, pripaþástant þmo-gaus teises ir laisves bei prioritetà teikiant demokratijos principams kaipvieninteliam metodui jas apsaugoti. Todël galime teigti, jog analizuoda-mi valstybës formà (trinarës konstrukcijos aspektu) pirmiausiai turime kon-statuoti politinio reþimo turiná. Esant nedemokratiniam politiniam reþi-mui netenka prasmës diskusijos apie valdymo formà ar valstybës sandarà,nes nedemokratinis politinis reþimas nesusiduria su valdþiø padalijimoproblema kaip principu, garantuojanèiu þmogaus teisiø ir laisviø apsaugà.Tokio reþimo sàlygomis daþnai formaliai ágaliojimai padalijami, bet daþ-niausiai tokie pasidalijimai yra sietini su tikslu patobulinti nedemokrati-nio valdymo kokybæ, o ne poreikiu apsaugoti þmogaus teises ir laisves.Politologinëje literatûroje neretai lyginamos Lietuvos ir Baltarusijos, Irakoir JAV valdymo formos. Konstitucinës teisës poþiûriu yra ðiurkðti metodo-loginë klaida lyginti valdymo formas valstybiø, kuriose skirtingi poliniaireþimai. Ðioje monografijoje mes konstatuojame, jog tose valstybëse, ku-riø valdymo formos yra mûsø tyrimø objektas, akivaizdþiai dominuojademokratiniai politiniai reþimai. Tik esant demokratiniams politiniamsreþimams valdymo formø analizë ir lyginimas ágauna loginá pagrindà irdaromos iðvados turi lyginamosios vertës dimensijà.

17 Republic – a state in which supreme power is held by the people or their elected represen-

tatives or by an elected or nominated president, not by a monarch ect. (from Latin res „con-cern“+publicus „public“). Oxford Dictionary. Oxford, New York: Oxford University Press.Vilnius: Alma litera, P. 698.


nia: Wadsworth Publishing Company Inc., 1968. P. 20.

25

Todël galime konstatuoti, kad respublikoje nëra valstybës valdþiosinstitucijos, turinèios tam tikrus, teisiðkai apibrëþtus ágaliojimus, taèiau,kad ir formaliai, nesusietos atsakomybe tautai

19. Tarp valstybës ir asmens

egzistuoja teisinis ryðys – pilietybë, iðreiðkianti abiejø ðaliø teises ir parei-gas. Tad dalyvauti formuojant valstybës valdþios institucijas yra pilieèioteisë. Savo valià pilietis gali iðreikðti per demokratinius rinkimus.

Teorijoje nurodomos dvi demokratijø rûðys – tiesioginë ir atsto-vaujamoji. Tiesioginëje demokratijoje ástatymai priimami pilieèiø daugu-ma, tad pilieèiø dalyvavimas ástatymø priëmimo procese yra reguliarus iriðreiðkia pagrindinæ ástatymø leidybos proceso formà. Nors tiesioginë de-mokratija turi antikines tradicijas, ðiuolaikinës visuomenës procesai beidemografinës realijos tiesioginá pilieèiø dalyvavimà priimant ástatymus daroneracionalø. Atënø demokratinëje santvarkoje visi Atënø pilieèiai vyraisudarë asamblëjà, kurios priimti nutarimai prilygo ðiuolaikiniams ástaty-mams, ákûnijantiems valstybëje tautos valdþià. Taèiau H. Sabine (Sabine)ir L. Torsonas (Thorson), analizuodami tiesioginës demokratijos praktikà,teigia, jog net ir senovës Atënø epochoje tai „greièiau yra politinis mitas, one valdymo forma“

20. Vien tik tiesioginës demokratijos principais ðian-

dien nesivadovauja në viena pasaulio valstybë. Tiesioginës demokratijosprincipu ðiandien gana daþnai vadovaujasi kad ir Ðveicarija

21, taèiau reikia

pabrëþti, jog tiesioginës demokratijos institutas Ðveicarijoje, kaip ir kiek-vienoje kitoje valstybëje, nepakeièia atstovaujamosios institucijos, o tiknuosekliai jà papildo. Tiesioginës demokratijos formos netobulumai Ðvei-carijoje yra maþiau pastebimi dël keliø aplinkybiø. Pirma, Ðveicarijoje ne-numatytas dalyvaujanèiø referendume pilieèiø skaièius, kuris lemtø refe-rendumo pripaþinimà teisëtu. Tokia nesudëtinga formule eliminuojamapilietiðkai neaktyvi visuomenës dalis. Antra, Ðveicarijos kantonai, o ir pativalstybë yra nedidelë, todël tiesioginë demokratija yra ámanoma. Akivaiz-du, jog tiesioginës demokratijos metodais, kaip bûdu iðgirsti suvereno –tautos valià, naudojasi ir atstovaujamosios demokratijos. Daugumos pa-saulio valstybiø konstitucijose numatyti referendumo (plebiscito) institu-

19 Mesonis G. Valstybës valdþios institucijos // Lietuvos konstitucinë teisë. Vilnius:

Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, 2002. P. 692.20

Sabine H., Thorson L. T. Politiniø teorijø istorija. Vilnius: Pradai, 1995. P. 46.21

Hutson H. J. The Sister Republics. Switzerland and the United States from 1776to the Present. Washington D.C.: Library of Congress, 1991. P. 58–64.



26

tai. Ðtai Vidurio ir Rytø Europos valstybës (tarp jø ir Lietuva) tiesioginësdemokratijos bûdu sprendë narystës Europos Sàjungoje klausimà.

Taèiau tiesioginës demokratijos nepopuliarumas (palyginti su at-stovaujamàja) sietinas su tiesioginës demokratijos siûlomo sprendimø pri-ëmimo metodo esminiais trûkumais. Referendume pilietis, balsuodamasuþ ástatymà ar kità teisës normos aktà, negali iðsakyti savo poþiûrio á kon-kreèià elgesio taisyklæ, jis tegali pritarti arba nepritarti visam teisës normørinkiniui. Toks norminiø aktø priëmimo bûdas neduoda galimybës pilie-èiui keisti aktà, uþ kurá jis balsuoja. Todël pasaulyje referendumas – ne-daþnai taikomas ástatymø ar sprendimø priëmimo metodas. Daþniausiaitiesioginës demokratijos bûdu sprendþiami tik kai kurie, esminiai, valsty-bës klausimai.

Atstovaujamosios demokratijos nuo tiesioginiø skiriasi pilieèiø ásta-tymø leidybos iniciatyvos teisës ágyvendinimu. Tiesioginëje demokratijo-je (bent teoriniu aspektu) pilietis, kaip subjektas, dalyvaujantis priimantsprendimà, turëtø galimybæ parengti ir pateikti ástatymo projektà balsuo-ti. Atstovaujamosios demokratijos ðalyse pavieniai pilieèiai tokiø teisiø daþ-niausiai neturi arba ágyvendinti ðià teisæ gali tik grupë (10 000, 50 000)pilieèiø, iðreiðkusiø savo valià ástatymø numatyta forma. Tautos teisæ kur-ti ástatymus ágyvendina ágaliojimus turintis parlamentas – renkamoji ins-titucija. Rinkimais tauta realizuoja savo suverenitetà, suteikdama ágalioji-mus valdþios institucijoms. Visos svarbiausios valstybës institucijos turibûti iðrinktos pilieèiø, kitos – suformuotos arba paskirtos renkamøjø ins-titucijø.

Valdymo formos unikalumas atsiskleidþia analizuojant aukðèiausiøjøvaldþios institucijø ágaliojimus bei tarpusavio santykiø principus. Kiek-viena valdþios ðaka turi konstitucijoje ir ástatymuose numatytus ágalioji-mus, kuriuos realizuodama neiðvengimai bendradarbiauja su kitomis ins-titucijomis. Ágyvendinant numatytus ágaliojimus tarp valdþios ðakø nere-tai kyla konfliktø dël skirtingos sampratos, dël to, kaip ðalyje ágyvendintasvaldþiø padalijimas, kaip ið tikrøjø paskirstytos galios. Kiek ir kokiø ága-liojimø turi turëti valstybinës valdþios ðakos, yra konceptuali problema,atskleidþiama valdþiø padalijimo teorijoje. Ðioje teorijoje suformuluotasvienas fundamentaliøjø valdþios sàrangos ir veikimo principø, nuodug-niai pagrástas teorijoje bei gana ávairiai ágyvendinamas praktiðkai.

Valdþiø padalijimo teorijoje ið esmës atsakyta tik á vienà klausimà.Visi mokslininkai, tyrinëjæ valdþios galiø padalijimà, konstatavo ðiø ága-

27

liojimø padalijimo bûtinumà. Taèiau yra daugybë neretai prieðtaringønuomoniø, iðvadø, siûlanèiø konkreèius valdþiø padalijimo modelius, to-dël bûtina susipaþinti su svarbiausiais valdþiø padalijimo teorijos ir prak-tikos pavyzdþiais pasaulyje, atkreipiant dëmesá á Vidurio ir Rytø Europostautø bei Lietuvos indëlá ðioje srityje.

2. Valdþiø padalijimo teorija: koncepcijos kilmë ir raida

Valdþiø padalijimo teorijos ir praktikos paveldas gana gausus, to-dël, kad ir kaip norëtume, fragmentiðkumo, apþvelgdami valdþiø padaliji-mo teorijà ir praktikà, neiðvengsime. Daugiausia dëmesio skirsime tomsteorijos iðvadoms bei praktinei patirèiai, kurios buvo ryðkiausios ir turëjoátakos mûsø nagrinëjamo regiono valstybiø raidai.

Antikos laikø màstytojai tvirtino, kad valdþia, vykdydama pagrin-dinæ savo funkcijà, ne visuomet bûna gërio bei paþangos ðaltinis. Jau seno-vës Graikijoje buvo konstatuotas akivaizdus valdþios polinkis piktnaudþiautiágaliojimais, traktuoti teisingumà subjektyviai. Platonas vienas pirmøjø,suprasdamas neigiamas neribotos valdþios veiklos padarinius, knygoje „Vals-tybë“ siûlë idealios santvarkos ir valdþiø padalijimo mechanizmà. Doktri-nos, turinèios ðimtmeèiø istorijà, kontekste Platono modelá reikia vertintikaip utopijà, neámanomà ágyvendinti praktiðkai. Graikø màstytojas, mo-deliuodamas valdymo formà, visuomenæ skirstë á tris klases: darbininkus,sargybinius (kurie savo ruoþtu skirstomi á karius ir valdovus) ir filosofà–karaliø

22. Platonas manë, kad pagrindas pasidalyti funkcijas tarp visuome-

nës nariø yra asmenø gabumai. Priklausymo klasei, filosofo nuomone, pa-veldëti negalima. Platonas siûlë siekiant veiksmingo valdymo kovoti sunuosavybe. Màstytojas, bûdamas ásitikinæs, kad gerovë praþûtingai veikiavaldymo kokybæ

23, visas valdþios galias skyrë karaliui–filosofui, vieninte-

liam, turinèiam gabumø ágyvendinti numatytas funkcijas. Platonas ne-matë galimybës varþyti karaliaus–filosofo nei ástatymais, nei vieðàja nuo-mone. Filosofo nuomone, valdþià varþytø karaliaus–filosofo iðsilavinimasbei nuosavybës teisës ribojimas. Platono idëjø gyvybingumà rodo ir jø

22 Platonas. Valstybë. Vilnius: Mintis, 1981. P. 24–60.

23 Sabine H., Thorson L. T. Politiniø teorijø istorija. Vilnius: Pradai, 1995. P. 94.



28

populiarumas Voltero epochoje, kai apsiðvietusio monarcho instituto rei-kalingumas buvo grindþiamas teorijoje ir plaèiai diskutuojamas visuome-nëje. Aristotelis Platono teorijà keitë ir plëtojo, jis suabejojo karaliaus–filosofo neatimama teise valdyti ir valdþià padalijo tarp klasiø bei jø inte-resø. Aristotelio teorijoje valdþios galios padalytos tarp monarchijos, aris-tokratijos ir demokratijos

24. Tad, skirtingai nei Platonas, Aristotelis pavel-

dimà priklausymà klasei vertino teigiamai.Senovës Romoje valdþios sàrangos problematikà plaèiai nagrinëjo

Polibijus, Ciceronas bei kiti. Ðios epochos mokslà veikë senovës Graikijosmàstytojø darbai, Romos valstybës istorinë bei teisinë patirtis. Ciceronas,pripaþindamas prigimtinæ teisæ, kylanèià tiek ið pasaulá valdanèios Dievoapvaizdos, tiek ið protingos ir visuomeniðkos þmoniø prigimties, valstybævadina res populi (res publica). Nuo Cicerono laikø valstybë – þmoniø rei-kalas, nes valdþia kyla ið kolektyvinës tautos galios. Jis skelbë, kad pareigû-nas, atlikdamas savo pareigà, remiasi ástatymu ir pats yra ástatymo statyti-nis

25. O bendrieji ástatymai yra pavaldûs Dievo ástatymui, kuris aukðèiau

uþ þmoniø pasirinkimà ar institucijas. Suprasdamas valdþios ribojimo rei-kalingumà, Ciceronas manë, kad tam reikia pasitelkti ástatymus ir Dievoástatymà (doroviná, aukðtàjá teisës principà). Kaip ir senovës Graikijos te-orinis paveldas Cicerono idëjos buvo populiarios viduramþiais bei vëles-niais amþiais. Antikoje suformuluota iðvada, valdþià kildinanti ið tautos,yra aktuali ðiø dienø doktrinoje. Senovës Graikijoje ir Romoje buvo su-prantama bûtinybë riboti valdþios galias, ir jas turëjo riboti valdanèiøjødoroviniai principai, iðsilavinimas bei Dieviðkieji ástatymai. Net Senekasavo pamokymuose þmogui ir valdovui nemini valdþios pasidalijimo bûti-nybës, o tuo labiau nesiûlo kokio nors valdþios svertø mechanizmo apsiri-bodamas pasiûlymu valdovui „(…) gyvenk su þmonëmis taip, tarsi Dievastave matytø, kalbëkis su Dievu taip, tarsi þmonës tave girdëtø“

26. Antikos

teorijoje nenurodyta jokio valdþios ribojimo mechanizmo, nei tuo labiaujo sàrangos modelio, o ir pats padalijimo tikslas nebuvo aiðkiai pagrástas irsuformuluotas.

24 Vile M. J. C. Constitutionalism and the Separation of Powers. Indianapolis: Liberty

Fund, Inc., 1998. P. 23–24.25

Sabine H., Thorson L. T. Politiniø teorijø istorija. Vilnius: Pradai, 1995. P. 197–199.26

Seneka L. A. Laiðkai Liucilijui. Vilnius: Pradai, 1999. P. 27.

29

Á ðiuos fundamentalius klausimus buvo atsakyta gerokai vëliau –XVII–XVIII a. Reikðmingà postûmá teoriniam valdþios padalijimo dok-trinos lûþiui turëjo protestantiðkoji epocha – Reformacija. Reikia pripa-þinti, kad Reformacijos, Ðvieèiamojo amþiaus, Atgimimo epochos nubrëþ-ta teisinë ir politinë kultûra yra pamatinë anglosaksø kraðtuose iki ðiødienø. Kokybiniai valstybës bei jos mechanizmo sampratos pokyèiai buvosusijæ su filosofiniø nuostatø kaita bei fundamentaliaisiais gamtos moksløatradimais. Protestantizmo pradininkai M. Liuteris bei Þ. Kalvinas, pri-paþindami Ðventàjá Raðtà aukðèiau Baþnyèios, sudarë prielaidas moksloplëtotei. Protestantø nuomone, pasikliovimas Baþnyèios autoritetu galëjovesti á sielos praþûtá, todël tik asmeninis visapusiðkas problemos paþini-mas galëjo garantuoti iðganymà. Tad teko ið naujo vertinti þmogø, o kartuir valstybæ, kurioje jis gyvena. Protestantiðkoji etika, protestantiðkoji ver-tybiø sistema davë galingà ir naujà impulsà ir uþduotá þmonijai – privalaipaþinti, privalai stengtis paþinti. Neatsitiktinai þymiausi filosofai visuo-menës ðuolá á kapitalizmà sieja su protestantiðkosios vertybiø sistemos ási-galëjimu. M. Veberis (Weber) dràsiai ir nedvejodamas tvirtina, jog „(…)modernus þmogus, netgi bûdamas kuo geriausios valios, paprastai nepajë-gia ásivaizduoti, kokià ið tikrøjø didelæ átakà darë religinës idëjos þmoniøgyvenimo bûdui, kultûrai ir nacionaliniam charakteriui“

27.

Tos epochos gamtos mokslø atradimai buvo ne maþiau reikðmingiir visuomenës vystymosi perspektyvø prasme. Iki I. Niutono (1642–1727)atradimø pasaulio paþinumo galimybë filosofijoje vertinta gana skeptið-kai. Buvo pabrëþiamas pasaulio nepaþinumo aspektas ir visos pastangos taiáveikti vertintos kaip bergþdþios. I. Niutonas savo atradimais netiesiogiaiatskleidë visiðkai naujà – sensacingà – realijà. Naujieji atradimai rodë, jogpasaulis yra ne tik paþinus, bet ir jam (kaip mechanizmui) bûdingi dës-niai, kuriuos galima pastebëti ir matematiniais metodais fiksuoti. N. Ko-perniko (1473–1543), G. Galilëjaus (1564–1642) atradimai taip patatskleidë pasaulio paþinumo galimybæ. Vokieèiø mokslininko astrono-mo J. Keplerio (1571–1630) atrasti planetø judëjimo dësniai netiesio-giai skelbë, kad jeigu ámanoma nustatyti planetø judëjimo principus ast-

27 Weber M. Protestantiðkoji etika ir kapitalizmo dvasia. Vilnius: Pradai, 1997. P. 164.



30

ronomijoje (o tai iki tol atrodë utopija), tai paþinti valstybës veiklos me-chanizmà gerokai lengvesnis uþdavinys. Nuo tada ir valstybës veikla buvopradëta vertinti kaip mechanizmas, kuriam bûdingi dësniai bei principaiir kuris gali tapti rimtu tyrimø objektu.

Tad prieð pat pasirodant valdþiø padalijimo teorijai pasaulio supra-timas rëmësi naujais atraminiais aspektais. Pirma, pripaþinta, kad þmogusyra didþiausia vertybë, kuriai kaip laisvai asmenybei lemta maksimaliaistengtis paþinti aplinkà. Antra, pasaulis yra paþinus, jo dësnius galimafiksuoti ir prognozuoti. Atsiþvelgiant á antràjá aspektà ir valstybë pradeda-ma suvokti kaip mechanizmas, kurio veiklos principai yra pastebimi, fik-suojami ir kuriuos þmogus turi ir gali veikti. Ðiø dviejø principiniø filoso-finiø aspektø antikoje ir viduramþiais nebuvo, o jie tapo prielaida formu-luoti valdþiø padalijimo principà ir jo turiná.

Valdþia, jos ðaltiniai, sàrangos ypatybës tapo daugelio autoriø tyri-mø objektu. Taèiau domëjimosi objektai nebuvo vienareikðmiai. Dalisþymiø autoriø tyrimo kryptimi pasirinko valdþios efektyvumo problemà,kita dalis efektyvumà siejo su tautos suvereniteto ir þmogaus teisiø saugosaspektais. Ðtai N. Makiavelis savo veikaluose, siûlydamas geresnio valdy-mo formos receptus, maþiausiai rûpinasi þmogumi kaip valstybës nariu,prioritetu laikydamas valdþios iðkeltø uþdaviniø sprendimo sëkmingumà.N. Makiavelio valdymo filosofijà gali atskleisti keletas jo teiginiø: „(…)jog valdovas, ypaè naujas valdovas, negali vadovautis visu tuo, dël ko þmo-nës yra laikomi gerais, kadangi, norëdamas iðsaugoti valstybæ, daþnai estipriverstas sulauþyti savo þodá, nepaisyti artimo meilës, þmogiðkumo ir re-ligijos“. Kalbëdamas apie klastà N. Makiavelis teigia, jog jos „(…) visadareikia tiems, kurie nori, pradëjæ nuo menko nieko, iðkilti iki aukðtybiø(…)“

28. Tokiø sëkmingos vadybos ir psichologijos receptø apstu ðio auto-

riaus veikaluose. Ðitø pamokymø tikslas padëti pasiekti ir iðlaikyti valdþià.Ðiais principais noriai vadovaujamasi valdymo praktikoje iki ðiø dienø.Suprantama, kad þmogaus laisvës ir teisës, tautos suverenitetas á ðià siste-mà neátraukiami. Ir kaip akivaizdþiai makiaveliðkoji koncepcija kontras-tuoja su beveik tuo pat metu egzistavusia protestantø (pvz., kalvinistø)pozicija, jog „(…) kiekvienà kartà, kai jûs turite reikalø politiniuose valstybës

28 Makiavelis N. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1992. P. 67, 249.

31

reikaluose, susiduriate su tikruoju kalvinizmu, jûs já atpaþástate per iðtiki-mybæ ir paklusnumà Dievo þodþiui“

29.

Tad dar prieð suformuluojant valdþiø padalijimo teorijà protestan-tizmo etikos bei tiksliøjø mokslø ákvëpti mokslininkai pradeda dar ati-dþiau nagrinëti valstybæ, jos veikimo mechanizmà, þmogaus vietà ir reikð-mæ ðioje sistemoje. Ið pagrindø pradëtas pervertinti antikinis paveldas. Ikiðiol neþinomo autoriaus veikalas „Sukilimas prieð tironus“ („Vindiciae con-tra tyrannos“) buvo labai populiarus tarp prancûzø hugenotø, kurie atviraiabejojo monarchu kaip vieninteliu valdþios absoliutu. O Kalvino pasekëjoT. Beze (de Beze) kûrinys „Apie valdanèiøjø teisæ“ („De jure magistratum“)tapo reikðmingu to meto kûriniu apie valdþios ðaltinio problemà. Auto-rius, ðv. Baltramiejaus nakties ávykiø paveiktas, pripaþino tautos teisæ ko-voti su neteisinga ir bedieviðka valdþia

30. Tad principui „visa valdþia nuo

Dievo“ atsirado teorinë opozicija. Kitas protestantiðkosios krypties atsto-vas kalvinistas J. Altiuseris (Johanes Althusius) veikale „Politika“ („Politicamethodice digesta et exemplis sacris et profanis iliustrata“), 1603 m. analizuo-damas valstybës sàrangos sistemà, jau nedvejodamas rëmësi tautos suvere-nitetu kaip valdþios formavimo ðaltiniu

31. Tad formuluoti paèià valdþiø

padalijimo teorijà teorinis pagrindas jau buvo tvirtas.Svarbiu ir vienu ið pirmøjø valdþiø padalijimo teorijos þingsniu rei-

kia pripaþinti T. Hobso (Hobbes) darbus. Veikaluose autorius, nors ir ne-formuluodamas dabar mums priimtinos valdþiø padalijimo doktrinos, su-dëjo svarbiausius tos epochos filosofinius akcentus, kurie sudarë prielaidàD. Lokui formuluoti paèià valdþiø padalijimo teorijà. Tad kokias iðvadaspadarë T. Hobsas? Pirmiausia, analizuodamas þmogø ir visuomenæ auto-rius pasiekë toká pragmatizmo lygá, jog tapo ámanoma vartoti socialinësfizikos sàvokà. Tai reiðkia, jog visuomeniniai procesai, þmogaus vieta vals-tybëje nebebuvo mistifikuojami, o buvo ieðkomas tikslus (kaip tai bûdin-ga fizikai) procesø fiksavimo ir korekcijos metodas. T. Hobsas þmogø su-prato kaip individà, kuriam nesvetimas egoizmas, agresyvumas, neprinci-pingumas. Logika sufleravo, jog toká þmogø reikia riboti. Iðeitá, ribojanèià

29 Meeter H. H. Basic Ideas of Calvinism. Michigan: Baker Book House Company,

1990. P. 102.30

Lietuviðkoji enciklopedija. T. 3. Kaunas: Spaudos fondas, 1935. P. 758.31

Meeter H. H. Basic Ideas of Calvinism. Michigan: Baker Book House Company,1990. P. 50–90.



32

þemiausius þmogaus instinktus, autorius matë visuomeninëje sutartyje,kurios pagrindu yra kuriama valstybë. T. Hobso nuomone, sudarydamisutartá, þmonës atsisako valstybës naudai dalies savøjø teisiø, o tai darogalimà taikø sugyvenimà visuomenëje. Tad nuo T. Hobso laikø valstybëjau nebe neiðvengiamas blogis, o reikðminga institucija, garantuojanti vi-suomenës vystymosi perspektyvas. Kadangi valstybë yra þmoniø sutartiespagrindu atsiradusi institucija, todël, T. Hobso nuomone, bûtina ieðkotiir kurti tokios institucijos veiklos principus. Pripaþindamas daugumos su-verenumo neginèijamumà autorius taip pat akcentavo idealios valstybësvaldþios aparato veiklos bûtinumà, nes tik toks jis galëjo garantuoti visuo-menës interesus. Tad, dar neformuluodamas bûtinumo dalyti suverenovaldþià á atskiras ðakas, jis ðià problemà palieka ateièiai. Buvo akivaizdu,kad valdþios institucijø sàrangos problemos tampa iðskirtine domëjimosiir analizës problema. Taèiau jau ne T. Hobsas, o kitas þymus anglas – D.Lokas pirmasis pateikë naujà konkretø valdþiø padalijimo modelá. Angli-joje iki 1688 m. Ðlovingosios revoliucijos valdþiø padalijimo supratimasnedaug skyrësi nuo Aristotelio pasiûlytojo. Aristotelio teorijoje galiø dali-jimas klasëms atspindëjo ikirevoliucinës Anglijos valdymo modelio insti-tucijas – monarchà, Lordø Rûmus bei Bendruomeniø Rûmus

32. D. Lokas

valdþiø padalijimo modelá savo garsiajame veikale „Du traktatai apievalstybiná valdymà“ (Second Treatise of Government), iðleistame 1690 m.(parengtas 1679–1681 m.), suprato ir iðdëstë jau naujoviðkai. Galimateigti, jog 1689 m. priimtas „Teisiø bilis“, numatæs konstitucines parla-mento garantijas, jau atskleidë D. Loko suformuluoto valdþiø padalijimomodelio aspektus

33. Autorius atskiria ástatymø leidþiamàjà valdþià nuo

ástatymø vykdomosios bei sàjunginës (federacinës) valdþios. D. Loko nuo-mone, ástatymø leidþiamoji (parlamentas) turi kurti ir priimti ástatymus,vykdomoji (vyriausybë) – ágyvendinti parlamento ástatymus, o federaci-nei (sàjunginei) valdþiai turi priklausyti visi uþsienio politikos ágalioji-mai

34. Tad D. Lokas vykdomàjà valdþià padalijo á dvi ðakas. Jø atsakomy-

32 Alder J. Constitutional and Administrative law. London: Macmillan Press LTD,

1994. P. 54.33

Van Caenegem R. C. An Historical Introduction to Western Constitutional Law.Cambrige: Cambrige University Press, 1996. P. 114.

34 Мишин А. А. Принцип разделения властей в конституционном механизме

США. Москва, 1984. С. 11.

33

bës ir ágaliojimø skirtumus atsiskleidþia vidaus ir uþsienio reikalø specifi-ka. Teismø autorius neávardija kaip savarankiðkos valdþios ðakos, jø veiklàvertina kaip vienà ið vykdomosios valdþios veiklos funkcijø. Toks teismi-nës valdþios traktavimas turi tam tikrà loginæ prasmæ, ir jà absoliuèiai pa-neigti bûtø nelengva net ir ðiandien. Dalis autoriø mano, jog numatymasgalimybës teismams vadovautis tik ástatymu ir tik juo remiantis vykdytiteisingumà labiau primena D. Loko nei Ð. L. Monteskjë ávardytà teismøvietà ir funkcijà.

Iðskirdamas valdþias D. Lokas teigë, jog ðios trys valdþios nëra irnegali bûti lygios savo ágaliojimø apimtimi. Prioritetas teikiamas ástaty-mø leidþiamajai valdþiai, kuri, jo nuomone, yra aukðèiausia ir vadovaujavisoms kitoms

35. D. Loko valdþiø padalijimo doktrina, dalydama valdþiø

ágaliojimus, neteikë reikðmës valdþios ðakø galiø sulyginimui. Parlamentovirðenybës teorija (The Doctrine of Parliamentary Supremacy)

36 yra aktuali

ir ðiandieninës Anglijos konstitucinëje teisëje37

. Toká D. Loko modelioturiná lëmë istorinë Anglijos patirtis. Anglijos parlamentas, nors ir turëda-mas 700 metø istorijà, jam bûdingas galias turëjo ginti Ðlovingosios revo-liucijos metu. Stiuartø dinastijos atstovø valdymo metodai skatino teori-jø, skelbianèiø monarcho valdþios apribojimo bûtinumà, atsiradimà. Re-voliucijos epochoje, 1649 m., buvo mëginta keisti valdymo formà. Parla-mentui panaikinus Lordø Rûmus, Anglija buvo paskelbta respublika. Ta-èiau stiprios vykdomosios valdþios nebuvimas skatino ðalyje anarchijà, su-dariusià sàlygas O. Kromvelio diktatûrai, kuri varþë taip garbintà parla-mentarizmà

38. Nors 1660 m. Anglijoje monarchija buvo restauruota, mo-

narchai neatgavo tokiø ágaliojimø, kuriais vadovavosi iki revoliucijos. D.Loko valdþiø padalijimo doktrina, skelbusi parlamentà pirmuoju valdþiøgrandinëje, galutinai ásitvirtino Anglijos konstitucinëje teisëje. Monarchai,po restauracijos nors ir iðsaugojæ ðià institucijà, nuosekliai netekdavo ga-

35 Locke J. Second Treatise of Government. Cambridge, Indianapolis: Hackett Pub-

lishing Company, Inc., 1980. P. 69–77.36

Dicey A. V. Konstitucinës teisës studijø ávadas. Vilnius: Eugrimas, 1998. P. 35–65.37

Alder J. Constitutional and Administrative law. London: Macmillan Press LTD,1994. P. 60.

38 Van Caenegem R. C. An Historical Introduction to Western Constitutional Law.

Cambrige: Cambrige University Press, 1996. P. 118–120.



34

liø. Jos atitekdavo ástatymø leidþiamajai ar vykdomajai institucijoms.Reikia pabrëþti, kad Jungtinëje Karalystëje ásitvirtinusi parlamento

supremacy doktrina skiriasi nuo vëliau atsiradusios ir iki ðiol JAV konstitu-cinës teisës doktrinoje egzistuojanèios parlamento primacy teorijos. D. Lo-ko pradëtoje ir vëliau A. V. Daisi (Dicey) suformuluotoje parliament supre-macy doktrinoje parlamentas suprantamas kaip dominuojanti institucija,tuo tarpu parliament primacy doktrina parlamentui numato reikðmingàiniciatyvos lyderio pozicijà, o paèià ástatymø leidþiamàjà institucijà átrau-kia á stabdþiø ir atsvarø mechanizmà, kuriame dominuojanèios valdþiosðakos nëra

39.

Prancûzo Ð. L. Monteskjë (1689–1755) teorija taip pat rëmësi An-glijos burþuazijos kovos su absoliutizmu patirtimi

40. Ð. L. Monteskjë jau

neabejodamas teigë, jog laisvë daryti tai, kà leidþia ástatymai, gali bûtiágyvendinta tik tokioje valstybëje, kurioje egzistuoja valdþiø padalijimas.Autorius raðë: „Pernelyg didelë valdþia, staiga suteikta respublikoje vie-nam pilieèiui, sukuria monarchijà arba netgi daugiau nei monarchijà. Irbus viskam galas, jeigu vienas asmuo ar organas vykdys visas tris valdþias“

41.

Tad nuo ðiol valdþiø padalijimo teorija yra ne siektinas idealas, o valstybësvaldþios sàrangos privalomasis principas. Padalijimø teorija iðsamiai iðdës-tyta Ð. L. Monteskjë knygoje „Apie ástatymø dvasià“ („De L’Esprit de Lois“).Remdamasis Anglijos konstituciniø teisiniø santykiø praktika autorius,pergrupuodamas D. Loko modelyje minimas valdþios ðakas, iðskyrë trisvaldþios ðakas, kurios ir ðiandien visuotinai pripaþástamos: ástatymø lei-dþiamàjà, ástatymø vykdomàjà ir teisminæ. Ð. L. Monteskjë, skirtingai neiD. Lokas, manë, jog teisminës ir vykdomosios valdþios sujungimas teis-mus gali paversti engëjais, todël atskyrë teismus á savarankiðkà, nesietinàsu vykdomàja valdþia institucijà. Apibrëþdamas vizijà, kaip turëtø atrody-ti ástatymø leidþiamoji valdþia, Ð. L. Monteskjë iðskyrë dviejø ðakø atsto-vaujamàjá organà, susidedantá ið „kilmingøjø“ ir „tautos atstovø“ rûmø.

39 Schechter L. S. Roots of the Republic: American Founding Documents Interpreted.

Madison: Madison House, 1990. P. 335–381.40

Monteskjë Ð. L. Apie ástatymø dvasià // Filosofijos istorijos chrestomatija. Naujiejiamþiai. Vilnius: Mintis, 1987. P. 285–300.

41 Ten pat. P. 297.

35

Ðie du rûmai turëtø, autoriaus nuomone, atsverti vienas kità ir neleistiástatymø leidþiamajai institucijai virsti despotiðka. Taèiau, pripaþindamaskilmingøjø luomui atskirà atstovavimà, Ð. L. Monteskjë netiesiogiai neigëþmogaus socialinës padëties lygiateisiðkumo principà. Ðiuo aspektu Ð. L.Monteskjë teorijoje galima pastebëti tam tikrà prieðtaravimà. Stodamasprieð tironijà kaip blogá autorius sutinka, kad egzistuotø atstovaujamosiosinstitucijos rûmai, ginantys kilmingøjø interesus. Puritoniðkosios filosofi-jos aspektu, pripaþinus kilmingøjø luomà, valdþiø padalijimas netenkaprasmës, nes kilmingøjø luomo pripaþinimas savo prigimtimi neigia þmo-niø lygybæ, o kartu paþeidþia dalies þmoniø teises, kai valdþiø padalijimasir yra vienas ið tikslø – garantuoti þmogaus teisiø saugà. Þ. Þ. Ruso savoveikale „Apie visuomeninæ sutartá“, vienareikðmiðkai atmesdamas aristok-ratijos egzistencijà, filosofiniu poþiûriu netiesiogiai geriau pagrindë val-dþiø padalijimo reikalingumà, nors paèio principo ir nesuformulavo.

Reikia paneigti plaèiai literatûroje paplitusá mità, jog Ð. L. Mon-teskjë pagrindë grieþtà valdþiø padalijimo modelá. Tai buvo padaryta ge-rokai vëliau ir Amerikoje. Iðskirdamas tris jau mûsø minëtas valdþios gran-dis Ð. L. Monteskjë nedráso tvirtinti, kad jos turëtø bûti grieþtai lygiavertëssavo galiomis. Teisës vieðpatavimo principas vertë Ð. L. Monteskjë teigti,jog vienintelë institucija, priimanti ástatymus, – ástatymø leidþiamoji val-dþia vis dëlto turi tam tikrà prioritetà. Kitos dvi valdþios grandys tik vyk-do, ágyvendina ástatymus, nes teisës kûrimas – svarbiausioji funkcija yratik atstovaujamosios institucijos prerogatyva. Todël vertindami Ð. L. Mon-teskjë teorijà galëtume teigti, jog autorius labiau pagrindë socialiniø gru-piø pusiausvyros galimybæ nei valdþiø padalijimà, kaip tai mes supranta-me ðiandien.

Autorius suprato ir tai, kad valdþiø padalijimas, nenumatantis ben-dradarbiavimo galimybiø, gali tapti ir destruktyviø procesø valstybëje plët-ros prieþastimi

42. Taèiau skelbdamas valdþiø padalijimo bûtinumà Ð. L.

Monteskjë tik pradëjo formuluoti atsvarø mechanizmo reikalingumo pro-blemà, kurià iðspendus bûtø galima reguliuoti tarp valdþiø kylanèius kon-fliktus. Tad kalbëdamas apie galiø pusiausvyrà Ð. L. Monteskjë ið princi-


Fund, 1998. P. 83–107.



36

po tik atkartojo D. Loko teorijà, papildydamas jà tuo, kad savojoje teismi-næ valdþià iðskyrë kaip savarankiðkà.

Ð. L. Monteskjë pasiûlyto valdþiø padalijimo modelio svarbà visuo-menë ávertino. Þmogaus ir pilieèio teisiø deklaracijos (La Declaration desDroits de l’homme et du citoyen), priimtos 1897 m., XVI straipsnyje skel-biama: „Visuomenë, kurioje negarantuojamos teisës ir nëra valdþiø pada-lijimo, neturi Konstitucijos“

43. Didþioji prancûzø revoliucija Ð. L. Mon-

teskjë pasiûlytà valdþiø padalijimo principà pavertë fundamentaliu kon-stituciniu principu, atsispindëjusiu daugelyje XIX–XX a. konstitucijø.Jau pirmojoje Didþiosios prancûzø revoliucijos epochoje, 1791 m., pri-imtoje Konstitucijoje buvo átvirtintas valdþiø padalijimo principas

44. Ji

numatë, jog vykdomoji valdþia priklauso Karaliui ir vyriausybei, o Parla-mentas atstovauja ástatymø leidþiamajai valdþiai. Taip pat buvo numaty-tas svertø mechanizmas. Karalius naudojosi veto teise. Parlamento priimtiaktai privalëjo bûti pasiraðyti monarcho. Karalius, vetuodamas Parlamen-to aktus, vykdë savo konstitucinæ teisæ ir pareigà, o kartu ir parlamentinësvaldþios atsvarà. Taèiau greitø permainø trokðtanèiam parlamentui buvosunku savo apribotose teisëse áþvelgti demokratinës valstybës perspekty-vas. Monarcho veto buvo traktuojamas kaip mëginimas susigràþinti nese-niai turëtas monarcho privilegijas ir absoliuèià valdþià. T. Karlailis knygo-je „Prancûzijos revoliucijos istorija“ valdþiø padalijimo modelio þlugimàsieja su neatsakinga vykdomosios valdþios elgsena. Autoriaus nuomone,karalius privalëjo suprasti, jog bekompromisis, nors daþniausiai ir pagrás-tas, veto tuo metu iðreiðkë ne pusiausvyros atkûrimo, o visuomenës ir par-lamento provokavimà spræsti problemas smurtu. Þlugus Prancûzijos mo-narchijai, visa valdþia buvo telkiama ástatymus leidþiamojoje institucijoje.Tiek vykdomoji, tiek teisminë valdþios tapo priklausomos nuo ástatymøleidþiamosios valdþios. Valdþiø pusiausvyra buvo sugriauta, nors neseniaivaldþiø padalijimo principas bei jo svarba buvo neginèijami. Visà valdþiàágijusi institucija be jokios kontrolës priiminëjo ástatymus bei vykdë tiek

43 Французская Республика. Конституция и законодательные акты. Москва,

1989. С. 29.44

Van Caenegem R. C. An Historical Introduction to Western Constitutional Law.Cambridge: Cambridge University Press, 1996. P. 97.

37

vykdomajai, tiek teisminei valdþiai bûdingas funkcijas. Ð. L. Monteskjëidëjos praktikoje buvo uþmirðtos ir iðkreiptos. Konventas pats teisë ir pri-ëmë nuosprendá monarchui, kûrë teismus, kurie visiðkai priklausë nuoástatymø leidþiamosios institucijos. Vieno asmens tironijà pakeitë grupësiðrinktøjø nekontroliuojama valdþia. Naujoji tvarka savo veiklos metodaisbuvo þiauri, kaip ir senojo reþimo (Ancient Regime) despotizmas

45. Angli-

jos bei kitø valstybiø patirtis rodë, jog tai prielaida atsirasti diktatûroms.Prancûzijoje buvo monarchija restauruota, du deðimtmeèius gyvavo Na-poleono imperijos reþimas, kol apibrëþiant valdymo formas vël buvo gráþ-ta prie Ð. L. Monteskjë idëjos. Buvo akivaizdu, kad valdþiø padalijimoteorija be aiðkaus ir pagrásto ágyvendinimo modelio lieka teorija. Prancû-zijos istorinë patirtis rodë, jog bet kokios pastangos greitai sukurti efekty-vø valdþiø padalijimo modelá gali baigtis þiauriø diktatûrø ásigalëjimu.Teorinis apvalkalas be pagrásto valdþiø padalijimo mechanizmo negali ga-rantuoti normalaus valdþios grandþiø sugyvenimo. Nenuostabu, jog Ð. L.Monteskjë tëvynë iðgyveno sudëtingus valstybës formø kaitos niuansus.O nesëkmingø valdymo formø kaita net teorijoje vertë abejoti valdþiøpadalijimo principo reikalingumu ar pasireiðkë savita jo interpretacija.

Tad valdþiø padalijimo teorijoje jau neabejojama, jog toks funkcijøpasidalijimas yra bûtinas. Taèiau liko atsakyti á ne maþiau sunkius klausi-mus dël valdþiø padalijimo modelio, nes doktrina ið valdþiø padalijimomodelio reikalavo ne tik sistemos, kuri garantuotø þmogaus teises, bet irbûtø veiksminga sprendþiant uþdavinius ir áveikiant valstybei iðkylanèiusiððûkius. Dvi valstybës valdþios organizavimo funkcijas mini ir doktrina:„Valstybës valdþios paskirtis þmogaus teisiø saugos poþiûriu yra prieðta-ringa: ji paslauga þmogaus teisëms ir grësmë joms. Ið èia – dvi uþduotysvaldþios organizacijai: tramdyti valstybinæ valdþià, kad ji nesavivaliautøasmens atþvilgiu, ir kartu jà aktyvinti, kad valdþia veiksmingai talkintøsavo pilieèiams, saugant ir ágyvendinant jø teises“, „Todël kartu su grynaiteisinëmis problemomis teisinei valstybei tenka spræsti ir politines – val-dþios efektyvaus organizavimo, (…) problemà“

46.

45 Karlailis T. Prancûzijos revoliucijos istorija. Vilnius: Mintis, 1992. P. 781.

46 Vaiðvila A. Teisinës valstybës koncepcija Lietuvoje. Vilnius: Litimo, 2000. P. 535.



38

Svarbià, etapinæ, reikðmæ plëtojant valdþiø padalijimo doktrinà tu-rëjo Jungtiniø Amerikos Valstijø konstitucinës teisës doktrina. Bûtent ðiojeðalyje valdþiø padalijimo principas ne tik ágijo fundamentalià teorinæ mo-tyvacijà, bet ir unikaliai pasiteisinusià raiðkà. Jungtiniø Amerikos Valstijøkonstitucinës teisës doktrina sugebëjo ávertinti teorinæ ir praktinæ valsty-bës modeliø kûrimo patirtá. Buvo remtasi D. Loko, Ð. L. Monteskjë, Þ. Þ.Ruso, T. Hobso teoriniais darbais, Jungtiniø Amerikos Valstijø bei kitøEuropos valstybiø istorine patirtimi

47. Ypaè svarbià reikðmæ JAV valdþiø

padalijimo doktrinai turëjo anglø teisininkø darbai. V. Blekstono (Blac-kstone) „Anglijos ástatymø analizë“ („Analysis of the Laws of England“)(1750), „Law tracts“ (1762), „Anglijos ástatymø komentaras“ („Commen-taries of the laws of England“) (1765) buvo iðsamiai studijuojami rengiantJungtiniø Amerikos Valstijø Konstitucijà. Taèiau reikðmingiausià vaid-mená suvaidino Jungtiniø Amerikos Valstijø kûrëjai T. Dþefersonas (Tho-mas Jefferson), D. Madisonas (James Madison), A. Hamiltonas (AlexanderHamilton), D. Dþejus (John Jay) ir kiti. Valdþiø padalijimo teorinis pa-grindas buvo iðdëstytas garsiojoje straipsniø serijoje „Federalistø raðtai“.Remdamiesi teoriniu ir praktiniu paveldu „Federalistø raðtø“ autoriai aið-kiai suformulavo principus, kuriais remiantis turëtø bûti tveriama val-dþios institucijø sàveika. Ið principo „Federalistø raðtø“ autoriai Ð. L. Mon-teskjë pritarë tik tuo aspektu, jog taip pat iðskyrë tris valdþios ðakas

48.

„Federalistø raðtø“ autoriø pasaulëþiûrà lëmë angliðkasis, prancûziðkasisteorinis paveldas bei puritoniðkoji tradicija. A. Hamiltonas nuolat pabrë-þë þmogaus savanaudiðkumà siekiant ir pasiekus valdþià, o tai skatino ieð-koti ir sukurti realø valdþios institucijø kontrolës mechanizmà. Tad buvomanoma, jog didþiausia problema sukurti konstitucinës kontrolës mecha-nizmà. Atkreiptinas dëmesys, kad kuriant ðios kontrolës mechanizmà di-dþiulæ átakà turëjo neigiamas atskirø valstijø valdþios institucijø santykiøpatyrimas. „Federalistai“ rëmësi ne tik Europiniu teoriniu paveldu, bet irgausiu Naujojo pasaulio patyrimu.

47 Vile M .J. C. Constitutionalism and the Separation of Powers. Indianapolis: Liberty

Fund, 1998. P. 131–133.48

Kesler R. C., Rossiter C. The Federalist Papers. Hamilton, Madison, Jay. New York:A Mentor Book, 1999. P. 276–281, 288–291, 369–370.

39

D. Madisonas teigë, jog konstituciniø rëmø, apibrëþianèiø kiekvie-nos valdþios ágaliojimus, nepakanka. Jis tvirtino, jog reikalingas mecha-nizmas, tam tikra sistema, kuri garantuotø permanentinæ savireguliacinæabipusæ valdþios grandþiø kontrolæ

49. Tokius bendradarbiavimo ir kon-

trolës principus amerikieèiai pavadino „stabdþiø ir atsvarø“ sistema (cheksand balances)

50. Ði sistema turëjo garantuoti, kad kiekviena ið valdþios ða-

kø turëtø galimybæ uþkardyti kitos ðakos neteisëtà veiklà ir taip apgintiteisës saugomas vertybes. Siekiant iðsaugoti pusiausvyrà buvo siûloma ri-boti vienos ið valdþiø galimybæ daryti átakà teisëtai kitos veiklai. Ði sistematam tikra prasme atspindëjo niutoniðkàjá pasaulio dinaminës pusiausvy-ros principà. Akivaizdu, jog ði valdþiø padalijimo koncepcija skiriasi nuoangliðkosios, kur parlamentas turi iðskirtinæ pozicijà. D. Madisonas, su-prasdamas tironijos pavojø, jo subjektu, skirtingai nei D. Lokas, áþvelgëne tik vykdomàjà, bet ir ástatymø leidþiamàjà valdþià. D. Loko epochojevaldþiø padalijimu buvo siekiama riboti monarcho galias valdþios svertusatiduodant parlamentui. Jungtiniø Amerikos Valstijø „federalistø“ mo-delyje ávertintas neribotos ástatymø leidþiamosios valdþios pavojus bei stip-rios ir dinamiðkos ástatymø vykdomosios institucijos reikalingumas. Par-lamentø tironijos istoriniai pavyzdþiai (Didþiosios prancûzø bei Anglørevoliucijø laikotarpiu) buvo akivaizdûs. T. Dþefersonas (Jefferson), þymu-sis Jungtiniø Amerikos Valstijø istorinis ir politinis veikëjas, tvirtino, kadlaisvuose rinkimuose iðrinktas despotizmas – tai ne ta valdymo forma, dëlkurios vertëjo kovoti

51.

Tad Jungtiniø Valstijø Konstitucijoje minimos tik dvi valdþios: IIstraipsnis (1 skyrius): „Vykdomoji valdþia priklauso Jungtiniø AmerikosValstijø prezidentui“ bei III straipsnis (1 skyrius): „Jungtiniø Valstijøteismø valdþià vykdo vienas Aukðèiausiasis Teismas ir tie þemesnieji teis-mai, kuriuos steigia Kongresas“. Jungtiniø Valstijø Kongresui, susidedan-

49 Madison J. The Structure of the Government Must Furnish the Proper Checks

and Balances Between the Different Departments // Kesler R. C., Rossiter C. The Fede-ralist Papers. Hamilton, Madison, Jay. New York: A Mentor Book, 1999. P. 288–289.

50 Lutz S. D. The Origins of American Constitutionalism. Baton Rouge: Louisiana

State University Press, 1988. P. 70–96.51

Vile M. J. C. Constitutionalism and The Separation of Powers. Indianapolis:Liberty Fund, 1998. P. 181.



40

èiam ið Senato ir Atstovø rûmø, suteikiami tik „ástatymø leidþiamosiosvaldþios ágaliojimai“ (I straipsnis (1 skyrius))

52. Palaikydamas dviejø rû-

mø parlamentà A. Hamiltonas, skirtingai nei Ð. L. Monteskjë, pagrindi-niu argumentu laikë ne garantavimà, jog bus atstovaujama skirtingomssocialinëms grupëms (taip pat ir aristokratijai), o supratimà, jog skirtingairinkti ir turintys skirtingus ágaliojimø terminus parlamento rûmai tapsatsvarø sistemos dalimi

53.

Pripaþindami valdþiø padalijimo (separation of powers) bûtinumà,amerikietiðkojo modelio kûrëjai pabrëþë ne tik patá padalijimo (separa-tion) aspektà, bet taip pat nurodë, jog ágaliojimø pasidalijimas negriaunavalstybinës valdþios vieningumo. Todël jau paèiame padalijime glûdi ben-dradarbiavimo bûtinumo principas. Vienos ið valdþiø galimos diktatûrospavojus skatino ne tik doktrinoje pagrásti „stabdþiø ir atsvarø“ sistemosreikalingumà, bet ir pasiûlyti ágyvendinimo modelá. Ði sistema kûrëjø va-lia remiasi keliais principais. Pirma, visos valdþios ðakos turi skirtingà for-mavimo ðaltiná. Antra, visos valstybinës valdþios institucijos turi skirtingàágaliojimø laikà. Treèia, kiekviena ið valdþios ðakø turi galimybæ neutrali-zuoti kitø institucijø uzurpatoriðkas pretenzijas. Ðio principo ágyvendini-mas suteikë Kongresui teisæ atmesti Prezidento pasiûlytus ástatymø pro-jektus, Senatui – atmesti Prezidento siûlomà kandidatûrà uþimti aukð-èiausius administracijos postus, kai tokiam paskyrimui reikia Senato suti-kimo. Ðalies Prezidentui suteikiama galimybë pasinaudoti veto teise, kuriáveikiama tik kvalifikuota abiejø Kongreso rûmø balsø dauguma. Aukð-èiausiasis Teismas buvo ákurtas kaip aukðèiausioji apeliacinë instancija irkaip pirmos instancijos teismas bylose, kuriø kategorija yra ávardyta Kon-stitucijoje. A. Hamiltonas skelbë, kad, ástatymø leidþiamosios institucijospriimtiems norminiams aktams konkuruojant su konstitucijos normomis,teismai turi vadovautis konstitucijoje iðdëstytomis teisës normomis. Dok-trina bei konstituciniø teisiniø santykiø patirtis lëmë, kad 1803 m. Jung-tiniø Amerikos Valstijø Aukðèiausiasis Teismas, nagrinëdamas bylà Merbu-

52 Schechter L. S. Roots of the Republic. American Founding Documents Interpreted.

Madison: Madison House, 1990. P. 267–280.53

Hamilton A. Concerning the Power of Congress to Regulate the Election of Mem-bers // Kesler R. C., Rossiter C. The Federalist Papers. Hamilton, Madison, Jay. NewYork: A Mentor Book, 1999. P. 329–334.

41

ris prieð Madisonà (Marbury versus Madison) suformulavo principà, skel-biantá, kad teismas gali spræsti ástatymø atitikties ðalies konstitucijai klau-simà bei, pripaþinæs juos antikonstituciniais, jø netaikyti

54. Stabdþiø ir

atsvarø mechanizmas, numatydamas padalytø valdþios ðakø galiø atsvarosgalimybes, svarbià vietà skyrë vykdomajai valdþiai, kuri tapo ne tik stipri,bet ir dinamiðka bei vieninga. Valdþiø padalijimas garantavo daugumosvaldþià (per atstovaujamàjà institucijà), taip pat ðios valdþios apribojimàper „stabdþiø ir atsvarø“ mechanizmà, saugantá maþumà nuo tautos dau-gumos tironijos.

Ðis valdþiø padalijimo modelis buvo ir yra unikalus tuo, jog jis pa-siteisino, parodæs savo gyvybingumà ir savitumà. Lotynø Amerikos valsty-biø mëginimai mechaniðkai perkelti JAV valdymo modelá sukëlë daugely-je valstybiø krizes ir valdymo formø griûtá. Tokià aplinkybæ galëtumeargumentuoti iðskirtiniu, unikaliu JAV doktrinos atstovø teoriniu valdþiøpadalijimo modelio pagrindimu. Tikëtina, jog ðalys, kurioms nepavyko ádiegtiJAV modelá, stengësi perimti tik modelá be teorinio pagrindimo, o taisilpnino paèio modelio gyvybingumà. Jungtinëse Valstijose sukurtas val-dþiø padalijimo modelis yra unikalus dël dviejø aspektø. Pirma, ðis mode-lis ágavo juridinæ iðraiðkà, t. y. jis nustojo bûti tik teorija. Antra, jis nepa-prastai sëkmingai pasiteisino praktikoje valdþiø padalijimo teorijà pavers-damas ið utopinës praktine. Todël pasaulis ádëmiai stebëjo toká sëkmingàpraktikos fenomenà. Neveltui prancûzø aristokratas A. Tokvilis (Tocque-ville) knygoje „Apie demokratijà Amerikoje“ (1835–1840), be kitø pro-blemø, këlë klausimà dël amerikietiðko valdþiø padalijo modelio gyvybin-gumo. Pasirodo, sukurti teorijà ir jos ágyvendinimo mechanizmà yra dvivienodai sunkios uþduotys. Akivaizdus pavyzdys gali bûti Prancûzijos val-dymo formos ir politiniø reþimø kaitos dinamika. Nors ir bûdama Ð. L.Monteskjë gimtinë Prancûzija patyrë visas daþno valdymo formø ir politi-niø reþimø kaitos neigiamybes.

Amerikietiðkoji doktrina dvejø rûmø parlamentà, skirtingus skir-tingø valdþios ðakø ágaliojimø terminus bei skirtingas rinkimø apygardasávardijo kaip atsvaras (balances). Apkalta, prezidento teisë vetuoti parla-mento priimtus ástatymus, prezidento galimybë paleisti parlamentà, par-

54 Feeley M. M., Krislov S. Constitutional Law. USA, 1990. P. 29–32.



42

lamento teisë dalyvauti skiriant svarbiausius valstybës valdþios pareigûnusbuvo ávardyta kaip stabdþiai (checks).

Valdþiø padalijimo doktrina buvo diskusijø bei papildymø objek-tas nuo jos atsiradimo momento, o ir XX–XXI a. netapo iðimtimi. Ðiuo-laikinis konstitucinës teisës mokslas, analizuodamas valdþiø padalijimoproblematikà, yra apsibrëþæs tokias ryðkiausias tyrimø ir domëjimosi kryp-tis. Pirma, analizuojama ir vertinama pati valdþiø padalijimo teorija, tadgrieþtai diskutuojama su klasikais D. Loku, Ð. L. Monteskjë, D. Madiso-nu, L. Hamiltonu, D. Dþëjum ir kitais. Antroji doktrinos domëjimosikryptis siejasi su valdþiø padalijimo teorijos ir konkretaus modelio univer-salumo klausimu. Doktrinoje nesutariama dël nacionalinës praktikos reikð-mingumo ágyvendinant teorinæ valdþiø padalijimo modelio formulæ. Tre-èia, nesutarimai pasireiðkia dël paèios akivaizdþiausios, bet ir sudëtingiau-sios problemos – stabdþiø ir atsvarø sistemos turinio.

XX a konstitucinës teisës doktrinos atstovai diskutavo ir dël paèiosteorijos prasmingumo, net buvo mëginta kvestionuoti trinaræ valdþios gran-dþiø sistemà. Kai kuriø ðaliø doktrinose pripaþástamos Ð. L. Mosteskjënurodytos valdþios, taèiau jø sàraðas papildomas naujomis – lygiavertë-mis. Ðtai Lotynø Amerikoje ávairios kontrolës ástaigos vadinamos valdþio-mis. Nikaragva 1987 m., Kolumbija 1991 m. Konstitucijoje ávardija ket-virtàjà valdþià – rinkiminæ, kurià sudaro rinkëjø korpusas

55. Rinkimø ei-

gos teisëtumà kontroliuoja nepriklausantys bendrøjø teismø sistemai rin-kimø tribunolai. Ðis valdþiø padalijimo modelis strategiðkai skiriasi nuo Ð.L. Monteskjë pasiûlytojo. Rinkiminës valdþios ávardijimas savarankiðkavaldþios ðaka paneigia tautos, kaip vienintelës suvereniteto turëtojos, prin-cipà. Europoje bei Jungtiniø Amerikos Valstijø doktrinoje rinkimai su-prantami kaip ágaliojimø valdþios institucijoms suteikimo mechanizmas.Valdþia gauna ágaliojimus ið tautos ir niekada neprilygs tautai suverenu-mu. Todël egzistuoja legitimumo problema, nurodanti valdþios instituci-jø ágaliojimø gavimo teisëtumà

56. Rinkëjø korpusas yra ne valdþia, o viso

suvereniteto turëtojas. Nikaragvoje bei Kolumbijoje valdþiø iðskyrimoprincipai duoda pagrindà manyti, jog suverenitetas priklauso ir tautai, ir

55 Чиркин В. Е. Конституционное право зарубежных стран. Москва, 1997. C. 280.


nia: Wadsworth Publishing Company, Inc., 1968. P. 12–23.

43

valdþioms. Vargu ar ðiai koncepcijai galëtume pritarti? Ðtai Alþyro 1976 m.Konstitucijoje ávardytos net ðeðios valdþios. Be trijø tradiciniø, paminëtossteigiamoji (skirta priimti konstitucijà), kontrolinë bei politinë valdþios.Manytume, Alþyro Konstitucijoje minimos institucijos gali bûti vadina-mos valdþiomis nebent filosofine prasme. Ne visø konstituciniø instituci-jø ágaliojimø apimtys bei jø suteikimo forma duoda pagrindo jas traktuo-ti kaip savarankiðkas valdþias.

Konstitucinës teisës ir politikos mokslø doktrinose pastebima tamtikrø „naujoviø“ pradëjus dirbtinai skirti valdþios ðakas (vykdanèiasinstitucijas) nuo jø vykdomø funkcijø (norminës, administracinës,teisminës). P. Vinji (Wigny ) nuomone, dalijamos ne valdþios, o ágalioji-mai tarp atskirø institucijø

57. M. Diuverþë (Duverger) skiria tik politines

ir administracines funkcijas, kurios yra sprendimø priëmimas, vykdymas,konsultacija bei kontrolë

58. Ðias funkcijas valstybei priskiria ir L. Diugi

(Duguit).59

Autoriaus nuomone, esant vienam suverenitetui, galima vienavaldþia, o dalijamos tik funkcijos. XX a. viduryje D. Morganas (Morgan)suabejojo ðiomis teorijomis, tvirtindamas, jog moderniose valstybëse val-dþios yra suderinamos, jø funkcijos bei ágaliojimai susilieja bei tampa ne-atskiriami. Kaip pavyzdá autorius nurodo asmeninio bei regioninio lygioástatymus, kurie neformuluoja bendros elgesio taisyklës, kokià turëtø pri-imti tik ástatymø leidþiamoji institucija. Tokiais ástatymais, autoriaus nuo-mone, parlamentas vykdo valdymo funkcijà, bûdingà vykdomajai valdþiai.Ðiuolaikinës anglø doktrinos atstovas A. Dþeningsas (Jennings) tvirtina,kad ðiandieninëje valdþiø tarpusavio santykiø analizëje neámanoma aptik-ti skirtumø tarp teisminiø ir administraciniø funkcijø. M. Belofas (Beloff)bei D. Pitas (Pit), pastebëjæ valdþios funkcijø susipynimà, tvirtina, kadJungtinëje Karalystëje sugriauta valdþiø pusiausvyra. Jø nuomone, valdþiasutelkta vyriausybëje, parlamentui tapus patariamàja, diskusijoms skirtavieta

60. Kitas moderniosios doktrinos atstovas amerikietis M. G. Vilë (Vi-

57 Баршанов А. М. Теория разделения властей. Становление, развитие,

применение. Томск, 1988. С. 63.58

Duverger M. A New Political System Model: Semi-presidential Government //Parliamentary versus Presidential Government / Lijphart A. (ed.). Oxford, 1992.

59 Дюги Л. Конституционное право. Москва, 1908. С. 197.

60 Баршанов А. М. Теория разделения властей. Становление, развитие,

применение. Томск, 1988. С. 73.



44

le) siûlo neapsiriboti teisinëmis valdþios ðakø tarpusavio santykiø iðraiðkosformomis, bet taip pat tyrinëti politinius institutus bei socialines grupes(partijas, visuomenës informavimo priemones). Vadinasi, jis pritaria M.Diuverþë nuomonei ir atstovauja daugiau teisinei–politologinei nei teisi-nei mokyklai. Piktnaudþiavimo valdþia ribojimo priemone, M. G. Vilenuomone, ne siauri valstybës struktûros rëmai, o politinë sistema, pusiau-svyra tarp valstybës ir visuomenës

61.

Vertindami teismø vaidmená ðiuolaikinës doktrinos atstovai taip patnëra vieningi. Pripaþástant teismams autonominæ valdþià diskutuojama,kaip ir kokiomis teisëmis jie turi dalyvauti stabdþiø ir atsvarø sistemoje.Vieni teisminëje valdþioje mato nusistovëjusios jëgø pusiausvyros garantà.Kiti pabrëþia teismo funkcijà bûti arbitru sprendþiant ginèus tarp val-dþios ðakø. Treti mano, kad teismai neturëtø dalyvauti iðkilusiuose gin-èuose tarp ástatymø leidþiamosios ir vykdomosios valdþiø.

Nepaisant prieðtaringø nuostatø minëtø teorijø autoriai sutaria dëlðiø iðvadø. Pirmiausia valdþiø padalijimo teorijoje iðskiriami du principi-niai modeliai

62. Pirmasis siejamas su D. Loko ir ið dalies su Ð. L. Montesk-

jë teoriniu paveldu, numatanèiu galimybæ pirmauti vienai ið valdþios ðakø– parlamentui. Antrasis kildinamas ið amerikietiðkosios teorijos Federalistøraðtai (The Federalist Papers), numatanèios pusiausvyrà tarp valdþiø ir ne-pripaþástanèios vienos ið jø dominavimo galimybës kitø atþvilgiu. Antra,kad valdþiø padalijimas – tai ne statinis ðablonas, o dinaminis procesas,vykstantis tarp konstituciniø teisiniø subjektø. Treèia, kad ði teorija pa-siûlë principà, kuris numato jëgø pusiausvyrà ir jo kaità tarp skirtingøvaldþios ðakø. Ketvirta, doktrinoje egzistuojanti nuomoniø ávairovë nenei-gia, o patvirtina klasikiná poþiûrá, kad neginèytinai egzistuoja trys val-dþios. Nagrinëdami Vidurio ir Rytø Europos valstybes bei Lietuvos Res-publikà vadovausimës poþiûriu, jog egzistuoja trys valdþios, kuriø tarpu-savio santykiuose atsispindi valdymo formos turinys.

Anglijoje sukurta valdþiø padalijimo doktrina, skelbianti, jog val-


Fund, 1998. P. 289–385.62

Magrath P. C. Constitutionalism and Politics: Conflict and Consensus. Ilinois,1968. P. 162–192.

45

dþios turi bûti padalytos, atskiriamos ástatymø leidþiamoji ir vykdomojivaldþia. Atsiþvelgdamas á Anglijos politinæ ir teisinæ patirtá (Prancûzijospolitinë teisinë patirtis nedavë tam pagrindo) prancûzas Ð. L. Monteskjëiðskiria tris klasikines valdþios ðakas. Amerikos (Naujosios Anglijos) dok-trinos atstovai uþbaigia darbà iðgrynindami stabdþiø ir atsvarø mechaniz-mà, konkreèiai nurodydami, kaip separation of powers (valdþiø padaliji-mas) turi ir gali veikti praktiðkai. Amerikoje valdþiø padalijimas tampakonstituciniu principu. Todël galima pritarti kai kuriems autoriams, tvir-tinantiems, jog valdþiø padalijimas yra tam tikra prasme anglosaksø civi-lizacijos kûrybos produktas

63.

Ávertinus teoriniø nuomoniø gausà, D. Loko ir Ð. L. Monteskjë bei„Federalistø raðtuose“ iðdëstyti principai ir modeliai iðlieka fundamenta-lûs ir tik jais vadovaujantis ámanoma tolesnë valdþios sàrangos analizë irkûryba.

3. Valdymo formø tipologija: raiðkos kriterijø problema

Nagrinëjant valstybiø valdymo formas bûtini kriterijai64

, kuriais va-dovaujantis valdymo formas bûtø galima priskirti vienai ar kitai grupei.Valdymo formø tipologijø gausa, atspindinti kriterijø daugiaprasmiðku-mà, suteikia galimybæ elgtis dvejopai. Pirma, pasirinktos tipologijos krite-rijus taikyti kaip paþinimo metodà analizuojant Lietuvos bei kitø Vidurioir Rytø Europos valdymo formas. Tokio tyrimo rezultatas atskleistø tikpasirinktos tipologijos galimybiø, taptø jos subjektyvumo atspindþiu. Ga-lima kurti ir savàjà tipologijà selektyviai ir kritiðkai ávertinant esanèias.Manytume, kad pasirinktas antrasis variantas, nors ir bûdamas sudëtin-gesnis, atspindëtø ðiuolaikinæ màstymo paradigmà. Pasirinkus toká meto-dà bûtina tirti kriterijø turiná, jø lyginamàjá svorá ir galiausiai sukurtisavità valdymo formà atspindinèiø kriterijø sistemà. Rinktis pastaràjà ga-limybæ skatina ir tai, jog valstybës valdymo forma (kaip tyrimø objektas)yra iðsamiai ir plaèiai analizuota politikos mokslø specialistø, tad paplitæ

63 Марченко М. Н. Разделение властей: история и современность. Москва, 1996.

