istorija, fotografija, kultūra

PROJEKTĄ REMIA

Redakcijos ŽODISEugenijaus Skipičio nuotrauka

Kai iš po nuvažiuojančio automobilio ratų į tavo veidą pasipylė vieškelio žvyras, po minutės iš burnos spjau-dydamas smėlį prisiminei Pauliaus Širvio posmelį „Aš nevertas, aš daug ko nevertas...“ Ir galvojai ne apie ežerą pilną žvaigždžių. Kasdienybės spardomas prisiminei prakiurusią dviračio padangą, dėl ko turi pės-čias vaikščioti, supuvusį trobelės stogą, per kurį ant lovos krenta

visi šios vasaros lietūs. Drėgname patale nelabai smagu mąstyti apie sumautą savo gyvenimą, todėl pasi-ėmęs „kašikėlį“ pabandai išsivaduoti nuo įkyrių minčių, nueiti iki miško, pasikalbėti su grybais, riešutais ir ant žemės krentančiomis gervuogių uogomis. Kai į „kašikėlio“ dugną patupdai baravyką, šalia padedi rudmėsę arba voveraitę, kai nuo lazdyno šakos pirm voverės nuskini

Kai einant keliu ties tavim sustoja juodas Seimo nario automobilis, tau turėtų būti garbė, kad tautos išrinktasis keturiais ratais nenu-stūmė tavęs į pakelę, nenubloškė į griovį, neprilipdė prie medžio, bet teikėsi sustoti, praverti blizgančios mašinėlės duris, pasisiūlė pavėžinti, tvirtu valdžios žmogaus balsu užtikrino, kad nemuš. Taip ir pasakė „ Nebijok, negausi į kaktą“. Tuomet bematant supratai, kad nuo Seimo nario „gauti į kaktą“ irgi yra garbė, likimo dovana, Dievo duotas išbandymas paragauti kieto kumštelio skonį. Pasi-darė apmaudu, kad Seimo narys tavęs nepasivedėjo į šalį, kad netrinktelėjo, nes iš jo pasakyto sakinio galima spręsti, jog tokių ketinimų turėjo. Matyt, kada nors buvai ne taip pažiūrėjęs į ant jo tvoros tupinčią katę. Gal iš baimės, gal suglumęs nuo netikėtai parodyto dėmesio, pasivažinėti atsisakei.

riešutą arba ant liežuvio pajunti uogos drėgmę ir skonį, supranti, kiek nedaug reikia sielos atgaivai. Rudenėjantis miškas tampa tavo Rojaus sodais, po kuriuos gali vaikš-tinėti be Seimo nario leidimo. Bet ar ilgai? Žiūrėk, kad tik neužstrigtum ant įstatymo slenksčio, kuriame bus parašyta, kad valstybiniai miškai priklauso valstybės vyrams kaip kompensacija už sunkų jų darbą. Va tuomet ir gausi į kaktą...Į tavo vienatvės duris prieš ke-lias dienas pasibeldė Šv.Baltra-miejus. Seniau Šv.Baltramiejaus dieną merginos burdavo savo ateitį. Nupjautuose laukuose iš-kasdavo duobutę ir laukdavo. Jei duobutėje mergina rasdavo voro nuaustą tinklą, žinodavo, kad jos jaunikis bus turtingas, jei duobutės dugne ropinėdavo skruzdėlytė, burtas pranešdavo, kad jaunikis bus vargšas. Tavo moteris duobu-tėje, matyt, rado kokią nors kielės plunksnelę, todėl, nežinodama ką tai galėtų reikšti, ištekėjo už poe-

to. Dar Šv.Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Paveiksluose jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą. Jeigu galėtum, tokį jo atvaizdą laikytum dabarties atspindžiu, nes kas dvidešimtas lietuvis – išverstaskūris. Tačiau šiandien galvoji ne apie tautiečius. Ant veido krentantis paskutinio gandro šešėlis praeitimi paverčia vasarą. Gandrai migruoja pietų kryptimi – Turkijos, Izraelio, Bosforo sąsiaurio link, kol pasiekia Šiaurės Afrikos krantus. Palydoviniais sių-stuvais žymėti gandrai tą 4–5 tūkst. kilometrų atstumą nuskrenda per maždaug 15–20 dienų, kasdien įveikdami apie 250 kilometrų. Jie turbūt pasaulį pažįsta geriau negu tu, nes skrenda be jokių naviga-cinių prietaisų. Kelionėje jų tyko pavojai. Artimųjų Rytų bei Afrikos šalyse gandrai tebemedžiojami. Su tavimi taip nesielgiama. Akimis palydėdamas paukštį linki jam „neužlipti ant kulkelės“. Paskui

sustoji lauko gale ir lauki. Gal ko-kioje kaimo gryčioje ar miestelio gatvėje suklyks naujagimio balsas. Vadinasi, kažkam metai buvo geri, kažkam atskrisdami gandrai daug atnešė. Juodai baltas pavydas nudiegia širdį, kad tai atsitiko ne tau. Pasisuki atgal į savo rudenį, į savo nenudirbamus darbus, į kasdien išgyvenamus atradimus ir netektis. Toliau gyveni savo lietaus permerktoje ir vėjų perpučiamoje trobelėje, džiaugiesi, kad tavo mo-teris moka talentingai stiklainiuose užkonservuoti vasarą. Prisimeni vakar į kapelius palydėtą kaimyną, atsigeri vandens ir tarsi ausyse skambančiais giesmės žodžiais galvoji: palikę savo nuodėmių valtį mes veržiamės į Amžinybę, tačiau ar kam nors rūpi, jog visą laiką norėjom būti savo laimės žvejais? Ne visiems pavyko. Tau gyvenimas trinktelėjo į kaktą. Todėl džiaugiesi, kad Seimo narys neįvykdė kažkada turėtų savo ketinimų. Antrasis smūgis būtų per daug.

