95 GAMTOS PAVELDAS

ĮVADAS

Nedidelės dabartinės Lietuvos teritorijos miškingumą, miškų struktūrą ir būklę jau maždaug nuo valstybės formavimosi pra-džios daugiau lėmė socialiniai veiksniai (gyventojų skaičiaus ki-timas, karai, socialinės santvarkos, epidemijos ir pan.) nei gam-tiniai (klimatas, reljefas, dirvožemiai ir pan.). Socialinių veiksnių prasme Lietuvoje savita, o kai kuriais aspektais ir išskirtinė, buvo Sūduvos miškų kaita bent iki XIX a. antrosios pusės. Sūduva XIII a. jau buvo gana tankiai jotvingių apgyventa ir netekusi 1/3–1/4 pir-minių miškų. Tačiau didžiųjų kovų su kryžiuočiais metu ji prara-do daugumą gyventojų, o paskui šį procesą sekė žemės ūkio plotų renatūralizacija ir apaugimas antriniu mišku. Kraštas tapo beveik negyvenama arba labai retai apgyventa miškinga dyk ra. Šios dyk ros naujas apgyvendinimas (vidinė kolonizacija), o kartu ir miškų nulydymas bei pakeitimas į žemės ūkio naudmenas ne-vienodu intensyvumu užtruko daugiau kaip 300 metų. Ankstyvi rašytiniai šaltiniai – XIV a. daryti kryžiuočių karo kelių aprašymai, o ypač 1559 m. Grigaliaus Valavičiaus atlikta vadinamoji „girių ir žvėrių perėjų revizija“ leidžia daryti daug išvadų mums rūpimais senųjų miškų kiekio, jų naudojimo ir administravimo klausimais.

Panaudodami šiuolaikines geoinformacines duomenų bazes, kiekybinę analizę ir senuosius rodiklius transformavę į metrinę sistemą, siekėme gauti senųjų parametrų ir procesų grafinius vaizdus šiuolaikinėje kartografinėje medžiagoje ir tuo pagrindu daryti išvadas bei apibendrinimus, išreikštus skaitmenine ar grafine forma, o ne tokiomis neapibrėžtomis sąvokomis, kaip „daug“, „mažai“, „retai“, „dažnai“ ir t.t.

SŪDUVOS MIŠKINGUMAS PRIEŠ KRYŽIUOČIŲ INVAZIJĄ Į PRŪSIJĄ IR SŪDUVĄ

Istorikų (lenkų mokslininkų A. Kaminski1, vokiečių J. Sembrzys-chi2 ir kt., baltarusių S. B. Kauno3, mūsiškių J. Puzino4, V. Juodgal-vio5 ir kt6.) duomenimis, jotvingių gentys jau I tūkst. po Kristaus vertėsi ariamąja žemdirbyste, naudojo arklą su geležiniu noragu, augino įvairius javus, o ypač didelį dėmesį skyrė naminių gyvulių auginimui. Pirmaisiais amžiais daugiausiai tai buvo arkliai ir avys, o vėliau gausėjo galvijai ir kiaulės. Iš miško atkovota žemė buvo naudojama kaip paveldima nuosavybė. Žemdirbiai gyveno kaimų bendruomenėmis. Kaimai sudarydavo stabilesnius teritorinius vienetus, kuriems vadovavo turtingesnieji gentainiai. Senovinį Sū-duvių kaimą galėjo vidutiniškai sudaryti apie 15 šeimų, o vieną šeimą vidutiniškai 6–8 gyventojai. Taigi, kaime paprastai gyven-davo per 100 žmonių. Intensyviausiai apgyvendintose vietose kaimai vienas nuo kito galėjo būti nutolę apie 5 km, kitur rečiau. Galimas dalykas, kad apsigyvenama buvo tam tikromis kolonijo-mis, salomis, išmėtytomis tarp girių ir pelkių. Be pagrindinių gy-venviečių, tuometiniai medžiotojai, bitininkai (bartininkai), šienau-

Algirdas Brukas, Viliūnė Naureckaitė

SŪDUVOS GIRIOS XIII–XVI A.(MIŠKINGUMAS, ADMINISTRAVIMAS, KOLONIZAVIMAS)

tojai, žvejai naudotojo laikinus gyvenamuosius būstus – būdas, o atskiros sodybos galėjo pasitaikyti tik kaip išimtinis dalykas.

Istoriniuose šaltiniuose minimas jotvingių karingumas, o ypač realūs kovų su rusų, lenkų, mozūrų ir kitomis kaimyninėmis gen-timis mastai leidžia manyti, kad kraštas tiems laikams (panašiai kaip ir kiti baltų kraštai) buvo jau pakankamai tankiai apgyven-tas. Įvairių autorių darbuose vertinant gyventojų tankumą ploto vienete nurodomi tokie skaičiai: 2,0–7,1 žmogaus/1 kv. km. Auto-rių vertinimu tuometinės (XIII a. vidurio) Sūduvos gyventojų tan-kumas buvo 3 gyv./1 kv. km. Tokiu atveju mūsų analizuojamoje teritorijoje turėjo vienu metu vidutiniškai gyventi iki 25 tūkst. gy-ventojų (8200 km2 x 3,0 žmonių = 24 600 žmonių). Jeigu tuometi-nę sūduvių šeimą sudarė 6–8 žmonės, tai iš viso turėjo būti 3514 šeimų. Vienai šeimai išmaitinti (kiek vėliau pradėjus valakų refor-mą) buvo skiriama vienas valakas dirbamos žemės. Toks gyve-nimo patirtimi ir mūsų gamtinėmis sąlygomis pagrįstas norma-tyvas priimtas įvedant XVI a. pažangesnę trilaukę žemdirbystės sistemą, o ankstesnės, miškinės dirvoninės žemdirbystės atveju dirbamos žemės poreikis turėjo būt bent kiek didesnis, sakyki-me, nors 1,1–1,2 valako, arba apie 24,6 ha. Tad iš viso dirbamos žemės poreikis galėjo siekti apie 86,4 tūkst. ha (24,6 ha x 3514 šeimų = 86 444 ha). Toks kiekis sudaro 10,5 proc. bendro Sū-duvos ploto. Kasmet pagal tuometinę žemdirbystės technologiją galėjo būti naudojama tik apie ketvirtadalis – trečdalis dirbamos žemės, o likusi dalis dirvonuodavo ir buvo naudojama gania-vai. Kadangi tuomet gyvulininkystė buvo svarbesnė ūkio šaka nei grūdinis ūkis, šienaujamų pievų ir ganyklų bendras kiekis neišvengiamai turėjo būti didesnis nei ariamų žemių. Tad šiems ūkio tikslams galėjo būti apytikriai naudojama dar apie 120–130 tūkst. ha, arba apie 15 proc. žemių. Taigi, iš viso žemės ūkio tikslams buvo naudojama apie ketvirtadalis (25 proc.) teritorijos. Likusius 75 proc. sudarė natūralūs miškai, pelkės ir vandenys. Pastarųjų dviejų plotų buvo gerokai daugiau nei dabar ir galėjo siekti apie 20–25 proc. Tad Sūduvos miškingumas prieš kryžiuo-čių invaziją turėjo būti 50–55 proc.

Kitas svarbus klausimas – teritorinis miškingumo pasiskirsty-mas: koks jis buvo prieš kryžiuočių invaziją? Pakankamai aiškų atsakymą gali duoti archeologinių tyrimų duomenys. Archeolo-ginio paveldo – piliakalnių, senovės gyvenviečių ir pilkapių iš-sidėstymas gana patikimai rodo miškų nulydymų, gyvenviečių kūrimosi ir žemės ūkio naudmenų tankiausio išsidėstymo vietas. Mes bandėme nustatyti labiausiai įsavintas ūkinėms reikmėms erdves, analizuodami piliakalnių, kaip stabiliausio ir geriausiai išlikusio elemento, išsidėstymą.

Praėjusio ir šio šimtmečio įvairių autorių darbuose Užnemu-nės piliakalnių skaičius nurodomas maždaug tarp 100 ir 150 vienetų. Išsamiausiose studijose, kurias atliko P. Tarasenka8 ir

96 GAMTOS PAVELDAS

P. Kulikauskas9, nurodomi atitinkamai 133 ir 136 piliakalniai. Miš-kotvarkos žemėlapiuose lokalizavome 130 piliakalnių pagal da-bartinius (2014) kultūros paveldo vertybių registro duomenis10. Absoliuti Užnemunės piliakalnių dauguma atsirado jau I tūkst. po Kr. pradžioje ir egzistavo maždaug iki XV a.