64 Criterion – a principle or standart that a thing is judged by. Oxford Dictionary.

Oxford, New York: Oxford University Press, Vilnius: Alma litera, 2001. P. 197.



46

kriterijai daþniausiai atspindi politikos mokslø aspektà. Akivaizdu ir dar-be jau buvo minëta, kad konstitucinës teisës mokslas gali turëti ir turi kiekkitoká metodologiná problemos paþinimo ir ávertinimo kontekstà.

Kad ir koks probleminis bûtø sàvokos teisë turinys, taèiau nesiginèi-jama dël to, kad teisë yra elgesio taisykliø sistema. Didieji nesutarimaiiðryðkëja, kai diskutuojama dël raðytinës ir neraðytinës teisës santykio. Ðiosproblemos skirtingo vertinimo pagrindas yra didþiosios anglosaksø (ben-drosios) bei romanø–germanø (civilinës) teisës sistemos. Taèiau akivaiz-du, jog raðytinë teisë, raðytinë teisës norma pripaþástama visuotinai, todëlkonstitucinës teisës aspektu valdymo forma yra labiau de jure nei de factoreiðkinys. Konstitucinë teisë neneigia de facto egzistuojanèiø konstituci-niø teisiniø santykiø ir juos analizuoja konstituciniø paproèiø kontekste,nes ðie santykiai egzistuoja kaip integrali konstitucinës teisës ðaltiniø sis-temos sudedamoji dalis.

Kontinentinëje Europoje, kur romanø–germanø

teisës sampratos tradicija yra dominuojanti, jie gali bûti pripaþástami tikkaip fakultatyviniai

65. Analizuodami ir atrinkdami valdymo formà atspin-

dinèius de jure kriterijus, mes taip pat neneigsime de facto aspekto (taiypaè pabrëþia politikos mokslai), taèiau ðá aspektà vertinsime konstituci-nës doktrinos kontekste.

Valdymo formos turinys turi atsiskleisti per aukðèiausiøjø valstybi-nës valdþios institucijø tarpusavio santykius. Ðie santykiai ir jø pasireiðki-mo modeliai yra kriterijai, kuriais vadovaujamasi darant iðvadas dël valdy-mo formos. Jeigu valdymo forma atsiskleidþia per aukðèiausiøjø valstybësvaldþios institucijø tarpusavio santykius, tampa akivaizdu, jog mes kalba-me tik apie atstovaujamàsias respublikas. Atstovaujamosios respublikosskiriamasis bruoþas yra tas, jog egzistuoja valstybës valdþios institucijos,kurios turi tautos ágaliojimus ir priima spendimus ágaliotojo vardu

66.

Sunkiausi klausimai kyla, kai tenka klasifikuoti atstovaujamàsias de-mokratijas. Bûtent tuomet ir tampa aktuali kriterijø problema. Teorijojeatstovaujamosios demokratijos daþniausiai skirstomos pagal ðiuos kriteri-

65 Birmontienë T. Lietuvos konstitucinës teisës ðaltiniai // Lietuvos konstitucinë teisë.

Vilnius: Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, 2002. P. 82.66

Mesonis G. Valstybës valdþios institucijos // Lietuvos konstitucinë teisë. Vilnius:Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, 2002. P. 690–691.

47

jus: 1. suvereniteto ðaltiná; 2. atstovaujamosios institucijos ágaliojimus beipolitiná vaidmená; 3. valstybës vadovo ágaliojimus; 4. valstybës vadovo at-sakomybës sàlygas; 5. teisinio santykio tarp asmens ir valstybës pobûdá(pilietybë ar pavaldinystë yra teisinio santykio pagrindas)

67.

Suvereniteto ðaltinis. Kaip jau buvo minëta, valstybinës valdþiosðaltinis daugelyje pasaulio ðaliø kildinamas ið tautos. Tautos yra suvereni-tetø turëtojos, joms priklauso teisë pasirinkti suvereniteto ágyvendinimomechanizmà. „Ðiuolaikinë konstitucionalizmo doktrina valdþios ir jos spren-dimø teisëtumà grindþia tautos suvereniteto principu“

68. Suverenitetas

atsispindi konstitucijose, o pati „(…) Konstitucija yra tautos galios – su-vereniteto priemonë, skirta siekti paþangos“

69. Net Europos konstitucinë-

se monarchijose valdymo forma suprantama kaip tautos pasirinkimas, josvalia galintis bet kada keistis. Prancûzø dvasininko ir absoliutinës monar-chijos ðalininko Buso (Bossuet) (1627–1704) principas – „visa valstybëyra valdovo asmenyje“ („tout l’etat est dans la personne du price“) bei Liud-viko XIV frazë „valstybë – tai að“ („L’etat – c’est moi“)

70 konstitucinës

teisës teorijos istorijoje ðiandien turi labiau paþintinæ vertæ. Nors pasauly-je egzistuoja valdymo formø, kuriø iðraiðka absoliutinë monarchija (Sau-do Arabija, Brunëjus, Bahreinas), taèiau mûsø tyrimo objektas – valsty-bës, kuriø valdymo modeliai kitokie. Anglø, prancûzø revoliucijø, JAVnepriklausomybës kovø laikotarpiu ásitvirtinæs suvereniteto kildinimo iðtautos principas ðiuolaikinëje konstitucinës teisës doktrinoje neturi alter-natyvø. Jungtiniø Amerikos Valstijø Konstitucijos preambulës þodþiai:„Mes, Jungtiniø Valstijø tauta“ („We, the people“ )71

nepalieka abejoniø dëlsuvereniteto ðaltinio. Ðiuo pavyzdþiu pasekë daugelis valstybiø ir savo kon-stitucijas pradëjo panaðiomis formuluotëmis. Priëmus Jungtiniø Ameri-

67 Арановский К. В. Государственное право зарубежных стран. Москва, 1998. С. 144.

68 Mesonis G. Valstybës poþymiai konstitucinëje teisëje // Konstitucija XXI amþiuje.

Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 35.69

Pumputis A. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonë // Konstitucija XXI amþiuje.Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 13.

70 Riomeris M. Suverenitetas. Vilnius: Pradai, 1995. P. 101.

71 Schechter L. S. Roots of the Republic: American Founding Documents Interpreted.

Madison: Madison House, 1990. P. 277.



48

kos Valstijø Konstitucijà valdþiø padalijimo, organizacinës–teisinës (val-dþios ðakos) ir sociologinës (tautos valdþia) koncepcijos susiliejo á vienà

72.

Suvereniteto ðaltinis kaip valdymo formos vertinimo kriterijus mûsø tyri-mui yra aktualus, nes Vidurio ir Rytø Europos valstybiø doktrinos vie-ningai suvereniteto ðaltiná mato valstybæ kurianèiose tautose. Nedemok-ratiniø valdymo formø paveldas ðiose valstybëse yra per daug akivaizdus,tad tautos suverenumas yra ryðkiai pabrëþiamas ir átvirtinamas ðiø ðaliøkonstitucijose.

Pilietybës ar pavaldinystës sàvokø turinys yra pagrindas skirti res-publikas nuo monarchijø. Ðiø sàvokø skirtumas grindþiamas istorine vals-tybiø raidos patirtini, tuo tarpu turinio aspektu ðios sàvokos (konstituci-nës teisës moksle) yra traktuojamos panaðiai. J. Alderis (Alder), atskleisda-mas Jungtinës Karalystës pilietybës turiná, neiðskiria jo ið bendro Europosvalstybiø pilietybiø konteksto

73. Tad tiek pilietybë, tiek ir monarchijose

pavaldinystës institutas suprantamas kaip „ asmens ir valstybës teisinisryðys“

74. Vadovaudamiesi ðiuo kriterijumi galime skirti monarchijas nuo

respublikø, bet respublikø ávairovë dar lieka neatskleista. Visose Vidurioir Rytø Europos valstybëse, taip pat ir Lietuvoje, yra pilietybës institutai.Tad pilietybës kriterijus negali bûti vertingas valdymo formà apibrëþian-èiø kriterijø sistemos dalis.

Konstitucinës teisës ir politikos moksluose visuotinai sutariama, jogaukðèiausiøjø valstybinës valdþios institucijø tarpusavio padëtis gali pasi-reikðti parlamentine bei prezidentine valdymo formomis. Ðiø sàvokø var-tojimas doktrinoje lyg ir neginèijamas. Nuomoniø takoskyra ir ávairovëatsiranda dël atpaþinimo kriterijø ir dël miðrios (pusiau prezidentinës)valdymo formos turinio. Neretai literatûroje galima pastebëti, jog moksli-ninkai, darantys iðvadas dël valstybiø valdymo formø, skirtingø valstybiøtyrimui taiko skirtingus kriterijus. Taip atsitinka todël, kad autoriai nere-tai pirma tiriamos valstybës valdymo formai suteikia iðraiðkà, jà ávardyda-

72 Ковлев А. И. Сравнительное конституционное право. Москва. 1996. С. 428.

73 Alder J. Constitutional and Administrative Law. London: Macmillan Press LTD,

1994. P. 91–93.74

Sinkevièius V. Lietuvos Respublikos pilietybë 1918–2001 metais. Vilnius: Teisi-nës informacijos centras, 2002. P. 17.

49

mi parlamentine, prezidentine ar miðria (pusiau prezidentine), o tik tadapradeda analizuoti, kuo tai pasireiðkia. Mes elgsimës prieðingai – nusista-tæ kriterijus ieðkosime jø raiðkos teisinëse normose ir tik tada darysimeiðvadà dël valdymo formos.

Dalis autoriø – D. G. Kousoulas (Kousoulas), K. V. Aranovskis(Арановский) ir kt. – mano, kad egzistuoja tik dvi valdymo formos: parla-mentinë ir prezidentinë respublikos. Kita dalis doktrinos atstovø – G. Sar-tori (Sartori), A. Liphartas (Lijphart), M. J. C Vilë (Vile) ir kt. – mano, kadtam tikrais atvejais galima iðskirti miðrià (pusiau prezidentinæ) valdymoformà ir vardija tokiai formai bûdingus poþymius. Atrodytø, jog dël par-lamentinës ir prezidentinës valdymo formø iðraiðkos kriterijø kyla maþiaudiskusijø. Taèiau taip nëra, vienareikðmiø atsakymø nëra ir ðioje diskusijøplotmëje.

Vyriausybës atskaitomybë. Pritartume teiginiui, jog valdymo for-mas apibrëþiantys kriterijai gali pasireikðti ástatymø leidþiamosios ir vyk-domosios valdþiø santykiø modeliø de jure pavidalu. Ávertindami egzis-tuojanèios konstituciniø teisiniø santykiø praktikos turiná teigiame, jogtarp vykdomosios ir ástatymø leidþiamosios valdþiø galimi trys santykiømodeliai: 1. vyriausybë atskaitinga parlamentui; 2. vyriausybë atskaitingaprezidentui; 3. vyriausybë atskaitinga parlamentui ir prezidentui.

Pats sudëtingiausias (turinio aspektu) santykiø modelis sietinas sutreèiàja situacija, nes atskaitomybës apimtys prezidentui ir parlamentuidaþniausiai nëra tapaèios. Vienu atveju vyriausybæ gali atstatydinti ir par-lamentas, ir prezidentas (Prancûzija), kitu – tik parlamentas (Vengrija).Taèiau ðiose ðalyse prezidentai turi svarias galias formuojant vyriausybæ.Todël vertindami vyriausybës ir parlamento santykius turime nuspræsti,koks atskaitomybës turinys leis konstatuoti esant vienà ið valdymo formø.

Doktrinoje analizuojat prezidentinæ valdymo formà daþniausiai mi-nimi prezidento instituto politinis savarankiðkumas, ministro pirmininkopareigybës nebuvimas. Kitas valdymo formas tyrinëjæs þymus doktrinosatstovas A. Liphartas (Lijphart) nurodo dar kitus valdymo formos atpaþi-nimo kriterijus. Jis mano, kad skiriamasis prezidentinio modelio bruoþasyra tai, kad vieno asmens rankose sutelkta vykdomoji valdþia. Autoriausnuomone, parlamentinei valdymo formai bûdinga kolegiali vykdomoji val-



50

dþia. Toks poþiûris turi savo logikà, nes tokio kriterijaus pasirinkimas sie-tinas tik su amerikietiðkojo modelio pavyzdþiu. Be to, A. Liphartas ir pre-zidento rinkimø bûdà nurodo kaip iðreiðkiantá valdymo formà. Taèiau,kaip ir G. Sartori, A. Lipharatas nenagrinëja parlamento rinkto prezidentoágaliojimø apimties. Pasirinkti kriterijai verèia autoriø (Liphartà) pripa-þinti, kad Prancûzijos valdymo forma yra miðri (pusiau prezidentinë), norskriterijø neapibrëþtumas èia pat verèia pasakyti, jog „Prancûzijos padëtisyra problemiðkesnë“ („The French case is more problematic“). Autorius, vie-nareikðmiðkai nenusistatæs valdymo formai bûdingø kriterijø, miðrios (pu-siau prezidentinës) valdymo formos neapibrëþia. Nebeaiðku, kokius kon-stitucinius teisinius santykius reikia vertinti norint atpaþinti valdymo for-mà. Gal todël A. Liphartas, ávardijæs Prancûzijà kaip valstybæ, kurioje mið-ri (pusiau prezidentinë) valdymo forma, prieðtarauja pats sau, tvirtinda-mas, kad 1986–1988 ir 1993–1995 m. Prancûzija buvo parlamentinërespublika, o 1958–1986, 1988–1993, 1995–1997 m. – prezidentinë res-publika

75. Galëtume klausti, kokiu laikotarpiu Prancûzijoje buvo miðri (pu-

siau prezidentinë) valdymo forma, jei 1958 m. priëmus Konstitucijà jibuvo arba parlamentinë, arba prezidentinë. Reikia konstatuoti, kad auto-rius miðriai (pusiau prezidentinei) valdymo formai nepriskiria bûdingøkriterijø, manydamas, kad esmë yra valdymo formos paslankumas, kaiprezidentinë valdymo forma keièiasi ið parlamentinës á prezidentinæ, iratvirkðèiai.

Dalis anglø politikos mokslø atstovø taip pat pritaria valdymo for-mos paslankumo teorijai. Ðtai S. Belas (Bell) ir B. Kridlas (Criddle), anali-zuodami 2002 m. Prancûzijos Nacionalinio Susirinkimo ir prezidento rin-kimø rezultatus, teigia, jog ðalyje atkurtas prezidentinis valdymas. Kà gituri omenyje garbieji autoriai? O gi tai, kad 2002 m. geguþæ prezidentorinkimus laimëjus Þ. Ðirakui, o 2002 m. birþelá tos paèios kaip ir prezi-dentas politinës pakraipos partijoms á Nacionaliná Susirinkimà, iðnykstalaikotarpio skirtingø politiniø partijø atstovø „sugyvenimo“ poreikis, to-

75 Lijphart A. Patterns of Democracy. Government Forms and Performance in Thir-

ty-Six Countries. USA: Yale University Press, 1999. P. 117–121.

51

dël ðalyje ásivyrauja prezidentinis valdymo modelis76

. Autoriai teigia, jogdabar prezidentas gali „mëgautis didþiule valdþia“. Prancûzijos Respubli-kos Konstitucija, ástatymai keisti nebuvo, tad kokia „didþiule valdþia“ siû-loma dþiaugtis Prancûzijos prezidentui. Akivaizdu, jog kalbama apie defacto aspektà, nes de jure ðalies vadovo ágaliojimai nekito.

Tad ðie ir dalis kitø autoriø, neiðskirdami konkreèiø miðriai (pusiauprezidentinei) valdymo formai bûdingø kriterijø, netiesiogiai pripaþásta,kad vis dëlto yra dvi valdymo formos – parlamentinë ir prezidentinë, ta-èiau jos gali pasireikðti kaip stabiliai átvirtintos konstitucinëse sistemose(Jungtinës Amerikos Valstijos, Vokietijos Federacinë Respublika) ir kaipnestabilios – priklauso nuo politinës konjunktûros, besikeièianèios ið par-lamentinës á prezidentinæ, ir atvirkðèiai.

Kokie valdymo formai bûdingi kriterijai yra ne tokie problemiðki?Absoliuti dauguma autoriø (Vilë, Sartori, Diuverþë, Liphartas), tiek kon-stitucinës teisës, tiek ir politikos mokslø specialistø, laikosi vienos nuo-monës, kad vykdomosios valdþios atskaitomybës klausimas yra svarbiau-sias kriterijus nustatant valdymo formos rûðá. Tokiai pozicijai pritartumeir mes. Pagrindinis kriterijus, skiriantis parlamentinæ respublikà nuo prezi-dentinës, yra vykdomosios valdþios (vyriausybës) atskaitomybë. Respublika, ku-rioje vykdomoji valdþia nëra tiesiogiai politiðkai atsakinga parlamentui,turi bûti ávardijama kaip prezidentinë, o vykdomosios valdþios (vyriausy-bës) priklausomumas nuo ástatymø leidþiamosios valdþios – parlamenti-ne. Kodël neabejodami, kaip ir siûlo konstitucinës teisës doktrina, ðá as-pektà laikome vienu pagrindiniu? Atsakymas glûdi ðio kriterijaus turiny-je. Jeigu valdþiø padalijimo principas numato, jog viena valdþia bet kadagali „sugriauti“ kità (balsavimas dël pasitikëjimo), reikia kalbëti apie pa-kankamus ágaliojimus, kurie leidþia kokybiðkai vienareikðmiðkai vertintivaldþios institucijø tarpusavio santykiø modelá.

Tad vykdomosios valdþios atskaitomybës teisinis átvirtinimas kon-stitucijose ar ástatymuose yra (konstitucinës teisës aspektu) tai, kas koky-biðkai apibûdina valdymo formà.


76 „Presidentialism“ was restored in 2002 (…) the lucky beneficiary of an electoral accident

coming to enjoy the widest of powers“. Bell S. D., Criddle B. Presidentialism Restored: TheFrench Elections of April-May and June 2002 // Parliamentary Affairs. A Journal of Com-parative Politics. Volume 55. Number 4. Oxford: Oxford University Press, 2002. P. 663.


52

Kaip jau buvo minëta, daugiausia ginèø doktrinoje yra kilæ dël kri-terijø, kuriais vadovaujantis ávardijama miðri (pusiau prezidentinë) res-publikos valdymo forma. Net ir tie doktrinos atstovai, kurie pripaþástamiðrià (pusiau prezidentinæ) valdymo formà, nesutaria dël to, kaip jà at-paþinti. Prancûzija daþnai vadinama klasikine miðrios (pusiau prezidenti-nës) valdymo formos ðalimi. Taèiau ðalies doktrina nebuvo ir nëra vienin-ga dël 1958 m. Konstitucijoje pasirinktos valdymo formos. Doktrinoje jiávardyta kaip pusiau parlamentinë, pusiau prezidentinë, prezidentinë irnet prokonsulinë respublika, o galiausiai – plebiscitinë monarchija

77. Pas-

taruosius du valdymo formos vertinimus galëtume priskirti politologø veik-los rezultatams, o pirmieji trys rodo vienodø kriterijø, atspindinèiø miðriàvaldymo formà, subjektiðkumà. Paþvelkime ir ávertinkime kitus doktrino-je minimus valdymo formas iðreiðkianèius kriterijus.

Prezidento rinkimø bûdas. G. Sartori (Sartori) kaip svarbø prezi-dentinio valdymo modelio kriterijø nurodo visuotinius ir tiesioginius vals-tybës vadovo rinkimus. Taèiau autorius, ávardijæs tai kaip prezidentiniovaldymo formos kriterijø, pats suabejoja juo, tvirtindamas, kad tai galibûti tik fasadinis (facade) prezidentinis modelis, nes rinkimø tvarka niekonepasako apie valstybës vadovo ágaliojimø apimtis

78. Tuomet galime klausti,

kodël G. Sartori prezidento rinkimø bûdà ávardijo kaip bûdingà kriterijø,jei pats pastebi jo sàlygotumà. Akivaizdu, jog tai politologinis aspektas,intuityviai leidþiantis prognozuoti, jog visuotiniuose rinkimuose rinktasprezidentas turëtø bûti aktyvesnis, todël de facto galiø aspektu reikðmin-gesnis konstituciniø teisiniø santykiø subjektas nei atstovø ar parlamentorinktasis. Taèiau tokios prognozës neparemtos teisinëmis galiomis, negin-èijamai átvirtintomis konstitucijose ir kituose norminiuose aktuose. Kon-struodami valdymo formos raiðkos kriterijø sistemà konstitucinës teisësdoktrinos aspektu, turime atmesti ðá kriterijø. M. Diuverþë (Duverger),Prancûzijà priskirdamas prie valstybiø, kuriose miðrus (pusiau prezidenti-nis) valdymo modelis, nurodo tris ðiai formai bûdingus kriterijus: 1. Res-publikos Prezidentà renka tauta; 2. Respublikos Prezidentas turi reikð-

77 Крутоголов М. А. Президент Французcкой Республики. Москва, 1980. С. 45.

78 Sartori G. Comparative Constitutional Engineering. An Inquiry into Structures,

Incentives and Outcomes. New York: New York University Press, 1997. P. 83–84.

53

mingas galias de jure ir de facto; 3. Ministras Pirmininkas yra nepriklauso-mas nuo Prezidento institucijos

79. Autorius, nurodydamas kriterijus, pa-

gal kuriuos galima apibûdinti ðá modelá, naudojasi ne vien teisiniais, bet irpolitologiniais argumentais. Jei pritartume M. Diuverþë, valdymo formøatpaþinimo procedûra atsidurtø visiðkoje aklavietëje, nes nebeþinotume,kaip ávardyti JAV valdymo formà, kur prezidentas renkamas netiesiogiai.Vadovaudamiesi M. Diuverþë kriterijais JAV formos negalëtume ávardytinet miðria (pusiau prezidentine), o tuo labiau prezidentine.

Kiti doktrinos atstovai – A. Stepanas (Stephen) ir E. N. Suleimanas(Sulaman) vardija jau kitokius elementus. Be pirmojo M. Diuverþë krite-rijaus, autoriai nurodo: 1) teisæ paleisti parlamentà; 2) prezidento galimy-bæ naudotis nepaprastaisiais ágaliojimais; 3) prezidento galià vadovautivyriausybei bei 4) prezidento teisæ ðaukti referendumus

80. Minëti autoriai

sutaria, jog visuotinë prezidento rinkimo forma svarbi apibûdinant valdy-mo formà.

Manytume, kad, vertindami valdymo formà, neturëtume prezidentoinstitucijos formavimo tvarkos vertinti kaip svaraus kriterijaus. Tiesioginisprezidento rinkimø bûdas nekeièia ðalies vadovo galiø de jure, kurias nu-mato ðaliø konstitucijos bei kiti norminiai aktai. Politologinis argumen-tas, jog parlamento iðrinktas prezidentas silpnesnis nei gavæs ágaliojimusvisuotiniuose rinkimuose, nes yra priverstas atsiþvelgti á ástatymø leidþia-mosios institucijos nuomonæ, manytume, yra nepakankamas. JungtiniøAmerikos Valstijø ir Vokietijos Federacinës Respublikos prezidentai yrarinkti netiesiogiai, taèiau ðiø ðaliø valstybës vadovø ágaliojimø apimtysakivaizdþiai skiriasi de jure ir de facto kontekste.

Netiesiogiai rinktà prezidentà atsiþvelgti á parlamento valià skatinakonstitucijos ir ástatymai, numatantys tokià sugyvenimo formà, o ne pre-zidento rinkimo bûdas. Ástatymai gali bûti ir kitokie, átvirtinantys pakan-kamas nepriklausomumo nuo parlamento garantijas. Tik konstitucijø irástatymø analizë, o ne prezidento rinkimø tvarka duoda galimybæ vertinti

79 Duverger M. A New Political System Model: Semi-presidential Government //Parliamentary versus Presidential Government / Lijphart A. (ed.). Oxford, 1992.

80 Stepan A., Suleiman E. N. The French Fifth Republic: A Model for Impert Reflec-

tions on Poland and Brazil // Politics, Society, and Democracy. Comparative Studies.Boulder, San Francisco, Oxford, 1995. P. 406.



54

ðalies vadovo ágaliojimø apimtis parlamento atþvilgiu. Todël galime teig-ti, jog prezidentinë valdymo forma yra galima net ir tokioje valstybëje,kur ðalies vadovas (prezidentas) yra renkamas parlamento. Daþnai kartoja-mas argumentas, jog tiesiogiai rinktas prezidentas turi visos tautos man-datà, todël nelygintinas su ðalies vadovu, rinktu parlamento, atmestinas.Visos tautos mandatà turintis prezidentas negali savivaliauti, o privalo grieþ-tai vykdyti valstybës vadovo funkcijas remdamasis konstitucija ir kitaisnorminiais aktais. Tautos mandatas neduoda teisës perþengti konstituci-nio reguliavimo ribø. Tokie tikslai keliami ir kitaip rinktam prezidentui.Todël galime pritarti autoriams, kad prezidento rinkimo bûdas yra svar-bus tuo aspektu, jog tautos mandatà turintis pareigûnas gali naudotis juokaip argumentu siekdamas galiø de facto. Ðiø galiø reikðmingumà nurodëM. Diuverþë. Taèiau galiø de facto ribos turi atspindëti galiojanèias teisësnormas ir todël nekeièia de jure ribø. Rinkimø bûdas negali garantuoti,kad ðalies vadovas ágis daugiau de facto galiø. Kadangi, vienø autoriø nuo-mone, ðis kriterijus yra bûdingas prezidentinës respublikos valdymo mo-deliui, sunku sutikti su kitø autoriø (Diuverþë, Stepano, Suleimano) nuo-mone, jog tuo pat metu jis yra bûdingas ir miðriam (pusiau prezidenti-niam) valdymo modeliui. Pritartume N. S. Sacharovui (Сахаров) irD. S. Kousoului (Kousoulas), kurie neávardija ðio poþymio kaip reikðmingo,kai vertinamos ðaliø valdymo formos

81. Tad iðvada akivaizdi, jog, nagrinë-

dami Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymo formas, prezidento ið-rinkimo tvarkà vertinsime ne kaip konceptualø, o kaip fakultatyviná val-dymo formos elementà, kuris konstitucinës teisës aspektu yra nereikðmin-gas atpaþástant valdymo formà. Reikia konstatuoti, kad dauguma garbiøautoriø, analizavusiø valdymo formas, kûrë ne vientisà bûdingø kriterijøsistemà, o individualias, skirtas konkreèiai ðaliai sistemas. Todël nenuos-tabu, kad tø paèiø autoriø vienas ar kitas kriterijus yra vertinamas anali-zuojant vienà ðalá ir nutylimas analizuojant kitos valstybës valdymo for-mà. Tad akivaizdi iðvada, jog konstitucinës teisës aspektu prezidento rin-kimø tvarka nëra pagindinis valdymo formos poþymis, o gali bûti tik pa-pildomas kriterijus.

81 Сахаров Н. А. Институт президенства в совремeнном мире. Москва, 1994. С. 25.

55

Parlamento rinkimø sistema. Konstituciniø teisiniø santykiø prak-tikoje neretas atvejis, kai konstitucijose bei ástatymuose suformuluoti sub-jektø ágaliojimai ne visada gali bûti ágyvendinti. Neretai valdþios ðakos,turëdamos konstitucinius ágaliojimus, dël vienokiø ar kitokiø aplinkybiønegali jais pasinaudoti. Parlamento rinkimø sistema bei parlamento rûmøskaièius gali tiesiogiai daryti átakà parlamento darbui (galimybëms ágy-vendinti konstitucijoje numatytus ágaliojimus)

82. Þinomos trys rinkimø

sistemos rûðys: maþoritarinë (daugumos), proporcinio atstovavimo ir mið-ri. Veiksmingiausi parlamentai, renkami taikant maþoritarinæ (daugumos)santykinës daugumos rinkimø sistemà. Jungtiniø Amerikos Valstijø beiJungtinës Karalystës parlamentai bei jø rinkimø sistemos galëtø bûti pui-kus pavyzdys. Ðiose ðalyse rinkimø tvarka suformavo stiprias dvipartinessistemas. Todël parlamentai, politinio spektro poþiûriu bûdami vienaly-èiai, turi galimybiø iðnaudoti konstitucijø suteiktus ágaliojimus. Kadangisantykinës daugumos (maþoritarinë) rinkimø sistema yra prielaida, kadvalstybës politiniame gyvenime dominuos nedaug partijø, ðiose ðalyse par-lamentai turi aiðkias daugumas, garantuojanèias nenutrûkstamà ástatymøkûrybos procesà bei kitø parlamentams bûdingø funkcijø atlikimà. Pro-porcinio atstovavimo ir miðri sistema, kurià naudoja didþioji dalis Euro-pos kontinento valstybiø, suteikia galimybæ didesnei grupei partijø daly-vauti parlamento deputatø mandatø dalybose. Tokiu bûdu iðrinktuoseparlamentuose atstovaujamø politiniø jëgø spektras bûna labai ávairus.Ástatymø leidybos institucijai bûna sunkiau priiminëti sprendimus, nesvisuose sprendimø priëmimo etapuose ne visada sëkmingai bei prasmin-gai derinami skirtingi politiniai interesai. Nestabilios parlamentinës dau-gumos suteikti ágaliojimai vyriausybæ daro nestabilià, riboja jos galimybespasirinkti tinkamiausià sprendimà. Tokios vyriausybës veiklos prioritetutampa sprendimø, negriaunanèiø parlamento koalicijø ir pasitikëjimo, pri-ëmimas.

Konstituciniø teisiniø santykiø analizë rodo valdþios institucijø rin-kimø sistemos svarbà. Todël ne vienà kartà rinkimø instituto normø kaitabuvo mëginta paveikti vyriausybiø bei parlamentø darbà. Prancûzijos pre-zidentas F. Miteranas (Mitterrand), prognozuodamas, kad jo vadovauja-


Incentives and Outcomes. New York: New York University Press, 1997. P. 183–189.



56

mas socialistø blokas 1986 m. vyksianèiuose rinkimuose gali netekti abso-liuèios daugumos parlamente, pakeitë iki tol taikytà rinkimø sistemà. Pa-sirinkus proporcinio atstovavimo rinkimø sistemà deðiniøjø balsai buvoiðsklaidyti

83. Parlamento politiniam spektrui tapus platesniam, padidëjo

prezidento galimybës daryti átakà pasirenkant premjero kandidatûrà.Kitas pavyzdys, kaip rinkimø sistemos gali bûti taikomos ribojant

parlamentø konstituciniø galiø realizavimo galimybes, gali bûti rinkimaiá Ðkotijos Parlamentà. Renkant Jungtinës Karalystës (Jungtinë DidþiosiosBritanijos ir Ðiaurës Airijos Karalystë) Bendruomeniø rûmus naudojamamaþoritarinë santykinës daugumos rinkimø sistema (First Past the Post Sys-tem). Tai tradicinë ðios ðalies rinkimø sistema, kurià taikant politiniamespektre susiformavo dvi dominuojanèios partijos, galinèios pretenduoti ádaugumà Parlamente. Ávykdþius konstitucines reformas Jungtinëje Kara-lystëje 1999 m. geguþës 6 d. vyko rinkimai á Ðkotijos Parlamentà. Buvotikëtina, jog rinkimø sistema Ðkotijoje bus tradicinë ir atitiks nacionali-nius rinkimus (General Election). Taèiau buvo pasirinkta netradicinë Jung-tinëje Karalystëje miðri rinkimø sistema. Didþioji Ðkotijos parlamento da-lis – 73 deputatai (ið viso 129) atstovauja individualioms apygardoms irrenkami pagal tradicinæ maþoritarinæ santykinës daugumos rinkimø siste-mà (First Past the Post). Kiti buvo renkami pagal partijø sàraðus aðtuoniuo-se rinkimø regionuose. Regione buvo taikoma proporcinës rinkimø siste-mos atmaina – papildomo nario sistema (Additional Member System)

84.

Vietos buvo skirstomos pagal galutiná balsavusiøjø skaièiø, taèiau buvobaudþiamos partijos, laimëjusios daug vietø maþoritarinëse apygardose. Rin-kimø sistema numatë, jog partijos, gavusios daug vietø pagal (First Pastthe Post) sistemà, negaus papildomø nariø (Additional members), o parti-jos, gavusios balsø maþoritarinëse apygardose, bet nelaimëjusios vietø par-lamente, keletà parlamento nario mandatø vis tiek gaus.

Manytume, jog tokios painios rinkimø sistemos pasirinkimà skati-no noras apriboti (ne de jure, o de facto) parlamento veiksmingumà

85. Tra-

dicinë maþoritarinë vieno rato rinkimø sistema formuotø klasikinæ dvi-83

Zeigler H. Politinë bendruomenë: ávadas á politiniø sistemø ir visuomenës lyginamàjàanalizæ. Kaunas: Litera University Vytauti Magni, 1993. P. 133–135.

84 Http://news1thdo.bbc.co.uk/hi/english/ev...ttish_parliament/

85 Mesonis G. Ðkotijos rinkimø sistemos átaka valdþiø pusiausvyrai // Jurisprudencija:

Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai, 2001. P. 121–123. 19(11).

57

partinæ politinæ sistemà. Ðkotijos nacionalinë partija pretenduotø taptidvipartinës sistemos subjektu, galinèiu turëti parlamente absoliuèià dau-gumà, kuri garantuotø nekoalicinæ vyriausybæ ir Ðkotijos nepriklausomy-bës programos vykdymà. Dabartinë rinkimø sistema, bûdama palanki ma-þesnëms partijoms ir bausdama (penalises) didþiàsias, lëmë, jog parlamen-te bus galima tik santykinë dauguma, kuri komplikuoja konstituciniø re-formø vykdymà. Ðkotijos nepriklausomybës ágyvendinimas vienos parti-jos pastangomis tampa negalimas. Parlamentas, turëdamas galias vykdytikonstitucines reformas, de facto nebegali jomis naudotis.

Italijos Respublikos ilgametë parlamento veikla yra kitas negalëji-mo de facto realizuoti parlamentinius ágaliojimus pavyzdys. Per pokarinálaikotarpá Italijoje pasikeitë daugiau nei penkiasdeðimt vyriausybiø. Vals-tybëje nuolat vyko vyriausybës krizës, kildavusios dël rinkimø sistemos,sudaranèios galimybæ á Parlamentà (Deputatø ir Senato rûmus) patektikelioms deðimtims partijø. Stipri koalicija, galinti garantuoti ilgalaikæ pa-ramà vyriausybei, negalima, kai á parlamentà patenka daug partijø. Tadbet kokios pastangos sudaryti ilgalaikæ koalicijà buvo bevaisës. Todël 1993m. buvo surengtas referendumas, rezultatai lëmë rinkimø sistemos pakei-timà. 1996 m. Italijoje vykæ rinkimai á parlamentà buvo organizuoti tai-kant miðrià rinkimø sistemà. Ið 630 Deputatø rûmø nariø 475 buvo ren-kami maþoritarine rinkimø sistema, o kiti 155 – proporcine. Panaðiai bu-vo renkamas ir Senatas. Rinkimø rezultatai – partijø, patekusiø á Deputa-tø rûmus, skaièius sumaþëjo per pusæ

86, o á Senatà pateko tik keturiø par-

tijø ir partiniø blokø atstovai. Nors partijø, patekusiø á parlamentà, skai-èius sumaþëjo, partinio susiskaldymo áveikti dar nepavyko, nors tapo realiilgalaikës koalicinës vyriausybës galimybë.

Tad parlamentø rinkimø sistema suteikia galimybæ prognozuotiparlamento veiksmingumà ir geriau suprasti de jure ágaliojimø realizavimoperspektyvas. Ðiuolaikinë doktrina, analizuodama parlamentarizmà, tei-gia, kad toks parlamento veiksmingumo ribojimas yra neperspektyvus,nes pasiektas tikslas (silpnas parlamentas) nepanaikina poreikio turëti to-bulus ir laiku iðleidþiamus ástatymus bei stiprià ir veiksmingà vyriausybæ.Atsvara parlamentams galima ne tik varþant jo veiksmingumà, bet ir stip-

86 http://www.agora.stm.it/elections/election/italy.htm



58

rinant vykdomàjà bei teisminæ valdþias. Tad ir parlamento rinkimo tvarkavertintina kaip papildomas valdymo formà apibûdinantis kriterijus.

Prezidento teisë paleisti parlamentà. Teisë paleisti parlamentàyra svarbi prezidento galia, nusakanti, ar valstybës vadovas turi argumen-tum baculinum, kuriuo galëtø ryþtingai spræsti sudëtingiausius konstituci-niø teisiniø santykiø metu kylanèius konfliktus, turëti nuolatiná psicho-loginá instrumentà daryti átakà parlamentui. Akivaizdu, jog tokie valsty-bës vadovo ágaliojimai yra vertintini kaip stabdþiø ir atsvarø sistemos gran-dis. Taèiau dauguma jau minëtø autoriø, iðskirdami ðá kriterijø, nenuro-do jo konkreèios teisinës iðraiðkos. Neaiðku, kodël, priskirdami ðá kriterijømiðriai (pusiau prezidentinei) valdymo formai (pvz., Diuverþë (Duverger)),autoriai neiðaiðkina, ar pakanka konstitucijose formaliai paminëtos prezi-dento galimybës (nors ir apribotos aplinkybiø) paleisti parlamentà. O galðiam kriterijui bûtina absoliuti, tik nuo prezidento valios priklausoma tei-së paleisti parlamentà? Dar sunkesnis klausimas kyla, kai doktrinos atsto-vai teisæ paleisti parlamentà kaip reikðmingà priskiria prie kriterijø, apibû-dinanèiø miðrià (pusiau prezidentinæ) valdymo formà, o tas pats doktri-nos atstovas valdþios santykiø sistemà Jungtinëse Amerikos Valstijose, kurprezidentas negali paskelbti apie pirmalaikius parlamento rinkimus, drà-siai ávardija prezidentine. Tad kodël JAV valdymo modelis yra prezidenti-nis, jei ðalies vadovas jokiomis aplinkybëmis negali paleisti parlamento?

Manytume, jog apsiriboti formaliuoju kriterijumi nereikëtø, nestai apribotø realià galimybæ suprasti prezidento galias. Tai liudija Lenki-jos, Prancûzijos, Lietuvos, Latvijos pavyzdys. Ðiø ðaliø konstitucijose nu-matytos aplinkybës, kada valstybiø vadovams suteikiami ágaliojimai pa-leisti ástatymø leidþiamàsias institucijas. Prancûzijos Respublikos Konsti-tucijos 12 straipsnyje formuluojama, jog Respublikos Prezidentas po kon-sultacijø su Ministru Pirmininku ir abiejø parlamento rûmø pirminin-kais gali paskelbti apie Nacionalinio Susirinkimo paleidimà. Konstituci-joje nenurodytas konsultacijø rezultatø turinys. Pagrindinis ástatymas rei-kalauja paèiø konsultacijø. Tad Prancûzijos Prezidento galimybë paleistiNacionaliná Susirinkimà yra lyg ir niekuo nesaistoma. Taèiau Nacionali-nis Susirinkimas – ne Parlamentas, o tik jo Þemieji rûmai. Tad ðaliesvadovas gali paskelbti tik apie Nacionalinio Susirinkimo pirmalaikius rin-kimus. Prancûzijos Respublikos Konstitucija nenumato galimybës Prezi-

59

dentui paleisti Senatà – Aukðtuosius parlamento rûmus. Taip pat ir Len-kijos Konstitucija numato aplinkybes, kurioms esant ðalies vadovas galiskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Atkreiptinas dëmesys á tai, kad tosaplinkybës – tai konstituciniø teisiniø santykiø tarp vyriausybës ir parla-mento situacijos, realesnës teoriniu, o ne praktiniu poþiûriu, nes negalibûti inicijuojamos prezidento. Tad ðaliø konstitucijose numatytos prezi-dento teisës paskelbti apie pirmalaikius parlamento rinkimus nëra lygia-vertës. Prancûzijoje prezidento teisë paleisti þemuosius parlamento rûmusyra maþiau ribota, beveik neveikiama jokiø aplinkybiø nei Lenkijoje. Tadanalizuodami prezidentø teisæ paleisti parlamentus negalime apsiribotiformaliaisiais kriterijais, o privalome analizuoti konstitucijose numatytusðios teisës apribojimus, kurie daþniausiai yra reikðmingi.

Atkreiptinas dëmesys ir á kità labai reikðmingà (politologijos moks-lo maþiau pabrëþiamà) aplinkybæ, jog, kalbëdami apie prezidento teisæpaleisti parlamentus (demokratinio politinio reþimo kontekste), mes pa-brëþiame ne „sunaikinimo“ ar ágaliojimø susiaurinimo aspektà, o tik pir-malaikiø parlamento rinkimø klausimà. Paskelbæs apie pirmalaikius par-lamento (daþniausiai tik vienø rûmø) rinkimus, prezidentas vis dëlto ne-gali eliminuoti ðios institucijos ið konstituciniø teisiniø santykiø. Parla-mentas vadovaujantis konstitucija ir ástatymais bei laikantis grieþtø termi-nø bus vël iðrinktas. Naujai rinktas parlamentas galiø apimtimi bus lygia-vertis buvusiajam. Tad iðankstiniai rinkimai yra siejami tik su viltimi tu-rëti parlamentà, kuriame bus kitokia politinë dauguma, o ne su realiuparlamento galiø apribojimu.

Jeigu Prancûzijos Prezidento teisæ paskelbti pirmalaikius Naciona-linio Susirinkimo – Þemøjø parlamento rûmø rinkimus laikysime pa-grindiniu miðrià (pusiau prezidentinæ) valdymo formà apibûdinanèiu kri-terijumi, tuomet JAV modelis panaðëtø á parlamentiná. Akivaizdu, jogtaip nëra, todël valstybës vadovo galimybæ paskelbti pirmalaikius parla-mento rinkimus vertinsime kaip papildomà kriterijø, kuris gali bûti bû-dingas ir parlamentinei, ir miðriai (pusiau prezidentinei) valdymo formai.

Prezidento galimybë naudotis nepaprastaisiais ágaliojimais. Ða-lies vadovo galimybë naudotis nepaprastaisiais ágaliojimais, kaip ir prieðtai aptartasis kriterijus, taip pat reikalauja teisës normø numatytos ðioágaliojimo turinio analizës. Prieð vertinant ðá kriterijø bûtina atsakyti á



60

klausimus: kokiomis aplinkybëmis tokie ágaliojimai galimi?; koks tø ne-paprastøjø ágaliojimø turinys bei naudojimosi tais ágaliojimais permanen-tiðkumas?

Kaip jau buvo minëta, valdþiø padalijimo koncepcija formuluojaklausimà, kaip apsaugoti visuomenæ nuo tironijos galimybës ir taip garan-tuoti þmogaus teises. Nepaprastieji prezidento ágaliojimai (tam tikra val-dþiø dispusiausvyra) sietini su poreikiu ginti valstybæ, jos teritoriná integ-ralumà. Tad akivaizdu, jog nepaprastieji ágaliojimai ámanomi, kai padëtisypatinga – karas, stichinë nelaimë ar kita. Ypatingomis aplinkybëmis bû-tini netradiciniai sprendimai ir valdymo metodai. Tokiø sprendimø tiks-las – gelbëti vertybes, kurios yra tam tikra prasme didesnës nei nusistovë-jusios valdymo formos. Todël abejotume, ar prasminga nagrinëti valdymoformà kilus karui ar kitomis ekstremaliomis aplinkybëmis, tik kuriomsesant galimi tokie ágaliojimai. Konstitucijos ir ástatymai, numatantys ap-linkybes, kurioms esant galimi ypatingi ágaliojimai, rodo padëties iðskirti-numà (pavojus nacijos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui – Pran-cûzijos Konstitucijos 16 straipsnis), todël ir nenatûralumà. Tad tam tikrøPrezidento ágaliojimø iðplëtimo galimybës, esant ekstremalioms aplinky-bëms, nekeièia egzistuojanèio valdymo formos turinio normaliomis vals-tybës gyvavimo sàlygomis. Teisinës nuostatos be apribojimø, suteikian-èios galimybæ naudotis nepaprastaisiais ágaliojimais, skatintø atidþiau pa-þvelgti á nagrinëjamà valdymo formà ir netgi jà labai atsargiai vertinti de-mokratiðkumo aspektu. Taèiau tokiø galiø nei Vakarø, nei Vidurio beiRytø Europos valstybiø vadovai neturi. Tad ðá poþymá vertintume tik kaippapildomà kriterijø.

Prezidento teisë vetuoti parlamento priimtus ástatymus. Ástaty-mø promulgacija

87 – teisë vetuoti parlamento priimtus ástatymus ir grà-

þinti juos ið naujo svarstyti – svarus Prezidento ágaliojimas. Ðie ágaliojimaisavo filosofija yra iðskirtiniai. Viena ið pagrindiniø parlamento funkcijøyra ástatymø leidyba. Kitos valdþios ðakos ágaliojimai, varþantys arba ribo-jantys ðià teisæ, turi bûti pripaþástami reikðmingais. Ðiais ágaliojimais besi-naudojantis prezidentas gali dalyvauti ástatymø leidybos procese, t. y. pa-

87 Promulgation – to announce a new law or system officially or publicly. Oxford Advan-

ced learner’s Dictionary. Oxford: Oxford University Press, 2000. P. 1014.

61

veikti ástatymø turiná. Veto parlamentø priimtiems aktams gali priverstiparlamentà keisti savo nuomonæ ir derëtis siekiant kompromiso dël ástaty-mø turinio. Taèiau tokie ágaliojimai nëra ir negali bûti absoliutûs. Stab-dþiø ir atsvarø sistema numato parlamentui galimybæ áveikti prezidentoveto, priimti valstybës vadovo vetuotus ástatymus.

Valstybiø konstitucijos nurodo skirtingas parlamentø galimybes uþ-kirsti kelià prezidento veto. Kaip ir prieð tai aptartø kriterijø, pastarojoformalusis aspektas negali atskleisti prezidentinio veto efektyvumo. ÐtaiBulgarijos konstitucijos 101 straipsnis skelbia, kad áveikti prezidentináveto galima surinkus pusæ visø Nacionalinio Susirinkimo nariø balsø. Tadpagrindinis ðalies ástatymas – Konstitucija reikalauja balsø daugumos, ta-èiau ne kvalifikuotos balsø daugumos. Kvalifikuota balsø dauguma yranumatyta Jungtiniø Amerikos Valstijø Konstitucijoje, kai ðalies preziden-to vetuotas ástatymas áveikiamas kvalifikuota abiejø Kongreso rûmø depu-tatø balsø dauguma. Jungtinëse Amerikos Valstijose galiojanti stabdþiø iratsvarø sistema (JAV Konstitucijos 7 skyrius)

88 numato stiprø prezidento

veto – jam áveikti bûtina ne maþiau kaip dviejø treèdaliø dalyvaujanèiøposëdyje (esant kvorumui) Atstovø rûmø nariø balsø dauguma. „Panaðitvarka ir Senate, kur priimti prezidento vetuotà ástatymà galima tik dviejøtreèdaliø balsø dauguma. Jeigu ástatymo projektui pritaria ir Senatas, jistampa ástatymu nepaisant prezidento prieðtaravimø“

89.

Prancûzijos Konstitucija numato kiek kitokias balsavimo parlamenteproporcijas, kurios galëtø padëti parlamentui áveikti prancûziðkàjá prezi-dento veto. Èia, kaip ir jau minëtuoju Bulgarijos atveju, veto áveikiamasparlamento nariø balsø dauguma, ir todël traktuotinas kaip silpnasis veto.Tad kodël prezidento veto, áveikiamas ne kvalifikuota parlamento nariøbalsø dauguma, turëtø bûti vertintinas kaip silpnasis veto ? Ði iðvada turëtøremtis tokia logika. Kaip svarbiausià parlamento funkcijà turime paþymë-ti ástatymø leidybà. Akivaizdu, jog tik esant parlamentinei daugumai ga-lima ástatymø leidyba, vyriausybë gali turëti pasitikëjimà, todël ir galimy-

88 Rossum A. Ralph, Tarr G. A. American Constitutional Law. The Structure of Go-

vernment. Volume I. Boston, New York: Bedford / St. Martin’s. 1999. P. 497.89

Willettas F. E. Kaip kuriami JAV ástatymai. Vienna: USIA Regional Program Offi-ce. P. 57.



62

bæ veikti. Konstituciniø teisiniø santykiø praktikoje natûralu, kad for-muojasi ir egzistuoja parlamentinë dauguma, lemianti ástatymø leidybosproceso sëkmæ, palaikanti vykdomosios valdþios (vyriausybës) veiklà. Eg-zistuojanti parlamentinë dauguma yra normali parlamento veiklos bûse-na, todël ta pati dauguma, kuri iðreiðkia pasitikëjimà vyriausybe, priimaástatymus pirmàjá kartà, visuomet gali áveikti prezidento veto pakartodamaprocedûrà dar kartà.

Tad konstitucijose numatytas prezidento veto ágaliojimø efektyvu-mas tiesiogiai priklauso nuo konstituciniø normø, numatanèiø parlamen-to galimybes já áveikti. Tai gana svarus ir reikðmingas valstybës valdþiosinstitucijø stabdþiø ir atsvarø mechanizmo kriterijus. Kadangi ástatymøleidyba yra ir valstybës valdþios institucijø tikslas bei priemonë, ðis krite-rijus gali bûti pripaþintas pagrindiniu. Tad reikalavimas kvalifikuotos (dvie-jø treèiøjø, trijø ketvirtøjø ir pan.) parlamento nariø balsø daugumos,bûtinos áveikti prezidento veto, vertintinas kaip kriterijus (kartu su vykdo-mosios valdþios imunitetu nuo balsavimo parlamente dël nepasitikëjimo),apibûdinantis prezidentinæ valdymo formà.

Prezidento teisë vadovauti vyriausybei. Tiek konstitucinës teisës,tiek politikos moksluose neabejojama, jog prezidentas bei vyriausybë yravykdomosios valdþios sudedamosios dalys

90. Tad valdþiø padalijimo dok-

trinos aspektu á ðias institucijas þiûrima kaip á vientisà valdþios ðakà, ku-rioje galimi skirtingi organizaciniai ir funkciniai aspektai.

Todël natûralu, jog skirtingose ðalyse ðiø institucijø (prezidento irvyriausybës, prezidento ir ministro pirmininko) tarpusavio teisiniai san-tykiai, ágaliojimø apimtys reglamentuoti nevienodai. Vienur prezidentoágaliojimai apriboti suteikiant jiems teisæ dalyvauti formuojant vyriausy-bæ, kitur – valstybës vadovai aktyviai dalyvauja vyriausybës posëdþiuosepriimant sprendimus ir numatant darbotvarkes. Prancûzijos RespublikosKonstitucijos 9 straipsnis skelbia, kad Prezidentas pirmininkauja Minist-rø Tarybos posëdþiui. Lenkijos Respublikos Konstitucijos 141 straipsny-

90 Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative Government and Politics an Intro-

duction. London: Macmillan Press LTD, 1982. P. 203–206; Jaraðiûnas E. Konstitucinëvalstybës valdþios institucijø sistema // Lietuvos konstitucinë teisë. Vilnius: Lietuvosteisës universiteto Leidybos centras, 2002. P. 681.

63

je sakoma, kad tik iðkilus svarbiems klausimams (jie nepriklauso MinistrøTarybos kompetencijai) Respublikos Prezidentas gali suðaukti KabinetoTarybà (Radæ Gabinetove). Tuo tarpu Vokietijos Federacinës, Vengrijosrespublikø konstitucijos nenumato galimybës prezidentams pirmininkautivyriausybiø posëdþiams, tuo labiau numatyti vyriausybës nagrinëjamastemas. Vokietijoje, Vengrijoje vyriausybiø vadovai labiau nepriklausomi,o Prancûzijoje, Rumunijoje, Lenkijoje – akivaizdþiau gali bûti veikiamiprezidentø.

Ðá kriterijø galëtume ir turëtume labiau sureikðminti, jeigu pabrëþ-tume prezidento vaidmená nekolegialioje vykdomojoje valdþioje. Tuometvalstybës vadovas de jure galiomis iðsiskirtø kaip prima persona vykdomo-sios valdþios grandyje. Jungtinëse Amerikos Valstijose vykdomoji valdþia –prezidentas ir valstybës sekretoriai veikia kaip nekolegiali institucija. To-dël bûtø prasminga nekolegialaus metodo taikymà priimant vykdomosiosvaldþios sprendimus traktuoti kaip bûdingà prezidentinës valdymo for-mos kriterijø. Taèiau tokia sprendimø priëmimo praktika visiðkai nepo-puliari Europoje. Tad net ir pripaþinus ðá kriterijø pagrindiniu, analizuo-jant Vidurio ir Rytø Europos patirtá jis nebûtø informatyvus, nes nebûtøpraktinio jo taikymo pavyzdþiø. Todël já vertiname kaip papildomà val-dymo formos kriterijø.

Prezidento teisë inicijuoti referendumus. Ðis kriterijus daþnai mi-nimas kaip rodantis valstybës vadovo galiø iðskirtinumà. Tad neretai jissiejamas su miðria (pusiau prezidentine) arba prezidentine valdymo for-ma. Daþniausiai ðá kriterijø mini prancûziðkosios doktrinos atstovai, savopozicijà grásdami 1958 m. Prancûzijos Respublikos Konstitucijos 11straipsniu, kuriame reglamentuojama ðalies vadovo teisë (esant tam tik-roms aplinkybëms) pateikti klausimà tautai spræsti referendume. Ðio kri-terijaus gynëjai remiasi Prancûzijos konstituciniø teisiniø santykiø prak-tika, susiformavusia Ð. de Golio (De Gaulle) prezidentavimo laikotarpiu

91.

Taèiau anglosaksø doktrina ðio kriterijaus nesureikðmina ir prezidento teisësinicijuoti referendumus nesieja su konkreèia valdymo forma

92. Todël ten-


Incentives and Outcomes. Second Edition. New York: New York University Press, 1997.P. 138.



64

ka patiems vertinti ðio kriterijaus vertingumà valdymo formø charakteris-tikos aspektu.

Prieð apsispræsdami dël ðio kriterijaus turime atkreipti dëmesá á ke-lis aspektus. Pirma, kalbëdami apie referendumo institutà, mes perþen-giame atstovaujamosios respublikos ribas. Tai tiesioginës demokratijos ele-mentas. Jau anksèiau esame konstatavæ, jog valdymo formos ávairovæ at-skleidþia atstovaujamøjø institucijø tarpusavio santykiø modeliai. Antraaplinkybë, verèianti abejoti ðio kriterijaus reikðmingumu, yra ta, jog pre-zidento galimybë inicijuoti referendumà rodo, kad de jure prezidentas ne-turi galiø pats iðspræsti ðios problemos, o priverstas taikyti atstovaujamo-sios demokratijos metodus. Konstitucinëse teisinëse sistemose tokiomisiniciatyvos teisëmis gali naudotis ir atstovaujamosios institucijos – parla-mentai. Be to, teisë inicijuoti ir paskelbti referendumus negarantuoja, jogprezidento inicijuotas referendumas sulauks balsuotojø pritarimo. Refe-rendumø organizavimà ir balsø skaièiavimà reglamentuojanèius ástatymuspriima parlamentai, o tais ástatymais galima siekti, kad bet kokie referen-dumo rezultatai bûtø nepakankami laimëti balsavimà. Pakeisti, pavyz-dþiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsná („Lietuvos valstybëyra nepriklausoma demokratinë respublika“) galima tik referendumu, jeigutam pritartø ne maþiau kaip 3/4 Lietuvos pilieèiø, turinèiø rinkimø teisæ.Ástatymuose átvirtinus tokias proporcijas, galimybës gauti teigiamà balsa-vimo rezultatà dël straipsnio pakeitimo tampa hipotetinës. Tokiomis sà-lygomis net egzistuojanèià Prezidento teisæ paskelbti referendumus ver-tintume tik kaip politinës kovos áranká. Kitas svarbus aspektas yra tai, jogreferendumu sprendþiami klausimai retai bûna susijæ su teisiniø galiø tarpvaldþios institucijø perskirstymu. Nemaþai demokratiniø pasaulio ðaliø(JAV, Nyderlandai, Vokietija) per visà savo istorijà referendumø neskelbëarba tai darë labai retai. Na ir galiausiai net ir neturëdamas teisës inicijuo-ti referendumø prezidentas de facto gali ðia teise naudotis. Prezidentas turigalimybæ kreipdamasis á pilieèius siûlyti patiems inicijuoti referendumà,jei mano, jog ðá klausimà remia visuomenës dauguma. Todël apibendrinæðiuos aspektus ðá kriterijø priskiriame tik prie papildomø ir jo nesiesimesu konkreèia valdymo forma.

92 Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative Government and Politics an Intro-

duction. London: Macmillan Press LTD, 1982. P. 108–109.

65

Konstituciniai paproèiai: galios de facto. Paproèiai kaip teisësiðraiðkos forma svarbûs analizuojant valdþiø padalijimà. Ignoruodami tei-sës ðaltinio paproèio svarbà neigtume teisiniø santykiø de facto racionaløpatyrimà ir sureikðmintume politinæ konjunktûrà, kuri nesiekia kompro-misø.

Akivaizdu, jog valstybës valdþios institucijø ágaliojimus galime su-skirstyti á galias de jure ir de facto

93. Institucijø ágaliojimus de jure apibrëþia

konstitucijos, ástatymai bei kiti norminiai aktai. Ðie ágaliojimai gali keististik keièiant teisës normas. Galios de facto gali atsirasti plëtojantis konstitu-ciniams teisiniams santykiams. Tam tikras valstybës institucijø veiklos ri-bas reguliuoja teisës ðaltinis – konstituciniai paproèiai. Tiek parlamentas,tiek prezidentas bei teismai gali de facto ágyti galiø, kurios neávardytosraðytinëse teisës normose.

Konstituciniai paproèiai – tai nusistovëjusios neraðytos valstybiniøinstitucijø veiklos taisyklës, paremtos tik santykiø dalyviø sutarimu

94. Pa-

naðiai konstituciná paprotá apibrëþia ir nacionalinës doktrinos: „Konstitu-cinis paprotys – tai bendra elgesio taisyklë, istoriðkai susiformavusi kaipdaug sykiø pasikartojantis veiksmas (precedentas) valstybës valdþios insti-tucijø veikloje“

95. Konstituciniai paproèiai – tai normos, kuriø netaikys

teismai priimdami sprendimus. Paþeidus konstituciná paprotá, teisinë at-sakomybë nekyla, taèiau beveik visuotinai pripaþástama, kad ið tikrøjø jølaikomasi. Panaðiai konstitucinius paproèius apibrëþia ir anglø konstituci-nës teisës doktrina, priskirdama konstituciniams paproèiams funkcijà plë-toti konstitucijà jos formaliai nekeièiant

96.

Kadangi konstituciniai paproèiai yra neraðytiniai, nëra tikslios pa-proèiu átvirtintos elgesio taisyklës formuluotës. Paproèio laikomasi tol, kol

93 Duverger M. A. New Political System Model: Semi-presidential Government // Par-

liamentary versus Presidential Government / Lijphard A. (ed.). Oxford, 1992. P. 142.94

Чиркин В. Е. Конституционное право зарубежных стран. Москва, 1999. С. 18.95

Vaitiekienë E., Mesonis G. Konstituciniai paproèiai nacionalinës teisës sistemoje //Jurisprudencija: Lietuvos teisës akademijos mokslo darbai. T. 15(6). 1999. P. 45.

96 „Conventions are a means of bringing about constitutional development without

formal changes in the law“. Hood Phillips O., Jackson P., Leopold P. Constitutional andAdministrative Law. London: Sweet&Maxwell, 2001. P. 141.



66

yra sutarimas tarp subjektø ir kol jis suprantamas vienodai. Paprotys griau-namas, kai konstituciniø teisiniø santykiø subjektai nesutaria ir elgiasiprieðingai, nei reikalauja nusistovëjusi elgesio taisyklë.

Konstitucinis paprotys, bûdamas konstitucinës teisës ðaltinis, pasi-reiðkia jam bûdingais poþymiais. Pirma, paprotys negali greit tapti elgesionorma bei bûti nustatytas imperatyviu sprendimu. Teisës ðaltiniu tampatik þmoniø valia teisiniø santykiø praktikoje patikrintas ir pasirinktas pa-protys. Antra, jis turi bûti populiarus, paremtas socialiniu pritarimu irperteikti visuomenës arba institucijø konsensusà. Ir treèia, visuomenë pa-proèio privalomumà turi suprasti ir remti. Tai intelektualinis ir filosofinisveiksnys, ápareigojantis ginti konstituciná paprotá. Neraðytà elgesio tai-syklæ ne visuomet atspindi visi minëti kriterijai, todël sunku nustatyti,kada susitarimai tampa paproèiu ir teisës ðaltiniu. Daþnai tvirtai ásigalëjæpaproèiai ágauna raðytinio teisës ðaltinio pobûdá

97, taèiau vis tiek „(…)

konstituciniø paproèiø laikymàsi uþtikrina vieðosios nuomonës galia“98

.Prancûzijos teisinëje sistemoje, klasikinëje civilinës teisës tradicijos

sistemoje, skiriami trys paproèiø tipai. Pirma, tai paproèiai, susiformaværaðytinës teisës normø pagrindu, reglamentuojantys atitinkamà visuome-niniø santykiø rûðá. Antra, paproèiai, nesiderinantys su raðytine teise. Aki-vaizdu, jog tik dalis tokiø paproèiø gali virsti raðytinëmis normomis. Tre-èia, paproèiai, prieðtaraujantys galiojanèiai teisei. Ðie paproèiai negali bûtipripaþinti, taèiau jie teisinëje valstybëje paðalinami lanksèiu teisiniu in-terpretavimu arba nurodomos prieþastys, kodël jie netaikytini arba turibûti uþdrausti

99.

Anglijos konstitucinës teisës doktrinoje tvirtinama, kad paproèiai,konstituciniai susitarimai (constitutional conventions) atsiranda politinë-je praktikoje, todël yra ryðys tarp konstituciniø susitarimø ir ástatymø

100.

R. Haugas (Hogues R. Artur), pripaþindamas paproèiø reikðmingumà, bû-tent ið jø kildina bendràjà teisæ (common law)

101. Teismai, nors tiesiogiai

97 Dadomo C., Farran S. The French legal system. London: Sweet & Maxwell, 1996.

P. 39–41. 98

Vaitiekienë E., Mesonis G. Konstituciniai paproèiai nacionalinës teisës sistemoje //Jurisprudencija: Lietuvos teisës akademijos mokslo darbai. T. 15(6). 1999. P. 47.

99 Dadomo C., Farran S. The French Legal System. London, 1996. P. 35–40.

100 Hogue R. A. Origins of the Common Law. Indianapolis: Liberty Fund, 1986. P. 185–209.

67

ir netaikydami, juos pripaþásta, nes jais naudojasi stengdamiesi suprasti irinterpretuoti ástatymà. Paproèiai reguliuoja monarcho, ministrø ir Parla-mento, taip pat ministrø ir pavaldiniø santykius. Pavyzdþiui, ástatymoformuluojama elgesio taisyklë numato, jog monarchas skiria ir atleidþiaministrus. Paproèiai papildo ðià normà numatydami jos ágyvendinimo me-chanizmà: monarchas privalo skirti ministru pirmininku asmená, kuris va-dovauja Bendruomeniø rûmø daugumai.

Tad abi teisës sistemos pripaþásta raðytines normas, ðalia kuriø irjoms neprieðtaraudami gali atsirasti paproèiai. Paproèiø gausa priklausonuo raðytiniø normø gausos. Raðytinës teisës normos, formuluojanèios tikbendruosius elgesio taisykliø principus, skatins paproèiø lygmeniu regla-mentuoti konstitucinius teisinius santykius. Todël Anglijos konstituci-niuose teisiniuose santykiuose gausu paproèiø, kurie yra svarbûs konstituci-nës teisës ðaltiniai. Net ir ðalyse, kur vyrauja civilinës teisës sistema, visuo-meninio gyvenimo neámanoma reglamentuoti vien raðytinëmis teisës nor-momis

102. Tad konstituciniai paproèiai, nekonkuruodami su raðytinëmis

normomis, reguliuoja tuos teisinius santykius, kuriø nereguliuoja raðyti-nës normos. Ðtai Prancûzijos Respublikos 1958 m. Konstitucijos 8 straipsnisnumato tik tiek, kad ðalies Prezidentas skiria Ministrà Pirmininkà

103. Kon-

stituciniø teisiniø santykiø dalyviø praktikoje nusistovëjo tvarka, jog Pran-cûzijos prezidentai ministrais pirmininkais skirdavo asmenis, vadovaujan-èius partijoms ar partiniams blokams, laimëjusiems rinkimus á Nacionali-ná Susirinkimà. Raðytinës normos nenurodo tokio vyriausybës formavimomodelio. Tai konstitucinis paprotys, kurio ðaltiniu laikytinas racionalu-mas ir kuris lëmë toká valdþios institucijø sugyvenimo modelá. Racionalu-mas atspindi kompromisà ir valdþiø tarpusavio sugyvenimo garantijas. Taiteise (konstitucinis paprotys yra teisës ðaltinis) paremtas valdþios pasi-dalijimas ir valdymo formos detalizavimas bei objektyvizavimas.

Tradicija, kuri galëtø tapti paproèiu, formuojasi ilgai, o jos kûrë-jams tenka didelë atsakomybë ir bûtina didelë iðmintis. Reikia pabrëþti,

101 Hogues R. A. Origins of the Common Law. Indianapolis: Liberty Fund, 1986. P.

190–194.102

Alder J. Constitutional and Administrative Law. London: Macmillan Press LTD,1989. P. 25–33.

103 Туманов И. А. Французская республика. Конституция и законодательные акты.

Москва, 1989. C. 35.



68

kad tokioje situacijoje reikðmæ turi moralinës vertybës. „Moralës normostampa labai reikðmingu ðaltiniu, nes konstitucinio paproèio ilgaamþiðku-mas priklausys nuo to, kaip pasielgs ir kuo savo elgesá motyvuos konstitu-cinio teisinio santykio subjektas. Elgesio modelis, neparemtas moralinë-mis vertybëmis, programuoja bûsimus konstitucinio teisinio santykio sub-jektø konfliktus“

104.

