TėvŲ vaiDmuo kurianT saugiĄ socialinĘ mokyklos ...

18

Irena LELIŪGIENĖ, Angelė KAUŠYLIENĖ

TėvŲ vaiDmuo kurianT saugiĄ socialinĘ mokyklos benDruomenės aplinkĄ

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas tėvų vaidmuo kuriant saugią socialinę aplinką vaikams mokykloje. Saugumo problema mokyklose labai mažai tyrinėjamas reiškinys. Akcentuojama mokyklos ugdomoji reikšmė, o sėkmingam ugdymui bei ugdymuisi reikia tam tinkamų sąlygų. Viena iš jų – tai saugumo jausmas. Kadangi vaikas ypač jautriai reaguoja į aplinką, esančią aplink jį, saugumas yra labai svarbus. Straipsnyje teoriškai pagrįsta saugios socialinės aplinkos vaikams mokykloje samprata bei tėvų vaidmuo mokyklos bendruomenėje ir pateikiami atlikto tyrimo rezultatai.

Esminiai žodžiai: tėvų vaidmuo, socialinė aplinka, mokyklos bendruomenė.

Temos aktualumas ir naujumas. M. Barkauskaitės ir E. Rodzevičiūtės (2004, p. 93) manymu, mokiniui turėtų būti sukurta saugi bei patraukli mokymosi aplinka, kurioje galėtų išgyventi teigiamas emocijas, pasiekti gerų rezultatų.

Anot V. Juškelienės ir S. Ustilaitės (2006, p. 14), vaikai yra specifinė populiacijos dalis, jautriau nei suaugusieji reaguojantys į išorinę aplinką. Vaikai gali pradėti mo-kytis tik tada, kai jie jaučiasi saugūs.

Saugumo problemos ištirtumo laipsnis labai žemas: saugią mokyklos aplinką tyrė ir analizavo labai mažai autorių. Tai R. Casella (2003), K. T. Bucheris ir M. L. Man-ningas (2005). Daugiau yra tiriami smurto reiškiniai, patyčios: R. Civinskas (2006), J. Gilligan (2002). Bet tai tik dalis saugumo problemų.

Šiuo metu vis labiau visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje ryškėja mintis, kad mokyklos – atviros sistemos. Tam, kad ugdymo institucijos efektyviai dirbtų, reaguotų į pokyčius, jos negali atsiriboti nuo aplinkos. Vienas iš svarbiausių mokyklos kaip ugdymo institucijos bruožų, yra mokyklos bendruomenės tarpusavio santykiai bei santykiai su aplinka. Mokyklos kaip ir kitos organizacijos turi kurti savo įvaizdį ir santykius su visuomene ir, žinoma, pirmiausia su tėvais. Mokinių tėvai – mokyklos bendruomenės sudedamoji dalis.

Tėvų vaidmuo vaikų saugumo srityje niekieno neaptarta problema. Dažniausiai Lietuvos ir užsienio autorių darbuose pabrėžiama mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo svarba įvairaus pobūdžio tikslais. Įvairius tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo aspektus tyrė S. Dapkienė (2002), J. McCormick (2003), Sheldonas (2003), R. Dobranskienė (2004). Tačiau nagrinėjami aspektai taip pat daugiau siejasi su įtaka mokinių aka-deminiams pasiekimams, o ne saugumo stiprinimui.

19

socialinių vertybių ugdymas

tĖvų vaidmuo Kuriant saugiĄ socialinĘ moKyKlos bendruomenĖs aPlinKĄISSN 1392-9569

Tyrimo problemos• Kokios problemos trukdo kurti saugią socialinę mokyklos bendruomenės

aplinką vaikams?• Kokiomis charakteristikomis pasižymi tėvų vaidmuo kuriant saugią socialinę

mokyklos bendruomenės aplinką?• Kokiais būdais tėvai galėtų kurti saugią socialinę mokyklos bendruomenės

aplinką?Straipsnio tikslas – atskleisti tėvų vaidmenį kuriant vaikams saugią socialinę

mokyklos bendruomenės aplinką.Uždaviniai:1. Aptarti saugios socialinės mokyklos bendruomenės aplinkos sampratą bei

problemas;2. Teoriškai pagrįsti tėvų vaidmenį kuriant saugią socialinę mokyklos bendruo-

menės aplinką; 3. Remiantis empiriniais duomenimis, išanalizuoti tėvų vaidmenį kuriant saugią

socialinę mokyklos bendruomenės aplinką.Tyrimo metodai:• Mokslinės literatūros, dokumentų atranka ir analizė;• Duomenų rinkimo metodas – apklausa raštu – klausimynas;• Duomenų analizės metodai: kiekybinė analizė ir kokybinė turinio (content)

analizė.

saugios socialinės aplinkos vaikams mokykloje samprataSocialinė aplinka – tai socialinė terpė, su kuria gali sąveikauti tiek pavieniai in-

dividai, tiek ir jų socialinės grupės. Enciklopediniame edukologijos žodyne sąvoka „socialinė aplinka“ apibūdinama kaip ekologinė terpė, su kuria sąveikauja individas ar grupė (Jovaiša, 2007).

Anot G. Kvieskienės (2003), „mokykla – tai antroji bendruomenė, į kurią vaikas patenka po šeimos ir kurioje socializuojasi, įgauna tam tikrus įgūdžius“. Juk kiekvie-nam mokiniui mokyklos (klasės) bendruomenė yra artimiausia (po šeimos) socialinė aplinka, kurioje pasireiškia jo gebėjimai, vyksta aktyvus socializacijos procesas.

Pasak L. Rupšienės (2000), „saugumo jausmas yra vienas iš socialinių edukacinių aspektų mokykloje, įgalinančių moksleivį laisvai ir nevaržomai ugdytis, lavintis, reikšti savo mintis bei tobulėti kaip asmenybei“ (p. 219). Tad saugumo poreikis neišvengiamas ir mokykloje.

20 Irena LELIŪGIENĖ, Angelė KAUŠYLIENĖ

SocialiniS ugdymaS. 2012. nr. 20 (31)

K. T. Bucherio ir M. L. Manningo (2005, p. 57) nuomone, saugi mokykla yra ta, kurios klimatas skatina visus mokyklos bendruomenės narius pozityviai sąveikauti, palaikyti gerus tarpusavio santykius ir kiekvienam nariui augti kaip asmenybei. Tai mokykla, kurios viduje kiekvienas vaikas yra priimamas toks, koks yra. Be to, autoriai pažymi, kad apimdamas fizinį saugumą, mokyklos saugumas reiškia ir emocinį bei intelektinį saugumą.

Fizinis saugumas siejamas su smurto nebuvimu. Jei mokinys eina į mokyklą nebijodamas būti sumuštas, jis jaučiasi saugus. Be to, kartais pasitaiko ir prievartos atvejų tarp mokinių. Pavyzdžiui, mergaičių išprievartavimo atvejų.

