STEBĖJIMO KAMERŲ PANAUDOJIMAS GYVŪNŲdspace.lzuu.lt/bitstream/1/3698/1/Tado magistrinis.pdf ·...
Transcript of STEBĖJIMO KAMERŲ PANAUDOJIMAS GYVŪNŲdspace.lzuu.lt/bitstream/1/3698/1/Tado magistrinis.pdf ·...
ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS
Miško biologijos ir miškininkystės institutas
Tadas Miškinis
STEBĖJIMO KAMERŲ PANAUDOJIMAS GYVŪNŲ
ELGSENOS TYRIMAMS
Antrosios studijų pakopos (magistro) baigiamasis darbas
Studijų sritis: Biomedicinos mokslai
Studijų kryptis: Miškininkystė
Studijų šaka: Miškininkystė
Studijų programa: Laukinių gyvūnų ištekliai ir jų valdymas
Akademija, 2015
2
Antrosios studijų pakopos (magistrantūros) miškininkystės studijų programos baigiamųjų darbų
vertinimo komisija (patvirtinta Rektoriaus 2015 balandžio 23 d. įsakymu Nr. 125-PA):
Pirmininkas: Generalinis miškų urėdas dr. Rimantas Prūsaitis.
Nariai:
Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, Miško biologijos ir miškininkystės instituto
profesorius dr. Edmundas Bartkevičius.
Miško biologijos ir miškininkystės instituto direktorius profesorius dr. Gediminas
Brazaitis
Miško biologijos ir miškininkystės instituto docentas dr. Kęstutis Pėtelis
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos, Veterinarijos
fakulteto Užkrečiamų ligų katedros vedėjas prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
Mokslinis vadovas: doc. dr. Kęstutis Pėtelis, Aleksandro Stulginskio universitetas
Konsultantas: lektorė dr. Gintarė Narauskaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas
Instituto direktorius: prof. dr. Gediminas Brazaitis, Aleksandro Stulginskio universitetas
Recenzentas: lektorė dr. Renata Špinkytė – Bačkaitienė, Aleksandro Stulginskio universitetas
Oponentas: dr. Jolanta Stankevičiūtė
3
Miškinis T. Stebėjimo kamerų panaudojimas gyvūnų elgsenos tyrimams: antrosios studijų
pakopos (magistro) miškininkystės studijų programos baigiamasis darbas / vadovas doc. dr.
Kęstutis Pėtelis; ASU. – Akademija, 2015. – 50 p.: 28 pav. 2 lentelės, 82 507 sp. ž. Bibliogr.: 20.
SANTRAUKA
Darbo objektas – kamerų pagalba stebimi laukiniai gyvūnai.
Darbo tikslas – įvertinti stebėjimų kamerų panaudojimo galimybes laukinių gyvūnų
elgsenos tyrimų srityje.
Darbo metodai – fotokamerų įrengimas prie druskos laižyklos ir dviejų šėrimų
aikštelių – didelio šėrimo intensyvumo ir mažo šėrimo intensyvumo. Duomenys – fotonuotraukose
užfiksuoti laukiniai gyvūnai besilankantys druskos laižykloje ir šėrimo aikštelėje.
Darbo rezultatai – atlikus laukinių gyvūnų stebėjimo tyrimus ir duomenų analizę
nustatyta, kad IR spindulių fotokameros, tinkamai jas įrengus, gali būti puiki priemonė daugybei
mokslinių tyrimų atlikti.
Fotokamerų pagalba buvo nustatyta kad prie druskos laižyklos dažniau lankėsi šernai,
nors druską daugiau laižė stirnos. Didžiausią įtaką pašarų kiekis šėryklose turėjo šernams ir lapėms.
Stirnos šėryklose lankėsi visus metus, tačiau šėrykloje, kur buvo gausu maisto intensyviau lankėsi
anksti pavasarį kol buvo snigo danga. Šernai taip pat šėryklose intensyviausiai lankėsi pavasarį.
Mėnulio fazė turėjo reikšmingą poveikį žvėrių lankymosi intensyvumui ir šėrykloje praleisto laiko
trukmei. Optimaliausias techninis būdas įrengti fotokameras laukinių gyvūnų stebėjimui yra
pakabinti jas 3 – 4 metrų aukštyje virš stebimos teritorijos ir pakreipti ją 45 ° žemyn. Tokiu būdu
stebėjimo laukas yra platus, o stebėjimo objektas yra pakankamai arti, todėl IR spinduliai juos
pakankamai apšviečia. Gaunamos kokybiškos ir raiškios nuotraukos, tinkamos mokslinių tyrimų
analizei.
Raktažodžiai: fotokamera, mėnulio fazė, paros aktyvumas, druskos laižykla, šėrimo
aikštelė
4
Miškinis T. Photo camera use possibilities for wildlife behaviour research: master thesis of
forestry study programe / Supervisor assoc. prof. E. Petrauskas; ASU. – Akademija, 2015. – 50 pp.:
28 figures, 2 tables, 82 507 characters. Bibliography: 20 sources.
ABSTRACT
Subject of the research – Wildlife observed by photo cameras
Aim of the research – to evaluate the possibilities to use cameras for wildlife
behavior research.
Methodology – photo cameras were implemented near salt liking place and near two
animal feeding places – one with intensive feed and one with very limited food sources. Data – I
was analyzing data from photos extracted from photo cameras.
Results – after performance of capturing photos and data analyzing research, I have
concluded that photo camera is a very suitable tool for such research.
Using data extracted from photo cameras, I have found that salt liking place was
mostly visiting wild boar, but roe deer were licking more often. Food source amount in feeding
places was an important factor for wild boar and foxes. Roe deer were visiting feeing places all year
long, but most intensively during early spring, when it was still cold and snow cover. Wild boars
also was visiting feeding places most intensively during early spring. Lunar phase was an important
factor for animals to visit feeding places. The most optimal way to implement photo camera near
observation place is to put it 3 – 4 meters high and turn the screen by 45 ° angle. In this way IR rays
can illuminate the object and finally good quality photos could be extracted. Only good quality
photos can be used for wildlife research.
Keywords: photo camera, lunar phase, day activity, salt licking, feeding place.
5
TURINYS
ĮVADAS .............................................................................................................................................. 6
1. SITUACIJOS ANALIZĖ ................................................................................................................ 8
1.1. Druskos laižyklų stebėjimas fotokamerų pagalba .................................................................. 11
1.2. Paukščių stebėjimas fotokamerų pagalba ............................................................................... 13
1.3. Kiaunių aktyvumo tyrimai ...................................................................................................... 16
1.4. Laukinių gyvūnų, kurie buvo stebimi vaizdo fiksavimo kameromis biologija ...................... 17
1.5. Kamerų panaudojimas atliekant laukinių gyvūnų populiacijos būklės įvertinimą pagal
morfofiziologinius rodiklius .......................................................................................................... 21
1.6. Fotokamerų panaudojimas medžioklėje ................................................................................. 23
2. MEDŽIAGA IR METODAI ......................................................................................................... 28
2.1. Naudotų fotokamerų techninė specifikacija............................................................................ 28
2.2. Gyvūnų stebėjimas prie druskos laižyklų ............................................................................... 29
2.3. Gyvūnų stebėjimas prie laikinų šėrimo aikštelių .................................................................... 29
2.4. Statistinė duomenų analizė ..................................................................................................... 30
3. REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ.................................................................................................. 31
3.1 Druskos laižyklų lankymas ...................................................................................................... 31
3.2. Laikinų šėrimo aikštelių lankymas ......................................................................................... 32
3.3. Žvėrių lankymosi šėrykloje sezoniškumas ............................................................................. 37
3.4. Žvėrių lankymosi šėrykloje priklausomybė nuo mėnulio fazės ............................................. 40
3.5. Kameros pastatymo būdas ir techninės savybės ..................................................................... 43
IŠVADOS .......................................................................................................................................... 47
LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 48
6
ĮVADAS
Pačios pirmosios žvėrių stebėjimo kameros turėjo paprasčiausias 840nM infraraudonųjų
spindulių blykstes, kurios akivaizdžiai atbaidydavo gyvūnus ir dažnai prireikdavo ne vienos savaitės
juos pripratinti prie tokio įrenginio, tai dabartinės kameros ne tik pradėjo naudoti 940nM IR
spindulių blykstes, bet kai kurie gamintojai ir papildomai montuoja apsauginius filtrus, kas IR
spindulių blykstę padaro visiškai nematoma tiek žmogui tiek gyvūnui, tokiu būdų nereikia tam tikro
laiko intervalo laukti kol gyvūnai pripras prie naujo įrenginio skleidžiamų IR spindulių, kas padarė
jas žymiai priimtinesnes gyvūnų stebėjimui.
Dažna žvėrių stebėjimo kamera turi pagrindines dvi funkcijas fotografuoti arba filmuoti,
retesnės turi funkcija padarius kelias nuotraukas nedelsiant persijunkti filmavimo režimą , pirmąsias
dvi funkcijas turi praktiškai visos rinkoje siūlomos kameros, bet per paskutinius pora metų labai
sparčiai išpopuliarėjo kameros turinčios savyje nauja funkcija kuri tampa įmanoma dėka
GSM/GPRS modulių, galinčios nustatytu laiko intervalu esant gyvūno ar žmogaus judėjimui, ta
judėjimą fiksuoja į atminties kortelę o padarytą nuotrauką siunčia į jūsų mobilųjį telefoną ar jūsų
nurodytą elektroninio pašto dėžutę. Kas galbūt buvo neišsivaizduojama prieš 10m šiai dienai yra vis
dažniau naudojama medžioklėje ir ne tik joje.
Vaizdo fiksavimo fotokameros yra svarbi neinvazinė priemonė leidžianti tyrinėti rūšių
įvairovę ir gausą tam tikrais laiko periodais, gyvūnų aktyvumą, užimamas buveines, veisimosi
ypatumus, tai yra svarbiausi reiškiniai, kuriuos būtina išsiaiškinti tyrinėjant laukinę gyvūniją.
Svarbiausias veiksnys lemiantis tyrimų sėkmę yra pasiruošimas ir tinkamos technikos
pasirinkimas. Svarbiausias kriterijus renkantis fotokamerą gyvūnų stebėjimui yra galimybė atlikti
stebėjimus nekeičiant baterijų ar atminties kortelių reikiamą laikotarpį. Taip pat kameros turi būti
atsparios krituliams ir kitoms nepalankioms oro sąlygoms. Norint stebėti gyvūnus ilgesnį laiką
netrikdant jų, reikia kad kameros veikimo laikas būtų kiek įmanoma ilgesnis. Kitos kamerų
techninės savybės, tokios kaip vaizdo įrašų ar nuotraukų kokybė ir raiška pasirenkama pagal
siekiamus gauti rezultatus.
Mano moksliniame darbe kamerų pagalba buvo tiriamas laukinių lankymasis šėrimo
aikštelėse. Gyvūnai papildomai šeriami šiems tikslams: taip padedama išgyventi ekstremaliomis
sąlygomis, gerinamas jų produktyvumas bei prekinės savybės, mažinama žala žemės ir miškų ūkiui,
gyvūnai sulaikomi norimoje teritorijoje, didinama kai kurių rūšių gausa.
Darbo tikslas yra apibūdinti fotokamerų panaudojimo patirtį ir galimybes laukinių gyvūnų
tyrinėjimų srityje.
7
Uždaviniai:
1. Nustatyti laukinių gyvūnų lankymosi prie druskos laižyklos ypatumus.
2. Įvertinti laukinių gyvūnų lankymo šėrimo aikštelėse dažnumą ir intensyvumą metų
eigoje pagal atskirus mėnesius.
3. Įvertinti žvėrių lankymosi šėrykloje sezoniškumą ir paros aktyvumą.
4. Nustatyti žvėrių lankymosi šėrimo aikštelėje priklausomybę nuo mėnulio fazės.
5. Apibūdinti optimalias fotokameros įrengimo technines savybes.
Darbo hipotezė – fotokameros yra tinkama šiuolaikinė, plačiai naudojama priemonė,
atliekant laukinių gyvūnų stebėjimo mokslinius tyrimus.
8
1. SITUACIJOS ANALIZĖ
Vaizdo fiksavimo fotokameros yra svarbi neinvazinė priemonė leidžianti tyrinėti rūšių
įvairovę ir gausą tam tikrais laiko periodais, gyvūnų aktyvumą, užimamas buveines, veisimosi
ypatumus, tai yra svarbiausi reiškiniai, kuriuos būtina išsiaiškinti tyrinėjant laukinę gyvūniją
(Silveira ir kt. 2003).
Svarbiausias veiksnys lemiantis tyrimų sėkmę yra pasiruošimas ir tinkamos technikos
pasirinkimas. Svarbiausias kriterijus renkantis fotokamerą gyvūnų stebėjimui yra galimybė atlikti
stebėjimus nekeičiant baterijų ar atminties kortelių reikiamą laikotarpį. Taip pat kameros turi būti
atsparios krituliams ir kitoms nepalankioms oro sąlygoms. Norint stebėti gyvūnus ilgesnį laiką
netrikdant jų, reikia kad kameros veikimo laikas būtų kiek įmanoma ilgesnis. Kitos kamerų
techninės savybės, tokios kaip vaizdo įrašų ar nuotraukų kokybė ir raiška pasirenkama pagal
siekiamus gauti rezultatus (Reif ir Tornberg 2006).
Silveira ir kt. (2003) Brazilijoje tyrė trijų laukinių gyvūnų įvairovės fiksavimo metodus
Emas nacionaliniame parke, atvirame kraštovaizdyje. Šie mokslininkai lygino gyvūnų įvairovės
nustatymo galimybes skaičiuojant gyvūnų pėdsakus ir veiklos žymes, naudojant fotokameras bei
atliekant tiesioginį gyvūnų stebėjimą transektomis. Šio darbo rezultatuose teigiama, kad didžiausia
rūšių įvairovė per trumpiausią laiką buvo užfiksuota stebint pėdsakus ir veiklos žymes. Galiausiai
pateikta išvada, kad nepaisant didelių pradinių kaštų, fotokamerų panaudojimas yra pats
efektyviausias metodas siekiant išaiškinti gyvūnų įvairovę ir rūšinę sudėtį tam tikroje teritorijoje.
