Sveikata - elibrary.lt · 2005. 9. 23. · anatomija ir fiziologija BALYS DAINYS Balys Dainys 1965...

Mus rasite internete: www.zinios.lt 1

Sveikata 2004 . 2 (vasaris) 577 REDAKCIJOS KOLEGIJA:prof. habil. dr. Irena Balèiûnienë,gyd. Eduardas Bartkevièius (SAM sekretorius), prof. habil. dr. Vytautas Basys,dr. Jonas Bunevièius,gyd. Asta Bþeskytë,dr. Saulius Èaplinskas, gyd. Ona Davidonienë,dr. Genadijus Dolþenko,dr. Nijolë Drazdienë, prof. habil. dr. Vilius Grabauskas,gyd. Zenonas Javtokas, prof. Elona Juozaitytë,prof. habil. dr. Aleksandras Laucevièius,doc. dr. Robertas Petkevièius,gyd. Lilija Socevičienė,doc. dr. Emilis Subata, dr. Rima Vaitkienë.

REDAKCIJA:Zenonas Tartilas vyriausiasis redaktorius - tel.: 261 25 29Zenonas Glaveckas vyr. redaktoriaus pavaduotojas - tel.: 261 25 29Elvyra Mataèiûnienëreklamos vadybininkë - tel.: 261 90 43

REDAKCIJOS ADRESAS:Þ. Liauksmino g. 5, 2001 Vilnius, faksas: 261 25 29.El. paðtas: [email protected]@takas.ltwww.sam.lt.www.zinios.lt

„Sveikatos” þurnalas iðeina kartà per mënesá. Leidëjas - UAB „Sveikata”. Spausdina AB „Spauda”, Laisvës pr. 60, 2056 VilniusUþs. Nr. 421. Kaina 2,50 Lt, prenumeratoriams - 2,50 Lt (su pristatymu).

Žurnalo prenumeratą priima visi Lietuvos pašto skyriai.Prenumerata internetu: www.prenum.katalogas.lt

©„Sveikata”

2

4

7

9

10

12

14

17

19

21

23

29

33

35

37

38

4048

Pirmajame viršelyje: prof. habil. dr. BALYS DAINYS.

Fotomenininkės Leonos Korkutienės nuotrauka.

Trumpa šlapimo organų anatomija ir fiziologijaBalys DainysŠlapimas. Šlapimo tyrimas. Ką jis rodo?Lilija SupranavièienëGerybinë priešinës liaukos hiperplazija Valerijus DzedziulisProstatos vëžysValerijus DzedziulisCistitas ir jo profilaktikaDarius RakðnysMoterų šlapinimosi sutrikimai ir vyrų šlapimo nelaikymasAuðra ÈerniauskienëInkstų vëžysAudrius RimasŠlapimtakių akmenligëMartynas BieliauskasŠlapimo pūslës vëžysAlvydas VëþelisInkstai – svarbiausias žmogaus organizmo skysčių ir druskų pusiausvyros reguliuotojasVytautas RazukasKas išties pagalbos ranką slaugytojui?TransplantacijaEglë Aðakienë, Tatjana RainienëTransuretrinë mikrobangų terapijaLeonardas RadvinauskasUretritas – lytiškai aktyvių žmonių ligaArûnas ÞelvysLaparoskopinë varikocelektomijaVytautas Keina, Vilimantas KryþauskasŠlapimo pūslës akmenligëAdomas PletkusAktuali informacijaMedikų kūryba

Sveikata 2004 • 2

2 Mus rasite internete: www.sam.lt

Inkstas yra porinis orga-nas, forma primenan-tis pupelę, ir sveria apie 120 g. Inkstai yra pilvo ert-mėje, prigludę prie užpaka-linės pilvo sienos iš abie-jų stuburo pusių. Žiūrint iš nugaros pusės, apatinis 12-asis, šonkaulis dešinįjį inks-tą dalija maždaug per pusę, o kairįjį – per apatinį treč-dalį. Dešinysis inkstas yra šiek tiek žemiau, nes jį nu-stumia kepenys. Dešiniaran-kių žmonių dešinysis inks-tas yra mažesnis už kairįjį, kairiarankių – atvirkščiai. Moterų, vyresnio amžiaus žmonių inkstai būna 1-2 cm žemiau, nes pilvo preso rau-menys susilpnėja, o raiščiai, kuriais inkstai būna “pririš-ti” prie nugaros raumenų ir diafragmos, atsileidžia.

Jeigu inkstą perpjautu-me išilgai, pamatytume du jo sluoksnius: išorinį – žie-vę ir vidinį – šerdį. Šerdi-nė inksto medžiaga yra švie-sesnė, gelsva, o žievė – rau-dona, net su melsvu atspal-viu. Inksto viduje yra gelde-lė ir taurelės, kurios surenka inksto “produkciją” – šlapi-mą. Iš geldelės, jai susitrau-kiant, šlapimas išstumiamas

į šlapimtakį. Šlapimtakis yra 30-35 cm ilgio vamz-delis, kurio spindis svyruoja nuo 4 iki 7 mm pločio. Šla-pimtakis jungia inksto gel-delę su šlapimo pūsle. Šla-pimas šlapimtakiu neteka taip kaip metaliniu ar plas-tikiniu vamzdžiu, o akty-viai stumiamas peristaltikos bangų, kurios prasideda nuo geldelės ir eina žemyn, link šlapimo pūslės.

Šlapimo pūslė yra laiki-na šlapimo talpykla. Ją mes valingai laikas nuo laiko iš-tuštiname. Šlapimo pūslė dažniausiai talpina 500-700 ml, tačiau jos sienelės yra paslankios ir dėl to joje ga-li tilpti daug daugiau šlapi-mo. Štai kai vyrui dėl per-nelyg išvešėjusios prostatos susilaiko šlapimas, jo šla-pimo pūslėje gali susikaup-ti net 2-3 litrai.

Jeigu į perpjautą inks-tą pažiūrėsime pro mikro-skopą, pamatysime jo kū-nelius – nefronus, sudary-tus iš kapiliarų kamuolėlių – glomerulų ir juos supan-čios kapsulės, kurios ertmė pereina į kanaliukus, susi-dedančius iš dviejų vingiuo-tų dalių ir vienos tiesiosios.

Vienas inkstas turi apie 1,2-1,3 mln., abu 2,5-4 mln. kū-nelių. Žmogui gyvenant jų nedaugėja, jie neatsinauji-na. Atvirkščiai, senstant da-lies nefronų veikla užgęs-ta ir jie surandėja. Kamuo-lėlį sudaro maždaug 50 ka-piliarų kilpų, kurios filtruoja kraują. Išklotas visų kamuo-lėlių filtruojamasis paviršius sudarytų apie 50 m2. Vieno inksto kūnelio bendras ka-naliukų ilgis – 22 mm, o vi-sų – apie 45 km. Kamuolė-liai su vingiuotaisiais kana-liukais yra žievėje, o tiesieji išsidėstę inksto šerdyje.

Visiems gerai žinoma, kad inkstai išskiria šlapimą. Tik ne visi žinome, kokį di-džiulį darbą atlieka inkstai, kol pagamina 1,5 l šlapimo, kurį vidutiniškai per parą iš-skiria suaugęs žmogus. Ka-muolėlių kapiliarų kilpų sie-nelės sudaro tikrų tikriausią kraujo filtrą. Inkstai “pai-ma” maždaug ketvirtadalį kraujo, kurį išstumia širdis. Taigi per minutę pro inks-tus prateka apie 1,2 l krau-jo, kurio šiek tiek daugiau negu pusė yra skystoji da-lis – plazma. Didžiulis inks-tų filtruojamasis paviršius,

Trumpa šlapimo organų

anatomija ir fiziologijaBALYS DAINYS

Balys Dainys 1965 metais baigė Vilniaus universiteto Medicinos fa-kultetą. 1970 metais apgynė me-dicinos daktaro disertaciją, 1982 – habilituoto daktaro. Nuo 1986 metų – profesorius. Dirbo urologu, kraujagyslių chirurgu, kardiochirur-gu, pilvo chirurgu. Nuo 1990 metų Vilniaus universiteto Nefrologijos ir urologijos klinikos vadovas.

Jeigu inkstą perpjautu-me išilgai, pamatytume du jo sluoksnius: išorinį – žievę ir vidinį – šerdį. Šerdinė inksto medžia-ga yra šviesesnė, gelsva, o žievė – raudona, net su melsvu atspalviu. Inksto viduje yra gelde-lė ir taurelės, kurios su-renka inksto “produk-ciją” – šlapimą. Iš gel-delės, jai susitraukiant, šlapimas išstumiamas į šlapimtakį. Šlapimta-kis yra 30-35 cm ilgio vamzdelis, kurio spin-dis svyruoja nuo 4 iki 7 mm pločio. Šlapimtakis jungia inksto geldelę su šlapimo pūsle. Šlapimas šlapimtakiu neteka taip kaip metaliniu ar plas-tikiniu vamzdžiu, o ak-tyviai stumiamas peris-taltikos bangų, kurios prasideda nuo geldelės ir eina žemyn, link šla-pimo pūslės.


prilygstantis 5×10 m spor-to salei, per minutę išfiltruo-ja 120 ml, arba penktadalį pratekančio kraujo plazmos. Tai vadinamasis pirminis šlapimas, kurio per valandą išfiltruojama 7 l, o per parą – 150-200 l. Šie skaičiai, ži-noma, yra orientaciniai, nes filtravimo procesas inkstuo-se priklauso nuo paros me-to, žmogaus fizinio krūvio ir kitų aplinkybių. Pirmi-nio šlapimo cheminė sudė-tis mažai skiriasi nuo krau-jo plazmos, išskyrus tik tai, kad neturi riebalų ir bal-tymų. Šioms medžiagoms praeiti, kai žmogaus būse-na normali, filtro skylutės per mažos. Inkstų ligai pa-kenkus filtruojamąjį pavir-šių, skylutės didėja ir šla-pime gali atsirasti baltymo, kuris dažnai yra grėsmingas sunkios inkstų ligos požy-mis. Dar blogiau, kai filtro poros tiek padidėja, kad pra-leidžia ne tik kraujo plaz-mos baltymus, bet ir rau-donuosius kraujo kūnelius – eritrocitus. Tai kurgi dings-ta tas pirminis šlapimas, jei per parą pasišlapiname vos 1,5 l? Čia jau inksto kūnelio kanaliukų nuopelnas, kad mums nereikia gerti kibirais vandens ir nuolat bėgioti į tualetą. Kanaliukuose verda intensyvus darbas. Jų pavir-šius susiurbia atgal į kraują didžiąją dalį pirminio šla-pimo vandens ir daug kitų naudingų medžiagų, o palie-ka šlapime galutinius, orga-nizmą nuodijančius medžia-gų apykaitos produktus: šla-palą, kreatininą ir daug ki-

tų medžiagų. Tyrimai rodo, kad be vandens kanaliukai grąžina atgal į kraują apie 99% natrio, kalio, bikarbo-natų. Taip pat jie elgiasi ir su kraujo cukrumi – gliu-koze. Tik gliukozė į kraują iš pirminio šlapimo grąžina-ma tol, kol jos kiekis kraujy-je neviršija tam tikros ribos. Kai sergant cukralige gliu-kozės kiekis kraujyje padi-dėja virš tos ribos, kanaliu-kai liaujasi ją gaudę ir taip mėgina apsaugoti organiz-mą nuo pavojingo gyvybei gliukozės padidėjimo krau-jyje. Todėl šlapime nusta-tyta gliukozė – beveik ga-rantuotas cukraligės požy-mis. Panašiai kanaliukai su-sigrąžina į kraują ir kai ku-rias kitas organizmui labai svarbias medžiagas: vita-minus, fermentus ir kt. Bet tuo inksto kūnelių kana-liukų paskirtis dar nesibai-gia. Jie yra pasirengę ir pa-čiam blogiausiam atvejui. Jeigu inksto kamuolėlių fil-tras negali ar nespėja paša-linti medžiagų apykaitos ga-lutinių produktų arba į orga-nizmą patekusių nuodų, fil-tro funkcijos imasi kanaliu-kai. Ir tokiomis ekstrema-liomis sąlygomis jie gali net 2-3 kartus viršyti kamuolė-lių filtracines galimybes. Ši kanaliukų savybė numaty-ta avariniam atvejui, tačiau toks procesas yra jiems pa-tiems pavojingas.

Organizmo medžiagų apykaitos galutinių produk-tų šalinimas ir normalios vi-dinės terpės palaikymas – pagrindinė inkstų funkcija.

Svarbiausia yra vandens pu-siausvyra organizme. Kad ir kiek daug gertumėme skysčių, sveiki inkstai vis tiek palaiko normalų skys-čių, druskų ir kitų medžia-gų santykį organizme. Ar-ba nors ir kokie “sausi” at-rodytume, vis tiek 60% kū-no masės, deja, sudaro van-duo. Žmogaus, kuris sve-ria 70 kg, 28 l vandens yra audinių ir organų ląstelė-se, daugiau kaip 3 l cirku-liuoja su krauju ir apie 11 l yra tarpląsteliniame audinių skystyje. Aišku, tai ne disti-liuotas vanduo, o įvairiausių druskų tirpalas, ir pagrindi-nę dalį (99%) sudaro valgo-moji druska. Šis tirpalas tu-ri gausybę medžiagų, kurios susidaro arba suyra ląstelė-se; tai jų maistas ir statybi-nės medžiagos.

Visi šie procesai yra ir kintami, ir pastovūs. Tačiau leidžiami tik nedideli nukry-pimai nuo normos. Organiz-mo skysčių sudėties stabi-lumą užtikrina inkstai. Jų veikla tokia sudėtinga, kad daug kas dar iki šiol galu-tinai neaišku. Ekstremalio-mis sąlygomis inkstai ga-li išskirti šlapimą, kuriame druskų koncentracija ga-li būti 4 kartus didesnė ar-ba 6 kartus mažesnė negu kraujyje.

