UDK Stanislovas Baranauskas, Stasys Juknevičius, Jolanta Stankevičiūtė PAŠARAI IR GALVIJŲ ŠĖRIMAS Mokomoji knyga Recenzavo: doc. dr. Jurgis Kulpys (LVA); doc. dr. Jonas Vasiliauskas (LŽŪU) Aprobuota: Augalininkystės ir gyvulininkystės katedros posėdyje, 2008 m. balandžio 17 d., protokolo Nr. 8 Agronomijos fakulteto metodinės komisijos posėdyje, 2008 m. rugsėjo 30 d., protokolo Nr. 13 (63) Kalbą redagavo Laima Jonikienė Maketavo Viršelio dailininkas Mindaugas Maksvytis © Stanislovas Baranauskas, Stasys Juknevičius, Jolanta Stankevičiūtė, 2009 © Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2009 ISBN

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS Agronomijos fakultetas

Augalininkystės ir gyvulininkystės katedra

Stanislovas Baranauskas, Stasys Juknevičius, Jolanta Stankevičiūtė

PAŠARAI IR GALVIJŲ ŠĖRIMAS

Mokomoji knyga

AKADEMIJA

2009

TURINYS

1. PRATARMĖ...................................................................................................................... .....3

2. PAŠARŲ SUDĖTIS IR JŲ KOMPONENTŲ FIZIOLOGINĖ REIKŠMĖ.............................4

3. PAŠARAI IR JŲ KLASIFIKACIJA........................................................................................9

Stambieji pašarai...........................................................................................................................10

Sultingieji pašarai......................................................................................................................... 12

Gyvūniniai pašarai.........................................................................................................................16

Koncentruotieji pašarai....................................................................................................... ..........17

Kombinuotieji (visaverčiai) pašarai, papildai ir premiksai............................................................29

4. MITYBOS ĮTAKA GALVIJŲ PRODUKTYVUMUI IR SVEIKATINGUMUI....... ...........33

Pašarų energijos vertinimas galvijams...........................................................................................33

Pašarų apykaitos energijos galvijams skaičiavimas...................................................................... 34

Netinkamo ir nevisaverčio galvijų šėrimo pasekmės....................................................... .............36

Medžiagų apykaitos sutrikimai dėl nepakankamo kiekio arba netinkamų elementų

bei medžiagų santykio racione...............................................................................................37

5. KARVIŲ ŠĖRIMAS...............................................................................................................40

Užtrūkusių veršingų karvių šėrimas...............................................................................................40

Melžiamų karvių šėrimas................................................................................................................41

Veršelių iki 6 mėn. amžiaus šėrimas ir girdymas...........................................................................43

Galvijų prieauglio šėrimas..............................................................................................................45

6. GALVIJŲ ŠĖRIMO VISAVERTIŠKUMO KONTROLĖ......................................................47

7. LITERATŪRA.........................................................................................................................48

8. PRIEDAI..................................................................................................................................50

2

PRATARMĖ

Lietuvoje yra palankios sąlygos galvijininkystei plėtoti. Tai lemia gamtinės sąlygos, palankios gyvulius aprūpinti pašarais ir tvartiniu, ir ganykliniu laikotarpiais. Gausų galvijų produktyvumą lemia paruoštų pašarų kokybė, atitinkanti gyvūnų fiziologines reikmes augimui ir vystymuisi, pieno bei mėsos gamybai, taip pat gautos produkcijos kokybei gerinti.

Mokomoje knygoje vadovaujantis dalyko studijų programos reikalavimais, aprašyti tie klausimai, kuriuos studentai turi gebėti analizuoti savarankiškai bei pritaikyti praktikoje.

Mokomojoje knygoje naudojantis vietine ir užsienio naujausia literatūra, pateikti patarimai, kaip geriau organizuoti gyvūnų mitybą, gauti optimalų kiekį vertingos galvijininkystės produkcijos.

Šio leidinio tikslas – supažindinti agronomijos, ekonomikos, žemės ūkio inžinerijos fakultetų studentus su maisto medžiagų fiziologine reikšme, pašarų klasifikacija ir paruošimu galvijams šerti. Pateikti racionų sudarymo galvijams moksliniai pagrindai, turintys įtaką produkcijos didėjimui ir jos kokybės gerinimui bei kiti klausimai.

P.S. Atkreipiame skaitytojų dėmesį, kad knygoje varpiniai augalai vadinami migliniais, o ankštiniai - pupiniais, tačiau manome, jog vargu ar šie terminai prigis.

3

PAŠARŲ SUDĖTIS IR JŲ KOMPONENTŲ FIZIOLOGINĖ REIKŠMĖ Galvijų pieno ir mėsos gamybos efektyvumas priklauso nuo to, kaip jie šeriami. Tik

gavus su pašaru būtinas medžiagas biologiniams poreikiams tenkinti, išryškėja galvijų potencialios produktyvumo savybės.

Galvijų, kaip ir kitų naminių gyvūnų, racionai turi būti visaverčiai. Jie normuojami pagal sausųjų medžiagų, neto energijos laktacijai (NEL), pašaro apykaitos energijos (AE) (kitų grupių galvijams), baltymų, angliavandenių (ląstelienos, cukraus, krakmolo), riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kitų medžiagų poreikį.

Pašarų visavertiškumas priklauso nuo cheminės sudėties, kuri pateikta 1 paveiksle.

PAŠARAS

Sausosios medžiagos Vanduo

Organinės medžiagos

Neorganinės medžiagos

Makroelementai

Mikroelementai

Biologiškai aktyvios medžiagos

Vitaminai Fermentai Hormonai

Proteinai

Antimikrobi-nės

medžiagos Riebalai

Angliavandeniai

1 pav. Pašarų cheminė sudėtis Vanduo.Vanduo labai svarbus gyvūno organizmui. Jis tirpina maisto medžiagas ir

išnešioja jas po visą organizmą, iš ląstelių ir audinių pašalina kenksmingus produktus, susidariusius medžiagų apykaitos metu. Vanduo taip pat reikalingas osmosiniam slėgiui ir pastoviai kūno temperatūrai palaikyti, jungiamiesiems audiniams suteikia tvirtumą bei elastingumą.

Vanduo iš organizmo išskiriamas kvėpuojant, prakaituojant, su produkcija. Pvz., karvė per parą sunaudoja daugiau kaip 80 l vandens (1 kg pieno susidaryti reikia 4–5 l vandens).

Pašaro maistingumas priklauso nuo vandens kiekio jame. Didelį kiekį vandens turintys pašarai (šviežiai nupjauta žolė, šakniavaisiai, broga) greitai genda ir turi būti greitai sušeriami gyvuliams. Organizmo vandens atsargas reikia nuolat papildyti duodant gyvuliams atsigerti. Dalį vandens organizmas gauna skylant pašaro baltymams, riebalams ir angliavandeniams. Iš 100 g baltymų išsiskiria 41,3 g vandens, iš 100 g riebalų – 107,1 g ir iš 100 g angliavandenių – 55 g vandens.

Ląsteliena Cukrus Krakmolas

4

Pašarų sausosios medžiagos. Sudarant karvėms racioną visi pašarai perskaičiuojami į sausąsias medžiagas. Kiek sausųjų medžiagų gali suėsti karvė, priklauso nuo jos virškinimo trakto tūrio, pašarų apimties (tankio) ir pašarų praėjimo per virškinimo traktą greičio.

Atlikus tyrimus Ohajo ir Džordžijos (JAV) bandymų stotyse nustatyta, kad karvės suėdamo pašaro kiekis 65–70 proc. priklauso nuo SM virškinamumo (Č. Jukna, 1994).

Duomenys apie tai, kiek karvės, svėrusios 545–635 kg ir davusios per parą po 18–36 kg pieno, suėda sausųjų medžiagų pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė. Skirtingo svorio ir produktyvumo karvės per parą suėdė sausųjų medžiagų kg

Karvės svoris kg Pieningumas (kg), perskaičiuotas į 4 proc. riebumo pieną 13,5 18 22,5 27 32 36 41

Sausųjų medžiagų kiekis kg 410 *13,2 15,0 16,3 17,7 19,5 20,9 22,2

**12,3 14,1 15,0 15,9 17,3 18,2 18,6 450 14,5 15,9 17,7 19,1 20,4 22,2 23,6

13,2 15,0 16,8 17,7 18,2 19,1 19,5 500 15,0 16,3 18,2 19,5 20,9 22,7 24,1

14,1 15,4 17,3 18,6 19,1 20,0 20,4 545 15,9 17,3 19,1 20,4 21,8 23,6 23,0

15,0 15,0 18,2 19,5 21,3 22,2 23,6 590 16,3 17,7 19,5 20,9 22,2 24,1 25,4

16,3 17,3 19,5 20,4 21,3 21,8 22,2 635 17,3 18,6 20,4 20,9 23,2 25,0 26,6

17,3 18,6 20,4 20,9 23,2 24,1 24,5 680 17,3 19,1 20,4 20,9 23,6 25,0 26,3

17,7 19,5 20,9 22,2 24,1 25,4 25,0 725 18,2 20,0 21,3 22,7 24,5 28,9 27,2

19,1 20,4 21,8 23,2 25,0 26,3 25,4 * – taikomas gamyboje ** – pagal teorinius paskaičiavimus Iš 1 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad suėstų SM kiekis priklauso nuo karvės

svorio ir primelžto pieno kiekio. Vidutiniškai Holšteino veislės karvės, sveriančios 680–725 kg ir duodančios 36–41 kg

pieno, per parą suėsdavo 25-28,9 kg SM. Panašius duomenis pateikia ir vokiečių mokslininkai.

Baltymai. Baltymai yra labai svarbios maisto medžiagos, nuo kurių priklauso galvijų produktyvumas, produkcijos kokybė ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai. Todėl galvijų produktyvumas priklauso ne tik nuo baltymų kiekio racione, bet ir nuo jų visavertiškumo. Baltymų visavertiškumas tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamų aminorūgščių, t. y., lizino, metionino, triptofano, leucino, izoleucino, treonino, fenilalanino ir valino. Taip pat yra iš dalies pakeičiamos ir pakeičiamos (neesminės) aminorūgštys. Nepakeičiamos aminorūgštys organizme nesintetinamos, todėl jos turi būti gaunamos su pašarais. Šių aminorūgščių trūkumas sutrikdo medžiagų apykaitą, dėl to mažėja gyvūnų produktyvumas, pablogėja pašaro maisto medžiagų pasisavinimas, lemiantis produkcijos (pieno ir mėsos) sumažėjimą bei jos kokybę.

LVA Gyvulininkystės instituto tyrėjų duomenimis, apie 60–85 proc. pašarų baltymų, veikiami karvių didžiajame prieskrandyje esančių mikroorganizmų išskiriamų proteolitinių fermentų, suskyla iki peptidų, aminorūgščių ir amoniako. Iš šių medžiagų prieskrandžio mikroflora sintetina baltymus, kurie gyvulio virškinamajame trakte pradedant šliužu suvirškinami ir pasisavinami. Taigi karvės organizmas aminorūgščių gauna iš dviejų šaltinių: suvirškintos prieskrandžio mikrobinės masės ir likusių prieskrandyje nesuskilusių pašaro baltymų (15–40 proc.).

5

Pašarų baltymų skilimo greitis didžiajame prieskrandyje priklauso nuo jų tirpumo prieskrandžių skysčiuose. Jei tirpumas geras, jie suskyla greičiau. Jei jis per didelis, susidaro daug nepanaudoto amoniako, kuris šalinamas iš organizmo. Todėl karvėms vertingesni tie pašarai, kurių skilimo greitis prieskrandyje mažesnis. Tai – daugiamečių žolių šienas, įvairių žolių silosas, pašariniai šakniavaisiai, miglinių (varpinių ) javų miltai, žolė ir kiti. Jie žarnyne lengvai virškinami ir pasisavinami.

Riebalai. Šiai grupei priklauso skirtingi pagal cheminę sudėtį junginiai, turintys bendrą fizikinę savybę – visi jie netirpsta vandenyje, tačiau gerai tirpsta organinių medžiagų tirpikliuose (eteryje, chloroforme, benzine ir kt.).

Atliekant zootechninę analizę žalieji riebalai nustatomi naudojant eterį, taigi teisingiau būtų gautas medžiagas vadinti eteriniu ekstraktu (žaliaisias riebalais), jie skirstomi į tris pagrindines grupes: lipidus, stearinus ir pigmentines medžiagas. Šios medžiagos yra svarbus organizmo energijos šaltinis. Jos turi tą pačią sandarą ir cheminę sudėtį, tačiau skiriasi riebalų rūgščių įvairove ir iš dalies lydymosi temperatūra. Riebalai turi įtaką odos ląstelių augimui, reguliuoja cholesterolio kiekį kraujo plazmoje. Organizmas iš riebalų gauna ne tik energiją, bet ir skatina jame vykstančius medžiagų apykaitos procesus. Trūkstant prieauglio organizme riebalų prasideda viduriavimas, sulėtėja augimas, pleiskanoja oda, plaukai tampa matiniai. Suaugę gyvūnai gali tapti nevislūs. Gyvulio organizmo riebalai gaminami iš pašarų riebalų, todėl jeigu racione jų yra per mažai, sumažėja riebalų kiekis piene.

Riebalų rūgštys. Riebalus sudaro sočiosios ir nesočiosios riebalų rūgštys. Sočiosios riebalų rūgštys yra: lauryno (12:0), miristino (14:0), palmitino (16:0), stearino (18:0) ir kt. Nesočiosios rūgštys yra: oleino (18:1), linolo (18:2) α ir γ linoleno (18:3), arachidono ir kt. Nesočiosios riebalų rūgštys turi būti gaunamos su pašarais, kadangi jos organizmo nesintetinamos.

Nuo riebalų rūgščių sudėties priklauso riebalų konsistencija, lydymosi temperatūra ir kitos savybės. Augaliniuose riebaluose daugiau nesočiųjų rūgščių (linolio, oleino), dėl to jie minkšti, žemos lydymosi temperatūros. Gyvuliniuose riebaluose, priešingai, – daugiau sočiųjų riebalų rūgščių (stearino, palmitino), dėl to jie kieti ir lydosi aukštesnėje temperatūroje. Melžiamų ir užtrūkusių karvių racionų sausojoje medžiagoje riebalai turi sudaryti 2–4 proc., o galvijų prieauglio, vyresnio kaip 6 mėn. amžiaus, – 3–5 proc.

Angliavandeniai. Angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis, kadangi galvijai iš pašarų angliavandenių gauna net iki 85 proc. jos reikmės. Laboratoriniu būdu pašaruose nustatomas ląstelienos ir neazotinių ekstraktinių (cukraus ir krakmolo) medžiagų kiekis. Ląstelienos reikmė galvijų racionuose yra normuojama, kadangi joje yra daug sunkiai virškinamų medžiagų (hemiceliuliozės, lignino ir kt.).

Angliavandenius (ląstelieną, krakmolą ir kt.) mikroorganizmai skaido iki paprastesnių junginių (cukraus), kurie paverčiami į acto, propiono, sviesto ir kitas rūgštis. Didelę įtaką pieno riebalų susidarymui turi acto rūgštis.

LVA Gyvulininkystės instituto tyrėjai rekomenduoja tokį optimalų cukraus ir baltymų raciono santykį: užtrūkusioms karvėms – 0,8:1,0, melžiamoms karvėms – 0,8:1,1. Tada prieskrandžio mikroflorai susidaro palankios sąlygos sintetinti amino ir riebalų rūgštis, taip pat ir B grupės vitaminus.

Krakmolas. Jis, kaip ir cukrus, yra svarbus energijos šaltinis. Rekomenduojama, kad užtrūkusių karvių racionuose krakmolo ir cukraus santykis turėtų būti 1,1:1,3 o melžiamų – 1,0:1,5.

Ląsteliena. Tai pagrindinė augalinių ląstelių apvalkalėlių dalis, kurią sudaro celiuliozė (20–40 proc.), hemiceliuliozė (10–40 proc.), pektinai (1–10 proc.), ligninas (5–10 proc.). Ląsteliena veikia sulčių išsiskyrimą ir žarnų peristaltiką. Tyrimais nustatyta, kad ji sunkiai virškinama, o esant pernelyg dideliam jos kiekiui racione, mažėja ir kitų maisto medžiagų virškinamumas bei pasisavinimas. Dėl prieskrandžiuose esančios mikrofloros geriausiai ląstelieną virškina galvijai. LVA Gyvulininkystės instituto mokslininkų duomenimis, karvių, iš kurių primelžiama iki 10 kg pieno, racione ląsteliena gali sudaryti apie 28 proc. sausųjų

6

medžiagų, o labai produktyvių karvių (primelžiant iki 30 kg ir daugiau pieno per parą) racione – iki 16–18 proc. Jeigu racione ląstelienos yra per daug, pašaruose esančios maisto medžiagos virškinamos blogiau, karvės suėda daugiau pašarų ir dėl to padidėja pieno savikaina.

Mineralinės medžiagos. Su pašarais į gyvulio organizmą patenkančias mineralines medžiagas galima suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmajai priklauso inertinės medžiagos, pakliuvusios su pašarais užteršus juos žemėmis (pašariniai šakniavaisiai, silosas ir kt.). Jos gyvūnų organizmui neturi reikšmės, išskyrus tuos atvejus, kai dėl pašaro užterštumo atlieka kenksmingą įtaką sveikatingumui

Kitai kategorijai priklauso dauguma mums žinomų, gamtoje esančių makro- ir mikroelementų, turinčių įtakos gyvūnų augimui ir vystymuisi, produktyvumui bei produkcijos kokybei ir jos savikainai. Mineralinės medžiagos labai svarbios gyvam organizmui, kadangi dalyvauja visuose vykstančiuose apykaitos procesuose. Mineralinių medžiagų apykaita susijusi su vandens apykaita, nes jos į organizmą patenka ištirpusios vandenyje.

Galvijams skiriamos tam tikras makroelementų – kalcio, fosforo, natrio chlorido (valgomosios druskos), magnio, kalio ir sieros kiekis. Sudarant galvijams racionus didžiausias dėmesys kreipiamas į kalcį, fosforą, natrį ir magnį. Racionuose dažniausiai trūksta kalcio ir fosforo. Svarbu normuoti ne tik jų kiekį, bet ir santykį (turi būti 1,5–2:1,0). Trūkstant jų, gyvuliai gali susirgti kaulų suminkštėjimu. Todėl reikia užtikrinti optimalų kalcio kiekio patekimą į gyvulio organizmą su pašarais. Be to, kalcis sumažina toksinių medžiagų veiklą ir stiprina organizmo apsauginę veiklą prieš susirgimus. Daug jo išskiriama su pienu.

Kalcis ir fosforas veikia baltymų, riebalų, angliavandenių, taip pat ir mineralinių medžiagų apykaitą bei kitus procesus. Fosforas įeina į raumeninių, nervinių audinių, kaulų ir fermentų sudėtį. Makroelementų kiekis pašarų daviniuose nurodomas gramais (g).

Karvėms skiriamas tam tikras mikroelementų – geležies, vario, cinko, kobalto, mangano ir jodo kiekis, nurodomas miligramais (mg).

Nors mikroelementų organizmui reikia nedaug, tačiau jis yra svarbus. Daugelyje organizme vykstančių procesų mikroelementai dalyvauja kaip katalizatoriai. Jie dalyvauja fermentiniuose procesuose, taip pat hormonų ir vitaminų veikloje. Visi mikroelementai iš gyvulio organizmo išsiskiria su medžiagų apykaitos produktais (išmatomis, šlapimu), pienu ir kt., todėl jie nuolat turi patekti į gyvūno organizmą su pašarais.

Rūgštinių ir šarminių elementų santykis. Karvių racionuose reikia suderinti mineralinių medžiagų kiekį ir jų santykį su kitomis medžiagomis. Šarminių elementų karvėms šeriamuose pašaruose turi būti daugiau negu rūgštinių. Koncentruotuose pašaruose yra daugiau rūgštinių (fosforo, chloro, sieros) elementų, o sultinguose, žaliuosiuose ir šiene – šarminių (kalcio, natrio, magnio). Taigi reguliuojant raciono sudėtį galima pasiekti optimalų rūgštinių ir šarminių elementų santykį. Geriausias rūgštinių ir šarminių elementų santykis produktyvių karvių racionuose yra 0,6:0,9.

Vitaminai. Vitaminai yra biologiškai aktyvios medžiagos, be jų neįmanoma normali gyvybinė organizmo veikla. Galvijams labai svarbūs riebaluose tirpstantys vitaminai A, D, E, kadangi jie organizme nesintetinami. Šiuos vitaminus galvijai turi gauti su pašarais. Vandenyje tirpstančius B grupės ir C vitaminus galvijai sintetina prieskrandžiuose, ir jie didesnio rūpesčio nekelia.

Riebaluose tirpstantis vitaminas A į karvių organizmą patenka su kombinuotaisiais pašarais. Jis susidaro iš žoliniuose pašaruose, morkose ir kt. esančio betakarotino. Trūkstant racione karotino ir vitamino A, telyčios ir pirmaveršės karvės lėčiau auga, pakinta jų gleivinių epitelis. Dėl to gali sutrikti kvėpavimas, reprodukcija, regėjimas bei sumažėti rezistentiškumas. Daug karotino yra žolėje, silose, šiene. Vitaminas D dalyvauja kalcio ir fosforo apykaitoje. Trūkstant jo, suminkštėja karvių kaulai, veršeliai gimsta silpni, su pakitusiais sąnariais ir deformuotais kaulais. Reikia stebėti, kad būtų normalus kalcio ir fosforo ( nuo 1,5:1,0 iki 2,0:1,0) santykis racione. Vitamino D yra saulėje džiovintame šiene, mielėse, AB „Grūdai“ gaminamuose kombinuotuosiuose pašaruose.

7

Vitaminas E, kaip ir A, D, organizme nesintetinamas ir turi būti gaunamas su pašarais. Trūkstant jo, sutrinka karvių apsivaisinimas, žūsta embrionai. Vitamino E yra žolėje, išspaudose ir sėlenose.

Riebaluose tirpstantys vitaminai būtini augantiems ir suaugusiems gyvūnams. Trūkstant jų blogai virškinami pašarai, nes ragėja gleivinių epitelinis audinys, gyvūnai viduriuoja, sunkiai apsivaisina, sutrinka kalcio ir fosforo apykaita ir kt.

Vandenyje tirpstančių vitaminų (B ir C) trūkumas karvių racionuose, didelių problemų medžiagų apykaitai nesudaro, kadangi jie sintetinami organizme. Tik jauni veršeliai pakankamą šių vitaminų kiekį turi gauti su pašarais.

Antimaistinės medžiagos. Kai kurie augalai kaupia cheminius junginius, stabdančius gyvūnams reikalingų medžiagų įsisavinimą, arba šios medžiagos kaip toksinai neigiamai veikia sveikatą. Dėl šių priežasčių tenka anksčiau išbrokuoti gyvūnus, nei jie pasiekia brandos laikotarpį ir būna patys produktyviausi, veda pačius produktyviausius, gerai išsivysčiusius palikuonis. Nors pupiniai augalai yra patys baltymingiausi, ypač sojos, be kurių neišsiverčiama gyvulininkystėje, tačiau jose yra ir antimaistinių medžiagų.

Kaip kurios antimaistinės medžiagos pašarų gamybos procese ar kaip kitaip specialiai apdorojant pašarus pranyksta arba netenka žalingo poveikio. Specialiai neapdorotuose sojų pupelėse galima rasti net 13 antimaistinių medžiagų. Tai proteinazių inhibitoriai, lektinai, antigenai ir alergenai, saponinai, estrogenai, fitatai ir kt.

Proteinazių inhibitoriai sudaro patvarius kompleksus su virškinamojo trakto fermentais tripsinu, chimotripsinu ir juos inaktyvuoja. Proteinazių inhibitorių būna ir kituose augaluose, tačiau daugiausia randama pupelėse, sojose ir žemės riešutuose.

Sojų pupelėse yra kelių rūšių proteinazių inhibitorių, iš jų ne visi vienodai atsparūs karščiui. Termiškai apdorojant sojų pupeles ne visi proteinazių inhibitoriai inaktyvuojami. Todėl nuolat šeriant gyvulius sojų produktais, turinčiais proteinazių inhibitorių, ne tik slopinamas virškinimas, slopinant žarnyno sienelėse esantį cholescistochinimą, bet palaipsniui sukeliamas kasos ir jos funkcijų hipertrofija bei nepakeičiamų amino rūgščių nepakankamumas. Taigi ne visas amino rūgščių kiekis esantis pašaruose yra įsisavinamas.

Lektinai veikia gyvulio organizmą toksiškai, stabdo augimą: susijungę su plonųjų žarnų gleivinės kriptų ir plaukelių polisacharidais sutrikdo žarnų pralaidumą. Kaitinant ir nuriebalinant sojų pupeles, lektinų kiekis sumažėja.

Antigenai ir alergenai. Kai kurie antigenai sukelia žarnyno gleivinės uždegimą, alergines reakcijas. Antigenų ir alergenų visiškai inaktyvuoti neįmanoma. Tam sojų pupeles reikėtų 30 min. kaitinti 180 ºC, tačiau tokioje aukštoje temperatūroje suyra nepakeičiamos amino rūgštys – lizinas, metioninas ir cisteinas.

Saponinai ardo raudonuosius kraujo kūnelius. Jautriausi saponinams yra paukščiai. Estrogenai veikia kaip tikrieji moteriški hormonai. Jie stabdo augimą, didina gimdos

svorį. Gitrogenai slopina augimą, trukdo jodo įsisavinimą. Fiziologinių procesų

kompensavimui reikia į pašarus papildomai dėti jodo. Fitatai mažina mineralinių medžiagų tirpumą ir įsisavinimą, ypač kalcio, geležies,

vario ir cinko. Taip pat inhibuoja amilazę, pepsiną ir tripsiną. Lipoksidazė arba antivitaminas A pasižymi karotino bei vitamino A oksidacija,

oksiduojamos polinesočiosios riebalų rūgštys. Nors lipoksidazės randama daugelyje augalų, tačiau sojos yra tarp augalų, kurie vieni iš gausiausių lipoksidazės šaltinių. Lipoksidazė inaktyvuojama veikiant karščiu.

Ureazė kenksminga tuo atveju, kai atrajojančių gyvūnų racionuose yra karbamido, nes pagreitina jo hidrolizę prieskrandyje. Ureazė yra atspari kaitinimui.

Kartais antimaistinių medžiagų gali patekti su piktžolėmis, augančiomis vasarinių javų pasėliuose. Ypač pasėliuose plinta dirvinės aguonos, turinčios alkaloidų. Tokie vasariniai šiaudai gali būti nuodingi. Nuodingos nelabosios ir dirvinės svidrės sėklos. Ypač drėgną vasarą parazituojantis grybas gamina nuodingą medžiagą tamuliną. Be to, svidrėse yra ir kitų nuodingų

8

medžiagų. Daugelyje lubinų veislių būna alkaloidų lupinidino, lupinino bei lupanino, todėl galima šerti tik tuos lubinus, kuriuose alkaloidų nebūna arba jų randama labai mažai.

Ilgiau ganant galvijus rausvuosiuose dobiluose (ypač dobilų žydėjimo metu), saulėtomis dienomis gyvuliams išsivysto intoksikacija, todėl tikslinga ganyti nesaulėtomis dienomis, ganyti ne visą dieną, ganyklą keisti ne rečiau kaip kas 5–6 dienas.

Saulėtomis dienomis fotodermatoze karvės gali susirgti ir jas ganant liucernų pasėliuose arba 2–3 savaites šeriant vien liucernos šienu, išleidus į ganyklą saulėtą dieną.

Ilgai ganomi dobiluose galvijai netenka apetito, pradeda viduriuoti, sutrinka baltymų ir neazotinių medžiagų pusiausvyra. Tręšiant ganyklas azotinėmis trąšomis žolėse kaupiasi nitratai ir nitritai, didesnis jų kiekis neigiamai veikia gyvulių organizmą.

Daugelyje augalų yra didesnis ar mažesnis antimaistinių medžiagų kiekis, todėl nuolat jais šeriant atsiranda įvairūs apsinuodijimo požymiai, ypač tada, kai naudojamas nevisavertis pašarų davinys.

Antivitaminai. Tai tokie junginiai, kurie patekę į organizmą kartu su vitaminais sumažina arba visai panaikina vitaminų veikimą – tai yra jie tampa biologiškai neaktyvūs. Tai įvyksta todėl, kad didelės koncentracijos antivitaminai jungiasi su specifiniu baltymu ir išstumia ten esantį vitaminą. Susidaręs naujas kompleksas fermentinių savybių neturi. Taigi jei į organizmą patenka vitaminas ir jo antivitaminas, gyvulys gali susirgti avitaminoze.

Antivitamino E yra žaliose pupelėse, sojose, liucernoje. Ilgiau šeriant neinaktyvavus antivitamino E, gyvuliams gali išsivystyti raumenų distrofija. Tokiu atveju reikia profilaktiškai padidinti vitamino E kiekį racione.

Organizmo audiniuose antivitaminai randami kartu su vitaminais. Antivitaminai gali būti naudingi, kadangi jie reguliuoja vitaminų apykaitą ir saugo organizmą nuo vitaminų pertekliaus – hipervitaminozės.

PAŠARAI IR JŲ KLASIFIKACIJA Pašarai – tai specialiai pagamintos ir paruoštos gyvūnų mitybai reikalingos natūralios

augalinės, gyvulinės, mineralinės ar dirbtiniu (cheminiu, biologiniu, mikrobiologiniu) būdu pagamintos žaliavos, nekenksmingos gyvūnams bei turinčios jiems priimtina forma energijos, maisto ir biologiškai aktyvių medžiagų, teigiamai veikiančių fiziologinius procesus ir produkciją.

Pašarų klasifikacija pateikta 2 paveiksle. Galvijų šėrimui naudojami stambieji (šienas, vasarinių javų šiaudai, pelai), sultingieji

(žolė, silosas, šienainis, šakniavaisiai, rečiau stiebagumbiai), koncentruotieji, visaverčiai (kombinuotieji) pašarai, biologiškai aktyvios medžiagos (vitaminai, fermentai) ir kt.