Intelektinį saugumą K. T. Bucheris ir M. L. Manningas (2005, p. 57) apibūdi-na kaip mokinių galimybę pasakyti „aš nesuprantu“ bet kurios pamokos metu bet kurioje klasėje. Jei mokiniai suvokia, kad tai pasakę jie nebus išjuokti klasės draugų akivaizdoje, vadinasi, jie jaučiasi saugūs. Mokiniai gali klysti, gali klausti net ir labai kvailų klausimų. Žinoma, reikėtų pabrėžti, kad tam reikia mokytojų ir klasės draugų tolerancijos bei supratimo. Galima teigti, kad intelektualinis saugumas reiškia žodžio laisvę. Mokinys gali pasakyti savo nuomonę, pateikti savo idėjas, galbūt netgi tokias, kurios prieštarauja mokytojo nusistovėjusioms nuostatoms. Už tai jis neturėtų būti teisiamas. Norint mokykloje išlaikyti intelektualinį saugumą, mokytojai bei mokslei-viai turi žinoti, kad kiekvienas jų yra kupinas savų minčių ir idėjų ir negalima teisti už kitokią nuomonę.

Susisteminus visus tris saugumo mokykloje aspektus, gaunama schema (žr. 1 pav.).

1 pav. Vaiko saugumas mokykloje (sudaryta pagal Bucher, Manning, 2005)

21



Vaiko saugumas yra vienas iš pirminių, svarbiausių, mokyklos aplinkos aspektų. Tik tuomet, kai tai egzistuoja, galima kalbėti apie efektyvų žinių suvokimą, minčių išsakymą pamokų metu, kasdienį mokyklos lankymą, pozityvius santykius su ben-draamžiais bei mokytojais. Be abejo, saugumas laiduoja gerą savijautą ir teigiamas emocijas, tuo paskatindamas labiau įsitraukti į mokyklos gyvenimą bei ugdymo procesą (žr. 2 pav.).

4

lankymą, pozityvius santykius su bendraamžiais bei mokytojais. Be abejo, saugumas laiduoja gerą savijautą

ir teigiamas emocijas, tuo paskatindamas labiau įsitraukti į mokyklos gyvenimą bei ugdymo procesą (žr.

2 pav.).

VAIKO

SAUGUMAS

MOKYKLOJE

Veiksmingesnis ugdymo bei ugdymosi procesas

Aktyvesnis dalyvavimas mokyklos gyvenime

2 pav. Vaiko saugumo mokykloje pasekmės

G. Kvieskienė (2000, p. 22) teigia, kad vaiko saugumui ir ugdymui svarbiausia institucija visuomenėje

yra šeima. Antroje vietoje pagal svarbą socializacijai, siekiant vaiko saugumo, yra ugdymo institucijos

(mokykla).

Vadinasi, saugumo užtikrinimas yra vienas pirmųjų žingsnių, kuriuos turėtų žengti ugdymo institucijos,

norėdamos skatinti vaikus sėkmingai mokytis, bendrauti ir pan. Jei mokykloje vaikas jaučiasi saugus, jo

mokymosi procesas bus daug veiksmingesnis, nes jis geriau jausis klasėje, lengviau reikš mintis, norės

lankyti mokyklą. Taip pat vaikas labiau įsitrauks į mokyklos gyvenimą, aktyviai dalyvaus renginiuose, būrelių

veikloje. Tačiau mokyklos susiduria su problemomis, kurios trukdo kurti saugią socialinę aplinką vaikams

mokykloje.

Saugios socialinės mokyklos bendruomenės aplinkos kūrimo problemos. Mokykla susiduria su

trukdžiais, stabdančiais saugios socialinės aplinkos vaikams kūrimą. R. Casella (2003), remdamasis Noguera

(1995), teigia, kad saugumo kūrimas mokyklose yra tarsi pačios ugdymo institucijos „žinutė“ bendruomenei,

Didesnis noras lankyti mokyklą

Gilesnis žinių suvokimas

Geresni santykiai su mokyklos

bendruomenės nariais

Geresnė savijauta,

teigiamos emocijos

Lengviau ir laisviau

išreiškiamos mintys

Dažnesnis dalyvavimas

renginiuose, būrelių veikloje

2 pav. Vaiko saugumo mokykloje pasekmės

G. Kvieskienė (2000, p. 22) teigia, kad vaiko saugumui ir ugdymui svarbiausia institucija visuomenėje yra šeima. Antroje vietoje pagal svarbą socializacijai, siekiant vaiko saugumo, yra ugdymo institucijos (mokykla).

Vadinasi, saugumo užtikrinimas yra vienas pirmųjų žingsnių, kuriuos turėtų žengti ugdymo institucijos, norėdamos skatinti vaikus sėkmingai mokytis, bendrauti ir pan. Jei mokykloje vaikas jaučiasi saugus, jo mokymosi procesas bus daug veiksmingesnis, nes jis geriau jausis klasėje, lengviau reikš mintis, norės lankyti mokyklą. Taip pat vaikas labiau įsitrauks į mokyklos gyvenimą, aktyviai dalyvaus renginiuose, būrelių veikloje. Tačiau mokyklos susiduria su problemomis, kurios trukdo kurti saugią socialinę aplinką vaikams mokykloje.

saugios socialinės mokyklos bendruomenės aplinkos kūrimo problemos. Mokykla susiduria su trukdžiais, stabdančiais saugios socialinės aplinkos vaikams



kūrimą. R. Casella (2003), remdamasis Noguera (1995), teigia, kad saugumo kūrimas mokyklose yra tarsi pačios ugdymo institucijos „žinutė“ bendruomenei, kad ji rūpi-nasi saugumu ir bando kovoti su šia problema visais įmanomais būdais. Tačiau tiesa yra ir tai, kad saugumo kūrimas sukuria įspūdį, jog mokyklos koridoriuose vis dėlto slypi saugumo problemos ir nepasitikėjimas mokiniais. Visų pirma, tai priekabiavimo problemos, patyčios, smurtas, įvairūs teisėtvarkos pažeidimai. Saugumo mokykloje šaknys taip pat glūdi ir šeimoje bei visuomenės aspektuose.

Mokykloje dažniausiai pasireiškia emocinė prievarta. Turbūt nėra tokios mo-kyklos, kurioje nebūtų vaikų šaipymosi vienas iš kito, paerzinimų, žeminimų. Tai dažniausiai išreiškiama „etikečių klijavimu“, pvz.: „storas“, „ryža“, „debilas“, „asilas“ ir t. t. R. Civinskas (2006, p. 61) mini, kad daug mokslininkų, tyrusių mokyklos mikroklimatą ir su juo susijusį saugumo jausmą, kaip kritinį veiksnį, išskiria paty-čių fenomeną. Autorius mini, kad, pasak R. Povilaičio, D. Olweuso ir kitų autorių, patyčios – tai sąmoningas, apgalvotas, pasikartojantis elgesys, žeidžiantis kitus ir suteikiantis jiems diskomfortą – fizinį, emocinį ar psichologinį stresą. Taip pat au-torius nurodo ir D. Farringtono mintis, engimą suvokiančio kaip esminį tyčiojimosi procesą, kuriame priekabiautojas, žeisdamas kitą ar sukeldamas jam diskomfortą, tikisi patirti triumfą ar malonumą.

