SOCIOLOGIJA MINTIS IR VEIKSMAS - elibrary.lt

1

Identiteto raida. Istorija ir dabartis

ISSN 1392-3358

SOCIOLOGIJAMINTIS IR VEIKSMAS

2001 Nr. 1-2

K U S o c i o l o g i j o s k a t e d r a K l a i p ë d a , 2 0 0 1

32

Identiteto raida. Istorija ir dabartisIdentiteto raida. Istorija ir dabartis

© KU Sociologijos katedra 2001

© VDU Sociologijos katedra, V. Kavolio tarpdalykiniø studijø centras, 2001

© VU Socialinës teorijos katedra, 2001

Sociologija. Mintis ir veiksmas.Vyriausiasis redaktorius A.ValantiejusVyr. red. pavaduotojas V. Leonavièius

Klaipëda, 2001

Turinys

Eina nuo 1997 metø. Nuo 1999 m. 4 kartus per metus.2000 m. Nr. 1-2 (9)Þurnalo kryptis: socialinë teorija, sociologija, socialinë filosofija.Rankraðèius recenzuoja redakcijos kolegija.

IDENTITETO RAIDA. ISTORIJA IR DABARTIS

Algimantas Valantiejus Istorijos ir sociologijos sàlyèio beieðkant ................................ 5

Vladas Þulkus Tikëjimø kaita pagoniðkuose baltuose. Kurðiai ..................... 9

Algimantas Valantiejus Dvi istorinio aiðkinimo alternatyvos:Miroslavo Hrocho ir Czesùawo Miùoszo tezës ...................... 20

Arvydas Juozaitis Knygneðystë – lietuvybës idealas ........................................... 46

Vygantas Vareikis Klaipëdiðkiø/memelenderiø identitetas bei vokieèiø irlietuviø santykiai Maþojoje Lietuvoje XIX-XX a. .............. 54

Nijolë Strakauskaitë Maþosios Lietuvos elito identiteto problema:kultûrinis diskursas.................................................................. 66

Silva Pocytë Maþosios ir Didþiosios Lietuvos integracijos problemaXIX a. - XX a. pradþioje ........................................................ 77

Vytautas Valevièius, Tautinës maþumos Lietuvoje ir Latvijoje:Liutauras Kraniauskas tarp politinës kategorijos ir etniðkumo ................................. 90

Saulius Pivoras Parapijinë pilietinë visuomenë(Ðiaurës Ðvedijos atvejo analizë) ......................................... 110

Vygandas Aleksandravièius Tapatybës diskursai civilizacijø sandûros átampoje ........... 118

54


Ðis þurnalo numeris parengtas 2001 05 26 d.Klaipëdoje KU Istorijos ir Sociologijos katedrøorganizuotos konferencijos “Identiteto raida.Istorija ir dabartis” (tarptautinës konferencijos“Transformacijos Rytø ir Centrinëje Europoje”sekcijos) pagrindu. Vienas ið esminiø ðioskonferencijos tikslø buvo ne tik pateikti istorinësir sociologinës analizës pavyzdþius, bet irsvarstyti tarpdalykiniø ryðiø tarp istorijos irsociologijos klausimus.

Verta paþymëti, kad identiteto istorijos irdabarties santykio tema pasirinkta kaipsocialiniø reikðmiø konstravimo klausimas, kurioproblemiðkas pobûdis nusako ir identitetoapibrëþimà: kitaip negu tapatumo samprata,savo reikðmes konstruojanti ið tam tikrø iðoriðkaipriskiriamø, sveiko proto poþiûriu “natûraliø”ar “patvariø” savybiø, identiteto sàvoka sietinane su iðoriðkai priskiriamomis esmëmis, betveikiau su padëtimis, kurios perteikia visuometkintantá santyká tarp kitø þmoniø priskiriamø“tapatumo” savybiø ir paties þmogauskonstruojamo naratyvinio aspekto, nusakanèiotai, ko esamu laikotarpiu stinga pasakojanèiamasmeniui. Dël pastarosios prieþasties vienas iðsvarbiausiø aspektø yra paties asmenskonstruojamas reflektyvus ateities projektas.Toks identitetas yra fragmentiðkas ir suskaidytas,neretai esantis tarp skirtingø ir prieðtaringøpadëèiø bei kontekstø. Ðio þurnalo numeriopateikiamuose straipsniuose daþnai aptariamifragmentiðki ir sudëtiniai identiteto formavimoaspektai, kurie linkæ perteikti socialinius ateitieslûkesèius, priskirtinio tapatumo neigimà, tamtikrà diferencijuotà identiteto stygiaus savivokà,

Algimantas Valantiejus

Istorijos ir sociologijos sàlyèio beieðkant

asmens egzistavimà “tarp”. Nepaisant to, arbûtø kalbama apie lietuvininkø elito tipà,kuriam buvo bûdingas politinis amorfiðkumas,kompromisinë laikysena, nuolatinio blaðkymositarp tradicijos ir pragmatizmo sindromas, arapie Didþiosios Lietuvos istorijos ir kultûrossimboliø perkëlimo á maþlietuviø kultûrinæterpæ problemiðkumà, ar apie XIX a. pabaigoslietuviø bendruomenës sàvokos fragmentiðkumà,istorinë medþiaga liudija, kad identitetas galibûti ávardijamas tik kaip problema. Kitaipsakant, kruopðtus mokslinis ar pragmatiðkasideologinis identiteto konstravimo procesas galipasirodyti esàs beprasmis, nes identitetas nuopradþios yra paradoksalus: pats jo egzistavimopagrindas yra kintantis, nepatvarus,neuþbaigtas. Ir ið tikrøjø: ateities projektas yratam tikrø dabarties aspektø neigimas,abejojimas tæstinës erdvës ir laiko (kitaip sakant,tapatumo) samprata.

***Ið pirmo þvilgsnio gali pasirodyti, kad

identiteto klausimø svarstymas yra tam tikrøpolitiniø ir ideologiniø prioritetø paisymas,susijæs su populiariausia ðiø dienø tarpdalykinetema. Kita vertus, identiteto sàvoka nusakoátampà tarp dviejø nuolat besivarþanèiø pusiø:viena ið jø ieðko nekintamo ir objektyvausidentiteto pagrindo, tuo tarpu kita – kintantsocialinei aplinkai nepaliaujamai perþiûri“objektyvias”, kitaip tariant, fiksuotas identitetoribas. Ðiandienos pasaulio politiniø,ekonominiø, kultûriniø ir socialiniø ribøperþiûrëjimas skatina kritiðkai ávertinti ir

76


identiteto sampratos reikðmiø kaità. Ðiandienospasaulyje ðioji samprata praranda savo buvusáaiðkumà, glaustà ir paprastà ávardijimopagrindà. Á pirmà vietà iðkyla identiteto sàvokasu daug skiriamøjø þenklø. Ten, kur identitetasapglëbia daugelá sutampanèiø ir iðsiskirianèiøkreiviø, svarbu paisyti skiriamøjø bruoþø,kuriuos asmuo linkæs turëti ðiandienà ir galbûtpasirinkti rytoj. Istoriniu aspektu identitetoklausimas iðkyla bandant suprasti santyká tarpkintanèios iðcentrinës asmens savivokos irbesikeièianèiø identiteto formø. Identitetoformos, konstruodamos savo istorinápasakojimà, linkusios uþmirðti savo prielaidønaujumà. Visa tai turint galvoje, verta svarstytiidentiteto konstravimo klausimà kartu kritiðkaiperþiûrint “objektyvias”, kitaip tariant, fiksuotasidentiteto ribas.

***Tarpdalykiðkumas ir disciplinø skaidymas

á ðakas yra dvi svarbiausios ðiandienos socialiniøir humanitariniø mokslø tendencijos, turinèiospolinká stiprëti. Turbût niekam nekelia abejoniøistorijos ir sociologijos tarpdalykiniai ryðiai.Nebûtø klaidinga teigti, kad vien jaumetodologiniu aspektu, tai dvi, viena kitàpapildanèios, disciplinos, kurios bando perteiktiskirtingas sudëtiniø tikrovës reiðkiniø puses.Pastaraisiais metais stiprëjantis sociologijosreflektyvumas atskleidþia ir kità aptariamosiostendencijos pusæ – istorijos disciplinos, kitøsocialiniø mokslø polinká ásiverþti á sociologinësminties erdvæ. Johnatanas Turneris buvo vienasið pirmøjø sociologø, kurie áþvelgë svarbias tokiosuartëjimo gaires:

specifinius bruoþus; sociologai siekiaatskleisti bendràsias sàlygas, kuriasnusako tokie specifiniai bruoþai. Taèiauðiandienà aptinkame istoriniø tyrinëjimøkryptá, kuri bando daryti apibendrinimus,nutoldama nuo specifiniø ávykiø, ir visdaþniau taikyti sociologijos metodus.Taigi, nepaisant to, jog sociologai iristorikai turi polinká su átarimu þvelgtivieni á kitus, pagal savo interesus irmetodus jie, galima sakyti, suartëja.1

iðpleèia ne suverenus supratimas, kaip kad manëDilthey’us, bet susitikimas su nesuprantamu.Tikriausiai niekuomet taip nepaþástame savosiosistorinës bûties kaip tada, kai pajuntame visaisvetimø istoriniø pasauliø alsavimà.”2

Viena vertus, kultûros istorijos sfera yraunikalûs ir nepakartojami ávykiai, apraðomi,klasifikuojami ir analizuojami istorijos mokslo,kita vertus, bet kuris istorinio aiðkinimo bûdas,nunerdamas tikimybinio pobûdþio prieþasties-padarinio ryðiø tinklà, neiðvengiamai iðeina uþpagrásto aiðkinimo ribø, atsigræþdamas ir áneþinomybës (tiksliau kalbant, tikëtinøaiðkinimo prielaidø) kamienà. Galima teigti,kad bet kuris tyrëjas - tiek istorikas, tieksociologas – yra (nesvarbu, ar jis ðito nori, arnenori) teoretikas ir, vartojant Fransis Baconopalyginimà, panaðus á vorà, neriantá siûlus iðpaties savæs. Galima netgi sakyti, jog visa“istorija” ið tikrøjø yra tik “socialinio teksto”formos, kurios neástengia tiesiogiai ir iki galoapèiuopti þmoniø iðgyvento patyrimo. Kaip tikdël ðiø prieþasèiø abiejø profesiniø srièiøþvilgsnis nuolat krypsta á tam tikrà tarpinæ sferà- socialinæ struktûrà, kuri ástengia perteikti ryðátarp patyrimo ir istoriðkai konstruojamo tekstoproblematikos. “Teksto konstravimas” savoruoþtu sukuria interpretavimo kriterijøpasirinkimo problemà. Alternatyviø istorinioaiðkinimo galimybiø supratimas yra sociologinëproblema, nagrinëjanti santyká tarpsuvarþanèios socialinës struktûros irsavarankiðko socialinio veiksmo. Metodologinissociologijos uþdavinys – iðlaisvintineágyvendintas, uþmirðtas, alternatyvias praeitiesgalimybes, bandant suprasti istorines socialinioveiksmo formavimosi sàlygas. Bûtent santykissu neþinoma, taèiau tikëtina, pakankamainuoseklia ir pagrindþiama aiðkinimo formaleidþia geriau pajausti esamos aiðkinimo formosribas, o kartais ir ribotumà. Bet kurios istorinioaiðkinimo tezës kamienas yra suaiþytas, ir ðis

suaiþymas atmeta neginèytino, universalausatskaitos taðko tiesà, kurià svarbu pakartotinaisvarstyti ir apibrëþti.

“Moralës ar dvasios” mokslai, vartojantXIX a. pabaigos neokantininkø terminus, turbûtyra ádomûs dël to, kad sukuria átampos laukàtarp nomotetinio ir ideografinio metodø. Be to,ðie mokslai nuo pat pradþios yra paradoksalûs.Reikëtø skirti dvi svarstomo klausimo puses: 1)ðiandienà Maxo Weberio, kuris pagrindëaiðkinamojo supratimo metodà, pavyzdþiubandome aptikti ne tik istorijos empiriniusfaktus – konkreèius þmoniø veiksmus, bet irprasmes, kurias veikiantieji asmenys susiejo susavo veiksmais; 2) vis dëlto ir ðie prasminiaifaktai átraukiami á mûsø aiðkinimo struktûrà.Vien dël ðios prieþasties negalima pamirðti, kadmes kuriame socialiná tekstà, nes bûtentpasakojimas perteikia “prasmiø supratimà”,suteikdamas ir simbolinæ istorinio aiðkinimostruktûrà, ir laikinæ istorijai priskirto socialinioveiksmo schemà.3

***Kitas svarbus klausimas susijæs sujau

ásiðaknijusia nuostata: tariamu istorikø polinkiukonkretinti, o sociologø – apibendrinti.4 Taèiautaip teigti yra pagrásta tik ið dalies. Mokslofilosofø ðiandien sutartinai pripaþástama, kad netik faktai lemia daugiau ar maþiau tikëtinàistorinës tikrovës supratimà. (Ne be pagrindominëtoje konferencijoje gyvai buvo aptariamasWalterio Benjamino teiginys, jog istorija yragalimybiø duobkasys.) Kitaip tariant, istorijos irsociologijos jungtis nusakyta kaip galimybiøarcheologija. Svarbu suprasti, jog bet kuriistorinë raida “nuþudo” keletà socialiniopasirinkimo, tikëtino socialinio veiksmogalimybiø. Perpratæ ðià tiesà, privalome svarstytivertybiø ir faktø santykio klausimà, bandytiieðkoti “nuþudytø ir palaidotø” galimybiø,fiksuoti ne tik faktà, bet ir jo santyká su platesne

Ypaè spartus suartëjimas prasidëjo prieðgerà deðimtmetá, kai atsirado savita sociologijosðaka, grindþiama sociologinio aiðkinimosocialiniø prielaidø savivoka, vadinamasociologijos sociologijos, metateorijos arreflektyviosios sociologijos vardais. Neretaivengiama kritiðkai tikrinti savo mokslinio darboprielaidas. Pasislëpus uþ profesinio þodynolengva uþglaistyti dabarties ir istorijosprieðtaringumà.

***

Jokia paslaptis, kad tiek sociologø, tiekistorikø pagrindinë “silpnybë” yra didesnis armaþesnis polinkis ásikurti konkreèiu laikotarpiuvyraujanèioje, vientisoje metodologinëjekoordinaèiø sistemoje. Toksai vientisumaskartais yra klaidinantis dël to, kad atmeta visusdabarties poþiûriu “nesistemiðkus” aspektus ir,bent jau laikinai, uþglaisto problemiðkassudëtiniø reiðkiniø puses. Pavyzdþiui, praeitisdaþnai grindþiama riðlaus ir nuoseklauspasakojimo, tankiai sunerto tæstinumo samprata,kurios istorines ðaknis (nors tai ir paradoksalu)neretai aptinkame dabartyje. Todël svarbuávertinti ir sunkiai suprantamas (mûsø akimis)istorinës raidos galimybes bei esamas aiðkinimoalternatyvas. Galima pasakyti, jog supratimàkoreguoja paradoksali nesuprantamumokategorija. Anot Hanso-Georgo Gadamerio,“<…> á iðgyvenimà áspraustà mûsø að ið tikrøjø

Taèiau prasideda ádomûs pokyèiai. Jeisociologai vis labiau domisi tradicinëmisvisuomenëmis, tai antropologai imasityrinëti moderniàsias sistemas. [...]Istorikai daþniausiai sutelkia dëmesá á

98


1 Turner J. Sociology. The Science of Human Organization,Chicago: Nelson-Hall, 1985, p. 8.

2 Gadamer, Hans-Georg. “Istorijos problema naujojojevokieèiø filosofijoje”. Kn. Gadamer, Hans-Georg. Istorija.Menas. Kalba. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 8. Gadamer,Hans-Georg. “Istorijos problema naujojoje vokieèiøfilosofijoje”. Kn. Gadamer, Hans-Georg. Istorija. Menas.Kalba. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 8.

3 Nors pasakojimas ið esmës yra bent keleto realiø ariðgalvotø ávykiø, susijusiø prieþastiniais ryðiais, perteikimaslaiko atþvilgiu (dël ðios prieþasties daþniausiai vartojamoslaiko ir prieþasties sampratos), taèiau skirtini keturi naratyvo(pasakojimo) apibrëþimai: laiko, prieþasties, minimalusisir sutartinis. Pirmasis ávardija laiko atþvilgiu pateikiamusávykius kaip esminá naratyvo bruoþà; antrasis pabrëþia, kadesminis dalykas yra tam tikras prieþastinis, kad irnetiesioginis, ryðys; treèiasis yra imliausias, nes kiekvienasveiksmo ar ávykio teiginys yra ipso facto naratyvas, kadangiávardija pertvarkymà ar perëjimà ið ankstyvesnio á vëlesnátarpsná; ketvirtasis teigia, kad naratyvas veikiau yra bûdas,leidþiantis skaityti tekstà, bet ne esmë ar bruoþai,aptinkami tekste. (þr.: Richardson, Brian. 2000. “RecentConcepts of Narrative and the Narratives of NarrativeTheory”. Style, Vol. 34 Issue 2, p. 168.)

4 Ðiuo atveju reikëtø patikslinti. Nes tai ið tiesø nelengvasklausimas. Netgi tarp paèiø mokslo sferos þmoniø plaèiaipaplitusi nuomonë, kad sociologija kaip pasikartojimusar dësningumus fiksuojanti disciplina priskirtina “istorijosfilosofijos” (apibendrinanèiai) srièiai, tuo tarpu istorija yra

“filosofiniø klausimø” vengianti (tam tikra prasmepozityvistinë) disciplina: bûtent istorikai ástengia ánikti áistorinio konkretumo akimirkas, paprastai atsisakydamisvarstyti filosofinius aiðkinimo prielaidø klausimus ir ðitaippasiekdami svariø ir átikinamø rezultatø. Ir vis dëlto sunkususilaikyti nenurodþius vienà tokio aiðkaus moksløskirstymo keblumà: abiem atvejais iðkyla mokslo paþinimoribø klausimas. Tai – lyginamosios analizës klausimas,suteikiantis “teisëtumo pagrindà” mokslui. Bûtentsavikritiðka “teisëto pagrindimo” analizë neretai padedaiðtrûkti ið vienpusiðko metodologinio idealizmo nelaisvës.Dël nuolatinio polinkio “suartinti” faktus ir vertybinesprielaidas reikia skirti dvi svarstomo klausimo dalis: 1)pagrástai áteisinti savo rezultatus galima laikantissistemiðkos fiksuojamø “iðoriniø” faktø analizës; 2)ávertinti savo aiðkinimo bûdà galima kritiðkai perþiûrint irtikrinant bendràsias teorines prielaidas (èia “faktai”nedaug kuo gali padëti, nes bet kuri duomenø atrankaremiasi ávardintø ar neávardintø prielaidø pasirinkimu).Arèiausiai konkreèios istorinës erdvës ir laiko priartëjaistorikai. Istorijos ir visø kitø “istorijos filosofijos” moksløskirtumas, kaip paþymi Haydenas White’as, yrasudëtingesnis negu atrodo ið pirmo þvilgsnio: “Pamatinisistorijos ir istorijos filosofijos skirtumas yra tas, jogpastaroji savo intelektiná instrumentarijø, kuriuo faktaipaverèiami diskursu, iðkelia á teksto pavirðiø, tuo tarpugrynoji istorija (kaip jà vadina) slepia savo instrumentarijøpasakojamøjø formø gelmëse, pasinaudodama juo kaipnumanoma ar paslëpta struktûra.” (Cit. ið: KramerisLoydas S. 1997. “Literatûra, kritika ir istorinë vaizduotë:Haydeno White’o ir Dominicko Lacapra’os literatûrinisiððûkis”, Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 1, p. 155.)

Iðnaðos

Vladas Þulkus

Tikëjimø kaita pagoniðkuose baltuose.Kurðiai

Santrauka

***

Kalbant apie pagoniðkøjø kraðtø gyventojøideologijos pokyèius daþniausiai turimaomenyje pagoniðkøjø tikëjimø (ar religijos) irkrikðèionybës kolizija. Tuose kraðtuose, kurikikrikðèioniðkajame laikotarpyje vyravomirusiøjø deginimo paprotys, krikðèionybësplitimà paprastai rodo ðio paproèio nykimas,ilgiau ar trumpiau egzistavæs biritualizmas. Kitaskrikðèionybës plitimo þenklas yra paproèiolaidoti su gausiomis ákapëmis atsisakymas irkrikðèioniðkosios atributikos kapuoseatsiradimas. Be to, pagoniðkuose kraðtuoseásigalint krikðèionybei raðytiniuose ðaltiniuosepasirodo uþuominø apie baþnyèiø statybas,parapijø ir vyskupysèiø steigimà.

Krikðèionybës atëjimas á pagoniðkuosiusbaltø kraðtus buvo ideologijos, kurià jauiðpaþino bemaþ visa Europa nuo Bizantijos ikiSkandinavijos kraðtø, intervencija á kraðtus,kuriø tuometinæ ideologijà tyrinëtojai nuoRenesanso iki ðiø dienø1 neretai lygino suikikrikðèioniðkojo laikotarpio romënø religija.

Be abejo, krikðèionybës atëjimas á baltø

þemes buvo bene vienas svarbiausiø praëjusiotûkstantmeèio ávykiø. Neatsitiktinai daugumàtyrinëtojø domina ðis vyksmas, ir kalbant arraðant apie vëlyvøjø viduramþiø baltø ideologijàtikimasi pagonybës ir krikðèionybës konflikto.Ðiame kontekste pati baltø pagonybë nepaisantdaugelio tyrinëtojø pastangø dar neturi aiðkiøbruoþø, nekalbant jau apie jos skirtybiøatskirose gentyse atskirais laikotarpiaissuvokimà. Archeologai konstatuoja kelis kartustûkstantmeèiø bëgyje vykusius laidojimopaproèiø pasikeitimus ir sieja juos su ideologijøtransformacijomis. Daugiausia dëmesio yraskiriama iðsiaiðkinti klausimui, kaip tai vyko,taèiau á klausimà, kodël tai vyko, atsakodaþniausiai nëra.

Kurðiai vikingø laikais iðgyveno paskutináiki krikðèionybës ávedimo ideologijos lûþá, kurisreiðkë deginimo paproèio laidojime atsiradimàir ásigalëjimà. Kaip tik ðiam fenomenui ir busskiriamas mûsø dëmesys.

Laidojimo bûdo kaita ankstyvaisiaisviduramþiais nebuvo daþnas reiðkinys. I-IV a.

Archeologai konstatuoja kelis kartus tûkstantmeèiø bëgyje vykusius laidojimo paproèiø pasikeitimusir sieja juos su ideologijø transformacijomis. Teigiama, jog deginimo paproèio ásigalëjimà inicijavoaukðtesniojo socialinio sluoksnio þmonës, átakingesni ir labiau nepriklausomi nuo bendruomenëstradicijø. Ikivalstybinio laikotarpio baltø visuomenëje randame tik vienà toká visuomenës sluoksná –draugijà. Pirmosios draugijos apraiðkos baltø visuomenëje pastebimos V-VI a. Nuo X a. prasidedaantras draugijos formavimosi etapas. Ði savitai organizuota visuomenës dalis turëjo suformuoti savasideologines nuostatas ir pretenduoti uþimti iðskirtinæ vietà tiek gyvøjø, tiek ir mirusiøjø visuomenëje.

X-XI a. Kurðe vykæ pasaulëþiûros pakitimai, kuriø iðraiðka buvo deginimo paproèio ásigalëjimas,buvo diktuoti visuomeninio-socialinio pobûdþio transformacijø.

socialine visuma, iðskiriant daugiapusiðkus irsudëtinius socialiniø reiðkiniø aspektus, nes kai

kurie ið jø yra labai paslankûs, dinamiðki irnelengvai apibrëþiami.

1110


ir po tautø kraustymosi laikotarpio (V-VII a.),kai galutinai baigësi baltø genèiø formavimosiprocesai, nusistovëjusios laidojimo tradicijosdaugelyje genèiø iðliko nepakitusios iki patkrikðèionybës ávedimo. Kita vertus,prieðvikinginiame laikotarpyje pagoniðkajamebaltø pasaulyje egzistavo didelë laidojimopaproèiø ávairovë.

Vakarø Lietuvoje ir Latvijoje gyvenæþmonës, kurðiø pirmtakai, atsisakë deginimopaproèio pirmaisiais amþiais po Kr. Tautøkraustymosi svetimos átakos padarë daugpakitimø kurðiø materialinëje kultûroje irvisuomenëje, taèiau laidojimo tradicijø ryðkiaunepakeitë. Tik VIII a. pietinëse kurðiø þemëseatsirado degintiniø kapø, kurie plito ir gausëjo.Dël ðio paproèio atsiradimo ir ásigalëjimoarcheologø buvo nemaþai diskutuota. A.Tautavièiaus tyrinëjimai2 atmetë nepagrástasprielaidas, kad deginimo paprotys á vakarináþemaièiø pakraðtá ir kurðiø þemes galëjo ateitiið Lietuvos. Jo nuomone, mirusiøjø deginimoparotys á Nemuno þemupá (Lamatos þemæ) atëjoið Skalvos, kur mirusieji buvo deginami jau nuoIV a. ir ið ten plito á Þemaitijos pakraðèius beipietiná Kurðà.

Ðiuo metu, palyginus keliolikos kurðiøkapinynø duomenis, galime nustatyti, kada irkaip plito deginimo paprotys Kurðe, kurá XIIIa. viduryje sudarë 9 atskiros þemës. Pirmiejidegintiniai kapai labiausiai á pietus, ðaliaLamatos, buvusioje kurðiø þemëje Pilsote pa-sirodë jau VIII a. X a. degintiniai kapai èiasudarë apie 50% visø kapø, apie 1050 m. jø buvojau virð 80%, o prieð 1100 m. deginimo paprotysjau visiðkai vyravo. Toliau á ðiauræ buvusiojeMëguvos þemëje apie 1000 m. buvo deginamapusë visø mirusiøjø, apie 1050 m. maþdaug 65%,o apie 1100 m. ir èia jau buvo deginami visi miru-sieji. Ceklio þemæ kremacija pasiekë pavëluotai,pirmieji deginti kapai, kaip ir Mëguvos þemëje,èia pasirodë apie 850 m., taèiau apie 950 m. èia

buvo deginama dar maþiau kaip 20%. mirusiøjø,ir tik apie 1050 m. kremavo apie 50 % visølaidojamø. Visuotinai mirusiuosius kremavoapie 1150 m. Toliau á ðiauræ buvusiose Kurðoþemëse (Piemare, Bandava, Vindava,Fredekuronia) kurðiø deginimo paprotysásivyravo tik XII a., nors nedegintusmirusiuosius èia kartais dar laidodavo ir XIIIa.3 Tam átakos, be abejo, turëjo autochtonø,Baltijos finø (lyviø), laidojimo tradicijos4 .

Taigi ðiandien jau bûtø aiðku, ið kur á kurðiøþemes atëjo paprotys deginti mirusiuosius, kadair kaip jis slinko á ðiauræ. Þinoma, bendrojedeginimo paproèio plitimo tendencijoje bûta iriðimèiø. Kai kuriose vietose pirmieji mirusiøjødeginimo impulsai pasirodo gana anksti, o ásigalivëliau nei kaimyninëse þemëse. Pvz., Ceklioþemës Laiviø kapinyne seniausi degintiniaikapai yra datuojami VIII a. pab. – IX a. pr.5 , ovisiðkai ásivyravo tik XII a. viduryje. Visuotinaiásigalëjæs Kurðe paprotys tik ðiek tiek paveikëartimiausius kaimynus þemaièius ir þiemgalius,kurie tradicinio griautinio laidojimo bûdo iðesmës nepakeitë.

Netenka abejoti, jog toks kardinaluslaidojimo paproèio pasikeitimas buvo susijæs sutranformacijomis pasaulëþiûroje. Pasaulëþiûroskitimo þymiø esti ir kitur. Vienu ið svarbiausiøgentiniø poþymiø ir ið stabiliausiø pasaulëþiûrosþenklø yra laikomas mirusiøjø orientavimas.Neretai ieðkoma vieningos kapø orientavimokrypties net ir genèiø grupëse. Yra manoma, jogbaltams bûdingas mirusiøjø orientavimasgalvomis á rytus arba á vakarus, rytø slavams - ávakarus, finougrams - meridionalinis.

Atitinkamos mirusiøjø laidojimo kryptysaiðkinamos ávairiai, daþniausiai jas siejant subûdingomis dangaus ðviesuliø padëtimis, parosciklais6 .

Atidþiau patyrinëjus kapø orientavimàbaltø þemiø vakarinëje dalyje, buvo konstatuota,jog vieningos laidojimo krypties nebuvo

laikomasi ne tik ðiame areale, bet ir atskirosegentyse. Kartografavus griautiniø kapøorientavimà kasinëtuose VIII-XIII a.paminkluose (Lamata, þemaièiai, kurðiai,aukðtaièiai (vidurio Lietuva), þiemgaliai,latgaliai, sëliai, Baltijos finai), aptiktasnevienodas kapø orientavimas, kuris ypaèbûdingas genèiø paribiuose. Ten kapai daþnaiorientuoti nebûdingomis ir kaimyninei genèiaikryptimis. Taip yra ir kurðiø (Klaiðiai-Truikinai),ir þiemgaliø (Miliai), ir þemaièiø (Bikavënai),ir Lamatos (Vilkø kampas), ir latgaliø(Lejasdopeles, Oglenieki) paribiø kapinynuose.Nesunku pastebëti, kad kapø duobës tuosekapinynuose yra orientuotos statmenaiparibiams, á tarpgentines dykras. Panaðusreiðkinys pastebëtas ir kaimyninëse lyviø bei rytøslavø gentyse.

Tas pats yra ir genèiø viduje, atskirø þemiøparibiuose. Palyginti stabilus kurðiø VIII-X a.kapø orientavimas ðiaurës vakarø kryptimisutrinka þemiø paribiuose (Genèai I,Pryðmanèiai, Anduliai - visi Mëguvos þemëje,Laistai, Banduþiai - Pilsoto þemë, Laiviai,Gintaliðkë - Ceklis). Ði tendencija ryðki irÞemaitijoje, kur iki pat XIII a. nedeginti vyraiir moterys buvo laidojami prieðingomiskryptimis. Bendra kapø duobiø orientavimokryptis sutrinka ir atskirø þemiø paribiøkapinynuose (Bikavënai, Þàsinas, Þviliai,Kaðtaunaliai, Paragaudis, Maudþiorai). Èiakapai orientuoti á dykras, skyrusias atskirasþemes arba gentis.

Toks reiðkinys siejamas su ásivaizduojamumirusiøjø pasauliu. Kurðiø, lamatieèiø, þemaièiøir kitø genèiø paribiø kapinynuose rasti kapaiorientuoti á sakralizuotø dykrø pusæ. Jos atitikouþ kalnø, uþ vandenø, upiø aukðtupiuose, mið-kuose buvusià ásivaizduojamà baltø mirusiøjøþemæ. Prie jûros gyvenusiø kurðiø, kaip ir kitøpajûrio genèiø, pasaulëþiûroje mirusiøjøpasaulis buvo siejamas su jûra. Apskritai,

pagoniðkøjø vakarø baltø pasaulëþiûroje vyravoryðkesnë orientacija á chtoniðkàjá poþeminápasaulá, o rytø baltø pasaulëþiûra buvo labiaususijusi su Dangaus sfera7 .

Atsiradus ir plintant deginimo paproèiuilaidojimo kryptys pajûrio þemëse vël keièiasi.Lamatos þemëje, kur VIII a. jau praktikuotamirusiøjø kremacija, kapø duobës nuo VIII a.irgi orientuojamos vakarø-rytø kryptimi.Ásigalinti kremacija palaipsniui keitë kapøorientavimà pagal pasaulio ðalis ir kurðiøþemëse. Pilsoto þemës kapinyne Banduþiuosegriautiniø VII-X a. kapø tarpe vyravo ðiaurësvakarø-pietvakariø orientavimas. DegintiniaiIX-XIII a. kapai orientuoti ávairiai: ið 24 kapø 7orientuoti ðiaurës vakarø-pietryèiø kryptimi, 7pietø-ðiaurës, 6 ðiaurës rytø – pietvakariø ir 4vakarø-rytø kryptimi8 . Slengiø kapinyne rastasankstyvas degintinis ginkluoto vyro kapasskobtiniame karste (K.33) buvo orientuotastiksliai rytø- vakarø kryptimi9 . Pagalvienaðmenio kalavijo kalavijo fragmentus kapasdatuotas X a.10 Ramuèiuose (Pilsoto þemë)ankstyvø degintiniø kapø tarpe irgi vyraujavakarinë orientacija.

Palangos ir Lazdininkø kapinynuose VIII-IX a. griautiniai vyraujanti orientacija buvo áðiaurës vakarus, tuo tarpu ankstyvøjø degintiniøkapø duobës jau orientuotos ávairiai. Genèø Ikapinyne 66% IX-XII a. kapø buvo orientuotiðiaurës vakarø (pietryèiø) kryptimis. Kiauleikiøkapinyne VIII-IX a. griautiniai kapai irgiorientuoti ðiaurës vakarø kryptimi, o IX-X a.kapai (irgi griautiniai) visi orientuoti galvomis ávakarus. Gintaliðkëje (Ceklis) griautiniø X-XIa. kapø orientavimas nevienodas, vyraujavakarinë ir ðiaurës-vakarø kryptys, apie 20%kapø orientuota ðiaurës rytø kryptimi.Degintiniai XI-XII a. Gintaliðkës kapai 100%orientuoti á ðiaurës rytus11 . Laiviø kapinynegriautiniai VIII-XI a. kapai labai stabiliaiorientuoti pietryèiø kryptimi (140-170o), kai

1312


kurie degintiniai to paties laikotarpio kapaiiðlaiko tà paèià laidojimo kryptá, kitøorientavimas keièiasi12 .

Ðiauriniame Kurðe kurðiø kapinynuose, kurdeginimo paprotys atëjo vëliau, vyravo ðiaurësvakarø – pietryèiø orientacija13 . Atskirødegintiniø kapø pasirodymà X-XI a. Þemaitijosvakarinëje dalyje reikia sieti su kurðiø átaka.Kartu su deginimo paproèiu ten pradedamaorientuoti mirusius ið vakarø á rytus (Paragaudis,Bikavënai).

Apskritai imant, mirusiøjø deginimopaproèiui ateinant á kurðiø þemes kapøorientavimas nedaug pasikeitë, taèiau kaikuriuose kapinynuose pastebima aiðkitendencija kapams ”pasisukti” á vakarus. Galimaprielaida, jog drauge su deginimo paproèiutendencija laidoti vakarø-rytø kryptimipirmiausia buvo bûdinga ðalia svarbesniø centrøbuvusiuose kapinynuose. Kol kas maþai iðtirticentriniø vietø kapinynai14 neleidþiaargumentuotai daryti tokios iðvados. Tiesa,panaðus reiðkinys pastebëtas ir Skandinavijoje,tik ten vakarø-rytø kryptimi svarbesniø centrønekropoliuose imta laidoti nuo X a., atsisakantdeginimo ir ásigalint krikðèionybei15 .

Degintiniai kapai daugelyje kurðiøkapinynø daþniausiai randami atskirai nuogriautiniø. Pastebëta, jog seniausi kapaidaþniausiai bûna kapinynø kalveliøpakraðèiuose, arèiau vandens, o vëlyvesni –aukðtesnëje vietoje. Palangos kapinyne senesnigriautiniai VIII-X a. kapai susitelkæ kalvelëspakraðèiuose, o vëlesni degintiniai yraaukðtesnëje vietoje, kur griautiniø kapø reta16 .Lazdininkø kapinyne seniausi romëniðkojolaikotarpio kapai rasti þemiausioje lëkðtoskalvelës dalyje, arèiau upelio, VIII-X a.griautiniø kapø bûta jau aukðtesnëje vietoje.Degintiniai X-XII a. kapai aptikti ðalia vëlyvøjøgriautiniø, bet nesusimaiðæ su jais. Slengiøkapinyne senesniø griautiniø VI-VII a. kapø

daugiausia yra nedidelës kalvelës ðiaurinëjepapëdëje, ankstyvø degintiniø prieðingojepusëje, o XI-XII a. degintiniø kapø –aukðèiausioje kalvelës vietoje. Kaðuèiø kapinynokalvoje ankstyvøjø III-IV a. kapø rasta ðlaite,prie Akmenos upës, o vëlyvøjø VIII- IX a.,toliau nuo jos17 .

Pateikti duomenys aiðkiai parodo, jogateinantá deginimo paprotá lydëjo ir kiti kurðiølaidosenos pokyèiai: keitësi mirusiøjøorientavimas, degintiniai kapai bûdavoatskiriami nuo griautiniø.

Lieka bene svarbiausias klausimas, kodëlkeitësi kurðiø genties ideologija? R. Volkaitës-Kulikauskienës teorija apie ”praþemaièiø”,þmoniø, gyvenusiø Vidurio Lietuvoje, migracijàá vakarus ir jø dëka plitusá deginimo paprotá18

yra seniai paneigta19 . Negana to, paskutiniødeðimtmeèiø Vidurio Lietuvos archeologijosmedþiaga paneigia glaudesnius ðio arealo irlietuviø genties ryðius ir teigia ilgalaikius beipastovius Vidurio Lietuvos (Kauno apylinkës)kontaktus su vakariniø baltø (prûsø ir kurðiø)gentimis bei su skandinavø pasauliu20 . Iki ðiolneaiðku, ar deginimo paproèio atëjimas irplitimas kurðiø þemëse buvo lydimas þymesniøtradicinës medþiaginës kultûros pasikeitimø.Konstatuojama, jog kremacijos atëjimas jokioetninio pasikeitimo neiððaukë21 .

Visø pirma reikia paþymëti, jog VIII-IX a.tarp kai kuriø baltø genèiø buvo laikotarpis, kaipastebimai keitësi darbo árankiø, ginklø tipai irtradicinis kostiumas. Greta pirmon vietoniðkeliamø, bet dar gana neaiðkiø pasikeitimøvisuomenëje (”klasinës visuomenësformavimosi laikotarpis”) tie materialinëskultûros pokyèiai tarnavo V-VIII a. periodàLietuvos archeologijoje ávardijant kaip vidurinájágeleþies amþiø22 . Naujausiuose tyrinëjimuose A.Tautavièius, akcentuodamas vëlgi pasikeitimusvisuomenës struktûroje, Lietuvos Vidurinágeleþies amþiø pratæsia iki X a. pirmosios

pusës23 . Pasikeitimai materialinëje kultûroje yrapripaþástami visø archeologø, taèiau to reiðkinioprieþasèiø nebuvo ieðkoma, o jø dinamikaatskirose baltø gentyse nebuvo nagrinëjama.

Apþvelgus atskirose baltø gentyse naujødarbo árankiø, ginklø, papuoðalø tipø atsiradimodinamikà, inovacijas materialinëje kultûroje,prieiname iðvados, jog archeologijos artefaktøkaita ne visur vyko vienodai. Inovacijø dinamikanustatoma remiantis VII-XII a. datuojamaisartefaktais: 11 tipø ir potipiø antkakliø, 12 tipøsegiø, 7 tipø smeigtukø, 7 tipø apyrankiø, 4 tipøkirviø, 8 tipø kalavijø ir kitø dirbiniø24 . Tarpegenèiø, kur IX-XII a. atrandame tik vienà kitànaujai pasirodþiusá naujo tipo artefaktà, yralietuviai ir jotvingiai; vienu kitu nauju dirbiniudaugiau yra þemaièiuose; bent 2-4 nauji tipaikiekvienà ðimtmetá pasirodo aukðtaièiø,þiemgaliø, latgaliø ir sëliø areale bei Lamatosþemëje; prûsuose (be skalviø) naujø artefaktøtipø rasta nuo 2-3 iki 11 (daugiausiai XI a.);kurðiø þemëse – IX-XI a. laikotarpyje nuo 8 iki10. Taigi IX-XI a. dinamiðkiausias atsi-naujinimas ir pasikeitimai daiktinës kultûrossrityje vyko prûsø ir ypaè kurðiø þmoniøgyvenime. Gráþtant prie laidojimo paproèiø VIII– XII a. randame juos ið esmës pakitus tik Kurðeir Vidurio Lietuvoje.

Stebint, kaip deginimo paprotys slinko iðprûsø genèiø, ir darant prielaidà apie galimusprûsø persikëlimus á kurðiø þemes, galimatikëtis, jog Kurðe, bent pietinëje jo dalyje, iðplitokai kurie prûsiðkos kilmës dirbiniai. Dar C.Engel’is ir W. La Baume’as nurodë kai kuriuosdirbinius, þinomus prûsø ir kurðiø arealuose, irmanë juos esant prûsiðkais. Statistiðkai palyginusávairius kapø radinius prieita iðvados, jognemaþa dalis “tikrai prûsiðkos kilmës”25 dirbiniøyra labiau bûdingi kurðiams nei patiemsprûsams26 . Tarp Sambijoje naudotø ávairiø tipøIX-XII a. segiø V. Kulakovas neranda në vieno,kuris bûtø bûdingas prûsams ir vëliau iðplitæs

kurðiø þemëse. Prieðingai, beveik visø tipøpasaginës segës, kurias neðiojo prûsai, kurðiøþemëse yra aptinkamos daug daþniau, o kaikurios ið jø neabejotinai kurðiðkos kilmës27 .Apskritai V. Kulakovas, iðskyrus laidojimopaproèius, neranda kokiø nors tik prûsamsbûdingø ”materialiniø etnografiniø bruoþø”28 .Tas pats pasakytina ir apie kitus dirbinius. Tarpkalavijø, kurie buvo naudojami kurðiø ir prûsø,gal tik visoje Europoje gaminti X tipo ginklaidaþniau aptinkami Sambijoje negu Kurðe. Kitøeuropietiðkos arba skandinaviðkos kilmëskalavijø daugiau randama Kurðe negu Prûsijoje(tipai I-H, T, Z). Kol kas nëra þinomas prûsiðkaskalavijo tipas, tuo tarpu kurðiðkais T1 tipokalavijais ginklavosi ne tik patys kurðiai, bet irprûsø kariai29 . Kapø, kurie galëtø bûtipriskiriami prûsø kariams kurðiø þemëse,neþinoma. Prieðingai, Sambijoje kurðiðkoskultûros klodas gana ryðkus30 .

Prieiname iðvados, jog prûsø kultûra, kuriturëjo átakos plisti deginimo paproèiui Kurðe,tiesioginës átakos materialinei kultûrainepadarë. Dël to tenka atmesti prûsø, deginimopaproèio neðëjø, migracijos á kurðiø þemestikimybæ.

Vadinasi, deginimo paproèio paplitimoprieþastys galëtø bûti socialinio pobûdþio. NuoVIII-IX a. atsiranda ir ágyja visuomeniná svoráþmoniø grupë, propaguojanti naujas ideologinesnuostatas, kurios palaipsniui tampa priimtinosvisuomenei ir ásigali. Per porà ðimtmeèiø jospakeitë nusistovëjusias laidojimo tradicijas irpasaulëþiûros nuostatas, susijusias supersikëlimu á mirusiøjø pasaulá, o gal irmirusiøjø pasaulio sampratà.

Tikrinant ðià prielaidà reikëtø nustatyti, argalima kremacijos plitimà sieti su kokiu norskonkreèiu socialiniu visuomenës sluoksniu.

Nustatyta, jog degintiniø kapø topografijakapinynuose paprastai yra iðskirtinë. Kurðiøkapinynuose, kur buvo laidojama kelis

1514


ðimtmeèius ið eilës, degintiniai kapai paprastaikoncentruojasi atskirose vietose, ten, kuranksèiau nebuvo laidota, arba maþai laidota.Degintiniai kapai paprasèiausiai uþima laisvasvietas kapinynuose, bent jau pradþioje retai”uþlipa” ant ankstyvesniø kapø. Palangoskapinyne degintiniai kapai telkësi rytiniamekapinyno kalvelës pakraðtyje. Tarp degintiniøkapø, kurie ásiterpia á griautiniø kapø plotus, yradatuojamø X a., matyt, ir pasikeitus laidojimopaproèiui buvo laidojama arèiau ðeimos nariø.Tuo galima bûtø paaiðkinti ir kai kuriø degintiniøkapø buvimà beveik to paties laikotario griau-tiniø kapø duobëse. Kiek kitaip yraLazdininkuose, kur degintiniai kapai labai aið-kiai atsiskiria nuo griautiniø – deginti mirusiejibuvo laidojami kapinyno kalvelës pietiniamekraðte ir beveik neásiterpë á senesnius griautiniuskapus. Formaliai èia galima bûtø áþiûrëti dviejølaidojimo paproèiø, dviejø ideologijøsuprieðinimà, kuris lauþë ir bendruomenëstradicijas (ðeimos laidojimà kartu).

Kapø iðsidëstymo Palangos kapinyne, kurdeginimo paprotys pasirodë anksèiau kaipLazdininkuose, analizë leidþia daryti ir kai kuriasmums svarbias socialines prielaidas. Keièiantislaidojimo paproèiui iðliko tradicija geriauginkluotus vyrus laidoti tose pat vietose. Iðtirtojekapinyno dalyje iðskirtos 5 ”kariø” kapø grupelëssu atskirais kapais tarp jø. Visi ðie kapai - ir VIII-X a. griautiniai, ir vëlesni degintiniai - yra vieniprie kitø kapinyno pietvakarinëje ir ið daliescentrinëje dalyje. Bent pusë degintiniø kapø,kurie ásiterpia á griautiniø kapø zonà, yra geriauginkluotø vyrø. Apie 50% jø yra priskiriamiturtingiems kapams.

Vadinasi, keièiantis laidojimo paproèiuiiðlieka tradicija ðeimos narius (galbût ir vergus)laidoti greta vyro, ir toliau laikomasi paproèiogeriau ginkluotus vyrus laidoti atskirai. Ásigalintdeginimo paproèiui pastaroji tradicija dar labiauiðryðkëja, vyrø su ginklais kapai vis labiau telkiasi

atskiruose kapinyno plotuose.Degintiniø ir griautiniø kapø zonø

atskyrimas, atrodo, buvo paplitæs reiðkinys(bent jau Skandinavijoje). Birkoje degintiniaikapai labai aiðkiai koncentravosi kapinynovakariniame kraðte31 .

Apie X a. pietinëse kurðiø þemëse (Laiviai,Genèai, Siraièiai, Gintaliðkë, Grieþë, Slengiai,Durbes Dîri) atsiranda paprotys degintusmirusiuosius laidoti didelëse (iki 5 m irdidesnëse) ávairios formos negiliose duobëse.Tokiuose kapuose randama keliø sudegintømirusiøjø kaulø, angliø, ákapës daþniausiaidedamos duobës dugne. Daþniausiai ðislaidojimo paprotys naudotas XI-XII a.32 Tokiekeliø þmoniø kapai yra ankstesnës laidojimotradicijos tæsinys. Daugelyje kurðiø kapinynøbuvo aptikta VIII-IX a. (ypaè IX-X a.)griautiniø kapø, kuriuose laidota po du, reèiautris þmones. Palangos kapinyne þinomi tryskapai, kur palaidota po du vyrus, vienas kapas(Nr. 79), kur palaidoti du vyrai ir vaikas, kape114 rasti vyro ir dviejø vaikø griauèiai, IX-X a.kape (Nr. 197) palaidoti trys vyrai, ginkluotiietimis33 (LIA 182, 183), kape 357-358,datuojamame X a. pab. – XI a. pr. palaidotamoteris ir mergaitë34 .

Netenka abejoti jog dauguma tokiø kapøyra ðeimyniniai kapai, kurie, plintant mirusiøjødeginimo paproèiui, tik ágavo kità pavidalà.Kitaip gali bûti interpretuojamas Palangoskapas (197), kur palaidoti trys ginkluoti vyrai.Gali bûti, jog tai jau nebe ðeimos nariai, o tikvienu metu þuvæ þmonës – kariai. Tai jau bûtønaujø visuomeniniø ryðiø ir “profesiniø”sluoksniø atsiradimo poþymiai. Tokia iðskirtinë”profesija”, vikingø laikø kurðiø visuomenëjebuvo tik kariai. Jei Palangos kapø atveju tai tikgalima prielaida, XI-XII a. degintiniøkolektyviniø kapø dalis tikrai priklauso kariams.

Geras pavyzdys yra kolektyviniaidegintiniai kapai rasti Durbes Dîri kapinyne

(Piemarës þemë). Viename bendrame kape(kapas II) buvo palaidoti 3 kariai, kitame (kapasIII) - 7 vyrai. Visi jie buvæ gerai ginkluoti (rastikovos kirviai, kalavijai, ðalmas), daugelis ákapiøsulauþytos. Tyrinëtojas kapus siejo su 1260 m.Durbës mûðiu35 , taèiau kalavijai rastikolektyviniø kapø duobëse II ir III datuojamine XIII, bet XI-XII a.36

Grieþës kapinyne (Keklio þemë) buvo rastanet 12 duobiø su kolektyviniais degintais kapais.Duobës nuo 2,5x2,5 m iki 3x7,5 m dydþio,staèiakampio formos, orientuotos pietryèiø-ðiaurës vakarø kryptimi. Ákapës sudëtos duobiødugne, krûvelëmis arba pavieniai. Kiek þmoniøbuvo laidota vienoje duobëje nenustatyta.Duobëse rasta tiek vyriðkø, tiek moteriðkøákapiø. Daug ginklø, dalis ið jø - sulauþyti. Ypaèdaug daiktø rasta XI duobëje, kurios vienamegale vienas ðalia kito buvo trys turtingi sudegintøkariø kapai, kiekviename kape buvo podviaðmená kalavijà37 . Kariø kapai XI duobëjedatuojami XII a.38 Grieþëje, matyt, bûta ir tikkariø kapø, ir ðeimyniniø kolektyviniø kapø.

Slengiuose (Pilsoto þemë) 3x3,2 m dydþioduobëje (kapai Nr. 23-24) buvo palaidoti 3 ar 4sudeginti mirusieji. Du ið jø buvæ kariai, kapuosebuvo ietys ir kovos kirviai, vienos ákapësskirtinos moteriai, kiti kapai neaiðkûs39 . Kapøduobë perdengë kità degintiná dvigubà kapà,kuriame palaidotas gerai ginkluotas vyras irmoteris. Pagal kalavijà kapas datuotinas neanksèiau XII a.40

Laiviø kapinyne (Keklio þemë) rasti 4kolektyviniai degintiniai X-XI a. kapai iki 5x3m dydþio duobëse. Tarpe jø tik vienas yraturtingo vyro, kiti ákapiø gausumu neiðsiskyrë41 .

Kolektyviniuose kapuose palaidoti vyraidaþniausiai yra nepaprastai gerai ginkluoti, o jøákapës turtingos. Grupinio laidojimo bûdas IX-XII a. iðplinta ir Vidurio Lietuvoje. Èia josatsiradimas siejamas su prûsiðka tradicija. Kaippaþymëjo M. Bertaðius, tø vyrø socialinës

padëties iðraiðka yra ir ákapiø, taip pat ir ginklø,lauþymo paprotys42 .

Analogijø laidojimo bûdui, iðbarstantmirusiøjø palaikus ir ákapes didelëmis dëmëmis,tik ne visur iðskiriant kolektyvinius kariø kapus,randama ne tik Prûsijoje, rytiniø slavøasimiliuotose vakariniø baltø þemëse, bet irvakarø slavø þemëse (iki X a.). Skandinavijojemirusiøjø deginimas I tûkst. II pusëje tampaáprastine laidojimo forma. VIII-IX a. sudegintimirusiojo palaikai neretai paskleidþiami þemëspavirðiuje, o kartu ir lauþo liekanos, apdegæakmenys, ákapiø fragmentai43 .

Bandant nustatyti galimà degintiniø kapøryðá su kokiu nors socialiniu sluoksniu buvostatistiðkai tyrinëti Mëguvos þemës Palangos,Pryðmanèiø, ir Lazdininkø kapinynø kapai (virð600 kapø). Buvo ávertintas kapø turtinis statusas,laikantis nuomonës, jog ákapës, kad ir nelabaitiksliai, atspindi mirusiojo socialiná statusà.Galima sutikti su Else Roesdahl, jog ”there wasno simple equation between the quantity ofgravegoods and the status of the dead, for notall rich people were buried with grave-goods”44 ,taèiau neabejotina, kad vargðai irgi nebuvolaidojami su turtingomis ákapëmis. Nustatyta,jog X ir XI a. (XII a. griautiniø kapø jaunebebuvo) tarp degintiniø kapø turtingi kapaisudarë 22 ir 26 procentus. Tuo tarpu imant visus,ir griautinius ir degintinius kapus, turtingø kapøMëguvoje X a. buvo apie 11 proc., o XI a. - apie8 procentus. Be to, turtingø kapø nuo IX a.Mëguvoje maþëjo, tuo tarpu tarp degintiniøkapø turtingøjø procentas iðlieka toks pat, arbaneþymiai padidëja - nuo 22 iki 26 procentø45 .Ðitaip prieiname iðvados, jog turtingesni pietøKurðo gyventojai X-XI a. savo mirusius deginonuo 2 iki 3 kartø daþniau nei vidutiniam arþemiausiam socialiniam sluoksniui priklausæþmonës. Be to, aiðku, jog deginimo paproèioiniciatoriai yra turtingesni vyrai-kariai, nesmoterys IX-XII a. baltø visuomenëje, kaip ir

1716


anksèiau46 , buvo priklausomos nuo vyro. Tiesa,to meto kurðiø moterø kapai, kaip irSkandinavijoje47 , paprastai bûna turtingesninegu vyrø, gal tai atspindëjo moters svarbàðeimoje bei bendruomenës kultûroje, taèiauvisuomeniniame gyvenime moteris neabejotinaibuvo nustumta á antrà vietà.

Suprantama, jog aukðtesnio socialiniosluoksnio þmonës buvo átakingesni ir dina-miðkesni, labiau nepriklausomi nuobendruomenës tradicijø ir galëjo inicijuoti nau-joves. Prireikë bemaþ ðimto metø, kol deginimopaprotys prasismelkë á apatinius visuomenëssluoksnius ir tapo visuotinu atskiroseteritorijose. Kita vertus, grupinio laidojimobûdo plitimas (grupiniai kapai bendroseduobëse, mirusiojo palaikø iðbarstymaskapinyno pavirðiuje) nurodo buvus viduje tamtikrà, demokratiðkai organizuotà þmoniø grupæ.Ðis reiðkinys, pradþioje buvæs atskiros þmoniøgrupës visuomeniniu poþymiu, vëliau tampalaidojimo ”mada” ir visuotinai iðplinta kaipetninis reiðkinys, o socialinë jo reikðmëpamirðtama. Iðskirtinumas tampa tradicija.

Ikivalstybinio laikotarpio baltøvisuomenëje randame tik vienà visuomenëssluoksná, pakankamai átakingà, turtingà, geraiorganizuotà, maþai priklausomà nuobendruomenës ir demokratiðkai organizuotà -draugijà. Prûsijoje, anot V. Kulakovo, draugija,iðskirtinis sluoksnis gentyje, nesaistomas sukitais gentainiais daugeliu tradicijø,susiformuoja jau VII a. pabaigoje – VIII a.pradþioje ir greitai ágauna polietniniø bruoþø.Draugijos ásigalëjimà Kulakovas sieja su atskirømoteriðkø kapø prûsø kapinynuose iðnykimu.Anot jo, draugijos indikatorius yra VII-XI a.moterø papuoðalai ir jø sudeginti kaulai,aptinkami tik virð kariø kapø, nes moterisgyvenime buvusi visiðkai priklausoma nuo kario,o jam mirus kartu su juo eidavo á kità pasaulá48 .

Atmetant V. Kulakovo kategoriðkumà,

reikia paþymëti, jog dvigubi vyrø ir moterø kapaivakariniø baltø þemëse ir kaimyniniø genèiøpakraðèiuose pasirodo V-VI a. Pagrybyje buvorastas dvigubas vyro kario ir moters kapas;manoma, jog moteris buvusi vergë49 . Dvigubøar net trigubø V-VII a kapø pasitaiko VidurioLietuvoje, Þemaitijoje, pavieniø dvigubø vyroir moters kapø aptikta Lamatoje50 .

Draugijos, susijusios su kunigaikšèiu ir joiðlaikomu ginkluotu kariø-profesionalø bûriu,apraiðkø galime rasti jau tautø kraustymosilaikotarpio pabaigoje. Lietuviø þemëse,Taurapilio pilkapyje, buvo atkastas V a. antrospusës - VI a. pradþios turtingo kario, palaidotosu þirgu, ”kunigaikðèio” kapas, kuriame rastasbene didþiausias importiniø daiktø kompleksasLietuvoje. ” Kunigaikðèio” kapas ir jo palydoskapai ryðkiai iðsiskyrë tuo, jog buvo palaidoti suþirgais, turëjo daug ginklø, brangiø papuoðalø51 .Labai panaðus á Taurapilio, dar senovëjeapiplëðtas, V-VI a. kapas su þirgu rastasMarvelëje (Vidurio Lietuva). Nemunoþemupiuose (Vidgiriai) atkasti neáprasti baltamsV-VI a. kapai ir papuoðalai - manoma jog èiabuvo apsigyvenæs ið Dunojaus vidurupioatsikëlæs tautø kraustymosi þygiuose dalyvavæspolietniðkas junginys52 .

Pagrybio kapinyne vyrø ákapës V-VI a.,lyginant su moteriðkomis, þymiai turtingesnës:48,8 proc. vyrø kapø buvo su ginklais ir þirgais,nemaþa jø dalis turtingi ákapëmis, du vyrai, bekito ko, turëjo sidabrines antkakles (dar povienà sidabrinæ antkaklæ rasta trijuose berniukøkapuose). Dël to Vaitkunskienë kariaunàPagrybyje “randa” jau V-VI a.53

V-VI a. - tai pirmosios draugijos apraiðkosbaltø visuomenëje. Ði karinës organizacijosforma atsirado plëðikø bûriuose, siautusiuosepo Europà. Á baltø þemes ji atëjo jau subrendusiir su savo ideologija. Pirmieji draugijos daigai,rodos, didesne dalimi sunyko, nes vargu ar visaisatvejais gráþusiø bûriø vadai sugebëjo

visuomenëje uþimti padëtá, kuri jiems leistøátakoti ir naujai organizuoti tradicinæ vietosvisuomenæ.

V. Kulakovas tvirtina, jog kariauna prûsøþemëse atsirado VII a. pab. – VIII a. pr.,pabrëþia jos polietniðkumà ir tradiciðkai jà siejasu skandinavø kolonizacija ar didelëmisátakomis, o X a. konstatuoja skandinavø kilmëskariø antplûdá á Sambijà54 . XI-XII a. ribojeSambijos kapuose iðnyksta draugijos nariamspriskiriami kariø kapai, manoma, jog draugijaiðeina ið Prûsijos. Prûsø kariai buvo apsigyvenæðiaurës vakarø Rusioje, nemaþai prûsø kariøkapø V. Kulakovas randa ir Lietuvoje, ypaèKauno apylinkëse55 . Pastaràjà nuomonæpatvirtintø ir Lietuvos archeologø radiniai56 .

Nuo X a. prasideda antras kariaunosformavimosi etapas. Ryðkus su ginklais laidotøvyrø procentinio santykio sumaþëjimas pietiniøkurðiø þemëse nuo X a. susijæs su draugijossusidarymu57 . Nuo X a. kurðiø bendruomenëje,o netrukus ir kaimyninëse þemëse,besiformuojanti draugija jau subræsta iki þymiaiátakojanèio visuomenæ sluoksnio. Spëjama, jog,skirtingai nei pietø Kurðe, ðiauriniame, kur nuoXI a. buvo braunamasi á lyviø þemes, kariaunossuþydëjimo laikotarpis buvo XII-XIII a.58 Sârajukapinyno degintiniai kapai (didesnë dalis kapødatuojama XI-XII a., dalis jau XIII a. pirmapuse) tradiciðkai kurðiðki, pasitaikë dvigubøkapø didelëse duobëse su anglimis, èia gyvavoákapiø lauþymo paprotys. Vyravo dvigubi vyrø-kariø kapai (6 ið 8). Vyrø kapø ðiame kapinynebuvo aiðkiai daugiau. Be to, iki 90% vyrø buvopalaidoti su ietimis, 68% vyrø kapø rastidviaðmeniai kalavijai, jø arba makðtø dalys,viename kape rastas ðalmas. Toks nepaprastaididelis ginkluotø vyrø skaièius suponavoprielaidà, apie draugijos institucijos gyvavimàÐiaurës Kurðe dar ir XII–XIII a.59

Draugija, savitai organizuota visuomenësdalis, turëjo suformuoti savas ideologines

nuostatas ir pretenduoti uþimti iðskirtinæ vietàtiek gyvøjø, tiek ir mirusiøjø visuomenëje. Tokiøpoþymiø randame kai kuriø kurðiø kapinynømedþiagoje. Draugijos susidarymà rodo irbesiformuojantis ávairaus rango ”kunigaikðèiø”sluoksnis, to meto aukðtuomenës kultûrosformavimasis. A. Tautavièiaus nuomone, nuo Xa. antrosios pusës genèiø aristokratijos atstovaiapsigyvena atskirai, pilyse60 .

Netenka abejoti, jog draugijos susidarymàkurðiø þemëse smarkiai stimuliavo ganasudëtingi karo þygiais ir duokliø apdëjimaispagrásti kurðiø santykiai su skandinavais beigreitai plintantis pajûrio þemëse vikingavimas -daugiau plëðikavimas nei prekyba. Kalbëti apietiesioginá skandinavø kariø poveiká kurðiødraugijai archeologija kol kas negali. Turintomenyje Kurðe egzistavus skandinaviðkàteritorinæ-administracinæ strukturà ir ne kartàatnaujinamà duokliø rinkimà bei daugkartiniusbandymus sutramdyti nepaklûstanèius kurðius,ði átaka turëjo bûti nemaþa. Gal skandinavaivienu metu ir nevaldë viso Kurðo, taèiau atskirøkurðiø teritorijø pavaldumas jiems abejoniønekelia. Didelæ skandinavø átakà kurðiø karybaipatvirtina Skandinavijoje iðplitusiø X-XI a.kalavijø gausûs radiniai Kurðe: tai kalavijaipriskiriami tipui T ir jo replikai Kurðe T1, X irZ tipø ginklai61 .

Kartu su deginimo paproèiu atëjæ naujilaidojimo ritualai (grupiniai kapai didelëseduobëse, ákapiø ir palaikø barstymas þemëspavirðiuje, ákapiø lauþymas, padaþnëjæs kapøorientavimas vakarø-rytø kryptimi), atsiradæsinchroniðkai su draugijos formavimusi, yragiminingi skandinaviðkam ir prûsiðkamlaidojimo bûdui. Kokios reikðmës laidojimopaproèiams pakeisti turëjo IX-XI a. Kurðeegzistavusios didesnës ar maþesnës skandinavøkolonijos (Gruobinë, Palanga, Þardë ðaliaKlaipëdos ) kol kas negalime pasakyti. Tos átakosgeriausiai turëtø skleistis Gruobinëje, taèiau

1918


maþai tyrinëti, sinchroniðki skandinaviðkiemskapams, kurðiðki senkapiai, leidþia tik spëti taipbuvus. Prûsø Semboje (Kaup-Wiskiauten,Irzekapinis) skandinavø átaka vietineivisuomenei buvo labai didelë.

Baigiant reikëtø paþymëti, jog X-XI a.Kurðe vykusius pasaulëþiûros pakitimus, kuriøiðraiðka buvo deginimo paproèio ásigalëjimas,

Iðnaðos

1 Gimbutienë M. Baltai prieðistoriniais laikais. Vilnius,1985.2 Tautavièius A. Dël mirusiøjø deginimo paproèio plitimoV-VIII a. Þemaitijoje. In: Vakarø baltø archeologija iristorija. Klaipëda, 1989. P. 28-32.3 Þulkus V. Senieji kurðiai. In: Baltø archeologija 1995Nr. 4(7). P. 2-6.4 Asaris J. Par kurðu izplatîbu Ziemeïkurzemç 11.-13. gs.In: Arheologija un etnogrâfija XVIII. Riga, 1996. Lpp.38-42. Mugurçviès Ç. Ethnic processes in Baltic-inhabitedterritories and the emergence of the Latvian nation in the6th to the 16th century. In: Humanities and Social Sci-ences Latvia. University of Latvia, 3(16). Riga, 1997. P.75-92.5 Bûtënienë, E. Laiviø kapinyno laidosena. In: Moksløakademijos darbai, serija A. 1(16). Vilnius, 1964. P. 83-99.6 Jovaiða E. Mirovozrenije baltov po dannymprostranstvennogo orientyrovanija I vnutrennegoustrojstva pogrebenij centralnoj Litvy I-IV vv. In: Baltøarcheologija ir istorija. Klaipëda, 1989. P. 92-107.7 Vëlius N. Senovës baltø pasaulëþiûra. Vilnius 1983; ÞulkusV. Tarpgentinës dykros ir mirusiøjø pasaulis baltøpasaulëþiûroje. In: Vakarø baltø archeologija ir istorija.Klaipëda, 1989. P. 107-116.8 Stankus J. Banduþiø kapinynas. Lietuvos archeologija12. Vilnius, 1995. P. 101-118.9 Þulkus V. Slengiø senkapis Klaipëdos raj. Archeologiniøtyrimø ataskaita. Paminklø konservavimo archyvas, f.5/1916. Klaipëda, 1979.10 Kazakevièius V. Vienaðmeniø kalavijø atsiradimas irraida Lietuvoje. In: Lietuvos archeologija 2. Vilnius, 1981.P. 43-58.11 Þulkus V. Tarpgentinës dykros ir mirusiøjø pasaulis baltøpasaulëþiûroje. In: Vakarø baltø archeologija ir istorija.Klaipëda, 1989. P. 107-116.12 Bûtienienë E, Budrytë S. Laiviø ”markapiai”. In: Baltøarcheologija 1997 1(10). Vilnius, 1997. P. 8-13.13 Asaris J. Min. veik. Lpp. 38-42.14 Kapinynas prie Eketës atrodo sunaikintas dar XIX a.,Anduliø-Kretingos medþiaga neskelbta ir jos Lietuvojenëra, neþinomi Apuolës ir Imbarës nekropoliai,netyrinëtas Impilties kapinynas, maþai kasinëti kurðiðkikapinynai prie Gruobinës, neþinomas kapinynas prie Talsipiliakalnio.

15 Müller-Wille, M. Graves. In: Medieval Scandinavia anencyklopedia. New York&London, 1993.. P. 237-240.16 Tautavièius, A. Ataskaita uþ Palangos kapinynokasinëjimus 1962 ir 1963 metais. Lietuvos istorijos institutoarchyvas, b. 182, 183. Vilnius, 1963.17 Þulkus, V. Mirusiøjø pasaulis baltø pasaulëþiûroje(archeologijos duomenimis). In: Þemaièiø praeitis 2.Vilnius, 1993. P. 23-35.18 Volkaitë-Kulikauskienë R. Lietuviø tautybëssusidarymas. In: Lietuviø etnogenezë. Vilnius, 1987. P. 183-198. Volkaitë-Kulikauskienë R. Lietuva valstybësprieðauðriu. Vilnius, 2001.P. 174.19 Tautavièius A. Dël mirusiøjø deginimo paproèio plitimoV-VIII a. Þemaitijoje. In: Vakarø baltø archeologija iristorija. Klaipëda, 1989. P. 28-32.20 Bertaðius M. Vidurio Lietuva VIII-XII amþiais. Daktarodisertacijos santrauka. Vilnius, 1998.21 Volkaitë-Kulikauskienë R. Lietuva valstybës prieðauðriu.Vilnius, 2001.P. 171.22 Kulikauskas P., Kulikauskienë R., Tautavièius A. Lietuvosarcheologijos bruoþai. Vilnius, 1961. P. 269.23 Tautavièius A. Vidurinis geleþies amþius Lietuvoje (V-IXa.). Vilnius, 1996.24 Lietuvos TSR archeologijos atlasas, IV. Vilnius, 1977.Kazakevièius V. Oruþije baltskich plemion II-VIII viekov naterritorii Litvy. Vilnius, 1988. Kazakevièius V. IX-XIII a. baltøkalavijai. Vilnius, 1996. Kazakevièius V. Ið vëlyvojo geleþiesamþiaus baltø ginklø istorijos (Kalavijø makðtø apkalai).In: Lietuvos archeologija 15. Vilnius, 1998. P. 287-327.Þulkus V. Baltische Funde an den westlichen Ostseeküsten.In: Archaeologia Baltica 2. Vilnius, 1997. S. 165-188.25 Engel C., La Baume W. Kulturen und Völker der Frühzeitim Preußenlande. Königsberg Pr. 1937. S. 190.26 Þulkus V. Die Prussen und ihre Nachbarn im 1.Jahrtausend nach Christi Geburt. In: Prussen Kuren undMasuren. Drei Beiträge zur Landeskunde Ostpreussens.Weisenburg, 1991. S. 4-14.27 Kulakov V.I. Prussy (V- XIII vv.). Moskva, 1994. S. 47-51. Þulkus V. Baltische Funde an den westlichenOstseeküsten. In: Archaeologia Baltica 2. Vilnius, 1997.S. 165-188.28 Kulakov V.I. Prussy (V- XIII vv.). Moskva, 1994. S. 163.29 Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø kalavijai. Vilnius, 1996.P. 30, 67-70, 53-58, 76.30 Kulakov V.I. Prussy (V- XIII vv.). Moskva, 1994. S. 154.