9

PAŠARŲ KLASIFIKACIJA

Stambieji Sultingieji (vandens 40–97 %)

Gyvuliniai nekoncentruotieji

Mineraliniai priedai

Kitos

2 pav. Pašarų klasifikacija

Stambieji pašarai Stambiaisiais pašarais laikomi tokie pašarai, kuriuose daugiau kaip 20 proc. ląstelienos

ir mažiau kaip 40 proc. vandens. Šių pašarų grupei priskiriami šienas, šiaudai, pelai ir kt. Šienas. Tai vienas iš pagrindinių tvartinio laikotarpio pašarų, naudojamų galvijams

šerti. Aukštos kokybės šiene yra daug energijos, proteinų, ląstelienos, neazotinių ekstraktinių medžiagų (cukraus ir krakmolo), mineralinių medžiagų ir kt. Duomenys pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė. Įvairių rūšių šieno maistingumas (1kg SM)

Apykaitos energija ir maisto

medžiagos

Šieno rūšys Raudonųjų

dobilų Raudonųjų dobilų

ir motiejukų Kultūrinių pievų

ir ganyklų Natūralių

pievų Apykaitos energija MJ/kg-1 8,64 8,25 8,38 8,22 Žalieji proteinai g kg-1 121,3 98,8 101,8 91,7 Žalieji riebalai g kg-1 26,4 23,1 24,8 23,2 Žalioji ląsteliena g kg-1 317,2 347,0 336,1 351,3 Žalieji pelenai g kg-1 67,7 62,4 63,3 68,4 Cukrus g kg-1 49,8 71,8 72,4 50,6 Karotinas mg kg-1 21,3 17,7 19,6 18,4 NEM g 467,4 468,7 474,4 465,4 Kalcis g kg-1 8,31 6,13 5,22 4,78 Fosforas g kg-1 2,23 2,20 2,29 2,38

Šienas svarbus fiziologiniu požiūriu. Jame esanti ląsteliena (mediena) svarbi galvijų

virškinimo trakto (didžiojo prieskrandžio) veiklai. Ypač svarbu, kad virškinimo procesuose šeriant geros kokybės šienu sparčiau gaminasi acto rūgštis, kuri turi įtakos pieno riebumo padidėjimui.

Šienas dažniausiai ruošiamas iš kultūrinių ir natūralių pievų bei ganyklų žolės, ariamoje žemėje sėjamų daugiamečių žolių ar jų mišinių.

Šieno pašarinė vertė, jo ėdamumas ir maisto medžiagų virškinamumas bei pasisavinimas priklauso nuo įvairių veiksnių: žolyno botaninės sudėties, pjaunamos žolės vegetacijos tarpsnio, pašarų paruošimo technologijos, žolynų tręšimo ir kt. (3 lentelė).

(ląstelienos 20–45 %, vandens 8–20 %)

medžiagos

Koncentruotieji (ne daugiau kaip 19 % ląstelienos ir 40 % vandens)

Augaliniai Gyvuliniai Kombinuotieji

10

3 lentelė. Augalų vegetacijos tarpsnio įtaka karvės pieno primilžiui šeriant skirtingu koncentratų kiekiu kg

Koncentratų kiekis racione proc. Pupinių augalų vegetacijos tarpsnis prieš žydėjimą pradėjus žydėti žydint peržydėjus

Primelžta pieno kg 20 36,2 30,9 26,1 23,6 37 37,8 31,4 28,4 25,2 54 39,6 35,1 30,1 29,4 71 39,1 35,1 29,2 31,5

Iš 3 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad daugiausiai (39,6 kg) pieno davė karvės,

kurių racione buvo 54 proc. koncentratų ir pupinių (ankštinių) augalų šieno, nupjauto prieš žydėjimą. Tačiau taikant koncentratinį šėrimo tipą reikia atsižvelgti į pieno savikainą. Taigi šiuo atveju reikėtų rekomenduoti mažesnį koncentruotų pašarų kiekį (37 proc.) šeriant šienu, nupjautu prieš žydėjimą.

Šieno maisto medžiagų nuostoliai priklauso nuo džiovinimo būdo. Tyrimais nustatyta, kad gaminant šieną didžiausi maisto medžiagų nuostoliai gaunami džiovinant kultūrinių pievų šieną ant žemės. Mažesni nuostoliai gaunami džiovinant šieną ant žaiginių. Geriausi rezultatai gauti šieną džiovinant aktyviąja ventiliacija (4 lentelė).

Rekomeduojama karvėms 100 kg masės duoti 1,5–2 kg šieno, prieaugliui nuo 7–15 mėn. amžiaus 3–10 kg šieno.

4 lentelė. Maisto medžiagų nuostoliai įvairiais būdais džiovintame kultūrinių pievų šiene proc.

Džiovinimo būdai Apykaitos energija MJ Žalieji proteinai proc. Karotinas proc. Džiovintas ant žemės 39 48 59 Džiovintas ant žaiginių 30 35 32 Džiovintas aktyviąja ventiliacija

21 23 24

Šiaudai. Tai šalutinis produktas, gaunamas nuimant miglinius (varpinius) ir pupinius

(ankštinius) javus. Šiaudų masė sudaro apie 70–100 proc. grūdų masės. Jų energinė vertė prilygsta 40–50 proc. grūdų turimos energijos.

Šiaudai naudojami kraikui ir pašarui. Tačiau šiaudai, ypač žieminių javų, nėra maistingi, nes juose daug ląstelienos, kuri sunkiai virškinama. Be to, ji dar trukdo pasisavinti visas maisto medžiagas bei mažina energinę pašaro vertę. Gyvulių šėrimui daugiausia naudojami vasarinių javų šiaudai: avižų, miežių ir kviečių, nes jie yra maistingesni, noriai gyvulių ėdami.

Pupinių javų šiaudai (virkščios) turi daugiau proteinų nei miglinių javų, tačiau jie dažnai būna apsikrėtę pelėsiais ir yra pavojingi gyvuliams. Šiaudų maisto medžiagų kiekis pateiktas 5 lentelėje.

5 lentelė. Šiaudų sudėtis

Šiaudų rūšis Kilograme šiaudų (85 proc. SM) yra: AE MJ Žaliųjų

proteinų g Žaliųjų riebalų

g Ląstelienos

g Kalcio

g Fosforo

g Avižiniai 5,6 46 15 340 3,3 1,0 Kvietiniai 4,8 35 13 364 2,1 0,6 Miežiniai 5,9 49 15 340 3,1 1,2 Ruginiai 5,0 36 13 390 2,4 0,8 Žirnių virkščios 5,5 80 17 293 7,3 2,5 Vikių ir avižų mišinys

5,3 66 15 334 5,2 1,4

Kvietiniai pelai 5,1 72 18 269 4,5 2,9

11

Pelai. Jie gaunami iškūlus ir išvalius javus. Įvairių augalų pelai susideda iš grūdų luobelių, lapelių, varpų nuotrupų, piktžolių sėklų ir kt. Pelų maistingumas yra didesnis negu šiaudų. Juose mažiau ląstelienos, daugiau proteinų (5 lentelė). Geriausi pelai yra avižiniai ir beakuočių miežių.

Pupinių javų peluose proteinų bei mineralinių medžiagų daugiau negu miglinių javų. Gyvuliams pelai šeriami tik geros kokybės.

Sultingieji pašarai

Sultingiesiems pašarams priklauso žalieji pašarai, silosas, šienainis, šakniavaisiai,

šakniagumbiai ir pramonės įmonių sultingos atliekos. Sultinguosiuose pašaruose yra 40–97 proc. vandens.

Žalieji pašarai. Jiems priskiriami natūraliose pievose, ganyklose augantys augalai bei ariamose dirvose auginami žieminiai rugiai ir rapsai, kukurūzai, avižų, vikių bei žirnių mišiniai ir kitos vienmetės žolės, nederlingose dirvose gali būti auginamos seradėlės. Taip pat kultūrinėse ganyklose augančios daugiametės žolės ir jų atolai, vienmetės žolės ir jų mišiniai, šakniavaisių lapai, daržovių atliekos ir kt. Žolė gyvuliams sušeriama ganant gyvulius arba nupjaunant.

Žalieji pašarai yra vandeningi, juose yra 80–90 proc. vandens. Jie lengvai virškinami ir įsisavinami, veikia dietiškai, skatina pieno sekreciją. Jaunos žolės sausosios medžiagos energinė vertė ir maistinių medžiagų kiekis esantis joje – panašus į koncentruotųjų pašarų, tačiau biologinė vertė didesnė. Žolėje daug provitamino A (karotino), vitaminų D, E ir kt. Joje gausu biologiškai aktyvių medžiagų.

Galvijai dažniausiai ganomi kultūrinėse ganyklose, nes jos daug derlingesnės nei natūralios pievos, kadangi jų žolynus sudaro geresnės miglinės ir pupinės žolės. Kultūrinių pievų ir ganyklų žolę galvijai noriai ėda, lengvai virškina ir gerai pasisavina jų maisto medžiagas. Daugiausia žolės karvės suėda, kai jos aukštis būna 10–15 cm. Labai produktyvios karvės per dieną gali suėsti net 80–90 kg žolės. Jei gera žolės botaninė sudėtis, iš karvės, neduodant koncentruotųjų pašarų, galima primelžti 15–18 kg pieno. Peraugusioje žolėje sausųjų medžiagų kiekis padidėja, tačiau maisto medžiagų įsisavinimas būna mažesnis. Tai priklauso nuo žolės vystymosi tarpsnio ir kt. veiksnių. Miglinių ir pupinių žolių kokybė bei maistingumas įvairiais augimo tarpsniais pateikiamas 6 ir 7 lentelėse.

6 lentelė. Miglinių žolių kokybė ir maistingumas įvairiais augimo tarpsniais 1 kg žolės g-1

Apykaitos energija ir maisto medžiagos

Vystymosi tarpsniai bamblėjimo plaukėjimo žydėjimo peržydėjus

Apykaitos energija MJ 1,90 2,20 2,71 2,93 Sausosios medžiagos 188 222 291 352 Virškinamieji proteinai 24,5 21,0 17,7 16,5 Žalieji proteinai 33,1 28,5 26,7 26,3 Žalieji riebalai 7,45 6,2 7,4 7,5 Žalioji ląsteliena 43,2 62,7 92,1 123,0 Žalieji pelenai 16,6 16,2 16,1 19,2 NEM 87,0 106,7 148,0 175,7 Makroelementai: kalcis

1,08

1,18

1,30

0,15

fosforas 0,73 0,68 0,68 0,69 natris 0,24 0,25 0,18 Mikroelementai mg: varis

1,28

1,22

1,39

1,58

cinkas 5,13 4,54 4,82 4,92 manganas 9,86 9,42 10,60 10,40 geležis 34,7 32,5 28,7 28,40

12

Apykaitos energija ir maisto medžiagos

Vystymosi tarpsniai bamblėjimo plaukėjimo žydėjimo peržydėjus

kobaltas 0,018 0,017 0,019 0,018 Aminorūgštys: lizinas

1,48

1,37

1,32

1,24

metioninas 0,54 10,48 0,43 0,38 cistinas 0,35 0,33 0,28 0,29 Karotinas mg 58,8 48,5 25,7 12,1

7 lentelė. Įvairių augimo tarpsnių pupinių žolių kokybė ir maistingumas 1 kg žolės g-1

Apykaitos energija ir maisto medžiagos

Vystymosi tarpsniai stiebui augant butonizacijos žydint peržydėjus

Apykaitos energija MJ 1,66 1,87 2,12 2,17 Sausosios medžiagos 160 184 224 279 Virškinamieji proteinai 29,0 26,9 23,2 21,6 Žalieji proteinai 38,8 36,7 34,9 32,2 Žalieji riebalai 7,02 6,92 7,05 7,60 Žalioji ląsteliena 28,8 43,4 62,3 93,2 Žalieji pelenai 16,2 15,7 16,4 16,3 NEM 69,1 84,5 103,7 126,0 Makroelementai: kalcis

2,58

2,80

3,11

3,26

fosforas 0,58 0,57 0,58 0,54 natris 0,11 0,10 0,09 0,10 Mikroelementai mg: varis

1,78

1,74

20,2

1,97

cinkas 5,58 5,48 5,32 5,26 manganas 8,32 8,96 9,44 7,89 geležis 47,6 46,5 35,7 33,8 Aminorūgštys: lizinas

2,05

1,95

1,85

1,71

metioninas 0,66 0,63 0,59 0,58 cistinas 0,53 0,18 0,47 0,47 Karotinas mg 51,8 49,8 32,9 26,0

Iš 6 ir 7 lentelėse pateiktų duomenų matyti, kad miglinės ir pupinės žolės turi gana

daug maistingų medžiagų. Atsižvelgiant į dirvožemio tipą, natūralioms ir kultūrinėms ganykloms

rekomenduojamos šios miglinės žolės: pašariniai motiejukai, tikrieji eraičinai, raudonieji eraičinai, pieviniai pašiaušėliai, beginklės dirsuolės, aukštosios avižuolės, nendriniai dryžučiai, pievinės miglės, daugiametės svidrės. Daugiametės pupinės žolės: raudonieji, baltieji, rausvieji dobilai, hibridinės liucernos, esparcetai ir kt.

Šakniavaisiai ir stiebagumbiai. Lietuvoje galvijai dažniausiai šeriami šakniavaisiais (pašariniais, cukriniais, puscukriniais runkeliais), rečiau pašarinėmis morkomis, pašariniais griežčiais bei stiebagumbiais (bulvėmis). Šakniavaisiuose gausu lengvai virškinamų bei turinčių įtaką pieno sekrecijai angliavandenių (sausoje medžiagoje) – cukraus (50–75 proc.), o bulvėse – krakmolo (70–72 proc.), tačiau mažai baltymų, riebalų ir kt. medžiagų (8 lentelė). Baltymuose yra amino rūgščių lizino ir triptofano, kurių nedaug būna miglinių javų grūduose. Šakniavaisių sausųjų medžiagų sudėtis panaši į koncentruotųjų pašarų. LVA Gyvulininkystės instituto tyrėjai atliko bandymus ir nustatė, kad karvių ir jų prieauglio racionuose šakniavaisiais galima pakeisti dalį brangių koncentruotųjų pašarų. Šeriant galvijus pašariniais runkeliais dėl jų minkštumo smulkinti nereikia, tačiau reikia gerai nuvalyti. Melžiamoms karvėms jų skiriama 1,0–1,5 kg vienam karvės duodamam kilogramui pieno.

13

8 lentelė. Šakniavaisių ir stiebagumbių 1 kg pašarinė vertė g-1 SM Apykaitos energija ir

maisto medžiagos Pašariniai runkeliai

Cukriniai runkeliai

Pašariniai griežčiai

Pašarinės morkos

Bulvės žalios šutintos

NEL (neto energija laktacijai) melžiamoms karvėms

7,56 7,57 7,88 7,71 8,44 7,56

AE (apykaitos energija) MJ: penimiems galvijams kiaulėms

11–12 12,5

12,56 13,0

12,4 13,0

12,15 10,29

13,08 11,86

11,99 14,98

Žalieji proteinai 77–85 62–68 111 93 96 98 Žalieji riebalai 7–8 3-6 81 1-16 4 5 Žalioji ląsteliena 64–66 54 101 92 27 29 Krakmolas 0 0 0 0 710 670 Cukrus 545–614 647–696 556 256 31–37 6

Šeriant karvėms puscukrinius ir cukrinius runkelius būtina gerai nuvalyti ir

susmulkinti. Juose yra daugiau maisto medžiagų negu pašariniuose runkeliuose. Puscukrinių runkelių norma karvių racionuose panaši kaip ir pašarinių.

Cukriniai runkeliai, palyginus su pašariniais ir puscukriniais, maistingesni (8 lentelė). Juos galima šerti karvėms ir jų prieaugliui. Melžiamoms karvėms jų galima duoti 0,5–0,8 kg vienam kilogramui pieno, tačiau ne daugiau kaip 15–20 kg per parą. Rekomenduojama juos sušerti per du kartus. Duodant cukrinių runkelių daugiau, pablogėja pašaro virškinamumas, maisto medžiagų pasisavinimas, dėl to mažėja karvių pieningumas, prastėja pieno kokybė.

Pašarinių griežčių karvėms galima duoti iki 25 kg per parą. Siekiant, kad pienas neįgytų specifinio prieskonio, jie sušeriami po melžimo, bet ne mažiau kaip likus 4–6 val. iki kito.

Pašarinėse morkose daug vitamino A provitamino karotino (980–120 mg/kg), jų galvijams reikia duoti tiek, kiek reikia racione karotino kiekiui optimizuoti.

Bulvės galvijams šeriamos rečiau negu kiaulėms. Nors jos yra vertingos, tačiau sudygusių ir pažaliavusių geriau nešerti dėl toksinio alkaloido – solanino. Rekomenduojama karvėms sušerti 12–5 kg, penimiems galvijams apie 20 kg per parą.

Silosas. Žodis „silosas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „siros“. Jis reiškia požeminį maisto sandėlį, kuriame nedaug oro. Literatūros šaltiniuose randama, kad jau 7 tūkst. m. pr. Kr. grūdai buvo laikomi tam tikroje "siloso duobėje", kurioje būdavo mažai oro. Nustatyta, kad 100–1500 m. pr. Kr. silosas jau buvo vartojamas Egipte. Be to, siloso duobių aptikta kasinėjant Kartaginos griuvėsius.

Siloso gamyba labiau domėtis pradėta 1800 metų pradžioje. Tada, kaip ir dabar, svarbiausia buvo greitai pripildyti siloso duobę, silosą gerai suslėgti ir uždengti, kad nepatektų oro. Paviršius buvo uždengiamas lentomis, o šios dar apiberiamos 50 cm žemių sluoksniu. Esant žemesnei nei 30 ºC temperatūrai, prasidėdavo fermentacija.

Silosas yra raugintas sultingasis pašaras, užkonservuotas pieno rūgštimi arba kita konservuojančia medžiaga. Jame išsilaiko beveik visos žolės savybės. Silosuoti žalius pašarus galima nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Geros kokybės silosas gali išsilaikyti kelerius metus. Taigi silosas yra vienas iš geriausių pašarų žiemos laikotarpiu.

Silosas gaminamas iš įvairių augalų žolės: kukurūzų, kultūrinių pievų ir ganyklų, dobilų, motiejukų, rapsų, vikių, avižų ir kt. Cheminė sudėtis pateikta 9 lentelėje.

9 lentelė. Siloso, pagaminto iš įvairių augalų, cheminė sudėtis ir maistingumas g kg-1

Apykaitos energija ir maisto medžiagos

Siloso rūšys Kukurūzų Kultūrinių pievų ir

ganyklų Dobilų ir motiejukų

žolės Vikių ir avižų

14

Apykaitos energija MJ 1,54 1,97 2,03 2,07 Sausosios medžiagos 164 232 238 228 Virškinamieji proteinai 9,91 18,4 20,9 19,8 Žalieji proteinai 17,7 27,9 31,8 28,3 Žalieji riebalai 5,1 8,9 8,5 9,0 Žalioji ląsteliena 12,7 18,7 18,8 18,6 NEM 69,8 95,5 98,5 95,4 Kalcis 1,02 1,51 2,12 1,94 Fosforas 0,40 0,56 0,64 0,54 Aminorūgštys: lizinas

0,48

1,17

1,58

0,91

histidinas 0,18 0,47 0,65 0,34 argininas 0,51 1,09 1,53 0,82 triptofanas 0,33 0,61 0,58 0,52 metioninas 0,26 0,56 0,70 0,42 cistinas 0,27 0,53 0,32 0,38 Karotinas mgkg-1 11,19 17,0 19,9 18,0

Siloso cheminę sudėtį, jo pašarinę vertę lemia augalai, iš kurių jis gaminamas, augalų

vegetacijos tarpsnis pjovimo metu, vytinimo trukmė, masės fermentacija ir kt. Fermentacijos sėkmę nustato siloso kokybės pagrindiniai rodikliai – pH, pieno ir sviesto rūgšties kiekiai, amoniakinio azoto kiekis ir kt. (10 lentelė).

10 lentelė. Gero siloso rodikliai sausoje medžiagoje

Sausųjų medžiagų proc. 25–30 Neapdorotų baltymų proc. 15–18 Neapdorotos ląstelienos proc. (nuo SM kiekio) 24–27 pH 3,7–4,5 Pieno rūgšties g kg-1 35–100 Acto rūgšties g kg-1 ne daugiau kaip 30 Sviesto rūgšties g kg-1 ne daugiau kaip 0,1 Laisvųjų rūgščių g kg-1 20–60 Cukraus g kg-1 daugiau kaip 30 Amoniako ir aminų (NH3-N) proc. (nuo tirpiųjų baltymų kiekio) ne daugiau kaip 33

Geros kokybės siloso melžiama karvė gali suėsti 30– 40 kg, penimas prieauglis 20– 30

kg. Prieauglį šerti silosu reikia pradėti nuo 3–4 mėn. amžiaus, tačiau sušeriamas šio pašaro kiekis neturėtų viršyti vieno trečdalio raciono sausųjų medžiagų kiekio. Rekomenduojama patikrinti siloso ėdamumą ir į lovius pridėti tiek, kad neliktų jo likučių, nes silosas greitai genda. Geriausia karves šerti silosu po melžimo, nes šeriant prieš – pienas gali įgyti specifinį šio pašaro kvapą.

Šienainis. Tai pašaras pagamintas iš susmulkintos (1,5– 3 cm), apvytintos iki 40– 60 proc. drėgnio žolės. Miglinės žolės silosui apvytinamos iki 40– 50 proc., o pupinės iki 60 proc. drėgnio. Pagal fizikines ir chemines savybes šienainis užima tarpinę vietą tarp siloso ir šieno (11, 12 lentelės). Palyginus su silosu ir šienu, šienainis yra maistingesnis, tačiau palyginus su silosu, šienainyje yra 3– 4 kartus mažiau organinių rūgščių. Be to, gaminant šienainį maisto medžiagų nuostoliai mažesni negu siloso ir šieno (10– 15 proc.).

Tyrimais nustatyta, kad geros kokybės šienainiu karvių racionuose galima pakeisti šieną ir brangius šakniavaisius. Be to, šienainio gamybos sąnaudos beveik dvigubai mažesnės negu šieno ir net 6 kartus – negu šakniavaisių. Melžiama karvė per parą suėda 20– 25 kg šienainio. Pagal Kleimionovą (1987) galvijų prieaugliui nuo 7 mėn. amžiaus į racionus galima pridėti 6– 8 kg geros kokybės šienainio, o nuo 10 mėn. – šią normą padidinti iki 10– 12 kg per parą. Gyvuliai šienainį noriai ėda.

15

11 lentelė. Šienainio, pagaminto iš įvairių augalų cheminė sudėtis ir maistingumas g kg-1 SM

Apykaitos energija ir maisto medžiagos

Šienainio rūšys dobilų liucernų dobilų ir motiejukų kultūrinių pievų žolės

Apykaitos energija MJ 4,38 5,01 4,12 4,08 Sausosios medžiagos 476 491 479 487 Virškinamieji proteinai 43,9 53,1 43,3 45,7 Žalieji proteinai 67,6 80,5 65,6 69,2 Žalieji riebalai 13,4 17,1 16,7 16,6 Žalioji ląsteliena 145 143 156 155 Žalieji pelenai 36,2 43,3 38,3 36,2 Neazotinės ekstraktinės medžiagos 214 207 202 210 Cukrus 27,6 22,4 32,8 28,9 Makroelementai: kalcis

5,57

7,27

3,79

3,27

fosforas 1,19 1,43 1,35 1,19 Mikroelementai mg kg-1: varis

5,19

3,99

3,31

3,39

cinkas 15,3 10,6 11,8 13,8 manganas 24,5 15,5 16,1 28,6 kobaltas 0,042 0,042 0,039 0,039 Aminorūgštys: lizinas

3,18

4,57

3,00

2,93

metioninas + cistinas 2,11 2,78 1,68 2,70 12 lentelė. Vidutinis pagaminto pašaro maistingumas g kg-1 SM

Apykaitos energija ir maisto medžiagos Silosas Šienainis Šienas Apykaitos energija MJ 1,54–2,07 4,12–5,01 6,9–7,95 Virškinamieji proteinai 9,91–20,9 43,3–53,1 81,2–91,0 Žalieji proteinai 17,7–31,8 65,6–80,5 116–130 Žalieji riebalai 5,1–9,0 13,4–17,1 22,0–26,0 Žalioji ląsteliena 56,7–81,0 143–156 273–305

Gyvūniniai pašarai

Priklausomai nuo sausųjų medžiagų kiekio, gyvūniniai pašarai skirstomi į

nekoncentruotus (krekenos, natūralus pienas, separuotas pienas ir kt.) ir koncentruotus (separuoto pieno milteliai, žuvų miltai ir kt.).

Galvijininkystėje krekenos, natūralus ir separuotas pienas naudojamas veršelių girdymui pirmuosius 2–4 mėn. nuo jų gimimo. Kiti pašarai dažniausiai naudojami kiaulių šėrimui.

Pieno biologinė vertė yra labai gera. Jo baltymai yra vienas svarbiausių kokybinių rodiklių. Baltymuose yra visos organizmui būtinos aminorūgštys: lizinas, metioninas, treoninas, triptofanas ir kt. Pieno riebaluose yra svarbios nesočios riebalų rūgštys: linolio, linoleno, arachidono ir kt. Pieno riebaluose yra juose tirpstančių vitaminų (A, D, E) ir vandenyje tirpstančių – B grupės ir C vitaminų. Be minėtų medžiagų, piene yra mineralinių ir kt. medžiagų (13 lentelė).

Priklausomai nuo amžiaus, rekomenduojama veršeliams per parą sugirdyti 6–4 kg natūralaus ir 6–2 kg separuoto pieno.

16

13 lentelė. Gyvūninių pašarų maistingumas Pašarai Kilograme natūralaus drėgnio pašarų

AE, MJ

Sausųjų medž. g

Ž. proteinų

g

Viršk. proteinų g

Kalcio g

Fosforo g

Kalio g

Natrio g

Krekenos 3,13 145 52 49 1,3 1,0 1,3 0,9 Natūralus pienas

2,52 126 40 34 1,2 1,0 1,59 0,67

Separuotas pienas

1,31 90 37 30 0,8 1,1 1,8 0,60

Išrūgos 0,94 59 10 8 0,5 - 1,87 0,4 Pasukos 1,48 95 38 34 1,2 1,1 0,7 1,0 Separuoto pieno miltai

12,60 941 344 268 10,7 8,9 - -

Žuvų miltai 11,08 926 666 545 53,6 2,97 1,72 11,3 Kraujo miltai 12,44 900 675 527 16,5 31,0 14,0 74 Mėsos miltai 11,98 900 561 516 61,0 31,0 5,8 10,1 Mėsos ir kaulų miltai

8,63 900 401 341 143 74 14,0 7,3

Koncentruotieji pašarai

Koncentruotuosiuose pašaruose yra ne daugiau kaip 19 proc. ląstelienos ir 40 proc. vandens. Koncentruotieji pašarai yra pakankamai maistingi. Jais dažniausiai papildomi galvijų racionai.

Gyvuliams šerti ūkiuose auginami miglinių (varpinių) javų grūdai ir pupinių (ankštinių) augalų sėklos. Dėl savo cheminės sudėties šie koncentruotieji pašarai (ypač miglinių javų) grūdai yra niekuo nepakeičiamas pašaras galvijų racionuose. Jų sausosiose medžiagose yra daug energijos ir maisto medžiagų, todėl pašariniai grūdai panaudojami galvijų racionams pagal energiją, proteinus bei kitas medžiagas suderinti. Vien ūkyje išaugintų pašarų nepakanka gyvulių aprūpinimui baltymais, todėl tenka pirkti brangius baltymingus pašarus: sojų, rapsų, saulėgrąžų rupinius ar išspaudas bei AB „Grūdai“ pagamintus visaverčius kombinuotuosius pašarus. Tačiau racionaliai naudojant ūkyje išaugintus pašarus galima pasiekti gausų galvijų produktyvumą bei sumažinti produkcijos savikainą.

Miglinių javų grūdai. Žmonėms labai svarbūs duoniniai grūdai, o gyvūnams pašariniai. Grūdų sausosiose medžiagose yra nemaži apykaitos energijos (AE) ir maisto medžiagų kiekiai. Dėl šių priežasčių miglinių javų grūdai yra nepakeičiamas koncentruotasis pašaras galvijams ir kitiems žemės ūkio gyvūnams.

Miglinių javų grūduose mažiau proteinų (10–14 proc.) bei nepakeičiamųjų amino rūgščių lizino ir metionino, tačiau daug angliavandenių (krakmolo ir cukraus), jie yra svarbus organizmo energijos šaltinis.

Grūdai šeriami rupiai sumalti (1,0–1,8 mm dalelėmis) arba traiškyti. Labiausiai tinka nuo 2,5 iki 3,0 mm stambumo traiškyti grūdai. Iš tokio stambumo traiškytų grūdų gyvūnai geriausiai pasisavina juose esančias maisto medžiagas. Grūdų maistingumas ir optimalūs kiekiai pateikti 14 ir 15 lentelėse.

14 lentelė. Miglinių javų grūdų 1 kg pašarinė vertė g-1 SM

Apykaitos energija ir maisto medžiagos

Kviečiai Kvietrugiai Rugiai Miežiai Avižos Kukurūzai

NEL (neto energija laktacijai) melžiamoms karvėms MJ

7,49 7,32 7,47 7,18 6,13 7,38

AE (apykaitos energija) MJ: galvijams 11,77 11,55 11,71 11,38 10,10 11,70

17

Apykaitos energija ir maisto medžiagos

Kviečiai Kvietrugiai Rugiai Miežiai Avižos Kukurūzai

kiaulėms 13,81 13,66 13,51 12,71 11,20 14,08 Žalieji proteinai 121 128 99 105 106 93 Žalieji riebalai 18 16 16 20 47 40 Žalioji ląsteliena 26 25 24 46 102 23 Krakmolas 556 562 555 518 395 595 Cukrus 48 36 61 35 17 32

15 lentelė. Optimalūs miglinių javų grūdų kiekiai įvairių gyvūnų kombinuotuose pašaruose

proc. Gyvūnai Kviečiai Kvietrugiai Miežiai Avižos Kukurūzai Rugiai Galvijai 6–12 mėn. 50 40 50 40 40 30 Karvės 50 40 50 40 30 30 Kiaulės: paršeliai žindukliai 70 20 50 30 30 15 penimiai 70 40 80 40 30–50 30 prieauglis veislei 60 40 90 60 – 30 paršavedės, kuiliai 50 30 90 60 – 30

Pupinių augalų sėklos. Jose gausu proteinų, kuriuose yra beveik visos nepakeičiamos

amino rūgštys, riebalų rūgštys bei vitaminai ir mineralinės medžiagos. Šios medžiagos nulemia grūdų visavertiškumą, todėl sėklos vertingos tiek gaminant visaverčius pašarus pramoniniu būdu, tiek ir įterpiant į vietinius – išaugintus ūkiuose pašarus. Proteinų kiekis, esantis skirtingų pupinių augalų sėklose, pateiktas 16 lentelėje.

