Rūta Marcinkevičienė SPAUDOS TEKSTŲ ŽANRAI...komunikacijos formas, kalba tampa svarbiausia jų...

Rūta Marcinkevičienė

SPAUDOS TEKSTŲ ŽANRAI

Vytauto Didžiojo universitetasKaunas, 2007

UDK 800(075.8) Ma418

2007 m. vasario mėn. 23 d. Nr. 07-334 rekomenduota LR Švietimo ir mokslo ministerijos Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisijos

Recenzentai: prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė prof. habil. dr. Dalia Klumbytė

ISBN 978-9955-12-194-7 © Rūta Marcinkevičienė, 2007 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2007

TURINYS

PRATARMĖ ................................................................................................................... 5

ĮVADAS .......................................................................................................................... 7

1. ŽANRO SAMPRATA ............................................................................................. 91.1. Žanras ir tekstas ......................................................................................... 121.2. Žanras ir diskursas ..................................................................................... 17

2. TEKSTO FUNKCIJOS ......................................................................................... 252.1. Reprezentacinė funkcija .......................................................................... 29

2.1.1. Naratyvinių tekstų informacinė struktūra .............................. 322.1.2. Nenaratyvinių tekstų informacinė struktūra ........................ 35

2.2. Tarpasmeninė funkcija ............................................................................. 392.2.1. Pozicinė reikšmė ............................................................................. 412.2.2. Reliacinė reikšmė ............................................................................ 41

2.3. Struktūrinė funkcija ................................................................................. 462.3.1. Tekstualumas .................................................................................... 462.3.2. Intertekstualumas .......................................................................... 52

3. PERIODINĖS SPAUDOS ŽANRŲ TIPOLOGIJA ........................................ 583.1. Tekstų klasifikavimo būdai .................................................................... 583.2. Periodinės spaudos tekstų klasifikavimo tradicijos ...................... 64

3.2.1. Vakarietiškoji tradicija ................................................................... 653.2.2. Rytų Europos patirtis ..................................................................... 71

4. SVARBIAUSIOS PERIODINĖS SPAUDOS ŽANRŲ GRUPĖS IR JŲ NARIAI ........................................................................................... 77

4.1. Informaciniai žanrai .................................................................................. 794.1.1. Žinutė .................................................................................................. 794.1.2. Straipsnio anonsas ......................................................................... 854.1.3. Tekstografinė informacija ............................................................ 864.1.4. Reportažas ........................................................................................ 864.1.5. Ataskaita ............................................................................................ 924.1.6. Korespondencija ............................................................................. 934.1.7. Interviu ............................................................................................... 94

4.2. Vertinamieji žanrai .................................................................................. 1034.2.1. Redakcinis straipsnis ................................................................... 1034.2.2. Komentaras .................................................................................... 1054.3.3. Skaitytojo laiškas .......................................................................... 109

4.3. Analitiniai žanrai ...................................................................................... 1104.3.1. Straipsnis ......................................................................................... 1104.3.2. Žurnalistinis tyrimas .................................................................... 1114.3.3. Apžvalga .......................................................................................... 1144.3.4. Recenzija ......................................................................................... 114

4.4. Meniniai pramoginiai žanrai ............................................................... 1164.4.1. Esė ..................................................................................................... 1164.4.2. Apybraiža ........................................................................................ 1174.4.3. Satyriniai žanrai ............................................................................ 120

4.5. Tarnybiniai informaciniai žanrai ......................................................... 1204.5.1. Skelbimas ........................................................................................ 1214.5.2. Patarimas ir prognozė ................................................................ 1224.5.3. Reklaminis tekstas ....................................................................... 1234.5.4. Liūdnųjų progų žanrai ............................................................... 125

4.6. Žanrų sąveika ........................................................................................... 127

DALYKINĖ RODYKLĖ .......................................................................................... 129

ABSTRACT .............................................................................................................. 139

LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................. 142

PRATARMĖ

Šio vadovėlio paskirtis – supažindinti studentus su įvairiomis teksto analizės kryptimis, apimančiomis kelias humanitarines disciplinas: teks-to lingvistiką, žanro teoriją, diskurso analizę, semantiką, pragmatiką ir kt. Jos ašis – žanras, nes būtent juo remiantis galima paaiškinti daugelį kalbos ir su ja susijusių institucijų ar netgi pačios visuomenės gyvavimo ypatumų. Todėl apie žanrą telkiamos ir į jį orientuojamos kitos sritys, iš kurių atsirenkama tai, kas žanrui svarbiausia: iš diskurso analizės , šiaip jau yra išvestinės ir daugelį kitų kalbotyros sričių integruojančios dis-ciplinos, paimta informacinės teksto struktūros samprata; iš funkcinės lingvistikos – teksto funkcijų apibrėžimai, teksto vientisumo ir rišlumo kategorijos; iš retorikos teorijos – pagrindinių tekstų tipų skirtis; iš literatūrologijos – intertekstualumo samprata, iš lingvistikos – modalu-mo aiškinimas ir kt.

Diskurso analizė atliekama pasitelkus vieną diskurso sritį – periodinės spaudos žanrus – kuri apima visas laikraščiuose ir žurnaluose spaus-dinamas tekstų grupes nepriklausomai nuo to, ar jie rašyti žurnalistų, ar ne. Periodikos žanrai, tiriami kaip gatavi tekstai iš skaitytojo suvokėjo pozicijų, yra šiek tiek platesnė kategorija nei žurnalistikos žanrai, kuriems priklauso tik žurnalistų kūryba, ir daug platesnė nei publicistikos žanrai, sudaranti tik atskirą žurnalistikos žanrų dalį. Priežastis, dėl kurios apta-riama tokia plati periodikos tekstų skalė – nuo straipsnių iki skelbimų, yra jų populiarumas ir tuo pačiu per menkas ligšiolinis diskurso analitikų dėmesys šiai sričiai. Esama ir kitų motyvų. Allanas Bellas ir Peteris Gar-rettas (1998: 3) pateikia keturias priežastis, paskatinusias tirti periodinės spaudos žanrus: daug prieinamų duomenų, ypač tekstų, tyrimams; spaudos tekstai parodo ir veikia bendruomenės požiūrius ir gyvenseną; periodinės spaudos tekstų žanrų analizė atskleidžia socialines reikšmes ir stereotipus. Galiausiai periodinė spauda parodo ir kartu veikia kultūrą, politiką bei visą visuomenės gyvenimą.

Šia knyga siekiama ugdyti gebėjimą analizuoti tekstus remiantis jų struktūra, kalbine raiška ir sąsajomis su kontekstu, taip pat lavinti lingvistinį sąmoningumą ir kritinį mąstymą. Kitaip sakant, mokoma kritinės diskurso analizės. Atskleidžiant periodinės spaudos žanrų ypatumus išryškinama tai, kas be sąmoningo sutelkto dėmesio lieka neįsisąmoninta, neįvardyta ir todėl neįprasminta; tai, kas nujaučiama,

SPAUDOS TEKSTŲ ŽANRAI6

bet žodžiais nenusakoma; tai, kas daro tekstą tekstu ir skiria vieno žanro tekstus nuo kitų. Savarankiško darbo užduotys yra skirtos konkretiems ir bendresnio pobūdžio gebėjimams ugdyti. Kai kurie iš konkrečiųjų gebėjimų yra praktinis teorinių žinių taikymas, t. y. gebėjimas nustatyti teksto funkcijas, tipus ir žanrus, informacinę tekstų struktūrą; gebėjimas suvokti potekstes ir vertinamuosius elementus, skaitytojo nuomonės formavimo, manipuliavimo informacija būdus ir kt. Bendresnio pobūdžio gebėjimai apima analitiškumą, ypač paslėptų dalykų atpažinimo, kritinio mąstymo galias, klasifikavimo ir su juo susijusio žinių apibendrinimo, sintetinimo įgūdžius.

Įsivaizduojamas šios knygos skaitytojas gali būti tiek bakalauro, tiek ir magistro studijų studentas, nebūtinai turintis gilesnį nei vidurinį filologinį išsilavinimą, bet ganėtinai motyvuotas tam, kad įveiktų neišvengiamą akademinį šios knygos pobūdį, ypač pasireiškiantį per dėmesį terminams ir jais įvardijamoms sąvokoms kaip svarbiausiems diskurso analizės instrumentams. Vadovėlis yra apžvalginio pobūdžio, skirtas palengvinti kitų autorių knygų skaitymą ir suvokimą, nes vi-sas aptariamas teorijas siekiama susisteminti, sujungti į vieną visumą, skirtą žanrinei diskurso analizei. Jis galėtų būti taikomas atskiriems humanitarinių mokslų filologijos ar socialinių mokslų komunikacijos ir informacijos krypties programų (žurnalistikos, viešosios komunikacijos ir pan.) kursams, pavyzdžiui, teksto, diskurso ar žanro analizei.

Vadovėlio struktūra tokia, kad palengvintų naujų sąvokų supratimą ir įsisavinimą. Pirmiausia pateikiamas teorinis karkasas (pirmos trys dalys), kuriuo remiantis vėliau analizuojami įvairių periodinės spaudos žanrų tekstai. Teorinės dalies pagrindu imtos dvi trinarės schemos. Pirmojoje jų šios knygos objektas žanras yra suvokiamas kaip viena dalis trikampio, sudaryto iš teksto žanro ir konteksto . Teksto ir konteksto sąveika su-daro diskurso pagrindą. Kita teorinė schema – trys svarbiausios teksto funkcijos, aprėpiančios ir susisteminančios daugelį diskurso analitikų aptariamų teksto ypatumų. Pereinamoji nuo teorinės prie praktinės yra trečioji tipologinė dalis, o ketvirtoji – visai konkreti, skirta atskirų spau-dos žanrų aprašams. Čia pateikta periodinių spaudos žanrų klasifikacijayra originali, paremta Rytuose ir Vakaruose paplitusiomis žurnalistikos žanrų schemomis.

Autorė dėkinga visiems skatinusiems ir padėjusiems dirbti. Dėkinga institucijoms, parėmusioms keliones į užsienio šalių bibliotekas ir šio vadovėlio leidybą, kolegoms dėstytojams ir studentams, sukūrusiems poreikį rašyti ir drauge generavusiems idėjas, žurnalistams, mielai ko-mentavusiems jų leidžiamų laikraščių ir žurnalų žanrus.

ĮVADAS

Visuomenės gyvenimas grindžiamas susitarimu. Tos pačios prigim-ties yra ir kalba. Susitarimas, konvencija, ilgainiui įgauna konkrečias komunikacijos formas, kalba tampa svarbiausia jų sudedamąja dalimi. Kalbinė visuomeninio gyvenimo raiška yra labai įvairi, aprėpia įvairiau-sias kalbos atmainas, formas, pavidalus: sakytinę ar rašytinę, bendrąją ar dalykinę kalbą, bendrinę literatūrinę kalbą ar geografinius bei sociali-nius dialektus, galiausiai įvairius stilius , žanrus, diskursus, tekstų tipus ir kitokias kalbinės veiklos rūšis. Gyventi visuomenėje – tai mokėti vartoti kalbos atmainas, sąmoningai ar ne visai įsisąmoninus taikyti taisykles, normas, parinkti tinkamas progas ir kontekstą atskiroms kalbos atmai-noms. Iš visos kalbos atmainų įvairovės du dalykai plačiausiai aprėpia ne tik kalbinio, bet ir kitokio bendravimo pavidalus. Tai – stilius ir žanras.

Stilius apibūdina daugelį gyvenimo, bendravimo, drabužių, kalbos, rašymo ir nemažai kitų žmogiškosios veiklos sričių. Remiantis žanru, žanrinėmis konvencijomis šiandien aiškinama daugelis sunkiai paaiški-namų visuomenės gyvenimo normų, o posakis „toks žanras“ vartojamas taip pat plačiai kaip ir jo pirmtakas „toks gyvenimas“. Žanrais, žanrų kaita matuojamos visuomeninio gyvenimo permainos, žanrai parodo visuo-menės poreikius ir tradicijas. Manoma, kad visuomenę ar bendruomenę geriausiai galima apibūdinti joje vyraujančiais žanrais, individų gyveni-mas taip pat yra nulemtas aktyviai ar pasyviai jų vartojamų žanrų. Teigia-ma, kad žanras sutvarko, supaprastina tikrovę. Negana to, žanras kreipia mūsų žodžius ir veiksmus tam tikra linkme, suteikia jiems pavidalą, for-mą, bet kartu lemia ir turinį , todėl galima sakyti, kad žanras mus valdo.

Įsigalėjusi žanro kaip socialinio veiksmo samprata leidžia tirti beveik visas žmogaus gyvenimo sritis, įžvelgti žanrinę įvairovę darbo, pramogų ar kitokiais santykiais pagrįsto bendravimo atvejais. Tačiau lengviausiai tirti tuos žanrus, kurių raiškos pagrindą sudaro kalba, o dar labiau – teks-tas . Gal todėl, kad pati žanro samprata atsirado klasifikuojant grožinės literatūros tekstus, o gal dar ir dėl to, kad tekstas, pasakytas ar parašytas, o ne koks kitas kalbos elementas – žodis, frazė ar sakinys – pagrindinis žodinio bendravimo vienetas. Tekstas yra tikroji bendravimo terpė, o kal-bos analizė autentiška tiek, kiek ji siejama su tekstu ir socialiniu jo kon-tekstu. Taigi stilius , tekstas, žanras, kontekstas gali būti laikomi žodinio bendravimo pamatais.


Kaip ir kitos esminės ir sudėtingos mūsų gyvensenos ypatybės, žanras nėra įsisąmoninamas, jo reikalavimams paklūstama nejučiomis, intuity-viai. Magnusas Ljungas teigia, kad iš tiesų visai neaišku, kas yra žanras, nors intuityviai jis suvokiamas kaip kuo nors panašių – kalba, paskirtimi ar dar kuo – tekstų grupės. Tas panašumas esti ryškus ar ne toks pastebi-mas, bet jis būtinas žanro rekvizitas (Ljung 2000: 132). Implicitinę žanro prigimtį pabrėžia ir Anna Freedman. Pakartodama visiems žinomą tiesą, kad apie kalbos dalykus mes visada žinome daugiau nei pasakome žo-džiais, ji prilygina žanrinius gebėjimus gimtosios kalbos žinioms, kurios vaikystėje įgyjamos intuityviai ir nesąmoningai. Sąmoningai mokantis ar mokant žanrinės specifikos būtina implicitiškas, intuityvias žinias paversti eksplicitiškomis, sąmoningai suvoktomis (Freedman 1994). Toks yra žan-ro teorijos tikslas – įvardyti ir aprašyti žanro vartotojų žinias (Berkenkotter 1995: 1), paaiškinti tai, kas tik jaučiama, bet nepaaiškinama.

Žanro teorija kuriama teksto –konteksto –diskurso trikampyje, pasta-rajai jo daliai suteikiama ypač didelė reikšmė. Manoma, kad specifiniai,unikalūs diskurso bruožai, sudarantys diskurso modelį, gali paaiškin-ti daugelį dalykų, tarp jų ir žanrą (Sinclair 1994: 14–15). Šiame darbe autorė kaip tik ir siekia susisteminti diskurso ypatumus bei parodyti, kaip jie siejasi su žanru ir kiek yra svarbūs vienai ar kitai žanrų grupei ar konkrečiam žanrui nustatyti ir paaiškinti. Kitaip sakant, diskurso požy-miai laikomi žanro nustatymo kriterijais, kai skirtingi jų deriniai atitinka skirtingų žanrų kodus. Žanro analitikai teigia, kad žanrą lemia daugelis veiksnių, apimančių tekstų formą ir turinį (Kress 1983: 32), todėl labai svarbu tuos veiksnius įvardyti ir aprašyti parodant jų sąsajas su žanru. Ti-kimasi, kad toks darbas padės suformuoti analitinį sąvokinį karkasą, lei-džiantį žanriniu aspektu tirti konkrečius tekstus. Šis analitinis karkasas grindžiamas pastaraisiais dešimtmečiais susiformavusia vakarietiškąja negrožinės literatūros žanro samprata, perimta iš Australijos, Šiaurės Amerikos, Didžiosios Britanijos ir kitų Europos šalių teksto lingvistų, dis-kurso analitikų ir žanro teoretikų darbais, kurie iki šiol nebuvo nagrinėti lietuviškajame akademiniame diskurse.

1. ŽANRO SAMPRATA

Žanras suprantamas įvairiai: siaurąja prasme, tik kaip literatūros ar meno kūrinių skirstymo pagal sandaros ypatybes vienetas, o plačiąja – kaip bet kokių tekstų ar net socialinių veiksmų, pvz., renginių tipai ar klasės. Taigi žanriniu aspektu galima tirti daug ką. Žanro teorija , kilusi iš literatūrologijos, dabar plinta į visai kitas sritis. Per pastaruosius kelis dešimtmečius plačiau imti analizuoti negrožinės literatūros, ypač spaudos, žanrai, daug rašyta apie filmus, RTV laidas ir naujuosius interneto žanrus – hipertekstą, elek-troninio pašto laiškus ir internetines diskusijas. Pats žanro terminas dažnai vartojamas neapibrėžtai ir sinonimiškai stiliui (publicistika kaip žanras), literatūros srovei (realizmo žanras), be to, sakytinės kalbos kūriniams vadin-ti. Neretai žanras vartojamas drauge su kitais rūšį žyminčiais daiktavardžiais (tipai, rūšys, stiliai), nenurodant smulkesnių kiekvienos rūšies padalų, taip pat įgyja platesnę nei vien tik meno kūrinio žanro reikšmę.

Paprastai žanrai siejami su konvencionalumu, tradicija. Įprastiniai žanro apibrėžimai grindžiami tik tekstų dėsningumais, žanrai laikomi įprastinės formos ir turinio tekstais. Dabar siekiama sujungti kalbinius dėsningumus su žmogiškosios veiklos dėsniais. Kitaip sakant, naujoji žanro samprata apima diskursų tipus, analizuojamus socialinėje ir kultūrinėje kalbos var-tojimo plotmėje. Štai Guntheris Kressas teigia, kad įprastinės bendravimo formos lemia nusistovėjusias tekstų formas, t. y. tam tikrus žanrus. Žanrai turi savo formą ir reikšmę, atsiradusią būtent dėl žanru atskleidžiamų socialinio bendravimo formų, tikslų, funkcijų ir reikšmių. Žanrai parodo būdingiausias bet kurios visuomenės ar draugijos bendravimo formas, todėl žanro analizę siūloma sieti su konvencijų, ritualų, ceremonijų tyri-mais (Kress 1989: 19, Freedman 1994 a).

Kiekviena visuomenė turi savitą žanrinį repertuarą , kuriame visi žanrai yra glaudžiai susiję ir vieni lemia kitus. Be to, ši sistema yra judri, nuolat kinta. Štai pasakos Vakaruose nebepopuliarios, o pokalbiai in-terneto svetainėse ar SMS žinutės – labai. Visuomenės žanrų specifiką ir įsitvirtinusius žanrus geriausiai atskleidžia jų pavadinimai (Georgako-polou 1997: 33). Žanrai parodo, kaip mūsų bendravimą lemia konven-cija. Taigi žanras yra labai tinkamas tekstų, renginių ir kt. klasifikavimoįrankis , bet jam trūksta plačiai priimtų, labai aiškiai apibrėžtų klasifikavi-mo kriterijų. Dėl to įvairių komunikacijos formų skirstymas į žanrus yra labai įvairus, pasibaigiantis dideliu skaičiumi smulkių padalų. Diskurso


analitikui sunku nuspręsti, kas yra, o kas nėra atskiras žanras, nes žanrai maišosi, liejasi ir taip suformuoja naujus derinius.

Visuomenės ir joje populiarių žanrų sąveiką galima matyti iš to, kaip visuomenės gyvenimo pokyčiai lemia naujus žanrus, ir atvirkščiai – nauji žanrai pakreipia visuomenės gyvenimą viena ar kita linkme. Šiandienės žanrų studijos remiasi naująja retorika , tyrimais, kaip retoriniai komu-nikacijos tikslai pasiekiami naudojantis įvairiais žanrais. Žanro reikšmė nėra vien tik to žanro tekstų turinys , reikšmė yra ir žanro funkcija arba jo vieta. Norint suprasti žanro taisykles , reikia išmanyti kalbos etiketą, su-vokti, kada ir kur galima daryti ar sakyti tam tikrus dalykus. Jei kalbama apie teksto žanrą , svarbu žinoti, kur ir kaip pateikiamas tekstas – nuo lei-dinio iki maketo detalių. Žanro kaip vietos metafora paryškinama teigi-niu, jog teksto vieta lemia kalbinį ir kultūrinį jo supratimą. Ne koks vienas teksto požymis , bet tų požymių rinkinys yra būdingas vienam ar kitam žanrui. Šį rinkinį lemia žanro vieta kitų žanrų sistemoje ir nuo tos vie-tos priklausančios funkcijos. Žanras paprastai esti kokios nors ceremo-nijos, socialinio veiksmo dalis, ceremonija teikia tam tikrus apribojimus, formuojančius žanro specifikos pagrindą (Freedman 1994: 59–60).

Dar labiau žanrą su komunikacija sieja Carolyn R. Miller ir apibūdina jį kaip socialinį veiksmą. Nors žanrai atpažįstami ir apibrėžiami pagal diskur-so formos ir kitus panašumus (auditorijos, mąstymo būdo, situacijų), tačiau ne diskurso forma ar turinys lemia žanrą, o jo funkcija, paskirtis arba vadinamasis retorinis veiksmas . Taigi C. R. Miller suvokia žanrą kaip tipišką retorinį veiksmą (Miller 1994: 23–24). Jei žanras yra veiksmas, jis turi apimti to veiksmo situaciją ir motyvą, nes bet koks žmogaus atlieka-mas veiksmas, simbolinis ar ne, suvokiamas tik situacijos kontekste ir tik kaip atsiradęs dėl tam tikrų motyvų. Būdamas prasmingas veiksmas, žanras gali būti paaiškintas taisyklėmis ir tam tikrais kalbos vartosenos modeliais, kurie ir formuoja visuomenės kultūrinio gyvenimo pagrindą. Be to, C. R. Miller laiko žanrą kultūriniu artefaktu ir siūlo jį suvokti kaip antropologai suvokia materialiuosius senųjų civilizacijų artefaktus, t. y. kaip tam tikrą paskirtį turintį produktą, įsiterpiantį į bendrą funkcijų ir kitų artefaktų sistemą. Žanras, atskleidžiantis tam tikrus kalbos varto-senos dėsningumus ir modelius, yra esminė mūsų kultūrinio gyvenimo substancija. Todėl kultūrą galima apibūdinti pagal joje paplitusių žanrų rinkinį , o patį žanrą laikyti specifine ir labai svarbia visuomenės gyveni-mo dalimi, jos komunikacinės struktūros aspektu, tam tikra institucijų galios struktūra (Miller 1994a: 68–71). Kuo sudėtingesnė ir įvairesnė visuomenė, tuo daugiau žanrų ji turi, tuo įvairesnis jos žanrinis reper-tuaras (Miller 1994: 36). Tas pats pasakytina ir apie individus.

11

Žanras su visuomene siejamas ir kitaip. Teigiama, kad jis įkūnija tam tikras vertybes ir ideologines nuostatas. Pavyzdžiui, filmų žanrai yra visuomenės socialinių ir kultūrinių poreikių barometras. TV žanrinis repertuaras rodo programų sudarytojų ir jų įsivaizduojamas žiūrovų vertybes. Kita vertus, žanrai ne tik perteikia, bet ir padeda formuoti ideologiją . Taigi ryšys dvipusis – žanrai atsiranda iš tam tikrų socialinių sąlygų, bet žanrų transformacija savo ruožtu gali paveikti ir sustiprinti socialinius pokyčius. Marksistai vadina žanrą socialinės kontrolės in-strumentu, leidžiančiu palaikyti vyraujančią ideologiją. Tad žanrai nėra ideologiškai neutralūs, skirtingi žanrai įtvirtina skirtingą pasaulėžiūrą. Pagal tai Andrew Tolsonas apibrėžia žanrą kaip tarpinę kategoriją tarp masinės kultūros kūrėjų ir jos vartotojų (Tolson 1996: 92). Svarbiausias teorinis šiandieninės žiniasklaidos modelis grindžiamas trišaliu santykiu tarp teksto , jo kūrėjų ir vartotojų, todėl ne kas kita, o žanrai yra ta terpė, kurioje tekstai yra kuriami ir suvokiami.

Kaip matyti iš trumpos apžvalgos , žanro samprata išsiplėtė ir apima daugiau socialinio gyvenimo reiškinių nei anksčiau: žanras ėmė reikšti ne vien tik įprastines įvairių diskursų, meno kūrinių rūšis, jų formos ir turinio ypatumus, bet visos komunikacijos rūšis , priklausančias nuo kiekvienai jų būdingų bendravimo tikslų. Plačiai suprastas žanras įvardija tipinius socialinius veiksmus, kultūrinius ideologinius reiškinius (plg. Freedman, Medway 1994: 1).

Žanro kaip socialinio veiksmo samprata lemia jo santykį su tekstu, kontekstu ir diskursu, dėl to tai yra patogus klasifikavimo įrankis , siejan-tis keturis esminius teksto ar kokio kito komunikacinio įvykio elementus : formą, turinį , funkciją ir kontekstą arba diskursą (Georgakopolou 1997: 32–33). Derėtų trumpai apibūdinti pastaruosius du terminus. Nesigilinant į subtilesnes teksto ir diskurso skirtybes, lengviausia būtų diskursą paaiš-kinti remiantis formule: diskursas yra tekstas kalbos ir nekalbinės situaci-jos kontekste. Šiame darbe daugiausia bus vartojamas teksto terminas, laikantis Glenno F. Stillario (Stillar 1998: 12) požiūrio ir pabrėžiant teksto materialumą. Diskursas įkūnijamas tekstais. Apskritai pasakytina, kad, lai-kantis britiškosios teksto analizės tradicijos, tekstas, o ne atskiras žodis ar izoliuotas sakinys laikomas svarbiausiu kalbos vienetu (Stubbs 1993: 2).

Teksto reikšmę, jo supratimą lemia ne tik diskursas , kuriam jis priklau-so, bet ir konkretus žanras. Abu jie priklauso nuo socialinės terpės, dis-kursą veikia jį kuriančios institucijos: publicistikos tekstus – žiniasklaida, o žanrą – įprastinės bendravimo situacijos, kuriose jis atsiranda. Ir žan-ras, ir diskursas turi specifinę, socialiai sąlygotą reikšmę, todėl tekstai

Žanro samprata


yra nulemti diskurso tipo ir konkretaus žanro apribojimų. Ir diskursas, ir žanrai kyla iš konkrečios visuomenės struktūros, įvairių joje vykstančių procesų, žanrai yra konvenciniai socialinių progų palydovai, per kuriuos ir vyksta socialinis gyvenimas. Diskursas diktuoja, kas yra sakoma, o žan-ras – kaip tai atliekama, laikantis konteksto nulemtų formų. Taigi žanro ribas lemia ne tik kalbiniai, lingvistiniai (formos ir turinio), bet ir nekalbi-niai, ekstralingvistiniai, t. y. socialiniai ir psichologiniai veiksniai.

Nors abu – diskursas ir žanras – lemia teksto kalbinę raišką, tačiau jie parodo skirtingus dalykus, pvz., religinis diskursas gali būti įvairių žanrų, priklausomai nuo situacijos ir auditorijos, plg. kunigo pamokslą ir tikybos vadovėlį penktokams. Šie du tekstų reikšmės ir formos šaltiniai turi daug bendra. Pirma, abu jie yra socialinės ir kultūrinės prigimties, antra – atski-ros socialinės institucijos, šiuo atveju bažnyčia ir mokykla, kuriančios tam tikrą diskursą , turi daugiau ar mažiau pastovius žanrų rinkinius . Kai kurie diskurso tipai nesuderinami su tam tikrais žanrais (plg. Kress 1989: 20–29). Bet kuriuo atveju žanras yra siauresnės reikšmės terminas nei tekstas ar diskursas, nes šie yra apibūdinami savais žanrais, o ne atvirkščiai. Tad toliau bus nusakomas dvilypis žanro ryšys su tekstu, o per kontekstą ir su diskursu.

Savarankiško darbo užduotys1. Įsigilinkite į RTV programą ir išvardykite ten nurodytus transliuoja-mų laidų žanrus. Remdamiesi anonsais ir anotacijomis detalizuokite pokalbių laidų, filmų ir vaikų laidų žanrus.2. Surašykite jums žinomus viešojo ir privataus gyvenimo svarbius momentus žyminčių renginių pavadinimus, pavyzdžiui, minėjimas, vakaronė, pobūvis ir kt. Patyrinėkite, kiek jie atskleidžia įvardijamojo renginio esmę.3. Sudarykite savo pačių nuolat vartojamų tekstų žanrų sąrašą. Atskir-kite pasyviuosius žanrus, pagrįstus klausymu ir skaitymu, nuo akty-viųjų, t. y. žodžiu ar raštu kuriamų tekstų.

1.1. ŽANRAS IR TEKSTAS

Žanras gali būti laikomas tam tikru kodu tarp tekstų kūrėjų ir varto-tojų. Rogeris Fowleris netgi teigia, kad komunikacija būtų neįmanoma be sutartinio žanrų kodo (Fowler 1989: 216 iš Chandler 1997). Dar labiau

13

žanro vaidmenį detalizuoja R. Hodge‘as ir G.Kressas, apibūdindami žan-rus kaip tipiškas tekstų formas, kurios sieja tekstų kūrėjus, vartotojus, te-mas, teksto perdavimo kanalus, pobūdį ir socialinę progą, bet priduria, kad žanrai lemia tekstų kūrimą, supratimą ir aiškinimą (Hodge & Kress 1988: 7). Šiuo atžvilgiu žanras tarsi nerašytas susitarimas tarp autoriaus ir skaitytojo. Žanras padeda kurti tekstą, nes rašytojas žino, jog skaityto-jas turi tam tikrų žinių ir žanrinių lūkesčių , o tai leidžia jam praleisti kai kuriuos abiem pusėms savaime suprantamus dalykus, todėl paprasčiau ir veiksmingiau perteikti informaciją. Be to, žanras įspraudžia rašytoją į atitinkamus rėmus ir neleidžia jam būti perdėm originaliam ir dėl to ne-suprantamam (Chandler 1997). Iš kitos pusės žanras labai priklauso nuo to, ar jį atpažįsta ir kaip suvokia skaitytojas. Jei tekstas atpažįstamas kaip tipiškas, tuomet jis įgyja socialinį žanro statusą . Tuo remdamasis Charle-sas Bazermanas teigia, kad žanras egzistuoja tik tuomet, kai jį vartotojai atpažįsta (Bazerman 1994: 81): neatpažinta muilo operos parodija suvo-kiama kaip muilo opera.

Žanras tradiciškai laikomas teksto ypatybe, tam tikra tekstų rūšimi ar tipu. Be žanro retorikos , teksto lingvistikos ir diskurso analizės darbuose vartojamas iš pirmo žvilgsnio panašios reikšmės teksto tipo terminas. Jis dažnai eina drauge su žanru kaip sinonimas, pvz., pažinčių skelbimas lai-komas teksto tipu (plg. Stubbs 2001: 20), arba turi visiškai savarankišką termino reikšmę. Ją reikia aptarti lyginant su žanro reikšme, taip kaip ir įvairius tekstų tipus su skirtingais žanrais.

Daugelis tyrinėtojų teksto tipo ir žanro santykį apibūdina labai pana-šiai. Jie teigia, jog tekstų skirtybės suvokiamos kaip skirtingų tekstų tipų ar diskursų požymiai. Pačių tekstų vidiniai skirtumai (pagal jų struktūrą ir turinį ) vadinami tekstų ar diskursų tipais, o žanrai ar registrai suvokiami kaip išoriškai apibūdinamos tekstų klasės (Östman, Virtanen 1995, Lee 200). Taigi tekstų tipų ir žanrų skirtis sutampa su vidiniais ir išoriniais tekstų požymiais. Vidiniai požymiai yra kalbiniai (formos ar turinio), o iš-oriniai – komunikacijos tikslas bei tema . Tačiau tokį nuoseklų požymių tipų skyrimą sunku išlaikyti, tad dažnai vidiniai ir išoriniai požymiai eina drauge (Pilergaard, Frandsen 1960).

Pagal rašymo tikslus ar tekstų funkcijas tradiciškai skiriami retoriniai tekstų tipai . Jų kiekis ir įvairovė priklauso nuo tikslų bendrumo. Dažniau-siai skiriami 3 ar 5 grynieji retoriniai tekstų tipai, pvz.: aprašymas [descrip-tion], pasakojimas [naration], aiškinimas [exposition] ir įtikinėjimas [argu-ment] (Lee 2001: 41, Trosborg 2000: ix) arba labai panašiai: aprašymas,

Žanro samprata


pasakojimas, klasifikavimas [classification] ir vertinimas [evaluation] (Kin-neavy 1971 iš Pilegaard, Frandsen 1996: 6). Kiti autoriai prie šių dar pride-da skatinimą [hortatory type] (Ghadessy 1988: 2) ir nurodymą [instruction] (Werlich 1976 iš Östman, Virtanen 1995). N. Fairclough (2003: 68) skiria ne tekstų tipus, bet žanrų grupes: dialogus , įtikinėjimus ir pasakojimus. Janas Renkema tuos pačius darinius vadina diskursų tipais (Renkema 1993: 107–135). Lietuvių autorių darbuose prigijusi trinarė tekstų tipų klasifikacija: aprašymas, pasakojimas, samprotavimas, arba protavimas (Koženiauskienė 1999: 15–178, Sirtautas, Grenda 1988: 185). Šiandien labiausiai pripažinta yra E. Werlicho penkianarė tekstų tipų schema – ap-rašymas, pasakojimas, aiškinimas, įtikinėjimas, nurodymas ar skatinimas (plg. jos taikymą Vestergaard 2000b: 100–101). Kitų autorių (pvz., Biber 1988) tekstų tipų rūšys pagrįstos ne tiek komunikacine teksto paskirti-mi , kiek jų kalbinėmis ypatybėmis, nustatomomis statistiniais metodais. Joms suprasti reikia specialių žinių, todėl čia minėtos tekstų rūšys nepri-statomos.

Tekstų tipų skirtys ir aprašai buvo sukurti siekiant pedagoginių tikslų – išmokyti rašyti, remiantis tradicine teksto analize, kurią patvirtino vėlesnės studijos, grindžiamos statistiniais kriterijais. Abiejų metodų atstovai nuro-dė ryškiausią skirtį tarp dviejų pagrindinių tekstų tipų – naratyvo ir visų kitų tipų, kuriuos būtų galima vienu žodžiu pavadinti nenaratyviniais teks-tais (žr. Georgakopolou 1997, kur ši skirtis yra diskurso analizės pagrindas). Naratyvas suprantamas kaip laike išdėstų įvykių vaizdavimas, kartu per-teikiant ir požiūrius, vertinimus, jausmus ir kt. Kitaip sakant, atpasakojant įvykį naratyvo kontekstas ir tikslai lemia tai, kad tikrovė yra perkuriama, ji ne vien tik parodoma ar atkuriama. Kasdienėje kalboje vartojame kitą žodį pasakojimą , o ne naratyvą. Naratyvas yra terminas, leidžiantis atskirti pasakojimą ir visiškai neautonomišką teksto tipą – aprašymą – nuo kelių kitų drauge paimtų tekstų tipų, kuriems visiems būdingas kitoks tikslas: naratyvu pasakoma, kas nutiko, o kitais atvejais aiškinama, kas yra ar turė-tų būti. Todėl kitiems tekstų tipams nebūdinga laike išdėstyta įvykių seka , bet pagal aprašomojo ar analizuojamo objekto sandarą ar sprendžiamą problemą ir to sprendimo argumentacinę logiką sudėliotas tekstas (Geor-gakopolou 1997: 47).

Nenaratyvinius tekstus paprastai sudaro trys dalys – įžanga, dėstymas ir pabaiga. Esama daug įvairių dėstymo variantų – problemos esmė, jos sprendimas ir vertinimas , argumentų išdėliojimo tvarka, aprašomo daly-ko struktūra ar eiga (plačiau žr. 2.1.1.). Nuo naratyvinių ir nenaratyvinių

15

tekstų skirties priklauso ir žanrai. Naratyvu siekiama susieti klausytojus į bendruomenę, kurią vienija asmeniniai požiūriai, intymumas, panašūs vertinimai, o nenaratyvu – suteikti informacijos, įtikinti. Todėl skirtingi žanrai remiasi skirtingais tipais: akademinės diskusijos yra nenaratyvinės, bet aiškinamosios, argumentuojančios, o pokalbiai su draugais dažniau-siai yra pasakojamojo pobūdžio. Beje, pokalbis (dialogas , polilogas ) la-biau sietinas su sakytine arba gyvąja kalba, o ne su raštu, tuo pačiu ir ne su tekstu, todėl čia neaptariamas, tačiau be jo teksto tipų paveikslas būtų neišbaigtas. Nenaratyviniai tekstai irgi gali priklausyti tiek sakyti-nei, tiek rašytinei kalbai.

1 pav. Kalbos ir tekstų tipai

Reikia pasakyti, kad konkretūs tekstai paprastai būna mišrūs, o gryni, vienam tipui priklausantys aptinkami retai. Todėl ir skiriami homoge-niški tekstai , kuriuose dominuoja vienas teksto tipas, ir heterogeniški , apimantys kelis tipus. Maža to, galima rasti tekstų, kuriems nebūdingas nė vienas iš tipų, pvz., pokalbis , atliekantis vien tik fatinę funkciją . Taigi retorinius tekstų tipus reikėtų vertinti kaip idealybę, kaip tam tikrą gry-nąjį arba vientikslį diskursą , nes realūs tekstai paprastai nesutampa su idealiaisiais tipais. Žanrai taip pat klasifikuojami atsižvelgus į jų funkciją ar paskirtį, tačiau apimantys realius tekstus žanrai pasižymi funkcijų įvai-rove: viena ar keliomis pagrindinėmis funkcijomis, pvz., informuoti ir(ar) komentuoti, ir didesniu skaičiumi šalutinių, pvz., intriguoti, įtikinti, teikti estetinį pasitenkinimą ir pan. Apskritai, daugelio autorių nuomone, žan-ras tiek teorine, taikomąja ir pedagogine prasme tinkamesnis terminas tam tikrai teksto kategorijai apibūdinti nei teksto tipas (Lee 2001: 37).

KALBOS IR TEKSTŲ TIPAI

Interaktyvusis (pokalbis) Neinteraktyvusis (tekstas)

Naratyvas Nenaratyviniai tekstai

Aiškinimas ĮtikinėjimasPasakojimas Aprašymas

Žanro samprata


Tekstų tipai nuo žanrų skiriasi ir tuo, kad iki šiol dar nėra visuotinai pri-pažintos tekstų tipų klasifikacijos, todėl įvairių autorių nurodomus teks-tų tipus reikėtų laikyti tarpiniais, bet ne galutiniais. Žanrai, priešingai, yra pripažintos tam tikros kalbinės bendruomenės tekstų klasifikacijos. Kitateksto tipo ir žanro skirtis – tekstų tipas dažnai yra atskiros teksto dalies, jo fragmento ypatybė, o žanras jau apima visą tekstą. Todėl kai kurie ty-rinėtojai siūlo tekstų tipus naudoti žanro analizei, bet prieš tai nustatyti, kokios tekstų tipų konfigūracijos yra būdingos atskiriems žanrams (Piler-gaard, Frandsen 1996: 3, 12).

Žanrų ir tekstų tipų sąveika gali būti dvejopa: viena vertus, žanrai ne-atitinka tekstų tipų – vieno žanro tekstai gali susidėti iš įvairių tipų. Kita vertus, vieno tipo tekstas gali būti panaudotas įvairiuose žanruose, pvz., pasakojimas – pasakose, žinutėse , dienoraščiuose, mokslinių eksperi-mentų aprašuose. Ir atvirkščiai, dienoraštis apima ne tik pasakojimą , bet ir kitus teksto tipus. Žvelgiant plačiau, galima sakyti, kad vyrauja vienas kuris teksto tipas – naratyvinis ar nenaratyvinis, turintis kito tipo prie-maišų, pvz., pasakojimas baigiasi plačiais apibendrinimais, išvadomis ar abstrakčiais teiginiais, o moksliniame argumentacinio pobūdžio straips-nyje galima rasti paprastą pasakojimą apie atlikto eksperimento eigą.