Dalis atsiradusių piliakalnių po kurio laiko buvo apleisti (dau-giausia bene apie I tūkst. po Kr. vidurį), bet paprastai vietoje jų vėliau buvo statomi nauji. Kartais nauji buvo statomi ir netoli jau esamų. Taip kai kuriose vietose atsirado piliakalnių grupės. Taigi, gyventojų, o kartu ir dirbamų žemių kiekio pulsacijos ma-žėjimas galėjo vykti dėl kokių nors epidemijų, migracijų, karų ar kitų mums konkrečiai nežinomų veiksnių. Tačiau, gyvento-jams vėl gausėjant, tiek gynybiniai įrenginiai, tiek žemės ūkio naudmenos buvo atkuriamos jau anksčiau įsavintose vietose ir plotuose. Didžiausi senesniųjų piliakalnių pertvarkymo darbai vyko X–XII amžiais. Šio laikotarpio nauji piliakalniai arba šiuo laikotarpiu iš pagrindų pertvarkyti senieji piliakalniai yra dides-ni, jų fortifikaciniai įrenginiai sudėtingesni ir galingesni. Neabe-jotina, kad jie turėjo būti gan tankiai apgyventų vietų centrai11. Tą patvirtina ir išlikusių kapinynų tyrimai.

Iš tyrinėtuose piliakalniuose rastos archeologinės, osteolo-ginės ir kt. medžiagos, kaip nurodo P. Kulikauskas ir daugelis kitų autorių, galima spręsti apie aukštą jų gyventojų materialinę kultūrą12. Čia buvo sėjamos įvairios javų rūšys: žirniai, soros, vikiai, kviečiai, avižos, miežiai, pupos, laikoma daug naminių gyvūnų: daugiausia arklių ir galvijų, taip pat avys, ožkos, kiau-lės, naminiai paukščiai, šunys. Medžioklė jau teturėjo nedidelę pagalbinę reikšmę, nes dalyje piliakalnių rasti vien naminių gy-vūnų kaulai, o dažniausia – naminių gyvūnų kaulai su nedidele laukinių gyvūnų kaulų priemaiša. Klestėjo verpimas, audimas ir vyriški amatai, iš geležies gaminti noragai, peiliai, žirklės, pjautuvai, dalgiai, ylos, adatos ir kitokie darbo įrankiai, žirgų ir

raitelių aprangos reikmenys, taip pat įvairūs papuošalai ir gin-klai. Pažymėtina, kad tarp grūdinių kultūrų daugiau dominavo ankštiniai augalai, buvo net kelių veislių žirnių. Taip pat buvo laikomi bent dviejų veislių (lengvo ir sunkaus tipo) arkliai. Visa tai iš tiesų leidžia tvirtinti, kad sūduvių materialinė kultūra prieš kryžiuočių invaziją jau buvo pasiekusi aukštą lygį.

Pirmieji piliakalniai galėjo atsirasti kaip vieno stambesnio kaimo gynybinis įtvirtinimas, vėliau, tikėtina, jie greičiausia tarnavo keliems kaimams, priklausomai nuo jų dydžio, ar kai kuriose vietose atsirandančioms didesnėms gyvenvietėms. Su-prantama, kad realiame gyvenime piliakalniai negalėjo į visas puses vienodai paveikti miškų nulydymo ir teritorijų apgyven-dinimo. Juk dažnai jie buvo ant upės, ežero ar gilios pelkės kranto, dalis artimų žemių dėl kitų priežasčių galėjo būti netin-kamos žemdirbystei. Tačiau, siekdami apytikrių vidutinių rezul-tatų, mes išdėstėme apie pavienius piliakalnius 5 km diametro miškų tikėtiniausio nulydymo zonas, o apie grupinius (vienoje vietovėje du ar daugiau piliakalnių) – 7,5 km diametro zonas. Gautus rezultatus pateikiame 1 pav. kartogramoje.

Matyti, kad iki kryžiuočių invazijos jau buvo apgyventa apie trečdalis Sūduvos teritorijos. Tankiausiai gyventojai telkėsi Nemuno kairėje pakrantėje su nedideliais pertrūkiais atskirose šios juostos vietose. Truputį rečiau, bet beveik ištisai apgyventos teritorijos, paliekant tik atskirus, neparankius įsavinti miškų masyvus, buvo į pietus nuo menamos linijos Vištytis–Balbieriškis. Šiam kraštui bū-dingi gausūs ežerai, lengvesni dirvožemiai ir didelis ar mažesnis kalvotumas. Tarp siaurai apgyventos juostos šiauriniame Sūduvos pakraštyje prie Nemuno ir tankiau apgyventos pietinės dalies tę-sėsi ištisinių girių ir pelkynų kraštas su keletu apgyvendintų salelių prie Šešupės. Matyt, šis platus miškų ir pelkių masyvas realiai ir skyrė jotvingių gentis nuo prie Nemuno pakrančių gyvenusių lietu-vių. Jis ir iki kryžiuočių invazijos dar buvo labai menkai apgyventas.

Punios šilas. 2008. Vytauto Didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių (toliau – VD ŽL)

97 GAMTOS PAVELDAS

MIŠKINGUMAS XV A. PR. BAIGIANTIS KRYŽIUOČIŲ INVAZIJAI Į LDK

Vieninga jotvingių valstybė nespėjo susiformuoti. Jotvingių gentis X–XII a. aktyviai puldinėjo mozūrai, rusai, lenkai ir kt. kaimynai, o ga-lutinai jų liūdną likimą nulėmė kryžiuočių ordino invazija, prasidėjusi XIII amžiuje. Užnemunė nukentėjo ne tik nuo nuožmių priešų, bet ir nuo pirmosios maro epidemijos. XIII a. antroje pusėje (apie 1278–1283 m.) kryžiuočių ordinas galutinai sunaikino svarbiausius jotvin-gių ūkinius ir administracinius centrus, išžudė ar paėmė į nelaisvę gyventojus, o jų likučiai buvo perkelti į Sembą ar pabėgo į Lietuvą13. Buvusios apgyventos žemės ištuštėjo, nulydytuose plotuose vėl at-žėlė miškas, ir visas kraštas tapo negyvenama arba labai retai ap-gyvendinta dykra, išskyrus nedidelius lopinėlius rytiniuose pakraš-čiuose prie Merkinės, Alytaus, Birštono, Darsūniškio, Kauno pilių. Be to, išliko ir dalis pievų bei ganyklų, buvusių prie karinių traktų, kuriais vyko kryžiuočių siaubiamieji žygiai į Lietuvą ir lietuvių atsa-komieji žygiai į ordino užgrobtas žemes14. Jos buvo naudojamos kaip ganyklos (vasaros žygiams) ar kaip pašarų sukaupimo vietos (žiemos žygiams) ir nebuvo užleistos mišku. Iš tų kelių aprašymų galima grubiais bruožais spręsti apie čia buvusius miškus. Aprašy-muose vartoti terminai (Wiltniss, Wald, Strauch, Damerow, Grawde) istorikų traktuojami kiek skirtingai. Tačiau terminų skirtingumai ir kai kurie senovinių terminų paaiškinimai leidžia spręsti apie gana di-delę miškų įvairovę nuo pušynų retmių iki šlapių, pelkėtų vietų ir lapuočių brūzgynų. Taip pat aprašymuose konstatuojama ir atvirų pelkių bei pievų gausa, gana tankus upelių tinklas. Visas kraštas (kartais atskiros dalys) įvardijamas kaip negyvenami tyrai (Wildniss, Desertum, Solitude), detaliau nepaaiškinant, kokia tai naudmenų kategorija. Mūsų istorikų darbuose nusistovėjo šių terminų vertinys į „dykrą“, kurį mes čia ir vartojame. Iš tiesų aprašymuose per visą Užnemunę suminėta tik pora gyvenviečių, o Žemaitijoje ir kitose Lietuvos vietose dešiniajame Nemuno krante jos minimos dažnai.