Per visą parą inkstai pa-šalina iš organizmo apie 35 g medžiagų apykaitos pro-duktų. Tam sunaudoja vi-dutiniškai 1,5 l vandens, nors gali išsiversti ir su 0,5 l ar net su 0,4 l. Bet tada tų medžiagų koncentracija bus

didžiausia, ir tokiam šla-pimui “padaryti” inkstams reikia išeikvoti daug ener-gijos. Štai kodėl norint pa-lengvinti inkstų darbą reikia daugiau gerti skysčių, val-gyti vaisių ar daržovių, ku-rių didžiąją dalį sudaro van-duo. Inkstams kur kas leng-viau gaminti “skystesnį”, o ne koncentruotą šlapimą.

Sveiki inkstai normalio-mis sąlygomis funkcionuoja ne visu apkrovimu, o panau-doja tik ketvirtadalį ar net penktadalį savo pajėgumo. Vadinasi, jie turi nemažą re-zervą. Tai labai praverčia, kai tenka vieną inkstą ša-linti arba liga pakenkia da-liai inksto kūnelių. Tada ki-ti kūneliai imasi pakenktųjų krūvio. Tyrimais nustatyta, kad, pašalinus vieną inks-tą, po valandos likęs inks-tas atlieka 80 % pašalinto-jo inksto krūvio, o po paros – jau visą. Po kurio laiko li-kęs vienas inkstas padidėja, kaip sakoma, hipertrofuoja. Inksto kūnelių nepadaugė-ja, tačiau jie tampa didesni. Taip vienas likęs inkstas su-sidoroja su dviejų krūviu, ir žmogus nejaučia jokio dis-komforto.

Saugokime savo nepa-ilstančius darbininkus inks-tus! Jie nesiliauja veikę nė valandėlės. Jeigu mūsų rau-menys gali dykinėti, liau-kos pailsėti, net galvos sme-genys gali eiti miegoti ne-keldamos pavojaus gyvy-bei, tai inkstų darbas nenu-trūksta.

SPECIALISTŲ PATARIMAI

Sveikata 2004 • 2


Šlapimo tyrimas – pa-prastas ir pigus labo-ratorinis tyrimo me-todas, kuris leidžia įvertin-ti ne tik inkstų ir šlapimo takų, bet ir kitų organizmo sistemų patologinius poky-čius. Šlapimo tyrimas, kaip ir bendras kraujo tyrimas, priklauso rutiniškai atlieka-mų tyrimų grupei.

Galutinio šlapimo žmo-gaus organizme susida-ro nuo 0,5 iki 2,0 litrų per parą.

Normaliai per parą iš-siskiria 65-75% suvartoto skysčio. Tačiau šlapimo iš-siskyrimas taip pat priklau-so ir nuo prarasto vandens kiekio prakaitavimo metu, tuštinantis, šlapinantis bei vartojamų medikamentų (šlapimą varantys vaistai – diuretikai, aspirinas, kofei-nas ir kt.).

Dėl ūminių ar lėtinių inkstų ir šlapimo takų, šir-dies – kraujagyslių ligų, psi-chikos sutrikimų, kitų pa-tologinių organizmo būk-lių paros šlapimo kiekis ga-li padidėti – poliurija (>2,0 l/24 val. ), sumažėti – < 400 ml/24 val. ar visai išnykti – anurija.Tai vadinamas kie-kybinis šlapimo tyrimas.

Laboratorijoje pirmiau-

sia įvertinamos fizinės šla-pimo savybės: kvapas, spal-va, drumstumas.

Normalus šviežias šla-pimas turi švelnų specifinį kvapą. Veikiant mikroorga-nizmams (ypač kokams), il-giau pastovėjus šlapimui, jis įgyja amoniako kvapą. Spe-cifinis šlapimo kvapas bū-dingas ir kai kurioms gene-tiškai paveldimoms ligoms (pvz., sergant fenilketonu-rija šlapimas įgyja specifinį pelių kvapą).

Normaliai šlapimas yra nuo šviesiai geltonos (šiau-dų atspalvio) iki sodrios gel-tonos spalvos. Šlapimo spal-va priklauso nuo jame esan-čių pigmentų – urochromų

poveikio, santyki-nio tankio (kuo jis didesnis, tuo šlapi-mo spalva intensy-vesnė), vartojamo maisto (pvz., bu-rokėlių, gervuogių naudojimas šlapimą gali nudažyti raus-va spalva), vaistų (pvz., salicilatų, an-tikoaguliantų, ibup-rofeno ar kitų vais-tų vartojimas šla-pimą gali nudažy-ti rausva spalva) ir nuo sutrikusios

Lilija Supranavičienė, gydytoja rezi-dentė, 1994-2000 m. mokėsi Vil-niaus universiteto Medicinos fakul-tete, 2000-2001 m. pirminėje re-zidentūroje Vilniuje, vėliau terapijos rezidentūroje Vilniaus universiteto li-goninės Santariškių klinikose. Nuo 2003 m. iki šiol – nefrologijos rezi-dentūroje tose pačiose klinikose.

Šlapimas. Šlapimo tyrimas. Ką jis rodo?LILIJA SUPRANAVIČIENĖ

normalios šlapimo sudėties (pvz., didelis leukocitų, rie-balų kiekis šlapimą nuda-žo pilkšvai balta spalva, tuo tarpu eritrocitai, hemoglo-binas, mioglobinas šlapimą nudažo rusva, raudona spal-va, o tulžies pigmentų buvi-mas šlapime nudažo šlapi-mą geltonai ruda spalva).

Normalus šviežias šla-pimas yra skaidrus, o pa-drumstėja tik ilgiau pasto-vėjęs. Patologinis šlapimo drumstumas atsiranda pa-kitus šlapimo nuosėdų su-dėčiai (dėl druskų, bakteri-jų, gleivių, leukocitų, pūlių, riebalų lašelių).

Paprastai laboratorijose atliekamas automatinis šla-

Šlapimas – tai biolo-ginis skystis, su ku-riuo iš organizmo pa-šalinami galutiniai medžiagų apykaitos produktai. Šlapimas – tai inkstų veiklos at-spindys.

Lilija Supranavičienė.Zenono Glavecko nuotr.


pimo tyrimas. Šlapimo ana-lizatoriaus pagalba šlapime nustatomi šie rodikliai:

• SG specifinis (san-tykinis) tankis, rodantis inkstų gebą koncentruoti šlapimą, t.y. inkstų funkcinę galią. Normaliai šis rodiklis lygus 1,010-1,025 g/cm³, ta-čiau jis gali svyruoti įvairiu paros metu ir priklauso nuo suvartoto skysčių kiekio.

Didelė šlapimo koncen-tracija (1,025-1,030) gali būti dėl:

- sumažėjusio skys-čių suvartojimo,

- karščiavimo, pra-kaitavimo,

- vėmimo, viduriavi-mo,

- proteinurijos,- širdies nepakanka-

mumo,- antinksčių nepa-

kankamumo,- gliukozurijos.Mažos koncentracijos

šlapimas (1,005-1,010) rodo inkstų funkcijos nepakanka-mumą, sumažėjusią inkstų koncentracinę funkciją dėl lėtinės inkstų ligos ar per di-delį skysčių suvartojimą.

• pH – šlapimo pH priklauso nuo daugelio fi-ziologinių sąlygų, mais-to, miego režimo, aplinkos temperatūros ir kitų faktorių ir apytikriai atspindi orga-nizmo rūgščių – šarmų būk-lę. Normalūs, sveiki inkstai gali gaminti šlapimą, kurio pH yra 4,6-8,3, bet laikan-tis normalios dietos šlapimo pH turėtų būti ~ 6,0.

Būklės, susijusios su šar-miniu šlapimu (pH > 7):

- vegetarinė dieta,- ryškus kalio trūku-

mas,

- bakterijų buvimas šlapime,

- karščiavimas, vė-mimas,

- gydymas diureti-kais, šarminiais preparatais ir kt.,

- polinkis susidary-ti kalcio karbonatų ir kalcio fosfatų akmenims.

Būklės, susijusios su rūgštiniu šlapimu (pH < 7):

- baltymų, mėsos produktų gausi dieta,

- cukrinis diabetas,- viduriavimas,- inkstų nepakanka-

mumas,- plaučių ligos,- polinkis susidaryti

ksantino, šlapimo rūgšties akmenims.

Taigi nuolatinis stabiliai nustatomas šlapimo pH po-kytis gali būti susijęs su or-ganizmo rūgščių-šarmų ba-lanso sutrikimais, su padi-dėjusia inkstų akmenligės rizika.

• LEU – leukoci-tai šlapimo analizatoriumi normaliai nerandami, ta-čiau mikroskopuojant mo-terims leidžiama iki 5 leu-kocitų regėjimo lauke, vy-rams – iki 3. Leukocituri-ja daug dažniau būna mo-terims nei vyrams. Leuko-citurijos priežasčių yra la-bai daug. Dažniausia leuko-citurijos priežastis – įvairios viršutinių ir apatinių šlapi-mo takų infekcijos (pvz., glomerulonefritai, pielonef-ritai, cistitai, uretritai), ku-rios moterims dėl tam tik-rų anatominių ypatumų pa-sitaiko dažniau nei vyrams. Taigi šlapimo takų infekcija paprastai remiasi dviejų ro-diklių – LEU ir NIT sutapi-

mu.Tačiau leukociturija gali būti ir tada, kai šlapimo pa-sėlis ir NIT būna neigiami. Ši būklė vadinama “abakte-rine leukociturija”. Ši būklė dažnai pasitaiko sergant lė-tiniu pielonefritu ir nesant paūmėjimo, nėštumo metu.

• NIT – šis rodik-lis parodo bakterijų buvimą šlapime. Sveiko žmogaus šlapime šis rodiklis visada yra neigiamas. Vartojant su maistu daug nitritų turinčių produktų, šis rodiklis nieka-da nebus teigiamas, jei nėra prisidėjusios urogenitalinės infekcijos. Taigi šis rodik-lis bus teigiamas esant bet kurios kilmės šlapimo ta-kų infekcijai, sergant ūmi-niu ar lėtiniu pielonefritu, uretritu, cistitu, prostatitu ar esant polinkiui į bakteriuri-ją – sergant prostatos adeno-ma, šlapimo takų akmenli-ge, cukriniu diabetu, vyres-nio amžiaus žmogui.

• PRO – šis rodik-lis atspindi baltymo radi-mą šlapime. Normaliai ti-riant šlapimo analizatoriu-mi, baltymo šlapime turė-tų nebūti ar būti tik jo pėd-sakai – 0-0,3 g/l. Proteinu-rija yra dažnas inkstų ligų simptomas. Tačiau nereiktų pamiršti, kad sveikiems, iki 30 metų amžiaus žmonėms, proteinurija dažniausiai yra gėrybinė (praeinanti). To-kios proteinurijos priežas-tis gali būti fizinis ar emo-cinis krūvis, ortostatinė pro-teinurija, nėštumas, laikinas organizmo atšalimas ar per-kaitimas. Ši gėrybinė protei-nurija pasižymi paros ritmu. Tai gali būti vienas iš dife-rencinių požymių skiriant ją nuo patologinės protei-

nurijos. Normaliai rytinia-me šlapime baltymo nebūna arba jo kiekis būna mažiau-sias. Esant patologinei pro-teinurijai baltymas su šlapi-mu skiriasi visos paros lai-kotarpiu. Patologinės pro-teinurijos priežastys galė-tų būti suskirstytos į keletą stambių grupių:

~ prerenalinė proteinu-rija, – tai įvairios su inkstų patologija nesusijusios ligos ir klinikinės būklės, kuomet baltymas aptinkamas šlapi-me – pvz., esant širdies ne-pakankamumui, sergant kai kuriomis kraujo ligomis (mielomine liga, trombo-citopenine purpura, mielo-leukemija), karščiuojant, po chirurginių operacijų, trau-kulių ir kt.

~ renalinė proteinurija, – kai baltymo šlapime būna dėl inkstų pakenkimo ser-gant, pvz., inkstų amiloido-ze, glomerulopatija, inkstų policistoze, diabetine nefro-patija, lėtiniu pielonefritu, inkstų venos tromboze, ap-sinuodijus sunkiaisiais me-talais, sergant šlapimo takų akmenlige ir kt.

~ postrenalinė proteinu-rija, - baltymas šlapime yra dėl apatinių šlapimo takų pažeidimo sergant, pvz., šla-pimo pūslės navikais, ūmiu cistitu ar kitais urogenitali-nės sistemos navikais.