Apibendrinant teoretikų mintis ir siekiant šio darbo tikslų, t. y. periodi-nės spaudos žanrų tipologijos, reikia pasakyti, kad svarbiausias vieno ar kito žanro skiriamasis požymis yra formos ir funkcijos sąveika. Įvertinant žanro ir teksto tipo skirtį pagal vyraujančius išorinius (žanro atveju) ar vidinius (teksto atveju) požymius, dar reikia pabrėžti kalbinio, situacijos ir kultūros konteksto svarbą žanrui nustatyti. Šis kontekstas periodinės spaudos žanrams apimtų visą skalę dalykų: nuo konkretaus žanro vietos tam tikrame leidinyje ir spaudos žanrų sistemoje iki viso publicistikos diskurso , kuris lemia šiandieninę kultūros situaciją. Konteksto elemen-tus, ypač funkcijas, reikia detalizuoti, apibrėžti konkrečiau, kad vėliau būtų galima jų padalas pritaikyti spaudos žanrų tipologijai.

Savarankiško darbo užduotys1. Apibūdinkite homogeniškų tekstų funkcijas. 2. Parinkite periodinės spaudos tekstų pavyzdžių, atitinkančių homo-geniškus ir heterogeniškus tekstų tipus. Pastaruosius apibūdinkite nurodydami, iš kokių homogeniškų tekstų jie sudaryti. 3. Paaiškinkite, kokie formalūs teksto požymiai padeda nustatyti teks-to tipą. Surašykite juos.

17

1.2. ŽANRAS IR DISKURSAS

Atliekant žanrinę diskurso analizę, žanro teoretikas Vijay K. Bhatia siū-lo sukurti tokį modelį, kuris apimtų sociokultūrinius, institucinius bei or-ganizacinius veiksnius, padedančius atskleisti funkcinę kalbos įvairovę. Šis modelis minimaliai remtųsi kalbos struktūros, kalbinių ypatumų ana-lize, maksimaliai – kalbos vartosenos tyrimais. Jis turėtų apimti specifinę, o ne bendrąją kalbos vartoseną, nes kur kas svarbiau rasti specifiniamžanrui būdingą formos ir funkcijos sąsają, o ne abstrakčius, nuo žanro nepriklausančius dėsningumus (Bhatia 1993: 13–16).

Atliekant gilesnę diskurso analizę, labai svarbu susieti sociokultūri-nius, tarp jų etnografinius ir psicholingvistinius, t. y. kognityvinius, teksto kūrimo ir jo supratimo aspektus. Analizė turėtų atsakyti į klausimą: kodėl diskurso žanrai yra kuriami ir vartojami būtent tokie, kokie jie yra. Vieną aiškinimo modelį pasiūlė Johnas M. Swalesas. Pasak jo, žanras laikytinas platesne sąvoka nei tekstas ir turėtų būti tiriamas pagal jo komunikacinį veiksmingumą , t. y. atsižvelgti ne vien į teksto kūrimą, bet ir į skaitytoją, jo suvokimą. Žanrui tirti J. M. Swalesas pritaiko naują sampratą – diskurso bendruomenė , kuriai (o ne visai visuomenei) yra būdingi tam tikri žanrai. Diskurso bendruomenė turi bendrus tikslus, bendrą domėjimosi objek-tą, jai įprastas bendravimo ir diskurso formas. Savo tikslams pasiekti to-kia bendruomenė pritaiko atskirus žanrus, kurie apima tam tikrą komu-nikacinių įvykių grupę. Taigi komunikacinis tikslas yra pagrindinis krite-rijus, apibrėžiantis žanro ribas , priklausančias nuo socialinio veiksmo . Be tikslo, dar svarbu atskirų žanrų tekstų panašumas pagal struktūrą, stilių, turinį ir numanomą skaitytoją. Žanro egzistavimą, be kita ko, įrodo ir dis-kurso bendruomenės jam suteikti vardai (Swales 1990: 24, 46, 58). Taigi diskursas , kuriame atsiranda ir gyvuoja įvairių žanrų tekstai, apima įvai-rius konteksto elementus, lemiančius teksto pobūdį ir žanrą. Juos, kaip diskurso sandus, būtina aptarti konkrečiau.

Apie teksto ir konteksto santykį rašyta daug ir įvairiai, o pastarųjų dešimtmečių teksto kūrimo ir supratimo, kalbos vartosenos, diskurso analizės problematika persmelkta kontekstualumo dvasios. Dažnai minima konteksto samprata yra ganėtinai neapibrėžta, todėl būtina ją patikslinti, suskaidyti į sudedamąsias dalis ir taip sukonkretinti. Iškart reikia pasakyti, kad apie kontekstą bus kalbama ne apskritai, o tik vienu aspektu – kokie jo elementai labiausiai veikia tekstą tiek jį kuriant, tiek suvokiant. Prieš pradedant aptarti tekstui svarbius konteksto elemen-tus, reikia nurodyti galimas konteksto rūšis.

Žanro samprata


2 pav. Konteksto rūšys

Bendruomenės kalbos įpročiai

Pirmasis apie konteksto svarbą kalbos analizei pradėjo kalbėti et-nografas Bronislawas Malinowskis 1923 metais. Malinowskio situacijos konteksto teorija atsirado iš jo komentarų kirivinų kalbos tekstams, ku-rių būtų neįmanoma suprasti nežinant, kas vyksta tikrovėje. Mat ji labai glaudžiai siejasi su elgesiu ir skirta palengvinti nekalbiniams veiksmams, bendram darbui. Rašydamas komentarus, B. Malinowskis suprato, kad nepakanka vien tik aprašyti tiesiogines kalbėjimo situacijas, reikia giles-nio ir platesnio kultūrinio fono . Ir tiesioginė aplinka, ir kultūrinis fonas atlieka svarbų vaidmenį kalbos prasmei atskleisti ir paaiškinti. Jis skyrė situacijos kontekstą ir kultūros kontekstą , abu laikė būtinais, norint teisin-gai suvokti tekstą. Kultūros kontekstas apima visus kalbinius tam tikros ta pačia kalba kalbančios bendruomenės įpročius (komunikacinių įvykių tipus, aktus, temas ir normas). Situacijos kontekstas lemia kas, su kuo, kokiomis konkrečiomis fizinėmis aplinkybėmis ir apie ką kalbasi. Vėliau Malinowskis nustatė, kad situacijos kontekstas yra būtinas suprasti ne tik necivilizuotų tautelių, bet ir visoms kalboms.

Malinowskio situacijos konteksto sampratą perėmė Londono univer-siteto bendrosios kalbotyros profesorius J. R. Firthas, kurį domino kultū-rinis kalbos pagrindas. Tačiau J. R. Firtho kalbos teorija apėmė plačiau, ne vien specifinius tekstus, tad ir jo suprantamas situacijos kontekstas tapo kur kas abstraktesnis. Jis sukūrė situacijos konteksto sampratą, kuri ga-lėjo būti taikoma tekstams tirti. Ji turėjo sudaryti dalį bendrosios kalbos teorijos. Firthas aptarė šiuos situacijos konteksto elementus: a) dalyvius,

Praeities tekstai

Praeities situacijos

Bendravimo aplinka,aplinkybės, dalyviai ir kt.

Dabarties situacijos

Tekstai

Kultūros kontekstas

19

vertinamus pagal jų socialinį statusą ir socialinius vaidmenis, b) dalyvių veiklą, tiek žodinę, tiek ir nežodinę, c) kitus svarbius situacijos elementus: supančius objektus ar įvykius, susijusius su situacija, d) žodinės veiklos poveikį aplinkai – kas pasikeitė dėl kalbos (Halliday, Hasan 1991).

Nuodugniai funkcinę kalbotyrą ir neatsiejamą nuo jos kalbos ir kon-teksto sąveiką aptarė M. A. K. Halliday‘us ir Ruqaiya Hasan. Jie skyrė tris svarbiausius situacijos konteksto elementus, sudarančius konceptualųjį situacijos teorijos pagrindą: a) diskurso sritį [field of dicourse], kuri nusako socialinių veiksmų pobūdį ir nurodo, kas vyksta, ką daro situacijos, kurio-je yra vartojama kalba, dalyviai; b) diskurso dalyvius [tenor of discourse], jų socialinę padėtį, vaidmenis, tarpusavio ryšius, dalyvavimo konkrečioje situacijoje ypatumus bei sąveiką su visa tai situacijai svarbia socialinių ryšių sistema; c) diskurso pobūdį [mode of discourse], kuris apima kalbos vaidmenį konkrečioje situacijoje, teksto struktūrą, jo paskirtį kontekste, taip pat ir jo raiškos priemones bei kanalus (sakytinė, rašytinė kalba), re-torinius teksto tikslus (aiškinimą, įtikinėjimą ir pan.).

Halliday‘us paaiškina, kaip veikia situacijos konteksto elementai: jie pa-lengvina kalbos supratimą, o kartu ir komunikaciją. Remdamiesi situacija, mes numanome, ką konkretus žmogus tam tikromis aplinkybėmis gali pasakyti. Tas numanymas yra beveik nesąmoningas, bet labai palengvi-nantis bendravimą dalykas (Halliday, Hasan 1991: 9–10). Šie trys konteksto elementai atitinka tris žemiau pristatomas teksto funkcijas: diskurso sritis atitinka reprezentacinę , dalyviai – tarpasmeninę, o pobūdis – struktūrinę funkciją (Beaugrande 1993: 13, 1995).

Bene išsamiausiai situacijos konteksto elementus aptarė amerikiečių antropologas Dellas Hymesas. Jis tyrė šnekos, arba kalbėjimo, situaciją ir sudėliojo tos situacijos elementus į akronimą SPEAKING: bendravimo ap-linka ir aplinkybės [setting and scene], dalyviai [participants], tikslai [ends], atskirų kalbos aktų kaita [act sequences], kalbėjimo stilius [key], kalbos perteikimo būdai ir priemonės [instrumentalities], kalbinės elgsenos nor-mos [norms] ir žanrai [genres]. Nors šie situacijos konteksto elementai ir jų poveikis kalbos vienetų atrankai, komponavimui yra taikomi šnekai, pokalbiui, viešam ir privačiam žodiniam bendravimui, tačiau jie tinka ir užrašytam tekstui (Hymes 1974, plačiau žr. Marcinkevičienė 1994).

Žanro samprata


1 lentelė. Situacijos konteksto elementai pagal Dellą Hymesą

Ak-ro-ni-mas

Akronimo žodžiai anglų kalba

Akronimo žodžiai lietuvių kalba

Paaiškinimas Pavyzdžiai

S Setting and scene

Bendravimo aplinka ir aplinkybės

Vieta ir laikas, konkrečios aplinkybės, ribojančios ben-dravimo galimybes ir formas

Susirinkimų, pobūvių, teismo posėdžių kalbos, telefono pokalbiai, etc.

P Participants Dalyviai Dalyvių kiekis ir vaidmenys: kalbėtojai, klausy-tojai, tarpininkai (vertėjai), stebėtojai

Skirtingų lyčių, amžiaus tarpsnių, socialinių klasių ir socialinių vaidmenų nulemti kalbiniai bendravimo ypa-tumai

E Ends Tikslai Bendravimo tikslai sutampa su kalbos ir teksto funkcijo-mis: informuoti, paaiškinti, įtikinti, atskleisti savo požiūrį ir jausmus, maloniai paben-drauti, etc.

Kasdienis pokalbis tuo pačiu metu gali padėti įgyvendinti kelis tikslus; atskiri grynieji teksto tipai – pasakoji-mas , aprašymas , aiškinimas , argu-mentavimas – turi tik vieną tikslą

A Act sequences

Atskirų kalbos aktų kaita

Tas pats komunika-cinis aktas gali būti sudarytas iš kelių kalbos aktų

Pamoką sudaro įvadas, aiškinimas , pokalbis , apiben-drinimas, etc.

K Key Kalbėjimo stilius

Patetiškasis, ofi-cialusis, neformalu-sis, intymusis, etc.

Tie patys žmones kalba kitokiu sti-liumi priklausomai nuo aukščiau išvardytų konteksto elementų

21

I Instrumen-talities

Kalbos pertei-kimo būdai ir priemonės

Sakytinė ir rašytinė kalba, tiesioginis bendravimas ar per komunikacijos priemones: RTV, telefoną, internetinį ryšį, etc.

Pokalbio formą lemia bendravimo būdas (tiesiogiai ar ne) ir priemonės (telefonu, raštu, internete, realiame laike)

N Norms Kalbinės elg-senos normos

Apie ką, kokiomis aplinkybėmis ir kaip dera kalbėti

Visa kalbinio etike-to sritis yra skirta kalbinės elgsenos normoms

G Genres Žanrai Visi sakytinės ir rašytinės kalbos žanrai

Nuo pačių bendriausių, tokių kaip laiškas, po-kalbis , dokumen-tas, straipsnis, iki konkrečiausių, pvz., portretinio interviu

Vėlesni autoriai nagrinėjo tekstus ir atsižvelgdami į kontekstą perėmė ne tik kai kuriuos aukščiau nurodytus elementus, bet ir pridūrė naujų. Anna Trosborg siejo Halliday‘aus ir D. Hymeso įvardytus konteksto ele-mentus ir taikė juos iš užsienio kalbos verčiamų tekstų analizei, nurodė tris pagrindinius už teksto esančius ir jį lemiančius bruožus: a) komunika-cijos vietą, b) komunikacijos laiką, c) situacijos kontekstą . Pastarasis bruo-žas apima visus tris Halliday’aus elementus ir pirmąjį Hymeso (Trosborg 2002: 10–52).

Deividas Nunanas kontekstą supranta kaip situaciją, kurioje atsirado ir vyko diskursas, todėl skiria kalbinį ir nekalbinį kontekstą. Nekalbinis kon-tekstas apima: a) komunikacinio įvykio tipą (anekdotas, pasakojimas , pa-skaita, pokalbis ), b) jo temą , c) to įvykio tikslą, d) vietą ir aplinkybes – visus fizinius situacijos aspektus, e) dalyvius ir jų tarpusavio ryšius, f ) fonines ži-nias ir už komunikacinio įvykio slypinčias nuostatas bei prielaidas [assump-tions] (Nunan 1993: 8). Panašiai ir Peteris Aueris skiria: a) kalbinį kontekstą, dar kitaip vadinamą kotekstais, b) nekalbinį, situacijos kontekstą , c) sociali-nės situacijos bruožus, d) bendras dalyvių fonines žinias, apimančias dau-giau nei a–c dalykus, e) komunikacijos kanalą (Auer 1995: 6–7 ).

Šiose schemose naujas ir svarbus elementas yra foninės žinios [back-ground knowledge] (termino autorius – filosofas H. P. Grice‘as), suprantamos

Žanro samprata


kaip plataus kultūrinio dalykinio fono , konkrečios situacijos išmanymo ir bendrųjų vertybinių nuostatų visuma. Jos apima žodžiais neįvardytus, bet teksto suvokimui būtinus dalykus. Foninės žinios padeda suvokti po-kalbio esmę, kai iš šalies žiūrint nerišlūs pasakymai pašnekovams tampa rišliu tekstu tik dėl turimų bendrų pokalbio dalyvių žinių, kuriomis galima paaiškinti ryšio tarp atskirų teksto dalių stoką. Todėl foninės žinios laiko-mos implicitiškojo, arba neišreikštojo, teksto rišlumo elementu.

Bendros situacijos dalyvių foninės žinios leidžia eksplicitiškai tekstu pasakyti tik pačius svarbiausius, naujus dalykus. Sakyti žinomus ir savai-me suprantamus dalykus yra neįprasta, jie lieka menami, nuspėjami, im-plikuojami. Todėl dažnai tekstas lyginamas su ledkalnio viršūne, o jam suprasti reikalingos žinios – su didžiąja jo dalimi, panirusia po vandeniu. Kuo daugiau bendrų žinių ir nuostatų turi bendraujantys žmones, tuo mažiau tekste aiškinimo, eksplikavimo. Savaime suprantama, tuo sun-kiau tokį tekstą supras situacijos neišmanantys dalyviai.

Foninės žinios yra ganėtinai neapibrėžta sąvoka, kuria bandoma tik-sliau apibrėžti ir struktūruoti taikant tokius iš psichologijos atėjusius ter-minus kaip schema, skriptas , freimas . Šie terminai įvardija dalykus, kurie aprėpia ir tvarko mūsų pasaulio suvokimą, t. y. nekalbines žinias, būtinas tekstams suvokti. Manoma, kad bet kuri veikla yra įrėminama ankstesnės patirties, stereotipinių situacijų, žinių apie įprastinę įvykių eigą ir kitus tipiškus pasikartojančius procesus. Visi šie terminai, nors ir nėra abso-liučiai sinonimiški, yra vartojami įvairių sričių mokslininkų galimiems ži-nių atvaizdavimo [knowledge representation] modeliams atskleisti (Auer 1995: 10, Ribeiro ir Hoyle 2000, Scollon ir Scollon 2001).

Schemos teorija turi ilgą istoriją psichologijoje nuo Bartletto laikų 1932 metais, kai atsirado rekonstrukcinis požiūris į informacijos atgamini-mą [information retrieval and recall]. Remiantis šia teorija mes visi turime mentalines schemas, kurios padeda suvokti ir paaiškinti kasdienio gyve-nimo reiškinius, todėl žinių atgaminimas nėra tik pasyvus informacijos atkartojimas, bet ir interpretacinė rekonstrukcija, labai priklausanti nuo aktyviųjų to žmogaus schemų. Schemos yra tarpusavyje glaudžiai susi-jusios. Kartais žanrai netgi prilyginami schemoms, valdančioms mūsų su-vokimą ir veiksmus. Tekstų, kad ir kokie novatoriški ir originalūs jie būtų, neįmanoma sukurti taip, kad jie nesisietų su egzistuojančiais žanrais. Jac-quesas Derrida sako, kad negali būti teksto be žanro. Kiekvienas tekstas priklauso vienam ar keliems žanrams (Derrida 1981: 61). Konkretų žanrą išmanantis skaitytojas gali geriau suvokti atskiro teksto savitumą atsižvel-giant į žanrines taisykles. Žanrinės taisyklės , tradicijos ir konvencijos – tai bendrosios schemos tekstams suvokti. Terminas freimas atsirado 1985 metais pasiūlius informatikos mokslų atstovui Marvinui Lee Minskiui, jam

23

freimas buvo atsimintų žinių pavidalas, tinklas iš branduolių [nodes] ir jų tarpusavio ryšių [links]. To tinklo viršuje yra pačios bendriausios žinios, o apačioje – konkretūs atvejai. Kai kurie žinių tarpusavio ryšiai yra tvirtesni nei kiti, silpnesni ryšiai jungia branduolius, o šie gali būti pakeisti pasi-keitus žinioms apie tikrovę. Skriptai yra schemų porūšis, šis terminas yra vartojamas toms tipiškoms situacijoms apibūdinti, kai žmogaus elgesys yra labai ribojamas ir iš anksto nuspėjamas, tai lyg itin griežtos schemos, besiskiriančios nuo kitokios žinių struktūros tuo, kad paaiškina laike ir erdvėje išdėstytą įvykių eigą.

Visi trys čia paaiškinti terminai įvardija bendrųjų sąvokų duomenų struktūras, esančias mūsų atmintyje – sąvokas, atskleidžiančias objektus, situacijas, įvykius, veiksmus ar jų sekas. Visi jie išreiškia tam tikrus speci-finių socialinių situacijų modelius ir taip siejasi su diskursu. Suvokdami diskursą žmonės naudojasi savo turimais teksto ir situacijos modeliais, aprėpiančiais socialines ir kultūrines savybes, bendras vertybines nuo-statas, kalbėtojų ir klausytojų socialinius vaidmenis ir kitus dalykus, jie juos atsimena, panaudoja suvokimui ir, jei reikia, atnaujina pagal situaci-ją. (Georgakopolou 1997: 30–31)

Kurdamas tekstą, jo autorius visada prieš akis turi įsivaizduojamą skaitytoją, į kurį atsižvelgdamas ir pasirenka atitinkamą rašymo manie-rą, pritaiko tekstą tam tikram skaitytojui. Taip darydamas jis gali nuver-tinti ar pervertinti skaitytojo žinias, todėl jo tekstas skaitytojui gali pasi-rodyti pernelyg aiškus, banalus ar, atvirkščiai, sunkiai suprantamas. Ki-taip sakant, autorius savo tekstu ir pagal savo nuostatas tarsi konstruoja idealų skaitytoją (plačiau apie tai žr. 2.2.2.), sau tolygų ar nelygiavertį pašnekovą. Šie skaitytojo ir autoriaus santykiai išryškėja iš teksto tono, kuriamo įvairiomis kalbinės raiškos priemonėmis, juos lemia teksto pa-skirtis, tipas ir žanras. Įvairių žanrų publicistikos tekstai yra geras foninių žinių bei nuostatų ir nuo jų priklausančių autoriaus–skaitytojo santykių iliustravimo pavyzdys.

Janet Giltrow teigia, kad bendrosios foninės žinios veikia žanrą dviem būdais. Viena vertus, skaitytojai žino žanro taisykles , todėl gerai supranta jo tekstą, pavyzdžiui, net ir labai lakoniškus skelbimus. Kita vertus, rašytojai įsivaizduoja, kokias žinias apie pasaulį gali turėti jų adresatai (Giltrow 1994: 155–177). Jos manymu, foninės žinios gali būti skiriamos į žanro, kultūros ir apskritai žmogiškosios patirties. Foninės žanro žinios apima visas nera-šytas, tačiau vartotojų perprastas konkretaus žanro taisykles. Tos taisyklės ir žanrinės konvencijos paprastai yra neįsisąmoninamos tol, kol nepažei-džiamos, todėl ir žanro ar bet kokias kitas fonines žinias geriausiai aptik-ti pagal foninių žinių spragas tekste [conceptual gaps]. Bendri, akivaizdūs, savaime suprantami vienos kalbinės ar kultūrinės bendruomenės dalykai

Žanro samprata


yra neminimi, tačiau kitai bendruomenei jie nėra tokie akivaizdūs, todėl ir tekstas tampa nepakankamai aiškus.

Giltrow tvirtina, kad foninių žinių spragos tekste yra padiktuotos žan-ro. Būtent žanras reguliuoja, kokios sąvokos paliekamos už teksto ribų, kaip sudarančios bendrą foną visiems to žanro vartotojams (Giltrow 1994: 174–176). Žiūrint plačiau, foninių žinių panaudojimas ar ignoravi-mas tekste yra dalis kontekstualizavimo proceso, pagal kurį gali būti kla-sifikuojamas diskursas , tekstų tipai ir žanrai. P. Auer mano, kad esama pa-lyginti autonomiškų, nuo konteksto nepriklausomų [displaced, decontex-tualized texts], ir kontekstualiųjų, t. y. nuo konteksto priklausomų tekstų [situated texts] (Auer 1995: 15). Spaudos tekstai priskirtini pastariesiems.

Norint geriau suprasti foninių žinių ir žanro ryšį, būtina atsakyti į kai kuriuos klausimus : ar skirtingi žanrai turi jiems suvokti būtinų žinių rū-šis; kada komunikacijos dalyvių įsivaizdavimas apie jiems bendras foni-nes žinias neatitinka tikrovės; kaip galima fonines žinias perteikti tekstu, peradresuojant tekstą kitokią patirtį turinčiam skaitytojui, ir atvirkščiai, kaip galima trumpinti ar paprastinti tekstą, praleidžiant visiems žinomus ir suprantamus dalykus; koks yra skirtingų žanrų grupių, pvz., mokslo ir mokslo populiarinimo tekstų, foninių žinių tankis; kaip galima nustatyti, kokias, rašytojo įsivaizdavimu, fonines žinias turi skaitytojas; kas yra rizi-kingiau skaitytojo atžvilgiu, nepasakyti jam nežinomų dalykų, t. y. perver-tinti jo žinias, ar kartoti jam jau žinomus, tarsi nuvertinant jo žinojimą.

Diskurso analitikai kalba apie abipusę teksto ir konteksto sąveiką – ne tik kontekstas veikia teksto ir diskurso formą bei turinį , bet ir diskursas padeda kurti socialinius santykius, todėl jis laikomas ir socialinių santy-kių terpe, ir rezultatu. Teksto analizė ir teksto teorija turi padėti naujai pažvelgti į tekstinės praktikos sąlygas ir pasekmes jų socialiniame kon-tekste (Stillar 1998: 4). Socialinis diskurso poveikis šiandien yra tapęs įvairialypių tyrinėjimų objektu (Hartley 1982, Chouliaraki et al. 1999, Rojo 2001). Diskurso aspektas – žanras ypač svarbu, nes naujieji žanrai telkia naujas bendruomenes ir taip veikia visuomenės socialinę struktū-rą (Lemke 2001).

Savarankiško darbo užduotys1. Išvardykite, kurie iš nurodytų konteksto elementų labiausiai veikia periodinės spaudos tekstus.2. Parinkite tokių spaudos tekstų, kurių suvokimui reikia specialių fo-ninių žinių. Įvardykite tas žinias ir nurodykite jų pobūdį (kultūros, gy-venimo būdo, bendrojo išsilavinimo, specialios srities ir pan.).3. Perrašykite tekstą įtraukdami į jį fonines žinias taip, kad jis būtų su-prantamas: a) užsieniečiui, b) vaikui ar paaugliui.

2. TEKSTO FUNKCIJOS

Teksto funkcijos yra orientuotos į komunikacinį aktą . Bene išsamiau-siai jas apibūdino ir susistemino M. A. K. Halliday‘us ir Ruqaiya Hasan. Jie nustatė tris bendrąsias tekstų funkcijas: a) ideacinė funkcija [ideational] apima turinio raišką, b) tarpasmeninė [interpersonal] – kalbėtojo moty-vus ir tai, kaip jis pateikia juos skaitytojui, ir c) tekstinė [textual], kurios pagrindą sudaro tekste vartojamos kalbos tipas, t. y. sakytinė ir rašyti-nė kalba bei įvairūs tarpiniai atvejai: užrašyta kalba skirta skaityti ir at-virkščiai. Be to, dar čia įeina retorinių tikslų, arba kalbinio bendravimo paskirtį atitinkantys tekstų tipai , tų tekstų struktūra ir jų rišlumas arba tekstualumas . Trys nurodytosios teksto funkcijos tiesiogiai siejasi su trimis tų pačių autorių pateiktais nekalbinės situacijos, t. y. konteksto , komponentais, kurie pagerina kalbos supratimą, o kartu ir komunikaciją. Remiantis situacija, galima numanyti, ką konkretus žmogus tam tikromis aplinkybėmis gali pasakyti. Tas numanymas dažnai yra neįsisąmonintas, bet labai palengvina bendravimą, todėl itin paranku teksto funkcijas sie-ti su situacijos konteksto elementais. Dar bendriau imant šios funkcijos siejasi su trimis esminiais klausimais, užduodamais analizuojant ir kritiš-kai vertinant tekstą: kas, kodėl, kaip (Boulay1998).

Minėtos teksto funkcijos bus detalizuojamos ir imamos pagrindu to-lesnei spaudos žanrų tipologijai. Taip daroma dėl kelių priežasčių. Viena jų – teksto funkcijos teikia tvirtą pagrindą daugeliui konkrečių teksto analizės aspektų, galinčių tapti žanro nustatymo kriterijais, apima ir su-rikiuoja daugelį diskurso analizės aspektų. Kita priežastis – šios teksto funkcijos plačiai taikomos teksto analizei ir savaip modifikuojamos kitų autorių. Čia pateikiamas kelių kitų autorių (Boulay 1998, Stillar 1998: 13–52, Trosborg 2002: 16–28) teksto funkcijų paaiškinimas. Ne visi au-toriai vartoja Halliday’aus terminus, tačiau iš esmės kalba apie tą patį; pvz., G. F. Stillar kiekvienas tekstas vienu metu turi tris tekstines reikšmes: reprezentacinę – tikrovės atspindžio [representing], interakcine – dalyvių bendravimo [interacting] ir struktūrinę arba teksto organizavimo [orga-nizing]. Šios funkcijos tiesiogiai siejasi su Halliday’aus ideacine, tarpas-menine ir tekstine funkcijomis. Siekiant išvengti terminologinės painia-vos, toliau tekste bus vartojami kuo labiau sulietuvinti apibendrinamieji terminai, aprėpiantys tiek Halliday‘aus, tiek ir kitų autorių įvardytas tris


teksto funkcijas: reprezentacinė funkcija , sutampanti su ideacine, tar-pasmeninė, arba kitaip interakcinė, funkcija ir struktūrinė, arba tekstinė, funkcija.

2 lentelė. Teksto funkcijos

Halliday ir Hassan Stillar Čia vartojami Apibūdinimas

Ideacinė [ideational]

Tikrovės atspindžio [representing]

Reprezentacinė Apima turinio raišką, temą , vaizduojamąjį objektą ir kitus tekstu perteikiamus nekalbinės tikrovės dalykus

Tarpasmeninė [interpersonal]

Dalyvių bendravimo [interacting]

Tarpasmeninė Rodo kalbėtojo tikslą, jo požiūrį į skaitytoją ir aprašomuosius dalykus

Tekstinė [textual]

Teksto organizavimo [organizing]

Struktūrinė Jos pagrindą sudaro tekste vartojamos kalbos tipas, t. y. sakytinė ir rašytinė kalba, bei įvairūs tarpiniai atvejai: užrašyta kalba, skirta skaityti, ir atvirkščiai

Reprezentacinė funkcija apima tekstu perteikiamą pasaulio pažini-mą ir gyvenimiškąją patirtį, tikrą ar fikcinę. Ji atitinka reprezentacinę ar kognityvinę kalbos funkciją . Ją labiausiai atskleidžia informacinė teks-to struktūra ir vaizduojamasis objektas, taip duodamas atsakymas į klausimą kas – kokia informacija pateikiama tekste ir kaip ji pateikiama. Čia dar priklauso išankstinės teksto autoriaus ir skaitytojų nuostatos, kultūrinės specifikos elementai, foninės žinios ; mat kiekvienas diskurso dalyvis turi tam tikrą nuostatų visumą [a presupposition pool], kuri susi-deda iš bendrosios informacijos, situacinio konteksto žinių ir iš pačiame tekste pateiktų kultūrinių ir dalykinių žinių. Ši teksto funkcija lemia, kas

27

pasirenkama minėti ir aprašyti teksto turinio lygmeniu: žmonės, įvykiai, ryšiai, situacijos. Ir tik po to renkamasi, kaip visa tai aprašyti, nes ta pati situacija gali būti perteikta visiškai skirtingais būdais.

Tarpasmeninė funkcija apima komunikacines, pragmatines ir semio-tines teksto vertes. Ji tiesiogiai siejasi su socialine, interakcine bei fatine kalbos funkcija ir su teksto modalumu . Komunikacinės funkcijos apima siuntėjo–priėmėjo ašį, ypač svarbi siuntėjo vartojamos kalbos paskirtis: ar kalbėtojas bando įtikinti, papasakoti ar pamokyti, kuo jis laiko skaity-toją – sau lygiu pašnekovu ar kitos socialinės pakopos žmogumi. Pagal tai tekste pasirenkama ta kalbinė raiška, kuri atitinka siuntėjui ir priėmė-jui skirtus socialinius vaidmenis. Tekstas leidžia pasireikšti autoriaus sub-jektyvumui atrenkant ir derinant tam tikrus kalbinės raiškos būdus, ku-rie geriausiai atspindėtų autoriaus požiūrį į kalbamuosius dalykus, t. y. diskurso turinį . Stillar (1998: 19–32) skiria du tarpasmeninės reikšmės tipus: pozicinę reikšmę, atsirandančią tarp rašytojo ir jo aprašomojo dalyko, ir reliacinę reikšmę, atsirandančią tarp adresanto ir adresato. Dar kitaip pirmasis tipas vadinamas modalumu, o antrasis – socialine-konstitutine funkcija.

Tarpasmeninei teksto funkcijai iš dalies priklauso ir tradiciškai su-prantamas teksto stilius (mokslinis, buitinis, kanceliarinis, beletristinis ir oficialusis), sąlygojantis siuntėjo ir priėmėjo bendravimo pobūdį bei Jooso nurodytus teksto oficialumo lygmenis [levels of formality]: griež-tai oficialų [frozen], gana formalų [formal], patariamąjį [consultative], draugišką [casual] ir intymųjį [intimate] (Joos 1962 iš Wardhaugh 1993: 163–164). Oficialumo lygmenys kur kas labiau nei stiliai parodo siuntėjo ir priėmėjo santykius, socialinį nuotolį tarp jų, nors iš dalies yra nulemti ir bendravimo aplinkos bei aplinkybių. Kai kurie autoriai visą bendra-vimui skirtą kalbą traktuoja iš retorikos pozicijų ir laiko ją priklausomą nuo tarpasmeninės funkcijos. Ji diktuoja, kaip rašytojas kalbos priemo-nėmis konstruoja savąjį aš, kaip vertina aprašomuosius dalykus ir kaip įsivaizduoja skaitytoją (Stillar 1998: 32). Šią teksto funkciją geriausiai su-vokti užduodant klausimą kodėl: kodėl autorius rašė tekstą būtent tokį, koks jis yra, kokie buvo jo tikslai, koks požiūris į kalbamuosius dalykus ir adresatą. Subjektyvus autoriaus požiūris išryškėja iš daugelio kalbinės raiškos priemonių – vertinamųjų žodžių, autoriaus požiūrį parodančių gramatinių formų, sintaksinių struktūrų. Autoriaus požiūris gali būti už-čiuopiamas net ir labai iš pirmo žvilgsnio objektyviame tekste.

Struktūrinė funkcija turi menkiausias sąsajas su kalbos funkcijomis. Ji siejama su grynosiomis teksto kaip tam tikro ištisinio darinio katego-rijomis, pvz., semantiniai ir sintaksiniai teksto dalių ryšiai, tekstualumas ,

Teksto funkcijos


koherencija , rišlumas , teksto kompozicija ir pan. Dar detaliau, struktūrinė funkcija apima ir visus žanrus tiek, kiek juose išryškėja tipiški tam žanrui vidiniai teksto požymiai. Ši funkcija aprėpia ir vieno teksto ryšius su ki-tais, t. y. kitų tekstų turinio ar formos elementų panaudojimą kuriamame tekste, vadinamąjį intertekstualumą. Nesuvokus skaitomo teksto ryšių su kitais tekstais, užuominų, aliuzijų vertės ar platesnio citatų konteksto , to teksto dalių sąsajos, jo tekstualumas gali būti visai neaiškus. Struktū-rinė funkcija apima ir išreiškia ankstesnes funkcijas – reprezentacinę ir tarpasmeninę – tik todėl, kad ji padeda kurti tekstą: struktūruoti infor-macijos srautą, sujungti skirtingas teksto dalis ir tekstą su kontekstu. Ji nusako informacijos išdėstymo tekstu būdus, atskirų struktūrinių dalių logines jungtis. Tekstinė funkcija taip pat kuria bendrąją teksto reikšmę. Analizuojant struktūrinę funkciją , reikia atsakyti į klausimą kaip? Kaip su-darytas tekstas , kokia jo sąrangą, atskirų dalių ryšiai ir jungtys , kokia jo struktūra? Kuo detaliau apibūdinamas tekstas pagal jo tipą ir(ar) žanrą, tuo paprasčiau nustatyti jo struktūrą.

3 pav. Išplėstinės teksto funkcijos

Apibendrinant teksto funkcijas galima teigti, kad tekstas visada yra pasirinkimas. Mes renkamės tam tikras kalbinės raiškos priemones iš neaprėpiamų kalbinių išteklių, todėl į tekstą visada reikia žvelgti kaip į pasirinkimą nepasirinktinumo fone. Atranka priklauso nuo registro, nuo teksto perdavimo kanalo, nuo siuntėjo ir priėmėjo socialinių vaidmenų ir nuo bendravimo aplinkybių. Visa ši atranka turi trejopą paskirtį: atskleisti tikrovę, perteikti tą atvaizdą skaitytojui ir atitinkamai konstruoti tekstą. Stillar taip aiškina Halliday‘aus duotas teksto funkcijas: tekstas visada yra apie kažką, visada nuo kažko kažkam ir jis visada turi tam tikrą struktūrą. Visos teksto funkcijos yra kuriamos tuo pačiu metu (Stillar 1998: 15–21).

Teksto funkcijos yra labai abstrakčios. Jos konkretinamos daugeliu sąvokų ir jas įvardijančiais terminais. Šios sąvokos ir yra teksto analizės

TEKSTO FUNKCIJOS

Reprezentacinė Struktūrinė

Tekstotematika

Tarpasmeninė

Tekstostruktūra

Pozicinėreikšmė

Reliacinėreikšmė

Tekstu-alumas

Intertek-stualumas

29

priemonės, ne tik atskleidžiančios įvairiausius teksto aspektus, bet ir leidžiančios tiksliau suvokti žanro esmę ir apibrėžti konkrečius žanrus. Todėl prieš pradedant kalbėti apie atskirus publicistikos žanrus, būtina nors trumpai aptarti teksto funkcijas tikslinančias sąvokas.

2.1. REPREZENTACINĖ FUNKCIJA

Bet koks tekstas atskleidžia kurią nors diskurso sritį , yra parašytas konkrečia tema , išryškina vienus ar kitus nekalbinės tikrovės aspektus. Reprezentacinė funkcija reiškia teksto semantiką. Teksto semantika yra teksto turinys , jame aptartų dalykų analizė, apimanti dvi sritis: a) tekstų temas (temų atranką ir pasiskirstymą įvairių tipų tekstuose, temos ir žan-ro santykį ir kt.), šiuo atveju tai būtų atsakymas į klausimą, apie ką rašo spauda, b) tekstų turinį , t. y. ką rašo spauda.

Semantinė teksto analizė skyla į teminę ir turinio analizę. Pastarasis terminas yra vartojamas sociologų ir žymi kitokį metodą nei čia taiko-ma diskurso analizė. Turinio analizė suprantama kaip atskirų tekste ar tekstuose minimų dalykų tyrimas (plačiau apie turinio analizę žr. Ber-ger 1991, Titscher et al. 2000). Šiame darbe semantinei teksto analizei vartojamas kitas terminas – tai informacinė teksto struktūra , kuri apima prasminius teksto vienetus arba semantinės struktūros blokus ir jų tar-pusavio ryšius.

Reprezentacinę teksto funkciją rodo jo temos ar tema , aptinkama atliekant teminę teksto analizę. Tema yra ta diskurso sritis, kuriai skirtas tekstas . Autorius pasirenka, kokius dalykus – faktus, įvykius, žmones, reiškinius, santykius ar dar ką nors – nori aptarti savame tekste. Tema tėra tik vienas iš trijų svarbių teksto semantikos aspektų, greta proble-mos ir idėjos. Tema nusako, apie ką yra tekstas, problema – kodėl jis buvo parašytas, idėja – svarbiausią mintį, ką autorius norėjo savo tekstu pasakyti. Tema pati viena nėra pakankamai informatyvi be teksto for-mos elementų, taigi be žanro. Keli skirtingų žanrų tekstai ta pačia tema , pvz., eilėraštis, mokslinis straipsnis ar anekdotas apie kultūrines tautų skirtybes, bus visiškai skirtingi ir sunkiai palyginami. Dar daugiau, to pa-ties žanro, bet skirtingų temų tekstai bus panašesni nei skirtingi žanrai ta pačia tema. Žanras riboja galimų temų skaičių ir pobūdį, pvz., verslininkų susirinkime nebus kalbama apie orą, pardavėjas ir pirkėjas paprastai kal-ba apie prekes, nors kartais gali ir pajuokauti. Kalbant apie temos ir žan-ro sąsajas lieka neaišku, kas svarbiau ir kas ką apsprendžia – tema žanrą

Teksto funkcijos


ar atvirkščiai, mat ši tekstų formos ir turinio sąveika buvo palyginti mažai tyrinėta. Douglas Biberis (1988: 170) teigia, kad žanrai yra sąlygoti jų kū-rėjų tikslų ir temų, kiti autoriai abejoja pačia galimybe klasifikuoti tekstuspagal daugybę sunkiai atskiriamų temų, anksčiau buvę bandymai klasi-fikuoti tekstus pagal temas, taigi išorinį, o ne vidinį kalbinį kriterijų, nėra laikomi pavykusiais, plg. bibliotekines ontologijas, knygų klasifikavimosistemas ir pan. (Lee 2001: 38).