Lietuvos istorikai Sūduvos apgyvendinimą kryžiuočių invazijos į Lietuvą laikotarpiu traktuoja kiek skirtingai14. Dauguma sutaria, kad ilgiau kaip šimtmetį trukusių siaubiamųjų žygių sąlygomis kraštas ištuštėjo, gyventojų likučiai pasitraukė į Lietuvą arba Prū-siją, dirbamos žemės tapo negyvenamos ir vėl apaugo miškais. Tik po Žalgirio pergalės (1410) ir Melno taikos (1422) pasirašymo Sūduvą pripažinus Lietuvai, neapgyventas kraštas buvo pradėtas naujai kolonizuoti atvykusių persikėlėlių iš Lietuvos. Tačiau archeo-logas P. Kulikauskas15 ir dalis istorikų (J. Jurginis, A. Šidlauskas16, K. Subačius17 ir kt.), susižavėję problemos politizavimu, norėdami menkinti ne tik kryžiuočių, bet ir vėlesnius vokiečių mokslininkų teiginius, net ir neturėdami tvirtesnių įrodymų, nepripažįsta, kad kraštas buvo neapgyventas, ir atmeta net žodžio kolonizavimas vartojimą. Galima, žinoma, nevartoti žodžio kolonizavimas, jį pa-keisti apgyvendinimu. Bet tai nekeičia reikalo esmės. Juk, sakyki-me, K. Subačius keliose savo knygos „Marijampolės miestas“ vie-tose samprotauja, kad kraštas dėl kryžiuočių invazijos dar nebuvo visai ištuštėjęs ir jokio naujo kolonizavimo nebuvo, o, priėjęs prie konkrečių dalykų, 51 p.18 jau rašo, kad ...visos Sūduvos žemės be-veik per du šimtmečius trukusių kovų iš kažkada klestinčio žem-dirbystės rajono virto miškais apaugusiu kraštu, ir toliau pasakoja apie čia suklestėjusius miško verslus. Tad diskusijų objekto nebe-lieka, nes ir mes manome panašiai. Kryžiuočių žvalgai daugiausia kalba apie žygiavimo sąlygas tam tikra trasa per miškus ir pelky-nus, o ne kokius nors stacionarius kelius, nurodo, kuriose atkar-pose reiks valytis kelią, ardyti medžių užtvaras, statytis lieptus ar

kūlgrindas, kur yra ganyklų žirgams ir galima apsistoti nakvynei, retkarčiais užsimena apie pastebėtus kai kuriose vietose šieno ruošėjus. O tinkamos vietos siaubti – plėšti ir tam skirti apsistojimai prasideda dešiniajame Nemuno krante. Kaip bene išsamiausio aprašymo pavyzdį per Sūduvos dykrą pateikiame kiek apkarpytą 1381 06 29 kelio iš Įsručio į Marienverderį prie Kauno aprašymą19:

Pirmoji nakvynė iš Įsruties pasiekus Walkusyn užtvarą (origina-le Slegen – tai kryžiuočių įrengta suverstų medžių užtvara nuo lie-tuvių antpuolių apsisaugoti), tai yra viena mylia nuo Įsruties, antroji nakvynė Baitos daboklėje (daboklė – originale Leger Stadt – ordi-no sargybos postas) prie Pisos upės už 4 mylių, trečioji nakvynė nuo stovyklos vietos prie kitos daboklės, taip pat prie Pisos, už 3 mylių, nuo šitos stovyklos iki upės, kuri vadinama Liepona, 2 my-lios; nuo Lieponos iki lauko, kuris vadinamas Visasėde, 3 mylios; nuo Visasėdės iki Šešupės 3 mylios; nuo Šešupės tyrlaukiu, kur pasitaiko lydimų, 6 mylios kelio, ten užtektinai vandens ir žolės. Nuo daboklės iki Marienverderio 2 mylios. Kaip kad gerbiamasis man rašėte, jog praneščiau, ar geri keliai, ar ne, žinokite, kad tyr-laukiuose yra vietos, kuriose reikės kelią taisyti, vienoje vietoje per geras dvi virves pločio, kitose abiejose – per vieną virvę pločio kie-kvienoje. Tarp tyrlaukio ir Šešupės yra miškas, vadinamas Kempe, ten teks valyti kelią, daugiau ko nors pikta nėra, tik tarp Raušės ir Visasėdės yra nedidelis raistas, kuris gal pusės virvės pločio, čia taip pat teks kelią taisyti. Taip pat tarp Daukiškių ir Visasėdės vie-noje vietoje yra klampūs krūmai, tačiau vedliai mano, kad juos ga-lima apeiti. Taip pat žinokite, didžiai gerbiamas pone maršale, kad prie Baitos dviejose vietose kelias visai prastas, tačiau jį galima sutvarkyti, ir dar keliose vietose yra miškas, tačiau nesaugomas praeinama gerai, tik vietomis labai jau užgriuvęs, reikės prasiva-lyti. Apie nakvynes, kurias turėjo Darguse su savo bendrininkais, vykdamas į Marienverderį. Pirmoji nakvynė prie Šešupės, nujojus 7 mylias, ir tarp tų 7 mylių yra 4 raistai, vienas 2 mylių, kitas taip pat dviejų, trečias – 3 mylių ir ketvirtas – vienos. Tarp Šešupės ir Visasėdės yra raistas 5 rykščių ilgumo, nuo Šešupės jis už 6 mylių, nuo Visasėdės 2,5 mylios iki Širvintos upės, už 0,5 mvlios nuo šios upės naujieji keliai susieina su senaisiais, nuo Širvintos iki upės, kuri vadinama Liepona, 3 mylios, nuo Lieponos upės 5 mylios iki Pisos ir nuo Pisos 3 mylios iki užtvaros. (Tuometinė vokiška mylia – greičiausia buvo apie 10 km, nors tikslų pervedimą į metrinę siste-

Leidinio „Pietinė Lietuva“ G. Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašyme viršelis

Leidinio „Pietinė Lietuva“, Čikaga, 1964, antraštinis puslapis

98 GAMTOS PAVELDAS

mą garantuoti negalime, bet visais atvejais mylia buvo ne mažiau kaip 7,5 km, virvė – apie 32 m, rykštė – apie 4,8 m.)

Kitame kelio iš Įsručio į rytines nuo Kauno Panemunės apylin-kes aprašyme20 kalbama apie trasą, einančią Sūduvos teritorija beveik vien per ištisinius miškus: ...iš čia iki Lieponos 2,5 mylios, teks keltis per dvi upes, per Įvaidę ir Lieponą, taip pat reikės visą mylią prasivalyti. Nuo tos vietos iki Želvos reikės 1,5 mylios prasivalyti, per Želvą reikės statyti vieną rykštės ilgumo lieptą. Iš čia iki Širvintos 2 mylios, reikės 1 mylią prasivalyti ir per Širvintą statyti 2 rykščių ilgumo lieptą. Nuo ten iki Rausvės 3 mylios, čia reikės pusės mylios prasivalyti ir daryti 3 rykščių ilgumo lieptą, paskui per kitą upę dar vieną 3 rykščių lieptą, reikės taip pat per Rausvę keltis. Iš ten iki Šešupės 3 mylios, visur reikės prasiva-lyti ir 3 lieptus statyti, kiekvieną rykštės ilgumo. Iš ten iki Slovisų krašto iki Vaišvydo kiemo 9 mylios, tame tarpe daug kelio reikės valyti, statyti 9 lieptus: per Šešupę– pirmą, antrą – per Sasnavą 1,5 rykštės ilgumo, vėl 1 per Sasnavą 1-os rykštės ilgumo, per Pabaikštę 1 rykštės ilgumo ir 5–tą per Jiesią 2 rykščių. Taip pat šitoje pusėje teks per geras 4 virves padaryti praėjimą raiste, kitoje pusėje statyti lieptą 1 virvės ilgumo, šeštasis lieptas 2-jų rykščių ilgumo, septintasis per Šventąją 1,5 rykštės ilgumo, aš-tuntasis 1 rykštės ilgumo, devintasis prie Vyčiaus taip pat 1 rykš-tės ilgumo... Akivaizdu, kad kelio trasa beveik ištisai eina mišku, yra vingiuotesnė ir greičiausiai slaptesnė, nes joje nekalbama apie užtvaras ir nėra daboklių (ordino sargybos postų). O pir-mesniame aprašyme tikriausiai kalbama apie populiarų abiejų šalių naudojamą maršrutą ir labiau tinkamą greitesniam, bet kar-tu labiau pastebimam kariaunų judėjimui. Įdomus faktas minimas kelio iš Įsručio į Merkinę aprašyme21. Jame teigiama, jog žvalgai sužinojo, kad lietuviai atkeliauja nuo Nemuno iki Seirijo ežero, nuo kurio iki Merkinės 3 mylios (matyt, žuvauti ir šienauti). Dy-kroje arčiau Nemuno jie sutiko žmonių, matė šieno ir būdų. Taigi, tam tikrą Nemuno kairiojo kranto ruožą (ties Merkine einantį iki Seirijo ežero) kontroliavo ar bent naudojo jo gamtos gėrybes lie-tuviai ar išlikę gyvi pabėgėliai, buvę Sūduvos gyventojai.