31 Müller-Wille, M. Min. veik. P. 237-240.32 Kulikauskas P., Kulikauskienë R., Tautavièius A. Min.veik.. P. 386-387. Bûtënienë E. Min. veik. P. 83-99.Bertaðius M. Min. veik. P. 38-40.33 Tautavièius, A. Ataskaita uþ Palangos kapinynokasinëjimus 1962 ir 1963 metais. Lietuvos istorijos institutoarchyvas, b. 182, 183. Vilnius, 1963.34 Þulkus V. Palangos VIII-XIII a. kapinyno ribøtikslinimas. In: Archeologiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1986ir 1987 metais. Vilnius. 1988. P. 123-125.35 Stepiòð P. Durbes kauja 1260 g. Rîga, 1967.36 Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø kalavijai. Vilnius, 1996.P. 108, 112.37 Varnas A. Grieþës plokðtinis kapinynas. In:Archeologiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais.Vilnius, 1984. P. 108-111.38 Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø kalavijai. Vilnius, 1996.P. 108, 112.39 Þulkus V. Slengiø senkapis Klaipëdos raj. Archeologiniøtyrimø ataskaita. Paminklø konservavimo archyvas, f.5/1916. Klaipëda, 1979.40 Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø kalavijai. Vilnius, 1996.P. 108, 112.41 Bûtënienë, E. Min. veik. P. 83-99.42 Bertaðius M. Min. veik. P. 53.43 Müller-Wille, M. Min. veik. P. 237-240. Bertaðius M.Min. veik. P. 40-41.44 Roesdahl E. The Vikings. London, 1991. P. 156.45 Þulkus V., Klimka L. Lietuvos pajûrio þemës viduramþiais.Lietuvos istorija. Vilnius, 1989.46 Vaitkunskienë, L. 1995. Pagrybio kapinynas. Lietuvosarcheologija 13. P. 163.

47 Roesdahl E. Min. veik. P. 60.48 Kulakov V.I. Prussy (V- XIII vv.). Moskva, 1994. S. 148.49 Vaitkunskienë, L. 1995. Min. veik. P. 165.50 Tautavièius A. Vidurinis geleþies amþius Lietuvoje (V-IXa.). Vilnius, 1996. P. 59, 65, 78.51 Tautavièius A. 1981.Taurapilio “kunigaikðèio” kapas. In:Lietuvos archeologija 2. P. 18-43. Vilnius.52 Ðimënas V. Nauji V a. pab.-VI a. pr. laidojimo paproèiaiNemuno þemupyje. In: Ikikrikðèioniðkosios Lietuvoskultûra. Vilnius, 1994. P. 23-33.53 Vaitkunskienë, L. 1995. Min. veik. P. 163-166.54 Kulakov V.I. Konskoje snariaþenije prussov X-XI vv.(problema otnositelnoj chronologii detalej ogolovja). In:Lietuvos archeologija 9. Vilnius, 1992. P. 137-144.55 Kulakov V.I. Prussy (V- XIII vv.). Moskva, 1994. S. 154.56 Urbanavièius V. Urbanavièienë S. Obeliø kapinynas.Lietuvos archeologija 6. Vilnius, 1988. Bertaðius M.Vidurio Lietuva VIII-XII amþiais. Daktaro disertacijossantrauka. Vilnius, 1998.57 Þulkus V., Klimka L. Lietuvos pajûrio þemës viduramþiais.Lietuvos istorija. Vilnius, 1989.58 Asaris J. Min. veik. Lpp. 38-42.59 Asaris J. Vîrieðu apbedîjumi Sâraju senkapos. In:Zinâtniskâs atskaites sesijas materiâli par arheologu 1992.un 1993. gada pçtîjumu rezultâtiem. Rîga, 1994. Lpp. 15-18.60 Tautavièius A. Vidurinis geleþies amþius Lietuvoje (V-IXa.). Vilnius, 1996. P. 8.61 Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø kalavijai. Vilnius, 1996.P. 44-78.

nulëmë visuomeninio-socialinio pobûdþiotransformacijos. Visiðkai skirtingomisaplinkybëmis á pagoniðkas kurðiø þemes ëjokrikðèionybë. Pradþioje ávairiais bûdais buvoplatinama krikðèioniðkoji ideologija, o tik po tovisuomenë transformavosi, prisitaikydama prieseniai kanonizuotø ir bûdingø krikðèioniðkajaiEuropai visuomenës standartø.

Zusammenfassung

Archäologen konstatieren, dass sich im Laufedes Jahrtausends die Beerdigungsbräuche mehrfachgeändert haben und setzen dies in Verbindung mitVeränderungen der Weltanschauung.

Die Kuren durchlebten zur Zeit der Winkingerden letzten Bruch in der vorchristlichen Weltsicht,der die Einführung und Einbürgerung desVerbrennungsritus bei der Beerdigung beinhaltete.

Die Gefolgschaft, dieser herausragendorganisierte Teil der Gesellschaft hat sicherlichweltanschauliche Ansichten formuliert und einenbesonderen Platz sowohl unter der Gesellschaft derLebenden als auch der Toten eingefordert. DasEntstehen der Gefolgschaft zeigt auch die eineformierende Gruppe von „Herrschern“

verschiedenen Ranges, eine höhereGesellschaftsschicht mit eigener Kultur.

Verständlicherweise waren Angehörigegehobener Schichten sowohl einflussreicher als auchdynamischer, sie waren unabhängiger vongemeinschaftlichen Traditionen und konntenNeuheiten initiieren.

Gilt es festzustellen, daß durch die Änderungender Weltsicht im 10. und 11. Jahrhundert, die ihrenAusdruck in der Einbürgerung desVerbrennungsritus finden, durch eineTransformation der Gesellschaftlichsart bestimmtwurden. Das Christentum kam später bei denheidnischen kurischen Ländern in eine völligveränderte soziale Umgebung.

Áteikta 2001 05 18. Pateikta spaudai 2001 07 02Vladas ÞulkusTilþës 13, Klaipëda. Tel. 410190el.paðtas: [email protected]

2120


XIX a. paskutiniojo ketvirèio socialiniø ir kultûros procesø Lietuvoje interpretavimas duodapagrindo teigti, kad sociologiniu poþiûriu tautinio identiteto simbolinis konstravimas buvo sudëtinisreiðkinys, susidedàs ið ávairiø, vienas kità papildanèiø, o kartais netgi prieðtaringø, komponentø.Straipsnio autorius siekë keleto tikslø: 1) pasitelkus esamus istorinio aiðkinimo ar literatûrinës áþvalgospavyzdþius, svarstyti specifiniø socialiniø ir kultûros veiksniø sutapimà ankstyvuoju lietuviø tautiniosàjûdþio laikotarpiu; 2) aptarti santyká tarp kalbos veiksnio ir praktinio veiksmo, iðnagrinëti lingvistinioidentiteto raidos socialines prieþastis; 3) tikslinti þodþiø, vartojamø skirtinguose istorinio aiðkinimopavyzdþiuose, reikðmes. Ðie trys aspektai vienas kità papildo: straipsnyje nëra dalykø, kuriø nebûtøaptikæ ir ávardijæ istorikai ir sociologai. Èia bandoma nauju þvilgsniu paþvelgti á turimus faktuspakartotinai interpretuojant aptariamo istorinio laiko socialinio veiksmo prieþastis.

Algimantas Valantiejus

Dvi istorinio aiðkinimo alternatyvos:Miroslavo Hrocho ir Czesùawo Miùoszo tezës

Santrauka

Identiteto samprata yra vienaproblemiðkiausiø socialinës srities moksløsàvokø.1 Negana to, ðioji samprata ávardijasudëtingà santyká tarp idealiøjø (atsitiktiniø,laisvai pasirenkamø, tikimybinio pobûdþio)istorijos veiksniø ir socialiniø (struktûriniø)tikrovës sàlygø. Istorinis veiksmas turi dvi puses,kuriø sàveikos analizë padeda geriau suprastiiðgyventà, konkretø þmoniø istoriná patyrimà.“Realûs” istorijos ávykiai ir mokslininkovaizduotë sudaro nepertraukiamà visumà:perskaityti istorijos þenklai suteikia formà ðiampatyrimui, tam tikrà simbolinæ aiðkinimostruktûrà, grindþiamà ir atitinkama

prieþastingumo samprata. Kaip rodopateikiamo straipsnio pavadinimas, èia bussiekiama iðnagrinëti dviejø alternatyviø istorinioaiðkinimo formø argumentus ir jais grindþiamøfaktø interpretavimà. Èekø sociologo MiroslavoHrocho lyginamoji XIX a. Rytø, Vidurio irÐiaurës Europos tautø formavimosi analizëgrindþiama tam tikrø, visø pirma ekonominiø,socialiniø ir kultûros veiksniø istoriniusutapimu. Paties M. Hrocho teigimu,ðiuolaikinis istorikas vargu ar gali perimti plaèiaipaplitusius teiginius, kad toká sudëtingà socialináprocesà kaip moderniosios tautossusiformavimà galëjo paprasèiausiai sukurti

“Subjekto valia”, tautiðkumo idëja ar josdiegimas pasitelkiant ðvietimo veiksnius.Þmoniø neþadino ir “tautos dvasia”: “Prieðingainegu subjektyvistinë tautos kaip tautinëssavimonës, nacionalizmo, tautinës valios irdvasiniø jëgø raidos koncepcija, mespostuluojame tautos kaip sudedamosiossocialinës istorinës realybës koncepcijà. <…>Specifinis analizës tikslas yra tautinio sàjûdþio,ávardijamo kaip procesas, prieþasties-padarinioryðiø interpretavimas, bendrøjø poþymiø irsocialiniø determinanèiø tyrimas.” (Hroch 1985:3; 19) Kita istorinio pasakojimo tezë kyla iðspecifinio Czesùawo Miùoszo teiginio apie tamtikrus emocinës priklausomybës ryðius, ypatingàlietuviø polinká kalbai ir beveik stebuklingàistorinio veiksmo ðuolá, kuris leido atstatytisutrupëjusius realybës fragmentus (Miùosz 1995:43-44). Ðià Czesùawo Miùoszo tezæ savitai plëtojabritø antropologas Scottas Spire’as, teigdamas,1) jog kalbos vaidmuo formuojantis lietuviøtautiniam sàjûdþiui buvo svarbesnis palyginti sugretimomis visuomenëmis ir 2) kad bet kurikalba turi tam tikrà bûdingà savybæ, kuriosnegalima tapatinti tik su kalbiniais poþymiais.(Spire 1999).2

Negalima neáþvelgti, jog sociologinë kalbospoveikio, kalbos vaidmens istorijoje problema,nusakanti visà lietuviø tautinio identitetoformavimosi raidà, egzistuoja per visà Lietuvoskultûros istorijà. Lingvistinës tautinës savivokosðaknys - tariamai neginèytina objektyvioji istorija:ji buvo ir yra tokia natûrali ir savaimesuprantama, kad niekam nekelia abejoniø.Ðiandienà Lietuvoje bûtø sunku surasti asmená,kuris suabejotø kalbos vaidmeniu konstruojantkolektyviná lietuviø identitetà.3 Tokieásitikinimai ar ásitikrinimai ið dalies formuoja irdabartinio tautinio identiteto kontûrus.

Galima sakyti, jog ir empiriðkai grindþiamaintelektinë ar profesionalioji nacionalizmosupratimo ir aiðkinimo tradicija yra grindþiama

teze, jog per paskutiná XIX a. ketvirtá Lietuvosvisuomenë iðgyveno tautinio-lingvistinio“pabudimo” jausmà. Istorinë analizë pasitelkiane vienà prielaidà, susijusià su lietuviø identitetoir nacionalizmo ideologijos samprata, kuri iðesmës pagrásta savaime suprantama kalbosvaidmens prielaida. Ðá aspektà perteikia aiðkûsarba numanomi mokslinës retorikos teiginiai.Taip atsitinka dël to, kad ðie teiginiai neretaipateikiami ne kaip hipotezës, bet kaippamatinës prielaidos. Pavyzdþiui: “Valstieèiamskatalikø tikëjimas ir kalba buvo ágimtos dvasinësvertybës (iðskirta cituojant)” (Vidmantas 1996:96).4

Be abejo, á ðità klausimà labai sunkuatsakyti, taèiau, bent jau pradþioje, svarbuiðnagrinëti socialinio kalbinës formos turinioraidà, apsiriboti “kalbos” ir kitø kultûros,socialiniø ir ekonominiø veiksniø istorinëssàveikos aptarimu. Nereikëtø pamirðti, kadbûtent ðioji sàveika gimdë simbolines, socialines,o kartu ir ideologines, kalbos reikðmes. Taigi áistorinio pasakojimo tekstà áspraudþiantiðankstinæ ir savaime suprantamà “kalbos”sociolingvistinæ struktûrà daroma bent jaumetodologinë klaida. Akivaizdu, kad nusakiuspaminëtas prielaidas, “natûralu” kalbëti apie“kalbiná prabudimà” Rytø ir Vidurio Europostautø prisikëlimo laikotarpiu. Gali bûti ir ðitaip,taèiau pastaràjá teiginá labai lengva padarytiesencializmo teze. Dël ðiø prieþasèiø ðiamestraipsnyje bandoma árodinëti, kad pakankamaidinamiðkas aptariamojo istorijos tarpsniosocialinës sàveikos kontekstas ir konfliktiniaisocialiniø grupiø santykiai kaip tik ir nulëmësimboliná kalbos áteisinimà.

Esencializmo problema

Yra keletas prieþasèiø, dël kuriø turëtumeskeptiðkai þvelgti á vyraujanèià nuostatà,pabrëþianèià lemiamà kalbos vaidmená

Tad bûtø gerai, jei kiekvienas kiek galima labiaupasistengtø susidaryti aiðkø poþiûrá á idëjas, kuriasrengiasi svarstyti, numesdamas nuo jø visà tà þodþiørûbà ir naðtà, kuri gerokai uþtemdo vertinimà iriðblaðko dëmesá.

George BerkeleyÁvadas

2322


konstruojant ankstyvàjá lietuviø tautiná sàjûdá.Pirma, nepakanka postuluoti, kad bûtaglaudþios koreliacijos tarp kalbos ir emocinës-socialinës valstieèiø jausenos. Kalbiniø motyvøsusietumas su “tautiðkumu” nëra visiðkaiakivaizdus ir pagrástas faktas. Neaiðku, arkalbama apie vadinamàjà “ágimtà” kalbos idëjà,tam tikrà prigimtinæ prieþastá, kuri ir skatinorûpintis lietuviø kalba, nepaisant to, kà þmonësið tikrøjø galvojo apie savo “kalbà”. Antra,siekiant nusakyti glaudþià koreliacijà tarp kalbosir tautiðkumo, anksèiau paminëtø vertybiø(religijos ir kalbos) turinys yra susiejamas suesencializmo prielaidomis. Apgailestauti visøpirma reikëtø, kad tokios koreliacijos nekritiðkaipripaþásta, kad tarsi nëra kitø galimybiø, kuriosleistø kalbëti apie kitoká tikëtinà istorijosscenarijø.5

Kalbos svarbà pabrëþia ir kai kurie naujausibandymai susieti identiteto analizæ su idëja, kuriperteikia itin gilaus ir savito lietuviø kalbosjausmo svarbà formuojantis sàjûdþiui. ScottoSpire’o straipsnyje apie ankstyvàjá lietuviønacionalizmà pagrástai teigiama, kad lietuviøsàjûdis turi specifiniø lingvistiniø bruoþø (Spire1999). Scottas Spire’as metodiðkai plëtojapastaràjá argumentà, bandydamas parodyti 1)ypatingà dëmesá lietuviø kalbai ir 2) savybes arkokybes, kurios priskiriamos ðiai kalbai. Svarbupaþymëti, kad tai nëra tik terminologijosklausimas. Èia kalbama apie ankstyvojo lietuviønacionalizmo sampratà, kuri apima specifinæsavybæ: nacionalizmo pradininkø nuostatà, kad“bet kuri kalba turi tam tikrà bûdingà savybæ,kurios negalima tapatinti tik su kalbiniaisbruoþais, ir kad ði savybë visapusiðkai susiejakalbà tik su tam tikros grupës nariais beiatitinkamai suteikia tam tikrus privalumus josatstovams, nepriklausomai nuo kitø socialiniøkintamøjø dydþiø.” (Spire 1999: 486-487)Pridurtina, kad ðita idëja ið principo grindþiamaplaèiai þinoma Czesùawo Miùoszo teze,

teigianèia, jog “sunku ásivaizduoti didesnæ meilækalbai negu lietuviø meilë” (Spire 1999: 486).

Emocinë kalbos reikðmë

Kaip minëta anksèiau, tai nëra nauja idëja.Taèiau nors ir kyla pagunda (turint galvojeaptariamà kontekstà) manyti, lietuviønacionalizmas kilo ið tam tikrø kalbiniøsentimentø, socialinis simboliniø reikðmiøformavimosi procesas galëjo bûti daugsudëtingesnis. Pirmoji svarstytina prielaida:istorinë identiteto raida yra visiðkai naujossociolingvistinës tradicijos, grindþiamosanonimiðkais ir gana abstrakèiais kalbiniobendravimo simboliais, laipsniðkas iðradimas.

Galima teigti, kad kalba nebuvo itin ryðkiaptariamojo tarpsnio istorinës aplinkos dalis.Socialine prasme ji buvo aptikta ne prieð tai, betiðrasta jau po to. Sociologiniu poþiûriu, kalbabuvo tik atsitiktinai (kaip ávairiø – palankiø irnepalankiø – socialinës raidos veiksniø istorinissutapimas) susijusi su nacionalizmu. Toliaubandysiu pagrásti, jog svarbiausiems lietuviønacionalizmo sàjûdþio ideologams, “Varpo”periodo inteligentams, ne tik ir ne tiek rûpëjokalbos klausimai, kiek socialinio pobûdþioproblemos. Atkreipèiau dëmesá ir á istorikøstatistinæ analizæ: “Ið karto reikëtø pasakyti, kadkalbos klausimams “Varpe” vis dëlto skirta neper daugiausia vietos. Keletà metø (1890, 1891,1895 ir 1889 m.) ðios tematikos medþiagosleidinyje beveik visai nebuvo. 1889 ir 1899 m. –ji uþëmë vos puslapá, o nuo 1900 m. – po keletàpuslapiø” (Vëbra 1992: 168).

Tai, þinoma, nereiðkia, kad kalba neágijonaujø reikðmiø ar socialiniø atspalviø. Patinacionalizmo ideologija ið esmës perëmë naujaibesiformuojanèios kalbos reikðmes.Pasitelkdami kalbos simbolius tam tikri aktyvûssocialiniai sluoksniai konstravo savo “bendràjàkilmæ”. Bûtent ðia prasme kalbos simboliø raida

“greitino” istorijos ratà. Nepaisant to, èiaformuluojamas klausimas yra kitoks: kaip irkodël vyko socialinio konstravimo procesai?Kalbos simboliø raida susijusi su tam tikrosocialinio sluoksnio, lietuviø inteligentijos, kuri“suþadino” stiprius lojalumo ir solidarumojausmus, pasitelkdama “kalbiná pagrindà”,nepaprastai aktyviomis pastangomis. Kaip tikðiuo aspektu kalba vaidino svarbø vaidmenáformuodama kontekstà, kuris pereinamuojulaikotarpiu padëjo þmonëms ásisàmoninti tieksavo idealus, tiek interesus ieðkant naujojoistorijos jausmo ir naujø pasirinkimogalimybiø.6

Emocinë kalbos reikðmë negali bûti visiðkaisusiaurinama kaip istoriniu poþiûriuneadekvatus veiksnys. Problema iðryðkëja tada,kai bandome apibrëþti kitus “tautiðkumo”komponentus ir ávardinti specifinius“nacionalistinius” motyvus. Jeigu pritaikomeanksèiau paminëtas sàvokas ir kitiems savitiemstradicinës kultûros aspektams, kalbiná identitetosantyká tenka pertvarkyti: svarbu atsiþvelgti áávairius, socialinës aplinkos poþiûriuprieðtaringus, aspektus. Manyèiau, kad ðiosteorinës istorinës raidos galimybës nëranuodugniau svarstomos.

Ar nepasiduodama pagundai lengvaipaklusti anksèiau paminëtai europocentrizmonuostatai, kurià áþvalgiai nurodë BenedictasAndersonas (þr. 4 iðnaðà) ? Ðiuo poþiûriu vertadëmesio istorinë inteligentø ir kalbos santykioproblema Vidurio ir Rytø Europoje:

Pagrindinë inteligentø veikla yra kalbosvartojimas ir kontrolë, ir Vidurio bei RytøEuropoje jie beveik ágijo monopolá. Jie netik tiesiogiai ásitraukë á interpretavimà irvertinimà, bet, formuodami naujasnacionalines kalbas ir pertvarkydamitautinæ bendruomenæ, jie ágijo neturintáanalogø autoritetà ir prestiþà. Jienebeturëjo per prievartà legitimuoti

dinastinës ar baþnytinës valdþios, todëlbuvo nesuvarþyti ir galëjo rûpintismoralinëmis nuostatomis, apibrëþdamiateitá bei praeitá ir kurdami pasaulá,pasitelkæ savo valdomà kalbà. (Schöpflin1997: 109)

Ne visada paprasta suvokti skirtingøsocialiniø ir kultûros veiksniø istoriná dialogà.Anthony Smithas savo knygose, skirtosenacionalizmo analizei, aiðkiai pabrëþiasociologinio poþiûrio svarbà: nacionalizmas yratiek ideologija, tiek sàjûdis.7 Pripaþindami, kadnacionalizmo sàvoka turi bûti ne ideologinë, betsociologinë ir sudëtinë, privalome ávardinti irkitus veiksnius, susijusius ne tik su kalbiniaissentimentais. Ne maþiau dramatiðka,pavyzdþiui, buvo ekonominiø motyvø – kad irnenuosekliai taikomø – plëtra formuojantisidentitetui. Ir ið tikrøjø daugelis sàjûdþiopradininkø, kuriuos galima priskirti ekonominiønacionalistø grupei, buvo ásitikinæ, kadbendruomeniná tikslà galima ágyvendinti tikkontroliuojant ekonominá veiksmà ir praktiðkaipertvarkant tikrovæ.

Apibendrinant bûtø galima pasakyti, jog,pasirinkdami ir pabrëþdami vienà, kad ir svarbià,teorinæ prielaidà, kartu iðleidþiame ið akiø tamtikrus, ið pirmo þvilgsnio galbût ir nelabaireikðmingus, veiksnius, ðitaip susiaurindami arvisiðkai sunaikindami reiðkinio sudëtingumàkitø veiksniø sàskaita. Sudëtingesnis dalykas,kaip istoriðkai patikrinti ideologiniø ir socialiniøveiksniø sàveikà, neapsiribojant vienintelioskiriamojo poþymio iðplëtojimu.

Turint galvoje aptariamus tikslus vertapaþymëti: jei vadinamosios “ágimtos” savybës arvertybës iðryðkina tik abstraktaus lygmenskontûrus, tai ir lietuviø kalbos kokybiðkumo arunikalumo samprata pateikia tik teorinæproblemà, pagrástà analogiðkais teiginiais apiepasirinkto socialinio veiksmo “natûralumà”.

2524


Svarbu paaiðkinti, kokiø reikëjo specifiniøsàlygø, kad bûtø galima sukurti realià tokiøpirminiø ryðiø galià. Negalima tenkintisprielaida, kad tokie ryðiai egzistavo “nuo seno”.

Be to, kitas sveiku protu grindþiamasteiginys, jog kalba atliko socialinæ bendravimopriemonës funkcijà, negali bûti tiesiogiaisiejamas su kalbinio identiteto forma. Nërapakankamai pagrásta teigti, jog esamas socialinissolidarumas tiesiogiai iðplaukia ið kalbiniobendravimo; itin saviti “emocinës priklau-somybës” jausmai ávairuoja platesniamesocialiniame kontekste. Dël ðios prieþastiessvarbu átraukti kitus veiksnius, susijusius sureligija, gyvenimo bûdu, praktiniais ávairiøsocialiniø grupiø veiksmais, socialiniø sluoksniøsàveika ir potencialiø konfliktø prielaidomis. Ðiàiðvadà verta susieti su istorinio naujumo irtradicijos santykio aptarimu.

Labiau pagrásta bûtø iðnagrinëti ryðá tarpðiø moderniøjø veiksniø ir átakingøikimoderniøjø ryðiø, simboliø, tradicijø,mitø ir atminties formø, kurios suformavobesikeièianèiø etniniø bendruomeniø beitautø poþiûrius ir veiksmus. (Smith 1999:332)

Laikydamiesi nuomonës, kad santykiðkaiturininga (veikiau politinio, bet ne socialinio-bendruomeninio veiksmo poþiûriu!) istorijostradicija ir unikali kalba savaime nulemiaistorijos kryptá, kartu uþgoþiame kai kuriasproblemiðkas istorijos akimirkas, kuriosretrospektyviai patikslina uþmirðtas socialinioveiksmo prielaidas ir kultûrinio pasirinkimogalimybes. Vadinasi, reikëtø iðryðkintisociologinius aptariamojo klausimo aspektus:kodël lietuviø tautinis sàjûdis susiformavo vëliaunegu latviø ir estø sàjûdþiai.8

Atsiþvelgiant á tai, kad XIX a. paskutiniojoketvirèio lietuviø tautinio identiteto raidaatskleidþia bûdingus – “vëluojanèio tipo” ir

“pagreitintos istorijos” – poþymius, pirmiausiareikëtø iðnagrinëti konfliktiðkà socialinësaplinkos pobûdá ir paslankias identiteto ribasformuojantis ankstyvajam ideologiniam irsocialiniam sàjûdþiui. Jeigu pavyktø nustatytiistorines socialinio konflikto prielaidas, taipadëtø praplësti esminius identiteto raidos irkitø kultûros bei socialiniø veiksniø sàveikosaspektus.9

Identiteto raida

XIX a. pabaigoje lietuviø bendruomenëssàvoka (turint mintyse lingvistiná bendrumà)ávardijo tam tikrus fragmentiðkus ir socialiniupoþiûriu pavirðutiniðkus priklausomybës ryðius.Nedidelius ir koncentriðkus socialinius vienetus(kaimo parapijas) jungë þymiai platesni ir gilesnireliginës priklausomybës ryðiai. Taèiau svarbuprisiminti, kad skirtumas tarp kalbinës irreliginës valstieèiø sàmonës yra gana dirbtinëkonstrukcija, atliepianti mûsø paèiø tikrovëssàvokas: kalbiniai ryðiai aptariamuojulaikotarpiu buvo nepertraukiamai susijæ sureligija; absoliuèiai didþioji dalis ano metoraðytiniø tekstø (pvz., maldaknygës) buvo“ðventi” ne tik tiesiogine prasme, bet irsocialine-simboline prasme, - kaip liudijaistorijos faktai, pasikësinti á juos tolygupasikësinti á paèià tikrovës sampratà.

Dar kartà pabrëþtina: vargu ar bûtø galimateigti, jog kalbos vaidmuo istoriðkai pertvarkantidentitetà buvo menkas. Taèiau, bent jauaptariamuoju laikotarpiu, pagrindinisskiriamasis poþymis yra kitas veiksnys, kurisnusako esminio socialinio konflikto perskyrà, -reakcijà á carinës valdþios pastangas stiprintiortodoksø religijos galià ðiame regione. Yravienas dëmesio vertas faktas. Tradicinësagrarinës imperijos tam tikra prasme buvosilpnos, nes, prieðingai negu vëlesnës valstybës,neturëjo pakankamø priemoniø, kurios leistø

ideologiðkai manipuliuoti þmoniø sàmone. Kaippaþymëjo Ernestas Gellneris, apibûdindamasparadoksalø agrariniø visuomeniø tipà, tradicinëdespotiðka valstybë buvo ganëtinai silpna:“Tradicinë valdþia gali pakeisti vienà vietininkàarba vizirá kitu, truputá pakeisti mokesèiøsistemà, eksproprijuoti, persekioti ar nubaustivienà kità þmogø (kartais ir daugiau þmoniø),bet jai trûksta galios, netgi sàvokø, kurios leistøpaveikti visà socialinæ struktûrà.” (Gellner 1981:760)

Carinë valdþia pasirinko veiksmingiausiàcentralizavimo ir unifikavimo bûdà, tinkamàplaèios apimties agrarinei visuomenei, t.y.ortodoksø religijà, ðitaip suþadindama stipriusreliginius ir lingvistinius konfliktus. Tad, tiksliaikalbant, reikëtø pabrëþti, kad ne tik ikisekuliarizuoto sàjûdþio pradþios (Auðros- Varpolaikotarpis), bet ir iki platesniø socialiniøsluoksniø ásitraukimo á socialinius-ekonominiusprocesus XX a. pradþioje, Lietuvoje aptinkamasgilus religinis-lingvistinis konfliktas (daþnaitapatinamas, kaip jau minëta, su nacionalinioar tautinio iðsivadavimo judëjimu), kuris,þinoma, spartino ir sekuliarizuoto sàjûdþio -nacionalizmo – istorinæ raidà. Tikslinant irsisteminant socialinio identiteto raidos tarpsniusá pagalbà naudinga pasitelkti tinkamusperiodizavimo kriterijus, ypaè susijusius sukiekybiniu tautinio aktyvumo iðaugimu,paskatø, kylanèiø ið tautinës agitacijos, socialiniupoveikiu. Uþdavinys kiek palengvëtø, jeipasirinktume aiðkius kriterijus, kuriuos siûloMiroslavo Hrocho tezë:

Turint galvoje periodizavimo tikslus,pagrindinë problema yra atrasti tinkamàkriterijø. Nustatant tautinio sàjûdþioperiodus, galima taikyti keletà skirtingøkriterijø, pagal tai, ar norime ávertintibendràjá socialiná tautinës agitacijospaplitimà, ávardinti tautinio sàjûdþiovaidmená istorinëje raidoje ar analizuoti

jo socialines prielaidas. Visais ðiaisatvejais atskaitos taðkas pasirenkantperiodizavimo kriterijø yra tautiniosàjûdþio santykis su bendràja visuomenëspersitvarkymo raida. Lemiamà vaidmenáèia vaidina pamatinis skirtumas tarpdviejø tautinio sàjûdþio tarpsniø: 1) kovosprieð absoliutizmà, burþuazinës socialinësrevoliucijos ir kapitalizmo raidoslaikotarpis; 2) laikotarpis po kapitalizmopergalës, kuris sutampa su darbininkøklasës sàjûdþio susiformavimu.

Visa tai tikriausiai galima uþbaigtitreèiuoju dideliu tarpsniu, t.y. visaapimanèia integracija ir þiniasklaidospoveikiu, kuris prasidëjo maþdaug nuo Ipas. karo pabaigos.

Kertiná periodizavimo kriterijø galimanaudingai papildyti kriterijumi, tiesiogiaiatliepianèiu vidiná persitvarkymà, kurisvyko formuojantis moderniai tautai. Tautayra plati socialinë grupë, kurià ávardijaávairiopø santykiø tipø derinys; tai grupë,turinti savo istorines ðaknis; tai – grupë,susijusi su atitinkama istorine kilme, suþmonëmis, kurie tik laipsniðkai ágijotautinæ savimonæ veikiant objektyviomsaplinkybëms. Taigi kitas kriterijus, sietinassu nedideliø tautø tautinio sàjûdþioperiodizavimu, – kiekybinis tautinioaktyvumo iðaugimas, paskatø, kylanèiø iðtautinës agitacijos, socialinis poveikis.Akivaizdu, kad ðio tautinio aktyvumoiðaugimo kriterijaus negalima atskirti nuokai kuriø kitø kriterijø – visø pirma nuotautinës programos raidos, tautinësagitacijos formø, besiformuojanèiostautinës kultûros ir t.t. (Hroch 1985: 22)

Ið karto reikia pasakyti, kad kai kuriuosLietuvos tautinio sàjûdþio ypatumus nulëmëesamos socialinës struktûros specifika. Pirma,XIX a. paskutiniøjø deðimtmeèiø sàjûdisLietuvoje buvo susijæs su atsaku á iðoriðkusplaèios apimties religinio pobûdþio konfliktus.Antra, dël lëto santykiø tarp kaimo ir miesto irapskritai ekonominiø lûkesèiø intensyvëjimo

2726


tautinis sàjûdis neturëjo atramos socialiniuosemiesto burþuazijos sluoksniuose. M. Hrochasatkreipia dëmesá á tai, jog Lietuva, kaip irBohemija, turëjo savo patriotinius mokytojuskaip tautiná tipà, taèiau tai nebuvo svarbusveiksnys turint galvoje tautinio sàjûdþio sudëtá.Ádomus faktas yra didelis laisvøjø profesijø, ypaègydytojø, atstovø skaièius. Tai yra ypatingalietuviø tautinio sàjûdþio savybë. Kadanginebûta lietuviø burþuazijos, amatininkø irprekybininkø skaièiaus dydis irgi kelianusistebëjimà. Prekybininkø skaièiausiðaugimas 1890 m. (lyginant su ankstesniuojuperiodu) rodo, kad tautinio sàjûdþio pradininkøagitavimas skverbtis á miestus buvo veiksmingas.(Hroch 1985: 86-97) Treèia, ideologinænacionalizmo formà pagrindë labai aktyvi,tikslingai projektuojanti savo vietà istorijojeinteligentijos veikla. Inteligentija itin jautriaireagavo á socialinius-teritorinius suvarþymus:“Taspat atsitiko, kad buvo uþdrausta svietiðkaiinteligencijai jieðkoti duonos namieje, uþdraugus tarnauti saviðkiems; ir ðis dalykas labaiblogai atsiliepç ant lietuviø gyvenimo.”(Adomaitis-Ðernas 1890a: 18)

Inteligentija kaip tarpininkas tarp istorinësuþmarðties ir ásivaizduojamos ateities, iðtrûkusiið istorinës rutinos ir pasirinkusi dar nesamàtikrovæ, buvo linkusi uþmirðti savo dabartá,“amnezijos” akimirksnyje pakartotinaiiðrasdama istorinæ praeitá. Lemiamà lietuviønacionalizmo tarpsná formavo, viena vertus,iðoriðkas religinis konfliktas, kita vertus,sekuliarizuotas socialinis ir tautinis sàjûdis.Kadangi kalba ir religija buvo itin glaudþiaisusijæ veiksniai, tautinis sàjûdis subrendovykstant esminëms permainoms, potencialausvarþymosi tarp “kalbos” ir “religijos”laikotarpiu, - emocinio þmoniø priklausomumoryðiai, turint galvoje statiðkà socialinæ aplinkà,vertintini kaip santykiðkai atspari socialinëtikrovë, kurià pagrástai gali paaiðkinti ne tik ir

ne tiek kultûros simboliø, bet socialiniosolidarumo analizë.1 0 Svarbus dalykas yra tas,kad moderniosios Lietuvos istorijos pradiniametarpsnyje aptinkami glaudþiai tarp savæs susijætrilypiai santykiai tarp religijos, kalbos irnacionalizmo. Bûtø galima pasakyti, kad religija(visø pirma dël santykiðko visuomenësstabilumo, kaimiðko gyvenimo bûdo tolydumo,socialinës sklaidos stygiaus) ið arti priþiûrëjopasaulietinæ tikrovæ, nustatydama grieþtushierarchiðkus priklausomybës ryðius irneiðleisdama ið savo artimo þiûros laukoanonimiðkø moderniosios istorijos aspektø.Kitaip sakant, religija tarsi apglëbë ir sugërë ásave visà pasaulietinës kultûros raiðkà. Tai buvolaikinas kultûros santykiø “pakaitas”:Miroslavas Hrochas bemaþ tapatø santyká tarpreligijos ir kultûros kalbamojo laikotarpioLietuvoje pagrástai ávardija kaip istorináanachronizmà. Nepaprastai paveikø religijosvaidmená galima aiðkinti kaip “laikinà kultûrossantykiø, kurie patys savaime negali visapusiðkaisubræsti dël valdþios persekiojimø, “pakaità”.Anksèiau minëto vëlavimo laiko poþiûriu toksreligijos vaidmuo buvo, þinoma, anachronizmastuo laikotarpiu, kai formavosi ir plëtësiorganizuotas darbininkø klasës judëjimas ne tikVakarø ir Centrinëje Europoje, bet ir Rusijojebei Lenkijoje. (Hroch 1995: 96)

Bûtina pridurti, kad pastaràjá aspektàpabrëþia ir lingvistinë aptariamojo periodoanalizë. Pranas Kniûkðta paþymi, kad lietuviøliteratûrinës kalbos formavimasis buvo susijæssu pastangomis lituanizuoti religinæ kalbà.“Pataisytas maldas þmonës ne ið karto priëmë,ásivaizdavo jas lyg ir nebe ðventas.” (Kniûkðta1996: 336) Ðis aspektas leistø teigti, kad, kalbosvartojimas Lietuvoje ir emociniai þmoniømotyvai buvo susijæ su konservatyviu gyvenimobûdu, pagrástu ilgalaikiais kartø bendravimoáproèiais. Nepaisant kalbiniø skirtumø tarplietuviø ir lenkø, didþioji dalis gyventojø nejautë

gilesnës antipatijos vidiniams asimiliacijosprocesams. Lietuviø kalba akivaizdþiaiignoruojama didþiàjà XIX a. dalá:

Lietuviø kalbos niekinimas visur – irdvare, ir baþnyèioje, ir mokykloje – veikëvalstieèiø psichikà. Jie ëmë savo gimtosioskalbos gëdytis, vengë vieðose vietose jakalbëti. Kuris pajëgë, stengësi su savovaikais kalbëti nelietuviðkai, kad jienebûtø niekinami. (Zinkevièius 1990: 81)

Èia reikëtø prisiminti, kad ir Auðros leidëjaipabrëþdavo, jog “<…> Lietuvos dvasç per tiekszimtû metû neprieteliszka ranka gesátaszendien didei sunykus! Visùab, kas buvolietuviszka, per iùgus metus buvo rupinamaisznaikinti, isz szakniu iszrauti! Jei darnepasisekç musu mylimà ir puikià kaùbà draugemums su lieêuviu iszplçszti, tai pasisekçpiktêoliu sçkùas visùse Lietuvos kampùseiszbarstyti, o tos nenaudçlçs êiurçk, kaipiszbujojo!.. Girdime, Êemaitijoje ir Prusùseprasti êmonelçs gçdyjasi tuùame kampe savograêià ir senà kaùbà vartoti, o ùamdo ir ùauêo savolieêuvá lenkiszkai ir vokiszkai posmùdami…”(Redakcija “Auszros” 1883: 90)

Paskirø individø asimiliacijos procesasvyko sklandþiai ir tolygiai, kadangi visuomenëjevyravo religinës priklausomybës nuostatos,kurios buvo laikomos áprasta ir natûralia elgesioforma.1 1 Þinoma, bûta individualiø iðimèiø, betdaugumoje atvejø talentingi asmenysasimiliacijà pasirinkdavo darydami individualiàkarjerà. Nors bûta pavieniø asmenybiø, kuriospasiðventë romantiniams “senosios lietuviøtautos” idealams (kaip, pvz., Daukantas ), taèiautikrovëje romantinius vaizdinius uþgoþëstiprëjanti asimiliacija, paskirø asmenybiøpragmatiðkas verþlumas ir galimybë pasiektiaukðtesnæ padëtá horizontaliai sluoksniuotojevisuomenëje, bandant iðeiti uþ socialinio-etniniostatuso ribø.

Vienintelis daugiau ar maþiau tikëtinasplatesnës apimties socialumo poþymis buvoreliginio komponento iðryðkinimas. Tai leidþiageriau suprasti didesná ar maþesná asimiliacijossu lenkø (maþojoje Lietuvoje – vokieèiø) kultûrasavanoriðkumà. Dar kartà paþymëtina, jogkolektyvinio identiteto, grindþiamo kalba,jausenai stigo savarankiðkø emociniø motyvø.Taigi, kaip ne kartà sakyta, kelia abejoniøðiuolaikinës tezës apie kalbos svarbàaptariamuoju laikotarpiu pagrástumas.

Nenuostabu, kad naujosios kartosinteligentø ideologinës pastangos sustiprintikalbos vertæ ir nutiesti tiltà tarp keletointelektualø ir gyventojø daugumos daþnaibûdavo nesëkmingos. Netiesa bûtø sakyti, jogkaimo gyventojai nevertino lietuviø kalbos,taèiau santykis su kalba visø pirma buvo“ðventas”, religinio pobûdþio santykis. Kaip tikdël ðios prieþasties valstieèiai nebuvo linkæpaisyti abstrakèios (anonimiðkos) ir pasaulietinësnacionalizmo idëjos. Netgi XX a. pradþioje ðiojiidëja, iðskyrus ûkinius ir praktinius periodiniølaikraðèiø aspektus (kuriuos sumaniaipasitelkdavo, pvz., “Varpo” leidëjai), paprastamþmogui, nesuvokianèiam abstrakèios tautinësideologijos principø, turëjo bûti gana svetima.Kitaip tariant, svarstytinas klausimas, kàvalstietis suvokë kaip áprastà, kasdienæ realybæ,o kà laikë tik fikcija. “Dar ilgai XX a. pradþiojevalstieèio pirkioje buvo galima matyti tristradicines knygas: maldaknygæ, sapnininkà,kalendoriø.” (Vëbra 1992: 163)1 2

Esminë problema, su kuria susidûrë etninëvisuomenë, t.y. valstietija, buvo ta, kaip iðsaugotireligijos simbolius ir gyvenimo bûdà (dar prieðávykstant socialinio, bet ne “tautinio”, konfliktopostûmiams). Visa tai leidþia në kiekneperdedant teigti, kad besiformuojantisnacionalizmo sàjûdis palaipsniui perraðë irpritaikë tradicinius kultûros elementus, kurie èianusakyti kaip nepertraukiamø ryðiø tarp

2928


religijos ir kalbos visuma. Taèiau tai savo ruoþturodo, kad sekuliarizuota socialinë perspektyvabuvo naujai besiformuojantis ir itin svarbusistorinis reiðkinys. Tai buvo kryptis, formuojantivisiðkai naujus socialinius, ideologinius irpolitinius tikslus. Senosios intelektinës tradicijosnuosmukis kartu buvo ir naujojo socialinëssklaidos proceso pradþia. Pridurtina, jog ðiojiraida ið esmës nulëmë konformistinësintelektinës tradicijos nuosmuká.

Kaip jau minëta, kalbinës raidos aspektaitiesiogiai susijæ su vertybiø perkainojimu,tiksliau kalbant, religiniø vertybiødesakralizavimu. Dël ðios prieþasties kalba,veikiau romantiðka lietuviø kalbos idëja (ypaèkalbant apie pradiná tarpsná) “Auðros”laikotarpio inteligentams buvo nepaprastaisvarbus atskaitos taðkas. Taèiau kai kurie faktairodo, kad apskritai tautinio atgimimointeligentai, siekdami ideologiniø tikslø, buvolinkæ remtis tiek kalba, tiek religija. Kadanginaujieji tautinës priklausomybës ryðiai beveiknieko bendro neturëjo su senàja identiteto irsocialinio elgesio forma, kai kurie inteligentai ápirmà vietà iðkëlë tam tikrus religijos aspektus.Pavyzdþiui, Viðtelis aistringai bandë árodyti ryðátarp lietuviø kalbos ir katalikø tikëjimo,paskelbdamas, kad “Adomas ir Ieva kalbëjolietuviðkai”. Reikia paþymëti, kad ðiuo atveju,be abejonës, buvo mokomasi ið Europos tautøidëjø istorijos. Tai – tema, kuri ryðkiai iðkilo, pvz.,Anglijos istorijoje: “1559 m. bûsimasis Londonovyskupas Johnas Aylmeris perëmë stebinantáLatimerio teiginá, kad Dievas turi tautybæ.<…> Jis pareiðkë: “Dievas yra anglas”.(Greenfeld 1992: 60)

Þinoma, inteligentø nuostatos ið esmëspakito: “kultûra” darësi svarbiausia vertybë,kuri leido sukurti lietuviø tautos istorizmo vizijà.Ne be pagrindo Auðros leidimas buvo susijæs sukultûros sampratos plëtra. Tai labai aiðkiaiávardija, pvz., Jonas Ðliûpas: “Ko nemokçjo

padariti nei ciesorija Rimo, nei baêniczia, taiturçs padariti mokslas ir visatinas tikrasis aigiskulturos. Nei moksle nei kulturoje nçramislitinu daigtu perskirimai, sektos; jù jie tolinêengia, jù jie viskà prie vienibçs traukia.”(Basanavièius 1884: 10) Auðra svarstë lietuviøkultûros, “dvasios” ir mitologijos problemas,kadangi, anot inteligentø, jie neuþsiima irneturëtø uþsiimti politika (Stanislovo Railosformuluotë). Pirmojo “Auðros” numerio“Priekaboje” Jonas Basanavièius, raðydamasapie pirmtakø, Maþosios Lietuvos laikraðèiøleidëjø, pastangas, paþymi: “Pripaêindaminuopelnus tu laiszku mes cze dabar neminesimeapie juju polytikiszkas paêiuras ir nuomones.Kas del Lietuwos yra arba butu naudinga, kaswel jai galetu uêkenkti, apie tai kiekwienaskitoniszkai supranta ir numano, ir uê sawo darbàgali duoti atsakimà wien sawêinei sawo.”(Basanavièius 1883: 5) Taèiau kartu reikiapripaþinti, kad leidëjams ne visiðkai sekësiátikinti paèius save, kad jie turëtø kalbëti tik apiekultûrà. Jø programa vienodai rûpinosi irkultûra, ir socialiniø reformø klausimu.

Jonas Ðliûpas apibendrino, kad ðiolaikotarpio inteligentams labiausiai rûpëjo ðieklausimai: 1) kalbos plëtojimas; 2) politinësatminties plëtojimas; 3) plaèiai suprantamiðvietimo procesai. Atrodo, kad pastarasisklausimas paèiam J. Ðliûpui yra svarbiausias, joþodþiais tariant, tai “ápatus jeszkinistçviniszkumo”. Plaèiàja prasme ðvietimasávardijamas kaip galutinës gerovës ðaltinis,pripaþástant, jog tai - dalykø padëtis, dël kuriosverta kovoti. “Jie nori, kad lietuviai ágituapszvaistà ir turtà – ramumà ir laimæ.” (Ðliûpas1884: 2) Tçviniszkumui pasiekti socialiniupoþiûriu svarbiausi dalykai yra solidarumas,laisvë ir lygybë.

Tai, þinoma, buvo visiðkai kita socialinësraidos kryptis palyginti su áprastu, rutininiurûpinimusi tradicinëmis religijos ir elgesio

vertybëmis. “Trumpai sakant, laikrasztis musubus tik swietiszkas, ir pagal isztekliu ir pajegasmusu, atgabæs êines tik isz wisatinio mokslo.”(Basanavièius 1883: 5) Jonas Ðliûpas,pabrëþdamas, kad pagrindinis lietuviø uþdavinys– pasidariti “tautà”, pirmiausia siûlo plëtotimokymo ástaigas, pradines ir aukðtesniàsias,neuþmirðdamas pridurti, kad stokojama ir gerø(kaip galima spræsti ið straipsnio, pasaulietiniø,ekonominiø, etnografiniø, t.y. nagrinëjanèiølietuviø skirtumus nuo kitø tautø, ir pan.),grindþiamø “tikràja kultûra”, knygø. “Bet,broliai lietuviai, nestigavokite, kad kalba jaupadaro isz draugijos tautà. Kalba tai tiktaipapùszalas givojanczio ir mananczio kuno. Jinaipati turi pasigauti, kadà pasigavæs anssukrautinis, draugijos kunas êengs graitu êingsniuá prieszaká kulturos (dabos). Daba – taipirmucziausias daigtas.” (Ðliûpas 1884: 7)

Nebûtø klaidinga sakyti, kad ið tø metøkultûrinio gyvenimo faktø svarbiausia yra aiðkiaiávardyta ar numanoma paþangos samprata, kuriàvëliau metodiðkai plëtojo “Varpo” periodointeligentai. Aiðku ir tai, jog prieðprieðiaissusidûrë dvi kartos, visiðkai skirtingaiþvelgianèios á tuometinæ tikrovæ, atstovaujanèiostradicionalistiniam (vengianèiam socialiniøpokyèiø) ir modernistiniam gyvenimo irmàstymo bûdams. Nenuostabu, kad, patiesBasanavièiaus þodþiais tariant, dëmesyspasaulietinëms problemoms ir pamatiniailiberalûs principai buvo pagrindinis konfliktotarp katalikø dvasininkijos ir naujosiosinteligentø kartos ðaltinis. Konfliktas buvo gilus,grindþiamas ið pirmo þvilgsnio nesuderinamapasaulëþiûra. Ið karto reikia pasakyti, jog vëliau“Varpo” laikotarpio inteligentai mëginssumaþinti trintá ne tik tarp partijø ir ideologiniøpakraipø, bet ir tarp “dvasiðkø ir svietiðkøinteligentø”:

buvo visø maloniai priimta, bet toliausskaitlius neuêsitikinèiø joje pradçjo kassykdidátis, o labjausiai tarp broliø dvasiðkøjø.Teisybç liepia èia pripaêáti, kad “Auðra”,kiek atmename, pirmutinç (?) pakçlç savobotagà nevisada reikalingai ir teisingaiprieð tà dalá savo broliø, nors tarp jø buvodaug tokiø, kurie nemaêiaus uê raðçjustroðko laimçs savo tçvynei. <…>

Gyvenime-gi pasididino, rodos, ne-uêsitikçjimas tarp dvasiðkø ir svietiðkø in-teligentø; èia uêtenka maêiausio uêgavimokatros nors pusçs, idant ugnis uêsidegtu.(Adomavièius-Ðernas 1890a: 17)

Atrodo, kad “Auðros” leidëjai buvo linkæbendrauti su katalikø dvasininkija, tuo tarpupatys dvasininkai, atmesdami pasaulietiná sàjûdá,nemëgo Auðros ir ið principo atmetë visusgalimus ryðius. J. Basanavièiaus teigimu, kaikurie fanatiðkai nusiteikæ katalikø kunigai netgidegindavo laikraðtá. (Vidmantas 1987a: 53) Iðdalies dël ðiø prieþasèiø, paties J. Basanavièiausteigimu, stigo “kontrabandininkø”, perneðanèiøAuðrà per sienà. Katalikø dvasininkija uþdraudëAuðros pasaulietiniø idëjø platinimà. Kunigai,susipaþinæ su Auðros programa, vis labiausuvokdavo naujøjø pasaulietiniø idëjø pavojø:kaip raðo Merkys, “Lietuvoje tebeveikëkonfesinës inteligentijos kontroliuojamaspaudos platintojø organizacija; knygneðius nuopasaulietinës literatûros, vadindami jàpagoniðka, kai kurie dvasininkai stengësiatgrasinti”. (Merkys 1987: 123)

Galiausiai sugráþtant prie pagrindinës ðiospastraipos problemos, reikia pripaþinti, jogkartu su naujomis socialinëmis idëjomis,inteligentai ne maþiau aistringai ásitraukë ir ákalbos kultûros darbà. Nuo pirmøjø lietuviønacionalizmo formavimosi dienø inteligentøpublikacijos, aptarianèios lietuviø kalbosunikalumo klausimus, ir aktyvi kultûrinë veiklastiprino institucinius kalbos pagrindus. Kitavertus, inteligentai perteikë “kalbos” klausimà

Kà matçme vienok musø laikraðèiuose?Kaip atsirado tiktai “Auðra”, iðsyk rodos

3130


aiðkiai jausdami savo vieniðumà ir istoriniotæstinumo pertrûká, nes kalbos konstravimoideologija ir politinë ateities programa darëpoveiká tik nedidelei þmoniø daliai.

Ta proga verta prisiminti anksèiaupadarytà iðvadà ir ið naujo suformuluotiproblemà: tai, kà vadiname “meilës kalbai”vardu, yra sudëtinës prigimties reiðkinys. Todëlvienas ið aktualiausiø dalykø yra atsakyti áklausimà: kaip “kalba” ágavo savo simbolináturiná? Kitaip tariant, iðkyla sociologinissupratimo klausimas: kà ið tikrøjø þmonësgalvojo apie savo padëtá ir ateities galimybespereinamuoju tarpsniu? Be to, sakyti, kadtautinis sàjûdis kilo ið plaèiai paplitusios “meilëskalbai” nëra lygu sakyti, kad emocinë kalbinioidentiteto svarba nesikeitë laiko atþvilgiu. Yrair kiti veiksniai, á kuriuos turime atsiþvelgtiapibrëþdami “kalbiná identitetà”.

Etninis-religinis konfliktas

Kadangi siekiame tikslinti þodþiø “tauta”ir “kalba”, taikomø paskutiniøjø XIX a.deðimtmeèiø Lietuvos istorijos ávykiams,reikðmes, svarbu ir teoriðkai apibrëþti perskyràtarp socialinio veiksmo ir socialinës prasmës.Kitaip tariant, svarbu atsakyti á klausimà, kokiassubjektyviàsias prasmes aptariamojo tarpsnioþmonës priskyrë savo veiksmams. Negalimanepaisyti subjektyviøjø socialinio gyvenimoaspektø: bûtent emocijos apibrëþia teorinásantyká tarp subjekto ir kito. Pripaþindami, kadbesiformuojantis identitetas ástengia pozityviaiapibrëþti save tik pasitelkdamas santyká su kitu,turime ávardyti ir skiriamàsias emociniopatyrimo ribas, o kartu ir kintanèias socialinioveiksmo prasmes, tradicionalistinës vertybiøsavivokos raidà ir potencialiø socialiniøkonfliktø kontûrus. Tautinis identitetas niekubûdu nebuvo tolydus reiðkinys, sudarytas ið“natûralaus” ir vertikalaus kultûros kamieno.

Taèiau pradiniu identiteto formavimosilaikotarpiu pagrindinis konflikto ðaltinis sietinassu kultûros, t.y. religinëmis vertybëmis:negalima laikyti atsitiktinumu, jog bûtent tada,kai pasirodë iðorinës prievartos þenklai,valstieèiai buvo linkæ daþniau tapatinti save susavo “natûraliàja” religine aplinka, bet ne naujainuþiestu “tautiðkumo” vardu.13

Kaip paþymi R. Vëbra, aðtuntamedeðimtmetyje “legaliai teiðleista vos keletasknygeliø, o nelegali spauda buvo beveikiðimtinai religinio turinio. Laikotarpis posukilimo iki “Auðros” leidimo pradþios didesniooptimizmo tautinio Atgimimo veikëjams nekëlë.To meto studentai lietuviai raðë apie slegiantááspûdá, kurá kelia Lietuva, vaþiuojant per jàtraukiniu. Nei traukinyje, nei stoèiø peronuoseniekur nebuvo girdëti lietuviø kalbos – vienlenkø ir rusø.” (Vëbra 1992: 36) Socialiniupoþiûriu 9-asis deðimtmetis buvo palankuslaikotarpis naujai besiformuojanèiamidentitetui, kai tautinë inteligentø retorikapradëjo pertvarkyti visuomenæ pagal savovaizdiná. Vis dëlto tarp þmoniø pradëjo plistikolektyviniai sentimentai bûtent religinës-kalbinës motyvacijos pagrindu.

Visø pirma tai buvo nepasitenkinimojausena, susijusi su 7-ojo ir 8-ojo deðimtmeèiølaikotarpiu, kai caro valdþia uþdraudë lietuviðkøraðmenø vartojimà netgi maldaknygëse. Stiprëjopojûtis, kad pati pastanga suvarþyti kalbosvartojimà buvo didþiulis iððûkis religineitradicijai. Religinæ savigarbà toliau þeidë ávairûsformalûs ir neformalûs suvarþymai ir konfliktai,kurie padëjo nukreipti nepasitenkinimo jausenàsavæs pertvarkymo linkme.14 Kaip jau minëta,pradedant 9-uoju deðimtmeèiu iðkyla ir kitasidentiteto konstravimo aspektas. Naujossekuliarizuotos intelektinës programos, kurisubrandino autonomiðkus nacionalizmokultûros principus, susiformavimas buvosvarbesnis veiksnys palyginti netgi su

kolektyvinës nepasitenkinimo jausenosstiprëjimu. Zenonas Ivinskis labai taikliaiapibûdina pasakojamosios (naratyvinës)kultûros formos gimimà:

klausimai darësi nebe tokie svarbûs.15

Savarankiðkai besiplëtojanti “nacionalizmo”kultûra palaipsniui formavo ávairias orientacijasir politines programas, darydama tam tikràpoveiká ir paèiai religinei aplinkai. Taèiausocialinio poveikio poþiûriu sekuliarizuotasinteligentijos projektas privalëjo atsiþvelgti ásimbolius, iðplaukianèius ið religinësmotyvacijos, tam tikras iðgales, kurios sutapo subræstanèiomis nacionalizmo projekto ribomis.

Kaip paþymëta anksèiau, stiprëjantis ryðyssu religinëmis vertybëmis buvo tik atsitiktinai(sociologine prasme) susijæs su tautiðkumu. Ðisryðys atspindëjo reakcijà prieð caro valdþià.Pastaràjà nuostatà perteikë valstieèiai,pasiprieðinæ valdþiai ir reikalavæ spausdinti“tikràsias maldaknyges”. Valdþios pastangosprievarta pritaikyti slaviðkà raidynàmaldaknygëms buvo pasmerktos nesëkmei dëllietuviø kultûros tradicijos suvarþymo. Valstieèiøtikslas buvo ne tik ir ne tiek iðsaugoti kalbà, betveikiau paremti teisingesná tikëjimà ir niekugyvu nepaklusti svetimiems religiniams ásakams.Bûdingas pavyzdys: kai Vilniaus mokymoapygarda 1869 m. publikavo maldaknygæ“Altorius jaunimui” slaviðkomis raidëmis,“kunigø nepripaþintas maldaknyges pradþiosmokyklø mokytojai pradëjo patys platinti ir iððiø knygø mokyti vaikus maldos uþ imperatoriø.Pasklidus þiniai, kad mokyklose platinamossvetimo tikëjimo maldaknygës, tëvai pradëjo jasnaikinti.” (Merkys 1994: 103-104)

Èia plëtojamas argumentas yra tas, kadkalba ágavo simbolinæ ir socialinæ reikðmæ tikpalaipsniui: kalbamuoju laikotarpiu religijabuvo pagrindinis valstieèiø simboliniø reikðmiøðaltinis, religinës priklausomybës ryðiai aiðkiaiir nedviprasmiðkai apibrëþë asmens santyká suemociniais kolektyvinio pobûdþio ávykiais. Kaiptik dël ðios prieþasties koncentriðkos kaimobendruomenës ástengë spontaniðkai iðplëstireliginius simbolius uþ konkreèios aplinkos ribø,

Jeigu þvelgsime á Basanavièiaus gausiødarbø bibliografijà, tai matysim, kad jisbeveik ið kiekvienos Lietuvos praeitiesliekanos, ið kiekvieno daikto, ið perkûnokulkos, akmens kirvuko, ornamentuotokryþiaus, piliakalnio, seno drabuþio, netlapinës kepurës ir t.t. pirmoje eilëjemajestotiðkai iðvedë garbingà mûsø tautospraeitá, <…>. Visa tai minime, norëdamiparodyti, kad mûsø auðrininkai buvopasukæ labai ádomia ir ðiandien tikraidëmesio verta kryptimi – kryptimi,sakytume, tikrø kultûrininkø, kokiaislietuviø ðviesuomenei reikia stengtispasidaryti. (Ivinskis 1996: 176-177)

“Kultûra”, kaip ið esmës naujas socialiniogyvenimo reiðkinys, buvo linkusi uþmirðti savosenàjà religinæ formà ir veikiau nustatyti tvirtusryðius su mokslo ir paþangos principais.“Auðros” tarpsnio konfliktas su paminëtaisdvasiðkais broliais turi tam tikrà objektyvøpagrindà: netgi kaimyniniø visuomeniø (pvz.,miesto gyvenimo formø) atþvilgiu gerokai“vëluojanti” kultûra, pagaliau suvokusi savoprigimties su religija skirtingumà, ið naujoapibrëþë savo santyká su senàja forma. Turintgalvoje ðá aspektà, visiðkai nepagrástos “Varpo”inteligentø nuorodos, kad aptariamojo konfliktoprieþastis – privataus pobûdþio reikalai: “Kadaatsirado “Balsas”, uêtçmyjome tenai laiðkus árçdytojà su “Mielas Jonuk!”, bet paskui autoriaitø paèiø laiðkø iðkeikç “mielà Jonukà”baênyèiose ir uêdraudç katalikams skaityti joraðtus, o tai ið prieêasties ápainiojimo ápublicistikà privatiðkø rokundø.” (Adomaitis-Ðernas 1890a: 17) Negalima nematyti, kadkeitësi pati “kultûra”.

Dël ðios prieþasties senieji religijos

3332


ypaè konfliktinëse situacijose. Tuo tarpu kalbossocialinë reikðmë buvo gerokai siauresnë negurealioji (platesnës apimties) kalbinë aplinka,savo betarpiðkais ryðiais, þinoma, stiprinusireliginius simbolius. Ávairiuose Lietuvosregionuose “nacionalinë savimonë pradëjoreikðtis konfesinëmis formomis: iðsiplëtojo kovadël lietuviø kalbos ávedimo Simno, Rumboniø,Lazdijø baþnyèiose.” (Vidmantas 1987: 103).Drauge stiprëjo kalbos kaip bendravimopriemonës vaidmuo: komunikacinës irsimbolinës kalbos funkcijos uþgoþë dialektøskirtumus. Dialektø skirtumø sunykimas,besipleèianti “kalbinë amnezija” formavo irpagrindinæ moderniosios tautos prielaidà -abstraktaus anonimiðkumo patyrimà.

Ironiðkas lietuviø nacionalizmo aspektasyra tas, kad naujosios programos kûrëjaisusidûrë su dviguba bûtinybe: jiems reikëjopolitiðkai radikaliø idëjø kuriant sekuliarizuotànacionalizmo ideologijà, nepaisant to, jiegaliausiai suprato, kad religijos vaizdiniai yrastipresni negu pasaulietinë tautos idëja. Nëranieko keisto, kad “Varpo” periodo inteligentaikonstravo naujà pasaulietinæ ideologijàsiekdami pritaikyti ir áteisinti religijos nuostatas.Religija imta vertinti kaip solidarumo veiksnys,kuris neprieðtaringai galëtø koegzistuoti kartusu tautine iðtikimybe. Nepaisant to, religinágyvenimo bûdà hierarchiðkai pertvarkëpasaulietinis politinio idealo vaizdinys. VincasKudirka raiðkiai apibrëþë ðá santyká:

Tokiose sàlygose iðpuola, kad kunigødarbai ant tëvynës dirvos turi tvirtumà tiktol, kol dirba svietiðki inteligentai; kadkunigai gali bût nors ir labai naudingaisdvasiðkais darbininkais, bet tiktalkininkais, nes neþino në dienos, nëvalandos, kada katalikystë pasakys jiemsveto; kad vadovystë darbuose dël tëvynësturi bût rankose tø, kurie darbà pradëjopirmi, ne ið prievartos, o tik ið geros valios,

ir ið aukðto gali paþadëti tëvynës ir jos geroneapleisià. (Kudirka 1990: 625)

Svarbu paþymëti, kad politiniu poþiûriuradikalesnis Varpo leidinys pragmatiðkai átraukëabu ið pirmo þvilgsnio prieðtaringus –pasaulietiná ir religiná - pradus: leidinioredaktoriai stengësi iðvengti ankstesnës Auðroskonfrontacijos su dvasininkais. Tai liudija, kadlietuviø nacionalizmo pirmtakai vis geriausuvokë uþsimezgusá ryðá tarp kultûros irideologijos, kultûros ir politikos.

Industrializacijos lûkesèiai(sociologiniai sàvokos aspektai)

Pravartu bûtø prisiminti, jog kalbame apie“pagreitintos istorijos” deðimtmeèius: nepilnas9-asis deðimtmetis nepaprastai svarbusideologinës brandos aspektu. Nereikëtøpamirðti ir to, kad veiksmingesnes nacionalizmoraidos prielaidas sukûrë pati socialinë tikrovë:visø pirma bræstantys ekonominiai lûkesèiai irkonflikto tarp kaimo ir miesto uþuomazgos XIXa. pabaigoje, kai susidûrë etniniu poþiûriuskirtingø grupiø interesai. Ðiuo aspektuMiroslavo Hrocho tezë yra empiriðkaiorientuotos sociologinës analizës pavyzdys: joveikale Socialinës tautinio atgimimo Europojeprielaidos istorinio-lyginamojo metodo pagrindukompleksiðkai tyrinëtos èekø, slovakø, lietuviø,estø, suomiø, norvegø, flamandø socialinës irekonominës ankstyvojo nacionalizmo sàlygos.M. Hrochas aptiko ekonominiu poþiûriuspecifinius paminëtø visuomeniø regionus, pvz.,Bohemijà – Èekijoje, pietvakariø ir centrináregionà Slovakijoje, Suvalkø – Lietuvoje,Viljandës – Estijoje, kur bûta apèiuopiamømodernëjimo poþymiø. Ne visus ðiuos regionusbuvo paveikusi ankstyvoji industrializacija,taèiau dauguma jø skyrësi santykiðkai iðplëtotuþemës ûkiu: tai buvo produktyviausi,

derlingiausi ir labiausiai á rinkà orientuotikompaktiðki regionai, susijæ, nors ir netiesiogiai,su Europos rinka. Kitaip sakant, ðie regionainebuvo uþdaros, viduramþiðko tipo rinkos.Procentiniu atþvilgiu ið èia (taip pat ir ið miestø)kilo didþiausia aktyviø nacionalistiniø sàjûdþiødalyviø ir lyderiø dalis. (Hroch 1985: 168-172)

Kalbant apie paskutiniuosius XIX a.deðimtmeèius, svarbiausias klausimas bûtøideologiniø idëjø socialinio poveikio svarstymas.Në vienas tautos idëjos raidos tarpsnis nëra tokssvarbus socialinio idëjø plitimo poþiûriu kaiplaiko atþvilgiu trumpiausias kalbamojo metolaikotarpis. M. Hrocho teigimu, svarbu skirti trisesminius tautinio sàjûdþio tarpsnius: A tarpsná(moksliniø interesø laikotarpá), B tarpsná(patriotinio agitavimo laikotarpá) ir C tarpsná(plaèios apimties tautinio sàjûdþio susidarymà).Nedideliø tautø susidarymui ypaè svarbus Btarpsnis. Tarp pradinio laikotarpio (kuriamatstovauja intelektualø grupës, aistringai irrûpestingai pradedanèios tyrinëti kalbà, kultûràir slopinamø tautø istorijà) ir patriotiniønuostatø masinio iðplitimo glûdi tarpsnis, kurisyra lemiamas maþos tautos susidarymui. Tai –tautinës savimonës susidarymo laikotarpis, kuráapibûdina aktyvi patriotinë agitacija. (Hroch1985: 23-24)

Kaip tik patriotinio agitavimo laikotarpiuiðryðkëja socialinio konteksto svarba,pakankamai sëkmingai gretinama nacionalizmovizija ir praktiniø pertvarkymø bûtinybë. 1884 m.“Auðroje” publikuojamas sistemiðkas projektas,kuris suderina praktines ir idealiàsias sàjûdþiopuses, t.y. politinës ekonomijos ir bendruomenësidëjas. Tai buvo didelis þingsnis á prieká, netgi,sakytume, kertinë nacionalizmo sëkmësprielaida. Sàjûdþio pradininkaibendruomeniðkumo idëjà grindë politinësekonomijos samprata (tautinç ukç – tai gentçsgaspadoristç): ðiuo aspektu jie formulavo visiðkainaujus terminus ir savo ekonominiuose

straipsniuose svarstë klausimus, kurie iki tol(matyt, dël socialinës aplinkos sàstingio) buvoignoruojami. Jurgio Mikðo teigimu, be tautinësûkës mokslo neámanoma suprasti esminiøbendruomenës klausimø”:

Norint kiekviena giminç ir draugija turiliczius (mçrius) ir geismus sav tiktaiápatingus, vienok lieka gançtinai reikalu,kurie sutraukia á kruvà jas visas, taip kadukç visos szalies palieka kaip kad vienukunu, isz kurio nei vieno sànarioneiszgausi neágrobæs kitu. Politikiszkaçkonomija kamantinçja toká kunà, t. e.ukæ visos szalies, o ne ukæ vienos giminçsar draugijos ápacziai. (Mikðas 1884: 218)

Po kurio laiko lietuviø verslininkaipaskelbë savo ðûká: “Lietuva priklausolietuviams”. Tai buvo visiðkai naujas tautiniosàjûdþio posûkis: ekonominiai interesai perlabai trumpà laikà leido suvokti ir socialiniøinteresø apimtá, ypaè konfliktiðkø miesto sàlygøkontekste, kur lietuviø kilmës kaimo gyventojøgalimybës uþimti pagal galimybes pelningas irprestiþines socialines bei ekonomines padëtisbuvo ribotos. Ðiuo poþiûriu verta dëmesio M.Hrocho pastaba, kad didelis þydø gyventojøprieaugis neiðvengiamai vertë skaitlingas þydøgyventojø grupes atlikti tas funkcijas, kuriøpotencialiai siekë lietuviø kilmës kaimogyventojai (Hroch 1985: 96-97).