• GLU – normaliai gliukozės šlapime neranda-ma. Gliukozės koncentra-cijos šlapime nustatymas- svarbus ankstyvos cukrinio diabeto diagnostikos tes-tas. Kita vertus, jei šlapime gliukozės nerandame, nebū-tinai turi būti atmesta cukri-nio diabeto diagnozė. Be to,


Sveikata 2004 • 2


gliukozurija nebūtinai yra vien cukrinio diabeto požy-mis. Gliukozurija būna, kai viršijamas inkstų slenkstis ir gliukozė negali būti pa-kankamai reabsorbuojama. Inkstų slenkstis gliukozei yra 8,3-10,0 mmol/l. Bet šis slenkstis gali padidėti vyres-nio amžiaus žmonėms ir as-menims, daug metų sergan-tiems cukriniu diabetu. Tai-gi pagrindinės gliukozurijos priežastys būtų šios:

- cukrinis diabetas,- sutrikusi gliukozės

tolerancija,- inkstų ligos,- endokrininės ligos

(Kušingo sindromas, feoch-romacitoma, akromegalija),

- cistinė fibrozė,- maisto (alimentari-

nės priežastys) ir kt.• KET – ketonai šla-

pimo analizatoriumi nor-maliai nerandami. Ketonai (acetonas, acetacto rūgštis, ß-hidroksibutiratas) šlapime atsiranda skylant organizme riebalams. Kai riebalų skili-mas viršija riebalų susidary-mą, padidėja laisvųjų rieba-linių rūgščių koncentracija kraujyje ir atsiranda ketonai šlapime. Ketonų buvimas šlapime yra svarbus rodiklis cukrinio diabeto atveju, jis leidžia spręsti apie metabo-linę dekompensaciją ir ligos kontrolę. Tačiau yra daug kitų priežasčių, kuomet pa-didėja riebalų skylimas ir at-siranda ketonai šlapime:

- badavimas,- vėmimas (ypač vai-

kams),- karščiavimas,- įgimtos metaboli-

nės ligos (glikogeno kaupi-mo ligos),

- hipertirozė,- nesuregul iuo tas

skysčių balansas,- pernelyg gausus

riebalų vartojimas su mais-tu ir kt.

• UBG – urobili-nogeno šlapime randama nuo 0 iki 17 µmol/l. Žarny-no bakterijos bilirubiną pa-verčia į urobilinogeną, ku-ris patenka į kraują, vėliau į inkstus ir į šlapimą (dalis jo suardoma kepenyse). Urobi-linogeno koncentracija šla-pime gali padidėti, kai suin-tensyvėja raudonųjų kraujo kūnelių – eritrocitų irimas, sergant hemolizine anemija, po kraujo transfuzijų, trūks-tant vitamino B12 ar esant kepenų patologijai (virusi-nis hepatitas, kepenų cirozė, toksinis kepenų pažeidimas, esant kraujo sąstoviui kepe-nyse dėl širdies patologijos ir kt.), kai kraujyje cirku-liuojanti urobilinogeno dalis nesuskaidoma ir didesni jo kiekiai per inkstus patenka į šlapimą. Urobilinogenas šlapime išnyksta, kai: 1) ke-penys nebegali dalyvauti bi-lirubino apykaitoje, sergant, pvz., sunkiu virusiniu hepa-titu ar kepenų ciroze, kai yra pažeista daug kepenų audi-nio; 2) sutrikęs tulžies nute-kėjimas latakuose (mecha-ninė gelta); 3) žarnyno mik-roflora nebegali pakanka-mai pagaminti urobilinoge-no, pvz., vartojant antibio-tikus, slopinančius žarnyno mikroflorą.

• BIL – normaliai bilirubino šlapime neranda-ma. Bilirubinas yra hemog-lobino skilimo produktas. Toks netiesioginis bilirubi-nas kepenų ląstelėse susi-

jungia su specifine gliuku-rono rūgštimi ir tampa tie-sioginiu bilirubinu, kuris tir-pus vandenyje ir gali išsi-skirti su šlapimu. Taigi šla-pime esant tam tikrai pato-logijai nustatoma tik tiesio-ginė bilirubino forma. Daž-niausios priežastys, suke-liančios bilirubino atsiradi-mą šlapime:

- mechaninės (pohe-patinės) ir parenchiminės (hepatinės) geltos atvejai,

- ūmus ar lėtinis vi-rusinis hepatitas,

- alkoholinis hepati-tas,

- toksinis kepenų pa-žeidimas,

- intrahepatinė cho-lestazė ir medikamentinė gelta,

- cholangitas,- cholangiolitas,- cholecistitas ir kt.• ERY – normaliai

eritrocitų automatinio tyri-mo metu nerandame, tačiau mikroskopuojant šlapimą leistina iki 5 eritrocitų regė-jimo lauke. Išskiriama: mik-rohematurija ir makrohema-turija (kai plika akimi mato-mas rausvas šlapimas).

Tačiau net ir nepatvirti-nus hematurijos mikrosko-pu ji dažniausiai iš tikrųjų yra, jeigu ją randa šlapimo automatas. Taip yra todėl, kad eritrocitai gali suirti, to-dėl laboratorijos gydytojas jų nemato tirdamas šlapimą mikroskopu. Taigi šlapimo analizatorius yra jautresnis eritrociturijos tyrimams nei mikroskopija.Pagrindinės hematurijos priežastys yra inkstų ir šlapimo takų pa-tologija:

- inkstų ligos (glo-

merulonefritas, pielonefri-tas, akmenligė, navikas, po-licistozė, inkstų trauma),

- šlapimo pūslės li-gos (cistitas, vėžys, papilo-ma),

- prostatos ligos (prostatitas, adenoma, vė-žys),

- šlaplės ligos (uret-ritai, navikai),

- inkstų ir šlapimo takų trauma,

- kraujo sąstovis inkstuose (dešiniosios šir-dies nepakankamumas).

Kitos priežastys, galin-čios sukelti eritrocituriją:

- hemolizė (medika-mentinė, autoimuninė),

- nudegimai,- apsinuodijus barbi-

tūratais, anglies monoksidu ir kt.,

- medikamentų nau-dojimas (antikoaguliantai, salicilatai)

- raumeninio audinio ligos ar trauma,

- piktybinė hiperten-zija su inkstų kraujotakos pažeidimu,

- metabolinės prie-žastys (dėl padidėjusios šla-pimo rūgšties koncentraci-jos) ir kt.

Taigi čia buvo paminė-ti visi pagrindiniai šlapi-mo rodikliai, gaunami atlie-kant automatinį šlapimo ty-rimą. Tačiau nustačius pato-logiją dažnai atliekama šla-pimo nuosėdų mikroskopi-ja, kurios metu gali būti ma-tomi ne tik kraujo forminiai elementai, bet inkstų bei šlapimo takų epitelis, įvai-rūs kristalai ar šlapimo pa-sėlis patogenui identifikuo-ti bei gydyti.


Gerybinė priešinės liaukos hiperplazija VALERIJUS DZEDZIULIS

Prostatos dydis ne vi-sada sąlygoja simptomų išreikštumą. Būna kad vyrams su labai padidė-jusia prostata yra ma-žesnė obstrukcija ir ne-žymiai išreikšti simp-tomai, ir atvirkščiai, su mažesne prostata būna didesnio laipsnio obs-trukcija ir susijusios su tuo problemos. Labai svarbu papasakoti sa-vo gydančiam gydyto-jui, jeigu turite aukš-čiau minėtų šlapinimo-si problemų. 8 atve-jais iš 10 tai būna GPH, bet tai gali signalizuo-ti ir apie žymiai rim-tesnę ligą, reikalaujan-čią kito tikslaus ir sku-baus gydymo. Tokios li-gos, tarp jų prostatos vėžys, gali būti nusta-tytos tik apžiūrėjus gy-dytojui. Šlapimo susilai-kymas ir šlapimo pūslės pertempimas gali vesti prie šlapimo takų infek-cijos, šlapimo pūslės ar inkstų pakenkimo, šla-pimo pūslės akmenų su-sidarymo.

Valerijus Dzedziulis, gydytojas uro-logas-transplantologas, dirba Vil-niaus universiteto ligoninės Santa-riškių klinikų Nefrourologijos cen-tre I nefrourologijos skyriuje. 1979 m. baigė Kauno medicinos institutą, po to dirbo traumatologu, chirur-gu, nuo 1984 m. dirba Nefrourolo-gijos centre, darbo sritys – urologi-ja ir transplantologija (inkstų trans-plantacija).


Prostata – mažas, maž-daug graikiško riešu-to dydžio organas. Ji yra po šlapimo pūsle ir ap-gaubia šlaplę, per kurią šla-pimas nuteka iš pūslės į išo-rę. Prostata gamina sekretą, kuris tampa spermos dali-mi. Prostatos problemas tu-ri dauguma 50 metų pasie-kusių ir vyresnio amžiaus vyrų. Vyrams, perkopu-siems 50 metų dažnai pra-deda vystytis gerybinė pro-statos hiperplazija (GPH). Daugiau nei pusei pasie-kusių 60 metų amžiaus vy-rų ir apie 90 procentų sep-tyniasdešimtmečių vyrų bū-na GPH simptomų. Kai pro-stata pradeda didėti, prosta-tos kapsulė trukdo jai plės-tis į išorę ir dėl to yra su-spaudžiama ir susiaurinama per ją einanti šlaplė. Tai ap-sunkina šlapimo nutekėjimą iš pūslės į išorę, dalis šlapi-mo lieka pūslėje, tai veda prie daugumos GPH pro-blemų. Daugelis žmonių dėl prostatos jaučia diskomfor-tą, nes tas organas turi įta-kos seksui ir šlapinimuisi. Vien JAV kasmet hospitali-zacijos metu nustatoma 375 000 GPH diagnozių.

GPH priežastys nėra vi-siškai gerai žinomos. Am-žiais buvo žinoma, kad

GPH atsiranda vyresnio am-žiaus vyrams ir jos visiškai nebūna tiems vyrams, ku-riems buvo pašalintos sėk-lidės iki lytinio subrendimo. Vyrų organizme produkuo-jamas ne tik testosteronas, pagrindinis vyriškas hormo-nas, bet ir nedidelis kiekis moteriško hormono estro-geno. Su amžiumi aktyvaus testosterono kiekis kraujy-je mažėja, lieka santykinai didesnis estrogeno kiekis. Minėtų hormonų disbalan-sas ir veda prie GPH.

Daugelį GPH simptomų sukelia šlaplės obstrukcija ir palaipsniškas šlapimo pūs-lės funkcijos sutrikimas dėl pastovaus nepilno pūslės iš-situštinimo. Tai: šlapinima-

sis silpna srove, su pertrau-komis; dažnas varymas šla-pintis, ypač naktimis; šlapi-mo varvėjimas ir lašėjimas.

Prostatos dydis ne visa-da sąlygoja simptomų iš-reikštumą. Būna kad vy-rams su labai padidėjusia prostata yra mažesnė obs-trukcija ir nežymiai išreikš-ti simptomai, ir atvirkščiai, su mažesne prostata būna didesnio laipsnio obstrukci-ja ir susijusios su tuo proble-mos. Labai svarbu papasa-koti savo gydančiam gydy-tojui, jeigu turite aukščiau minėtų šlapinimosi proble-mų. 8 atvejais iš 10 tai bū-na GPH, bet tai gali signali-zuoti ir apie žymiai rimtes-nę ligą, reikalaujančią kito tikslaus ir skubaus gydymo. Tokios ligos, tarp jų prosta-tos vėžys, gali būti nustaty-tos tik apžiūrėjus gydytojui. Šlapimo susilaikymas ir šla-pimo pūslės pertempimas gali vesti prie šlapimo takų infekcijos, šlapimo pūslės ar inkstų pakenkimo, šlapimo pūslės akmenų susidarymo.

Nustačius GPH anksty-voje stadijoje yra mažes-nė komplikacijų išsivysty-mo rizika. Ligonis, nusta-čius pirmuosius GPH simp-tomus, turi kreiptis į gydy-toją, kuris rutininiais meto-

Valerijus Dzedziulis.Zenono Glavecko nuotr.

Sveikata 2004 • 2


dais nustatys, ar jūsų pro-stata padidėjusi.Toliau pa-cientą apžiūri urologas ir kai kurių testų pagalba nu-stato, koks gydymas jums šiuo metu reikalingas. Skir-tingiems ligoniams taikomi testai gali būti skirtingi, bet dažniausiai taikomi tokie:

1. Digitalinis rektali-nis tyrimas (atliekamas vi-sada pirmiausia), taip ap-čiuopiama prostatos dalis, esanti iškart po tiesiąja žar-na. Taip gaunama informa-cija apie prostatos dydį ir jos būklę.

2. Prostatos specifi-nio antigeno nustatymas kraujyje (PSA). PSA nor-ma 0-4,0 ng/ml. Jei jis pa-didėjęs galima įtarti prosta-tos vėžį.

3. Transrektalinė ul-tragarsinė prostatos echosko-pija. Atliekama dažniausiai įtariant prostatos karcinomą. Jeigu yra prostatos vėžio įta-rimas, atliekama prostatos biopsija per tiesiąją žarną, ul-tragarso kontrolėje.

4. Uro f l aumet r i j a . Šio tyrimo pagalba nusta-tomas šlapimo srovės grei-tis. Esant gerybiniam pro-statos išvešėjimui, šlapimo srovė susilpnėja.

5. Cistoskopija. Jos metu į šlapimo pūslę per varpą įstumiamas specia-lus vamzdelis su apšvietimu ir optika ir apžiūrima šlapi-mo pūslė ir prostata, įverti-namas jos dydis ir šlaplės obstrukcijos laipsnis bei ki-ti parametrai.

Gydymas GPH gali bū-ti konservatyvus bei chirur-ginis.

Jeigu gerybinis prosta-tos išvešėjimas yra nedide-lio laipsnio, tada ligonis ak-tyviai stebimas be medika-mentų skyrimo. Stebima, kaip keičiasi simptomai, susieti su GPH (simptomų monitoringas).

Toliau pažengus ligai vartojami medikamentai yra 5-alfa reduktazės inhi-bitoriai. Taip pat žoliniai preparatai kaip prostaherb N (iš dilgelės šaknų), tade-nanas (iš afrikietiškos sly-vos), moliūgų sėklų alie-jus ir jo preparatai ir kt. Iš augalinės kilmės vaistų po-puliariausias yra Prosta-mol uno. Vartojant Prosta-mol uno sustiprėja šlapimo srovė, lengviau pradėti šla-pintis, rečiau reikia lakstyti į tualetą. Prostamol uno ne tik sumažina simptomus, bet veikia į pačią ligos prie-žastį ir nebeleidžia prosta-tai toliau augti. Prostatos hiperplazija yra lėtinė li-ga,todėl vaistus reikia var-toti ilgai, ne mažiau 3 mė-nesių.Vartojant Prostamol uno pagerėjimas pajunta-mas maždaug po mėnesio.

