Prancūzijos įmonė iš Australijos importuoja 12 % vyną buteliuose į Vokietiją, kurioje

atliekamos visos importo procedūros, ir toliau vynas pardavinėjamas vartotojams. Be ES

teisės aktuose numatyto importo PVM ir akcizo, Vokietijos pasienyje, remiantis Vokietijos

teise, buvo pareikalauta sumokėti 1000 eurų ekologinę rinkliavą ir 10 proc. rinkliavą kovos su

alkoholizmu kampanijai finansuoti (pastarąją rinkliavą moka visos alkoholiu prekiaujančios

įmonės). Parduodant vokišką alų (vol. 9 %) buteliuose 10 proc. rinkliava kovos su

alkoholizmu kampanijai finansuoti mokėtina tik pardavus alų vartotojams, o ekologinės

rinkliavos mokėti nereikia. Atlikus alkoholinių gėrimų gamybos apimčių tyrimą nustatyta,

kad praktiškai visas Vokietijoje parduodamas vynas yra importuotas, o mažmeninėje

prekyboje esantis alus yra vokiškos kilmės.

Prancūzijos įmonė, importuojanti Australijos vynus, teigia, kad Vokietija, apmokestindama

Australijos vynus, pažeidžia Sutartį dėl ES veikimo. Remdamiesi Sutartimi dėl ES veikimo ir

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika suformuluokite teismo sprendimą.

Analizuodami šią bylą prisiminkite, kuo skiriasi vidaus mokestis nuo lygiaverčio poveikio

privalomojo mokėjimo, be to, ar alus ir vynas yra panašios prekės.

Nagrinėjamoje situacijoje taikytinos laisvą prekių judėjimą reglamentuojančios nuostatos. Europos

Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT, Teismas) savo praktikoje yra pateikęs laisvo prekių judėjimo

objekto – prekės – apibrėžimą. Meno vertybių byloje Teismas pasisakė dėl „prekės“ sampratos ir

nurodė, kad objektas: 1) turintis piniginę vertę; ir 2) galintis būti prekybinių sandorių objektu yra

laikomas „preke“ Europos Sąjungos teisės prasme. Vėlesnėje savo praktikoje Teismas išskyrė

materialumo požymį (Sacchi, Debauve bylos). Kadangi mūsų nagrinėjamos situacijos objektai

(vynas ir alus) gali būti įvertinti pinigais, gali būti prekybinių sandorių objektu ir yra materialūs –

jie laikytini prekėmis.

Iš situacijoje pateikiamų faktinių aplinkybių matome, jog Prancūzijos įmonė susidūrė su dviem

ribojimais – turėjo sumokėti 1000 eurų ekologinę rinkliavą ir 10 % rinkliavą kovos su alkoholizmu

kampanijai finansuoti.

Manytina, kad situacijoje taikoma 1000 eurų rinkliava yra muitams lygiaverčio poveikio

privalomasis mokėjimas, kurio taikymas yra draudžiamas SESV 30 str. ESTT Statistinės rinkliavos

byloje apibrėžė muitams lygiaverčio poveikio privalomojo mokėjimo sampratą ir nurodė, kad bet

koks piniginis mokėjimas, kad ir koks mažas, nepaisant jo paskirties ir taikymo būdo, jeigu jis

nustatomas vienašališkai, dėl to, kad prekė kirto sieną, net jei tikslas nėra diskriminuoti ar apsaugoti

vietinę prekę, yra lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas. Pvz., Deimantų byloje Teismas

sprendė, ar valstybė teisėtai taiko 0,33 proc. mokestį, kuris skiriamas deimantų pramonės

darbuotojų socialinei apsaugai stiprinti. Kaip ir Statistinės rinkliavos byloje Teismas nurodė, kad

tokie mokėjimai neteisėti, nepaisant jo mažo dydžio ar taikomo tikslo. 1000 eurų ekologinis

mokestis yra nustatytas vienašališkai, nes jį taiko Vokietija remdamasi nacionalinės teisės

nuostatomis, ši rinkliava taikoma tik dėl to, kad prekė kirto sieną, nes vietos prekėms ji netaikoma,

vietinių prekių gamintojai šios rinkliavos nemoka. Tokia Vokietijos taikoma taisyklė laikytina

laisvo prekių judėjimo ribojimu, SESV 30 str. pažeidimu ir tokio mokėjimo taikymas negalėtų būti

pateisintas jokiomis išimtimis, nes muitams lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai yra

neteisėti per se.