Negauti į kaktą

8 2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis, Nr. 66

Pajūriais per Tauragės kraštą (11)

Į pietus nuo Vilkyškių, palei dešinįjį Jūros krantą, vingiuoja kadaise labai svarbus Taura-gės–Ragainės kelias. Prie jo įsi-kūrusios senos gyvenvietės – Ops-tainys, Šereiklaukis. Jos dažniau lankomos, plačiau aprašytos. O palei kairįjį Jūros krantą dulka rečiau naudojamas, kartais net užsemiamas Mociškių–Vėžininkų vieškelis. Be vietos gyventojų juo dažnai naudojasi žvejai, tačiau keliautojai šiuo Jūros krantu patraukia retai. Vis dėlto paban-dykime. Gal ir čia rasis istorinių įdomybių, lankytinų vietų.

Stygliškiai

Sudaryti iš senos Nausėdų gy-venvietės dalies. Pastarasis pa-vadinimas primena, kad iki XV a. į rytus nuo Jūros žemupio plytėjo retai gyvenami miškų ir paupių plotai. Tačiau 1422 m. sudarius Melno sutartį, nustačius sieną tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos vals-tybių, į šiuos tyrus pamažu ėmė keltis naujakuriai. Jie kūrė naujas gyvenvietes – nausėdijas. Aptariami Nausėdai pažymėti 1665 m. suda-rytame Ragainės apskrities (kuriai tuomet priklausė) žemėlapyje, tad turėjo įsikurti iki tol. XVIII a. pa-baigoje gyvenvietė jau buvo skilusi į keturias dalis, kuriose gyveno skirtingų socialinių sluoksnių žmo-nės. 1925 m. Lietuvos Respublikos valdžia „įvedė tvarką“ ir suskaldė Nausėdus į keturias atskiras gy-venvietes, kartu suteikdama joms naujus pavadinimus. Stigliškiais (ne Stygliškiais) tuomet pavadinta tik pietvakarinė dalis, dvarelis (vok. Nausseden Köllmisch). Šalimais buvo Bališkiai (vok. Nausseden Ebfrei), Nausėdėliai (vok. Nau-seden Bäuerlich) ir Pagirys (vok. Nausseden Schäferei). Sovietinė valdžia Stigliškius, Bališkius ir Nasėdėlius vėl sujungė į vieną kaimą, kurį pavadino Stygliškiais. Nepaisant tokio sustambinimo, po 1944 m. kaimas palaipsniui tuštėjo ir menko. Jei 1925 m. visose trijose jo dalyse gyveno 98, tai 2011 m. – tik apie 30 gyventojų.

Sovietmečiu daug senų Stygliškių sodybų sunyko. Vis dėlto kaime dar galima pamatyti Mažajai Lietuvai būdingos architektūros gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Buvusiuose Bališ-kiuose, prie pat Mociškių–Vėžininkų vieškelio, yra ir senosios evangelikų liuteronų kapinės. Deja, jos nunio-kotos taip, kad čia sunku rasti bent vieną antkapinį paminklą.

Ties Stygliškiais Jūrą iš abiejų pusių „aptveria“ ir beveik iki žiočių lydi apsauginiai pylimai. Jie skirti apsaugoti paupio pievas nuo užtvin-dymo neaukštų vasarinių poplūdžių metu. Tačiau ties vingiais upė pyli-mus daug kur nuardžiusi, todėl jie ne ką tepadeda. Pavasariais pylimai apskritai atsiduria po vandeniu. Bet pakrantės lankoms tai tik į naudą – kiekvieno potvynio metu Jūra jas patręšia savo nešmenimis. Tuomet, anot botanikų, upės slėnyje suveši pieviniai pašiaušėlynai, pieviniai eraičinynai, avižuolynai ir nendriniai dryžutynai. Kol sugula po dalgiu, jie

Kelionę pajūriais baigiant: Stygliškiai ir VėžininkaiVytenis ALMONAITIS

išauga aukščiau juosmens. Rečiau šienaujamuose lankų pakraščiuose randama ir įvairių saugomų augalų: raudonžiedžių beručių, iečialapių kalpokių, boloninių katilėlių. Vis dėlto gausiausiai iš saugomų rūšių pajūriuose paplitę poriniai česnakai. Jie auga ir ties Stygliškiais. Paupio pievose taip pat galima pamatyti di-džiųjų auksinukų – saugomų drugių. Čia laikosi ir slapukės griežlės – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti paukščiai. Tačiau jas lengviau iš-girsti negu pamatyti.