Neretai pasitaiko ir fizinės prievartos – smurto atvejų. Dažnai fizinė prievarta būna grupinė. Dažniausiai skriaudžiami silpnesni, neatidavę skolos, atsikalbinėjantys. Ch. Elston (1999, p. 104) teigia, kad sunkiausia mokyklose sekasi kovoti su tokia smurto forma kaip silpnesnių mokinių bauginimas ir skriaudimas. Jos manymu, vaikas turi išmokti pasitikėti savimi, gebėti aiškiai reikšti jausmus, o skriaudiko užpultas – kovoti už save žodžiu, bet jokiu būdu ne kumščiu.

Anot J. Gilligano (2002, p. 35), smurto tikslas – gauti kitų pagarbą. Kuo mažiau žmogus turi savigarbos, tuo labiau jis yra priklausomas nuo kitų pagarbos, kadangi be tam tikros minimalios kitų ar savo pagarbos asmenybė jaučiasi „mirusi iš vidaus“, sustingusi ir tuščia. Kai žmonės stokoja savigarbos ir jaučiasi nesugebantys gauti kitų pagarbos ar susižavėjimo dėl savo laimėjimų ir asmenybės, vienintelė išeitis jiems gali atrodyti pagarba iš baimės. O smurtas būtent ir sukelia baimę. Čia svarbi saugumo kūrimo pradžia šeimoje. Vaikas turi būti vertinamas šeimoje. Dažnai to stinga, ypač socialinės rizikos šeimose.

Kita svarbi problema, trukdanti kurti saugumą vaikams mokyklose, yra netin-kami mokinių ir mokytojų santykiai. R. Civinskas (2006) nurodo, kad „praktikai, nagrinėjantys mokyklos nelankymo priežastis, nurodo, kad čia itin svarbūs mokytojo ir mokinio santykiai“ (p. 50). Mokytojo ir mokinio santykiai dažniausiai yra grįsti arba prisirišimu, geru, šiltu bendravimu bei pagalba, arba konfliktu.

23



Apibendrinant galima teigti, kad saugios socialinės aplinkos mokyklos bendruome-nėje kūrimas vaikams mokykloje nėra lengvas tikslas. Susiduriama su smurto, patyčių apraiškomis, taip pat nesaugumą sukelia ir mokyklos bendruomenės narių netinkami ar nepakankami santykiai. Svarbus vaidmuo atitenka ir tėvams – nuo jų taip pat priklauso vaiko saugumas mokykloje.

Tėvų bendradarbiavimo su mokyklos bendruomene svarba vaikų saugumui. Saugią socialinę aplinką vaikams mokykloje gali kurti visa mokyklos bendruomenė. Labai svarbi šios bendruomenės dalis, kurios įnašas saugumo kūrimui yra didelis, – tėvai. Svarbu pažymėti tėvų bendradarbiavimą su mokykla kaip žingsnį saugumo kūrimo link.

Kiekvieną visuomenės gyvenimo sritį reglamentuoja įstatyminė bazė, kuri nusako visuomenės narių elgseną, santykius bei atsakomybę. Pažymima ir tėvų atsakomybė už vaikus bei bendradarbiavimas su mokykla.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (2003) užfiksuota, kad vaikų švietimas yra bendras tėvų ir mokytojų reikalas. Šis įstatymas numato tėvų teises gauti įvairią pagalbą iš mokyklos, tačiau apibrėžia ir jų pareigas: užtikrinti punktualų ir reguliarų mokyklos lankymą; sudaryti vaikui sveikas ir saugias gyvenimo sąlygas, apsaugoti jį nuo smurto, prievartos ir išnaudojimo, užtikrinti, kad vaikas laiku pasitikrintų svei-katą; bendradarbiauti su mokyklos vadovu, kitu švietimo tiekėju, mokytojais, kitais specialistais, teikiančiais specialiąją psichologinę, socialinę pedagoginę pagalbą, svei-katos priežiūrą, sprendžiant vaiko ugdymosi klausimus; kontroliuoti ir koreguoti vaiko elgesį; užtikrinti vaiko parengimą mokyklai, jo mokymąsi pagal ugdymo programą.

Visų mokyklos bendruomenės narių – mokinių, tėvų, mokytojų – bendradar-biavimas buvo skatinamas ir projekto „Draugiška mokykla“ metu. Projektas buvo inicijuotas Švietimo ir mokslo ministerijos ir buvo vykdomas daugelyje ugdymo institucijų (žr. www.draugiskamokykla.lt/lt.php/sienlaikastis/draugiska/).

S. N. Ritblatt, J. R. Beatty ir kt. (2002, p. 520) pažymi, kad tėvų įsitraukimas į mokyklos veiklą yra naudingas vaiko emocinei bei pažinimo raidai, taip pat stiprina tėvų bei vaikų santykius bei visos mokyklos bendruomenės galimybes mokinius auklėti ir mokyti. Autoriai teigia, kad tėvų vaidmuo yra labai svarbus vaiko sėkmei mokykloje, norui lankyti mokyklą, taip pat formuoja vaiko pozityvų požiūrį į išsilavinimą.

Mokyklos bendruomenės ryšių būtinumą pabrėžia ir J. McCormickas (2003). Pasak autoriaus, JAV mokyklos sukuria prieglaudų įvaizdį. Dažnai mokykloje ga-lima matyti metalo detektorius, prie įėjimo tenka rodyti identifikavimo korteles, mokyklos durys pamokų metu dažniausiai būna rakinamos. Pastarasis aspektas jau



būdingas ir Lietuvos mokykloms. Autorius kelia klausimą, ar vaikai jaučiasi saugūs tokioje mokykloje, kurioje saugumas bandomas kurti tokiomis priemonėmis. Ypač pabrėžiamas nemalonus jausmas, kurį sukelia metalo detektoriai, skenavimas. Ypač kai tai vykdoma kitų akivaizdoje. Autoriaus nuomone, tai žemina mokinių savigarbos jausmą. O merginoms tai dažniausiai nemalonu dėl fizinio lietimo, stovėsenos pozos. Labai dažnai policijos pareigūnai sukuria nejaukią atmosferą kandžiais žodžiais ar nepadoriais žvilgsniais ar net lietimais ir taip priverčia jaustis blogai.