Kita medikamentų gru-pė – alfa adrenoblokatoriai (cardura, magurolis, xat-ralis, omnicas ir kt.). Šitie preparatai veikia alfa adre-noreceptorius, kurių daug yra prostatoje, šlapimo pūs-lės kaklelio srityje. Užblo-kavus alfa adrenorecepto-rius, atsipalaiduoja prosta-tos lygieji raumenys, to-dėl ligonis lengviau šlapi-nasi. Vaistai veikia greitai ir efektyviai, bet nemaži-na pačios prostatos ir nesu-

stabdo tolimesnio jos augi-mo. Pasirodė studijų, kurio-se nurodoma, kad naudo-jant 2-jų vaistų gydymo re-žimą, t.y. kombinuojant 5-alfą reduktazės inhibitorius (finasteridas) su alfa adre-noblokatoriais GPH pro-gresavimo rizika sumažėja 67%, lyginant su 39% nau-dojant vien alfa adrenoblo-katorius ir su 34% naudo-jant vien finasteridą (pro-skarą).

Konservatyvus gydy-mas yra tik simptominis, radikaliausias gydymas yra chirurginis. Operuojama, kai liekamojo šlapimo kie-kis didesnis (150-200 ml), kai būna ryškūs simptomai varginantys ligonį, kai kon-servatyvus gydymas nee-fektyvus. Dažnai ligos me-tu pacientui įvyksta ūminis šlapimo susilaikymas, dėl to būtina atlikti troakarinę punkcinę epicistostomiją, kai per priekinę pilvo sie-ną į pūslę įvedamas pasto-vus vamzdelis, per kurį dre-nuojamas šlapimas. Vėliau ligonis dažniausiai operuo-jamas, atstatomas šlapini-masis natūraliu būdu.

Be atvirų, jau minėtų, operacijos būna ir transu-retrinės (per šlaplę).

Transuretrinės opera-cijos: transuretrinė prosta-tos incizija ir transuretrinė prostatos rezekcija. Tran-suretrinės incizijos me-tu prostatoje atliekami keli gilūs įpjovimai, dėl to pla-tėja šlaplė ir šlapinimasis tampa lengvesnis. Transu-retrinės rezekcijos metu į pūslę įstumiamas specia-

lus instrumentas rezektos-kopas ir per jį su specialia kilpa ir aukšto dažnio elek-tros srovės pagalba prosta-ta “išdrožiama” iki jos kap-sulės. Čia jau pašalinamas tam tikras kiekis prostatos audinio. Šitos operacijos metu būna mažesnis krau-javimas, po operacijos ligo-nis trumpiau užsibūna ligo-ninėje nei po atviros opera-cijos. Amerikoje transuret-rinė rezekcija užima pirmą vietą chirurginiu būdu gy-dant GPH (iki 90%). Vie-na iš komplikacijų – vidi-nio šlaplės sfinkterio pažei-dimas, dėl to ligoniai nelai-ko šlapimo. Užtrukus ope-racijai ilgiau negu 1,5 va-landos dėl patekimo į krau-ją didesnio skysčių kiekio ir elektrolitų disbalanso ga-li pasireikšti TUR sindro-mas, plaučių ar smegenų edema. Rečiau naudojama GPH gydymui transuretrinė prostatos vaporizacija (pro-statos audinio išgarinimas). Šiuo atveju taip pat naudo-jama speciali kilpa ir galin-gesnė elektros srovė.

Atvira operacija pasi-renkama tada, kai būna di-delė priešinė liauka, kai šlapimo pūslėje yra akme-nų. Po operacijos ligonis lieka ligoninėje maždaug nuo 3 iki 10 parų (priklauso nuo pasirinkto operacijos būdo). Šlapimo pūslėje pa-liekamas Foley kateteris ir dar vienas ar keli vamzde-liai pastoviam pūslės plovi-mui, kurie paeiliui išimami kol ligonis nepradeda šla-pintis pats. Po operacijos pacientas kartais gali paste-


Prostatos vėžys anks-tyvose stadijose daž-niausiai besimptomi-nis. Tumorui augant jisai gali plisti į aplinkinius au-dinius, tas plitimas vadinasi metastazavimu. Dažniausiai prostatos karcinoma plinta į sritinius limfmazgius, kau-lus, ypač į stuburą, dėl to pacientams būna nugaros skausmų. Per paskutinius 20 metų bendras išgyvenamu-mas sergant prostatos karci-noma bet kuriuoje stadijoje padidėjo nuo 67% iki 97%. Tai reiškia, kad po diagno-zės nustatymo daugiau vyrų gyvena ilgiau. Priežastys to gali būti geresnis visuome-nės informavimas apie šią ligą ir ankstyvas ligos nu-statymas.

Dėl kokių priežasčių su-sergama prostatos karcino-ma? Mokslininkai tiksliai atsakyti į tą klausimą nega-li, bet yra nustatyti keli rizi-kos faktoriai. Tai aplinkos veikimas, genetinės priežas-tys, sergamumas prostatos karcinoma šeimoje. Pavojus susirgti prostatos karcinoma auga su amžiumi. Daugiau kaip 70% prostatos karcino-mos atvejų yra nustatyta vy-rams nuo 65 metų amžiaus ir vyresniems. Taip pat jei-gu šeimoje prostatos karci-noma sirgo pirmo laipsnio giminės (t.y. tėvas, brolis),

tai pavojus susirgti ta pačia liga padidėja nuo 2 iki 11 kartų. Pagal Amerikos vė-žinių ligų draugijos reko-mendacijas, vyrams nuo 50 metų amžiaus ir nuo 45 me-tų amžiaus tiems, kurie pri-klauso padidintai rizikos grupei, kasmet vieną kartą per metus būtina atlikti di-gitalinį prostatos ištyrimą per tiesiąją žarną bei nusta-tyti prostatos specifinio an-tigeno (PSA) kraujyje kon-centraciją.

Prostatos Ca simpto-mai:

Padažnėjęs šlapinimasis, ypač naktį.

Silpna šlapinimosi sro-vė.

Negalėjimas pasišla-pinti.

Pertraukiama srovė šla-pinimosi metu.

Skausmas ar deginimas šlapinimosi metu.

Kraujas šlapime.Skausmai nugaros apa-

čioje, dubens srityje.Užblokavus testosterono

gamybą sėklidėse gali su-mažėti arba visai pranykti dauguma šių simptomų.

Siekiant nustatyti prosta-tos karcinomą taip pat nau-dojami kai kurie testai.

1. Digitalinis (pirštu) prostatos ištyrimas per tie-siąją žarną. Tas tyrimas lei-džia nustatyti prostatos dy-

PROSTATOS VĖŽYS VALERIJUS DZEDZIULIS

Prostatos (Prosta-tos Ca) vėžys yra gru-pė išsigimusių (malig-nizuotų) ląstelių, ku-rios dažniausiai atsiran-da prostatos periferi-nėje dalyje. Ameriko-je tai antrą vietą pagal dažnumą užimanti vė-žinė liga (pirmoje vie-toje odos vėžys). 2003 metais Amerikoje buvo nustatyta 220 900 nau-jų prostatos vėžio atve-jų. Sergamumas prosta-tos vėžiu yra apie 6% ir užima Lietuvoje ant-rą vietą po plaučių vė-žio, mirštamumas uži-ma trečią vietą po plau-čių ir skrandžio-žarny-no vėžio. Pagal histolo-ginę struktūrą dažniau-siai būna adenokarcino-ma (68%).

SPECIALISTŲ PATARIMAIbėti kraujo arba kraujo kre-šuliukus šlapime. Šie reiš-kiniai greitai praeina pagu-lėjus ir pavartojus daugiau skysčių, bet gali pasikarto-ti ir būnant ligoniui namuo-se. Todėl yra kelios ben-dros rekomendacijos arti-miausiu periodu po prosta-tos operacijos:

vartoti didesnį skysčių kiekį;

vengti stangintis tuštini-mosi metu;

vengti vidurių užkietė-jimų;

nekilnoti sunkumų.Po operacijos dėl GPH

pašalintas prostatos audi-nys ištiriamas mikrosko-pu. 10% randama prostatos karcinoma (incidentinė kar-cinoma). Po to dažniausiai reikalingas tik stebėjimas, nes rastų piktybinių ląstelių kiekis būna mažas.

Tiems ligoniams, kurie dėl įvairių priežasčių ne-gali būti operuojami, kar-tais naudojami prostatos stentai, vamzdeliai iš spe-cialaus metalo, kurie, įsta-tyti į šlaplę prostatinėje da-lyje, plečiasi ir taip leng-vina šlapinimąsi. Paskuti-niu laiku Santariškių klini-kose pradėta taikyti transu-retrinė mikrobangų terapi-ja (TUMT). Tai mažai in-vazyvi procedūra, kuriuos metu prostatos audinys tie-siog veikiamas mikroban-gomis per specialų, įkištą į šlaplę kateterį. Po šios pro-cedūros prostata sumažėja, palengvėja šlapinimasis.

Sveikata 2004 • 2


dį, jos paviršiaus ir konsis-tencijos pakitimus, skaus-mingumą, proceso išplitimą ir kt.

2. PSA testas. Pro-statos specifinis antigenas – tai substancija, kurią pro-dukuoja prostatos ląstelės ir kuri vėliau patenka į kraują. Sveika prostata produkuoja labai nedaug to antigeno, jo koncentracijos kraujyje nor-ma yra 0-4 ng/ml. Antigeno koncentracijos padidėjimas gali būti dėl 2-jų priežaščių:

a) dėl GPH ir kitų pro-statos ligų,

b) dėl prostatos karci-nomos.

PSA padidėjimas kraujy-je signalizuoja, kad pacien-tas gali sirgti prostatos kar-cinoma, bet pilnai nepatvir-tina tos ligos, nes PSA pa-didėjimas būna ir prie ki-tų prostatos ligų. Be to, že-mas PSA dar nerodo, kad pa-cientas neturi prostatos kar-cinomos.

3. Transrektalinė ul-tragarsinė prostatos sonos-kopija. Šio tyrimo pagal-ba nustatomi tikslesnis pro-statos dydis bei jos struktū-ros pakitimai, t.p. jos metu iš įtartinų prostatos audinio vietų atliekama biopsija.

4. Prostatos biopsija. Šito tyrimo metu iš prostatos abiejų skilčių audinio skir-tingų, labiausiai pakitusių vietų punktuojant su vien-kartine adata paimami 6 ir daugiau mėginiai, kurie vė-liau tiriami mikroskopu. Tik radus vėžines ląsteles galuti-nai nustatoma ir užfiksuoja-ma prostatos Ca diagnozė.

Prostatos Ca gydymas susideda iš:

hormoninės terapijos,chirurginio gydymo,spindulinio gydymo,

chemoterapijos.Gydymo būdas arba jo

kombinacija parenkama įvertinus daugelį faktorių, tarp jų paciento amžių ir li-gos išsivystimą.

Ankstyvose prostatos Ca stadijose (pirmoje ir antro-je) pacientas gali būti ope-ruojamas atliekant radika-lią prostatektomiją (prosta-tos pašalinimą). Dažniau-sios operacijos komplikaci-jos yra šlapimo nelaikymas ir impotencija. Operacijos metu nustačius, kad procesas išplitęs, dažniausiai atlieka-ma paciento chirurginė kas-tracija (šalinamos sėklidės). Vėlyvose stadijose (trečio-je ir ketvirtoje) prostatos vė-žys gydomas konservatyviai, skiriamas spindulinis gydy-mas, hormonoterapija (arba atliekama chirurginė kastra-cija). Dažniausiai hormono-terapijai vartojami vaistai: zoladeksas, diferelinas, an-drokuras, kazodeksas, sines-trolis ir kt. Sutrikus šlapini-muisi atliekama transuretri-nė prostatos rezekcija. Gy-dymo veiksmingumą gali-ma stebėti atliekant transrek-talinį prostatos tyrimą pirštu bei kontroliuojant PSA kon-centraciją kraujyje (esant tei-giamai ligos dinamikai PSA mažėja). Prostatos karcino-mai, nepasiduodančiai hor-monoterapijai, skiriamas spindulinis gydymas ir poli-chemoterapija.

Ankstyvas kreipima-sis į gydytoją atsiradus šla-pinimosi sutrikimams bei kitiems minėtiems simp-tomams leidžia kuo ankš-čiau nustatyti prostatos kar-cinomos diagnozę ir pradė-ti adekvatų gydymą, page-rinti gydymo efektyvumą ir padidinti pacientų išgyve-namumą bei gyvenimo ko-kybę.

Patogenezė (plitimo bū-dai).

• Kylantysis (ascen-dentinis) būdas. Infekcija į šlapimo pūslę patenka per šlaplę ar iš išeinamosios an-gos srities.

• Nusileidžiantysis būdas. Bakterijos į šlapimo pūslę gali patekti iš inkstų bei viršutinių šlapimo takų.

• Limfogeninis bū-das. Per limfą – iš gretutinių dubens organų.

• Kontaktinis būdas. Tiesiogiai per šlapimo pūs-lės sienelę iš gretutinių in-fekcijos židinių.

Faktoriai, turintys įta-kos infekcijai atsirasti. Esant normaliam šlapimo

Darius Rakšnys, 2000 m. apsigy-nė mokslų daktaro disertaciją. Nuo 2003 m. dirba gydytoju urologu Nefrologijos ir urologijos centre. Per 5 metus parašė ir išspausdino 6 straipsnius.

