TURINYS

A. Sakalas. Įžanginis žodis tarptautinėje konferencijoje „Konstitucija XXI amžiuje“.....................

A. Pumputis. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė..............................................................

E. Kūris. Konstitucijos dvasia.........................................................................................................

A. Kubilius. Moderni valstybė ir konstitucija..................................................................................

G. Mesonis. Valstybės požymiai konstitucinėje teisėje.................................................................

C. Taube. Baltijos valstybių įvairovė: konstitucijų palyginimas......................................................

E. Jarašiūnas. Žvelgiant į Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją platesniame konstitucionalizmo raidos kontekste...............................................................................................

A. Vaišvila. Vertybinių prioritetų problema Lietuvos Respublikos Konstitucijoje..........................

E. Švilpaitė. Konstitucija ir nuosavybės teisės apribojimo galimybės...........................................

E. Baltutytė. Europos socialinė chartija ir socialinės teisės Konstitucijoje....................................

G. Dambrauskienė. Konstitucinės teisės į darbą garantijos ir Lietuvos Respublikos naujasis darbo kodeksas...............................................................................................................................

E. Žiobienė. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta privataus gyvenimo apsauga: informacijos skleidimo apie viešuosius ir privačius asmenis skirtumai..........................................

A. Urmonas. Konstitucinės teisės principų viešojoje teisėje kontrolės funkcijos..........................

G. Dalinkevičius. Seimo kontrolieriai kaip viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių gynimo institucijų...................................................................................................

S. Katuoka. Tarptautinės sutartys ir Lietuvos valstybė..................................................................

E. Smith. Konstituciniai teismai ir kiti būdai užtikrinti Konstitucijos viršenybę...............................

V. Sinkevičius. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos.............................

5

8

16

32

34

42

47

59

66

75

81

91

100

111

115

123

132

148

161

173

182

3

T. Birmontienė. Naujos tendencijos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje...............................................................................................................................

J. Žilys. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos kai kurios teisinės ir politinės ištakos..............................................................................................................................................

Z. Mikainis. Konstitucijos įtaka konstitucionalizmo raidai Latvijoje................................................

M. Maksimaitis. Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos.....................

4

CONTENTS

A. Sakalas. Modern State and Constitution...................................................................................

A. Pumputis. Constitution as Symbol and as Instrument..............................................................

E. Kūris. The Spirit of the Constitution............................................................................................

A. Kubilius. Opening Word in the International Conrefence „Constitution in XXI century“...........

G. Mesonis. The Criteria for Statehood: the Aspect of Constitutional Law....................................

C. Taube. Baltic Diversity: Comparing Constitutions.....................................................................

E. Jarašiūnas. The 1992 Constitution of the Republic of Lithuania in the Wider Context of Constitutional Development............................................................................................................

A. Vaišvila. Values-based priorites in the Constitution of the Republic of Lithuania.....................

E. Švilpaitė. The Constitution and Possibilities to Impose Restrictions on the Property Right.....

E. Baltutytė. European Social Charter and Social Rights in the Constitution...............................

G. Dambrauskienė. Guarantees of the Constitutional Right to Work and the New Labour Code of the Republic of Lithuania.............................................................................................................

E. Žiobienė. Constitutional Right to Privacy: Limits of Spreading Information about Public and Private Persons................................................................................................................................

A. Urmonas. Die Kontrollfunktionen der Prinzipien der Verfassungsrecht in der öffentlichen Recht................................................................................................................................................

G. Dalinkevičius. Ombudsmen as a Human Rights Protection Institution embeded in the Constitution of the Republic............................................................................................................

S. Katuoka. International Treaties and Lithuania............................................................................

E. Smith. Constitutional Judges and Other Means for Ensuring Compliance with the Constitution......................................................................................................................................

5

8

16

32

34

42

47

59

66

75

81

91

100

111

115

123

132

148

161

173

182

5

V. Sinkevičius. The Limits of the Jurisdiction of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania...........................................................................................................................................

T. Birmonienė. New Trends in the Jurisprudence of the Constitutional Court..............................

J. Žilys. Some of the Legal Political Sources of the Constitution of the Republic of Lithuania of 25 October, 1992.............................................................................................................................

Z. Mikainis. The Influence of the Constitution upon the Development of Constitutionalism of Latvia................................................................................................................................................

M. Maksimaitis. Some of the Problems in the Historiography of the First Constitutions of Lithuania...........................................................................................................................................

6

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 5–7

ĮŽANGINIS ŽODIS TARPTAUTINĖJE KONFERENCIJOJE „KONSTITUCIJA XXI AMŽIUJE“*

Prof. Aloyzas SakalasLietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas

Gerbiamieji konferencijos dalyviai, 2002 metai – Konstitucijų sukakčių minėjimo metai. Šiais metais Lietuva

mini ne tik dabartinės 1992 m. Konstitucijos dešimtmetį, bet ir nepriklausomos Lietuvos Valstybės pirmosios nuolatinės 1922 metų (1922 08 01) Konstitucijos aštuoniasdešimtmetį.

Šiandieninė Tarptautinė konferencija įvertina Valstybės konstitucinės raidos nuo 1922 m. reikšmę ir puikiai įsikomponuoja į renginių, skirtų Konstitucijai paminėti, sąrašą.

Konstitucijos, kaip aukščiausio įstatymo, svarbaKonstitucija yra aukščiausias valstybės įstatymas. Jis įtvirtina svarbiausius

valstybės visuomeninius santykius: valstybės konstrukciją, elementus, jų funkcionavimo pagrindus, kompetenciją. Ji apibrėžia tautos suverenitetą ir jo įgyvendinimo mechanizmą, tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos institutus. Taip pat Konstitucija įtvirtina žmogaus ir piliečio teisinę padėtį valstybėje, jo santykius su valstybe, pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių įgy-vendinimą.

Konstitucijos, kaip svarbiausio teisės šaltinio, įtaka visam teisėkūros procesui yra akivaizdi, jos nuostatos įpareigoja įstatymų leidėją ir kitus teisėkūros subjektus sureguliuoti svarbiausius valstybės visuomeninius santykius laikantis jos nustatytų reikalavimų, tačiau svarbiausia, kad Konstitucijos normos yra privalomos įstatymų leidėjui. Konstitucija riboja valdžios galias (5 str.), todėl valdžia negali peržengti jai Konstitucijoje suteiktų tautos įgaliojimų ir pažeisti asmenų teisių. Tai vienas iš pačių svarbiausių principų kuriant teisinę valstybę ir pilietinę visuomenę.

1922 ir 1992 m. Konstitucijų paralelėsSimboliška ir reikšminga, kad šios dvi nuolatinės Konstitucijos (1922 ir 1992

m.) buvo priimtos po ilgus dešimtmečius trukusios okupacijos. 1922 m. Konstitucija yra pirmoji originali nuolatinė nepriklausomos Lietuvos valstybės Konstitucija. Jos priėmimas vainikavo daugiau kaip šimtmetį trukusią lietuvių tautos kovą už nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Kaip rašoma Konstitucijos preambulėje, Lietuvos tauta priėmė šią konstituciją „dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas“. Ji įtvirtino demokratinius nepriklausomo gyvenimo pagrindus, sudarė sąlygas teisingumui, teisėtumui, piliečių lygybei, laisvei ir gerovei tarpti. Jos kūrimas pareikalavo daug intelektinių jėgų, politinės valios ir išminties, atsižvelgiant į sudėtingą to meto valstybės padėtį. Viso to pradžia buvo 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto priėmimas; Konstitucija buvo pradėta rengti 1918 m. lapkričio 2 d. priėmus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius dėsnius, jai turėjo įtakos 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios

* Konferencijos pranešimas.

7

Konstitucijos Pamatiniai dėsniai, 1920 m. birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija.

Panaši yra ir dabartinės 1992 m. Konstitucijos atsiradimo istorija. Pradžia buvo 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos Valstybės atstatymo“. Pereinamuoju laikotarpiu konstitucines nuostatas reglamentavo „Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas“ (1990 03 11), kurį galima vadinti Laikinąją Konstitucija. Nepaisant tragiškų 1991 m. sausio 13 d. įvykių, skaudžių aukų, Atkuriamasis Seimas, išreikšdamas tautos valią gyventi nepriklausomoje ir demokratiškoje valstybėje, dėjo visas pastangas rengiant naująją Konstituciją. Reikia pažymėti, kad ją rengiant aktyviai dalyvavo Lietuvos piliečiai. „Šis dalyvavimas rengiant ir priimant Konstituciją pakylėja žmonių interesų išraišką į valstybinio mąstymo lygį, nes per Konstitucijos rengimą formuojamas žmonių pilietiškumas, bendras demokratijos ir teisingumo suvokimas, jais remiasi bendros gerovės ir laisvės siekis“1.

Lietuvos konstitucinei raidai ypač reikšmingi Lietuvos statutai ir Konstitucijos, šį istorinį perimamumą pabrėžia ir dabartinės Konstitucijos preambulė. Turbūt didžiausią įtaką šiandieninės Konstitucijos nuostatoms padarė būtent prieš 80 metų priimta pirmoji nuolatinė Lietuvos valstybės Konstitucija (1922 m.). 1922 m. konstitucija neabejotinai buvo paveikta po pirmojo Pasaulinio karo vakarų Europoje vyravusių liberalių politinių socialinių pažiūrų, kurių svarbiausios yra: žmogus yra visuomeninio bendravimo centras ir tikslas; valstybė yra žmogui, o ne atvirkščiai2. Šioje Konstitucijoje galima rasti daugelį dabartinėje Konstitucijoje įtvirtintų normų: dėl valstybinės kalbos, vėliavos spalvų (valstybės spalvų – 1922 m. Konstitucija), herbo (valstybės ženklo – 1922 m. Konstitucija), Konstitucijos, kaip aukščiausio įstatymo, santykio su kitais įstatymais, parlamentinės valstybės doktrinos įtvirtinimo, piliečių teisių užtikrinimo, savivaldos, švietimo ir kt.

Pastabos dėl dabartinės KonstitucijosAtsižvelgiant į stabilų šiandieninį valstybės vystymąsi dabartinę Konstituciją

galima pavadinti gana brandžia ir subalansuota. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 148 straipsnį Konstitucijos keitimo

įstatymo projektai priimami kvalifikuota balsų dauguma, todėl Konstitucijos keitimo iniciatyvos turi būti deramai pristatytos visuomenei susipažinti, išnagrinėtos specialistų, apsvarstytos ir tik pasiekus visų politinių (visuomeninių) jėgų konsensusą priimami įstatymai dėl Konstitucijos keitimo.

Per 10 metų buvo priimti tik 3 įstatymai dėl Konstitucijos 47, 119 straipsnių nuostatų pakeitimo. Šiuo metu Seime svarstomi dar trys Konstitucijos 47, 84 ir 118 straipsnių pakeitimo projektai, už kuriuos Seimas jau vieną kartą balsavo. Seimo nariai taip pat kartkartėm užregistruoja įstatymo projektų, siūlančių pakeisti kai kuriuos Konstitucijos straipsnius. Nepaisant šių iniciatyvų negalima teigti, kad kai kurių Konstitucijos straipsnių pakeitimas iš esmės keičia nusistovėjusią Konstitucijos sistemą, jos struktūrą.

Minėtus Konstitucijos pakeitimus lėmė objektyvios priežastys. Visų pirma tai besikeičiantys visuomeniniai santykiai, vertybių skalė, institucinės reformos, t. y. veiksniai, kurių numatyti ir tinkamai vertinti prieš 10–12 metų Konstitucijos kūrėjai negalėjo.

Antra vertus, kitos objektyvios priežastys, verčiančios priimti naujus ar keisti senus teisės aktus, yra susijusios su globalizacijos ir integracijos procesais pasaulyje. Iš jų svarbiausiu laikytinas būtinas mūsų teisės aktų suderinimas su

1 Dicey A. V. Konstitucinės teisės studijų įvadas. – Vilnius: Eugrimas, 1998. P. 102 Römeris M. Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990. P. 24–25.

8

Europos Sąjungos teise, kitaip sakant, bendros teisinės erdvės sukūrimas. Iki įstojimo į Europos Sąjungą dienos Lietuva įsipareigoja savo nacionalinę teisę suderinti su Europos Bendrijų teisės visuma Acquis Communautaire.

Dėl kai kurių principinių Europos Sąjungos nuostatų Lietuvos Respublika turi pakeisti ir pagrindinį įstatymą – Konstituciją. Šių metų birželio 20 d. Seimas jau priėmė įstatymą „Dėl Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo“ (Nr. IX–959), kuriame numatyta, kad Savivaldybių tarybų narius galės rinkti ir jais būti renkami ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai. Šiuo metu Seime yra svarstomas Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, numatantis teisę įsigyti žemę ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir užsieniečiams, kaip numatyta ES piliečių įsikūrimo teisėje pagal Europos Bendrijų sutarties 43, 44 straipsnius.

Kita vertus, pagrįstai galima manyti, kad šie Konstitucijos pakeitimai nebus paskutiniai.

X. Konstitucija ir ES integracijaLietuvai integruojantis į Europos Sąjungą visų pirma iškyla tarptautinių

sutarčių statuso teisės šaltinių doktrinoje konstitucinio reglamentavimo problema. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsniu ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Tačiau Konstitucijoje nereglamentuojamas jų santykis su kitais įstatymais jų kolizijos atveju ar sutarčių santykis su pačia Konstitucija, galintis sukelti daug neaiškumų ir kolizinių situacijų. Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnis, numatantis, kad, jai įsigaliojusi Lietuvos Respublikos ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos, yra aiškiai nepakankamas.

Antra vertus, Europos Bendrijų teisės ypatybė yra ta, kad ji yra netgi ne tarptautinio (international) pobūdžio, o aukštesnė už nacionalinę (supranational). Šis EB teisės pobūdis numato, kad kilus konfliktui tarp konkuruojančių Bendrijos teisės ir valstybių narių įstatymų Bendrijos teisė turi būti viršesnė (Europos Bendrijos teisės viršenybės principas).

Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas (Konstitucijos 5 str.). Įstojus į Europos Sąjungą Lietuvos Respublika, jos fiziniai ir juridiniai asmenys įgis teises ar pareigas, nenumatytas Lietuvos Respublikos įstatymų, o apibrėžtas kituose teisės aktuose, kurie bus priimti tam tikrose ES institucijose (Europos Sąjungos Taryboje, Europos Komisijoje, Europos Parlamente). Tai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui.

„Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ (Konstitucijos 4 str.). Tačiau atsižvelgdami į Europos Sąjungoje numatytą antrinių (secondary) teisės šaltinių priėmimo procedūrą, be abejo, susidursime su „Demokratijos stokos“ problema. ES reglamentus ir direktyvas, kurie Lietuvoje turės įstatymo galią, o kilus kolizijai bus viršesni už nacionalinius įstatymus, priims trys EB institucijos: Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija, Europos Parlamentas, kuriose didžiausią vaidmenį ruošiant teisės aktų projektus vaidins Europos Komisija, o priimant teisės aktus – ES Taryba. Taryboje priimant sprendimus balsuos įgalioti šalių narių ministrai, t. y. vykdomosios valdžios atstovai, nors ir gavę parlamento mandatą.

Taigi kyla klausimas, ar šalies stojimas į ES atitiktų Lietuvos Konstituciją. Galbūt verta pasinaudoti Lenkijos patirtimi, kuri jau 1997 m. savo Konstitucijoje numatė nuostatas, reikalingas narystei ES:

1. Ratifikuotų tarptautinių sutarčių viršenybę prieš įstatymus; 2. Galimybę perduoti dalį valstybės institucijų kompetencijos tarptautinėms

organizacijoms;

9

3. Tam tikrose tarptautinėse organizacijose priimamų teisės aktų tiesioginį taikymą nacionalinėje teisėje bei jų viršenybę prieštaravimo įstatymams atveju1.

Nesvarbu, kaip šios problemos bus sprendžiamos: ar Konstitucinis teismas priims nutarimus, kurie išspręs kolizinius klausimus, ar Seimas netolimoje ateityje priims atitinkamas Konstitucijos pataisas, svarbu, kad keičiantis socialiniam gyvenimui Konstitucijos tobulinimas, taikymas ir aiškinimas yra labai aktuali tema, o visas šias problemas teks spręsti jums – konstitucinės teisės žinovams: mokslininkams, politikams ir visai Lietuvos visuomenei.

1 Integracijos žinios. 1999 09 06.

10

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 8–15

KONSTITUCIJA KAIP SIMBOLIS IR KAIP PRIEMONĖ

Prof. Alvydas Pumputis

Lietuvos teisės universitetasAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 40Elektroninis paštas roffice@ltu.lt

Pateikta 2002 m. spalio 5 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 9 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės istorijos katedros vedėjas profesorius habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr. Toma Birmontienė

S a n t r a u k aKonstitucija daugiausia suprantama kaip taisyklių apie valdžios

institucijas visuma. Vis dėlto tai, ką konstitucijos atspindi apie politinės visuomenės, kurioje jos yra priimtos, prigimtį, negali būti atskleista vien tik taisyklių rinkiniais arba teisinėmis normomis. Tai pasiekiama konstitucijos kaip simbolio turiniu.

Visos informacijos, kurią perteikia konstitucija, neįmanoma sutalpinti į tam tikrą šiuolaikinę teisės formą. Čia ir pasireiškia konstitucijos kaip simbolio vaidmuo.

Konstitucijos įgyvendinimo procese labai svarbu konstituciją suvokti kaip simbolį ir kaip priemonę. Šios konstitucijos savybės viena kitą papildo, bet kartais ir tarpusavyje prieštarauja.

Konstitucijos apibrėžia pagrindinių valstybės institucijų galias. Manoma, kad tai yra pagrindinė jų egzistavimo priežastis [1, p. 6–7]. Paprastai lyginant konstitucijas vieną su kita atsižvelgiama į jų formą, kuria jos išreiškia savo turinį, įtvirtina valdžių padalijimą ir apriboja tam tikrus valstybės institucijų veiksmus. Tačiau konstitucijos ne tik „sukonstruoja“ valdžios struktūras ir jų santykius, bet ir apibrėžia jų specialias galias, atsakomybę ir jurisdikcijos ribas. Konstitucijos prisideda prie pačios valdomosios visuomenės modeliavimo, ir šis aspektas negali būti ignoruojamas.

Konstitucinė mintis sustiprina arba tiesiog byloja apie tam tikrus tos visuomenės kultūrinius ypatumus, kurie iš esmės palaiko politinės valdžios sistemą. Ypač konstitucinės idėjos padeda patvirtinti politinės visuomenės, iš kurios konstitucija reikalauja lojalumo, identitetą [2, p. 12]. Konstitucijos autoritetas taip pat patvirtina visuomenės, iš kurios reikalauja lojalumo, bendros prigimties įvaizdžius.

Kaip gi atkuriami šie visuomenės vaizdiniai? Vadinamosiose „programinėse“ konstitucijose akivaizdžiai apeliuojama į tautos simbolius. Tautinės vėliavos spalvų simbolinės reikšmės, politinės istorijos aspektų, tautos vertybių ir siekių tautos kalbos ar kalbų ypatingų bruožų arba tautos himno muzikos aprašymai

11

konstitucijų nuostatose apeliuoja arba yra įtraukti tam, kad darytų įtaką kolektyvinei tautos sąmonei [3, p. 68]. Tačiau konstitucinės visuomenės simboliniai aspektai apima daugiau nei šios lengvai atpažįstamos formos. Kon-stituciniai simboliai – tai visi konstitucinės praktikos bruožai arba objektai, kurie tam tikru būdu dėl politinės visuomenės, kaip visumos, pagrindinių bruožų kelia (dažnai dviprasmiškus) stiprius jausmus.

Simbolinis konstitucijų aspektas pripažįstamas daugelio konstitucijų tekstuose. Konstitucija daugiausia yra suprantama kaip taisyklių apie valdžios institucijas visuma, savo forma panaši į įstatymų leidžiamosios valdžios priimamus teisinius aktus.

Vis dėlto tai, ką konstitucijos atspindi apie politinės visuomenės, kurioje jos yra priimtos, prigimtį, negali būti atskleista vien tik taisyklių rinkiniais arba teisinėmis normomis. Tai pasiekiama konstitucijos kaip simbolio turiniu.

Tai pastebima, pavyzdžiui, lyginant Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinę struktūrą. Ypatinga konstitucinių idėjų (taip pat būdo ir lygio, iki kurio jos yra išreikštos konstitucijų dokumentuose) teisinė forma gali būti mažiau svarbi nei pačios idėjos. Idėjų esmė dažnai glūdi giliose dviprasmybėse, jos nėra aiškiai pateiktos, o to dažniausiai įstatymuose ieško teisininkai. Visos informacijos, kurią perteikia konstitucija, neįmanoma sutalpinti į tam tikrą šiuolaikinę teisės formą.

Čia ir pasireiškia konstitucijos kaip simbolio vaidmuo. Konstitucijos taikymo procese labai svarbu konstituciją suvokti kaip simbolį

ir kaip priemonę. Šios konstitucijos savybės viena kitą papildo, bet kartais tarpusavyje prieštarauja.

Šiuo požiūriu konstitucija patyrė kelis raidos etapus.Visiems puikiai žinoma, jog pirmoji konstitucija atsirado kaip priemonė

apsaugoti žmogaus teises nuo valdžios savivalės.Pavykus konstitucinio reguliavimo modeliui konstitucija buvo labai, kartais

gal net pernelyg sureikšminta – ji įgijo simbolio prasmę.Kartais akivaizdu, kaip labai tautai reikia simbolio ir paties valdžios fakto. Tai

pastebima, kad ir priėmus JAV Konstituciją. Po Prancūzijos revoliucijos kilę karai Britanijoje ir kontinente padidino amerikietiškos produkcijos paklausą, o tai amerikiečiams sukrovė milžiniškus turtus. Paprasti žmonės daug negalvodami visus nuopelnus priskyrė Konstitucijai. 1794 m. Richardas Blandas Lee sakydamas kalbą Kongrese dalijosi savo įspūdžiais:

„Aš tik paminėsiu, kaip pasikeitė situacija žemės ūkyje. Keliaudamas po įvairias Jungtinių Valstijų vietoves aš pamačiau laukus, prieš keletą metų tuščius ir neįdirbtus, o dabar pilnus derliaus; išaugo nauji gyvenamieji rajonai; kiekviename veide matyti pasitenkinimas; stalai nukrauti maistu, žmonės atgavo pasitikėjimą ir dabar kiekvienas jaučiasi saugus po savo vynmedžiu ar figmedžiu, jis neturi ko bijoti. Konstitucija siekė pagerinti žmonių gyvenimą ir jai tai pavyko“.

Be abejo, buvo ir skeptiškai nusiteikusių. „Tokie jau tie oratoriai – girdami dabarties valdymą, jie piešia šalį taip, lyg valdant senajam Kongresui, dar prieš priimant Konstituciją, Amerikoje nei medžiai būtų augę, nei upės tekėję“ [4, p. 707].

Tačiau tokie skeptikų žodžiai, diskretiškai sudėti į asmeninį dienoraštį, visuomenės nuomonės nepaveikė. Vargu ar Biblija buvo giriama daugiau nei Konstitucijos simbolis.

Williamas Johnsonas rašė: „Tai nuostabiausia žmogaus kada nors sukurta priemonė. Žinios ir tikslumas, pademonstruotas Jungtinių Valstijų Konstitucijoje, neturi sau lygių; sąžiningai prisipažįstu, kad studijavęs ją visą savo gyvenimą, ir dabar vis randu joje naujų nuostabių dalykų“ [4, p. 804].

Pasak aiškintojų, Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija yra „sudedamoji amerikiečių identiteto dalis, tai Amerikos tautos gyvybės energijos šaltinis, jos

12

svarbiausias simbolis ir išraiška <…> taip artimai susiję su tautos egzistavimu, kad vargu ar juos galima atskirti“ [5]. Anot Amerikos teisės tyrinėtojo Sanfordo Levinsono, būti amerikiečiu reiškia būti „susitarusios bendruomenės“ nariu, bendruomenės, kurioje atsidavimas laisvei, remiantis įstatymais, peržengdamas „prigimtinius“ rasės, religijos ir klasių barjerus pats įgyja „transcendentinę savybę“. S. Levinsonas teigia, kad šiuo atžvilgiu pagrindinė bendruomenės „sutartis“ yra Konstitucija [6, p. 5]. Vienas iš pagrindinių šių laikų veikalų, nagrinėjantis Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją, prasideda tokiu sakiniu: „Amerikiečiai garbina savo Konstituciją“ [7, p. 2]. Dažnai ji net laikoma šventa [8, p. 2]. Neretai teigiama, kad kažkuria prasme konstitucija „sukūrė“ amerikiečius; ji sukuria jų kaip politinės visuomenės identitetą. Amerikiečiai, kaip piliečiai, pripažįsta, kad mato savo, kaip visuomenės narių, dvigubą atvaizdą veidrodyje [9, p. 54], išvysdami visuomenės, kurią suformuoja ir sutvirtina konstitucija, ir panašios simbolinės galios priemonės, pavyzdžiui, vėliavos ir Nepriklausomybės deklaracijos, atvaizdą.

Kai kurių valstybių raidoje, atsižvelgiant į laikmečio ypatumus bei keliamus tikslus, konstitucijos, kaip simbolio ir kaip priemonės, prioritetai tarpusavyje kaitaliojosi.

Po antrojo pasaulinio karo siekiant reabilitacijos dėl karo padarinių buvo puoselėjami visuomenei patrauklūs universalieji tikslai (daugelyje šalių buvo įtvirtinami referendumai, plečiama rinkimų teisė ir t. t.), todėl šiuo periodu sustiprėja konstitucijos kaip simbolio prasmė.

XX amžiaus septintajame, aštuntajame dešimtmetyje sustiprėjo konstitucijos kaip priemonės prasmė. Esmė ta, jog minimu laikotarpiu kiekvienose valstybėse labai aiškiai susiformuoja grupinių interesų sistema. Grupinių interesų spektras labai platus – nuo idealistinio iki nusikalstamojo. Interesų grupės siekdamos savo tikslų konstituciją naudoja kaip priemonę. Čia iškyla keletas aspektų. Jų nenagrinėjant plačiau paminėtinos, kad ir tokios, kaip konstitucijos aiškinimas per veikiančius įstatymus ar poįstatyminius aktus. Apie tai labai nuosekliai yra kalbėjęs Egidijus Kūris [10]. Ta praktika yra labai gaji ir ji sumenkina konstitucijos kaip simbolio prasmę. Todėl šiuo atveju saugant konstituciją būtina kalbėti ne vien tik apie Konstitucinio Teismo veiklą, bet ir apie teisinės kultūros, teisinio išprusimo puoselėjimą.

Reikia pabrėžti, kad konstitucijos kartu reikalauja ir valdžios sau. Jų valdinga įtaka pasireiškia dviem kryptimis: 1) kultūriniams šaltiniams, kurie suteikia joms moralinę ir politinę valdžią ir stabilumą ir kuriems jos simboliškai atstovauja; 2) valdžios institucijoms, suteikiančioms joms teisinius įgaliojimus. Vargu ar konstitucija galėtų suteikti valstybinėms institucijoms valdžią, pati neturėdama jokios įtakos ir pagarbos.

Taigi konstitucijų simbolizmas vaidina didžiulį vaidmenį idėjas paverčiant realybe.

Kiek plačiau gilinantis į šį klausimą būtina susipažinti su keletu konstitucinio simbolizmo analizės aspektų. Teisė veikia ne tik per konkretų siekį (pvz., įstatymų priėmimai ir teismų sprendimų ar nuosprendžių paskelbimai ir kt.), tačiau taip pat ir per begalinę dviprasmybių, kurias galima įvairiai aiškinti, sistemą [11, p. 493]. Dėl simbolizmo teisėje atsiranda reikšmės dviprasmybių (priešingų aiškinimų to, kas yra pasakyta).

Taigi daugelyje teisinio simbolizmo tyrinėjimų pripažįstamas neapibrėžtai platus dviprasmiškų simbolių reikšmių išsišakojimas ir pabrėžiama simbolių šaltinių begalybė [12]. Teisiniuose tekstuose gausu simbolinių reikšmių, tai sukuria dideles aiškinimo galimybes. „Simbolių miškas“ apgaubia tuos, kurie jame gyvena, tad iškyla visos simbolinės informacijos suvokimo sunkumas, kuris kartais paskatina apskritai nesistengti susisteminti visą informaciją. Simbolinės

13

reikšmės interpretacijos neveda prie aiškumo ir nuolatos yra kontraversiškos [12, p. 64].

Norint šiek tiek giliau įsiskverbti į simbolių mišką gali prireikti ir teisės ideologijos tyrinėjimuose vartojamos koncepcijų sistemos. Pavyzdžiui, gali būti naudinga susipažinti, kokie dviprasmiškų simbolių aiškinimai yra paplitę teisėje ir kartu sustiprinti ideologinės minties pripažintus faktus. Simbolinės institucijos, ritualų elementai arba tam tikros idėjos ir nuorodos, susijusios su konstitucine doktrina (arba joje pateikiamos), gali būti nagrinėjamos sąvokomis, kurias supranta piliečiai, taip sustiprinant ir galutinai aprašant politinės visuomenės, su kuria tie simboliai yra susieti, „esminės“ prigimties simbolius arba ideologinius įvaizdžius. Simboliai yra nagrinėjami ypatingais tikslais, suvokiant vaizduojamą realybę sociologiškai ir išsirenkant tas simbolių reikšmes, kurios yra svarbios.

Simbolių aiškinimo problema yra artima konstitucijos teisinės prigimties interpretavimo problemai. Yra teigiama, kad „teisės modernumas pasireiškia tuo, kad stengiamasi sukurti save kuriantį įstatymą“ [13, p. 116]. Anot Hanso Kelseno, teisės, kaip norminančios sistemos, ypatumas glūdi jos savybėje reguliuoti savo pačios kūrimą [14, p. 71, 221], t. y. teisė gali būti vaizduojama kaip save kurianti sistema. Nesvarbu, kokios yra bendros teisės supratimo problemos, tačiau taikant tą supratimą prie konstitucinės teisės kyla tikrai rimtų sunkumų. Konstitucijos iš tiesų gali reguliuoti savo pačių kūrimą įtvirtindamos tam tikras procedūras, kurių laikantis gali būti pakeistos jų nuostatos arba net visas rašytinis dokumentas.

H. Kelseno įvaizdyje pirmoji konstitucija istorijoje padėjo teisinės sistemos kaip visumos pagrindus. Remiantis H. Kelseno analize, jos normos nėra kilusios iš kitų teisinių normų; jos yra kilusios iš visuomenės kultūros, kuri yra tik pagrindinės normos idėja [15, p. 62].

Konstitucijos, tuo pat metu turinčios ir teisinę, ir moralinę, ir politinę prasmę, atlieka tilto arba kanalo vaidmenį, kurio viename gale yra visuomenės egzistavimo kultūrinės aplinkybės, o kitame – pozityvioji norma. Tai įrodo, kad konstitucijų turinys niekada nėra sutrauktas iki konstitucijos dokumento lygio. Dalis konstitucijos yra išreikšta priimtinomis pozityviosios teisės formomis (pvz., teiginiai, esantys viename ar keliuose dokumentuose ir apibrėžiantys taisykles, teises, pareigas, normas, procedūras, formalias definicijas ir įpareigojimus, skirtus vyriausybės struktūroms). Kita dalis konstitucijos reikšmės negali būti iš-reikšta tradicinėmis teisinėmis formomis. Šiai daliai priklauso visuomenės simbolinis reprezentavimas tiek, kiek kultūra atspindi visuomenę, į kurią konstitucija apeliuoja kaip į valstybės valdžios pagrindą ir iš kurios ji gauna savo galią.

Konstitucijos, kaip simbolio, prasmę gali atskleisti labai daug reiškinių, pavyzdžiui, patys konstitucijos dokumentai, teismo sprendimai ir kiti profesionalūs ir neprofesionalūs tam tikrų konstitucijos aspektų komentarai, patvirtinti veikimo būdai, valstybės ir visuotinių reikalų tvarkymo tradicijos, konstitucinės teorijos ir konstitucijos istorijos literatūra, taip pat populiarūs (neprofesionalų) veikalai, neprofesionalų nuomonės apie konstituciją ir valdžią ir visuotiniai ritualai, procedūros, ceremonijos ir šventės, susijusios su valdžios funkcijų įgyvendinimu. Gali būti aptinkami ir „rašytiniai“, ir „nerašytiniai“ konstitucijos simbolinių elementų variantai.

Dar 1928 m. savo klasikiniame esė Edwardas Corwinas rašė: „Šiais laikais įprasta išskirti (Jungtinių Valstijų) konstitucijos teisėtumą ir viršenybę, – tiesą sakant, pirmasis yra antrojo priešingybė, – vien dėl to, vartojant jos pačios terminiją, kad „ją priėmė Jungtinių Valstijų žmonės“. E. Corwinas išskiria dvi svarbias idėjas. Viena – vadinamoji, „pozityvioji“ teisės koncepcija, tai yra įstatymų leidėjai priima tam tikrus įstatymus kaip žmonių valios išraišką. Antra –

14

pagrindinis įmanomas tų įstatymų šaltinis yra „tauta“, nes tauta yra pagrindinis įmanomas žmonių valios šaltinis [16, p. 151].

E. Corwinas taikliai pastebi, kad esminis veiksnys, įgalinęs konstitucinį dokumentą arba nedidelį kiekį dokumentų pasiekti pagrindinio įstatymo, kuris yra viršesnis už kitus, lygį buvo intelektualinis vystymasis. Pagal modernųjį pozityvų požiūrį, kuris pradėjo vyrauti bendrojoje teisėje XVIII a. pabaigoje ir XIX a., įstatymų leidėjas turi priimti konstituciją, o įstatymų leidėją, kuris turėtų didesnę įstatymų priėmimo galią nei „tauta“, kaip politinė visuma, būtų sunku įsivaizduoti. Konstitucijos, kaip viršiausio „tautos“ pozityvaus teisinio kūrinio, teorija įtvirtino kartu ir visuotinai priimto konstitucinio dokumento svarbos idėją; taip konstitucija pradėjo dominuoti kitų priimtų įstatymų atžvilgiu. Jau minėtoji „tauta“ yra valdomos populiacijos įvaizdis; ji palaiko teisėtą valdžią ir pati yra jos remiama.

Pavyzdžiui, kai kurie autoriai konstitucinės minties pradžią kildina iš prigimtinės teisės ir prigimtinių teisių idėjos, bendrųjų tradicijų, principų, siejamų su bendrąja teise ir dokumentiniais šaltiniais, tokiais kaip Didžioji laisvių chartija. Dažnai yra teigiama, kad valstybė šalia savo rašytinės konstitucijos turi dar ir nerašytinę [17, p. 19]. Taip pat yra manoma, kad dokumentinės konstitucijos sudarytojai suprato, kad šalia konstitucijos dokumento, kuriame jie pagrindė visuotinės valdžios principą [18, p. 1127], visada egzistuos nerašytiniai konsti-tucinės minties ir tradicijos elementai, jie taip pat numatė, kad dokumente užrašyta konstitucija apims ir nerašytinius elementus, kurie yra būtini jos reikšmei suvokti. Šituo požiūriu visuotinis suverenitetas nebuvo vienintelis konstitucijos valdžios pagrindas. Tačiau visiškai akivaizdu, kad nerašytieji konstitucijos elementai egzistuoja, įgyja prasmę ir statusą tik šalia dokumentinės konstitucijos, kurios turima valdžia yra „tautos“ kūrinys. Ir visa tai sustiprina Konstitucijos kaip simbolio prasmę.

Pripažinus nedokumentinius konstitucijos komponentus, egzistuojančius ideologijoje, paveldėtose vertybėse ir teisinėse ir kultūrinėse tradicijose, kyla įdomių klausimų apie tai, kaip galėtų vykti visuotinis konstitucijos aiškinimas. Vieno požiūrio šalininkai teigia, kad kadangi konstitucijos dokumento žodžiai negali būti suprasti be nuorodų į vertybių tradiciją, aiškinimų ir interpretacijų, glūdinčių dokumento išoriniame pasaulyje, tai konstituciją gali aiškinti tik tam tikrų ekspertų monopolis (pvz., konstitucinio teismo teisėjai), kurio nariai turi atitinkamą išsilavinimą. Tačiau požiūris, leidžiantis aiškinti konstituciją tik tam tikrą kvalifikaciją turintiems asmenims, nėra vienintelis. Pavyzdžiui, Ronaldas Dworkinas teigia, jog nėra priežasčių manyti, kad eiliniai piliečiai negali įsitraukti į vertybių, glūdinčių konstitucijoje, aiškinimą. Tačiau praktiniais sumetimais teisėjai sukuria konstitucijos aiškinimo monopolį. Visuotinio suvereniteto idėja prisitaiko prie šitos situacijos tiek, kiek teismai yra suprantami kaip „tautos“ vertybių ir tradicijų, vienijančių „tautą“ kaip politinę bendriją ir užbaigiančių vi-suotinai priimtos dokumentinės konstitucijos reikšmę, saugotojai ir atstovai.

Galime sakyti, kad konstitucinė priežiūra išsaugojo Konstitucijos simbolį, o Konstitucijos simbolis išsaugojo konstitucinės priežiūros institutą, tikrindamas jų veiklą per nešališką praeities prizmę. Netgi šiandien turi šalininkų idėja apie save aiškinančios, save įteisinančios teisės egzistavimą [18, p. 8].

Didžiosios Britanijos konstitucija visuomenės, kurioje ji egzistuoja, prigimtį vaizduoja visiškai skirtingai nei įprasta Amerikos konstitucijoje.

Daugelis tyrinėtojų išskiria „Jungtinės Karalystės konstitucijos ad hoc bruožą ir pasigenda domėjimosi bendrais konstituciniais aspektais“ [19, p. 97]. Britanijos konstitucija, priešingai nei Jungtinių Valstijų konstitucija, nėra įsigalėjusi visuotinėje sąmonėje. Toks keistas ir ironiškas pasyvumas sužadina mintį, kad Britanija, neturėdama vieno konstitucijos dokumento, jos neturi apskritai. Užsienio stebėtojai yra priblokšti „politikų ir valstybės tarnautojų nesugebėjimo

15

mąstyti konstituciškai“ [19, p. 126]. Galiausiai šis konstitucinis pasyvumas yra įsišaknijęs kultūriniame įstatymų leidžiamosios valdžios viršenybės, susijusios su parlamento viršenybe, pripažinime. Jeigu parlamento suverenitetas reiškia tai, ką iš tiesų reiškia šie žodžiai, tai, anot Terence’o Daintitho, „nėra vietos jokiems konstituciniams principams, kadangi bet kokios valdžios, principo ar veiklos būdo įtvirtinimas visiškai priklauso nuo parlamento“ [20, p. 46]. Remiantis šiuo požiūriu, konstitucijos pamatas ir yra parlamento suverenitetas bei įstatymų leidžiamosios valdžios viršenybė. Daugumai konstitucijų tyrinėtojų šitokia situacija tapo pagrindine Britanijos valdžios galių aiškinimo teorine problema. Ši problema paprastai sprendžiama formuojant (arba per tam tikrus įstatymus, arba per tam tikrus teismo sprendimus) principus, kurie galėtų apriboti arba pakeisti parlamento suverenitetą. Siekiama rasti priemonių, kurios galėtų kontroliuoti besikeičiančius politinės daugumos siekius.

Britanijos konstitucija yra giliai įsišaknijusi į bendrosios teisės mintį. Vienas iš labiausiai stebinančių padarinių yra tai, kad konstituciniai dokumentai, kurie kitokiomis sąlygomis galėtų tapti pagrindiniais įstatymais, dabar yra traktuojami kaip jau egzistuojančios bendrosios teisės principų išraiškos. Anglijoje bendrosios teisės mintis suformavo ir tautos, ir profesionalią teisės filosofiją, kuri galiausiai tapo vieninteliu, pagrindiniu ir potencialiu pagrindinio įstatymo šaltiniu [21, p. 23].

„Senosios konstitucijos“ doktrina Anglijos teisinei ir politinei minčiai pateikė bendrąją teisę kaip teisę, egzistuojančią nuo neatmenamų laikų ir nekeičiamą, išskyrus tik tuos atvejus, kai viskas yra labai kruopščiai apsvarstoma, per tokius procesus atsiskleidžia bendruomenės išmintis, ši išmintis yra patikėta profesionaliems bendrosios teisės teisininkams ir būtinai turi būti išreikšta kaip teisės sutartinis pagrindas. Senosios konstitucijos doktrina buvo galingas ginklas kovojant prieš karalių galią, kadangi, anot G. Pococko, ji įgalino bendrosios teisės atstovus įrodyti, kad visos karalystės politinės valdžios kilo iš neįsivaizduojamai senų kultūrinių šaltinių, kurie vis dar egzistuoja nesulaužytoje teisės tradicijoje [21, p. 186].

D. Cooley viename pirmųjų savo garsaus kūrinio „Konstituciniai apribojimai“ puslapių trumpai apibrėžia konstituciją kaip „Normų ir elgesio taisyklių, kuriomis naudojantis įgyvendinamos suverenumo galios, rinkinį“. Vėliau jis grįžta prie tos pačios temos ir pateikia detalesnį paaiškinimą:

„Kas yra konstitucija ir kas yra jos objektas? Lengviau būtų pasakyti, kas ji nėra negu tai, kas ji yra. Tai ne bendruomenės pradėjimas, tai ir ne privatinių teisių kilmė; tai ne teisės šaltinis, tai ir ne pradinė valdžios stadija; tai ne asmeninių ar politinių laisvių priežastis, tai jos padarinys; žmonėms ji nesuteikia jokių teisių, bet yra jų galios kūrinys, tai priemonė, skirta jų patogumui. Konstitucija, skirta apginti jų teises ir galias, kurios egzistavo dar prieš sukuriant konstituciją, yra tik politinės valdžios karkasas, ji būtinai paremta dar prieš ją atsiradusiomis įstatymų, teisių, įpročių ir minties modelių sąlygomis. Ji nėra primityvi, viskas joje yra kilę iš žinomų šaltinių. Ji numano egzistuojant organizuotą visuomenę, įstatymus, tvarką, nuosavybę, asmeninę laisvę, pagarbą politinei laisvei ir protą, žinantį, kaip ją apsaugoti nuo tironijos pinklių. Rašytinė konstitucija kiekvienu atveju yra valdžios galių apribojimas, esantis tarpininkų rankose. Niekada nebuvo rašytinės respublikos konstitucijos, kuri valdininkams suteiktų visas beribes ir neapibrėžiamas galias, slypinčias kiekvienoje tautoje“ [22, p. 186].

Šis sąvokos paaiškinimas apibrėžia „konstitucijos kaip priemonės“ ir „konstitucijos kaip simbolio“ prasmę.

Šiuolaikiniame mąstyme, pagrįstame mokslu ir jo pasiekimais, žodis „priemonė“ reiškia ateitį ir dalykus, kurie toje ateityje turi būti padaryti. Daroma prielaida, kad žmogus yra savo likimo kalvis ir pats suteikia norimą formą

16

dalykams ir įvykiams. Šiuo požiūriu, Konstitucija yra tautos galios – suvereniteto priemonė, skirta siekti progreso.

Tačiau dažnai konstitucinis simbolizmas žvelgia į praeitį ir sieja valdžią su sąvokomis, kurios atsirado daug anksčiau už patį mokslą ir jo tikėjimą tam tikrų įvykių nuspėjamumu bei kontroliuojamu priežastingumu. Jau egzistuojančios tvarkos patvirtinimas primena pirmykščio žmogaus chaotiškos visatos baimę ir prasmės, saugumo ieškojimą tradicijos, magijos, fetišų ir tabu prieglobstyje. Konstitucija, kaip priemonė, suteikia viešajai valdžiai galių ir ją nukreipia norima linkme. Konstitucija, kaip simbolis, nuo viešosios valdžios, kuri nors ir įtartina, bet būtina, apsaugo asmeninius interesus arba vertybes.

Daugelio valstybių konstitucijos, kaip tautos valdymo priemonės, skirtos pasiekti didiesiems tikslams, aspektas atsiskleidžia jau pačioje jos pradžioje: pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų konstitucijoje sakoma „Mes, Jungtinių Valstijų Tauta, norėdami sukurti stabilesnę sąjungą, užtikrinti teisingumą, garantuoti šalies saugumą, apginti, kelti bendrą gerovę ir išsaugoti teisę į laisvę sau ir ateinančioms kartoms, skelbiame šią Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją“.

Panaši mintis įtvirtinta ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Konstitucijos preambulėje, kurioje sakoma:

Lietuvių tauta– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos

Konstitucijomis,– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti

savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės

valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia, priima ir skelbia šią Konstituciją.

„Rašytinės konstitucijos įtvirtina pagrindinius principus, tačiau principai susiformavo anksčiau nei rašytinės konstitucijos, o konstitucija sukurta ne tam, kad viską mums duotų, bet tam, kad apgintų mūsų jau turimas prigimtines teises“ [23, p. 29].

Konstitucija, kaip simbolis, buvo masių proto rezultatas. Iš tiesų konstitucijos simbolinės prasmės numatymas yra senesnis nei pati konstitucija.

Konstituciją vadinant simboliu iškart kyla klausimas, kieno tai simbolis. Pradžioje simbolis atliko tik dekoratyvinę funkciją: tai buvo simbolis pagarbos išmintingiems politikams, sukūrusiems tokį nuostabų aktą, kaip Konstituciją. Tačiau laikui bėgant didelio politinio pasiekimo simbolis tapo nepasitikėjimo arba pasitikėjimo politiniu procesu simboliu.

Konstitucinis simbolis radikaliai skiriasi nuo konstitucinių priemonių. „Tai, kas yra simbolis daugumai, tampa priemone mažumai, o tai dar geriau įkūnija tokį simbolį“ [24, p. 175].

Įstatymų leidžiamosios valdžios požiūriu, konstitucija patyrė tokias raidos pakopas: 1) tautos valdymo priemonė, tautos valdžios šaltinis; 2) garbinamas objektas, vertinamas daugiausiai dėl kliūčių sudarymo valdžiai; 3) tam tikros mažumos interesų, besistengiančių išvengti nacionalinės valdžios galių, gynimas. Kitaip tariant, nuo konstitucinės priemonės iki konstitucinio fetišo, iki konstitucinio tabu ir vėl iki konstitucinės priemonės, nors tai ir buvo negatyvi tam tikrų ypatingų interesų priemonė, o ne teigiama tautos valdymo priemonė [24, p. 177].

Privalu suvokti konstituciją kaip simbolį ir suderinti ją su konstitucija kaip priemone.

17

Išvados

1. Konstitucijos įgyvendinimo procese labai svarbu ją suvokti kaip priemonę ir kaip simbolį. Šios konstitucijos savybės viena kitą papildo, bet kartais ir tarpusavyje prieštarauja.

2. Tai, ką konstitucijos atskleidžia apie politinės visuomenės, kurioje jos yra priimtos, prigimtį, negali būti atskleista vien tik taisyklių rinkiniais arba teisinėmis normomis. Tai pasiekiama konstitucijos kaip simbolio turiniu.

3. Konstitucijų kaip simbolio vaidmuo itin svarbus idėjas paverčiant realybe.4. Kai kurių valstybių raidoje konstitucijos, kaip simbolio ir kaip priemonės,

prioritetai tarpusavyje kaitaliojasi. Tai priklauso nuo laikmečio ypatumų bei keliamų tikslų.

LITERATŪRA

1. Smith S., Brazier R. Constitutional and Administrative Law. – London, 1989.2. Thompson B. Textbook on Constitutional and Administrative Law. – London, 1993.3. Cerullo R. A. Sociopolitical Control and the structure of National Symbols: the Empirical Analysis

of National Anthems. – London, 1989.4. The Early History of the Tradition of the Constitution. – London, 1915.5. Corwin E. S. The Constitution as Instrument and as Symbol. 1976. P. 24–28, Foley M. The

Silence of Constitutions. – London, 1989. P. 37.6. Lewinson S. Constitutional Faith, Princeton. – New York, 1988.7. Sunsistein C. The Partial Constitution. – Cambridge: Mass, 1993.8. Erly T. C. The Constitution as Scripture. 1984.9. Althuser L. Ideology and Ideological State Apparatuses in Essays in Ideology. – London, 1984.

10. Kūris E. Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje. – Vilnius, 2002. P. 28–29; Kūris E. Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai „Lietuvos Konstitucinė teisė“. – Vilnius, 2001. P. 285.

11. Sapir E. „Symbols“ in Encyclopedia of the Social Sciences. – New York, 1954.12. Fitzpatrick P. The Mythology of Modern Law. – London, 1992.13. New Directions in Legal Theory. – Edinburgh, 1993.14. Kelsen H. The Pure Theory of Law. – Berkeley: Col, 1967.15. Kelsen H. The Functions of a Constitution; Tur R. and Twining W. Essays on Kelsen. – Oxford,

1986.16. Corwin E. S. „The Higher Law“ Background of American Constitutional Law // Harvard Law

Review. 1928.17. Grey C. The Origins of the Unwritten Constitution: Fundamental Law in American Revolutionary

Thought // Stanford Law Review. 1978. Vol. 843.18. Sherry S. „The Founders“ Unwritten Constitution // Law Review. – University of Chicago, 1987.

Vol. 54.19. Foley M. The Science of Constitutions. – London, 1989.20. Daintith T. C. Political Programmes and the Content of the Constitution. – London, 1989.21. Pocock G. A. The Ancient Constitution and the Federal Law. – Cambridge, 1987.22. Cooley C. Constitutional Limitations. – New York, 1971.23. London A. M. Speech at Topeka. – New York, 1936.24. Loss R. Corwin on the Constitution. – London, 1982.

18

Constitution as Symbol and as Instrument

Prof. Alvydas PumputisLaw University of Lithuania

SUMMARY

Constitution most often is interpreted as a summation of regulations concerning governmental institutions. However, what a constitution reveals about the nature of the political society it came from, cannot be demonstrated by the collection of standards or rules of law only. This is achieved by the contents of a constitution as a symbol.

No contemporary form of law can cover all the information a constitution contains. Thus the role of a constitution as a symbol is expressed.

It is very important to perceive a constitution as a symbol and as an instrument. Those features of a constitution complement each other but sometimes they contradict.

19

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 16–31

KONSTITUCIJOS DVASIA

Doc. dr. Egidijus Kūris

Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasVilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutasDidlaukio g. 47, 2057 VilniusTelefonas 262 40 33Elektroninis paštas e.kuris@lrkt.omnitel.net

Pateikta 2002 m. spalio 31 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 5 d.Recenzavo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros docentas dr. Armanas Abramavičius ir Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentas dr. Egidijus Jarašiūnas

S a n t r a u k a

Straipsnis skirtas konstitucijos sampratai, kuri analizuojama remiantis normatyvinio ir deskriptyvinio metodų skirtumu, aptarti. Teigiama, jog „konstitucinį minumą“ sudaro konstituciškai išskiriami valdžių sandaros santykiai, tuo tarpu kiti, tegu ir visuotinai paplitę konstitucijų turinio elementai, įskaitant ir žmogaus teisių katalogą, išskiriami deskriptyviai. Tokia konstitucijos samprata, kai ir vienu, ir kitu metodu išskiriami konstitucijų požymiai įtraukiami į bendrąją konstitucijos sąvoką, atskleidžia konstituavimo ir konstitucionalizavimo skirtumo ignoravimą. Toks ignoravimas lemia tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjusi teisės konstitucionalizacijos tendencija suprantama kaip vienpusis procesas, reiškiantis vis didesnį konstitucijos skverbimąsi į ordinarinę teisę, tačiau nutylima, jog įvairių teisės šakų nuostatų eskalavimas iki konstitucinio lygmens reiškia, jog pati konstitucija yra teisės konstitucionalizacijos rezultatas. Ji yra pirmiausia fundamentalių principų kompleksas. Konstituciniai principai užtikrina abi konstitucijos „egzistencines sąlygas“ – jos stabilumą ir dinamiškumą. Konstitucinių principų plečiamasis aiškinimas leidžia įtvirtinti konstitucijos dvasios primatą prieš konstitucijos raidę, anaiptol nepaneigiant konstitucijos lingvistinio aiškinimo reikšmės.

1. Konstitucija dažnai lyginama su visuomenės sutartimi à la Rousseau [1]: teigiama, kad šiuo ypatingu teisės aktu „įsteigiama valdžia“ ir susitariama dėl pamatinių politinės bendruomenės gyvenimo dalykų – kokia bus valdžios sandara [2] (viešosios valdžios organizacija ir funkcionavimo procedūros), bei kokius svertus turės individas, kad atsilaikytų prieš valdžios (realų ar potencialų) spaudimą. Valdžios sąrangos santykiai visada reguliuojami konstituciškai ir yra tarsi „konstitucinis minimumas“: kad valdžia galėtų valdyti, pirma reikia pozityviai įtvirtinti („susitarti“), kas yra toji valdžia ir kokius įgaliojimus ji turi. Valdžios „įsteigimas“ ir yra jos konstitavimas (constitution), arba konstitucijos kūrimo aktas, tad kalbėjimas apie „konstitucinį valdžios įsteigimą“ yra

20

tautologiškas. Minėtas „konstitucinis minimumas“ yra nulemtas normatyviai; jis yra valstybės, kaip politinės bendruomenės, sąlyga. Kokiame pozityviosios teisės akte jis yra įtvirtintas (juolab ar tas aktas yra vadinamas „konstitucija“ ir ar jis apskritai yra rašytinis dokumentas), yra pozityviosios teisės analizės ir (gal kiek mažesniu mastu) teisės istorijos klausimas, o rašytinio, juolab bendro konstitucinio akto nebuvimas anaiptol nereiškia, jog toje bendruomenėje konstitucijos nėra. Tiek, kiek tam tikra bendruomenė yra politinė (vadinasi, organizuota ir dėl to santykiškai tvari) bendruomenė, tiek ji negali apsieiti be konstitucijos, kaip šios bendruomenės organizacijos pagrindų nustatymo; pačios konstitucijos formalios savybės (įskaitant jos išraiškos formą) šiuo atžvilgiu nėra relevantiškos.

Visuotinai paplitęs konstitucijos kaip „pagrindinio“ įstatymo apibūdinimas reiškia, kad konstitucija laikytina ne teisės aktu, reguliuojančiu kokius nors santykius, kurie, lyginant su kitais, skiriasi savo turiniu (bet kažkodėl yra „pagrindiniai“, t. y. svarbesni ar net svarbiausi), o tokiu teisės aktu (nesvarbu, turinčiu rašytinę išraišką ar įkūnytu papročiuose bei tradicijose), kurio teisinė galia yra aukštesnė nei kitų teisės aktų. Teisinės galios viršenybė suponuoja, kad visi kiti teisės aktai turi neprieštarauti konstitucijai (kitas klausimas, ar pati kon-stitucija teikia kokį nors mechanizmą, užtikrinantį teisėkūros subjektų pareigos neleisti teisės aktų, prieštaraujančių konstitucijai, vykdymą) – tai yra konstitucionalizmo principo esmė ir konstitucionalistinio požiūrio į teisinį reguliavimą šerdis. Konstitucija, būdama savo teisine galia viršesnė už visus kitus teisės aktus, teikia pagrindą teisės sistemos hierarchijai [3]; šiuo atžvilgiu pozityviosios teisės hierarchinė sistema koreliuoja su politinės bendruomenės val-džios sistemos institucine hierarchija (nors nedera bandyti įžvelgti kokią nors tiesioginę teisinės galios atitiktį, juolab priklausomybę visais institucinės hierarchijos lygmenimis). Konstitucijos funkcija – valdžios sprendimų legalizavimas, taigi ir legitimavimas.

Tai grynai normatyvinis (t. y. normatyvistinis) konstitucijos funkcijos (teisės sistemoje) aiškinimas. Jo nepaneigia net pastaruoju metu populiarėjanti sociologinės (societarinės?) paradigmos hipertrofavimo suformuota „kritinė“, „pliuralistinė“ arba „neorealistinė“ (visi epitetai sąlygiški) teisės samprata, kurioje teisės nuostatos suprantamos kaip susijusios ne subordinacijos, bet koordinacijos ryšiais, o pati teisės sistema – jau ne kaip „piramidė“, o kaip „tinklas“ [4], savotiškas interneto analogas: net jeigu pliuralizmas pripažįstamas imanentine teisės sistemos savybe (nors tam reikia, kad būtų ištrinti teisės kaip „privalomybės“ ir jos raiškos formų, taip pat teisės sistemos ir teisinės sistemos) skirtumai, esant reikalui taikyti koegzituojančių ir tuo pat metu konkuruojančių teisės sistemų nuostatas (galbūt net tokias, kurios paneigia viena kitą), pirmas klausimas, į kurį reikia akademiškai ir profesiškai sąžiningai atsakyti, yra štai koks: kas legitimuoja ir legalizuoja šias koegzistuojančias teisės sistemas? Kitaip tariant, kas lemia, kad jos yra teisės sistemos? Suprantama, kad norint jas legitimuoti ir legalizuoti, galiausiai būtina rasti vieną kriterijų, lemiantį jų abiejų teisiškumą, priklausymą tam tikram „pan–teisiniam“ konglomeratui. Šio vienintelio kriterijaus šaltinį galima vadinti įvairiai (nelygu teorinis kontekstas), bet jo funkcija visuomet yra ta pati – tai teisinio autoriteto konstitavimas. Jeigu neįtikina konstituciją pagrindžiančią pamatinę normą preziumuojantis kraštutinis pozityvizmas à la Kelsen, galima pasitelkti nuosaikesnę pozityvizmo (tiksliau, H. L. A. Harto neopozityvizmo, inkorporuojančio ir nuosaikų sociologizmą) formą, teigiančią vadinamųjų „antrinių“ normų (pripažinimo, keitimo ir bylų sprendimo taisyklių) bei teisės subjektų elgesį tiesiogiai reguliuojančių „pirminių“ normų simbiozę: galima teigti, kad šioje koncepcijoje (net nevartojant konstitucijos termino) postuluojama ta pati konstitucijos normatyvinė, teisinė funkcija: be to, ši funkcija „išskleidžiama“, parodant jos vidinę diferenciaciją. Toks konstitucijos

21

funkcijos aiškinimas irgi yra normatyvinis, nors ne (bent ne taip atvirai) normatyvistinis.

2. Konstitucinės teisės literatūroje pabrėžiama, jog konstitucijos sąvoka gali būti (ir yra) vartojama ne tik teisės aktui, kuriame aukščiausiu teisiniu lygiu reguliuojami tam tikri visuomeniniai santykiai, bet ir tam tikrai faktinei šių santykių būklei valstybėje apibūdinti. Gerai žinomas vadinamosios „juridinės“ ir „faktinės“ konstitucijos skirtumas; pirmoji turinti būti teisininkų profesinio dėmesio objektas, tuo tarpu pastaroji turėtų dominti pirmiausia politologus, sociologus, istorikus ir tuos (kitus) socialinių (bei humanitarinių) mokslų atstovus, kuriems „sunorminta“, formalioji visuomenės gyvenimo pusė neužgožia tikrojo visuomenės būvio, t. y. tuos, kuriems privalomybė yra aktuali (jeigu ji apskritai yra aktuali) tik tiek, kiek ji yra vienas iš realių esamybės veiksnių. Taip pat laikomasi požiūrio [5], kad net jeigu tarp konstitucinių formalia ir konstitucinių realia galima kokia nors sutaptis, tai tik tuo atžvilgiu, jog konstituciniai realia visuomet būna „talpesni“ už konstitucinius formalia, nes kiekvienoje valstybėje, turinčioje dokumentą, vadinamą „konstitucija“, konstitucinės teisės šaltiniai, be konstitucijos per se bei kitų statutų (t. y. be rašytinių teisės šaltinių), apima konstitucinius papročius, tradicijas, kitaip tariant, konstitucines konvencijas, o kai kuriose šalyse – dar ir kitus sunkiau identifikuojamus šaltinius (pvz., Anglijoje – monarcho prerogatyvą). Išties konstitucinių formalia ir konstitucinių realia skirtumas yra labai svarbus ne tik išryškinant tai, kas konstitucijose yra deklaratyvu, fiktyvu, galbūt net „fasadiška“, ir leidžiant šiuo pagrindu kritikuoti egzistuojantį politinį režimą ir visuomeninę santvarką, bet ir kuriant nuoseklią konstitucinės teisės šaltinių sistemą. Tačiau šio skirtumo taip pat būtina paisyti ir apibrėžiant „centrinę“ konstitucinės teisės mokslo sąvoką – konstitucijos sąvoką. Teisės ir fakto skirtumas yra esminis skirtumas, neleidžiantis suplakti teisinės dogmatikos (ir apskritai jurisprudencijos) su (kitais) socialiniais mokslais, kalbant H. Kelseno terminais – normų mokslų (teisės bei etikos) su priežastingumo mokslais, kuriems priskirtini ir politikos (bei apskritai socialiniai) mokslai. Faktas apibrėžiamas deskriptyviai, teisė – normatyviai.

Teisės ir fakto skirtumo paisoma apibrėžiant bet kurios teisės šakos (civilinės, finansų, baudžiamosios, darbo ir kt.) dalyką. Paradoksalu, tačiau konstitucinė teisė yra toji teisės sritis, kurioje formuluojant „centrinės“ (t. y. konstitucijos) sąvokos apibrėžimą teisės ir fakto skirtumas dažnai ignoruojamas. Šis ignoravimas dar paradoksalesnis dėl to, kad nors pabrėžiama, jog konstitucinės teisės mokslas apsiriboja „formaliąja“ konstitucija, tačiau kartu konstitucija apibrėžiama jos ypatingą (aukščiausią) teisinę galią ir jos reguliuojamų santykių turinį arba „ratą“ nurodant kaip lygiaverčius skiriamuosius bruožus: konstitucija yra aukščiausios galios teisės aktas, reguliuojantis valstybės valdžios sąrangą, pilietybės santykius, žmogaus ir piliečio teises ir pareigas (t. y. individo santykius su valstybe), savivaldos santykius (federacinėse valstybėse – ir federalinės valdžios santykius su federacijos subjektais) ir kt. [6]. Svarbiausia yra tai, kad toks apibūdinimas nėra neteisingas: dauguma konstitucijų iš tikrųjų įtvirtina individo teisinį statusą, jose paprastai esama normų, nustatančių vietos savivaldos pagrindus ir t. t. Bet tokia konstitucijos definicija metodologijos požiūriu nėra be priekaištų, nes deskriptyvinis metodas tarsi nejučia įsiskverbia į normatyvumo domeną.

Greta valdžios sąrangos, t. y. „konstitucinio minimumo“, jokio (kito) a priori nulemto ir dėl to tarsi „universaliai privalomo“ konstitucijos turinio nėra. Minėta, kad valdžios konstitavimas yra valstybės, kaip politinės bendruomenės, sąlyga, taigi jis yra nulemtas normatyviai. Visi kiti santykiai savaime nėra būtinas bet kokios konstitucijos reguliavimo dalykas. Ką, be valdžių sąrangos santykių, dar įtvirtina (gali įtvirtinti) tam tikros valstybės konstitucija (ar dauguma konstitucijų), nustatoma ne normatyviai, o deskriptyviai. Nors daugumoje konstitucijų

22

vadinamasis žmogaus teisių katalogas yra vienas svarbiausių skirsnių, struktūriškai dažnai aplenkiantis valdžios instituciniams aspektams skirtus konstitucijų straipsnius/skirsnius, individo ir valdžios santykius priskirti „konstituciniam minimumui“ nėra pagrindo; šiame kontekste prisimintina, kad, pavyzdžiui, (viena pirmųjų kodifikuotųjų) JAV 1787 m. Konstitucija kurį laiką apsiėjo be Teisių bilio. Kai kuriose valstybėse, paprastai įvardijamose kaip ne-turinčiose rašytinių konstitucijų (pvz., Saudo Arabijoje), konstitucinių dokumentų funkciją bent iš dalies atlieka religinio turinio tekstai, kuriuose individo santykių su valstybe reguliavimą atstoja ir pakeičia individo ir religinės bendruomenės, kaip oficialios visuomenės organizacijos, santykių nustatymas. Matyt, vienintelis argumentas, leidžiantis (verčiantis?) į konstitucijos definiciją įtraukti individo ir valstybės santykius, yra visai ne tas, kad šie santykiai a priori suponuoja jų reguliavimo konstitucinį lygmenį, o tas, kad individo ir valstybės santykių pagrindų nustatymas yra absoliučios daugumos šių dienų konstitucijų neatskiriama dalis. Beje, itin detalus šių santykių reglamentavimas konstitucijose gali lemti pernelyg didelį kon

23

stitucinių realia ir konstitucinių formalia atotrūkį ir būti rimtas pagrindas kritikuoti vadinamąsias aspiracines konstitucijas [7].

Grįžtant prie H. L. A. Harto „antrinių taisyklių“ modelio, reikia pasakyti, kad net vadinamosios keitimo taisyklės, jeigu jos ekstrapoliuojamos į pačius konstitucinio lygmens aktus, nėra būtinas konstitucijų elementas. Antai kai kurių valstybių konstitucijos imperatyviai draudžia pakeisti kai kuriuos konstitucijos straipsnius (trys Prancūzijos Konstitucijos, neleidžiančios jokiomis aplinkybėmis atsisakyti respublikinės valdymo formos, yra bene ryškiausias pavyzdys).

Tas pat pasakytina ir apie pačios konstitucijos keitimo tvarką. Žinome, kad daugelio valstybių konstitucijos keičiamos ypatinga (sudėtingesne, „apsunkinta“) tvarka, netaikoma paprastiesiems įstatymams. Tai – viena konstitucijos stabilumo prielaidų (kita vertus, kai kurios nekodifikuotosios ir net tam tikra apimtimi nerašytinės konstitucijos gali būti kur kas patvaresnės dėl pagarbos konstitucinėms tradicijoms, papročiams ir kitoms konstitucinėms konvencijoms; Anglija yra bene akivaizdžiausias pavyzdys). Šis konstitucijų požymis taip pat remiasi deskripcija. Priešingu atveju visuotinai pripažįstamas konstitucijų klasifikavimas į griežtas ir lanksčias būtų grindžiamas loginiu prieštaravimu ir (mažų mažiausia) neatitiktų to, kas lyginamajam konstitucionalizmui yra žinoma apie konstitucijų įvairovę.

3. Tokios konstitucijos sąvokos definicijos, kai jos skiriamieji bruožai yra identifikuojami remiantis ne tik normatyviniu, bet ir deskriptyviniu metodu, problemiškumo pabrėžimas gali atrodyti scholastiškas. Išties kokią praktinę reikšmę gali turėti visų kitų, išskyrus valdžios sąrangos (viešosios valdžios organizacijos), santykių eliminavimas iš bendrojo konstitucijos apibrėžimo ir kokie būtų tokio eliminavimo padariniai? Pirma, šis apibrėžimas taptų itin konspektyvus ir dėl to galbūt mažiau informatyvus. Antra, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo santykius (įvairiais aspektais, detaliau ar ne taip detaliai) reguliuoja ne tik konstitucija, bet ir kiti teisės aktai, tad gali kilti klausimas, kurie iš jų priskirtini konstitucijos reguliavimo sričiai, o kurie – kitoms teisės sistemos dalims (sritims, šakoms). Trečia, preziumuojant, jog tam tikri visuomeniniai santykiai yra arba gali būti konstitucinio reguliavimo dalykas vienose nacionalinėse teisės sistemose (galbūt net daugumoje jų), o kitose jie yra arba gali būti už konstitucijos reguliavimo srities ribų, dėsningai kyla klausimas, kokioms teisės sritims (šakoms) jie priskirtini ir ar teisės skirstymas į šakas pagal reguliavimo dalyką apskritai gali būti grindžiamas kokiais nors objektyviais kriterijais. Dėl to konstitucijos apibrėžimas kaip aukščiausiosios galios teisės akto, įtvirtinančio viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, reguliuojančio asmens ir valstybės santykius, nustatančio valstybės geografinį suskirstymą bei vietos savivaldos principus ir t. t., iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai priimtinas.

Vis dėlto tokia konstitucijos samprata (kurioje normatyvinis turinys suplakamas su deskriptyviomis charakteristikomis) atskleidžia dviejų svarbių sąvokų (kartu ir kategorijų) skirtumo nesuvokimą ar bent nepagrįstą jo ignoravimą. Viena iš jų jau minėta – tai konstitavimo (constitution) sąvoka, žyminti (mūsų nagrinėjamos problemos kontekste) valdžios „įsteigimą“, t. y. politinės bendruomenės viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pa-grindų nustatymą. Antroji sąvoka (panašiai skambanti, bet visiškai netapati pirmajai) – tai konstitucionalizacijos (constitutionalization) sąvoka, žyminti pastaraisiais dešimtmečiais plačiai aptarinėjamą reiškinį, kai teisę vis labiau persmelkia konstitucijos arba, pasak E. Jarašiūno, „konstitucija vis labiau skverbiasi į visą teisinį gyvenimą“ [8]. Teisės konstitucionalizacija turi daugybę aspektų; vienas jų neabejotinai yra konstitucijos, kaip aukščiausios galios teisės akto ir visų kitų teisės aktų teisiškumo mato, reikšmės didėjimas, kurį lemia konstitucinės kontrolės mechanizmų įtvirtinimas, galimybė tiesiogiai taikyti

24

konstituciją ir ginti savo teises tiesiogiai remiantis konstitucija, konstitucinių standartų (pirmiausia žmogaus teisių srityje) adresavimas ir žemesnės galios teisės aktams. Šiuo požiūriu teisės konstitucionalizacijos tendencijos konstatavimas yra veikiau ne normatyvinės analizės bei teisės dogmatikos, bet (pirmiausia) konstitucinės teisės sociologijos (ir apskritai teisės sociologijos) tezė. Maža to, šią tendenciją konstatuojant neatsargiai, minėta tezė turi potencijos virsti pagyra konstitucionalizmui (tai anaiptol nereiškia, kad pagyrų jis nenusipelno!).

Tačiau „instrumentiniu“, teisiniu–techniniu (o ne politiniu ar sociologiniu, juolab vertybiniu) požiūriu teisės konstitucionalizacija nagrinėtina (ir) šiek tiek kitu aspektu. Teisės konstitucionalizacija nėra (tik) „vienpusio eismo gatvė“, kurioje konstituciniai standartai „nuleidžiami“ iš konstitucijos aukštumos į ordinarinės (pirmiausia statutinės) teisės lygį. Šis procesas turi dvi kryptis. Ne mažiau svarbus yra bottom-up procesas („iš apačios į viršų“), kai atskirų teisės šakų normos „pakylėjamos“ iki konstitucijos lygmens. Pažymėtina, kad dėl to, jog konstitucija iš kitų nacionalinės teisės aktų išsiskiria stabilumu ir (paprastai) joje nėra itin dažnai daromos pataisos, šį antrąjį teisės konstitucionalizacijos aspektą lengviau pastebėti konstitucijas analizuojant lyginamuoju požiūriu. Dažniausiai minimos pasaulinės konstitucinės teisės raidos tendencijos – konstitucinių institutų demokratizacija ir (ypač) konstitucinės teisės socializacija kartu su konstitucinio reguliavimo konsolidavimu (kodifikavimu) – liudija, jog teisinis reguliavimas, anksčiau nustatytas įstatymuose (ar dar žemesnės galios teisės aktuose) ir priklausęs ordinarinės teisės sričiai, „migruoja“ į konstitucijos „teritoriją“. Ten patekęs jis tampa konstituciniu reguliavimu, konstitucijos savastimi. Konstitucija jį absorbuoja.

Lyginamoji konstitucijų analizė negali nebūti deskriptyvi. Deskriptyvi konstitucijų analizė leidžia teigti, kad nepaisant tam tikrų „tipiškų“ santykių grupių, būdingų absoliučiai daugumai konstitucijų, esama ir tokių santykių, kurie konstituciškai reguliuojami tik keliose, galbūt tik vienoje konstitucijoje. Nedaug terasime konstitucijų, kuriose būtų nustatytas parlamento nario priesaikos tekstas [9]. Buvusios (socialistinės) Jugoslavijos Konstitucija nustatė net buhalterinės apskaitos bei darbininkų savivaldos įmonėse pagrindus, t. y. reguliavo santykius, šiaip jau nebūdingus konstitucinei teisei. Naujoji Brazilijos Konstitucija nustato ne tik valstybės socialinės paramos nedirbančiajam dydį, bet ir pensinį amžių bei atostogų trukmę (reguliavimą, nuo kurio, pasak kai kurių kritikų, „šiaušiasi plaukai“ [10]). Šie (galbūt kraštutiniai) pavyzdžiai rodo, kad iš esmės bet kurie santykiai gali būti konstituciniai (t. y. fundamentalūs), jeigu jų teisinio reguliavimo svarba yra (arba konstitucijos autoriui atrodo esanti) tokia didelė, jog konstitucijos autorius juos reguliuojančioms teisinėms nuostatoms suteikia aukščiausią teisinę galią.

Taigi konstitucinė teisė negali turėti ir neturi savo specifinio dalyko, nesiskiriančio nuo kurios nors teisės šakos dalyko, nes jos dalyku („dalyko dalimi“) gali tapti visuomeniniai santykiai, kurie yra (visuotinai pripažįstami kaip) tam tikros teisės šakos dalykas. Tokio tam tikrų visuomeninių santykių tapimo dar ir konstitucinės teisės dalyku negalima pagrįsti normatyviai, jį sukelia tik (konstitucijos kūrėjo) valios aktas. Konstitucijoje aptiksime ir finansų, ir baudžiamojo proceso, ir darbo, ir socialinio aprūpinimo, ir kitų teisės šakų normų (ne tik viešosios, bet ir privatinės teisės, neišskiriant nė valstybinės teisės, su visu savo specifiniu turiniu bei skirtingos teisinės galios šaltiniais greitai imtos tituluoti konstitucine teise ir, deja, beveik praradusios savo autonomiškumą [11]). Pažymėkime, kad šiuo atžvilgiu nėra išimtis ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Antai nuostata, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas (20 str. 3 d.), yra ne tik Konstitucijos (Lietuvos konstitucinės teisės)

25

norma, bet ir baudžiamojo proceso teisės pamatinė norma. Nuostata, kad biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną (129 str.) – tai ir finansų teisės pamatinė norma. Šie du pavyzdžiai iliustruoja, jog tam tikros teisės normos, būdamos konstitucinėmis, kartu yra ne tik konstitucinės teisės, bet ir kitų teisės šakų normos. Jos yra fundamentalios, nes įtvirtintos Konstitucijoje. Jos grindžia tas teisės šakas. Pagal savo dalyką (reguliuojamus visuomeninius santykius) jos priskirtinos toms teisės šakoms, kurios reguliuoja atitinkamus teisinius santykius, tačiau pagal savo teisinę galią jos yra „iškeltos virš“ kitų šių šakų normų [12].

26

Kita vertus, teisės konstitucionalizacijos kontekste negalima apsiriboti statišku konstatavimu, kad tam tikros nuostatos (normos) vienu metu yra ir konstitucinės teisės, ir kurios nors šakos (galbūt kelių šakų) normos. Būtent – tam tikros normos pirmiausia yra tam tikrų teisės šakų nuostatos (normos) arba (jeigu jų turinys yra ypač platus) gal net daugelio arba net visų teisės šakų nuostatos (normos). Jų eskalavimas iki konstitucijos lygmens ir yra minėtasis teisės konstitucionalizacijos bottom-up aspektas. Šiuo požiūriu nebus pernelyg didelė erezija tvirtinti, jog pati konstitucija yra teisės konstitucionalizacijos rezultatas (nors ir labai tautologiškai skamba šis teiginys).

4. Aptariamasis teisės konstitucionalizacijos aspektas – dar vienas įrodymas, kad konstitucinės teisės negalima suprasti kaip teisės šakos greta tų teisės sričių, kurios gali būti išskiriamos pagal reguliavimo dalyką, t. y. greta teisės šakų per se. Skirstymas į teisės šakas – tai horizontali ordinarinės ir tik ordinarinės teisės diferenciacija; šis skirstymas netaikytinas aukštesniajai teisei [13]. Konstitucinę teisę nuo ordinarinės teisės skiria aukščio dimensija [14]. Konstitucinė teisė nėra teisės šaka [15]. Teisės sistemoje ji išskiriama ne horizontaliai, o vertikaliai. Tik nebūdama teisės šaka konstitucinė teisė gali būti kitų teisės šakų pagrindas taip, kaip paprastieji įstatymai gali būti grindžiami konstitucija būtent dėl to, kad konstitucija nėra paprastasis įstatymas. Pažymėtina, kad lietuviškoje teisės teorijos literatūroje vertikalusis teisės sistemos diferenciacijos aspektas tiesiog nutylimas [16].

Tvirtinimas, kad horizontalus skirstymas į šakas nepritaikytinas aukštesniajai teisei, t. y. konstitucinei teisei, toli gražu neneigia galimybės konstruoti konstitucinės teisės sistemą ir dalykiniu principu (pagal konstitucinius institutus) bei tokio konstravimo tikslingumo. Pavyzdžiui, normos, reguliuojančios valstybės valdžios institucijų sudarymą ir veiklą, savo dalyku skiriasi nuo normų, reguliuojančių valstybės biudžeto procesą (nors esama normų, reguliuojančių ir viena, ir kita). Aukštesniosios teisės lygiu yra tik vienintelė „šaka“ – tai pati kon-stitucinė teisė [17].

5. Kadangi konstitucija nustato tam tikrų (įvairių teisės šakų reguliuojamų) visuomeninių santykių pagrindus, ji (dažniausiai) nebūna (ir negali būti) labai detali. Daugelis konstitucijos nuostatų yra gana bendros, jose formuluojamos elgesio taisyklės, nepaisant jų imperatyvumo, palieka plačią diskreciją įstatymų leidėjui (ir kitiems teisėkūros subjektams) jas konkretinti žemesnio lygmens teisinį reguliavimą orientuojant tik į tai, kad nebūtų peržengiamos tam tikros konstitucijoje nubrėžtos ribos. Visuotinai sutariama, kad konstitucinių normų struktūra stokoja vieno arba dviejų „tradicinių“ elementų (hipotezės, o ypač sankcijos). Tai skatina kai kuriuos konstitucionalistus bei teisės teoretikus arba tvirtinti, kad konstitucinės normos yra „netipiškos“ teisės normos (taigi galbūt ir ne normos apskritai), arba pripažinti skirtingų teisės sričių normų struktūros įvairovę, arba peržiūrėti „tradicinę“ teisės normos, kaip trinario darinio, sampratą, arba apskritai neigti konstitucijos nuostatų normiškumą. Kur kas rečiau pabrėžiama, kad konstitucijose didžioji dalis nuostatų formuluojamos kaip konstituciniai principai, o ne kaip griežtos struktūros normos.

Kita proga jau esu rašęs [18], kad Konstitucija, būdama visos teisės sistemos pagrindas, tikrai nėra laikytina „kodeksų kodeksu“, sąvadu, kuriame visi konstitucinę reikšmę turintys visuomeniniai santykiai turi arba gali būti detaliai reguliuojami (juolab „klasikinės“ trinarės struktūros normomis). Įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai paprastai turi diskreciją konkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie Konstitucijoje tiesiogiai nėra reglamentuojami. Svarbu, kad tai darydami teisėkūros subjektai neperžengtų Konstitucijoje nubrėžtų jų diskrecijos ribų, nepažeistų konstitucinių principų. Yra pagrindo į Konstituciją žvelgti kaip į pamatinių, visą teisės sistemą grindžiančių principų „rinkinį“, sistemą. Tai nepaneigia Konstitucijos

27

normatyvumo, nes teisės principai taip pat yra normatyvinės tikrovės elementas [19]. Be to, požiūris į Konstituciją kaip į pirmiausia principų „rinkinį“ neneigia konstitucinių normų kaip konstitucinių nuostatų, įtvirtintų konstitucijos tekste. Priešingai, daugelis konstitucinių principų kaip tik ir yra įtvirtinti konstitucinėse normose, jose atsispindi, yra iš jų išvedami. Tačiau tik kai kurie konstituciniai principai formuluojami kaip konstitucijos normos. Konstitucinių principų turinio atskleidimas – sudėtinė (ir, matyt, svarbiausia) konstitucijos aiškinimo veiklos dalis, pagrindžianti konstitucinės jurisprudencijos ir konstitucinės doktrinos svarbą [20].

Konstitucinių principų vaidmenį dar teks apmąstyti. Viena vertus, jie koordinuoja, organizuoja į darnią visumą visas konstitucijos nuostatas, neleidžia atsirasti vidiniams prieštaravimams konstitucijoje, determinuoja teisinį reguliavimą, teikia pagrindą visų žemesnės galios teisės aktų verifikavimui ir taip leidžia užtikrinti konstitucijos viršenybę [21]. Pakeitus atskiras konstitucijos normas gali (nors, aišku, nebūtinai turi) likti galioti tas pats konstitucinis principas (pvz., savivaldybių tarybų kadenciją „pailginus“ nuo trejų iki ketverių arba penkerių metų „išsitenkama“ savivaldybių tarybų rinkimų periodiškumo principo „ribose“). Šiuo atžvilgiu konstituciniai principai yra ir konstitucijos stabilumo veiksnys. Jie yra savotiškas konstitucinio reguliavimo „karkasas“, ant kurio gali būti „lipdoma“ norminė medžiaga. Matyt, turi racijos konstitucinių principų lyginimas su objektyviais politiniais ir kibernetiniais, taip pat pačios teisinės materijos vidiniais dėsningumais [22].

Konstituciniai principai (kaip ir teisės principai apskritai) dėl savo bendrumo (lyginant su konstitucinėmis normomis) ir yra tas pagrindinis konstitucijos teksto elementas, kuriam reikalingas aiškinimas, ir kartu – raktas į „gyvąją“, nuolat besivystančią konstituciją kaip konstitucijos „pradinio teksto“ ir konstitucinės doktrinos vienovę [23]. Jeigu konstitucinė kontrolė ir jos neišvengiamas rezultatas – konstitucinė jurisprudencija – (ir) gali būti apibūdinamos kaip įsiveržiančios į teisėkūros sritį, tai tik tuo mastu, kuriuo aiškinami ir kartu plėtojami konstituciniai principai.

Taip konstituciniai principai (paradoksaliai?) užtikrina abi (iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamas) konstitucijos „egzistencines sąlygas“ – konstitucijos stabilumą ir jos dinamiškumą, gebėjimą prisitaikyti prie kintančių socialinių (plačiausia šio žodžio prasme) sąlygų.

6. Kartu su konstitucinių principų koordinaciniu ir determinaciniu vaidmeniu organizuojant į darnią visumą visą konstitucinį reguliavimą, visas konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, greta jų verifikacinės funkcijos užtikrinant konstitucijos viršenybę, greta jų reikšmės konstitucijos stabilumui ir dinamiškumui pažymėtinas dar vienas konstitucinių principų „potencialo“ aspektas. Konstituciniai principai leidžia geriau suvokti konstitucijos dvasią – tas vertybes bei siekius, kuriuos konstitucijos autorius įtvirtino konstitucijoje pasirinkdamas vienokią ar kitokią jos nuostatų lingvistinę formą, nustatydamas vienokias ar kitokias normas. Konstituciniai principai išreiškiami, įkūnijami atskirose normose, tačiau dažnai būtent konstitucinių normų visuma drauge su tiesiogiai įtvirtintais (pirminiais) konstituciniais principais leidžia teigti, jog konstitucijoje įtvirtinta tam tikra vertybė arba siekis.

Konstituciniai principai neretai gali, o kai kada net turi būti aiškinami plečiamai. Būtent toks aiškinimas leidžia matyti visą konstitucijos tekstą ir kontekstą ir gali būti esminė sąlyga neleidžiant konstitucijos raidei dominuoti prieš konstitucijos dvasią [24]. Neturėtų būti laikomi pagrįstais kartais išsakomi „perspėjimai“, jog konstitucinė jurisprudencija ir konstitucinė doktrina negalinčios tapti teisėkūra, jog jos turinčios neperžengti negatyvios įstatymų leidybos funkcijos ribų ir nesiimti „kurti normų“ (paprastai taip pravardžiuojamas principo aiškinimas), bei su jais susiję (galimi) priekaištai, kad plečiamasis konstitucijos

28

nuostatų aiškinimas apskritai neleistinas. Tokio „perdėto susilaikymo“ rezultatas būtų tas, kad kai kurios (galbūt gana daug) didingos konstitucijos formuluotės būtų veikiau lozungai, o ne pozityvaus teisinio reguliavimo instrumentai, operacionalūs teisiniai imperatyvai, į kuriuos turėtų ir, svarbiausia, galėtų būti orientuojama teisinė praktika. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas būtų aiškiai deklaratyvus (ir galbūt bent iš dalies fiktyvus) be konstitucinės doktrinos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimuose, 2000 m. sausio 12 d. sprendime [25]. Valdžių padalijimo principas, formuluotas ir plėtotas keliose dešimtyse Konstitucinio Teismo nutarimų, taip pat neturėtų apibrėžto ir sistemingo turinio [26]. Demokratinėje pilietinėje valstybėje nekeliantis abejonių pasaulietinės valstybės imperatyvas Lietuvos konstitucinio reguliavimo kontekste galėjo būti tik nekonkretus, aiškių kriterijų neturintis „pageidavimas“, kol atitinkama doktrina (bent jos fragmentai) nebuvo sufor-muluota Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarime [27]. Ypač pažymėtina, kad be Konstitucinio Teismo doktrinos „laisvai interpretuojama“ deklaracija galėtų likti Konstitucijos preambulėje skelbiamas (ir kaip teisinės valstybės principas visoje Konstitucijoje įtvirtintas) atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, suponuojantis inter alia teisės normų bendrą ir išankstinį pobūdį, prieinamumą ir galėjimą jas žinoti, normų „adresatų“ pajėgumą elgtis pagal teisės normų reikalavimus, teisės normų aiškumą ir neprieštaringumą, negalimumą bausti už tai, kas nebuvo uždrausta, įstatymo viršenybę ir teisės aktų hierarchiją, prigimtinį teisingumą, tinkamą teisinį procesą, teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinių priemonių proporcingumą siekiamam tikslui ir kt. [28].