Vokietija taip pat taiko 10 % rinkliavą kovos su alkoholizmu kampanijai finansuoti. Nors šią

rinkliavą moka tiek vietos prekių gamintojai, tiek importuotojai, tačiau pastarieji mokestį turi

sumokėti įveždami prekes į Vokietiją, o vietos gamintojai mokestį moka tik pardavę prekes

vartotojams. Vokietija taiko skirtingą prekių apmokestinimo vidaus mokesčiais tvarką, o toks

skirtingas apmokestinimas yra draudžiamas remiantis SESV 110 str. ESTT savo praktikoje yra

pasisakęs dėl vidaus mokesčio sąvokos. Teismas nurodė, kad vidaus mokestis – tai bendros vidaus

mokesčių sistemos dalį sudarantis mokestis, sistemiškai taikomas tiek vietos, tiek importuojamoms

prekėms vadovaujantis tais pačiais objektyviais kriterijais ir neatsižvelgiant į prekės kilmę (Cucchi

byla). Vidaus mokesčio samprata taip pat pateikiama nacionaliniuose teisės aktuose, kuriuose taip

pat yra įvardyti konkretūs mokesčiai, priskirtini vidaus mokesčių sistemai. Kadangi 10 % rinkliava

taikoma tiek vietos, tiek importuotoms prekėms, šis mokestis – vidaus mokestis. Taikysime SESV

110 str. 2 d., nes alus ir vynas yra konkuruojančios prekės. Šį aspektą Teismas vertino alaus ir vyno

bylose. Teismas patvirtino, kad prekės konkuruoja, nes galėjo iš dalies patenkinti tokius pačius

poreikius. Išaiškino, kad, atsižvelgiant į esminius vynų kokybės, kainos skirtumus, lemiamas

konkurencinis ryšys tarp plačiai vartojamo alaus ir vyno turi būti nustatytas pagal tas vyno rūšis,

kurios yra labiausiai prieinamos didžiajai visuomenės daliai. Pigesnis vynas lygintas su alumi ir

nustatyta, kad tarp jų egzistuoja tam tikras pakeičiamumas. Papildomai būtina pažymėti, jog norint

konstatuoti 110 str. 2 d. pažeidimą būtina įrodyti, jog nustatant skirtingą konkuruojančių prekių

apmokestinimą sukuriama netiesioginė vietos gaminių apsauga. Remiantis pateikta faktine situacija

ir alkoholinių gėrimų gamybos apimčių tyrimo duomenimis, visas Vokietijoje parduodamas vynas

yra importuotas, o mažmeninėje prekyboje esantis alus yra vokiškos kilmės. Tikėtina, kad nustatyta

apmokestinimo tvarka turi tiesioginės įtakos ir galutinei prekių kainai, todėl rinkoje egzistuojantis

prekių kainų skirtumas gali būti nulemtas ir Vokietijos taikomos skirtingos alaus ir vyno

apmokestinimo tvarkos. Kita vertus, turint išsamesnius rinkos duomenis gali pasitvirtinti, jog tokia

skirtinga apmokestinimo tvarka neturi jokios įtakos nei prekių kainai, nei vartotojų pasirinkimui.

Tokiu atveju turėtų būti pripažinta, kad netiesioginės apsaugos vietos produkcijai nėra, o taikoma

apmokestinimo tvarka nepažeidžia Europos Sąjungos pirminės teisės. Tačiau jeigu būtų įrodyta, kad

apsauginis poveikis sukuriamas, reikėtų konstatuoti, kad Vokietija pažeidė SESV 110 str. 2 d.