Tai, kad Prancûzijos Prezidentas, neprivalëdamas skiria premjeruparlamentinës daugumos lyderá, rodo pastangas siekti kompromiso val-dþiø pasidalijimo mechanizme. Kitoks elgesio modelis (tokià teisæ prezi-dentui suteikia Prancûzijos Konstitucijos 8 straipsnis) skatintø politinánestabilumà, pasireiðkiantá vyriausybës ir parlamento krizëmis. Jei valsty-bës vadovas skirtø premjeru asmená, kuris neturëjo ryðio su parlamentinedauguma, formuotøsi paprotys, skatinantis konfliktus tarp valdþiø. 1958m. Prancûzijos Respublikos Konstitucijos kûrëjai tvirtino kuriantys parla-mentinæ respublikà

105. Taèiau valdþios ðakø tarpusavio santykiø praktiko-

je Prezidento galios de facto kito tiek, kad Prancûzijos valdymo formosraidà A. Liphartas (Lijphart) skirsto á parlamentinës ir prezidentinës res-publikos etapus

106. Iðanalizavus Prezidento galias, kai kuriø mokslininkø

nuomone, galima teigti, jog galios de facto paneigia Konstitucijos tekstà.Jau mûsø minëtu atveju, kai Ðarliui de Goliui bûnant Prezidentu susifor-mavo paprotys, leidþiantis ðalies vadovui pateikti klausimà visuotiniamreferendumui ignoruojant parlamento nuomonæ. Tuomet nusistovëjusiosprezidento galiø apimtys grupei teorijos atstovø teikë pagrástà galimybævaldymo formà ávardyti kaip reþimà de facto. Prancûzijos bei kitø ðaliøkonstituciniø teisiniø santykiø praktikos patirtis rodo, jog mëginimai kurtiprecedentà, neparemtà institucijø kompromisu bei moralës vertybëmis,nors ir bûdami sëkmingi, tam tikromis teisiniø santykiø aplinkybëmissukeldavo valdþios krizes. Prancûzijos valdþios ðakø veiklos praktikoje buvopripaþinta, kad konstituciniai paproèiai, sukurti remiantis politine kon-junktûra, yra neilgalaikiai ir neigiamai veikia valdþiø tarpusavio santykius.

104 Mesonis G., Meilius K. Moralës normos konstituciniuose teisiniuose santykiuose //

Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai, 2002. T. 31 (23). P. 12.105

Крутоголов М. А. Президент Французской республики. Москва, 1980. С.37–40.

106 Lijphart A. Patterns of Democracy. Government Forms and Performance in Thir-

ty-Six Countries. USA: Yale University Press, 1999. P. 119.

69

Analizuodami konstituciniø paproèiø bruoþus minëjome, kad jiemsásitvirtinti reikia stabilios valstybës plëtros perspektyvos ir laiko. Vidurioir Rytø Europos valstybiø valdþiø padalijimo modeliai nëra nusistovëjæ,jie dar tik formuojami, todël ar esantys konstituciniai paproèiai bus ilga-laikiai, sunku prognozuoti. Konstatuodami konstituciniø paproèiø svar-bà, nagrinëdami Vidurio ir Rytø Europos ðaliø valdymo modelius dau-giausia dëmesio skirsime galiø de jure iðraiðkai bei analizei. Tad de factogaliø, praktinæ iðraiðkà, nebent ðiame istorijos raidos etape, laikytume pa-pildomu kriterijumi.

Lietuvos, ypatingo tyrimo objekto, valdþios ðakø galiø de facto ribosbus mûsø dëmesio centre. Todël valstybës valdþios institucijø ágaliojimøpusiausvyrà ir keitimàsi, t. y. praktikoje besiformuojanèius ágaliojimus,vertintume ne kaip konkreèios valdymo formos charakteristikà, o kaip tuomomentu besiformuojantá galiø pasidalijimà tarp konstituciniø teisiniøsantykiø subjektø.

Valdymo forma: kriterijø sistema. Iðnagrinëjome daugelá kriteri-jø, kuriuos skirtingi autoriai priskiria skirtingoms valdymo formoms (pre-zidentinei, parlamentinei, miðriai (pusiau prezidentinei)). Akivaizdþiai ási-tikinome, jog doktrinoje nëra vienos nuomonës nei dël paèiø kriterijø, neidël valdymo formø klasifikavimo. Diskutuojama dël kriterijø reikalingu-mo, jø turinio, jo susiejimo su konkreèia valdymo forma. Pastebëjome,jog visi valstybës vadovai dalyvauja formuojant vyriausybæ, taèiau ne visisprendþia jos likimà. Visi parlamentai kontroliuoja vykdomàjà valdþià, betne visø valstybiø parlamentai gali balsuoti dël pasitikëjimo vyriausybe.Todël vieni autoriai tvirtina, kad, grieþtai ir vienareikðmiðkai nenustaèiusmiðriai (pusiau prezidentinei) valdymo formai bûdingø kriterijø, atsto-vaujamàsias respublikas galima skirstyti tik á parlamentines ir prezidenti-nes

107. Kiti pripaþásta miðrià (pusiau prezidentinæ) valdymo formà ir iðski-

ria jai bûdingus bruoþus.Akivaizdu, kad valdymo forma yra teorinë abstrakcija, kuriai turiná

tyrëjas suteikia pats. Todël prieð pradëdami nagrinëti konkreèiø valstybiøvaldymo formas pateikiame valdymo formoms bûdingø kriterijø sistemà(1 lentelë). Kodël bûtina grieþta ir vienareikðmë valdymo formø kriterijøsistema? Ko vertas teiginys, jog Suomijos Respublikoje egzistuoja miðri

107 Арановский К. В. Государственное право зарубежных стран. Москва, 1998. С. 173.



70

(pusiau prezidentinë), o Meksikoje prezidentinë valdymo formos? Tokietvirtinimai be apibrëþto turinio yra beprasmiai. Ðtai kodël prieð analizuo-dami Vidurio ir Rytø Europos valstybiø praktikà siûlome valdymo formàapibûdinanèiø pagrindiniø ir papildomø kriterijø sistemà. Ðia sistema messusikuriame valdymo formø atpaþinimo bûdà.

Prezidentinei valdymo formai bûdingi du aspektai: (a) vyriausybëneatskaitinga parlamentui (nëra balsavimo dël nepasitikëjimo vyriausybe)ir (b) parlamentas prezidento vetuotus ástatymus gali áveikti tik kvalifikuo-ta balsø dauguma. Parlamentinæ valdymo formà lemia tik vienas aspektas:vyriausybës atskaitomybë (politinë) parlamentui. Miðriajai (pusiau prezi-dentinei) valdymo formai bûdingi du poþymiai: (a) vyriausybë atskaitin-ga parlamentui, (b) vyriausybë atskaitinga prezidentui.

Vyriausybës atskaitomybës parlamentui arba prezidentui institutàsiûlome suprasti kaip nesàlygotà aplinkybiø (t. y. politinæ) prezidento irparlamento institucijø galimybæ nuðalinti vyriausybæ.

Kiti kriterijai: (a) prezidento rinkimo bûdas, (b) parlamento rinki-mø sistema, (c) galimybë prezidentui turëti nepaprastuosius ágaliojimus,(d) prezidento teisë ðaukti referendumus, (e) prezidento ágaliojimai vado-vauti vyriausybei, (f) prezidento, parlamento ar vyriausybës galiø de factoturinys, (g) prezidento teisë paleisti parlamentà vertintini kaip papildo-mi, galintys sëkmingai pasireikðti bet kurioje ið trijø valdymo formø. Bû-tina pabrëþti, jog mûsø pasiûlyta kriterijø tipologija, o ypaè bûdingi kri-terijai, sudaro vientisà sistemà. O tai reiðkia, kad, pavyzdþiui, konstatuo-dami esant prezidentiná valdymo modelá mes pripaþástame, jog egzistuojadu aspektai: vykdomoji valdþia neatskaitinga parlamentui, ir prezidentoveto gali bûti áveikiamas tik kvalifikuota balsø dauguma. Tik vieno kriteri-jaus buvimas nesuteiktø galimybës valdymo formà ávardyti kaip preziden-tinæ. Ðtai todël stiprus Lenkijos Prezidento veto (jis áveikiamas tik kvalifi-kuota parlamento balsø dauguma) nëra pagrindas tvirtinti, jog Lenkijayra prezidentinë respublika.

Doktrinoje teismø galiø apimtys bei santykiø su kitomis valdþio-mis forma nëra kriterijai, iðreiðkiantys valdymo formos turiná. Tad „val-dþiø padalijimas“ yra lyg ir platesnë sàvoka nei „valdymo forma“. Nagri-nëdami Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymo formas daugiau dë-mesio skirsime prezidento, vyriausybës ir parlamento tarpusavio santykiø

71

analizei. Lietuvos praktikà vertinsime ne tik valdymo formos, bet ir val-dþiø padalijimo raiðkos aspektu.

1 lentelë. Valdymo formos pagrindiniai ir papildomi kriterijai


Prezidentinë 1.Vyriausybë neatskaitingarespublika parlamentui. 1. Prezidento rinkimo

2.Prezidento veto áveikia- bûdas.mas parlamento kvalifi- 2. Parlamento rinkimøkuota balsø dauguma. sistema.

3. Prezidento nepaprastøjøágaliojimø galimybë.

Parlamentinë Vyriausybë atskaitinga 4. Prezidento teisë ðauktirespublika parlamentui. referendumus.

5. Prezidento ágaliojimaivadovauti vyriausybei.

Miðri (pusiau 1.Vyriausybë atskaitinga 6. Galiø de facto turinys.prezidentinë) parlamentui. 7. Prezidento teisë paleistirespublika 2.Vyriausybë atskaitinga parlamentà.

prezidentui.

Valdymo forma Pagrindiniai Papildomi


72

III. VALDÞIØ PADALIJIMASVIDURIO IR RYTØ EUROPOS VALSTYBËSE:VAKARIETIÐKØ MODELIØ RECEPCIJOS IR

NACIONALINËS KÛRYBOS SANTYKIS

„Ar didþiosios Europos kultûros srovës ir ju-dëjimai atsirado tik centre? Ar Vidurio RytøEuropa juos vien perimdavo ir iðplëtodavo,o pati neinicijuodavo?“

108

Piotr S. Wandycz

4. Valdymo formø aspektai: Jungtinë Karalystë,Vokietijos Federacinë Respublika,Prancûzijos Respublika

Þymus profesorius M. N. Marèenko analizuodamas valdymo for-mas ir valdþiø padalijimo teorijos bei praktikos aspektus at-kreipia dëmesáir á mûsø nagrinëjamo regiono valstybëse vyks-tanèius procesus. Vertinda-mas Vidurio ir Rytø Europos valstybiø konstitucionalizmo raidà ir ten-dencijas autorius teigia, kad ðios ðalys „(…) aklai ir paklusniai kopijuojabet kokià „civilizuotø ðaliø“ praktikà, taip pat ir valdþiø padalijimo “

109.

Panaðias iðvadas daro ir E. Jaraðiûnas tvirtindamas, jog „(…) literatûrojeyra pabrëþiamas Vidurio ir Rytø Europos regiono (kuriam priklauso Lie-

108 Wandycz P. S. Laisvës kaina. Vidurio Rytø Europos istorija nuo viduramþiø iki

dabarties. Vilnius: Baltos lankos, 1997. P. 5.109

Марченко М. Н. Разделение властей: история и современность. Москва, 1996.С. 55.

73

tuva) kaip europietiðkos Vakarø civilizacijos dalies periferinis pobûdis. Ðiøðaliø istorija – nuolatiniai bandymai pasivyti toliau civilizacijos keliu pa-þengusius Vakarus“

110. Dr. K. Taube (Taube) analizuodama konstitucin-

gumo procesus Baltijos valstybëse, pastebi ne tik Vakarø patirties recepci-jà, bet ir nacionalinës istorijos bei ðiandieniniø politiniø realijø átakà

111.

Tad kaip yra ið tikrøjø? Ar ðis regionas yra amþinas autsaideris ar lygiaver-tis Vakarø valstybëms, pajëgus savarankiðkai kurti nacionalines valdymoformas?

Reikia pripaþinti, jog Jungtinëse Amerikos Valstijose ir Vakarø Eu-ropos valstybëse ágyvendinti valdþiø padalijimo modeliai buvo neabejoti-nai kruopðèiai tyrinëjami bei vertinami Vidurio ir Rytø Europos ðalyse,taèiau net ir pavirðutiniðkai palyginus valdymo formas galima teigti, jognë vienas Vakarø Europos valstybëse (Prancûzijoje, Jungtinëje Karalystë-je, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Ðveicarijoje) egzistuojantis valdþiø pa-dalijimo modelis nebuvo mechaniðkai perimtas. Nëra Vidurio ir Rytø Eu-ropoje valdymo formos modelio, kuris net ir papildomø kriterijø aspektuatkartotø Vakarø Europos pavyzdþius. Ði aplinkybë suteikia galimybæ teigti,kad konstituciniø sistemø kûrëjai Vidurio ir Rytø Europoje mëgino netik aklai kopijuoti egzistuojanèias valdymo formas, bet ir kûrybiðkai ieðko-jo savitos valdþiø sàrangos raiðkos pagrindimo.

Taèiau nesunkiai galime atpaþinti atskirus Vakarø Europos valsty-biø valdymo formø elementus, perimtus á nacionalines Vidurio ir RytøEuropos valstybiø valstybës valdþios sàrangos sistemas.

Todël, pirma, verta priminti ir pabrëþti kai kuriuos bûdingiausiusJungtinës Karalystës, Vokietijos bei Prancûzijos valdþiø padalijimo mode-liø bruoþus, kurie, kaip matysime vëliau, ryðkiai atsispindës Èekijos, Len-kijos, Vengrijos, Rumunijos, Estijos, Latvijos, Bulgarijos, Slovakijos beiSlovënijos valstybiø konstitucijose. Ðioje monografijos dalyje atskirai ne-aptarinësime JAV prezidentinës valdymo formos, nes apie jos aspektus jau

110 Jaraðiûnas E. Þvelgiant á Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijà platesniame

konstitucionalizmo raidos kontekste // Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietu-vos teisës universiteto mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 48.

111 Taube C. Baltic Diversity: Comparing Constitutions // Konstitucija XXI amþiuje.

Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 46.

III. VALDÞIØ PADALIJIMAS VIDURIO IR RYTØ EUROPOS VALSTYBËSE


74

raðëme analizuodami amerikietiðkosios stabdþiø ir atsvarø doktrinos teori-ná ir praktiná aspektà, o be to, prezidentinis valdymo modelis kaip recep-cijos pavyzdys buvo ne toks populiarus Europoje, todël ir Vidurio beiRytø Europos regione.

Jungtinë Karalystë. Neabejotina, jog Vakarø Europoje klasikiniaiparlamentiniø valdymo modeliø pavyzdþiai yra Jungtinë Karalystë ir Vo-kietijos Federacinë Respublika. Nors viena jø yra respublika, o kita mo-narchija, tarp jø nemaþai esminiø panaðumø, kurie pastebimi mûsø nag-rinëjamo regiono valstybiø valdymo formose.

Jungtinë Karalystë yra tradicinë ir, ko gero, seniausia parlamenti-nio valdymo modelio ðalis. Ðioje ðalyje egzistuojantis parlamentinis mo-delis yra unikalus tuo, kad jis nuo XVII a. revoliuciniø epochø plëtojamasnuosekliai. Tad ðioje ðalyje per pastaruosius tris ðimtus metø valdymoforma konceptualiai nekito.

Britø valdymo modelis remiasi parlamento suvereniteto doktrina112

.Ðios doktrinos iðtakos siekia Ðlovingosios revoliucijos epochà, kai visuome-nës mokslø atstovai parlamente, kaip vienintelëje tautos atstovybëje, pra-dëjo matyti suverenà. Tiesa, reikia atkreipti dëmesá, jog ðios ðalies konsti-tucinës teisës doktrinoje sàvoka „parlamentas“ turi kiek kitokià prasmænegu Europos þemyno valstybëse. Èia sàvoka „parlamentas“ apima keliasreikðmingas institucijas – Bendruomeniø Rûmus, Lordø Rûmus bei vals-tybës vadovà – monarchà

113. Todël doktrinoje nebijoma ávardyti monar-

cho suverenu, nes ði institucija yra parlamento sampratos dalis.Didþiojoje Britanijoje egzistuojanèiai valdymo formai bûdingas svar-

biausias parlamentinio modelio elementas – vyriausybës atskaitomybë par-lamentui. Èia nematoma prieðtaravimo, kad vykdomosios valdþios atsto-vai gali bûti ir ástatymø leidþiamosios institucijos – parlamento – nariai.

112 „The most important characteristic of British constitutional law is the legislative

supremacy (sometimes called „sovereignty“) of the United Kingdom of Parliament. Positivelythis means that Parliament can legally pass any kind of law whatsoever: negatively it meansthat there is no person or body whose legislative power competes with it overrides it“. HoodPhillips O., Jackson P., Leopold P. Constitutional and Administrative Law. London: Swe-et&Maxwell, 2001. P. 22.


1994. P. 54.

75

Tad ðalies vykdomosios valdþios ministrai yra ir Bendruomeniø Rûmø(þemøjø parlamento rûmø) nariai. Vyriausybë privalo turëti Bendruome-niø Rûmø daugumos paramà, be kurios ji negali iðlikti ir vykdyti vykdo-mosios valdþios funkcijø.

Nors ir turëdama ágaliojimus bet kada paskelbti iðankstinius Ben-druomeniø Rûmø rinkimus, Vyriausybë yra priklausoma nuo jø pasitikë-jimo. Vyriausybë ir Ministras Pirmininkas visuomet yra susaistytas su Ben-druomeniø Rûmø politine dauguma. Bendruomeniø rûmai bet kada galibalsuoti dël nepasitikëjimo vyriausybe ir taip jà sugriauti. Todël Parla-mentas ið tikro vykdo „supreme control over all branches of government“ (aukð-èiausià visø vyriausybës grandþiø kontrolæ), ir jam atskaitinga ne tik visavyriausybë, bet ir atskiri ministrai

114.

Tad yra ryðkus skirtumas tarp vykdomøjø valdþiø formavimo tvar-kos mûsø jau minëtose Jungtinëse Amerikos Valstijose (prezidentinio mo-delio valdymo ðalis) ir Jungtinëje Karalystëje. D. Loko XVII a. ir A. V.Daisi suformuluota parlamento virðenybës (Parliamentary Supremacy) dok-trina Anglijoje nedaug pakitusi iki dabar

115. Kai kurie autoriai, analizuoda-

mi valdymo modelá, teigia, jog Jungtinëje Karalystëje nëra klasikinio val-dþiø padalijimo su stabdþiø ir atsvarø sistema

116. Kiti gi sako, kad ji yra, tik

ne tokia ryðki kaip Jungtinëse Amerikos Valstijose ar Prancûzijoje117

.Bûtø klaidinga manyti, jog Jungtinëje Karalystëje nëra jokiø parla-

mento atsvaros mechanizmø. Pirmiausia konstituciniai paproèiai (Consti-

114 Hood Phillips O., Jackson P., Leopold P. Constitutional and Administrative Law.

London: Sweet&Maxwell, 2001. P. 23.115

D. Lokas, tvirtindamas, kad ástatymø leidþiamoji valdþia yra aukðèiausioji (supremeauthority), nenumato galimybës ðiai institucijai savivaliauti ir neigti neraðytàjà teisæ (unw-ritten), kuri turëtø tapti ðaltiniu raðytinei. Locke J. Second Treatise of Government.Indianapolis, Cambridge: Hackett Publishing Company, Inc., 1980. P. 70–72.

116 „There is not, and never has been, strict separation of powers in the English constitu-

tion in the sense that legislative, executive and judicial powers are assigned respectively todifferent organs, nor have checks and balances between them been devised as a result of theore-tical analysis“. Hood Phillips O., Jackson P., Leopold P. Constitutional and AdministrativeLaw. London: Sweet&Maxwell, 2001. P. 33.

117 „Certainly, the United Kingdom constitution does not recognize the pure theory of the

separation of powers as it has traditionally been understood in France. On the other hand,there is a sharper separation of the judicial power.“ Barendt E. An Introduction to Consti-tutional Law. Oxford, New York: Oxford University Press, 1998. P.



76

tutional conventions), pagrindinës politinës ir moralinës vertybës (Generalpolitical and moral values), bûdami konstitucinës teisës ðaltiniais, numatotam tikrà Bendruomeniø Rûmø visagalybës ribojimà

118. Be to, labai daþ-

nai Jungtinëje Karalystëje atsvara Bendruomeniø Rûmams tampa aukð-tesnieji parlamento rûmai – Lordø Rûmai (House of Lords). Taèiau ryð-kiausia atsvara parlamentui Anglijoje yra teismø ágaliojimai, nes „Aukðto-jo Teismo teisëjai gali priimti sprendimus, panaikinanèius parlamentoaktus“

119. Kaip ir Jungtinëse Amerikos Valstijose, Anglijoje teismai yra

valdþia, dalyvaujanti kuriant teisæ. Teismai kuria teisminius precedentus,kurie tampa privalomomis elgesio taisyklëmis

120. Anglijos teismai taip pat

turi galià netaikyti parlamento priimto ástatymo, de facto padaranèio ðiàteisës normà neveikianèia. Tokie teisminës valdþios ágaliojimai ryðkiai ski-riasi nuo teismø civilinës teisës tradicijos ðalyse. R. Davidas (David) kon-statuoja, kad „Aukðtøjø teismø teisëjø reikðmë ypatinga ir jø vaidmuoakivaizdus. Skirtingai nuo kontinentinës Europos, Anglijoje egzistuoja tikrateisminë valdþia, kuri savo prestiþu ir reikðmingumu yra lygi vykdomajaiir ástatymø leidþiamajai valdþioms“

121. Autoriaus iðvada yra vienareikð-

miðka – Anglijos teismai, skirtingai nei Prancûzijos, turi ágaliojimus, lei-dþianèius teismà vadinti „tikràja valdþia“. Tokiomis iðvadomis pripaþásta-ma, jog Prancûzijos teismai savo galiomis yra lyg ir per menki vadintisvaldþia ar bent valdþia, tolygia ástatymø leidþiamajai ir vykdomajai.

Vokietijos Federacinë Respublika. Vokietijos valstybë yra artimamûsø nagrinëjamo regiono ðalims ne tik geografiðkai. Manytume, kad Vo-kietijos patirtis Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymo formø raiðkaivertinga dël keliø prieþasèiø. Visø pirma Vokietija, kaip ir mûsø nagrinë-jamo regiono valstybës, yra romanø-germanø (civilinës) teisës tradicijosðalis. Antra, geopolitinë Vokietijos padëtis yra glaudþiai susijusi su Vidu-rio ir Rytø Europos kraðtais. Tad glaudûs istoriniai, kultûriniai ir kitisantykiai neabejotinai galëjo lemti valdymo formø ar jø elementø recepci-jà. Treèia, Vokietijos valdymo forma, kaip ir visø Vidurio ir Rytø Europos


1994. P. 29.119

Dicey A. V. Konstitucinës teisës studijø ávadas. Vilnius: Eugrimas, 1998. P. 36.120

Hogue R. A. Origins of the Common Law. Indianapolis: Liberty Fund, 1986. P.147–166.

121 Давид Р. Основные правовые системы современности. Москва, 1996. С. 254.

77

valstybiø, yra respublika. Galiausiai Vokietijoje egzistuojantis demokrati-nis modelis turi nesenas tradicijas, tad jo gyvybingumas yra aktualus Vi-durio ir Rytø Europos regiono ðalims, kurios neseniai pradëjo demokrati-nes reformas, todël Vokietijos valdymo forma átvirtinta 1949 m. priimta-me Pagrindiniame Ástatyme (Grundgesetz), jos raida yra svarbus ðaltinis,turëjæs átakos kitø Europos valstybiø konstitucingumo procesams.

Vokietijà vertinga paþinti dël jos sudëtingo istorinio patyrimo sie-kiant tapti teisine valstybe. Skirtingai negu Jungtinës Karalystës, Vokieti-jos valdymo forma XX a. buvo daugelá kartø ið esmës keista. Vokietijoskonstitucinës teisës doktrinoje (iki XX a. vidurio) teisinës valstybës prin-cipo buvo tik uþuomazgos. Anglosaksiðkasis teisinës valstybës (rule of law)principas Vokietijoje buvo tik siekiamybë. Dar prieð ðeðiasdeðimt metø –Treèiojo Reicho epochoje (1933–1945) – mintys apie teisës vieðpatavimàgalëjo atrodyti utopinës, taèiau jau 1949 m. priimtas Pagrindinis Ástaty-mas (Grundgesetz) ávardijo Vokietijà teisine valstybe. Jis tapo pakankamuteisiniu pagrindu teisinës valstybës plëtrai

122. Tai reikðmingas þingsnis

Vokietijai prisijungiant prie demokratijos plëtros procesø Europoje. De-mokratijos, teisinës valstybës plëtros laimëjimai yra reikðmingi tiek, jogðiuolaikinës Vokietijos konstitucinës teisës doktrinoje yra diskutuojamaapie valdymo formà, kurià bûtø galima ávardyti kaip teisingumo, arbateisëjø, valstybæ (Justiz Staat).

Jungtinëje Karalystëje egzistuojantá valdymo modelá kai kuriais as-pektais galëtume lyginti su Vokietijos Federacinës Respublikos valdymoforma. Esminiai parlamentinës valdymo formos kriterijai atkartojami irvokiðkajame modelyje. Tad koks modelis yra Vokietijoje? Vokietijos na-cionalinë doktrina valdþiø padalijimo principà vertina kaip Vokietijos tei-sinës valstybës garantà

123. Konstitucinës teisës teoretikas K. Hesë (Hesse)

Vokietijoje egzistuojantá valdþiø padalijimo modelá ávardija kaip parla-mentinës vyriausybës sistemà

124.

122 Van Caenegen R. C. An Historical Introduction to Western Constitutional Law.

Cambridge: Cambridge University Press, 1995. P. 270–291.123

The Rule of Law // Basic Law for the Federal Republic of Germany. Bonn: Publis-hed by the Press and Information Office of the Federal Government, 1998. P. 18–19.

124 Karpen U. The Constitution of the Federal Republic of Germany: Essays on the

Basic Rights and Principles of the Basic Law with a Transl. of the Basic Law. Baden–Baden, 1988. P. 19–20.



78

Ðiam modeliai bûdinga tai, jog Ministrø Kabinetas gali veikti tikgavæs parlamento mandatà. Bundestagas (Bundestag) yra institucija, atsto-vaujanti Vokietijos þmonëms ir renkama laisvuose ir tiesioginiuose rinki-muose. Bundestagà sudaro 656 nariai, iðrinkti taikant miðrià rinkimø sis-temà. Tad tai atstovaujamoji institucija. Kiekvienas naujai iðrinktasis Bun-destagas iðrenka Federacijos Kanclerá – vyriausybës vadovà

125. Egzistuo-

janti sistema numato galimybæ vykdomosios valdþios ðakos nariams bûtiparlamento nariais. Tuo Vokietijos sistema yra panaði á minëtà JungtinëjeKaralystëje egzistuojantá modelá. Abiejose valstybëse vyriausybës negaliiðlikti, neturëdamos parlamento pasitikëjimo. Taigi VFR Vyriausybë ne-gali iðlikti ilgiau nei to nori parlamentas

126. Kadangi vyriausybës iðlikimas

priklauso nuo Bundestago (Bundestag) pasitikëjimo, Bundestago daugu-mos lyderis tampa vykdomosios valdþios vadovu, nes tik tokia vykdomojivaldþia gali tikëtis turëti parlamento pasitikëjimà. Vokietijos valdymo for-mos specifiðkumas pasireiðkia tik tuo, kad nepasitikëjimas vykdomàja ins-titucija gali bûti iðreiðkiamas lyg ir netiesiogiai. Bundestagas reiðkia nepa-sitikëjimà Federacijos Kancleriu ne balsuodamas dël nepasitikëjimo, o ið-rinkdamas naujàjá vykdomosios valdþios vadovà

127.

Taèiau Vokietijos parlamentas nëra visagalis. Vokietijos 1949 m.Pagrindiniame Ástatyme (Konstitucijoje) numatyta sistema, ribojanti par-lamento galias. Visø pirma Pagrindinio Ástatymo (Konstitucijos) 73 ir 74straipsniai ávardija visuomeniniø santykiø sritis (pilietybë, telekomunika-cija, oro transportas, uþsienio ir gynybos reikalai ir pan.), kuriose Bun-

125 G. Sartori (Sartori) valdymo formà Jungtinëje Karalystëje ávardija kaip premjero

(Premiership system), o Vokietijoje – Kanclerio (Kanzlerdemokratie) sistemà. Manytume, kadtokia pavadinimø ávairovë nekeièia turinio, kurio pagrindu nustatome valdymo formas.Nors autorius iðreikðdamas valstybiø valdymo formas naudojasi politologiniais argumentais,taèiau pritaria, kad minimos valstybiø valdymo formos yra parlamentinës. Sartori G. Com-parative Constitutional Engineering. An Inquiry into Structures, Incentives and Outco-mes. New York: New York University Press, 1997. P. 105–108.

126 Mesonis G. Valdþiø padalijimas: teisinës valstybës charakteristika // Konstitucin-

gumas ir pilietinë visuomenë. Vilnius: Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, 2003.P. 121.

127 State institutions // Basic Law for the Federal Republic of Germany. Bonn: Pub-

lished by the Press and Information Office of the Federal Government, 1998. P. 27–28.

79

destagas yra ágaliotas kurti ástatymus. Kuriant kitus ástatymus dalyvaujaBundesratas (Bundesrat), atstovaujantis þemiø interesams.

Bundestago negebëjimas iðrinkti Federacijos Kanclerio yra pagrin-das Vokietijos Prezidentui paleisti parlamentà (VFR Pagrindinio Ástaty-mo 63 str.). Taèiau tokia konstituciniø teisiniø santykiø raidos praktikayra labai reta ðioje ðalyje. Bundestago rinkimø sistema (miðri) garantuojagalimybes formuotis stabiliai parlamentinei daugumai, kurios atstovas irtampa vyriausybës vadovu. Todël Federacijos Prezidentas turi tam tikrøágaliojimø parlamento ir vyriausybës santykiø sistemoje, taèiau akivaizdu,jog konstituciniø galiø centras yra Bundestagas, Bundesratas ir FederalinëVyriausybë.

Ypaè svarbià reikðmæ Vokietijos parlamento galiø atsvarai turi Fe-deralinis Konstitucinis Teismas

128. Ðá teismà doktrina dràsiai vadina „(…)

aukðèiausia konstitucine institucija (…)“129

. Ir tam yra pagrindas, nes Vo-kietijos Federacinës Respublikos Konstitucinis Teismas: (a) sprendþia Fe-deracijos ir jos subjektø ginèus, (b) taria paskutiná þodá sprendþiant vyk-domosios ir leidþiamosios institucijø kompetencijos klausimus, (c) svars-to, ar valstybës valdþios institucijø priimti teisës aktai atitinka PagrindináÁstatymà, (d) priima ir nagrinëja skundus dël þmogaus teisiø paþeidimø,(d) turi ágaliojimus spræsti partijø veiklos konstitucingumo klausimus.Konstituciniam Teismui konstatavus, jog ástatymas prieðtarauja ðalies Pa-grindiniam Ástatymui, toks ástatymas nustoja juridinës galios

130.

Valdymo formos kriterijø raiðka suteikia galimybæ nedvejojant teigti,jog Vokietijos Federacinës Respublikos valdymo forma turi bûti traktuo-jama kaip parlamentinë respublika.

Prancûzijos Respublika. Daugiausiai diskusijø doktrinoje vykstadël valdymo formos, egzistuojanèios Prancûzijos Respublikoje. Kaip jaubuvo minëta kebliausia yra ðios valdymo formos kriterijø atrankos proble-ma. Ðtai kai kurie autoriai, analizuodami ðios valstybës realijas, teigia, jog„V Prancûzijos Respublikos santvarka kai kuriais bruoþais panaði á prezi-

128 Хессе К. Основы конституционного права ФРГ. Москва, 1981. С. 315–323.

129 Federal Constitutional Court // Basic Law for the federal Republic of Germany.

Bonn: Published by the Press and Information Office of the Federal Government,1998. P. 31.

130 Facts about Germany. Frankfurt am Main: Societäts-Verlag, 1996. P. 178.



80

dentinæ valstybæ: prezidentas renkamas per visuotinius rinkimus ir poli-tiðkai neatsiskaito parlamentui, vykdo ne tik valstybës vadovo funkcijas,bet ir de facto yra vyriausybës vadovas bei vyriausiasis kariuomenës vadas.Kita vertus, Prancûzijos santvarka panaði á parlamentinæ kabinetinæ for-mà: vyriausybës sudëtá, pasitaræs su premjeru, pirmiausia nustato prezi-dentas, bet paskui turi gauti Nacionalinio Susirinkimo sutikimà. Prancû-zijos vyriausybës ir premjero atsakomybë taip pat yra dviguba (…)“

131.

Akivaizdu, jog V. Lamentovièius, taip apibûdinamas Prancûzijos valdymoformà, vadovaujasi tiek politologiniais, tiek ir teisiniais kriterijais. Para-doksaliausia tai, jog autorius, nemaþai dëmesio skirdamas valdymo formøtipologijos problematikai, iki galo neatsako, kokiai gi valdymo formai pri-skiria prancûziðkàjá valdymo modelá.

Kiti mokslo atstovai, teigdami, jog Prancûzijoje egzistuoja miðri (pu-siau prezidentinë) valdymo forma, nurodo skirtingus bet jau konkreèiuskriterijus, kuriø pagrindu valdymo forma, jø nuomone, turëtø bûti su-prantama kaip miðri (pusiau prezidentinë)

132. Treèia grupë doktrinos at-

stovø (jie jau buvo minëti, pvz., M. Diuverþë)133

, skelbia, jog miðrios (pu-siau prezidentinës) valdymo formos ypatybë yra ta, kad ji yra paslanki,todël jos turinys priklauso nuo sutampanèiø parlamentinës daugumos irprezidento politiniø nuostatø. Esant tokiam politiniø nuostatø sutapi-mui, valstybës institucijø tarpusavio santykiai panaðëja á prezidentiná val-dymo modelá, o nesant politiniø paþiûrø sutapties – á parlamentiná mo-delá. Ðio autoriaus nuomone, neámanoma suprasti valdymo formø vien tikanalizuojant teisës normas. Kiti valstybës valdymo formos tyrëjai, pritar-dami paèiai iðvadai, jog Prancûzijoje yra realizuotas miðrus (pusiau prezi-dentinis) valdymo modelis, atmeta politinius argumentus, manydami, jogði valdymo forma pasireiðkia Prezidento ágaliojimais vyriausybës atþvilgiubei valstybës vadovo galiomis paleisti Nacionaliná Susirinkimà

134. Bûtent

tokiems kriterijams pritartume ir mes, valdymo formos pasireiðkimo ieð-kodami teisës normose.

131 Lamentowicz W. Ðiø laikø valstybë. Vilnius: Alma litera, 1998. P. 105–106.

132 Демишель А. и др. Институты и власть во Франции. Москва, 1977.С. 56.

133 Jaraðiûnas E. Valstybinës valdþios institucijø santykiø problemos konstitucinëje

justicijoje. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 1999. P. 9.134

http://magnet.undP. org/docs/parliaments/governingproc.20system.htm

81

Prancûzijos Respublikos 1958 m. Konstitucijoje net keliose vietoseávardytas (tiesiogiai ir netiesiogiai) suvereniteto ðaltinis. Visø pirma Kon-stitucijos preambulëje vartojama sàvoka „prancûzø tauta...“ daro nuorodàá suverenà. Be to, pirmasis Konstitucijos skirsnis „Apie suverenitetà“ átvir-tina, jog „Nacionalinis suverenitetas priklauso tautai, kuri já ágyvendinaper savo atstovus ir referendumo bûdu“

135. Tad visos valdþios yra kildina-

mos ið tautos.Prancûzijos Respublikos Konstitucijoje valdþiø sàraðas pradedamas

vykdomosios valdþios pareigûnø ir jø funkcijø iðvardijimu. Èia vykdomojivaldþia yra Respublikos Prezidentas ir Vyriausybë

136. Ástatymø leidþiamo-

ji bei teisminës valdþios ðakos konstitucijoje ávardijamos kaip savarankið-kos institucijos. Nors vykdomoji valdþia turi plaèius ágaliojimus, Vyriau-sybë neturi galimybës veikti be parlamento pritarimo. Vyriausybës for-mavimo laikotarpiu konstitucija suteikia ðalies vadovui teisæ dekretu skirtiministru pirmininku bet kurá asmená, nereikalaudama ðios kandidatûrosderinti su parlamentu. Taèiau nekreipti dëmesio á Nacionalinio Susirinki-mo nuomonæ (t. y. realià politiniø jëgø sanklodà) prezidentas negali, nesKonstitucija reikalauja, kad naujai sudaryta vyriausybë gautø parlamentopasitikëjimà. Jei tokio pasitikëjimo negauta, Ministras Pirmininkas priva-lo áteikti ðalies vadovui – Prezidentui – Vyriausybës atsistatydinimo do-kumentus. Prancûzijos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis numatogalimybæ Prezidentui paleisti þemutinius parlamento rûmus (NacionalináSusirinkimà). Ðalies vadovas turi konstitucinius ágaliojimus po konsultaci-jø su ministru pirmininku ir abiejø parlamento rûmø pirmininkais pa-skelbti apie Nacionalinio Susirinkimo paleidimà. Ágaliojimø iðskirtinumàpabrëþia tai, jog pagrindinis ástatymas ápareigoja Prezidentà tik konsul-tuotis. Ðiø konsultacijø turinys ir jø rezultatas nepanaikina Prezidentoteisës paleisti Nacionaliná Susirinkimà. Todël de facto ðalies vadovas galipasinaudoti teise paleisti Nacionaliná Susirinkimà tuomet, kai nuspræs,jog tai padaryti bûtina. Vyriausybës vadovus taip pat skiria ðalies Prezi-dentas. Prancûzijoje ágyvendintas valdþiø padalijimo modelis nenumatogalimybës suderinti parlamento deputato ir Vyriausybës nario posto (Kon-

135 http://www.uni–wuerzburg.de/law/fr00000_.html

136 Демишель А. и др. Институты и власть во Франции. Москва, 1977. С. 61–64.



82

stitucijos 23 str.), tad ðiuo aspektu Prancûzijos valdymo forma panaðesnëá JAV egzistuojantá modelá.

Taip pat kaip ir Vokietijoje, Prancûzijoje Parlamento ástatymø lei-dybos ágaliojimai tiksliai iðreikðti Konstitucijos 34 straipsnyje. Ðioje teisësnormoje ávardyta visuomeniniø santykiø sritis, kurioje Parlamentui su-teikti ástatymø kûrimo ágaliojimai. Kiti visuomeniniai santykiai gali bûtireguliuojami kitø valstybës institucijø priimtais teisës aktais. Tad parla-mento galios yra ribojamos leidþiamosios valdþios struktûriniais sprendi-mais (dveji parlamento rûmai) bei stipria vykdomàja valdþia

137.

Ðios konstitucinës nuostatos paryðkina vykdomosios valdþios, kaipsavarankiðkos, ágaliojimus. Prancûzijos Konstitucija suteikia ðalies vadovuiágaliojimus pirmininkauti Ministrø Taryboje. Tai ryðkûs ágaliojimai, ku-riø neturi Vokietijos valstybës vadovas. Prancûzijos Respublikos Konsti-tucija (9 str.), suteikdama Prezidentui ágaliojimus vadovauti Ministrø Ta-rybai, numato ðalies vadovui atsakingà pareigà nuolat dalyvauti vykdomo-sios valdþios veikloje. Taèiau Prancûzijos valstybës vadovo veto teisæ, ávei-kiamà nesudëtinga parlamentine procedûra, reikëtø vertinti kaip nepa-kankamai efektyvià galimybæ dalyvauti ástatymø kûrybos procese. NorsPrancûzijos Respublikos Konstitucijos 10 straipsnis skelbia, kad Prezi-dentas turi galimybæ „pareikalauti ið Parlamento, kad jis ið naujo svarstytøástatymà“, taèiau veto yra áveikiamas paprastàja parlamento nariø balsødauguma. Prancûzijos Konstitucijos 16 straipsnyje átvirtinta nepaprastø-jø ágaliojimø, kuriais Prezidentas gali pasinaudoti tik kilus pavojui „Res-publikos institutams, Tautos nepriklausomybei, ðalies teritorijos vienti-sumui“, galimybë

138. Tai svarûs ágaliojimai, nes skelbti ypatingàjà padëtá

Prezidentui nereikia nei Vyriausybës, nei Parlamento sutikimo. Dël ðiosprezidento teisës daugiausia diskutuojama ir iðsakyta daugiausia kontra-versiðkø nuomoniø. Taèiau dël ankstesnëje monografijos dalyje iðdëstytøargumentø mes ðiø ágaliojimø nelaikome pagrindiniais, t. y. atspindin-èiais valdymo formà.

137 Mesonis G. Valdþiø padalijimas: teisinës valstybës charakteristika // Konstitucin-

gumas ir pilietinë visuomenë. Vilnius: Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, 2003.P. 123.

138 http://www.uni–wuerzburg.de/law/fr00000_.html

83

Jau anksèiau apsibrëþëme, jog prioritetiniais pripaþinome teisinius, one politologinius argumentus. Mûsø pasirinkti kriterijai leidþia PrancûzijosRespublikos valdymo formà vertinti kaip miðrià (pusiau prezidentinæ).

5. Valdymo formø ávairovë: Vidurio ir Rytø Europa

Istorinis Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymo formø pa-veldas. Kaip jau buvo minëta, Vidurio ir Rytø Europos valstybiø istorinispaveldas yra labai nevienodas. Vienos jø gali didþiuotis turtinga valstybi-nës raidos istorija, kitos valstybingumà skaièiuoja tik deðimtmeèiais.

Autoriai, nors ir pripaþindami Vidurio ir Rytø Europos konstitu-cingumo procesø autsaideriðkumo dimensijà, pastebi ir nacionaliniø pa-stangø raiðkà. Ðtai teigiama: „(…) nepaisant negilaus civilizacinio ádirbiokartkartëm regime ir paradoksaliø dalykø – netikëtø politinës teisinës sis-temos laimëjimø (á ðá laimëjimø sàraðà reikëtø áraðyti 1222 m. Vengrijosaukso bulæ, XVI a. priimtus Lietuvos Statutus, 1791 m. Þeèpospolitos(Lenkijos–Lietuvos valstybës) Konstitucijà)“

139. Taèiau tai buvo tik senos

ir garbingos istorijos dalis. Dauguma mûsø nagrinëjamo regiono valsty-biø dar XX a. pradþioje buvo integralios Vokietijos, Austro–Vengrijos arRusijos imperijø sudedamosios dalys. Nors dauguma jø (Lenkija, Lietu-va, Èekija, Vengrija) viduramþiais turëjo valstybingumà, XX a. pradþiojekad ir menkiausios jø aspiracijos dël nepriklausomybës buvo vertinamoskaip kësinimasis á europinæ tvarkà ir teisæ. O ir në viena ið minëtø imperi-jø valdymo formø negalëjo bûti vertinama kaip demokratinë. Nors XXamþiaus pradþioje ðiose imperijose egzistavo parlamentø institutai, jie vai-dino labiau simboliná vaidmená. Nei kaizerio Vilhelmo II (William II)Vokietijoje, Pranciðkaus Juozapo (Francis Joseph) Austro–Vengrijoje, neituo labiau Nikolajaus II Rusijoje tuomet egzistavusioje valdþiø sàrangojeieðkoti valdþiø padalijimo, stabdþiø ir atsvarø sistemø bûtø bergþdþiasdarbas. Nors Vokietijos valdymo forma formaliai panaðëjo á demokratið-

139 Jaraðiûnas E. Þvelgiant á Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijà platesniame

konstitucionalizmo raidos kontekste // Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietu-vos teisës universiteto mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 48.



84

kus modelius, taèiau èia Reikstagas negalëjo tvirtinti biudþeto, negalëjopareikalauti atsakomybës ið kanclerio. Net ir tokiø ribotø galiø parlamen-tà kaizeris galëjo bet kada paleisti. Neatsitiktinai tuometinë valdymo for-ma literatûroje dël demokratiðkumo stokos ávardijama kaip „Hohencoler-nø pseudoabsoliutizmas“

140. Nors parlamentarizmas Austro–Vengrijos Im-

perijoje reiðkësi ryðkiau nei Vokietijoje, nacionaliniø maþumø problemosvertë ðalies vadovus demokratines tendencijas riboti. Rusija (net ir esantparlamentarizmo poþymiø) buvo akivaizdþiai autokratiðka. Didþiosios im-perijos blaðkësi tarp autoritarizmo ir konstitucionalizmo. Tos menkos de-mokratinës tendencijos ðiose imperijose kontrastavo su egzistuojanèiu ypaègrieþtu ir neigiamu poþiûriu á tautiniø maþumø (lenkø, lietuviø, latviø,estø, èekø, slovakø, vengrø ir kitø) nacionalines aspiracijas

141. Bulgarija ir

Rumunija XX a. pradþioje jau buvo nepriklausomos, ir jø perspektyvosatrodë kiek giedresnës, taèiau ilgalaikë kova su Osmanø Imperija dël eg-zistencijos paliko pëdsakus. Ðaliø valdymo formos nebuvo panaðios á de-mokratines.

Po Pirmojo pasaulinio karo atsikûrusios Lenkija, Èekoslovakija, Veng-rija, Lietuva, Latvija, Estija teturëjo ilgalaikio gyvenimo nedemokratinëseimperijose, kur buvo slopinamas tautiðkumas, patyrimà. Sunku progno-zuoti, koks bûtø buvæs Vidurio ir Rytø Europos ðaliø likimas po Pirmojopasaulinio karo, jei nebûtø Jungtiniø Amerikos Valstijø prezidento V.Vilsono (Woodrow Wilson) paskelbto tautø apsisprendimo principo. V.Vilsono poþiûriu, tautø apsisprendimas turëjo atneðti taikà ir paþangà áEuropà. Jungtiniø Amerikos Valstijø prezidento paskelbtas tautø apsi-sprendimo principas rëmësi dviem aspektais: (a) garbingu ir teisingu nau-jø sienø nustatymu (b) bei naujø valstybiø demokratizacija

142. Paradok-

salu, bet artimiausia Vidurio ir Rytø Europos kaimynë Vakarø Europanieko panaðaus savo kaimynei nesiûlë. „Pirmasis pasaulinis karas baigësi

140 Koch W. H. A Constitutional History of Germany in the Nineteenth and Twen-

tieth Centuries. London, 1986. P. 173.141

Hughes Stuart H. Contemporary Europe: A History. New Jersey: Prentice-Hall,Inc., Englewood Cliffs, 1981. P. 23.

142 Hughes Stuart H. Contemporary Europe: A History. New Jersey: Prentice– Hall,

Inc., Englewood Cliffs, 1981. P. 109–110.

85

konservatyviø Europos monarchijø þlugimu, demokratijos ir tautø apsispren-dimo pergale. Taèiau ta pergalë nebuvo nei galutinë, nei tvirta“

143.

Pasinaudojus palankiomis istorinëmis aplinkybëmis ir JAV prezi-dento pasiûlyta tautø apsisprendimo teise Vidurio ir Rytø Europos þemë-lapyje atsiranda naujø valstybiø. Jau minëjome, jog valdymo forma turiturëti labai tvirtà filosofiná metodologiná pagrindimà. Tik tokiais kriteri-jais grindþiama motyvacija gali garantuoti, jog egzistuos supratimas pa-èios valdþios viduje, jog esanti valdþiø pusiausvyra yra ne trûkumas, opranaðumas. Tokia filosofine motyvacija remdamasis V. Vilsonas siûlë tau-toms laisvæ ir demokratijà.

Taèiau buvo akivaizdu, jog nacionaliniø doktrinø, pagrindþianèiødemokratines valdymo formas, nebuvo, o Lenkijos, Lietuvos, Èekijos, Veng-rijos viduramþiø istorinis patyrimas XX a. tiko tik kaip nacionalinës idëjosir garbës skatinimo bûdas. Perimti „senàsias“ valdymo formas buvo nere-alu. Tad konstitucionalizmas ir siekis sukurti demokratines sistemas ðioseðalyse startavo kartu su valstybiø atgimimu XX a. pradþioje. Todël ne-nuostabu, jog beveik visose ðio regiono valstybëse iliuzijos, jog galima greitaiperimti ir sukurti demokratinius valdymo modelius, þlugo. Iki pat Antro-jo pasaulinio karo ðios ðalys gyveno egzistuojant nedemokratinëms valdy-mo formoms.

Lenkijoje 1918–1926 m. parlamentarizmo krizë atvedë prie besi-formuojanèios demokratinës valdymo formos griûties. Valdþioje domina-vo diktatoriðkais metodais valdantis marðalas J. Pilsudskis (Pilsudski)

144.

N. Daviasas (Davies), analizuodamas kariuomenës vietà valdþios sàrango-je, teigia, jog net ir po „(…) Pilsudskio mirties 1935 m., „pulkininkø“epochoje, ji virto dominuojanèia jëga“

145. Lenkijos Respublika nesugeba

pasiekti tokio demokratijos lygmens, kuris bûtø lygintinas su tuo metuegzistavusiomis valdymo formomis Ðveicarijoje, Ðvedijoje, Jungtinëje Ka-

143 Wandycz S. P. Laisvës kaina. Vidurio Rytø Europos istorija nuo viduramþiø iki


Nalenè D., Nalenèius T. Juzefas Pilsudskis. Legendos ir faktai. Vilnius: Mintis,1991. P. 195–241.

145 Davies N. Dievo þaislas. Lenkijos istorija. II tomas. Vilnius: Lietuvos raðytojø

sàjungos leidykla, 2002. P. 444–445.



86

ralystëje, Olandijoje. „Parlamentinë demokratija þlugo (…) jos taip nie-kad ir nepakeitë jokia panaði sistema“

146. Kitus ðio regiono valstybiø poli-

tinius reþimus iðtiko panaðus likimas. Baltijos ðaliø pastangos (1918–1940)sukurti demokratines valdymo formas taip pat þlugo. Tarpukario Vengri-jos, valdomos regento admirolo M. Horti (Horthy), valdymo modelis taippat tik pretendavo bûti demokratinis. Vengriðkasis modelis buvo parem-tas „(…) manipuliavimu rinkëjais ir administraciniu spaudimu“. Tad norsir egzistavo opozicinës partijos parlamente, jos „neturëjo jokiø galimybiøpakeisti savo kaip nuolatinës maþumos statuso“. Egzistuojanti sistema „ga-rantavo valdþià vadinamajai vienybës partijai, kuri buvo greièiau valdymopriemonë negu vienminèiø sàjunga“

147.

Dominuojanèioje to meto vertybiø sistemoje (turima galvoje Vidu-rio ir Rytø Europa) valstybingumo iðsaugojimo ir tautiðkumo aspektasturëjo didesnæ vertæ nei þmogaus teisës ir laisvës. Tuo labiau, jog nede-mokratiniø reþimø teorinis pagrindas buvo tuomet populiarus Europoje.Dominavo austrijos profesoriaus L. Gumplovièiaus teorija, skelbusi, kadprievarta visuomeniniuose santykiuose yra natûrali ir tik jos dëka nusisto-vi pusiausvyra tarp valdþios ðakø ir visuomenëje. Valstybës tikslà L. Gum-plovièius suprato kaip tvarkà, bûtinà valdantiesiems, kurie, realizuodamiinteresus, kuria ástatymus.

148 Autoriaus nuomone, vienos valdþios yra ke-

lios funkcijos, ir jos skirstomos tik valdymo racionalumo tikslu.Net daþnai kaip demokratijos pavyzdys Vidurio ir Rytø Europoje

nurodomoje Èekoslovakijoje (1918–1938) valdymo forma ðiø dienø as-pektu kelia abejoniø. To meto ir tame regione vyraujanti teisinë ir politi-në mintis buvo gana kontrastinga. Ðtai T. G. Masaryko (Masaryk), kuráVakarai vertino kaip vienà demokratiðkiausiø tarpukariu Vidurio ir RytøEuropos vadovà, nuomone, „demokratija – tai lygiøjø paðnekesys“, kad

146 Davies N. Dievo þaislas. Lenkijos istorija. II tomas. Vilnius: Lietuvos raðytojø

sàjungos leidykla, 2002. P. 466.147

Wandycz S. P. Laisvës kaina. Vidurio Rytø Europos istorija nuo viduramþiø ikidabarties. Vilnius: Baltos lankos, 1997. P. 220.

148 Гумплович Л. Общее учение о государстве. Санкт-Петербург, 1910.

С. 265–270.

87

„parlamentas“ turi graþià prasmæ, tik jà reikia ákûnyti“149

. Taèiau ðios gra-þios idëjos netrukdë buvusiam Austro–Vengrijos Imperijos parlamentodeputatui, profesoriui, aktyviam kovotojui uþ èekø teises ir laisves T. G.Masarykui turëti nuomonæ, kad „nesubrendusiai demokratijai yra bûti-nas ðlakelis diktatûros“

150. Kaip tik tokia demokratija T. G. Masaryko

nuomone ir buvo Èekoslovakijoje. Todël nenuostabu, jog dalis èekø moks-lininkø T. G. Masaryko valdymà vertino kaip diktatûrà, kuri rëmësi pa-reiga. Valdymo formos tyrinëtojai teigia, jog tuomet ðioje ðalyje valdymosistema rëmësi trimis institucijomis: „prezidento aplinka, koalicine vy-riausybe ir finansiniu bei ekonominiu establishment’u“

151.

Vyraujant tokiom nuomonëm, teorijom ir realijom, iðkilo tautossuverenumo realizavimo ir valdþios legitimumo klausimai, tik tuo metujie buvo ne ypaè svarbûs, todël nesprendþiami. Þinoma, Èekoslovakijos,Vengrijos, Lenkijos, Latvijos, Lietuvos ar Estijos politiniai reþimai savonuoþmumu bei nepagarba þmogaus teisëms ir laisvëms negalëjo prilygtireþimams J. Stalino valdomoje Sovietø Sàjungoje ar A. Hitlerio Treèiaja-me Reiche, taèiau apie demokratijos sëkmæ ðiame regione taip pat negalimakalbëti.

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietø Sàjungos jëga ádiegtos valdymoformos didino Vidurio ir Rytø Europos ðaliø gyvavimo nedemokratiniopolitinio reþimo sàlygomis patyrimà. Nors ðalys buvo vadinamos socialis-tinëmis, liaudies ar demokratinëmis, ið tikrøjø tokios nebuvo. Komunisti-ne ideologija paremti politiniai reþimai savo nuoþmumu pranoko tarpu-kario autoritarizmo tendencijas. O Slovakija ir Slovënija tebuvo nedemok-ratiniø valstybiø „federaciniai“ subjektai.

Po 1988–1991 m. permainø Vidurio ir Rytø Europos valstybësnaujas valdymo formas galëjo kurti atsiþvelgdamos á pasaulio bei menkàsavàjá demokratijos patyrimà. Todël net valstybingumo tradicijomis gar-sëjanèios ðalys susidûrë ir susiduria su demokratiniø valdymo formø kûry-bos problema.

149 Èapek K. Paðnekesiai su T. G. Masaryku. Vilnius: Amþius, 1994. P. 259.

150 Wandycz S. P. Laisvës kaina. Vidurio Rytø Europos istorija nuo viduramþiø iki


Ten pat. P. 223.



88

Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymo formos: pagrindiniøir papildomø kriterijø raiðka. Teorinëje darbo dalyje iðsiaiðkinome, kadvaldymo forma yra teisinë kategorija. Tad pagrindiniai jos raiðkos kriteri-jai tegali bûti de jure kontekste. Todël Vidurio ir Rytø Europos ðaliø val-dymo formos gali bûti tiriamos nagrinëjant ðiø ðaliø konstitucijas ir ásta-tymus, reglamentuojanèius valdþiø sàrangos sistemas.

Viena svarbiausiø valdymo formos charakteristikø yra suverenitetoðaltinis. Kaip jau minëjome, suvereniteto ðaltinis brëþia ryðkià takoskyràtarp respublikø ir monarchijø. Monarchijose suverenitetas sietinas su vals-tybës vadovo (karaliaus, imperatoriaus, kunigaikðèio) asmenybe (bent te-oriðkai). Respublikoje suvereniteto ðaltinis kildinamas ið tautos. Jau buvominëta, jog pirmosios pasaulyje Jungtiniø Amerikos Valstijø Konstituci-jos (1787 m.) preambulë ir tekstas formuluojami taip, kad bûtø akivaiz-dþiai ávardytas suvereniteto ðaltinis – Tauta.

Áþanginëje darbo dalyje, apibrëþdami Vidurio ir Rytø Europos vals-tybes, svarbiausiu atrankos kriterijumi pasirinkome valstybiø stabilumà,kuris yra bûtina tyrimo iðvadø ilgalaikiðkumo prielaida. Valstybës, kuriøvaldymo formos yra mûsø tyrimo objektas, pabrëþia iðtikimybæ teisinësvalstybës principams evoliucinës plëtros metodais, todël, manytume, josgeriausiai atspindi regiono tendencijas.

Duomenys, pateikti 2 lentelëje, rodo, kad didþioji dalis Vidurio irRytø Europos ðaliø konstitucijas priëmë XX a. paskutinio deðimtmeèiopradþioje. Kaip naujas reikëtø vertinti Latvijos bei Vengrijos konstituci-jas, kurios buvo tikslintos arba pildytos ið esmës. Ðios valstybës nûdienosrealijoms pritaikë 1922 m. (Latvija) ir 1949 m. (Vengrija) konstitucijas.Tik vienintelëje Lenkijos Respublikoje nuolatinë Konstitucija buvo ren-giama ilgiau ir buvo priimta tik 1997 metais. Ji pakeitë laikinàjà MaþàjàKonstitucijà, galiojusià nuo nedemokratinio reþimo þlugimo Lenkijoje mo-mento iki 1997 metø.

Nors ðio regiono konstitucingumo procesus veikë panaðûs visuome-niniai procesai bei geopolitinës realijos, konstitucijose átvirtintos valdymoformos skiriasi viena nuo kitos ir nuo Vakarø Europoje egzistuojanèiø val-dymo modeliø.

Kadangi Vidurio ir Rytø Europos valstybiø ir tautø suverenitetaiilgai buvo varþomi, tautos suverenumas visur átvirtinamas konstituciniu

89

lygmeniu. Ðiø ðaliø konstitucijose nepaliekama abejoniø dël suvereno (2lentelë).

Bulgarijos Respublikos Konstitucijos preambulës tekste nurodoma,jog „Septintojo Didþiojo Nacionalinio Susirinkimo nariai, vykdydami Bul-garijos Tautos valià, (...), ásteigiame ðià Konstitucijà“

152. Tad, nors pre-

ambulëje ávardijama, kad ðià Konstitucijà ásteigia ne Tauta, bet jos ágalio-jimus turinti institucija, suvereniteto ðaltiniu abejoti netenka. BulgarijosRespublikos Konstitucijos 1 straipsnis reglamentuoja netgi kelis aspektus.Visø pirma ðioje normoje ávardijama tiksli Bulgarijos valdymo forma –parlamentinë respublika ir kad „visi valstybës ágaliojimai veikti kyla ið Tau-tos“

153. Labai panaðiai suvereniteto klausimas iðspræstas Èekijos Respubli-

kos Konstitucijoje. Pagrindinis ðalies ástatymas skelbiamas Tautos vardu,o antrajame Konstitucijos straipsnyje nurodoma, jog „Visi valstybës ága-liojimai kyla ið Tautos (...)“

154. Estijos Konstitucijoje átvirtinta, jog Esti-

jos Tauta yra vienintelis valdþios ðaltinis ir kad ðalyje egzistuojanti valdy-mo forma yra respublika

155. Estijos kaimynë Latvija taip pat Konstitucijo-

je (1 str.) respublikà nustato kaip valdymo formà. Suvereniteto ðaltinisnurodomas Latvijos Respublikos pagrindinio ástatymo (2 str.) straipsnyje– „Latvijos valstybës suverenumas kyla ið Latviø Tautos“

156. Tad Latvijos

Respublikos Konstitucija nedaro takoskyros tarp valstybës ir tautos suve-renitetø. O tai modernaus konstitucionalizmo iðraiðka

157. Lenkijos pagrin-

dinis ástatymas ðiuo poþiûriu yra dar tikslesnis. Ðios valstybës Konstituci-jos preambulë ne tik nurodo Tautà kaip Konstitucijos kûrëjà, bet taip patávardija, kad „Tauta – visi Respublikos pilieèiai“

158. Suvereniteto kilmës

klausimas reglamentuotas Konstitucijos 4 straipsnyje, èia átvirtinta, jog

152 http://www.uni–wuerzburg.de/law/bu00000_.html

153 http://www.uni–wuerzburg.de/law/bu00000_.html

154 http://www.uni–wuerzburg.de/law/ez00000_.html

155 Дмитриев Ю. А. Новые Конституции стран СНГ и Балтии. Сборник

документов. Москва, 1994. С. 597.156

http://www.saeima.lanet.lv/LapasEnglish/Constitution_Saturs.htm157

Mikainis Z. The Influence of the Constitution upon the Development of Cons-titutionalism of Latvia // Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës uni-versiteto mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 176.

158 http://www.uni–wuerzburg.de/law/pl00000_.html



90

aukðèiausia valdþia Lenkijos Respublikoje priklauso Tautai. Rumunijosvaldymo formos ir suvereniteto ðaltinis apibrëþtas dviejuose pagrindinioástatymo straipsniuose. Vienas jø (1 str.) átvirtina valdymo formà – res-publikà, kitas (2 str.) skelbia, jog „Nacionalinis suverenitetas kyla ið Ru-munijos Tautos, kuris ágyvendinamas atstovaujamøjø institucijø arba re-ferendumo bûdu

159. Labai panaðiai formuluojami Slovënijos, Slovakijos

bei Vengrijos Konstitucijos straipsniai. Vengrijos Respublikos Konstitu-cijos 2 straipsnyje konstatuojama, jog „(…) aukðèiausia valdþia yra kildi-nama ið tautos, kuri iðreiðkia savo suverenias teises tiesiogiai ir per rinktusatstovus“

160. Slovënijos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje

teigiama, jog „Aukðèiausia valdþia Slovënijoje priklauso þmonëms“. Tamepaèiame straipsnyje patikslinama, jog „pilieèiai gali iðreikðti savo valià tie-siogiai, bet daþniausiai tai daroma rinkimuose (…)“

161. Slovakijos Res-

publikos Konstitucijoje pasakyta, jog „Valstybës valdþia kildinama ið pi-lieèiø, kurie jà realizuoja per savo rinktus atstovus arba tiesiogiai“

162 (2

str.). Tad ðiose ðalyse suverenitetas kildinamas ið Tautos (kartais tai pa-keista þodþiu „pilieèiai“), o respublika ávardyta kaip ðiø valstybiø valdymoforma.

Valdþiø padalijimo teorija, jos realizavimo bûtinumas buvo supras-tas ir mëgintas ágyvendinti Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymoformose. Ðio fundamentalaus principo svarbos supratimà liudija tai, jogdaugelio ðaliø konstitucijose jis yra átvirtintas dvejopai: (a) tiesiogiai ir (b)netiesiogiai. Ðtai Bulgarijos Respublikos Konstitucija (8 str.) valstybinævaldþià padalina savarankiðkoms ástatymø leidþiamajai, vykdomajai ir teis-minei institucijoms. Èekijos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis taippat mini tas paèias valdþios ðakas, kuriø veiklos kryptys tiksliau yra detali-zuotos Konstitucijos 15, 67, 81 straipsniuose. Panaðiai iðskirtos teisminësbei ástatymø leidþiamosios valdþios ðakos (15, 81 str.). Estijos Konstituci-joje (4 str.) minimas valdþiø padalijimas, kurá ágyvendinant dalyvauja ða-lies parlamentas, prezidentas, vyriausybë bei teismai. Taèiau ryðkiausiai

159 http://www.uni–wuerzburg.de/law/ro00000_.html

160 http://www.uni–wuerzburg.de/law/hu00000_.html

161 http://www.uni–wuerzburg.de/law/si00000_.html

162 http://www.uni–wuerzburg.de/law/lo00000_.html

91

valdþiø padalijimo principas átvirtintas Lenkijos Respublikos 1997 m. Konstitu-cijoje. Ðios ðalies pagrindiniame ástatyme (10 str.) nustatyta, jog „Valdy-mo forma Lenkijos Respublikoje turi remtis valdþiø padalijimu ir pusiau-svyra tarp ástatymø leidþiamosios, vykdomosios bei teisminës valdþiø“. Beto, tas pats straipsnis nustato, jog ástatymø leidþiamàjà valdþià vykdo Sei-mas ir Senatas, vykdomàjà – Lenkijos Respublikos Prezidentas ir MinistrøTaryba, o teisminæ – teismai ir tribunolai. Panaðiai valdþiø padalijimasátvirtintas Slovënijos Respublikos Konstitucijoje (3 str.). Èia teigiama, jogvaldþiø ágaliojimai dalijami tarp trijø valdþios ðakø.

Kiek kitaip valdþiø padalijimas reglamentuotas Rumunijoje, Latvi-joje, Slovakijoje. Ðiø ðaliø konstitucijose valdþiø padalijimo principas tie-siogiai neminimas, taèiau negalime teigti, kad jis ið viso nerealizuotas. Jisneabejotinai egzistuoja kaip konstitucinis principas

163. Ðio principo reali-

zavimas yra pastebimas analizuojant atskirø institucijø ágaliojimus bei jøtarpusavio sàveikà. Ðtai Rumunijos Konstitucijos 58 straipsnis teigia, jogðalies parlamentas yra „vienintelë ástatymø leidþiamoji institucija ðalyje“

164.

Kaip savarankiðkà valdþià Rumunijos Konstitucija ávardija ir teismus, ovyriausybës ágaliojimai, jø pobûdis santykiuose su parlamentu ir prezi-dentu neabejotinai yra bûdingi vykdomajai valdþiai. Kaip savarankiðkasvaldþias ástatymø leidþiamàjà, vykdomàjà, teisminæ átvirtina ir Latvijos beiSlovakijos konstitucijos. Nors ðiø valstybiø konstitucijos nemini patiesvaldþiø padalijimo principo, valstybës institucijø tarpusavio ágaliojimø irsantykiø pobûdis neleidþia abejoti, kad kuriant pagrindiná ðalies ástatymàðio principo buvo paisoma. Kiek kebliau daryti iðvadas dël valdþiø padali-jimo principo átvirtinimo Vengrijos Respublikos Konstitucijoje. Visø pir-ma ðios valstybës pagrindiniame ástatyme valdþiø padalijimo principasnëra ávardijamas. Antra, ðalies Konstitucijos 19 straipsnis, apibrëþdamasparlamentà, já ávardija kaip „aukðèiausià (supreme) valstybës institucijà“

165.

