vilnius 2012

Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke

Vieno žmogaus misijakurti taiką... ne ginklu, o pieštuku

GREG MORTENSENDAVID OLIVER RELIN

Vieno žmogaus misijakurti taiką... ne ginklu, o pieštuku

GREG MORTENSENDAVID OLIVER RELIN

Viršelyje panaudota CorbiImages fotografija© 2006, Greg Mortenson and David Oliver Relin© Vertimas į lietuvių kalbą, Irena Jomantienė ir Milda Dyke, 2012© Leidykla VAGA, 2012

ISBN 978-5-415-02239-7

UDK 364(581) Mo-216

Greg Mortenson and David Oliver RelinTHREE CUPS OF TEAAll rights reserved.

Skiriama

Irvinui Mortensonui-Dempsiui,Bariui Bishopui-Barelui ir

Loidui Henriui Relinui už tai, kad būdami čia parodėte kelią

Vieno žmogaus misijakurti taiką... ne ginklu, o pieštuku

GREG MORTENSENDAVID OLIVER RELIN

gregas mortensonas yra Centrinės Azijos instituto (CAI) direktorius. Buvęs alpinistas, kariuomenės veteranas, kasmet keletą mėnesių jis praleidžia Pakistane ir Afganistane statydamas mokyklas. Gyvena Montanoje su žmona ir dviem vaikais.

deividas oliveris relinas – po visą pasaulį keliaujantis žurnalistas, už rašymą ir redagavimą

laimėjęs daugiau kaip keturiasdešimt nacionalinių apdovanojimų. Ajovos valstijos rašytojų seminarų

mokytojas ir autorius, dažnai rašo žurnalams Parade ir Skiing Magazine. Gyvena Oregone, Portlande.

Vieno žmogaus misijakurti taiką... ne ginklu, o pieštuku

GREG MORTENSENDAVID OLIVER RELIN

9

įžanga

Mortensono orbitoje / 13

1 skyrius

Nesėkmė / 19

2 skyrius

Ne toj upės pusėj / 30

3 skyrius

„Pažanga ir tobulumas“ / 42

4 skyrius

Saugykla / 50

5 skyrius

580 laiškų, vienas čekis / 65

6 skyrius Sutemos viršum Ravalpindžio stogų / 77

Turinys

7 skyrius Sunki kelionė namo / 93

8 skyrius Įveiktas Braldu / 108

9 skyrius Tauta išreiškė savo valią / 127

10 skyrius Sujungti krantai / 138

11 skyrius Šešios dienos / 158

12 skyrius Chadžijaus Ali pamokos / 172

13 skyrius „Kad šypsena neliktų vien prisiminimas“ / 194

14 skyrius Pusiausvyra / 217

15 skyrius Mortensonas veržiasi / 229

16 skyrius Raudona aksominė dėžutė / 245

17 skyrius Vyšnios smėlyje / 260

18 skyrius Drobulėn susupta figūra / 277

10

19 skyrius Niujorku vadinamas kaimas / 296

20 skyrius Arbata su Talibanu / 320

21 skyrius Ramsfeldo batai / 340

22 skyrius „O priešas – tai tamsa“ / 362

23 skyrius Mokyklomis virstantys akmenys / 382

pabaigos žodis / 405

padėk a / 407

13

įžanga

Mortensono orbitoje

Raudona lempelė mirksėjo geras penketą minučių, kol Bhangu atkrei-pė į ją dėmesį.

– Šių senų orlaivių degalų matuokliai skandalingai nepatikimi, – takšnodamas jį tarė brigados generolas Bhangu, vienas labiausiai paty-rusių Pakistane didelių aukščių sraigtasparnių lakūnų.

Nebuvau tikras, ar taip nori mane padrąsinti. Skridau šalia Bhangu, ties kojomis žvelgdamas žemyn pro Viet-

namo laikų sraigtasparnio „Alouette“ sferinį priekinį stiklą. Per porą tūkstančių pėdų apačioje vingiavo upė, abipus suspausta išsišovusių Hunzos slėnio dantytų uolų. Akių lygyje sklendėme pro kybančius žalius ledynus, eižėjančius atogrąžų saulėje. Bhangu skrido toliau, pro ventiliacijos angą su šalia priklijuotu lipduku „Rūkyti draudžiama“ ramiai kratydamas cigaretės pelenus.

Iš sraigtasparnio galo Gregas Mortensonas ištiesė ilgą ranką ir pakrutino skrydžio kostiumu vilkintį Bhangu už peties.

– Tamsta generole, – šūktelėjo Mortensonas, – man atrodo, kad skrendam klaidinga kryptimi.

14

Prieš išeidamas iš kariuomenės į atsargą ir pradėdamas dirbti su civilinės aviacijos kompanija, brigados generolas Bhangu buvo asme-ninis prezidento Mušarafo pilotas. Generolas jau bebaigiąs septintą dešimtį, širmų plaukų ir ūsų, apkarpytų ir išpuoselėtų kaip ir jo balsės, paveldėtos iš britų kolonijos laikų mokyklos, kurią vaikystėje lankė su Mušarafu ir daugeliu kitų būsimųjų Pakistano vadovų.

Jis sviedė cigaretę pro angą ir atsikvėpė. Tada pasilenkė palyginti pirktinio GPS prietaiso, kurį laikė ant kelio, ir karinio Mortensono žemėlapio, sulankstyto taip, kad rodytų, kur esame.

– Skraidau po Šiaurės Pakistaną keturiasdešimt metų, – tarė ge-nerolas, kraipydamas galvą taip, kaip būdinga šio subkontinento žmo-nėms. – Kaip gali šią vietovę pažinti geriau už mane?

Bhangu padarė statų viražą kairėn, ir „Alouette“ nuskrido atgal tuo pačiu keliu.