CISTITAS ir jo profilaktikaDARIUS RAKŠNYS

Darius Rakšnys.Zenono Glavecko nuotr.

Cistitas – tai šlapimo pūslės uždegimas. Paplitimas. Tai gana dažna liga – iš 100 su-serga 2 žmonės. Mote-rys serga dažniau ne-gu vyrai – 40% mote-rų bent 1 kartą perser-ga ūminiu cistitu. Rizi-ka susirgti šlapimo pūs-lės uždegimu didėja su amžiumi – 33 iš 100 vy-resnio amžiaus žmonių kenčia nuo šios ligos.Etiologija. Dažniausiai cistitą sukelia bakteri-jos – apie 76% – E. col-li (žarnyno lazdelė), re-čiau stafilokokai, ente-rokokai.


nutekėjimui iš šlapimo pūs-lės, bakterijos, patekusios į šlapimo pūslę, su šlapi-mu išplaunamos ir nesuke-lia šlaplės uždegimo, tačiau bakterijos gali likti šlapimo pūslėje sutrikus šlapimo nu-tekėjimui ir atsiradus lieka-majam šlapimui.

Vyrams šlapimo nutekė-jimas sutrinka:

• Dėl padidėjusios priešinės liaukos (hiperpla-zijos) ar jos uždegimo.

• Dėl šlaplės susiau-rėjimo.

Moterims cistito atsira-dimą skatina šlaplės, makš-ties uždegimas, kurį gali su-kelti tiek įprasta mikroflo-ra, tiek lytiškai plintančių li-gų sukėlėjai.

Be to, šlapimo pūslės ar šlaplės trauma, šlapimo pūslės akmenys ar svetim-kūniai, vidurių užkietėji-mas, mažas fizinis aktyvu-mas, organizmo atsparumo infekcijai sumažėjimas, ne-palankių cheminių medžia-gų poveikis, spindulinė tera-pija padidina riziką susirg-ti cistitu.Klasifikacija

Pagal stadijas cistitas skirstomas į ūminį ir lėtinį.

• Pagal eigą būna pirminis ir antrinis.

• Pagal etiologiją ir patogenezę skirstomas į in-fekcinį (nespecifinį ir speci-finį) ir neinfekcinį (cheminį, terminį, radiacinį, alerginį).

• Pagal uždegimo vietą skirstomas į židini-nį, difuzinį, šlapimo pūslės kaklelio, trigonitą.

• Pagal morfologi-nius gleivinės pakitimus į katarinį, hemoraginį, opinį, gangreninį, intersticinį.

Ūminio cistito simptomai

• Šlapimo pūslės už-degimui yra reikšmingi pre-disponuojantys faktoriai (peršalimas, instrumentiniai tyrimai, lytiniai santykiai).

• Dažnas, skausmin-gas šlapinimasis (dizurija).

• Skausmas šlapimo pūslės projekcijoje ir tarp-vietėje.

• Drumstas šlapimas.• Gali būti kraujo

priemaiša šlapime šlapini-mosi pabaigoje.

• Leukocitų kiekio padidėjimas kraujyje.

• Retai subfebrilus karščiavimas.Ūminio cistito diagnostika

• Beveik visuomet skausmingas dažnas šlapini-masis (80%).

• Temperatūra – nor-mali arba subfebrili.

• Leukocitų kiekis kraujyje normalus.

• Šlapime – leukoci-turija (75-96%).Lėtinio cistito simptomai

• Simptomai apima nuo diskomforto pilvo apa-čioje iki stiprių skausmų šlapimo pūslės projekcijoje.

• Dažnas šlapinima-sis.

• Dažnas noras šla-pintis.

Diagnozuojant ir gydant šlapimo pūslės uždegimą būtina įvertinti:

• Rizikos faktorius – dažniausiai cistitu serga lytiškai aktyvios moterys, mechaninės kontracepcijos priemonės, nepasišlapinimas po lytinių santykių padidina susirgimo riziką 3-5 kartus.

• Cistitą kompli-kuojančius faktorius – ar sergantis cistitu turi šlapimo sistemos struktūros anoma-lijas, serga cukriniu diabe-tu, vartoja imunosupresan-tus, serga inkstų akmenlige, ar turi kateterį šlapimo pūs-lėje.

Gydymo taktika ir pro-gnozė priklauso nuo:

• Ar tai yra nekom-plikuotas ūminis cistitas.

• Ar sergantis pa-cientas turi cistitą kompli-kuojančius faktorius.

• Ar tai yra lėtinis re-cidyvinis cistitas.

Ūminio (nekomplikuo-to) cistito gydymas

Gydant ūminį (nekom-plikuotą) cistitą pakanka 3 dienų terapijos skiriant vie-ną preparatų:

• Trimetoprimsulfa-metaksazolis (Biseptolis) – 960 mg × 2.

• Ciprofloksacinas 500 mg × 2.

• Norfloksacinas 400 mg × 2.

• Ofloksacinas 200 mg × 2.

• Nitrofurantoinas 200 mg × 2.

Kaip efektyvų medika-mentų papildą rekomenduo-jama vartoti vaistažolių ar-batą (petražoles, meškauo-ges). Po gydymo (nesant simptomų) šlapimo tyrimas, ar pasėlis neindikuotinas.

Pacientų su cistitą komplikuojančiais fakto-riais gydymas. Gydant pa-cientą su cistitą kompli-kuojančiais faktoriais šla-pimo pasėlis ir mikroorga-nizmų jautrumo vaistams nustatymas yra būtinas, gy-dymo taktiką nustato gydy-

tojas urologas, nes netinka-mas vaistų panaudojimas padidina riziką cistitui pe-reiti į lėtinę recidyvinę for-mą, kurios gydymas būna sudėtingas. Gydymas anks-čiau minėtais vaistais trun-ka 7-14 dienų (fluorchino-lonų grupės preparatai ne-skiriami nėščiosioms). Po gydymo kurso būtina kar-toti bendrą šlapimo tyrimą. Jei po gydymo kurso cisti-to klinika kartojasi, reikia cistoskopinio šlapimo pūs-lės ištyrimo.

Lėtinio (recidyvinio) cistito gydymas. Būtinas šlapimo pasėlio ištyrimas ir mikroorganizmų jautrumo vaistams nustatymas. Gydy-mo kursas trunka 2-6 savai-tes. Šiuo atveju skiriama il-galaikė profilaktika: Bisep-tolis 240 mg × 1, Nitrofu-rantoinas 100 mg × 1.Cistito profilaktika

• Lytinių organų hi-giena, švara sumažina gali-mybę bakterijoms patekti į šlapimo pūslę per šlaplę.

• Po lytinių santykių rekomenduojama pasišla-pinti.

• Nerekomenduoja-ma ilgai laikyti pripildytą šlapimo pūslę, stengtis pasi-šlapinti tik atsiradus norui.

• Per parą išgerti nuo 2 iki 4 litrų skysčių – tai ska-tina šlapinimąsi ir bakterijų pašalinimą iš šlapimo pūs-lės.

• Vengti vartoti skys-čius, kurie dirgina šlapimo pūslę – alkoholį, citrusinius gėrimus, stiprią kavą.

• Profilaktiškai gerti vaistažolių (petražolių, meš-kauogių) arbatą.


Sveikata 2004 • 2


Moterų šlapinimosi sutrikimai ir vyrų šlapimo nelaikymasAUŠRA ČERNIAUSKIENĖ

Aušra Černiauskienė, medicinos mokslų daktarė, 1979 m. baigė Kauno medicinos institutą, 1987-1989 m. – VU GTF urologijos kli-nikinę ordinatūrą. Nuo 1993 iki 2003 m. dirbo Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninė-je, nuo 2003 m. dirba Vilniaus uni-versiteto ligoninės Santariškių klini-kų Nefrologijos ir urologijos klinikos I nefrourologijos skyriuje gydytoja urologe. Daug kartų tobulinosi Lie-tuvos, Prancūzijos, Belgijos, Baltaru-sijos klinikose. A.Černiauskienė yra Lietuvos urologų, Lietuvos minima-liai invazinės chirurgijos draugijų ir Lietuvos ultragarsinės diagnostikos asociacijos narė. 2000 m. apgynė daktaro disertaciją “Moterų šlapi-mo nelaikymo gydymas Burch ope-racija”. Paskelbė 14 mokslinių pub-likacijų. Mokslinių tyrinėjimų kryptys – šlapimo nelaikymo diagnostika ir gydymas, urodinaminiai tyrimai, en-dourologija.

MIELOS MOTERYS, • Dažniausiai jūs gėdijatės kalbėti apie šlapinimosi sutrikimus.• Jeigu tylėsite ir kentėsite, ilgainiui tapsite užsidariusios nuo viso pasaulio.• Nebūkite fatalistės.• Nepasitenkinkite tik įklotais.• Koks bebūtų amžius, įmanoma gydytis ir pasveikti.Šiandien, kai yra pakankamai gydymo būdų, neturėtume girdėti:“Tai normalu...”“Tai praeis...”“Nieko nereikia daryti...”Labai svarbu pakalbėti apie tai su savo gydytoju urologu. Tai ir bus pirmas žingsnis pasveikti. Pakalbėkime apie šią problemą.

Moterų šlapinimosi sutrikimai – ak-tuali socialinė, ekonominė, psichologinė ir higieninė problema. Dvi iš trijų moterų kenčia dėl šla-pinimosi sutrikimų, viena iš trijų moterų šlapimo nelaiko epizodiškai, 15% tai atsitin-

ka kasdien. Tai nėra vien pa-gyvenusių moterų problema, nes iki 30-ies metų amžiaus tuo skundžiasi 1 iš 6 moterų. Šlapimo nelaikymas mote-rims sukelia daug problemų: jos vengia eiti pas savo drau-gus, neina apsipirkti, sutrin-ka lytiniai santykiai.

Kaip moteris šlapinasi normaliai?

Kai šlapimo pūslė būna pilna, atsiranda noras šla-pintis: tada jūs galite sulai-kyti šlapimą arba patenkin-ti šį norą. Normaliai šlapina-mės 4-6 kartus per dieną bei 0-1 kartą naktį. Kai šlapimo pūslė ištuštėja, sfinkteris už-sidaro automatiškai.

Kaip pasireiškia mo-terų šlapinimosi su-trikimai?

• Kai jūs šlapinatės per dažnai, pavyzdžiui, jei-gu šlapinatės daugiau kaip 8 kartus per dieną ir daugiau kaip 1 kartą per naktį. Jūs galvojate, kad geriate per daug skysčių ir jūs sumaži-nate jų kiekį. Tačiau tai ne-

Aušra Černiauskienė.Zenono Glavecko nuotr.

Dvi iš trijų moterų ken-čia dėl šlapinimosi sutri-kimų, viena iš trijų mo-terų šlapimo nelaiko epizodiškai, 15% tai at-sitinka kasdien. Tai nėra vien pagyvenusių mote-rų problema, nes iki 30-ies metų amžiaus tuo skundžiasi 1 iš 6 mote-rų.


tiesa.• Kai jūs jaučiate

staigų ir neatidėliotiną no-rą šlapintis, o tai priverčia jus skubiai bėgti į tualetą...

jūs manote, kad turite mažą šlapimo pūslės talpą, tačiau taip nėra.

• Arba kai jums iš-teka šlapimas: tai įvyksta

fizinio krūvio metu (spor-tuojant, kosint, keliant kū-dikį, juokiantis, šokant, ne-šant pirkinius...), be noro šlapintis, arba po labai in-tensyvaus noro šlapintis jūs negalite sulaikyti šlapimo. Jūs manote, kad tai yra dėl amžiaus arba neišvengiama, jūs su tuo susitaikote ir nie-ko nedarote.

• Visi šie šlapinimo-si sutrikimai gali būti susi-ję. Jeigu jūs leisite jiems įsi-senėti, jie jūsų gyvenimą vis labiau ir labiau trikdys. To-dėl eikite apie tai pasikalbė-ti su gydytoju urologu.

Kodėl moterys turi šlapinimosi sutrikimų?

• Šlapinimosi sutri-kimai atsiranda, kai šlapi-mo pūslė per daug susi-traukinėja, t.y. tai, ką gy-dytojai vadina “nestabilia arba dirglia šlapimo pūs-le”. Šie susitraukimai ne-kontroliuojami ir pasireiš-kia, pavyzdžiui, panardinus rankas į šaltą vandenį arba girdint tekantį vandenį...

• esant tarpvietės raumenų (pilvo užtvaros) arba šlaplės rauko silpnu-mui – šlapimas išteka fizi-nio krūvio metu, be noro šlapintis, tai medikai vadi-na “šlapimo nelaikymu fi-zinio krūvio metu”.

• kai šlapimo nelai-kymo priežastys mišrios, jūsų gydytojas tai vadina “mišriu šlapimo nelaiky-mu”.

Kad nustatytų diagnozę, gydytojas urologas jus ap-klaus, atliks reikalingus ty-rimus - bendrus (šlapimo ty-rimą, šlapimo pasėlį) ir spe-

cialius (urodinaminius tyri-mus, cistoskopiją, intraveni-nes urogramas-jeigu tai bus reikalinga šlapimo nelaiky-mo rūšiai ar stadijai patik-slinti). Jie nebus skausmin-gi. Tai leis nustatyti jūsų šla-pinimosi sutrikimų priežas-tis ir paskirti reikalingą gy-dymą.

Kokie yra šlapini-mosi sutrikimų gy-dymo būdai?

Jie yra įvairūs:• medikamentinis

gydymas – vaistai nuramins jūsų per daug aktyvią, sudir-gintą šlapimo pūslę, kuri iš-provokuoja dažną norą šla-pintis ir skubėti į tualetą. Pa-vyzdžiui, geras efektas gau-namas gydant driptane (ok-sibutinino) arba urispas (fla-voksato hidrochlorido) tab-letėmis, jų poveikis greitas. Menopauzės metu skiriamas hormoninis gydymas.