Vėžininkai

Vietovardis kilęs iš žodžio vėži-ninkas – vėžių gaudytojas arba iš pavardės Vėžys. Vietovė gyvenama nuo pat akmens amžiaus, tačiau ra-šytiniuose šaltiniuose kaimas pirmą kartą paminėtas (Weschnicken), ro-dos, tik 1558 m. XVIII a. ketvirtame dešimtmetyje Vėžininkuose buvo bent 14 ūkių. Dešimt iš jų valdė lietuvininkai – Mikas Naujokas, Jurgis Mockus, Kristupas Purkus, Abrys Parelaitis, Enskys Rudaitis ir kiti. Nors kaime jau buvo ir keturi atsikėlėlių vokiečių ūkiai, apie 1740 m. įsteigtoje mokyklėlėje turėjo būti mokoma lietuviškai. Įdomu, kad to meto Vėžininkų gyventojo Endrikio Šereikio (Schereick) pa-vardė beveik sutampa su gretimame Šereiklaukyje XIII a. pilį valdžiusio

girios kampas. Pušyno pakraštyje, ant Jūros kranto – senosios Vėži-ninkų evangelikų liuteronų kapinės. Labai nukentėjusios sovietmečiu, pastaruoju metu jos pavyzdingai tvarkomos Vokietijoje gyvenančių išeivių rūpesčiu. Tarp negausių išlikusių antkapinių paminklų išsi-skiria du kryžiai, žymintys XX a. pradžioje mirusių Bertos ir Jurgio Paulaičių (Paulat) kapus. Jie vadina-mojo jugendo stiliaus, su įdomiais lietuviškais užrašais gotišku šriftu. Kapinėse stovi paminklas „Vė-žininkų kaimo žuvusiems kare ir tremtyje atminti“. Galima numanyti, kad dauguma iš 32 įamžintųjų žuvo besibaigiant II pasauliniam karui. Visi sodiečių vardai ant paminklo užrašyti tik germaniška forma, tuo tarsi teigiant, kad 1944 m. čia gyveno vieni vokiečiai. Statistika patvirtina, jog Vėžininkai buvo smarkiai suvokietėję. Jau 1905 m. lietuviškai kalbėjo tik ketvirtadalis gyventojų. Vis dėlto abejotina, ar tikrai iki karo lietuvininkų kaime nebeliko.

Vėžininkų šilas ošia ant pakilaus aukštumos krašto, kuris lyg koks pusiasalis įsiterpęs į užliejamas lankas. Jo pietiniame pakraštyje yra regykla, nuo kurios atsiveria platūs vaizdai į Jūros ir Nemuno santakos slėnį.

Vėžininkams priklausančios lan-kos tęsiasi iki pat Nemuno ir Jūros santakos. 700 m į šiaurės rytus nuo jos, Nemuno pakrantėje, matosi pa-kilesnė kalva – Vėžininkų senovės gyvenvietė. 2003–2005 m. joje rasta titnago skelčių, I tūkstantmečio antrosios pusės keramikos.

Prie pat santakos smaigalio telkšo iš Jūros senvagės susidaręs maždaug 3 ha dydžio Vėžininkų ežerėlis. Gamtininkai jį vadina eutrofiniu – t.y. tokiu, kuriame gausu maisto, geros sąlygos gyvūnams. Tad nenuostabu, kad migracijų metu jį labai mėgsta praskrendantys sparnuočiai. Gulbės nebylės kartais tupia tiesiog baltais debesimis. Vasaromis ežerėlyje taip pat laikosi ar atskrenda „pažvejoti“ įvairūs vandens paukščiai. 2011 m. jame buvo įsikūrusi baltaskruos-čių žuvėdrų – į Raudonąją knygą įrašytų paukščių – kolonija. Taigi Vėžininkų ežerėlis – tinkama vieta stebėti gamtą.

Pasiektoji santaka – įdomi gam-tiniu požiūriu vieta. Čia susitinka dvi iš dešimties didžiausių Lietuvos upių. Nemuno ilgis – 937 km, basei-no plotas – 98 200 kv.km, vidutinis debitas prieš santaką – 578 kub.m/s. Jūra – dešimta pagal ilgį Lietuvos upė. Nuo ištakų iki žiočių ji vingiuoja apie 170 km. Jūros baseinas apima beveik 4 000 kv.km, o į Nemuną ji įlieja vidutiniškai po 42 kub.m/s vandens.

Pasiekus santaką išties verta tris kartus sušukti valio! Prie šūksnių tiks ir lietuvininkų poeto Kristupo Lekšo žodžiai iš eilėraščio „Prologas“:

Kur kalnas Rambynas lyg sveikindams moja, kur mūsų sens Nemuns per lauką banguoja, kur tamsiosios girios lyg šlamšdamos šneka, kur Jūra, Šešupė į Nemuną teka, kur mūsų prabočiai gyvenę yra,čia mūsų tėvynė, graži Lietuva!

skalvių didžiūno vardu. Maždaug iki 1872 m., kol nebuvo

nutiestas naujas plentas Miky-tai–Vilkyškiai–Viešvilė–Smalinin-kai, pagrindinis kelias vakarų–rytų kryptimi ėjo panemune, taigi ir per Vėžininkus. Ties šiuo kaimu ir Šereiklaukio dvaru bent nuo XVIII a. pradžios veikė keltas per Jūrą. 1796 m. žemėlapyje čia jau pažymėtas pontoninis tiltas. Prie jo, nūnai Vėžininkams priklausan-

čiame kairiajame upės krante, buvo Klauciškių smuklė.