R. Casella (2003) teigia, kad mąstoma ir apie veidų atpažinimo įrangų įdiegimą mokyklose, ypač jei ši technologija taptų pigesnė ir labiau priimtinesnė. R. Casella mini, kad apie tai kalbėta ir Saugumo konferencijoje 2002 m. Ši technologija naudo-jama policijos departamentuose ir oro uostuose, tačiau ji turi pasiekti vartotojų, tarp jų ir mokyklų lygį. Galima įsivaizduoti administratorių, naudojantį šią technologiją mokinių veidams skenuoti (angl. scan), kai jie vaikšto koridoriumi ar prie įėjimo į mokyklą. Sistema tikrina, ar tai nėra pašalinto iš mokyklos, sulaikyto ar visai ne toje mokykloje besimokančio vaiko veido bruožai.

Pabrėžtina, kad tokios saugumo priemonės, be abejo, nekelia didelio saugumo jausmo mokiniams. Daug veiksmingesnis sprendimo būdas galėtų būti visos mo-kyklos bendruomenės narių santykių veiksmingumo didinimas, bendradarbiavimo skatinimas (žr. 3 pav.).

7

R. Casella (2003) teigia, kad mąstoma ir apie veidų atpažinimo įrangų įdiegimą mokyklose, ypač jei ši

technologija taptų pigesnė ir labiau priimtinesnė. R. Casella mini, kad apie tai kalbėta ir Saugumo

konferencijoje 2002 m. Ši technologija naudojama policijos departamentuose ir oro uostuose, tačiau ji turi

pasiekti vartotojų, tarp jų ir mokyklų lygį. Galima įsivaizduoti administratorių, naudojantį šią technologiją

mokinių veidams skenuoti (angl. scan), kai jie vaikšto koridoriumi ar prie įėjimo į mokyklą. Sistema tikrina,

ar tai nėra pašalinto iš mokyklos, sulaikyto ar visai ne toje mokykloje besimokančio vaiko veido bruožai.

Pabrėžtina, kad tokios saugumo priemonės, be abejo, nekelia didelio saugumo jausmo mokiniams.

Daug veiksmingesnis sprendimo būdas galėtų būti visos mokyklos bendruomenės narių santykių

veiksmingumo didinimas, bendradarbiavimo skatinimas (žr. 3 pav.).

3 pav. Priemonių saugumui mokykloje kurti galimybės bei efektyvumas

Vadinasi tėvų bendradarbiavimas su mokykla yra labai svarbus. Tik bendrai dirbdami tėvai su

mokytojais galėtų patenkinti esminius vaiko poreikius. Vaikai suvokia, kad jų gyvenime svarbūs suaugusieji

rūpinasi jais. Tėvų atsakomybė už savo vaikus nusakoma įstatymuose – išryškinama atsakomybė už saugių

sąlygų sudarymą šeimoje, už vaikų mokyklos lankymą, už jų elgesio kontroliavimą. Įtvirtinama ir tėvų

bendradarbiavimo su mokykla būtinybė vaiko naudai. Taigi daugelio problemų sprendimas gali būti būtent

tėvų įsitraukimas. Dažnai tai veikia geriau nei griežtesnis mokytojų bendravimas, kontrolė, mokinių elgesio

ribojimai. Visos mokyklos bendruomenės bendradarbiavimas yra daug efektyvesnis nei tokių saugumo

priemonių kaip durų rakinimas, metalo detektorių, stebėjimo kamerų naudojimas, ypač Vakarų šalių

mokyklose.

Galima teigti, kad saugumo problemų sprendimas galimas sąveikaujant su mokyklos bendruomenės

nariais. Pedagogams labai reikalinga tėvų pagalba, nes niekas kitas geriau nepažįsta vaikų nei jų tėvai.

Mokyklos bendruomenės

narių intensyvus

bendradarbiavimas bei

pozityvūs santykiai

Stebėjimo kameros

Metalo detektoriai

Policijos pareigūnai

Identifikacijos kortelės

SAUGUMAS MOKYKLOJE

2 scenarijai

3 pav. Priemonių saugumui mokykloje kurti galimybės bei efektyvumas

Vadinasi tėvų bendradarbiavimas su mokykla yra labai svarbus. Tik bendrai dirbdami tėvai su mokytojais galėtų patenkinti esminius vaiko poreikius. Vaikai suvokia, kad jų gyvenime svarbūs suaugusieji rūpinasi jais. Tėvų atsakomybė už savo vaikus nusakoma

25



įstatymuose – išryškinama atsakomybė už saugių sąlygų sudarymą šeimoje, už vaikų mokyklos lankymą, už jų elgesio kontroliavimą. Įtvirtinama ir tėvų bendradarbiavimo su mokykla būtinybė vaiko naudai. Taigi daugelio problemų sprendimas gali būti būtent tėvų įsitraukimas. Dažnai tai veikia geriau nei griežtesnis mokytojų bendravimas, kon-trolė, mokinių elgesio ribojimai. Visos mokyklos bendruomenės bendradarbiavimas yra daug efektyvesnis nei tokių saugumo priemonių kaip durų rakinimas, metalo detektorių, stebėjimo kamerų naudojimas, ypač Vakarų šalių mokyklose.

Galima teigti, kad saugumo problemų sprendimas galimas sąveikaujant su mokyklos bendruomenės nariais. Pedagogams labai reikalinga tėvų pagalba, nes niekas kitas geriau nepažįsta vaikų nei jų tėvai. Tėvai vaikų saugumo problemas gali spręsti tėvų susirinkimų metu, bendraudami su pedagogais bei su tėvais tarpusavyje. Pažymėtina tėvų komiteto veikla, nes jie yra artimesni vaikų problemoms.

Tyrimo rezultatų aptartis Tyrimo metodika. Tyrimas buvo atliktas siekiant išsiaiškinti tėvų vaidmenį kuriant

vaikams saugią socialinę aplinką mokykloje. Juo buvo siekiama sužinoti, kaip tėvai vertina vaikų saugumą mokykloje, ar suvokia savo vaidmenį sprendžiant šią problemą, kaip reaguoja patys, jei vaikas turi saugumo problemų mokykloje. Pasirinktos dvi miestų bei dvi rajonų mokyklos, siekiant apžvelgti respondentų atsakymų skirtumus.

Tyrimui buvo taikomas apklausos raštu metodas: sudarytas klausimynas. Tyrimo imtis. Tiriamųjų populiacija – Lietuvos mokinių tėvai. Imties atrankos

tipas – netikimybinis, nes ne visi mokinių tėvai galėjo patekti į tiriamųjų imtį. Imties charakteristikos. Tyrimo imtis buvo patogioji, nes ją sudarė respondentai, kuriuos buvo nesunku rasti, atsižvelgiant į tyrėją dominančias tiriamųjų charakteristikas. Tiriamųjų atrankos kriterijai. Keturių vidurinių mokyklų – dviejų didžiųjų miestų ir dviejų rajonų – V–VIII klasių mokinių tėvai (n – 193).

Tyrimo rezultatų aptartis. Respondentų nuomonė apie atitinkamos mokyklos pasirinkimą.