Šis metodas gali būti naudojamas gyvūnų monitoringui bet kokiomis aplinkos sąlygomis ir leidžia
greitai bei tiksliai nusakyti gyvūnų gausą ir populiacijų būklę.
Naujų tyrimų technologijų naudojant vaizdo fiksavimo kameras tikroji vertė atsiskleidžia
taikant sugavimo – pažymėjimo – pakartotinio sugavimo (capture-mark-recapture) tyrimų metodus.
Kai užfiksuojami individai gali būti identifikuojami individualiai, tuomet galima vykdyti apytikslę
populiacijos gausos ir tankio apskaitą stebimoje teritorijoje. Daugybė parengtų mokslinių darbų
įrodė šio metodo nepriekaištingą ir tikslų veikimą. Kai užfiksuoti individai negali būti
identifikuojami individualiai, tuomet tyrimuose galima nusakyti tiktai apie tos rūšies buvimą
stebimoje teritorijoje, tačiau populiacijos gausos nustatyti neįmanoma (Carbone ir kt. 2001). Tačiau
net ir kamerų pagalba neužfiksuojant vienos ar kitos rūšies individų, negalima teigti, kad jų
teritorijoje visai nėra, yra tikimybė, kad tos rūšies individai nesilanko kamerų pastatymo vietoje
(Jannelle ir kt. 2001). Mano manymu, norint atlikti tikslesnius tam tikrų rūšių populiacijos gausos ar
apgyvendinamų biotopų tyrimus, reikalinga taikyti ne vieną tyrimų metodą, o kompleksą tyrimų,
tuomet bus gaunami tikslesni duomenys.
9
Apžvelgiant daugybę mokslinių publikacijų galima daryti išvadą, kad apie 50 % mokslinės
literatūros laukinių gyvūnų migracijos, rūšinei sudėčiai ir gausai įvertinti buvo naudojami gyvūnų
sekimo – gaudymo metodai, tačiau apie 50 % literatūros, naudoti tyrimų metodai pasitelkiant
vaizdo fiksavimo įrangą. Ford ir kt. 2008 metais Amerikos greitkeliuose lygino du skirtingus
laukinių gyvūnų stebėjimo metodus, kurie naudojosi specialiai laukinių gyvūnų migracijai įrengtais
požeminiais praėjimais kelio sankasoje. Mokslininkai skaičiavo gyvūnus, pasinaudojusius
tuneliniais praėjimais skaičiuodami pėdsakus grunte ir fotokamerų pagalba. Vėliau palygino šių
metodų efektyvumą ir kainą.
Skaičiuojant žvėris ir identifikuojant rūšis pagal pėdsakus paliktus grunte, dažnai sunku
teisingai nustatyti gyvūno rūšį, dar sunkiau nustatyti kiek tiksliai vienos rušies individų praėjo.
Pėdsakų specialistai nustatė, kad požeminiais praėjimais naudojosi ne tik dažnos ir įprastos gyvūnų
rūšys, bet ir vilkai (Canis lupus), kojotai (Canis latrans), pumos (Puma concolor), juodieji lokiai
(Ursus americanus), grizliai (Ursus arctos), elniai (Odocoileus ir Cervus r.), avys (Ovis canadensis)
ir briedžiai (Alces alces).
2007 metų liepos mėn. 17-oje praėjimų buvo išdėstytos IR spindulių fotokameros,
veikiančios tiek šviesiu tiek tamsiu paros metu. Analizuojant gautas nuotraukas buvo registruojamas
gyvūno pastebėjimo faktas, individų rūšis ir kiekis. Per 4 mėnesių laikotarpį (liepa – spalis), 17-oje
praėjimų buvo pastebėti 3405 gyvūnai, pasinaudoję praėjimu, identifikuojant ir skaičiuojant jų
pėdsakus grunte, bei pastebėti 4430 praėjimo atvejai analizuojant fotonuotraukas.
Juoduosius lokius, pumas, elnius ir briedžius buvo lengviau pastebėti kamerų pagalba, tuo
tarpu kojotus, grizlius, vilkus ir avis buvo lengviau pastebėti pagal jų paliktus pėdsakus.
Lengvesnis smulkių gyvūnų pastebėjimas pagal pėdsakus aiškinamas tuo, kad jie prabėga
greitai, kameros gali nespėti sureaguoti ir jų užfiksuoti.
Foresman ir Pearson (1998 m.) nustatė, kad kameros savo funkcionalumu gerokai
pralenkia žvėrių skaičiavimą pagal pėdsakus, nes kameros pastebi daugiau gyvūnų, duomenys
patikimesni, gali veikti visokiomis oro sąlygomis, nereikia taip dažnai lankytis tyrimų vietoje. Ford
ir kt. 2008 savo darbe taip pat nurodo, kad kameros yra pigesnis tyrimų metodas. Juolab, kad
tobulėjant technologijoms jos taip pat ir pinga. Jau vien atsižvelgiant į tai, kad dažnas lankymasis
tyrimų vietoje brangsta dėl nuolat augančios kuro kainos, galime sakyti kad kamerų metodas
ateityje taps vis pigesnis.
Ford ir kt. 2008, stebėdami tunelinius praėjimus laukiniams gyvūnams, savo tyrime nustatė
kokios gyvūnų rūšys naudojasi praėjimais ir kaip dažnai. Fotonuotraukose taip pat buvo galima
įžiūrėti gyvūno lytį, gyvūnų grupės skaičių, praėjimo trukmę. Bet kokiu atveju, tiek kameros, tiek
žvėrių palikti pėdsakai nepadeda identifikuoti konkretaus žvėries. Nežinodami ar tie patys gyvūnai
vaikšto praėjimu ar vis kiti, mokslininkai negalėjo pasakyti koks yra populiacijos dydis. Todėl
10
norint atlikti išsamesnius tyrimus, reikia naudoti gyvūnų žymėjimo ar ženklinimo metodus. Visgi,
šie mokslininkai teigia, kad kamerų naudojimas yra pigesnis ir efektyvesnis tyrimų būdas nei
pėdsakų skaičiavimas.
Tiksli gyvūnų apskaita, t.y. gyvūnų gausumo nustatymas yra vienas iš svarbiausių
intensyvaus medžioklės ūkio organizavimo faktorių. Tik žinant pakankamai tikslų gyvūnų skaičių,
o kartu ir tinkamumą (gyvūnų skaičių 1000 ha medžioklės plotų), galima nustatyti gyvūnų
sumedžiojimo limitą, populiacijos ar bandos kitimo dinamiką, aplinkos sąlygų poveikį gyvūnų
gausumui, kokybei. Rengiama kokybinė bei kiekybinė apskaita. Kiekybine apskaita nustatomas tik
bendras gyvūnų skaičius, o kokybine dar ir gyvūnų pasiskirstymas populiacijoje ar bandoje pagal
lytį, amžių, atrankines grupes. Apskaitos būdai priklauso nuo gyvūnų rūšies, biotopų bei apskaitos
tikslų.
Mano moksliniame darbe kamerų pagalba buvo tiriamas laukinių lankymasis šėrimo
aikštelėse. Gyvūnai papildomai šeriami šiems tikslams: taip padedama išgyventi ekstremaliomis
sąlygomis, gerinamas jų produktyvumas bei prekinės savybės, mažinama žala žemės ir miškų ūkiui,
gyvūnai sulaikomi norimoje teritorijoje, didinama kai kurių rūšių gausa.
Intensyviame medžioklės ūkyje papildomai šerti medžiojamąją fauną šaltuoju metų laiku
yra būtina, bet visų natūralių pašarų papildomais pašarais pakeisti neįmanoma.
Šėrimo intensyvumas, pašarų poreikis priklauso nuo žiemos ilgumo, sniego dangos storio
bei išsilaikymo trukmės. Medžiojamieji gyvūnai turi būti šeriami kokybiškais pašarais, pašarų
sudėtis turi atitikti šeriamos rūšies maisto medžiagų poreikį, būtina šerti mineraliniais pašarais, prie
naujų pašarų gyvūnus reikia pratinti palaipsniui, pašarai šėrimo aikštelėse turi būti palikti rudens
pabaigoje ar žiemos pradžioje nelaukiant ekstremalių sąlygų (Navasaitis, Pėtelis 1998).
Fotokamerų naudojimas tiek medžioklėtvarkoje tie mokslinių tyrimų srityje yra plačiai
paplitęs reiškinys. Kamerų technologijos tobulėja labai greitai, todėl atsiranda vis naujos kamerų
panaudojimo galimybės renkant naujus biologinius duomenis apie laukinius gyvūnus. Naudojant
kameras atrandamos naujos rūšys, atrandamos tos rūšys, kurios manyta, kad buvo išnykusios,
aptinkamos tuose arealuose, kur ankščiau niekas apie jas nežinojo.
Kamerų panaudojimas moksliniuose tyrimuose padidėjo tuomet, kai į kameras buvo
įdiegtas infraraudonųjų spindulių apšvietimas (1990 metais), kuris stebimą objektą apšviesdavo
tamsiu paros metu. Tai yra kokybiškas techninis įrenginys, reikalaujantis nedidelės priežiūros, reto
žmogaus apsilankymo pakeičiant maitinimo elementą ar atminties kortelę, tokiu būdu mažiau
trikdomi teritorijoje gyvenantys laukiniai gyvūnai (Henschel ir Ray 2003). Tuo pačiu šis gyvūnų
tyrimo būdas yra paprastas, kameros yra atsparios bet kokioms klimato sąlygoms, kamerų pagalba
galima stebėti tokius gyvūnus, kuriuos sunku tyrinėti kitokiais metodai (Karanth ir Nichols 1998).
11
1.1. Druskos laižyklų stebėjimas fotokamerų pagalba
Mineralinių pašarų poreikis žvėrims arba mineralinių pašarų naudojimo priklausomybę
nuo aplinkos veiksnių Lietuvoje mažai tyrinėta. Užsienio literatūroje yra nemažai publikuotų
mokslinių straipsnių apie žvėris besilankančius natūraliose druskos laižyklose (tose teritorijose
kuriose yra natūralių druskingų dirvožemių), tačiau dauguma šių mokslinių straipsnių aprašo
Lietuvoje neaptinkamų gyvūnų rūšių biologiją.
1 lentelė. Mineralinių pašarų kiekis papildomam šėrimui žiemos metu (Герцег 1970. Охота в испании psl. 259)
Gyvūno rūšis Druskos kiekis per metus vienam gyvūnui kilogramais
Briedis 4,5
Taurusis elnias 3,0
Stirna 1,0
Muflonas 1,5
Danielius 0,6
Pilkasis kiškis 0,08
Žvėrių organizmui kaip ir žmonių, druska yra labai reikalinga, tačiau žvėrys yra labiau
prisitaikę toleruoti druską. Natūraliai žvėrys mineralines medžiagas gauna maitindamiesi žoliniais
augalais, gerdami vandenį įsisavina jame esančias ištirpusias mineralines medžiagas. Mineralinių
medžiagų kiekis žoliniuose augaluose priklauso nuo dirvožemių kuriuose jie auga. Kitas
nenatūralus mineralinių medžiagų šaltinis yra žiemos metu ant kelių barstoma druska kurią žvėrys,
rizikuodami ir keldami pavojų eismo saugumui, eina laižyti.
Druskos poreikį įtakojantys veiksniai.
Moksliniai tyrimai rodo, kad skirtingiems individams mineralinių medžiagų poreikis yra
skirtingas. Druskos poreikį įtakojantys veiksniai:
1) Esant prastoms mitybos sąlygoms gyvūnai negauna reikiamo kiekio mineralinių
medžiagų, dėl to jiems reikia suvartoti didesnius maito kiekius norint užtikrinti reikiamą
mineralinių medžiagų kiekį organizme.
2) Mineralinių medžiagų kiekis geriamo vandens šaltiniuose taip pat turi didelę įtaką
mineralinių medžiagų poreikiui. Mineralinių medžiagų kiekis vandenyje priklauso nuo vietos
sąlygų.
3) Gyvūnai žindantys jauniklius sunaudoja žymiai didesnius mineralinių medžiagų kiekius,
nes piene yra didelė šių medžiagų koncentracija.
12
4) Staigūs klimato (temperatūros, drėgmės) pokyčiai organizmui gali sukelti stresą kas
padidina mineralinių medžiagų vartojimą, nes būna paveikta nervų sistema. Pavyzdžiui esant
dideliems karščiams organizmas suvartoja didesnius kalio ir natrio kiekius. Karštis taip pat sukelia
ir organizmo prakaitavimą, kurio metu organizmas netenka didelių mineralinių medžiagų kiekių.
5) Nesubalansuotas mineralinių medžiagų gavimas. Esant korio nors mineralo pertekliui ar
trūkumui organizme pasididėja poreikis kitoms mineralinėms medžiagoms.
6) Mineralinės medžiagos dalyvauja imuninės sistemos veikloje, padidina organizmo
atsparumą ligoms ir parazitams.
7) Druskos poreikį įtakoja ir individų genetiniai skirtumai.
Išvardinti faktoriai padeda suprasti kodėl druskos poreikis gyvūnams yra nevienodas ir nuo
ko jis priklauso.
2014 metais Aleksandro Stulginskio universiteto studentas Rimantas Poderys apsigynė
pagrindinių bakalauro studijų baigiamąjį darbą „Žvėrių lankymasis druskos laižykloje Kamšos
valstybiniame botaniniame – zoologiniame draustinyje“. Gyvūnų lankymasis druskos laižykloje
buvo vertinamas atliekant žvėrių stebėjimus netiesioginiu būdu – panaudojant autonominę vaizdo
stebėjimo kamerą su judesio davikliu. Tyrimui atlikti buvo pasirinkta stulpinė druskos laižykla.