1905 m. Vėžininkuose gyveno 165, 1925 m. – 159 žmonės. So-vietmečiu kaime pastatytas aštuon-butis, tačiau dalis senųjų sodybų sunyko. 2011 m. Vėžininkus, kaip savo gyvenamąją vietą, buvo nu-rodę 99 žmonės, tačiau iš tikrųjų gyveno 85.

Ties Vėžininkais į Jūrą įsiremia pietvakarinis Smalininkų–Viešvilės

Jūros vingis ties Vėžininkais

Kraštui būdingas ūkinis pastatas Stygliškiuose

Jugendo stiliaus kryžiai senosiose Vėžininkų kapinėse Autoriaus nuotraukos

2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis, Nr. 66 13

Tauragės kraštas turtingas tauto-dailininkų, ypatingai medžio drožėjų. Krašto medžio drožėjai kūrybinėse stovyklose sukūrė tris skulptūrų ansamblius: Jūros krantinės (1976 m.), pasakų motyvais (1979 m.) ir Lietuvos tūkstantmečiui skirtą ansamblį (2004, 2008 m.).

Vienas ryškiausių Tauragės tauto-dailininkų, palikęs brandų kūrybinį palikimą, – Andrius Martinaitis. Šiemet tautodailininkui sukaktų 90 metų. Prisi-minkime šio darbštaus, kūrybingo, doro žmogaus keletą gyvenimo ir kūrybos momentų.

1972 m. A.Martinaitį išrinkus Liau-dies meno draugijos Žemaitijos skyriaus Tauragės rajono sekcijos pirmininku, rajoninėje spaudoje publikuotas interviu su naujuoju pirmininku. Menininkas paprastai, suprantama kalba išsakė pagrindinį liaudies meno ir jo kūrėjo moto:

„Liaudies meistrų darbai kuriami visiems: jie paprasti, suprantami, artimi kiekvienam, nes savotišku liaudies menininku, meistru yra beveik kiek-vienas žmogus. Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą kartą išdrožia kokį nors drožinėlį, išsiuvinėja ornamentais, gėlėmis ar tai užuolaidą, patiesalą, ar dar ką nors. Žodžiu, menininko pradai slypi kiekviename žmoguje.“

Užšešuviai

Kaimo pavadinimas kilęs nuo greta tekančios Šešuvies upės vardo. Upė vardą davė ir kitai, gretimai gyvenvietei. Tad vienapus upės Užšešuviai, o kitapus – Pašešuviai. Greta šių kaimų prie An-čios ir Šešuvies santakos kitas gretimas kaimas – Santakai. Šių kaimaviečių gyvavimas ir likimas panašus.

Užšešuvių kaimavietė prisiglaudusi prie Varnaitinės miško, prie ribos su Jurbarko rajonu, Šešuvies kairiajame krante. Po Antrojo pasaulinio karo, vykdant administracinį paskirstymą, kaimai buvo padalinti Jurbarko ir Tauragės rajonams. Šiandiena abu Už-šešuvių kaimai liko negyvenami. Taip nutiko ir gretimam Santakų kaimui, kuris buvęs prie Ančios ir Šešuvies santakos.

Tarpukaryje šiuose kaimuose gy-veno darbštūs, draugiški sodiečiai. Jaunimas kultūrinosi 1930 m. statytoje pradinėje mokykloje, o gegužines rengdavo lankoje prie Šešuvies upės. Susirinkdavo jaunimas iš Ožnugario, Santakų, Pašešuvių, Pašaltuonio ir kitų artimų gyvenviečių. Užšešuvius garsino muzikantai, grojo Kazio Liekio vadovaujama kapela, todėl jaunimas ir rinkdavosi į vakarones. 1940 metais, prasidėjus okupacijoms, visos links-mybės ir ramus darbas baigėsi.

Pokario metais Užšešuvių kaime gyveno apie 20 šeimų, kurių dalį išvežė į Sibirą. Nemalonės prasidėjo dar 1944 metų rudenį, kai įvyko antroji sovietų okupacija. Tada keletas jaunų vyrų, vengdami tarnauti sovietų kariuo-menėje, pasitraukė į mišką, išsikasė bunkerį. Apie tai sovietinei valdžiai buvo pranešta, ir sovietų kariams ap-supus bunkerį įvyko susišaudymas. Užšešuviuose tas dienas mena kuklus paminklas, skirtas 1945 m. sausio 10 d. žuvusiems pokario partizanams. Po šių, vienų pirmųjų pokario ginkluotų pasipriešinimų, kautynių prasidėjo kratos ir žmonių areštai. Tada areštavo

ANDRIŲ MARTINAITĮ prisimenantEdmundas MAŽRIMAS

daug kaimo ir aplinkinių gyvenviečių jaunimo, o vėliau prasidėjo tremtys. Taip kaimas buvo pasmerktas su-naikinimui.

Prasidėjus kolektyvizacijai, pakitus žemėvaldai Santakų, Užšešuvių bei kitų aplinkinių kaimų gyventojai iškelti į centrines gyvenvietes, o sodybos melio-ratorių sulygintos su žeme. Prisiminus Užšešuvių gyvenvietės praeitį pravartu prisiminti prieš devyniasdešimt metų ten gimusį tautodailininką A.Martinaitį, kuris kaip ir kiti jauni kaimo vyrai buvo nuteisti kalėti, o vėliau ištremtas.