• fizioterapinis gy-dymas, gydomoji fizkultū-ra – efektyvus jaunoms mo-terims esant audinių silpnu-mui po gimdymų, taip pat per menopauzę.

• chirurginis gydy-mas – jis skiriamas esant šlapimo nelaikymui fizinio krūvio metu arba esant šla-pimo pūslės bei makšties nusileidimams. Šiuo metu literatūroje aprašoma dau-giau kaip 200 įvairių opera-cijų būdų. Tai daugybė ope-racijų – nuo minimaliai in-vazinių iki sudėtingų atvirų operacijų. Išskiriamos šios operacijų grupės: operacijos atliekamos per makštį, ope-racijos atliekamos per pil-ve esantį pjūvį (atstatančios anatominį šlapimo pūslės

TAI ATSITINKA:Jaunoms ir sportuojančioms moterims, kai pilvo raumenys tampa stipresni negu tarpvietės raume-nys.Po pirmojo gimdymo – pakenkus tarpvietės raume-nis, nusilpus sfinkteriams.Per menopauzę – dėl tarpvietės raumenų bei sfink-terių silpnumo ir dėl hormoninių sutrikimų. Tai sukelia:- šlapimo takų besikartojančios infekcijos,- makšties infekcijos,- vidurių užkietėjimai,- vaistai, kurie turi antrinį poveikį.


Sveikata 2004 • 2


Audrius Rimas, gydytojas urologas. 1994 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, įgijo medicinos gydytojo specialybę, 1999 m. baigė VU Medicinos fakulteto bendrosios chirurgijos, o 2001 m. – urologijos rezidentūras ir įgijo gydytojo urolo-go kvalifikaciją. Dirba Vilniaus uni-versiteto ligoninės Santariškių klini-kose ir Vilniaus m. Antakalnio polik-linikoje gydytoju urologu. Nuo 2001 metų studijuoja Vilniaus universiteto biomedicinos doktorantūroje, ruošia disertaciją prostatos hiperplazijos gydymo klausimais.VUL Santariškių klinikų I nefrourolo-gijos skyrius, tel.: (8~5) 2365284; (8~5) 2365288. Vilniaus m. Antakalnio poliklini-ka, tel.: (8~5) 2347782; (8~5) 2347787.

AUDRIUS RIMAS

Inksto vėžys pasitaiko per 50 metų amžiaus turintiems pacientams, dažniausiai 6-7 gyveni-mo dešimtmetyje, vyrai serga dažniau nei mo-terys. Bendrų faktorių, galinčių padidinti rizi-ką susirgti inkstų vėžiu, nėra, tačiau nustaty-ti tam tikri epidemiolo-giniai aspektai, dėl ku-rių dažniau susergama vėžiu – tai rūkymas, nu-tukimas, ilgalaikis kon-taktas su sunkiaisiais metalais, pvz., kadmiu, neracionali mityba.

nusileidimą, stiprinančios šlapimo pūslės rauko nepa-kankamumą), operacijos be pjūvio – minimaliai invazi-nės operacijos (laparosko-pinės operacijos, operacijos panaudojant įvairius sinteti-nius raiščius, kurie prakiša-mi po šlaple).

Kokį operacijos bū-dą pasirinkti, priklauso nuo kiekvieno atvejo, kurį lemia pacientės šlapimo nelaiky-mo rūšis, stadija, taip pat chirurgo pasirinkimas.

Apsaugos priemonės: įklotai nepanaikins jūsų šlapinimosi sutrikimų, juos naudoti – jums ne išeitis!

Šlapinimosi sutriki-mų profilaktika

Kai kuriais gyvenimo etapais galima užkirsti ke-lią šiems sutrikimams to-kiais būdais :

- po gimdymų ir sportuojančioms mote-rims:

tarpvietės atstatymas (gydomoji mankšta tarpvie-tės ir pilvo sienos raume-nims stiprinti, endovagina-linė stimuliacija),

- menopauzės metu:hormoninė pusiausvyra

turi būti kontroliuojama me-dikamentais, kurie pagerina audinių maitinimą.

Taigi tyla nėra gera prie-monė turint šlapinimosi su-trikimus. Tai liečia daug moterų. Šiuo atveju jūs ne-sate vienos. Reikia kreip-tis į gydytoją urologą ir jis jums padės. Ką pasirinkti – medikamentus, fizioterapi-jos priemones ar operaciją – tai patikslins jūsų gydyto-jas ir gyvenimas vėl taps pil-navertis.

Jūs vėl galėsite grįžti į darbą, šeimą, visuomeninį gyvenimą ir pradėti spor-tuoti.

Vyrų šlapimo nelai-kymas

Vyrų šlapimo nelaiky-mas – taip pat ne mažiau aktuali problema, pablo-ginanti jų gyvenimo ko-kybę, izoliuojanti juos nuo visuomenės, sutrikdan-ti darbingumą, sukelianti psichologines, higienines problemas.

Vyrų šlapimo nelaiky-mo priežastys yra šios:

- įgimtos ligos,- po traumų (tarpvie-

tės, stuburo, galvos),- po prostatos, šlap-

lės, tiesiosios žarnos opera-cijų,

- šlapimo pūslės li-gos (uždegimai, tuberkulio-zė, vėžys),

- nervų sistemos li-gos (Parkinsono liga, išsėti-nė sklerozė, tumorai, metas-tazės, mielitai ir kitos),

- terapinės ligos (cukrinis diabetas, skran-džio, žarnyno ligos),

- įvairių naudojamų vaistų poveikis.

Po prostatos adenomos, prostatos vėžio operacijų li-goniams būna šlapimo ne-laikymas dėl šlapimo pūslės rauko, šlaplės kanalo paken-kimo arba šlapimo pūslės nestabilumo. Po prostatos pašalinimo operacijos dėl vėžio šlapimo ligoniai nelai-ko dėl šlapimo pūslės rauko ir šlaplės kanalo pakenki-mų, šlapimo pūslės-šlaplės jungties susiaurėjimo.

Sergant šlapimo pūslės ligomis (uždegimai, augliai,

po spindulinio gydymo) šla-pimas nelaikomas dėl šlapi-mo pūslės vidinio spaudi-mo padidėjimo, dirglios šla-pimo pūslės atsiradimo ar-ba šlapimo pūslės rauko pa-kenkimo.

Vyrų šlapimo nelaiky-mas gali pasireikšti dieną arba naktį, gali būti susietas su skubiu noru šlapintis, ga-li pasireikšti fizinio krūvio metu (dirbant, keliant daik-tus, juokiantis) arba stovint.

Norint išsiaiškinti šla-pimo nelaikymo priežastį, gydytojai ligonį pilnai išti-ria, išsiaiškina, kokios ope-racijos ar ligos buvo praei-tyje. Ligoniui atliekami šie tyrimai: echoskopija, intra-veninės urogramos, uretro-cistoskopija, urodinaminiai tyrimai (uroflometrija, cis-tomanometrija, šlaplės pro-filio matavimas).

Vyrų šlapimo nelaiky-mo gydymas yra konser-vatyvus: priešuždegiminis gydymas, fizioterapinis, ki-neziterapija, anticholinergi-niai vaistai (driptanas, det-rusitolis, urispasas), alfa-sti-muliuojantys vaistai (efedri-nas). Taip pat taikomas chi-rurginis gydymas: šlapimo pūslės rauką atstatančios operacijos, šlapimo pūslės kaklelio bei šlaplės kliūtis šalinančios operacijos, šlap-lės arba šlapimo pūslės kak-lelio pakėlimas, tarpvietės protezai, dirbtinis sfinkte-ris (raukas), periuretralinės injekcijos (teflono, makrop-lastino injekcijos).

Esant šlapimo nelaiky-mui reikia laiku kreiptis į urologus, kurie nustatys šla-pimo nelaikymą sukėlusią priežastį ir pasiūlys atitinka-mą gydymo būdą.


Inkstų vėžys, karcinoma – tai piktybinis inksto auglys, dar kitaip vadi-namas tumoru ar naviku. Jis sudaro 2% visų vėžinių li-gų atvejų. Lietuvoje kasmet inkstų vėžiu suserga 500-700 žmonių. 1985 metais dėl inksto vėžio pasaulyje mirė 54 tūkst., o 2000 me-tais 102 tūkst. ligonių. Taigi mirtingumas nuo inksto kar-cinomos didėja. Šios ligos priežastys neaiškios. Dabar sukauptais duomenimis, ji gali būti net paveldima.

Inksto vėžys pasitaiko per 50 metų amžiaus turin-tiems pacientams, dažniau-siai 6-7 gyvenimo dešimt-metyje, vyrai serga dažniau nei moterys. Bendrų fakto-rių, galinčių padidinti rizi-ką susirgti inkstų vėžiu, nė-ra, tačiau nustatyti tam tik-ri epidemiologiniai aspek-tai, dėl kurių dažniau suser-

gama vėžiu – tai rūkymas, nutukimas, ilgalaikis kon-taktas su sunkiaisiais meta-lais, pvz., kadmiu, neracio-nali mityba.

Dažniausias yra inks-tų ląstelių vėžys arba reno-celiulinė karcinoma (RCC). Tai piktybinis auglys, kurį sudaro pakitusios, vėžinės inksto ląstelės. Pasitaiko 80-90% inkstų auglių atvejų.

Kiti inksto vėžio tipai:Pereinamojo epitelio ląs-

telių karcinoma: pasitaiko 5-10% inksto vėžių atve-jų, ji vystosi inksto gelde-lės viduje.

Vilmso (Wilm‘s tumor) auglys: beveik visada jis nu-statomas vaikams, pasitaiko 5-6% sergančiųjų. Jis labai retas tarp suaugusių ligonių.

Inksto sarkoma: tai re-tas inksto tumoro tipas, sudaro apie 1% visų aug-lių, vystosi iš inksto jun-

giamojo audinio ląstelių.Inksto adenoma: tai ne-

piktybinis, lėtai augantis, neinvazyvus inksto auglys.

Onkocitoma yra inks-to nepiktybinis, tačiau daž-nai gana nemažas darinys; jis nemetastazuoja, bet lin-kęs piktybėti auglys. Dėl to operuotinas.

Angiolipoma: nepiktybi-nis inksto kraujagyslinis ir riebalinis auglys. Kokie inkstų vėžio požymiai?

Dažniausias vėžio simp-tomas yra hematurija – kraujas šlapime. Jis gali bū-ti matomas plika akimi šla-pinantis arba nustatomas at-liekant šlapimo tyrimą. Gali būti ir gana intensyvus, pa-vojingas gyvybei kraujavi-mas. Kraujas šlapime gali būti ir kitų šlapimo sistemos organų vėžio, akmenligės ar uždegimo požymis.

Skausmas nėra pirma-sis vėžio požymis. Galbūt dėl to pacientai į gydyto-jus neretai kreipiasi per vė-lai. Skausmai yra jau to-liau pažengusios ligos po-žymis, kai auglys esti jau gana didelis ir spaudžia ap-linkinius audinius. Nuo 25 iki 40% inksto vėžio atvejų diagnozuojama atsitiktinai, atliekant profilaktinius ty-rimus. Skausmas būna daž-

nai bukas, maudžiantis, pa-stovus. Inkstų diegliai nėra būdingi inksto karcinomai, tai dažniausiai yra akmen-ligės ženklas, tačiau jie ga-li atsirasti, kai yra kraujavi-mas ir krešuliu užkemšamas šlapimtakis.

Didesnis auglys čiuopia-mas per pilvą tuoj po šon-kauliais dešiniame ar kai-riame šone, neretai pacien-tai patys apčiuopia „gum-bą“ viename ar kitame pa-šonkaulyje.

Taip pat ligonis gali jausti bendrą silpnumą, jam krenta svoris, atsiranda kojų patinimai, nedidelis karščia-vimas, dažnai susijęs su in-fekcija.

Ne visada inksto vėžys nustatomas ligos pradžio-je. 25-30% ligonių kreipia-si dėl jau esamų ir kliniškai pasireiškusių vėžio metas-tazių kauluose, plaučiuose, galvos smegenyse ir kitur, o sergantis inkstas žmogui ne-kėlė jokių negalavimų.Kokie tyrimai atlie-kami įtariant inks-to vėžį?

Dažniausiai atliekama ir tiksliai parodo ligą inks-tų ultragarsinis tyrimas – echoskopija arba sonosko-pija. Jos metu galima nu-statyti auglio dydį, jo vietą, maždaug įvertinti būsimos

INKSTŲ VĖŽYS

Audrius Rimas.

Zenono Glavecko

nuotr.


Sveikata 2004 • 2


operacijos galimybes.Diagnozei patikslinti at-

liekami rentgenologiniai ty-rimai. Tai intraveninė kon-trastinė urografija, kurios metu suleidus specialių me-džiagų į veną ir padarius rentgeno nuotraukas galima matyti abiejų inkstų anato-minius ir funkcinius paki-timus. Taip pat atliekama inkstų kompiuterinė tomog-rafija, jos metu galima tik-sliau įvertinti inksto auglio santykį su aplinkiniais orga-nais ir audiniais.

Papildomi tyrimai, kurie reikalingi diagnozei patik-slinti, yra magnetinis bran-duolinis rezonansas, inks-tų kraujagyslių kontrastinis tyrimas – angiografija bei inksto darinio biopsija. Pa-starieji du yra invaziniai ty-rimo metodai.Kokios yra inksto vėžio stadijos?

Klinikinėje praktiko-je yra naudojama pasauly-je priimta TNM klasifikaci-ja (T – tumor, auglys, N – nodus, limfmazgis, M – me-tastazės).