Raudonoji man nerimą kelianti lemputė vėl sublyksėjo. Šokinėjanti matuoklio rodyklė skelbė, kad teliko mažiau nei šimtas litrų degalų. Ši Pakistano dalis tokia atkampi ir nesvetinga, kad teko susitarti su bičiuliais, jog jie džipais pristatytų ir paliktų aviacinio benzino statinių atsargų strateginėse vietose. Jeigu nepasieksime nusileidimo zonos, įstrigsime tiesiogine prasme, nes dantytame kanjone, per kurį skrenda-me, nėra lygių vietų „Alouette“ nutūpti.

Bhangu pakėlė sraigtasparnį aukščiau, kad, degalams pasibaigus, galėtume savisuka pasiekti tolimesnę nusileidimo zoną, ir spaudė vairalazdę priekin, iki devyniasdešimties mazgų greičio. Kai tik adata nuslydo iki „E“ ir raudonoji lemputė ėmė pypsėti, Bhangu įtaikė sraig-tasparnio tūpimo slides tiesiai į didelės „H“ vidurį, kuria ant baltų uolų buvo pažymėta nusileidimo platforma, įrengta šalia mūsų statinių su aviaciniu benzinu.

– Šaunus skrydis, – pareiškė Bhangu degdamasis dar vieną cigare-tę. – Bet jei ne ponas Mortensonas, galėjo baigtis ir kitaip.

Paskui į surūdijusią degalų benzino statinę įkišę rankinį siurblį ir prisipylę benzino, nuskridome virš Braldu slėnio į Korfės kaimą, paskutinę žmonių gyvenamą salelę – už jos Baltoro ledynas jau kyla į Čogorio viršukalnę ir didžiausią pasaulyje dvidešimt tūkstančių

15

pėdų pranokstančių viršukalnių tankumyną. Po nesėkmingo 1993 metų bandymo įkopti į Čogorį Mortensonas atkeliavo į Korfę išsekęs ir paliegęs. Šioje skurdžioje molio ir akmenų trobelėse gyvenančioje bendruomenėje Mortensono ir Šiaurės Pakistano vaikų gyvenimas pakrypo nauja vaga. Vakare Gregas atsigulė jako mėšlu pakūrentoje trobelėje būdamas paklydęs alpinistas, o kitą rytą, su šeimininkais išgėręs arbatinį sviestinės arbatos ir susivarstęs aulinius, tapo humani-taru, kuris atrado prasmingą viso gyvenimo kelią.

Atvykusius į Korfės kaimą su dr. Gregu, mudu su generolu Bhangu pasitiko išskėstomis rankomis, su šviežiai paskersto kalnų ožio galva ir nesuskaičiuojamais puodeliais arbatos. Klausydamiesi Korfės šiitų, vienos neturtingiausių pasaulio bendruomenių, vaikų pasakojimų apie tai, kaip dabar jie gali puoselėti viltis, svajoti apie ateitį, nes prieš de-šimtmetį čia atvykęs milžinas amerikietis pastatė pirmąją kaime mo-kyklą, mudu su generolu nė nepajutę tapome Mortensono šalininkais.

– Žinot, – tarė Bhangu, kai šimto dvidešimties mokinių tuntas, apsupę mus tampė už rankų, rodydami savo mokyklą, – skraidydamas su prezidentu Mušarafu, susipažinau su daugybe pasaulio vadovų, nepaprastų vyrų ir moterų. Tačiau manau, kad Gregas Mortensonas – ypatingiausias mano kada nors sutiktų žmonių.

Kiekvieną, kuriam savo akimis teko matyti, kaip Gregas Morten-sonas dirba Pakistane, stebina jo kone enciklopedinės žinios ir išma-nymas apie šį vieną atkampiausių pasaulio regionų. Kone prieš savo valią daugelis stebėtojų pasijunta įtraukti į Mortensono orbitą. Per pastarąjį dešimtmetį, kai dėl virtinės nesėkmių ir nelaimingų atsitiki-mų Mortensonas iš alpinisto tapo humanitaru, jis subūrė mažiausiai kvalifikuotą, tačiau našiausią darbuotojų kolektyvą, kokį kada turėjo labdaringa organizacija.

Neraštingi į Pakistano Karakorumo aukštikalnes kopiančiųjų pa-lydovai nešikai paliko krovinius ir nuėjo dirbti su Gregu už menkutį atlyginimą, kad jų vaikai galėtų įgyti išsilavinimą, be kurio gyvenime teko verstis jiems patiems. Taksi vairuotojas, parvežęs Mortensoną iš Islamabado oro uosto, pardavė automobilį ir nuėjo ištikimai rūpintis jo reikalais. Buvę Talibano kovotojai, smurto ir moterų priespaudos

16

šalininkai, susidūrę su Mortensonu pakeitė savo įsitikinimus ir pasuko su juo taikiai statyti mokyklų mergaitėms. Jis pritraukė savanorių ir aistruolių iš visų Pakistano visuomenės sluoksnių, iš visų kariaujančių islamo sektų.

Tariamai objektyvūs žurnalistai, matyt, irgi neapsaugoti nuo pa-vojaus būti įsukti į Mortensono orbitą. Tuos trejetą kartų, kai lydėjau Mortensoną į Šiaurės Pakistaną, į tolimiausius Karakorumo ir Hima-lajų kalnynų slėnius bei Hindukušą, skridome tokiais sraigtasparniais, kuriems derėtų kyboti muziejaus palubėse. Kuo ilgiau stebėjau Mor-tensoną dirbantį, tuo labiau įsitikinau, kad susidūriau tikrai su neeili-ne asmenybe.

Pasakojimai apie Mortensono nuotykius, kurių šis patyrė statyda-mas mokyklas mergaitėms atkampiuose Pakistano kalnų rajonuose, skambėjo taip stulbinamai, kad vykdamas čia nebuvau tikras, ar jais tikėti. Istorija, kurią pasakojo kalnų ožių medžiotojai Karakorumo aukštikalnėse, klajokliai kaimiečiai menkai apgyventame Afganistano pakraštyje, Pakistano kariškių elitas prie posėdžių stalų, kurią ir vėl išgirdau, gurkšnodamas puodelį po puodelio sviestinės arbatos – paju ča – tokiose prirūkytose arbatinėse, jog neprisimerkęs neįžiūrėdavai bloknoto, buvo dar labiau neįtikima nei vaizdavausi.