163 „(…) the separation of powers formula should be interpreted in the context of the

constitutional provisions on the formation, structure, competence, interrelationship and res-ponsibility of the constituted branches of power“. Tanchev E. The Separation of Powers inthe 1991 Constitution of Bulgaria // European Public Law. Vol. 8. Issue 4. The Hague:Kluwer Law International, 2002. P. 436.


165 http://www.uni–wuerzburg.de/law/hu00000_.html



92

Tokia formuluotë verèia abejoti, ar buvo siekiama iðsaugoti valdþiø pu-siausvyrà, ar tai yra akivaizdi savita angliðkojoje konstitucinës teisës mo-kykloje egzistuojanèio Parliamentary Supremacy modelio kopija. Konstitu-cijoje vyriausybei skirtame teisës normø skyriuje tëra iðvardytos atsako-mybës sritys ir nekalbama, kad tai savarankiðka valdþia. Tiesa, remdamiesiðiø ágaliojimø turiniu galëtume sutikti, kad tai vykdomosios valdþios ága-liojimus turinti institucija. Kadangi Vengrijos Respublikos Konstitucijos50 straipsnis átvirtina teisëjø nepriklausomybæ, teismus galime vertintikaip nepriklausomà valstybës valdþios institucijà. Tad ir vengriðkajame mo-delyje galime pastebëti pastangas realizuoti valdþiø padalijimo principà.

Jau minëjome, jog ðiose valstybëse suvereniteto ðaltiniai kildinamiið tautø, o visø valstybiø valdymo formos yra respublikos. Taèiau sunkiaunustatyti, kokiai ið respublikos rûðiø priklauso ðiø Europos valstybiø val-dymo formos.

Nacionalinëse Vidurio ir Rytø Europos valstybiø doktrinose disku-tuojama, kokiai valdymo formø grupei reikëtø priskirti vienà ar kità egzis-tuojanti modelá. Tø diskusijø kontroversiðkumas leidþia teigti, jog, ieðko-damos savitø valdþiø padalijimo modeliø, naujosios Vidurio ir Rytø Eu-ropos demokratijos daugiausiai pastangø ádëjo kurdamos konkretø (gal-bût nacionaliná) valdþiø padalijimo modelá, o doktrinai buvo suteikta tei-së ávertinti ir tam tikrai valdymo formø grupei priskirti jau sukurtus mo-delius. Manytume, jog vertindami ðiø valstybiø valdymo formas turëtu-me elgtis panaðiai. Tad pirmiausia iðtirsime, kaip valdymo formos kriterijaipasireiðkia konkreèioje ðalyje ir tik vëliau, remdamiesi teorine dalimi, më-ginsime priskirti tiriamas valdymo formas nustatytos tipologijos grupei.

Analizuodami valdþiø padalijimo turiná Vidurio ir Rytø Europojegalime pastebëti tik vienà iðimtá, kurià jau minëjome, – tai Bulgarija. Ðiosvalstybës Konstitucija (1(1) str.) nesuteikia teisës doktrinai abejoti, ávar-dydama egzistuojanèià valdymo formà parlamentine dël ðalyje egzistuo-janèios valdymo formos. Taèiau Bulgarijos valdymo formà vertinsime pa-gal mûsø pasirinktus kriterijus ir tik paskui analizuosime, ar sutapo mûsøtyrimo iðvados dël ðios ðalies konstitucinæ normà átvirtinanèios valdymoformos.

Bûdingi Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymo formø kriteri-jai pateikti 5 lentelëje. Kai kurios ðalys, nors ávardijamos kaip miðraus(pusiau prezidentinio) modelio, turi elementø, akivaizdþiai bûdingø parla-

93

mentinei valdymo formai, kitos – atvirkðèiai. Norëdami geriau suprastiegzistuojanèius valdþiø sàrangos mechanizmus valstybiø valdymo formasturime iðanalizuoti kiekvieno kriterijaus aspektu.

Vienas svarbiausiø kriterijø, suteikianèiø galimybæ apibrëþtai ver-tinti valdymo formà, yra parlamento galios iðreikðti nepasitikëjimà vyriau-sybe. Vyriausybës atskaitomybës „vektorius“ pateiktas 3 lentelëje. Vienøðaliø (Estijos, Èekijos) konstitucijos numato, jog parlamentai gali iðreikðtinepasitikëjimà vyriausybe ar ministru pirmininku, naujos vyriausybës for-mavimà palikdami ateièiai, kitø (Slovënija) – nepasitikëjimas vyriausybeiðreiðkiamas netiesiogiai. Ðiø valstybiø parlamentai turi ágaliojimus iðrink-ti naujus vyriausybiø vadovus. Kartu netiesiogiai yra iðreiðkiamas nepasi-tikëjimas senàja vyriausybe, kuri, esant tokioms aplinkybëms, privalo atsi-statydinti. Manytume, jog Slovënijos ir Vokietijos parlamentø ágaliojimaiðioje veiklos srityje savo turiniu nesiskiria nuo kitø nagrinëjamø ðaliø par-lamentø galimybiø iðreikðti nepasitikëjimà vykdomosiomis valdþiomis. Ðáskirtumà reikëtø vertinti tik kaip metodologinæ specifikà. Nepasitikëjimoiðreiðkimas senajai vyriausybei iðrenkant naujà vadovà, manytume, yra netgiracionalesnis, nes ðie parlamento ágaliojimai ne tik suteikia galimybæ ið-spræsti pasitikëjimo senàja vyriausybe klausimà, bet ir suteikia teisæ iðrink-ti naujà vykdomosios valdþios vadovà. Taip iðvengiama politinio nestabi-lumo, bûdingo vyriausybiø kaitos laikotarpiams.

Vertindami nagrinëjamø valstybiø konstitucines normas (3 lente-lë) pastebime, jog në vienos ðalies vyriausybë negali egzistuoti be parla-mento pasitikëjimo, nors jis gali bûti iðreikðtas kiek kitaip. Vienose ðalyseparlamentas renka premjerà (Bulgarija), kitose ástatymø leidþiamosios ins-titucijos balsuoja dël pasitikëjimo Vyriausybës veiklos programa (Rumu-nija) ir pan. Taèiau esminis principas lieka nepakitæs – vykdomoji valdþia,jos svarbiausia grandis – Vyriausybë turi turëti ástatymø leidþiamosiosinstitucijos pasitikëjimà. Ðtai E. Tanèevas (Tanchev), analizuodamas Bul-garijos Respublikos vyriausybës atskaitomybës aspektà atkreipia dëmesá ávisiðkà politinæ kabineto atskaitomybæ parlamentui

166. Latvijos Respubli-

166 „The Cabinet is politically and collectively responsible to Parliament, and an absolute

majority of MPs can bring about the government;s resiganation by a vote of no confidence, with themotion on censure challenging either the whole policy or a particular part of the policy of theexecutive“. Tanchev E. The Separation of Powers in the 1991 Constitution of Bulgaria //European Public Law. Vol. 8. Issue 4. The Hague: Kluwer Law International, 2002. P. 441.



94

kos vyriausybës politinæ atskaitomybæ tik parlamentui pabrëþia ir Z. Mi-kainis (Mikainis)

167. Parlamentui iðreiðkus nepasitikëjimà, vyriausybës ga-

li prarasti ágaliojimus veikti.Vyriausybës atskaitomybës kriterijaus poþiûriu Èekijoje, Estijoje,

Latvijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje egzistuojantis modelis, ma-nytume, vertintinas vienareikðmiðkai. Ðiø ðaliø valstybiø vadovai turi tamtikrø ágaliojimø formuojant vyriausybæ, taèiau nuðalinti ir daryti átakà jauveikianèioms vyriausybëms, turinèioms parlamento pasitikëjimà, negali.Ðtai Èekijos Respublikos pagrindinio ástatymo 67 straipsnis teigia, kad„Vyriausybë yra svarbiausia vykdomosios valdþios institucija“

168. Taèiau

Èekijos Respublikos vyriausybës likimas priklauso nuo pasitikëjimo arbanepasitikëjimo, kurá gali iðreikðti parlamentas

169. Tad vykdomosios val-

dþios atsakomybë parlamentams ðiose ðalyse yra akivaizdi. Ðiø ðaliø kon-stitucijos numato parlamentui ne tik vyriausybiø, kaip kolegialiø institu-cijø, bet ir ministrø pirmininkø ar net atskirø ministrø (Jungtinëje Kara-lystëje realizuoto modelio elementas) atsakomybæ. Parlamento ágaliojimaiðiose valstybëse átvirtinti konstitucijose: Latvijos Respublikos Konstituci-jos 59 straipsnyje; Estijos Respublikos Konstitucijos 65(13) ir 92(3) straips-niuose; Èekijos Respublikos Konstitucijos 68 straipsnyje; Vengrijos Res-publikos Konstitucijos 33–39 straipsniuose; Bulgarijos Respublikos Kon-stitucijos 84 straipsnyje; Slovakijos Respublikos Konstitucijos 86 ir 114straipsniuose. Ðiø ðaliø konstitucinës teisës doktrinos savo valstybës valdy-mo formas vertina kaip parlamentines.

Rumunijos, Lenkijos, Slovënijos valdymo formos yra ryðkiaukontraversinës, todël ðaliø nacionalinëse doktrinose dël jø sampratos vyks-ta diskusijos. Ðiø ðaliø nacionalinëse doktrinose nëra nustatytø ir pripa-þintø vienodø vertinimo kriterijø, todël èia valdymo formos suprantamosnevienareikðmiðkai. Vieni doktrinos atstovai egzistuojanèius modelius va-

167 Mikainis Z. The Influence of the Constitution upon the Development of Cons-

titutionalism of Latvia // Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës uni-versiteto mokslo darbai, 2002. 30 (22). P. 179.

168 http://www.uni–wuerzburg.de/law/ez00000_.html

169 Deviatnikovaitë I. Èekijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos:

lyginamoji analizë. Magistro baigiamasis darbas. Lietuvos teisës universitetas. Vilnius,2003. P. 27.

95

dina parlamentiniais, kiti – miðriais (pusiau prezidentiniais). Taikydamimûsø paèiø nustatytà metodologijà turime pripaþinti, jog vienas pagrindi-niø valdymo formos elementø – vyriausybës formavimas ir atskaitomybëðiose ðalyse pasireiðkia kaip valstybëse, kuriose átvirtinta parlamentinë val-dymo forma. Lygindami vyriausybës formavimo ir ágaliojimø bei vyriausy-bës atskaitomybës aspektus Rumunijoje, Lenkijoje, Slovënijoje su miðriam(pusiau prezidentiniam) valdymo modeliui bûdingais kriterijais turime pa-stebëti esminiø vyriausybiø padëties skirtumø. Lenkijos Respublikos Kon-stitucija (95, 158 str.) numato ðalies vyriausybës atskaitomybæ Parlamen-tui. Taip pat vyriausybës atsakomybæ reglamentuoja Rumunijos Konsti-tucijos 101 (1) ir 108 straipsniai. Slovënijos Respublikos Konstitucija(107, 110 str.) nurodo vienintelá Parlamento pasitikëjimo vyriausybe pa-grindà – ágyvendinant ágaliojimus ástatymø vykdomosios veiklos srityje.Në viena ið mûsø minëtø Vidurio ir Rytø Europos valstybiø konstitucijønesuteikia ðalies vadovams – prezidentams teisiø vienasmeniðkai darytiátakà vyriausybiø sudëtims, o tuo labiau nuðalinti vyriausybiø vadovus arnet visà vyriausybæ. Prancûzijos Prezidento ágaliojimai, suteikiantys teisæðalies vadovui bet kada vienasmeniðkai nuðalinti Ministrà Pirmininkà, okartu ir Vyriausybæ, turinèià Nacionalinio Susirinkimo patvirtintà pro-gramà, yra svaresni nei Rumunijos, Lenkijos, Slovënijos prezidentø ágalio-jimai. Ðie Prancûzijos Prezidento ágaliojimai suteikia galimybæ egzistuo-janèià valdymo formà vertinti kitaip nei parlamentinæ. Vidurio ir RytøEuropos ðaliø vadovø institucijø ágaliojimai yra labiau palygintini su par-lamentines valdymo formas turinèiø valstybiø vadovø ágaliojimais (Vokie-tija, Italija, Jungtinë Karalystë).

Apibendrinant vyriausybiø teisinës padëties aplinkybes reikia pasa-kyti, jog Vidurio ir Rytø Europos valstybëse nëra modelio, kuris atspin-dëtø amerikietiðkàjà praktikà, kai egzistuoja grieþtas valdþiø padalijimas.Visø ðio regiono valstybiø vyriausybës yra susijusios su ástatymø leidþia-mosiomis institucijomis atskaitomybës pagrindu. Ðiø valstybiø Preziden-tai neturi ágaliojimø nuðalinti vyriausybiø, turinèiø parlamento pasitikë-jimà. Tokia teisinë vyriausybiø padëtis garantuojama aukðèiausiu normi-niu lygiu – nacionalinëse konstitucijose. Tad në vienos mûsø nagrinëtosðalies valdymo formos ðio kriterijaus aspektu negalëtume priskirti miðriai(pusiau prezidentinei), o tuo labiau prezidentinei.



96

Daugelio pasaulio valstybiø vadovams suteikiami ágaliojimai vetuo-ti parlamento priimtus ástatymus. Tai reikðmingi ágaliojimai, kuriais nau-dojantis galima siekti parlamento ir valstybës vadovo derybø dël ástatymøturinio. Vidurio ir Rytø Europos valstybiø vadovai taip pat gali naudotisveto teise. Taèiau ðaliø konstitucijos numato skirtingus bûdus, kaip ástaty-mø leidþiamoji institucija gali áveikti prezidento veto. Prezidentinio val-dymo modeliui bûdinga sudëtinga procedûra áveikti valstybës vadovo ati-dedamàjá veto. Jau buvo minëta, jog Jungtiniø Amerikos Valstijø Prezi-dento vetuotà ástatymà Kongresas (Atstovø Rûmai ir Senatas) gali ið naujopriimti 2/3 abiejø parlamento rûmø deputatø balsø dauguma

170. Tai kva-

lifikuota balsø dauguma, kurià surinkti nëra lengva, todël ðioje ðalyje par-lamentas priverstas derëtis su vykdomosios valdþios galva dël abipusio kom-promiso. Paþvelkime, kaip ðis kriterijus realizuotas parlamentinio valdy-mo modelio ðalyse. Jungtinëje Karalystëje, Vokietijos Federacinëje Res-publikoje, klasikinëse parlamentinëse demokratijose tokie ágaliojimai ða-lies vadovui (Monarchui, Prezidentui) nenumatyti. Ðiose valstybëse parla-mentø priimtus ástatymus valstybës vadovai turi pasiraðyti be iðlygø.

Vidurio ir Rytø Europos ðalys, kurdamos nacionalines Konstituci-jas, numatë valstybiø vadovams ágaliojimus naudotis atidedamojo veto tei-se. Taèiau numatyti labai nevienodi reikalavimai parlamentams, kaip jiegalëtø pakartotinai priimti prezidento vetuotus ástatymus. Bulgarijos Res-publikos 101 Konstitucijos straipsnis numato ðalies vadovui ágaliojimusnaudoti atidedamàjá veto parlamento priimtiems ástatymams. Norint pa-kartotinai priimti ástatymà bûtina surinkti ne maþiau kaip 1/2 visø parla-mento nariø balsø. Pirmàjá kartà Bulgarijos Parlamentas gali priimti ásta-tymà esant kvorumui, paprasta balsø dauguma. Taigi priimant ástatymàantràjá kartà (po prezidento veto) gali reikëti daugiau parlamento nariøbalsø nei ástatymà priimant pirmàjá kartà. Taèiau tai nëra kvalifikuotabalsø dauguma, todël ðalies parlamentas ne kartà yra priëmæs ástatymàpakartotinai, iðvengdamas kompromiso su Prezidentu. Vengrijos Respub-likos Konstitucija numato dvi Prezidento elgesio galimybes. Pirma, ðaliesvadovas gali gràþinti ástatymà su pastabomis Parlamentui. Antra, nusiøsti

170 Rossum A. R., Tarr A. G. American Constitutional Law. The Structure of Govern-

ment. Vol. I. Boston, New York: Bedford/St. Martin’s, 1999. P. 115–131.

97

ástatymà Konstituciniam Teismui iðtirti teisës akto konstitucingumà. Ga-væs prezidento nepasiraðytà ástatymà su pastabomis ðalies Parlamentas turiið naujo balsuoti dël ástatymo tokia paèia tvarka kaip ir pirmàjá kartà (Kon-stitucijos 26 str. 2 p.). Galimybës kreiptis á Konstituciná Teismà negalë-tume vertinti kaip veto teisës realizavimo atitikmens, nes konstitucingumouþtikrinimas turi kitus tikslus ir uþdavinius. Konstitucinio teismo nedo-mina (tam tikru aspektu) ástatymø straipsniø turinys, jei jis neprieðtarau-ja Konstitucijai. Tuo tarpu veto teise ir jos áveikimo procedûra siekiamainicijuoti derybas dël ástatymø straipsniø turinio. Tokiø derybø sëkmëgali priklausyti nuo kompromisø. Èekijos ir Slovakijos Respublikø prezi-dentø teisæ vetuoti parlamentø priimtus ástatymus reikëtø vertinti kaipsilpnus. Nors ðiø valstybiø parlamentø priimtus ástatymus pasiraðo nettrys pareigûnai: parlamento vadovas, ministras pirmininkas ir preziden-tas, tik pastarasis turi galimybæ gràþinti ástatymà parlamentui svarstyti iðnaujo. Èekijos ir Slovakijos parlamentø ágaliojimai áveikiant prezidentøveto yra labai panaðûs. Ðiose ðalyse prezidento vetuoti ástatymai laikomipriimtais, jei uþ juos ið naujo teigiamai, esant kvorumui, balsavo parla-mentas. Taigi Èekijos ir Slovakijos, kaip ir Vengrijos

171, Konstitucija ne-

numato kvalifikuotos daugumos poreikio (Èekijos Konstitucijos 50 str. irSlovakijos Konstitucijos 87 str. 3, 4 d.). Èekijos Respublikos Konstituci-jos 50 straipsnio 2 dalis nurodo, kad pakartotinai ástatymas gali bûti pri-imtas esant absoliuèiai visø deputatø daugumai (1/2 visø nariø). Ðitokiaprocedûra panaði á mûsø minëtà Bulgarijoje egzistuojanèià Prezidento ve-tuoto ástatymo priëmimo tvarkà.

Nuo minëtø veto áveikimo procedûrø nedaug kuo skiriasi ir Estijojeegzistuojanti tvarka. Ðioje valstybëje Respublikos Prezidentas (Konstitu-

171 Vengrijos Respublikos Prezidento veto ágaliojimø sàlygotumà rodo ne tik de jure normø

analizë, bet ir konstituciniø teisiniø santykiø praktika. 1997 m. vasario 25 d. VengrijosRespublikos Parlamentas priëmë Parlamento nario teisinës padëties (Regulating the LegalStatus of the Member of Parliament) ástatymo pataisà, reguliuojanèià parlamento nariointeresø derinimà. Nors ir ðis ástatymas Respublikos Prezidento A. Gionco (Goncz) buvovetuotas, Parlamentas nesunkiai surinko reikalingà deputatø balsø skaièiø ir pakartotinaibe pataisø já priëmë. Constitutional Watch. Hungary // East European ConstitutionalReview. Budapest, 1997. N. 1. P. 14–17.



98

cijos 107 str.) turi teisæ vetuoti Valstybës Susirinkimo priimtus ástaty-mus. Konstitucijoje nëra numatyta kitokia procedûra parlamentui pakar-totinai balsuojant dël valstybës vadovo vetuoto ástatymo. Vetuotà ástaty-mà Valstybës Susirinkimas gali priimti tokia pat tvarka kaip ir pirmàjákartà. Kiek kitokie ágaliojimai yra suteikti Latvijos Respublikos Preziden-tui. Latvijos Prezidentas naudojasi teise nepasiraðyti Parlamento priimtoástatymo ir já gràþinti Seimui papildomai svarstyti. Ðalies parlamentas (Lat-vijos Konstitucijos 71 str.) prezidento vetuotà ástatymà priima tokia pattvarka kaip ir pirmàjá kartà. Be ðios galimybës, valstybës vadovui Konsti-tucijoje (72 str.) numatyta galimybë „dviem mënesiams suspenduoti ástaty-mo paskelbimà“

172. Tokiø ágaliojimø neturi në vienas mûsø nagrinëjamø

valstybiø vadovas. Taèiau ir ði de jure Latvijos Prezidento galimybë prakti-koje gali pasitaikyti retai. Visø pirma taip yra todël, kad ðis ástatymo pa-skelbimo suspendavimas yra siejamas su suspenduojamo ástatymo patei-kimu visuotiniam referendumui. Esant ðioms aplinkybëms parlamentas,norëdamas iðvengti visuotinio referendumo, gali priimti ástatymà pakar-totinai, jei uþ já balsuos ne maþiau kaip 3/4 visø parlamento nariø. Kaiprodo Latvijos konstituciniø teisiniø santykiø praktika, Konstitucijos 72straipsnio valstybës vadovui teikiamais ágaliojimais dël realizavimo kaðtøbei politinio racionalumo naudojamasi nedaþnai. Tad ðios ðalies valstybësvadovo ágaliojimus vetuoti parlamento priimtus ástatymus reikëtø vertintitik remiantis Latvijos Respublikos Konstitucijos 71 straipsniu.

Vertindami Prancûzijos Prezidento ágaliojimus vetuoti Parlamentopriimtus ástatymus pastebëjome, jog net nacionalinë ðios ðalies doktrinaegzistuojantá veto vadina silpnuoju. Ðios ðalies konstitucija nenumato kva-lifikuotos daugumos balsuojant dël ástatymo pakartotinai. Panaðus prezi-dento atidedamojo veto áveikimo mechanizmas numatytas Rumunijos Res-publikos Konstitucijoje. Ðioje valstybëje, áveikiant Prezidento veto ir pri-imant ástatymà pakartotinai, Parlamentui nereikia surinkti kvalifikuotosbalsø daugumos. Kaip ir prancûziðkajame modelyje, èia pakanka papras-tosios visø deputatø balsø daugumos. Tad ið tikrøjø esant tvirtaiparlamentinei daugumai, Rumunijos Prezidentas gali tik vilkinti ástaty-mo ásigaliojimà.

172 http://www.uni–wuerzburg.de/law/lg00000_.html

99

Esmingai savo galia iðsiskiria prezidento veto teisë Lenkijos Respub-likoje. Ðios ðalies Konstitucijos 122 straipsnis suteikia valstybës vadovuigalimybæ motyvuotai perduoti ástatymà Seimui svarstyti ið naujo. Toliauminëtasis straipsnis numato, jog pakartotinai balsuojant dël ástatymo bû-tina, kad tam pritartø 3/5 parlamento deputatø dalyvaujant ne maþiaukaip 1/2 visø deputatø. Tad Lenkijos Konstitucijoje numatytà ðios ðaliesPrezidento veto teisæ galime vertinti kaip átakingà. Lenkijos valstybës va-dovo ágaliojimø negalime lyginti nei su Rumunijos, nei su Prancûzijosprezidentø ágaliojimais. Lenkijoje realizuoto stabdþiø ir atsvarø mecha-nizmo elementas – prezidento veto lygintinas su prezidento valdymo mo-delio (Jungtinës Amerikos Valstijos) poþymiais. Originali ðio kriterijausaspektu ir Slovënijos Respublika. Nors ji doktrinoje kartais ávardijama kaipðalis, kurioje egzistuoja miðri (pusiau prezidentinë) valdymo forma, pa-grindiniame ástatyme ðalies vadovui nenumatyti atidedamojo veto ágalioji-mai. Slovënijos Respublikos Prezidentas privalo pasiraðyti abiejø parla-mento rûmø priimtà ástatymà per aðtuonias dienas. Ðioje valstybëje pri-imti ástatymo projektà galima tik bendradarbiaujant abejiem parlamentorûmams – Nacionaliniam Susirinkimui bei Nacionalinei Tarybai (Slovë-nijos Konstitucijos 97 str. 1 d.).

Slovënijos, kaip ir Vokietijos, valdþiø sàrangos sistema nenumato irnesuteikia ðalies vadovui teisës vetuoti parlamento priimtus ástatymus. Es-tijos, Slovakijos, Vengrijos, Latvijos prezidentø veto tegali atidëti ástatymøásigaliojimà, nes pakartotinio balsavimo procedûra dël ástatymo analogið-ka pirmajam balsavimui. Bulgarijos ir Èekijos respublikø prezidentø ve-tuotas ástatymas priimamas pakartotinai balsuojant, jei jam pritaria nemaþiau kaip 1/2 visø parlamento nariø. Bet tai nëra kvalifikuota balsødauguma, bûtina norint áveikti Lenkijos ar Jungtiniø Amerikos Valstijøprezidentø nepasiraðytus – vetuotus ástatymus. Kadangi Bulgarijos ir Èe-kijos respublikose vykdomosios valdþios ágaliojimus ágyvendinti progra-mas gali gauti tik turëdamos parlamentø daugumø pritarimus, tokios po-litinës sistemos negali gyvuoti be tvirtos daugumos parlamente. Daugu-mos nebuvimas kelia rimtø abejoniø dël vykdomosios valdþios veiksmin-gumo, nes bûtent tokia dauguma sugeba garantuoti vykdomosios valdþiosnenutrûkstamà veiklà. Gali bûti laikina padëtis, kol nesusiformuoja naujadauguma, todël ðiø ðaliø prezidento veto galima vertinti kaip nepakanka-mà daryti átakà parlamento priimtiems ástatymams.



100

Ðiame kontekste ryðkiai iðsiskiria Lenkijos Respublikos Prezidentoágaliojimai vetuoti parlamento priimtus ástatymus. Tai ágaliojimai, kurietam tikra prasme leistø diskutuoti dël kitokios nei parlamentinë valdymoformos buvimo. Taèiau teorinëje darbo dalyje, diskutuodami dël kriteri-jø, bûdingø valdymo formoms, tipologijos nustatëme, jog veto teisæ ver-tinsime kaip prezidentinei valdymo formai bûdingà kriterijø tik kartu suvyriausybës politine neatskaitomybe parlamentui. Lenkijoje vyriausybë po-litiðkai atskaitinga parlamentui, todël ðio kriterijaus tokia raiðka Lenkijoskonstitucinëje sistemoje neduoda pagrindo Lenkijos valdymo formà trak-tuoti kitaip nei parlamentinæ

173.

Valstybës vadovo ágaliojimus paleisti parlamentà (mes já priskyrë-me prie papildomø kriterijø) reikëtø vertinti kaip reikðmingà stabdþiø iratsvarø mechanizmo elementà, numatantá veiksmingas poveikio priemo-nes ástatymø leidþiamajai institucijai. Taèiau net grieþtasis valdþiø padali-jimo modelis (Jungtinës Amerikos Valstijos) nenumato valstybës vadovuiágaliojimø paleisti parlamentà, nors doktrinoje ðalis ir vadinama preziden-tinio valdymo. Prancûzijos Respublikos Prezidentas, kaip jau buvo minë-ta anksèiau, turi de facto neribotus ágaliojimus spræsdamas NacionalinioSusirinkimo (þemøjø parlamento rûmø) paleidimo klausimà.

Reikia atkreipti dëmesá, jog nagrinëjamø Vidurio ir Rytø Europosvalstybiø prezidentai gali naudotis konstituciniais ágaliojimais paleisti na-cionalinius parlamentus. Ðiuos ágaliojimus grieþtai ir tiksliai reglamen-tuoja ðaliø pagrindiniai ástatymai – konstitucijos. Taèiau ðios prezidentøteisës visose mûsø nagrinëjamose ðalyse nulemtos aplinkybiø, kurioms esantðalies vadovas gali pasinaudoti ðia teise. Ðtai Bulgarijos Respublikos Kon-stitucijos 99 straipsnio 5 punktas numato galimybæ Prezidentui paleistiNacionaliná Susirinkimà tik kai Prezidentas nesutaria su vyriausybe. ÐaliesNacionalinis Susirinkimas turi tris kartus ið eilës nepatvirtinti Prezidentosiûlomo kandidato á Ministrus Pirmininkus. Tik tokiomis aplinkybëmis

173 „1) The government in the political sense comes from the parliament and has its

political support. 2) The government is appointed and functions on the basis of the confidenceconferred on it by parliamentary majority“. Mojak R. Legal, Systemic, and Political Mecha-nismus of Forming a Government in Poland (Prolegomenia) // Przenlànd Sejmowy.Dwumiesiæcznik. 2002. Rok X, 5(52). P. 55.

101

ðios valstybës vadovas ágyja galimybæ pasinaudoti minëtais ágaliojimais.Tad ðie de jure ágaliojimai tik teoriðkai ásivaizduojami de facto kontekste,nes kitos tos paèios Konstitucijos normos apriboja Bulgarijos Prezidentoteisæ skirti Ministru Pirmininku asmená, nesusijusá su politine daugumaNacionaliniame Susirinkime. Tad konstitucinë praktika, kai parlamentastris kartus netvirtina kandidato á Ministrus Pirmininkus parlamentinësdaugumos palaikymà turinèio atstovo (tik toká gali siûlyti ðalies vadovas),sunkiai ásivaizduojama. Labai panaðiai ribojamus ágaliojimus turi ir kitøðaliø vadovai – prezidentai. Visø devyniø Vidurio ir Rytø Europos kraðtøvadovai konstitucijose turi de jure reglamentuotus ágaliojimus sutrumpin-ti ástatymø leidþiamøjø institucijø veiklos laikà ir paskelbti pirmalaikiusparlamentø rinkimus, taèiau në vienas valstybës vadovas negali to padary-ti nevarþomai. Ðtai Vengrijos Respublikos Prezidentas gali paleisti Parla-mentà (Konstitucijos 27 str.) tik esant nesutarimø tarp Parlamento ir Vy-riausybës, taip pat jeigu iðkyla neiðsprendþiamø nesutarimø skiriant vy-riausybës vadovà. Nesutarimø galimybë tarp Vengrijos Respublikos vyk-domosios ir ástatymø leidþiamosios valdþios, kaip ir Bulgarijoje, yra dau-giau teorinë nei praktiðkai galima

174. Visø pirma dël to, jog vyriausybë,

kurios egzistencijai bûtina parlamento parama, neeskaluos dirbtiniø kon-fliktø su ástatymø leidþiamàja institucija. Ðià aplinkybæ puikiai iliustruojaðios ðalies valstybës institucijø tarpusavio sugyvenimo praktika – iki ðiolnë vienà kartà tokie nesutarimai netapo pagrindu prezidentui paleisti par-lamentà. Panaðius prezidento ágaliojimø apribojimus paleisti parlamentànumato Slovakijos Respublikos Konstitucija (102 str. d) p.). Vyriausybiøformavimo krizës yra prielaida paleisti þemutinius Èekijos Respublikosparlamento rûmus (Èekijos Konstitucijos 35 str.) bei Estijos RespublikosValstybës Susirinkimà (Estijos Konstitucijos 89 str.). Kiek kitokie (bet neið esmës skirtingi) ágaliojimai suteikti Latvijos Respublikos Prezidentui(1922 m. Konstitucija). Ðios ðalies pagrindinis ástatymas (Latvijos Konsti-tucijos 48 str.) suteikia valstybës vadovui ágaliojimus teikti Seimo paleidi-mo klausimà visuotiniam referendumui. Taèiau galimybæ Latvijos Res-publikos Prezidentui piktnaudþiauti ðiais ágaliojimais reikðmingai riboja

174 Constitutional Watch. Hungary // East European Constitutional Review. Buda-

pest, 1997. N. 1. P. 14–17.



102

ir Konstitucijos 50 straipsnis, numatantis pareigà atsistatydinti ðalies va-dovui, jei referendumo metu pilieèiai nepritartø parlamento paleidimoidëjai. Apibendrindami galime teigti, kad nacionalinës konstitucijos kaipparlamento paleidimo prielaidas nurodo vyriausybës formavimo proble-mas arba vyriausybiø nesutarimo su parlamentais atvejus. Taèiau aiðkin-damiesi vyriausybës atskaitomybës parlamentui aspektus (kai valdymo for-ma parlamentinë) tvirtinome, kad tokios konfliktinës aplinkybës galimos,taèiau ið tikrøjø maþai tikëtinos. Sunku ásivaizduoti de facto situacijà, kadparlamentø pasitikëjimo garantijomis gyvuojanèios vyriausybës ignoruo-tø ástatymø leidþiamàsias institucijas (vyriausybës veiklos ðaltinius). Taigiðiais ágaliojimais prezidentai gali pasinaudoti tik esant konfliktinëms ap-linkybëms tarp konstituciniø teisiniø santykiø subjektø, o tokia santykiøraida vis dëlto nekeièia prezidento ágaliojimø vyriausybës atþvilgiu.

Prezidentø ágaliojimai paleisti parlamentus yra suformuluoti Ru-munijos, Slovakijos, Lenkijos valstybiø konstitucijose. Nors ðios ðalys dok-trinose kartais priskiriamos valstybëms, kurioms bûdingas miðrus (pusiauprezidentinis) valdymo modelis, taèiau ðio kriterijaus aspektu në vienas iððiø trijø valstybiø vadovø neturi ágaliojimø, analogiðkø Prancûzijos Prezi-dento ágaliojimams. Rumunijos Respublikos Konstitucija (89 str. 1 d.)nurodo tikslias aplinkybes, kuomet Prezidentas gali pasinaudoti ðiais ága-liojimais. Pagrindinis ðalies ástatymas reikalauja, kad Prezidentas prieð pa-leisdamas parlamento þemuosius rûmus konsultuotøsi su abiejø parla-mento rûmø pirmininkais bei parlamentiniø grupiø lyderiais. Be to, Kon-stitucija numato, jog parlamentas turi teigiamai balsuoti dël nepasitikëji-mo Rumunijos vyriausybe. Tik esant ðioms aplinkybëms ðalies vadovaságyja teisæ paleisti þemutinius parlamento rûmus. Analizuodami aplinky-bes, kurioms esant galima paleisti parlamentà, reikia pripaþinti Rumuni-jos parlamento reikðmingumà galint iðvengti pirmalaikiø rinkimø. Lenki-jos Respublikos Prezidento ágaliojimai spæsti krizes paleidþiant parlamen-tà taip pat labai skiriasi nuo Prancûzijoje ágyvendinto stabdþiø ir atsvarømechanizmo. Lenkijos Respublikos 1997 m. Konstitucija numato ðaliesvadovui galimybæ, esant tam tikroms aplinkybëms, paleisti þemutiniusparlamento rûmus – Seimà (Lenkijos Konstitucijos 98, 144 (3), 155 str.).Kaip ir anksèiau minëtuose modeliuose, vyriausybës formavimo aplinky-bës Lenkijoje gali tapti pagrindu ðalies vadovui paleisti Seimà (þemutinius

103

parlamento rûmus). Ðios aplinkybës tiksliai ávardijamos 154–155 Konsti-tucijos straipsniuose. Valstybës vadovui galimybë paleisti Seimà (sutrum-pinti Seimo darbo veiklà) atsiranda, kai Seimas (Konstitucijos 154(3) str.)nepajëgia pats (be Prezidento) iðrinkti naujo Ministrø Tarybos Pirminin-kà ir garantuoti jo vadovaujamai vyriausybei paramà. Aplinkybës, kai par-lamentas nesugeba pats iðrinkti ministro pirmininko, susiklosto gana re-tai. Nuo 1997 m. në karto nesusiklostë panaði konstituciniø teisiniø san-tykiø praktika. Kaip ir Lenkijoje, Slovënijos Respublikos Prezidentas tikkelis kartus parlamentui nepatvirtinus jo siûlomo Ministro Pirmininkokandidatûros ágyja teisæ pasinaudoti galimybe paleisti Nacionaliná Susi-rinkimà (Konstitucijos 111 str.). Taèiau praktika rodo, jog ðiose valsty-bëse ðalies vadovas yra priverstas derinti premjero kandidatûrà su parla-mento politine dauguma.

Lygindami mûsø pasirinktøjø valstybiø prezidentø ágaliojimus pa-leisti ástatymø leidþiamàsias institucijas pastebime, kad visi prezidentai(iðskyrus Latvijos Respublikos prezidentà) turi de jure ágaliojimus, átvir-tintus ðaliø konstitucijose, paleisti nacionalinius parlamentus. Taèiau dejure sàlygotumas galimybæ prezidentams pasinaudoti tais ágaliojimais defacto padaro sunkiai ágyvendinamus. Prezidentø ágaliojimø valdþios insti-tucijø tarpusavio teisiniø santykiø srityje negalime vertinti kaip pakanka-mø, kad galëtume tose ðalyse egzistuojanèias valdymo formas vadinti mið-riomis (pusiau prezidentinëmis).

Valstybiø vadovø ágaliojimus vadovauti vyriausybëms teorinëje da-lyje ávardijome kaip papildomà kriterijø. Taèiau jie savo turiniu ir raiðkosávairove yra vienas ryðkiausiø valdþios institucijø tarpusavio teisiniø santy-kiø charakteristikos elementø. Taip yra todël, jog doktrinoje nëra vienosnuomonës nei dël paèio kriterijaus reikðmingumo apibûdinant valdymoformà, nei kaip turëtø pasireikðti ðis kriterijus, jeigu já pripaþintume. Dis-kutuojama dël to, pakanka ar nepakanka moraliniø imperatyvø (de facto),kuriais ðalies vadovas gali daryti átakà vykdomajai valdþiai taip, kad taigalëtume vertinti kaip vadovavimà vyriausybei. O jei bûtini teisiniai ága-liojimai, kokie ir kokio masto. Teorinëje dalyje susitarëme, kad valstybësvadovø ágaliojimai ðaukti ir vadovauti vyriausybës posëdþiams, daryti áta-kà vyriausybës sprendþiamø klausimø darbotvarkei yra poþymiai, á ku-riuos atsiþvelgdami teigsime, jog ðalies vadovas vadovauja vyriausybei. Minë-



104

tø ágaliojimø apribojimai bus pagrindas abejoti prezidentø galiomis va-dovauti vykdomajai valdþiai. Iðanalizavus 5 lentelës duomenis galima teigti,kad ðis kriterijus skirtingose ðalyse pasireiðkia labai ávairiai. Kai kurioseðalyse – Estijos Respublikoje (Konstitucijos 78 str.), Vengrijos Respubli-koje (Konstitucijos 29–32 str.) ir Bulgarijos Respublikoje (Konstitucijos108 str. 2 d.) nëra numatytos galimybës ðaliø vadovams vadovauti vyriau-sybëms. Èia prezidentai turi ágaliojimus tik vyriausybiø formavimo laiko-tarpiu. Gavusios parlamentø ágaliojimus, vyriausybës veikia autonomiðkainuo prezidentø ir yra atskaitingos tik ástatymø leidþiamajai institucijai.Galimybës vadovauti vyriausybës posëdþiams ar numatyti vyriausybës dar-botvarkæ, o tuo labiau balsuoti vyriausybës posëdþiuose minëtø ðaliø kon-stitucijos prezidentams nenumato. Kitoks santykiø modelis numatytasÈekijos, Slovakijos bei Latvijos Respublikø konstitucijose. Èekijos Res-publikos Konstitucijos 64 straipsnio 2 punkte átvirtinta, jog Prezidentasturi teisæ dalyvauti Vyriausybës posëdþiuose, gauti ataskaitas ið Vyriausy-bës bei jos nariø ir diskutuoti visais Vyriausybës kompetencijos klausi-mais. Tad remiantis Èekijos Konstitucija Prezidentas vyriausybës posë-dþiuose dalyvauja nereguliariai, taip pat pagrindinis ðalies ástatymas ne-numato galimybës valstybës vadovui pirmininkauti ar balsuoti vyriausy-bës posëdþiuose. Slovënijos Respublikoje nëra de jure numatyta Preziden-tui kokias nors bûdais daryti átakà (dalyvaujant jos posëdþiuose, numa-tant jos dienotvarkæ) jau veikianèiai ir turinèiai parlamento pasitikëjimàvyriausybei

175. Slovakijos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio (r)

175 1997 m. Laimëjusios rinkimus á Slovënijos Respublikos Parlamentà Liberaliosios

demokratinës partijos (Liberal Democratic Party) lyderis J. Drnovsekas (Drnovsek) derëjosi sukitø partijø, laimëjusiø vietø Nacionaliniame Susirinkime, vadovais dël naujosios Vyriau-sybës ir Ministro Pirmininko kandidatûros. Slovënijos Respublikos Prezidentas M. Kuèanas(Kucan), susiformavus naujai partijø koalicijai, pavedë J. Drnovsekui formuoti naujà Slovë-nijos Respublikos Vyriausybæ, kuri per 15 dienø nuo Prezidento pavedimo dienos turëjopristatyti naujosios Vyriausybës sudëtá Nacionaliniam Susirinkimui (Parlamentui). Taigivienareikðmë Vyriausybës (vykdomosios valdþios grandis) atskaitomybë Parlamentui (ástaty-mø leidþiamoji valdþios grandis). Tad lygindami Slovënijos ir Prancûzijos prezidentø ágalio-jimus (valdymo formoms bûdingø kriterijø aspektu) formuojant vyriausybes turime pripaþin-ti, kad neabejotinai V Respublikos valstybës vadovas turi didesnæ galimybæ de jure skiriantpremjerà elgtis savarankiðkai Parlamento atþvilgiu. Constitutional Watch. Slovenija //East European Constitutional Review. Budapest, 1997. N. 1. P. 30–31.

105

punktas átvirtina kiek platesnius ágaliojimus: Prezidentas turi teisæ daly-vauti vyriausybës posëdþiuose, pirmininkauti jiems ir reikalauti Vyriausy-bës bei jos nariø atskaitomybës. Latvijos Respublikos Konstitucija numa-to ðalies vadovui ne tik galimybæ ðaukti Kabineto posëdþius, bet ir nusta-tyti ðiø posëdþiø darbotvarkæ (Latvijos Konstitucijos 46 str.). Dalyvauda-mas Kabineto posëdþiuose, Prezidentas pats sprendþia, kokius klausimusnagrinës vyriausybë. Ðiuo poþiûriu Èekijos prezidentas, turëdamas ágalio-jimus dalyvauti vyriausybës posëdyje, negali daryti átakà nagrinëjamomsproblemoms.

Ribotos valstybiø vadovø galimybës vadovauti nacionalinëms vy-riausybëms numatytos Lenkijos ir Rumunijos Konstitucijose. Kitaip neiprancûziðkajame modelyje, Rumunijos Prezidentas neápareigotas dalyvautivisuose vyriausybës posëdþiuose. Atvirkðèiai, Konstitucijos 87 straipsnisdeklaruoja, jog ðalies vadovas gali dalyvauti vyriausybës posëdþiuose, ku-riuose diskutuojama „nacionaliniø interesø klausimais, kuriuos sudaro uþ-sienio politika, nacionalinës gynybos klausimai, visuomeninës tvarkos uþ-tikrinimo reikalai ir Ministro Pirmininko praðymu nagrinëjant kitas pro-blemas“

176. Tais atvejais, kai ðalies prezidentas dalyvauja vyriausybës po-

sëdyje, jis turi ágaliojimus pirmininkauti juose (Rumunijos Konstitucijos87 str. 2 d.). Tad Rumunijos Prezidento dalyvavimas priklauso nuo te-matikos, kuri turi atitikti Konstitucijoje numatytas aplinkybes arba nuoMinistro Pirmininko, kuris gali papraðyti valstybës vadovo dalyvauti to-kiame vyriausybës posëdyje. Kadangi aplinkybiø sàraðas, kurioms esantvalstybës vadovas gali dalyvauti vyriausybës posëdyje, yra ribotas, paèiàgalimybæ de jure reikëtø vertinti nuosaikiai. Panaðius ribojimus LenkijosPrezidentui dalyvauti vyriausybës posëdþiuose nurodo Lenkijos Respubli-kos Konstitucija. Ðalies pagrindinio ástatymo 141 straipsnyje nurodyta,jog svarbiausiais valstybës gyvenimo klausimais Respublikos Prezidentasgali ðaukti Kabineto Tarybos (Radæ Gabinetove) posëdá, kurá sudaro Mi-nistrø Taryba ir Prezidentas. To paties Konstitucijos 141 straipsnio 2dalis imperatyviai papildo, jog ðiai Kabineto Tarybai (Radæ Gabinetove)nepriklauso Ministrø Tarybos kompetencijai priskirti klausimai. Tai tei-sës norma, nukreipianti á Lenkijos Respublikos Konstitucijos VI skyriø




106

„Ministrø Taryba ir Vyriausybinë administracija“, kuriame konkretizuo-jamos Ministrø Tarybos institucijos kompetencijos ribos. Ðio skyriaus 146straipsnis iðvardija Ministrø Tarybos ágaliojimus. Tai uþsienio ir vidauspolitikos, biudþeto, saugumo ir kiti klausimai. Ávertinæ Lenkijos Respub-likos Ministrø Tarybos kompetencijos ribas turime konstatuoti, jog Kabi-neto Tarybai, kuriai pirmininkauja ðalies prezidentas, telieka galimybëpriimti sprendimus ekstremaliomis situacijomis (stichinës nelaimës, tarp-tautiniø konfliktø grësmës ir pan.). Tokiø ágaliojimø nereikëtø suprastikaip nuolatinio valstybës vadovo dalyvavimo vykdomosios valdþios – vy-riausybës veikloje. Tad nenuostabu, jog dr. R. Mojakas Lenkijos Respub-likos valdymo formà ávardija kaip parlamentinæ sistemà

177.

Lygindami prezidentø ágaliojimus vadovauti vyriausybëms paste-bime, kad në vienoje mûsø nagrinëjamoje Vidurio ir Rytø Europos vals-tybëje nëra modelio, kuriame ðalies vadovas vadovautøsi tokiais ágaliojimaiskaip Prancûzijos Respublikos Prezidentas. Nors ðio kriterijaus raiðkos ávairo-vë gana didelë, vis dëlto tai tik papildomas valdymo formos kriterijus.

Referendumas yra tiesioginës demokratijos institutas. Taèiau tokssprendimø priëmimo ir klausimø atsakymo bûdas turi ir akivaizdþiø trû-kumø. Referendumas nëra pigus ir operatyvus metodas, taip pat referen-dume iðreiðkiamas tik teigiamas arba neigiamas poþiûris á vienà ar kitàklausimà. Tad referendumo problemiðkumas, tai jau minëta, iðryðkëja,kai tenka iðsakyti nuomonæ dël konstitucijos ar ástatymo projekto, kurásudaro ne viena teisës norma, o vientisa normø sistema. Gal todël Vokie-tijos Federacinëje Respublikoje, JAV referendumai nëra populiarûs ir ðiøðaliø valstybiø vadovams nenumatyta galimybë juos inicijuoti. Kitø ðaliøteisës sistemose numatyta galimybë ðalies vadovui inicijuoti tokias proce-dûras. Ðtai Slovakijos Respublikos Konstitucijoje (102 str. m) d.) átvirtin-ta, jog valstybës prezidentas „inicijuoja referendumus“. Taèiau tos paèiosKonstitucijos 95 straipsnis numato sàlygas, kurioms esant valstybës va-dovas gali realizuoti Konstitucijos 102 straipsnio ágaliojimus. Pagrindi-niame ástatyme numatytos dvi sàlygos. Turi bûti pilieèiø valia, paremta

177 „The functioning of the parliementary system in Poland (…)“: Mojak R. Legal,

Systemic, and Political Mechanismus of Forming a Government in Poland (Prolegome-nia) // Przenlànd Sejmowy. Dwumiesiæcznik. Rok X, 5(52), 2002. P. 55.

107

350 000 ðalies pilieèiø paraðais, arba Nacionalinës Tarybos (Parlamento)rezoliucija. Tad galimybës prezidentui vienasmeniðkai paskirti referendu-mo datà ar suformuluoti klausimà Konstitucija nenumato.

Apie Latvijos Respublikos Prezidento ágaliojimus ðaukti referendu-mus jau buvo kalbëta anksèiau. Latvijoje gali bûti rengiami referendumai,kuriuose pilieèiai gali pritarti arba nepritarti prezidento siûlymui paleistiparlamentà arba Prezidento suspenduotam ástatymui. Taèiau tokia teisi-niø santykiø praktika nëra daþna, todël tik 1998 m. Latvijai teko pasinau-doti tokiomis Prezidento galiomis. Ðalies Prezidentas G. Ulmanis suspen-davo Latvijos Seimo priimtà Pilietybës ástatymà

178. Visuotiniame referen-

dume buvo sprendþiama pilietybës suteikimo vaikams asmenø, po 1945m. atvykusiø gyventi á Latvijos Respublikà. Reikðminga tai, jog LatvijosKonstitucijos 73 straipsnis nurodo visuomeninio gyvenimo sritis, kuriøklausimais rengti referendumà draudþiama. Tai klausimai, susijæ su (a)biudþetu, (b) mokesèiais, (c) muitais, (d) geleþinkelio mokesèiø tarifu, (e)karo tarnyba, (f) karo ir taikos paskelbimu, (e) mobilizacija ir demobiliza-cija, (f) tarptautinëmis sutartimis.

Ribotus ágaliojimus referendumo inicijavimo klausimu valstybës va-dovui suteikia Vengrijos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis. Ði teisësnorma prezidentui suteikia tik referendumo iniciatyvos teisæ. Paskelbimoteisæ turi vienintelë institucija valstybëje – Vengrijos Parlamentas (Kon-stitucijos 28 C str. 3, 4 d.). O Konstitucijos 28 C straipsnio 5 punktasriboja net parlamento ágaliojimus ðioje veiklos srityje, numatydamas vi-suomeniniø santykiø sritis, kuriose kylanèiø problemø negalima spræstireferendumo bûdu. Kaip ir Latvijos Konstitucija, Vengrijos RespublikosKonstitucija (28 C str.) nurodo visuomeniniø santykiø sritis, kur referen-dumai (kaip sprendimø priëmimo bûdai) negalimi. Konstitucija drau-dþia rengti referendumus dël (a) biudþeto, (b) mokesèiø, (c) muitø, (d)parlamento ágaliojimø ir jo paleidimo, (e) vyriausybës programos, (f) karoir nepaprastosios padëties paskelbimo, (g) kariuomenës panaudojimo uþ-sienyje ir ðalies viduje, (h) vietos savivaldos institucijø ágaliojimø ir jøpasibaigimo, amnestijos. Tad klausimø, kurie galëtø bûti sprendþiamireferendumo – tiesioginës demokratijos bûdu, nëra daug.

178 Constitutional Watch. Latvia // East European Constitutional Review. N. 3.

Budapest, 1998. P. 16–19.



108

Beveik tokia pat padëtis Bulgarijos Respublikoje. Ðios ðalies Konsti-tucijoje, kaip ir Vengrijos Respublikos pagrindiniame ástatyme, nurody-tos problemos, kurios negali bûti sprendþiamos referendume. BulgarijojePrezidentui suteikta tik iniciatyvos teisë, o sprendimà (Bulgarijos Konsti-tucijos 84 str. 5 d.) dël referendumo pravedimo gali priimti tik BulgarijosRespublikos Nacionalinis Susirinkimas (parlamentas).

Lenkijos ir Rumunijos respublikø prezidentai taip pat be kitø vals-tybës institucijø pritarimo negali skelbti referendumø. Rumunijos pa-grindinio ástatymo 90 straipsnis skelbia, jog Prezidentas po konsultacijø suParlamentu svarbø nacionaliniams interesams klausimà gali pateikti visuo-tiniam referendumui. Ði teisës norma átvirtina du apribojimus: pirma,reikalavimà turëti Pralamento pritarimà; antra, klausimas teikiamas refe-rendumui, turi atitikti nacionalinio intereso sàvokà. Jei ðio reikalavimo bû-tø galima iðvengti sumaniai interpretuojant sàvokos nacionalinis interesasturiná, reikalavimas turëti Parlamento pritarimà yra rimta teisinë kliûtisreferendumui ávykti. Lenkijos Prezidento ágaliojimai ðioje veiklos srityjetaip pat vertintini tik kaip iniciatyvos teisë. Konstitucijos 125 straipsnisátvirtina, kad Prezidentas gali paskirti referendumà, bet tokiam þingsniuituri bûti gautas Senato (aukðtieji Lenkijos Respublikos parlamento rû-mai) sutikimas

179. Ðis sutikimas gali bûti iðreikðtas ne maþiau kaip 1/2

visø Senato nariø balsø, jeigu tokiame balsavime dalyvavo ne maþiau nei1/2 visø Senato nariø. Kitos Vidurio ir Rytø Europos valstybës – Slovëni-jos Respublikos Prezidentas neturi net tokiø ágaliojimø, kokiais gali vado-vautis Lenkijos, Rumunijos prezidentai. Ðios ðalies Konstitucijoje nenu-matyta Prezidento galimybë net inicijuoti referendumà. Kaip referendu-mo iniciatyvos ir paskelbimo subjektà Slovënijos Konstitucija (90 str.)nurodo tik Slovënijos Respublikos parlamentà.

Iðkilus ekstremalioms valstybës gyvavimo aplinkybëms, kai kuriøvalstybiø vadovai turi teisëtà galimybæ naudotis nepaprastaisiais (ypatin-gaisiais) ágaliojimais, kurie, kaip manoma, turi padëti valstybës vadovuioperatyviau ir efektyviau reaguoti á iðkilusias problemas. Taèiau doktrino-se plaèiai diskutuojama problema, ar tokie ágaliojimai yra demokratiðkosvalstybës atributas, ar jie atitinka valdþiø padalijimo principo reikalavi-

179 Constitutional Watch. Poland // East European Constitutional Review. Buda-

pest, 1998. N. 3. P. 24–27.

109

mus. Gal todël kai kuriose ðalyse net ir iðkilus ekstremalioms valstybësraidos aplinkybëms nëra numatytos prezidentams galimybës pasinau-doti nepaprastaisiais ágaliojimais. Tokiø ágaliojimø neturi Latvijos Res-publikos bei Èekijos Respublikos prezidentai. Kitose ðalyse valstybiøvadovai, neturëdami ágaliojimø patys, turi galimybæ kreiptis á parlamen-tus ir jiems siûlyti ávesti apsiausties, karo ar nepaprastàjà padëtá. Tokiøiniciatyvø galimybæ ðalies Prezidentui numato Estijos Respublikos Kon-stitucija (65 str. 5 d. ir 86 str.). Tik galimybæ Prezidentui pasiûlyti par-lamentui ávesti karo padëtá numato ir Bulgarijos Respublikos Konstitucija(84 str. 12 d.). Ði teisës norma átvirtina, kad Ministrø Taryba Prezidentosiûlymu gali paskelbti karo ar nepaprastàjà padëtá visoje ðalyje arba josdalyje. Taigi Bulgarijos Konstitucija suteikia ágaliojimus ávesti karo ar ne-paprastàjà padëti tik kolegialiai institucijai – ðalies vyriausybei. Kiek ki-taip nepaprastoji padëtis gali bûti ávesta Slovakijos Respublikoje. Èia pa-grindinis ástatymas ápareigoja vyriausybæ siûlyti valstybës vadovui ávestikaro padëtá. Be vyriausybës iniciatyvos Prezidentas negali vienasmeniðkaipriimti tokio sprendimo (Slovakijos Konstitucijos 102 str. k.). Taèiau ne-paprastàjà padëtá Prezidentas gali skelbti remdamasis konstituciniu ásta-tymu, numatanèiu tokius ágaliojimus (Slovakijos Konstitucijos 102 str.l.). Panaðius ágaliojimus prezidentui apibrëþia Vengrijos Respublikos Kon-stitucija. Teisë skelbti karo ar nepaprastàjà padëtá yra suteikta parlamen-tui (Konstitucijos 19 str. I.). Tik tuomet, kai ðalies parlamentas negaliatlikti savo pareigø, teisæ naudotis tokiais ágaliojimais ágyja RespublikosPrezidentas.

Prancûzijos Prezidento nepaprastuosius ágaliojimus ir jø apimtisávertinome kaip gana didelius. Dël tokiø ágaliojimø demokratiðkumo visaipagrástai diskutuojama. Prancûzijos Respublikos Prezidentui suteikti ága-liojimai netapatûs Lenkijos bei Rumunijos valstybiø vadovø ágaliojimams.Rumunijos Respublikos pagrindinis ástatymas numato, jog ðalies Prezi-dentas gali paskelbti apsiausties arba ypatingàjà padëtá visoje ðalyje arbajos dalyje, bet kad toji padëtis galiotø, valstybës vadovas per penkias die-nas turi gauti Parlamento pritarimà. O Konstitucijos 93 straipsnio 2 dalisreikalauja, kad paskelbus apsiaustá ar nepaprastàjà padëtá per 48 valandasturi bûti suðaukta Parlamento sesija. Ji privalës vykti visos apsiausties arnepaprastosios padëties metu. Tad Rumunijos Prezidento galimybæ nau-



110

dotis nepaprastaisiais ágaliojimais ne tik reglamentuoja teisës normos, betir grieþtai kontroliuoja ástatymø leidþiamoji valdþia. Naujoji 1997 m. Len-kijos Respublikos Konstitucija nenumato Prezidentui galimybës turëti ypa-tingus ágaliojimus (Konstitucijos 141 str.). Ðioje valstybëje prezidentasgali ypatingais atvejais ðaukti Kabineto Tarybos posëdá, kuris priims spren-dimus kaip kolegiali valdþios institucija. Slovënijoje ágyvendintas modelisprimena mûsø minëtàjá Vengrijos modelá. Slovënijos Respublikos Konsti-tucijos 92 straipsnis numato ágaliojimus, kuriais vadovaudamasis Prezi-dentas gali paskelbti karo ar ypatingàjà padëtá tik tuomet, kai valstybësParlamentas dël ekstremaliø situacijø negali to padaryti pats. Teisë ávestiypatingàjà arba karo padëtá Slovënijoje ávardijama kaip parlamento teisë,kurià jis gali ágyvendinti tik vyriausybës siûlymu.

Ryðkiai iðsiskiria Prancûzijos Prezidento nepaprastieji ágaliojimai.Tokiø ágaliojimø neturi në vienos mûsø aptariamos valstybës vadovas. Di-delës dalies prezidentø de jure galimybë naudotis nepaprastaisiais (ypatin-gaisiais) ágaliojimais arba nenumatyta ið viso, arba ið esmës ribojama par-lamentø ir vyriausybiø ágaliojimais. Tad ðio kriterijaus raiðka Vidurio irRytø Europos valstybëse tik paryðkina parlamentiniø valdymo formø spe-cifikà.

Teorinëje darbo dalyje prezidento rinkimø tvarkà vertinome kaippapildomà kriterijø, kuris nëra bûdingas valdymo formai, bet suteikia jaitam tikros nacionalinës specifikos. Pripaþinome, kad ágaliojimø valstybësvadovui suteikimo metodas negali turëti átakos konstitucijose numatytøprezidentø ágaliojimø apimèiai. Mûsø nagrinëjamø Vidurio ir Rytø vals-tybës vadovø rinkimø tvarkai turi átakos tiek vakarø patirties recepcija,tiek ir sava istorinë patirtis, tad ji yra gana ávairi.

Latvijos Respublikoje (Konstitucijos 35 str.), Èekijos Respublikoje(Konstitucijos 54 str. 2 d.), Vengrijos Respublikoje (Konstitucijos 29 str.A.) prezidentø rinkimø funkcijas vykdo ðaliø ástatymø leidþiamosios ins-titucijos – nacionaliniai parlamentai. Vengrijos Respublikoje 1995 m.vyko nacionalinis referendumas, kuriame norëta suþinoti visuomenës nuo-monæ dël galimybës valstybës vadovà – prezidentà rinkti visuotiniø rinki-mø bûdu. Rinkëjai nepritarë tokiems pokyèiams, todël Vengrijos Res-publikos Prezidento rinkimø tvarka liko nepakeista. Slovakijos Respubli-kos 1992 m. Konstitucija (101 str.) numatë, jog ðalies vadovà renka ásta-

111

tymø leidþiamoji institucija – Nacionalinë Taryba. Taèiau visuomeneiiðreiðkus pageidavimà Prezidentà rinkti visuotiniuose rinkimuose, buvokeièiama Konstitucija, t. y. jos 101 straipsnis. Pakeitus pagrindiná ðaliesástatymà bei kitus norminius aktus, reglamentuojanèius prezidento rinki-mø tvarkà, atsirado galimybë Slovakijos pilieèiams patiems rinkti ðaliesvadovà.

Bulgarijos Respublikos Prezidentas renkamas visuotiniuose rinki-muose (Bulgarijos Konstitucijos 93 str.). Taèiau ði aplinkybë nesutrukdëBulgarijos Konstitucijos kûrëjams egzistuojantá modelá ávardyti parlamen-tine respublika. Taigi galime tvirtinti, kad net paèioje Bulgarijos Konsti-tucijoje Prezidento rinkimø bûdas nevertinamas kaip bûdingas valdymoformos kriterijus. Panaðios pozicijos laikomës ir mûsø darbe – valdymoformà apibûdina tik ðalies vadovø ágaliojimai.

Netradicinë Prezidento rinkimø tvarka numatyta Estijos Respubli-koje. Ðios ðalies Konstitucijos 79 straipsnyje átvirtinta, kad Prezidentà renkaParlamentas. Jei ástatymø leidþiamoji institucija per tris rinkimø turusnesugeba iðrinkti ðalies vadovo, ágaliojimai rinkti prezidentà atitenka spe-cialiai rinkëjø kolegijai, sudarytai ið parlamento nariø ir vietos savivaldosinstitucijø iðrinktø atstovø. Estijoje numatyta procedûra yra tam tikraisaspektais panaði á Vokietijos Prezidento rinkimø procedûrà. Ðioje klasiki-nëje parlamentinëje respublikoje ðalies vadovà renka specializuota institu-cija – Federalinis Konventas (Vokietijos Pagrindinio Ástatymo 54 str.),kuris vienintelis turi ágaliojimà iðrinkti ðalies vadovà – Vokietijos FederalináPrezidentà. Ðià kolegialià institucijà sudaro Bundestago (Bundestag) nariaibei nariai, kuriuos renka valstybës þemiø parlamentai landtagai (Landtag).

Rumunijos ir Lenkijos prezidentai renkami visuotiniuose rinkimuose(Rumunijos Konstitucijos 81 str.; Lenkijos Konstitucijos 127 str.). Slovë-nijos prezidentas (Konstitucijos 103 str.) taip pat renkamas tiesioginiuoserinkimuose.

Teorinëje darbo dalyje aptarëme, kad parlamento rinkimø sistemagali turëti átakos bûsimo parlamento veiksmingumui, ir padarëme iðvadà,jog valstybiø parlamentai veiksmingesni valstybëse, kuriose taikoma ma-þoritarinë (daugumos) rinkimø sistema. Nagrinëjamø Vidurio ir Rytø Eu-ropos valstybiø rinkimø sistemos ávairove nepasiþymi ir yra panaðios. Vy-raujanti rinkimø sistema yra proporcinë. Tik Vengrijoje ádiegta miðri rin-



112

kimø sistema, primenanti Vokietijoje egzistuojanèià praktikà. Visose ki-tose mûsø minëtose valstybëse taikomos proporcinës rinkimø sistemos.Tokios vyraujanèios rinkimø sistemos verèia abejoti ðiø ðaliø parlamentøveiksmingumu atliekant ástatymø leidþiamajai institucijai bûdingas funk-cijas. Taèiau norminiuose aktuose numatyti uþtveriamieji procentiniai bar-jerai, uþkertantys kelià patekti á parlamentus dideliam partijø skaièiui.

Daugelyje valstybiø (Rumunijoje, Slovënijoje, Bulgarijoje) numa-tytas 4 proc. uþtveriamasis barjeras. Lenkijos Respublikoje partija ar poli-tinis judëjimas, norëdamas dalyvauti parlamento mandatø dalybose, turisurinkti ne maþiau kaip 5 proc. rinkëjø balsø. Vyraujant proporcinei rin-kimø sistemai su 4 proc. uþtveriamuoju barjeru á parlamentus patekusiøpartijø skaièius nëra labai didelis. Daugiausiai – septynios partijos dalyvavoEstijos parlamento mandatø dalybose, tuo tarpu Èekijos Respublikoje –penkios. Taigi daþniausiai á parlamentà patenka ðeðios partijos. Parlamen-to ágaliojimø ágyvendinimo poþiûriu tai gana optimalus skaièius, rodantisparlamento veiksmingumo galimybes ir pakankamà visuomenës interesøatstovavimà.

Kriterijai, pagal kuriuos mëginome atskirti Vidurio ir Rytø Euro-pos valstybiø valdymo formas, pasireiðkia labai nevienodai. Taèiau du kri-terijai – vyriausybës atskaitomybë bei prezidento teisë paleisti parlamentàlabai panaðiai iðreikðti ðio regiono valstybiø konstitucijose ir ástatymuose.Pirmoje darbo dalyje tiksliai apsibrëþëme, kokius kriterijus apibrëþdamivaldymo formà laikysime pagrindiniais, o kokius papildomais. Kriterijussusiejome á vientisà sistemà. Pagrindiniai kriterijai objektyviai priskirti ti-riamàjà valdymo formà egzistuojanèiai tipologijai yra prezidento stiprusisveto bei vyriausybës atskaitomybë. Kiti kriterijai, mûsø ávardyti kaip pa-pildomi, tiriamose valdymo formose pasireiðkia labai nevienodai. Nusista-tyta kriterijø subordinacija tampa puikiu ir vieninteliu ámanomu metoduegzistuojantiems modeliams vertinti. Papildomø kriterijø pasireiðkimo ávai-rovæ vertinsime tik kaip pagrindiniais kriterijais vadovaujantis nustatytosvaldymo formos specifikà. Ðtai Vokietijos Prezidentas neturi ágaliojimønaudotis veto teise, o Bulgarijos Prezidento veto parlamento priimtiemsástatymams áveikiamas daugiau nei puse (1/2) visø Parlamento nariø bal-sø dauguma. Taèiau abiejø ðaliø valdymo formà galima vadinti parlamen-tine. Estijos Prezidentas neágaliotas vadovauti vyriausybei, tuo tarpu gre-

113

timos Latvijos vadovas gali ðaukti Ministrø Tarybos posëdþius ir net nu-matyti tokiø posëdþio darbotvarkæ. Èekijos Prezidentui nenumatyti ága-liojimai referendumo institute, o Vengrijoje – atvirkðèiai.