Pagal auglio dydį klasifi-kuojama:

Tx – pirminis auglys ne-rastas,

T0 – nėra pirminio aug-lio,

T1 – auglys 7 cm ar ma-žesnis,

T2 – auglys didesnis nei 7 cm,

T3 – auglys yra pasiekęs inksto kraujagysles ir/arba antinksčius,

T4 – auglys išplitęs to-liau savo riebalinės kapsu-lės.

N nurodo regioninių limfmazgių pažeidimo ly-

gį, metastazes: N1 ir N2.Tolimosios metastazės į

kitus organus žymimos žen-klu M: M0 – nėra metasta-zių, M1 – yra metastazės.

Pagal išplitimą ši liga skirstoma į keturias stadi-jas (Robsono klasifikacija): I, II, III ir IV.Kur ir kaip gydomas inkstų vėžys?

Inkstų vėžys turi būti gy-domas specializuotuose uro-logijos ar onkologijos sky-riuose, kur ligoniui galima suteikti pilnavertį ir kom-pleksinį gydymą.

Inkstų vėžys gydomas chirurginiu būdu. Kai liga toli pažengusi, užleista ir operacinis gydymas neįma-nomas, tada ligoniui skiria-mas simptominis gydymas: skausmą malšinantys, krau-javimą mažinantys vaistai, spindulinis gydymas.

Operuojant inksto vė-žį dažniausiai atliekama ra-dikalioji nefrektomija – inksto su riebaline kapsu-le ir, jei reikia, šalia esan-čių limfmazgių su metasta-zėmis pašalinimo operacija. Esant nedideliam inksto da-riniui (< 4 cm) ir jei jis yra inksto paviršiuje arba kai li-gonis turi vienintelį inkstą ir jį reikia išsaugoti, atliekama inksto rezekcijos operacija – t.y. pašalinamas tik aug-lys, paliekant sveiką inks-to dalį.

Chemoterapijai (gydy-mas medikamentais) inks-to augliai praktiškai nepa-siduoda, išskyrus vaikams nustatomus inksto ląstelių auglius, kitaip dar vadina-mus Vilmso tumoru.

Spindulinis gydymas tai-komas esant jau išplitusiam

vėžiui, kai nustatytos me-tastazės kauluose, plaučiuo-se ar smegenyse. Jis sumaži-na skausmus ir kitų kompli-kacijų, pvz. kraujavimo ga-limybę.

Imunoterapija – tai gy-dymas organizmo imuni-tetą veikiančiais vaistais, pvz., interferonu (realdiro-nu). Šis preparatas ankščiau buvo skiriamas ir dabar nau-dojamas inksto vėžiui gydy-ti, tačiau jo efektyvumas ne-pilnai ištirtas ir tiriamas to-liau. Beje, interferonas taip pat skiriamas ir kitoms lė-tinėms nevėžinėms ligoms gydyti, pvz. virusiniam he-patitui (kepenų uždegimui).Kada tikrintis svei-katą po inksto vėžio operacijos?

Tikrintis sveikatą po operacijos būtina, kad lai-ku pastebėtume auglio reci-dyvą, metastazes. Tada ga-lima laiku pradėti reikiamą gydymą.

Europos urologų asocia-cija (EUA) rekomenduo-ja tokią pacientų po inks-to operacijos dėl renoceliu-linės karcinomos stebėjimo schemą:

1. Visi ligoniai praėjus 4-6 savaitėms po operaci-jos turi pasitikrinti, atlieka-mi bendras kraujo ir bioche-minis tyrimai, jų metu įver-tinama, ar nėra pooperaci-nių komplikacijų, anemijos, ištiriama inkstų funkcija.

2. Kai yra nustatyta T1 ir T2 stadijos, reikėtų tik-rintis kas 6 mėnesius pirmus 3 metus iš eilės, po to kar-tą per metus dar dvejus me-tus. Atliekamas bendras iš-tyrimas, inkstų echoskopija, krūtinės ląstos rentgenolo-

ginis tyrimas. Tikrinama, ar nėra vietinio auglio recidy-vo, atokių operacijos kom-plikacijų, metastazių limf-mazgiuose ir plaučiuose.

3. Kai nustatyta T3, T4 stadijos, tikrinama pirmus 3 metus kas 6 mėnesius, po to kasmet iki 10 metų. Taip pat atliekami bendras ištyri-mas, inkstų ir aplinkinių or-ganų ir audinių echoskopi-ja, krūtinės ląstos rentgeno-loginiai tyrimai. Jų metu ti-riama, ar nėra tolimųjų me-tastazių kituose organuo-se bei likusiame inkste, ga-lima aptikti ir naujus inksto darinius. Kaip išvengti inkstų vėžio?

Deja, kol kas specifinio metodo niekas nepasiūlė. Galioja tie patys universa-lūs dėsniai: sveika gyvense-na, racionali mityba, pakan-kamas antioksidantų kiekis maiste. Ypač akcentuojama rūkymo, narkotikų ir alko-holio žala.

Neseniai JAV moksli-ninkai paskelbė sensacingus tyrimų rezultatus. Gerki-te daug vandens ir suma-žinsite riziką susirgti inks-tų, šlapimtakių ir šlapimo pūslės vėžiu. Amerikiečiai siūlo išgerti 2,5-3 litrus van-dens per parą, o rūkaliams toks jo kiekis tiesiog būti-nas. Ištyrus 48 tūkst. ame-rikiečių kasdienį skysčių ra-cioną, nustatyta, kad auglių inkstuose atsirado daugiau-sia tiems, kurie mažai gėrė vandens, o per dieną išge-riantiems bent pustrečio lit-ro grėsmė susirgti inkstų vė-žiu buvo perpus mažesnė.


Šlapimtakių akmenli-gė – tai akmenų su-siformavimas ar bu-vimas viename ar abiejuo-se šlapimtakiuose. Paskuti-niu metu sergančiųjų inks-tų ir šlapimtakių akmenli-ge daugėja. Lietuvoje šia li-ga serga apie 2% gyvento-jų. Manoma, kad akmenli-gei prasidėti turi įtakos kli-matas, rasė, paveldėtas po-linkis, amžius, mityba. Daž-niau serga tie žmonės, kurių sutrikusi medžiagų apykai-ta, kurie vartoja mažai skys-čių, gausiai prakaituoja, val-go vienarūšį maistą, ypač daug mėsos ar pieno pro-duktų. Šiai ligai išsivystyti turi reikšmės paveldimumas (akmenlige dažniau suserga tėvai-vaikai, broliai-sese-rys), suaktyvėjusi prieskydi-nių liaukų veikla, ilgai var-tojamas vitaminas D, šlapi-mo nutekėjimo iš inkstų su-trikimai, uždegimas. Kaimo gyventojai serga perpus ma-žiau nei miesto. Dažniau su-serga 30-55 metų amžiaus žmonės, tačiau gali sirgti ir vaikai ar garbaus amžiaus žmonės.

Yra keletas viena kitą papildančių teorijų, nusa-kančių, dėl ko susidaro ak-menys. Akmenys pagal che-minę sudėtį gali būti įvairūs, tačiau dažnesni oksalatiniai, uratiniai (šlapimo rūgšties),

fosfatiniai, karbonatiniai akmenys. Chemiškai gry-nų akmenų paprastai ne-pasitaiko, vyrauja mišrios sudėties akmenys. Skirtin-gos cheminės sudėties ak-menims susidaryti svarbūs tam tikri veiksniai. Rūgš-čiame šlapime greičiau su-sidaro uratų, šarminiame – fosfatų akmenys. Kai su-trinka šlapimo rūgšties apy-kaita, susidaro uratiniai ak-menys, kai kalcio, oksalo rūgšties apykaita – oksa-latiniai akmenys. Suakty-vėjus prieskydinių liaukų funkcijai, dėl per didelio vi-tamino D kiekio, lūžus kau-lams, padidėja kalcio ir fos-foro kiekis šlapime, tai su-

daro sąlygas su-sidaryti fosfatų akmenims. Ak-menys būna įvai-raus dydžio, nuo 1-3 mm iki 0,5-1 cm. Forma taip pat būna įvai-ri: apvalūs, ova-lūs, pailgi. Nuo cheminės sudė-ties priklauso ir akmenų spalva, pvz., uratiniai akmenys rausvi, oksalatiniai rus-vi, fosfatiniai, karbonatiniai – balti, pilkšvi.Šlapimtakių

Šlapimtakių akmenligėMARTYNAS BIELIAUSKAS

Martynas Bieliauskas 1997 m. bai-gė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, 2002 m. – ten pat ben-drosios chirurgijos rezidentūrą, įgi-jo bendrosios chirurgijos gydytojo kvalifikaciją. Šiuo metu yra gydytojo urologo subspecialybės rezidentas.

Manoma, kad akmenli-gei prasidėti turi įtakos klimatas, rasė, pavel-dėtas polinkis, amžius, mityba. Dažniau serga tie žmonės, kurių sutri-kusi medžiagų apykai-ta, kurie vartoja mažai skysčių, gausiai prakai-tuoja, valgo vienarūšį maistą, ypač daug mė-sos ar pieno produktų. Šiai ligai išsivystyti turi reikšmės paveldimumas (akmenlige dažniau su-serga tėvai-vaikai, bro-liai-seserys), suaktyvė-jusi prieskydinių liau-kų veikla, ilgai vartoja-mas vitaminas D, šlapi-mo nutekėjimo iš inks-tų sutrikimai, uždegi-mas. Kaimo gyventojai serga perpus mažiau nei miesto.


Martynas Bieliauskas.Zenono Glavecko nuotr.

akmenligės požymiaiAkmenligė pasireiškia

inkstų diegliais (apie 70-85% atvejų). Inkstų dieglius sukelia šlapimtakyje įstri-gęs ir jį užkimšęs akmuo, dėl to sutrinka šlapimo nu-tekėjimas iš inksto. Dieglių metu ligonis būna neramus, blaškosi, tai atsisėda, tai at-sistoja, negali ramiai pagu-lėti, negali tiksliai pasakyti, kur skauda, tik nurodo juos-mens sritį, pablyškęs, gali skųstis pykinimu, pilvo pū-timu, silpnumu. Skausmas gali plisti pagal šlapimtakį į pilvą, klubinę sritį, kirkš-nį, šlaplę, lyties organus. Įstrigus akmeniui apatinia-me šlapimtakio trečdalyje,

Sveikata 2004 • 2


ligonį gali dažnai varyti šla-pintis, tačiau nulaša vos keli lašai, o netrukus vėl nori-si šlapintis. Skausmo ban-ga po kurio laiko nuslūgsta, po to vėl kartojasi. Dažnai kuo mažesnis akmuo ke-liauja šlapimtakiu, tuo di-desnius skausmus ligonis kenčia. Inkstų diegliai nė-ra vien akmenligei būdin-gas požymis. Tokius dieg-lius gali sukelti ir kraujo krešuliai, pūlių gumulėliai, užkimšę šlapimtakį, su-siaurėjęs ar aplinkinių or-ganų navikų suspaustas šlapimtakis.

Apie 80-90% sergančių akmenlige šlapime pasiro-do kraujo. Dažniausiai tai galima nustatyti tik labora-toriniais tyrimo metodais, tačiau kartais galima maty-ti ir akimi. Sergant akmen-lige šlapime galima rasti ir leukocitų. Jų būna prasidė-jus uždegimui. Kartais po dieglių šlapinantis akme-nys gali pasišalinti patys. Tai rodo, kad tikrai serga-ma akmenlige.

DiagnostikaJeigu ligonis serga ak-

menlige, inksto plotas čiuopiant ar stuksenant būna skausmingas. Dieg-lių metu tos pusės pilvo ir juosmens raumenys gali būti įsitempę.

Nustatant akmenis šla-pimtakiuose, svarbi echos-kopija. Jos metu galima nu-statyti akmens dydį ir vietą ar matyti išsiplėtusias gel-delę ir taureles. Tai rodo, kad yra šlapimo nutekėji-mo sutrikimas.

Diagnozuoti šlapimta-kių akmenligę labai pade-

da rentgeno tyrimai. Papra-stose (apžvalginėse) rent-genogramose galima maty-ti akmenų šešėlius. Tačiau matomi ne visi akmenys. Gerai matyti tie, kurių su-dėtyje yra kalcio ar magnio junginių, tai vadinamieji rentgenokontrastiniai ak-menys. Nematyti akmenų, kurių kilmė yra organinė (pvz., šlapimo rūgšties ak-menys). Patikslinti akme-nų vietą, dydį, šlapimtakio pakitimus padeda rentgeno tyrimai naudojant kontras-tines medžiagas, pvz., eks-krecinės urogramos. Krau-jo tyrime, kol nepraside-da komplikacijos, pakitimų paprastai nenustatoma.

Laiku negydyta akmen-ligė gali komplikuotis už-degimu, inkstų vandene, inkstų funkcijos nepakan-kamumu.

GydymasPrasidėjus diegliams,

skausmas malšinamas analgetikais ir antispazmi-niais vaistais, padeda inks-tų ploto šildymas, šilta vo-nia. Pačiam gydytis galima nebent tada, kai tikrai tik-sliai žinoma, kad tai inksto dieglys. Tačiau niekas ne-gali garantuoti, kad sirgda-mas akmenlige nesusirgs ir apendicitu ar kitomis ligo-mis, kurių metu gali pana-šiai skaudėti. Todėl rei-kia kreiptis į gydytoją. Jei skausmai nepraeina, karto-jasi, specializuotame sky-riuje prakišamas kateteris šlapimtakiu virš akmens, šlapimas nuteka ir skaus-mai sumažėja.