Kaip žurnalistas, jau porą dešimtmečių dirbantis šį keistą skver-bimosi į asmeninius žmonių gyvenimus darbą, esu sutikęs nemažai smarkiai blankesnių nei žiniasklaidos sukurtasis įvaizdis visuomenės veikėjų. Tačiau ir Korfėje, ir kiekviename kitame Pakistano kaime, kur mane pasitiko tarsi seniai matytą šeimos narį vien dėl to, kad anas amerikietis nepagailėjo laiko užmegzti su jais saitų, aš išvydau, kaip Grego Mortensono gyvenimas per pastarąjį dešimtmetį išsiskleidė, išsišakojo ir subrandino tokių vaisių, kokių kiti kažin ar paliksime nugyvenę visą gyvenimą.

Na, bet taip tik vaizdingiau pasakiau, kad vien stebėti šios istorijos nebepajėgiau. Visi, kas tik su Mortensonu nuvyksta į kurią nors iš penkiasdešimt trijų Centrinės Azijos instituto mokyklų, įtraukiami į darbą, ir dirbdami tampa šalininkais. Visą bemiegę naktį praleidus kaimo vyresniųjų susirinkime džirgoje, pasveriant kiekvieną naujų pro-

17

jektų pasiūlymą, ar parodžius džiūgaujančių aštuonmečių mergaičių klasei, kaip padrožti pieštuką pirmuoju gyvenime kažkieno padova-notu drožtuku, be pasiruošimo pravedus pamoką apie anglų kalbos slengo vartojimą pilnutėlei bauginamai pagarbių mokinių klasei, likti vien reporteriu neįmanoma.

Kaip galų gale supranta Grehamo Grino romano Tykusis amerikie-tis herojus, melancholiškasis korespondentas Tomas Fauleris, kartais žmoniškumas reikalauja pasirinkti kieno nors pusę.

Aš pasirinkau Grego Mortensono pusę. Ne todėl, kad Gregas būtų be trūkumų. Dėl itin laisvo jo laiko jausmo sudėlioti tikslią didumos šioje knygoje aprašytų įvykių seką buvo beveik neįmanoma, kaip ir remiantis pokalbiais su jam talkinusiais baltais, kurių kalboje nėra gra-matinių laikų, o linijiniam laikui jie abejingi panašiai kaip ir daktaru Gregu jų vadinamas vyriškis.

Per tuos dvejetą metų, kai drauge rašėme šią knygą, Mortensonas dažnai taip iš proto varomai vėluodavo į susitikimus, jog svarsčiau, ar neatsisakius šio sumanymo. Daugelis žmonių, ypač Amerikoje, susidū-rę su šiuo jo įpročiu nuo Mortensono nusigręžė, apšaukę nepatikimu, o gal ir blogiau. Tačiau aš jau supratau, kaip dažnai kartoja jo žmona Tara Bišop, kad „Gregas iš kitokio molio“. Jis veikia pagal Mortensono laiką, kurį išsiugdė veikiausiai dėl to, kad augo Afrikoje, kad kasmet ilgokai dirba Pakistane. O savo darbo metodu – samdydamas mažai patyrusius žmones, kliaudamasis vien nuojauta, kai nevengia sudaryti sąjungos ir su nekokios reputacijos asmenimis, ir svarbiausia pats rū-pindamasis sumanymu, kol darbas įeina į vėžes, – jis nuverčia kalnus.

Kaip tiek daug pasiekusiam žmogui, Mortensonui nepaprastai trūksta egocentriškumo. Kai sutikau rašyti šią knygą, padavė man laiš-kinio popieriaus lapą su tuzinais pavardžių, su paraštėse tankiai, smul-kiu šriftu surašytais telefono numeriais. Tai buvo jo priešų sąrašas.

„Pasišnekėk su visais, – tarė jis, – tegul ir jie pasako, ką mano. O mes pasiekėme rezultatų. Visa kita nesvarbu.“

Išklausiau šimtus Mortensono sąjungininkų ir priešų. Saugumo ar slaptumo sumetimais pakeičiau tik vieną kitą vardą ir vietovės pavadi-nimą.

Rašant šią knygą, vyko tikras bendradarbiavimas. Aš rašiau istori-ją. Tačiau Gregas Mortensonas ją gyveno. Drauge mes peržiūrėjome tūkstančius skaidrių, pervertėme dešimtmečio dokumentus ir vaizdo medžiagą, įrašėme šimtus valandų pokalbių ir nuvykome susitikti su svarbiausiais šiame neįtikimame pasakojime žmonėmis. Taip tad ir gimė knyga.

Kaip išvydau Pakistane, Mortensono Centrinės Azijos institutas nenuginčijamai pasiekė rezultatų. Šioje pasaulio dalyje, kur amerikie-čių geriausiu atveju nesupranta, o dažniau bijo ir nekenčia, tyliakalbis metro devyniasdešimt trijų buvęs alpinistas iš Montanos įgyvendino kalną nuostabių sumanymų. Nors pats to niekada nepasakytų, savo rankomis jis pakeitė dešimties tūkstančių vaikų gyvenimus, niekieno nepadedamas palenkė savo pusėn daugiau širdžių ir protų, negu visa šį regioną užtvindžiusi oficiali amerikietiškoji propaganda.

Taigi prisipažinsiu: užuot paprastai rašęs apie tai, kaip einasi dar-bai, noriu, kad Gregui Mortensonui pasisektų. Linkiu jam sėkmės, nes jis kariauja karą su terorizmu taip, kaip, mano manymu, ir reikėtų kariauti. Trinksėdamas vadinamuoju Karakorumo plentu senu „Land Cruiser“, asmeniškai rizikuodamas dėl savo tikslo Talibaną pagim-džiusį kraštą prisėti mokyklų, Mortensonas susikauna su pamatinėmis terorizmo ištakomis kiekvieną kartą, suteikdamas mokiniui galimybę įgyti įvairiapusį išsilavinimą, užuot lankius ekstremistų medresę.