Vadinasi, nors ir teisinga sakyti, kad ðiuolaikotarpiu industrializacijos tempai buvo lëti,ádëmesnis þvilgsnis atskleidþia, kad naujojo elitomodernëjimo lûkesèiai, siekiantys áveiktiatsilikimà ir priespaudà, netiesiogiai buvo susijæsu potencialiu socialiniu konfliktu tarp etniðkaivienalyèio kaimo ir ðiuo aspektu kitoniðkomiesto sektoriø. Mano nuomone, reikëtøkritiðkai perþiûrëti daþnai pateikiamàpagrindinæ prielaidà, kad ðiuo laikotarpiukaimiðkame visuomenës sektoriuje nebûta

3534


industrializacijos þenklø. Þinoma, formaliosstatistikos poþiûriu, nëra akivaizdaus kriterijaus,kuriuo remdamiesi galëtume áþvelgtinacionalizmo modernizacijos formas. Tam tikraprasme Theodore’as Weeksas yra teisus,pabrëþdamas, kad “turint mintyse modernumà,vizitatorius, 1909 m. apsilankæs Gardino arKauno provincijø kaimuose, vargu ar atrastøindustrializacijos, socialinio mobilumo arpolitiniø institutø, þenklus, kurie paprastaiapibûdina modernumà”. (Weeks 1999: 360)

Ðia þodþio prasme modernizacijos þenklaibuvo silpni, taigi sunku aptikti tiesioginá ryðá tarpmodernëjimo ir nacionalizmo idëjos. Taèiau ðiuoatveju lyg ir uþgoþiamas svarbus klausimas,sietinas su þmoniø socialiniais lûkesèiais.Tvirtëjo polinkis socialiná veiksmà derinti suekonominiais interesais, kurie palaipsniui darësisvarbi vertybë ir tikslingo elgesio gairë. Vadinasi,ekonominës raidos ir modernëjimo raidà galimevertinti kaip naujø idëjø skverbimosi atitikmená,tam tikrà kriterijø, kuris leidþia kalbëti apienaujøjø idëjø socialiná poveiká. Susiedami savopoþiûrá á ekonominius klausimus suideologinëmis idëjomis, þmonës vis labiausuvokë savo ankstesniøjø sàlygø ribotumà. Kaipteigia anksèiau ávardytas argumentas, svarbuatsiþvelgti á tai, kad þmoniø motyvacijai darëátakà jø paèiø pasirinkti tikslai ir ateitieslûkesèiai. Dël to pritarèiau Ernestui Gellneriui,kad modernizacijos ir industrializacijos sàvokos“skirtinos tik kaip siauresnis ir platesnis to patiesreiðkinio aspektai. Tikràjà industrializacijà galiaplenkti – tam tikrais iðimtiniais atvejais vëluoti– industrinës visuomenës atributai,terminologija, lûkesèiai, ðûkiai. Tokiø lûkesèiaisgrindþiamø skoliniø visuma gali daryti beveiktoká patá poveiká visuomenei kaip ir patsreiðkinys.” (Gellner 1964: 171) E. Gellnerisáþvalgiai perteikia santykio tarpindustrializacijos ir identiteto formavimosisudëtingumà. Tai, kà Gellneris vadina

industrializacijos lûkesèiø prasiskverbimu, iðtikrøjø yra identiteto turinio, santykio su tikrovepertvarkymas.

Nevisiðkai tikslus teiginys, kad “tik XIX a.9-ojo deðimtmeèio pabaigoje ir paskutiniojodeðimtmeèio pradþioje patriotai, ásteigæsocialistiná ir patriotiná þurnalà Varpas, kvietëlietuvius skverbtis á miesto aplinkà. Jierekomendavo valstieèiams dalyvauti prekyboje,mokyti savo vaikus miesto amatø ir ávairiø kitødalykø.” (Hroch 1985: 88) Tokios“rekomendacijos dalyvauti prekyboje” plaèiaipaplito jau “lingvistiniu” Auðros laikotarpiu.Nors jau pirmosiomis kultûros sàjûdþiodienomis buvo pripaþinta, kad tautiniusuþdavinius galima ágyvendinti drauge pleèiantir kapitalistinius santykius, taèiau svarbausekonominës ir tautinës idëjos ryðio ideologinësvarba ásisàmoninta bûtent “Varpo” laikotarpiu:

Kad lietuvis bijosi savo vadovø – broliø,galime ir ið to jau vien pasergçti: juk nuopat pirmos dienos uêgimimo gaivalingosir kruèios “Auðros” – tos sujudátojos irêadintojos amêinai sargalingai ámigusiølietuviø, buvo ðnekama ir raðoma apiereikalingumà prekystçs – o kas ir kur iðlietuviø iki ðiandien ja uêsima? Ar daugyra tokiø vyrø? Negu labai maêai.(Berþanskis 1890: 44)

Kitaip negu “Auðros” laikotarpiointeligentai, “Varpo” tarpsnio lyderiai ne tiksupranta ekonominiø idëjø svarbà, bet ir ieðkogalimybiø instituciðkai áteisinti nacionalinæekonomikà: “Galima butu dël pralauêimo tøpirmøjø ledø ásteigti net tam tikrà draugystæ,kuri rupátusi doriðkai ir pinigiðkai apieracijonaliðkà platinimà tarpu lietuviø prekystçs,amatø ir pramonystçs.” (Kudirka 1890: 10)

Ðitas ir kiti pavyzdþiai átikinamai rodo, kadtautinë idëja buvo suvokiama kartu su kitomisspecifinëmis sàlygomis. Pabrëþtina ir tai, kad

inteligentai itin pasitikëjo pozityvizmo mokslu,þavëdamiesi istorinës paþangos idëja.“Ekonominiø nacionalistø” (Jono Vileiðio, JonoÐliûpo, Prano Maðioto, Petro Leono) teigimu,esminis naujojo sàjûdþio tikslas – perëjimas iðromantizmo á pozityvizmà. Savo projektà jie iðprincipo siejo su ðvietëjiðkos veiklos atgimimuir kapitalistiniø santykiø plëtra.

Inteligentija, kuri gerai paþino esamassàlygas, pakankamai gerai suvokë ir tradicinëstvarkos ribotumà. Jos programa buvo vienodainukreipta ir á kultûros bei ðvietimo politikà, ir áindustrializacijos reikmes. Ji tikëjosi, kad jøiniciatyvà perims kalbos vartotojai, toliauplëtodami ideologinius tautinio sàjûdþiouþdavinius.

Naujasis ekonominis patyrimas darë giløpoveiká identiteto formavimuisi ir socialineiidëjø plëtrai. Savarankiðkos verslo idëjospradininkai, skatindami ekonomikos irideologijos jungtá, prieðindamiesi kalbossuvarþymams, plëtodami kultûros, o vëliau irpolitinio savarankiðkumo prielaidas, aiðkiaiapibrëþë savo interesus bei pastangas plëtotinaujus ekonominius santykius.

Inteligentø vaidmuo

Prieðingai populiariam irnetgi moksliniam ási-tikinimui, nacionalizmasneturi jokiø labai giliøðaknø þmogaus psichikoje.<…> Norint ið tikro jápaaiðkinti, ypaè svarbunustatyti specifines joðaknis.(Gellner 1996: 64)

Paskutiniaisiais XIX a. deðimtmeèiaissubrendusià lietuviø nacionalizmo idëjà sukûrënepaprastai aktyvi inteligentø veikla. Nuo jøprasidëjo kelias á ðiandienà savaime suprantamà

istorijos sureikðminimà. Bûtent jie giliausiaisuvokë ir platesnës apimties kultûros sampratosporeiká. Pagrindinë jø uþduotis buvo iðsivaduotiið suvarþytos socialinës erdvës, fragmentiðkosocialinio patyrimo, kurá diegë netolerantiðkair svetima to meto socialinë aplinka. Kadangitautos ar kultûros idëja nebuvo plaèiauvartojama kasdienëje valstieèiø kalboje, naujojisamprata tik pamaþu skverbësi ið vaizduotës árealybës sferà. Tai buvo erdviniu poþiûriusuvarþyta vizija. Patys nacionalizmo pradininkaisavo publikacijose nurodë, kad jiems buvo itinsunku – bent jau ið pradþiø – nutiesti tiltà tarpsavo idëjø ir platesniø socialiniø grupiø, kadangipaprasti þmonës buvo gana abejingi ðiomsidëjoms (galbût iðskyrus tam tikras praktiðkasekonomines idëjas). Pridurtina, jog ir mokslas– bemaþ svarbiausias ðiø idëjø komponentas –buvo vertinamas vieninteliu aspektu: “Møsøêmonelçs mato visà laimæ ið mokslo tiktai tamedalyke, kad mokslas duoda ástoti á kunigus ir,jaigu êinotø, kad vaikas netaps kunigu, tai visainçleistø vaiko á mokslà.” (Kudirka 1891: 149)

Vadinasi, vienas ið sunkesniø dalykø yrakuo aiðkiau apibrëþti paradoksalius “pagreitintødeðimtmeèiø” ávykius. Ir ðiandien dar atrodo,kad lietuviø tautos susiformavimà lëmë neracionalûs, bet neracionalûs ar netgi iracionalûsveiksniai. Czesùawo Miùoszo teigimu, lietuviøtauta, praradusi savo istorijà, gimë ið kalbos:

Kalbos atgaivinimas ir apvalymasbuvo saujelës þmoniø, kurie pradëjolietuviðkai raðyti ir leisti laikraðèius beiknygas, taip pat daugybës bevardþiøknygneðiø nuopelnas. Kaþkoksstebuklingas buvo tas ðuolis paskutinæakimirkà prieð praþûtá, lyg netikëtasraudonodþiø genties atgijimas. (Miùosz1995: 43-44)

Ne tik literatûriniu, bet ir sociologiniupoþiûriu Czesùawas Miùoszas labai pagrástai

3736


kalba apie “istorijos ðuolá”. Dalykas tas, kadidentitetas, kalba ir nacionalizmas kaipmodernus reiðkinys susiformavo tik praradæsáprasto, pakankamai uþdaro, koncentriðkogyvenimo bûdo ir vyraujanèio religinio patyrimoatmintá. Kalbos atgaivinimas ir apvalymastiesiogiai sietinas su betarpiðko patyrimo“apvalymu”, vadinamàja socialine amnezija,moderniosios kultûros funkcija, kuri naujàjàlingvistinæ retorikà tiesiogiai susiejo suideologiniu nacionalizmo kontekstu. Jeigu ðisteiginys yra korektiðkas, darosi labiausuprantamas ir “netikëtas raudonodþiø gentiesatgijimas”: istorinis lûþis paþadino simboliniusvaizduotës iðteklius, kalba, kaip pagrindinisnaujojo istorinio pasakojimo tarpininkas, pertrumpà laikotarpá privalëjo áveikti amnezijos iranonimiðkumo padarinius, uþpildyti staigaprasivërusá socialiná atstumà tarp þmoniø.Anonimiðkumo, socialiniø ryðiø irimo, socialinioatstumo padidëjimo situacijà raiðkiai apraðoJuozas Adomaitis-Ðernas:

Kaimuose, jaigø Baltrus áklimpo ánelaimæ, Jonas nesistengs já iðtraukti, bet,rodos, dþiaugiasi, kad ne jisai, Jonas, betBaltrus áklimpo. Seniau, laikuosebaudêiavos, þmonçs pasakoja buk buvægeriau: visotinas vargas, prispaudimas,kokiame buvo, artino visus, jungçprispaustus á kruvà, nelaimçje viens kitàrupinosi gelbçti pagal savo pajiegas.Kodçl dabar kitaip? Ar dçl uþlaikymoêmoniø ant doriðko kelio reikalingipancziai ir prispaudimas?” (Adomaitis-Ðernas 1891: 177)

Bûtent kultûros anonimiðkumas arba,kitaip sakant, tautinio tapatumo stygius sukûrënaujàjà identiteto formà. Inteligentija iðpagrindø pakeitë simbolines kalbos reikðmes.

Kitaip tariant, modernioji tautos idëja buvovienas ið galimø atsakymø á klausimà, susijusásu anksèiau paminëtu paradoksu: iðankstinës

(dar prieð tautos susiformavimà) amnezijosplitimas, kaip teigia plaèiai þinoma ErnestoRenano aksioma, paradoksaliai sukûrë naujàjátautiná (kalbiná) identitetà. Cz. Miùoszoávardintas “ðuolis” yra “objektyvios” tikrovësgalimybiø ir istorijos atsitiktinumo, realybës irvaizduotës kûrinys. Vadinasi, galime kalbëti apieávairiopø veiksniø sàveikà: tauta subrendo tiekið potencialiai konfliktiðkos socialiniø-ekonominiø pokyèiø tikrovës, tiek iðsakralizuotos inteligentijos socialinës veiklos, iðspecifiniø kultûros simboliø, saistomø suemociðkai þadinanèia kalbos idëja. Svarbupaþvelgti uþ “natûralaus” darinio (lietuviøtautos, etnoso ar kalbos) ribø ir ávardintitikëtinas prieþastis, kurios leidþia darytiprielaidas, nusakanèias, kodël þmonës linkækalbamuoju laiku ávardinti savo veiksmus,remdamiesi tautos, etnoso ar kalbos ryðiais.

Jono Basanavièiaus redaguojama Auðra,pasirodþiusi 1883 m., rodos, nesiekë ardytinusistovëjusios socialinës tvarkos. Nepaisant to,sëkmingai sukûrusi istoriná kultûros pasakojimà,naujoji inteligentø karta suteikë naujà impulsàideologiniams Varpo tarpsnio poþiûriams.Politiniu poþiûriu radikalesnis Varpas nubrëþëskiriamàjà ribà, kuri þymëjo intensyvesnio ryðiotarp kultûros ir politikos pradþià:

Ne dçl talpinimo eiliu apç laksztingaliucziulbçjimà tapo paskirtas “Varpas”, betdel straipsniu, isz kuriu galima butuisztraukti nors truputá rçaliszkos naudos.(Gaidamavièius 1889: 50)

Kaip matome, ðioji programa nebuvosiejama su konservatyvia ar romantine vizija.Galima dràsiai teigti, kad Varpo nuopelnas yratas, kad jis padëjo suvokti visuomenësmodernëjimo galimybes. Rimanto Vëbrosteiginys, kad “paskutiniojo deðimtmeèiopradþioje ekonominiai ir politiniai tautinësburþuazijos interesai jau buvo susiformavæ”

(Vëbra 1990: 234-235), galbût ir turi polinkápernelyg apibendrinti, taèiau tiek idëjø, tiekinteresø sferose pokyèiø bûta akivaizdþiø.

Toliau turëtø kilti klausimas, kaipplëtojosi ðie vidiniai minties ir jausmo pokyèiai,kai socialinëje tikrovëje radosi kaip niekad daugnaujø ateities þenklø? Pripaþástant ne tikekonominiø interesø, bet ir naujaiformuluojamø idëjø svarbà, privalu atsiþvelgtiir á specifinæ inteligentø sluoksnio padëtá,emocinæ paþeidþiamumo bûsenà, kultûrinio irpsichologinio artumo stygiø:

Susiartinimas, jai ne iðgelbetu mus iðvisø nelaimiø – tai jau tikrai lengvátudarbà, priduotu dràsybçs ir ramumodarbinákams, o gal, nelaimçs laike,paduotu pagelbos rankà nors irsvetimos kilmçs draugai; êinoma,prigulçtu atsilygáti vieni kitiems.Simpatija tarp silpnujø ir nelaimingøturçtu lengváti spaudêianèià rankà,maêáti dràsybæ spaudikø, ir tuompaèiu jau stabdytu daugumà visokiøskirtingø ástatø, iðdavinçjamø ðiandiendçl panèiojimo nelaimingø gaivalø, neturinèiø nçjokiø apginçjø, nç teisybçsdçl savæs. (Adomaitis-Ðernas 1890b:81)

Giliai jausdami autentiðkumo ir teisëtumostygiø, inteligentai suabejojo nustatytos tvarkosprincipais ir “natûraliosios” (asimiliacinës)raidos pagrástumu. Atrodo, kad jie puikiaisuvokë psichologines savo moralinës bûsenosprielaidas, nes aptiko tradicijà ir kultûrà ten, kuranksèiau jø neieðkojo – kalboje ir “perkûnokulkoje”. Kitaip sakant, jie nesàmoningaiatmetë vertybes, kurios kilo ið jø paèiøvisuomenës, ir dabar prisiëmë atsakomybæ uþsavo moraliniø nuostatø dvilypumà. Be to, vislabiau ryðkëjant kontrastui tarp tradicijos ir

ideologijos, formavosi polinkis sureikðminti,kartais netgi suðventinti kultûros elementus.Norint sociologiðkai suprasti ideologijos ðaknisir pateikti gilesná poþiûrá á ðià raidà, svarbupaþvelgti ir á autentiðkus ðaltinius:

Þinoma, iðlikimo instinktas liepë manniekad neatsiliepti lietuviðkai ir saugotis,idant nieks nepamatytø, kad mano tëvasdëvi sermëginæ ir moka tik lietuviðkai. Dëlto gi stengiausi kalbëti nors blogai, betlenkiðkai, o nuo tëvø ir giminiø, kurieatvaþiuodavo manæs atlankyti,ðalindavausi ið tolo, jeigu tikpatëmydavau, kad kas ið draugø ar ponømato. Ðnekëdavau su jais ramiau tikpasislëpæs kur uþkampyje. Tapau matlenku ir sykiu ponu – tekau lenkiðkaidvasiai.” (Kudirka 1990: 541)

Senoji asimiliacinë tradicija silpnëjoplintant naujoms idëjoms tarp naujosios kartosinteligentø, kai ið principo pasikeitë Lietuvosintelektinis klimatas. Kaip jau minëta, pleèiantissocialinëms riboms pakito ir pati moralinëjausena – pasaulietinë kultûra ágavotranscendentiniø bruoþø ir pagal funkciniuspoþymius sutapo su ðventybës sfera. Kaipáþvalgiai paþymi Vytautas Kavolis, paradigminisðio tarpsnio þmogus, svarstydamaspasaulietinius reikalus, neatsisako religinësterminijos. Tiesa, “Kudirka ðventumà tiesiaiidentifikuoja su darbingumu”. (Kavolis 1994a:43)

Naujojo socialinio tarpsnio pradþiasubrandino sekuliarizuotos inteligentijossluoksná, kuris tam tikra prasme buvo iðskirtas,galbût netgi “paðalintas” ið visuomenës ir dël togiliai jautë identiteto stygiø. Nepaisant to, kadðis trapus socialinis sluoksnis suvokë ir plëtojoideologinæ “suartëjimo” sampratà, vis dëlto

3938


stigo bent jau santykiðko pastovumo: kaip rodo“Varpo” periodikos pavyzdþiai, ne vienas“inteligentas” nusigræþë nuo socialinio sàjûdþioidëjø. Inteligentai buvo varþoma ir slopinama“socialinë maþuma” Lietuvos teritorijoje ikiXIX a. pabaigos. Tokia padëtis visø pirma buvosusijusi su santykiðkai lëtais socialiniø institutøir tradicinës socialinës struktûros pokyèiais.Taèiau dar svarbesnis dalykas yra tas, kadsocialinis ir ekonominis varþymas suþadinointeligentø socialinio susvetimëjimo jausmà.Kalbant grieþta statistikos kalba, inteligentaikaip socialinë grupë, galima sakyti, nyko: “Labaididelë lietuviø inteligentø dalis (daugiau kaiptreèdalis, mokslo, literatûros, meno, medicinosspecialistø - net 60 ar daugiau procentø) gyvenone Lietuvoje.” (Vëbra 1990: 184) M. Hrochasatkreipia dëmesá á svarbø aspektà, susijusá suinteligentijos padëtimi: “Dvasininkø luomasturëjo beveik neribotas galimybes gauti darbàLietuvoje, tuo tarpu sekuliarizuota inteligentijasusidûrë su stipriais apribojimais” (Hroch 1985:91) Naujosios lietuviø inteligentø kartosskiriamasis bruoþas yra tas, kad nuo pat pradþiosjie jautë ir ástengë savo jausenà perteiktiátikinamu publicistikos þodþiu, jog neuþimatinkamos socialinës padëties, kuri galëtø bûtijiems skirta. Suvokdami save kaip tam tikrà“plevenantá” socialiná sluoksná gimtojojeaplinkoje, savo identitetà jie átvirtino su didesnenei áprasta socialine aistra. Socialinisinteligentijos susvetimëjimas labai priklausë nuoemocinës átampos, susijusios su identitetostygiaus ir moralinës atsakomybës klausimais.Nuo ðiol jiems ne tik ir ne tiek rûpëjo asmeniðkakarjera: “Sakydavau, kad að sykiu lietuvis irlenkas, nes istorija sujungë lenkus su lietuviais.Mat prisipaþinimu pusiau prie lenkystës tariauatpirksiàs nors pusæ tos kaltës, kad að lietuvis.”(Kudirka 1990: 542)

Taèiau reikia ávardinti ir kitus ðiosreflektyviosios raidos aspektus. Visø pirma tai

buvo poreikis paremti demokratiðkesnæ irpaþangesnæ socialinës raidos kryptá, o ne tikidentiteto neapibrëþtumo ar “ontologinionesaugumo” pojûtis. Þinoma, naujojiideologinë kryptis ið dalies rëmësi “Auðros”periodo kultûrine mitologija ir intelektiniupaveldu (tautinio atgimimo lyderiai ëmësiplëtoti istorines temas kaip svarbiausià tautinioatgimimo mitologijos aspektà). Taèiau jø idëjosatliepë naujos programos metmenis: tam tikraprasme jos perteikë “laisvai plevenanèiø”inteligentø, kurie suvokë visuomenësmodernëjimo galimybes, nusivylimà (vartojantðá terminà kaip socialinio susvetimëjimo reiðkiniosinonimà) ir ateities lûkesèius. Nors ideologinëprograma átraukë esminius tradicijos pradus,besiformuojanèio nacionalizmo nederëtøtapatinti su tradicionalizmo jausena. Nederapervertinti tiesmuko ryðio tarpbesiformuojanèios ideologijos ir þavëjimosisentimentaliais ar senamadiðkais praeitiesvaizdiniais. Varpo leidëjai vadina romantikaistuos inteligentijos atstovus, kurie, nesiekdamiið esmës pertvarkyti tautieèiø gyvenimo,tenkinasi tik juslingu, ðirdingu Lietuvosnelaimiø pasvarstymu.

Aptariamuoju laikotarpiu aistringiausiopasiðventimo dalykas buvo paþangos idëja.Inteligentai, galima sakyti, sugretino irsutapatino paþangos ir tautos idëjas:paskutiniojo XIX a. deðimtmeèio laikotarpiu ðiøidëjø pagrindà bandyta áteisinti pasitelkiantetinius svarstymus. “Tautos” socialiniø irpolitiniø teisiø reikalavimai buvo gretinami suetiniais teiginiais apie tautø moralinæ lygybæ.Suprantama, kad santykis tarp moralës irpolitikos buvo svarstomas dar radikaliau,pateikiant tiesiogines sàsajas su universaliàja“moralinës lygybës” idëja. Vienas ið svarbiausiøðios idëjos ypatumø – ið pirmo þvilgsnioprieðtaringas psichologinis gretinimas supozityvistine paþangos samprata. Inteligentijos

socialinis veiksmas buvo grindþiamas tam tikruevoliuciniu moralinës raidos idealu. Ðià temàyra svarstæs Vytautas Kavolis, paþymëdamas,kad “ XIX a. pabaigos liberalø ir radikalø sàjûdisLietuvoje – psichologinis Prancûzø revoliucijosatitikmuo. <…> Lietuviai sukilëliaikonservatyvesni uþ prancûzus, maþiauuniversalûs uþ amerikieèius, jaukios provincijosvaikai, - taèiau ir uþ vienus, ir uþ kitus labiaujauèià prievolæ eiti “vien takais dorybës”.Tautinio atgimimo retorikoje dorybë lietuviamsgalbût reiðkë tai, kà laisvë amerikieèiø, lygybë –prancûzø revoliucionieriams. (Kavolis 1994b:470)

Kaip jau minëta, istorinë “tautos idëja”susijo su evoliuciniais naujosios socialinës irmoralinës tvarkos idealais: tiek su medþiagiðkos,tiek su dvasiðkos paþangos sampratomis:

Ta vilnis pabudimo tautiðkos idëjos,uþgriebus iðsyk didelá svieto plotà, tadvasia pajutimo savo tautystës,apsiaubdama visà iðsyk atskirià tautà, tasnerviðkas karðtumas darbo atgaivinimetautystës, darbo, sujungto su dideliaisrûpesèiais, su pavojumi, su pareikalavimudaug energijos, parodo, kad tautystësidëjos pabudimas tai ne liuosas iðmislaskeleto þmogystø, o tik neprasilenkiamapasekmë þmonijos þengimo tolyn.(Kudirka 1990: 757)

Viena vertus, “evoliucinë raida” skatinoperþiûrëti tradicijà, kita vertus, iðsaugoti esmináryðá su istorija. Ðià dvipusæ orientacijà nulëmësocialinës aplinkos pobûdis: buvo svarbu atrastikalbà su valstieèiø visuomene, kurià jau buvopaveikæs religinis ir kalbinis sàjûdis, diegtisocialines “dorybës” ir lygybës sampratas,ásipareigojimo ir pasitikëjimo nuostatas,prisiðliejimo ir orumo savivokà.

Dar kartà reikëtø prisiminti, kad

veiksmingesnes nacionalizmo formavimosiprielaidas sukûrë pati socialinë tikrovë, visøpirma ekonominis konfliktas XIX a. pabaigoje,kai susidûrë ávairiø þmoniø grupiø, kilusiø iðetniniu ir socialinës geografijos poþiûriuskirtingø kaimiðkø (valstieèiø) sektoriø ir miesto(smulkiosios miesto burþuazijos) regionø,interesai.

Naujieji sàjûdþio lyderiai, vadovaudamiesikintanèios istorinës perspektyvos pojûèiu,visapusiðkai iðplëtojo etnografinës kultûrosþenklus. Kitaip sakant, “ideologiðkai perskaitë”tradicinës kultûros elementus, papildydami juosvaizduotës galia ir suteikdami jiems socialinesfunkcijas. Krinta á akis gilios “transcendentinës”,reflektyviosios kultûros áþvalgos, kurios paveikëlietuviø inteligentijà XIX a. paskutiniaisiaisdeðimtmeèiais, kai prieð juos atsivërë socialinëlietuviðkumo perspektyva. Matyt, tai viena iðpagrindiniø prieþasèiø, dël kuriø aptariamasislaikotarpis buvo tolerantiðkas ávairovei irskirtumams. “Varpas” raðë:

Ant galo, jaigu sakytumem, kad didþiumaLietuvos bajorø – ateiviai, kilæ ið svetimøtautø, tiktai Lietuvoje ásikuræ, tai vçlnegali tvirtáti, kad toki svetimtauèiai, ilguslaikus gyvuodami lietuviðku oru ir pertai,taip sakant, prigijæ Lietuvoje negalçtu butisunumis to kraðto! (Landsbergis-Þemkalnis 1891: 179)

Svarbu pabrëþti tai, jog inteligentijospastangos ir veiksmai sukûrë abipusius,nepertraukiamus ryðius tarp dësningø iratsitiktiniø istorijos veiksniø – objektyviosioskultûros realybës ir kûrybiðkos intelektinësvaizduotës, kuri statiðkus socialinius vaidmenispalaipsniui pertvarkë á dinamiðkà moderniosioskultûros simboliø ir idëjø visumà, veikiaupragmatiðkà ir liberalià negu romantiðkà iridealistiðkà “lingvistiniø” reikðmiø formà.

4140


Iðvados

Nacionalizmas yra racionalus tikslingossocialinës veiklos projektas, kultûros,ekonomikos, politikos, teritorinës savivokossamprata, pertvarkanti tradicinius sentimentusá tam tikrà demokratiðkà (èia iðryðkëja ávairiønacionalizmo formø skirtumai) ateities vizijà.Remdamiesi ðiuo poþiûriu, galime ávardintiesminius santykio tarp tradicionalizmo irnacionalizmo poþymius. Tradicionalizmas kaipsocialinio elgesio forma yra glaudþiai susijæs suetnocentriðka elgsena, t.y. akivaizdþiu polinkiuremtis priskirtinio identiteto forma ar etniniovientisumo, kuris laikomas esmine kultûrosdalimi, jausmu. Tuo tarpu nacionalizmas yrapragmatiðka veikla, susijusi su ideologiniaissocialinio konstravimo ir simbolinio bendravimobûdais.

Nors identiteto konstravimo samprataLietuvoje XIX a. paskutiniaisiais deðimtmeèiaissietina su lingvistiniu idealu, istorijos faktairodo, kad ankstyvojo nacionalizmo formavimosilaikotarpiu simbolinës identiteto konstravimo

reikðmës buvo daug ávairesnës. Visø pirmastiprus tapatumo ir teisëtumo ðaltinis buvoreligija, specifinis lietuviø tradicionalizmo tipas.Nors ir paradoksalu, taèiau religija buvoveiksnys, suteikæs stiprø postûmá sekuliarizuotainacionalizmo raidai. Emociniu poþiûriu gilusreliginis konfliktas ir diskursyvus socialinis-ekonominis pagrindas formavo ir “kalbiniusryðius”, pagrástus sàveikos ir kolektyvinioveiksmo principais. Tai savo ruoþtu rodo, kadtradiciniai kultûros elementai (pvz., kalba),gretinami su religiniais veiksniais, buvoideologiðkai perraðyti atliepiant naujojo sàjûdþioporeikius.

Ðiuo atveju svarbiausias vaidmuo tekolietuviø inteligentijai, kuri lingvistiniamkamienui suteikë stiprius lojalumo ir solidarumojausmus. Kaip tik dël ðios prieþasties vertapaþymëti, kad kalba vaidino svarbø vaidmená,formuodama socialinius ágûdþius, kurienacionalizmo formavimosi laikotarpiu suteikënaujas istorinës raidos galimybes.

Kavolis, Vytautas. 1994a. Þmogaus genezë. PsichologinëVinco Kudirkos studija. Kn. Þmogus istorijoje, Vilnius: Vaga.Kavolis, Vytautas. 1994b. Epochø signatûros. Kn. Þmogusistorijoje, Vilnius: Vaga.Kniûkðta, Pranas. 1996. “Bijokime ne skolinio, o svetimosdvasios” Naujasis Þidinys 6.Kudirka, Vincas. 1990. Raðtai. T. II. Vilnius: Vaga.Kudirka, Vincas (Q. D ir K.). 1890. “Tçvyniðki varpai”Varpas 1 (Metas 2).Kudirka, Vincas. 1891. “Tçvyniðki varpai” Varpas 10(Metas 3).Landsbergis-Þemkalnis, Gabrielius (Þemkalnis). 1891.“Bajoro balsas” Varpas 12 (Metas 3).Legkauskas, Visvaldas. 2000. “Tapatumas ir savimonë:jungtis tarp psichologijos ir sociologijos” Sociologija. Mintisir veiksmas 3-4.Merkys, Vytautas. 1994. Knygneðiø laikai/1864-1904.Vilnius : Valstybinis Leidybos centras.Merkys, Vytautas. 1987. “Masinës nacionalinio judëjimoformos. Valstieèiø vaidmuo” kn. Vytautas Merkys (ats.red.) Lietuviø nacionalinio iðsivadavimo judëjimas (ligi 1904metø). Vilnius: Mokslas.Michalski, Thomas. 1993. “The National Consciousnessamong Lithuanian Emigrants to the United States at theEnding of the 19th and Early 20th Century” kn. GytisVaðkelis (red.), Lietuviø Atgimimo Istorijos Studijos. Liaudisvirsta tauta. Vilnius: Baltoji Varnelë.Miùosz, Czesùaw. 1995. Tëvynës ieðkojimas. Vilnius: BaltosLankos.Mikðas, Jurgis 1884. “Mokslas apie tautinæ ukæ” Auszra7-8: 218-22 (Auszra 9: 297-304).Mockûnas, Liûtas. 1989. “Ávadas” kn. Trumpa, Vincas.Lietuva XIX amþiuje. Chicago: Mackus. Nairn, Tom. 1997. Faces of Nationalism. London, NewYork: VERSO.Pivoras, Saulius. 2000. Lietuviø ir latviø pilietinës savimonësraida. Kaunas: Vytauto Didþiojo Universiteto Leidykla.

Literatûra

Adomaitis-Ðernas, Juozas (-j-a). 1890a. “Reikia sutarties”(Átalpa) Varpas 2 (Metas 2).Adomaitis-Ðernas, Juozas (-j-a). 1890b. “Pasipaêinkime”Varpas 6 (Metas 2).Adomaitis-Ðernas, Juozas (-j-a). 1890c. “Ar tai gerai?”Varpas 3 (Metas 2).Adomaitis-Ðernas, Juozas (-j-a).1891. “Musø savitarpinisgyvenimas” Varpas 12 (Metas 3).Aleksandravièius, Egidijus. 1993. XIX amþiaus profiliai.Vilnius: Lietuvos Raðytojø Sàjungos leidykla. Alexander, Jeffrey. 1988. Action and Its Environments.Toward a New Synthesis. New York: Columbia UniversityPress.Anderson, Benedict. 1999. Ásivaizduojamos bendruomenës.Apmàstymai apie nacionalizmo kilmæ ir plitimà. (Ið angløkalbos vertë Auðra Èiþikienë.)Vilnius: Baltos lankos.Redakcija “Auszros”. 1883a. “Apie insteigimà“Lietuviðkos mokslø bendrystës (draugystës)” Auszra 4(Ragaine).Basanavièius, Jonas. 1883b. “Priekalba (Foreward)”Auszra1 (Ragaine).

Berþanskis, Jonas (Dagis). 1890. “Ið visur” Varpas 3 (Metas2).Brock, Peter. 1969. “Polish Nationalism” in Peter F. Sugarand Ivo J. Lederer (ed.), Nationalism in Eastern Europe.Seattle &London: University of Washington Press.Hroch, Miroslav. 1985. Social Preconditions Of NationalRevival In Europe. A Comparative Analysis of the SocialComposition of Patriotic Groups among the Smaller Euro-pean Nations. Cambridge: Cambridge University Press.Ivinskis, Zenonas. 1996. “Lietuviø kultûros problemos”.Kn.: Kultûra ir istorija, Vilnius: Gervelë.Gaidamavièius, Jonas 1889. “Pro domo sua. (Foreward)”,Varpas 4.Gellner, Ernest. 1996. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius:Pradai.Gellner, Ernest. 1981. “Nationalism” Theory and Society6 (Vol. 10).Gellner, Ernest. 1964. Thought and Change. Chicago:Chicago University Press.Greenfeld, Liah. 1992. Nationalism: Five Roads toModernity. Cambridge, MA: Harvard University Press.

Senn, Alfred Erich. 1959. The Emergence of ModernLithuania. New York: Columbia University Press.Schöpflin, George. 1997. “Kalba ir etniðkumas Vidurio irRytø Europoje: kai kurie teoriniai aspektai” Politologija1.Smith, Anthony D. 1999. “Ethnic election and nationaldestiny: some religious origins of nationalist ideals” Na-tions and Nationalism 5 (Part 3).Smith, Anthony D. 1971. Theories of Nationalism. Lon-don and Southampton: The Camelot Press Lt.Smith, Anthony D. 1994. ‘Pratarmë’. Kn. Anthony D.Smith Nacionalizmas XX amþiuje. Vilnius: Pradai.Spires, Scott. 1999. “Lithuanian linguistic nationalism andthe cult of antiquity” Nations and Nationalism 5 (4).Sugar, Peter F. 1980. “Ethnicity in Eastern Europe” inPeter F. Sugar (ed.) Ethnic Diversity and Conflict in East-ern Europe. Oxford: Clio Press, Ltd.Ðliûpas, Jonas. 1884. “Tikrasis jeszkinis tçviniszkumo”Auszra 1, 2, 3 (Ragaine).Vëbra, Rimantas. 1992. Lietuviø tautinis atgimimas XIXamþiuje. Kaunas: Ðviesa.Vëbra, Rimantas. 1990 Lietuviø visuomenë XIX a. antrojepusëje. Vilnius: Mokslas.Vidmantas, Edvardas. 1987. “Nacionalinës SavimonësRaida Kapitalizmo Laikotarpiu” kn. Vytautas Merkys (ats.red.) Lietuviø nacionalinio iðsivadavimo judëjimas (ligi 1904metø). Vilnius: Mokslas.Vidmantas, Edvardas. 1994. “Religinis tautinis sàjûdisÞemaitijoje XIX a. pabaigoje” kn. Egidijus Motieka (red.)Lietuviø atgimimo studijos. T. 7: Atgimimas ir KatalikøBaþnyèia. Vilnius: Katalikø pasaulio leidykla.Zinkevièius, Zigmas. 1990. Lietuviø kalbos istorija. T. IV.Lietuviø kalba XVIII-XIX a. Vilnius: Mokslas.Weeks, Theodore. 1999. “Political and National Survivalin the Late Russian Empire: the case of the Korvin-Milevski brothers” East European Quarterly 33 (Issue 3).

Iðnaðos

1Pabrëþtina, kad identiteto samprata nusako naujaigimstanèià istorijà, pateikianèià interpretaciná ateitiespasakojimà, kuris tam tikra prasme iðeina uþ tiesioginiodabarties patyrimo. Dabarties atþvilgiu tai yra itinproblemiðkas “literatûrinis siuþetas”, kuris nusako esminápertrûká su dabartimi. Identiteto konstravimas ið naujosvarsto santyká su praeitimi ir ateitimi. Viena vertus, patiidentiteto galimybës prielaida nuo pat pradþios remiasitam tikrais projektuojamais ontologiniais tapatumoaspektais. Prielaidos kurá laikà skatina uþmirðti, kadpasaulis konstruojamas istoriniu atþvilgiu. Kitaip tariant,sunku iðtrûkti ið prielaidø, jeigu jos byloja savaimesuprantamu balsu. Kita vertus, identitetas visada

konstruojamas pasitelkiant socialiniø lûkesèiø ar stygiaussavivokà ir Kito sampratà.Gali kilti klausimas, kaip atsiranda toks paradoksalusreiðkinys. Tam tikras dviejø socialiniø mokslø aksiomøsugretinimas ið esmës palengvina identiteto ávardijimà.Daugelis þino Ernesto Gellnerio aksiomà: ðiandienospasaulyje þmogus privalo turëti tautybæ, kaip jis turi nosá irdvi ausis. Áprasta manyti, kad turëti toká identitetà yrasavaime suprantamas dalykas. Sveiko proto kalbaidentitetas yra konstruojamas remiantis numanomubendros kilmës pagrindu arba panaðiais iðoriðkaispoþymiais grindþiamø priklausomybës ryðiø nustatymupostuluojant tam tikrà “natûralø” solidarumo pagrindà.

4342


Ðie “iðoriðkai stebimi aspektai yra pasitelkiami grupuojantþmogø pagal vienas ar kitas socialines kategorijas, t.y.tapatinant já su viena ar kita þmoniø grupe” (Legkauskas2000: 64-65). Beje, sociologai (turiu galvoje ypaè TalcottoParsonso tradicijà) tokius aspektus vadina priskirtinëmissavybëmis. Ðiuo aspektu pagrindinis rûpestis yra iðsaugotiidentiteto ilgaamþiðkumà ir jo tæstinumà erdvës ir laikopoþiûriu. Ðità teiginiø visumà galëtume susieti su kitadaugeliui þinoma aksioma, kurià yra pateikæs ErnestasRenanas: tautos (tiesà sakant, bet kurio – kolektyvinio arindividualaus - identiteto) egzistavimà pagrindþiakolektyvinës amnezijos reiðkinys. Pavyzdþiui, moderniàsiastautas padëjo sukurti anonimiðkos miesto gyvenimoformos, kurios ið esmës suardë senuosiusbendruomeniðkumo ryðius. Paradoksas yra tas, kadpaminëtas identiteto ilgaamþiðkumas pateikiamas“uþmirðtant” savo istorinio naujumo formà.

2 Skirtinos ir kitos istorinio aiðkinimo formos. IstorikasLeonas Mulevièius pateikia nuoseklià trijø pakopø laikinæschemà, grindþiamà pilietinës savivokos raidos samprata,sutelkdamas dëmesá á praktinius, pilietinius ir politiniusistorinës valstieèiø savimonës aspektus: “Valstieèiøpilietinë savimonë, kaip ir kova dël þmogaus teisiøapskritai, pradëjo formuotis anksèiau negu ëmë atsirastitautinë (nacionalinë) savimonë, o ði – anksèiau negupolitinë savimonë. Taèiau valstieèiø savimonës ávairiøapraiðkø atsiradimas – ilgas procesas, ir neretai sunkunustatyti ribas tarp tø apraiðkø. Kova dël lietuviø kalbosvieðajame gyvenime ir mokyklose, kova dël spaudos,blaivybës sàjûdis, religiniai judëjimai, - tai ne vien tautinësar religinës savimonës apraiðkos, bet ir pilietiniø teisiøsiekimas, dël pasekmiø ir ypaè valdþios reagavimo, taigalima laikyti ir politinio pobûdþio ávykiais.” (Mulevièius1993: 375-376) Nors ðioji aiðkinimo forma èia nebusaptariama, taèiau, kaip ir kiekvienas pasakojimas, ji turitiek privalumø, tiek trûkumø. Viena vertus, iðsamiainagrinëjamas labai svarbus aptariamuoju laikotarpiuistorinio naujumo jausmas, valstieèiø stichiðko naujumosiekio sutapimas su rezultatu – rinkos (kapitalistiniø)santykiø ásigalëjimu. Antra vertus, kyla ne vienas klausimasdël pilietiðkumo savivokos, kuri paprastai gimsta iðabipusio aktyvaus ir tam tikra prasme iðankstinio asmensir platesnës socialinës-politinës visumos santykio. Pvz., argali formuotis pilietinë savimonë, kai dar nëra apibrëþtosantykio su tam tikra socialine ir politine visuma, kuri pagalðià schemà susiformuoja vëliau? Ne be reikalo autoriuspaþymi, kad politinio pobûdþio ávykiai susijæ tik su paminëtøkonfliktiniø procesø padariniais. Vadinasi, kalbëti apiepilietinæ savimonæ nëra pakankamo pagrindo. Kyla áspûdis,jog tokia prielaida pateikia trijø pakopø istoricizmoschemà, kuri grindþiama perdëm formalia ir esminiaisaspektais psichologine paþangos samprata.

3 Svarbu èia ir labai tvirta intelektinë tradicija. Norëtøsiprisiminti átaigius Arvydo Juozaièio þodþius apie kalbà,pasakytus minëtoje konferencijoje (þr. p. 5): “Pragmatikai

pasirûpins patys savimi, o mums svarbu suprasti iridealiuosius istorijos veiksnius”. Panaðià pastabà dël kalbosvaidmens formuojantis lietuvininkø identitetui(“lietuvininkai nelabai turëjo á kà kità ásikibti”) formulavoir Nijolë Strakauskaitë.

4 Savaiminës lietuviø kalbos kokybës samprata turi ðaknisir literatûroje. Pastaràjá faktà, glaustai aptardamas VincoKrëvës-Mickevièiaus dramà “Ðarûnas” ir Lazdynø Pelëdosapsakymà “Nesmagus atsitikimas”, yra nurodæs AlfredasErichas Sennas, kurio teigimu, lietuviø raðytojai apskritaiturëjo polinká priskirti kalbai ágimtas savybes. (Senn 1959:7) Netgi jeigu ypatingo kalbos vaidmens tezë gali bûtilaikoma savaime suprantama prielaida Rytø VidurioEuropoje, kur kas rimtesniø abejoniø kelia jos universalustaikymas platesniuose nacionalizmo kontekstuose.Ásidëmëtina Benedicto Andersono pastaba, paraðyta 1991m. , iðleidþiant antràjá plaèiai þinomos knygosÁsivaizduojamos bendruomenës leidimà: “Ið pat pradþiøketinau pabrëþti, jog nacionalizmas atsirado Naujajamepasaulyje. Nujauèiau, kad samprotavimus ðia tema ilgaiveikë ir iðkraipë nesuvoktas provincializmas. Ápratæpuikuotis, kad viskas, kas yra svarbaus nûdienos pasaulyje,kilo ið Europos, europieèiø mokslininkai, kurdami savoteorijas, tiek palaikanèias, tiek neigianèias nacionalizmà,pernelyg lengvai kaip iðeities taðkà priëmë “antrosioskartos” etnolingvistiná (vengrø, èekø, graikø, lenkø)nacionalizmà. Buvau priblokðtas suvokæs, kad daugelyjeÁsivaizduojamø bendruomeniø recenzijø ðiseuropocentristinis provincializmas iðliko beveik toks, koksbuvæs, o svarbiausiam skyriui apie abiejø Amerikøatsiradimà nebuvo skirta dëmesio.” (Anderson 1991: 3)

5 Dar kartà svarbu pabrëþti, kad kalbama apie iðkiliàtendencijà, kuri esencializuoja tam tikras kultûros sàvokas:tautos sàvokos ontologiná aspektà á pirmà vietà iðkëlë tiekankstesnioji inteligentø tradicija, tiek vëlesnioji Lietuvoskultûros filosofija. Ko gero, tai – viena pagrindiniøprieþasèiø, kodël statiðka tautos samprata vyraujaintelektiniame gyvenime.Problema tebëra ta pati ir paskutiniaisiais XX a.deðimtmeèiais: sveiko proto nuostata ir ið dalies ekspertøpoþiûriai, susijæ su tautos formavimosi ir nacionalizmoklausimu, galima sakyti, nesikeièia. Knygos Lietuva XIX a.,kurià paraðë lietuviø emigrantas, istorikas ir raðytojas Vin-cas Trumpa, áþangoje kitas lietuviø raðytojas LiûtasMockûnas nurodo stebëtinà faktà, kad “kilo bendraspasipiktinimas, kai Trumpa pareiðkë, kad lietuviø tautayra tik ðimto metø senumo”. (Mockûnas 1989: 9) Dëlbendros kilmës ir savitos kalbos lietuviø bendruomenëapibûdinama kaip organiðka visuma. Ðis aspektas padedasuprasti, kodël á pirmà vietà iðkeliamos “ágimtos” tiekkalbos, tiek tautos sàvokø savybës. Tai rodo, kad svarbûsðiuolaikiniø tautø aspektai, kuriuos ávardijo Renanas jauXIX a. pabaigoje, t.y. amnezijos poveikis formuojantismodernioms tautoms ir “tautos” nariø anonimiðkumas,daugumoje tekstø apie tautas ir nacionalizmà tebëra

ignoruojami. Tautos apraðymai paprastai grindþiamiaristoteliðka tradicija, kuri apibrëþia valstybæ ar tëvynæ kaiprealybæ, iðgyvenamà tiesioginiø santykiø kontekste. Svarbupripaþinti, kad Lietuvos inteligentø ir intelektualøtradicijos “organiðkai” ásitraukë á tankø naujosios istorinëstikrovës audiná. Neretai dël ðios prieþasties istorinërealybë, iðslysdama ið intelektinio sàvokø nërinio, linkusiiðnykti. Todël vietoj “organiðkos” vizijos, reikëtø kalbëtiapie sudëtinæ, ávairiapusæ socialiniø grupiø ir sluoksniøsàveikà. Empirinë realybë turi kompleksiðkà struktûrà,perteikianèià tikëtinas socialinio veiksmo galimybes. Tairodo, kad tautinio identiteto struktûrà sunku perteikti irsuprasti. Siekiant iðvengti tokio sunkumo, naudingaskritiðkas interpretacinis poþiûris, skatinantis perþiûrëtiribas, kurias tradicija laiko savaime suprantamu dalyku.

6 “Naujasis istorijos” jausmas yra vienas ið svarbiausiø“idealiøjø” nacionalizmo sàjûdþiø motyvø. AnthonySmithas retoriðkai klausia: “Milijonai Rytø Europos vaikø,kurie atvyko á Amerikà XIX a. pabaigoje ir XX a. pradþiojegalbût tapo gerais Amerikos patriotais, taèiau jø tëvainebuvo aktyvûs nacionalizmo sàjûdþio dalyviai savotëvynëse. Kodël ðie þmonës, – klausia savæs nacionalizmolyderiai, – neperteikë savo nepasitenkinimo ir nenukreipësavo þvilgsnio á tautiná apsisprendimà ir atskirà tautinævalstybæ? Kokia gi ta savybë, kurià turëjo jie patys, tuotarpu emigrantams jos kaþkodël trûko? Manau, kad jiemstrûko naujo istorijos jausmo, kuris glûdi daugelionacionalizmo sàjûdþiø ðaknyse.” (Smith 1971: 1)Panaðø retoriná klausimà XIX a. pabaigoje formuluojaJuozas Adomaitis-Ðernas: “Sulyginant visà gerà su blogu,iðpuola, kad ir patiems iðeiviams, tankiausiai, butnaudingiaus pasilikti namieje, nç kaip keliauti á uêmares.Tiek darbo dirvø Lietuvoje uêimta svetimtauèiø! Dçlko-gi lietuviai, vieton jieðkoti svetur neçsanèiø aukso kalnø,neverêia dçl savæs vietos tçvynçje ið rankø svetimtauèiø?”(Adomaitis-Ðernas 1890c: 34)

7 Kaip yra paþymëjæs Anthony Smithas, nacionalizmasskiriasi nuo universalesniø ideologijø “tuo, kad remiasipirmykðèiais masiø sentimentais ir labiau pabrëþiapraktinio pertvarkymo dalykus negu utopines archiliastines vizijas”. (Smith 1994: 3)

8 Atkreiptinas dëmesys á tai, kad lietuviø nacionalizmasbuvo “vëluojanèio tipo” sàjûdis. Kaip pagrástai nurodoMiroslavas Hrochas, vykstant “tautiniam atgimimui”Vidurio Rytø Europoje lietuviø tautinis judëjimas, lyginantjá, pvz., su latviø ar estø tautiniu sàjûdþiu, savo tautiná irpolitiná sàmoningumà ágijo vëlyvajame tarpsnyje: “Lietuviøtautinio sàjûdþio raidoje aptinkame labai prieðtaringusveiksnius. Tai nulëmë dvi prieðtaringos ðio sàjûdþiosavybës: jis priklauso “vëluojanèiam” maþø Europos tautøsàjûdþio tipui, taèiau masinio sàjûdþio tarpsnis subrendonepaprastai greitai. Tarp socialinës ir kultûros sferos sàlygøaptinkame tam tikrus itin skaidanèio pobûdþio veiksniusir, prieðingai, bûta kitø veiksniø, kurie, esant specifinëms

aplinkybëms, suteikë stiprø postûmá jungties kryptimi.”(Hroch 1985: 95)

9 Socialinis konfliktas yra pagrindinis veiksnys nagrinëjantnacionalizmo raidà. Ðià iðvadà kaip aiðkià ar numanomàaiðkinimo formà galima aptikti skirtingose nacionalizmoteorijose. Kaip taikliai paþymi Tomas Nairnas, socialinisprocesas bûtø nesuprantamas “be skirtingø aspektøpaûmëjimo ir plëtros. Bet kuri tauta gali turëti abejotinuspirmtakus, kurie privalëjo bûti “ásivaizduojami” aratsitiktiniai. Vadinasi, skirtingos istorijos bet kuriàgyventojø visumà gali ásivaizduoti kaip nepagrástà aratsitiktinæ. Taèiau mes suprantame, kad, turint galvojevisumà, faktinis istorijos atskleidimas visapusiðkaipriklausë nuo susidûrimø ir prieðprieðø tarp skirtingøtautø. (Nairn 1997: 8)

10 Tikslinant istorinius identiteto raidos aspektus, vertaatkreipti dëmesá á Jeffrey Alexanderio pastabà, jogsolidarumo problema yra netgi svarbesnë uþ kai kuriøkultûros elementø tyrimà: “Solidarumo sàvoka nusakosubjektyvias junglumo (integration) emocijas, kuriasindividai jauèia savo socialinës grupës nariams.Fenomenologinë solidarumo problema akivaizdþiaiskiriasi nuo ekonominiø ir politikos problemø, kuriosatitinkamai sutelkia dëmesá á stygiø ir sàmoningà tiksløsiekimà. Solidarumas skiriasi ir nuo kultûros problemø,orientuotø á prasmingus pavyzdþius, santykiðkai atsietusnuo specifinës erdvës ir laiko. Vadinasi, nors vien tikinstrumentiniai sumetimai nesukuria junglumo poreikiø,jie yra gerokai “konkretesni” negu vertybës. Prieðingainegu vertybës socialinis solidarumas grindþiamas realiøsocialiniø grupiø struktûra. Solidarumas, kaip ir religija,politika bei ekonomika, yra nepriklausomas socialiniøbendrijø veiksnys ir esminis sociologinës analizës atskaitostaðkas.” (Alexander 1988: 78-79)

11 Negalima nekreipti dëmesio ir á tam tikrus, netiesioginiopobûdþio faktus. Kaip paþymi Thomas Michalski’is,daugumai pirmøjø lietuviø emigrantø Amerikoje XIX a.pabaigoje ir XX a. pradþioje nebuvo bûdinga stipri etninëir tautinë savimonë, kai jie atvykdavo á JAV: “katalikøtikëjimas traukë juos prie katalikø emigrantø Amerikoje,tarp kuriø jie gyveno, ypaè prie airiø ir lenkø. Su Amerikoskatalikais lenkais ir airiais bûta nemaþai susidûrimø, kuriepadëjo susiformuoti jø paèiø tautinei lietuviø savimonei.”(Michalski 1993: 252)

12 Rimantas Vëbra pagrástai skiria tam tikras “etninëssavimonës” sudëtines dalis: gimininæ gentinæ, religinætautinæ, klasinæ luominæ, politinæ etninæ. “Yra pagrindoteigti, kad ðie etninës savimonës ir sàmonës elementai darXIX a. buvo gyvi, tik ávairiai susipynæ. Tai sudaro labaisvarbià tolesniø tyrinëjimø problemà.” (Vëbra 1990: 212)Atskirai tartini keli þodþiai apie tautinës ideologijostæstinumo problemà. Egidijaus Aleksandravièiaus teigimu,S. Stanevièiaus ir S. Daukanto kartos dëka “ lietuviø tauta

4544


ëmë virsti istorine tauta, t.y. istorinës atminties sfera iðsusvetimëjusios bajorø aukðtuomenës “virðaus”: S.Daukanto, S. Stanevièiaus, M. Valanèiaus dëka buvonuleista iki valstietijos “apaèios”. Ði karta iðpuoselëjolietuviø tautinës ideologijos pagrindus, kurie daugiau armaþiau gyvybiðki buvo iki pat J. Basanavièiaus kartosásiliejimo á visuomeniná gyvenimà. Neigti tai yra bergþdþiasdarbas.” (Aleksandravièius 1993: 44) Èia reikëtø pridurti:þodis “neigti” apskritai yra ne mokslinës, bet ideologinësir politinës (nors ir maskuojamos) retorikos dalis, todëlðiuo atveju veikiau reikëtø kalbëti apie ideologiniotæstinumo sàvokos tikslinimà. Jeigu remsimës aiðkiaiávardintais M. Hrocho kriterijais (ypaè kiekybinio tautinioaktyvumo iðaugimo ir paskatø, kylanèiø ið tautinësagitacijos, socialinio poveikio), “lietuviø tautos” virsmas áistorinæ tautà yra tik romantiðka mokslinë prielaida, nessociologiniu poþiûriu ið tikrøjø galima kalbëti tik apiepirmosios intelektualø kartos idëjø tikëtinà iðliekamàjàvertæ. Tuo tarpu socialinio gyvenimo aspektai, sudarantysásivaizduojamos “tautos” pagrindà, kalba apie nepaprastaisilpnà, ið esmës pertrauktà tæstinumà (kitaip tariant,tæstinumo suvokimà jau po specifiniø - socialiniø irpersonaliniø - konfliktø) tarp dviejø, romantiniøintelektualø ir ideologø-inteligentø, kartø.

13 Tai – reiðkinys, kurá Edvardas Vidmantas pavadino“religiniu-tautiniu sàjûdþiu”. (Turbût verta paþymëti, kadðis terminas ar jo vediniai nëra plaèiai vartojami.) Todëlnenuostabu, kad jis linkæs pabrëþti religiná “atgimimo”aspektà. (Vidmantas 1994)Istoriniai kitø regionø pavyzdþiai taip pat rodo, kadsocialinio identiteto formos kilo ne tik ir ne tiek ið kalbiniøskirtumø, bet ið religiniø þmoniø ásitikinimø arba iðgeografinës teritorijos konteksto, kuriam jie jautësipriklausà psichologiniu poþiûriu. Saulius Pivoras raðo, kad“Latviø valstieèiai savo socialinës-teritorinës tapatybësprasme save laikë kurþemieèiais ar vidþemieèiais, oLatgaloje daþnai svarbesnë buvo konfesinë tapatybë, jie

katalikai.” Latviø inteligentas F. Brîvzemnieks raðë, kad“dar XIX a. 8 deð. Paklausæs vieno latgalieèio, ar jis latvis,gavo atsakymà: “Að nesu latvis, að katalikas.” (Pivoras 2000:48)Daugelis autoriø, raðiusiø apie ðá laikotarpá, paþymëjo, kaddël valstieèiø socialiniø ir kultûros tradicijø jøásipareigojimai buvo grindþiami religijos vaizdiniais.Peteris Sugaras savo analizës iðnaðoje pateikia poþiûrá,kuris visiðkai dera su anksèiau paminëtomis prielaidomis:kad bet kurios pastangos kalbëti apie valstieèiø tautináidentitetà yra pasmerktos nesëkmei. “Paþvelkime,pavyzdþiui, netgi paèioje XX a. pradþioje, á kaimieèiusslovakus, kurie, emigravæ á JAV nesuvokë savo specifiniotautinio identiteto, ásisàmonindami tik tai, kad jie buvo iðtam tikro kaimo, susijusio su Vengrija, juos grieþtai valdëþmonës, kalbantys kita kalba, ir jie buvo labai neturtingi.”(Sugar 1980: 453)

14 Tà paèià iðvadà daro Peteris Brokas, nagrinëdamas lenkønacionalizmà: “Jeigu nebûtø suvarþyta religija ir teisëvartoti gimtàjà kalbà, lenkø valstietis galbût ir toliau bûtølikæs kaisertreue, taèiau palaipsniui jis pradëjo jausti saveesant lenku.” (Brock 1980: 453)

15 Kaip paþymi Vytautas Merkys, 1875-1882 m. á aukðtàsiasvyriausybës ástaigas paduotais praðymais, kuriuos pateikëlietuviø spaudos legalizavimu besirûpinantis Peterburgobûrelis, paremiamas maskviðkiø bûrelio, buvo norima gautileidimà spausdinti 29 lietuviðkas knygas senuoju raidynu.“Atkreiptinas dëmesys, jog beveik visi iðvardyti rankraðèiaibuvo pasaulietiniai, tiek daug tokiø leidiniø po spaudosuþdraudimo pasiûlyta spausdinti pirmà kartà. Ðitai lëmëbent kelios aplinkybës. Ið valstieèiø iðëjo naujojiinteligentija, kuri siekë tenkinti valstieèiø ûkiðkø patarimøliteratûros poreikius. Be to, noras leisti ðvieèiamojopobûdþio knygas, matyt, buvo dar ir savotiðkas atsiliepimasá tuomet garsià rusø narodninkø “ëjimo á liaudá”kampanijà. (Merkys 1994: 129)

Summary

This article is based upon the basic assump-tion that the early Lithuanian nationalism can beentirely understood only in the context of close rela-tions between some social, cultural and economicfactors. In attempting to understand the discursivecontext of the early Lithuanian nationalism we relyon theoretical insights drawn from the analysis ofmulti-dimensional factors. My central position herewould be that we should question the usual mode ofthinking about the decisive importance of the lan-guage for Lithuanian nationalism of the late nine-teenth century.

One must emphasize that our whole traditionof thinking about nationalism is based on the recog-nition that during the past quarter of 19th centuryLithuanian society had experienced outburst of na-tional-linguistic awakening. It would be hard to finda person in Lithuania today who rejects the role oflanguage in transformational processes of Lithuaniannation. These beliefs now form part of what has cometo be called the national identity.

The concept of Lithuanian nationalism basedon language has also been favored in historicalanalysis. Language has come to be viewed as the basic

component of ‘nationhood’. This is most evident inthe intrinsic prerequisites of scientific rhetoric. Aftersketching out the basic prerequisite, what would bemore natural than to speak about ‘linguisticawakening’ in the springtime of the nations? Thismay be so, though the claim is easy to substantiate.

There are several reasons to be sceptical aboutthe prevailing attitude toward the decisive role oflanguage in constructing the early Lithuanian na-tional movement. First, it is not enough to suggestthat there was a strong correlation between languageand an emotional state of mind of peasants. It is notimmediately evident with what justification the lin-guistic motifs are applied to the ‘nationhood’. Thisclaim would imply that there was the so-called ‘in-nate’ reason to defend the Lithuanian language re-gardless of what did people really think of their ‘lan-guage’. Second, in order to illustrate the strong cor-relation between the language and nationalism theconcepts of the above-mentioned values are substan-tiated. In such passages, historians implicitly recog-nize that there still remains no possibility that therecould be the different historical scenario. It can beargued that there are also other aspects in this de-velopment which are more contradictory in nature.It is significant that language could be only contin-gently related to nationality.

This certainly does not mean that the symbolicmeanings of language were of minor importance. Theideology of nationalism itself in part grew out of anewly emerging significance of language. By the useof ‘language’ members of potential community wereremained of their common heritage: the language

became a source of ‘accelerated history’. Neverthe-less, this question is of a different order: here themain stress falls on the efforts of Lithuanian intelli-gentsia who ‘evoked’ strong expressions of loyaltyand solidarity to their ‘linguistic’ core. In relation tothis last point, it is worth here noting that languagehas played a significant role in shaping how peoplein transitional period understood their ability to pro-mote the growth of the new opportunities.

The emotional importance of language cannotbe dismissed as irrelevant. The problem with thisapproach arises when we try to define the other com-ponents of ‘nationhood’ and to distinguish specifi-cally ‘nationalist’ motifs. If we adjust the above-men-tioned concepts to the other particular aspects of tra-ditional culture, the predominant relation is nolonger a linguistic one: various elements have to betaken into account. In fact, these theoretical impli-cations are never explicitly articulated.

It is not immediately evident with what justifi-cation the linguistic motifs are applied to the ‘na-tionhood’. Whereas it is tempting, within this frame-work to think that Lithuanian nationalism emergedout of the process of attachment to certain linguisticsentiments, the actual situation is much more com-plex. Because language and religion were so closelyintertwined, the national movement gained itsstrength during the complicated justification for theprimacy between ‘language’ and ‘religion’. Holdingin view these considerations, I think it is not super-fluous, then, to pay attention to the sources of con-flicting meanings and shifting boundaries of socialenvironment in constructing national movement.

Áteikta 2001 05 14Pateikta spaudai 2001 07 02

Algimantas ValantiejusÞardininkø 6-57, KlaipëdaTel. 362907el.paðtas: [email protected]

4746


iðliko nepakitæs: Lietuvos valstybë – kultûrosfenomenas. Ekonominei interesai vaidino nepagrindiná istoriná vaidmená.

Lietuviø visuomenei istorinë atmintis –savitas gyvybiniø jëgø donoras, naudojamaskasdieninëje veikloje. Adolfo Ðapokosredaguota Lietuvos istorija, iðvydusi dienosðviesà 1936 m., deðimtmeèiams tapolietuviðkumo istorijoje argumentu. Knyga –argumentas, kone istorinë Biblija. Tai liudijaviena: istorija gyva, ji suvokiama didaktiðkai.Populiariosios knygos pirmieji sakiniai kalbaapie istorijà kaip dabarties mokslà:«Parodydama, kaip susidarë dabartiniaikultûriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji(istorija - A.J.) padeda ne tik juos suprasti, betir ðiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau.Taigi ið jos galima pasimokyti ir ateities». (2)

Lietuvos istorijoje tirðta ávykiø ir simboliø.Deja, gausa nepalengvina pasirinkimo. Istorinisþvilgsnis komplikuojasi ne ið piktos valios, o dëlteorinio ir didaktinio interesø persipynimo.Ðapokiðka nuostata nesunkiai virstamoralizavimu, kai neteisingai atsakoma ápagrindiná istoriná klausimà: mûsø lietuviðkojigyvybë – ið kur? Ið XIII amþiaus ar vëlesniølaikø? Didaktiniai kriterijai (pavyzdþiui,herojiðka senovë) uþgoþia bûties kriterijø. Mûsøistorija apnuogina pastaràjá kriterijø tikþvelgiant ið XX amþiaus pabaigos. Matant tojepabaigoje nûdienos gyvybæ – lietuviðkà kultûràir lietuviø kalbà. Tada ir apsinuogina XIXðimtmeèio bûtis.

Tuo tarpu teorinis narðymasis po praeitánesunkiai numarintø esminæ A.Ðapokos áþvalgà,kuri reikalauja praeityje matyti dabartiessantykiø uþuomazgà. Kaip tai pavyktø, jeiguieðkotume tos uþuomazgos Þygimanto Senojodvare? Ar daug rastume bendro su XXamþiumi? O jeigu pabandytume dabartinæ teisæsieti su kuria nors ið Lietuvos Statutø normø?

Bet ir tai ne viskas. Toje istorinëje realybëje

nebuvo lietuviø kalbos.Tuo tarpu XIX a. knygneðiø sàjûdis – gyva

tautinë realija. Nes ið to ðimtmeèio kilo visiðiuolaikiniai visuomeniniai sluoksniai, ið jø gikilo dabartinë kalba, kultûra, visuomenë ir netvalstybë.

Istoriniai visuomenës simboliai vertintiniatsiþvelgus á dabartinius gyvenimo ðaltinius irateities perspektyvas.

Bet Lietuvoje liks gyvas istorinisparadoksas. Lietuva – ir istorinë, ir modernitautinë valstybe. Tarp ðiø dviejø realybiø þiojibûties kiaurymë. Þvelgdami á praeitá, siekianèiàgiliau XIX a., kaskart turime ðokti per ðiàkiaurymæ. Turime rinktis tarp herojinës senovës,ið kurios galime semtis dvasios, ir XIX amþiaus,ið kurio po ðiai dienai gauname ir dvasios, irkûno.

Mûsø istoriniai simboliai tebekonfliktuojatarpusavyje. Gilesnis tolimesnës praeitiespaþinimas toli graþu nepadeda mums. A.Ðapokos tezë, esà istorija turinti padëti, suprastiir numatyti, tebëra neaiðki: numatyti kokiospraeities fone? Lietuvos nuo mariø iki mariøfone? Lietuvos su Gardinu fone?..

Kalta èia ne pati praeitis, tikriau – kalta nevien ji. Kalta mûsø paèiø sàmonë, kaltos mûsøvertybës. Bet itin kalta profesionaliø istorikøintervencija á politinës valdþios sprendimus.Koncepcijø átaka valstybës politikai.Negyvybingai parenkami valstybiniai simboliai.

Vienas tokiø – liepos 6-oji, Mindaugokarûnavimo diena. Ji áraðyta á valstybiniø ðvenèiøsàraðà, prilyginta Vasario 16-ajai. Nesunkusuprasti, ko tikëjosi valstybës veikëjai ir istorikai,turëjæ átakos ðiam sprendimui. Tikslas galëjobûti kilnus: dabartinei Lietuvos valstybei suteiktigilesnës, karaliðkosios praeities svorio.

Tuo tarpu sukurta teatralizuota, fasadinëðventë. XX a. pabaigos fantazijos, ðiuolaikiniaipolitiniai mitai. Dominuoja dirbtinisentuziazmas, turintis nedaug kà bendro su

Santrauka

Straipsnyje nagrinëjama lietuvybë kaip socialinës bûties forma. Tai ir tautinio iðsivadavimo XIX a.antrojoje pusëje istorinë apþvalga. Simbolinë, archetipinë knygneðio figûra – reikðmingiausias istorinissubjektas, suteikiàs mûsø istorijai gyvybingumo ir susiejàs XX a. Lietuvà su praeitimi. Knygneðys –tarytum istorinis ryðininkas tarp mûsø laikø ir epochø, gilesniø nei XIX a. Knygneðio simbolinë veiklagyvybingesnë uþ daugelá kitø modernios Lietuvos istoriniø simboliø.

Arvydas Juozaitis

Knygneðystë – lietuvybës idealas

Problema

Lietuviø knygneðiø þygdarbá, tà, anotðiuolaikiniø ekciklopedistø, “vienintelá ávykátautø istorijoje” (1) reikëtø tyrinëti nûdienosrûpesèiø dirvoje. Tos dirvos vardas toks: lietuviøkultûra ir Lietuvos valstybë.

Visà XX amþiø lietuviø sàmonæ persekiojanegæstanti nuostaba: ar ðiuolaikinë Lietuvosvalstybë tikrai gimë ið kultûros siekiø? Nejaugiekonominiai santykiai buvo antraeiliai?

XIX amþiaus antros pusës lietuviø tautosatgimimà lyginame su miegojusio vulkanoiðsiverþimu. Ásiverþta stipriai, energingai, todëlne be pagrindo sakoma, kad XIX a. uþgoþiaankstesniuosius Lietuvos amþius. Ðiaip ar taip,dabar regime dvi bûtiðkai nesutampanèiasLietuvas. Viena jø – Lietuva iki S.Daukanto irM.Valanèiaus, kita – su jais ir po jø.