Apibendrinant šiuos nuo Įsručio Kauno (du) ir Merkinės (vieną) link ėjusius ilgus maršrutus miškingumo ir apgyvendinimo požiūriu, galima tvirtinti, kad kraštovaizdyje dominavo miškai, pelkės, buvo nulydytų plotų, atvirų vardus turinčių vietovių (matyt, buvusių gy-venviečių ar pievų-ganyklų) ir gana gausus hidrografinis tinklas. Nuolat gyvenama nurodyta tik viena vietovė (Vaišvydo kiemas – maždaug dabartinė Vaišvydava), esanti beveik prie Nemuno. Mer-kinės pusėje nuo Merkinės iki Seirijo ežero plytinti teritorija gana intensyviai naudota gamtos gėrybėms rinkti ir ūkinei veiklai (šiena-vimui), joje yra laikinų stovyklaviečių, o gal ir atskirų sodybų. Taigi, XIV ir XV a. sandūroje, artėjant kryžiuočių invazijos į Lietuvą pabai-gai, Sūduvos miškingumas vėl buvo padidėjęs, bet dar nepasie-kęs natūralaus, nes dalis buvusių žemės ūkio naudmenų, visų pir-ma, pievų, tebuvo naudotos ūkinėms reikmėms. Bendras teritorijos miškingumas šiuo laikotarpiu galėjo siekti apie 65–70 proc.

KRAŠTO APGYVENDINIMAS IR MIŠKINGUMO MAŽĖJIMAS NUO KRYŽIUOČIŲ INVAZIJOS PABAIGOS IKI XVI A. ANTROSIOS PUSĖS

LDK valdovai beveik negyvenamai dykrai įsavinti ir apgyvendinti pasirinko bene vienintelį įmanomą būdą. Tam buvo panaudoti prie Nemuno esantys didžiųjų kunigaikščių dvarai: Gardinas, Perela-mas, Merkinė, Nemunaitis, Alytus, Punia, Birštonas, Darsūniškis,

Rumšiškės, Kaunas, Vilkija, Veliuona, Skirsnemunė ir Jurbarkas23. Šių dvarų ir (ar) pilių laikytojams (didžiųjų kunigaikščių vietinin-kams) buvo pavesta ne tik medžioklių organizavimas ir kitų gam-tos gėrybių, visų pirma, medaus ir vaško, naudojimas Sūduvos giriose, bet ir jų naujo kolonizavimo praktinis įgyvendinimas. Todėl ši labai miškinga teritorija ir buvo paskirstyta ilgais siaurais ruožais tarp Nemuno ir Prūsijos sienos minėtiems dvarams ir atitinkamai vadinosi Merkinės, Alytaus, Birštono ir kitomis giriomis. Tikslesnė priskyrimo data nėra žinoma, bet realiai tai galėjo būti padaryta ne anksčiau, kaip po Melno taikos. Lenkų istorikai nurodo, kad labiausiai tikėtina data yra 1464–1476 metai24. Ankstyviausiuose rašytiniuose šaltiniuose šios priskirtos teritorijos buvo įvardijamos giriomis (пущи). Apie jokias girininkijas dar nekalbama. Šias gi-rias, suprantamas kaip miškingas teritorijas kartu su įsiterpusiomis kitomis žemėmis, pelkėmis ir vandenimis, pradžioje tiesiogiai val-dė didžiojo kunigaikščio vietininkai – dvarų laikytojai, o netrukus jiems pradėjo talkinti specialūs pareigūnai – girininkai. Ši parei-gybė galėjo atsirasti ir minėtu 1464–1476 m. laikotarpiu ar kiek vėliau, bet pirminę datą patvirtinančių dokumentų nerasta. Jau egzistuojantys girininkai matosi kiek vėlesniuose valdovo dvarų perdavimo laikytojams dokumentuose XVI a. pr.: 1512 m. minimas Gardino girininkas25, 1518 m. – Birštono26, 1524 m. – Darsūniš-kio27. Tikėtina, kad pradžioje jie buvo pavaldūs vien didžiojo ku-nigaikščio konkrečių dvarų laikytojams (vietininkams), bet bent iš kiek vėlesnių šaltinių matosi, kad jie yra lyg ir dvejopo pavaldumo: ne tik dvarų laikytojams, bet ir vyriausiam didžiojo kunigaikščio medžioklės ir miškų pareigūnui – valdovo medžiokliui (Lowczy hospodarski). Toks pareigūnas28 rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1451 metais. Tai buvo Mykolas Veštartavičius (Westortowicz Miszko). XVI a., bent po Liublino unijos, vyriausio medžioklio pareigybė buvo karūnos aparate (Lowczy krolewski) ir atskirai LDK (Lowczy vielki litewski, Venator Lithuane).

Antrinis Sūduvos apgyvendinimas prasidėjo gana stichiškai, ir intensyviausi procesai buvo panemunių ruože maždaug nuo Gardino iki Punios, o iš dalies ir šiauriniame ruože nuo Kauno iki Jurbarko29. Pirmajame etape jis vyko didžiojo kunigaikščio dva-rų ir jo žmonių sąskaita, nekeičiant nuosavybės formų, t. y. palie-kant įsavintus plotus didžiojo kunigaikščio nuosavybei, o toliau vis labiau plito privatinė nuosavybė, išdalinant šiuos įsavintus plotus nusipelniusiems didikams ir kartu suteikiant jiems koloni-zavimo teisę. Stambiausiais kolonistais tapo didžiojo kunigaikš-čio dvariškiai ir jam užsitarnavę ponai. Jie gaudavo didžiausius girių ir žemių plotus. Šių ponų tautybė, pagal J. Totoraitį, buvo įvairi: lietuviai, lenkai, rusai, gudai, vokiečiai ir kt. Tuomet Užne-munėje valdas gavo Zaberezinskiai, Sopotkos, Kopočiai, Sapie-gos, Mikitiničai, Kuncevičiai ir kt. Antroji kolonistų grupė – tai nedideli dvarininkai (žemininkai), gyvenusieji dešiniajame Ne-muno krante. Jie, išprašę iš didžiojo kunigaikščio sau vienokį ar kitokį negyvenamos girios plotą, kurdavo naujus privatinius dvarelius su savais baudžiauninkais. Kartais jie gaudavo ir ke-lis anksčiau apgyvendintus valstybinius baudžiauninkus. Trečia gausi kolonistų grupė – tai laisvieji dešiniojo Nemuno kranto gy-ventojai – smulkieji bajorai, kure turėjo pareigą raiti eiti į karą. Šiems bajorams, o ypač jų vaikams, tėviškėje žemės buvo per maža, ir jie iš didžiojo kunigaikščio išprašydavo Sūduvos girios gabalą, kad jį įsisavintų, įsikurtų nuolat gyventi ir su tokia pat pareiga eitų į karo tarnybą. Pastarųjų dviejų grupių dauguma buvo lietuviai, ypač šiaurinėje Sūduvos dalyje.