Teminę analizę ir temines kategorijas buvo bandyta taikyti analizuo-jant pavienių tekstų struktūrą bei skiriant formaliuosius ir prasminius teks-to vienetus. Teksto struktūra suprantama dvejopai: kaip išorinė arba pavir-šinė, matoma plika akimi ir labiausiai pasireiškianti per formos elementus (pavadinimą, atskirą skyrių, pastraipą, smulkesnius segmentus), ir kaip vidinė, turinio struktūra , atitinkanti teksto struktūrą, nuo Aristotelio laikų sudaromą iš trijų svarbiausių dalių – pradžios, vidurio ir pabaigos (arba, kaip priimta lituanistikoje, pradžios, branduolio, baigmės). Idealiu atveju išorinės ir vidinės teksto struktūros teminės padalos sutampa: atskiri sky-riai ar skyreliai žymi teminės kaitos ribas, o jų viduje tekstas yra suskaidytas pastraipomis, kurių kiekviena yra autonomiškas teminis teksto vienetas. Teminės tekstų analizės atstovai skyrė didelį dėmesį pastraipai kaip smul-kiausiam teksto vienetui, galinčiam sutapti ar nesutapti su tipografiškai atskirtais teksto segmentais. Anglosaksiškame diskurse pastraipai skiria-mas dėmesys išryškėja iš jų skyrimo būdo: pastraipos tekste iš abiejų pusių atskiriamos tuščiomis eilutėmis, o ne pirmosios pastraipos eilutės pradžią per kelis žingsnius atitraukiant nuo krašto.

Mokykliniuose vadovėliuose (plg. essay writing knygas) vaikai moko-mi rašyti taip, kad kiekvienam teksto aspektui, kiekvienai temai ar po-temiui būtų skirta atskira pastraipa , kurios pirmasis sakinys įvardytų, kas norima pasakyti ta tema , taigi būtų tarsi tam tikra tezė. Šios pastraipos sutampa su prasminiais teksto vienetais ir labai priklauso nuo to, kokia yra bendra teksto tema. Jos skirtos suskaidyti temą į lengviau suvokia-mas sudedamąsias dalis, parodyti minties raidą ir taip palengvinti skaity-mą. Iš pastraipos reikalaujama teminio vientisumo , rišlumo , aiškių jung-čių tarp sakinių ir jų viduje, mokoma, kaip rutulioti vieną pasirinktą pa-straipos aspektą pagal vaizduojamų tikrovės dalykių tvarką (įvykių seką ar daiktų sandarą) ar loginius ryšius (priežasties ir pasekmės, panašumo ir skirtumo). Ten pat skiriamos kelios pastraipų rūšys . Vienos, ką tik aptar-tos, yra struktūriniai teksto turinio elementai. Tačiau skiriamos ir kitokios, ne tiek teksto turiniui, kiek jo koherencijai ir rišlumui būtinos pastraipos:

31

įvadinės ir apibendrinamosios, žyminčios teksto ar jo dalių ribas, bei va-dinamosios siejimo ar pereigos pastraipos, skirtos jungti atskiras temas ar aspektus.

Galiausiai teminė analizė yra taikoma smulkiausiam teksto vienetui – sakiniui. Apie teksto kaip stambiausio kalbos vieneto struktūrą pradėta kalbėti tuomet, kai buvo pastebėta, kad aplinkiniai teksto sakiniai veikia kiekvieno viduje esančio sakinio žodžių tvarką. Ir atvirkščiai, kiekvieno atskirai paimto sakinio žodžių tvarka daro tekstą rišlų (Virtanen 1997). Prahos mokykla Europoje, o Dwine’as Bolingeris Jungtinėse Amerikos Valstijose pamažu įtraukė teksto aspektus į sakinio gramatiką, vadina-mą aktualiąja sakinio skaida [functional sentence perspective]. Atsirado temos ir remos [theme rheme] bei temos ir komentaro [topic-comment] sampratos, kurios leido suskaidyti sakinį į senos ir naujos informacijos sritis, kurių viena pamažu pereina į kitą (Östman, Virtanen 1995: 242). Kaip esminis informacinės struktūros principas buvo nurodytas dėsnis, kad sena informacija, tema paprastuose, nepabrėžiamuosiuose saki-niuose eina prieš remą, komentarą ar naują informaciją. Vėliau paaiškė-jo, kad šis principas taikytinas ne tik atskiriems sakiniams, bet ir visam tekstui, nes remiasi žmogiškojo pažinimo psichologija: nuo žinomo ju-dėti link nežinomo, nuo seno prie naujo (plačiau apie aktualiąją sakinio skaidą kaip temos rutuliojimo būdą žr. Georgakopolou 1997: 123).

Tema kaip aktualiosios sakinio skaidos terminas iš esmės skiriasi nuo temos kaip tam tikro nekalbinės tikrovės aspekto tekste. Toks šio termino neapibrėžtumas, kai jis yra skirtas pavadinti ir sakinio daliai, ir visu teks-tu aptariamiems dalykams, yra diskurso analitikų kritikuojamas. Tačiau nėro tokio būdo, kuris leistų vidinę teksto struktūrą paaiškinti vien tik te-miniu atžvilgiu. Visada galima rasti teminį ryšį ar bendrumą tarp dviejų sakinių ar teksto dalių, net jei tiedu ir nėra glaudžiai susiję. Todėl kur kas aiškiau yra kalbėti ne apie teminę teksto struktūrą, bet apie tuos teksto elementus, kuriuos galima aptikti remiantis formaliais lingvistiniais po-žymiais, konkrečia kalbine raiška. Kitaip sakant, šiandieninėje diskurso analizėje plačiau kalbama apie informacinę teksto struktūrą, t. y. pras-minius vienetus arba semantinius tos struktūros blokus ir jų tarpusavio ryšius. Prasminiai teksto vienetai nustatomi dviem būdais – semantiniu, pagal tai, kokį vaizduojamosios tikrovės aspektą jie atspindi, ir funkciniu, arba intenciniu, remiantis jų paskirtimi ir atliekamu vaidmeniu tekste. Informacinė teksto struktūra yra nulemta teksto tipo , kuris savo ruožtu priklauso nuo komunikacinio autoriaus tikslo , todėl naratyvinių ir nena-ratyvinių tekstų informacinė struktūra bus aptarta atskirai.

Teksto funkcijos


Teminę spaudos tekstų įvairovę riboja keli veiksniai. Pirmiausia tai lei-dinių specifika – bendrojo pobūdžio, specializuoti profesiniu, teminiu, socialiniu, geografiniu ar kokiu nors kitu aspektu, be to, dar ir rubrikos pačiuose leidiniuose. Tokios bendrosios rubrikos kaip aktualijos, nuomo-nės , pasaulis, krašto žinios, kriminalai, nelaimės, ar specialesnės – ekono-mika, justicija, sveikata, gyvenimo būdas – paprastai apima tik kai kuriuos žanrus, pvz., nuomonių puslapyje galima rasti apžvalgas , redakcines skil-tis ir komentarus, aktualijų – žinutes ir reportažus, ekonomikos – žinu-tes, komentarus ir analitinius straipsnius, gyvenimo būdo – portretinius straipsnius, reportažus ir pan. Spaudos tekstų temų ir žanrų sąsajas rodo tai, kad rubrikų pavadinimai apima ir vienus, ir kitus; plg.: greta sporto, kompiuterijos, kultūros ar laisvalaikio eina žurnalisto tyrimas, reporterio akiratyje, skaitytojų laiškai . Kitas veiksnys – tai kultūra ir tradicija, t. y. apie ką priimta ir apie ką nepriimta rašyti spaudoje. Temų skirtybės ypač pa-stebimos lyginant skirtingų ir kultūriškai nutolusių šalių spaudą. Lietu-voje daug naujų teminių grupių atsirado nepriklausomybės metais, plg.: kino žvaigždžių gyvenimo ir buities detalės.

Apibendrinant tekstų tematikos ir žanrų sąveiką galima pasakyti, kad tema drauge su kitais turinio požymiais yra vienas iš žanrą identifikuo-jančių elementų. Teminė tekstų analizė yra labai svarbi informacijos pa-ieškai, išgavimui ir tvarkymui, t. y. sisteminimui, klasifikavimui. Tekstų temas atskleidžia jų santraukos, anotacijos , prasminių žodžių sąrašai, informacinių sistemų kodai ir dar daugelis kitų tradicinių ir modernių in-formacijos srauto tvarkybos būdų.

2.1.1. Naratyvinių tekstų informacinė struktūra

Naratyviniams tekstams priklauso du seniausi tekstų tipai : pasakoji-mas ir aprašymas . Pastarasis retai aptinkamas grynuoju pavidalu, papra-stai eina sudedamąja pasakojimo ar nenaratyvinių tekstų dalimi. Nara-tyvinių tekstų prasminiai vienetai skiriami semantiniu būdu, pagal tai, kas vaizduojama, nors tekstu atskleisti dalykai – tai perkurta ir autoriaus interpretuota tikrovė.

Aprašymu [description] apibūdinami išorinio pasaulio objektai (žmo-nės, daiktai, reiškiniai, gyviai, vietovės, kt.), kurie patiriami visomis žmo-gaus juslėmis (rega, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu). Heterogeniškame aprašyme pateikiami ne tik visomis juslėmis gauti pojūčiai, bet ir iš jų kilę vertinimai ir samprotavimai. Pagrindinis grynojo ar homogeniškojo

33

aprašymo požymis yra jo statiškumas, o svarbiausias elementas – detalė. Šių elementų seka arba teksto tėkmė [text flow] bei vientisumas užtikri-namas išdėstant aprašomąsias detales tam tikra tvarka. Vienas būdas yra pateikti detales tam tikra erdvine tvarka pagal autoriaus pasirinktą žiūros tašką [point of view] iš viršaus į apačią ar iš kairės į dešinę. Kitas būdas – aprašyti detales pagal jų svarbą (nuo mažiausiai svarbios iki svarbiausios arba atvirkščiai) autoriaus numatytam poveikiui, pavyzdžiui, kuriamai nuotaikai ar įspūdžiui, pasiekti. Bet kuriuo atveju iš daugelio galimų pa-sirenkamos tik tam tikros detalės, atskleidžiančios vaizduojamojo objek-to esmę (objektyvus aprašymas) arba autoriaus nuomonę ir vertinimą (subjektyvus aprašymas).

Nors aprašomosios detalės ir išrikiuojamos tekste iš eilės, jų pateiki-mo tvarka tarsi horizontali teksto segmentų progresija, judanti iš kairės į dešinę, tačiau kai kurios detalės yra labiau paryškinamos, joms suteikia-ma didesnė svarba. Toks atskirų prasminių teksto vienetų iškėlimas į pir-mąjį planą ar nustūmimas į foną rodo nebe horizontaliąją, bet vertikalią-ją, hierarchinę, teksto struktūrą, įvardijamą terminais pirmaplaniškumas [foregrounding] ir antraplaniškumas [backgrounding]. Svarbiausi teksto momentai, sudarantys jo stuburą ar skeletą, yra paryškinami [foreg-rounded] ar pateikiami kaip išryškinamųjų dalykų fonas [backgrounded], komentarai , leidžiantys geriau suprasti ir įvertinti svarbiausius dalykus. Aprašyme išryškinamos detalės, o pasakojime – atpasakojamųjų įvykių seka . Hierarchinė teksto struktūra paprastai rodo autoriaus siekius, ver-tybes ar ideologija.

Pasakojimas [naration], kitaip nei aprašymas , yra dinamiškas, nes vaizduoja įvykių seką. Kurie iš įvykių pasirenkami kuriant pasakojimą ir kokia tvarka jie pateikiami siužete (chronologine ar kokia kita), priklau-so nuo pasakojimo tipo ir autoriaus atrankos. Minimaliu struktūriniu pasakojimo vienetu kai kurių autorių yra laikomas epizodas [episode], kurį sudaro bent vienas įvykis, lydimas pagrindinio veikėjo reakcijos į jį. Minimaliu prasminiu teksto vienetu laikomi ir atskiri siužeto elemen-tai, tokie kaip aplinkybės [setting], pradinis įvykis [initiating event], pa-grindinio veikėjo atsakas [protagonist‘s response or reaction to the event], bandymas pasiekti tikslą [attempt], bandymo pasekmės [consequencies of the attempt] – jo sėkmė ar nesėkmė ir pagrindinio veikėjo reakcija į pasekmes [reaction to the consequences] (Stein 1982, cit. iš Georgako-polou 1997: 55–56 ). Tokias ar panašias pasakojimo elementų schemas, susidedančias iš veikėjo, siekiančio savo tikslų, siūlė vadinamosios pa-sakojimo gramatikos mokyklos atstovai.

Teksto funkcijos


Kiek kitokį pasakojimo modelį pasiūlė W. Labovas, tyrinėjęs saky-tinius asmenų pasakojimus apie mirtiną pavojų. Anot jo, pasakojimo struktūrą sudaro pagal laiko seką išdėstyti sakiniai, sudarantys penkias dalis. Pasakojimas prasideda nuo trumpo įvado, nurodančio pasakojimo esmę [abstract], lydimo situacijos – laiko, vietos ir veikėjų – vaizdavimo [orientation]. Vėliau pereinama prie situaciją komplikuojančio veiksmo [complicating action], kuriuo atsakoma į klausimą „ir kas tuomet nutiko?“. Po to eina vertinimas [evaluation], kuriuo pasakotojas paaiškina, dėl ko jis pasakoja, t y. perteikia savo pasakojimo prasmę ir požiūrį į dalykus, ir atomazga [resolution]. Pasakojimas baigiamas apibendrinimu ir grįžimu iš vaizduojamojo laiko į realų pasakojimo laiką, nurodant veiksmo pa-sekmes [coda]. Vertinimas gali būti pasklidęs po visą pasakojimą ir nesu-daryti atskiros aiškios struktūrinės dalies (Labov 1972, cit. iš Georgako-polou 1997: 60–61).

Nuo pasakojimo elementų priklauso viso pasakojimo vertė klausyto-jui, todėl naratyvas apibūdinamas pasakojamumo [tellability] terminu. Įvykio pasakojamumas, kaip ir pokalbių temos , yra specifinis kiekvienoskultūros reiškinys. Pasakojamumas priklauso ne tik nuo kultūros, bet ir nuo konkretaus situacijos konteksto , nes ne kiekvienas įvykis gali būti papasakotas bet kokiomis aplinkybėmis.

3 lentelė. Pasakojimo elementai pagal W. Labovą

Situacija

Įvadas

Vertinimas

Komplikuojantis veiksmas

Kulminacija

Atomazga

Apibendrinimas

Apibendrinant naratyvinių tekstų informacinę struktūrą galima pa-sakyti, kad naratyviniams tekstams būdinga semantinė, t. y. nekalbinę tikrovę atspindinti informacinė tekstų struktūra . Prasminiai jį sudarantys vienetai dažniau skiriami turinio, o ne funkcijos aspektu (išimtis – kai ku-rie Labovo modeliai elementai: įvadas, vertinimas , apibendrinimas). Šių elementų siejimo būdas irgi yra paremtas vaizduojamųjų įvykių eiga ar jų priežastiniu ryšiu, taigi atitinka paprastą eiliškumo principą [precede-follow]. Nenaratyvinių tekstų informacinė struktūra yra visiškai kitokia, kur kas labiau funkcinė nei semantinė, jai būdingi sudedamųjų dalių lo-giniai ryšiai.

35

Savarankiško darbo užduotys1. Remdamiesi knygų anotacijomis apibūdinkite tų knygų temas ir vaizdavimo objektus .2. Suklasifikuokite populiariausių dienraščių rubrikas pagal tai, ką jos atskleidžia: temą , žanrą ar vieną ir kitą.3. Parinkite pasakojamųjų spaudos tekstų, nurodykite juose esančius pasakojimo ir aprašymo elementus, įvardykite šių elementų paskirtį.

2.1.2. Nenaratyvinių tekstų informacinė struktūra

Nenaratyvinių tekstų tipai skiriami pagal pageidautiną jų poveikį skaitytojui. Dažniausiai minimas įtikinėjimas arba argumentavimas [ar-gument], kuriuo siekiama paveikti skaitytoją, pakeisti jo nuomonę, ir mažai nuo jo besiskiriantis skatinimas [hortatory type], juo norima ne tik įtikinti, bet ir paraginti veikti. Gausu literatūros apie šio tipo tekstus ir jų pagrindą – įvairius argumentavimo būdus, argumentų rūšis ir jų pa-teikimą argumentaciniame tekste. Tai visai atskira analizės sritis. Čia bus apsiribota tik tokio tipo tekstų turinio, informacinės struktūros aptarimu, nes šie dalykai atspindi ir struktūruoja tai, kas yra už teksto .

Atskirą teksto tipą sudaro aiškinimas [exposition], kuriuo norima infor-muoti, suteikti žinių, analizuojant tam tikrą objektą, įvykį, reiškinį. Tai da-roma naudojant įvairius loginius aiškinimo metodus: aptariamojo reiški-nio apibrėžimą, arba definiciją, jo analizavimą, skaidymą į sudedamąsias dalis, jų klasifikavimą pagal tam tikrus kriterijus ir lyginimą tarpusavyje ar su kitais, kuo nors panašiais, bet drauge ir skirtingais dalykais. Atskiras aiškinimo dalis rašymo vadovėliuose siūloma sieti laikantis loginio plano ir griežtos tvarkos: pagal indukcinį ar dedukcinį metodą, t. y. judant nuo bendro prie atskiro ar atvirkščiai, laikantis nuoseklumo laike ir erdvėje, paisant priežasties ir pasekmės ryšių (pasirenkant išeities tašku vieną iš dviejų ir nuosekliai pereinant prie kito). Be to, atsižvelgiant į skaitytoją, teksto segmentus siūloma išdėstyti taip, kad nuo to, kas skaitytojui ži-noma, būtų pereinama prie naujų dalykų, nuo paprastų prie sudėtingų. Taigi teksto tėkmę [text flow] siūloma kreipti sudėtingėjimo linkme. Šie patarimai neatspindi nei informacinės teksto struktūros , nei prasminių vienetų apimties, tik dalių tarpusavio ryšius. Pastaruosius aptarė ir dis-kurso analitikai, nurodydami, kad taip siejami minimalūs teksto segmen-tai – sakiniai ar pastraipos, nors gali būti sukabinamos ir didesnės teks-to atkarpos. Labai apibendrintai šiuos ryšius būtų galima nusakyti kaip

Teksto funkcijos


kontrastą (ar antitezę) ir sąlygą bei priežastį, o detaliau – kaip tikslą ar rezultatą, tikslinimą ar detalizavimą, pagrindimą, motyvavimą, persaky-mą kitais žodžiais, apibendrinimą ir kt. Retorikos teoretikų teigiama, kad semantiniai (ideaciniai) ryšiai yra būtini tam, kad tekstai funkcionuotų kaip visuma, vien tik išorinių teksto ryšių nepakanka, turi būti vidiniai, netekstiniai, dalykiniai ryšiai (Georgakopolou 1997: 80).

Tokie ryšiai susiklosto tarp didelių informacinės struktūros blokų, dažniausiai apibūdinamų pagal dvinarį klausimo ir atsakymo [question-answer] ar problemos ir sprendimo [problem-solution] struktūrinį modelį. Šis modelis aprėpia ir daugiau išvestinių dalių, todėl dažniausiai minimas informacijos perteikimo modelis yra keturnaris: fonas [background] – pro-blema [problem] – sprendimas [solution] – įvertinimas [evaluation]. Kiek-viena iš šių dalių atsiranda atsakius į atitinkamus klausimus : a) koks yra kalbamųjų dalykų fonas , t. y. vieta, laikas, tekste minimi žmonės; b) kokia problema kyla iš šios situacijos, apie ką iš esmės yra tekstas , kokį porei-kį, dilemą, neaiškumą, kliūtį ar stygių jis pristato; c) koks yra problemos sprendimas , kaip patenkinti poreikį, išspręsti dilemą, paaiškinti neaišku-mą, pašalinti kliūtį; d) kaip reikėtų vertinti tokį sprendimą, kaip jis padeda spręsti problemą, ar galimas kitas sprendimo būdas, kuris iš jų geresnis ir pan. (McCarthy 1991: 30–35).

Kai kurios tokio modelio dalys tekste gali būti ir nepateikiamos, jei tik jos aiškios iš konteksto arba jei rašytojas mano, kad skaitytojui jos turi būti savaime suprantamos. Štai džinsų reklamoje nėra paaiškinta, kad žmogus turi dvi kojas (fonas ) ir kad joms pridengti reikia drabužio (pro-blema ). Reklama iškart pateikia sprendimą – siūlo pirkti džinsus ir giria konkrečius jų gamintojus (sprendimo įvertinimas ). Medicinos žurnalo straipsnyje apie kokią nors ligą nėra aiškinama: nei fonas (žmonės ser-ga ta liga), nei problema (reikia suprasti ligos priežastis), nei sprendimas (būtina surasti vaistus), bet iškart pateikiamas įvertinimas – pristatomi nauji vaistai. Net jei tekste yra visos šio struktūrinio modelio dalys, jos gali būti sukeistos vietomis.

Daug straipsnių periodikoje pradedami nuo problemos sprendimo , kad iškart patrauktų skaitytojus. Po to nurodoma pati problema , patei-kiama daugiau sprendimo detalių, fonas , galiausiai vienas ar keli spren-dimo vertinimai. Svarbiausia modelio dalis (eksplikuota tekste ar tik menama) yra problema . Ją suvokus galima lengviau atpažinti ir kitas šio informacinio modelio dalis. Keturnaris modelis aptinkamas aiškinamojo, argumentacinio ir skatinamojo tipo tekstuose, kiekviename iš jų įgyja specifinių elementų.

37

4 lentelė. Pagrindinių tekstų tipų informacinė struktūra

Teksto tipai

Aiškinimas Įtikinėjimas Skatinimas

Teksto informacinės struktūros žingsniai

1. Problema 1. Problema 1. Autoriteto įtvirtinimas

2. Sprendimas 2. Sprendimas 2. Problema

3. Sprendimo pagrindimas

3. Sprendimo pagrindimas

3. Skatinimas veikti

4. Sprendimo įvertinimas

4. Įtikinėjimas jo tinkamumu

4. Motyvacijos sukūrimas

Atskirai aptariamuose argumentacinio tipo tekstuose įžvelgiama kiek kitokia struktūra. Michaelis Hoey‘us (1983) įvardija šiuos elementus: situaciją ir jos komentavimą, kuris savo ruožtu apima tris vertinamuosius ir argumentuojančius žingsnius: sprendimą, argumentavimą, vertinimą. Tradiciniuose retorikos traktatuose aptariamos pagrindinės tipiško si-logizmo dalys ir jų funkcijos tekste: nuostata (propozicija ar tezė) ir jos pagrindimas argumentais. Toulminas pasiūlė labai panašų modelį, susi-dedantį iš tezės [claim], pagrindo [grounds], garantijos [warrant], galimų prieštaravimų [rebuttals], užnugario [backing] ir įvertinimo [qualifica-tions] (cit. iš Rienecker 2003: 173–189)

4 pav. Toulmino argumentų modelio pagrindai

Visi turimi įrodymai

Galutinissprendimas,kad tezė yra

teisinga

Atsakymas įproblemos

iškeltą klausimą

Metodologija,neleidžianti

abejoti įrodymais

Abejonės dėlmetodo, pagrindo

ir tezės

Kontr-argumentųatrėmimas,

metodopateisinimas

Pagrindas Įvertinimas Tezė

Garantija

Užnugaris

Prieštaravimas

Teksto funkcijos


Van Dijkas irgi skiria nuostatą [position statemant], t. y. aiškiai išreikštą ar implikuotą nuomonę, ir jos pagrindimą faktu [supporting evidence], paaiškinančiu, iš kur ši nuomonė atsirado (cit. iš Georgakopolou 1997: 84–85). Visiems šiems modeliams būdingos trys bendros dalys – nuosta-ta [position], pagrindimas [justification] ir išvada [conclusion].

Panašiai giliąją aiškinamųjų tekstų struktūrą nusako ir kai kurie kiti autoriai (Longacre 1983, 1992). Jie skiria keturis vadinamosios giliosios struktūros žingsnius [deep structure, semantic, rhetorical moves], kurie tiesiogiai nesutampa su paviršinėmis teksto struktūromis: problemos aprašymas , siūlomas sprendimas , argumentai dėl sprendimo , to spren-dimo įvertinimas . Ne visi žingsniai yra vienodo lygio ir vienodos svar-bos. V. K. Bhatia (1993: 157) teigia, kad kiekvienas teksto tipas turi vieną esminį būdingą žingsnį. Redakcinio straipsnio atveju tas žingsnis būna problemos pristatymas, tai dažnai yra vienintelis informacinės struktūros žingsnis tekste. Redakcinį straipsnį nuo žinutės teksto skiria kokios nors problemos vertinimai ir argumentai.

Pastaruoju metu tapo populiaru tirti įvairių tipų ir žanrų tekstus ne tik pagal aukščiau aptartus loginius semantinius, bet ir pagal intenci-nius ar funkcinius ryšius, skiriamus remiantis tuo, kaip atskiromis tek-sto dalimis norima paveikti skaitytoją, kokia kiekvienos jų paskirtis, t. y. pagal funkcinių žingsnių seką [move structure]. Žingsniai skiriami pagal jų retorines funkcijas (aprašyti, papasakoti, įtikinti, palyginti, pa-cituoti, pailiustruoti pavyzdžiais, etc.) arba bendrą strategiją (van Dijk 1998: 39, Pare, Smart 1994: 418) ir nesiriboja tik keliais tipais kaip kad semantiniai ryšiai. Pavyzdžiui, atviri labdaringų organizacijų laiškai , ku-riais siekiama gauti paramą, susideda iš šešių žingsnių: iš pradžių prisi-statoma, po to nurodoma rašymo priežastis, pasiūlomas veiklos planas, prašoma paramos, išreiškiama padėka paremsiantiems, galiausiai malo-niai pabaigiama (Upton 2002: 65–87). Akademinė recenzija, dėstytojų rašoma studentų baigiamiesiems darbams įvertinti, susideda iš keturių privalomų žingsnių: aptariama darbo tema , jo struktūra ir turinys , nuro-domi privalumai ir trūkumai, konstatuojama, ar darbas atitinka reikala-vimus (Marcinkevičienė 2002: 22–26). Realių žingsnių tekste gali būti daug, nors jų rūšių randama kur kas mažiau. Taip yra dėl to, kad kai kurie jų gali kartotis arba apimti vienas kitą [embeded moves].

Kad ir kokiu pagrindu būtų skiriami prasminiai teksto vienetai ar nustatomi jų ryšiai – funkciniu ar semantiniu, jais remiantis nustatomi struktūriniai tekstų modeliai. Struktūriniai modeliai gali būti suprasti kaip tam tikros pasaulio tvarkos atspindys, leidžiantis lengviau suvokti linijinį,

39

horizontalų, puslapyje išdėstytą tekstą, per kurį atskleidžiama vertikali hierarchiška pasaulio tvarka. Tam ypač tinka priešprieša, ar kontrastas, ir analogijos principas, besiremiantis aptariamųjų dalykų panašumais ir skirtumais.

Savarankiško darbo užduotys1. Iš vieno dienraščio numerio išrinkite visus argumentacinio pobūdžio tekstus. Paaiškinkite, kaip juos atpažinote, kuriais formaliaisiais teksto elementais rėmėtės.2. Pasirinkite vieną argumentacinio pobūdžio tekstą ir nustatykite jo informacinę struktūrą . Paaiškinkite, su kokiais sunkumais susiduriate ją atlikdami, kurį modelį taikote.3. Nurodykite, kokio pobūdžio leidiniuose galima rasti daugiausia aiškinimų.

2. 2. TARPASMENINĖ FUNKCIJA

Tarpasmeninės teksto funkcijos analizė apima tris komunikacijos dalyvių kategorijas ar konteksto elementus: autorius, skaitytojus ir ap-rašomus arba vaizduojamus dalykus . Šios funkcijos, anot N. Faircloug-ho, turi atskleisti dalyvių tapatybę ir ryšius. Manoma, kad kiekvienu tekstu autorius tarsi užima tam tikrą poziciją [proximity] aprašomųjų dalykų ir skaitytojų atžvilgiu, vienu atveju jis pasirenka tam tikrą artu-mo ar suinteresuotumo [involvement], kitu atveju – emocinio nuotolio ir neutralumo [detachment] strategiją. Pirmuoju atveju tekste išryškėja autoriaus subjektyvumas , kitu atveju stengiamasi sukurti objektyvu-mo aureolę. Pagal autoriaus saviraiškos laipsnį skiriami subjektyvūs ir objektyvūs tekstai. Bet kuriuo atveju tekste galima aptikti teksto auto-riaus nuomonės žymių, jei ir neįvardytų aiškiai, tai jaučiamų iš to, kaip parašytas tekstas , kokie yra faktai ir kaip jie pateikti, kokie šaltiniai ci-tuojami. Taigi visada yra juntamas autoriaus požiūris į skaitytoją ir ap-rašomuosius dalykus, jo pozicija visada yra kuriama ir kintanti, kartais net tame pačiame tekste.

Tekstų tipai , skiriami pagal funkcijas, skiriasi ir pagal autoriaus pozici-jos raišką. Naratyviniai tekstai laikomi ekspresyvesniais ir dėl to subjek-tyvesniais, nes jais siekiama ne tik perteikti informaciją, bet ir emociškai paveikti skaitytoją, sukurti bendrą požiūrį į vaizduojamuosius dalykus. Nenaratyvinių tekstų subjektyvumo strategija yra kitokia, nes ir jų pa-skirtis kita – norima išspręsti problemą, atsakyti į klausimus , pagrįsti savo

Teksto funkcijos


Reliacinė reikšmė

Autorius ir skaitytojas, santykių modelis

nuomonę ir įtikinti, kitaip sakant, paveikti skaitytojo protą, o ne jausmus, nes pretenduojama į objektyvumą. Tačiau abiem atvejais autorius siekia savo vertinimą įteigti skaitytojui. Bet kur – kur tik yra įrodinėjimo, įtikinė-jimo, esama ir vertinimo.

Užimdamas tam tikrą poziciją autorius įvairiai pristato save, pvz., kaip visažinį grožinės literatūros kūrinyje, gebantį įsismelkti į personažų min-tis, kaip individą ar visą grupę, kaip konkrečios dalykinės srities žinovą ar dar kokiu kitu aspektu. Autorius gali pateikti save kaip skaitytojo draugą, patarėją, linksmintoją. Jo tapatybė gali būti aiškiai jaučiama ir įvardija-ma, reiškiama įvardžiais aš ar mes. Vartodamas daugiskaitos formą mes, autorius arba susitapatina su skaitytoju ir kalba abiejų vardu, tai yra ap-rėpiamoji „mes“ vartosena [inclusive „we“], arba atsiskiria nuo skaitytojo, rodo, kad priklauso kitai grupei. Tuomet yra išskiriamoji „mes“ vartosena [exclusive „we“]. Taip autoriaus tapatybė išreiškiama aiškiai, tačiau tekste gali būti ir kitokia kalbinė raiška, pvz., beasmenės konstrukcijos, sudėtin-gos struktūros sakiniai, gausios daiktavardinės frazės, neveikiamoji rūšis, kuri tarsi slepia rašytoją ir padeda jam kurti objektyvumo regimybę.

5 pav. Tarpasmeninės funkcijos raiška

Pagal tarpasmeninės funkcijos raišką G. F. Stillaris skiria du interak-cinės reikšmės, arba tarpasmeninės funkcijos, tipus: pozicinę reikšmę, atsirandančią tarp teksto autoriaus ir jo aprašomojo dalyko, ir reliacinę, arba socialinę konstitucinę, atsirandančią tarp adresanto ir adresato. Šios reikšmės aptariamos pagal tai, kokiomis kalbinės raiškos priemonė-mis gali būti perteikiamos, pvz., vertinamąja leksika, loginėmis sakinio jungtimis ir pan. (Stillar 1998: 19).

TARPASMENINĖFUNKCIJA

Autorius Skaitytojas

Tema

Pozicinė reikšmėteksto modalumas

41

2.2.1. Pozicinė reikšmė

Pozicinė reikšmė išryškėja iš subjektyviųjų teksto elementų, apiman-čių aptariamųjų dalykų vertinimą. Vertinimas , kaip matyti iš informaci-nės teksto struktūros aptarimo, gali eiti atskiru prasminiu teksto vienetu, tačiau kur kas dažniau jis persmelkia visą tekstą, tuo pačiu metu jį sieda-mas į visumą. Vertinamasis teksto aspektas suprantamas įvairiai, tačiau dažniausiai jis laikomas teksto modalumu .

Vienas žymiausių spaudos kalbos tyrinėtojų Rogeris Fowleris patei-kia labai paprastą modalumo schemą (Fowler 1991: 85–87), kurią sudaro ketveriopas kalbėtojo ar rašytojo požiūris į aprašomuosius dalykus: a) jo įsitikinimas aptariamųjų dalykų tikrumu ar teisingumu [truth modality], galintis kisti nuo visiško tikrumo iki visiško netikėjimo aprašomųjų da-lykų tikrumu; b) privalomumas [obligation], kai rašytojas reiškia savo po-žiūrį į tai, kas turėtų būti padaryta (turėtų, derėtų, privalėtų); c) leistinumas [permission] arba sutikimas (galėtų, būtų leista) ir d) geistinumas [desira-bility], kai rašytojas išreiškia savo pritarimą ar nepritarimą aprašomųjų dalykų atžvilgiu, reiškiamas daugeliu įvairių vertinamųjų žodžių.

Modalumo kategorijai priskiriami ir kai kurie kiti reiškiniai, pvz., iš-lygos [markers of modalizations, hedges] (plačiau žr. Fairclough 2003 : 164–190). Modalumas toli gražu neaprėpia visų galimų pozicinės reikš-mės tipų. Jis tik parodo, kaip rašytojas suvokia savo poziciją kalbamųjų įvykių atžvilgiu. Kur kas platesnė teksto analizės sritis yra ideologinio aspekto tyrimas. Šis diskurso aspektas taip pat žymi vertybinę autoriaus orientaciją.

Savarankiško darbo užduotys1. Parinkite du periodinės spaudos tekstus, kur autorių pozicija iš es-mės skirtųsi ir rodytų jų požiūrį į kalbamuosius dalykus.2. Nurodykite, kokiomis leksinėmis ir gramatinėmis priemonėmis modalumas yra reiškiamas lietuvių kalboje.3. Pateikite spaudoje dažnai vartojamų apdraudžiamųjų išlygų pa-vyzdžių, kaip antai: mano turimomis žiniomis, nepatikrintais duome-nimis ir pan.

2.2.2. Reliacinė reikšmė

Kur kas labiau nei pozicinė reikšmė diskurso analitikų yra aptariama reliacinė reikšmė arba autoriaus ir skaitytojo ar visos auditorijos santy-kis. Spaudos tekstų atveju auditorija yra nematoma, menkas grįžtamasis

Teksto funkcijos


ryšys, todėl ji labiau įsivaizduojama ir pagal tai modeliuojama. Kadangi spaudoje sunku kreiptis į visus skaitytojus, labai įvairią masinę auditoriją, tai įsivaizduojamas konkretus skaitytojas, jam priskiriant tam tikrą skonį, vertybes, nuostatas ir kitus panašius dalykus. Jis žurnalistikos teorijoje ir diskurso analizėje vadinamas idealiuoju skaitytoju. Žurnalų paauglėms idealioji skaitytoja – tai savo kūno grožiu ir asmenine laime susirūpinusi būtybė. Kaip teigia Malcolmas Coulthardas, aiškiai neįvaizduojant audi-torijos neįmanoma teisingai nuspręsti, ką įtraukti į tekstą, o ką palikti už jo ribų. Kartais auditorija suvokiama neteisingai, pervertinant ar nuver-tinant jos žinias. Kadangi negalima parašyti nė sakinio be įsivaizduoja-mos auditorijos, tai kiekviename sakinyje esama idealiojo skaitytojo at-spindžių. Realusis skaitytojas gali palyginti save su idealiuoju (Coulthard 1994: 4–5) ir susitapatinti su juo arba atsiriboti nuo jo. Kiti autoriai dar aiškiau skiria dvi dalyvių poras: tikrą, realų [actual author] autorių ir tikrą, realų, konkretų skaitytoją bei tekstu implikuotąjį autorių [implied author] ir tekstu implikuotąjį skaitytoją [implied reader]. Ryšys tarp implikuotojo autoriaus ir skaitytojo gali neatitikti realaus ryšio tarp dviejų konkrečių asmenų (Scollon, Scollon 2001: 102).

Kai kurių žanrų tekstuose sukuriama iliuzija, kad rašytojas asmeniš-kai pažįsta skaitytoją. N. Fairclougho terminais sakant, tai yra sintetinė personalizacija [synthetic personalisation]. Kalbinės raiškos priemonėmis ši įgyvendinama per simuliuojamą dialogą, ypač dažną reklamoje, kur pateikiamos klausimų ir atsakymų poros [adjacency pairs]: Vargina skal-bimas? Lyginimas? Tai niekis... nesvarbu, kad skaitytojas nedalyvauja. To-kiems tekstams būdinga dažna kreipinio tu vartosena (Loughtin 2000).

Autoriaus ir skaitytojo santykį žiniasklaidos analitikai įvardija pagal tam tikrą modelį. Faircloughas teigia, kad bendroji šiandieninės žinia-sklaidos tendencija yra vadinamasis linksmintojo ir vartotojo modelis [en-tertainer and consumer model], atsiradęs dėl spaudos komercialėjimo, reklamos įtakos ir kitų veiksnių. Žiniasklaidoje įsivyravusi rinkos logika iškelia vartotoją aukščiau gamintojo (plg. nuostatą „klientas visada tei-sus“). Iš čia atsiranda visas dėmesys vartotojo skoniui ir jo poreikiams, kurie dažniausiai įsivaizduojami kaip poreikis būti palinksmintam. Net ir trilerius šiuo atveju, nors ir labai paradoksalu, būtų galima priskirti pramoginiam, katarsį keliančiam diskursui. Linksminimo funkcija ypač išryškėja kitų, jos užgožtųjų informavimo ir švietimo funkcijų fone (Fair-clough 1995).

Faircloughas nurodo, kad autoriaus linksmintojo ir skaitytojo vartoto-jo modelis reiškiasi per kelias kalbines tendencijas, per besiformuojančią

43

viešąją šnekamąją kalbą, ypač akivaizdžią RTV, bet taip pat žymią ir spau-doje, per spaudos tekstų konversionalizaciją – šnekamosios kalbos leksi-ką ir intonacijas, kasdieninį buitinį stilių, per polinkį dramatinti situacijas ir kurti fikcinius siužetus. Šiam modeliui būdinga paryškinti asmeninio gyvenimo detales , nes jos labiau domina vartotoją, kitaip sakant, pa-brėžti ir išryškinti ne socialinius žiniasklaidos veikėjų vaidmenis, bet jų individualumą. Be to, šiandien žiniasklaidoje vyrauja egalitarinis etosas , kuriuo siekiama sumažinti socialinį nuotolį.

Kurdama komunikacinį stilių ir egalitarinį etosą pati spauda siekia bent jau išorinės demokratizacijos ir krypsta privataus gyvenimo pri-oritetų ir vertybių link. Šias tendencijas N. Faircloughas iliustruoja Di-džiosios Britanijos politinių interviu raida nuo šeštojo dešimtmečio iki dabar. Anksčiau interviu buvę labai formalūs: anoniminiai reporteriai ir žymūs žmonės, dabar – neformalūs, dažniau pereinantys į lygiaver-čių pašnekovų pokalbį tarp garsių žiniasklaidos ir visuomenės žmonių, o kartais net ir peraugantys į dvikovas, kuriose dominuoja žurnalistai. Ne tik interviu, bet ir televizijos dokumentika krypsta nuo žmonių kaip socialinių tipų prie individų vaizdavimo. N. Faircloughas tą tendenciją aiškina vartotojiška kultūra, kai taikomi tie patys modeliai prekių, insti-tucijų, partijų ir individų reklamai. Auditorija suvokiama kaip vartotojai, o ne kaip bendrapiliečiai.

Autoriaus ir skaitytojo santykio pobūdis apibūdinamas kitaip, hierar-chiškai. Daugelis autorių spaudos diskurse mato tik dviejų galimų va-riantų raišką: tai galia, nelygiaverčiai santykiai, ir solidarumas. Tą galima išreikšti ir pasitelkus R. Berno tarpasmeninių santykių paveikslą , pagal kurį kiekvienas mūsų tarsi turi trejopą tapatybę, tris skirtingus savuo-sius aš: tėvą, suaugusį asmenį ir vaiką. Trys asmenybės komponentai įkūnija skirtingus polinkius: valdyti ir dominuoti tėvo atveju, racionaliai bendrauti suaugusiojo ir siekti globos bei stiprios rankos vaiko atveju. Bendraujant dviem asmenims, tuo metu vyraujančios jų asmenybių dalys savaip sąveikauja, sudarydamos hierarchinius tėvo ir vaiko ar ly-giaverčius dviejų suaugusiųjų tarpusavio santykius (Berne 1964). Taip išryškėja galios ir solidarumo priešprieša, aptarta daugelio psichologų ir sociologų darbuose.