Vidurio ir Rytø Europos parlamentø ágaliojimai bet kuriuo mo-mentu pareikðti politiná nepasitikëjimà vyriausybe yra pagrindas tvirtinti,jog egzistuojantys modeliai yra parlamentiniai. Në vienos ið tiriamøjø Vi-durio ir Rytø Europos valstybiø prezidentai neturi tokiø ágaliojimø, kadgalëtume valdymo formas priskirti miðrioms (pusiau prezidentinëms). Pran-cûzijos prezidento ágaliojimø (nuðalinti vyriausybæ) neturi në vienas ap-tarto regiono valstybiø vadovas.

Vidurio ir Rytø Europos valstybiø prezidentai esant tik tam tik-roms numatytoms aplinkybëms naudojasi de jure ágaliojimais paleisti ásta-tymø leidþiamàsias institucijas.

Lygindami papildomø kriterijø pasireiðkimo formas pastebime, kadjie gali pasireikðti labai netikëtai. Ðtai mûsø aptarti veto ágaliojimai Pran-cûzijoje pasireiðkia kaip gana silpni, tarsi ir nebûdingi miðriai (pusiau pre-zidentinei) valdymo formai. Ðiuo poþiûriu V Respublikos prezidento vetoapimtys nesiskiria nuo parlamentiniø respublikø – Estijos, Vengrijos arSlovakijos prezidentø ágaliojimø. Ðie ágaliojimai netgi maþesni nei Bulga-rijos, Èekijos, o tuo labiau Lenkijos prezidentø. Latvijos Prezidento gali-mybës ðiuo poþiûriu unikalios. Ðtai Latvijos Prezidentas (renkamas parla-mento) bet kada gali dalyvauti Vyriausybës posëdþiuose ir net numatytitø posëdþiø darbotvarkæ. Tuo tarpu Lenkijos Prezidentas (renkamas vi-suotiniuose rinkimuose) tik ypatingais atvejais gali ðaukti Kabineto Tary-bà, o jà suðaukæs negali svarstyti klausimø, priskirtø Ministrø Kabinetui.Neabejotina, jog ðiuo poþiûriu Latvijos valstybës vadovo padëtis geresnënei kolegos Lenkijoje. Èekijos ir Slovakijos Respublikø prezidentai taippat gali dalyvauti ir vadovauti vyriausybiø posëdþiams, bet tai nëra parei-ga kaip prancûziðkajame modelyje.

Vienasmeniðkai skelbti visuotinius referendumus negali në vienasVidurio ir Rytø Europos valstybës vadovas. Daþniausiai ðaliø vadovai turigalimybæ inicijuoti referendumà, taèiau lemiamà sprendimà dël referen-dumø priima valstybiø parlamentai.

Prancûzija pagal valstybës vadovo galimybæ naudotis nepaprastai-siais ágaliojimais ryðkiai iðskiria ið kitø valstybiø. Prancûzijos Respublikos



114

Konstitucijos 16 straipsnis suteikia Prezidentui svarius ágaliojimus, ku-riais jis gali naudotis be kitø valstybës institucijø pritarimo. Tai daugplatesni nei Jungtiniø Amerikos Valstijø, ðalies, kurioje ágyvendinta pre-zidentinë valdymo forma, vadovo ágaliojimai. Mûsø regiono valstybiø pre-zidentams ypatingø ágaliojimø galimybës arba nenumatytos, arba jas ri-boja ástatymø leidþiamosios institucijos.

Bulgarijos, Slovakijos, Slovënijos, Lenkijos, Rumunijos prezidentairenkami tiesioginiuose ir visuotiniuose rinkimuose. Vengrijos, Èekijos, Lat-vijos, Estijos prezidentai renkami netiesiogiai (parlamentuose arba specia-liose kolegijose).

Prieð darydami galutines iðvadas dël valdymo formø Vidurio ir Ry-tø Europos valstybëse turime priminti, kad valdymo forma yra teorinë abst-rakcija, kurios turinys doktrinoje yra nevienareikðmiai traktuojamas. To-dël valdymo formai iðryðkinti tëra vienas kelias – nusistatyti principus,kuriais vadovaujantis daroma iðvada. Nors ir bûdama subjektyvi, kriterijøatrankos ir principø nustatymo procedûra suteikia galimybæ suformuluo-ti galutinius valdymo formos raiðkos vertinimus.

Vidurio ir Rytø Europos valstybëse ágyvendintos valdymo formos,nors ir turëdamos savitumø, ið esmës atkartoja klasikiná parlamentiná val-dymo modelá. Aptardami valdymo formas priëjome prie iðvados, kad ðioregiono valstybëse ágyvendintas modelis neiðreiðkia grieþto valdþiø padali-jimo. Naujosios demokratijos nepritaikë vieno ið klasikiniø – prezidenti-nio valdymo modelio. Mûsø aptartø valstybiø valdymo modeliai numatogalimybes dominuoti vienai ið valdþios grandþiø. Tad tiek Vakarø, tiek irVidurio bei Rytø Europoje vyrauja D. Loko ir Ð. Monteskjë valdþiø pada-lijimo teorijoje pagrásto modelio pagrindu sukurtos valdymo formos. Pre-zidentinës valdymo formos nepopuliarumà Vidurio ir Rytø Europoje lë-më keletas aplinkybiø. Pagrindinës galëtø bûti ðios.

Pirma, Vakarø Europoje nëra valstybiø, kurios bûtø pasirinkusiosprezidentinæ valdymo formà. O bûtent su ðia þemyno dalimi Vidurio irRytø Europà sieja glaudûs geopolitiniai ryðiai.

Antra, nors Jungtinëse Amerikos Valstijose veikianèio modelio efek-tyvumu netenka abejoti, pasaulinëje praktikoje labai nedaug sëkmingøðios valdymo formos recepcijos pavyzdþiø. Lotynø Amerikos valstybës, kur-damos nacionalines prezidentines valdymo formas, susidûrë su politinë-

115

mis krizëmis, kariniais perversmais, diktatûromis, demokratijos ir þmo-gaus teisiø suvarþymais. Didelæ átakà padarë Jungtiniø Amerikos Valstijødoktrinoje egzistuojanti teorija, skelbianti, jog ðios ðalies valdymo modelisunikalus, todël nelengvai kopijuojamas.

Treèia, Vidurio ir Rytø Europa, iðsivadavusi ið totalitariniø reþimø,gyvena nepasitikëjimo stipria vykdomàja valdþia nuotaikomis. O bûtentprezidentinei valdymo formai bûdinga nepriklausoma ir turinti plaèiuságaliojimus vykdomoji valdþia. Kaip atsvara vykdomajai valdþiai buvo par-lamento galiø plëtimas maþinant vykdomosios valdþios ágaliojimus.

Akivaizdu, jog konstitucinius procesus Vidurio ir Rytø Europojeveikia du fundamentalûs veiksniai: a) Vakarø Europos patirtis ir jos recep-cija bei b) noras ir pastangos ieðkoti unikaliø sprendimo bûdø remiantissavo istorine patirtimi ir mokslo ðaltiniais. Tad belieka apibendrinti, jogmûsø nagrinëtø Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymo formos yraparlamentinës respublikos.



116

2 lentelë. Konstitucijos priëmimo data ir suvereniteto ðaltinis

Bulgarija 1991 07 12 Tauta(Konstitucijos preambulë ir 1 str.)

Èekija 1992 12 16 Tauta(Konstitucijos preambulë ir 2 str.)

Estija 1992 10 06 Tauta(Konstitucijos preambulë ir 1 str.)

Latvija 1922 01 15 * Tauta(taisyta ir pildyta (Konstitucijos preambulë ir 1 str.,1991–1998 m.) 2 str.)

Lenkija 1997 04 02 Tauta (Konstitucijos preambulë ir4 str.)

Rumunija 1991 12 08 Tauta(Konstitucijos 1 str., 2 str.)

Slovakija 1992 09 01 Tauta(Konstitucijos preambulë ir 1 str.,2 str.)

Slovënija 1991 12 23 Tauta(Konstitucijos 1 str., 3 str.)

Vengrija 1949 07 20* Tauta(taisyta 1988– (Konstitucijos 2 str.)1992m.)

Prancûzija 1958 01 05 Tauta(Konstitucijos preambulë ir 3 str.)

Vokietija 1949 05 23 Tauta(Konstitucijos preambulë)

Valstybë Suvereniteto ðaltinisKonstitucijospriëmimo data

117

Bulgarija Konstitucijos 84 str. 6 d. Nacionalinis Susirinkimasrenka ir atleidþia Ministrà Pirmininkà.

Èekija Konstitucijos 68 str. 1 d. ir 3 d. Vyriausybë atskai-tinga Deputatø Rûmams. Per trisdeðimt dienø pa-skirta Vyriausybë turi ágyti Deputatø Rûmø pasiti-këjimà.

Estija Konstitucijos 65 str. 13 d. Valstybës Susirinkimaspriima sprendimus dël pasitikëjimo Vyriausybe, Mi-nistru Pirmininku.92 str. 3 d. Vyriausybë atsistatydina, jei ValstybësSusirinkimas iðreiðkia nepasitikëjimà Respublikos Vy-riausybe.

Latvija Konstitucijos 59 str. Ministras Pirmininkas ir mi-nistrai privalo turëti Seimo pasitikëjimà, ir jie yra at-sakingi Seimui uþ savo veiklà.

Lenkija Konstitucijos 158 str. 2 d. Seimas gali balsuoti dëlnepasitikëjimo Ministru Pirmininku.

Rumunija Konstitucijos 101 str. 1 d. Vyriausybë privalo turëtiParlamento patvirtintà programà.108 str. 1 d. Vyriausybë uþ savo veiklà politiðkai at-skaitinga Parlamentui.

Slovakija Konstitucijos 86 str. g). Slovakijos Nacionalinë Ta-ryba kontroliuoja Vyriausybës veiklà ir gali balsuotidël pasitikëjimo Vyriausybe ar atskirais jos nariais.114 str. 1 d. Vyriausybë uþ savo pareigø atlikimà yraatskaitinga Slovakijos Nacionalinei Tarybai.

Valstybë Konstitucijø straipsniai, numatantysinstitucijas, kurioms vyriausybës yra atskaitingos

3 lentelë. Vyriausybës atskaitomybë



118

Slovënija Konstitucijos 116 str. 1 d. Nacionalinë Asamblëjagali iðrinkti naujà Ministrà Pirmininkà. Toks balsavi-mas reiðkia Nacionalinës Asamblëjos nepasitikëjimàVyriausybe.

Vengrija Konstitucijos 33 str. F. Vyriausybës ágaliojimai bai-giasi, kai Parlamentas balsuoja dël nepasitikëjimo Mi-nistru Pirmininku.

Prancûzija Konstitucijos 49 str. Nacionalinis Susirinkimas galiiðreikðti nepasitikëjimà Vyriausybe.50 str. Jeigu Nacionalinis Susirinkimas priima rezoliu-cijà dël nepasitikëjimo arba nepatvirtina Vyriausybës prog-ramos, Ministras Pirmininkas turi áteikti Prezidentuipareiðkimà dël atsistatydinimo.

Vokietija Pagrindinio Ástatymo 67 str. Bundestagas pareiðkia ne-pasitikëjimà – Kancleriu – iðrenka naujà vyriausybës va-dovà.

119

4 lentelë. Prezidento rinkimai

Valstybë

Bulgarija Konstitucijos 93 str. 1 d.Prezidentas renkamas pilieèiø tiesioginiuose rinkimuose.

Èekija Konstitucijos 54 str. 2 d.Respublikos Prezidentas renkamas abiejø Parlamento rûmøjungtinëje sesijoje.

Estija Konstitucijos 79 str.Prezidentà renka Valstybës Susirinkimas (parlamentas). Jei per trisrinkimø turus neiðrenkamas Prezidentas, ðalies vadovo rinkimø tei-së pereina rinkikø kolegijai. Kolegijà sudaro parlamentonariai bei savivaldybiø tarybø atstovai.

Latvija Konstitucijos 35 str.Prezidentà renka Saeima (parlamentas).

Lenkija Konstitucijos 127 str.Respublikos Prezidentas renkamas Tautos visuotiniuose, lygiuoseir tiesioginiuose rinkimuose.

Rumunija Konstitucijos 81 str. 1 d.Rumunijos Prezidentas renkamas visuotiniuose lygiuose, tiesiogi-niuose ir slaptuose rinkimuose.

Slovakija Konstitucijos 101 str. 2 d.Respublikos Prezidentas renkamas visuotiniuose ir tiesioginiuoserinkimuose.

Slovënija Konstitucijos 103 str.Respublikos Prezidentas renkamas visuotiniuose ir tiesioginiuoserinkimuose.

Vengrija Konstitucijos 29 str. A.Respublikos Prezidentà renka ðalies Parlamentas.

Prancûzija Konstitucijos 6 str.Respublikos Prezidentas renkamas tiesioginiø ir visuotiniø rinkimøbûdu.

Vokietija Pagrindinio Ástatymo 54 str. 1 d., 3 d.Prezidentà renka Federalinis Konventas. Konventà udaro Bundestagonariai ir þemiø parlamentø (Lantagø) rinkti atstovai.

Ðalies vadovo – Prezidento rinkimo tvarka



120

5 le

ntel

ë. K

rite

rijø

rai

ðka

Bulg

arija

Num

atyt

aN

umat

yta

Nen

umat

ytos

Num

atyt

aN

enum

atyt

iPr

opor

cinë

Silp

naSi

lpna

Èek

ijaN

umat

yta

Num

atyt

aN

umat

ytos

Nen

umat

yta

Nen

umat

yti

Prop

orcin

ëSi

lpna

Silp

naEs

tija

Num

atyt

aN

umat

yta

Nen

umat

ytos

Nen

umat

yta

Nen

umat

yti

Prop

orcin

ëSi

lpna

Silp

naLa

tvija

Num

atyt

aN

umat

yta

Num

atyt

osN

umat

yta

Nen

umat

yti

Prop

orcin

ëSi

lpna

Silp

naSi

lpna

Lenk

ijaN

umat

yta

Num

atyt

aN

umat

ytos

Num

atyt

aN

umat

yti

Prop

orcin

ëSi

lpna

Stip

riSi

lpna

Silp

niRu

mun

ijaN

umat

yta

Num

atyt

aN

umat

ytos

Num

atyt

aN

umat

yti

Prop

orcin

ëSi

lpna

Silp

naSi

lpna

Silp

niSl

ovak

ijaN

umat

yta

Num

atyt

aN

umat

ytos

Nen

umat

yta

Num

atyt

iPr

opor

cinë

Silp

naSi

lpna

Silp

niSl

ovën

ijaN

umat

yta

Num

atyt

aN

enum

atyt

osN

enum

atyt

aN

umat

yti

Prop

orcin

ëSi

lpna

Silp

naSi

lpna

Veng

rija

Num

atyt

aN

umat

yta

Nen

umat

ytos

Num

atyt

aN

enum

atyt

iM

iðri

Silp

naSi

lpna

Silp

naPr

ancû

zija

Num

atyta

Num

atyta

Num

atyto

sN

umat

ytaN

umat

ytiM

aþor

itarin

ëSt

ipri

Silp

naSt

ipri

osD

e fac

to st

ipri

Stip

rûs

Voki

etija

Num

atyta

Nen

umat

ytaN

enum

atyto

sN

enum

atyta

Nen

umat

ytiM

iðri

Silp

na

Valst

ybë

Prez

iden

tote

isë p

alei

sti

parla

men

tà

Prez

iden

tove

to te

isëPr

ezid

ento

galio

sva

dova

uti

vyria

usyb

ei

Prez

iden

tote

isë ð

aukt

ire

fere

ndum

us

Nep

apra

stie

jipr

ezid

ento

ágal

iojim

ai

Parla

men

torin

kim

øsis

tem

a

121

6 lentelë. Valdymo forma

Valdymo formaValstybë

Bulgarija Parlamentinë respublikaÈekija Parlamentinë respublikaEstija Parlamentinë respublikaLatvija Parlamentinë respublikaLenkija Parlamentinë respublikaRumunija Parlamentinë respublikaSlovakija Parlamentinë respublikaSlovënija Parlamentinë respublikaVengrija Parlamentinë respublika

Prancûzija Miðri (pusiau prezidentinë)Vokietija Parlamentinë respublika



122

IV. VALDYMO FORMA LIETUVOS RESPUBLIKOJE:NACIONALINIO VALDÞIØ PADALIJIMO MODELIO

CHARAKTERISTIKA

„Ðiuolaikinæ Lietuvos teisinæ kultûrà galimaapibûdinti ne tik kaip Lietuvos paveldo tæsi-ná, bet ir kaip ávairiø teisiniø sistemø, tra-dicijø ir teisiniø idëjø atspindá“

180.

Juozas Þilys

6. Istoriniai Lietuvos valdymo formø raidos aspektai

Prieð pradedant nagrinëti ðiandieninës Lietuvos Respublikosvaldymo formà reikëtø trumpai apþvelgti jos istoriná paveldà. Tai turë-tø padëti geriau suprasti ðiandieniniø procesø esmæ ir prieþastis bei nu-rodyti, kokiu valdymo formø bei doktrinos paveldu galëjo ir gali naudotisLietuva.

Lietuvos valstybëje iki pat treèiojo Þeèpospolitos padalijimo (1795 m.)tarp skirtingø valdþios institucijø buvo nuolat perskirstomi ágaliojimai.Istorikai pastebi, jog jau Lietuvos karalius Mindaugas „(…) turëjo remtistam tikrais visuomenës sluoksniais, o su kai kuriais asmenimis tartis svar-biausiais valstybës klausimais“

181. Nuolatiniø konsultantø grupë ilgainiui

peraugo á Lietuvos didþiojo kunigaikðèio tarybà, su kuria buvo tariamasivisais valstybës klausimais, tad jos vaidmuo valdant ðalá didëjo. KazimieràJogailaitá iðrinkus Lietuvos didþiuoju kunigaikðèiu „Taryba iðaugo á veiks-

180 Þilys J. Konstitucijos stabilumas teisinës kultûros kontekste // Konstitucija, þmo-

gus, teisinë valstybë. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras,1998. P. 29.

181 Dundulis B. Lietuvos uþsienio politika XVI a. Vilnius: Mintis, 1971. P. 25.

123

mingà, gana pastovios sudëties valstybës organà, kuris pradëtas vadintiPonø taryba“

182. O 1492 m. Aleksandro privilegija Ponø tarybà pavertë

viena svarbiausia valstybës valdymo institucija. Stiprëjantis vidutiniø feo-dalø sluoksnis taip pat pradeda reikðti pretenzijas valdyti valstybæ. Profe-sorius B. Dundulis 1492 m. ponø suvaþiavimà, kuriame Aleksandras ið-rinktas Lietuvos didþiuoju kunigaikðèiu, vadina tik panaðiu á seimà. Buvotik laiko klausimas, kuomet ði institucija taps parlamento prototipu. Pra-dþioje seimø galia buvo grindþiama paproèiais, o jau Lietuvos DidþiosiosKunigaikðtystës Statutai Seimà apibrëþia kaip vienintelæ ástatymo leidy-bos institucijà. Jis ne tik tapo reikðminga valstybinës valdþios institucija,bet ir jo átaka nuolat didëjo. Viena ið prieþasèiø buvo Lietuvos–Lenkijosvalstybës monarcho sosto uþëmimo procedûra. Net iki Þygimanto Au-gusto – paskutinio Jogailaièio Lietuvos–Lenkijos soste mirties (1572 m.),kai egzistavusi valdovo rinkimo procedûra buvo veikiama tradicijos rinktiatstovus ið savos dinastijos, reikalavo nemenkø pastangø ið kandidatø. Pro-fesorius E. Gudavièius raðo, jog Aleksandras II, suþinojæs apie brolio JonoAlberto mirtá „(…) ið esmës nusiðalino nuo karo veiksmø prieþiûros“, nes„visà savo dëmesá didysis kunigaikðtis paskyrë Lenkijos valdovo rinkimams,siekdamas tapti jos karaliumi“

183. Po Liublino Unijos (1569 m.) preten-

dentas á monarchus turëdavo pelnyti elekcinio Seimo pasitikëjimà. Já ágytibuvo galima tik vienu bûdu – nuolaidþiaujant – iðsiþadant teisiø ir prisi-imant naujø pareigø. Pavyzdþiui, kovà dël valstybës sosto laimëjæs Henri-kas III Valua (1551–1589) buvo priverstas pasiraðyti dvi sutartis: su tauta(Pacta Conventa) ir Henriko artikulus (Articuli Henriciani), apibrëþusiasne tik monarcho galias, bet ir politinæ bei socialinæ santvarkà. Henrikoartikulus sudaro net septyniolika punktø. Bûdingiausias karaliaus valdþiàapribojanèias nuostatas paminësime. Henrikas Valua, tapdamas Lietuvos–Lenkijos valstybës vadovu, ásipareigojo, kad karalius: (a) visuomet bus ren-kamas ir negalës pasirinkti sau ápëdinio; (b) uþtikrins tikybos laisvæ; (c)nesiøs atstovø á svetimas ðalis, ið ten nei priiminës, nei kvies, nei rinkskareiviø, nepasitaræs su Taryba; (d) be Seimo karo nepradës, valstybës

182 Dundulis B. Lietuvos uþsienio politika XVI a. Vilnius: Mintis, 1971. P. 25.

183 Gudavièius E. Lietuvos istorija nuo seniausiø laikø iki 1569. T. I. Vilnius: Lietuvos

raðytojø sàjungos leidykla, 1999. P. 492.

IV. VALDYMO FORMA LIETUVOS RESPUBLIKOJE


124

sienas gins savo lëðomis; (e) Seimus ðauks kas dveji metai arba daþniau;nevartos Respublikos reikalams savo, o tik valstybinius antspaudus, esan-èius kancleriø ir pakancleriø þinioje; (f) bajorø þemës yra nelieèiamos, o irið viso susiklosèiusi nuosavybë nelieèiama; (g) tie kraðtai, kurie turi savoteises, tokias ir iðsaugos; (h) naujus mokesèius, muitus, monopolius gali-ma ávesti tik sutikus Seimui; jeigu karalius nevykdys savo paþadø, pilieèiaigali jo neklausyti

184. Articuli Henriciani ir Pacta Conventa numatë ir daug

kitokiø apribojimø monarchui, bûdingø konstitucinës monarchijos mo-deliui. Lietuvos–Lenkijos valstybëje monarcho institucija atitiko valstybëspareigûno institucijà, kuri iðsaugoja teisæ naudotis galiomis tol, kol laikosisusitarimø, ir netenka ágaliojimø, tuos susitarimus sulauþiusi. Tokiø sva-riø monarcho valdþios apribojimø nenumatë gretimø valstybiø valdymosistemos. Monarcho ásipareigojimas nepasirinkti ápëdinio ir pripaþinti prin-cipà, kad kitas karalius bus renkamas, suteikia galimybæ monarcho insti-tucijà palyginti su ðiuolaikiniø prezidentø institucija.

Analizuodami valdþios institucijø ágaliojimø tendencijas galime tvir-tinti, jog tokia valdþios institucijø sankloda (monarcho valdþios ribojimasir Seimo dominavimas) tik atspindëjo politines realijas – jau egzistuojantávaldþiø pusiausvyrà visuomenëje. Todël bûtø per dràsu teigti, kad tai dok-trina pagrástas ir sàmoningai ágyvendintas valdþiø padalijimas.

Galima teigti, jog to meto Lietuvos visuomenës mokslø raida nega-lëjo prilygti Europos mokslø laimëjimams. Nors XVI a. Lietuvoje buvoiðkiliø màstytojø (Andrius Volanas, Augustinas Rotundas ir kiti), nagri-nëjusiø valdþiø tarpusavio santykius, kuriuos ágyvendinus galima disku-tuoti apie teisinæ valstybæ, tai buvo tik europinës minties atspindþiai. A. Vola-nas (1530–1610) knygoje „Kreipimasis á Lenkijos Karalystës ir LietuvosDidþiosios Kunigaikðtystës senatà“ nurodo, jog „ástatymai yra aukðèiauvaldovo“

185. Tokia teorinë iðvada ðiandien gal ir nekelia dideliø prieðtara-

vimø, taèiau tuomet, kai á valstybiø monarchus buvo þiûrima kaip á Dievopateptuosius, buvo labai dràsi, nes monarcho institucija vertinama kaipvalstybës pareigybë su ribotais ágaliojimais. Knygoje „Apie politinæ arbapilietinæ laisvæ“ A. Volanas tvirtina, kad ástatymai turi remtis prigimtine

184 Lietuviðkoji enciklopedija. T. 9. Kaunas: Spaudos fondas, 1939. P. 898–899.

185 Volanas A. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996. P. 9.

125

teise, gamta visus sutvërusi laisvus, o paties ástatymo teisingumo kriterijus –sveikas protas. Ðis teorinis teiginys yra labai svarbus mûsø nagrinëjamaitemai, nes pripaþinus prigimtines þmogaus teises reikia limituoti arba kon-troliuoti valdþios veiklà, kad tos teisës nebûtø paþeistos. Veikale „Apiepolitinæ arba pilietinæ laisvæ“ autorius tvirtina, kad „ástatymus, jeigu jønereguliuoja teisybë, reikia laikyti labai kenksmingais vieðajai laisvei“

186.

Taigi jau XVI a. A. Volanas netiesiogiai formuluoja principà, reikalaujantáástatymø kûrybos proceso, t. y. ástatymø leidybos institucijos, kontrolës.Nors autorius ir nenurodo teisinio mechanizmo, kaip tai padaryti, tai ne-menkina ðios idëjos. Autoriaus tezë „Ástatymai negalës apsaugoti vieðosioslaisvës, jei nebus valdþios, kuri juos vykdys“

187 aiðkiai rodo, kad jis palaiko

tvirtà ir nepriklausomà vykdomàjà valdþià. A. Volanas puikiai suprato pa-grindinæ valstybës problemà – silpnà vykdomàjà valdþià bei didelius ága-liojimus turinèius, bet neveiksmingus seimus. Stiprinti valstybæ siûlë irprotestanto Andriaus Volano religinis konkurentas katalikø atstovas Au-gustinas Rotundas. Atiduodami pagarbà ðiems màstytojams drástume dis-kutuoti su nuomone, jog „A. Volanas reiðkësi kaip naujos kapitalistinëssantvarkos ðauklys, laiko poþiûriu gerokai lenkæs Naujøjø laikø filosofusH. Grotiusà, T. Hobbesà, J. Locke’à ir kitus ankstyvojo kapitalizmo ideo-logus“

188. Vargu ar bûtume objektyvûs lygindami A. Volanà ir didþiuo-

sius Naujøjø laikø filosofus. Tiek J. Lokas, tiek T. Hobsas nebuvo pirmie-ji balsai vakarø Europos doktrinoje, jie apibendrino europiná bei naciona-liná paveldà, kuris buvos akivaizdþiai senesnis nei gyveno A. Volanas. ÐtaiTomas Moras (1478–1535), þymus anglø màstytojas, miræs tuomet, kaiA. Volanui buvo penkeri metai, savo kûrinyje „Utopija“ jau nedvejodamasteigë, jog valstybë turi turëti renkamà valdþià, o vykdomoji valdþia turibûti „(…) apribota senato teise duoti patarimus ir net tautos teise darytisprendimus (vartojant ðiø laikø terminus – referendumo teise)“

189. Taip

pat reikia pripaþinti, jog to meto idëjø kalvë buvo reformacijos ir kontrre-formacijos kova, prasidëjusi Vakarø Europoje. Tad A. Rotundas ir A. Vo-lanas tik atspindëjo tas nuomoniø tendencijas, kuriomis gyveno visa Eu-

186 Volanas A. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996. P. 168.

187 Ten pat. P. 174.


189 Leonas P. Teisës filosofijos istorija. Vilnius: Mintis, 1995. P. 146.



126

ropa. Deja, skiriasi ir teorinio paveldo likimas. J. Loko ir T. Hobso átakavalstybiø raidai yra milþiniðka, jais rëmësi kolonistai kurdami Amerikà,jais remiasi ir ðiandieninë teorija, tuo tarpu mes tik dabar ið naujo atran-dame ir nustembame, jog turëjome A. Volanà, kuris màstë kaip ir didiejifilosofai.

Gal todël Lietuvos–Lenkijos valstybës Ketveriø Metø Seimo (1788–1792) priimtoje geguþës 3 d. Konstitucijoje (1791), net numatant val-dþiø padalijimà, luomø privilegijø nesugebëta atsisakyti, nors pati Kon-stitucija svarbi ne tik Lietuvos, Lenkijos valstybiø teisës paveldo dalis – jiyra pirmoji konstitucija Europoje. Taèiau ji savo turiniu tik ið dalies prily-go Jungtiniø Amerikos Valstijø, Didþiosios prancûzø revoliucijos laiko-tarpiu priimtiems teisës aktams. Visø pirma Lietuvos–Lenkijos 1791 m.Konstitucija neiðsprendë þmogaus lygybës problemos. Todël R. Liudvi-novskis (Ludwinowski) ir F. Foksas (Fox) vertindami 1791 m. geguþës 3 d.,Lietuvos–Lenkijos Konstitucijà JAV ir Prancûzijos pirmøjø konstitucijøkontekste, jà ávardija kaip nedemokratinæ. Valdþiø padalijimo principu,kuris átvirtintas Konstitucijoje, pirmiausia buvo siekiama ne garantuotiþmogaus teises ir laisves, bet sukurti stiprià vykdomàjà valdþià, kurios taipstokojo Lietuvos–Lenkijos valstybë per visà savo istorijà

190. Ne veltui Kon-

stitucijos septintajame (VII) skyriuje „Karalius, vykdomoji valdþia“ tei-giama, jog „Joks tobuliausias valdymas negali bûti be veiksmingos vykdo-mosios valdþios. Tautø laimë priklauso nuo teisingø ástatymø, o ástatymøpasekmë – nuo jø vykdymo. Patirtis iðmokë, jog apleidus tà valdymo sritáLenkijà uþplûdo nelaimës“

191.

Vakarø valstybiø tyrëjai atkreipia dëmesá, jog pilieèiai neturëjo jo-kiø galimybiø dalyvauti konstituciniuose debatuose prieð jos ratifikacijà,nes galutinis konstitucijos projektas buvo parengtas slaptuose pasitarimuosetarp karaliaus ir nedidelio bûrio patarëjø

192. Konstitucijos normos iðsau-

190 „The American and French constitutions have been portrayed as democratic in con-

trast to the non – democratic polish Constitution of May 3, 1791 (…)“: Liudwikowski R. R.,Fox F. W. The Beginning of the Constitutional era. A Bicentennial Comparative Analysisof the First Modern Constitutions. Washington D. C., 1993. P. 154.

191 1791 m. geguþës 3 d. Konstitucija. Vilnius: Vilniaus dailës akademijos leidykla,

2001. P. 25.192

Liudwikowski R. R., Fox F. W. The Beginning of the Constitutional Era. A BicentennialComparative Analysis of the First Modern Constitutions. Washington D. C., 1993. P. 152.

127

gojo monarchinæ valdymo formà, taèiau buvo numatyta, jog valstybës va-dovas sostà paveldës, o nebebus renkamas. Konstitucija vykdomajai val-dþiai, atstovaujamai monarcho, ir ástatymø sargybai, sudarytai ið primo irpaties karaliaus pasirinktø 5 ministrø, buvo suteikusi pakankamus ágalio-jimus

193. Taip buvo mëginama atkurti paþeistà valdþiø pusiausvyrà, kai

atstovaujamoji institucija buvo vyraujanti. Liberum veto teisës panaikini-mas buvo vienas ið tokiø sprendimø. Taèiau ðios konstitucijos modelisnumatë galimybæ Seimui nuðalinti ministrus, o ministrai buvo senatoriaisSenate. Tad apie grieþtà vykdomosios ir ástatymø leidþiamosios valdþiospadalijimà dar nebuvo kalbama.

1791 m. geguþës 3 d. Konstitucijos rengëjai susidûrë su daugybepolitiniø ir geopolitiniø veiksniø, turëjusiø átakos ðio teisës akto turiniui.Taèiau sunkiai kurtas teisës aktas nebuvo veiksmingas. Jis istorijoje likotik kaip simbolis. Reikia sutikti, jog „konstituciniai simboliai – tai visikonstitucinës praktikos bruoþai arba objektai, kurie tam tikru bûdu dëlpolitinës visuomenës, kaip visumos, pagrindiniø bruoþø kelia (daþnai dvi-prasmiðkus) stiprius jausmus“

194. Nors Þeèpospolitos padalijimai XVIII

a. neleido patikrinti ðio modelio gyvybingumo, tai nemenkina dokumen-to reikðmës, kuris, nors ir neveikdamas (okupacijos sàlygomis), tapo vals-tybingumo, laisvës, nacionalinës savigarbos skatinimo simboliu.

Teismø kaip teisingumà vykdanèios institucijos kelias á savarankið-kumà taip pat buvo nelengvas. Lietuvos didysis kunigaikðtis visada buvoaukðèiausia apeliacinë instancija, tad teisminë valdþia buvo sutelkta vyk-domosios valdþios institucijose. Tik Steponas Batoras 1578 m. atsisakëtuomet monarchui priklausiusios teisingumo vykdymo teisës, ákurdamasbajorijos renkamà tribunolà. Net keliems Lietuvos seimams svarsèius klau-simà dël Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo, jis buvo ákurtas 1581 m. Tribu-nolo ákûrimas buvo revoliucinis þingsnis, pradëjæs formuoti savarankiðkàinstitucijà – teisminæ valdþià. Su nedideliais ágaliojimø pakitimais Tribu-nolas iðliko iki pat Þeèpospolitos þlugimo. Pirmasis Lietuvos Statutas(1529) suteikë teismams teisæ spræsti bylas ne tik ástatymo, bet ir teisës

193 Lietuviðkoji enciklopedija. T. 6. Kaunas: Spaudos fondas, 1937. P. 683–687.

194 Pumputis A. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonë // Konstitucija XXI am-

þiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 9.



128

pagrindu195

, tuo didindamas teismø nepriklausomumà. 1588 m. Lietu-vos Statutas ávardija precedentinæ teisæ kaip jau egzistuojanèià. Preceden-tinë teisë rodo, kad teismai yra savarankiðka institucija, sprendþianti jiemspavestas funkcijas ne vien tik vykdomosios ir ástatymø leidþiamosios val-dþios valios pagrindu. Pripaþástama, kad Lietuvos Statutai turëjo átakoskuriant valdþiø padalijimo modelá 1791 m. geguþës 3 d. Konstitucijo-je

196. Sprendimai, didinantys teismø nepriklausomumà, buvo galimi esant

paþangiai tos epochos teisinei minèiai. Taèiau tie teismai kaip teisës gyni-mo bûdas buvo pasiekiami tik kilmingiems asmenims. Net 1791 m. ge-guþës 3 d. Konstitucija, numatydama teismus kaip savarankiðkà instituci-jà (vakarø doktrinos átaka), nustatë, jog „(…) bajorø luomui iðkilmin-giausiai uþtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes pri-vaèiame ir vieðame gyvenime (…)“ ir dël to skirtingus teismus kilmingie-siems

197. Tokiomis sàlygomis nustoja prasmës pats valdþiø padalijimas,

nes nepripaþástama þmoniø lygybë.Dramatiðkà valdymo formø ir politiniø reþimø kaitos laikotarpá Lie-

tuvos Respublika iðgyveno 1918–1940 metais. Per ðá dvideðimt dvejø metølaikotarpá buvo priimtos net ðeðios valstybës konstitucijos. Aplinkybë, jogvalstybë per dvideðimt dvejus nepriklausomybës metus turëjo net ðeðiaskonstitucijas, daug kà sako apie konstitucingumo proceso prieðtaringu-mà, nestabilumà. Natûralu, kad ir valdymo formos turinys kito drauge suvalstybës konstitucingumo raida.

Pirmoji Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Valstybës Lai-kinosios Konstitucijos Pamatiniai Dësniai) buvo priimta Valstybës Tary-bos 1918 m. lapkrièio 2 dienà. Tai aktas, kuriame dar nëra aiðki ValstybësTarybos nuomonë dël bûsimosios valdymo formos. Jau ðio teisës akto pra-dþioje sakoma, kad dël Lietuvos valdymo formos klausimà turës spræstiSteigiamasis (Kuriamasis) Seimas

198. 1918 m. Pamatiniuose Dësniuose

195 Vaiðvila A. Etatizmas – konceptuali teisinës reformos kliûtis // Justitia. 1997. Nr.

4. P.15.196

Vinkleris P. Lietuvos konstitucinës teisës tradicijø klausimu // Lietuvos teisës tradi-cijos. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1997. P. 233.

197 1791 m. geguþës 3 d. Konstitucija. Vilnius: Vilniaus dailës akademijos leidykla,

2001. P. 14, 30.198

Lietuvos Valstybës Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dësniai // Lietuvos valsty-bës konstitucijos. Vilnius: Mokslas, 1989. P. 7.

129

nedaromos nei tiesioginë, nei kontekstinë nuorodos á valdþiø padalijimodoktrinà, nors ir ðio akto bendrosios dalies pirmasis punktas skelbia, kadaukðèiausieji organai yra Valstybës Taryba, Valstybës Tarybos Prezidiu-mas bei Ministeriø Kabinetas. Akivaizdu, kad pagal 1918 m. LietuvosValstybës Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dësnius teismai nëra sa-varankiðka valstybës institucija. Teisminë valdþia ne tik neávardijama kaipsavarankiðka, bet ir ið viso neminima. Iðvardytos svarbiausios valstybës ins-titucijos taip pat nëra lygiavertës savo galiø apimtimis. Neabejotina, kadið ðiø trijø institucijø átakingiausia yra Valstybës Taryba, formuojanti Vals-tybës Tarybos Prezidiumà ir bet kada galinti iðreikðti nepasitikëjimà Mi-nisteriø Kabinetu. Valstybës Tarybos Prezidiumas, kaip kolegiali institu-cija, turi tam tikrø ágaliojimø: kvieèia Ministerá Pirmininkà, paveda jamsudaryti Ministeriø Kabinetà, skelbia ir savo paraðu tvirtina laikinuosiusástatymus, skiria pasiuntinius, taèiau negalëtume Prezidiumo ávardyti kaiplygiaverèio Valstybës Tarybai, nes ji gali bet kada pareikðti nepasitikëjimàMinisteriø Kabinetu bei Valstybës Tarybos Prezidiumo nariais. 1919 m.sausio 24 d. priimtas papildymas numato Ministerio Kabineto teisæ tarpTarybos sesijø leisti laikinuosius ástatymus. Tad buvo numatytas dele-guotos teisëkûros institutas. Nors pirmoji Konstitucija skelbë nenusta-tanti valdymo formos (palikdama ðià uþduotá Steigiamajam Seimui), betatsiþvelgiant á Laikinosios Konstitucijos pamatiniø dësniø 18 straipsnyje(„Valstybës tarybai iðreiðkus nepasitikëjimà Ministeriø Kabinetu, ðis atsi-statydina“) apibrëþtus vykdomosios ir leidþiamosios valdþiø santykius ga-lima teigti, kad ðios konstitucijos kûrëjai Lietuvà matë kaip parlamentinædemokratijà.

Lietuvos Valstybës tarybos 1919 m. balandþio 4 d. priimta naujaKonstitucija, kuri taip pat buvo laikina ir taip pat vadinosi „Lietuvos Vals-tybës Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dësniai“, nors „(…) ið esmëspakeitë pagrindiniø valstybës organø sistemà“

199, bet neatskleidë valdþiø

padalijimo principø bei pasirenkamosios valdymo formos. Ði Konstituci-ja, kaip ir pirmoji, skelbë, jog valdymo formà galës rinktis Steigiamasis

199 Maksimaitis M. Kai kurios pirmøjø Lietuvos Konstitucijø istoriografijos proble-

mos // Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslodarbai. 2002. 30 (22). P. 186.



130

Seimas. Taèiau ðio teisës akto 24 punkte galime pastebëti tam tikrà nacio-nalinës valdþiø padalijimo sistemos sampratos uþuomazgà. Èia teigiama,jog „Áëjæ á Ministeriø Kabinetà Valstybës Tarybos Nariai nenustoja buvæValstybës Tarybos Nariais“

200. Akivaizdu, jog galimybë suderinti vykdo-

mosios ir leidþiamosios valdþios postus lyg ir atkartoja britø modelá. Taippat ðiame akte, kaip ir pirmojoje Konstitucijoje, teismai nëra ávardyti kaipvalstybinës valdþios institucija ir jø vieta neapibrëþta. Paradoksalu, jogKonstitucija, neminëdama teismø, plaèiai apibrëþia Valstybës kontrolëssteigimo ir ágaliojimø apimtis. 1919 m. Konstitucijoje kolegiali instituci-ja – Prezidiumas pakeièiamas Prezidento institucija, renkama ValstybësTarybos. Antrojo skyriaus aðtuntasis paragrafas numatë, kad Prezidentuipriklausë vykdomoji valdþia, kurià jis vykdë per Ministrø Kabinetà. Parla-mentinës valdymo formos pobûdá pabrëþia aplinkybë, kad Ministeriø Ka-binetas atskaitingas Valstybës Tarybai. Nors ir Konstitucija numatë, kadRespublikos Prezidentas naudojasi atidedamojo veto teise, Prezidento vetoáveikiamas nesunkiai – vetuotà ástatymà Valstybës Tarybai priëmus pa-kartotinai.

Treèioji Lietuvos Konstitucija, priimta 1920 m. birþelio 10 d., norsávardyta kaip Konstitucija (nebe Konstitucijos Pamatiniai Dësniai) buvolaikina, o valdymo formos nustatymo aspektu buvo konkretesnë tik tiek,jog buvo nustatytas demokratinis politinis reþimas ir respublika pasirink-ta kaip valdymo forma (1 p.). 1920 m. Laikinojoje Lietuvos ValstybësKonstitucijoje aiðkiai iðsiskiria tik dvi valdþios: ástatymø leidþiamoji – Stei-giamasis Seimas ir vykdomoji valdþia, kuri pavedama Respublikos Prezi-dentui ir Ministeriø Kabinetui. Valstybës Prezidentà renka SteigiamasisSeimas, o Ministeriø Kabinetas atsakingas parlamentui (12 p.)

201. Tad ir

ðioje Konstitucijoje netiesiogiai nurodomas parlamentinis modelis.Visose trijose laikinosiose Lietuvos konstitucijose nëra minimas val-

dþiø padalijimo principas. Konstitucijose nereglamentuojama vienasvarbiausiø valdþios grandþiø – teismai, o be ðios institucijos nepriklauso-mumo sunku kalbëti apie stabdþiø ir atsvarø mechanizmà. Vykdomosios

200 Lietuvos Valstybës Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dësniai // Lietuvos vals-

tybës konstitucijos. Vilnius: Mokslas, 1989. P. 11.201

Laikinoji Lietuvos Valstybës Konstitucija // Lietuvos valstybës konstitucijos. Vil-nius: Mokslas, 1989. P. 14.

131

ir ástatymø leidþiamosios valdþios tarpusavio santykiø pobûdis leidþia tvir-tinti, kad visose trijose konstitucijose norëta, jog Lietuvos valdymo formabûtø parlamentinë.

Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas 1922 m. rugpjûèio 1 d.priëmë pirmàjà nuolatinæ Lietuvos Valstybës Konstitucijà. Ðiame teisësakte skelbiama, kad Lietuvos valdymo forma yra respublika. Valstybës val-dþia yra dalijama Seimui, Vyriausybei ir Teismui, nors valdþiø padalijimoprincipas tiesiogiai ir neminimas. Vykdomàjà valdþià Konstitucija priski-ria Vyriausybei, kurià sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministeriø Kabi-netas. Prezidentà renka Seimas. Svarbu tai, kad Respublikos Konstitucijos47 straipsnis suteikia Prezidentui teisæ kviesti Ministerá Pirmininkà beipavesti jam sudaryti Ministeriø Kabinetà. Taip pat Prezidentas tvirtinasudarytà Ministeriø Kabinetà ir priima jo atsistatydinimà. Parlamentinësvaldymo formos bruoþus apibrëþia 59 straipsnis, numatantis, kad Minis-teriø Kabinetas atsako Seimui uþ savo bendrà Vyriausybës politikà, be to,kiekvienas Ministeris atsako Seimui uþ savo darbà jam pavestoje valdymosrityje. Nors 1922 m. Konstitucijos 52 straipsnis numato Lietuvos Res-publikos Prezidentui teisæ paleisti Seimà, taèiau ðiø ágaliojimø nereikëtøvertinti kaip reikðmingos stabdþiø ir atsvarø mechanizmo grandies, nestas pats Konstitucijos straipsnis numato privalomà reikalavimà susirinkusnaujam Seimui perrinkti Respublikos Prezidentà.

Teismo institucijai 1922 m. Konstitucijoje skirtas penktasis (V)skyrius

202. Nors ðioje Konstitucijoje teismams ir buvo skirta vieta, taèiau

abejotina, kad ðià institucijà galëtume vertinti kaip lygiavertæ ástatymøvykdomajai ir ypaè leidþiamajai valdþiai. Valdþiø padalijimo kontekstestabdþiø ir atsvarø sistema kelia tam tikrø abejoniø. Nors Konstitucijojeteismams yra skirti ðeði straipsniai, taèiau juose neuþsimenama apie (a)fundamentalø teismø nepriklausomumo principà, taip pat (b) neteigia-ma, jog teismas yra vienintelë teisingumà vykdanti institucija. Tik 64straipsnio nuostata, kad teismas priima sprendimus vadovaudamasis ástaty-mais, suteikia galimybæ teigti, kad, nors ir netiesiogiai, taèiau kalbamaapie teismø nepriklausomumo principà. Kiek kitaip vertinti teismo nepri-klausomumo garantijas galime pagal Konstitucijos 66 straipsná, kuris nu-

202 Lietuvos Valstybës Konstitucija (1922 m.) // Lietuvos valstybës konstitucijos.

Vilnius: Mokslas, 1989. P. 16.



132

stato, kad teismø organizacijà, kompetencijà bei jurisdikcijà nustato ásta-tymas. Toks norminis aktas buvo priimtas tik 1933 m. liepos 11 d. Teis-mø santvarkos ástatymas, susidedantis ið 488 straipsniø, reglamentavo teis-mø sistemà, kompetencijà, teisëjø statusà ir kitus aspektus

203. Taigi Lie-

tuvoje teismø veiklà reglamentuojanèio ástatymo nebuvo per visà 1922 m.Konstitucijos galiojimo laikotarpá.

Esant tokioms aplinkybëms, labai nedràsiai galëtume teigti, kadLietuvos Respublikos 1922 m. Konstitucijoje teismams skiriamas toks patdëmesys, kaip ir kitoms valdþios institucijoms. Teismø nepriklausomumoreglamentavimas tik laikinuoju ástatymu, kuris gali bûti keistinas papras-ta Seimo balsø dauguma, nepakankamas, kad konstatuotume, jog teismi-në valdþia Lietuvos Respublikoje (galiojant 1922 m. Konstitucijai) buvolygiavertis stabdþiø ir atsvarø sistemos dalyvis. Jau minëjome, jog R. Da-vidas (David), lygindamas Anglijos ir Prancûzijos teismus, apie pastaruo-sius kalba kaip apie silpnesnæ valdþià, nes jie tik taiko teisæ.

Analizuodami keturias Lietuvos konstitucijas pastebime, kad ðiø tei-sës aktø kûrëjams valdþiø padalijimo principas nebuvo prioritetinis, nesvykdomosios ir ástatymø leidþiamosios valdþios pusiausvyros svarstyklësvisuomet krypo parlamento pusën. Pagrástai teigiama, jog „realizuojantparlamento virðenybæ, atsiveria galimybë tai virðenybei virsti visagalybe –pernelyg plaèiu valdþios galiø koncentravimu parlamente“

204. M. Riome-

ris, analizuodamas valdþiø galiø disbalansà, bûtent jame áþvelgë pavojødemokratiniams valstybës pamatams. M. Riomeris yra raðæs: „Tenka pa-þymëti, kad kolegialaus organo (parlamento) diktatûra teisingai yra laiko-ma viena blogiausiø diktatûrø, nes plati, skaitlinga kolegija neturi reika-lingo ir diktatûrà pateisinanèio lankstumo. Didelë, plati, dargi nevienaly-të kolegija tinka diskusijai ir dialektikai, bet netinka energingam ir lanks-èiam valdymui“

205.

Politiniai pokyèiai 1926 m. gruodþio mënesá tam tikra prasme pa-tvirtino klasikinius reiðkinius. Autoriai (Jonas Ðvoba) apie 1926 m. politi-

203 Maksimaitis M. Istorinës teisminës valdþios iðtakos Lietuvoje // Teisminës valdþios

problemos Lietuvoje. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras,1997. P. 23.


205 Riomeris M. Valstybës teisë. Kaunas, 1930. P. 80–92.

133

næ situacijà kalba kaip apie parlamentarizmo krizæ206

. Valdþios svertamssusitelkus parlamente, buvo paþeidþiama valdþiø pusiausvyra, o neveiks-minga vyriausybë visuomet skatindavo diktatûros atsiradimà. Valdþiø pa-dalijimo doktrina bei praktika suteikia galimybæ tvirtinti, kad stipri vyk-domoji valdþia (stipri, o ne visagalë) nekelia pavojaus demokratiniam reþi-mui ir teisinei valstybei, prieðingai, yra vienas ið demokratijos plëtros ga-rantø. Suprasdami ðiø teiginiø doktrininá ir istoriná pagrástumà abejotu-me, jog vien ðios aplinkybës lëmë tarpukario parlamentarizmo raidos pa-baigà. Jau minëjome, jog tuomet pasaulyje egzistavo valdymo formos, ku-riose parlamentas dominuodavo ir kurios nenukrypdavo nuo demokrati-niø politinio reþimo principø. Jungtinë Karalystë, Ðvedija, Olandija, Ðvei-carija savo pavyzdþiu rodë, kad net ir esant iðskirtinei parlamento padëèiaivaldþiø sistemoje valdþiø sistema gali likti demokratiðka. Lietuvos valdy-mo forma, ádiegta 1922 m. Konstitucijos, esmingai nesiskyrë nuo anglið-kojo modelio. Vykdomosios ir ástatymø leidþiamosios valdþios subordina-cija buvo panaðios, nors teismø vieta valdþiø sistemoje buvo ið esmës kito-kia. Tad vargu ar galime kaltinti parlamentiná modelá dël parlamentariz-mo raidos nesëkmës. Manytume, jog tam turëjo átakos keletas aplinkybiø.Visø pirma, nors labai sunku, bet reikia pripaþinti, jog Lietuvoje valdymomodelio kûrëjai negalëjo remtis nacionaline doktrina, nes jos paprasèiau-siai nebuvo. Doktrina buvo tiek jauna, kiek buvo jauna valstybë, tad val-dymo formos plëtojosi kartu su doktrina. Nesant nacionalinës doktrinosbuvo neiðvengiama recepcija. O kopijuoti galima buvo tik valdymo mode-lius. Doktrina nekopijuojama, o perprantama ir permanoma per ilgà lai-kotarpá. Tad reikia sutikti, jog „demokratija nëra vien valstybës ar valdy-mo forma – ji yra tam tikra pasaulëþiûra; ji nëra vien politinë, bet draugeir ypatingai etinë sistema“. Pilietinë visuomenë dar tik formavosi, o juk„Demokratija reikalauja ið menkiausio pilieèio gyvai rûpintis vieðais, o ypaèvalstybës reikalais“

207. Akivaizdu, jog pasaulëþiûros, valdþios veiklos etinës

sistemos perimti nepavyko, o pilietinës visuomenës nebuvimas lëmë toles-nius ávykius. Antras parlamentarizmo krizës aspektas sietinas su bendro-

206 Ðvoba J. Seiminë ir prezidentinë Lietuva. Istorinë apybraiþa. Vilnius: Vyturys,

1990. P. 103–195.207

Jurgutis V. Visuomeniniø Tomo Garigue Masaryk’o minèiø pagrindai. Kaunas,1932. P. 13.



134

mis to meto Vidurio ir Rytø Europos tendencijomis.Nagrinëti Lietuvos Respublikos valdymo formà 1926–1940 m. keb-

lu dël keliø aspektø. Visø pirma tipologijoje minimos trys valdymo for-mos – parlamentinë, prezidentinë bei miðri (pusiau prezidentinë) – sieti-nos tik su demokratiniu politiniu reþimu. Antra, bet kokia nedemokrati-nio politinio reþimo atmaina neigia valdþiø padalijimo principà (daþnaide facto), todël sunku nedemokratinio reþimo valstybëje ieðkoti demokra-tinës valdymo formos. Taèiau, manytume, bûtø neteisinga visiðkai igno-ruoti 1928 m. bei 1938 m. Lietuvos Respublikos konstitucijas. Ðiuosenorminiuose aktuose yra teisës normø, kurios leidþia teigti, kad, nors irformaliai, tam tikrø valdþiø padalijimo elementø yra iðlikæ.

1928 m. geguþës 15 d. buvo priimta nauja Lietuvos Valstybës Kon-stitucija. Jau pati aplinkybë, kad tokios svarbos norminá aktà priëmë Res-publikos Prezidentas pritariant tik Ministrø Kabinetui be jokios atstovau-jamosios institucijos pritarimo leidþia spëti, kokios valdþiø pusiausvyrosgalima tikëtis. Nors 1928 m. Konstitucijoje pakartojama dalis normø ið1922 m. Pagrindinio Ástatymo, átvirtinta visai kita valdþiø pusiausvyra.Pirmiausia pakeista Prezidento rinkimø tvarka. Ðios Konstitucijos nuosta-tos numatë, kad Respublikos Prezidentà renka ypatingi tautos atstovai.Detaliau Prezidento rinkimo tvarkà nustatë ástatymas, o teisë leisti ástaty-mus taip pat priklausë Prezidentui

208. Konstitucija numatë, kad ðalies Pre-

zidentas turi teisæ paleisti Seimà (1928 m. Konstitucijos 53 str.)209

. Ka-dangi Konstitucijoje nebuvo numatytos sàlygos, kurioms esant ðalies va-dovas gali pasinaudoti ðia teise, ðiuos ágaliojimus reikia vertinti kaip abso-liuèius. Dar labiau Prezidento padëtá iðryðkina aplinkybë, kad Konstituci-ja nenumato pareigos Prezidentui, kai jis paleidþia Seimà, skelbti naujusparlamento rinkimus. Ministeriø Kabineto formavimo tvarka leidþia teig-ti, kad egzistavæs modelis buvo panaðus á prezidentiná valdymo modelá,kai vykdomoji valdþia formuojama ir veikia autonomiðkai nuo ástatymøleidþiamosios. Nors Konstitucijos 60 straipsnis numato galimybæ Seimuiiðreikðti nepasitikëjimà Ministeriø Kabinetu, taèiau reikalavimas surinkti

208 Valanèius K. Ávadas // Lietuvos valstybës konstitucijos. Vilnius: Mokslas, 1989. P. 6.



135

3/5 visø Seimo nariø balsø tokià galimybæ paverèia niekine. Konstitucijosskirsnis, skirtas teismams, savo turiniu dar siauresnis nei 1922 m. Konsti-tucijoje ir aiðkiai rodo ðios institucijos padëtá vykdomosios valdþios atþvil-giu. 1928 m. Konstitucijoje nebeliko straipsnio, numatanèio teismø tei-sës spræsti, ar administracijos ásakymai teisëti.

Ketvirtasis Lietuvos Respublikos Seimas 1938 m. vasario 11 d. pri-ëmë naujà Lietuvos Respublikos Konstitucijà. Nors Konstitucijos 1 straips-nis numatë, kad valstybës suverenumas priklauso Tautai, o valdymo for-ma yra respublika (1938 m. Konstitucijos 3 str.), joje nëra teigiama, jogpolitinis reþimas – demokratija. Taip pat ðiame straipsnyje átvirtinti tamtikri valdymo formos aspektai, jog valstybei vadovauja Respublikos Prezi-dentas ir kad jis yra „jos prieðakyje“

210. Tik ketvirtajame straipsnyje, be

Respublikos Prezidento, minimas Seimas, Vyriausybë bei Teismas kaipinstitucijos, vykdanèias valstybës valdþià. Taèiau analizuojant konkreèiøinstitucijø ágaliojimus reikia pripaþinti, kad nëra ágyvendintas valdþiø pa-dalijimo principas. Ðios Konstitucijos nustatyti ágaliojimai RespublikosPrezidento institucijà paverèia iðskirtine ir neabejotinai dominuojanèia kitøvaldþios grandþiø atþvilgiu. Pirmiausia Konstitucija numatë (81 str.), kadRespublikos Prezidentas gali bet kada paleisti Seimà. Seimo sesijas ðaukiaRespublikos Prezidentas, jis taip pat turi ágaliojimus jà bet kada uþdaryti,nepasibaigus oficialiam sesijos laikui (87 str.). Nepaprastøjø Seimo sesijømetu valstybës vadovas taip pat galëjo papildyti darbotvarkæ bei uþdarytinepaprastàjà sesijà net nesvarsèius jos darbotvarkëje numatytø dalykø (88str.). Seimo sesijas atidaro ir uþdaro Respublikos Prezidentas arba Minist-ras Pirmininkas Prezidento pavedimu (89 str.). Tai suteikia Prezidentuiágaliojimus dar neatidarius Seimo sesijos eliminuoti ðià institucijà ið val-dþios institucijø. Formuojant Vyriausybæ Prezidento valia taip pat yragalutinë. Ministrà Pirmininkà ir jo pristatymu kitus ministrus skiria iratleidþia Respublikos Prezidentas (97 str.). Dar labiau valdþiø pusiausvy-ra iðaiðkëja 1938 m. Konstitucijos 98 straipsnyje. Jame nedviprasmiðkaiteigiama, kad ministrai, prieð pradëdami vykdyti Respublikos Prezidentojiems patikëtà valdþià, prisiekia arba iðkilmingai pasiþada. Manytume, kad





136

ðis Konstitucijos straipsnis konkuruoja su pirmuoju straipsniu, kuris Tau-tà ávardija kaip suverenà. Tuo tarpu 98 straipsnis kelia rimtø abejoniø, arnebûtø galima jo pagrindu Respublikos Prezidentà taip pat vertinti kaipsuverenumo ðaltiná, jei ðalies vadovas gali „patikëti valdþià“. Taigi LietuvosRespublikos valdymo forma pagal 1938 m. Konstitucijà lyg ir panaði áprezidentinæ, kurioje vykdomoji valdþia neatskaitinga ástatymø leidþia-majai. Taèiau, kaip jau buvo minëta, prezidentiniam valdymo modeliuitaip pat bûdinga stipri ir nepriklausoma atstovaujamoji institucija. Ðiopoþymio Lietuvos Respublikos 1938 m. Konstitucijoje negalime pastebë-ti. Taip pat valdþiø pusiausvyros paþeidimà rodo ir 110 Konstitucijosstraipsnis, numatantis, jog nevykstant Seimo sesijoms, Respublikos Prezi-dentas turi ágaliojimus leisti ástatymus. Prisiminus aplinkybæ, kad Res-publikos Prezidentas bet kada gali paleisti Seimà, ðie ágaliojimai tampalabai reikðmingi. Galime teigti, kad Respublikos Prezidento institucijojebuvo sutelkta ne tik ástatymø vykdomoji, bet ir ástatymø leidþiamoji val-dþia, o valstybës vadovo ágaliojimai ratifikuoti tarptautines sutartis (Kon-stitucijos 112 str.) bei tvirtinti biudþetà (Konstitucijos 115–117 str.) vie-nareikðmiðkai iðkelia institucijà á prioritetinæ pozicijà. Nors 1938 m. kon-stitucijos 129 straipsnyje sakoma, kad Teismas yra nepriklausomas, ta-èiau kitas straipsnis suteikia Respublikos Prezidentui galimybæ ástatymonumatytais atvejais gràþinti teismo atimtas ar susiaurintas teises bei dova-noti teismo spendimu paskirtà bausmæ. Ávertinus tai, kad reikðmingi ásta-tymø leidybos ágaliojimai yra valstybës vadovo kompetencija, teismø ne-priklausomumo klausimas lieka atviras.

Didelis konstitucinis nestabilumas (ðeðios konstitucijos per dvide-ðimt dvejø metø tarpukario laikotarpá) susijæs su valdymo formø bei poli-tiniø reþimø kaita. Pirmosios konstitucijos (1918 m., 1919 m., 1920 m.,1922 m.) savo turiniu iðreiðkë parlamentiná valdymo modelá, kuris, norsir priskirtinas demokratiniams politiniams reþimams, buvo nepakanka-mas stabdþiø ir atsvarø mechanizmo kontekste. Tuo tarpu 1928 m. ir1938 m. konstitucijos jau iðreiðkë kitoká nei demokratiná politiná reþimà.Taèiau formaliuoju aspektu tam tikri ðiø konstitucijø elementai buvo pa-naðûs á prezidentiná valdymo modelá, nors dël politinio reþimo egzistavu-siø valdymo formø negalime priskirti prezidentinëms.

Lietuvoje 1940–1990 m. taikytos LTSR konstitucijos negali bûtilaikytinos Lietuvos teisës ðaltiniais, nes buvo primestos svetimos jëgos prieð

137

tautos valià, todël tuo metu buvusiø valdymo formø nenagrinësime.Prieð pradedant nagrinëti ðiandieninës Lietuvos Respublikos valdy-

mo formà reikia pripaþinti, kad Lietuvos valdymo formø istorinë patirtisyra kontroversiðka. Net esant demokratiniams politiniams reþimams (1918–1926) valdþiø pusiausvyra bei stabdþiø ir atsvarø mechanizmas ribotaiatitiko subalansuotos valdþios sàrangos sistemos reikalavimus, nes turëjonemaþai trûkumø, pasireiðkianèiø ágaliojimø disbalansu.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukðèiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas atkûrë 1940 m. svetimos jëgos panaikintà Lietuvosvalstybës nepriklausomybæ. Tà paèià dienà buvo priimta laikinoji Lietu-vos Respublikos Konstitucija-Lietuvos Respublikos Laikinasis PagrindinisÁstatymas. Tai norminis aktas, galiojæs 1990–1992 metais. Jau pirmasisLaikinojo Pagrindinio Ástatymo straipsnis nurodë valdymo formà – res-publikà ir politiná reþimà – demokratiná. Valstybinë valdþia buvo paskirs-tyta trim institucijoms – Aukðèiausiajai Tarybai, Vyriausybei ir Teismui.Todël galima tvirtinti, kad Laikinajame Pagrindiniame Ástatyme nenutol-ta nuo valdþiø padalijimo doktrinos ávardytø trijø valdþios grandþiø. Ta-èiau vertinant egzistavusá stabdþiø ir atsvarø mechanizmà bei jo raiðkàreikia pripaþinti, jog jam nebuvo bûdingas grieþtas valdþiø padalijimas.Laikinojo Pagrindinio Ástatymo 78 straipsnis, manytume, neigia valdþiølygybës principà, nes pripaþástama, kad „Aukðèiausiasis Lietuvos Respub-likos valstybinës valdþios organas yra Lietuvos Respublikos AukðèiausiojiTaryba“. Tokia nuostata atstovaujamàjà institucijà iðkelia aukðèiau vyk-domosios ir teisminës valdþios. Analizuojant Aukðèiausiosios Tarybos ága-liojimø apimtis nuomonë, kad tai tikrai dominuojanti institucija, dar la-biau sustiprëja. Atstovaujamajai institucijai suteikti ágaliojimai ne tik pri-imti bet ir aiðkinti Lietuvos Respublikos ástatymus (Laikinasis PagrindinisÁstatymas, 78 str. 5 p.). Konstitucinës justicijos bei valdþiø padalijimodoktrina reikalauja, jog institucija, priimanti ástatymus, neturëtø jø aið-kinti, ði funkcija turi bûti priskirta kitoms institucijos (Konstituciniamarba Aukðèiausiajam Teismui). Aukðèiausiajai Tarybai formuojant vyriau-sybæ buvo suteikti ágaliojimai skirti Lietuvos Respublikos Ministrø Tary-bos Pirmininkà, tvirtinti bei keisti Ministrø Tarybos sudëtá (LaikinasisPagrindinis Ástatymas, 78 str. 10 p.). O Aukðèiausiosios Tarybos ágalioji-mai panaikinti Ministrø Tarybos nutarimus ir potvarkius (Laikinasis Pa-



138

grindinis Ástatymas, 78 str. 21 p.) yra pagrindas tvirtinti, kad vykdomojivaldþia visiðkai priklauso nuo parlamento ir yra jo valios vykdytoja.