Vaikystė

Žinomas liaudies meistras A.Mar-tinaitis gimė 1921 m. gruodžio 6 d. Užšešuvių kaime, 7 km nuo Batakių, ūkininkų Urtės ir Petro Martinaičių šeimoje. Andrius buvo šeštas vaikas, be jo augo trys seserys ir du broliai. Nuo vaikystės buvo gabus, mokėsi Batakių ir Skaudvilės mokyklose. 1937–1941 metais lankė Tauragės gimnaziją. Mokytoja Alma Mizgirie-nė, pas kurios tėvus Andrius su kitais gimnazistais apsigyveno, prisimena: „Andrius išsiskyrė savo tvarkingumu, kuklumu ir, kaip man atrodė, buvo gražus vaikinas. Mano mama Andrių mylėjo kaip savo vaiką. Jo tėvai taip pat rūpinosi, kad Andriui nieko ne-trūktų, nes jis pirmas iš šeimos išvyko į mokslus. Matyt, tėvai pastebėjo Andriaus polinkį ne prie žemės, bet daugiau prie knygų...“

Drožyba A.Martinaitis susidomėjo dar vaikystėje ir tai nebuvo atsitikti-numas, jo tėvas buvo gabus meistras, skaptavęs šaukštus, klumpes, samčius, kultuves. Iš tėvo pomėgį grožiui, kūrybai paveldėjo ne tik Andrius, o ir sesuo Elžbieta Pietarienė žinoma kaip puiki audėja, o mama Urtė Martinaitienė mėgo siuvinėti.

Martinaičių ūkis buvo žinomas kaip vienas gražiausių apylinkėse. Būsimas tautodailininkas dar vaikystėje patirtus įspūdžius, meilę gimtajam kraštui vėliau „sudėjo“ į savo kūrinius. Andrius buvo ir puikus muzikantas, muzika jį lydėjo visą gyvenimą.

Užšešuviuose gyveno daug puikaus jaunimo, kuris susibūrė į Vilniui vaduoti sąjungą. Ta intencija vietos meistras Pranas Šimaitis padarė ir kryžkelėje pastatė kryžių. Prie kryžiaus pritvirtino lentelę su užrašu „O Vilniaus nepa-miršk, lietuvi!“.

Tremtis

Vokiečių okupacijos metais, tik baigęs Tauragės gimnaziją, gabus jaunuolis įstojo studijuoti į Kauno meno mokyklą. Mokantis trečiajame kurse, 1943 metų pradžioje, meno mo-kykla buvo uždaryta. Andrius sugrįžta į gimtinę ir mokytojauja Varlaukio mokykloje.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1944 m. pabaigoje, A.Martinaitis, Antanas Remeikis ir kiti jauni vyrai iš Užšešuvių buvo areštuoti kaip Lietuvos laisvės armijos nariai. Po tardymų jaunuoliai nuteisiami dešimčiai metų lagerio. A.Martinaitis, kaip politinis kalinys, išsiunčiamas į Komiją, Uchtos miestą. Po dešimties metų politinis kalinys gavo trejus metus tremties Kazachstane, Balchaše. Ištremti į Sibirą buvo ir jo tėvai, tėvas P.Martinaitis ir palaidotas Sibiro žemėje.

Balchašo mieste tremtinys lietuvis sutiko tokio pat likimo tremtinę Oną Budreckytę. Jie susituokę tremtyje susilaukė dukters Audronės. Jaunas menininkas savo pirmuosius kūrybinius žingsnius pradėjo būdamas tremtyje Balchaše. Ten jis išpuošė metalurgų kultūros namus. Tada prieinamiausia medžiaga buvo gipsas, jo lipdiniais, skulptūromis išpuošė interjerą ir gretimą parką. Andrius mėgo fotografuoti, tad dalis jo darbų ir gyvenimas tremtyje užfiksuota fotografijose. Mėgo grotiakordeonu, tad grįždamas iš tremties parsivežė instrumentą.

1958 m. Martinaičiai sugrįžta į Lie-tuvą, tremtinių šeima nebuvo laukiama. Reikėjo pasistengti, kad būtų galima apsigyventi Tauragėje. Andriaus siekis mokytis meno dalykų liko nuošalyje, jaunai šeimai reikėjo kurtis. 1959 m. Andrius pradėjo dirbti Tauragės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato „Jūros“ ceche.

Kūryba

Kombinato „Jūros“ cechas buvo įsi-kūręs buvusiame Gitkino malūne, prie Tilžės plento. Be kitų dirbtuvių ten buvo ir antkapinių paminklų dirbtuvės. Tada antkapiniai paminklai buvo gaminami pagal parengtus tipinius projektus, kuriuos per visą respubliką „nuleido iš viršaus“. Šie paminklai neturėjo nieko bendro su lietuviška tradicija, juose buvo ignoruojami krikščioniški ženklai, vyravo madingos buitinės formos. Tai netenkino daugelio pa-minklų užsakovų, kurių dauguma kreipdavosi į A.Martinaitį. Andrius, gerai jausdamas lietuviškas kultūrines tradicijas, suvokdamas tada naudojamas medžiagas, ėmė kurti savus paminklų projektus. Jis kūrė eskizinius projektus individualiems ir serijiniams pamin-klams. Daugelis paminklų pagaminti pagal jo paruoštus projektus.