Teksto funkcijos


6 pav. Autoriaus ir skaitytojo santykių schema

Pritaikę šią schemą konkrečiai mūsų situacijai, turėtume pažiūrė-ti, kaip autorius pateikia save skaitytojui ar klausytojui – kaip visažinį, aukščiau esantį, todėl patariantį, konsultuojantį asmenį, ar kaip to paties lygio ir rango draugišką pašnekovą, ar kaip nuolankų patarnautoją, ku-riam kliento valia yra aukščiau visko. Kita vertus, galima patyrinėti, kokį vaidmenį autorius skiria įsivaizduojamam skaitytojui.

Idealusis skaitytojas yra tas, kuris susitapatina su autoriaus jam skirta vieta. Spaudos diskurso analitikas iš Australijos Gunteris Kressas tyrinė-jo, kaip modeliuojamas idealusis skaitytojas. Dažnai skaitytojas iš karto yra „idealusis“, nes perka vieną, o ne kitą leidinį, renkasi tam tikro tipo, žanro tekstus, taigi iš anksto yra teigiamai nusiteikęs teksto atžvilgiu (Kress 1989: 36–44). Skaitytojui patraukti imituojamas draugiškas ryšys vartojant skaitytojų leksikono žodžius, atsisakant oficialiau skambančių posakių. Šis ryšys tėra tik įsivaizduojamas, nes rašytojas gali paveikti skaitytoją, bet ne atvirkščiai, taigi šis ryšys nėra simetriškas (Loughlin 2000: 68–74).

Jei skaitytojas dar nėra idealusis, vienas iš autoriaus tikslų yra jį tokiu padaryti. Tai jis atlieka naudodamas tokias teksto savybes kaip antai ta-riamas teksto akivaizdumas ir natūralumas, dėl kurio neturėtų skaityto-jui kilti kitokių minčių nei jam siūlo autorius, pvz., reklamuojant loterijas, net neabejojamas, kad visi nori laimėti, taigi ir dalyvauja jose. Idealusis skaitytojas paprastai yra nekritiškas, pasitenkinantis autoriaus jam siū-lomu vaidmeniu. Kressas teigia, kad skaitytojo angažavimas tekstu gali

TRANSAKCIJŲPOBŪDIS

Tėvas Tėvas

Suaugęs Suaugęs

Vaikas Vaikas

45

būti trumpalaikis ir ilgalaikis; pastarajam svarbu pasikartojimas, nuolatinis to paties diskurso , žanro tekstų vartojimas. Per ilgesnį laiką nuolat besi-kartojančios tam tikro diskurso ar žanro formos, nuorodos, kaip skaityti ir suvokti tekstus, pamažu išugdo autoriui, žanrui ar leidiniui palankų skai-tytoją. Pavyzdžiui, geografijos vadovėlio autoriai įsivaizduoja mokinį kaip smalsų ir tomis pačiomis temomis besidomintį skaitytoją, kritinių recen-zijų autoriai – kaip pritariančius jų kritikai ir suprantančius tiek pat, kiek ir jie. Tipiškas įsivaizduojamo idealaus skaitytojo pavyzdys yra horoskopai. Juose skaitytojas konstruojamas kaip patiklus ir besiklausantis patarimų vidutinio amžiaus, darbingas ir dirbantis (paprastai versle) žmogus, emo-ciškai susijęs su kitais žmonėmis (nuolat įsimylintis ar besipykstantis su valdžia), neabejingas pinigams ir kt.

Taigi žanrą taip pat galima naudoti kaip priemonę skaitytojui formuo-ti, nes kiekvienas žanras išreiškia tam tikrą nuostatą skaitytojo atžvilgiu, atitinkamus skaitytojo pozicijos nustatymo mechanizmus. Skaitytojo poziciją apsprendžia autoriaus įsivaizduojamas adresatas, t. y. vadina-masis idealusis skaitytojas – tam tikros socialinės klasės, amžiaus, lyties, išsilavinimo, etniškumo, tam tikrų pažiūrų ir nusiteikimo kalbamąja tema atstovas. Šios autoriaus prielaidos vienaip ar kitaip atsiskleidžia pačiame tekste, ypač per įvairias kalbines formas – kreipinius, potekstes ir pan. Per redakcines skiltis leidėjai gali tiesiogiai kreiptis į skaitytojus ir taip konstruoti į save panašius, t. y. turinčius panašias nuostatas, vertinimus ir požiūrius. Kokias prielaidas apie skaitytoją daro autorius, matyti iš tų dalykų, kurie tekste pateikiami kaip savaime suprantami, nediskutuotini, atitinkantys sveiką protą ir visuotinai priimtas elgesio normas.

Pagal įsivaizduojamą skaitytoją skiriami vadinamieji vyriškieji ir mo-teriškieji žanrai, plg. filmai apie karą bei vesternai ir muilo operos ar miuziklai. Tačiau skaitytojo formavimo nuostatos galioja tik nuolankaus ar patiklaus skaitytojo atžvilgiu, kuris priima jam siūlomas tekste ap-rašomų dalykų interpretacijas. Kritiškas skaitytojas nepasiduoda žanro įtaigai, jis diskutuoja, oponuoja ar netgi atmeta autoriaus jam pasiūlytą poziciją . Žanrų su įsivaizduojama kritiško skaitytojo pozicija yra nedaug (Chandler 1997). Teigiama, kad net ir moksliniame diskurse, skirtame ly-giaverčiam ir kritiškam skaitytojui, įvairiomis priemonėmis stengiamasi įteigti, kad rašytojas yra teisus. Dėl to pasitelkiami atitinkami argumen-tavimo būdai, kartais net ne visai sąžiningas neparankių, siūlomo paaiš-kinimo neatitinkančių atvejų ignoravimas, kitokios nuomonės nutylėji-mas ir pan. Su šia vieta nesusitapatinantis skaitytojas paprastai atmeta jam netinkantį diskursą , žanrą ar konkretų tekstą arba lieka kritiškas ir savarankiškas jo atžvilgiu. Tai – analitiškas skaitytojas, gebantis suvokti teksto sandarą, paskirtį ir retoriką.

Teksto funkcijos


Įsitvirtinę ir nusistovėję žanrai turi nuolatinę komunikacijos dalyvių – au-torių ir skaitytojų – konsteliaciją. Vienuose jų pristatoma, analizuojama, ko-mentuojama, kituose pateikiama ekspertų nuomonė, dar kituose žmo-nės tiesiog kalbasi. Tvirtinama, kad net ne rašytojas, o diskursas ar žanras lemia abiejų dalyvių vietą bei paskirtį, ir niekas negali pakeisti nusisto-vėjusių normų nekeisdamas žanro esmės. Pasirinkus žanrą, juo iš anksto, nepriklausomai nuo rašytojo ar skaitytojo valios, yra konstruojama tarp-asmeninė teksto reikšmė . Taip pabrėžiama žanro galia.

Apibendrinant tarpasmeninės teksto funkcijos komponentus, sąly-gojančius ar sąlygotus žanro, reikia pridurti, kad tekstu konstruojama ne tik skaitytojo tapatybė , bet ir formuojamas jo požiūris į aptariamus da-lykus. Žiūrint plačiau, tarpasmeninė funkcija yra terpė, kurioje gali būti kuriamas bet koks tekstas .

Savarankiško darbo užduotys1. Apibūdinkite, koks yra dienraščių priedų, skirtų vyrams ir moterims, idealusis skaitytojas.2. Koks skaitytojo ir rašytojo santykis išryškėja iš užsakomųjų reklami-nių tekstų.3. Pateikite tų tekstų pavyzdžių, su kurių idealiaisiais skaitytojais jūs negalite susitapatinti.

2.3. STRUKTŪRINĖ FUNKCIJA

Struktūrinė funcija yra geriausiai ištirta ir aprašyta, todėl ji apima di-džiausią sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvairovę. Kai kurie terminai, pvz., informacinė teksto struktūra ir koherencija ar vientisumas , interteks-tualumas ir daugiabalsiškumas , tekstualumas ir tekstūra yra vartojami pa-našiems, bet netapatiems dalykams pavadinti. Kai kada skiriasi ir to pa-ties termino, tarkim, intertekstualumas samprata. Todėl čia bus susitelkta ties terminais ir sąvokomis, susijusiomis su struktūrine funkcija. Jos ski-riamos į dvi dideles grupes: tekstualumo ir intertekstualumo .

2.3.1. Tekstualumas

Tekstualumas , arba tekstūra [texture], įvairių autorių suprantama skir-tingai – semantinis ryšys tarp atskirų pranešimų (Halliday, Hasan 1991: 71) arba tiesiog kaip teksto sandara, jo struktūra (Stillar 1998: 3). Tačiau

47

visiškai sutapatinti tekstūros ir struktūros negalima, nes net ir nebaigtas tekstas turi tekstūrą, nors neturi struktūros. Tekstūra susijusi su klausy-tojo suvokiamomis teksto ir konteksto ar atskirų teksto sandų sąsajomis. Čia tekstualumo terminas bus vartojamas plačiai suvoktai svarbiausiai teksto savybei – jo vientisumui ir rišlumui įvardyti. Kitaip sakant, teks-tualumas yra tai, kas daro tekstą tekstu, o ne padrikų sakinių rinkiniu. Re-miantis kitų autorių tekstualumo, rišlumo ar dar kitaip įvardijamo iden-tifikacinio teksto požymio samprata, tipais, išraiškos priemonėmis, buvo sudaryta tekstualumo tipų schema. Tekstualumas apima dvi Halliday‘aus ir Hassan apibrėžtas ir kitų autorių plačiai pritaikytas sampratas: vienti-sumą arba koherenciją [coherence] (plg. šio termino vartoseną Subačius 2001) ir rišlumą [cohesion] (Bublitz 1998).

Implicitinis, situacinis arba kontekstinis tekstualumas , t. y. teksto vientisumas, yra atsiradęs dėl teksto ryšių su kontekstu, dėl teksto suvo-kėjų galimybės jį interpretuoti situacijos kontekste ir užpildyti spragas, suvokti atskirų teksto elementų sąsajas remiantis turimomis foninėmis žiniomis. Diskurso analitikai pabrėžia išorinę, nuo skaitytojo turimų žinių priklausančią koherencijos prigimtį (Renkema 1993: 35). Šis tekstualumo tipas apima panašius, bet šiek tiek besiskiriančius dalykus: a) giliąją, arba informacinę, teksto struktūrą, nesvarbu, iš ko ji būtų sudaryta, – pagrin-dinių turinio ar informacinės struktūros modelio dalių: fono , problemos , sprendimo , sprendimo įvertinimo , žingsnių ar pan. ir b) koherenciją , api-mančią ne tiek pačias teksto struktūros dalis, kiek jų siejimo būdus. Tai yra lyg dvi to paties medalio pusės. Tekstualumas yra kognityvinė kate-gorija, labai priklausanti nuo to, kaip kalbos vartotojai supranta ir inter-pretuoja tekstą (Bublitz 1998: 2).

Eksplicitinis, formalusis arba tekstinis tekstualumas , t. y. rišlumas, la-biau apčiuopiamas, materialesnis, formaliomis priemonėmis išreikštas ryšys tarp sakinių ar(ir) didesnės apimties teksto vienetų. Wolframas Bublitzas apibrėžia jį kaip semantinį ryšį tarp sakinių, struktūrinėmis priemonėmis išreiškiantį minimų dalykų sąsajas su anksčiau minėtų ar vėliau minėsimų (Bublitz 1998: 2). Kadangi tai yra nekintanti ir formali kategorija, nuo vartotojų ir konteksto ji nėra labai priklausoma (plačiau apie teksto rišlumo priemones žr. 2.3.1.). Vientisumo ir rišlumo skirtis yra daugiau idealusis teorinis konstruktas nei kiekvienu atveju realiuose tekstuose aiškiai atskiriami dalykai. Įvairūs teksto elementai negali būti aiškiai atskiriami kaip vieno ar kito tekstualumo tipo apraiškos. Pavyz-džiui, diskurso žymės [discourse markers] gali būti laikomos teksto vienti-sumo ir kartu teksto rišlumo požymiu (Östman,Virtanen 1995: 244).

Teksto funkcijos


Be šių dviejų tekstualumo tipų, J. Renkema (1993: 34–37) dar siūlo skirti penkis papildomus: a) intencionalumą, apimantį rašytojo ar kal-bėtojo įsisąmonintus tikslus, tokius kaip perteikti informaciją ar įtikinti; b) priimtinumą skaitytojui, kad šis sakinių seką galėtų suvokti kaip rišlų tekstą; c) informatyvumą, be kurio tekstas praranda turinio dimensiją; d) priklausymą nuo situacijos, kurioje tekstas kuriamas ir skaitomas; e) in-tertekstualumą, suprantamą kaip teksto dalies ryšį su visu tekstu ar kon-kretaus teksto ryšius su kitais panašiais tekstais. Anot paties autoriaus, ne visi tekstualumo tipai vienodai svarbūs, tad ir čia atskirai aptarti tik trys – vientisumas , rišlumas ir intertekstualumas , kurie aprėpia ir kitus.

5 lentelė. Tekstualumo tipai

Tekstualumas

1. Vientisumas, koherencija [coherence] 2. Rišlumas, kohezija [cohesion]

Implicitinis, situacinis arba kontekstinis Eksplicitinis, formalusis arba tekstinis

Reiškiamas turinio arba giliuoju lygmeniu

Reiškiamas formos arba paviršiniu lygmeniu

Viso teksto Atskirų jo dalių Leksinis rišlumas Gramatinis rišlumas

Teksto koherencija, arba vientisumas, yra vidinis tekstualumo tipas. Informacinę teksto struktūrą, t. y. jos elementus ir jų tarpusavio ryšius, su koherencija galima sutapatinti tik iš dalies – taip, kaip sudedamosios bet kokio daikto dalys gali būti sutapatinamos su visa to daikto visuma. Informacinė teksto struktūra ir koherencija iš esmės yra skirtingos žiū-ros į tekstą produktai. Vienu atveju mes skaidome tekstą į sudedamą-sias dalis ir kalbame apie informacinę jo sandarą, o kitu atveju žiūrime, kaip tos sudedamosios dalys sudaro turinio požiūriu vieningą visumą, taigi labiau išryškiname tų sudedamųjų dalių jungtis. Koherencija, arba implicitiškasis tekstualumas , iš esmės galimas dėl konteksto elementų supratimo ir(ar) dėl bendrų kalbėtojo ir klausytojo turimų foninių žinių. Vadinasi, vientisumas yra daugiau teksto suvokimo konkrečiame kon-tekste ir jo interpretacijos dalykas, taigi ne vidinė, prigimtinė [inherent] teksto savybė, bet iš išorės jam priskirtas bruožas. Koherencija, kaip ją suvokia teksto autorius ir paprastas skaitytojas arba diskurso analitikas, gali labai smarkiai skirtis. Kas yra vientisa vienam, gali pasirodyti padrika kitam (Östman, Virtanen 1995: 243, Bublitz 1998: 11).

Bet kuris tekstas yra suvokiamas kaip tarpusavyje susijusių sakinių visuma, kaip turinio ir formos atžvilgiu vientisas kalbos vienetas. Tačiau kai kurie informacinės teksto struktūros elementai būna susiję labiau už

49

kitus, todėl galimi teksto tėkmės pertrūkiai, vadinamieji informaciniai pertrūkiai ar minties šuoliai. Todėl bet kuris tekstas turi teksto eigos [con-tinuity] ir teksto kaitos [shift] ženklų. Teksto eigą, nuoseklią jo tėkmę įtvir-tina visos teksto vientisumo ir jo rišlumo priemonės . Teksto kaitos mo-mentus žymi jo formaliosios struktūros elementai: atskiros dalys, skyriai, poskyriai nuo stambiausio iki smulkiausio prasminio ir struktūrinio teks-to vieneto – pastraipos. Gali būti ir formaliai nepažymėtų teksto kaitos elementų – tai įvairios digresijos, šalutinės, su kalbamuoju dalyku ne taip glaudžiai susijusios temos ir teksto intarpai. Jie dažniausiai nurodomi vartojant metakalbinius komentarus (žr. žemiau), kuriais paženklinama digresijos pradžia ir pabaiga, t. y. grįžimas prie pagrindinės temos.

Informacinės struktūros žingsniai yra turinio elementai. Juos įformina ir padeda atpažinti įvairios kalbinės raiškos priemonės ir paviršinė, arba formalioji, teksto struktūra. Kalbant apie paviršinės ir giliosios struktūrų sąsajas, sunku nusakyti jų tarpusavio ryšius. Manoma, kad verta ana-lizuoti formaliąją teksto struktūrą tiriant funkcinius žingsnius, nors ji ne visada sutampa su informacine. Kartais kai kurie informacinės struktūros elementai yra tik menami, o kai kurie žingsniai – labai nevienodos apim-ties: nuo kelių žodžių iki ištiso skyriaus. Paviršinės, arba formaliosios, ir retorinės, arba giliosios, teksto struktūros analizės tikslas yra atsakyti į klausimus , kaip funkciniai žingsniai yra reiškiami kalbos priemonėmis, koks ryšys tarp jų retorinės funkcijos ir gramatinės raiškos. Retorinė tek-sto struktūra suprantama kaip giliųjų žingsnių seka, o formalioji – kaip visi būtinieji paviršiniai kokio nors teksto elementai. Laiško atveju tai būtų data, adresas, kreipinys, pats tekstas , atsisveikinimo žodžiai, parašas, in-formacija prie parašo, kokia nors kita informacija.

Kitas būdas sieti paviršinę ir giliąją struktūrą yra paisyti tam tikrų leksinių elementų, žodžių ar frazių, kurie žymi naujų žingsnių ribas. Tai yra vadinamosios diskurso žymės [discourse markers] arba pragmatinės dalelytės [pragmatic particles], leidžiančios paviršiniame teksto lyg-menyje aptikti giliosios struktūros žymes. Jiems priklauso įvairios jung-tys – žodžiai ar frazės – skirtos išvardyti (pirma, antra, galiausiai) ar pa-pildyti (be to, negana to, dar daugiau), palyginti (taip kaip, palyginti su) ar supriešinti (anaiptol, kitaip nei, priešingai), patikslinti (kitais žodžiais tariant, tiksliau) ar nurodyti laiko (po to, paskiau) ar priežasties (dėl to, kaip pasekmė) ryšius (plačiau apie diskurso žymes žr. Lenk 1997, apie pragmatines dalelytes – Foolen 1996).

Kadangi diskurso žymės sieja atskiras teksto dalis į visumą, o ne vien tik gretimus sakinius, todėl jie laikomi labiau koherencijos nei lokalaus

Teksto funkcijos


rišlumo ženklais. Be to, diskurso žymės jungia ne tik atskiras dalis, bet, kaip įrodo Schiffrin (1987), ir visus galimus teksto lygmenis, net ir tekstosąsajas su kontekstu. Kai kurios diskurso žymės yra tokie teksto signa-lai, kurie, panašiai kaip kelio ženklai, nurodo, ko galima laukti iš vėlesnio teksto arba apibendrina anksčiau buvusį, taigi jie turi anaforinių ir kataforinių savybių. Jie atlieka ne tik teksto siejimo, bet ir spėjimo, nu-matymo funkciją , priešpriešinamą anksčiau buvusio teksto apibendri-nimui, arba retrospekcijai [prediction, prospection versus retrospection]. Tas pats pasakytina ir apie kitą teksto siejimo būdą, būtent anaforinius daiktavardžius [anaforical nouns]. Tai yra abstraktūs daiktavardžiai ar daiktavardinės frazės, apibendrinančios anksčiau buvusią teksto dalį, ją įvardijančios ir taip atskleidžiančios autoriaus požiūrį, pvz.: ši problema , aukščiau aptartieji nesklandumai. Jie taip pat gali būti skirti ir būsimam tekstui apibendrintai įvardyti, todėl patenka į platesnę, apibendrinamųjų žodžių ar frazių kategoriją.

Diskurso žymės sudaro platesnę kategoriją, vadinamąją metakalbą arba metadiskursą [metadiscourse], skirtą kuriamam diskursui apibūdinti, paaiškinti ir struktūruoti (Dahl 2003). Moksliniame diskurse metakalba dažniausiai vartojama tuomet, kai autorius pristato temą ar atskleidžia jos esmę, paaiškina, kaip naudojosi literatūra, teorijomis ir metodais, pri-mena, kas buvo rašyta ir apie ką dar bus kalbama, paaiškina, kam darbe reikalinga viena ar kita informacija, parodo, kaip susiję tekste aptariami dalykai, kas iš ko išplaukia, kokia eilės tvarka jie nagrinėjami. Be to, me-takalba padeda susieti pastraipas, buvusio skyriaus pabaigą su tolesnio pradžia, parodyti, kur ir kodėl keičiasi tema (Rienecker 2003: 244). Me-takalba gali būti vartojama keliais teksto lygmenimis, tai gali būti metapa-straipos skyrių pradžioje ar pabaigoje, metasakiniai , nurodantys skyriaus temą ir tikslus, metažodžiai , pvz., jungtukai, metaženklai (dvitaškis, var-dijimo papunkčiui ženklai), o galiausiai – metaapipavidalinimas (pvz., išskyrimas kursyvu ar pabraukimas). Teksto struktūrą ir jo vientisumą rodo tipografiniai spausdinto teksto elementai – šriftas, atskirų dalių ri-bos, iliustracijos ir kt. Teksto maketas ypač svarbus techniniams žanrams, įvairiems dokumentams, kur žodinis ir grafinis informacijos perteikimobūdas papildo vienas kitą (apie grafinę teksto simboliką plačiau žr. Kil-lingsworth 1992: 43–69). Metakalba atskleidžia, kas daroma su teksto turiniu, kaip darbo autorius elgiasi su darbo medžiaga, ji laikoma moksli-nio diskurso privalumu ir teksto suvokimą palengvinančia priemone.

Teksto rišlumą arba išorinį tekstualumą lemia ryšiai tarp sakinių. Jų sa-vitarpio rišlumo priemonės ir būdai apima: pakartojimus, koreferenciją,

51

sinonimiją, antonimiją, hiponimiją, palyginimus, deiktinius ryšius [deixis], elipsę ir substituciją, konjunkciją ir teksto išorinės struktūros priemo-nes bei lokaliai, t. y. ne visam tekstui, o tik jo daliai, vartojamas diskurso žymes (Östman, Virtanen 1995: 243). Halliday’us ir Hasan (1976: 4) sugru-pavo visas teksto rišlumo priemones į penkias kategorijas: a) referenciją [reference], b) substituciją [substitution], c) elipsę [elipse], d) konjunkciją [conjunction] ir e) leksinę koheziją [lexical cohesion].

Referencija dar savo ruožtu skiriama į endoforinę ir egzoforinę. Endoforinė referencija išryškėja vien tik iš paties teksto elementų, smulkiau ji dar skiriama į anaforą, kai pirma įvardijama, o po to nuro-doma įvardžiu – mano mama... ji, ir kataforą pirma nurodoma įvardžiu, o paskui įvardijama – jis... mūsų visų mokytojas. Egzoforinė, arba išorinė, referencija suprantama tik susiejus tekstą su nekalbine tikrove, su situa-cija, dažniausiai su kalbėjimo vieta ir laiku – ką veiki šį vakarą? Substitucija yra daiktavardinių, veiksmažodinių frazių ir šalutinių sakinių pakeitimas įvardžiais ar prieveiksmiais, pvz., Jis išėjo į darbą. Ten bus iki vakaro. Elipse yra vadinamas lengvai numanomos sakinio dalies praleidimas: Ar patiko spektaklis? Labai (patiko). Konjunkcija, arba jungtis, gali būti sudedamoji (reiškiama jungtukais ir, dar daugiau, be to) priešpriešinė – bet, o, tačiau, vis dėlto, visgi, užtat, priežastinė – taigi, dėlto, nes, laiko – po to, vėliau, galiau-siai. Leksinė kohezija apima to paties referento leksinę raišką identiškai pasikartojančiais žodžiais, sinonimais, antonimais, hiperonimais ir hiponi-mais, apibendrinamaisiais žodžiais ir žodžių junginiais, priklausančiais tai pačiai leksinei semantinei grupei, pvz., tas pats asmuo tekste vadinamas mokytoju, profesoriumi, rektoriumi, akademiku, naujos mokslo šakos pradi-ninku, Žmogumi (didžiąja raide) ir pan. (Bublitz 1998: 3).

6 lentelė. Teksto rišlumo priemonės

Leksinis rišlumas Gramatinis rišlumas

Pakartojimai Substitucija

Sinonimai Elipsė

Antonimai Koreferencija

Hiponimai anafora

Diskurso žymės katafora

Apibendrinamieji žodžiai ar frazės Konjunkcija

sudedamoji

priešpriešinė

priežastinė

Teksto funkcijos


Teksto rišlumas ir koherencija yra ganėtinai skirtingi, tačiau susiję dalykai. Rišliame tekste lengviau suvokiama koherencija, rašytojo su-manytas informacijos perteikimo būdas. Vis dėlto rišlumas nėra būtina koherencijos sąlyga; tyrimai rodo, kad jis labai priklauso nuo žanro, pvz., kasdieninis pokalbis buitinėmis temomis tarp namiškių formaliai nėra la-bai rišlus tekstas , tačiau visiškai vientisas ir aiškus pašnekovams. Moksliniai žanrai, atvirkščiai, pasižymi gausiomis tekstinio ryšio priemonėmis. Antra vertus, vien teksto rišlumas dar negarantuoja, kad tekstas yra vientisas, turi aiškią informacinę struktūrą . Gali būti vientisos informacinės struktūros neturinčių tekstų, nors paprastai rišlumo priemonės, nurodančios se-mantinius atskirų teksto dalių ryšius, padeda skaitytojui suvokti tekstą kaip darnią visumą (Bublitz 1998: 7). Tolesni tekstinio rišlumo, o dar labiau koherencijos tyrimai turėtų atsakyti į klausimą, kaip šios dvi tekstualumo formos kinta priklausomai nuo sakytinės ar rašytinės kalbos atmainų, teksto tipo ir žanro, taip pat nuo visuomenės, kalbos mokėjimo ir kitokių ypatumų.

Savarankiško darbo užduotys1. Pasirinkite bet kokį ilgesnės apimties spaudos tekstą ir raskite jame teksto eigos ir teksto kaitos ženklų, įvardykite juos.2. Įvairiuose tekstuose atraskite visų teksto rišlumo priemonių pavyz-džių, pakomentuokite, kurie iš jų dažni, o kurie – reti. 3. Mokslinio stiliaus tekstuose raskite metadiskurso raiškos pavyz-džių.

2.3.2. Intertekstualumas

Egzistuoja nuomonė, kad mūsų kultūroje, ypač rašytinėje, viskas yra taip susiję, kad vargu ar galima kalbėti apie individų autorystę, savus žodžius, mat vieni tekstai yra atsiradę iš kitų, ir visi jie vieni kitus veikia. Moderniosios technologijos, t. y. galimybė kopijuoti ir kompiliuoti tek-stus, labai pagilino tekstų sąmaišos ir su jomis susijusias autorystės pro-blemas, pvz., kas yra persakančio teksto autorius – persakantysis ar per-sakomasis, kokia autorystė taikytina persakančiajam. Persakytojas atlieka ryšininko vaidmenį tarp persakomojo autoriaus ir savo adresato, jis keičia adresatą. Tad persakymas nėra tik kito teksto fragmentų atkartojimas, sykiu su cituojamu ar persakomu tekstu į naują tekstą jo autorius turi perkelti ir sudėtingą nekalbinę kontekstinę situaciją: kodėl, kokia proga ir kokiomis aplinkybėmis, kam buvo skirti žodžiai. Kadangi persakymas,

53

apimantis ir citavimą, yra tam tikra interpretacija , tai daro persakytoją naujojo teksto autoriumi. Persakymo autorystę sukuria kūrybinis anali-tinis požiūris į persakomus tekstus. Net ir kompiliuojant visiškai naują tekstą iš senų, esama tam tikros interpretacijos , išreikštos persakomų tekstų dalių pasirinkimu bei jų komponavimu. Tačiau autorystės sąvoka kompiliacijai negali būti taikoma tuo pačiu mastu kaip ir interpretuoja-mam persakymui.

Sąsajoms bei vienų tekstų naudojimui kituose pavadinti yra skirtas intertekstualumo terminas. Čia taikoma kritinėje teksto analizėje ir kitose lingvistikos kryptyse paplitusi intertekstualumo samprata, apimanti plačią skalę galimybių viename tekste pavartoti kito teksto elementus (plg. Fairclough 2003: 39–40), bet ne literatūrologinė intertekstualumo sam-prata, pagal kurią tekstu gali būti laikomas bet koks meno kūrinys – pa-veikslas, pjesė, filmas, iškaba, o intertekstualumu – jų visų sąmaiša. Be to, literatūrologinė intertekstualumo samprata sutelkta į skaitytoją ir teksto suvokimą, todėl intertekstualumas gali būti suvokiamas nepriklausomai nuo autoriaus ketinimų (plačiau žr. Melnikova 2003).

Lyginamojoje kultūrinėje studijoje Patricia Mayes apibūdina žanrus kaip iš esmės intertekstualius ir tęstinius, nes jie yra susiję su visu panašiu ankstesniu diskursu, panašiais jo tipais. Taigi žanrai jau vien savo egzis-tavimu tiesia tiltus tarp tekstų ir diskursų per abstrakčiuosius modelius, pagal kuriuos kalbos vartotojai kuria ir supranta kalbą tam tikrose si-tuacijose. Kuo labiau žanras institucionalizuotas, tuo labiau jis siejasi su ankstesniais diskursais (Mayes 2003: 4–5).

Intertekstualumas reiškiasi įvairiai: citatomis (autonomiškomis, t. y. pastraipos, kelių sakinių, sakinio apimties ar neautonomiškomis – sakinio dalies, posakio, žodžių junginio), citatomis perifrazėmis (laisvasis citavi-mas ) arba perpasakojimai, kai stengiamasi labai tiksliai perteikti kito au-toriaus žodžius, svetimų minčių persakymu savais žodžiais, paminėjimu, aiškia nuoroda, užuomina arba aliuzija, t. y. šifruotais pranešimais, ku-riems suvokti reikalingos foninės žinios . Intertekstiniai intarpai gali būti su aiškiomis nuorodomis į autorystę ar be jų.

Intertekstualumas kartais vadinamas teksto daugiabalsiškumu. Balsu, sekant M. Bahtinu, laikomas vis kito kalbėtojo pasakymas ir individualių ar kolektyvių agentų tapatybės (Bakhtin 1986). Tačiau intertekstualumas ir daugiabalsiškumas – ne tas pats. Intertekstualumas – senų tekstų pa-naudojimas naujame tekste, o daugiabalsiškumas – ne tik kitų tekstų, bet ir kitų balsų, kurie gali būti suprantami kaip skirtingi personažai ar net skirtingos to paties autoriaus pozicijos. Tai priklauso nuo konkretaus žanro. Pvz., persakyta tiesioginė kalba, jei ji nėra citata , ir netiesioginė kal-ba rodo daugiabalsiškumą, bet ne intertekstualumą. Abiem reiškiniams

Teksto funkcijos


Intertekstualumas

bendra tai, kad jie atskleidžia poleminį teksto pobūdį, juo perteikiamą nuomonių įvairovę, įvairių tekstų klodus.

7 pav. Intertekstualumo rūšys

Akivaizdžiausia intertekstualumo forma yra citavimas . Citatų esama įvairių. Pagal apimtį skiriamos vienažodės, frazinės, sakinio ir pastraipos apimties citatos. Pagal šaltinio ir autoriaus nurodymo būdus – klasikinės (nurodomas ir tekstas , ir jo autorius), nedokumentuotos (nurodomas tik autorius) ir anonimiškos citatos. Pagal cituojamojo teksto pobūdį gali būti rašytinių ar sakytinių tekstų citatos, o pagal tiesioginumą – pirminių ir antrinių šaltinių, arba percituotos, citatos. Tiesioginumas dar gali reikšti citatas, perteikiamas originalo kalba, ir verstines citatas. Pagal svarumą ir pateikimo formą galima skirti paprastąsias ir iškilmingąsias citatas, ku-rios pateikiamos atskirai (kaip teksto moto, viso teksto ar jo dalies pava-dinimas ir pan.).

Citatos ar(ir) persakymai aptariami ir pagal jų pateikimo motyvus ir in-tegravimo į tekstą būdus. Skiriami persakymai paremti autoriaus sakymą ir kitokios nei autoriaus nuomonės persakymai, skirti vėlesnei polemikai. Jų integravimo į tekstą būdus sąlygoja persakymo paskirtis: kai persaky-mai turi paremti autorių, jo požiūris nedeklaruojamas (nes autorius tarsi susitapatina su juo); kai persakymas interpretuojančiame tekste yra pa-neigiamas ir atremiamas, jo pristatymui tekste būdingas atviras persako-mojo teksto komentaras, paprastai negatyvus.

7 lentelė. Citatų rūšys

Pagal apimtį vienažodės frazinėssakinio apimties

pastraipos apimties

Pagal šaltinio ir autoriaus nurodymo būdus

klasikinėsnedokumen-tuotos

anonimiškos

Citata Perifrazė Laisvasis Paminėjimas / Aliuzija perpasakojimas Nuoroda

55

Pagal cituojamojo teksto pobūdį

rašytinių tekstų citatos

sakytinių tekstų citatos

Pagal tiesioginumą

pirminių šaltinių citatos

antrinių šaltinių, arba percituotos, citatos

Pagal kalbą originalo kalbos citatos

verstinės citatos

Pagal svarumą ir pateikimo formą

paprastosios arba teksto citatos

iškilmingosiosarba moto ir pavadinimų ci-tatos

Pagal pateikimo motyvus

autoriaus nuomonę remiančios citatos

autoriaus nuomonei prieštaraujančios citatos

Pagal integravimo į tekstą būdus

nekomentuo-jamos citatos

komentuojamos citatos

Atskira lingvistinės analizės sritis yra bandymai nustatyti, kaip sieja-si (sutampa ar skiriasi) cituotojo ir cituojamojo kalba, kaip citatos pri-taikomos prie cituotojo kalbos, kaip dėl to keičiasi citatos prasmė. In-tertekstualumo tyrėjai dažnai kalba ir apie manipuliavimą citatomis jas ištraukiant iš konteksto , imant ne visą sakinį ir pan. Taip svetimų minčių persakymas ir jų interpretacija naujame kontekste tampa etine proble-ma . Intertekstualumas siejasi su stilometrijos, autorystės nustatymo ir plagiato problemomis.

Citavimo tyrimai svarbūs nustatant autoritetus, ypač moksle, įtaką ir galias – politikoje, populiarumą kasdieniame diskurse. Todėl fiksuojamoscitatų rinkos , citavimo indeksai, dažniausiai cituojami autoriai, šaltiniai ir pan. Nustatinėjamas ir intertekstualumo koeficientas, t. y. senų tekstų kiekis naujuose. Politiniame publicistiniame diskurse jis sudaro apie 20 proc. teksto .

Intertekstinė teksto analizė leidžia žiūrėti į tekstą iš diskurso prak-tikos pozicijų, kitaip sakant, kokie žanrai ir diskursai buvo panaudoti ku-riant konkretų tekstą, kokius jų pėdsakus galima aptikti naujame tekste. Kalbinė tekstualumo analizė yra aprašomojo pobūdžio, o intertekstinė turi daugiau interpretacijos elementų. Kaip tokia ji labiau priklauso nuo

Teksto funkcijos


analitiko vertinimų ir patirties. Kalbiniai teksto požymiai gali būti pavar-toti intertekstinei analizei, kuri yra daug abstraktesnė. Tačiau lingvistinės ir intertekstinės analizės jungtis yra būtina, jei norima užpildyti spragą tarp teksto ir kalbos iš vienos pusės ir teksto, visuomenės bei kultūros – iš kitos. Intertekstinė analizė leidžia ne tik nustatyti žanrų mišinį sukurtame tekste, bet ir tekstų transformavimą juos kuriant. Faircloughas pabrėžia tris intertekstinės analizės aspektus: a) kitų nei autorius žmonių kalbos integravimą į žiniasklaidos tekstus, b) žanrinę diskursų tipų analizę, c) diskursų konfigūracijos tekstuose analizę (Fairclough 1995: 61–62).

Intertekstinei diskursų tipų analizei dar vartojamos ir kitos analitinės kategorijos: stilius , kalbos atmainos (sakytinė ar rašytinė kalba) ir balsai. Analizės metu žiūrima, kaip į vieną audinį suaudžiami įvairių žmonių diskursai, įvairūs balsai, pvz., reporterio ir herojaus. Jei žmonėms leidžiama patiems kalbėti už save, kai jie yra cituojami, tai balsai – aiškesni. Jei re-porteris persako herojaus žodžius, balsai lieka ne tokie aiškūs, nes repor-teris išverčia svetimus žodžius ir pritaiko juos prie savo diskurso . Tekstai nevienodai atspindi persakomus balsus, susidaro tarsi kokia balsų hie-rarchija. Vieni balsai naudojami kitiems įrėminti, kai kurie jų legalizuo-jami persakant juos reporterio balsu, kai tuo tarpu kiti – ne. Ne visiems jiems skiriama vienodai vietos ir vienoda vieta: antraštė ir teksto pabaiga laikomos informatyviausiomis vietomis [informationally prominent posi-tions], o šalutinis sakinys teksto viduryje – antraeile vieta. Dažnai teks-te išoriškai bandoma išlaikyti pusiausvyrą, kurti objektyvumo įspūdį, bet vis vien nesunku atskirti autoriui priimtiną ir nepriimtiną nuomonę skelbiančius balsus. Labiausiai balsų hierarchiją atspindi sakinių jungtys ir jungtukai, o cituojančioji kalba, supanti cituojamąją ar persakomąją, geriausiai atskleidžia cituojamosios kalbos interpretaciją. Interpretacinė citatos aplinka [interpretative framing] geriausiai išryškėja iš pristatomųjų veiksmažodžių [ reporting verbs], tokių kaip: pasakė, atkirto, kategoriškai teigė ir pan. Leidiniams labai svarbu išlaikyti objektyvumo aureolę, kuri interpretacijai suteikia šansą tapti faktu. Naujienų pranešimuose aiškiai matyti balsų rikiavimo ir hierarchizavimo mechanizmai, kurie pada-ro balsus pavaldžius socialinei kontrolei. Svarbu nustatyti, koks balsas dominuoja, sieja ir tvarko visus balsus, kaip daugiabalsiškumas ir in-tertekstualumas siejasi su funkciniais tekstų tipais ir žanrais. Čia svarbi konkreti intertekstualumo raiška , nes, anot Michaelo Stubbso, visi tek-stai intertekstualūs, visi jie yra paveikti ankstesnių tekstų, tradicijų bei konvencijų ir remiasi jomis (Stubbs 1993: 12).

57

Savarankiško darbo užduotys1. Patyrinėkite, kaip intertekstualumas yra reiškiamas argumentaci-nio tipo tekstuose.2. Pasirinkite reportažą ir nustatykite jame pateikiamų balsų hie-rarchiją. 3. Raskite pavyzdžių, kaip pristatoma, kokiame kontekste atsiduria teksto autoriui palanki ir nepalanki nuomonė.

Teksto funkcijos

3. PERIODINĖS SPAUDOS ŽANRŲ TIPOLOGIJA

Į periodinės spaudos arba tiesiog periodikos žanrus galima žvelgti iš skirtingų žiūros taškų: iš jų kūrėjų ir suvokėjų pozicijų. Pirmuoju atveju apsiribojama tik žurnalistine kūryba, tik žurnalistų sukurtais ar pareng-tais tekstais, antruoju atveju į periodiką žvelgiama analitiško skaitytojo akimis, fiksuojančiomis, kokie yra periodinės spaudos žanrai apskirtai, apie ką rašo, ką ir kaip spausdina laikraščiai ir žurnalai. Toks požiūris ge-rokai papildo aptariamųjų žanrų sąrašą, nes čia patenka gausūs ir įvairūs nežurnalistinės kūrybos tekstai. Kai kuriuos iš šių žanrų, pavyzdžiui, grožinės literatūros esė ar humoreskas, galima leisti ir atskiromis kny-gomis, tačiau kita didelė jų dalis, tarp kurių ir nekrologai , gyvuoja tik periodinėje spaudoje. Jie yra įdomūs ir analizės verti tik išskirtinai kaip spaudos žanrų pavydžiai. Taigi šio darbo objektas yra visi spaudos žanrai, kurių daugumą sudaro žurnalistiniai žanrai. Šiame skyriuje aptariami bendrieji tekstų klasifikavimo principai, apžvelgiamos dvi skirtingos periodinių spaudos žanrų skyrimo tradicijos.