99

Paprūsės sienos kolonizavimas didiesiems kunigaikščiams buvo daug aktualesnis nei Panemunių žemių, nes, nesant aiškių ribų ir apsaugos, į Lietuvos girias ateiviai iš Prūsijos brovėsi ne tik su neteisėta medžiokle, žvejyba, medaus kopinėjimu, bet ir ban-dydami užgrobti didesnes ar mažesnes teritorijas Lietuvos pusėje. Mat kryžiuočiai XVI a. pradžioje pasienyje su Lietuva jau buvo įkūrę keletą kaimų. O lietuviai čia atvykdavo tik laikinai – naudoti gamtos turtų. Paprūsės kolonizacija buvo pavesta Žemaičių seniūnui, o konkrečiai ja rūpintis – Jurbarko dvaro vietininkui30. Tačiau reikalai judėjo labai sunkiai, ir esminis lūžis įvyko tik tuomet, kai šiuos reika-lus Žygimantas Senasis apie 1527 m. pavedė tvarkyti energingajai karalienei Bonai. Nuo tada prasidėjo esminiai poslinkiai. Ketvirtame dešimtmetyje buvo įkurtas pirmasis miesčiukas – Virbalis. Tuomet jis vadinos Naujoji Valia. Apie 1547 m. jau buvo kuriami Matlau-kio ir Kybeikių kaimai, kuriuose pirmiausia buvo apgyvendinti girių sargai. O šeštame dešimtmetyje jau atsirado keliasdešimt kaimų, kurių dauguma, matyt, ir buvo karalienės Bonos rūpesčio rezulta-tas. Visi tie kaimai nuo Jurbarko iki Kybeikių, esančių į pietus nuo Virbalio, buvo paskirstyti į tris Vaitystes: Užnemunės, Pašešupio ir Naujos Valios. Iš viso ten įkurtiems kaimams buvo skirta apie 10 000 ha žemės vien žemės ūkio naudmenoms. Be to, gyvento-jams dar buvo duodama bendrai naudoti girių ir miškingų ganyklų. Virbalio gyventojams, pvz., skirta 18 valakų (apie 380 ha) girios31. Pašeimenyje, Kybartuose ir Kybeikiuose gyvavo gana skaitlingi ka-rališkų girių osočnikai ir šauliai. Be pagrindinių valakų, ne tik Virba-lis, bet ir kiti kaimai dar gaudavo ganyklų, miško kurui ir statyboms, o kartais ir po keletą margų priedų prie dirbamos žemės valakų. Todėl į ūkinę veiklą, o kartu, galima sakyti, ir į prasidėjusius priva-čios nuosavybės kūrimo procesus buvo įtraukiami gerokai didesni plotai, nei rodė vien pagrindiniai valakai. O mokestis, pasibaigus atleidimo nuo mokesčio (valios) terminui, įsisavinant negyvenamas girias buvo imamas tik nuo pagrindinių valakų.

Būtina pabrėžti, kad tuometinė Paprūsės kolonizacija beveik išimtinai vyko didžiojo kunigaikščio valdinių ir jo nuosavybės sąskaita. Tai reiškė, kad tuomet kolonizavimas tarnavo valstybės interesams – valstybės sienos apsaugai, valdovo iždo pajamų didinimui, o kartu buvo naudingas daugumai paprastų žmonių, nes jie čia buvo laisvi. Visame pasienio ruože tuo metu buvo dar tik vienas privatus dvarelis, kurį įkūrė Punios valsčiaus bajoras Pocius Jagelavičius Lieponos ir Širvintos upelių santakoje32. Jį jis galėjo gauti už didelius nuopelnus kolonizuojant šį kraštą. Tai greičiausiai buvo atlygis už valakų matavimo darbus.

Apgyventų teritorijų analizė rodo, kad XVI a. 6 deš. Sūdu-vos miškų transformavimas į žemės ūkio naudmenas jau buvo apėmęs truputį didesnius plotus nei jotvingių klestėjimo lai-kais, o jo teritorinis išsidėstymas ėmė keistis, daugiau apim-damas ir vakarų krašto žemes. Bendras miškingumas nukrito maždaug iki 50 proc., o pats procesas buvo įvilktas į reguliuo-jančius Valakų reformos rėmus.

SŪDUVOS MIŠKŲ PRIKLAUSOMYBĖ IR PASISKIRSTYMAS 1559 M.

1558 m. LDK valdovas Žygimantas Augustas savo raštišku nu-rodymu pavedė kunigaikščiui Grigaliui Valavičiui atlikti reviziją ir aprašyti valdovo girias (пущи) nuo Volynės miškastepių (Lucko raktas) iki Žemaitijos33. Tais pat metais G. Valavičius surašė Pins-ko pavieto girias ir panaudojo (pridėjo) atskirą šio pavieto teisės aktų (privilegijų, išduotų visiems pavieto dvarininkams ir dvasiš-

kiams) knygą, sudarytą 1954 m., o 1559 m. atliko visą pavedimą ir darbą įteikė valdovui. Jame buvo aprašyta 39 ar 40 girių. Origi-nale (1559 m.) aprašymai buvo pavadinti rejestru. „Girių ir žvėrių perėjų revizija“ rejestras buvo pervadintas Vilniaus archeografi-nės komisijos iniciatyva, jį išleidžiant 1867 m. Valdovo pavedimo tekstas ligi šiol nerastas. Šį 1867 m. leidinį gana plačiai naudojo ir naudoja Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos istorikai, nagrinėdami XVI a. LDK teritorijoje vykusius ūkinius ir socialinius procesus34.

Miškininkas V. Žemaitis 400 metų G. Valavičiaus darbo su-kakties proga JAV, Čikagoje, 1964 m. išleido knygą „Pietinė Lie-tuva G. Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašyme“. Joje pateikiamas originalusis ir išverstas tekstas ir jo analizė35, taip pat grubus brėžinys, kuriame pagal žodinius aprašymus buvo lokalizuotos Užnemunės girių ribos maždaug iki Gardino. Šio brėžinio kopiją mes pridedame.

Kai kurie profesionalūs istorikai abejojo V. Žemaičio darbo reikšmingumu, įžiūrėdami jame įvairių trūkumų, o Juozas Jurgi-nis pasisakė net labai kritiškai36. Trūkumai V. Žemaičio darbe buvo galimi dėl įvairių priežasčių, o visų pirma dėl neturėjimo galimybių prieiti prie kai kurių kartografinių šaltinių. Tačiau, iš kitos pusės, rei-kia pripažinti, kad V. Žemaitis, kaip miškininkas profesionalas, kai ką įžvelgė tiksliau nei nepažįstantys miškų ūkio specifikos istorikai. Tik jo darbo sąlygos buvo gana sudėtingos, stigo galimybių, ku-rias suteikia šiuolaikinės kompiuterinės technologijos ir modernios geoinformacinės sistemos. Jo darbas pagilino G. Valavičiaus revi-zijos pažinimą ir vertas ne sukritikavimo, o tik kai kurių papildymų. Tokią nuomonę patvirtina ir tai, kad šiandieniniai istorikai, nagri-nėjantys atskirus LDK gyvenimo klausimus XVI a., neapsieina be G. Valavičiaus darbo, suranda jame ir naujų aspektų.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra 10 iš aprašytų girių (tarp jų nedidelė Merkinės girios dalis). Kitos laikui bėgant atiteko Lenkijos ir Baltarusijos valstybėms. Visos lietuviškos girios (Merkinės, Alytaus, Birštono, Darsūniškio, Rumšiškių, Kauno, Vilkijos, Veliuonos, Sere-džiaus ir Jurbarko) priklausė karališkiesiems dvarams ir buvo vadi-namos tų dvarų vardais. Šie dvarai nuo jų atsiradimo (daugiausia XIV a. pab. – XV a. pr.) valdė žemes ir miškus daugiau dešinėje Ne-muno pusėje. Bet tų nuo seno turėtų miškų Valavičius neaprašinėja. Išimtis padaryta Vilkijos dvarui, kur išsamiai aprašyti dešiniojo kranto miškai, o kairiajame nurodyti tik miškuose buvę ostupai37. Taip pat išimties tvarka kažkodėl visai neaprašyta nei dešiniame, nei kairia-me krante buvusi Punios giria. Bet jos ribas galima aiškiai nustatyti iš gretimų su ja girių aprašymų. Panaudojant šį principą – G. Va-lavičiaus aprašytų kaimyninių girių ribas, taip pat dvarų inventorių duomenis, nesunkiai galima nustatyti Sūduvoje XVI a. vid., be apra-šytų ir jau minėtos Punios girios, dar šias girias: Kauno miesto giria, suteikta miestui38 su Magdeburgo teisėmis 1408 m., didiko Jono Sa-piegos (dvi stambios valdos, suteiktos 1502 m. ir 1504 m.), Jurbarko vietininko ir Kauno muitininko Jono Kuncevičiaus valda (1536–1540) ir Jurbarko žemiečio Ulono ir kitų valdos kairiajame Nemuno krante prieš Jurbarką39. Taip pat pavyko atskirti Alytaus, Merkinės ir Punios dvarų tas buvusių girių dalis, kurios iki G. Valavičiaus surašymo jau buvo kolonizuotos tiek pačių dvarų iniciatyva, tiek leidžiant tai daryti (išdalinant kolonizavimo teisę atskiruose plotuose) kitiems preten-dentams. Grubiai apibendrinus tokias valdytojų grupes paaiškėjo, kad Sūduva (tiksliau jos dalis, esanti dabartinėje Lietuvos teritorijoje) susiskirstė į 23 administracinio tipo valdas ar valdų grupes:

Didžiojo kunigaikščio girios – 11 vnt.LDK didikų girios – 3 vnt.