Didžiausia dalis apklaustųjų (150 respondentai) nurodė, kad mokykla yra pato-gioje vietoje. Dvi rajono mokyklos buvo vienintelės gyvenvietėse, taigi respondentai neturi kitos galimybės pasirinkti mokyklą. O miestuose gyvenantys respondentai renkasi arčiausiai esančias mokyklas dėl patogumo. 75 respondentai nurodė, kad jų vaikų mokykloje dirba daug gerų savo srities specialistų. Vaikų saugumą mokykloje kaip priežastį pasirenkant mokyklą nurodė 30 respondentų. Tai sudaro 15,30 proc. visų respondentų. Mažiausiai apklaustųjų (7 resp.) rinkosi atsakymą „ši mokykla yra prestižinė“.



Galima teigti, kad šio klausimo atsakymus sunku vertinti, nes net 76,53 proc. res-pondentų nurodė, jog mokykla yra patogioje vietoje. Šis atsakymas dažnam respondentui buvo pats priimtiniausias ir užgožė kitus teiginius. Atitinkamai mažiau buvo žymimi kiti atsakymai arba iš viso paliekamas tik vienas patogumo rodiklis.

Tėvų nuomonė apie vaikų saugumą mokykloje. Tėvų teirautasi apie vaikų saugumą mokyklose. Analizuojant atsakymus pastebėta, kad atskiras mokyklas lan-kančių vaikų tėvų pažymėti teiginiai šiek tiek skiriasi, todėl sudaryti atskiri grafikai. Respondentai iš N miesto daugiausia mano, kad jų vaikų niekas nemuša. N-2 miesto tėvai teigia, kad jų vaikų neskirsto pagal turtinę padėtį ir niekas neatiminėja asmeninių daiktų. Asmeninių daiktų neatiminėjimą labiausiai išskiria ir respondentai iš rajonų. Pastebima, kad teiginys, kurį mažiausiai žymėjo respondentai, yra saugumas pertraukų metu. Galima daryti prielaidą, kad tėvai yra susidūrę su jų vaikų saugumo problemomis mokykloje, kurios kilo būtent pertraukų metu. Nors, antra vertus, šį teiginį pažymėjo nemaža dalis respondentų, tik, palyginti su kitais, jis atitinkamai šiek tiek mažesnis.

Pastebėta, kad kiekvienoje mokykloje yra bent šiek tiek problemų dėl mokinių saugumo. Pavyzdžiui: N bei N-2 miestų mokyklose trūksta saugumo pertraukų metu bei pagarbių santykių tarp mokinių ir mokytojų; N-3 rajono mokykloje, be saugumo pertraukų metu stokos, egzistuoja daugiau prasivardžiavimo bei patyčių atvejų; N-4 rajono mokykloje, be pastarosios mokyklos problemų, dar nustatytas skirstymas pagal šeimos turtinę padėtį.

Pažymėtina, kad nebuvo tokio teiginio, į kurį nesureaguotų nė vienas respon-dentas. Kiekvienas teiginys buvo pažymėtas mažiausiai devynių respondentų. Labai ryškiai neišsiskyrė nė vienas teiginys. Tai liudija neblogą padėtį mokyklose. Rajono mokyklose yra mažiausiai asmeninių daiktų atiminėjimo, o miestuose – muštynių bei skirstymo pagal turtinę šeimos padėtį.

Pastebėta, kad tikrai nėra žymaus skirtumo tarp miestų ir rajonų mokyklų. Miestų mokyklose smurto atvejų nėra daugiau nei rajonuose.

Tyrimas parodė labai gerą situaciją mokyklose apie smurto pasireiškimus res-pondentų vaikams, mokytojų atstūmimus. Didžiausia dalis respondentų teigė, kad vaikai niekada to nepatiria. Didesnis skirtumas buvo tik teiginio patiria psichologinį arba fizinį smurtą. Vis dėlto didžioji dalis respondentų teigia, kad to nebūna niekada.

Analizuojant asmeninių daiktų atiminėjimą pagal klases, didžioji dalis respondentų pažymėjo, kad to nebūna niekada (159). O atsakymą kartais daugiausia pažymėjo V klasės vaikų tėvai (10 resp.). Galima teigti, kad iš žemesnių klasių vaikų asmeniniai daiktai atiminėjami šiek tiek dažniau. Jei būtų apklausta daugiau respondentų, galbūt būtų ryškesnė tendencija.

27



Tyrimu siekta sužinoti respondentų nuomonę, ar reikėtų jų vaikų mokykloje įrengti stebėjimo kameras didesniam mokinių saugumui. Gauti rezultatai parodė, kad 76,5 proc. respondentų atsakė taip bei galbūt.

Tai parodo, kad tėvai vis dėlto mato saugumo problemas mokyklose ir, jų nuomone, stebėjimo kameros galėtų pagerinti situaciją. Tačiau 28 respondentai atsakė neigiamai.

Galima daryti prielaidą, kad šie respondentai nėra susidūrę su saugumo problemomis jų vaikų atžvilgiu arba stebėjimo kamerų įrengimas jiems atrodo kaip mokinių laisvės varžymas ir sukelia nemalonius jausmus.

Žinant, kad dažnai saugumo problemos į mokyklą ateina iš išorės, t. y. iš mies-to gatvių, iš visuomenės, žiniasklaidos priemonių daromos įtakos, buvo pateiktas klausimas apie tai, kur, respondentų nuomone, yra saugiau jų vaikams – gatvėje ar mokykloje. Šiuo klausimu respondentai buvo vieningi atsakydami, kad mokykloje yra saugiau (96,35 proc.). Tik 7 respondentai atsakė, kad saugiau yra gatvėje. Galima daryti prielaidą, kad šių respondentų vaikai patiria saugumo mokykloje problemų. Palyginus respondentų atsakymus apie vaiko saugumą mokykloje ir respondentų, kurie mano, jog mokykloje yra saugiau, atsakymus, nepastebima ryškių skirtumų.

Tėvų nuomonė apie smurtaujančio vaiko šalinimą iš mokyklos. Didžioji dalis respondentų (84 resp.) mano, kad tai tikrai užtikrintų didesnį saugumą mokykloje, o 34 respondentai nemano, jog tai padėtų. Galima teigti, kad, daugumos tėvų nuomo-ne, pašalinus smurtą savo veiksmuose naudojančius mokinius iš mokyklos, likusieji mokiniai jaustųsi saugesni.

Tėvų galimybė sustiprinti vaikų saugumą mokykloje. Daugiausia tėvų mano, kad tėvai gali prie to šiek tiek prisidėti (37 proc.), tačiau ne ką mažesnė dalis (34 proc.) respondentų nesutinka, kad tėvai turi įtakos šiam procesui. Žinoma, gali prisidėti, atsakė tik 18 proc. tėvų.