Jeigu mes, amerikiečiai, ketiname pasimokyti iš savo klaidų, iš padriko, neveiksmingo būdo, kokiu mūsų tauta kariauja karą su te-rorizmu po sausio vienuoliktosios puolimų, iš nesėkmingų bandymų paaiškinti savo siekius išdidžiai santūriai taiką mylinčių žmonių dau-gumai musulmoniškojo pasaulio gilumoje, mums reikėtų paklausyti Grego Mortensono. Aš paklausiau, ir tai tapo viena iš didžiausią atlygį suteikusių mano gyvenimo patirčių.

deividas oliveris relinasportlandas, oregonas

19

Pakistano Karakorume, nudaigsčiusios vos per šimto mylių plotą, atšiauriu kalnų grožiu viršum niekieno neregimų laukinių aukš-tikalnių puikuojasi daugiau nei šešiasdešimt aukščiausių pasaulio viršukalnių. Be snieginių leopardų ir kalnų ožių, tiek mažai gyvų būtybių perkeliavo šį pliką ledynkraštį, kad iki XX a. pradžios apie antrojo Žemėje aukščiausio kalno K2 egzistavimą pasaulyje težino-ta vien iš nuogirdų.

Tekėdamas žemyn nuo K2 į gyvenamąją Indo aukštupio slėnio pusę, tarp keturių rievėtų Gašerbrumo granito viršūnių ir mirtim gresiančių Didžiųjų Trango Bokštų ašmenų, šešiasdešimt dviejų kilometrų ilgio Baltoro ledynas beveik netrikdo šios sustingusios uolų ir ledo katedros rimties. Net šios užšalusios upės judėjimas, o nukeliauja ji ketvertą colių per dieną, beveik nepastebimas.

1993 m. rugsėjo 2 d. popietę Gregui Mortensonui atrodė, kad ir pats iriasi ne ką greičiau. Vilkėjo lopytu sulopytu purvo spal-vos šalvarkamyzu, plačkelnių ir marškinių kostiumu, tokiu, kaip ir jo pakistaniečiai nešikai, ir jam atrodė, kad sunkūs juodi odiniai

Visai sutemus, pamatai žvaigždes.pe r sų pata r l ė

1 skyrius

Nesėkmė

20

alpinisto batai patys kreipia jį Baltoru žemyn, gabena savu ledyni-niu greičiu pro armadą aisbergų – lyg tūkstančių lede sustingusių laivų burių.

Mortensonas vylėsi, kad tučtuojau išvys Skotą Darsnį – jų eks-pedicijos narį, su kuriuo keliavo atgal į civilizaciją, sėdintį sau ant milžiniško akmens ir besišaipantį, kad šis taip lėtai eina. Tačiau aukštutinis Baltoras primena veikiau labirintą nei taką. Mortenso-nas dar nesuprato, kad paklydo ir atsiskyrė. Nuo pagrindinės ledy-no masės jis pasuko šonine atšaka, vedančia ne vakarų kryptimi, į už penkiasdešimties mylių esantį Askolės kaimą, kur tikėjosi rasti iš šių kalnų išsikapstyti padėsiantį džipo vairuotoją, bet pietų pu-sėn, į neišžengiamą sueižėjusio, byrančio ledo labirintą bei už jo plytinčią aukštumų karo zoną, kur pakistaniečių ir indų kareiviai per išretintą orą svaidosi vieni į kitus artilerijos sviediniais.

Kitu atveju Mortensonas būtų įdėmiau apsižiūrėjęs. Būtų at-kreipęs dėmesį į tokią išlikimą ar mirtį lemiančią informaciją, kaip tai, kad nešikas Muzafaras, pasirodęs tarsi palaima ir pasisiūlęs pa-tempti sunkų krepšį su alpinisto įranga, gabeno ir jo palapinę bei mažne visą maistą, – ir nebūtų išleidęs jo iš akių. Būtų atkreipęs daugiau dėmesio ir į pribloškiamos aplinkos fizinius požymius.

1909 m. Abrucų kunigaikštis, vienas didžiausių savo meto al-pinistų ir veikiausiai geriausias savo amžiaus skardingų peizažų žinovų, vedė italų ekspediciją į Baltorą, bet K2 viršukalnės įveikti jiems nepavyko. Kunigaikštį apstulbino atšiaurus kalną supan-čių viršukalnių grožis. „Šių viršukalnių grožio nepranoktų jokie kalnai, – rašė jis savo dienoraštyje, – tai ledynų ir stačių uolų pasaulis, neįtikimas reginys, puota tiek menininko, tiek alpinisto akiai.“

Net kai saulė ėmė grimzti už aštrių Muztago Bokšto smailių vakarų kryptimi, o šešėliai ropštis rytinėmis slėnio sienomis aštrių it ašmenys Gašerbrumo monolitų link, Mortensonas to veik nepa-stebėjo. Tą popietę jis žvelgė sau į vidų, apstulbintas ir susimąstęs apie tai, ko iki šiol gyvenime nebuvo pažinęs, – nesėkmę.

21

Šalvarkamyzo kišenėje apčiuopė jaunėlės sesutės Kristos dažnai nešiotą gintarėlių vėrinį. Tanzanijoje, kur iš Minesotos kilę Mor-tensono tėvai buvo nuvykę kaip liuteronų misionieriai ir moky-tojai, trejų metukų Krista susirgo sunkios formos meningitu ir nepasveiko. Dvylika metų už ją vyresnis Gregas tapo jos globėju. Nors Kristai buvo sunkios ir paprasčiausios užduotys, – kasryt ap-sirengti užimdavo kone valandą, – nors ją ištikdavo sunkūs epilep-sijos priepuoliai, Gregas reikalaudavo, kad mama Džerenė suteiktų seseriai bent kiek nepriklausomybės. Jis padėdavo Kristai susirasti paprasto fizinio darbo, išmokė Tvin Sičio autobusų maršrutus, kad galėtų nuvykti kur norinti, ir, motinos pasibaisėjimui, sužinojęs, jog sesutė vaikšto į pasimatymus, paaiškino jai apie kontracepciją.