GAMTOS PAVELDAS

100 GAMTOS PAVELDAS

Miestų valdos – 1 vnt.Mišrios nuosavybės valdų grupės – 8 vnt.Mišrios nuosavybės teritorijoms mes priskyrėme tuos plotus,

kuriuos dar stichiškai pradėjo apgyvendinti patys valdovo dva-rai, o atskiros dalys buvo išdalintos kolonizuoti įvairaus rango didikams ir bajorams ir dar galėjo būti likusių neišskirstytų kolo-nizuoti atskirų mažesnių plotelių iš buvusių DK girių. Apgyven-dinimo prasme tai buvo bebaigiamos apgyvendinti teritorijos su didele valdų nuosavybės įvairove.

Pagal žodinius G. Valavičiaus aprašymus girių suskirstymo ri-bas dažniausiai galima atsekti gana tiksliai. Tai pirmiausia tos ribos, kurios eina upėmis, upeliais ir ežerais. Šių ribų yra daugiausiai, ir jos sudaro pagrindinį karkasą, neleidžiantį daryti esminių klaidų. Pakankamai tiksliai buvo galima lokalizuoti ir tas ribas, kurios ėjo tarp gyvenamųjų vietovių, nes jų lokacijos vietos dažniausiai keitėsi nedaug. Sunkiausiai lokalizuojamos tos ribos, kurių atraminiai taškai yra pievos, pelkės ar kieno nors privačios valdos, o ligi šiol neišlikę nei tokių naudmenų, nei jų pavadinimų. Tačiau tokių ribų nedaug.

Tokia pat padėtis su ta dalimi ribų, kurios ėjo tiesiai per miškus. Tiksliai nustatyti jų vietos neįmanoma, bet apytikrį kontūrą galima išsiaiškinti, nes tokios ribos paprastai eidavo tiesiomis linijomis nuo vieno iki kito aiškaus geografinio ar ūkinio objekto.

Įdomus tas faktas, kad XVI a. per mišką einančios valdų ribos buvo žymimos užtašymais ant medžių, o atsakingiausiose vieto-se ir supilamais kapčiais.

Paanalizuokim bent vieną konkretų aprašymo pavyzdį ir su tuo susijusius klausimus. Labiausiai tam tiktų buvusi Birštono giria40, į kurią pateko didelė dabartinės Marijampolės miškų urė-dijos dalis, taip pat Kazlų Rūdos ir Prienų urėdijų dalys, o svar-biausia dabartinė Sūduvos sostinė – Marijampolė.

Miškininko V. Žemaičio išverstas Birštono girios ribų aprašy-mo tekstas yra toks41: Siena prasideda, išvažiuojant iš Punios medės Dovinės upe, kuri išteka iš Žuvinto ežero ir eina iš rytų į vakarus keturias mylias, net į Šešupės upę. Iš Šešupės per Šer-mukšninės lauką ji eina dvi mylias iki Balselaukio, skirdama me-des: Birštono – dešinėje pusėje, o Punios kairėje. Iš Balselaukio ji eina pusantros mylios iki Andriaus Mockaičio būdų ir mylią iki Vembrės upelio, kuris išteka iš Punios medės, teka iš pietų į vakarus ir įteka į Širvintos upelį. Nuo Širvintos upės siena eina tris mylias iki Lieponos upelio – Prūsų sienos. Čia baigiasi siena tarp jo karališkos malonybės medės ir Prūsų kunigaikščio.

Siena eina Lieponos upeliu iki Birštono medės galo, toliau ta pat Širvintos upe tris mylias, net į Šeimenos upę, kuri išteka iš Punios medės balų, teka iš rytų į vakarus ir įteka prie Darsūniškio medės sienos. Toliau Birštono medės siena eina atgal Šeimenos upe keturias mylias į Šešupės upę; nuo Šešupės – dvi mylias iki Vilabūdės vietovės, o iš Vilabūdės – tris mylias į Jiesios upę, kuri prasideda Birštono medėje, teka iš pietų į vakarus ir pereina į Šventupės upę, kuri teka iš pietų į vakarus. Nuo Šventupės siena eina keliu dvi mylias iki Nemuno. Iš Nemuno ji eina Balos upe mylią iki Ringio upės; šia upe – iki kelio einančio į Šlavantos upe-lį, kuris išteka iš Birštono medės Vasako ežero. Toliau siena eina iš žiemių į pietus dvi mylias iki kunigaikščio Jaroslavo Apšaro ežero ir atskiria medes: Birštono – dešinėje pusėje, o kunigaikš-čio Jaroslavo – kairėje pusėje. Nuo Apšaro ežero ji eina mylią iki Dovinės upės. Čia ir baigiasi Birštono medės siena.

V. Žemaitis originalo terminą пуща vertė į „medę“, o ne į „gi-rią“. Tai vienas iš diskutuotinų ir greičiausia nepriimtinų dalykų. Nors taip V. Žemaitis norėjo pabrėžti tuometinės пуща sampra-tos skirtumus nuo dabartinės „girios“ sampratos.

Pabandę pažodžiui pagal šį vertimą lokalizuoti sieną dabarti-niuose žemėlapiuose, keliose vietose patenkame į aklavietę ir, no-rint iš jos išeiti, reikia nemažai pastangų. Visų pirma, į Valavičiaus tekstą reikia žiūrėti su dideliu atsargumu, suprantant, kad aprašy-mai daryti dar tada, kai nebuvo jokio kartografinio pagrindo ir vie-tovės planų. Visos girios aprašytos skubotai – darbas atliktas per vienerius metus, bet nevienodai detalizuotos – matyt, daugiausia remiantis osočnikų ir kitų dvarų tarnybininkų pasakojimais, kurie irgi buvo skirtingo lygio. Be to, iki mūsų laikų pasikeitė kažkiek vietovardžių, išnyko kai kurios gyvenvietės, atsirado daug naujų, galėjo būti padaryta klaidų ruošiant darbą išleisti 1867 m. ir pan. Birštono girios aprašyme, pagal mūsų analizę, itin daug įvairių klaidų. Pavyzdžiui, G. Valavičius neteisingai nurodo, kad Vembrės upelis įteka į Širvintos upę42. Faktiškai jis aukštupyje tik priartėja prie Širvintos, bet pakeičia kryptį ir įteka ties Vilkaviškiu į Šeimeną. Taip pat neteisingas teiginys, kad Jiesia teka iš pietų į vakarus, nes

Šiaurinės Jotvos – Sūduvos krašto dalies žemėlapis. M 1 : 600 000

101 GAMTOS PAVELDAS

Sūduvos girios XVI a. Žemėlapį sudarė A. Brukas, L. Juozaitis, V. Naureckaitė. 2014

102 GAMTOS PAVELDAS

ji teka iš pietų į šiaurės rytus43. Neteisingai nurodyta ir Šventupės tėkmės kryptis. Susigaudyti ribose prie Prūsijos sienos trukdo pa-sikeitusi hidrografinė situacija, atsiradusi dėl Širvintos perkaso pa-kitus upių tėkmėms ir pavadinimams. Tačiau lyginant šiuolaikinius žemėlapius su XIX a. pab. kartografija buvusias ribas įmanoma atkurti. Sunkiausias mazgas yra šiaurės rytinė siena su Darsūniš-kio giria. Čia, mūsų nuomone, pasiklydo ir V. Žemaitis, išvesdamas pagal neaiškų aprašą Birštono medės sieną nuo Jiesios ir Šven-tupio santakos link Prienų, palikdamas Darsūniškio medei Ašmin-tos, Bagrėno aplinkoje ir Alksniakiemio kilpoje augusius miškus ir kitas čia jau besikuriančias ar net įsikūrusias sodybas ir dvarelius Darsūniškio dvarui. Jų nėra nė viename Darsūniškio inventoriu-je, nes, priešingai – tai senos inventoriuose užfiksuotos Birštono dvaro valdos. Mes priėjome prie išvados, kad riba tarp Darsūniš-kio ir Birštono girių nuo Jiesios ir Šventupės santakos ėjo iki kito Šventupės upelio – nedidelio Nemuno intako žemiau Pašventupio piliakalnio (Šventupės pavadinimu upeliai yra du, vienas Jiesios, kitas Nemuno intakas), o plotas su Alksniakiemio kilpa, Ašmintos ir Bagrėno gyvenvietėmis – senoji visą laiką ne Darsūniškio, o Birš-tono dvarui priklausiusi valda. Į šią valdą iš vakarų pusės ir rėmė-si Birštono dvarui perduota teritorija, įvardinta kaip Birštono giria (Бирштанская пуща). Ją nuo senosios Birštono dvaro valdos ir skyrė G. Valavičiaus minimas nuo Kauno Prienų link einantis Kris-toforo kelias. Senoji jau apgyventa ar baigiama apgyventi Biršto-no dvaro valda, buvusi tiek dešiniajame, tiek kairiajame Nemuno krante, į G. Valavičiaus aprašus visai neįėjo.