Galima prielaida, kad tėvai nelabai supranta savo vaidmens svarbą kuriant saugią socialinę aplinką vaikams mokykloje. Tai nepatvirtina tyrime pirmos iškeltos hipotezės, kad tėvai tai supranta, kadangi tik 18 proc. tėvų su tuo visiškai sutiko.

Tėvų nuomonės apie galimybę stiprinti vaikų saugumą mokykloje ir tik mo-kytojų atsakomybę už vaikų saugumą mokykloje ryšys. Nemanantieji, jog tėvai gali sustiprinti vaikų saugumą mokykloje, atitinkamai daugiausia sutinka su tuo, kad už mokinių saugumą mokykloje turi atsakyti būtent tik mokytojai. O tikintieji, kad tėvai gali sustiprinti mokinių saugumą mokykloje, atitinkamai atsakomybę už tai suteikia ne tik mokytojams. Vis dėlto didžioji dalis respondentų (101 resp.) mano, kad ne tik mokytojai turi už tai atsakyti.



1. Galima daryti prielaidą, kad iki šiol vis dar egzistuoja tėvų grupė, mananti, jog už vaiką, išleistą į mokyklą, atsakingas tik mokytojas. Tėvų atsakomybė, jų nuomone, tuo metu jau nebegalioja.

2. Tėvų vaidmuo kuriant saugią socialinę aplinką vaikams mokykloje. Atlikus atsakymų į šį klausimą kokybinę analizę, diagnozuotos trys kategorijos. Pateiktos kategorijos atspindi respondentų nuomonę, kas galėtų kurti saugią aplinką vaikams mokykloje. Kadangi tėvai atsakydami įvardijo ne tik savo vaidmenį, teko išskirti dar dvi kategorijas, diagnozuojančias vaikų saugumo kūrimą, bendradarbiaujant mokyklos bendruomenei bei pačios mokyklos vaidmenį, sprendžiant šią problemą.

3. Pirmoji kategorija, sudaranti dvi subkategorijas, atspindi respondentų nuo-monę apie jų pačių galimą indėlį vaikų saugumui mokykloje, dalyvaujant šeimai. Pirmoji subkategorija „Tinkamas auklėjimas šeimoje“ skaidoma į šešis smulkesnius aspektus, išryškinančius konkretesnes auklėjimo šeimoje sritis: mandagumo, pykčio valdymo, konfliktų sprendimo, tinkamo elgesio normų, pagarbos bei tolerancijos kitiems mokymas. Buvo daug atsakymų, pažyminčių tik auklėjimo šeimoje svarbą vaikų saugumui mokykloje kurti, neišryškinus konkretesnių sričių. Vis dėlto galima teigti, kad auklėjimas šeimoje, tėvų nuomone, yra labai svarbus veiksnys, nes tai nurodė dauguma tėvų. Antroji subkategorija diagnozuoja glaudaus bendravimo su vaiku būtinybę. Bendravimas šeimoje yra kiekvienos šeimos pamatas, kuris turi įtakos ir vaikų saugumui mokykloje. Be to, tai svarbiausias pasitikėjimą lemiantis aspektas, kad vaikas nenuslėptų savų problemų, smurto atvejų.

4. Antrąją kategoriją sudaro penkios subkategorijos, nurodančios, kaip vaikų sau-gumą mokykloje galima kurti per mokyklos bendruomenės ryšius. Čia nurodomas ir tėvų vaidmuo, nes jie priklauso mokyklos bendruomenei. Išskiriamas tėvų lankymasis mokykloje bei tėvų bendravimas tarpusavyje kartu sprendžiant vaikų saugumo prob-lemas. Daug respondentų nurodė tėvų ir mokytojų bendradarbiavimą kaip svarbų žingsnį vaikų saugumo link. Taip pat nurodytas tėvų budėjimas renginių metu bei mokyklos informavimas apie vaikų saugumo problemas. Respondentai minėjo, kad labai svarbu sureaguoti į iškilusias problemas ir nebijoti imtis iniciatyvos kreipiantis į mokyklos vadovybę ar pedagogus. Išryškinamas bendradarbiavimo būtinumas, nes vieniems tėvams sukurti saugumą sunku.

5. Paskutinioji, trečioji, kategorija, skirstoma į dešimt subkategorijų, nurodančių respondentų nuomonę apie mokyklos vaidmenį vaikų saugumui kurti. Dažniausiai buvo minimi stebėjimo kamerų įrengimo bei didesnės pedagogų atsakomybės aspektai. Kai kuriuose atsakymuose buvo pabrėžiama, kad šiomis dienomis mokytojai turi mažai teisių, o mokinių teisės yra labai sureikšminamos. Respondentai siūlo didinti

29



mokytojų teises, leisti jiems imtis griežtesnių priemonių, drausminant mokinius. Griežtesnių priemonių būtinumas, didesnė kontrolė mokykloje buvo gana dažnai minima respondentų atsakymuose, todėl išskirta dar viena subkategorija – griežtesnė tvarka bei kontrolė mokykloje. Respondentai taip pat paminėjo policijos pareigūnų vaidmenį, kviečiant juos į mokyklą budėti renginių metu ar pokalbiams su nedraus-mingais mokiniais. Kitos subkategorijos – pašalinių asmenų ribojimas (neleidžiant į mokyklą pašalinių asmenų), budėjimas mokyklos viduje ir išorėje (ypač pertraukų metu), prevencinių programų vykdymas (įvairaus pobūdžio). Kai kurie respondentai paminėjo, jog reikėtų mažinti mokinių skaičių mokykloje ir klasėse, taip pat būtinybę užimti mokinius įtraukiant juos į mokyklos gyvenimą, organizuojant užsiėmimus apie elgesio normas, tarpusavio bendravimą.

6. Didelis į šį klausimą neatsakytų anketų skaičius arba atsakymo nežinau ar tai neįmanoma pasirinkimas parodo tėvų abejones vaikų saugumo klausimu, kas atsa-kingas už šios problemos sprendimą. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į laiko stoką. Klausimynai dažniausiai nepasižymi išsamiu atvirų klausimų užpildymu. Šiuo atveju atsakymų buvo pakankamai daug, kad būtų galima diagnozuoti labiausiai pasitai-kančius teiginius. Be to, pažymėtina, kad kai kurie respondentai nurodė, jog iki šiol jie dar nesusidūrė su nesaugumo jų vaikams problema, todėl apie tai dar negalvojo.