Pupiniai augalai, auginant mišiniuose su migliniais, dėl kietesnių pastarųjų stiebų neišgula, gaunami didesni derliai bei mažesnė savikaina.

Ūkininkams rekomenduojama auginti kuo daugiau pupinių augalų, reikalingų proteinų kiekiui racionuose papildyti.

16 lentelė. Pupinių augalų sėklų 1 kg pašarinė vertė g-1

Apykaitos energija ir maisto medžiagos Pašarinės pupos

Žirniai Lubinai Vikiai Sojų pupelės

NEL (neto energija laktacijai) melžiamoms karvėms, MJ

7,85 7,51 8,95 7,98 8,71

AE (apykaitos energija) MJ: galvijams 11,99 11,61 14,31 12,73 13,97 Žalieji proteinai 262,0 221 293 256 350 Žalieji riebalai 14 13 50 14 179 Žalioji ląsteliena 78 59 143 56 55 Krakmolas 371 421 89 251 54 Cukrus 36 54 48 36 77

Nors atrajotojams, turintiems daugiakamerinius skrandžius, reikia mažiau baltymingo pašaro nei gyvūnams su vienkameriniu skrandžiu, tačiau pašarų daviniai su baltyminiais priedais geriau įsisavinami.

Atrajojantiems galvijams pigiausi baltymingi priedai yra pupiniai augalai – ypač tradiciniai ir netradiciniai, auginami Lietuvos sąlygomis. Tai pupiniai augalai, daugiametės ir vienmetės žolės.

Pupiniai augalai. Pupiniuose augaluose yra daug daugiau baltymų nei kituose augaluose. Iš pupinių augalų Lietuvoje daugiausia auginami žirniai, pupos, vikiai ir lubinai. Pupiniai augalai daug baltymų turi sėklose, baltymingos ir jų vegetatyvinės dalys. Kai kurių pupinių augalų baltymingumas yra nuo 20 iki 40 %. Juose daug vertingų amino rūgščių, kurių

18

nėra kituose augaluose. Pupiniai augalai – pagrindinis baltymų šaltinis gyvuliams. Iš pupinių augalų gyvuliams ruošiami koncentruotieji, žalieji ir stambieji pašarai.

Pupinius augalus vertinga auginti ūkiuose. Jie didina dirvožemio derlingumą. Jų šaknys plačiai išsikeroja ir dažnai pasiekia gilesnius dirvožemio sluoksnius ir iš jų ima maisto medžiagas. Po jų auginami kiti augalai taip pat gali iš gilesnių sluoksnių imti maisto medžiagas, nes jų šaknys lengvai skverbiasi gilyn supuvusių ankštinių augalų šaknų kanalais.

Pupinių augalų šaknys didina dirvožemio organinės masės kiekį. Ant jų gyvenančios gumbelinės bakterijos kaupia oro azotą, dėl to po jų mažiau reikia azoto trąšų. Gausi lapija gerai uždengia dirvą, todėl susidaro geresnė, puri, trupininė jos struktūra. Pupiniai augalai – geras priešsėlis kitiems augalams.

Žirniai (Pisum l.) yra labai geras pašaras galvijams. 1 kg yra apie 1,17 pašarinio vieneto, 180–240 g virškinamųjų proteinų, 12,5 g lizino, 1,7 g metionino, 0,2 g cistino, 1,5 g triptofano.

Žirniai tinka visų rūšių gyvuliams. Priklausomai nuo gyvulių rūšies, jie galėtų sudaryti iki 20 % koncentruotų pašarų davinio. Ypač teigiamai veikia kiaulieną. Kiaulių, šertų žirnių priedu, lašiniai būna kieti, grūdėti.

Žirniai – anksti sėjami pupiniai javai. Vegetacijos periodas priklauso nuo rūšies, veislės, auginimo sąlygų ir būna nuo 60 iki 130 dienų.

Žirnių sėklos dygsta 1–2 oC temperatūroje. Didesnis derlius gaunamas, kai optimalus dirvos drėgnumas – 70–80 %.

Žirnių yra kelios rūšys. Iš jų dažniausiai sėjami valgomieji, arba sėjamieji (Pisum Sativum L.), ir pašariniai (Pisum arvense L.)

Sėjamieji valgomieji žirniai tinka maistui ir pašarui, pašariniai – tik pašarui, dažniausiai žaliajai masei.

Pašariniai žirniai vertingi tuo, kad juos galima auginti skurdesnėse smėlio dirvose, jie dažniausiai vėlyvi, ir daugelio veislių sėklos bręsta ne vienu metu.

Vegetacijos pradžioje intensyviai vystosi šaknų sistema ir labai lėtai auga antžeminė dalis. Tuo metu žirnius labai alina piktžolės. Gumbeliai ant šaknų pradeda formuotis 5–8 lapų tarpsniu (1,5–2 savaitės nuo augimo pradžios). Sparčiausiai auga nuo žydėjimo iki brendimo pradžios.

Atsižvelgiant į žirnių biologines ir ūkines savybes, gali būti naudojamos atitinkamos žirnių veislės, planuojama pagrindinė ir šalutinė produkcijos dalis gyvulių šėrimui. Nespecializuoti ūkiai augindami pupinius augalus daro daug klaidų, todėl papildomai pateikiame informaciją apie pupinių augalų kai kurias biologines savybes ir būtinas agrotechnines sąlygas.

Valgomieji žirniai, kurių antrinė žaliava naudojama pašarui. 'Delta' – pusiau belapių žirnių veislė. Vidutinis derlingumas – 4,7 t ha-1. Grūduose

randama iki 24,7 % baltymų. Augalai išauga 61 – 84 cm aukščio. Atsparumas išgulimui įvertintas vidutiniškai 3,6 balo. Veislė atspari savaiminiam sėklų išbyrėjimui lauke, ankstyva. Jos vegetacijos periodas trunka vidutiniškai 87 dienas. Ligoms ir kenkėjams palyginus atspari.

'Erbi' – pusiau belapių žirnių veislė. Vidutinis derlingumas – 4,5 t ha-1. Grūdai stambūs, 1000 jų sveria iki 296 gramų, baltymų randama iki 26,6 %. Augalai išaugina vidutiniškai 70 cm virkščias, atsparumas išgulimui įvertintas 3,3 balo. Atsparumas grūdų išbyrėjimui iš ankščių didelis. Veislė vidutinio ankstyvumo, vegetacijos trukmė – 82–101 dienos, atspari ligoms.

'Grafila' – pusiau belapių žirnių veislė. Vidutinis derlingumas – 4,2 t ha-1. Grūdai stambūs, 1000 jų masė 262 – 300 gramų. Juose randama iki 25,8 % baltymų. Augalai išaugina vidutiniškai 81 cm virkščias, atsparumas išgulimui įvertintas 3,7 balo. Veislė atspari gūdų išbyrėjimui ir ligoms. Vegetacijos trukmė 76–104 dienos.

'Profi' – pusiau belapių žirnių veislė. Vidutinis derlingumas – 4,1 t ha-1 grūdų. Grūduose randama 20,2–25,8 % baltymų. Atsparumas išgulimui – 3,6 balo, vertinant pagal 5

19

balų skalę. Veislė atspari savaiminiam sėklų išbyrėjimui, ankstyva. Jos vegetacija trunka vidutiniškai 96 dienas. Ją mažai pažeidžia ligos ir kenkėjai.

'Sobel' – pusiau belapių žirnių veislė. Vidutinis derlingumas – 4,2 t ha-1. Baltymų grūduose – iki 26,5 %. Augalai išaugina trumpas virkščias, vidutiniškai 55 cm, atsparumas išgulimui įvertintas 3,4 balo. Veislė atspari sėklų išbyrėjimui ir ligoms. Vidutinė vegetacijos trukmė – 90 dienų. 'Karita' – pusiau belapių žirnių veislė. Vidutinis derlingumas – 3,9 t ha-1. Grūduose yra iki 21,3 % baltymų. Vegetacijos trukmė 87 dienos. Jautrumas išgulimui įvertintas 4 (pagal 9 balų sistemą), o grūdų išbyrėjimui iš ankščių – 2 balai. 'Odalett' – pusiau belapių žirnių veislė. Vidutinis derlingumas – 3,8 t ha-1. Grūduose yra 22 % baltymų. Jautrumas išgulimui įvertintas 6, o grūdų išbyrėjimui iš ankščių – 2 balais. Ši veislė vėlyva, jos vegetacijos periodas 94 dienos.

Pašariniai žirniai. Lietuvoje pripažintos tinkamos auginti pašarui šios žirnių veislės: 'Rainiai', 'IP-5', 'Kiblukai', 'Greitieji', 'Ilgiai', 'Livioleta'. 'IP-5' veislės žirniams būdingas intensyvesnis pradinis augimas, todėl geriau nustelbia piktžoles.

Žirnių 'Rainiai' stiebai išauga iki 90–120 cm, o lietingais metais iki 150–200 cm ilgio. Sėklos smulkios, pilkai ovalios, taškuotos. Šie žirniai gerai dera ir lengvose žemėse. Vidutinis sėklų derlius – 4,3, o žaliosios masės – 55,0 t ha-1.

'IP-5' subręsta anksčiau už žirnių veislę 'Rainiai'. Normaliais metais vegetacija trunka 94 dienas, o žalioji masė užauga per 44 dienas. Žirnių stiebai užauga 150 ir daugiau centimetrų. Teigiama savybė, kad iš pradžių auga ir vystosi greičiau nei kitos veislės. Žiedai raudonai violetiniai, stambūs. Sėklos geltonai rudos su tamsiais taškeliais, margos. Gerai auga įvairiose dirvose. Priklausomai nuo dirvožemio tipo sėklų derlius būna 2,4–2,7 t ha-1, derlingose dirvose – apie 4 t ha-1, o žaliosios masės derlius – 34,0 t ha-1.

'Ilgiai' yra vertingesni už veislę 'Rainiai'. Šios veislės žirnių sėklos yra baltos spalvos. Vidutinis sėklų derlius – 4,13, o žaliosios masės – 86,5 t ha-1. Atsparumas sėklų išbyrėjimui yra 8, išgulimui – 5,5 balo. Vidutinis stiebo aukštis 93 cm, vegetacijos periodas – 94 dienos.

'Livioleta' – ši veislė sukurta Vokietijoje. Iš jos gaunama vidutiniškai 5,43 t ha-1 sausųjų medžiagų, arba 0,5 t ha-1 (10,1 %) daugiau nei veislės 'Greitieji'. Grūdų vidutiniškai prikuliama 2,14 t ha-1. Didžiausi derliai Šilutės stotyje gauti: sausųjų medžiagų – 9,45 t ha-1 ir grūdų – 3,5 t ha-1. Augalai vidutiniškai užauga 86 cm aukščio. Jų atsparumas išgulimui įvertintas 5, o sėklų išbyrėjimui – 7,3 balo. Vidutinis baltymų kiekis sausojoje medžiagoje sudarė 16,7 %, o grūduose 26,4 %. 'Livioleta', veislės žirnių žaliosios masės vegetacijos periodas 62, o grūdų – 92 dienos. Šios veislės žirnių vidutinis vegetacijos periodas yra penkiomis dienomis ilgesnis už 'Greitieji' veislės žirnių.

Žirniams auginti geriausiai tinka vidutinio sunkumo priemolio ir kalkingi priesmėliai, kuriuose daug fosforo, kalio ir kalcio. Tokių dirvų daugiausia yra Rytų Lietuvoje. Žirniai blogai auga lengvose smėlio, rūgščiose dirvose. Prastai dera ir ilgai nesubręsta supuolusiose molingose dirvose. Palankiomis oro sąlygomis jie neblogai uždera ir šiaurinių respublikos rajonų sunkiose priemolio dirvose, jeigu jos geros struktūros. Kalvoto reljefo sunkios granuliometrinės sudėties supuolančiose, sunkaus priemolio ir molio dirvose žirniai auga blogiau.

Žirniams netinka gausiai patręštos mėšlu ir azoto trąšomis dirvos. Jose žirniai ilgai auga, išgula ir menkai dera. Jauną žirnių pasėlį labai stelbia piktžolės, todėl piktžolėtose dirvose jų sėti neverta.

Dažniausiai žirniai auginami vasarinių javų sėjomainos lauke. Geriausi žirnių priešsėliai – kaupiamieji augalai ir organinėmis trąšomis tręšti žiemkenčiai. Tačiau sėjomainoje dažniausiai žirniai sėjami tarp dviejų varpinių javų, taigi priešsėlis jiems būna vasariniai arba žieminiai javai. Žirniai neatsėliuojami, nes tokius labai puola ligos ir kenkėjai. Geriausia, kai į tą patį lauką grįžta ne anksčiau kaip po 5–6 metų.

20

Tinkamiausias priešsėlis – žiemkenčiai ir kaupiamieji augalai (bulvės, šakniavaisiai, kukurūzai ir kiti). Toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės auginami žirniai užsikrečia ligomis (fuzarioze), juos greičiau pažeidžia kenkėjai (straubliukai, vaisėdžiai, nematodos). Nepatartina žirnių sėti šalia dobilų, nes pastaruosiuose žiemoja straubliukai. Jei žirniai nepiktžolėti, gali būti geras priešsėlis kitiems augalams. Todėl geriau parinkti tokią sėjomainą, kad žirniai augtų tarp varpinių javų ir kaupiamųjų augalų. Ankstyvų veislių žirniai sėjami į pūdymus. Jie labai geras žiemkenčių priešsėlis.

Pusiau belapiai žirniai gerokai derlingesni negu ilgastiebiai. Žirniai dažnai subręsta nevienodu laiku, dėl to pasunkėja derliaus nuėmimas.

Žirniams daugiausia maisto medžiagų reikia nuo butonizacijos iki žydėjimo pabaigos, todėl fosforo ir kalio trąšas reikia išberti rudenį. Tai pagerina augalų vystymąsi ir sustiprina azotą fiksuojančių bakterijų veiklą. Dažniausiai tręšiama 40 kg ha-1 P2O5 ir 60 kg ha-1 K2O. Jei sudygę žirniai silpnai auga, naudinga patręšti amonio salietra (iki 30 kg ha-1 v. m.).

Žirnius geriausia sėti anksti pavasarį su ankstyvaisiais javais. Jie mėgsta drėgmę, atsparūs šalnoms. Pavėluotai pasėjus, labai sumažėja derlius (labiau nei kitų javų). Ypač svarbu anksti pasėti, kai pavasaris sausas. Vėliau pasėjus, pasėliai daugiau nukenčia nuo kenkėjų, be to, nevienodai bręsta.

Sėjami 15 cm tarpueiliais. Stambiasėklių veislių optimali sėklos norma – 0,8–0,9 mln ha-1 sėklų, arba 200–240 kg ha-1, smulkiasėklių – 1 mln ha-1, arba 120 – 150 kg ha-1.

Mišiniuose sunkiose ir vidutinio sunkumo dirvose turėtų būti sėjama 80 kg žirnių ir 120 kg avižų ar miežių. Lengvose dirvose ankštinių ir vasarinių augalų santykis turėtų būti 1:1, arba 100+100 kg ha-1.

Žirniai dažniausiai sėjami sumaišyti su miežiais ar su avižomis. Žirnių ir miežių santykis turėtų būti 1:3. Toks mišinys neišgula (jei neišgula gryni miežiai), o derlius būna didesnis negu pasėjus atskirai, tačiau žirnių–miežių mišiniai tik lietingais metais yra pranašesni negu gryni žirniai.

Žirnių sėklos stambesnės negu miežių ar avižų, todėl ir sėti juos reikia giliau. Sėjos gylis priklauso nuo dirvos granuliometrinės sudėties ir oro. Jei pavasaris sausas, sėjama iki 8 cm, jei vėsus ir drėgnas, - iki 5–6 cm, o sunkiose dirvose – iki 4–5. Anksčiau sėjamų smulkiasėklių veislių sėklos įterpiamos sekliau – 1–2 cm.

Žaliosios masės žirnių ir miglinių augalų derlius naudojamas nuo žydėjimo pradžios iki apatinių ankščių pieninės ir vaškinės brandos. Grūdams nuimami, kai paruduoja 80–90 % žirnių ankščių.

Geriausiai sandėliuojami ne didesnio kaip 14 % drėgnumo. Pašarinės pupos (Vicia faba L.). Pupose yra apie 30, o žaliojoje masėje – apie 21 %

žaliųjų proteinų. Viename kg yra apie 12,0 MJ apykaitinės energijos. Pupų sėklos baltymingesnės už žirnius bei vikius, tik ne tokios baltymingos kaip lubinai. Tačiau pupų derlius dvigubai ar net trigubai didesnis negu lubinų, jos dažniausiai geriau dera už kitus pupinius javus.

Pašarui gali būti naudojamos stambiasėklės daržo pupos ar smulkiasėklės pašarinės pupos. Smulkiasėklių pupų miltuose ląstelienos būna beveik du kartus daugiau nei stambiasėklėse. Pupos, kaip maistiniai augalai, buvo auginami Senovės Romoje.

Pupos dirvoje sukaupia apie 200–240 kg azoto veikliosios medžiagos. Iš 1 ha galima gauti 4954,5 p. v., 1027,6 kg virškinamųjų proteinų ir 818,4 kg amino

rūgščių. Pupos yra nepakeičiamas baltyminis pašaras gyvuliams. Vokietijoje melžiamoms

karvėms rekomenduojama jų duoti iki 2 kg, penimiems galvijams – iki 1 kg, Švedijoje melžiamoms karvėms – iki 2,8 kg. Šveicarijoje rekomenduojama melžiamas karves šerti koncentruotu mišiniu, sudarytu iš 50 % pašarinių pupų, 35 % kviečių ir 15 % avižų. Pupų kūlenas ir stiebus siūloma silosuoti su daug vandens turinčiais migliniais augalais.

21

Pašarinės pupos – šilumai nereiklūs augalai. Sėklos dygsta 3–4 oC temperatūroje, bet tinkamiausia dygimo temperatūra yra 5–6 oC. Daigai pakenčia pavasarines šalnas iki – 6 oC, bet rudeninėms šalnoms pupos jautrios.

Pupų miltai tinka karvėms, ypač prieaugliui, tik juos reikia maišyti su miežiniais miltais. Jų baltymus gyvuliai pasisavina geriau nei miežių ir avižų.

Veislės. Yra pašarinių pupų veislės: 'Aušra', 'Kupa', 'Ada' ir 'Scirocco'. 'Aušra'. Šios veislės pupos mažai skiriasi nuo kitų veislių. Stiebas – nuo 80 iki 150 cm

aukščio, nesišakoja. Lapai rombiškai elipsiški. Žiedai balti su tamsiomis dėmelėmis. Ant augalo būna 10–18 žiedynų. Ankštys 6,5–8 cm ilgio ir 1,5–1,7 cm pločio. Sėklos 1,1–1,2 cm ilgio, 0,8–0,9 cm storio, gelsvai rusvo atspalvio. 1000 sėklų sveria 450–500 g. Vegetacijos periodas 107–115 dienų. Sėklų derlius – 3,13 t ha-1, žaliosios masės – 39 t ha-1.

'Kupa'. Derlinga, gana ankstyva. Stiebo aukštis 100–130 cm. Žiedai balti su juodomis dėmelėmis. Ant stiebo būna 9–15 žiedynų po 10–15 žiedų. Augalas išaugina 10–12 tamsiai rudų, 1,5–1,8 cm pločio ir 5,5–5,6 cm ilgio ankščių. Sėklos šviesiai rudos. 1000 sėklų svoris – 500–540 g. Tinka auginti sėklai ir žaliajai masei. Sėklų derlius – 3,67 t ha-1, žaliosios masės – 36,3 t ha-1.

'Ada'. Nepriklausomai nuo meteorologinių sąlygų visais metais užaugina gerą sėklų derlių. Lietuvoje pati atspariausia bakterinėms ligoms, mažiau besišakojanti nei kitos pašarinių pupų veislės. Aukštis – 100–110 cm. Žiedai balti su juodomis dėmelėmis. Ankštys tamsiai rudos, 1,5–1,8 cm pločio ir 5,5–6,6 cm ilgio. Vidutiniškai ant vieno augalo užauga 8–11 ankščių. 1000 sėklų sveria 430–480 g. Tinka auginti sėklai ir žaliajai masei. Sėklų derlius – 3,83 t ha-1, žaliosios masės derlius – 42 t ha-1.

'Scirocco'. Derlinga, atspari ligoms ir išgulimui veislė. Augalai 98–117 cm aukščio, masyvūs. Žiedai balti su juodomis dėmelėmis. Sėklos gelsvai rusvos, stambios. 1000 sėklų sveria 486–540 g. Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, vegetacijos periodas – 97–110 dienų. Tinka auginti tik sėklai, sėklų derlius – 4,12 t ha-1.

Pašarinėms pupoms tinka rišlūs, drėgmę sulaikantys priemolio ir molio dirvožemiai. Dirvos neturi būti supuolusios. Pupos gerai auga ir neblogai dera purioje, gerai įtręštoje žemėje. Jeigu derlingos priesmėlio dirvos slūgso ant molingo podirvio, o vasarą drėgmės netrūksta, čia galima gauti gerą pupų sėklų derlių. Tačiau sausais metais tokiose dirvose pupų derlius apie 30 % mažesnis negu žirnių, todėl priesmėliuose jų geriau neauginti. Netinka pašarinėms pupoms ir rūgščios bei kalvotos dirvos. Rūgščiose dirvose prastai vystosi gumbelinės bakterijos, mažai užauga ankščių, todėl gaunamas menkas grūdų derlius. Jei nėra geresnių žemių, rūgščias dirvas pupoms reikia pakalkinti ir gerai patręšti.

Pupoms tinkamiausi mažo rūgštingumo arba neutralios reakcijos dirvožemiai (pH 6,5 – 7,0).

Kalvotose dirvose pupų pasėliai išretėja. Kalvos viršūnėje, kur trūksta drėgmės, pupos rečiau sudygsta ir blogiau auga negu šlaituose ir papėdėje, taip pat nevienodai ir bręsta: kai kalvos viršūnėje jos byra, pakalnėje augalai būna dar visai žali. Netinka pupoms ir šaltiniuotos dirvos.

Pupos labai jautrios dirvos nelygumams. Net ir lygioje, bet nevienodai patręštoje dirvoje ar lomelėse pupų pasėlis nevienodai bręsta. Netinka joms naujai drenuotos dirvos ir tos, kur gruntinis vanduo negiliai. Taigi pupoms reikia parinkti priemolio ir molio lygias, neužmirkusias, nepiktžolėtas ir nerūgščias dirvas. Ten, kur gerai auga žieminiai kviečiai, miežiai, dobilai, runkeliai, dera ir pupos.

Geriausiai uždera pašarinės pupos sėjant po kaupiamųjų augalų ir mėšlu patręštų žiemkenčių. Netinka sėti rūgščiose ir smėlio dirvose, taip pat po žieminių rugių, avižų, dobilų bei kitų pupinių augalų. Pupas reikėtų sėti į tą patį lauką ne anksčiau kaip po 4–6 metų.

Optimalus tręšimas – po 60 kg fosforo ir kalio trąšų veikliosios medžiagos 1 ha. Pupas reikėtų sėti anksti pavasarį, kai tik pradžiūsta dirva. Pašarines pupas geriausia

sėti eiliniu būdu 15 cm tarpueiliais. Piktžolėtose dirvose tenka sėti plačiaeiliu būdu ir purenant tarpueilius. Sėjant mišiniuose su avižomis, žirniais bei vikiais gali būti naudojamas toks sėklų

22

santykis į hektarą: po 1000 kg pupų ir avižų bei 50 kg žirnių bei vikių. Tokį pašarų mišinį gyvuliai ėda daug geriau nei vienos rūšies augalus.

Pupos įterpiamos į vidutinio sunkumo dirvą 5–6 cm, o lengvose 6–8 cm. Anksti pasėtos pupos subręsta rugpjūčio antroje pusėje. Derlius nuimamas kombainu

sudžiūvus lapams ir pradėjus ruduoti stiebams, kai subręsta 90 % ankščių. Lietingos vasaros metu tikslinga pupas desikuoti arba defoliuoti. Sandėliuoti ne didesnio kaip 14 % drėgnumo sėklas.

Vidutinio drėgnumo dirvožemiuose galima gauti 7–8 tonas pašarinių pupų ir 50–60 t ha-1 žaliosios masės.

Lubinai (Lupinus L.). Lubinai yra vieni iš baltymingiausių augalų Lietuvoje. Lubinų sėklose būna iki 40–45 % proteinų, o išdžiovintoje žaliojoje pašarinių lubinų masėje – iki 18–23 %. Pagal nepakeičiamų amino rūgščių kiekį nealkaloidiniai lubinai gali pakeisti ir sojų rupinius. Iš vieno ha gaunama apie 1,8 t grūdų, 2556 p. v., 7242 v. p., iš jų 639, 7 kg amino rūgščių, iki 350 cnt žaliosios masės. Gyvuliams šerti rekomenduojama naudoti lubinus, kuriuose yra ne daugiau kaip 0,1–0,2 % alkaloidų. Karvėms lubinų galima duoti daugiau nei kitiems gyvuliams (iki 2,5 kg), tačiau vidutinio produktyvumo karvėms baltymų perteklius nereikalingas.

Ilgą laiką lubinai buvo auginami tik žaliajai trąšai. Ant jų šaknų gyvenančios gumbelinės bakterijos kaupia oro azotą, todėl jie gerai auga ir nederlingose dirvose. Jos vieno ha plote sukaupia apie 18–200 kg azoto, tai prilygsta 36–40 t mėšlo. Tvirtos, giliai į dirvą įsiskverbiančios lubinų šaknys paima sunkiai tirpstančius fosforo junginius ir juos palieka ariamajame sluoksnyje. Vandenį lubinai taip pat gali pasiimti iš gilesnių dirvos sluoksnių. Tai vieni iš derlingiausių augalų lengvose dirvose ir nepakeičiama trąša smėlio dirvožemiuose.

Geltonžiedžių lubinų žydėjimo trukmė esant sausai ir karštai vasarai tęsiasi 5–8 dienas, o lietingos vasaros metu – apie 1 mėnesį. Vegetacijos periodas, priklausomai nuo oro ir dirvos sąlygų, tęsiasi 110–150 dienų. Kuo drėgnesnė vasara, tuo vegetacijos laikotarpis ilgesnis.

Pagal alkaloidų kiekį lubinai skirstomi į nealkaloidinius – kai sausoje sėklų masėje jų būna ne daugiau kaip 0,025 %, mažai alkaloidų turinčius (0,026–0,1 %) ir alkaloidinius (daugiau nei 0,1 %), tačiau alkaloidų kiekis priklauso ir nuo augimo sąlygų. Žaliojoje masėje jų būna kelis kartus mažiau nei sėklose.

Veislės. Lietuvoje pripažintos tinkamos auginti 3 lubinų veislės: 'Kastričnik', 'Augiai', 'Trakiai'.

'Trakiai' – geltonžiedžių lubinų veislė. Vidutinis derlingumas – 1,1 t ha-1. 1000 sėklų sveria 136,4 gramo, jose yra 44,4 % baltymų. Alkaloidų sėklose yra mažai, todėl jie tinka gyvuliams šerti. Augalai užauga vidutiniškai 83 cm, mažai išgula, sėklos iš ankščių neišbyra. Vegetacijos periodas žaliajai masei – 54, o sėklai – 110 dienų.

Lubinų 'Augiai' vegetacijos laikotarpis trunka 125–140 dienų, sausais metais – apie 120 dienų. Jauni augalai greičiau auga nei kitų veislių. Yra gausiai lapoti. Sėklos smėlio spalvos su tamsiais taškeliais. Ši geltonžiedžių lubinų veislė yra atspari fuzariozei ir išgulimui, nereikli dirvožemiui. Žaliosios masės derlius – 69–84 t ha-1.

'Kastričnik' vegetacijos periodas – 110–130 dienų. Lapuotumas – apie 50 %, sėklos pilkai marmurinės, margos. Žydi geltonai, neišgula, atspari fuzariozei.

Lubinai auga po visų augalų, o patys yra geras priešsėlis javams. Reikia vengti lubinų atsėliavimo, nes greitai išplinta ligos.

Lubinų priešsėliu gali būti įvairūs augalai, bet geriausia lubinus sėti po žieminių rugių ar vasarojaus (avižų). Nerekomenduojama lubinų sėti po jų pačių ir kitų pupinių, nes sparčiau plinta įvairios jiems būdingos ligos. Geriausia toje pačioje vietoje juos auginti kas 4–5 metai. Lubinai dirvoje sukaupia daug azoto, todėl jie patys yra geras priešsėlis kitiems augalams.

Lubinai iš pradžių auga lėtai, todėl dirva neturi būti piktžolėta. Svarbu, kad dirvoje būtų pakankamai drėgmės. Trąšiose ir sukultūrintose dirvose papildomas tręšimas mineralinėmis trąšomis yra beveik neefektyvus. Nederlingose dirvose reikėtų įterpti fosforo ir

23

kalio trąšų po 40–60 kg ha-1 veikliosios medžiagos. Auginant žaliajam pašarui, priklausomai nuo dirvos derlingumo, fosforo ir kalio trąšų kiekį galima padidinti, tačiau papildomas derliaus priedas ne visada būna ekonomiškai efektyvus. Sėklai lubinai turi būti sėjami su ankstyvuoju vasarojumi nuo balandžio vidurio iki pabaigos priklausomai nuo pavasario ankstyvumo. Sėklų brendimą galima pagreitinti sėjant mišinyje su vasariniais kviečiais. Tinkamiausia sėklos norma – 125–160 kg ha-1. Norint greičiau pasidauginti sėklos, sėjos norma galėtų būti 90–100 kg ha-1, kadangi retesni augalai labiau šakojasi, tačiau lėčiau bręsta. Rekomenduojama sėti 15 cm tarpueiliais. Sunkesnėse dirvose sėkla įterpiama 2–3 cm, o lengvose 3–4 cm.

Vikiai (Vicia L.). Pagal amino rūgščių kiekį vikiai yra vieni iš pirmaujančių pupinių augalų. Juose amino rūgščių yra daugiau nei žirniuose. Jie nereiklūs dirvai, todėl mišiniuose sėjami dažniau nei žirniai.