Dviejø realybiø fone kyla kitas svarbusklausimas: ar tamsieji XVII-XVIII amþiai, ðiLietuvos istorijos takoskyra, atëmë ið lietuviøtà valstybæ, kurià jie vëliau pakilo atkurti?Problema èia ta, kad XVIII a. pabaigojeLietuvos valstybæ prarado visai ne tie socialiniaisluoksniai ir ne tie istorijos subjektai, kurie

vëliau atgimë Rusijos Imperijos sudëtyje. Nespakilo jau istoriðkai palaidota bendruomenë.

Mûsø santykis su XIX a. – labai rimtaistorinë problema. Tai ir valstybës gyvybingumoproblema. Prie gyvybës ðaltiniø reikia liestisatidþiai, – prieðingu atveju uþgoðime save. Jøfone visos kitos istorinës temos, probleminiaimazgai (XIII amþiaus Lietuva, Vytauto Lietuva,Dviejø tautø Respublika ir kt.) traukiasi á antràplanà. Nes dabartinë lietuviðkoji bûtis kyla ne iðLDK ar Respublikos, ji – XIX amþiaus vaisius.

Teorinis þvilgsnis á istorijà gali apsunkti kaipantkapio plyta, jeigu prarasime gyvos tautosbûties sampratà.

XIX a. tautinio atgimimo sàjûdþiolûkesèiai nepaprastai lengvai prasikalëvisuomenës atmintyje, kai kilo naujas, 1988-1990 m. Lietuvos Sàjûdis. Galima sakyti, kadpastarasis atgimimas – paskutinioji anoatgimimo fazë. Daug stipresnë, galingesnë,baigiamoji veiklos stadija. Ir ðis, kaip anas,þadino kultûrines tautos viltis, reikmes, kilokartu su spausdintu lietuviðku þodþiu.Neiðdegintas XX a. okupacijø, valstybës idealas

4948


baþnyèià, bet ir prieð svetimà pasaulietinævaldþià. Bet jis rado bûdø, kaip formuotilietuviðkas bendruomenes, blaivinti jas. 1863 m.sukilimo iðvakarëse jo blaivybës sàjûdþiorezultatai buvo stulbinantys. Caroadministracija, turëjusi degtinës monopolá,paskaièiavo, kad iþdo pajamos M.Valanèiausvaldamoje vyskupystëje prieð pat sukilimàsumaþëjo 69%.

Po 1864 m. pralaimëto sukilimo Þemaièiøvyskupo rezidencija ið Varniø perkeliama áKaunà. Padëtis darosi kone beviltiðka:uþdraudþiama pati vieðoji tautos bûtis –spausdintas lietuviðkas þodis. Vieðai áveikti tokádraudimà nebuvo jokios vilties. Ganytojas ieðkobûdø, kaip pakeisti veiklà, ir netrukusnusprendþia: nuo rusinimo turi gelbëti ta jëga,prieð kurià nukreiptas smûgis – pati lietuviøkalba. Ir pats griebësi plunksnos, vël ëmë raðytididaktinius religinius ir beletristinius kûrinius,kurie bûdavo iðleidþiami uþsienyje. (GarsøjáPalangos Juzæ iðleido Berlyne, 1869 metais.)

To nebepakako: reikëjo ne tik knygø, betir jø gabenimo á Lietuvà tinklo, organizacijos.Kitaip tariant, buvo bûtinas lietuvybës paðtas.Paðtas kaip pirminë tautos susiþinojimo, bûtiesforma. M. Valanèius sukuria pirmàjà slaptàknygneðiø organizacijà, kuri tampa visos veiklosprototipu. Organizacija ásitvirtina 1867-1870-aisiais metais.

Reziduodamas Kaune, vyskupas sugebëjoátraukti á literatûros spausdinimà, jos gabenimàir platinimà kunigus, kitus baþnyèiostarnautojus. Antai Jonas Zubermannas, Tilþëskatalikø dekanas, gavo vyskupo ágaliojimusrûpintis visais spaudos reikalais Rytø Prûsijosteritorijoje. Prie sienos, Ropkojuose, ágaliotuojutapo kunigas Antanas Brunza. Þygaièiøklebonas Vincas Norvaiða buvo ágalotasis kalbostvarkytojas, skaitæs ir taisæs net paties vyskuporanka raðytas broðiûras. Taip oficialûs asmenystapo nelegalios veiklos veikëjais.

Sukûrus struktûros pamatà, prasidëjo gyvaveikla, literatûros gabenimas, «srautøjudëjimas». Tarpukario Lietuvoje pirmojoknygneðio vardu kanonizuotas Jurgis Bieliniskirto kelius ið Aukðtaitijos á Tilþæ. Darë tai nuo1866 metø. Tai veiklai pradëti jis gavo iðM.Valanèiaus 5 000 rb. (Vëliau vyskupasfinansavo ir nepelningø broðiûrø spausdinimàbei platinimà labdarai.)

Áspûdinga knygneðiø sàjûdþio panoramaiðsamiausiai apþvelgta istoriko Vytauto Merkiomonografijoje (4). Tankus knygø gabenimotinklas per kelis deðimtmeèius apëmë visàLietuvà, pasiekë kiekvienà jos kaimà, gal nettrobà.

Brolija, kûrusi lietuviðkà tikrovæ

Lietuviø atgimime buvo ne vienaideologinë srovë. Taèiau iðskirdami jas ið bendroXIX a. atgimimo sàjûdþio, turëtume nepamirðti:pirmiausiai buvo pati upë, o tik paskui – srovës.Pirma mums teko kurti patá knygneðiø sàjûdá.Jis ir sutapo su nelegalios spaudos spausdinimu,gabenimu bei platinimu. Taip buvo sumazgytaskultûros paðtas. Kito, oficialaus ryðio lietuviaineturëjo. Valstybë, administravusi ir baudusilietuvius uþ jø lietuviðkumà, autentiðkàjà bûtá,negalëjo leisti naudotis savo paðtu.

Në viena XIX a. Europos tauta neturëjoatgimti tokiomis sunkiomis sàlygomis.

Tiesà pasakius, paðtas – ypatingainelengvas kiekvienos modernios valstybësuþdavinys. Ryðiai ir komunikacija – bûtinadinamiðkà visuomenæ telkianti jëga, todël paðtoinstitucija naujaisiais laikais tapo nepaprastaisvarbiu veiksniu, net konstituojanèiu valstybæ.Ðtai ir susikûrusiose JAV dar 1860-1861-aisiaismetais nebuvo efektyvaus nacionalinio paðto.Federalinë ryðiø tarnyba kûrësi stichiðkai,privaèiomis iniciatyvomis, egzotiðkiausiaisbûdais. Vienas bûdø – arkliais zovada per visà

istorine bûtimi.Istorija negailestingai kerðija. Ðis pavyzdys

rodo, kad istorinë sàmonë gaivinama ne itingyvais simboliais. Istoriniai simboliai – nepolitiniu dekretu skelbiamos istorinëskoncepcijos. Deivës Clio galia baigiasi ten, kurprasideda samprotavimai. Ðventës turi nekeltiabejonës. Geriausia, kà gali padaryti politikai –áteisinti tas datas, kurios gyvai prisimenamos irðvenèiamos ðirdimi.

Lietuvoje pakanka istorinës atminties, kuriorganiðkai susieja mus su praeitimi, istorijosbûtimi. Tai – XIX amþius, 1863 metø sukilimas,knygneðiø gadynë. Tai pakankamai herojiðkasenovë.

Vienas svarbiausiø ir lemianèiø lietuviøtautos ávykiø – 1866-1904-øjø metø knygneðiøsàjûdis.

Pirmasis postûmis – M. Valanèius

Prieð paliesdami savas ðaknis, paþvelkimeá vienà maþiausiø Europos tautø – islandus.

Didþiosios Prancûzø revoliucijoslaikotarpiu, XVIII amþiaus pabaigoje Islandijabuvo visuotinio skurdo ðalis, nusëta þvejø beipiemenø paðiûrëmis. Vikingø galybë buvoiðtirpusi kaip ðimtmeèiø sniegas. Pasauliouþkampis, Danijos karalystës provoncija konemerdëjo talþoma gamtos stichijø. Nebuvo nëaukðtesniosios kultûros liekanø, nebuvoðviesuomenës, nebuvo pramonës. Vieninteliaiðviesuoliai – liuteronø pastoriai, gydytojai,mokytojai. Ir netikëtai ðià maþutæ ðalá prikeliaknyga. Anri Magnussonas, Danijoje mokslusbaigæs gydytojas, pasiðvenèia tautos atgimimui.Iðlaikomas turtingos þmonos danës, jis gráþta átëvynæ ir imasi keisto darbo – rinkti tautosakà.Taip XIX a. pradþioje prasideda senøjørankraðèiø, suraðytø daugiausiai ant karvësodos, gelbëjimo vajus. Didþiuma to, kà pavykoiðgelbëti nuo pelësiø, þemës ir sunykimo

ðiandien sudaro Islandijos nacionaliná turtà,tautos savimonës pamatà.

Tautos turtas ten, kur jos ðirdis. Ðirdis –gimtasis þodis. Taip kartu atgimë ir vikingø beijø giminiø sagos, pasakojimai, kronikos.Prisikëlë istorija. Ir ðiandien Islandijosprezidentai kiekviena iðkilesne proga miniknygà. Ðtai 1991 metø valstybinës ðventës progaIslandijos Respublikos prezidentë VigdisFinnabogadottir sakë: «Kai kurioms tautomsmiestai ir katedros primena jø praeitá, o mes,islandai, turime rankraðèius ir knygas» (3).

Deivës Clio dëka mes budome tuo patmetu, kai kilo ir islandai. Lietuviø valstieèiøvargas ne kà skyrësi nuo vikingø palikuoniøskurdo. Bet buvo tik vienas esminis skirtumas:prieðingai negu islandai, absoliuti daugumalietuviø buvo baudþiauninkai.

Taèiau skirtumai nieko nekeitë ið esmës:abiejø tautø atgimimas vyko «ið apaèios», beelito pagalbos (pastariesiems net prieðinantis,– Lietuvos elitas atgimimà pakrikðtijolitvomanijos liga; tuo tarpu islandø elitas elgësine kà kitaip, – jau kalbëjo daniðkai). Bet ir vienø,ir kitø kultûriniai lûkesèiai subûrë naujas tautas.

Pasiteisino universalus dësnis: istorinësatminties gaivinimas – tautø atgimimo energija.Nuostabiausia, kai atgimstama per knygà,spausdintà þodá. Tik mûsø tautinio judëjimopradininku tapo ne koks Anri Magnussenobrolis gydytojas, o lietuviðko sociumo figûra –katalikø dvasininkas. Vyskupas MotiejusValanèius.

Þemaièiø vyskupo veikla sunkiaiaprëpiama. Jis buvo ne tik ganytojas, bet irðvietëjas, blaivybës sàjûdþio steigëjas, knygøleidëjas, raðytojas, o galop ir pogrindininkas.Knygø spausdinimo bei platinimo organizacijosákûrëjas.

M. Valanèius laikë abu lietuviðkos bûtieslopðio galus – kûnà ir dvasià. Vyskupas –oficialus asmuo, atsakingas ne tik prieð katalikø

5150


iðsiplëtë, kad lietuviðkø knygø skaitymas tapokasdienine kaimo þmoniø bûtinybe, oknygneðiai imti vertinti kaip liaudies ðvietëjai.Ðtai tik vienas pavyzdys: “1890. VIII. 15, kaiuriadnikas Ðimonyse ið platintojo AntanoApðegos atëmë knygas, gausiai á ðventæ susirinkævalstieèiai labai pasipiktino. Jie apmuðëpolicininkà ir knygas atëmë.” (7)

Ði ávairovë kûrë naujà visuomeninæ bûtá –lietuvybæ.

Knygneðystë – pirminis lietuviðkumas

Pirmajame Auðros numeryje J.Basanavièius raðë: “Pasakodami apie praeitiessenovæ, mes nepraleisime progø nepasikalbëjæsu skaitytojais apie reikalus mûsø tautos ðiojegadynëje”.

XIX a. pabaigoje knygneðystë darësivisuotinis lietuviðkas reikalas. “Kaimomergaitës bûdavo uolios knygø platintojos.Kiekvieno miestelio gydytojo ir vaistininko, jeitik jie buvo lietuviai, namai duodavo prieglobstáknygneðiams. Pamaþu ir klebonijos, kur tik buvojaunø kunigø, virto knygø platinimo centrais.”(8) Tai liudija ir 1892 m. áþanginis Varpostraipsnis, kur pasakoma: “Mûsø dvasiadaugelyje vietø viduryje Lietuvos yra prigijus irgalime tikëtis, jog toliaus ir be didelio mûsøprisidëjimo dvasia lietuvystës neþus”.

Kartais atrodo, kad veikla, prasidëjusimaldaknygëmis, galëjo bûti retrogradiðka,atsiliekanti nuo paþangios XIX a. Europosatgimimo, tautø pavasario. Antai èekai atgimstalankydami operà, o mes – su maldaknygerankose?

Lietuviø kalba jau pati savaime buvomalda. V. Kudirka liudija, kaip atvirsdamas álietuvybæ iðgyveno religiniam apreiðkimuiprilygstanèià ekstazæ. Kalbëjimas ir meldimasislietuviðkai, visai galimas daiktas, prilygomeldimuisi Dievui. Todël visai suprantama, kad

graþdanka suraðytos maldos ar elementoriaiatrodë kaip tikra ðventvagystë. Ðá religinálietuvystës pobûdá reikëtø neiðleisti ið galvos.

Istoriniai liudijimai sako, kad lietuviðkøraðmenø stygius buvo iðgyvenamas labaiskaudþiai. «Vos pirmiesiems leidiniams surusiðkomis raidëmis pasirodþius, kaimieèiai jønepriëmë, atmetë... Kuomet pradëjo trûktimaldaknygiø, elementoriø ir katekizmø vaikamsmokyti, pasigesta naujø leidiniø. Prûsø pasienioûkininkai, negalëdami jø niekur gauti, ëmëpraðyti kontrabandininkø, kad atveþtø knygø iðPrûsø» (9).

Bet tai – viena medalio pusë. Kita – nebeþmoniø entuziazmas, o atgimimo ideologøuþdaviniai. Jiems reikëjo rasti tinkamà istorinëssàmonës formà, kuri iðsyk tiktø atgimimuipakilusiai visuomenei. Ir buvo rasta herojiðkapraeitis. Tokios praeities gaivinimui tiko viskas:pasakojimai, pasakos, mitai, herojinës istorijos.Galima buvo versti á lietuviø kalbà A.Mickevièiø, J. Slovacká, J. Kraðevská, o taip pat«perpasakoti» T. Narbuto romatizuotà istorijà.

Visa tai buvo neagresyvaus, bûtiðkoásitvirtinimo Lietuvos istorijoje priemonës.Knygneðiø veikla, atgimimo ideologija neturëjonë kvapo karingumo. Knyga atstojo ginklà, otai buvo taikingiausias ginklas.

Lietuvystës taikà liudija ir platinusiøspaudà draugijø pavadinimai: Kûdikis, Sietynas,Atgaja, Teisybë, Auðrinë, Atþala, Lizdas,Spindulys, Svirplys, Þiburëlis, Þvaigþdë ir kt.Vienas ið agresyvesniø – Prievarta. Ir tai ne vienpavadinimai – tai bendravimo bûdas, lietuviðkatolerancija. Knygneðiø Lietuva buvotaikingiausias, tikrai retas nacijos brendimo,tautos iðsivadavimo bûdas.

Tuo bûdu 1918 m. Lietuvos valstybëskûrëjai atsineðë á valstybæ taikà. Visuomenëssàmoningumo trajektorija darësi neatsiejamanuo knygneðiø epochos, savitarpio moralës,savotiðkos noblesse oblige. Labai simboliðka, kad

kontinentà gabenamas paðtas, gavæs “Poniopaðto” vardà. Toks ryðys turëdavo uþtikrintikonstitucinæ santvarkà – dalyvavimàvisuotiniuose rinkimuose. Ryðiai buvoneatsiejami nuo demokratijos ásitvirtinimo.

Lietuvos knygneðiai konstituavo savodemokratijà ir savo ðalá.

Knygneðiø skaièius gali bûti tik apytikslis.Prieðkario Lietuvoje jie buvo registruojami,jiems skiriamas ðioks toks valstybës dëmesys.Taèiau jø registravimas nebuvo baigtas irnegalëjo bûti baigtas. Dauguma knygneðiø –kaimo þmonës, kuriems knyga ir spausdintasþodis sudarë gyvenimo dalá, o ne karjerà.Fiksuoti savo veiklà, praðyti uþ jà atlygio buvone ðio gyvenimo bûdo credo.

Patikimiausias bûdas pateikti tikslesnáskaièiø – caro administracijos sulaikytøjø, áþandarø ir “ispravnikø” rankas ákliuvusiøjøsàraðai. Suskaièiuota, kad per 40 metøpersekiotojai ávairiais bûdais sulaikë 2 899asmenis. (5)

Tarp sulaikytøjø valstieèiø buvo 88,7 %,miestieèiø – 4,3%, bajorø – 4,7%. Inteligentøtarp sulaikytøjø bûta 1,2%.

Knygø gabentojai, platintojai, laikytojai irsaugotojai ne ið sykio buvo pakrikðtyti knygneðiøvardu. Pirmasis vardas, kuris prikibo prie naujosbrolijos – pakininkas (nuo daiktavardþio pakas,ryðulys). Sakoma, kad pirmasis save pakriðtijæsknygneðiu buvo toli graþu ne knygø neðëjas, betmàstytojas, raðytojas ir ideologas – JonasÐliûpas. Nutiko tai 1884 m. (6) Tai áspûdingasfaktas, liudijantis kultûrinæ knygneðiø sàjûdþioprigimtá.

Knygneðiø vedliai, ðulai, platinimo draugijøorganizatoriai buvo savita brolija, bendravusitarp savæs ne vien praktiniø interesø labui.Daþniau prieðingai. Jeigu vyrai pradëdavogabenti ir platinti knygas pragyvenimo reikmësspaudþiami, jie áneðdavo á «bizná» pirminiusánaðus (daþniausiai po kelis ðimtus rubliø).

Taèiau ir tuo atveju tai buvo keistas «biznis»,labai pavojingas. Ákliuvusieji bûdavo rimtaibaudþiami, jø laukdavo turto konfiskacija,baudos, kûno bausmës, areðtinës, tremtys irpagaliau kalëjimai. Bausmës bûdavo nemenkos.Kalëjimo terminus tekdavo atbûti Petrapilyje,Tobolske, Omske, Tomske, Vologdoje ir kt.Bausmiø trukmë bûdavo nuo vienø iki penkiømetø. Tiesa, persekiojimas ir areðtai metai pometø skirdavosi. Antai, itin sustiprëjæ po 1893metø Kraþiø skerdyniø, po keliø metøsusilpnëjo.

Ákliuvæ á caro administracijos rankas buvotraktuojami vienodai: kaip lietuviai. Tas faktastik papildomai stiprindavo brolijà.

Knygneðiai daþnai turëjæ slapyvardþius,kuriais bendraudavo kaip pogrindininkai arpartizanai, – ir tai tvirtino brolijà.

Kaip atrodæs spaudos gabenimas? Vyþos,naginës, slapyvardþiai ir slaptaþodþiai,susitikimø vietos, ûkininkø sodybos, karèemos.Daþniausiai gabenta slaptais pasienio takais,literatûrà neðant ant peèiø. Vienas vyraspaneðdavo iki 32 kg (du pûdus) pakà. Eidavæbûriais, kartais po 15 ir daugiau. Ðalia tokiogabenimo buvo ir veþimas ratais, kertant Rusijosimperijos sienà legaliais kelias, per uþkardas irmuitines. Tais atvejais spaudos galëta perveþtididesnis kiekis, ji bûdavo slepiama dvigubuoseveþimø dugnuose, sukiðama á daiktus, ðienà,rakandus.

Kaip atrodë platinimo organizacijos? Jøtinklas buvo pasklidæs iki Vilniaus, Gardino,Rygos. Nedideliais kiekiais pavykdavo siøsti iroficialiu Rusijos imperijos paðtu – á Maskvà,Tartu, net Tbilisá. Þodþiu, visur, kur tik bûdavoskaitanèiø ir susipratusiø lietuviø. V. Merkys irkiti knygneðiø sàjûdþio tyrinëtojai teigia, kadnebuvo Rusijos imperijoje lietuvio inteligento,kuris nebûtø gavæs draustos lietuviðkosliteratûros.

Per kelis deðimtmeèius judëjimas tiek

5352


spalá, nelegaliai spausdinamo ir platinamoþodþio galia buvo nepaprastai didelë. Regëjosi,kad kartojasi ðimto metø senumo istorija, tikdaug platesniu mastu, daug sparèiau. Kaip irsenieji knygneðiai, sàjûdininkai ið pradþiøneakcentavo politinës savo veiklos pobûdþio.Pirmiausiai tai buvo lietuviðkos socialinës bûtieskûryba. Sàjûdþio þinios ir kiti nelegalûs, visàkraðtà apëmæ leidiniai kartojo, kad jie –moralinës þmoniø jëgos ðaltinis. Vasarospabaigoje Sàjûdþio þinios paskelbë spaudoskoncepcijà, kuri teigë: “Sàjûdþio þinios –dorovinis visuomenës balsas, demokratijosmokykla. Laikraðtyje vystomos laisvos diskusijosmoralinës atsakomybës ir pakantumooponentui dvasia”.(13)

Tuo bûdu dvasinë istoriniø epochøgiminystë paliudijo knygneðio simbolinës figûros

bûtiðkàjà reikðmæ. Istorinis faktiðkumasatgimsta ið veiklos, kuri ir po ðimtmeèio liudijalietuvybæ esant svarbesne uþ ideologinesiðsivadavimo sroves. Toks tautoskonstituavimosi bûdas.

Visa kita – smulkesnë, antro laipsniorealybë, þmoniø ásitikinimai ir veikla. Visa, kasbaigiasi, gali bûti ideologiðkai interpretuota; galibûti manipuliuojama faktais, vienus nutylint,kitus pervertinant. Tai – „antrinës sàmonës“sritis, taurë, pripildyta ideologijos.

Knygneðiø sàjûdis – archetipinë lietuviðkosveiklos forma, lietuviðkasis istorinis faktiðkumas.Naujøjø knygneðiø – Lietuvos PersitvarkymoSàjûdis – atgaivino tà archetipà, suteikë jamnaujà demokratiðkesnæ tikrovæ.

Gyvieji Lietuvos valstybës istoriniaisimboliai – toli nuo teoriniø istorijos problemø.

Literatûra

1. Lietuviø enciklopedija, t. 12. Boston: Lietuviøenciklopedijos leidykla, 1957, p. 160–162.2. Lietuvos istorija. Red. A.Ðapoka. Kaunas: Ðvietimoministerijos leidinys Nr.479, 1936, p. 1.3. Juozaitis A. Nepriklausomybës kryþkelë. Vilnius:Liktarna, 1992. p. 118.4. Merkys V. Lietuvos valstieèiai ir spauda XIX a. pabaigoje– XX a. pradþioje. Vilnius: Mintis, 1982.5. Ten pat, p. 21-23.6. Lietuviø enciklopedija...7. Vytautas Merkys... p. 41.

8. Daugirdaitë-Sruogienë V. Lietuvos istorija. Chicago:Lietuviø istorijos draugija, 1987. p. 322.9. Ten pat, p. 313.10. Trumpa V. Lietuva XIX amþiuje. Chicago: AlgimantoMackaus knygø leidimo fondas, 1989, p.37.11. Ten pat, p. 95.12. Þr.: Lietuviø nacionalinio iðsivadavimo judëjimas.Vilnius: Mokslas, 1987, p. 114-170.13. Juozaitis A. Sàjûdþio þiniø koncepcija. Sàjûdþio þinios.Vilnius, 1988. Nr. 31.

«knygneðiø karalius» Jurgis Bielinis mirë taispaèiais, 1918-ais metais.

Ir dabar garbës ásipareigojimai riða mus suknygneðiø sàjûdþiu. Neprievartinispasiprieðinimas seniai tapo mûsø nebyliaideologija, kurià pasaulyje paskleidë L.Tolstojus ir R. Ghandis.

Nepaprastas A. Ðapokos Lietuvos istorijospopuliarumas nebûtø buvæs ámanomas, jeigutauta nebûtø turëjusi knygneðystës istorijos.Romantiðka ir didaktinë istorijos vizija XX a.viduryje – tai XIX a. tikëjimo gaivinanèiaistorijos jëga pasekmë. Ta pasekmë buvo tokiastipri, kad paskutiniajame XX a. deðimtmetyjebuvo ámanoma iðleisti A.Ðapokos Lietuvosistorijà 200 000 egzemplioriø tiraþu.

Vadinasi, XIX amþius gaivina mus irðiandien.

XIX ðimtmeèio atgimimui rûpëjo istoriniaimitai – dvasinës energijos ðaltiniai. Lietuviøatgimimas buvo neiðvengiamai politinisjudëjimas, o kai politikoje pasitelkiami dvasiniai,bendruomenæ telkiantys simboliai, iðsaugomaskorporacinis bendruomenës pobûdis. Jausmainugali teorijà, ðaltà þvilgsná, kuriuo XX a.pabaigoje, regis, jau buvo persmelkta visaEuropa. Lietuviai buvo retrogradai, taèiaulabiausiai gaivinanèia istorijos galia tikintysretrogradai. Toks tikëjimas kuria savità istorinæbûtá.

Knygneðystë – demokratijos mokykla

Iðeivijos istorikas Vincas Trumpa yrapastebëjæs vienà esminæ naujos lietuviðkosbûties ypatybæ. “Nuo lietuvio sampratos, kokiàturëjo T. Kosciuðka ar A. Mickevièius, ligiBasanavièiaus ir Kudirkos lietuvio sampratosbuvo didelis skirtumas” (10). Kitaip tariant,lietuvio tipas, kuriam buvo lemta atgimti XIXamþiaus antrojoje pusëje, tik ir atsirado XIXamþiaus antrojoje pusëje.

XVIII amþiaus LDK katastrofojenedalyvavo tie lietuviai, kurie po pusësðimtmeèio prikëlë Lietuvà. Istorinis naujosioslietuvybës klausimas pirmiausia buvo socialinëskilmës klausimas. Istoriniai subjektai, ëmæidentifikuoti save kaip lietuviai, buvo naujøsluoksniø – valstieèiai ir inteligentai. Juos siejoviena kilmë ir viena kalba. Aukðtuomenëneturëjo su tais sluoksniais nieko bendro.neturëjo nieko bendra ir demokratinëinteligentija, Vilniaus universiteto ðviesuomenë,filomatø ir filaretø palikuonys. Taigi problema,kankinusi LDK pilieèius – gente lituanus, nationelituanus, – atkrito savaime. Kalbantisnelietuviðkai jau ir buvo laikomas nelietuviu.

Èia ne pro ðalá prisiminti 1899 metø Varpà:„Jeigu ne spaudos draudimas, Lietuva bûtøbuvusi ramiausias Rusijos imperijos kampelis“.V. Trumpa ið ðios minties daro tokià iðvadà:„Nëra abejonës, kad kova dël savo spaudossmarkiai sujudino ypaè þemesniuosius Lietuvossluoksnius – valstietijà, ûkininkijà ir netdarbininkijà (bernus ir mergas). Tai esmingaiprisidëjo prie Lietuvos demokratizacijosproceso, kuris buvo pagrindinis mûsø tautiniosàjûdþio bruoþas.“ (11)

Bet demokratija, ágyvendinusi tautiniusbendruomenës lûkeðèius, nesustoja. Kaiknygneðys iðkovojo naujus visuomeninius ryðius,sukûrë naujà istoriná tipaþà – lietuvá, –knygneðystës uþdavinys buvo baigtas. Vyksmastikrai buvo masinis. (12)

Ðis procesas– demokratiðkiausiu keliusukurta lietuvybë. Tiek dvasia, tiek kûnas.Vadinasi, pilnutinë bûtis.

Knygneðystë – nuolat atsinaujinantiatgimimo forma

Knygneðystë gráþo á nûdienà 1988-aisiaismetais. Pirmàjà Lietuvos PersitvarkymoSàjûdþio vasarà, iki pat Steigiamojo suvaþiavimo

Summary

Article deals with the problem of social and his-toric being as the mainstream of the national rebirth.The strife for a real-being was the utter problem forthe Lithuania national revival in XIX c. The activi-ties of book-carriers has been the most acceptableform of the liberation movement. The symbolic fig-

ure of book-carrier is underlined in this survey asthe central historical subject not only for 19 c. Thevitality of the symbol is obvious for the all modernlife. It links the 20th c. of Lithuania with the historyof the country and its mentality at the end of 20 c.


Arvydas JuozaitisLFSI Saltoniðkiø 58, Vilniusel.paðtas: [email protected]

5554


to speak plattdeutsch with their parents. By 1900Lithuanian pupils usually spoke German. Ac-cording to official Reich statistics in 1871Lithuanians led other imperial national minori-ties in the table of who spoke good German:45% of Lithuanian schoolchildren spoke Ger-man well, as opposed to 32% of Moravians, 9%of Rhineland wallons, 16% of Poles in WesternPrussia, 17% of Danes, 32% of Czechs. The bestfigures were achieved by Dutch schoolchildren(99%)1 , but Dutch is of the same linguistic fam-ily as German, which is distinctly separate fromthe Baltic Group. These statistics reveal not thatLithuanians are more linguistically capable butthat their degree of acculturation was higher,their ethnic consciousness lower that those ofCzechs, Poles and those Lithuanians dwellingin the Grand Duchy, then part of the RussianEmpire. The national movement that took rootin the Grand Duchy in the second half of the19th century was essentially an ethno-linguisticmovement devoted to the preservation of theLithuanian language. Following the failed Up-rising of 1863 the imperial prohibition of booksprinted with Latin characters in the RussianEmpire encouraged the illegal publication anddistribution of Lithuanian texts in easternPrussia.

2.

Polish aspirations and opposition to Ger-man language and the influence of German inWestern Prussia was also conditioned in partby reaction to Bismarck’s legislation towards theCatholic Church and Polish Minority. Thispolicy led Polish villagers to form a PolonischeWirtschaft to counter the influence of the de-polonised nobility which Bismarck attemptedto exploit. The Polish peasant may well haveremained faithful to the Kaiser if his religionhad not been persecuted and his language out-

lawed, and thus little by little he came to regardhimself once more as Polish.

Polish language, from the 18th century, hadbeen stronger as a cultural medium in Lithuaniathan in Poland.In contrast to the Latinized no-bility of the Polish Kingdom, the nobility of theGrand Duchy of Lithuania had the Polish lan-guage as a means of setting themselves apartfrom the Lithuanian or Ruthenian peasantry.Under the Russian Empire Polish became ageneral force for unity, it united the nobility withpeasantry, pushing them together towards acommon cultural heritage. The Polish languagebecame an essential touchstone for the Polishnationality. In the phrase of the Polish poetJulian Tuwim’s (1894-1953) it was their“Ojczyzna-Polszcyzna” (Their Motherland andtheir Polish Essence).2 For the Lithuanian peas-antry of the Grand Duchy too language becamesynonymous with the idea of motherland, notmerely by association but it also naturally be-came the touchstone of the newly emergingmodern Lithuanian identity. In the GrandDuchy in second half of the nineteenth centuryto speak Lithuanian was to pronounce one’sethnic national identity as separate from thePoles. Czesùaw Miùosz characterises theLithuanians as a people born of philology. Thepractical centre of national revival was LithuaniaMinor, although the revivalist ideas thatstrengthened Lithuanian identity culturally and,after 1918, politically, had no echo in LithuaniaMinor.

The Lithuanian language and its preser-vation were not such pressing problems inLithuania Minor as in the Grand Duchy wherelanguage expressed common identity and wasthe one real element uniting the nation. InLithuania Minor Lithuanians was drawn intobilingualism. This social stratum was dominatedby Low German blent with Lithuanianloanwords. In the words of Eduard Gisevius the

XX a. lietuviø istoriografijoje retai svarstyti Klaipëdos kraðto gyventojø (klaipëdiðkiø/memelenderiø),turëjusiø dvigubà, panaðø á elzasieèiø, identitetà klausimai. Paprastai ðioji grupë tapatinama su lietuviais,o klaipëdiðkiø identiteto reiðkinys, jø politinë orientacija XX a. pirmoje pusëje aiðkinami kaip aktyviosvokietinimo politikos bei lietuviø tautinës sàmonës silpnumo padariniai. Straipsnyje nagrinëjamiklausimai: kaip Prûsijoje (Vokietijoje) gyvenæ lietuviai, iðlaikydami kalbà ir identiteto savarankiðkumà,vykstant akultûracijai, perëmë vokieèiø kultûros vertybes ir socialines konvencijas; kokie politiniaiveiksniai formavo Prûsijos lietuviø identitetà ir kaip skirtingas Prûsijos (ir Klaipëdos kraðto)lietuviðkumas veikë Didþiosios Lietuvos lietuviø paþiûras.

Vygantas Vareikis

Memellander/Klaipëdiðkiai Identity and German-Lithuanian Relations in Lithuania Minor in the Nine-

teenth and Twentieth centuries

Santrauka

1.

The history of Lithuania and LithuaniaMinor began to follow divergent courses when,during the Middle Ages, the Teutonic Knightsconquered the tribes that dwelt on the easternshores of the Baltic Sea. Lithuanians living inthe lands governed by the Order and then bythe dukes of Prussia (after 1525) were stronglyaffected by German language, lifestyle and cul-ture. The acculturation process increased dur-ing and following the Reformation. Graduallythe Prussian Lithuanian adopted German cul-tural values and social conventions whilst retain-ing a separate identity and the Lithuanian lan-guage. What factors, then, formed the PrussianLithuanian and what effect did the differenti-ated Prussian and Klaipëda Region Lithuanicityhave on the national consciousness of those liv-ing inside the Grand Duchy of Lithuania(Greater Lithuania, Didþioji Lietuva)?

The Maþlietuvis was formed under manyyears of political allegiance to German Prussia.

Living in a German state the Maþlietuvis wasnaturally prevailed upon to integrate into statepolitical life and naturally became bilingual inGerman and Lithuanian. Especially after theindustrialisation and modernization of Prussiathe Maþlietuvis was bilingual. This bilingualismis a constant characteristic up to the end ofWorld War Two, when Zero Hour changed thedemographic and geopolitical situation in theeastern Baltic Region. Many Lithuanian inhab-itants of Lithuania Minor found it difficult toanswer the question: “what is your nativetongue, German or Lithuanian”? In the secondhalf of the 19th century as a result of Bismarck’sKulturkampf, German came to dominate pub-lic life according to national law and Lithuanianbegan to be pushed out of Prussian schools.Thus it is no surprise that German entered thedaily life of the ethnically Lithuanian familyprimarily through the influence of the school-room, when children returned from their classes

5756


Lithuanian and speak Polish amounted to trea-son and anti-national activity in GreaterLithuania. It would be useful, perhaps, too di-gress a little and fill in the political backgroundto life in the Klaipëda Region between 1923 and1939. Longaeval subjection to the GermanReich formed a paternalist tradition: loyalty tothe King-Kaiser and the local squire. Peasantsin Lithuania Minor were conservative, obedi-ent to authority and inclined to maintain theirtraditional ways of life. Although we encounterstrong strains of self-respect among the peas-antry influenced by Protestantism, the sense ofduty and loyalty inspired by congregationalpreachers was even stronger. The German jour-nalist from Viena Otto Glagau wrote this of theconservatism and obedience of the LithuaniaMinor peasant:

lished in Germany. Evangelical fellowships wascertain societies of worship the members whichsay prayers at home. In Lithuania Minor thesecongregations date from 1732 when Germancolonists, who did not want to convert Catholi-cism emigrated from Salzburg to LithuaniaMinor. The congregational were a unique phe-nomenon not only in Lithuanian religious his-tory, but also in North-East European Protes-tantism. The main centres of congregationalmovement were towns of Priekulë in the Ðilutëdistrict and Tilsit (Tilþë). In Priekulë at the endof 18th century the old type of congregation(main principles of the old fellowships wereworship, poverty, fast, kindness, justice, honestyand patience) called klimkiðkiai was founded byKlimkus Grigaitis (1750-1825).

The klimkiðkai required rejection of bodilypleasures and worldly delights: abstinence fromalcohol, tobacco, satanic card playing, wickedbooks, physical pleasure. The old congregationforbade its members to read the secular press,sing folk songs, attend concerts or dances, sportsgrounds or take part in the activities of certainGerman and Maþlietuvis organisations (Birutëor the Tilsit Lithuanian Songsters Association).German entertainments and dances earnedtheir displeasure as did modern European fash-ions in dress, all this in their eyes was backslid-ing and sin. The principles of the Religion boundthe congregational with the village, the land,native language and stressed the superiority of(Lithuanian) tradition over modern Germaninfluence. Lithuanian spirit was maintained bythe members of this close organization in ac-cordance with strict requirements for theLithuanian language and by permitting hymns(giesmës) in Lithuanian only.

The new gathering kukaitiðkiai wasfounded by Kristupas Kukaitis (1844-1914) inthe Tilþës district. This new gathering was notso strict in secular life (entertainments, cloth-

The Prussian Lithuanian is not only a faithfulsubject but also an easily trained soldier. Forhis dutifulness and obedience, verging on thepowerless, you could not wish for better mus-ter material; he fights valiantly and fearlesslyin all battles; if he has served in the army he iseternally proud of his achievement and bearshimself with such decorum which is clear fromhis words and actions on every relevant andirrelevant opportunity.6

In his ethnographic studies of LithuaniaMinor Eduard Gisevius (1798-1880) says thatthe village youth of Bitënai were very keen toadorn themselves with military caps and shortpipes which were the essential outfit of the vil-lage dandies.7 Military service with its smartuniform attracted Prussian Lithuanians and wasan object of pride.

5.

Lithuania Minor was home to a strong con-gregational movement - the evangelical fellow-ships or Versammung - led by preachers. Thesewere similar to the pietist movements estab-

lietuvininkai spoke “a motley blend ofLithuanian and German”.

German was a natural means of commu-nication in the linguistically diverse Baltic re-gion from the days of the Hanse. Low Germanwas lingua franca in Baltic, David Kirby write,the language of commerce and navigation, andon occasion of diplomacy. It was also the lan-guage of a colonising ruling class. The influx ofsettlers from Germany into the eastern Balticlands was weaker than in the southern Balticand the rigid exclusivity of the German urbanupper classes and the landowners placed ob-stacles in the way of any wholesaleGermanisation of the native population.3 Thosewho did not speak German became excludedfrom many activities. Other languages were littlespoken in Lithuania Minor. There were notmany Jews in the district and contact with themtook place at a commercial rather than a cul-tural level.

In the Grand Duchy, the western guberniasof the Russian Empire at the end of the 19thcentury Lithuanian was peripheral in thepolyethnic, multicultural towns that were hometo Jews, Poles, Russians and Germans and itseemed doomed to extinction in those places.Norman Davis poignantly describes whatseemed to be a hopeless situation:

guage, mythologising and politicising its essenceso as to provide a weapon to fight the “alien”Polish tongue. To a Lithuanian subject of theKaiser living in eastern Prussia German was notan alien tongue and he did not need to stress toheavily language in his claim to be homolituanicus as did his cousins in the Grand Duchy.This provides us with a clear example of the dif-ference between Lithuanians on either side ofthe Nemunas River. The Lithuanians of east-ern Prussia were connected with Lithuaniansacross the Nemunas by a passive language ratherthan an active national revival mythology.5

4.

In the Klaipëda Region which between1924 and 1939 was an autonomous region ofthe Lithuanian Republic, bilingualism was natu-ral. Language in the Lithuania Minor was a veryflexible means of communication, with speak-ers moving easily from one language to another.A microcosm of this situation can still be foundwhen after a long period of separation two eld-erly Memelland matrons, one from Lithuania,the other from Germany, meet. They speakLithuanian and German as need arises, eventhough German dominates the exchange.

A similar situation occurred in villageswithin the Grand Duchy in the middle of thelast century when Lithuanian began to replacePolish and a hybrid dialect, po prostu developed,intertwined with Russian words. However, in theLithuanian Republic (especially followingA.Smetona’s coup in 1926) Polish was spokenonly by Poles and Polonophiles. For aLithuanian it became natural and a sign of hispatriotic sentiment to speak Lithuanian. In thevillages of the Klaipëda Region Lithuanian andGerman were used freely as need dictated. Itwas natural for a Memellander to be Lithuanianand speak German - this at a time when to be

The Lithuanian language, like the Gaelic lan-guage of the Scots in Scotland, had only sur-vived in the remoter rural areas, and in cer-tain segments of the peasantry. It was normallyspoken by any significant group in the country’scapital, Vilnius(Wilno), whose Lithuanianpopulation at the last Tsarist Census in 1897reached only 2 per cent. It had no settled writenform, and no literature of note<...> No seri-ously imagined that they could become a seri-ous political factor. But they did. 4

Leaders of the Lithuanian national revivalstressed the importance of the Lithuanian lan-

5958


tion among German Lithuania-fanciers. He wasa genuine Lithuanophile. Like other Germansin the Baltic and Central Europe, he sought todefend the rights of local native populations andrasie their cultural and moral level. The firstefforts at Estonian literature were made byEstophile Germans such as J.Luce andA.Huppel. Through the latter some Estonianfolk songs were included in Herder’s famouscollection. Later the first Estonian song festi-vals which took on the form of national demon-strations, were supported likewise by theBaltdeutschen. Johan Voldemar Jannsen hadorganized the first singing festival (1869) withthe full consent of the German ecclesiastical andlay authorities. In fact, Germans figured as rep-resentative patrons of the festival , which washeld to commemorate the fiftieth anniversaryof the liberation of the peasants.10

The founders of the Czech organisationSokol which took on a nationalist character werealso of German origin: Miroslav Tirsch,Heinrich Fugner, German businessmen ofPrague, who later became “Czechs”.11

At the end of the 19th century a whole hostof German philologists and historians Ch.Bartsch,O. Kolberg, A. Nesselmann, A.Schleicher, F.Tetzner, E. Gisevius, A.Bezzenberger inter alios collected Lithuanianfolklore, tales, sayings and translated Lithuanianmaterial into German. They were interestedmainly, of course, by the archaic (one hesitatesto say primitive) nature of Lithuanian languageand customs, folklore elements, peculiarities.Such interest sprang from the Sturm und Drangmovement, romanticism and the traditions ofHerder, when the highest value was placed on aman’s right to express himself in his native lan-guage, the characteristics of each people’s cul-ture, customs, folklore, language. We may con-sider Sauerwein as part of this long traditiontoo. For him defence of the rights of the

Lithuanian language was part of his Germanconsciousness. Sauerwein’s sentimentalLithuanian verse may be regarded as the Ger-man Lithuanophile’s paternalist view of theMaþlietuvis as lesser beings with a deeply inbredsense of duty and loyalty to the Kaiser. Thepoem published in the Lithuanian “The Dawn(Auðra) Calendar” of 1884, Als Litauer sind wirgeboren where he invites people to speakLithuanian boldly, ends with a eulogy to theKaiser:

Den Kaiser wollen wir wohl ehren,Sind auch dem Reich ergeben stets,Doch kann dem Herzen niemand wehrenDas Innigste - nur litau’isch geht’s.

Vis ciecoriø viernai mylësim,Mylësim ciecorystæ vis,Tikt, kas ðirdy yr’ iðkalbësimLietuviðkomis lûpomis.12

Sauerwein wrote German and Lithuanianverses for the Lithuanian Girls’ Delegation. Thisdelegation was received in December 1878 bythe Kaiser, Wilhelm I and his wife, Victoria. Thisdelegation begged favour to preserve theLithuanian language from extinction and, stand-ing by Otto Glagau’s words concerningMaþlietuvis loyalty to the throne and pride inserving in the Prussian army, stressed that afterNapoleon invaded Prussia in 1806 only theLithuanians remained loyal to the House ofBrandenburg:

Auch, als einst durch Gottes WaltenDeutschlands Stern zu Boden lag,Hat der Littau’ r Treu’ gehalten,Bis der Feind zusammenbrach.

Vokietija veik praþuvoValdant syk jau neprieteliams,Vien lietuvninks viernas buvoViern’s kareiviams vokieèiams.13

ing, education in German cities, likeKönigsberg) as the old one, klimkiðkiai, hadbeen.

The congregational movement inLithuania Minor, Arthur Hermann asserts, at-tracted approximately 40% of Lithuanianadults.8 Such a spontaneous, unofficial churchmovement was unique. In the Grand Duchythere was no strong Christian movement inde-pendent of the Catholic Church. V.Gaigalaitis,J.Pauper, F.Tetzner regarded the congregation-alists as servants of Lithuanissness whopreached the Word of God in the native lan-guage and thereby halted the Germanisationprocess. However, since the congregationalistsalso preached obedience to the Powers that be,duty and opposition to modern innovations, theyquelled any sense of opposition among the Prus-sian Lithuanians and induced them to surren-der to fate. Fearing that children might aban-don their national traditions, the congregation-alists attempted to prevent children being sentto larger towns such as Königsberg to attendschool or make a career. Moreover the townrepresented a den of iniquity to the village mind.The congregationalist movement turned theMaþlietuviai in on themselves. There formed anobedient, devout, Godüfearing, honestLithuanian type who did not seek a career orhigher education. On the one hand the preachertradition made independent, on the other hebecame dutifully obedient thanks to his loyaltyto the powers that be ordained from God onearth. Moreover, the congragationalists were setagainst Catholic Lithuania which they termed“Muscovite”. All the national revivalmovement’s ideas were alien to them.

6.

In the 19th century the aim of the morepolitically active Prussian Lithuanians, as ex-pressed through the petitionary movement (sup-

ported by the congregationalists), was the pres-ervation of the right to teach childrenLithuanian in schools (threatened by Bismarck’sreforms). The essential need to preserve theLithuanian language (and Lithuanian Ehre) wasexpressed poetically, expressively and sentimen-tally not by a Lithuanian but by a German,Georg Julius Justus Sauerwein (1831-1904),who wrote the Maþlietuvis anthem:

Als Litauer sind wir geborenAls Litauer soll’n wir bestehn.Die Ehre ist uns angeboren.Sie darf uns nie verloren gehn.

Lietuvninkai mes esam gimæ,Lietuvninkai mes turim bût.Tà garbæ gavome uþgimæ,Tà ir neturim leist praþût.9

Under the influence of the 18th centuryEnlightment ideals Sauerwein depicted them assuffering aborigenes whose rights became thesubject of increasing liberal intellectual inter-est during the 19th century. The way of life ofthe Prussian Lithuanian, his archaic traditionsand most especially his archaic language whichfascinated German philosophers such asHerder, who included eight Prussian Lithuaniansongs in in collection Stimmen der Volker inLeidern, ethnographers, journalists, writers suchas Sudermann, who realistically introduced apositive image of the Maþlietuvis into his descrip-tions of Lithuania Minor in the German cul-tural context. Lithuanian local colour (ethnicchic) served Sudermann’s artistic requirementsand thus the real Lithuanians, fisherfolk, farm-ers in the almost sterile swamp, and their reallives appeared only superficially in his works.For Sudermann Lithuania Minor was a stagesetting for him to play out his stories in a mix-ture of High German and Lokalfarbung.

Sauerwein was an exception to this tradi-

6160


organised a mass collection of signatures forPrussian Authorities, seeking to defend the useof Lithuanian in schools and churches. Suchpetitions were organised in 1879, 1882, 1892,1902 and 1904. The signing and presentation ofa petition was a legal form of action and was inaccordance with the Lithuanian tradition of loy-alty and respect for the Prussian Authorities. Inthe autocratic Russian Empire the struggle forrights (especially as concerned religion) took onthe form of bloody uprisings against the repres-sive structures of Russian rule. The attemptmade by the Russian authorities in 1893 to de-stroy the church, convent and graveyard atKraþiai provoked the opposition of the localÞemaitijan population which was subdued byCossack troops. In Varpas (The Bell) of 1892Vincas Kudirka commented on the Petitiondelivered to the Prussian Education Ministry inthe following way: “blessed are the Lithuaniansof Prussia! They can petition. Under the Musco-vite yoke Lithuanians cannot and dare not dothat, for they know in advance that each petitioneris regarded by the authorities as a rebel”.17 Theright of petition was legalised in Russia in 1904.

The petitionary movement included a sec-tion of politically active and most nationallyconscious Prussian Lithuanians. The movementbecame more popular as a result of Prussianrepressive measures under the Kulturkampfprogramme. From c.1870 Prussian policy inLithuania Minor changed. By edict of Bismarckand the Prussian Minister of Religion and Edu-cation Falck from October 15, 1872 all foreignlanguages (especially Polish) were forbidden inPrussian schools. In 1876 German was madestate language in Prussia, although exceptionswere made for Lithuanians and Mazurians. In1879 16,000 Lithuanians signed a petition toKaiser Wilhelm I and the 1892 petition bore19,537 signatures. 27,765 signatures, mostly ofpeople from the Tilþë, Klaipëda and Ðilutë dis-

tricts, were inscribed on the 1896 petition con-cerning the teaching of Lithuanian in schools.This was the largest petition.

8.In the second half of the nineteenth cen-

tury Lithuanian life and traditions were sharplyinfluenced by industrialisation processes whichhad begun in Germany. Germany’s central andwestern provinces experienced an economicboom after 1871 while the eastern Germanprovinces entered a depression. Eastern Prussiawas flooded with cheap products from westernparts of the Reich. The flood of cheap grain toEurope from America and proximity to anotheragricultural giant, Russia, weakened the farm-ing potential of East Prussia. In the second halfof the century market prices for grain fell con-stantly. As peasant farmers suffered from thecrisis, migration began from Prussian peasantregions to the western industrial provinceswhere there were jobs and wages were twice thesize of those in the east. The outflow of sea-sonal farm labour in the 1870s (their wages werelower in Prussia but still higher than those inÞemaitija) also fostered emigration to the west-ern provinces. According to the calculations ofthe Polish historian A. Münch 17,000/18,000peasants migrated annually to the west for sea-sonal labour.18 The Lithuanian population alsodecreased as a result of social mobility, sinceemigration from Gumbinë (Gumbinnen), themost heavily populated Lithuanian district, wasthe highest. Migration processes merely servedto consolidate the national-social structureswhich had formed in Lithuania Minor:Lithuanians remained villagers because villageemigration to the west where Lithuanians, freefrom their native village influence, assimilatedheavily, and Germans remained in the towns.19

In the 1870s 6% of the burghers of Ragainë(Ragnit), 5% of those in Klaipëda, 4% of the

7.The Lithuanians of Lithuania Minor were

politically indifferent . As a result, a sharp dis-cussion of nationhood did not arise: there wasno radical choice “Either Lithuanian or Ger-man, not both” to be made. However, at thattime in the Grand Duchy the choice betweenbeing a Lithuanian or a Pole was marked modusvivendi: the physician Vincas Kudirka movedfrom almost being a fanatic Polonophile,ashamed to speak Lithuanian like a peasant, tobecome a fanatical Lithuanophile, and leaderof the liberal wing of the national revival move-ment. At the end of the nineteenth century thePrussian Lithuanian held no ambition to removeLithuania Minor from Prussia and during theperiod of national revival remained doubtfulgenerally of any need toalone unite the terri-tory with the Grand Duchy. Vincas Kudirkascolded the Maþlietuviai for their passivity andfor writing comparatively little in the Lithuanianprints:

Finding scant information about theMaþlietuviai in our newspapers, it seemsthat they do nor know these newspapers,that they are separate from the Lithuaniansliving under the Muscovite yoke or, that inLithuania Minor there are no Lithuanianswho care for their Lithuanicity, who wouldbe able to write something about the stateof their brethren there.14

Lithuanian candidates to the PrussianLandtag and the Reichstag barely gainedenough votes at the end of the century to be-come members of these bodies. In the 1893Elections J. Smakalys recieved 19% of the votein the Memel-Heydekrug constituency, thefarmer Dovas Zaunius gained 4.5% for the Tilsit- Landau seat, Simonas Angaitis at Ragnit -Pilkaln - 3%, and in Labiau - Wehlau JurgisLapaitis managed to scrape a mere 41 votes.15

In later elections (1898, 1901) two Lithuanianmembers were elected to the Reichstag.Lithuanian voters tended to support GermanConservative representatives. The Lithuanianlanguage was championed most actively by DrVilius Gaigalaitis who was elected to the Prus-sian Landtag for Ðilute. He held that seat until1918. His speeches in the Landtag in support ofthe language was a moral exhortation ratherthan a political demand. The aims of Lithuanianpoliticians were exceptionally cultural in nature.There were no political aspirations, the moreso as even in nationally more active GreaterLithuania politico-territorial aspirations, whereLithuania Minor was concerned, were unreal-istic. Moreover the congregationalists regardedpolitics as unnecessary worldliness, which dis-tracts men from God.

At the end of 1917, assessing theLithuanian Act for Restored Independence (11th

December, 1917), according to which Lithuaniawas to be restored in union with the GermanReich, after Antanas Smetona’s lecture on theGerman Question for the Berlin Adlonas, ViliusGaigalaitis said that “it does not enter the headof a single Prussian Lithuanian to secede fromPrussia and snuggle up to the new Lithuania”.16

The petitionary movement in the Balticprovinces began in Estonia in 1864. It was di-rected against the influence of the GermanRitterschaften and in favour of the propagationof the German language. In 1864 Estonian del-egation, comprising representatives from 24communities, presented a petition to he Rus-sian Tzar with demands such as legal reformsto give the Estonian equal rights and to makeEstonian language of the courts. To limit therole of German language, the Estonian delega-tion proposed that Russian should be taughteven in the village schools.

Lithuanian activists in Lithuania Minorwith the assistance of German Lithuanophiles

6362


The sense of homeland and commonexchange in German united Germans andLithuanians in Lithuania Minor. Here formedthe Memellander/Klaipëdiðkis type, mostly ofLithuanian origin, strongly influenced byGerman culture and language. He is similar tothe Alsation (of German origin but dominatedby French cultural values) type. Such a type maybe found also in central European towns suchas Prague. The Czech revival leader HeidrichFügner described himself as: „I was never aGerman. A am a citizen of Prague, aGermanophone citizen of Prague“.23

Memellanderers defined themselves sepa-rately not by ethnicity but by birthplace. Tradi-tionally they were more enclined towards theGerman element and German structures butthey did not regard themselves as German. Theydid not regard themselves as Lithuanian either- those they called Þemaitijans or RussianLithuanians who were different from them andthey stressed this difference by their way of life,work ethic, order, and the Protestant Religion.After World War One German propaganda at-tempted to heighten these differences, assert-ing that between Russian Lithuanians,Þemaitijans and the Lithuanian population ofthe Reich there lies a vast cultural and economicgulf, as between Asia and Europe. Simonaitytëwrites in her memoirs, that while still an ado-lescent she understood that CatholicÞemaitijans are not the same as we Protestants.According to her, these Þemaitijans “endlesslypraised German order and hated Luther”.24

9. According to the pre-war Lithuanian

view, the Memellanders were GermanisedLithuanians who should be re-Lithuanised. Tra-ditional Lithuanian historical scholarship, alsofailed to leave separate room for Memellander,accounting them Lithuanian. According to sta-

tistics from January 20, 1925 in the Klaipëdaregion 59,315 declared themselves German,37,626 Lithuanian and 34,337 called themselvesMemellander/Klaipëdiðkiai.25 Lithuanian schol-ars from the interwar author RudolfasValsonokas to modern authors such as PetronëlëÞostautaitë and Zigmas Zinkevièius regard theKlaipëdiðkiai simply as Lithuanian.26 The exist-ence of a local identity is relegated by theseauthors to the realms of weakness of nationalconsciousness.

By the Treaty of Versailles the KlaipëdaRegion was cut off from the German Reich andfollowing the 1923 Lithuanian coup d’etat washanded to Lithuania. The Memel Conventionof May 8 1924, signed at Paris by Representa-tives of the British Empire, France, Italy andJapan, granted the region autonomous statuswithin the Lithuanian Republic. East Prussiabecame a German island, a strong centre ofGerman nationalism, surrounded by Polish andLithuanian territory. German cities as Tilþë andKlaipëda were characterised by a chauvinisticspirit. In the German communities of theKlaipëda Region as in other places in EastPrussia, the Deutschtumelei became strong.

Between 1919 and the Paris Conventionof 1924 there was considerable diplomatic andpolitical struggle over the separate status of theKlaipëda Region. In the Region there grew upa strong Arbeitsgemeinschaft fur den FreistaatMemelland which enjoyed the support of themajority of the local population. At the end of1921 the Arbeitsgemeinschaft organised a ref-erendum and petition among local inhabitantsin favour of a freistaat. According to establishedrules, every local inhabitant, resident in theRegion since January 10 1920, or those whomhad been permitted by the Evacuee Commit-tee to reside there, had the right to take part ina plebiscite. The supporters of the movementfor a Freistaat (among whom there were no

population of Tilþë (Tilsit), where the mainLithuanian presses were and which formed theheart of the literary activities of the Lithuaniannational revival movement, were Lithuanian.20

As the depression deepened the towns requiredno additional members of the work force andLithuanians became enclosed in the villages.The traditions and culture of the Maþlietuviaialso changed under German urban influence,traditional clothes were no longer worn and intheir place were simplified versions of new Eu-ropean fashions.

We notice wider economic contacts be-tween Lithuanians and Germans althoughcloser cultural and intellectual relations did notexist between members of these two ethnicgroups. Maþlietuvis culture was village culturewhich regarded German urban traditions asalien and the anti-town congregationalist move-ment regarded urban values as sinful. Untilthere arose large political conflicts with theLithuanian majority in the Klaipëda region, theGerman view of local Lithuanians was warm-heartedly paternalistic. The paucity of contactsbetween the two ethnic groups was underscoredfurther by the lack of a joint Lithuano-Germanintelligentsia. In Polish and Lithuanian relationsthere existed a borderline group of those whoregarded themselves as gente polonus, nationelituanus. They carried on the gentry traditionsof the Polish-Lithuanian Commonwealth-Mykol Römer, Ludwik Abramowicz, JozefMackiewicz (and today, Czeslaw Milosz). Therewere people who lived on the German-Mozurian, German-Polish cultural frontier andexpressed a dual identity and strong culturalessence: e.g. Günter Grass (born in Gdansk)and Siegfried Lenz from Mozuria.

However, Lithuania Minor had no intel-lectuals with a sense of dual identity. The poetand writer Johannes Bobrowski (1917-1965) ofTilsit used local colour (words, scenes, specifi-

cally Lithuanian customs) as the Gestus desSprechens in his work. “I grew up by theNemunas where Poles, Lithuanians, Russians,Germans dwelt together and everywhere therewere Jews”, wrote Bobrowski.21 However, hewas a German employing local colour, mixedvocabulary and feeling a strong tie to his home-land. Georg Sauerwein called himself aLithuanian even though he composed verse inGerman:

But really he remained a German.Hermann Sudermann was another German whowrote sympathetically of Lithuanians. Vydûnas,who wrote about Germans was himself aLithuanian, as was the most famous writer ofLithuania Minor, Ieva Simonaitytë.

Local people, bith Lithuanians and Ger-mans, were linked by a genius loci and sharedHeimat traditions. The Klaipëda Region(Memelland) was the distant outback of EastPrussia, noted only for its part in the emancipa-tion of the Prussian serfs. Siegfied Lenz, livingon the cultural frontier of German andMozurian depicts the simplicity of his nativeland in the So zärtlich war Suleyken thus:

Meine Heimat lag sozusagen im Rucken derGeschichte; sie hat keine beruhmtenPhysiker hervogebracht, keineRollschuhmeister oder Präsidenten; was hiervielmehr gefunden wurde, war dasunscheinbare Gold der menschlichenGesellshaft: Holzarbeiter und Bauer,Fischer, Deputatarbeiter, kleineHandwerker und Besenbinder.

Ich bien deutschland hergekommen, Doch neugeboren Litauersohn,Bin lieb von Litauen angenommen -Im Herzen bin ich Liatuer schon.

Að, norint vokietis, rods gimtasPersigimdþiau lietuvninku.Meilingai Lietuvoj priimtasLietuvninks ðirdþia pats esu.22

6564


metais (1871-1890). Vilnius: Valstybinis leidybos centras,1992, p. 20.19 See: Vareikis V. Migrationsprozesse und der Wandelder sozialen Struktur Kleinlitauens. In.: Selbstbewusstseinund Modernisierung. Sozialkultureller Wandel in Preußisch-Litauen vor und nach dem Ersten Weltkrieg. Hg. R. Traba.Osnabrück: Fibre Verlag, 2000, p. 55 - 68.20 Vileiðis V. Ibidem, p.165.21 Bobrowski J. Gesammelte Werke. Berlin: Rowolt,1987,Bd.4, p.335.22 Sauerwein- Gedichte. Ibidem, p. 38-39.23 Nolte C. Ibidem, p.39.

24 Simonaitytë I. Ne ta pastogë.Vilnius: Vaga, 1962, p. 379.25 Lietuvos statistikos metraðtis 1927-1928 m. Kaunas, 1929/2, p. 4 - 5.26 Valsonokas R. Klaipëdos problema. Klaipëda: Rytas,1932, p. 267-269. Þostautaitë P. Klaipëdos kraðtas 1923-1939. Vilnius: Mokslas, 1990, p. 55. Zinkevièius Z. Lietuviøkalbos istorija. Bendrinës kalbos iðkilimas, Vilnius: Moksloir enciklopedijø leidykla, 1992, t. 5, p. 245.27Memel.Denkschrift der wirtschaftlichen Korperschaften undVerbande zur Selbstatandikeit der Memelgebietes. Memel,1922, p. 4-9.

Lithuanians) issued the Yellow Book “Memel”in 1922 to support their demands. This YellowBook stressed the separate political, economicand cultural nature between the Region and theLithuanian Republic as established in 1918. Thecommunity of local and regional identity wasstressed rather than the German past andGermanicity of the Region. This propagatorytext employs such terms as “Wir Memellander”and “memellandische Bevolkerung”.27

Lithuanian influence in the region wasweaker between the Wars than the German.The political determination of the Klaipëdiðkiaito vote for German parties rather thanLithuanian ones was stable and strong: between1925 and 1939 Lithuanian parties never wonmore than 20% of votes in elections to the Re-gional Landtag and in the 1926 Lithuanian Gen-eral Election all five seats in the Region fell toGerman Members.

Between the Wars German and Lithuaniandisputes were particularly sharp in the Regionin matters of religion and culture. These dis-

putes arose mostly out of language, educationaland religious questions. The ecclesiastical dis-pute over the affiliation of the EvangelicalChurch in the Klaipëda Region was even termeda Volkstumkampf. It was stressed that PastorV.Gaigalaitis was expelled from the KönigsbergConsistory in 1919 for having taken part in thePrussian Lithuanian Council which sought tojoin the Region to Lithuania. However, in 1923he spoke out against the enforced introductionof Lithuanian into schools in the Region. Eth-nic tension between inhabitants of the Regionduring the Ecclesiastical dispute was greaterbut it should be stressed that parishes did notdivide into etnic camps. In March 1939 the ma-jority of Memellander greeted the reunion withthe Reich with joy. In 1945 following the Sovietappropriation of the Region, the Klaipëdiðkiaiexperienced persecution and exile. The German-Lithuanian dispute over the Region and longtradition of coexistence between the Germans,Lithuanians and Maþlietuviai came to the end.

Iðnaðos1 Dakenis K. Auszra ir jos gadynë. Kaunas-Marijampolë:Dirva, 1933, p. 13.2 Davies N. God’s Playground. A History of Poland.1795 tothe present. Oxford: Oxford university press, Vol. 2, 1981,p. 21.3 Kirby D. Northern Europe in Early Modern Period. TheBaltic World 1492-1772. London and New York:Longman,1993, p. 25.4 Davies N. Ibidem, p. 69.5 Kavolis V. Epochø signatûros. Kn.: Þmogus is-torijoje.Vilnius: Vaga,1994, p. 447.6 Otto Galgau. Kn.: Lietuvninkai. Apie Vakarø Lietuvà irjos gyventojus XIX amþiuje. Vilnius: Vaga, 1970, p. 242.7 Ibidem, p.117.8 Hermann A. Das Nationalbewußtsein der litauischenLutheraner in Preußisch - Litauen und in Litauen. –Sonderdruck, Lutherische Kirche in der Welt, 1988/35, p.123.9 Sauerwein- Gedichte. Rugðtaus vyno eilëraðèiai. Hg.Alferd Franzkeit. Wehrbleck & Vilnius: Ewald Hein /Melinda-Bucherverlag, 1993, p. 26-27.

10 Uustalu E. The History of Estonian People .London:Boreas Publishing Co., 1952, p. 129.11 Nolte C. Our Task, Direction and Goal. TheDevelopment of the Sokol National Programm to WorldWar. In.: Die Slawische Sokolbewegung Beitrage zurGeschichte von Sport und Nationalismus in Osteuropa.Hg.D. Blecking, Dortmund: ForschungsstelleOstmitteleuropa, 1991, p.38.12 Sauerwein- Gedichte. Ididem, p. 26 - 27.13 Sauerwein- Gediche.Ibidem, p.102 -103.14 Kudirka V. Tëvynës varpai 1892/2. Kn.: Kudirka V.Raðtai.Vilnius: Vaga, 1990, t. 2, p. 503.15 Vileiðis V. Tautiniai santykiai Maþojoje Lietuvoje ligiDidþiojo karo istorijos ir statistikos ðviesoje. Kaunas:Politiniø ir socialiniø mokslø instituto leidinys, 1935, p.169 -170.16 Ivinskis Z. Lietuvos padëtis 1917 metais ir vasario 16 d.akto genezë. - Þidinys, 1938/5-6, t. XXVII, p. 627.17 Kudirka V. Ibidem, p.503.18 Gudas K. Maþosios Lietuvos lietuviø tautinë padëtis XIXa. pabaigoje kanclerio O. Bismarko administracijos valdymo


Vygantas VareikisTilþës 13, KlaipëdaTel. 410190el.paðtas: [email protected]

6766


bendrumas kaip pakankamas aspektas.Kiekvienoje kultûroje elito vaidmuo yraiðskirtinis, todël klausimas apie MaþosiosLietuvos elità yra svarbus ieðkant atsakymo áanksèiau iðkeltà platesná klausimà apieMaþosios ir Didþiosios Lietuvos santyká.

Elito terminas suponuoja tam tikrovisuomenës sluoksnio iðskirtinumàintelektualinio potencialo, kultûrinës ir politinësátakos prasme. Galima suabejoti dël patiestermino “elitas” vartojimo Maþosios Lietuvosistorijos kontekste, taèiau negalima neigti, jogbandymas tai iðsiaiðkinti yra prasmingas. Áprastakalbëti apie tautos elità, bet lietuvininkai nebuvotauta, tik etninë grupë, turinti Anthony DavidoSmitho iðskirtus etnosà (ethnie) apibûdinanèiusbruoþus: bendrà savivardá arba etnonimà,tikëjimà bendra kilme, bendrà istorinæ praeitá,egzistencijà istoriðkai nusistovëjusiojeteritorijoje, vienà arba kelis kultûros poþymius,grupës solidarumo jausmà.4

Visgi XIX a. pabaigoje - XX a. pradþiojeði etninë grupë iðgyveno palyginti intensyvøraidos laikotarpá sàmoningumo poslinkiøprasme, ir tai vyko visø pirma tam tikrøasmenybiø intelektiniø pastangø dëka. Uþplataus kultûrinio-ðvietëjiðko sàjûdþio, gausioslietuviðkos spaudos ir netgi politinës agitacijosraiðkos rinkiminiø kampanijø laikotarpiustovëjo konkreèios asmenybës, to metoMaþosios Lietuvos visuomenës lyderiai, o, anotFloriano Znanieckio, “Galime teigti, kad tamtikroje visuomenës evoliucijos stadijoje tautineikultûrai atstovauja tik santykinai maþaintelektualø grupë, kurià sieja ásitikinimas, jogpriklauso sambûriui su juos jungianèia, skirtinganei kitos, kultûra, ir tai, kad jie bendradarbiaujaáamþindami ir tobulindami ðià kultûrà”5 .Panaðios nuostatos tikrai nebuvo svetimosdaugumai Maþosios Lietuvos ðviesuoliø.Todël,kad ir su tam tikru atsargumu vartodami elitoterminà, manytume, tikslinga svarstyti Maþosios

Lietuvos elito problemà.Maþosios Lietuvos elito tyrinëjimai turëtø

padëti ieðkant atsakymø á pamatinius klausimus,kad ir á toká: kodël, anot J.Basanavièiaus,pradëjus leisti “Auðrà”, turint vos 30-40adresatø, ir kai daugeliui rodës, jog “ðaudoma áorà”, visgi tai inspiravo platø tautiná judëjimàsu aiðkiai deklaruojamais politinësnepriklausomybës tikslais ir kodël niekopanaðaus nebuvo Maþojoje Lietuvoje, norslaikraðèiai lietuviø kalba èia pradëti leisti puseðimtmeèio anksèiau? Be abejo, ðià situacijànulëmë daugelis aplinkybiø, bet elito vaidmuoèia tikrai nepaskutinis. Gilesnis þvilgsnis áMaþosios Lietuvos inteligentijos raidà padëtøobjektyviau ávertinti ir kai kuriuos svarbius ðiokraðto istorijos faktus (pavyzdþiui 1918 m.lapkrièio 30 d. Tilþës aktà), nestokojanèius ikiðiol kontroversiðkø vertinimø.