Andrius medį apdirbti ėmėsi ne iš karto, pradžioje dirbo su gipsu, cemen-tu, akmeniu. Prakalbinti medį ėmėsi tik 1969 m. Personažai buvę įvairūs: liaudies pasakų, dainų, Užgavėnių. Jau patys darbų pavadinimai kalba apie liaudiškos tautosakos plėtotę: „Eglė žalčių karalienė“, „Mergužėlė, išėjusi pasemti vandens“, „Broliui raitužėliui“, „Įšoko oželis į rūtų darželį“. Šie kūriniai – tai dažniausiai nedidelės skulptūrėlės, raiškios kompozicijos, dvelkiančios gro-tesku. Sukurta žymių lietuvių, žinomų pasaulio veikėjų, kultūrininkų portretų: rašytojos I.Simonaitytės, dailininko M.K.Čiurlionio bareljefai.

Nukelta į 14 psl. >>>

Andrius Martinaitis su nauju akordeonu, dovanotu sesers Elės. Balchašas, 1954 m. rugpjūčio 25 d.Martinaičių asmeninio archyvo nuotrauka

Užšešuvių kaimo sodiečių talka 1934 m. Lukšaičio nuotrauka

Martinaičių šeima – mama Urtė, tėvas Petras, Andriaus Martinaičio seserys ir broliai Užšešuvių kaime 1919 m. Martinaičių asmeninio archyvo nuotrauka

Andrius Martinaitis rengiant parko skulptūrų ansamblį prie „Versmės“ klubo 1979 m. Autoriaus nuotrauka

14 2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis, Nr. 66

Laikraščio

„Tauragės kurjeris“ priedas

Vyr. redaktoriusRenaldas Malychas

Projekto koordinatoriusEugenijus Skipi�sKalbos s�listės

Raimonda AlysienėBirutė Slavinskienė

DizainasŽivilė MockutėBendradarbiai:

Dr. Vytenis Almonai�sEdmundas Mažrimas

Vilija UžmiškienėSigitas Kancevyčius

Alma Mizgirienė

Skelbiant priede išspausdintą informacijąnuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Finansuoja -Spaudos, radijo ir televizijos

rėmimo fondas

Sovietinė kultūra, kaip ir tautodailė, buvo grindžiama sovietine ideologija ir dar kontroliuojama. Menininkai įvairiais būdais stengdavosi apeiti šiuos „žaban-gus“. A.Martinaičio kūryboje neapsieita ir be politinio turinio, to neišvengta, mat Andrius buvęs politinis kalinys. Prie politizuotų galima priskirti darbus: „Pirmieji šūviai“, „Sugrįžo iš karo“, „Pirmieji šūviai Tauragėje“, „Laisvę Andželai Devis“. Šiuose darbuose politinis akcentas nėra svarbiausias, tai labiau žmogiško skausmo, pergyvenimo ir tragedijos ženklai.

Kūrėjas dalyvavo daugelyje zoni-nių, respublikinių, rajoninių parodų, o kai kurie darbai buvo eksponuojami užsienyje. 1972 m. surengė pirmąją personalinę parodą, kuri buvusi skirta menininko penkiasdešimtmečiui. Paro-da vyko Martinaičių sodyboje Daržų g.19, eksponuota apie 70 medžio dro-žinių, gintaro papuošalų, kurie sukurti per dvejus metus. Ruošiantis parodai buvo kruopščiai sutvarkyta sodyba, pastatyta tradicinė liaudiška klėtelė. Rajoninė spauda tada rašė: „Malonu būti kiemelyje: gėlynai, rožės, žalių lapų pavėsinė. Tai tik dalis Onos ir Andriaus kūrybinių sumanymų iš-puoselėti savo sodybą“. Neatsitiktinai apie šią sodybą buvo rodyta laida per respublikinę televiziją.

Martinaičių sodyba buvusi viena puikiausių ir gražiausių miesto sodybų, kurioje apgalvota kiekviena smulkme-na, glosčiusi akį. Įspūdinga liaudiška, puošni klėtelė, kurioje buvo sukaupti jo kūriniai. Meistras mėgo dirbti ne tik su medžiu, bet ir su metalu, gintaru,

ANDRIŲ MARTINAITĮ prisimenant>>> Atkelta iš 13 psl.

Andriaus Martinaičio „Kanklininkas“ (1979 m.), sukurtas parko skulptūrų ansamblyje prie Vasaros estrados Autoriaus nuotrauka

Nuo 1965 m. vyro tėviškė Ba-takiai tapo šeimos antraisiais na-mais. Uošvių pokalbiuose dažnai buvo minima dvaro ponios Onos Chržonstauskienės pavardė. Pasi-rodo, kad buvusiame Lankininkų dvare išvengusi Sibiro tremties gyvena buvusi dvaro ponia su vaikų aukle, tarnaite, vadinama „niania“. Tarybiniais metais tai gal ir paskutinė dvarininkė, pra-radusi visai neprabangų dvarą, žemę, inventorių, bet likusi gyventi dvaro bute.

Sudomino sunkiai ištariama pa-vardė ir šilti žmonių atsiliepimai apie išsilavinusią dvaro ponią. Dvaro ponia – likęs tik pavadinimas, nieko bendra neturintis su tikrąja buitimi. Mirė „ponios“ vyras, duktė, o sūnus pasitraukė į vakarus.