Be teigiamų savybių, vikiai turi ir neigiamų. Jeigu jais intensyviai šeriamos karvės, pakarsta pienas, sutrikdoma kepenų veikla, gyvuliai pradeda viduriuoti. Vikiuose gali kauptis cianogeninės medžiagos ir nitratai. Kenksmingiausios yra supelijusios sėklos ir sukaitusi žalioji masė. Tačiau sumaniai šeriant gyvulius galima gauti teigiamų rezultatų. Galvijų prieaugliui nuodingas kiekis 2/3 vikių, esančių mišinyje. Žaliojoje masėje nuodingų medžiagų daugiausia būna ankščių brendimo metu. Išdžiūvus šienui nuodingos medžiagos išlieka, ir dažniau gali reikštis lėtinis apsinuodijimas. Kepenų veikla ir virškinimas gali sutrikti po 8–30 dienų intensyviau šeriant vikių žaliąja mase. Neigiamą vikių poveikį gyvulių sveikatingumui mažina jų mišinys su avižomis, papildomai duodant varpinių augalų žolės bei šeriant juos kaip papildomą pašarą nedideliais kiekiais.

Vikių, avižų mišiniuose jų turėtų būti ne daugiau kaip 15 %. Likusią ankštinių augalų dalį turėtų sudaryti žirniai ar pupos. Be to, per dieną tikslinga galvijams duoti ne daugiau kaip 15 kg žaliosios masės. Nereikėtų gyvulių šerti ankščių formavimosi metu. Laukiniai ir žieminiai vikiai pasižymi tomis pačiomis savybėmis kaip ir vasariniai.

Kultūrinių veislių vikiuose nemaistinių medžiagų būna mažiau. Dabartiniu metu siekiama išvesti tokias veisles, kurios nekauptų cianogeninių

medžiagų ir nuodingųjų alkaloidų. Vikių grūduose yra iki 30–34 % žaliųjų proteinų. Žydėjimo ir brendimo periodas gana ilgas. Vikiai – savidulkiai augalai. Jie priklauso

anksčiausiai sėjamiems augalams, nes nereiklūs šilumai, ilgadieniai, drėgmę mėgstantys augalai.

Vikiai užauga iki 140 cm, todėl ir mišiniuose, kad mažiau išgultų, turi būti sėjami su aukštaūgiais tvirtu stiebu augalais.

Veislės. Registruotos – įtrauktos į tinkamiausių auginti Lietuvoje augalų veislių sąrašą yra – 'Tveriai', 'Balčiai', ir 'Pilkiai'.

'Tveriai' užauga iki 80 – 90 cm aukščio. Žydi raudonai violetiniais žiedais. Sėklos šviesiai rudos su tamsiu marmuriniu piešiniu. Šios veislės vikiai yra atsparesni išgulimui. Vegetacijos trukmė žaliajai masei gauti – 40–50 dienų, sėklai – 90–120 dienų, t. y. trumpesnė nei kitų veislių. Palankiomis sąlygomis galima gauti apie 2,6 t ha-1 sėklų ir 40 t ha-1 žaliosios masės.

Vikiai 'Balčiai' vidutinio vėlyvumo, vegetacijos periodas – 110 dienų. Veislė palyginti atspari ligoms. Veislės 'Balčiai' augalai yra stambesni nei vikių 'Tveriai' ir 'Pilkiai'. Stiebas aukštas – vidutiniškai 125 cm. Mišinyje užauga aukštesni už avižas. Sėklos pilkšvai gelsvos, luobelė balkšva, permatoma. 1000 sėklų masė – 85 g. Vikių 'Balčiai' žalioji masė padidėja patręšus dirvą azotinėmis trąšomis.

Vikiai – drėgmė mėgstantys augalai. Jie auga net sunkiose priemolio bei molio dirvose, bet nemėgsta sausų smėlėtų dirvų. Tinkamiausi daug organinių medžiagų turintys neutralios arba mažo rūgštingumo reakcijos moliai, priemoliai ir priesmėliai. Vasariniai vikiai sėklai auginami gryni ir su avižomis. Auginant grynus vikius, sėklos norma yra 120–180 kg ha-1. Šiuo metu vikiai sėklai auginami tik su avižomis, nes gryni pasėliai mūsų klimato sąlygomis dera nepastoviai, labiau išgula, dažnai nevienodai subręsta. Nors vikiams reikia

24

daug drėgmės ir drėgnesnėse dirvose jų sėklų derlius būna geras, tačiau sėklinių vikių bei jų mišinių su avižomis nereikia sėti tokiose vietose, nes lietingą vasarą ir rudenį sėklos ilgiau bręsta, išgula. Sėkliniams pasėliams netinka sausi ir nedaug maisto medžiagų turintys rūgštūs smėliai, susmegę, išplauti ir durpiniai dirvožemiai.

Vikiai ir jų mišiniai yra geras priešsėlis javams, išskyrus pupinius, ir kitiems augalams. Žaliajam pašarui dažniausiai sėjami ir auginami pūdymo lauke, o grūdams – po žiemkenčių ar vasarinių miglinių javų. Vikių avižų mišinys yra geras priešsėlis visiems žemės ūkio augalams.

Gryni vikiai ir vikių bei avižų mišiniai sėklai sėjami vasarojaus lauke. Norint išvengti ligų ir kenkėjų, vikiai į tą patį lauką sėjami tik po penkerių metų (vikių ir avižų mišiniams vien šis laikotarpis trumpesnis).

Auginant grynus vikius sėklos norma – 120–180 kg ha-1. Vikių ir avižų mišiniai sudaromi iš vienos dalies vikių ir trijų dalių avižų, t. y. 50 kg ha-1 vikių (1 mln. ha-1) ir 150 kg ha-1 avižų (4 mln. ha-1). Mišiniuose vikių grūdai yra stambesni, avižų – smulkesni, todėl jiems avižų sėklą reikia imti išaugintą gryname pasėlyje, o vikių sėklą – iš mišinių. Nederlingose dirvose sėklų mišinio norma 1:1.

Tinkamiausia mineralinių trąšų norma yra po 60 kg ha-1 kalio ir fosforo veikliosios medžiagos. Netikslinga vikių sėti po mėšlu tręštų augalų.

Vasariniai vikiai pradeda dygti esant 2–3 oC. Optimali temperatūra yra 10 ºC. Šalnų nebijo. Pakenčia iki –7 oC trumpalaikes šalnas. Vikių vegetacijos periodas tęsiasi 115–125 dienas, žaliajai masei pakanka 70 dienų. Vikius reiktų sėti, kai dirva pradžiūsta. Vikiai ir mišiniai sėjami 15 cm tarpueiliais, sėklas sunkesnėse dirvose įterpiant 3–4 cm, o lengvose – 4–5 cm.

Derlius nuimamas kombainu palankiomis sąlygomis, kai paruduoja 90 % ankščių, ir baigiami džiovinti žaiginiuose ar nupjovus į pradalges. Šiuo atveju gali būti apie 65 % parudavusių ankščių.

Daugiametės pupinės žolės. Daugiametės pupinės žolės visur, kur tik gali augti, pirmiausia vertinamos dėl pašaro baltymingumo. Gausus baltymingas dobilų žolės derlius nuo prieškario laikų iki šiol didina šalies galvijininkystės produktyvumą ir efektyvumą. Be tradicinių dobilų, naudinga plačiau naudoti ir kitas daugiamečių pupinių žolių rūšis. Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai sukūrė daug derlingų, skirtingo augimo ritmo, atsparių ligoms ir sėklingų veislių. Kasmet brangstant energiniams ištekliams ir mineralinėms trąšoms, pupinės žolės ir be jų išaugina gausų ir pastovų derlių. Ekonominiu sunkmečiu pupinės žolės labai svarbios palaikant dirvožemio derlingumą ir augalininkystės stabilumą. Be jų neįmanoma plėtoti tausojančią ir ekologinę žemdirbystę. Jų žiedų nektaras ir žiedadulkės labai svarbios bitininkystei plėtoti, taip pat yra daugelio naudingų vabzdžių maisto šaltinis. Iš 1 ha žydinčių pupinių žolių bitės prineša nuo 50 iki 300 kg medaus.

Raudonieji dobilai (Trifolium pratense L.). Raudonieji dobilai Lietuvoje labiausiai paplitę iš visų pupinių daugiamečių žolių rūšių. Ankstesniais metais grynų dobilų ir jų mišinių su varpinėmis žolėmis plotai sudarė apie 0,5 mln. ha. Dabar dėl įvairių priežasčių jų yra gerokai mažiau. Dobilai mūsų agroklimatinėmis sąlygomis gerai dera ir noriai ėdami visų rūšių gyvulių. Raudonuosiuose dobiluose sausrų metu gali kauptis ciano junginiai. Auginant dobilus dvejus metus, kasmet vidutiniškai galima gauti 1,88–2,14 t ha-1 žaliųjų proteinų. Atskirų pjūčių sausųjų medžiagų (SM) virškinamumas in vitro yra 60–80 %. Po dobilų gerai auga visi migliniai javai ir kiti augalai. 1 ha žydinčių raudonųjų dobilų išskiria 200–300 kg ha-

1 nektaro. Dobilų nektaras ir žiedadulkės yra nepamainomas maisto šaltinis kamanėms ir daugeliui kitų naudingų vabzdžių. 1 ha gerų dobilų per vegetaciją dėl gumbelinių bakterijų veiklos iš oro sukaupia 100–250 kg ha-1 azoto.

Sukurta ir auginama daug raudonųjų dobilų veislių. Skiriasi jų derlingumas, auginimo ritmas, atsparumas ligoms ir atsėliavimui, chromosomų skaičius ir kitos savybės. Pagal žydėjimo pradžią raudonieji dobilai skirstomi į ankstyvuosius ir vėlyvuosius. Plačiausiai auginamos diploidinių (2n) dobilų veislės. Pastaraisiais dešimtmečiais nemažai sukurta

25

tetraploidinių (4n) dobilų veislių. Tokie dobilai turi stambesnius stiebus, lapus ir žiedynus. Jie ilgiau išsilaiko, kiek atsparesni dobilų vėžiui ir šaknų puviniams, o jų žolės derlius 15 – 30 % yra didesnis už diploidinius. Tetraploidinių dobilų žalioji masė vandeningesnė, gyvulių geriau ėdama, tačiau jie dažniau (ypač vėlyvieji) išgula ir subrandina mažesnį sėklų derlių negu diploidiniai dobilai. Tai iš dalies riboja šių vertingų dobilų veislių paplitimą.

Vėlyvieji raudonieji dobilai geriau už ankstyvuosius krūmijasi, geriau žiemoja, labiau pakenčia rūgščias ir auga lengvesnėse mažesnio derlingumo dirvose, tačiau jie blogiau atželia, ir atolo derlius būna gerokai mažesnis už ankstyvųjų dobilų. Bendras abiejų tipų dobilų SM derlius skiriasi nedaug. Dobilai turi pagrindinę liemeninę šaknį ir gerai išvystytas šonines šaknis. Vėlyvieji dobilai šalutinių šaknelių turi daugiau negu ankstyvieji. Pagrindinė šaknis įsiskverbia į dirvą 1,5 m ir giliau, o dauguma šalutinių šaknų pasiskleidžia 20–33 cm gylyje.

Dobilai gerai krūmijasi. Viename kere būna 6–8 stiebai, o retuose pasėliuose – 20 stiebų ir dar daugiau. Vėlyvieji raudonieji dobilai krūmijasi geriau už ankstyvuosius. Stiebai 50–70 cm aukščio. Vėlyvieji raudonieji dobilai užauga didesni už ankstyvuosius. Ankstyvų dobilų stiebas susideda iš 5–7, o vėlyvųjų – iš 7–9 tarpubamblių. Ankstyvieji raudonieji dobilai šiek tiek lapuotesni už vėlyvuosius.

Dirvai raudonieji dobilai gana reiklūs. Geriausiai jie auga humusinguose priemoliuose ir priesmėliuose. Vėlyvieji raudonieji dobilai ne tokie reiklūs dirvos sąlygoms, pakenčia ir šiek tiek rūgštesnes, bet pakalkintas dirvas. Geriausiai dera, kai dirvos pH būna 6–7. Priešsėliui dobilai nereiklūs. Paprastai sėjami į varpinius javus, todėl dobilų vieta rotacijoje priklauso nuo sėjomainos paskirties ir javų vietos joje.

Kartais pirmamečiai raudonieji dobilai nukenčia nuo dobilų vėžio. Šiai ligai plisti ypač palankios sąlygos tada, kai sėjos metu dobilai rudenį labai suželia, o vėliau susidaro pastovi sniego danga ant neįšalusios žemės. Dėl to rekomenduojama vešliai sužėlusius dobilus vegetacijos pabaigoje nušienauti ar nuganyti, o sniegą suvoluoti, kad geriau įšaltų žemė. Antrų naudojimo metų dobilus, ypač sausais metais, dažnai išretina šaknų puviniai. Juos sukelia įvairūs grybai ir bakterijos.

Dobilams, kaip ir daugeliui kitų daugiamečių žolių, dirvos paruošimas turi didelę reikšmę, nes jie blogai stelbia piktžoles, todėl antsėliniams augalams (į kuriuos bus įsėjami dobilai) dirvą reikia paruošti ypač kruopščiai, kad būtų sunaikinta kuo daugiau piktžolių. Raudonųjų dobilų sėjos laikas dažniausiai priklauso nuo antsėlio. Dobilai gali pradėti dygti, kai dirvos temperatūra siekia tik 2 oC šilumos, o daigai pakelia trumpalaikes šalnas, tai į žiemkenčius juos galima įsėti anksti pavasarį pakrikai arba pabrinkus dirvai – sėjamosiomis su diskiniais noragėliais. Visi kiti agrotechniniai reikalavimai dobilams aprašyti svarbiausiųjų reikalavimų skyrelyje.

Siekiant, kad nenubyrėtų vertingiausia pašaro dalis – lapai, apvytintus dobilus, reikėtų baigti džiovinti žaiginiuose arba daržinėse aktyviai ventiliuojant. Dobilų ir varpinių žolių mišiniai tinka siloso ir šienainio gamybai. Pastaraisiais metais šalyje pradėta naudoto geros kokybės siloso ryšulių vyniojimo į plėvelę technologija. Grynų dobilų atolas gali būti maišomas su runkelių lapais, kukurūzais ir kt. daugiau angliavandenių turinčiais augalais.

Rausvieji dobilai (Trifolium hybridum L.). Rausvieji dobilai (anksčiau vadinti švediniais) Lietuvoje auginami seniai. Jie gana dažnai aptinkami natūraliose pievose ir ganyklose, nes atsisėja ir natūraliai. Rausvųjų dobilų pašarinė vertė kiek menkesnė (9 balai) negu raudonųjų. Geriausiai gyvulių ėdami jų mišiniai su miglinėmis žolėmis. Jie gerai auga prastesnėse, drėgnesnėse pievose ir ganyklose. Tinka laikinai konservuotinoms žemėms užsėti. Rausvųjų dobilų 1 kg sausosios medžiagos yra apie 0,49–0,57 pašarinių vienetų ir apie 61–87 g virškinamųjų proteinų.

Rausvųjų dobilų šaknys liemeninės, pasiskleidžia sekliau negu raudonųjų dobilų. Stiebai išauga beveik tokio pat aukščio kaip ir raudonųjų dobilų. Stiebai šakoti ir gausiai lapuoti. Jie plonesni nei raudonųjų dobilų. Juos geriausia sėti kartu su miglinėmis žolėmis. Lapai prie kotelių laikosi tvirtai ir džiovinami ne taip greitai nubyra. Žiedus gerai lanko bitės ir kiti vabzdžiai. Gerų rausvųjų dobilų žiedai 1 ha plote išskiria iki 250 kg nektaro. Sėklos

26

spalva įvairi – šviesiai žalia, gelsva, žalsvai juoda. Rausvieji dobilai, nuėmus sėklų derlių, dažniausiai visai išnyksta. Ilgesnį laiką saulėtomis dienomis nepatartina ganyti galvijų, pigmento neturinčiose odos vietose atsiranda išbėrimų. Nuo gausesnio rausvųjų dobilų kiekio gyvuliai gali susirgti taip vadinamąja dobilų liga, ypač neįpratę jauni gyvuliai, ilgesnį laiką saulėtomis dienomis ganant gali susirgti lėtine toksikoze, atsiranda odos išbėrimų ir kitų ligos simptomų. Šeriant mišiniais su varpinėmis žolėmis, neigiamų reiškinių galima išvengti.

Rausvieji dobilai yra ne tokie reiklūs dirvožemio bei klimato sąlygoms nei raudonieji. Auga ir rūgštesnėse (pH 4–5) bei drėgnesnėse žemėse. Rausvieji dobilai beveik nereaguoja į dirvos nuovargį, todėl jų sėjomainos rotacija gali būti trumpesnė. Geriausia juos sėti 15 cm tarpueiliais. Kita agrotechnika panaši kaip ir raudonųjų dobilų. Tik reikia atminti, jog rausvieji dobilai yra jautresni herbicidams nei kitos dobilų rūšys, o subrendę žiedynai trapesni, todėl kulti rausvuosius dobilus reikia tada, kai paruduoja 70–80 % žiedynų.

Baltieji dobilai (Trifolium repens L.). Baltieji dobilai Lietuvoje pradėti auginti XIX a. Viduryje ir yra labai geros pašarinės vertės pupinės žolės. Jos – puikus minkštas ir maistingas, visų gyvulių ėdamas pašaras. Baltieji dobilai yra visų ganyklinių žolių mišinių svarbiausia sudėtinė dalis. Be jų, kaip ir be kitų pupinių augalų rūšių, neįmanoma ekologinės žemdirbystė. Pievoms baltieji dobilai mažiau tinka, nes čia juos neretai nustelbia aukštaūgės miglinės žolės. Sukurtos naujos, aukštesnės ir lapuotesnės baltųjų dobilų veislės turėtų paplisti ir pievų (ypač dažniau šienaujamų) mišiniuose. Baltieji dobilai sukaupia 1,2–1,5 karto daugiau biologinio azoto nei raudonieji, o žolyne padidėjus jų nuo 14 iki 56 %, azoto kiekis jame padidėja nuo 95,5 iki 238,9 kg ha-1. Baltieji dobilai – ilgai žydintis, medingas augalas. Jų žydėjimo laikas – 3–5 mėnesiai ir jie labai noriai lankomi bičių ir kitų naudingų vabzdžių. Baltieji dobilai – labai vertingas pašaras, tačiau neįpratę atrajojantys gyvuliai, ypač nuo rasotos žolės, gali išpusti.

Baltųjų dobilų 1 kg sausosios medžiagos yra apie 0,50–0,58 pašarinių vienetų ir apie 64–89 g virškinamųjų proteinų.

Baltieji dobilai yra ilgamečiai augalai. Jų pagrindinis stiebas yra trumpas, maždaug 1 – 4 cm ilgio ir niekada nesibaigia žiedynu. Jis kartu su kitais besidriekiančiais ir išsišakojusiais stiebais sudaro platų kerą. Šalutiniai stiebai užauga iki 30–60 cm ilgio. Driekdamiesi išleidžia iš bamblių plonas šakeles, kuriomis prisitvirtina prie žemės, ir tose vietose išauga lapų skrotelės, o kartais – ir vaisiniai ūgliai. Baltieji dobilai gana gerai auga, kai dirvožemio pH 4,5–8,0, tačiau per daug rūgščių dirvų nemėgsta. Baltieji dobilai geriau už raudonuosius pakenčia drėgmės perteklių ir podirvio vandens artumą. Nebijo mindymo ir dirvos suspaudimo, todėl ganyklose geriau auga nei šienaujamame pasėlyje.

Vieni baltieji dobilai pašarui naudojami labai retai, tačiau kultūrinėse ganyklose yra nepakeičiama pupinė žolė, papildanti pašarus baltymais, kalciu, magniu.

Didžiausią sėklų derlių baltieji dobilai išaugina sukultūrintose priemolio dirvose. Sėklai sėjami gryni. Į tą patį lauką gali būti sėjami jau po 2–3 metų. Geriausias priešsėlis sėkliniams baltiesiems dobilams yra nepiktžolėti kaupiamieji augalai, o derlingose dirvose – ir javai. Geriausia baltuosius dobilus sėti 15–30 cm tarpueiliais, 0,5–1,0 cm gyliu. Tinkamiausias antsėlis yra ankstyvųjų veislių miežiai. Sėjant baltuosius dobilus 15–30 cm tarpueiliais tinkama sėklos norma yra 4–5 kg ha-1 daigių sėklų. Sėjant plačiais 30 cm tarpueiliais, pakanka 3–4 kg ha-1 daigių baltųjų dobilų sėklų. Visa kita agrotechnika – kaip ir raudonųjų dobilų. Svarbu, kad dirva būtų labai lygaus paviršiaus, kitaip galimi dideli sėklų derliaus nuostoliais nuėmimo metu. Baltųjų dobilų sėklą reikėtų imti iš antrosios žolės, nes būna švaresnis pasėlis (dauguma nupjautų piktžolių nespėja atželti ir subrandinti sėklų). Jeigu dobilai nepiktžolėti ir nevešliai auga, juos reikia palikti iš pirmos žolės, nes tada būna ilgesni žiedų koteliai ir patogiau nuimti derlių.

Liucernos (Medicago spp.). Liucernos Lietuvoje pradėtos auginti nuo 1838 metų. Tai derlingiausi ir daugiausia pasaulyje auginami pašariniai augalai. Vien Šiaurės Amerikoje plotai sudaro daugiau nei 12 mln. ha. Liucernų yra daug rūšių ir porūšių. Lietuvoje aptinkamos keturios liucernų rūšys. Didžiausią reikšmę žemdirbiams turi mėlynžiedės (M.

27

sativa L.) ir hibridinės arba margažiedės liucernos (M. varia Mart.). Tai labai vertingos ir ilgai išsilaikančios žolės. Saulėtomis dienomis ilgesnį laiką ganomos gryname liucernų pasėlyje karvės gali susirgti fotodermatoze. Ilgai ir gausiai šeriant liucernomis galima pažeisti kepenis. Mažesnio derlingumo, tačiau ne taip greitai sumedėjančios, tinkamos sėti lengvesnėse dirvose, kalvose ir šlaituose yra geltonžiedės liucernos (M. falcata L.). Laukinių formų aptinkama kalvose, šlaituose, pakelėse. Labai gerai žiemoja ir ilgai išsilaiko. Pasitaiko ir šakniaatžalinių formų. Jaunos, dar nesukietėjusios, gyvulių gerai ėdamos, ypač tinkamos kiaulių priefermio žolynams.

Apyninės liucernos (M. lupulina L.) – 10–80 cm aukščio žolės, plačiai paplitusios kaip laukinis augalas, dažnos nerūgščiuose sausokuose dirvožemiuose. Jos trumpaamžės, savidulkės, išaugina daug sėklų, gerai atsisėja, išplinta ir nesėtos. Plotuose, kur sėklai auginamos kitos pupinės žolės, apyninės liucernos yra nepageidaujamos, nes beveik neįmanoma jų atskirti. Tačiau Vokietijoje, Čekijoje ir kai kuriose kitose šalyse jau yra sukurta veislių, kuriuos taikomos ganykliniams mišiniams, užsėjamos dykvietės ir eroduojami plotai.

Kultūrinės liucernos – daugiamečiai augalai. Visi antžeminiai liucernų organai rudenį žūsta, išsilaiko tik šaknys ir krūmijimosi zona arba šaknų kaklelis. Jame susidaro pumpurai, iš jų išauga nauji stiebai. Jautrių šalčiui biotipų ir veislių šaknų kaklelis įsigilinęs į dirvą tik 1,5–3,0 cm, o atsparių – 7–10 cm.

Hibridinių ir geltonžiedžių liucernų pagrindinė šaknis plona, susidariusios kelios stambesnės ir stipriai išsišakojusios šaknys. Ant pačių smulkiausių 4–5 eilės šaknelių įsikuria gumbelinės bakterijos. Liucernų gumbelinės bakterijos yra specifinės. Jos dar auga ant barkūnų šaknų. Nuo gumbelinių bakterijų, ypač auginant liucernas naujuose plotuose, labai priklauso pastarųjų derlius.

Stiebų aukštis būna iki 100 cm ir daugiau. Žiedų spalva įvairi ir yra vienas iš pagrindinių rūšies požymių. Mėlynžiedžių liucernų

vainikėlių spalva yra įvairaus intensyvumo violetinė; geltonžiedžių – geltona, auksiškai gelsva, oranžinė; margažiedžių – kreminė, žalsvai geltona, gelsvai violetinė, lelijinė, ruda ir kt. Visos liucernų veislės yra entomofilinės, kryžmadulkės. Liucernos sėklai auginamos iš pirmos žolės. Sėklai tą patį sklypą galima naudoti kelerius metus iš eilės, tačiau didžiausią derlių galima gauti tik pirmaisiais naudojimo metais.Vėlesniais metais sėklinės liucernos labai subujoja, išgula.

Sėklų spalva – nuo šviesiai geltonos iki tamsiai rudos. Sėjamieji esparcetai (Onobrychis viciafolia Scop.). Esparcetai – daugiamečiai

pupiniai augalai. Gerai auga net visai nederlingose bei kalkingose dirvose, kalvų viršūnėse, kur kitos augalų rūšys blogai dera. Tinkamai auginami vienoje vietoje išsilaiko ir normaliai dera 10 ir daugiau metų. Gyvulių noriai ėdami. Esparcetai yra vieni iš medingiausių augalų. 1 ha jų žiedai išskiria vidutiniškai 500 kg nektaro.

Esparcetai pirmais augimo metais auga lėtai – dažniausiai sudaro tik lapų skrotelę. Antrais ir vėlesniais augimo metais auga vešliai, žydi ir subrandina sėklas. Šaknys gerai išsivysčiusios. Pagrindinė liemeninė šaknis augdama įsiskverbia į dirvą 2–3 m, o kalkingame podirvyje – gerokai giliau. Esparcetai sugeba paimti maisto medžiagas ir iš mažai tirpių junginių. Jų stiebai išauga 40–80 cm ir aukštesni. Stiebų skaičius priklauso nuo pasėlio tankumo. Lapai stambūs, žiedų kekės didelės, rausvos arba beveik raudonos. Žydi ne vienu metu. Esparcetų vaisiai – nedidelės vienaskiltės, pusiau apskritos dantytos ankštelės. Subrendusios jos būna rudos, sunkiai atsidaro ir nusikulia su ankštelėmis.

Esparcetų 1 kg sausosios medžiagos yra 0,41–0,50 pašarinių vienetų ir apie 50–68 g virškinamųjų proteinų.

Esparcetai neauga tik šlapiose ir rūgščiose dirvose. Juos sėkmingai galima auginti įvairiuose mišiniuose ir pirmiausia apsėti į sėjomainas neįtrauktas žvyringas, eroduojamas kalvas, šlaitus, įvairias galulaukes ir laikinai nenaudojamus plotus. Ten jie nepersėti gali augti daug metų. Sėkloms sudygti reikia daug drėgmės, todėl ankstyva sėja yra pranašiausia. Šienauti juos galima 2–3 kartus. Tinkamai pasėjus, iš to paties sėklinio sklypo esparcetų sėklų

28

derlių galima imti kelerius metus iš eilės. Sėklai esparcetai gali būti sėjami siaurais ir plačiais (45–70 cm) tarpueiliais. Sėklos bręsta ne vienu laiku. Tyrimais nustatyta, jog sėklai esparcetus galima pjauti į pradalges jau tada, kai 45–50 % ankštelių būna parudavusios. Tiesiogiai kombainuojama, kai paruduoja 80–90 % ankštelių.

Aliejiniai augalai ir šalutiniai aliejaus gamybos produktai. Lietuvoje jie naudojami galvijų ir kitų gyvūnų šėrimui. Dėl aliejaus gamybos technologijos ypatumų Lietuvoje spaudžiant aliejines žaliavas presais, lieka vertingas pašaras – išspaudos. Rupiniai importuojami iš ES šalių, kuriuose aliejus gaminamas ekstrahuojant aliejinių augalų (rapsų, saulėgrąžų, linų ir kt.) sėklas.

Savo maistingumu išspaudos ir rupiniai panašūs.Tačiau spaudžiant sėklas presais, išspaudose lieka daugiau riebalų palyginus su rupiniais. Išspaudos ir rupiniai turi daug proteinų, ypač pagamintos iš sojų – 488 g kg-1 (17 lentelė).

Lietuvoje aliejaus gamybos atliekos daugiausia naudojamos kombinuotiesiems pašarams gaminti, rečiau - ūkininkų ūkiuose gaminant miglinių grūdų mišinius, jų baltymingumui optimizuoti.

17 lentelė. Šalutiniai aliejaus gamybos produktai g kg-1

Apykaitos energija ir maisto medžiagos

Rapsai Saulėgrąžos Sojų rupiniai

Linų sėmenys sėklos išspaudos rupiniai išspaudos rupiniai išspaudos rupiniai

NEL (neto ener-gija laktacijai) MJ

9,46 6,79 6,51 5,94 5,42 7,65 6,77 6,53

AE (apykaitos energija) MJ:

galvijams 16,84 11,12 10,67 10,06 9,22 12,22 11,12 10,72 Žalieji proteinai 200 356 355 355 341 488 336 341 Žalieji riebalai 391 45 22 56 22 12 56 24 Žalioji ląsteliena 66 109 117 187 201 35 96 92 Krakmolas+cukrus 46 72 71 77 61 164 39 40

Kombinuotieji (visaverčiai) pašarai, papildai, premiksai

Didžiausią prekinių pašarų dalį sudaro kombinuotieji pašarai, kurie gaminami

vadovaujantis technologiniu reglamentu („Kombinuotųjų pašarų privalomųjų kokybės reikalavimų techninis reglamentas“), patvirtintu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 06 įsakymu Nr. 210.

Kombinuotieji pašarai – tai susmulkinti pašarinių žaliavų mišiniai su priedais ar be jų, naudojami kaip visaverčiai pašarai ar pašarų priedai ūkinės paskirties gyvūnams. Kombinuotieji pašarai pagal maistinę vertę, paskirtį gyvūnams, specifines savybes skirstomi į tokias grupes: visaverčiai pašarai, pašarų papildai (baltyminiai vitamininiai, baltyminiai vitamininiai mineraliniai, melasos, mineraliniai, pieno pakaitalai ir kt.), pašarai konkretiems šėrimo tikslams (tarp jų dietiniai ir kt.), vaistiniai pašarai.

Pagaminti visaverčiai kombinuotieji pašarai turi patenkinti gyvulių fiziologines reikmes gyvybei palaikyti ir aukštos kokybės produkcijai gauti. Kombinuotieji pašarai gaminami iš miglinių ir pupinių javų grūdų, jų perdirbimo atliekų (sėlenų), išspaudų ir rupinių, koncentruotų gyvūninių pašarų, melasos ir kt.