Akivaizdu, kad Maþosios Lietuvos elitoproblema yra daugiabriaunë, tad ðiamestraipsnyje pirmiausiai siekiama aptartiMaþosios Lietuvos elito formavimosi sàlygas irdidþiàja dalimi tø sàlygø nulemtas aspiracijas.Kitas ðios problemos aspektas iki ðiol plaèiaunetyrinëtas ir netgi aiðkiau neávardintas – tainelietuviø kilmës Maþosios Lietuvos elitoindëlis. Ligðiolinë lietuviø istoriografija leidþiasusidaryti áspûdá, jog tik G.Sauerweinas gali bûtitraktuojamas kaip integrali Maþosios Lietuvoselito dalis, bet ðitaip susiaurinami elito rëmai(tiesioginis dalyvavimas kultûrinio ðvietimoorganizacojose, spaudoje), ignoruojamas iðtisaskultûrinio lauko fonas, ypaè ðvietimoinstitucijos, kuriose beveik be iðimèiø dirbo nelietuviø kilmës inteligentija. Taèiau tam tikra josdalis buvo neabejinga kraðto lietuviðkajaitradicijai ir gal ne taip svarbu dël kokiø paskatø.Kultûrinës internacionalizacijos procesai XIXa. pabaigoje buvo pakankamai ryðkûs ir jieneaplenkë Maþosios Lietuvos. Be to, kultûriniolauko fonas atskleidþia tokias iki ðiol menkai

Santrauka

Moderniojoje istoriografijoje elito klausimai susilaukia vis didesnio dëmesio. Maþosios Lietuvosistoriniuose tyrinëjimuose elito problema beveik nesvarstoma, todël, pasitelkus kultûros diskursà,straipsnyje siekiama akcentuoti tiek paèios problemos aktualumà, tiek esminius veiksnius, dariusiusátakà ðio elito identiteto raidai. Dëmesys sutelkiamas á Prûsijos ðvietimo sistemà, ypaè Tilþës ir Klaipëdosgimnazijø vaidmená formuojantis Maþosios Lietuvos elitui. Aptariamosios temos kontekste nagrinëjamiir lietuvininkø pasaulëþiûros aspektai, susijæ su ðiai etninei grupei bûdingomis nuostatomis ðvietimoklausimais, eksplikuojant surinkimininkø kategoriðkai neigiamà poþiûrá á iðsilavinimà kaip tam tikràbarjerà formuojantis elitui. Maþosios Lietuvos elito ir prûsiðkosios ðvietimo sistemos koreliacijos analizërodo, jog mokyklos buvo svarbus veiksnys formuojantis lietuvininkø elito tipui, kuriam bûdingas politinisamorfiðkumas, kompromisinë laikysena, nuolatinio blaðkymosi tarp tradicijos ir pragmatizmosindromas.

Nijolë Strakauskaitë

Maþosios Lietuvos elito identiteto problema:kultûrinis diskursas

Problemos metmenys

Pastaruoju metu sparèiai popu-liarëjanèiuose identiteto problemø specialiuosetyrimuose, susijusiuose su XIX-XX amþiøLietuvos istorija, sàmoningai vengiama kalbëtiMaþosios Lietuvos identiteto klausimu,konstatuojant, jog tai - tema “sudaranti atskiràir platø problemø ratà”1 . Vienas straipsnisnegali tikëtis iðnagrinëti tà platø problemø ratà,todël sutelksime dëmesá á vienà ið esminiøprielaidø formuojantis identitetui - kultûrináaspektà ir kalbësime tik apie dalies lietuvininkø,tiesa, tiek pat svarbios kaip ir negausios elitogrupës, identiteto klausimà.

Kultûrinio diskurso pasirinkimà lëmësociologijos teorijos akcentai, atsiribojant nuogilinimosi á sociologijos teorijoje egsistuojanèiaskontroversijas etniðkumo ir nacionalizmosantykio klausimu2 bei specifinë lietuvininkø

etninës grupës istorinë raida ir ypaè kai kurietos raidos interpretacijos variantai lietuviøistoriografijoje, nestokojantys tiesmukiðkopoþiûrio á Maþosios Lietuvos ir DidþiosiosLietuvos santykio problemà. Teoriniu atspirtiestaðku galëtø bûti Nortauto Statkaus, kurispabandë apibendrinti daugelio autoriø(A.Smitho, S.Reynoldso, J.Armstrongo ir kt.)pozicijas, teiginys, jog “… besikeièianèiossocialinës, techninës ir gamtinës aplinkybës galiátakoti konkretaus individo etninës tapatybësturiná ir etnocentrizmo intensyvumà. Taigietniðkumas yra tiek kultûrinis, tiek socialinis,tiek psichologinis, tiek genetinis reiðkinys”3 .Trumpai kalbant, apie XX a. lietuviøistoriografijos pozicijà dël neginèijamoMaþosios ir Didþiosios Lietuvos “tapatumo”kaip tik akcentuojamas genetinis ir kultûrinis

6968


to, kad vos ne pusë mokiniø Klaipëdosapskrityje buvo lietuvininkai, nei èia, nei kurnors kitur Maþojoje Lietuvoje, kaip, beje, ið visotarp Prûsijos maþumø, minëta Prûsijos ðvietimoministerijos nuostata dël vokieèiø kalbosásisavinimo nesukëlë jokio pasipiktinimo, ogreièiau buvo sutikta palankiai. Tai galimapaaiðkinti dinamiðkais pokyèiais Prûsijossocialinëje-ekonominëje raidoje, kai vokieèiøkalbos mokëjimas darësi bûtina sàlygasëkmingai integracijai á ûkinæ veiklà ar kitokiopobûdþio karjeros perspektyvà. Taigi lietuviøkalba ne vieno lietuvininko sàmonëje atsidûrëtradicijos ir pragmatizmo kryþkelëje. Procesàpragmatizmo link labai dirbtinai pastûmëjo1872 m. Prûsijos ðvietimo ministro A.Falkoásakas jau nuo pirmos klasës dëstyti tik vokieèiøkalba. Netrukus iðryðkëjo ðiø dràstiðkøsprendimø padariniai, kai jaunoji lietuvininkøkarta ëmë jausti akivaizdø kompleksà dël savokalbos ir kilmës. Ðià tendencijà vaizdþiaiiliustruoja memuarai. Vydûnas, bûdamasdvylikos metø jaunuolis 1880 m. vykdamas ásveèius su mama praðo jos nesikreipti á jálietuviðkai, jeigu tuose namuose, kur jie vyksta,bus kalbama tik vokiðkai, o kai motina paklausiakodël jis to praðàs, Vydûnas atsako “aðgëdijuosi”12 .

Kalbant apie elito rengimà labai svarbusvaidmuo teko Rytø Prûsijos aukðtesniosiomsmokykloms, kurios XIX a. pavadinamosgimnazijomis.Tai, kad ne itin pasiturintyslietuvininkai visgi ástengdavo leisti savo vaikus áprestiþines kraðto gimnazijas, taip pat susijæ sutradicija, kai valdþia jau nuo XVI a. skirdavostipendijas bûtent lietuviø kilmës moksleiviams.1561 m. Prûsijos kunigaikðèio Albrechtopatvirtinti nuostatai byloja: “Ðviesiausiokunigaikðèio Albrechto valia ir dosnumurektorius ir akademijos senatas teparenka 28jaunuolius; ið vokieèiø - 12, ið lenkø - 8, iðlietuviø, prûsø ar sûduviø - 8, tinkamus

aliumnams ir yra paskirtos jiems iðlaikytilëðos”13 . 1638 m. ði nuostata Prûsijos baþnytinësvadovybës vizitacijos akte formuluojama taip:“O jeigu, neduok Dieve, ásisuktø ûmus maras,ir Dievo valia imtø keletà lietuviø kunigø, vietosDievo baþnyèia atsidurtø sunkiojebûklëje,<…>. Taigi bûtø patartina, kad Tilþëskunigaikðtiðkoje mokykloje turëti tam tikràgerai lietuviø kalbà mokantá ir labai prityrusáprecentoriø arba kolegà, kuris dvideðimtá artrisdeðimtá, arba ir daugiau, kunigø, miestelënøar èiabuviø lietuviø vaikø ið pagrindø iðmokytølietuviø kalbos, kad jie patektø á Karaliauèiausstipendijatø skaièiø ir ateityje galëtø bûtitinkamai panaudoti”14 . Kaip tik Tilþës gimnazijakartu su þymiai vëliau ásikûrusia Klaipëdosgimnazija ir buvo pagrindinës mokymo ástaigos,kuriose mokydavosi bûsimasis MaþosiosLietuvos elitas, todël trumpa ðiø gimnazijømokymo turinio specifikos ir ypaè lietuviøkalbos jose mokymo apþvalga leistø geriausuvokti atmosferà, kurioje brendo didþioji dalisðio elito.

Tilþës gimnazija iðaugo ið Tilþëspartikuliarinës mokyklos, ásteigtos dar 1588 m.Tuo pat metu buvo ásteigtos mokyklos Zalfeldeir Elke. Visos jos turëjo parengti mokiniusKaraliauèiaus unversitetui: Tilþës mokykla -lietuvius, Zalfeldo - vokieèius, Elko - mozûrus15 .XVI a. Tilþës partikuliarinës mokyklos planuosedominavo teologijos dalykai ir lotynø kalba, omatematikos nebuvo visiðkai, bet tai bendras tosepochos ðvietimo sistemos bruoþas. Pavyzdþiui,1593 m. paruoðtuose Karaliauèiauspartikuliarinës mokyklos planuose taip patnebuvo matematikos, o Karaliauèiaussenamiesèio mokykloje matematikos buvomokoma tik papildomai ðeðtadieniais po pietø.Kur kas labiau stebina tai, kad Tilþës mokyklosprogramoje nebuvo ir lietuviø kalbos kaipdalyko, turint mintyje, jog mokykla buvo ásteigtaturint tikslà rengti lietuviø kilmës vaikus

tyrinëtas problemas kaip asimiliacijos irakultûracijos santykis, nes, kaip paþymëjoManfredas Kleinas, iki ðiol raðyta vien tik apievienà tautà, t. Y. apie vokieèius arba apielietuvius, nors gyventa miðriai ir kaimynystëje6 .

Chronologiniai aptariamos problemosrëmai 1871 - 1918 m.m. pasirinkti todël, kadprocesai, vykæ Maþojoje Lietuvoje po IPasaulinio karo, þenkliai keitë sàlygas, kuriosdarë poveiká elito formavimuisi ir veikëpenkiasdeðimt metø (turima mintyse visø pirmaKlaipëdos kraðto atskyrimas nuo Vokietijos irLietuvos politiniai interesai kraðte).

Lietuviø istoriografijoje specialiaiMaþosios Lietuvos elito klausimai netyrinëti.Tiesa, esama monografijø skirtø atskiromsasmenybëms, pavyzdþiui Vydûnui7 , Mikðui8 , betjø autoriai sutelkë dëmesá á tam tikrusapraðomos asmenybës veiklos aspektus irvertinimo kriterijus (knygotyriná,literatûrologiná ir pan.).

Prûsijos ðvietimo sistema ir lietuvininkai

Kertinis ðios temos klausimas - ar RytøPrûsijos mokyklos yra ðvietimo ar nutautinimoveiksnys? Toks klausimo formulavimas nëraatsitiktinis. Jis atspindi ilgalaikæ vokieèiø irlietuviø istoriografijos tradicijà, kai vieni neigiamokyklos vaidmená lietuvininkø nutautëjimoprocese, o kiti mokyklas po 1873 m. laikopagrindiniu germanizacijos instrumentu.Neturëdami tikslo gilintis á istoriografijosproblemas, paþymësime, jog, anot A.Hermano,vienas didþiausiø trûkumø lietuviø istorikøtyrinëjimuose yra nuostata, kad Maþoji Lietuvabuvo prûsiðkosios ir vokiðkosios ðvietimopolitikos centre, nors ið tiesø ji maþai kà reiðkëBerlynui, kuris koncentravo savo dëmesá ávokieèiø-lenkø konfliktus9 . Tad kà davëlietuvininkams tradicinë prûsiðkoji ðvietimosistema ðimtmeèiø bëgyje?

Nuo XVI a. Prûsijos kunigaikðtystëje(vëliau Prûsijos karalystëje) buvo gan nuosekliailaikomasi reformacijos principo - skleistitikëjimà gimtàja kalba. Ðio principoágyvendinimas greta vokieèiø mokyklø skatinokurti lenkø ir lietuviø baþnytines mokyklas arbent lietuviðkàsias klases. Ði tendencija iðliko dusu puse ðimtmeèio iki 1873-øjø metø. Rimtesnispavojus buvo iðkilæs tik XVIII a. pradþioje, kaimëginta kurti planus, turëjusius iðstumti lietuviøkalbà ið mokyklø. 1718 m. mokykløreformatorius H.Lysijus parengë planà, kuriuobuvo siekiama iðstumti lietuviø kalbà iðMaþosios Lietuvos mokyklø motyvuojantekonomiðkumo sumetimais (papildomosiðlaidos lietuviðkiems vadovëliams ir t.t.). Taèiauðis planas jis patyrë nesëkmæ ið esmës dëllietuviðkos kultûrinës tradicijos ilgaamþiðkumonulemto prûsiðkojo liberalizmo. Tiesa,lietuviðkose mokyklose, kurios daþniausiai buvokaimo mokyklos, mokymo lygis iki XIX a.reformø buvo gan þemas: jose dirbo neprofesionalai, daþniausiai amatininkai,atitarnavæ kareiviai, galëjæ iðmokyti tik skaitytiir raðyti. Persilauþimas prasidëjo 1811 m., netoliÁsruties ásteigus pirmàjà mokytojø seminarijàlietuvininkams, pavadintà Karalienës vardu. Èiaparengtø mokytojø skaièius buvonepakankamas, taèiau seminarijos absolventaivisgi þenkliai pakëlë mokymo lygá lietuviðkosemokyklose, kur jie dirbo. Iki lemtingo lûþio 1873m., kai buvo panaikintos lietuviðkos mokyklos,buvo þengti tam tikri parengiamieji þingsniai.Nuo 1865 m. Prûsijos ðvietimo ministerijapareikalavo, kad visi Prûsijos mokiniaimokyklose bûtø iðmokomi laisvai raðyti irkalbëti vokiðkai10 . To laikotarpio Klaipëdosapskrities mokyklø statistika atskleidþia kalbinæpadëtá pradþios mokyklose: 1865 m. ðio tipomokyklose, áskaitant ir Klaipëdos miestà,mokësi 6.947 mokiniai, ið kuriø vokiðkai kalbëjo3.787, lietuviðkai - 2.908 mokiniai11 . Nepaisant

7170


pasitraukimu, jo autoritetu dël grieþtospozicijos, iðsakytos prieð mëginimusdiskriminuoti lietuviðkas mokyklas dar XIX a.pradþioje, taèiau dar labiau tai sietina suVokietijos imperijos politika (kuri radikaliaipakito XIX a. aðtuntame deðimtmetyje)maþumø klausimu. Savotiðkas paradoksas yratai, kad XIX a. devintame deðimtmetyje Tilþësgimnazijoje buvo net trys labai kvalifikuotilietuviø kalbos mokytojai: be minëtoJ.Schiekoppo, èia dar dirbo profesoriusAleksandras Kurðaitis ir Karolis RudolfasJakobis.

Kalbant apie lietuviø kalbos mokymoturiná, reikia pasakyti, jog jis buvo gananelankstus ir, nusistovëjæs XIX a. viduryje,vëliau maþai pakito. Mokiniai, lankydavæfakultatyvà, privalëjo atlikti daug vertimø iðvokieèiø á lietuviø kalbà ir prieðingai. Pavyzdþiui,1861 m. programoje nurodyta, kad fakultatyvolankytojai privalëjo skaityti ir versti 80 psalmiøir 4 bei 5 Evangelijos pagal Matà skirsnius beiiðmokti 8 baþnytines giesmes, kiekvienàpirmadiená atsakinëti þodþiu ir parengti raðtodarbà18 . Daugiausiai dëmesio buvo skiriamalietuviø kalbos gramatikai.

Faktà, jog dauguma lietuvininkø,siekianèiø aukðtesnio iðsilavinimo, rinkosibûtent Tilþës gimnazijà, lëmë keletas momentø.Turbût svarbiausia buvo tai, kad Prûsijoskaralius Friedrichas Wilhelmas IV ásteigë 12stipendijø lietuviø kilmës jaunuoliams po 100taleriø per metus ir buvo dar 6 stipendijos po200 taleriø per metus19 . Tilþës gimnazijospatrauklumà didino ir lietuviø kalbos dëstymas,pats Tilþës miestas, jo kultûrinë atmosfera irsusisiekimo geleþinkeliu patogumas. XIX-XXa. sandûroje lietuvininkams kaimo gyventojamsTilþë visø pirma buvo svarbi ûkiniu-ekonominiupoþiûriu, nes ji garsëjo arkliø, javø, malkø irþuvø turgumis, taèiau ir Tilþës kultûrinë aurabuvo patraukli. Èia veikë kelios lietuviðkø

spausdiniø spaustuvës (O.Mauderodësspaustuvë, antroji pagal dydá Rytø Prûsijoje,E.Jagomasto “Lithuania”), lietuviðkasM.Zauniûtës knygynas, biblioteka ir skaitykla,telkësi lietuviðkø kultûriniø draugijø veikëjai.Taigi Tilþë buvo tipiðkas paribio kultûrosmiestas, jungæs vokiðkos ir lietuviðkos kultûrosdimensijas ir ðioje marginalinëje erdvëje brendojaunuoliai ið lietuvininkø ðeimø, kuriø nemaþaipasuko á visuomeninæ veiklà, tapo ryðkiomisasmenybëmis, siekianèiomis iðsaugoti MaþosiosLietuvos, visø pirma kultûriná, savitumà.

Atsiþvelgiant á tai, jog kasmet buvoskiriamos stipendijos lietuvininkø vaikams, ðiàgimnazijà per pusæ amþiaus turëjo baigtinemaþas skaièius Maþosios Lietuvos jaunimo,taèiau á Karaliauèiaus universitetà stodavo tiknedidelë jø dalis. Pavyzdþiui, per deðimtmetánuo 1894 iki 1903 metø universitete studijavo10 Tilþës gimnazijos absolventø: 7 ið jø teologijàir 3 - teisæ. Tai labai maþas skaièius, nes 1903 m.Tilþës gimnazijoje ið viso mokësi 45 lietuviøkilmës moksleiviai, gaunantys stipendijas20 . Toligraþu ne visi baigusieji ðià gimnazijà aktyviaiásijungë á visuomeniná Maþosios Lietuvosgyvenimà, o tarp aktyviøjø visuomenës veikëjøTilþës gimnazijà buvo baigæ: dailininkasAdomas Brakas, liuteronø kunigas, filosofijosdaktaras Vilius Gaigalaitis, filologas,Karaliauèiaus universiteto profesorius JurgisGerulis. Gimnazijioje mokësi, bet jos nebaigëþymus spaudos darbuotojas, auðrininkas JurgisMikðas.

Ilgà laikà Maþosios Lietuvos jaunimas,siekiantis vidurinio mokslo, galëjo rinktis tik dvivokiðkas gimnazijas - Tilþës ir Klaipëdos Luisësgimnazijà, kol 1923 m. Klaipëdoje pradëjoveiklà lietuviðka gimnazija, vëliau pavadintaVytauto Didþiojo gimnazija. Klaipëdos Luisësgimnazija iðaugo ið miestieèiø mokyklos(Bürgerschule), kuri 1815 m. paraugo áaukðtesniàjà mokyklà, o ði 1860 m. spalio 1 d.

universitetui ir perspektyvà parengti teologuslietuviðkoms parapijoms. Tokià padëtá nulëmëvisø pirma mokytojø, galinèiø mokyti lietuviøkalbos, stygius. Problemos aktualumàkonstatavo jau minëtas 1638 m. vizitacijos aktas.Nepaisant baþnytinës vadovybës susirûpinimodël lietuviðkai kalbanèiø dvasininkø rengimoperspektyvos, lietuviø kalbos pradëta mokytiTilþës gimnazijoje tik praëjus 300 metø nuo ðiomokyklos ákûrimo. Visgi jau XVI a. buvo gannuosekliai ágyvendinama kunigaikðèioAlbrechto nuostata dël aliumnø: kasmet buvoparenkama 10 berniukø lietuviø kilmës ið valsèiøesanèiø aplink Tilþæ (Ragainës, Taplaukio,Georgenburgo, Tepliavos, Vëluvos ir Ásruties).Jie galëjo 5-6 metus nemokamai lankyti Tilþësmokyklà, dalá mokslo iðlaidø dengë parapija, iðkurios jie buvo kilæ, o kità dalá - kunigaikðèioásteigta stipendijø fondas16 .

1791 m. Tilþës karaliðkoji (tokspavadinimas - nuo XVIII a. pradþios)provincinë mokykla pirmà kartà iðspausdinomokymo programà, ið kurios aiðkëja, kad tuometu tai buvo dviejø pakopø mokykla, kuriàsudarë penkios klasës: trys þemesniosios klasëssudarë vadinamàjà miestieèiø mokyklà(Bürgerschule), o dvi aukðtesniosios -provincialinæ arba, kitaip tariant, mokslingàjà(gelehrten Schule). Ðioje programoje pirmà kartàáraðytas prancûzø ir lenkø kalbø fakultatyvas.Ásidëmëtinas ir ðios programos pavadinimas -“Trumpa þinia apie Karaliðkàjà provincinæmokyklà Tilþëje Prûsø Lietuvoje” (KurzeNachricht vom Zustande der KöniglichenProvinzial - Schule zu Tilse in Preussisch -Littauen). Èia vartojama Tilþës miestopavadinimo lietuviðka forma ”Tilse” (vëliau tikvokiðka - “Tilsit”) bei Prûsø Lietuvos terminasatspindi XVIII a. tendencijà, kai Prûsijos valdþiaMaþojoje Lietuvoje ne tik toleravo, bet kaikuriais sprendimais (1723 m. Karaliauèiausuniversitete pradëjo veikti lietuviø kalbos

seminaras) þenkliai prisidëjo prie lituanistinëstradicijos plëtros.

Pirmas þingsnis, susijæs su lietuviø kalbosmokymu Tilþës mokykloje, buvo þengtas 1800-aisiais metais, kai lietuviø parapijos Tilþëjepastoriui Frölichui Prûsijos etatø ministerijapasiûlë ásteigti seminarà kaimo mokyklømokytojams (Landschullehrer-seminar). Vienaið seminaro veiklos sàlygø buvo ta, kadseminaristai bûtø galëjæ dirbti þemesnëse Tilþësprovincinës mokyklos klasëse bei lietuviðkojebaþnytinëje mokykloje. Sunku pasakyti, dëlkokiø prieþaðèiø projektas nebuvo realizuotas,bet nereikia pamirðti, kad jau 1811 m. pradëjoveikti Karalienës mokytojø seminarija, skirtalietuvininkams. Tuo pat metu Prûsijoje vykoplati ðvietimo reforma, kurios metulotyniðkosios aukðtesniosios mokyklos buvoreformuojamos á gimnazijas. Tilþës karaliðkojiprovincinë mokykla nuo 1812 m. lapkrièio 3 d.vadinama Tilþës karaliðkàja gimnazija17 . Áveduslietuviø kalbos fakultatyvà 1844 m. Tilþësgimnazijoje, èia jà pradëjo dëstyti nuo 1826 m.dirbæs mokytojas Eduardas Gisevius. Jis dëstëlietuviø kalbà ðioje mokykloje 32 metus, kol1876 m. spalio mën. iðëjo á pensijà. Beje, lietuviøkalbos fakultatyvas nebuvo vienintelis, tokiu patbûdu buvo mokoma anglø bei hebrajø kalbø.Pagrindinës kalbos, kuriø èia buvo mokoma, -vokieèiø, lotynø, graikø ir prancûzø kalbos. Toksdëmesys kalboms ðioje mokykloje buvoneatsitiktinis, nes Tilþës gimnazija buvoklasikinio profilio. Lietuviø kalbos fakulatatyvàprivalëjo lankyti visi gaunantys lietuviðkàsiasstipendijas privalomai. Pradþioje lietuviø kalbosfakultatyvui buvo skirta 6 val. per savaitæ, o jauE.Gisevijaus karjeros pabaigoje - 1873/74mokslo metais liko 4 val. Po jo mirties lietuviøkalbos fakultatyvui, kurá perëme mokytojasJulius Shiekoppas, skirta tik dvi valandos persavaitæ. Toks lietuviø kalbos mokymo valandøsumaþinimas sietinas su mokytojo E.Gisevijaus

7372


prioritetai pasiskirstë ðitaip: absoliuti daugumasusiejo savo karjerà su teisës studijomis - 31,medicinà studijavo 18, filologojà 11, matematikàir gamtos mokslus 6, kitas specialybes ásigijo 15,o iðkart po gimnazijos baigimo pradëjo dirbti -3 miðkininkystës srityje, 3 banke, 2 komercijossrityje, 1 þemës ûkyje, 1 paðto tarnyboje ir 5ástojo á karinæ tarnybà24 . Kalbant apie etninæmoksleiviø priklausomybæ, kad ir nesant tokiopobûdþio statistikos, dràsiai galima teigti, jogabsoliuti dauguma jø buvo vokieèiai, lietuviøkilmës moksleiviai gimnazijos sàraðuose buvoretenybë net XX a. pradþioje, kai susikûrusioskultûrinio ðvietimo organizacijos, pavyzdþiui“Sandora”, ðelpë nors ir nedidelá skaièiølietuvininkø vaikø siekianèiø aukðtesniojomokslo. Paþvelgæ á jau minëtà 1877/78 m.m.abiturientø laidà ir 1884/85 m.m.. laidà, kaibaigë 12 moksleiviø, neaptiksime në vienoslietuviðkos pavardës, nors be vokieèiø ðiojelaidoje bûta keturiø þydø (William Haagen,Tobias Berstein, Harry Priester, EugenBorchardt)25 . 1903 m. ðioje gimnazijoje mokësi7 lietuviø kilmës moksleiviai26 .

Tilþës ir Klaipëdos gimnazijos buvopagrindinës mokymo ástaigos MaþojojeLietuvoje, kuriose vidurinio mokslo siekëlietuvininkø jaunimas, bet jo nebuvo daug ðiosegimnazijose. Ið palyginti nedidelio skaièiausbaigusiøjø ðias gimnazijas lietuvininkø tikvienetai ásigydavo universitetiná iðsilavinimà.Tuo bûdu besiformuojantá Maþosios Lietuvoselità papildydavo dar mokytojø seminarijøabsolventai (Karalienës, Ragainës ir Klaipëdos).Daugiausiai lietuvininkø mokësi Karalienës irRagainës mokytojø seminarijose, pastaràjàbaigë ir Vydûnas. Klaipëdos mokytojøseminarija pradëjo veiklà tik XX a. pradþioje, o1913 m. ið 91 èia besimokanèio tik 9 buvolietuvininkai27 .

Lietuvininkø pasaulëþiûros aspektai:nuo surinkimininkø iki Vydûno“kosminiø galiø”

Lietuvininkø pasaulëþiûros problema -plati , todël aptariamos temos konteksteapsiribosime tais aspektais, kurie susijæ sulietuvininkø etninei grupei bûdingomisnuostatomis ðvietimo klausimais bei ðiame foneryðkiu kontrastu iðkylanèia Vydûno figûra.

Surinkimininkai - Maþosios Lietuvosevangelikø - liuteronø ðaka, teikusi prioritetàapeigoms ne baþnyèioje, bet privaèiuosenamuose, vadovaujant Dievo þodþiosakytojams. Savo nuostatomis surinkimininkaiprisidëjo prie lietuviø kalbos saugojimoMaþojoje Lietuvoje, taèiau jø propaguojamassantûrumas, kuklumas ilgainiui virto ne tiketnografinës tradicijos ignoravimu, bet irkraðtutiniu konservatyvumu. Ðia prasme taiklusV. Kavolio pastebëjimas, jog “spontaniðkasissurinkimininkø sàjûdis pradëjæs plisti XVIII a.viduryje galëjo paliesti apie 40% MaþosiosLietuvos lietuviø ir savo átakà iðlaikë apie duðimtmeèius, stipriai átakodamas MaþosiosLietuvos charakterá religinio, “antikultûrinio”konservatizmo dvasia”28 . Ðios dvasios apraiðkasvaizdþiai apraðë vienas “Auðros”korespondentø: “Iki sziolei laikë ir mane perDievo baimingà þmogø, o dabar per savonekaltases daineles, kurias labai iðgyriau,pasidariau bluznytoju ir t.t.”29 .Todël nestebinalietuvininkø kategoriðka nuostata ðvietimoklausimu. Tas pats “Auðros” bendradarbis suneslepiamu nusivylimu tæsë: “Raginaukaimynus, kad leistu savo vaikus (áþegnotusius)ant pasimokinimo, kad ne daugiaus, tai norssubatos pavakarëje arba nedelioje po pietu arbakad szeip czeso turëtu, mokitojis esàs gatavas,jus visokiuse moksluse prigimtoje kalbojepamokinti. O kà atsakë? - Jau nereikiamokintiesi, musu vaikai nei jokie nepastos

Prûsijos ðvietimo ministro ásaku tapo gimnazija.1888 m. jai suteiktas Karaliðkosios gimnazijosvardas, o 1891 m. gimnazija pavadinta Luisësvardu21 .

Pradëjus veikti gimnazijai, joje mokësi 200moksleiviø, vëliau pastebima augimotendencija, kurià lëmë parengiamøjø klasiøsuformavimas, uþtrukæs beveik deðimtmetá.XIX a. aðtuntojo deðimtmeèio viduryjegimnazijos mokiniø skaièius padidëjo iki 300 irðis rodiklis su nedideliais svyravimais iðlikopastovus, pavyzdþiui, 1915 m. Luisës gimnazijojemokësi 287 moksleiviai, ið kuriø buvo 205evangelikai, 4 katalikai, 30 þydø ir 4 disidentai22 .Beje, tuomet gimnazijai vadovavo josabsolventas profesorius Heinrichas Beckeris.Ðioje gimnazijoje mokymo turinys nelebaiskyrësi nuo jau aptartojo Tilþës gimnazijosmokymo turinio. Daug dëmesio buvo skiriamakalboms: vokieèiø, lotynø, graikø, prancûzø,anglø, bet nebuvo hebrajø kalbos, netfakultatyvo, kaip, beje, ir lietuviø kalbos iki 1879metø. Klaipëdos gimnazijoje lietuviø kalba kaipdalykas buvo dëstoma 1879-1891 m.m.;dëstymas vël atnaujintas 1923-1939 m.m..Pirmuoju laikotarpiu lietuviø kalbos pamokøskaièius buvo 2 val. per savaitæ, o dëstëkalbininkas, pastorius Rudolfas Jakobis; beje,jis buvo pirmasis Tilþëje ásteigtos (1879 m.)Lietuviø Literatûrinës draugijos pirmininkas23 .Pastarajam iðvykus dirbti á Tilþës gimnazijà,Klaipëdos gimnazijos vadovai, matyt, jamnesurado tinkamos pamainos, ir lietuviø kalbakaip dalykas ðios mokyklos planuose iðnyko.

Gimnazijos veiklos pradþioje joje, bedirektoriaus, dirbo keturi mokytojai, tarp kuriønebuvo në vieno kilusio ið Klaipëdos ar net iðRytø Prûsijos: vokieèiø kalbà ir religijà dëstëErnstas Heinrichas Storchas, kilæs iðBrandenburgo, studijavo Breslau (dab.Vroclavas) ir Berlyno universitetuose filologijà,èia apgynë filosofijos daktaro disertacijà;

Franzas Hermannas Genthë, kilæs ið Saksonijos,studijavo Halëje teologijà ir filologijà, Berlynouniversitete apgynë daktaro disertacijà;Hermannas Eduardas Heinrichas Graefas buvoið Pomeranijos, studijavo filosofijà Berlyne,Halëje ir Greifswalde, èionykðèiame universiteteëjo docento pareigas. Taigi nuo pat pradþiøKlaipëdos gimnazijoje buvo sukomplektuotasprofesionaliø pedagogø kolektyvas, uoliaivykdæs savo misijà - auklëti Prûsijos karalystëspilieèius atsidavimo Dievui ir Karaliui dvasia.

Baigiantis XIX a. aðtuntajam deðimtmeèiuiKlaipëdos gimnazijoje abitûros egzaminus laikëtie moksleiviai, kurie buvo gimæ gimnazijossteigimo laiku, t.y. 1858 - 1860 m. Taigi 1877/88m.m. abitûros egzaminus iðlaikë deðimtmoksleiviø ir tai buvo 72 - 81 numeriaigimnazijos abitûros istorijoje. Paþvelgæ á ðiodeðimtuko socialinæ kilmæ, jø karjeros ketinimusir etninæ priklausomybæ, galime susidarytipakankamai apibendrinantá vaizdà apie tai, kurivisuomenës dalis leido savo vaikus á Klaipëdosgimnazijà. Ið 10 moksleiviø 5 buvo ið Klaipëdosmiesto ir 3 ið Kaipëdos regiono, o 2 atvykæ iðkitø Rytø Prûsijos vietoviø. Socialinë ðiøabiturientø padëtis atspindi Klaipëdos miesto-uosto specifikà, kai neatskiriama jo dalis buvoprekyba ir su tuo susijæs verslas: ið 10 abiturientø4 buvo komersantø sûnûs, 2 - teisininkø, 1 -mokytojo, 2 - valdininkø ir 1 - dvarininko sûnus.Akivaizdþiai vyrauja pasiturintis vidurinysissluoksnis, ir èia galime áþvelgti tam tikràskirtumà lyginandami su Tilþës gimnazija, kurmokësi maþiau komersantø vaikø, bet daþniaustambiø ûkininkø vaikai, o bûtent ði socialinëterpë buvo artimesnë lietuvininkams. Iðaptariamos laidos abiturientø absoliutidauguma ketino studijuoti Karaliauèiausuniversitete (4 matematikà, 2 teisæ, 2 filologijà)ir 1 ketino dirbti banke po gimnazijos baigimo.Vertinant 81 baigusájá Klaipëdos gimnazijà iki1878 m. profesinës orientacijos poþiûriu,

7574


studentai”30 . Net XX a. pirmoje pusëjesurinkimininkø aplinkoje tëvai sunkiairyþdavosi leisti vaikus aukðtesnio mokslo,bijodami subedievëjimo ir aplinkiniø reakcijos.Anot amþininko pastebëjimø, “kai vienaslietuvininkas net keturis savo vaikus ëmë leistimokytis, tai kiti pradëjo abejoti jo protosveikata”31 .

Visai kitoje aplinkoje formavosi Vydûnoasmenybë ir jo apsisprendimas iðsilavinimoklausimu. Pradëti derëtø nuo to, kad Vydûnotëvas buvo iðsilavinæs þmogus, baigæs Berlynoevangeliðkàjà misionieriø seminarijà. PatsVydûnas pabrëþë namø aplinkos átakà joakstinams siekti mokslo: “Dar vaikas bûdamas,skaièiau ir visokius savo tëvo knygyno raðtus.Þymus man buvo labai veikalas prof. JohannnHeinrich Kurtz apie krikðèioniðkumo historæ.[…] Toliau ir skaièiau visokiø nekrikðèioniðkøtautø ðventus raðtus ir apie visokius tikybiniuspadavimus germanø, graikø, romieèiø, persø irkt. Ir lyg mano regratis plito ir ðviesëjo”32 .Vydûno domëjimàsi mokslu formavo ir Tilþëskultûrinë atmosfera: ”Man pasiekus septintoseptynmeèio pradþià, daþnai dar turëjau progospasikalbëti ir su garsiais mokslininkais, kurieatkeliavæ sakë kalbas Tilþëje. Po paskaitøbûdavo vis tokie pasikalbëjimai. Dalyvaudavaujuose labai gyvai ir patekau á artimesnásantykiavimo su profesoriais Martin Rade,Adolf Deismann, Heinrich Weissel, RudolfEucken ir dar kitais. Ir ið ðito patyriau visokiøskatinimø tolimesniam svarstymui”33 . Todëlnestebina faktas, jog Vydûnas vienintelis iðMaþosios Lietuvos elito bandë giliau paþvelgti

á lietuviø ir vokieèiø santykius septyniøðimtmeèiø retrospektyvoje per istoriná kultûrinádiskursà. Matyt, pakankamai akivaizdu ir tai,kad absoliuèiai daugumai jo gentainiø, turinèiøtik elementarø iðsilavinimà, daugelis jo minèiøbuvo sunkiai suvokiamos: “Matyt, abi tauti(lietuviai ir vokieèiai - aut.) dar nesuradoteigiamo santykiavimo bûdo <…>. Bûtinaireikia kitaip á já þiûrëti, ne su neapykanta, betkaip kosminiø galiø apsireiðkimà tautomis, prieðkurá reikia suvokti tikriausá elgesá. Tokiøapsireiðkimø neapkenèia tik tos tautos, kuriosdar kaip vaikas pyksta ant daikto, á kuráatsitrenkia. Reikëtø numanyti, kad kosminësgalios tik tada kitaip reiðkiasi, kada kenèianèiojitauta esmiðkai pakinta. O tai yra jau dalykaskultûrinio santykiavimo”34 .

Ádëmiau paþvelgus á Maþosios Lietuvoselito ir prûsiðkosios ðvietimo sistemoskoreliacijos problemà, nekyla abejoniø dël ðiossistemos svarbos formuojantis lietuvininkø elitotipui, kuriam buvo bûdingas politinisamorfiðkumas, kompromisinë laikysena,vertingumo stygiaus kompleksas ir nuolatinioblaðkymosi tarp lietuviðkosios tradicijos irpragmatizmo sindromas. Ne maþiaureikðmingas , o gal net ir labai svarbus veiksnys,nulëmæs toká Maþosios Lietuvos elitocharakterá, buvo religija, liuteronø baþnyèiosátaka. Be abejo, bûta ir kitø veiksniø, dariusiøpoveiká Maþosios Lietuvos inteligentijai. Ðiuosveiksnius apibendrintai galëtume ávardinti kaipistoriniø aplinkybiø siûlomas galimybes, ið kuriøir rinkosi nedidelës etninës grupës interesamspasiðovæs atstovauti elitas.

Iðnaðos1 Trimakas R.Lietuviø nacionalinis identitetas: etniðkumoir konfesiðkumo santykio problema tarpukario LietuvosRespublikoje(1918 -1940). - Sociologija. Mintis irVeiksmas, 1999/3(5), p. 68.2 Statkus N. Ar galima etniðkumo ir nacionalizmo teorijøsintezë. - Sociologija. Mintis ir Veiksmas, 1998(2), p. 178- 193.3 Ten pat, p. 193.4 Smith A.D. The Ethnic Origins of Nations. - Oxford,New York, 1989, p. 31.5 Znanieckis F. Tautinës sàmonës ir solidarumo sklaida. -Sociologija. Mintis ir Veiksmas, 1998(2), p. 166.6 Klein M. Preusich - Litauen. Neue Aufgaben für diekulturantropologische Forschung// Die Grenze als Ort derAnnährung 750 Jahre deutsch - litauische Beziehungen,Köln, 1992, p. 14.7 Bagdonavièius V. Vydûno filosofijos bruoþai, Vilnius:Mintis, 1985.8 Kaunas D. Auðrininkas. Tautinio atgimimo spaudoskûrëjas Jurgis Mikðas, Vilnius: Kultûra, 1999.9 Herman A. Lietuviø ir vokieèiø kaimynystë, Vilnius:Baltos lankos, 2000, p. 42.10 Ten pat, p. 34.11 Klaipëdos apskrities mokyklø statistinës þinios 1865 -1867 m.m., Valstybinis slaptasis Prûsijos kultûros pelikimoarchyvas(toliau - Gsta PK), HA XX, Rep.18 Memel, nr.223, p. 263 - 267.12 Storost - Vydûnas W. Sieben hundert jahre deutch -litauiscer Beziehungen. Kulturhistorische Darlegungen.Chikago, Akademinës skautijos leidykla, 1982 (erw.Nachdruck Tilsit 1932), p. 47.13 1561 m. Prûsijos kunigaikðèio AlbrechtoBrandenburgieèio “Nuostatø apie ðviesiausio kunigaikðèioaliumnus’ fragmentas// Lietuvos mokykla ir pedagoginëmintis XIII - XVII a., Vilnius: Mintis, 1994, p. 193.14 Prûsijos kunigaikðtystës Ásruèio ir kitø lietuviðkø valsèiø1638 m. baþnytinës vizitacijos “Visuotinis potvarkis”. In.:Lietuvos mokykla ir …, p.196 - 19715 Hubatsch W. Geschichte der Evangelischen KircheOstpreussens Göttingen, Vandenhoeck æ Ruprecht, 1968.B. I. S. 118 - 119.

16 Zur öffentliche Prüfung des Königlichen Gymnasiumzu Tilsit 1866 (Tilþës gimnazijos programa), Tilsit, p. 46.17 Program Königlichen Gymnasium Tilsit 1876, Tilsit, p.36.18 Zur öffentlichen Prüfung des Königlichen Gymnasiumzu Tilsit 1874, Tilsit, p. 64.19 Kaunas D. Auðrininkas, p.38.20 Rytø Prûsijos provincijos mokyklø tarëjo Trosienopraneðimas Kulto reikalø ministrui Gossleriui, Valstybinisslaptasis Prûsijos kultûros paveldo archyvas(toliau - GstaPK), HA XX, Rep. Vc, Sekt. 5, Tit. XVII, Bd. V,nr.1, p. 7.21 Lietz G. Die Schulen der Stadt Memel In.: MemelerDampfboot, 1993, nr.3, p.35.22 I Jahresbericht Gymnasium zu Memel 1860/61, Memel,1861, p. 23; L IV Jahresbericht 1914/15 über dasKönigliche Luise - Gymnasium zu Memel, Memel, 1915,p. 15 - 16.23 Juðka A. Luizos gimnazija Klaipëdoje. In.:Vakarø baltøistorija ir kultûra, T.II, Klaipëda, 1995, P. 60.24 XVIII Jahresbericht Gymnasium zu Memel 1877/78,MEMEL, 1878, p. 34.25 XXIV Jahresbericht Gymnasium zu Memel 1884/85,Memel, 1885, p. 34.26 1903 liepos 9d. raðtas Rytø Prûsijos provincijos MokykløKolegijai, Gsta PK, HA XX, Rep. Vc. Sekt. 5, Tit. XVII,Bd. V,nr. 1, p. 7.27 Sembritzki J. Geschichte des Kreises Memel .Memel.1918, p. 342.28 Kavolis V. Þmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p.419,546.29 K.V. Ið Lietuvos. Klaipëda. Auðra, 1885, Nr. 10-11, p.362.30 Ten pat.31 Klaipëdietis. Kova dël kultûriniø pozicijø Klaipëdoskraðte. In.: Vairas. 1935. T. XV, p. 61.32 Vydûnas. Atsiminimai ir svarstymai tikybos atþvilgiu.Kn.: Raðtai. T. III. Vilnius: Mintis, 1992, p. 390 - 391.33 Ten pat, p. 394.34 Vydûnas. Tautos bûvio tvirtinimas // Raðtai. T. III...,p. 349.

7776


Straipsnio tikslas yra atskleisti Maþosios ir Didþiosios Lietuvos lietuviø integracijos idëjosproblemiðkumà XIX - XX a. sandûroje, remiantis gausia to meto maþlietuviø spauda, pateikti, jog,nepaisant kalbos ir kilmës giminiðkumo, kultûriná suartëjimà stabdë istorijos vyksmo suponuota skirtingadidlietuviø ir maþlietuviø politinë-valstybinë tradicija, skirtingas kraðtø ekonominis lygmuo irbesiskirianti religinë-kultûrinë aplinka, Didþiojoje Lietuvoje paremta katalikiðkàja lenkiðka, MaþojojeLietuvoje - protestantiðkàja vokiðka tradicija. Straipsnyje bus siekiama parodyti, kad politiniointegralumo idëja iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo ið viso nediskutuotina tema, o kultûrinisbendradarbiavimas tarp maþlietuviø ir didlietuviø spaudos draudimo metais, Didþiosios Lietuvosistorijos ir kultûros simboliø perkëlimas á maþlietuviø kultûrinæ terpæ nebuvo platesnio pobûdþioreiðkinys, nes daugumai maþlietuviø, saistomø konservatyviø ir surinkiminio sàjûdþio proteguotø idëjø,integracinës Didþiosios ir Maþosios Lietuvos apraiðkos buvo nesuprantamos ir nepriimtinos.

Silva Pocytë

Maþosios ir Didþiosios Lietuvos integracijos problemaXIX a. - XX a. pradþioje

Santrauka

Tautinio identiteto problemabendraeuropiniame kontekste iðkilo XIX a.,vykstant tautø modernëjimo procesui. Tautinisidentitetas - tai tautinë savimonë, tautàvienijanèiø vertybiø - kalbos, kultûriniøtradicijø, tautinës vienybës - bendra savivoka.Didþiojoje Lietuvoje tautinës savimonëspajautimas buvo vienas reikðmingiausiø aspektøXIX a. pabaigoje besiformuojant lietuviðkajamnacionalizmui ir gimstant nepriklausomosvalstybës kûrimo idëjai. XIX a. istorinisromantizmas atgaivino didlietuviø buvusiosLietuvos valstybës galybës vizijà, o maþlietuviøsvarbiausias keliø ðimtmeèiø istorinës raidospadarinys buvo «savos», lietuviðkos, valstybësatminties neturëjimas. Anot Vytauto Kavolio,«tai, kà Didþiajai Lietuvai reikð kunigaikðèiøatmintis, Maþajai Lietuvai paliko religinësknygos ir Donelaitis: ne maþiau prasminga, bettrumpesnë ir «pilkesnë» istorija»1 .

XVI a. Vokieèiø ordinui tapus pasaulietinevalstybe, Prûsijos kunigaikðtyste, irprotestantizmà paskelbus valstybine religija,maþlietuviai, priëmæ evangelikø-liuteronøtikëjimà, ásiliejo á tà paèià religinæ-kultûrinæterpæ kaip ir vokieèiai, o kita vertus, tarp savæsir didlietuviø pastatë pirmàjá - ir benesvarbiausiàjá - religinio tikëjimo barjerà.Lemiamas maþlietuviø tautinës savimonësformavimosi laikotarpis buvo XVIII a., kai 1701m., Prûsijos kunigaikðtystæ paskelbus karalysteir siekiant pagrásti valstybës istoriná tæstinumà,buvo pradëta formuoti ir valstybës gyventojamsdiegti «prûsiðkumo» ideologija.

XVIII a. pradþioje ágyvendintos mokykløreformos rezultatus taikliai apibûdinoliteratûros istorikas Gotfrydas Ostermejeris,kuris 1786 m. paþymëjo, jog «ið ðimto lietuviøvos vienas kitas skaityti nemoka»2 . Mokyklasëkmingai sprendë ir Prûsijos pilieèio auklëjimo

Zusamenfassung

Probleme der Eliten erfahren in der modernenGeschichtswissenschaft eine zunehmende Aufmerk-samkeit. In der historischen Erforschung Klein-Litauens (Preußisch Litauens) ist dies ein fast unbe-rührtes Thema. Deswegen wird in dem vorliegen-dem Artikel mittels Kulturdiskurs versucht, sowohlauf Aktualität des Probems, als auf wesentliche Fak-toren, die die Entwicklung der Identität der klein-litauischen (preußisch litauischen) Eliten bestimmthaben, einzugehen. Augenmerk gilt dabei dempreußischen Bildungssystem, besonders denGymnasien von Tilsit und Memel, an denen sich dieklein-litauische Elite bildete. Es wird versucht,herauszufinden, welche Haupttendenz vorherrschte,nachdem ab dem 16. Jahrhundert unter Einfluss derReformation im multiethnischen Preußen litauischeSchulen entstanden, die bis 1873 bestanden. Einewichtige Voraussetzung für eine gesicherte Möglich-keit Kinder litauischer Herkunft, die mittlere Reifezu erlangen, waren die staatlichen Stipendien für dasGymnasium von Tilsit und -ebenfalls seit dem 16.

Jahrhundert- der fakultative Litauischunterricht inden Gymnasien von Tilsit und Memel. Im Kontextder Erforschung dieses Themas werden auchAspekte der Weltanschauung der Klein-Litauer(Preußisch Litauer) berührt, die im Zusammenhangmit den dieser ethnischen Gruppe eigenen charak-teristischen Ansichten in Bildungsfragen stehen. Eszeigt sich eine kategorische Ablehnung derlitauischen Pietisten (Surinkimininkai) Bildunggegenüber als eine wesentliche Barriere auf dem Wegder Elitenbildung. Eine Korrelationsanalyse vonklein-litauischer Elite und preußischem Bildungs-system zeigt, dass die Schulen ein wichtiger Faktorbei der Bildung des Typs des elitären Litauers inKlein-Litauen waren. Charakteristisch war diesem“Klein-Litauer” (Preußischen Litauer): politischePassivität, eine Kompromissorientierung, einMinderwertigkeitskomplex gegenüber den Deut-schen und ein ständiges Hin-und-Hergeworfenseinzwischen litauischen Traditionen und Pragmatismus.


Nijolë StrakauskaitëTilþës 13, KlaipëdaTel. 410190el.paðtas: [email protected]

7978


«daug yra þemaièiø katalikø, kurie taèiaugyvena dailiai, ðneka þemaitiðkai, turi knygø,mokos raðto þemaitiðko [...]»6 . Negalima irneturi bûti nuneigtas Maþosios Lietuvos ir kaikuriø maþlietuviø, daugiausia spaudosdarbuotojø ánaðas, padedant didlietuviamsspaudos draudimo metais. Taèiau iðkyla dilema:kiek ðis spaudos draudimo laikotarpiu vykæsbendradarbiavimas atspindëjo ar galëjoatspindëti abipus Nemuno gyvenusiø lietuviøintegracijos gylá? Ieðkant atsakymo á ðá klausimà,reiktø ðiek tiek plaèiau sustoti ties 1883 m.Ragainëje pradëta leisti Auðra ir joje skelbtomismintimis.

D. Kaunas studijoje apie Jurgá Mikðà, kurisbuvo vienas ið Auðros leidëjø, nurodo ðiolaikotarpio istoriografinæ problemà, jog yra«auðrininkø istoriografijoje pernelygásiðaknijusiø vertinimo stereotipø, tradicijatapusio atgimimo dalyviø beatodairiðkoidealizavimo [...]»7 . Auðra vadinta pirmàjaapèiuopama didlietuviø ir maþlietuviøintegracine apraiðka: spausdinta Ragainëje irTilþëje, joje bendradarbiavo, be didlietuviøkultûros veikëjø, ir jau minëtas J. Mikðas, M.Jankus. Taèiau yra svarbu panagrinëti, kaipvadinamoji integracijos tema atsispindëjoturinyje. Auðros puslapiuose aiðkiai vyraujaaktuali ir prielanki maþlietuviams kalbinë -nutautëjimo - tematika, tuo tarpu istorinio-romantinio pobûdþio kûriniai vargu ar galëjopastaruosius sudominti. Auðros veikëjai aiðkiaisuvokë, kad ne tik Rusijos imperijoje lietuviainutautëja, bet ir kaimyninëje Vokietijoje8 .Nutautëjimas suprastas kaip bendras «kraujobroliø» likimas, kurá galima sustabdytiskleidþiant mokslà ir ðvietimà, todël jau beveiknuo pirmøjø leidinio numeriø gvildenama JonoBasanavièiaus proteguota Lietuviðkos mokslodraugijos ákûrimo idëja. Taèiau skaitant Auðrospuslapius nejuèiomis kyla mintis, jogdidlietuviai Maþàjà Lietuvà suprato tik kaip

palankià dirvà savoms idëjoms ágyvendinti. Taiárodytø 1883 m. Auðros ketvirtajame numeryjepateikta uþuomina, jog kai tik Rusijos valdþialeis ákurti tokià draugijà savo imperijoje, ji busperkelta ið Maþosios Lietuvos á Kaunà arVilniø9 . Nevertëtø kaltinti didlietuviø tautiniuegoizmu, bet suvokti, kad formuojantismoderniai lietuviø tautai iðplitæs tautinis irkultûrinis sàjûdis Didþiojoje Lietuvoje sugebëjoatrasti Maþosios Lietuvos raðtijà, bet ne patámaþlietuvá. Juos vienijo, remiantis M. Kleinoþodþiais, «kalba ir kilmës giminiðkumas»10 , betistorijos vyksmas suponavo skirtingà socialinæ-ekonominæ, kultûrinæ aplinkà: vienoje Nemunopusëje - lenkiðkà, kitoje - vokiðkà, kuri «etniniupoþiûriu suformuoja savità identitetà irpriklausymà»11 .

Maþlietuviui baimæ broliautis sudidlietuviais këlë ne tik jo katalikiðkumas, betir Rusijos imperijos kaip atsilikusio, jø akimis,kraðto grësmë, kadangi susijungimo su DidþiàjaLietuva atveju galima patekti á rusø jungà irpavirsti rusais arba lenkais12 . Lenkiðkasisveiksnys darë nemaþà átakà formuojantmaþlietuviø konservatyvià nuostatà apie Rusijosimperijoje gyvenusius lietuvius, nesbendradarbiavimas su didlietuviais buvotraktuojamas kaip broliavimasis su lenkais.Lenkø aspiracijos Vokietijos imperijoje,atsiþvelgiant á visà auganèio lenkiðkojonacionalizmo kontekstà, buvo suprantamoskaip vokiðkosios valstybës pamatø ardymas,todël didlietuviø, persiëmusiø polonizacijosidëjomis, átaka maþlietuviams taip pat galëjokelti realià grësmæ «savos» valstybës stabilumui.Konservatyvumà Didþiosios Lietuvos atþvilgiusavo puslapiuose nusakydavo Tilþës keleivis,kuris raðë, jog nerimstantys lenkai nori atgauti«visà savo karalystæ», kuriai priklausytø irVakarø bei Rytø Prûsija, Karaliauèius, Tilþë,Klaipëda. Lenkai norëjæ á savo kovà átraukti irRusijos imperijos lietuvius bei þemaièius, o

esminá uþdaviná - diciplinuoto paklusnumovaldþiai formavimà. Maþlietuvis pamaþu tapolojaliu valstybës pilieèiu, þinojusiu ir vykdþiusiuprievoles valstybei. Paklusnumas valdþiai irdidþiavimasis «sava» vokiðka valstybe per duðimtmeèius tapo neatskiriamais jø identitetoelementais.

Kitas maþlietuviø gyvenimui reikðmingasprocesas buvo po Didþiojo maro prasidëjusiplaninga kraðto kolonizacija. Ji negali bûtivertinama vienareikðmiðkai. Be abejo, istorinësperspektyvos poþiûriu, tiesioginës akultûracijosgalimybë, natûralus ir nesustabdomasasimiliacijos procesas kraðte nulëmë vyravusiolietuviðkumo pozicijø praradimà, taèiauvokiðkos kultûros sklaida, pirmiausia susijusi suiðtuðtëjusio kraðto apgyvendinimu, ûkiniukraðto atkûrimu, ið dalies darë teigiamà átakàregiono ekonominei ir kultûrinei plëtrai. Todëlteigtina, kad XVIII a. pradeda ryðkiau iðsiskirtiMaþosios ir Didþiosios Lietuvos charakteriai,ðiame amþiuje ieðkotinos ir skirtingos politinëslaikysenos XX a. ðaknys.

Maþosios ir Didþiosios Lietuvos vienybësarba integracijos idëja, ypaè XIX - XX a.sandûroje, istoriografijoje dar nëra pakankamaiir objektyviai iðtyrinëta. XX a. 9 - 10-ojodeðimtmeèiø sandûros politiniai pokyèiai RyrøEuropoje inicijavo ir naujà istoriografijoskokybiná lygmená, kuriame besàlygiðkà vokieèiøir lietuviø istorikø konfrontacijà keièiaargumentuota diskusija. Kokybinius pokyèiusþymi ir naujø prioritetø iðkëlimas, tarp kuriøsvarbiausia, leidusi naujai apibrëþti maþlietuviøgrupës definicijas ir objektyviau ávertintiMaþosios ir Didþiosios Lietuvos integracijosproblemiðkumà, yra Maþosios Lietuvos lietuviøidentiteto problema. Vytautas Þalys3 pabandëper Maþosios ir Didþiosios Lietuvos politinësintegracijos prizmæ iðskirti maþlietuvio/klaipëdiðkio identiteto specifiðkumà, suponuotàskirtingø nei Didþiojoje Lietuvoje istoriniø

realijø, ir já atskleisti 1923-1939 m. Lietuvos irVokietijos santykiø lygmenyje. AlgirdasMatulevièius4 , nagrinëdamas vokieèiø irlietuviø santykius Maþojoje Lietuvoje, atskleidëne besàlygiðkà integracijos galimybëseskalavimà, bet pateikë per kelis istorijosðimtmeèius susiformavusià skirtingà kultûrinæ,religinæ ir politinæ aplinkà, sudariusià barjeràglaudesnëms integracinëms apraiðkoms.

Vokieèiø autorius Manfredas Kleinas5

didlietuviø ir maþlietuviø integracijos problemàanalizavo remdamasis skirtingos istorinës-kultûrinës, politinës raidos átaka jø savimonësformavimuisi.

Ðio straipsnio pagrindinæ ðaltiniø bazæsudaro Maþojoje Lietuvoje leista lietuviðkaperiodika, ið kurios iðskirtina vokieèiøspaustuvininkø lëðomis leista «Nauja lietuviðkaceitunga» (Tilþë, nuo 1890 m.), «Tilþës keleivis»(Tilþë, nuo 1883 m.); «Sandoros» draugijoskonservatyvios religinës pakraipos leidinys«Pagalba» (Klaipëda, nuo 1904 m.); maþlietuviølëðomis leisti «Niamuno sargas» (Ragainë,Tilþë, 1884 - 1887 m.), «Saulëteka» (Bitënai,1900 - 1902 m.), «Prûsø Lietuvos savaitraðtis»(Tilþë, 1913 - 1914 m.).

Jau nuo XIX a. pradþios Maþàjà Lietuvàatrado etnopolitiðkumo netekæs didlietuvis,kuriam buvo bûtina pagrásti savo etnokultûrinësegzistencijos pagrindà, kurá kuo puikiausiaiáprasmino atrasta Maþosios Lietuvos raðtija,nuo XVI a. turëjusi religinës ir pasaulietinësspaudos tradicijas. Didlietuviai MaþojojeLietuvoje rado palankià dirvà ágyvendinti savokultûrinius politinius planus, visø pirmasusijusius su lietuviðko þodþio spausdinimu. Èiabuvo galima ne tik Didþiojoje Lietuvojespausdinti uþdraustus lietuviðkus spaudinius,bet ir planuoti ákurti mokslo draugijà. Darvyskupas Motiejus Valanèius su pavydu þvelgëá gyvenimà Prûsuose, kur «niekas tikëjimonekuðina, niekas katalikø nepersekioja», kur

8180


savo kultûros auklenimu besirûpinant»21 .Gana daþnai maþlietuviai, þadindami savo

tautieèiø sàmonæ, iðkeldavo Þalgirio mûðiopergalës reikðmæ. 1910 m. Þalgirio mûðiopergalës 500 metø jubiliejui buvo skirtilietuviðki Birutës ir Tilþës giedotojø draugijosvakarai, spaudoje spausdinti specialûs taisukakèiai skirti istorinës retrospektyvosstraipsniai. Þalgirio tematikoje iðskirtinos dvilinijos: lietuviø ir lenkø santykiai bei kryþiuoèiøgalybës sutriuðkinimas. Kaip ðios temosatsispindëjo dviejuose lietuviðkuosespaudiniuose: konservatyviajam sparnuiatstovavusiame Tilþës keleivyje ir aktyviaikultûriná judëjimà palaikiusioje Naujojelietuviðkoje ceitungoje?

Anot Tilþës keleivio, tai buvo «iðgàstingasmûðis», kuris palauþë kryþiuoèiø galybæ, taèiaujame kryþiuoèiai mirë kaip karþygiai, nes«lietuvininkai bei lenkai juos po sunkios kovosapgalëjo». Ðiødienë situacija esanti kardinaliaiprieðinga, nes lietuviai ir lenkai, priklausydamikitoms valstybëms, nebeturi savo kariuomenës,tuo tarpu vokieèiø kariuomenë yra labai stipri22 .Laikraðtis konstatavo, kad lenkai be lietuviønebûtø kryþiuoèiø nugalëjæ, nes be Vytauto,dràsaus, sumanaus ir narsaus karþygio, lenkaibûtø buvæ «kaip be kardo rankose»23 . Jie vieninebûtø laimëjæ Þalgirio, tà rodo ir per 300 metønualintos antràja Torûnës taika gautos þemës,kuriose iðnyko miestai, iðtuðtëjo laukai, dingogalvijai; Lietuva, valdant Gediminui, Kæstuèiuiar Vytautui visada buvo aukðtos kultûros,prieðingai lenkø, «niekados niekam» netikæsûkininkavimas24 .

Ðioje straipsniø serijoje dominavoantilenkiðka nuostata, daugiausia susijusi su jauanksèiau iðskirtu lenkiðkojo veiksnio klausimuVokietijos imperijos tautinëje politikoje, taippat su didlietuviø polonizacija ir su be jokiøiðlygø neigiamai vertinta svetima katalikiðkosir slaviðkos kultûros sklaida. Vokiðkajam

veiksniui buvo skirtas antraeilis vaidmuo,kadangi kryþiuoèiai, bûdami katalikais, buvosavaime vertinti neigiamai ir negalëjo prilygtidabarties protestantiðkos valstybës vokieèiams,turintiems stiprià kariuomenæ. Tai bûtøprieðtaravæ maþlietuviø monarchistinëmsnuostatoms.

Naujoje lietuviðkoje ceitungoje proginástraipsná Þalgirio metinëms iðspausdinoVydûnas. Straipsnyje taip pat prasiverþiaantilenkiðka nuostata: po Þalgirio lietuviødvasià pradëjo naikinti lenkai, tai buvo «pradþiaantrojo lietuviø naikinimo». Nepaisant ilgomaþlietuviø gyvenimo vokieèiø átakoje irpirmøjø skaièiaus sumaþëjimo beveik treèdaliu,vis dëlto «lenkai, rodos, Didþiojoje Lietuvojedaugiau pasisavino þmoniø». Vydûnas ávardijovokieèiø átakà kaip geresnæ, padariusiàmaþlietuvius turtingesnius nei DidþiojojeLietuvoje, taèiau konstatavo, kad tarpdidlietuviø yra daugiau aukðtàjá mokslà ágijusiøþmoniø. Jis dël lietuviø germanizavimo arpolonizavimo nekaltino nei vokieèiø, nei lenkø,o tai laikë paèiø lietuviø silpnumu ir gëda.Lietuviai turá patys rûpintis savo iðlikimu,saugodami gimtàjà kalbà, skaitydami geruslietuviðkus raðtus, tarp jø ir laikraðèius iðDidþiosios Lietuvos25 .

Pastarosios Vydûno mintys patvirtina jovisà gyvenimà propaguotà taikø tautøsugyvenimà, kurá galima pasiekti per kiekvienoasmeniná dvasios tobulëjimà ir doros siekimà,atsiribojant nuo bet kokiø tautinæ ar net politinækonfrontacijà skatinanèiø idëjø.

Kalbant apie didlietuviðkø kultûriniøsimboliø perkëlimà á maþlietuviðkà terpæ, reiktøpaminëti atvirkðèià procesà. Kalbama apiepoeto Kristijono Donelaièio reikðmës klausimà,iðkilusá bendralietuviðkame ir vokiðkamekultûriniuose lygmenyse, ruoðiantis áamþinti joatminimà 200-øjø gimimo metiniø proga 1914metais. Ligtolinëje lietuviðkoje periodikoje,

paskutiniuoju metu ir Prûsijos lenkus, kaðubus,mozûrus bei maþlietuvius, taèiau «prie mûsølietuvininkø lenkai [...] meilës ir paguodos ikðiolnerado»13 .

Kiek maþlietuviui didlietuvis buvo «savas»ar «svetimas», vertinti yra labai problemiðka.Amþiø sandûroje Saulëteka raðë: “Kas paþástaarèiaus prûsø pusës lietuvius, tas gerai mato,kad maskoliðkoji Lietuva su savo gyventojais yravisai nepaþástama jiems ðalis; jie jos ir nenoripaþinti, nelaikydami tø, kaip jie vadina«þemaièiø», ne per savo viengenèius; jø akyseþemaitis, tai tiek, kà maskolius ar lenkas»14 .

Maþlietuvio rezervuotumui didlietuvioatþvilgiu átakà darë pirmøjø politinis ir religinis«antikultûrinis» konservatyvizmas, sukeltas netiek liuteronø baþnyèios, kiek surinkimininkøsàjûdþio15 . Maþlietuviø inteligentijos «labaiplonas» sluoksnis16 taip pat ribojo jø veiklosávairiapusiðkumà, kadangi, kaip jau buvominëta anksèiau, maþlietuviø «bûriðkas»mentalitetas bet koká pakilimà socialinio statusolaipteliais, neatskiriamà nuo iðsimokslinimolygio, siejo su tapsmu vokieèiu. Neretaispaudoje kaip prieðprieða maþlietuviui buvopateikiamas teigiamas didlietuvio, siekusioiðsimokslinimo, ir svarbiausia supratusioiðsilavinimo svarbà, paveikslas17 .

Gráþtant prie anksèiau iðkelto klausimo,kodël maþlietuviai spausdino Didþiajai Lietuvaiskirtas draudþiamas knygas, galima ið daliesremtis Vaclovu Birþiðka, anot kurio, MaþosiosLietuvos lietuviðka visuomenë «visomis jëgomispalaikydavo savo broliø ið anapus sienos kovàuþ savo spaudà», kaip ir «vokiðkoji [...]visuomenës dalis nebuvo tai kovai prieðiðkainusistaèiusi, nes [...] ið tos kovos gaudavo irnemaþa pelno», kaip ir «Jurgis Mikðas irÐernius, o paskiau ypaèiai Otto von Mauderode,Reylenderis, Schenke ir kai kurie kiti»18 ,kadangi daug pelno atneðdavo pagrindiniølietuvio naudotø knygø - maldaknygiø,

kalendoriø ir elementoriø - spausdinimas. Tàfaktà dar 1893 m. pastebëjo ir V. Gaigalaitis,teigdamas, jog didlietuviai jiems reikalingasknygas parsigabendavo «ið Prûsø paslapta», okeli spaustuvininkai Tilþëje, uþsiëmæ ðituoknygø spausdinimu, «pragurbo», taèiau svarbuir tai, kad dël tokios knygininkø veiklosnuostolius patyrë Rusijos imperijos valdþia19 .Galima kalbëti tik apie kultûrinio lygmensdidlietuviø ir maþlietuviø bendradarbiavimà, kànurodo ir J. Mikðas Auðroje, minëdamas, jog«taip keliauja ið Prûsø lietuviai [...] ámaskoliðkàjà Lietuvà, [...] vaþiuoja ir iðmaskoliðkosios Lietuvos lietuviai á prûsus susavo broliais Prûsuose norëdami á geresnæpaþintá pareiti»20 .

Maþlietuviø kultûrinio judëjimo veikëjai,daugiausia liberaliojo pasaulietinio sparno,norëdami pagrásti savo vienybës ir kultûrinësveiklos prieð nutautëjimà svarbà, daugiausiarëmësi Didþiosios Lietuvos istorijos ir kultûrossimboliais: lietuviø kova prieð kryþiuoèius(daþniausiai minëtos Durbës ir Þalgirio mûðiøpergalës), stipri Vytauto Didþiojo Lietuvosvalstybë, narsiø Lietuvos moterø Birutës, Onos,Graþinos paveikslai, iðtraukos ið SimonoDaukanto raðtø. Ðie herojai ir temos iðsiskiriaBirutës, Lietuvininkø susivienijimo Prûsuose,jaunimo draugijø ir jø Santaros susirinkimømetu skaitytuose praneðimuose. Lietuviðkøðvenèiø metu skambëjo Didþiojoje Lietuvojegimusios Maironio, Prano Vaièaièio eilës,dainuotos Stasio Ðimkaus, Èeslovo Sasnauskosukurtos melodijos. Toks didlietuviðkø simboliø«skolinimasis» pirmiausia susijæs su tuo, jogmaþlietuviai neturëjo savos lietuviðkos valstybësatminties, o norint pagrásti savàjá kultûrinájudëjimà reikëjo ieðkoti já áprasminanèiø sàsajø.Anot Prûsø Lietuvos savaitraðèio, kovoti prieðnutautëjimà reikëjo naikinant per amþiusatsiradusià kultûros sienà tarp abiejosevalstybëse gyvenanèiø lietuviø, «vienðirdþiai

8382


mylintys «senàjà mûsø tëviðkæ», jos kalbà irgiminës iðlikimà, rinkti «dovanø paminklui antRambyno»35 . Anot atsiðaukimo, K. Donelaièiuipaminklà maþlietuviai turá statyti ir dël to, kadsvetimtauèiai poetà jau seniai yra pagerbæ, todëlmaþlietuviai jam yra skolingi («Uþ tai mes savopoetui [...] dëkavonës kalti esme»).Tyrinëtojams yra svarbus ne vien ðioatsiðaukimo tekstas, taèiau ir iðvardyta K.Donelaièio paminklo statymo komiteto nariøsudëtis, apëmusi maþlietuvius, DidþiosiosLietuvos ir Amerikos lietuviø atstovus beivokieèius. Tarp maþlietuviø randamos geraiþinomos politinës ir kultûrinës veiklosasmenybës, V. Steputaitis, V. Gaigalaitis, M.Kioðis, E. Jagomastas, J. Stikliorius, o didþiàjàjø dalá sudarë ûkininkai36 . Keltø nuostabà tai,kad tarp komiteto nariø nëra vieno iðaktyviausiai tuo metu maþlietuviðkoje veiklojedalyvavusiø asmenø: J. Vanagaièio, taip pat irVydûno. Dël J. Vanagaièio nedalyvavimoatsakymà pateikia Prûsø Lietuvos savaitraðtis,kuris minëjo, kad prieð 1914 m. K. Donelaièiokomitetas buvo ákurtas ir Vilniuje. Á ðá komitetànuo maþlietuviø buvo paskirtas J. Vanagaitis,«su kuriuo bendrai darbuoties suvis didþiausiojidalis Prûsø lietuviø grieþtai atsisako». Taèiautas komitetas nieko reikðmingo nespëjonuveikti37 .