Konstitucijos dvasios primatas prieš Konstitucijos raidę (anaiptol neneigiant lingvistinio–verbalinio aiškinimo metodo reikšmės) konstitucinėje jurisprudencijoje įsitvirtina palengva, „byla po bylos“ kaupiant konstitucinę doktriną kiekvienu atskiru klausimu. Šį fragmentišką (ir kartais labai prieštaringą) procesą galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarime konstatuojama, jog Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostata, kad galioja tik paskelbti įstatymai, „reiškia, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų. // Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje taip pat atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas“; „teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. <...> kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit)“ [29]. Tačiau jeigu Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostata, kad galioja tik paskelbti įstatymai, būtų aiškinama tik pagal raidę ir atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos tekste nėra analogiškos (tiesiogiai suformuluotos) nuostatos dėl poįstatyminių teisės aktų, tai privestų prie absurdiškos išvados, esą poįstatyminiams aktams paskelbimo reikalavimas netaikomas. Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatuojama: „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas. Vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tas, kad teisės aktų galia nukreipta į ateitį. <...> Teisinės valstybės principo esminis elementas taip pat yra tas, kad

29

galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti paskelbti nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar indi-vidualūs, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti“ [30]. Neneigiant adekvataus aiškinimo, pateikto Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarime, reikšmės ir pagrįstumo toje konkrečioje byloje (tokią aiškinimo apimtį diktavo tos bylos logika), žmogaus teisių apsaugos bei pagarbos teisei užtikrinimo požiūriu Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatos plečiamojo aiškinimo pranašumas yra akivaizdus.

Žinoma, profesinė akademinė diskusija dėl to, ar tam tikroje byloje Konstitucinis Teismas nesukūrė naujos konstitucinės normos, toleruotina ir gali būti net labai vaisinga, tačiau manytina, kad (bent kai kada) vengimas kurti naują normą gali apskritai užkirsti kelią atitinkamo konstitucinio principo plėtojimui, taip pat duoti peno įtarimams, ar konstitucijos aiškintojas nevengia aiškinti konstitucijos dėl politinių ar kitų neteisinių sumetimų. Be to, net ir preziumuojamas naujos normos sukūrimas gali būti iš dalies pateisinamas, jeigu taip užpildoma tikra ar tariama teisinio reguliavimo spraga, o pati tariamai sukurta norma nubrėžia iš konstitucijos kildinamus orientyrus, kuriais toliau turi vadovautis teisėkūros subjektai.

PASTABOS IR LITERATŪRA

1. Plg.: Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M. et al. Lietuvos konstitucinė teisė (2 leid.). – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002. P. 105–106.

2. Čia vartojamas terminas „valdžios sąranga“, o ne „valdžių sąranga“ tam, kad pateikiami teiginiai galėtų būti pritaikomi ir toms valstybėms, kuriose nėra valdžių padalijimo principo.

3. Žr.: Kelsen H. The Function of a Constitution / translated by I. Stewart / R. Tur & W. Twining. Essays on Kelsen. – Oxford: Clarendon Press, 1986.

4. Plg., pvz., Šimašius R. Teisinis pliuralizmas: socialinių mokslų daktaro disertacija. – Vilnius: Lie-tuvos teisės universitetas, 2002.

5. Plg., pvz., Lane J.-E. Constitutions and Political Theory. – Manchester & New York, 1996. P. 10–14.

6. Plg., pvz., Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M. et al. Op. cit. P. 108–109.7. Žr., pvz., Sartori G. Lyginamoji konstitucinė inžinerija: Struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas /

vertė E. Kūris. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2001. P. 190–195.8. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M. et al. Op. cit. P. 190.9. Plg.: Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos 5

straipsnis. Apie šio įstatymo konstitucinę reikšmę žr.: Kūris E. Koordinaciniai ir determinaciniai konstituciniai principai (1) // Jurisprudencija. 2002. Nr. 26. P. 35.

10. Sartori G. Op. cit. P. 192.11. Plg.: Kūris E. Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas (1) // Jurisprudencija. 2001. Nr. 23. P.

62–64.12. Plg.: Kūris E. Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas (1). P. 64.13. Apie konstitucinę teisę kaip aukštesniąją teisę žr.: Jarašiūnas E. Konstitucija ir įstatymas: Kelios

interpretavimo problemos // Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002.

14. Plg.: Kūris E. Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas (1). P. 64.15. Bandymą suderinti du požiūrius – į konstitucinę teisę kaip į „aukštesniąją“ teisę ir kaip į teisės

šaką, skiriant konstitucinę teisę plačiąja prasme ir konstitucinę teisę siaurąja prasme, žr.: Birmon-tienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M. et al. Op. cit. P. 35–37. Plg.: Bogdanova N. Sistema nauki konstitucionnogo prava. – Moskva: Jurist, 2001. S. 155–156; Gadžiev G. Konstitu-

30

cionnye principy rynočnoj ekonomiki: Razvitie osnov graždanskogo prava v rešenijach Konstitu-cionnogo Suda Rossijskoj Federecii. – Moskva: Jurist, 2002. S. 15–16.

16. Kita vertus, vertikalioji teisės aktų (ypač norminių aktų) diferenciacija yra savaime suprantamas dalykas. Plg.: Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000; Vansevičius S. Valstybės ir tei-sės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000.

17. Supranacionalinės teisės augimas ir jos diferenciacija gali paskatinti ir aukštesniosios teisės dife-renciaciją. Bet kol supranacionalinė teisė (pvz., Europos Bendrijų teisė) nėra savaime tapatinama su konstitucine teise, tol radikali konstitucinės teisės diferenciacija yra mažai tikėtina.

18. Plg.: Kūris E. Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas (1). P. 59–61.19. Pasak M. Safjano, „bendrieji konstituciniai principai vis tiek yra pripildyti normatyvinės materijos“

(Safjan M. Rol konstitucionnych sudov v procese sozdanija konstitucionnogo prava // Konstitu-cionnoe pravosudie na rubeže vekov. – Maskva: Norma, 2002. S. 134).

20. Plg.: Kūris E. Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas (2) // Jurisprudencija. 2002. Nr. 24. P. 61–65.

21. Plg.: Kūris E. Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas (1). P. 54—56.22. Plg.: Kovačev D. Konstitucionnyj princip: jego poniatie, real‘nost‘ i fiktivnost‘ // Žurnal rossijskogo

prava. 1997. No. 9. S. 73.23. Apie „gyvąją konstituciją“ žr.: Kūris E. Konstitucija ir jos aiškinimas // Politologija. 1999. Nr. 2.24. Apie atvejį, kai konstitucinėje doktrinoje Konstitucijos raidė dominuoja prieš Konstitucijos dvasią,

žr.: Kūris E. „Politinių klausimų jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dicta: Lietuvos Res-publikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą“ // Poli-tologija. 1998. Nr. 1. P. 10–11, 71.

25. Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakei-timo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymui, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų““ (Žin., 1995. Nr. 101–2264); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 109–3192); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 12 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo“ (Žin., 2000 Nr. 4–100); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsau-gos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 62–2276).

26. Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 17 d. Seimo nutarimo „Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių“ atiti -kimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1994. Nr. 7–116); Lietuvos Respublikos Konstituci-nio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio septintosios da-lies nuostatos, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsta-tymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos dalinio pakeitimo“ 1.2 punkto nuostatos, 2.1 punkto ir

31

jo 1, 2 bei 3 papunkčių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Žin., 1995. Nr. 89–2007); Lie-tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, proku-ratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymui, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų““ (Žin., 1995. Nr. 101–2264); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 49–1173, Nr. 50); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės tei -sių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstaty-mas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją“ (Žin., 1997. Nr. 104–2645); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1998. Nr. 5–99); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasa-rio 25 d. nutarimo „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1998. Nr. 39–1044); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. balandžio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. 647 „Dėl sutikimo vykdyti viešąjį pirkimą uždarojo konkurso būdu ir lėšų skyrimo“ ati-tikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymo 8 straips-niui“ (Žin., 1999. Nr. 36–1094); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 3 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 620 „Dėl buvusių Statybos ir urbanistikos ministerijos, Europos reikalų ministerijos, Ryšių ir informatikos mi-nisterijos ir jų institucijų reorganizavimo tvarkos bei terminų“ atitikimo Lietuvos Respublikos Kon-stitucijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 2 punktui, 29 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsniui ir Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsniui“ (Žin., 1999. Nr. 50–1624); Lietu-vos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 „Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reorganizavimo“ 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 „Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjo teisių perdavimo“ 2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 „Dėl kai kurių Žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų perdavimo Aplinkos apsaugos ministerijai ir Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo“ 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 61–2015); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nuta-rimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 dalių, 9 straipsnio 1 da-lies 4 punkto ir 4 dalies, 22 straipsnio 1 punkto, 24 straipsnio 2 dalies 5 bei 11 punktų, 26 straips-nio 3 dalies 7 punkto, 31 straipsnio 2, 4 dalių ir 6 dalies 2 punkto, 37 straipsnio 4 dalies, 45 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 101–2916); Lietu-vos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos teismų įstatymo 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 ir 73 straipsnių atiti-kimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 109–3192); Lietuvos Respublikos Kon-stitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo (Žin., 2000. Nr. 4–100); Lietuvos Respublikos Kon-stitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 829 „Dėl 1939–1990 metų okupacijų represinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiria-mos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto sąrašo „1939–

32

1990 metų okupacijų represinės struktūros, tarnybos ir pareigos, kurias ėjusiems asmenims neski-riamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos“ 9 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respubli -kos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 daliai“ (Žin., 2000. Nr. 14–370); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorgani-zavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ati-tikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strategi-nio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“ (Žin., 2000. Nr. 88–2724); Lietuvos Respublikos Kon-stitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių tei-sės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2000. Nr. 105–3318); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir 1992 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (su 1994 m. gegužės 19 d. pakeitimais ir papildymais) 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui” (Žin., 2001. Nr. 62–2276); Lietuvos Respublikos 2001 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vado-vaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ (Žin., Nr. 62–2276); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Res-publikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio regu-liavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (Žin., 2002. Nr. 5–186); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnio, Lietuvos Respublikos mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1, 2 ir 3 straipsnių, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2002. Nr. 72–3080).

27. Lietuvos Respublikos 2001 m. birželio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įsta-tymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, 35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 49–1424).

28. 28. Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 872 „Dėl Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 773 dalinio pakeitimo“ atitikimo Įmonių įstatymo 14 straipsnio antrajai daliai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (Žin., 1994. Nr. 22–366); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 17 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ dalinio pakeitimo“ 2.2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1994. Nr. 56–1103); Lietuvos Respublikos Konstituci-nio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso ko-

33

dekso 58 straipsnio antrosios dalies 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1994. Nr. 91–1789); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1995. Nr. 9–199); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio septintosios dalies nuostatos, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės 1994 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkri -čio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės tei-sių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos dalinio pakeitimo“ 1.2 punkto nuostatos, 2.1 punkto ir jo 1, 2 bei 3 papunkčių atitikimo Lietuvos Respublikos Konsti-tucijai (Žin., 1995. Nr. 89–2007); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietu-vos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymui, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybi-nių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ (Žin., 1995. Nr. 101–2264); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsta-tymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto ir ketvirtosios dalies normos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1995. Nr. 106–2381); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies bei 50 straipsnio pirmosios dalies normų ir Lietuvos Respublikos vals-tybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies bei 14 straipsnio šešto-sios dalies nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1996. Nr. 9–228); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1995 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr. 1164 „Dėl dalies žemės ūkio ministerijos įmonių paskolų kapitalizavimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos biudže-tinės sandaros įstatymo 13 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9 straipsniui ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio 1 daliai“ (Žin., 1996. Nr. 20–537); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1996. Nr. 36–915); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1996. Nr. 114–2643); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normoms“ (Žin., 1996. Nr. 126–2962); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos al-koholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir 11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Žin., 1997. Nr. 15–314); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 40–977); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atitikimo Konstituci-jai“ (Žin., 1997. Nr.49–1173, Nr. 50); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio penktosios dalies ir 242 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 91–2289); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 104–2645); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo

34

25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 777 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 77 „Dėl kainodaros regulia-vimo“ dalinio pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, susijusių su šiluminės ener-gijos, elektros energijos bei gamtinių dujų kainų nustatymu, dalinio pakeitimo bei pripažinimo nete-kusiais galios“ atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (Žin., 1998. Nr. 29–784); Lietuvos Respublikos Konsti-tucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas „Dėl 1996 m. liepos 2 d. ir 1997 m. sausio 9 d. įsta -tymų, kuriais buvo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimai ir papildymai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1998. Nr. 63–1827); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1998. Nr. 109–3004); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 4 dalies, 280 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 15–402); Lietuvos Respublikos Kon-stitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straipsnio 2 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios or-ganizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 23–666); Lietuvos Respublikos Kon-stitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 259 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 42–1345, Nr. 43); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintos Namo perdavimo bendrijai tvarkos 2.1.2 papunkčio ir 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 daliai“ (Žin., 1999. Nr. 56–1813); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25 1, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Kon-stitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 109–3192); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietu-vos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2000. Nr. 3–78); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruo-džio 21 d. nutarimo išaiškinimo (Žin., 2000. Nr. 4–100); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nu-tarimo Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įsta-tymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“ (Žin., 2000. Nr. 17–419); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ 1.14 papunkčio atitikimo Lietu -vos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 bei 16 straipsniams ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai bei 9 straipsniui“ (Žin., 2000. Nr. 23–585); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. spalio 6 d. sprendimo atmesti Seimo nutarimo „Dėl specialiosios tyrimo komisijos sudarymo“ projektą ir Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. spalio 6 d. nutarimo „Dėl Seimo narių grupės 1998 m. rugsėjo 28 d. teikimo „Dėl apkaltos proceso Seimo nariui Audriui Butkevičiui inicijavimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Kon-stitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 24 straipsnio 1 daliai, 238 straipsniui, 239 straips-nio 1 bei 3 dalims, 241 ir 243 straipsniams“ (Žin., 2000. Nr. 28–784); Lietuvos Respublikos Kon-stitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 731–19 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos operaty-vinės veiklos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos ope-ratyvinės veiklos nuostatų“ 4.7 papunkčio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 7 punktui“ (Žin., 2000. Nr. 30–840); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 39–1105); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo

35

proceso kodekso 1181, 1561 straipsnių, 267 straipsnio 5 punkto ir 3171 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2000. Nr. 80–2423); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administ-ravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respub-likos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“ (Žin., 2000. Nr. 88–2724); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo neteku-siu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respub-likos Konstitucijai“ (Žin., 2000. Nr. 105–3318); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies ati -tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 5–143); Lietuvos Respublikos Konstitu-cinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 23 straips-nio, 38 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 5 dalies, 152 straipsnio 5 dalies, 155 straipsnio 4 dalies, 156 straipsnio 5 dalies, 180 straipsnio, 208 straipsnio 4 bei 11 dalių ir 231 straipsnio 3 dalies atitik-ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 10–295); Lietuvos Respublikos Konstituci-nio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 14–445); Lietu-vos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lie -tuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“ (Žin., 2001. Nr. 29–938); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balan-džio 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straips-nio 8 dalies 9 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžiok-linių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 ir 57.2 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 33–1108); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nuta-rimas „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straips-nių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendi-nimo įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1999 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 1307 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administ -racinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos terito -rijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektų“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 bei 13 straipsniams ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punktui“ (Žin., 2001. Nr. 56–1997); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Res-publikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ da-linio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 62–2276); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos admi-nistracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Kon-stitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 85–2297); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio

36

29 d. nutarimas „Dėl į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S pra-šymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 102–3636); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biu-džetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straips-nio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2002, Nr. 5–186); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai“ (Žin., 2002. Nr. 69–2832); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnio, Lietu-vos Respublikos mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1, 2 ir 3 straipsnių, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2002. Nr. 72–3080); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straips-nio 4 dalies, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redak-cija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2002. Nr. 93–4000); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2002. Nr. 104–4675).

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 5–143).

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas „Dėl į Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos Vy-riausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 102–3636). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas dar 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo: „Įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu ne-buvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų.“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 872 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 773 dalinio pakeitimo“ atitikimo Įmonių įstatymo 14 straipsnio antrajai daliai ir Įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įsta-tymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos““ (Žin., 1994. Nr. 22–366)).

The Spirit of the Constitution

Assoc. Prof. Dr. Egidijus KūrisConstitutional Court of the Republic of Lithuania

Institute of International Relations and Political Science, Vilnius University

37

SUMMARY

The article deals with the concept of the constitution which is analyzed on the basis of distinction between the normative and the descriptive methods. It is asserted that „the constitutional minimum“ consists solely of power organization relations, while indication, in the general definition of the constitution, of all other elements of the contents of constitutions (including the human rights catalogue), although universally spread, is based on the descriptive method. Such approach when both normative and descriptive methods are used for defining the constitution reveals the misunderstanding of the difference between the concepts of constitution and constitutionalization: the constitutionalization of law is treated as a one-way development which amounts to the penetration of constitutional standards into ordinary law. However, the constitution itself is a result of the constitutionalization of law, as in this process provisions of various branches of law are escalated to the constitutional level. The constitution, first and foremost, is a set of fundamental principles. The latter safeguard constitution’s both „existential conditions“ - its stability and dynamism. Extending interpretation of the constitutional principles assures the primacy of the spirit of the constitution against its letter.

38

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 32–33

MODERNI VALSTYBĖ IR KONSTITUCIJA

Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Kubilius

Lietuvos Respublikos SeimasGedimino pr. 53, 2002 VilniusTelefonas 239 66 58Elektroninis paštas ankubi@lrs.lt

Teisininkų akivaizdoje fizikui kalbėti apie konstituciją visada yra pražūtingas dalykas. Todėl visų pirma turiu prašyti atlaidumo ir užuojautos, kad sutikau tokia tema kalbėti. Kadangi jaučiuosi nesukaustytas kokių nors konstitucinės doktrinos mokslų, kurių nesu studijavęs šiame garbingame Universitete, tai leisiu sau pateikti šiek tiek politikuojančio piliečio, konservatoriaus keletą laisvų pasamprotavimų apie modernią valstybę ir konstituciją, kurie gali pasirodyti ir šiek tiek eretiški.

Pirmiausia turiu pasakyti, kad tema yra labai plati ir galėčiau ją nagrinėti pačiais įvairiausiais aspektais, pavyzdžiui, kad ir tokiu: opozicijos, kaip svarbiausio modernios valstybės politinės sistemos elemento, konstitucinis vaidmuo. Bet kadangi šioje konferencijoje, būdamas opozicijos atstovas, kalbu vienas iš pirmųjų, suprantu, kad panašiai apie opozicijos konstitucinę reikšmę demokratijai galvoja ir dauguma teisininkų, todėl ši tema nėra tokia įdomi.

Kadangi bendroji šiandieninės konferencijos tema vadinasi „Konstitucija XXI amžiuje“, norėčiau pasidalinti keletu futurologinių samprotavimų apie modernios valstybės ir Konstitucijos santykius ir perspektyvas.

Visgi pirma pateiksiu keletą pastabų apie modernios valstybės ir konstitucijos santykių istoriją, kaip aš ją suprantu.

Visiškai akivaizdu, kad moderni valstybė, kapitalizmo ir demokratijos kūdikis, XVII–XVIII a. gimė kartu su moderniomis konstitucijomis ar teisių biliais. Kasdieniniam žmonių gyvenimui tiek valstybė, tiek ir konstitucija turėjo svarbią reikšmę. Jos buvo kuriamos visuomenės ir žmogaus labui. Kaip paprastai, geri norai ne visada prie gero privesdavo.

Tačiau iš pradžių reikėtų pastebėti, kad nuo Prancūzų Revoliucijos laikų moderni valstybė formos ir turinio požiūriu, ko gero, išgyveno didesnes permainas nei konstitucija. Valstybėse monarchijos keitėsi į konstitucines monarchijas, pastarosios – į parlamentines sistemas, atsirado prezidentinės ir pusiau prezidentinės valstybės. Tuo tarpu nuo pat pradžių iki dabar visos konstitucijos turėjo ir turi preambulę, valstybės institucinę dalį, žmogaus teisių dalį ir konstitucijos keitimo dalį. Taigi konstitucija bent jau formos požiūriu yra konservatyvesnė institucija nei valstybė.

Modernioje valstybėje sparčiai evoliucionuojant politinėms ir pilietinėms teisėms konstitucija būdavo nenoriai keičiama šioms teisėms įtvirtinti ir tam, kad būtų apribotos valstybės galios kėsintis į tokias žmogaus iškovotas politines ir pilietines teises. Taigi modernios valstybės istorijoje konstitucija visų pirma vaidino konservatyvaus valstybės galių apribojimo mechanizmo vaidmenį. Tik tokiais atvejais, kaip Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas, konstitucija buvo politinių ir pilietinių teisių sukūrimo revoliucinis mechanizmas ir atliko ne ribo-jančią, o kuriamąją funkciją. Tačiau šių politinių ir pilietinių teisių mechanizmo

Konferencijos pranešimas.

39

konstitucinis sukūrimas automatiškai reiškė ir valstybės galių ribojimą, nes taip buvo pagimdyta politinė ir pilietinė opozicija.

Taigi peržvelgę modernios Lietuvos istoriją galime pasakyti, kad nepriklausomybės paskelbimas pagimdė Konstituciją, o Konstitucija sukūrė ir išugdė modernią Lietuvą. Perfrazuojant Šventąjį Raštą galima tarti, kad kuriant šiandieninę Lietuvą „visų pirma buvo Konstitucija“.

Taręs pagiriamąjį žodį konstitucijos reikšmei modernios valstybės ir Lietuvos istorijoje, apie ateitį noriu kalbėti šiek tiek kritiškiau. Prognozuoju, kad globaliajame pasaulyje gana reikšmingai gali keistis tiek valstybės, tiek ir konstitucijos įtaka žmonių gyvenimui. Ir visų pirma nacionalinės valstybės ir nacionalinės konstitucijos.

Taigi apie valstybės vaidmenį. Akivaizdu, kad tarptautiniai veiksniai vis labiau menkina nacionalinės Vyriausybės vaidmenį žmonių gyvenimui. Juokaudamas galiu pasakyti, kad tarptautinių korporacijų, pavyzdžiui, „Williams“ veikla arba Ministro Pirmininko vestuvės labiau paveikia Lietuvos gyvenimą, ypač politinį, nei Lietuvos Konstitucijos pataisos, net ir dėl 47–ojo straipsnio. „Enrono“ žlugimas taip numušė pasaulinį dolerio kursą, kad „Rokiškio sūris“ dėl to nukenčia žymiai daugiau nei dėl Vyriausybės netinkamos pieno politikos (kad ne-tinkama – savaime suprantama). Karas Irake gali dramatiškai pakeisti visas mūsų Vyriausybės viltis matyti puikius ekonomikos augimo skaičius, nepaisant to, kad Vyriausybė yra stabili ir, kad ir kaip būtų gaila, vis dar darbinga. Kaip važiuos per Lietuvą traukiniai į Kaliningradą, galų gale nutars Briuselis, o ne mūsų Vyriausybė.

Taigi nacionalinės vyriausybės, o kartu ir nacionalinės modernios valstybės įtaka žmonių gyvenimui nuosekliai mažėja. Kartu mažėja ir nacionalinės Konstitucijos vaidmuo žmonių gyvenime. Tarptautinės žmogaus teisių chartijos ir teismai Strasbūre arba Hagoje konkuruoja savo svarba kasdieniame žmonių gyvenime su nacionalinių konstitucijų žmogaus teisių skyriais ir nacionaliniais teismais. Konstitucijos ir konstitucinės teisės vis labiau internacionalizuojasi, palikdamos vis mažiau vietos tautinei konstitucinei specifikai.

Natūraliai mažėjant nacionalinės valstybės vaidmeniui nesulaikomai plinta mada konstitucinės inžinerijos būdais dirbtinai didinti valstybės konstitucinį vaidmenį, o tai, mano įsitikinimu, prie gero neveda. Moderniose gerovės valstybėse šalia tradicinių politinių ir pilietinių teisių, kurios būdavo skiriamos valstybės galiai apriboti, šiais laikais į konstituciją stengiamasi surašyti ir naujas ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Šiomis naujomis teisėmis, skirtingai nuo ankstesniųjų politinių ir pilietinių teisių, valstybės vaidmuo yra plečiamas tik plečiant žmogaus teises, tačiau siaurinant žmogaus ir jo aplinkos atsakomybės ribas. Aš, kaip konservatorius, su tuo negaliu sutikti, nes visa moderniųjų laikų istorija yra liudijimas, kaip plečiant valstybės vaidmenį ir individo konstitucines teises buvo naikinama tradicinė visuomenės bendruomeniškoji sankloda, be kurios yra neįsivaizduojama gyvybinga pilietinė visuomenė ir žmogaus apsauga nuo valdžios autoritarizmo ir diktato.

Todėl jeigu moderniais laikais kuo nors ir reikėtų papildyti konstitucijas, tai tuo, ką aš pavadinčiau Bendruomenės teisių ir pareigų skyriumi. Atimkime, kaip dabar darome, dar daugiau teisių ir pareigų iš mažiausios bendruomenės – šeimos, ir kalėjimai bus perpildyti. Valstybė turės ką veikti. Jos vaidmuo didės. Švaistykime Vilniaus biudžeto pinigus vadinamajai paramai asocialioms šeimoms, ir asocialių šeimų tiktai daugės. Kankinamų vaikų – taip pat. Jeigu sudarytume galimybę šiomis šeimomis rūpintis ne Vilniaus biurokratams, o vietinei bendruomenei – rezultatai būtų visiškai kiti. Valstybė (Vyriausybė), prisiimdama sau vis naujas funkcijas bei atsakomybes ir jas įrašydama į konstituciją, atima funkcijas ir atsakomybes iš visuomenės, ir visuomenė numiršta. Šiandien modernioje valstybėje gyvybinga pilietinė visuomenė negali gyvuoti be

40

Bendruomenių teisių ir pareigų chartijos. Žmogaus teisių chartijos nebeužtenka. Tą XX amžius įrodė.

Baigdamas savo laisvamaniškus samprotavimus apie modernios valstybės ir Konstitucijos perspektyvą kaip fizikas noriu priminti III–ąjį Niutono dėsnį: veiksmas yra lygus atoveiksmiui. Mano įsitikinimu, greitai besikeičiančiame pasaulyje valstybė, konstitucija, visuomenė ir žmogus turi egzistuoti santarvėje. Jeigu valstybė ir konstitucija bandys prievartauti visuomenę ir žmogų, net ir įsivaizduodami, kad vardan gero, visuomenės atoveiksmis bus toks pats. Taip buvo XIX ir XX amžiuose, taip bus ir XXI amžiuje.

41

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 34–41

VALSTYBĖS POŽYMIAI KONSTITUCINĖJE TEISĖJE

Dr. Gediminas Mesonis

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46Elektroninis paštas gedmes@ltu.lt

Pateikta 2002 m. lapkričio 4 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.Recenzavo Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas docentas dr. Egidijus Jarašiūnas ir Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentė dr. Elena Vaitiekienė

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjami valstybingumo kriterijai konstitucinės teisės mokslo aspektu. Įžanginėje darbo dalyje argumentuojamas temos aktualumas. Tolesnėje straipsnio dalyje stengiamasi apžvelgti ir išanalizuoti visus valstybingumo kriterijus ir jų objektyvų reikšmingumą. Toliau dėstant mėginama išskirti, kurie kriterijai yra būdingi konstitucinei, o kurie tarptautinei teisei. Kaip pagrindiniai įvardijami tie, kurie nekelia abejonių dėl savo objektyvumo konstitucinės teisės mokslo aspektu. Atskleidžiant valstybingumo požymius daugiausiai diskutuojama dėl suvereniteto ir tarptautinio pripažinimo kriterijų ir jų reikšmingumo. Kiti valstybingumui būdingi, bet išreiškiantys kitų mokslų (tarptautinė teisė, istorija) specifiką kriterijai įvardijami kaip fakultatyviniai.

Darbe naudojami istorinis, istorinis–lyginamasis, indukcinis, lyginamosios analizės metodai. Straipsnio pabaigoje formuluojamos išvados.

1990 m. Lietuva atkūrė Sovietų Sąjungos 1940 m. sunaikintą valstybę. Lietuvos valstybė yra neginčijamas gėris ir vertybė. Net valstybingumo atkūrimo laikotarpiu nedaugelis drįso neigti valstybingumo reikalingumą. Atsikūrimo laikotarpiu valstybė perėjo visas stadijas, išlaikė visus išmėginimus.

Tačiau paradoksalu, kad ryžtingai siekus valstybės atkūrimo ir ją atkūrus, teisėje, filosofijoje, sociologijoje valstybė lyg ir netapo prioritetiniu mūsų domėjimosi objektu.

Nacionalinės doktrinos atstovai nagrinėjimo objektu ir prioritetu pasirinko valstybės institucijų veiklos mechanizmus ir su tuo susijusias problemas. Tad vientisa valstybė (ne atskirų jos institucijų aspektu) kaip tyrimų objektas liko menkai tyrinėta. Kita vertus, nekeldami klausimų, susijusių su valstybe ir jos požymiais, atsiduriame situacijoje, jog ne tik negalime lygiuotis į didžiąsias tautas (amerikiečius, britus, vokiečius), bet netiesiogiai pripažįstame, kad esame verti „Sezonstat“1 apibūdinimo.

1 Sezonstat – sezonine valstybė. Taip vokiečių doktrina XIX–XX a. pradžioje vadino Lenkiją. Tokiai valstybei būdinga tai, kad jos egzistencija priklauso nuo geopolitinės situacijos palankumo, ji neturi apibrėžtos ir pagrįstos

42

Kad ir kaip būtų keista, valstybės atkūrimo laikotarpiu tuometiniai mūsų oponentai vertė mus ieškoti atsakymų į fundamentalius klausimus. Mums reikėjo atsakinėti į tokius klausimus, kaip: kokia jūs valstybė, jeigu nekontroliuojate savo sienų, arba kodėl jūsų niekas nepripažino, jeigu jau esate „valstybė“? Tuomet buvome priversti suformuluoti greitus ir tikslius atsakymus, nes tai buvo egzistencijos klausimas.

Visiškai atsikračius svetimos valstybės diktato pažinti savo valstybę tapo lyg ir neaktualu. Apie ką belieka diskutuoti, jeigu šalies vėliavos plazda užsienio valstybių sostinėse, jeigu Vilniuje gausu kitų šalių ambasadų?

Manytume, kad nekeldami sau šių klausimų neturėtume užsigauti dėl nepagarbaus mūsų valstybės vertinimo.

Kita priežastis nagrinėti šią problematiką – visuomenėje vardijant valstybingumo kriterijus yra įsigalėjęs ne konstitucinės, o tarptautinės teisės ar politologijos mokslo požiūris. Todėl yra prasminga išryškinti konstitucinės teisės požiūrio turinį.

Pasirinkus tyrimų objektu valstybę, ją galima nagrinėti trimis aspektais: (a) jos kilmės ir tikslų, (b) valstybingumo kriterijų, (c) kokybės (valstybės formos aspektas). Šie valstybės pažinimo aspektai yra lyg ir autonomiški, tačiau tarp jų yra tam tikra subordinacija.

Valstybės kilmės ir tikslų problemaValstybingumo kriterijų problemaValstybės formos (kokybinis objekto aspektas)

Pradžioje turėtų būti keliama valstybės kilmės ir tikslų problema, vėliau – valstybingumo požymių klausimas, o tik tada prasminga diskutuoti apie valstybės kokybę (valdymo formą, politinį–teisinį režimą ar sandaros ypatybes). Atsakius į pirmuosius klausimus galima rinktis politinį režimą bei sandaros formą. Priešingu atveju galima situacija, kuomet valstybės forma neatitiks valstybės tikslų, kurie, savo ruožtu, užprogramuoti valstybės kilmės klausime.

Nacionalinė teisės doktrina iki šiol daugiausiai dėmesio skiria kokybiniam aspektui, paremtam kasdienine (dažniausiai nacionaline) patirtimi, todėl akivaizdžiai dominuojančiam doktrinoje.

Šiame straipsnyje analizuojami valstybingumo kriterijai. Kadangi analizuodami valstybingumo kriterijus atsiduriame konstitucinės ir tarptautinės teisės „pasieniuose“, tai prasminga jau dabar pabrėžti, kad konstitucinės teisės doktrinos siūlomas sprendimo būdas bus prioritetinis. Kitų teisės (ir ne tik) mokslų sampratos darbe nebus neigiamos, tačiau jų specifiškumas bus pabrėžiamas.

Tyrėjas prieš nagrinėdamas suformuluotas problemas turėtų tiksliai ir vienareikšmiškai atskleisti darbe minimų sąvokų turinį. Tačiau aplinkybė, jog valstybės sąvoka turi daugybę definicijų arba netgi pretenzijų į jas ir „nėra vienodo ir visus patenkinančio valstybės apibrėžimo“, verčia neskubėti formuluojant atsakymą į klausimą, kas gi yra „valstybė“ [12, p. 31]. Todėl prasminga iš pradžių nustatyti ir išanalizuoti konkrečius kriterijus, kurie atspindės kai kuriuos objekto (šiuo atveju valstybės) aspektus ir tik vėliau, remiantis nustatytais kriterijais, formuluoti išvadą apie bendrybę. Akivaizdu, kad valstybė, kaip objektyvi tikrovė, turi jai būdingus požymius (kriterijus). Teoriniu aspektu kriterijus – tai objektyvi duotybė, kuria galima identifikuoti objekto rūšinę priklausomybę. Taigi ir mūsų atveju egzistuoja valstybingumo požymiai – valstybingumo koncepcijos.

43

kriterijai. Nustatę juos mes susikursime mechanizmą, kuriuo sugebėsime tarp kitų subjektų atpažinti valstybę.

Apie valstybę yra kalbėta ir rašyta nuo Antikos laikų. Tačiau tik XIX a. Georgas Jelinekas įvardijo tris kriterijus, kurie, jo nuomone, apibūdina ir kurie tapo „klasikiniais“ kalbant apie valstybę. Tai tauta (state population), teritorija (defined teritory) bei valdžia (state government). Dauguma autorių, nagrinėjusių valstybingumo požymius, juos pripažino. Nepriklausomoje Lietuvoje Mykolas Riomeris veikale „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“ įvardindamas valstybės požymius taip pat pakartojo šią trinarę struktūrą [3, p. 1–56]. Tenka pažymėti, kad tokia samprata XIX a. ir XX a. pradžioje doktrinoje dominuodavo.

Nors tarptautiniame dokumente – Montevideo konvencijoje (1933 m.) apibrėžiant valstybės požymius, be jau įsigalėjusiųjų, paminėtas „gebėjimas palaikyti santykius su kitomis valstybėmis“1. Akivaizdu, kad čia pabrėžiamas aktualus tarptautinės teisės aspektas – subjekto (valstybės) gebėjimas reikštis tarptautiniuose santykiuose, tad iš principo samprata liko nepakitusi.

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo žlugus totalitarinėms valstybėms apibrėžiant valstybės kriterijus atsiranda keletas naujų, anksčiau neminėtų. Įvardijant valstybės kriterijus pradėtas nuolat minėti „suverenitetas“. Nors ši sąvoka nebuvo jokia naujiena, ji tapo labai akivaizdžiai pabrėžiama. Tuomet „suverenitetą“ kaip valstybės požymį pradeda minėti tiek Rytų tiek ir Vakarų mokslininkai. J. Crawfordas, J. Alderis, N. I. Matuzovas, A. V. Malko, M. N. Mar-čenko, S. A. Komarovas, V. S. Nersesiancas kalbėdami apie valstybės požymius teigia, kad suverenitetas yra pagrindinis valstybingumo kriterijus (basic criterion for statehood).

Pokarinėje doktrinoje, nagrinėjančioje valstybingumą, be plačiai minimo suvereniteto kriterijaus, įvardijami ir diskusiniai valstybingumą išreiškiantys požymiai. Štai jau mūsų minėtas autorius J. Crawfordas, be minėtųjų „klasikinių“,mini (a) nepriklausomybę, (b) pastovumą (permanentiškumą), (c) pakankamą civilizuotumo lygį, (d) tarptautinį pripažinimą, (e) gebėjimą įsipareigoti tarptautinei teisei.

Akivaizdu, jog išvardyti kriterijai skirtingose doktrinose nėra lygiaverčiai. Tuo labiau, kad autorius pats nepriklausomybę įvardindamas kaip pagrindinį valstybingumo kriterijų (central criterion of statehood) tuoj pat pasako, jog nepriklausomybė pasireiškia per nevaržomą suvereniteto įgyvendinimą [12, p. 48]. Kalbėdamas apie „gebėjimą palaikyti santykius su kitomis valstybėmis“ autorius atsargiai tai pavadina naudingu kriterijumi (useful criterion), jokiu būdu nevartodamas sąvokų pagrindinis (basic) arba centrinis (central) [12, p. 47]. Pa-stovumo bei civilizuotumo kriterijai priskirtini prie istorinių–filosofinių argumentų, padedančių pripažinėjams apsispręsti, pripažinti valstybę ar ne. Tačiau tai nesprendžia valstybės buvimo klausimo iš esmės. Dalyje politologinių veikalų taip pat išskiriamas valstybės kriterijus – tarptautinis pripažinimas. Tad suverenitetas ir tarptautinis pripažinimas, kaip visuotinai įsigalėję doktrinoje, verti rimtesnės analizės.

Sąvoka „suverenitetas“ turi ilgą ir sudėtingą istoriją bei keletą sampratų, tad suvereniteto sąvoką reikia aptarti išsamiau [12, p. 26]. Suvereniteto sąvoką į doktrinos kasdienę vartoseną šešioliktame amžiuje įvedė Ž. Bodenas (Jean Bodin). XVII a. sąvokos turinį plėtojo T. Hobsas (Thomas Hobbes) [15, p. 10–11]. Bodeno samprata išreiškė monarcho nevaržomą teisę valdyti, t. y. monarchą suprato kaip subjektą, turintį Dievo duotą teisę valdyti. Vėliau definicijos sampratos turinys kito, suverenių galių turėtojo teisė buvo priskiriama jau ne monarchui, o tautai arba jos teisėtoms institucijoms.

1 „The State as a person of international law should possess the following qualifications: (a) a permanent po-pulation; (b) a difined territory; (c) government; and (d) capacity to enter into relations with other States“. – Article I. Montevideo convention, 1933.

44

Šiuolaikinėje doktrinoje valstybės suverenitetas apibrėžiamas panašiai. Iš kitų jis išsiskiria tuo, kad yra valstybinės valdžios bruožas, pasireiškiantis valstybės nepriklausomybe santykiuose su bet kuria kita valdžia šalies viduje bei tarptautiniuose santykiuose [12, p. 266; 5, p. 50]. Taigi šiuo aspektu valstybės suvereniteto kriterijus papildo valdžios kriterijų, nurodydamas pastarosios veiklos galimybes ir subordinacinę vietą.

Prielaida nuomonėms išsiskirti atsiranda tuomet, kai analizuodami suvereniteto sąvoką atrandame, kad be minėto valstybės suvereniteto, yra žinoma tautos suvereniteto samprata [5, p. 153; 10, p. 971]. Tautos suverenitetas gali būti suprantamas dvejopai: (a) kaip tautos (pilietiniu aspektu) teisė pačiai spręsti savo likimą bei dalyvauti formuojant ir kontroliuojant valdžią ir (b) ši sąvoka (tautos suvereniteto) vartojama, kai kalbama apie tautos (etniniu aspektu) teisę autonomiškai plėtoti nacionalinę kultūrą, švietimą.

Suvereniteto sąvoka yra minima ir tuomet, kai kalbama apie valdžios galimybę nevaržomai priimti sprendimus. Tuo buvo grindžiami Anglijos parlamento suverenitetas ir egzistuojanti parlamento viršenybės (parliament supremacy) doktrina [14, p. 8–16]. Tačiau parlamento nevaržomumas priimant įstatymus yra grindžiamas tuo, jog jis vienintelis atstovauja tautai, todėl gali turėti tokius įgaliojimus. Tad tokie įgaliojimai yra legitimūs [1, p. 35–65].

Analizuodami valstybės ir tautos (pilietiniu aspektu) suverenitetų bendrumą dauguma autorių diplomatiškai tepasako, jog „dažniausiai tautos suverenitetas sutampa su valstybės suverenitetu“ [8, p. 55]. Tad akivaizdžiai iškyla problema, kai klausiame: kaip reikia vertinti situaciją, kuomet šie du suverenitetai nesutampa? Jeigu sutiksime su teiginiu, jog tautos suverenitetas yra jos teisė pačiai spręsti savo likimą bei formuoti ir kontroliuoti valdžios veiklą, tuomet turime sutikti su teiginiu, jog tauta, kuri negali įgyvendinti šių teisių, yra nesuvereni arba nepajėgia (dėl įvairiausių aplinkybių) įgyvendinti suverenitetą. Tokių pavyzdžių mes turime tiek istorijoje, tiek ir šiandieninėje pasaulio raidoje. Su tokia situacija buvo susidūrusi ir Lietuva bei daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių (1940–1990). Šios šalys buvo okupuotos ar kitaip pajungtos kitos valstybės valiai, tad tautos negalėjo įgyvendinti suvereniteto. Akivaizdu, kad Sovietų Sąjungos skelbta „riboto suvereniteto“ doktrina esmės nekeitė. Tuomet pasaulis nepripažino fakto, kad šios tautos įgyvendina savo suverenitetą. Formuluoti tokią išvadą nebuvo sudėtinga, nes egzistavo akivaizdi priežastis, varžiusi minėtų tautų suverenitetus.

Kad ir kaip būtų keista, teorine problema pripažįstant tautos nesuverenumą tampa reiškinys, kai ne išorinė, o vidinė jėga trukdo tautai įgyvendinti suverenitetą, t. y. trukdo formuoti legitimią valdžią ir ją vėliau kontroliuoti. Situacijos paradoksas yra tas, jog Vidurio ir Rytų Europos tautos ir valstybės nebuvo įvardijamos kaip suverenios, tuo tarpu valdomos savų diktatorių ir uzurpatorių (Irakas – Huseino, Šiaurės Korėja – Kim Čeniro, Baltarusija – Lukašenkos ir pan.) nesuvereniomis nevadinamos.

Dar Dž. Lokas (Jhone Locke) tironiją įvardijo kaip „valdžios metodų taikymą neturint tam teisių“ [17, p. 101]. Tad tautos (pilietinės) suvereniteto definicijos aspektu tiek Irako tauta, valdoma diktatoriaus, tiek ir Lenkijos tauta (1945–1990) negalėjo įgyvendinti savo teisės formuoti, daryti įtaką, kontroliuoti valdžios sprendimus, tad buvo nesuverenios. Šiuo atveju skiriasi tik priežastys, dėl kurių tautų suverenios galios liko neįgyvendintos. Tautai, negalinčiai įgyvendinti savo suvereniteto, bet kokia administracija, pretenduojanti į suverenios valdžios statusą, yra nelegitimi, nes neturi piliečių sutikimo (išreikšto laisvų rinkimų metu) naudoti valdžios galias [16, p. 19].

Taip mąstydami susiduriame su dar vienu fundamentaliu klausimu – problema, ar gali darinys (sąmoningai jo nevadiname valstybe), kuriame neįgyvendintas tautos suverenitetas, o dėl to valdžia yra nelegitimi, pretenduoti į

45

suverenios valstybės poziciją. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje viduramžiais propaguotas valdžiai paversti legitimia metodas „Dievo malone“ (by the Grace of God) netinka, tad nenuostabu, jog net akivaizdžios diktatūros rengia rinkimų farsus, siekdamos nors formaliai įteisinti neteisėtą buvimą valdžioje bei valdžios metodų naudojimą neturint tam įgaliojimų, t. y. teisės.

Šiuolaikinė konstitucionalizmo šerdis remiasi tautos (pilietinis aspektas) suvereniteto bei demokratijos, teisinės valstybės principais [19, p. 408, 416]. Tauta – vienintelis subjektas, galintis priimti sprendimą dėl valstybės kūrimo ar nekūrimo, dėl valdžios kaitos ir atskaitomybės. Profesorius D. Georgas Kosoulas (D. G. Kousoulas) neatsitiktinai teigia, kad rašytinių normų (konstitucijų) pagrindinis tikslas – nurodyti valdžios šaltinį ir tik vėliau apriboti valdžią [16, p. 21].

1787 m. JAV Konstitucijos preambulėje įtvirtintas legitimios valdžios šaltinis – „Mes, Jungtinių Valstijų Tauta“ (We the People of the United States) [2, p. 3]. Štai 1978 m. Ispanijos konstitucijos preambulė skelbia, jog „Ispanijos tauta, siekdama <...>, naudodamasi suverenitetu skelbia savo valią <…>“. Jau pirmajame Ispanijos Konstitucijos straipsnyje yra sakoma, kad tos valios galiomis „Ispanija įkurta kaip socialinė, demokratinė Valstybė“ [18, p. 11, 13]. Panašiai problema išspręsta ir Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindiniame Įstatyme. Šio teisės akto 20 straipsnis nurodo, jog valstybės valdžios šaltinis yra šalies žmo-nės, demokratiniais rinkimais įgyvendinantys savo teisę [9, p. 49].

Tad demokratinius rinkimus, referendumus, plebiscitus mini beveik visos pasaulio konstitucijos. Būtent taip ir tik taip konstruojama suverenios tautos legitimios valdžios piramidė. Būtent tokios valdžios sprendimai nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu turi būti vertinami kaip legitimūs, nes kyla iš vienintelio suvereniteto turėtojo – tautos. Legitimios valdžios sprendimas ar nuomonė yra suvereno – tautos spendimas, nuomonė. Taigi demokratiniai metodai tėra vienintelis būdas išreikšti suvereno – tautos valią. Dėl tokio lyg ir visuotinai aki-vaizdaus teiginio kyla sudėtinga teorinė problema.

Tad kaip traktuoti darinį (valstybę), kuomet valdžios institucijos pretenduoja atstovauti suvereniai valstybei, skelbiasi atspindinčios tautos suverenitetą, tačiau praktiškai yra jį pamynusios?

Ar tautos, kurioms vadovauja nedemokratiniai politiniai režimai, gali įgyvendinti savo suverenitetą formuodamos, kontroliuodamos valdžios institucijas, priimdamos svarbiausius nacionalinio lygmens spendimus? Atsakymas yra akivaizdus. Tad ar nelegitimus ir nieko bendro su tautos valia neturintis režimas turi teisę skelbtis suverenios valstybės valdžia, turinčia teisę priimti spendimus, kurie yra suvereno ar suvereno įgaliotos valdžios kompeten-cija? B. Krigelis (Blandine Kriegal) griežtai formuluoja, jog suvereni valdžia ne despotiška (Sovereign power is not despotic) ir suvereni valdžia ne feodalinė (Sovereign power is not feudal) [15, p. 17–27, 29–32]. Tokios išvados priėjome ir mes.

Jau buvo minėta, kad nei G. Jelinekas, nei M. Riomeris nepabrėžia valdžios legitimumo svarbos valstybingumo kriterijams. Todėl tų trijų kriterijų aspektu valdžia, kad ir neatstovaudama tautos suverenitetui, lieka kaip organizacija, garantuojanti savo paliepimų ar draudimų vykdymą, todėl šį darinį turėtume vadinti valstybe. Tačiau tai valstybė, kurios suvereno – tautos nuomonė yra nežinoma, nes ji – tauta nedalyvauja formuojant valdžią, yra nušalinta nuo sprendimų priėmimo.

Jau buvo minėta, kad konstitucionalizmo principų požiūriu, negali būti laikomos lygiavertėmis valdžios, kurių viena neatstovauja tautos suverenitetui (t. y. uzurpatoriška valdžia), ir valdžios, formuotos demokratinių procedūrų būdu.

Paradoksalu, bet galima teigti, kad Sovietų Sąjunga, būdama totalitarinė valstybė, vien savo egzistencija palaikė doktrinoje trinarę valstybės kriterijų

46

konstrukciją, kurioje legitimumo problema neegzistavo. Tačiau griūvant Sovietų Sąjungai Lietuva ir kitos Baltijos valstybės susidūrė su nauja realija. Siekdamos tarptautinio pripažinimo valstybės buvo nuolat perspėjamos, kad nedemokratinės tendencijos, tautų suvereniteto nepaisymas žlugdytų mūsų pastangas įsitvirtinti tarptautinėje erdvėje.

Akivaizdu, kad vienas iš problemiškiausių su valstybingumu susijusių aspektų yra tarptautinis pripažinimas. Dėl šio kriterijaus taip pat daug diskutuojama, jis taip pat yra nesutarimų pagrindas.

Viduramžiais ir iki XVIII a. valstybės pripažinimo nereikėjo, nes valstybės suverenitetas siejosi su valdovo galimybe nevaržomai valdyti apibrėžtoje teritorijoje, o tokia galimybė nebuvo diskutuotina. Tad pripažinimas ar neprižinimas buvo taikomas ne valstybei, o valdovui. Valdovas buvo suverenas [11, p. 14]. Tačiau tuo metu reikalauta pripažinimo tokioms valstybėms, kaip Nyderlandai (1559–1648), kurios kūrėsi revoliucijų keliu, siekdamos nusimesti Ispanijos viešpatavimą. Kad ir kaip būtų keista, XIX a. buvo griežtesnis, nes buvo garantuojamas tik „civilizuotų tautų“, „krikščioniškųjų tautų“ pripažinimas. Tuomet buvo nubrėžta pripažinta riba: pretenduoti į „civilizuotų tautų“ gretas gali Europos krikščioniška tauta, egzistuojanti ne vėliau, kaip nuo XV amžiaus. Išimtis buvo padaryta Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Turkijai.

Tarptautinė teisė pripažinimą supranta kaip tam tikrą deklaraciją – įsipareigojimą, jog su pripažintąja valstybe bus elgiamasi pagal tuos pačius principus, kaip ir su kitomis, ir kad tarpusavio santykiuose galios tarptautinės teisės normos. Tuo tarpu konstitucinė teisė pripažinimą gali suprasti kaip papildomą kriterijų, kurio buvimas gali garantuoti normalius santykius su kitomis šalimis, tačiau jo buvimas nekeičia objektyvaus valstybės buvimo fakto. Tad nuo kada Lietuva buvo valstybė? Ar nuo Kovo 11, ar nuo 1991 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., kuomet vyko Lietuvos tarptautinių pripažinimų banga.

Jeigu pritarsime J. Cravfordui, kad su pripažinimu mes tapome valstybe, tuomet būtų sunku atsakyti į klausimą, kas buvome nuo Kovo 11 d. iki pripažinimų. 1990 m. Kovo 11 d. priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skelbė mūsų valstybės buvimą ir iki pripažinimų, ir po jų. Taigi Laikinojo Pagrindinio Įstatymo aspektu po pripažinimų niekas nepasikeitė. Suverenas tauta savo galių po pripažinimo nei padidino, nei sumažino.

Suteikę pripažinimui lygiavertį pagrindinio kriterijaus rangą mes susidurtumėme su šiomis sunkiai sprendžiamomis problemomis.

Pirma, reikėtų pripažinti tautos suvereniteto sąlygiškumą. Jis (tautos suverenitetas) taptų neabsoliutus, jeigu jo objektyvumas turėtų būti kieno nors pripažįstamas. O tai prieštarauja konstitucinės teisės doktrinoje pabrėžiamam absoliutinamam tautos suverenitetui.

Antra, susidurtumėme su subjektų, kurie turi pripažinti, kiekio problema. Pasaulyje egzistuoja apie du šimtai valstybių. Kelių iš jų pripažinimo reikia, kad naujoji valstybė taptų valstybe? Šiaurės Kiprą pripažįsta tik Turkija. Taivaną pripažįsta apie trisdešimt valstybių. Tačiau tarp pripažinusiųjų Taivaną nėra Kinijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Rusijos. Taigi nė viena iš nuolatinių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių nepripažino Taivano, todėl jis negali tapti šios organizacijos nare. Bet ar tai būtina sąlyga egzistuoti valstybei? Šveicarija ilgai gyveno nebūdama JT (Jungtinių Tautų) nare.

Trečia problema būtų sietina su pripažįstančiųjų subjektų pripažinimo nelygiateisiškumo problema.

Tarptautinis pripažinimas, kaip valstybingumą atspindintis kriterijus, yra neigiamas ir M. Riomerio: „Tarptautinis arba tikriau sakant tarptautinės jos asmenybės pripažinimas jai yra reikalingas tiktai tarptautiniam su kitomis valstybėmis jos bendravimui, – jos išoriniams santykiams, bet ne jos buvimui, kuris pareina nuo visų jos esmės elementų sujungimo“ [3, p. 53].

47

Tad konstitucinės teisės doktrina tarptautinio valstybės pripažinimo nereika-lauja, nes, priešingu atveju, paneigtų savąjį suvereniteto principą. Todėl šį kriterijų arba vertintume kaip fakultatyvinį, arba yra prasmingiau konstitucinės teisės moksle jo neminėti kaip valstybės kriterijaus.

Tačiau šiandieninės realijos yra tokios, jog nesureikšmindami tarptautinio pripažinimo kriterijaus, kaip nesprendžiančio valstybės buvimo klausimo, turime pabrėžti, kad šiandieniame pasaulyje valstybei su nelegitimia valdžia, pamynusia tautos suverenitetą, susilaukti tarptautinio pripažinimo yra sudėtinga. Tad principas, kai reikalaujama tautos suvereniteto išraiškos, ir kai tik per suvereniteto įgyvendinimą yra suprantamas valdžios legitimumas, vis aktyviau pasireiškia, darydamas įtaką tarptautinių santykių turiniui.

Konstitucinis – tautos suverenumo principas vers anksčiau ar vėliau egzistuojančias valstybes su nelegitimia valdžia siekti jos tikro legitimumo, antraip tokių šalių raidos perspektyvos taps problemiškos.

Išvados

Valstybė tradiciškai yra apibrėžiama trimis kriterijais: tauta, teritorija ir valdžia. Tokius kriterijus vieni iš pirmųjų įvardija G. Jelinekas, M. Riomeris. Šiai pozicijai būdinga tai, kad gali nesutapti tautos ir valstybės suverenitetai. Taigi nekeliamas valdžios legitimumo klausimas. Jeigu valdžia gali garantuoti savo paliepimų vykdymą, tokia valdžia laikoma pakankama. Ši koncepcija neduoda pagrindo nedemokratiniams režimas kelti legitimumo klausimą.

Šiuolaikinė konstitucionalizmo doktrina valdžios ir jos sprendimų teisėtumą grindžia tautos suvereniteto principu. Šiai pozicijai yra būdinga tai, jog ji nepripažįsta nelegitimios valdžios ir jos paliepimų. Ši pozicija teigia, kad valdžia turi gauti įgaliojimus iš vienintelio suvereno – iš tautos. Įgaliojimus gauti galima tik demokratinėmis procedūromis. Tad reikalaudami valdžios legitimumo, sutapatiname tautos ir valstybės suvereniteto sąvokas ir netiesiogiai nurodome vienintelį – demokratinį politinį režimą, galintį garantuoti tautos suvereniteto pasireiškimą.

Todėl siūlyčiau nekeisdamas jau nusistovėjusios tradiciškos trinarės konstrukcijos, įvardijančios valstybingumo kriterijus, valdžios kriterijų suprasti kaip legitimios valdžios, t. y. turinčios suverenios tautos įgaliojimus veiklai.

Tarptautinis pripažinimas konstitucinės teisės doktrinos aspektu negali būti laikomas kriterijumi, išreiškiančiu valstybingumą. Tarptautinis pripažinimas lemia tik garantijas, jog su šia valstybe bus elgiamasi pagal nusistovėjusias tarptautinės teisės taisykles.

Tarptautinis pripažinimas, nors nesprendžia princinio klausimo dėl valstybės buvimo, gali būti reikšmingas, nes valdžios, neatstovaujančios tautų suverenitetui, negali tarptautinėje bendrijoje tikėtis elgesio su jomis kaip su demokratinėmis, o tai gali daryti reikšmingą įtaką jų likimui.

LITERATŪRA

1. Dicey A. V. Konstitucinės teisės studijų įvadas. – Vilnius: Eugrimas, 1998.2. Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija. Produced by USIA Regional program office, Vienna. 3. Riomeris M. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. I dalis. Valstybė. I tomas. – Kaunas, 1934. 4. Камашина Т. В. Происхождение государства и права. – Москва, 1999.5. Конституционное право. Справочник. – Москва, 1995.

48

6. Марченко М. Н. Проблемы теорий государства и права. – Москва, 1999.7. Нерсесянц В. С. Проблемы общей теорий права и государства. – Москва, 1999. 8. Хропанюк В. Н. Теория государства и права. – Москва, 1998.9. Basic Law for the Federal Republic of Germany: Public Document. – Bonn: Press and Information

Office of the Federal Government, 1998.10. Black Law Dictionary. – St. Poul., Minn.: West Publishing Co., 1991.11. Caenegen Van R. C. An historical Introduction to Western Constitutional Law. – Cambrige

University Press, 1996.12. Crawford J. The Creation of States in International Law. – Oxford: Clarendon Press, 1979. 13. Dictionary of Governments and Politics. – Peter Collin Publishing, 1998.14. Goldsworthy J. The Sovereignty of the Parliament. History and Philosophy. – Oxford: Glarendon

Press, 1999.15. Kriegal B. The State and the Rule of Law. New french thought. – Princeton, New Jersey:

Princeton University Press, 1995.16. Kousoulas Georges D. On Government: A Comparative Introduction. – Balmont, California:

Wadsworth Publishing company, Inc., 1968. 17. Locke J. Second Treatise of Government. – Indianapolis, Cambrige: Hackett Publishing

Company, Inc., 1980.18. Spanish Constitution / Oficina de Informacion Diplomatica de Ministerio de Asuntos Exteriores. –

Madrid, 1979. 19. Vile M. J. C. Constitutionalism and the Separation of Powers. – Indianapolis: Liberty Fund, Inc.,

1998.

49

The Criteria for Statehood: the Aspect of Constitutional Law

Dr. Gediminas MesonisLaw University of Lithuania

SUMMARY

Traditionally the state is defined in terms of three criteria: the people, the territory and the government. G. Jellinek and M. Riomeris were among the first to name these criteria. What is typical about this position is that the sovereignty of the state and the sovereignty of the people may not coincide. Thus the scholars do not raise the question about the legitimacy of the government. Where state is able to ensure that its orders are abided by, it is held that the degree of power is sufficient. The concept precludes non–democratic regimes from discussion about legitimacy of the power.

The modern doctrine of constitutionalism bases the government and the legitimacy of governmental decisions on the principle of the sovereignty of the people. The stance holds that the government has to receive the power from the sole sovereign i. e. the people. This type of authorization is only possible through the democratic procedure. Therefore, when we require legitimacy of the state, we identify the concept of the sovereignty of people and the concept of the sovereignty of the state and thus indirectly point to the democratic political regime, which is the sole guarantor of manifestation of the sovereignty of the nation.

Without changing the established traditional trinomial structure the author proposes that when identifying the criteria of the statehood the criteria of the power as the criteria of the legitimate power should be regarded, which equals to the authorization of the sovereign people to act for its benefit.

From the point of view of the constitutional doctrine, international recognition may not be regarded as criterion which expresses statehood. International recognition only guarantees that the state will be treated on the basis of well established international norms.

Even though international recognition does not solve the key issue for to be or not to be the state, it may nevertheless be important, as states which do not represent sovereignty of the nation will not be treated as democratic in the international community and this subsequently may determine their fate.

50

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 42–46

BALTIC DIVERSITY: COMPARING CONSTITUTIONS

Dr. Caroline Taube

University of Oslo, Department of public and international lawP.O.Box 6706 St. Olavs plassN–0130 Oslo, NorwayPhone: +47 – 22 85 94 23; e-mail: caroline.taube@jus.uio.no

Pateikta 2002 m. spalio 15 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 6 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanas docentas dr. Juozas Žilys ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr. Toma Birmontienė

S u m m a r y

The article deals with a comparative approach when analysing the constitutions of Estonia, Latvia and Lithuania. The title „Baltic diversity“ departs from the general assumption that these states are similar and therefore put together, whereas they are in fact very different when it comes to language, religion, historical experiences. The basic idea is that their constitutions as all constitutions must be analysed and studied in the light of historical experiences of the state. The role as such of the constitution and its provision (or non existing provision) on independence is illustrated by examples from Estonia, Latvia, Lithuania, Norway and Sweden. The constitutional traditions, and the diversity between Estonia, Latvia and Lithuania, are further discussed through their interwar experiences (institutions aimed at constitutional control) and the present readiness to meet future challenges (including a discussion on constitutional amendments, political rights of permanent residents and the EU-citizenship).

Introduction

The idea to choose the heading „Baltic diversity“ is to reflect on a comparative approach to make use of when analysing the constitutions of Estonia, Latvia and Lithuania. First of all, what does the term „Baltic“ mean? It is used as a practical term used when discussing Estonia, Latvia and Lithuania. But far too often these states are treated as if there were no differences between them. However, they differ from each other when it comes to language (Estonian is a fenno-ugric language while Latvian and Lithuanian belong to the group of Baltic languages), religion (Estonia and Latvia are Lutheran with important Russian orthodox minorities, Lithuania is Catholic) and historical experiences (Estonia and Latvia have been under foreign rule – under Denmark, the Teutonic order, Sweden, Russia – whereas Lithuania was an important Northern European power in the 14 the century, before the union with Poland and the forthcoming partitions whereby Lithuania became a part of Russia). Considering these

51

differences, what is „Baltic“ about them except the geographical location by the Baltic Sea? In fact also other countries could be labelled „Baltic“ like Denmark, Finland, Germany, Poland, Russia and Sweden for the same geographical reason. Put together, we could argue that there are maybe more differences than similarities between the countries in the „Baltic region“.

Despite these remarks, it is still possible to make use of the term „Baltic“ for practical reasons when considering the recent past, i.e. the Soviet experience and its deep impact on Estonia, Latvia and Lithuania. It is a truism to mention the consequences of that period with the innumerable complicated questions and problems of a practical and legal nature that remain to be resolved. There is also a unity when it comes to the geopolitical location and issues related to security policy and means of integration into the international community. Membership of the North Atlantic Treaty Organisation and the European Union are the hot topics at the moment in all three states. Both organisations have a number of criteria that new members must fulfil; among these criteria there are some very delicate questions that touch upon national sovereignty and democracy as such, for example, the EU citizenship.

An approach to constitutional comparisons

The idea is to consider the differences while at the same time departing from the common historical legacy and political questions. This hopefully provides a useful approach for comparative constitutional research. It is of no surprise to emphasise the importance of historical knowledge when analysing the present. This is particularly clear, not only in the context of Estonia, Latvia and Lithuania but also at a general level.

The constitution is an autobiographic document in any country, whether the past was dramatic or quiet, whether there were periods of glory or occupation. It reveals achievements and fears equally, as well as old fashioned interpretations or traditions kept to the present day. For example, the understanding of „the third state power“ is not understood as the judicial branch in the traditional Swedish constitutional thinking. Rather, this notion refers to journals and the free press since freedom of the press and the general rule of the public nature of official documents enjoy a special constitutional protection in Sweden since the late half of the 18th century1. And if there is no formal (written) constitution as in the United Kingdom, this is of course a part of the history, as well as a constitution consisting of several separate documents as in Sweden2.

Thus, a constitution may appear as a state-founding act as in the USA and Norway. In both countries, and mostly for symbolic reasons, it seems very unlikely that the old constitutions (of 1787 and 1814 respectively) will be thoroughly revised into a modern set-up, unlike the situation in Sweden where the Instrument of Government of 1974 replaced the former one of 1809. The constitution as such has seen numerous changes and it never had a position equivalent to a state-founding act; the Swedish state has existed well enough without it. In this context constitutional provisions on independence of the state may serve as an illustrative example. Similar to the present constitutional provisions of Estonia, Latvia and Lithuania, the Constitution of Norway includes an introductory statement on the independence of the realm3. There is no such a statement at all in the Constitution of Sweden, and this is easily explained by the

1 The first Freedom of the Press Act was adopted in 1766.2 These are the Act of Succession (1810), the Instrument of Government (1974), the Freedom of the Press Act

(1949) and the Fundamental Law on Freedom of Expression (1991).3 Art. 1 Constitution of Estonia (1992), Art. 1 Constitution of Latvia (1922, as amended), Art. 1 Constitution of

Lithuania (1992), Art. 1, Constitution of Norway (1814).

52

fact that Sweden has never been occupied. The non-experience of what subordination to foreign rule can mean probably explains e.g. the absence of a constitutional provision on the state language, to mention but one example of vital interest to Estonia, Latvia and Lithuania.

Constitutional diversity

The constitutional diversity between Estonia, Latvia and Lithuania is considerable even if there are many traits in common. Searching inspiration from historical experiences has been a natural start in each country when restoring independence. This has indeed been the way to proceed in Lithuania and Estonia in considering the constitutions of the interwar time when drafting the new ones. Latvia went even further in this process, re-instating the whole Constitution of 1922 and modernising it step by step by later amendments. And even if the interwar time does represent some negative political and constitutional experiences, they still made up an asset in experiences as such when new constitutional solutions were being drafted (e.g. compared with some of the former Soviet Socialist Republics in Central Asia having no such experience at all). Considering that the present constitutional choices are inspired also by foreign constitutional ideas and international conventions, the constitution making process can be described as an eclectic method.

I) Connecting with the past has been a matter of underlining statehood and constitutional continuity with the interwar state. However, while looking back and fixing some necessary legal and constitutional ties, there is also a challenge to meet the future in the same document. Adopting a new constitution as in Estonia and Lithuania has thus made up an important basis for improving former arrangements, whereas the old Latvian constitution has seen amendments of features that could not be realised before. Some examples could be mentioned in the context of constitutional control.

In Lithuania the establishment of the present Constitutional Court is due not only to foreign ideas and institutions, for example deriving from Italy or France and their bodies for constitutional control. The interwar experience included important scientific contributions in constitutional law by M. Römeris. There was also a legal set up providing for a kind of institutionalised control of legislation through the Statutory Court with regard to the Klaipeda Region; the aim was to ensure the functioning of the Lithuanian Constitution in the Region of Klaipeda in a period where the internal political situation was indeed complicated [1].

The early Estonian interwar constitutional discussions (1919-1920) included considerations of a supreme judicial instance with considerable influence on legislation. Except abstract review ex ante, the National Court was also to proclaim the statute instead of the Riigikogu (Parliament). Since this model implied too great an interference into the sphere of the legislature, the idea was abandoned [2]. Towards the end of the interwar time, a special institution aimed at (constitutional) control resulted in the creation of the Legal Chancellor in 1938. Albeit a changed function and position compared with the present Legal Chancellor, the very existence of an earlier institutional version should not be underestimated when preparing new constitutional arrangements. The same can be said about the discussions on the first National court, and the creation of the present Constitutional Review Chamber.

Even in Latvia the introduction of some kind of judicial review of legislation was considered among scholars, many of whom belonged to the ethnic, linguistic or religious minorities. One of them, H. Stegman, in fact gained a seat in Parliament in 1934 and proposed a constitutional reform. The idea was to establish a special state court that would review legislation and its conformity

53

with the Constitution, and this proposal was voted upon in Saeima and failed with only one vote. The idea of a constitutional revision stopped after the seizure of power in 1934 [3, p. 311–371]. The present Constitutional Court was introduced in 1996, after abandoning the initial idea to adapt a model similar to the Estonian specialised chamber of the Supreme Court. Except devices for constitutional control, the constitutional project of the interwar time that has been improved and established in present time is the Bill of Rights. The intention in the 1920s was to add a Bill of Rights as a second part to the Constitution of 1922, but for political reasons this was never realised. Instead the draft was used when elaborating what was to become the present day catalogue, adopted in 1998.

II) The Latvian choice of re-instating the interwar constitution – the only constitution that Latvia had – is certainly a step of a highly symbolic character. The interwar republic - or to put it the French way in counting constitutions/constitutional periods, the First Republic - remains, even if the state has seen some crucial changes. The choice to make use of the 1922 Constitution had some advantages, for example that some previous pieces of legislation more easily could be made use of and thus constitute an important help in the creation of the new legal framework. However, it seems that the approach to meet the future through an old document modernised step by step can be questionable, and even problematic.

Considering that the Constitution of 1922 may be changed easily, in three readings by decisions of a 2/3 majority of the Saeima among which 2/3 have to be present, in all by 46 MPs or a 46 per cent vote since there are 100 MPs – there will always be a danger that material, short-sight changes come to fast in order to meet the public opinion of the day1. This procedure should be compared with the Estonian and Lithuanian constitutions, both of which are designed to provide a greater degree of constitutional rigidity and thus stability. The Constitution of Estonia is amended by repeated decisions by an absolute majority (51 per cent) of all MPs with parliamentary elections in-between; the Constitution of Lithuania is amended by repeated decisions by 2/3 of all MPs with a lapse of three months between the decisions2. It should be noted that in each country the amendment of some constitutional provisions are subject to referendum3.

The amendments so far have meant many positive changes for the constitutional framework of Latvia, for example the prolongation of the term of the Saeima (Parliament) from three to four years, the establishment of the Constitutional Court and the introduction of a Bill of rights at the constitutional level (Chapter 8, adopted in 1998). But what if constitutional amendments are adopted in the name of „modernization“, like provisions unfavourable to the development of democracy in the long run? A recent example that should be discussed concerns the recent amendment on political rights. In addition to the existing right of Latvian citizens to participate in the activities of the state and to hold a position in the civil service, Article 101 now provides that „Local governments shall be elected by Latvian citizens who enjoy full rights of citizenship“. It is true that the phrase does not include the word „only“ (cf „shall be elected by Latvian citizens only“). Still, nothing is mentioned about the voting rights at the local level of permanent residents, whether they are stateless persons originally from other parts of the USSR or citizens from the EU. Considering the fact that Latvia is heading towards membership of the EU, it would be natural to expect an amendment paving the way for the EU-citizenship and the rights of permanent residents from other EU countries that follow. In that

1 Art. 76 Constitution of Latvia (1922, as amended).2 Art. 165 Constitution of Estonia (1992), Art. 148 section 3 Constitution of Lithuania (1992).3 Art. 162 Constitution of Estonia (1992), Art. 77 Constitution of Latvia (1922, as amended), Art. 148 sections

1-2 Constitution of Lithuania (1992).

54

context it is relevant to expect an equally inclusive approach also to other permanent residents in Latvia, mostly non-citizens from the former USSR. An additional observation apart from this is that the amendment to Article 101 makes a rather curious impression since the Constitution of 1922 does not contain any other provisions on local government.

Naturally, the debate on political rights at the local level follows from the citizenship issue and the composition of the population with considerable non-Latvian minorities. Similar to Estonia and Lithuania, the historical background is crucial for explaining the existence and position of various ethnic, linguistic or religious minorities living in Latvia and the political approach to this delicate complex. However, by re-instating the Constitution of 1922, the political approach is not helped by the fact that the constitution can be amended with such ease – in this respect the rules on constitutional amendments do not provide any help for stable and long-sight solutions. Compared to Estonia and Lithuania, constitutional stability is undoubtfully bettered secured in the modern constitutions of these states, which is advantageous in the consideration of future international relations and obligations.

Some concluding thoughts

Comparing the constitutions of Estonia, Latvia and Lithuania remains a stimulating exercise in history combined with present political considerations. For a foreign observer these states provide a most vital and inspiring field of scientific studies of constitutional issues. Maybe it is even more so for a Swedish observer since some questions of principle tend to be overseen or even forgotten in Sweden, indeed also a result from historical experiences and traditions of constitutional thinking. This certainly adds to the diversity within the „Baltic region“. Probably this may explain a less vivid approach to constitutional issues in Sweden compared to Lithuania; it seems very unlikely that the Instrument of Government of 1974 will be celebrated in 2004 in comparison to the attention drawn to the 10th anniversary of the Constitution of Lithuania in 2002.

BIBLIOGRAPHY

1. Žilys J. Konstitucinis teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. – Vilnius: Teisinės informacinos centras, 2001.

2. Maruste R., Schneider H. Constitutional Review of Legislation in Estonia – its Principal Scheme, Practice and Evaluation // Constitution as a legal base for a system and functions of organs of the state: The 4th Baltic-Norwegian Conference on Constitutional Issues. – Tallin: Estonian Academy of Sciences, 1996.

3. Zile Z. L. Constitutional Adjudication in Latvia // Review of Central and East European Law. 1999. No. 3.

Baltijos valstybių įvairovė: konstitucijų palyginimas

Dr. Caroline TaubeOslo universitetas, Norvegija

55

SANTRAUKA

Straipsnyje „Baltijos valstybių įvairovė: konstitucijų palyginimas“ lyginamuoju metodu analizuojamos Lietuvos, Latvijos ir Estijos Konstitucijos. Autorė atsisako paplitusio požiūrio, kad Baltijos valstybės yra panašios ir dėl to yra grupuojamos kartu, ji pabrėžia, kad labai skiriasi jų kalba, religija ir istorinė patirtis. Šių valstybių konstitucijos turi būti analizuojamos ir studijuojamos turint omenyje valstybių istorinę patirtį. Taip pat aptariamas Estijos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos ir Švedijos Konstitucijų vaidmuo ir jose įtvirtintas (ar neįtvirtintas) nepriklausomybės principas. Straipsnyje nagrinėjama konstitucinių tradicijų įvairovė, konstitucinės kontrolės mechanizmai, Konstitucijų ir šių dienų valstybių perspektyvų atitikimas (Konstitucijos pataisos, sietinos su integracija į Europos Sąjungą, nuolatinių gyventojų politinės teisės, Europos Sąjungos pilietybė).

56

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 47–58

ŽVELGIANT Į LIETUVOS RESPUBLIKOS 1992 M. KONSTITUCIJĄ PLATESNIAME KONSTITUCIONALIZMO

RAIDOS KONTEKSTE

Doc. dr. Egidijus Jarašiūnas

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedra Ateities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46Elektroninis paštas ktk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. spalio 1 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentas dr. Gediminas Mesonis ir šios katedros docentė dr. Elena Vaitiekienė

S a n t r a u k a

Straipsnyje siūloma Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją nagrinėti platesniame konstitucionalizmo raidos kontekste. Tokie tyrinėjimai padėtų suprasti šalies konstitucinio reguliavimo tikrąją reikšmę, taip pat numatyti konstitucinės raidos tendencijas ir perspektyvas. Konstitucionalizmas pasaulyje, Europoje, Vidurio ir Rytų Europoje – tai lyg trys masteliai, išryškinantys įvairias nacionalinės konstitucijos savybes. Straipsnyje taip pat aptariama dviejų Europos šalių teisinėms sistemoms būdingų reiškinių – teisės konstitucionalizacijos ir Europos Sąjungos teisės poveikio nacionalinei teisei sąveikos įtaka tolesnei konstitucionalizmo raidai. Šių tendencijų vyravimas verčia galvoti apie naujos misijos priskyrimą konstitucinės viršenybės saugotojui – konstituciniam teismui. Jis turėtų tapti ir nacionalinės teisės ribų su Europos Sąjungos teise saugotoju.

I. Kol kas Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucija daugiausia nagrinėta nacionalinės teisės kontekste. Tai suprantama: svarbiausias uždavinys, tenkantis šalies konstitucininkams – Konstitucijos priėmimo proceso tyrimas, šio akto esmės ir turinio, įvairių konstitucinių institutų analizė ir įvertinimas. Kitaip sakant, išsiaiškinimas, koks tai aktas, kokios jame įtvirtintos normos ir principai, kokia šio akto reikšmė šalies teisinėje sistemoje. „Bet kokią konstituciją galima analizuoti dviem aspektais: kaip rašytinį dokumentą ir kaip mechanizmą, funkcionuojantį realioje tikrovėje“ [1, p. 17]. Ir lietuviškoje teisinėje literatūroje analizuojamas ne tik konstitucinis reguliavimas, bet ir jo įgyvendinimas. Daugiausia dėmesio skiriama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai, laiduojančiai Konstitucijos viršenybę teisinėje sistemoje.

Kita vertus, matyt jau metas paklausti: ką reikštų mūsų Konstitucija, jeigu į ją žvelgtume platesniame konstitucionalizmo raidos kontekste. Tikrieji dydžiai, taip pat ir teisėje, išryškėja tik lyginant. Lietuviška konstitucinė tikrovė – viena iš

57

daugelio nacionalinių teisinių tikrovių (mums ji – vienintelė, nepakartojama, bet pasauliui – tik viena iš daugelio), todėl konstitucines sėkmes ar nesėkmes turėtume „matuoti“ naudodamiesi lyginamuoju metodu. Pagaliau tik toks konstitucionalizmo Lietuvoje tyrimas leis atsakyti į klausimą, kaip mes atrodome greta kitų konstitucinės demokratijos šalių.

Pasirinkus tokią tyrimo kryptį į Lietuvos Respublikos Konstituciją galima žvelgti tarsi keliais planais:

a) Mūsų šalies konstitucijos tyrimas globalios konstitucionalizmo raidos kontekste (pasirinkę šį mastelį išskirtume ir lygintume tik pačius svarbiausius konstitucinių sistemų bruožus).

b) Mūsų Konstitucijos tyrimas europietiškojo konstitucionalizmo raidos kontekste (šiuo atveju reikėtų aptarti europietiškojo konstitucionalizmo ypatumus, tada analizuoti, kaip šis modelis įgyvendintas Lietuvoje).

c) Konstitucijos tyrimas regioniniame konstitucionalizmo kontekste (vienu atveju į Lietuvos Respublikos Konstituciją žvelgtume kaip į vieną iš Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų, kitu atveju – tarsi dar iš arčiau – kaip į vieną iš Baltijos šalių konstitucijų (tokio tyrimo pavyzdys – C. Taube veikalas [2])).

Skirtingi tyrimo masteliai išryškina įvairias reiškinio savybes. Dar kiti bruožai išryškėja tyrinėjant konstitucinę teisę sinchroniniu ir diachroniniu aspektais. Tokie tyrimai svarbūs ne vien akademine prasme, jie padeda geriau suprasti, ką konstitucija iš tikrųjų reiškia nacionalinėje teisėje.

II. Analizuojant Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją dažniausiai pabrėžiama, kad ji – viena iš Vidurio ir Rytų Europos šalių XX a. pabaigoje priimtų konstitucijų. Tai tam tikros istorinės epochos konstitucionalizmo įsitvirtinimo konkrečioje šalyje atvejis. Atvejis, kuriam būdinga tiek sava specifika, tiek ir panašumai su tos pačios epochos ir to paties regiono analogiškai išsivysčiusiomis šalimis, atsidūrusiomis panašioje socialinėje, ekonominėje ir teisinėje situacijoje. Kitaip sakant – jai būdingos šios konstitucijų grupės (Bulgarijos, Rumunijos, Slovėnijos 1991 m., Estijos, Čekijos, Slovakijos 1992 m., Lenkijos 1997 m. ir kitos konstitucijos, įvardijamos kaip pototalitarinės (neretai dar vadinamos „naujųjų demokratijų“) konstitucijos) daugelis savybių. Nepaisant kiekvienos šalies konstitucinio reguliavimo ypatumų analizuodami naujųjų konstitucijų tekstus nesunkiai galėtume rasti daugelį bendrų bruožų. Tai detalus asmens pagrindinių teisių ir laisvių išdėstymas; konstitucinis politinio pliuralizmo ir politinių partijų veiklos, masinės informacijos priemonių veiklos, tautinių mažumų, rinkos ūkio, nuosavybės santykių apsaugos reglamentavimas; siekimas įtvirtinti „ra-cionalizuotą“ parlamentinę ar pusiau prezidentinę valdymo sistemą; skelbiamos teisinės, socialinės, pasaulietinės, valstybės idėjos; dažniausiai tokiame konstituciniame tekste tiesiogiai formuluojamas ir valdžios padalijimo principas, kurio laikantis nustatomi valstybės valdžios institucijų įgaliojimai ir tarpusavio santykiai; europinis konstitucinės kontrolės modelis ir t. t.

Be jokios abejonės, daugybę panašumų rastume ir analizuodami šio regiono šalyse dominuojančią konstitucinę ideologiją, taip pat konstitucinių normų įgyvendinimo praktiką. Kita vertus, dar kartą primename, kad konstitucinio reguliavimo, konstitucinės minties ir praktikos bendrumas nepaneigia kiekvienoje šalyje vykstančių procesų individualių bruožų ar specifikos.

XX a. pabaigoje priimtos pototalitarinės konstitucijos teisinėje literatūroje įvardijamos kaip ketvirtoji konstitucionalizmo raidos pasaulyje banga. Banga, kuriai priskiriamas konstitucijoms būdingas ypatingas dėmesys demokratiniams institutams, bendražmogiškų vertybių apsaugai, konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos mechanizmo įtvirtinimui. Šių bruožų aptiksime ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje.

58

Pastebima ir kita – ne vienas autorius yra pabrėžęs, kad šio regiono šalių demokratinės konstitucijos tradicija kukloka, nors vienaip ar kitaip jos įtaka jaučiama. Todėl suprantamas šių šalių siekimas sekti vakarų teisiniais modeliais, dar daugiau – entuziastingas konstitucionalizmo palaikymas ir taikymas. Neatsitiktinai G. Ajani, analizuodamas teisinių modelių cirkuliavimo posocialistinėje teisėje problemas, Vidurio ir Rytų Europos regioną laiko „didžiuliu imtuvu“ [3, p. 1088], pačiu akivaizdžiausiu būdu vėl bandančiu perimti vakarietiškus tiek teisinio reguliavimo, tiek teisinės doktrinos modelius. Teisinėje literatūroje pastebima, kad naujosioms šių šalių konstitucijoms trūksta originalumo, kad jose nieko naujo (valdžių padalijimas, savivalda, vyriausybės ir ministrų atsakomybė), kad jų nustatytas reguliavimas panašus arba inspiruotas Vakarų Europos šalių konstitucinių sistemų [4, p. 24].

Panašūs vertinimai (beje, dažniausiai motyvuoti ir pagrįsti) savaime verčia kelti klausimą: ar naujausios Vidurio ir Rytų Europos Konstitucijos – epigoniški teisiniai tekstai, ar bent nedidelis žingsnelis konstitucionalizmo kelyje? Gal iš tikro šis regionas – taigi ir Lietuva – vien konstitucionalizmo vartotojai, patys neturintys ką pasiūlyti pasauliui? Būtent žvelgdami į šalies Konstituciją platesniame konstitucionalizmo raidos (pasaulyje, Europoje ar tik viename žemyno regione) kontekste ir galėsime atsakyti į šį klausimą.

III. Dviejų šimtų metų konstitucionalizmo praktikos istorijoje viršūnių, kurių reikšmingumas visuotinai pripažintas, ne tiek ir daug. Kelias konstitucijų raidos „bangas“, atspindinčias visuomenės ir valstybės evoliuciją, geriausiai apibūdina sektinais pavyzdžiais tapusios konstitucijos. Iš pirmosios bangos „liberaliųjų“ konstitucijų išskiriama 1787 m. JAV Konstitucija (seniausia pasaulyje rašytinė Konstitucija, išsiskirianti teksto lakoniškumu, griežtu valdžios padalijimo modeliu. Dar didesnį autoritetą šiam teisiniam tekstui suteikė JAV Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija. Analizuojant antrosios bangos konstitucijas akys dažniausiai krypsta į Vokietijos 1919 m. Veimaro Konstituciją, „socialinės“ konstitucijos pavyzdį, kurios įtaką patyrė ne vien bendraamžės konstitucijos. Iš trečiosios bangos konstitucijų linkstama pabrėžti Vokietijos 1949 m. Pagrindinio įstatymo, 1958 m. Prancūzijos V-ios Respublikos Konstitucijos, kuriose išryškėjo naujos konstitucionalizmo „mados“1, reikšmę. Taip pat reikėtų paminėti ir Ispanijos 1978 m. Konstituciją, kuri „geriausiai įkūnija klasikinio ir šiuolaikinio europietiškojo konstitucionalizmo modelių sintezę“ [5, p. 54].

Taigi didžiųjų konstitucionalizmo praktinio įtvirtinimo teisės tekstuose viršūnių, į kurias orientuojamasi vienu ar kitu metu, ne tiek daug. Kartais apskritai teigiama, kad konstitucijos kūrėjams jos originalumas mažiausiai turėtų rūpėti, kad „nėra absoliučiai originalaus teksto, labiausiai vertinamos ir labiausia užbaigtos konstitucijos yra patyrusios užsienio doktrinų ir teisinių aktų įtaką“ [6, p. 28]. Esminis dalykas – tautos gyvenimo svarbiausius poreikius išreiškiančio akto priėmimas ir, o tai dar svarbiau, šio akto nuostatų realus įgyvendinimas.

IV. Pagrindinė konstitucionalizmo idėja – valdžios apribojimas siekiant apsaugoti asmens teises ir laisves. Valstybės valdžios organizacija, įgaliojimai, valstybės valdžios ir asmens santykių pagrindai įtvirtinami konstitucijoje – svarbiausiame teisės akte. Visas kitas teisinis reguliavimas, teisinė praktika turi atitikti nustatytas pagrindines taisykles.

Jau minėjome keletą konstitucionalizmo raidos pasaulyje etapų. Nuo pirmosios Konstitucijos 1787 m. iki XXI a. pradžios konstitucinis reguliavimas kito. Jeigu iš pradžių konstitucijos buvo daugiau valstybės valdžios organizavimo ir veiklos statutas, įtvirtinęs tik kai kurias asmenines ir politines teises ir laisves, tai naujausiose konstitucijose vis didesnė reikšmė tenka socialinių, ekonominių, kultūrinių teisių ir laisvių apsaugai. Platėja konstitucinio reguliavimo objektas ir t.

1 Vokietijos 1949 m. Pagrindiniame įstatyme asmens teisių ir laisvių įtvirtinimas laikomas pavyzdiniu. Prancūzijos Respublikos 1958 m. Konstitucija garsi joje įtvirtintu valdymo sistemos modeliu.

59

t. XX a. antrojoje pusėje pasikeičia ir pats požiūris į konstituciją. „<...> Konstitucija buvo ilgai traktuojama kaip simbolinės reikšmės dokumentas, skelbiantis svarbiausius principus ir įteisinantis įstatymo viešpatavimą. Vėliau ji laipsniškai privertė pripažinti savo autonomiškumą ir viršenybę, iškildama kaip vienintelis tikras teisinės valstybės postamentas“ [7, p. 23]. Taip suprantama konstitucija XX–XXI amžių sandūroje. Ir konstitucijos kūrėjai XX a. pabaigoje, skirtingai nei ankstesniais laikais, neabejodami pripažįsta: teisinėje valstybėje valdantieji privalo paklusti teisei, įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus, privalo laikytis Konstitucijoje įtvirtintų normų ir principų. Neatsitiktinai pabrėžiama: „Šiuolaikinis konstitucionalizmas atsiranda su įstatymų konstitucingumo kontrole“ [8, p. 106]. Taip pripažįstamas naujas konstitucijos vaidmuo nacionalinėje teisėje. Vaidmuo, kurį kaip savaime suprantamą dalyką suvokia ir naujųjų konstitucijų kūrėjai. Tai lyg imperatyvas naujausioms demokratijoms. Taip pat ir Lietuvai. Būtent šios idėjos buvo ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos kūrėjų idėjinis pagrindas.