Pramonės įmonėse kombinuotieji pašarai gaminami pagal moksliškai pagrįstas receptūras, atsižvelgiant į pašarų paskirtį tam tikrai gyvūnų rūšiai ar grupei, taip pat gyvūnų amžių, jų produktyvumą ir kitas savybes.

Įvairių rūšių gyvūnai pašaro maisto medžiagas virškina ir pasisavina skirtingai (2,3,4,5 lentelės). Todėl kombinuotieji pašarai galvijams šerti gaminami pagal tai, kokiai šėrimo grupei priklauso, pavyzdžiui:

29

melžiamoms karvėms recepto Nr. 60; užtrūkusioms karvėms – Nr. 61; veršeliams – Nr. 62; veisliniam prieaugliui (12–16 mėn. amž.) – Nr. 63; veisliniam prieaugliui (12–18 mėn. amž.) – Nr. 64; penimiems galvijams – Nr. 65; buliams – Nr. 66. Didžiausią dalį prekinių pašarų sudaro kombinuotieji pašarai. Jie naudojami kaip

visaverčiai pašarai ar papildai gyvuliams šerti. Grynų papildų gyvuliams šerti nerekomenduojama. Kitą dalį sudaro ūkiuose išaugintų miglinių, pupinių javų grūdų mišiniai. Trūkstant mišiniuose mitybai reikalingų medžiagų juos reikia papildyti tokiais pašarų papildais: baltyminiais mineraliniais vitamininiais, baltyminiais vitamininiais, baltyminiais, mineraliniais ir kt. Perkant juos reikia atsižvelgti, kokių medžiagų ruošiant racionus trūksta.

Medžiagų trūkumui racionuose padengti dažniausiai naudojami baltyminiai vitamininiai mineraliniai papildai (BVMP), pagaminti grūdų perdirbimo („Grūdai“) ir kitose pramoninėse įmonėse (6 lentelė). BVMP gamybai naudojamos kokybiškos vietinės žaliavos (rapsų išspaudos, žirniai, pupos), importuoti sojų, saulėgrąžų rupiniai ir kt. (2, 3, 4, 5, 6 lentelės).

Taip pat gyvūnų mitybai naudojami įvairūs biologiškai aktyvių medžiagų mišiniai, vadinami premiksais (18, 19 lentelės).

18 lentelė. Baltyminis vitamininis mineralinis papildas, skirtas veršeliams

Pašarai Veršeliai Iki 6 mėn. amžiaus Daugiau kaip 6 mėn. amžiaus

Sojų rupiniai proc. 44,0 40,0 Rapsų išspaudos proc. 40,0 40,0 Kaulų miltai proc. 13,6 17,0 Valgomoji druska proc. 2,437 2,934 Vario sulfatas proc. 0,013 0,016 Cinko sulfatas proc. 0,032 0,04 Mangano sulfatas proc. 0,0064 0,008 Kobalto chloridas proc. 0,0016 0,002 Iš viso: 100,0 100,0 1 kg BVMP yra: apykaitos energijos MJ 10,9 10,4 žaliųjų proteinų g 290 275 virškinamųjų proteinų g 245 231 kalcio g 45 55 fosforo g 26 30 valgomosios druskos g 249 29 vario mg 43 15 cinko mg 117 133 mangano mg 52 55 kobalto mg 9 11 vitamino A tūkst. TV 128 160 vitamino D tūkst. TV 12,8 16 vitamino E mg 107 134

19 lentelė. Baltyminių vitamininių mineralinių mišinių karvėms ir galvijų prieaugliui (daugiau

kaip 6 mėn. amžiaus) receptai Pašarai Kiekis proc.

Nr. 1 Nr. 2 Sojų rupiniai 40 40 Rapsų išspaudos 40 40

30

Pašarai Kiekis proc. Nr. 1 Nr. 2

Trikalcio fosfatas – 17 Kaulų miltai 17 – Valgomoji druska 2,934 2,934 Vario sulfatas 0,016 0,016 Cinko sulfatas 0,04 0,04 Mangano sulfatas 0,008 0,008 Kobalto chloridas 0,002 0,002 1 kg BVMM yra: apykaitos energijos MJ 10,4 10,4 žaliųjų proteinų g 275 275 kalcio g 55 58 fosforo g 30 30 valgomosios druskos g 29 29 vario mg 50 50 cinko mg 133 133 mangano mg 55 55 kobalto mg 11 11 vitamino A tūkst. T.V 160 160 vitamino D tūkst. TV 16 16 vitamino E mg 134 134

Premiksai – tai biologiškai aktyvių medžiagų, sudarytų iš riebaluose tirpstančių (A, D, E, K) ir vandenyje tirpstančių (B1, B2, B3, B4, B5, B6, B12, BC, H, C) vitaminų, mikroelementų (Fe, Mn, Zn, Cu, I, Co, Se), antioksidantų, fermentų mišinys. Siekiant, kad minėtos medžiagos mažiau veiktų viena kitą ir būtų didesnis premikso tūris, aktyviosios medžiagos maišomos su užpildu.

Užpildas gali būti viena iš šių žaliavų: sojų rupiniai, kvietinės sėlenos, mineraliniai pašarai: dikalcio ar trikalcio fosfatas, pašarinis kalkakmenis.

Naudojamos ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos: pašariniai antibiotikai, fermentai, aminorūgštys ir kt. Jos, atsižvelgiant į gyvūnų fiziologinius poreikius, pagal receptūrą pridedamos papildomai.

Premiksai naminiams gyvūnams, žuvims ir paukščiams – smulkūs, higroskopiški, atitinkantys užpildo ir komponentų spalvą milteliai, kurių drėgmė ne didesnė kaip 12 procentų. Premiksai skirti biologiškai visaverčių pašarų gamybai. Premiksai taip pat reikalingi ir gydant gyvūnų medžiagų apykaitos sutrikimus, pasireiškiančius dėl vitaminų, mikroelementų ir kitų medžiagų trūkumo. Premiksuose esančios biologiškai aktyvios medžiagos (vitaminai, fermentai, mikroelementai ir kt.) palaiko gyvulių organizme optimalų medžiagų apykaitos procesą, pagerina pašarų maisto medžiagų pasisavinimą, padidina produktyvumą ir atsparumą įvairiems stresiniams veiksniams (dirgikliams) bei susirgimams. Kiekviena premiksuose esanti biologiškai aktyvi medžiaga turi savo specifinį veikimą.

Įvairių gamyklų gaminamų premiksų sudėtis dažnai keičiama. LVA Gyvulininkystės instituto mokslininkų paruošti premiksų receptai pateikiami 20 lentelėje.

20 lentelė. Premiksai įvairaus amžiaus ir produktyvumo paskirties galvijams

Komponentai Veršeliams iki 6 mėn. amžiaus

Veršeliams daugiau kaip 6 mėn.

amžiaus

Produktyvioms karvėms

Penimiems galvijams

10–75 dienų

75–400 dienų

Kiekis 1 tonoje pašaro Vitaminai: A mln. t. v. 1000 1200 2300 2000 1500 D mln. t. v. 200 150 240 400 200

31

E mg 500 500 2000 50 200 B1 – – – 300 – B2 – – – 1000 – B3 – – – 2000 – B5 – – – 1000 – B12 – – – 2 – Geležis g 100 – – 2500 5000 Manganas g 100 – 2200 10000 10000 Varis g 150 100 450 500 1000 Cinkas g 1000 1000 3000 – – Kobaltas g 60 60 190 250 100 Jodas g 20 20 80 – – Selenas mg Iki 1000 Iki 1000 – – – Siera g – – – 10000 1000 Magnis g – – – 1500 1500

Kiti mineraliniai pašarai galvijams. Be įvairių priedų, galvijams į mišinius dar

dedama pašarinio fosfato, kreidos, precipitato, monokalcio fosfato ir kitų mineralinių pašarų. Į galvijų racionus jų dedama 2–3 proc. Fosfatų galvijai nemėgsta, todėl pagal galimybes naudinga juos keisti kitomis kalcį ir fosforą turinčiomis medžiagomis.

Kombinuotųjų pašarų kokybės kontrolė Geros vertės visaverčius pašarus galima paruošti tik tada, jei jie gaminami iš kokybiškų žaliavų, laikantis privalomųjų kokybės reikalavimų. Kombinuotųjų pašarų galvijams kokybės rodikliai nustatomi pagal technines sąlygas: TS217389-001-93.

AB „Grūdai“ pastoviai turi būti atliekama gamybos kokybės kontrolė pagal šiuos reikalavimus:

1. Kombinuotiesiems pašarams gaminti naudoti tik kokybės kontrolės patikrintas žaliavas.

2. Kombinuotieji pašarai parduotini pirkėjui tik gavus leidimą iš kokybės kontrolės tarnybos, kad pagaminta produkcija atitinka kokybės rodiklių reikalavimus.

3. Parduodant produkciją pirkėjui būtina paimti kontrolinį mėginį. 4. Pagamintos produkcijos kokybė tikrinama laboratorijose pagal techninius bei

cheminius rodiklius. Kombinuotųjų pašarų kokybės rodikliai galvijų kombinuotiesiems pašarams,

baltyminiams vitamininiams ir mineraliniams mišiniams pateikti 21 lentelėje. 21 lentelė. Privalomieji kokybės rodikliai galvijų kombinuotiesiems pašarams, baltyminiams

vitamininiams mineraliniams papildams ir mineralų mišiniams Maistinės medžiagos

Kombinuotieji pašarai Baltyminiai vitamininiai mineraliniai

papildai

Mineralų mišiniai

(LST 1535:1998)

Veršeliams Galvijų prieaugliui

Karvėms Buliams reproduktoriams

Žalieji proteinai proc.

18–22 14–17 16–20 17–19 30–37,5 –

Riebalai proc.

2,5–5,0 2–8 2–8 2–5 1,5–8,0 –

Ląsteliena maks. proc.

5 10 15 12 10 –

Pelenai 5 6 9 9 25 –

32

maks. proc. Apyk. energija, MJ kg min.

10,5 10,0 9,5 10,0 10,0 –

Kalcis proc.

1,0–1,5 0,7–1,2 0,7–1,2 0,8–1,2 1,2–4,5 13–45

Fosforas proc.

0,9–1,3 0,6–1,1 0,6–1,1 0,7–1,0 0,9–4,0 7–22

Magnis proc.

0,1–0,2 0,2–0,3 0,2–0,3 0,2–0,30 0,3–0,5 0,1–0,3

Natris proc. 0,15–0,3 0,15–0,45 0,15–0,45

0,15–0,45 maks. 2,0 1,2–8,0

MITYBOS ĮTAKA GALVIJŲ PRODUKTYVUMUI IR SVEIKATINGUMUI

Energija. Su pašarais gaunamas optimalus energijos kiekis yra būtina galvijų sveikatingumo ir produktyvumo sąlyga. Energija – labai svarbus rodiklis melžiamų karvių (NEL), veislinių ir šeriamų mėsai galvijų (AE) racionuose. Pagal SI sistemą energija skaičiuojama kilodžiauliais (KJ) ir megadžiauliais (1000 džiaulių (J) = 1 kilodžiauliui (KJ), o 1000 KJ = 1 megadžiauliui (MJ)).

Galvijams energija reikalinga gyvybei palaikyti, pienui gaminti. Iš viso karvei sušerto pašaro apie 28 proc. energijos tenka pieno sintezei. Taigi ypač svarbu teisingai paskaičiuoti energijos reikmę melžiamoms karvėms.

PAŠARŲ ENERGIJOS VERTINIMAS GALVIJAMS

Energijos skaičiavimo tikslas – nustatyti tikslų pašarų organinių medžiagų kiekį bei

virškinamumą in vitro ir, taikant atitinkamas formules, paskaičiuoti šių medžiagų panaudojimą gyvūno organizme energiniais vienetais.

Melžiamoms karvėms skirtų pašarų neto energija laktacijai (NEL) skaičiuojama MJ 1 kg raciono sausųjų medžiagų. Visiems kitiems galvijams pašaruose skaičiuojama AE, MJ.

Melžiamoms karvėms skirti pašarinių žaliavų bei kombinuotųjų pašarų NEL paskaičiuojama pagal pateiktas formules:

NEL(MJ/kg SM) = 0,0663xDS+0.095xŽB+0,2281xŽR+0,079xNEM–3,49, (1)

čia: NEL (MJ/kg SM) – pašarų apykaitos energijos reikmė gyvulių pieno sintezei, išreikšta

megadžiauliais (MJ) sausojoje medžiagoje; DS – susidaręs dujų kiekis (CO2+CH4) ml/200 mg tiriamo pašaro sausosios medžiagos per 24 val.; ŽB – ž. baltymų kiekis sausojoje medžiagoje proc.; ŽR – ž. riebalų kiekis sausojoje medžiagoje proc.; NEM – ž. neazotinių ekstraktinių medžiagų kiekis sausojoje medžiagoje proc.; 0,0663; 0,095; 0,228; 0,079; 3,49 – regresinės lygties koeficientai. Žaliųjų neazotinių ekstraktinių medžiagų kiekis sausojoje medžiagoje paskaičiuojamas

pagal formulę: NEM = SM– (ŽP+ŽR+ŽL+ŽB) (2) čia: NEM – ž. neazotinių ekstraktinių medžiagų kiekis sausojoje medžiagoje proc.; SM – sausųjų medžiagų kiekis proc.; ŽP – ž. pelenų kiekis sausojoje medžiagoje proc.;

33

ŽR – ž. riebalų kiekis sausojoje medžiagoje proc.; ŽL – ž. ląstelienos kiekis sausojoje medžiagoje proc.; ŽB – ž. baltymų kiekis sausojoje medžiagoje proc.

NEL (MJ/kg SM) paskaičiavimo pavyzdys Cheminės analizės metu nustatyta, kad raudonųjų dobilų šiene (žydėjimo pradžioje)

yra: sausųjų medžiagų – 860 g kg-1; ž. baltymų – 155 g kg-1 ž. pelenų – 95 g kg-1; ž. riebalų – 26 g kg-1; ž. ląstelienos - 300 g kg-1;

NEM 424 g kg-1. Taigi 0,0663 x 46 (dujų kiekis ml/200 mg SM per 24 val.) = 3,05 +0,095 x 15,5 proc. ž. baltymų = 1,47 +0,228 x 2,6 proc. ž. riebalų = 0,593 +0,079 x 42,4 proc. NEM = 3,349 –3,49 NEL 4,97 MJ/kg SM

PAŠARO APYKAITOS ENERGIJOS GALVIJAMS SKAIČIAVIMAS

Galvijams, išskyrus melžiamas karves, skirto pašaro apykaitos energijai paskaičiuoti

naudojama formulė:

AE (MJ/kg SM) = 0,146xDS+0,007xŽB+0,0224xŽR+1,242, (3) čia: AE (MJ/kg SM) – apykaitos energijos kiekis pašaro sausosios medžiagos viename

kilograme; DS – susidariusių dujų kiekis (CO2+CH4) ml/200 mg sausosios medžiagos per 24 val.; ŽB – ž. baltymų kiekis sausojoje medžiagoje proc.; ŽR – ž. riebalų kiekis sausojoje medžiagoje proc.; 0,146; 0,007; 0,0224; 1,242 – regresinės lygties koeficientai.

Galvijų pašarų apykaitinės energijos paskaičiavimo pavyzdys Cheminės analizės metu nustatyta, kad 1 kg raudonųjų dobilų šieno (žydėjimo

pradžioje) yra: sausųjų medžiagų – 860 g kg-1;

ž. pelenų – 95 g kg-1; ž. baltymų –155 g kg-1; ž. riebalų – 26 g kg-1; ž. ląstelienos – 300 g kg-1;

NEM – 424 g kg-1. Taigi 0,146 x 46 (dujų kiekis ml/200mg SM per 24 val.) = 6,71 +0,007 x 15,5 proc. ž. baltymų = 0,10 +0,0224 x 2,6 proc. ž. riebalų = 0,058 +1,242 = 1,242 AE 8,11 MJ/kg

34

Gamyboje siekiant supaprastinti pašarų, skirtų galvijams įvertinimą pagal apykaitinę

energiją AE ir NEL (MJ/kg), galima naudotis šiomis formulėmis: Žolei: Pirmo pjovimo AE=14,06–0,01370xŽL+0,00483xŽB–0,00980xŽP. Kitų pjovimų AE=12,47–0,00686xŽL+0,00388xŽB–0,01335xŽP. Žolių silosui: Pirmo pjovimo AE=13,99–0,01193xŽL+0,00393xŽB–0,01177xŽP. Kitų pjovimų AE=12,91–0,01003xŽL+0,00689xŽB–0,01553xŽP. Šienui: Pirmo pjovimo AE=13,69–0,01624xŽL+0,00693xŽB–0,00670xŽP. Kitų pjovimų AE=14,05–0,01784xŽL. Čia: AE (MJ/kg; žalių maisto medžiagų kiekis, g kg-1 SM); ŽL – ž. ląstelienos kiekis SM, g kg-1; ŽB – ž. baltymų kiekis SM, g kg-1; ŽP – ž. pelenų, SM g kg-1. Kombinuotiesiems pašarams: AE=15,14+0,0130xŽR–0,0195xŽL–0,0163xŽP. NEL=9,89+0,0067xŽR–0,0146xŽL–0,0119xŽP. Kombinuotiesiems ir stambiems pašarams (visiems pašarams): AE=14,72+0,0143xŽR–0,0148xŽL–0,0121xŽP. NEL=9,05+0,0081xŽR–0,0101xŽL–0,0074xŽP. Čia: AE – apykaitinė energija SM MJ kg-1; NEL – neto energija laktacijai SM MJ kg-1; ŽR – ž. riebalų SM g kg-1; ŽL – ž. ląstelienos kiekis SM g kg-1; ŽP – ž. pelenų SM g kg-1. Kai nėra galimybės įvertinti dujų susidarymo kiekio (DS), NEL galima paskaičiuoti

pagal šias formules: Pievų ganyklų žolės žaliajai masei: Pirmo pjovimo NEL (MJ/kg SM) = 10,38–0,123xŽL.

35

Antro pjovimo NEL (MJ/kg SM) = 8,31–0,064xŽL. Silosui: Pirmo pjovimo NEL (MJ/kg SM) = 10,15–0,108xŽL. II pjovimo NEL (MJ/kg SM) = 9,07–0,093xŽL. Šienui: Pirmo pjovimo NEL (MJ/kg SM) = 10,78–0,146xŽL. Antro pjovimo NEL (MJ/kg SM) = 9,26–0,105xŽL. Čia: ŽL – ž. ląstelienos kiekis sausojoje medžiagoje proc.

NETINKAMO IR NEVISAVERČIO GYVŪNŲ ŠĖRIMO PASEKMĖS Užspringimas. Šeriami nesmulkintais ir ypač smulkiais runkeliais, bulvėmis arba

išleisti į laukus nešerti gyvuliai gali užspringti. Galvijai dažnai užspringsta kopūstų kotais, obuoliais, agurkais, runkelių gabalais, bulvėmis. Norint, kad gyvuliai neužspringtų, šakniavaisius ir šakniagumbius reikia smulkinti. Rudenį į laukus gyvulius reikia išleisti pašertus, kad jie ne taip godžiai pultų prie atliekų.

Galvijų didžiojo prieskrandžio išputimas. Didysis prieskrandis yra didžiausia galvijų ir kitų atrajotojų skrandžio dalis, kurioje pirmiausia apdorojamas suėstas pašaras. Dėl intensyvaus rūgimo susidariusios dujos užspaudžia angas. Taip atsitinka, kai galvijai netinkamai šeriami greitai rūgstančiais žaliaisiais pašarais: dobilais, vikiais, liucerna, žieminių javų želmenimis, sodriu žolių atolu, žaliais kukurūzais, kopūstų ar runkelių lapais. Šie pašarai ypač pavojingi po lietaus arba rytą su rasa, apšerkšniję arba sukaitę krūvose.

Galvijai išpunta dažniau, jeigu pašerti tokiu pašaru, pagirdomi vandeniu. Išpunta ir nuo sugedusių žlaugtų, apipuvusių šakniavaisių, sušalusių arba supelėjusių pašarų, taip pat užspringę. Veršeliai išpunta ilgai girdyti pienu, staiga pašėrus koncentruotaisiais pašarais. Susidarius dujoms, didžiojo prieskrandžio sienelės plečiasi ir spaudžia diafragmą. Iš pradžių gyvulys būna neramus, dairosi į pilvą, gulasi ir keliasi, spardo pilvą, suka uodegą. Iškyla kairioji, paskui ir dešinioji alkiduobė. Pilvas įtemptas, gyvulys sunkiai kvėpuoja pro burną, seilėjasi.

Galvijui išputus, reikia skubiai kviesti veterinarijos specialistą, nes progresuojant išputimui, gyvulys greitai uždūsta. Kol atvyks specialistas, teikiama pirmoji pagalba: šiltu oru gyvuliui ant pilvo pilamas šaltas vanduo, gyvulys statomas įkalnėn. Kumščiais 10–15 min. masažuojama alkiduobės sritis kairėje pusėje. Galima sugirdyti 2–3 l šilto virinto pieno, 0,5 l degtinės, aliejaus arba alyvos.

Ganyti galvijus dobilų, liucernų atoluose, vikių, žirnių pasėliuose galima tik prieš tai pašėrus šienu arba paganius prastesnėje ganykloje. Negalima galvijų šerti sušalusiais šakniavaisiais, kopūstais ar kitais apgedusiais pašarais, girdyti vandeniu ilgai ganytų sodrioje jaunoje žolėje.

Galvijų persiėdimas. Prieskrandžių judesiai susilpnėja arba visiškai išnyksta, susikaupus juose dideliam kiekiui pašarų masės. Taip atsitinka galvijams suėdus didelį kiekį grūdinių pašarų (miežių, rugių, kukurūzų) miltų, bulvių, žlaugtų, runkelių išspaudų, melasos.

36

Avys, išgintos į ražienas, dažnai persiėda varpų. Persiėdimą įprastais pašarais – žole, silosu, pašariniais runkeliais, šienu – galvijai ištveria nesunkiai, jeigu neišsivysto intensyvus pašaro rūgimas. Šių pašarų perteklius tik mechaniškai tempia prieskrandžius.

Gyvuliui persiėdus, kviečiamas veterinarijos specialistas, teikiama pirmoji pagalba: didysis prieskrandis masažuojamas, gyvulys pavedžiojamas, duodama gerti apie 200 g geriamosios sodos.

Knygenų užsikimšimas. Knygenos užsikemša šeriant galvijus žemėtais šakniavaisiais, smulkiais pašarais (pelais, smulkiai pjaustytu šienu ir šiaudais). Siekiant, kad taip neatsitiktų, šeriant galvijus pelais ir smulkiais šiaudais bei šienu būtina kartu duoti sultingųjų pašarų, reguliariai girdyti. Sergančius gyvulius reikia šerti sultingaisiais pašarais, duoti daug vandens ir 2 kartus per dieną – po 300–350 g Glauberio druskos. Naudinga sugirdyti 5–6 litrus sėmenų gleivių. Sunkesniais atvejais reikia operuoti.

Apsinuodijimas kombinuotaisiais pašarais. Kombinuotųjų pašarų pramonės įmonės gamina pašarus konkrečioms gyvulių ir paukščių grupėms, todėl juos būtina vartoti tik pagal paskirtį, nes yra pavojus apnuodyti gyvulius. Pvz., galvijams skirtu kombinuotuju pašaru pašerti paršeliai dažnai apsinuodija valgomąja druska, nes kiaulės kur kas jautresnės negu galvijai. Galvijų kombinuotame pašare gali būti medvilnės išspaudų, o jose esančiam alkaloidui gosipolui jautrūs jauni veršeliai. Į penimų galvijų kombinuotuosius pašarus gali būti įdėta karbamido, kuris pripratintiems galvijams nekenksmingas, o pienu girdomus veršelius gali mirtinai apnuodyti.

Perkant kombinuotuosius pašarus iš įmonės ar vartotojų kooperatyvų parduotuvėse reikia reikalauti jų kokybės pažymėjimo, kuriame nurodyta pašaro paskirtis, maistingumas, išvardijamos sudėtinės dalys. Kombinuotųjų pašarų sudėtis gali keistis, todėl būtina kiekvieną kartą prieš duodant gyvuliams su ja susipažinti.

Apsinuodijimas runkeliais. Galvijai apsinuodija, kai nuo runkelių nenuvaloma žemė arba kai jie išvirti ilgai nesušeriami ir lėtai atvėsta, nes tada juose susikaupia kenksmingų medžiagų (nitratų, nitritų). Gyvuliai gali apsinuodyti net ir geros kokybės cukriniais ar puscukriniais runkeliais, jeigu jų sušeriama per daug. Tokiu atveju apsinuodijama cukrumi, kurio 2,5 kg dozė karvei mirtina. Gyvulys suserga dėl intensyvaus pieno rūgšties gaminimosi didžiajame prieskrandyje.

Apsinuodijimas bulvėmis. Gyvuliai apsinuodija sudygusiomis, pažaliavusiomis bulvėmis arba bulvienojais, nes juose yra nuodingos medžiagos – solanino. Jeigu bulvės sudygusios, reikia nulaužyti daigus, išvirti bulves dideliame vandens kiekyje ir vandenį nupilti, nes jame būna daug solanino. Šutinamose bulvėse solaninas išlieka. Bulvienojus šerti gyvuliams nerekomenduotina.

Apsinuodijimas linų sėmenimis. Linuose ir jų sėmenyse yra toksinės medžiagos linamarino, kuriam suskilus susidaro ciano vandenilis. Maži nuodingos medžiagos kiekiai išlieka ir sėmenų išspaudose. Sudrėkusiuose, gendančiuose sėmenyse ir išspaudose arba netinkamai paruoštuose pašaruose gali būti didelės ir net mirtinos ciano vandenilio dozės. Paėdę tokio pašaro gyvuliai suserga tuojau pat, kvėpuoja prasižioję, parkrinta, spardosi ir greitai nugaišta. Siekiant, kad gyvuliai neapsinuodytų, sėmenis reikia virti ne trumpiau kaip 3–4 valandas, vartoti tik nesugedusius.

Apsinuodijimas medvilnės išspaudomis. Galvijai, gaudami daugiau kaip po 1,0–1,5 kg medvilnės išspaudų, per parą gali apsinuodyti juose esančia medžiaga – gosipolu, todėl išspaudų normos viršyti negalima, o jomis šeriant po 2-jų mėnesių reikia daryti 3 savaičių pertrauką. Sukergtoms patelėms, likus mažiau kaip pusei laiko iki jauniklių atsivedimo, ir prieaugliui medvilnės išspaudų negalima duoti. Nuodus galima neutralizuoti medvilnės išspaudas pavirinus su miežiniais miltais.

37

MEDŽIAGŲ APYKAITOS SUTRIKIMAI DĖL NEPAKANKAMO KIEKIO ARBA NETINKAMO ELEMENTŲ BEI MEDŽIAGŲ SANTYKIO RACIONE

Dėl netinkamo šarminių ir rūgštinių pašarų, baltymų ir angliavandenių, makro- bei

mikroelementų santykio, jų trūkumo ar pertekliaus racione, vitaminų trūkumo išsivysto medžiagų apykaitos ligos.

Osteomaliacija arba osteodistrofija. Tai dažniausiai pasitaikančios pieningų karvių ligos. Jomis karvės suserga dėl nepakankamo kalcio ir fosforo kiekio racione arba netinkamo šių elementų santykio, trūkstant vitaminų A ir D, ypač laikant galvijus tvartuose ir neišleidžiant jų į lauką. Su pienu daug išsiskiriančio kalcio trūkumas organizme kompensuojamas yrant kauliniam audiniui.

Kalcio ir fosforo mažai miškų, durpynų, pelkėtų pievų žolėje ir šiene, šiauduose. Fosforo mažai šakniavaisių lapuose ir kopūstuose, kalcio – grūduose, šakniavaisiuose. Daug kalcio turi pupiniai augalai (dobilai, liucerna, vikiai, žirniai), o fosforo daugiausia miglinių augalų grūduose, sėlenose, išspaudose. Sausringomis vasaromis augaluose sumažėja fosforo, o lietingomis kalcio. Vidutiniškai racionuose 100-ui g žaliųjų proteinų turėtų būti ne mažiau kaip 3,5–3,9 g P ir 7–8 g Ca.

Norint, kad gyvuliai nesirgtų šia liga, reikia racionuose kontroliuoti kalcio ir fosforo santykį, kuris turi būti 1–2:1. Jau rudenį reikia ištirti, kiek ūkio pašaruose yra kalcio ir fosforo, ir laiku pasirūpinti mineralinių medžiagų bei vitamino D priedais.

Osteodistrofijos procesas padidėja trūkstant racione kobalto, vario ir jodo. Dėl tų pačių priežasčių galvijų prieauglis gali sirgti ir rachitu. Pupiniuose augaluose būna daugiau kalcio, o migliniuose daugiau fosforo. Pogimdymine pareze suserga gero įmitimo karvės, ypač gausiai šeriant

koncentruotaisiais pašarais, sutrikus kalcio, fosforo ir magnio apykaitai, trūkstant mociono ir vitamino D. Pareze gali susergti karvės po apsiveršiavimo, per 3 dienas. Kartais gali susirgti ir prieš apsiveršiavimą.

Laižligė. Dažniausiai šia liga gyvuliai suserga dėl valgomosios druskos stokos. Jie pradeda ėsti neėdamus daiktus, žemes, kaulus, skudurus, laižo sienas. Natrio ypač trūksta augalinės kilmės pašaruose. Mažai valgomosios druskos yra grūduose, šakniavaisiuose, rūgščių dirvų žolėje. Laižligę gali sukelti ir kalio perteklius pašaruose dirvas gausiai tręšiant kalio trąšomis.

Siekiant, kad gyvuliai nesirgtų šia liga, būtina duoti jiems laižomosios druskos ir kitų mineralinių priedų: kalcio fosfato, monokalcio fosfato ir kt.

Ketozė. Ši liga gali išsivystyti netinkamai šeriant gyvulius, kai kraujyje dėl baltymų, riebalų ir angliavandenių (cukraus) apykaitos sutrikimų, pagausėja vadinamųjų ketoninių medžiagų.

Dažniausiai tai atsitinka šeriant karves pašarais, kuriuose yra sviesto ir daug acto rūgšties (silosu, šienainiu, šiaudainiu). Šių rūgščių atsiranda pažeidus raugintų pašarų gamybos režimą. Liga išsivysto ir tada, kai racione daug baltymų ir mažai cukraus, tačiau gali būti ir atvirkščiai. Šeriant karves pagal racionus, kuriuose gausu cukraus (šakniavaisiais, melasa, šienu), arba baltymų turtingais pašarais (dobilų, liucernos šienu, pupinių augalų grūdais, sėmenų, saulėgrąžų ar kitomis išspaudomis) reikia kontroliuoti, kad racione nebūtų pažeistas cukraus ir baltymų santykis, kuris turi būti maždaug 1:1. Sergančių ketoze gyvulių iškvepiamas oras, prakaitas turi gendančių vaisių, acetono kvapą. Pasikeičia ir pieno skonis.