Tarnaudamas amerikiečių kariuomenės mediku ir būrio vadu Vokietijoje, studijuodamas ir taip siekdamas slaugytojo kvalifi-kacijos Pietų Dakotoje, tobulindamasis magistrantūros studijose Indianoje, gilindamasis į epilepsijos neurofiziologiją su viltimi iš-gydyti Kristą, net Kalifornijoje, gyvendamas bastūno alpinisto gy-venimą įsikūręs savo automobilyje Berklyje, Mortensonas kasmet kviesdavo jaunėlę sesutę mėnesiui atvykti pas jį. Kartu lankydavo ypatingas vietas, ir tai Kristai suteikdavo nepaprasto džiaugsmo. Jie keliavo Indianopolio 500 mylių automobilių lenktynių trasa, lankėsi Kentukio Derbyje, automobiliu pasiekė Disneilendą, Gre-gas parodė seseriai tuo metu slaptą savo katedrą – vaizdingąsias Josemičio slėnio granito sienas.

Dvidešimt trečiojo gimtadienio proga Krista su motina plana-vo keliauti iš Minesotos į Ajovą, javų lauką Dajersvilyje, kur buvo filmuotas Kristos mėgstamas ir daugybę kartų žiūrėtas „Svajonių laukas“. Tačiau paryčiais, gimtadienio dieną, dar joms nespėjus iš-vykti, Krista mirė nuo sunkaus epilepsijos priepuolio.

Po Kristos mirties iš nedaugelio likusių sesers daiktų Morten-sonas išsirinko vėrinėlį. Jis dar kvepėjo laužu, kurį juodu kūreno sesutei lankant jį Kalifornijoje. Suvyniotą į tibetietišką maldų vė-liavą, vėrinėlį jis atsivežė į Pakistaną jau nusprendęs, kaip pagerbs

22

sesers atminimą. Mortensonas buvo alpinistas ir nutarė, kokiu prasmingiausiu, artimiausiu sau pačiam būdu pagerbs jos atmini-mą. Jis užkops į K2 – viršūnę, kurią daugelis alpinistų laiko sun-kiausiai Žemėje pasiekiama, ir ten, 28 267 pėdų aukštyje, paliks Kristos vėrinėlį.

Mortensonas užaugo šeimoje, kuriai patiko sunkios užduotys, kaip antai pastatyti mokyklą ir ligoninę Tanzanijoje, ant Kiliman-džaro kalno šlaitų. Tačiau nors nesvyruojančių tėvų tikėjimas krei-pė jį išmintu taku, Mortensonas dar nebuvo apsisprendęs, kokios prigimties jo dievybė. Jis paliks auką tam dievui, kuris gyvena aukštutinėje atmosferoje.

Prieš trejetą mėnesių Mortensonas tiesiog peršoko šį ledyną vien „Teva“ sandalais, basaminčia, ir keturiasdešimt kilogramų sverian-ti kuprinė atrodė niekai, palyginti su nuotykiu, viliojusiu į Baltorą. Kartu su anglų, airių, prancūzų ir amerikiečių grupe, dalyvaujan-čia šiame kuklių lėšų, bet protą pranokstančios drąsos bandyme įkopti į antrą aukščiausią pasaulio viršukalnę, iš Askolės jis leidosi į ilgesnį nei septyniasdešimties mylių žygį.

Jie visi žinojo, kad, palyginti net su Everestu, besidriekiančiu per tūkstantį mylių į pietryčius Himalajų ketera, K2 yra žudikas. Alpinistams, vadinantiems jį „Laukine viršūne“, tai tebėra didžiau-sias išbandymas – skustuvo ašmenis primenanti granito piramidė tokia stati, jog sniegas neprilimpa prie jo aštriabriaunių gūbrių. Mortensonas, tuo metu tvirtas it jautis trisdešimt penkerių jaunuo-lis, vienuolikos metų įkopęs į Kilimandžarą, išėjęs laipiojimo po gryno granito Josemičio slėnio uolas mokyklą, o paskui sėkmingai įveikęs dar pustuzinį Himalajų viršūnių, atvykęs čia gegužės mė-nesį, nėmaž neabejojo, jog netrukus stovės ant, kaip manė, „di-džiausios ir grėsmingiausios Žemės viršukalnės“.

Jam liko sukrečiamai mažai, vos šeši šimtai metrų iki viršūnės. Tačiau jam už nugaros K2 atsitraukė į rūkus, sesers vėrinėlis tebe-buvo kišenėje. Kaip tai galėjo įvykti? Rankove nusišluostė ašaras, sutrikęs jas pamatęs – tikriausiai ašaroja dėl aukščio. Jautėsi tikrai

23

tarsi nesavas. Po septyniasdešimt aštuonių dienų pirmapradės ko-vos su aukščiu ant K2 kalno jautėsi it silpna susitraukusi savo paties karikatūra. Jis net nežinojo, ar jam liko jėgų nueiti dar 50 mylių šia pavojinga vietove iki Askolės.

It šratinio šautuvo šūvis šaižus atskylančios uolos garsas sugrą-žino jį į tikrovę. Žiūrėjo, kaip triaukščio namo dydžio akmuo ėmė riedėti vis greičiau, šokčiodamas ir sukdamasis žemyn byrančiu šlaitu, kol sumalė į miltus pakeliui pasitaikiusį ledkalnį.

Mortensonas pabandė pasipurtyti, atgauti budrumą. Apsižiū-rėjo, išvydo, kaip aukštai šešėliai užkopę rytinėmis viršūnėmis, pamėgino prisiminti, kada matė kitų žmonių ženklą. Turbūt jau kelios valandos, kai Skotas Darsnis pranyko, pirma jo nusileidęs taku žemyn. Prieš kokią valandą, gal dar anksčiau, girdėjo armijos mulų karavano varpelius, – jie gabena amuniciją Siačeno ledkalnio link, į dvidešimties tūkstančių pėdų aukštyje esantį mūšio lauką, per tuziną mylių į pietryčius nuo ten, kur Pakistano ir Indijos kari-nių pajėgų konfliktas sustingo amžinoje aklavietėje.