XX a. antrojoje pusėje išryškėja ir konstitucionalizmo unifikacijos tendencija, Konstitucijos vakarietiškoji samprata įsitvirtina daugelyje pasaulio šalių, konstitucinės justicijos europietiškoje konstitucijų sistemoje derinamos su amerikietiškąja, žmogaus teisių bendri standartai tampa neginčytinu imperatyvu, vis ryškesni konstitucinėje teisėje darosi socialiniai–ekonominiai asmens ir visuomenės gyvenimo aspektai. Žinoma, pasaulyje vykstantys procesai neretai yra prieštaringi, kartais sunku įžvelgti svarbiausią raidos kryptį. Tačiau jie – realybė. Ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucija, nepaisant Lietuvos gyvenimo XX a. pabaigoje specifikos, yra šių globaliųjų procesų vienas iš pasireiškimų. Žinoma, net didžiausi nacionalinės teisės gerbėjai jos nelaiko kokia nors „naujojo konstitucionalizmo“ viršūne, tačiau neabejotina ir tai, kad lietuviškas konstitucijos modelis patvirtino, kad Lietuvoje gana sėkmingai funkcionuoja konstitucinė demokratija.

V. Konstitucinio reguliavimo įvairiose šalyse analizė, pasak Ph. Lauvaux, leidžia kalbėti apie šiuolaikinį europietiškąjį konstitucionalizmo modelį, kuriam būdingi šie bruožai: „Preambulės ir deklaracijos, prie kurių prijungtos ekonominės ir socialinės teisės, specializuotų konstitucinių teismų įkūrimas, naujo kooperatinio federalizmo ir politinio regionalizmo sukūrimas atspindi ryžtingą filosofiją, kuri nutolsta nuo tradicinės viešųjų laisvių, teisminės valdžios, klasikinio federalizmo ar vietos savivaldos vaidmens koncepcijos“ [5, p. 54]. Šiuos bendrus bruožus (didesniu ar mažesniu mastu) regime Italijos 1947 m., Vokietijos 1949 m., Prancūzijos 1958 m., Graikijos 1975 m., Portugalijos 1976 m., Ispanijos 1978 m. ir kitose Europos šalių konstitucijose, priimtose po II pasaulinio karo. Europietiškajam konstituciniam modeliui reikėtų priskirti ir XX a. pabaigoje priimtas Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijas. Jas galėtume apibūdinti kaip tam tikrą europietiškojo konstitucinio reguliavimo modelio variantą.

Po II pasaulio karo konstitucinė teisė Europoje sparčiai evoliucionavo. Pastebėta, kad tam tikrais aspektais ji artėja prie amerikietiškojo modelio. Įstatymų konstitucingumo kontrolė, žmogaus teisų ir laisvių konstitucinė apsauga, konstitucinių dimensijų teisėje įtvirtinimas – konstitucinė praktika, tiesianti naujus konstitucionalizmo kelius. „Kitas esminis etapas buvo įveiktas griuvus Berlyno sienai ir žlugus marksistiniams režimams Vidurio ir Rytų Euro-poje“ [8, p. 45]. Taigi konstitucionalizmas įsitvirtina dar vienoje žemyno dalyje. Dalyje, kuriai priskirtina ir Lietuva. Į Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją reikėtų žvelgti ir kaip į konkretų konstitucionalizmo įsitvirtinimo Vidurio ir Rytų Europoje atvejį.

VI. Kaip konstitucionalizmo raidos kontekste atsirado Vidurio ir Rytų Europos šalių (mus daugiausia domins orientuotos į Vakarų Europą) konstitucinė

60

tikrovė. Kitaip sakant – kaip atrodo tas mažesnis regioninis kontekstas, kuriame išsitenka lietuviškos konstitucinės realijos.

Istorinėje literatūroje pabrėžiamas Vidurio ir Rytų Europos regiono (kuriam priklauso Lietuva) kaip europietiškos Vakarų civilizacijos dalies periferinis pobūdis. Šių šalių istorija – nuolatiniai bandymai pasivyti toliau civilizacijos kelyje pažengusius Vakarų kraštus. Šio Europos regiono istorinė kasdienybė: valstybingumo pertrūkiai, nacionalinės katastrofos ar konfliktai, socialinis ir ekonominis vėlavimas [9, p. 5–11]. Tiesa, nepaisant negilaus civilizacinio įdirbio kartkartėm regime ir paradoksalių dalykų – netikėtų politinės–teisinės sistemos laimėjimų (į šį laimėjimų sąrašą reikėtų įrašyti 1222 m. Vengrijos Aukso bulę, XVI a. priimtus Lietuvos statutus, 1791 m. Žečpospolitos (Lenkijos–Lietuvos valstybės) Konstituciją).

Kartais XX a. pabaigos konstitucionalizmo bangą pototalitarinėje Vidurio ir Rytų Europoje bandoma apibūdinti kaip kartojamą konstitucionalizmo pamoką. Pirmoji pamoka – „Versalio Europos“ šalių Konstitucijos, priimtos tuoj po 1 pasaulinio karo, ir bandymai šiose šalyse įtvirtinti konstitucionalizmo pagrindus.

Čekijos, Estijos 1920 m., Lenkijos, Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės 1921 m., Lietuvos, Latvijos 1922 m. konstitucijos – to laikmečio teisiniai aktai, kuriuose bandyta įkūnyti siekį demokratiškai tvarkyti visuomenės gyvenimą. Neretai rašoma, kad tai ir „socialinės“ konstitucijos (Vokietijos Veimaro Konstitucijos įtaka), ir parlamentinės demokratijos konstitucijos. Menkos teisinės pajėgos, provincialumas, menkas politinio elito išprusimas – to meto veiksniai, ne itin palankūs optimalios konstitucinės sistemos paieškai. Vertinant šiuos aktus pabrėžiami įvairios vakarietiškos kilmės įtakos [10, p. 3] bruožai (romanų ar germanų teisės). Jau amžininkai pastebėjo šio regiono šalių konstitucinio reguliavimo trūkumus. Antai M. Römeris apie 1921 m. Lenkijos Konstituciją rašė: „Nerandame joje beveik jokios kūrybinės minties, tiktai šablonus, paskolintus daugiausia iš Prancūzų konstitucinės praktikos <...>“ [11, p. 219]. Panašiai vertinta ir 1921 m. Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės konstitucija dėl savo daugybės skolinių, dažniausiai nekūrybiškai perimtų [11, p. 88].

Ir vis dėlto būtume neteisūs, perdėm kritiškai vertindami šiuos teisinius dokumentus. Šios konstitucijos – didžiulis konstitucionalizmo žingsnis Vidurio ir Rytų Europos regione. Be to, šios konstitucijos tiek reguliavimo turinio, tiek teisinės technikos požiūriu atrodo visai neblogai. Bėda kita – šio regiono šalių visuomenės neilgai tesugebėjo tvarkytis pagal demokratiškoje konstitucijoje įtvirtintas taisykles. Konstitucinės krizės, valstybės perversmai, autoritarinio valdymo įvedimas – šio regiono šalies tarpukario raidos bruožai. Konstitucionaliz-mas prigijo tik trumpam, tačiau įsitvirtinti nepajėgė. Todėl galima kalbėti tik apie konstitucionalizmo tarpukarinę pamoką. Ši pamoka buvo tik fragmentas, kurio tęsinio teks laukti dar ilgai. Tačiau, kita vertus, šis fragmentas buvo nepaprastai reikšmingas. Tai bus suprasta tik XX a. pabaigoje.

VII. Sugriuvus totalitarinei sistemai Vidurio ir Rytų Europos šalys po ilgos pertraukos vėl su viltimi žvelgė į konstitucionalizmą. Racionalios, valdžią ribojančios ir asmens teises ginančios tvarkos įtvirtinimas tapo vienu iš naujo gyvenimo kūrimo lozungų. „Buvusių „Rytų“ viltis šiandien yra teisė“ [12, p. 16]. Prasidėjo antroji konstitucionalizmo pamoka. Kai kas tvirtina: pirmosios pamokos kurso kartojimas. Greičiau antroji pamoka. Ir ji pradėta jau su ankstesne konstitucine patirtimi, kuriai didžiulę įtaką darė pasikeitęs pasaulinis kontekstas. O XX a. pradžios ir pabaigos visuomenės labai skiriasi. Žinoma, istorinio šios Europos dalies vėlavimo, jos nuolatinio vijimosi toliau pažengusių kraštų, kelių dešimtmečių „socializmo kupiūros“ irgi nevalia pamiršti. Todėl vėl kyla klausimas: gal kaip ir po pirmojo pasaulinio karo šios šalys gali tik skolintis, sėkmingiau ar ne taip sėkmingai pritaikyti vakarietiškus modelius? Kokiu keliu pasukti? Tai klausimai konstitucinių tekstų kūrėjams.

61

Minėjome, kad Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų akys krypo į Vakarų valstybių modernios konstitucijos modelį. Žinoma, buvo galima bandyti atnaujinti tarpukario demokratines konstitucijas, tačiau net ir didžiausi romantikai, tradicijų išsaugojimo šalininkai suprato, kaip pasenę tie teisiniai tekstai. Ir jeigu Latvija atkūrė 1922 m. Konstitucijos (žinoma, pataisytos ir papildytos) galiojimą – tai greičiau siekimas pabrėžti šalies istorinį tęstinumą; kitaip sakant, tai išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Konstitucinio proceso Vidurio ir Rytų Europos šalyse negalima atsieti nuo perėjimo į demokratiją. Jerzy Mackówas analizuodamas šį reiškinį nurodo, kad konstitucinis procesas baigiasi konstitucijos priėmimu, ir šį procesą lemia keli veiksniai: 1) konkrečios šalies konstitucinės tradicijos ir (arba, jei šalis tokios tradicijos neturi) kitų šalių pavyzdžiai; 2) buvusio režimo institutai; 3) konstitucinio proceso politinė kasdienybė“ [13, p. 15–16]. Politinė kasdienybė – tai visi politiniai procesai, įvykiai, veiksmai, kuriais yra išreiškiami šio laikotarpio politinių veikėjų interesai. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos priėmimo procesas šiuo požiūriu nebuvo kokia nors išimtis“ [14, p. 161–169].

VIII. Grįžkime prie europietiškojo konstitucijos modelio Vidurio ir Rytų Europos šalių XX a. pabaigos varianto, kuriam priskirtume ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją. Minėjome šio varianto konstitucijoms būdingus bruožus: detalius pagrindinių teisių katalogus, pabrėžiamą politinį pliuralizmą, rinkos ūkio ir nuosavybės santykių reglamentavimą, „lankstaus“ valdžių padalijimo modelio įtvirtinimą ir t. t. Todėl reikėtų bent kiek plačiau aptarti šių dokumentų ypatumus.

Analizuodami šiam konstitucinio reguliavimo variantui priskiriamus teisinius dokumentus tyrinėtojai pastebi šiems aktams būdingą siekimą pabrėžti savo šalies valstybingumo tęstinumą. Minėjome, kad beveik visos šio regiono šalys savo istorijoje patyrė sunkių netekčių, valstybė tai pranykdavo per ilgas kovas, tai, susiklosčius palankiai situacijai, vėl atgydavo. Lenkijos, Lietuvos, Čekijos, Vengrijos iškilimai ir nuosmukiai – tiek viduramžiais, tiek moderniaisiais laikais – tipiški šios Europos dalies likimai. Istoriniai ekskursai pagrindiniame įstatyme dar labiau būdingi šalims, kurios tikro valstybingumo neturėjo arba jo užuomazgų buvo tik tolimoje istorijoje. Todėl suprantamas siekis pabrėžti valstybingumo tradiciją. Ko gero pastaroji aplinkybė lėmė Kroatijos 1991 m. Konstitucijoje preambulinio skyriaus „Istoriniai pagrindai“ atsiradimą. Tai bene ilgiausias bandymas pagrindinio įstatymo tekste išdėstyti visus galimus istorinius pagrindus, kuriais grindžiama kroatų tautos teisė į nepriklausomą valstybę. Aišku, tai didžiausio tokio pobūdžio kraštutinumo pavyzdys. Kitose konstitucijose istoriniai aspektai atspindėti saikingiau (kuo valstybingumo tradicija tvirtesnė, kuo mažiau istorinių lūžių ir valstybingumo „pertraukų“ – tuo paprastai motyvacija lakoniškesnė. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos preambulė būtų lyg tokio istorinio argumentavimo vidurkis: gana apibendrintos nuostatos apie prieš daugelį amžių sukurtą Lietuvos valstybę, šios valstybės teisinių pamatų grindimą Lietuvos statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais ginta laisvė ir nepriklausomybė ir t. t. Beje, išmanantys Lietuvos istoriją nesunkiai supras, kodėl Konstitucijos 17 straipsnio nuostatoje, kad Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas, pridėtas toks šio miesto apibūdinimas: „ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė“. Šiuo požiūriu Čekijos ir Lenkijos Konstitucijos dar lakoniškesnės.

Vidurio ir Rytų Europos šalių, išgyvenusių totalitarizmo negandas, konstitucijose ryškios antitotalitarinės tendencijos. M. Lesage, analizuodamas naujausias Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijas, atkreipė dėmesį į tai, kad šių konstitucijų nuostatomis siekiama dviejų tikslų: pirma, nustatyti naują tvarką, kuri pakeistų senąją, ir antra, apsisaugoti nuo buvusios savivalės sugrįžimo [15, p. 14]. Antitotalitarizmo išraiška reikėtų laikyti konstitucinį draudimą pasisavinti tautos suverenitetą, teisę priešintis, jeigu kėsinamasi į konstitucinę santvarką.

62

Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“. Su tokiomis nuostatomis siejasi ir Bulgarijos Konstitucijos 11 straipsnio 2 dalis. „Nė viena politinė partija ar ideologija negali būti paskelbta ar patvirtinta valstybine“. Daugumoje Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų rasime ir detaliai sureguliuotą politinio, ideologinio pliuralizmo, ir politinių partijų veiklos problemą. Tokia konstitucionalizacija neatsitiktinė. Čia ilgą laiką klestėjo vienos partijos monopolis, daugiapartinė sistema buvo paneigta. Todėl šią visuomenės gyvenimo sritį reikėjo specialiai reglamentuoti. Neatsitiktinai Bulgarijos Konstitucijoje (11 str. 1 d.) atsirado nuostata: „Politinis gyvenimas Bulgarijos Respublikoje grindžiamas politinio pliuralizmo principu“. Panašaus turinio Rumunijos Konstitucijos 8 straipsnio 1 dalis: „Pliuralizmas rumunų visuomenėje yra konstitucinės demokratijos sąlyga ir garantija“. Antitotalitarizmu dvelkia ir Lietuvos Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalis: „Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai“.

Vienas iš Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų bruožų, jas išskiriantis iš 2–os ar 3–ios bangos konstitucijų, – tiesioginis doktrinos formulavimas pačiame konstitucijos tekste. Tai, kas brandžiose Vakarų demokratijose yra konstitucinės justicijos ar mokslininkų veiklos sritis, neretai tiesiogiai formuluojama Konstitucijos tekstais. Ši tendencija – anaiptol ne noras konstitucinės teisės teoriją perkelti į teisinius tekstus, bet XX a. pabaigoje įsitvirtinęs požiūris, kad konstituciją sudaro ne tik konstitucijos tekste išdėstytos normos, bet taip pat „principai ir idėjos, kurios tiesiogiai nenustatomos konkrečiose konstitucinėse nuostatose, bet kyla iš jų visumos, iš jų bendros prasmės ir reikšmės“ [16, p. 249]. Jeigu taip, tai moderniųjų konstitucijų kūrėjų Vidurio ir Rytų Europos šalyse mąstymo logika buvo tokia: pasistenkime šiuos principus bei idėjas tiesiogiai įrašyti į konstitucijas, taip praturtinsime konstitucinius tekstus, taip pat tiesiogiai orientuosime ne itin išprususius konstitucinių normų ir principų taikytojus. Todėl konstitucijų tekstuose atsirado formuluotės, būdingos doktrinai: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str.), „Kroatijos Respublikoje valstybės valdžia organizuojama remiantis valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę principu“ (Kroatijos Konstitucijos 4 str.), „Valstybės Susirinkimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir teismų veikla įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo ir pusiausvyros principu“ (Estijos Konstitucijos 4 str.), „Politiniai sprendimai priimami daugumos valia, išreikšta laisvu balsavimu. Priimant sprendimus pagal daugumos principą užtikrinama mažumos teisių apsauga“ (Čekijos Konstitucijos 6 str.).

Beveik visose šiose konstitucijose deklaruojamas teisinės valstybės principas. Tai lyg reakcija į „socialistinio teisėtumo“ principą. Rumunijos Konstitucijoje valstybė apibūdinama kaip „teisinė, demokratinė ir socialinė“ (Konstitucijos 1 str. 3 d.); kitos šalys vartoja „demokratinės teisinės valstybės“ sąvoką (Slovakijos Konstitucijos 1 str., Čekijos Konstitucijos 1 str., Lenkijos Konstitucijos 2 str., Vengrijos Konstitucijos § 2 pirmoji pastraipa), „teisinės ir socialinės valstybės“ sąvoką (Slovėnijos Konstitucijos 2 str., Kroatijos Konstitucijos 1 str. 1 d.) arba valstybė apibūdinama vien kaip „teisinė valstybė“ (Bulgarijos Konstitucijos 4 str.). Šiuo požiūriu kiek kuklesnis, bet, atrodo, labiau pagrįstas Lietuvos Konstitucijos kūrėjų pasirinktas sprendimas: Konstitucijos preambulėje įtvirtintas „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siekis. Valstybę nesunku apibūdinti kaip teisinę, tačiau lai-duoti teisinės valstybės principus – vienas sudėtingiausių šių šalių visuomenei ir viešosios valdžios struktūroms kylančių uždavinių. Kartu reikėtų pažymėti, kad šio regiono šalių konstituciniai teismai dažnai grindžia savo sprendimus teisinės valstybės principu. Lenkijos Konstitucinio Tribunolo, Vengrijos, Slovėnijos,

63

Lietuvos Konstitucinių Teismų nutarimuose atskleidžiami įvairūs šio principo elementai. Tai teisės viršenybė, įgytų teisių apsauga ir t. t. Tikriausiai pastebėjote dar vieną bruožą: nemažai šio regiono šalių Konstitucijų apibūdindamos valstybę vartoja „socialinės valstybės“ sąvoką (Rumunija, Kroatija, Slovėnija ir kt.). Tai tam tikro valstybės vaidmens visuomenės gyvenime samprata, atspindinti šiuolaikinius asmens, visuomenės ir valstybės santykius.

„Aukščiausiomis taisyklėmis, kurias tauta nustato visuomenei valdyti, Konstitucijoje yra išreiškiama politinė filosofija“ [17, p. 24]. Šios filosofijos pagrindas – asmens ir valstybės santykių konstitucinė koncepcija, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai įtvirtinta konstitucijoje. Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijose apibūdinant asmens ir valstybės santykius pabrėžiamas asmens prioritetas, reikalaujama, kad valstybė gerbtų asmens teises. Antai apibūdinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindinių teisių įtvirtinimo šaltinius rašoma: „Į 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją žmogaus teisės sugrįžo kaip viso pasaulio patirtis. Ją veikė žymūs tarptautinės teisės aktai, Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Tarybos dokumentai. Mūsų Konstitucijoje atsispindi ir tradicinės, ir moderniosios žmogaus teisės“ [18, p. 130]. Minėtieji aktai buvo ir kitų naujųjų Vidurio ir Rytų Europos konstitucijų kūrėjų įkvėpimo šaltinis. Šių aktų nustatyti standartai buvo įtvirtinti ir naujausiose konstitucijose.

Vienas svarbiausių naujos sistemos elementų yra nuosavybės santykiai. Šalyse, kuriose dominavo valstybinė nuosavybė, būtina įtvirtinti įvairių nuosavybės formų lygybę, (t. y. panaikinti privačios ir valstybinės nuosavybės nelygybę). Be įvairių nuosavybės formų teisinės lygybės, konstitucijoje taip pat minimas rinkos ūkis ir asmens ūkinės veiklos laisvė bei iniciatyva, valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (pastarosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str.).

Naujosiose Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijose, atsižvelgiant į šias XX a. antrosios pusės raidos tendencijas, naujai sprendžiamas tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio klausimas. Skirtingai nei ankstesnio laikotarpio konstitucijose jose dažniausiai įtvirtinamas tarptautinės teisės viršenybės įstatymų atžvilgiu principas. Taip pat kartais fiksuo-

64

jama, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys yra nacionalinės teisinės sistemos dalis.

Visos Vidurio ir Rytų Europos šalių Konstitucijos valstybės valdžios organizaciją ir funkcionavimą grindžia valdžių padalijimu. Šis principas neretai formuluojamas tiesiogiai (Estijos Konstitucijos 4 str., Lenkijos Konstitucijos 10 str. 1 d.). Šių šalių Konstituciniai Teismai, interpretuodami šį principą, sprendžia valdžios institucijų santykių srityje kilusius ginčus. Valdžių padalijimo elementai – valdžių atskyrimas ir savarankiškumas, stabdžiai ir atsvaros, valdžių sąveika aiškinami konstitucinėje jurisprudencijoje.

Naujosiose konstitucijose įtvirtinta ir valstybės valdymo forma. Jos pasirinkimą lėmė tiek istorinės aplinkybės, tiek aktualus politinis kontekstas. Akivaizdu viena – prezidentinio valdymo sistema nė vienoje iš į Vakarus besiorientuojančių Vidurio ir Rytų Europos šalių nėra įtvirtinta. Visi pasirinkimai svyruoja tarp dviejų modelių: Vokietijos Pagrindiniame įstatyme įtvirtintos parlamentinės valdymo sistemos ir Prancūzijos V-osios Respublikos konstitucinėje praktikoje susiformavusio pusiau prezidentinio valdymo. Daugeliu atveju galėtume kalbėti apie parlamentinių sistemų dominavimą.

Čekijos, Vengrijos, Estijos, Latvijos Konstitucijos Respublikos Prezidentui suteikia daugiausia reprezentacinius įgaliojimus. Šios šalys orientavosi į Vokietijos konstitucinį modelį. Šios šalies prezidentas teisinėje literatūroje vadinamas „pirmuoju šalies notaru“. Tiesiogiai tautos renkamų prezidentų (pvz., Rumunijos, Lenkijos, Lietuvos) įgaliojimai reikšmingesni, turi didesnę įtaką šalies vidaus ir užsienio reikalams. Arčiausiai prie klasikiniu laikomo prancūziškojo pusiau prezidentinio valdymo modelio yra priartėjusi Rumunijos Konstitucijoje įtvirtinta valdymo sistema.

Vidurio ir Rytų Europos konstitucijose rasime ir vietos valdymą bei savivaldą apibrėžiančias nuostatas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos X skirsnis, Lenkijos Konstitucijos VII poskyris, Slovakijos Konstitucijos 4 skyrius ir t. t.). Kartais, kaip Bulgarijos Konstitucijoje, įtvirtintas draudimas steigti autonominius darinius. Tokių nuostatų ištakos – šalies realijos, siekimas stiprinti šalies vieningumą.

Beveik visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse (išskyrus Estiją, kurioje Aukščiausiasis Teismas vykdo teisės normų konstitucingumo kontrolę) svarbiausios Konstitucijų apsaugos institucijos yra konstituciniai teismai. Pažymėtina, kad konstituciniams teismams šiame Europos regione tenka vykdyti ne tik teisės aktų konstitucingumo kontrolę, bet ir formuoti naują, konstitucija grindžiamą, teisės sampratą.

Šie ir kiti bruožai būdingi daugeliui XX a. pabaigos Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų, taip pat ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijai. Tai sietina su istorinės situacijos panašumais, su iš esmės tuo pačiu metu vykstančiu perėjimu į demokratiją (pasak J.P. Massiaso, šio regiono valstybių konstitucinė teisė negali būti atsieta nuo perėjimo į demokratiją sampratos) [19, p. 7], su šiose šalyse vykdomomis socialinėmis ekonominėmis bei politinėmis reformomis, su Vakarų demokratinių šalių minties ir teisinės praktikos įtaka. Į kiekvienos šalies Konstituciją reikėtų žvelgti ir kaip į originalų įvairių veiksnių santykio rezultatą.

Būtent Vidurio ir Rytų Europos šalių bandymas per trumpą laiką įtvirtinti modernųjį konstitucionalizmą ir yra ta patirtis, kurios reikšmė peržengia nacionalines sienas. Ir šiuo požiūriu vertinga bet kokia sėkmė, ypač jeigu ji reiškia Konstitucijos viršenybe grindžiamos teisinės tvarkos įtvirtinimą. Šiuo aspektu ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos priėmimas bei ja grindžiamos teisinės sistemos sukūrimas ir įtvirtinimas yra ne vien nacionalinės reikšmės fenomenas.

IX. Europos šalių konstitucinės teisės tyrinėtojai pabrėžia dvi XX–XXI a. sandūrai būdingas teisės raidos tendencijas: viena vertus, stiprėja nacionalinės teisės konstitucionalizacija, kita vertus, nacionalinė teisė jaučia vis didesnį tarptautinės teisės, ypač Europos Sąjungos teisės, poveikį. Būtent šių tendencijų

65

sandūra ir lems artimiausios ateities teisinį peizažą. Taip pat ir Vidurio ir Rytų Europos šalių, stiprinančių teisės reikšmę visuomenės gyvenime ir pasirinkusių integracijos į Europos Sąjungą, kryptį. Taigi ir Lietuvos teisinis gyvenimas ver-

66

tintinas atsižvelgiant į šias dvi tendencijas. Taigi bet koks konstitucijos esmės ir vaidmens nacionalinėje teisėje tyrimas

sunkiai įsivaizduojamas nepastebint šių dienų teisei būdingo reiškinio – nacionalinės teisės konstitucionalizacijos.

XX a. pabaigoje tyrinėtojai pastebėjo, kad įvairios nacionalinės teisės šakos (baudžiamoji, civilinė, administracinė ir t. t.), taip pat teisės normų taikymo praktika ir net teisės mokslas patiria vis didesnį konstitucijos, jos vertybių poveikį. Konstitucija vis labiau persmelkia visą teisinį gyvenimą. Šį reiškinį galėtume įvardinti kaip teisės konstitucionalizaciją [20]. Konstitucinis pagrindinių asmens teisių ir laisvių įtvirtinimas, tiesioginis konstitucijos taikymas, konstitucinės kontrolės institucijų atsiradimas ir aktyvi jų veikla, galimybė ginti savo teises remiantis konstitucija daro pagrindinį šalies įstatymą realiu teisinio gyvenimo centru. „Šiandien į visą nacionalinę teisę žvelgiama per jos konstitucingumo prizmę. Tai – viena iš teisės konstitucionalizacijos, kaip universalios tendencijos, prielaidų, kartu ir apraiškų. Ordinarinė (visų pirma statutinė) teisė turi būti konstituciškai pagrindžiama, jos legitimumą ir galiojimą turi būti įmanoma verifikuoti remiantis konstitucija“ [21, p. 10].

Konstitucinės kontrolės institucijų atsiradimas, konstitucinių teismų veikla užtikrinant konstitucijos apsaugą leidžia kalbėti apie „veikiančios“ konstitucijos įsivyravimą. Pagrindinių teisių apsauga, darnaus valstybės valdžios institucijų funkcionavimo užtikrinimas – konstitucinio teismo funkcijos, kurių įgyvendinimas skatina teisės sistemos „konstitucionalizaciją“. Tai – konstitucijos „stiprėjimo“ procesas. Sakyčiau, suprasti šį procesą kaip reikšmingą teisės raidos „vagą“ turėtų būti ypač aktualu ne taip seniai demokratiją atkūrusiose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Kalbant apie Konstitucijos – svarbiausio teisės šaltinio poveikį teisei pažymima: „Teisinės tvarkos konstitucionalizacija susijusi su tuo, kaip Konstitucija suvokiama, išdėstyta ir taikoma“ [22, p. 227]. Taigi pirmiausia svarbiomis reikia laikyti paties konstitucijos teksto kokybines charakteristikas. Tai reikšmingas veiksnys, lemiantis šio akto įtakos nacionalinei teisei stiprumą. Ypatingą reikšmę šiuo atveju turi ir tai, kaip suvokiama pati konstitucija, kokias vertybes ji išreiškia. Konstitucijos sampratos teisinėje sistemoje doktriną visų pirma formuoja konstitucinė mintis. Ypač šiuo požiūriu svarbi konstitucinio teismo nutarimuose formuluojama konstitucinė doktrina, daranti poveikį teisės mokslui, viena ar kita linkme nukreipianti teisėkūros subjektus, daranti įtaką ir teisės įgyvendinimo praktikai.

Laipsniškai stiprėjanti teisės konstitucionalizacija tampa vis aiškesne teisine realybe, formuojasi teisininkų karta, teisę suvokianti kaip tikrą teisinį gyvenimo centrą.

Žinodami Vidurio ir Rytų Europos šalių teisinį paveldą suprasime, kad šis procesas kelia ir problemų. Tai visų pirma novatoriškos ir konservatyvios teisinės minties susidūrimai (ir Lietuvoje ne viename ordinarinės teisės vadovėlyje problemos nagrinėjamos tarsi Lietuvoje 1992 m. Konstitucijos iš viso nebūtų arba ji paminima tik formaliai), priimant teisės aktus neretai konstitucinės dimensijos ignoruojamos arba politinio proceso subjektai apskritai jų nesuvokia (po to Konstituciniam Teismui tenka taisyti „vaikiškas“ klaidas) ir t. t. Konstitucinis Teismas aiškindamas Konstituciją nuolat pabrėžia valdžių padalijimą, pareigą laikytis nustatytos teisės akto priėmimo procedūros, draudimą savintis kitai valstybės valdžios institucijai priskirtą kompetenciją, draudimą įgyvendinant savo kompetenciją pažeisti Konstitucijos principus ir normas. Seimas, Prezidentas, Vyriausybė – visos politinės valdžios institucijos turi išmokti racionaliai reaguoti į Konstitucinio Teismo nutarimus.

Ne mažiau svarbu užtikrinti Konstitucijos prioritetą teisės taikymo praktikoje. Valstybės institucijos, pareigūnai turi įsisąmoninti Konstitucijos reikšmę teisinėje sistemoje, suvokti, kad Konstitucija – aukščiausios galios teisės normų aktas,

67

taikomas tiesiogiai, kad kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Be jokios abejonės, Vidurio ir Rytų Europos šalių orientavimasis į Europos Sąjungos šalis, į jose vyraujančius konstitucingumo standartus skatina nacionalinės teisės konstitucionalizaciją. Kita vertus – šioje Europos šalių grupėje daugiau diskutuojama dėl kito teisinio reiškinio – Europos Sąjungos teisės poveikio nacionalinei teisei. Kokius padarinius sukels didesnės kompetencijos suteikimas Europos Sąjungos institucijoms, ar perleidusios šią kompetenciją valstybės išliks suverenios, kaip bendrieji Europos standartai įsitvirtins nacio-nalinėje teisėje? Taigi Vidurio ir Rytų Europos šalys, savo ateitį siejančios su Europos Sąjunga, negali nepastebėti, kad ši antroji tendencija tarsi kelia grėsmę pirmajai. Joms, be jokių abejonių, rūpi, kaip pavyks suderinti konstitucijos viršenybe grindžiamą nacionalinę teisę su tiesiogiai taikytina Europos Sąjungos teise.

Nacionalinė teisė, kurios prioritetai – šalies nepriklausomybė ir suverenitetas – kaip niekada anksčiau jaučia droit communautaire1 poveikį. Todėl integracijos proceso realijos verčia peržiūrėti konstitucinį reguliavimą. Problemiškiausias dalykas – kompetencijos, kuri iki tol priklausė nacionalinėms institucijoms, perleidimas Europos Sąjungos institucijoms. Pažymėtina, kad keturios šalys (Ispanija, Prancūzija, Portugalija, Vokietija) prieš ratifikuodamos Mastrichto sutartį turėjo keisti konstitucijas, siekdamos sudaryti teisines tolesnės integracijos prielaidas. Neatsitiktinai kai kurios Vidurio ir Rytų Europos šalys, besiorientuojančios į Europos Sąjungą, iš anksto Konstitucijoje įtvirtino nuostatas, palankias integracijai.

Taigi Europos Sąjungos teisės reikšmė akivaizdžiai didėja. Todėl neatsitiktinai pasigirsta nuomonių apie nacionalinės teisės reikšmės sumenkėjimą, suvereniteto eroziją, laipsnišką konstitucinių sistemų identiškumo nunykimą. Atrodytų, į nacionalinę teisę (taip pat ir į Konstituciją) galima žvelgti kaip į Europos Sąjungos teisės apgultą tvirtovę, kaskart prarandančią vieną po kitos gynybos pozicijas. Konstitucininkui „vaizdelis nekoks“. Tik vėl – matome vieną tendenciją, verčiančią „iš naujo perskaityti nacionalinę konstituciją“. Tačiau neskubėkime absoliutinti Europos Sąjungos teisės poveikio. Europos Sąjunga – tai visų valstybių, šios sąjungos narių, sąjunga. Tokiu atveju valstybės, taip pat ir nacionalinės teisės tapatumas neginčijamas. Konstitucijos viršenybe grindžiama teisinė sistema nėra paneigiama. Konstitucinę sistemą saugo konstitucinės justicijos institutas. Būtent konstituciniams teismams teks ir toliau užtikrinti konstitucijos apsaugą. Tarptautinių sutarčių ir susitarimų atitikties Konstitucijai kontrolė – integracijos kontrolės nacionalinis mechanizmas. Europos Sąjungos teisė – ne aukštesnė už nacionalinę, bet šalia nacionalinės teisės esanti teisė. Ir konstituciniams teismams, be jokios abejonės, teks garantuoti nacionalinės teisės ir bendrijos teisės suderinamumą Konstitucijos požiūriu. Atrodo, problemų daugiau kels ne tiek norminis, kiek jurisprudencinis teisės lygmuo. Konstitucinio teismo, saugančio nacionalinės teisės ribas, vaidmuo ryškėja VFR, Italijos konstitucinių teismų, Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sprendimuose. Antai Vokietijos Federacinis Konstitucinis Teismas vertindamas Mastrichto sutartį išdėstė kritišką požiūrį į Liuksemburgo teisingumo teismo jurisprudenciją, kuria siekiama sudaryti palankias sąlygas bendrijų kompetencijai išplėsti, ir padarė išvadą, kad toks normų, nustatančių kompetenciją, interpretavimas nesukels privalomų padarinių Vokietijai [23, p. 118–119].

Be to, kalbant apie šalia nacionalinės teisės funkcionuojančios tarptautinės teisės poveikį negalima pamiršti ir Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos teisės poveikio. Taigi regime dar vieną sistemą. Todėl reikėtų kalbėti apie įvairių

1 Droit communautaire (pranc.) arba Community Law (angl.) – Europos Bendrijų steigimo sutarčių pagrindu sukurta teisinė tvarka.

68

teisės sistemų persipynimą, viena kitos papildymą, taip pat ir suderinimą. Žinoma, įvairių teisės sistemų funkcionavimas vienu metu savaime kelia jų konkurencijos arba viena kitos neutralizavimo problemų. Šių klausimų sprendimų paieška tik prasideda.

Kol kas Europos integracijos dinamika verčia peržiūrėti tik kai kuriuos konstitucinio reguliavimo aspektus, nekeičiant pačios konstitucijos sampratos. Didėjant tarptautinės ir nacionalinės teisės tarpusavio sąveikos ryšiams neabejotinai išaugs konstitucinio teismo, kaip konstitucijos pirmenybės, kaip nacionalinio teisinio reguliavimo ribų saugotojo, vaidmuo.

X. Bet tokia futurologija paprastai būna silpniausioji tyrimo dalis. Jei vienokios ar kitokios išvados dėl buvusios ar esamos reiškinio būklės įvertinimo vertingos jau vien kaip atskleidžiančios tam tikras jo savybes, tai reiškinio raidos prognozavimas – daug rizikingesnis dalykas. Dabar ryški tendencija gali susilpnėti dėl kitų tendencijų poveikio, gali išryškėti naujos, šiuo metu sunkiai numatomos, tendencijos. Nesunku pasiduoti perdėtam optimizmui arba pernelyg sutirštinti tamsiąją tikrovės pusę. Todėl nesiimu formuluoti, kaip po kelių dešimtmečių galėtų atrodyti lietuviška konstitucinė tikrovė. Tačiau, neabejoju, konstituciona-lizmo apskritai pasaulyje ir Europoje pokyčiai esmingai lems ir Lietuvos konstitucinės teisės pokyčius. Nesiimu nagrinėti naujų konstitucinių institutų atsiradimo tikimybės, tačiau, matyt, nesuklysiu teigdamas, kad komunikacijų revoliucija, ūkio globalizacija, besikeičiantis visuomenės mentalitetas palies ir valstybę bei teisę. Valstybės gyvenimo pokyčiai visados susiję su konstituciniu reguliavimu. Dar daugiau – konstitucijos ateitis – tai šiuolaikinės valstybės ateitis. Svarbu nebijoti galimų pokyčių. Jeigu valstybiškai organizuota visuomenė išspręs kylančius iššūkius – visuomenę vienijantis centras ir toliau liks konstitucija.

XI. Nenorėčiau griauti įprastos mokslinio darbo schemos. Todėl pabaigoje tenka išdėstyti tokias išvadas:

1. Lietuvos Respublikos 1992 m. konstitucijos tyrinėjimai turėtų būti papildyti ir jos analize platesniame konstitucionalizmo raidos kontekste. Mūsų šalies Konstitucija – tiek konstitucionalizmo apskritai, tiek europietiško Konstitucijos modelio, tiek XX a. pabaigos Vidurio ir Rytų Europos konstitucinio reguliavimo konkretus atvejis. Ypač prasmingas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip europinio konstitucinio modelio XX a. pabaigos Vidurio ir Rytų Europos varianto konkretaus įsikūnijimo, tyrinėjimas. Autoriaus manymu, konstitucijos vertinimas įvairiais konstitucionalizmo raidos pasaulyje, Europoje ar Vidurio ir Rytų Europos regione masteliais leis tiksliau suvokti šalies konstitucinio reguliavimo dimensijų tikrąjį dydį, išsiaiškinti konstitucinės teisės raidos tendencijas ir perspektyvas.

2. Dviejų tendencijų – nacionalinės teisės konstitucionalizacijos ir Vidurio ir Rytų Europos šalims iškylančios nacionalinės teisės derinimo su Europos Sąjungos teise sandūra artimiausiu metu turėtų lemti konstitucija grindžiamos nacionalinės teisės raidą. Todėl tolesnę šalies konstitucinės teisės raidą reiktų projektuoti atsižvelgiant į šias tendencijas. Kartu pastebėtina, kad nė vienos tendencijos negalima suabsoliutinti, teisinė tikrovė visados yra daugelio veiksnių rezultatas.

3. Žvelgdami į Lietuvos Respublikos Konstituciją platesniame konstitucionalizmo raidos kontekste, taip pat atsižvelgdami į minėtas dvi nacionalinės teisės raidos tendencijas galėtume planuoti ir Konstitucijos specialios apsaugos institucijos – Konstitucinio Teismo vaidmens ateitį. Konstitucinis teismas – svarbiausias teisės konstitucionalizacijos instrumentas. Jis taip pat turėtų tapti pagrindiniu nacionalinės teisės ribų su Europos Sąjungos teise saugotoju.

69

LITERATŪRA

1. Höllander P. The New Slovak Constitution: A critique // East European Constitutional Review. Fall 1992. Vol. 1. No 3.

2. Taube C. Constitutionalism in Estonia, Latvia and Lithuania: A study in comparative constitutional law. – Uppsala: Justus Förlag, 2001.

3. Ajani G. La circulation de modèles juridiques dans de droit post-socialiste // Revue internationale de droit comparé. 1994. No 4.

4. Delpérée F. Les nouvelles constitutions de l‘Europe centrale // Revue belge de droit constitutionnel. 1996. No 1.

5. Lauvaux Ph. Existe-t-il un modèle constitutionnel européen // Droits / Revue française de théorie juridique. 1991. Vol. 14.

6. Herrero de Minon M. Transition démocratique et choix constitutionnel // Le procesus constitutionnel, instrument pour la transition démocratique. – Strasbourg: Les éditions du Conseil de l‘Europe, 1994.

7. Debbasch R. Droit constitutionnel. – Paris: Litec, 2000.8. Favoreu L., Gaïa P., Ghevontian R., Mestre J. L., Pfersmann O., Roux D., Scoffoni G. Droit

constitutionnel. 2e édition. – Paris: Dalloz, 1999.9. Wandycz P. S. Laisvės kaina. Vidurio ir Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties. – Vil-

nius: Baltos lankos, 1997.10. Trócsányi L. Constitutionnalisme et changement de régime politique en Europe Centrale // Revue

belge de droit constitutionnel. 1996. No 1.11. Römeris M. Dabartinės konstitucijos / Antrasis rinkinys. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto

Teisių fakultetas, 1932.12. Milacic S. Vers l‘Europe par la démocratisation interne // La démocratie constitutionnalle en

Europe centrale et orientale. – Bruxelles: Bruylant, 1998.13. Mačkuv E. Konstitucijonnij proces i demokratija pri posttotalitarisme // Konstitucijonnoje pravo:

vostočnoevropeiskoje obozrenije. 1999. No 4 (25).14. Apie Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos priėmimo procesą žiūrėkite: Birmontienė T.,

Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M., Mesonis G., Normantas A., Pumputis A., Vaitkienė E., Vidrinskaitė S., Žilys J. Lietuvos konstitucinė teisė / Antrasis leidimas. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002.

15. Lesage M. Transition vers la démocratie et l‘Etat de droit et le changement constitutionnel // Constitutions d‘Europe centrale, orientale et balte. – Paris: La Documentation française, 1995.

16. Garlicki L. Sądownictwo konstitucyjne w Europe Zachodnej. – Warszawa: PWN, 1987.17. Chagnollaud D. Droit constitutionnel contemporain. Théorie générale. Les grandes régimes

étrangers. – Paris: Armand Colin, 2001.18. Birmontienė T. Žmogaus teisės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje // Konstitucija, žmogus,

teisinė valstybė: Konferencijos medžiaga. – Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 1998.19. Massias J.–P. Droit constitutionnel des États d‘Europe de l‘Est. – Paris: PUF, 1999.20. Favoreu L. La constitututionalisation du droit // L’unité du droit. Mélanges en hommage à Roland

Drago. – Paris, 1996. P. 25–35; Favoreu L. La constitutionalisation du droit pénal et de la procédure pénale // Droit pénal contemporain. Mélanges en honneur d’André Vitu. – Paris: Éditions Cujas, 1989. P. 169–203, Favoreu L. L’influence de la jurisprudence du Conseil constitutionnel sur les diverses branches du droit // Itineraires. Etudes en l’honneur de Léo Hamon. – Paris: Economica, 1982. P. 235–244.

21. Kūris E. Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija // Konstitucijos aiški-nimas ir tiesioginis taikymas: Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos medžiaga. – Vilnius, 2002.

22. Delpérée F. La constitutionalisation de l’ordre juridique belg // Revue belge de droit constitutionnel. 1999. No 3.

23. Grewe C., Ruiz Fabri H. Droits constitutionnels européens. – Paris: PUF, 1995.

The 1992 Constitution of the Republic of Lithuania in the Wider

Context of Constitutional Development

70

Assof. Prof. Egidijus JarašiūnasLaw University of Lithuania

SUMMARYIn this article the author suggests to analyse the 1992 Constitution of the

Republic of Lithuania in the wider context of constitutional development. Such analysis could help to comprehend the true meaning of constitutional regulation of this country and to foresee the tendencies and prospects of constitutional development. The constitutionalism in the world, in Europe, in the Central and Eastern Europe is likened to three dimensions which clarify various characteristics of a national constitution. The author of the article deals with the interrelations of two common traits in the European legal systems (the constitutionalisation of Law and influence of the law of the European Union) to the future development of constitutionalism as well. This tendency compels one to think about granting a new mission to the Constitutional Court. The Constitutional Court must become true protector of the boundary between the national law and that of the European Union.

71

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 59–65

VERTYBINIŲ PRIORITETŲ PROBLEMA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOJE

Prof. habil. dr. Alfonsas VaišvilaLietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Teisės filosofijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 97Elektroninis paštas tsk@ltu.lt

Pateikta spaudai 2002 m. spalio 30 d.Parengta spaudai 2002 m. gruodžio 13 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros docentas dr. Saulius Arlauskas ir tos pačios katedros docentas dr. Vytautas Šlapkauskas

S a n t r a u k a

Straipsnyje siekiama suvokti, kokiais vertybiniais prioritetais pagrįsta 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip joje yra sunorminta tiesioginės demokratijos idėja. Tiesioginės demokratijos svarba siejama su jos tikslu papildyti, kontroliuoti atstovaujamąją demokratiją, kad politinis atstovavimas nevirstų atstovavimu sau. Konstatuojama, kad nepaisant kai kurių konstitucinių normų (4, 5, 18 ir kt. str.), kuriomis, regis, tikslų lygmeniu įtvirtinamas žmogaus teisių prioritetas, Konstitucijoje jaučiamas polinkis monopolizuoti Seimo teisėkūrą, apsunkinant tautos galimybes naudotis tiesiogine demokratija – nustatant sunkiai įvykdomas refe-rendumo ir įstatymų siūlymo piliečių iniciatyva kvotas, nesiekiant jas balansuoti su Lietuvos gyventojų skaičiumi. Be to, 50 tūkstančių piliečių siūlomas įstatymo projektas gali būti Seime nepriimtas, nesurinkus Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimų narių daugumos pritarimo. Tai prielaidos slopinti Lietuvos žmonių pilietinę iniciatyvą, ją nuvertinti ir taip faktiškai įtvirtinti Seimo teisėkūros monopolį, nors Konstitucija teisėkūros kompetenciją paskirsto piliečiams ir Seimui (4 ir 9 str. 3 d.). Į valstybės prioritetą orientuotų ir tas faktas, kad teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą Konstitucija pripažįsta tik valstybės institucijoms, nors pagal teisinės valstybės (demokratijos) logiką Konstitucinis teismas pirmiausia yra piliečių institucija, nes Konstitucijai priešingi įstatymai pirmiausia kėsinasi į piliečių konstitucines teises. Žmogaus teisės veiksmingai gali būti ginamos tik tuo atveju, jeigu tiesiogiai pripažįstama asmens, kurio teisė pažeista, teisė gintis nuo pažeidimo (nuo Konstitucijai priešingų įstatymų). Atsižvel-giant į šiuos ir kai kuriuos kitus faktus vargu ar galima laikyti atsitiktiniu bandymą pradėti dėstyti Konstitucijos struktūrą ne nuo žmogaus teisių (kaip, pvz., daroma Vokietijos (1949), Italijos (1947), Nyderlandų (1983) ir kitų Europos šalių konstitucijose), o nuo valstybės.

72

Visa tai duoda pagrindo manyti, kad Konstitucijos vertybių sistema nėra vienareikšmė ir nuosekli, aiškėja jos polinkis įtvirtinti prioritetinį dėmesį ne žmogaus teisėms, o valstybės institucijoms ir pareigūnams. Šis polinkis tampa dar labiau matomas jį siejant su jo tęsiniu – kasdienine valstybės politika. Tai konstatavo ir Lietuvos Respublikos Seimo ir Jungtinių tautų plėtros programos autoriai, 2002 m. tyrę žmogaus teisių padėtį Lietuvoje.

Čia iškelta Konstitucijos vertybinių prioritetų problema galėtų būti ir platesnės studijos objektas.

Žmogaus teisės – demokratinių konstitucijų vertybinis prioritetas ir vertybių sistemą kuriantis principas. Šiuolaikinių Europos konstitucijų pažangumo, ilgalaikiškumo ir stabilumo laipsnis „matuojamas“ ne kuo kitu, kaip tik demokratiškumo standartais, kurių turinys pirmiausia siejamas su žmogaus teisių prioriteto ir su jų įgyvendinimo mechanizmo įtvirtinimu konstitucijose. Į tai sąmoningai kreipiamas visų konstitucijos straipsnių turinys ir kasdieninė valstybės politika.

Tie patys standartai taikytini ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos modernumui suvokti, nes pirmuoju Konstitucijos straipsniu Lietuva skelbiama demokratine valstybe. Aiškinantis, kiek Konstitucijos tekstas suderintas su šiuo skelbiniu, svarbu užčiuopti Konstitucijos vertybinį teorinį pagrindą (koncepciją) arba, kitaip sakant, suvokti, kokių vertybių prioritetu faktiškai yra pagrįsta Lietuvos Respublikos Konstitucija, jos pagrindinės nuostatos. To nepadarius Konstitucijos tekstas bus skaitomas ir suvokiamas paviršutiniškai, nematant problemų, neskiriant atskirų Konstitucijos normų loginio būtinumo nuo atsitiktinumo, o galiausiai – nepajėgiant užčiuopti svarbiausio dalyko – Konstitucijoje įgyvendintų demokratiškumo investicijų masto.

Šie klausimai orientuoja į socialinę, teisinę Konstitucijos vertę ir kartu rodo, kad tradicinio normatyvizmo eksploatuotas Konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, apibūdinimas šiandien yra nepakankamas. Jis pasako, kas yra Konstitucija savo juridine galia kitų teisės norminių aktų atžvilgiu, bet nepasako, kieno „pagrindinis įstatymas“ ji yra, kokiais vertybiniais prioritetais turėtų būti grindžiamos jos pagrindinių straipsnių nuostatos, ar yra pakankamos tos konstitucinės priemonės, kuriomis ketinama kurti „atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę“? Šie klausimai ir atsakymai į juos neįeina į pozityvistiškai suprantamą teisę, todėl jie neįeina ir į šios teisės sampratos pagrindu kuriamą Konstitucijos koncepciją.

Valstybės ar žmogaus teisių prioritetas? Lietuvos Respublikos Konstitucijos konceptualumo pagrindiniai bruožai ima ryškėti jau nuo empirinės (išorinės) pažinties su Konstitucijos struktūra: ji pradedama „Lietuvos valstybe“ (I skirsnis), toliau seka skirsnis apie žmogaus teises ir jų apsaugą, tada – valstybės institucijų ir jų kompetencijos konstitucinis įtvirtinimas. Be to, ir kai kuriose Konstitucijos formuluotėse, kur reikia palyginti tautą ir valstybę, valstybė rašoma pirmiau: „svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (9 str. 1 d.). Kyla klausimas, ar tokia Konstitucijoje įtvirtinta vertybių eilės seka yra atsitiktinė išorybė, formos dalykas, ar tai yra susiję ir su tam tikro konceptualumo prielaidomis, kurios leistų manyti apie Konstitucijos tam tikrą polinkį įtvirtinti ne žmogaus teisių, o valstybės (politinės valdžios) vertybių prioritetą, nors „nedrąsų“ ir aiškiai neformuluojamą?

Šiai prielaidai oponuojantys gali sakyti, kad nėra esminis dalykas, nuo ko pradėti Konstitucijos struktūrą – nuo valstybės ar nuo žmogaus teisių, nes Konstitucija – vientisas įstatymas, o konjunkcijos nariams keičiantis vietomis pačios konjunkcijos reikšmė nesikeičia. Be to, tokiai prielaidai, atrodo, itin stipriai

73

turėtų oponuoti Konstitucijos nuostata: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (5 str. 3 d.), taip pat demokratijos raidai itin svarbus 18 straipsnis: „Žmogaus teisės ir laisvės prigimtinės“. Žmogaus teisių pripažinimas „prigimtinėmis“ – tai pripažinimas, kad pagrindinės žmogaus teisės atsiranda anksčiau už valstybės ir nepriklausomai nuo valstybės valios. O jeigu taip, tai susiduriama ne su valstybės, o su žmogaus teisių prioriteto skelbimu. Šią išvadą, atrodo, dar labiau turėtų sustiprinti jau minėto 5 straipsnio 3–oji dalis, kuri valstybę imperatyviai pajungia žmogaus teisėms, jas padaro pagrindiniu ir strateginiu valstybės veiklos tikslu, o pačią valstybę – priemone šiam gėriui siekti. Visa tai turėtų vienareikšmiškai liudyti ne apie valstybės, o apie žmogaus teisių prioritetą.

Bet šios išvados vienareikšmiškumas gali neatrodyti toks akivaizdus ir tvirtas, kai imame analizuoti ir kitus Konstitucijos straipsnius, skirtus jau ne tikslams deklaruoti, o tų tikslų įgyvendinimo, garantavimo priemonėms ir būdams nustatyti. Tada nuostata pradėti Konstitucijos struktūros dėstymą nuo valstybės jau gali ir nebeatrodyti vien tik formos dalykas. Jos nelaiko formaliu, atsitiktinu dalyku ir mūsų Konstitucijos tyrinėtojai, įžvelgiantys tam tikrą šios struktūros vertybinių prioritetų formulavimo nekorektiškumą, bet jį aiškinantys istoriniais argumentais: „tokią Konstitucijos struktūrą galėjo nulemti ir atsikuriančios nepriklausomos valstybės siekis išryškinti valstybės kaip atsikuriančios nepriklausomybės garanto vaidmenį“ [1, p. 290]. Bet šios prielaidos argumentų pateikia ir pati Konstitucija.

Tiesioginės demokratijos norminimo problema Konstitucijoje

Vienas iš realaus demokratiškumo kriterijų – piliečių galimybė įgyvendinti savo suverenitetą tiesioginiu būdu, kurį legalizuoja Konstitucija: „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ (4 str.). Ši demokratiška nuostata rodo, jog Konstitucija derina atstovaujamąją demokratiją su tiesiogine, lemiamą reikšmę teikdama tiesioginei (ją pirmiausia mini). Ir tai suprantama, nes tiesioginė demokratija yra galimybė kontroliuoti, papildyti atstovaujamąją, kad pastaroji neišsigimtų į savo priešybę, iš tarnavimo tautai formos nevirstų valdžios tarnavimo sau forma. Tai kartu ir svarbus konstitucinis pripažinimas, jog tauta, išrinkdama savo atstovus, neperduoda jiems viso savo suvereniteto, kad likusią suvereniteto galią ji gali vykdyti tiesiogiai, kai manys, kad reikia tai daryti. O forma, pagal kurią tauta gali tiesiogiai vykdyti savo suverenias galias, yra referendumas. Tai vienas svarbiausių ir konstruktyvių žmogaus teisių garantų. Referendumas yra tiesioginės demokratijos forma, suteikianti tautai galimybę, naudojantis teisėkūros priemonėmis, ne tik priešintis savo išrinktųjų galimai savivalei, atšaukti konkretiems asmenims suteiktus valdinius įgaliojimus, bet ir spręsti tokius tautai reikšmingus klausimus, kurių nesiima spręsti jos išrinktieji arba sprendžia ne tautos interesais. Vadinasi, Konstitucija pripažindama tiesioginę demokratiją (referendumo teisę) teisėkūros kompetenciją padalija tautai ir jos iš-rinktiesiems atstovams (parlamentui) ir taip panaikina parlamento teisėkūros monopolį.

Tačiau konstitucinių normų, įtvirtinančių tiesioginę demokratiją, socialinis veiksmingumas (faktinis galiojimas) priklauso nuo to, kiek žmonėms realiai prieinamos, įvykdomos yra tos sąlygos, su kuriomis siejamas tiesioginės demokratijos teisių įgyvendinimas.

Referendumo iniciatyvos teisę Konstitucija pripažįsta Seimui ir trims šimtams tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių (9 str. 2 ir 3 d.). Ar tai aukšta, ar žema Lietuvai kvota, galima suvokti tik lyginant ją su šalies gyventojų skaičiumi, su terminais, per kuriuos referendumo iniciatoriai įpareigojami surinkti minėtą rinkėjų parašų skaičių, taip pat su teisėmis, kurias Referendumo įstatymas

74

suteikia referendumo iniciatoriams, naudotis valstybinėmis informavimo priemonėmis referendumui teikiamiems klausimams aiškinti, jiems propaguoti. Nors dvi pastarosios sąlygos nėra konstitucinės, jos daro tiesioginę įtaką konstitucinės normos (9 str.) įgyvendinamumui arba suspendavimui.

Apie referendumo iniciatyvos kvotos santykį su šalies gyventojų skaičiumi galima spręsti ir iš patyrimo tų demokratinių šalių, kurių konstitucijos įtvirtina referendumą kaip tiesioginės demokratijos būdą. Štai Šveicarijos konstitucija nustato, kad referendumo dėl Konstitucijos nuostatų ar atskirų jos straipsnių pakeitimo, papildymo gali reikalauti 100 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių (120 str., 121 str. 2 d.) [2, p. 256]. Ši norma čia tris kartus mažesnė negu nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nors Šveicarijoje gyvena du kartus daugiau gyventojų negu Lietuvoje (6,4 milijono gyventojų – 1983 m.), be to, 100 tūkstančių rinkėjų parašų surinkti Šveicarijoje skiriama 18 mėnesių, Lietuvoje – 3 mėn. (3). Italijoje, kurioje gyvena beveik 19 kartų daugiau gyventojų negu Lietuvoje (56 milijonai – 1983 m.), referendumo gali reikalauti 500 tūkstančių rinkėjų (Konstitucijos 75 str.) [2, p. 122]. Net Baltarusijos, kuriai dažnai priekaištaujama dėl demokratijos stokos, Konstitucija referendumo iniciatyvos teisę pripažįsta jos pareikalavus 450 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių, nors Baltarusijoje gyvena daugiau kaip tris kartus daugiau gyventojų negu Lietuvoje (9,2 milijono gyventojų – 1974 m.) [4, p. 64].

Šie pavyzdžiai rodytų, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta referendumo iniciatyvos teisės kvota nėra suderinta su Lietuvos gyventojų skaičiumi ir šiuo požiūriu yra kelis kartus didesnė nei tose Vakarų Europos šalyse, kuriose referendumo iniciatyvos teisė pripažįstama ir piliečiams. Bandymas nustatyti pernelyg didelę, su gyventojų skaičiumi nesuderintą referendumo iniciatyvos kvotą, be to, jos vykdymą susaistant su rekordiškai trumpu trijų mėnesių terminu, lemia tai, kad piliečiai, turėdami referendumo iniciatyvos teisę, faktiškai, bent iki šiol, lieka be šios teisės. Visi iki šiol Lietuvoje vykę referendumai buvo skelbti Seimo iniciatyva. Dėl sunkiai įvykdomos 300 tūkstančių rinkėjų kvotos, pernelyg glausto parašų rinkimo termino tautos teisė inicijuoti referendumą faktiškai virto išskirtine Seimo (valdžios) teise. Todėl ir Vyriausioji rinkimų komisija 1994 m. liepos 22 d. nustatė agitavimo už referendumą naudojantis valstybės informavimo priemonėmis tvarką tik tiems referendumams, kurie skelbiami Seimo iniciatyva, ir nenustatė bendros tvarkos, kuri apimtų ir piliečių siūlymą rengti referendumą nuo tokio siūlymo įregistravimo dienos. Ir tik piliečiams skundžiantis Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. spalio 25 d. įpareigojo Vyriausiąją Rinkimų Komisiją nustatyti naudojimosi valstybinėmis informacijos priemonėmis tvarką ir tai referendumo rengimo stadijai, kai referendumo iniciatyvinė grupė siūlo rengti referendumą (renka Konstitucijos reikalaujamą parašų skaičių tokiam siūlymui). Šis VRK dėmesys Seimo iniciatyvai ir jokio dėmesio piliečių iniciatyvai, manau, taip pat byloja apie prioritetus. Viltinga, kad šios problemos jau nėra naujai priimtame Referendumo įstatyme, kuris įsigalios nuo 2003 m. sausio 1 d.

Konstitucijoje apsunkinta ir piliečių įstatymų iniciatyvos teisė, ji pripažįstama jos pareikalavus 50–čiai tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių (68 str. 2 d.). Ši norma irgi nėra derinama su gyventojų skaičiumi. Ji yra tokia pati, kaip jau minėtose Šveicarijoje ar Italijoje, kur gyventojų skaičius, matėme, kelis ar keliolika kartų didesnis negu Lietuvoje. Ignoruoti gyventojų skaičių kaip referendumo ar įstatymo iniciatyvos teisės įgyvendinimo veiksnį – tai pripažinti, kad surinkti nurodytą parašų skaičių yra vienodai paprasta tiek didelėje šalyje, tiek ir mažiau gyventojų turinčiame krašte. Arba įpareigojimas surinkti Lietuvoje per tris mėnesius 300 tūkstančių rinkėjų parašų yra tas pats, kaip surinkti 100 tūkstančių parašų Šveicarijoje per 18 mėnesių.

75

Be to, 50 tūkstančių piliečių teisę pasiūlyti įstatymo projektą ar nuostatą galima lengvai nuslopinti ir Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalimi: „Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje“. Kadangi nėra nustatytos žemutinės kvotos, kiek posėdyje turi dalyvauti Seimo narių, kad jų priimami teisės aktai juridiškai galiotų, tai gali susidaryti situacija, kai keli į posėdį susirinkę Seimo nariai gali nuslopinti 50 tūkstančių piliečių iniciatyvą. Yra priimta įstatymų, kai Seimo posėdyje dalyvavo 17, 24 Seimo nariai. Žinant, kad Seimas gali lengvai nepriimti piliečių siūlomo įstatymo projekto ir taip nuvertinti 50 tūkstančių žmonių pastangas, nėra didesnės paskatos rodyti tokią iniciatyvą. O įstatymų iniciatyvos nerodantys piliečiai jau patys kuria ir įtvirtina Seimo teisėkūros monopolį – atsisako Konstitucijos jiems pripažintos teisės dalyvauti teisėkūroje ir šią Konstitucijos dalį daro deklaratyvią.

Ar atsitiktina, kad per 12 nepriklausomybės metų Lietuvos piliečiams nepavyko savo iniciatyva surengti nė vieno referendumo ir nepavyko priimti nė vieno įstatymo projekto, oficialiai siūlomo piliečių. Todėl Konstitucijos 4 straipsnyje suformuluota nuostata, kad piliečiai gali įgyvendinti savo suverenitetą ir tiesiogiai, kol kas yra neveikianti norma ir jos faktinio negaliojimo priežastys žymiu mastu slypi tose pačiose Konstitucijos normose, nustatančiose piliečiams sunkiai įvykdomas referendumo ar įstatymo siūlymo kvotas ir leidžiančiose Sei-mui gana lengvabūdiškai pasielgti su piliečių įstatymų iniciatyva. Būdami faktiškai nušalinti nuo teisėkūros piliečiai tokiu pat mastu nušalinti ir nuo dalyvavimo sprendžiant „svarbiausius valstybės ir tautos klausimus“. Tai skatina piliečių politinio bejėgiškumo nuotaikas, nusivylimą atstovaujamąja demokratija: per Seimo rinkimus jie gali išrinkti kitus pareigūnus, bet negali paveikti jų valios, kad nauji pareigūnai nesielgtų kaip ir prieš tai buvę.

Manau, ne be svarbos būtų klausimas, ar Referendumo įstatymo, tiek dabar galiojančio, tiek įsigaliosiančio 2003 m. sausio 1 d., nustatyta pareiga per tris mėnesius surinkti 300 tūkstančių rinkėjų parašų neprieštarauja Konstitucijai, jos 4 straipsniui ir 9 straipsnio 3 daliai, ypač pagrindinei Konstitucijos nuostatai: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str. 1 d.). Iki šiol, mūsų žiniomis, nėra bandyta tyrinėti klausimo, kokius veiksmus būtų galima kvalifikuoti kaip tautos suvereniteto varžymą, ribojimą, ir ar šiuo požiūriu viena kitai neprieštarauja pačios Konstitucijos normos: deklaruojančios tiesioginės demokratijos tikslus ir nustatančios aukštas referendumo ir įstatymų iniciatyvos teisės įgyvendinimo kvotas bei supaprastintas procedūras piliečių pasiūlytam įstatymo projektui atmesti (nepriimti). Kokios metodikos pagrindu būtų galima fiksuoti tautos suvereniteto varžymo faktą ir mastą?1

Grįžtant prie Konstitucijos prioritetų klausimo, tenka daryti išvadą: kokiu mastu suvaržoma piliečių galimybė tiesiogiai įgyvendinti savo suverenias galias, tokiu mastu sureikšminama ir valstybinė valdžia, jai perduodant įstatymų ir visų kitų svarbiausių reikalų tvarkymo monopolį su visais iš to sekančiais padariniais žmogaus teisėms. Ar perdavusi „svarbiausių valstybės ir tautos gyvenimo klausimų“ sprendimo monopolį Seimui tauta gali piktintis jos teisėms pražūtingu valdžios sandėriu, pavyzdžiui, kad ir dėl „Mažeikių naftos“, pareikalauti iš valstybės pareigūnų teisinės atsakomybės ir galiausiai – ar ji apdrausta nuo tokių sandėrių ateityje?

1 Suprantama, tiesioginės demokratijos svarba ne visose šalyse vienoda: ji žymiai mažesnė ten, kur žmonių išrinkta valstybinė valdžia girdi tautos balsą, į jį atsižvelgia priimdama svarbiausius sprendimus ir, priešingai, ta svarba gerokai išauga ten, kur tokios bendravimo kultūros tarp valstybinės valdžios ir piliečių nėra arba ji menkai išplėtota. Tada piliečiams tenka patiems priimti sprendimus, kad garantuotų savo konstitucines teises. Lietuvai, manau, taikytinas antrasis variantas, todėl tenka atskirai kalbėti apie konstitucines garantijas pasinaudoti tiesiogi-nės demokratijos teise.

76

Neveikiant tiesioginei demokratijai atstovaujamoji demokratija susiduria su savo tapatybės problema, kurios turinys – valdžios ir tautos susvetimėjimas. Ar ne apie jį kalba menkas žmonių pasitikėjimas valdžios institucijomis: 2002 m. sausio mėnesį Seimu pasitikėjo 21 proc. apklaustųjų [5, p. 14].

Teisė kreiptis į Konstitucinį teismą: piliečių ar valdžios teisė? Plečiant šią valdžios sureikšminimo tendenciją pasistengta, kad piliečiai neturėtų teisės kreiptis ir į Konstitucinį teismą. Šią teisę Konstitucija suteikia tik valdžios institucijoms ir pareigūnams (Vyriausybei, penktadaliui Seimo narių (partinių ginčų perkėlimas iš Seimo į Konstitucinį teismą) ir teismams (106 str. 1 d.)), kitaip sakant, ši teisė irgi paversta išimtinai valdžios teise, nors pagal teisinės valstybės (demokratijos) logiką Konstitucinis teismas pirmiausia yra piliečių institucija, specialiai jų įsteigta tam, kad piliečiai galėtų teisėtomis priemonėmis gintis nuo nekonstitucingų įstatymų, pažeidžiančių jų konstitucines teises. Pagal tą pačią logiką teisė kreiptis į Konstitucinį teismą dėl įstatymų ir „kitų Seimo priimtų teisės aktų“ konstitucingumo turėtų būti pripažįstama tik trims subjektams: 1) piliečiams ir jų teises tiesiogiai ginančioms institucijoms; 2) Respublikos prezidentui ir 3) teismams. Piliečiams todėl, kad naudotis visomis jų pačių sukurtomis valstybės institucijomis, taip pat ir Konstituciniu teismu – jų prigimtinė teisė, nes įstatymų nekonstitucingumas visada nukreiptas ne prieš ką kitą, kaip tik prieš piliečių teises. O teisę gintis pirmiausia privalu pripažinti tam, į kieno teises tiesiogiai gali kėsintis Konstitucijai priešingi įstatymai. Prezidentui todėl, kad jam svarbu žinoti, ar tas įstatymas, kurio vykdymą jam teks organizuoti, yra teisinis (nepriešingas Konstitucijai ir žmogaus teisėms), ar tokį įstatymą vykdydamas Prezidentas išlieka Konstitucijos ir žmogaus teisių garantas? Na ir, suprantama, teismui, sprendžiančiam konkrečią bylą.

Societarinių ir etatistinių tendencijų konkurencija su etatizmo persvara. Čia paminėtos kai kurios mūsų konstitucinio reguliavimo problemos duoda pagrindo manyti, kad mūsų Konstitucija pagal joje įtvirtintus demokratiškumo standartus yra konceptualiai nevienareikšmiška: ji bando kai kuriuos teisinės (demokratinės) valstybės principus (žmogaus teisių prigimtiškumą (18 str.), valstybės palenkimą žmonių tarnybai (5 str.), tautos suvereniteto pirmumą (2 str.) ir kt. derinti su tradiciniu etatizmu (polinkiu sureikšminti valstybę, pabrėžtinai apsunkinti tautos teisę dalyvauti teisėkūroje ir taip faktiškai paversti valstybės institucijas vieninteliu teisėkūros subjektu)). Pastaroji tendencija, ypač ją susiejant su valstybinės politikos praktika, turi polinkį dominuoti.

Etatistinių Konstitucijos tendencijų pratęsimas kasdienine valstybės politika. Minėtą valstybinės valdžios sureikšminimo tendenciją savaip sustiprina ir pratęsia kasdieninė valstybės politika. Lietuvos Respublikos Seimo bei Jungtinių tautų vystymo programos rengėjai 2002 m. konstatavo, jog „valstybės politikoje nėra tvirto nusistatymo žmogaus teisių apsaugai suteikti prioritetinę reikšmę… Mažinami asignavimai žmogaus teises ginančioms ins-titucijoms“. „Nė vienos parlamente atstovaujamos partijos programoje nėra prioritetinio dėmesio žmogaus teisėms“. O nesant tokio dėmesio piliečių teisėms turi atsirasti toks dėmesys pareigūnų teisėms: „Labai dažnai teisės aktuose itin detaliai nurodomos tik žmonių pareigos ir atsakomybė, o pareigūnų pareigos ir jų atsakomybė už pareigų nevykdymą nurodoma labai abstrakčiai, daugiausia dėmesio skiriama jų teisėms“ [5, p. 24] (nes patys pareigūnai tuos įstatymus kuria). Todėl „nenuoseklus valdžios įstaigų požiūris į žmogaus teisių problemą, – daro išvadą „Pranešimo“ autoriai, – paskatino gausų nevyriausybinių organizacijų, siekiančių veikti žmogaus teisių apsaugos srityje, kūrimąsi…“ [5, p. 23].

77

Tai pagal savo prasmę susišaukia su čia atlikta Konstitucijos vertybinių prioritetų analize ir jos rezultatais. Jei žmogaus teisių prioritetas nėra aiškus Konstitucijoje, kodėl jis turėtų būti aiškus kasdieninėje valstybės politikoje?

Išvados

1.Šiuolaikinių demokratinių Europos valstybių konstitucijoms būdinga įtvirtinti žmogaus teisių vertybinį prioritetą, jo įgyvendinimui palenkiant valstybės institucijų kompetenciją ir veiklą.

2.Švenčiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 metų gyvavimo jubiliejų svarbu ne tik pasidžiaugti, jog turime savo valstybinio gyvenimo Konstituciją, bet ir giliau ją pažinti, kad žinotume, kokią Konstituciją turime ir kuria linkme ji gali būti plėtojama.

3.Pažinti Konstituciją – tai pirmiausia suvokti, kokių vertybių prioritetu – žmogaus teisių ar valstybės – grindžiamos ir pagal savo prasmę integruojamos pagrindinės Konstitucijos nuostatos.

4.Analizė rodo, kad Konstitucijos vertybinis teorinis pagrindas nėra vienareikšmis. Jame bandoma derinti kai kuriuos teisinės (demokratinės) valstybės principus (žmogaus teisių prigimtiškumą (18 str.), valstybės palenkimą žmonių tarnybai (5 str.), tautos suvereniteto pirmumą (2 str.) ir kt. su tradiciniu etatizmu: polinkiu sureikšminti valstybę (valstybinę valdžią), ribojant piliečių dalyvavimą teisėkūroje, sunkiai įvykdomomis sąlygomis (pareigomis), piliečių teisę kreiptis į Konstitucinį teismą verčiant išimtinai valdžios institucijų teise, pa-čios Konstitucijos struktūros dėstymą pradedant valstybe ir kt.

5.Šį Konstitucijos polinkį labiau veikti valstybės negu piliečių interesais sustiprina ir pratęsia kasdieninė valstybės politika, ekspertų išvadose apibūdinama kaip stoka „tvirto nusistatymo žmogaus teisių apsaugai suteikti prioritetinę reikšmę“.

78

LITERATŪRA

1. Lietuvos konstitucinė teisė / Autorių kolektyvas. – Vilnius. 2001.2. Современные зарубежные конституции. – Москва, 1992.3. Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas. 1989.XI.3 (su vėlesniais pakeitimais ir

papildymais), 10 str. // Valstybės žinios. 1989 11 30. Nr. 33. Publikacijos Nr. 445.4. Канстытуцыя Республики Беларусь. – Мiнск, 1997. Kai kuriose šalyse šis klausimas nėra

konstitucinio reguliavimo objektas, dažniausiai ten, kur yra dveji parlamento rūmai, federacinė valstybės organizacija arba kur valstybinė valdžia „girdi“ savo piliečių, siūlančių įvairias iniciatyvas, balsą ir bendradarbiauja su jais ieškodama visam kraštui naudingų sprendimų.

5. Pranešimas apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje: Lietuvos Respublikos Seimo ir Jungtinių tautų vystymo programos Žmogaus teisių veiksmų plano projektas. – Vilnius, 2002.

Values-based Priorites in the Constitution of the Republic of Lithuania

Prof. habil. dr. Alfonsas VaišvilaLaw University of Lithuania

SUMMARY

1. It is characteristic to establish the priority of human rights in contemporary democratic constitutions of the European states. These constitutions subject the activity and the competence of the state's institutions for the realization of the aforementioned priority.

2. While celebrating the anniversary of 10 years of the existence of the Constitution of the Republic of Lithuania we should perceive it deeper in order to know what Constitution we have and how this constitution can be developed.

3. To perceive the Constitution first of all we have to understand which valuable priority – human rights or State – main constitutional provisions are based on or integrated from inside.

4. An analysis shows that the theoretical basis of the Constitution isn't homogeneous. It embraces some principles of the democratic state under the rule of Law (human rights are inborn (Article 18), State and it's institutions serve the people (Article 5), priority of the nation's sovereignty (Article 2) and etc.) and some signs of the traditional etatism also: an inclination to emphasize the role of the State impeding citizens to participate in the process of the legislation by establishing relatively high inquiries for them; also establishing the exceptional right of State's institutions to apply to the Constitutional Court and leaving citizens without this right in the structure of the Constitution the State takes the first place.

5. State's daily policy consolidates and extends the tendency of acting in the interests of the State in the larger extent than in the interests of citizens; this policy is characterized as the lack of „a strong attitude to give the priority for the protection of human rights“.

79

80

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 66–74

KONSTITUCIJA IR NUOSAVYBĖS TEISĖS APRIBOJIMO GALIMYBĖS

Doktorantė Eglė Švilpaitė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas eglesvilp@hotmail.com

Pareikta 2002 m. spalio 11 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 10 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros profesorius dr. Saulius Katuoka ir šios katedros docentas dr. Justinas Žilinskas

S a n t r a u k a

Nuosavybės teisės apsaugos principas yra vienas bet kurios valstybės ir jos jurisdikcijoje esančių asmens teisių ir laisvių garantų, todėl neišvengiamai buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos asmenims garantuojamų teisių ir laisvių sąrašą.

Lietuvos Respublikos Konstitucija jau dešimt metų 23 straipsnio normomis, sudarančiomis vientisą visumą, nustato tris pagrindines taisykles, kuriomis valstybė yra įpareigota laiduoti nuosavybės teisės absoliutų neliečiamumą ir apsaugą įstatymais. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad nuosavybės neliečiamybės principas turi būti įgyvendinamas ne gramatiškai, o sistemiškai aiškinant Konstituciją, nes negali būti įgyvendinamas atsietas nuo pagarbos kitoms žmogaus teisėms ir laisvėms ir įstatymų laikymosi principų. Socialinės filosofijos įtaka taip pat lėmė absoliučios nuosavybės teisės koncepcijos atsisakymą. Atsižvelgiant į šias tendencijas svarbu nustatyti nuosavybės teisės apribojimo galimybes, visų pirma teisinius pagrindus bei kriterijus, taip pat valstybės galimybių nustatyti nuosavybės teisės apribojimus ribas.

Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išdėstęs tik apribojimų principus, tačiau visiškai nėra nagrinėjęs konceptualių dalykų, tokių kaip nuosavybės teisės sąvoka, jos turinys, apribojimų formos, kurios tam tikrais atvejais gali lemti de facto nusavinimą, ir kitų klausimų, darančių įtaką asmenų teisių ir interesų gynimo priemonėms ir būdams pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Kartu Konstitucinis Teismas vis dar visapusiškai neįvertina tarptautinių sutarčių įtakos konstitucinei nuosavybės teisės apsaugai.

Todėl šiame straipsnyje siekiama glaustai pateikti Konstitucinio teismo poziciją nuosavybės teisės apribojimų legitimumo klausimu, gretinant juos su vienos iš efektyviausių regioninės tarptautinės sutarties

81

žmogaus teisių gynimo srityje – 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymo praktikos suformuluotais nuosavybės teisės ribojimo principais. Pagrindinė straipsnio išvada yra ta, kad Konstitucinis Teismas turėtų garantuoti konstitucinę nuosavybės teisę ne tik klasikinėmis gynybos priemonėmis bei nacionalinės teisės normomis, bet ir remdamasis daugelyje valstybių plėtojama šiuolaikinės nuosavybės teisės doktrina, atsisakančia tradicinio savininko teisių „trejeto“, o Europos žmogaus teisių konvencija turėtų tapti efektyviu instrumentu, taikomu ginant savo nuosavybės teisę.

Nuosavybė visais laikais buvo pripažįstama kaip asmens teisių ir laisvių ekonominis pagrindas, todėl nenuostabu, kad į konstitucinį asmens teisių ir laisvių sąrašą yra įtrauktas asmens nuosavybės teisės apsaugos principas. Konstitucinio teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga [3].

Nuosavybės teisė buvo garantuojama tokiuose reikšminguose žmogaus teisių apsaugos istorijoje dokumentuose, kaip 1215 m. Magna Charta, 1791 m. JAV Teisių bilyje, 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje; įvairių valstybių konstitucijos įtraukia šią teisę į žmogaus teisių sąrašus. Tačiau daugumai valstybių nesutariant dėl šios teisės apsaugos apimties nuosavybės teisės apsaugos įtvirtinimo procesas tarptautinėje teisėje vyko lėtai ir neefektyviai. Dalis tarptautinių daugiašalių sutarčių, nustatančių įpareigojimus jas pasirašiusioms valstybėms narėms, dar XX a. viduryje neįtvirtino šios teisės apsaugos [1], kitose skiriasi nustatytos apsaugos apimtis, o tai lėmė valstybių nenoras suteikti jų jurisdikcijoje esantiems asmenims daugiau, nei jos galėtų garantuoti savo finansiniais, ekonominiais ir socialiniais ištekliais [2].

Lietuvos Respublikos Konstitucija štai jau dešimt metų 23 straipsnio normomis, sudarančiomis vientisą visumą, nustato tris pagrindines taisykles, kuriomis valstybė yra įpareigojama laiduoti nuosavybės teisės absoliutų neliečiamumą ir apsaugą įstatymais [3]. Nuosavybės teisei ginti yra sukurta ištisa civilinės, administracinės, baudžiamosios ir kitų teisės šakų įstatymų sistema, turinti užtikrinti įvairių ir dinamiškų nuosavybės santykių apsaugą. Tačiau nuosavybės teisės apsaugos garantija Lietuvos Respublikos Konstitucijoje dažnai interpretuojama taip, kad ji taikoma tik tais atvejais, kai valstybė nusavina nuosavybę, t. y. perima visas savininko teises į nuosavybės teisės objektą. Apibendrinus tris pagrindiniame Lietuvos Respublikos įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisės garantijas, galima teigti, kad Konstitucija neapriboja, bent jau tiesiogiai, valstybės galių teisės aktais ir kitais būdais riboti nuosavybės teisę.

Rengiant Konstituciją buvo manoma, kad nuosavybės teisės įtraukimas į žmogaus teisių sąrašą prisidės prie ekonominio ir politinio naujai susikūrusios valstybės stabilumo, noro į savo valstybę kuo greičiau pritraukti užsienio investicijas. Tačiau nedaugelis teisės praktikų ar mokslininkų bandė analizuoti neliečiamos nuosavybės teisės įtraukimo į konstituciją poveikį atitinkamos valstybės efektyviam valdymui ir galimybei vykdyti ekonominę politiką bei žemės ir kitas reformas. Nuosavybės teisės absoliutumas yra taip tvirtai įsišaknijęs mūsų sąmonėje, kad net dauguma teisininkų, paklaustų apie nuosavybės teisės prigimtį ir pobūdį, pirmiausia įvardija jos neliečiamumą ir šventumą. Kaip konstatavo pats Konstitucinis teismas, teisinėje kalboje „neliečiamumas“ paprastai suprantamas kaip nepažeidžiama, neatimama žmogaus, šiuo atveju savininko, teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareiga ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją [4]. Tačiau nuosavybės teisės supratimas kaip asmens neribotos ir absoliučios teisės savo turto atžvilgiu seniai nebeatitinka ekonominio valstybių vystymosi realijų,

82

tai atsiskleidė jau pirmaisiais Konstitucijos galiojimo metais, kai Konstitucinis teismas buvo priverstas konstatuoti neliečiamumo garantijos iliuziškumą [5], pripažindamas, kad nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, taikydamas ne gramatinį šios normos aiškinimą, o sisteminį, pagrįstą realiais valstybės ir visuomenės poreikiais.

XX a. civilinių santykių reguliavimo peraugimas iš ekonominės orientacijos į socialinę lemia laisvos rinkos savireguliacijos principų iškeitimą į konkuruojantį visuomenės gėrio gynimą savininko interesų sąskaita. Todėl Vakarų Europos ir Amerikos civilinės teisės atstovai išvystė nuosavybės teisės socialinės funkcijos koncepciją, paremtą nuosavybės, kaip įpareigojimo, idėja [6]. Nuosavybės teisės socialinės funkcijos poreikis kyla, visų pirma, iš poreikio patenkinti kitų visuomenės grupių interesus, įgyvendinant statybos, miestų planavimo, aplinkos apsaugos, valstybės reguliacines funkcijas ekonomikos sektoriuje, valstybės sau-gumo, konkurencijos užtikrinimo ir kitus poreikius. Nuosavybės teisės supratimas kaip absoliučios ir neribojamos prieštarautų pačiai žmogaus teisių sampratai.

Nuosavybės teisės socialinės funkcijos teorija ryškiai atsispindėjo ir darė įtaką nuosavybės teisės konstitucionalizavimo procesui Vakarų Europos valstybėse, todėl nuosavybės šventumo ir neliečiamumo principas nėra įtvirtintas daugumoje pasaulio valstybių konstitucijų [7], nes dauguma konstatuoja, kad nuosavybės teisė negali būti įgyvendinama pažeidžiant visuomenės interesus, kad nuosavybė savininkui suteikia ne tik teises, bet ir pareigas [8].

Nuosavybės teisės negalima vadinti absoliučia jau vien dėl to, kad visos teisės yra reliatyvios, kadangi jomis turi būti naudojamasi nepažeidžiant kitų asmenų teisių. T. Bonyhady žodžiais tariant, nuosavybė geriausiai suprantama, tiek istoriškai, tiek teisiškai, kaip konkuruojančių asmeninių ir kolektyvinių, privačių ir viešųjų interesų pusiausvyra [9, p. 16]. Absoliuti nuosavybė pirmiausia stabdo asociacijų, išraiškos laisves, judėjimo ir susirinkimų teises, kurias įtvirtina ta pati Konstitucija. Todėl nuosavybės teisės ribos, galima sakyti, yra labai aiškios – tai kitų asmenų subjektinių teisių įgyvendinimo būtinybė. Visos subjektinės teisės, suteikiamos asmeniui, yra skirtos tam, kad patenkintų ne tik privataus asmens interesus, bet ir leistų įgyvendinti savo teises kitiems asmenims bei pasiekti visos visuomenės tikslus, todėl visa viešoji tvarka yra paremta greičiau nuosavybės teisės apribojimais, o ne veikimo laisve [9, p. 16].

Taikydamas Konstitucijos 23 straipsnį socialinės nuosavybės funkcijos teoriją pripažino ir Konstitucinis teismas, ne kartą pažymėjęs, kad nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus. Kai kurios Konstitucijos normos įtvirtina ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas, tarp kurių yra Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtintas visuotinis reikalavimas, įpareigojantis visus asmenis įgyvendinant savo teises ir naudojantis laisvėmis laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių [5; 10]. Todėl šiuolaikinės nuosavybės teisės turinys negali būti suprantamas tik kaip išskirtinių, savininkui priklausančių teisių visuma. Kaip teigia V. P. Kamišanskis, savininkas dalijasi su visuomene, o mainais visuomenė garantuoja ir saugo jo nuosavybės teises [8, p. 29]. Todėl kyla pagrįstas klausimas, kokios yra konstitucinės nuosavybės teisės apribojimo teisėtumo sąlygos?

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo pozicija „<...> nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“ [12]. Konstitucija leidžia riboti žmogaus teises ir laisves, jeigu:

1) tai daroma įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų

asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;

83

3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; 4) laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.Būtinybė riboti subjektines savininko nuosavybės teises gali išplaukti iš

paties asmens veiksmų, iš sutarčių, valstybės tarptautinių įsipareigojimų. Tokį apribojimą gali lemti ir turto pobūdis arba visuomenei svarbus interesas [3; 13]. Todėl kyla pagrįstas klausimas, kiek kiekvienas iš mūsų turėtų dalintis su visuomene ar atskirais jos nariais? Ar galime už teisių apribojimą reikalauti kompensacijos? Šie klausimai yra svarbūs ne tik siekiant nustatyti valdžios aktų teisėtumą, bet ir nustatant asmenų, kurių teisės ribojamos, teisines gynybos priemones.