Karves nuo ketozių apsaugo šakniavaisiai ir pašariniai kopūstai, o silosas šį medžiagų apykaitos sutrikimą skatina. Reikia duoti pakankamai šieno (ne mažiau kaip 1,5 kg 100 kg gyvulio masės), žolės miltų, granulių, kapojų, sultingųjų pašarų (šviežių cukrinių runkelių griežinių, morkų, bulvių). Užtrūkusias karves nenutukinti.

Acidozė išsivysto tada, kai karvių organizme sutrinka rūgščių ir šarmų pusiausvyra, o ypač tada, kai jos šeriamos nesuderintais, daugiausia rūgščiais pašarais. Be to, ši būklė būna

38

trūkstant mineralinių medžiagų, angliavandenių ir dėl kitų priežasčių, pvz., kai dėl inkstų uždegimo blogai išsiskiria anglies dvideginis, taip pat dėl širdies ir plaučių ligų.

Galvijai dažnai serga latentine alimentine acidoze, kai yra šeriami koncentruotaisiais pašarais, kai rūgštinių (P, S, Cl) ir šarminių (Na, K, Ca) elementų santykis būna didesnis nei 0,8:1, kai sutrinka pašarų virškinimas dėl per didelio ląstelienos kiekio, taip pat dėl baltymų ar azotinių nebaltyminių medžiagų stokos, apsinuodijus cukrinių runkelių lapais. Be to, pririštos, be mociono karvės acidoze suserga greičiau nei laikomos palaidos.

Sudarant pašarų racionus reikėtų žinoti, kad rūgštūs pašarai yra grūdai, salyklas, žuvų, mėsos ir kraujo miltai, medvilnės išspaudos, silosas, turintis sviesto rūgšties. Šarminiai pašarai yra pašariniai runkeliai, griežčiai, pupinių augalų šienas.

Akuparozė. Šia liga galvijai suserga tada, kai racione trūksta vario. Varis skatina gyvulių augimą ir lytinę funkciją, kaip katalizatorius dalyvauja hemoglobino ir vitamino D sintezėje. Mažai vario yra augaluose, išaugintuose jauriniuose, durpinguose, smėlio bei intensyviai azotinėmis trąšomis tręšiamuose dirvožemiuose. Ten, kur trūksta vario – trūksta ir kobalto. Turtingesni vario augalai užauga raudono molio ar priemolio bei patręštose vario trąšomis dirvožemiuose. Gyvulių racione 1 kg sausųjų medžiagų vario turėtų būti ne mažiau kaip 5 mg.

Dažniausiai makro- ir mikroelementai yra tarpusavyje susiję, skatina vieni kitų įsisavinimą organizme arba veikia priešingai – kaip antagonistai. Trūkstant vario, blogėja molibdeno, fosforo įsisavinimas. Vario stoka taip pat dažnai susijusi su kalcio, fosforo ir geležies trūkumu. Galvijams vario ir molibdeno santykis turėtų būti 6:1–10:1. Galvijai neserga akuparoze, jeigu 1 kg sauso pašaro yra 8 mg Cu.

Akobaltozė. Šia liga galvijai suserga dėl kobalto trūkumo. Ypač išryškėja tvartiniu laikotarpiu, kai galvijai šeriami nusausintų balų ir durpiniuose dirvožemiuose užaugintais pašarais, neduodant papildomai premiksų, kuriuose yra kobalto. Be to, racione esant perdaug kalcio ir fosforo, gyvuliai sunkiai įsisavina kobaltą.

Dėl kobalto trūkumo blogai sintetinamas vitaminas B12, gyvuliai netenka apetito, vystosi anemija, karvės išsimeta, dažnai viduriuoja tamsiai juodomis gleivėtomis išmatomis. Geriau ėda sausą šieną nei žolę.

Akobaltoze gyvuliai suserga tada, kai pašaro 1 kg sausųjų medžiagų yra mažiau nei 3 mg. Apsinuodijama, kai 1 kg gyvulio svorio tenka daugiau kaip 1 mg kobalto.

Kobalto daugiau randama augaluose, augančiuose nerūgščiuose raudonojo priemolio dirvožemiuose, pupiniuose daugiau nei migliniuose.

Perozę sukelia mangano trūkumas arba ši liga išsivysto tada, kai pašaruose yra didelis kalcio, bet mažas fosforo kiekis. Taip pat mangano aktyvumą mažina per didelis vitamino D kiekis. Intensyviausiai mangano trūksta pavasarį, ganyklinio laikotarpio pradžioje. Sodri jauna žolė turi mažai sausųjų medžiagų, kartu ir mangano. Trūkstant mangano lėtai auga skeleto kaulai, sutrinka judesių koordinacija, dažnai apsivaisinusių karvių vaisius žūva ir rezorbuojasi. Patinams sutrinka spermatogenezė, karvės mauroja, drasko ragais žemę.

Mangano yra sėlenose, cukrinių runkelių lapuose, varpiniuose augaluose, tačiau tik tuo atveju, jeigu jo yra pakankamas kiekis dirvoje. Rūgščiose dirvose mangano yra daugiau. Mažėjant organizme vario, mažėja ir mangano. Optimalus kalcio ir mangano santykis pašaruose yra 5,6:1,0, o kalcio ir magnio ne daugiau kaip 2,2:1,0.

Parakeratozę sukelia cinko trūkumas. Gyvuliai suserga tais atvejais, kai 1 kg sauso pašaro yra mažiau kaip 40–50 mg cinko. Be to, cinkas neįsisavinimas tada, kai trūksta karotino, vitaminų A, D, B1 ir B6, o kalcio ir proteinų būna perdaug, pvz., naudojant sojų rupinius.

Cinko daugiau yra mielėse, cukriniuose runkeliuose, gyvulinės kilmės pašaruose. Cinko įsisavinimą stabdo jo antagonistai kalcis ir magnis, todėl kombinuotuosiuose

pašaruose jo visada pridedama daugiau nei reikėtų normaliems fiziologiniams procesams. Profilaktiškai cinko galvijams reikia 50–80 mg kg-1 sausos medžiagos pašaro. Kalcio ir cinko santykis turėtų būti 100–125:1.

39

Seleno stoka gyvulio organizme pasireiškia raumenų distrofija, neigiamai veikia reprodukcijos fiziologinius procesus.

Gyvuliai suserga tada, kai kai seleno yra mažiau kaip 0,1 mg 1 kg sauso pašaro, o apsinuodija pašare esant 3–4 mg Se. Akivaizdu, kad skirtumas tarp profilaktinės ir apsinuodijimo mikroelementais dozės nėra didelis. Seleno priešnuodžiai yra arsenas ir siera.

Seleno daugiau būna pakalkintose ir organinėmis trąšomis patręštose dirvose užaugintuose augaluose.

Avitaminozėmis gyvuliai suserga tada, kai pašaruose trūksta vitaminų.

KARVIŲ ŠĖRIMAS

Visavertė karvių mityba yra vienas iš svarbiausių veiksnių jų produktyvumui bei pagamintų produktų kokybei gerinti. Tai priklauso nuo užtrūkimo laikotarpio, karvės produktyvumo, racionų sudėties, sausųjų medžiagų kiekio ir nuo maisto medžiagų koncentracijos pašarų daviniuose. Esant nepakankamam medžiagų kiekiui racione sumažėja karvių produktyvumas, jų rezistentiškumas įvairioms ligoms, gimsta silpni veršeliai, užaugę būna netinkami tolesnei reprodukcijai.

Šeriant karves nenormuotai (per gausiai ar duodant nepakankamą pašarų kiekį) gaunami dideli ekonominiai nuostoliai. Gausiai šeriamos veršingos karvės tunka ir sunkiai veršiuojasi.

Atsižvelgiant į tai, reikia racionaliai naudoti pašarus sudarant racionus pagal karvių optimalius poreikius (22 lentelė).

Užtrūkusių veršingų karvių šėrimas

Karvių pieningumas per būsimą laktaciją priklauso nuo užtrūkusių karvių šėrimui taikomų racionų visavertiškumo. Apsiveršiavusi karvė pirmąją dekadą, o kartais ir per ilgesnį laiką negali suėsti tiek pašaro, kiek reikia pieno gamybai. Vidutiniškai karvių užtrūkio laikotarpis trunka 50–60 dienų. Vokiečių tyrėjų (Freese ir kt., 1999) duomenimis, šis laikas turi būti suskirstytas į du laikotarpius – pirmąjį, kuris trunka 6–4 savaites iki karvės apsiveršiavimo, ir antrąjį – likus 3 savaitėms (22 lentelė).

Karvės turi būti laiku užtrūkinamos. Paprastai karvės užtrūksta per 10 dienų. Labai produktyvių karvių šis laikotarpis pailgėja iki 15 dienų.

22 lentelė. Šėrimo normos užtrūkusioms ir melžiamoms karvėms Rodikliai Karvės

svoris kg SM kg

Žalieji proteinai g

NEL MJ

Ca g

P g

Na g

Mg g

Maisto medžiagų reikmė gyvybei palaikyti

550

650 700

12–16

450 500 525

33,3 37,7 39,9

22 26 28

22 26 28

7 9 10

11 13 14

Maisto medžiagų reikmė užtrūkusioms karvėms: I užtrūkimo laikotarpis II užtrūkimo laikotarpis

630 660

12–16

1070 1160

49,5 56,0

45

35

10

14

Maisto medžiagų reikmė 1 kg (4 proc.) pieno

85 3,17 3,2 1,7 0,6 0,6

Gyvybei palaikyti +5 kg pieno +10 +15 +20

650 650 650 650

12 12,2 14 15,8

920 1350 1780 2200

53,4 69,54 85,30 101,1

42 58 74 90

34 43 51 59

12 15 18 22

16 19 22 25

40

+25 +30 +35 +40

650 650 650 650

17,7 19,5 21,3 23

2630 3050 3480 3900

117,0 132,8 148,7 164,6

106 122 138 153

68 76 84 93

25 28 31 35

29 32 35 38

• Jei karvės sveria mažiau ar daugiau, negu parodyta lentelėje, kiekvienam 50 kg svorio skirtumui atimame ar pridedame 25 g proteinų ir 2,2 MJ NEL

Racionai užtrūkusioms veršingoms karvėms sudaromi atsižvelgiant į maisto medžiagų

reikmę vaisiaus augimui (per parą turi priaugti 0,6–0,8 kg) ir medžiagų sukaupimui kūne, reikalingų per pirmąsias 10 laktacijos dienų.

Racionai sudaromi iš geros kokybės pupinių ir miglinių žolių šieno, šienainio, vasarinių javų šiaudų, siloso, šakniavaisių ir kt.

Raciono maisto medžiagų kiekiui optimizuoti gyvuliams duodama koncentruotųjų pašarų. Ūkininkai gali šerti karves savo ūkyje išaugintų grūdų mišiniais, papildžius juos baltyminiais vitamininiais, baltyminiais vitamininiais mineraliniais ir kitais pašarų papildais.

LVA Gyvulininkystės instituto mokslininkai rekomenduoja per pirmąją užtrūkimo dekadą duoti karvėms 80, antrąją – 100, trečiąją ir ketvirtąją – 120–130, penktąją – 90–100, šeštąją – 60–70 proc. vidutinės maisto medžiagų normos.

Vasarą užtrūkusios veršingos karvės, ganomos geroje ganykloje, suėda 40–60 kg žolės. Esant pakankamai žolės, užtrūkusios karvės papildomai nešeriamos. Neperaugusios žolės sausųjų medžiagų energinė vertė panaši į koncentratų, o biologinė vertė didesnė. Be to, žolėje gausu vitaminų, mineralinių ir kt. medžiagų, kurių labai trūksta užtrūkimo metu, kadangi sparčiai auga vaisius, vyksta intensyvūs kaulų mineralizacijos procesai. Dalis šių medžiagų, ypač makro- ir mikroelementų, susikaupia karvės organizme ir panaudojamos per būsimos laktacijos pirmus mėnesius.

Melžiamų karvių šėrimas

Pieno gamybai karvės sunaudoja tik apie 28 proc. su pašarais gautos energijos (3

pav.). Kaip ir kitiems gyvūnams, melžiamoms karvėms irgi taikomas fazinis šėrimas,

suskirstytas į tris laikotarpius (šimtadienius) per laktaciją. Pats produktyviausias yra pirmasis šimtadienis, kurio metu iš karvės primelžiama 45

proc. viso pieno, gaunamo per laktaciją. Šis laikotarpis yra labai svarbus šėrimo atžvilgiu. Kai kurių mokslininkų duomenimis, per šį laikotarpį šėrimo įtaka produktyvumui sudaro apie 60, veislė – 20–30, laikymas ir priežiūra – 10–20 proc. Todėl racionai turi būti visaverčiai. Racionų sudarymui geriausia naudoti kompiuterines programas. Per pirmąjį šimtadienį padarius šėrimo klaidų, beveik neįmanoma pasiekti maksimalaus karvių produktyvumo.

41

Visa pašaro energija (100 %)

Fekalinė energija (31 %) Suvirškinto pašaro energija (69 %)

Šlapimo ir dujų energija (8 %)Metabolinė energija (61 %)

Šilumos energija (23 %)Neto energija (38 %)

Gyvybės palaikymo energija (10 %)

Pieno sintetinimo energija (28 %)

3 pav. Pašaro energijos panaudojimas pieno sintezei Pirmąjį šimtadienį melžiamos karvės šeriamos įprastais pašarais: geros ganyklos

šienu, nedideliu kiekiu vasarinių šiaudų (1–2 kg per parą), šienainiu, sultingaisiais pašarais – silosu, šakniavaisiais (cukriniais, puscukriniais, pašariniais runkeliais). Reikia atkreipti dėmesį į karvių šėrimą cukriniais runkeliais, kadangi jie yra labai maistingi, be to, turi įtakos pieno primilžiui ir riebumui. Tačiau reikia laikytis rekomenduojamų normų, t. y. sušerti per parą iki 15–20 kg susmulkintų cukrinių runkelių. Minėtą kiekį reikia sušerti per du kartus. Viršijus šią normą prastėja produktyvumo rodikliai. Raciono maisto medžiagų suderinimui reikia pridėti 1 kg primelžto pieno 350–400 g visaverčių (koncentruotųjų) pašarų.

Šeriant karves ūkininkų išaugintais koncentruotaisiais pašarais sudaromi jų mišiniai, papildant baltyminiais, vitamininiais, mineraliniais papildais (BVM), turinčiais apie 30 proc. proteinų.

AB „Kretingos grūdai“ gausaus produktyvumo karvėms siūlo tokios kokybinės sudėties kombinuotąjį pašarą (23 lentelė):

23 lentelė. Kilogramo kombinuotojo pašaro kokybinė sudėtis

Apykaitos energija MJ 10,48 Žalieji proteinai proc. 19,00 Ląsteliena proc. 8,00 Kalcis proc. 0,74 Fosforas proc. 0,53 Natrio chloridas proc. 0,65 Cinkas mg 70,00 Geležis mg 80,00 Varis mg 11,00 Kobaltas mg 0,90 Jodas mg 1,00 Selenas mg 0,02 Manganas mg 70,00 Vitaminas A TV 20,000 Vitaminas D TV 11,000 Vitaminas E mg 40,00 Vitaminas H mg 0,12

42

Optimaliai šeriant karves, per antrąjį šimtadienį primelžto pieno kiekis būna gana aukšto lygio, tačiau jam baigiantis pradeda laipsniškai mažėti. Šiuo laikotarpiu šėrimo norma turi atitikti rekomenduojamą maisto medžiagų mažėjančią reikmę.

Per antrąjį šimtadienį iš karvės galima primelžti 30–35 proc. pieno, gaunamo per laktaciją. Maisto medžiagų reikmei suderinti 1 kg pieno skiriama 250–300 g koncentruotųjų pašarų. Kitų pašarų kiekis panašus kaip ir per pirmąjį šimtadienį.

Per paskutinį trečiąjį šimtadienį iš karvės galima primelžti 20 proc. pieno, primelžto per visą laktaciją. Šio šimtadienio pabaigoje karvė užtrunka. Užtrūkio laikotarpis tęsiasi 50–60 dienų, todėl šis laikas yra labai svarbus, kadangi, kaip anksčiau minėta, gimstantis veršelis turi sverti 30–40 kg (t. y. 6 proc. nuo karvės svorio). Be to, karvės kūne turi papildomai susikaupti medžiagų, reikalingų per pirmas 10 laktacijos dienų. Tuo metu karvė negali suėsti tiek pašarų, kad būtų pakankamas reikalingų maisto medžiagų kiekis pieno gamybos trūkumui padengti.

Dėl sumažėjusio primelžiamo pieno kiekio ir karvės užtrūkio koncentruotų pašarų kiekis per paskutinį šimtadienį sumažinamas iki 100–150 g 1 kg pieno. Raciono pavyzdys per šį laikotarpį pateiktas 24 lentelėje.

Vasarą karvės ganomos ganyklose. Didelio pieningumo karvės per parą suėda 60–80 kg žolės.

24 lentelė. Raciono paskaičiavimo melžiamai karvei pavyzdys

Užduotis: Karvė duoda per dieną 10 kg 4 % riebumo pieno. Sveria 650 kg. Esant kitokiam pieno riebumui, perskaičiuojama į 4 % pagal formulę: Q 4% = F(0,4+0.15 R), čia Q – 4 % pieno kiekis, F – natūralaus riebumo pieno kiekis, R – pieno riebumas.

Pašarai

Kiekis kg

1 kg pašaro yra: Racione yra: Sausų

medžiagų gŽaliųjų

proteinų g NEL MJ

SM kg

Žaliųjų proteinų g

NEL MJ

Ganyklų šienas 4 860 95 4,04 3,4 380 16,16 Raudonųjų dobilų ir varpinių žolių silosas

11 350 56 2,0 3,9 616 22,0

Pašariniai runkeliai 20 150 12 1,11 3,0 240 22,2 a) racione yra 10,3 1236 60,36 b) maisto medžiagų poreikis gyvybei palaikyti ir 10 kg 4 % pieno gavybai

1354

69,40

c) trūksta maisto medžiagų 118 9,04 d) proteinų/NEL koe-ficientas (118:9,04=13,1

13,1

e) maisto medžiagų trūkumui padengti prie raciono pridedame 1,2 kg miežių

115

9,38 Pastaba: 1. Kalcio, fosforo, magnio ir natrio kiekiai racione paskaičiuojami analogiškai. 2. Natrio kiekis papildomas duodant laižomosios druskos.

Pašarų efektyvumas priklauso ne vien nuo to, kiek yra baltymų atitinkamos rūšies

augaluose, bet ir nuo juose esančių nepakeičiamų amino rūgščių bei jų tarpusavio ir bendro energijos kiekio ir santykio atitinkamiems žemės ūkio gyvuliams. 3 priede pateiktos lentelės (1–11) apie amino rūgščių eiliškumą padės galvijų augintojams sudaryti optimalius racionus, keičiant brangius importuojamus pašarus vietinės gamybos pašarais.

Pašarų, skirtų karvėms, sušėrimo tvarka. LVA Gyvulininkystės instituto mokslininkai rekomenduoja pirmiausia karvėms sušerti skaniausius pašarus, nes duodant nelabai mėgstamus, karvės laukia skanesnių. Taip šeriant padidėja apetitas ir karvės suėda visus jai skirtus pašarus. Geresnį ėdamumą bei maisto medžiagų pasisavinimą galima pasiekti smulkinant pašarus ir gerai juos sumaišius. Taip pat reikia šerti karves kasdien tuo pačiu metu.

43

Stambiaisiais pašarais karves reikėtų šerti du kartus per dieną. Jei jos gauna šieno ir šiaudų, tai vieno šėrimo metu duodama šieno, kito – šiaudų. Šiaudų galima sušerti daugiau ruošiant šieno ir šiaudų pjaustinį.

Tik išimto iš kaupo ar tranšėjos siloso geriausia duoti pamelžus karves. Ilgiau palaikius silosą tvarte, sumažėja karotino kiekis ir silosas įgauna blogesnį skonį. Rekomenduojama per vieną kartą sušerti iki 20 kg siloso. Šakniavaisiais karves galima šerti bet kurio šėrimo metu. Pašarinių šakniavaisių galima nesmulkinti, o puscukrinius ir cukrinius būtina. Cukrinių runkelių karvėms duoti galima ne daugiau kaip 15–20 kg. Juos tikslinga sušerti per du kartus. Koncentruotųjų pašarų karvėms galima skirti 2–3 kg per vieną šėrimą. Javų grūdai malami 1,0–1,8 mm dalelėmis. Geriausia šerti traiškytus grūdus.

Prie naujų pašarų karves reikia pripratinti palaipsniui, nes staiga pakeitus pašarus gali sutrikti jų virškinimas.

Veršelių iki 6 mėn. amžiaus šėrimas ir girdymas

Karvei apsiveršiavus vienintelis ir nepakeičiamas pašaras veršeliui yra krekenos. Jos

yra labai maistingos bei pasižymi baktericidinėmis savybėmis. Krekenose yra beveik 2,5 karto daugiau sausųjų medžiagų, 5 kartus – baltymų, 1,8

karto – riebalų ir beveik 1,6 karto daugiau mineralinių medžiagų negu piene. Krekenų visavertiškumą didina tai, kad jose yra daugiau biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fermentų) ir kt. Po apsiveršiavimo krekenų sudėtis kinta mažėjančia linkme. Krekenų sudėties kitimas pateiktas 25 lentelėje.

25 lentelė. Krekenų cheminės sudėties kitimas po apsiveršiavimo proc.

Valanda po apsiveršiavimo

Sausų medžiagų

Baltymų Riebalų Mineralinių medžiagų

Albuminų ir globulinų

0 27,7 16,8 6,7 1,3 12,7 6 22,4 11,7 6,1 1,1 9,2 12 15,5 6,3 4,4 0,9 2,7 24 14,6 5,5 4,1 0,8 2,7 48 13,7 4,8 3,9 0,8 2,0 5–6 dieną 12,7 3,6 3,8 0,8 0,9

Gimę sveiki ir normaliai išsivystę veršeliai alkį pajunta praėjus 30–40 minučių po

gimimo, todėl ne vėliau kaip praėjus 1 val. po gimimo reikia duoti žįsti arba girdyti krekenomis. Šiam laikui praėjus gali dingti žindymo refleksas, dėl to krekenos blogai virškinamos ir reikalingos medžiagos blogai pasisavinamos. Be to, būdamas alkanas veršelis pradeda laižyti aptvarus ir kitus daiktus, nuo kurių į organizmą patenka kenksmingi mikroorganizmai ir dėl to jis gali pradėti viduriuoti.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad veršeliai gimsta neįgiję imuniteto kenksmingiems mikroorganizmams. Natūralus imunitetas susidaro palaipsniui. Taip pat tik ką gimusių veršelių kraujyje nėra gama globulino. Nuo kenksmingos mikroorganizmų veiklos krekenos apsaugo tik pirmas 2-3 savaites, todėl labai svarbu, kad šios medžiagos patektų su krekenomis per pirmąją savaitę po gimimo. Tuo metu veršelio žarnų sienelės būna labai pralaidžios, vėliau pralaidumas sumažėja ir dėl to gama globulinai nerezorbuojami.

Krekenos veršeliams pradedamos girdyti ne vėliau, kaip 1 val. po gimimo, laikantis šios schemos (26 lentelė):

26 lentelė. Veršelių girdymo krekenomis schema

Amžius dienomis Girdymų skaičius per dieną Sugirdoma krekenų litrais iš karto iš viso per dieną

1 4–5 0,1–0,8 4,0

44

2 4–5 0,8–1,0 4,5 3 3–4 1,0–1,6 6 4 3–4 2,3 7

5–7 3 2,5–3,0 8 Taip pat krekenos laisvina vidurius ir padeda iš naujagimio organizmo pašalinti

mekonijas (išmatas), susidariusias embrioniniu laikotarpiu. Iki 6 mėn. amžiaus veršeliai girdomi ir šeriami pagal LVA Gyvulininkystės instituto

rekomenduojamas schemas, atsižvelgiant į veršelių amžių ir svorį. Racionai keičiami kiekvieną dekadą, išskyrus pirmas dvi dekadas. Pieno tipo veršeliams, veislei ir mėsai auginamiems veršeliams taikomos panašios schemos. Tik telyčaitėms reikia sugirdyti daugiau pieno. Schemos numatytos 700–800 g prieaugiui per parą gauti. Šešių mėnesių pabaigoje veršeliai turi sverti 170 kg. Geriausia veršelius būtų laikyti prie karvių.

Per šešių mėnesių pieno girdymo laikotarpį veršeliams reikia sugirdyti 310 kg gero ir 400 kg separuoto pieno, sušerti 208 kg kombinuotojo pašaro, 201 kg šieno, 145 kg pašarinių runkelių ir 430 kg siloso (27 lentelė).

27 lentelė. Veršelių iki 6 mėn. amžiaus šėrimo schema Veislei ir mėsai auginamų veršelių šėrimo tvartiniu laikotarpiu schema (vidutinis priesvoris

per parą 750–800 g) Amžius Svoris

laikotarpio pabaigoje

kg

Pašarų derinys per parą vienam veršeliui kg Mėnuo dekada Pienas Kombi-

nuotasis ašaras p

Šienas Pašariniai runkeliai

Silosas Nesepa-ruotas

separuotas (arba jo pakaitalas)

I

1 2 3

51

7 7 6

– – 1

–Pratinama

0,1

– –

0,1

– – –

– – –

II

4 5 6

72

5 4 2

3 4 6

0,2 0,3 0,4

0,2 0,3 0,4

0,2 0,3 0,7

– –

pratinama

III 7 8 9

93

– – –

6 6 5

0,6 1

1,5

0,7 1

1,2

0,8 1 1

0,2 0,3 0,5

IV

10 11 12

118

– – –

6 3 2

1,5 1,5 1,7

1,2 1,5 1,5

1 1 1

1 2 2

V

13 14 15

143

– – –

– – –

2 2 2

2 2 2

1 1 1

3 5 6

VI

16 17 18

170

– – –

– – –

2 2 2

2 2 2

1,5 1,5 1,5

7 8 8

Iš viso per 6 mėn. 310 400 208 201 145 430

Galvijų prieauglio šėrimas Iki 6 mėn. amžiaus tiek veislei, tiek mėsai auginami veršeliai šeriami panašiai, tačiau

veislei auginamoms telyčaitėms, atsižvelgiant į tai, kad jos auginamos pieno gamybai, reikia sugirdyti daugiau pieno.

Vyresnėms nei 6 mėn. amžiaus telyčaitėms šėrimo normos sudaromos atsižvelgiant į jų svorį, amžių bei planuojama prieaugį. Pvz., 7–9 mėn. amžiaus telyčios turėtų sverti apie 170–200 kg ir per parą priaugti 700–800 g. Įvairaus amžiaus ir skirtingo svorio telyčioms šėrimo normos ir pavyzdinis racionas pateikti 28, 29 lentelėse.

45

Vasarą telyčias geriau ganyti kultūrinėse ganyklose, jose jos suėda apie 20–40 kg žolės. Suėdus tokį kiekį žolės gaunamas pakankamas kiekis maisto medžiagų. Likus 2 mėn. iki apsiveršiavimo, telyčioms reikia duoti 1–2,5 kg koncentruotųjų pašarų.Veršingas telyčias reikia šerti geros kokybės pašarais. Racionų sudėtį reikia keisti palaipsniui. Jų racionuose turi vyrauti stambieji ir sultingieji pašarai, koncentratų – minimalus kiekis.

Prieš telyčių apsiveršiavimą reikia stebėti tešmens stovį. Jei tešmuo labai pritvinkęs, reikia mažinti pašarų, ypač sultingųjų, kiekį, kaip ir užtrūkusioms karvėms.

28 lentelė. Šėrimo normos veislinėms telyčioms

Maisto medžiagos

Amžius mėn. ir svoris kg 6–9

170–240 9–12

240–300 12–15

300–360 15–21

360–460 21–25

460–500 25–27

500–550 Prieaugis per parą g

750–800 650–700 600–650 500–550 500–550 800–900 Sausosios medžiagos g 4900 6000 7500 8100 8700 11200 Apykaitos energija MJ 45 52 60 68 76 94 Neapdorotieji baltymai g 700 760 845 930 955 1400 Virškinamieji proteinai g 540 580 630 650 700 1035 Ląsteliena g 1075 1320 1630 1780 1935 2700 Krakmolas g 533 592 625 687 809 1210 Cukrus g 430 465 485 525 565 870 Riebalai g 265 270 290 330 375 390 Valgomoji druska g 25 30 35 45 50 60 Kalcis g 40 40 50 60 70 80 Fosforas g 25 28 30 40 40 45 Magnis g 10 14 17 21 25 27 Kalis g 36 45 50 60 68 70 Siera g 15 20 23 25 25 25 Geležis mg 295 360 395 450 500 525 Varis mg 39 48 51 60 66 69 Cinkas mg 220 270 290 335 375 385 Kobaltas mg 3,2 3,9 4,2 4,8 5,4 5,6 Manganas mg 245 300 320 375 415 430 Jodas mg 1,7 1,8 1,9 2,3 2,5 2,6 Karotinas mg 125 140 160 190 235 240 Vitaminas D TV 2800 3300 4100 5300 6300 6500 Vitaminas E mg 195 240 255 300 330 345

29 lentelė. Racionas su šienu ir silosu veislinėms telyčioms

Pašarai ir maisto medžiagos

Telyčių amžius, svoris ir prieaugis per parą 7-9 mėn.

171–240 kg svorio

750–800 g prieaugio per

parą gauti

10–12 mėn. 241–300 kg

svorio 650–700 g

prieaugio per parą gauti

13–15 mėn. 301–360 kg

svorio 600–650 g

prieaugio per parą gauti

16–21 mėn. 361–550 kg

svorio 500–550 g

prieaugio per parą gauti

Veršingoms telyčioms

460–500 kg svorio

500–550 g prieaugio per

parą gauti Kultūrinių pievų šienas kg

2

2

3

3

3

Dobilų ir motiejukų žolės silosas kg

12

17

20

22

22

Kombinuotieji pašarai kg

1 0,5 0,5 0,5 1,0

Mineralinių medžiagų mišinys galvijams kg

0,03

0,06

0,08

0,08

0,08

46

Racione yra : apykaitos energijos MJ

53,2 59,9 74,1 78,9 84,1

sausųjų medžiagų kg 5,9 6,9 8,6 9,1 9,6 neapdorotų baltymų g 640 709 845 962 982 virškinamųjų proteinų g

480 529 630 682 727

ląstelienos g 1870 2346 2941 3145 3179 cukraus g 380 420 505 529 559 kalcio g 46,0 61,5 77,3 81,3 83,9 fosforo g 25,8 27,9 34,3 35,8 40,7 karotino mg 311 424 509 555 557

Buliukus ir telyčaites, auginamus mėsai, iš pradžių 6 mėn. šeriame kaip ir veislines

telyčaites, vėliau duodama daugiau koncentruotųjų pašarų, atsižvelgiant į planuojamą priesvorį.