Komiteto «ûkininkiðkas» atspalvissuponuotø keletà iðvadø. Pirma, platusûkininkø ásitraukimas á paminklo K. Donelaièiuistatymo organizaciná darbà akivaizdþiaireprezentuoja maþlietuviø socialinæ sudëtá:pagrindinis ðio sluoksnio bruoþas buvointeligentø trûkumas; antra, ûkininkai negalëjolikti nuoðalyje áamþinant K. Donelaièio, jø,«bûrø» dainiaus atminimà; ir treèia, patisvarbiausia iðvada - tam tikras surinkiminiøidëjø pralaimëjimas, kaimo þmonëms savopasaulietine-organizacine veikla ákûnijus naujàsavimonës kokybæ, nors neatmetama ir tai, kad

ûkininkø palankià nuostatà lëmë K. Donelaièiokaip kunigo asmenybë.

Maþojoje Lietuvoje ruoðtas statytipaminklas K. Donelaièiui didþiulio atgarsiosulaukë ir Didþiojoje Lietuvoje. Pastariesiemspoeto vardas buvo brangus dël jo kûrybosiðspausdinimo jau lietuviðkos spaudosdraudimo metais - 1865 m. Rusijos moksløakademijoje Peterburge38 . Nepaisant grieþtosreakcijos ið caro ir vyriausybës ðalininkø pusës,Mokslø akademija, aiðkindamasi dël K.Donelaièio kûriniø iðspausdinimo, pabrëþë jøsvarbià mokslinæ vertæ tyrinëjantiems lietuviøkalbà, lyginamàjà kalbotyrà. Rusijos moksløakademijos iðleistieji K. Donelaièio raðtai irmokymo priemonë mokant lietuviø raðtolotyniðkuoju raidynu. K. Donelaièio raðtus savopamokose naudojo Marijampolës gimnazijoslietuviø kalbos mokytojai, nes, V. Merkionuomone, «Rusijoje iðleisti Donelaièio raðtaibuvo legalûs, bendràja tvarka cenzûra prie jønegalëjo prikibti, ir mokyti ið jø buvo nelabaipavojinga»39 .

Ði poeto raðtø reikðmë spaudos draudimometais buvo prisiminta 1913-1914 m. irdidlietuviðkoje spaudoje, kurioje buvodiskutuojama ir dël tinkamos paminklui vietos.Vilniuje leista Viltis neabejojo dël patiespaminklo bûtinumo, taèiau nesutiko, kad jisbûtø statomas ant Rambyno, o ne Tilþëje arKlaipëdoje. Vilties nuomone, Rambynas es¹skeletas kilometrø nuo Tilþës, daugiausialankomas vasarà, o Tilþëje paminklas stovëtø«ne tik Prûsø lietuviams ir svetimiems poakiø»40 , bet ir atvykstantys didlietuviainepraeitø pro ðalá.

Galutinai paminklo statymo vieta buvonumatyta 1914 m. balandþio 15 d. TilþësVokieèiø namuose ávykusiame komitetosusirinkime, kuriame dalyvavo apie 30 þmoniø.V. Steputaitis pateikë Tilþës miesto valdþiospozicijà dël paminklo statymo, nurodæs netgi

raginant maþlietuvius neiðsiþadëti gimtosioslietuviø kalbos, K. Donelaitis buvo ávardijamaslietuviø garbæ pakëlusiu didvyriu, pripaþintupasaulio literatûroje, kuris «vokieèiø bei kitøakyse yra vienatijis lietuviðkas poetas» ir kuriskartu su «mûsø tëvais vargo bei linksminos, kurssuprato jø padëjimà»26 .

Didþiausias sujudimas norint pagerbti K.Donelaitá tarp lietuviø ir vokieèiø kilo 1913 m.vasarà, kai rugpjûèio 3 dienà ant Rambynokalno ávyko didþiulis keliø ðimtø þmoniøsusirinkimas, kuriame dalyvavo maþlietuviødeputatai ir rinkimø draugijø pirmininkai,vietos valdþios vokieèiø atstovai (Ðilutëslandratas), svarstæ paminklo K. Donelaièiuipastatymo ant Rambyno kalno galimybæ. Ðissumanymas maþlietuviams buvo labai svarbusdël to, kad, anot Pagalbos, kitos giminës savopoetus jau seniai pagarbinusios ir jiemspastaèiusios paminklus, pavyzdþiui, M.Schenkendorfui Tilþëje27 ar S. DachuiKlaipëdoje28 , o K. Donelaitis esà svarbiausiasmaþlietuviø poetas, apraðæs protëviø vargus irdþiaugsmus XVIII a.29 . Reikia atkreipti dëmesá,kad nuo pat maþlietuviø kultûrinio veikimopradþios tarp konservatyviojo (religinio) irliberaliojo (pasaulietinio) sparnø kildavo ávairiønesutarimø. Ðiuokart Donelaièio vardas ir joatminimas tarsi suvienijo «visø tikybos beipolitikos» nuomones30 vienam bendramreikalui. Nors kaip paþymëdavo lietuviðkosperiodikos puslapiai, daugeliui maþlietuviønebuvo þinomi ne tik jo raðtai, bet ir patsvardas31 , taèiau K. Donelaièiui, kaip daugnuveikusiam lietuviø tautai, uþkelti antpjedestalo pritarë tiek konservatyvieji, tiekliberalieji maþlietuviø veikëjai. Svarbiausias K.Donelaièio nuopelnas, be jokios abejonës, buvojo lietuviø kalba paraðyti kûriniai, ypaè tapæaktualûs XIX-XX a. sandûroje maþlietuviðkojeaplinkoje tiek dël kalbos, tiek dël turinio. K.Donelaitis uþpildë potuðtæ iðsimokslinusiø ir

nenutautëjusiø gentainiø niðà, kas be jokiosabejonës patiems maþlietuviais leido pasikelti átà patá kultûriná lygmená su ne vienà raðytojàar poetà turëjusiais vokieèiais, dar kartàparodant lietuviø kalbos dideles kultûrinesgalimybes, o ne vien tenkinantis jos kasdieniu«bûriðku» vartojimu. Noru iðsaugoti lietuviøkalbà fone K. Donelaièio kûryba buvoidealiausias variantas. Kita vertus, dël poetoasmenybës áamþinimo nieko prieð negalëjopasakyti ir religiniai veikëjai, nes «paminklasstatomas kunigui, kurs dorybæ ir patogumàmokino32 .

Daug diskusijø sukëlë keletas K.Donelaièio paminklo statymo klausimø.Pirmiausia - tai komiteto sudëtis. Prûsø Lietuvossavaitraðtis konstatavo, kad renkant piniguspaminklo statybai norá prisidëti ir vokieèiai.Prisidëjusieji galësià pareikðti savo nuomonæ irdël paminklo iðvaizdos. Taèiau savaitraðtyjeapgailestaujama, kad maþlietuvis nieko negalinuveikti vien savo jëgomis, «be svetimøjøásikiðimo». Taigi, sakoma savaitraðtyje, geriaubûtø jungtis su Didþiosios Lietuvos ir Amerikoslietuviais, taèiau èia pat priduriama, kad ir tarpvokieèiø yra daug maþlietuviams nusipelniusiøveikëjø, kaip Adalbertas Bezzenbergeris irFranzas Oskaras Tetzneris, o be to, ir pats K.Donelaitis tarnavæs ir vokieèiams, irmaþlietuviams, raðæs ir lietuviðkai, ir vokiðkai33 .

1914 m. K. Donelaièio paminklo komitetas5000 egzemplioriø tiraþu iðleido dar 1913 m. V.Steputaièio numatytà atsiðaukimà dël paramospaminklui34 ; èia aiðkiai iðdëstyta K. Donelaièioasmenybës ir veiklos svarba maþlietuviøgyvenimui ([Donelaitis] «mûsø vardà á garbæiðkëlæs, kai tarp mûsø dar nei menkiausiotautiðko susipratimo nebuvo»), nurodytasbûsimo paminklo statymo vietos sakraliðkumas,Rambyno kalnas, «kurs kaip sargaslietuviðkosios giminës savo þaliuojanèiu kûnuNiamuno krantà dengia», ir raginami visi,

8584


paremtas prieðiðkumas iðliko iki pat Pirmojopasaulinio karo ir stabdë kultûriná suartëjimà.

Ið maþlietuviø spaudos darbuotojø savokiekybine leidiniø gausa iðsiskyrë M. Jankus, iki1909 m. iðleidæs daugiau nei 10 laikraðèiø, taèiauMaþojoje Lietuvoje neretas jø «terado taipmenkai pritarianèiøjø, jog negalima buvotoliaus [...] iðleisdinëti»49 . Pagrindinë nesëkmësprieþastis - spaudiniø leidimas lotyniðkaisraðmenimis, turëjæs «prûsø lietuvius pripratintiprie skaitymo lotyniðkø raidþiø»50 , taèiaulotyniðkas raidynas nebuvo priimtas dëlásiðaknijusios gotiðko raidyno vartosenos. Jautarpukario metais raðydamas apie prieþastis,kurios inspiravo lietuviø susirûpinimà savolikimu, M. Jankus nurodë po Lietuviðkosceitungos pasirodymo M. Ðerniui kilusásumanymà leisti laikraðtá Didþiajai Lietuvailotyniðkais raðmenimis, nes gotiðkos raidës bûtønusiþengimas lietuviams, laikiusiems jasvokiðkomis, liuteroniðkomis ir reiðkusiomsnusistatymà prieð katalikø tikëjimà51 .Analogiðkø tikslø vedamas M. Jankus 1886 m.spalio 17 d. pradëjo leisti Garsà, kuriamenorëjo supaþindinti “su naujais atgijimaislietuviðkos dvasios [...], kaip vienyjasi mûsøviengenèiai Amerikoje, kaip stropiai dirba mûsøbroliðkieji kaimynai dël iðlaikymo giminësMaskolijoje, kaip ginasi nuo aprusinimo beisulenkavimo visos tautos”52 . Ðiame kreipimesiá skaitytojus M. Jankus paaiðkino ir laikraðèioleidimo lotyniðkais raðmenimis bûtinybæ,kadangi didelë dalis gyvenanèiø Rusijosimperijoje gentainiø nesupranta vokiðkøraidþiø, todël “mes [maþlietuviai - S. P.] dël savobroliø, po jungu Maskoliø dusaujenèiu, galimenors maþumà procës (darbo - S. P.) pridëti”53 .Taèiau jau po mënesio redaktorius apgailestavodël nedidelio skaitytojø rato, nes daugeliuimaþlietuviø tiek Garso turinys, tiek iðorinisapipavidalinimas këlë nerimà dël spaudinioproteguojamo kurstymo prieð valdþià54 .

Maþlietuviðkoje dirvoje sunkiai kelià skynësi ir1909 m. J. Vanagaièio pradëta leisti Birutë,kurios aiðkias integracines aspiracijas árodë jostiek gotiðku, tiek lotyniðku raidynu spausdintastekstas. Prûsø Lietuvos savaitraðtis,nagrinëdamas savo populiarumo tarpmaþlietuviø ne itin aukðtà koeficientà,apgailestavo, kad svarbiausia kliûtis esantilotyniðki raðmenys, raðyba, vartojant ð, è, v,neáprasti þodþiai daþnai buvo laikomi per daug«þemaitiðkais», ir nurodë, kad «be þymesnësraðtijos kultûroje kilti negalime», todël «turimeglaustis prie Didþiosios Lietuvos raðtijos, kuriðiandien jau gana aukðtai pakilusi»55 .

1914 m. pradþioje Prûsø Lietuvossavaitraðèio puslapiuose vykusioje diskusijojedël galimybës leisti dienraðtá Maþajai irDidþiajai Lietuvai, kuris bûtø skirtas neinteligentijos sluoksniams, bet visiemslietuviams, prieita iðvada, kad pagrindinëkliûtis, stosianti ðiai idëjai skersai kelio, yraraðybos klausimas, padiktuotas skirtingospolitikos, kultûros bei tikybos tradicijos56 .Taèiau nekalbëta apie bûtinumà glaudþiøkultûriniø ryðiø ir religiniø sàsajø, kaspagreitintø kultûriná susiliejimà. Nagrinëjantmaþlietuviø ir didlietuviø bendradarbiavimà,bûtina turëti omenyje du labai svarbiusveiksnius. Pirma, konservatyviajai maþlietuviødaugumai, uþaugintai vokiðkos valstybës irkultûros aplinkoje, didlietuviðka tematika buvosvetima ir nepriimtina57 . Antra, iki pat Pirmojopasaulinio karo ið viso nediskutuota likopolitinio integralumo tema. Viena kliûtimi,stabdþiusia minèiø sklaidà ðiuo klausimu tarpmaþlietuviø, buvo jau minëtas lenkiðkasisveiksnys ir baimë, susijusi su Didþiàja Lietuva,patekti á «maskoliø» valstybës rankas ir virstirusais arba lenkais. Kitas kriterijus, turëjæsesmingesnæ reikðmæ, buvo lojalumo valdþiaiiðkëlimas, nes «vieni [didlietuviai - S. P.] ir kiti[maþlietuviai - S. P.], savo ciesoriui vierni

numatomà tam skirti þemës sklypà. Tamprieðtaravæs Karaliauèiaus apskritiesveterinarijos gydytojas Paulaitis pasisakë uþRambyno kalnà, kadangi tai esanti lengvaigarlaiviu pasiekiama vieta, be to, «lietuviainesantys miesèionys ir jiems geriaus pritiktøDonelaièio paminklas ant Rombinaus, kaipmieste pastatyta stovyla»41 . Komiteto nariaipaþymëjo, kad mieste paminklas stovëtø tikmiestieèiams, nes kaimo þmonës, atvaþiuojantysá turgø, paprasèiausiai neturëtø kada á já þiûrëti,todël jis Tilþëje ar Klaipëdoje stovëtø tiesiogbe naudos42 . V. Gaigalaitis paþadëjo antRambyno ið savo 11 margø veltui iðskirti pusæmargo þemës. Ðioje diskusijoje galima aiðkiaiáþvelgti iki pat Pirmojo pasaulinio karonepakitusià nuostatà apie maþlietuvá kaipkaimo visuomenës reprezentantà, todël irpaminklai jø kultûros veikëjams mieste bûtøatrodæ kaip anachronizmas.

Nepaisant didþiulio idëjinio entuziazmo iðmaþlietuviø pusës, svarbiausia problema buvolëðø rinkimas, kuris nebuvo toks aktyvus kaiptikëtasi, taèiau turëjæs nemaþai prisidëti priemaþlietuviø «tautiðkojo atgaivinimo, kursaipastaruoju laiku, berods, pradëjo kas kart vissmarkiau apsireikðti»43 . Paminklo pastatymo K.Donelaièiui uþmanymus nutraukë 1914 m.rugpjûèio 1 d. prasidëjæs Pirmasis pasauliniskaras.

Labiausiai akivaizdi ir daugiausiapropaguota didlietuviø ir maþlietuviøbendradarbiavimo forma kultûros srityje buvospauda, tiek abipusis informacijos perteikimasperiodinës spaudos puslapiuose, tiek ne kartàakcentuotas, ypaè maþlietuviams, DidþiojojeLietuvoje leistø raðtø, kurie «raðomi mokintøir iðmintingø vyrø»44 , ir periodikos skaitymobûtinumas, siekiant abipusio paþinimo irkultûrinio suartëjimo.

Kultûriná suartëjimà stabdë keletasveiksniø. Keliø ðimtmeèiø skirtingas didlietuviø

ir maþlietuviø istorinis kelias suponavo skirtingàpolitinæ - valstybinæ tradicijà, skirtingà kraðtøekonominá lygmená, o svarbiausia - skirtingàreliginæ - kultûrinæ aplinkà, DidþiojojeLietuvoje paremtà lenkiðka katalikiðkàja,Maþojoje Lietuvoje - vokiðka protestantiðkàjatradicija, kurios suformavo ir skirtingusraðmenis, vienur - lotyniðkus, kitur - gotiðkus.

Jau Auðros puslapiuose buvo atkreiptasdëmesys , jog skaitant «ypatingai Prûsø Lietuvoslaikraðèius ir Niamuno sargà, [...], rodosi,priegada grumzdþianti (kyla nerimas - S. P.), kadtarp Prûsø ir Rusø Lietuvos persiskyrimas, [...]prasidedàs»45 , pilnas ávairiø germanizmø irslavizmø. Veikiamas Auðros, tautosformavimosi procese Didþiojoje Lietuvoje,vienas ið jos leidëjø J. Mikðas 1884 m.pradëtame leisti Niamuno sarge, turëjusiametapti Auðros analogu Maþojoje Lietuvoje, daugdëmesio skyrë kalbiniams dalykams. Nors visaslaikraðtis spausdintas gotiðkomis raidëmis,taèiau antraðtë - lotyniðkais raðmenimis,kadangi redaktorius tikëjosi aktyvaus tiekdidlietuviø, tiek maþlietuviø skaitytojøsusidomëjimo. Kaip mini D. Kaunas, J. Mikðasbuvo pirmasis, siekæs «esmingiaus reformuotiMaþosios Lietuvos lietuviðkø laikraðèiø kalbàir jà priartinti bendrinei», vengdamas vokiðkøgramatiniø konstrukcijø ar neberaðydamasdaiktavardþiø didþiàja raide46 . Niamuno sargasakcentavo, kad dël skirtingø kalbø reikia nejuoktis, o eiti á vienybæ «per mokslà, perpalyginimà visø ðnektø ir tarmiø»47 , ir tikëjosi,kad ilgai nereiks “laukti susivienyjimo mûsøgiminës kalboje ir raðte»48 .

Taèiau kalbiniai naujadarai ar raidynopakeitimai spaudoje maþlietuviø buvo priimamilabai rezervuotai, nes pastarieji lotyniðkoraidyno vartojimà tapatino su katalikiðkø idëjøsklaida, tuo tarpu didlietuviai gotiðkø raðmenøleidiniuose taip pat áþvelgdavo protestantizmopopuliarinimà, todël ðis tikybos skirtumais

8786


8 «[...] Girdime Þemaitijoje ir Prûsuose prasti þmonelesgëdyjasi tulame kampe savo graþià ir senà kalbà vartoti,o lamdo ir lauþo savo lieþuvá lenkiðkai ir vokiðkaiposmuodami [...]». Þr.: Apie insteigimà ‘‘Lietuviszkosmokslø bendrystës (draugystës)’’. - Auðra. 1883, nr. 4,Lietuviø tautos praeitis, 1983, t. VI, 1 - 4 (21 - 24), p. 90.9 «[...] Dabar tik tiek turime pridurti, jog tuom tarpusostas bendrystës turëtø bûti Ragainëje prie redakcijosAuszros; bet kaip veik Rusijos valdþia teiksis daleistiákûrimà tokios draugystës savo vieszpatystëje, szitadraugystë galës bûti perkeliama á Kaunà ar Vilniø». Þr.:Ten pat. p. 91.10 Klein M. Die versäumte Chance zweier Kulture. Zumdeutsch-litauischen Gegensatz im Memelgebiet. p. 334.11 Ten pat.12 Matulevièius A. Deutsch-litauische Beziehungen inPreußisch-Litauen, p. 37.13 [Jurkðaitis, K.]. Lenkai, lietuviai, þemaièiai,lietuvininkai. Tilþës Keleivis, 1906, bal. 17, nr. 30, p. 3 - 4.14 K-o ðeðëlis. Patëmyjimai ið ðalies. Saulëteka, 1900, liepa,nr. 7, p. 191.15 Kavolis V. Þmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p.419.16 Hermann A. Lietuviðkumo problema Rytø PrûsijosEvangelikø baþnyèioje 1871 - 1933. - Lituanistica, 1998/2(34), p. 42.17 Nauja lietuviðka ceitunga apgailestavo, jog maþlietuviainiekada neiðkils tarp kitø giminiø, jeigu neturësiðsilavinusiø þmoniø, tuo tarpu «prastieji þemaiteliai»supranta, kad mokslas yra svarbus dalykas ir jam skiriapaskutinius pinigus. Þr.: Doczys. Reik mokinties. NaujaLietuviðka Ceitunga, 1906, spal. 2, nr. 78, p. 1.; Pagalba,tvirtindama, kad tarp maþlietuviø yra labai maþai þmoniøsu aukðtuoju iðsilavinimu, konstatavo, kad net «Þemaièiømergos ir moters, nors mes anus nelabai garbëjelaikome», yra labiau apsiðvietusios ir iðsimokslinusios.Þr.: ðtudieravusiø þmoniø... [Visokios þinios]. Pagalba,1913, Nr. 4 ir 5, p. 50.18 Birþiðka V. Praeities pabiros, Bruklinas, 1960, p. 237.19 [Gaigalaitis V.], Gaigals V. Maþumas apie muslietuvininkus. Lietuviðka ceitunga,1893, rugs. 26, nr.39, p.3.20 Ið Lietuvos. Auðra, 1883, Nr. 8, 9, 10. Lietuviø tautospraeitis, 1983, t. VI, 1 - 4, (21 - 24), p. 289.21 Daugelaitis V. Ir vël að su savo dvylekiu. PrûsøLietuvossavaitraðtis, 1914, geg. 22, nr. 21, p. 1 - 2.22 Mûðis prie Þalgirio. Tilþës keleivis, 1910, liep. 16, nr.71, p. 1.23 Ten pat. liep. 19, nr. 72, p. 1.24 Ten pat. liep. 21, nr. 73, p. 2.25 [Vydunas]. Vds. Didysis mûðis. Nauja Lietuviðkaceitunga, 1910, liep. 14, nr. 83, p. 1 - 2.26 Driskius J. Donelaièio atminèiai. Kaimynas, 1904, vas.19, nr. 8, p. 57 - 58.27 Maxas Schenkendorfas (1783.12.11 Tilþë -1817 m.Koblencas) vokieèiø poetas, dar vadinamas laisvësdainiumi, kartu su Fichte ir kitais leido laikraðtá Vesta.Po jo mirties Tilþëje jo vardu buvo pavadinta prieðais

Rotuðæ esanti aikðtë, kurioje 1890 m. jam pastatëpaminklà Tilþëje gimæs skulptorius Martin Engelcke. Þr.:Ostpreussen in 1440 Bildern, Leer, 1990, p. 53; Das grosseLingen Universal Lexikon in Farbe, Köln, 1982, t. 16, p.4741; Von Memel bis Trakehnen in 144 Bildern, Leer, 1985.28 1912 m. Klaipëdoje, Teatro aikðtëje, buvo árengtasfontanas Simono Dacho (1605 - 1659), XVII a.Klaipëdoje gimusio poeto, Karaliauèiaus universitetoprofesoriaus, vieno þymiausiø protestantiðkø giesmiøkûrëjo, garbei. Þr.: Tatoris J. Senoji Klaipëda: urbanistinëraida ir architektûra iki 1939 metø, Vilnius, 1994, p. 291 -292.29 Ant Rambyno kalno... [Visokios þinios]. Pagalba, 1913,nr. 7 ir 8, p. 94 - 95; Paþymëtina, jog tiek Pagalba, tiek kitilietuviðki laikraðèiai, tuo metu kalbëdami apie ligtol visdar neáamþintà K. Donelaièio atminimà nebuvo visiðkaiteisûs. 1896 m. balandþio 8 dienà K. Donelaièio gimtinëjeLazdynëliuose buvo paðventintas akmeninis paminklas,kurio pastatymà inicijavo profesorius Franzas OskarasTetzneris ið Leipcigo. Tàkart paþymëta, kad plaèiosiomslietuvininkø masëms K. Donelaitis dar nëra þinomas,nors atidengimo iðkilmëse dalyvavo Birutës atstovai,padëjæ prie paminklo geleþiná vainikà su uþraðu“Donelaièio paminklui, draugystë “Birutë”. Naujalietuviðka ceitunga vylësi, kad daþnai bus atsimenama“garbingiems kovotojams duoti garbæ”. Þr.: PaminklasDonelaièiui [Ið Lietuvos...]. Nauja Lietuviðka Ceitunga,1896, bal. 21, Nr. 32, p. 1 - 2; Kaunas. D. Maþosios Lietuvosveidai ir vaizdai. Vilnius, 2000, p. 26; 1899 m. pradþiojelietuviðkoje spaudoje pasirodë uþuominø apie ketinimàkurti lietuviðkà draugijà, kuri rûpintøsi paminklo K.Donelaièiui ant Rambyno kalno pastatymu, taèiau tàkartði idëja nebuvo ágyvendinta. Þr.: Donelaièio paminklas[Ið Lietuvos...]. Nauja Lietuviðka Ceitunga, 1899, geg. 16,nr. 39, p. 2.30 Ið Prûsø Lietuvos. Prûsø Lietuvos savaitraðtis, 1913,gruod. 12, nr. 2, p. 4.31 1901 m. pradþioje populiarinant Lietuvininkøsusivienijimo Prûsuose steigimo idëjà, tarp bûsimosdraugijos numatomø leisti knygø buvo minëti irDonelaièio tekstai, nes kaip nurodë Ansas Bruoþis, joveikalai kaip ir daugelio kitø maþlietuviams «darneþinomi». Þr.: Prûsø Lietuvoje [Ið lietuvininkøkrutëjimo]. Saulëteka, 1901, kov. nr. 13, p. 286 - 292;Vydûno Jaunimas 1913 m. pabaigoje taip pat nurodë, kad«Prûsø lietuviai vis mieliau kitø tautø þmones pagerbia,tik ne savøjø», o «Donelaitis savo raðiniais tuo tarputebuvo kalbininkø pasimëgimas». Þr.: Apþvalga.Jaunimas, 1913, rugsëjis, p. 15; Pagalba nurodë, kadDonelaièio Metus maþlietuviai labai maþai þino. Þr.: AntRambyno kalno... [Visokios þinios]. Pagalba, 1913, nr. 7ir 8, p. 94 - 95; Prûsø Lietuvos savaitraðtis konstatavo, kaddaugeliui maþlietuviø nëra þinomi ne tik poeto raðtai,bet ir pats vardas. Þr.: Paðaukimas statymui paminklomûsø didþiausiam poetui Kristijonui Donelaièiui iðprieþasties duðimtmetiniø jo gimtuvës sukaktuviø.Komitetas. Prûsø Lietuvos Savaitraðtis, 1913, gruod. 19,nr. 3, p. 1 - 2; ðios mintys pinasi su Atsiðaukime dël K.

pasilikdami, galime savo darbà [kultûriná - S.P.] varyti, [...], o sutarimas tarp Vokietijos irMaskolijos galës mums atneðti neabejotinànaudà»58 .

Visai suprantamas pirmojo maþlietuviøatstovo Vokietijos reichstage Jono Smalakio,iðrinkto 1898 m. Klaipëdos - Ðilutës apygardoje,teigiamas Vokietijos kariuomenës didinimovertinimas, nes jeigu Vokietijà nugalëtø, PrûsøLietuva bûtø atplëðta nuo Vokietijos ir papultøá baisiøjø «azijatiðkøjø gaujø» rankas59 . Ði J.Smalakio kalba padariusi áspûdá ne vien valdþiosatstovams, bet ir, anot A. Bruoþio, maþlietuviøprieðininkams, vokieèiø konservatoriams60 .Netgi vienas ið radikaliausiø maþlietuviø veikëjøJ. Vanagaitis, atstovavæs savo gentainiamsDidþiajame Vilniaus Seime 1905 m., Lietuvosetnografiniø teritorijø sujungimo á vienàadministraciná vienetà svarstymo metu«apsiribojo vien tik simpatijø Didþiajai Lietuvaipareiðkimu»61 . Todël nekelia nuostabos, kad irmaþlietuviðka spauda prieð pat Pirmàjá pasauliná

karà teigë, jog daugiau lietuviai pasieksvienydamiesi meno srityje, o «politikoje ramiaipalikdami tarp mûsø trauktàjá (susiformavusá -S. P.) rubeþiø (sienà - S. P.) ir besirûpindamikiekvieni savo kraðto medþiagine (ûkine - S. P.)gerove»62 .

Analogiðka integracinio pobûdþioproblema kyla ir mozûrø bei lenkø santykiuose.Anot G. Jasinskio, iki 1871 m. mozûrus sulenkais siejo «neutrali simpatija»63 . Santykiaisu lenkais daugiausia buvo ekonominiopobûdþio. Juos lengvino kultûrinës ir kalbinësaplinkos elementai, nes mozûrai kalbëjolenkiðkai. Taèiau lenkø politinës aspiracijos -ypaè didieji XIX a. sukilimai - nors ir këlëmozûrø simpatijà, bet buvo nesuprantamos irsvetimos. Nuo 1863 - 1864 m. sukilimo mozûraipateko á lenkø dëmesio centrà, buvo bandytajuos átraukti á lenkø tautinio gyvenimo arenà64 .Ðiuo atveju lenkø situacija buvo palankesnë neididlietuviø, nes nemaþa dalis lenkø ir mozûraipriklausë Vokietijos imperijai.

Iðvados

Apibendrinant Maþosios ir DidþiosiosLietuvos integracijos XIX - XX a. sandûrojeproblemà, bûtina iðskirti istorijos vyksmosuponuotas abipus Nemuno skirtingaspolitines-valstybines, religines-kultûrinestradicijas, skirtingà Maþosios ir DidþiosiosLietuvos ekonominá ir socialiná lygmená.

Nepaisant kraðtus sujungianèios lietuviðkumograndies ir maþlietuviø kultûros veikëjøaktyvumo, dël aukðèiau iðvardytø veiksniødaugumai maþlietuviø integracinës Didþiosiosir Maþosios Lietuvos apraiðkos buvonesuprantamos ir nepriimtinos.

Iðnaðos1 Kavolis V. Þmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p. 429.2 Kaip àþuols drûtas prie Nemunëlio: ið Maþosios LietuvosXIX a. - XX a. pradþios lietuviø poezijos, Vilnius, 1986, p.5.3 Þalys V. Kova dël identiteto: kodël Lietuvai nesisekëKlaipëdoje tarp 1923 - 1939 m. Lüneburg: VerlagNordostdeutsches Kulturwerk, 1993.4 Matulevièius A. Deutsch-litauische Beziehungen inPreußisch-Litauen. In: Die Grenze als Ort der Annäherung:

750 jahre deutsch-litauische Beziehungen, Köln: MareBalticum, 1992, p. 25 - 44.5 Klein M. Die versäumte Chance zweier Kulture. Zumdeutsch-litauischen Gegensatz im Memelgebiet. -Nordost Archiv, 1993/2, H. 2, p. 317 - 360.6 Valanèius M. Maskoliams katalikus persekiojant, Kaunas,1929, surinko ir paaiðkino doc. J. Tumas, p. 76 - 77.7 Kaunas D. Auðrininkas: tautinio atgimimo spaudoskûrëjas Jurgis Mikðas, Vilnius: Kultûra, 1996, p. 11.

8988



Silva PocytëTilþës 13, KlaipëdaTel. 410190el.paðtas: [email protected]

bei mûsø provinco]. Lietuviðka Ceitunga, 1899, kov. 21,nr. 12, p. 3.60 [Bruoþis, A.]. A. B. Klaipëdiðkis. Maþosios Lietuvospolitikos veidrodis,Kaunas, 1923, p. 177.61 Þalys V. p. 14.62 Mes ir Didþiosios Lietuvos bei Amerikos lietuviai.

Prûsø Lietuvos Savaitraðtis, 1914, kov. 20, nr. 12, p. 1 - 2.63 Jasinski G. Mazurzy w drugiej polowie XIX wieku,Olsztyn, 1994, p. 196.64 Wrzesiñski W. Prusy wschodnie w polskiej myúlipolitycznej w latach 1864 - 1945, Olsztyn, 1994, p. 437.

Donelaièio paminklo, iðspausdinto 1914 m., pateiktomismintimis apie nepaþástamà maþlietuviui Donelaitá:«Daugiausiemsiems mûsø draugø Donelaitis nei pagalvardà neyra paþástamas». Þr.: Kaunas D. MaþosiosLietuvos knyga: lietuviðkos knygos raida 1547 - 1940 m.Vilnius, 1996, p. 251.32 Tarp lietuviø randasi... [Þinios...]. Pagalba, 1914, nr. 1 -2 . p. 18 - 19.33 Donelaièio paminklas. Prûsø Lietuvos savaitraðtis, 1913,gruod. 19, nr. 3. p. 2 - 3.34 Kaunas D. Maþosios Lietuvos knyga, p. 252.35 Ten pat. p. 251.36 Komitetà sudarë Veikiamasis skyrius ir Platesnysiskomitetas. Ið 23 Veikianèiojo skyriaus nariø 12 buvomaþlietuviø ûkininkai. Skyriaus pirmininku buvo V.Steputaitis (Gumbinë), valdþios patarëjas ir Prûsijoslandtago atstovas; pavaduotojas - kunigas V. Gaigalaitis(Priekulë), Prûsijos landtago atstovas; sekretoriø pareigasuþëmë M. Kioðis, Naujosios lietuviðkos ceitungosredaktorius ir J. Stikliorius ið Tilþës; kasininkas Kr.Lekðas, ûkininkas ið Maedewalde; spaudos komisijosnariais buvo A. Kurðaitis, Tilþës gimnazijos profesorius,ir E. Jagomastas, spaustuvininkas ið Tilþës; DidþiosiosLietuvos atstovu komitete buvo paskirtas J .Basanavièiusið Vilniaus, o Amerikos lietuviams atstovavo dr. A. K.Rutkauskas; taip pat ðiam skyriui priklausë 14 padëjëjø,prekybininkas Gudaitis ið Tilþës, inþinierius Jonuðaitis iðTilþës, seniûnas Þiogas ið Karklës (Ðilutës apskr.),likusieji - ûkininkai ið Pabudupiø (Ragainës apskr.),Voveriðkiø, Svencelës, Stankaièiø (Klaipëdos apskr.) irkt.; Á Platesnájá komitetà áëjo 33 nariai, ið jø 11 maþlietuviøûkininkø. Paminëtini Jurgis Arnaðius, Tilþës keleivioredaktorius ið Klaipëdos, kunigas Bartðaitis ið Tilþës,teismo vyresnysis sekretorius Barutckis ið Tilþës, pirklysA. Endrejaitis ið Berlyno, kunigas Endrulaitis ið Priekulës,Ásruèio seminarijos mokytojas Kairies, dr. Lepa, slaptasispatarëjas ið Klaipëdos, pirklys ir fabriko savininkas iðStalupënø Lepenies, Karaliauèiaus apskritiesvererinarijos gydytojas Paulaitis ið Bartenðteino, kunigasReidys ið Klaipëdos ir kt. Þr.: Kaunas D. MaþosiosLietuvos knyga, p. 25137 Tilþës laikraðèiø... [Ið Prûsø Lietuvos]. Prûsø Lietuvossavaitraðtis, 1914, saus. 30, nr. 5, p. 2 - 3.38 Merkys V. Knygneðiø laikai, 1864 - 1904. Vilnius, 1994,p.61.39 Ten pat, p. 85.40 Lietuviðki veikalai. Lietuviðka ceitunga, 1914, saus. 31,nr. 14, p. 3.41 Dël Donelaièio paminklo... [Ið Lietuvos...]. LietuviðkaCeitunga, 1914, bal. 18, nr. 46. p. 2 - 3.42 Komitetas Donelaièio paminklui statyti... [Ið PrûsøLietuvos]. Prûsø Lietuvos Savaitraðtis, 1914, bal. 17, nr.16, p. 2.43 Aukø Donelaièio rinkimui... [Ið Prûsø Lietuvos]. PrûsøLietuvos Savaitraðtis, 1914, liep. 10, nr. 28, p. 2.44 [Gaigalaitis V.], Gaigals V. Maþumas apie muslietuvininkus. Lietuviðka ceitunga,1893, rugs. 26, nr. 39, p.

3.45 Vokieèiø priepaþintis. Auðra, 1885, nr. 4 - 5, Lietuviøtautos praeitis, 1983, t. VII. 1 - 4 (25 - 28), p. 111 - 112.46 Kaunas D. Auðrininkas, p. 120.47 [Davainis - Silvestraitis, Meèslovas]. S. Nauja sëkla.Niamuno sargas, 1885, bal. 25, nr. 17, p. 1.48 Ten pat. geg. 8,nr. 19, p. 1.49 Þodis á skaitytojus. Byrutë, 1909, rugs. 15, nr. 1, p. 1.50 1904.03.20 Jono Ilgaudo laiðas ið Amerikos M. Jankuispaudos ir naujos spaustuvës pirkimo reikalais. MoksløAkademijos Bibliotekos Rankraðèiø Skyrius. F. 103. B. 208.51 «[...] Tuo metu [po Lietuviðkos ceitungos iðleidimo 1878m. - S. P.) buvo suprasta, kad spauda, tai labai gerasdalykas sukelti lietuviðkumà ant visos Lietuvos þemës. Taipatarus M. Ðerniui, dël Didþiosios Lietuvos leisti menkutá,kas mënuo kartà laikraðtëlá su lotyniðkomis raidëmis, nesgotiðkomis raidëmis leidþiant, bûtø atsitrenkimaslietuviðkos þmonijos, kuri gotiðkas raides skaitëvokiðkomis, liuteriðkomis ir prieð katalikø tikybà. Ir mespatis vokiðkàsias raides taipgi skaitëme, kaip netinkanèiaslietuviðkai raðybai ir riðanèias mus su vokiðkaje liuteriðkatikyba [...]». Þr.: Jankus M. Prieþastis, kad patis Lietuviaisusirûpino savo likimu (apie 1929 - 33). MAB RS. F. 103.B. 190.52 Jankus M. Mylimieji Lietuvininkai! Garsas, 1886, spal.17, nr. 1, p. 1 - 2.53 Ten pat.54 Mieli skaitytojei! Garsas, 1886, lapkr. 10, nr. 2, p. 2.55 Kaip mus sutinka Prûsø Lietuviai. Prûsø LietuvosSavaitraðtis, 1914, geg. 1, nr. 18, p. 1.56 «Yra tarp mûsø bei Didþiosios Lietuvos siena, augðtasiena, o tai ne tiktai politikos, bet ir kultûros bei tikybossiena. O ðita siena ne ‘ûmai iðdygusi’ ir ne ‘iðsvajota’, betilgø amþiø istorijos pastatyta, ir todël ne taip ûmaipraðalinama. Politikos bei tikybos siena (supraskimplaèiajai visuomenei; ðviesiam lietuviui, tëvynës mylëtojui,ir dabar jos nëra) vargu veik arba kuometnors sugriausim.Kas kita kultûros siena. Toji prapuls savaime, mumsabypusiai jos gyvenantiems lietuviams, vienðirdþiai savokultûros auklenimu besirûpinant». Þr.: Daugëlaitis V. Irvël að su savo dvylekiu. Prûsø Lietuvos Savaitraðtis, 1914,geg. 22, nr. 21, p. 1 - 2.57 Tilþës keleivis raðë, kad maþlietuviams daugiau þinomaapie brandenburgiðkus padavimus ir Hohencolernøgiminæ negu apie «valnàjà Lietuvà». Þr.: [Jurkðaitis, K.].Lenkai, lietuviai, þemaièiai, lietuvininkai. Tilþës Keleivis,1906, bal. 24, nr. 32, p. 3.58 [Davainis - Silvestraitis, M.]. Veversys. Lietuvininkøpanslavizmas. Niamuno Sargas, 1885, saus. 24, nr. 4, p. 1- 2.59 Nors «lietuviðkasis bûras» turi labai sunkiai dirbti,«taèiau norime tolesnes ir labai sunkias apieras (dovanas- S. P.) atneðti, je koþnà peningá bei paskutiná laðà kraujouþ Vokietijos macá (stiprybæ - S. P.) bei didumà noringai»atiduoti, tam kad valstybæ apsaugotø nuo kariniøuþpuolimø ir tolimiausius savo pakraðèius. Þr.: Kalbapono Smalakio ciesorystes seime 14. merca... [Ið Lietuvos

Zusammenfassung

In der Geschichtsschreibung wurde die Ideeder Einheit Groß- und Kleinlitauens oder ihrerIntegration an der Jahrhundertwende des 19. und20. Jh. nicht vollständig und objektiv erörtert.Abgesehen von der verwandten Sprache undHerkunft wurde die kulturelle Annäherung vonunterschiedlichen, vom historischen Geschehengeprägten, politisch-staatlichen Traditionen derGroß- und Kleinlitauer, von der ungleichenwirtschaftlichen Entwicklung der beiden Ländersowie von einem unterschiedlichen religiösen undkulturellen Umfeld angebremst, das sich inGroßlitauen auf die polnisch katholische und inKleinlitauen - auf die deutsch protestantischeTradition stützte. Die Idee der politischen

Integrationsfähigkeit galt bis zum Ersten Weltkriegals ein indiskutables Thema. Die kulturelleZusammenarbeit zwischen Groß-und Kleinlitauernin den Jahren des Presseverbotes und dieVerpflanzung der historischen und kulturellenSymbole Großlitauens in das kulturelle Umfeld derliberal-weltlichen Bewegung der Kleinlitauererfolgte nicht massenweise, weil für die Mehrheitder kleinlitauischen Gesellschaft, die ankonservative Ideen und an durch die Bewegung derGemeindeversammlung propagierte Ideengebunden war, die Integrationsversuche Groß-undKleinlitauens als unverständlich und inakzeptabelerschienen.

9190


iki 2000-øjø metø. Ðis straipsnis nesiekiaiðsamiai apraðyti etninius procesus Baltijosðalyse posovietiniu laikotarpiu, bet bandoderinti bendràsias teorines áþvalgas bei empirinæmedþiagà. Visa tai padeda suvokti aptariamoreiðkinio kompleksinæ prigimtá konkreèiuoseistoriniuose kontekstuose. Analizës metuneiðvengiamai teks atsakyti ir á bendresniusteorinius klausimus apie tapatumà ir joformavimà (-si), etniniø maþumøreprezentacijos politikos problemas, sàvokø irjø referentø ryðio kryptingumà, politikos beikultûros veiksmo santyká ir pan.

I.1. Empirinis kontekstas

Etninës maþumos identiteto formavimosianalizë straipsnyje aptariama dviejuoseskirtinguose socialiniuose-kultûriniuosekontekstuose. Tyrimas apsiriboja Lietuvos irLatvijos etniniø maþumø identitetoformavimosi posovietiniu laikotarpiu studija. Ðápasirinkimà nulemia keletas prieþasèiø.

Pirma, iki 1988-1989-øjø metø Lietuvos irLatvijos oficialioji politika buvo grindþiamabendresne Sovietø Sàjungos politine doktrina,kuri etninës diferenciacijos bei maþumøklausimø nelaikë politiðkai aktualiaisklausimais. Oficialiame politiniame proceseetninës maþumos kategorijos ir etniniø maþumøpolitikos ið tikrøjø nebuvo. Aiðku, negalimevisiðkai atmesti ir tokios prielaidos, kad etniniokonflikto suvokimas bei netolygus politinësgalios paskirstymas tarp etniniø grupiø visgigalëjo bûti, o kartais ir bûdavo fiksuojamaskasdienës sàmonës lygmenyje. Tokiu atvejurusø etninë grupë lengvai galëjo bûti siejamasu politiniu dominavimu kitø etniniø dariniø(kitose nacionalinëse respublikose) atþvilgiu.Bet nepaisant ðios populiarios rusø ir kitøprieðprieðos suvokimo, politinës galios ágijimaspirmiausia buvo grindþiamas ideologinio

lojalumo demonstravimu, o teisiniai ir politiniaisocialinio mobilumo veiksniai uþtikrindavoávairiausiø etniniø grupiø nariø galimybes taptipolitinio elito nariais.

Antra, “etninës arba tautinës maþumos”Lietuvoje ir Latvijoje kaip diskursyvi politinë irsocialinë kategorija atsiranda kartu supopuliacijos etninës diferenciacijos svarbanacionalinës valstybës kûrimo procese. Nuo1988-1989-øjø metø Lietuvoje ir Latvijoje ryðkietninio nacionalizmo banga, kur bandoma kurtiir áteisinti naujus valstybingumo pagrinduskonkreèios etninës grupës pagrindu. Ðiuolaikotarpiu ypaè aktuali darosi etninë gyventojødiferenciacija, nes jos pagrindu bandomaávardinti netolygø politinës galios paskirstymàtarp etniniø grupiø ir bûtinybæ jà paskirstytipakartotinai. Etninës maþumos kategorijaatsiranda su politinio konflikto reguliavimoveiksniais, paskirstanèiais politinæ ir socialinægalià tarp skirtingø etniniø grupiø.

Treèia, jei iki 1989-øjø metø Latvijos irLietuvos etniniai procesai turi daug panaðumøir gali bûti aiðkinami daugiau ar maþiaupanaðiomis interpretacinëmis schemomis, tainuo 1989-1991-øjø metø akivaizdþiai iðryðkëjaðiø procesø raidos skirtumai. Nepaisant bendropradþios taðko, nulemto oficialiosios SovietøSàjungos politikos palikimo ir jos þlugimo,Lietuvos ir Latvijos etniniø grupiø santykiaiágyja skirtingas sàveikos formas. Etninësmaþumos identiteto raiðkà nulemia ne tik maþøetniniø grupiø kultûriniai bruoþai, bet irskirtingos pilietybës institucijos bei politinësetninës grupës reprezentacijos formos.

Taigi tolimesnë analizë bando fiksuoti tuossocialinius ir politinius procesus, kurie nulemiaskirtingus etninës maþumos tapatumo raiðkostipus, aptinkamus Lietuvoje ir Latvijoje.

Santrauka: Nacionaliniø konfliktø paaðtrëjimas paskutiniaisiais XX a. metais skatina dar kartàsvarstyti tautinës bendrijos vaidmená daugiakultûrinëje valstybëje. Sàvokos ne tik apraðo tikrovæ, bet irkuria jà. Tai ypaè aiðkiai rodo tautinës maþumos sàvokos analizë. Ji suprieðina vienà neaiðkø dariná irkità ne maþiau neaiðkø dariná. Tautinës maþumos sàvoka, autoriø nuomone, neperteikia socialinësrealybës; ðià iðvadà galima daryti remiantis 2000-aisiais metais Klaipëdoje ir Liepojoje padarytusociologiniu tyrimu. Pastarojo tyrimo duomenis pateikia ðis straipsnis.

Vytautas Valevièius,Liutauras Kraniauskas

Tautinës maþumos Lietuvoje ir Latvijoje: tarp politinëskategorijos ir etniðkumo

Santrauka

I. Problemos apibûdinimas

Bet kurios nacionalinës valstybës XX a.antrosios pusës modernioje politikoje etninësmaþumos kategorijos socialinë reikðmë yraakivaizdi1 . Tai pastebima sparèiai gausëjanèiojepolitologinëje, sociologinëje beiantropologinëje literatûroje, analizuojanèiojeetninius santykius; tarptautiniø institucijøplëtroje, reguliuojanèiø etninius konfliktus irsantykius; tautiniø maþumø irantidiskriminaciniuose ástatymuose ir pan. Ðiemodernûs politikos vëjai stebimi ir Centrinësbei Rytø Europos ðalyse, kuriose dar beveikprieð 15–20 metø etniniø maþumø klausimasbuvo iðbrauktas ið oficialiosios politikosdarbotvarkës.

Etniniø santykiø ir maþumø studijosBaltijos ðalyse taip pat susilaukia dideliopolitologø bei sociologø dëmesio. Ðios studijosádomios ne tik tuo, kad bando fiksuoti tuossocialinius–politinius procesus, kuriuosanksèiau neigë oficialioji politika. Etniniømaþumø politikos tyrinëjimai sociologiniu

aspektu darosi ádomûs todël, kad tiek valstybinëpolitika, tiek politologinës studijos bandoperimti ir taikyti tas politines sàvokas beikategorijas, kurios buvo suformuluotos siekiantávardinti netapaèius socialinius ir politiniusprocesus ávairiuose Vakarø pasaulio istoriniuosekontekstuose. Ðios sàvokos naujame kontekstepraranda savo apraðomàjà (deskriptyvinæ)funkcijà ir ið jos iðplaukianèio politinio veiksmoprasmæ. Pastebimas netgi atvirkðtinis efektas –ðiø sàvokø dëka sukuriami nauji politikossubjektai. Sàvokos ne tik apraðo tikrovæ, bet irkuria jà, o jos sukurtas vaizdinys nebûtinaiatitinka savo empiriná referentà ar realiàsituacijà.

Ðio analitinio straipsnio pagrindinëproblema pagrástai gali bûti ávardinta kaipsociologinë etninës maþumos identitetoformavimo(-si) analizë skirtinguosesocialiniuose-kultûriniuose kontekstuose.Tiksliau kalbant, svarstoma Lietuvos ir Latvijosetniniø maþumø identiteto raida nuo 1989-øjø

9392


socialinio tapatumo formavimo, raiðkos irsuvokimo mechanizmus. Jei teisiniame diskursemes atrandame nominalaus tapatumo modelá,o kasdienëje praktikoje fiksuojame tikràjà joraiðkà, tai politinëse reprezentacijoseatrandame tikrojo ir nominalaus identitetokompleksinæ sàsajà.

Ðitaip etninës maþumos identiteto analizëapima kiekvieno iðskirto socialinio veiksmolygmens tyrinëjimus ir ðiø lygmenø tarpusaviosàveikos procesus. Kiekviena paminëta plotmëturi savo specifines tapatumà formuojanèiasstrategijas bei priklauso nuo konkretausistorinio, socialinio bei kultûrinio konteksto,todël pravartu kiekvienà jø analitiðkai skirti kaipskirtingus analizës lygmenis – teisinio diskursoanalizæ, reprezentacinës politikos formavimosityrinëjimus ir kasdieniø kultûriniø praktikøfiksavimà. Taèiau pats etninës maþumosidentitetas turi bûti suvokiamas tiktai kaip ðiølygmenø sàveika, suteikianti analizuojamamobjektui specifinæ istorinæ ir socialinæ formà.

II. Ieðkant bendrumo: apibrëþimogalia ir politikaII. 1. Teisinis diskursas, kategorijos irnominalus identitetas

Daugelis visuomeniniø reiðkiniø tyrinëtojølengvai atpaþásta lingvistines bei semantines“maþumos” ir “etniðkumo” reikðmiø figûras beigan lengvai gali suformuluoti ðiø sàvokøapibrëþimus. Atrodo, kad nusistovëjusios ðiøsàvokø reikðmës neturëtø sukelti problemøávardijant empiriná referentà ir fiksuojant jopoþymius. Taèiau ðiø sàvokø formuojamasjunginys, patenkantis á politinës reprezentacijosir politinio veiksmo sferà, leidþia suabejotisavaime suprantamom atrodanèiomis kalbosfigûromis. Kà gi jos reprezentuoja?

Ðis klausimas svarbus ne tik ieðkant etninësmaþumos referento politinës galios struktûrose,

bet ir mokslinio darbo procese, kur etniniømaþumø tyrinëjimai visada turi ir politinæpotekstæ – arba yra nulemti politiniø procesø,arba vice versa. Etniniø maþumø politika bandoiðplësti socialinio matomumo ribas ir teisines-politines galias nedidelëms etninëms grupëms,kurios ávardijamos kaip atskiras politinioproceso subjektas/objektas. Ðiame politiniameprocese mes susiduriame su “reprezentacijos”ideologema. “Politinës reprezentacijos” sàvokaið anksto nusako tam tikrus identiteto kriterijus,kurie ne tik leidþia fiksuoti esamus subjektøpoþymius, bet ir yra privalomi. Subjektas privalojuos turëti, nes tik tada galima kalbëti apie joreprezentacijà ar politiná atstovavimà. Kitaiptariant, prieð svarstant etniniø maþumø politikà– integracijà, asimiliacijà, natûralizacijà ir pan.– pirmiausia turi bûti aptinkamas subjektas/objektas su atitinkanèiais apibrëþimuspoþymiais. Galime formuluoti tyrimo klausimàðitaip: kas yra etniniø maþumø politikossubjektas? Kà reprezentuoja pati “etninësmaþumos” kategorija?

Klasikinës postmodernios studijos ganaaiðkiai atskleidë, kaip juridinës galios sistemossukuria savo subjektus, kuriuos bando vëliaureprezentuoti (Butler 1999; Foucault 1999).Teisinës sàvokos reguliuoja politiná gyvenimàpasitelkdamos negatyviàsias kategorijas –atskiros politinës galios struktûros subjektøveiksmai ribojami, draudþiami,reglamentuojami, kontroliuojami ar saugomi.Ðiø struktûrø valdomi subjektai yra formuojami,apibrëþiami ir reprodukuojami pagal struktûrøkeliamus reikalavimus, kriterijus, poþymius.Ðitaip politinës reprezentacijos kalbojefiksuojamas subjektas tampa formuojamuobjektu – tai, kas turi bûti atstovaujama,pirmiausiai turi bûti atrasta arba suformuota,sukurta.

Etninës maþumos atveju kultûriná-politináidentitetà konstruoja politinë sistema, kuri

I.2. Teorinës –metodologinës etniniømaþumø tyrinëjimo problemos irstrategijos

Ðiuolaikinë nacionalinës valstybës samprataturi nusistovëjusá semantiniø reikðmiø laukà,kuris politiná kalbëjimà áspraudþia á grieþtaslingvistines struktûras. Modernios politikoskalboje beveik visada fiksuojama pastangaiðspræsti socialiná konfliktà tarp skirtingøsocialiniø grupiø politinës galios, socialiniø beimaterialiniø iðtekliø tolygaus paskirstymovalstybëje atþvilgiu. Toks konflikto suvokimaskaip tik ir formuoja atskirø socialiniø grupiøpolitines nuostatas, politinio veiksmo modelius,vieðo reprezentavimo strategijas. Politiniaivisuomeninio konflikto veikëjai, daþniausiaiatskiros institucijos, visuomeniniai-politiniaijudëjimai ar interesø grupës, visada turi bûtiáteisinti kaip legalûs (arba bent jau taip suvokti)politinio proceso dalyviai. Ðiam áteisinimuipasitelkiami ávairûs kompleksiðki legitimacijosmechanizmai, tarp kuriø yra ir moderniosiospolitikos bei nacionalinës-valstybës semantinëstruktûra.

Viena ið politiniame procese áteisintøsocialiniø grupiø yra tautinë arba etninëmaþuma. Daugelio demokratiniø valstybiøetninës politikos nuostata grindþiama siekiuvisapusiðkai átraukti etnines maþumas ávisuomeninës gyvenimà, o tai gali bûtiágyvendinta ðiø grupiø integracijos, asimiliacijosar protekcijos dëka. Galima teigti, kad dabardaugelio moderniø valstybiø praktikavadovaujasi etniniø maþumø integracijosideologema, iðsaugojanèia jø tapatumà irskirtybes vieningoje politinëje erdvëje.

Taèiau pagrástai galima klausti, kà reiðkia“integracijos” sàvoka? Koks yra politinës kalbosir tikrovës santykis? Kiek realiai atskiros etninës,kaip ir kitos socialinës grupës yra socialiniuoseir politiniuose paribiuose, kad turëtø bûti naujai

integruotos pasitelkiant atskirà politiná procesà?Ar integracijos politikà lemia vidinës savosretorikos taisyklës? Ar galima kalbëti apieatskirà etninës maþumos identitetà kaip atskiràvisuomenino tapatumo modalumà? Kas yraetniniø maþumø politikos subjektas/objektas2 ?Tai yra kertiniai teoriniai klausimai, su kuriaissusiduria ir á kuriuos nuodugniai turëtø atsakytibet kuris etniniø maþumø tyrinëtojas.

Siekdami veiksmingiau iðnagrinëtiempirinæ medþiagà, norime ávardinti trispagrindinius analizës lygmenis, kurie padedasuprasti etniniø maþumø politikos formavimoprincipus bei juos nulemiantá visuomeninákontekstà. Kiekvienas lygmuo apima atskirasdiskurso ir diskursyviø praktikos formø sritis,kuriø dëka konstruojamas etninës politikossubjektas/objektas bei etninës maþumosidentiteto modelis. Tai yra:

a) teisinis diskursas, kuris apimaástatyminæ politiná procesà reguliuojanèiøpraktikos formø bazæ. Jis oficialiai skirstopopuliacijà á atskiras visuomenines kategorijasir formuoja “maþumos” modalines raiðkosgalimybes socialinës galios, materialiø beivisuomeniniø iðtekliø paskirstymo atþvilgiu;

b) politinis diskursas, kuris siejamas suetniniø maþumø politinio atstovavimoformavimo mechanizmais ir jø vieðareprezentacija. Ðioje diskurso erdvëjeformuojamas ir kristalizuojasi “etninësmaþumos” identitetas;c) kasdieniø visuomeniniø praktikølygmens reprezentacijos, apimanèiosatskirø etniniø grupiø atstovøvisuomeninës raiðkos elementø fiksavimàir ávardijimà remiantis vidine grupësperspektyva.Analitiðkai iðskirti analizës lygmenys ne tik

leidþia metodologiðkai supaprastinti analizësprocedûrà, bet jie reprezentuoja ir pagrindiniusetninës maþumos identiteto kaip atskiro

9594


Apibrëþimo galia, ypaè teisinëje kalboje,diferencijuoja atskirà populiacijos grupæ,padaro jà matoma teisiniame diskurse ir leidþiaformuoti politiná veiksmà fiktyvaus identitetopagrindu. Teisinis kalbëjimas ne tikreprezentuoja, bet ir formuoja subjektà/objektà.

Politinæ galià turinti etninë grupë visadabando identifikuoti kitas etnines grupes,nurodant (tiesiogiai ar netiesiogiai) jø padëtápolitinës galios struktûroje. Ávardindamasgalimà populiacijos dalá kaip politinæ maþumà,maþumos kategorijà konstruojantis subjektas(mûsø atveju – lietuviø etninë grupë) áteisinasave disponuoti politine galia bei leidþianepriklausomai formuoti politinius veiksmuskitø politinio proceso dalyviø atþvilgiu. Kitaiptariant, maþumos kategorija ne tik identifikuojavienà populiacijos dalá, bet ir áteisina josatskyrimà nuo politinës galios ar materialiniøiðtekliø.

Kitas svarbus nominalaus identitetoformavimo ir sustiprinimo mechanizmas yrasusijæs su pilietybës institucija ir jàreguliuojanèiomis praktikomis (Brubaker1998). Pilietybë grieþèiau diferencijuojapopuliacijà ir nurodo identiteto formavimokriterijus. Nors pilietybës institucija atlieka

politinæ populiacijos diferenciacijà,nacionalinëje valstybëje tokios diferenciacijosprincipø taikymas neiðvengiamai átraukia iretniná aspektà. Daþniausiai viena etninë grupëmonopolizuoja konkreèios nacionalinësvalstybës pilietybës institucijà, o etniniai jospoþymiai tampa tolimesnës valstybingumopolitikos pagrindu. Ðiame teisiniame proceseakivaizdþiau iðryðkëja ir áteisinama socialinëatskirtis etniniu pagrindu.

Lietuvos ir Latvijos pilietybës klausimosprendimo skirtumai gali bûti suvokiamipasitelkus klasikinius politinës ir kultûrinëstautos apibrëþimus, siejamus su savo kilmësðalimis Prancûzija ir Vokietija. Klasikinësprancûziðka ir vokiðka pilietybës sampratos(Brubaker 1996; Dumont 1986; Kohn 1955;Smith 1991) grindþiamos skirtingais politiniolojalumo, kultûros ir etniðkumo sàsajøskirtumais. Jei prancûziðkas pilietybës modelispirmiausiai grindþiamas politinio lojalumokultûra, tai vokiðkasis – etninës kultûrosprincipu. Ðie du skirtingi modeliai numato irskirtingus tautos bei maþumø apibrëþimus.

Latvijos pilietybës ástatymas grindþiamasvokiðku nacionalinës valstybës suvokimu, kuretniniai saitai formuoja politinës grupës ribas.

vëliau siekia ðá identitetà priimanèias grupesiðlaisvinti, integruoti ar padaryti politiðkaiaktyviais subjektais. Norime pasakyti, kadetniniø maþumø politikos subjektas yrasukuriamas teisiniø procedûrø ir politinësreprezentacijos dëka kaip fiktyvi kategorija,leidþianti pagrásti ir áteisinti paèios politinëssistemos veikimo principus. Tai rodo, kadLietuvoje ir Latvijoje naujai atsirandantipolitinë etninës maþumos kategorija 1989-aisiasmetais negali bûti siejama su deskriptyviàjafunkcija.

Etninës maþumos kaip atskiros politinësretorikos ir socialiniø tyrinëjimø sàvokosvartojimas grindþiamas prielaida, kad ðisocialinë kategorija ir jos sudëtiniaikomponentai – individai ar sub-grupës -pasiþymi bendru tapatumu, tam tikru socialinioidentiteto modalumu. Ji paþymi, kad skirtingosetninës grupës, neturinèios politiðkai svarbiaislaikomø iðskirtiniø poþymiø, kuriuos apibrëþiair áteisina teisinë sistema, turi kaþkà bendra irleidþia teisininkui, politikui, tyrinëtojui arbaiðoriniam stebëtojui jas sujungti á vienà sàvokinækategorijà (Smith 1991). Kitaip sakant, atkiraipopuliacijos daliai yra suteikiamas pavadinimas,vardas arba nominalus identitetas (Jenkins 1996,1997). O pati etniniø maþumø politikaformuojama taip, kad skirtingos etninës grupësgalëtø bûti reprezentuojamos ir suvoktos kaipvienas subjektas. Konkreèiø etniniø grupiøávardijimas formalioje politinius santykiusreguliuojanèioje kalboje aptinkamas retai arbavisai neaptinkamas. Kultûriniai skirtumaiiðlydomi politinio identiteto dëka, kur bendruvardikliu tampa ne bendros kultûros praktikosformos, o padëtis politinës galios struktûroje.

Kaip pavyzdá galima aptarti teisinæ etniniøsantykiø raidà Lietuvoje, fiksuojanèiàtolerantiðkas valstybës nuostatas maþø etniniøgrupiø atþvilgiu. Lietuvos ástatymai leidþiatautinëms maþoms grupëms naudotis tomis

paèiomis garantijomis kaip ir pagrindinëstautybës pilieèiams. Ðtai 1922 metø Deklaracijadël maþumø apsaugos Lietuvoje ávardija:

5 straipsnis. Lietuvos pilieèiai, kuriepriklauso etninëms, religijos ar kalbosmaþumoms, naudosis tomis paèiomis faktinëmisir teisinëmis garantijomis ir su jais bus elgiamasitaip pat, kaip ir su kitais Lietuvos pilieèiais.

Ðià nuostatà patvirtinà dar 1989-aisiasmetais aukðèiausios Tarybos priimtas Tautiniømaþumø ástatymas (pataisytas ir papildytas 199101 29). Kaip tik jame aptinkame panaðias áanksèiau paminëtas mintis:

Lietuvos Respublika visiems savo pilieèiamsnepriklausomai nuo jø tautybës garantuoja lygiaspolitines, ekonomines ir socialines teises ir laisves,pripaþásta tautiná identiðkumà, kultûrostæstinumà, skatina tautinæ savimonæ bei jossaviraiðkà.

Ðis ástatymas apibrëþia pagrindiniusvalstybës veikimo principus ir nuostatasskirtingø etniniø grupiø nariø (ne lietuviø),kurie yra Lietuvos Respublikos pilieèiai,atþvilgiu. Ástatymas pasiþymi tuo, kad jamemanipuliuojama fiktyviu socialiniu subjektu arsubjektais, fiktyvia tautiniø maþumø kategorija.Tautinës maþumos kategorijos fiktyvumasatsiranda todël, kad pats ástatymas nebando ðioskategorijos apibrëþti. Ástatymas, garantuodamasteises atskirai populiacijos daliai, ðio garantinioveiksmo dëka sukuria naujà kategorijà arpolitinio proceso subjektà/objektà. Protekcinëpolitika numato skirtingø etniniø grupiø politinámarginalumà ar socialinæ atskirtá ir taippateisina poreiká formuoti atitinkamà politináveiksmà. Toks ávardijimo veiksmas, kurisempiriðkai nenurodo konkretaus referento, turibûti suvoktas kaip svarbi identiteto formavimoproceso dalis. Iðorinis apibrëþimas arbakategorizavimas yra svarbus bendrai tiekkolektyviniam, tiek asmeniniam identitetoformavimo procesui (Jenkins, 1996).

Paveikslas Nr. 1. Politinë-etninë Latvijos ir Lietuvos gyventojøsudëtis

LATVIJA

Latviai57,2%

Kitos tautybės0,8%

Ukrainiečiai0,2%

Lietuviai0,6%

Lenkai1,6%

Baltarusiai0,9%

Rusai12%

Latvijos gyventojai, neturintyspilietybės (buvę TSRS piliečiai)

26,7%

Rusai8,2%

Lenkai6,9%

Lietuviai81,6%

Baltarusiai1,5%

Kiti0,8%

Ukrainiečiai1%

LIETUVA

9796


pilieèiais kiekvienais metais. Be to,natûralizacijoje taikomi apribojimai tiems, kasanksèiau dirbo karinëse ar saugumo struktûrose.

Natûralizacijos sàvoka turi keistàsemantinæ reikðmiø struktûrà. Ji pagrástadichotomijos bei dvinarës prieðprieðoshierarchijos principu. Kaip ir klasikinësestruktûralistø bei antropologø studijoseaptartose þalio/virto, natûralaus/dirbtinio,normalaus/patologiðko, gamtiðko/kultûriðkoskirtyse, natûralizacijos atveju susiduriame supanaðiu dviejø srièiø iðskyrimu, kur viena ið jøturi ryðkø teigiamà normatyviná atspalvá (Levi–Strauss 1977; Douglas 1969). Natûralizacijarodo, kad, norint tapti “natûraliu” ar“normaliu”, individui bûtina priimti kituskultûros standartus bei normas negu tie, kuriebuvo internalizuoti pirminës socializacijoslaikotarpiu vaikystëje. Vadinasi, asmens kilmë,jo gimimas ir auklëjimas ne-latviø ðeimoje,automatiðkai jam priskiria negatyviai vertinamàbruoþà, padarantá já antrarûðiu þmogumi. Jeiasmens gimtosios kalbos negloboja irnepuoselëja valstybë, jis atsiduria visuomenësparibiuose. Tokia situacija verèia suabejoti savokultûriniu identitetu bei ieðkoti dilemossprendimo – toliau puoselëti savo etniðkumà arásprausti save á kitos kultûros normatyvumostandartus. Ironiðkai galima pastebëti, kadnatûralizacijos dëka “nenatûralios” etninësgrupës tampa “natûraliais” Latvijos pilieèiais,kurie ið dalies aukoja savo etniðkumà pilietybësvardan.

Paminëti pilietybës institucijos bruoþai tikið dalies atspindi vieðosios politikos poveikákasdieniam gyvenimui bei socialiniam veiksmui.Taip, pilietybës ir tautiðkumo institucijos ribojaindividualius veiksmus, bet kasdienëje veiklojejø raiðka yra menkai pastebima. Jos nesudarokertinës, individualø gyvenimà formuojanèios,ðerdies. Ðis teiginys netiesiogiai gali bûtipagrástas menku Latvijos etniniø maþumø

susidomëjimu natûralizacija. Sàmoningas savoetniðkumo iðsaugojimas ðiuo atveju gali bûtitiktai viena ið nedaugelio prieþasèiø, verèianèiøindividus vengti natûralizacijos. Kitos prieþastysyra susijusios su informacijos trûkumais,nesugebëjimu sumokëti reikiamusregistravimosi mokesèius, noru iðvengtiprivalomos karinës tarnybos, nenoru prarastigalimybes be vizø lankytis Rusijoje bei kitoseNVS ðalyse, nenoru netekti Rusijos teikiamaslengvatas Latvijos gyventojams siekiantaukðtojo mokslo, apatijos ir susvetimëjimojausmais (Kotov 1999).

II.2. Reprezentacinës politikos strategijos

Paminëti Latvijos pilietybës ástatymøypatumai atskleidþia, kaip teisinis diskursas,disponuodamas galia grindþiamomisinstitucijomis, nulemia atskirø populiacijosvienetø tapatumo formavimo ir socialinioveiksmo strategijas kategorizavimo dëka. Betklausimas apie teisës, politikos ir kultûrinësetniðkumo praktikos sàsajas tebëra atviras.

Netobuli arba tokiais laikomi kitønormatyviniø sistemø poþiûriu ástatymai visadasukuria prielaidas politiniam konfliktui ir ið joplaukianèiam politiniam veiksmui. Bandantsuprasti, kaip turëtø bûti sutvarkyta viena ar kitavisuomenino gyvenimo sritis, kas yra teisinga, okas ne, kur galima áþvelgti teisinæ nelygybæ irpan., kiekvienas politinis judëjimas bandovadovautis savo normatyvinëmis nuostatomis.Nors politinis gyvenimas ir tampa kiekvienoindivido kasdienybës sudëtine bei integraliadalimi, svarstant etniniø maþumø politinioveiksmo problemas, gana keblu aptikti aiðkiassàsajas tarp etninës grupës interesø ir jøreprezentacijos politikoje. Aukðèiau aptartaetninës politikos subjekto/objekto fiktyviprigimtis verèia suabejoti ir etniniø pagrinduorganizuotø politiniø partijø ar interesø grupiø

Nors vokiðka tautinës valstybës samprataakivaizdi ir lietuviðkoje pilietinëje sàmonëje,Lietuva, skirtingai nei Latvija ir Estija, visaikitaip formavo savo pilietybës institucijà 1991-aisiais metais.