Didžioji dalis Konstituciniam teismui pateikiamų prašymų akivaizdžiai rodo, kad dauguma mūsų dalintis su visuomene nesame pasirengę. Daugumoje skundų dėl 23 straipsnio pažeidimo vis iš naujo įrodinėjamas nuosavybės šventumo ir neliečiamumo principas ir ignoruojamos bet kokios kitų asmenų teisės. Akivaizdu, kad ne visų asmenų nuosavybė gali įgyti viešą pobūdį, t. y. turėti įtakos kitų teisių ir laisvių įgyvendinimui, ir ne kiekvienas asmuo turi pareigą leisti kitam naudotis savo turtu vien todėl, kad pastarasis norėtų įgyvendinti savo susirinkimų teisę arba judėjimo laisvę. Dabartinis 2000 m. Civilinis kodeksas (toliau – CK) la-bai drąsiai ir dosniai įtvirtina nuosavybės teisės apribojimo galimybę, 4 knygos 39 straipsnyje nustatydamas, kad nuosavybės teisės apribojimai gali būti nustatomi įstatymu ar teismo sprendimu. Kokybiniai apribojimų kriterijai, tokie, kokie nustatomi nuosavybės nusavinimo atveju – pagarbos kitų asmenų teisėms ar visuomenės interesų siekimo principai, nėra įvedami. Vadinasi, galima priimti „individualų“ įstatymą, kuris apribotų vieno asmens nuosavybės teises kito asmens naudai, o ne visos visuomenės ar jos grupės labui. Šią galimybę patvirtina privatizacija, dėl kurios viešoji valstybės valdžia socialines, ekonomines funkcijas perduoda privatizuotų sektorių savininkams. Privatizuotos įmonės tampa privačiomis pagal jų nuosavybės ir valdymo pobūdį (formą), viešomis pagal prigimtį ir iš dalies vyriausybinėmis pagal funkcionavimą [9, p. 36]. Tokios įmonės teikdamos paslaugas visuomenei rodos pagrįstai galėtų reikalauti, kad valstybė sudarytų kuo tinkamesnes sąlygas teikti tokias paslaugas ir, pavyzdžiui, nusavintų vieno asmens žemę ar statinius arba įpareigotų suteikti leidimą jais naudotis, jeigu jie reikalingi transformatorinei ar užtvankai įrengti, tam, kad likusiems to rajono gyventojams būtų tiekiama elektra, vanduo ar telefono ryšys. Tačiau, kita vertus, asmenys, privatizavę buvusį valstybės ar savivaldybių turtą ir gavę leidimą kontroliuoti didžiulius resursus, visų pirma siekia paprasto pelno, o ne visapusiškai patenkinti visuomenės narių poreikius. Tokios įmonės Lietuvoje stengiasi įtvirtinti absoliučias ir išskirtines savo nuosavybės teises kaip neatsiejamas nuo turtinių teisių, kartu turėdamos užtikrinti žmonių teises į esminių poreikių patenkinimą. Todėl nenuostabu, kad nuolat kyla ginčas, kiek tokios kompanijos ir jų veikla turi būti kontroliuojamos visuomenės interesų atžvilgiu. Kitų sričių įstatymai nustato draudimą disponuoti indeksuotais indėliais, deklaruodami, kad taip bus pažeista ir neįgyvendinta kitų asmenų teisė laiku gauti darbo užmokestį ar pensijas, dėl tos pačios priežasties ribojama dirbančių pensininkų teisė gauti visą pensiją. Atsisakoma atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises natūra į pastatus, kuriuose gyvena nuomininkai.

Akivaizdu, kad norint apginti savo teises trūksta aiškių nuosavybės teisės apribojimo įgyvendinimo kriterijų, kaip akivaizdžiai patvirtina įstatymais įtvirtinta nuosavybės teisės apribojimų įvairovė. Nei Konstitucinis Teismas, nei teisės mokslo doktrina iki šiol konceptualiai giliau nenagrinėjo nuosavybės teisės ribojimo būdų ir priemonių. Taip pat dažnai nesusimąstoma, kad nuosavybės teisės apribojimai gali kilti ir iš tarptautinių sutarčių, nes ratifikuotos tarptautinės sutartys pagal Konstitucijos 138 straipsnio trečiąją dalį tampa Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudedamąja dalimi. Lietuvos Respublikos CK 1

84

knygos 13 straipsnis taip pat nustato visų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių prioritetą esant nacionalinių ir tarptautinių sutarčių normų kolizijai.

1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), sudedamoji mūsų teisės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai [14], pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustato trijų taisyklių apsaugos ginant asmens nuosavybę mechanizmą [15], kurių viena yra susijusi su valstybės galimybėmis įstatymais kontroliuoti ir nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei tai būtina visuomenės interesų labui ar mokesčių ir baudų mokėjimui užtikrinti, t. y. įtvirtina valstybių „policines“ galias [16, p. 1304]. Pirmas protokolas puikiai atspindi negatyvų teisės gynimo pobūdį, kai suteikiama teisė ginama per galimybę ją riboti ar atimti.

Konvencija suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reikalinga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus [17]. Pastarąjį tikslą galima pasiekti įvairiomis priemonėmis, tarp jų ir galimybe numatyti apribojimų taikymą, kontrolės trukmę, kompensacijos už teisių apribojimus suteikimą.

Atrodo, kad mūsų Konstitucinis teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, nenukrypo nuo šių principų. Tačiau nagrinėjant Europos žmogaus teisių teismo praktiką aiškėja, kad pastaroji institucija senokai taiko kitus, galima sakyti, aukštesnius nuosavybės teisės apsaugos standartus. Visų pirma daugelis Europos valstybių ir pats Europos žmogaus teisių teismas seniai atsisakė mūsų teisininkams įprasto nuosavybės teisės turinio apibrėžimo per teisių „trejetą“, t. y. teisių valdyti, naudoti ir disponuoti.

Konvencija nepateikia „nuosavybės“ apibrėžimo. Taip pat buvo pripažinta, kad rinkos santykių vystymasis lemia nuosavybės teisės objektų plėtrą. Nuosavybės teisės, kaip ir kitų Konvencijos garantuojamų teisių, ypatybė ta, kad ši koncepcija kuriama autonomiškai nuo nacionalinės teisės koncepcijų, susiklosčiusių valstybių, Konvencijos dalyvių, teisėje [18]. Koncepcijos autonomiškumas pasireiškia tuo, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis gali suteikti apsaugą toms teisėms ar interesams, kurie nacionalinėje teisėje nėra pripažįstami nuosavybės teisės objektais [19].

Europos žmogaus teisių teismas konstatavo, kad Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis gina visas teises, kurios turi ekonominę vertę ir kurių atžvilgiu gali būti keliamas efektyvus reikalavimas [20]. Europos institucijos šiuo atžvilgiu pasirinko selektyvų požiūrį, užuot konceptualizavusios nuosavybės, kurios atžvilgiu būtų taikomas Konvencijos „trijų taisyklių“ režimas, sąvoką ir jos turinio statiškumą. Kaip buvo nustatyta nagrinėjant bylas, pirmojo protokolo 1 straipsnio garantuojama apsauga apima įvairių rūšių turtą, tiek kilnojamąjį, tiek ne-kilnojamąjį [21], nuo vertybinių popierių [22], licencijų [23] iki pretenzijų [24], leidimų atlikti planavimą [25], socialinių išmokų [26], tam tikrų interesų į turtą [27], medžioklės ir žvejybos teisių [28]. Teismo praktika seniai įtvirtino, kad apsaugos standartai, numatyti pirmojo protokolo 1 straipsnyje, taikomi tiek daiktinėms teisėms (rights in rem), tiek prievolinėms teisėms (rights in personam). Vadinasi, apsauga nuo vienašališko nuosavybės teisės apribojimo taip pat taikoma ir nuosavybės teisės sudedamosioms dalims, valdymo ar naudojimo teisei, o ne tik šių teisių visumai, kuri, Lietuvoje paplitusiu požiūriu, sudaro nuosavybės teisės turinį.

Antra, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo poziciją nuosavybės teisės objektų atžvilgiu, nuosavybės teisės apribojimai gali pasireikšti tokiais

85

būdais ir formomis, kuriuos mūsų teisės sistemoje laikome įprastais valstybės reguliavimo galių įgyvendinimo mechanizmais, pavyzdžiui:

a) nustatant pareigą atlikti tam tikrus veiksmus [29];b) draudžiant atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. ir kaip pozityvios, ir

negatyvios pareigos, kurių formos gali būti:1)projektavimo kontrolė [30];2)aplinkos apsaugos reikalavimai [31];3)statybų draudimai [15];4)nuomos santykių kontrolė [32];5)importo ir eksporto įstatymai [33];6)turto konfiskavimo teisminės (legal) procedūros [34];7)paveldėjimo įstatymai [35];8)konfiskavimas baudžiamojoje teisėje kaip prevencinė priemonė [36];9)medžioklės teisių išplėtimas žemės savininkų valdose [37]; 10) mokesčių surinkimas, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimas [22] ir kt.

Pagal Europos žmogaus teisių konvencijos taikymo praktiką visos šios valstybės taikomos ekonominių ir socialinių valstybės tikslų įgyvendinimo priemonės turi patenkinti apribojimų teisėtumo reikalavimus, priešingu atveju kyla valstybės atsakomybė už asmens nuosavybės teisės pažeidimą.

Trečia aplinkybė, kuri nėra nagrinėjama taikant Konstitucijos 23 straipsnį ir kuri buvo ne kartą konstatuota Europos teismo praktikoje, yra ta, kad neretai sunku nubrėžti aiškią ribą tarp šių nuosavybės teisės ribojimo formų ir nusavinimo, kadangi atitinkamo masto apribojimai gali lemti de facto nusavinimą [38]. Todėl ginčas, kiek teisių užtenka nuosavybės teisės egzistavimui konstatuoti, sprendžiamas apsaugant teises pagal Konvenciją, kai vienos iš teisių panaikinimas kvalifikuojamas kaip teisių apribojimas [39].

Visos anksčiau aptartos Europos žmogaus teisių konvencijos normų ir tarptautinio teismo doktrinos naujovės mūsų teisės sistemoje dar nesusilaukė plataus pripažinimo. Tačiau neabejotinai, jas taikant būtų išsamiau atspindėtas šiuolaikinės nuosavybės teisės doktrinos vystymasis, nustatytos efektyvesnės priemonės kovojant su vienašališku nuosavybės teisės apribojimų nustatymu, todėl asmenys gautų daugiau teisių kovodami su savo nuosavybės teisės pažeidimais. Žemėtvarkos, miesto planavimo institucijų, statybos veiklos regu-liavimas ar mokesčių įvedimas nesukėlė Lietuvoje tokios gyventojų pasipriešinimo bangos ir teisminių ginčų dėl valstybinės valdžios viešųjų galių riboti asmenų teises, kokie vyksta daugelyje Vakarų Europos šalių ir kituose žemynuose. Tuo gali būti paaiškintas pats nuosavybės teisės ribojimų temos „užmiršimas“. Analizuojant Europos žmogaus teisių konvencijos praktiką akivaizdu, kad nuosavybės teisės apribojimų galimybės nėra išsemtos.

Išvados

Apibendrinant keltus klausimus darytinos tokios išvados.1. Nei Konstitucija, nei kiti įstatymai, nei visuotinai pripažintos tarptautinės

teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka apriboti nuosavybės teisę.

2. Neabejotina, kad Konstitucijos 23 straipsnio dispozicija neatitinka mūsų valstybės vystymosi tikslų ir principų, šiuolaikinės nuosavybės teisės doktrinos ir ekonominės apyvartos vystymosi, todėl siekiant teisinio apibrėžtumo ji turėtų būti atitinkamai koreguojama, nustatant nuosavybės teisės ribojimų galimybes ir ribas. Lietuvos Respublikos Konstitucija negali būti statiškas instrumentas, tačiau būdama tiesiogiai taikomas dokumentas ji turi būti prognozuojama ir užtikrinti teisinį apibrėžtumą.

86

3. Ginant konstitucinę nuosavybės teisę Konstitucinio teismo pagrindine funkcija taptų mūsų valstybės ir visuomenės poreikių suderinamumo įgyvendinimas, derinant tokiai apsaugai skirtas nacionalines ir tarptautines teisės normas, šalinant esamus ir potencialius konkuruojančių normų prieštaravimus.

4. Lietuvos Respublikoje nesant aiškių savininko ir visuomenės interesų derinimo kriterijų, svarbu, kad įstatymų leidybos subjektai sugebėtų prieiti nuosekliai pritaikomą kompromisą, nesukeliantį nepagrįsto savininko interesų diskriminavimo visuomenės ar jos narių atžvilgiu ir atvirkščiai. Tai ypač aktualu valstybei nustatant nuosavybės teisės apribojimus, kadangi kai kuriais atvejais jie gali lemti turto nusavinimą de facto. Mūsų valstybės valdžios institucijų blaškymasis per visą ekonominių santykių nepriklausomo reguliavimo dešimtmetį tarp liberaliosios ir socialinės politikos ir ekonomikos idėjų lėmė tai, kad dabar egzistuoja ryškus šių interesų derinimo disbalansas, kurį įrodo nuosavybės teisių atkūrimo bylos, grąžinant turtą kai kurioms asmenų grupėms kitų asmenų sąskaita, suteikiant asmeniui teisę į indėlį su teise jį atsiimti po savo mirties, ir t. t.

5. Tarptautinės sutartys turi tapti vienu iš pagrindinių nuosavybės teisės apsaugos, ir ypač ribojimų gaires nustatančiu instrumentu, nes jų nesilaikymas lems mūsų valstybės atsakomybę tarptautiniuose teismuose, o tai atsigręš prieš visus piliečius mokesčių naštos padidėjimu. Tai reikalauja plėtoti mūsų nuosavybės teisės doktriną ir kurti naujus teisinio reguliavimo mechanizmus.

LITERATŪRA IR PASTABOS

1. Pavyzdžiui, nuosavybės teisės apsauga nebuvo įtraukta į 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą.

2. Nuosavybės teisės apsaugą įtvirtina Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (17 str.), 1950 m. Žmo-gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Pirmas protokolas), 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencija (21 str.), 1963 m. Afrikos žmogaus ir tautos teisių chartija (14 str.). 1948 m. Amerikos teisių ir pareigų deklaracija matyt geriausiai išryškina skirtumų dėl šios teisės apsaugos apimties priežastis, 23 straipsnyje įtvirtindama, kad „Kiekvienas asmuo turi teisę turėti nuosavybės teise tiek turto, kiek reikia jo esminiams tinkamo gyvenimo poreikiams patenkinti ir išlaikyti asmeninį ir savo namų orumą“ (vertimas autorės).

3. 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai “ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 28–1003.

4. 1998 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintos valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 57–1605.

5. 1993 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Lietuvos Respublikos baudžia-mojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1993. Nr. 70–1320.

6. Socialinės nuosavybės teisės funkcijos pripažinimą pagrindžia ir Jėringo keltos idėjos, kad visos subjekto teisės, taip pat ir nuosavybės teisė, yra nulemtos ir teisiškai susijusios su visuomene, ku-rios sudėtinė dalis yra minėtas subjektas. Plačiau žr., pavyzdžiui, Kamyshanskij V. P. Pravo sobstvenosti: predely i ograničenija // Zakon i pravo. – Moskva, 2000. P. 27–32; Justickis V. Nuosavybės teisinis gynimas rinkos ekonomikos sąlygomis / Lietuvos Respublikos konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga // Teisė. 1994. P. 106–108; Allen T. Common-wealth Constitutions and the Right not to be Deprived of Property // The International and Comparative Law Quarterly. July 1993. Vol. 42. P. 527.

7. Nuosavybės šventumas ir neliečiamumas įtvirtinamas 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio tei-sių deklaracijoje, neliečiamumas – 1953 m. Danijos Konstitucijoje.

87

8. Smith E. Konstitucinės nuosavybės teisių apsaugos reliatyvumas // Lietuvos Respublikos Konsti-tucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga // Teisė. 1994. P. 96–97; Kamyshanskij V. P. Pravo sobstvenosti: predely i ograničenija // Zakon i pravo. – Moskva, 2000. P. 28.

9. Gray K., Gray S. F. Private Property and Public Property / Property and the Constitution / ed. by J. McLean. – Oxford–Portland Oregon: Hart Publishing, 1999.

10. Ne viename savo sprendimų Konstitucinis teismas konstatavo, kad teisingumo ir teisinės valsty-bės negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Žr., pavyzdžiui, 1998 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 95–2642.

11. Kamishanskij V. P. Pravo sobstvenosti: predely i ograničenija. Zakon i pravo. – Moskva, 2000.12. 1997 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio penktosios dalies ir 242 straipsnio atitikimo Lie-tuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1997. Nr. 91–2289. 1997 m. liepos 10 d. nuta-rime „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 55 straipsnio antrosios dalies 1 punkto, 56 straipsnio ketvirtosios dalies 1, 2 punktų ir 58 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lie-tuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1997. Nr. 67–1696. Konstitucinis Teismas, remdamasis 1948 m. Visuotine žmogaus teisių deklaracija, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, konstatavo, kad tarptautinė teisė nepaneigia valstybių teisės įstatymais apriboti žmogaus teises ir laisves.

13. 1997 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1997. Nr. 40–977.

14. Plačiau apie tai žr. Jočienė D. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas užsienio valstybių ir Lietuvos Respublikos teisėje. – Vilnius: Eugrimas, 2000.

15. Šis mechanizmas buvo įtvirtintas byloje „Sporrong and Lönnroth v Sweden“. 1982. 5 E.H.R.R. 35.16. Clayton R., Tomlinson H. The Law of Human Rights. – Oxford University Press, 2000.17. Lithgow v United Kingdom. 1986. 8 EHRR 329, para 120.18. Gasus Dösier-und Fördertechnik GmbH v Netherlands. 1995. 2 EHRR 403 para 53; Beyeler v Italy

5 Jan 2000 para 100. http://hudoc.echr.coe.int/hudoc/default.asp?Language=en&Advanced=1.19. Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v Netherlands. 1995. 20 EHRR 403, para 53, Panikian v

Bulgaria, App. No. 29583/96; 90-A(E)/B DR 109; 24 EHRR CD 63; Fitzpatrick v Sterling Housing Association. 1999. 3 WLR 1113, HL.

20. Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v. the Netherlands. 1995. 20 E.H.R.R. 403, Holy Monasteries v Greece. 1994. 20 E.H.R.R; Matos e Silva, Lda. V Portugal. 1996. 24 E.H.R.R. 573; Banner v Sweden. 1989. 60 DR 128.

21. Wiggins v United Kingdom, App. No. 7456/76; 13 DR 40 para 46; Comm. Dec. 1985. 9 EHRR 151 para 153: taksi veiklos licencija nėra ginama teisė, tačiau su ja susijusios pajamos gali būti. Smith Kline etc. Laboratories v Netherlands No. 12633/87, 66 D.R. 70. 1990: patentas pripažintas nuo-savybės objektu; Pressos Compania Naviera SA and Ors v Belgium, 1996 21 E.H.R.R. 30: reika-lavimas atlyginti žalą pripažintas nuosavybe.

22. Gasus Dosier-und Fördertechnik GmbH v. the Netherlands, 1995. 20 E.H.R.R. 403.23. Tre Traktörer Aktiebolag v Sweden, 1989. 13 E.H.R.R. 309.24. Pressos Compania Naviera SA and Ors v Belgium, 1996. 21 E.H.R.R. 301; National and

Provincial Building Society, Leeds Permanent Building Society and Yorkshire Building Society v United Kingdom, 1997. 25 E.H.R.R. 127.

25. Pine Valley Developments Ltd. v Ireland, 1991. 14 E.H.R.R. 319.26. Cornwell v UK (25 April 2000. http://hudoc.echr.coe.int/hudoc/default.asp?Language=en&

Advanced=1.27. S v United Kingdom, Application No. 7456/76. P. 46.28. Könkämä and 38 other Saami Villages v Sweden. Application No. 27033/95.29. Denev v Sweden, 1989. 59 DR 127, EComm HR: pareiga žemės savininkui sodinti medžius aplin-

kos apsaugos tikslu.30. Jacobsson v Sweden, 1989. 12 EHRR 56; Pine Valey Development Ltd v Ireland, 1991. 14 EHRR

319.31. Fredin v Sweden. No 1. 1991. 13 EHRR 784.32. Mellacher v Austria. 1989. 12 EHRR 391.33. Allgemeine Gold-und Sillberscheideanstalt v United Kingdom, 1986. 9 EHRR 1.

88

34. G, S and M v Austria, 1983. 34 DR 119, EComm HR.35. Inze v Austria, 1987. 10 EHRR 394.36. Raimondo v Italy, 1994. 18 EHRR 237.37. Chassagnou v France, App. No. 25088/94, 28331/95, (1999) 29 EHRR 615.38. Fredin v Sweden. No. 1. 1991. 13 EHRR 784 para 41. Žr., pavyzdžiui, Stran Greek Refineries and

Stratis Andreadis, 1994. 19 EHRR 293; Sporrong and Lönnroth v Sweden, 1982. 5 E.H.R.R. 35. Papamichalopolous v Greece, 1993. 16 EHRR 440.

39. Banner v Sweden (1989) 60 DR 128 , 140, EComm HR.

89

The Constitution and Possibilities to Impose Restrictions on the Property Right

Doctoral Candidate Eglė ŠvilpaitėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The principle of the protection of property right is one of the guarantees of the rights and freedoms both of a state and persons belonging to its jurisdiction, therefore this principle was inevitably included into a list of rights and freedoms guaranteed by the Constitution of the Republic of Lithuania.

Already 10 years the Constitution of the Republic of Lithuania by the norms of Article 23, comprising indivisible complex, establishes three principle rules by which the State is obliged to guarantee the absolute inviolability and protection by the laws of a property right. The Constitutional Court several times ascertained that the principle of the inviolability of the ownership has to be implemented not in accordance with its grammatical meaning, but systematically interpreting the Constitution, for it cannot be implemented separately from the principles of respect of other human rights and freedoms and observance of laws. The influence of social philosophy also caused the refusal of the absolute protection of property right. Taking in to account the aforesaid tendencies, it is important to establish the possibilities of the interference with the property right, first of all, and legal basis, criteria and limits for the state to establish restrictions over the property right.

The Constitutional Court in its practice has listed only the principles of interference, however has not dealt at all with the conceptual basis, such as definition of a property right, its content, definition forms, which may in certain cases cause de facto expropriation, and other questions directly influencing the remedies of the protection of rights and freedoms of persons under Article 23 of the Constitution. Also the Constitutional Court has not comprehensively evaluated the influence of the international treaties over the protection of the property right still.

Therefore, the aim of this article is to provide a concentrated position of the Constitutional Court on the question of legitimacy of the interference with the property right, opposing with the principles of the restrictions of property right that were formulated in the practice of implementation of one of the most effective regional international treaty on the protection of human rights - 1950 European Convention on Human Rights. The main conclusion of the article is that the Constitutional Court should guarantee constitutional property right not only by classical instruments and national legal norms, but also following the contemporary legal doctrine of property rights developed in many states, that declines recognition of traditional triplet of rights of the owner, whereas European Convention of Human Rights should become effective instrument applicable for the protection of ones property right.

90

91

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 75–80

EUROPOS SOCIALINĖ CHARTIJA IR SOCIALINĖS TEISĖS KONSTITUCIJOJE

Elvyra Baltutytė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas elvyra@lchr.lt

Pateikta 2002 m. lapkričio 4 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 11 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros vedėjas profesorius dr. Saulius Katuoka ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr. Toma Birmontienė

S a n t r a u k a

Straipsnyje analizuojama Europos socialinės chartijos, jau daugiau kaip metus galiojančios Lietuvoje, reikšmė bei galima šios svarbios Europos Tarybos sutarties įtaka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų socialinių žmogaus teisių apsaugai. Apibūdinama Europos socialinių teisių komiteto, vertinančio, kaip valstybės vykdo Chartiją, interpretacijų svarba bei jų tendencijos. Pabrėžiama tendencija Europos socialinių teisių komiteto bei kai kurių Europos valstybių teismų praktikoje tam tikras socialines teises traktuoti kaip individualias bei „teismingas“, lyginant ją su Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje besiformuojančio kitokio požiūrio apraiškomis. Pažymima, kad siekiant tinkamos socialinių teisių apsaugos turėtų būti derinami abu požiūriai į socialines teises – ir traktuojantis jas kaip socialinės politikos vykdymą, ir pripažįstantis jas individualiomis žmogaus teisėmis.

Įžanga

Analizuojant Konstitucijoje paskelbtų žmogaus teisių apsaugos geresnes galimybes svarbu atsižvelgti ir į tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių žmogaus teises, įgyvendinimo poveikį šių teisių apsaugai. Ypač tai pažymėtina kalbant apie socialines žmogaus teises: jas tinkamai įgyvendinti neretai žymiai sudėtingiau nei civilines ir politines teises, todėl tarptautinės sutarties, reglamentuojančios socialines teises, vykdymas, šio vykdymo vertinimas gali turėti didelės įtakos gerinant socialinių žmogaus teisių apsaugą valstybėje. Tarptautinės sutarties, reglamentuojančios socialines žmogaus teises, galiojimas valstybėje gali turėti įtakos ir jos teisės doktrinoje vyraujančiam požiūriui į socialines teises.

92

Europos socialinė chartija ir jos įtaka socialinių teisių apsaugai

Jau daugiau kaip metai Lietuvoje galioja reikšminga Europos Tarybos sutartis – Europos socialinė chartija (pataisyta). Europos socialinė chartija, įtvirtinanti socialines žmogaus teises, priimta 1961 metais, papildė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, įtvirtinančią civilines ir politines teises. 1996 metais buvo priimta Pataisytoji Europos socialinė chartija, ir šiuo metu galioja dvi Chartijos: valstybės, Europos Tarybos narės, gali pasirinkti – ar prisiimti įsipareigojimus dėl socialinių teisių pagal pirmąją Chartiją, ar kiek dides-nės apimties, pagal pataisytąją Chartiją. Lietuvoje žengtas ryžtingas žingsnis – Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą dėl Pataisytosios Europos socialinės chartijos ratifikavimo [1], prisiimdamas gerokai daugiau įsipareigojimų negu Chartijai ratifikuoti būtinas minimumas. Skirtingai negu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ratifikavimui, Europos socialinės chartijos ratifikavimui nebuvo suteikta tiek daug dėmesio, beveik nekilo jokių diskusijų dėl to, ką naujo ši tarptautinė sutartis duoda socialinių žmogaus teisių apsaugai Lietuvoje. Ratifikuojant Chartiją net nebuvo keliamas klausimas, ar nereikėtų pasinaudoti galimybe pareikšti, kad Lietuva, pagal numatytą Chartijos kontrolės mechanizmą įsipareigodama teikti pranešimus apie Chartijos vykdymą, pripažįsta ir atitinkamų tarptautinių bei nacionalinių organizacijų teisę teikti prieš ją kolektyvinius skundus. Turint omenyje, kad nė viena tarptautinė sutartis, įtvirtinanti vien socialines teises, nenumato individualių skundų teisės (išskyrus kai kurių socialinių teisių elementų įtvirtinimą civilinėms ir politinėms teisėms skirtose sutartyse), kolektyvinių skundų teisės įgyvendinimas patobulina tokios sutarties kontrolės mechanizmą ir taip skatina geresnę socialinių žmogaus teisių apsaugą valstybėje. Tam, kad deklaruotos socialinės teisės būtų iš tiesų įgyvendinamos, neabejotinai svarbūs ir nacionaliniai, ir tarptautiniai šių teisių apsaugos mechanizmai, jų tinkamas funkcionavimas bei efektyvus panaudojimas.

Iki Europos socialinės chartijos ratifikavimo Lietuvoje galiojo viena universali tarptautinė sutartis, įtvirtinanti socialines žmogaus teises (neminint kai kurių specialių sutarčių, skelbiančių tam tikras socialines teises ar jų elementus bei Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų), – Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas. Nors ši Jungtinių Tautų sutartis Lietuvoje galioja jau daugiau kaip dešimt metų, tik šįmet parengtas pirmasis pranešimas apie jos vykdymą. Tai, manytume, liudija jau anksčiau minėtą atsainesnį požiūrį į tarptautines sutartis, reglamentuojančias socialines teises, ir į tarptautinių įsipareigojimų pagal tokias sutartis vykdymą. Tačiau pažymėtina ir tai, kad ir pats Paktas iš dalies „leidžia“ turėti tokį požiūrį. Pakto 2 straipsnyje nustatyta: „Kiekviena valstybė, šio Pakto dalyvė, įsipareigoja tiek savo pastangomis, tiek teikiant tarptautinę pagalbą ir bendradarbiaujant, ypač ekonominiu ir techniniu požiūriu, visais savo turimais ištekliais imtis priemonių, svarbiausia, įstatyminių, visais tinkamais būdais garantuoti, kad būtų nuosekliai visiškai įgyvendintos šiame Pakte pripažįstamos teisės“ [2]. Europos socialinės chartijos nuostatos la-biau imperatyvios: vykdydama savo įsipareigojimus valstybė negali teisintis, pavyzdžiui, „turimų išteklių“ stoka. Valstybių sugebėjimas laikytis Chartijos nuostatų yra vertinamas griežtai atsižvelgiant į socialinių teisių standartus, apibrėžtus Chartijos straipsniuose, bei Europos socialinių teisių komiteto, nepriklausomų ekspertų komiteto, kuriam pavesta teisiniu požiūriu vertinti, kaip valstybių teisė ir praktika atitinka Chartijos nuostatas, interpretacijose.

Svarstant, kokią reikšmę Europos socialinės chartijos ratifikavimas gali turėti Konstitucijoje įtvirtintų socialinių teisių apsaugai, visų pirma ir pabrėžtina galimybė pagal minėtas interpretacijas, pateikiamas Europos socialinių teisių komiteto išvadose, geriau suvokti konkrečios socialinės teisės turinį, jos apimtį, t. y. Chartijai tinkamai vykdyti būtiną standartą. Šia tarptautinės sutarties galiojimo

93

įtaka, kaip jau yra tapę įprasta, galėtų pasinaudoti ir Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją, ir, galima tikėtis, kiti teismai. Tiesa, socialinių žmogaus teisių katalogas Europos socialinėje chartijoje gerokai platesnis, palyginti su so-cialinių teisių katalogu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Pataisytojoje Chartijoje yra net 31 socialinė teisė), ir kai kurios iš jų išsamiau formuluojamos. Tačiau šiuo požiūriu Europos socialinė chartija bei jos interpretacijos tampa dar naudingesnės, ypač atsižvelgiant į taikytiną žmogaus teisių bei kitus principus.

Antra, galima būtų kalbėti ir apie Europos socialinės chartijos, bent kai kurių jos nuostatų tiesioginio taikymo galimybę. Tačiau šis tarptautinės sutarties galiojimo aspektas, būdamas sudėtingas, reikalauja gilesnės analizės ir nėra šio straipsnio tikslas. Beje, kaip matysime iš tolesnės analizės, Europos socialinių teisių komiteto kai kurių socialinių teisių traktavimas kaip individualių ir teisme ginamų teisių sukuria palankias prielaidas tiesiogiai taikyti Chartijos nuostatas, formuluojančias minėtas teises. Bent kiek apžvelgus Lietuvos teismų praktiką teismų sprendimuose galima atrasti ne tik, kas labiau įprasta tarptautinių sutarčių atžvilgiu, nuorodų į Europos socialinę chartiją, bet ir „pažadą“ galbūt ateityje ją tiesiogiai taikyti. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo 2001 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje dar iki Chartijos ratifikavimo, pažymėta: „… Kasatorės nuoroda į tai, kad Europos socialinės chartijos 8 straipsnis, kitos tarptautinės teisės normos garantuoja jai pakankamą socialinio draudimo pašalpą, o dėl nepagrįsto atleidimo iš darbo ji neteko valstybės garantuotos pašalpos, taip pat nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko <…>. Europos socialinė chartija nėra ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo, todėl nėra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 2 d.) ir negalėjo būti taikoma šiai bylai išspręsti [3]. Galbūt jeigu šis sprendimas būtų priimamas Chartijai įsigaliojus Lietuvoje, Aukščiausiasis Teismas būtų bent pareiškęs nuomonę šios tarptautinės sutarties taikymo klausimu.

Europos socialinė chartija ir požiūris į žmogaus teises

Abu anksčiau minėti Europos socialinės chartijos galimos įtakos socialinių teisių apsaugai aspektai svarbūs, tačiau manytume, kad vertėtų plačiau aptarti dar vieną aspektą – paties požiūrio į socialines teises, jų įgyvendinimą formavimą. Nors labiau įprasta socialinių teisių apsaugą sieti su valstybės pozityvių pareigų socialinėje srityje vykdymu, pastaraisiais metais kai kuriose Europos valstybėse plinta tendencija socialines teises traktuoti ir kaip in-dividualias, o ne kolektyvines, pripažįstant galimybę jas tiesiogiai ginti teisme. Ši tendencija sietina ir su Europos socialinių teisių komiteto praktika. Pažymėtina, kad tokio socialinių teisių traktavimo įtaka abipusė: valstybių praktika daro įtaką Europos socialinių teisių komiteto praktikai ir atvirkščiai.

Europos socialinių teisių komitetas vertindamas valstybių sugebėjimą laikytis Chartijos yra įvardijęs ir konkrečias socialines teises, kurių tinkama apsauga turi būti susijusi su teise tiesiogiai jas ginti teisme. Tai Europos socialinės chartijos 1 straipsnio 2 punkte numatytas diskriminacijos įsidarbinant draudimas, 4 straipsnio 3 punkte numatyta teisė į vienodą atlyginimą, 13 straipsnio 1 punkte numatyta asmens, neturinčio pakankamai lėšų pragyvenimui, teisė į socialinę paramą, Papildomojo protokolo 1 straipsnyje (Pataisytosios chartijos 20 str.) numatyta lygių galimybių ir vienodo elgesio teisė, 19 str. 8 punkte numatyta darbuotojų migrantų neišsiuntimo garantija [4, p. 228]. Pažymėtina, kad ratifikuodama Chartiją Lietuva priėmė visas šias nuostatas, išskyrus paskutiniąją.

Ypač plačiai socialinės teisės „individualizacijos“ link Europos socialinių teisių komitetas interpretuoja Chartijos 13 straipsnio „Teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalbą“ 1 punktą, nustatantį, kad Chartijos šalys įsipareigoja

94

„užtikrinti, kad kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir kuris negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinės apsaugos sistemos, gautų reikiamą paramą, o susirgęs – priežiūrą, būtiną pagal jo sveikatos būklę“ [5]. Įsidėmėtina ir šio straipsnio 2 punkto nuostata, kurioje numatoma, jog Chartijos šalys taip pat įsipareigoja „užtikrinti, kad asmenims, kurie gauna tokią pagalbą, dėl šios priežasties nebūtų ribojamos politinės ir socialinės teisės“. Kadangi šiose nuostatose formuluojami valstybių, Chartijos šalių, įsipareigojimai, atrodytų, kad čia neturima omenyje individuali teisė, nors įvardijimas „kiekvienas asmuo“ ją lyg ir preziumuoja. Tačiau Europos socialinių teisių komitetas jau gana seniai, net pirmosiose išvadose dėl Europos socialinės chartijos taikymo, ėmė laikytis pozicijos, kad teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalbą turi būti suteikiama būtent „kaip teisė“. Komitetas pabrėžė, kad „Pagal 13 straipsnio 1 punktą valstybės, kurios yra priėmusios šią nuostatą, privalo ga-rantuoti paramą jos reikalingiems asmenims kaip tokią jų teisę. Susitariančios šalys nebegali teikti tik tokią paramą, kokia, jų manymu, yra tinkama; jos privalo laikytis šios pareigos, ir to iš jų gali būti pareikalauta teisme“ [6, p. 117]. Nagrinėdamas valstybių pranešimus bei juos komentuodamas Europos socialinių teisių komitetas išplėtojo Chartijos 13 straipsnio 1 punkto „precedentinę teisę“. Pabrėžiama, kad valstybės, Chartijos dalyvės, privalo garantuoti teisę kreiptis į teismą arba kitokią nepriklausomą instituciją dėl administracinių sprendimų medicinos pagalbos ir socialinės paramos klausimais, taip pat pareigą garantuoti socialinę ir medicinos pagalbą visiems asmenims, kuriems jos reikia, ne tik tam tikroms paramos gavėjų kategorijoms [7, p. 25; 8, p. 120–121]. Pavyzdžiui, Komiteto nuomone, nuolatinio gyvenimo sąlyga paramai gauti neatitinka aptariamos Chartijos nuostatos [7, p. 120–121]. Vienas iš pavyzdžių, kai Europos socialinių teisių komitetas interpretuoja teisę į socialinę paramą ir medicinos pagalbą kaip „teismingą“ (justiciable) teisę, galėtų būti jo išvados dėl Graikijos įsipareigojimų pagal Chartijos 13 straipsnio 1 punktą vykdymo. Išvadose teigiama: „Komitetas <…> primena, kad valstybė pagal 13 straipsnio 1 punktą privalo garantuoti, kad asmenys, kuriems to reikia, gautų tinkamą paramą, kuri turi būti garantuojama kaip teisė gauti tokią paramą, ir dėl šios teisės turi būti galima kreiptis į nepriklausomą skundus sprendžiančią instituciją, tokią kaip teismas <…> Kadangi nei tokios teisės, nei teisės dėl jos skųstis Graikijoje nėra, Komitetas daro išvadą, kad Graikija nevykdo 13 straipsnio 1 punkto“ [8, p. 120]. Pažymėtina, kad siekiant veiksmingai įgyvendinti asmenų teisę skųstis, jiems turi būti prieinama nemokama teisinė pagalba [9]. Šiemet Europos socialinių teisių komitetas priėmė pirmąsias išvadas dėl Pataisytosios Europos socialinės chartijos taikymo. Vertinant, pavyzdžiui, kaip Italija laikosi Chartijos 13 straipsnio, „atsižvelgiant į tai, kad Italijos valdžios institucijos iki šiol nesugeba parodyti, kad visose šalies dalyse garantuojama individuali teisė į socialinę paramą, kartu su teise dėl to skųstis į teismą ar kitą nepriklausomą instituciją; atsižvelgiant į tai, kad nustatyta 3 metų nuolatinio gyvenimo sąlyga kai kurių valstybių, Pataisytosios Chartijos šalių, piliečiams teisei gauti minimalias pajamas“ ir atsižvelgiant į tai, kad nebuvo padidintos anksčiau numatytos minimalios išmokos, kurios yra nepakankamos, padėtis Italijoje pripažinta neatitinkanti Pataisytosios Chartijos 13 straipsnio reikalavimų [10].

Taigi Europos socialinių teisių komiteto išplėtota Chartijos 13 straipsnio precedentinė teisė teisę į socialinę paramą ir medicinos pagalbą traktuoja kaip individualią ir teisme ginamą teisę. Toks požiūris į socialines teises, nepaneigiantis ir labiau paplitusio požiūrio, kad socialinės teisės – tai valstybės socialinė politika, pasitaiko ir valstybių praktikoje. Pavyzdžiui, Šiaurės Europos šalyse pastebima tendencija teisę gauti tam tikras socialinės apsaugos, sveikatos ir švietimo išmokas bei paslaugas laikyti individualiomis teisėmis [11, p. 51–53]. Suomijoje 1995 metais įgyvendinus konstitucinių teisių reformą tam tikros

95

ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių nuostatos konstituciniu lygmeniu buvo suformuluotos kaip subjektyvios teisės. Tos pačios nuostatos buvo įtrauktos į naują, 2000 m. kovo 1 d. įsigaliojusią Konstituciją. Pavyzdžiui, Konstitucijos 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „tie, kurie negali gauti lėšų, reikalingų jų oriam gyvenimui, turi teisę gauti jiems būtiną paramą ir globą“. Dar ir anksčiau ši nuostata buvo taikoma regioniniuose administraciniuose teismuose, daugelyje bylų nurodant būtinumą kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į individualius poreikius (pvz., kai municipalitetas neįtraukė studentų į asmenų, galinčių gauti socialinę paramą, kategoriją). Norvegijos Aukščiausiojo teismo 1990 m. rugsėjo 25 d. sprendime dėl neįgalaus asmens teisės gauti iš municipalinės valdžios tam tikrą paramą nurodyta, kad asmuo turi teisėtą teisę gauti jam atsakytą paramą ir paslaugas, ir kad teismai gali apibrėžti teisės turinį konkrečiu atveju ir nurodyti municipalitetui sumokėti kompensaciją [11]. Tai tik keletas pavyzdžių, kai Konstitucijoje arba įstatymuose įtvirtintos socialinės teisės buvo ginamos teisme kaip individualios teisės.

Akivaizdu, kad požiūris į socialines teises priklauso nuo teisės, visų pirma konstitucinės, doktrinos valstybėje. Neseniai išleistame vadovėlyje „Lietuvos konstitucinė teisė“ teigiama, kad Lietuvos konstitucinėje doktrinoje palengva įsitvirtina socialinės valstybės principas. Išsamiai analizuojant socialinių teisių įtvirtinimo Konstitucijoje reikšmę pažymima Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tendencija traktuoti socialinių teisių konstitucinį įtvirtinimą kaip valstybės konstitucinius įsipareigojimus socialinėje srityje [12]. Taip lyg ir patvirtinamas požiūris į socialines teises tik kaip į valstybės socialinę politiką, paneigiant individualių teisme ginamų teisių pripažinimą.

Kitokia tendencija, net ir remiantis tik vienu iš Konstitucinio Teismo sprendimų, mūsų manymu, pastebima kaimyninės valstybės Latvijos, kuri, beje, ratifikavo ne 1996, o 1961 m. Europos socialinę chartiją, doktrinoje. Latvijos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 19 d. sprendime Dėl valstybinių pensijų įstatymo pereinamųjų nuostatų 26 punkto atitikimo Konstitucijos 91 ir 109 straipsniams teigiama: „Konstitucinis Teismas sutinka su Seimo raštu ir Teismo posėdyje pareikšta nuomone, kad socialinių teisių įgyvendinimas visų pirma pri-klauso nuo valstybės ekonominės padėties ir turimų išteklių. Tačiau kai įstatymų leidėjas, naudodamasis galia kurti ir įgyvendinti socialinę politiką, taip pat apibrėžti socialinių teisių apimtį, įtraukė socialines teises į Konstituciją ir detalizavo šių teisių turinį įstatymuose, jis jau įžengė į individo teisių sritį. Asmuo gali reikalauti, kad valstybė šias teises įgyvendintų, taip pat jų gynimo teisme [13]. Šioje byloje, kurioje buvo kvestionuojamas pensijų mokėjimo dirbantiems pensininkams ribojimo klausimas, be kitų dalykų, pabrėžiamas proporcingumo principas, kuriuo reikia vadovautis sprendžiant, ar konkrečiu atveju svarbiau įgyvendinti asmens socialinę teisę, ar paisyti valstybės bei visuomenės interesų. Pažymėtina, kad sprendime pateikta nuoroda į Europos socialinės chartijos papildomojo protokolo 4 straipsnį „Pagyvenusių žmonių teisė į socialinę apsaugą“ (šį straipsnį atitinka Pataisytosios Chartijos 23 str.). Konstatuota, kad nors Latvija ir nėra ratifikavusi minėtojo protokolo, jame nurodytas teises ji turi gerbti kaip socialinių žmogaus teisių apsaugos pagrindines gaires.

Tikėtina, kad panašių nuostatų, atspindinčių ne vien socialine politika pagrįstą požiūrį į socialines teises, atsiras ir Lietuvos jurisprudencijoje. Socialinių teisių įtvirtinimas Konstitucijoje turėtų reikšti ir tai, kad kiekvienas konkretus žmogus turi teisę į tinkamą socialinių teisių apsaugą. Atsižvelgiant į Europos socialinių teisių komiteto ir kitų valstybių praktikos tendencijas teismuose turėtų būti ne tik taikomi socialinių teisių įstatymai, bet ir ginamos, jei tai įmanoma, konkrečios socialinės teisės. Pastebėtina, kad teismų praktikoje neretai remia-masi socialinėmis teisėmis, bet dažniau jos tik nurodomos sprendžiant konkrečių teisės aktų taikymo klausimą. Manytina, kad kai kuriose srityse, pavyzdžiui,

96

sprendžiant socialinės paramos teikimą savivaldybėse, tinkamos tokios paramos teikimo garantija pripažintina būtent teisminė socialinių teisių gynyba1.

Išvados

Požiūris į socialines teises kaip į individualias ir teisme ginamas teises egzistuoja greta kito Lietuvos konstitucinėje doktrinoje pripažįstamo požiūrio, kad socialinės teisės yra valstybės socialinė politika, kuri, be abejo, priklauso ir nuo valstybės ekonominių išteklių. Manytina, kad siekiant veiksmingai įgyvendinti socialines teises, reikėtų atsižvelgti į galimybę taikyti abu šiuos požiūrius. Taip būtų ne tik išreiškiama derama pagarba Konstitucijoje įtvirtintoms socialinėms žmogaus teisėms, bet taptų veiksmingesnės ir socialinių teisių įgyvendinimo garantijos. Tokio požiūrio įsitvirtinimą skatina ir Europos socialinės chartijos interpretavimo tendencijos. Manytina, kad būtent Europos socialinės chartijos galiojimas Lietuvoje, Europos socialinių teisių komiteto vertinimai, šio komiteto išvadų analizė galėtų paskatinti geresnę konstitucinių socialinių žmogaus teisių apsaugą, reikiamai derinant abu požiūrius į socialines teises – ir pagrįstą politika, ir pagrįstą individualia teise. Tikėtina, kad teismų praktikoje bus labiau remiamasi individualiomis socialinėmis teisėmis, įtvirtintomis Konstitucijoje, įstatymuose, tarptautinėse sutartyse.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1996 metų Europos socialinės chartijos ratifikavimo. Valsty-bės žinios. 2001. Nr. 49–1699.

2. Žmogaus teisės: Jungtinių Tautų dokumentai. – Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 2000. 3. Teismų praktika. 2001-07-02. Nr. 15.4. European Social Charter: Short Guide. – Council of Europe Publishing, 2000.5. Europos socialinė chartija (pataisyta). Valstybės žinios. 2001. Nr. 49–1704. 6. Case Law on the European Social Charter. 1982. 7. Case Law on the European Social Charter. Supplement No. 2. 1987. 8. Case Law on the European Social Charter. Supplement No. 3. 1993.9. Summary of the Case Law, European Social Charter: Short Guide. – Council of Europe

Publishing, 2000.10. http://www.socialcharter.coe.int11. Scheinin M. Economic and Social Rights as Legal Rights. Economic, Social and Cultural Rights /

Ed. by A. Eide, C. Krause, A. Rosas. 2nd edition. – Kluwer Law International, 2001.12. Kūris E. Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai. Lietuvos konstitucinė teisė / 2 leidimas. –

Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002.13. Latvijos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 19 d. sprendimas. http://www.satv.tiesa.gov.lv.

1 Pastaruoju metu skelbiama informacija apie savivaldybių sprendimus, ribojančius ar iš esmės paneigiančius teisę gauti reikiamą socialinę paramą. Pvz., Šiaulių raj. Savivaldybės tarybos 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimu „Dėl talkininkavimo darbų išimties tvarka gaunantiems socialines pašalpas“ teisė gauti pašalpą iš esmės buvo susieta su pareiga ją atidirbti. Tik po Vyriausybės atstovo kreipimosi į Šiaulių apygardos administracinį teismą sprendimas buvo panaikintas; 2002 m. rugsėjo 30 d. Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimu nutarta nemokėti šildymo bei vandens išlaidų kompensacijų asmenims, dirbantiems “nepilnu etatu”, tokiu būdu, kaip buvo aiškinama, siekiama drausminti darbdavius, bet pažeidžama teisė gauti reikiamą paramą.

97

European Social Charter and Social Rights in the Constitution

Elvyra BaltutytėLaw Universitety of Lithuania

SUMMARY

The article discloses the importance of the European Social Charter which has already been in force more than a year in Lithuania, and presumed influence of this treaty to the protection of social rights declared in the Constitution. The article also emphasizes the importance of the interpretations of the Europoean Committee on Social Rights entitled to assess the states’ compliance with the Charter, indicates a tendency in the practise of the Committee and certain European states to treat social rights as individual and justiciable rights. The comparison of this tendency with the approach expressed in the constitutional jurisprudence of Lithuania is also presented in the article. The opinion is presented, that both approaches to social rights – policy based and rights based – have to be taken into account due to the adequate protection of social rights.

98

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 81–90

KONSTITUCINĖS TEISĖS Į DARBĄ GARANTIJOS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS NAUJASIS DARBO KODEKSAS

Prof. dr. Genovaitė Dambrauskienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Darbo teisės ir socialinės saugos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 33Elektroninis paštas dsk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. lapkričio 11 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 10 d.Recenzavo: Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros vedėja profesorė dr. Genovaitė Babachinaitė ir šio fakulteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedros docentas dr. Juozas Tartilas

S a n t r a u k a

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje numatyta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turėti tinkamas ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju [1]. Valstybė šią žmogaus teisę į darbą užtikrina sudarydama ekonomines, socialines ir įstatymines laisvai pasirenkamo užimtumo prielaidas. Taip pat valstybė pripažįsta lygiavertėmis ir visuomeniškai naudingomis visas užimtumo formas (darbą sudarius su darbdaviu darbo sutartį, darbą namų ūkyje, savanorišką darbą ir kt.).

Sutartinė įtraukimo į darbą forma geriausiai atspindi darbo laisvės principą. Nagrinėjant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą labai svarbu atskleisti šią teisę įtvirtinančių teisės normų turinį. Asmens laisvė pasirinkti darbą ar verslą negali būti varžoma dėl lyties ir seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeimos padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ar visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis.

Konstitucijos 35 straipsnyje numatoma teisė piliečiams laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Šis straipsnis aiškinamas kaip bendrosios asociacijos laisvės garantas visose socialinio gyvenimo srityse, įskaitant ir darbo santykius. Taip pat Konstitucijos 50 straipsnyje įtvirtinti profesinių sąjungų, kaip tam tikros asociacijų rūšies, veiklos principai. Stodami į šias organizacijas piliečiai įgyja teisę dalyvauti priimant sprendimus, kurie gali daryti poveikį darbuotojų teisėms bei jų interesams.

99

Šiame straipsnyje, remiantis loginiu ir lyginamuoju metodais, Tarptautiniais darbo standartais, nagrinėjamas Konstitucijos 35, 48, 50 straipsniuose numatytų teisių taikymo mechanizmas.

Šio straipsnio tikslas – aptarti kai kuriuos kolektyvinių ir individualių darbo santykių derinimo aspektus, nustatant darbuotojų darbo sąlygas, ypatingą dėmesį skiriant socialinės partnerystės bei kolektyvinių ir individualių darbo sutarčių analizei.

Įvadas

Per pastarąjį dešimtmetį nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo iki šių dienų darbo santykių reglamentavimą lemia politinės, ekonominės ir socialinės aplinkybės. Darbo teisės, kaip ir apskritai Lietuvos teisės, reforma prasidėjo dar 1990 metais. To laikotarpio darbo teisės sistemos bruožas – labai detalus darbo santykių valstybinis reguliavimas. Valstybė reglamentavo beveik visas darbdavių ir darbuotojų teises ir pareigas. Kolektyviniams ir individualiems susitarimams beveik nebuvo palikta vietos [2, p. 25]. Rengiant Darbo kodekso projektą reikėjo pasirinkti tokį darbo santykių reguliavimo metodą, kuris leistų de-rinti valstybinį (įstatyminį) reglamentavimą ir kolektyvinių bei individualių darbo sutarčių santykį, t. y. sutartinį metodą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX–926 priėmė naująjį Darbo kodeksą (toliau – DK) [3]. Jame, Lietuvos darbo teisę derinant su Europos Sąjungos teisės sistema ir atsižvelgiant į Lietuvos Seimo ratifikuotas Tarptautinės darbo organizacijos konvencijas [4], įteisinta socialinė partnerystė ir kolektyvinės sutartys (DK II dalis). Tokiu būdu darbuotojus atstovaujančioms profesinėms sąjungoms, jų organizacijoms ir darbdavių atstovams ir jų organizacijoms suteikta teisė įgyvendinti asociacijų teises ir suderinti darbo santykių subjektų interesus.

Greta kolektyvinių darbo santykių, naujajame Darbo kodekse įtvirtinti individualių darbo santykių reglamentavimo pagrindai (įdarbinimas, darbo sutartys, darbo apmokėjimas, darbuotojų sauga ir sveikata, atsakomybė ir kt.), kuriuose atsispindi Konstitucijos 48, 49 straipsniai.

Įstatyminis ir sutartinis konstitucinės teisės į darbą ir asociacijų laisvės principo įgyvendinimas darbo kodekse

1. Darbo santykiai kartu su ekonomine ir politine sistemomis yra sudedamoji visuomeninių santykių dalis. Nė viena šių sistemų nefunkcionuoja izoliuotai. Ekonominiai poreikiai teisiškai įforminami tik tada, kai jie suformuojami kaip valstybės politiniai reikalavimai. Ekonominės problemos gali būti sprendžiamos tinkamai įvertinant darbą, nustatant darbo santykių teisinio reguliavimo metodus, įvertinant tai, kad darbas yra specifinė visuomeninio gyvenimo sfera, ir čia susitelkia gamybinių ir socialinių interesų prieštaravimai. Vis dėlto, kokie interesai turi būti apsaugoti, priklauso nuo to, kaip galime maksimaliai tenkinti interesus kaip visumą. Nėra paprasta užtikrinti teisingą, optimalų šį santykį nuolat kintančioje aplinkoje.

Juo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuoti, t. y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. Tokiu būdu, kaip nurodo doc. dr. Juozas Žilys, išvengiama atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos [5, p. 409].

100

Negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė. Teisė negali remtis vien tik daugumos ar mažumos interesais, todėl teisėkūroje turi būti siekiama derinti interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes [5, p. 409]. Be valstybės aukščiausiosios valdžios valios išraiškos, t. y. įstatymo, praktiškai neįmanomas nė vienas svarbesnio visuomeninio reiškinio atsiradimas, vystymasis ir teisėtas egzistavimas.

Pagrindinis naujojo Darbo kodekso, kuris įsigalioja 2003 m. sausio 1 d., bruožas yra socialinės partnerystės įteisinimas, nustatant, kad „ji įgyvendinama derybų ir susitarimų būdu“ [3, 39 str.]. Socialinės partnerystės prielaida yra darbuotojams ir darbdaviams garantuojama Konstitucinė laisvė jungtis į asociacijas [1, 35 str.], darbuotojų profesinių, socialinių ir ekonominių interesų apsauga [6], kolektyvinių derybų (DK 40 str. 2 d. 1 p., 43 str. 3 p., 48 str., 62 str.) ir susitarimų laisvė (DK 45 str. 5 d., 50 str.), darbdavių ir darbuotojų organizacijų ir valstybės atstovų pripažinimas lygiaverčiais derybų subjektais [7]. Interesų derinimas yra socialinės partnerystės pagrindas. Valstybė siekia minėtojo darbuotojų ir darbdavių (toliau – socialinių partnerių) interesų derinimo ir santykių stabilumo. Manytume, kad socialinė partnerystė, numatyta Darbo kodekso VII skyriuje, nėra tik įstatymiškai įtvirtintas vienas iš Darbo kodekso siekių. Socialine partneryste yra grindžiama visa Darbo kodekso koncepcija. Numatyta, kad socialinė partnerystė gali būti įgyvendinama nacionaliniu, šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu), teritoriniu (savivaldybės, apskrities) įmonių, įstaigų ar organizacijų ir jų struktūrinių padalinių lygiais (DK 42 str.).

Darbdaviams ir darbuotojams garantuojama asociacijos laisvė laikoma vienu iš pagrindinių darbo teisės principų, numatytų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurioje skelbiama, kad „Kiekvienas žmogus turi teisę į taikių susirinkimų ir asociacijų laisvę. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors asociacijai“ [8, p. 16]. Pagrindiniai asociacijų laisvės principai yra numatyti Tarptautinės Darbo Organizacijos 1948 m. konvencijoje Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“, 1948 m. 98 konvencijoje „Dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo“, 1971 m. konvencijoje Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“, 1981 m. konvencijoje Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“ [9]. Šis principas įtvirtintas ir Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Vienijimosi (asociacijų) laisvė suteikia darbdaviams ir darbuotojams teisę formuoti organizacijas ir laisvai į jas jungtis bei garantuoja, kad šios organizacijos galės veikti nesikišant vyriausybei. Vienijimosi laisvė užima ypatingą vietą tarp pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių. Tai yra būtina socialinio teisėtumo pažangos sąlyga. Pirmiausia pažymėtina, kad teisės organizuoti asociaciją principas turi būti laisvai įgyvendinamas, o jeigu taip nėra, visi kiti asociacijų laisvės principai taip pat iškraipomi. Teisė organizuotis gali būti ribojama tik ginkluotųjų pajėgų ir policijos darbuotojams (TDO 87 konvencijos 2 str.). Antra, laisvo organizacijos pasirinkimo principas gali būti suprantamas kaip kiekvieno asmens teisė laisvai (savo noru) stoti į profesines sąjungas arba darbdavių organizacijas vadovaujantis tik tų organizacijų taisyklėmis, taip pat teisė bet kada iš jos išstoti. Trečia, organizacijų veiklos laisvės principas (TDO 87 konvencijos 3 str.) reiškia, kad valstybinės valdžios institucijos turi susilaikyti nuo bet kokio kišimosi, galinčio apriboti šią teisę arba suvaržyti naudojimąsi ja (pvz., valdžios institucijos negali nustatyti rinkimų procedūrų, sąjungos valdymo organų perrinkimo ar atleidimo procedūrų, turi būti garantuojamas finansinis nepriklausomumas, t. y. valdžios institucijos neturi teisės administruoti ir naudoti sąjungos finansų). Veiklos laisvės principą patvirtina ir tai, kad darbuotojų ir darbdavių organizacijos negali būti

101

paleistos arba laikinai uždraustos administracine tvarka (TDO 87 konvencijos 4 str.). Jei valstybės institucijos priverstos imtis tokių griežtų priemonių, tai turi būti įvykdyta tik teismo sprendimu.

Taip pat Konvencijos 5 straipsnis nurodo, kad darbuotojų ir darbdavių organizacijos turi teisę steigti federacijas ir konfederacijas bei stoti į jas. Bet kuri tokia organizacija, federacija ar konfederacija turi teisę prisijungti prie darbdavių ir darbuotojų tarptautinių organizacijų.

Analizuojant Lietuvos darbo kodekso ir kitų įstatymų santykį su anksčiau minėtais asociacijų laisvės principais galima teigti, kad teisės organizuotis, steigti organizacijas (asociacijas) ir veiklos laisvės principai pakankamai atspindėti Darbo kodekse, Profesinių sąjungų įstatyme [6] ir iš dalies Asociacijų įstatyme. Taip siekiama sukurti veiksmingą socialinės partnerystės institucinį mechanizmą. Tačiau jį įgyvendinti tenka patiems socialiniams partneriams – profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijoms, darbo santykiuose ginančioms savo narių teises ir interesus.

Darbo kodekse įtvirtintas savanoriškų derybų mechanizmas. Tai reiškia, kad informacijos teikimas, konsultacijos, tarpininkavimas turi būti savanoriško pobūdžio. Laisvų kolektyvinių derybų principas (DK 40 str. 2 d. 1 p.) suformuluotas TDO 154 konvencijoje [10]. Terminas „kolektyvinės derybos“ apima visas derybas tarp darbdavio, darbdavių grupės ir vienos ar daugiau darbdavių organizacijų ir vienos arba daugiau darbuotojų organizacijų, kuriomis norima: a) nustatyti darbo ir priėmimo į darbą sąlygas ir/arba b) reguliuoti darbdavių ir darbuotojų santykius ir/arba c) reguliuoti darbdavių arba jų organizacijų ir darbuotojų organizacijos arba organizacijų santykius. Derybos gali vykti visose ekonominės veiklos šakose, t. y. jos apima visas veiklos sritis, įskaitant ir valstybės tarnybą. Nacionaliniai įstatymai gali nustatyti, kaip kolektyvinių derybų garantijos taikomos ginkluotosioms pajėgoms ir policijai. Tarptautinės darbo organizacijos rekomendacijoje Nr. 113 numatoma, kad socialinių partnerių konsultacijos ir bendradarbiavimas neturi pažeisti nei asociacijų laisvės, nei teisės į kolektyvines derybas, o remtųsi darbdavių ir darbuotojų (jų organizacijų) gera valia, būtų įtvirtinta įstatymuose bei visokeriopai remiama valstybinės valdžios veiksmais.

Darbo kodekse apibrėžta socialinė partnerystė apima tiek dvišalius darbuotojų ir darbdavių atstovų santykius, tiek ir trišalį bendradarbiavimą, dalyvaujant Vyriausybės bei savivaldybių institucijoms. Pastarosios deleguoja savo atstovus sudarant Trišalę Tarybą (DK 45 str. 1 d.), kitas trišales, dvišales tarybas, komisijas (DK 46 str.), dalyvauja derybose sudarant nacionalines, šakos ir teritorines kolektyvines sutartis. Reikia pažymėti, kad Vyriausybės ir savivaldybės institucijos tik dalyvauja derybose, tačiau jos nėra atitinkamos kolektyvinės sutarties šalys ir neprisiima jokių prievolių. Jos dalyvauja socialinės partnerystės procesuose, siekdamos užtikrinti ir suderinti visos visuomenės interesus, koordinuoti kolektyvinį–sutartinį darbo santykių reguliavimą įvairiais lygmenimis, derinti valstybinį ir sutartinį reglamentavimą.

Apskritai teigiamai vertinant Darbo kodekse įteisintą socialinę partnerystę bei trišalį bendradarbiavimą reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kaip bus realiai įgyvendinamos tos nuostatos. Vien įstatyminių nuostatų nepakanka. Turi būti skiriami materialiniai resursai, sukurta institucinė struktūra (DK 45, 46 str.), analizuojami vykstantys procesai (derybos, informavimas, konsultavimas) ir pagaliau socialinių partnerių reprezentacija. Šiandien ne paslaptis, kad darbdaviai vengia jungtis į darbdavių susivienijimus kolektyvinių darbo santykių reguliavimo tikslais, o profesinių sąjungų spaudimas gana menkas. Oficialiais duomenimis, profesinių sąjungų nariai yra apie 15 proc. darbuotojų [12, p. 55].

Kalbant apie socialinę partnerystę būtina aptarti kai kuriuos kitus svarbius klausimus, pavyzdžiui, socialinės partnerystės integravimą į institucinį valstybės

102

politinių administracinių organizacijų funkcionavimą, kaip suderinti bendruoju atstovavimu paremtą parlamentinę ir demokratinę sistemą su atstovavimu, kuris remiasi korporatyviniais socialinių partnerių interesais.

Darbdaviai ir jų organizacijos savo reikalavimus grindžia darbo sąlygų lankstumo politika ir jas praktiškai įgyvendinant kartu pateikiami reikalavimai valdžios institucijoms, kad būtų decentralizuotas darbo sąlygų reglamentavimas, suteikiant kuo daugiau laisvės kiekvienai įmonei ar įmonių grupei. Šie reikalavimai susiję su prioritetų pasikeitimu, nes dabar svarbiausia yra ne tik kova su nedarbu, bet ir įmonių ir nacionalinių ekonomikų konkurencingumas. Todėl reikalaujama suteikti kuo platesnes rinkų savireguliacijos galimybes. Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad keliami tikslai atspindi darbdavių ekonominės politikos interesus, o ne darbuotojų interesus.

Europos Sąjungos šalyse šis klausimas adekvačiai išspręstas pripažįstant valstybės galias ir bendrųjų interesų viršenybę korporatyvinių socialinės partnerystės dalyvių interesų atžvilgiu. Socialinė partnerystė įgyvendinama: socialiniams partneriams (profsąjungų ir darbdavių organizacijoms) dalyvaujant, kai kuriamos bendrosios normos (įstatymai ir kiti teisės norminiai aktai), kolektyvines sutartis pripažįstant kaip darbo santykių reguliavimo instrumentus.

Tačiau nėra lengva nustatyti dalykus, kurie turi būti svarstomi kolektyvinėse derybose, nes tai priklauso nuo to, kas turima omenyje vartojant, kaip ką tik minėjome, terminus „sąlygos“ ir „santykiai“.

Darbo sąlygų koncepcija, kurios laikosi TDO priežiūros institucijos, atitinka būtent šią orientaciją; ji neapsiriboja tradicinėmis darbo sąlygomis (darbo laiku, viršvalandiniu darbu, poilsio periodais, algomis ir pan.), bet taip pat apima kai kuriuos kitus dalykus, kurie paprastai priskiriami prie įdarbinimo sąlygų. Tai paaukštinimas, perkėlimas, atleidimas be išankstinio įspėjimo ir t. t. Šis bruožas atspindi industrializuotose šalyse plintančią tendenciją pripažinti vadinamąsias kolektyvines „valdymo“ derybas, apimančias ir procedūras, skirtas spręsti etatų panaikinimo, darbo valandų keitimo ir pan. problemas, kurios, žvelgiant tiksliai pagal prasmę, peržengtų įdarbinimo, siaurąja šio žodžio prasme, sąlygų ribas. Ekspertų komisija yra pareiškusi nuomonę, kad „būtų nusižengta 98 konvencijos principams, jei kolektyvinės derybos neapimtų tam tikrų klausimų, kaip, pavyzdžiui, tų, kurie yra susiję su įdarbinimo sąlygomis“ ir kad „priemonės, kurių valdžia imasi vienpusiškai, siekdama apriboti derybose svarstytinų problemų apimtis, dažnai yra nesuderinamos su šia Konvencija“. Visgi, nors kolektyvinėse derybose spręstinų dalykų gali būti labai daug ir jų turinys gali būti labai platus, jų skaičius nėra beribis; tai turi būti dalykai, aiškiai susiję su darbo ir įdarbinimo sąlygomis arba, kitaip tariant, tai turi būti svarbiausi ir esminiai dalykai, susiję su darbo ir įdarbinimo sąlygomis. Be to, priežiūros institucijos leidžia nesvarstyti tų problemų, kurias turi spręsti pats darbdavys, įgyvendindamas dalį įmonės valdymo laisvės, kaip antai – tarnybinių pareigų paskirstymas.

Pagal Ekspertų komisiją, galimos kolektyvinės derybos dėl trumpesnės negu numatyta įstatymo darbo dienos.

Asociacijų laisvės komitetas yra nurodęs, kad kai kurie dalykai neturėtų būti svarstomi derybose, pavyzdžiui, „dalykai, kurie aiškiai laikytini svarbiausiais arba esminiais tvarkant ir valdant valstybės reikalus“.

Pažymėtina, kad kolektyvinėmis sutartimis leidžiama nustatyti darbo sutarties turinio sąlygas, pavyzdžiui, DK 95 straipsnyje nustatoma, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sąlygų (darbovietės ir darbo funkcijų), darbo apmokėjimo sąlygų (DK 95 str. 1, 3 d.), o kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatomos ir kitos būtinosios atskirų darbo sutarčių rūšių sąlygos, kurias šalys (darbdavys ir darbuotojas) sulygsta sudarydamos tokią darbo sutartį (pvz., susitarimas dėl sutarties termino ir kt.). Kolektyvinės sutartys gali nustatyti, kad į tam tikras pareigas skiriama konkurso, rinkimų būdu arba

103

išlaikius kvalifikacinius egzaminus (DK 100 str.), pagal DK 114 straipsnį darbo sutarties ypatumus dėl antraeilių pareigų darbo ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys.

2. Socialinė partnerystė įgyvendinama socialiniams partneriams dalyvaujant viešosios administracijos institucijose bei jų veikloje (užimtumo politika, socialinis draudimas, saugios ir sveikos darbo sąlygos ir pan.).

Reguliavimo procese socialinės partnerystės instrumentai turi atlikti arba konsultacines funkcijas, arba, kolektyvinių ar darbo sutarčių atvejais, reguliavimo funkciją. Pagal DK 4 straipsnio 3 dalį įmonėse, įstaigose, organizacijose pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka gali būti priimami vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai, nustatantys darbo sąlygas, nereglamentuotas darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, ir papildomos, palyginti su įstatymais, darbo, socialinės sąlygos.

Administracinėje veikloje partnerystė pasireiškia socialinių partnerių atstovų dalyvavimu kolegialiuose arba net sprendimus priimančiuose organuose, kurie priklauso nuo atsakingų administracinių institutų vykdomos viešosios politikos.

Atsižvelgiant į priskirtas funkcijas socialinės partnerystės institucijų klasifikacija gali būti tokia: konsultacinės; reguliavimo; valdymo.

Kiekviena valstybė gali pasirinkti savo specifinius socialinės partnerystės įgyvendinimo būdus. Lietuvos Darbo kodekse numatyta Trišalė taryba, kitos tarybos, komisijos (DK 45, 46 str.). Kitose šalyse įteisintos Ekonominės socialinės tarybos, pavyzdžiui, Italijoje – „Nacionalinė ekonomikos ir darbo taryba“, Airijoje – patariamosios ir socialinio derinimo tarybos.

Darbo santykių modelio pasirinkimas Darbo kodekse, kuris remiasi socialinių partnerių (darbuotojų ir darbdavių) santykių savireguliacija, sudarant kolektyvines sutartis arba implikuoja tam tikrą viešosios valdžios nušalinimą, arba eliminuoja valdžios kišimąsi į šiuos procesus, arba laipsniškai turi siekti tokio eliminavimo, nes toks yra specifinis socialinės partnerystės tikslas. Neperžengiant socialinės partnerystės ribų turi būti išplėtoti (aptarti, suderėti ir sutarti) esminiai aspektai, kurie apibrėžtų veiksmingą savireguliacijos modelį. Tokie aspektai būtų: bendrasis kolektyvinių sutarčių veiksmingumas, neatsižvelgiant į galiojimo sritį (nacionalinė, šakos, teritorinė sutartis, įmonės kolektyvinė sutartis), jų taikymo sritis (DK 50, 52, 61 str.).

Svarbu pabrėžti, kad įstatymas ir kolektyvinė sutartis tarpusavyje susieti ne subordinacija, bet papildomumo ryšiais. Subordinacijos atsisakymas nereiškia, jog kolektyvinės sutartys yra visiškai nepriklausomos nuo valstybės įstatymų, nes bet kokiu atveju teisinėje valstybėje išlieka įstatymo viršenybė. Tačiau kolektyvinės derybos ir kolektyvinės sutartys negali būti traktuojamos vien kaip pagalbinės, antrinės svarbos priemonės. DK įteisintame modelyje reikalaujama iš naujo perskirstyti valstybės ir kolektyvinės autonomijos (savireguliacijos) funkcijas. Perskirstymo metu turi būti pasiekta dviejų pamatinių kriterijų pusiausvyra:

1. Valstybė turi susilaikyti nuo kišimosi į darbo santykius ir taip atverti galimybes kolektyvinėms deryboms ir kolektyvinėms sutartims.

2. Demokratinės valstybės samprata yra nesuderinama su visišku valdžios nusišalinimu nuo darbo santykių reguliavimo. Įstatymo veikimas turi remtis kolektyvinių derybų teise. Įstatymas privalo garantuoti šią teisę ir jos įgyvendinimo pagrindines sąlygas. Tai reiškia, kad valstybė gali ir privalo organizuoti bei formuoti šios teisės juridines ribas, laikydamasi principo, kad teisė į kolektyvinį sutartinį reguliavimą yra išvestinė iš teisės jungtis į asociacijas.

Lietuviškasis socialinės partnerystės modelis, įteisintas Darbo kodekse, teisingai paskirsto normatyvines ir kolektyvinių derybų funkcijas, taip pat įstatymo ir kolektyvinių sutarčių taikymo principą. O norint išvengti kolektyvinių sutarčių konkuravimo reikėtų vadovautis šiais principais:

104

1. Hierarchijos principu, kuris reiškia, kad žemesnio (šakos, teritorinio) lygmens kolektyvinių sutarčių konkurencija panaikinama tas sutartis pajungiant aukštesniam arba valstybiniam lygmeniui.

2. Saugumo ir suderinamumo principu. Jis remiasi nacionalinę kolektyvinę sutartį pasirašančių šalių sutarimu nesiderėti ir nepasirašyti tokių sutarčių, kai sprendžiami valstybinio lygmens, reguliavimo klausimai. Atsisakoma svarstyti tokius kolektyvinių sutarčių klausimus, kurie prieštarauja valstybinio lygmens nutarimams.

3. Papildomumo principu. Kai sutariama, kad ūkio šakos kolektyvinė sutartis papildo įstatymą ir žemesnio lygmens (įmonių) kolektyvines sutartis.

Nustatyti nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties turinį, jo struktūrą yra darbdavių ir darbuotojų organizacijų atstovų prerogatyva.

Tačiau pabrėžtina, kad laisvė nėra neribota, nes nustatydamos kolektyvinės sutarties turinį šalys turi įvertinti bendras įvairių (skirtingų) darbo teisės šaltinių suderinamumo taisykles. Pagal DK 4 straipsnio 4 dalį negalioja trišaliai susitarimai, kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai.

Yra tam tikri klausimai, kurie, remiantis Lietuvos Konstitucija ir Darbo kodeksu, sprendžiami aukščiausių valdžios organų, priimant įstatymus, ir Vyriausybės bei savivaldybių institucijų pagal jų kompetenciją atitinkamus norminius teisės aktus, pavyzdžiui, nustato individualių (DK XIX skyrius) ir kolektyvinių (DK X skyrius) darbo ginčų nagrinėjimo tvarką, vienodą darbo sutarčių (DK 99 119, 124 str.) sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarką; nelai-mingų atsitikimų darbe ir profesinių lygų tyrimo tvarką (DK 282 str.), šalių materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas) (DK 246, 256 str.), darbo drausmės užtikrinimo pagrindus (DK XVI skyrius) ir kt.

Atskirai reikėtų kalbėti apie socialinės partnerystės formą, kai dėl pagrindinių socialinės partnerystės principų pasirašomas susitarimas, vadinamas Socialiniu paktu. Tokie susitarimai Lietuvoje pasirašyti 1995 ir 1999 metais [13]. Juose nustatoma socialinių partnerių tarpusavio santykių savireguliacijos bei konkrečių sutarimų pasiekimo galimybė. Toks susitarimas yra labiau politinio pobūdžio sutarimas. Skiriasi Socialinio pakto ir kolektyvinės sutarties turinys bei įpareigojimai ar įgaliojimai valdžios institucijoms jį įgyvendinti. Socialinis paktas yra labiau politinio pobūdžio sutarimas, papildantis juridines kolektyvines sutartis. Tačiau šie susitarimai implikuoja, jog valdžios institucijos įsipareigoja transformuoti anksčiau egzistavusią teisę.

Tokių tikslų negalima pasiekti profsąjungų ir darbdavių savireguliacijos (t. y. dvišalių sutarčių) keliu.

Konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą (48 str.) nuostatos įgyvendintos naujajame Darbo kodekse (XI ir XII skyriai) apibrėžiant įdarbinimo sąvoką (DK 87 str.), darbo sutarties sąvoką (DK 91 str.), nustatant pagrindines darbo ir įdarbinimo, darbo ir poilsio, darbo apmokėjimo, saugių ir sveikų darbo sąlygų ir kt. darbo teisės institutų nuostatas. Darbo sutarties pagrindu tarp darbuotojo ir darbdavio atsiranda darbo teisiniai santykiai. Darbo sutartis yra ne tik darbo santykių atsiradimo, bet ir vykdymo bei pakeitimo pagrindas. Darbo sutartyje šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato DK, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja minėtiems norminiams teisės aktams, taikomos DK, įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos. Taip išsprendžiamas darbo sutarčių ir kolektyvinių sutarčių santykis. Darbo sutartyje gali būti sulygstama dėl palankesnių sąlygų nei numato kolektyvinė sutartis.

105

Darbo kodekse numatytos darbo sutarties prielaidos – konkursas, išrinkimas į pareigas ir kvalifikaciniai egzaminai – leidžia darbdaviui parinkti kvalifikuočiausius darbuotojus (DK 101–103 str.), taip pat praplečiamas darbo sutarčių rūšių sąrašas (DK 108 str.) ir numatoma galimybė sudaryti neterminuotas, terminuotas, laikinas, sezonines darbo sutartis, papildomo darbo ar antraeilių pareigų, patarnavimo darbų ir kt. Baigtinio darbo sutarčių rūšių sąrašo kodeksas nenumato, taigi šalys gali sudaryti ir kitas sutartis, kurių nedraudžia įstatymai.

Darbo kodekse, laikantis jo rengimo koncepcijos bei tarptautinių darbo standartų, buvo atsisakyta dvejopo atleidimo iš darbo, kai darbo sutartis galėjo būti nutraukta darbdavio iniciatyva esant darbuotojo kaltei arba be jos ir darbdavio valia. Pastarasis atleidimo pagrindas galėjo būti taikomas tik privačiose įmonėse. Darbo kodekse atsisakyta teoriškai nepagrįsto ir praktiškai sunkiai pritaikomo Darbo sutarties įstatyme įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo pagrindų sąrašo ir įtvirtinama nuostata, kad darbo sutartis gali būti nutraukiama tik dėl svarbių priežasčių, kuriomis gali būti pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais sugebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl kitokių analogiškų svarbių priežasčių (DK 129 str.). Taip darbdaviui leidžiama pačiam apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir pagrindo. Tačiau kodekse numatoma, kad teisėta priežastis nutraukti darbo santykius (DK 129 str. 3 d.) negali būti:

1) narystė profesinėje sąjungoje arba dalyvavimas profesinės sąjungos veikloje ne darbo metu, o darbdavio sutikimu ir darbo metu;

2) darbuotojų atstovo funkcijų atlikimas dabartyje ar praeityje;3) dalyvavimas byloje prieš darbdavį, kaltinamą įstatymų, kitų norminių

teisės aktų ar kolektyvinės sutarties pažeidimais, taip pat kreipimasis į administracinius organus;

4) lytis, seksualinė orientacija, rasė, tautybė, kalba, kilmė, pilietybė ir socialinė padėtis, tikėjimas, santuokinė ir šeiminė padėtis, įsitikinimai ar pažiūros, priklausomybė politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms;

5) amžius, išskyrus atvejus, kai darbuotojas jau yra įgijęs teisę į visą senatvės pensiją arba ją gauna;

6) nebuvimas darbe, kai darbuotojas įstatymų nustatytais atvejais atlieka karines ar kitokias Lietuvos Respublikos piliečio pareigas ir prievoles.

Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau, kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, invalidais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

Kai darbuotojus numatoma atleisti iš darbo dėl ekonominių ar technologinių priežasčių, taip pat dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, darbdavys, prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą, turi surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais (DK 19 str.), kad būtų išvengta numatomų pertvarkymų neigiamų padarinių arba jie būtų sušvelninti.

Darbo kodekse taip pat keičiamas išeitinių pašalpų (kodekse naudojamas išeitinės išmokos terminas) mokėjimo principas. Darbo sutarties įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, kad išeitinės pašalpos dydis priklauso nuo darbo sutarties nutraukimo pagrindo, tačiau kodekse, atsisakius minėtų darbo sutarties nutraukimo pagrindų sąrašo bei remiantis tarptautinių dokumentų reikalavimais, įtvirtinta nuostata, kad išeitinės išmokos dydis priklauso nuo darbuotojo nepertraukiamojo darbo stažo toje darbovietėje (DK 140 str.). Jo skaičiavimo

106

tvarką valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustatys Vyriausybė, kitose darbovietėse – kolektyvinės sutartys (DK 30 str.).

Išankstinio įspėjimo dėl numatomo atleidimo metu darbuotojui numatoma teisė į laisvą laiką, kad galėtų ieškoti naujo darbo, kartu garantuojant jo vidutinį darbo užmokestį. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka (DK 130 str. 3 d.).

Išvados

Apibendrinant straipsnyje išnagrinėtus kai kuriuos konstitucinės teisės į darbą įgyvendinimo ir asociacijų laisvės aspektus galima daryti tam tikras išvadas ir apibendrinimus:

1. Darbo kodekse įteisintas įstatyminis ir sutartinis įdarbinimo ir darbo sąlygų nustatymo principas. Kolektyvinės sutartys papildo valstybinį reguliavimą: jomis konkretizuojama įstatymų leidyba; įvykdomi imperatyvūs įstatymų nurodymai į kolektyvines sutartis įtraukti vienas ar kitas sąlygas; užpildomos teisės spragos (neperžengiant savo kompetencijos ribų); padidinamos darbuotojų darbo teisių garantijos, nustatant papildomų, palyginti su galiojančių įstatymų įtvirtintomis lengvatomis ir privilegijomis, garantijų.

2. Socialinės partnerystės prielaida yra darbuotojams ir darbdaviams garantuojama konstitucinė laisvė jungtis į asociacijas (Konstitucijos 35 str.), jų interesų atstovavimas (Profesinių sąjungų įstatymas, Asociacijų įstatymas), kolektyvinių derybų ir sutarčių laivė, darbdavių ir darbuotojų organizacijų bei valstybės atstovų pripažinimas lygiaverčiais derybų subjektais.

3. Administracinėje veikloje socialinė partnerystė pasireiškia darbuotojų ir darbdavių – socialinių partnerių dalyvavimu kolegialiuose arba ir sprendimus priimančiuose organuose (Trišalėje taryboje, kitose trišalėse tarybose, komisijose, komitetuose) sprendžiant svarbiausius konstitucinės teisės į darbą įgyvendinimo klausimus.

4. Socialinė partnerystė apima tiek dvišalius darbuotojų ir darbdavių atstovų (jų organizacijų) santykius, tiek ir trišalį bendradarbiavimą dalyvaujant Vyriausybės bei vietos savivaldybių institucijoms.

5. Įstatymai ir kolektyvinė sutartis, sudaryta socialinių partnerių susitarimu, tarpusavyje susieti ne subordinacija, bet papildomumo ryšiais. Įstatymas privalo garantuoti kolektyvinių derybų ir susitarimų teisę ir jos įgyvendinimo pagrindines sąlygas.

6. Darbo kodekse įteisintas socialinės partnerystės modelis teisingai atspindi įstatymo ir kolektyvinių sutarčių taikymo principą.

7. Darbo kodekse įgyvendinant konstitucinę laisvai pasirenkamo darbo teisę išplėstas darbo sutarčių rūšių skaičius, liberalizuota darbo sutarties nutraukimo galimybė, išsprendžiamas kolektyvinių ir darbo sutarčių derinimas numatant, kad darbo sutartyje negali būti sulygstama dėl blogesnių sąlygų, nei numatyta kolektyvinėje sutartyje.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1996.2. Nekrošius I. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso rengimo problemos // VU. Mokslo darbai.

Teisė. 1999. Nr. 33 (1).

107

3. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 64–2569.4. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijų ratifi-

kavimo“ // Valstybės žinios. 1994. Nr. 49–913.5. Žilys J. Konstitucijos apsaugos klausimas. Lietuvos konstitucinė teisė. – Vilnius: LTU, 2001.6. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas // Valstybės žinios. 1991. Nr. 34–933 (su

vėlesniais pakeitimais).7. TDO konvencija Nr. 144 „Dėl trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti“ //

Valstybės žinios. 1996. Nr. 30–739.8. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija // Žmogaus teisės: tarptautinių dokumentų rinkinys. – Vil-

nius, 1991.9. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos Tarptautinės Darbo organizacijos Konvencijos // Vals-

tybės žinios. 1996. Nr. 27–653; 1996. Nr. 28–674; 1996. Nr. 30–737.10. TDO konvencija Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“ // Valstybės žinios. 1996. Nr. 30–740.11. Конвенции и рекомендации (1919–1966). – Женева: Международное бюро труда, 1983.12. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. – Vilnius, 1997.13. http://www.socmin.lt/trisale/index.html

Guarantees of the Constitutional Right to Work and the New Labour Code

of the Republic of Lithuania

Prof. Dr. Genovaitė DambrauskienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article analyses the principle of legitimate and contractual employment and identification of working conditions that has been established in the Labour Code. It points out that collective agreement supplements the state regulation, it specifies legislation, implements imperative law orders to include one or another condition in a collective agreement, increases employees’ guarantees to labour rights, by establishing additional guarantees to perquisites and privileges, if compared to those established by the law.

A conclusion is made that the established model of social partnership in the provisions of Labour Code fairly reflects the principle of law and collective agreement application in order to realize better the guarantees of constitutional right to work.

It is indicated that while realizing the constitutional right to the freedom of choice of employment, the scope of labour contracts is increased, the possibility to terminate the labour contract is liberalized, and the issue of collective and labour agreements’ approximation is solved, supposing, that in the labour contract it is not possible to agree on worse conditions, than those indicated in the collective agreement.

108

109

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 91–99

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOJE ĮTVIRTINTA PRIVATAUS GYVENIMO APSAUGA: INFORMACIJOS

SKLEIDIMO APIE VIEŠUOSIUS IR PRIVAČIUS ASMENIS SKIRTUMAI

Doktorantė Edita Žiobienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46Elektroninis paštas ktk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. spalio 8 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr. Toma Birmontienė ir šios katedros lektorė Ona Buišienė

S a n t r a u k a

Tiesioginis Konstitucijos taikymas, aktyvi konstitucinės kontrolės institucijų veikla, galimybė ginti savo teises vadovaujantis Konstitucija rodo, jog Konstitucija vis labiau skverbiasi į teisinį gyvenimą bei skatina įstatymų leidėją gerbti jos nustatytus reikalavimus, įstatymu reguliuojant visuomeninius santykius.

Teisė turi sudaryti priešingus interesus ir garantuoti norminiu pobūdžiu adekvačią tų interesų apsaugą. Todėl informacijos laisvė ir privataus gyvenimo neliečiamumo teisė, įtvirtintos Konstitucijoje, kelia įstatymų leidėjui uždavinį – reglamentuojant informacijos rinkimo ir skelbimo apie viešuosius ir privačius asmenis veiklą, išlaikyti pusiausvyrą tarp teisės į privatumą ir informacijos laisvės, išvengiant jų įgyvendinimo viena kitos sąskaita.

Informacijos reikšmė

Laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra vienas iš svarbiausių demokratinės visuomenės principų ir viena iš pagrindinių kiekvieno žmogaus tobulėjimo ir saviraiškos sąlygų. Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje, o antrojoje straipsnio dalyje yra nustatyta, kad „žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“. Ši norma garantuoja žmogaus subjektines teises ir laisves. Ji saugo visą komunikacijos procesą, kartu ir visuomenės informavimo priemonių teisę nekliudomoms ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Tai, kad valstybės Konstitucijoje yra įtvirtinta įsitikinimų bei informacijos laisvė, reiškia, jog valstybė įpareigojama garantuoti ir saugoti žmogaus teisę

110

turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus, teisę nekliudomam ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, o kartu yra įtvirtinamos ir atviros visuomenės, pliuralistinės demokratijos garantijos.

Tačiau informacijos laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Teisės į informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Kadangi pastarieji negali paneigti žmogaus teisės į informaciją apskritai, šios problemos sprendimą tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su racionaliu teisinių vertybių santykiu, laiduojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamų žmogaus teisių esmė [1, p. 93–101].

Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, įtvirtinantis žmogaus teisę laisvai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, numato galimybę šią teisę riboti, laikantis tokių sąlygų:

1)jeigu tai numatyta nacionaliniuose įstatymuose,2)būtina demokratinėje visuomenėje, 3)apribojimais siekiama ginti tokias vertybes, kaip nacionalinis saugumas,

viešosios tvarkos interesai, kelio užkirtimas teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmogaus sveikata ir moralė, kitų asmenų teisės ir geras vardas, teismo autoritetas ir nešališkumas ir kt.

Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą ar ginti konstitucinę santvarką. Visiškai draudžiama naudotis šia teise nusikalstamiems veiksmams vykdyti – rasinei, religinei ar socialinei neapykantai, prievartai bei diskriminacijai kurstyti, šmeižtui bei dezinformacijai skleisti.