Tyrimui buvo naudojama KNZ multi laižomoji druska. Ji yra skirta visiems atrajojantiems
gyvūnams. Gautose nuotraukose visais apsilankymo atvejais buvo nustatinėjama gyvūno rūšis,
individų skaičius būryje (jei apsilankydavo ne vienas individas tuo pat metu), apsilankymo laikas ir
trukmė, druskos laižymo faktas – jei gyvūnas druskos laižykloje apsilankydavo, bet nuotraukų
kuriose jis laižytų druską nebuvo, buvo registruojamas faktas, kad žvėris apsilankė druskos
laižykloje, bet druskos nelaižė.
Tyrimų metu Kamšos botaniniame – zoologiniame draustinyje įrengtoje druskos laižykloje
buvo užregistruoti 634 žvėrių apsilankymai. Atliekant tyrimą buvo užfiksuotos šios žvėrių rūšys:
stirna, taurusis elnias, šernas, pilkasis kiškis, rudoji lapė, paprastoji voverė, miškinė kiaunė.
Didžiąją dalį visų apsilankymų sudaro stirnos (90,4 %). Atlikus duomenų analizę paaiškėjo, kad
566 užfiksuotų žvėrių apsilankymo atvejų druskos laižykloje druska buvo laižoma, 78 atvejais buvo
fiksuojamas tik žvėries apsilankymas.
Mineralinių pašarų poreikis elniniams žvėrims ne visais metų laikais vienodas. Pagal
atliktų tyrimų duomenis aiškiai matoma, kad intensyviausiai žvėrys druskos laižykloje lankėsi
sausio vasario mėnesiais. Šia tendenciją galime sutapatinti su sumažėjusiu stirnoms prieinamų
pašarų kiekiu, kadangi didžiąją dalį mineralinių medžiagų elniniai žvėrys gauna iš augalų tai jų
kiekio sumažėjimas padidino poreikį mineraliniams pašarams. Sumažėjus prieinamų augalų kiekiui
sumažėja ir gaunamų mineralinių medžiagų kiekis kurio trūkumą žvėrys kompensuoja laižydami
druską druskos laižykloje. Tai pat šiuo laikotarpiu stirnų patinai augina ragus, o tai padidina
13
mineralinių maisto medžiagų poreikį dar labiau, nes tik 44% stirnino ragų masės sudaro organinė
medžiaga, o likusią dalį sudaro – mineralinė medžiaga, daugiausia kalcio fosfatas (Baleišis ir
kt.2003).
Mažiausiai apsilankymų buvo užregistruota birželio – rugpjūčio mėnesiais. Šia tendenciją
galime sutapatinti su stirnų rujos laikotarpiu kuris vyksta liepos – rugpjūčio mėnesiais. (Navasaitis
ir Pėtelis 1998). Tai pat šiuo laikotarpių yra gausu žolinės augalijos iš kurios yra natūraliai
gaunamos mineralinės medžiagos kas sumažina poreikį laižyti druską.
1.2. Paukščių stebėjimas fotokamerų pagalba
Nuotolinis fotografavimas naudojant įvairias fotografavimo ar filmavimo kameras yra
plačiai paplitęs laukinių gyvūnų tyrimo metodas visame pasaulyje jau 50 metų (Reif ir Tornberg
2006). Vis naujesni technologiniai skaitmeninių vaizdo fiksavimo priemonių išradimai padidina
kamerų panaudojimo galimybes. Beveik kasmet paskelbiamos naujos publikacijos apie vaizdo
fiksavimo kamerų panaudojimo galimybių plėtojimą tyrinėjant laukinius gyvūnus (Reif ir Tornberg
2006).
Daugybė paukščių stebėjimo tyrimų atlikta ir publikuota stebint paukščius slėptuvėse,
tačiau atliekant tiesioginius paukščių stebėjimus slėptuvėse labai sunku nesutrikdyti natūralaus
paukščių elgesio, nuolatinis trikdymas gali daryti neigiam poveikį ypač paukščių perėjimo metu. Be
to ilgalaikis tiesioginis paukščių stebėjimas reikalauja daug žmogiškųjų išteklių ir gali daryti
neigiamą poveikį natūraliam perinčių paukščių elgesiui, dėl to paukščiai gali atšaldyti kiaušinius ar
net visai palikti lizdą ir jame esančius jauniklius (Fyfe ir Olendorff 1976).
Fotokamerų panaudojimas, skirtingai nei tiesioginis stebėjimas, yra kur kas objektyvesnis
tyrimų įgyvendinimo būdas, leidžiantis atlikti daugybę pakartotinių stebėjimų bei gautos
informacijos analizavimų. Svarbiausia, kad naudojant vaizdo fiksavimo kameras iki minimumo
sumažinamas paukščių trikdymas, kuris yra ypač svarbus veiksnys stebint retų ir saugomų rūšių
gyvūnus (Fyfe ir Olendorff 1976).
Reif ir Tornberg (2006) stebėjo plėšriųjų paukščių lizdus ir fiksavo jaunikliams atnešamo
grobio įvairovė, naudodami video kameras, kurios periodiškai fiksavo vaizdus. Šie mokslininkai,
naudodami video kameras galėjo nustatyti plėšriųjų paukščių į lizdus vaikams atnešamo grobio
rūšine sudėtį pagal rūšis 32 %, pagal šeimas 31% ir pagal būrius 15%. Tiksliau identifikuoti grobio
jiems neleido per maža vaizdo kamerų raiška bei tai, kad periodiškai vaizdus filmuojanti kamera ne
visada spėdavo užfiksuoti grobį iki kol jo neprarydavo jaunikliai.
2014 metais Aleksandro Stulginskio universiteto studentas Matas Sirgėdas parengė ir
apgynė baigiamąjį bakalauro darbą, kuriame aprašomas dirbtinių tetervinų lizdų stebėjimas
14
fotokameromis. Tyrimas atliktas 2012–2013 metais Aleksandro Stulginskio universiteto Mokslo ir
mokymo medžioklės plotuose „Praviršulio tyrelis“, esančiuose Radviliškio rajone. Šioje teritorijoje
gyvena natūraliai paplitusi tetervinų populiacija, kuri yra stabili ir kasmet nežymiai didėja, tačiau
šiai tetervinų populiacijai grėsmę kelia ne tik gausios plėšrūnų – kiaunių, lapių, mangutų
populiacijos, bet ir gausi šernų populiacija. Šernai čia turi puikią mitybinę bazę aplink miško
masyvą esančiuose žemės ūkio kultūrų laukuose, be to žiemą juos medžiotojai intensyviai
papildomai šeria.
GIS pagalba nustatytos trys papildomo laukinių gyvūnų šėrimo vietos, aplink kurias
1000 m spinduliu nėra kitų papildomo šėrimo vietų, kurios galėtų iškraipyti tyrimo duomenis, bei į
tą patį spindulį patektų, ar būtų šalia, tetervinų tuoktuvių vietos. Tam buvo naudojami 2006 – 2007
metų medžioklėtvarkos projekto duomenys, bei mano paties stebėjimo rezultatai tetervinų tuoktuvių
metu. Taip pat GIS pagalba buvo išskirti žemo boniteto šlapių beržynų, bei žemo boniteto šlapių
pušynų skirtingi biotopai, ir nustatytas atstumas nuo miško pakraščio. Išskirti du atstumai, laikyta,
kad miško pakraštys – tai mažesnis nei 200 m atstumas nuo miško krašto ir miško giluma – didesnis
nei 200 m atstumas nuo miško krašto.
Po to buvo nustatytos dirbtinių dėčių vietos. Nuspręsta, kad tikslingiausia būtu dėtis dėlioti
100, 500 ir 1000 metrų atstumais. Nes 100 metrų atstumu tikėtina didžiausia, 500 metru – vidutinė,
1000 metrų – minimali įtaka, tetervinų dėtims, gyvūnų apsilankiusių papildomoje šėrimo vietoje.
Todėl pagal šiuos atstumus buvo nubrėžti apskritimai aplink kiekvieną papildomo šėrimo vietą ir
išdėliotos 9 dirbtinės dėtys. Dirbtinėms tetervinų dėtims buvo naudojami vištų kiaušiniai. Dėtys
abejais metai buvo išdėliotos gegužės 15 dieną šalia kiekvienos įrengiant autonomines vaizdo
fiksavimo kameras MOULTRIE I 50. Kamerose buvo įdiegti judesio davikliai, infraraudonųjų (IR)
spindulių pašvietimai, bei datos ir laiko palaikymo funkcijos.
Patikrinus dirbtines tetervinų dėtis buvo nustatyta, kad 75 % dėčių yra pilnai sunaikintos ir
sveikų kiaušinių jose nebuvo rasta. Iš likusių dėčių 15,4 % buvo nesunaikintos ir prie jų per visą
tyrimo laikotarpį potencialiai galintys sunaikinti gyvūnai neužfiksuoti. Likę 9,6 % dėčių taip pat
buvo nesunaikintos, tačiau prie jų potencialiai sunaikinti galintys gyvūnai buvo užfiksuoti mažesniu
nei 2 metrų atstumu, bet dėties neaptiko ar dėl kažkokių priežasčių nesunaikino.
15
2 lentelė. Gyvūnų, sunaikinusių dėtis, sąrašas ir jų sunaikintų dėčių skaičius
Rūšis Sunaikintų dėčių
skaičius
1. Kiaunė (Martes) 13
2. Šernas (Sus scrofa) 12
3. Pilkoji gervė (Grus grus) 4
4. Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides) 2
5. Pilkoji varna (Corvus cornix) 2
6. Kėkštas (Garrulus glandarius) 1
7. Nendrinė lingė (Circus aeruginosus) 1
8. Kranklys (Corvus corax) 1
9. Nenustatyta 3
Iš viso 39
2 lentelėje aiškiai pastebima, kad didžiausią įtaka daro šernas (Sus scrofa) ir kiaunė
(Martes sp.). Būtent šie gyvūnai yra dažniausiai įvardinami literatūroje kalbant apie riziką tetervinų
dėtims (Raudonikis 2004). Tačiau niekur nebuvo paminėta pilkosios gervės (Grus grus) keliama
rizika dėtims. Tyrimo duomenys parodė, kad ji trečioje vietoje, po jau anksčiau išvardintų gyvūnų
rūšių (2 lentelė.).
Taip pat nustatyta, kad varninių (Corvidae) šeimos paukščių (pilkoji varna (Corvus
cornix), kėkštas (Garrulus glandarius) kranklys (Corvus corax) daroma įtaka yra didelė. Žvelgiant į
šias rūšis atskirai tai nėra ryškiai pastebima. Bet dėl panašios šių paukščių biologijos (Kurlavičius,
2003) analizuojant juos, kaip vienos paukščių šeimos atstovus, iš viso jie sunaikino 10 % visų
dėčių.
Apibendrinant, galima teigti, kad dirbtinių tetervinų dėčių išgyvenimo tikimybė yra 25 %,
o dėtims būti sunaikintos gresia 75 % sunaikinimo rizika . Tai rodo, kad tetervinų populiacijos
didėjimą stipriai riboja jų dėčių sunaikinimas perėjimo laikotarpiu. Realybėje išgyvenamumo
tikimybė gali šiek tiek skirtis, nes tetervinai savo lizdus sugeba geriau užmaskuoti. Kita vertus,
patelės buvimas lizde išduoda plėšrūnams, kur paslėpta dėtis.
Skirtingi atstumai nuo papildomų laukinių gyvūnų šėrimo vietų lemia dirbtinių dėčių
sunaikinimo laiką. Kuo dirbtinė dėtis buvo arčiau papildomo laukinių gyvūnų šėrimo vietos, tuo
laiko tarpas, per kurį dėtis buvo sunaikinta, buvo mažesnis. Tai gali įtakoti, kad papildomo laikinių
gyvūnų šėrimo vietos yra traukos centras ir tai lemia didesnį žvėrių tankumą aplink jas.
16
1.3. Kiaunių aktyvumo tyrimai
Manoma, kad padidėjęs plėšrūno ir grobio aktyvumo sinchroniškumas padidina
plėšrūno medžioklės sėkmę (Zalewski 2001). Miškinės kiaunės Martes martes (Linnaeus, 1758)
dažniausiai medžioja smulkius graužikus, bet jų mitybos sudėtis keičiasi kartu su metų sezonų kaita
(Grakov 1981). Belovežo nacionaliniame parke Rudasis pelėnas (Clethrionomys glareolus) yra
puikus kiaunių maistas, sudarantis apie 32 % kiaunių maisto raciono (Jędrzejewski ir kt. 1993).
Sezoniniai kiaunių aktyvumo skirtumai atsirado dėl besikeičiančių oro meteorologinių
sąlygų bei poravimosi ir veisimosi periodų. Kiaunė yra nedidelis, pailgas žvėrelis, greitai
prarandantis savo sukauptą energiją, todėl kiaunių judėjimo aktyvumas gali priklausyti nuo oro
temperatūros (Zalewski 2001). Esant žemai temperatūrai, kiaunės taupydamos savo energiją ir
šilumą juda mažiau, bet kokiu atveju jos aktyvesnės tamsiu paros metu (Zalewski 2000). Patinai
yra 33% stambesni už pateles, todėl jie į temperatūrų skirtumus reaguoja kiek mažiau nei patelės
(Zalewski 2001). Žiemos metu smulkesnės patelės greičiau išalksta, todėl jos dažniau turi būti
aktyvesnės, tačiau jų aktyvumo laikotarpis yra labai trumpas (Zalewski 2000).
Kiaunių aktyvumo tyrimai buvo atlikti Belovežo nacionaliniame parke. Šis parkas yra dalis
pirmykščio natūralaus miško, kuriame nevykdoma ūkinė veikla. Miške dominuoja ąžuolai, liepos ir
skroblai, miške tai pat auga eglės, pušys ir džiūstantys uosiai. Šiam tyrimui atlikti nuo 1991 metų
kiaunės imtos gaudyti gyvagaudžiais spąstais ir žymėti antkakliais su radijo ryšiu. Pažymėti 6
patinai ir 8 patelės. Kiaunės buvo stebimos kasdien, fiksuojant jų judėjimą kas 15 min.