7. Galima teigti, kad respondentai pabrėžė tėvų vaidmenį vaikų saugumui mo-kykloje kurti, nes dažnai minėjo auklėjimo bei bendravimo šeimoje svarbą. Taip pat tėvų vaidmuo įžvelgiamas ir antroje diagnozuotoje kategorijoje, teigiančioje mokyklos bendruomenės bendradarbiavimo svarbą. Tėvai nurodo bendravimo su mokykla būtinybę, matydami savo veiksmų svarbą, veikiant vaikų saugumo mokykloje tikslu. Daug respondentų paminėjo mokyklos vaidmenį šioje srityje, nenurodydami savo veiksmų būdų šiai problemai spręsti. Vadinasi, kai kurie jų savo vaidmens vaikų saugumo problemos atžvilgiu nemato arba labiau akcentuoja mokyklos vaidmenį, perkeldami visą atsakomybę ugdymo institucijos darbuotojams. Daug neatsakytų į šį klausimą anketų arba atsakymo nežinau ar tai neįmanoma pasirinkimas parodo tėvų abejones vaikų saugumo klausimu, kas atsakingas už šios problemos sprendimą.

Tėvų komiteto vaidmuo mokyklos bendruomenėje. Apie tėvų komiteto veiklą labai daug respondentų nieko nežinojo ir nebuvo girdėję respondentai iš N-1 bei N-2 rajonų. Tai rodo, kad tėvai yra labai užsidarę, nelanko tėvų susirinkimų arba tėvų komitetas jų vaikų mokyklose tikrai yra neveiklus. Iš tiesų toliau analizuojant duomenis mažiausia tėvų komitetų veikla saugumui mokykloje gerinti pastebima N-2 rajono ir N-1 miesto mokykloje. N-1 bei N-2 rajonų mokyklose tėvų komiteto nariai kartais pakalba saugumo tema per susirinkimus. Be to, N-2 rajono mokykloje



dažniau nei kitose mokyklose komitetas rengia bendrus tėvų, mokytojų ir nedraus-mingų mokinių pokalbius.

Šiuo atveju pastebimi skirtumai, tačiau ne tarp rajonų ir miestų mokyklų, o atskiros mokyklos atžvilgiu. Neturi įtakos, ar mokykla yra rajone, ar mieste – tėvų komiteto veikla gali būti tokio pat pobūdžio ir mieste, ir miestelyje.

Pabrėžtina, kad, analizuojant tyrimo rezultatus, nepastebėta mažesnė miesto nei ra-jono tėvų iniciatyva kuriant saugumą vaikams mokyklose, kaip teigiama trečia hipoteze. Taigi ši hipotezė nepasitvirtino.

Galima teigti, kad empirinio tyrimo rezultatų analizė aiškiai parodė, jog tėvų nuomo-nė apie jų vaidmenį kuriant saugią socialinę aplinką vaikams mokykloje nėra vieninga. Daug tėvų su šiuo teiginiu nesutinka ar abejoja. Tačiau pritariama, kad auklėjimas šeimoje, tėvų elgesys turi tam įtakos. Taip pat rezultatai parodė gana gerą saugumo pro-blemų situaciją tirtose mokyklose. Mokyklose egzistuoja tik nežymūs smurto, nepagarbių, netinkamų santykių tarp mokyklos bendruomenės narių pasireiškimai.

Išvados

1. Saugumas yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių. Saugi socialinė aplinka mokykloje siejama su joje tvyrančiu mikroklimatu, kaip vaikas jaučiasi mokykloje. Saugios mokyklos klimatas skatina visus mokyklos bendruomenės narius pozityviai bendrauti, palaikyti gerus tarpusavio santykius ir kiekvienam nariui augti kaip asmenybei. Tai mokykla, kurios viduje kiekvienas vaikas yra priimamas toks, koks jis yra. Išskiriamos trys saugumo mokykloje rūšys: emocinis, fizinis bei intelekti-nis. Emocinis saugumas yra tada, kada vaikas yra neatstumiamas, yra vertinamas klasės draugų bei mokytojų. Fizinis saugumas byloja apie smurto nebuvimą, kada vaikas nebijo eiti į mokyklą dėl sumušimų, prievartos. Intelektinis saugumas reiškia žodžio laisvę, kada priimama mokinio nuomonė, nesišaipant iš jo bei nesmerkiant. Saugios socialinės aplinkos mokykloje kūrimo proceso metu dažnai susiduriama su įvairiomis problemomis. Tai priekabiavimo, patyčių, smurto, teisėtvarkos pažeidimų reiškiniai. Trukdo ir mokytojų netolerancija ir nesupratimas, netinkami mokinių tarpusavio santykiai. Pagaliau tai priklauso ir nuo to, ką vaikas „atsineša“ iš šeimos. Dažnai nesaugumas mokykloje kyla būtent dėl netinkamo auklėjimo, bendravimo bei supratimo stokos šeimoje.

2. Tėvų bendradarbiavimas su mokykla yra įvairių problemų sprendimo būdas, tarp jų ir saugumo užtikrinimo. Mokykloje veikdami mokytojai bei mokiniai ne-pasieks tokių gerų rezultatų nei veikdami drauge su tėvais. Pabrėžtina, kad Vakarų

31



šalių mokyklose vis labiau populiarėjančios saugumo priemonės, tokioms kaip metalo detektoriai, skenavimo technologijos, identifikacijos kortelių tikrinimas prie įėjimo, ne visada užtikrina vaikų saugumą. Ypač veikia vaikų savijautą. Mokiniai gal ir pajus didesnį saugumą, tačiau patirs daug daugiau nemalonių jausmų dėl stebėjimo, tikrinimo, nepasitikėjimo jais. Todėl efektyvesnė ir pažangesnė saugumo priemonė yra visos mokyklos bendruomenės narių bendravimas. Vaikai, matydami tėvų ryšius su mokykla, atitinkamai jausis saugesni. Tačiau saugumą vaikams tėvai gali kurti ne tik bendradarbiavimu su mokykla (ryšiai su mokytojais, susirinkimų lankymas, iniciatyva kuriant saugumo problemas, tėvų komiteto veikla), bet ir šeimoje, tinkamai auklėdami vaikus bei bendraudami su jais (mokyti tinkamai spręsti problemas, val-dyti pyktį, suprasti, išklausyti vaikus, ugdyti supratimą apie smurtą). Nepatenkintas vaiko saugumo, meilės, globos, šilumos, nuoširdaus bendravimo troškimas virsta nesaugumo, vienišumo, uždarumo jausmu, nuoskaudomis, neapykanta, o tai kartu su vaiku „pereina“ į mokyklą.

3. Empirinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad:• nemažai tėvų abejoja ir nemano, jog jų vaidmuo yra svarbus kuriant saugią

socialinę aplinką vaikams mokykloje, taigi, pirmoji hipotezė („Tėvai suvokia savo vaidmens svarbą, kuriant vaikams saugią socialinę aplinką mokykloje, nepriskirdami šios atsakomybės vien tik mokyklai“) pasitvirtino tik iš dalies;

• vaikų auklėjimas šeimoje yra labai svarbus vaikų saugumui mokykloje kurti;• yra tėvų, manančių, kad už vaiko saugumą mokykloje turi atsakyti tik mo-

kytojai, tai ne jų (tėvų) reikalas;• saugumas mokyklose dažniausiai kuriamas taikant šias tris priemones: mo-

kytojų ir mokinių budėjimą per pertraukas, bendravimą su skriaudikais ir aukomis, tėvų susirinkimų organizavimą;

• tėvų nuomone, mokyklose, kurias lanko jų vaikai, yra nedaug smurto pasi-reiškimo atvejų;

• kadangi dauguma tėvų pritaria stebėjimo kamerų įrengimui mokyklose, tai parodo jų norą kurti vaikams saugesnę socialinę aplinką ugdymo institucijose;

• rajono bei miesto mokyklų vaikų tėvų atsakymų skirtumai labai nedideli, didelių skirtumų tendencija nepastebėta. Taigi antroji ir trečioji hipotezės („Miesto mokyklose smurto pasireiškimai yra dažnesni“; „Miestuose tėvai rodo mažiau iniciatyvos kuriant saugią socialinę aplinką vaikams mokykloje nei rajonuose“) nepasitvirtino.

• empirinio tyrimo rezultatų analizė parodė, kad yra nemažai tėvų, kurie abejoja savo vaidmens dėl vaikų saugumo mokykloje svarba ir atsakomybę už savo



vaiko saugumą suteikia tik mokyklai. Vadinasi, tėvų vaidmuo, kuriant saugią socialinę aplinką vaikams mokykloje, dar nėra visapusiškai tėvų suprantamas reiškinys.

Literatūra

1. Barkauskaitė M., Gaigalienė M., Indrašienė V. ir kt. Socialinių veiksnių ir mo-kymosi nesėkmių sąsajos. Pedagogika, 2005, t. 79, p. 142–147.

2. Braslauskienė R., Jonutytė I. Vaikų agresyvaus elgesio prevencija ugdymo institucijose. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2005.

3. Bucher K. T., Manning M. L. Creating safe schools. Clearing house: a jour-nal of educational strategies, issues and ideas, Sept-Oct, 2005, Vol. 79, No. 1, p. 55–60. ERIC duomenų bazė [žiūrėta 2007 m. balandžio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://web.ebscohost.com/ehost/pdf?vid=12&hid=103&sid=b-b7581a6-4ce8-4005-9051-4e1c55f9ba78%40sessionmgr106>.

4. Casella R. Security, schooling, and the consumer’s choice to segregate. The Urban Review, 2003, June, Vol. 35, No. 2, p. 129–148. Issues and ideas in Public Education. USA: Kluwer academic/human sciences press.

5. Civinskas R., Levickaitė V. ir Tamutienė I. Vengiančių lankyti mokyklą vaikų pro-blemos ir poreikiai: monografija. Vilnius: Garnelis, 2006.

6. Dapkienė S. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas: teorinis aspektas. Pedagogika, 2002, t. 61, p. 9–13.

7. Daubaraitė Z. Tėvų dalyvavimas mokyklos bendruomenės veikloje kaip vaiko socializacijos prielaida [nepublikuotas socialinio darbo bakalauro darbas]. Kaunas. Vytauto Didžiojo universitetas, 2005.

8. Dirgelienė S. Nesutarimas – tai nebūtinai konfliktas. Iš: Penktokas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, 2006, p. 8–9.

9. Dobranskienė R. Mokyklos bendruomenės vadyba: monografija. Klaipėda, 2004.10. Gilligan J. Smurto prevencija. Vilnius: Eugrimas, 2002.11. Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.12. Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija: monografija. Vilnius, VPU, 2005.13. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas: Technologija, 2003.14. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, 2003. Prieiga per internetą: <http://www3.

lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=302313>.15. Nalivaikaitė D. Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas: problemos ir galimybės [nepublikuo-

tos edukologijos magistro tezės]. Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, 2002.

33



16. Noonan J. School climate and the safe school: seven contributing factors. Safety in the schools. Educational horizons, fall, 2004, Vol. 83, No. 1, p. 61–65.

17. Povilaitis R. Tėvams apie patyčias. Tėvų vaidmuo, 2006 [žiūrėta 2007 m. balandžio 30 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.vaikulinija.lt/index.php/nustok/tevamsapiepatycias/tevuvaidmuo/>.

18. Rupšienė L. Nenoras mokytis – socialinis pedagoginis reiškinys: monografija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.

19. Teresevičienė M., Gedvilienė G., Zuzevičiūtė V. Andragogika: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2006.

SummaryIrena LELIŪGIENĖ, Angelė KAUŠYLIENĖ

PARENTS’ ROLE IN CREATING SAFE SOCIAL ENVIRONMENT FOR SCHOOL COMMUNITY

abstract. The article discusses the role of parents in creating a safe social environ-ment for children at school. The problem of school safety is not an extensively explored phenomenon. The article emphasizes the significance of school education, which demands appropriate conditions for the provision of successful (self-) education. The sense of safety is one of them. Since a child is extremely sensitive to the surrounding environment, his / her safety becomes especially significant. The article provides with the theoretical validation of the concept of the safe social environment and parents’ role in the school community, as well as presents the results of the conducted research.

Įteikta 2012 m. rugsėjo mėn.Pateikta spaudai 2012 m. lapkričio mėn.



irena leliūgienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė, Lietuvos edukologijos univer-siteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės ugdymo katedros profesorė; mokslinių interesų sritys: socialinę atskirtį patyrusių žmonių integravimas į visuomenę socialinėmis-edu-kacinėmis priemonėmis; socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų kompetencijų tyrimai, vadybiniai socialinio darbo aspektai, lyginamieji socialinio-edukacinio darbo tyrimai, so-cialinis darbas bendruomenėje; el. paštas [email protected]

irena leliūgienė – Doctor of Social Sciences (Education), Professor of Social Education Department of Social Communication Institute, Lithuanian University of Educational Sciences; Research interests: Integration of Socially Excluded People into Society; Research on Competences of Social Workers and Social Pedagogues, Managerial Aspects of Social Work; Comparative Research on Social-Educational Work; Social Work in Community; E-mail [email protected]

Angelė kaušylienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė, Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros docentė, Vyriausios socialinių darbuotojų atestacinės komisijos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos narė; mokslinių interesų sritys: kaimo bendruomenių socialinių darbuotojų kompetencijos, modernios socialinio darbo teorijos, socialinis darbas kaip pagalba teikianti profesija; el. paštas [email protected]

Angelė kaušylienė – Doctor of Social Sciences (Education), assoc. professor of Social Education Department at Social Communication Institute, Lithuanian University of Ed-ucational Sciences; member of the Chief Assessment Committee of Social Workers under the Ministry or Social Security and Labour of the Republic of Lithuania; Research interests: Competences of Social Workers in Rural Communities, Modern Theories of Social Work, Social Work as the Profession Providing Support; E-mail [email protected]

TėvŲ vaiDmuo kurianT saugiĄ socialinĘ mokyklos ...

Documents

Transcript of TėvŲ vaiDmuo kurianT saugiĄ socialinĘ mokyklos ...