Lietuvos politikai pasirinko vadinamàjá“nuliná” variantà, kai visiems tesëtiems Lietuvosrespublikos gyventojams automatiðkai buvosuteikta Lietuvos Respublikos pilietybënepaisant jø etninës kilmës, gimimo ðalies arreliginiø ásitikinimø. Ðiam sprendimui, daugelioanalitikø nuomone, padarë átakà demografinëLietuvos gyventojø struktûra (Special Report bythe FMP 1997; Periodic Report of the UNHCHR1999). Buvo akivaizdus lietuviø etninës grupësdominavimas, kur lietuviø kilmës gyventojaisudarë beveik 85% visø respublikos gyventojø.Rusakalbiø gyventojø dalis, apimanti etniniusrusus, ukrainieèius, baltarusius ir kt., buvo apie12% (Lieven 1995)3 .

Latvijoje, panaðiai kaip ir Estijoje, tuometu rusakalbiai sudarë daugiau nei 50% visørespublikos gyventojø, todël politinës nuostatospilietybës suteikimo klausimu buvo grindþiamossiekiais iðsaugoti iðskirtiná kultûriná ðaliesidentitetà (þr.: paveikslà Nr. 1.). Kultûriniopaþeidþiamumo jausmas ligi ðiol iðlieka vienusvaresniø argumentu Latvijos politikøretorikoje.

Latvijos pilietybës suteikimo institucija turidu ádomius bruoþus. Pirmasis yra oficialusLatvijos populiacijos skirstymas á tris politineskategorijas - Latvijos pilieèius, Latvijosgyventojus ne-pilieèius ir kitø ðaliø pilieèius.Tokia tipologinë schema yra reta pasauliopolitinëje praktikoje ir jau savo diferenciacijoskategorijose uþfiksuoja tam tikrà politinësdiskriminacijos aspektà. Beveik 27% visøLatvijos gyventojø neturi pilietybës. Ðipopuliacijos kategorija taip pat nëra susaistytapilietybës ryðiais ir su jokia kita pasaulio ðalimi.Ðià kategorijà iðimtinai sudaro buvæ Sovietø

Sàjungos pilieèiai, kurie po Latvijosnepriklausomybës atkûrimo pasiliko gyventiLatvijoje, taèiau dël ávairiø prieþasèiø negavoLatvijos pilietybës. Priklausomybæ ðiaikategorijai galëjo nulemti tai, kad ðitaipidentifikuojamos populiacijos latviø kalbosmokëjimas neatitinka kalbos ástatymø keliamøreikalavimø, kad kai kurie anksèiau dirbosovietinëse karinëse ar saugumo struktûrose,kad priklausë politinei nomenklatûrai ir pan.

Ði þmoniø kategorija susiduria susunkumais nacionalinëje darbo rinkoje; jienegali bûti samdomi valstybiniame sektoriuje;jiems neteikiamos socialinës lengvatos argarantijos; ribojamas nekilnojamo turtoásigijimas ir turëjimas; jie negali dalyvautirinkimuose. Nors ði oficiali kategorija aiðkiaidiferencijuoja vienà populiacijos dalá ir teisiniaismechanizmais riboja jos raiðkos galimybes,daugelio “ne-pilieèiø” gyvenimo istorijostrajektorijos ir buities sàlygos beveik nesiskirianuo “pilieèiø”. Priklausomybë oficialiaiávardintai populiacijos kategorijai, bet nerealaus gyvenimo trajektorijos, lemia tai, kadviena populiacijos dalis, ávairialypë savo etninesudëtimi, negali pasinaudoti tokiomis patvalstybës teikiamomis galimybës ir garantijomis,kurios atviros “pilieèiø” kategorijai.

Kitas iðskirtinis Latvijos ástatymø bruoþasyra susijæs su natûralizacija. Kiekvienas þmogus,siekiantis Latvijos pilietybës, privalo pereitinatûralizacijos procesà. Jis reiðkia, kad turi bûtiiðlaikytas valstybinës kalbos egzaminas (þodþiuir raðtu), bûtina pastovi gyvenamoji vietaLatvijoje, bûtina iðgyventi 10 metø ðalyje,bûtinos bendros valstybës ástatymø þinios irlojalumo valstybei iðraiðka. Nors ðie keliamireikalavimai yra panaðûs á kitø valstybiøkeliamus reikalavimus gaunant pilietybæ,Latvijos atveju jie yra þymiai grieþtesni.“Kvotinë langø sistema” nustato, kokio amþiausindividai ir koks jø skaièius gali tapti Latvijos

9998


objektas ir subjektas, bet ne tvirtai ásitvirtinusiosetninës grupës, kuriø nariai gali dþiaugtispilietybe, disponuoti nekilnojamu turtu irvisomis socialinëmis garantijomis.

Paminëti poleminiai etniniø maþumøpolitikos aspektai vël verèia sugráþti prie ðiospolitikos subjekto/objekto klausimo. Galimateigti, kad politiniame diskurse, panaðiai kaipir teisiniame, mes randame fiktyvià etninësmaþumos kategorijà, bandanèià primestiidentiteto bendrumà skirtingoms etninëmsgrupëms. Etniðkumo ir kitø asmens tapatumomodalumø kaip amþius, lytis, klasë, regioninëpriklausomybë sankirtos neleidþia kalbëti apienuodugnià etniniø maþumø reprezentacijospolitikà.

Bet nepaisant minëto atitikmens irreprezentacijos problemø, galima atrasti bendràvardiklá, kuris jungia skirtingas etnines grupesLatvijoje ir Lietuvoje politiniam veiksmui. Taiyra etninio iðskirtinumo iðsaugojimas irpuoselëjimas. Jis suteikia pagrindà tiek vieðaipolitinei raiðkai, tiek kasdieniam etniðkumopraktikavimui ir uþtvirtinimui.

Norime pabrëþti, kad etninio tapatumoiðsaugojimo negali garantuoti vien tik vieðojipolitika. Jis pirmiausiai puoselëjamas tikpasitelkiant kasdienes etniðkumo praktikosformas individualios elgsenos lygmenyje. Bûtentjos leidþia fiksuoti kultûrø skirtybes ir tapatumorûðis. Nors politika ir ástatymai suvarþo irstruktûrina individo veiksmus, etninis grupësiðskirtinumas yra iðsaugomas socialinio veiksmodëka, kuris retai atsiþvelgia á politikosnusakomas identiteto sàlygas ar teisiðkainubrëþiamas galimybiø ribas. Netgi politiniøteisiø ar pilietybës suteikimas nebûtinai iððaukiaaktyvø dalyvavimà politinëje veikloje5

(Engberink 1999) ar pokyèius kasdienëskultûrinës praktikos lygmenyje.

Tad, analizuojant etnines maþumas, bûtinasutelkti dëmesá á kasdienæ etniniø grupiø

praktikà, bet ne á jø reprezentacijà politiniamediskurse. Ne politinë saviraiðka, bet kultûriniotapatumo iðsaugojimas ir jo puoselëjimas yradaugelio etniniø bendruomeniø ir organizacijøpagrindinis tikslas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje6 .Todël likusi straipsnio dalis kaip tik ir skirtanedideliø etniniø dariniø kultûrinës raiðkosanalizei.

III. Kultûriniai skirtumai ir nuotolisIII.1. Etniðkumo praktika ir strategija

Jei anksèiau buvo aptartas etninësmaþumos kaip bendro tapatumo fiktyvumas irjo buvimas teisiniame bei politiniamediskursuose, o analizë buvo orientuota á teorinálygmená, tai dabar bandysime savosamprotavimus pagrásti empirine medþiaga. Jileidþia lokalizuoti kultûriniø praktikos formøskirtumus tarp atskirø etniniø grupiø bei ðiøformø sàsajas su platesniu socialiniu kontekstu.Pagrindinë svarstymø tezë ir toliau tebëra ta,kad “etninës maþumos” kategorija negali bûtipritaikyta kaip bendra identiteto fiksavimopriemonë skirtingoms etninëms grupëms ir kadtaip ávardijamø grupiø raiðka skirtinguosepolitiniuose kontekstuose yra netapati. Toliaupateikta analizë pagrástai gali bûti ávardinta kaipvidiniø grupiniø tapatumo strategijø analizëarba poþiûris ið analizuojamos grupësperspektyvos vidaus.

Empirinë medþiaga paimta ið 1999-2000-aisiais metais Klaipëdoje ir Liepojoje atliktoetniniø bendrijø socialinës adaptacijos, jø nariøsocialinës integracijos ir socialinës distancijoskitø etniniø grupiø atþvilgiu, tyrimo. Tyrimuibuvo pasirinktos vokieèiø, þydø, ukrainieèiø,lietuviø (Liepojoje) ir latviø (Klaipëdoje)bendrijos. Ðá pasirinkimà nulëmë dvipagrindinës prieþastys. Pirma, nei viena minëtøetniniø grupiø nei Lietuvoje, nei Latvijoje nërareprezentuojama vieðoje politikoje etniniu

veiksmais vieðojoje politikoje.Svarstant etniniø maþumø reprezentacijos

politikos klausimus Lietuvoje ir Latvijoje,galima skirti tris problemines plotmes, retaiaptariamas etniniu pagrindu organizuotøjudëjimø ar partijø veiksmø prielaidose.

Pirma, kas slypi uþ etniniø maþumøpolitikos reprezentacijø, jei pats etninësmaþumos identitetas, leidþiantis ávardinti iriðskirti atskirà populiacijos dalá, yra neaiðkus?Galima daryti prielaidà, kad politikopasirinkimas, siejamas su vienos ar kitospopuliacijos reprezentacija, atskirø klausimøaktualizavimu ir svarstymu, neiðvengiamaisusijæs su individualaus simbolinio ir politiniokapitalo kaupimu. Politikoje jokia etninë grupënegali bûti reprezentuojama kaip vieningassocialinis darinys, turintis savo politiná interesà.Marksistinë socialinës klasës, kaip sàmoningopolitikos subjekto, kategorija negali bûtipritaikoma etniniams dariniams. Bet kurisetninis darinys yra nevienalytis socialine prasmekaip ir bet kokia visuomenë. Jame galima iðskirtiskirtingus socialinius sluoksnius, turinèius savointeresus, tarpusavyje konkuruojanèius lyderiusdël pripaþinimo ir pan. (Gellner 1996). Etninësgrupës viduje sëkmingai áþvelgsime interesøkonfliktus ir átampà, kuriuos galima suvoktipasitelkiant centro-periferijos, kultûros-politikos, skirtingø amþiaus grupiø, vyriðkumoir moteriðkumo prieðprieðos, netapatumo,nesuderinamumo kategorijas4 . Ðiø socialiniøskirtybiø ir jø iððauktø interesø skirtumofiksavimas etniniame darinyje neleidþia kalbëtiapie vieningà etninës grupës reprezentacinæpolitikà. Taip formuojama politika galiatstovauti tik nedidelio etninio darinio nariønormatyviniams ásitikinimams bei politiniamsinteresams, bet ne visai grupei.

Antras poleminis tautiniø maþumøpolitikos klausimas yra susijæs su kiekybinëmiskategorijomis. Galima teigti, kad tautiniø

maþumø politikoje reprezentacija susijusi tik sudidþiausiais ið maþiausiøjø etniniais dariniais.Tiktai skaitlingos etninës grupës yra pastebimosvieðojoje politikoje. Lietuvoje tik rusai ir lenkai(Lietuvos rusø sàjunga, Lietuvos lenkø rinkimoakcija ir Lietuvos pilieèiø aljansas), o Latvijojevien tik rusø etninë grupë (Latvijos rusø pilieèiøpartija) formuoja bendros tautiniø maþumøpolitikos formà ir turiná. Kitos etninës grupësnegali dalyvauti politikoje kaip atskiri politiniaiveikëjai dël savo maþo nariø skaièiaus ar dël jønetolygaus iðsibarstymo valstybës teritorijoje.Gimtosios kalbos, kultûros ir kitos etniniømaþumø problemos bei jø sprendimo bûdai yraformuluojami didesniø etniniø grupiø, o vëliauprimetami maþesniems dariniams kaip bendrasvisø maþø tautiniø bendrijø interesas. Kitaiptariant, ðiuo atveju remiamasi fiktyvia prielaida,kad visoms nedominuojanèioms etninëmsgrupëms turëtø bûti bûdingas panaðus etninësmaþumos identitetas, kuris politikojerekonstruojamas tik didesniø etniniø grupiøsavijautos ir suvokimo pagrindu.

Treèia, etniniø maþumø politika Lietuvojeir Latvijoje yra susijusi tik su vadinamosiomistradicinëmis etninëmis grupëmis. Ðios grupëspasiþymi tuo, kad daugelis jø atstovø turi ðiøvalstybiø pilietybæ ir vienaip ar kitaip yra átrauktiá visuomeniná ir politiná gyvenimà. Daugelis jø,panaðiai kaip ir ðiø valstybiø etninës daugumosnariai, gali disponuoti socialiniais, kultûriniaisir materialiais iðtekliais. Ðiuo atveju susiduriamasu paradoksalia situacija, kad tautiniø maþumøintegracijos politika orientuota á tà populiacijosdalá, kuri jau vienaip ar kitaip yra integruota ávisuomenës gyvenimà. Anapus ðios politikosribø lieka naujai atsirandanèios etninës grupës(imigrantai, dirbantys uþsienieèiai, pabëgëliai),kurie ið tikro yra atskirti nuo politinio gyvenimoir lokalizuoti visuomenës paribiuose. DaugelyjeVakarø valstybiø bûtent ðios gyventojøkategorijos yra etniniø maþumø politikos

101100


kiek atskiros etninës grupës nariai yra ásitraukæá skirtingus socialines organizacijas ir kokias.Liepojos (Latvijos) atveju galima akivaizdþiaistebëti, kad skirtingø etniniø grupiø nariai,susidûræ su politinës elgsenos apribojimais, linkæsavo socialinës integracijos strategijas kreipti ákultûrinio veiksmo sritá – jie yra aktyviøkultûriniø organizacijø, meniniø kolektyvø,sportiniø organizacijø bei hobio pagrindususitelkusiø bendrijø nariai (þr. paveikslà Nr.3).Galima teigti, kad Latvijoje kultûrinë saviraiðkatampa vienu ið pagrindiniø, socialinæ veiklàorganizuojanèiø veiksniø daugeliui nedideliøetniniø grupiø atstovø.

Klaipëdoje pastebimos kitokiostendencijos: individualaus veiksmo lygmenyjebandoma vadovautis platesnio spektrosocialinio elgesio strategijomis. Èia kasdienisindividualus veiksmas orientuojamas tiek ákultûros sritá, tiek á politikà, tiek á socialinæ sritá.Lyginant ðias tendencijas su Liepoja, pastebi-mas þymiai aktyvesnis skirtingø etniniø grupiønariø ásitraukimas á politikos sferà (þr. paveikslàNr. 3).

Ðiose kasdienio socialinio veiksmostrategijose netiesiogiai galima fiksuoti teisinioir politinio diskursø poveiká, ribojantá individodalyvavimà vienoje ar kitoje veiklos sferoje. Jeidalyvavimas vienoje veiklos sferoje atskiraietninei grupei, grupëms ar populiacijos daliaiyra varþomas ir apribojamas, tai ðiospopuliacijos nariø socialinë veikla ryðkiaustebima kitoje visuomeninës veiklos sferoje.Mûsø atveju politinës sferos ribojimas nukreipianedominuojanèios etninës grupës nariøvisuomeninæ raiðkà á kultûros sferà.

Nors ði iðvada ir tiktø Lietuvos bei Latvijosetniniø maþumø socialinës veiklos skirtumøinterpretacijai, ji bûtø neiðsami, jeinepaminëtume kito svarbaus aspekto. Jistiesiogiai susijæs su skirtingø amþiaus grupiøvisuomeninës raiðkos ypatumais, kurie

aptinkami Klaipëdos ir Liepojos tautiniøbendrijø atveju. Bendras ðiø bendrijø bruoþas,nepaisant jø kultûriniø skirtumø, yra tas, kadjose dominuoja vyresnio amþiaus þmonës.Aiðku, bendrijose galima rasti skirtingø amþiausgrupiø atstovø (vaikø, paaugliø, jaunimo,senimo), taèiau vidutinis ðiø bendrijø narioamþius yra 57-60 metø. Vyresniø nei 55 metaidalis sudaro 63,5% visø bendrijos nariø.Pastebima ir tai, kad ðiose bendrijose yra labaimenka dalis vidurinës kartos atstovø – tarpinësjungties tarp jaunosios ir vyresnës kartos.

Ðis vienos, t.y. vyresnio amþiaus grupës,dominavimas tautinëse bendrijose gali bûtipaaiðkintas atsiþvelgiant á skirtingø amþiausgrupiø saviraiðkos galimybiø skirtumus.Vidutinio amþiaus þmonës yra aktyviau ásitraukæá darbinæ veiklà, kuri yra viena svarbiausiø tokioamþiaus individø tapatumà formuojanèiø sferø.Todël vidutinio amþiaus þmoniø (25–45 m.)raiðka tautinëse bendrijose yra menkaipastebima. Vyresnio amþiaus þmoniø santykissu tautinës bendrijos kultûrine organizacija yraþymiai intensyvesnis, nes kaip tik ði aplinkaleidþia individui naujai formuoti savo socialináidentitetà. Kultûrinë tautinë bendrija atveriagalimybes formuoti savo socialiná tapatumà irpriklausomybës jausmà tiems, kas dël savoamþiaus yra anapus darbinës sferos. Taigitautinë bendrija tampa nauju socialiniu tinkluvyresnio amþiaus þmonëms ir leidþia jiemsformuoti ir sustiprinti savo naujà socialiná-kultûriná identitetà.

Dalyvavimas tautinës bendrijos veikloje yrapatrauklus vyresnio amþiaus þmonëms dël keliøprieþasèiø. Pirma, dalyvavimas tokiojebendrijoje yra pakankamai atviras skirtingøsocialiniø grupiø ar kategorijø individams.Bendrijø kultûrinë veikla yra daþniausiaigrindþiama liaudies kultûra. Jos puoselëjimui,galima sakyti, vartojimui, nëra bûtini didelimaterialiniai iðtekliai ar finansinës iðlaidos, kas

pagrindu organizuotos politinës partijos arjudëjimo. Antra, buvo remiamasi prielaida, kadetninës bendrijos yra tokie socialiniai dariniai,kur atskiros etninës grupës kultûrinisiðskirtinumas ir jo praktikavimas yra aktyviausiaipuoselëjamas ir ryðkiausiai artikuliuojamas. Ðiàprielaidà netiesiogiai patvirtino faktas, kadKlaipëdos ir Liepojos bendrijos yra tik

kultûrinës organizacijos, kurioms kitosvisuomeninës ar politinës veiklos formos nërabûdingos (þr. paveikslà Nr.2).

Anksèiau buvo paminëta, kad Latvijosteisinë sistema ir oficialioji politika grieþèiauapibrëþia ir riboja etniniø grupiø raiðkosgalimybes negu Lietuva. Ðie politiniai procesaiaptinkami ir individualaus veiksmo lygmenyje:

34%37,3%

14,4%

22,6%

15,5%

22,6%

10,3%

3,4%

15,5%

9,6% 10,3%

4,5%

0%

15%

30%

45%

Kultūrinių renginiųorganizavimas

Švietėjiška–mokomoji

veikla

Suburia draugų ir

bendraminčių ratąLabdaros akcijų rengimas Religinių renginių ir

vakarų rengimas

Kita

Paveikslas Nr.2. Klaipėdos ir Liepojos tautinių bendrijų veiklos sritys

Klaipėda

Liepāja

20%

1,5%

33,3%26,7%

61,5%

16,9%

13,3%

18,1%

6,7%1,5%

0

15

30

45

60

75

Politinė partija arorganizacija

Labdaringaorganizacija

Kultūros ar menokolektyvas

Sporto kolektyvas Organizacija pagalpomėgius ar hobi

Kita

Paveikslas Nr.3. Kokioms visuomeninėms organizacijoms priklausotautinių bendrijų nariai

KlaipėdaLiepāja

103102


tik leidþia uþtikrinti efektyvø socialiaireikðmingø þiniø perdavimà, bet ir sutvirtinasimbolines etniðkumo ribas tarp skirtingøgrupiø.

Skirtingø etniniø grupiø poþiûris ávalstybiniø kultûrinës socializacijosmechanizmø organizavimà perteikia ne tik ðiøgupiø pageidavimus, bet ir fiksuoja pragmatinápoþiûrá á adaptacijos visuomenëje galimybes –tai gali bûti pasiekta esamomis politinëmis irsocialinëmis sàlygomis. Pvz., Klaipëdos tautinësbendrijos mano, kad mokymo procesas gimtàjaetninës grupës kalba turëtø apimti visas ðioproceso pakopas – nuo pradþios mokyklos ikiuniversitetinio iðsilavinimo (þr.: paveikslà Nr.4).Tuo tarpu Liepojoje pastebima tai, kad,daugelio etniniø bendrijø nariø nuomone,mokymas gimtàja kalba pirmiausiai turëtø vykti

pradþios mokyklose, o universitetinisiðsilavinimas oficialia valstybine kalba. Ðitendencija Liepojoje gali bûti susieta su stipriaasimiliacijos politika, kurios nuostatas greitaiásisavina paèios etninës bendruomenës.Aukðtasis mokslas valstybine kalba leidþia bûtipajëgiais konkuruojant vidaus rinkoje sudominuojanèios etninës grupës nariais, todëltokia nuomonë pagrástai gali bûti ávardinta kaipsàmoninga socialinës adaptacijos arbakultûrinës asimiliacijos strategija.

Kultûrinës ir socialinës adaptacijospadëties visuomenëje tendencijos stebimos irateities projekcijose, susijusiose su aukðtojomokslo institucijø pasirinkimu. Daugiau neipusë Liepojos etniniø bendrijø nariø norëtø, kadjø vaikai ágytø aukðtàjá iðsilavinimà Latvijosaukðtojo mokslo institucijose valstybine kalba.

43,3%

32,4%

6,7%

52,9% 50%

14,7%

0

10

20

30

40

50

60

Savo šalyje gimtąja kalba Savo šalyje valstybine kalba Labiau išsivysčiusioje anglų arvokiečių kalba

Paveikslas Nr.5. Kur norėtų, kad vaikai ar anūkai įgytųaukštąjį išsilavinimą

KlaipėdaLiepaja

yra svarbu jaunimo subkultûrose. Tokiu bûdu,vyresnio amþiaus þmonës, kuriø finansinës irmaterialinës raiðkos galimybës Lietuvoje irLatvijoje yra tikrai ribotos, lengviau pasirenkaliaudies kultûros vartojimo formas negu kuriasnors kitas. Kita vertus, liaudies kultûrosvartojimas nëra siejamas su specializuotuþinojimu, bûtinu jos reprodukcijai. Liaudieskultûra visada yra atkuriama ir interpretuojamanaujai. Nebûtina bûti ekspertu ðiame kultûrinioveiksmo procese, todël ji ir patraukli. Liaudies,tautinë arba folklorinë kultûra bei jàpuoselëjanèios bendrijos tampa palankiaaplinka vyresnio amþiaus þmoniø socialiniosocialinio-kultûrinio identiteto formavimui.Taipogi tokios bendrijos leidþia vyresnioamþiaus individams ásitraukti á platesná socialinátinklà ir neleidþia jiems likti socialiaiizoliuotiems.

Vaikø ir jaunimo buvimas tautinësebendrijose susijæs su etninës kultûros perdavimuið vienos kartos á kità mokymo proceso dëka.Jaunoji karta tautinëse bendrijose iðmoksta savoetninës grupës kalbà, istorijà, þaidþia liaudiesþaidimus, susipaþásta su tradicinës virtuvës

tradicijomis, mokoma konkreèiai etninei grupeibûdingø religiniø tiesø ir pan. Kitaip tariant,jaunoji karta ásisavina tuos kultûrinës elgsenosbûdus, kuriø dëka yra formuojamas jø etninësgrupës iðskirtinumas. Etninës grupës vyresnëskartos aktualizuojami elgesio modeliai irartikuliuojamas etniðkumas yra perduodamijaunesnei kartai – vyresni moko ir priþiûri, jaunimokosi ir ásisavina. Ðiame procese formuojamasindivido etninis iðskirtinumas ir individualiospriklausomybës etninei grupei jausmas, otautinë bendrija suteikia normatyviniusidentiteto standartus, nusakanèius kà reiðkiabûti latviu, þydu, ukrainieèiu ar lietuviu7 .

Etniðkai maþø grupiø tapatumoiðsaugojimas ar kultûriniø elgesio bûdøperdavimas nëra lokalizuotas tiktai tautinësebendrijose. Priklausomai nuo etninës grupësdydþio, jos koncentracijos viename ar kitameðalies regione, kultûrinë socializacija gali bûtipalaikoma ir valstybiniø ar privaèiø institucijø.Latvijoje ir Lietuvoje yra vaikø darþeliø,viduriniø mokyklø, aukðtesniojo moksloinstitucijø, kur atskiros etninës grupës nariai galimokytis savo gimtàja kalba. Ðios institucijos ne

Paveikslas Nr.4. Kokiose lavinimo įstaigose mokymas turėtų vyktigimtąja tautinių grupių kalba

10,3%

34,5%

55,2%54,7%

28,1%

17,2%

0

25

50

75

Pradinė mokykla Pradinė ir vidurinė mokykla Pradinė, vidurinė ir aukštoji mokykla

KlaipėdaLiepāja

105104


bendruomenë daugiau orientuota á ðvietëjiðkàveiklà ir labdaringø renginiø organizavimà.Klaipëdos þydø bendruomenë turi savosocialinës rûpybos (valgykla materialiai blogaigyvenantiems bendruomenës nariams,bendruomeninës patronaþinës seserys) sistemàir pan. Ðie skirtumai bendrijø veikloje neleidþiakalbëti apie ðiø etniniø grupiø bendrumà taprasme, kad jos galëtø bûti ávardintos kaip vienabendroji kategorija.

III.2. Etniniø ribø demarkacija irsocialinë distancija

Buvo paminëta, kad etninëms bendrijomstenka svarbus vaidmuo formuojant irapibrëþiant kultûriná-etniná identitetà. Taèiaupats tapatumo formavimo procesas skirtingoseetninëse grupëse disponuoja skirtingaissimboliniais iðtekliais, kuriø dëka individassukuria savo priklausomybes etninei grupeijausmà.

Paèius bendriausius etniðkumokonstravimo iðteklius skirtingos etninës grupëslokalizuoja kultûroje, kalboje ir kilmëje (þr.paveikslà Nr.6). Kaip tik ðiø elementø dëkagalima nustatyti asmens priklausomybækonkreèiai etninei grupei. Jei atsitinka taip, kadatskirai etninei grupei yra sunku kurti savoiðskirtinumà pasitelkus paminëtus triselementus ar jø derinius, bandoma ieðkoti kitøidentitetà formuojanèiø strategijø beisimboliniø atspirties taðkø. Ðtai keli galimitapatumo konstravimo pavyzdþiai.

Klaipëdos ir Liepojos þydø atveju kalba yravisai nereikðminga etniðkumo apibrëþimui. Ðiànuostatà galima paaiðkinti tuo, kad daugeliui ðiømiestø þydø gimtoji kalba, kuria jie ðneka irkuria jie buvo auklëjami ðeimose bei mokyklose,buvo rusø kalba, todël ji negali bûti aiðkiaisiejama su etniniø ribø nustatymu. Þymiaisvarbesniu veiksniu laikoma individuali

savivoka. Bûti þydu reiðkia suvokti save þydøbendruomenës nariu. Kaip tik ði subjektyvinuostata tarnauja simboliniø ribø nustatymui,nors labiau regimos savybës kaip kalba ar fizinëiðvaizda neleidþia ðios grupës nariø iðskirti iðdidesnës populiacijos dalies.

Kitas pavyzdys yra vokieèiø bendrijosKlaipëdoje ir Liepojoje. Vietos vokieèiai á savoiðskirtinumo apibrëþimà fiksuojanèiøkomponentø sàraðà neátraukia kultûros. Kalbabei savivoka yra þymiai svarbesni vokiðkumàkuriantys simboliniai iðtekliai negu kultûra. Ðáreiðkiná galima suvokti tik atsiþvelgiant á platesnávokiðkojo identiteto ir mentaliteto formavimosiistoriná kontekstà. Nors didele dalimivokiðkumo suvokimas buvo grindþiamasherderiðku arba kultûrinës tautos sandarossuvokimu, XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojepusëje ypaè sustiprëja politinës vokieèiø þemësvienybës idëja. Daugeliu atveju vokiðkaidentiteto ir mentaliteto raiðka susijusi sulojalumo demonstravimu Vokietijai kaipvientisam politiniam vienetui, jungianèiamkultûriðkai skirtingus geografinius regionus.Ðiame politiniame darinyje, nors ir sujungtamebendros kalbos arealo pagrindu, lokalûs kultûrøskirtumai yra labai dideli. Kalbëti apie bendràvokiðkà liaudies ar etnografinæ kultûrà, kuribûtø tapati pagal savo funkcionalumà,pavyzdþiui, lietuviø liaudies kultûrai, yra beveikneámanoma. Kasdienëje sàmonëje svarstymaiapie vokiðkos kultûros iðskirtinumà persipina subendros europietiðkos kultûros ar civilizacijospasiekimø apraiðkø apmàstymu (Kohn 1955,1960).

Vietos þydø ir vokieèiø atvejai parodo,kokias skirtingas etniðkumo konstravimostrategijas gali pasirinkti skirtingø etniniø grupiønariai ir kaip joms daro átakà istorinis beikultûrinis kontekstas. Strateginiai skirtumai netik leidþia iðsiskirti ið populiacijos, bet ir leidþiagrieþèiau fiksuoti simbolines etninës grupës

Tai vël gi gali bûti interpretuojama kaip Latvijosetniniø maþumø polinkis asimiliacijai ir savoilgalaikiø gyvenimo projektø sàsajai su Latvija.Visai kitokia tendencija pastebima Klaipëdosatveju – daugelis tautiniø bendrijø nariø norëtøsavo vaikus ar anûkus matyti besimokanèiuslabiau iðsivysèiusiose ðalyse anglø ar vokieèiøkalbomis (þr. paveikslà Nr.5). Ateities gyvenimoprojektai maþiau priðliejami prie vietoskonteksto. Be to, jei ir bandoma juos sieti suLietuvos aukðtosiomis institucijomis, polinkiskultûrinei asimiliacijai yra þymiai maþesnis negutarp Latvijos tautiniø grupiø. Klaipëdos etninësbendrijos labiau orientuotos á savo etniðkumosutvirtinimà aukðtojo mokslo institucijomis irprisitaikymà visuomenëje be radikalesniø savoetninio identiteto pokyèiø.

Visuomeninës elgsenos skirtumai tarpLiepojos ir Klaipëdos etniniø bendrijø leistødaryti iðvadà, kad teisinis ir politinis diskursaiformuoja iðskirtiná tautinës maþumos tapatumà,atpaþástamà kasdienëse socialinio elgesio

praktikos formose. Vienu atveju gali bûtisuvarþoma politinë raiðka ir ðitaip nukreipiamosetniniø grupiø raiðkos strategijos á kultûrossferà. Kitu atveju, kai politinë raiðka maþiausuvarþyta, gyvenimo projektai aiðkiau orientuotiá kitus socialinius-kultûrinius kontekstus, bet neá adaptacijà dominuojanèios kultûros aplinkosatþvilgiu. Nors ðios bendrosios tendencijos irfiksuojamos konkreèios populiacijos elgsenojebei nuostatose, tautinës maþumos kategorijakaip bendras skirtingø etniniø grupiø identitetomodalumas sunkiai atlaiko kritikà, kaidetalizuojami skirtingø tautiniø bendrijøsocialinës veiklos skirtumai ir funkcijos. Etninësbendrijos yra netapaèios ne tik kultûros prasme,bet ir savo socialinëmis funkcijomis. Pavyzdþiui,Liepojos lietuviø ir Klaipëdos þydø bendrijossavo veiklà stipriai susieja su religiniu auklëjimubei apeigomis. Klaipëdos ukrainieèiø bendrijapirmiausiai suburia draugø ratà ir palaikobendruomeninius, klasikine Gemeinschaftprasme, ryðius. Klaipëdos vokieèiø

Paveikslas Nr.6. Kokios charakteristikos yra svarbiosapibrėžiant asmens priklausomybę tautinei grupei

4,12 3,99

3,41

4,09 4,24

3,68

1

2

3

4

5

Tėvų kilmė Individualusapsisprendimas

Šalis, kuriojegimstama

Kalba Kultūra Religija

Labai svarbios

Visiškai nesvarbios

107106


priklausomybë bendrai kalbinei grupei irgeografinis artumas - daþnai suplaka ðias dvigrupes á vienà kategorijà. Netgi politikoje arkasdieniame màstyme Lietuva ir Latvija (tai patir Estija) daþnai suvokiamos kaip vienas bendrasgeopolitinis regionas.

¨ Þydai geriausius santykius turi su rusaisir ukrainieèiais. Tai paaiðkinama tuo, kad beveikvisi þydai savo gimtàja kalba laiko rusø kalbà, irtuo, kad daugelio gimtinë yra Rusijoje arbaUkrainoje. Be to, kai kuriø jø sutuoktiniai yrakaip tik ðiø etniniø grupiø nariai. Tad perintymumà su savo ðeimos nariaissuformuojamas artimumo bei tolerancijosjausmas ðioms etninëms grupëms.

¨ Vokieèiø nuomone, jiems artimiausiturëtø bûti lietuviai. Ðis tarpusavio artimumosantykis yra sunkiai paaiðkinamas, nesakivaizdûs tiek kalbos, tiek kultûrø skirtumai,tiek geografinis atstumas. Prieþastinis ryðys galibûti pagrástas santykiðkai didesniu miðriø ðeimøskaièiumi tarp vietos vokieèiø ir lietuviø.

¨ Latviø nuomone, maþiausia distancijayra tarp jø, estø ir vokieèiø. Artumas gali bûtiaptiktas religijos bendrume – beveik visose ðiose

etninëse grupëse dominuoja protestantizmas.Istorija taip pat akivaizdþiai atskleidþiagermaniðkos kultûros átakà tiek latviø, tiek estøtautø ir jø kultûros formavimesi.

Jei skirtingos grupës tolerantiðkumà kitøatþvilgiu daþniausiai konstruoja kultûrosbendrumo pagrindu, tai didþiausia distancija yragrindþiama akivaizdþiu genotipiniunepanaðumu. Arabai bei pakistanieèiai(ásivaizduojami stereotipiniai Vidurinës Azijosatstovai) yra tolimiausiai nustumiamitolerancijos skalëje. Lietuvoje ir Latvijojesvarstytinas net pilietybës suteikimo ir pats ðiøgrupiø atstovø buvimo ðalyje faktas, kà jaukalbëti apie artimesnius santykius. Ðis faktasaiðkiai nusako vienà ateities problemø – naujøimigrantø integracijos keblumus Lietuvos irLatvijos visuomenëje. Jei skirtingos etninësgrupës vienaip ar kitaip jau yra suderinusiossavo santykius su dominuojanèiomis etninëmisgrupëmis, tai naujai atsirandanèios irbandanèios integruotis migrantø grupëssusidurs su tolerancijos trûkumu, o tai savoruoþtu gali skatinti politinius konfliktus arsmurtinius veiksmus naujøjø grupiø atþvilgiu.

IV. Iðvados

Ðis straipsnis buvo grindþiamas teiginiu,kad negalima kalbëti apie etninës maþumoskategorijà kaip apie bendro tapatumo modelá,leidþiantá teisiniame ir politiniame diskurseapjungti kultûriðkai skirtingas etnines grupes.Ðios kategorijos naudojimas Lietuvos ir Latvijosvalstybiø skelbiamoje etniniø maþumøpolitikoje nëra korektiðkas, nes ðios politikosreprezentuojamas subjektas/objektas tikrovëjesuskyla á margaspalvá bei eklektiðkà etniniøgrupiø paveikslà. Nepaisant teisinio ir politiniodiskurso pastangø operuoti vienalyte kategorija,

riboti individualaus lygio socialiná veiksmà,primesti bendrà identitetà, mes susiduriame suskirtingomis etniniø grupiø tapatumàkonstruojanèiomis strategijomis, kur kultûriniøskirtumø svarba yra þymiai svarbesnë negupolitinis ar teisinis suvarþymas.

Kita vertus, kasdienio kultûrinio irsocialinio veiksmo analizë leidþia netiesiogiaiatpaþinti teisinio ir politinio diskursosuvarþymus bei reguliuojanèias praktikosformas. Jei Lietuvos etniniø bendruomeniønariø nuostatos atspindi valstybinës politikos

ribas ir apibrëþti jos narystës kriterijus. Kitavertus, etninës ribos iðlaikomos pasitelkiant irstereotipus, kuriø dëka nusakomi savos ir kitøgrupës nariø bruoþai bei skirtumai.

Stereotipinis màstymas savo grupæapibûdina remdamasis pozityviomis savybëmis,tuo tarpu kita grupë ávardijama pasitelkiantnegatyvius bruoþus. Klaipëdos ir Liepojostautiniø bendrijø tyrimo metu buvo nustatytosemocinës ir visuomeninës skirtingø etniniøgrupiø savybës, kur kiekvienas stereotipinisetninës grupës ásivaizdavimas turi tiek teigiamøbruoþø, tiek neigiamø, kurie galø gale sukuriabendrà vaizdiná. Atskiros grupësstereotipiniame màstyme ágyja tokias savybes:

Lenkai yra savarankiðki, bet nedraugiðki;Rusai yra draugiðki, bet tingûs;Vokieèiai yra atsakingi, taèiau nedraugiðki (blogi);Latviai yra geraðirdþiai, taèiau kvailoki;Lietuviai yra darbðtûs, taèiau nedraugiðki;Ukrainieèiai yra darbðtûs, bet neatsakingi;

Þydai yra sumanûs, bet nedraugiðki.

Etniniai stereotipai ne tik apibûdinaetnines grupes remiantis priskirtiniais bruoþais,bet ir tam tikru atstumu nutolina vienas grupesnuo kitø. Klasikinë Bogardus skalë parodo, kadnepaisant socialinio ir politinio kontekstosuformuotø gyvenimo sàlygø bendrumo, etninësgrupës iðlaiko didesnæ ar maþesnæ distancijàviena kitos atþvilgiu (þr.: paveikslà Nr.7).Socialinë distancija tarp dviejø skirtingø grupiøgrindþiama taip pat nevienodai, kaip irdemarkuojant simbolines etniðkumo ribas.

Taigi, kurios etninës grupës yraartimiausios viena kitai, o kurios ne, ir kokieveiksniai nulemia Liepojos ir Klaipëdos etniniøgrupiø “artimumà”?

¨ Ukrainieèiø manymu, maþiausiavisuomeninë distancija yra tarp jø, baltarusiø irrusø. Galima áþvelgti, kad bendrumà lemiabendra slaviðka kilmë (kalbos ir kultûrospanaðumas).

¨ Lietuviø manymu, artimiausi jiems yralatviai. Bendras baltø kilmës bruoþas –

Paveikslas Nr.7. Socialinė distancija tarp skirtingų etninių grupių

1 2 3 4 5 6Mažiausia distancija Didžiausia distancija

Arabas

Prancūzas

Žydas

Ukrainietis

Vokietis

Pakistanietis

Rusas

Lenkas

Lietuvis

Latvis

Kaukazietis

Baltarusis

Estas

109108


esanèios organizacijos nieko neþino apie periferijà, kadðiø organizacijø problemos yra visiðkai skirtingos. Sostinëstautinës organizacijos padëtis yra þymiai palankesnë,kadangi ji lengviau suranda ryðius su nacionalinetelevizijos ir radijo sistema, kurios dëka nuðvieèiamasostinës bendrijø padëtis.Nuo 1998 metø Liepojoje ir Klaipëdoje etninës bendrijosaktyviai dalyvavo vietos radijo laidø projekte, kuris buvoskirtas ðiø miestø bei rajonø gyventojams ir vyko gimtàjaetniniø bendrijø kalba.5 Nors nedidelës etninës grupës daþniausiai politikosprocese siekia savo politiniø teisiø iðplëtimo savos grupësnariams, ðio tikslo pasiekimas nebûtinai koreliuoja su ðiosgrupës nariø dalyvavimu politiniame visuomenës procese.Pavyzdþiui, Roterdamo miesto Socialinës Politikos studijøcentro direktorius Gerardas Engberninkas paþymëjo, kad1986 m. Olandijoje ástatymiðkai leidus imigrantams, ðalyjegyvenanèioms etninëms grupëms, kurios neturi pilietybës,

dalyvauti vietos rinkimuose, nepastebimas joks ðiø grupiøsuaktyvëjimas. Stebimas atvirkðtinis procesas, kad jøproporcija vietos rinkimuose akivaizdþiai maþëja nuo patpirmøjø tokiø rinkimø 1986 metø (Engbernink 1999).6 Konferencijos “Tautinës maþumos demokratinëjevalstybëje” (Vilnius, 1999 lapkritis) metu daugelistradiciniø etniniø grupiø atstovø aktyviai pasisakë prieð“tautinës maþumos” sàvokos taikymà ávardijant etniniøgrupiø padëtá Lietuvoje. Ðiam reikalui, jø nuomone, labiautiktø “etninës arba tautinës bendruomenës” pavadinimas.7 Tautinëse bendrijose akivaizdþiai dominuoja vyresnioamþiaus moterys. Kaip tik joms tenka didþiausias vaidmuokultûrinës socializacijos laikotarpiu, ir jos yra pagrindiniskultûros perdavimo laidas kitoms kartoms. Vyresnioamþiaus moterø vaidmená puoselëjant ir iðsaugantetniðkumà intensyviai tyrinëjo skandinavø feministësantropologës (Heikkinen 1996; Keinanen 1999).

pozicijà – integracijà iðsaugant etnináiðskirtinumà, tai Latvijoje aptinkame didesnásàmoningos asimiliacijos polinká.

Ðie skirtumai ir bendrumai negali bûtipaaiðkinti tiktai vienos socialinës sferos átakaformuojant etniðkai nedideliø grupiøvisuomeniná identitetà. Jie atsiranda jau minëtø

diskursø bei diskursyviø praktikos formøsàveikos procese. Tik pripaþinus ðá kompleksináryðá, jame fiksuojamas kalbos figûras,individualumo ir bendrumo santykius,tyrinëtojas pagrástai gali kalbëti apie vienos arkitos sàvokos empiriná referentà ir nepaklustisàvokø kuriamos fikcijos patrauklumui.

Literatûra:

Brubaker R. Pilietybë ir tautiðkumas Prancûzijoje irVokietijoje, Vilnius: Pradai, 1998.Butler J. Gender Trouble: Feminism and the Subversion ofIdentity, New York and London: Routledge, 1999.Douglas M. Purity and Danger, London, Boston andHenley: Routledge and Kegan Paul, 1969.Dumont L. Essays on Individualism: Modern Ideology inAnthropological Perspective, Chicago: The univercity ofChicago Press, 1986.Engberink G. O. ‘Rotterdam: City of Emigrants’ in “WhatParticipation by Foreign Residents in Public Life at LocalLevel?”, CONF/STBG (99) 12, Strasbourg, 3 Nov, 1999.Foucault M. Seksualumo istorija, Vilnius: Vaga, 1999.Gellner E. Tautos ir nacinalizmas, Vilnius: Pradai, 1996.Heikkinen K. ‘Religion, Gender and Ethnic Organization’in Civic Society in the European North: Concept and Con-text. Proceedings of the seminar held in St.Petersburg, ed.K.Heikkinen and E.Zdravomyslova. St.Petersburg: Cen-ter of Independent Social Research, 1996.Jenkins R. Social Identity, London: Routledge, 1996.Jenkins R. Rethinking Ethnicity: Arguments andExplorations, London: SAGE, 1997.Keinanen M.L. ‘Some Remarks on Women’s ReligiousTraditionalism in the Rural Soviet Karelia’ in Studies in

Folklore and Popular Religion. Ed. U.Valk. Tartu: Tartu Uni-versity, 1999.Kohn H. Nationalism: Its Meaning and History, Princeton,New Jersey: D.Van Nostrand Company Inc., 1955.Kohn H. The Mind of Germany: The Education of a Na-tion, New York: Charles Scribner’s Sons, 1960.Kotov G. ‘On the Situation with National Minorities inLatvia’ at MINELRES (Minorities Electronic Resources):http://www.riga.lv/minelres/count/latvia/Minor_99.htm,1999.Levy–Strauss Cl. Structural Anthropology, Harmondsworth:Peregrine, 1977,Lieven A. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva –kelias á nepriklausomybæ, Vilnius: Baltos lankos, 1995.Periodic report of the United Nations Committee on theElimination of Racial Discrimination (1999) Third Peri-odic Report of states Parties due in 1997: Latvia. 25/03/99.CERD/C/309/Add.1. (State Party Report). Geneva: Officeof the UNHCHRSmith A. National Identity. London: Penguin Books, 1991.Special Report by the Forced Migration Projects (1997)Estonia and Latvia: Citizenship, Language and ConflictPrevention. New York: Open Society Institute;

1 Etninës maþumos sàvoka tekste vartojama tik kaipkokybinë kategorija. Ji fiksuoja socialinio mobilumogalimybiø apibojimus, netolygø materialiniø ir socialiniøiðtekliø ir politinës galios paskirstymà, kuris grindþiamasetniniais populiacijos skirtumais, visuomenëje. Ðikategorija nevartojama ávardinti maþas arba neskaitlingasetnines grupes visuomenëje.2 Tekste vartojame subjekto/objekto sàvokà. Ji grindþiamatuo, kad etninë maþuma valstybëje yra tuo pat metu irvalstybinës etniniø maþumø politikos objektas, ir josformavimo subjektas. Viena vertus, etniniø maþumøpolitikos objektas yra etninës maþumos, kurias bandomaintegruoti á visuomeniná gyvenimà. Antra vertus, maþumos

Iðnaðos

yra subjektas, kadangi paèios aktyviai dalyvaujapolitiniame procese bei formuluoja etniniø maþumøpolitikos kryptis, prioritetus ir ágyvendinimo bûdus.3 Lievenas taikliai paþymi, kad Latvijoje ne latviø ir nelyviø kilmës etninës grupës yra daþnai ávardijamos viena“rusakalbiø” kategorija. Ðià kategorijà sudaro ne vien tiketniðki rusai, bet ir ukrainieèiai, baltarusiai, þydai beidaugelis kitø etniniø grupiø atstovø (Lieven 1995).4 Klaipëdos ir Liepojos etninëse bendrijose ypatingai ryðkicentro (tautiniø organizacijø esanèiø Vilniuje ir Rygoje)bei periferijos (kitø ðalies regionø ir miesteliø etniniøbendrijø) átampa. Interviu metu, etniniø bendrijø vadovaiKlaipëdoje ir Liepojoje daþnai akcentuodavo, kad centre

Summary

Representation politics of ethnic minorities inLithuania and Latvia subsumes different minor eth-nic groups under one category of minorities’ethnicity. This model of common identity is shapedby juridical and political discourses representing anout-group definition. Differences in everyday cultural

practices and social distance among ethnic groupsset ethnic boundaries and indicate different strate-gies of social identity construction for each group.An in-group perspective challenges an image of acommon identity and demonstrates its fictive nature.


Vytautas ValevièiusKU Filosofijos katedra;Liutauras KraniauskasKU Sociologijos katedraMinijos 153, Klaipëda

111110


protokolais, kurie yra saugomi Umeå, Skellefteåbei Härnösando archyvuose Ðvedijoje.

Kaimo bendruomenë Ðiaurës Ðvedijoje

Nuo 1817 m. parapijos visoje Ðvedijojebuvo pripaþintos vietos baþnytinës irpasaulietinës savivaldos vienetais. Parapijiniaisusirinkimai gavo teisæ spræsti kai kuriuos vietosklausimus ir ávesti rinkliavas bei mokesèius.Parapijos tapo pilnaverèiais juridiniaisasmenimis. Pagrindinis juridinio asmensskirtumas nuo kitø bendruomeniø – tai, kadpriimant sprendimus juridinio asmens statusàturinèioje bendruomenëje nebûtinasvienbalsiðkumo principas, pakanka daugumos.5

Kaimo bendruomenë Ðvedijoje, skirtingainuo parapijos, niekada netapo juridiniuasmeniu, taèiau ji buvo svarbi parapijinëssavivaldos dalis, parapijiniai susirinkimaipanaudodavo savo tikslams kaimobendruomeniø pareigûnus, pirmiausiaseniûnus. Ypaè stipri kaimo bendruomenë buvoÐiaurës Ðvedijoje (Norrland). Nuo patviduramþiø Ðiaurës Ðvedijos kaimai iðsiskyrësavo dydþiu. Daþnai vienas kaimas èia turëjoapie tûkstantá gyventojø, tuo tarpu kai kitoseÐvedijos provincijose, pavyzdþiui,Vesterjotlande (Västergötland) ar Gotlandeiðtisa parapija teturëjo apie tûkstantá gyventojø.6

Aiðku, kad kaimø dydá nulëmë Ðiaurës Ðvedijosklimato ir ûkio sàlygos. Per visà XIX amþiøbûdingiausias kaimo gyvenimo ir kaimovisuomenës bruoþas Ðiaurës Ðvedijoje, pasakþymaus ðvedø etnologo O. Isakssono, buvostiprus kolektyvizmas. Ûkininkai kartu valdë irnaudojo ganyklas ir medþioklës plotus,ðienaujamas pievas ir miðkà. Pastoviosþuvimvietës upëse ir teisë gaudyti þuvá jûrosuþutekiuose priklausë kaimo bendruomenei, one atskiram ûkininkui, kuris galëjo tik naudotisbendru turtu, priklausomai nuo savo ûkio

dydþio kaime.7 Kaimo bendruomenësorganizacijà pirmiausia lëmë bûtinybë rëþinëjeûkininkavimo sistemoje kartu pradëti tam tikrusdarbus: arimà, sëjà, ðienapjûtæ ir javapjûtæ.Bendro darbo bûtinybë darë kaimobendruomenæ sàjunga, kuri kartu buvo irbrolija, o jos narius jungë etinio–paprotiniopobûdþio bendrumas. Kaimynas buvo laikomaskaimyno broliu.8 Pasak tyrinëtojø, ÐiaurësÐvedijos kaimo bendruomenei bûdingikooperaciniai ir nehierarchiniai bruoþai. Èiadaþnai nebuvo aiðkios komandinës struktûros.9

Tam tikrø darbø laikas buvo derinamas kaimosueigoje, buvo bendrai tikrinamos tvoros,revizuojams prieðgaisrinis stovis ir pan. Vienasið svarbiø kaimo bendruomenës uþdaviniøÐiaurës Ðvedijoje buvo keliø prieþiûra. Kartaisèia kelio ilgis per vieno kaimo teritorijà galëjosiekti iki 20 km.10 Iki XIX a. vidurio kaimobendruomenës stabilumà uþtikrino ir teisëuþprotestuoti naujø gyventojø ásikëlimà, kaipkad, pavyzdþiui, 1828 m. Lögdeå kaimobendruomenë (Nordmalingo parapija) atsisakëpriimti gyventi buvusá paðtininkà N.Brändströmà, nes ið to þemës sklypelio, kurá jisnusipirko, iðsiversti jis negalës ir taps naðtakaimo bendruomenei.11 Ðiaurës Ðvedijoje bûtanetgi bandymø kaimo bendruomenæ, panaðiaikaip parapijà, paversti juridiniu asmeniu. 1864m. toká projektà svarstë Norbotnijos landstingasir jam pritarë, taèiau ðá pasiûlymà atmetëriksdagas, nepritaræs pernelyg plaèioskompetencijos pripaþinimo kaimobendruomenëms.12 Þvelgiant á Lietuvà, esminisskirtumas nuo Ðvedijos bûtø tas, kad darbà èiaorganizavo ne pati kaimo bendruomenë, o dvaropaskirti pareigûnai. Jie naudojosi savo padëtimiir dvaras kartais netgi siekë juos tramdyti.Pavyzdþiui, 1756 m. Palangos valsèiausnuostatuose dvaro þmonëms draudþiama ankstipavasará tikrinti valstieèiø laukus, kaip jie buvopratæ daryti, ir radus tvoroje spragà ar kur

Santrauka

Ðis straipsnis siekia iðnagrinëti ir paaiðkinti teoretikø poþiûriu paradoksalø reiðkiná – pilietinæpolitinæ kultûrà Ðvedijos parapijose XIX a. Toks problemos formulavimas remiasi prielaida, kad pilietinëspolitinës kultûros poþymiai yra ne tik ir ne tiek nacionaliniø politiniø kolizijø iðmanymas ir aktyvusdalyvavimas jose, o veikiau aktyvus veikimas bendradarbiaujant su artimiausios teritorinës aplinkosþmonëmis lokalinës visuomeninës kompetencijos rëmuose. Netgi masinës komunikacijos ir visuotinioprivalomo viduriniojo iðsilavinimo sàlygomis vadinamoji dalyvaujamoji demokratija ámanoma tiklokaliðkai. O didelio skirtumo tarp pasyvaus ir aktyvaus pritarimo atstovaujamajai valdþiai gal ir nëra.Jeigu dabar ðvedø politinë kultûra apibûdinama kaip konsensualinë, jos nebûtø buvæ be XIX a.kolektyvistinës, bendruomeninës santvarkos arba vadinamojo “komunalizmo.” Straipsnyje, remiantisdaugiausia parapijø ir kaimo bendruomeniø susirinkimø protokolø medþiaga, saugoma Ðvedijosarchyvuose, o taip pat periodine spauda, kraðtotyrine literatûra ir moksliniais tyrinëjimais stengiamasiatskleisti kaimo bendruomenës specifikà Ðiaurës Ðvedijoje, organizacinio kaimo bendruomenëslankstumo bruoþus, liuteronø baþnyèios átakà pilietinio bendruomeniðkumo susiformavimui. Straipsnyjetaip pat parodoma, kuo Lietuva ið esmës skyrësi nuo Ðvedijos, plaèiau tø skirtumø ir jø prieþasèiøneanalizuojant.

Saulius Pivoras

Parapijinë pilietinë visuomenë( Ðiaurës Ðvedijos atvejo analizë )

Ávadas

Þinomi amerikieèiø tyrinëtojai G.Almondas ir S. Verba yra prieðprieðinæparapijinæ politinæ kultûrà ir pilietinæ politinækultûrà.1 Bet pastarøjø metø tyrinëjimuose,pavyzdþiui, ðvedø, ði dichotomija parodoma kaipklaidinga, neatitinkanti realybës, nes kaip tikÐvedijos parapijose XIX a. buvo ásivieðpatavæssavarankiðkas vietos reikalø kolektyvinis,bendruomeninis tvarkymas, á kurá valstybësvaldþia nesikiðo.2 Gana daþnai parapijinissolidarumas yra apibûdinamas kaipkomunalizmas, t. y. paremtas lygybës,saviorganizacijos, vieningumo ir “bendrosnaudos” siekimo principais.3 Yra pastebëta, kadkomunalizmo terminas neturëtø bûti taikomas

bet kuriam kolektyviniam junginiui, o tikpolitinio pobûdþio teritoriniams dariniams,kurie turi valdymo, teismo ir baudþiamàsiasgalias. Be to, labai svarbi komunaliniø dariniøypatybë bûtø nusistovëjæs poþiûris, jog jø teisësnëra deleguotos ið virðaus.4

Ðio straipsnio tikslas bûtø plaèiaupanagrinëti ypaè stiprø kaimo bendruomeniøvaidmená parapijinëje vietos savivaldoje XIX a.Ðiaurës Ðvedijoje. Bus bandoma pasiaiðkinti,kokie veiksniai sàlygojo tvirtusbendruomeninius ryðius ir kiek jie buvoefektyvûs sprendþiant ávairias politinio pobûdþioproblemas vietoje. Straipsnyje remiamasidaugiausia parapijø susirinkimø ir kaimo sueigø

113112


keiksmais ir grasinimais, vos vos negavo á kailáþarstekliais ir kitais ánagiais, kuriø griebësi ásiutænamiðkiai.22 Kita vertus, tai árodo, koksefektyvus buvo ðitoks ne valstybës, obendruomenës administruojamas baudørinkimas kaip drausminimo ir kolektyvizmougdymo árankis. Ðalia seniûno atskirø kaimøsueigose gana svarbus buvo ir kaimo sueigospirmininkas. Vienur juo tapdavo þmogus, kurispaleisdamas per rankas specialø þenklàsukviesdavo kaimo sueigà.23 Èia verta pabrëþti,kad, kaip matome, kaimo sueigà suðaukdavonebûtinai seniûnas. Gana aiðkiai seniûno veiklàkontroliavo ir pati sueiga, kuriai priklausëlemiamas þodis , ko nepamirðtama fiksuotikaimo sueigø protokoluose.24 XIX a. pabaigojekaimo sueigos pirmininkas jau yra renkamaskiekvienai sueigai, kaip sakoma, “vesti dienossvarstybas.”25 Tam tikrais atvejais kaimobendruomenë netgi samdydavo tarnautojus uþatlyginimà. Pavyzdþiui, þvejybos prievaizdà,kuris turëjo rûpintis tinklø prieþiûra ir kitaþvejybos áranga bei apskritai organizuoti þûklæ.26

Kaimo bendruomenë buvo organizuota netik kaip visuma, o ir kaip atskiros kaimogyventojø dalys. Áprastas ir paplitæs dalykas buvosudaryti sàjungas (förening). Tai galëjo bûtipirties sàjunga, þûklës sàjunga ar keliøprieþiûros sàjunga.27 Tokiø sàjungø nariai buvone visi kaimo bendruomenës nariai, o tiksavanoriðkai prisijungusieji. Vyraujantis tokiosesàjungose buvo konsensuso idealas, kà rodo pati“sàjungos” reikðmë ðvedø kalba. “Sudarytisàjungà” èia reiðkë tiesiog “susitarti.”28 Be tokiøsàjungø (susivienijimø) galëjo bûti kuriamiávairûs fondai, kuriø paskirtis irgi buvo tamtikras bendrasis siekis. 1857 m. Stöcksjö kaimoUmeå parapijoje bendruomenë pasiûlë sudarytifondà, kuriame per 5 metus bûtø sukauptoslëðos, reikalingos tiltui per upæ nutiesti.29 1846m. visa Lycksele parapija susitarë kurti keliøfondà naujiems keliams tiesti ir seniems

priþiûrëti, á kurá kiekvienas kiemas kasmetturëjo ámokëti po 16 riksdaleriø.30 Fondas galëjobûti kuriamas siekiant iðnaikinti vilkus, meðkasir lûðis.31 1885 m. Bureå kaimo bendruomenëSkellefteå parapijoje nutarë ið uþ parduotàbendrà þemæ gautø pinigø (3000 kronø) ákurtifondà, ið kurio bûtø galima suteikti paskolaskaimo gyventojams 10 metø su 3 proc.palûkanomis. Ðiam fondui valdyti kaimobendruomenë turëjo kasmet iðrinkti 3 þmones.32

Kartais panaðios paskolos bûdavo teikiamostiesiog ið kaimo bendruomenës kasos, nekuriantspecialaus fondo.33 Iðkilus reikalui bûdavogreitai sukuriama speciali organizacija kokiainors problemai spræsti. Taip kaimobendruomenës sudarydavo specialias mokyklosstatybos direkcijas. Tokia direkcija, sudaryta1876 m. Åbyno kaime Vesterbotnijosprovincijoje, turëjo rûpintis mokyklos pastatostatyba, kaip atrodytø naudingiausia, o tasmedþiagas, kuriø bûtø neámanoma nupirkti,turëjo rekvizuoti ið kaimieèiø. Panaðiai turëjobûti rekvizuojamos (surenkamos) mokyklospastato statybai reikalingos piniginës lëðos.34

Parapijos buvo riksdago ápareigotos parûpintipastatus pradinëms mokykloms, tad mokyklospastato statybos direkcija veikë ið dalies irvalstybinës valdþios vardu, dël ko galëjo praðytijos ásikiðimo iðreikalaujant lëðas ið nenorinèiøjas duoti. 1889 m. sudaryta Avaträsko kaimoSkellefteå parapijoje mokyklos statybosdirekcija rengë savo atskirus susirinkimus irkruopðèiai juos protokolavo.35 Mokyklospastato statyba betgi galëjo rûpintis ir vienasseniûnas, kaip kad, pavyzdþiui, buvoDrängsmarko kaime toje pat parapijoje.36

Galima atkreipti dëmesá ir á gana daþnus teismoprocesus, kuriuose kaimo bendruomenësolidariai gindavo savo interesus kitø interesøgrupiø, pavyzdþiui, miðko pramonës atstovøatþvilgiu.