Uošvių lydima apsilankiau pas O.Chržonstauskienę. Ji sėdėjo su katinu ant kelių, sunkiai judėjo dėl sąnarių ligos. Aprūkusioje virtuvėje taip pat sunkiai judėjo ir ne ką jaunes-nė „niania“. Kadangi „ponia“ gerai pažinojo daugiavaikę Mizgirių šeimą, sutiko bendrauti ir su manimi. Teko apsilankyti ir vienai, užsimezgė nuo-širdi draugystė. Po kelerių metų, kai materialinė padėtis ir sveikata visai pašlijo, „ponia“ Ona su aukle buvo išvežtos į Adakavo pensionatą. Dar po kelerių metų abi mirė. Marti mokytoja Zofija Kalašnikaitė- Chržonstauskienė,tuomet mokytojavusi Šilutės rajone,

Mokytojos Zofijos rašiniai buvo laukiami Šilutės ir Tauragės redakcijoseAlma MIZGIRIENĖ

moliu, gipsu, cementu, akmeniu. Drožė Rūpintojėlius, skulptūras, kryžius, kop-lytstulpius. Kūriniuose pilna šviesos, giedro pasaulio pajautimo, geraširdiš-kumo, liaudiško grotesko.

Ablinga

Praėjusio amžiaus aštuntajame de-šimtmetyje, suaktyvėjus tautodailės saviraiškai, vyko bendri Lietuvos medžio drožėjų seminarai, kūrybinės stovyklos. Jų metu kuriami memo-

rialinių paminklų ansambliai. 1972 metų liepą suorganizuojama medžio drožėjų kūrybinė stovykla Ablingoje (Klaipėdos rajonas), kūrėjų tikslas buvo savo kūriniuose įamžinti 1941 metais nacių sušaudytus 42 sodiečius. Memorialą kūrė trisdešimt meistrų iš visos Lietuvos, tarp jų trys tauragiškiai: Antanas Bagdonas, Pranas Kundrotas ir A.Martinaitis. Pastarasis sukūrė pa-minklą Onai ir Jonui Martinkams.

Tauragiškiai, pratęsdami kūrybi-nių stovyklų tradicijas, surengė vien

tauragiškių tautodailininkų kūrybi-nes stovyklas 1976 m. (paminklų ansamblis „Darbas. Pergalė. Taika“), 1979 m. (skulptūrų ansamblį pasakų motyvais). A.Martinaitis dalyvavo abiejose stovyklose, sukūrė įspūdingą stogastulpį, skirtą liaudiškai meninei kūrybai, audėjoms ir „Kanklininko“ skulptūrą. Jūros krantinės audėjoms skirtą stogastulpį kalė, kaip jis pats sakė, neatsitraukdamas nuo tiesiogi-nio darbo. Prie jo dirbo ankstų rytą ar baigęs darbą buitiniame kombinate. Andriaus kūryba pasižymi tiksliai išmodeliuota ir taisyklinga drožyba, dideliu meilės indėliu.

Kaip pastebi menotyrininkas ha-bilituotas mokslų daktaras Vytenis Rimkus, „... vykstančiose kūrybinėse stovyklose perimamos tradicijos, patys meistrai išauga kaip kūrėjai, sukuria brandžius kūrinius. Suklestėjo ir naujų bruožų įgavo drožėjų S.Kinčiaus, A.Puškoriaus, J.Lukausko, P.Dužinsko, A.Martinaičio talentai...“

Liaudies meistrų, tautodailininkų sukurti memorialiniai ansambliai dėl medienos trumpalaikiškumo reikalauja ypatingos priežiūros. Tai aktualu ne tik Tauragėje esantiems ansambliams, bet ir visiems sukurtiems respubliko-je. Kai kurių ansamblių problemos sprendžiamos, ieškoma galimybių tai padaryti ir mūsų krašte. Tauragėje paruošti skulptūrinių ansamblių su-tvarkymo projektai ir pateikti gauti papildomą finansavimą iš EuroposSąjungos fondų.

Atmintis

Šviesios atminties menininkui A.Martinaičiui gyvenimas buvo ne

rožėmis klotas – lageris, tremtis ir gyvenimo saulėlydyje po ligos ne-bevaldė dešinės rankos. Prisimenu linksmas, švytinčias Andriaus akis, kai jis kartkarčiais rodydavo, kaip jam sekasi po ilgų treniruočių vis labiau ją valdyti. Nors rezultatai ge-rėjo, tačiau meistras šia ranka drožti negalėjo. Tada užsispyrė ir išmoko kaire – mokėsi iš naujo. Kaip jis pergyvendavo, kad pirmieji kairės rankos drožiniai buvo šiurkštūs. Būdavo kantrus ir siekė tikslo. Kai nebegalėdavo groti akordeonu, ėmė groti lūpine armonikėle. Jo grojimas prisotindavo visą sodybą šviesos ir gerumo.

1989 m. spalio 28 d. Kvėdarnoje atidengtas A.Martinaičio sukurtas sto-gastulpis, skirtas atminti kankintiems pokario rezistentams. Meistras yra sukūręs ne vieną antkapinį paminklą, vieną jų sukūrė liaudies meistrui Liudui Jančiauskui. Tai lyg kolegiškas meistro meistrui pagerbimas. A.Martinaičio antkapinį paminklą sukūrė tauragiškis skulptorius Steponas Juška.