Žvilgsniu naršė taką ieškodamas kokių nors ženklų. Jei takas vestų į Askolę, bet kur ant jo matytųsi kariuomenės šiukšlių. Ta-čiau nesimatė jokių mulų išmatų. Jokių nuorūkų, jokių skardinių nuo maisto. Nei pribyrėjusio šieno, kurį mulų varovai gabendavosi galvijams pašerti. Bet juk čia nė nepanašu į taką, čia tiesiog plyšys nestabiliame akmenų ir ledo labirinte, tik niekaip negalėjo supras-ti, kaip į šią vietą atklajojo. Pabandė susikaupti ir galvoti aiškiai. Tačiau taip ilgai prabuvus dideliame aukštyje, Mortensono gebėji-mas ryžtingai veikti ir mąstyti buvo pakirstas.

Valandą praleido kapanodamasis byrančiu šlaitu, tikėdamasis išlipti į apžiūros vietą virš akmenų ir ledkalnių, kur nors, iš kur galėtų pamatyti ieškomą orientyrą, didįjį uolėtąjį Urduko kyšulį, išlindusį viršum Baltoro tarsi didžiulis kumštis, o tada kaip nors nusigauti atgal iki tako. Tačiau užsikapstęs į viršų, sulaukė vie-nintelio atpildo – pasijuto dar labiau pavargęs. Per aštuonetą my-lių nuklydo nuo tako į žmonių nelankomą slėnį, ir iš šios naujos

24

stebėjimo vietos blėstančioje šviesoje net gerai pažįstamų viršūnių kontūrai atrodė nepažįstami.

Jausdamas, kaip pro aukščio sukeltą nejautrą grybšteli baimės pirštas, Mortensonas atsisėdo įvertinti padėties. Mažoje saulės iš-blukintoje dienai skirtoje violetinėje palapinėje turėjo lengvą vil-nonę pakistaniečių armijos karinę antklodę, tuščią vandens butelį, vienintelį baltyminį batonėlį. Pūkinis miegmaišis aukštumoms, visi šilti drabužiai, palapinė, krosnelė, maistas, net žibintuvas bei visi degtukai liko nešiko gabenamoje kuprinėje.

Jam teks čia praleisti naktį ir ieškoti tako išaušus. Nors tem-peratūra jau nukrito gerokai žemiau nulio, nuo šalčio nemirs, svarstė. Be to, mąstė pakankamai rišliai, kad suprastų, jog daug pavojingiau būtų naktį kliuvinėti ant judančio ledkalnio, kur pro melsvo ledo dykynes į požemines sietuvas žiojasi kelių šimtų pėdų gylio plyšiai. Apsičiupinėdamas kelią žemyn nuo yrančio kauburio, Mortensonas ieškojo pakankamai nuo kalno sienų atitolusios, kad miegant nekliudytų akmenų griūtis, ir tvirtos vietos, kad nesuskil-tų ir nepanardintų jo į ledyno gelmes.

Susirado plokščią akmens luitą, kuris atrodė gana tvirtas, pli-komis rankomis prižėrė ledinio sniego į vandens butelį ir įsisupo į antklodę, liepęs sau negalvoti apie tai, koks jis vienišas ir pažeidžia-mas. Dilbis buvo it sučaižytas, nubrauktas virvės gelbstint draugą, žinojo, kad reikėtų nuplėšti sulipusius marlės tvarsčius ir išleisti pū-lius iš žaizdų, kurios šiame aukštyje atkakliai negijo, tačiau niekaip neįstengė savęs motyvuoti. Mortensonas drebėdamas gulėjo ant nelygios uolos ir žiūrėjo, kaip paskutiniai saulės spinduliai kraujo raudoniu uždegė durklus primenančias viršūnes rytuose, paskui iš-sisklaidė, nudriekdami tik tamsmėlio juodumo šešėlius.

Kone prieš amžių Filipas De Filipas, Abrucų kunigaikščio eks-pedicijos į Karakorumą gydytojas ir metraštininkas, aprašė šių kalnų sukeliamą apleistumo jausmą. Nors keliavo su dviem tu-zinais europiečių ir dviem šimtais šešiasdešimt nešikų, gabenusių sulankstomas kėdes ir sidabrinius arbatos servizus, nors visas būrys

25

bėgikų jiems reguliariai pristatydavo europietiškų laikraščių, šis peizažas priversdavo jį pasijusti sugniuždytu ir nereikšmingu. „Virš slėnio tvyrodavo mirtina tyla, – rašo jis, – nenusakomu sunkumu prislegianti mūsų sielas. Visame pasaulyje turbūt nėra kitos tokios vietos, kur žmogus pasijustų toks vienišas, toks izoliuotas, toks vi-siškai Gamtos nepaisomas, taip neįstengiantis užmegzti su ja kokio nors bendrumo.“

Gal dėl to, kad Mortensonas buvo patyręs vienatvę, ir augda-mas vienintelis amerikietis vaikas tarp šimtų afrikiečių, ir nakvo-damas lauke trijų tūkstančių pėdų aukštyje Josemičio Puskupolyje, kai vykdavo į kelių dienų keliones, jis jautėsi ramus. Jei būtų pa-klausę kodėl, priskirtų tai aukščio sukeltai silpnaprotystei. Tačiau bet kas, kam teko pabūti šalia Mortensono, stebėti, kaip šis savo užsispyrimu išsekina kongresmeno, dvejojančio filantropo ar afga-nistaniečio karo vado kantrybę, kol pagaliau išplėšia iš jų vėluojan-čius paramos fondus ar auką, ar siektą leidimą įžengti į genties te-ritorijas, žino, kad ta naktis buvo dar vienas geležinės Mortensono savitvardos pavyzdys.