Kaip ir reikėtų tikėtis, rezultatuose teigiama, kad labiausiai aktyvios kiaunės būna
tamsiuoju paros metu nuo 18.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto. Tačiau, keičiantis metų sezonams,
keitėsi ir abiejų lyčių kiaunių aktyvumas. Šiltuoju metų laikų kiaunės aktyvesnės būdavo vakarais,
šiek ties ir dienos metu. Patinų ir patelių aktyvumas keičiantis metų sezonams skyrėsi, skirtumai
ypač išryškėja pavasarį. Pavasarį patelės buvo aktyvesnės vakare, patinai naktį. Rudenį ir žiemą
patelių aktyvumas smarkiai sumažėja, kur kas labiau nei patinų. Atsižvelgiant į oro temperatūrą,
vėliausias laikotarpis yra tarp 3.00 iki 6.00 val. ryto, tuo metu tiek patelių tiek patinų aktyvumas
būna mažiausias neatsižvelgiant į metų sezoną. Pavasarį patelės šalčiausiu paros metu privalo
šildyti savo jauniklius, kad jie nepatirtų terminio streso.
Per patelių nėštumo laikotarpį, jų elgesys kinta, iki jauniklių atsivedimo ilgėja maisto
paieškos laikotarpis. Per pirmą jauniklių žindymo mėnesį pastebimi patelių du paros aktyvumo
padidėjimai, t.y. du pagrindiniai maitinimosi laikotarpiai. Taip pat per pirmąjį žindymo mėnėsį
patelės būna aktyvios savo lizde, vėliau šis aktyvumas lizde sumažėja, ilgėja maitinimosi
laikotarpiai. Nors skirtingų lyčių kiaunių paros aktyvumas buvo skirtingas, jie grobio paieškai
vidutiniškai užtrukdavo tiek pat laiko (Zalewski 2000).
17
1.4. Laukinių gyvūnų, kurie buvo stebimi vaizdo fiksavimo kameromis biologija
Stirna (Capreolus capreolus L.) Lietuvoje stirna dažniausiai gyvena miške. Labiausiai
mėgsta nedidelius, lapuočių bei mišriuosius miškus su gausiu pomiškiu ir traku, apsuptus dirbamų
laukų. Be miškų, svarbus stirnų biotopas yra agro-želdiniai. Sugebėdama gerai adaptuotis ir
nebijodama žmogaus kaimynystės, stirna prisitaikė gyventi ir žemės ūkio naudmenose. Lietuvos
derlinguose, bet ne miškinguose lygumose dalis stirnų, didėjant kaimenei, prisitaikė gyventi žemės
ūkio plotuose. Taip ėmė formuotis „lauko“ stirnų ekotipas.
Per metus stirnų gyvenimo būdas smarkiai kinta. Rudenį, rugsėjo ir spalio mėnesiais,
stirnos palieka pamėgtas vietas, pradeda klajoti, grupuotis. Grupės pagrindą sudaro patelė su
jaunikliais, prie kurios dažnai prisijungia pernykščiai jaunikliai, bergždžios patelės, o dar vėliau –
patinų. Vienoje grupelėje paprastai būna iki 5–7 stirnų. Grupės išsilaiko per visą žiemą iki
pavasario. Suaugę stirninai dažnai sudaro nedideles atskiras grupeles. Grupei būdinga tai, kad,
ištikus pavojui, visi jos nariai seka paskui lyderį, kuriuos dažniausiai būna sena patelė. Grupės gali
susijungti, sudaryti keliolikos ar net keliasdešimties stirnų būrius. Grupėje lengviau apsisaugoti nuo
priešų, susirasti maisto, slėptuvę. Jauni individai čia perima patirtį iš senesnių. Pavasarį, nutirpus
sniegui, grupės išyra, stirnos išsisklaido, ieškodamos vietų vasaros sezonui.
Per metus smarkiai keičiasi taip pat stirnų pasiskirstymas jų gyvenamuosiuose plotuose bei
įvairių biotopų naudojimas. Vasarą stirnos pasiskirsčiusios visur maždaug po lygiai, o žiemą labai
mozaikiškai, susiburia geriausios mitybos ir saugiausiose vietose. Kai yra didelis kaimenės
tankumas, miško plotas naudojamas kur kas tolygiau, negu tuomet kai yra mažas. Įvairių biotopų
naudojimo intensyvumas, jų svarba stirnai priklauso nuo miško tipo ir konkrečių ekologinių sąlygų.
Lapuočių miške žiemą stirnos susiburia naujose kirtavietėse, ypač drebulės. Stirnų ekskrementų
gausumas kirtavietėse rodo, kad čia per žiemą išsimaitina iki pusės visų miške gyvenančių stirnų.
Laukuose gyvenančių stirnų sezoninis pasiskirstymas dar nepastovesnis negu miške. Žiemą jos
susiburia ten, kur daugiausiai lengvai prieinamo pašaro. Vegetacijos laiku, augant žemės ūkio
kultūroms ir dėl lauko darbų, plotų ir mitybos savybės greitai keičiasi, todėl stirnos dažnai
priverstos keltis iš vienos vietos į kitą. Labai dinamišką stirnų pasiskirstymą agrocenozėse
iliustruoja 1981 metais atlikti kasdieniniai stirnų stebėjimų duomenys. Jie rodo, kad per palyginti
trumpą laiką (dvi savaites) stirnų pasiskirstymas laukose dažnai iš esmės pakinta (Beleišis ir kt.
1987).
Stirnų mityba labai priklauso nuo to, kokia augalų rūšinė įvairovė vyrauja jos
gyvenamuosiuose plotuose. Mūsų šalyje žinoma apie 250 stirnos ėdamų augalų rūšių.
(Baleišis,1987). Jos ėda apie 20 sumedėjusių augalų rūšių, prieskrandžio turinyje aptiktos ir
apibūdintos 95 žolinių augalų rūšys (Prūsaitė, 1988).
18
Šernas (Sus scrofa L.) – kiaulinių šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių būriui. Jo
kūnas iš šonų plokščias, priekinė dalis masyvi. Kaklas trumpas ir raumeningas, Galva didelė,
priekyje baigiasi nusmailėjusia knysle. Akys mažos ir giliai įdubusios. Kūnas apaugęs juosvais
šeriais, po jais ura rudi švelnūs vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs žiemą, o vasarą retesni.
Keteros šeriai ilgi, juos šernai pašiaušia iš baimės, pykčio ir siekdami įbauginti savo priešininką.
Jauniklių kailiukas išilgai dryžuotas, bet po trijų – penkių mėnesių dryžiai išnyksta ir kailis tampa
rausvai rudas. Suaugusiems būdingas kailis susiformuoja kitą pavasarį, kai šernai pirmą kartą
išsišeria.
Šernai aptinkami visuose miškuose, bet jų gausiau ten kur derlingesnis dirvožemis,
įvairesnė ir gausesnė augalija, o ypač svarbios žemės ūkio kultūros. Miškas šernui visų pirma yra
slėpimosi vieta, o žemės ūkio laukai – maitinimosi vietos. Visais metų laikais labiausiai mėgsta
spygliuočių medynus, ypač eglynus, o lapuočių miškai svarbesni vasarą, kur žvėrys randa puvo
maudyklas. Spygliuočiai geriau apsaugo nuo kritulių ir vėjų, todėl dažniausiai šernų guoliai būna
eglynuose. Žiemą guoliai dažniausiai išklojami eglių šakelėmis, kartais pušies, kadagio šakomis,
samanomis.
Šernai aktyvūs prietemoje ir naktį, netrikdomi gali būti aktyvūs ir dieną. Šernai yra bandos
gyvūnai, bandą sudaro kiaulės šeimyninė grupė. Tik vyresni patinai laikosi pavieniui, o prie bandos
prisijungia poravimosi metu. Pavasarį bandos būna didžiausios, vidutiniškai būna šeši, daugiausiai
dvidešimt du individai. Tuo metu kiaulės vedžiojasi jauniklius, kartais susijungia kelios jauniklius
vedžiojančios kiaulės, tuomet šeimos tampa labai didelės. Vasarą ir rudens pradžioje bandos
mažiausio nors pasitaiko ir gausių bandų.
Šernai palyginti sėslūs, kol pakanka maisto ir žvėrys nebaidomi. Išbaidyti gali per parą
nueiti 10 – 20 kilometrų. Toliausiai nukeliauja vyresni patinai (Belova 2007).
Šernų patinai sudaro nuo 15,4 % iki 18 % populiacijos dydžio, patelės nuo 22,5 % iki 27,5
%, o jaunikliai iki vienerių metų sudaro nuo 54,5 % iki 59,1 % šernų populiacijos. Lyčių struktūra
šernų populiacijoje svyruoja nuo 1:1,5 iki 1:1,8 (Baleišis ir kt., 1998). Optimali šernų populiacijos
struktūra turėtų būti tokia: jaunikliai iki vienerių metų amžiaus sudarytų apie 55 % visos
populiacijos šernų, o patinų ir patelių santykis būtų 1:1,5 (Padaiga, 1996).
Rudoji lapė (Vulpes vulpes L) – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis, sveriantis apie 6 kg.
Lengviausia lapę stebėti tuomet, kai ji būna aktyviausia – nuo vidurnakčio iki aušros. Tuomet ji
dažniausiai medžioja. Dažnai lapės įsikuria miškų pakraščiuose, atžėlusiuose kirtavietėse, prie upių
ir ežerų. Lapė puikiai mato tamsoje, girdi žemo dažnio garsus. Maisto ieškanti lapė gali nukeliauti
10 km atstumą. Maito lapė nekramto o suplėšo į smulkius gabalėlius ir praryja. Likusį maistą
paslepia. Daugiausiai minta smulkiais žinduoliais ir paukščiais. Drasko paukščių lizdus, ėda
19
paukščių jauniklius ir kiaušinius. Miškuose gaudo graužikus, kurmius, ežius, kiškių jauniklius,
kartais stirnų jauniklius.
Lapės gyvena pavieniui, bet susiporavę 3–4 mėnesiais jaunikliais rūpinasi kartu. Poruojasi
sausio – vasario mėn. Nėštumas trunka 53–63 dienas. Dažniausiai atsiveda 4–5 jauniklius, bet gali
atsivesti iki 12. Atėjus poravimosi metui, patinas neįleidžiamas į olą. Kartais jaunikliais padeda
rūpintis nesiveisiančios patelės (Belova 2007).
Barsukas (Meles meles L.) stambiausias kaininių žvėrių šeimos atstovas, nors į kiaunę
mažai panašus. Snukis baltai juodai dryžuotas, šis požymis nelaidžia barsuko sumaišyti su kitais
gyvūnais. Kūno masė ir dydis priklauso nuo gyvenamosios teritorijos (masė 8–20 kg). Taip pat
kūno masė priklauso nuo metų laiko, pavasarį jie būna sulysę, o štai rudenį, ruošdamiesi žiemos
miegui jie prikaupia daug riebalų. Barsukų poravimosi laikotarpis nuo vasario iki spalio mėn.,
tačiau dažniausiai poruojasi rugsėjį, tuo metu būna labai aktyvūs. Kartais pora lieka ištikima visą
gyvenimą. Barsukai gyvena miškuose, šlaituose, krūmuose, ganyklose, pievose, bet visada arti
miško. Mėgsta ramybę. Veiklus sutemus ir naktį. Maždaug gruodžio mėn. įminga ir miega iki kovo
mėnesio, tačiau miegas nėra gilus, kartais kai nešalta išlenda iš urvo. Žiemą nesimaitina naudodami
sukauptas riebalų atsargas.
Barsukai gyvena grupėmis sudarydami monogamines šeimas. Vidutiniškai šeimoje būna
šeši suaugę individai ir tų metų jaunikliai. Gyvūnų kiekis šeimoje priklauso nuo maisto išteklių
aplinkinėje teritorijoje. Šeimos galva – patinas veja šalin svetimus barsukus. Šeimos nariai vieni
kitus skiria pagal kvapą, kurį skleidžia prakaito liaukos.
Barsukų mityba įvairi. Nors barsukas priklauso plėšriesiems žinduoliams, tačiau nemažą
dalį raciono sudaro augalinis maistas – uogos, vaisiai, sėklos, šaknys. Lietuvoje pagrindinis barsukų
maistas yra peliniai graužikai, varliagyviai, paukščių jaunikliai, moliuskai, sliekai, kartais
dvėseliena. Taip pat minta vabzdžiais, lervomis, kurmiais (Belova 2007).
Danielius (Dama dama L.) yra elninių šeimos žinduolis (Cervidae), sveriantis iki 90 kg,
patelės kiek mažesnės. Danieliai mėgsta nedidelius lapuočių ir mišrius miškus, kur gausu žolinių
augalų ir krūmų. Vasarą laikosi miško pievose, žiemą – želdiniuose, atželiančiose kirtavietėse,
krūmynuose. Tai gana sėslus žvėris. Rujoja rugsėjo – spalio mėnesiais, tada suaugę patinai (4–5
metų ir vyresni) prisijungia prie patelių būrio, išvydami iš jo jaunesnius ir silpnesnius patinus.
Rujojančio patino balsas kimus, primena kosėjimą. Patinai dažnai tarpusavyje kaunasi. Patelės
lytiškai subręsta ir pradeda rujoti antraisiais gyvenimo metais. Nėštumas 7,5–8 mėn. Gegužės –
birželio mėn. patelė atsiveda 1–2 jauniklius, prieš tai atsiskyrusi nuo bandos (Belova 2007).