3.1. TEKSTŲ KLASIFIKAVIMO BŪDAI

Daugiau nei 2000 metų žanro studijų paskirtis buvo nominologinė ir tipologinė, t. y. suskirstyti literatūros kūrinius į tipus ir tuos tipus pa-vadinti (plačiausi – poezija, proza, drama), panašiai kaip botanikai kla-sifikuoja augalus. Taigi žanrinių tyrimų paskirtis buvo tipologizuoti tekstus, ieškoti retorinių modelių panašumo, mat, anot Swaleso, žanro teorija yra atsiradusi iš retorikos teorijos. Tipologizavimas dažnai buvęs preskriptyvusis ir norminamasis, siekęs parodyti geriausius atskirų žanrų pavyzdžius kaip tobulus ir sektinus. Griežtos nustatytų žanrų taksono-mijos varžė meninės kūrybos laisvę, todėl nereikia stebėtis, kad bandy-mai tiksliai apibrėžti žanrų rėmus sulaukdavę atsako – lozungų „Mirtis sistemintojams!“

Ir šiandien tekstų, ir ne tik jų, skirstymas į žanrus yra nuolatinių dis-kusijų objektas. Čia dominuoja dvi nuomonės ir du požiūriai: a) preskrip-tyvusis , dedukcinis, remiamas teoretikų, generuojantis uždaras atskirų sričių žanrų taksonomijas, sudarytas pagal formalius tekstų požymius,

59

ir b) deskriptyvusis, indukcinis, remiamas praktikų, generuojantis atvirą, t. y. nebaigtinę, taksonomiją, grindžiamą pragmatiniu tekstų vertinimu. Pirmuoju atveju žanrai, panašiai kaip augalų rūšys botanikoje, buvo lai-komi idealiais tipais, o ne gyvenimo realybe. Tik XX a. pradžioje įsivyra-vęs funkcinis požiūris į pirmą vietą iškelia sociokultūrinę tekstų vertę, o žanrai imti suvokti kaip priemonė atskiroms žmonių grupėms siekti savo socialinių tikslų. Nuo tada ir įsigali deskriptyvusis požiūris, kuris tiria, kaip pati žanrus kurianti ir vartojanti kalbinė bendruomenė, o ne mokslinin-kai, suvokia žanrą. Ypač svarbūs tampa vadinamieji de facto žanrai , t. y. tie, kurie turi plačiai kasdienėje vartosenoje paplitusius vardus. Žanro vardas rodo jo įsitvirtinimą. Esama nesuskaičiuojamos daugybės vardų įvairiems žanrams pavadinti, bet taip pat esama ir bevardžių žanrų. Manoma, kad vardus turintys žanrai egzistuoja de facto, taigi nėra teoretikų išmonė. Tik naujai besirandantys žanrai kurį laiką būna bevardžiai, jų vartotojų neįsi-sąmoninti.

G. Kressas teigia, kad žanrai egzistuoja tiek, kiek socialinė grupė skel-bia tai įvardydama atskiru vardu ir mato taisykles, pagal kurias jie sukurti. Labai dažnai tos taisyklės suvokiamos nesąmoningai, žodžiais neįvardi-jamos. Andrews Tudoras, kalbėdamas apie filmus, teigia, jog žanras yra tai, ką mes kolektyviai manome juo esant. Kai kurie žanrai suvokiami tik retrospektyviai, po kurio laiko, bet jau nebe jų kūrėjų ar suvokėjų. Pagal gyvumą ir aktualumą žanrai skiriami į besitvirtinančius žanrus (paprastai naujas žanras įsitvirtina per 10–12metų), aktualiuosius žanrus [on-going genres] ir benykstančius žanrus [ dormant genres], kokie jie būna iki iš-nykstant (Tudor 1974).

Pripažįstama, kad žanrai nuolat keičiasi, todėl nesudaro uždarų tak-sonomijų . Be to, jie nėra sistemos, o greičiau jau sisteminimo procesai. Žanrų forma ir funkcija kinta, jie nėra tam tikros kultūros duotybė, bet nuolatinis žanrų derinimo procesas. Maža to, imta abejoti, ar žanrai eg-zistuoja, ar jie tėra tik teorinis konstruktas, sugalvotas analitikų, panašiai kaip stiliai, registrai, diskursas (Leckie-Tarry 1993, Chandler 1997), imta svarstyti, ar žanras yra abstrakti sąvoka, ar empiriškai egzistuojantis dalykas. Jei žanras tėra tik teorinis konstruktas, tai kyla klausimas, ar reikia žanrinių klasifikacijų, ar jos nėra tik nuobodžios ir nenaudingos taksonomijos, ar jos padeda kurti ir suvokti konkrečius tekstus.

C. R. Miller, viena iš dažniausiai cituojamų žanro teoretikių, mano, kad visos ankstesnės klasifikacijos turi kelis trūkumus – nėra joms bendro pagrindo , ir žanras nėra susietas su socialiniu arba retoriniu veiksmu. Jos pasiūlyta žanro kaip socialinio veiksmo samprata, pagrįsta suderintais

Periodinės spaudos žanrų tipologija


tipiškais bendruomenės veiksmais pasikartojančiose situacijose, nesu-teikia galimybių lengvai klasifikuoti žanrus, nes drauge su visuomene žanrai atsiranda, pakinta ir išnyksta, taigi yra dinamiški ir dėl to sun-kiai sisteminami. Kiekvienos visuomenės žanrinis repertuaras yra labai įvairus, iki galo nesuskaičiuojamas, itin priklausantis nuo visuomenės sudėtingumo (Miller 1994: 36–37). Be to, kitų autorių manymu, žanrai nėra lengvai nustatomi ir atskiriami, jie susiję, susipynę ir sunkiai atski-riami (Pare, Smart 1994: 147).

Akivaizdu, kad žanrai nėra diskrečios sistemos su baigtiniu narių skaičiumi. Jie persidengia, esama žanrų mišrūnų, arba hibridinių žanrų, sudarytų iš dviejų skirtingų elementų, pvz., siaubo komedijos. Esama ir tokių, į kuriuos įeina daugiau nei dviejų žanrų elementai, jie dar sunkiau apibrėžiami, nes galimi įvairūs daugelio žanrų deriniai. Tai ypač ryšku pe-riodikoje, nes daugialypiai tikslai gimdo heterogeniškus tekstus. Hibri-diniai žanrai šiandien yra daug dažnesni už grynuosius. Kyla klausimas, ar apskritai galimos žanrinės klasifikacijos , atspindinčios realią tekstų įvairovę, nes žanro analizė nebūtinai susijusi su jų klasifikacija. Analizės tikslas yra nustatyti, kaip žanrinė savimonė nusako mūsų santykį su įvairiais tekstais, kaip mes juos kuriame, interpretuojame, į juos reaguo-jame priklausomai nuo to, kaip įsivaizduojame jų žanrinę priklausomybę. Vadinasi, kalbėdami apie žanrus, negalime apsieiti ir be jų taksonomijos. Tik svarbu kokios, nes įvairių žanro teoretikų ir kritikų požiūriai į tai, kas yra žanras, skiriasi.

Galimybę klasifikuoti žanrus ypač riboja jų dinamiškumas, kuris šiandien išryškėja, kai dėl informacinių technologijų protrūkio, daugialypės terpės ir tarpdalykinių sričių sąveikos, daugelis vartotojiškos kultūros žanrų įgyja reklamos elementų, senieji žanrai pakinta taip, kad atsiranda hibridiniai žanrai su reklamos elementais. Tradiciniai žanrai perima reklamos strategijas, informacinės funkcijos yra keičiamos reklaminėmis, pvz., akademinės instrukcijos virsta teigiamais produktų aprašymais ir vos ne kvietimais registruotis į mokomųjų programų kur-sus (Fairclough 2003). Žanrų raida atspindi besikeičiantį pasaulį, naujas žanras visada yra vieno ar kelių senų žanrų perdirbinys, jį sunku suvokti čia ir dabar, be laiko distancijos (Lewis 2003). Taikyti praėjusio laiko žanrų kodus šiandieniams būtų nenuoseklu, tai tas pats lyg bandyti praėjusį laiką apibūdinti dabartiniu.

Kadangi žanrai nuolat keičiasi, jų klasifikacijos yra antrinės vertės dalykas, ypač jei jos yra uždaros, apimančios ribotą tekstų klasių skaičių. Anot deskriptyvistų, žanrai – atvira klasė, juos sudaro koduotos diskursų

61

ypatybės, paženklinančios tekstus vieno ar kito žanro žyme (Todorov 1976: 162 cit. iš Swales 1990: 36). Dar svarbiau deskriptyvistams yra tai, kad žanras, kaip tam tikras komunikacinio įvykio tipas, nėra apriorinė, išankstinė, bet aposteriorinė kategorija, pagrįsta autentiškų tekstų savybėmis. Jų siūlomas žanrų pripažinimo būdas yra toks – nusta-tyti aposteriorines kategorijų grupes, pagrįstas empiriniais tyrimais ir stebėjimais, ypač kreipiant dėmesį į kalbinės bendruomenės toms kate-gorijoms duotus vardus (Swales 1990: 39).

Apibendrinant galimybę klasifikuoti žanrus, reikia pasakyti, kad ir kaip lanksčiai, liberaliai, posterioriškai ir deskriptyviai būtų traktuojami žanrai, vis vien neįmanoma išvengti taksonominių apribojimų ir tikrovės iškraipymų, nes „sukurdami analitines kategorijas mes iškeičiame tikrovės iškraipymo nuostolius į galimybę tą tikrovę valdyti“ [whenever we create categories for analysis, we trade a loss of reality for a gain in control] (Mof-fet 1968: 23 iš Pare, Smart 1994: 147).

Klasifikuojant žanrus pagrindinė problema yra klasifikacijos pagrin-das. Vieni autoriai pripažįsta intuicinį klasifikavimo būdą: „Visai neaišku, kas sudaro žanrą, tačiau esama intuicija paremtų definicijų, pagal kurias žanrai nusakomi kaip panašių tekstų grupės, kad ir koks tas panašumas būtų – kalbinis, funkcinis ar dar koks nors. Panašumas gali būti ryškesnis ar ne toks ryškus, tačiau jis būtinas, kad tekstų grupė galėtų būti pripažinta kaip žanras“(Ljung 2000: 132).

Kiti autoriai klasifikuoja žanrus pagal siuntėją, priėmėją, kodą arba kalbą, taip pat pagal egzistuojančius žanrų vardus. Temos laikomos la-bai nepatikimu žanrų skirstymo pagrindu, nes ta pačia tema gali būti įvairių žanrų. Temos kaip klasifikavimo kriterijaus nepakanka dar ir dėl to, nes svarbu ne tik kas, bet ir kaip aprašoma. Iš čia kyla vadinamoji em-piriko dilema ir susidaro uždaras ratas: atskirus žanrus galima apibūdinti tik juos identifikavus, o pagal ką identifikuoti – neaišku. Aišku tik viena, kad žanrai yra pasikartojančių bendrybių ir skirtybių pavyzdžiai. Filmų atveju yra keletas tokių bendrybių ar klasifikavimo pagrindų: pagal šalį ir periodą, pagal kūrėjus, stilių, seriją, ideologiją , žiūrovus, etc. Įprastinės žanrų definicijos remiasi turinio (temos ir vaizduojamos aplinkos) ir for-mos (struktūros ir stiliaus ) konvencijomis, bendromis tam tikrai tekstų grupei. Kitaip sakant, remiamasi būtinomis ir pakankamomis tekstų ypatybėmis, atsiskleidžiančiomis žanro definicijoje. Tačiau bandymai apibūdinti žanrus vien tik pagal būtinas ir pakankamas tekstines savybes yra nesėkmingi.

Dar žanrai gali būti apibūdinami pagal Ludwigo J. J. Wittgensteino šeimyninį panašumą [family resemblence]. Šiuo atveju atskiri to pa-ties žanro tekstai gali turėti bendrų bruožų, tačiau nėra vieno visiems



tekstams privalomo bruožų rinkinio. Tekstų panašumas yra grandinio pobūdžio (pirmas tekstas panašus į antrą pagal vieną požymį, antras į trečią – pagal kitą ir t. t.), o taip suvokti žanrai susilieja ir pereina vie-nas į kitą, nes neturi jokių, ne tik neaiškių, ribų. Trečias žanrų klasifika-vimo būdas po definicinio ir šeimyninio panašumo yra prototipinis. Pagal pastarąjį žiūrima, kokie tekstai tipiškiausi tam tikram žanrui. Taigi žanrai gali būti laikomi turintys neapibrėžtas ribas ir negali būti apibūdinami pagal būtinas ir pakankamas sąlygas. Kitaip nei šeimyninio panašumo atveju prototipiniai žanrai yra aiškiau suvokiami ir apibrėžiami, nes re-miasi tipiškiausiais pavyzdžiais. Netipiški, hibridiniai tekstai sudaro kiekvieno žanro periferiją ir todėl nepakerta pačių žanriškumo šaknų.

Prototipinis žanrų klasifikavimo būdas leidžia matyti patį žanrą kaip kategoriją, turinčią centrą ir periferiją. Kitaip sakant, yra dalykų telpančių ir netelpančių į žanro rėmus, nes žanru gali būti apibūdinti skirtingiems abstraktumo lygmenims priklausantys tekstai ar veiklos rūšys – nuo pačių bendriausiųjų iki konkrečiausių (Miller 1994: 36). Štai kasdienis pokalbis , pasakojimas , laiškas yra pernelyg įvairialypis ir įvairiatikslis, kad būtų laikomas žanru, tai jau greičiau labai bendras kalbos pavar-tojimo būdas [higher order category], daugiažanris, aprėpiantis įvairių žanrų elementus, arba priešžanris [pre-genre]. Įvairiems pokalbiams taip pat yra bendra tik pradžia ir pabaiga, o to maža žanrui nustatyti. Pokal-bis tėra priešžanris, nes neturi griežtų kalbėjimo eiliškumo [turn-taking] taisyklių ir kitokių apribojimų. Panašiai ir pasakojimas – jį lemia turinys , galintis būti labai įvairialypis. Tikrieji žanrai gaunami siaurinant ir spe-cializuojant priešžanrius, pvz., pokalbį skirstant į teisinę akistatą, gydy-tojo konsultaciją, pamokos diskursą ir pan., o pasakojimą – į pranešimus, anekdotus, naujienas ir kt. Net ir laiško Swalesas nelaiko atskiru žanru, tik tas jo atmainas, kurios turi specifinį tikslą – biznio, užuojautos, paramos prašymo ir panašius laiškus (Swales 1990).

Faircloughas panašiai teigia, kad jei pasakojimą , aprašymą , įtikinėjimą ar pokalbį ir būtų galima laikyti žanru, tai tik labai abstrakčiu, turinčiu smulkesnių žanrų. Tokie abstraktūs žanrai tiesiogiai negali būti susieti su socialine praktika. Net ir smulkesnieji žanrai, tokie kaip, pavyzdžiui, interviu ar reportažas, peržengia konkrečios socialinės praktikos ribas ir taip atitrūksta nuo savo ištakų, išplinta ir tampa sudėtine įvairių žanrų tekstų dalimi. Kad išvengtų painiavos hierarchinėje žanrų struktūroje, Faircloughas skiria priešžanrius, tokius kaip pasakojimas , savarankiškus žanrus [disembeded], t. y. interviu, ir situacinius žanrus [situated], t. y. tuos, kurie pasitaiko realioje situacijoje, pvz., etnografinis interviu. Bet kuriuo

63

atveju jis laiko žanrą visiška abstrakcija, potencialu, kuris panaudojamas realiuose tekstuose, o tekstą šis diskurso analitikas mato kaip diskursų, žanrų ir stilių mišinį (Fairclough 2003: 69).

Kiti autoriai siūlo aiškiai skirti diskursų tipus, tekstų tipus, žanrus ir re-gistrus, o šiuos – dar smulkiau; pvz., tokia plati kategorija kaip žurnalistika [journalese] skyla į požanrius [subgenres]: pranešimą [news report], laikomą tipišku spaudos žanru [prototypical journalese], redakcinį straipsnį [edito-rial], pažintinį straipsnį [background article], skaitytojų laišką [letter to the editor], sporto komentarą [sports commentry], portretinį straipsnį [profilearticle] ir skelbimą [advertisement]. Tai nėra griežtas skirstymas, nes dau-gelis kategorijų persidengia ir sutampa. Be to, čia požanriais laikoma tai, kas kitų autorių vadinama žanrais (Östman, Virtanen 1995: 247). Charle-sas Bazermanas (1994: 97), analizuodamas teisės diskursą , kalba apie jam priklausančių ir tarpusavyje glaudžiai susijusių žanrų sistemas. Taigi kai kurie žanrai turi tvirtesnes žanrines pozicijas nei kiti, jie yra prototipiškieji žanrai. Juos analizuojant labai svarbu nustatyti, kokie tekstų tipai juos sudaro (Ljung 2000: 146–147). Taigi tai, kas yra laikoma pačia plačiausia, bendriausia, o kas – konkrečiausia kategorija, priklauso nuo išeities po-zicijos.

Tiek vertikaliajai, hierarchinei, tiek ir horizontaliajai žanrų klasifika-cijai vienodai svarbus klasifikavimo pagrindas, tie bendrieji diskurso požymiai, kurie, savaip susiderinę, lemia vieno ar kito žanro esmę. Ir čia esama nuomonių įvairovės, kuriuos diskurso požymius laikyti svarbes-niais žanrui už kitus. Davidas Lee labai apibendrintai nurodo socialinius ryšius tarp tekstų kūrėjų ir jų vartotojų, kurie sąlygoja tekstų struktūrą ir jų priklausymą tam tikrai kultūriškai apibrėžtai kategorijai. Katego-rijos skirtis yra bendravimo tikslas (Lee 2001: 45). Faircloughui žanrinę struktūrą lemia informacinė teksto struktūra – funkcinių žingsnių seka . Kuo labiau ritualizuota veikla, tuo ryškesnė žanrinė struktūra, pvz., pirki-mas parduotuvėje ar turguje. Išvada – reikia ieškoti bendros informacinės struktūros analizuojant tekstus ar žodinę sąveiką, bet nesitikint, kad ji vi-sada sutaps su konkrečiu žanru. Žanras lemia įvairiausių lygmenų teksto struktūros elementų derinius, pritaiko juos pagal savo poreikius, todėl ir žanro analizė apima daugelį socialinių tyrimų temų . Be to, dar svarbūs kiti trys veiksniai: žodinės veiklos tikslai, socialiniai ryšiai ir komunikacinės technologijos (Fairclough 2003: 67–72).

Kitiems autoriams reikšmingi yra pasikartojantys struktūrų modeliai, retoriniai žingsniai ir panašus tekstų stilius kaip lengviausiai pastebimi žanro aspektai. Šiaip žanrui būdingi keturi matai: tam tikra jų struktūra,



t. y. kompozicija, skaitymo ir suvokimo būdas, socialiniai vaidmenys, ku-riuos atlieka rašytojai ir skaitytojai. Patekimas į bendruomenę yra susijęs su gebėjimu vartoti būtent tos bendruomenės žanrus (Pare, Smart 1994: 147–153). Richardo M. Coe’o manymu, žanrą sudaro struktūros, strategijos, situacijos ir konteksto sąveika (Coe 1994: 183–186). Swale-so ir Bhatia’o (1990, 1993) svarbiausiu žanro kriterijumi laiko tikslą. Kiti veiksniai – diskurso struktūra, stilius, turinys , numanomas vartotojas – antriniai. Tačiau negalima nesutikti su Magnuso Ljungo siūlymu mažiau dėmesio skirti tikslui kaip svarbiausiam žanriškumo kriterijui ir sulyginti jį su kitais žanriniais kriterijais ar veiksniais, ypač su psichologiniu tam tikro žanro teksto poveikiu skaitytojams (Ljung 2000: 144).

Savarankiško darbo užduotys1. Pavartykite sovietmečio laikų dienraštį ir paieškokite išnykusių žanrų.2. Pabandykite suklasifikuoti kasdienius pokalbius su šeimos nariais ar draugais. Kokiu klasifikavimo principu ir pagrindu patogiausiaremtis?3. Iš filmų anotacijų nustatykite, kurie filmų žanrai gali būti laikomi mišriais.

3.2. PERIODINĖS SPAUDOS TEKSTŲ KLASIFIKAVIMO TRADICIJOS

Europos ir Amerikos žemynuose gyvuoja dvi teksto kūrimo tradicijos: anglosaksiškoji, arba anglakalbių visuomenės, ir kitų europiečių, kurių ryškiausia yra prancūzų, vokiečių ir rusų. Jos apima teksto turinio ir for-mos elementus. Žanras priklauso diskurso sričiai, yra itin susijęs su kon-tekstu, su visuomenine santvarka, kultūra ir tradicijomis, taigi labiau pri-klausomas nuo atskiros šalies, o ne didesnio regiono ypatumų. Bet net ir čia jaučiama minėtoji skirtis, todėl galima kalbėti apie rytų, šiuo atveju lenkų ir lietuvių, periodikos žanrų suvokimo ir klasifikavimo tradicijas,stipriai paveiktas sovietinės spaudos, ir vakarų, t. y. anglų ir amerikiečių, spaudos žanrų sampratą. Jos skiriasi daug kuo: objektyvaus ir subjekty-vaus prado atskirtimi, nuomonės raiškos tradicija, literatūrinio elemento vieta ir įprasminimu, galiausiai publicistikos stiliaus ypatumais. Čia bus aptarti tik bendriausi ir žanro analizei aktualiausi šių dviejų tradicijų po-žymiai – periodikos žanrų klasifikacijos, daug dėmesio skiriant žanrų var-dams ir apibrėžtims.

65

3.2.1. Vakarietiškoji tradicija

Spaudos žanrai pagal vakarietiškąją kultūrinę tradiciją analizuojami ir skiriami laikantis tam tikrų nuostatų arba nerašytų taisyklių, kurios išryš-kėja lyginant ją su kitomis, pavyzdžiui, buvusia sovietine. Tos nuostatos apima kelis svarbius dalykus: a) deskriptyvųjį, arba aprašomąjį, požiūrį į analizuojamą reiškinį kaip priešpriešą preskriptyviajam, arba normina-majam, ir su tuo susijusią indukcinių, o ne dedukcinių metodų persvarą, kitaip sakant, žiūrima, kokie atskirų žanrų tekstai yra, o ne kokie jie turėtų būti; b) pripažįsta kriterinių veiksnių įvairovę, aprėpiančią spaudos teks-tų turinį , formą ir funkciją ar paskirtį, pastarajai teikiant didžiausią reikš-mę; c) įtvirtina funkcinį požiūrį į diskursą ; d) prototipinį klasifikavimopagrindą, leidžiantį skirti tipiškus ir netipiškus, centrinius ir periferinius žanrus, taip pat atsisakyti griežtų ribų tarp atskirų žanrų; galiausiai žiūri e) sistemiškumo principo, pagal kurį kiekvienam žanrui apibrėžti svar-būs ne tik skiriamieji kriteriniai diskurso požymiai, bet ir jo vieta bendro-je žiniasklaidos ar spaudos žanrų sistemoje.

Šias nuostatas atitinka Vakaruose įsigalėjusi trinarė Allano Bello spaudos, o tiksliau – laikraščių tekstų bendroji žanrinė klasifikacija, pa-gal kurią skiriama pagalbinė informacija [service information], naujienos , žinios, pranešimai [news] ir nuomonės [opinion] (Bell 1991: 13). Dar kitaip dvi pastarosios skirtys vadinamos informacija [report] ir komentarais [comment]. Pagalbinė informacija apima oro prognozes, RTV programas ir kitus panašius žanrus; komentarams priskirtini redakciniai straipsniai [leading articles, editorials], nuomonių skiltys [columns], laiškai [letter to editor], apžvalgos ir recenzijos [reviews].

8 lentelė. Laikraščių tekstų klasifikacija (pagal A. Bellą)

Tekstai [body copy]

Pagalbinė informacija [service information]Nuomonės [opinion]Žinios [news]

Aktualiosios [hard news]Neaktualiosios [soft news]Specifinių temų [special topic]

Priedai prie tekstų [adjuncts to body]

Rubrikos [heads, headlines]Pavadinimai [titles]Užrašai po nuotraukomis [captions]



Trinarė A. Bello klasifikacija kai kurių autorių supaprastinama iki dvinarės skirties – naujienos ir nenaujienos [news versus non-news], tad pastaroji skirtis apima viską, kas atlieka kitokią nei informavimo funkciją : pagalbinės informacijos yra teikti paslaugas, o komentarų – įtikinti, for-muoti skaitytojo nuomonę. Komunikaciniai tikslai smulkesnių padalų atveju yra dar įvairesni žinioms priskiriami pažintiniai straipsniai [back-ground articles], kuriuose pateikiamos žinios, reikalingos skaitytojui, kad šis geriau suprastų ir įvertintų informaciją.

Naujienos skirstomos smulkiau: į aktualiąsias, informacines arba, iš-vertus pažodžiui, kietąsias [hard news] (plg. terminų vartoseną Vaišnys 1992: 23), ir neaktualiąsias, pramogines arba minkštąsias [soft news] bei specifinių temų [special topic]. Magnusas Ljungas (2000) rašo, kad aktua-liųjų ir neaktualiųjų naujienų skirtis yra esmingiausia, nes pripažįstama viso pasaulio žurnalistų. Aktualiosioms priklauso svarbios vietinės (kraš-to bei šalies) ir tarptautinės naujienos , neaktualiosioms – bet kokios, jei tik jos gali būti įdomios žmonėms.

Neaktualiųjų naujienų požanris dar vadinamas atskiru, kitose kalbose (žr. 3.2.1) paplitusiu feature vardu. Į lietuvių kalbą su tam tikromis išly-gomis (dėl semantinio paties vardo panašumo, bet ne dėl sovietmečiu susiformavusios visai kitokios lietuviškosios apybraižos tradicijos) jį būtų galima versti apybraiža. Laikydamiesi Europoje paplitusios tradicijos, kalbėdami apie kitų šalių, pvz., Lenkijos, spaudos žanrų sistemą, šio spe-cifinio žanro vardo neversime.

Kai kurie autoriai (Friedlander, Lee 2000: 2) šiuo vardu vadina autono-mišką žanrą, kurio esmę sudaro tikrais faktais paremtas, tačiau vaizdin-go pasakojimo forma perteiktas siužetas. Tai visiems įdomūs pasakojimai [human interest stories]. Pavadinimo semantika nusako šį žanrą išryški-nant vieną ar kitą bruožą bei požymį, savybę ar ypatybę [žr. daiktavar-džio feature reikšmes anglų kalboje], o žodžių junginys feature article yra verčiamas didelis straipsnis, apybraiža, nors toks kultūriškai ir geografiš-kai skirtingų žanrų sutapatinimas yra visiškai nemotyvuotas net ir tuo atveju, kai jų vardų semantika yra panaši [plg. feature film verčiamas kaip meninis filmas, o feature dar gali reikšti ilgesnę stambesnę radijo progra-mos laidą].

Savo apimtimi, paskirtimi ir pobūdžiu jie gali skirtis nuo neaktualių-jų žinių, nes esama kelių šio žanro atmainų news feature ir feature story, kuriuos atitinkamai būtų galima lietuviškai vadinti įvairenybėmis ir pra-moginiu pasakojimu. Feature kaip žanro vardas į žurnalistiką atėjo iš ki-nematografijos, t. y. iš feature film pavadinimo, atskiriančio pagrindinį

67

meninį filmą nuo prieš jį rodomų anonsų. Semantinė pavadinimo šiam žanrui suteikta reikšmė išliko iki šiol – feature laikomas pagrindiniu, kuo nors iš kitų išsiskiriančiu, skaitytojo dėmesį patraukiančiu tekstu . Su kino menu susijęs ir šio žanro atmainos – featurette – vardas. Amerikos kine featurette reiškė trumpą, nuo 20 iki 40 minučių, dokumentinį filmą, at-siradus DVD – atskirą, visai trumpą jo rūšį, o žurnalistikoje – trumputę apybraižą.

Pagrindine aktualiųjų ir neaktualiųjų žinių skirtimi laikomas pristato-mojo įvykio pobūdis, teksto lygmeniu tai būtų tema . Netikėti įvykiai (ka-tastrofos, gaisrai, nusikaltimai) ir iš anksčiau laukti, bet jau įvykę svarbūs įvykiai sudaro aktualiųjų žinių pagrindą, žinios apie juos greitai sensta, todėl turi būti skelbiamos labai greitai. Neaktualiųjų žinių pagrindu ei-nantys įvykiai nėra taip priklausomi nuo laiko kategorijos [timeliness]. Ki-tas žinių skyrimo pagrindas yra kalbos ir stiliaus bruožai. Naudoti leksiką kaip žanriškumo kriterijų atskiroms tekstų kategorijoms yra sunku, nes leksika labai priklauso nuo konkrečios temos . Apie aktualiąsias žinias sakoma, kad šis žanras turi specifinį žodyną, nes paprastai rašoma apie nelaimes. Tokį žodyną Allanas Bellas vadina informacinės svarbos žody-nu [the lexicon of newsworthiness]. Kitos, be žodyno, aktualiųjų žinių kal-bos ypatybės , nepriklausančios nuo turinio, yra daiktavardinės frazės ir sintaksinės morfologinės ypatybės, pvz., polinkis vartoti trumpesnius ir skambesnius žodžius. Apskritai aktualiųjų žinių kalbai būdingas didesnis leksinis tankis, t. y. didesnis prasminių žodžių kiekis palyginti su tarnybi-niais žodžiais (Stubbs 1996: 76), tai gali būti naudojama kaip žanrų sky-rimo būdas. Tačiau pats svarbiausias aktualiųjų žinių skyrimo kriterijus yra informacinė jų struktūra. Ji drauge su aktualumu ir skelbiamo įvykio pobūdžiu sudaro žanro skyrimo esmę. Visi kiti šių kriterijų neatitinkantys tekstai: pažintiniai straipsniai [background articles], tekstai su rubrika „Po to, kai rašėme“ [follow-up stories] ir laukiamų arba ateityje tikėtinų įvykių aprašymai [programmatic texts] nėra aktualiųjų žinių tekstai.

Apibendrindamas aktualiųjų žinių tekstus žanro aspektu Ljungas tei-gia, kad „jie yra tikri žanrai pagal Swaleso apibrėžimą“ (2000: 143). Ne visos tradiciškai žanrais vadinamos tekstų kategorijos gali būti laikomos tokiomis, nes neatitinka aiškių ir griežtų kriterijų. Tas pasakytina ir apie neaktualiųjų žinių žanrus. Galiausiai Ljungas siūlo sumažinti teksto tikslo ar paskirties kaip pagrindinio žanriškumo kriterijaus vaidmenį ir padi-dinti kitų kriterijų svarbą. Vienas iš tokių papildomų kriterijų – psicholo-ginė teksto vertė skaitytojui. Pačių laikraščių sukurtos ir įvardytos tekstų kategorijos turi tokią vertę dėl tekstų turinio panašumo ir dar dėl to, kad



panašaus turinio tekstai pasirodo nuolat toje pačioje laikraščio vietoje, tam tikroje skiltyje. Kitaip sakant, tokie tekstai, nors ir skirtingų funkcijų , skaitytojui atrodo panašūs dėl serijinio pobūdžio. Taip pabrėžiama rub-rikos svarba žanrui formuoti ir suvokti.

Taigi aktualiąsias žinias nuo neaktualiųjų skiria keli kriterijai: a) funkci-jos – tik informuoti ar kartu šviesti ir linksminti, b) griežta ar laisva infor-macinė teksto struktūra ir c) skirtingo pobūdžio temos . Johnas Hartley‘us aptarė dažniausias aktualiųjų žinių temas: politiką, ekonomiką, užsienio naujienas , krašto žinias, sportą, kitus greitai senstančius ir svarbius da-lykus. Jis nustatė, kurlink krypsta ir ką aplenkia žinių temos. Jo tyrimai rodo, kad daugiau rašoma apie viešą nei privatų gyvenimą, vyrus nei moteris, garsenybes nei paprastus žmones, apie iškilusias problemas, o ne galimai kilsiančias.

Kalbėdamas apie ryškiausią aktualiųjų žinių bruožą – jų svarbumą [newsworthiness], Hartley‘us svarsto, ar tie įvykiai, kurie aptariami žinio-se, yra tokie svarbūs, nes veikia mūsų gyvenimą, ar priešingai, jie veikia mūsų gyvenimą, nes nuolat minimi žiniose (Hartley 1982: 38–40). Neak-tualiųjų žinių tekstų, ypač feature , temos – dar platesnės ir įvairesnės, jas visas sieja bendražmogiškoji vertė, jos patrauklios kiekvienam [universal appeal or attraction]. Populiariausios – meilė ir variacijos jos tema , nuo-tykiai, gyvūnai, vaikai, nusikaltimai, mirtys, nesėkmės, katastrofos, po-litika, religija, žmonių ydos ir asmens tobulėjimas, seksas ir dar kai kurios kitos. Teigiama, kad geras žurnalistas gali parašyti apybraižą apie bet ką (Friedlander, Lee 2000: 11).

Skiriasi ir šių dviejų žinių tipų informacinė struktūra . Aktualiosioms žinioms būdingas griežtas dėstymas apverstosios piramidės [inverted py-ramid] principu, kai svarbiausioji informacija, kuri perteikia pasakojimo esmę, sutelkiama teksto pradžioje, vadinamojoje atakoje ar vedinuke [lead], o toliau išdėstomos ne tokios svarbios detalės. Ataka atsako į še-šis esminius klausimus : kas, ką, kada, kur, kodėl ir kaip (Brooks et al. 1999: 125). Ši rašymo forma atsirado JAV pilietinio karo metais, kai žinios buvo perduodamos netobulu telegrafu, kurio ryšys galėjo bet kuriuo metu nutrūkti. Šiandien apverstosios piramidės principas svarbus dėl kitų priežasčių – taip sukonstruotą žinių tekstą lengviau peržvelgti skaityto-jui, paprasčiau sutrumpinti redaktoriui. Neaktualiųjų žinių informacinė struktūra ne tokia griežta, nors laikomasi to paties principo – svarbes-nė ir naujesnė informacija pateikiama teksto pradžioje. Apybraižos pri-mena apsakymus, nes turi labai aiškią pradžią, vidurį ir pabaigą. Tokio tipo tekstai nėra skirti skaitytojui, kuris tik paviršutiniškai peržvelgia

69

straipsnį, juos reikia įdėmiai skaityti, kad būtų aišku, ką autorius norėjo pasakyti. Su informacine struktūra susijęs ir dviejų tipų žinių stilius . Ak-tualiųjų žinių pasakojimams būdingas glaustumas, lakoniškumas, tikslus nevertinamojo pobūdžio įvardijimas, fakto konstatavimas; jų tekstams nebūdingos jungtys tarp sakinių ar pastraipų, teksto visuma suvokiama iš konteksto . Skiriamasis neaktualiųjų žinių požymis – pasakojimas su-jungtas su aprašymu, leidžiančiu įterpti į tekstą konkrečias vaizdingas detales .

Smulkesni neaktualiųjų žinių žanrai skiriami ne tik pagal funkciją , bet ir pagal teksto formą, o labiausiai – pagal temas, t. y. turinį . Žemiau pa-teikta Edwardo Jay’aus Friedlanderio ir Johno Lee mokomojoje knygoje duota amerikietiškosios apybraižos požanrių klasifikacija pagal tris vy-raujančius kriterijus – formą, turinį ir funkciją arba paskirtį (Friedlander ir Lee 2000: 7–11). Pažymėtina, kad kai kada žanro skyrimo kriterijumi yra dvilypis pagrindas, pvz., pasakojime pirmuoju asmeniu autorius papras-tai aprašo stiprius potyrius ir labai dramatiškus įvykius, kurių dalyviu jam teko būti, todėl šių pasakojimų skyrimo pagrindas yra ne tik pati pasako-jimo forma, bet ir tema .

9 lentelė. Specifiniai neaktualiųjų žinių žanrai ir dominuojantis jų sky-rimo pagrindas

Specifinių temų straipsniai Tema Funkcija Forma

Pasakojimai apie verslą [business story] +

Rašiniai, skirti jubiliejams [commemorative story] +

Paaiškinamieji pasakojimai [explanatory story] +

Pasakojimai pirmuoju asmeniu [first-person story] + +

Pasakojimai apie istoriją [historical story] + +

Pasakojimai apie kolekcijas [hobbyist story] +

Naudingi praktiški patarimai [how-to story] + +

Pasakojimai apie išradimus [invention story] +

Pasakojimai apie ligas [medical story] +

Sunumeruota informacija ar patarimai [number story] + +

Pasakojimai apie retas profesijas [odd-occupation story] +

Apžvalginiai pasakojimai [overview story] +

Žurnalisto–dalyvio pasakojimai [participatory story] +

Portretiniai pasakojimai [profile story] +

Rašiniai apie svetimšalių požiūrį [unfamiliar visitor story] +



Reikia pasakyti, kad griežtai atskirti pagrindinių žanrų grupių tikslus yra beveik neįmanoma. Štai deklaruojama žinių paskirtis – pranešti apie tikrus įvykius, pateikti faktus, t. y. informuoti. Bet iš tiesų, žiūrint plačiau, nebūna visiškai neutralaus ir nesuinteresuoto pranešimo apie tai, kas įvyko, nes bet koks pranešimas neišvengia faktų atrankos ir interpreta-cijos . Be to, dalis žinių teikiamos informacijos gaunama ne tiesiogiai iš pranešimų teksto , bet iš konteksto , iš tų socialinių struktūrų, kurios per-teikia žinias. Nereikia pamiršti ir to, kad reikšmė visada atsiranda kaip autoriaus ir skaitytojo santykio ir jų sąveikos rezultatas. Todėl ir žinios jų parašymo momentu dar nieko nereiškia, kol nėra perskaitytos ir atkoduo-tos. Informacijos kodavimas yra socialiai nulemtas kaip ir žinių interpre-tavimas – taip pat (plg. Hartley 1982: 36). Objektyvumas yra siekiamybė, kurios laikomasi rimtuose periodiniuose leidiniuose pradedant griežtu objektyviųjų ir subjektyviųjų, informacinių ir interpretacinių žanrų at-skyrimu ir baigiant specifiniais kalbos ir stiliaus dalykais. Šiaip jau infor-macijos ir komentaro skirtis yra labai neryški ar net nesvarbi specialiuo-siuose leidinių puslapiuose, skirtuose kultūrai, sportui, ekonomikai, nes ekonomikos ir sporto atveju susilieja informavimas ir komentavimas , o kultūros, taip pat ir sporto – informavimas ir vertinimas . Tačiau net ir tuose puslapiuose stengiamasi bent simboliškai atskirti informavimą nuo komentavimo ar vertinimo, nors atskiruose žanruose, tokiuose kaip nekrologai , šie du komunikaciniai tikslai yra susiję.

Pažintiniame straipsnyje nėra chronologinės įvykių sekos, pasa-kojimo apie įvykius, bet nėra ir vertinimo. Todėl šis žanras priskirtinas aiškinamiesiems ir aprašomiesiems tekstams. Redakcinis straipsnis apima kitokius tekstų tipus ir su jais susijusius komunikacinius tikslus: aiškinimą, įtikinėjimą ir skatinimą . Visi trys tipai yra panašūs, nes patei-kia problemą, jos aiškinimą ir vertinimą, paaiškinimus ir rekomendacijas. Labiausiai jie skiriasi daromo poveikio skaitytojui laipsniu [the degree of urgency]: aiškinimas yra mažiausiai, o skatinimas – daugiausia paveikus, įtikinėjimas užima tarpinę padėtį. Neautoriniai, bendro pobūdžio verti-nimai [unattributed evaluative illocutions] skiria redakcinį straipsnį nuo žinių. Taigi komentarai apima aiškinimus, įtikinėjimus bei skatinimus ir šių tekstų tipų sąmaišas (Vestergaard 2000b: 106–107).

Ligi šiol buvo kalbama apie stambias žanrų grupes ir jų skyrimo kri-terijus. Atskiri žanrai diskurso analitikų aptarti nevienodai išsamiai. Šalia daug dėmesio susilaukusių žinių [hard and soft news, news report, fea-ture ], laikomų tipišku periodikos žanru, dar buvo analizuoti komentarai , ypač sporto [sports commentry], ir speciali komentarų atmaina redakci-niai straipsniai [editorial], taip pat nekrologai [obituaries] ir žurnalistiniai

71

tyrimai [investigative reporting]. Magnusas Ljungas aprašo tuos dviejų laikraščių (The Times, The New York Times) žanrus, kurie pripažinti tiek žurnalistų, tiek ir skaitytojų. Paprastai jie turi rubrikose nurodytus var-dus [pvz.: comment, features, home news, law reports, leading articles, letters to the editor, news in brief, obituaries], tačiau gali būti eksplicitiškai neįvardyti, tuomet jų rubrikos rodo ne tiek žanrinį, kiek teminį pobūdį [any other business, appointments, arts, body and mind, business, court circular, education, focus, homes, media and marketing, on this day, over-seas news, sport, style, travel, TV review, world in brief, your own business]. Pagal tai skiriami įvardyti ir neįvardyti žanrai [overt and covert categories] (Ljung 2000: 133).