Konstitucijos nuostatomis apibrėžtos žmogaus teisės į informaciją įgyvendinimo garantijos bei apribojimai yra detalizuojami kituose teisės aktuose. Visuomenės informavimo įstatymas apibrėžia teisės gauti ir skleisti informaciją bei teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti įgyvendinimo mechanizmą. Įstatymo 13, 20 straipsniai nustato, kokia informacija visuomenės informavimo priemonėse neskelbtina ir kokios informacijos skelbimas gali būti ribojamas įstatymais. CK 2.23 ir 2.24 straipsniai numato draudimą skleisti žinias, žemi-nančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, be asmens sutikimo skelbti informaciją apie jo privatų gyvenimą.

Įstatymuose, reguliuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, yra įtvirtintos ir šios teisės taikymo prielaidos. Kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Įgyvendindamas teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją asmuo neturi varžyti kitų žmonių teisių ir laisvių, o viešosios informacijos rengėjai, platintojai ir žurnalistai viešąją informaciją turi pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, gerbti nuomonių įvairovę. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją pažeidžia imperatyvius teisės normų nustatytus reikalavimus bei kito asmens teises ir teisėtus interesus, taikoma teisinė atsakomybė už asmens garbės ir orumo, privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimą.

Visuomenės interesas v. privatus gyvenimas

Europos žmogaus teisių teismas pabrėžė, kad Konvencijos paskirtis yra nustatyti sąžiningiausią pusiausvyrą tarp pagarbos visuomenės pagrindiniams interesams ir fundamentalių individo teisių gynimo reikalavimų [2, p. 41–47].

Tarp asmens teisių ir laisvių ir visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie

111

prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei susiformavusi Europos žmogaus teisių teismo praktika. Anot jų, tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas:

1)yra teisėti,2)būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje [3].Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik

įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Ieškant atsakymo į klausimą, ar demokratinėje visuomenėje būtinai reikalingas konkretus ribojimas, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį, o antra, nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.

Galimi atvejai, kai atitinkamo ribojimo prasmingumas slypi konkrečios teisės (ar laisvės) prigimtyje arba kai atitinkamais apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis pagrindinėmis teisėmis. Minėtais atvejais pagrindinių teisių apribojimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais. Svarbu ir tai, kad dažnai konfliktas kyla iš esmės tarp lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių, todėl tokiais atvejais atitinkamais apribojimais neturėtų būti smarkiai pažeidžiama buvusi jų pusiausvyra [4].

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika taip pat patvirtina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus: 2000 m. birželio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir reikalavimus bei Konstitucijoje nustatytas atitinkamos teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąlygas“.

1990 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I–348 Civilinis kodeksas buvo papildytas straipsniu, numatančiu masinės informacijos priemonių, organizacijų ar asmenų, paskelbusių be asmens sutikimo informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, pareigą atlyginti moralinę žalą. Šiuo straipsniu į Lietuvos Respublikos teisės sistemą buvo įtrauktas naujas institutas – asmeninio gyvenimo neliečiamybė.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas sąvoką „asmeninis“ apibrėžia kaip priklausantį asmeniui, susijusį su asmeniu, o sąvoka „privatus“ reiškia priklausomybę atskiram asmeniui [5, p. 61].

Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat ir teisminė praktika nėra suformavę tikslios ir vienodos asmeninio gyvenimo sąvokos sampratos ir aiškinimo. Todėl nustatant žinių priklausymą asmeninio gyvenimo sričiai būtina atsižvelgti į Europos valstybėse taikomas nuostatas.

Europos Tarybos Generalinė Asamblėja rezoliucijoje 428/1990 „Dėl masinės informacijos priemonių“ yra pateikusi tokią asmeninio gyvenimo sampratą – tai „žmogaus teisė gyventi asmeninį gyvenimą, į kurį būtinai prireikus kišamasi kuo mažiausiai. Ši teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmeninę nuotrauką, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją“.

112

Europos žmogaus teisių teismas byloje Sunday Times v. Jungtinė Karalystė [6] pripažino nepagrįstu Jungtinės Karalystės teismo nustatytą draudimą spausdinti straipsnio apie vienos farmacijos kompanijos atliktų mokslinių tyrimų ir eksperimentų metodus, po kurių rinkoje pasirodė skausmą mažinantis preparatas „Talidomidas“, tęsinį. Paskelbus publikaciją paplito nuomonė, kad daugelio apsigimusių vaikų motinos nėštumo metu vartojo šiuos vaistus. Panaikindamas publikacijos draudimą teismas nurodė, kad šeimos, nukentėjusios talidomido tragedijoje, „buvo gyvybiškai suinteresuotos sužinoti viską apie su tuo susijusias aplinkybes ir galimus sprendimus“. Teisėto visuomenės intereso ribos nustatytinos atsižvelgiant į tai, ar informacijos gavimas buvo svarbus visuomenės nariams ir ar skleidžiant žinias buvo pagrindo manyti, kad žinios padės visuomenės nariams apsaugoti jų teisėtus ir visuomeniškai reikšmingus interesus.

Asmeninio gyvenimo apsaugą garantuoja Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 22 straipsnis numato, kad asmens privatus gyvenimas yra neliečiamas, Konstitucijos 22 straipsnis garantuoja asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo neliečiamumą, 23 straipsnis – informacijos apie nuosavybę privatumą, 24 straipsnis – informacijos apie būstą privatumą, 25 straipsnis – informacijos apie įsitikinimus, jų reiškimo būdus apsaugą, 26 straipsnis – informacijos apie religiją, religinių apeigų atlikimą apsaugą ir kt. Informacija apie asmeninį gyvenimą gali būti renkama ir naudojama tik įstatymo nustatytais tikslais ir tvarka. Svarbu pabrėžti, kad privačiomis laikomos ne tik teisės aktų konkrečiai saugomos asmens gyvenimo sritys, bet ir tos sritys, kurios privačiomis, neliečiamomis laikomos dėl visuomenės papročių, tradicijų ar kultūros įtakos [5, p. 61]. Kadangi informaciją apie asmenis leidžiama rinkti ir panaudoti tik įstatyme numatytais tikslais ir tvarka, nustatant, kokia informacija apie asmens gyvenimą neskelbtina ir kada ji gali būti paskelbta, turi būti vadovaujamasi įstatymais arba paprotinėmis normomis, įtvirtinančiomis draudimus skelbti tokią informaciją.

Viešosios informacijos rengėjo atsakomybė už žinių apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo paskelbimą numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnyje. Asmeninio gyvenimo neliečiamumas nėra absoliuti teisė, kiekvienu atveju tai yra asmens ir visuomenės interesų pusiausvyra. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą galima skelbti tik to žmogaus sutikimu arba tais atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, taip pat, kai informacija pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo posėdyje.

Viešieji ir privatūs asmenys

Sprendžiant ginčus dėl informacijos apie privatų asmens gyvenimą paskelbimą be jo sutikimo būtina turėti omenyje, kad įstatymas nevienodai užtikrina asmeninio gyvenimo neliečiamumo ribą skirtingo socialinio reikšmingumo asmenims [7, p. 24–42, 87–105].

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pažymi, kad viešaisiais asmenimis laikytini valstybės ir savivaldybių politikai, pareigūnai, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovai ir kiti visuomeninėje bei politinėje veikloje dalyvaujantys asmenys, t. y. dalyvaujantys įvairiose visuomeninėse organizacijose, fonduose ir judėjimuose bei žinomi asmenys, darantys įtaką visuomeniniam gyvenimui – žinomi menininkai, sportininkai, žurnalistai, kitų profesijų atstovai [5, p. 61].

Ginčai dėl viešųjų asmenų privataus gyvenimo apsaugos ypač glaudžiai susiję su teise laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus (Konstitucijos 25 str.,

113

Konvencijos 10 str.), todėl spręstini atsižvelgiant į šių teisių apimtį bei Europos žmogaus teisių teismo sprendimus.

Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 18 punktu, viešųjų asmenų privataus gyvenimo ribos saugomos skirtingai, kadangi teisėtas visuomenės interesas žinoti apie konkretaus viešojo asmens privatų gyvenimą priklauso nuo šio asmens įtakos visuomenei ir kiekvieno viešojo asmens atžvilgiu yra skirtingas. Visuomenė turi teisę daugiau žinoti apie asmenis, kuriems pavesta spręsti visuomenei ar jos daliai svarbius klausimus. Nustatant viešojo asmens privataus gyvenimo ap-saugos ribas reikėtų atsižvelgti į visuomeninio ir politinio gyvenimo situaciją, asmenų įtakingumą visuomenės būklei bei į Europos žmogaus teisių teismo praktiką [8, p. 49–61].

Lietuvos Respublikos įstatymai neapibrėžia teisėto visuomenės intereso gauti tam tikrą informaciją apie privatų viešųjų ir neviešųjų asmenų gyvenimą sampratos. Teisėtas visuomenės interesas yra vienas iš pagrindinių informacijos apie asmeninį gyvenimą ribojimo principų, išreikštų Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 18 punktas nustato, kad teisėtas visuomenės interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie įstatymo saugomą žmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti nuo neigiamų padarinių kitų asmenų teises ir laisves.

Tuo tarpu dėl privataus asmens teisių Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 18 punktas nurodo, kad teisės yra ginamos, kai nustatoma, jog informacija apie asmens privatų gyvenimą yra paskelbta be asmens sutikimo ir nesant teisėto visuomenės intereso.

Viešųjų asmenų kritikos ribos

Nuomonės reiškimo laisvė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena iš pagrindinių jos ir kiekvieno individo raidos sąlygų [9].

Demokratinėje visuomenėje žmogui laiduojama teisė laisvai susidaryti nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti. Bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos. Per diskusijas įvairios informacijos pagrindu besiformuojanti žmonių politinė valia užtikrina atstovaujamosios demokratijos funkcionavimą.

Nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais, asmens išvada padaryta remiantis jau esančiais duomenimis, įsitikinimai. Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus, juos laisvai reikšti. Nuomonės reiškimo laisvė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena iš pagrindinių jos ir kiekvieno asmens raidos sąlygų. Konvencijos 10 straipsnio prasme nuomonės reiškimo laisvė apima ne tik asmenų teisę skelbti savo mintis ir įsitikinimus, bet ir visuomenės teisę būti informuotai apie svarbius jos gyvenimo aspektus, tai yra visuomenės teisę gauti jai aktualią informaciją. Sprendžiant klausimą, ar buvo pateikti duomenys apie kitą asmenį, ar tik išvados apie jo veiksmus, savybes, tam tikrus reiškinius, svarbu, kad būtų paskelbta informacija ir nuomonė apie ją. Nuomonė negali

114

egzistuoti be žinios. Jeigu tik paskelbiama nuomonė apie faktus ir duomenis, tuomet ji trečiojo asmens priimama kaip žinia.

Nuomonę įstatymas sieja su informacijos priemonių leidėjų, žurnalistų atitinkamų reiškinių vertybių vertinimu. Tai suponuoja, kad nuomonė yra subjektyvi ir jai negali būti taikomas tiesos kriterijus. Tačiau nuomonės autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų [10, p. 299–325].

Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmui, tolerancijai, abipusiam pakantumui ir plačioms pažiūroms, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formuoti [11]. Taigi Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį ab-soliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą padarė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės ribų [12].

Ši Europos žmogaus teisių teismo praktika buvo patvirtinta ir 1997 m. vasario 24 d. sprendime, priimtame byloje „De Haes and Gijsels v. Belgium“, kuriame teismas konstatavo, jog žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę taip pat apima ir tam tikrą faktų perdėjimą (hiperbolizavimą), jeigu tai nepažeidžia Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų. Teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje, taip pat ir spaudoje, apima ir teisę naudoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo, t. y. jeigu jomis naudojamasi sąžiningai, nesiekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, apie kurį rašoma. Kartu teismas yra pabrėžęs, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti [13]. Vadinasi, sprendžiant konfliktą, kilusį dėl teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais.

Europos žmogaus teisių teismo praktika aiškinant Konvencijos 10 straipsnį nukreipia į tai, kad teisė skleisti informaciją negali būti ribojama ne tik valstybės įvedama cenzūra, bet ir privačia cenzūra, kuri galima tada, kai, pažeidžiant proporcingumo principą ir nepaisant dviejų lygiaverčių teisių pusiausvyros reikalavimo, išimtinai ginama teisė į garbę ir orumą. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis ir CK 2.23 ir 2.24 straipsniai turi būti aiškinami kaip normos, įtvirtinančios vidutinio, normalaus jautrumo asmens orumo gynimą. Teisė yra vienodas matas, taikomas visiems žmonėms. Todėl teisės norma, ginanti asmens teisę į orumą, gali orientuotis tik į normaliai jautraus, o ne hiperjautraus asmens orumo gynimą. Hiperjautraus asmens orumo gynimas faktiškai reikštų privačios cenzūros įvedimą, nes leistų taikyti civilinę atsakomybę ir kitus civilinių teisių gynimo būdus esant menkiausiam informacijos netikslumui, neatsižvelgiant į tai, kodėl tas netikslumas atsirado, taip pat neatsižvelgiant ir į visuomenės informavimo priemonės elgesį ir tikslus, t. y. ar visuomenės infor-mavimo priemonė, paskelbdama tam tikras žinias, siekė įžeisti asmenį, apie kurį buvo paskelbta informacija, ar atvirkščiai – siekė sąžiningai informuoti visuomenę apie tam tikrą įvykį [14]. Kartu tai reiškia, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o galima reikalauti tik elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį, kas reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą visuomenės informavimo priemonei taikyti teisinę

115

atsakomybę. Asmens orumo ir garbės suabsoliutinimas kartu reikštų ir visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus tai, kas sudaro žmogaus privataus gyvenimo sferą, į kurią draudžia kištis Konvencijos 8 straipsnis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 24 str.).

Taikant civilinę atsakomybę svarbu išsiaiškinti informaciją paskleidusio asmens valinį momentą – ar įgyvendinant savo teises žinių paskleidimu buvo siekiama pažeisti kito asmens teises. Manoma, jei žinios yra pateikiamos gera valia, ištirtų faktų pagrindu, tai atitinka tinkamos informacijos kriterijų [15, p. 9].

JAV Aukščiausiasis teismas byloje „New York Times v. Sullivan“ [16] pirmą kartą nagrinėdamas klausimą, ar konstitucinė žodžio ir spaudos laisvės apsauga apima valstybės pareigūno viešojo elgesio kritiką, nusprendė, kad „kongresas negali priimti įstatymo, varžančio žodžio laisvę arba spaudos laisvę“.

Sullivanas kreipėsi į teismą kaltindamas „New York Times“ dienraštį, išspausdinusį straipsnį, kuriame Montgomerio policija buvo kritikuojama dėl bandymų pažaboti studentų protesto akcijas JAV pietuose. Nors Sullivano pavardė straipsnyje nebuvo minima, tačiau ieškovas teigė, kad kritika tiesiogiai taikoma jam, kaip Montgomerio policijos vadovui, atsakingam už kritikuojamos policijos veiksmus. Kadangi straipsnyje pateikti faktai neatitiko tikrovės, tai Alabamos valstijos teismai traktavo jį kaip šmeižikišką.

Šioje byloje JAV Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad konstitucinė žodžio ir spaudos laisvės apsauga apima straipsnyje išsakytą kritiką, kuri buvo tik politinio protesto išraiška ir nebuvo tiesiogiai susijusi su ieškovo asmeniu. Be to, teismas įtvirtino kertinį principą, kuriuo lig šiol remiasi JAV teismai – valstybės pareigūnai negali prisiteisti moralinės žalos atlyginimo dėl savo viešojo elgesio kritikos, išskyrus tuos atvejus, kai teisme įrodo, kad atsakovas veikė suprasdamas šmeižikiško teiginio melagingą pobūdį, turėdamas nusikalstamų ketinimų ir aiškiai nesilaikydamas tiesos.

Šis JAV Aukščiausiojo Teismo įtvirtintas reikalavimas ieškovui įrodyti atsakovo nusikalstamus ketinimus rodo, kad, kai teiginiai susiję su viešaisiais, o ne privačiais asmenimis, išraiškos laisvė yra svarbesnė nei asmens teisė į gerą vardą [10, p. 95–101].

Be to, Teisėjas Williamas Brennanas pažymėjo, kad visuomeniniuose debatuose visuomet egzistuos tam tikra tiesos iškraipymo tikimybė. Dėl šios priežasties visuomenės informavimo priemonėms reikia suteikti daugiau laisvės (angl. breathing space), nes baimė padaryti klaidą ir būti nubaustam už viešųjų asmenų kritiką varžo visuomeninių debatų laisvę [16].

„Gertz v. Robert Welch, Inc.“ byloje [17] JAV Aukščiausiasis Teismas nustatė dvi svarbias priežastis, dėl kurių privačiam asmeniui suteikiama daug didesnė reputacijos apsauga nei viešajam asmeniui ir išraiškos laisvės ribos privataus asmens atžvilgiu yra daug siauresnės nei viešojo asmens atžvilgiu.

Pirma, privatieji asmenys turi daug mažiau galimybių viešai paneigti tikrovės neatitinkančias, jų garbę ir orumą žeminančias žinias. Tuo tarpu viešieji asmenys, galėdami daug lengviau pasinaudoti viešosios informacijos kanalais, gali nesunkiai paneigti jų atžvilgiu išsakytus šmeižikiškus teiginius.

Antra, privatieji asmenys yra daug jautresni savo asmeninio gyvenimo ar poelgių kritikai, kadangi jie sąmoningai nesiekia atsidurti visuomenės dėmesio centre. Viešieji asmenys, priešingai, sąmoningai siekia išskirtinio vaidmens visuomenėje: eidami svarbias ir įtakingas pareigas arba aktyviai dalyvaudami visuomeniniame gyvenime.

Bet kuriuo atveju viešųjų asmenų elgesys patraukia visuomenės dėmesį ir išprovokuoja komentarus. Todėl valstybės interesas apginti viešųjų asmenų reputaciją yra mažesnis [18, p. 93–94].

116

JAV Aukščiausiasis teismas šioje byloje įtvirtino principą, kuriuo gali vadovautis apie viešuosius asmenis rašantys ir informaciją skleidžiantys asmenys: „viešieji asmenys savanoriškai prisiima daug didesnę riziką patirti žalą dėl šmeižikiškų, jų garbę ir orumą žeminančių žinių“.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad Viešieji asmenys reprezentuoja visuomenę, valstybę, todėl jų veiklai keliami didesni reikalavimai nei eilinio visuomenės nario veiklai, o jų atžvilgiu taikomos kritikos ribos yra atitinkamai platesnės. Viešasis asmuo turi būti pakantesnis kritikai ir nereikalauti panašių standartų kaip privatus asmuo. Viešasis asmuo turi didesnes galimybes apginti savo teises, todėl ginant jo garbę ir orumą pirmenybė teiktina garbę ir orumą žeminančioms ir tikrovės neatitinkančioms žinioms paneigti, o ne nustatyti kuo didesnį moralinės žalos piniginį įvertinimą [19].

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą „G. Vainauskas v. UAB „Respublikos leidiniai““ [20] gana drąsiai pabrėžė žurnalisto teisę pasirinkti priemones pateikiant kritinę nuomonę apie viešąjį asmenį: „straipsnyje yra nurodyta, kad ieškovas yra krepšinio klubo prezidentas, t. y. pateikiami jo priklausomumo santykiai su klubu ne tik nuosavybės teisių aspektu. Atsižvelgiant į panaudotų išsireiškimų daugiaprasmį pobūdį, žurnalisto teisę pasirinkti išraiškos priemones iš esmės neiškraipant perteikiamų žinių pagrindinės idėjos ar prasmės, ieškovo asmenį, kaip visuomenėje žinomą veikėją, susilaukiantį platesnio dėmesio, straipsnyje pateikto fakto analizė nesukuria vien tik neigiamo įspūdžio apie ieškovo asmenį“.

117

Išvados

Viešieji asmenys, eidami reikšmingas valstybines pareigas ar pelnę platų visuomenės pripažinimą, turi susitaikyti su tuo, kad jų mintys ir poelgiai, o kartais ir privatus gyvenimas dažniau susidurs su teisėtu visuomenės interesu žinoti ir taps žiniasklaidos taikiniu. Tai ir yra kaina, kurią viešasis asmuo turi sumokėti už savo populiarumą. Tačiau teismų praktikoje dažnai tenka pamatyti, kaip viešieji asmenys stengiasi užgniaužti laisvą žodį, siekdami gelbėti savo suteptą reputaciją. Dėl neadekvačios galimybės naudotis masinės informacijos kanalais privatūs asmenys turi nelygias galimybes viešai paneigti jų atžvilgiu paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją ar žinias. Skirtingai suvokdami savo svarbą visuomenėje šie asmenys nevienodai prisiima riziką patirti savo minčių ir poelgių kritiką.

LITERATŪRA

1. Jarašiūnas E. Konstitucijos 25 straipsnis. Konstitucijos II skirsnio komentaras // Teisės proble-mos. 1999. Nr. 1–2.

2. Berger V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Vilnius: pradai. 1997.3. Soering v. U. K. European Court of Human Rights Court Judgement of 7 July 1989.

<http://www.echr.coe.int>4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos alkoholio įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir 11 straipsnių“, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. <http://www.lrkt.lt>

5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės in-formavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas apžvalga / Teismų praktika. 1998. Nr. 9.

6. Sunday Times v. U. K. European Court of Human Rights Court Judgement of 26 April 1979. <http://www.echr.coe.int>

7. Cohen–Almagor R. Speech, Media and Ethics: the Limits of Free Expression: Critical Studies on Freedom of Expression, Freedom of the Press and the Public’s Right to Know. – Basigstoke: Palgrave, 2001.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimas Nr. 1. „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo teismų prakti-koje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ / Teismų praktika. 1998. Nr. 9.

9. Handyside v. U. K. European Court of Human Rights Court Judgement of 1976. <http://www.echr.coe.int>

10. Freedom of Expression and Freedom of Information: Essays in Honour of Sir David Williams / ed. by Jack Beatson and Yvonne Cripps. – Oxford: Oxford University Press, 2000.

11. Case–law Concerning Article 10 of the European Convention on Human Rights: Forty Years of Case–law 1959–1999 / Council of Europe. – Strasbourg: Directorate of Human Rights, 1999.

12. Observer& Guardian v. U. K. European Court of Human Rights Court Judgement of 1991. <http://www.echr.coe.int>

13. Lingens v. Austria. European Court of Human Rights Court Judgement of 1986. <http://www.echr.coe.int>

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 10 19 nutartis civ. byloje Nr. 3K–3–964/2000 B. Kaplanas v. „Respublika“.<http://www.lat.litlex.lt>.

15. Birmontienė T. Teisė į informaciją. – Vilnius, 2001.16. New York Times v. Sullivan. 376 US 254 (1964). <http://www.loislawschool.com>17. Gertz v. Robert Welch Inc., 418 U.S. 323 (1974). <http://www.loislawschool.com>18. Farber D. A. The First Amendment. – New York: The Foundation Press Inc., 1998.

118

19. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K – 7 – 130/2000 V. Žiemelis v. UAB „Lie-tuvos Rytas“. <http://www.lat.litlex.lt>.

20. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K–3–1217/2000 G. Vainauskas v. UAB „Respublikos leidiniai“. <http://www.lat.litlex.lt>.

21. Media Law and Human Rights / Andrew Nicol, Gavin Millar and Andrew Sharland. – London: Blackstone press, 2001.

22. The Exceptions to Articles 8 to 11 of the European Convention on Human Rights / by Steven Greer. Strasbourg: Council of Europe.

23. Human Rights and Constitutional Law Ireland: Essays in Honour of Brian Walsh / Ed. by James O'Reilly: Blackrock, Co. – Dublin: Round Hall Press Year, 1992.

24. Lietuvos konstitucinė teisė / Birmontienė T. ir kt. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001.25. Lord Bingham of Cornhill. The Way We Live Now: Human Rights in the New Millennium // Web

Journal of Current Legal Issues. 1998. <http://webjcli.ncl.ac.uk>26. Jočienė D. Nuomonės reiškimo laisvė // Justitia, 2000. Nr. 4–5.27. Švedas G. Visuomenės informavimo įstatymas bei žmogaus teisių ir laisvių apsaugos

problemos // Teisės problemos. 1997. Nr. 3.

Constitutional Right to Privacy: Limits of Spreading Information about Public and Private Persons

Doctoral Candidate Edita ŽiobienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

This article focuses on the issue: whether limits of freedom of expression and information differ with regard to private and public persons. Analysis of the Lithuanian Constitution, national law and case law as well as European Court of Human Rights decisions was made in order to explore the issue.

The rights set out in Constitution and Convention on Human Rights are not absolute. The Constitution and Convention require a fair balance to be struck and maintained between conflicting rights, taking into account the importance, which the Court of Human Rights has attached to the freedom of press to investigate political matters in the public interest.

The analysis revealed, that public persons are afforded minimum protection of their reputations and private lives while, they enjoy broader limits of speech and press freedom than private persons.

According to the Strasbourg Court a public person inevitably and knowingly „lays himself open to close scrunity of his every word and deed by both journalists and the public at large, and he must consequently display a greater degree of tolerance“ [13].

119

120

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 100–110

KONSTITUCINĖS TEISĖS PRINCIPŲ VIEŠOJOJE TEISĖJE KONTROLĖS FUNKCIJOS

Doc. dr. Algimantas UrmonasLietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Administracinės teisės ir proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 45Elektroninis paštas umonika@takas.lt

Pateikta 2002 m. lapkričio 15 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros profesorius habil. dr. Alfonsas Vaišvila ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros vedėjas docentas dr. Alvydas Šakočius

S a n t r a u k a

Straipsnyje keliama problema, ar dėl vis gausėjančių problemų antplūdžio konstitucinės teisės ir konstitucinės jurisdikcijos priemonėmis galima ištirti daugelį konstitucinės teisės principų taikymo klausimų. Integraliai nagrinėtina šių principų transformacija viešojoje teisėje. Konstitucinės teisės principų vartojamoji vertė didėja, jeigu jie dažniau įgyvendinami teisės subjektų socialinėje praktikoje, t. y. geba transformuotis iš konstitucinės teisės doktrinos erdvės į tam tikras teisės taikymo sritis.

Konstitucinių principų transformacija viešojoje teisėje susiduria ir persipina su teisės socialinės praktikos ekscesais, kylančiais iš skirtingų viešųjų interesų konkurencijos ir juos „aptarnaujančios“ teisinės kultūros, gal net valstybinių institucijų subkultūros priešpriešos.

Konstitucija neapibrėžia konstitucinių principų taikymo hipotezės. Konstitucijos tiesioginio taikymo nuostatos teisinė galimybė mūsų teisinės kultūros erdvėje neturint tam tikslui procesinių konstitucinių intervencijos priemonių dažniausiai nutylima. Viešosios teisės taikymo praktikoje kyla klausimų, ar tam tikrų konstitucinių principų įgyvendinimas yra konstitu-cinė pareiga, ar tik moralinė rekomendacija.

Pagrindinės sąvokos: konstitucinės teisės principai, viešoji teisė, teisės viešpatavimas, įstatymų viršenybė.

Įvadas

Mokslo tiriamųjų studijų konstitucinės teisės principų klausimais gausa negalima skųstis. Ypač daug dėmesio teikiama konstitucinių principų tradiciniam

121

„tyrumui“ oficialioje konstitucinėje jurisprudencijoje1. Manau, kad ne visi šių studijų aspektai yra detaliai išnagrinėti, pagaliau tai atlikti konstitucinės jurisdikcijos priemonėmis vargu ar galima dėl gausėjančio problemų antplūdžio. Viena iš tokių nagrinėtinų problemų – konstitucinių principų transformacija2 ir šių principų kontrolinės funkcijos viešojoje teisėje. Konstitucinės teisės principų vartojamoji vertė didėja, jei jų įgyvendinimą lemia vykstančių transformacijų valdymas: nuo teorinių konstitucinės doktrinos galimybių pažinimo iki jų taikymo tam tikrose teisės socialinės praktikos realijų srityse. Vykstant tokiai kiekybinei ir kokybinei teisės lygmenų transformacijai būtina išsaugoti konkrečių konstitucinių siekių vertybinį tapatumą. Šiuo atveju konstituciniai principai turi atlikti „konstitucinės minties“ reprodukcinę funkciją teisėkūroje ir teisinio reguliavimo praktikoje: lemti nuolatinį reprodukcinio lygmens teisės atsinaujinimą ir apsivalymą, konstitucinių nuostatų perteikimą ir vartojimą, adekvačių juridinių procesų ir procedūrų kūrimąsi. Tik tokiu atveju mažės konstitucinių principų fragmentiškas, momentinis „vartojimas“ atskirose teisės srityse.

Konstitucinių principų transformacijos pažeidimų viešojoje teisėje samprata

Konstitucinių principų transformacija3 viešojoje teisėje susiduria ir persipina su teisės socialinės praktikos ekscesais, kylančiais iš skirtingų viešųjų interesų konkurencijos ir juos „aptarnaujančios“ teisinės kultūros, gal net valstybinių institucijų subkultūros priešpriešos. Konstitucinis principas sudaiktinamas, imamas taikyti valstybinės institucijos subkultūros požiūriu, patiria transformacinį šoką, iš jo tarsi „išplaunama“ pirminė konstitucinė mintis. Imituojant konstitucinio principo įgyvendinimą vyksta savotiškas pirminio tikslo poslinkis, kuriam įsigalint pradeda vyrauti išvestinis institucijos subkultūrai reikšmingo tikslo siekis. Tokiais atvejais reikėtų remtis konstituciniu ar kitu teisiniu procesu, nustatančiu „pirminių, sudėtinių ir išvestinių konstitucinių principų“ [1, p. 5770] įgyvendinimo adekvačius būdus. Kita vertus, konstitucinių principų įgyvendinimas (transformacija) viešojoje teisėje sukelia probleminę situaciją, kai konstitucinis principas tarsi netenka konstitucinės teisinės galios plečiant jo aiškinimo ribas labiau nei pasiekta konstitucinės jurisprudencijos priemonėmis, t. y. tiek, kiek yra nustatyta konstitucinės doktrinos [3, p. 9]. Priešingu atveju galima manyti, kad šie principai tampa kvazikonstituciniai. Konstitucija neapibrėžia konstitucinių principų – normų taikymo hipotezės. Konstitucijos tiesioginio taikymo nuostatos teisinė galimybė mūsų teisinės kultūros erdvėje neturint tam tikslui procesinių konstitucinių intervencijos priemonių pasiskirsto tarp deleguojamosios

1 Turiu omenyje vyraujančią tradicinę nuomonę, kad Konstitucinis Teismas yra vienintelis oficialios konstitu-cinės doktrinos generuotojas ir kad Konstitucinio Teismo jurisdikcinė veikla sudaro konstitucinės doktrinos esmę, turinčią teisinę galią, o mokslinis Konstitucijos aiškinimas sudaro tik šios doktrinos „rezervinį“ konstitucinės minties fondą [1, p. 57, 65].

2 Konstitucinių principų transformacija apima jų pokyčius, pereinančius per įvairias teisės kaitos pakopas ir būsenas: nuo principo, kaip strateginio modelio, reikšmės iki jo įgyvendinimo modelio konkrečioje teisės subjekto veikloje.

3 Konstitucinių principų transformacija suvokiama sisteminiu požiūriu ir jį įgyvendinant per sistemų įvairovę, daugiapakopiškumą, daugialypiškumą. Plačiau [13, p. 24–30].

122

legislatyvinės1 ir administracinės2 diskrecijos „laukų“3. Deleguojamoji legislatyvinė diskrecija: Seimo – Vyriausybei, Vyriausybės – ministerijoms, ministerijų <...> – pareigūnams ne visuomet tiksliai atkuria konstitucines principų „mintis“. Pavyzdžiui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies pagrindinė nuostata „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ kai kuriuose įstatymuose (Viešojo administravimo) šį principą įtvirtina kaip pagrindinį reguliacijos tikslą. Tačiau iš teisinės praktikos realybės žinome, kad vyrauja atotrūkis tarp teisės [normų] kaip statikos ir teisės kaip dinamikos reiškinių4, kurį mes norėdami „pamatuoti“ įvardijame įvairiomis sąvokomis. Beje, dažnai tai vadindami teisės (normų) veiksmingumu, efektyvumu ir nežinia ką tirdami teisininkai tikrina: teisės (normų) genetinius trūkumus arba teisės įgyvendinimo, ypač teisės taikymo, trūkumus. Manau, kad ši situacija aptartina keliais požiūriais. Žinia, į konstitucinių principų taikymą reikia žvelgti sisteminiu požiūriu. Viena vertus, tai daryti verta tikrinant jų taikymo grįžtamuosius ryšius. Kita vertus, vieno konstitucinio principo taikymas turi būti pastiprinamas kitų principų taikymu. Šiuo atveju gali susidaryti įvairūs taikymo deriniai. Pavyzdžiui, Viešojo administravimo įstatymo taikymą vertinant mažiausiai kelių principų sąveikos kontekste (Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms bei teisės, taip pat Įstatymo viršenybės principų kontekste). Viešojo administravimo įstatyme esanti nuoroda į įstatymo taikymo viršenybės principo galiojimą kažkiek ignoruoja Teisinės valstybės (Teisės viešpatavimo) principą, nes 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte pabrėžiama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi demokratinio valstybės administravimo principais, iš jų – „įstatymo viršenybės, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus“. Tuo tarpu teisinės valstybės principas suvokiamas iš Konstitucijos preambulės kaip Tautos siekis: „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų laukiamų praktinių veiksmų, reikalauja užtikrinti žmogaus teises ir laisves, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos veiktų rem-damosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją [8]. Ši situacija gali rodyti, kad įstatymo taikymo viršenybės principas Viešojo administravimo įstatyme suvokiamas siaurai, tik žemyn einančia hierarchine linija: viešojo administravimo įstatymas poįstatyminiai aktai. Todėl įstatymo nuoroda į šį principą, kaip į vieną iš „demokratinio valstybės administravimo principų“, tokiame kontekste yra klaidinanti, nes atrodo, kad ignoruoja kitokius

1 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra patvirtinęs, jog Seimas, dispo-nuodamas konstituciniais įgaliojimais leisti įstatymus, turi diskreciją [4; 5], tačiau net ir ją turėdamas „visais atve-jais turi paisyti Konstitucijos reikalavimų, taip pat Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų“. Kituose nutarimuose Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „Lietuvos Respublikos Konstitu-cijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus. Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių – teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje pri-oritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių bei laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt.“ [10]. Kitais žodžiais tariant, įstatymų leidėjo nuožiūra turi Konstitucija ir konstituciniais principais apibrėžtas ribas.

2 Administracinė diskrecija skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju atveju ad-ministracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios, funkcijas, tuo tarpu antruoju atveju administracija vykdo kvazilegislatyvines funkcijas, ir toms funkcijoms vykdyti jai suteikiama legislatyvinė diskrecija [7].

3 Legislatyvinės diskrecijos perdavimas – Vyriausybė gali perduoti dalį iš Seimo gautos diskrecijos ministeri-joms, o šios savo ruožtu taip pat gali perduoti dalį perduotos diskrecijos žemesnei institucijai ar pareigūnui [7].

4 Tokia veiksmų laisvė ir vadinama administracinės institucijos diskrecija. Mano požiūriu, ją būtų tiksliau vadinti procesine (procedūrine) diskrecija.

123

sisteminius santykius, pavyzdžiui, su kitais konstituciniais ir bendraisiais teisės principais. Be to, šiame kontekste ribojamas kito konstitucinio principo „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ taikymas, nes įstatymas tarsi nustato jo ribas, nors žinoma, kad „valdžios galias riboja Konstitucija“.

Apskritai Viešojo administravimo įstatymo „demokratinio valstybės administravimo principai“ nėra tinkamai adaptuoti nacionalinei teisės sistemai. Pavyzdžiui, objektyvumo principas aiškinamas remiantis juo pačiu „<...> oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“. Proporcingumo principas, įtvirtinęs nuostatą, „kad administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui“ nukreipia administracinę veiklą ne į teisingumą, o į administravimu norimus pasiekti dalykus. Tuo atveju galima manyti, kad principai siekia „tam tikro administravimo teisingumo“, nes „administravimo“ predikatas gali reikšti, kad viešojo administravimo subjektas teisingumo sąvoką aiškina žinybinio naudingumo prasme. Mano požiūriu, jei manysime, kad valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principas savaime ima veikti greta įstatymo viršenybės principo, tai būtų esminė klaida. Valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principo įgyvendinimo rezultatas būtų daugelio principų padarinių nustatymas. Todėl šis principas esant žmogaus ir valdžios įstaigos santykiui dažniausiai įgyvendinamas neigiamuoju aspektu: jei teisės normoje nėra nurodytas valdžios įstaigos veikimo teisės imperatyvas, valdžios institucijos neveikia. Manoma, kad valdžios įstaiga, jei nėra tokio imperatyvo, gali veikti savo nuožiūra. Tada kyla probleminis klausimas: jeigu žmogus su prašymu kreipiasi į valdžios įstaigą ir jeigu nėra teisės imperatyvo tenkinti jo prašymą, ko vertas valdžios įstaigų tarnavimo žmo-nėms principas, jeigu jis viešojoje teisėje nesukelia jokios konstitucinės pareigos? Deklaracija? Ar galioja senas „biurokratinis“ viešosios teisės principas – čia leidžiama tik tai, kas numatyta įstatymo (pvz., Viešojo administravimo įstatyme teigiama: „viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų“)!? Ar konstitucinė pareiga – tik moralinė rekomendacija, nes nesant teisės imperatyvo negalima kelti ir teisinės atsakomybės klausimo? Bandydamas atsakyti į šį nevisiškai retorinį klausimą pritariu A. Vaišvilos minčiai, jog „tam, kad teisinės valstybės idėja nebūtų vien patraukli ideologija, siekiama atitinkamai organizuoti valstybių vidaus gyvenimą, sukurti teisės viešpatavimui teisines, organizacines, ekonomines, idėjines, socialines prielaidas praktiškai funkcionuoti“ [9, p. 18]. Šis A. Vaišvilos požiūris verčia nauju aspektu analizuoti lyg ir žinomus teisės ir teisinės sistemų santykius, konstituciniams principams keičiantis viešojoje teisėje, nes teisės sistema, jos elementai (normos, principai...) gali būti tikrinami ir koreguojami realiai veikiant konkrečiai teisinei sistemai. Iš to galima daryti prielaidą, kad pernelyg didelis teisės ir teisinės sistemų tikslų atotrūkis gali būti vienas iš pagrindinių konstitucinių principų transformacijos ekscesų viešojoje teisėje veiksnių.

Konstitucinių principų taikymas viešojoje teisėje kaip jų transformacijos problema, kylanti teisės ir įstatymo bei valdymo

pagrindu

Konstitucinių principų taikymas kaip teisinė galimybė ir konstitucinių elgesio standartų, suformuluotų šiuose principuose, įdiegimas, t. y. taikymas viešojoje teisėje, privalo turėti aiškius funkcinius tikslus. Regis, teisės reguliavimo misijos užtikrinimo požiūriu, būtina, kad konstituciniai principai atliktų įvairaus lygmens teisės normų „orkestro dirigento“ funkcijas, siekiant suderinti jų bendrų tikslų

124

siekimo reguliacines galias, jas sustiprinti ir sujungti teisės normas į vientisą reguliacinio poveikio sistemą, t. y. atlikti teisės normų koordinavimo funkcijas.

7Konstitucijos principai Konstitucinės teisės doktrina

1 2 6 5

Konstitucinio Teismo išaiškinimai (nutarimai) Konstituciniai principai

10 9 8

Viešoji teisė

1 pav. Konstitucinės teisės principų įtakos viešajai teisei schema (sąveikų numeracija iliustratyvi, nėra klasifikuota pagal ryšio stiprumą)Tai reiškia:

1. Konstitucijos principų (suformuluotų Konstitucijos tekste) ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų (nutarimų) sąveiką.

2. Konstitucinės teisės doktrinos ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų (nutarimų) sąveiką.

3. Konstitucinių principų ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų (nutarimų) sąveiką.

4. Konstitucijos principų, suformuluotų Konstitucijos tekste, pirmumą, Konstitucinių principų išvestinumą.

5. Konstitucinės teisės doktrinos ir konstitucinių principų formulavimo priežastingumą.

6. Konstitucinės teisės doktrinos ir viešosios teisės sąsajas.7. Konstitucijos principų (suformuluotų Konstitucijos tekste) ir Konstitucinės

teisės doktrinos priežastingumą.8. Konstitucinių principų ir viešosios teisės sąsajas.9. Konstitucinio Teismo išaiškinimų (nutarimų) įtaką Konstitucijos principų

taikymui viešojoje teisėje.10. Konstitucijos principų (suformuluotų Konstitucijos tekste) ir viešosios

teisės sąsajas.Iš schemos galime spręsti, kad konstitucinės teisės principai viešojoje teisėje

gali būti taikomi remiantis teisės galią turinčiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais (nutarimais) ir Konstitucinės teisės doktrinos rekomendacinėmis nuostatomis. Be abejo, išskirtinis vaidmuo plėtojant konstitucinių principų turinio ir jų sistemos sampratą, taip pat didinant Konstitucinės teisės doktrinos veiksmingumą tenka Konstituciniam teismui. Visais šiais atvejais pabrėžiant konstitucinės teisės principų įtaką viešajai teisei reikėtų pažymėti šių principų, kaip teisės ir įstatymų modelių, savybes. Šie modeliai gali būti įgyvendinami pasitelkiant įvairius legitiminio ir doktrininio lygmens standartizavimo metodus. Šiame kontekste legitiminio ir doktrininio lygmens standartizavimo metodai

125

4

3

vienas kitą papildo ir sustiprina. Doktrininio lygmens standartizavimo metodai, įprasminti kaip objektyvieji teisės poreikiai, gali lemti jų įstatymų leidžiamąją išraišką. Legitiminio lygmens standartizavimo metodai gali „praturtinti“ doktrininio lygmens standartizavimo mokslinę metodiką. Tuo požiūriu, teisę, įstatymą ir valdymą reikėtų laikyti vienos socialinės teisinės reguliacinės sistemos tarpusavyje susijusiais veiksniais, pasireiškiančiais standartizacijos veikloje.

Konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje standartizacija – tai konstitucinės teisės taikomoji veikla, nustatanti vienodus teisinių normų, subjekto, kuriam taikomos šios normos, veiklos ir jo charakteristikos reikalavimus siekiant garantuoti: teisinio elgesio standartų, suformuluotų konstituciniuose principuose, įdiegimą; viešosios teisės turinio bei informacijos ir konstitucinės teisės atitikimą (suderinamumą); konstitucinių principų koordinacinį veiksmingumą, konsoliduojantį viešosios teisės normas į vientisą tikslo siekimo sistemą; standartizacijos veiklos kokybę; socialinės teisinės orientacijos žmogaus1, visuomenės, valstybės vieningumą; subjektų teisinį saugumą.

Konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje standartizacija, mano požiūriu, turėtų būti suvokta ir pradėta norminti remiantis teisinio proceso teisinėmis loginėmis taisyklėmis. Manyčiau, kad teisinio proceso forma – specifinė teisinė loginė konstrukcija. Siekiant išaiškinti teisinio proceso turinį ir ypač struktūras esminė yra procesinės formos sąvoka, kuri dėl savo pobūdžio iš pradžių galėtų vykdyti tarpdisciplininio mokslinio bendravimo jungiamąją funkciją (vėliau objektyvieji teisės poreikiai gali lemti jų legitimiąją išraišką), keliančią vienodus proceso dalyvių veiksmų, skirtų nustatytam materialiniam–teisiniam rezultatui pasiekti procedūrinius reikalavimus. Tokia sąvoka kartu galėtų būti svarbiausia priemonė įvairių valstybinių institucijų veiklos teisinio proceso dėsningumams pažinti ir vienareikšmiškai suprasti procesą kaip kompleksinę sistemą. Griežtai laikantis teisingumo taikomosios viešosios teisės (santykyje su konstitucine teise) kokybės pagerinimas labiausiai susijęs su juridiniu teisingo teisės taikymo garantijų sistemos tobulinimu. Viena iš garantijų yra procesinė forma. Procesinės formos nustatymas – būtina tvirtos teisėtvarkos ir teisingumo sąlyga. Nuo to, kiek ji yra išvystyta, galų gale priklauso teisės sistemos socialinė vertė. Remiantis teisinėmis sąvokomis, taip pat ir procesinės formos sąvoka, susipažįstama su visuomeninių santykių reguliavimo procesu – formaliai apibūdinamos teisės formos savybės. Aiškinantis procesinę formą sudarančius struktūrinius elementus būtina atsižvelgti į sistemos hierarchiškumo reiškinį, t. y. aprašant procesinę formą kaip sisteminį darinį reikia pavaizduoti ją kaip dar platesnės sistemos elementą. Šiuo aspektu konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje standartizacija – hierarchinės procesinės (procedūrinės) sistemos socialinis (mokslinio pažinimo lygmens požiūriu) teisinis (legitimumo požiūriu) reiškinys. Atskleidžiant konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje hierarchinę procesinę (procedūrinę) sistemą šie klausimai būtų geriau suvokiami, jeigu pirmiausiai būtų reglamentuotos tiesioginės Konstitucijos taikymo procedūros, nes lūkesčiai, nukreipti į teisinę kultūrą, dar neturi „procesinės energetikos“ vaidmens. Todėl, kai tikimasi, kad tiesioginis Konstitucijos taikymas gali būti paremtas teisiniais lūkesčiais, viešojoje teisėje pastebimos paradoksalios situacijos, kylančios iš koordinacinių2 (ypač teisinės

1 Konstitucinis Teismas spręsdamas klausimą, ar Seimas gali pavesti Vyriausybei reguliuoti santykius, susi-jusius su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo: „Tiek tokios žmogaus teisės ir laisvės, tiek jas ribojančio įstatymo tarpusavio sąveikos principo laikymasis yra reikšminga žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantija“ (pažymėta autoriaus) [11].

2 Koordinaciniai konstituciniai principai – tai principai, ,,suderinantys“ pačios Konstitucijos nuostatas, „organi-zuojantys“ ją į vientisą sistemą. Tokie principai yra Konstitucijos viršenybės, Konstitucijos vientisumo ir teisinės valstybės ir kt. [2] principai.

126

valstybės) ir determinacinių1 (ypač pilietinės visuomenės) konstitucinių principų taikymo.

Užbaigiant mintį apie konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje hierarchinę procesinę (procedūrinę) sistemą reikia pabrėžti, kad ši sistema „aptarnauja“ konstitucinius principus, todėl patys principai turi būti išdėstyti tam tikra nuoseklia sistemine tvarka. Fragmentiška konstitucinių principų išdėstymo tvarka lems ir fragmentišką jų taikymo viešojoje teisėje procesinę formą.

Konstitucinės teisės principų taikymo (netaikymo) viešojoje teisėje paradoksai

Teisinės valstybės principas atlieka ne tik konstitucinių teisinių santykių koordinuojamąją funkciją, bet ir įtvirtina tai sisteminiu pagrindu į nuoseklią socialinę teisinę vertybinę orientaciją tvarkant visus valstybės klausimus. E. Kūris tvirtina, kad „kol kas konstitucinė teisinės valstybės (teisės viešpatavimo) doktrina yra gana fragmentiška“ [2]. Jo manymu, „Vis dėlto yra pagrindas teigti, kad Konstitucinis Teismas, žingsnis po žingsnio formuodamas teisinės valstybės doktriną2, orientuojasi į teisės mokslo generuojamą teisinės valstybės teoriją bei lyginamąją teisėtyrą“ [2].

Teisinės valstybės sąvoka, vyraujanti Vokietijoje, saisto valstybę ir riboja jos galias teise, visų pirma demokratine konstitucija ir teisiniais įstatymais, priimtais šios konstitucijos pagrindu. Sprendžiant asmens laisvių ir teisių suteikimo bei užtikrinimo klausimus ypatingas vaidmuo čia skiriamas teisingumo moralinei idėjai ir kitokiems humanistiniams principams, t. y. bendražmogiškosioms vertybėms. Šiuo atveju būtina pabrėžti išskirtinį vertybinį orientyrą. Jo suvokimas remiasi teisės ir įstatymo tarpusavio sąveikos santykio lygmens palaikymu, kuris įtvirtina teisinės valstybės požiūrio esmę, išskirtinai kaip teisės, o ne tik įstatymo viršenybės principą. Šis teisės išskyrimas remiasi teisingumo idėjomis, kurias atitinka ne visi įstatymai. Teisė galiausiai atlieka įstatymo korekcijos funkciją, gali nurodyti, koks jis turi būti. Tai reiškia, kad šios korekcinės funkcijos nustatymas ir įgyvendinimas turi būti valdomas, valdomi turi būti <...> tiek teisė, tiek įstatymas, tiek jų „valdymo valdymas“.

Teisės, įstatymo ir valdymo teisingo bei adekvataus tarpusavio sąveikos santykio užtikrinimas yra būtina sąlyga pastoviai plėtoti ekonomiką, teisę ir kitas socialines sritis, stiprinti teisėtumo ir teisinės tvarkos kontrolę. Deja, šio vertybinio pobūdžio dėsningumo įgyvendinimas nėra tapęs konstitucinės teisės principų taikymo praktikos raiškos priemone.

Politikų sluoksniuose klystama, kai galvojama, kad įstatymo priėmimas užtikrins jo įgyvendinimo savireguliaciją. Todėl dažniau galima pastebėti stichinę įstatymų reguliaciją, pagrįstą klaidomis ir bandymais, nuolat „taisomą“ pataisomis ir papildymais. Tai leidžia teigti, kad įstatymų rengimo, leidybos ir įstatymų reguliavimo sistemos yra nepakankamai susietos ir valdomos.

Valdymas teisės ir įstatymo pagrindu turi būti glaudžiai susietas su adekvačiu valdymo sprendimų priėmimu. Pavyzdžiui, nagrinėjant įstatymo rengimo, priėmimo ir įgyvendinimo problemas nepakankamai išlaikomas teisės, įstatymų ir teisės norminių aktų suderinamumo įgyvendinant teisės funkcijas santykis. Vykdomosios valdžios institucijų praktiniai veiksmai dažnai nėra

1 Determinaciniai principai – tai principai, kreipiantys teisės sistemą. Tai demokratija ir suverenitetas, pilietinė visuomenė, valdžių padalijimas, pasaulietinė valstybė, socialinė ir geopolitinė valstybės orientacija ir kt. Jie pap-ildo koordinacinius principus. Determinaciniai principai lemia ne tai, kaip vienos konstitucinės nuostatos dera su kitomis, o kaip statutinė teisė derinama su konstitucine, o koordinaciniai principai lemia ir viena, ir kita [2].

2 Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „kiekvieno teisės instituto atitikimas Konstitucijai turi būti vertina-mas pagal tai, ar jis atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus. Atskleisti teisinės valstybės sampratos turinį – tai konstitucinės doktrinos funkcija“ [12].

127

nukreipti į teisėje ir įstatymuose suformuluotas ir ginamas socialines teisines vertybes. Tai ypač susiję su žmogumi, kaip socialine vertybe, kaip tikslu, o ne priemone. Taip pat vertybiškai iškraipomas požiūris į paties žmogaus, kaip vertybės, problemą derinant privačius ir viešuosius interesus. Žmogų, kaip vertybę, galima priskirti tiek privatiems, tiek ir viešiesiems interesams. Norint tinkamai traktuoti žmogaus „vertybinį susidvejinimą“ galima remtis Konstitucijos 28 straipsnio nuostata: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.

Vis labiau didėja reikmė valdymo ir reguliavimo intensyvumo kaitos dalykus projektuoti į tinkamus teisinius režimus. Teisiniuose režimuose gali būti, tarpusavyje derinant, atsižvelgiant į besikeičiančias socialines ekonomines ir kitokias sąlygas ir situacijas, panaudojamos labai įvairios reguliavimo priemonės: ne tik administracinės teisinės reguliavimo, tokios kaip normavimas, licencijavimas, draudimai, kontrolė, bet ir ekonominis elgesio stimuliavimas, reguliavimas panaudojant viešųjų interesų konkurenciją ir pan. Tuo požiūriu būtina giliau tirti, ieškoti tinkamų veiklos funkcinių teisinių režimų ekonomikos srityje.

Įstatymų leidyba ekonomikos reguliavimo srityje dažnai kritikuojama, teigiama net apie jos žlugdymą. Administraciniu teisiniu požiūriu tai gali būti susiję su valstybinio valdymo sistemos dezorganizavimo procesu, kilusiu dėl tiesioginės valstybės įtakos sumažėjimo darant poveikį ekonomikai. Sutrinkama, kai nesuvokiami kriterijai, kaip nustatyti valstybinio ekonomikos reguliavimo tikslus, dalykus ir būdus. Regis, būtina geriau panaudoti atskirų administracinės teisės institutų galimybes. Kalbame apie teisinio režimo, teisinio statuso, re-gistracijos, leidimų sistemos, valstybinės priežiūros institutus. Jų taikymą reikia derinti su kitomis teisinio ir ne tik jo reguliavimo galimybėmis.

Paradoksaliai tarpusavyje nesuderintos yra įstatymų rengimo, leidybos ir įstatymų įgyvendinimo valdymo problemos.

Šios valdymo problemos suvokimas nepakankamai remiasi teisės ir įstatymo tarpusavio sąveikos santykio lygmens palaikymu, kuris rengiant, leidžiant ir įgyvendinant įstatymus nepateisinamai iškreipia teisinės valstybės požiūrio esmę, stichiškai nustato teisės ir įstatymo viršenybės principų sąveikos santykius, supriešina teisės ir teisinių sistemų tikslus, pasiektus rezultatus pažymi disfunkcijos ženklu.

Valdymo teisės ir įstatymo pagrindo požiūriu, įstatymų rengimą, leidybą ir įstatymų įgyvendinimą galima vertinti kaip vientisą teisinio reguliavimo sistemą, kuriai taikomas sistemų valdymo modelis. Šiuo atveju būtina atsiminti, kad sistemos gali būti tiek valdomos, tiek nevaldomos. Efektyvus valdymas bus toks, kuris panaudos socialinius dėsningumus, modeliuos valdymo sprendimus, kryptingomis ir sutelktomis poveikio priemonėmis sieks tam tikrų visuomenei reikšmingų rezultatų. Pagrindiniu, supaprastintu požiūriu žvelgiant į įstatymų rengimą, leidybą ir įstatymų įgyvendinimą kaip į vientisą teisinio reguliavimo sistemą galima manyti, kad ši sistema privalo turėti vieną bendrą sisteminį tikslą, kuriam esant ji gali būti valdoma.

Įstatymų rengimo praktikoje nėra tinkamai reguliuojamas teisės ir įstatymo viršenybės principų įgyvendinimo algoritmas.

Teikiant pirmenybę įstatymo viršenybės principui vyrauja įstatymų rengimo subjektyvizmas: „rusiškos ruletės“ principų pagrindu politinės, interesų grupių normos, Seimo narių, žinybų vadovų ir biurokratinio aparato subkultūros normos be rimtesnės teisinės doktrininės analizės inkorporuojamos į įstatyminių normų hipotezes, dispozicijas, sankcijas. Pritariu D. Žeruolio, teoriškai modeliavusio interesų grupių ir valstybės sąveiką, minčiai, kad „valdžios sprendimų ir interesų grupių atstovavimo sistemų santykis turi būti institucionali-

128

zuotas“ [14, p. 19]. Tačiau paradoksalu tai, kad lobistinės veiklos institucionalizavimas tapo politinės valdžios lobistinės veiklos auka. Šiuo metu pagal galiojančio (ir nuolat keičiamo) Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymo 13 straipsnio 2 dalį į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos lobistų sąrašą yra įrašyti 6 asmenys, kurių vienas – juridinis asmuo, kiti – fiziniai asmenys (visi įrašyti nuo 2001 01 31 iki 2001 07 12). Iš pateiktų ataskaitų galima spręsti, kad net legalūs lobistai neužsiima vien tik lobistine veikla, o žymiai daugiau tiria lobistinės veiklos rinką. Pateikti oficialios lobistinės veiklos pavyzdžiai atskleidžia probleminę situaciją, kad lobistinės veiklos reguliavimo sėkmę gali nulemti ne naujos juridinės technikos priemonės, o lobistinės veiklos rinkos pažinimas, tinkamų, adekvačių rinkos sąlygoms reguliavimo priemonių atranka ir pan. Lobistinės veiklos reguliavimo strategija turi remtis valdymo objekto ir dalyko (lobistinės veiklos rinkos) išmanymu. Šiuo atveju reikia nustatyti, kodėl yra didelis atotrūkis tarp legalios ir nelegalios lobistinės veiklos. Būtina atskleisti priežastis ir sąlygas, kodėl legali lobistinė veikla yra nepaklausi. Lobistinės veiklos įstatymas savo funkcijomis yra nukreiptas į legalios lobistinės veiklos sunorminimą ir jo efektyvumas priklausys nuo to, kiek jis „pajėgus“ adekvačiai sureguliuoti lobistinių santykių sritį. Šiuo požiūriu taip pat reikia atsižvelgti į kitus socialinius reguliatorius, į socialinę terpę, kurioje vyksta toks reguliavimas. Kitu atveju įstatymas gali atlikti netinkamo socialinio transplanto funkciją, t. y. „socialinė imuninė sistema“ jį atmes. Šiuo požiūriu Lietuvoje kaupiasi nemažas tokių neįga-lių, imituojančių reguliavimą įstatymų kiekis. Vienu iš jų yra tapęs Lobistinės veiklos įstatymas, nors vieną redakciją keičia kita. Jeigu nebus atsižvelgta į reguliavimo negalios priežastis, ne išimtis bus ir bet kokia nauja redakcija.

Teikiant pirmenybę teisės viršenybės principui rengiant įstatymus labiau pabrėžiamas objektyvus tikslo siekimas. Pagal teisės viršenybės (ar viešpatavimo) principą, daugiau dėmesio skiriama doktrininiam įstatymų rengimui. Šiuo atveju įstatymų rengimo būdas, teikiantis pirmenybę teisės viršenybės principui, gali įgauti tokią struktūrinę išraišką:

Nacionalinė kultūra humanistinės idėjos teisinės idėjos teisinė doktrina konkretaus įstatymo metmenys (koncepcija) konkretaus įstatymo rengimo planas (programa) įstatymo projektas.

Be abejo, šis įstatymo rengimo būdas reikalauja didesnių rengimo sąnaudų ir laiko. Kita vertus, jis labiau nukreiptas į strateginę reguliavimo viziją, todėl politikų mažiau mėgiamas, nes įstatymo projektas rengiamas ilgiau. Toks reguliacinių jėgų panaudojimo tobulinimas daugeliu atžvilgiu yra ilgalaikis ir toli siekiantis uždavinys, įtraukiantis mokslininkus, ekspertus praktikus, viešojo administravimo srities darbuotojus, ministrus, Vyriausybę, Seimo narius, Seimą, teismus ir piliečius. Visgi požiūris į sunkumus yra perdėtas: iš tikrųjų, žymaus reguliavimo kokybės pagerėjimo galima pasiekti greitai ir nebrangiai. Ekspertams, rengiantiems įstatymo projektus, svarbu sutelkti reikiamą dėmesį į tris pagrindinius dalykus: „ką reguliuoti“, „kada reguliuoti“ ir „kaip reguliuoti“. Tuo požiūriu yra svarbus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo vaidmuo. Tačiau jo įgyvendinimas iki šiol yra įgijęs disfunkcinį pagreitį. Pagrindinis šio įstatymo produktas – teisės norminis aktas. Anksčiau minėtos vientisos teisinio reguliavimo sistemos požiūriu, tokio tarpinio rezultato siekimas nėra praktiškai derinamas su sisteminiu tikslu, todėl teisinė sistema gali taip rengiamą įstatymą atmesti kaip „svetimkūnį“, nes jis nesiderins su atskirais šios sistemos elementais. Be abejo, reikia paminėti ir kitą ignoruojamą problemą – kriminologinės ekspertizės darymą. Nors ši problema reikalauja atskiro nagrinėjimo, paminėsiu, kad iki šiol nėra tai ekspertizės rūšiai skirto teisės akto. Kriminologinė ar kompleksinė rengiamų bei galiojančių teisės aktų ekspertizė panaudojant kitas mokslo žinias galėtų padėti sutaupyti milži-niškas lėšas, skiriamas ne tik teisės aktų reguliavimui administruoti, bet,

129

svarbiausia, apsaugotų atskiras valdymo sritis nuo neigiamų neadekvataus teisinio reguliavimo padarinių.

Svarbi problema – „kaip reguliuoti“. Reguliavimo priemonės turi būti parenkamos aptariant konkretaus įstatymo metmenis. Reguliavimo priemonės gali nulemti įstatymo gyvybingumą arba tai, kad teisinė sistema jį atmes, didinti ar mažinti įstatymo administravimo išlaidas. Tradiciškai „teisinės“ reguliacinės priemonės – draudimai ir leidimai didina kontrolierių skaičių ir administravimo sąnaudas. Skatinimo paklusti teisės imperatyvams išlaidų poveikis biudžetui yra akivaizdžiausiai matomas svarstant jo projektus, tačiau teikiant įstatymų projek-tus aiškinamuosiuose raštuose apie tai nieko nesakoma. Paradoksas! Kiekvienam „paklusimui“ išleidžiama dalelė nacionalinio turto, kad būtų gauta naudos visuomenei. Todėl būtina visuomet ieškoti alternatyvių tokio reguliavimo priemonių, siekiant išnaudoti ekonominių, vadybinių ir kitokių socialinių elgesio svertų galimybes. Ir vėl paradoksai! Teikiamų įstatymų aiškinamuosiuose raštuose niekuomet neminimi neigiami padariniai. Atrodo aišku, kad nurodžius neigiamų padarinių atsiradimo galimybes lengviau ieškoti būdų, kaip jas šalinti, neutralizuoti.

Problemų „ką reguliuoti“, „kada reguliuoti“ ir „kaip reguliuoti“ sprendimas glaudžiai susijęs su tinkamų konstitucinės teisės principų įgyvendinimu (daugiausiai taikymu) viešojoje teisėje, ypač integruotai, „pasitelkiant“ kitų mokslų įdirbius. Svarbu suvokti, kad konstitucinės teisės principų kontrolės funkcija apima platų šių principų taikymą konstitucinės ir administracinės priežiūros būdais. Konstitucinės teisės principų kontrolės funkcijų įgyvendinimas valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veikloje rengiant įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, įgyvendinant galiojančius teisės aktus įgautų naują, sistemiškai pakoreguotą tikslinę paskirtį.

Išvados

1.Konstitucinių principų taikymas kaip teisinė galimybė ir konstitucinių elgesio standartų, suformuluotų šiuose principuose, įdiegimas, t. y. transformacija viešojoje teisėje, privalo turėti aiškius funkcinius tikslus.

2.Nagrinėjant konstitucinės teisės principų įtaką viešajai teisei reikėtų pažymėti šių principų, kaip teisės ir įstatymų modelių, savybes. Šie modeliai gali būti įgyvendinami standartizuojant įvairius legitiminio ir doktrininio lygmens metodus.

3.Konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje standartizacija – tai konstitucinės teisės taikomoji veikla, nustatanti vienodus teisinių normų, subjekto, kuriam taikomos šios normos, veiklos ir jo charakteristikos reikalavimus, siekiant garantuoti: teisinio elgesio standartų, suformuluotų konstituciniuose principuose, įdiegimą; viešosios teisės turinio bei informacijos ir konstitucinės teisės atitikimą; konstitucinių principų koordinacinį veiksmingumą, konsoliduojantį viešosios teisės normas į vientisą tikslo siekimo sistemą; standartizacijos veiklos kokybę; socialinės teisinės orientacijos žmogaus, visuomenės, valstybės vieningumą; subjektų teisinį saugumą.

4.Konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje standartizacija turėtų būti suvokta ir pradėta norminti remiantis teisinio proceso teisinėmis loginėmis taisyklėmis. Procesinės formos nustatymas – būtina tvirtos teisėtvarkos ir teisingumo sąlyga. Nuo to, kaip ji yra išvystyta, galų gale priklauso teisės sistemos socialinė vertė.

5.Teisės, įstatymo ir valdymo teisingo bei adekvataus tarpusavio sąveikos santykio užtikrinimas yra būtina sąlyga pastoviai plėtoti ekonomiką, teisę ir kitas socialines sritis, stiprinti teisėtumo ir teisinės tvarkos kontrolę.

130

LITERATŪRA1. Kūris E. Konstituciniai principai ir konstitucijos tekstas (2) // Jurisprudencija. 2002. T. 24(16).2. Kūris E. Koordinaciniai ir determinaciniai konstituciniai principai (1) // Jurisprudencija. 2002. T.

26(18).3. Kūris E. Konstitucija ir jos aiškinimas // Politologija. 1999. Nr. 2.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos aukštojo mokslo įstatymo 8 str. 5 d., 9 str. 3 d., 22 str. 3 d., 5 d. 10, 11 ir 12 p., 24 str. 1 d. 1, 2 ir 5 p., 2 ir 7 d., 42 str. 4 d., 60 str., 61 str. 1 d., 62 str. 1 d. ir 65 str. 1 ir 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 14–518.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 259 str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės ži-nios. 1999. Nr. 42–1345.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos ATPK 40 str. pripažinimo netekusiu galios ir 251 str. pakeitimo įstatymo 1 ir 2 str., Lietu-vos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 str. 5 d., 50 str. 3 ir 9 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2000 Nr. 105–3318.

7. Pranevičienė B. Administracinės diskrecijos esmė ir diskrecijos naudojimo kontrolės galimybės // Aktualios administracinės teisės ir proceso problemos Lietuvoje / Respublikinė mokslinė konferen-cija. 2001 m. balandžio 26 d. pranešimas.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“ // Valstybės žinios. 2000. Nr. 17–419.

9. Vaišvila A. Teisinė valstybė ir jos perspektyvos // Jurisprudencija. 2000. T. 15(7).10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio septintosios dalies nuostatos, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išli-kusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos dalinio pakeitimo“ 1.2 punkto nuostatos, 2.1 punkto ir jo 1, 2 bei 3 papunkčių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 1995. Nr. 89–2007.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos Res-publikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir Nr. 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio pro-ceso kodekso normoms“ // Valstybės žinios. 1996. Nr.126–2962.

12. Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 259 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1999. Nr. 42–1345. Nr. 43.

13. Melnikas B. Transformacijos. – Vilnius, 2002.14. Žeruolis D. Interesų grupių ir valstybės sąveika: teoriniai modeliai // Interesų grupės, valdžia ir po-

litika. Metinės konferencijos tekstai. Vilnius, 1997 m. lapkričio 21–22 d. Konrad Adenauer–Stiffung, Lietuvos politologų asociacija, Vilniaus universitetas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų insti-tutas. – Vilnius: Pradai, 1998.

Die Kontrollfunktionen der Prinzipien der Verfassungsrecht in der öffentlichen Recht

Dr. Algimantas Urmonas

131

Rechtsuniversität Litauen

ZUSAMMENFASSUNG

In diesem Artikel wird das Problem, ob man mit den Mitteln der Verfassungsrecht und der Verfassungsjurisdiktion viele Fragen der Anwendung der Verfassungsprinzipien erforschen kann, besprochen. Nach der Meinung des Verfassers, die Transformation dieser Prinzipien kann man integral behandeln. Die Transformation der Verfassungsprinzipien in die öffentlichen Recht stosst zusammen mit den Exzessen des sozialen Praxis der Recht, die vom Gegensatz zwischen dem Konkurenz der verschiedenen öffentlichen Interessen und der sie „bedienenden“ Rechtkultur, und zwar Subkultur der staatlichen Institutionen, stammen.

In der Praxis der Anwendung der öffentlichen Recht entstehen die Fragen, ob die Verwirklichung jener Verfassungsprinzipien eine Verfassungspflicht oder nur eine moralische Empflehlung ist.

132

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 111–114

SEIMO KONTROLIERIAI KAIP VIENA IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOJE ĮTVIRTINTŲ ŽMOGAUS

TEISIŲ GYNIMO INSTITUCIJŲ

Gediminas DalinkevičiusLietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas

Žmogui įprasta suvokti ir įprasminti savo būtį laiko atkarpoje. Įvykių datos, jubiliejai verčia pažvelgti į sukurtas vertybes, įgyvendintas galimybes, taip pat į nukeliavusias nebūtin vizijas, viltis. Praėjęs dešimtmetis padovanojo mums tai, ko troško lietuvių tauta išreikšdama savo valią ir priimdama 1992 metais šalies pagrindinį įstatymą – Lietuvos Respublikos Konstituciją. Taigi turėjome galimybę siekti, kaip teigiama Konstitucijos preambulėje, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Antra vertus, kaip taikliai pastebi dr. Karolis Jovaiša Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaro pratarmėje „Gerai parašyta Konstitucija – labai svarus ir išties žodžio „aukščiausiasis“ prasmę atitinkantis valstybės įstatymas. Tačiau vis dėl to ne šis įstatymas lemia tai, kad valstybė, pasiskelbusi demokratine, socialiai orientuota rinkos ekonomikos valstybe, tokia ir būtų. Konstitucijos žodžiuose ir prasmėse nėra nieko magiška, kas priverstų juos savaime materializuotis tikrovėje. Veiksminga yra ne pati konstitucija, bet konstitucinė sistema, užtikrinanti jos nuostatų įgyvendinimą“.

XXI amžius Lietuvos valstybei ir jos piliečiams meta nepaprastus gyvenimo greičio, naujai suvokiamo tautų integralumo iššūkius. Ši problemų lavina, užgriuvusi žmogų jo kasdienybėje, iškėlė ir sprendimų būtinybę. Tad visai suprantama, kad šiandien mes esame liudininkai ir veikėjai proceso, kai mūsų valstybės gyventojai: piliečiai ir ne piliečiai, kildinantys save iš Lietuvių tautos nacionalinių ir pilietinių požymių, tikisi, kad asmens saugumą užtikrins būtent įgyvendinama valstybinė konstitucinė sistema. Mes visi vis labiau suvokiame save kaip bendrųjų žmogaus teisių ir laisvių turėtojus, imame aktyviau reikalauti, kad valdžia užtikrintų šias teises ir laisves.

Prigimtinių žmogaus teisių doktrina teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesieja jo nei su teritorija, nei su tauta. Dr. Egidijus Jarašiūnas Konstitucijos 18 straipsnio Komentare sako: „Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinus žmogaus teisių ir laisvių prigimtinę esmę, bet koks žmogaus teisių ir laisvių aiškinimas galimas tik pripažįstant jų prigimtinį pobūdį, t. y. prigimtinė teisė tapo pozityviosios dalimi. Tai yra konstitucinis pagrindas žmogaus teisies ir laisves traktuoti kaip pirminį ir svarbiausią pradą, vertybių skalėje užimantį aukščiausią vietą“.

Galima teigti, kad ši konstitucinė nuostata dėl pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio yra ir viena esminių Lietuvos Respublikos demokratinėje konstitucinėje santvarkoje. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstatavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų. LR teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas. Konstitucinis Teismas savo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos 4 protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pabrėžia, jog konstitucijos vientisumas pirmiausia reiškia tai, kad konstitucinės nuostatos yra

Konferencijos pranešimas.

133

susijusius ne tik formaliai pagal konstitucijos normų išdėstymo struktūrą, bet ir pagal savo turinį. Šis normų vientisumas reiškia, kad tiek Konstitucijos preambulė, tiek jos skirsniai bei straipsniai sudaro prasmingą Konstitucijos visumą. Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, prasmės reikšmingumas yra išskirtinis tada, kai vertinamos žmogaus nuostatos dėl teisių ir laisvių. Todėl galime teigti, kad visoms žmogaus teisėms (t. y. pilietinėms, politinėms, socialinėms, ekonominėms ir kultūrinėms), išdėstytoms Konstitucijos 2, 3, ir 4 skyriuose, Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, ir kiekvienas savo teises gali gintis remdamasis Konstitucija. Taigi tiesioginio taikymo principas galioja visoms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardintoms teisėms ir laisvėms. Antra vertus, pasak dr. Karolio Jovaišos, „Konstitucija yra gyvas įstatymas tik tada, kai ji turi sąlyčio taškų su realiu gyvenimu, o jos nuostatoms įgyvendinti yra sukurtas sudėtingas teisinių priemonių ir procedūrų kompleksas. Valstybė turi būti pajėgi fiziškai garantuoti Konstitucijoje skelbiamas teises. Tai siejasi ir su visuotine taisykle ubi ius ibi remedium – jeigu įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę jai apginti. Jeigu ne, ritualiniai užkeikimai, kalbantys apie žmogaus teises ir laisves, kaip aukščiausias socialines vertybes, apie jų prioriteto prieš valstybę interesus tėra tik šamanizmo inkliuzas modernioje visuomenėje. Taigi Lietuvos valdžia įpareigota rūpintis visais mechanizmais, už-tikrinančiais, kad būtų įgyvendinamas konstitucinis principas: „valdžia tarnauja žmogui“.

Specifinė žmogaus teisių apsaugos sritis yra valstybės vykdomas žmogaus teisių gynimas visuomenės santykiuose su valdžios įstaigomis. Šiuo atveju kalbame apie sudėtingą dalyką: apie valdžios sugebėjimą kontroliuoti pačią save. Tam, kad tokia kontrolė būtų įmanoma, mūsų šalies, kaip ir kitų demokratinių valstybių, Konstitucijoje yra įtvirtinti valdžių padalijimo ir teismo nepriklausomumo nuo kitų pareigūnų, taip pat nuo politikų principai.

Pagal Konstituciją žmogus gali apskųsti teismui bet kurios valdžios įstaigos veiksmus. Kad žmonių skundai dėl pareigūnų veiksmų būtų nagrinėjami kvalifikuočiau ir sparčiau, mūsų šalyje veikia specialūs administraciniai teismai. Siekiant sudaryti sąlygas iki teismo pačiai valdžiai išspręsti ginčus sukurtos administracinių ginčų komisijos.

Nacionalinę Žmogaus teisių apsaugos sistemą sudaro valdžios įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos. Pastarųjų įtaka dar nėra pakankama, todėl visokeriopai skatintina. Valstybinę žmogaus teisių apsaugą vykdo teismai, kontrolės institucijos (Seimo kontrolierių įstaiga, Vaiko teisių apsaugos bei Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Nacionalinė vartotojų teisių taryba, kai kurios kitos kontrolės tarnybos) policija ir kitos teisėsaugos institucijos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 straipsnyje numatyta, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ir biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų. Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas, kurių sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas.

Toks konstitucinis reguliavimas lėmė, kad turime ne vieną, bet kelis Seimo kontrolierius, kad be Seimo kontrolierių, turime ir kitas kontrolierių institucijas. Konstitucijos 73 straipsnyje Seimo kontrolierių kompetencija įvardijama konkrečiai, tai yra nėra pakankamai plati, neapima žmogaus teisių pažeidimų kitose srityse. Dėl šios priežasties buvo įsteigtos dar dvi kontrolės institucijos – Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijos. Jų kompetencija šiose konkrečiose srityse yra daug pla-tesne ir apima ne tik santykius, kylančius dėl netinkamų funkcijų vykdymo.

134

Seimo kontrolierių institucija buvo įkurta 1994 m. vykdant Konstitucijos 73 straipsnio nuostatas. Buvo įsteigtos 5 Seimo kontrolierių pareigybės. 1994 m. sausio 11 d. buvo priimtas Seimo kontrolierių įstatymas, kuris 1998 m. buvo pakeistas priimant naują įstatymą ir jame šiek tiek praplečiant Seimo kontrolierių įgaliojimus, pakoreguojant terminus, pakeičiant kai kurias socialines garantijas.

1998 m. Seimo kontrolierių įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių veiklos teisinius pagrindus, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos organizacinę struktūrą ir įgaliojimus. Kiekvienas pilietis turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, priskirtos kontrolieriaus kompetencijai, pareigūno piktnaudžiavimo ar biurokratizmo.

Gerai suprantama, kad piktnaudžiavimas ir biurokratizmas yra pavojingi reiškiniai. Jeigu už juos nebaudžiama, tai sudaro korupcijos prielaidas.

Seimo kontrolierių įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad piktnaudžiavimas – tokie pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t. t.) arba dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama. Biurokratizmas – tokia pa-reigūno veikla, kai užuot sprendus reikalus iš esmės laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti žinyboms pavaldžius dalykus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.). Biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai. Beveik visi piktnaudžiavimo ir biurokratizmo požymiai, apibrėžti Seimo kontrolierių įstatyme, yra išvardinti ir Baudžiamajame kodekse.

Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių bei joms prilygintų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Karinėms institucijoms prilyginamos Krašto apsaugos ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir jiems pavaldžios institucijos.

Seimo kontrolieriai netiria Respublikos Prezidento, Seimo narių, ministro pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), valstybės kontrolieriaus ir Konstitucinio Teismo ir kitų teismų teisėjų veiklos, vietos savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, taip pat prokurorų, tardytojų ir kvotėjų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Seimo kontrolieriai netiria skundų, kylančių iš darbo teisinių santykių, skundų, kuriuos turi nagrinėti teismas, taip pat netikrina teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių ir sutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. Pažvelkime į Seimo kontrolierių darbus 2001 metais.

2001 metais gauta 1913 piliečių skundų, tai yra 599 arba 45,5 proc. daugiau negu 2000 metais.

Per 2001 metus Seimo kontrolieriai išnagrinėjo 1559 piliečių skundus. Skundai, pripažinti pagrįstais ir kurių pagrindu buvo atlikti pareigūnų veiksmų tyrimai bei dėl pareigūnų veiksmų priimti sprendimai, sudarė 42,4 proc. (661 skundas). Skundai, kuriuose nenustatyta pareigūnų veiklos piktnaudžiavimo ar biurokratizmo atvejų, buvo atmesti, tai sudarė 29,7 proc. (464 skundai). Skundai, dėl kurių nepriimti sprendimai, vertinantys pareigūnų veiksmus, tai yra grąžinti nenagrinėti, iš esmės, sudarė 27,9 proc. (434 skundai).

2001 metais, palyginti su 2000 metais, valdžios, valdymo, savivaldos ir kitų institucijų pareigūnų veikloje piktnaudžiavimo ar biurokratizmo atvejų nesumažėjo.

Visų iš esmės išnagrinėtų skundų pagrindu Seimo kontrolieriai 2001 metais priėmė 1477 sprendimus. Didžiąją dalį jų sudarė sprendimai, kuriuose pareigūnai

135

buvo įpareigoti atkreipti dėmesį į aplaidumą darbe – 39,9 proc. (592) bei siūlymai pareigūnams atlikti konkrečius darbus – 36,9 proc. (543). Tokių sprendimų 2001 metais buvo priimta 76,8 proc. (1135). Sprendimai, kuriuose pareigūnams buvo siūlomos drausminės nuobaudos 2001 metais sudarė 5,5 proc. (82). Be to, buvo priimti sprendimai perduoti medžiagą tardymo organams, pareikšti ieškinį teisme. Tokių sprendimų 2001 metais buvo priimta atitinkamai 21 ir 6.

2001 metais buvo priimti sprendimai informuoti Seimą ir Vyriausybę apie įstatymų prieštaravimus, trūkumus ir jų pažeidimus, siūlymai savivaldybėms panaikinti arba priimti naujus sprendimus.

43 proc. visų Seimo kontrolierių rekomendacijų įvykdytos, 4 proc. įvykdytos iš dalies, o 5 proc. – neįvykdytos. Pažymėtina, kad pareigūnai ne visada informuoja Seimo kontrolierius, nors ir pasinaudoja jų siūlymais. Patys Seimo kontrolieriai pareigūnų atsakymų laukia ir sprendimų vykdymą kontroliuoja tik reikšmingesniais atvejais, kadangi skundų gaunama labai daug. Dažniausiai apie neįvykdytus Seimo kontrolierių sprendimus informuoja patys piliečiai, kai kreipiasi pakartotinai į įstaigą tuo pačiu klausimu. Reikia pažymėti, kad tokių at-vejų nėra daug.

Iš neįvykdytų siūlymų išsiskiria rekomendacijos skirti drausmines nuobaudas – dažnai nusižengę pareigūnai jau neina tų pareigų arba būna suėjęs skirtųjų nuobaudų senaties terminas.

Nemažą dalį neįvykdytų sprendimų sudaro siūlymai atlikti konkrečius darbus, tai yra, kai pareigūnai įpareigojami per tam tikrą laikotarpį išspręsti piliečiams rūpimus klausimus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Paprastai tokių rekomendacijų nevykdymą lemia išsiplėtoję teisminiai ginčai, kai nepasiekiamas geranoriškas piliečių susitarimas, o savivaldybėse – lėšų konkretiems darbams atlikti trūkumas.

Kokias išvadas norėtųsi padaryti pranešimo pabaigoje? Pirma, kad dar labai daug žmonių valstybines įstaigas laiko biurokratiškomis ir piktnaudžiaujančiomis. Matydami piliečių skundų skaičiaus didėjimą galime konstatuoti ir tai, kad Lietuvos piliečiai pripažįsta bei įsisąmonina Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos veiklą šalyje. Taigi pabrėždami Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo visų žmogaus teisių atžvilgiu akto, reikšmę ginant žmogaus teises kartu matome ir Seimo kontrolierių vykdomos misijos svarbą. Taigi šios įstaigos veikla yra būtina ir skatintina, jos Konstitucinę paskirtį regime, kai nuo dviejų valdžios pareigūnų ydų – piktnaudžiavimo ir biurokratizmo – ginamos žmogaus teisės ir orumas.

Antra, iš Seimo kontrolierių įstaigos darbo apžvalgos nematyti, kad išnaudojamos visos Seimo kontrolierių veiklos įstatymo suteiktos galimybės. Reiktų vykdyti ir ieškinio teikimo Teismui teisę, reikalaujant pareigūnų atleidimo iš darbo bausmės. Pagal skundų gausą ir jų daugėjimą logika diktuoja atsakymą, kad Lietuvoje yra to nusipelnusių pareigūnų. Labai svarbus ir ieškinių reikalaujant atlyginti žalą teikimas Teismui.

Trečia, svarstytina nuostata, ar nereiktų praplėsti Seimo kontrolierių įgaliojimus, įgalinant tirti skundus, kylančius iš darbo teisinių santykių. Šioje visuomenės veiklos srityje kyla daug ginčų, konfliktų, o jų sprendimai labai vangūs. Seimo kontrolierių įgaliojimų išplėtimas šia nuostata pilniau aprėptų žmogaus teisių gynimą konstitucine prasme.

O pabaigoje paminėsiu tai, kuo išties verta didžiuotis. Šiame pranešime nebuvo minėta Seimo kontrolierių įstaigos tarptautinė veikla Europos ir pasaulio Ombudsmenų bendrijoje. Noriu konstatuoti, kad ši veikla labai pozityvi, plati ir įspūdinga. Jos vertė išties peržengia ekspertinės vertės matą ir iš esmės tarnauja mūsų Lietuvos valstybės, kaip progresyvios Europos bei Pasaulio valstybės, įvaizdžiui.

136

137

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 115–122

TARPTAUTINĖS SUTARTYS IR LIETUVOS VALSTYBĖ

Prof. dr. Saulius KatuokaLietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas skatuoka@ltu.lt

Pateikta 2002 m. spalio 11 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 9 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr.Toma Birmontienė ir šio fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentas dr. Justinas Žilinskas

S a n t r a u k a

Tarptautinės sutartys šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje traktuojamos kaip pagrindiniai šios savarankiškos teisės sistemos šaltiniai. Ne tik pastebimai išaugo tarptautinių sutarčių skaičius, bet kai kurios tarptautinės sutartys kodifikavo tarptautinės teisės šakas: tarptautinę jūrų teisę, diplomatinę teisę, konsulinę teisę, tarptautinę sutarčių teisę ir kitas. Išaugo ir tarptautinių sutarčių, kurių šalimi tapo atgavusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika, skaičius. Užsienio reikalų ministerijos tarptautinių sutarčių registro duomenimis, 1990 metais Lietuvos Respublika su kitomis valstybėmis pasirašė 11 tarptautinių sutarčių, 1991 – 25, 1992 – 84, 1993 – 87, 1994 – 74, 1995 – 77, 1996 – 67, 1997 – 57, 1998 – 53, 1999 – 56, 2000 – 40, 2001 – 53.

Tarptautinių sutarčių teisė, kaip tarptautinės teisės šaka, reglamentuoja įvairius su tarptautinėmis sutartimis susijusius klausimus: tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių įsigaliojimo ir taikymo, sutarčių laikymosi, sutarčių aiškinimo, sutarčių pataisų, sutarčių negaliojimo, sutarčių registravimo, skelbimo ir kitus klausimus. Visi šie klausimai yra nagrinėjami tarptautinės teisės doktrinoje. Kiek mažiau yra išnagrinėtas konkrečių valstybių požiūris į tarptautinių sutarčių taikymo praktiką.

Ilgą laiką Lietuvos valstybėje buvo matyti įvairių tarptautinių sutarčių klausimų doktrinos spragos. Tiesa, per paskutinius penkerius metus pasirodė įvairaus lygio mokslinių darbų, iš kurių visų pirma reikėtų paminėti Eglės Radušytės 2001 metais apgintą socialinių mokslų daktaro disertaciją „Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje“. Teritorinius tarptautinių sutarčių galiojimo aspektus Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje išnagrinėjo Andrius Nevera socialinių mokslų daktaro disertacijoje „Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos

138

principai ir jų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse“. Straipsnių tarptautinių sutarčių klausimais yra parengę prof. P. Kūris, prof. V. Vadapalas, prof. S. Katuoka, doc. D. Jočienė, dr. E. Radušytė. Tačiau tenka pažymėti, kad dar pasigendama darbų, kuriuose būtų detaliai analizuojamas Lietuvos valstybės požiūris į tarptautines sutartis bei Lietuvos valstybės tarptautinių sutarčių taikymo praktiką, taip pat 1999 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Šiame straipsnyje analizuosime kai kuriuos nenagrinėtus tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių vietos Lietuvos teisinėje sistemoje ir kai kuriuos kitus su tarptautinėmis sutartimis susijusius aspektus.

Tarptautinių sutarčių teisėje vienas iš pradinių klausimų – tarptautinės sutarties sąvokos klausimas. Šis klausimas išnagrinėtas pateikiant plačią tarptautinių sutarčių sąvokos panoramą įvairiuose specialiuose tarptautinių sutarčių teisės mokslininkų darbuose.