Briedis (Alces alces L.) stambiausias iš Lietuvoje gyvenančių elninių žvėrių šeimos
atstovų. Briedžių ruja prasideda rugpjūčio pabaigoje ir tęsiasi iki spalio pradžios. Briedžiai lytiškai
subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Patinas per rują apvaisina keletą patelių. Prie rujojančios
20
briedes išbūna tik iki apvaisinimo. Labai retai prie patino gali būti kelios patelės. Rujos metu
girdimi stenėjimą primenantys patinų balsai. Gimę jaunikliai prie mamos išbūna apie metus laiko.
Briedžiai – dendrofagai. Nuo gegužės iki spalio jie maitinasi medžių ir krūmų̨ lapais bei
žoliniais augalais. Mėgsta aukštas žoles ir pelkių̨ bei vandens augalus – ožrožę, vingiorykštę,
purieną, puplaiškį, lūgnę̨. Iš kultūrinių̨ augalų ėda lubinus, runkelius, rugius, avižas, kviečius.
Gegužės pradžioje būna ir kultūrinėse pievose. Žemaūgius augalus ėda atsiklaupę̨ ant priekinių
kojų̨, vandens augalus – įbridę̨ arba plaukdami ir net pasinerdami į vandenį. Žiemą ir ankstyvą
pavasarį (lapkričio – balandžio mėn.) – pagrindinis maistas – medžių ir krūmų̨ ūgliai ir žievė. Dalį
maisto sudaro viržis, mėlynės, bruknės ūgliai, o balandžio mėn. – kupstinis švylys. Balandžio mėn.
Intensyviai laupo karklus, blindė, drebules, uosius, pušis. Iš viso Lietuvoje žiemą minta apie 40
rūšių augalų. 70–90 % sumedėjusių̨ augalų sudaro pušies, karklų, beržų ūgliai. Grynuose pušynuose
pušis sudaro net 63 %, kituose miškuose – 15–19 %. Ir atvirkščiai, kinta drebulės ir kitų lapuočių̨
dalis mityboje. Medžių ir krūmų ūglius dažniausiai nuskabo 1–2,5 m aukštyje, o atsistoję ant
užpakalinių kojų net iki 3,5 m aukštyje. Patinų užimamų teritorijų plotai didesni (25,9 km²) negu
patelių (13,7 km²). Plotas priklauso nuo žvėries amžiaus. Jaunų patelių ir patinų tesiekia 10–50 km²,
vyresnių – didesni. Patinai paprastai naudoja didesnius plotus, priklausomai nuo metų sezono, ypač
rudenį – rujos metu. Patelių ši priklausomybė silpnai išsireiškia, bet patelės su jaunikliais naudoja
du kartus didesnius plotus (5,8 km² prieš 2,2 km²). Ploto dydis gali priklausyti ir nuo individo kūno
dydžio – stambesnių žvėrių̨ didesni maisto poreikiai, be to, suaugusiems patinams turi įtakos
socialinis aktyvumas per rują, iš jų̨ socialinė padėtis jaunesnių atžvilgiu.
Taurusis elnias (Cervus elaphus L.) elninių žvėrių šeimos atstovas. Iš viso sistematiškai
žinoma 20 tauriojo elnio porūšių̨. Lietuvoje aptinkamas taurusis elnias priklauso hippelaphus
porūšiui. Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame
holocene ir čia buvo itin išplitę̨ viduriniame holocene. Vėliau čia elniai išnyko. Taurieji elniai
pradėti reaklimatizuoti Žagarės miškuose. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių̨ elnių
banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų per Pirmąjį̨ pasaulinį karą̨ pabėgusių̨ ar valstiečių̨
išleistų žvėrių̨.
Pirmosios Lietuvoje žvėrių̨ apskaitos metais (1934 m.) Žagarės miške priskaičiuota 18
tauriųjų̨ elnių. Į pietų̨ Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities, kurioje,
remiantis V. Beliakovo ir kt. (1978 m.) duomenimis, 1946–1947 m. gyveno apie 1500 šių̨ žvėrių̨.
Norint pagreitinti tauriųjų̨ elnių plitimą̨, nuo 1969 m. Lietuvoje pradėti vykdyti jų̨ gaudymo
ir perkėlimo į naujas gyvenamąsias vietas darbai.
Tauriesiems elniams geriausia buveinė – plačialapiai miškai. Tačiau šie žvėrys gali
prisitaikyti gyventi ir blogesnėmis sąlygomis. Taurieji elniai minta labai įvairiu augaliniu maistu:
medžių ir krūmų̨ lapais, ūgliais, kamienų žieve, vaisiais, puskrūmiais, žoline augalija, kerpėmis,
21
grybais ir kultūriniais augalais.
Nustatyta, kad suaugęs patinas per parą suėda apie 15 kg maisto (patelė – 11). Elniai noriai
ėda sumedėjusių̨ augalų ūglius, lapus, žievę – uosių, ąžuolų̨, drebulių, karklų, šaltekšnių,
šermukšnių lapus, pušų̨ spyglius, ūglius. Dažniausiai laupo uosių, drebulių, eglių̨ žievę.
Mėgstamiausias elnių maistas yra viržiai, mėlynių̨, bruknių̨ ūgliai. Labai svarbus elnių maisto
komponentas – gilės ir žoliniai augalai.
Taurieji elniai lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais, bet dauguma patelių rujoti
pradeda tik trečiaisiais metais. Ruja prasideda paskutinę rugpjūčio dešimtadienį ir tęsiasi iki spalio
pradžios. Jos kulminacija – rugsėjo antrasis dešimtadienis. Nėštumas trunka 8 mėnesius. Jaunikliai
gimsta gegužės pabaigoje – birželio pabaigoje. Tik ką̨ gimęs elniukas sveria apie 8 kg. Keturių̨
savaičių̨ jauniklis pradeda maitintis žoline augalija, sekti paskui motiną.
Taurieji elniai visais metų laikais laikosi būriais. Būna patelių, patinų ir rujojančių̨ žvėrių̨
būriai. Patelių būriui vadovauja viena iš vyresnių, turinti jauniklį patelė. Būriuose dažniausiai yra 4
– 10 žvėrių̨. Patinai visus metus, išskyrus rujos periodą̨, praleidžia atskiruose būriuose. Jaunesni
patinai sudaro gausesnius būrius, o vyresnieji (7-11 metų) – būrius iš ne daugiau kaip 5– 6 žvėrių̨.
Vyriausieji patinai kartais laikosi pavieniui.
Taurieji elniai gana sėslūs gyvūnai. Jie retai nuklysta daugiau kaip 20 km nuo savo
įprastinių̨ buveinių̨. Perkelti kitur – jie kartais išsivaikšto pvz. nuklysta per 40 – 80 km – stiprus
namų jausmas. Nustatyta, kad išvežti, juda ta pačia kryptimi ir ieško tų pačių buveinių, kokių būta
gimtojoje vietovėje (Belova 2007).
1.5. Kamerų panaudojimas atliekant laukinių gyvūnų populiacijos būklės įvertinimą pagal
morfofiziologinius rodiklius
Elninių žvėrių patinų ragų išsivystymo parametrai gali nusakyti individo fenotipinę
kokybę, teritorijos kokybę ar santykinę populiacijos gausą, (Vanpe ir kt. 2007). Bet kokiu atveju
patinų ragų kokybė yra svarbus ir aktualus požymis, kuriuo domisi medžiotojai. Daugiausiai
duomenų sumedžiotų žvėrių ragų kokybės tyrimams galima surinkti iš pačių medžiotojų . Anketų
pagalba medžiotojai patys gali pateikti informaciją mokslininkams apie sumedžioto žvėries ragų
vertę: svorį, aukštį, šakų skaičių (Adams ir kt. 2012). Tačiau kamerų pagalba, galima įvertinti
žvėrių trofėjinę kokybę gyviems žvėrims gamtoje (Coe ir kt. 1980). Medžiojamų žvėrių amžius taip
pat labai svarbus kriterijus nusakant populiacijos kokybę, nes labai svarbu populiacijoje palaikyti
tinkamą lyčių ir amžiaus struktūros santykį. Gyviems individams amžių gali nustatyti biologai, be
to medžiotojai, medžiojantys elninių žvėrių painus. Tačiau vizualinio amžiaus nustatymo metodas
nėra labai tikslus (Gee ir kt. 2014). Svarbiausi kūno morfologiniai kriterijai nusakantys žvėries
22
amžių yra krūtinės apimtis, užpakalinės kojos ilgis, ir bendras kūno ilgis (Klinger ir kt. 1985). Gyvų
gyvūnų amžiaus nustatymo būdas, pasitelkiant fotokameras leidžia biologams įvertinti gyvūnų
populiacijos kokybę tam tikroje tiriamoje teritorijoje.
Skirtingi laukinių gyvūnų amžiaus nustatymo metodai, naudojant fotokamerų medžiagą
aprašyti įvairiose mokslinėse publikacijose. Be to, medžiagą moksliniams tyrimams galima gauti ir
iš medžiotojų, kurie kamerų pagalba stebi aplinką savo interesų tikslais. Flinn ir kt. (2015) savo
moksliniame darbe tyrė ar įmanoma tiksliai nustatyti baltauodegių elnių amžių ir pamatuoti ragus
naudojant fotonuotraukas. Šiam metodui patikrinti buvo naudojamos gyvų elnių nuotraukos, vėliau
šie elniai buvo sumedžioti ir gauti matmenys palyginti. Amžiaus įvertinimo nuotraukose metodui
sukurti šie mokslininkai naudojo žinomo amžiaus baltauodegių elnių nuotraukas (1 pav.).
Tiksliam objekto dydžiui įvertinti kiekvienoje nuotraukoje buvo žinomo dydžio
kamuoliukas, kurio pagalba buvo kalibruojami objekto matmenys kiekvienoje nuotraukoje.
Nuotraukos buvo analizuojamos naudojant Magnolia Records programą. Kalibravimo pagalba,
visos nuotraukos buvo suvienodintos žinomo dydžio nuotraukoje (kamuoliuko) pagalba.
1 pav. Baltauodegio elnio snukio nuotrauka iš priekio. Matuojamas tarporbitinis plotis, nosies šnervių viršutinė
ir apatinė dalys, akies obuolio plotis ir ausies plotis
Suaugusio žvėries kūno dydis tiesiogiai priklauso nuo individo amžiaus (Finstad ir
Prichard 2000), todėl individo amžių galima nusakyti pagal jo morfologinius matavimus. Tyrimams
nuotraukose buvo matuojami 8 kūno dydžio parametrai.
23
2 pav. Baltauodegių elnių kūno matavimai nuotraukose. Matuojamas krūtinės gylis, pilvo plotis, kojos ilgis po
krūtine, kaklo plotis, riešo plotis
Tyrimo rezultatai parodė, kad naudojant nuotraukas buvo pakankamai sunku įvertinti
tikslius ragų parametrus. Jų dydžiai nuotraukose skyrėsi nuo realių dydžių priklausomai nuo to
kokiu kampu žvėris laikė galvą fotografijos metu. Lengviausia buvo nustatyti jaunų individų ir labai
senų individų amžių, tuo viduramžių individų amžiaus nustatymo tikslumas buvo 0–40 %.
1.6. Fotokamerų panaudojimas medžioklėje
Tiek Lietuvoje tiek visame pasaulyje, tikriausiai daugiau nei mokslininkais, kameras
naudoja medžiotojai. Tiek vaizdo tiek fotokameros plačiai naudojamos vienam tikslui, išsiaiškinti
kurioje teritorijoje kokie gyvūnai gyvena, kokia jų trofėjinė vertė, kada jie lankosi tam tikrose
teritorijose it t.t. Lietuvoje medžiojamieji gyvūnai dažniausiai stebimi prie šėryklų arba prie
medžiotojų bokštelių kur yra įrengtos viliojimo vietos. Būtent tokias foto nuotraukas aš naudojau
savo moksliniame darbe. Kamerų pagalba medžiotojai gauna daug vertingos informacijos, mato
kada ir kokie gyvūnai ateina į šėryklą ar viliojimo vietą. Nuotraukų pagalba dažniausiai gali
nustatyti gyvūno lytį, jei tai elninis žvėris, galima spręsti apie jo amžių, ragų kokybę. Toks
medžioklės būdai, kai neskubama šauti pirmo pamatyto žvėries, jį kurį laiką stebint ir renkantis kurį
geriausia sumedžioti, palaiko atrankinės medžioklės principus. Be to medžiotojui žinant kuriuo
metu dažniausiai lankosi žvėrys, yra kur kas paprasčiau juo sumedžioti.
24
3 pav. Anksti ryte į jaukyklą atėjęs šernas
Dažnai kameros įrengiamos prie druskos laižyklų. Tikimasi, jog druską laižys elninių
žvėrių patinai, ypač stirninai. Tačiau dažnai medžiotojai nustemba pamatę, kad druskos laižyklą
lanko toli gražu ne tik elniniai žvėrys. Druska reikalinga beveik visiems laukiniams gyvūnams –
šernams, lapėms, kiaunėms, voverėms ir t.t. Druskos poreikį patvirtina ir tai, kad gyvūnai žiemos
metu linkę eiti į pakeles laižyti nuo kelių nuvalyto sniego su druska. Šis žvėrių pomėgis dažnai
baigiasi nelaimingais atsitikimais – susidūrimais su autotransporto priemonėmis.
Kameros kartais įrengiamos miške, ties žvėrių takais, tokiu būdų taip pat gaunama vertinga
informacija apie žvėrių aktyvumą ir judėjimo laiką.
Profesionaliose medžioklės plotuose kameros yra ypač svarbus pagalbininkas medžioklės
organizatoriams. Komercinių medžioklių metu atvyksta medžiotojai, dažniausiai ir svetimos šalies,
tikėdamiesi sumedžioti vertingą trofėjų. Tuo tarpu medžioklės organizatoriai turi puikiai žinoti
kurioje vietoje kokie žvėrys lankosi, kokiu metu jie yra aktyvūs, lanko jaukinimo vietas. Tiesioginis
gyvūnų stebėjimas pareikalautų daugybės brangiai apmokamų žmogiškųjų išteklių, tuo tarpu
kamerų pagalba galima vienu metu stebėti augelį žvėrių lankymosi vietų. Taigi, kamerų pagalba
išsiaiškinama kur, kokiu metu ir kokie gyvūnai dažniausiai lankosi, ši informacija be galo naudinga
komercinių medžioklių organizatoriams.