Spaudos žanrai labiau nei bet kurie kiti yra sąlygoti socialinės ir kultūrinės terpės, kurioje jie egzistuoja, todėl negalima detaliai aptar-ti jų skyrimo pagrindo neatsižvelgiant į konkrečių leidinių pobūdį bei kontekstą ir spaudos tradicijas. Žanrai ir kitokios tekstų kategorijos, nu-rodomos leidinių rubrikose, yra kultūros dalis, kuri labai priklauso nuo šalies politinės struktūros, publicistikos tradicijų ir kitų veiksnių.

Savarankiško darbo užduotys1. Nustatykite, kuriose anglų kalba leistų laikraščių rubrikose minimi žanrų vardai .2. Kaip šiuose leidiniuose atskiriama informacija ir vertinimai? 3. Raskite pavyzdžių, iš kurių būtų matyti, kaip taikomas apverstosios piramidės principas.

3.2.2. Rytų Europos patirtis

Pagrindinė stambiųjų žanrų grupių skirtis Vakaruose yra tarp naujienų ir komentarų , taigi tarp objektyvios ir(ar) aktualios ir subjektyvios ir(ar) ne tokios aktualios informacijos. Panašiai orientuojantis į objektyvumo–subjektyvumo ašį žanrai skirstomi lenkų ir lietuvių spaudos analitikų darbuose. Tik Vakaruose subjektyvumas suvokiamas kaip vertinimas , komentavimas , o Rytuose – kaip informacijos beletrizacija arba publi-cistika , taigi čia subjektyvumas tapatinamas ne tiek su asmens, kiek su ištiso publicistikos funkcinio stiliaus samprata. Specifiniu anglakalbės spaudos žanru laikytinas feature , o specifine raktine Rytų spaudos sam-prata yra publicistika. Šią sąvoką reikia aptarti išsamiai, nes ji figūruoja stambių žanrų grupių pavadinimuose.



Publicistika kaip terminas atsirado 19 a. Vokietijoje, jis buvo skirtas pavadinti spaudos rašiniams apie svarbius to meto visuomenei klausi-mus . Šiuose rašiniuose tikrovė buvo ne tik atspindima, bet ir aiškinama bei vertinama, taip stengiantis paveikti visuomenės nuomonę ir socialinių institucijų veiklą. Šiandien publicistika suprantama ir kaip sudedamoji žurnalistikos dalis, kitaip nei informacinė žurnalistika, skirta reiškiniams, faktams ir įvykiams komentuoti ir interpretuoti. Publicistika vadinami aktualios visuomenės tematikos , faktiniais duomenimis paremti, tiesio-giai reiškiantys autoriaus požiūrį kūriniai; jai būdingas viešas pobūdis, aptariamųjų dalykų aktualumas, išradinga ir originali pateikimo forma, individualus autorinis stilius . Periodinės spaudos publicistika yra tik viena jos rūšis, dar gali būti ir neperiodinės spaudos arba literatūrinė publicis-tika, kuriai priklauso esė , traktatas , polemika , diskusija.

Lenkų spaudos žanrų schemos esminė skirtis yra tarp informacijos ir publicistikos . Informacija yra daugiareikšmis terminas, ji reiškia ir ženklų sistema perduodamas žinias, ir informacinius publicistikos žanrus, kai in-formacija tapatinama su RTV žiniomis ar spaudos žinutėmis, informaci-niais pranešimais. Informacija vadinamas ir vienas atskiras informacinių žanrų grupės žanras [lenk. Notatka]. Tuomet informacija suprantama kaip nauja informacija arba naujienos . Be to, informacija arba informavi-mas gali reikšti spaudos paskirtį informuoti, pranešti apie įvykius ir fak-tus. Tokiame kontekste informacija yra suprantama kaip objektyvi, ak-tuali, išsami, nešališka, tikrovę atitinkanti ir ją atskleidžianti. Informacinių spaudos žanrų reikšme vartojama informacija priešpriešinama publicis-tikai, kuri suprantama kaip nuomonių ir vertinimų raiška. Informacija yra žinių ir duomenų perteikimas, o publicistika – jų paaiškinimas, interpre-tavimas. Publicistikai yra būdinga didesnė funkcijų įvairovė – informuo-jant aiškinti ir įtikinti (Wojtak 2004: 32).

Dar kitaip ši skirtis įvardijama kaip dokumentinės spaudos ir spaudos kaip fikcijos arba grožinės literatūros priešprieša. Literatūriškumas api-ma nebūtus, autoriaus išgalvotus elementus, dominuojančią estetinę, o ne informacinę funkciją , kalbos vaizdingumą ir stilistinę (funkcinių stilių prasme) įvairovę, subjektyvumą , o ne objektyvumą, pasakotojo ir autoriaus atskyrimą, amžinų, nesenstančių vertybių aktualizavimą, taip pat idėjas, hipotezes, nuojautas ir spėjimus. Dokumentika reiškia objek-tyvius, tikrovėje esančius ir patikrinamus dalykus, detaliai, visapusiškai, bet tuo pat metu ir glaustai pavaizduotus, be literatūriškumui būdingų perteklinių elementų, informacinė funkcija nustelbia estetinę, pastaroji

73

atlieka tik pagalbinį vaidmenį, pasakotojas tuo pat metu yra ir teksto au-torius, atsakingas už pateikiamų faktų tikrumą ir teisingumą, dabartį ar dabar patikrinamus faktus ar logiškai iš faktų plaukiančius dalykus (Wol-ny et al. 2006: 24–26).

Platesnis teorinis žiniasklaidos (ne vien tik spaudos) žanrų konteks-tas , arba žiniasklaidos genologija (tradiciškai tai poetikos dalis, skirta grožinės literatūros žanrų analizei, kurios pradininku laikomas Aristo-telis), lenkų apibūdinamas kaip semiologinis ir komunikacinis. Jame įžvelgiami du svarbiausi ženklų ar kodų tipai: objektyvus intelektualusis ir subjektyvus jausminis. Žiniasklaida priskiriama masinių kodų grupei, kurioje susilieja objektyvus informavimas, dalykinis požiūris ir loginė faktų analizė, taip pat dokumentinis perteikimas iš vienos pusės ir publi-cistika iš kitos pusės. Pagal šią skirtį ir klasifikuojami žiniasklaidos žanrai į grynuosius informacinius , grynuosius publicistinius ir mišriuosius in-formacinius publicistinius arba tarpinius. Tokį pagrindinių žanrų grupių skirstymą pateikia visi pastaraisiais metais rašę lenkų autoriai (Wolny et al. 2006, Wojtak 2004, Fras 2005).

Informaciniams žanrams būdinga dokumentika, faktografija, o publi-cistiniai, be visiems spaudos žanrams pirminės informavimo paskirties, dar aiškina, vertina, interpretuoja, kūrybingai, subjektyviai, sąmojingai, vertinamuoju aspektu pateikia aprašomus dalykus, kitaip sakant, pri-taiko grožinei literatūrai būdingus teksto kūrimo būdus, nors ir pateikia tikrovės faktus (Wolny et al. 2006: 24–35, Wojtak 2004: 33).

Visi žiniasklaidos žanrai klasifikuojami dviem aspektais: pagal perda-vimo kanalą (spauda, radijas, televizija, internetas) ir pagal jau minėtą informacijos – publicistikos skirtį. Kiekvienam kanalui būdingas savas grynųjų ir mišriųjų žanrų rinkinys. Patys gausiausi yra spaudos žanrai . Jie yra skirstomi taip:

a) informaciniai apima žinutes , pagal apimtį skirstomas į labai trum-pas, paprastai vieno sakinio ir apie vieną įvykį ar faktą [lenk. wzmianka, angl. sygnal, flash, news, pastaroji žymi sensacingą informaciją], vi-dutinio ilgio [lenk. notatka, informacja]. Vienas iš angliškų panašios apimties žanrų pavadinimų, vartojamų lenkų autorių, yra infotain-ment , o iš prancūzų periodinės spaudos yra perimtas fait divers žanro pavadinimas; pirmasis reiškia pramogai skirtas žinutes, antra-sis – išplėstines žinutes, skirtas skaitytojui stebinti, nes praneša apie netikėtą įvykių raidą, neįprastas jų sąsajas. Įvairūs autoriai nurodo ir išplėstines žinutes arba naujienas [notatka rozbudowana, wiadomosc]; pranešimus [relacja], ataskaitas apie pasibaigusius įvykius, ypač ren-ginius [sprawozdanie, raport], korespondencijas, t. y. laisvos formos ir



tematikos tekstus, gautus iš etatinių ar neetatinių korespondentų, esančių geografiškai nutolusiose vietovėse [korespondencja], asmenų aprašymus ar portretines apybraižas [zyciorys, sylwetka, postac, por-tret, glowka]. Atskirai minimi anonsai [zapowiedz, zajawka], spaudos apžvalgos (przegląd pracy), čia priskiriami siužetiniai reportažai [repor-taz fabularny], fotoreportažai [fotoreportaz, nurodomas ir angliškas terminas pictorial] ir reportažo atmaina feature , kuriai nepateikiamas lenkiškas atitikmuo. Prie informacinių žanrų priskiriama ir spaudos grafika , įvardijama dviem vardais – infografija ir infografika . Pirmajai vaizdinės informacijos grupei priklauso bet kuris fotografijomis iliu-struotas informacinis tekstas , antrajai – žemėlapiai, lentelės, diagra-mos ar kiti piešiniai ir paveikslai;

b) publicistiniams žanrams priklauso straipsniai [artykul], tarp jų ir įžanginiai programiniai naujų laikraščių ar žurnalų straipsniai [artykul wstępny], probleminiai reportažai [reportaz problemowy, publicisticny], feljetonai [felieton], komentarai [komentarz], recenzijos [recenzja], esė [esej], dienoraščiai [dziennik], tęstinės apysakos [powiesc w odcinkach], nekrologai [nekrolog, wspomnenie, pozegnanie];

c) informaciniai publicistiniai arba paribio žanrai nurodomi kaip negausūs. Jiems priklauso interviu [wywiad], diskusijos [dyskusja] ir debatai [debat], laiškai redakcijai ir atsakymai į juos [list do redakcji] (Wolny et al. 2006).Kai kurie kiti autoriai paribio žanrams priskiria ne tik interviu , bet ir

reportažą (Fras 2005), nurodo mažiau žanrų ar ne taip akcentuoja pari-bio žanrus (Wojtak 2004), tačiau jie visi laikosi tos pačios informacinių ir publicistinių žanrų skirties.

Lietuviškieji spaudos žanrai yra aptarti palyginti menkai ir tik ben-druose žurnalistikai skirtuose leidiniuose (Pečiulis 2002, Nugaraitė 1992, Vaišnys 1992, ŽE 1997, Urbonas 2002). Išsamiausią aprašą ir klasifikaciją pateikia Vytas Urbonas (Urbonas 2002: 69–150). Remdamasis dar iš sovietmečio laikų atėjusia žanrų klasifikavimo tradicija, Urbonas pa-teikia trinarę žanrų schemą. Jis skiria: a) informacinių, b) analitinių ir c) meninių–publicistinių žanrų grupes, besiskiriančias savo funkcija. Pripažindamas tokį skirstymo sąlygiškumą ir žanrų grupių susiliejimą, jis teigia esant galimą ir dvinarę žanrų schemą: a) informaciniai ir b) analitiniai publicistiniai žanrai (Urbonas 2002: 69), tačiau pats laikosi tradicinės trinarės schemos, atitinkančios, anot jo, tris žurnalistikos rūšis: informacinę, analitinę ir meninę-publicistinę žurnalistiką. Kiekviena rūšis

75

turi savo paskirtį, kuri rodo atskirų žanrų grupių funkcijas. Trumpai ta-riant, informacinė žurnalistika skirta informuoti, analitinė – aiškinti ir ko-mentuoti, o meninė-publicistinė – vertinti, analizuoti ir formuoti viešąją nuomonę.

Šioms žanrų grupėms Urbonas priskiria tokius žanrus: infor-maciniams – žinutę , ataskaitą, interviu , reportažą , analitiniams – korespondenciją, straipsnį , recenziją, apžvalgą, laišką , komentarą, o meniniams-publicistiniams – apybraižą, esė , vaizdelį, feljetoną, pamfletą (Urbonas 2002: 69–70). Taip pat vien tik informacinius žanrus skirstė A. Nugaraitė (1992), panašiai literatūros profilio žanrus – J. Bulota (1992), pa-gal tą pačią schemą žanrai aprašyti Žurnalistikos enciklopedijoje. Ž. Pečiulis vadovėlyje, skirtame televizijos žurnalistikai, pristato televizijai aktualius žanrus : interviu ir reportažą. Be to, jis dar vartoja terminus: žurnalistinė in-formacija, kuriuo įvardijama „visuma trumpų nekomentuotų pranešimų apie vidaus ir tarptautinio gyvenimo naujienas“, ir naujienos , išsiskiriančios šiais pagrindiniais bruožais: naujumu, aktualumu, reikšmingumu, įdomumu bei laikinumu ir papildomais – neįprastumu, skandalingumu (Pečiulis 2002: 10).

Net ir nesigilinant į atskirus žanrus ir jų apibrėžimus, galima teigti, kad lietuviškųjų spaudos žanrų schema yra nulemta kelių veiksnių, pirmiau-sia – preskriptyvaus požiūrio. Kitaip sakant, spaudos žanrus pristatantys autoriai ne analizuoja ar apibendrina tekstų grupes ir tipus, o nurodo, kokie jie turėtų būti (plg. pasakymus labai svarbu, kad būtų laikomasi; gali atsispindėti; turi būti pateikiami ir pan.). Toks požiūris priklauso nuo lietuviškųjų leidinių tipo – tai vadovėliai ir mokymo priemonės, o ne moksliniai darbai. Preskriptyvus požiūris į žanrą leidžia abejoti pateiktos schemos išsamumu, nes autorių tikslas yra parodyti, kaip reikia rašyti įvairių žanrų tekstus, o ne kaip jie iš tikrųjų yra rašomi. V. Urbono moko-mojoje knygoje duotais tekstais tik iliustruojami atskiri žanrai, bet patys tekstai neanalizuojami žanriniu aspektu.

Lietuviškojoje klasifikacijoje pateikiami tik žurnalistikos žanrai, t. y. žurnalistų kūrybos rezultatas. Šioje klasifikacijoje neįvardyti kiti spaudoje publikuojamų tekstų žanrai, pvz., horoskopai, orų prognozės , reklaminiai pristatomieji straipsniai , nekrologai , skelbimai, reklamos, straipsnių, filmų ir renginių anonsai , kryžiažodžiai, patarimai , receptai . Tai visai suprantama, jei žvelgi iš žurnalistų rengimo pozicijos, tačiau teksto analizei svarbu ir įdomu viskas, ką galima rasti spaudoje. Net jei ir apsiribotume vien tik žurnalistikos žanrais, minėtųjų klasifikacijų autoriai nemini visų realiai egzistuojančių šiandieninės spaudos žurnalistikos žanrų. Nei dvinarė, nei trinarė schema neapima šių ir dar daugelio kitų mūsų spaudoje jau įsi-



tvirtinusių pavadintų ar dar nepavadintų žanrų, pvz., redakcinės ir auto-rinių komentarų skiltys, žurnalistiniai tyrimai bei eksperimentai ir teminiai straipsniai. Kadangi schema yra preskriptyvi ir uždara, ji nebeatspindi šiandieninės spaudos situacijos, kai besikeičiantį visuomenės gyveni-mo būdą lydi tokia pat sparti žanrų kaita. Todėl neaišku, ar tebegyva sovietmečio laikų apybraiža, ar tebespausdinami vaizdeliai, feljetonai ir pamfletai. Kitas klausimas: kokie yra dabar populiarių žanrų vardai , nu-rodomi leidinių rubrikose skaitytojui ar vartojami žurnalistų bendraujant tarpusavyje. Kitas lietuviškosios žanrų schemos trūkumas – hierarchinis pristatomų žanrų netolygumas. Interviu ir straipsnis – pernelyg plačios kategorijos, kad galėtų būti pavadintos žanru ir prilygintos žinutei ar re-cenzijai. Interviu yra ir informacijos rinkimo, ir jos pateikimo būdas (žr. ŽE 1997), dabar įsigali perpasakoti, žurnalistų pasakojimais ir pristatomo žmogaus portreto detalėmis paįvairinti interviu . Platesnę nei paprasto žanro interviu prigimtį rodo ir tai, kad jokiame periodiniame leidinyje nėra rubrikos su žodžiu interviu. Taigi interviu, panašiai kaip ir pokalbis , galėtų būti laikomas priešžanriu.

Tas pats pasakytina ir apie straipsnį . Pats vienas šis vardas, lygiai kaip ir knyga ar laiškas, yra pernelyg abstraktus, kad tiktų būti žanro pavadini-mu, todėl reikia siaurinti sąvoką, pvz., analitinis, redakcinis, užsakomasis straipsnis. Galiausiai, nors ir pripažįstamas „šiuolaikinei žurnalistikai būdin-gų žanrų tarpusavio susipynimas“ (Urbonas 2002: 69), tačiau neminimas nė vienas žanras mišrūnas, nenurodoma, iš kokių buvusių žanrų jis sudary-tas. Be teksto lingvistikos, diskurso analizės ir kai kurių kitų humanitarinių ir socialinių mokslų metodų to padaryti neįmanoma. Minėtuose darbuo-se pateikiama uždara ir baigtinė žanrų schema, nepagrįsta aiškiais klasi-fikavimo kriterijais ir apibrėžta spaudos žanro samprata, vargu ar atitinka didelę lietuviškųjų periodikos tekstų įvairovę.

Savarankiško darbo užduotys1. Sudarykite sąrašą žanrų, apibūdintų Žurnalistikos enciklopedijoje.2. Patyrinėkite, kokių grožinės literatūros žanrų esama lietuviškojoje periodinėje spaudoje. 3. Nustatykite, kurie žanrų vardai minimi respublikinių dienraščių ir jų priedų rubrikose.

4. SVARBIAUSIOS PERIODINĖS SPAUDOS ŽANRŲ GRUPĖS IR JŲ NARIAI

Čia pateikiama kitokia lietuviškos spaudos žanrų schema, sudaryta laikantis aukščiau išvardytų principų: deskriptyvaus, o ne preskriptyvaus požiūrio, žanrą lemiančių veiksnių gausos, įvairovės ir sistemiškumo, prototipinio klasifikavimo, išsamumo ir nuoseklumo, kai analizuojami visi, ne tik vieno ar kito žanro apibrėžimą atitinkantys tekstai, kai pai-soma funkcijos pirmenybės formos ir turinio atžvilgiu, spaudos teksto analizės siauresniame leidinio ir platesniame žiniasklaidos kontekste ir kt. Be to, buvo atsižvelgta į tai, kokius žanrus nurodo patys leidėjai, kokie žanrai pateikiami kaip rubrikų pavadinimai (pvz., žurnalistinis tyrimas , eilėraščiai proza ) ir apskritai kokia leidinių nuostata žanro atžvilgiu. Kal-bant apie atskirus žanrus, svarbu skirti prototipinius, t. y. tipiškuosius, ir hibridinius žanrus. O pastarųjų atveju – nustatyti dažniausias ir tipiš-kiausias žanrų mišrėjimo tendencijas bei skirtingų žanrų pobūdį ir pro-porcijas mišriųjų žanrų tekstuose. Be to, aptariamas leidinių rubrikų ir su jomis pateikiamų žanrų santykis bei atskiruose žanruose dominuojantys retoriniai teksto tipai.

Spaudos žanrai skirstomi paisant žanrų hierarchijos: pirmiausia į stam-bias grupes, atitinkančias priešžanrio kategoriją, o jose – į konkrečius žan-rus. Kai kurie žanrai dar skirstomi smulkiau į požanrius . Klasifikuojant žan-rus daugiausia remiamasi vienu pagrindiniu kriterijumi – žiūrima tekstų paskirties. Tai ypač pasakytina apie stambias žanrų grupes. Konkrečių žanrų atveju atsižvelgiama ir į kitus kriterijus: teksto tipą, temą , turinį , in-formacinę struktūrą , modalumą , autoriaus ir skaitytojo santykį, stilių, in-tertekstualumo laipsnį ir kitus. Taigi pirmiausia žiūrima, kodėl tekstas pa-rašytas, o tik po to kas jame vaizduojama, apie ką jis ir kaip vaizduojamieji dalykai yra pateikiami. Ne mažiau svarbu paminėti ir tai, kad siūloma kla-sifikacija bandoma aprėpti abi – Rytų ir Vakarų – tradicijas.


10 lentelė. Spaudos tekstų žanrai

Informaciniai žanrai

Žinutė Straipsnio anonsasTekstografinė informacija Reportažas Ataskaita Korespondencija Interviu

Vertinamieji žanrai Redakcinis straipsnis Komentaras Skaitytojo laiškas

Analitiniai žanrai

Straipsnis Žurnalistinis tyrimas Apžvalga Recenzija

Meniniai pramoginiai žanrai EsėApybraiža Satyriniai žanrai

Tarnybiniai informaciniai žanrai

Skelbimas Patarimas ir prognozėReklaminis tekstas Liūdnųjų progų žanrai (užuojautos, nekrologai , padėkos , mirties metinių rašiniai)

Paveikslą sudaro penkios stambios žanrų grupės , kurias sąlygiškai galima sutapatinti su esmine grynųjų informacinių ir neinformacinių su papildomomis funkcijomis, pagal Rytų tradiciją publicistinių žanrų, o pa-gal Vakarų – komentarų žanrų, skirtimi. Pastarieji žanrai čia skiriami į tris grupes pagal dominuojančią kiekvienos grupės funkciją . Be to, atskirai nurodomi Allano Bello minimi pagalbiniai žanrai , vadinami tarnybiniais informaciniais. Taip daroma, kad nebūtų sugriauta esminė skirtis. Stam-biosios žanrų grupės skiriamos pagal bendrus vieną grupę sudarančių žanrų tikslus: informuoti, komentuoti, analizuoti, šviesti, reklamuoti, linksminti, patarti ir panašiai. Grupei priklausančių žanrų skaičius nėra baigtinis, todėl vardijimas visada turėtų būti baigiamas santrumpa etc., suteikiančia galimybę papildyti grupę naujais nariais. Kai kurių žanrų pri-skyrimas vienai, o ne kitai grupei (pvz., recenzijos skyrimas analitiniams, o ne vertinamiesiems žanrams) yra sąlyginis ir diskutuotinas, nes tai yra žanrų grupės periferija, susisiejanti su kita grupe. Esama superžanrų, kaip

79

straipsnis, kurių tik atmainos, pvz., analitinis straipsnis, galėtų būti priski-riamos konkrečiai žanrų grupei. Čia minimas interviu yra pristatytas kaip tradicine klausimų ir atsakymų forma pateiktas rašinys. Šioje klasifikaci-joje pateikiami tik du hierarchiniai lygmenys – žanrų grupės ir konkretūs žanrai. Trečiojo lygmens nariai – žanrų atmainos ar požanriai nurodomi atskirai aptariant konkrečius žanrus.

4.1. INFORMACINIAI ŽANRAI

Informaciniai žanrai yra patys tipiškiausi ir svarbiausi periodinei spau-dai, nes labiausiai atitinka jos paskirtį – operatyviai pranešti naujienas. Jie apima naratyvinius tekstus, kuriais pranešama ir pasakojama apie naujausius įvykius ir kitokias naujienas, bei nenaratyvinius aiškinamuo-sius, kuriuose pateikiamos naujienų tekstams suvokti būtinos žinios. Informacinių žanrų teksto stilius yra nulemtas pragmatinių jo savybių, t. y. eksplicitiškumo, kai viskas įvardijama tekstu, beveik nepaliekant im-plikacijų ar poteksčių . Tai yra objektyvaus, konstatuojamojo pobūdžio, beasmenio santykio su skaitytoju, griežtos informacinės struktūros teks-tai, kuriems būdingas turinio, o ne raiškos priemonių nulemtas teksto rišlumas , paprasta, aiški, tiksli kalba. Juose gausu intertekstinių intarpų , kurie rodo informacijos šaltinius ir jos patikimumą.

Informacinių žanrų funkcija yra pranešti naujienas, informuoti apie tam tikrus žinių svarbos [newsworthyness] kriterijus atitinkančius įvykius. Žinios kaip terminas įvardija nekalbinės tikrovės dalykus, tampančius kai kurių informacinių žanrų vaizdavimo objektu. Tuo tarpu patys žanrai yra vadinami kitais vardais: spaudoje – žinutėmis, reportažais, ataskaitomis, interviu , RTV – žinių ar naujienų laidomis, pranešimais, įvykių apžvalgo-mis ir kt. Informacinių žanrų tekstais atsakoma į pagrindinius klausimus : kas, ką, kur, kada, kaip, kodėl. Kai kuriuos informacinės agentūros prideda dar vieną klausimą – iš kur visada tai žinoma, kas yra informacijos šaltinis. Atsakant į klausimus kaip, kodėl, jau gali atsirasti interpretacijos elemen-tų, tačiau informacinė funkcija dominuoja.

4.1.1. Žinutė

Pats tipiškiausias informacinis žanras yra žinutė. Žinute pranešama naujiena – įvykis ar faktas, t. y. tekstu atspindimas tikrovės dalykas ir svar-

Svarbiausios periodinės spaudos žanrų grupės ir jų nariai


biausias žinutės turinio elementas. Jai būdingas aktualumas, objektyvu-mas, glaustumas, tai – dominuojantis aktualiųjų žinių žanras, nors gali būti pritaikytas ir neaktualiosioms ar specifinių temų žinioms pateikti. Dėl šios ypatybės žinutės pasižymi sunkiai aprėpiamų temų gausa: nuo politinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo įvykių iki pikantiškų nau-jienų , įdomybių ir sensacijų. Joms būdinga formos ir struktūros įvairovė, dažnai – srautinis pateikimo būdas, nešališkas, objektyvus ir nedvipras-miškas tekstas .

Žinučių tipai gausūs ir įvairūs, skiriami pagal įvairialypius kriterijus. Formaliausias jų yra žinutės apimtis, pagal kurią gali būti skiriamos trum-posios ir išplėstinės. Pati trumpiausia trumposios žinutės forma yra vieno sakinio žinutės , dar kitaip vadinamos kronikinėmis. Leidiniuose jos daž-nai pateikiamos su rubrika „vienu sakiniu“. Jomis pranešamas tik vienas vienintelis dalykas, atsakoma į klausimus kas įvyko? kur? kada? Vieno sakinio žinutės paprastai eina srautinių žinių dalimis arba išplėstinių ži-nučių įvadine dalimi – ataka . Trumposioms žinutėms priskiriamos ir il-gėlesnės kelių sakinių žinutės, ypač jei jos pateikiamos srautiniu būdu. Dar visai neseniai tokio pobūdžio informacija buvo perteikiama telegra-momis. Ir dabar vieno sakinio žinutėms būdingas lakoniškas telegrafinisstilius . Ilgesnėje tos pačios žinutės versijoje jau gali būti nurodytos pa-pildomos detalės: minimų asmenų amžius, šalis, politinės pažiūros ir kiti elementai, tačiau taip pranešamas tik vienas faktas, įvykis ar situacija. Trumposios žinutės yra populiarios ir dažnos ne tik dienraščiuose, bet ir savaitraščiuose, mėnraščiuose jų pasitaiko rečiau, nors ir čia jos svarbios tuo, kad fiksuoja viso laikotarpio kokios nors žmonių specifinės veiklos srities įvykius (plg. žurnalo Mano ūkis žinutes ).

Išplėstinės žinutės paskirtis yra greitai, kondensuotai, bet kartu ir išsa-miai informuoti apie skaitytojus galinčius sudominti įvykius iš politikos, mokslo, kultūros, visuomeninio gyvenimo sričių. Ja taip pat informuo-jama apie vieną įvykį, tik kitaip nei trumpąja žinute, apie jį pateikiama daugiau ir detalesnės informacijos, gali būti ir foninių žinių, istorinės ap-žvalgos elementų, kitokia nei chronologinė įvykių aprašymo tvarka.

Lietuvos dienraščiuose nusistovėjęs srautinis trumpųjų žinučių pri-statymo būdas. Lietuvos ryte žinučių srautai pateikiami pačiose įvairiau-siose rubrikose, jie yra nuolatiniai, turi savo pavadinimus: Aktualijų, Spor-to, Ekonomikos ir Pasaulio – Žinių srautas, Penktajame puslapyje – Juodoji kronika. Sporto rubrikoje pateikiami ir specializuotų žinučių srautai Krep-šinio orbita, Futbolas iš arti. Respublika pirmajame pagrindinio leidinio ir jo priedų puslapyje spausdina žinutes 1 sakiniu, o kituose – Trumpąsias

81

žinias, kurių tema atitinka konkretaus puslapio rubriką, pvz., Nusikaltimai ir nelaimės, Lietuva, Dienos tema. Kauno dienoje savaitės dienomis įvai-riuose puslapiuose pateikiamos Naujienos trumpai, savaitgalio priede Santaka spausdinamos Konrado naujienos , pačiame leidinyje apibūdina-mos kaip „vaizdeliai iš Kauno bohemos gyvenimo, kultūros įvykių kro-nika, žmonės, datos, kur eiti, ką žiūrėti, ką klausyti, kur dalyvauti, žinios, kurių gali prisireikti visą kitą savaitę, galima išsikirpti ir nešiotis“. Kitaip sakant, čia pateikiama informacija ne tik apie buvusius, bet ir apie būsi-mus Kauno kultūrinio gyvenimo įvykius.

ŽE rašoma, kad pagal pateikiamos informacijos pobūdį žinutės skirs-tomos į įvykines – pranešimus, susijusius su konkrečiu įvykiu, ir neįvyki-nes – nauja informacija apie kasdienybės pasikeitimus. Įvykis supranta-mas kaip tam tikras veiksmas, dažniausiai atliktas praeityje, prognozuo-jamas ateityje ar vykstantis kalbamuoju momentu. Veiksmas gali būti ne tik fizinis, bet ir žodinis: viešai padaryti pareiškimai, prisiimta atsakomy-bė už veiksmus ir kt.

Neįvykinės žinutės praneša apie būsenas ar procesus, pristatomus kaip faktus, grindžiamus statistika ar cituojamais autoritetų teiginiais, pvz., žinutės forma pateikiami statistiniais duomenys apie Kauno apskri-ties gyventojų šachtinių šulinių užterštumą ir šiuos duomenis įvertinanti nuomonė: „užterštas šulinių vanduo grasina ligomis“. Žinutės pavidalu kartais perteikiami ne tik įvykiai ar faktai, bet ir prognozės, galimybės, tikimybės, neįvykę veiksmai ar reiškiniai, pvz., Kauno dienoje (KD 2006–140) rašoma apie galimybę kitur perkelti „Liepsnos“ gamyklą. Taigi žinute galima informuoti apie bet ką, ne tiek svarbu tekstu pristatomas dalykas, kiek žinios, fakto ar prognozės pateikimo forma.

Srautinių žinučių sandara labai paprasta, jos turi vienažodį daiktavar-dinį, rečiau – veiksmažodinį ar būdvardinį pavadinimą ir vieno ar kelių sakinių apimties tekstą, o jas jungia bendras viso srauto pavadinimas. Autorius ar šaltinis paprastai nenurodomas, kada ne kada jos iliustruo-jamos portretine nuotrauka. Pagal apimtį srautinės žinutės priskirtinos vieno sakinio arba trumposioms, todėl jų pavadinimai yra itin lakoniški. Kartais jie atspindi pranešamo įvykio vietą, pvz., miestų vardai Pasaulio rubrikos Žinių sraute, sporto šaką sporto puslapių žinutėse arba tiesiog žinutės temą . Šiuo atveju labai dažnai pavadinimas būna per platus ir bendro pobūdžio, todėl tiksliai neperteikia žinutės turinio, tik bendrąją sritį: Seime ratifikuota Strasbūro konvencija prieš rasistines ir ksenofobi-nes veikas elektroninėje erdvėje Lietuvos ryto žinučių sraute yra įvardyta labai bendru pavadinimu Internetas (LR 2006–130).



Trumposioms žinutėms būdinga lakoniška, aiški, be dviprasmybių ir vertinamųjų elementų kalba, logiška teksto sandara, tačiau esama ir iš-imčių. Vertinamųjų elementų nuolat galima rasti Respublikos vieno sa-kinio žinučių pavadinimuose, kuriais išreiškiamas redakcijos požiūris į pranešamus dalykus, vertinami poelgiai. Dažnai toks pavadinimas būna ironiškas, pvz., žinutė apie praradusį leidimą susipažinti su slapta infor-macija nušalintojo prezidento Rolando Pakso bendražygį parlamentarą Remigijų Ačą, per teismą bandžiusį atgauti valstybės pasitikėjimą ir aiš-kinusį, kad neprieidamas prie slaptų dokumentų negali tinkamai atsto-vauti savo rinkėjams, yra pavadinta Don Kichotas (R 2006–165).

Nevertinamieji vienažodžiai žinučių pavadinimai atlieka labai bendrą žinutės priskyrimo tam tikrai sričiai funkciją , todėl nėra labai išradingi. Tų pačių rubrikų žinutėse kartojasi tie patys ar panašūs pavadinimai, pvz., LR Juodojoje kronikoje – Pasienis, Radiniai, Sukčiai. Žinučių srautai yra pagrindinių dienraščių žanras, tačiau jų esama ir prieduose: Greitkelyje, Sporto arenoje ir kt., pvz., Lietuvos ryto Mūzų malūno žinučių srautas Meno pulsas, kuriame pateikiamos meno pasaulio naujienos su ilgesniais pa-vadinimais, pvz., Požiūris į komerciją, kur kalbama apie Kauno prekybos miestelyje „Urmas“ veikusią parodą „Komercija ir idealai“ (LR 2005–719).

Trumposioms specifinių temų žinutėms su žodžių junginio ar sakinio apimties predikatinę struktūrą turinčiais pavadinimais galima priskirti ir kai kurias Kauno dienos šeštadieninio priedo Santaka žinutes apie kultū-ros gyvenimo įvykius, pateikiamas drauge su renginių anonsais Konrado naujienose, pvz., Parodos lankytojai kviečiami žaisti (KD 2006–137). Di-desnės apimties ir ilgesnių pavadinimų yra Kauno dienos žinučių rubrika Naujienos trumpai, kurioje pateikiama po 3–4 žinutes.

Išplėstinės žinutės sandara yra tokia: pavadinimas arba antraštė, ataka arba paantraštė , žinutės tekstas , – taip atsakoma į pagrindinius informacinius klausimus . Tokia žinutė gali būti autorinė arba agentūri-nė. Apverstos piramidės principas lemia, kad pavadinimas turi pranešti svarbiausią dalyką ir būti labai informatyvus, ne kelių žodžių junginiu įvardyti temą , bet sakiniu perteikti svarbiausią teksto tezę. Be to, ji turi patraukti skaitytoją, t. y. suteikti tekstui patrauklumo. Dėl šios priežasties labai dažnai tezinis pavadinimas neatspindi teksto esmės, o tik nurodo skandalingiausią jame minimą momentą. Taip dėl reklaminių tikslų pa-vadinime ir atakoje atsiranda objektyviam informaciniam tekstui nebū-dingų vertinamųjų elementų ir nutolstama nuo žinutės žanro etalonų. Apskritai išplėstinė žinutė yra permainoms atviras žanras, jame gali keis-tis visi jo esminiai elementai – pavadinimas, ataka ir pats tekstas.

83

Kalbėti apie informacinę žinučių struktūrą lengviau pasitelkus išplės-tines žinutes, nes kuo ilgesnis tekstas , tuo ryškiau matyti informacijos dėstymo tvarka . Tačiau ji akivaizdi ir trumposiose žinutėse . Čia yra kelios galimybės: arba pateikiami tik patys svarbiausi duomenys, arba dar ir pa-pildomi. Pastarieji duomenys atsiranda didesnės apimties žinutėse, jie paprastai pateikiami pabaigoje, jais paaiškinama, patikslinama ar šiaip papildoma pagrindinė informacija. Išplėstinių žinučių informacinė struk-tūra yra įvairesnė, pateikiama daugiau funkcinių žingsnių, kaip kad LR Margo pasaulio išplėstinės žinutės tekste, kur iš pradžių pristatoma pro-blema – prancūzai nemoka ir nesimoko anglų kalbos, atskleidžiamos jos priežastys: menama – „kaltas prancūzų nacionalizmas ir antipatija bri-tams” ir tikroji „tačiau išties prancūzai ne tiek nacionalistai, kiek nemok-šos“. Pateikiamas sprendimas – gyventojams vietos valdžia išsiuntinėjo 235 kompaktinių plokštelių, o vietinė teatro trupė kiekvieną mėnesį pa-rengia vis naujų humoristinių scenų, kurios supažindina su buitine anglų kalba, ir to sprendimo įvertinimas (LR 2006–271).

Ši žinutė išsiskiria ne tik kitokia informacine struktūra, vaizduojamuo-ju objektu , kurį būtų galima pavadinti procesu, nelabai aktualia kultū-rine tematika, bet ir dvejopa paskirtimi: informuoti ir sudominti ar pra-linksminti, šokiruoti skaitytoją. Pagal paskirtį žinutės skirstomos į gryną-sias informacines ir mišrias, kurios be informavimo atlieka ir kokią nors papildomą funkciją . Tai vadinamosios infoteinmento žinutės [angliškas terminas infotainment sąmaišos būdu yra sudarytas iš dviejų žodžių in-formation ir entertainment, imant pirmojo pradžią ir antrojo galą].

Aktualumas – esminis žinutės kaip žanro požymis, susijęs su ja skel-biamos naujienos šviežumu. Žinutės skirtos skelbti šviežias, aktualias naujienas, tačiau tarp jų yra ir neaktualių. Tai vadinamoji mirusios bež-džionės naujiena – apie kuriame nors zoologijos sode nugaišusią bež-džionę. Ši naujiena, nors ir senstelėjusi, bet vis dar tinkama pranešti, kai pritrūksta aktualesnių. Čia tinka ir pikantiškos įvairenybės ir sensacijos iš kriminalistikos, šou pasaulio garsenybių gyvenimo, egzotiškų kraštų ir pan. Tokio pobūdžio žinutėms skirta Lietuvos ryto paskutiniojo puslapio rubrika Margas pasaulis.

Kiti svarbiausi žinučių klasifikavimo kriterijai: pagal regioną, kai ži-nutės skirstomos į regionines, nacionalines ir užsienio; pagal šaltinį, t. y. agentūrinės, autorinės; pagal temas – į politines, ekonomines, kultūri-nes, sporto, religines, visuomenines ir kt. Žinučių skirstymas pagal šiuos ir kitus kriterijus detalizuojamas lentelėje.



11 lentelė. Žinučių tipai

Pagal apimtį trumposios arba kronikinės (nuo 1 iki 10 sakinių) ir išplėstinės;

Pagal aktualumą

aktualiosios (šalies ir užsienio visuomeninio gyvenimo naujienos , ekonomika, sportas, etc.) ir neaktualiosios, pvz., mirusios beždžionės naujiena (pikantiškos įvairenybės ir sensacijos iš kriminalistikos, šou pasaulio garsenybių gyvenimo, egzotiškų kraštų ir pan.);

Pagal paskirtį skirtos informuoti ar intriguoti, linksminti ar šokiruoti;

Pagal šaltinius agentūrinės ir autorinės;

Pagal objektyvumąobjektyviosios, be vertinamojo elemento, ir subjektyviosios (papr. autorinės), su vertinimu, nuomone ir komentaru;

Pagal išorinę struktūrąsu pavadinimu ar be jo, su ataka ar be jos, su nurodytu šaltiniu ar be jo, su iliustracija (nuotrauka, grafiku,karikatūra) ar be jos;

Pagal vidinę struktūrą, t. y. informacijos pateikimo būdą

konstruota apverstos (kai svarbi teksto pradžia) ar paprastos (kai svarbi teksto pabaiga) piramidės principu;

Pagal vietą leidinyje nuolatinių rubrikų ar atsitiktinės;

Pagal temas politinės, kriminalinės, ekonominės, kultūrinės, sporto, religinės, visuomeninės

Pagal pateikimo būdą pavienės ir srautinės

Pagal regioną regioninės, nacionalinės ir užsienio

Didelė žinučių tipų įvairovė rodo labai plačią šio žanro galimybių ska-lę, todėl kartais būna keblu jas atpažinti remiantis iškart keliais kriterijais. Tipiškoms žinutėms būdinga nedidelė teksto apimtis, aktuali visuome-ninio politinio gyvenimo tematika ir apverstos piramidės informacinė struktūra . Jos būna įvykinės, aktualios, skirtos informuoti. Netipiškos ži-nutės būna išplėstinės, subjektyviosios, neaktualiosios, specifinių temų , ne vien informacinės paskirties, jos labai siejasi su trumpais reportažais, korespondencijomis .