Labai trumpai atsigræþæ á Lietuvà, kaip

neuþtvertà tvorà, tuoj ið valstieèio reikalautimuðtinio talerio pabaudos. Tokia pabaudapanaikinama ið viso, o dvaras turás valstieèiøtvoras tikrinti tik tada, kai dël tvoros spragø buskam nors padarytas nuostolis.13

Organizacinis kaimo bendruomeniølankstumas

Kaimo bendruomenë Ðvedijoje galëjoremtis vadinamaisiais kaimo nuostatais(byordning), kuriuos tvirtindavo provincijosgubernatorius (landshövding). Ðiuose kaimonuostatuose buvo detaliai aptariama kaimovaldymo tvarka, numatytos ávairios bausmës uþtos tvarkos paþeidimus ir pan. Tokie kaimønuostatai buvo plaèiai paplitæ, nors juossudarinëti buvo neprivaloma. Kadangi jie buvopriimami ið apaèios ir visada turëjo sulauktiparapijos susirinkimo ar bent kaimobendruomenës pritarimo, jø skirsniai ganaþymiai skyrësi. Neegzistavo kokie norsstandartiniai visai valstybei kaimo nuostatai.Visos kaimo bendruomenës turëjo kaimo sueigà(bystämma), kur buvo svarstomos visos kaimoproblemos ir priimami sprendimai. Tiesa,pastarieji turëjo juridinæ galià tik tuo atveju,jeigu niekas neprieðtaraudavo ir sprendimasbuvo priimamas visø sutarimu. Visø – tai visøþemës savininkø, nes tik jie turëjo teisæ dalyvautikaimo sueigoje. Þinoma, teisæ dalyvautisueigoje turëjo ir naðlës – ûkio galvos. Þinomasvienas kurioziðkas atvejis, kai Bygdeträskokaimo Vesterbotnijos provincijoje sueigoje 1812m. kovo 8 d. (!) daugumà sudarë moterys, nesdevyni kaimo vyrai buvo kà tik nuskendæ ðtormometu.14 Kaimo sueigos uþdaviniai kartais buvoapibrëþiami specialiai. Pavyzdþiui, 1824 m. kovo22 d. Bobackos kaimo Bygdeå parapijoje sueigosprotokole buvo sakoma, kad kaimo sueigostikslas yra “kurti tvarkà mûsø maþojebendruomenëje ir bendrai stengtis jà iðlaikyti.”15

Kaimo bendruomenë turëjo savo pareigûnus.Svarbiausias ið jø buvo seniûnas. XIX a.pradþioje, kadangi tuo metu uþ ðiø pareigø ëjimànebuvo atlyginama, netgi ir neoficialiai, daþnaiðias pareigas eiti kaimo gyventojai turëjo eilëstvarka. Vis tik nuo amþiaus vidurio ryðkëjanuostata rinkti kaimo seniûnus. MinëtoBobackos kaimo nuostatuose 1855 m. átvirtintaseniûno renkamumo taisyklë.16 1864 m. Råneåir Luleå parapijos pasisakë uþ tai, kad reiktøkeisti seniûno pareigø ëjimà eilës tvarka, bentjau taip, kad kaimo bendruomenës turëtø teisærinkti seniûnà, kai matytø reikalà.17 Kåge kaime(Skellefteå parapija) seniûnas pradedamasrinkti nuo 1887 m.18 Bäcko kaime, toje patparapijoje nuo 1906 m. seniûnas pradedamasrinkti 5 metams uþ 5 kronø metiná atlyginimà,jau anksèiau buvo renkamas metams.19

Seniûnas daþnai ëjo ir kitas pareigas, kuriaskartais eidavo ir kiti asmenys atskirai.Pavyzdþiui, vadinamojo prievaizdo(uppsyningsman), kuris turëjo rûpintis moraliniuir religiniu kaimo bendruomenës gyvenimu.20

Seniûnas privalëjo, be kita ko, talkininkauti irvalstybës pareigûnams, pavyzdþiui, sudarantnekilnojamojo turto, t. y. þemës valdø registràir pan. Daþnai jo ir jo pagalbininkø (taip patrenkamø arba pasirenkamø) þinioje bûdavo irkaimo kasa. Kartais kasininkas renkamasatskirai.21 Kaimo bendruomenë neturëjo teisësrinkti mokesèiø, tad gana reikðmingà kaimokasos dalá, ðalia pajamø ið bendros nuosavybës,sudarë ávairios baudos uþ kaimo nuostatøpaþeidimus, kaimo bendruomenës sueigønelankymà ir pan. Baudas iðreikalauti turëjoseniûnas ir jo pagalbininkai. Piniginiø baudødydis ir kiekis, þinoma, galëjo kelti kai kuriøbendruomenës nariø pasipiktinimà ir kartaisbûdavo sunku jas iðreikalauti ið konkreèiøprasiþengëliø. Pavyzdþiui, 1846 m. Hjuko kaime(Degerforso parapija) baudas renkantisseniûnas vienos ðeimos troboje buvo sutiktas

115114


susirinkimuose svarstomi labai retai. Toksiðimtinis atvejis pasitaikë, pavyzdþiui, 1850 m.Lövångerio parapijoje, kada teismo apygardosvirðininko (häradshövding) iniciatyva buvosvarstomas nacionalinës reprezentacijos, t. y.parlamento sudëties reformos projektas.42 Vistik ûkininkai rinkdavo savo atstovus á riksdagàir paprastai jiems pavesdavo ir eilæ kitøvisuomeniniø uþduoèiø. Pasitikëjimasvadinamaisiais riksdagsmanais, net ir po jøkadencijos, buvo didelis. 1842 m. Innervikokaimo (Skelllefteå parapija) sueigoje buvosvarstomas riksdagsmano Anderso Normarkopageidavimas atleisti já ið seniûno pareigø,kurias jis ëjo kelis metus. A. Normarkas buvoákalbëtas pasilikti kaimo seniûnu uþ 4riksdaleriø kasmetiná atlyginimà ið kaimokasos.43 1840 m. Piteå parapijos susirinkimasnutarë kreiptis á savo riksdagsmanà, kad su jopagalba surastø Stokholme patikimà pribuvëjàparapijai.44 Lietuvoje gi vël visiðkai atvirkðèiai– pribuvëjos paprastai skiriamos su carinësadministracijos aprobata, neretai josparenkamos staèiatikiø tikybos ir kaimobendruomenë nelabai jomis pasitiki.Pavyzdþiui, praðant joms skirti kaimobendruomenës iðlaikomà bûstà pragyvenimui,kaimo bendruomenë atsisako tà daryti. Bet tainereiðkia, kad kaimo bendruomenë Lietuvojevisiðkai nevertino kokybiðkø medicinospaslaugø. Pavyzdþiui, Svëdasuose ligoninësstatybai valstieèiø bendruomenë surinko 1000rubliø, t. y. maþdaug apie pusæ visø reikalingølëðø. 45

Ðvedijos kaimo bendruomenëje reikðmingivaldininkai, kurie, kaip kaimo bendruomenësnariai, daþnai patys tapdavo kaimobendruomenës patikëtiniais tvarkant ávairiusreikalus valstybës institucijose ar teikdavoteisines ir kt. konsultacijas.46 Lietuvoje rusøkilmës valdininkija – visiðkas svetimkûnis kaimobendruomenës organizme.47

Ðvedijos kaimieèiai XIX a. pakankamaiátarûs valdþios siûlymø atþvilgiu, nes nenori jokiødidesniø papildomø iðlaidø. Pavyzdþiui, Norsjöparapijoje 1851 m., atsakydamas á provincijosgubernatoriaus praðymà iðsakyti savo nuomonæapie þemës ûkio mokyklos ákûrimà kurioje norsið Ðiaurës Ðvedijos apskrièiø, parapijinissusirinkimas pareiðkë, kad jis yra“nekompetentingas spræsti apie tokios ástaigosnaudà ir vertæ apskritai.”48 Taèiau kartais tospapildomos iðlaidos bûdavo priimtinos. Antai1859 m. Piteå parapijos (Norbotnijos apskritis)susirinkimas nutarë prisidëti priekonservatyvaus dienraðèio “Norrbotens Posten“iðlaikymo, uþsiprenumeruodamas parapijossàskaita 100 ðio laikraðèio egzemplioriø likusiaimetø daliai, paskirstant tuos egzemplioriuspagal kaimus.49 Parapijø poþiûrá ávairiaisklausimais, ypaè tais, kuriais parapijos galëjobûti tiesiogiai suinteresuotos, buvo priimtasuþinoti, siunèiant paklausimus parapijiniamssusirinkimams. Tarkim, prieð iðpleèiantvadinamojo Norbotnijos ástatymo, draudþianèiokirsti tam tikro dydþio medþius, taikymà kitomsprovincijoms, jø parapijiniai susirinkimai buvopapraðyti pareikðti savo nuomonæ.50 Taip buvoáprasta visais panaðiais atvejais. Parapijøiniciatyva XIX a. gana ryðkiai ávardyta vienosnacionalinës reikðmës problemos – alkoholiniøgërimø gamybos ir vartojimo – atþvilgiu.Þinoma, matyt, ne be vadinamøjø “religiniopabudimo” judëjimø átakos. Taip, pavyzdþiui,1853 m. Vännäs parapijos susirinkimas svarstë,kad reikia reikalauti, kad kitas riksdagas imtøsienergingø priemoniø prieð alkoholiniø gërimøprekybà ir gamybà ðalyje.51 1890 m. Torpokomunalinis (ið parapijiniø virto komunaliniaispo 1862 m. reformos) susirinkimasentuziastingai rëmë pasiûlymà áteiktisuinteresuotiems riksdago nariams reikalavimàsvarstyti parlamente klausimà, kad vyno ir alausprekybos sàlygos bûtø suvienodintos su kitø

esminá skirtumà galime ávardinti tai, kadpatvaldinis-biurokratinis Rusijos reþimas èiasudarë sàlygas socialinei izoliacijai irsusiskaidymui, o ne konsensusui ir bendrointereso ieðkojimams. “Bendros naudos”ideologija, skirtingai nuo Ðvedijos, Lietuvojevisiðkai neþinoma, bent jau vieðai. Valsèiausteismø procesai XIX a. II pusëje èia buvo taippat daþni, valsèiø teismuose per savaitæ bûdavonet po 70 bylø. Taèiau tai beveik vien tikindividualus bylinëjimasis, kurá gerai apibûdinato meto patarlë: “Ar tavo teisybë, ar ne tavo –provykis, gal pasiseks.” Buvo paplitæskyðininkavimas ir papirkinëjimas, valstieèiainevengë iðdavysèiø ir skundø. Kaimynas skundëkaimynà uþ tai, kad pastarasis moko vaikuslietuviðkai, skaito lietuviðkas knygas ir t. t.37 Kaip1897 m. paþymi “Varpas”: “susitart – tai ne muskraðto paprotys – niekas mûsø þmoniønemokino tartis, jie ir nemoka. O kaip kienopievas ar rugiø plotà iðvaþinëja, tai susitikæsvienà ið kaltininkø iðkolioja ir viskas.”38

Baþnyèia, politika ir kaimo bendruomenë

Liuteronø valstybinës baþnyèios vaidmuolabai ryðkus parapijinëje Ðvedijos savivaldoje.Iki 1862 m. parapijiniai susirinkimaiprasidëdavo ir baigdavosi malda ar bent jaupalaiminimu. Jie daþniausiai ir vykdavosekmadieniais po pamaldø, o parapijiniosusirinkimo pirmininkas buvo pastorius.Liuteronø baþnyèia Ðvedijoje apskritai vykdëeilæ valstybës pavestø funkcijø. Svarbi pamaldødalis buvo ávairiø teisës aktø ir kt. oficialiødokumentø skaitymas. Parapijos susirinkimoprotokolas prieð já patvirtinant taip pat buvoperskaitomas baþnyèioje. Ástatymø ir potvarkiørinkinius pastoriai buvo ápareigoti laikytibaþnyèioje po ranka. Daugelá paèios baþnyèiosiðlaikymo klausimø turëjo spræsti patysparapijieèiai, jie turëjo nustatyti ir pastoriø,

mokytojø ir baþnyèios tarnautojø atlyginimà.Pastoriaus namo, kitø baþnytiniø pastatøstatymas ir remontas buvo parapijieèiø prievolë,dël kurios jie turëjo susitarti parapijossusirinkime ir tokiø klausimø svarstymas nebuvoretas, nes reikëjo sulygti dël atskirø parapijieèiøindëlio.39 Kaimo bendruomeniø sueigosvykdavo pasaulietiðkesnëje aplinkoje, taèiau irèia buvo þinomos vadinamosios kaimopamaldos (bybön), o XIX a. II pusëje ryðkëjaávairiø neoficialiø religiniø liuteronybës atðakøátaka. Ádomiausia, kad net ir oficialios baþnyèiosrëmuose kaimo bendruomenës pasiþymëdavoreliginëmis iniciatyvomis. 1901 m. Hälla kaime(Åsele parapija) susikûrë siuvimo sàjunga, kurinumatë veikti apie pusæ metø. Jos nariaiturëdavo kiekvienà treèiadiená ir ðeðtadienárinktis kartu siûti 3 valandas paeiliui á kiekvienoið ðios sàjungos nariø namus. Darbas turëdavoprasidëti malda, skaitymu ið ðv. Raðto ar giesme.Susirinkimo metu leidþiama serviruoti vien tikkavà. Jeigu kas nors ið nariø negalëtø dalyvauti,jis vëliau savo namuose turëdavo atidirbtisàjungos labui arba surasti, kas já pavaduotø.Uþdirbtos lëðos turëjo bûti skirtos iðlaikytimisionieræ Indijoje, kuri skleistø kriðèionybæhindu moterø tarpe.40

Lietuvos situacija reikalauja detalesniøtyrinëjimø, bet manau, kad iðraiðkingai katalikøbaþnyèios poþiûrá á parapijieèiø indëlásprendþiant parapijos reikalus (nors jie ir labaiapriboti patvaldinio reþimo) nusakë 1898 m. V.Kudirka: “sauvalninkavimas prabaðèiaus, kuriságavæs parapijoje neaprubeþiuotà patvaldystæ,purto ne tik dvasias ir ðirdis parapijonø, bet irjø savastá, doros tiesas prilaiko tiktai kaipoiðdilusius dvylekius dalinimui elgetoms, o iðvisuomenës balso tiesiog tyèiojasi.”41

Kaimo ir parapijos ryðys su nacionalinepolitika Ðvedijoje XIX a. nebuvo itin glaudus.Nacionalinës politikos klausimai kaimobendruomeniø sueigose ar parapijiniuose

117116


samverkan och sammanhållning i bondesamhället, kn.Från undersåte till medborgare. Om svenska folketsdemokratiska traditioner. Stockholm: 45.15 Fahlgren K. 1963. Bygdeå sockens historia. Umeå: 502.16 Ten pat: 516.17 Isaksson O. 1967: 285.18 Boken om Kåge. 1987. Skellefteå: 53.19 Bäcko kaimo bendruomenës sueigos protokolas. 190608 01, Folkrörelsearkivet Skellefteå ( toliau – FRASK ).Bäcks by. A. I. 1. Byastämmoprotokoll 1904 – 1935.20 Isaksson O. 1967: 276.21 Ten pat: 302.22 Larsson H. 1990. Här ligger Hjuken. Umeå: 83.23 Bygdeå parapijos susirinkimo protokolas. 1839, FAUM.Mikrofiða S 09323 6/14.24 Sörmjöle kaimo bendruomenës sueigos protokolas. 184705 08, Folkrörelsearkivet Umeå ( toliau – FRAUM ).Sörmjöle by. Byastämmoprotokoll 1806 – 1927.25 Lövöno kaimo bendruomenës sueigos protokolas. 189801 27, FRAUM. Lövöns by. Bystämmoprotokoll.26 Isaksson O. 1963: 73.27 Ten pat: 40.28 Jansson T. 1985. Adertonshundratalets associationer.Uppsala: 274.29 Boken om Stöcksjö. 1991. Stöcksjö: 224.30 Lycksele parapijos susirinkimo protokolas. 1846 08 02,FAUM. Mikrofiða S 08838 2/7.31 Gipe J. 1955. Burträsk. En sockenkrönika fram tillomkring 1870. Uppsala: 239.32 Bureå kaimo bendruomenës sueigos protokolas. 188505 01, FRASK. Bureå by. Bystämmoprotokoll.33 Frödin J. 1933. Den nord – och mellansvenska bynsorganizationsformer och upplösning. Oslo: 37.34 Åbyns bystämmoprotokoll. 1876 11 03, kn Åbynsbyhandlingar. Sammanställda av C G Carlsson. D 2.: 110.35 Avaträsko kaimo bendruomenës sueigos protokolas.1889 08 11, FRAUM. Avaträsk by. Protokoll ochföredragninslistor 1843 – 1891.

36 Ur Drängmarks historia. Anteckningar smmanställda avK H Lindmark. 1988. Lövsele: 97.37 Vëbra R. 1985. Ðimtas istorijos másliø. Vilnius: 316 –17.38 Varpas. 1897. 4: 58.39 Lenhammar H. Kyrkan i sockenstämman. Uppsala: 30 –121.40 Hällaboken. 1978. Dorotea: 128.41 Kudirka V. 1990 Raðtai. T. 2. Vilnius: 661.42 Lövångerio parapijos susirinkimo protokolas. 1850 0727, FAUM. Mikrofiða S 08844 5/10.43 Innerviko kaimo bendruomenës sueigos protokolas.1842 05 02, FRASK. Innerviks by. A. I. 1. Protokoll 1840 –1879.44 Piteå parapijos susirinkimo protokolas. 1840. 04 12,FAUM. Mikrofiða S 09666 9/9.45 Garbauskaitë. 2001. E. Sveikatos apsaugos ir socialinësglobos problemos Kauno gubernijoje XIX a. pabaigoje–XXa.pradþioje. Magistro darbas. Vadovas: S. Pivoras. Kaunas:16, 28.46 Isaksson O. 1963.47 Vegienë A. 1999. Rusø valdininkija kaip visuomeniniogyvenimo veiksnys Lietuvoje XIX a. II pusëje. Magistrodarbas. Vadovas: S. Pivoras. Kaunas48 Norsjö parapijos susirinkimo protokolas. 1851 12 26,FAUM. Mikrofiða S 066818 1/5.49 Piteå parapijos susirinkimo protokolas. 1859 03 30,FAUM. Mikrofiða S 09668 3/7.50 Byske socken. Bidrag till en bygdeskildring. 1958 Umeå:331.51 Vännäs parapijos susirinkimo protokolas. 1853 11 06,FAUM. Mikrofiða S 10176 4/9.52 Nordgren A. 1945. Från bystämma tillkommunalfullmäktige. Den kommunala självstyrelsensutveckling i Torp. Sunsvall: 205 – 10.53 Rehnberg M. 1951. Småländsk bystämma. Tierp: 178 –9.54 Kommunalt. Umeå landsförsamling. 1917, Umebladet.02 26.

alkoholiniø gërimø prekybos sàlygomis. 1892 ir1901 m. komunalinis susirinkimas skyrë ganadideles lëðas kovai uþ blaivybæ. 1908 m. Torpokomunalinis susirinkimas vienbalsiai pasisakëuþ lokaliná veto alkoholiniø gërimø prekyboje.52

Toks suinteresuotumas ðia problema plaukë iðtam tikrø bendrø moralinio – paprotiniopobûdþio vertybiø aktyvaus praktikavimo. Nebe reikalo pirmosios masinës partijos Ðvedijoje– liberalø - rëmëjais provincijoje (ÐiaurësÐvedija þinoma kaip ilgametis liberaløbastionas) pirmiausia tapo bûtent religiniopabudimo ir blaivybës judëjimø nariai. Ðvedijojetai ir buvo pagrindiniai vadinamieji liaudiesjudëjimai (folkrörelser). Netgi ir kova uþ rinkimøteisës á riksdagà iðplëtimà buvo motyvuota norogeriau atstovauti ne tik socialinius, o irteritorinius interesus.

XX a. pradþioje pastebimos tam tikroskaimo bendruomeniø sueigø ir parapijiniøsusirinkimø Ðvedijoje politizavimo tendencijos.Tyrinëtoje Ðiaurës Ðvedijos medþiagojeryðkesniø pavyzdþiø ið kaimo bendruomenës

sueigø virsmo politiniø diskusijø klubaisnepavyko surasti. Bet Vidurio Ðvedijoje tokiepavyzdþiai yra þinomi. 1905 m. Östraby kaimo(Lenhovda parapija, Smålando provincija)sueiga iðreiðkë savo pasiryþimà remti Ðvedijoskarà su Norvegija bei patvirtino pasitiká savoriksdago deputatu. 1907 m. ðio kaimo sueigojebuvo diskutuojama apie rinkimø teisësreformà.53 Taèiau tokie reiðkiniai ðvedøtyrinëtojø vertinami kaip kaimo bendruomenëssueigos degradavimo poþymiai. Politizavimuidaug atsparesni, atrodo, buvo parapijiniaisusirinkimai. Dauguma siekë iðlaikyti parapijossusirinkimà kaip praktiniø klausimø sprendimoarenà. Pavyzdþiui, Umeå komunaliniamesusirinkime 1917 m. vasario mënesá darbininkasA. Anbergas (darbininkai á komunaliniussusirinkimus pateko tik po rinkimø reformos1909 m.) siûlë komunai protestuoti prieðvyriausybës “neatsakingà politikà”, bet ðispasiûlymas, kaip nesuderinamas su komunossusirinkimo kompetencija, buvo vieningai irenergingai atmestas.54

Vietoj iðvadø

Ið tyrimo matyti, kad saistanèiojibendruomeninë medþiaga – bendras gyvenimobûdas. Egzistenciðkai aktualiausios lokalinësproblemos sudarë prielaidas atsirastibendruomeninei iniciatyvai. Paprotinis-

moralinis vieningumas buvo bendruomenëspagrindas. Ðitiems dalykams nykstant silpo irbendruomeniðkumas. Bet jo iðugdyti áproèiai irpolitinës kultûros ypatumai dar ir ðiandien yraakivaizdûs Ðvedijoje.

Iðnaðos

1 Almond G, Verba S. 1963. The civic culture. Princeton2 Gustafsson H. 1989. Sockenstugans politiska kultur. Lokalsjälvstyre på 1800-talets landsbygd. Stockholm3 Aronsson P. 1992. Bönder gör politik. Det lokala självstyretsom social arena i tre smålandssocknar, 1680–1850. Lund4 Harnesk B. 1998, ‘Kommunalism, makt och motmakt idet tidigmoderna Europa’ ,Historisk tidskrift 4: 635–36.5 Schalling E. 1966. ‘Sockenmenighetens utveckling tilljuridisk person’ ,Statsvetenskaplig tidskrift 1: 46.6 Bysamhällen. 1912, Örnsköldsviks allehanda 05 067 Isaksson O. 1967. Bystämma och bystadga. Umeå: 337.8 Erixon S. 1978. ‘Granne är grannes broder’ , kn. S.

Erixon. Byalag och byaliv. Stockholm: 34.9 Hellspong M, Löfgren O. 1994. Land och stad. Svenskasamhällstyper och livsformer från medeltid till nutid .Lund:289.10 Isaksson O. 1963. ‘Byalag och bygemenskap. Tegs byarshandlingar’ , Skytteanska samfundets handlingar. 2 : 40.11 Normalingo parapijos protokolas 1828 09 27,Forskningsarkivet Umeå ( toliau – FAUM ). Mikrofiša S08847 2/4.12 Isaksson O. 1967 : 208.13 Jablonskis K. 1979. Istorija ir jos ðaltiniai. Vilnius: 199.14 Wiking – Faria P. 1981. Byalaget – centrum för

SummaryThis article deals with the paradoxical from the

theoretical point of view phenomena – civic politicalculture in the Swedish parishes. It is assumed thatcivic political culture is not only and mostly connectedwith the participation in national political struggles,but active involvement, cooperating with neighbours,into the local public affairs. Swedish political cultureis now labeled as consensual, but as such it rests uponthe foundations, which were laid down by thecollective communal order or so called“communalism” of the 19 th century. Article is mainly

based on the analysis of protocolles from the parishor village community meetings (sockenstämmor andbystämmor). These protocolles one can find in theUmeå, Skellefteå and Härnösand archives. It isattempted to throw light on the specificity of villagevommunity in Northern Sweden, to disclose featuresof of its organizational flexibility and to trace impactof lutheran church on the emergence of civiccommunality. Article shows as well main Lithuaniandifferences from Sweden in the sphere ofcommunalism.


Saulius PivorasDonelaièio 52, Kaunas. VDU

119118


ketino demaskuoti ir dekonstruoti. Siekdamareliatyvizuoti hierarchiðkà okcidentocentrizmà,atstatyti marginalizuotas “mito”, “beprotybës”,“laukinio màstymo” teises, ji tik iðplëtëkomunikatyvios màstymo logikos erdves ikiglobaliø masteliø, kartu absorbuodama Kitokitoniðkumà, kurá norëjo apginti pradiniame,programiniame savo kilimo etape.

Postruktûralistai, aptariami ðiamestraipsnyje, visø pirma Michelis Foucault irGilles Deleuzas, iðryðkino paradoksaløstruktûralistinio màstymo pobûdá ir,atsiþvelgdami á iðkilusias problemas, rafinavokritiná tapatybës logikos dekonstravimoprojektà, iðkeldami “màstymà paremtàskirtumu.” (Descombes, 1980,75)

Gilles Deleuzas iðskyrë keletà tapatybësásivieðpatavimo strategijø: tapatybësásitvirtinimà per susidûrimà su kitu,ekstrapoliuotà metafizinëje begalinai didelio irbegalinai maþo opozicijoje ir tapatybës iðlikimà,paneigiant, perþengiant ir áimant Kitàdialektiniame To Paties judëjime. Kaipalternatyvà opozicijai ir paneigimui G. Deleuzasiðkelia uþ tapatybæ ankstesnio skirtumoprincipà. (Deleuze 1968: 62-68)

Turëdami omenyje ðià kritinæ tapatybëslogikos dekonstravimo perspektyvà,pamëginsime filosofiðkai reflektuoti ávairiøcivilizaciniø tapatybës modeliø sandûrà Kosovokrizës metu, pasiûlysime keletà empirinio irfenomenologinio pobûdþio deskripcijø, galinèiøsutvirtinti kai kurias bendresnes áþvalgas.

Konflikto kontûrai

Pasauliniø þiniasklaidos/mass mediapriemoniø ekranuose Kosovo drama, kaipþinoma, rutuliojosi pirmuoju 1999 m. pusmeèiu.Didelis mass media dëmesys konfliktui suteikëjam iðskirtinæ reikðmæ kitø pasaulio ávykiø foneir leido kaip niekada ádëmiai ir nuosekliai stebëti

jo interliudijà, kulminacijà ir atomazgà.Tarptautinës teisës poþiûriu, tai buvo

konfliktas tarp skirtingø, neredukuojamø vienasá kità þmogaus teisiø ir valstybës suverenumo,nesikiðimo á konkreèios ðalies vidaus reikalusprincipø. Konfliktuojanèios pusës apeliavobûtent á ðiuos principus ir, dël negalimumoredukuoti juos vienà á kità, pati apeliacija átarptautinæ teisæ kaip galutiná vienareikðmiðkosprendimo pagrindà ðioje konkreèiojesituacijoje pasidarë neámanoma. Sprendimasiðëjo uþ universaliøjø tarptautinës teisësdiskurso rëmø ir virto kariniu konfliktu, kurkarinës jëgos panaudojimas buvo lemiamasargumentas.

Pamëginkime pasamprotauti, kodël visginesugebëta rasti diplomatiniø, diskursyviøkonflikto sprendimo priemoniø, kodël nebuvogalima apsieti be fizinio santykiø iðsiaiðkinimo?Suprantama, tai bus tik hipotetiniai svarstymai,nepretenduojantys á absoliuèiai teisingàatsakymà, tam tikros áþvalgos, siekianèiosiðprovokuoti diskusijà ðiuo, manytina,reikðmingo netolimos praeities ávykio atþvilgiu,juolab, kad ir paties konflikto epilogas dartæsiasi ir, be abejonës, daugiau ar maþiau musveikia.

Bendriausia tezë, mëginanti atsakyti áklausimà, ar nebuvo galima rasti diskursyvaus(t.y. ne karinio) konflikto sprendimo, bûtø tokia:ne, nes Balkanuose susidûrë skirtingicivilizaciniai - vakarietiðkasis ir balakniðkasis -diskursai, kuriems nebuvo galima pateiktiplatesnio, abiem pusëm priimtino, iðteisianèiopagrindo ir kurie rëmësi unikaliomis,monologinëmis ir ekspansyviomis tapatumosampratomis.

Pagalbinë tezë, paremianti iðkeltàhipotezæ, teigtø, jog skirtumas tarp Vakarø irBalkanø civilizacijø kai kuriais principiniais ðiascivilizacijas konstituojanèiais (kaip, pvz.,þmogaus teisiø sampratos) klausimais buvo toks

Straipsnyje svarstomas tapatybës principo vaidmuo, konstituojant civilizacinius modelius.Mëginama parodyti monologiðkà ypatingø vakarietiðkos ir balkaniðkos civilizaciniø tapatybiø pobûdá,nulëmusá ðiø civilizacijø konfliktà Kosove. Principiniai Vakarø ir Balkanø civilizacijø skirtumai beigeopolitinis ðiø civilizacijø artumas sukûrë átampà, iðsikrovusià dramatiðka kolizija. Paðalinti ðià átampàdiskursyviomis priemonëmis buvo neámanoma, nes nebûta bendro diskursyvaus pagrindo.

Ketinimas suvokti ir ávertinti konfliktà reikalavo atsiriboti nuo tiesioginio susitapatinimo su vienaar kita agresyvia tapatybe. Postruktûralistinë tapatybës principo kritika, iðkelianti alternatyvø “màstymà,paremtà skirtumu”, suteikë teoriná pagrindà fenomenologinëms ðio straipsnio áþvalgoms.

Vakarø ir Balkanø civilizacijø susidûrimas apraðomas kaip neiðvengiamas, jei iðliekama Kit¹pajungianèiø tapatybiø rëmuose. Deleuziðka Michelio Tournier romano Penktadienis arba Ramiojovandenyno limbai interpretacija pasiûlë plaèià màstymo, paremto realiu skirtumu, perspektyvà. Savitolietuviø kilmës amerikieèiø màstytojo Alphonso Lingio ir iðkilaus lietuviø filosofo Arvydo Ðliogerioidëjos suteikë kryptis neprievartiniam dialogui, atverianèiam kitos, neagresyvios tapatybës konstituavimoerdvæ.

Vygandas Aleksandravièius

Tapatybës diskursai civilizacijø sandûros átampoje

Santrauka

Áþanga

Ðio daugiaplanio straipsnio kontekstetapatybë nagrinëjama jos konstituacijosskirtingose diskursyviose terpëse ir jø sankirtosperspektyvoje. Turima omenyje vakarietiðkosiosir balkaniðkosios civilizacijø sandûra Kosovokrizës laikotarpiu.

Kaip þinoma, struktûralistinës filosofijospakilimas Prancûzijoje septintajame praëjusioamþiaus deðimtmetyje rodë mëginimà áveikti,ðios filosofinës krypties poþiûriu, Vakarømàstymo tradicijoje iki tol dominavusià“tapatybës logikà”. Pasak struktûralistø, taitokia màstymo forma, kuri nepajëgiareprezentuoti sau Kito, nesuredukuodama jo ásave ir nepajungdama skirtumo tapatybei. Buvo

kritikuojama tiek tradicinë metafizika,nusakanti esencialistiná, substancialø tapatumà,tiek pokario tarpsniu populiari dialektika,dialektiniame kito neigimo ir perþengimoprocese átvirtinanti tapaèià savastá, tiekfenomenologija, kuri, susiaurindama bûtiessampratà iki fenomeno, tai yra bûties-mums,postulavo bendraþmogiðkà subjektyvumà kaipabsoliutø prasmës ðaltiná, ir ðia prasme iðlikoiðplësto, bet to paties subjektyvumo rëmuose.

Siekdama transformuoti ir iðplëstivakarietiðko racionalumo ribas iki universaliøbendraþmogiðkø reikðmingumo modeliø,struktûralistinë filosofija paradoksaliai pakliuvoá tuos paèius tapatybës logikos spàstus, kuriuos

121120


ir apsaugà, Balkanuose, ypaè Albanijoje irKosove, o taip pat Bosnijoje, valstybës institucijøvaidmuo, palyginti su vietiniø bendruomeniøátaka, yra minimalus ir nepajëgia atliktireikðmingesnio individo tapatybækonstituojanèio vaidmens.

Pateiksime keletà iliustruojanèiø empiriniøpastebëjimø bei fenomenologiniø deskripcijø.

Socialinës balkaniðkosios civilizacijossanklodos ypatumai

Vietovëse, kuriose bûta, visuomenë yraorganizuota gimininiø klanø principu. Kraujoryðys èia yra pagrindinis veiksnys apibrëþiantkonkretaus individo tapatybæ. Vadinamojo“kraujo ryðio” svarba kyla ið pagrindiniopaprotinës kalnieèiø teisës principo. Ðioji teisëpirmà kartà buvo uþraðyta Albanijoje 1930 m.kalnieèiø teisës kodekse – Kanûne. Bûtent jiuþpildë teisiná vakuumà Albanijos ðiaurëje, poto, kai albanai nuvertë vienà ið keisèiausiøpasaulyje totalitariniø reþimø. Ávairiu mastu ðikalnieèiø teisë veikia ir Kosovo kalnuose.

Nors totalitarinio reþimo laikais paprotinëkalnieèiø teisë buvo uþdrausta, teisinëatsakomybë ir tada buvo kolektyvinio-gimininiopobûdþio. Nusikaltus ðeimos nariui, á kasyklasbuvo siunèiama visa ðeima. Tuo tarpu ðeima èialaikoma ne dviejø þmoniø su vaikais ar be jøsàjunga, bet maþiausiai per tris kartas, áskaitantbrolius ir pusbrolius, iðsiplëtæs klanas,vadovaujamas patriarcho senolio, sprendþianèiotai, kas, kada ir su kuo turi vesti ar iðvaþiuotidirbti á uþsiená.

Moterys nebuvo kraujo teisës (taigi irkerðto) subjektas, todël buvo traktuojamos kaipbeteisë prekë. (Kanun 1989: II) Ðiandienàpadëtis yra pasikeitusi, bet rimèiau kalbëti apievakarietiðkojo tipo emancipacijà Albanijoje irapskritai Balkanuose – neámanoma. Ir dabardidþiojoje Albanijos dalyje moterys negali

paèios rinktis vedybø partnerio, vienosapsilankyti sveèiuose, turi nuolankiai pasiðalintiið kambario, kuriame vyrai prie rakijos stiklelioaptarinëja reikalus. Bûdavo keista, kai namustvarkiusià ðeimininkæ nuolat atlydëdavo vyras,o, jam susirgus, deðimtmetis sûnus. Tai buvoaiðkinama baime dël negatyvios kitø vietinësbendruomenës nariø reakcijos, apkalbø. KiturBalkanuose moterys nëra ribojamos taipsmarkiai, taèiau ir ten jos iðlieka patriarchaliniupoþiûriu subordinuotos.

Valstybës institucijø negalià uþtikrinantástatymà ir jos vietà uþëmusio kalnieèiø kraujoteisës stiprumà galima pavaizduoti pasakojimuapie kraujo kerðto verpete atsidûrusiø ðeimøsusitaikymo ritualà. Po to, kai buvo nuþudyti dupolicininkai, jø ðeimos kreipësi ne á policijà, betsavo ruoþtu nuþudë, jø manymu, kaltà restoranosavininkà. Mat, pagal Kanûnà, ðeimininkonamai yra vieta, kur sveèio, kas jis bebûtø,saugumas, yra ðventas, ir ðeimininkas uþ taiatsako. Trys ðeimos pateko á kraujo kerðto ratà,nes bet kada, bet kuris ið vienos ðeimos nariøgali nuþudyti kitos ðeimos vyriðkosios lytiesasmená. Po keleto átampos ir baimës mënesiø,dar dviejø mirèiø, iðvargintos ðeimos nutarëpasinaudoti ritualizuota susitaikymo galimybe.Kartu su vietiniais religinës ir municipalinësvaldþios atstovais buvome pakviesti laiduoti ðásusitaikymà.

Tai buvo átampos kupinas reginys, kaivykdami paeiliui ið vienø namø á kitus, ðeimøvyriðkiai turëdavo paspausti prieðiðkos ðeimoskieme eile sustojusiø vyrø rankas. Aktualiø irpotencialiø þudikø veidai tuomet bûdavoásitempæ, nebuvo þiûrima á akis. Atlikus ðiàprocedûrà, pasakius tam tikras ritualines frazes,susitaikymo ritualas buvo baigtas.

Atrodo, jog tai buvo bene glaudþiausias irgana dviprasmiðkas mûsø sàlyèio su vietinesocialine realybe momentas. Dviprasmiðkas tuo,kad ðitaip mes – tarptautinës institucijos atstovai

didelis, o geopolitinis atstumas tarp kertiniø ðiøcivilizacijø þidiniø toks maþas, jog tai sukëlëmaksimalià ðiø skirtingø civilizacijø átampà, kuribaigësi kariniu konfliktu.

Suprantama, galima nurodyti gausybæempiriniø prieþasèiø, privertusiø Vakarus taipaktyviai reaguoti á serbø ir albanø konfliktàKosove. Pradedant susirûpinimu dël galimotolimesnio konflikto plitimo jau atrodytørimstanèiuose Balkanuose, didþiøjø valstybiøapmaudu dël nesugebëjimo sulaikytiJugoslavijos prezidento Miloðevièiaus ofenzyvø,vakarø europieèiø baime dël uþplûsianèiøteisëtø pabëgëliø masiø, baigiant kareivø noruiðbandyti naujausias karines technologijas,valstybiø siekiø nustatyti ir uþfiksuoti naujàpasaulio nacijø hierarchijà pasibaigus “ðaltajamkarui” ir subyrëjus Sovietø Sàjungai. Kita vertus,atrodo, jog tiesiogiai Kosovo regionas irtenykðèiø albanø teisës didþiosioms Vakarøvalstybëms turëjo minimalià ekonominæ irgeopolitinæ reikðmæ ir tikrai neprilygo tomsiðlaidoms, kurios buvo, yra ir dar ilgai busskiriamos ðio konflikto sprendimui. Neatmetantvisø ðiø veiksniø svarbos, visgi neatsisakysimemëginimo iðryðkinti kai kuriuos svarbius ðiosdramos aspektus, neredukuojamus á tiesioginiusekonominius ir politinius vienos ar kitos ðaliesar jø aljanso interesus.

Taip pat pamëginsime pagrásti tezæ, jogkonfliktas vyko tarp skirtingø civilizacijø, o netarp skirtinguose tos paèios civilizacijos plëtrostarpsniuose esanèiø visuomeniø. Ðis teiginysnepretenduoja pateikti realistiná ar vertybinávienos ar kitos konfliktuojanèiø pusiø vertinimàir ávardijamas veikiau analitiniais sumetimais.Remiamasi ir siekimu kaip galima ryðkiauatskleisti specifinæ konfliktuojanèiø visuomeniøsanklodà, iðryðkinti jø neredukuojamusskirtumus, kvieèiant ne redukuoti vienà á kità,pajungti vienà kitam – juk, uþbëgant uþ akiø,bûtent tai ir buvo konflikto nervas, - bet

pasiûlyti alternatyvià santykio su Kituperspektyvà, prisimenant áþangoje uþsimintà“tapatybës logikos” kritikà.

Korektiðkumo dëlei reikia pripaþinti, jogvienareikðmiðkai apibrëþti Vakarietiðkøjø irBalkaniðkøjø visuomeniø specifikà kaipskirtumà tarp civilizacijø neámanoma. Sunkubûtø nusakyti universalius, visoms Vakarø irBalkanø kultûroms bûdingus, bruoþus. Galimapaþymëti tris skirtingus ðiø civilizaciniø dariniøsàveikos lygmenis: 1) globalaus pobûdþiokarinio Ðiaurës Atlanto Aljanso ir Jugoslavijoskonfliktà, kuris buvo tarsi kolizija tarppostindustrinës ir industrinës visuomeniø, 2)Jugoslavijos valdþios institucijø ir Albanøbendruomeniø konfliktà bei 3) vakarietiðkodisciplinarinio aparato struktûrø ir vietiniøbalkaniðkøjø bendruomeniø sàveikà.Kiekviename ið ðiø lygmenø galima rastinebendramaèiø ir neredukuojamø á kituselementø ir jø mazgø.

Specifinë valstybiniø institucijø ir vietiniøbendruomeniø kompozicija Vakarietiðkose irBalkaniðkose visuomenëse leidþia sustiprintiplaèià civilizacijø sandûros tezæ. LiberalioseVakarø demokratijose valstybiniø institucijø,ávairiø bendruomeniø, asociacijø, bendrijø irkonkretaus individo santykiø trikampis yradaugiau ar maþiau pusiausvyras. Bendruomeniøir valstybës institucijø - vietø, kuriosediskursyviai konstruojamos ar konstituojamosindividualios tapatybës, - vaidmuo yra vienaskità papildantis, sutvirtinantis ir koreguojantis.Balkanuose, o ypaè Albanijoje, Kosove apietokià reliatyvià darnà kalbëti neámanoma.Balkaniðkojo regiono tikrovë galëtø áneðti svariøempiriniø korekcijø á liberalistinës irkomunitarinës politinës filosofijos ginèà.Prieðingai nei Vakarø visuomenëse, kurvalstybinës institucijos sukuria disciplinarinákonkreèiø individø artikuliacijos, jø kaipþmogaus teisiø subjektø apibrëþtumà, kontrolæ

123122


mûsø veikla buvo nuolatinis, metodiðkasspaudimas, ávairialypë (gal tik ne fizinë)prievarta, siekiant primesti tenykðèiams bûtentmûsiðkà dalykø padëties vertinimà, josrekonstravimo ir reorganizavimo bûtinybæ,bûdus ir kryptis. Tai, kaip jau minëta, buvonelengva, o daþnai ir neámanoma. Nieko keisto,kad nuo tokios prievartos tenykðtë tikrovë visaipslëpësi ir jai prieðinosi. Taigi mûsø, t. y. Vakarøcivilizacijos atstovø, principinë pozicija buvo -ne priimti (kas, beje, bûtø problemiðka iðliekanttradiciniø vakarietiðkø orientacijø rëmuose), betatkakliai, kantriai, áveikiant savo teisæ áneskaidrumà arba tiesiog kitoniðkumà ginanèiøalbanø prieðinimàsi, juos keisti; po truputá plëstiprovakarietiðkà socialiná tinklà (jukvakarietiðkose misijose vairuotojais, vertëjais,namø ðeimininkais dirbo nemaþai þmoniø),diegti vakarietiðkus socialinës realybës,diskursyvios jos raiðkos organizavimo, kontrolësir sklaidos principus, procedûras ir stiliø.

Nesusikalbëjimas, diskursø svetimumas irabipusis agresyvumas nebuvo kokios nors vienospusës piktavaliðkumo padarinys. Tai, kà darëme,daþniausiai bûdavo susijæ su geriausiais,altruistiniais ketinimais. Balkanai taip patgyveno, - þvelgiant ið ðalies galbût groteskiðkà, -bet savà gyvenimà. Problemà apibendrinsimekaip susidûrimà tarp ekspansyvaus vakarietiðkoidentiteto, subordinuojanèio Kitus savojodiskurso logikai, ir ypatingos balkaniðkosiostapatybës, taip pat apsibrëþianèios per kitoneigimà, tik kitokio pobûdþio. Tuo bûdususidûrë skirtingos civilizacinës tapatybëskonstruojanèios save Kito neigimo pagrindu.

Remiantis ðiø specifiniø patirèiø analogija,á Kosovo krizæ pamëginsime paþvelgti kaip ápanaðaus, tik jau kituose lygmenyse ávykusio,nesusikalbëjimo ir/ar negalëjimo susikalbëtinulemtà dramà.

Diskursyvi Vakarø ir Balkanø kolizija

Vakarietiðkas diskursas

“Diskurso” sàvoka èia vartojama iðoriniøinstituciniø mechanizmø ir vidiniøorganizavimo, atrankos ir kontrolës taisykliøreglamentuotos kalbos prasme. (Foucault 1994:116) Kalbant apie Vakarø diskursà kaip vienàið pagrindiniø jo momentø, norëtøsi paminëtitai, kad jis yra organizuojamas, kontroliuojamasir palaikomas kaip pagal tam tikras taisykles irprincipus pleèiama komunikacija.

Komunikacijos teorija buvo suformuluota,pritaikius struktûralistiná metodà semiologijoje(þenklø teorijoje). (Descombes 1980: 101)Plëtojantis naujausioms informacinëmstechnologijoms, komunikacija darësi nebeoriginali teorinë iðmonë, bet daugiau ar maþiauátakinga ideologija, gyva, veiksminga socialinëstikrovës dalis, atliko lemiamà vakarietiðkàcivilizacinæ tapatybæ konstituojantá vaidmená.Todël postruktûralistinë komunikacinësperspektyvos kritika darosi jau nebe vien tikteorinis disputas, bet ir aktualiø kasdienybësproblemø kritika.

Plëtojant vakarietiðkos civilizacijos kaipesmingai komunikatyvios civilizacijos tezæ,galima pastebëti, jog pati komunikacija darositarsi savaiminis vakarietiðkosios civilizacijostikslas, jos diskursyvumo ðerdis ir variklis.Moderniosios technologijos globaliai iðpleèiakomunikacijos erdvæ, bet kartu ir vakarietiðkàjádiskursà.

Pati komunikacija, ásikûnijusi ypatingomissavisklaidos priemonëmis, kuria tarsi naujà, kità,vadinamàjà “virtualià” realybæ. Taèiau“virtualumas” èia suprantamas ne vien siaurainformatikos termino prasme. Teorinës ðioteksto perspektyvos rëmuose “virtualumas” visøpirma suprantamas kaip transcendentaliojiterpë, þyminti ir apibrëþianti specifines

- tarsi pateisinome paprotinës teisës teisëtumàsprendþiant panaðaus pobûdþio konfliktà, norstai ið principo prieðtaravo mûsø atstovaujamosinstitucijos principams. Ðiuos “principus” arbavakarietiðko disciplinarinio aparato veikimologikà praskleisime vëliau, tuo tarpuapsiribosime pastebëjimu, jog tà kartà nugalëjosmalsumas.

Stiprus bendruomeninis identitetasBalkanuose labai susilpnina kitokio pobûdþio,platesná simboliná solidarumà, pilietiniobendrumo jausmà. Atrodë, jog daþnaikonkretaus individo tapatumui buvo svarbus tikjo priklausomybës vienam ar kitam klanui,giminei faktas. Net jo religinë priklausomybëvaidino antriná vaidmená. Gimininis ir etninisbendrumas, atrodytø, yra nuosekliai vienas kitàsustiprinantys veiksniai. Taèiau ir èia teko stebëtilabai didelá ávairiø bendruomeniø etnoso vidujeantagonizmà, tarsi nematomomis sienomissuskaidantá visuomenæ á daugybæ maþø, uþdarøklaneliø. Ðiek tiek abstrahuojantis nuo ðiøpastebëjimø, reikia paþymëti, jog specifiðkaibalkaniðkajai tapatybës logikai, tapatumo, kuris,kaip minëta, yra pabrëþtinai bendruomeniðkas,átvirtinimui bûdingas labai stiprus kito, ne-savoneigimas. Galima teigti, jog pozityvus giminystësir kaimynystës ryðio principas, sustiprinamasstipriu kitø bendruomeniø atstovø neigimu,pastarøjø atþvilgiu transformavosi á neapykantàir smurtà.

Vakarietiðkas disciplinarinis aparatas

Dabar pakalbësime apie vakarietiðkodisciplinarinio aparato veikimo logikà. Ten tekobûti vakarietiðko disciplinarinio aparato“sraigteliu” atsargos karininkø britøvadovaujamoje, militarizuotoje diplomatinëjeESBO misijoje Albanijoje.

Tai buvo “labai produktyvi” biurokratinëorganizacija, kasdien priraðydavusi gausybæ

daþniausiai niekam nereikalingos informacijosfoliantø, kuriuos vëliau, pagal vidines karinesinstrukcijas, saugumo sumetimais reikëdavosudeginti.

Taigi teko bûti tarsi vienu ið tø kvailokøateiviø teletabiø, nuo grësmingos aplinkosuþsibarikadavusiø diplomatiniais numeriaisðarvuotuose dþipuose - kapsulëse.

Kupini tarptautinei institucijai bûdingosarogancijos mes tik slydome ðios ðalies, jos tikrørûpesèiø ir gyvenimo pavirðiumi ir retai kadaturëjome apèiuopiamesná sàlytá, nekalbant apierealias galimybes patarti ar padëti. Buvome tarsipakibæ svetimoje ir kitoniðkoje socialinëjerealybëje.

Nors buvome iðoriðkai gerbiami irpopuliarûs (gatvëse ir pakelëse mums modavorankomis ir sveikindavo), gilesnio ryðio sutenykðtës visuomenës uþkaboriais mes beveikneturëjome. Ten, kur bûdavo priimamisvarbesni sprendimai ir vykdavo tikrai kaþkasrimta, mus retai kada prisileisdavo arèiau.Nebent tai bûdavo susijæ su kokiu nors plikuinteresu, kurá mûsø dëka buvo viliamasipatenkinti. Todël pagrindinis mûsø principasbuvo nieko konkreèiai neþadëti, nes paþadonetesëjimas ten uþsitraukia kraujo kerðtà. Mumsrûpimi edukaciniai, þmogaus teisø apsaugos,ekologiniai projektai tame kraðte buvo panaðûsá fantastinæ lektûrà, bet neþiûrint to, turëjomeákyriai juos pirðti. Kita vertus, bûtent ðiosorganizacijos pajëgomis buvo paraðyta iratkaklaus spaudimo dëka priimta ðalieskonstitucija, automobiliais, ryðio priemonëmisekipiruota policija.

Reti susitikimai su slaptesnëmis tenykðtësrealybës pusëmis (kaip kad minëtame kraujokerðto epizode) tik sustiprindavo negatyvøjausmà, jog tarp mûsø institucijos,reprezentavusios Vakarø pasaulio realybæ, irtenykðèio pasaulio yra labai maþai bendra ir tai,kad jie ið esmës yra paralelûs. Taèiau, kita vertus,

125124


vinjetes, kaitos dinamikà, tai - dar neámanomaBalkanuose. Taèiau tai nepaðalina galimybëskalbëti apie ypatingai balkaniðkai struktûruotàKità, civilizaciná a priori, nulemiantá ypatingàbalkaniðkà pasaulëjautà ir mentalitetà,individualaus tapatumo konstitucijà. Ðiojespecifinëje perspektyvoje galima kalbëti netgiapie ypatingà balkaniðkà laiko, gyvenimo ritmosampratà. Jis èia artimesnis iðtæstam,neskubriam gamtos cikliðkumui, netelpa ádinamiðkus projektinio, planingo vakarietiðkøkalendoriø laiko rëmus.

Dël instrumentiniø priemoniø stygiausbalkaniðkoji tapatybë nepajëgia kartu iðliktisavimi ir dalyvauti vakarietiðkame diskurse netik kaip egzotiðkas ar beprotiðkas, eliminuotinasjo sandas. Instrumentiniai, technologiniaiskirtumai sustiprina gilesnius, struktûriniuscivilizaciniø diskursø skirtumus, paryðkinasavitas diskurso organizavimo, disciplinos irkontrolës tvarkas.

Ðie skirtumai dar labiau komplikuojaprincipinæ kiekvieno ekspansyvaus diskursosusikalbëjimo galimybæ, ðiø diskursø susitikimàpaverèia ne dialogu, bet þûtbûtine kova.

Skirtingø diskursø sàveikos rezultatai

Paþymëtini keletas momentø, iðryðkëjusiøpropagandinëje kovoje. Diskursø tvarkosskirtumai, ávardinti kaip vieni ið svarbiausiøkonflikto kilimà nulëmusiø veiksniø, jamvykstant - sumaþëjo, ávyko savotiðkas ðiødiskursø “suartëjimas”. Jie tarsi persmelkëvienas kità, primetë vienas kitam svarbius savoelementus. Vakarø diskursas átraukëbalkaniðkàjá diskursà á savo komunikacinësplëtros strategijà. Pasikvietus serbus á pokalbiuspasauliniø mass- media studijose tiesioginepragmatine prasme bûdavo maþai kas peðama,nes ðie paprastai në krisleliu nesuabejodavo savooficialiosios pozicijos teisumu. Daþnai

Vakarams tai kainuodavo nemaþuspropagandinius nuostolius, sukeldavo naujaspasiprieðinimo kariniams veiksmams bangas,neigiamà visuomeniø spaudimà. Bet patsaudeatur et altera pars principas sutvirtindavojau anksèiau minëtà Vakarø komunikacinësstilistikos “pranaðumà”. Nepaisant to, kadnesusikalbëjimas minëtose studijose buvoakivaizdus, ðiaip marginalus ir niekada kaip toksnegalëjæs iðeiti á platesnius vandenis serbødiskursas buvo pakeltas á pasauliná lygmená,taèiau kartu ir pajungtas minëtiems specifiniamsvakarietiðkos komunikacijos principams,savotiðkai absorbuotas ir nukenksmintas,iðtirpdavæs pagrindinëje provakarietiðkosinterpretacijos ir propagandos tëkmëje.

Panaðø anesteziná poveiká turëjo irchirurgiðkai detalus paèiø kariniø operacijødemonstravimas. Vos ne tiesiogiai transliuojantbombos numetimo procesà, jo atvaizdavimastarsi sutampa su paèiu procesu. Mes girdimeperformatyvià komandà, matome kaip jiávykdoma. Toks atvaizdavimo performatyvumasmus tarsi tiesiogiai, o bûtent virtualiai, átraukiaá procesà ir mes jau nebegalime skirti, kurbaigiasi vaizdas ir prasideda tikrovë.

Moderniausiomis komunikacijospriemonëmis demonstruojamas kariniøtechnologijø efektyvumas provokuodavoveikiau azartiðkà pasigërëjimà ðiø operacijøefektingumu negu uþuojautà taikiniøobjektams. Ciniðkas atvirumas ir detalumasparadoksaliai sukûrë tarsi fikcijos, virtualiostikrovës jausmà ir daþnai paslëpdavo vertybinávakarietiðko “diskursyvumo” ambivalen-tiðkumà, kai atrodytø virtualios bombosvirsdavo tikrais sprogimais. Taèiau viso pasaulio(áskaitant lëktuvø pilotus) akyse, iðskyrus tikpaèias aukas, ant realios þemës bombos, kitaipnegu ekranuose, taip ir nenusileido. Viskas vykotarsi kine. Èia galima prisiminti panaðiàsarkastiðkà J. Baudrillardo pastabà apie 1991

civilizacines diskursyvumo galimybës sàlygas.Tai tarsi apriorinë vakarietiðkosios civilizacijoskategorija, intersubjektyvaus Kito struktûra,ávairiose srityse atsiskleidþianti izomorfiðkaisreikðmingumo modeliais, nustatanti specifinædiskurso tvarkà.

Ðiai tvarkai bûdinga tai, jog kodø sistemos,tinklas, internetas, ekranas darosi vienintelëvieta, kur sutinkamas kitas, taèiau jau nebe kaipsubstancialus, bet rekonstruotas komunikaciniøinstrumentalijø.

Vadinasi, nuo konkretaus prasminioturinio, prasminiø “autoriaus” intencijønepriklausomø kodø tinklas yra toji diskursyviaplinka, kurioje ið anksto apibrëþiamosindividualios tapatybës konstravimo sàlygos.Bûtent ðia prasme tapatybë yra suvokiama kaipdiskursyvusis konstruktas, paklûstantisspecifinei, civilizacinei diskurso tvarkai.

Ekspansyvi komunikacija, kaip minëta,kartu yra ir instrumentinë Vakarø diskursosklaidos priemonë ir tema. Jos dëka siekiamapajungti visus aktualius ir potencialius subjektusvieningai komunikacinei sistemai, kurioje jie iðesmës netenka savo kitoniðkumo pagrindo,tampa tik komunikacinio tinklo kodais,geriausiu atveju tik kurá laikà egzotiðkais irádomiais. Per komunikatyvià ekspansijà Vakarødiskurso realybë paþásta ir pajungia, absorbuojakità. Taèiau absorbuoja visø pirma “virtualiai”,o tik po to pajungia “materialiai” vakarietiðkojodisciplinarinio aparato sklaidai, kai ið ankstoparuoðti, pertvarkyti kitoniðkumo elementai jaubûna parengti pasidaryti ðio aparato sraigteliais.Taigi per ðià ið paþiûros nekaltà komunikacijosplëtros strategijà vakarietiðkasis diskursaspasirodo kaip ið principo ekspansyvus irmonologiðkas.

Balkaniðkasis diskursas

Tuo tarpu balkaniðkoji diskursyviojirealybë, panaðiai kuriama tiek serbø, tiekalbanø, tiek kitø Balkanø nacijø, yra tarsi“þemiðkesnio” pobûdþio, nes yra pajungtatiesioginei, fizinei jos konstruojamosneapykantos kitam realizacijai, daþnai stebëtinai“sklandþiai” pereinanèiai á prievartà. Tautøsavæs identifikavimo mitologijos, kuriamos Kitoneigimo ir niekinimo pagrindu, èia yrapabrëþtinai negatyvios ir agresyvios. Taigi taippat monologiðkos.

Balkaniðkieji diskursai tikrai negali vadintis“virtualiais” siaura technologine prasme, taippat ir Balkanø bendruomenës negalëtø bûtivadinamos informacinëmis visuomenëmis. Jieneturi tø komunikacijos priemoniø, kuriosvakarietiðkame diskurse vaidina lemiamàvaidmená. Vertinant vakarietiðkais standartais,vietinës televizijos atrodo apgailëtinaineestetiðkos, aidinèios, palaikiai árengtos, iðanksto paþymëtos nepasitikëjimo þyme,nepajëgios “objektyviai” atspindëti dalykøpadëties. Dar liûdniau atrodo laikraðèiai, kuriøpan-politiðkumas, visiðkai interpretacinis stilius,pateikdamas kiekvienà faktà per nesutaikomøpolitiniø grupuoèiø, kurioms jie atviraiatstovauja, interesø prizmæ, taip pat neleidþiapriimti jø uþ objektyvaus susiþinojimo irsusikalbëjimo pagrindà. Spauda kariauja, otelevizija yra visiðkai kontroliuojama valdþiosklanø ir tëra jos propagandinis ruporas.

Tinkamiausias balkaniðkojo diskursosklaidos bûdas – gandai, paðnibþdomis tariamosapkalbos, mistiniø elementø nestokojanèiosistorijos, ávairiausios suokalbio teorijos,perduodamos ið burnos á burnà, tiesiogiai.

Vakarietiðkas pan-technologizmas, turinioiðtirpimas jo pateikimo bûde, informacijosvertinimas pagal vaizdo “skoná”, já rëminanèias

127126


Kitoks Kitas

Norëtøsi pasiûlyti interpretacijà,padedanèià bendrais bruoþais apibrëþti minimàalternatyvà.

Aptardamas Michelio Tournier romanàPenktadienis arba Ramiojo vandenyno limbai,Gilles Deleuzas paþymëjo, jog intersubjektyviøKito struktûrø subyrëjimas nebûtinai reiðkiaþûtá juose konstituotai individualiai tapatybei.(Deleuze 1990: 306-308) Tournier romano Ro-binzonas, patekæs á negyvenamà Speranzos salà,pradþioje dar inertiðkai tæsë vakarietiðkocivilizacinio diskurso determinuotus sàveikos suaplinka principus, mëgino racionaliai kultivuotisalà, susikûrë laikrodá, kalendoriø, pasiskelbëjos gubernatoriumi, leido ir pakluso savoástatymams. Taèiau fizinis intersubjektyvumostruktûras palaikanèio Kito stygius pamaþu ardëtradiciniø civilizaciniø modeliø palaikymogalimybæ, atverdamas jø trapumà ir absur-diðkumà. Visgi irstanti simbolinë tikrovë nulëmëne Robinzono kaip individo praþûtá, bet atvërëkitas sàveikos su aplinka galimybes. Sugriuvustradicinei geismo kanalizacijai á siaurà aplinkosuþvaldymà ir biologinæ reprodukcijà, atsivërëkitokio – soliarinio - seksualumo perspektyva,atsivërë pirmapradþiø gamtos elementø - saulës,dangaus, þemës, vëjo - terpë, leidþianti konsti-tuoti naujà tapatybæ, anapusinæ civilizaciniamstapatybës konstituavimo diskursams; tapatybæ,kuri konstruojama ne kaip tariamai duotossavasties iðlaikymas, bet principinio, realausskirtumo pripaþinimo pagrindu.

Baigiant dar kartà pabrëðime negatyvø,niekinantá ir susinaikinantá abiejøkonfliktuojanèiø diskursø pobûdá, savoniekingumà, principinæ tuðtumà manifestavusáþudynëmis ir raketø sprogimais. Dramatiðkadviejø civilizacijø sandûros iðkrova – tapatybësátvirtinimo per kito neigimà ir subordinavimàcivilizacinio diskurso modeliams fiasko, panaði(nepaisant þanrinio utopinio romano ir bibliniø

masteliø dramos skirtumo) á pradinæ TournierRobinzono transformacijà, kai jis iðsivadavo iðabsurdiðkø vakarietiðkøjø santykio su kitustruktûrø inercijos. Ðis analitiniais sumetimaisdaromas palyginimas siekia parodyti, jogdramatiðka kolizija yra neiðvengiama tik tarpagresyviø, monologiniø civilizaciniø tapatybiø.Taèiau tapatybës konstituavimo ir kitokiosantykio su Kitu galimybës dar neiðsemiamos.Kitas nebûtinai turi bûti suvokiamas tik kaip kitabiografija, kultûra ar civilizacija, t. y. tiksignifikatyvioje, diskursyvioje terpëje.Prieðingai, civilizacijos, jos diskursø þlugimoakivaizdoje ypaè ryðkiai iðkyla kontrastas tarppanaðiø diskursø ir absoliuèiai su jaisnesusijusio, laisvo jø atþvilgiu gamtiðko daiktøpasaulio.

Dervos juodumo naktys, gurvuoliaisnusëtos, mënulio peizaþus primenanèios plynës,vaiskaus, ledinio vandens srovë, iðkiliameabejingume, absoliuèiame pranaðume irsvetimybëje stûksantys Balkanø kalnai ásakmiaiir tvirtai primena apie kitokià, anapusreikðmingø ir rëksmingø civilizaciniø diskursøatsiverianèià tikrovæ. Referencinës, metafizinësnuostatos kritika paslëpë nuo mûsø iki-civilizacinës, iki-signifikatyvios, darnereikðmingos pirmapradës gamtiðkos terpës irjoje iðkylanèiø daiktø tikrovæ, ámetë mus áideologiniø kovø verpetà, pajungdama ribotøcivilizaciniø pasirinkimø alternatyvoms. Taèiaucivilizacinës prievartos tikrovë praplëðë“virtualios” diskursyvumo tikrovës nekaltybësðydà ir parodë holistinio signifikacijos sistemøsuabsoliutinimo negalimumà.

Pirmapradës terpës pripaþinimas nëraromantinis ar rusoistinis siûlymas “gráþti atgal ágamtà”, jos rekonstravimo alternatyva; tai nërair á originalumà pretenduojanti iniciatyva.Perfrazuojant savità lietuviø kilmës amerikieèiøfilosofà Alphonso Lingá, galima teigti, jog mumsvisiems, ne tik þmonëms, bet ir kalnams,

m. vykusá Álankos karà, jog pastarasis taip patvyko tik ekrane. O ekrane, kine, televizijojeþmonës jau yra matæ ir efektingesniø scenø,smurtas jø nebejaudina. Pajungti ekranineikomunikacinio diskurso sklaidos logikai, ypaèreglamentuojanèiai ir kanalizuojanèiai geismus,þiûrovai reikalauja dar áspûdingesniø irþiauresniø reginiø. Dinamiðkas, klipinësestetikos principais organizuojamasinformacijos pateikimas kaip pagrindináinformacijos vertinimo principà iðkeliaspecifinës estetikos kriterijus, makdonaldiðkàryðkumà ir spalvingumà, kur tarp kraujo klanoar pomidoro reklamoje nebëra reikðmingesniovertybinio skirtumo.

Sunku kalbëti apie uþuojautà, etinávertinimà kaleidoskopiðkos vaizdø kaitosiðplautomis smegenimis spoksant á “teisingà”radikaliø blogieèiø baudimo reikalà.

Taèiau dramatiðki fizinës prievartos faktaidemaskavo “virtualaus”, komunikatyvausvakarietiðko diskurso nekaltybës mità,parodydami, jog minëtas “virtualumas” nusakogalingà ir pragaiðtingai efektingà tikrovæ.

Visgi ne viskà buvo galima matyti tikekrane. Tiesiogiai regëti buvo galima ðiø,pabrëþtina, abiejø, diskursø ásakytos kovos“pëdsakus” – dienomis nesibaigianèià pabëgëliøupæ; pabëgëliø, kuriø atvirus, kanèios ir siaubopaþymëtus veidus, uþsidëjus drieþø ðypsenas,reikëjo skaièiuoti. Po to - klasifikuoti,organizuoti - ne kaip individus su savodramomis, akimirksniu apsivertusiais, á neþiniàpakrypusiais gyvenimais, bet kaip anoniminiusstatistinius vienetus, apibrëþiamus pagalpalapiniø, paklodþiø, maisto ar vaistø poreiká.

Tai taip pat galima pateikti kaip ryðkøanonimizuojanèio vakarietiðkojo disciplinarinioaparato veikimo pavyzdá. Þmonës èiaakimirksniu netenka intymiausios individualiostragedijos nuosavybës, tampa spygliuotomistvoromis aptvertø palapiniø lageriø gyventojais,

klasifikacijos ir kalkuliacijos objektais, skaièiaisgausybëje jø poreikius apibûdinanèiø lenteliø.Taèiau aptverti kosovieèius reikëjo nuoagresyviø, piktavaliðkø vietiniø albanøgangsteriø intencijø (pastarieji grobësikosovieèiø merginø), - taigi nuo tos paèiosBalkaniðkos realybës.

Ðiuo konkreèiu atveju bei apskritai visokonflikto atþvilgiu sunku pateikti paprastà etinávertinimà, privalu susilaikyti, uþdelsti vienà arkità pusæ palaikantá apsisprendimà.

Vertinimo perspektyva

Komunikatyvaus vakarietiðkojo diskursodinamika komplikuoja galimybæ stabtelëti irgiliau apmàstyti padedant ieðkoti tikslesnio josávertinimo galimybiø. Pati vertinimo galimybëpakliûva á ambivalentiðkà ideologinioapsisprendimo uþ vienà ar kità agresyviàtapatybæ alternatyvà. Skirtingi civilizaciniai apriori pateikia iðankstines, savas, nesutaikomasir nesuderinamas prasmines visatas, reikalaujanuspausti vienà ið dviejø siauro ideologiniovertinimo klaviðø: arba jûs uþ þmogaus teises irbombardavimà, arba uþ valstybës suverenumàir etniná valymà bei pjautynes.

Poststruktûralistø atliekama tapatybëslogikos, komunikacinio màstymo kritika, jodiskursyvià tvarkà grindþianèios prievartosmechanizmø dekonstravimas galimas tiksusilaikant nuo tiesioginio apsisprendimokonkreèiai tapatybei. Vertinimo negalimybës,sprendimo uþdelsimo, nukëlimo átampojegalima pamëginti atskleisti civilizaciðkainebendramatá abiejø konfliktuojanèiø pusiøpobûdá, retrospektyviai perþengti etiniosprendimo neámanomybæ; susilaikant nuosiauro, skuboto ideologinio vertinimo, atvertiplatesnæ, kità konflikto suvokimo (ir galbûtdrauge ávertinimo) perspektyvà, pateikti kitokiàtapatybës konstituavimo ir santykio su Kitualternatyvà.

129128


daiktams, augalams, gyvûnams, bendri irneatðaukiami dalykai - stovëjimas ant þemës posaulëtu ar þvaigþdëtu dangumi - neleidþiapervertinti pesimistinio civilizacijø kolizijøvertinimo, leidþia ieðkoti ne kovos, bet dialogosu plaèiai suvokiamu Kitu galimybiø.Atsakingoje stovësenoje tiesiogiai regimo daikto

akivaizdoje mes galime geriau suprasti iðkilauslietuviø màstytojo Arvydo Ðliogerio pastangàfilosofijoje iðlaikyti metafizinæ átampà,civilizacijø sandûroje atsiverianèios iki-signifikatyvios, anapus- diskursyvios tikrovësproðvaistes. Skaitytojø valia vadinti taimetafiziniu ”likuèiu” ar atvira klausimo erdve.

Literatûra:1. Deleuze G. (1968) Difference et Repetition, Paris: PressUniversitaires de France.2. Deleuze G. (1990) The Logic of Sense; trans. M.Lesterand C. Stivale, ed. C.V. Boundas, New York: ColumbiaUniversity Press.3. Descombes V. (1980) Modern French Philosophy; tr.L.Scott-Fox and J,M, Harding, New York: CambridgeUniversity Press.4. Foucault M. (1994) Slova i veðèi. Archeologijagumanitarnych nauk, per. V.P. Vizgin i N.S. Avtonomova.Sankt-Peterburg: A-cad.5. Foucault M. (1998) Diskurso tvarka; vert. M. Daðkus,Vilnius: ALK / baltos lankos.6. Kanuni i Lekë Dukagjiniti: The Code of Lekë Dukagjini

(1989), ed. Shtejefen K. Gjecovi; tr. Leonard Fox, NewYork: Gjonleka Publishing Co.7. Lingis A. (1994) Foreign Bodies, London, New York:Routledge.8. Lingis A.(1997) Nieko bendra neturinèiøjø bendrija; vert.M. Þukaitë, Vilnius: ALK / baltos lankos.9. Lingis A.(1998) The Imperative. Bloomington andIndianapolis: Indiana University Press.10. Ðliogeris A. (1997) Niekio vardai, Vilnius: Pradai.11. Ðliogeris A. (1999) Alfa ir omega . Ontotopijosmetmenys, Vilnius: Pradai.12. Tournier M. (1995) Penktadienis, arba Ramiojovandenyno limbai, Vilnius: Alma littera.

Summary

The article reflects on the role of the principleof Identity in constitution of particular civilizationalmodels. It attempts to demonstrate the monologouscharacter of the particular Western and Balkancivilizational identities, what attributed to their col-lision in Kosovo. The principal differences in consti-tution of Western and Balkan civilizations and theirclose geopolitical situation created high tension,which discharged in the dramatic conflict, impossibleto resolve in discoursive mode due to the lack of com-mon discoursive background.

The necessities to distance us from direct iden-tification with one or another expansive identitymodel was the condition for a reflection and evalua-tion of the conflict. The poststructuralist critique ofthe principle of identity, favoring the alternative

“thinking based on difference”, decisively contrib-uted to the theoretical background of the phenom-enological insights of this text.

The collision between the Western and Balkancivilizations was depicted through different planesand from diverse angles as inevitable, unless the willto sustain their particular identities in subjecting theOther were not renounced. Deleuzian interpretationof Michel Tournier’s novel “Friday, or the Limbs ofPacific” provided with a broad insight on the possi-bility of thinking, based on the reality of difference.Ideas of distinctive American thinker AlphonsoLingis and Lithuanian philosopher Arvydas Ðliogerisprovided with a basis for delineating vectors of thenon-violent constitution of dialogue, whereof a newkind of an inaggressive identity might emerge.

Apie autorius

Vygandas Aleksandravièius LFSI Filosofijos doktorantas

Arvydas Juozaitis dr. LFSI vyr. mokslinis bendradarbis

Liutauras Kraniauskas VU Socialinës teorijos katedros doktorantas,KU Sociologijos katedros asistentas

Saulius Pivoras dr., e. doc. pareigas, VDU Politikos mokslø irdiplomatijos instituto Vieðojo administravimokatedros vedëjas

Silva Pocytë dr., KU Vakarø Lietuvos ir Prûsijos istorijoscentro mokslinë bendradarbë

Nijolë Strakauskaitë doc. dr., KU Istorijos katedra

Algimantas Valantiejus doc. dr., KU Sociologijos katedros vedëjas

Vytautas Valevièius doc. dr., KU Filosofijos katedra

Vygantas Vareikis dr., KU Istorijos katedros vedëjas

Vladas Þulkus prof. habil. dr., KU Vakarø Lietuvos irPrûsijos istorijos centro direktorius


Vygandas AleksandravièiusLFSI Saltoniðkiø 58, Vilnius

131130


Sociologija. Mintis ir veiksmas

Vyriausiasis redaktorius dr. doc. Algimantas Valantiejus (KU)Vyr. red. pavaduotojas dr. doc. Vylius Leonavièius (VDU)

Redakcijos taryba: dr. doc. Aleksandras Dobryninas (VU), dr. doc. Vladas Gaidys (LFSI), dr. doc.Zenonas Norkus (VU), dr. doc. Marius Povilas Ðaulauskas (VU)

Redakcijos kolegija: Frank Aarebrot (Bergeno universitetas, Norvegija), habil. dr. prof. EgidijusAleksandravièius (VDU), dr. doc. Arûnas Augustinaitis (VU), habil. dr. prof. Algirdas Gaiþutis (LMA),habil. dr. prof. Romualdas Grigas (LFSI), dr. doc. Marijus Jonaitis-Ðidlauskas (KU), Olav Korsnes(Bergeno universitetas, Norvegija), dr. doc. Vaidutis Laurënas (KU), habil. dr. prof. Arvydas VirgilijusMatulionis (KI), Ph. D. prof. Algis Mickûnas (Ohio universitetas, JAV), Ph. D. prof. John W.Murphy(Miami universitetas, JAV), Almantas Samalavièius (VPU), dr. doc. Tomas Soideika (VDU), NortautasStatkus (TSI), Ramûnas Trimakas (VU), dr. doc. Danutë Tureikytë (LFSI), dr. Audronë Þukauskaitë(LFSI)

Redaktorë Laima Valantiejienë

Virðelio autorius Algimantas Kalvaitis

Virðelyje - Laimos Gentvilaitës-Sakalauskienës grafikos darbas Ventë (1998)

Redakcijos adresasSocialiniø tyrimø/sociologijos istorijos centrasSocialiniø mokslø fakultetasMinijos g. 153, LT-5800 KlaipëdaTel. 8-26 36 60 74, el. paðtas [email protected]

SL 432. 2001 07 02. 16,2 leidyb. apsk. l. Tir. 100 egz. Uþs. Nr. 1850.Iðleido ir spausdino S.Jokuþio leidykla-spaustuvë,Nemuno g. 139, LT-5799 Klaipëda.Tel. 8-26 366 000.

Redakcijos kolegijos parengtieji nurodymai autoriams

Pateikiamos taisyklës parengtos atsiþvelgiant á Lietuvos mokslo tarybosnutarimà Nr. 239, 1997 11 24. Laikytasi nuomonës, kad teikiant straipsniøpublikavimo nurodymus autoriams, bûtina atsiþvelgti á bendruosius mokslo darbøpublikavimo reikalavimus, kuriais vadovaujasi didþioji dalis Lietuvoje leidþiamømokslo (ir ypaè socialiniø mokslø krypties) þurnalø.

1. Straipsnio medþiaga turi bûti pateikiama tokia tvarka:- autoriaus vardas, pavardë;- straipsnio pavadinimas;- straipsnio santrauka lietuviø kalba ( iki 500 spaudos þenklø);- straipsnio turinys (nuo 0, 75 iki 1, 5 spaudos lanko);- straipsnio santrauka anglø, vokieèiø ar prancûzø kalbomis (iki 1000

spaudos þenklø);- visos iðnaðos (su tam tikromis, straipsnio autoriaus poþiûriu,

bûtinomis, iðimtimis) pateikiamos straipsnio pabaigoje.

2. Þurnalo redakcijos kolegijai pateikiamas vienas straipsnio egzempliorius,parengtas kompiuteriu ir atspausdintas pagal nurodytus reikalavimus, o taippat diskelis su straipsnio áraðu. Straipsniai turi bûti surinkti naudojantis MicrosoftWord 6 programa. Pageidautina rinkti Times LT ðriftu.

3. Ypaè atkreiptinas dëmesys á nuoseklià citavimo tvarkà (pagal vadinamàjàHarvardo sistemà): autoriaus pavardë, knygos ar straipsnio publikavimo metai,puslapiai (Kavolis 1991: 23-4). Literatûros sàraðas pateikiamas abëcëlës tvarka.Toliau pateikiame citavimo pavyzdþius:

1. (Straipsnis) Norkus, Zenonas. 1999. ‘Maxo Weberio suprantanèiojisocialinë ekonomika’, Sociologija. Mintis ir veiksmas 2 (4): 41-8.Spires, Scott. 1999. ‘Lithuanian linguistic nationalism and the cultof antiquity’, Nations and Nationalism 5 (4): 485-500.

2. (Monografija) Sverdiolas, Arûnas. 1996. Steigtis ir sauga. Vilnius:Baltos lankos.

3. (Straipsnis knygoje) Pavilionis, Rolandas. 1995. ‘LiudvigasVitgenðteinas ir jo kalbos filosofija’ kn. Liudvigas VitgenðteinasRinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis.

Smith, Anthony. 1979. ‘Preface’. In Anthony Smith Nationalism in the TwentiethCentury. Canberra: Australian National University Press.

SOCIOLOGIJA MINTIS IR VEIKSMAS - elibrary.lt

Documents

Transcript of SOCIOLOGIJA MINTIS IR VEIKSMAS - elibrary.lt