Afrikoje, kur komercinės medžioklės ir safariai yra viena iš pagrindinių pragyvenimo
šaltinių ir verslo šakų, fotokameros atlieka ypatingai svarbų darbą, ypač organizuojant didžiųjų
25
kačių medžiokles. Didžiųjų kačių medžioklė yra labai brangi, todėl medžioklės organizatoriai,
norėdami suteikti klientui galimybę sumedžioti pvz. leopardą (Panthera pardus), per trumpą svečio
vizito laikotarpį, tori puikiai iš anksto žinoti, kur tokį gyvūną galima aptikti. Dažniausiai prieš
atvykstant svečiui, leopardai, tinkamoje jiems gyventi teritorijoje yra viliojami. Viliojimui
naudojama šviežia sumedžiotų kanopinių žvėrių mėsa (4 pav.).
4 pav. Medyje ruošiama leopardo viliojimo vieta naudojant sumedžioto karpuočio kūną ir šviežią kraują
Viliojimo vietos turi būti kas rytą tikrinamos, kadangi vienoje vietovėje leopardai
neužsibūna daugiau nei 2–3 dienas. Kai aptinkami leopardo apsilankymo požymiai – dalis mėsos
suėsta, sekančią naktį būtinai turi būti organizuojama medžioklė. Afrikoje, leopardų patelės griežtai
saugomos, todėl medžioti leidžiama tik patinus. Medžiotoją lydintis jėgeris, prieš leisdamas
sumedžioti gyvūną, būtinai turi būti įsitikinęs, kad medžiojamas žvėris yra patinas. Tam tikslui
sekančią dieną turi būti įrengiama fotokamera su integruotu IR apšvietimu, arba šis apšvietimas
įrengiamas atskirai. Fotonuotraukų, užfiksuotų sekančios nakties metu pagalba, žvėris apžiūrimas,
įsitikinama kokią jo lytis. Net ir įsitikinus, kad viliojimo vietoje lankosi patinas, medžioklės, kuri
vyksta naktį metu, medžiotoją lydintis medžioklės žinovas, naktinio matymo prietaiso pagalba dar
kartą apžiūri gyvūną, įsitikindamas jo lytį.
26
5 pav. Leopardui pradėjus lankytis viliojimo vietoje, įrengiamas IR apšvietimas ir fotokamera
Fotokamerų pagalba Afrikoje aptiktas ir sumedžiotas leopardo patinas. Fotokameros yra
nepakeičiamas įrankis organizuojant komercines medžiokles. Aš manau, kad svarbiausia yra tai, jog
medžiotojai kamerų pagalba užfiksuotais vaizdais gali dalintis su mokslininkais, suteikdami jiems
daugybę labai vertingos informacijos apie gyvūnų gausą, jų pasiskirstymą teritorijoje, apie saugomų
rūšių aptikimą netikėtoje vietoje ir t.t.
6 pav. Fotokamerų pagalba aptiktas ir sumedžiotas leopardas
Mokslininkams pateikiam informacija apie Afrikos atogražų miškų zonoje gyvenančius
leopardus yra ypač svarbi, nes tai nėra dažna rūšis, įrašyta į CITES saugomų rūšių I priedą. Tačiau
vykdant retų ir nykstančių rūšių apsaugos programą, leidžiama dalį šios populiacijos atstovų
sumedžioti, tokiu būdu gaunamos lėšos gyvūnų apsaugos ir gausinimo priemonėms įgyvendinti.
Taigi, leopardų medžioklė Afrikoje yra brangus malonumas, todėl medžioklės organizatoriai turi
27
būti puikiai pasiruošę. Toks medžiotojų ir mokslininkų bendradarbiavimas yra puikus pavyzdys,
kuris, manau, tiktų ir mūsų šalyje, pvz. jei būtų leista medžioti lūšis, brangiai parduodant jų
licencijas.
Kadangi Afrikos atogrąžų miškų zonoje, leopardai yra sunkiai pastebima rūšis, būtent
fotonuotraukos mokslininkams suteikia daugiausiai informacijos apie šios tūšies gyvūnų ekologiją i
etologiją.
1996 metais IUCN (Tarptautinė Gamtos Apsaugos Sąjunga) iniciavo leopardų gausos
monitoringą Afrikos atogrąžų miškų zonoje (Nowell ir Jackson 1996). Deja šis projektas buvo
ganėtinai nesėkmingas, nes pastebėti leopardus takiuose miškuose yra ganėtinai sunku. Vykdant
projektą buvo išbandyta daugybė metodų, kol galiausiai tyrimams buvo pasitelktas leopardų
stebėjimas kamerų pagalba (Karanth ir Nichols 2002).
28
2. MEDŽIAGA IR METODAI
2.1. Naudotų fotokamerų techninė specifikacija
Atliekant lauko darbus buvo naudojama mobili skaitmeninė infraraudonųjų spindulių vaizdo
fiksavimo foto kamera DG 880 MK-8M.
7 pav. Fotokamera DG 880 MK-8M
Ši fotokamera turi ypač jautrų pasyvių infraraudonųjų spindulių judesio daviklį, kurio
pagalba gaunamos aukštos kokybės foto nuotraukos. Užfiksuotos nuotraukos saugomos
pakeičiamoje SD atminties kortelėje. Esant pakankamai šviesai dienos metu daromos spalvotos
skaitmeninės nuotraukos. Tuo tarpu, tamsiu paros metu, IR LED apšvietimo pagalba daromos
juodai baltos nuotraukos. IR LED apšvietimo laukiniai gyvūnai nepastebi, todėl darant nuotraukas
jie yra netrikdomi, neišsigąsta. Kamera yra atspari vandeniui, sniegui ir šalčiui, todėl gali būti
naudojama ištisus metus, bet kokiomis oro sąlygomis. Foto kamerą maitinančios baterijos ir SD
atminties kortelė buvo pakeičiama kartą per mėnesį, tokiu būdu vyko nenutrūkstamas gyvūnų
stebėjimas.
29
2.2. Gyvūnų stebėjimas prie druskos laižyklų
Druskos laižykla buvo įrengta keletą metų prieš pradedant mokslinį tyrimą, todėl žvėrys jau
buvo pripratę lankyti šią druskos laižyklą. Fotografavimas pradėtas 2014 metų birželio 14 dieną ir
baigtas 2014 metų liepos 15 dieną. Taigi, gyvūnų stebėjimas prie druskos laižyklos vyko 2
mėnesius.
Atliekant laukinių gyvūnų stebėjimą prie druskos laižyklos, buvo nustatomas tikslus gyvūnų
apsilankymo laikas ir trukmė, žvėrių rūšis ir skaičius, laižo ar nelaižo druską.
8 pav. Nuotraukoje užfiksuota kaip stirna uosto savo jauniklį.
2.3. Gyvūnų stebėjimas prie laikinų šėrimo aikštelių
Laukiniai gyvūnai buvo stebimi dviejų tipų šėrimo aikštelėse: (A) mažo intensyvumo šėrimo
aikštelė, kur pašarai buvo atvežami labai retai ir mažais kiekiais bei (B) didelio intensyvumo šėrimo
aikštelė, kur nuolat buvo didelis pašarų kiekis.
A – mažo intensyvumo šėrimo aikštelė. Ši laikina šėrimo aikštelė buvo įrengta VĮ Šakių
miškų urėdijos Gelgaudiškio girininkijos teritorijoje, mišriame lapuočių ir spygliuočių miške, keletą
metų prieš atliekant mokslinį tyrimą, todėl laukiniai gyvūnai jau buvo pripratę lankytis šioje šėrimo
aikštelėje. Fotografavimo tyrimas pradėtas 2014 metų vasario 1 d. ir baigtas 2014 metų gruodžio 14
30
d. taigi, tyrimas tęsėsi 10,5 mėn. Šėrimo aikštelėje naudoti nedideli, iki 20 kg pašarų kiekiai,
papildant juos kartą per mėnesį. Šėrimui daugiausia naudoti kukurūzai bei kitos grūdinės kultūros.
B – didelio intensyvumo šėrimo aikštelė. Tai didelė šėrimo aikštelė, kurioje nuolat buvo
gausus pašarų kiekis. Aikštelė taip pat buvo įrengta keletą metų prieš pradedant tyrimą, todėl
laukiniai žvėrys joje buvo pripratę lankytis. Šėrimui naudoti kukurūzai ir kitos grūdinės kultūros,
grūdų išvalos, bei sultingieji pašarai – bulvės ir cukriniai runkeliai. Fotografavimas šioje šėrimo
aikštelėje pradėtas 2011 metų vasario 1 d. ir baigtas 2011 metų rugpjūčio 15 dieną. Gyvūnų
stebėjimas užtruko 6,5 mėnesio.
2.4. Statistinė duomenų analizė
Santykinis dažnumo indeksas
Santykiniu dažnumo indeksu išreiškiamas tam tikros rūšies lankymosi šėrimo
aikštelėje dažnumas lyginant su kitomis rūšimis (Liu ir kt. 2013).
Santykinis dažnumo indeksas SDI:
SDI = (Ai / N) x 100
Ai – nusako kiek kartų tam tikros rūšies gyvūnas buvo nufotografuotas;
N – nusako kiek kartų buvo nufotografuoti visų rūšių gyvūnai.
Mėnesio santykinis dažnumo indeksas
Mėnesio santykinio dažnumo indeksas išreiškiamas tam tikros gyvūnų rūšies
lankymusi šėrimo aikštelėje dažnumu tam tikrą mėnesį.
Mėnesio santykinis dažnumo indeksas:
MSDI = (Mi / N) x 100
Mi – nusako tam tikros rūšies lankymosi šėrykloje dažnumą tam tikrą mėnesį;
N – nusako kiek kartų buvo nufotografuoti visi gyvūnai.
31
3. REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ
3.1 Druskos laižyklų lankymas
Poderys (2014) savo darbo išvadose teigia, jog laukiniai gyvūnai mažiausiai druską laižo
birželio – rugpjūčio mėnesiais. Būtent šiuo laiku birželio ir liepos mėnesį buvo atliktas laižyklos
stebėjimas fotokameros pagalba. Laižykla įrengta šalia šėrimo aikštelės, todėl šioje teritorijoje buvo
pripratę lankytis ir druską laižyti ne tik stirnos bet ir šernai. Per dviejų mėnesių laikotarpį buvo
užfiksuota 12 apsilankymų prie laižyklos. Iš šių apsilankymų, gyvūnai druską laižė tik 7 kartus
(58,3 %), kitais atvejais, fotokamera druskos laižymo neužfiksavo.
Laižyklą lankė tik dviejų rūšių laukiniai gyvūnai – stirnos (patelės) ir šernai. Identifikuoti
stirnų pateles yra ganėtinai sunku, patinus būtų galima atskirti pagal ragus, tačiau prie laižyklos
patinai nepastebėti. Šernus kiek lengviau identifikuoti pagal bandos ir jauniklių skaičių. Prie
laižyklos lankėsi vienišas šernas (patinas), 2 patelės su 7 jaunikliais (9 pav.) ir viena patelė su 10
jauniklių.
9 pav. Šernų patelės su jaunikliais prie druskos laižyklos
32
Šernų lankymosi prie laižyklos laikas yra ganėtinai panašus, šernai nuotraukose užfiksuoti
nuo 21:54 val. iki 1:00 val. Pastebėta, kad pavieniai šernai laižykloje praleido labai mažai laiko,
vidutiniškai 2,5 min., tuo tarpu patelės su jaunikliais laižykloje praleisdavo vidutiniškai 80,6 min.
Stirnos dažniau lankėsi prie druskos laižyklos, tačiau rečiau laižė druską (42,8 %). Stirnų
lankymosi laikas laižykloje labai įvairus ir apima visos paros laikotarpį. Tačiau stirnų vidutinė
lankymosi prie druskos laižyklos trukmė labai trumpa, tik 1 minutė, tai reiškia, kad stirnos druską
laižydavo trumpai, tik praeidamos pro laižyklą. Užfiksuotas tik vienas atvejis, kai ta pati stirna prie
laižyklos praleido 80 minučių.
Santykinai šernai prie laižyklos praleido kur kas daugiau laiko nei stirnos, kurios
dažniausiai tik praeidavo pro šalį reguliariai patikrinę laižyklą (10 pav.). Tuo tarpu šernai čia
užtrukdavo daugiau laiko ne tik laižydami druską, bet ir knisdami žemę, ieškodami maisto.
10 paveikslėlis. Šernų ir stirnų bendro praleisto laiko prie laižyklos santykis
3.2. Laikinų šėrimo aikštelių lankymas
Santykinis (lankymosi šėrimo aikštelėje) dažnumo indeksas (SDI), išreiškiamas procentais.
Vadovaujantis (Liu ir kt., 2013) metodika apskaičiuotas skirtingų rūšių gyvūnų lankymosi abejose
šėrimo aikštelėse dažnumo indeksas. Apskaičiuotas indeksas rodo, kad daugiausiai juda ir
dažniausiai šėrimo aikštelėse lankosi stirnos, neatsižvelgiant į tai ar šėrimo aikštelėje yra pašarų ar
ne. Dažnai, bet šiek tiek rečiau nei stirnos, šėrimo aikštelėse lankosi šernai. Didesnis šernų
74%
26%
Šernas
Stirna
33
lankymosi intensyvumas nustatytas šėrimo aikštelėje, kurioje nuolat gausu pašarų. Šiek tiek įtakos
pašarų kiekis turėjo lapėms, tikriausiai dėl to, kad esant didesniam pašarų (maisto pelėms) kiekiui
yra didesnė tikimybė šioje vietoje sumedžioti pelinį graužiką.