Pakilo vėjas, naktis tapo geliamai giedra. Pabandė atskirti viršūnes, kurios, atrodė, pikta lemiamai tvyrojo aplink jį, tačiau tamsoje neįstengė jų pažinti. Valandą pasišildęs po antklode, įsten-gė prie kūno atšildyti sušalusį baltyminį batonėlį ir ištirpinti pa-kankamai dumblino ledinio vandens užsigerti, tačiau nuo jo ėmė smarkiai drebėti. Užmigti tokiame šaltyje, regis, neverta tikėtis. Tad Mortensonas, gulėdamas po žvaigždėtu skliautu, nusprendė pamąstyti apie savo nesėkmę. Jo ekspedicijos vadovai, Danas Ma-zuras ir Džonatanas Pratas, drauge su prancūzų alpinistu Etjenu Finu, buvo grynakraujai alpinistai. Greiti ir grakštūs, iš prigimties apdovanoti talentu itin greitai įveikti techniškai sudėtingas didelių aukščių trasas. Mortensonas buvo lėtas, stiprus kaip lokys. Metro devyniasdešimt trijų ūgio ir devyniasdešimt penkių kilogramų svo-rio, Mortensonas mokėsi Minesotos Konkordijos koledže gauda-mas futbolo komandos stipendiją.

26

Nors niekas to nenurodė, bet visi lėti, sunkūs, su kopimu į kal-nus susiję darbai, tarsi savaime suprantama, tekdavo jam ir Dars-niui. Aštuonis kartus skirtingomis aplinkybėmis Mortensonas tarnavo kaip krovininis mulas, vilkdamas maistą, kurą, deguonies butelius į vos per šešis šimtus metrų nuo K2 ekspedicijos iškirstą slėptuvę, aprūpindamas šią ekspedicijos aukštumų stovyklą atsar-gomis, kad svarbiausieji kopikai, nusprendę įveikti viršūnę, nieko nestokotų.

Visos kitos tą sezoną į kalną kopusios ekspedicijos nusprendė pasiekti viršūnę tradiciškai, kildamos dar prieš amžių išbandytu taku, K2 Pietryčių Abrucų ketera. Tik jie pasirinko Vakarų keterą, aplinkinį, žvėriškai sudėtingą minų prisėtą kelią su gerų įgūdžių reikalingais šlaitais, kuriais sėkmingai užkopta tik vieną kartą. Prieš dvylika metų tai padarė japonų alpinistas Eihas Otanis ir jo bendrakeleivis pakistanietis Naziras Sabiras.

Mortensonas dievino sunkumus ir didžiavosi jų pasirinktu at-šiauriu maršrutu. Kaskart, pasiekęs kurią iš aukštai Vakarų kete-roje iškirstųjų laktų ir iškrovęs skardines su kuru ir virvių ringes, pastebėdavo, kad pasijuto tvirtesnis. Tegul ir lėtas, tačiau viršūnę neišvengiamai pasieks ir jis.

Vieną vakarą, praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai dienų ant kalno, Mortensonas ir Darsnis, grįžę į pagrindinę stovyklą, de-vyniasdešimt šešias valandas kopę ir eilinį kartą papildę atsargas, rengėsi griūti sąžiningai užtarnauto miego. Bet kai vos sutemus dar kartą pro teleskopą žvilgtelėjo į viršūnę, Mortensonas ir Darsnis iš-vydo aukštai ant K2 Vakarų keteros sumirgant šviesą. Suprato, kad tikriausiai jų ekspedicijos nariai siunčia pavojaus signalus žibintais, ir sumojo, kad jų bičiulį prancūzą ištiko bėda. „Etjenas buvo alpi-niste, – aiškino Mortensonas, perdėtu prancūzišku tarimu pabrėž-damas tą pagarbą ir puikavimąsi, kuriuos šiuo terminu išreikšdavo lipikai. – Etjenas keliaudavo greitai, tepasiėmęs vien būtiniausią įrangą. Mums tekdavo jį gelbėti, kad, nesuspėjęs aklimatizuotis, neužkoptų per aukštai.“

27

Mortensonas ir Darsnis, abejodami, ar po tokio sekinamo nusi-leidimo jiems užteks jėgų vėl taip greitai užkopti iki Fino, pakvietė savanorius iš kitų penkių pagrindinėje stovykloje buvusių ekspedici-jų. Tačiau niekas neatsiliepė. Porą valandų jie pagulėjo palapinėse il-sėdamiesi ir gerdami vandenį, paskui susikrovė įrangą ir vėl išvyko.

Besileidžiantiems iš 7 kilometrų ir 600 metrų aukštyje esančios IV stovyklos, Pratui ir Mazurui teko kautis už savo gyvybes. „Etje-nas užkopė, ketindamas prisidėti prie mūsų ir sykiu kilti į viršukal-nę, – pasakojo Mazuras, – tačiau, mus pasiekęs, bejėgiškai susmuko. Gaudydamas kvapą, pasakė, jog jo plaučiuose girdėti gargimas.“

Finą ištiko plaučių edema, aukščio sukeltas plaučių užtvindy-mas skysčiais, galintis baigtis mirtimi, jei tokios būklės žmogus nėra nedelsiant nugabenamas į žemiau. „Tai buvo klaiku, – pasa-kojo Mazuras, – Etjenui iš burnos veržėsi rausvos putos. Bandėme kviesti pagalbą, bet radijo stotis įkrito į sniegą ir nustojo veikti. Tad ėmėme leistis žemyn.“

Pratas ir Mazuras pakaitomis prisitvirtindavo prie Fino ir leidosi su juo žemyn virve stačiais Vakarų keteros šlaitais. „Jautėmės tarsi kabėtume ant virvės prisirišę prie sunkaus bulvių maišo, – pasakoja Mazuras, – skubėti negalėjome, bijojome užsimušti.“

Su jam būdingu santūrumu, Mortensonas šykščiai kalba apie tas dvidešimt keturias valandas, kurių jam prireikė užsitempti aukštyn ir pasiekti Finą, tetardamas, kad tai „pareikalavę nemažai pastangų“.