Labiausiai tikėtina hipotezė, kad Valavičius aprašinėjo ne vi-sas LDK karališkųjų dvarų girių valdas, kaip teigiama 1867 m. išleistoje knygos įžangoje, o tik kairiajame Nemuno krante esan-čias „puščas“, arba jų dalis, kurios dar nebuvo kolonizuotos. (Juk iš tiesų visi karališkieji dvarai turėjo savo valdas abiejose Nemuno pusėse, bet buvo aprašytos tik kairiakrantės valdų da-lys. Išimtis padaryta vien Vilkijos giriai, kuri aprašyta visa – abie-jose Nemuno pusėse. Tą išimtį galėjo nulemti kokie nors spe-cifiniai dalykai.) Istorikė Raimonda Ragauskienė (2004) nurodo, kad Birštono dvaras bent XV–XVI a., perduodant jį laikytojams, buvo išskaidomas į dvi dalis45 – pirmąją sudarė senieji dvaro plotai dešiniajame Nemuno krante ir santykinai nedidelis kairiojo kranto pakraštys, antrąjį – po Melno taikos prijungta miškinga dykra. Šios hipotezės naudai kalba ir tai, kad G. Valavičiaus ap-rašymuose ir Punios giria prasidėjo ne nuo Punios dvaro, o nuo Žuvinto ežero, Alytaus giria – nuo Dusios ir Simno ežerų, o ne nuo Alytaus dvaro. Taigi atrodo, kad G. Valavičiaus misija buvo aprašyti tas Panemunių dvarams priskirtų girių dalis, kurios dar nebuvo išdalytos didikams ir nebuvo kolonizuotos. Surašymas turėjo pasitarnauti kolonizacijos vykdymui ir miško ruošos resur-sų išaiškinimui, o kartu ir svarbiausiam tikslui – valdovo pajamų didinimui. Tai nebuvo koks nors visuotinis LDK girių surašymas.

Labai abejotini kai kurie G. Valavičiaus nurodyti atstumai ir girių dydžiai. Ypač tai pasakytina apie Birštono girią46, kurią jis nurodo esant įvairaus ilgio – 20, vietomis 18 ir 16 mylių, o plotis 5 my-lios. Kažkiek panašiau į teisybę būtų, jeigu tokie parametrai būtų nurodyti abiem Birštono ir Darsūniškio girioms kartu. Birštono gi-rios plotis kai kur nesiekė ir 2 mylių (tą nesunku nustatyti pagal jo nurodytus atstumus tarp konkrečių hidrografinių objektų), o kokiu būdu tokia siaura juosta galėjo būti tokio skirtingo ilgio, iš pirmo žvilgsnio visai neaišku. Greičiausiai šios girios ilgio ir pločio klausi-mu klaidinantį vaidmenį G. Valavičiui ir girios osočnikams darė Di-

džiosios Nemuno kilpos. Kaip minėjome, girių aprašai ir jų ilgių bei pločių matmenys buvo nurodomi ne matavimų, o osočnikų pasa-kojimų pagrindu, kurie apie atstumą tarp dviejų taškų spręsdavo pagal nueito ar nujoto laiko trukmę. Taigi suvokus klaidas, o šiuo atveju, pavyzdžiui, kad girios plotis masyvo rytuose nurodytas ne pagal faktišką masyvo plotį, o pagal Nemuno toje vietoje su esa-momis kilpomis ilgį, galima suprasti, kodėl atsirado tokie „keisti“ įrašai. Juk kilpose keliavimo trukmė, o kartu ir objekto ilgis galėjo pasidaryti 2–3 kartus didesnis nei faktiškas masyvo plotis. Tą su-vokus visos „klaidos“ tampa aiškios ir netrukdo dabartiniu metu išbraižyti teisingus buvusios girios kontūrus. Tačiau to negalėjo padaryti G. Valavičius. Sunkoka, neturint šiuolaikinės informacijos, išsiaiškinti panašias „klaidas“ buvo ir V. Žemaičiui.

Supratus neaiškumus ir probleminius dalykus ir atmetant klaidas, naudojantis dabartiniais topografiniais žemėlapiais, at-sirado galimybė pagal G. Valavičiaus aprašymus pakankamai realiai atkurti XVI a. vid. visas buvusias Sūduvos girių (пущи) ribas. Kiek sunkiau buvo nustatyti buvusias ribas tose atkarpose, kurios jau nepriskirtos G. Valavičiaus „girioms“, nors XV a. buvo taip pat perduotos DK dvarams. Tačiau tokių ribų nėra daug, nes jų dalį apibrėžia kaimyninės G. Valavičiaus aprašytos girios. O kitose vietose galima spręsti pagal dvarų inventorius. Sakykime, jei Bagrėno ar Ašmintos palivarkai priklausė Birštono karališka-jam dvarui, tai jų teritorija ir turi priklausyti Birštonui, o ne Darsū-niškiui, o jų ribas tarp valdų galima priimti apytikriai.

Visi girių valdų atkūrimo rezultatai XVI a. būklei pateikiami mūsų sudarytame žemėlapyje.

Iš žemėlapio matome, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje di-džiausią plotą Sūduvoje XVI a. viduryje užėmė Birštono giria, sudarydama 89,2 tūkst. ha. Antroje vietoje pagal dydį buvo Dar-sūniškio – 87,1 tūkst. ha, trečioje – Alytaus (Nemunaičio, Simno) – 84,3 tūkst. ha. Tačiau jei girių dydį analizuotume to meto LDK te-ritorijoje, tuomet didžiausios, viršijančios 100 tūkst. ha plotą, būtų Perstūnio (Gardino) ir Merkinės girios. Nuostabą kelia tokios be-veik neapgyventos dykros, kokia buvo Sūduva XV a. po Žalgirio pergalės, racionalus paskirstymas pakraščiuose buvusiems cen-trams, panaudojant hidrografinį tinklą ir pagrindines tuometinių kelių trasas, o trūkstamas linijas išvedant per miškus, jas žymint užtašymais ant medžių kamienų. Galima didžiuotis, kad taip ga-lėjo dirbti tuometiniai žmonės. Maždaug po šimtmečio, 1559 m., G. Valavičius per vienerius metus, priimdamas domėn pasikeitusią situaciją (miškų vidinio kolonizavimo ir nuosavybės kitimo prasme), pasinaudodamas mums nežinomais, bet greičiausiai tuometinei miškų tarnybai priklausiusiais pagalbininkais, ne tik aprašė senas ir pasikeitusias ribas, bet dar pateikė daug geografinės medžia-gos, nurodydamas upių, upelių, ežerų, pievų, gyvenviečių vardus, miškų eksploatacijos (būdų) vietas, žinias apie miškų ir medžioklės tarnybas, medžioklės infrastruktūrą („ostupus“ ir jų išsidėstymą) ir kt. Tokio seno ir santykinai išsamaus girių aprašymo nebuvo kitose Lietuvos dalyse. Jis yra tarptautinės (susijęs su Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos praeitimi) ir istorinės reikšmės dokumentas, nusa-kantis XVI a. viduryje buvusių Sūduvos, o kartu ir visos LDK, miškų ir miško ūkio būklę. Išsamesnis šių klausimų ir tolimesnio Sūduvos kolonizavimo nagrinėjimas turėtų būti kitų rašinių tema.