Žinutę būtų galima pavadinti informacinių žanrų karaliene, ji neabe-jotinai yra pats populiariausias dienraščių žanras. Tai nenuostabu, nes, anot norvegų socialinės antropologijos profesoriaus Thomo Hyllando

85

Erikseno, „galioja visuotinis informacijos revoliucijos principas: kai tarpu-savyje varžosi trumpas ir ilgas „to paties dalyko“ variantas, laimi trumpa-sis. Klausimas – ką prarandame? Trumpai būtų galima atsakyti šitaip: są-ryšį ir supratimą. Dar galėtume pridurti – patikimumą.“ (Eriksen 2004: 86). Manoma, kad žinučių, ypač trumpųjų, perteklius gali kelti informacinį triukšmą ir lemti dezinformaciją, nes jomis pateikiama tik labai trumpa, labai bendra ir dėl to vienpusė informaciją.

4.1.2. Straipsnio anonsas

Trumpąsias (ar net vieno sakinio) žinutes primena kitas informacinis žanras – straipsnio anonsas. Tai pirmajame puslapyje duota trumpa in-formacija apie esamo ar būsimo numerio straipsnius. Jame gali būti pa-teikiama rubrika, straipsnio pavadinimas ir puslapis, bet ir esminė infor-macija apie ją – trumpa santrauka, keli bruožai ar paprasčiausiai pirmas anotuojamo straipsnio sakinys. Anonso tikslas – ne tik informuoti, bet ir reklamuoti, sudominti skaitytoją, jis gali būti iliustruotas fotografijomis.

Periodiniai leidiniai skirtingai anonsuoja savo medžiagą. Lietuvos rytas pirmojo puslapio dešinėje vertikalėje pateikia kai kurių pagrindi-nio numerio ar priedų straipsnių anonsus, orų žemėlapį ir Dienos sakinį. Anonsuose taikomi keli informacijos pristatymo būdai: pateikiamas tikslus ir šiek tiek pakeistas straipsnio pavadinimas, pagrindinė tezė ar vienas svarbus teksto aspektas. Straipsnių pavadinimai perrašomi juos paaiškinant, patikslinant. Visi šio dienraščio priedai taip pat pradedami straipsnių anonsais, juose nurodoma puslapio rubrika ir tikslus straip-snio pavadinimas. Dienos sakinys yra kiek kitoks to numerio straipsnio reklamavimo būdas, kai iš jo paimama vieno sakinio apimties citata , nu-rodomas jos autorius ir kontekstas , nepateikiant tikslesnių nuorodų į patį straipsnį . Dienos sakiniai parenkami tokie, kurie apibendrintų, išryškintų straipsnių herojų pasakytas mintis, būtų patrauklios, aforistiškos formos. Leidiniai skirtingai pristato savo straipsnius. Kauno diena dešiniojoje vertikalėje pristato kelis tos dienos numerio ir vieną kitos dienos straipsnį nurodydama jų rubriką, pavadinimą ir paantraštę. Lietuvos žinios pirmojo puslapio viršuje pateikia dviejų straipsnių ir vieno prie-do pavadinimus, Respublika reklamuoja tik tos dienos priedą. Pirmuo-siuose laikraščių puslapiuose esama ir kitaip pristatomų straipsnių, kai pateikiama jų pradžia, po kurios seka prierašas „nukelta į ...“, arba kai pir-majame puslapyje pateikiama tik straipsnio ataka su nebūtinai tokiu pat kaip straipsnis pavadinimu ir nurodoma, kur „skaityti plačiau apie tai...“



(plg. Lietuvos rytas). Abiem šiais atvejais negalima kalbėti apie straipsnio anonsą kaip atskirą žanrą, nes pirmajame puslapyje pateikta medžiaga yra paties teksto dalis.

4.1.3. Tekstografinė informacija

Atskirai minėtina mišrioji, t. y. vaizdinė ir tekstinė , informacija. At-siribojus nuo reklamų, t. y. tarnybinių informacinių žanrų, čia, perėmus terminus iš lenkų autorių, reikėtų minėti du tekstografinės informacijos tipus, du specifinius spaudos žanrus. Vienas jų yra infografija , t. y. atski-rai, ne prie ilgesnio teksto spausdinamos nuotraukos su užrašais, savaip papildančiais ir paaiškinančiais vaizdinę informaciją, todėl nuo jos neat-siejamais ir be jos nesuprantamais. Kitas žanras yra infografika – tai grafiniupavidalu (žemėlapiais, lentelėmis, diagramomis ir pan.) pateikta informa-cija, lydima teksto ar be jo. Paprastai tai būna orų prognozių žemėlapiai, kainoraščiai, valiutų kursai, transporto maršrutai, perkamiausių knygų dešimtukai, dolerio kitimo kreivės ir kt. Ir čia tekstas yra tik priedas, kuris neaiškina, kas yra pateikiama vaizdu, bet jį papildo. Tekstografinė infor-macija paįvairina grynąjį tekstinį ar vaizdinį informavimo būdą, pagyvina leidinį.

4.1.4. Reportažas

Reportažas yra vienas iš sunkiai apibūdinamų žanrų dėl sudėtingos struktūros, dinamiškumo bei kaitos ir tipų įvairovės. Reportažo kaip žanro vardas yra atsiradęs iš lotyniško veiksmažodžio reportare, reiškiančio „pranešti“, kuris vėliau tapo prancūzų kalbos daiktavardžiu, nuo 19 a. antros pusės skirtu vadinti laikraščių pranešimams. Reportažas kildina-mas iš kelionių aprašymų, dienoraščių, laiškų, 19 a. realizmo ir 20 a. va-dinamosios faktų arba dokumentinės literatūros , t. y. memuarų ir kitos dokumentinės prozos, mokslo atradimų aprašų. Kitaip sakant, iš įspūdžių transformavimo literatūros. Meninę dokumentinės literatūros , taip pat ir literatūrinio reportažo, vertę lemia gerai pasirinktas įvykis, išradingai pavaizduotas pagal grožinės literatūros dėsnius, t. y. kuriant fabulą, sudramatinant įvykius ir įdomiai perteikiant faktus. Tikri, autentiški įvykiai ir situacijos yra reportažo kaip žanro egzistavimo sąlyga. Temos ir vaizduojamų įvykių aktualumas skaitytojui, reporterio kaip dalyvio

87

ir komentatoriaus sugebėjimas tikroviškai ir tuo pačiu įtaigiai perteik-ti tipiškus tikrovės dalykų bruožus, literatūrinė įvykių ir faktų pateikimo forma yra esminiai reportažo požymiai.

Trumpai reportažą būtų galima apibūdinti kaip aktualių tikrovės dalykų atspindį, perteiktą patrauklia forma. Taigi reportažo paskirtis yra ne tik informuoti, bet ir pavaizduoti. Rusų ir lietuvių žurnalistikoje skiria-mas reportažas ir apybraiža, du panašūs, tik publicistiškumu besiskirian-tys žanrai. Reportažas apibūdinamas kaip kasdienių įvykių ar reiškinių dokumentinis pavaizdavimas, o apybraiža – publicistinė, literatūrinė tų įvykių refleksija. Dėl šios reportažo savybės lenkų autoriai (pvz., Wolny 2004) reportažą laiko paribio žanru, informacinių ir publicistinių žanrų jungtimi, todėl skiria jo atmainas – siužetinį ir probleminį – šioms dviem žanrų grupėms. Reportažas kai kada laikomas net ir grožinės literatūros žanru, panašiu į novelę ar apysaką. Jo tekstas paremtas naratyvine infor-macine struktūra , todėl yra dinamiškas, jame perteikta įvykių seka . Ki-taip nei žinutei, reportažui būdingas suobjektyvintas įvykio traktavimas ir iš jo plaukiantis vaizdingumas bei vadinamasis dalyvavimo efektas , kai skaitytojui sukuriamas toks ryškus atpasakojamojo įvykio vaizdas, tarsi jis pats jame dalyvautų ar būtų aprašomųjų įvykių liudininkas. Svarbų vaidmenį atlieka vaizdinga detalė, kuria siekiama ne tik pagyvinti pasakojimą ar aprašymą , bet ir įteigti norimą vertinimą. Reportaže auto-riaus braižas jaučiamas ryškiau nei žinutėje, tačiau autorius nėra pirma-me plane, paprastai pasakojama ne pirmuoju, bet trečiuoju asmeniu, o autoriaus ir skaitytojo santykis nėra raiškus. Autoriaus požiūris netiesio-giai išryškėja iš epizodų ir detalių atrankos bei jų perteikimo būdų.

Reporterio reikšmė reportažui ypač didelė, net pats reportažas yra apibūdinamas kaip tikrovės faktų perteikimas literatūrinėmis priemonėmis per reporterio suvokimo prizmę (Wolny 2004: 111). Todėl reportažas nėra vien tik protokolinis, sausas tikrovės atspindys, jame galima rasti ir plačių apibendrinimų, ir poteksčių , sugestijų, už kurių slypi reporterio pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Kita vertus, reporteris ne-gali būti prilygintas grožinės literatūros kūrinio naratoriui, t. y. auto-riaus išgalvotam ir anoniminiam įspūdžių ir siužeto perteikėjui. Repor-teris gali būti tiesioginis įvykių dalyvis, stebėtojas ar net nieko bendra su aprašomais įvykiais neturintis asmuo, rekonstruojantis įvykių eigą ir dėliojantis medžiagos fragmentus į logišką visumą. Gero reportažo požymis yra vaizdingumas, susietas su dokumentika, o siužetas, įvykių perpasakojimas – su publicistika .

Šiandieninėje Lietuvos spaudoje reportažas nėra grynas ir dažnas žanras. Retas leidinys turi tik jam skirtą rubriką, o dienraščių reporteriai



dažniau renkasi kitus, paprastesnius žanrus net ir tuomet, kai tikrovės medžiaga sudaro palankias sąlygas kurti reportažą. Tad reportažas tampa prabanga, kurią dažniau sau gali leisti savaitraščiai ar savaitiniai dienraščių priedai. Dienraščiuose dominuoja kiti informaciniai žanrai, kartkartėmis pagyvinti ir paįvairinti reportažo elementais – vaizdingomis detalėmis. Štai Lietuvos ryto trečiadienio priede Būstas (LR 2006–32) pateikiamas proble-minis straipsnis apie prastą naujųjų statybų kokybę, pavadintas Naujame name – tarsi sovietmečio bendrabutyje, kurio paantraštė – iškalbingas fak-tas: Daugiabučio gyventojai gartraukį virtuvėje įjungia ir tada, kai žuvį kepa kaimynai. Straipsnyje esama gyventojų papasakotų ir pačių žurnalistų pastebėtų dalykų, veikiančių skaitytojų vaizduotę: „Visiškai ištrupėję laip-tai, nuo sudrėkusių sienų spintose supelėję drabužiai, vėjo perpučiamos sienos, iš gretimų miegamųjų sklindantys intymūs garsai ir kepamos žuvies kvapas“. Reportažų esama ir kituose šio dienraščio prieduose, ypač Savaitgalyje ir Gyvenimo būde. Reportažams, bet ne tik jiems yra skirtos Lietuvos ryto rubrikos Pramogos, Situacija, Kauno dienoje – Reporterio aki-ratyje, Ekstroje – Istorija po istorijos ir kt.

Reportažai gali būti labai įvairūs. Labiausiai reportažus lemia žiniasklaidos forma, pagal kurią skiriama periodinės spaudos, radijo ir te-levizijos, kino. Periodinės spaudos reportažai pagal teksto ir vaizdo santykį savo ruožtu dar skiriami į tekstinius ir fotoreportažus. Pagrindinė spau-dos reportažų skirtis yra svarbiausias jų turinio požymis – vaizduojamasis dalykas . Juo gali būti įvykis, reiškinys, situacija, objektas ar problema .

Lenkų autoriai, kaip jau minėta, skiria du reportažo tipus – siužetinį ir probleminį. Siužetiniame reportaže reporteris , būdamas dalyvis ar stebėtojas, chronologine eilės tvarka atpasakoja įvykius jų išsamiai nekomentuodamas, laikydamasis savo žiūros taško ir supratimo. Kitokį supratimą jis gali pateikti tik cituodamas ar perpasakodamas kitų dalyvių mintis. Siužetinio interviu informacinė struktūra yra grynai naratyvinė, ją sudaro įžanga, veiksmo ar konflikto užuomazga, kulminacija, atomaz-ga ir pabaiga, dažnai lydima reporterio apibendrinimų. Probleminiam reportažui būdinga argumentacinio teksto informacinė struktūra, kai reporteris pristato problemą, analizuoja situaciją ir bando rasti išeitį ir pasiūlyti sprendimą. Čia irgi gali būti vaizduojami įvykiai, tačiau nebūtinai chronologine tvarka, o priežasties–pasekmės santykiai nėra esminiai kaip kad siužetiniame reportaže. Be to, čia galimos autorinės digresijos, gausūs intertekstiniai intarpai, citatos ir visiems reportažo ti-pams būdingi aprašymo, pasakojimo, komentaro elementai.

89

Lietuviškojoje ŽE skiriamos trys reportažų rūšys : įvykinis, pažintinis ir probleminis. Pastarasis vardu ir pobūdžiu sutampa su publicistikai priski-riamu lenkų spaudoje egzistuojančiu žanru. Įvykinis iš esmės sutampa su siužetiniu, nes jo vaizdavimo objektas yra naujas įvykis, tai dažniausiai vartojama reportažo rūšis. Pažintiniu reportažu pasakojama apie naują ar mažiau žinomą objektą, esantį netoli ar svetur. Tai gali būti bet kas: naujas restoranas ar tolimos šalies miesto sendaikčių turgus. Jei rašoma apie kelionių metu patirtus įspūdžius, galima atskira įvykinio arba siužetinio reportažo atmaina – kelionių reportažas . Vaizduojamųjų įvykių pateikimo forma leidžia skirti grynuosius literatūrinius ir žurnalistinius reportažus. Reportažai gali būti smulkiau klasifikuojami ir pagal temas:kriminaliniai, kariniai, teisminiai, užsieniniai, gamybiniai, moksliniai, istoriniai ir pan. Pagal paskirtį reportažai esti informaciniai ir informaci-niai reklaminiai. Pastaraisiais ne tik informuojama, bet ir reklamuojama, dažnai maskuojant reklamą įvykinio ar pažintinio reportažo forma.

Tipiškas trumpo įvykinio reportažo pavyzdys galėtų būti Jurgitos Murauskaitės Kauno dienos (2006–41) rašinys Reporterio akiratyje apie Kauno ruonių žiemos maudynes Nemune Iš ledinio vandens – su šypsena. Kelionių reportažai paprastai apsiriboja pasakojimu apie konkrečią tolimo miesto vietą, pvz., Barselonos sendaikčių turgaus, jo prekių, prekeivių ir pirkėjų, Bahamų kruizinio laivo ar libaniečių restorano Lon-done aprašymu. Pastarojo autorė Kristina Sabaliauskaitė (LR 2006–130) leidžia skaitytojui pasijusti jo lankytoju. „Čia – gausybė ažūrinių medžio pjaustinių, margų pagalvėlių, skardinių žibintų spalvotais stiklais, pro ku-riuos sklinda blausi šviesa, vos paįvairinanti prieblandą ir raibuliuojanti ant metalinių kalinėtų stalviršių. Ore tvyro kaljano aromatas, tarytum sidabro varpeliai dzingčioja šimtai metalinių pinigėlių, puošiančių ska-romis sujuostų merginų padavėjų klubus“. Pažintiniu reportažu būtų ga-lima pavadinti taip pat LR priede Greitkelis (2006–22) išspausdintą Tau-tvydo Kontrimavičiaus tekstą Bausmė pažeidėjui – pajusti avarijos skonį apie saugos diržų privalumus demonstruojantį įrenginį, kuris prasideda nuo trumpo, bet vaizdingo pasakojimo: „Kai automobilis pagaliau su-stoja aukštyn ratais, pakibęs jame žemyn galva, pamirštu, kad dar galiu laikytis vairo. Pirštai sugniaužia saugos diržus, įsirėžusius į krūtinę, o au-sys pagauna automobilyje garsiai minimą Dievo vardą.“

Probleminis reportažas , atsakantis į žurnalisto iškeltą klausimą: ar Palangoje saugu, pasakoja apie karštą ir ilgą liepos savaitgalį pajūryje, į Palangą suplūdus šeštadaliui Lietuvos, spaudintas Ekstroje (E 2006–30). Jo autorius Audrius Lingys praleido naktį su policijos patruliais ir vaizdžiai



aprašė savo įspūdžius. Jis suskirstė naktinį Palangos gyvenimą į keturias dalis (kultūringoji, paauglių, įtakingoji, zombių Palanga) ir chronologiškai išdėstė, kas vyko tą naktį mieste besikeičiant poilsiautojų grupėms. Čia įvairūs epizodai, (pvz., kaip mušeikos gabenami į komisariatą), kaitalioja-mi su autoriaus svarstymais (pvz., kam Lietuvai reikėjo įstatymo, kad nepilnamečiai be suaugusiųjų priežiūros po 23 valandos negali rodytis viešoje vietoje, jei jų tuo metu pilna Basanavičiaus gatvė), vertinimais („Tiek girtų žmonių vienoje vietoje vargu ar dar kur pamatysi“) ir apiben-drinimais (kurorto gyvenimas, stebimas paprasto poilsiautojo akimis ir pro policijos automobilio langą skiriasi). Reportažo pabaigoje teigiamai atsakoma į iškeltą klausimą.

Lenkai dar skiria kelias papildomas reportažų rūšis, vadinamąjį didįjį reportažą , laikomą tobuliausia reportažo atmaina , turinčia visus svar-biausius šio žanro požymius: aktualumą, tikrų įvykių pagrindą, originalią meninę formą ir probleminį temos pateikimo būdą (Wolny 2004: 23). Jo pavadinimas ir samprata yra perimta iš prancūzų spaudos. Dar minimas intervencinis, arba demaskuojantis, reportažas, kurio tikslas yra atskleisti visuomenės gyvenimo ydas. Pastarasis lietuvių periodikoje vadinamas žurnalistiniu tyrimu (plačiau žr. 4.3). Reportažų klasifikavimo kriterijų įvairovė rodo turtingą šio žanro tipologiją.

12 lentelė. Reportažų rūšys

Pagal teksto ir vaizdo santykį tekstiniai ir fotoreportažai ;

Pagal vaizduojamąjį dalyką įvykiniai, pažintiniai, probleminiai;

Pagal faktų pateikimo būdą siužetiniai ir probleminiai;

Pagal įvykių pateikimo formą informaciniai ir publicistiniai;

Pagal analizuojamas temas kelionių, kriminaliniai, kariniai, teisminiai, užsieniniai, gamybiniai, moksliniai, istoriniai ir kt.;

Pagal informacijos pateikimo būdą konstruota apverstosios (kai svarbi teksto pradžia) ar paprastosios (kai svarbi ir teksto pabaiga) piramidės principu;

Pagal paskirtį informaciniai ir informaciniai reklaminiai.

91

Reportažo kalba ir stilius labai priklauso nuo jo tipo, tačiau iš esmės jai būdinga stilių ir registrų įvairovė, koliažas. Tradicinis reportažas, panašiai kaip apybraiža, turėjo daug meninių raiškos priemonių, jo literatūriškumas reiškėsi per portreto ir naratyvo poetiką, specialiai parinktus dramatiškus įvykius, efektingus konflikto sprendimo būdus, įspūdingus veikėjus ar svarbias problemas. Reportažo literatūriškumą šiandien keičia informa-cinis jo pobūdis, o meninį jo stilių – administracinis, nes cituojama daug dokumentų. Tai suteikia reportažui daugiau objektyvumo, o subjektyvus kalbėjimo būdas lieka kitų žanrų, pvz., komentaro ar recenzijos priori-tetu. Kai kurie autoriai nurodo, kad pastebimai menkėja reporterio kaip įvykių interpretatoriaus vaidmuo, svarbesni tampa reportažo dalyviai, vis dažniau kalbama jų lūpomis (Fras 1999: 89–90).

Reportažas susideda iš pavadinimo, arba antraštės, ir paantraštės, arba atakos. Skirtumą tarp paantraštės ir atakos lemia pateikimo vieta: iškart po pavadinimo eina paantraštė, o teksto pradžioje – ataka. Toliau eina pagrindinis tekstas, suskaidytas į dalis, turinčias savus pavadinimus. Reportažo informacinė struktūra labai priklauso nuo jo tipo. Publicisti-niams reportažams būdinga literatūrinė kompozicija su aiškiu įvadu ir pabaiga, o informaciniai gali būti sukonstruoti ir apverstosios piramidės principu.

Šiame darbe jau anksčiau aptartą feature Lenkijos žiniasklaidos žanrų teoretikai, remdamiesi vokiečių patirtimi, laiko specialia reportažo at-maina (Wolny 2004: 127–138), atsiradusia JAV prieš Antrąjį pasaulinį karą, o į Europą atkeliavusia septintame dešimtmetyje. Feature apibūdinamas kaip straipsnis, kuriame svarbiausia tema. Šis žanras leidiniams svar-bus dėl jų komercinių tikslų. Nuo reportažo jis skiriasi tuo, kad pateikia paviršutiniškesnį pasaulio vaizdą, be gilesnės problemų analizės ar įvairialypio jų pateikimo būdo. Faktai tik pateikiami, bet neinterpretuo-jami. Jis yra paprastesnės nei tradicinis reportažas formos, turi kur kas mažiau sąsajų su grožine literatūra, iš autoriaus nereikalauja detalesnių aplinkos ar veikėjų apibūdinimų. Čia nekuriama nuotaika ar atmosfe-ra, nurodomos, bet nesprendžiamos problemos . Feature yra grynai teminio pobūdžio rašinys, čia svarbu ne kaip, bet ką papasakoti. Svar-bu, kad skaitytojas susidomėtų aprašomuoju objektu, paties autoriaus individualybės žymių čia nedaug, skaitytojas jo tarsi nejaučia. Taigi pa-traukli tema yra feature sėkmės garantas.

Kazimierzas Wolny-Zmorzynskis, išsamiai aprašęs reportažo žanrą istoriniu aspektu, teigia, kad po 1989 metų Lenkijoje reportažas, nors ir išlaikė savo senąjį vardą, bet tapo labai panašus į feature , įsitvirtinusį



atskiru žanru su skolintu vardu. Jo manymu, skaitytojo nebedomi-na sudėtingesnė tradicinio reportažo forma, autorinės digresijos, dėl sovietmečio cenzūros tradiciniame reportaže įsitvirtinusi ezopinė kalba, potekstės . Kur kas patrauklesnės yra paprasta forma perteiktos sensa-cijos (Wolny 2004: 136). Lietuvoje feature savybių turintys tekstai atskirai ir išsamiai nebuvo tirti, tačiau net ir gana fragmentiška analizė leidžia juos pagal išskirtinį požymį vadinti teminiais straipsniais , kurie šioje žanrų kla-sifikacijoje priskiriami prie meninių pramoginių žanrų grupės (žr. 4. 4).

4.1.5. Ataskaita

Reportažo požanris ar atskira jo atmaina yra vadinamoji ataskaita, perteikianti kokio nors žodinio renginio (suvažiavimo, konferencijos, mi-tingo, susirinkimo, pasitarimo ar kt.) dalyvių kalbas ir nuomones. Ataskai-toje laikomasi pasakojamųjų įvykių sekos, jai būdinga chronologinė medžiagos komponavimo tvarka, nors galimas ir medžiagos išdėstymo pagal temas ar problemas būdas. Žurnalisto balso stiprumas ataskai-tos tekste priklauso nuo ataskaitos tipo ir rašymo tikslo. Paprastojoje, ar protokolinėje, ataskaitoje, kai siekiama tik kuo objektyviau informuoti skaitytoją, griežtai ir tiksliai perteikti informaciją, žurnalisto balso beveik negirdėti, o reportažinė ataskaita , kur informacija apie pranešėjų kalbas papildoma renginio stebėjimo detalėmis, yra kur kas subjektyvesnė. Su-bjektyvumo elementas sustiprėja ir dėl ataskaitų intertekstualumo , t. y. priklausomai nuo to, ar renginio dalyvių kalbos yra perpasakojamos, ar cituojamos, ar tik keliais sakiniais apibendrinamos. Visais minėtais atvejais žurnalistas lemia medžiagos atranką , bet ji tuo subjektyvesnė, kuo glausčiau ir labiau apibendrintai siekiama nusakyti pranešimo esmę. Esama ir probleminių ataskaitų, kurioje žodinio renginio turinys pateikiamas vienu kuriuo svarbiu aspektu.

Geras paprastosios ataskaitos pavyzdys yra Kauno dienoje (KD 2006–138) spausdinta Arūno Ivaškevičiaus informacija apie Tėvynės sąjungos suvažiavimą Konservatorių suvažiavime – pagyros ir savikritika. Partijos pirmininku perrinkę Andrių Kubilių konservatoriai kurs šešėlinę Vyriausybę. Joje autorius trumpai pranešęs apie rinkimų eigą ir rezultatus (kiek ir kokių kadidatų buvo pasiūlyta, kas ir kodėl atsiėmė kandidatūras, kas gavo kiek balsų), paminėjęs atvykusį nekviestą socialdemokratų atstovą, daugiausia persako ir cituoja svarbiausių dalyvių žodžius apie atskirus asmenis ir politinę situaciją. Tekstas suskirstytas teminėmis

93

skiltimis, informacija pateikta jos svarbos mažėjimo tvarka: nuo rinkimų rezultatų iki statistinių duomenų apie partijos reitingus ir narių skaičių. Autoriaus šiame tekste nejaučiama, išskyrus medžiagos atranką ir pateiki-mo būdą, – kokius faktus paminėti, ką cituoti, o ką – persakyti. Ataskaita kaip žanras iš kitų išsiskiria intertekstualumu. Dėl vaizduojamojo objekto pobūdžio gausios citatos čia neišvengiamos.

4.1.6. Korespondencija

Prie informacinių žanrų grupės priskirtina ir tradiciškai Rytų Europos žurnalistikoje minima korespondencija. Ji skiriama kiek kitu pagrindu. Jei žinute pristatomas dalykas yra naujiena, naujas įvykis ar bet kas ki-tkas, reportažu – įvykis, objektas ar problema , tai korespondencija – bet kokia „laiko ir vietos požiūriu apibrėžta konkreti visuomeninio-politinio ar ekonominio gyvenimo situacija, atvejis.“ (ŽE, braukta mano RM). Ki-taip sakant – bet kas, jei tai informacija (ir ne tik ji) apie geografiškai nuo leidinio redakcijos nutolusių vietovių (tos pačios šalies ar užsienio) ar institucijų gyvenimą: žmonių grupės veiklą, finansinę padėtį, tarpusavio santykius, konfliktus ir pan. Tokį semantinį šio žanro neapibrėžtumą siau-rina aprašomosios medžiagos pateikimo forma, nes korespondencijoje vyrauja faktai. Remiantis tuo, kad informacija korespondencijoje ne tik pateikiama, bet ir susisteminama, mūsų ŽE korespondenciją priskiria analitinių žanrų grupei, o lenkų autoriai – informaciniams žanrams. Be to, korespondencija nėra laikoma atskiru žanru, bet jų grupe ar kurio nors kito žanro požymiu. Korespondencija , kaip pažymi Wolny (2004: 47), gali būti bet kokios tematikos ir žanro – straipsnis, reportažas, laiškas ar pan. Ją gali teikti specialieji leidinio korespondentai ar vietos gyventojai. Prie informacinių žanrų korespondenciją leidžia priskirti jai būdingas požymis – operatyvumas ir tai, kad korespondencijose vyrauja faktai, kurie čia ne tik pateikiami, bet ir analizuojami bei apibendrinami (Urbonas 2002: 99).

ŽE minimos korespondencijų rūšys : informacinės, kuriose apsiri-bojama faktų sistemos pateikimu, analitinės, kuriose atspindimos pro-blemos, ir korespondencijos-apmąstymai, kurioms būdingas autorinis pradas, – taip pat rodo, kad šis žanras ar žanro požymis atsiduria tarp kelių žanrų grupių. Todėl atskiros korespondencijų rūšys galėtų būti laikomos informaciniais ir analitiniais žanrais, juoba kad ŽE korespon-dencijos žanrui siūloma priskirti žurnalistinius tyrimus , kurie paprastai



baigiami analitiniu straipsniu , skirtu ne tik išsamiai aptarti, bet ir de-maskuoti (plačiau žr. 4.3.1.).

Laikantis tokio diferencijuoto požiūrio informacinė koresponden-cija būtų tipiškas informacinis žanras, besiribojantis su išplėstine žinute , išsiskiriantis vaizduojamuoju dalyku, tiksliau, jo naujumu ir aktualumu, o ne pateikimo forma. Trumpos informacinės korespondencijos yra panašios apimties kaip išplėstinės žinutės, todėl ir spausdinamos tuo-se pačiuose puslapiuose. Daugiausia informacinių korespondencijų galima rasti Lietuvos ryto rubrikoje Pasaulis, sudarytoje beveik vien tik iš susistemintų faktų aktualiomis pasaulio įvykių temomis . Neutralų, objektyvų, grynai informacinį ir kompiliacinį šio žanro pobūdį paro-do po straipsniu pažymėti tik naujienų agentūrų vardai. Informacinių korespondencijų esama sportui skirtuose puslapiuose, LR priede Rytai–Vakarai, Vartai, Sveikatos gidas bei panašiose kitų leidinių dalyse apie ekonomiką, verslą, automobilizmą ir kt. – t. y. kur kalbama specifinėmis temomis, kur tinka faktografinio pobūdžio tekstai.

4.1.7. Interviu

Interviu yra vienas iš populiariausių šiandieninės žiniasklaidos žanrų, jie publikuojami spaudoje, dažni RTV pokalbių, naujienų ir kitose laido-se. Interviu populiarumą lemia daug priežasčių, viena iš jų yra greitas in-formacijos rinkimo tempas naudojant informacines technologijas , pvz., interviu telefonu ar elektroniniu paštu. Kita priežastis galėtų būti ta, kad žmonės dažniausiai mielai atsakinėja į žurnalistų klausimus , išskyrus tuos atvejus, kai jie yra demaskuojantys ar kompromituojantys.

Trumpai interviu galima apibūdinti kaip pokalbį , tačiau ne bet kokį, o žurnalisto sumanytą, parengtą ir įgyvendintą . Nuo paprasto kasdie-nio pokalbio interviu skiriasi keliais požymiais, pirmiausia nuoseklu-mu, kalbėjimu pasirinktomis temomis , turint aiškų tikslą, sutampantį su konkretaus interviu paskirtimi. Dėl šio tikslo interviu yra kur kas la-biau koncentruotas nei paprastas pokalbis, jame mažiau ar iš viso nėra nukrypimų nuo temos , vienokio ar kitokio pobūdžio digresijų . Be to, in-terviu yra viešas, skirtas didelei auditorijai, net jei įrašo metu bendrauja tik du pašnekovai. Žinojimas, kad interviu bus publikuotas, labai lemia kalbėjimo būdą ir stilių, sakinių fomuluotes, žodžių atranką. Žmonės spaudai rengiamo interviu metu dažnai jaučiasi lyg kalbėtų viešai per radiją ar televiziją, dalyvautų posėdyje ar skaitytų paskaitą. Tai turi savų

95

privalumų ir trūkumų: viena vertus, išvengiama familiarumo, atsainumo, kita vertus, toks interviu gali prarasti gyvumą, natūralumą.

Interviu žanras gali būti suprantamas dvejopai – kaip medžiagos, naujienų , nuomonių rinkimo būdas ir kaip surinktos medžiagos pateiki-mo forma. Čia interviu bus vartojama šia reikšme, t. y. kaip žanro var-das. Bet net ir tuomet interviu, kaip jau buvo minėta, yra labai plačios semantinės apimties žodis, tinkantis ne žanrui, bet priešžanriui pava-dinti. Savo įvairialypiais tikslais, turiniu ir pateikimo būdais interviu primena kitas plačias kategorijas: pokalbį , straipsnį ar laišką . Interviu kaip duomenų rinkimo būdas yra parankus ar tiesiog būtinas tuomet, kai žurnalistas pats negali dalyvauti renginyje ar būti tam tikro įvykio stebėtoju. Tuomet jis apklausia dalyvius ir liudininkus. Kita interviu panaudojimo priežastis gali būti poreikis gauti informaciją ir vertini-mus iš kompetentingų žmonių, savo srities žinovų. Interviu kaip žanro naudojimą lemia žurnalisto įsitikinimas, kad tik interviu gali geriausiai atskleisti pristatomą įvykį ar renginį arba tuomet, kai interviu duodantis žmogus yra labai svarbus ar žinomas visuomenėje, kai daug svarbiau yra kas kalba, o ne ką kalba. Žinomo žmogaus samprata yra gana neapibrėžta, juo gali būti ar tapti bet kas, jei tik jis ar ji atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre.

Bendriausia interviu kaip žanro funkcija yra informacinė, kurią gali-ma patikslinti kitomis penkiomis, sakant, jog interviu žanras naudoja-mas tada, kai norima papasakoti, paliudyti, paaiškinti, pateikti nuomonę ir įvertinti, apibūdinti pašnekovą, pateikti jo portretą. Interviu imami iš įvairių įvykių dalyvių, buvusių tų įvykių sūkuryje, kurie gali pateikti subjektyvų pasakojimą , arba iš įvykio stebėtojų ir liudininkų, kurie gali pateikti kitokios informacijos. Interviu prisireikia tuomet, kai reikalinga autoritetinga nuomonė ar eksperto paaiškinimas arba kai paprasčiausiai norima pristatyti visuomenei įdomų žmogų.

Interviu yra būdingas informacijos sudramatinimas, gyvumas, autentiškumas (informacija iš pirmų lūpų), įtikinamumas, kartais net in-tymumas. Dialogo ar polilogo forma, nelygu pašnekovų kiekis, leidžia skirti interviu kaip žanrą, nes tuomet, kai interviu tėra tik informacijos gavimo būdas , žurnalistas nepateikia savo klausimų, tik atsakymus, ku-rie dažniau yra perpasakoti nei cituoti. Net ir dialogo forma perteiktas interviu ne visada yra autentiškas, t. y. visas užrašytas taip, kaip vyko. Pa-prastai žurnalistai atsirenka reikiamus atsakymus iš ilgo pokalbio, savaip juos sugrupuoja, perdėlioja, paryškina kai kuriuos dalykus. Dėl tokio perdirbimo interviu gali smarkiai pasikeisti. Gal dėl to interviu idealu yra



laikomas ne spaudoje, radijuje ar televizijoje užrašytas interviu, kurį taip pat galima trumpinti ir keisti, bet tiesioginis, autentiškas bei spontaniškas žurnalisto ir jo pašnekovo pokalbis ar jo transliacija.

Dialoginė, klausimų ir atsakymų, forma nėra vien tik interviu požymis, ji būdinga ir kitiems žanrams, nuo filosofinių veikalų (plg. Platono, Aris-totelio dialogai) iki kompiuterinių programų naudojimo instrukcijų, pateiktų dažniausiai užduodamų klausimų ir atsakymų į juos forma. Ne bet koks dialogas ar polilogas gali būti vadinamas interviu, o tik tas, kuris yra inicijuotas žurnalisto turint tikslą vėliau jį publikuoti. Interviu išorinės struktūros elementus galima skirstyti į tuos, kurie yra būtini (pavadini-mas, autorius ir pagrindinis tekstas , susidedantis iš klausimų ir atsakymų) ir papildomi (įvadas, kuriame pristatomas pašnekovas ir nurodomos kai kurios pokalbio aplinkybės, pagrindinio teksto skirstymas teminėmis skiltimis, kitų žanrų intarpai, interviu pabaiga) struktūros elementai.

Interviu tekstų įvairovę didina ir įvairialypiai klausimai : atvirieji ar uždarieji, išankstiniai ar spontaniški, pagrindiniai, susiję su interviu tema bei tikslu, ar šalutiniai, t. y. papildantys, patikrinantys, patikslinantys. Pa-prastai klausimus užduoda žurnalistai savo pašnekovams, tačiau inter-viu žanrui galima priskirti ir redakcijai siunčiamus skaitytojų klausimus, į kuriuos dažniausiai atsako redakcijos pakviesti specialistai – gydytojai, teisininkai, finansininkai. Tokią informacijos pateikimo formą galima lai-kyti monologiniu interviu, kuriame vyrauja vientisas aiškinimas , pasa-kojimas arba argumentacinio pobūdžio tekstas . Išorinė šio interviu tipo žymė gali būti nuoroda teksto pabaigoje „Pokalbį užrašė...“. Pagal įvairius kriterijus skiriami gausūs interviu tipai.

13 lentelė. Interviu tipai

Pagal vaizduojamąjį objektą įvykiniai, arba informaciniai, teminiai proble-miniai (interviu nuomonė), portretiniai;

Pagal pateikimo būdą

pasakojamieji (kai klausimai tik numano-mi iš persakytų ar cituotų atsakymų), dia-loginiai, arba pašnekesiniai, monologiniai, diskusiniai – apskritojo stalo;

Pagal pašnekovų ir klausimų kiekį

vienas pašnekovas atsako į kelis ar kelioliką klausimų, keli pašnekovai atsako į kelis klausimus (papr. apie vieną problemą), keli pašnekovai atsako į vieną klausimą;

97

Pagal informacinę struktūrą apverstosios (svarbiausi, papr. dalykiniai ar probleminiai, klausimai pateikiami pradžioje) ar paprastosios piramidės;

Pagal žurnalisto dalyvavimą pokalbyje anketiniai ir pašnekesiniai;

Pagal klausimų pobūdį

atviri ar uždari, susiję, sugrupuoti ar padriki, spontaniški ar iš anksto parengti, tiesmukiški ar klastingi, klausimo ar teiginio, replikos, komentaro, provokuojančios tezės formos, neutralūs ar vertinamieji, ironiški;

Pagal klausimų pastovumą vienkartiniai interviu ir anketiniai interviu;

Pagal paskirtį informuojantys, įtikinėjantys, pramoginiai, reklaminiai;

Pagal pašnekovų atranką su garsenybėmis ar eiliniais, tipiškais savo klasės atstovais;

Pagal teksto pateikimo būdą ištisiniai ar skiltiniai, struktūruoti.

Svarbiausias skyrimo kriterijus yra interviu objektas, sutampantis su jo paskirtimi – informuoti skaitytoją, analizuoti problemą ar papasakoti apie žmogų. Šis kriterijus leidžia susiaurinti interviu sampratą tiek, kad interviu būtų galima paskirstyti į atskiras žanrų grupes. Su informaciniais žanrais labiausiai sietųsi informaciniai interviu, su analitinių ar komenta-rų žanrų grupe – probleminiai interviu, o su meniniais pramoginiais žan-rais – portretiniai interviu. Lenkų ir vokiečių spaudos analitikai apsiriboja dviem interviu grupėmis: faktiniais, arba informaciniais, interviu [vok. zur Sache] ir personaliniais, ar portretiniais, interviu [vok. zur Person]. Pirmieji yra informacinių žanrų dalis, antrieji jau priklauso publicistikai. Gal todėl lenkų autorių interviu kaip žanras, drauge su reportažu, yra priskiriamas tarpinei pilkajai zonai tarp informacinių ir publicistinių žanrų.