Liturezinis gydymas. Iki 80% akmenų, ne dides-

nių negu 4 mm, gali pasiša-linti patys. Kai akmens dy-dis didesnis nei 7 mm, ti-kimybė, kad jis pasišalins pats maža. Kad pasišali-nimas pagreitėtų, skiria-ma antispazminiai vaistai, patariama vartoti daugiau skysčių, kad sustiprėtų šla-pimtakių peristaltika.

Bekontaktė smūgio bangos litotripsija (akme-nų skaldymas), kitaip dar vadinama ekstrakorporinė litotripsija arba ESBL – at-liekama specialiais apara-tais specializuotuose cen-truose. Šiuo aparatu sukel-tos smūgio bangos kom-piuteriu koncentruojamos į akmenį, stebint ultragar-su ar rentgenu. Akmuo su-trupa į įvairaus dydžio ske-veldras, kurios pasišalina su šlapimu. Ekstrakorpori-nė litotripsija atliekama, jei akmuo yra iki 2,0-2,5 cm skersmens. Skeveldros ga-li įstrigti šlapimtakyje, dėl to gali sutrikti nutekėjimas, atsirasti diegliai, suaktyvė-ti infekcija ir uždegimas. Kartais tenka ligonį ope-ruoti arba drenuoti šlapi-mo takus. Ne visus akme-nis pavyksta suskaldyti iš karto, todėl litotripsiją ga-li tekti kartoti.

Endoureterinė litot-ripsija – kai akmenys iš šlapimtakių šalinami ure-teroskopu. Įkišus ureteros-kopą į šlapimtakį, jis apžiū-rimas, aptinkamas akmenė-lis, kurį galima pašalinti ar suskaldyti ultragarsiniu, elektrohidrauliniu ar kito-kiais būdais. Skeveldros pasišalina pačios arba pa-šalinamos.

Transkutaninė litot-

ripsija. Stebint echoskopu ar rentgenu pro odą punk-tuojamas inkstas, praple-čiamas kanalas, įkišamas nefroskopas, suskaldo-mi akmenys ir pašalinami žnyplėmis. Šis gydymo bū-das dažniau taikomas esant inkstų akmenims.

Atviroji operacija. At-virąja operacija šalinami akmenys, kai yra kitais bū-dais nepašalinama anurija, pielonefritas, pionefrozė, ilgai vienoje vietoje stovin-tis šlapimtakio akmuo.

Litolitinis gydymas. Tai gydymo būdas, kai tam tikrais preparatais (citrinos rūgšties ir magnio, kalio ir natrio druskų mišiniai) tirpdomi akmenys. Gali-ma ištirpdyti tik uratinius akmenis. Tirpdyti galima tada, kai akmenys yra ne-rentgenokontrastiniai, šla-pimo pH mažiau nei 6,0. Negalima tirpdyti akmenų, jeigu yra inksto vandenė, ūminis pielonefritas, ne-funkcionuojantis inkstas. Tirpdymo trukmė 2-8 mė-nesiai (priklauso nuo ak-mens dydžio).

Profilaktika. Pasikarto-jantis ligos pobūdis verčia ne tik pašalinti akmenis ar padėti jiems pasišalinti, bet ir taikyti profilaktikos prie-mones. Tai medžiagų apy-kaitos reguliavimas, mity-bos įvairinimas, antsvorio mažinimas, aktyvus judė-jimas. Nemenką vaidme-nį atlieka racionali mity-ba. Jei formuojasi uratiniai akmenys, rekomenduojama valgyti pieno produktus ir augalinį maistą, daržoves, uogas, vaisius, ypač citri-nas. Esant fosfatinių akme-


nų, rekomenduojama val-gyti gyvulinės kilmės pro-duktų, žuvį, augalinius rie-balus, kruopas, juodą duo-ną, obuolius, kriaušes, vy-nuoges, morkas, špinatus, svogūnus, patariama ne-vartoti pieno ir jo produk-tų, kiaušinių trynių. Turin-tiems oksalatinių akmenų patartina mėsos ir augalinė dieta, turtinga riebalų, bal-tymų, angliavandenių, tin-ka žuvis, kopūstai, svies-tas, medus, arbūzai, obuo-liai, kriaušės.

Skysčių režimas. Rei-kia išgerti tiek skysčių, kad per parą susidarytų apie 2-2,5 l šlapimo. Tinka silp-nos mineralizacijos mine-raliniai vandenys, arbatžo-lių ir vaistažolių arbatos. Šlapimo pH reguliavimas. Blogiausios sąlygos akme-nims susidaryti, kai šlapi-mo pH 6,2-6,7. Jei šlapimo pH mažesnis nei 6,0, reikia šarminti šlapimą: valgyti daugiau daržovių, vaisių, pieno produktų, o prireikus vartoti citratų. Jei šlapimo pH didesnis nei 7,0, patar-tina valgyti daugiau mėsos produktų, o prireikus šar-minti šlapimą geriant amo-nio chlorido, neorganinių rūgščių preparatus.

Infekcijos gydymas. Sergant pielonefritu ant pūlių gumulėlio geriau nu-sėda druskos ir susidaro akmenys. Bakterijos skai-do šlapimo rūgštį ir šlapi-mas šarmėja. Todėl reikia stengtis išgydyti infekci-jas.

Šlapimo pūslės vėžys – šlapimo pūslės pik-tybinis navikas. La-biau paplitęs moderniosio-se šalyse (pvz., Didžiojo-je Britanijoje sudaro 8% vi-sų vyro piktybinių navikų). Lietuvoje piktybiniai šla-pimo pūslės navikai suda-ro apie 4% visų navikų ar-ba 35-50% šlapimo ir lyties organų navikų. Jie pasitaiko vyresniems (50-80 m.) žmo-nėms. Vyrai serga dažniau negu moterys (V : M = 3-4 : 1). Dažniausiai šlapimo pūslės navikai yra pirmi-niai, susiformavę iš gleivi-nės išorinio sluoksnio (epi-telio). Antriniai navikai pa-sitaiko retai. Jie būna perau-gę iš priešinės vyriškos liau-kos (prostatos), tiesiosios žarnos, gimdos ar metasta-zavę iš inkstų bei skrandžio. Apytiksliai 75-85% sergan-čiųjų šlapimo pūslės vė-žiu pirminės diagnozės me-tu turi paviršinius navikus, kai procesas dar neišplitęs už šlapimo pūslės ribų. Likę 15-25% ligonių turi išplitu-sius į raumeninį sluoksnį ar metastazavusius į sritinius limfmazgius navikus.

Šlapimo pūslės navi-kų priežastys kol kas neži-nomos. Manoma, kad navi-kams susidaryti turi reikš-mės įvairūs pūslės gleivinės uždegimai, cheminiai ir me-

chaniniai dirgikliai. Dabar yra surasta apie 400 kance-rogeninių medžiagų, galin-čių sukelti vėžį. Ypač reikš-mingi kai kurie aromatiniai amino junginiai (naudojami chemijos pramonėje). Šie junginiai patenka į organiz-mą per odą, kvėpavimo ta-kus ir su maistu. Iš šių me-džiagų organizme susidaro nauji junginiai, turintys kan-cerogeninių savybių. Jie iš-siskiria su šlapimu. Jų kon-centracija šlapime daug kar-tų didesnė negu kraujyje. Šlapimas, prisotintas kance-rogeninių medžiagų, nuolat dirgina ir ilgainiui pažeidžia šlapimo pūslės gleivinės iš-orinį sluoksnį. Rūkaliai šla-pimo pūslės vėžiu serga septynis kartus dažniau ne-gu nerūkantys žmonės, nes jų šlapime padaugėja akty-viųjų vėžį sukeliančių me-džiagų.

Ligos simptomai pri-klauso nuo naviko formos, lokalizacijos ir augimo. Šla-pimo pūslės vėžys anksty-voje stadijoje beveik nie-kuo nepasireiškia. Vėliau, navikui padidėjus, šlapinan-tis būna gausus kraujavi-mas (hematurija) su krešu-liais. Kraujavimas, prasidė-jęs be aiškios priežasties, po 1-2 dienų praeina. Ligoniai dažniausiai kreipiasi į gy-dymo įstaigą tik pasikarto-

Alvydas Vėželis 1998 m. baigė Kauno medicinos universitetą ir įgi-jo medicinos gydytojo specialybę, 2002 m. gavo gydytojo chirurgo li-cenciją. Šiuo metu mokosi urologi-nės subspecialybės rezidentūroje.

ALVYDAS VĖŽELIS

Šlapimo pūslės vėžys

Šlapimo pūslės navikų priežastys kol kas ne-žinomos. Manoma, kad navikams susidaryti tu-ri reikšmės įvairūs pūs-lės gleivinės uždegi-mai, cheminiai ir me-chaniniai dirgikliai. Da-bar yra surasta apie 400 kancerogeninių me-džiagų, galinčių sukel-ti vėžį. Ypač reikšmin-gi kai kurie aromatiniai amino junginiai (naudo-jami chemijos pramo-nėje). Šie junginiai pa-tenka į organizmą per odą, kvėpavimo takus ir su maistu. Iš šių me-džiagų organizme susi-daro nauji junginiai, tu-rintys kancerogeninių savybių. Jie išsiskiria su šlapimu. Jų koncentra-cija šlapime daug kar-tų didesnė negu kraujy-je. Šlapimas, prisotintas kancerogeninių medžia-gų, nuolat dirgina ir il-gainiui pažeidžia šlapi-mo pūslės gleivinės išo-rinį sluoksnį.


Sveikata 2004 • 2


jus kraujavimui. Kartais dėl gausaus kraujavimo ir kre-šulių susidaro pūslės tampo-nada, ir reikia skubios chi-rurginės pagalbos. Navikui didėjant, mažėja šlapimo pūslės talpa ir ligonis daž-niau šlapinasi. Dėl uždegi-mo ir kraujavimo šlapimas tampa drumstas, o navikui yrant – dvokiantis. Kai vė-žys perauga pūslės sienelę ir įsiskverbia į gretimus or-ganus (prostatą, tiesiąją žar-ną, gimdą), prasideda dide-li skausmai. Skauda tarpvie-tėje, skausmas pereina į ko-jas. Kai navikas užspaudžia limfagysles ar venas, ligo-niui patinsta kojos. Kai na-vikas prakiūra į pilvo ertmę, prasideda pilvaplėvės užde-gimas. Šlapimo pūslės navi-kai dažniausiai būna pūslės dugne, ties šlapimtakių atsi-vėrimu į pūslę. Kai navikas užspaudžia abiejų šlapimta-kių žiotis, šlapimas nepaten-ka į pūslę, tuomet plečiasi šlapimtakiai, inkstų gelde-lės, inkstai. Dažniausia šla-pimo pūslės navikų kompli-kacija yra gausus kraujavi-mas, todėl vėliau ligonis su-serga ir mažakraujyste.

Šlapimo pūslės navikus kartais sunku nustatyti, nes dėl neryškių ankstyvų ligos simptomų daugelis ligonių į ligoninę patenka navikui vi-siškai išplitus. Hematurija (šlapinimasis su krauju) yra dažniausias šlapimo pūslės vėžio pasireiškimo simpto-mas. Todėl esant bet kurio intensyvumo hematurijai, li-gonį būtina ištirti dėl šlapi-mo pūslės vėžio. Įtarus šla-pimo pūslės vėžį, pirminis ligonio ištyrimas susideda iš šlapimo pūslės ir viršutinių

šlapimo takų echoskopijos, ekskrecinės urografijos ir cistoskopijos (specialiu ins-trumentu apžiūrima šlapimo pūslės gleivinė ir nustatoma naviko vieta, dydis, aplink naviką esančios pūslės glei-vinės pakitimai).

Diagnozavus šlapimo pūslės naviką, būtina pa-tikrinti, ar nėra naviko gel-delėje ir šlapimtakyje, nes šių navikų metastazės linkę skverbtis į šlapimo pūslę.

Remiantis cistoskopi-jos, transuretrinės rezek-cijos (TUR) bei radiologi-nio ir histologinio ištyrimo duomenimis, šlapimo pūslės piktybiniai skirstomi į pa-viršinius ir inflirtracinius.

Ankstyvajai navikų diagnostikai padeda specifi-niai žymenys. Suleidus į šla-pimo pūslę 5 – aminolevu-lininės rūgšties ir apžiūrint fluorescuojamuoju cistosko-pu matomas gleivinės švytė-jimas tų vietų, kurių gleivi-nė naviku yra pažeista.

Išplitusio šlapimo pūslės vėžio atvejais, norint įver-tinti pilvo ar dubens limf-mazgių būklę, atliekama dubens organų kompiuteri-nė tomografija. Tačiau dėl daugybės artefaktų, kuriuos sukelia šalia šlapimo pūslės esantys riebaliniai audiniai, šis tyrimas vietiniam navi-ko išplitimui nustatyti tu-ri ribotas galimybes. Dau-giausia informacijos kom-piuterinė tomografija duoda diagnozuojant kepenų me-tastazes ir sritinių limfmaz-gių padidėjimą.

Metastazės kauluose nu-statomas rentgenografijos ir scintigrafijos būdais.

Šlapimo pūslės navikui

nustatyti daromas ir citolo-ginis (mikroskopinis) tyri-mas. Sergant vėžiu šlapimo nuosėdose randama naviki-nių ląstelių.

Kai prostatos vėžys per-auga šlapimo pūslę, sunkiau atskirti, ar navikas pirminis – pūslės ir peraugęs prosta-tą, ar antrinis, peraug

Sveikata - elibrary.lt · 2005. 9. 23. · anatomija ir fiziologija BALYS DAINYS Balys Dainys 1965...

Documents

Transcript of Sveikata - elibrary.lt · 2005. 9. 23. · anatomija ir fiziologija BALYS DAINYS Balys Dainys 1965...