IŠVADOS

1. XIII a. viduryje prieš kryžiuočių invaziją į prūsų ir jotvingių žemes Sūduvos miškingumas jau buvo sumažėjęs žemės ūkio

103 GAMTOS PAVELDAS

naudmenų sąskaita ir sudarė apie 50–55 proc. Miškingesnė buvo šiaurinė pusė.

2. Kryžiuočių invazijos į baltų žemes laikotarpiu, maždaug per 150 metų, mažėjant gyventojams, daugelis žemės ūkio naudme-nų renatūralizavosi, apaugo antriniais miškais, ir bendras miškin-gumas padidėjo iki 65–70 proc.

3. Vidinis Sūduvos kolonizavimas (antrinis apgyvendinimas), prasidėjęs maždaug po Melno taikos (1422) skirtingose krašto dalyse ir santykinai stichiškai vykęs nevienodu intensyvumu iki Valakų reformos įvedimo (1557 m.), apėmė apie trečdalį Sūduvos teritorijos ir vidutinį miškingumą sumažino maždaug iki 50 proc.

4. Kunigaikščiui Grigaliui Valavičiui pagal LDK valdovo Žygi-manto Augusto pavedimą atliekant 1559 m. vadinamąją LDK Gi-rių ir žvėrių perėjų reviziją etnografinės Sūduvos teritorijos dalyje, įeinančioje į dabartinės Lietuvos teritoriją, nustatyta tokia miškų nuosavybės struktūra:– giriomis įvardintos dar neapgyventos teritorijos, priklausančios

DK dvarams, – 65 proc.;– mišrios nuosavybės (atskiri plotai, priklausantys DK dvarams,

atskiri kitiems valdytojams, bet nežinomas jų tikslesnis pasis-kirstymas) santykinai apgyventos teritorijos – 29 proc.;

– LDK didikams priklausančios ir jų kolonizuojamos girios – 4 proc.;– miestų ir kaimų bendruomenių girios – 2 proc.

5. Derinant šiuolaikinių geoinformacinių sistemų ir duomenų bazių galimybes su XVI a. padarytais G. Valavičiaus teritorijų ap-rašais, galima santykinai tiksliai atkurti istorines žemėvaldų ribas, išskaičiuoti buvusių administracinių ar ūkinių vienetų parametrus šiuolaikiniais mato (ilgio, ploto ir pan.) vienetais ir pateikti rezulta-tus kartografinėje medžiagoje. Gauti rezultatai sudaro prielaidas gilesnei senųjų dokumentų analizei ir objektyvesniam kai kurių istoriškai reikšmingų klausimų vertinimui.

N u o r o d o s :1 Kaminski A., Jatwiez. Terytorium, ludnoscz, stosunki gospodarscze i spolesczne, Lodz, 1953, p. 130–132.

2 Sembrzyschi J. Die Nord und Westgebiete der Jadwinger und dern Grenzen, Altprussische Monatschrift, XX VIII, 189, p. 851–864.

3 Каун С. Б. Хозяйственные описания первой половины XIX века в свете методов количественного анализа и информационных технологий, БДУ, 2005, с. 154–163.

4 Puzinas J. Sūduvių problema. Sūduva naujausių archeologinių tyrinėji-mų šviesoje, Aidai, 1965, Nr. 2; Nr. 4, p. 1–11; 1–17.

5 Juodgalvis V. Užnemunės priešistorė, Vilnius, 2010, p. 5–48. 6 Dzieje osadnictwa Suwalsczyzny, www.Mem.net.pl/stg/opisy/suwalki–pol.htm, 2014 08 01, p. 1–18.

7 Matulionis P. Lietuvių žemė ir jos gyventojų gausumas istorijos būvyje, Kultūra, 1930, Nr5, p. 241–245.

8 Tarasenka P. Užnemunės krašto piliakalniai, Vilnius, 2001. 9 Kulikauskas P. Užnemunės piliakalniai, Vilnius, 1982, p. 43.10 Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registras, 2014; interneto svetai-nė – http://kor.kpd.lt/heritage/

11 Ten pat, p. 47, 95, 100.12 Bumbliauskas A. Senosios Lietuvos Istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, p. 26.

13 Ten pat, p. 54–57.14 Jurginis J., Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Vilnius, 1988, p. 8–43.15 Kulikauskas P. Užnemunės piliakalniai, Vilnius, 1982, p. 97, 98.16 Jurginis J., Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Vilnius, 1988, p. 3–7.17 Subačius K. Marijampolės miestas: priešistorė, miesto ištakos, istorija, mintys, kūrėjai, Marijampolė, 2009, p. 13–51.

18 Ten pat, p. 51.19 Jurginis J., Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Vilnius, 1988, p. 21, 22.

20 Ten pat, p. 23, 24.21 Ten pat, p. 27, 28.23 Totoraitis J. Sūduvos Suvalkijos istorija I t., Vilnius, 2003, p. 39.24 Dzieje osadnictwa Suwalsczyzny, www.Mem.net.pl/stg/opisy/suwalki–pol.htm, 2014 08 01, p. 3/18.

25 Judickas P. Lietuvos miškų praeitis ir rytdiena, Vilnius, 1933, p. 33, 34.26 Ragauskienė R. Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., Vilnius, 2004, p. 47, 60–64, 122.

27 Totoraitis J. Sūduvos Suvalkijos istorija I t., Vilnius, 2003, p. 95–97.28 Judickas P. Lietuvos miškų praeitis ir rytdiena, Vilnius, 1933, p. 35.29 Totoraitis J. Sūduvos Suvalkijos istorija I t., Vilnius, 2003, p. 76–109.30 Matusas J. Žemaitija iki Šešupės ir Virbalio, Aidai, Nr. 2, 1960, p. 68–72.31 Totoraitis J. Sūduvos Suvalkijos istorija I t., Vilnius, 2003, p. 115–123.32 Ten pat, p.115–119.33 Ревизия пущъ и переходов зверинных въ бывшем Великом Княжестве Литовском, съ присовокуплениемъ грамотъ и привелегий на входы въ пущи и на земи, составленная Старостою Мстибоговским Григорием Бог-дановичем Воловичем въ 1559 г., Вильна, 1867, c. 1–62.

34 Daukšas M. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miškų ūkis XVI a., ma-gistro darbas, 2011.

35 Žemaitis V. Pietinė Lietuva Grigaliaus Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašyme, Čikaga, 1964.

36 Jurginis J., Žemaitis V. Pietinė Lietuva G. Valavičiaus 1559 metų Lietu-vos girių aprašyme, Lietuvos istorijos metraštis, 1971, p. 149–151.

37 Ревизия пущъ.., p. 44–47.38 Kiaupa Z. Kauno istorija, I t., Kaunas, 2010, p. 41–43.39 Totoraitis J. Sūduvos Suvalkijos istorija, I t., Vilnius, 2003, p. 97–109.40. Ревизия пущъ.., p. 39–40.41 Žemaitis V. Pietinė Lietuva G. Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių ap-rašyme, Čikaga, 1964, p. 230.

42 Ревизия пущъ.., p. 39.43 Ревизия пущъ.., p. 39.44 Žemaitis V. Pietinė Lietuva G. Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių ap-rašyme, Čikaga, 1964, p. 127.

45 Ragauskienė R. Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., Vilnius, 2004, p. 60–64.

46 Ревизия пущъ.., p. 39.

NATURAL HERITAGE

Algirdas Brukas, Viliūnė Naureckaitė

SŪDUVA FORESTS IN THE 13TH–16TH CENTURIESSummaryHaving marked the mounds on the modern forest management maps, analyzing the Crusaders routes and Grigalius Valavičius’ verbal descriptions of the Grand Duchy of Lithuania forests in 1559, a map of the present-day Lithuanian Užnemunė (former ethnographic northern sides of Sūduva) was made, which restored the historic (the mid-sixteenth century) landholding boundaries, calculated the former administrative or household units in metric measure parameters (length, area, etc.), estimated woodedness of individual areas and the ethnographic Sūduva part incorporated in the current borders of Lithuania (present-day Lithuanian Užnemunė) and its changes during the period of approximately three centuries.

In summary it can be said that in the middle of the 16th century in the landscape of Sūduva dominated state (Grand Duke’s) forests, and the inhabited part with other feudal landholders took less than one third of its territory.

A. Brukas, V. NaureckaitėValstybinis miškotvarkos institutasPramonės pr. 11A, LT-51324 Kaunasabrukas@zebra.lt

Gauta 2014 09 10Atiduota spausdinti 2011 10 15