Šis indeksas parodo tik atskirų rūšių gyvūnų lankymosi šėrykloje dažnumą, tuo pačių
gyvūnų judėjimo aktyvumą, tačiau neparodo praleisto šėrykloje laiko ir nepasako ar gyvūnas tik
praėjo per šėrimo aikštelę ar maitinosi šėrykloje.
11 paveikslėlis. Santykinis lankymosi šėrykloje dažnumo indeksas
Lyginant mėnesinį stirnų santykinį (lankymosi šėrykloje) dažnumo indeksą pastebėta, kad
šėrimo aikštelėje B, kur buvo gausu maisto, stirnos dažniausiai lankėsi vasario ir ypač kovo
mėnesiais (5 pav.). Šiuo laikotarpiu stirnoms galėjo trūkti maisto. Nuotraukose matosi, kad vasario
ir kovo mėnesiais buvo gausu sniego, iki kovo vidurio laikėsi minusinė oro temperatūra. Tuo tarpu
šėrykloje A, kur maisto buvo labai mažai arba visai nebuvo, stirnos dažnai lankėsi vasaros
pabaigoje ir rudenį (12 pav.).
0 10 20 30 40 50 60 70 80
Barsukas
Danielius
Elnias
Lapė
Stirna
Šernas
Briedis
SDI, %
Didelis šėrimo intensyvumas Mažas šėrimo intensyvumas
34
12 paveikslėlis. Stirnų mėnesinio santykinio dažnumo indekso palyginimas A ir B šėrimo aikštelėse
Lyginant mėnesinį šernų santykinį (lankymosi šėrykloje) dažnumo indeksą pastebėta, kad
šėrimo aikštelėje A, kur pašarų buvo labai mažai arba visai nebuvo, šernai šėrykloje lankėsi beveik
visais metų laikais, bet dažniau rudenį, artėjant žiemai. Tuo tarpu šėrykloje B, kur pašarų buvo
daug, šernai dažniausiai lankėsi kovo mėnesį, vėliau lankymosi dažnumas mažėjo (13 pav.). Šis
žvėrių lankymosi šėrimo aikštelėse visais metų laikais, esant ir nesant šėrykloje maisto rodo, kad
gyvūnai įsimena potencialias maitinimosi vietas, ir neatpranta jose lankytis.
13 paveikslėlis. Šernų mėnesinio santykinio dažnumo indekso palyginimas A ir B šėrimo aikštelėse
0
10
20
30
40
50
60
SD
I, %
Stirna, Šėrykla A Stirna, Šėrykla B
0
2
4
6
8
10
12
SD
I, %
Šernas, Šėrykla A Šernas, Šėrykla B
35
Atliekant laukinių gyvūnų stebėjimus gamtoje, naudojant fotokameras, galima ne tik
įvertinti laukinių gyvūnų lankymosi tam tikroje teritorijoje dažnumą, ar priklausomybes nuo įvairių
sąlygų. Tyrimų metu galima gauti svarbios informacijos apie laukinių gyvūnų sveikatos būklę, pvz.
galima pastebėti traumuotus gyvūnus, sergančius užkrečiamomis ligomis, ar kitokius
nepageidautinus reiškinius. 14 paveikslėlyje matyti lapė, kurios odoje gyvena nižus sukelianti erkė.
Tokie pastebėjimai gali mokslininkams leisti identifikuoti tam tikrų ligų išplitimo židinius.
14 paveikslėlis. Lapė serganti niežais
Fotokameros gali tiek medžiotojams tiek mokslininkams nustatyti tam tikrų rūšių gyvūnų
populiacijos paplitimo arealą, pvz. Lietuvoje fotokamerų pagalba buvo aptiktas rudasis lokys (15
pav.). Jokių kitų pranešimų apie Lietuvoje pastebėtą lokį tuo laikotarpiu nebuvo.
36
15 paveikslėlis. Nuotraukoje rudasis lokys. Nuotrauka iš straipsnio www.grynas.lt
Kitas retų gyvūnų užfiksavimo pavyzdys yra iš Malaizijos. Borneo saloje 2012 metais
fotokamerų pagalba buvo nufilmuotas itin retas ir nuo pašalinių akių meistriškai sugebantis
pasislėpti Sunda debesuotasis leopardas (Neofelis diardi C.). Debesuotieji leopardai, aptinkami
Pietryčių Azijoje, yra mažiausi iš vadinamųjų didžiųjų kačių. Ši – debesuotųjų – leopardų rūšis nuo
savo giminaičių nutolusi gerokai labiau nei kitos didžiosios katės: leopardai, snieginiai leopardai,
liūtai ir tigrai tarpusavyje susiję artimesniais ryšiais. Pasirodo, derėtų skirti tradicinį debesuotąjį
leopardą iš žemyninės Azijos ir Taivano (jis pavadintas (Neofelis nebulosa) nuo Sunda debesuotojo
leopardo, gyvenančio Borneo ir Sumatroje (Neofelis diardi) (16 pav.). Sunda debesuotasis leopardas
ypač retai matomas, o dar rečiau jį pavyksta užfiksuoti fotoaparatu. Daugelį metų mokslininkai
manė, kad tėra viena debesuotųjų leopardų rūšis. 2007 metais Andrėjas Viltingas (Andreas Wilting)
iš Leibnizo zoologijos ir laukinės gamtos tyrimų instituto Berlyne, Vokietijoje, kartu su kolegomis
išsiaiškino, kad iš tiesų yra dvi skirtingos rūšys. Ekspertai nufilmuotą medžiagą vadina įspūdinga ir
jaudinančia. Jų teigimu, juostoje užfiksuota jauna Sunda debesuotojo leopardo patelė. Apie amžių ir
lytį mokslininkai sprendė remdamiesi gyvūno išvaizda, ūgiu ir ilčių ilgiu. Spėjama, kad patelei
turėtų būti maždaug 18 mėnesių.
37
16 pav. Sunda debesuotasis leopardas (Neofelis diardi C.)
Taigi, fotokameros leidžia ne tik atlikti planuojamą laukinių gyvūnų gausomo,
pasiskirstymo teritorijoje ar elgesio tyrimus, tačiau ir užfiksuoti retas, ypač saugomas rūšis. Bei
nustatyti jų paplitimo arealą.
3.3. Žvėrių lankymosi šėrykloje sezoniškumas
Laukinių gyvūnų lankymosi šėrimo aikštelėje sezoninio aktyvumo tyrimas atliktas
naudojant tik mažo intensyvumo šėrimo aikštelės nuotraukas, nes tik šioje aikštelėje fotoaparatas
fiksavo laukinius gyvūnus ištisus metus. Sezoninis laukinių gyvūnų aktyvumas išreiškiamas SSDI,
% išraiška. Stirnos yra dažniausiai fiksuotas laukinis gyvūnas, jos buvo aktyvios ištisus metus,
tačiau didžiausią piką aktyvumas pasiekė rudenį, tuo tarpu mažiausią – žiemą. Šernai priešingai –
aktyviausi buvo žiemą, o vasarą ir rudenį jie šėrimo aikštelėje lankėsi retai. Lapės, taurieji elniai ir
danieliai šėrimo aikštelėje pasirodydavo šiltuoju metų laiku, o barsukai pavasarį ir vasaros
pradžioje.
38
17 paveikslėlis. Stebėtų laukinių gyvūnų sezoninis aktyvumas
Vertinant dažniausiai šėrykloje besilankiusių laukinių gyvūnų (stirnų ir šernų) praleistą
laiko trukmę nustatyta, kad stirnos daugiausia laiko šėrykloje praleidžia žiemos metu (~ 10 min.),
trumpiausiai pavasarį ir vasarą (18 pav.). Tačiau šie skirtumai nėra statistiškai patikimi (F=0,01;
p=0.9969). Šernai daugiausiai laiko šėrykloje praleisdavo vasarą (~56 min.), tuo tarpu žiemą
šėrykloje užtrukdavo kur kas trumpiau (13 pav.), F=0,3719, p=0,7738.
18 paveikslėlis. Stirnų praleistas šėrykloje laikas (min.) lyginant pagal atskirus metų sezonus
0
10
20
30
40
50
60
70
80
Stirna Šernas Lapė Taurusis elnias Danieius Barsukas
SS
DI,
%
Pavasaris Vasara Ruduo Žiema
0
2
4
6
8
10
12
14
Pavasaris Ruduo Vasara Žiema
Ap
sila
nkym
o l
aikas
, m
in
Metų laikai
39
19 paveikslėlis. Šernų praleistas šėrykloje laikas(min.) lyginant pagal atskirus metų sezonus
Stirnų ir šernų paros aktyvumas vertintas vasarą ir rudenį, tuo metu žvėrys dažniausiai lankėsi
šėrykloje. Vasarą šernai šėrykloje lankydavosi tamsiu paros metu ir auštant nuo 22:00 valandos
vakaro iki 8:30 val. ryte (20 pav.). Tuo tarpu stirnos vasarą šėrykloje lankėsi beveik visą parą be
pertraukos. Nors teritorija, kurioje buvo įrengta stebėjimo kamera, yra pakankamai rami, žmonių
lankymosi intensyvumas miške yra mažas, šernai dienos metu vengė judėti ir lankytis šėrykloje
šviesiu paros metu. Tuo tarpu stirnos, ramioje teritorijoje jaučiasi saugios, todėl jos yra aktyvios
visą parą.
20 paveikslėlis. Stirnų ir šernų lankymosi šėrykloje paros aktyvumas vasaros metu
0
10
20
30
40
50
60
70
80
Pavasaris Ruduo Vasara Žiema
Ap
sila
nkym
o l
aikas
, m
in
Metų laikai
0
0,5
1
1,5
2
2,5
3
3,5
0,5 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24
Ap
sinak
yta
kar
tų,
vnt.
Paros laikas, val.
Šernas Stirna
40
Rudenį šernai į šėryklą pradėjo eiti kiek ankščiau, nuo 19:30 vakaro, ir nustodavo lankytis
5:30 ryte. Tuo tarpu stirnos ir rudenį lankydavosi šėrykloje vis parą, šviesiu paros metu netgi
dažniau (21 pav.). Šernų lankymosi šėrykloje laiko pasikeitimas siejamas su pasikeitusiu paros
ritmu – rudenį dienos sutrumpėja, temsta kur kas anksčiau, dėl to šerną šėrykloje galima sutikti
anksčiau.
21 paveikslėlis. Stirnų ir šernų lankymosi šėrykloje paros aktyvumas rudenį
3.4. Žvėrių lankymosi šėrykloje priklausomybė nuo mėnulio fazės
Vertinant žvėrių lankymosi priklausomybę nuo mėnulio fazės pastebėta, kad aktyviausiai
žvėrys juda delčios bei priešpilnio metu (22 pav.), nors lyginant atskiras rūšis galima pastebėti
skirtingas tendencijas. Lapės bei stirnos aktyviausios per delčia ir priešpilnį, tuo tarpu šernai
aktyviausi jauno mėnulio metu.
0
1
2
3
4
5
6
7
8
0,5 1,5 3,5 4,5 5,5 6,5 7,5 8,5 9,5 10,5 11,5 12,5 13,5 14,5 15,5 16,5 17,5 18,5 19,5 20,5 21,5 22,5 23,5
Ap
sila
nkyta
kar
tų,
vnt.
Paros laikas, val.
Šernas Stirna
41
22 paveikslėlis. Žvėrių aktyvumo priklausomybė nuo mėnulio fazės
Laukinių gyvūnų, tiek lankymosi šėrykloje dažnumas, tiek praleistas laikas yra nevienodas.
Daugiausia laiko šėrykloje vidutiniškai praleisdavo lapės (~ 41 min) ir šernai (~ 46 min), tuo tarpu
stirnos, kurios šėrykloje lankydavosi dažnai, labai ilgai ten neužsibūdavo (~8 min), taip pat kaip
elniai, danieliai ir barsukai (23 pav.). Remiantis ANOVA rezultatais, šis žvėrių lankymosi trukmės
pasiskirstymas statistiškai reikšmingai skiriasi (F=7.0; p<0.0001).
23 paveikslėlis. Gyvūnų lankymosi šėrykloje vidutinė trukmė
0
10
20
30
40
50
60
70
80
Barsukas Lapė Stirna Šernas
SD
I, %
Delčia Jaunas Pilnatis Priešpilnis
0
10
20
30
40
50
60
Barsukas Danielius Taurusis elnias Lapė Stirna Šernas
Ap
sila
nkym
o l
aikas
, m
in.
42
Gyvūnų praleisto laiko šėrykloje trukmė priklausė nuo mėnulio fazės, ypač mėnulio fazė
veikė šernų lankymosi trukmę (24 pav.). Ilgiausiai šernai šėrykloje užtrukdavo esant delčiai ir
priešpilniui (51–61 min), tuo tarpu pilnaties ir jauno mėnulio metu šernai šėrykloje užsibūdavo kur
kas trumpiau (20–25 min.) (F=1.0; p=0.3850).
24 paveikslėlis. Šernų praleistas laikas šėrykloje pagal mėnulio fazes
Lygiai taip pat mėnulio fazės veikė ir stirnų buvimo šėrykloje laiką (25 pav.), delčios ir
pilnaties metu stirnos šėrykloje praleisdavo daugiau laiko (45–48 min.), jauno mėnulio ir pilnaties
metu kur kas trumpiau (3–12 min) (F=0.12; p=0.9458).