Šiame straipsnyje norėtume aptarti tik vieną tarptautinės sutarties sąvokos aspektų. Iš dalies pritariame dr. E. Radušytės nuomonei, kad tarptautinės sutarties sąvoka egzistuoja Tarptautinės teisės doktrinoje, Tarptautinės teisės aktuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose [1, p. 14–35]. Pirmuoju aspektu aiškinant tarptautinę sutartį pastebima nuomonių įvairovė, atskleidžianti mokslininkų subjektyvią nuomonę į tarptautinės sutarties požymius. Tuo tarpu apie tarptautinės sutarties sampratas, kurias įtvirtina tarptautinės teisės bei nacionalinės teisės aktai, galima kalbėti sąlygiškai. Mūsų nuomone, šiose savarankiškose ir skirtingose teisės sistemose tarptautinė sutartis turėtų būti suprantama vienodai. Ši teiginį formuluojame remdamiesi tarptautinės bei nacionalinės teisės derinimo teorija. Remdamiesi šia teorija mes teigiame, kad derinant prioritetas turėtų būti suteiktas tarptautinės teisės aktuose pateiktai tarptautinės sutarties sąvokai, o nacionalinės teisės normos šią sąvoką turi iš esmės tik atkartoti. Būtent tokiu keliu žengė Lietuvos valstybė 1999 metais priimdama Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą. Šiame įstatyme pateikiama identiška tarptautinės sutarties sąvoka, kaip įtvirtinta 1969 metų Vienos konvencijoje „Dėl tarptautinių sutarčių teisės“. Ši konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1992 m. vasario 14 d. Tenka pažymėti, kad 1991 metų Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ buvo pateikta skirtinga tarptautinės sutarties sąvoka nei ta, kurią įtvirtina tarptautiniai dokumentai. Dar kartą norime pabrėžti, kad tarptautinėje valstybių bendrijoje turi egzistuoti vienoda tarptautinės sutarties sąvoka. Tarptautinės teisės požiūriu, nacionalinio įstatymo nuostata traktuojama kaip paprastas faktas, – pažymi prof. V. Vadapalas [2, p. 49], – negalintis pakeisti tarptautinėje sutartyje įtvirtintų nuostatų.

Mūsų nuomone, reikėtų teigiamai vertinti 1999 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 3 ir 4 straipsnius, reglamentuojančius Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę bei sprendimų dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo priėmimą. Tenka pasakyti, kad 1991 metų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatyme pasiūlymus dėl tarptautinių sutarčių teikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nuolatinės komisijos arba ministerijos, suderinusios su Vyriausybe.

Kalbant apie tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę svarbu pažymėti, kad įstatymas tiksliai įvardija subjektus, turinčius sutarčių iniciatyvos teisę – tai Lietuvos Respublikos Prezidentas, ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras, Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos nustatyta tvarka –

139

ministerijos. Kartu tenka pasakyti, kad įstatyme neatskleistas sutarčių iniciatyvos teisės turinys. Taigi kyla klausimas, ar iniciatyvos teisė apima tik naujai sudaromas sutartis, ar apima ir anksčiau sudarytas sutartis, prie kurių, pavyzdžiui, nori prisijungti Lietuvos Respublika. Ar iniciatyvos teisė apima ir galimas tarptautinių sutarčių išlygas? Pagaliau, ar iniciatyvos teisė apima tarptautinių sutarčių denonsavimo klausimus? Kadangi įstatymų leidėjas neatsako į šiuos klausimus, belieka tik spėlioti ir laukti Lietuvos Respublikos praktikos. Mūsų nuomone, racionalu tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę taikyti plačiau, įtraukiant į šios teisės turinį ir mūsų iškeltus klausimus. Mes pritartume požiūriui, kad sutarčių sudarymo iniciatyvos teisė, taikant analogiją, gali būti traktuojama kaip įstatymų leidybos iniciatyvos teisė.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė – tai kompetentingų institucijų ar asmenų teisė siūlyti priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiais juridinės galios teisės normų aktus [3, p. 5]. Suprantama, kad aiškinant tarptautinių sutarčių teisę ir įstatymų iniciatyvos teisę visiškos analogijos būti negali, būtina atsižvelgti į tarptautinės teisės, kaip tarptautinių santykių reguliatoriaus, specifiką. Pavyzdžiui, vargu, ar galimi vienašaliai valstybių veiksmai, kuriais siekiama pakeisti tarptautinės sutarties nuostatas be sutarties šalių sutikimo.

Sprendimus dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo priima Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, arba jos pavedimu Užsienio reikalų ministerija. Galima surasti argumentų, kodėl pasirinkti šie subjektai. Abejonių kelia tik galinti susidaryti situacija, kai tas pats subjektas įgyvendina sutarčių iniciatyvos teisę ir priima sprendimą dėl sutarčių sudarymo tikslingumo. Mūsų nuomone, Tarptautinių sutarčių įstatymo 3 ir 4 straipsniai yra visų pirma tam tikri politiniai saugikliai, kurių tikslas – pasirinkti tokią tarptautinę sutartį, kuri atitiktų Lietuvos Respublikos interesus. Sprendžiant apie tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumą turi būti apsvarstyta, ar sutarties nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo pagrindus ir tikslus, tarptautinės teisės principus ir normas – nurodoma Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 straipsnyje. Kaip matome, tarptautinės sutarties tikslingumo kriterijai yra įvairūs. Aišku, kad pirmiausia kyla klausimas dėl tarptautinės sutarties atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Su šiuo klausimu susijusias problemas detaliai yra išnagrinėjęs dr. Juozas Žilys, išskyręs išankstinę bei vėlesniąją tarptautinių sutarčių sudarymo kontroles [4, p. 166–167]. Šią kontrolę atlieka Lietuvos respublikos Konstitucinis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje numatyta, kad prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl tarptautinių sutarčių atitikties Konstitucijai gali Seimas ir Respublikos Prezidentas. Kaip pažymi dr. Juozas Žilys, tarptautinių sutarčių konstitucingumo įvertinimo iniciatorių skaičius yra ribotas: Seimas ir Respublikos Prezidentas. Mes tik pažymėsime, kad Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatyme numatyta, kad tarptautinių sutarčių tikslingumo klausimą per tarptautinės sutarties atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai sprendžia, be Prezidento, Vyriausybė arba jos pavedimu Užsienio reikalų ministerija. Turint omenyje, kad įstatyme, palyginti su Konstitucija, subjektų kiekis išplėstas, gali kilti Tarptautinių sutarčių įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad taikant Tarptautinių sutarčių įstatymo 3 ir 4 straipsnio nuostatas Lietuvos Respublikos teisės aktai nekonkretizuoja, kaip tarp valstybės institucijų bei pareigūnų paskirstoma kompetencija sprendžiant sutarčių iniciatyvos ir tikslingumo klausimus.

Vienas iš esminių su tarptautinėmis sutartimis susijusių klausimų, kurį sprendžia kiekviena valstybė – tarptautinių sutarčių vaidmens valstybės teisinėje sistemoje klausimas. Lietuvos Respublikos teisės doktrinos atstovai atsakydami į šį klausimą paprastai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3

140

dalimi – Seimo ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šis Konstitucijos straipsnis yra išnagrinėtas dr. E. Radušytės, prof. V. Vadapalo, dr. J. Žilio darbuose. Šio straipsnio analizė pateikta ir 1995 m. spalio 17 d. Konstitucinio Teismo byloje Nr. 8/95 „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo“. Konstitucinio Teismo nutarime šiuo klausimu buvo pažymėta, kad pagal Konstituciją tik įstatymų leidėjas ratifikuodamas gali spręsti, kuris tarptautinės teisės aktas yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudedamoji dalis, turinti įstatymo galių. Seimas turi įstatymų leidybos teisę ir jokiai kitai valstybės valdžios institucijai įstatymų leidyba nėra skiriama. Taigi teiginys turi įstatymo galią ir taikomas Seimo ratifikuotoms sutartims. Be abejonės, galima sutikti su teisine ir logine Konstitucinio Teismo argumentacija, nusakančia Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių teisinę galią Lietuvos respublikos teisinėje sistemoje.

Vienos tarptautinių sutarčių teisės konvencijos 11 straipsnyje nurodomi įvairūs sutikimo laikyti sutartį įpareigojančia išraiškos būdai. Valstybė savo sutikimą laikyti tarptautinę sutartį įpareigojančia gali išreikšti ją pasirašydama, pasikeisdama sutartį sudarančiais dokumentais, ją ratifikuodama, priimdama, patvirtindama, prisijungdama prie jos arba kitu sutartu būdu. Šio straipsnio teksto analizė leidžia teigti, kad egzistuoja įvairūs pripažinimo laikyti sutartį įpareigojančia būdai, ir antra, pripažinimo sutartį laikyti įpareigojančia būdų sąra-šas nėra baigtinis. Lietuvos valstybės praktikoje gana dažnai taikomas prisijungimo prie tarptautinių sutarčių būdas. Pavyzdžiui, remiantis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos tarptautinių sutarčių registro duomenimis, iki 2000 metų pabaigos Lietuvos Respublika prisijungė prie 232 įvairių daugiašalių tarptautinių sutarčių.

Pabandysime plačiau panagrinėti prisijungimo prie tarptautinės sutarties būdą. Vienos tarptautinių sutarčių konvencijos 15 straipsnis nurodo, kad valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia prie jos prisijungdama, kai:

a) sutartyje nurodyta, kad valstybė tokį sutikimą gali išreikšti prisijungdama prie sutarties;

b) yra kitu būdu užfiksuota, kad derybose dalyvaujančios valstybės susitarė, jog valstybė tokį sutikimą gali išreikšti prisijungdama prie sutarties;

c) visos sutarties šalys vėliaus susitarė, kad valstybė tokį sutikimą gali išreikšti prisijungdama prie sutarties.

Tenka pažymėti, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas nenustato procedūrų, numatančių sutarties pripažinimo teisiškai reikšminga, taikymo būdų. Sprendimai, pavyzdžiui, prisijungti prie tarptautinės sutarties buvo, priimami Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu arba Lietuvos Respublikos Seimui priimant įstatymą dėl prisijungimo prie tarptautinės sutarties. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Tarptautinių sutarčių įstatyme išvardijamos sutartys, kurios turi būti ratifikuojamos. Pavyzdžiui, nurodoma, kad turi būti rati-fikuojamos daugiašalės arba ilgalaikės tarptautinės sutartys. Tačiau tenka pažymėti, kad prie daugumos tokio pobūdžio sutarčių buvo prisijungta. Paminėsiu tokias daugiašales universalias konvencijas: 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės, 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1963 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių. Prie kai kurių konvencijų buvo prisijungta, jos įsigaliojo, o tada jos buvo ratifikuotos. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvencija, prie kurios buvo prisijungta Vyriausybės potvarkiu 1992 01 08 Nr. 11, įsigaliojo 1992 03 01. Ši konvencija buvo ratifikuota 1995 07 03.

Kai kurios tarptautinės sutartys numato, kad prie sutarties gali būti prisijungta arba sutartis gali būti ratifikuota. Mūsų nuomone, Lietuvos valstybei tikslinga ratifikuoti visas daugiašales tarptautines sutartis, kuriose numatyti alternatyvūs pripažinimo teisiškai reikšminga tarptautinės sutarties būdai –

141

prisijungimas ir ratifikavimas. Ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje pripažįstama įstatymo galia – o tai suteikia daugiau tikimybės, kad tokių sutarčių atžvilgiu bus įgyvendintas visuotinai pripažintas Tarptautinės teisės principas pacta sunt servanta.

Tais atvejais, kai prie tarptautinės sutarties prisijungiama Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu, priimant įstatymą, tokia prisijungimo procedūra gali būti prilyginta tarptautinės sutarties ratifikavimo procedūrai – teigia dr. E. Radušytė [1, p. 68]. Mes pritariame šiai nuomonei, nes šiuo atveju išreiškiama įstatymų leidėjo valia.

Pateikti tarptautinių sutarčių pripažinimo teisiškai reikšmingomis pavyzdžiai rodo, kad būtina kruopščiai išstudijuoti pačią tarptautinę sutartį ir pasirinkti tinkamiausią Lietuvai tarptautinės sutarties pripažinimo būdą. Pasitaikantys dvigubi tarptautinių sutarčių pripažinimo atvejai rodo, kad atitinkamos institucijos neturėjo šiuo klausimu aiškios pozicijos, galbūt šių institucijų darbuotojams pritrūko tarptautinės teisės žinių.

Lietuvos tarptautinės teisės doktrinoje jau susiformavo nuomonė, kad būtina Konstitucijos lygiu išspręsti tarptautinių sutarčių ir nacionalinių įstatymų kolizijos problemą, prioritetą teikiant tarptautinėms sutartims. Tokią idėją yra iškėlę ir nagrinėjo dr. E. Radušytė, dr. A. Nevera bei kiti mokslininkai. Jų pasiūlytos konstitucinės normos formuluotės labai panašios.

Dr. E. Radušytė siūlo tokio turinio konstitucinę normą: „Jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota įsigaliojusi ir paskelbta tarptautinė sutartis nustato kitokias nuostatas negu Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai, tiek galiojantys šios sutarties sudarymo momentu, tiek įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos šios Lietuvos Respublikos sutarties nuostatos“ [1, p. 121].

Dr. A. Nevera siūlo tokią Konstitucinės normos formuluotę: „Visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos bei tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir turi pirmenybę prieš nacionalinius įstatymus bei sukuria teises ir pareigas visiems asmenims, esantiems Lietuvos teritorijoje“ [5, p. 17]. Autorius šią formuluotę grindžia atitinkamomis Rusijos Federacijos Konstitucijos, 1949 m. Vokietijos Konstitucijos nuostatomis.

Tenka pažymėti, kad dr. E. Radušytė siūlo konstitucinės normos formuluotę, kuri iš esmės panaši į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies formuluotę, nurodančią: „jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos“ [1, p. 170].

Autorės nuopelnas yra tas, kad ji siūlo šią nuostatą perkelti į Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tačiau tenka pažymėti, kad toks įstatyminės nuostatos mechaninis perkėlimas į Konstituciją vargu, ar būtų tikslingas. Visų pirma Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies norma vertintina kaip kolizinė teisės norma1. Remdamiesi norma galime išspręsti koliziją tarp tarptautinės sutarties ir nacionalinių įstatymų. Manytume, kad ši norma nesutei-kia tarptautinėms sutartims prioriteto, o tik nurodo kolizijos sprendimo būdą. Prioriteto suteikimo tarptautinėms sutartims klausimas – tai ne eilinio įstatymo reguliavimo dalykas, tai jau, mūsų nuomone, Konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, reguliavimo dalykas. Taigi tarptautinių sutarčių prioriteto klausimas gali būti sprendžiamas tik Konstitucijos lygiu. Dar 2000 metais vienoje iš konferencijų mes teigėme, kad būtų tikslinga, jeigu Konstitucija ratifikuotoms Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims suteiktų prioritetą prieš įstatymus [7, p. 45].

1 Kolizinė teisė – visuma teisės normų, nustatančių, koks norminis teisės aktas turi būti taikomas, kai tą patį santykį reguliuoja kelios teisės normos [6, p. 103].

142

Tokią nuomonę yra pareiškę ir dr. K. Lapinskas [8, p. 64], ir prof. V. Vadapalas [9, p. 18].

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas civilines bylas neretai taiko ir tarptautines sutartis. Tarptautinių sutarčių taikymas, kaip pažymima Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 5, grindžiamas tuo, kad „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, taip pat konvencijos ir protokolai, prie kurių prisijungusi Lietuvos Respublika, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikomi tiesiogiai“. Senatas taip pat nurodo, kad remiantis Civilinio kodekso 1.13 straipsnio 1 dalimi bei Civilinio proceso kodekso 482 straipsniu, teigiančiu, kad „jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, konvencijomis ar protokolais nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurios išdėstytos Lietuvos Respublikos civiliniuose ar civilinio proceso įstatymuose, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės“ [10, p. 248–249]. Taigi galime teigti, kad minėtas normas Aukščiausiojo Teismo Senatas traktuoja kaip kolizines. Atkreiptinas dėmesys į kai kuriuos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimus, susijusius su tarptautinių sutarčių taikymu. Antai civilinėje byloje „Petronėlė Roževičienė v. Panevėžio miesto valdyba, Joana Misevičienė, Povilas Grigaliūnas, Vilhelmas Grigaliūnas, Albinas Imbrasas, Stasys Kropas“ Nr. 3K–3–384/99 buvo pažymėta, kad 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra sudedamoji Lietuvos teisės sistemos dalis, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti remdamiesi Konvencija, o esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms. Taigi teiginys suteikti prioritetą Konvencijai nėra, mūsų nuomone, remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, teisiškai teisingas. Toks teiginys galėtų būti vartojamas, jei prioritetą tarptautinėms sutartims suteiktų Lietuvos Respublikos Konstitucija. Mes pritartume tokiai Konstitucinės normos formuluotei, kurioje fiksuojamas tarptautinės sutarties prioriteto nacionalinių įstatymų atžvilgiu momentas. Būtent šiuo keliu eina dauguma demokratinių valstybių, tokia yra tarptautinių teismų bei arbitražų praktika.

Manytume, kad formuluojant tokio pobūdžio Konstitucijos normas galėtų būti taip pat užpildyta spraga nusakant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, santykį su Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.

Labai svarbus yra tarptautinių sutarčių vykdymo klausimas. Lietuvos tarptautinių sutarčių vykdymą privalo užtikrinti Vyriausybė kaip aukščiausia vykdomosios valdžios institucija. Būtent tokia įpareigojanti Vyriausybę formuluotė įtvirtina Tarptautinių sutarčių įstatymo 12 straipsnio 1 punkte.

Tarptautinių sutarčių vykdymas susijęs su įvairiomis valstybės institucijomis, taip pat ir teismine valdžia. Kadangi Lietuvos Respublikos teismai taiko tarptautines sutartis, tai jie, mūsų nuomone, taip pat užtikrina tarptautinių sutarčių vykdymą. Tenka pažymėti, kad kai kurios tarptautinės sutartys fiksuoja sutartinių nuostatų užtikrinimo mechanizmą. Pavyzdžiui, kada efektyvus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos mechanizmas? Šio mechanizmo dėka Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esantiems asmenims suteikiama teisė pateikti peticijas prieš Lietuvos valstybę. Tenka konstatuoti, kad iki šios dienos dešimtyje bylų prieš Lietuvos valstybę laimėjo jos piliečiai. Šį faktą mes paminėjome todėl, kad analizuodami pralaimėtas bylas ir besitęsiančią situaciją pastebime, jog neatsiranda valstybės institucijų, kurios imtųsi iniciatyvos, siekdamos užtikrinti, kad ateityje tokių bylų apskritai nebūtų, ir kad tokio pobūdžio Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimų valstybės ins-titucijos daugiau nekartų. Kadangi viena svarbiausių tarptautinės apsaugos mechanizmo institucijų yra Europos žmogaus teisių teismas, kuris veikia ribojamas Europos Tarybos, valstybės viduje turėtų būti taip pat specializuota institucija, kuri pagal savo kompetenciją visų pirma užtikrintų pralaimėtų bylų

143

analizę bei imtųsi iniciatyvos ištaisyti susiklosčiusią padėtį. Be Teisingumo ministerijos, tai turėtų daryti, mūsų nuomone, ir Aukščiausiasis Teismas, aišku, neperžengdamas savo kompetencijos bei atliekamų funkcijų ribų.

Išvados ir pasiūlymai

1. Manytume, kad atskleidžiant tarptautinės sutarties sampratą galima remtis Tarptautinės teisės doktrina, Tarptautinės teisės aktais bei nacionaliniais įstatymais. Tarp nacionalinių įstatymų ir tarptautinės teisės aktų neturi būti neatitikimų apibūdinant tarptautinės sutarties sąvoką. Prioritetas turi būti suteikiamas Tarptautinės teisės aktuose įtvirtintai tarptautinės sutarties sampratai, taigi mes įsivaizduojame, kad dviejų teisės sistemų derinimo teorijos pagrindu tiek tarptautinėje sutarčių teisėje, tiek nacionalinėje teisėje turi egzistuoti vienoda tarptautinės sutarties samprata.

2. Teigiamai vertiname 1999 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 3 ir 4 straipsnius, reglamentuojančius tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos bei tarptautinių sutarčių tikslingumo klausimus.

3. Netikslinga, kada sutampa subjektai, sprendžiantys du skirtingus klausimus – sutarčių sudarymo iniciatyvos ir sutarčių tikslingumo. Sprendimas dėl sutarčių tikslingumo – tai politinis saugiklis, kuris, mūsų nuomone, negali būti sėkmingai išnaudojamas tam pačiam subjektui priimant sprendimus dėl sutarčių sudarymo ir sutarčių tikslingumo.

4. Pageidautina, kad įstatymų leidėjas likviduotų spragą ir apibrėžtų tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę. Manytume, kad apibrėžiant šią teisę galima būtų taikyti analogiją, pasinaudojant įstatymo iniciatyvos teisės samprata. Aišku, kad ši samprata turi būti taikoma atsižvelgiant į tarptautinės teisės specifiką.

5. Kada tarptautinėje sutartyje yra numatyti įvairūs sutarčių pripažinimo teisiškai reikšmingomis būdai, būtina pasirinkti Lietuvos teisinei sistemai tinkamiausią būdą. Esant galimybei, toks būdas gali būti sutarties ratifikavimas. Remdamiesi Lietuvos teisės normų aktais galime teigti, jog Seimo ratifikuotos sutartys yra Lietuvos teisinės sistemos dalis ir turi įstatymo galią.

6. Tais atvejais, kai prie tarptautinės sutarties prisijungiama Seime priimant įstatymą, tokia tarptautinė sutartis gali būti traktuojama lygiai taip pat kaip ir ratifikuota sutartis.

7. Pritariame autorių nuomonei, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje būtų suformuluota norma, nustatanti tarptautinių sutarčių pirmenybę nacionalinių įstatymų atžvilgiu, taip pat svarstant Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių klausimus.

LITERATŪRA

1. Radušytė E. Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje: daktaro disertacija. – Vilnius, 2001.

2. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. – Vilnius: Eugrimas, 1998.3. Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. – Vilnius, 1997.4. Žilys J. Konstitucinis Teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. – Vilnius, 2001.5. Nevera A. Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai ir įtvirtinimas Lietuvos Respublikos

baudžiamajame kodekse: Daktaro disertacija. – Vilnius, 2002. 6. Namų advokatas. – Vilnius, 2002.

144

7. Katuoka S. Tarptautinė teisė Lietuvos teisinėje sistemoje (Stojimas į Europos Sąjungą ir Konstitu-cija). – Vilnius: Eugrimas, 2000.

8. Lapinskas K. Lietuvos Konstitucinė sistema ir stojimas į Europos Sąjungą (Stojimas į Europos Sąjungą ir Konstitucija). – Vilnius: Eugrimas, 2000.

9. Vadapalas V., Jarukaitis V. Tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimas Lietuvos Respubli-koje. – Vilnius: Eugrimas, 2000.

10. Lietuvos teismų praktika. Apžvalgos, konsultacijos, nutarimai, sprendimai (Civilinė teisė ir civilinis procesas) 1991–1999. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2000.

International Treaties and Lithuania

Prof. Dr. Saulius KatuokaLaw University of Lithuania

SUMMARY

The author of the article points out that the importance of international treaties has increased in the international community’s life. The article overviews the dynamics of international treaties signed by the Republic of Lithuania during 1991-2001. According to the author, it would be expedient, basing on the theory of harmonisation of the national and international laws, to have a single international treaty concept both in the international and national laws.

The author gives a positive evaluation of Articles 3 and 4 of the Law on International Treaties of the Republic of Lithuania regulating issues of pragmatism of international treaties. These Articles are noted as representing political safeguards, which may not be efficiently used if decisions concerning pragmatism of international treaties are taken by a single entity. The author proposes to eliminate the loophole in the law by defining the right of initiative of international treaties basing on the conception of the right of initiative.

Naturally, this conception should be applied taking into account the specific character of the international law. The author proposes that in cases when an international treaty allows choosing alternative ways of recognising the treaty’s relevance in law, the state of Lithuania should give priority to the process of treaty ratification. All this is based on the specifics of the Lithuanian legal system. The author is of the same opinion as the Lithuanian scientists on the new norm in the Constitution, which would solve questions of primacy of international treaties over the national laws as well as the relations of international treaties and the Constitution.

145

146

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 123–131

CONSTITUTIONAL JUDGES AND OTHER MEANS FOR ENSURING COMPLIANCE WITH THE CONSTITUTION

Professor, dr. Eivind SmithUniversity of Oslo, Department of public and international lawP.O. Box 6706 St. Olavs plassN–0130 Oslo, NorwayPhone: +47 – 22 85 94 18E-mail: eivind.smith@jus.uio.no

Pateikta 2002 m. spalio 15 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 6 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanas docentas dr. Juozas Žilys ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja profesorė dr. Toma Birmontienė

S u m m a r y

The Constitution is at the same time a legal and a political instrument. The paper insists on the necessary interaction between judicial and non-judicial means for ensuring compliance with the Constitution. In the long run, its strength as a political instrument will diminish if the action of constitutional judges is not supported by a constitutional culture in which constitutional arguments are taken seriously even in the absence of an immediate threat of court action. The importance of the cultural factor increases the more doubtful a constitutional norm appears to be.

In the last sections of the paper, these points are discussed in the light of a recent statement by Andrius Kubilius, former Prime minister of Lithuania. According to the wording of the statement, it may be read as saying that the existence of the Constitutional Court is the only reason why attention is paid to the Constitution in political decision-making. If this were the correct understanding, it would be a strong sign of success for the Constitutional Court but not for the Constitution of Lithuania.

The constitution: law and political instrument

Lawyers tend to regard the constitution first and foremost as a collection of legal norms. „Legal norms“ are currently defined as norms in the last instance subject to being upheld by „courts“.

In such a perspective, the creation of the Constitutional Court of the republic of Lithuania is just one example among many that together have created the recent but indeed far-reaching introduction of constitutional courts and/or other institutional devices for upholding the authority of the constitution as superior law all over Europe. This development makes a legal perspective more legitimate and pertinent than ever before.

147

The choice of a legal (or better: court-centred) perspective make it too easy, however, to forget that within the European constitutional tradition – not to speak of the so-called socialist one – the constitution had little or no importance as a strictly legal instrument [1]1. As a matter of fact, the Norwegian systems of judicial review of the constitutionality of legislation that was gradually established throughout the first half of the 19th Century was the first and for many years the only exception to that tradition. For the rest, the historical point of departure clearly was written constitutions perceived as some sort of political declarations with little or no effect as positive law to be applied by courts [2, p. 289–305].

The absence of a clear-cut status as a legal instrument nevertheless did not stand in the way of more than one constitution gaining considerable importance as measures of the constitutionality of political action. The political branches of government tended to act in conformity with the constitution or at least to avoid openly violating it: More often than not – at least in Western Europe – elections were held according to the provisions laid down by the Constitution, and so on.

Whether they did so because they considered themselves bound, by interest – by fear of criticism, for example – or both is of little importance in the present context. The point is quite simply the one already stated: A constitution may be quite successful in practice even if judicial remedies are inaccessible or of quite marginal importance.

On this background, it is crucial to recall that no constitution may penetrate political life by means of judicial remedies alone. As a matter of fact, a constitution is above all a political instrument. It is a pleonasm to say that it is of political origin. In order to function well it has also to be globally observed in political decision-making. It would be a sign of failure rather than of success if courts were constantly called upon to state the meaning of the Constitution and (if needed) to censure conflicting enactments.

In this sense, constitutional norms share the fate of any legal norm: Sociology of law as well as common-sense observations give sufficient ground for calmly stating that legal norms – even when enacted in the formally most unquestionable manner – risk remaining dead letters unless factors like internalisation by relevant actors, different social mechanisms and self-interest concur in rendering them effective. In the long run, it seems clear (or at least we should hope so) that dictatorship based on fear of sanctions without a minimum of popular support, will quite simply not work.

Constitutional cultures: the interaction between politics and law

Presented in this way, the fundamental, broadly worded question is about the state of constitutional culture in a given society: To what extent are the text of the constitution and the intentions in which it is based, taken seriously as imperative norms for subsequent decision-making by the political branches of government as well as in the judiciary?

The existence of judicial remedies is but one of a greater number of factors that may contribute to explaining why constitutional enactments are crowned with attributes of efficiency according to their text or intentions, or to explaining why they fail, globally or in part. On the other hand, absence of institutional devices for upholding norms laid down by the text of the constitution independently of the changing will of the political branches of government is

1 On the role of constitutional justice in the constitutional debates in Philadelphia and Paris by the end of the 19th Century.

148

likely, at least in the long run, to influence negatively the importance of constitutional arguments in political decision-making.

By reference to the basic values of popular sovereignty and representative government so often thought to conflict with constitutional fetters on political action, the relationship between constitutions and sub-constitutional enactments by directly elected assemblies is most directly at stake: If the political majority may always feel sure of having the final word without needing to succeed by amending the text of the constitution, political preferences are likely to prevail notwithstanding more or less qualified arguments about their constitutionality.

In a short-term perspective, this implies a scope of discretion – in other words: a freedom of action – for the political majority of the day that is wider than it would otherwise have been. This perspective is the one that often seems to take the lead in political as well as legal debates. Since the word „freedom“ normally has a strong positive connotation, at least in our parts of the world, it is reasonable to suppose that even the absence of constitutional bounds can be nothing but positive.

In a long-term perspective however, the argument may go differently. Here, there are good reasons for pointing out that weakening the weight of constitutional arguments may equally mean corrupting the constitution‘s potential as instrument of political action, reducing it to a pure symbol (or inviting people just to forget it).

It is probably true that constitutions are most often perceived as instruments of stability or – to put it more negatively – of inflexibility or rigidity. But precisely in the property of a constitution to bind the legislature because more difficult to amend than ordinary legislation, lies the key to using it as instrument of political action and change: Emerging democracies more often than not have resorted to constitution-making as one of the most important means for establishing the new system of government and for (if possible) securing it long life; among the huge number of examples available, those of Norway (early in the 19th Century) or present-day Lithuania (by the end of the second Millennium) may serve for the present purpose.

Later on, refusal to follow invitations to amend the text of the constitution may equally be understood as a means of political action. And first of all: amendments once adopted may be more powerful vectors of change than sub-constitutional enactments – precisely because they are less easy to amend and therefore likely to influence subsequent politics more strongly than ordinary legislation.

However, these affirmations are true only to the extent that neither subsequent legislative majorities nor other authoritative interpreters (like courts) feel free to make constitutional norms say what the interpreters themselves would like them do. If this condition is not satisfied, the difference between constitutional and ordinary legislative amendment will invariably be reduced or disappear.

The conditions just mentioned may be more or less well satisfied due to a number of factors, some of a strictly legal (or judicial) character and others being political or cultural in a broader sense. We thus need to study the constitution simultaneously as a political instrument and as a legal norm.

The „meaning“ of the constitution

What factors contribute in explaining the relative success or failure of constitutional norms (or of constitutions as such) as relevant and important in subsequent decision-making and debate? What factors are the most pertinent as

149

means for explaining the strengthening or weakening of pre-enacted constitutional norms over time?

Some texts called „constitutional“ or similar could best be understood under a more or less rhetorical or symbolic angle. Perhaps (parts of) the „constitutions“ within the Soviet systems could serve as examples of purely rhetorical texts. As for mainly symbolical expressions in the form of constitutional enactments, art. 110 a of the Constitution of Norway on the position of the Sami minority may be invoked; when it was added to the Constitution in 1988, it was explicitly not intended to entail any important effect as a legal norm binding the majority‘s freedom of action, but to serve as „a solemn and lasting expression of a principle that in the course of time has gained considerable support“ (quotation from the report to Parliament from the standing committee on constitutional affairs).

From constitutional enactments meant primarily as expressions of some symbolic value, we could not expect significant legal effects as part of the law to be applied by judges. But nothing of course prevents enactments that it is reasonable to regard as „legal norms“ from also benefiting from some rhetoric and/or symbolic value; on the contrary, such combinations are probably one of the patterns of constitutional enactments that succeed.

Many examples of the use made by opponents of the „socialist“ regimes of beautiful declarations embedded in constitutional or other solemn texts formally accepted by the relevant regimes (like the Helsinki declaration) also show that texts primarily adopted for cosmetic purposes may create important effects clearly unintended by the framers. But insofar as the main purpose of a constitutional enactment consists in the enactment itself, it gives little meaning to discuss other criteria of success or failure of that text.

Turning to constitutional norms subject to be applied in the contexts of judicial and political decision-making, the formally enacted text will always have to serve as an important point of departure for understanding the way constitutional norms and constitutional arguments function in the society. But in order to serve as argument in a legal or political context, constitutional provisions must be endowed with a meaning.

The path from text to meaning is usually referred to as „interpretation“. The outcome of such activities may lead to profound evolutions of the normative set-up attached to a constitutional text without that text being amended correspondingly. For evident practical reasons, the task of determining the meaning of a provision through some sort of interpretation is always shared between different state bodies in a more or less puzzling blend.

The institutional set-up of a constitution may certainly contribute to explaining the relative success not only of the political regime as such but even of the underlying constitutional framework as relevant and important in political decision-making and debate. This is true when it comes to variations within the political branches of government, like the strength or weakness of the executive, as well as the organisation and relative position of the judiciary in constitutional matters.

Factors influencing constitutional interpretation

The process of interpretation may be more or less open according to the character of the text, its age and other factors.

It may first be recalled that the scope of interpretation becomes greater the more openly worded the provisions at stake. Quite simply, less precisely worded provisions are easier to amend by way of „interpretation“ than appears prima facie reasonably loyal and sensible. Many constitutional provisions on fundamental or human rights provide typical examples of this kind. Because such

150

provisions are harder to endow with a „plain meaning“ the latitude of loyal interpretation is necessarily greater than when more precisely worded texts are at stake. But it also becomes harder to draw the borderline between loyal interpretation and „interpretation“ that is excessively creative.

The „creativity“ may go in the direction of limiting the day-to-day freedom of action of ordinary legislation beyond the limits clearly established by the constituent power itself. As a matter of fact, people having this form of creativity in mind most often use qualifications like „judicial activism“. But it should not be forgotten that even „activism“ the opposite way is perfectly imaginable, at fact that may well be illustrated by the tendency of the Norwegian Supreme Court to interpret constitutional provisions in a way that does not hamper the freedom of action of simple majorities in Parliament capable of enacting ordinary legislation. Whereas the first-mentioned form of „judicial politics“ may excessively hamper the most straightforward expressions of popular sovereignty that we find in day-to-day enactments by Parliament, the latter form may leave the political freedom of action excessively open to the detriment of the interests supposed to be protected by the constitution.

In any case a high degree of textual openness towards interpretation – be it „loyal“ or „excessive“ – means that the potentiality of the constitution as instrument in the hands of the constituent power becomes weaker. The necessary corollary of this observation is that greater openness makes it more reasonable to read the relevant provision as an authorisation to be used as an „instrument“ for those – parliaments, court and others – in charge of effectively determining its meaning.

Such „authorisations“ are probably of greater practical importance than one might immediately expect: The consensus needed for getting constitutional enactments adopted is frequently reached at the price of leaving important choices open to later „interpretation“ and application; in such cases, we could talk of strategic use of ambiguity as part of the constitution-making process. Under other circumstances, a provision is worded in a broad or ambiguous manner thought to facilitate the enactment becoming more long lasting and/or able to cope with changing needs and demands.

Even extra-textual factors may contribute to explaining how constitutional norms are handled. For instance, the flexibility or not of a constitution is likely to influence the attitude towards the un-amended text. The level of rigidity is first and foremost a question of formality: Which requirements regarding forum and procedure must be satisfied for having the text of a constitution amended? Formally, every constitution provides means for changing its own text. Of course efforts to amend constitutional norms or add new ones will sometimes fail due to lack of the political support needed according to the established procedure. But preventing change that cannot take place by using the prescribed way of amendment is often regarded as the very purpose of a constitution as understood here.

At the same time, we know that the amendment procedure established by some constitutions is so demanding that it places them more or less beyond the reach of the (derived) constituent power even in cases where political will is not lacking but rather wide-spread in the relevant political community. Prominent albeit different contemporary examples are the Constitutions of Denmark and the United States of America, whereas the constitutions of countries like Lithuania and Norway (not to speak about Sweden) are considerably more flexible.

The degree of rigidity of constitutional texts is also a question of history and psychology: There is no reason to believe that the frequency of constitutional amendment is determined solely by the formal availability of such enactments (and – of course – by the age and quality of the constitutional text). Since ca.

151

1970 the great French Declaration of the rights of man and of the citizen (1789) has been constitutionalised through the jurisprudence of the Conseil constitutionnel. Under a formal perspective, even this part of the bloc de constitutionnalité must be presumed to be subject to amendment. But who would seriously consider changing the words of stone tablets? Instead, the accommodation to changing circumstances has passed by adding new „rights“ and principles when a new constitution is adopted see now the preamble to the 1958 Constitution. Thereafter, it is for those charged with the interpretation of the French Constitution to find their way between rights and principles from widely different horizons.

Constitutional texts that – for one reason or another – are hard to amend are likely to be more exposed to extra-textual changes by „creative“ interpretation than constitutional texts that may more easily be amended. This effect is likely to be further enhanced when the provisions supposed to prevent the „needs of our time“ from being satisfied are quite openly worded in a way that (legitimately) invites choices between more than one possible meaning. Among other factors to be mentioned in the same direction, the age of the relevant provision merits particular attention.

If the argument is turned the other way round, we arrive at the assumption that the likeliness of seeing the constitution interpreted and applied in a loyal manner is greater the easier it is to amend. The point would simply be: Why create the norm outside the „plain meaning“ of the text if the „needs of our time“ may be served without much more hardship through regular amendment?

Constitutional judges and other means

More often than not, the signification of a constitutional text seems so easy to recognise that few would question the reasonableness of the process of determining it. In such cases it may even seem as if no proper „interpretation“ has taken place: the signification quite simply appears as evident.

Obvious examples are offered by constitutions invariably stating the exact or maximum duration of the office of head of state or of the legislature, the exact size of the Parliament, and so on. Rarely is recourse to constitutional judges required for transferring such provisions from text to life. For example, the extension of a presidential mandate from, say, four to six years with no clear textual basis would represent such an evident violation of the constitutional norm that the qualification „coup d‘état“ would be more proper than that of „interpretation“.

Of course not every institutional provision appears as sufficiently precise over time. For instance, the Constitutional Court of Lithuania has had to decide whether constitutional provisions on „the Deputy Chairperson“ or similar really meant that the Seimas could elect only one such person1. But this simply illustrates that even constitutional provisions on institutional matters may be worded in a more or less univocal manner.

In this way, it becomes clear that parts at least – and not necessarily the least important parts – of a constitutional text may well prevail without access to court having to be important for explaining why reference to the constitutional norms is accepted as decisive. If precisely worded texts about constitutional norms are questioned as binding instruments or simply disregarded without external threats being called upon, it should rather be understood as a sign of grave dysfunctions in that constitutional system.

1 In the ruling of 24 February 1994, the Lithuanian Constitutional Court answered that the election of three „deputy chairpersons“ was not unconstitutional.

152

This goes well with the fact that some constitutions are actually left with the legislature as the principal source of authoritative meaning (and with the fact that in European history until the 1980s, this was much more frequently so).

I seems nevertheless reasonable to assume that absence of institutional devices for upholding norms laid down by the text of the constitution independently of the political branches of government will influence negatively its potential as a political instrument, at least in the long run. This is even more so when more than one particular reading of a constitutional provision may be legitimate, thus creating a need for an authoritative (last) interpreter of the Constitution.

During a seminar in Oslo last winter, the former Prime Minister of Lithuania, Andrius Kubilius, stating that, expressed this point in a most clear-cut manner

„... the significance of constitutional arguments in political decision-making is not predetermined by mythological respect of politicians for the Constitution, it rests on the existence of the Constitutional Court, which is a powerful and influential player in political decision-making”1.

This statement is most likely to be understood as an expression of the success of the Constitutional Court in getting itself respected and – therefore – in establishing itself as an important actor in Lithuanian public life.

The statement may also be read, however, as an expression of the idea that „politicians“ would feel more or less free to make whatever they want out of the constitution, had it not been for the existence of the Constitutional Court.

This adheres to the idea that in systems where the political majority may feel sure of having the final say without having to pass by formal amendment to the text of the constitution, the preferences of the political majority of the day are more likely to prevail than in systems where sub-constitutional enactments can be brought before independent institutions empowered – under certain circumstances – to censure them and where it is not unlikely that this may happen. Political wishes are likely to prevail even if they are not clearly in conformity with the constitution as presently worded.

This is the argument about the need for relatively wide access to a judge for having the meaning of the constitution defined and conflicting sub-constitutional enactments dismantled. In the continuation of this argument are frequently found more sophisticated considerations about the choice of court models or judges, of different techniques for initiating judicial review, different doctrines of constitutional interpretation, and so on. Quite often the main thinking about judicial review – among those interested in the matter – seems to be found in the slogan „the more the better“.

It is probable that opportunistic use of constitutional arguments are less likely to dominate the more real the possibility of judicial review of the resulting sub-constitutional enactment appears to be: The constitution is invoked only to the extent it is supposed to serve those who argue. Under other circumstances, it is passed under silence.

At this point again, Norway may serve as an example of a country where the century-old system of judicial review appears to be so remote from everyday life that few MPs ever think of the Supreme Court as a competitor to their own role in determining constitutional limits to statutory enactments. According to Mr. Kubilius – who certainly does not stand-alone at this point – the preventive effect of the existence of constitutional judges is far greater in Lithuania.

On the other hand, it is important to recall that the freedom of arguing on constitutional matters felt by a participant in the political debate is influenced also by other factors. One is the existence or not of other institutional devices like

1 See further in Andrius Kubilius‘ contribution to the book based on the Seminar (forthcoming).

153

instruments for upstream (ex ante) control of legislation: In some countries a specialised „constitutional committee“ within Parliament plays an important role in this respect; Finland and (to a lesser extent) Sweden offer interesting examples. Preview through independent external bodies like the consultative divisions of the French Conseil d‘Etat or the Estonian Legal Chancellor may equally be important in avoiding that unconstitutional norms are enacted.

In the early days in the history of Western constitutionalism, even devises like bicameralism or executive veto were thought of as prominent instruments for ensuring a high degree of status quo in the accommodation of constitutional norms to the political „realities“1. For obvious reasons however, other types of political and personal agenda most often took over, the result being that similar devices the more and more proved insufficient to fulfil the task of safeguarding constitutional norms conceived as quite different from that (for example) of making the president’s policy win over that of the majority in Congress, as can frequently be observed from the United States. But examples from the Baltics and other parts of the world show that presidential veto (or at least the possibility for the head of State to object, at least temporarily, or to refer the question to the Constitutional Court) nevertheless may provide a useful supplementary means for enhancing the Constitution as measure of political action.

In addition to formalised institutional measures, it should be mentioned that a public debate largely aware of constitutional questions might function as a bulwark against blatantly unconstitutional arguments or behaviour in the political life. But one of the prerequisites for an enlightened public debate on constitutional – or even better: on broadly political – matters is a certain level of public awareness: The level of public awareness of constitutional issues is likely to be higher the more the constitution enjoys a status as symbol of the Nation or – or even better: and – as bulwark against intrusions into the freedom of its citizens. In the next turn, a high level of public awareness is likely to reduce the profit that can be drawn from highly opportunistic use of constitutional arguments in the political life.

The last point may be summed up by returning to the words “constitutional culture” (see above): The more solid it is, the more likely it is that constitutional arguments will be influential even if the intervention of the constitutional judge has not been solicited (or is not likely to be).

Conclusion: courts and the constitutional culture

Now, the time has come to return to Mr. Kubilius‘ statement on the important role of the Constitutional Court in Lithuanian politics (see above): Literally understood, it must be read as an expression of a feeble constitutional culture in Lithuania.

The inherent paradox is the following: If it is true that the threat of the Constitutional court is the only reason why “politicians” in this country are inclined to take constitutional arguments seriously, it must by necessity mean that the constitution itself – as well as serious debate about its meaning – is irrelevant as far as the political circles are left alone. It also means that these circles are likely to be left alone with little or no public control when it comes to the way the constitution is used in political decision-making and debate. In other words: The Constitution of the Republic of Lithuania has little or no importance outside the courtroom.

I believe that this was not what Mr. Kubilius actually intended to say. In any case, my firm impression is that those assumptions are not true (or at least not

1 See for instance Jon Elster‘s article referred to in footnote 1 above.

154

entirely so). But they may serve as a most useful point of departure for discussing the proper share of responsibilities – or, in other words: the proper balance – between constitutional judges and other means for ensuring compliance with the Constitution.

Without some right of access to a court for having constitutional disputes resolved, the importance of genuine constitutional arguments in political life is likely to diminish, at least in the long run. At the same time, frequent recourse to constitutional judges provides no evident sign of success of the constitution as guiding instrument for the political community it purported to establish and to regulate. Such a situation could equally well be understood as the reflex of a constitution that is forceless without the constant intervention of judges.

My impression is that Lithuania in ten years has reached comparatively far in establishing a reasonable balance, the Constitutional Court having become an important support for the normative strength of the Constitution but not the only support. But of course a Lithuanian audience is in a far better situation than me for appreciating the present situation at this point. I believe the 10th anniversary of the Constitution of the Republic of Lithuania provides an excellent opportunity for further consideration and debate on the proper balance between „law“ and „politics“ in an enduring constitutional culture.

155

BIBLIOGRAPHY

1. Elster J. Limiting majority rule. Alternatives to judicial review in the revolutionary epoch // Constitutional justice under old constitutions / ed. Smith E. – The Hague: Kluwer Law International, 1995.

2. Smith E. On the Formation and Development of Constitutional Jurisdiction in a Democratic Society // Festskrift till Sterzel F. – Uppsala: Iustus förlag, 1999.

Konstituciniai teismai ir kiti būdai užtikrinti Konstitucijos viršenybę

Prof. dr. Eivind SmithOslo universitetas, Norvegija

SANTRAUKA

Straipsnyje „Konstituciniai teismai ir kiti būdai užtikrinti Konstitucijos viršenybę“ konstitucija nagrinėjama kaip teisinis ir politinis instrumentas. Diskutuojama dėl būtinumo derinti teisinius ir neteisinius būdus siekiant užtikrinti konstitucijos viršenybę. Ateities perspektyvoje konstitucijos, kaip politinio instrumento, galia sumažės, jeigu konstitucinių teismų sprendimai nebus paremti konstitucine kultūra, kurioje į konstitucinius argumentus žiūrima rimtai netgi ir tais atvejais, kai nėra „grėsmės“, kad Konstitucinis Teismas priims vienokį ar kitokį sprendimą. Konstitucinės kultūros reikšmė ypač akivaizdi, kai kyla abejonių dėl konstitucinės normos.

Straipsnio pabaigoje minėtieji aspektai aptarti atsižvelgiant į buvusio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus išsakytus argumentus. Skaitant pažodžiui gali būti suprasta, kad Konstitucinio Teismo buvimas – vienintelė priežastis, kodėl yra paisoma Konstitucijos priimant politinius sprendimus. Jeigu taip iš tiesų buvo norėta pasakyti, tai galėtų būti suprasta kaip akivaizdi Konstitucinio Teismo, bet ne Lietuvos Konstitucijos sėkmė.

156

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 132–147

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISDIKCIJOS RIBOS

Dr. Vytautas SinkevičiusLietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46Elektroninis paštas ktk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. lapkričio 5 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanas docentas dr. Juozas Žilys ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentas dr. Egidijus Jarašiūnas

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjamos Konstitucijos nuostatos, nustatančios Konstitucinio Teismo jurisdikciją, analizuojama, kaip Konstitucinis Teismas interpretuoja šias Konstitucijos nuostatas. Atskleidžiama, kaip formavosi Konstitucinio Teismo doktrina, parodoma, kaip ši doktrina kinta. Analizuojant Konstitucinio Teismo nutarimus pateikiami argumentai, kuriais remdamasis Konstitucinis teismas pamažu plečia savo jurisdikcijos ribas.

Konstituciją sudaro ne tik Konstitucijos tekstas, jame išdėstytos teisės normos, bet ir jos principai [1, p. 6]. Konstituciją taip pat sudaro Konstitucinio Teismo doktrina (konstitucija yra tai, ką apie ją pasakė Konstitucinis Teismas). Konstituciją reikia nuolat aiškinti, nes tol, kol kuri nors Konstitucijos nuostata nėra oficialiai išaiškinta, ji gali būti įvairiai interpretuojama, dėl jos turinio gali būti ginčijamasi. Konstituciją oficialiai gali aiškinti vienintelis subjektas – Konstitucinis Teismas. Tai teismas daro spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 str. 1 d.). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, jog įstatymas ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo spren-dimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 5 d.).

Konstitucinio Teismo nutarimo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios, Konstitucinio Teismo nutarimas sudaro vieną visumą [2]. Privaloma (įpareigojanti, saistanti) yra ne tik Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinė dalis, kurioje pripažįstama, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, bet ir nutarimo motyvuojamoji dalis, kurioje pateikiami argumentai

157

bei motyvai, pagrindžiantys Konstitucinio Teismo sprendimą [3]. Nors Konstitucijoje nėra formaliai įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamoji dalis yra privaloma, tačiau vien dėl to, jog spręsdamas analogiškus konstitucinius ginčus Konstitucinis Teismas turės vadovautis ankstesnėse bylose pateiktais samprotavimais, argumentais bei motyvais, kad analogiškose bylose Konstitucinio Teismo sprendimai bus analogiški, įstatymų leidėjui koreguojant teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, tenka pareiga vadovautis ne tik Konstitucinio Teismo nutarimo rezo-liucine dalimi, bet ir nutarimo konstatuojamoje dalyje išdėstytais teisiniais motyvais. Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstyti teisiniai motyvai gali būti laikomi ir prejudiciniais faktais [4, p. 14]. Konstitucinio Teismo nutarimai (tiek jų rezoliucinė, tiek ir konstatuojamoji dalys) yra teisės šaltiniai [5].

Pastebėtina, kad ne visi sutinka su nuomone, jog Konstituciją sudaro ne vien jos tekstas, joje išdėstytos teisės normos, bet ir konstituciniai principai bei Konstitucinio Teismo doktrina. Tokia Konstitucijos samprata dažniausiai nepriimtina politikams, nes ji – kilus ginčui dėl Konstitucijos nuostatų tikrojo turinio sampratos, dėl tariamo atskirų Konstitucijos nuostatų nesuderinamumo ar vidinio prieštaravimo ir pan. – atima iš politikų galimybę (ar bent gerokai ją sumažina) reikalauti pakeisti ar papildyti Konstituciją pagal politikų sampratą. Juk iš tiesų nebūtina keisti tai, ką galima išaiškinti!

Konstitucijos stabilumas yra didelė vertybė, visos teisės sistemos stabilumo pagrindas, todėl Konstitucijos pakeitimai darytini tik tuomet, kai tai yra akivaizdžiai būtina, neišvengiama dėl iš esmės pakitusių ekonominių, socialinių, politinių ir kitų sąlygų. Tol, kol Konstitucijos nuostatos „leidžiasi“ interpretuojamos, Konstitucijos tekstas neturėtų būti „judinamas“, nes būtent galimybė interpretuoti Konstitucijos tekstą leidžia pritaikyti Konstituciją prie nuolat besikeičiančių gyvenimo sąlygų, prie naujų asmens, visuomenės ir valstybės poreikių nekeičiant Konstitucijos teksto. Interpretuojant Konstituciją jai suteikiama gyvybingumo ir dinamiškumo, kartu yra išsaugomas Konstitucijos stabilumas.

Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai.

Nurodytos Konstitucijos nuostatos, nors jos iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai aiškios, vis dėlto leidžia kelti kai kuriuos teorinio ir praktinio pobūdžio klausimus [6, p. 29–40]. Visų pirma tokį: ar pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių įstatymų, kitų Seimo priimtų teisės aktų, Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktų konstitucingumą, ar Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus tirti ir tų įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumą, kurių galiojimas yra pasibaigęs (jie yra pakeisti arba panaikinti).

Konstitucinio Teismo nutarimų analizė leidžia daryti išvadą, kad Konstitucinis Teismas savo veiklos pradžioje suformulavęs nuostatą, jog jis tiria tik galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, vėliau šią nuostatą pamažu keitė ir šiuo metu laikosi visiškai priešingos nuomonės. Pažvelkime, kaip kito Konstitucinio Teismo doktrina šiuo klausimu.

Minėtina, kad pradžioje Konstitucinis Teismas laikėsi nuostatos, jog jis tiria tik galiojančius teisės aktus. Tokia Konstitucinio Teismo nuostata pirmą kartą netiesiogiai buvo suformuluota 1993 m. spalio 13 d. sprendime, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, jog ginčijamos teisės normos panaikinimas yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti [7]. Konstitucinis Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, jog „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“. Pažymėtina, kad minėtas sprendimas buvo priimtas byloje,

158

kurioje į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai kreipėsi Seimo narių grupė.

Analogiškos nuostatos Konstitucinis Teismas laikėsi ir tuomet, kai į Konstitucinį Teismą kreipdavosi ne Seimo narių grupė, bet teismai. Nagrinėdamas iš teismo gautą prašymą Konstitucinis Teismas pirmą kartą minėtą nuostatą netiesiogiai suformulavo 1993 m. gruodžio 21 d. sprendime [8], kuriame, remdamasis jau minėta Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata, jog „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“, nusprendė pradėtą teiseną byloje nutraukti. Praėjus maždaug pusantrų metų Konstitucinis Teismas 1995 m. liepos 5 d. sprendime jau tiesiogiai įtvirtino nuostatą, jog jis nagrinėja tik galiojančių teisės aktų konstitucingumą: interpretuodamas Konstitucijos 105 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnį, kuriuose nustatyta, jog Konstitucinis Teismas nagrinėja ir sprendžia, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respub-likos Prezidento bei Vyriausybės priimti aktai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad „Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl galiojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams“. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamų Vyriausybės nutarimų galiojimo laikas yra pasibaigęs ir kad tai yra pagrindas pradėtą teiseną byloje nutraukti, Konstitucinis Teismas nusprendė pradėtą teiseną byloje nutraukti [9].

Pažymėtina, kad būtent taip interpretuodamas Konstitucijos 105 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 bei 69 straipsnius Konstitucinis Teismas yra priėmęs ne vieną sprendimą nutraukti pradėtą teiseną, kai sprendė įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai gavęs tiek Seimo narių grupės, tiek ir teismų prašymus.

Konstitucinio Teismo nuostata, jog Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas tik dėl galiojančių teisės aktų konstitucingumo, pasikeitė 1999 metų viduryje. Pagal Seimo narių grupės prašymą išnagrinėjęs, ar 1998 metų valstybės biudžeto įstatymo kai kurie straipsniai neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas 1999 m. liepos 9 d. priėmė nutarimą [10] (1998 m. valstybės biudžeto įstatymo galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs – nurodytas įstatymas baigė galioti 1998 m. gruodžio 31 d.), kuriame pripažino 1998 metų valstybės biudžeto įstatymo kai kuriuos straipsnius prieštaraujančiais Konstitucijai. Pastebėtina, jog šiame nutarime Konstitucinis Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl jis išnagrinėjo jau negaliojančio įstatymo atitiktį Konstitucijai.

Tai, kad buvo išnagrinėta negaliojančio įstatymo atitiktis Konstitucijai, sudarė prielaidas modifikuoti Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas nutraukti pradėtą teiseną, sampratą. Konstitucinis Teismas 2000 m. balandžio 5 d. nutarime [11] konstatavo, jog formuluotė „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui (nors ginčijamas teisės aktas ir yra pakeistas), o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės nebūtų pašalintos teismui kilusios abejonės dėl teisės akto konstitucingumo. Nepašalinus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo ir pritaikius tokį aktą sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės ir laisvės.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir pagal pakoreguotą minėtos formuluotės interpretavimą: Konstitucinis Teismas turi teisę, bet ne pareigą, nutraukti pradėtą teiseną, Konstitucinis Teismas pasiliko sau galimybę nutraukti pradėtą teiseną,

159

kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, neatsižvelgiant į tai, koks subjektas kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Taigi ir tuo atveju, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismas, kuriam kilo abejonių dėl jo nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto konstitucingumo. Pažymėtina ir tai, kad koreguodamas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotės „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ sampratą Konstitucinis Teismas nurodytoje byloje nesirėmė tiesiogiai Konstitucija: Konstitucinis Teismas savo teisę nutraukti pradėtą teiseną „išvedė“ interpretuodamas tik Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotę „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“.

Formuluotės „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ samprata buvo esmingai pakoreguota Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime [12]. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 str. 1 d.). Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškindamas, ką reiškia minėtas konstitucinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas vadovavosi tuo, jog Konstitucijoje nėra ir negali būti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Konstitucijoje nustačius subjekto (šiuo atveju – teismo) teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kitam subjektui, t. y. Konstituciniam Teismui, Konstitucijoje nebūtų nustatyta pareiga išnagrinėti tokį prašymą. Jeigu Konstituciniam Teismui nebūtų nustatyta pareiga išnagrinėti iš teismo gautą prašymą, tokiu atveju Konstitucijoje įtvirtinta teismo teisė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą netektų prasmės (iš tiesų, kokia prasmė stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu jis gali nutraukti teiseną ir neatsakyti į svarbiausią klausimą: ar teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai). Aiškindamas minėtas konstitucines nuostatas Konstitucinis Teismas rėmėsi tuo, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta ne tik teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, bet ir teismo teisė gauti Konstituci-nio Teismo atsakymą į tai, ar teismo nurodytas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai. Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, jog minėtos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatos reiškia, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą neatsižvelgdamas į tai, ar ginčijamas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti, negalima aiškinti neatsižvelgiant į Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas. Konstitucinio Teismo nuomone, formuluotė „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais at-vejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.

160

Galima daryti prielaidą, kad formuluodamas anksčiau išdėstytą Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje ir 110 straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo sampratą Konstitucinis Teismas atsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Tačiau ar minėta Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata tikrai saisto Konstitucinį Teismą? Yra pagrindas tuo labai rimtai abejoti, nes Konstitucijoje nėra nustatyta, jog Konstitucinis Teismas turi teisę nenagrinėti prašymo iš esmės, kai su prašymu į Konstitucinį Teismą kreipiasi Konstitucijoje nurodyti subjektai. Pagal Konstituciją atsisakyti priimti nagrinėti bylą Konstitucinis Teismas turi teisę tik tuomet, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais. Iš Konstitucijos išplaukia ir tai, jog įstatymų leidėjas įstatymu reglamentuodamas Konstitucinio Teismo veiklą gali nustatyti tam tikrus prašymo turinio ir jo pateikimo reikalavimus, inter alia ir tai, kad šių reikalavimų nesilaikymas leidžia Konstituciniam Teismui nepriimti nagrinėti prašymo, o jeigu pradėjus nagrinėti bylą paaiškėja, kad reikalavimų nesilaikoma – pradėtą teiseną nutraukti. Tačiau Konstitucijoje nėra nustatyta, jog tais atvejais, kai su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti subjektai, ir teisės aktas yra panaikinamas, Konstitucinis Teismas turi teisę nenagrinėti bylos iš esmės. Kreipimosi į Konstitucinį Teismą požiūriu, tokią teisę turintys subjektai Konstitucijoje nėra kaip nors diferencijuojami. Kreipimosi į Konstitucinį Teismą požiūriu, visi subjektai pagal Konstituciją yra lygūs, todėl ir jų kreipimasis į Konstitucinį Teismą turėtų lemti vienodas Konstitucinio Teismo pareigas. Tačiau iš Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriuose buvo formuluojama Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribų samprata, matyti, jog Konstitucinis Teismas kol kas laikosi ne visiškai tokios nuostatos.

Suprantama, kol Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis galioja, ja remiantis yra galimybė nutraukti pradėtą teiseną, jeigu ginčijamas teisės aktas yra panaikinamas. Tačiau ar Konstitucinis Teismas pernelyg nesureikšmino minėtos įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatos, jog ginčijamo akto panaikinimas yra pagrindas nutraukti pradėtą teiseną? Atkreiptinas dėmesys į tai, jog darydamas išvadą, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai kreipiasi ne teismas, bet kiti Konstitucijoje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną, jeigu ginčijamas teisės aktas yra panaikinamas, Konstitucinis Teismas ne tik pastatė į nevienodą teisinę padėtį subjektus, turinčius teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, bet ir „prisiėmė“ sau teisę, remiantis vien subjektyviu požiūriu, t. y. atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną.

Minėta, kad kreipimosi į Konstitucinį Teismą požiūriu, tokią teisę turintys subjektai Konstitucijoje nėra kaip nors diferencijuojami, kad visų subjektų kreipimasis turėtų sukelti vienodas Konstitucinio Teismo pareigas. Pastebėtina ir tai, kad Konstitucijoje nėra normų, nustatančių Konstitucinio Teismo įgaliojimus, remiantis subjektyviais kriterijais, t. y. vien tuo, kaip Konstitucinis Teismas vertina nagrinėjamos bylos aplinkybes, spręsti ar nutraukti pradėtą teiseną, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas. Todėl yra pagrindas abejoti, ar Konstitucinis Teismas tinkamai (pagrįstai) interpretavo Konstitucijos nuostatas, kai apibrėždamas savo jurisdikcijos ribas konstatavo, jog turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, jeigu į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijoje nurodyti subjektai, ir jeigu ginčijamas teisės aktas yra panaikintas.

Taigi dėl negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų tyrimo Konstitucinis Teismas iki šiol yra suformulavęs tokią doktriną: Konstitucinis Teismas privalo tirti ir negaliojančių įstatymų atitiktį Konstitucijai, taip pat negaliojančių poįstatyminių

161

aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, jeigu dėl įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismai. Tais atvejais, kai su prašymu ištirti negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumą į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali (turi teisę) pradėtą teiseną byloje nutraukti, tačiau turi teisę jos ir nenutraukti.

Kokios aplinkybės lėmė Konstitucinio Teismo doktrinos pasikeitimus? Jų gali būti ne viena. Pastebėtina, jog Konstitucinio Teismo nuostata, jog teismas nagrinėja tik galiojančių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, buvo suformuluota teismo veiklos pradžioje ir vadinamosiose politiškai bei visuomeniškai „jautriose“ bylose. Galima daryti prielaidą, jog ką tik pradėjęs savo veiklą Konstitucinis Teismas galbūt kartais tiesiog vengė nagrinėti kai kurias bylas iš esmės, nenorėdamas kištis į, Konstitucijos požiūriu, abejotiną teisinį reguliavimą, nes jeigu teismo sprendimais ginčijami teisės aktai būtų pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, tai galėtų sukelti didelį neigiamą politinį ir visuomeninį rezonansą, galėtų neigiamai atsiliepti Konstitucinio Teismo autoritetui, kurį dar reikėjo išsikovoti ir įtvirtinti. Kitaip tariant, viena iš priežasčių galėjo būti ta, jog Konstitucinis Teismas buvo atsargus.

Kita aplinkybė, lėmusi Konstitucinio Teismo doktrinos pasikeitimą, galėjo būti tokia: buvo pastebėta, jog artėjant bylos nagrinėjimui Konstituciniame Teisme ginčijamą teisės aktą išleidę subjektai neretai pakeisdavo ar panaikindavo šį aktą, ginčijamo akto nuostatas perkeldavo į kitus ar tuos pačius – tik jau naujos redakcijos aktus, taip išvengdami teisės akto konstitucingumo tyrimo. Ypač akivaizdžiai tai buvo padaryta, kai Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo rengiama byla, kurioje buvo prašoma ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 30 d. nutarimu patvirtintų „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos nuostatų“ 4.7. papunktis neprieštarauja Konstitucijai. Teismo posėdis šioje byloje buvo paskirtas 2000 m. balandžio 4 d., Vyriausybės atstovams apie tai buvo pranešta prieš 7 dienas, o jau kovo 31 d., t. y. likus kelioms dienoms iki teismo posėdžio, ginčijamas Nuostatų papunktis Vyriausybės nutarimu buvo pakeistas.

Galbūt prie aplinkybių, lėmusių Konstitucinio Teismo doktrinos pasikeitimą, galima būtų priskirti ir tą, jog laikui bėgant, ir pamažu kaupiantis teismo jurisprudencijai, brendo ir pats Konstitucinis Teismas, atrasdamas naujus savo įgaliojimų konstitucinio įtvirtinimo aspektus.

Apie tai liudija ir Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime [13] išdėstytas naujas Konstitucinio Teismo įgaliojimų aspektas: interpretuodamas Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, minėtoje byloje Konstitucinis Teismas konstatavo, jog jis turi įgaliojimus tirti Seimo priimtų ir oficialiai paskelbtų įstatymų ir kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, neatsižvelgdamas į tai, kokia yra nustatyta šių įstatymų ar kitų teisės aktų (jų dalių) taikymo pradžios data. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pagal Konstituciją jis turi įgaliojimus tirti ir dar neįsigaliojusių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Svarbu, kad šie įstatymai ir kiti teisės aktai būtų priimti ir oficialiai paskelbti. Galima daryti prielaidą, jog formuluodamas tokią savo įgaliojimų sampratą, Konstitucinis Teismas rėmėsi tiek sąvokos „Seimo priimti“ lingvistiniu aiškinimu, tiek ir tuo, jog Konstitucijoje nėra nuostatų, kad Konstitucinis Teismas tiria tik įsigaliojusius įstatymus ir kitus Seimo aktus, tik įsigaliojusius Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktus.

Toks Konstitucijos nuostatų interpretavimas – Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti priimtų ir oficialiai paskelbtų, nors ir dar neįsigaliojusių įstatymų, Respublikos Prezidento aktų, Vyriausybės aktų konstitucingumą, nekeičia

162

konstitucinės kontrolės būdo: Lietuvoje konstitucinė kontrolė yra paskesnė, tačiau leidžia pastebėti ir kai kuriuos naujus šios kontrolės aspektus.

Grįžtant prie minėtos Konstitucinio Teismo doktrinos, pagal kurią tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai kreipiasi teismas, Konstitucinis Teismas turi pareigą ištirti, ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, neatsižvelgdamas į tai, ar teisės aktas yra galiojantis, ar jau yra panaikintas, pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas anksčiau yra priėmęs kelis sprendimus nutraukti pradėtą teiseną ir tais atvejais, kai su prašymais ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai buvo kreipęsi teismai. Ar Konstitucinio Teismo doktrinos pasikeitimas leidžia teismams iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti anksčiau ginčytų teisės aktų atitiktį Konstitucijai? Nors Konstitucinis Teismas dar nėra susidūręs su tokia problema ir jos nenagrinėjo, visgi galima daryti prielaidą, jog tokie pakartotiniai teismų prašymai nebūtų priimti nagrinėti, nes jų atžvilgiu jau yra priimti Konstitucinio Teismo sprendimai.

Kokios yra Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos: ar teismas, nagrinėdamas prašymą, yra griežtai saistomas prašyme nurodytos tyrimo apimties, t. y. negali peržengti prašyme nurodytų tyrimo ribų, ar jis turi įgaliojimus pats, savo iniciatyva, išplėsti tyrimo ribas? Jeigu Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus išplėsti tyrimo ribas, tai kaip plačiai jis gali plėsti šias ribas?

Konstitucijos 102 ir 105 straipsniuose nustatyta, jog Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Taigi Konstitucinis Teismas privalo ištirti, ar ginčijamas įstatymas bei kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai kaip visumai. Iš šios konstitucinės nuostatos kyla Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti ginčijamo įstatymo, kito Seimo akto, Respublikos Prezidento akto bei Vyriausybės akto atitiktį ne tik pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet ir kitiems Konstitucijos straipsniams bei principams. Pažymėtina, kad būtent taip Konstitucinis Teismas ir elgiasi, kai pastebi, jog pareiškėjo ginčijamas teisės aktas prieštarauja ir kitiems arba tik kitiems, pareiškėjo prašyme nenurodytiems, Konstitucijos straipsniams bei principams.

Kitas Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribų aspektas yra toks: ar Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik tų įstatymų bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kurie yra ginčijami, ar teismas, tyrimo metu pastebėjęs, jog Konstitucijai prieštarauja ir kiti, pareiškėjo prašyme nenurodyti, įstatymai bei teisės aktai, gali savo iniciatyva tirti ir tų kitų, pareiškėjo neginčijamų įstatymų bei teisės aktų, konstitucingumą?

Tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai, bet neprašo ištirti, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja įstatymui, kurio pagrindu jis buvo priimtas, Konstituciniam Teismui kyla pareiga patikrinti ir tai, ar ginčijamas poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja įstatymui, kurio pagrindu jis buvo priimtas (nors pareiškėjas minėto įstatymo ir neginčija), taip pat patikrinti, ar įstatymas, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, neprieštarauja Konstitucijai. Kitaip būtų neįmanoma nustatyti, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai. Antai, poįstatyminį teisės aktą palyginus tiesiogiai su Konstitucija, galėtų būti konstatuota, kad šis aktas neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau ar pakanka palyginimo vien su Konstitucija, kad galima būtų spręsti apie poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai? Konstitucijoje yra įtvirtinta teisės aktų hierarchija, kuri reiškia ir tai, jog poįstatyminis aktas negali prieštarauti įstatymui, o įstatymas – Konstitucijai. Apsiribojus vien ginčijamo poįstatyminio akto lyginimu su Konstitucija nebūtų patikrinta, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai tuo aspektu, kad poįstatyminis teisės aktas negali prieštarauti

163

įstatymui. Taigi sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamas poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, visada turi būti patikrinama ir tai, ar šis aktas neprieštarauja įstatymui, kurio pagrindu jis buvo priimtas, nors šio įstatymo pareiškėjas ir neginčija.

Kita vertus, poįstatyminis teisės aktas, kurio atitiktimi Konstitucijai abejojama, gali neprieštarauti įstatymui, tačiau pats įstatymas, kurio pagrindu priimtas ginčijamas poįstatyminis aktas, gali prieštarauti Konstitucijai. Akivaizdu, kad Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu grindžiamas poįstatyminis teisės aktas negali neprieštarauti Konstitucijai. Todėl sprendžiant, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti patikrinama ir tai, ar įstatymas, kuriuo grindžiamas poįstatyminis teisės aktas, neprieštarauja Konstitucijai, nors įsta-tymo atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija. Šis teiginys nereiškia, jog gavęs prašymą ištirti poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas nagrinėjamoje byloje visada privalo spręsti, ar pareiškėjo neginčijamas įstatymas, kuriuo yra grindžiamas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, neprieštarauja Konstitucijai. Tyrimo metu pastebėjus, kad įstatymas, kurio pareiškėjas neginčija, tačiau kuriuo yra grindžiamas pareiškėjo ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas privalo tai konstatuoti. Kitaip tariant, tirti pareiškėjo neginčijamą įstatymą ir šį tyrimą atspindėti Konstitucinio Teismo nutarime būtina tik tuo atveju, jeigu sprendžiant ginčijamo poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai paaiškėja, kad pareiškėjo neginčijamas įstatymas, kurio pagrindu priimtas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus tirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai, turi pareigą šalinti iš teisės sistemos aktus, prieštaraujančius Konstitucijai. Pareiškėjo ginčijamas teisės aktas neretai tam tikra dalimi apima, lyg „uždengia“ kito teisės akto, kurio pareiškėjas neginčija, reguliuojamus visuomeninius santykius. Tyrimo metu pastebėjus, kad to kito, pareiškėjo neginčijamo, teisės akto konstitucingumas yra abejotinas, ir neištyrus jo atitikties Konstitucijai galėtų susidaryti tokia teisinė situacija, kai pripažinus pareiškėjo ginčijamą teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai liktų galioti ir būtų taikomas dalį tų pačių santykių reguliuojantis kitas, pareiškėjo neginčijamas, teisės aktas. Kitaip tariant, iš teisės sistemos pašalinus tik dalį tuos pačius visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų, konstitucinio teisėtumo užtikrinimo problema išliktų, nes būtų ir toliau taikomi kiti, t. y. pareiškėjo neginčijami ir konstitucingumo požiūriu netirti teisės aktai, reguliuojantys visuomeninius santykius visiškai analogiškai, kaip ir teisės aktai, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Oponentai šioje vietoje galėtų paprieštarauti, pateikdami kad ir tokį argumentą: Konstitucijoje nustatyta, jog Konstitucinis Teismas tiria, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai tik pagal Konstitucijoje nurodytų subjektų prašymus. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas savo iniciatyva negali pradėti tirti įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Taigi, ar Konstitucinis Teismas neviršija jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų, kai ištiria ir tų įstatymų bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kurių pareiškėjas neginčijo?

Vertinant, ar taip suprasdamas savo jurisdikcijos ribas Konstitucinis Teismas neviršija jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų, esminę reikšmę turi tai, jog Konstitucinis Teismas niekada nepradeda teisės aktų atitikties Konstitucijai tyrimo savo iniciatyva, kad toks tyrimas atliekamas tik gavus Konstitucijoje nurodytų subjektų prašymą. Tačiau tuos pačius visuomeninius santykius įvairiais aspektais neretai reguliuoja ne vienas, bet keli kiti teisės aktai, jų nustatytas teisinis reguliavimas neretai persipina, būna neatsiejamas vienas nuo kito. Pažy-mėtina, kad Konstitucinis Teismas dažnai apskritai negalėtų ištirti ginčijamo teisės akto atitikties Konstitucijai, prieš tai neištyręs, ar kitas, pareiškėjo

164

neginčijamas teisės aktas, tiesiogiai susijęs su pareiškėjo ginčijamu teisės aktu, neprieštarauja Konstitucijai. (Antai, Konstitucinis Teismas pagal Seimo narių grupės prašymą nagrinėjo, ar 2001 metų valstybės biudžeto įstatymas neprieštarauja Konstitucijai ir dėl to, kad šiame įstatyme žemės ūkiui finansuoti, pareiškėjo nuomone, buvo numatyta mažiau kaip 10 proc. nacionalinio biudžeto išlaidų. Pareiškėjas savo prašymą grindė tuo, jog Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnyje buvo nustatyta, jog žemės ūkiui finansuoti kasmet paprastai skiriama ne mažiau kaip 10 proc. nacionalinio biudžeto išlaidų, o pagal Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalį negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti. Nors pareiškėjas neprašė spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja Žemės ūkio valstybinio re-guliavimo įstatymo 16 straipsnis, buvo akivaizdu, jog prieš tai neištyrus būtent šio įstatymo atitikties Konstitucijai nebus galima ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja pareiškėjo ginčijamos 2001 metų valstybės biudžeto įstatymo nuostatos. Todėl Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ištirti, ar 2001 metų valstybės biudžeto įstatymo kai kurios nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, išnagrinėjo ir pareiškėjo neginčijamo Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio, nustatančio, jog žemės ūkiui finansuoti kasmet paprastai skiriama ne mažiau kaip 10 proc. nacionalinio biudžeto išlaidų, atitiktį Konstitucijai ir pripažino, kad minėto įstatymo 16 straipsnis prieštarauja Konstitucijai [14].)

Konstitucinis Teismas pastebėjęs, jog Konstitucijai prieštarauja ne tik pareiškėjo ginčijamas teisės aktas (jo dalis), bet ir kitas teisės aktas (jo dalis), kurio pareiškėjas neginčija, tačiau kuris yra tiesiogiai ir neatskiriamai susijęs su ginčijamu teisės aktu ir tam tikra dalimi apima ginčijamo teisės akto reguliuojamus santykius, konstatuoja ir neginčijamo teisės akto (jo dalies) prieštaravimą Konstitucijai [15]. Šiuo atveju Konstitucinis Teismas lyg pratęsia, patikslina pareiškėjo prašymą, pripildo jį ir to trūkstamo turinio, kuris objektyviai turėjo būti prašyme ir kurį prašyme turėjo pateikti pats pareiškėjas, jeigu prašymą būtų rengęs kruopščiau bei visapusiškiau, o ne apsiribotų vien atskirų teisinio reguliavimo fragmentų ginčijimu. Suprantama, Konstitucinis Teismas prieš imdamasis tirti ir pareiškėjo neginčijamų įstatymų ar kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai turi labai kruopščiai įvertinti visas aplinkybes ir konstatuoti, jog pareiškėjo neginčijamu įstatymu ar kitu teisės aktu yra įsiterpiama į pareiškėjo ginčijamo įstatymo ar kito teisės akto reguliuojamus visuomeninius santykius, ir dėl to pareiškėjo neginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas yra tiesiogiai ir neatskiriamai susiję su pareiškėjo ginčijamu įstatymu ar kitu teisės aktu. Kitaip labai nesunkiai galima peržengti ribą, kai gali kilti pagrįstų abejonių, ar Konstitucinis Teismas neviršijo jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų.

Taigi interpretuodamas Konstitucijos nuostatas Konstitucinis Teismas suformulavo tokią savo jurisdikcijos tiriant pareiškėjo neginčijamų įstatymų ar kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai sampratą: pirma, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ir pareiškėjo neginčijamų įstatymų bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, tačiau tik tų, kuriais įsiterpiama į pareiškėjo ginčijamo įstatymo bei kitų teisės aktų reguliuojamus santykius; antra, atsižvelgdamas į tai, jog pagal Konstituciją poįstatyminis aktas negali prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams, Konstitucinis Teismas tirdamas, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi ištirti ir tai, ar poįstatyminis aktas neprieštarauja pareiškėjo neginčijamam įstatymui, kuriuo grindžiamas ginčijamas poįstatyminis aktas; tokiu atveju Konstitucinis Teismas turi ištirti ir tai, ar įstatymas, kurio pagrindu buvo priimtas poįstatyminis teisės aktas, neprieštarauja Konstitucijai; trečia, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ir tų įstatymų bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kurių pareiškėjas neginčija, jeigu šie įstatymai ar kiti teisės aktai yra ginčijamų įstatymų ar kitų teisės aktų nauja redakcija,

165

neatsižvelgdamas į tai, ar šie įstatymai arba kiti teisės aktai jau yra įsigalioję, ar jie įsigalios ateityje, ir jeigu juose yra tos pačios arba iš esmės analogiškos nuostatos, kurios yra pareiškėjo ginčijamuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose.

Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai. Konstitucijoje nėra straipsnių, kuriuose būtų įtvirtinta, jog Konstitucinis Teismas tiria, ar Konstitucijai neprieštarauja konstituciniai įstatymai, taip pat nėra straipsnių, kuriuose būtų nustatyta, jog Konstitucinis Teismas tiria, ar įstatymai neprieštarauja konstituciniams įstatymams. Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje nėra straipsnių, kuriuose būtų įtvirtinta, jog Konstitucinis Teismas tiria Seimo priimtų poįstatyminių teisės aktų atitiktį ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams, taip pat ir konstituciniams įstatymams.

Formaliai vertinant, galima teigti, esą minėtas konstitucinis reguliavimas nenumato, jog Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti, ar Konstitucijai neprieštarauja konstituciniai įstatymai, ar įstatymai neprieštarauja konstituciniams įstatymams, ar Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja įstatymams ir konstituciniams įstatymams. Tačiau ar minėti konstituciniai įstatymai ir Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai pagal Konstituciją tikrai nepatenka į konstitucinės kontrolės sferą?

Konstitucinis Teismas ne viename savo nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijoje yra įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas, taip pat įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu. Formuluodamas konstitucinių įstatymų sampratą [16] teismas rėmėsi tuo, jog vien tai, kad Konstitucijoje yra vartojamos dvi skirtingos sąvokos: „įstatymai“ ir „konstituciniai įstatymai“, jog Konstitucijoje (69 str. 3 d.) yra nustatyti ypatingi reikalavimai konstituciniams įstatymams priimti, reiškia, kad konstituciniai įstatymai užima ypatingą vietą teisės sistemoje, kad jie turi ypatingą teisinę galią. Jeigu konstitucinius įstatymus galima būtų pakeisti „paprastais“ įstatymais, konstituciniai įstatymai, kaip Konstitucijoje įtvirtinta atskira, ypatinga įstatymų rūšis, netektų prasmės.

Konstitucija yra vientisas aktas (6 str. 1 d.), todėl Konstitucija negali būti aiškinama taip, kad būtų paneigta kuri nors (bet kuri) Konstitucijoje įtvirtinta nuostata; visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir suderintos, visos jos įtvirtina arba atspindi tam tikras konstitucines vertybes, tarp kurių yra pusiausvyra. Konstitucinių įstatymų ypatingą vietą teisės sistemoje, jų aukštesnę negu „paprastų“ įstatymų teisinę galią lemia pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai Konstitucijoje yra numatyti būtent todėl, kad galima būtų užtikrinti šiais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių didesnį stabilumą. Nors Konstitucijoje tiesiogiai nėra nurodyta konstitucinių įstatymų teisinė galia, tačiau iš konstitucinio reguliavimo visumos Konstitucinis Teismas padarė jau minėtą išvadą, kad konstituciniai įstatymai yra aukštesnės teisinės galios negu „paprasti“ įstatymai. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymai negali prieštarauti konstituciniams įstatymams, ir kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti „paprastų“ įstatymų atitiktį ne tik Konstitucijai, bet ir konstituciniams įstatymams. Iš Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, išplaukia, kad konstituciniai įstatymai turi atitikti Konstituciją. Ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, sprendžia Konstitucinis Teismas.

Nors Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta, jog Konstitucinis Teismas tiria, ar Seimo priimti poįstatyminiai aktai neprieštarauja įstatymams bei konstituciniams įstatymams, akivaizdu, kad pagal Konstituciją minėti poįstatyminiai teisės aktai negali nepatekti į konstitucinės kontrolės sferą. Kitaip būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchiją, nebūtų įmanoma užtikrinti

166

Konstitucijoje įtvirtintos įstatymų viršenybės, taigi, būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstituciją. Todėl Konstitucinis Teismas nuo pat savo veiklos pradžios laikosi nuostatos, jog neprieštarauti įstatymams turi ne tik Respublikos Pre-zidento bei Vyriausybės aktai, bet ir Seimo priimti poįstatyminiai aktai. Šie aktai turi neprieštarauti ir konstituciniams įstatymams.

Apsibrėžiant jurisdikcijos ribas Konstituciniam Teismui gali tekti susidurti su gana netikėta problema: koks yra oficialus įstatymo ar kito teisės akto, kurio konstitucingumą prašoma ištirti, tekstas? Pagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (6 str. 2 d.). Konstitucijos 70, 71 ir kituose straipsniuose rašoma apie oficialų įstatymų paskelbimą. Įstatymo „Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog įstatymai, Seimo priimti kiti aktai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai laikomi oficialiai paskelbtais juos paskelbus „Valstybės žiniose“. Taigi Konstitucinis Teismas turėtų tirti tą teisės aktą, kuris buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“. Su problema, koks yra tikrasis „Valstybės žiniose“ paskelbto teisės akto tekstas, susiduriama tada, kai „Valstybės žiniose“ yra paskelbiami oficialiai publikuoto teisės akto atitaisymai. Tai nėra retas atvejis, atitaisymų neišvengiama net tada, kai yra paskelbiami fundamentalūs, ypač svarbius visuomeninius santykius reguliuojantys įstatymai, pavyzdžiui, kodeksai. Antai, Civilinio kodekso atitaisymai buvo skelbiami net trijuose „Valstybės žinių“ numeriuose [17], iš viso buvo padaryti trisdešimt septyni Civilinio kodekso straipsnių (jų dalių) atitaisymai. Palyginę, kaip Civilinio kodekso straipsniai buvo išdėstyti iki atitaisymų, ir kaip jie suformuluoti po atitaisymų, pastebėsime, kad po atitaisymų šie straipsniai neretai gerokai pasikeičia (kartais iš jų išbraukiamos ištisos nuostatos, kartais įrašomos naujos nuostatos, kartais straipsnio tekstas perredaguojamas įrašant į jį kai kuriuos žodžius ir pan.). Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 2.9. straipsnio 1 dalis pradžioje buvo išdėstyta taip: „Kolektyvinio juridinio asmens organo posėdžiai (susirinkimai) turi būti protokoluojami.“ Paskelbtuose atitaisymuose ji skamba taip: „Juridinio asmens kolegialaus organo posėdžiai (susirinkimai) turi būti protokoluojami“. Taigi vietoj sąvokos „kolektyvinis juridinis asmuo“ pavartota sąvoka „juridinis asmuo“; vietoj „organo posėdžių“ rašoma apie „kolegialaus organo posėdžius“. Civilinio kodekso 6.497. straipsnio 1 dalies punktas pradžioje skambėjo taip: „nuomininkas naudojasi turtu ne pagal sutartį ar turto paskirtį“ (tuomet galima reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą – aut. pastaba); po atitaisymų šis punktas skamba taip: „nuomininkas naudojasi daiktu ne pagal sutartį ar daikto paskirtį“. Taigi žodis „turtas“ pakeistas žodžiu „daiktas“. Akivaizdu, kad minėti ir panašaus pobūdžio atitaisymai nėra vien techninės klaidos ištaisymas: jais yra pakeičiamas teisinio reguliavimo turinys.

Tad klausimas: koks įstatymo ar kito teisės akto tekstas yra autentiškas, nėra nepagrįstas. Pagal Seimo statutą Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą patvirtina Seimo Pirmininkas ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti (29 str. 1 d. 2 p.). Respublikos Prezidento pasirašytas įstatymas oficialiai paskelbiamas „Valstybės žiniose“. Darytina išvada, kad oficialus įstatymo tekstas yra tas, kurį pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas. „Valstybės žiniose“ paskelbto įstatymo teksto niekas negali keisti (taisyti), nes tai yra Seimo priimtas ir Respublikos Prezidento promulguotas įstatymas. Tačiau, kaip minėta, oficialiai paskelbtų įstatymų tekstai neretai koreguojami paskelbiant „Valstybės žiniose“ atitaisymus. Juos skelbia arba Seimo kanceliarijos Dokumentų skyrius, arba „Valstybės žinių“ redakcija. Kokiu teisiniu pagrindu skelbiami šie atitaisymai? Teisės akto, nustatančio kurio nors subjekto teisę skelbti atitaisymus, nėra. Galima sakyti, kad atitaisymai daromi vadovaujantis nuostata, jog subjektas, perdavęs įstatymo tekstą paskelbti „Valstybės žinių“ redakcijai, turi teisę ištaisyti vėliau pastebėtas klaidas. Kyla

167

klausimas: kokias klaidas? Jeigu tai korektūros klaidos ar kitos grynai techninio pobūdžio spausdinimo klaidos, tokios klaidos gal ir galėtų būti ištaisomos „Valstybės žiniose“ paskelbiant minėtus atitaisymus. Tačiau ar galima vadinti klaidos ištaisymu tokį įstatymo teksto pakeitimą, kai ištaisymu pakeičiamas teisinio reguliavimo turinys? Manau, kad šiuo atveju tenka kalbėti ne apie klaidos ištaisymą, bet apie Seimo valios, kuri buvo išreikšta Seimo priimtame įstatyme, ir Respublikos Prezidento valios, kurią jis išreiškė pasirašydamas būtent tokį įstatymo tekstą, kurį jis gavo iš Seimo, koregavimą.