Valstybës vadovo funkcijas tuo metu vykdë Lietuvos RespublikosAukðèiausiosios Tarybos Pirmininkas. Nors ðis teiginys doktrinoje ginèi-jamas tvirtinant, jog valstybës vadovo funkcijas vykdë Aukðèiausiosios Ta-rybos Prezidiumas, mes ðiam teiginiui dël keliø aplinkybiø linkæ nepritar-ti. Pirmiausia Laikinasis Pagrindinis Ástatymas grieþtai nurodë, jog Aukð-èiausiosios Tarybos Pirmininkas „(…) yra aukðèiausias Lietuvos Respubli-kos pareigûnas ir atstovauja Lietuvos Respublikà tarptautiniuose santy-kiuose“. Taip pat Laikinojo Pagrindinio Ástatymo 86 straipsnis nustatë,jog „Lietuvos Respublikos Aukðèiausiosios Tarybos Pirmininkà renka Aukð-èiausioji Taryba ið Aukðèiausiosios Tarybos deputatø slaptu balsavimupenkeriems metams ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui“. Tadlaikinoji Lietuvos Konstitucija apie Aukðèiausiosios Tarybos Pirmininkà,o ne apie Aukðèiausiosios Tarybos Prezidiumà kalba kaip apie „aukðèiau-sià Lietuvos Respublikos pareigûnà“. Taip pat numatytas ribotas skaièiuskadencijø (dvi kadencijos) atskleidþia valstybës vadovui bûdingus bruo-þus. Konstitucinës teisës doktrinoje valstybës vadovo sàvoka nëra mistinë,ji pasireiðkia teisine konkreèiø ágaliojimø raiðka. Daþnai konstitucijose ne-vartojamas þodþiø junginys „valdþiø padalijimas“, bet analizuodami kon-stitucijas kaip vientisà teisës aktà ir matydami valdþios institucijø ágalioji-mus, ágyvendintà stabdþiø ir atsvarø mechanizmà teigiame, jog èia yraátvirtintas valdþiø padalijimo principas. Lietuvos Respublikos Laikinaja-me Pagrindiniame Ástatyme apibrëþiant Aukðèiausiosios Tarybos Pirmi-ninkà nepavartota sàvoka „valstybës vadovas“, taèiau ðio aukðèiausio Lietu-vos Respublikos pareigûno ágaliojimai leidþia teigti, jog bûtent jis yra vals-tybës vadovas. Laikinasis Pagrindinis Ástatymas nenumatë galimybës Aukð-èiausiosios Tarybos Pirmininkui paleisti parlamentà, bet tokiomis galio-mis gali naudotis taip pat ne visi prezidentai ar monarchai. Aukðèiausio-sios Tarybos Pirmininkas buvo ápareigotas pasiraðyti visus AukðèiausiosiosTarybos priimtus teisës aktus be galimybës juos vetuoti, bet ir tai ið esmësnekeièia padëties, nes daugelio pasaulio valstybiø vadovai turi arba silpnà-já veto, arba neturi tokiø galiø vetuoti parlamento priimtus aktus. Net taaplinkybë, jog Aukðèiausiosios Tarybos Pirmininkas vadovaudavo Aukð-èiausiajai Tarybai, pasaulio praktikoje nebuvo naujiena. Jungtiniø Ameri-

139

kos Valstijø Konstitucija numatë, jog Jungtiniø Valstijø viceprezidentasyra Senato pirmininkas.

Aukðèiausiosios Tarybos Pirmininko ágaliojimai ávardyti LaikinojoPagrindinio Ástatymo 87 straipsnyje: (a) pateikia Aukðèiausiajai Tarybaipraneðimus dël Respublikos padëties ir dël svarbiø Lietuvos vidaus ir uþ-sienio politikos klausimø; (b) pateikia Aukðèiausiajai Tarybai kandidatû-ras paskirti arba iðrinkti á Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko, Lie-tuvos Aukðèiausiojo Teismo pirmininko, ðio teismo skyriø pirmininkø,Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, kitø Aukðèiausiajai Tarybaiatskaitingø valstybës organø vadovø pareigas; (c) veda derybas ir pasiraðoLietuvos Respublikos tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Lie-tuvos Respublikos Aukðèiausiajai Tarybai; (d) priima uþsienio valstybiødiplomatiniø atstovø ágaliojamuosius ir atðaukiamuosius raðtus. Tokie nu-matyti ágaliojimai yra pagrindas tvirtinti, jog tai klasikinës valstybës vado-vo funkcijos

211.

Aplinkybë, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybë buvo atskaitingane aukðèiausiajam Lietuvos Respublikos pareigûnui, o Aukðèiausiajai Ta-rybai, rodo, jog tai parlamentinë valdymo forma. Tam tikrà atsvarà Aukð-èiausiosios Tarybos galimybei smulkmeniðkai kontroliuoti vyriausybës veiklànumatë Laikinojo Pagrindinio Ástatymo 95 straipsnis. Jame numatyta,kad nepasitikëjimas Ministrø Taryba arba ministru gali bûti iðreikðtas 2/3bendro deputatø skaièiaus balsø dauguma. Reikalavimas tokios kvalifi-kuotos daugumos vyriausybæ daro neatskaitingà parlamentinei daugumai.Ðiuo aspektu Lietuvoje egzistavusá valdymo modelá, kad ir kaip tai bûtøparadoksalu, galëtume lyginti su Jungtiniø Amerikos Valstijø prezidenti-niu valdymo modeliu, kai Prezidento vykdomosios valdþios vadovo nuða-linimas sietinas su apkalta ir kvalifikuotomis parlamento balsø daugumo-mis. Taèiau skirtingas vykdomøjø valdþiø formavimo ir ágaliojimø gavi-mo bûdas bei kiti aspektai nesuteikia pagrindo tvirtinti, jog tai tapatûsmodeliai. Teismui, kaip savarankiðkai valstybinës valdþios institucijai, skirtasatskiras Laikinojo Pagrindinio Ástatymo skirsnis. Tai pirmoji Lietuvos vals-tybës Konstitucija, kurioje átvirtintas teismø ir teisëjø nepriklausomumas,

211 1990 m. kovo 11 d. ástatymas „Dël Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio

Ástatymo“ // Lietuvos Respublikos Aukðèiausiosios Tarybos ir Vyriausybës þinios. Nr. 6–616. 1991.



140

numatoma atsakomybë dël valstybës valdþios ir valdymo organø, politi-niø partijø, visuomeniniø organizacijø ir visuomeniniø judëjimø, parei-gûnø ir pilieèiø kiðimosi á teisëjø, jiems vykdant teisingumà, veiklà. To-kiø konstituciniø garantijø nebuvo në vienoje tarpukario konstitucijoje.Laikinajame Pagrindiniame Ástatyme átvirtinta nuostata, kad teismai klausotik ástatymo. Taigi ir ðiuo aspektu Lietuvos teismø ágaliojimai atspindëjoprieðkarinæ patirtá. Vertinant Lietuvoje egzistavusiø demokratiniø valdy-mo formø raiðkos aspektus reikia pripaþinti, kad tarpukario Lietuvoje eg-zistavo vienintelë valdymo forma – parlamentinë respublika. Iki 1992 m.Lietuvoje nebuvo prezidentinës ir miðrios valdymo formos.

7. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucija:nacionalinës valdymo formos bei valdþiø padalijimode jure ir de facto aspektai

Galiojant Laikinajam Pagrindiniam Ástatymui (1990–1992) buvoiðsamiai diskutuojama dël bûsimos nuolatinës Konstitucijos turinio, to-dël svarbus svarstymo objektas buvo ir bûsimoji valstybës valdymo forma.

Nuomoniø, kokia turi bûti Lietuvos Respublikos valdymo forma,bûta ávairiø, o tai rodo, jog tuo metu daugelis veiksniø veikë siûlymus.Norëdami geriau suprasti ðiandien Lietuvoje egzistuojanèios valdymo for-mos specifikà turëtume apþvelgti to meto politines ir teisines realijas, tu-rëjusias átakos 1992 m. priimtos nuolatinës Lietuvos Respublikos Konsti-tucijos turiniui. Vienas ið Konstitucijos kûrëjø Juozas Þilys teigia, jog„ðiuolaikinës Lietuvos Respublikos Konstitucijos politinë ir teisinë kon-cepcija atspindi Lietuvos valstybingumo patirtá, Europos valstybiø ir kitøðaliø konstitucijø demokratines idëjas. Rengiant Konstitucijà buvo atsi-þvelgiama á tarpukario Lietuvos Respublikos laikinàsias bei nuolatines kon-stitucijas“

212. Tad niekas neabejoja, jog mûsø valstybës valdymo formà,

átvirtintà 1992 m. Konstitucijoje, veikë tarptautiniai ir nacionaliniai as-pektai.

Tarptautinio aspekto átaka pasireiðkë dël keleto aplinkybiø. Visø

212 Þilys J. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos kai kurios teisinës

ir politinës iðtakos // Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universi-teto mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 170.

141

pirma demokratiniø valstybiø (Jungtiniø Amerikos Valstijø, Vokietijos,Jungtinës Karalystës, Prancûzijos) valdymo modeliai dël ðiø valstybiø ge-opolitinio reikðmingumo yra nuolatinio domëjimosi objektai. Todël ne-nuostabu, kad valstybës, kurianèios ar tobulinanèios nacionalines valdy-mo formas, pirmiausia jas lygina su minëtø didþiøjø valstybiø patirtimi.Todël labai daþnai Lietuvos mokslininkø darbuose mûsø valstybës ðian-dieninë ir istorinës valdymo formos lyginamos su vokiðkuoju, prancûzið-kuoju ar angliðkuoju modeliu. Nenuostabu, jog ir rengiant Lietuvos Res-publikos nuolatinæ 1992 m. Konstitucijà buvo analizuojami ir vertinamiVokietijos, Prancûzijos, Jungtiniø Amerikos Valstijø, Jungtinës Karalys-tës valdymo formø gyvavimo teigiamos ir neigiamos patirties aspektai.

Kaip tarptautiná veiksná reikia minëti ir tai, jog Lietuvos Respubli-kos geopolitinë padëtis yra sietina su Vidurio ir Rytø Europa. Lietuvavisuomet buvo ir yra aktyvi Vidurio bei Rytø Europoje vykstanèiø proce-sø kûrëja ir dalyvë. Daugelis Vidurio ir Rytø Europos valstybiø konstitu-cines reformas pradëjo tuo paèiu metu (1988–1990 m.) kaip ir Lietuva.Taèiau Baltijos ðaliø (Lietuvos, Latvijos, Estijos) valstybingumo tarptauti-nio teisinio pripaþinimo problemos (1990–1991 m.) trukdë nuosekliai irnetrukdomai rengti ir priimti konstitucijà. Tuomet, kai kitø Vidurio irRytø Europos valstybiø suverenitetui iðorinio pavojaus nebuvo (1988–1991 m.), Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybës, sprendë kartu keliassudëtingas tarptautinio pripaþinimo (o tai buvo beveik egzistencijos pro-blema) ir nacionalinës teisës sistemos kûrimo problemas. Tik LietuvosRespublikos tarptautinis pripaþinimas 1991 m. rugpjûèio–rugsëjo mëne-siais padëtá pakeitë ið esmës

213. Nauja, tarptautinë de jure realija suvieno-

dino Lietuvos Respublikos ir kitø Vidurio bei Rytø Europos valstybiøplëtros galimybes. 1991 m. Bulgarija, Rumunija, Slovënija, Vengrija jauturëjo naujas arba pataisytas senas (Vengrija) konstitucijas, kurios atitikodemokratiniø valdymo formø reikalavimus. Ðios ðalys savo konstitucijosenumatë parlamentines valdymo formas. Kitos Vidurio ir Rytø Europosvalstybës, priëmusios konstitucijas 1992 m. (Èekija, Slovakija, Estija), taippat parlamentinæ respublikà pasirinko kaip pagrindinæ valstybiø valdymoformà. Lietuvos Respublika, kurdama nacionalinæ valdymo formà ir bû-

213 Landsbergis V. Laisvës byla. Kaunas: Spindulys, 1992. P. 303–307.



142

dama ðio Europos regiono integrali dalis, neabejotinai analizavo ne tikdidþiøjø valstybiø, bet ir to paties regiono – gretimø valstybiø patirtá. To-dël aplinkybë, jog visos gretimos Vidurio ir Rytø Europos valstybës pasirin-ko parlamentinius valdymo modelius, negalëjo nepaveikti ir Lietuvos pasi-rinkimo.

Nacionalinius aspektus, turëjusius átakos valdymo formos turiniui,taip pat galëtume suskirstyti á grupes: (a) istorinius ir (b) visuomeninius–politinius.

Lietuvos istoriná patyrimà galëtume skirstyti á tris grupes. Jas mesjau minëjome. Iðsiskiria Lietuvos valstybës valdymo formø kaita iki 1795metø, tarpukariu egzistavusios Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. beiLietuvos patirtis nuo okupacijos (1940 m.) iki 1990 m. kovo 11 dienos.Neabejotina, kad Lietuvos valstybës valdymo formø kaita iki treèiojo Þeè-pospolitos padalijimo turëjo daugiau simbolinæ nei praktinæ vertæ kuriantðiandieninæ Respublikos Konstitucijà. Taèiau nepastebëti iðkirtinës sei-mø padëties Lietuvos–Lenkijos valstybëje nebuvo galima, nors vargu ar taigalëjo lemti 1992 m. Konstitucijoje numatytus Parlamento ágaliojimus.Tarpukariu (1918–1940 m.), kaip jau buvo raðyta, istorinë valdymo for-mø patirtis kontrastinga: 1918–1926 m. pasiþyminti ryðkiu parlamenti-niu, o 1926–1940 m. nepakankamai demokratiniu valdymo modeliu.Turbût sunkiausiai ir kartu lengviausiai vertinti vadinamosios LietuvosTarybø Socialistinës Respublikos (1940–1990 m.) „teisiná“ palikimà. Visøpirma negalëtume pripaþinti Lietuvos TSR átvirtintos valdymo formos kaipLietuviø Tautos savanoriðko pasirinkimo. Taigi Lietuvos TSR buvusi val-dymo forma buvo primesta jëga. Tai nurodyta ir Lietuvos RespublikosAukðèiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo paskelbtame akte „Dël Lie-tuvos nepriklausomos valstybës atstatymo“, kuriame, be ko kita, teigiama,kad „(...) yra atstatomas 1940 metais svetimos jëgos panaikintas LietuvosValstybës suvereniø galiø vykdymas ir nuo ðiol Lietuva vël nepriklausomavalstybë“

214. Taigi Lietuvos TSR valdymo forma taip pat turi bûti vertina-

ma kaip svetimos jëgos primesta, ir todël Lietuvos TSR valdymo formoslegitimumo problema gali bûti suprantama vienareikðmiðkai

215. Taèiau

ðiuo laikotarpiu de facto egzistavusi valdymo forma, nors ir neturëdama

214 Landsbergis V. Laisvës byla. Kaunas: Spindulys, 1992. P. 18.

143

legitimaus pagrindo, turëjo poveiká visuomenei ir todël turëjo átakos 1990m. priimtam Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Ástatymo turi-niui. Net analizuojamo 1988–1990 m. laikotarpio, kai jau reiðkësi ryðkûspolitinio pliuralizmo aspektai, doktrina paþymi, jog „(…) egzistavusi tei-sinë tvarka apibûdinama kaip quasi teisinë, o konstituciniu lygmeniu –quasi konstitucinë“

216. Akivaizdu, jog politinio laisvëjimo elementai ne-

galëjo keisti nelegitimios valdþios á legitimià. Lietuvos TSR buvo priimtosdvi konstitucijos: 1940 m. rugpjûèio 25 d. ir 1978 m. balandþio 20 d.Lietuvos TSR 1978 m. Konstitucijoje, kuri, nors nedemokratinë ir nele-gitimi, bûta normø, kurios tam tikra prasme atsispindëjo jau atkurtosnepriklausomos Lietuvos Respublikos teisës normose. Lietuvos TSR Kon-stitucijos 97 straipsnyje Aukðèiausioji Taryba (Parlamentas) ávardyta kaip„Aukðèiausiasis Lietuvos TSR valstybinës valdþios organas (…)“, kuris tu-ri teisæ „(…) spræsti visus klausimus (…)“

217. Parlamentinio modelio po-

þymius rodo ir Konstitucijos 117 straipsnio nuostata, kad „Lietuvos TSRMinistrø Taryba yra atsakinga Lietuvos TSR Aukðèiausiajai Tarybai ir jaiatskaitinga (…)“

218. Teorinëje darbo dalyje buvo atkreiptas dëmesys, kad

valdymo forma sietina tik su demokratiniu politiniu reþimu, todël Lietu-vos TSR negalime laikyti parlamentine respublika. Tuometinë praktikamus domina tik tiek, kiek ji atsispindëjo legitimios valdþios – AukðèiausiosiosTarybos–Atkuriamojo Seimo priimtame Lietuvos Respublikos 1990 m. Lai-kinajame Pagrindiniame Ástatyme.

Visuomeniniai politiniai aspektai, turëjæ átakos Lietuvos Respubli-kos valdymo formai, sietini su to laikotarpio visuomenëje gyvavusiomisidëjomis ir nuostatomis. Nuomoniø ir konstitucijos projektø ávairovë ro-

215 TSRS ir LTSR teisës aktø nelegitimumà mini ir K. Lapinskas, teigdamas, kad 1990 m.

kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukðèiausiosios Tarybos priimtais teisës aktais „buvo nu-trauktas okupacinës valdþios Lietuvai primestø konstituciniø aktø, taip pat kitø TSRSástatymø galiojimas Lietuvos teritorijoje. Lapinskas K. Lietuvos konstituciniø istoriniø tei-siniø sàsajø beieðkant // Konstitucija, þmogus, teisinë valstybë. Konferencijos medþiaga.Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1998. P. 33–34.

216 Þilys J. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos kai kurios teisinës

ir politinës iðtakos // Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universi-teto mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 162.

217 Lietuvos valstybës konstitucijos. Vilnius: Mokslas, 1989. P. 175.

218 Ten pat. P. 181.



144

do, kad visuomenë, jos politinës jëgos labai skirtingai ásivaizdavo, kokiaturëtø bûti naujoji Lietuvos Respublikos valdymo forma. Galiojant Laiki-najam Pagrindiniam Ástatymui, 1992 m. geguþës 23 d. referendumu bu-vo sprendþiamas klausimas dël Lietuvos Respublikos Prezidento instituci-jos atkûrimo. Nors tuomet visuomenë diskutavo dël prezidentinio valdy-mo modelio bûtinumo, taèiau referendume siûlomas prezidento institu-tas nenumatë prezidentinio valdymo modelio. Lietuvos Respublikos ásta-tymo „Dël Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Ástatymo pakeiti-mo ir papildymo ryðium su Lietuvos Respublikos Prezidento institucijosatkûrimu“ projekte buvo numatyta, kad „Prezidentas kvieèia Ministrà Pir-mininkà ir atsiklausia Aukðèiausiosios Tarybos pritarimo. AukðèiausiajaiTarybai pritarus Ministro Pirmininko kandidatûrai, Prezidentas pavedajam sudaryti Vyriausybæ (...)“

219. Taigi vykdomàjà valdþià (Vyriausybæ)

buvo siekiama susieti su Aukðèiausiàja Taryba (parlamentu), o tai nebû-dinga prezidentiniam valdymo modeliui. Ðiame projekte buvo numatytiPrezidento ágaliojimai „atleisti Vyriausybæ be Aukðèiausiosios Tarybos su-tikimo“

220. Tai ágaliojimai, suteikiantys pagrindà manyti, kad projektas

labiau atspindëjo miðrø (pusiau prezidentiná) nei parlamentiná valdymomodelá. Tokià iðvadà patvirtina projekte numatyti Prezidento ágaliojimai„paleisti Aukðèiausiàjà Tarybà ir skelbti pirmalaikius rinkimus, kai Aukð-èiausioji Taryba ilgà laikà negali vykdyti ástatymdavystës“. Taèiau refe-rendumo rezultatai nepakeitë galiojanèio Laikinojo Pagrindinio Ástatymonuostatø, todël valdymo forma liko nepakitusi.

Rengiant nuolatinæ Lietuvos Respublikos Konstitucijà politinës jë-gos siûlë ávairius savo parengtus valstybës pagrindinio ástatymo projektus.Todël Lietuvos visuomenë galëjo susipaþinti su Sàjûdþio koalicijos „Uþdemokratinæ Lietuvà“, Lietuvos liberalø sàjungos, Lietuvos demokratinësdarbo partijos (LDDP) bei kitø politiniø jëgø parengtais Konstitucijosprojektais. Ðie projektai iðreiðkë skirtingà politiniø jëgø naujosios valdy-mo formos sampratà. Ðtai Sàjûdþio koalicijos „Uþ demokratinæ Lietuvà“

219 Lietuvos Respublikos ástatymo „Dël Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio

Ástatymo pakeitimo ir papildymo ryðium su Lietuvos Respublikos Prezidento institucijosatkûrimu“ projektas // Lietuvos aidas. 1992 m. kovo 31 d. Nr. 62 (6020). P. 4–5.

220 Ten pat. P. 5.

145

projekte tam tikru bûdu buvo mëginama atspindëti miðrø (pusiau prezi-dentiná) valdymo modelá. Taèiau ðiame Sàjûdþio koalicijos „Uþ demokra-tinæ Lietuvà“ parengtame Konstitucijos projekte buvo numatyta, kad pre-zidentas, nors ir gali reorganizuoti vyriausybæ (Konstitucijos projekto 90str.), bet „Vyriausybë turi turëti Seimo pasitikëjimà“

221, be kurio negali

vykdyti savo ágaliojimø. Taip pat Sàjûdþio koalicijos parengtame projektenumatyta galimybë Respublikos Prezidentui „(…) atleisti Ministrà Pir-mininkà“ (Konstitucijos projekto 90 str.). Valstybës valdymo forma deði-niøjø politiniø jëgø vizijose buvo siejama su miðria (pusiau prezidentine)valdymo forma. Kitos politinës jëgos – LDDP, socialdemokratai – viena-reikðmiðkai palaikë parlamentinæ valdymo formà, kurioje ðalies vadovo funk-cijos turëtø bûti nominalios

222. 1992 m. vasario 21 d. Lietuvos liberalø

sàjunga pasiûlë savàjá Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektà, kuriskiek skyrësi nuo jau anksèiau minëtøjø, taèiau projekte buvo numatytasmiðrus (pusiau prezidentinis) valdymo modelis, nes Konstitucijos projek-to 113 straipsnis numatë galimybæ Respublikos Prezidentui „(…) atleistiVyriausybæ be Seimo sutikimo“

224. Toká patá nepasitikëjimà Vyriausybe

galëjo pareikðti ir Respublikos Seimas. Ðis projektas buvo pateiktas Aukð-èiausiosios Tarybos Laikinajai komisijai Konstitucijai parengti

223.

Esant tokiai konstitucijø projektø ir vizijø dël valdymo formos ávai-rovei, visuomenæ galëjo patenkinti tiktai kompromisinis variantas, atspin-dintis visuomeniná kompromisà, dël to sudarantis prielaidas valstybei plë-totis teisinës valstybës principø pagrindu. 1992 m. rudená AukðèiausiajaiTarybai ir Konstitucijos rengimo grupei pavyko pasiekti susitarimà irpriimti kompromisiná projektà

225. Ðis kompromisinis Lietuvos Respubli-

221 Sàjûdþio koalicijos „Uþ demokratinæ Lietuvà“ Konstitucijos projektas // Lietuvos

aidas. 1992 m. geguþës 14 d. Nr. 93 (6051). P. 5–6.222

Landsbergis V. Lûþis prie Baltijos. Politinë autobiografija. Vilnius: Vaga, 1997. P.309–313.

223 Lietuvos liberalø sàjungos valdybos kreipimasis // Lietuvos aidas. 1992 m. vasario

25 d. Nr. 38 (5996). P. 1.224

Lietuvos liberalø sàjungos parengtas Konstitucijos projektas // Lietuvos aidas.1992 m. vasario 25 d. Nr. 38 (5996). P. 4–6.

225 Landsbergis V. Lûþis prie Baltijos. Politinë autobiografija. Vilnius: Vaga, 1997.

P. 310.



146

kos Konstitucijos projektas buvo priimtas visuotiname referendume 1992 m.spalio 25 dienà.

Lietuvos Respublika, 1990 m. kovo 11 d. atkûrusi valstybingumà,ëmësi ryþtingø ir savarankiðkø veiksmø kurdama nacionalinæ valdymo for-mà. Taèiau turëjo praeiti dveji metai, kol buvo priimta nuolatinë Konsti-tucija, nustaèiusi ðiandien egzistuojantá valdþiø sàrangos mechanizmà. 1990m. Aukðèiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo priimtas ir dvejus metusgaliojæs Laikinasis Pagrindinis Ástatymas buvo akivaizdus árodydamas, kadnuolatinei ðalies Konstitucijai rengti reikia daug pastangø ir laiko.

Ðioje monografijos dalyje bus nagrinëjamas probleminis klausimas:kokia valstybës valdymo forma átvirtinta Lietuvos Respublikos 1992 metøKonstitucijoje? Valdymo formà tirsime vadovaudamiesi valdþiø padaliji-mo teorija ir mëginsime ávertinti nacionalinio stabdþiø ir atsvarø mecha-nizmo turiná.

Nagrinëdami valdymo formà ir valdþiø padalijimà Lietuvos Res-publikoje vienu pagrindiniu tyrimo objektu laikome teisës normas. Ta-èiau siekdami tiksliau suprasti tiriamo modelio turiná taip pat aptarsimevaldþios institucijø tarpusavio santykiø de facto raiðkà. Kiekvieno valdymoformos bûdingo kriterijaus aspektu vertinsime valdþiø padalijimo tiek dejure, tiek ir de facto ribas. Tyrimo pabaigoje Lietuvoje egzistuojanèià val-dymo formà vertinsime pagal mûsø pasirinktus valdymo formos bûdin-gus kriterijus.

Tik priëmus Konstitucijà konstitucinës teisës, politologijos ir kitømokslø atstovai diskutuoja, kokia gi Lietuvoje yra tikroji valdymo forma.Nuomoniø nëra daug ir jos pagrástos jau mûsø minëtø teisës ir politikosmokslø taikomø metodø skirtumu. Dalis mokslininkø (L. Tallat-Kelpða,G. Vitkus ir kt.) mûsø valstybæ priskiria ðalims, kuriose egzistuoja miðrus(pusiau prezidentinis) valdymo modelis

226. Ðios nuomonës oponentai tvir-

tina, jog Lietuvoje átvirtintas parlamentinis valdymo modelis. Ádomià,sakytume, kompromisinæ, iðvadà dël Lietuvos Respublikos valdymo for-mos suformulavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Jis nuro-

226 Tallat-Kelpða L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinës reformos analizë

// Politologija. Nr. 1(7). 1996. P. 93–111.

147

dë, kad Lietuvos valdymo forma parlamentinë, bet jai bûdingi ir tamtikri miðrios (pusiau prezidentinës) respublikos bruoþai

227.

Iki ðiol vykstanèios diskusijos dël valdymo formos leidþia manyti,jog rengiant ðalies Konstitucijà svarbiausia buvo sukurti efektyvø valdþiøsàrangos mechanizmà, o klausimas, su kokia valdymo forma reikia sietisukurtàjà sistemà, paliktas nagrinëti mokslui. Tad Lietuvos Konstitucijo-je, skirtingai nei mûsø minëtame Bulgarijos pagrindiniame ástatyme, nërateisës normos, kuria remiantis bûtø galima vienareikðmiðkai apibrëþti eg-zistuojanèià valdymo formà. Lietuvoje egzistuojanèios valdymo formos irvaldþiø padalijimo aspektai ryðkëja vertinant teisës normø sistemà. Ðiuopoþiûriu Lietuva nëra unikali. Daugelio pasaulio valstybiø, pradedant Jung-tinëmis Amerikos Valstijomis, konstitucijose valdymo formø sàvokos tei-sës normose neminimos, jas analizuoja tø valstybiø konstitucinës teisës irpolitikos mokslø doktrinos

228.

Dël jau minëtø aplinkybiø dabartinëje Lietuvos Respublikos 1992m. Konstitucijoje galime pastebëti tam tikros eklektikos, nes vienas ele-mentas lyg ir perimtas ið tarpukario Lietuvos konstitucingumo tradicijos,kitas – ið Prancûzijos ar Vokietijos. Tokia praktika normali, nes rengiantnaujà 1992 m. Konstitucijà nebuvo galima ignoruoti nei tarptautinës, neinacionalinës patirties. Akivaizdu, jog kriterijø vertinat valdymo formasneapibrëþtumas bei mûsø konstitucijos eklektiðkumas turi átakos sub-jektyvumui, todël pritartume nuomonei, jog Lietuvoje egzistuojanti val-dymo forma dar ilgai „bus akademinio ginèo dalykas“

229.

Suvereniteto ðaltiná tiesiogiai nurodo jau Lietuvos Respublikos 1992 m.Konstitucijos preambulë. Joje skelbiama, jog „Lietuviø Tauta (…) atgi-musios Lietuvos valstybës pilieèiø valia priima ir skelbia ðià Konstitucijà.“Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis vienareikðmiðkai

227 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas „Dël

Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodþio 10 d. nutarimo „Dël Lietuvos Respubli-kos Vyriausybës programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.


State University Press, 1988. P. 4.229

Kûris E. Politiniø klausimø jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dicta:Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio10 d. nutarimà // Politologija. Nr. 1. 1998. P. 43.



148

átvirtina, jog „Lietuvos valstybæ kuria Tauta“ ir kad „suverenitetas priklau-so Tautai“. Valdþios kilmës ðaltinis nurodytas nedviprasmiðkai. Tad visavaldþia kyla ið tautos, turi jos ágaliojimus ir juos naudoja visø labui. Ðiuopoþiûriu Lietuva neiðsiskiria ið Vidurio ir Rytø Europos valstybiø, kuriosilgam buvo netekusios tautos suverenumo, todël labai stengësi já pabrëþtidemokratinëse Konstitucijose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1 str.) nurodoma valdymo for-ma – respublika. Taèiau, kaip ir daugumoje mûsø nagrinëtø Vidurio irRytø Europos valstybiø konstitucijø, pagrindiniame ástatyme nëra tiksliaipasakyta, kokia gi yra respublikos rûðis. Atsakymo á ðá klausimà tenka ieðkotitiriant valstybës institucijø tarpusavio santykiø de jure ir de facto padëtá.

Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos 5 straipsnyje ávardy-tos institucijos, vykdanèios valstybës valdþià. Ðalyje valstybinæ valdþià vykdo„Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybë, Teismas“. Ðios teisës nor-mos struktûra leidþia teigti, jog Konstitucijoje skiriamos trys valdþios –ástatymø leidþiamoji (Seimas), vykdomoji (Respublikos Prezidentas ir Vy-riausybë) ir teisminë (Teismas). Toks valdþios ðakø iðskyrimas kartoja kla-sikiná, dar Ð. L. Monteskjë suformuluotà, valdþiø sampratos principà. To-dël, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minima Valstybës kontro-lës (Konstitucijos XII skyriuje) institucija, ji negali pretenduoti á institu-cijos, vykdanèios valstybinæ valdþià, statusà. Nors Konstitucinis Teismasápareigotas (Konstitucijos 102 str.) spræsti, ar ástatymai ir kiti Seimo aktaineprieðtarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybës ak-tai – Konstitucijai arba ástatymams, doktrinoje diskutuojama dël Konsti-tucinio Teismo vietos valdþiø padalijimo sistemoje. Sutiktume su minti-mi, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas yra átakinga institucija, dalyvau-janti stabdþiø ir atsvarø mechanizme, ir jo sprendimai turi átakos ðaliesteisiniams ir politiniams procesams

230. Taèiau abejotume ðios institucijos

galimybe vadintis ketvirtàja valdþia, lygiaverte pirmosioms trims. Kaipjau minëjome, Konstitucija neávardija Konstitucinio Teismo kaip valsty-binæ valdþià vykdanèios institucijos. Manytume, jog Konstitucinis Teis-

230 Jaraðiûnas E. Valstybës valdþios institucijø santykiø problemos konstitucinëje

justicijoje. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 1999. P. 6.

149

mas, nors bûdamas teisminë institucija, nëra minimas Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 5 straipsnyje vartojant sàvokà Teismas. Prieðingu atvejukiltø klausimas, kodël Konstitucijos skirsnyje „Teismas“ neminima Kon-stitucinio Teismo institucija, o jai skirtas atskiras pagrindinio ástatymoVIII skirsnis. Be to, Konstitucinis Teismas, siekdamas „atriboti valstybësvaldþios institucijoms pavestas funkcijas“

231, privalo vadovautis Konstitu-

cijos normomis.Ðiandieninë konstitucinës teisës doktrina teigia, jog „Konstitucijà

sudaro ne tik Konstitucijos tekstas, jame iðdëstytos teisës normos, bet irjos principai“ bei „(…) Konstitucinio Teismo doktrina (konstitucija yratai, kà apie jà pasakë Konstitucinis Teismas)“

232. Konstitucijà oficialiai

gali aiðkinti vienintelis subjektas – Konstitucinis Teismas, todël ir valdþiøpadalijimo aspektø oficialus iðaiðkinimas yra galimas tik Lietuvos Respub-likos Konstitucinio Teismo sprendimuose. Konstitucinis Teismas, vado-vaudamasis konstituciniais principais ir savo paèio ankstesniais nutarimais,oficialiai aiðkindamas konstitucijà atskleidþia jos giluminius aspektus. To-dël Lietuvoje egzistuojantá stabdþiø ir atsvarø mechanizmà reikia anali-zuoti ne tik Konstitucijos, ástatymø, konstituciniø paproèiø, bet ir Kon-stitucinio Teismo sprendimø kontekste. Lietuvos Respublikos Konstitu-cinio Teismo oficialioji doktrina tampa reikðmingu ðaltiniu atskleidþiantegzistuojanèià valdymo formà ir valdþiø padalijimo bruoþus.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip numato valdþiø padaliji-mo doktrina, skiria ástatymø leidþiamàjà ir vykdomàjà valdþias, taèiau ðiøvaldþios ðakø tarpusavio santykiø turinys leidþia teigti, jog jos nepasiþymigrieþtu institucijø atribojimu (kaip tai bûdinga Jungtinëse Amerikos Vals-tijose). Lietuvoje Respublikos Vyriausybës ágaliojimai vykdyti programàpriklauso nuo parlamento (Seimo) pasitikëjimo. Konstitucijos 67 straips-nio 9 punktas átvirtina, jog Seimas „priþiûri Vyriausybës veiklà, gali reikð-ti nepasitikëjimà Ministru Pirmininku ar ministru“. Ástatymø leidþiamoji

231 Jaraðiûnas E. Valstybës valdþios institucijø santykiø problemos konstitucinëje

justicijoje. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 1999. P. 6.232

Sinkevièius V. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos //Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai.2002. 30 (22). P. 132.



150

institucija turi plaèius ágaliojimus, kurie suteikia teisæ Seimui svarstytiMinistro Pirmininko, ministro, o kartu ir paèios Vyriausybës galimybædirbti. Ðiø ágaliojimø svarumà liudija tai, kad tokius klausimus Seimasgali spræsti bet kuriuo momentu. Tokia galimybë nëra sàlygojama jokiøaplinkybiø, todël Lietuvoje viena ið vykdomosios valdþios institucijø –Vyriausybë – negali egzistuoti ir vykdyti uþsibrëþtà programà neturëda-ma Seimo pritarimo. Teisiniø santykiø pobûdis, kai Vyriausybë negaliveikti, neturëdama parlamento paramos, duoda tvirtà pagrindà manyti,jog egzistuojanti valdymo forma gali bûti ávardyta tik kaip parlamentinërespublika.

Ðalies Prezidentas turi ágaliojimø daryti átakà formuojant Vyriausy-bæ. Valstybës vadovas savo dekretu, taèiau tik gavæs Seimo pritarimà, ski-ria Ministrà Pirmininkà, paveda jam sudaryti Vyriausybæ (Lietuvos Res-publikos Konstitucijos 84 str.). Taèiau atidþiau paþvelgus á Vyriausybësformavimo aplinkybes kyla abejoniø ðalies Prezidento Vyriausybës forma-vimo galiomis. Ðià problematikà nagrinëjo Lietuvos Respublikos Konsti-tucinis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m.sausio 10 d. nutarimo „Dël Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruo-dþio 10 d. nutarimo „Dël Lietuvos Respublikos Vyriausybës programos“atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ obiter dicta konstatuojama,jog „(…) Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaiko-mà Ministrà Pirmininkà ir tvirtinti tokià Vyriausybæ, kurios programaiSeimas gali pritarti posëdyje dalyvaujanèiø nariø balsø dauguma“. Kaikurie doktrinos atstovai diskutuoja su ðio Konstitucinio Teismo nutarimoobiter dicta, teigdami, kad Prezidento galios formuojant Vyriausybæ yra„ne maþiau svarbios“

233, o netgi lygiavertës Seimo ágaliojimams. Tokios

iðvados grindþiamos keliais argumentais. Visø pirma teigiama, jog, esantSeimo pritarimui, galutinis þodis skiriant Ministrà Pirmininkà priklausoPrezidentui, nes Prezidentas ágaliotas pasiraðyti dekretà dël Vyriausybës.Be to, pastebima, jog „Vyriausybës ágaliojimai visais atvejais gràþinami

233 Kûris E. Politiniø klausimø jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dicta:

Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio10 d. nutarimà // Politologija. Nr. 1. 1998. P. 45.

151

Prezidentui, o ne Seimui“234

. Toliau argumentuojama, jog Prezidento ága-liojimai Vyriausybei yra pirminiai – jie bûtini ir jø pakanka, kad Vyriau-sybë rengtø savo programà, kuriai turës pritarti Seimo dauguma, o Seimoágaliojimai yra antriniai – jie negali bûti suteikiami, jeigu Prezidentas në-ra suteikæs savøjø

235. Tokia situacija turi savo logikà ir yra pagrásta. Taèiau

ðià loginæ schemà galima plëtoti toliau, ir ta tolesnë analizë suteikia pa-grindà vël sugráþti prie Konstitucinio Teismo nutarimo obiter dicta iðsaky-tos pozicijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 6 punktasátvirtina, jog Seimas „pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikia-mai Ministro Pirmininko kandidatûrai“. Todël prieð pasiraðant Preziden-to dekretà, kuriuo bus skiriamas Ministras Pirmininkas, bûtina gauti Sei-mo pritarimà ðiai kandidatûrai. Tik gavæs Seimo pritarimà Prezidentasdekretu gali skirti Ministrà Pirmininkà. Prezidentui paskyrus MinistràPirmininkà, Seimas vël turi pritarti naujosios Vyriausybës programai (Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos 92 str.). Todël manytume, jog Vyriausy-bës formavimui bûdingi ne du, o trys etapai (Seimas – Prezidentas – Sei-mas). Atidþiau panagrinëjæ pastebime, kad ir ði schema neiðsami. Tam,kad Seimas pritartø arba nepritartø Prezidento teikiamai Ministro Pirmi-ninko kandidatûrai, bûtina, kad Prezidentas teiktø kandidatûrà. Tad atsi-randa dar vienas – ketvirtas etapas. Dabar Vyriausybës formavimo etapaiatrodytø taip: Prezidentas praðo Seimo pritarimo Ministro Pirmininkokandidatûrai – Seimas pritaria – Prezidentas skiria Ministrà Pirmininkà –Vyriausybë gauna Seimo pritarimà savo veiklos programai. Jau minëtameLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo obiter dicta netie-siogiai pabrëþiama, jog yra dar vienas Vyriausybës formavimo etapas, ku-ris ápareigoja Prezidentà parinkti ir siûlyti toká kandidatà, kuris atstovaujaparlamento (Seimo) daugumai. Akivaizdu, jog toks prezidento parinki-mas be preliminaraus, kad ir neoficialaus konsultavimosi Seime negali-mas. Todël iðsami Vyriausybës formavimo schema numato net penkis eta-pus: (1) Prezidentas derina Ministro Pirmininko kandidatûrà su Seimodauguma, (2), Prezidentas siûlo Seimui pritarti jau aptartai Ministro Pirmi-



235 Ten pat. P. 46–47.



152

ninko kandidatûrai, (3) Seimas pritaria arba nepritaria Ministro Pirmi-ninko kandidatûrai, (4) Prezidentas dekretu skiria Ministrà Pirmininkà,jei siûlomai kandidatûrai pritarë Seimas, (5) naujai suformuota Vyriausy-bë siekia gauti Seimo pritarimà savo veiklos programai. Ir tik tuomet nau-joji Vyriausybë gauna ágaliojimus veikti. Esant tokiai vyriausybës formavi-mo grandinei reikðmingiausias veiksnys, lemiantis Ministro Pirmininko irVyriausybës sudëtá, tampa ne Respublikos Prezidento, o Seimo, tiksliau –Seimo parlamentinës daugumos, valia.

Taip pat manytume, jog, Vyriausybei atsistatydinus, ágaliojimø grà-þinimas Prezidentui, o ne Seimui nepakeièia ágaliojimø balanso, nes for-muojant kità Vyriausybæ ðis procesas turës vykti pagal jau aptartà schemà,t. y. atsiþvelgiant á Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus, kurieSeimo ágaliojimø nesumaþina. Vykdomosios valdþios – Vyriausybës ága-liojimø pobûdá taip pat liudija Seimo ir Prezidento ágaliojimø Vyriausy-bës atþvilgiu analizë. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 96 straipsnis ið-reiðkia Prezidento galiø ribotumà, Seimo dominavimà Vyriausybës veik-loje. Ðioje teisës normoje átvirtinta, jog „Vyriausybë solidariai atsako Sei-mui uþ bendrà Vyriausybës veiklà. Minëto straipsnio antrojoje dalyje, beto, dar átvirtinama atskirø ministrø atsakomybë Seimui“. Nustatydamasubjektus, kuriems atskiri ministrai yra atsakingi, Konstitucija mini atsa-komybæ Seimui ir Respublikos Prezidentui. Átvirtinusi ministrø atsako-mybæ Seimui ir Respublikos Prezidentui, Konstitucija nurodo, jog mi-nistrai tiesiogiai pavaldûs Ministrui Pirmininkui. Konstitucijoje iðskirtosatsakomybës ir tiesioginio pavaldumo sàvokos, nors teoriðkai sunku ási-vaizduoti pavaldumà be atsakomybës. Tuo tarpu galiojanèios Konstituci-jos norma (96 str.) numato ministro pavaldumà Ministrui Pirmininkui, ojo atsakomybæ Seimui bei Prezidentui. Reikia sutikti su E. Kûriu, kuristeigia, jog „ástatymai ministrø atsakomybës nekonkretizuoja“, o tai „ver-tintina kaip teisinio reguliavimo spraga“

236. Aplinkybë, jog kada nors atei-

tyje ði teisës spraga bus uþpildyta, netrukdo vertinti Seimo ir Vyriausybëságaliojimø neperþengiant ðiandien galiojanèiø teisës normø de jure ir de



153

facto ribø. Ðiuo metu galiojanèios teisës poþiûriu yra normalu, jog Res-publikos Prezidentas negali atleisti ministro be Ministro Pirmininko tei-kimo. Prisiminkime, pavyzdþiui, senesná ávyká, kai Lietuvos Respublikosvalstybës vadovas negalëjo priversti muitinës ástaigos vadovo atvykti á po-sëdá prezidentûroje. O ástatymø leidþiamoji institucija – Seimas, kaip jaubuvo minëta, gali bet kada svarstyti pasitikëjimo Vyriausybe ar MinistruPirmininku klausimà. Todël galime teigti, jog Vyriausybë ástatymø ágy-vendinimo funkcijà gali vykdyti tiek, kiek tai veiklai pritars Seimas. Kon-stitucijoje numatyta Vyriausybës formavimo tvarka, manytume, leidþiateigti, kad ji susieta su Seimu, kaip tai bûdinga parlamentiniams valdymomodeliams.

Logiðka manyti, kad valstybës valdþios institucijos gali bandyti keistiágaliojimø santyká siekdamos daugiau de facto galiø tose konstituciniø tei-siniø santykiø situacijose, kuriose nëra tikslaus de jure atsakymo. Tad ko-kius papildomus ágaliojimus minime, jei Lietuvos Respublikos Konstitu-cijoje ir ástatymuose aiðkiai ávardyti tie ágaliojimai, kuriø perskirstymasámanomas tik kaip ástatymø kûrybos proceso rezultatas. Vël reikia prisi-minti konstitucinius paproèius, kuriø reikðmë valdþiø balansui minëtapirmojoje darbo dalyje. Konstituciniai paproèiai yra konstitucinës teisësðaltinis ir Lietuvoje

237. Nors nacionalinë teisës doktrina skiria nedaug dë-

mesio konstituciniam paproèiui, ðis teisës ðaltinis nenustoja egzistuoti.Panagrinëkime kai kuriuos valdþios institucijø tarpusavio santykius beigalbût besiformuojanèius nacionalinius konstitucinius paproèius. Konsti-tuciniø paproèiø pagrindu valstybinæ valdþià vykdanèios institucijos, ne-paþeisdamos galiojanèios Konstitucijos ir ástatymø, gali de facto turëti kiekkitokias (didesnes arba maþesnes) galias, nei apibrëþia raðytinës teisës nor-mos. Natûralu, jog valstybës valdþios institucijos siekia de jure egzistuo-jantá valdþiø balansà de facto kontekste pakreipti savos institucijos naudai.Panagrinëkime keletà buvusiø konstituciniø teisiniø santykiø praktikospavyzdþiø. Lietuvos Respublikos Konstitucija (84 str. 13 p.) numato, jogPrezidentas „teikia Seimui valstybës kontrolieriaus kandidatûrà“. Kitas pa-grindinio ástatymo 67 straipsnis átvirtina, jog Seimas „skiria ir atleidþia

237 Vaitiekienë E., Mesonis G. Konstituciniai paproèiai nacionalinëje teisës sistemoje //

Jurisprudencija: Lietuvos teisës akademijos mokslo darbai. 1999. 14(6). P. 43–49.



154

valstybës kontrolieriø“. Aplinkybës klostësi taip, jog Respublikos Prezi-dentas Konstitucijoje átvirtintà teisæ teikti Seimui Valstybës kontrolieriauskandidatûrà traktavo kaip teisæ parinkti kandidatà nederinant su ástatymøleidþiamàja institucija (Seimu). Pagal galiojanèià Respublikos Konstituci-jà toks normos interpretavimas de jure yra nepriekaiðtingas. Konstitucijaneápareigoja ðalies vadovo derëtis dël kandidatø su Seimu. Taèiau ar tiktoks elgesio modelis yra galimas, kai tam tikrø detaliø Konstitucija nereg-lamentuoja. Suprantama, kad ðiuo atveju galimi labai skirtingi elgesio mo-deliai, kurie neprieðtarautø 133 pagrindinio ástatymo straipsniui. Tuo-met yra prasminga analizuoti pasirinktos elgsenos turiná, valdþiø padaliji-mo, kompromiso tarp valdþios institucijø bei darnaus darbo perspektyvospoþiûriu. Tik toks elgesio modelio vertinimas yra galimas, nes elgesio pre-cedentas pretenduoja tapti konstituciniu paproèiu, kurio kokybë galbûtturës átakos valstybës gyvenimui ilgesná laikà. Neabejotina, jog tuometRespublikos Prezidento pasirinktas sprendimo kelias nesiekë iðreikðti kom-promiso tarp valdþios grandþiø. Ðiomis aplinkybëmis nuolaida yra galimatik kaip politinio racionalumo raiðka. Taèiau politinis racionalumas yra nejuridinë konstanta, o kintanti dimensija, todël tokiu pagrindu atsiradæskonstituciniø teisiniø santykiø precedentas vargu ar galës tapti konstitu-ciniu paproèiu. Jo ilgaamþiðkumas bus dinamiðkai tikrinamas. Paprotá veikspolitinës realijos. Konstituciniø teisiniø santykiø subjektai neatsisako tei-sës ateityje, esant kitokioms politinëms aplinkybëms, pasielgti prieðingai.Kai konstituciniø teisiniø santykiø subjekto elgesiui átakos turëjo ne kom-promisas tarp valdþios grandþiø, o politinë konjunktûra, pralaimëjusiaiðaliai paliekama politinio revanðo viltis. Taigi reikia pasakyti, kad valstybi-nës valdþios institucijos pasirinktas elgesio modelis, neparemtas kompro-misu ir derybomis tarp institucijø, negali tapti konstituciniu paproèiu,nes politinës konjunktûros dinamika programuoja konfliktus tarp valdþiosinstitucijø ir nuolatinæ tokio elgesio modelio revizijà.

Paanalizuokime dar vienà buvusá Lietuvos konstituciniø teisiniø san-tykiø de facto pavyzdá. Respublikos Prezidentui iðreiðkus moraliná nepasi-tikëjimà Ministru Pirmininku, Ministras Pirmininkas nusprendë atsista-tydinti. Vyriausybës vadovas taip pasielgti gali savo valia arba jis privalotai padaryti, jei Seimas visø nariø balsø dauguma slaptu balsavimu pareið-kia jam nepasitikëjimà (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 101 str.). Nors

155

Konstitucijoje „valstybës vadovo“ sàvoka vartojama apibrëþiant Respubli-kos Prezidento statusà (Lietuvos Respublikos 77 Konstitucijos str.), ji ne-gali bûti interpretuojama kaip visagalybës sinonimas. Kaip jau buvo mi-nëta, Respublikos Prezidento ágaliojimai tiksliai ir vienareikðmiðkai ávar-dyti keliuose norminiuose aktuose (Konstitucijoje, Prezidento ástatyme).O juose nenumatytas Ministro Pirmininko tiesioginis pavaldumas Prezi-dentui ir Prezidento galimybë vienaðaliðkai nuðalinti Vyriausybës vadovà.De facto (teisiniø santykiø praktikoje) stebëjome Prezidento per þiniask-laidos priemones pareikðtà moraliná nepasitikëjimà Ministru Pirmininku.Iðanalizavus galiojanèiø teisës normø turiná galima tvirtinti, kad tai tëramoralinis pareiðkimas, neturësiantis jokiø pasekmiø valstybës institucijøveiklai. Taèiau ðis neápareigojantis (de jure) Prezidento pareiðkimas sukëlëkitø konstituciniø teisiniø subjektø (Seimo ir Ministro Pirmininko) reak-cijà. Seimas net be oficialaus Prezidento dekreto (siûlanèio atleisti Minist-rà Pirmininkà) balsavo dël pasitikëjimo premjeru, o premjeras, nepaisyda-mas teigiamø balsavimo dël pasitikëjimo rezultatø, atsistatydino ið Vy-riausybës vadovo posto. Tokiø parlamento ir premjero poelgiø nebeáma-noma vertinti tik de jure kontekste. Kaip jau buvo minëta, tuomet nebuvode jure prieþasèiø Ministrui Pirmininkui atsistatydinti.

Stebëdami toká de facto teisiniø santykiø modelá galëtume manyti,jog toks valstybës institucijø elgesys (pretenduojantis tapti paproèiu) ko-reguoja egzistuojanèià valdymo formà ið esmes. Atsiþvelgiant á pateiktàteisiniø santykiø pavyzdá galima manyti, jog premjeras bei Vyriausybëatskaitinga de jure Seimui bei de facto Respublikos Prezidentui. Susiforma-vus tokiam konstituciniam paproèiui, Vyriausybës likimas priklausys nuodviejø institucijø (Seimo ir Respublikos Prezidento). Todël esantis mode-lis jau bûtø panaðus á Prancûzijos Respublikoje egzistuojantá miðrø (pu-siau prezidentiná) valdymo modelá.

Taèiau manome, jog Lietuvoje dar nesusiformavus konstituciniampaproèiui (tëra tik vienas precedentas) negalime Prezidento galiø de factovertinti taip pat, kaip miðrioje (pusiau prezidentinëje) valdymo formojeapsibrëþtø de jure valstybës vadovø ágaliojimø Vyriausybës atþvilgiu. Beto, vienas konstituciniø teisiniø santykiø praktikos precedentas negali bû-ti tapatinamas su konstituciniu paproèiu, nes jam susiformuoti reikia il-gesnio laiko, o ir ðá elgesio modelá lëmë ne valdþiø kompromisas, o politi-



156

në bûtinybë. Manome, kad net ir susiformavus konstituciniam paproèiui,numatanèiam de facto vyriausybës atskaitomybæ valstybës vadovui, jis nuolatbûtø revizuojamas, nes de jure Ministras Pirmininkas politiðkai atskaitin-gas tik Seimui. Todël tokio konstitucinio paproèio ásigalëjimas galëtø bû-ti valstybës nestabilumo prielaida, sàlygota poreikio tikslinti ágaliojimøpusiausvyrà pasikeitus politinëms realijoms.

Analizuojant valdymo formà ádomi buvusi tolesnë santykiø prakti-ka, pasireiðkusi jau Premjerui atsistatydinus. Respublikos Prezidentas, at-sistatydinus premjerui, savo nuoþiûra diskusijø kvietë kandidatus, kuriegalëtø pretenduot á vyriausybës vadovo – Ministro Pirmininko pareigas.Rinkdamasis kandidatûrà valstybës vadovas lyg ir nepastebëjo LietuvosRespublikos Konstitucijos 67 straipsnio, numatanèio teisæ Seimui nepri-tarti Respublikos Prezidento siûlomoms Premjero kandidatûroms. Res-publikos Prezidentas pats ëmësi teisës spræsti, kuris kandidatas á Minist-rus Pirmininkus susijæs su politine dauguma Seime. Toks elgesio modelisde facto primena prezidento ágaliojimus ðalyje, kur miðri (pusiau prezi-dentinë) valdymo forma. Aplinkybë, jog Respublikos Seimas pritaria Res-publikos Prezidento teikiamai naujojo premjero kandidatûrai, gali bûtivertintina kaip nebûdinga parlamentiniam valdymo modeliui. Aiðku, jogneturinèios nuolatinio (ne tik balsuojant dël veiklos programos) Seimodaugumos pasitikëjimo Vyriausybës veikla negali trukti ilgai. Po pusësmetø dël Vyriausybës nesutarimø su Seimu ne tik buvo priverstas atsista-tydinti Ministras Pirmininkas, bet ir kilo rimta teisinë ir politinë krizë.Ðios krizës ðaltinis buvo de jure ir de facto ágaliojimø kolizija. Krizës metu,manome, buvo patvirtintos realiø ágaliojimø apimtys, pasireiðkianèios vi-siðkai prieðingais Respublikos Prezidento veiksmais formuojant naujà Vy-riausybæ. Dar taip neseniai valstybës vadovas pats ið bûrio kandidatø rin-kæsis premjerà, dabar tik skatino Seimà greièiau pateikti naujojo premjerokandidatûrà ið anksto garantuodamas, kad ji bus paskirta á ðá postà. Ðáelgesio modelá neabejodami galime vertinti kaip bûdingà parlamentiniovaldymo modelio ðalies vadovui. Manome, kad toks elgesys yra teisiðkailogiðkas ir nuoseklus, atitinkantis jau ne kartà minëtà Lietuvos Respubli-kos Konstitucinio Teismo nutarimo iðvadà, kad Respublikos Prezidentasnegali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrø kandidatûrø.

157

Vyriausybës atsakomybës nelygiavertiðkumas Seimui ir Respubli-kos Prezidentui pastebëtas Konstitucinio Teismo iðaiðkintø sàvokø atsista-tydinimas ir ágaliojimø gràþinimas netapatume. Aukðèiausia konstitucinësjusticijos institucija (Konstitucinis Teismas) Vyriausybës ágaliojimø grà-þinimà perrinkus valstybës vadovà supranta kaip mandagumo atsistatydi-nimà (demission de courtoide), nurodydama, kad ta pati Vyriausybë turibûti tvirtinama ið naujo. Tad teisiniø santykiø modelis, kai parlamentassiûlo prezidentui kandidatûrà premjero, kuris galëtø turëti garantuotà par-lamento daugumos paramà, atitinka Lietuvos Respublikos de jure sàlygas.Taigi Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime formuluoja-ma iðvada, kad „Seimas veikia kaip tautos atstovybë, kuriai atskaitingaVyriausybë“, yra pagrásta.

Konstitucijoje ir ástatymuose sunku numatyti visus teisiniø santy-kiø subjektø elgesio modelius ir juos raðytine forma tiksliai reglamentuo-ti. Todël valdþios institucijos gali savo iniciatyva priimti sprendimus defacto sàlygomis. Ðie elgesio modeliai tûrëtø nedaryti neigiamos átakos vi-suomeniniams procesams, egzistuojanèiam valdþiø balansui ir formuotiskaip noriai ir pagrástai sektini pavyzdþiai. Konstitucija, ypaè demokrati-nëse valstybëse, atspindi tam tikrà socialiniø grupiø ir valdþios institucijøkompromisà. Todël Konstitucijoje átvirtintas tarpinstitucinis kompromi-sas negali bûti iðkreiptas de facto santykiuose. Prieðingu atveju galimi tei-siniai ir politiniai konfliktai tarp skirtingø institucijø, siekianèiø laikytisde jure reikalavimø, ir kitø, norinèiø, kad ágaliojimai bûtø perskirstyti defacto kontekste. Natûralu, kad tokioje situacijoje tik jëga (ne kompromi-su) galima siekti norimo rezultato. Taèiau bekompromisiai laimëjimai defacto aplinkoje negali bûti permanentiniai ir todël bûtø nuolat revizuoja-mi de jure ir de facto santykiuose. Tokiu atveju de jure ir de facto ágaliojimøkonfliktas skatina konstitucingumo raidos nestabilumà.

Net ir remdamiesi keletu paminëtø konstituciniø teisiniø santy-kiø praktikos pavyzdþiø galime teigti, jog, Prezidento galiø de facto kiti-mo negalëtume laikyti pakankamu, kad egzistuojanèià valdymo formàtraktuotume kaip miðrià (pusiau prezidentinæ). Parlamento pritarimaskai kuriems Respublikos Prezidento sprendimams nekeièia Seimo de ju-re ágaliojimø.



158

Kalbant apie konstitucinius paproèius reikia atkreipti dëmesá á naujàteisinæ realijà, kuri plaukia ið teiginio, jog „Privaloma (ápareigojanti, sais-tanti) yra ne tik Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinë dalis, kuriojepripaþástama, jog tam tikras teisës aktas (jo dalis) prieðtarauja Konstituci-jai, bet ir motyvuojamoji dalis, kurioje pateikiami argumentai bei moty-vai, pagrindþiantys Konstitucinio Teismo sprendimà“, todël „(…) tenkapareiga vadovautis ne tik Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucine da-limi, bet ir nutarimo motyvuojamojoje dalyje iðdëstytais teisiniais moty-vais“

238. Mûsø darbo tikslas nëra padaryti iðvadà dël Konstitucijos sam-

pratos ar obiter dicta privalomumo, nors ir V. Sinkevièius pastebi, kad„(…) ne visi sutinka su nuomone, jog Konstitucijà sudaro ne vien jostekstas, joje iðdëstytos teisës normos, bet ir konstituciniai principai beiKonstitucinio Teismo doktrina“. Taèiau turime atkreipti dëmesá á aplin-kybæ, kad pripaþinæ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo obiter dicta(motyvuojamosios dalies) privalomumà turësime susitaikyti su aplinkybe,jog konstituciniø paproèiø reikðmingumas menkës. Obiter dicta, o ypaèjos privalomumas (ágaudamas tam tikrà norminá aspektà) normins tuossantykius, kuriø raðytinë Konstitucija neapibrëþë. Tad menkës paèio kon-stitucinio teisinio santykio subjekto galimybë derybomis su kitu subjektuieðkoti sprendimo, kuris galëtø tapti konstituciniu paproèiu, o pakaks va-dovautis Konstitucinio Teismo nutarimais ir juose suformuluota oficialiadoktrina. Taèiau mes linkæ pritarti atsargesnei pozicijai, jog „Konstituci-nio Tesimo nutarimas yra ypaè svarbus konstitucinës teisës ðaltinis, savoteisine galia artimas Konstitucijai“

239, taèiau nelygus raðytinei Konstituci-

jai. Ði pozicija suteikia didesnæ galimybæ konstituciniø teisiniø santykiøsubjektams aktyviau ir savarankiðkiau dalyvauti procesuose formuojant kon-stitucinius paproèius. Kuri pozicija teisingesnë ir kuri garantuos didesnædarnà tarp valstybës valdþios institucijø, parodys bûsima konstituciniøteisiniø santykiø praktika.

238 Sinkevièius V. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos //

Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai.2002. 30 (22). P. 133.

239 Birmontienë T. Naujos tendencijos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

jurisprudencijoje // Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universite-to mokslo darbai. 2002. 30 (22). P. 157.

159

Vyriausybës atskaitomybës kriterijaus de jure ir de facto raiðka lei-dþia teigti, jog Lietuvos Respublikoje egzistuojantis valdymo modelis tu-rëtø bûti vertinamas kaip parlamentinis. Tokià iðvadà formuluoja ir Lie-tuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarime.Èia pasakyta, jog „Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytàvaldþios institucijø kompetencijà Lietuvos valstybës valdymo modelis pri-skirtinas parlamentinës respublikos valdymo formai“. Tokià iðvadà Kon-stitucinis Teismas grindþia tuo, jog yra skiriami „(…) du pagrindiniaivyriausybës sudarymo procedûrø modeliai: parlamentinis ir neparlamen-tinis“, o Lietuvoje „Seimas, pritardamas Vyriausybës programai, Vyriau-sybei suteikia ágaliojimus veikti. Taip ágyvendinamos Vyriausybës veiklàreguliuojanèios Konstitucinës normos, átvirtinanèios Vyriausybës atsako-mybës Seimui principà“. Tokia iðvada yra logiðka ir plaukia ið Konstituci-nio Teismo obiter dicta argumentacijos, nors Konstitucinio Teismosuformuluota iðvada yra papildyta, jog „... mûsø valstybës valdymo for-mai bûdingi ir kai kurie vadinamosios miðriosios (pusiau prezidentinës)valdymo formos ypatumai. Pavartodamas sàvokà „parlamentinë respubli-ka su kai kuriais miðrios (pusiau prezidentinës) valdymo formos ypatu-mais“ Konstitucinis Teismas lyg ir iðplëtoja jau nusistovëjusias valdymoformø tipologijas. Vadinasi, galima prezidentinë valdymo forma su mið-rios valdymo formos elementais, o gal galima ir miðri (pusiau prezidenti-në) valdymo forma su parlamentinio valdymo modelio aspektais ir t. t.Tokia tipologija galima tik tuo atveju, jeigu tipologijos kûrëjas apibrëþiakiekvienos ið ðiø formø skiriamuosius bruoþus. Konstitucinio Teismo mo-tyvuojamojoje dalyje paminëjus, jog egzistuoja tam tikri valdymo formoselementai, bûdingi miðriam (pusiau prezidentiniam) valdymo modeliui,nenurodoma, kokie gi tie „ypatumai“. Prieðingai, tolesnë loginë obiter dic-ta argumentacija tik paryðkina egzistuojantá klasikiná parlamentiná mode-lá. Aptardamas Respublikos Prezidento funkcijas Konstitucinis Teismasteigia, jog „Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uþdavinys – lai-duoti valdþios institucijø sàveikà“, todël numatyta Respublikos Preziden-tui „(…) pareiga veikti taip, kad bûtø sudaryta veiksminga, t. y. turintiSeimo pasitikëjimà, Vyriausybë“, o tai pasireiðkia tuo, jog „RespublikosPrezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrø kan-didatûrø, nes visais atvejais minëtø pareigûnø skyrimas priklauso nuo Sei-



160

mo pasitikëjimo ar nepasitikëjimo jais“. Aptardamas Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 101 straipsná Konstitucinis Teismas akcentuoja, jog ðia-me straipsnyje iðvardytas Vyriausybës atsistatydinimo pagrindø sàraðasyra baigtinis, todël Respublikos Prezidentas negali bûti institucija, le-mianti Vyriausybës atsistatydinimà.

Kaip buvo pripaþinta pirmojoje monografijos dalyje, ðalies vadovogalimybë paleisti parlamentà tëra papildomas valdymo formos kriterijus,nors tokie ágaliojimai yra sudëtinë stabdþiø ir atsvarø sistemos dalis. Lie-tuvos Respublikos Konstitucijoje (58 str.) numatyta galimybë Respubli-kos Prezidentui skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Taèiau teisës normanumato aplinkybes, kurioms esant ðalies vadovas ágyja galimybæ pasinau-doti tokia teise. Pagrindinis ástatymas numato dvi teisiniø santykiø situa-cijas. Pirmoji galimybë paleisti parlamentà atsiranda, kai „Seimas per 30dienø nuo pateikimo nepriëmë sprendimo dël naujos Vyriausybës pro-gramos arba nuo Vyriausybës programos pirmojo pateikimo per 60 dienødu kartus ið eilës nepritarë Vyriausybës programai“ (Lietuvos RespublikosKonstitucijos 58 str. 1 d.). Manytume, jog tik teoriðkai galima situacija,kai parlamentas (Seimas), pritaræs Prezidento siûlomai premjero kandida-tûrai, nepritars ðio asmens vadovaujamos Vyriausybës programos nuosta-toms. Antroji sàlyga numato paèiai Vyriausybei iniciatyvos teisæ siûlytiPrezidentui paleisti parlamentà, jei jis bûtø pareiðkæs tiesioginá nepasiti-këjimà Vyriausybe (Konstitucijos 58 str. 2 d.). Nagrinëjome, kad Vyriau-sybës formavimo bûdas leidþia suformuoti tokià Vyriausybæ, kuriai egzis-tuojant tik hipotetiðkai galima situacija, kai vykdomoji valdþia bûtø ini-ciatorë, siûlanti Prezidentui paleisti Seimà, nes iðrinkus naujà Seimà rei-kës formuoti naujà Vyriausybæ. Reikðmingas apribojimas Prezidentui pa-sinaudoti galimybe paleisti Seimà taip pat átvirtintas Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 87 straipsnyje. Ði teisës norma suteikia ágaliojimus nau-jai iðrinktam Seimui skelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinki-mus. Todël teisës normomis apibrëþta Respublikos Prezidento galimybëpaleisti Seimà per pastaruosius deðimt metø Lietuvos Respublikos 1992m. Konstitucijos galiojimo praktikoje nebuvo taikoma ir net rimtai nedis-kutuojama. Nesàlygota valstybës vadovo galimybë paleisti parlamentà kaikuriems doktrinos atstovams suteikia pagrindà tvirtinti, jog tai miðri (pu-siau prezidentinë) valdymo forma. L. Tallat-Kelpða Lietuvos Respublikos

161

Prezidento de jure galimybæ paleisti parlamentà pripaþásta pagrindu teig-ti, jog „Lietuvos konstitucinë sàranga yra pusiau prezidentinë“

240. Dary-

damas iðvadà dël Lietuvoje átvirtintos miðrios (pusiau prezidentinës) val-dymo formos L. Tallat-Kelpða taip pat pripaþásta ribotà Prezidento gali-mybæ paleisti Seimà: „sunku tikëtis, kad Prezidentas rizikuos savo valdþia,gelbëdamas skæstantá ministrø kabinetà“

241. Akivaizdu, kad autorius, ver-

tindamas valdymo formà, pagrindu laiko formalaus kriterijaus (Respubli-kos Prezidentas gali paleisti Seimà) buvimà, o ne ðio kriterijaus turiná.Mes teorinëje dalyje vertinome ir turiningàjá kriterijaus aspektà. Remian-tis ðio aspekto analize galime teigti, kad Konstitucijos 58 straipsnyje Res-publikos Prezidentui numatyta galimybë savo turiniu nëra pakankama,kad valdymo formà vertintume kaip miðrià (pusiau prezidentinæ). Lietu-vos Respublikos Prezidento ágaliojimai paleisti parlamentà yra labai pana-ðûs á mûsø nagrinëtø Vidurio ir Rytø Europos valstybiø vadovø ágalioji-mus ðioje srityje. Aplinkybë, jog ðio regiono valstybiø (áskaitant ir Lietu-và) prezidentai nesinaudoja ðiais ágaliojimais, rodo, kad dominuoja parla-mentinë valdymo forma.