GALVIJŲ ŠĖRIMO VISAVERTIŠKUMO KONTROLĖ

Galvijų sveikatos būklę, produktyvumą, gaunamos produkcijos kokybę ir racionalų

pašarų naudojimą, daugiausia nulemia tinkamas šėrimas, todėl būtina nuolat kontroliuoti galvijų šėrimo visavertiškumą. Šėrimas kontroliuojamas zootechniniais-veterinariniais ir biocheminiais metodais. Apie šėrimo visavertiškumą sprendžiama vadovaujantis aprašytais rodikliais.

Raciono maistingumas. Išsiaiškinama, ar galvijai gauna pagal normą nurodytą maisto medžiagų kiekį, nes kai kurių pašarų maistingumas ir savybės gali skirtis nuo lentelėse pateiktų duomenų, todėl būtina nustatyti bent faktinį pašarų drėgnumą ir patikslinti racionų davinio maistingumą pagal normas. Ypač svarbu periodiškai tikrinti maistingumą tų pašarų, kurie daugiausia kinta veikiami aplinkos sąlygų, juos ruošiant ir sandėliuojant, t. y. šieno, žolės miltų, šienainio, siloso, šakniavaisių.

Gyvulio apetitas. Tai labai akivaizdus šėrimo visavertiškumo rodiklis. Pablogėjęs apetitas rodo, kad sutrikusi maisto medžiagų apykaita arba netinkamai šeriamas gyvulys susirgo. Pablogėjus visos grupės apetitui, reikia patikrinti raciono pašarų kokybę.

Gyvulio kūno svorio kitimas. Gausiai šeriamų, gaunančių daugiau negu reikia pagal normą maisto medžiagų gyvulių svoris didėja, kartais jie nutunka, todėl pagal laktuojančių gyvulių kūno svorio ir produktyvumo kitimą galima spręsti apie šėrimo visavertiškumą. Kūno svorio ir produktyvumo kitimas yra pagrindiniai rodikliai, iš kurių galima spręsti apie šėrimo efektyvumą.

Gyvulių produktyvumas. Nepakankamai ir visaverčiai šeriamų gyvulių produktyvumas mažėja, todėl reikalinga sisteminga gyvulių produktyvumo apskaita. Rezultatai palyginami su praėjusio laikotarpio ar kitos grupės produktyvumu.

Vizualūs ir fiziologiniai rodikliai. Stebima gyvulio elgsena, bendra išvaizda, įmitimas, plaukų blizgesys, ragų ir nagų būklė, stovėsena, temperatūra, pulsas, kvėpavimas.

Biocheminiai rodikliai. Netinkamo šėrimo sutrikdyta medžiagų apykaita dažniausiai sukelia kraujo, šlapimo, pieno pakitimus, todėl periodiškai turi būti atliekami biocheminiai kraujo, šlapimo, pieno tyrimai.

47

LITERATŪRA

1. Alternative Crops for Sustainable Agriculture // Workshop COST 814. Turku. 1999. p.72.

2. Aukšto produktyvumo karvių šėrimo kokybės valdymas // Seminaro medžiaga. Lietuvos veterinarijos akademija. Tęstinio mokymo centras. Kaunas, 2003. p. 31-47.

3. Baltyminiai augalai gyvulių racionui // Mokslinės kenferencijos straipsnių rinkinys. Kaunas – Akademija. 1999. p. 175.

4. Baranauskas S. Nauji pašarai, lesalai ir priedai // Vilnius.: Mokslas. 1992. p. 118.

5. Baranauskas S., Mikulionienė S., Kulpys J. Pašarų energijos vertinimo metodai // Kaunas-Akademija. 2000. p. 21.

6. Bartkevičiūtė Z., Černiauskienė J., Kulpys J. Gyvulių mitybos laboratoriniai ir praktikos darbai // Vilnius. 1992. p. 152.

7. Bendikas P., Bliznikas S., Jatkauskas J. ir kt. Galvijų ūkis // Kaunas. 2001. p. 127.

8. Breeding for multifunctional agriculture // Proceedings of the 21 st meeting of the Fodder Crops and Amenity Frasses section of EUCARPIA. Switzerland. _ 1998. p. 255.

9. Burža P., Žentelytė L. Gyvulių fiziologija // Vilnius.: Mokslas. 1983. p. 349. 10. Dovydaitis V. Baltymingi pašariniai augalai // Vilnius.: Mokslas. 1992. p. 188. 11. Jatkauskas J., Vrotniakienė V., Žukovienė R. Priemonės silosuotų pašarų

kokybės baltymingumui ir ekonomiškumui didinti // LGI-Kaunas. 2002. p. 29. 12. Jeroch H., Drochner W., Simon O. Ernaehrung landwirtschaftlichen Nutztiere

// Stuttgart. 1999. p. 544. 13. Jukna Č. Galvijininkystė // Vilnius. 1998. p. 202-243. 14. Jukna Č., Andrus K., Alksninis A. Pieninė galvijininkystė JAV // Kaunas.

1994. p. 231. 15. Juknevičius S., Čižinauskas D., Baršauskienė D., Marčiauskas S. Galimybės

pakeisti pašaruose sojų rupinius vietiniais baltymingais pašarais tyrimas // Vilnius.: Žemės ūkio mokslai. 1998. Nr. 4.

16. Juknevičius S., Svirskis A., Spruogis V., Pekarskas J., Petrauskaitė V., Marčiauskas S. Baltyminiai augalai pilnaverčiam gyvulių racionui // Akademija. 2000. p. 103.

17. Juraitis V., Kulpys J. Pašarų gamyba // Kaunas. 2003. p. 326. 18. Juraitis V., Kulpys J. Pašarinių žolių ūkis // Vet. info, Agro info. Kaunas

„Androta“. 2003. p. 89. 19. Juozaitis V., Bartkevičiūtė Z., Černiauskienė J., Juraitis V. Pašarininkystės

laboratoriniai ir praktikos darbai // Mokymo metodinė priemonė. Kaunas. 2003. p. 121.

20. Kalpokas V. Gyvulių šėrimas // Vilnius. 1989. I ( p. 157.), II ( p. 108.) dalys. 21. Kažemėkas O. Lęšiai // Kaunas-Akademija. 1998. p. 18. 22. Kleiner Helfer fuer Berechnung von Futterrationen Wiederkauer und Schweine

// Redaktion Lektorat: Freese H., Vilbel B., Staudacher W. DLG, Frankfurt/Main. 1999. p. 49.

23. Kulpys J., Glinskis A. Galvijų šėrimas drėgnais viso pašarų raciono mišiniais // Žurnalas „Ferma“. 2007/2. p. 18 –20.

24. Kulpys J., Juraitis V. Prekiniai pašarai ir pašarinės medžiagos // Kaunas. 2001. p. 90.

48

25. Kulpys J., Mikulionienė S. Pašarai ir gyvulių šėrimas ekologiniame ūkyje // Kaunas. 2006. p. 58.

26. Kulpys J., Starkus J. Gyvulių šėrimo pagrindai. I ir II dalys // Vilnius. 1990. p. 126-149.

27. Lapinskas E. Biologinio azoto fiksavimas ir nitraginas: Monografija // 1998. p. 218.

28. Lazauskas J. Augalininkystė Lietuvoje 1895-1995 m. // Dotnuva-Akademija. 1998. p. 388.

29. Leikus R., Triukas K., Tarvydas V. ir kt. Vietiniai pašarai galvijams ir kiaulėms // Baisogala. 1999. p. 42.

30. Meyer H., Bronsch K., Leibetseder J., Drochner W. u. a. Suplemente zu Vorlesungen und Uebungen in der Tierernaehrung // Verlag M. H. Schaper Alfeld. Hannover. 1993. p. 10-108; p. 109-152.

31. Nalborczyk E., Wroblewska E., Marcinkowska B. Amaranthus – nova roslina upravna // Warszava. 1994. p. 64.

32. Petkevičius A. Pašarininkystė // Vilnius. 1993. p. 319. 33. Bendikas P., Ginkevičius A., Jatkauskas J. Premiksai ir mineraliniai mišiniai

žemės ūkio galvijams ir paukščiams // Vilnius. 1994. p. 39. 34. Premiksai naminiams gyvuliams ir paukščiams // AB "Kretingos grūdai".

1992. p. 16. 35. Siloso ryšulių vyniojimas į plėvelę // Lietuvos žemės ūkio konsultavimo

tarnyba. Vilnius. 1998. p. 42. 36. Tamulis T. Pašarų cheminė sudėtis ir maistingumas // Vilnius.: Mokslas. 1986.

p. 278. 37. Tarvydas V., Bendikas P., Mankevičius R., Uchockis V. Racionai galvijams //

Vilnius. 1995. p. 37. 38. Žemės ūkio enciklopedija (1 tomas). Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas // Vilnius. 1998. p. 699. 39. Žemės ūkio enciklopedija (2 tomas) // Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas. Vilnius. 2007. p. 760-763. 40. Богданов Г. А. Кормление сельскохозяйственных животных // Москва.

ВО "Агропромиздат". 1990. с. 623. 41. Ладан П. Е., Руденко Н. И., Степанов В. И. и др. Кормовая база

промышленного животноводства // Москва. "Колос" . 1978. с. 189-260. 42. Сельскохозяйственный энциклопедический словарь // Москва. 1989. с.

655. 43. Петухова Е. А., Емелина Н. Т., Крылова В. С. И др. Практикум по

кормлению хозяйственных животных // Москва. ВО "Агропромиздат". 1990. с. 105-122.

49

PRIEDAI 1 priedas 1 lentelė. Visaverčių (koncentruotųjų) pašarų cheminė sudėtis ir NEL

Pašarai SM g/kg

1 kg pašaro sausosios medžiagos yra g kg-1 Ž.

proteinų Ž. rie-balų

Ž. ląste-lienos

Ž. pelenų

NEM

ADF

DS ml/200mg

AEg NEL

Kvietrugiai 878 138,7 28,6 32 23 777,7 32,1 66 11,62 9,34 Rugiai 878 106,7 21,6 46 28 797,7 26,8 70 12,02 9,03 Vasariniai miežiai 889 128,5 27,7 57 25 761,8 60,7 68 11,88 8,95 Žieminiai kviečiai 882 124,9 24,4 30 17 803,7 28,6 74 12,68 9,41 Avižos 906 107,3 45,9 * 28 694,8 151,3 54 10,23 8,05 Kukurūzai 924 94,4 62,1 26 17 800,5 36 76 14,39 9,72 Žirniai 913 233,1 12,4 65 37 632,5 100 68 11,61 8,58 Sorga 854 125,7 51,8 * 42 780,5 152,7 66 12,13 9,74 Pašarinės pupos 859 310,7 23 58 39 569,2 118 62 11,03 8,73 Rapsų išspaudos 916 321,3 37,4 86 73 482,3 143,8 46 9,02 8,02 Saulėgrąžų išspaudos

899 390,7 146,1 103 78 282,2 175,8 52 12,38 8,44

Rapsų rupiniai 922 286 25 140 76 473,0 42 8,13 7,11 Sojų rupiniai 886 505,4 37,6 112 66 279,0 70,7 54 10,32 7,72 Saulėgrąžų rupiniai 911,7 423,8 23,5 150 90 312,7 139 50 9,37 6,79 Sojų pupelės 902,6 363 216,7 56 53 311,3 146,5 54 14,23 9,89 Ruginės sėlėnos 868,9 145,4 38,3 83 56 677,3 50,3 50 9,50 8,27 Kvietinės sėlenos 865,5 164,6 61 134 63 577,4 100,5 44 9,15 7,59 Lit. 62 1066 863,4 237,9 41,5 52,9 66,9 600,8 * 62 11,68 8,55

2 lentelė. Pašarų, skirtų galvijams, energetinis įvertinimas

Pašarai % SM,

natūralioje drėgmėje

Žalių maisto medžiagų g kg-1 SM Ž. proteinų

Ž. rie-balų

Ž.ląste-lienos

Ž. pelenų

NEM

ADF

DS ml

AEg MJ/kg

NEL MJ/kg

SM Žalieji pašarai

Ganyklų žolė (prieš žydėjimą)

180

185,0

38,0

240,8

102,0

434,2

270

46

8,15

5,68

Raudonųjų dobilų žolė 170 160,0 31,0 24,0 88,0 481,0 240 48 8,42 5,72 Kukurūzų masė (pieninė branda)

240

100,0

24,0

260,0

56,0

560,0

210

55

8,12

6,06

Cukrinių runkelių lapai

150 145,0 20,0 130,0 160,0 545,0 * 49 8,54 5,94

Šienas Ganyklų šienas 860 116,0 26,0 273,0 86,0 499,0 280 45 7,99 5,11 Raudonųjų dobilų šienas (žydėjimo)

860

130,0

22,0

305,0

90,0

453,0

300

43

7,65

4,70

Šiaudai Miežių šiaudai 860 30,0 9,0 450,0 65,0 446,0 460 34 6,24 2,80 Avižų šiaudai 860 34,0 13,0 445,0 68,0 440,0 460 36 6,54 3,03

Silosas Kukurūzų silosas (pieninės fazės)

220

92,0

30,0

245,0

60,0

573,0

260

52

8,97

6,05

Raudonųjų dobilų ir varpinių žolių silosas

350

17,0

42,0

260,0

112,0

416,0

250

56

9,65

6,00

Šakniavaisiai Pašariniai runkeliai 150 84,0 8,0 66,0 97,0 745,0 80 68 11,25 7,87 Bulvės (žalios) 230 98,0 4,0 27,0 70,0 801,0 * 60 10,00 7,87 Cukriniai runkeliai 230 68,0 6,0 58,0 80,0 788,0 100 66 10,95 7,88

* - nenustatyta

50

2 priedas DRAUDŽIAMŲ NAUDOTI PAŠARŲ BEI PAŠARINIŲ MEDŽIAGŲ SĄRAŠAS

1. Išmatos, šlapimas, specialiai apdoroti ar neapdoroti virškinimo trakto likučiai. 2. Raugais apdorotos odos ir jų atliekos. 3. Sėklos ir kitos augalų dauginimosi dalys, kurios buvo apdorotos specialiomis

augalų apsaugos priemonėmis, taip pat iš tokių sėklų ar kitų dauginimosi dalių pagaminti produktai.

4. Augalų apsaugos priemonėmis apdoroti medienos perdirbimo produktai, pjuvenos.

5. Dirbtinio augalų liejimo (laistymo) nuotekos ir dumblas. 6. Kietosios namų ūkio atliekos. 7. Neapdorotos maitinimo įstaigų atliekos, pvz., netinkami nešvieži daržovės ir

vaisiai. 8. Žemės ūkio ir maisto pramonės produktų pakuotės arba jų dalys. 9. Baltyminiai produktai, gauti iš Candida mielių, augintų n-alkanes terpėje. 10. Paskerstų gyvūnų dalys: kailiai, oda, kanopos, plunksnos, vilna, ragai, kraujas

ir kt. 11. Sugedusi gyvūnų mėsa. 12. Negyvi ir negimę gyvūnai. 13. Gyvūninės atliekos, jei atlikus veterinarijos tyrimus jose rasta žmonėms ar

gyvuliams pavojingų mikroorganizmų. 14. Mėsos miltai, kraujo miltai, mėsos kaulų miltai, nenaudotini atrajotojams,

išskyrus veršelius iki 6 mėn. amžiaus. 15. Karbamido ir amoniako druskos, nenaudotinos galvijams.

51

3 priedas

AMINO RŪGŠČIŲ KIEKIAI ĮVAIRIUOSE PAŠARUOSE IR GALIMYBĖS PAKEISTI SOJŲ RUPINIUS PAGAL ATSKIRAS AMINO RŪGŠTIS

EKOLOGINIUOSE ŪKIUOSE

1 lentelė. Lizino kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Lizinas g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų rupinių

kg

Eil. Nr.

Pašarai

Lizinas g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų rupinių

kg 1. Lieso pieno miltai 26,8 100 1,0 31. Natūralių pievų šienas 3,29 12,3 8,1 2. Sojų rupiniai 26,7 100 1,0 32. Kviečiai 3,29 12,3 8,1 3. Lęšių grūdai 21,2 79,3 1,3 33. Kukurūzai 3,23 12,1 8,3 4. Lubinai 17,6 65,9 1,5 34. Džiovintos obuolių

išspaudos 3,12 11,7 8,6

5. Pašarinės pupos 16,1 60,3 1,7 35. Dobilų nuokulos 2,86 10,7 9,3 6. Žirniai 14,6 54,7 1,8 36. Karvių pienas

(nenugriebtas) 2,67 10,0 10,0

7. Vikiai 14,3 53,6 1,9 37. Liucernų atolas 2,31 8,65 11,6 8. Burnočiai 14,1 52,9 1,9 38. Esparcetai 2,1 7,87 12,7 9. Žirniai (įpusėjusio

nokimo) 13,8 51,8 1,9 39. Dobilų apvytintos žolės

silosas 2,05 7,68 13,0

10. Saulėgrąžų išspaudos

12,7 47,6 2,1 40. Raudonųjų dobilų atolas 1,95 7,3 13,7

11. Lęšiai (įpusėjusio nokimo)

10,4 39,1 2,6 41. Kult. pievų ir ganyklų apvytintos žolės silosas

1,92 7,19 13,9

12. Geltonžiedės liucernos

10,4 38,8 2,6 42. Kultūrinių pievų ir ganyklų žolė

1,92 7,19 13,9

13. Esparcetai (but. tarpsnio)

10,2 38,3 2,6 43. Pievinės miglės 1,83 6,85 14,6

14. Purpuriniai dobilai 9,71 36,4 2,7 44. Baltieji dobilai 1,74 6,52 15,3 15. Kulkšnės 9,62 36,0 2,8 45. Raudonieji dobilai 1,69 6,33 15,8 16. Seradėlės 9,59 35,9 2,8 46. Rausvieji dobilai 1,69 6,33 15,8 17. Vienmečiai dobilai 8,83 33,1 3,0 47. Rugiai (žaliajam

pašarui) 1,59 5,96 16,8

18. Dobilai „Atoliai“ 8,46 31,7 3,2 48. Miežiniai šiaudai 1,56 5,84 17,1 19. Linų sėmenys 8,33 31,2 3,2 49. R. dobilų kons. silosas 1,51 5,66 17,7 20. Pupos (pieninės

sėklų brandos) 7,24 27,1 3,7 50. Daugiametės svidrės 1,27 4,76 21,0

21. Gargždeniai 7,14 26,7 3,7 51. Pašariniai motiejukai 1,24 4,64 21,5 22. Liucernų šienas 6,22 23,3 4,3 52. Tikrieji eraičinai 1,24 4,64 21,5 23 Avižos 4,92 18,4 5,4 53. Beginklės dirsuolės 1,2 4,49 22,3 24. Dygminų sėklos 4,29 16,1 6,2 54. Kult. pievų ir ganyklų

silosas 1,17 4,38 22,8

25. Miežiai 3,98 14,9 6,7 55. Avižiniai šiaudai 1,14 4,27 23,4 26. Vienametės svidrės 3,94 14,8 6,8 56. Raudonieji eraičinai 1,12 4,19 23,8 27. Žirnių šiaudai

(virkščios) 3,86 14,5 6,9 57. Pelkinės miglės 1,12 4,19 23,8

28. Dobilų šienas 3,84 14,4 7,0 58. Bulvės 0,67 2,51 39,9 29. Kult. pievų ir

ganyklų šienas 3,63 13,6 7,4 59. Kukurūzai (žaliajam

pašarui 0,62 2,32 43,1

30. Perluočiai 3,36 12,6 7,9 60. Vasarinių šiaudų šiaudainis

0,56 2,1 47,7

52

2 lentelė. Tirozino kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Tirozinas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

Eil. Nr.

Pašarai

Tirozinas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

1. Sojų rupiniai 16,6 100 1,0 34. Perluočiai 1,5 9,04 11,1 2. Saulėgrąžų

išspaudos 14,6 87,95 1,1 35. Karvių pienas

(nenugriebtas) 1,31 7,89 12,7

3. Lieso pieno miltai 13,7 82,53 1,2 36. Liucernų atolas 1,25 7,53 13,3 4. Lęšių grūdai 9,76 58,80 1,7 37. Dobilų apvytintos žolės

silosas 1,17 7,05 14,2

5. Burnočiai 8,99 54,16 1,9 38. Kultūrinių pievų ir ganyklų žolė

1,01 6,08 16,4

6. Pupos (pieninės sėklų brandos)

8,14 49,04 2,0 39. Raudonųjų dobilų atolas

0,98 5,90 16,9

7. Lubinai 7,82 47,11 2,1 40. Rausvieji dobilai 0,97 5,84 17,1 8. Vikiai 7,48 45,06 2,2 41. Raudonieji dobilai 0,93 5,60 17,9 9. Pašarinės pupos 7,43 44,76 2,2 42. Kult. pievų ir ganyklų

apvytintos žolės silosas 0,87 5,24 19,1

10. Linų sėmenys 7,02 42,29 2,4 43. Baltieji dobilai 0,86 5,18 19,3 11. Žirniai 6,7 40,36 2,5 44. Pievinės miglės 0,85 5,12 19,5 12. Žirniai (įpusėjusio

nokimo) 6,39 38,49 2,6 45. Avižiniai šiaudai 0,84 5,06 19,8

13. Geltonžiedės liucernos

5,96 35,90 2,8 46. R. dobilų kons. silosas 0,83 5,00 20,0

14. Dobilai „Atoliai“ 5,85 35,24 2,8 47. Rugiai (žaliajam pašarui)

0,76 4,58 21,8

15. Esparcetai 5,82 35,06 2,8 48. Miežiniai šiaudai 0,62 3,73 26,8 16. Seradėlės 5,66 34,10 2,9 49. Tikrieji eraičinai 0,61 3,67 27,2 17. Vienmečiai dobilai 5,5 33,13 3,0 50. Beginklės dirsuolės 0,57 3,43 29,1 18. Lęšiai (įpusėjusio

nokimo) 4,63 27,89 3,6 51. Kult. pievų ir ganyklų

silosas 0,55 3,31 30,2

19. Gargždeniai 4,49 27,05 3,7 52. Daugiametės svidrės 0,54 3,25 30,7 20. Kukurūzai 3,81 22,95 4,4 53. Pašariniai motiejukai 0,54 3,25 30,7 21. Avižos 3,79 22,83 4,4 54. Pelkinės miglės 0,5 3,01 33,2 22. Dygminų sėklos 3,53 21,27 4,7 55. Raudonieji eraičinai 0,48 2,89 34,6 23. Kviečiai 3,41 20,54 4,9 56. Kukurūzai (žaliajam

pašarui 0,44 2,65 37,7

24. Miežiai 3,28 19,76 5,1 57. Puscukriniai runkeliai 0,33 1,99 50,3 25. Liucernų šienas 2,81 16,93 5,9 58. Morkos 0,33 1,99 50,3 26. Vienametės svidrės 2,48 14,94 6,7 59. Vasarinių šiaudų

šiaudainis 0,33 1,99 50,3

27. Žirnių šiaudai (virkščios)

2,41 14,52 6,9 60. Kukurūzų silosas 0,32 1,93 51,9

28. Dobilų šienas 2,32 13,98 7,2 61. Pašariniai runkeliai 0,3 1,81 55,3 29. Dobilų nuokulos 2,06 12,41 8,1 62. Cukr. runk. griežiniai

(švieži) 0,28 1,69 59,3

30. Natūralių pievų šienas

2,03 12,23 8,2

31. Kult. pievų ir ganyklų šienas

1,98 11,93 8,4

32. Džiovintos obuolių išspaudos

1,81 10,90 9,2

33. Bulvės 1,68 10,12 9,9

53

3 lentelė. Histidino kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Histidinas g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų rupinių

kg

Eil. Nr.

Pašarai

Histidinas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų rupinių

kg 1. Lieso pieno miltai 13,3 130 0,8 35. Dobilų šienas 1,26 12,4 8,1 2. Lęšių grūdai 11,1 108 0,9 36. Esparcetai 1,23 12,1 8,3 3. Pupos (pieninės

sėklų brandos) 10,8 106 0,9 37. Dobilų nuokulos 1,21 11,9 8,4

4. Sojų rupiniai 10,2 100 1,0 38. Liucernų atolas 0,95 9,31 10,7 5. Lubinai 9,42 92,4 1,1 39. Dobilų apvytintos

žolės silosas 0,87 8,53 11,7

6. Saulėgrąžų išspaudos

9,1 89,2 1,1 40. Kult. pievų ir ganyklų apvytintos žolės silosas

0,83 8,14 12,3

7. Burnočiai 8,88 87,1 1,1 41. Pievinės miglės 0,79 7,75 12,9 8. Kulkšnės 8,27 81,1 1,2 42. Kultūrinių pievų ir

ganyklų žolė 0,79 7,75 12,9

9. Vikiai 8,25 80,9 1,2 43. Raudonųjų dobilų atolas

0,76 7,45 13,4

10. Dobilai „Atoliai“ 7,8 76,5 1,3 44. Avižiniai šiaudai 0,75 7,35 13,6 11. Vienmečiai dobilai 7,56 74,1 1,3 45. Raudonieji dobilai 0,72 7,06 14,2 12. Žirniai (įpusėjusio

nokimo) 7,48 73,3 1,4 46. R. dobilų kons. silosas 0,71 6,96 14,4

13. Purpuriniai dobilai 7,34 72,0 1,4 47. Baltieji dobilai 0,71 6,96 14,4 14. Geltonžiedės

liucernos 7,2 70,6 1,4 48. Rausvieji dobilai 0,65 6,37 15,7

15. Žirniai 7,08 69,4 1,4 49. Tikrieji eraičinai 0,58 5,69 17,6 16. Seradėlės 6,89 67,5 1,5 50. Daugiametės svidrės 0,51 5,0 20,0 17. Esparcetai (but.

tarpsnio) 6,82 66,9 1,5 51. Pašariniai motiejukai 0,51 5,0 20,0

18. Pašarinės pupos 6,76 66,3 1,5 52. Raudonieji eraičinai 0,5 4,9 20,4 19. Lęšiai (įpusėjusio

nokimo) 6,38 62,5 1,6 53. Rugiai (žaliajam

pašarui) 0,5 4,9 20,4

20. Gargždeniai 6,11 59,9 1,7 54. Beginklės dirsuolės 0,49 4,8 20,8 21. Dygminų sėklos 5,68 55,7 1,8 55. Miežiniai šiaudai 0,49 4,8 20,8 22. Linų sėmenys 4,85 47,5 2,1 56. Kult. pievų ir ganyklų

silosas 0,47 4,61 21,7

23 Vienametės svidrės 2,93 28,7 3,5 57. Pelkinės miglės 0,46 4,51 22,2 24. Miežiai 2,63 25,8 3,9 58. Vasarinių šiaudų

šiaudainis 0,25 2,45 40,8

25. Kukurūzai 2,53 24,8 4,0 59. Kukurūzai (žaliajam pašarui

0,25 2,45 40,8

26. Kviečiai 2,42 23,7 4,2 60. Puscukriniai runkeliai 0,24 2,35 42,5 27. Avižos 2,31 22,6 4,4 61. Cukr. runk. griežiniai

(švieži) 0,23 2,25 44,3

28. Liucernų šienas 2,3 22,5 4,4 62. Bulvės 0,23 2,25 44,3 29. Džiovintos obuolių

išspaudos 2,02 19,8 5,0 63. Pašariniai runkeliai 0,22 2,16 46,4

30. Perluočiai 1,49 14,6 6,8 64. Morkos 0,18 1,76 56,7 31. Natūralių pievų

šienas 1,43 14,0 7,1 65. Kukurūzų silosas 0,18 1,76 56,7

32. Kult. pievų ir ganyklų šienas

1,41 13,8 7,2

33. Karvių pienas (nenugriebtas)

1,36 13,3 7,5

34. Žirnių šiaudai (virkščios)

1,36 13,3 7,5

54

4 lentelė. Arginino kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Argininas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų rupinių

kg

Eil. Nr.