„Danas ir Džonas buvo tikri herojai, – sakė jis, – jie nebekopė kaip susiruošę į viršūnę, bet gabeno žemyn Etjeną.“

Kai Mortensonas ir Darsnis sutiko savo komandos narius ant uolos šlaito netoli I stovyklos, Finas atgaudavo sąmonę ir vėl ją pra-rasdavo – jam buvo prasidėjusi smegenų edema dėl aukščio sukelto smegenų tinimo. „Jis neįstengė ryti, bandė atsivarstyti batus“, – pa-sakojo Mortensonas.

Mortensonas, dirbęs traumatologijos skyriuje slaugytoju, – dėl nepastovių darbo valandų galėjo užsiimti alpinizmu, – suleido

28

Finui „Decadron“ plaučių edemai palengvinti, ir keturi jau pavargę alpinistai pradėjo keturiasdešimt aštuonių valandų odisėją, vilkda-mi draugą uolingais šlaitais ir taip leisdami jį žemyn.

Paprastai laisvai kalbantis angliškai, dabar Finas retsykiais at-gaudavo sąmonę ir imdavo nerišliai kažką šnekėti prancūziškai, prisimena Mortensonas. Ant šlaitų, reikalaujančių daugiau techni-kos, turėdamas viso gyvenimo alpinisto savisaugos instinktą, Finas pakildavo prisisegti prie virvės apsaugos įtaisų, bet ir vėl susmuk-davo negyvu svoriu, pasakojo Mortensonas.

Praėjus septyniasdešimt dviem valandoms nuo to, kai Mortenso-nas ir Darsnis iškilo į šį žygį, grupei pasisekė nuleisti Finą ant lygios žemės priešakinėje pagrindinėje stovykloje. Darsnis per radiją susi-siekė su žemiau esančia Kanados ekspedicija, kurie pakistaniečiams kariškiams perdavė prašymą atsiųsti dideliems aukščiams skirtą gel-bėjimo sraigtasparnį „Lama“. Tačiau karinis štabas atsakė, kad oras per prastas, o vėjas per stiprus, ir liepė atgabenti Finą žemiau.

Tačiau viena yra įsakyti. Kas kita – tiems nežmoniškai pavargu-siems keturiems vyrams tai įvykdyti. Šešetą valandų, surišę Finą į miegmaišį, jie šnekėjosi tik krioktelėjimais ir inkštimu, tempdami bičiulį žemyn pavojingu, sudėtingų įgūdžių reikalaujančiu taku, nuo Savojos ledkalnio byrant ledui.

„Mes buvome taip išsekę, pasiekę kraštutinę ribą, kad kartais tegalėjome vien šliauždami irtis žemyn“, – pasakojo Darsnis.

Pagaliau grupė pasiekė pagrindinę K2 stovyklą, maiše už savęs vilkdami Finą. „Visos kitos ekspedicijos užkopė per ketvirtį mylios aukštyn mūsų pasveikinti, sutiko mus kaip didvyrius, – pasakojo Darsnis. – Kai atvyko Pakistano armijos karinis sraigtasparnis ir išgabeno Finą, Kanados ekspedicijos nariai pagamino galybę mais-to, visi puotavo. Bet mudu su Gregu jau nestabtelėjome nė paval-gyti, atsigerti ar net nusilengvinti, o griuvome į miegmaišius lyg nušauti.“

Dvi dienas Mortensonas ir Darsnis pabusdavo ir tuoj vėl už-migdavo, mat taip aukštis veikia labiausiai išsekusius. Palapines

kliudantis vėjas atnešdavo garsus metalinių virėjo lėkščių, ant ku-rių buvo išgraviruoti keturiasdešimt aštuonių Negailestingajame kalne žuvusių alpinistų vardai; nejaukus žvangėjimas atsklido ir nuo Arto Gilkio atminimo piramidės, pavadintos 1953 metais žu-vusio amerikiečių ekspedicijos alpinisto vardu.

Pabudę rado raštelį nuo Prato ir Mazuro, vėl išvykusių į aukš-tutinę stovyklą. Pailsėjusius komandos draugus jie kvietė prisidėti prie jų ir bandyti kopti į viršūnę. Tačiau atgauti jėgas pasirodė ne-įmanoma. Gelbėdami draugą iškart po atsargų papildymo misijos, Mortensonas ir Darsnis išeikvojo paskutines jėgas.

Kai pagaliau jie išžengė iš palapinių, jėgų tebuvo likę tiek men-kai, kad paprasčiausiai vos paėjo. Finas išgelbėtas brangia kaina. Jam ta kančia vėliau kainuos visus kojų pirštus. Gelbėdami drau-gą, Mortensonas ir Darsnis visiškai išeikvojo tas jėgas, kurių būtų galėję sukaupti kopti į viršūnę, o juk šito siekdami padėjo tiek pa-stangų. Mazuras ir Pratas po savaitės paskelbs pasauliui stovėję ant viršūnės, grįš namo, lydimi šio laimėjimo šlovės. Tačiau metalinių, vėjyje skambančių lėkščių vis daugės, nes keturi iš šešiolikos alpi-nistų, tą sezoną įkopusių į viršūnę, žus leisdamiesi žemyn.

Mortensonas nerimavo, kad jo vardas nepapildytų šios atmi-nimo vietos. Baiminosi dėl to ir Darsnis. Tad nusprendė, jei tik įstengs, kartu leistis žemyn. Paklydęs, vėl išgyvendamas draugo gelbėjimą, vienišas, apsigaubęs plonyte vilnone antklode, priešauš-riu Gregas Mortensonas niekaip negalėjo rasti patogios padėties. Ūgis neleido išsitiesti taip, kad galva neišlįstų į ledinį orą. Per ant K2 kalno praleistas dienas sulyso keturiolika kilogramų, tad, kad ir kaip pasisuktų, plikas kaulas vis atsiremdavo į šaltą uolą. Prarasda-mas sąmonę ir vėl ją atgaudamas, klausydamasis paslaptingo gru-mėjimo ledyno viduje, susitaikė su neįvykdytu ketinimu pagerbti Kristą. Tai kūnas neištvėrė, nusprendė, ne dvasia, o kiekvienas kū-nas turi savo ribas. Pirmą sykį gyvenime Gregas aptiko absoliučias savo paties ribas.

30