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad valstybës vadovasturi galimybæ daryti átakà Seimo priimamiems ástatymams. Taigi ðaliesvadovas naudojasi veto teise. Ástatymas, jei uþ já balsavo „dauguma Seimonariø, dalyvaujanèiø posëdyje“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69str.), laikomas priimtu. Tam, kad ástatymas ásigaliotø, já turi pasiraðytiRespublikos Prezidentas. Taèiau valstybës vadovas, matydamas ástatymotrûkumus, „motyvuotai gràþina Seimui pakartotinai svarstyti“ (LietuvosLietuvos Respublikos Konstitucijos 71 str.). Respublikos Seimas, pakar-totinai apsvarstæs ástatymà, gali já priimti, jei uþ ástatymà balsuos dau-giau nei pusë visø Seimo nariø. Ðiuo poþiûriu Lietuvos Respublikos Pre-zidento ágaliojimai vetuoti Seimo priimtus ástatymus yra analogiðki Bul-garijos, Prancûzijos, Èekijos prezidentø ágaliojimams. Ðiø valstybiø va-dovø veto ágaliojimus vertinome kaip silpnus. Ne veltui ðie PrancûzijosPrezidento ágaliojimai teisinëje literatûroje vienareikðmiðkai ávardyti „silp-

240 Tallat-Kelpða L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinës reformos analizë //

Politologija. Nr. 1(7). 1996. P. 106.241

Ten pat. P. 106.



162

nuoju veto“242

. Mûsø valstybës vadovo veto ágaliojimai kontrastuoja tik suLenkijos Respublikos prezidento ágaliojimais. Lenkijos prezidento ágalio-jimus prilyginome Jungtiniø Valstijø Prezidento veto galiai. Lietuvos Res-publikos konstituciniø teisiniø santykiø praktika taip pat rodo Preziden-to ágaliojimø ribotumà. Kai ðalies Prezidentu buvo A. Brazauskas (1996m. rinkimai), Seimas visus devynis kartus ignoravo Prezidento pastabasdël vetuotø ástatymø ir në karto neásiklausë á veto argumentus. Parlamen-tas nesunkiai surinkdavo daugiau nei pusæ visø Seimo nariø balsø ir pa-kartotinai priimdavo ástatymà bei kartu atmesdavo Prezidento siûlymus.Net ir didelá visuomenës palaikymà turintis prezidentas nepajëgus pada-ryti veto ágaliojimus efektyvesnius. Teisiniø santykiø praktika rodo, jogprezidentas neturi átakos ministrams, kuriuos paskyrë savo dekretais. Pre-zidento veto neefektyvumà liudija konstituciniø teisiniø santykiø prakti-kos atvejis, kai valstybës vadovas skambino premjerui ir praðë, kad kabine-to nariai nebalsuotø prieð jo vetuotà ástatymà

243. Nors þurnalistø padaryta

iðvada, kad „Seimas parodë prezidentui, kas valdo ðalá“244

, yra labiau emo-cinë, taèiau aiðku, jog ðalies vadovas tegali vilkinti ástatymo ásigaliojimolaikà. Galiø paveikti ástatymo turiná arba priversti Seimà derëtis dël jo,kaip tai nuolat vyksta Jungtinëse Valstijose ar Lenkijoje, mûsø valstybësvadovas neturi. Prezidentinio veto ágaliojimø apimties poþiûriu Lietuvojeegzistuojanèià valdymo formà vertintume kaip parlamentinæ.

Respublikos Prezidentas yra reikðminga pareigybë, savo funkcijo-mis priskirtina vykdomosios valdþios grandþiai. Suformavus Vyriausybæ –kità vykdomosios valdþios grandies dalá, Vyriausybës ir valstybës vadovotarpusavio santykis tampa nominalus. Nors Respublikos Prezidentas atsa-kingas uþ pagrindinius uþsienio politikos klausimus, ðiuos ágaliojimus jisvykdo drauge su Vyriausybe (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str.).Visø pirma reikia pripaþinti, jog uþsienio politika yra tik dalis Vyriausy-bës veiklos srities. Be to, pati galimybë Prezidentui paveikti Vyriausybæ

242 Французская республика. Конституция и законодательные акти. Москва,

1989. С. 31–35.243

Ignatavièius T. Seimas parodë Prezidentui, kas valdo ðalá. V. Adamkaus praðymànebalsuoti dël veto ignoravo ir jo paskirti ministrai // Lietuvos rytas. 2000 m. liepos 19 d.P. 1–3.

244 Ten pat. P. 1–3.

163

net uþsienio politikos klausimais yra ribota. Lietuvos Respublikos Konsti-tucijos 85 straipsnis reikalauja, jog Prezidento dekretai, kuriais skiriami iratðaukiami Lietuvos Respublikos diplomatiniai atstovai uþsienio valstybë-se ir prie tarptautiniø organizacijø, bûtø pasiraðyti Ministro Pirmininkoarba atitinkamo ministro. Todël Uþsienio reikalø ministro paraðas spen-dþiant minëtas problemas prilygsta valstybës vadovo paraðui, nes be mi-nistro paraðo valstybës vadovo dekretas negalios. Nors Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 95 straipsnio 6 punktas numato, kad Vyriausybë „uþ-mezga diplomatinius santykius ir palaiko ryðius su uþsienio valstybëmis irtarptautinëmis organizacijomis“, aplinkybë, jog net pagrindiniais uþsie-nio politikos klausimais Prezidentas nëra ágaliotas suðaukti Vyriausybësposëdþio, tuo labiau numatyti tokio susirinkimo darbotvarkës, verèia musabejoti Respublikos Prezidento galiomis uþsienio politikos srityje. Tuotarpu svarbiausius finansinius, socialinius, ekonominius valstybës gyvavi-mo klausimus nedalyvaujant valstybës vadovui sprendþia Vyriausybë. TaigiLietuvos Respublikos Prezidento ágaliojimai yra maþesni negu daugeliogretimø Vidurio ir Rytø Europos valstybiø vadovø. Parlamentiniø res-publikø – Èekijos, Latvijos, Slovakijos valstybiø vadovai ne tik kad galidalyvauti posëdþiuose, balsuoti dël svarstomø klausimø, bet ir numatytitokiø posëdþiø dienotvarkæ. Lietuvos Prezidento ágaliojimai vadovauti Vy-riausybei yra nedideli, todël lygintini su Estijos, Vengrijos, Vokietijos vals-tybiø vadovø ágaliojimais. Tad ir ðiuo aspektu Lietuvoje valdymo formavëlgi pasireiðkia kaip parlamentinë respublika.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 4 punktas sutei-kia iðskirtinæ teisæ Seimui priimti nutarimus dël referendumø. Respubli-kos Prezidentui Konstitucijoje ir ástatymuose nesuteikti ágaliojimai ne tikpriimti nutarimus dël referendumø, bet ir nenumatyta galimybë bûti jøiniciatoriumi.

Referendumo ástatymas numato, kad inicijuoti referendumà galiSeimas ir Lietuvos Respublikos pilieèiai. Ðià teisæ gali realizuoti daugiaukaip 1/3 Seimo nariø ir ne maþiau kaip 300 tûkstanèiø rinkimø teisæturinèiø pilieèiø. Lietuvos Prezidentui, eliminuotam ið ðio proceso, liekavienintelë galimybë vieðu pareiðkimu kreiptis á visuomenæ ir raginanti jàpasinaudoti iniciatyvos teise ir pradëti rinkti reikalingus 300 tûkstanèiøpilieèiø paraðø. Todël Lietuvos Respublikos Prezidento ágaliojimai yra ly-



164

gintini su Estijos, Èekijos, Vokietijos vadovø ágaliojimais priimti sprendi-mus dël referendumø. Tai poþymiai, patvirtinantys valstybës vadovo ága-liojimø ribotumà bei parlamentinæ valdymo formà.

Valstybës vadovai daþnai naudojasi platesniais ágaliojimais esant ypa-tingoms valstybës gyvavimo aplinkybëms (karas, epidemijos ir pan.). Su-teikiant platesnius ágaliojimus mëginama iðsaugoti didesnes vertybes neivaldþiø pusiausvyra. Tokie ágaliojimai yra numatyti ir Lietuvos Respubli-kos Prezidentui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnis skelbia,kad Prezidentas „ástatymo numatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastàjàpadëtá ir pateikia ðá sprendimà tvirtinti artimiausiam Seimo posëdþiui“.Todël ir ðiuo aspektu valstybës vadovo sprendimai yra tvirtinami Seimo,nes ði institucija gali nepritarti sprendimui skelbti nepaprastàjà padëtá.Tokiomis aplinkybëmis Prezidento ávesta nepaprastoji padëtis nustoja ga-lioti. Panaðiais ribotais ágaliojimais naudojasi Vengrijos, Bulgarijos, Slova-kijos respublikø prezidentai. Reikia sutikti su L. Tallat-Kelpðos iðsakytanuomone, jog ðiuo atþvilgiu „Lietuvos Prezidentas yra menkiau galingasnei, tarkime, Prancûzijos ar Slovënijos prezidentai“

245. Taèiau bûtø gali-

ma diskutuoti dël autoriaus nuoseklumo. Pripaþindamas, jog Prancûzijosir Slovënijos valstybiø vadovai naudojasi didesniais ágaliojimais negu Lie-tuvos Respublikos Prezidentas, autorius vis tiek daro iðvadà, jog Lietuvoje,kaip ir Prancûzijoje bei Slovënijoje, yra miðri (pusiau prezidentinë) valdy-mo forma.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 17 dalyje yra tei-sës norma, nukreipianti á Nepaprastosios padëties ástatymà, kuriame de-taliau reglamentuoti nepaprastosios padëties aspektai. Minëtas ástatymasbei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnis átvirtina, kad tik Sei-mas „áveda tiesioginá valdymà, karo ir nepaprastàjà padëtá, skelbia mobili-zacijà ir priima sprendimà panaudoti ginkluotàsias pajëgas“. Todël Prezi-dento teisæ ástatymo numatyta tvarka ir atvejais skelbti nepaprastàjà padë-tá reikëtø vertinti kaip ribotø ágaliojimø suteikimà valdþios institucijai,galinèiai operatyviau reaguoti á ekstremalias situacijas. Prezidento ágalioji-mø sàlygotumà taip pat liudija Konstitucijos 85 straipsnis. Jis imperaty-

245 Tallat-Kelpða L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinës reformos analizë //

Politologija. Nr. 1(7). 1996. P. 96.

165

viai reikalauja, kad Prezidento dekretà, kuriuo ávedama nepaprastoji padë-tis, turi pasiraðyti Ministras Pirmininkas arba atitinkamos srities minist-ras. Todël tam, kad nepaprastoji padëtis ágautø de jure pobûdá, Preziden-to dekretà turi pasiraðyti Konstitucijos 85 straipsnyje ávardytas Vyriausy-bës pareigûnas ir tada ðis sprendimas turi bûti pateiktas tvirtinti artimiau-siame Seimo posëdyje.

Lietuvos Respublikos Prezidentà, kaip vykdomosios valdþios atsto-và, Konstitucija pakankamai apsaugo nuo Seimo átakos. Jo paðalinimo iðpareigø klausimà svarsto Seimas tik apkaltos proceso tvarka. Valstybës va-dovo asmuo nelieèiamas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 86 str.). Lie-tuvos Konstitucijos 78 straipsnis nurodo, kad ðalies Prezidentas renkamastiesiogiai. Ðis aspektas daþniausiai minimas apibrëþiant miðrià (pusiau pre-zidentinæ) valdymo formà. Manytume, jog ðiuo politologiniu argumenturëmësi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas teigdamas, jog Lie-tuvos valdymo forma turi tam tikrø miðrios (pusiau prezidentinës) res-publikos ypatumø. Todël dalies doktrinos atstovø nuomone, ðalyje egzis-tuojanti valdymo forma yra miðri (pusiau prezidentinë)

246. Argumentuo-

jama, kad Tautos mandatà visuotiniuose rinkimuose gavæs ðalies vadovasyra jo saistomas ir dël to nesusietas su kitomis valdþios institucijomis jo-kiais ásipareigojimais ir gali veikti savarankiðkiau nei valstybës vadovas,rinktas parlamento. Dar kartà pakartosime, jog vis dëlto manome, kad ðisargumentas vertintinas skeptiðkai dël to, kad tautos mandatas, kai galiosteisiðkai reglamentuotos, nëra apibrëþtas papildomais ágaliojimais. Mesgalime tik priminti jau minëtà argumentà, jog rinkimø tvarka nekeièia neiPrezidento teisiø, pareigø, t. y. galiø.

Politologiniai argumentai retai bûna vienareikðmiai, todël sunkubûtø diskutuoti, kodël visuotinai rinkti Bulgarijos, Lietuvos, Slovënijosprezidentai ypatingesni negu parlamentø ar rinkikø kolegijø rinkti Vo-kietijos, Vengrijos, Italijos, Latvijos, Estijos prezidentai. O Bulgarijos Kon-stitucijoje yra teisës normos, kuriø turinys prieðtarauja G. Sartori (Sartori)ir M. Diuverþë (Duverger) nurodytiems miðraus (pusiau prezidentinio)valdymo formos bruoþams. Vienas Bulgarijos Konstitucijos straipsnis skel-

246 Duverger M. A. New Political System Model: Semi-presidential Government // Parlia-

mentary versus Presidential government / Lijphard A. (ed.). Oxford, 1992. P. 142.



166

bia, kad ðalis yra parlamentinë respublika, kitas – kad ðalies Prezidentasrenkamas visuotiniuose rinkimuose. Todël manome, jog visuotiniai Lie-tuvos Respublikos Prezidento rinkimai nesuteikia galimybës paþinti eg-zistuojanèios valdymo formos. Valdymo formà galima paþinti tik per Kon-stitucijoje átvirtintø ágaliojimø turiná, o jis Lietuvoje neabejotinai atspin-di parlamentinæ respublikà.

Teisminë valdþia stabdþiø ir atsvarø sistemoje. Kad geriau at-skleistume Lietuvoje egzistuojanèio valdþiø padalijimo modelio turiná, pa-þvelkime á teisminës valdþios padëtá stabdþiø ir atsvarø mechanizme. Norsteisminës valdþios ágaliojimø apimtys nëra bûdingas valdymo formos ele-mentas, ði institucija reikðminga vertinant realizuoto valdþiø padalijimokokybæ. Pastebëjome, jog daugelyje ðaliø teisminë valdþia yra aktyvi stab-dþiø ir atsvarø sistemos dalis bei reikðminga atsvara ástatymø vykdomajaiir ástatymø leidþiamajai valdþiai.

Lietuvos Respublikoje teisminës valdþios, jos galios ir veiklos garan-tijos átvirtintos 1992 m. Konstitucijoje. Konstitucijos 109 straipsnis im-peratyviai nurodo, jog „Teisingumà Lietuvos Respublikoje vykdo tik teis-mai. Teisëjas ir teismai, vykdydami teisingumà, yra nepriklausomi“. Tadprincipas nustato, kad teismas, „vykdydamas savo funkcijas, nëra paval-dus nei vykdomajai, nei ástatymø leidþiamajai valdþiai“

247. Nepriklauso-

mumo garantijos apibrëþtos ne tik jau minëtame Lietuvos RespublikosKonstitucijos (109 str.), bet ir Lietuvos Respublikos teismø bei Admi-nistraciniø bylø teisenos ástatymuose. Pabrëþtina, jog Lietuvos Respub-likos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartà yra api-brëþæs ir atskleidæs teisminës valdþios formavimo ir veiklos garantijø as-pektus.

Taèiau nepriklausomumui bûdingi daugelis aspektø, já veikia dau-gelis veiksniø, todël vargu ar keliomis teisës normomis ar vieninteliu im-peratyviu sprendimu galima uþtikrinti teisminës valdþios nepriklausomu-mà. Amerikieèiø teisininkë P. Vald (Wald) nurodo net dvylika aspektø,kurie, jos nuomone, turi garantuoti teismø nepriklausomumà

248. Autorës

247 Pakalniðkis V. Dël teisminës valdþios ðaltinio ir jos veiksmingumo // Konstitucija,

þmogus, teisinë valstybë. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1998. P. 58–61.248

Wald P. Judicial Independence // Lietuvos valstybës teisinës problemos. Vilnius:Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1993. P. 45.

167

nuomone, teismø nepriklausomumà lemia: 1) teisëjø atleidimo tvarka; 2)teisminës valdþios savæs vidinis administravimas; 3) teisëjavimo pareigøtrukmë; 4) atsitiktinis teisëjø parinkimas nagrinëti bylas; 5) draudimasvienaðaliðkai bendrauti su teisëju; 6) teisëjø imunitetas nuo civilinës irbaudþiamosios atsakomybës; 7) nuolatinës algos teisëjui garantavimas;8)specialiø teismø ir specialiø procesø nebuvimas; 9) galimybës pilieèiamsdaryti átakà eliminavimas; 10) teisëjø atrankos tvarka; 11) teisëjø lavini-mo garantija; 12) teisëjø autoriteto pripaþinimas.

Lietuvoje daugelis ðiø principø minimi teisës normose – vieni Kon-stitucijos, kiti Teismø ástatymo, treti Lietuvos Respublikos KonstitucinioTeismo nutarimuose – ir yra ágyvendinti.

Ðtai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruo-dþio 6 d. nutarime teigia, jog „Vienas ið fundamentaliø demokratinës vals-tybës bruoþø yra teisëjø ir teismø nepriklausomumo principas. Jo laiko-masi visose demokratinëse valstybëse, ir, kaip rodo istorinë patirtis, ðioprincipo atsisakymas yra imanentinis totalitarinio ir autoritarinio reþimobruoþas“. Ðiame nutarime Konstitucinis Teismas, kalbëdamas apie teis-mø nepriklausomumà, pabrëþia, jog „(…) nepriklausomumas yra ne pri-vilegija, o viena svarbiausiø teisëjo ir teismo pareigø, iðplaukianti ið Kon-stitucijos garantuotos þmogaus teisës turëti neðaliðkà ginèo arbitrà“. Tadteismø nepriklausomumas yra grástas visuomenës poreikiu, todël tas ne-priklausomumas turi bûti garantuotas. Todël (a) teisëjo ágaliojimø truk-mës nelieèiamumas, (b) teisëjo asmens nelieèiamumas, (c) teisëjo sociali-nio (materialinio) pobûdþio garantijos yra ávardijamos ir átvirtinamos kaipfundamentalios institucijos nepriklausomumo garantavimo sàlygos. Ðtai2001 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutari-me analizuojat teisëjø atlyginimo aspektus, be ko kita, teigiama, jog „Tei-sëjo atlyginimo ir kitø socialiniø garantijø konstitucinës apsaugos impe-ratyvas kyla ið Konstitucijos 109 straipsnyje átvirtinto teisëjo ir teismønepriklausomumo principo siekiant teisingumà vykdanèius teisëjus ap-saugoti tiek nuo ástatymø leidþiamosios ir vykdomosios valdþiø poveikio,tiek nuo kitø valdþios ástaigø ir pareigûnø, politiniø ir visuomeniniø or-ganizacijø, komerciniø ûkiniø struktûrø, juridiniø ir fiziniø asmenø áta-kos“. Tai logiðka iðvada, iðplaukianti ir ið Lietuvos Respublikos Konstitu-



168

cijos 113 straipsnio 1 dalies, draudþianèios teisëjams gauti kità atlygini-mà (iðskyrus uþ kûrybinæ, pedagoginæ veiklà).

Taèiau nacionalinëje doktrinoje yra kitokiø nuomoniø, todël buvoir yra diskutuotina, ar pakanka formaliøjø kriterijø (mûsø minëtø), jogteismus vertintume kaip tikrai nepriklausomà institucijà. Teigiama, jogðie principai tik saugo teismà nuo ástatymø leidþiamosios ir vykdomosiosvaldþiø tiesioginio poveikio, tuo tarpu konstatuojama, jog teismas galibûti tik santykinai savarankiðka valdþia tuomet, kai jis nekuria pozityvio-sios teisës (ad hoc)

249. Argumentuojama, jog iðvardytos nepriklausomumo

garantijos neatleidþia teisëjo nuo pareigos remtis bet kokios kokybës ásta-tymu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. konstatuoja, kad teis-mas vykdo teisingumà, klausydamas tik ástatymo). Tai neabejotinai rimtapastaba, á kurià verta atkreipti dëmesá ir kuri gali ir turi bûti diskusijøobjektas.

Manytume, bûtina paanalizuoti ðio straipsnio (Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 109 str.), strategiðkai aktualaus ir mûsø nagrinëjamamteismø nepriklausomybës principui, turiná. Kadangi teismas klauso tikástatymo ir juo remdamasis vykdo teisingumà, akivaizdu, jog ástatymassutapatintas su teisingumu. Tuomet teismas gali ginti teisingumà tiek,kiek jis iðreikðtas teisës normoje – ástatyme. Ástatymus gali priimti tikSeimas, todël Seimo priimtus ástatymus turëtume pripaþinti teisingumoðaltiniu. Doktrinoje neatsitiktinai formuluojamas gan sunkus klausimas:„kaip teisëjas gali klausyti tik ástatymo, kai: 1) yra ástatymø kolizija; 2) yraástatymø spraga; 3) teisës normose vartojamos vertinamosios sàvokos“

250.

Konstitucijos 109 straipsnio turinio iðraiðka bûdinga civilinës (ro-manø-germanø) teisës tradicijos ðalims. Prancûzijoje po Didþiosios Revo-liucijos buvo diskutuojama, ar nevertëtø sekti Anglijos pavyzdþiu ir su-teikti teismams teisæ kurti precedentus ir vertinti ástatymø leidþiamosiosinstitucijos priimtø ástatymø santyká su teise. Taèiau prasta senojo reþimo(Ancient Regime) teisëjø reputacija nedavë pagrindo pasitikëti jais. Norë-

249 Vaiðvila A. Etatizmas – konceptuali teisinës reformos kliûtis // Justitia. 1997. Nr.

3. P. 25.250

Goda G. Teisëjo nepriklausomumas ir atsakomybë // Teisminës valdþios problemosLietuvoje. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1996. P. 61.

169

dami apriboti teisëjø, kuriais nepasitikëjo, veiklà prancûzai ápareigojo teis-mus vadovautis tik raðytine teise – ástatymais.

Teismai ir Lietuvoje imperatyviai (Konstitucijos 109 str.) ápareigo-ti nenukrypti nuo ástatymo. Pasaulio, o ir Lietuvos, patirtis rodo, kadteismas tampa blogø ástatymø, jø spragø ákaitu ir dël to – atsakomybëssubjektu. Ðtai kodël Lietuvos institucija, vykdanèia teisingumà (LietuvosRespublikos Konstitucijos 109 str.), visuomenë nepasitiki. Sutiktume suteiginiu, kad „teisminës valdþios ir visuomenës santykiai – sudëtingas,nuolat kintantis dalykas, kurá veikia ávairûs veiksniai“

251. Nepasitikëjimo

teismais tendencijas rodo ir tyrimø duomenys, pateikti konferencijoje „Teis-minë valdþia ir visuomenë“

252 ir net paskutinës visuomenës apklausos.

Taèiau yra nemaþai mokslininkø, kurie teigia, kad nereikia sureikðmintineigiamo teismø vertinimo, nes jis (a) linkæs keistis. Be to, kai kurie teore-tikai abejoja (b) paèia teigiamo vertinimo galimybe – „ar ámanoma tikë-tis, kad bus objektyviai vertinama institucija, nedalijanti labdaros, ne-skirstanti gërybiø ir nemokanti paðalpø“

253. Akivaizdu, jog ne tik teis-

muose pralaimëjusi ðalis daþniausiai neigiamai vertins teismo darbà.Manytume, kad teisminë valdþia turi siekti teigiamos visuomenës

nuomonës, nes teismai vykdo ypatingos reikðmës funkcijà – teisingumà.Reikðminga aplinkybë yra ta, kad teismas – vienintelë valstybës instituci-ja, vykdanti teisingumà (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.).Nuolatinis neigiamas poþiûris á teismus tarsi rodo, kad visuomenë netikiteisingumo triumfo galimybe Lietuvoje. Todël manome, kad siûlymasnepaisyti visuomenës nuomonës tam tikru aspektu prieðtarauja teiginiui,kad „(...) teismas gauna valdþios galias tiesiai ið tautos, o ne ið kitø valsty-bës valdþiø, todël jis ir ágyvendina savo valdþià savarankiðkai (...)“

254. Jei-

251 Birmontienë T. Áþanginis þodis // Teisminë valdþia ir visuomenë. Konferencijos

medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1999. P. 11.252

Tureikytë D. Pasitikëjimas teismais Lietuvoje: visuomenës nuomonë // Teisminëvaldþia ir visuomenë. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras,1999. P. 98.

253 Valanèius V. Ar teismai gali patikti visiems // Teisminë valdþia ir visuomenë.

Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1999. P. 17.254

Pakalniðkis V. Dël teisminës valdþios ðaltinio ir jos veiksmingumo // Konstitucija,þmogus, teisës, valstybë. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1998. P. 59.



170

gu teismas gauna valdþios galias ið tautos ir kaip tik dël to „(...) nëra paval-dus nei vykdomajai valdþiai, nei ástatymø leidþiamajai valdþiai“

255, jis tu-

rëtø paisyti tautos, ið kurios gavo ágaliojimus, nuomonës.Taèiau nepasitikëjimas teismais nekeièia teisinës realijos ir visuo-

menës supratimo, jog nëra kitokio, teisingesnio, kelio iðspræsti visuome-nëje kilusius ginèus kaip teisminio.

Viena ið aplinkybiø, formuojanèiø tokià visuomenës nuomonæ, yraástatymø netobulumas. Nors dalis doktrinos atstovø teigia, kad netobuliástatymai nëra pagrindinë neigiamo poþiûrio á teismus prieþastis

256, bûtø

neteisinga atmesti ðá veiksná, nes neobjektyvûs sprendimai bei bylos vilki-nimas daþnai yra ástatymø netobulumo padarinys. Baudþiamojo ir Civili-nio proceso kodeksuose buvusios ir esamos átvirtintos galimybës vilkintisprendimo priëmimà net ir esant aiðkioms bylos aplinkybëms sukelianepasitikëjimà teismais. Ðie kodeksai yra ástatymø leidþiamosios valdþios,o ne teismø veiklos rezultatas. Galime teigti, kad teismø sprendimø turi-nys ir net procesas priklauso nuo ástatymo, tai yra nuo ástatymø leidþia-mosios valdþios valios. Todël bûtø galima teigti, kad nepasitikëjimas teis-mais ne visada yra motyvuotas, nes patys teismai tam tikru atþvilgiu yraástatymø leidëjø valios vykdytojai.

Kai ástatymas iðkeliamas á teisës rangà, atsakomybë dël ástatymøspragø, kolizijø, formuluoèiø netikslumo taip pat kyla ástatymø leidþia-majai institucijai – parlamentui. Tuo labiau, jog galiojantys ástatymai pa-siþymi dideliu nestabilumu. Ástatymø leidëjas, siekdamas, kad jos atspin-dëtø valstybës gyvavimo realijas, nepateisinamai daþnai kaitalioja teisësnormas. Ástatymø nestabilumas skatina teisiná nihilizmà ir visuomenei at-rodo, kad teismai savivaliauja, nors jie tiesiog taiko daþnai besikeièianèiusástatymus. Visuomenei svarbu neapsirikti gerbiant ne vakar, o ðiandiengaliojanèias teisës normas. Akivaizdu, jog ir dël to kenèia teismø reputaci-ja. Daþnai keièiantis ástatymams teismø sprendimai, priimti panaðiomisaplinkybëmis, gali atrodyti nenuoseklûs. Visuomenë, neásigilinusi á nor-

255 Pakalniðkis V. Dël teisminës valdþios ðaltinio ir jos veiksmingumo // Konstitucija,

þmogus, teisës, valstybë. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1998. P. 59.256

Tureikytë D. Pasitikëjimas teismais Lietuvoje: visuomenës nuomonë // Teisminë valdþiair visuomenë. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1999. P. 107.

171

mø kaità, kaltina teismà savivaliavimu ir neigia jo, kaip teisingumo vykdy-tojo, autoritetà.

Padëtis turëtø keistis, jeigu teisëjai ad hoc, esant ástatymo spragai arteisës normø kolizijai, patys spræstø bylas, o ne privalëtø atsakymø á visusklausimus ieðkoti galiojanèiose normose. Todël bûtø galima pritarti min-èiai, jog valdþiø padalijimo teorijos poþiûriu teismas bûtø savarankiðkesnëvaldþios ðaka, jeigu jis galëtø dalyvauti kuriant pozityviàjà teisæ. Toks po-þiûriø skirtumas yra pagrástas, nes objektyviai skiriasi anglosaksø ir civili-nës (romanø-germanø) teisës tradicijos.

„Konstitucionalizmo idëja natûraliai átvirtina normatyvizmo idëjà,jog visos teisës normos turi sudaryti nuoseklià ir darnià hierarchinæ siste-mà“

257, taèiau ar tikrai nëra sàlyèio tarp ðiø (civilinës ir bendrosios) teisës

sistemø, ar nepastebëtume Lietuvoje ryðkëjanèiø pastangø neprieðinti ra-ðytinës ir neraðytinës teisës.

Dalis mokslininkø teigia, jog „(…) Lietuvos Respublikos Konstitu-cija, minëtieji jos straipsniai neuþkerta kelio á Lietuvos teisës ðaltiniø siste-mà ásiterpti ir teisminiam precedentui. Ðio teisinio reiðkinio ásitvirtinimasLietuvos teisëje turëtø priklausyti nuo iðmintingos teisëjo veiklos teisme“

258.

Tad neatsitiktinai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,be paèios Konstitucijos, dar vadovaujasi konstituciniais principais. Ojuk jais „(…) grindþiamas teisinis reguliavimas ir teisinë praktika, ben-drasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisës realizavimas“

259.

Taigi bendrieji teisës, kaip ir konstituciniai principai, yra neraðytiniopobûdþio, taip pat jie „(…) yra imperatyvûs: jie pabrëþia elgesio ribas,kuriø nevalia perþengti“

260. O kadangi Konstitucijà sudaro ne tik jos

257 Kûris E. Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai // Lietuvos konstitucinë

teisë. Vilnius: Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, 2002. P. 209.258

Þilys J. Konstitucijos stabilumas teisinës kultûros kontekste // Konstitucija, þmo-gus, teisinë valstybë. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras,1998. P. 21–22.

259 Kûris E. Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai // Lietuvos konstitucinë

teisë. Vilnius: Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, 2002. P. 202.260

Kûris E. Konstituciniø principø plëtojimas konstitucinëje jurisprudencijoje //Konstituciniø principø plëtojimas konstitucinëje jurisprudencijoje. Vilnius: LietuvosRespublikos Konstitucinis Teismas, 2002. P. 9–10.



172

tekstas, bet ir principai261

, abi raðytinë ir neraðytinë teisë ðiandien randasavas vietas teisës sistemose.

Poreikis ir supratimas, kad teismai galëtø taikyti bendruosius teisësprincipus, lemia ðios idëjos juridinæ iðraiðkà. Lietuvos Respublikos 2000 m.civilinio kodekso Pirmosios knygos 8 straipsnis numato, jog „Civilinës tei-sës normø nesureguliuotiems civiliniams santykiams taikomi panaðius san-tykius reguliuojantys civiliniai ástatymai“ ir „Jeigu nëra panaðius santy-kius reguliuojanèiø civiliniø ástatymø, taikomi bendrieji teisës principai(teisës analogija)“. O juk èia minimi bendrieji teisës principai – tam tik-ros neraðytinës teisës vertybës, Civiliniame kodekse ávardytos teisës ðalti-niu. Lietuvos Respublikos teismø praktikoje jau yra sprendimø, kurie bu-vo grindþiami bendraisiais teisës teisingumo, sàþiningumo, protingumoprincipais. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo taikomikonstituciniai principai yra konstitucinës teisës ðaltinis. Visà tai atspindijau ne „(…) bendrosios teisës tradicijos ir civilinës teisës tradicijos derini-mo prielaidas“

262, o patá derinimà. Tokia praktika turëtø didinti teismø

autoritetà. Akivaizdu, jog áveiktas iðankstinis nepasitikëjimas teisëjais, ága-liotais vadovautis ne tik raðytine teise. Teismui suteikta teisë taikyti ben-druosius teisës principus paneigia dvigubo pasitikëjimo modelá, kai teisë-jais, kurie vadovaujasi tik ástatymu, galima pasitikëti, o tais paèiais teisë-jais, jei jie remtøsi ástatymu ir teise, – ne. Tampa svarbi teisëjø kvalifika-cija, nes derinti bendruosius teisë principus ir ástatymus bûtina aukðtateisëjø kvalifikacija.

Teisminës valdþios vieta valdþiø nacionalinëje valdþiø padalijimosistemoje kito keièiant konstitucijas, taèiau galime dràsiai teigti, jog ðian-dieninës Lietuvos Respublikos teisminë valdþia turi savo veiklos nepri-klausomumo teisines garantijas. Lietuvoje veikia administraciniø ir ben-drosios kompetencijos teismø sistema. Asmens tiesai, kaip jau buvo aptar-ta, árodinëti egzistuoja net keturiø pakopø bendrøjø teismø grandinë, odaugelis pasaulio valstybiø apsiriboja trijø pakopø teismais. Taip pat mû-

261 Sinkevièius V. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos //

Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai.2002. 30 (22). P. 132.

262 Ten pat. P. 22.

173

sø valstybë yra ásipareigojusi gerbti Europos Þmogaus Teisiø Teismo spren-dimus

263. Europos teisiø apsaugos sistema numato, kad valstybës ir pavie-

niai asmenys gali kreiptis á Teismà Strasbûre (Strasburg), jeigu jø atþvilgiuyra paþeistos Konvencijos nuostatos

264. Galutinius ir privalomus sprendi-

mus priima Europos Þmogaus Teisiø Teismas. Lietuva, ratifikavusi ðiàKonvencijà, pripaþino ðio Teismo sprendimø privalomumà. Nors galëtu-me sutikti, kad „Konvencijos ir Konstitucijos kolizija vargu ar galima“

265,

iki ðiol neaiðku, kaip reikëtø vertinti Europos Þmogaus Teisiø Teismosprendimus, kurie prieðtaraus 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituci-jos nuostatoms. Ði padëtis dar netapo realia problema, nes nëra daug ápa-reigojanèiø nuosprendþiø. Taèiau padëtis gali keistis. Formuojantis pilie-tinei visuomenei, atsiranda Europos Þmogaus Teisiø Teismo sprendimødidesnës átakos Lietuvos teisinei sistemai galimybë.

Vertinat teismø padëtá galima teigti, jog tai tikrai savarankiðka vals-tybës valdþios institucija, turinti pakankamus teisinius savo nepriklauso-mumo uþtikrinimo svertus. Esanti sistema garantuoja, jog nei ástatymøleidþiamoji, nei ástatymø vykdomoji valdþia negalës veikti teisminës val-dþios. Galëtume teigti, kad Lietuvos teismai, turëdami garbingà funkcijàvykdyti teisingumà, dabar turi visas galimybes já realizuoti. Aplinkybë,jog teismai civilinëse bylose gali vadovautis bendraisiais teisës principais,ðiai institucijai suteikia tam tikrà veiksmø laisvæ, reikðmingà instrumentàteisminës valdþios rankose. Galime teigti, jog XX amþiaus Lietuvos istori-jos kontekste ðiandieninë teisminë valdþia turi ryðkiausias nepriklausomu-mo garantijas, todël Lietuvos Respublikos teisminë valdþia gali ir yra pajë-gi vykdyti jai keliamas teisingumo uþtikrinimo funkcijas.

263 Vadapalas V. Europos þmogaus teisiø konvencija Lietuvos Respublikos teisëje //

Teisës reforma Lietuvoje ir Lenkijoje ir Europos þmogaus teisiø konvencija. Konferenci-jos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1999. P. 66–71.

264 Europos Taryba: pagrindinës veiklos kryptys ir rezultatai. Vilnius, 1996. P. 16–18.

265 Vadapalas V. Europos þmogaus teisiø konvencija Lietuvos Respublikos teisëje //

Teisës reforma Lietuvoje ir Lenkijoje ir Europos þmogaus teisiø konvencija. Konferenci-jos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1999. P. 71.



174

8. Konstitucijos stabilumas ir valdymo forma: vertybiøkonkurencija

Analizuodami Lietuvoje ágyvendintà valdþiø padalijimo modelá irlygindami já su Vidurio bei Rytø Europos valstybiø valdymo modeliaisturime konstatuoti panaðumus ir pripaþinti, kad mûsø parlamento (Sei-mo) galios akivaizdþiai iðskiria ðià institucijà ið valstybës valdþios instituci-jø sistemos. Galima teigti, jog parlamentas tam tikru aspektu yra domi-nuojanti institucija kitø trijø valstybinës valdþios institucijø atþvilgiu. Ta-èiau vargu ar þymaus teisininko M. Riomerio vartotas terminas „seimok-ratinis“

266 tiktø ðiø dienø realijoms ir ar ðis terminas geriausiai atspindëtø

Lietuvoje egzistuojantá valdymo modelá. Turbût ne.Tam tikrà galiø disbalansà (amerikietiðkojo modelio kontekste) pa-

stebi ir analizuoja dauguma nacionalinës doktrinos atstovø. Todël tiekteisinëje, tiek politikos mokslø doktrinoje gausu siûlymø ir svarstymø,kaip ir kà reikëtø keisti. Neretai siûloma keisti net Lietuvos RespublikosKonstitucijos nuostatas. Mëginant ieðkoti atsvaros parlamento galioms dok-trinoje daþnai teigiama, jog atsvarà galima realizuoti stiprinant vykdomàjàir teisminæ valdþias. Apie poreiká turëti stiprø Prezidentà ir Vyriausybæ nevienà kartà savo nuomonæ iðsakë Lietuvos teisininkai, apie tai nuolat dis-kutuojama politiniuose sluoksniuose. Vienas pasaulio lietuviø teisinin-kø kongreso dalyviø teigë, jog: „Tik stipri Prezidento valdþia tegali ga-rantuoti visuomenës procesø stabilumà, uþkirsti kelià chaosui (...)“

267.

Panaðiø siûlymø perskirstyti ágaliojimus yra pateikæs ir P. Vinkleris kny-goje „Lietuvos Respublikos Prezidento statusas ir ágaliojimai“. Èia siû-loma suteikti Prezidentui teisæ perduoti teisës aktus tautos referendu-mui bei suteikti Respublikos Prezidentui galimybæ kreiptis á Konstitu-ciná Teismà dël ástatymø konstitucingumo

268. Keisti valdþiø balansà stip-

rinant prezidento veto siûlo ir prof. A. Vaiðvila knygoje „Teisinës valsty-

266 Riomeris M. Valstybinë teisë. Kaunas, 1930. P. 75–80.

267 Kaganas I. Lietuvos Respublikos valdymo forma // Pirmojo pasaulio lietuviø

teisininkø kongreso straipsniø ir teziø rinkinys.Vilnius, 1993. P. 6–7.268

Vinkleris P. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas ir ágaliojimai. Vilnius: Teisi-nës informacijos centras, 2002. P. 194.

175

bës koncepcija Lietuvoje“269

. Be minëtø atvejø ir kitø nuomoniø doktri-noje, politikai, politologai, periodinë spauda nuolat siûlo modeliø ir re-ceptø, kaip perskirstyti valdþios galias. Egzistuojant daugeliui, neretai vienaskitam prieðtaraujanèiø, siûlymø koreguoti valdþiø sanklodà kyla pagrástøklausimø: kokia valdymo forma geriausia, kuo ji geriausia, kaip reikëtøperskirstyti valdþios galias, jeigu ið viso tai reikia daryti? Neatsakius á ðiuosklausimus valdymo formos korekcija taptø nepakankamai motyvuota, beapibrëþtø kaitos tikslø.

Lietuvos Respublikos valstybës valdþios institucijø ágaliojimø turi-ná iðanalizavæ valdymo formos bûdingø kriterijø aspektu egzistuojantá val-dymo modelá priskyrëme parlamentinei respublikai. Tad pirminë iðvadaleidþia teigti, jog Lietuvos Respublikos valdymo forma atspindi Vidurio irRytø Europos regiono tendencijas, nacionalinæ istorinæ patirtá bei tiriamoistorinio laikotarpio visuomeninius ir teisinius procesus.

Todël formuluodami iðvadas dël valdymo formos Lietuvoje bei Vi-durio ir Rytø Europoje mes siekiame tik atskleisti jos tikràjá turiná. Norisipabrëþti, jog konstatuodami, kuriai valdymo formai priskirtinas tiriamo-sios valstybës valdþios sàrangos modelis, mes niekada atpaþintai valdymoformai netaikëme vertybinio kriterijaus. Taip elgtis skatino aplinkybë,jog analizuojant konstitucijose ir praktikoje átvirtintas valdymo formas aki-vaizdþiai susiduriame su dviejø siekiamybiø: (a) konstitucijos stabilumoir (b) siekio turëti tobulesnæ valdymo formà konkurencija.

Konstitucija, bûdama reikðmingiausias konstitucinës teisës ðaltinis,esantis aukðèiausiame konstitucinës teisës ðaltiniø sistemos lygmenyje, le-mia teisës sistemos perspektyvas, todël akivaizdu, jog „Intervencija á Kon-stitucijos tekstà lems ir ástatymø keitimà“

270. O tokia visuomeniniø san-

tykiø kaita negarantuoja visuomenei stabilumo ir demokratijos plëtros.Jau Jungtiniø Amerikos Valstijø Konstitucijos kûrëjai siekë sukurti sudë-tingà jos keitimo mechanizmà, nes raðytinëje ir nelengvai keièiamoje konsti-

269 Vaiðvila A. Teisinës valstybës koncepcija Lietuvoje. Vilnius: Litimo, 2000. P.

559–560.270

Þilys J. Konstitucijos stabilumas teisinës kultûros kontekste // Konstitucija, þmo-gus, teisinë valstybë. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras,1998. P. 19.



176

tucijoje matë visuomenës stabilumo prielaidas271

. Konstitucija turi bûti irstabili, numatanti keitimosi galimybes, nes, kaip sakë T. Dþefersonas, „Ásta-tymai ir konstitucijos turi eiti drauge su paþanga ir þmogaus mintimi“

272.

Neabejotinai ir ðiandien reikia sutikti, jog „Konstitucijos stabilu-mas yra didelë vertybë, visos teisinës sistemos stabilumo pagrindas, todëlKonstitucijos pakeitimai darytini tik tuomet, kai tai akivaizdþiai bûtina,neiðvengiama dël ið esmës pakitusiø ekonominiø, socialiniø, politiniø irkitø sàlygø. Tol, kol Konstitucijos nuostatos „leidþiasi“ interpretuojamos,Konstitucijos tekstas neturëtø bûti „judinamas“, nes bûtent galimybë in-terpretuoti Konstitucijos tekstà leidþia pritaikyti Konstitucijà prie nuolatbesikeièianèiø gyvenimo sàlygø, prie naujø asmens, visuomenës ir valsty-bës poreikiø nekeièiant Konstitucijos teksto“

273.

Jau buvo minëta ir galime dar kartà atkreipti dëmesá, jog kiekvienavaldymo forma ið principo yra gera, jeigu sprendþia du svarbiausius uþda-vinius: (a) garantuoja þmogaus teises ir laisves bei (b) uþtikrinà efektyvøvalstybës valdþios institucijø darbà. Keisti konstitucijà ir koreguoti valdy-mo formà prasminga tuomet, kai nerealizuojami minëti tikslai. Ar taip yradabartinëje Lietuvos Respublikoje? Pirmasis Lietuvos XX a. nepriklauso-mybës laikotarpis paþenklintas konstituciniu nestabilumu. Lietuva per vi-sà XX a. nepriklausomybës istorijà turëjo net aðtuonias konstitucijas (ðe-ðias tarpukaryje bei dvi moderniojoje epochoje). Norisi tikëti, kad 1992m. Konstitucija galios ilgiau nei prieð tai buvusios, tuo labiau, kad vertin-dami konstituciniø teisiniø santykiø istorijà jau galime teigti, kad pasi-rinktoji ir nusistovëjusi parlamentinë valdymo forma pasiteisino. De-ðimties metø patirtis parodë, kad ji veikë gana efektyviai – garantavo vyk-domosios valdþios formavimà, jos atsakomybæ bei gana efektyvià veiklà.Esanti teismø sistema ið esmës taip pat yra pakankama, kad garantuotøþmogaus teisiø ir laisviø apsaugà. Todël drástame teigti, jog nusistovëjusi

271 Madison J. The Powers Conferred by the Constitution Further Considered //

Kesler R. C., Rossiter C. The Federalist Papers. Hamilton, Madison, Jay. New York: AMenton Book, 1999. P. 242–248.

272 Kousoulas D. George On Government: A Comparative Introduction. Belmont,

California: Wadsworth Publishing Company, Inc., 1968. P. 63.273

Sinkevièius V. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos //Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai.2002. 30 (22). P. 133.

177

valdymo forma, kaip ir Konstitucijos stabilumas, tampa vertybe, kuriàreikia saugoti. Taip teigiame net ir matydami aplinkybæ, jog Lietuvos par-lamentas iðsiskiria kaip viena svarbiausiø valstybës valdþios institucijø.

6 lentelë. Lietuvos Respublika: valdymo formos kriterijø raiðka

Kriterijus

Vyriausybës atskaitomybë Konstitucijos 67 str. 9 p.Seimas priþiûri Vyriausybës veiklà, gali reikðtinepasitikëjimà Ministru Pirmininku ar ministru

Prezidento ágaliojimai Konstitucijos 58 str.paleisti Seimà Numatyta galimybë paleisti Seimà. Taèiau ðios

galimybës sàlygotumas jà daro sunkiai ágyvendinamà.

Prezidento veto ágaliojimai Konstitucijos 84 str. 24 p.Prezidentas pasiraðo ir skelbia Seimo priimtusástatymus arba gràþina juos Seimui.Konstitucijos 72 str.Pakartotinai apsvarstytas ástatymas laikomaspriimtu, jeigu uþ já balsavo daugiau kaip 1/2visø Seimo nariø.

Prezidento ágaliojimai Nenumatytivadovauti Vyriausybei

Prezidento ágaliojimai Nenumatytiðaukti referendumus

Galimybë Prezidentui Numatyta (tam tikromis grieþtai apibrëþtomisnaudotis ypatingaisiais aplinkybëmis dalyvauja Seimas)ágaliojimais nepaprastøjøsituacijø metu

Ðalies Prezidento rinkimø Tiesioginiai ir visuotiniai rinkimaitvarka

Seimo rinkimø sistema Miðri

Kriterijaus iðraiðka



178

Nepritartume siûlymams keisti Konstitucijos nuostatas perskirstantgalias tarp valdþios institucijø dël ðiø prieþasèiø: (a) dabartinë valdymoforma pasiteisino praktikoje kaip veikianti ir realizuojanti iðkeltus uþdavi-nius, (b) Konstitucijos, o kartu valdymo formos korekcija negarantuoja,jog naujasis modelis atitiks keliamus tikslus ir bus sëkmingas, (c) nepavykusatsirastø prielaidos socialiniam ir politiniam nestabilumui, (d) LietuvosRespublikos Konstitucinis Teismas, oficialiai aiðkindamas Konstitucijà,gali ir dabar daryti tam tikrà valdymo formos korekcijà, (e) konstituciniøteisiniø santykiø praktikoje sutarimo tarp subjektø pagrindu gali atsirastikonstituciniø paproèiø, kurie de facto galës suðvelninti institucijø ágalioji-mø netolygumus. Ðtai todël monografijos pabaigoje darydami iðvadas meskonstatuojame esamos valdymo formos specifiðkumà, bet nesiûlome keistiLietuvos Respublikos Konstitucijos ar ástatymø, nes manome, jog nebe-verta rizikuoti Lietuvos ateitimi, nebeverta rizikuoti Lietuvoje pasiteisinu-sia ir sëkmingai veikianèia parlamentine valdymo forma.

179

V. IÐVADOS

1Valdymo formos ir valdþiø padalijimo sàvokos nëra tapaèios. Val-dþiø padalijimo teorijos esmë yra ágaliojimø padalijimo skirtingomsvalstybës valdþios institucijoms poreikio pagrindimas ir ágyvendi-

nimo mechanizmo siûlymas. Valdþiø padalijimo poreikis atsiranda tik tuo-met, kai prioritetinëmis pripaþástamos þmogaus teisës ir laisvës. Neigiantþmogaus teisiø ir laisviø prioritetà (tai bûdinga nedemokratinëms valsty-bëms) nëra poreikio dalyti ágaliojimus tarp skirtingø valdþios grandþiø,nes padalijimo tikslas apsaugoti demokratiná politiná reþimà. Net ir esantnuomoniø ávairovei dël galimo valdþios ðakø skaièiaus nepaneigtas klasiki-nis poþiûris, jog turëtø egzistuoti trys valdþios institucijos. Konstitucinësteisës teorijoje ástatymø leidþiamoji, vykdomoji ir teisminë valdþios yravisuotinai pripaþintos kaip valstybinæ valdþià ágyvendinanèios instituci-jos. Taèiau nuomoniø, koncepcijø, vertinimø ávairovë egzistuoja dël kon-kretaus stabdþiø ir atsvarø mechanizmo praktinio naudingumo.

2. Valdymo forma – konstitucinës teisës mokslo kategorija, taèiauji gana plaèiai vartojama ir politologijos bei sociologijos moksluose. Vals-tybës valdymo forma yra kategorija, kurios konkreti raiðka atskleidþia kon-kreèios valstybës valdþios padalijimo tarp skirtingø institucijø turiná. Pa-brëþtina, jog konstitucinës teisës mokslo aspektu valdymo formos turinysyra tiesiogiai sietinas su kitu valstybës formos elementu – politiniu reþi-mu. Tik demokratinis politinis reþimas gali pasireikðti prezidentine, mið-ria (pusiau prezidentine) ir parlamentine valdymo forma. Nedemokrati-niai politiniai reþimai negali bûti klasifikuojami demokratiniø valdymoformø kontekste, nes nedemokratiniai politiniai reþimai, neigdami þmo-gaus teisiø ir laisviø prioritetà, netenka valdþiø padalijimo principobûtinumo teorinio pagrindimo.

Valdymo formos charakteristikai negali bûti taikomas vertybinis kri-terijus. Kiekviena demokratinë valdymo forma yra gera, jeigu garantuoja

.


180

(a) þmogaus teisiø ir laisviø apsaugà bei (b) apibrëþia ir uþtikrina darniàvalstybës valdþios institucijø veiklà.

3. Ágaliojimø tarp valstybës valdþios institucijø pasiskirstymo as-pektu egzistuoja trys valdymo formos: parlamentinë, miðri (pusiau prezi-dentinë), prezidentinë respublika. Doktrinoje maþiausiai ginèø kelia kri-terijai, apibûdinantys parlamentinæ ir prezidentinæ valdymo formas. Mið-ri (pusiau prezidentinë) valdymo forma, neturëdama vieningai pripaþásta-mø iðraiðkos kriterijø, yra nuolatiniø tyrimø ir vertinimø objektas. Vienosnuomonës nebuvimo prieþasèiø daug, taèiau svarbiausios yra ðios: (a) vie-nodø vertinimo kriterijø nebûvimas bei (b) ryðkios doktrininës takoskyrostarp de jure (bûdingi konstitucinës teisës metodui) ir de facto (bûdingipolitikos mokslø metodui) kriterijø konkurencijos.

4. Siûlytume nustatyti vienodus valstybiø valdymo formos vertini-mo kriterijus. Vyriausybës atskaitomybës kriterijus laikytinas pagrindiniu, t.y. apibûdinanèiu valdymo formà. Vyriausybës politinë neatskaitomybëkartu su stipriu prezidento veto (áveikiamas tik kvalifikuota parlamentobalsø dauguma) iðreiðkia prezidentinæ valdymo formà. Vyriausybës at-skaitomybës parlamentui aspektas iðreiðkia parlamentinæ, o vyriausybësatskaitomybë prezidentui ir parlamentui miðrià (pusiau prezidentinæ) val-dymo formà. Tai pagrindiniai kriterijai, kuriø iðraiðka suteikia galimybædaryti galutines iðvadas dël egzistuojanèios valdymo formos.

5. Prezidento rinkimø tvarkà, valstybës vadovo ágaliojimus paleistiparlamentà, teisæ prezidentui vadovauti (dalyvauti vyriausybës posëdþiuosenumatant jos sprendþiamø klausimø dienotvarkæ) vyriausybei, galimybævalstybës vadovui skelbti referendumus bei galimybæ turëti ypatinguosiuságaliojimus vertiname kaip papildomus kriterijus, kuriø konkreèios iðraið-kos nesietinos su konkreèia valdymo forma. Ðiø kriterijø raiðka gali pasi-reikðti netikëtu aspektu, taèiau kad ir kokia bûtø jø iðraiðka, jie nekeièiavaldymo formos, apibrëþtos pagrindiniø kriterijø. Esant papildomø ir pa-grindiniø kriterijø kolizijai, valdymo formos vertinimà lemia pagrindiniøkriterijø iðraiðka.

6. Iðnagrinëjæ Vidurio ir Rytø Europos ðaliø valdymo formas kon-statuojame, kad jos gali bûti vertinamos tik kaip atstovaujamosios respub-likos. Vidurio ir Rytø Europoje nëra tiesioginës respublikos pavyzdþiø.Në viena mûsø nagrinëtø Europos þemyno ðaliø nepasirinko prezidenti-

181

nës valdymo formos. Bulgarijos, Èekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Ru-munijos, Slovakijos, Slovënijos, Vengrijos ástatymø vykdomosios institu-cijos vyriausybës ar ministrø kabinetai atskaitingi atstovaujamosioms ins-titucijoms – parlamentams. Në vienoje ið nagrinëtø valdymo formø ne-numatyta pakankama vyriausybës atskaitomybë valstybës vadovui, o tik ðiaplinkybë leistø egzistuojanèià valdymo formà priskirti miðriai (pusiauprezidentinei). Pagrindiniai valdymo formà apibûdinantys kriterijai ðiøvalstybiø valdymo formas leidþia vadinti parlamentinëmis respublikomis.Ryðkiausià átakà ðio regiono valstybiø valdymo formø turiniui turëjo Jung-tinës Karalystës, Vokietijos konstitucinës sistemos, kurios, pripaþindamosvaldþiø padalijimà, didþiausias galias suteikia parlamentui. Tad Vidurioir Rytø Europos valstybëse átvirtintuose valdymo modeliuose galime pa-stebëti D. Loko ir Ð. L. Monteskjë (valdþiø padalijimo modulis numatoiðskirtinæ parlamento vietà valdþiø sistemoje) teoriniø aspektø. A. Hamil-tono, D. Madisono, D. Dþëjaus („Federalistø“) pasiûlytas valdþiø padali-jimo modelis (nenumatantis parlamento virðenybës) ðiame Europos re-gione neágavo nei teorinio, nei praktinio aspekto.

7. Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdymo formø papildomøkriterijø ávairovë liudija tik tø valstybiø pastangas kurti nacionalinius mo-delius kritiðkai vertinant kitø ðaliø teoriná ir praktiná patyrimà. Bulgari-jos, Èekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovënijos,Vengrijos valstybës yra atstovaujamosios respublikos. Parlamentinë res-publika – akivaizdþiai dominuojanti ðio Europos regiono valstybiø valdy-mo forma.

8. Lietuvos Respublika XX a. turi neilgas demokratinës raidos tra-dicijas. Tarpukariu (1918–1926) Lietuvoje buvo demokratinis politinisreþimas, o valstybës valdymo forma buvo parlamentinë respublika. 1926–1940 m. politinio reþimo laikotarpiu egzistavusios valdymo formos nega-lime priskirti në vienai ið demokratiniø valdymo formø rûðiø, nors prezi-dentinei valdymo formai bûdingø elementø galima pastebëti.

9. Ðiandieninës Lietuvos Respublikos valdymo forma atspindi Vi-durio ir Rytø Europos regiono tendencijas, nacionalinæ istorinæ patirtá beito istorinio laikotarpio visuomeninius procesus. Ðie veiksniai pasireiðkë irkaip savarankiðki, ir kaip vienas kità veikiantys ir dël to objektyviai kore-guojantys.

V. IÐVADOS


182

10. Lietuvos Respublikoje teismai yra savarankiðka valdþios institu-cija. Ji visavertë ir lygiavertë valdþiø padalijimo sistemos dalyvë. LietuvosRespublikoje teisminës valdþios nepriklausomumas yra imperatyviai ga-rantuotas norminiu lygmeniu. Teismø nepriklausomumo principas átvir-tintas ir atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ástatymuose beiLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose. Numatytoji ga-limybë teismams, be ástatymø, taikyti ir bendruosius teisës principus darlabiau paryðkina ðios institucijos savarankiðkumà. Tad teisminë valdþia turipakankamas juridines ir faktines prielaidas vykdyti teisingumà. Galime teigti,kad teismø vieta ðiandieninëje valdþiø sàrangos sistemoje yra pagrásta tiekteoriniu, tiek praktiniu aspektu. Manytume, jog ðiandieninës Lietuvos Res-publikos teismai turi pakankamas nepriklausomumo ir veiklos garantijas irgali sëkmingai vykdyti teisingumo uþtikrinimo funkcijà.

11. Palyginæ Lietuvos bei Vidurio ir Rytø Europos valstybiø valdy-mo formas turëtume tvirtinti, kad mûsø valstybei bûdingos ðio regionovaldymo formø tendencijos. Lietuvos Respublika yra atstovaujamoji par-lamentinë respublika, turinti visus tokiai valdymo formai bûdingus bruo-þus. Vyriausybë, tiek numatydama, tiek ágyvendindama programà, yrapriklausoma nuo parlamento (Seimo) valios. Respublikos Prezidentas ne-ágaliotas reikðti nepasitikëjimo Vyriausybe. Valstybës vadovo ágaliojimaide jure ir de facto vertintini kaip nepakankami, kad egzistuojanèià valdymoformà vertintume kaip miðrià (pusiau parlamentinæ). Papildomo kriteri-jaus – visuotinio ir tiesioginio valstybës vadovo – Prezidento rinkimø ne-reikëtø vertinti kaip pagrindo valdymo formà vertinti kitaip nei parla-mentinæ.

Prezidento, Seimo, Vyriausybës ágaliojimai reglamentuoti Konsti-tucijoje ir ástatymuose. Konstitucijoje átvirtintus ágaliojimus aiðkina Lie-tuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Tad Lietuvos Respublikos val-dymo forma turi tvirtà de jure pagrindimà. Ji gali keistis tik konstitucijosir ástatymø kaitos kontekste.Tam tikra valdymo formos korekcija galimade facto sàlygomis. Konstituciniø paproèiø formavimasis gali konstituci-niø teisiniø santykiø turiniui suteikti kitoká aspektà, taèiau tai ilgalaikisprocesas, nekeièiantis Lietuvoje nusistovëjusios parlamentinës valdymo for-mos turinio.

183

12. Lietuvos Respublikoje nusistovëjo parlamentinë valdymo for-ma. Reikia pripaþinti, jog per trumpà laikotarpá ji pasiteisino kaipveiksminga. Tad taikoma parlamentinë valdymo forma parodë, jog ji ga-rantuoja demokratinæ valstybës raidos perspektyvà ir yra pakankama vals-tybës administravimo aspektu. Todël Lietuvoje taikomà valdymo formàkonstitucinio stabilumo kontekste reikëtø vertinti kaip vertybæ. Daþnussiûlymus keisti pasiteisinusià valdymo formà reikëtø vertinti labai atsar-giai, nes bet kokios valdþios galiø perskirstymo perspektyvos gali bûtisvarstomos ir numatomos tik teoriniu lygmeniu.

Pripaþindami konstitucijos stabilumà vertybe nepritariame gausiemssiûlymams keisti Konstitucijà tobulinant valdymo formà. Tvirtiname, jogesanti parlamentinë valdymo forma pasiteisino, todël saugotina kaip kon-stitucinë vertybë. Bet kokios greitos pastangos jà tobulinti gali áneðti su-maiðties á valdþios institucijø tarpusavio santykiø praktikà.

V. IÐVADOS


184

Government form in constitutional law: The Republic of Lithuania

in the context ofCentral and Eastern Europe

Abridged version of the monograph in english

185

CONTENTS

1. The issue of concepts of the definitions:“Separation of powers” and “Government form”......................... 186

2. Main features of constitutions in Central andEastern Europe .......................................................................... 193

3. Apendixes: De jure expression of Government Form inEast and Central Europe (Charts and tables) ............................. 201


186

1. The issue of concepts of the definitions:“Separation of powers” and “Government form”;

Sources of research. While working on the monograph theauthor used constitutions and constitutional acts and other laws ofCentral and Eastern European countries as the main source of research.The analysis of the mentioned sources, however, may only help to explorede jure aspects of actual constitutional regulations but does not give muchinformation about the factual state of affairs. Therefore apart from hisinterest in de jure aspects of constitutional relations, the author is alsoconcerned with actual interaction between participants of different brachesof government.

The range of countries which might be labeled as Central and EasternEurope represents yet another problem. The region does not seem to haveborders, universally agreed upon, and the criteria of classification ofcountries as being Central and East European is too vague, therefore theauthor made a subjective selection of countries regarding constitutionalstability as an essential criterion for such classification. Naturally enough,most attention was given to the Baltic countries, Poland, the CzechRepublic, Hungary, Slovenia, Slovak Republic, Bulgaria and Romaniaomitting countries like Belarus, Russia, Macedonia, Albania, Yugoslavia,Croatia and Moldova which were not included in the list.

Definition of the State. The state can legitimately use force toenforce its will on citizens, who must accept the authority as long as theycontinue to live within its borders. On the other hand the notion of the“state” is an abstraction, but powerful enough to jail people in its name.Broadly, statehood refers to the ensemble formed by sovereign government,population and territory. “Territory” means an area ruled by the state,therefore governing always has territorial dimension. In modernconstitutional law the government and the legitimacy of governmentaldecisions are based on the principle of the sovereignty of the people. It isregarded that the government has to receive powers from the sole sovereigntyholder i.e. the people. This type of authorization is made possible andvalid through democratic procedures. Therefore, when talking about

187

legitimacy of the state, we link the sovereignty of people and the sovereigntyof the state and thus indirectly point to the democratic political regime,which is the sole guarantor of the national sovereignty

1.

Development of the concepts: from the concept of “separation ofpowers” to the concept of “government form”. It needs to be remindedthat the variety of government forms is based on the workings of separationof powers. Obviously enough, government form and separation of powersare not identical but they interact closely. Therefore it is proper analysisof the concept of the separation of powers, which helps us understand thereason for the existing abundance of government forms.

The long history of doctrine of the separation of powers (Separationof powers. Chart N.3.) reflects the developing aspiration of men over thecenturies for a system of government in which the exercise of governmentalpower is subject to control

2.

The idea of autonomous “legislative power” is dependent upon theemergence of the idea that law could be made by human agency, thatthere was a real power to make law, to legislate. The doctrine of popularsovereignty, which finds its roots deep in the medieval period, providedthe stimulus for the progressive clarification of the idea of a legislativefunction, the function of delineating that law by which the ruler will bebound. The notion and the need to separate powers was born and developedin particular circumstances of the Civil War in England and even if Frenchand American legal – political ideas had a significant influence on thedoctrine of separation of powers the idea itself originally comes fromEngland. In the Second Treatise of Government J. Lock found the origin ofthe legislative and executive authority in the powers man had in the stateof nature. The first of these was to do whatever he thought fit for thepreservation of himself and others within the limits of the Law of Nature.This was the origin of legislative power. The second power man had in

1 G.Mesonis The Criteria for Statehood: The Aspect of Constitutional Law. //

Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai.Vilnius, 2002. 30 (22). P. 41.

2 Vile M.J.C. Constitutionalism and the Separation of powers. Indianapolis: Liberty

Fund, 1998. P. 21.

GOVERNMENT FORM IN CONSTITUTIONAL LAW


188

the state of nature was the power to punish crimes committed against theLaw of Nature. This was the origin of the executive power. J. Lock markedthird power – “Federative power”. This power “…one may call natural,because it is that which answers to the power every man naturally hadbefore he entered into society”. The federative power contains “the powerof war and peace, leagues and alliances, and all the transactions, with allpersons and communities without the Commonwealth”

3. The point

J. Locke insists upon is that in foreign affairs the government is not“executing”, it is not putting law into effect, it is carrying out quite distinctfunctions. It must be underlined, that Lock chose to regard the legislativeas a “supreme power”. Therefore in J. Lock’s hierarchy of separation ofpowers the three powers were not equal. The opinion was based on thefact, that the legislative power was directly delegated from the people.Doctrine of popular sovereignty was most topical at that time marked bycontradiction between the King and the Parliament. From J. Lock’s pointof view, the judicial function was a part of the executive function.

The theory of separation of powers seeks to substantiate the need togrant powers to different institutions, the central question being properidentification of institutions for that purpose. The variety of opinionsregarding the methods and the number of powers prevailing in XIX - XXcenturies did not disclaim the classical point of view (Locke, Montesque),which rested on the thesis that there should be three institutional branchesof one main power, which belongs to the people. Therefore legislative,executive and judicial braches are universally recognized as institutions,which exercise state power.

The separation of powers represents a particular concept, the coreidea being that of balancing the power between different bodies so thatno power can act without co-operation of the others, and each checks theothers. The doctrine of the system of checks and balances has beendeveloped on the basis of this particular conception.

The separation of powers devised by the framers of the USConstitution was designed to do one primary thing: to prevent the majority

3 Locke J. Second Treatise of Government. Edited by Macpherson C.B.Hackett

Indianapolis, Cambridge: Publishing Company, Inc., 1980. P. 75-77.

189

from ruling with an iron fist. Based on their experience, the framersretreated from the idea of giving any branch of the new government toomuch power.

The most influential version of the separation of powers is thatproposed by Montesque (De L’Esprit de lois, 1748). According toMontesque, government powers can be divided into three types:

a) the legislative power of enacting general laws;b) the executive power concerned with policy making, foreign affairs

and enforcement;c) judicial power concerned with the settlement of disputes about

the law. The model of separation of powers does not have a universallyrecognized and agreed upon model of implementation.