A. Martinaitis mirė po sunkios ligos 1995 m. kovo 1 d., palaidotas senosiose Tauragės miesto kapinėse. Mintis įamžinti menininko, puikaus, darbštaus žmogaus atminimą kilo jo žentui Arvydui Zokaičiui. Jis buvo puikus kompiuterininkas ir jam kilo mintis sukurti internetinį puslapį. Mes drauge buvome pradėję kaupti me-džiagą apie menininką, tačiau 2005 m. Arvydas tragiškai žuvo autoavarijoje, ir ši idėja liko neįgyvendinta.

Šis rašinys būtų nedidelė kruope-lytė neįvykdyto sumanymo sukurti internetinį puslapį apie puikų žmogų ir menininką A.Martinaitį.

pasirūpino laidotuvėmis Adakavo senelių kapinėse, pastatė kryžių ir, kol leido jėgos, prižiūrėjo bendrą kapą. Nuo Skaudvilės su mažais vaikais eidavome į Adakavą aplankyti senučių (transporto nebuvo), teko aplankyti ir kapines kartu su marčia Zofija, taip pat vieniša.

Mokytoja Zofija – tauragiškė,mokėsi Tauragės gimnazijoje, 1931 m. įstojo į Tauragės mokytojų semi-nariją, mokytojos specialybė – jos pašaukimas. 1934 m. spalio 30 d. gavo švietimo skyriaus inspektoriaus S.Jasučio įsakymą nuo lapkričio 1 d. pradėti darbą Batakių valsč. Mela-giškės pradinės mokyklos Užšešuvių komplekse. Šioje mokykloje dirbo iki 1940 metų, vadovavo Vilniui vaduoti sąjungos skyriui. Ir tiesioginiame darbe, ir visuomeninėje veikloje jauna mokytoja pasižymėjo įgimta inteligencija, darbštumu, pareigin-gumu, religingumu. Jos iniciatyva Užšešuviuose 1938 m. buvo pastatytas

ąžuolinis kryžius, skirtas Vilniaus išvadavimui. Kryžių sukūrė skyriaus narys Pranas Šimaitis.

1940 m. – pirmoji Sovietinė oku-pacija. Mokytoja buvo keliama iš vienos darbovietės į kitą. 1949–1952 m.m. Zofija dirbo kartu su AdelePadleckyte-Bendikiene Juodpetriuose.

A.Bendikienė iki šiol prisimena mo-kytoją kaip gerą pedagogę, nuoširdžią patarėją visais gyvenimo klausimais, jos inteligentišką laikyseną, erudiciją, patriotiškumą. Mokytoja labiausiai suartėjo su bendradarbe Juzefa Braz-džiūte. Jų draugystė nenutrūko ir Juzefai persikėlus į Kauną, o Zofijai– į Šilutės rajoną kartu su motina.

Zofija mokytojavo ir Batakiuose.Iš 10 Mizgirių vaikų pusė jų buvo Zofijos mokiniai.Apie mokytoją šiltaiprisimena gydytoja Teresė Mizgirytė, Onutė Mizgirytė, Jonas Mizgiris, Antanas Mizgiris ir kiti Gerviečių, Lankininkų, Batakių mokiniai. Mo-kytojos reiklumas ir meilė kaimo vaikams išliko visam gyvenimui.

Jauna mokytoja patiko ir dvaro ponios sūnui, susituokė, tapo dvaro marti, bet prasidėjęs Antrasis pa-saulinis karas išskyrė jauną šeimą, jie taip ir nesusitiko.

Z.Chržonstauskienė turėjo ir dar vieną pomėgį – rašė į to meto vietinę spaudą Šilutėje ir Tauragėje. Viename laiške mokytojai J.Brazdžiūtei rašė: „Žmogus turi tiek, kiek duoda kitam. Rašinėju į vietos laikraščius. Už tai buvau giriama ir būdavo laukiami mano straipsniai, kurių kaimo ir miesto žmonės labai laukdavo, nes rašiau tik apie juos, jų gyvenimą, nuotykius, vargus, vaikus ir patarimus mokymuisi ir elgesiui“.

1975 m. gruodžio 20 d. mokytoja buvo išlydėta į pensiją. Palaidojusi motiną Rupkojuose, persikėlė gy-venti į Tauragę. Kadangi mokytojai reikėjo sąlyčio su gamta, ypač mylėjo miško gyvenimą, todėl pagal galimy-

bes nusipirko butą prie vadinamojo A.Bagdono prūdo. 30 metų pragyveno kaimynystėje su žinomu tautodaili-ninku, O. ir V.Sokų šeima. Kol leido sveikata, grįždama iš turgelio parsi-nešdavo ir kepalą duonos tvenkinio antims. Paukščiai iš tolo pažindavo savo šeimininkę, ir mielai leisdavosi net paglostomi.

Mokytoja buvo gimusi 1915 m. rugsėjo 30 d., sveikata blogėjo, ypač atsakė kojų sąnariai, dažnai svaigo galva, linko prie žemės stuburas... Reikėjo pagalbos iš svetimų, namo kaimynų, medikų.

Mirė Zofija 2010 m. rugsėjo 11 d.,palaidota šalia motinos Šilutės rajone. Rugsėjo 1-oji mokytojams – naujų mokslo metų pradžia, o pagarbos nusipelniusiai tarpukario mokytojai – kuklios mirties metinės.

Ona Chržonstauskienė su savo vaikais gimnazistais

Zofija Chržonstauskienė 2006 m.Autorės asmeninio archyvo nuotraukos