Nėra jokia paslaptis, kodėl atsiranda minėti atitaisymai: Seimo komitetai, Seimo nariai neretai skuba kuo greičiau priimti įstatymą, nepakankamai laiko skirdami tam, kad įstatymo tekstas būtų išdėstytas tiksliai, aiškiai, be vidinių prieštaravimų ir pan. Neretai įstatymą priėmus (Seimo nariai už jį jau balsavo) įstatymo tekstas dar yra tikslinamas (redaguojamas) Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriuje dalyvaujant Seimo nariams, kurie buvo paskirti atsakingi už įstatymo projekto galutinį parengimą. Tai pirmoji pakopa, kurioje gali atsirasti ki-toks įstatymo tekstas negu tas, už kurį balsavo Seimo nariai. Oficialiai paskelbus įstatymą „Valstybės žiniose“ jį perskaito ne tik įstatymo projekto rengėjai, bet ir tie asmenys, kurie turės šį įstatymą taikyti. Būtent tuomet neretai ir yra pastebimi didesni „netikslumai“ įstatymo tekste. Pagal Konstituciją įstatymo tekstą gali pakeisti tik tas subjektas, kuris priėmė įstatymą, t. y. Seimas. Tačiau teikti Seimui įstatymo pakeitimo projektą dažniausiai nenorima, todėl yra pasirenkamas „paprastesnis“ kelias: Seimo nariai, buvę atsakingi už įstatymo projekto parengimą, paprašo, kad Dokumentų skyrius paskelbtų „Valstybės žiniose“ atitaisymą.

Taigi, kokį įstatymo tekstą Konstitucinis Teismas tirtų, jeigu būtų paskelbti minėti šio įstatymo atitaisymai? Šios problemos Konstitucinis Teismas nėra nagrinėjęs, tačiau, mano nuomone, pagal Konstituciją teismas turėtų tirti tą tekstą, kuris buvo oficialiai promulguotas, t. y. tą tekstą, kurį pasirašė ir oficialiai paskelbė Respublikos Prezidentas. Tekstai, kuriuos „Valstybės žiniose“ išspausdino kiti subjektai, taigi ir minėti atitaisymai, nėra oficialus įstatymo tekstas, todėl jis neturėtų tapti Konstitucinio Teismo tyrimo dalyku.

Lietuvoje galioja Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, reglamentuojantis valstybės paslaptį sudarančios informacijos apsaugą. Pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių „Valstybės žiniose“ neskelbiami, šie aktai išsiunčiami toms institucijoms, kurios gali disponuoti valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančiomis žiniomis (3 str. 3 d.).

Ar teisės aktai, kurie nebuvo oficialiai paskelbti „Valstybės žiniose“, gali būti Konstitucinio Teismo tyrimo dalykas? Pirmą kartą Konstitucinis Teismas su šiuo klausimu susidūrė nagrinėdamas Aukštesniojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar vienas iš Vyriausybės nutarimų, kuris buvo pažymėtas žyma „visiškai slaptai“, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją jis turi įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja bet kuris įstatymas ar kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas bei Vyriausybės aktas, nepriklausomai nuo to, ar teisės aktas yra (ar būtų) pažymėtas visiško slaptumo, slaptumo, konfidencialumo ar kokia nors kita žyma [18]. Kitaip Konstitucinis Teismas negalėtų atlikti savo konstitucinės pareigos: šalinti iš teisės sistemos aktus, kurie neatitinka Konstitucijos.

Kitas atvejis, kai Konstituciniam Teismui teko spręsti, ar jis gali tirti „Valstybės žiniose“ nepaskelbto teisės akto atitiktį Konstitucijai, buvo toks: ar teismas gali tirti vadinamuosius „protokolinius“ Vyriausybės sprendimus. Šie sprendimai, skirtingai nuo Vyriausybės nutarimų, „Valstybės žiniose“ oficialiai nebūdavo skelbiami: jie būdavo tiesiog įrašomi į Vyriausybės posėdžio protokolą,

168

o šio protokolo išrašai būdavo išsiunčiami tiems subjektams, kuriems buvo skirti Vyriausybės sprendimai. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą išnagrinėjęs, ar į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas Vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, jog nors Konstitucijoje ir yra vartojamos įvairios sąvokos: „Vyriausybės nutarimai“, „Vyriausybės aktai“, „Vyriausybės sprendimai“, tačiau Konstitucijoje yra įtvirtinta tik viena teisės aktų, kuriuos Vyriausybė turi teisę priimti spręsdama valstybės valdymo reikalus, rūšis – Vyriausybės nutarimai. Teisinės valstybės principo esminis elementas yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir jie turi būti paskelbti neatsižvelgiant į tai, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat neatsižvelgiant į tai, kokiam subjektui ar subjektų grupei jie skirti. Atsižvelgdamas į tai, kad spręsdama valstybės valdymo reikalus (cukraus pramonės koncentravimo reikalus) Vyriausybė priėmė ne nutarimą, bet protokolinį sprendimą, ir kad Vyriausybės sprendimas nebuvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“, Konstitucinis Teismas pripažino minėtą Vyriausybės protokolinį sprendimą prieštaraujančiu Konstitucijai pagal formą ir pasirašymo tvarką, taip pat pagal skelbimo ir įsigaliojimo tvarką [19].

Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, jog įstatymas ar kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jų dalys) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 71 straipsnio 1 ir 2 dalis tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas turi nurodyti, kuriems konkretiems Konstitucijos straipsniams ar jų nuostatoms teisės aktas prieštarauja. Ar iš nurodyto teisinio reguliavimo išplaukia, jog Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti teisės aktų atitiktį tik konkretiems Konstitucijos straipsniams ir šių straipsnių nuostatoms, ar teismas turi įgaliojimus tirti ir tai, ar teisės aktai neprieštarauja taip pat ir Konstitucijos principams?

Tai sudėtingas klausimas, atsakymas į kurį priklauso nuo to, kaip suprantama, iš ko susideda Konstitucija. Konstitucinis Teismas laikosi nuomonės, jog Konstituciją sudaro ne vien jos tekstas (preambulė, straipsniai, straipsnių nuostatos), bet ir konstituciniai principai. Tokius teisės teorijoje visuotinai pripažįstamus Konstitucijos principus, kaip teisinės valstybės principą, valdžių atskyrimo principą ir kitus principus galima išvesti tik iš visos Konstitucijos, jų negalima kildinti tik iš kurio nors vieno ar kelių Konstitucijos straipsnių. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus, taigi – ir priedermę šalinti iš teisės sistemos aktus, prieštaraujančius Konstitucijai kaip visumai. Įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kartais apskritai nebūtų įmanoma patikrinti, jeigu šie įstatymai bei kiti teisės aktai būtų lyginami tik su Konstitucijos tekstu. Antai, Konstitucijoje nerasime tekste išdėstytos nuostatos, jog teisės aktuose numatomos sankcijos už teisės pažeidimą turi būti proporcingos padaryto pažeidimo pobūdžiui ir siekiamam tikslui. Tačiau tai, jog Konstitucijoje nėra tokio teksto, dar nereiškia, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti bet kokio dydžio ir bet kokio pobūdžio sankcijas už teisės pažeidimą. Įstatymų leidėją saisto Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris inter alia reiškia ir tai, jog nustatant sankcijas už teisės pažeidimus būtina paisyti prigimtinio teisingumo, jog negalima nustatyti tokių sankcijų, kurios būtų neproporcingos teisės pažeidimo pobūdžiui bei siekiamam teisėtam tikslui.

169

Taigi Konstitucinio Teismo įgaliojimai konstatuoti teisės akto prieštaravimą tik Konstitucijos principams, nenurodant konkretaus Konstitucijos straipsnio, išplaukia iš to, jog Konstituciją sudaro ne vien straipsniai, straipsnių dalys (nuostatos), bet ir Konstitucijos principai, ir taip pat iš Konstitucijoje įtvirtintos Konstitucinio Teismo paskirties ir konstitucinės priedermės užtikrinti Konstitucijos viršenybę ir konstitucinį teisėtumą, apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes.

Pastebėtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose prieštaravimas kuriam nors konstituciniam principui dažniausiai konstatuojamas ne nutarimo rezoliucinėje, bet motyvuojamoje dalyje, nutarime suformuluotuose argumentuose. Nutarimo rezoliucinėje dalyje prieštaravimas kuriam nors konstituciniam principui neretai nurodomas nurodžius ir konkretų Konstitucijos straipsnį, kuriam prieštarauja ginčijamas teisės aktas. Kol kas tik keliuose nuta-rimuose (2000 m. gruodžio 6 d. ir 2001 m. lapkričio 29 d.) Konstitucinis Teismas pripažino teisės aktą prieštaraujančiu vien konstituciniam principui, nenurodydamas jokio Konstitucijos straipsnio.

Apibendrinant šiame straipsnyje pateiktą Konstitucinio Teismo jurisdikcijos analizę galima teigti, jog pagal tai, kaip Konstitucinis Teismas interpretuoja ir apibrėžia savo jurisdikcijos ribas, jį galima priskirti prie „aktyvistinių“ teismų. Jis kartais visiškai priartėja prie ribos, kai gali kilti abejonių, ar teismas neviršijo jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų, tačiau šios ribos nė karto nėra peržengęs.

Išvados

1. Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios Konstitucinio Teismo jurisdikciją, yra suformuluotos labai lakoniškai. Kaip ir kitos Konstitucijos nuostatos, jos turi būti aiškinamos. Aiškinti Konstituciją įgaliojimus turi tik Konstitucinis Teismas.

2. Konstitucinis Teismas, savo veiklos pradžioje suformulavęs nuostatą, jog jis tiria tik galiojančių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, pamažu keitė šį nusistatymą ir šiuo metu laikosi nuostatos, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ne tik galiojančių teisės aktų, bet ir negaliojančių (panaikintų, pakeistų) teisės aktų atitiktį Konstitucijai, taip pat priimtų ir oficialiai paskelbtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, neatsižvelgdamas į tai, kokia yra nustatyta šių teisės aktų taikymo pradžia.

3. Konstitucinis Teismas laikosi nuostatos, jog tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą neatsižvelgdamas į tai, ar ginčijamas teisės aktas galioja, ar ne.

4. Tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai ir neprašo ištirti, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja įstatymui, kurio pagrindu jis buvo priimtas, Konstitucinis Teismas turi pareigą patikrinti, ar ginčijamas poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja minėtam įstatymui, taip pat turi pareigą ištirti, ar įstatymas, kurio pagrindu priimtas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, neprieštarauja Konstitucijai.

5. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ne tik pareiškėjo ginčijamų įstatymų atitiktį Konstitucijai, bet ir tų pareiškėjo neginčijamų įstatymų atitiktį Konstitucijai, kuriais įsiterpiama į pareiškėjo ginčijamo įstatymo reguliuojamus santykius ir dėl to pareiškėjo neginčijamas įstatymas yra tiesiogiai ir neatskiriamai susijęs su pareiškėjo ginčijamu teisės aktu.

6. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ir tų įstatymų bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kurių pareiškėjas neginčija, jeigu šie įstatymai ar kiti teisės aktai yra ginčijamų įstatymų ar kitų teisės aktų nauja redakcija,

170

neatsižvelgdamas į tai, ar šie įstatymai ar kiti teisės aktai jau yra įsigalioję, ar jie įsigalios ateityje ir jeigu juose yra tos pačios ar iš esmės analogiškos nuostatos, kurios yra ginčijamuose įstatymuose arba kituose teisės aktuose.

7. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti, ar Konstitucijai neprieštarauja bet kuris įstatymas ar kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas bei Vyriausybės aktas, neatsižvelgdamas į tai, ar teisės aktas yra (ar būtų) pažymėtas visiško slaptumo, slaptumo, konfidencialumo ar kokia nors kita žyma.

8. Konstituciją sudaro ne vien jos tekstas (preambulė, straipsniai), bet ir konstituciniai principai. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja konstituciniam principui.

PASTABOS IR NUORODOS

1. Kūris E. Konstitucija ir jos aiškinimas // Politologija. 1999. Nr. 2.2. Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo“ // Valstybės žinios. 2000. Nr. 4–100.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje „Stomaitė

prieš Kėdainių rajono savivaldybę“ (Civ. byla Nr. 3K–3–385/2000) konstatavo, jog „nuosavybės teisės atkūrimo klausimus reguliuojančių teisės aktų taikymą ir aiškinimą privalu grįsti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika“. Pacitavęs atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimų motyvuojamųjų dalių nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo ir tai, kad „cituotosios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos yra šio Teismo nutarimo ratio de-cidendi, turinčios precedento sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo“.

4. Pavilonis V. Lex retro non agit principas Lietuvos Respublikos įstatymų leidyboje ir Konstitucinio Teismo praktikoje // Teisė.1995. T. 29.

5. Žilys J. Konstitucinio Teismo aktai teisės šaltinių sistemoje // Jurisprudencija. 2000. T. 17(9). P. 77; Lapinskas K. Teisės šaltiniai ir konstitucinės priežiūros institucijų baigiamieji aktai // Konstitu-cinės priežiūros institucijų baigiamieji aktai: konferencijos medžiaga. – Vilnius: Konstitucinis Teis-mas, 2000. P. 53; Birmontienė T. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai kaip konstitu-cinės teisės šaltinis // Lietuvos konstitucinė teisė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P. 63–65.

6. Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribas visapusiškai apžvelgia E. Kūris pranešime „Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija“, skaitytame 2002 m. kovo 15–16 dienomis Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas“ – žr. kn. Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas: Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos medžiaga. 2002 m. kovo 15–16 d., Vilnius.

7. Konstitucinio Teismo 1993 m. spalio 10 d. sprendimas dėl pradėtos teisenos byloje nutraukimo // Valstybės žinios. 1993. Nr. 54–1060.

8. Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 21 d. sprendimas „Dėl pradėtos teisenos byloje Nr. 8 „Dėl Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos operatyvi-nės veiklos įstatymo 81 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutraukimo // Valstybės žinios. 1993. Nr. 72–1364.

9. Konstitucinio Teismo 1995 m. liepos 5 d. sprendimas „Dėl Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr. 421 „Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse“ ir Nr. 422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiui“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstitu-ciją // Valstybės žinios. 1995. Nr. 57-1433.

10. Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1988 metų vals-tybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 „Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reorgani-zavimo“ 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 „Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjo teisių perdavimo“ 2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 „Dėl kai kurių žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų per -davimo aplinkos apsaugos ministerijai ir Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos

171

apsaugos ministerijos įsteigimo“ 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 1999. Nr. 61–2015.

11. Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 731-19 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų siste-mos operatyvinės veiklos nuostatų“ 4.7 papunkčio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 7 punktui // Valstybės ži-nios. 2000. Nr. 30–840.

12. Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklau-sančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d. ir 2000 m. balandžio 14 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) // Valstybės žinios. 2002. Nr. 82–3529.

13. Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunika-cijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teleko-munikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respub-likos operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2002. Nr. 93–4000.

14. Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruo-džio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą le-miančių rodiklių patvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respub-likos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2002. Nr. 5–186.

15. Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas „Dėl į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Lietu-vos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įsta-tymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Lietu-vos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2001. Nr. 102–3636; Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Res-publikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių patvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio re-guliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 5–186.

16. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuo-savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo 8 straipsniu // Valstybės žinios. 2001. Nr. 29–938.

17. „Valstybės žinios“ // 2000. Nr. 77. P. 80; 2000. Nr. 80. P. 61–63; 2000. Nr. 82. P. 89.18. Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1993 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 731-19 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų siste-mos operatyvinės veiklos nuostatų“ 4.7 papunkčio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 7 punktui // Valstybės ži-nios. 2000. Nr. 30–840.

19. Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas „Dėl į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo „Dėl kompa-nijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų

172

ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2001. Nr. 102–3636.

The Limits of the Jurisdiction of the Constitutional Court of the

Republic of Lithuania

Dr. Vytautas SinkevičiusLaw University of Lithuania

SUMMARY

The Constitution is composed of not only its text or the legal norms set forth in it, but also of its principles. It is only the Constitutional Court that can officially construe the Constitution. The Constitution provides that the Constitutional Court shall decide whether the laws and other acts issued by Seimas are not in conflict with the Constitution and whether acts issued by President of the Republic and the Government are not in conflict with the Constitution or laws. The powers of the Constitutional Court are established in the Constitution in a very laconic manner, therefore the limits of the jurisdiction of the Constitutional Court depend on how the provisions of the Constitution are interpreted. The analysis of the rulings of the Constitutional Court permits to draw a conclusion that the Constitutional Court gradually widens the limits of its jurisdiction. The Constitutional Court has the powers to consider whether not only valid legal acts but also non-valid (abolished, amended) legal acts are in conformity with the Constitution. Under the Constitution, the Constitutional Court has the powers to consider the conformity of the legal acts, which have not yet come into force with the Constitution provided the said acts have been officially published. If one requests to consider the conformity of a sub statutory legal act with the Constitution, the Constitutional Court has to consider also whether the disputed sub statutory legal act is in conformity with the law on the basis whereof it has been adopted, also to consider whether the said law is in conformity with the Constitution. The Constitutional Court has the powers to consider whether a law is in conformity with a constitutional law, whether a constitutional law is in compliance with the Constitution. The Constitutional Court has the powers to consider whether a law or other legal act is not in conflict with the principles of the Constitution.

173

174

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 148–160

NAUJOS TENDENCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE

Prof. dr. Toma Birmontienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46Elektroninis paštas ktk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. spalio 22 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 10 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanas docentas dr. Juozas Žilys ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentas dr. Egidijus Jarašiūnas

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjama Konstitucinio Tesimo nutarimų kaip konstitucinės teisės šaltinių, savo teisine galia artimų Konstitucijai, ypatumai, taip pat Konstitucijos interpretavimo problemos. Daug dėmesio skirta naujoms interpretavimo tendencijoms Konstitucinio Teismo praktikoje. Išanalizavus pastarųjų metų Konstitucinio Teismo nutarimus galima išskirti dvi pagrindines naujų tendencijų grupes – viena jų sietina su Konstitucinio Teismo įgaliojimo vykdymo tvarkos teisinio reguliavimo problemomis, o kita – su pačios Konstitucijos teksto problemomis. Straipsnyje analizuojamos naujosios konstitucinės jurisprudencijos tendencijos. Kaip tam tikra konstitucinės jurisprudencijos problema išskiriamas ir Konstitucinio Teismo doktrinos kitimas, nesikeičiant konstituciniam reguliavimui. Straipsnyje taip pat bandoma analizuoti problemas, kurios ateityje gali iškilti Konstituciniam Teismui, jeigu asmuo turės galimybę tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Įžanga

Lyg ir nekyla abejonių, kad teisės normos taikymas yra visada siejamas su jos interpretavimu, tačiau kyla klausimas, kokios yra interpretavimo ribos, koks metodas tinkamesnis, ar teismas turi teisę laisvai rinktis griežtą (strict) ar liberalų (liberal) interpretavimo būdą, ar gali laisvai pasirinkti ir keisti interpretavimo doktriną. Kai kurie autoriai į teisės interpretavimą žvelgia kaip į naujo turinio ir senos formos santykį, pateikdami tokias analogijas: „Teisininkai yra įpratę pilti naują vyną į senus butelius, palikdami senas etiketes… Bet, kaip mes žinome, skirtumas tarp interpretavimo ir naujos teisės yra dažnai neryškus. Kai tik bendrąją taisyklę bandome taikyti naujoms aplinkybėms, atsiranda naujumo elementas, faktiškai, egzistuojanti taisyklė yra papildoma nauju turiniu“ [10, p. 227].

Diskutuojant apie konstitucijos interpretavimo metodus ir jų įtaką bei galimus padarinius svarbu turėti omenyje Konstitucijos, kaip aukščiausią teisinę

175

galią turinčio teisės akto, vaidmenį teisinėje sistemoje. Konstitucijos tekste niekur tiesiogiai neminima jos interpretavimo galimybė. Tačiau numatyta, kad teisės normos, keliančios abejonių dėl savo atitikties Konstitucijai, negali būti teismo taikomos, ir tokiais atvejais teismas įpareigotas kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str.). Konstitucijos 102 straipsnyje numatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, O Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucija suteikia dideles galias Konstituciniam Teismui, nes jos 107 straipsnyje numatyta, kad įstatymas, jo dalis arba kitas Seimo aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai; Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

Taigi Konstitucijoje numatyta tiesioginė galimybė spręsti apie teisės normos ir Konstitucijos atitikimą. Tokios neatitikties padarinys – normos „diskvalifikacija“, jos iškritimas iš galiojančios teisinės sistemos.

Lyg ir netenka abejoti, kad toks teisės normos diskvalifikavimo procesas yra sietinas su aiškia ir pagrįsta motyvacija, ir sunku būtų įsivaizduoti, kad tokie motyvai galėtų būti atsiejami nuo paties sprendimo galios. Taigi prieš pradedant vertinti Konstitucijos normų interpretavimo tendencijas svarbu išsiaiškinti tokių Konstitucijos interpretavimo aktų teisinę galią, jų vaidmenį konstitucinės teisės šaltinių sistemoje.

Konstitucinio teismo nutarimai kaip konstitucinės teisės šaltiniai

Dėl Konstitucinio teismo nutarimų kaip teisės šaltinių nemažai diskutuojama, ypač dėl jų vaidmens šaltinių hierarchijoje, jų santykio su pačia Konstitucija. Atsižvelgdami į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalies normą, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, galėtume daryti išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimai savo galia yra lygiaverčiai įstatymui. Tačiau ar iš viso galima lyginti Konstitucinio Teismo nutarimą su įstatymu? Minėtos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalies normos paskirtis – įtvirtinti Konstitucinio Teismo sprendimų privalomumą (šiuos aktus – lygiai kaip ir įstatymus – visiems privalu vykdyti). Kad būtent šis aspektas įtvirtintas minėtoje Konstitucinio Teismo įstatymo normoje, kad įstatymo ir Konstitucinio Teismo nutarimo teisinės galios negalima mechaniškai lyginti, patvirtina ta aplinkybė, kad laikydamiesi tokios lyginimo logikos turėtume konstatuoti, jog Konstitucinio Teismo aktai savo teisine galia turi tam tikrą prioritetą įstatymų atžvilgiu, nes Konstitucinio Teismo nutarimu diskvalifikuojama įstatymo (ar kito teisės akto) norma. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nutarimu įstatymo nuostata, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, automatiškai neiškrenta iš įstatymo ir nėra panaikinama. Tokiai nuostatai panaikinti būtina Seimo valia, tačiau dėl Konstitucinio Teismo sprendimo tokia įstatymo nuostata negali būti taikoma ir tampa „plika“, niekieno neginama teise (ius nudum). Tokia situacija primena kviritinės ir pretorinės teisės santykį romėnų civilinėje teisėje.

Minėtos aplinkybės leistų daryti išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimas matyt visų pirma yra susijęs su pačia Konstitucija. Tai aktas, kuriame atskleidžiamas Konstitucijos normų ir principų turinys, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamos įstatymo ar kito teisės akto normos prieštarauja arba neprieštarauja Konstitucijai. Normos, pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, negali būti taikomos nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas

176

Konstitucinio Teismo sprendimas. Konstitucinio Teismo nutarimas būtų, viena vertus, lyg konstitucinio reguliavimo pratęsimas, atskleidžiantis Konstitucijos normas arba principus, ir, kita vertus, aktas, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai. „Konstitucinės jurisprudencijos, kaip naujo Konstitucinės teisės šaltinio, iškilimas verčia modifikuoti įprastą Konstitucijos, kaip „pagrindinio įstatymo“, sampratą, papildyti ją „gyvosios“, nuolat besivystančios Konstitucijos idėja“ [4, p. 766].

Ar visi Konstitucinio Teismo nutarimai laikytini teisės šaltiniais? Lietuviškoje teisinėje literatūroje dominuoja požiūris, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo yra pripažįstama, jog teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, laikytinas teisės šaltiniu. Tačiau dėl Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo nebuvo paneigtas teisės normos konstitucingumas, bet atvirkščiai – patvirtintas, Lietuvos konstitucinės teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės. Kartais teigiama, kad jie neturi tos pačios teisės šaltinio galios. Manytume, kad ir tie Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriuose nebuvo konstatuotas teisės akto prieštaravimas Konstitucijai ar įstatymams, turėtų būti laikytini teisės šaltiniu, nes savo prigimtimi – priėmimo tvarka, teisine galia – nesiskiria nuo tų nutarimų, kuriuose pripažįstamas prieštaravimas Konstitucijai ir įstatymui. Tačiau nebejotina, kad tokių nutarimų teisiniai padariniai galiojančioms teisės normoms skirtingi. Priėmus tokį Konstitucinio Teismo nutarimą jie ir toliau taikomi.

Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad neretai tuo pačiu Konstitucinio Teismo nutarimu dalis įstatymo pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, o kita dalis – ne. Taigi toks vidinis Konstitucinio Teismo akto išskaidymas į skirtingas, teisės šaltinių požiūriu, dalis, sukeltų nemažai problemų, o ir Konstitucinio Teismo išdėstyti argumentai ir motyvai dažnai persipina ir taikytini visoms ginčijamo teisės akto dalims.

Nagrinėjant Konstitucinio Teismo nutarimus kaip teisės šaltinius svarbu nustatyti, ar teisės šaltiniu laikytina tik rezoliucinė nutarimo dalis, ar ir konstatuojamoji dalis, kurioje išdėstomi Konstitucinio Teismo argumentai ir motyvai. Šiuo klausimu egzistuoja įvairių nuomonių.

Ne visi autoriai vienareikšmiai pritaria, kad išdėstomi Teismo motyvai ir argumentai turi teisės šaltinių reikšmę. Antai, K. Lapinskas atsargiai teigia, kad Konstitucinio Teismo aktų konstatuojamoji dalis tiek, kiek joje yra aiškinamos Konstitucijos ir kitų teisės aktų normos, galėtų būti prilyginama teisės šaltiniams [5, p. 53]. V. Pavilonio nuomone, Konstitucinio Teismo motyvai gali būti reikšmingi teismams visų pirma kaip prejudiciniai faktai, kurių tikrumo nereikia nustatinėti nagrinėjant konkrečias bylas. Vertinant Konstitucinio Teismo nuta-rimus, remiantis šiomis pozicijomis, jame išsakyti motyvai gali įgyti savarankišką juridinę reikšmę [7, p. 59]. J. Žilys, analizavęs Konstitucinio Teismo aktus teisės šaltinių sistemoje, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo aktai, atspindėdami Konstitucijos vientisumo principą, yra neskaidomi, o jų dalys (nustatančioji, konstatuojamoji, rezoliucinė) sudaro vientisą visumą. Argumentai ir motyvai, kuriuos suformulavo ir kuriais rėmėsi Konstitucinis Teismas, yra svarbūs teisminio precedento požymiai [8, p. 77]. Kaip matyti, įvairiais aspektais žvelgiant į tą patį reiškinį, vienokia ar kitokia formuluote pripažįstamas tiek Konstitucinio Teismo akto vientisumas, tiek konstatuojamojoje dalyje išdėstytų Konstitucijos ar įstatymo aiškinimų teisinė reikšmė.

Pažymėtina, kad ir Konstitucinis Teismas yra patvirtinęs Konstitucinio Teismo nutarimo, kaip vientiso akto, sampratą (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo“). Neabejotina, kad konstatuojamojoje dalyje išdėstomi motyvai ir argumentai, kuriais analizuojama teisės norma, negali būti nesiejami su Konstitucinio Teismo sprendimu, ar viena arba kita teisės akto

177

nuostata atitinka Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, ir šia prasme turėtų būti traktuojami kaip šio teisės šaltinio elementas.

Konstitucinio Teismo nutarimas sudaro vientisą visumą, jo konstatuojamoji dalis, kurioje išdėstoma Konstitucijos principų ir normų interpretacija, teisės požiūriu, ne mažiau svarbi. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra vienintelė valstybinės valdžios institucija, turinti teisę oficialiai aiškinti Konstituciją. Be šios argumentacijos, be Konstitucijos normų ir principų turinio atskleidimo jokio Konstitucijos ir ginčijamo akto lyginti negalima. Konstitucinės teisės šaltiniais turėtume laikyti visus Konstitucinio Teismo nutarimus, o ne vien tuos, kuriuose pripažįstama, kad ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinio teismo nutarimas yra ypač svarbus konstitucinės teisės šaltinis, savo teisine galia artimas Konstitucijai. Kaip pažymi E. Jarašiūnas „<…> Gyvoji šalies Konstitucija – tai Konstitucinio teismo formuojama doktrina, atskleidžianti Konstitucijos principų ir normų esmę“ [3, p. 13].

Naujos interpretavimo tendencijos Lietuvos konstitucinio teismo praktikoje

Konstitucinės doktrinos raida ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tendencijos yra įvairių autorių nemažai analizuojamos [2, p. 47–57; 9]. Naujosios konstitucinės jurisprudencijos tendencijos išryškėjo 2000–2002 metais. Išryškėję Lietuvos Konstitucinio Teismo praktikos pokyčiai yra aptarti ir Tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, vykusioje 2002 m. pradžioje Osle [11], jie yra išsamiai nagrinėjami E. Kūrio straipsnyje „Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija“ [4, p. 763–778] ir kt. Konstitucinės jurispruden-cijos tendencijos turėtų dominti konstitucinės teisės doktriną ir ateityje. Jų gilesnė analizė ir interpretavimas kelia įvairių klausimų ir siūlo nemažai galimų sprendimų.

Prieš pradedant diskutuoti dėl naujų tendencijų Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ir jų pagrįstumo svarbu išsiaiškinti, ar Konstitucinis Teismas yra laisvas peržengti tam tikras įstatymo formaliai nubrėžtas (t. y. įstatymų leidėjo nustatytas) arba Konstitucinio Teismo praktikoje nusistovėjusias ribas, susiformavusią konstitucinės kontrolės doktriną, o kartu ir teisės aktų atitikties Konstitucijai doktriną.

Nekyla abejonių, kad Konstitucinio Teismo galios kyla iš jo konstitucinio statuso. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nemažai vietos skirta Konstituciniam teismui, jo formavimui ir jo įgaliojimams. Konstituciniam Teismui skirtas Konstitucijos VIII skirsnis „Konstitucinis Teismas“.

Taigi subjektai, galintys kreiptis į Konstitucinį Teismą, Konstitucinio Teismo įgaliojimai, kad jis, be kai kurių kitų klausimų, sprendžia teisės aktų atitiktį Konstitucijai, ir paskelbus juos negaliojančiais tokie aktai praranda savo galią, yra aiškiai Konstitucijos įvardyti. Tačiau verta atkreipti dėmesį į kai kurias Konstitucijos formuluotes, lyg ir suteikiančias Konstituciniam Teismui neperžengiant įgaliojimų ribų tam tikros konstitucinės kontrolės doktrinos plėtojimo laisvę, kadangi Konstitucijos 102 straipsnio antroje dalyje numatyta, kad Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. Šią Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalies nuostatą reikėtų interpretuoti atsižvelgiant ir į kitą Konstitucijos formuluotę – Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

Taigi klausimų, Konstitucijos priskirtų Konstituciniam Teismui, sprendimo būdai, t. y., kaip numatyta Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalyje, „įgaliojimų

178

vykdymo tvarka“ tampa Konstitucinio Teismo įstatymo, o kai kuria prasme ir to paties įstatymo Konstitucinio Teismo interpretavimo diskrecijos objektu.

Taigi vertindami naujas Konstitucinio teismo jurisprudencijos tendencijas, išryškėjusias 2000–2002 m., turėtume atsižvelgti į minėtas aplinkybes ir vertinti Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas kaip įgaliojimų vykdymo tvarką, bet ne kaip nustatančias pačius įgaliojimus. Jeigu pritartume tokiam požiūriui, tai naujas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tendencijas galėtume suskirstyt į dvi grupes:

1. Pirmosios grupės tendencijų naujumą galėtų būti nulėmęs Konstitucinio Teismo įgaliojimų vykdymo tvarkos teisinis reguliavimas (t. y. tie atvejai, kai Konstitucinis Teismas neteikia pirmenybės Konstitucinio Teismo įstatymo tekstui, o tiesiogiai vadovaujasi Konstitucija);

2. Antros grupės tendencijos sietinos su pačios Konstitucijos, reglamentuojančios Konstitucinio Teismo kompetenciją, teksto problemomis (t. y. šiuo atveju Konstitucinis Teismas sistemiškai, o ne gramatiškai interpretuoja Konstituciją).

Prie pirmosios Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tendencijų grupės galėtume priskirti tokias:

1.1. sprendžiant, ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, remiamasi Konstitucijos principais, nenurodant konkretaus Konstitucijos straipsnio (2000 gruodžio 6 d. KT nutarimas, 2001 m. spalio 2 d. KT nutarimas, 2001 lapkričio 29, 2002 m. sausio 14 d.);

1.2. tyrimo ribų išplėtimas sprendžiant, ar ginčijamas teisės aktas neprieštarauja ne tik pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams (2000 m. birželio 13 d. KT nutarimas, 2002 m. sausio 14 d. nutarimas);

1.3 tyrimo ribų išplėtimas sprendžiant ir apie teisės aktą, nors ir susijusį su ginčijamu teisės aktu, tačiau dėl kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neklausė (2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. sausio 14 d. KT nutarimai);

1.4. priimto, bet dar neįsigaliojusio teisės akto atitikties Konstitucijai tyrimas (2002 m. rugsėjo 19 d. KT nutarimas);

1.5. panaikinto teisės akto atitikties Konstitucijai sprendimas (2000 m. balandžio 5 d. KT nutarimas, 2002 m. vasario 19 d. KT nutarimas, 2002 m. kovo 4 d. nutarimas, 2002 rugsėjo 19 d. KT nutarimas).

Antros grupės Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tendencijos, manytume, susijusios su galimomis konstitucinio teksto problemomis. Galime išskirti tokias:

2.1. galimybė Konstituciniam Teismui spręsti apie įstatymų atitiktį ne tik Konstitucijai, bet ir konstituciniams įstatymams, kas tiesiogiai nenurodyta Konstitucijoje (pvz., KT 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas);

2.2. Seimo poįstatyminių aktų atitiktis įstatymams – tai taipogi nėra tiesiogiai įvardyta Konstitucijoje. Konstitucijos 105 straipsnyje numatyta Konstituciniam Teismui nagrinėti įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitiktį konstitucijai (pvz., KT 1998 m. vasario 18 d., 2000 m. kovo 30 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai).

Galime teigti, kad antrosios grupės Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tendenciją nulėmė ne jo įgaliojimų vykdymo tvarka, bet Konstitucijos teksto problemos.

Analizuodami anksčiau minėtas tendencijas galime bandyti samprotauti, kokios priežastys lėmė tokius ryškius Konstitucinio Teismo praktikos pokyčius. Diskutuodami dėl išskirtos pirmosios grupės naujų tendencijų (1.1.), nulemtų Konstitucinio Teismo įgaliojimų vykdymo tvarkos teisinio reguliavimo, nenorėtume abejoti, kad konstitucijos preambulėje suformuluoti principai nėra sudedamoji konstitucijos dalis ir jais negalėtų būti grindžiamas Konstitucinio Teismo sprendimas. Neretai Konstitucinis Teismas spręsdamas bylą pažymi ne tik

179

Konstitucijos straipsnį, kuriam prieštarauja teisės aktas, bet ir Konstitucijos principą (pvz., 2002 m. rugsėjo 19 d. KT, 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimai ir kt.). Ypač dažnai kai kurios įstatymų nuostatos, Konstitucinio Teismo nuomone, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tačiau kyla abejonių, ar tikrai visais atvejais pritrūksta konkrečios Konstitucijos straipsnio normos ir jos interpretavimo galimybių, kad tenka remtis konstitucijos principais, nesusiejant prieštaravimo Konstitucijai su konkrečiu Konstitucijos straipsniu, dėl ko ir buvo abejota kreipiantis į Konstitucinį Teismą, kaip tai buvo padaryta KT 2001 m. spalio 2 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šioje byloje Vilniaus apygardos admi-nistracinis teismas prašė ištirti, ar administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai ir 32 straipsnio 1 daliai.

Spręsdamas minėtą bylą Konstitucinis Teismas pripažino, kad administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Sunku abejoti tokio sprendimo teisingumu, tačiau galėtume abejoti, ar šioje byloje motyvai suderinti su galutiniu sprendimu. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pažymi, kad „Vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, nėra nuobauda už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, <…> vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis konstitucinį principą non bis in idem, <…> vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai“. Spręsdamas, ar ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, jog paskyrus baudą vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, iš esmės reiškia, kad asmuo užsienyje negali pasinaudoti dokumentu, liudijančiu, jog jis turi teisę vairuoti transporto priemonę, Konstitucinis Teismas nurodo, „<…> tai, kad asmuo užsienyje negali pasinaudoti minėtu dokumentu, liudijančiu jo teisę vairuoti transporto priemonę, nereiškia, jog yra suvaržyta ar paneigta piliečio teisė laisvai išvykti iš Lietuvos <…>. Darytina išvada, jog ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog pilietis gali laisvai išvykti iš Lietuvos“. Taigi abejotume, ar tokiomis administracinėmis sankcijomis nusižengta tik proporcingumo principui, kaip vėliau teigia Konstitucinis Teismas. Sunku sutikti, kad tokiomis administracinės teisės priemonėmis tikrai nenusižengta Konstitucijos 31 ir 32 straipsnio nuostatoms, o šie Konstitucijos straipsniai taip pat vaidina svarbų vaidmenį įtvirtinant teisinės valstybės principą, o jeigu išties viskas suderinta, tai kaipgi toks suderinamumas gali prieštarauti teisinės valstybės principui?

Belieka spėlioti, kokiais kompromisais buvo grindžiamas toks Konstitucinio Teismo nutarimas, ir ar tikrai visi teisėjai pritaria nutarime išdėstytiems Konstitucinio Teismo motyvams ir konkrečioms nutarimo formuluotėms. Tokius, atrodytų, nevienalyčius Konstitucinio Teismo sprendimus padėtų geriau suprasti teisėjo nuomonės buvimas, tačiau Konstitucinio Teismo įstatymo 53 straipsnio „Konstitucinio Teismo pasitarimo slaptumas“ 3 dalyje numatyta, kad Konstitucinio Teismo teisėjai neturi teisės paskelbti nei nuomonių, pareikštų pasitarimų kambaryje, nei kaip kas balsavo. Kadangi tokios nuostatos nėra formuluojamos Konstitucijos VIII skirsnyje, galėtume manyti, kad jas, kaip ir kai kurias naujosios Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tendencijas, lėmė

180

Konstitucinio Teismo statuso ir įgaliojimų vykdymo tvarkos teisinis reguliavimas. Ir galbūt ateityje situacija keisis, keičiantis teisiniam reguliavimui. Atskiros Teisėjų nuomonės institutas yra pripažįstamas daugelyje kitų valstybių, pavyzdžiui, Vokietijoje, Austrijoje, Latvijoje, Rusijoje ir kt. Tik labai nedaugelyje valstybių, pa-vyzdžiui, Italijoje, taipogi draudžiama skelbti Konstitucinio Teismo teisėjų atskirąsias nuomones. Norėtųsi pritarti E. Kūrio išsakytai nuomonei, kad „<…> bylų nagrinėjimas en banc savaime nesuponuoja en banc sprendimo, juolab jo en banc pateikimo visuomenei“ [4, p. 772].

Antroji pirmosios grupės (1.2) Lietuvos Konstitucinio teismo jurisprudencijos tendencija gal ir neturėtų kelti papildomų abejonių dėl savo pagrįstumo. Nes jeigu teisės norma prieštarauja kuriai nors kitai nei nurodytajai kreipimesi į Konstitucinį Teismą Konstitucijos normai (ar poįstatyminis aktas – kitai, nei dėl kurios buvo kreiptasi, įstatymo normai), neturėtų kilti didelių abejonių dėl tolesnio tokio teisės akto taikymo, nors šiuo atveju Teismas ir papildo prašymo spragas.

Tačiau diskusijų kelia trečioji pirmosios grupės (1.3) tendencija, kai Konstitucinis Teismas atsako į klausimą, dėl kurio nebuvo kreiptasi prašyme, t. y. sprendžia dėl gretutinės teisės normos atitikties Konstitucijos nuostatoms. Ši tendencija aiškiai atsispindėjo Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. ir 2002 m. sausio 14 d. nutarimuose.

2002 m. sausio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarime Konstitucinis Teismas nusprendžia, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo (dėl kurio nebuvo kreiptasi) 16 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 129 straipsniui ir 131 straipsnio 2 dalies nuostatai.

Ypač norėtųsi išskirti Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimą. Šioje byloje Seimo narių grupė kreipėsi tik dėl į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto Vyriausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 bei 5 dalims ir 95 straipsnio 1 daliai, Konkurencijos įstatymo 6 ir 11 straipsniams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2 straipsniui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 ir 8 straipsnių. Šiame nutarime persipina išskirtosios 1.1, 1.3 ir 1.5 Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tendencijos.

2001 m. lapkričio 29 d. Konstitucinio Teismo nutarime, be kitų, suformuluotos ypač svarbios konstitucinės nuostatos, kad Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 3 straipsnio (1996 m. liepos 4 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui; ir kad minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (1993 m. balandžio 6 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Šias Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas lėmė tyrimo išplėtimas, kadangi dėl paties Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (ir jo 3 str.) galimo prieštaravimo Konstitucijai nebuvo kreiptasi. Taigi šiuo atveju atrodytų, kad Konstitucinis Teismas vadovavosi tokia tyrimo logika: neatsakius į klausimą, ar neprieštarauja Konstitucijai tam tikras įstatymas, negalima tirti prašyme nurodytų teisės aktų konstitucingumo.

Konstitucinis Teismas 2001 m. lapkričio 29 d. motyvuose nurodė, kad „Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas

181

ginčijamas poįstatyminis aktas, privalo tai konstatuoti. Tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė“. Kiek kitaip, labiau apibendrindamas, Konstitucinis Teismas pareiškė nuomonę 2002 m. sausio 14 d. nutarime: „Konstitucinis teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti“. Taigi šiuose nutarimuose formuluojama nauja konstitucinės jurisprudencijos doktrina.

Sunku nesutikti, kad ir KT 2002 m. sausio 14 d., ir 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimuose minėtos problemos svarbios ir siejasi su sprendžiamu klausimu, tačiau ypač svarbūs yra tokio pasirinkimo kriterijai. Vien tik nuostatos, kad kiti teisės aktai, galintys prieštarauti Konstitucijai, įsiterpia į reguliuojamus visuomeninius santykius, gali ir nepakakti. Ar ir visais kitais atvejais Konstitucinis Teismas taip plačiai tirs teisės normų atitikties Konstitucijai klausimus ir kartu pradės vykdyti ne tik teisės aktų, dėl kurių buvo kreiptasi, atitikties konstitucijai funkciją, bet vykdys platesnę konstitucingumo kontrolę. Ar bus paisoma tiriamų objektų „lygiateisiškumo“ būti ištirtiems platesniu nei pareiškėjo kreipimosi požiūriu. Taigi ši nauja konstitucinės jurisprudencijos tendencija Konstituciniam Teismui kelia ypatingus papildomus reikalavimus dėl teisės normos pasirinkimo pagrįstumo, kad nebūtų nusižengta Konstitucinės jurisprudencijos teisėtų lūkesčių proporcingumo principams.

Dėl šios Konstitucinio Teismo praktikos tendencijos gali būti diskutuojama ir tokiu aspektu, kad taip Konstitucinis Teismas imasi spręsti teisės normos konstitucingumo savo iniciatyva ir taip savarankiškai išplečia savo kompetenciją ir kartu prisiima papildomas funkcijas, kurios jam tiesiogiai nėra numatytos.

Nauja Konstitucinio Teismo tendencija tirti priimto, bet dar neįsigaliojusio teisės akto atitiktį Konstitucijai (1.4.) tiesiogiai neįvardyta Konstitucinio Teismo įstatyme, tačiau yra sietina su Konstitucijos 105 straipsnio nuostatomis, nesiejančiomis priimto teisės akto su papildomomis jo įsigaliojimo sąlygomis. Manytume, kad šiuo atveju yra ypač efektyvus Konstitucinio Teismo nutarimų poveikis, kadangi ydingas, Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas dar prieš jam įsigaliojant yra paskelbiamas negalimu taikyti. Jau minėtame 2002 rugsėjo 19 d. nutarime Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl kai kurių Telekomunikacijų įstatymo nuostatų, turinčių įsigalioti nuo 2003 m. sausio 1 d., pažymėjo, kad „pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, nepriklausomai nuo to, kokia yra nustatyta jų taikymo pradžios data“.

Panaikinto teisės akto atitiktis Konstitucijai (1.5.) – sudėtinga problema. Pirmas įspūdis, kad tai – jau praeities problema, ir labiau verta tyrinėti dabartinį teisinį reglamentavimą, o ne gaišti laiką, iš pirmo žvilgsnio tik teorinei problemai. Tokių teisės aktų tyrimo nauda konstitucinės teisės doktrinai neabejotina, tačiau Konstitucinio Teismo paskirtis – vykdyti funkcijas konstitucinės kontrolės, kurios vienas pagrindinių tikslų, kaip numatyta Konstitucijos 107 straipsnyje, nustačius teisės akto prieštaravimą Konstitucijai – stabdyti ydingų teisės aktų taikymą, šiuo atveju lyg ir tampa nebeaktuali, nes ginčijamas teisės aktas dėl kitų pagrindų, t. y. jį panaikinus, nebegali būti taikomas, taigi nebėra galiojančios teisės sistemos dalis. Tačiau kartais toks teisės aktas ir formaliai panaikintas tebedaro įtaką teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms. Tai ypač akivaizdu, kai dėl teisės akto atitikties Konstitucijai abejoja teismai, spręsdami konkretų ginčą, kai tuo pagrindu teismai sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą. Teisminės bylos dalyviams tokio teisės akto atitikimas tampa nebe teorine, bet praktinio taikymo problema.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 69 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai

182

teisenai nutraukti; jeigu tai paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios, Konstitucinis Teismas šį klausimą sprendžia pasitarimų kambaryje. Taigi įstatymas lyg ir nesuformulavo griežto imperatyvo, bet leido Teismui spręsti dėl tokios bylos tolesnio tyrimo, nors kurį laiką Teismas tokį teisinį reguliavimą traktavo kaip aiškų pagrindą pradėtai teisenai nutraukti. 2000 m. balandžio 5 d. nutarime Konstitucinis Teismas interpretuoja Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį, teigiančią, kad „Formuluotė yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“, kaip nustatančią Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatančią, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta“. Toliau Konstitucinis Teismas grindžia tokį sprendimą tokiais motyvais, kad „Nepašalinus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo ir pritaikius tokį aktą sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės bei laisvės“.

Taigi tuo atveju, kai teismai kreipiasi į Konstitucinį Teismą spręsdami panaikinto teisės akto konstitucingumą, lyg ir nevertėtų abejoti, kad tai yra tiesiogiai susiję su tokio teisės akto taikymu, ir Konstitucinis Teismas turėtų spręsti dėl jo atitikties Konstitucijai. Toks klausimo sprendimas atitiktų ir Konstitucijos 107 straipsnio nuostatas.

Tačiau ne visais atvejais, kai kreipiasi teismai, Konstitucinis Teismas tiria jau panaikintų teisės aktų konstitucingumą, pavyzdžiui, 2001 m. liepos 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad 2001 m. birželio 26 d. priimto Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui, per 14 dienų iš naujo turi būti sprendžiama dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo asmenims, kuriems tokios priemonės buvo paskirtos anksčiau, ir remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalimi pradėtą teiseną nutraukia.

Kai kurių abejonių kelia negaliojančio teisės akto atitikties Konstitucijai tyrimas, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi kiti subjektai, pavyzdžiui, Seimo narių grupė, o bylos Konstituciniame teisme nagrinėjimo metu toks teisės aktas jau panaikintas ir dėl šios priežasties nebegali būti taikomas. Toks pavyzdys galėtų būti jau anksčiau minėtas 2001 m. lapkričio 29 d. Konstitucinio Teismo nutarimas ir jo svarbūs sprendimai dėl teisės aktų skelbimo ir galiojimo, kuriems, be abejonių, pritariame. Tokia situacija susiklosto, kai teisėkūros subjektai stengiasi išvengti akivaizdžiai neigiamų padarinių, priimdami iš esmės to paties turinio tik formaliai besiskiriantį teisinį reguliavimą, tikėdamiesi, kad tuo pagrindu Konstitucinis Teismas nutrauks pradėtą teiseną. Tačiau tokio pasirinkimo kriterijai turėtų būti ypač svarūs ir pagrįsti. Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimo svariu argumentu tapo tokio akto prieštaravimas teisinės valstybės principui, o Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime sprendimo dėl negaliojančių teisės nuostatų argumentu tapo konstitucinės privataus gyvenimo apsaugos principai.

Panaikinto teisės akto atitikties Konstitucijai tyrimo tendencija Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra sudėtinga, nevienalytė. Konstituciniam Teismui tenka pareiga aiškiai suformuluoti kriterijus, kuriais atvejais turi būti tiriama negaliojanti teisės norma. Nemažiau svarbu šių kriterijų laikytis kiekvienu tyrimo atveju.

Aptardami naujas antrosios grupės Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tendencijas (2.1) pritartume Konstitucinio Teismo nuomonei, kad konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, o įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams; ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymas – konstituciniam įstatymui, sprendžia

183

Konstitucinis Teismas1. Toks konstitucinių įstatymų traktavimas atitinka kon-stitucinės teisės šaltinių hierarchijos principus. Galime tik spėlioti, kodėl Konstitucijos VIII skirsnyje, 102 ir 105 straipsniuose nebuvo tiesiogiai įvardyti konstituciniai įstatymai ir jų teisinė galia tais atvejais, kai jiems prieštarautų paprastieji įstatymai. Gal tai lėmė konstitucinių įstatymų doktrinos Konstitucijoje fragmentiškumas, jie Konstitucijoje įvardyti 69 straipsnio 3 dalyje, aptariant ne jų teisinę galią, bet priėmimo ir keitimo procedūrą, kuri yra aiškiai sudėtingesnė nei paprastųjų įstatymų. Konstitucinis įstatymas yra minimas ir pakeistame Konsti-tucijos 47 straipsnyje, norint įtvirtint tam tikrą papildomą aukštesnio lygmens teisinį reguliavimą, ypač susijusį su minėto straipsnio normomis. Konstitucinių įstatymų teisinės galios ir jų klasifikavimo problemos yra sudėtingas, nevienareikšmiškai traktuotinas konstitucinės teisės tyrimo objektas [6, p. 57–59, 65–68]. Tačiau neabejotina, kad tie konstituciniai įstatymai, kurie yra Konstitucijos sudedamoji dalis, yra traktuojami kaip Konstitucijos normos, dėl jų konstitucinės galios neturėtų būti abejojama.

Analizuodami antrosios grupės konstitucinės jurisprudencijos antrąją tendenciją (2.2), kad Seimo priimti aktai (nutarimai) neturėtų prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams, sutiktume, kad tai lyg ir neabejotinos teisės šaltinių hierarchijos tiesos, tiesiogiai neatsispindinčios Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje. Tačiau gal vis dėlto Konstitucinis Teismas, spręsdamas vieną pirmųjų tokių bylų (1998 m. vasario 18 d nutarimas), galėjo skirti šiai teorinei problemai nors kiek dėmesio ir ją aptarti, kaip atsitiko aptariant konstitucinių įstatymų ir paprastųjų įstatymų atitikties problemą 2001 m. balandžio 2 d. KT nutarime.

Konstitucinio teismo doktrinos kitimas nesikeičiant konstituciniam reguliavimui

Atskirai reikėtų aptarti ir Konstitucinio Teismo doktrinos keitimą, nesikeičiant konstituciniam reguliavimui, pavyzdžiui, vertinant prokuratūros statusą. Kalbėdami apie doktrinos keitimą neturėtume pamiršti, kad ir anksčiau Konstitucinis Teismas keitė savo požiūrį į kai kurių konstitucijos straipsnių interpretavimą, pavyzdžiui, interpretuodamas Konstitucijos 29 straipsnyje formuluojamą lygiateisiškumo principo taikymą fiziniams ir juridiniams asmenims [1, p. 120–126]. Manytume, kad ir ateityje bus sunku išvengti doktrinos kitimo, tai lemia besikeičiančios teisinio reguliavimo sąlygos, kai kurių Konstitucinio Teismo sprendimų nevienalytiškumas (pvz., 1998 m. lapkričio 11 d. KT nutarime kai kurių formuluojamų motyvų prieštaringumas) ir paties Konstitucinio Teismo pozicijos kitimas, kurį lemia neišvengiama teisėjų kaita.

Naujos galimos konstitucinio teismo jurisprudencijos kaitos ateities perspektyvos

Žvelgiant į galimas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ateities reformas, suteikiant asmeniui teisę kreiptis tiesiogiai į Konstitucinį teismą dėl pažeistos konstitucinės teisės, svarbu ne tik teisiškai tinkamai tai formuluoti, bet ir pasirūpinti efektyviu tokios teisės įgyvendinimu.

Europos žmogaus teisių konvencija ir jos interpretacija Europos žmogaus teisių teismo praktikoje yra svarbus elementas konstitucinio teismo praktikoje, jos naudojimas užtikrina vienodą požiūrį į žmogaus teisių turinį ir jų apsaugos garantijas. Šios konvencijos dėka Europoje formuojasi universali žmogaus teisių koncepcija. Taigi jos vaidmenį konstitucinio teismo jurisprudencijoje sunku

1 2001 m. balandžio 2 d. KT nutarimas

184

pervertinti, žmogaus teisės yra viena svarbiausių konstitucijoje ginamų vertybių. Taigi Europos žmogaus teisių konvencijos vaidmuo konstitucinio teismo jurisprudencijoje galėtų būti atskira diskusijų tema.

Kalbant apie Konvencijos vaidmenį būtų įdomu pažvelgti į šią problemą ir šiek tiek netradiciškai: ar gali konstitucinio teismo veikla, jo sprendimai tapti Europos žmogaus teisių teismo tyrimo objektu. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų lyg ir neįmanoma, konstitucinio teismo jurisprudencija siejama su konstitucijos interpretavimu, nebent tokia interpretacija būtų paneigta viena iš konvencijos ginamų teisių. Taigi ar gali būti konstitucijos interpretavimas Europos žmogaus teisių teismo tyrimo objektas? Byloje „Sufmann v. Germany“ (Judgment of 16 September 1996) Sufmannas skundėsi dėl proceso trukmės kreipiantis į Vokietijos Federalinį konstitucinį teismą. Nors komisija vieningai pritarė, kad pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Europos Žmogaus Teisių teismas vis dėlto (14 prieš 6) nusprendė, kad Konvencijos norma nebuvo pažeista. Europos Žmogaus teisių teismas buvo tos nuomonės, kad konstitucinis teismas, kaip Konstitucijos apsaugos garantas, kartais daro galimą būtinybę, kad Konstitucinis Teismas ima domėn kitas aplinkybes nei chronologinė tvarka, kuria bylos yra nagrinėjamos, atsižvelgdamas į bylų prigimtį, jų svarbą politiniams ir socialiniams procesams [12].

Lietuvoje, pagal šiuo metu galiojančias Konstitucijos nuostatas asmuo negali tiesiogiai su skundu kreiptis į Konstitucinį Teismą, asmens teisių problema gali būti konstitucinio teismo tyrimo objektas, jei teismas sustabdo bylą ir kreipiasi dėl atitinkamo teisės akto atitikties Konstitucijai. Ir tokiu atveju gali kilti problemų, kai ginčo sprendimas dėl svarbios žmogaus teisės gali užtrukti ilgai dėl to, kad Konstituciniame Teisme susikaupia labai daug bylų. Tačiau jeigu Lietuvos Konstitucija bus keičiama ir asmuo galės tiesiogiai dėl savo pažeistų teisių kreiptis į Konstitucinį Teismą, tai analogiškos problemos, kaip ir paminėtosios byloje „Sufmann v Germany“, gali kilti ir Lietuvoje. Taigi naujoms galimoms Konstitucinio Teismo reformoms reikėtų tinkamai pasirengti.

Išvados

Konstitucinio Teismo nutarimas yra ypač svarbus konstitucinės teisės šaltinis, savo teisine galia artimas Konstitucijai.

Konstitucinio teismo veikloje konstitucijos interpretacija yra ypač svarbi ir neišvengiama sritis, sietina su pačios konstitucijos savybėmis. Konstitucijos interpretacijos poreikis nebūtinai sietinas su konstitucijos amžiumi, nes ne tik „senosios“, bet, kaip matome, ir palyginti naujos konstitucijos turi būti interpretuojamos teismų sprendimuose. Tais atvejais, kai konstitucija interpretuojama išimtinai Konstitucinio teismo aktais, galime kalbėti apie tam tik-ros vientisos doktrinos formavimąsi, griežto ar liberalaus požiūrio dominavimą, tačiau ir tai tėra santykinis dydis, kadangi konstitucinio teismo sudėties kaita, kintanti gyvenimo tikrovė neišvengiamai daro įtaką šiems procesams. Teigiamai atsakyti į klausimą, ar galimas sąlyginis Konstitucijos interpretavimo metodų universalumas, galima vienoje išskirtinėje – žmogaus teisių srityje, kurių minimalių standartų interpretavimo doktrinai daro įtaką Europos žmogaus teisių konvencijos jurisprudencija.

Naujos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tendencijos yra nulemtos dviejų pagrindinių veiksnių – (1) Konstitucinio Teismo įgaliojimų vykdymo tvarkos šiuo metu esančio teisinio reguliavimo, t. y. Konstitucinio Teismo įstatymo normų; (2) pačios Konstitucijos, reglamentuojančios Konstitucinio Teismo kompetenciją, teksto problemų. Diskutuodami dėl naujųjų Konstitucinio Teismo tendencijų, jas vertindami,

185

turėtume atsižvelgti ne tik į jų atsiradimo priežastis, bet ir analizuoti jų taikymo praktiką pagrįstumo, vienodumo, teisinių lūkesčių bei kitais kriterijais.

Žvelgiant į galimas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ateities reformas, suteikiant asmeniui teisę kreiptis tiesiogiai į Konstitucinį teismą dėl pažeistos konstitucinės teisės, svarbu ne tik teisiškai tinkamai tai formuluoti, bet ir pasirūpinti efektyviu tokios teisės įgyvendinimu.

LITERATŪRA

1. Birmontienė T. Žmogaus teisių problemos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nu-tarimuose // Konstitucinė justicija: dabartis ir ateitis. – Vilnius, 1998.

2. Jarašiūnas E. Keletas Konstitucinio Teismo vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų veiklos aspektų // Jurisprudencija Nr. 12(4). – Vilnius, 1999.

3. Jarašiūnas E. Konstitucinės justicijos studijų įvadas, arba L. Favoreu „Konstituciniai teismai“// Fa-voreu L. Konstituciniai teismai. – Vilnius, 2001.

4. Kūris E. Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija // Seimo kronika. Nr. 13 (219). 2002 05 13.

5. Lapinskas K. Teisės šaltiniai ir konstitucinės priežiūros institucijų baigiamieji aktai // Konstitucinės priežiūros institucijų baigiamieji aktai: Konferencijos medžiaga. – Vilnius, 2000.

6. Lietuvos konstitucinė teisė. – Vilnius, 2001. 7. Pavilonis V. Zasada lex retro non agit (niedzialania prawa wstecz) jako problem konstytucyjny w

orzecznictwie sądów konstytucyjnych // Sądownictwo konstytucyjne. Studia i materialy. Tom ll. Zeszyt 1. – Warszawa, 1996.

8. Žilys J. Konstitucinio Teismo aktai teisės šaltinių sistemoje // Jurisprudencija: mokslo darbai. 2000. T. 17 (9).

9. Žilys J. Konstitucinis Teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. – Vilnius, 2001.10. Schachter O. International Law in Theory and practice // Steiner H. J. and Alston P. International

Human Rights in Context. Law, Politics, Morals. – Oxford University Press, 2001.11. Old and New Constitutions: The Constitution as Instrument of Change (Oslo, Norvegijos mokslų

akademija, 2002 m. sausio 31–vasario 1 d.)12. Sufmann v Germany. Judgement of 16 Sempember 1996 // http://www.echr.coe.int13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos apskrities

valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės valdymo tarnybos „a“ lygio valdininkų pareigybių sąrašo papildymo“ atitik-ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. – Vilnius, 1998 m. vasario 18 d. //http://www.lrvk.lt

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Vilnius, 1998 m. lapkričio 11 d. // http://www.lrvk.lt

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo“. – Vilnius, 2000 m. sausio 12 d. // http://www.lrvk.lt

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. spalio 6 d. sprendimo atmesti Seimo nutarimo „Dėl specialiosios tyrimo komisijos sudarymo“ pro-jektą ir Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. spalio 6 d. nutarimo. Dėl Seimo narių grupės 1998 m. rugsėjo 28 d. teikimo. Dėl apkaltos proceso Seimo nariui Audriui Butkevičiui inicijavimo““ atitik-ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 24 straipsnio 1 daliai, 238 straipsniui, 239 straipsnio 1 bei 3 dalims, 241 ir 243 straipsniams“. – Vilnius, 2000 m. kovo 30 d. // http://www.lrvk.lt

17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 731–19 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos op-eratyvinės veiklos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos nuostatų“ 4.7 papunkčio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietu-

186

vos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 7 punktui. – Vilnius, 2000 m. balandžio 5 d. // http://www.lrvk.lt

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, 35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Vilnius, 2000 m. birželio 13 d. // http://www.lrvk.lt

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių ben-drovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respub-likos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“. – Vilnius, 2000 m. spalio 18 d. // http://www.lrvk.lt

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Vilnius, 2000 m. gruodžio 6 d. // http://www.lrvk.lt

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuo-savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“. – Vilnius, 2001 m. balandžio 2 d. // http://www.lrvk.lt

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas „Dėl prašymų ištirti, ar Lietuvos Respub-likos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4 straipsniai, 10 straipsnio 3 dalis, 11, 13, 14 ir 15 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Vilnius, 2001 m. liepos 13 d. // http://www.lrvk.lt

23. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Vilnius, 2001 m. spalio 2 d. // http://www.lrvk.lt

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Lietu-vos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Li-etuvos Respublikos Konstitucijai“. – Vilnius, 2001 m. lapkričio 29 d. // http://www.lrvk.lt

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų val-stybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio eko-nominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Vilnius, 2002 m. sausio 14 d. // http://www.lrvk.lt

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo Nr. 608 dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto valdymo 4.2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 1 daliai“ (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija). – Vilnius, 2002 m. vasario 19 d. // http://www.lrvk.lt

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio ko-dekso 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitu-cijai“. – Vilnius, 2002 m. kovo 4 d. // http://www.lrvk.lt

28. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomuni-kacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos tele-komunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respub-likos operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Vilnius, 2002 m. rugsėjo 19 d. // http://www.lrvk.lt

187

New Trends in the Jurisprudence of the Constitutional Court

Prof. dr. Toma BirmontieneLaw University of Lithuania

SUMMARY

The Constitutional Court decisions as important sources of law are discussed in the article „New Trends in the Jurisprudence of the Constitutional Court“. The Constitution by the way of interpretation is very close to the Constitutional Court decisions as sources of law. The article deals with the problems of methods of interpretation of the Constitution. New trends in the Constitutional Court’s jurisprudence are indicated. One of them is related with the problems of execution of powers of Constitutional Court interpreted in the Constitutional Court law and the other – with the problems of the text of the Constitution. New trends of the Constitutional Court Jurisprudence are analysed in the context of the newest Constitutional Court decisions. The problem of the changing doctrine of interpretation in the decisions of the Constitutional Court is also discussed. This problem is a subject of special interest when the legal regulation of the interpreted subjects is identical. New possible trends of Constitutional Court jurisprudence, related to the possibility of a person to address with the complaint to Constitutional Court directly is also discussed.

188

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 161–172

1992 M. SPALIO 25 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS KAI KURIOS TEISINĖS IR

POLITINĖS IŠTAKOS

Doc. dr. Juozas ŽilysLietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46Elektroninis paštas ktk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. spalio 21 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 13 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės istorijos katedros vedėjas profesorius habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentas dr. Gediminas Mesonis

S a n t r a u k a

Vertinant šiuolaikinę Lietuvos Respublikos Konstituciją reikia konstatuoti tai, kad ji išreiškia ir atspindi politinius teisinius demokratijos vyksmo procesus ir jų padarinius. Siekiant suvokti dabarties konstitucinės sistemos visumą būtina atsižvelgti į teisinius, politinius ir į istorinius šios problemos aspektus. Visa tai lemia visapusiškesnį konstitucinių institutų ir kitų konstitucinių reiškinių, objektyvių ir subjektyvių veiksnių, dariusių įtaką jų formavimuisi, supratimą. Tai yra labai svarbu, nes neįvertinę minėtų ir kitų aplinkybių, neatsakysime ir į pagrindinį klausimą, t. y. kokia yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų genezė.

Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai teisiniai politiniai reiškiniai, kurie, autoriaus nuomone, buvo labai svarbūs kuriantis šiuolaikinei Lietuvos konstitucinei sistemai. Šiame kontekste išskirtini trys etapai. Pirmajam etapui priskirtinas 1988–1990 m. laikotarpis. Jo pagrindinis bruožas buvo tai, kad buvo peržiūrima galiojanti politinė sistema. Antrasis Lietuvos konstitucinės raidos etapas sietinas su Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo galiojimo laikotarpiu. Šis laiko tarpsnis apibūdintinas kaip pereinamasis laikotarpis, kurio metu brendo Lietuvos valstybės konstitucinių pagrindų koncepcija. 1992 m. spalio 25 d. priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją prasidėjo trečiasis raidos etapas, kuris tęsiasi iki šiol.

Įvadas

Šiuolaikinės Lietuvos konstitucinė sistema formavosi keliais etapais. Pirmajam etapui priskirtinas 1988–1990 m. laikotarpis. Jo pagrindinis bruožas buvo tai, kad vyko tarybinės politinės sistemos revizija, o esminis politinis veiksnys, skatinęs šį reiškinį, buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio teisinės

189

politinės idėjos ir praktinė veikla. Būtent tada pradėjo veikti tradicinės ir netradicinės Lietuvos visuomenėje politinės partijos, imtas neigti vienpartinės sistemos alogiškumas. Tas laikotarpis, kuris ir dabar apibūdinamas kaip konstitucinis karas su TSRS, ženklus ir tuo, kad buvo brandinamos naujos konstitucinės sistemos vizijos, kurios materializavosi naujos Konstitucijos ar konstitucinių teisės aktų projektų pavidalu. Šiuo atžvilgiu negalima pamiršti esminio klausimo, t. y. atsakyti į tai, kokia politinė teisinė sistema buvo pertvarkoma ir laužoma. Aišku, būtina konstatuoti, kad Lietuva buvo aneksuota ir okupuota valstybė. Tačiau pažymint šią visuotinai pripažintą politinę teisinę situaciją, reikia atsižvelgti į tai, kad ši prievarta primesta ir suformuota sistema buvo politinė teisinė tikrovė, kurioje veikė realūs dėsniai ir taisyklės. Taigi tautos išsivadavimo kovos pagrindinis tikslas visų pirma buvo peržiūrėti esamą politinę konstrukciją, o tada sukurti Tautos lūkesčius atitinkančius šios sistemos konstitucinius pagrindus, t. y. gyvastingą savąją konstitucinę sistemą. Papildomai galima pažymėti, kad egzistavusi teisinė tvarka apibūdintina kaip quasi teisinė, o konstituciniu lygmeniu – quasi konstitucinė.

Visuomenės ir valstybės konstitucinių pagrindų brendimo atžvilgiu išskirtinas antrasis etapas, kuris sietinas su Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo. Šį laiko tarpsnį pagrįstai galima įvardyti kaip pereinamąjį. Tai buvo prieštaringa ir eklektiška sistema, daugeliu parametrų panaši į buvusią tarybinę sistemą. Tačiau šis laikotarpis labai svarbus Lietuvos konstitucionalizmo raidoje. Jo metu formavosi Lietuvos visuomenės partinė sis-tema, brendo konstitucinės koncepcijos apmatai, parengti konkretūs konstitucijų projektų tekstai. Aštrioje politinėje teisinėje polemikoje brendo valdžių sandaros suvokimas, valdžių tarpusavio santykių pagrindai, kurie vėliau buvo įtvirtinti Konstitucijoje. Negalima būtų nepaminėti, kad tuo metu kaupėsi parlamentinės demokratijos, Vyriausybės ir kitų valdymo institucijų sistemos funkcionavimo patyrimas. Aišku, kaip jau minėta, galima aptikti daugelį negatyvių to meto politinės teisinės sistemos funkcionavimo bruožų, tačiau tuo metu daugelis teorinių politinės sistemos nuostatų buvo išbandytos realiuose politiniuose ir teisiniuose procesuose.

1992 m. spalio 25 d. priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją prasidėjo trečiasis konstitucinės sistemos raidos etapas. Jo esminiais bruožais laikytini: politinės sistemos pagrindų konstitucionalizavimas; valdžios galių konstitucinis ribojimas; dinamiška politinės sistemos turinio raida pagal Konstitucijos nuostatas; valstybės valdžios institucijų konstitucinės sąveikos tobulinimas; politinės sistemos konstitucinių pagrindų stabilumas, kurį visų pirma lėmė griežta Konstitucijos keitimo tvarka; politinės sistemos konstitucinių pagrindų garantijos (įstatymų konstitucingumo kontrolė), konstitucinė atsakomybė už Konstitucijos pažeidimą (apkaltos procesas) ir kt.

Taigi galima konstatuoti, kad kiekvienas iš nurodytų etapų buvo svarbus kuriant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą politinę sistemą. Jos turinį papildo ir patikslina įstatymai ir kiti teisės aktai, reguliuojantys konkrečius visuomeninius santykius politikos ir teisės srityje.

1. Politinės sistemos revizija 1988–1990 metais

1.1. Aptariant temą reikia pažymėti, kad pagrindinė visuomenės politinė jėga, telkusi tautos lūkesčius atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę ir jos konstitucinę sistemą, buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Jo įsikūrimas ir veikla vertintinas kaip unikalus atvejis, kai bet kokią iniciatyvą varžančios politinės teisinės sistemos tikrovėje gimsta reiškinys, kurio pagrindinis tikslas – paneigti pačią sistemą. Būtent Sąjūdis buvo politinis veiksnys, skatinęs

190

visapusišką diskusiją tiek dėl bendrųjų demokratijos, istorinio teisingumo klausimų, tiek dėl konkrečių konstitucinių klausimų, kurie aktualizavosi politiniame procese 1988–1990 metais.

Steigiamajame suvažiavime (1988 m. spalio 22–23 d.) priimtoje rezoliucijoje „Dėl Lietuvos TSR suvereniteto sampratos“ buvo rašoma: „Turi būti visiškai įgyvendintas Konstitucijos garantuotas Lietuvos TSR nacionalinis ir valstybinis suverenitetas, teisė pasirinkti veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose, savo visuomeninę ir politinę sistemą, spręsti kitus valstybės vidaus gyvenimo klausimus“ [1, p. 218–219]. Nors šioje rezoliucijoje dar buvo rašoma apie Lietuvos TSR valstybinį suverenitetą, tačiau pabrėžiant teisę pasirinkti veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose ir ypač pabrėžiant teisę pasirinkti visuomeninę ir politinę sistemą, akivaizdu, kad jau tada buvo galvojama apie visiškai naują politinės sistemos kokybę.

1.2. Svarbus teisinis veiksnys, keitęs politinės sistemos raidą, buvo 1989 m. vasario 17 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo tvarkos“ [2]. Šio Įsako priėmimą lėmė tai, kad Lietuvoje jau tuo metu buvo atkurtos kai kurios tradicinės politinės partijos, stichiškai kūrėsi naujos visuomenininės organizacijos – klubai, draugijos, sąjungos, visuomeniniai judėjimai pagal įvairias socialinio gyvenimo sritis ir žmonių interesus.

Nors įsake nustatyta visuomeninių organizacijų teisinė registravimo tvarka ir nebuvo visiškai demokratiška – ji buvo pagrįsta ne pareiškimų, bet leidimų sistema, nebuvo nustatyta atsisakymo registruoti teisminio apskundimo tvarka, tačiau tai buvo svarbus žingsnis suteikiant naują impulsą egzistuojančiai politinei sistemai reformuoti. Pagal įsake nustatytą tvarką visuomeninių organizacijų, kurių veikla apėmė visą Lietuvos teritoriją arba kelis regionus ir miestus, įstatai buvo registruojami Ministrų Tarybos aktu, o tų visuomeninių organizacijų, kurios veikė konkretaus rajono, miesto teritorijoje – atitinkamu Liaudies deputatų tary-bos vykdomojo komiteto aktu [3].

Esminį lūžį transformuojant politinę sistemą ir formalizuojant politinės sistemos kaitos reiškinius ženklino Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnių redakcijos pakeitimas [4]. Šia Konstitucijos pataisa buvo nustatyti vienodi visų politinių partijų, visuomeninių organizacijų ir visuomeninių judėjimų veikimo konstituciniai pagrindai [5]. Reikia konstatuoti, kad būtent šis teisinis veiksmas buvo vienas svarbiausių to meto politinio proceso faktų, teisiškai pagrindusių visiškai naujos kokybės visuomenės politinės sandaros formavimosi prielaidas.

Pakeitusi Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnių naujas redakcijas Aukščiausioji Taryba pripažino tuo metu veikusią Lietuvos Komunistų partiją Lietuvos Komunistų partijos, įregistruotos 1940 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, teisių perėmėja, pavedė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui papildyti anksčiau minėtą Įsaką dėl savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo tvarkos ir nustatyti politinių partijų re-gistravimo tvarką, kuri galios iki politinių partijų įstatymo priėmimo [6].

1.3. Peržiūrint politinę sistemą svarbų vaidmenį suvaidino 1989 m. gegužės 18 d. Aukščiausiosios Tarybos deklaracija „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“ [7]. Joje buvo pabrėžiamas Lietuvos valstybingumo istoriškumas, prievartinis neteisėtas Lietuvos valstybės prijungimas prie TSRS, dėl kurio Lietuva prarado politinį, ekonominį bei kultūrinį savarankiškumą. Deklaracijoje buvo paskelbta, kad Lietuvoje galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos priimti ir patvirtinti įstatymai, o ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi tik valstybių sutartimis. Tą pačią dieną buvo priimti ir esminiai Konstitucijos pakeitimai ir papildymai [8].

Konstitucijos 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai yra Respublikos nacionalinis

191

turtas ir išimtinė Lietuvos TSR nuosavybė. Buvo nustatytos ir oro erdvės virš Respublikos teritorijos, jos pakrantės kontinentinio šelfo ir ekonominės zonos Baltijos jūroje išimtinės teisės. Be to, Respublikos nuosavybe buvo pripažinti visi kiti ūkio objektai, Lietuvos istorijos ir kultūros vertybės. Taip buvo iš esmės pakoreguota iki tol galiojusi nuostata, kad viskas yra „tarybinės liaudies“ turtas.

Vietoj Konstitucijos 31 straipsnio įtvirtintos bendrosios sąjunginės pilietybės buvo nustatyta Lietuvos pilietybė. Jos netekimo, įgijimo sąlygos vėliau buvo reglamentuotos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu [9]. Iš Konstitucijos 37 straipsnio buvo išbrauktos nuostatos, kad piliečių teises ir laisves garantuoja TSRS Konstitucija, TSRS įstatymai. Naujoje straipsnio redakcijoje numatyta, kad Lietuvos piliečių teises ir laisves, kurias skelbia Respublikos Konstitucija, garantuoja įstatymai ir visuotinai pripažinti tarptautiniai teisės aktai. Buvo pabrėžiama, kad teisių ir laisvių gynimas garantuojamas teisme.

1.4. Nagrinėjamos temos atžvilgiu buvo labai svarbios Konstitucijos 70 straipsnio pataisos. Prieš tai galiojusioje redakcijoje buvo pabrėžiama, kad TSRS įstatymai privalomi. Minėtas straipsnis buvo iš esmės pakoreguotas ir nustatyta, kad Respublikoje galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai. TSRS įstatymai ir TSRS valstybinės valdžios ir valdymo organų teisiniai aktai Lietuvos Respublikos teritorijoje galėjo galioti tik Aukščiausiajai Tarybai juos patvirtinus ir įregistravus nustatyta tvarka. Minėtų aktų galiojimas galėjo būti apribotas arba sustabdytas Aukščiausiosios Tarybos nutarimu. Apibendrinant Konstitucijos 70 straipsnio pataisų esmę galima būtų jas apibūdinti kaip savotiško ratifikacinio proceso įtvirtinimą. Toks ratifikavimas reiškė TSRS įstatymų galiojimo apribojimą, o tai iš esmės pradėjo keisti iki tol veikusios ne tik politinės, bet ir teisinės sistemos pobūdį.

Darytina išvada, kad minėtų konstitucinių pataisų priėmimas paskatino pradėti formuoti savarankišką teisinę sistemą. Tiek Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, tiek ir jos Prezidiumo posėdžiuose buvo vis mažiau paisoma TSRS teisės aktų, ignoruojami, laužomi konservatyvūs ir nedemokratiški teisės postulatai [10].

Priėmus Konstitucijos 70 straipsnio pataisą reikėjo nustatyti teisines procedūras, kaip turi būti įgyvendinamas tuo metu naujas TSRS teisės aktų bei Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių aktų sąveikos principas. 1989 m. lapkričio 3 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio Įstatymo) 70 straipsnio taikymo tvarkos“ [11]. Buvo įtvirtinta, kad laikinai – tol, kol veiklą pradės naujojo šaukimo Aukščiausioji Taryba, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priims sprendimus dėl TSRS valstybinės valdžios ir valdymo organų teisinių aktų įsigaliojimo Lietuvos teritorijoje. Šių teisinių aktų ar jų atskirų normų galiojimo sustabdymo ar apribojimo klausimus galėjo spręsti tik Aukščiausioji Taryba. Nutarime buvo numatyta, kad TSRS įstatymų, kitų TSRS valstybinės valdžios ir valdymo organų teisinių aktų normos įsigalioja Lietuvos teritorijoje tik tokiais atvejais: kai šios normos tiesiogiai įtraukiamos (inkorporuojamos) į Lietuvos įstatymus ar kitus norminius aktus aukščiausiųjų valstybinės valdžios organų sprendimu; kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priima atskirą sprendimą dėl šių normų galiojimo. Priėmus tokius sprendimus teisės aktai turėjo būti registruojami TSRS įstatymų aktų, galiojančių Respublikos teritorijoje, registro knygoje. Analogiška teisinė tvarka buvo taikoma ir valdymo institucijų priimtų aktų atžvilgiu.

1.5. Politinio vyksmo kryptys Sąjūdžio rinkiminėje programoje buvo grindžiamos konkrečiai apibrėžtais kriterijais. Šiame dokumente buvo numatyti ne tik bendrieji politikos tikslai, tačiau ir konkretūs žingsniai vaduojantis iš esamos politinės sistemos ir kuriant naująją, kuri atitiktų artimiausius ir tolimesnius tautos lūkesčius [12].

192

Siekiant panaikinti aneksijos padarinius Sąjūdžio rinkiminėje programoje buvo pabrėžta, kad 1990 m. TSRS sulaužė tarpusavio sutartis ir įvykdė agresiją prieš Lietuvos Respubliką, nuvertė jos vyriausybę, prievartiniais ir suklastotais balsavimais sudarė Liaudies seimą, kuris, pasisavinęs tautos suverenias teises, paskelbė deklaracijas, siekdamas pridengti Lietuvos aneksiją, pretekstu inkorporuoti Lietuvą į TSRS sudėtį, o jos gyventojus paversti TSRS piliečiais. Programoje Sąjūdis numatė, kad artimiausiu metu būtina parlamentiniu konstituciniu keliu panaikinti Lietuvos aneksiją ir paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

Programoje buvo numatyti pagrindiniai tikslai, kuriuos turės įgyvendinti su šia programa rinkimuose dalyvavę deputatai. Pagrindinis iš jų – paskelbti, jog 1940 m. Liaudies seimo deklaracijos ir nutarimai yra neteisėti ir negalioja nuo jų priėmimo momento. Siekiant panaikinti bet kokias politines teisines sąsajas su TSR konstitucine sistema buvo numatyta, kad kiti žingsniai turėjo būti Lietuvos TSR konstitucijos revizija: pakeisti 29–ąjį ir 30–ąjį straipsnius dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų bei panaikinti 61 straipsnį dėl Lietuvos TSR piliečių pareigos tarnauti TSRS ginkluotosiose pajėgose; papildyti 52–ąjį straipsnį nuostata, kad LTSR piliečiai negali būti išgabenti už Lietuvos TSR ribų prieš jų valią; pakeisti 28, 57, 71, 72, 75, 77, 97–ąjį straipsnius taip, kad būtų panaikintos Lietuvos TSR ir jos piliečių konstitucinės prievolės TSRS ir pakeisti 7–ojo skirsnio pavadinimą bei 68–ąjį straipsnį, traktuojančius Lietuvą kaip sudedamąją TSRS dalį.

Programoje konstatuota, kad teisiškai panaikinus aneksiją normalus valstybės funkcijų atkūrimas nebus garantuotas tol, kol TSRS kariuomenės statusas, jos išvedimo iš Lietuvos teritorijos terminai ir sąlygos nebus nusakyti valstybių sutartimis. Sąjūdis pareiškė esąs už Lietuvos neutralitetą, kaip aukščiausią jos užsienio politikos tikslą.

Prieš pereinant į nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucingumo laikotarpį esminės reikšmės turėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl 1939 m. Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, kuriuo buvo paskelbta, kad Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti. Kartu buvo pareikšta, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“ yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto. Buvo pasiūlyta TSRS pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo [13].

2. Bendrieji konstitucinės sistemos bruožai pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą 1990–1992 m.

2.1. Pabrėždami Laikinojo Pagrindinio Įstatymo reikšmę Lietuvos konstitucingumo raidoje kartu privalome atkreipti dėmesį į tai, kad būtent šio akto galiojimo laikotarpiu vyko visapusiška politinė teisinė diskusija apie būsimąją Lietuvos valstybės konstitucinę tvarką ir, aišku, apie politinę visuomenės sistemą. Šį politinį procesą ženklino daugelis reikšmingų konstitucinių faktų ir reiškinių, neatsiejamų nuo šiuolaikinio Lietuvos valstybės konstitucionalizmo. Ką mes turime galvoje? Visų pirma – 1991 m. vasario 9 d. apklausą (plebiscitą), kurios metu Lietuvos tauta sprendė būsimosios Lietuvos Konstitucijos pagrindinės normos, t. y. Lietuvos valstybės formos klausimą. Antra – Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenų parengimą 1991 metais [14]. Trečia – 1993 m. gegužės 23 d. referendumą, kuriame buvo svarstomi įstatymų projektai siekiant nedelsiant atkurti Lietuvos Respublikos Prezidento instituciją. Ketvirta –

193

1992 m. spalio 25 d. referendumą, kurio metu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Šiuos ženklius Lietuvos konstitucionalizmo raidos reiškinius reikia visapusiškiau įvertinti, nes jie iš dalies atskleidžia ir Lietuvos politinės sistemos genezę.

2.2. LPĮ iš esmės buvo apibūdintas valdžių atskyrimo principas – valstybės valdžią Lietuvoje vykdė Aukščiausioji Taryba, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Teismas. Taigi buvo atsisakyta deklaruoti valdžios organizavimo principą – demokratinį centralizmą (vieningumą), kuris reiškė, kad visi valstybinės valdžios organai – nuo žemiausių iki aukščiausių – renkami, jie atsiskaito liaudžiai, aukštesniųjų organų sprendimai privalomi žemesniesiems. Pagal buvusią koncepciją Liaudies deputatų tarybos – Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, rajonų, miestų, miestų rajonų, gyvenviečių ir apylinkių Liaudies deputatų tarybos sudarė bendrą valstybinės valdžios organų sistemą, į kurią įėjo ir vykdomosios institucijos – Ministrų Taryba ir Tarybos vykdomieji komitetai.

Reikia pažymėti kitą esminį dalyką – nors ir buvo atsisakyta deklaruoti demokratinio centralizmo principą, jo dvasia buvo akivaizdi valstybės institucijų konstrukcijoje. Pagal LPĮ Liaudies deputatų tarybos – Aukščiausioji Taryba, rajonų, miestų, gyvenviečių ir apylinkių tarybos sudarė vientisą Lietuvos atstovaujamųjų valstybinės valdžios organų sistemą. LPĮ skirsnyje „Deputatas“ buvo nustatyta, kad deputatai organizuoja tarybų sprendimų įgyvendinimą, kontroliuoja valstybės organų, įmonių, įstaigų ir organizacijų darbą. Šia nuostata buvo įtvirtintas bendros valdžios pobūdis – atstovaujamosios institucijos deputatas ne tik priim-davo įstatymus, bet ir turėjo organizuoti jų įgyvendinimą. Perėmus buvusiąją koncepciją, Aukščiausiosios Tarybos deputatas Aukščiausiosios Tarybos sutikimu galėjo vykdyti savo įgaliojimus ir nenutraukdamas darbinės veiklos. LPĮ buvo pabrėžiama deputato pareiga už savo ir atitinkamos tarybos darbą atsiskaityti rinkėjams, kolektyvams, politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms ir judėjimams, iškėlusiems jį kandidatu į deputatus. LPĮ buvo įtvirtintas imperatyvinio mandato principas – deputatas, nepateisinęs rinkėjų pasitikėjimo, galėjo būti atšauktas daugumos rinkėjų sprendimu. Tuo metu veikė specialus įstatymas, nustatantis tokio atšaukimo procedūras.

Aukščiausioji Taryba turėjo teisę panaikinti Ministrų Tarybos nutarimus ir potvarkius, taip pat rajonų ir miestų tarybų sprendimus, jeigu jie prieštaravo įstatymams. Aukštesniųjų tarybų teisė naikinti žemesniųjų tarybų teisės aktus, atspindėdama valdžios vieningumą, buvo tas teisinis būdas, kuris savaime neigė teisminės valdžios, kaip valstybės valdžios savarankiškos dalies, prerogatyvas užtikrinti teisėtumą ir teisingumą.

Aukščiausiosios Tarybos struktūroje išliko Prezidiumas. Tiesa, jo teisinis statusas buvo iš esmės pakoreguotas. Tačiau ir toliau Prezidiumui liko funkcijos, kurias demokratinėse valstybėse sprendžia valstybės vadovas ar kiti konstituciniai organai. Prezidiumas ir toliau teikė pilietybę ir sprendė prieglobsčio suteikimo klausimus; teikė malonę; skyrė apdovanojimus; skyrė ir atšaukė diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priėmė akredituotų užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus.

Ministrų Taryba (Vyriausybė) buvo atsakinga ir atskaitinga Aukščiausiajai Tarybai, o laikotarpiu tarp Aukščiausiosios Tarybos sesijų – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Taigi nors pagal LPĮ Prezidiumo įgaliojimai ir buvo apriboti, tačiau, kaip matome iš nuostatos dėl Vyriausybės atskaitingumo Prezidiumui, iš dalies nebuvo atsisakyta senosios sistemos relikto.