Even though used widely in political science and sociology, thegovernment form is also the notion used widely in constitutional law. Ithelps to flesh out the partition of competence between different braches.It is important that the content of government form is linked to anotherelement of the State form (State form, Chart N.1.) i.e. political regime. Itapplies only to democratic regimes which manifest in presidential, mixed(semi presidential) and/or parliamentary government form. Nondemocratic political regimes may not be classified using criteria applieddemocratic government form, because non democratic regime is differentbecause it rejects the principle of separation of powers.

Thus three forms of government are distinguished i.e. parliamentary,mixed, (semi presidential), presidential on the basis of distribution ofauthorization among power institutions. There are not any majordisagreements about the criteria describing parliamentary and presidentialgovernment forms. The concept of mixed (semi presidential) governmentis undergoing continuous research and evaluation as it does not haveuniversally accepted criteria of expression. When analyzing the governmentform, the mentioned criteria should not be given only de jure (formal) butalso de facto evaluation which will help to divide criteria into main andauxiliary.

Government form: main and auxiliary criteria. The author alsoanalyses criteria of expression of the government form, this being done in



190

the context of the science of constitutional law. The analysis of legalwritings on the subject has lead to the conclusion that there is no universalset of criteria, therefore all criteria needs to be classified to main andauxiliary. The mentioned division of criteria helps to develop a methodenabling us to evaluate government form of any country.

Seeking to bring in more unity into classification of governmentforms the author proposes to apply the same criteria of evaluation whenresearching government form in different countries. Accountability of thegovernment and the veto power of the head of state are offered to be regardedas basic criteria. These are the criteria, whose expression gives a possibilityto draw final conclusions about the existing government form in a particularcountry. When the government is accountable to the representativeinstitution i.e. parliament, the government form should be considered asparliamentary. Executive power’s unaccountability to the parliament isevaluated as a trait typical of presidential government form. Accountabilityof the government to the head of state and parliament is typical of mixed(semi presidential) model.

The following criteria are proposed to be regarded as auxiliary: theprocedure of presidential elections, the president right to lead thegovernment, veto right, a possibility for the head of the state to announcereferendums and a possibility to have special powers. However concreteexpressions of the mentioned criteria do not help to recognize governmentform. Where auxiliary and main criteria collide, the government form isestablished by applying main criteria (Criteria, Chart N.2.).

Government form: Countries of Central and Eastern Europe.Having analyzed the government form in the selected Central and EasternEuropean countries using the selected methodology, we may state thatthe countries are represented republics only. There are no countries withdirect democracy. None of the analyzed European countries has chosen apresidential form of government. Governments or minister cabinets ofexecutive institutions in Bulgaria, the Czech Republic, Estonia, Latvia,Poland, Romania, Slovak Republic, Slovenia, Hungary are accountableto represented institutions i.e. parliaments. Required level of accountabilityof the government to the head of the state, which would allow to classify

191

the existing government form as mixed (semi presidential), is not envisagedin any of the countries analyzed. Main criteria characterizing the form ofgovernment in the selected countries make it possible to classify them asparliamentary republics.

Secondary criteria of the government form vary a lot across CEEcountries. This only shows efforts of the countries in question to establishnational models of government form taking critical evaluation of theoreticaland practical experience of historical and legal developments.

Bulgaria, the Czech Republic, Estonia, Latvia, Poland, SlovakRepublic, Slovenia and Hungary are represented republics. Parliamentaryrepublic is the predominant government form this region of Europe (TableN.9.).

Government form: Lithuania. In the 20th century the Republicof Lithuania had almost no traditions of democracy. Democraticparliamentary rule as a form of government existed in 1918 - 1926. Thegovernment form which existed during the period in 1926 - 1940 cannot be classified as democratic, although certain elements typical ofdemocratic presidential form of government were observed. Whencomparing forms of government in Lithuania and CEE countries it becomesclear that Lithuania nearly always followed the tendencies of governmentform typical to the region.

The 1992 Constitution declared that the power of the State isexercised by the Seimas, the President of the Republic and the Governmentmade up of the Prime Minister and a Cabinet of Ministers and the Judiciary.Under the Constitution, the Seimas is the strongest branch: it enacts law,forms the governmental institutions which are accountable to it and selectstheir chief officers, establishes ministries, ratifies treaties, appoints andremoves by impeachment the President and judges of the ConstitutionalCourt and the Supreme Court, declares states of emergency and imposesmartial law. The model of separation of powers in Lithuania is notablefor domination of Parliament. There are no institutions in the state whichcould counterbalance powers of the Seimas.

Lithuania is a represented parliamentary republic, which has allthe features typical of this government form. The government is dependant



192

on the will of the Seimas (parliament) when it is formed and when itsprogram is approved. The President does not have powers to strip thegovernment off of its powers. De jure powers of the President in Lithuania,are de facto insufficient to allow to classify the existing government form asmixed (semi presidential). Auxiliary criteria i.e direct universal suffrage ofPresident should not be treated as a reason to evaluate the existing form ofgovernment in Lithuania as other than parliamentary.

Therefore when drawing conclusions on the government form inLithuania and CEE countries, we attain to disclose the actual contents ofthe government form in each individual country. When analyzinggovernment form, however, we do not apply the criterion of value. Thiswas done because the analysis of de jure and de facto government form hasdisclosed the competition between two aspirations (a) constitutionalstability and (b) aspiration to have a more perfect government form.

The constitution being the most important source of constitutionallaw has a great impact on the development of law in the country, thereforeit is obvious that “Intervention in the text of constitution will determineamendments of laws”

4. The problem is that this change in public relations

can not guarantee stability in the society and development of democracy.We have to agree that “Constitutional stability is a great value and

serves as the basis for the stability of all legal system, therefore constitutionalamendments are only possible when this is obviously inevitable becauseof substantial changes under economic, social, political and othercircumstances. As long as provisions of a constitution “lend” themselvesto interpretation, the text of the constitution should not be subjected toany changes, because it is interpretation itself, which allows to adaptconstitution to ever changing realities and to new needs of man, societyand the state without making any changes to the text of the constitution”

5.

It has been mentioned before, but it probably needs an additionalemphasis, that any government form is acceptable as long as it is able to

4 Þilys J. Konstitucijos stabilumas teisinës kultûros kontekste // Konstitucija, þmogus, teisinë

valstybë. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras,1998. P.19.5 Sinkevièius V. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos //

Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai.Vilnius, 2002. 30 (22). P.133.

193

meet the following main requirements: (a) guarantee of human rights andfreedoms (b) ensure effective work of governmental institutions. Anyamendments to constitution and corrections to the government form areonly acceptable when the mentioned requirements are not met.

Government forms existing in CEE countries guarantee protectionof human rights and freedoms and effective work of governmental agencies,therefore government forms are to be protected as they are able to guaranteeconstitutional stability.

2. Main features of constitutions in Central andEastern Europe

The concepts: Constitution and Constitutionalism. The conclusionthat parliamentary republic is a dominant government form in thisparticular region of Europe does not mean, that constitutions of theanalyzed countries do not have specific features, typical of the mentionedcountries only. In order to illustrate these aspects of government form inCEE countries it is worthwhile analyzing features of constitutions and theform of expression of auxiliary criteria of government forms.

A constitution is the body of laws, legislation and resolutions,defining, authorizing and regulating state power. It is the legal basis whichregulates functioning of state powers. In other words constitution is thecollection of rules and principles according to which a state is governed.We agree, that a constitution provides a definition for a way of life

6.

Modern constitutions are comprised of three main elements. Firstly,they establish principal governmental agencies and relationships amongthese agencies. Secondly, constitutions provide for the distribution ofgovernmental power. Thirdly, constitutions provide a compendium offundamental rights and duties of citizens. These criteria provide a solidground helping to determine whether a document deserves to be called aconstitution.

Constitutionalism may be interpreted in two different ways. First,if constitution is primarily the instrument by which a system of governance


State University Press,1988. P.3.



194

is established, then, constitutionalism is the principle that governmentsshould be limited in their powers. From this point of view constitutionalismis regarded as the process of establishment and development of legal politicalthought, which would be its practical manifestation. However,constitutionalism also encompasses the history of development ofconstitutional regulation which brings this closer to the field of legalhistory

7.

Therefore a paradoxical situation is possible when a country mayhave a constitution but may not have the history of constitutionalism.Constitutionalism is a legal - political condition in which the constitutionfunctions as an effective and significant limit on government. The realityof constitutionalism depends on whether there are political forces genuinelyindependent of the government of the day powerful enough to insist onthe government’s observance of constitutional limits. In countries whichhave formal constitutions (nondemocratic legal-political regime)constitutionalism does not exist in reality. On the other hand“constitutionalism” is not a matter of seizing a short – term advantage; itis a belief in the need to establish and support those values in the politicalsystem which provide for stability and to maintain the procedures whichprotect the liberty of the individual in democratic society

8. It goes without

saying that constitutionalism is a significant indicator of the regime of thestate. Democratic regimes prevail in Central and Eastern Europe. Therefore,we see that values of constitutionalism are recognized in constitutionalsystems of CEE countries.

Constitutions can be classified in a number of ways. Some ofthese are important in helping to understood the contents of legal – politicalprocesses, others have lower cognitive value. Any classification can bevaluable to single out exceptional constitutions which do not follow regularpatterns.

Constitutions can be classified:• by the character of adoption;

7 Gray B.C. The Philosophy of Law. An Encyclopedia. London, New York: Garland

Publishing, Inc., 1999. P.154-155.8 Vile M.J.C. Constitutionalism and the Separation of powers. Indianapolis: Liberty

Fund, 1998. P. 408.

195

• by complexity of amending and changing;• written/unwritten;• by period of validity;• by factual implementation of constitutional norms;• by codification;• by the number of public relations regulated;• by state form (government form; form of state structure; type of

political – legal regime (system)).(1.) Classifications of Central and Eastern Europe (CEE)

Constitutions by the character of adoption (Table N.1.)In terms of adoption there are fourth types of constitutions: (a)

adopted by parliaments (Slovak Republic, Slovenia, Hungary, the CzechRepublic); (b) adopted by special institutions (Constituent Assembly -Latvia, Great National Assembly Bulgaria); (c) adopted by referendums(Lithuania, Poland, Estonia, Romania); (d) adopted by fiat ( oktroi “Thegrant” from French “octroyer”). Such types of constitutions, extracted underpressure and decreed by undemocratic rulers are non existent in CEEcountries.

(2.) Classifications of Central and Eastern Europe (CEE)Constitutions by the complexity of amending and changing ( TableN.2.1. and N.2.2.)

In a world of changing patterns and dynamic relationships, thestability of a society may well depend on its ability to recognize and acceptthe need for change. If constitutions could not be changed, they wouldnot be able to guarantee stability and may start causing social tensionsand constitutional crisis. Thomas Jefferson said years ago that: “I am notan advocate for frequent changes in laws and constitutions. But laws andconstitutions must go hand in hand with the progress of the human mind. Asthat becomes more developed, more enlightened, as new discoveries are made,new truths discovered and manners and opinions change, with the change ofcircumstances, institutions must advance also to keep pace with the times.”

There are at least three peaceful processes by which constitutionalrules may be changed: (a) using formal amendment procedures, (b) creatingconstitutional conventions, and (c) by interpretation of judicial decisions. Wewill start with formal amendment procedures first.



196

Constitutional law theories have traditionally divided constitutionsinto “rigid” and” flexible” constitutions. It is obvious that a “rigid”constitution is more difficult to change than flexible. However, the lawalone can not tell us how “rigid” a particular constitution actually is. In aflexible constitution there is no difference between regular andconstitutional laws. In terms of legal principles and procedures, the twomay be amended or repealed equally easily. Rigid constitutions, on theother hand, may only be amended by a particular procedure set out in theconstitution itself, such as a referendum or the vote of qualified majority,perhaps two-thirds, of the members of each house of the legislative branch.Article V of the US Constitution sets out a complex procedure, whichbroadly requires ratification of any amendment by three – quarters of thestates. Moreover, some provisions in rigid constitutions are unamendableat all. This is the case with a few of most fundamental principles of theGerman Basic Law, including the federal principle, the separation ofpowers, and the guarantee of the rights to human dignity. The group offlexible constitutions, those that can be amended by regular legislativeprocedure, is far too small: it may comprise now only the United Kingdomand New Zealand.

In fact the degree of rigidity varies considerably from oneconstitution to another. For instance, there have been only twenty-sixAmendments to the US Constitution in over 200 years, while the “younger”German Basic Law has been amended on nearly forty occasions.

We must recognize therefore that constitutions of all CEE countriesare rigid. On the other hand, the content of “rigidity” differs considerablyfrom country to country. The spectrum of difference is shown in TableNo. 2.1 and No. 2.2.

(3.) Classifications of Central and Eastern Europe (CEE)Constitutions by written aspect of expression (Table N.3., Column C1)

Most countries have formal written constitutions. Usually “writtenconstitution” means a special document or group of documents settingout the main principles on government form and basic human rights.The UK has no formal constitution, and because of this it is sometimesmaintained that UK has no constitution at all. This is untrue

9. It is better

9 Galigan G., Denis J. Myth and Reality in the English Constitution. Roma: Don

Bosco, 1997. P. 2-6.

197

to say that it does not have a codified constitution. Obviously, writtenconstitution has more advantages than unwritten.

There is a written aspect of expression in constitutions in all ofCEE countries. Because (a) a written constitution is clear and more certainas a statement of basic values; (b) a written constitution attracts greaterreverence and public loyalty, and therefore provides an element of legaland political stability; (c) a written constitution is superior to the rest oflaw and can thus limit the excesses of government.

This has two aspects. First, the courts may refuse to enforce ordinarylaws that conflict with the constitution (judicial review). Secondly, a specialprocedure may be required to change a particular constitution.

On the other hand, a written constitution is never complete andmust be supplemented by other legal and political rules and practices.Rules of political practice which are not directly enforced by courts play acrucial part in the “unwritten” UK constitutions. Here we are referring toconstitutional conventions (constitutional customs).

Constitutional conventions are rules which derive from thepractices of subjects of constitutional legal relations.

Constitutional conventions may come into being trough evolution.Obviously, sufficient time is needed for constitutional convention to getformed I. Jennings proposes a three-pronged test for recognizing a validconstitutional convention. This is a follows: (a) Is there a precedent? (b)Do those who operate the constitution accept that the convention isbinding? (c) Is there a good political – legal reason for conventions?

The precise mix of these ingredients may vary. Thus a singleprecedent with a good reason may be enough to establish the rule. Aconvention can be created by an express agreement. Therefore constitutionalconventions and constitutional norms are different kinds of rules but eachdepends on the other. Written constitutional norms and constitutionalconventions can not be distinguished on the basis of their importance ortheir content. The distinction lies in two main factors. First, the tests forrecognizing whether a given rule is a valid written constitutional norm ora valid constitutional convention are different. Secondly, the way in which



198

the two kinds of rule are handled by the courts is different.Constitutional conventions exist in CEE countries too. But we must

note, however, that CEE countries follow the civil law tradition. In civillaw countries reference is often made to moral values as a supreme expressionof justice. However, they do not provide a possibility to protect thesevalues in court once they are violated. The conduct of the subject ofconstitutional legal relation may transform to a constitutional custom.Second, it is very important that the conduct of a subject of constitutionallegal relation would mirror the contents of moral maxim. The precedentof conduct, which is not based on that maxim would cause a conflict inthe future. Moral norms are not a source of law in CEE countries. Thereforeconstitutional conventions are only in the stage of formation and it is notpossible to talk about their continuity. It would be good that the subjectof constitutional legal relations should follow the constitution and moralmaxim

10. But this is only a thing to be attained in CEE countries.

The role of constitutional customs in constitutional systems of CEEcountries is only in developing, but in due time they will be moreimportant.

(4.) Classifications of Central and Eastern Europe (CEE)Constitutions by the period of validity (Table N.3., Column C2)

Constitutions are permanent legal acts in general (Lithuania, Poland,Estonia, Latvia, etc.). It means that the period of validity is indefinite.Therefore permanent constitution is valid in the future without time limits.

However, there have been temporal constitutions in constitutionalhistory. Provisional Basic Law (Constitution) of the Republic of Lithuaniawas operational from 11 March 1991 to 7 November 1992 until thepermanent Constitution of Lithuania was adopted in referendum on 25October 1992.

Hungary had a temporal constitution too, which is indicated inthe Preamble: “In order to facilitate a peaceful political transition to aconstitutional state, establish a multi-party system, parliamentary democracy

10 Mesonis G., Meilius K. The Moral Values in the System of Constitutional Legal

Relationships. // Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. Vilnius,2002. 31 (23). P.13.

199

and a social market economy, the Parliament of the Republic of Hungary herebyestablishes the following text as the Constitution of the Republic of Hungary,until the country’s new Constitution is adopted.”

One can not to reject this type of classification of constitutions.The temporality of constitution refers to possible significant changes inconstitutional processes in the future.

(5.) Classifications of Central and Eastern Europe (CEE)Constitutions by scope of public relations it covers (Table N.3., Column C3)

Constitutions obviously vary considerably in extent. The constitutionof the United States of America, comprised of only seven articles is anexample of short constitution. Even with twenty- six amendments, it barelytakes more than a dozen or so pages of text. The German Basic Law incontrast has 146 articles, the Constitution of the Republic of Lithuaniahas 154 articles. But these are short documents, compared to theconstitution of India. Adopted in 1950 and frequently amended, it containsnearly 400 articles with additional ten Appendixes. These differences areexplicable in terms of both the range of topics covered and the degree oftheir regulation. Some constitutions set out only the most importantprinciples, leaving the legislative branch to implement them, while othersattempt comprehensive regulation of a range of diverse matters such aselectoral and parliamentary procedures, public finance.

Older constitutions or constitutions of the first generation, as theyare called, tend to protect only the most fundamental political values andhuman rights such as the freedom of person and property, speech, assemblyand association as in the 1922 constitution of Latvia which is quite short.More recent constitutions additionally protect a range of social, culturaland economic rights. Constitutions of Poland, Lithuania, Romania,Germany may serve as an example of extensive constitutions.

(6.) Classifications of Central and Eastern Europe (CEE)Constitutions by codification ( Table N.3., Column C5)

Codification is defined as collecting and arranging into a systemlaws of the state or rules and regulations of a particular area or subject oflaw. Codified constitutions have legal norms arranged in a system in theform a unified legal act. There are codified and not codified constitutions.Constitutions of CEE countries are codified.



200

(7.) Classifications of the Central and Eastern Europe (CEE)constitutions by factual implementation of constitutional norms ( TableN.3., Column C4)

Constitutions can be classified as material and formal. Materialityof constitutions must be linked to actual implementation of constitutionalvalues. In these terms, constitutions of the Baltic States must be regardedas material. Formality of constitutions lies in Classifications the differencesbetween de jure and de facto, or in the other words – between requirementsof constitutional norms and actual implementation. Formal constitutionsare typical of non-democratic states. Constitutions of Soviet Union,communist East Europe countries were formal. Nowadays only theconstitution of Belarus may be regarded as formal. It declares respect ofhuman rights, which are in fact not observed in practice.

(8.) Classification off the Central and Eastern Europe (CEE)constitutions by the form of state (State form) which they express

Therefore constitutions of the CEE countries consolidatedemocratic political regimes and unitary form of state structure. (TableN.4). The analysis of main and auxiliary criteria of government form ofthe Baltic States allows to draw a conclusion that they entrenchparliamentary form of government. (Table N.9).

201

3. Apendixes:De jure expression of government form in

Central and Eastern Europe (Charts and tables)

State Form

Chart N. 1.

S t a t e F o r m

GovernmentForm

PoliticalSystem

StructureForm

A. UNITARYB. FEDERAL

A. MONARCHIES

CONSTITUTIONAL MONARCYDUALISTIC MONARCHYABSOLUTE MONARCHYB. REPUBLICSa. DIRECT DEMOCRACY REPUBLICb. REPRESENTATIVE REPUBLIC

PARLIAMENTARY REPUBLICPRESIDENTIAL REPUBLICSEMI–PRESIDENTIAL (MIXED)REPUBLIC

A. DEMOCRATIC TYPEB. UNDEMOCRATIC TYPES

AUTHORITARIAN MODELRuling monarchs

Personal ruleDominant parties

Rule by religious leadersMilitary rule

THE TOTALITARIAN MODEL



202

Criteria

Government form: main and auxiliary criteria

Chart N. 2.

PRESIDENTIALGOVERNMENT

FORM

MIXED(SEMI-PRESIDENTIAL)

GOVERNMENTFORM

PARLAMENTARYGOVERNMENT

FORM

A. The Government isnot accountable tothe Parliament.

B. President vetorights.

A. The Governmentis accountableto the Parliamentonly.

A. The Governmentis accountable tothe Parliamentand President.

Auxiliary criteria

1. The ways of Presidential elections.2. The system of Parliamentary election.3. Possibility of grant extraordinary powers to President.4. President's right to call referendum.5. President's powers to lead the Government.6. De facto content of powers.

203

Separation of powers

Internal structure of separation of powers

Chart N. 3.

SEPARATION OF POWERS

SEPARATION OF FUNCTIONS+

SHARING POWER

Separation of function based on the idea that legislative functionmust belong to the parliament, the enforcement of law must belong tothe government and function of administration of justice must belong tocourts. Evidently, there is an essential connection between the notion ofgovernment according to law and the concept of the functions ofgovernment.

Sharing of power is based on the system of checks and balances.Thus checks and balances between institutions create a system bestdescribed as “ separate institutions sharing powers”. Such sharing promotesinaction because it curtails power to charge.

EXECUTIVE JUDICIAL

LEGISLATIVE



204

Classifications of Constitutions of Central and East Europeancountries based on the character of adoption

Table N.1.

Bulgaria 1991 07 12 Special institution

Czech Republic 1992 12 16 (Great National Assembly)By the Parliament

Estonia 1992 06 28 By NationalReferendum

Hungary 1949 07 20 By the Parliament(amended in1988-1997)

Latvia 1922 01 15 Special institution(amended in (Constituent Assembly)1991-2000)

Lithuania 1992 11 07 By National Referendum

Poland 1997 04 02 By National Referendum

Romania 1991 12 08 By National Referendum

Slovakia 1992 09 01 By Parliament

Slovenia 1991 12 23 By Parliament

Country Constitutionwas adopted

Character ofadoption

205

Classifications of Constitutions of Central and East Europeancountries based on the complexity of amending and changing

Table 2.1.

The National Assembly (Parliament) is free toamend all provisions of the Constitution except thosewithin the prerogatives of the Grand NationalAssembly.

A constitutional amendment shall require a majorityof three-fourths of the votes of all Members of theNational Assembly in three ballots on three differentdays. A bill which has received less than three-fourthsbut more than two-thirds of the votes of all Membersshall be eligible for reintroduction after not fewer thantwo months and not more than five months. To bepassed at this new reading, the bill shall require amajority of two-thirds of the votes of all Members.

A Grand National Assembly shall consist of 400Members elected by the generally establishedprocedure. A Grand National Assembly shall:1) adopt a new Constitution; 4) resolve on anyamendment to Article 5(2) and (4) and and Article57 (1) and (3); (Articles 153-158).

The Constitution may be amended or altered solelyby constitutional laws. Any change of fundamentalattributes of the democratic law-observing state isinadmissible. (Article 9).

Bulgaria

RigidConstitution

CzechRepublicRigidConstitution

Country

Type ofConstitution

Expression of complexity of Amendment and Changing of Constitutions in

CEE countries



206

The Constitution may be amended by a law whichis adopted by: 1) referendum; 2) two successivecomplements of the Parliament; A draft law to amendthe Constitution shall be considered during threereadings in the Parliament, whereby the intervalbetween the first and second readings shall be at leastthree months, and the interval between the secondand third readings shall be at least one month. Themanner in which the Constitution is amended shallbe decided at the third reading.

In order to put a proposed amendment to theConstitution to referendum, the approval of a three-fifths majority of the complement of the Parliamentshall be mandatory. The referendum shall not be heldearlier than three months from the time that such aresolution is adopted in the Parliament.

In order to amend the Constitution by two successivecomplements of the Parliament, the draft law to amendthe Constitution must receive the support of themajority of the complement of the Parliament. If thenext complement of the Parliament adopts the draftwhich received the support of the majority of theprevious complement, without amendment, on its firstreading and with a three-fifths majority of itscomplement, the law to amend the Constitution shallbe adopted. (Articles 161-168).

A majority of two-thirds of the votes of theMembers of Parliament is required to amend theConstitution and for certain decisions specifiedtherein. A majority of four-fifths of the votes of theMembers of Parliament is required to pass theParliamentary resolution specifying the detailedregulations for the preparation of the new Consti-tution. (Article 24).

Estonia

RigidConstitution

Hungary

RigidConstitution

207

The Parliament may amend the Constitution insittings at which at least two-thirds of the membersof the Parliament participate. The amendments shallbe passed in three readings by a majority of not lessthan two-thirds of the members present.

If the Parliament has amended Articles 1,2,3,4,6,or 77 of the Constitution, such amendments, inorder to come into force as law, shall be submittedto a national referendum.

An amendment to the Constitution submitted fornational referendum shall be deemed adopted if atleast half of the electorate has voted in favor. A draftlaw submitted for national referendum shall bedeemed adopted if the number of voters is at leasthalf of the number of electors as participated inthe previous Parliament election and if the majorityhas voted in favor of the draft law. (Articles 76-78).

Latvia

RigidConstitution



208

Classifications of Constitutions of Central and East Europeancountries based on the complexity of amending and changing

Table 2.2.

Country

Type ofConstitution

Expression of complexity of Amendment and Changing of Constitutions in

CEE countries

The provision of Article 1 that the State ofLithuania is an independent democratic republicmay only be amended by a referendum in which atleast three-fourths of the electorate of Lithuania vote infavor thereof Amendments of other chapters of theConstitution must be considered and voted upon inthe Parliament twice. There must be a lapse of atleast three months between each vote. Bills forconstitutional amendments shall be deemed adoptedby the Parliament if, in each of the votes, at leasttwo-thirds of all the members of the Parliament votein favor of the enactment. (Articles 147, 148).

A bill to amend the Constitution shall be adoptedby the House of Representatives (Sejm) by a majorityof at least two-thirds of votes in the presence of atleast half of the statutory number of Deputies, andby the Senate by an absolute majority of votes in thepresence of at least half of the statutory number ofSenators.

If a bill to amend the Constitution relates to theprovisions Chapters I, II or XII, the subjects (atleast one-fifth of the statutory number of Deputies;

Lithuania

RigidConstitution

Poland

209

the Senate; or the President of the Republic) mayrequire, within 45 days of the adoption of the billby the Senate, the holding of a confirmatoryreferendum. Such subjects shall make applicationin the matter to the Marshal of the House of Repre-sentatives (Sejm), who shall order the holding of areferendum within 60 days of the day of receipt ofthe application. The amendment to theConstitution shall be deemed accepted if themajority of those voting express support for suchamendment. (Article 235).

The draft or proposed revision of Constitution mustbe adopted by the Chamber of Deputies and theSenate by a majority of at least two thirds of themembers of each Chamber.

If no agreement can be reached by a mediationprocedure, the Chamber of Deputies and the Senateshall decide thereupon, in joint session, by the voteof at least three quarters of the number of Deputiesand Senators.

The revision shall be final after approval by areferendum held within 30 days from the date ofpassing the draft or proposed revision.

The provisions of this Constitution with regardto the national, independent, unitary, andindivisible character of the Romanian State, theRepublican form of government, territorialintegrity, independence of the judiciary, politicalpluralism, and official language shall not be subjectto revision. Likewise, no revision shall be made if itresults in the suppression of the citizensfundamental rights and freedoms, or the safeguardsthereof. (Articles 146-148).

Romania

RigidConstitution

RigidConstitution



210

The agreement of at least a three-fifths majority ofall deputies of National Council (Parliament) isrequired to pass and amend the Constitution andconstitutional laws, to elect and recall the president,and to declare war on another state.

A referendum will be used to confirm a constitutionallaw on entering into an alliance with other states or onwithdrawing from that alliance. The results of thereferendum are valid if more than 50 percent of eligiblevoters participated in it and if the decision was endorsedby more than 50 percent of the participants in thereferendum. (Articles 86, 93).

The National Assembly may only enact legislationto amend this Constitution upon the vote of a two-thirds majority of all elected Deputies. Ratificationof Constitutional Amendment by Referendum. –Any proposal for the amendment of this Constitutionbefore the National Assembly must be presented tothe electorate at a referendum if the same isdemanded by no less than thirty of its Deputies.An amendment shall be deemed to have been carriedat such a referendum if a majority of all voters eligibleto vote, voted at the referendum and a majority ofthose voters who were voting voted in favour of same.(Articles 168-171).

Slovakia

RigidConstitution

Slovenia

RigidConstitution

211

Expression of the features of the constitutions of the Central and Eastern Europe countries

Table N. 3.

Bulgaria Written Permanent Extensive Material Codified

CzechRepublic Written Permanent Extensive Material Codified

Estonia Written Permanent Extensive Material Codified

Hungary Written Temporary Extensive Material Codified

Latvia Written Permanent Short Material Codified

Lithuania Written Permanent Extensive Material Codified

Poland Written Permanent Extensive Material Codified

Romania Written Permanent Extensive Material Codified

Slovakia Written Permanent Extensive Material Codified

Slovenia Written Permanent Extensive Material Codified

Country Expressionof Consti-

tutionsC1

Validity Periodof

ConstitutionsC2

Scope ofpublic

relationsC3

Codificationof

ConstitutionsC5

Factualimplemet. of

normsC4



212

Expression of structure form of state and types ofpolitical regime (system)

Table N. 4.

Bulgaria Unitary Democratic

CzechRepublic Unitary Democratic

Estonia Unitary Democratic

Hungary Unitary Democratic

Latvia Unitary Democratic

Lithuania Unitary Democratic

Poland Unitary Democratic

Romania Unitary Democratic

Slovakia Unitary Democratic

Slovenia Unitary Democratic

Structure formof State

Country Type of politicalregime (system)

213

Name of parliament, number of chambers

Table N. 5.

CzechRepublic

Bulgaria

Hungary

National AssemblyUnicameral; ( 240 representatives)

8,8 millionswww.parliament.bg

(Chamber of Deputies) Poslanecka Snemovna + SenateBicameral; (200 + 81 representatives)

10,4 millionswww.psp.cz and www.senat.cz

RiigikoguUnicameral; (101 representatives)

1,37 millionswww.riigikogu.ee

Estonia

National AssemblyUnicameral; (386 representatives)

10,3 millionswww.mkogy.hu

SaeimaUnicameral; (100 representatives)

2,3 millionswww.saeima.lv

Latvia

Country Name of parliamentNumber of chambers

(unicameral/bicameral) and number deputies State Population

Internet address

Sejm + SenatBicameral; (460 + 100 representatyves)

38,9 millionswww.sejm.gov.pl and www.senat.gov.pl

Poland

SeimasUnicameral; (141 representatives)

3,6 millionswww.lrs.lt

Lithuania



214

(House of Deputies) Camera Deputatilor + SenateBicameral; ( 343 + 143 representatives)

23,2 millionswww.cdep.ro and www.senat. ro

Romania

(National Council) Narodna radaUnicameral (150 representatives)

5,4 millionswww.nrsk.sk

Slovakia

(National Assembly) Drzavni Zbor +(National Council) Drzavni Svet

Bicameral; (90 + 40 representatives)2,1 millions

www.sigov.si/dz and www.sogov.si/dsvet

Slovenia

215

Accountability of the Government to Parliament

Table N.6.

The National Assembly shall elect and dismiss thePrime Minister and, on his motion, the members ofthe Council of Ministers

Constitution of the Republic of Bulgaria. Articles 84 (6).

The Government is accountable to the Chamber ofDeputies. The Chamber of Deputies may pass a vote ofno confidence in the Government.

Constitution of the Czech Republic. Articles 68 (1-3), 72.

The Parliament shall decide on votes of no-confidencein the Government of the Republic, the Prime Ministeror individual ministers; The Government of the Republicshall resign when the Parliament expresses no-confidence in the Government or the Prime Minister.Constitution of the Republic of Estonia. Articles 65 (13),92 (3).

The Government’s mandate shall end if the Parliamentpasses a motion of no-confidence in the Prime Ministerand elects a new Prime Minister.

Constitution of the Republic of Hungary. Article 33 (f).

The Prime Minister and other Ministers must havethe confidence of the Parliament and they shall beaccountable to the Parliament for their actions. If theParliament expresses no confidence in the PrimeMinister, the entire Government shall resign.

Constitution of the Republic of Latvia. Article 59.

Bulgaria

CzechRepublic

Estonia

Hungary

Latvia

Country The Government Accountability to ParliamentEXPRESION at the Constitutions of Central and

Eastern Europe countries



216

The Seimas (Parliament) shall supervise the activitiesof the Government, and may express non- confidencein the |Prime Minister or individual Ministers.

Constitution of the Republic of Lithuania. Article 67.

The members of the Council of Ministers shall becollectively responsible to the House of Representatives(Sejm) for the activities of the Council of Ministers.The House of Representatives (Sejm) shall pass a voteof no confidence by a majority of votes of the statutorynumber of Deputies.

Constitution of the Republic of Poland. Article 157 (1),158 (1).

The Government is politically responsible for its entireactivity only before Parliament.

Constitution of the Republic of Romania. Article 108 (1).

The jurisdiction of the National Council of the SlovakRepublic comprises discussing the policy statement ofthe Government of the Slovak Republic, controlling theGovernment’s activity, and passing a vote of confidencein the Government or its members. The Government isaccountable for the execution of its duties to the NationalCouncil of the Slovak Republic, which can pass a voteof no confidence in it at any time. Constitution of theRepublic of Slovak Republic. Articles 86 (g), 114 (1).

The National Assembly may, upon the motion of noless than 10 Deputies and by the vote of a majority ofall elected Deputies, elect a new Primer Minister. Sucha vote shall be deemed to be a vote of no confidence inthe Government carried by the National Assembly.

Constitution of the Republic of Slovenia. Articles 116 (1).

Lithuania

Poland

Romania

Slovakia

Slovenia

217

Powers of the President to lead government andpresidential suspension veto rights

Table N.7.

Bulgaria Unforeseen Weak Direct generalelection

CzechRepublic Exist Weak Parliament

Estonia Unforeseen Weak 1.Parliament(two rounds)

2.Parliamentand therepresentativesof the localgovernmentcouncil.

Hungary Unforeseen Weak Parliament

Latvia Exist Weak Parliament

Lithuania Unforeseen Weak Direct generalelection

Poland Exist Significant Direct generalelection

Romania Exist Weak Direct generalelection

Slovakia Exist Weak Direct generalelection

Slovenia Unforeseen Weak Direct generalelection

Country The President’spowers to leadGovernment

SuspensionVeto right of

President

The way ofPresidentelections



218

Powers of the President to dissolve the parliament andto call referendum

Table N.8.

Country Powers of the President’spowers to dissolve the

parliament

President’s right to callreferendum

Bulgaria Weak Significant

Czech Weak UnforeseenRepublic

Estonia Weak Unforeseen

Hungary Weak Unforeseen

Latvia Weak Weak

Lithuania Weak Unforeseen

Poland Weak Weak

Romania Weak Weak

Slovakia Weak Unforeseen

Slovenia Weak Unforeseen

219

Government Forms in Central Eastern Europe countries

Table N. 9.

Country Government Form

Bulgaria parliamentary republicCzechRepublic parliamentary republicEstonia parliamentary republicHungary parliamentary republicLatvia parliamentary republicLithuania parliamentary republicPoland parliamentary republicRomania parliamentary republicSlovakia parliamentary republicSlovenia parliamentary republic



220

1. Mokslinë

1. Birbilas V. Teismø reforma ir jos perspektyvos // Justitia, (2).Vilnius,1996.

2. Birmontienë T. Naujos tendencijos Lietuvos Respublikos KonstitucinioTeismo jurisprudencijoje // Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija:Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. 2002. 30(22).

3. Birmontienë T. Þmogaus teisës Lietuvos Respublikos Konstitucijoje //Konstitucija, þmogus, teisinë valstybë. Konferencijos medþiaga. Vilnius:Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1998.

4. Birmontienë T. Þmogaus teisiø problemos Lietuvos Respublikos Kon-stitucinio Teismo nutarimuose // Konstitucinë justicija: dabartis ir atei-tis. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1998.

5. Birmontienë T., Jaraðiûnas E., Kûris E., Maksimaitis M., Mesonis G.,Normantas A., Pumputis A., Vaitiekienë E., Vidrinskaitë S., Þilys J.Lietuvos konstitucinë teisë. Vilnius: Lietuvos teisës universiteto Leidy-bos centras, 2002.

6. Cichonas Z. Europos þmogaus teisiø konvencija Lenkijos teismø prak-tikoje // Teisës reforma Lietuvoje ir Lenkijoje ir Europos þmogaus tei-siø konvencija. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus tei-siø centras, 1999.

7. Èapek K. Paðnekesiai su T. G. Masaryku. Vilnius: Amþius, 1994. 8. Dahrendorf R. Modernusis socialinis konfliktas. Vilnius: Pradai, 1996. 9. Davies N. Dievo þaislas. Lenkijos istorija. T. I–II. Vilnius: Lietuvos

raðytojø sàjungos leidykla, 1998.10. Deviatnikovaitë I. Èekijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos konsti-

tucijos: lyginamoji analizë. Magistro baigiamasis darbas. Lietuvos teisësuniversitetas. Vilnius, 2003.

11. Dicey A. V. Konstitucinës teisës studijø ávadas. Vilnius: Eurigmas, 1998.12. Dundulis B. Lietuvos uþsienio politika XVI a. Vilnius: Mintis, 1971.13. Dunleavy P., O’Leary B. Valstybës teorijos. Liberaliosios demokratijos

politika. Vilnius: Eurigmas, 1999.14. Europos Taryba: pagrindinës veiklos kryptys ir rezultatai. Vilnius, 1996.15. Filosofijos istorijos chrestomatija. Naujieji amþiai. Vilnius: Mintis, 1987.

LITERATÛRA/LITERATURE

221


16. Fitzgerald, John L. Congress and the Separation of Powers. New York,1986.

17. Goda G. Teisëjo nepriklausomumas ir atsakomybë // Teisminës val-dþios problemos Lietuvoje. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvosþmogaus teisiø centras, 1997.

18. Gudavièius E. Lietuvos istorija nuo seniausiø laikø iki 1569. T. I. Vil-nius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla,1999.

19. Hart H. L. A. Teisës samprata. Vilnius: Pradai, 1997.20. Hollstein A. Valstybës organizacinis modelis Lietuvos Konstitucijoje:

treèiasis kelias tarp prezidentinës ir parlamentinës sistemos // Politolo-gija. 1999. 2(14).

21. Jaraðiûnas E. Tesiminës valdþios funkcionavimo apsaugos problemoskonstitucinëje justicijoje // Teisminë valdþia ir visuomenë. Konferenci-jos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1999.

22. Jaraðiûnas E. Valstybës valdþios institucijø santykiø problemos konstitu-cinëje justicijoje. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 1999.

23. Jaraðiûnas E. Þvelgiant á Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijàplatesniame konstitucionalizmo raidos kontekste // Konstitucija XXI am-þiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. 2002.30(22).

24. JAV valdþios sandara. Viena: Jungtiniø Valstijø informacijos agentûra,1989.

25. Kaganas I. Lietuvos Respublikos valdymo forma // Pirmojo pasauliolietuviø teisininkø kongreso straipsniø ir teziø rinkinys. Vilnius, 1993.

26. Karlailis T. Prancûzijos revoliucijos istorija. Vilnius: Mintis, 1992.27. Katuoka S. Valstybës ir teisës teorijos pagrindinës kategorijos. Vilnius:

Lietuvos teisës akademija, 1997.28. Krueger M. Apie teismø nepriklausomumà ir pagarbà jiems // Teismi-

nës valdþios problemos Lietuvoje. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lie-tuvos þmogaus teisiø centras, 1997.

29. Kûris E. Konstituciniø principø plëtojimas konstitucinëje jurisprudenci-joje // Konstituciniø principø plëtojimas konstitucinëje jurisprudencijo-je. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002. P. 9–10.

30. Kûris E. Politiniø klausimø jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiterdicta: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal KonstitucinioTeismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimà // Politologija. 1998. Nr. 1.

31. Kûris P. Teismø reformos eiga Lietuvoje // Tesiminës valdþios proble-mos Lietuvoje. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1997.


222

32. Lamentowicz W. Ðiø laikø valstybë. Vilnius: Alma litera, 1998.33. Landsbergis V. Laisvës byla. Kaunas: Spindulys, 1992.34. Landsbergis V. Lûþis prie Baltijos: politinë autobiografija. Vilnius: Vaga,

1997.35. Lietuviðkoji enciklopedija. T. 1. Kaunas: Spaudos fondas, 1933.36. Lietuviðkoji enciklopedija. T. 6. Kaunas: Spaudos fondas, 1937.37. Lietuviðkoji enciklopedija. T. 9. Kaunas: Spaudos fondas, 1939.38. Lietuvos valstybës konstitucijos. Vilnius: Ekonomikos mokymo centras,

1989.39. Lukoðaitis A. Prezidentas Lietuvos politinëje sistemoje: vietos ir galiø

paieðkos // Politologija. 1998. 2(12).40. Maksimaitis M. Istorinës teisminës valdþios iðtakos Lietuvoje // Teis-

minës valdþios problemos Lietuvoje. Konferencijos medþiaga. Vilnius:Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1997.

41. Maksimaitis M. Nacionalinës ir perimtos teisës koegzistencijos princi-pai tarpukario Lietuvoje // Lietuvos teisës tradicijos. Vilnius: Justitia,1997.

42. Meeter H. Henry. Basic Ideas of Calvinism. Michigan: Baker bookhouse Company, 1990.

43. Mesonis G. Ðkotijos rinkimø sistemos átaka valdþiø pusiausvyrai // Ju-risprudencija. Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. 2001. 19(11).

44. Mesonis G. Valdþiø padalijimas: teisinës valstybës charakteristika // Kon-stitucingumas ir pilietinë visuomenë. Vilnius: Lietuvos teisës universite-tas, 2003.

45. Mesonis G. Valstybës poþymiai konstitucinëje teisëje // KonstitucijaXXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo dar-bai. 2002. 30(22).

46. Mesonis G., Meilius K. Moralës normos konstituciniuose teisiniuosesantykiuose // Jurisprudencija. Lietuvos teisës universiteto mokslo dar-bai. 2002. 31(23).

47. Monteskjë Ð. L. Apie ástatymø dvasià // Filosofijos istorijos chrestoma-tija. Naujieji Amþiai. Vilnius: Mintis, 1987.

48. Nalenè D., Nalenèius T. Juzefas Pilsudskis. Vilnius: Mintis, 1991.49. Normantas A. Lietuvos Respublikos Konstitucijos tæstinumas ir þmo-

gaus teisës // Teisë. 1993. (26).50. Pakalniðkis V. Dël teisminës valdþios ðaltinio ir jos veiksmingumo //

Konstitucija, þmogus, teisinë valstybë. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiøcentras, 1998.

51. Piesliakas V. Teisinës sistemos reforma Lietuvoje // Justitia. 1997. 5.52. Popper K. R. Atviroji visuomenë ir jos prieðai. Vilnius: Pradai, 1998.

223


53. Pumputis A. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonë // KonstitucijaXXI amþiuje. Jurisprudencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo dar-bai. 2002. 30(22).

54. Pumputis A. Poreikiø ir þmogaus teisiø sistemos klausimu // Jurispru-dencija: Teisinës valstybës link. Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai.2001. 15(7).

55. Riomeris M. Konstitucinës ir teismo teisës pasieniuose. Vilnius, 1994.56. Riomeris M. Suverenitetas. Valstybë ir jos konstitucinë teisë, II dalis.

Vilnius, 1995.57. Riomeris M. Valstybë. T. 1, 2. Valstybë ir jos konstitucinë teisë, I dalis.

Vilnius, 1995.58. Riomeris M. Valstybës teisë. Kaunas, 1930.59. Sabine H., Thorson L. T. Politiniø teorijø istorija. Vilnius: Pradai, 1995.60. Seneka L. A. Laiðkai Liucilijui. Vilnius: Pradai, 1999.61. Sinkevièius V. Konstitucijos ágyvendinimas ástatymø leidyboje // Justi-

tia. 1996. 5.62. Sinkevièius V. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisdikci-

jos ribos // Konstitucija XXI amþiuje. Jurisprudencija. Lietuvos teisësuniversiteto mokslo darbai. 2002. 30 (22).

63. Sinkevièius V. Lietuvos Respublikos pilietybë 1918–2001 metais. Vil-nius: Teisinës informacijos centras, 2002.

64. Staèiokas S. Prezidento statusas ir Konstitucija // Tëvynës Sàjungos þi-nios. 1997. 27 (45).

65. Ðumskas A. Kai kurios teismø problemos ir jø atspindys visuomenësinformavimo priemonëse // Teisminë valdþia ir visuomenë. Konferenci-jos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1999.

66. Ðvoba J. Seiminë ir prezidentinë Lietuva: istorinë apþvalga. Vilnius:Vyturys, 1990.

67. Tallat-Kelpða L. Prezidentas ir ástatymø leidyba: veto teisës naudojimasLietuvoje // Politologija. 1998. 2(12).

68. Tallat-Kelpða L. Prezidentas ir parlamentas: reikðmë valstybës politiniamstabilumui // Politologija. 1996. 1(9).

69. Tallat-Kelpða L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinës refor-mos analizë // Politologija. 1996. 1(7).

70. Tumelis J. Geguþës 3 dienos konstitucijos ir ketveriø metø Seimo nuta-rimø lietuviðkas vertimas. Vilnius, 1978.

71. Tureikytë D. Pasitikëjimas teismais Lietuvoje: visuomenës nuomonë //Teisminë valdþia ir visuomenë. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietu-vos þmogaus teisiø centras, 1999.


224

72. Vadapalas V. Europos þmogaus teisiø konvencija Lietuvos Respublikosteisëje // Teisës reforma Lietuvoje ir Lenkijoje ir Europos þmogausteisiø konvencija. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogausteisiø centras, 1999.

73. Vaiðvila A. Etatizmas – konceptuali teisinës reformos kliûtis // Justitia,(4). Vilnius, 1997.

74. Vaiðvila A. Teisinës valstybës koncepcija Lietuvoje. Vilnius: Litimo, 2000.75. Vaiðvila A., Mesonis G. Þmogaus teisës ir jø gintis. Vilnius: Lietuvos

teisës akademija, 2000.76. Vaitiekienë E., Mesonis G. Konstituciniai paproèiai nacionalinëje tei-

sës sistemoje // Jurisprudencija: Lietuvos teisës akademijos mokslodarbai. 1999. 14(6).

77. Valanèius V. Ar teismai gali patikti visiems // Teisminë valdþia ir visuo-menë. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø cen-tras, 1999.

78. Vald P. Judicial independence // Lietuvos valstybës teisinës problemos.Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1993.

79. Vinkleris P. Lietuvos Konstitucinës teisës tradicijø klausimu // Lietuvosteisës tradicijos. Vilnius: Lietuvos þmogaus teisiø centras, 1997.

80. Vinkleris P. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas ir ágaliojimai. Vil-nius: Teisinës informacijos centras, 2002.

81. Vinkleris P. Referendumas ir tauta. Aklavietë? // Justitia. 1999. Nr. 4.82. Volanas A. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,

1996.83. Wandycz S. P. Laisvës kaina. Vidurio Rytø Europos istorija nuo vidu-

ramþiø iki dabarties. Vilnius: Baltos lankos, 1997.84. Zeigler H. Politinë bendruomenë: ávadas á politiniø sistemø ir visuomenës

lyginamàjà analizæ. Kaunas: Litera University Vytauti Magni, 1993.85. Þilys J. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos kai

kurios teisinës ir politinës iðtakos // Konstitucija XXI amþiuje. Jurispru-dencija. Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. 2002. 30(22).

86. Þilys J. Konstitucijos stabilumas teisinës kultûros kontekste // Konstitu-cija, þmogus, teisinë valstybë. Konferencijos medþiaga. Vilnius: Lietu-vos þmogaus teisiø centras, 1998.

87. Þilys J. Konstitucinio Teismo doktrinos formavimasis ir átvirtinimas Lie-tuvos teisinëje sistemoje. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 2000.

88. Þilys J. Konstitucinis teismas valdþiø sistemoje. Lietuvos RespublikosKonstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybës teisiø apsauga. Tarptau-tiniø konferencijø medþiaga // Teisë. 1994.

225


89. Alder J. Constitutional and Administrative Law. Macmillan Press LTD,London, 1994.

90. Alexander K. J. The Selling of the Constitutional Convention: A Historyof New Coverage. Madison, Wisc., 1990.

91. Barilleaux J. R. American Government in Action. Principle, Process,Politics. New Jersey, 1996.

92. Bell S. David, Criddle B. Presidentialism Restored: The French Elec-tions of April–May and June 2002 // Parliamentary Affairs. A Journal ofComparative Politics. Oxford: Oxford University Press. Vol. 55, No. 4.2002.

93. Bogdanor, Vernon and Butler D. Democracy and Elections. Cambridge, 1983. 94. Butler J. The Huguenots in America: A Refugee People in New World

Society. Cambridge, Mass., 1983. 95. Carsten F. L. Revolution in Central Europe 1918–1919. London, 1972. 96. Carter, Lief H. Administrative Law and Politics. Boston, 1983. 97. Cohen W. Comparative Constitutional Law. Cases and materials. In-

dianapolis, 1979. 98. Constitutional Watch // East European Constitutional Review. Buda-

pest, 1997. N. 1. 99. Constitutional Watch // East European Constitutional Review. Buda-

pest, 1998. N. 2.100. Constitutional Watch // East European Constitutional Review. Buda-

pest, 1997. N. 3.101. Constitutional Watch // East European Constitutional Review. Buda-

pest, 1998. N. 3.102. Cooper S. W. Considering Power in Separation of Powers // Stanford

Law Review. 1994. Vol. 46, No. 2.103. Dadomo C., Farran S. The French Legal System. London: Sweet &

Maxwell, 1996.104. Duverger M. A New Political System Model: Semi–presidential Go-

vernment // Parliamentary Versus Presidential Government / LijphartA. (ed.). Oxford, 1992.

105. Elazar J. D. The Political Theory of Covenant: Biblical Origins andModern Developments // Publius. The Journal of Federalism. 1980. No. 10.

106. Ely J. H. Democracy and Distrust. A Theory of Judicial Review. Camb-ridge, 1980.

107. Epstein F. D. The Political Theory of The Federalist. Chicago, 1984.108. Facts about Germany. Frankfurt am Main: Societäts-Verlag, 1996.109. Farquharson R. Theory of Voting. New Haven, 1969.110. Feeley M. and Krislov S. Constitutional Law. USA, 1990.


226

111. Freedman, James O. Crisis and Legitimacy. New York, 1978.112. Goldwin R. A., Kaufman A. The Separation of Powers – Does it Still

Work? Washington D.C., 1986.113. Grofman B. and Lijphart A. Electoral Laws and their Political Consequ-

ences. New York, 1986.114. Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative Government and Poli-

tics. An Introduction. London: Macmillan Press LTD, 1982.115. Hargrove E. C. The Power of the Modern Presidency. New York, 1974.116. Harriger K. J. Separation of Powers and the Politics of Independent

Counsels // Political Science Quarterly. 1994.Vol. 109. No. 2.117. Henshall N. The Myth of Absolutism. Change and Continuity in Early

Modern European Monarchy. London, 1992.118. Hobson F. C. The Great Chief of Justice. John Marshall and the Rule of

Law. University press of Kansas, 1996.119. Honore T. The Necessary Connection between Law and Morality //

Oxford Journal of Legal Studies. Oxford University Press, 2002. Vol.22, No. 3.

120. Hougue R. A. Origins of the Common Law. Indianapolis: Lyberty Fund,1986.

121. Hutson H. J. The Sister Republics. Washington D. C.: Lybrary ofCongress, 1991.

122. Karpen U. The Constitution of the Federal Republic of Germany: Essa-ys on the Basic Rights and principles of the Basic Law with a Transl. ofthe Basic Law. Baden–Baden, 1988.

123. Katz R. S. A Theory of Parties and Electoral Systems. Baltimore: JohnsHopkins University Press. 1980.

124. Kelly J. M. A short History of Western Legal Theory. Oxford, 1992.125. Kesler R. C., Rossiter C. The Federalist Papers. Hamilton, Madison,

Jay. New York: A Mentor Book, 1999.126. King A. The New American Political System. Washington, DC, 1990.127. Kirwan K. A. The Use and Abuse of Power: The Supreme Court and

Separation of Powers // Annals of the American Academy of Politicaland Social Science. 1995. No. 537.

128. Koch A. Notes of Debates in the Federal Convention of 1789 Reportedby James Madison. New York, London, 1984.

129. Koch W. H. A Constitutional History of Germany in the Nineteenthand Twentieth Centuries. London,1986.

130. Kousoulas G. D. On Government: A Comparative Introduction. Bel-mont, California: Wadsworth Publishing Company Inc., 1968.

227


131. Kriegel B. The State and the Rule of Law. Princetown, New Jersey,1995.

132. Laffin M., Thomas A. The United Kingdom: Federalism in Denial //Publius. The journal of Federalism. 1999. Vol. 29. No. 3.

133. Liebert, Ulrike and Cotta M. Parliament and Democratic Consolida-tion in Southern Europe. London, 1990.

134. Lijphart A. Patterns of Democracy. Government Forms and Perfor-mance in Thirty-Six Countries. Yale University Press, 1999.

135. Liudwikowski R. Rett and Fox F.William. The beginning of the consti-tutional era. A Bicentennial Comparative Analysis of the First ModernConstitutions. Washington, D.C., 1993.

136. Lock J. Second Treatise of Government. Indianapolis. Cambridge:Hackett Publishing Company, Inc., 1980.

137. Lutz S. D. Colonial Origins of the American Constitution. Baton Rouge:Louisiana State University Press, 1998.

138. Lutz S. D. The Origins of American Constitutionalism. Baton Rouge:Louisiana State University Press, 1998.

139. Mayhew D. R. Divided We Govern: 1946–1990. New Haven, 1991.140. Mikainis Z. The Influence of the Constitution upon the Development

of Constitutionalism of Latvia // Konstitucija XXI amþiuje. Jurispru-dencija: Lietuvos teisës universiteto mokslo darbai. 30 (22). Vilnius,2002.

141. Miller, Geoffrey P. The President’s Power of Interpretation: Implica-tions of a Unified Theory of Constitutional Law // Law and Contempo-rary Problems. 1993. Vol. 56. No. 4.

142. Morgan E. Inventing the People: The Rise of Popular Sovereignty inEngland and America. New York, 1988.

143. Morton G. W. Philosophy, The Federalist, and the Constitution. NewYork, Oxford University Press, 1989.

144. Neustadt R. E. Presidential Power. New York: Wiley 1960.145. Nordlinger E. Conflict Regulation in Divided Societies. Cambridge, 1972.146. Peltason J. W. Understanding the Constitution. Illinois, 1976.147. Phillips M. J. The Dilemmas of Individualism: Status, Liberty and Ame-

rican Constitutional Law. New York, 1983.148. Rae D. The Political Consequences of Electoral Laws. New Haven, 1971.149. Reid P. J. The Concept of Liberty in the Age of the American Revolu-

tion. Chicago, 1989.150. Riggs, Fred W. The Survival of Presidentialism in America: Para-Consti-

tutional Practices // International Political Science Review. 1988. No. 9.


228

151. Riker W. H. Two–Party Systems and Duverger’s Law // American Po-litical Science Review. 1983. No. 12.

152. Rosenbloom H. D. Public Administration. Understanding Management,Politics, and Law in the Public Sector. New York, 1986.

153. Rossum A. R., Tarr A. G. American Constitutional Law. Boston, NewYork. 1999. Vol. I and Vol. II.

154. Sartori G. Comparative Constitutional Engineering. An Inquiry intoStructures, Incentives and Outcomes. Washington Square, New York:New York University Press, 1997.

155. Schechter S. L. Roots of the Republic. American Founding DocumentsInterpreted. Madison: Madison House, 1990.

156. Shugart M. S., Carey J. M. Presidents and Assemblies: Constitutional De-sign and Electoral Dynamics. New York: Cambridge University Press, 1993.

157. Skidmore J. M., Tripp C. M. American Government. A Brief Introduc-tion. New York, 1989.

158. Snowiss S. Judicial Review and the Law of the Constitution. New Ha-ven, 1990.

159. Stepan A., Suleiman E. N. The French Fifth Republic: A Model forImpart? Reflections on Poland and Brazil // Politics, Society, and De-mocracy. Comparative Studies. Boulder, San Francisco, Oxford, 1995.

160. Stimson S. C. The American Revolution in the Law. Princeton, 1990.161. Strom, K. Minority Government and Majority rule. Cambridge, 1990.162. Sundquist, James L. Constitutional Reform and Effective Government.

The Brookings Institution. Washington D.C., 1992.163. Taagepera R. and Shugart S. M. Seats and Votes: The Effects and De-

terminants of Electoral Systems. New Haven, 1989.164. Tanchev E. The Separation of Powers in the 1991 Constitution of Bul-

garia // European Public Law. The Hague: Kluwer Law International,2002. Volume 8, Issue 4.

165. Taube C. Constitutionalism in Estonia, Latvia and Lithuania. Uppsala:Lustus forlag, 2001.

166. Van Caenegen R. C. An Historical introduction to Western Constitu-tional Law. Cambridge, 1995.

167. Vanhanen T. The Process of Democratisation: A Comparative Study of147 States, 1980–1988. New York, 1990.

168. Vile M. J. C. Constitutionalism and the Separation of Powers. Indiana-polis: Lyberty Fund Inc., 1998.

169. Vile M. J. C. Presidential and Parliamentary Systems // The Prospectfor Presidential–Congressional Government. Berkeley, 1977.

229


170. Wagner W. J. Polish Law throughout the Ages. Stanford, 1970.171. Warren K. Administrative Law in the American Political System. St.

Paul, Minn., 1982.172. Winterton G. Parliament, the Executive, and the Governor–general. Carl-

ton, Victoria, 1983.

173. Арановский К. В. Государственное право зарубежных стран. Москва,1998.

174. Баршанов А. М. Теория разделения властеи. Становление, развитие,применение. Томск, 1988.

175. Бах С., Бенда С. Регламенты парламента и судебний контроль в Румынии //Конституционное право. Восточноевропейское обозрение, 1995. № 3 (12).

176. Билек П. Избирательное право Чешской республики // Проблемыконституционализма.Сборник научных трудов. Минск, 2000. № 7.

177. Гарроне П. Конституционные принципы избирательного права // Проблемыконституционализма.Сборник научных трудов. Минск, 2000. № 7.

178. Гумплович Л. Общее учение о государстве. Санкт–Петербург, 1910.179. Давид Р. Основные правовые системы современности. Москва, 1996.180. Демишель А. и др. Институты и власть во Франции. Москва, 1977.181. Дмитриев Ю. А. Новые Конституции стран СНГ и Балтии. Сборник

документов. Москва, 1994.182. Дюги Л. Конституционное право. Москва, 1908.183. Зифкак С. Президенская власть в Словакии // Конституционное право.

Восточноевропейское обозрение, 1995. № 3(12).184. Фюре Ф. Постижение Французкой революций. Санкт–Петербург, 1998.185. Французкая республика. Конституция и законодательные акти. Москва, 1989.186. Цимдарс А. Развитие системы парламентских выборов в Латвии // Проблемы

конституционализма.Сборник научных трудов. Минск, 2000. № 7.187. Чиркин В. Е. Конституционное право зарубежных стран. Москва, 1999.188. Крутоголов М. А. Президент Французкой Республики. Москва, 1980.189. Ковлев А. И. Сравнительное конституционное право. Москва, 1996.190. Лаки К. Сводная таблица президенских полномочии в странах Восточной

Европы // Конституционное право. Восточноевропейское обозрение.1993. № 4(5). 1995, Но. 5(6).

191. Мишин А. А. Принцип разделение властей в конституционноммеханизме США. Москва, 1983.

192. Мишин А. А. Принцип разделение властей. Москва, 1996.193. Роуз Р., Макки Т. Избирательные системы в Центральной и Восточной


230

Европе и результаты их применения // Проблемы конституционализма.Сборник научных трудов. Минск, 2000. № 7.

194. Санстейн К. Р. Конституционная аномалия в Чешской Республике //Конституционное право. Восточноевропейское обозрение, 1995. № 2(11).

195. Сахаров Н. А. Институт президенства в совремeнном мире. Москва, 1994.196. Страшун Б. А. Конституционное (Государственное) право зарубежных

стран. Москва, 1998.

2. Lietuvos Respublikos ir uþsienio ðaliø norminiai aktai1,interneto adresai

197. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybës þinios. 1992. Nr. 32–1014; 1996. Nr. 64–1501; 1996. Nr. 122–2863.

198. Lietuvos Respublikos Prezidento ástatymas // Valstybës þinios. 1993.Nr. 5–89; 1994. Nr. 94–1835; 1998. Nr. 20–506.

199. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Valstybës þinios. 1994. Nr. I–339.200. Lietuvos Respublikos Vyriausybës ástatymas // Valstybës þinios. 1994.

Nr. 43–772; 1996. Nr. 115–2667, 120–2819, 121–2850; 1997. Nr.30–704; 1998. Nr. 65–1871, 41(1)–1131.

201. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ástatymas // Valstybës þi-nios. 1993. Nr. 6–120, Nr. 68–1277; 1996. Nr. 73–1749; 1998. Nr.55–1519.

202. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai.Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1994, 1995, 1996,1997, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002.

203. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dël LietuvosRespublikos Seimo 1996 m. gruodþio 10 d. nutarimo „Dël LietuvosRespublikos Vyriausybës Programos“ atitikimo Lietuvos RespublikosKonstitucijai“. Vilnius, 1998 m. sausio 10 d.

204. http://www.uni–wuerzburg.de/law/fr00000_.html205. http://www.uni–wuerzburg.de/law/fr00000_.html206. http://www.uni–wuerzburg.de/law/bu00000_.html207. http://www.uni–wuerzburg.de/law/bu00000_.html208. http://www.uni–wuerzburg.de/law/ez00000_.html209. http://www.uni–wuerzburg.de/law/pl00000_.html210. http://www.uni–wuerzburg.de/law/ro00000_.html211. http://www.uni–wuerzburg.de/law/ez00000_.html212. http://www.uni–wuerzburg.de/law/ro00000_.html213. http://www.uni–wuerzburg.de/law/hu00000_.html

231

1 Dauguma darbe naudotø Lietuvos Respublikos norminiø teisës aktø yra paimti ið

interneto puslapiø www.lrs.lt, www.lrkt.lt, www.litlex.lt ir kitø.


214. http://www.uni–wuerzburg.de/law/lg00000_.html215. http://www.uni–wuerzburg.de/law/ro00000_.html216. http://www.saeima.lanet.lv/LapasEnglish/Constitution_Saturs.htm217. http://www.lrs.lt.218. www.lrkt.lt219. http://www.president.lt220. http://www.president.pl221. http://www.president.ee222. www.lrkt.lt223. www.president.pl224. www.whitehouse.gov225. http://www.president.lv226. http://magnet.undp.org/docs/parliaments/governingproc.20system.htm227. 8.http://news1thdo.bbc.co.uk/hi/english/ev...ttish_parliament/228. http://gi.grolier.com/presidents/ea/side/checks.html.229. http://web.inter.nl.net/users/Paul.Treanor/governance.html.230. http://www.centanary.org.au/info/intro/keyterms.html.231. http://news1thdo.bbc.co.uk/hi/english/ev...ttish_parliament/new-

sid_304000/304913.stm232. http:// www.agora.stm.it/elections/election/italy.htm233. http:// www.agora.stm.it/elections/election/lithuania.htm


232

Gediminas Mesonis

VALSTYBËS VALDYMO FORMA KONSTITUCINËJE TEISËJE:LIETUVOS RESPUBLIKA VIDURIO IR RYTØ EUROPOS KONTEKSTE

Monografija

Redaktorë Stasë SimutytëVirðelio dailininkë Stanislava Narkevièiûtë

Maketavo Auðrinë Ilekytë

SL 585. 2003 09 25. 12,25 leidyb. apsk. l.Tiraþas 500 egz. Uþsakymas

Iðleido Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras,Ateities g. 20, 2057 Vilnius

Puslapis internete www.ltu.ltElektroninis paðtas [email protected]

Spausdino AB spaustuvë „Auðra“, Vytauto pr. 23, KaunasPuslapis internete www.ausra.lt

Elektroninis paðtas [email protected]

LauriLaurinavičiusValstybës valdymo forma konstitucinëje teisëje: Lietuvos Respublika Vidurio

ir Rytø Europos kontekste – Monografija. Vilnius: Lietuvos teisës universitetoLeidybos centras, 2003 – p. 232, 17 lenteliø, 5 schemos.

Bibliogr. 220 p.

ISBN 9955-563-37-0

Knygoje analizuojami valstybës valdþios institucijø sàveikos aspektai. Tyrimoobjektas yra valstybës valdymo formø raiðka Europos regione, kurio valstybësneseniai iðgyveno dramatiðkà politiniø reþimø kaità.

Pirmoje monografijos dalyje aptariama teorinë valdymo formos samprata, josturinio problema, numatomi kriterijai, kuriais vadovaujantis ámanoma analizuotiir nustatyti konkreèios valstybës valdymo formà. Antroje dalyje dëmesyssutelkiamas á Estijos, Latvijos, Lenkijos, Èekijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos,Bulgarijos valsdymo formø teisinæ ir faktinæ raiðkos specifikà. Lietuvos Respublikosvaldymo formos istorinis ir modernusis kontekstas analizuojamas atskirame skyriuje.Pateikiamas sutrumpintas variantas anglø kalba.

Monografija gali sudominti tiek socialiniø mokslø atstovus, kurie domisivalstybinës valdþios institucijø sàrangos mechanizmu, tiek bûti naudingastudijuojant Lietuvos konstitucinës teisës, konstitucinës lyginamosios teisës beipolitilogijos disciplinas.

UDK 342.3(474.5:4)

dr. Mesonis, GediminasMe235

Valstybës valdymo forma konstitucinëje teisëje: Lietuvos ...

Documents

Transcript of Valstybës valdymo forma konstitucinëje teisëje: Lietuvos ...