0
10
20
30
40
50
60
70
80
Delčia Jaunas Pilnatis Priešpilnis
Ap
sila
nkym
o l
aikas
, m
in
43
25 paveikslėlis. Stirnų praleistas laikas šėrykloje pagal mėnulio fazes
3.5. Kameros pastatymo būdas ir techninės savybės
Atliekant laukinių gyvūnų stebėjimo tyrimus buvo naudotos įvairios kamerų pastatymo
strategijos. Po ilgų bandymų išgauti geriausią rezultatą mažiausiomis išlaidomis, nustatyta, kad
geriausia vaizdo fiksavimo kameras statyti 3 – 4 metrų aukštyje, pakreipiant kamerą 45 ° kampu į
apačią. Optimalus nuotolis nuo stebimo objekto yra 12 metrų. Tokiu atstumu gaunamos kokybiškos
nuotraukos, tamsiu paros metu jos būna raiškiai apšviestos IR spindulių. Kokybiškų nuotraukų
išgavimas yra labai svarbus atliekant mokslinius tyrimus, nes tik raiškių nuotraukų pagalba galima
nustatyti gyvūnų rūšį ar netgi identifikuoti gyvūną. Pvz. 26 pav. nufotografuotas danielius su įsagu
ausyje, tačiau nuotrauka yra nepakankamai kokybiška, kad butų galima identifikuoti šio gyvūno
numerį užrašytą ant įsago, nepaisant to, kad nuotrauka daryta šviesiu paros metu.
0
10
20
30
40
50
60
Delčia Jaunas Pilnatis Priešpilnis
Ap
sila
nkym
o l
aikas
, m
in
44
26 pav. Danielius su įsagu ausyje, tačiau gyvūną identifikuojantis numeris nesimato
Kai kamera yra pakabinama akių lygyje, laukiniai gyvūnai tamsiu paros metu pastebi IR
spindulių apšvietimą, kuris juos gali trikdyti. Žemai pakabinus kamerą, judesio fiksavimo daviklio
reagavimo laukas yra didesnis nei IR spinduliai gali apšviesti. Dėl šios priežasties pridaroma daug
nuotraukų ar filmuotos medžiagos iškarpų, kurios yra neryškios – jose sunku nustatyti gyvūno rūšį.
Be reikalo blyksintys IR spinduliai iškraudinėja maitinimo elementą, prastos kokybės nuotraukos
užima vietą atminties kortelėje. Pakabinus kamerą 45° kampu, 3 – 4 metrų aukštyje gaunamas
optimaliausias atstumas iki stebimos vietos, kurią kokybiškai apšviečia IR spinduliai. Iš viršaus
šviečiantys IR spinduliai mažiau trikdo gyvūnus, nes jie ne gyvūnai juos mažiau pastebi. Iš viršaus
šviečiantys IR spinduliai laukiniams gyvūnams atrodo kiek natūraliau, pvz. jie gali asocijuotis su
kylančio mėnulio šviesa. Dar vienas svarbus veiksnys, dėl kurio geriau kamerą kabinti didesniame
aukštyje nukreipiant ją žemys yra tai, kad taip pakabintas kameras mažiau pastebi žmonės, kurie
gali kamerą pavogti ar tyčia sugadinti.
45
27 pav. Judesio daviklio darbinis laukas. Kuo siauresnis jutiklio darbinio lauko kampas, tuo didesniu atstumu jis
yra jautrus. Jutiklio darbinio lauko kampo reguliavimas yra svarbus rodiklis siekiant išvengti tuščių nuotraukų
Darbe naudotos vaizdo fiksavimo kameros SG880MK-8M turi padidintą IR spindulių
apšvietimo lauką, kurio dėka beveik visos išgautos nuotraukos buvo kokybiškos.
28 pav. Paveikslėlyje žalia spalva rodomas įprastinės kameros apšvietimo laukas ir raudona spalva rodomas
naudotų kamerų apšvietimo laukas
46
Atliekant mokslinius gyvūnų stebėjimo tyrimus labai svarbu naudoti fotokameras, kurių
baterijos gali veikti nekeičiamos ar nekraunamos kuo ilgesnį laiką. Retai lankantis stebėjimo vietoje
mažiau trikdomi laukiniai gyvūnai bei sutaupoma lėšų. Šiuo atžvilgiu pranašesnis yra išorinis
kamerų maitinimas. Vidinės baterijos greitai išsikrauna ypač žiemą kai lauke minusinė temperatūra.
Išorinio maitinimo akumuliatoriai yra brangesni, tačiau jie tarnauja kur kas ilgesnį laiką. Vaizdo
fiksavimo kameros atlieka gamtos stebėtojų darbą, tokiu būdu sutaupomi kur kas brangiau
atsieinantys žmogiškieji resursai.
Vaizdo fiksavimo kameros yra nepakeičiamas įrenginys atliekant laukinių gyvūnų
stebėjimo tyrimus. Yra daugybė kamerų panaudojimo būdų ir tikslų. Vienas iki šiol nepaminėtas
tikslas yra raguotų gyvūnų trofėjinės vertės stebėjimas. Tokių tyrimų pagalba galima nustatyti tam
tikroje teritorijoje gyvenančių laukinių gyvūnų populiacijų būklę.
47
IŠVADOS
1 (A). Birželio ir liepos mėnesiais prie druskos laižyklos lankėsi stirnos ir šernai,
lankydamiesi prie laižyklos žvėrys druską laižė tik 58,3 %, kitais atvejais druskos
nelaižydavo. Stirnos bei pavieniai šernai pro laižyklą praeidavo tik trumpam (1,0 ir
2,5 min.) sustodami palaižyti druskos, tuo tarpu šernų patelės su jaunikliais prie
laižyklos praleisdavo daug laiko, vidutiniškai 80,6 min.
1 (B). Dažniausi mūsų miško žvėrys – šernai ir stirnos pripranta dažnai lankytis šėrimo
aikštelėse visais metų laikais ir nepaisant to ar yra šėrykloje pašarų ar ne, jie nuolat
šią vietą lanko. Lapės šėrykloje lankosi tada, kai jose gali potencialiai lankytis
peliniai graužikai.
2. Nustatyta, kad dažniausiai šėrimo aikštelėse lankėsi stirnos ir šernai. Didžiausią
poveikį pašarų kiekis šėryklose turėjo šernams ir lapėms. Šėrykloje, kur nuolat
buvo gausu maisto, stirnos intensyviausiai lankėsi vasario ir kovo mėnesiais – tai
sunkiausias laikas kai trūksta maisto dėl sniego dangos ,o gyvūnai po žiemos yra
nusilpę. Šėrykloje, kur buvo gausu maisto, šernai taip pat intensyviausiai lankėsi
kovo mėnesį.
3. Stirnos dažnai šėryklose lankydavosi ištisus metus, bet didžiausias aktyvumas
pastebėtas rudenį, šernai priešingai – kur kas dažniau į šėryklą ateidavo žiemą, nors
žiemą ilgai šėrykloje neužtrukdavo. Daugiausiai laiko šėryklose praleisdavo vasarą.
Stirnos visais metų laikais buvo aktyvios visą parą, tuo tarpu šernai aktyvūs tik
tamsiu paros metu ir auštant, keičiantis metų sezonams, šernų lankymosi šėryklose
laikas kinta. Šernų lankymosi šėrykloje laikas kinta priklausomai nuo dienos
ilgumo.
4. Mėnulio fazė turėjo reikšmingą poveikį žvėrių lankymuisi šėryklose, tačiau atskirų
rūšių žvėris veikė skirtingai. Šernai dažniausiai šėrykloje lankėsi jauno mėnulio ir
pilnaties metu, nors kaip tik esant tokioms mėnulio fazėms, šernai ilgai šėryklose
neužsibūdavo. Stirnos ir lapės aktyvesnės esant jauno mėnulio ir priešpilnio
fazėms, tačiau daugiausiai laiko šėryklose praleisdavo delčios ir priešpilnio metu.
5. Efektyviausias būdas išgauti kokybiškas fotonuotraukas, tinkančias mokslinių tyrimų
duomenų analizei yra pakabinti kameras 3 – 4 metrų aukštyje, pakreipiant jas 45 °
kampu žemyn. Pigiausia ir efektyviausia naudoti išorinio maitinimo
akumuliatorius.
48
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Adams K., Hamilton J., Ross M. 2012. QDMA‘s Whitetail Report 2012. Quality Deer
Management Association, Bogart, Georgia.
2. Baleišis R., Bluzma P., Balčiauskas L. 2003. Lietuvos kanopiniai žvėrys (trečiasis
papildytas leidimas). Akstis, P. 92 – 125.
3. Belova O. 2007. Miško žvėrių ir paukščių biologija. Mokomoji knyga. Miškininkystės
katedra, p. 95.
4. Carbone C., Christie S., Conforti K., Coulson T., Franklin N., Ginsberg J.R., Griffiths
M., Holden J., Kawanishi K., Kinnard M., Laidlaw R., Lynam A., Macdonald D.W.,
Martyr D., McDougal C., Nath L., O’Brien T., Seidensticker J., Smith D.J.L., Sunquist
M., Tilson R., Wan Shahruddin W.N. 2001. The use of photographics rates to estimate
densities of tigers and other cryptic mammals. Alimal Concervation. 4: 75 – 79.
5. Coe R.J., Downings R.L., McGinnes B.S. 1980. Sex and age bias in hunterkilled white-
tailed deer. Journal of wildlife management 44: 245 – 249.
6. Flinn J.J., Demaris S., Strickland B.K., Gee K.L., Webb S.L., Jones P.D., Jacobson H.A.
2015. Estimating Age and Anter Traits of Photographed male White-tailed Deer. Journal
of the Southeastern Association of Fish and Wildlife 2: 135 – 143.
7. Ford A.T., Clevenger A.P., Bennett A. 2008. Comparison of Methods of Monitoring
Wildlife Crossing – Structures on Highways. Journal of Wildlife Management, 73 (7):
1213 – 1222.
8. Foresman K.R., Pearson D.E. 1998. Comparison of proposed survey procedures for
detection of forest carnivores. Journal of Wildlife Management 62:1217 – 1226.
9. Fyfe RW., Olendorff RR. 1976. Minimizing the dangers of nesting studies to raptors and
other sensitive species. Canadian Wildlife Service Occasional Paper 23: 1 – 16.
10. Gee K.L., Holman J.H., Causey M.K. Rossi A.N., Armstrong J.B. 2002. Aging white –
tailed deer by tooth replacement and wear: a critical evaluation of a time – honored
technique. Wildlife Society Bulletin 30: 387 – 393.
11. Grakov N.N. 1981. Lasnaya kunitsa [The pine marten]. Nauka, Moskva: 1 – 109.
12. Henschel P., Ray J. 2003. Leopards in African Rainforests: Survey and Monitoring
Techniques. Wildlife Concervation Society, New York, NY.
13. Jannelle Ch.S., Runge M.C., MacKenzie D.I. 2002. The use of photographic rates to
estimate densities of tigers and other cryptic mammals: a comment on misleading
conclusions. Animal Conservation 5: 119-120.
49
14. Jedrzejewski W., Zalewski A., Jedrzejewska B. 1993. Foraging by pine marten Martes
martes in relation to food recourses in Bialowieza National Park, Poland. Acta
Theriologica 38: 405 – 426.
15. Karanth K.U., Nichols J.D. 1998. Estimation of tiger densities in India using
photographic captures and recaptures. Ecology, 79, 2852 – 2862.
16. Karanth K.U., Nichols J.D. 2002. Monitoring Tigers and Their Prey: a Manual for
Researchers, Managers, and Concervationists in Tropical Asia. Centre for Wildlife
Studies, Bangalore, India.
17. Klinger S.R., Robel R.J., Brown B.A. 1985. Morphological and reproductive
characteristics of white-tailed deer from Fort Riley, Kansas. Southwestern Naturalist
30:589 – 596.
18. Kurlavičius P. 2003. Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti. –Kaunas: Lututė.
19. Lietuvos fauna. Žinduoliai. V., 1988, р. 294.
20. Liu X., Wu P., Songer M., Cai Q., He X., Zhu Y., Shao X. 2013. Monitoring wildlife
abundance and diversity with infra-red camera traps in Guanyinshan Nature Reserve of
Shaanxi Province, China. Ecological Indicators 33: 121-128.
21. Navasaitis A., Pėtelis K. Medžioklė. Kaunas, Lututė, 1998. P. 53 – 89, 107 – 128.
22. Nowell K., Jackson P. 1996. Wild cats: Status Survey and Conservation Action Plan.
IUCN, Gland, Switzerland.
23. Padaiga V. Medžioklės ūkio biologiniai pagrindai. V., Žiburio leidykla, 1996, 212 р.
24. Poderys R. Žvėrių lankymasis druskos laižykloje Kamšos valstybiniame botaniniame –
zoologiniame draustinyje. Bakalauro baigiamasis darbas. Akademija, 2014.
25. Prūsaitė J. 1988. Lietuvos fauna. Dalis Žinduoliai. Vilnius „Mokslas“ 1988, p. 294.
26. Raudonikis L. 2004. Europos Sąjungos reikšmės paukščiams svarbios teritorijos
Lietuvoje. Kaunas. P. 251.
27. Reif V., Tornberg R. 2006. Using time-lapse digital video recording for a nesting study
of birds of prey. European Journal Of Wildlife Research 52: 251 – 258.
28. Silveira L., Jacomo A.T.A., Diniz-Filho J.A.F. 2003. Camera trap, line transect census
and track surveys: a comparative evaluation. Biological Conservation 114: 351 – 355.
29. Sirgėdas M. Papildomo laukinių gyvūnų šėrimo įtaka tetervinų (Tetrao terix L.)
populiacijos išlikimo sėkmingumui Praviršulio tyrelio botaniniame – zoologiniame
draustinyje. Bakalauro baigiamasis darbas, Akademija, 2014.
30. Vanpe C., Gaillard J.M., Kjellander P., Mysterud A., Magnien P., Delorme D., Van
Laere G., Klein F., Liberg O., Hewison A.J.M. 2007. Antler size provides an honest
signalo f male phenotypic quality in roe deer. The American Naturalist 169: 481 – 493.
50
31. Zalewski A. 2000. Factor affecting the duration of activity by pine marten (Martres
martes) in Bialowieza National ark, Poland. Journal of zoology, London 251: 439 – 447.
32. Zalewski A. 2001. Seasonal and sexual variation in diet activity rhythms of pine marten
Martes martes in the Bialowieza National Park (Poland). Acta Theriologica 46: 295-304.