Kad ir kaip vertintume Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, jo galiojimo laikotarpis buvo reikšmingas Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje – tada brendo ir formulavosi politinės bei teisinės idėjos dėl Lietuvos valstybės konstitucinės

194

raidos. Šis konstitucinis aktas buvo nestabilus, jis buvo nuolatos keičiamas, papildomas. Šį procesą lėmė ir net savotiškai skatino tai, kad LPĮ keitimo tvarka buvo labai lengva, jos nesunkino procedūrų taisyklės. LPĮ normų sistemai buvo būdinga įvairių teisinių reiškinių, tradicijų, kultūrų samplaika. Kitaip sakant, iš tarybinės sistemos perėmus tam tikras konstitucinio reguliavimo formas ir papildžius jas naujovėmis, pati sistema buvo prieštaringa ir nenuosekli.

2.3. Naujausiųjų laikų Lietuvos konstitucionalizme ypatinga reikšmė teiktina 1991 m. vasario 9 d. apklausai (plebiscitui). Tautai nuspręsti buvo pateiktas vienas klausimas – ar rinkėjai pritaria rengiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginiui: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Gali kilti klausimas, kodėl 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos valstybę 1991 m. vasario 9 d. reikėjo dar kartą deklaruoti, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Siekiant bent iš dalies atsakyti į šį klausimą reikėtų apžvelgti ir įvertinti kai kurias to meto politines teisines aplinkybes.

Pirma. Visuotinė apklausa (plebiscitas) buvo atsakymas į Tarybų Sąjungos vadovybės organizuojamą referendumą dėl TSRS išlikimo, kuris turėjo įvykti 1991 m. kovo 17 d. Beje, Lietuvos politinė ir teisinė pozicija dėl to referendumo buvo suformuluota 1991 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Vyriausybės pareiškime „Dėl 1991 m. kovo 17 dieną Tarybų Sąjungoje rengiamo TSRS referendumo“ [15, p. 638]. Šiame dokumente buvo pabrėžta, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. „… jokie TSRS įstatymai ar valdžios nutarimai Lietuvoje neveikia ir jos žmonių niekaip neįpareigoja“. Buvo priminta, kad „<…> pasaulio valstybių bendrija niekada nepripažino Lietuvos aneksijos ir teisiniu požiūriu Lietuva niekada nebuvo TSRS teritorijos dalimi“. Ir pagaliau buvo pabrėžiama, kad tokio referendumo organizavimas yra ne kas kita, „<…> kaip šiurkštus kišimasis į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus ir naujas pasikėsinimas į jos suverenitetą“.

Antra. 1991 m. vasario 9 d. apklausa (plebiscitas) vertintina ir atsižvelgiant į tarptautinių santykių kontekstą. Šiuo aspektu apibūdinant apklausą (plebiscitą) reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vakarų valstybių politinės vadovybės iš esmės neskatino spartesnio TSRS irimo proceso ir atsargiai vertino ryžtingą Baltijos valstybių poziciją dėl atsiskyrimo nuo TSRS ir nepriklausomų demokratinių valstybių atkūrimo. Kita vertus, įvairiomis progomis buvo išreiškiama nuomonė, kad Lietuvos tauta nepriklausomybės klausimą turėtų išspręsti referendumu. Taigi vienas iš apklausos (plebiscito) siekinių buvo patvirtinti pasaulio demokratinei civilizacijai Lietuvos tautos suverenų ryžtą atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Buvo prognozuojama, kad būtent toks Tautos suverenių galių išreiškimas sustiprins Lietuvos valstybės prestižą tarptautinėje bendrijoje, pagreitins jos pripažinimą ir diplomatinių santykių užmezgimą.

Trečia. Apklausos (plebiscito) organizavimo prielaidos rėmėsi ne tik vidaus ir užsienio politikos tikslais ir uždaviniais. Lietuvos žmonių apklausa ir jų pareikšta nuomonė buvo ypač svarbi konstitucionalizmo raidos aspektu. Kitaip sakant, steigiamosios valdžios (tautos) pareikšta suvereni galia ir valia dėl Lietuvos valstybės, buvo tas konstitucinis ir moralinis pagrindas, kuriuo remiantis įsteigtoji valdžia (Aukščiausioji Taryba) galėjo tęsti pradėtą valstybės atkūrimo darbą, spartinti konstitucijos kūrybą [16].

Rengiant Konstituciją pirmasis žingsnis turėjo būti esminio klausimo – Valstybės formos apibrėžimas. Šiuo atžvilgiu samprotaujant apie apklausą (plebiscitą) reikia pažymėti, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ apibendrino ir suvienijo iki tol vartojamus Lietuvos valstybės apibrėžimus [17]. Ir šia prasme tautos valios ir jos suverenių galių išreiškimas buvo neabejotinai svarbus ir prasmingas.

195

Įvykusi apklausa (plebiscitas) buvo pagrindas priimti 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris tapo Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi. Tai įtvirtinta Konstitucijos 150 straipsnyje.

Apibendrinant 1991 m. vasario 9 d. apklausos (plebiscito) reikšmę formuojant Lietuvos politinės sistemos konstitucinius pagrindus galima daryti šias išvadas: 1) Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“ organiškai papildė šiuos Lietuvos konstitucionalizmo istorinius aktus – 1918–ųjų metų vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą, 1920–ųjų metų gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliuciją ir 1991–ųjų metų kovo 11 d. aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo; 2) Lietuvos žmonių valia, pareikšta apklausoje (plebiscite), ir Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“ iš esmės buvo tas pagrindas, kuriuo remiantis Konstitucijoje buvo įtvirtinta Lietuvos valstybės valdymo forma (respublika), teritorinės santvarkos forma (unitarinė) bei politinės sistemos forma (demokratija), valstybės organų sistema, šių organų įgaliojimai ir jų tarpusavio ryšių pobūdis, 3) apklausa (plebiscitas) naujausiųjų laikų Lietuvos konstitucionalizme reikšminga ir tuo, kad 1991 m. kovo 11–ąją paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą pradėta demokratinė konstitucinės (teisinės) valsty-bės tradicija, kai visus svarbiausius visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimus tauta sprendžia tiesiogiai ir taip įgyvendina savo suverenias galias. Vėliau vyko 1992 m. gegužės 23 d. referendumas dėl Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atkūrimo, 1992 m. birželio 14 d. referendumas dėl Rusijos armijos išvedimo ir okupacijos padarytos žalos atlyginimo, 1992 m. spalio 25 d. referendumas dėl Konstitucijos; 4) Lietuvos žmonių apklausos (plebiscito) rezultatai ir priimtas Konstitucinis įstatymas suvaidino svarų vaidmenį sustiprin-dami Lietuvos valstybės prestižą pasaulyje, tarptautinėje bendrijoje.

2.4. Jau minėjome, kad 1991 m. gegužę buvo paskelbti žmonėms svarstyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenys (toliau – Metmenys). Šis dokumentas ne tik reiškė tam tikrą konstitucinės kūrybos etapą, bet ir atspindėjo visuomenėje plačiai paplitusias politines ir teisines idėjas dėl Lietuvos Respublikos būsimosios politinės sistemos pagrindinių parametrų. Nors Metmenys ir nesuvaidino konkretaus reguliuojančiojo vaidmens Lietuvos konstitucionalizme, tačiau buvo reikšmingas politinis teisinis dokumentas, išreiškę to meto Lietuvos politinės teisinės kultūros pagrindinius bruožus. Jo nuostatos akivaizdžiai atsispindėjo ne tik įvairiuose konstitucijų projektuose, bet ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos bendrojoje koncepcijoje ir tekste.

Atsižvelgdami į Metmenų turinio pagrindinius bruožus galime daryti kai kurias apibendrinančias išvadas: 1) Metmenys buvo kuriami sudėtingomis politinėmis sąlygomis, t. y. tada, kai buvo siekiama Lietuvos nepriklausomos valstybės įtvirtinimo, jos tarptautinio pripažinimo. Šioje kovoje buvo pasitelkiamos įvairios politinės, teisinės priemonės, o vienas iš reikšmingiausių faktų – prasidėjusi naujos Konstitucijos kūryba. Būsimosios Konstitucijos vizija brendo aštrioje diskusijoje dėl valstybės ir visuomenės sąveikos, dėl teisės vaidmens ir įtakos politiniame procese; 2) Metmenyse išreikštas siekis formuluoti bendruosius konstitucinės sistemos bruožus, kurie būtų visuotinių svarstymų pradžia kelyje į nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstituciją; 3) esminis Metmenyse sprendžiamas klausimas buvo valstybės valdžios konstrukcija. Tai buvo sudėtinga problema, nes ji įvairiapusiais saitais susijusi su skirtingų socialinių grupių interesais, kultūros, ideologijos, teisės reiškiniais, asmens ir vi-suomenės sąveikos problemiškumu. 4) Metmenyse atsispindi prielankumas parlamentinės demokratijos prioritetams. Ir tai nėra atsitiktinumas. Tuo metu labai daug žmonių manė, kad parlamentinė demokratija sudarys jų politinių ir teisinių lūkesčių įgyvendinimo prielaidas. Tokia demokratijos kultūra savo

196

savastimi buvo neatsiejamai suaugusi ir kilusi iš Atgimimo laiko daugiatūkstantinių žmonių susirinkimų, kuriuose prabilo, reiškė savo valią ir galią suverenas – Lietuvos Tauta; 5) nors Metmenyse galima rasti Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kai kurių bruožų ir jo nuostatų atspindžių, jie buvo ženklus žingsnis kuriant Lietuvos Respublikos konstitucinį modelį.

2.5. Palyginti ramų Metmenų svarstymą visuomenėje įaudrino Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo pasiūlymai, išreikšti politinių organizacijų ir kai kurių politikos veikėjų nuomonėmis. Štai Lietuvos Sąjūdžio Seimo Taryba 1991 m. spalio 22 d. paskelbė pareiškimą „Dėl Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atkūrimo“. Sąjūdžio Seimo Taryba pažymėjo, kad Lietuvos Respublika – jau visuotinai pripažinta valstybė, Jungtinių Tautų organizacijos narė. Pareiškime buvo pabrėžta: „Šiandieninė Lietuvos situacija, ypač jos vidaus reikalai, visus mus įpareigoja ieškoti kiek galima greitesnių sprendimų. Bene optimaliausias jų – Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atkūrimas <…>“ [18].

Pasiūlymas nedelsiant, dar 1991 metų rudenį, atkurti Respublikos Prezidento instituciją buvo grindžiamas šiais argumentais: būtų visiškai suformuota valdymo sistema, padidėtų valdžios veiksmingumas, taptų efektyvesnis Parlamento ir Vyriausybės darbas, nusistovėtų valdžios santykis; esmingiau ir konstruktyviau būtų galima kurti ekonomiką ir kultūrą, išlaikyti socialinę pusiausvyrą, atkurti ir įtvirtinti žmogaus teises; būtų įteisinta asmeninė atsakomybė už svarbių valstybės reikalų sprendimus; būtų sutvarkytas valstybės atstovavimas bei reprezentavimas.

1991 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Sąjūdžio Seimas pritarė Sąjūdžio Seimo Tarybos pateiktiems įstatymų projektams dėl Prezidento institucijos. Sąjūdžio Seimas įgaliojo Seimo Tarybą šiuo klausimu nedelsiant organizuoti referendumą, kuris galėtų būti sustabdytas, jeigu Aukščiausioji Taryba priimtų atitinkamus įstatymus ir nutarimą dėl neatidėliotinų Respublikos Prezidento rinkimų [19]. Netrukus spaudoje buvo paskelbti įstatymų „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo ir Lietuvos respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo“ projektai [20].

Siekimą nedelsiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją dar labiau sustiprino Lietuvos Sąjūdžio III suvažiavimo 1991 m. gruodžio 15 d. rezoliucija „Dėl Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo“. Suvažiavimas įpareigojo Sąjūdžio Seimą ir Seimo Tarybą tęsti pradėtą darbą, kad konstruktyviai ir kaip galima greičiau būtų pasiektas tikslas, o Sąjūdžio remti Aukščiausiosios Tarybos deputatai buvo paraginti visokeriopai palaikyti Prezidento institucijos atkūrimą [21].

Vertinant referendumui teiktų įstatymų projektų turinį galima formuluoti keletą apibendrinančių išvadų. Visų pirma buvo siekiama Respublikos Prezidentui suteikti reikšmingą vaidmenį politinėje sistemoje. Kita vertus, įgyvendinti daugelį Prezidentui numatytų įgaliojimų varžė Seimo galios. Taigi, kad ir kaip vertintumėme valstybės valdžios sandaros aspektus, reikia pabrėžti, kad buvo siekiama suteikti Prezidentui maksimalias galias, tačiau numatyti ir kai kuriuos šių galių ribojimus.

Įstatymų projektai, kurie buvo pateikti 1992 m. gegužės 23 d. referendumui [22], nebuvo priimti. Į referendumą atvyko 57,64 proc. rinkėjų, o įstatymų projektams pritarė 39,96 proc. visų rinkėjų. Apie tai, kokį vaidmenį suvaidino referendumas politiniame visuomenės gyvenime, byloja po referendumo Aukščiausioje Taryboje vykusi diskusija [23, p. 240–257]. Vertinant patį referendumą ir jo rezultatus Lietuvos konstitucionalizme reikia pabrėžti, kad Lietuvos rinkėjų valia buvo svarbus veiksnys ne tik pasirenkant Lietuvos valstybės valdymo formą, nustatant valdžios institucijų galias, bet ir ieškant bei surandant konstruktyvias politinių kompromisų paieškos formas.

197

2.6. Viena vertus, idėjos nedelsiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją labai poliarizavo visuomenę, kita vertus, šio tikslo siekimas paspartino konstitucinį procesą – naujos Konstitucijos rengimą. Jau 1991 m. lapkričio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos, suformulavo būsimosios Konstitucijos esminius bruožus, taip pat socialines ir politines sąlygas, į kurias turėtų būti atsižvelgiama rengiant ir priimant Konstituciją. Nutarime taip pat nustatyti terminai, iki kada reikėjo sudaryti Konstitucijos rengimo komisiją ir kada ji turėtų pateikti Konstitucijos projektą [24].

1991 m. gruodžio 10 d. Aukščiausioji Taryba sudarė laikinąją komisiją konstitucijos projektui parengti ir pavedė jai iki 1992 m. kovo 15 d. pateikti Konstitucijos projekto variantą [25]. 1992 m. sausio 22 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino komisijos darbo nuostatus [26, p. 588–590]. Be bendro pobūdžio organizacinių klausimų, šiame dokumente buvo rašoma ir apie tai, kad komisija, rengdama Konstitucijos projektą, turi vadovautis ilgaamže Lietuvos valstybingumo patirtimi, atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenis ir tarpukario Lietuvos valstybės konstitucijas, taip pat į Europos valstybių ir kitų šalių konstitucijų demokratines ištakas.

1992 m. balandžio 21 d. Aukščiausioji Taryba pritarė Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti atliktą darbą ir nutarė šį projektą paskelbti visuomenei svarstyti [27]. Tačiau šio Konstitucijos projekto kelias prieš jį paskelbiant ir po to buvo komplikuotas. Problema buvo ta, kad 1992 m. kovo 3 d. Laikinajai komisijai aprobavus parengtą Konstitucijos projektą ir nutarus pateikti jį Aukščiausiajai Tarybai svarstyti, trys Komisijos nariai pasiūlė daugelio straipsnių alternatyvas, o vėliau parengė ir alternatyvų vientisą Konstitucijos projektą.

1992 m. gegužės 6 d. buvo paskelbta Deklaracija dėl Lietuvos Konstitucijos, kurią pasirašė Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos tautininkų sąjunga. Deklaracijoje buvo paskelbta apie sudarymą koalicijos Konstitucijos projektui rengti ir siekimą, kad jis būtų priimtas [28]. Netrukus spaudoje buvo paskelbtas ir Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ Konstitucijos projektas [29].

Taip atsirado dviejų konstitucijų projektai, ženklinę skirtingas pozicijas dėl valdžios institucijų konstitucinio statuso, jų sąveikos, kompetencijos. Esminių nesutarimų pagrindas – Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės santykių subalansavimo problema bei kiti konstitucinio reguliavimo klausimai.

Tolesnę konstitucinės kūrybos raidą galima apibūdinti kaip nuolatinę ir atkaklią politinių ir teisinių kompromisų paiešką. Šis siekinys bene ryškiausias buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos konstitucinių problemų derinimo grupės protokole, kuriam 1992 m. rugpjūčio 4 d. pritarė Aukščiausioji Taryba [30].

198

Išvados

1. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos politinės istorinės ištakos besąlygiškai susijusios su tarpukario Lietuvos Respublikos konstitucionalizmu ir su reikšmingiausiais to laikotarpio dokumentais – 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktu, 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos Akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ šie dokumentai įvertinti: „niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas“.

2. Šiuolaikinė Lietuvos Respublikos Konstitucijos politinė ir teisinė koncepcija atspindi Lietuvos valstybingumo patirtį, Europos valstybių ir kitų šalių konstitucijų demokratines idėjas. Rengiant Konstituciją buvo atsižvelgiama į tarpukario Lietuvos Respublikos laikinąsias bei nuolatines konstitucijas. Savo teisine ideologija bei kultūra ji artima 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijai.

3. Konstitucijos bendroji koncepcija, ypač – valstybės valdžios institucijų konstrukcija brendo aštrioje politinėje ir teisinėje polemikoje. Vienas iš aktualiausių klausimų buvo Respublikos Prezidento konstitucinio statuso problema. Diskusija dėl šios aktualijos ženkliai lėmė ir kitų valstybės valdžios šakų sąveikos modelį, kuris vėliau buvo įtvirtintas Konstitucijoje.

4. XX amžiaus pabaigoje Lietuvos konstitucionalizmo raidai įtaką darė daugelis išorės ir vidaus politinių reiškinių. Esant šiam kontekstui išskirtinas 1988–1990 m. laikotarpis, kurio turinio pagrindinis aspektas buvo Tautos suverenių galių reiškimas ir politinės teisinės šio reiškinio prielaidos. Bene svarbiausiomis jų laikytinos: TSRS paskelbta persitvarkymo politika; Rytų ir Vidurio Europos valstybėse vykusieji esminiai politiniai ir teisiniai lūžiai.

5. Lietuvos konstitucionalizme svarbų vaidmenį suvaidino Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Jis ženklino vadinamąjį pereinamąjį laikotarpį (1990–1992 m.), kurio metu buvo ryžtingai reformuojama politinė, teisinė sistemos, įtvirtinamos šiuolaikiškos demokratijos vyksmo formos. Šio konstitucinio akto galiojimo metu buvo kuriamos tolesnės konstitucinės raidos perspektyvos, atsispindėjusios įvairiuose konstituciniuose projektuose ir galutinai įtvirtintos 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

PASTABOS IR LITERATŪRA

1. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Steigiamasis suvažiavimas. 1988 m. spalio 22–23 d. – Vilnius: Mintis, 1990.

2. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1989. Nr.6–46. Iki šio Įsako pri-ėmimo nebuvo teisinės tvarkos, kuria remiantis buvo galima registruoti visuomenines organizaci-jas.

3. Įsakui įsigaliojus Ministrų Tarybos nutarimu, be kitų visuomeninių organizacijų, buvo registruoti Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos kompozitorių sąjungos, Lietu-vos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos dizainerių sąjungos, Lietuvos architektų sąjungos, taip pat Labdaros fondo įstatai.

4. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1989. Nr. 36–536.5. Ankstesnėje Konstitucijos 6 straipsnio redakcijoje buvo rašoma apie tai, kad tarybinės visuomenės

„vadovaujanti ir vairuojanti“ jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų „branduolys“ yra Tarybų Sąjungos Komunistų partija.

6. Žinios. 1989. Nr. 36–537.7. Žinios. 1989. Nr. 15–167.

199

8. Žinios. 1989. Nr. 15–166.9. Žinios. 1989. Nr. 33–444.

10. 1989 m. liepos 28 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo pavedė Vi-daus reikalų ministerijai priimti sprendimus dėl piliečių pareiškimų išvykti nuolatiniam gyvenimui į užsienio šalis be iškvietimų, kurie buvo numatyti Įvažiavimo į TSRS nuostatuose. Prezidiumas taip pat siūlė Vidaus reikalų ministerijai atsisakyti Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos šalių pilie-čių, kurie laikinai atvyko į Lietuvos TSR teritoriją, registravimo vidaus reikalų tarnybose.

11. Žinios. 1989. Nr. 32–432.12. Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas. – Vilnius: LII leidykla, 1998.13. Žinios. 1990. Nr. 8–182.14. Lietuvos aidas. 1991 m. gegužės 10 d.15. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumo dokumentų rinkinys. T. 2.16. Beje, pirmieji žingsniai jau buvo daromi: 1990 m. lapkričio 7 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu-

mas patvirtino Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupę, kuri jau buvo pradėjusi darbą. Tai buvo pirmoji organizacinė struktūra, turėjusi konkretų tikslą – parengti bent jau bendrąją Kon-stitucijos koncepciją. Ši grupė parengė Konstitucijos koncepcijos metmenis, kurie, aprobuoti Aukš-čiausiosios Tarybos Prezidiume 1991 m. gegužės 1 d., buvo paskelbti spaudoje visuomenei svarstyti.

17. 1990 m. kovo 11 d. akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ buvo pasakyta, kad „<…> Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“, o Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 1 straipsnis for-muluojamas taip: „Lietuvos Respublika yra suvereni demokratinė valstybė, išreiškianti Lietuvos liaudies bendrą valią bei interesus“.

18. Lietuvos aidas. 1991 m. spalio 29 d.19. Lietuvos aidas. 1991 m. gruodžio 4 d.20. Ten pat. 1991 m. gruodžio 5 d.21. Ten pat. 1991 m. gruodžio 19 d.22. 1992 m. gegužės 7 d. „Lietuvos aide“ buvo paskelbti du įstatymų projektai: „Dėl Lietuvos

Respublikos Prezidento“, „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo atkuriant Lietuvos Respublikos Prezidento instituciją“.

23. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) penktoji sesija. Stenogramos. Nr. 57. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1995.

24. Žinios. 1991. Nr. 32–874.25. Žinios. 1991. Nr. 36–978.26. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumo dokumentų rinkinys. Nr. 4. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992.27. Lietuvos aidas. 1992 m. gegužės 1 d.28. Ten pat. 1992 m. gegužės 6 d. 29. Ten pat. 1992 m. gegužės 14 d.30. Žinios. 1992. Nr. 24–708.

Some of the Legal Political Sources of the Constitution of the Republic

of Lithuania of 25 October, 1992

Assoc. prof. dr. Juozas ŽilysLaw University of Lithuania

SUMMARY

In assessing the current Constitution of the Republic of Lithuania it has to be stated that it expresses and reflects political legal processes and the

200

consequences thereof in democracy development. For the purposes of comprehending the entirety of the current Constitution system, it is essential to take account of the legal, political and historical aspects of this issue. All this predetermines a more comprehensive understanding of the Constitution’s institutes and other phenomena thereof, also of the objective and subjective factors that influenced their formation. This is of major significance, since without the evaluation of the said and other circumstances, we will not succeed in finding the answer to the fundamental question, i.e. what is the genesis of the grounds of the Constitution of the Republic of Lithuania.

This article examines the main legal political phenomena, which, in the author’s opinion, were of vital importance in the creation of the current Lithuanian constitutional system. In this context, three stages can be distinguished. The period of 1988-1990 belongs to the first stage. The principal feature of this period was the revision of the functioning political system. The second stage of the Lithuanian constitutional development is to be associated with the period of validity of the Provisional Fundamental Law of the Republic of Lithuania. This period is to be defined as a transitional one, during which the conception of the constitutional grounds of the state of the Republic of Lithuania became mature. The third development stage commenced from 25 October, 1992, with the adoption of the Constitution of the Republic of Lithuania, which is continued into today.

201

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 173–182

THE INFLUENCE OF THE CONSTITUTION UPON THE DEVELOPMENT OF CONSTITUTIONALISM OF LATVIA

Assoc. Prof. Zigurds MikainisFaculty of Law University of Latvia19 Raina Bulv. LV-1586, Riga, LatvijaTel. 7229258Email SUSUX@TVNET.LV

Pateikta 2002 m. spalio 17 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 9 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentas dr. Gediminas Mesonis ir šios katedros docentas dr. Egidijus Jarašiūnas

A b s t r a c t

In the report the problem of the influence of the Constitution (Satversme) upon the development of constitutionalism of Latvia is analyzed. First of all the report draws one’s attention to the fact that there exist a distinction between concept of Constitution and Constitutionalism. Constitutions are about public power and about the power bodies and power relationships. Constitutionalism is about limiting state power and represents values and methods, thus it serves the stability of state and man’s liberty. The main attention is paid to the influence of Constitution of the Republic of Latvia (Satversme) upon the development and consolidation of constitutionalism in Latvia. By evaluating the contextual elements of the Constitution (Satversme) of the Republic of Latvia, the author discovers strikingly dominating features of main blocks of the expression of the constitutionalism in this constitution and its influential role. It covers a wide range constitutionally important factors- people sovereignty, division of the state powers, basic rights and freedoms, constitutional court and rule of law. From the affect of these factors, it supervenes that the state of Latvia and society has developed elements of constitutionalism, which forms a ground for integration into EU structures.

First of all, I would like to express my gratitude to the leadership of this conference, for organisation the conference on such important theme as the Constitution. That approves that you respect and love your Constitution.

The major task of my report is to give a brief interpretation of reciprocity between the Constitution (Satversme) Republic of Latvia and the concept of Constitutionalism, and thus give characterisations, concerning the influence of the Constitution upon the strengthening constitutionalism of Latvia.

The aim of this report is determined, on the one hand, by the place and the role of constitutionalism is the development of modern society and state in the process of transformation of law system, and, on the other hand, by the very

202

caution and even elusive use of the concept of constitutionalism in Latvia and some other countries.

I think, it is therefore, because that the concept of constitutionalism is complicated enough, as well as many-sided and significant [1]. In the works of contemporary Latvian authors, related to such matters, connected with constitutionalism as rationalization and restriction of state power, along with guaranteeing of the fundamental rights such terms subordinated directly to constitutionalism, are widely used, namely, „judicial state“, „a state of democracy“, „constitutional state“, „the rule of law“, etc. Such approach is neither wrong nor insignificant, however, using the conception of constitutionalism more complex understanding about the process of transformation in law could be achieved.

In the context of my theme, I must pay attention to concerning understanding of interrelation between constitutionalism and the concept of constitution. The idea of constitution is firmly established as the basic law of the state power. It is a way to demonstrate the sovereignty of state. State sovereignty is assumed as the basis of constitutional making.

First of all it should be emphasized that a constitution is an indispensable component of constitutionalism, its constituent part, in the sense that matter and form of constitutionalism can express themselves and they do express themselves in it. On the other hand, the very doctrine of constitutionalism embraces teaching of constitution as the main instrument of political power, being its highest judicial force. A situation develops, however, that there exists a constitution in some country, but there is no constitutionalism. The relation of the parties concerned can be discussed in the other way round as well. Constitutionalism is an important indicator of the regime of state power in the countries of democracy nowadays. An option of existence of constitutionalism without the written formal constitution, in its turn, can be illustrated by experience of such countries as Great Britain, Israel and New Zealand. In the countries mentioned the material constitution is not connected with the formal juridical constitution.

The main differences between both the concepts are the following. A constitution is the body of laws, legislation and resolutions, defining, authorizing and regulating state power. It is the juridical framework supporting functioning of state power. Constitution is focused on the order based on the statute, along with organizing of state power and ensuring its stability. It also regulates the form of the state, the order of establishing institutions representing state power and area of their authority, along with the administratively territorial system, persons' legal status and their interrelation with state power.

Whereas, constitutionalism deals more with rationalization of the institutions of state power than setting up their structure, besides, it deals also with issues of their reasonable regulation and restriction. As it has been mentioned before, many aspects have been incorporated in constitutionalism, namely, theory, regulation practice concerning political process and activities of socio-political institutions (usually on the basis of the constitution) and ways of organizing state power. Constitutionalism, thus, being different from the constitution, expresses itself as a theoretical doctrine with explanatory nature having political and ideological tendencies.

That is the reason why it is admissible that constitutionalism reaches beyond the framework of juridical ideology, and political reality, carefully hidden, and comes into contact with morality and philosophy. The main principles of constitutionalism, thus, reflect not only the spirit of constitutional law but also the spirit of the whole legislation.

Next the principles of constitutionalism incorporated in the Satversme of the

203

Republic of Latvia and their main ways of expression will be discussed.It would be worthless touching upon issues connected with constitutionalism

if strong suspicion existed about mutual unconformity and discrepancy between the Satversme and constitutionalism.

At first, now I will mention some general aspects.It should be added that the Satversme, adopted in 1922, originally followed

the model of „a strict state“ typical to European constitutionalism. It was determined by the necessity to grant a crucial role to state power in ensuring national independence, along with implementation of different reforms in society where democratic infrastructure was in initial stage, the middle class was weak and the main initiators were intelligentsia and educated bureaucracy. Dealing with constitutionalism in the Satversme of the Republic of Latvia, the fact that the independent state was being founded as a new state, based on the principle of self- determination of nations, and having the form of a democratic republic should be taken into account. The Satversme was developed as an integrating instrument, establishing a special structure of state institutions. Its general task was also to promote arrangement of the community, i. e., to create a constitutional form being able to solve the existing social and political contradictions and conflicts, thus, ensuring that fight for power, waged in the name of different interests, would pass off by peaceful means, in the conditions of freedom and democratic solidarity of definite level.

A general fact that a set of constitutional components incorporated in the Satversme of the Republic of Latvia testifies their connection with the contemporary democratic and liberally democratic constitutional models should be stressed first of all. The Satversme was developed on the basis of constitutional experience of the Western countries of that time, and the principles of constitutionalism. It influenced both form and content of the Satversme.

It should be taken into account, that the principles of constitutionalism embraced in the Satversme of the Republic of Latvia, in general, are neither expanded strictly nor defined in bold, comparing to the texts of constitutions of several other countries. As seen from the transcripts of Constituent Assembly, such approach was an intended step not matter of chance [2, p. 1308].

It should be noted that, as mentioned above, the concept of constitutionalism has not found a place in the juridical lexis of the researchers of Latvia; they are not quite familiar with all the range of its problems. During 1920’s-1930’s this concept was ignored completely because of the opinion that in the period of the positive law doctrine such a conception refers to the past only as one connected with groundless declarations loud slogans, and that it is applied tot he „period of constitutional romanticism“ [3, p. 41]. In the works of contemporary authors, the concept of constitutionalism was used for the first time in the collection of articles „Reform of Satversme in Latvia: pros and cons“ [4] and in recently published text book „History of Law in Latvia (1914-2000)“ [5]. A comparative analysis of constitutionalism in Estonia, Latvia and Lithuania is realized in the important research by professor Caroline Taube [6].

However, in spite of being even of such a quality, the performance of the Satversme has proved right in two turning points crucial to the fate of the judicial system of Latvia, namely, during the period of consolidation of national independence (1922-1934), and in the time of restoring national independence after 1990. In both cases the Satversme guaranteed the basis for founding the constitutional system of Latvia, juridical rational and correct. It was connected with the orientation of definite values peculiar to the Latvian people, as well as social conformity with the following basic approaches: juridical necessity and succession of national independence, guaranteeing a judicial state with

204

democratic orientation, along with human rights.The stress should be laid on the fact that restoration of function of the

Satversme in 1993, by no means, can be regarded as a step backwards, on the contrary, it was a step towards future, due to the fact that the Satversme had incorporated important principles of contemporary constitutionalism, which have withstood important historical trial of time.

Speaking on the positive role of the significant mediator, played by Satversme in the transformation processes nowadays; several changes should be emphasized, promoted by the Satversme, namely.

First transition from a totalitarian one-party system to democratic political pluralism, as well as pluralism in other fields of life.

Second transition from the system of state power, not troubled with a burden of rights, to a different system, to the system where „the rule of law“ has been consolidating slowly and gradually.

Third participation in the progress of Latvia towards the legal system of the European Union.

Now, more about details.In Article l and Article 2 of the Satversme the principle of democracy

corresponding to contemporary constitutionalism has been consolidated, along with the principle of People sovereignty and state sovereignty. The idea of public power originated from the people and it’s functioning in close co-operation with the nation. Therefore Article 1 and Article 2 should be considered in close interconnection. Besides, these articles, together with the introductory text, namely, „the Latvian People have adopted, through their freely elected Constituent Assembly, the following Constitution“ [7, p. 3], reflect the idea, rooted in the modern constitutionalism.

That means „the people of Latvia" realize their self-sufficiency and exercise their power by electing social self-governing institutions, that is, expressing their will with the help of the legal basis consolidated in the Satversme. The People's „self-government“, in accordance with the Satversme, can express itself both in the forms of representation and direct democracy. Democracy is based on people's free will. The main thing here is to establish a state with goal to accept the order of democracy and ruling of majority. These components of content of constitutionalism acquire a systemic manifestation, that is,

– the absolute majority of the grown-up citizens have the right to vote in general election (Article 8);

– all votes have equal rights (Article 6); – the Saeima, representing national sovereignty, is elected in general, equal,

direct and proportional election by secret ballot (Article 6);– the persons who are not being elected (executive power);– are subordinate to the elected with the decisive authority in the

adjudicating the most important matters (Article 59);– the people's will is implemented in laws. Article 64 of the Satversme

defines: „The right of legislation belongs both, the Saeima and to the people, within the limits laid down in this Constitution“.

It is needed to stress some significant aspects of constitutionalism, in connection with the above mentioned.

Democracy, consolidated by Article 1 of the Satversme, is based on the thesis that all citizens as subjects of sovereign rights can be authors of laws, due to their citizenship. Such special general definition concerning political status of citizenship in Article 1 is consolidation of a democratic republic. Republican regime provides citizenship, that is, citizens, for the right to participate in legislation. Everybody, who is subject of sovereign power, at the same time, becomes its co-author. The subject of public power is also its author at the same

205

time.The Satversme does not merge the people’s sovereignty with Latvian state

sovereignty: „The sovereign power of the Latvian state belongs to the People of Latvia“. It is a very essential manifestation of democratic constitutionalism. The ruling of people is an integral part of democracy. It is a legal basis not only for delimitation of a state and civil society, but also for implementation of the principle referring to division of state power, as well as for restriction of state power. It eliminates, in its turn, option for sovereign state power to subjugate and restrict a person's rights and freedoms.

206

The principle of people sovereignty, related to the requirements of constitutionalism, thus, should be united with the principle of division of state power, along with the principle of basic freedoms.

In accordance with context of the content of Article 2, Article 8, Article 9 and Article 80 of the Satversme, the „people of Latvia“ are citizens of Latvia as a whole. Sovereign public power in modern society belongs to the people. They are not subject to any other power, but the citizens' will, that forms state power, as well as power of citizens' internal harmony. People are the ultimate and supreme fundament of power.

Space of expansion of state power is determined by mutual agreement of citizens, embodied in the constitution. The Satversme, however, as said before, does not emerge people’s sovereignty and state sovereignty in a spirit of Rousseau. Any other subject can not implement sovereignty, owned by people. The Satversme both offers definite institutions for implementation of sovereign power, namely, a state with its institutions, and legitimizes state sovereignty. In context of the Satversme, thus, the conceptions of „constitutionalism“ and „democracy“ can not be either unified or merged. Constitutionalism, incorporated in the Satversme, expresses loyalty only to the democratic solutions widely approbated in constitutional practice. First of all, it refers to the rational forms of democratic legitimization and decision making procedures, namely, general election, popular voting and procedure of legislature. E. Levits deals with options, concerning interpretation of this concept in a more detailed way, pointing out, that the main branches of the principles, originating from the juridical conception of democracy, concern public participation in making public decisions, referring to election, in particular, division of public power with priority of the parliament, as well as mutual supervision, the right of subordination of public power, that is, priority of law, meaning the „rule of law“. They incorporate respect and equality of the subjective right of the individuals for public power, especially for human rights, specific principles of a judicial state, particularly, proportional principle and the principle of loyalty, along with social solidarity [8, p. 64].

There is every reason to say that constitutional democracy of wide-scale has been consolidated in the Satversme, but not any campaigns of democratic nature, because in their context open populistic and thoughtless determinations can dominate along with ignoring of rights of persons and minorities group. It has been specified in a range of articles, namely, articles 48, 64, 65, 72, 73, 76, 77, 78, 81, 85, 114, 116. Thus, for instance, Article 73 of the Satversme establishes, that the „budget, laws concerning loans, taxes, customs, duties, railway tariffs, military service, the declaration and commencement of war, the settlement of piece, the duration of estate of emergency and its termination, mobilization and demobilization, foreign treaties“ [9, p. 27] can not be put to the popular vote.

Human rights have been defined in the Satversme (1998), as basic human rights, in close connection with international instruments on human rights (Article 89). These basic rights that are characteristic to liberal democratic constitutions have been set up there.

I must stress, that the principles of democratic pluralism and popular governing, incorporated in the Satversme, also guarantee institutional possibilities for social and national groups, comprising the „people of Latvia“, to express their interests both directly and by good offices of their representatives. The principle of democratic pluralism establishes diversity of the public subjects' interests and needs in economic, political and cultural fields of life, along with options to put them into effect in a democratic way. This aspect in the directly way has been consolidated in the articles of the Satversme, guaranteeing basic rights and citizens rights to the people of Latvia.

The most important issue, to our mind, is Article 114, defining that the

207

„persons, belonging to the national minorities have the right to preserve and develop their language, ethnic and cultural singularity“. However, a singular feature, referring to the Satversme, is that the institute of national minorities rights has been consolidated in a way of individual approach. It is determined by the singularity of the structure of the Satversme, namely, the aspect of collective, that is, group regulation of rights is not incorporated in the Satversme. Common laws can add the variant of individual regulation.

It is quite important to note, that law „On national and ethnic groups of Latvia and their right to autonomy of culture“ adopted on 27 March, 1991 was adopted in the period when the rights of ethnic minorities (national minorities) were not consolidated yet in special international instruments after World War II. Only in 1992, a special UN declaration was passed, and only in 1994, the Council of Europe adopted a Framework Convention for the Protection National Minorities. It should be emphasized that the law of Latvia of 1991 was the first document of the kind in the post-communist East European countries [10, p. 54].

The Establishment in context of the Satversme appears in two aspects, both as uniform subject of sovereign power and the structure of interrelated institutions, which perform state power functions in different stages. An important component of the constitution namely, the principle or doctrine, referring to division (not separation of state power) has been evidently included in the Satversme, although not defined in words in the text.

In this aspect establishments and regulations draw one's attention in the text of the Satversme, along with the processes determined by them, in which this principle can be implemented. The main attention in the process of institutionalisation has been paid to functional division of authority among the institutions of state power. Their correlation also has been consolidated, restricting and balancing each other. The main centres of state power, namely, legislative authority, executive power, judiciary power and state control have been consolidated as functionally independent in the Satversme.

It should be noted that the Satversme, setting up area of authority for each centre of power, emphasizes constitutional legal status as ability to implement definite rights, to fulfil definite duties and to assume responsibility for implementation of them. At the same time, it means also performing of functions with different methods, at the level of different institutions, taking into consideration the necessity of balancing „weight and counterbalance“. In the framework of the division system of state power, each institution can implement its function not usurping the right of another institution.

The Satversme is penetrated by the conception that legislative power is regulated by the constitutional system as a whole, whereas, executive power, judiciary power and power of state control, are regulated by the rights embodied in special laws.

The thesis mentioned above, thus, proves right, that constitutionalism is not merely a declarative set of legal regulations. The stress is laid on the processes of different subjects’ legal behavior and interrelation.

The Satversme still represents democratization of public power, the main guideline of the constitutional reform, that is, transition from the traditions of a totalitarian state (monopolist) to the state where diverse public needs and basic rights should regulate the framework of activities.

The Satversme incorporates also self-defence means, referring to values of constitutionalism embodied in it. First, mutual power monitoring balance functions within the framework of the institutional structure of power, precluding concentration of too much power at one institution's disposal, but subordinate state power to the rules of constitutionalism, as well as gives people the light to interfere if it is necessary. It is a traditional method of constitutionalism (see

208

Articles 2, 20, 28, 40, 41, 45, 48, 63, 65, 72, 77, 78, 81, 85, 89, 92 and 116 of the Satversme).

Second, the system of providing for pluralism of political process has been incorporated in the Satversme, characterized by legality of opposition, as well as consolidation of protecting rights referring to national minorities (see Articles 72, 74, 91, 92, 94, 114 of the Satversme).

In the Satversme such principle as the principle of law supremacy is included. Article 85 of the Satversme sets up that the Court of the Satversme in the framework of competence, defined by law, deals with the cases on compliance of laws with the Satversme, and it is authorized to recognize laws, provisions or their parts to be invalid if they do not comply with the Satversme. It testifies that the Satversme makes use of the principle of constitutionalism as the rule of law, guiding Latvia along the road of building the state subject to the rule of law. This principle determines that priority of law should dominate power. Since constitutionalism is an important feature of political regime, consequently, an instrument of primary legislation can be only the constitution. The rule of law over power means that all the institutions and officials of the state follow the rules of democracy, consolidated in the constitution. Presumption of basic rights protection prevails in the rules. Ideology of consolidation and protection of the basic rights dominates in the latter aspect, especially after 1998.

The author is of the opinion that dealing with the most important expression of constitutionalism in the Satversme of the Republic of Latvia is only the beginning of the subject matter. Much broader and deeper research can follow on issues of constitutionalism in Latvia. At the same time, there is also an urgent topic related to improvement of the content of the Satversme in compliance with the level of development of the contemporary constitutions.

One of the greatest drawbacks in Latvia is separate and differentiated development of the state and the civil society. The process of development of the civil society has lagged behind considerably. It is still in the making, that is why its capability to respond to the principles of constitutionalism and to influence political and economic processes of the state is of little importance and could be expected in the distant future. All the factors make the process of constitutionalization in Latvia more difficult and complicated.

However, it should be kept in mind, that one thing is theoretical expression of constitutionalism (formal constitution), but the other thing is implementation of constitutionalism directly in life of society, that is, in practice (material constitution of Latvia). There exist great differences between these levels for the time being.

The need for deep-rooted, refined traditions of constitutionalism in parliamentary democracy is totally felt. It troubles successful performance of the structure of parliamentary democracy defined by the Satversme. In other words, the principles and legal provisions rooted in constitutionalism are quite enough, however, thinking and conduct of individuals and society should be essentially changed and improved. The most urgent issue is level of political responsibility of the Members of Parliament (Saeima) and the Members of the Cabinet. Both the members of Saeima and the officials of the Government quite often are unable to balance their own interests or interests of a narrow group (party) with the interests of the whole nation (state). Therefore the matter of taking an oath before assuming one's duties is very important.

Conclusion

In conclusion, I would like to stress the following cognitions:

209

Firstly, the Satversme on a whole is a constitutional instrument functioning in reality and in such quality it is a superb factor of establishing the constitutionalism in Latvia.

Secondly, the Satversme’s influence and role in the development of constitutionalism, is characterized by the fact, that its principles and norms are implemented in the legalization of constitutional process, i.e., in common laws as well as in legislations and resolutions. These are basic principles of constitutional regulation, namely, people's sovereignty, popular ruling, division of state power, basic rights, a state subject to the rule of law, constitutional monitoring.

Thirdly, the Satversme is the consolidator and enforcer of constitutionalism in the real, practical life, in the processes of constitutional legality and thus it consolidates the juridical- political constitualization of Latvia. The principles of the Satversme are used in the legal action of the Court of the Satversme. The Satversme guarantees basic protection in the field of basic rights and in the sphere of protection as to components of a judicial state.

Fourthly, with the constitualization of Latvia, the Satversme ensures an optimum development of civil society in the area of social regulation, and in it consolidates the worth of the human freedom.

LITERATURE

1. Beer L. W. Constitutionalism in Asia and the United States. Constitutional Systems in Late Twentieth Century Asia. – Seattle and London: University of Washington Press, 1992. Sartori G. The Theory of Democracy // Revisited Clatham. – New Jersey: Clatham House, 1987; Holmes S. Passions and Constrait: On the Theory of Liberal Democracy. – Chicago: University of Chicago Press, 1995; Hesse J. J. and Johnson N. Constitutional Policy and Change in Europe. – Oxford University Press, 1995; Rosenfeld M. Constitutionalism, Identity, Difference, and Legitimacy, Theoretical Perspectives. – Durham and London: Duke University Press, 1994; Sajó A. Limiting Government, An Introduction to Constitutionalism. – Central European University Press, 1999; Maltz E. M. Rethinking Constitutional Law: Originalism, Interventionism and the Politics of Judical Rewiev. – University of Kansas, 1994; Dworkin R. Taking Rights Seriously. – Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1977; Caenegem R. C. An Historical Introduction to Western Constitutional Law. – Cambridge University Press, 1996; Taube C. Constitutionalism in Estonia, Latvia and Lithuania. – Uppsala: Iustus Förlag, 2001.

2. Latvijas Satversmes Sapulces stenogrammas // IV sesija, 1. sēde 1921.g. septembrī. 15. burtnīca.

3. Dišlers K. Ievads administratīvo tiesību zinātnē. – Rīga, Latvijas Universitāte, 1938.4. Satversmes reforma Latvijā: par un pret. – Rīga, 1995.5. Latvijas tiesību vēsture (1914-2000) / Prof. Dr. Iur. Dītriha Andreja Lēbera redakcijā. – Rīga,

2000.6. Taube C. Constitutionalism in Estonia, Latvia and Lithuania. – Uppsala: Iustus Förlag, 2001.7. Constitution of the Republic of Latvia. – Riga, AFS, 2002. 8. Levits E. Tiesību normu interpretācija un Satversmes 1. panta demokrātijas jēdziens //

Cilvēktiesību žurnāls, 1997. No 4.9. Constitution of the Republic of Latvia. – Riga, AFS. 2002.

10. Ethnic Minority Rights in Central Eastern Europe / Ed. By Magda Opaleki and Piton Dutkeiwiez. – Ottawa: Canadien Human Rights Foundation, 1996.

Konstitucijos įtaka konstitucionalizmo raidai Latvijoje

210

Prof. dr. Zigurds MikainisLatvijos universiteto Teisės fakulteto dekanas

SANTRAUKA

Straipsnyje „Konstitucijos įtaka konstitucionalizmo raidai Latvijoje“ analizuojama Latvijos Respublikos Konstitucijos (Satversme) įtaka konstitucionalizmo procesui.

Darbo pradžioje analizuojamos konstitucijos ir konstitucionalizmo sąvokos. Konstatuojama, kad nedera jų tapatinti. Konstitucionalizmas suprantamas kaip metodų ir vertybių sistema, garantuojanti valstybės vystymosi stabilumą ir žmogaus teises. Todėl teigiama, kad galimas konstitucionalizmas be konstitucijos ir atvirkščiai. Tačiau tokia situacija yra sietina su nedemokratinių politinių režimų praktika.

Straipsnyje tiriama, ar Latvijos Respublikos Konstitucija (Satversme) atspindi konstitucionalizmo principus ir siekius. Analizuojant Latvijos Konstitucijos straipsnius pastebima, kad yra bruožų, išreiškiančių konstitucionalizmui būdingus aspektus. Latvijos Respublikos Konstitucijos (Satversmes) turinyje atsispindi tautos suverenitetas, valdžių padalijimas, žmogaus teisės ir laisvės, konstitucinė justicija.

Analizuojant konstitucionalizmą konstatuojamas jo dinamiškumas, tačiau pabrėžiama, kad tai atspindi Europos integracijos procesus. Teigiama, kad Latvijos integracija į Europos Sąjungą išreiškia ir sustiprina konstitucionalizmo vertybes.

211

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22); 182–190

KAI KURIOS PIRMŲJŲ LIETUVOS KONSTITUCIJŲ ISTORIOGRAFIJOS PROBLEMOS

Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Teisės istorijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 39Elektroninis paštas tistk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. rugsėjo 12 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d. Recenzavo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedros docentas dr. Jevgenijus Machovenko ir Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės istorijos katedros docentas dr. Juozas Skirius

S a n t r a u k a

Straipsnyje aptariami teisinėje literatūroje pasitaikantys diskutuotini dalykai, netikslumai ir klaidos, kartais pasitaikantys apibūdinant pirmuosius – 1918–1920 metų nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinius aktus.

Svarbiausiais tokio pobūdžio trūkumais autorius laiko nevienodą 1918 metų Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių tekstą pasirašiusių Lietuvos valstybės tarybos Prezidiumo narių nurodymą, Prezidiumo, kaip įstatymų leidžiamosios institucijos, traktavimą, nepagrįstą šios konstitucijos pirmosios pataisos ignoravimą, 1919 m. balandžio mėn. padarytų pakeitimų, kaip savarankiško antrojo konstitucinio akto, traktavimą, nuorodas į šaltinyje faktiškai nesantį konstitucijos tekstą, neteisingą 1920 metų Laikinosios Konstitucijos priėmimo Steigiamajame seime datos nurodymą.

Speciali Lietuvos konstitucionalizmo istorijos literatūra nėra labai gausi. Tačiau su kai kuriomis jos problemomis, ypač platesniame kontekste, nagrinėjant atitinkamus galiojančios teisės institutus, ieškant jų ištakų ar istorinio pagrindimo, susiduriama gana dažnai. Beje, tokiais atvejais galiojančios teisės mokslo šakų atstovai teisiniams istoriniams nagrinėjamos problemos aspektams teikdami ne svarbiausią reikšmę ne visada įsigilina į juos, tenkinasi kiek paviršutiniškomis žiniomis, dažnai be papildomo patikrinimo ir argumentacijos naudojasi jau esamu mokslo įdirbiu kaip paruošta ir patikima medžiaga. Ir todėl bet koks netikslumas, įsivėlusi klaida, neapsižiūrėjimas, pasirėmimas vieno ar kito nepakankamai ištirto reiškinio rezultatais ir kiti panašūs reiškiniai, ypač kai jie pasitaiko chrestomatinio pobūdžio teisės aktų rinkiniuose, mokomuosiuose leidiniuose bei kitoje turinčioje daugiau vartotojų literatūroje, veda prie tikrovės neatitinkančių teiginių paskleidimo ir net jų įsišaknijimo.

212

Tenka apgailestauti, kad panašūs faktai mūsų konstitucionalizmo istoriografijoje, deja, nėra reti. Tai pasakytina apie įvairių laikotarpių autorių, taip pat ir parašiusiojo šias eilutes, darbus. Išskirtinė vieta tarp jų tenka darbams, susijusiems su Lietuvos 1918–1920 metų laikinųjų konstitucijų istorijos ir turinio dalykais, savaime sudėtingesnais jau vien dėl to, kad šios konstitucijos buvo pasirodžiusios ir galiojo ne įprastomis sąlygomis, o dar nenusistovėjus jų priėmimo, skelbimo bei įsigaliojimo taisyklėms. Kita vertus, joms, kaip neilgai veikusioms, nespėjusioms padaryti apčiuopiamesnio poveikio mūsų konstitucinėms tradicijoms, esamoje teisės istorijos literatūroje apskritai skiriama nepalyginti mažiau dėmesio. Visa tai, suprantama, atsiliepia apie jas skelbiamos medžiagos kokybei.

Šiame straipsnyje norime apibendrinti kai kurias mintis ir abejones, kylančias dažniau grįžtant prie Lietuvos konstitucijų problematikos.

Apibūdinant pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos konstitucinį aktą – 1918 m. lapkričio 2 d. Valstybės tarybos priimtus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius [1], susiduriama su keletu esamoje teisės literatūroje tapusių tipiškais netikslumų, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai yra susiję su šios konstitucijos nustatyta įstatymų leidybos tvarka.

Tenka priminti, kad valstybės valdžia 1918 metų Pamatiniuose Dėsniuose buvo konstruojama remiantis parlamentarizmo principais. Pagrindine valstybės institucija, savotišku parlamentu laikyta jau esanti ir priėmusi pačią konstituciją Valstybės taryba, dabar paskelbta vieninteliu įstatymų leidžiamuoju organu, „svarstančiu ir sprendžiančiu“ laikinuosius įstatymus; vadovaujantis šios institucijos organas – Valstybės tarybos Prezidiumas – konstitucijoje buvo įvardijamas kaip kolegialus valstybės vadovas, laikinai vykdantis „aukščiausios vyriausybės funkcijas“ (16 str.), Valstybės tarybos vardu skelbiančiu jos priimtus įstatymus, taip pat kviečiantis ministrą pirmininką, pavedantis jam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinantis jo sudėtį ir t. t.

Pažymėtina, kad Pamatinių Dėsnių 13 straipsnis reikalavo, jog kiekvienas Prezidiumo, susidedančio iš prezidento ir dviejų viceprezidentų, aktas būtų pasirašytas visų trijų jo narių bei kontrasignuotas Ministrų kabineto, per kurį Valstybės tarybos Prezidiumas turėjo vykdyti savo valdžią, atstovo.

Be bendro pobūdžio nuostatos, kuria skelbti įstatymus pavedama Valstybės tarybos Prezidiumui, ši visuotinai pripažinta viena pagrindinių teisėkūros proceso stadijų ir momentas, su kuriuo siejamas įstatymo įsigaliojimas, smulkiau Pamatiniuose Dėsniuose nebuvo reglamentuotas. Galiojęs Valstybės tarybos statutas [2], kuris, be kitų dalykų, reglamentavo įstatymų priėmimo Taryboje procedūrą, jų skelbimo bei įsigaliojimo tvarkos taip pat nedetalizavo.

Oficialus leidinys teisės aktams skelbti, pavadintas „Laikinosios vyriausybės (ne „valstybės“, kaip kai kada literatūroje jis įvardijamas – M. M.) žiniomis“, sutrumpintai – LVŽ, besikuriančioje Lietuvos valstybėje pasirodė tik paskutinėmis 1918 metų dienomis (jis datuotas gruodžio 29 diena), todėl negausūs pirmieji įstatymai ir laikinosios vyriausybės bei ministerijų išleisti poįstatyminiai aktai jau anksčiau buvo pradėti skelbti Vilniuje Valstybės tarybos žinioje ėjusiame dienraštyje „Lietuvos aidas“. Ir nors daugelis anksčiau šiuo būdu paviešintų teisės aktų paskui pakartotinai dar buvo išspausdinti oficialiame leidinyje, suprantama, jų įsigaliojimas faktiškai ir teisiškai buvo susijęs jau su pirmuoju paskelbimu.

Pirmieji tam tikri nesusipratimai esamoje literatūroje susiję būtent su Laikinosios Konstitucijos paskelbimo faktu.

Pradėdamas įgyventi priimtųjų Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatas Valstybės tarybos Prezidiumas, į kurio sudėtį tuo metu įėjo Antanas Smetona (prezidentas) bei Justinas Staugaitis ir Jurgis Šaulys (viceprezidentai), 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino Augustino Voldemaro vadovaujamą pirmąjį Ministrų kabinetą [3]. Tik tada, lapkričio 13 d., Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai

213

Dėsniai, pasirašyti, kaip ji pati reikalavo, visų trijų Valstybės tarybos Prezidiumo narių ir kontrasignuoti ministro pirmininko, buvo paskelbti laikraštyje „Lietuvos aidas“ Nr. 130 (178) ir įsigaliojo, o vėliau, kaip ir kai kurie kiti jų pagrindu ne-trukus išleisti teisės aktai, pakartotinai buvo paskelbti „Laikinosios vyriausybės žiniose“.

Nedaug kas atkreipia dėmesį į tai, kad pakartotinai oficialiai skelbiant konstitucijos tekstą buvo nurodyta kita jį pasirašiusiųjų Valstybės tarybos Prezidiumo narių sudėtis: vietoj J. Šaulio atsirado Stasio Šilingo pavardė. Tikrai 1918 m. lapkričio mėnesį Prezidiumo viceprezidentą J. Šaulį paskyrus oficialiu Lietuvos atstovu Berlyne – pirmuoju Lietuvos vyriausybės atstovu užsienyje – ir dėl šios priežasties jam atsistatydinus [4], į jo vietą lapkričio 15 d. buvo išrinktas S. Šilingas [5, p. 394]. Bet Pamatinius Dėsnius priimant ir juos skelbiant „Lietuvos aide“ Prezidiumo narys buvo J. Šaulys. Kodėl S. Šilingo pavardė atsirado po pakartotinai oficialiai paskelbtu Pamatinių Dėsnių tekstu – dėl teisinių sumetimų, asmeninių ambicijų, techninių ar kitų priežasčių – lieka neaišku, juolab, kad pakeitus buvusio Prezidiumo nario parašą po dokumentu išliko nepakeista buvusio, bet tuo metu taip pat jau nebesančio ministro pirmininko A. Voldemaro kontrasignacija.

Ir štai skirtingi autoriai, kaskart, atsižvelgiant į tai, kokiu Laikinosios Konstitucijos šaltiniu buvo naudotasi, nevienodai konstatuoja tos Konstitucijos signatarus, ir vieni ir kiti likdami iš esmės teisūs. Bet negerai, kai remiamasi vienu šaltiniu, o parašai nurodomi pagal kitą. Kad ir kaip būtų keista, bet ši bėda, kai „Lietuvos aidas“ yra nurodomas kaip Pamatinių Dėsnių teksto šaltinis, o tarp dokumentą pasirašiusiųjų minimas S. Šilingas, o ne J. Šaulys, aptinkama tokiuose solidžiuose leidiniuose, kaip Antano Merkio sudarytame Lietuvos įstatymų rinkinyje [6, p. 8–10] ir Mykolo Römerio veikalo „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“, išleisto 1937 m. [7, p. 460–463], prieduose. Taip pat negerai, kad nesiimama aiškinti, kodėl ne visada sutampa to paties autoriaus skirtingose vietose nurodomos konstitucijos signatarų pavardės. Kyla tam tikra painiava, kai, pavyzdžiui, Kazimiero L. Valančiaus parengto Lietuvos Konstitucijų rinkinio [8, p. 5] įvadiniame straipsnyje teigiama, kad Valstybės tarybos Prezidiumas susidėjęs iš A. Smetonos, J. Staugaičio ir S. Šilingo (tarsi ši sudėtis būtų buvusi stabili), o toliau tame pačiame leidinyje [8, p. 19] be komentarų pateikiamas Pamatinių Dėsnių tekstas, paimtas iš „Lietuvos aido“, taigi pasirašytas jau kitos Prezidiumo sudėties. Kitame rinkinyje – „Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15)“ publikuojamas Pamatinių Dėsnių tekstas [9, p. 2–3], pasirašytas A. Smetonos, J. Staugaičio, S. Šilingo (ir A. Voldemaro), nurodant tarsi visiškai identiškus, taigi ir parašų prasme, abu oficialius šio teisės akto šaltinius („Lietuvos aidą“ ir LVŽ), ir kartu pastebint, jog esama „paskelbta tekstų“ (bet su nuoroda ne į vieną iš oficialių šaltinių, o į K. Valančiaus 1989 m. sudarytą rinkinį [10]), kuriuose įvardyta kitokia Valstybės tarybos Prezidiumo sudėtis. Beje, pasta-rajame rinkinyje konstitucijų tekstai skelbiami fotografuoti, todėl akivaizdu, kad ši kitokia Prezidiumo sudėtis atsirado ne dėl K. Valančiaus neapsižiūrėjimo, o yra paimta iš oficialaus teksto, esančio „Lietuvos aide“.

Reikėtų pridurti, kad 1919 m. sausio 24 d. Valstybės tarybos priimtas 1918 metų Laikinosios Konstitucijos papildymas, suteikęs Ministrų kabinetui, nesant Valstybės tarybos sesijos, teisę pačiam leisti laikinuosius įstatymus, Laikinosios Vyriausybės žiniose [11] buvo paskelbtas ne įstatymams skelbti priimta forma, o kaip niekieno nepasirašytas informacinis pranešimas apie papildymo priėmimą ir turinį. Galima spėti, kad taip buvo padaryta būtent todėl, kad jis galėjo būti pasirašytas, geriausiu atveju, tik dviejų Prezidiumo narių, nes A. Smetonos tuo metu nebuvo Lietuvoje. Todėl netikslu ir neleistina, kaip padarė A. Merkys ir, juo sekdamas, K. Valančius, teisės aktų rinkinyje nežinia kieno pasirašyto papildymo

214

tekstą iš pranešimo savavališkai inkorporuoti į jų pateikiamą oficialiai skelbtą ir konkrečių žmonių pasirašytą Pamatinių Dėsnių tekstą.

Kitu nesusipratimu, pasitaikančiu dėl įstatymų leidybos tvarkos, reglamentuotos 1918 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose, tenka laikyti pastaruoju metu mūsų teisinėje literatūroje plintantį akivaizdžiai klaidingą požiūrį į Valstybės tarybos Prezidiumą, kaip į savarankišką įstatymų leidėją, jam priskiriant konkrečiai Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo, teisiškai įtvirtinusio Lietuvos teismų sistemą ir palikusio galioti Rusijos 1903 metų Baudžiamąjį statutą, priėmimą.

Faktiškai šis įstatymas buvo pirmasis po Konstitucijos įstatymas, 1918 m. lapkričio 28 d. priimtas, remiantis Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, Valstybės tarybos [5, p. 410] ir Prezidiumo, su teisingumo ministro kontrasignacija, tų pat metų gruodžio 11 d. oficialiai paskelbtas „Lietuvos aide“ (Nr. 154 (202)), o po to pakartotinai – 1919 m. sausio 16 d. „Laikinosios vyriausybės žiniose“ (Nr. 2–3), tiesa, skirtingai nuo daugumos kitų tuomet skelbtų teisės aktų, konkrečiai neįvardijant jį priėmusios institucijos bei to, kad jis jau buvo skelbtas anksčiau.

Pastaroji aplinkybė bei po įstatymu esantys Valstybės tarybos Prezidiumo ir teisingumo ministro parašai kai ką suklaidino. Pasirodęs, mūsų žiniomis, praėjusio dešimtmečio viduryje skelbtame straipsnyje ir po to pakartotas net tris kartus išleistame Baudžiamosios teisės vadovėlyje [12, p. 75] per trumpą laiką pas mus paplito teiginys apie Lietuvos Valstybės tarybos Prezidiumo (kitur – kartu su teisingumo ministru) 1919 m. sausio 16 d. (faktiškai tai akto antrojo oficialaus publikavimo data) neva priimtą Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą.

Šis teiginys – šiurkšti klaida, kuri turėtų būti kuo greičiausiai ištaisyta, nes Valstybės tarybos Prezidiumas niekada įstatymų leidybos teisės neturėjo ir savavališkai ja nesinaudojo.

Trečiuoju pirmojo Lietuvos konstitucinio akto istoriografijos trūkumu taip pat laikome akivaizdžią dėmesio pirmąjai jo pataisai stoką.

Vos spėjus sudaryti pirmą laikinąją vyriausybę ir paskelbti Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius, politinę Lietuvos padėtį staiga sukomplikavo lenkų ir sovietinės Rusijos aktyviai remiamų bolševikų pretenzijos į valdžią Lietuvoje. Okupacinei vokiečių kariuomenei 1918 m. pabaigoje ėmus iš Lietuvos trauktis į Vakarus, jai įkandin į Lietuvą plūstelėjo Rusijos Raudonosios armijos daliniai. Kai kuriems valstybės vadovams, tarp jų Valstybės tarybos prezidentui bei ministrui pirmininkui gruodžio 20–21 d. skubiai išvykus iš Lietuvos ieškoti be-sikuriančiai valstybei veiksmingesnės materialinės ir politinės pagalbos, iškriko Ministrų kabinetas, o Vilniuje faktiškai liko tik vienas Valstybės tarybos Prezidiumo viceprezidentas S. Šilingas. Pavojaus akivaizdoje aukščiausiųjų valstybės institucijų veikla staiga tapo paralyžiuota, kilo būtinybė skubiai sudaryti naujas, be to – gebančias operatyviau reaguoti į greitai besikeičiančias vidaus ir išorės politines sąlygas, valstybės institucijas.

Ieškodami išeities Vilniuje likę politiniai veikėjai suvokė būtinybę valdžios viršūnių pakeitimus daryti neperžengiant Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių ribų, jų nelaužant, išlaikant valdžios tęstinimą, nes Valstybės taryba užsienyje jau buvo žinoma kaip Lietuvą reprezentuojanti valstybės institucija ir ją buvo būtina išsaugoti [13, lap. 39–41a]. Apsispręsta sudaryti naują plataus politinio spektro koalicinį Ministrų kabinetą, galintį, kaip buvo tikimasi, susilaukti platesnių Lietuvos gyventojų sluoksnių paramos [14, lap. 35]. Tačiau kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtinti naujai sudarytąjį, kaip minėta, Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai buvo pavedę Valstybės tarybos Prezidiumui, ir tai galėjo būti padaryta tiktai visų trijų jo narių parašais. Konstitucinė nuostata tapo neįveikiama kliūtimi kilusiai krizei likviduoti.

215

Siekiant išsaugoti politinių pakeitimų konstitucingumą, nuo kurio žymia dalimi priklausė galima užsienio parama jaunai valstybei, 1918 m. gruodžio 29 d. spaudoje pasirodė dokumentas, datuotas gruodžio 18 diena, pavadintas „Trijų Prezidiumo nutarimu“ [15]. Jame teigiama, kad Valstybės tarybos Prezidiumas, atsižvelgdamas į vis major, laikinai neleidžiantį visiems drauge daryti valstybės gyvenimui reikalingus valstybinius aktus, nutaręs, kad kiekvieno atskirai jų parašas esąs tolygus visų trijų Prezidiumo parašui.

Nerasta duomenų, jog dokumentas minėtą dieną iš tikrųjų buvo sudarytas, bet jis paskelbtas su visų trijų tuometinių Valstybės tarybos Prezidiumo narių parašais ir ministro pirmininko kontrasignacija. „Trijų Prezidiumo nutarimas“ susidariusiomis sąlygomis buvo būtinas sudaryti tam tikram teisiniam pagrindui imtis būtinų valstybės valdžios pertvarkymų, formaliai nesikėsinant į Pamatinių Dėsnių reikalavimus.

Tikriausia dėl to, kad „Trijų Prezidiumo nutarimas“ iš esmės buvo pirmoji Lietuvos Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių 13 straipsnio pataisa, ypatingoms aplinkybėms verčiant padaryta ne jos nustatyto kompetentingo subjekto – ne kvalifikuota Valstybės tarybos balsų dauguma, o tik tos Tarybos Prezidiumo, taigi aiškiai pažeidžiant nustatytą konstitucijos keitimo tvarką, spaudoje jis tebuvo pagarsintas konkrečiai jo prireikus, ir niekada nebuvo paskelbtas „Laikinosios vyriausybės žiniose“. Nors susirinkusi į eilinę sesiją Valstybės taryba 1919 m. sausio 23 d. posėdyje priėmė rezoliuciją, kuria minėtąjį „Trijų Prezidiumo nutarimą“ post factum patvirtino [16], šis tokio svarbaus akto, kaip konstitucijos pakeitimas, patvirtinimas savo konstitucingumo prasme taip pat turėjo silpną vietą jau vien todėl, kad tai buvo padaryta net ne įstatymo lygmeniu, ne tik nesilaikant net paprastiems įstatymams nustatytos tvarkos, bet ir iš viso nebuvo oficialiai paskelbtas.

Tikriausiai dėl pastarosios priežasties šios pataisos („Trijų Prezidiumo nutarimo“) pasigendama visuose minėtuose Lietuvos teisės aktų rinkiniuose. Ši pataisa dažniausia visai nutylima ir literatūroje, nors atidesniam, kiek išmanančiam Pamatinių Dėsnių nustatytą Valstybės tarybos Prezidiumo teisinę padėtį skaitytojui būtina žinoti, kad esama konstitucinės pataisos, norint suvokti paskutinėmis 1918 m. dienomis Lietuvoje valstybės viršūnių padarytų pakeitimų suderinamumą su galiojusia konstitucija. Būtent šis, prasilenkęs su Konstitucija, Prezidiumo nutarimas tuo metu apskritai padėjo Lietuvoje išsaugoti konstitucinę tvarką.

Sunku šia prasme sutikti su M. Römeriu, kuris Lietuvos konstitucinės teisės paskaitose taip pat nepaminėjo „Trijų Prezidiumo nutarimo“, o juo nustatytos tvarkos patvirtinimą Valstybės taryboje trumpai įvertino tik kaip „smulkų“ vieno konstitucijos nuostato pakeitimą, kadangi, pasak jo, reikalauti visų trijų Prezidiumo narių parašo esą „pasirodė nepatogu“ [7, p. 62]. Sutikti su šios pataisos esmės vertinimu kaip smulkiu, mūsų nuomone, mažų mažiausia reikštų nepagrįstą teisės aktų promulgavimo, kaip vienos iš būtinų teisėkūros stadijų, reikšmės sumenkinimą, nekalbant apie tai, kad paties autoriaus pripažinimu pataisa buvo susijusi su konstitucine „valstybės valdžios viršūnės“ padėtimi. O ir apskritai, konstitucijose smulkmenų nebūna.

Yra žinoma, kad ir toliau telkdama galią vykdomosios valdžios rankose, kaip buvo būtina valstybei iškilusios grėsmės akivaizdoje, Valstybės taryba 1919 m. balandžio 4 d. posėdyje pakeitė kai kuriuos konstitucijos nuostatus ir priėmė naują Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių redakciją [17]. Dabar Laikinoji konstitucija iš esmės pakeitė pagrindinių valstybės organų sistemą. Valstybės tarybai ir toliau pavesta „svarstyti ir spręsti“ įstatymus, ji, pasak vertinimų, ir toliau liko principinis įstatymų leidėjas [7, p. 69]. Tačiau kolegialusis Valstybės tarybos Prezidiumas pakeistas vienasmeniniu Tary-bos renkamu Valstybės prezidentu, kuriam ir pavesta vykdomoji valdžia, jo

216

vykdoma per Valstybės tarybai atsakingą Ministrų kabinetą. Prezidentui suteikta teisė savo parašu skelbti įstatymus, kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Kabinetą ir tvirtinti sudarytąjį ir kitos galios, platesnės, nei pagal 1918 metų Pamatinių Dėsnių redakciją jų turėjo Valstybės tarybos Prezidiumas.

Svarbią reikšmę siaurinant Valstybės tarybos galias turėjo tai, kad išimtinę teisę šaukti ir paleisti Valstybės tarybos sesijas atnaujinti konstitucijos Pamatiniai Dėsniai suteikė prezidentui. Ir svarbiausia – tarp Tarybos sesijų ar per jų pertraukas prezidentas pats galėjo leisti įstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto.

Taigi pagal šią konstitucijos redakciją „valdžios organizacijoje pirmoji vieta pavedama ne Valstybės tarybai, kaip iki tol buvo, bet naujam vyriausybės viršūnės organui – Valstybės prezidentui“ [18]. Apibūdindamas laikinąsias Lietuvos konstitucijas M. Römeris pabrėžė, kad, skirtingai nei 1918 metų Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose (ir 1920 metų Laikinosios Konstitucijos), aiškiai linkusiuose į „seimokratinį parlamentarizmą“, 1919 metų Pamatiniuose Dėsniuose „pastebima aiški pastanga kiek restauruoti vyriausybės su parlamentu paritetą, keliant Valstybės Prezidento konstitucinę padėtį“ [7, p. 116].

M. Römeris 1919 metų Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius laiko nauja, antrąja Lietuvos laikinąja konstitucija [7, p.63, 115–116], kuri, viena vertus, remiasi 1918 metų Laikinąja Konstitucija, daugelį nuostatų tiesiog pažodžiui perrašydama iš pastarosios arba pasiskolindama iš 1919 m. sausio 24 d. jos papildymo ar 1919 m. vasario 20 d. įstatymo valstybės kontrolei tvarkyti, kita vertus – kurioje taip pat esama ryškių pakeitimų, ypač keičiančių „vyriausios Valstybės valdžios konstrukciją ir tuo pačiu jos funkcionalinę organizaciją“ [17, p. 68].

Nuomonė, laikanti 1919 metų Pamatinius Dėsnius atskiru Lietuvos konstituciniu aktu, literatūroje yra labai paplitusi, galima sakyti – nusistovėjusi, tačiau ne vienintelė.

Kai kurie autoriai, daugiausia rašę emigracijoje, linkę 1919 metų Pamatinius Dėsnius laikyti ne savarankišku konstituciniu aktu, o tik 1918 metų Pamatinių Dėsnių modifikacija. Bene tvirčiausiai šios nuomonės laikosi Konstantinas Račkauskas, žinomame veikale, specialiai skirtame Lietuvos konstitucinei teisei, apskritai neužsimindamas apie 1919 metų Pamatinius Dėsnius, o 1918 metų Pamatinius Dėsnius su jų parlamentine sistema, kurioje pagrindinis vaidmuo skiriamas Valstybės tarybai, ir kolegialia prezidento institucija vertindamas kaip galiojusius iki Steigiamajam seimui susirenkant [19, p. 18–21]. Arba štai „Lietuvių enciklopedijoje“ [20, p. 385] tvirtinama, kad iki Steigiamojo seimo laikinoji Lietuvos vyriausybė vadovavosi 1918 m. Pamatiniais Dėsniais, kurie 1919 m. balandžio 4 d. „buvo papildyti, pakeisti“.

Manytume neteikimą 1919 metų Pamatiniams Dėsniams atskiro konstitucinio akto reikšmės turint rimtą pagrindą. Ir ne vien todėl, kad buvo išsaugotas tas pats ilgas, todėl nepatogus oficialus akto pavadinimas bei pažodžiui pakartota didelė dalis 1918 m. Pamatinių Dėsnių nuostatų. Tokią išvadą galima daryti ir remiantis kai kuriomis konkrečiomis 1919 metų akto nuostatomis, perimtomis iš senojo teksto, kurios, pagal savo prasmę aktualios pirmajai konstitucijai, nebetenka prasmės naujoje. Pirmiausia, būdama nauja konstitucija, 1919 m. Laikinoji Konstitucija preambulėje neturėjo pakartotinai skelbti apie valstybės valdžios steigimą, nes ji jau buvo įsteigta pirmosios konstitucijos (nors pastarojoje šioje vietoje kalbama apie „laikinosios Lietuvos valstybės vyriausybės“ steigimą, pasak M. Römerio, „iš esmės šiuo nieko nekeičiama, tiktai pasirinkta tikslesnis terminas“ [7, p. 64]), o tai, kas jau gyvuoja, pakartotinai nebesteigiama. Antra, naujai konstitucijai nederėjo pakartotinai skelbti straipsnio apie laikiną konstitucijai neprieštaraujančių ikikarinių įstatymų išsaugojimą, nes

217

tai jau buvo padaryta 1918 metais; šiuo atveju, kaip ir buvo daroma visose vėlesnėse konstitucijose, derėjo skelbti bendrą nuostatą, paliekančią galioti iki šios Konstitucijos paskelbimo dienos veikusius ir šiai Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus, kurie būtų apėmę nacionalinius ir recepuotus, taigi ir išleistus iki prasidedant Pirmajam pasauliniam karui ir atkuriamoje Lietuvos valstybėje įsigaliojusius Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių pagrindu, ir taip įtvirtinančią konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Pagaliau, 1918 metų Pamatinių Dėsnių 9 straipsnis buvo nustatęs, kad aukščiausiojo vyriausybės organo kompetencija Valstybės tarybos Prezidiumui pavedama tik iki tol, kol tam bus įkurtas atskiras organas; būtent ta konstitucijos nuostata įsteigus Valstybės prezidento instituciją ir buvo įtvirtinta naujojoje Dėsnių redakcijoje ir sudarė svarbiausią senosios redakcijos pakeitimą.

Dėmesys taip pat atkreiptinas ir į tai, kad, pristatydamas Valstybės tarybai Konstitucijos projektą, kaip matyti iš pranešimų spaudoje, J. Staugaitis pranešė Tarybos Prezidiumą gavus siūlymą pakeisti kai kuriuos jos nuostatus [21].

Tad reikėtų remti mintį, kad šiuo atveju kalbama ne apie du atskirus konstitucinius aktus, o tik apie dvi Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių redakcijas.

Pats 1919 metų Pamatinių Dėsnių tekstas „Laikinosios vyriausybės žiniose“ oficialiai nebuvo paskelbtas. Vieno pusės įprastinio formato lapelio apimties šeštojo LVŽ numerio „Priedėlyje“ apie ją tepaskelbtas toks tekstas: „24 a. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai. Lietuvos Valstybės Tarybos priimti 1919 m. balandžio mėn. 4 d. (yra išspausdinti brošiūrėle)“, t. y. reiškiantys iš esmės informacinį pranešimą. Nepaisant to, literatūroje, aptariančioje šios Pamatinių Dėsnių redakcijos nuostatas, nuolat pasitaiko nuorodų į LVŽ, t. y. į faktiškai nesantį tekstą. Netgi A. Merkio Lietuvos įstatymuose [6, p. 11–13] arba Lietuvos valstybės Konstitucijų rinkinyje, parengtame K. Valančiaus [8, p. 19], nurodoma, kad 1919 metų Pamatinių Dėsnių šaltinis – ne atitinkama brošiūrėlė ir netgi ne koks nors kitas konstituciją perspausdinęs leidinys, o „Laikinosios vyriausybės žinių“ šeštojo numerio priedas.

Pagaliau, mūsų literatūroje tebėra problemiškas 1919 metų Pamatinių Dėsnių galiojimo pasibaigimo momentas.

Esama nemaža nepertraukiamo konstitucijos galiojimo, vienos konstitucijos keitimo kita idėjos šalininkų, kurie tvirtina, jog šia 1919 metų laikinąja Lietuvos Konstitucija vadovautasi iki naujos Laikinosios Konstitucijos, kurią priėmė Steigiamasis seimas, įsigaliojimo. Šią mintį tarsi patvirtina Pamatinių Dėsnių (abiejų redakcijų) preambulė, kurioje buvo skelbiama, kad laikinoji Lietuvos valstybės vyriausybė šios Laikinosios Konstitucijos pagrindais steigiama „iki Steigiamasis (Kuriamasis) seimas bus nusprendęs Lietuvos valdymo formą ir konstituciją“. Tačiau, nors čia konkrečiai įvardijama konstitucija, ši formulė tiesiogine prasme skirta ne jai. Pasak M. Römerio, preambulės formulė reiškianti, jog Valstybės taryba „šią konstituciją nustato tiktai savo valdžiai vykdyti, bet ne Lietuvos Valstybės santvarkai, pareinančiai nuo Steigiamojo seimo galios“ [7, p. 50].

Manytume, reikėtų sutikti su M. Römerio teiginiu, jog 1919 metų Konstitucija buvo nustačiusi valstybės valdžios konstrukciją, gyvavusią tiktai iki Steigiamojo seimo sušaukimo, o jį sušaukus Pamatiniai Dėsniai „automatiškai žlugo“, savaime neteko galios prieš steigiamąją, taigi suvereninę, diktatūros pobūdžio, bet demokratinio valstybės „šeimininko“ galią, pats Steigiamojo seimo atsiradimo faktas griovė Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius [7, p. 104]. Faktiškai tai atsispindėjo Valstybės prezidento pranešime pradedant 1920 m. gegužės 15 d. pirmąjį Steigiamojo seimo posėdį, apie Valstybės tarybos, Valstybės pre-zidento, Ministrų kabineto, valstybės kontrolieriaus ir vyriausiojo kariuomenės vado, privedusių šalį iki Steigiamojo seimo, pasitraukimą ir krašto valdymo

218

perdavimą šiam aukštajam susirinkimui [22, p. 2], į ką Steigiamasis seimas, išrinktojo Steigiamojo seimo pirmininku Aleksandro Stulginskio lūpomis, kadangi „nesuskubo sudaryt naujos vykdomosios valdžios“, prezidentą, ministrą pirmininką, valstybės kontrolierių ir vyriausiąjį kariuomenės vadą paprašė ir įgaliojo likti vietose ir eiti savo pareigas, iki Steigiamasis seimas nurodys, kam perduoti tų pareigų vykdymą [22, p. 5], kai tuo tarpu Valstybės taryba, pagrindinė Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių institucija ir principinis įstatymų leidėjas savo misiją jau buvo atlikusi, todėl ją teisiškai ir faktiškai iš karto pakeitė pats Steigiamasis seimas.

Tuo tarpu Steigiamasis seimas, turėdamas tikslą Lietuvos valstybės pagrindams suteikti konstitucinę formą, o tam buvo reikalingas ilgesnis laikas, kurio metu, netekus galios Pamatiniams Dėsniams, nenorėdamas palikti valstybę visai be konstitucijos ir, kaip steigiamosios valdžios subjektas, nevaržomas juose nustatytosios konstitucijos keitimo tvarkos dešimtajame savo posėdyje 1920 m. birželio 2 d. priėmė [23, p. 74] Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją [24].

Šios Konstitucijos klausimu reikėtų padaryti dar vieną, paskutinę šiame straipsnyje pastabą: nors Laikinosios Konstitucijos svarstymo eiga, taip pat jos priėmimo faktas yra skrupulingai užfiksuoti Steigiamojo seimo stenogramose (Steigiamojo seimo darbuose), teisinėje literatūroje ji labai dažnai įvardijama kaip 1920 m. birželio 10 dienos Laikinoji Konstitucija arba tiesiog kaip birželio 10 d. priimta Steigiamajame seime. Iš tikrųjų nurodoma data nėra teisiškai pati svarbiausia Laikinajai Konstitucijai: minėjome, kad tai nėra jos priėmimo data, tai nėra ir jos oficialaus paskelbimo, tai buvo padaryta birželio 12 d., data. Tiesa, „Laikinosios vyriausybės žiniose“ prie Laikinosios Konstitucijos teksto birželio 10 diena yra nurodoma, bet ji matyt tereiškia jos pasirašymo dieną.

Išvados

1. Pirmųjų Lietuvos konstitucijų istoriografijoje pasitaikantys kai kurie diskutuotini dalykai, taip pat netikslūs pirmųjų Lietuvos konstitucinių aktų apibūdinimai, kartais patys savaime net nebūdami esminiai, sudaro aktualią, reikalaujančią sprendimo problemą.

2. Straipsnyje aptariami problemiški literatūroje aptinkami dalykai atsirado jos autoriams nepakankamai įsigilinus ar atsižvelgus į neįprastas, tuo metu dar nenusistovėjusias pirmųjų konstitucijų priėmimo, skelbimo bei įsigaliojimo taisykles, nevienodai vertinant kai kuriuos teisinius niuansus bei politines to meto aplinkybes.

Neturėdami tikslo kritikuoti konkrečius autorius ir primesti jiems savo nuomonę dėl diskutuotinų dalykų, siekiame duoti akstiną apmastymams ir tiesos paieškai. Akivaizdžios klaidos turėtų būti taisomos.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai // LVŽ papildymas. 1918. Nr. 1/1a.

2. Valstybės tarybos statutas. – Vilnius, 1918.3. Ponui Ministeriui Pirmininkui // Lietuvos aidas. 1918 11 13. Nr. 130.

219

4. L. V. Tarybos viceprezidento dr–o J. Šaulio pareiškimas // Lietuvos aidas. 1918 11 22. Nr. 138.5. Lietuvos valstybės tarybos protokolai (1917–1918). – Vilnius, 1991.6. Lietuvos įstatymai. Sistematizuotas įstatymų, instrukcijų ir įsakymų rinkinys. Pirmas leidinys. –

Kaunas, 1922.7. Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. – Kaunas, 1937. D. 1.8. Valančius K. L. Lietuvos valstybės Konstitucijos. – Vilnius, 2001.9. Lietuvos valstybės teisės aktai (1919.II.16–1940.VI.15). – Vilnius, 1996.

10. Lietuvos valstybės Konstitucijos. – Vilnius, 1989.11. Laikinosios Lietuvos Valstybės Konstitucijos papildas // LVŽ. 1919. Nr. 4/41.12. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis: Vadovėlis. – Vilnius, 1996.13. Protokolas, 1918 12 20 // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9.14. Ministrų kabineto 1918 12 25 posėdžio protokolas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9.15. Trijų Prezidiumo nutarimas // Lietuvos aidas. 1918. Nr. 165.16. Valstybės taryba // Lietuva. 1919 01 26. Nr. 14.17. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai. Trečiuoju skaitymu Lietuvos

valstybės tarybos priimti 1919 m. balandžio mėn. 4 d. [– Kaunas, 1919].18. Lietuvos valstybės taryba. 5. Lietuvos valstybės taryba perduoda Steigiamajam seimui atstatytą ir

suorganizuotą nepriklausomą Lietuvos valstybę // Lietuvos aidas. 1938. Nr. 118.19. Račkauskas K. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. – New York, 1967.20. Mc. M. [Mackevičius M.]. Konstitucija // Lietuvių enciklopedija. XII. – South Boston, 1957. 21. Valstybės taryba // Lietuva. 1919 04 05. Nr. 71.22. Steigiamojo seimo darbai. Pirmasai sąsiuvinys. 1920.23. Steigiamojo seimo darbai. Antrasai sąsiuvinys. 1920.24. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija // LVŽ. 1920. Nr. 37/407.

220

Some of the Problems in the Historiography of the First Constitutions of Lithuania

Prof., Habil. Dr. Mindaugas MaksimaitisLaw University of Lithuania

SUMMARY

Various inaccuracies, mistakes and debatable opinions concerning the first Constitutional Acts of the Lithuanian State of 1918-1920 are dealt with in the article.

The most important shortcomings of this kind the author considers the following: inaccurately given names of the signatories to the provisional Constitution of 1918, the treatment of the Presidium of the Council of the State of Lithuania as the legislative institution, the groundless rejection of the first amendment to that Constitution, the treatment of the changes made in April, 1919 as the second independent Constitutional Act, the references to the text of the Constitution virtually not contained in the source, the wrong indication of the date of the adoption of the Provisional Constitution of 1920 by the constituent Seimas.

The author presents his arguments and his own version concerning the issues discussed in the article.

221

Jurisprudencija, 2002, t. 30(22)

I N F O R M A C I J AMOKSLO DARBŲ "JURISPRUDENCIJA" AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui “Jurisprudencija”, būtina laikytis šių reikalavimų.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje, iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.

Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbomis. Turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta literatūra.

Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka:1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis įteiktas redakcijai, institucija(-

os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), recenzentai (institucija, mokslo laipsnis, pedagoginis vardas).

2. Išsami santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria parašytas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados.5. Lietuvių kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi būti išsami

santrauka anglų kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų), užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų).

6. Cituojamų šaltinių sąrašas. Literatūros sąrašas pateikiamas tokia tvarka, kokia šaltiniai cituojami tekste. Tekste šaltiniai ir puslapiai nurodomi laužtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turėtų būti pateikta ir fakulteto arba katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spausdinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamos valstybės. Recenzentai turi būti skiriami konfidencialiai.

PASTABA. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

222

JURISPRUDENCIJAKONSTITUCIJA XXI AMŽIUJE

Mokslo darbai30(22) tomasVilnius, 2002

18,11 leidyb. apsk. l.190 psl.

Tiražas 200 egz.

223