Pašarai

Argininas

g kg-1

Payginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų rupinių

kg 1. Saulėgrąžų

išspaudos 34,2 116 0,9 36. Liucernų atolas 2,12 7,21 13,9

2. Lubinai 31,6 107 0,9 37. Dobilų apvytintos žolės silosas

1,98 6,73 14,8

3. Sojų rupiniai 29,4 100 1,0 38. Esparcetai 1,92 6,53 15,3 4. Lęšių grūdai 22,2 75,4 1,3 39. Kultūrinių pievų ir

ganyklų žolė 1,85 6,29 15,9

5. Vikiai 20,9 71,1 1,4 40. Raudonųjų dobilų atolas

1,75 5,95 16,8

6. Pašarinės pupos 19,2 65,3 1,5 41. Kult. pievų ir ganyklų apvytintos žolės silosas

1,71 5,82 17,2

7. Linų sėmenys 18,7 63,6 1,6 42. Pievinės miglės 1,62 5,51 18,1 8. Žirniai 15,3 52,0 1,9 43. Rugiai (žaliajam

pašarui) 1,59 5,41 18,5

9. Žirniai (įpusėjusio nokimo)

14,6 49,8 2,0 44. R. dobilų kons. silosas 1,54 5,24 19,1

10. Burnočiai 13,5 45,9 2,2 45. Raudonieji dobilai 1,53 5,2 19,2 11. Lieso pieno miltai 12,6 42,9 2,3 46. Baltieji dobilai 1,5 5,1 19,6 12. Lęšiai (įpusėjusio

nokimo) 10,8 36,7 2,7 47. Miežiniai šiaudai 1,48 5,03 19,9

13. Dygminų sėklos 10,7 36,3 2,8 48. Avižiniai šiaudai 1,4 4,76 21,0 14. Seradėlės 8,71 29,6 3,4 49. Rausvieji dobilai 1,34 4,56 21,9 15. Vienmečiai dobilai 7,56 25,7 3,9 50. Karvių pienas

(nenugriebtas) 1,24 4,22 23,7

16. Avižos 7,03 23,9 4,2 51. Pašariniai motiejukai 1,23 4,18 23,9 17. Esparcetai (but.

tarpsnio) 6,98 23,7 4,2 52. Tikrieji eraičinai 1,19 4,05 24,7

18. Pupos (pieninės sėklų brandos)

6,9 23,5 4,3 53. Daugiametės svidrės 1,14 3,88 25,8

19. Purpuriniai dobilai 6,47 22,0 4,5 54. Kult. pievų ir ganyklų silosas

1,09 3,71 27,0

20. Kulkšnės 6,41 21,8 4,6 55. Beginklės dirsuolės 1,07 3,64 27,5 21. Geltonžiedės

liucernos 6,27 21,3 4,7 56. Pelkinės miglės 1,01 3,44 29,1

22. Liucernų šienas 5,91 20,1 5,0 57 Raudonieji eraičinai 0,95 3,23 30,9 23 Miežiai 5,83 19,8 5,0 58. Bulvės 0,92 3,13 32,0 24. Dobilai „Atoliai“ 5,8 19,7 5,1 59. Kukurūzai (žaliajam

pašarui 0,68 2,31 43,2

25. Kviečiai 4,97 16,9 5,9 60. Vasarinių šiaudų šiaudainis

0,65 2,21 45,2

26. Kukurūzai 4,71 16,0 6,2 61. Morkos 0,51 1,73 57,6 27. Gargždeniai 4,59 15,6 6,4 62. Kukurūzų silosas 0,51 1,73 57,6 28. Žirnių šiaudai

(virkščios) 3,78 12,9 7,8 63. Pašariniai runkeliai 0,36 1,22 81,7

29. Dobilų šienas 3,63 12,3 8,1 64. Puscukriniai runkeliai 0,36 1,22 81,7 30. Kult. pievų ir

ganyklų šienas 3,36 11,4 8,8 65. Cukr. runk. griežiniai

(švieži) 0,35 1,19 84,0

31. Džiovintos obuolių išspaudos

3,31 11,3 8,9

32. Vienametės svidrės 3,16 10,7 9,3 33. Perluočiai 3,13 10,6 9,4 34. Natūralių pievų

šienas 3,11 10,6 9,5

35. Dobilų nuokulos 2,64 8,98 11,1

55

5 lentelė. Triptofano kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Triptofanas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų rupinių

kg

Eil. Nr.

Pašarai

Triptofanas g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų rupinių

kg 1. Saulėgrąžų

išspaudos 5,3 104 1,0 31. R. dobilų kons.

silosas 0,5 9,8 10,2

2. Sojų rupiniai 5,1 100 1,0 32. Karvių pienas (nenugriebtas)

0,5 9,8 10,2

3. Lieso pieno miltai 4,88 95,7 1,0 33. Kultūrinių pievų ir ganyklų žolė

0,5 9,8 10,2

4. Lubinai 3,96 77,6 1,3 34. Baltieji dobilai 0,5 9,8 10,2 5. Linų sėmenys 3,34 65,5 1,5 35. R. dobilų atolas 0,45 8,82 11,3 6. Vikiai 3,08 60,4 1,7 36. Rugiai (žaliajam

pašarui) 0,44 8,63 11,6

7. Džiovintos obuolių išspaudos

3,01 59,0 1,7 37. Pelkinės miglės 0,42 8,24 12,1

8. Pašarinės pupos 3,01 59,0 1,7 38. Raudonieji eraičinai 0,41 8,04 12,4 9. Žirniai 2,45 48,0 2,1 39. Tikrieji eraičinai 0,37 7,25 13,8 10. Liucernų šienas 2,19 42,9 2,3 40. Beginklės dirsuolės 0,36 7,06 14,2 11. Kult. pievų ir

ganyklų šienas 1,86 36,5 2,7 41. Daugiametės

svidrės 0,36 7,06 14,2

12. Natūralių pievų šienas

1,64 32,2 3,1 42. Kukurūzų silosas 0,33 6,47 15,5

13. Dobilų šienas 1,59 31,2 3,2 43. Vasarinių šiaudų šiaudainis

0,33 6,47 15,5

14. Žirnių šiaudai (virkščios)

1,58 31,0 3,2 44. Pašariniai motiejukai

0,33 6,47 15,5

15. Avižos 1,56 30,6 3,3 45. Kukurūzai (žaliajam pašarui

0,31 6,08 16,5

16. Kviečiai 1,42 27,8 3,6 46. Pašariniai runkeliai 0,29 5,69 17,6 17. Perluočiai 1,23 24,1 4,1 47. Cukr. runk.

griežiniai (švieži) 0,2 3,92 25,5

18. Miežiai 1,22 23,9 4,2 48. Bulvės 0,2 3,92 25,5 19. Kukurūzai 1,02 20,0 5,0 49. Puscukriniai

runkeliai 0,19 3,73 26,8

20. Esparcetai 0,99 19,4 5,2 50. Morkos 0,14 2,75 36,4 21. Kult. pievų ir

ganyklų apvytintos žolės silosas

0,94 18,4 5,4

22. Dobilų nuokulos 0,92 18,0 5,5 23 Dobilų apvytintos

žolės silosas 0,8 15,7 6,4

24. Miežiniai šiaudai 0,78 15,3 6,5 25. Avižiniai šiaudai 0,78 15,3 6,5 26. Liucernų atolas 0,65 12,7 7,8 27. Kult. pievų ir

ganyklų silosas 0,61 12,0 8,4

28. Raudonieji dobilai 0,58 11,4 8,8 29. Rausvieji dobilai 0,54 10,6 9,4 30. Pievinės miglės 0,51 10, 10,0

56

6 lentelė. Metionino kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Metioninas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

Eil. Nr.

Pašarai

Metioninas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

1. Saulėgrąžų išspaudos

9,2 161 0,6 41. Kultūrinių pievų ir ganyklų žolė

0,64 11,2 8,9

2. Lieso pieno miltai 8,29 145 0,7 42. Pievinės miglės 0,6 10,5 9,5 3. Burnočiai 6,2 109 0,9 43. Rausvieji dobilai) 0,58 10,2 9,8 4. Sojų rupiniai 5,7 100 1,0 44. Kult. pievų ir ganyklų

silosas 0,56 9,82 10,2

5. Lęšių grūdai 5,16 90,5 1,1 45. Raudonieji dobilai 0,55 9,65 10,4 6. Kulkšnės 3,66 64,2 1,6 46. Baltieji dobilai 0,55 9,65 10,4 7. Geltonžiedės

liucernos 3,54 62,1 1,6 47. Esparcetai 0,53 9,3 10,8

8. Lubinai 3,52 61,8 1,6 48. R. dobilų kons. silosas

0,52 9,12 11,0

9. Linų sėmenys 3,51 61,6 1,6 49. Pelkinės miglės 0,49 8,6 11,6 10. Pašarinės pupos 3,26 57,2 1,7 50. Miežiniai šiaudai 0,49 8,6 11,6 11. Seradėlės 3,22 56,5 1,8 51. Raudonieji eraičinai 0,48 8,42 11,9 12. Vienmečiai dobilai 3,15 55,3 1,8 52. Tikrieji eraičinai 0,46 8,07 12,4 13. Dobilai „Atoliai“ 2,95 51,8 1,9 53. Pašariniai motiejukai 0,45 7,89 12,7 14. Žirniai (įpusėjusio

nokimo) 2,94 51,6 1,9 54. Daugiametės svidrės 0,44 7,72 13,0

15. Žirniai 2,86 50,2 2,0 55. Beginklės dirsuolės 0,42 7,37 13,6 16. Purpuriniai dobilai 2,85 50,0 2,0 56. Rugiai (žaliajam

pašarui) 0,36 6,32 15,8

17. Vikiai 2,82 49,5 2,0 57 Bulvės 0,32 5,61 17,8 18. Esparcetai (but.

tarpsnio) 2,77 48,6 2,1 58. Avižiniai šiaudai 0,32 5,61 17,8

19. Dygminų sėklos 2,74 48,1 2,1 59. Kukurūzai (žaliajam pašarui

0,29 5,09 19,7

20. Gargždeniai 2,41 42,3 2,4 60. Kukurūzų silosas 0,26 4,56 21,9 21. Pupos (pieninės

sėklų brandos) 2,28 40,0 2,5 61. Pašariniai runkeliai 0,21 3,68 27,1

22. Lęšiai (įpusėjusio nokimo)

2,26 39,6 2,5 62. Morkos 0,19 3,33 30,0

23 Vienametės svidrės 2,15 37,7 2,7 63. Vasarinių šiaudų šiaudainis

0,17 2,98 33,5

24. Liucernų šienas 1,96 34,4 2,9 64. Cukr. runk. griežiniai (švieži)

0,14 2,46 40,7

25. Kukurūzai 1,83 32,1 3,1 65. Puscukriniai runkeliai 0,1 1,75 57,0 26. Avižos 1,71 30,0 3,3 27. Kviečiai 1,65 28,9 3,5 28. Kult. pievų ir

ganyklų šienas 1,6 28,1 3,6

29. Natūralių pievų šienas

1,51 26,5 3,8

30. Miežiai 1,5 26,3 3,8 31. Dobilų šienas 1,46 25,6 3,9 32. Žirnių šiaudai

(virkščios) 1,4 24,6 4,1

33. Džiovintos obuolių išspaudos

1,26 22,1 4,5

34. Dobilų nuokulos 1,02 17,9 5,6 35. Perluočiai 0,93 16,3 6,1 36. Kult. pievų ir

ganyklų apvytintos žolės silosas

0,86 15,1 6,6

37. Karvių pienas (nenugriebtas)

0,81 14,2 7,0

38. Liucernų atolas 0,77 13,5 7,4 39. Dobilų apvytintos

žolės silosas 0,69 12,1 8,3

40. Raudonųjų dobilų atolas

0,65 11,4 8,8

57

7 lentelė. Treonino kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Treoninas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

Eil. Nr.

Pašarai

Treoninas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

1. Sojų rupiniai 16,6 100 1,0 41. Esparcetai 1,54 9,28 10,8 2. Saulėgrąžų

išspaudos 16,4 98,8 1,0 42. Kultūrinių pievų ir

ganyklų žolė 1,53 9,22 10,8

3. Lieso pieno miltai 14,9 89,8 1,1 43. Rugiai (žaliajam pašarui)

1,52 9,16 10,9

4. Linų sėmenys 9,72 58,6 1,7 44. Karvių pienas (nenugriebtas)

1,51 9,1 11,0

5. Lęšių grūdai 9,71 58,5 1,7 45. Kult. pievų ir ganyklų apvytintos žolės silosas

1,46 8,8 11,4

6. Burnočiai 9,32 56,1 1,8 46. Baltieji dobilai 1,45 8,73 11,4 7. Lubinai 8,97 54 1,9 47. Pievinės miglės 1,39 8,37 11,9 8. Žirniai 8,42 50,7 2,0 48. Miežiniai šiaudai 1,37 8,25 12,1 9. Pašarinės pupos 8,28 49,9 2,0 49. R. dobilų kons. silosas 1,15 6,93 14,4 10. Vikiai 7,94 47,8 2,1 50. Raudonieji dobilai 1,11 6,69 15,0 11. Kulkšnės 7,54 45,4 2,2 51. Tikrieji eraičinai 1,04 6,27 16,0 12. Geltonžiedės

liucernos 7,53 45,4 2,2 52. Kult. pievų ir ganyklų

silosas 1,00 6,02 16,6

13. Dobilai „Atoliai“ 7,47 45 2,2 53. Pašariniai motiejukai 0,97 5,84 17,1 14. Žirniai (įpusėjusio

nokimo) 7,03 42,3 2,4 54. Daugiametės svidrės 0,9 5,42 18,4

15. Esparcetai (but. tarpsnio)

7,02 42,3 2,4 55. Pelkinės miglės 0,84 5,06 19,8

16. Purpuriniai dobilai 6,7 40,4 2,5 56. Raudonieji eraičinai 0,83 5,00 20,0 17. Vienmečiai dobilai 6,38 38,4 2,6 57 Beginklės dirsuolės 0,83 5,00 20,0 18. Seradėlės 6,14 37 2,7 58. Vasarinių šiaudų

šiaudainis 0,67 4,04 24,8

19. Pupos (pieninės brandos)

5,7 34,3 2,9 59. Bulvės 0,59 3,55 28,1

20. Gargždeniai 5,54 33,4 3,0 60. Kukurūzai (žaliajam pašarui

0,51 3,07 32,5

21. Lęšiai (įpusėjusio nokimo)

5,12 30,8 3,2 61. Kukurūzų silosas 0,48 2,89 34,6

22. Avižos 3,84 23,1 4,3 62. Morkos 0,36 2,17 46,1 23 Kukurūzai 3,83 23,1 4,3 63. Pašariniai runkeliai 0,32 1,93 51,9 24. Dygminų sėklos 3,78 22,8 4,4 64. Puscukriniai runkeliai 0,32 1,93 51,9 25. Miežiai 3,34 20,1 5,0 65. Cukr. runk. griežiniai 0,31 1,87 53,5 26. Liucernų šienas 3,33 20,1 5,0 27. Kviečiai 3,22 19,4 5,2 28. Kult. pievų ir

ganyklų šienas 3,08 18,6 5,4

29. Žirnių šiaudai (virkščios)

2,99 18,0 5,6

30. Natūralių pievų šienas

2,94 17,7 5,6

31. Dobilų šienas 2,89 17,4 5,7 32. Dobilų nuokulos 2,71 16,3 6,1 33. Vienametės svidrės 2,67 16,1 6,2 34. Džiovintos obuolių

išspaudos 2,47 14,9 6,7

35. Perluočiai 2,23 13,4 7,4 36. Dobilų apvytintos

žolės silosas 1,74 10,5 9,5

37. Liucernų atolas 1,69 10,2 9,8 38. Raudonųjų dobilų

atolas 1,56 9,4 10,6

39. Rausvieji dobilai 1,56 9,4 10,6 40. Avižiniai šiaudai 1,55 9,34 10,7

58

8 lentelė. Valino kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Valinas g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų rupinių

kg

Eil. Nr.

Pašarai

Valinas g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

1. Saulėgrąžų išspaudos

20,6 116 0,9 41. Kultūrinių pievų ir ganyklų žolė

1,9 10,7 9,3

2. Lieso pieno miltai 20,4 115 0,9 42. Rugiai (žaliajam pašarui)

1,75 9,89 10,1

3. Sojų rupiniai 17,7 100 1,0 43. Baltieji dobilai 1,63 9,21 10,9 4. Linų sėmenys 11,8 66,7 1,5 44. Rausvieji dobilai 1,58 8,93 11,2 5. Lubinai 10,6 59,9 1,7 45. Kult. pievų ir ganyklų

apvytintos žolės silosas 1,55 8,76 11,4

6. Vikiai 10,4 58,8 1,7 46. Raudonieji dobilai 1,54 8,7 11,5 7. Lęšių grūdai 9,96 56,3 1,8 47. R. dobilų kons. silosas 1,5 8,47 11,8 8. Pašarinės pupos 9,94 56,2 1,8 48. Pievinės miglės 1,49 8,42 11,9 9. Žirniai 9,76 55,1 1,8 49. Avižiniai šiaudai 1,39 7,85 12,7 10. Dobilai „Atoliai“ 9,17 51,8 1,9 50. Miežiniai šiaudai 1,38 7,8 12,8 11. Burnočiai 8,74 49,4 2,0 51. Kult. pievų ir ganyklų

silosas 1,22 6,89 14,5

12. Kulkšnės 7,89 44,6 2,2 52. Tikrieji eraičinai 1,02 5,76 17,4 13. Geltonžiedės

liucernos 7,58 42,8 2,3 53. Pašariniai motiejukai 0,96 5,42 18,4

14. Vienmečiai dobilai 7,48 42,3 2,4 54. Daugiametės svidrės 0,94 5,31 18,8 15. Purpuriniai dobilai 7,35 41,5 2,4 55. Beginklės dirsuolės 0,93 5,25 19,0 16. Esparcetai (but.

tarpsnio) 7,23 40,8 2,4 56. Pelkinės miglės 0,87 4,92 20,3

17. Seradėlės 7,14 40,3 2,5 57 Raudonieji eraičinai 0,86 4,86 20,6 18. Žirniai (įpusėjusio

nokimo) 7,01 39,6 2,5 58. Kukurūzai (žaliajam

pašarui 0,7 3,95 25,3

19. Gargždeniai 5,95 33,6 3,0 59. Vasarinių šiaudų šiaudainis

0,66 3,73 26,8

20. Pupos (pieninės sėklų brandos)

5,51 31,1 3,2 60. Kukurūzų silosas 0,65 3,67 27,2

21. Miežiai 5,46 30,8 3,2 61. Bulvės 0,48 2,71 36,9 22. Avižos 5,41 30,6 3,3 62. Morkos 0,45 2,54 39,3 23 Lęšiai (įpusėjusio

nokimo) 5,15 29,1 3,4 63. Cukr. runk. griežiniai

(švieži) 0,42 2,37 42,1

24. Dygminų sėklos 5,04 28,5 3,5 64. Puscukriniai runkeliai 0,4 2,26 44,3 25. Kviečiai 4,83 27,3 3,7 65. Pašariniai runkeliai 0,29 1,64 61,0 26. Kukurūzai 4,82 27,2 3,7 27. Liucernų šienas 4,32 24,4 4,1 28. Žirnių šiaudai

(virkščios) 3,85 21,8 4,6

29. Dobilų šienas 3,76 21,2 4,7 30. Natūralių pievų

šienas 3,69 20,8 4,8

31. Kult. pievų ir ganyklų šienas

3,61 20,4 4,9

32. Dobilų nuokulos 3,06 17,3 5,8 33. Vienametės svidrės 2,87 16,2 6,2 34. Perluočiai 2,75 15,5 6,4 35. Džiovintos obuolių

išspaudos 2,67 15,1 6,6

36. Liucernų atolas 2,31 13,1 7,7 37. Karvių pienas

(nenugriebtas) 2,21 12,5 8,0

38. Dobilų apvytintos žolės silosas

2,11 11,9 8,4

39. Esparcetai 2,06 11,6 8,6 40. Raudonųjų dobilų

atolas 1,92 10,8 9,2

59

9 lentelė. Izoleucino kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Izoleucinas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

Eil. Nr.

Pašarai

Izoleucinas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

1. Saulėgrąžų išspaudos

19,3 101 1,0 41. Raudonųjų dobilų atolas

1,55 8,07 12,4

2. Sojų rupiniai 19,2 100 1,0 42. Kultūrinių pievų ir ganyklų žolė

1,45 7,55 13,2

3. Lieso pieno miltai 16,8 87,5 1,1 43. Raudonieji dobilai 1,32 6,88 14,5 4. Pašarinės pupos 10,3 53,6 1,9 44. Kult. pievų ir ganyklų

apvytintos žolės silosas

1,3 6,77 14,8

5. Lubinai 9,94 51,8 1,9 45. Rausvieji dobilai 1,3 6,77 14,8 6. Vikiai 9,86 51,4 1,9 46. Rugiai (žaliajam

pašarui) 1,27 6,61 15,1

7. Žirniai 9,14 47,6 2,1 47. R. dobilų kons. silosas

1,27 6,61 15,1

8. Linų sėmenys 8,91 46,4 2,2 48. Baltieji dobilai 1,27 6,61 15,1 9. Lęšių grūdai 7,66 39,9 2,5 49. Avižiniai šiaudai 1,0 5,21 19,2 10. Burnočiai 6,67 34,7 2,9 50. Pievinės miglės 0,98 5,1 19,6 11. Žirniai (įpusėjusio

nokimo) 5,51 28,7 3,5 51. Miežiniai šiaudai 0,97 5,05 19,8

12. Dobilai „Atoliai“ 5,28 27,5 3,6 52. Kult. pievų ir ganyklų silosas

0,91 4,74 21,1

13. Geltonžiedės liucernos

4,99 26,0 3,8 53. Pašariniai motiejukai 0,72 3,75 26,7

14. Purpuriniai dobilai 4,9 25,5 3,9 54. Beginklės dirsuolės 0,68 3,54 28,2 15. Esparcetai (but.

tarpsnio) 4,73 24,6 4,1 55. Tikrieji eraičinai 0,65 3,39 29,5

16. Vienmečiai dobilai 4,71 24,5 4,1 56. Kukurūzai (žaliajam pašarui

0,63 3,28 30,5

17. Kulkšnės 4,51 23,5 4,3 57 Daugiametės svidrės 0,63 3,28 30,5 18. Seradėlės 4,36 22,7 4,4 58. Pelkinės miglės 0,59 3,07 32,5 19. Kukurūzai 4,26 22,2 4,5 59. Raudonieji eraičinai 0,56 2,92 34,3 20. Miežiai 4,16 21,7 4,6 60. Kukurūzų silosas 0,47 2,45 40,9 21. Lęšiai (įpusėjusio

nokimo) 4,04 21,0 4,8 61. Vasarinių šiaudų

šiaudainis 0,47 2,45 40,9

22. Kviečiai 3,97 20,7 4,8 62. Morkos 0,35 1,82 54,9 23 Avižos 3,97 20,7 4,8 63. Cukr. runk. griežiniai 0,33 1,72 58,2 24. Pupos (pieninės

brandos) 3,93 20,5 4,9 64. Puscukriniai runkeliai 0,29 1,51 66,2

25. Liucernų šienas 3,35 17,4 5,7 65. Pašariniai runkeliai 0,25 1,30 76,8 26. Gargždeniai 3,35 17,4 5,7 27. Dygminų sėklos 3,23 16,8 5,9 28. Dobilų šienas 2,96 15,4 6,5 29. Natūralių pievų

šienas 2,73 14,2 7,0

30. Žirnių šiaudai (virkščios)

2,71 14,1 7,1

31. Kult. pievų ir ganyklų šienas

2,68 14,0 7,2

32. Dobilų nuokulos 2,58 13,4 7,4 33. Perluočiai 2,33 12,1 8,2 34. Vienametės svidrės 2,07 10,8 9,3 35. Džiovintos obuolių

išspaudos 2,06 10,7 9,3

36. Esparcetai 1,92 10,0 10,0 37. Liucernų atolas 1,91 9,95 10,1 38. Karvių pienas

(nenugriebtas) 1,69 8,8 11,4

39. Dobilų apvytintos žolės silosas

1,6 8,33 12,0

40. Bulvės 1,59 8,28 12,1

60

61

10 lentelė. Leucino kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Leucinas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

Eil. Nr.

Pašarai

Leucinas

g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

1. Sojų rupiniai 16,6 100 1,0 41. Kult. pievų ir ganyklų apvytintos žolės silosas

0,9 5,2 19,1

2. Lieso pieno miltai 13,7 82,5 1,2 42. Raudonieji dobilai 0,9 5,6 17,8 3. Saulėgrąžų

išspaudos 14,6 88 1,1 43. Baltieji dobilai 0,9 5,2 19,3

4. Lubinai 7,8 47,1 2,1 44. Rausvieji dobilai 1,0 5,8 17,1 5. Vikiai 7,5 45 2,2 45. Rugiai (žaliajam

pašarui) 0,8 4,6 21,8

6. Lęšių grūdai 9,8 58,8 1,7 46. Pievinės miglės 0,8 5,1 19,5 7. Pašarinės pupos 7,4 44,8 2,2 47. Miežiniai šiaudai 0,6 3,7 26,8 8. Linų sėmenys 7 42,3 2,4 48. R. dobilų kons. silosas 0,8 5 20,0 9. Burnočiai 9 54,2 1,8 49. Kult. pievų ir ganyklų

silosas 0,6 3,3 30,2

10. Žirniai 6,7 40,4 2,5 50. Avižiniai šiaudai 0,8 5,0 19,8 11. Žirniai (įpusėjusio

nokimo) 6,4 38,5 2,6 51. Tikrieji eraičinai 0,6 3,7 27,2

12. Purpuriniai dobilai 6,3 37,8 2,6 52. Pašariniai motiejukai 0,5 3,2 30,7 13. Esparcetai (but.

tarpsnio) 5,8 35 2,8 53. Daugiametės svidrės 0,5 3,2 30,7

14. Geltonžiedės liucernos

6 36 2,8 54. Beginklės dirsuolės 0,6 3,4 29,1

15. Seradėlės 5,7 34,1 2,9 55. Pelkinės miglės 0,5 3,0 33,2 16. Dobilai „Atoliai“ 5,8 35,2 2,8 56. Raudonieji eraičinai 0,5 2,9 34,5 17. Vienmečiai dobilai 5,5 22,1 3,0 57 Kukurūzų silosas) 0,3 1,9 51,9 18. Lęšiai (įpusėjusio

nokimo) 4,6 27,9 3,6 58. Kukurūzai (žaliajam

pašarui 0,4 2,6 37,7

19. Kulkšnės 6,1 36,9 2,7 59. Vasarinių šiaudų šiaudainis

0,3 2,0 50,3

20. Pupos (pieninės brandos)

8,1 49 2,0 60. Cukr. runk. griežiniai (švieži)

0,3 1,7 59,3

21. Kukurūzai 3,8 23 4,4 61. Puscukriniai runkeliai 0,3 2,0 50,3 22. Dygminų sėklos 3,5 21,3 4,7 62. Pašariniai runkeliai 0,3 1,8 55,3 23 Gargždeniai 4,5 27 3,7 63. Morkos 0,3 2,0 50,3 24. Avižos 3,8 22,8 4,4 25. Miežiai 3,3 19,8 5,1 26. Kviečiai 3,4 20,5 4,9 27. Liucernų šienas 2,8 16,9 5,9 28. Dobilų šienas 2,3 14 7,2 29. Žirnių šiaudai

(virkščios) 2,4 14,5 6,9

30. Kult. pievų ir ganyklų šienas

2 11,9 8,4

31. Natūralių pievų šienas

2 12,2 8,2

32. Vienametės svidrės 2,5 14,9 6,72 33. Dobilų nuokulos 2 12,4 8,0 34. Džiovintos obuolių

išspaudos 1,8 10,9 9,2

35. Perluočiai 1,5 9 11,0 36. Karvių pienas

(nenugriebtas) 1,3 7,9 12,7

37. Liucernų atolas 1,2 7,5 13,3 38. Dobilų apvytintos

žolės silosas 1,2 7,0 14,2

39. Raudonųjų dobilų atolas

1,0 5,9 16,9

40. Kultūrinių pievų ir ganyklų žolė

1 6,1 16,4

62

11 lentelė. Fenilalanino kiekis įvairiuose pašaruose ir galimybės pakeisti įvežtinius sojų rupinius vietiniais pašarais

Eil. Nr.

Pašarai

Fenil-

alaninas g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

Eil. Nr.

Pašarai

Fenil-

alaninas g kg-1

Palyginus su sojų

rupiniais %

Pakeistų 1 kg sojų

rupinių kg

1. Saulėgrąžų išspaudos

19,3 108 0,9 41. Baltieji dobilai 1,5 8 12,2

2. Sojų rupiniai 17,9 100 1,0 42. Raudonieji dobilai 1,5 8 12,3 3. Burnočiai 15,3 86 1,2 43. Pievinės miglės 1,5 8 12,3 4. Lieso pieno miltai 15,2 85 1,2 44. Rausvieji dobilai 1,4 8 12,7 5. Dobilai „Atoliai“ 13,1 73 1,4 45. Rausvųjų dobilų

silosas 1,4 8 12,7

6. Lubinai 12,6 70 1,4 46. Rugiai (žaliajam pašarui)

1,4 8 13,2

7. Lęšių grūdai 12,6 70 1,4 47. Avižiniai šiaudai 1,3 7 14,3 8. Kulkšnės 11,5 64 1,6 48. Kult. pievų ir ganyklų

silosas 1,1 6 16,6

9. Geltonžiedės liucernos

11,4 64 1,6 49. Miežiniai šiaudai 1,1 6 16,6

10. Vikiai 10,8 60 1,7 50. Tikrieji eraičinai 1,0 6 17,9 11. Esparcetai (but.

tarpsnio) 10,4 58 1,7 51. Kult. pievų ir ganyklų

apvytintos žolės silosas

1,0 6 18,1

12. Žirniai (įpusėjusio nokimo)

10,4 58 1,7 52. Pašariniai motiejukai 1,0 5 18,5

13. Linų sėmenys 10,3 58 1,7 53. Beginklės dirsuolės 14. Vienmečiai dobilai 10,1 57 1,8 54. Daugiametės svidrės 0,9 5 19,0 15. Purpuriniai dobilai 10,0 56 1,8 55. Raudonieji eraičinai 0,9 5 21,0 16. Žirniai 9,9 55 1,8 56. Pelkinės miglės 0,8 4 22,7 17. Seradėlės 9,5 53 1,9 57 Bulvės 0,7 4 27,5 18. Gargždeniai 8,7 48 2,1 58. Kukurūzai (žaliajam

pašarui) 0,6 3 28,9

19. Pašarinės pupos 8,2 46 2,2 59. Kukurūzų silosas 0,6 3 30,9 20. Pupos (pieninės

brandos) 6,3 35 2,8 60. Vasarinių šiaudų

šiaudainis 0,5 3 33,1

21. Dygminų sėklos 6,0 34 3,0 61. Morkos 0,4 2 43,7 22. Vienametės svidrės 5,5 30 3,3 62. Cukr. runk. griežiniai

(švieži) 0,4 2 48,4

23 Avižos 5,2 29 3,5 63. Puscukriniai runkeliai 0,3 2 61,7 24. Kviečiai 5,0 28 3,6 64. Pašariniai runkeliai 0,2 1 77,8 25. Miežiai 5,0 28 3,6 26. Liucernų šienas 4,1 23 4,4 27. Kukurūzai 4,0 22 4,5 28. Žirnių šiaudai

(virkščios) 3,9 22 4,6

29. Dobilų šienas 3,8 21 4,7 30. Natūralių pievų

šienas 3,4 19 5,2

31. Kult. pievų ir ganyklų šienas

3,3 19 5,4

32. Dobilų nuokulos 3,0 17 5,9 33. Perluočiai 2,7 15 6,8 34. Džiovintos obuolių

išspaudos 2,4 13 7,5

35. Liucernų atolas 2,1 12 8,7 36. Dobilų apvytintos

žolės silosas 2,0 11 9,0

37. Esparcetai 1,9 10 9,6 38. Raudonųjų dobilų

atolas 1,7 9 10,6

39. Kultūrinių pievų ir ganyklų žolė

1,6 9 10,9

40. Karvių pienas (nenugriebtas)

1,5 9 11,6

http://pigu.lt/kompiuterine_technika/cd_dvd_laikmenos/imation_cd_r_50_pack_700mb_80min?id=206771