Skirtingi interviu tipai yra pasklidę su įvairiomis dienraščių rubrikomis . Kauno dienoje interviu nuolat pateikiami Aktualijų puslapyje, kur 3–5 pa-šnekovai atsako į tą patį dienos klausimą (t. y. aktualų to laikotarpio pro-blemoms spręsti, pvz., Ar reikia iš esmės pertvarkyti Laisvės alėją? Kokias emocijas jums sukėlė didžioji krepšinio fiesta ir pan.), išsakydami asmeninę savo nuomonę. Juos galima būtų laikyti anketiniais probleminiais inter-viu . Šeštadienio priedas Aukštyn žemyn yra nuolatinė portretinių interviu vieta, skirta žymiems ir įdomiems pašnekovams, kuriuos kalbina kūry-bingi žurnalistai ir pateikia kelių puslapių apimties pokalbį klausimų ir



atsakymų forma. Lietuvos ryto interviu yra kur kas gausesni ir įvairesni. Aktualūs interviu svarbiais klausimais pateikiami pagrindinio leidinio pradžioje Aktualijų, Nuomonių ar Situacijos rubrikoje. Tokiu laikytinas Valdo Bartasevičiaus pokalbis su aplinkos ministru Arūnu Kundrotu apie Kazokiškių sąvartyno statybą, o konkrečiau – ministro nuomonė apie Seimo rezoliuciją stabdyti sąvartyno statybą (LR 2006–88). Kitas pavyzdys – įvadinis pirmojo puslapio interviu su A. Brazausku ir V. Landsbergiu apie galimą socialdemokratų ir konservatorių bendradar-biavimą. Abiem atvejais tai yra probleminiai interviu. Įvykiniu interviu laikytinas pokalbis su komandų treneriais po varžybų arba politikais po svarbių politinių įvykių.

Portretiniams interviu priskirtini kultūros ir sporto puslapiuose kal-binami žymūs tų sričių žmonės. Panašūs pagal pašnekovų atranką yra ir priedų Sporto arena, Savaitgalis, Gyvenimo būdas interviu. Šio priedo apybraižos , gyvenimo istorijos yra pateiktos kaip perpasakotas interviu, iš kurių dažnai galima justi žurnalisto užduotą, nors tekste ir neužrašytą klausimą. Vartai, Sveikatos gidas spausdina vertimus su žymiais žmonė-mis iš pasaulio spaudos. Įdomūs interviu su kuo nors pasižymėjusiais vaikais pateikiami Vaikų savaitgalyje (kalbinamas talentingas devynme-tis mimas iš Anykščių, šešiametė uteniškė – piešėja ant stiklo, spausdi-namas pokalbis su plaukų nekerpančiu berniuku iš Panevėžio ir kt.). Ap-skritai imant, interviu, išskyrus neilgus ir aktualius politikų ir visuomenės veikėjų nuomonės raiškos atvejus, reikalauja daugiau laiko ir pastangų, todėl dažniau publikuojamas savaitraščiuose ar dienraščių savaitiniuose prieduose.

Dialoginis portretinis interviu yra tipiškiausias šio žanro pavyzdys. Netišpiškais interviu, čia skiriamais tik su tam tikromis išlygomis, būtų galima laikyti ir specialistų – medikų, psichologų, teisininkų, bankinin-kų – atsakymus į skaitytojų klausimus . Šiaip jau atsakymas į vieną klau-simą, kad ir koks jis būtų: specialus ar bendro pobūdžio, pavyzdžiui, aktualia dienos tema , vargu ar laikytinas interviu. Juk ir paprastas po-kalbis susideda iš daugiau nei vieno klausimo ir atsakymo. Minėti pa-ribio interviu tipai labiau atitinka nuomonės raišką, todėl yra artimi ko-mentarams ar tiesiog specialisto patarimams, kurių esama Lietuvos ryto Vartų puslapiuose, skirtuose vienai temai, pavyzdžiui – lygintuvams (LR 2006–138). Tokį puslapį, bendrai pavadintą rubrika Pirkėjo krepše-liu, sudaro vienas pažintinis straipsnis apie rinkoje esančius lyginimo prietaisus. Jis pailiustruotas infografine, t. y. nuotraukomis iliustruota,lentele, pateikiančia lyginimo prietaisų rūšis ir kainas. Trečiasis tokio

99

žanrinio komplekso straipsnis panašaus pobūdžio puslapiuose papra-stai būna specialisto, šiuo atveju gydytojos epidemiologės, paaiškinimai apie higieninę lyginimo svarbą. Tiesa, jie nėra dialoginio pobūdžio kaip kad atsakymai į konkrečius skaitytojų klausimus, tačiau irgi yra aiškina-mieji tekstai viena tema.

Kitas interviu paribio atvejis galėtų būti vadinamas mišriuoju inter-viu. Juo vadintini tokie straipsniai , kurių daugumą sudaro pasakojamojo ar pristatomojo pobūdžio tekstas ir tik pusę ar dar mažiau – klausimai ir atsakymai. Jų pasitaiko sporto puslapiuose, kai po sportininko rezul-tatų pristatymo pateikimi du ar trys jo atsakymai į klausimus . Ilgesni, iš interviu forma pateiktų specialisto patarimų, enciklopedinio pobūdžio žinių ir rinkos situacijos pristatymo susideda LR Vartų straipsniai. Vienas jų – (LR 2006–138) skirtas lauko kepsniams, kaip tik ir sudarytas iš trum-pos įžangos apie tai, kokią mėsą žmonės perka iškyloms gamtoje, mok-slinių duomenų apie mėsą kaip baltymų šaltinį, veterinarų perspėjimų, kokią mėsą reikia pirkti ir kaip ją laikyti, galiausiai užduodami klausimai Nacionalinės grilio ir barbekiu asociacijos valdybos nariui. Toks eklektiš-kas žanrų derinys rodo didesnę temos nei žanro svarbą. Tą patį galima pasakyti ir apie interviu žanro pasiskirstymą periodiniuose leidiniuose. Akivaizdu, kad galimybę šiam žanrui atsirasti vienoje, o ne kitoje rubri-koje lemia leidinio pobūdis ir specifika: greta pokalbių su garsenybėmis dominuoja žinovų, ekspertų, specialistų interviu.

Iš interviu paaiškėja daugelis dalykų, išryškėja ne tik pašnekovo, bet ir žurnalisto ypatybės, jo sugebėjimas pasiruošti pokalbiui ir jį palaikyti. Apie žurnalisto vaidmenį pokalbio metu, jo teises ir pareigas, laikyseną, santykį su pašnekovu, reakciją į atsakymus ir jos sąlygotą naujų klausi-mų formulavimą daug rašoma įvairiose patarimų knygose žurnalistams. Įvardijami tokie žurnalisto vaidmenys : tarpininko tarp pašnekovo ir vi-suomenės; tarpininko-pagalbininko, padedančio pašnekovui ir kreipian-čio pokalbį norima linkme; mokinio, išmanančio mažiau už pašnekovą ir todėl užduodančio klausimus ; eksperto, galinčio polemizuoti su pašne-kovu tuo pačiu lygmeniu; visuomenės nuomonės reiškėjo ir pan. (plg. Wolny 2006: 112–113, Wojtak 2004: 239 ir kitur). Taigi interviu žanrui yra labai aktuali tarpasmeninė teksto funkcija ir jos raiška.

Šio žanro analizei yra svarbūs ir žanro pasirinkimą nulemiantys veiks-niai. Tokiu veiksniu laikomas žurnalisto ir jo pašnekovo asmeninis santy-kis. Krzysztofas Mroziewiczius teigia, jog tuo atveju, kai žurnalistas jaučia-si menkiau nusimanantis apie aptariamųjų dalykų esmę, jis paprastai ren-kasi interviu žanrą, o jei dalykus išmano geriau – rašo reportažą . Interviu



pobūdžiui ir sėkmei labai svarbūs konteksto elementai: pokalbio vieta, laikas, bendravimo pobūdis (tiesiogiai akis į akį, telefonu ar dar kitaip) ir aplinkybės (plačiau žr. 1.2). Bet kuriuo atveju interviu kaip žanras, kuriame neslepiama žurnalisto nuomonė ir požiūris, yra kur kas subjektyvesnis už žinutę ir palyginti daug autoriaus individualybės žymių turintį reportažą. Šių trijų žanrų subjektyvumo kreivė ties interviu yra pakilusi aukščiausiai. Tai pasakytina ne tik apie pačią pokalbio eigą, bet ir jo parengimą spau-dai. Žurnalisto valia, ką palikti, o ką išbraukti, kaip pristatyti pašnekovą, kaip apibūdinti pokalbio sąlygas ir eigą, kaip pakomentuoti atsakymus ar pasidalyti savo įspūdžiais.

Ne mažiau svarbi yra pokalbio tema ir pašnekovų kiekis. Tuo atveju, kai kalbama viena tema, analizuojama viena problema su keliais pašne-kovais, interviu virsta diskusija arba pokalbiu prie apskritojo stalo. Kiek kitokio pobūdžio, tačiau taip pat interviu žanrui yra priskiriama ir spau-dos konferencija, kurioje valstybės veikėjai praneša visuomenei svarbias naujienas, išsako savo nuomonę, atsako į pateiktus klausimus .

Be anksčiau nurodytų informacinių žanrų, t. y. žinutės, anonso, info-grafijos ar infografikos, reportažo, interviu ir diskusijos , skirtų aktualiai informacijai perteikti, egzistuoja ir kiti žanrai, papildantys ir paaiškinan-tys ankstesniuose perteiktą informaciją. Čia priklauso pažintiniai straips-niai [background papers], kuriais suteikiamos skaitytojui būtinos foninės žinios , kad jis galėtų geriau suprasti politinio, visuomeninio gyvenimo įvykius, gamtos reiškinius ir mokslo laimėjimus. Jie taip pat galėtų būti vadinami specifinių temų informaciniais straipsniais , nes yra skirti menui, sportui, ekonomikai, medicinai, architektūrai ar bet kuriai kitai sričiai, tačiau nesutampantys su aktualiaisiais informaciniais žanrais – žinute , reportažu, interviu. Šie žanrai yra pereinamieji iš informacinių prie anali-tinių, todėl detaliau aptariami prie pastarųjų.

Apibendrinant informacinius žanrus galima pasakyti, kad jie skiriasi keliais požymiais: paskirtimi, vaizduojamuoju objektu , informacijos apie jį šaltiniais, informacine teksto struktūra, grafinėmis teksto papildymo priemonėmis, stiliumi ir kalba. Pagal juos skiriami žanrai ir požanriai , pvz., įvykinių žinučių paskirtis yra informuoti, jomis pranešama naujiena. Papra-stai remiamasi redakcijos turimais savais informacijos šaltiniais ar naujienų agentūrų žiniomis, todėl tokios žinutės yra faktografinio pobūdžio, neutra-laus, nevertinamojo stiliaus . Reportažo paskirtis yra informuoti ir pavaizduoti įvykį, objektą ar problemą, tai daroma įvykio eigos, loginės objekto aprašo sekos pristatymo tvarka ar pateikiant aptariamojo dalyko aspektus pagal jų svarbą. Informacijos šaltinis yra tiesioginis autoriaus patyrimas,

101

esama meninio stiliaus elementų, vaizdingesnė kalba. Portretinis interviu yra skirtas apibūdinti asmenį naudojant pokalbio formą, kurioje pokalbio eiga nėra iš anksto numatyta, bet dažniau spontaniška, o kalba ir stilius yra nulemti pašnekovo kalbėjimo manieros.

Aptardami informacinius žanrus diskurso analitikai iškelia visiems jiems svarbią objektyvumo problemą perteikiant nekalbinės tikrovės turinį . Kressas teigia, kad bet koks reportažas visada yra interpretacija . Kai tik įvykio dalyvis jį perpasakoja nedalyvavusiajam, iškart atsiranda subjektyvusis elementas. Kad būtų galima geriau įsivaizduoti interpre-tacijos ir subjektyvumo mastą, užtenka surinkti to paties įvykio kelių dalyvių pasakojimus ar liudytojų parodymus. Pasakotojai paprastai turi savo interpretacines schemas [interpretative schemata], pagal kurias ir perteikia įvykius. Ši interpretacinė schema, kurią galima suvokti kaip pozicinę reikšmę ar modalumą , autoriaus yra pasirenkama ar sufor-muojama iš anksto, būtent tai nulemia konkrečios kalbinės raiškos elementų atranką ir panaudojimą. Skaitytojas bando atgaminti įvykį savo vaizduotėje remdamasis tekstu, kalba. Todėl labai svarbu suprasti, kaip, kokiomis kalbinės raiškos priemonėmis pateikiama interpretacinė schema, kad būtų galima ją atpažinti, o tam reikia lingvistinių analizės įgūdžių (Kress 1989: 121).

Tas pats pasakytina ir apie žiniasklaidą, tik čia viskas dar sudėtingiau, nes perteikiant įvykį dalyvauja skirtingų tikslų turinčios institucijos ir individai – viskas pradedant nuo leidinio, jo pobūdžio, rubrikos , teksto žanro iki reporterių, redaktorių ir kitų žmonių lemia įvykio persakymą. Pirminis kuriai nors institucijai priklausančio reporterio reportažas per-dirbamas naujienų agentūros, o vėliau pritaikomas konkrečiame lei-dinyje. Jei visų įvykio pasakotojų interpretacijos yra panašios, tai tek-ste atsiranda tik nežymūs pakeitimai, tačiau jei interpretacijos skiriasi, tekstas gali būti iš esmės perrašomas. Taigi tiek informacinių žanrų tekstų rašymas, tiek ir perrašymas yra nulemtas ideologijos . Ideologija, panaudota kuriant tekstus, yra apčiuopiama taip pat per tekstus, taigi iš čia matyti, kad tam tikra skaitymo metodologija gali padėti suvokti įvykio persakymo tendencingumą. Net jei mes negalime rekonstruoti persakojamojo įvykio, jei reportaže įvykis yra pristatytas tendencingai, tą galima aptikti ir atpažinti tekste. Čia gali padėti teksto turinio ir jo poteksčių analizė. Teksto analizė atskleidžia kategorijas, (ypač asmenų įvardijimus pagal įvairius jų požymius), kurios priklauso nuo autoriaus požiūrio, plg.: kovotojas už laisvę ar teroristas, banditas ar partizanas, kas buvo nužudyti, o kas neteko karių. Autorius visada gali rinktis žodžius ir



gramatines kategorijas, o skaitytojas turi klausti, kodėl būtent jis tokias, o ne kitokias formas pasirinko, ypač jei jos žymi vertinimą. Po to siūloma žiūrėti, kaip atskiros pasirinktos formos ir reikšmės sudaro tam tikrą siste-mą. Taigi teksto analizė turi apimti leksinį ir sintaksinį gramatinį lygmenį, o per jį – dominuojančios ideologijos nustatymą, kuris ir nulėmė kalbos elementų ir formų atranką.

Teksto ideologinę orientaciją geriausiai galima nustatyti lyginat skirtinguose leidiniuose pateiktą informaciją apie tą patį įvykį. Toks būtų Rygoje vykęs ir incidentą sukėlęs homoseksualų suvažiavimas, pristatytas neilga grynai informacinio pobūdžio korespondencija Lie-tuvos žinių Užsienio rubrikoje (LŽ 2006–166) ir viso puslapio apimties įvadine pirmojo puslapio medžiaga, perkelta į Dienos temą Respublikoje (R 2006-165). Net ir paviršutiniškas žvilgsnis į du tekstus rodo skirtin-gą redakcijų požiūrį į homoseksualistus. LŽ jie vadinami seksualinėmis mažumomis, gėjais, netradicinės meilės šalininkais, demonstrantais, kon-ferencijos dalyviais, o juos atakavę priešininkai – agresyviai nusiteikusiais jaunuoliais, muštynių iniciatoriais, protestuotojais, agresyviais parado prie-šininkais. Respublikoje homoseksualai sinonimiškai įvardijami nenorma-lios orientacijos vyrais ir lesbietėmis, o jų priešininkai – įniršusiais miestie-čiais, protestuotojais, nesankcionuoto mitingo dalyviais, demonstrantais. Be to, čia cituojama, ką šaukė ar kalbėjo įniršę demonstrantai (ir tik jie), vadinantys homoseksualistus iškrypėliais ir kitais vulgariais vardais, tek-sto autorius kitus nei suvažiavimo dalyviai viešbučio gyventojus vadina normaliais jo svečiais.

Iš šio trumpo pavyzdžio matyti, kad nėra griežtos ribos tarp naujienų ir jose minimų įvykių ar reiškinių vertinimų, nors periodiniuose leidiniuose ir siekiama atskirti faktus nuo jų interpretacijos , žinias nuo komentarų , informaciją nuo publicistikos .

Savarankiško darbo užduotys1. Pasirinkite dienraštį ir visuose vienos savaitės jo numeriuose raski-te trumpąsias žinutes ir jų srautus. Nurodykite rubrikas , kuriose jos spausdinamos, pagal klasifikacijos schemą apibūdinkite jų ypatybes.2. Palyginkite to paties leidinio trumpąsias ir išplėstines žinutes . Ko-kia papildoma informacija atsiranda ilgesniame tekste, kur ir kaip ji pateikiama, kokia skaitytų išplėstinių žinučių tekstų informacinė struktūra ?3. Perverskite kelis dienraščius ir savaitraščius ir atraskite juose reportažų? Kuo remdamiesi juos aptikote? Kur radote daugiausia?

103

Kuo pasireiškia jų reportažiškumas? Ar sunku juos buvo atskirti nuo ataskaitų?4. Suraskite savo nuolat skaitomame dienraštyje informacinių korespondencijų ir apibūdinkite jų temas. Kuo jos skiriasi nuo išplėstinių žinučių?5. Perskaitykite visus to paties dienraščio vienos savaitės interviu ir suklasifikuokite pagal nurodytus kriterijus.

4.2. VERTINAMIEJI ŽANRAI

Vertinamieji, arba komentarų, žanrai yra tiesioginė priešprieša in-formaciniams žanrams, nes pagrindinis skiriamasis jų požymis yra nuomonės ir subjektyvumo raiška. Komentarai yra skirti aiškinti, o dar labiau – vertinti, šitaip bandant paveikti skaitytoją, suformuoti ar pakeisti jo nuomonę, jį įtikinti. Tai daroma įvairiai: tiesiogiai pasakant savo nuomonę ar aplinkiniais keliais, pirma išanalizavus aptariamąjį dalyką ar iškart pateikiant vertinimą, todėl komentarai yra labai artimi analitiniams straipsniams. Kai kurie žanrai, tokie kaip apžvalgos , galėtų būti skiriami prie abiejų žanrų grupių. Tik vertinimai, palyginti su analitikoje vyrau-jančiais aiškinimais, leidžia laikyti juos atskira žanrų grupe, apimančia redakcinius straipsnius ar redakcines skiltis , skaitytojų laiškus ir įvairių autorių (specialistų analitikų, žurnalistų, skaitytojų) rašytus komentarus.

4.2.1. Redakcinis straipsnis

Redakcinės skiltys arba redakciniai straipsniai (dar gali būti vadina-mi redaktoriaus laišku ar redaktoriaus žodžiu) yra kolektyvinį redakcijos požiūrį ir nuomonę į aktualius visuomeninio politinio gyvenimo reiški-nius atspindintys tekstai. Periodiniuose leidiniuose jie paprastai turi savo nuolatinę vietą ir rubriką, yra spausdinami tam tikru periodiškumu ir nėra pasirašomi. Jų paskirtis yra paaiškinti ir pakomentuoti pačius įvairiausius dalykus – faktus, reiškinius, realijas, todėl jiems būdinga temų įvairovė. Panašiai kaip ir naujienoms, redakcinėms skiltims ar redakciniams straipsniams būtinas bruožas yra aptariamųjų dalykų aktualumas. Sovietmečiu redakciniai straipsniai buvo vadinami iš rusų kalbos išsiverstu pavadini-mu – vedamaisiais straipsniais . Tuomet vedamieji buvo spausdinami kiekviename dienraščio numeryje ir laikomi to numerio vėliava. Jų paskirtis buvo propagandinė ideologinė .



Tipiškiausia šiuo atveju laikytina LR redakcinė skiltis Laiko ženklai, spausdinama pagrindinio leidinio Nuomonių puslapyje. Ji rašoma kelių autorių, nepasirašoma, neturi pavadinimo ir išreiškia redakcijos nuomo-nę aptariamuoju klausimu. Impulsu samprotavimams ir vertinimams gali būti bet kas: konkretus įvykis (dėl mažo rinkėjų aktyvumo neįvykę rinkimai į laisvą Seimo nario vietą Kėdainiuose), faktas (kad beveik pusė Lietuvos gyventojų nežinotų už ką balsuoti, jei vyktų rinkimai) ar kita proga apmąstymams (Pasaulinė aplinkosaugos diena). Pradinis impul-sas išrutuliojamas į probleminį klausimą, pateikiami argumentai, siejami įvykiai, aiškinami reiškiniai, nurodomos jų priežastys ir pasekmės. Kitaip sakant, konstruojamas argumentacinio pobūdžio tekstas su aiškiai suvo-kiama pradžia, viduriu ir apibendrinančia pabaiga. Straipsnis apie rinki-mus Kėdainiuose pradedamas konstatuojant patį faktą, pateikiamas pla-tesnis kontekstas apie tai, kad vyks pakartotini rinkimai, kurių metu bus išrinktas naujas seimūnas, kad ir kiek žmonių balsuotų, primenama, jog rinkimuose į laisvas Seimo narių vietas niekada gausiai nedalyvauta, ir tik tuomet pradedama svarstyti, ar reikėtų vertinti Kėdainių rinkėjų pasyvu-mą kaip netikėtumą. Pateikiami argumentai prieš, tikinama, kad Kėdainių atvejis patvirtina vidaus politikos tendencijas, nusivylimą koalicine vy-riausybe. Čia pasitelkiamos visuomenės nuomonių apklausos, rodoma, kiek mažai balsų gautų tuometinės koalicijos partijos, kiek nepopuliarūs yra jų vadai, lyginami apklausų duomenys su 2004 metų Seimo rinkimų rezultatais, teigiama, kad nė viena partija neturi kuo džiaugtis. Galiausiai, remiantis dviem svarbiausiais šaltiniais – neįvykusių rinkimų rezultatais ir visuomenės nuomonių apklausa – daroma išvada, kad rinkėjų nusivy-limas politinėmis jėgomis yra akivaizdus (LR 2005–271).

Respublikos redakcinės skiltys taip pat pateikiamos Nuomonių pus-lapyje, kiekviena jų turi atskirą pavadinimą, yra nepasirašytos. Lietuvos žinios, Kauno diena bendro redakcinio straipsnio nepateikia, o spausdina kviestinių žmonių ar redakcijos narių autorinius komentarus, vadinamus Nuomonių parku Lietuvos žiniose, Žvilgsniu – Kauno dienoje. Ekstra ir Vei-das turi autorines redaktorių skiltis, vadinamas Redaktoriaus dienoraščiu ir Redaktoriaus laišku. Aiškios takoskyros tarp redakcinio straipsnio ir redakcijos ar jai priimtinų žmonių rašytų komentarų nėra. Gal anonimi-nės skiltys yra kiek nuosaikesnės, objektyvesnės, jų autoriai iki galo ne-atskleidžia savo individualaus publicistinio braižo ir retorinių priemonių arsenalo, o autoriniai komentarai yra aiškiai vertinamieji, tačiau esminio skirtumo tarp jų nėra, nes viskas priklauso nuo autoriaus.

105

Spaudos analitikai teigia, kad redakcinės skilties žanrinį tapatumą rodo informacinė jo struktūra. Jai būdinga dviejų tipų segmentai, arba žingsniai: objektyvių duomenų ir faktų pristatymas bei jų aiškinimas ir vertinimas . Šiuos segmentus skiria nevienodas modalumas – vienu atveju tvirtinama, konstatuojama, kitu – kritikuojama, siūloma, skati-nama. Kai kurie autoriai tapatina teksto informacinės struktūros vie-netus – žingsnius su Searlio ilokuciniais aktais, arba trumpiau sakant, ilokucijomis. Ilokucinė galia, arba ilokucija , suprantama kaip pasakymo prasmė: pasakymas mes dar susitiksime priklausomai nuo konteksto ir intonacijos gali reikšti skirtingus dalykus: spėjimą, pažadą ar grasinimą. (Searl 1976).

Nagrinėdamas redakcinio straipsnio žanrą, danų diskurso analitikas Torbenas Vestergaardas skiria jį sudarančias faktines [factual] ir verti-namąsias [assesive] ilokucijas. Pastarosioms priklauso tiesioginiai verti-nimai, pasiūlymai, spėjimai ir įvairios interpretacijos , bandymai aiškinti priežastinį reiškinių ryšį, žmonių elgesio motyvus, jausenas ir kt. Faktinės ilokucijos sutampa su naujienomis, o vertinamosios – su komentarais . Jis netgi teigia, jog redakcinį straipsnį nuo kitų spaudos žanrų skiria bendro-jo pobūdžio vertinamosios ilokucijos , kurios tekste nepriskiriamos kon-krečiam asmeniui, bet sudaro argumentacijos esmę. Apskritai tekstuose vyraujantys reprezentatyvieji ir vertinamieji elementai žymi takoskyrą tarp objektyviųjų ir subjektyviųjų spaudos žanrų, pvz., tarp naujienų ir komentarų (Vestergaard 2000: 151–175). Ši skirtis nevisada būna aiški konkretaus redakcinio straipsnio tekste, paprastai skirtame vienai pro-blemai pristatyti. Problemos pristatymas gali būti pagrindinis ir vienin-telis informacinės struktūros žingsnis tekste, nes vertinimai yra pateikti ne atskirų teksto dalių, bet sakinio lygmeniu ir dėl to yra pasklidę po visą tekstą. Kaip teigia tas pats autorius, aiškiausias redakcinių straipsnių skir-tumas nuo kitų komentarų yra argumentacinis jo pobūdis ir konkrečiam autoriui nepriskiriami vertinamieji elementai [unatributted evaluative il-locutions arba assesives]. Jiems priklauso paprasti vertinimai, išreiškiami eksplicitiškais vertinamaisiais žodžiais, spėjimai, pasiūlymai, priežastinių ryšių aiškinimas ir kitokios interpretacijos.

4.2.2. Komentaras

Komentarai kaip atskiras žanras susiformavo 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje iš informaciją lydėjusių samprotavimų ir vertinimų.



Žanro pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio commentari – mąstyti, sam-protauti. Tradiciškai komentarai suprantami kaip atskirų autorių rašyti tekstai, dažniausiai skirti politiniams ar visuomenės gyvenimo įvykiams ir aktualijoms aptarti. Juose ryškus subjektyvusis pradas ir autoriaus nuomonė, jo siekis interpretuoti ir įtikinti skaitytoją savo teisumu ir taip formuoti visuomenės nuomonę. Todėl komentarams svarbiausias yra ar-gumentacinis teksto tipas. Komentarai nėra vien tik nuomonės raiška, juose taip pat pateikiama informacija, apžvelgiama ir apibendrinama, o autoriaus pozicija grindžiama argumentais ir faktais. Tuo komentarai labai primena analitinius straipsnius, kartais jie yra vadinami komentarų straipsniais . Tik komentaruose ryškesnė autoriaus nuomonė, aptariami naujesni, aktualesni, labiau su to laikotarpio gyvenimu susiję klausimai . Autoriniuose komentaruose esama poteksčių , implikacijų, kalbos ir sti-liaus ekspresijos, labai didinančios teksto įtaigą. Šie ir kiti komentaro bruožai, kritiškas autoriaus požiūris į komentuojamuosius dalykus sieja jį su feljetonu ir recenzija. Tradiciniai komentarai gali būti savarankišku žanru arba sudedamąja kitų žanrų: analitinio straipsnio, interviu , recen-zijos dalimi. Jų ilgis gali būti labai nevienodas – nuo visai trumpučių iki straipsnio apimties.

Komentarai itin populiarus publicistikos žanras. Jų gausu spaudoje, jie skaitomi per radiją monologine ar dialogine forma, pateikiami televi-zijos laidose. Tačiau bene pati didžiausia komentarų sankaupa yra inter-neto naujienų portalai ir internetinė spauda. Naujienų portaluose esama trijų rūšių komentarų – tradicinių autorinių, priklausančių žinomiems po-litikos apžvalgininkams ir visuomenės gyvenimo analitikams, kurie ma-žai kuo tesiskiria nuo tradicinės spaudos komentarų; eilinių skaitytojų komentarų tam tikra jų pasirinkta tema ar problema , labai primenančių skaitytojų laiškus, ir konkrečių tekstų komentarų, t. y. trumpų ar ilgesnių interaktyvių replikų apie komentuojamojo teksto turinį , autorių ar jame minimus dalykus. Daugelis šių komentarų yra ryškiai vertinamieji, para-šyti šnekamąja kalba, adresuoti ne tik teksto autoriui ar jo skaitytojams, bet jau anksčiau tą patį tekstą komentavusiems asmenims. Šie komen-tarai yra visai atskiras, naujas interneto žanras, neįsivaizduojamas jokioje kitoje terpėje, ypač tradicinėje spaudoje, todėl čia plačiau apie juos ne-bus kalbama (žr. Marcinkevičienė 2006).

Informacinė komentaro struktūra nėra griežta, tekstas komponuoja-mas taip, kad išryškintų autoriaus nuomonę ir padidintų įtaigumą. Lenkų spaudos analitikė Marija Wojtak, ištyrusi spaudos komentarus, nustatė du pagrindinius komentarų informacinės struktūros modelius. Vieną jų

107

sudaro įvadinė nuomonė, pasirinkto įvykio ar reiškinio vertinimas , jį pa-grindžiantys argumentai ir pasiūlymai; o kitą – aptariamojo įvykio apra-šymas , nuomonė apie jį, argumentacija ir apibendrinimai (Wojtak 2004: 171). Abiem atvejais autoriaus nuomonė ir jos pagrindimas argumentais yra sudėtinė komentaro dalis. Ši nuomonė gali būti reiškiama autoriui prisiimant įvairius vaidmenis – kuklaus tam tikrų idėjų propaguotojo, moralisto, demaskuotojo, polemiko ir pan.

Komentaras yra tipiškiausias publicistinis žanras, kuriame išryškėja ne tik kritiškas autoriaus protas, bet ir kūrybinės galios. Ypač tai junta-ma, jei komentatorius naudoja retorines figūras. R. Valatkos komentarai Lietuvos ryte kaip tik yra tokie. Dažniausiai jie konstruojami išplėstinės metaforos pagrindu, kuri keliskart pakartojama tekste vis kitu aspektu. Pavyzdys būtų žaidimo – futbolo – metafora: sakoma, jog bevaldystės laiku „žaidėjai įsijautė į politinį futbolą”, „kartoja tuos pačius ėjimus”, „lygiosios, kurios amžinai trukti negali”. Politinė situacija bevaldystės metu lyginama su „stadionu, kuriame vaizduodami valstybės saugus aikštės vidurį kontroliuoja šantažistai, sukčiai, „otkatininkai”, abonentai ir politinės davatkos, baigia išvaikyti net ištikimiausius demokratijos gerbėjus.” (LR 2006–149). Metafora yra labai talpi ir vaizdi. Kartą panau-dota, vėliau ji tik primenama, pagilinama ir taip pasitelkiama bendram vaizdui kurti. Kitas komentarų bruožas yra jų ryšys su kontekstu, aliuzijos į jį, leidžiančios labai lakoniškai, eufemiškai (t. y. tiesiogiai neįvardijant) ir aštriai perteikti situaciją išmanančiam skaitytojui autoriaus požiūrį ir vertinimus, plg.: „Socialdemokratų kandidatas nuo Darbo partijos į premjerus sunkiai, tačiau atsižegnojo. Bando eiti obuoliauti su į turistinę kelionę ilgam išvykusio Tapšnotojo sekėjais, tačiau jų balsų jam vis vien nepakaks.” (Ten pat). Čia minimas atstatydintasis prezidentas, jo sekėjus subtiliai, t. y. neįvardydamas, R. Valatka lygina su velniu, tam pavartoda-mas frazeologizmą „neik su velniu obuoliauti”. Užuomina, metafora, pa-lyginimas yra labai idividualūs R. Valatkos stilistikos bruožai. Jis paprastai rašo trečiuoju asmeniu ir beasmenėmis konstrukcijomis. Kiti komentato-riai, pvz., M. Laurinavičius, vartoja pirmąjį asmenį, paprastus ir retorinius klausimus , mezga dialogą su skaitytoju: „Ar jūs dar tikite, kad esant nau- jajai Vyriausybei Lietuvos padangėje bus bent kokių pokyčių? Aš – ne.“ (LR 2006–149).

Komentaro stilistikai būdingas įtaigumas ir vaizdingumas. Labai dažnai komentarai skiriasi kalbėjimo tonu ir yra arba griežtai argu-mentacinio pobūdžio bei dalykiški, arba ironiški, satyriniai, humoristi-niai. Komentarams nėra įprastinių kitiems žanrams būdingų kalbinių



klišių ar šablonų, taikomos grožinės literatūros teksto komponavimo priemonės – antitezė, paralelizmas, rėminė kompozicija ir kt. Jie pa-prastai turi savo nuolatines rubrikas , pateikiami skiltimis, su komenta-toriaus nuotrauka, taip pabrėžiant jų subjektyvumą . Komentaras yra palyginti naujas žanras, sovietmečiu egzistavęs daugiausia tik kaip politikos komentaras ir išpopuliarėjęs po nepriklausomybės atgavimo, vienas iš demokratinės visuomenės formavimosi ženklų. Atskiras ir smarkiai besiskiriantis požanris yra sporto komentarai . Juos riboja tema ir paskirtis – varžybų eigos perpasakojimas ir vertinimas , baigmės ir kitų varžybų rezultatų prognozavimas. Sporto komentarai gali apimti ir bendresnę viso čempionato ar varžybų sezono situaciją.

Šiandieninėje Lietuvos spaudoje esama kelių rūšių komentarų , jei žiūrėsime autorių. Pirmiausia tai nuolatinių komentatorių pastovios skil-tys. Be anksčiau minėtų čia dar galima priskirti LR pirmadienio ir Respu-blikos apžvalgininkų Nuomonių komentarus, LR priedo Rytai–Vakarai po-litikos komentarą ir kai kuriuos kitus bendrojo pobūdžio visuomeninius ar politinius komentarus. Kitą rūšį sudaro tam tikra redakcijos pasiūlyta tema išsakyta vienos ar kitos srities žinovo nuomonė, dažnai lydima patarimų, pvz.: kaip rinkti ir utilizuoti tuščius butelius; ar steigti gyvūnų kapines; kokį mineralinį vandenį gerti karštą vasaros dieną. Čia iš dalies priklausytų ir specialistų atsakymai į konkrečius skaitytojų klausimus ar bendrojo pobūdžio patarimai visiems rūpima tema – kaip saugiai de-gintis saulėje. Šie tekstai taip pat yra vertinamojo pobūdžio, nuo tikrųjų komentarų jie skiriasi skatinamuoju aspektu, jais autoriai ne tik reiškia savo nuomonę, bet ir ragina vienaip ar kitaip elgtis. Tokių tekstų daugiau-sia galima rasti specialioms temoms skirtuose dienraščių prieduose.

Nuomonių rubrikoms priskiriami ir grynai aiškinamojo pobūdžio tekstai, nedaug teturintys vertinamųjų elementų : Respublikos priedo Pastogė nuomonių puslapis, kuriame kritikuojamas apgaulingas nekil-nojamo turto agentūrų rinkodaros būdas bet kurias būsto vietas vadin-ti prestižinėmis ir aiškinama, kokie yra prestižo kriterijai (R 2006–166). Lietuvos žinių priede Trasa transporto ekspertai aiškina, kas yra auto-mobilis pagal Kelių eismo taisykles arba kokios jėgos veikia važiuojantį automobilį (LŽ 2006–169). Pagal teksto tipą, o kartu ir paskirtį bei sanda-rą, jie šliejasi prie pažintinių straipsnių.

Savotišku vertinamojo pobūdžio žanrų grupės sandu laikytina ir tekstu papildyta satyrinė grafika, t. y. karikatūros bei politiniai komik-sai, spausdinami Lietuvos ryto Nuomonių puslapyje, Veido rubrikoje Savaitė. Atskirai minėtini skaitytojų rašyti LR straipsnių komentarai ar

109

juose aptartų dalykų vertinimai, anonimiški ar pasirašyti, spausdinami Nuomonių puslapyje, kuris sudaro dar vieną giminiškų žanrų kompleksą: redakcinę skiltį, apžvalgininkų komentarus, vertinamojo pobūdžio pro-bleminius straipsnius ar interviu , skaitytojų atsiliepimus į ankstesnius straipsnius ir satyrinę grafiką.

Turtingiausias komentarų leidinys yra Veidas. Čia spausdinami nuola-tiniai dviejų politikos apžvalgininkų Savaitės komentarai , specialūs eko-nomikos komentarai Šiapus skaičių, politikos komentarai Be politikavimo, bendrojo pobūdžio komentarai Paskutiniame puslapyje. Be to, čia galima rasti pasaulio politikos verstinį komentarą, yra personalinė V. Landsbergio kometarų skiltis. Veido komentarai pasižymi analitiškumu, nes komen-tuojamas ne vienas įvykis ar faktas, bet platesnis kontekstas ar reiškinys. Būtent dėl šios priežasties Veido komentarai turi išliekamąją vertę.

4.3.3. Skaitytojo laiškas

Dar vienas vertinamojo pobūdžio žanras yra skaitytojų laiškai . Jie ski-riasi nuo kitų iki šiol aptartų žanrų tuo, kad nėra rašyti žurnalistų. Tai labai lengvai dėl aiškios autorystės (juos pasirašo vienas ar keli asmenys, kar-tais tik tai nurodoma, jog autoriaus pavardė redakcijai yra žinoma), kriti-nio pobūdžio, o dažnai ir dėl tradicinio laiško formos atpažįstamas žanras, kuriam leidiniuose skiriama nuolatinė vieta ir rubrika. Kartais skaitytojų laiškai grupuojami pagal jų temas, kurios paprastai būna politinės, visuomeninės. Skaitytojų laiškai priklauso platesniam žanrui – atviram laiškui, kuris, nors ir išlaiko laiško formą (turi kreipinį, įprastinį autoriaus parašą, datą ir kitus laiško poetikos elementus), bet kitaip nei privatus laiškas yra skirtas spaudai. Redakcija paprastai atsirenka, kuriuos iš gautų laiškų spausdinti, o kurių – ne, spausdintinus redaguoja – trum-pina, taiso kalbą. Kartais pateikiami ir visai autentiški laiškai su prierašu „kalba netaisyta“. Taip daroma dėl savų tikslų, norint parodyti autoriaus kalbą (per ją atskleisti jo išsilavinimą) ir pažiūras.

Ne visi leidiniai spausdina visuomeninę politinę šalies padėtį komentuojančius ar bet ką kitką kritikuojančius skaitytojų laiškus. Res-publikoje jiems skirtas vienas Gyvenimo puslapis, Kauno dienoje – antradie-nio Haid parkas ir penktadienio Skaitytojų užuovėja. Haid parke spausdinami kritiškų ir pasipiktinusių skaitytojų laiškai , Skaitytojų užuovėjoje – komen-tuojamos skaitytojų laiškuose iškeltos problemos , rašoma jų pasiūlytomis temomis ir tarsi jų vardu. Tai dar labiau perdirbta, apibendrinta skaitytojų



laiškų medžiaga, kai laiškai žurnalisto paverčiami tarsi kokiu vaizdeliu apie vėluojantį pavasarį, trūkinėjančias tradicijas ir kt. Toks perdirbinys yra savotiška teminė skaitytojų laiškų apžvalga. Be to, čia spausdinama keletas neperrašytų laiškų. Visiems laiškams parenkami pavadinimai. Skaitytojų laiškai labai paįvairina žanrinę leidinio struktūrą, be to, jie at-spindi visuomenės nuomonę ir interesus.

Kiek kitokio pobūdžio yra skaitytojų atsiųstos gyvenimo istorijos, spausdinamos taip ir pavadintoje rubrikoje Kauno dienos priede Namai be dūmų. Jose pasakojama apie meilę, neištikimybę, tėvų ir vaikų san-tykius. Nors ir ne žurnalistinės kūrybos, šie pasakojamojo pobūdžio teks-tai galėtų būti laikomi trumpomis apybraižomis (žr. 4.4.2.).

Savarankiško darbo užduotys1. Palyginkite dienraščių ir savaitinių žurnalų redakcinius straipsnius ir nurodykite jų panašumus ir skirtumus. Į kokį skaitytoją orientuoti vieni ir kiti.2. Aptarkite savo mėgstamų komentatorių kalbos ir stiliaus ypatumus.3. Nustatykite ir aptarkite pasirinktame leidinyje spausdinamų skaity-tojų laiškų temas.

4.3. ANALITINIAI ŽANRAI

Analitika spaudoje yra itin pageidautina, bet deficitinė žanrų grupė, aptinkama solidžioje, nebulvarinėje spaudoje, dažniau savaitraščiuose nei dienraščiuose, specializuotuose nei bendrojo pobūdžio leidiniuo-se. Jos paskirtis yra aiškinti, sisteminti, apibendrinti, vertinti. Analitiniai žanrai apima straipsnius, žurnalistinius tyrimus ir žurnalistinius ekspe-rimentus, apžvalgas bei recenzijas. Teigiama, kad reportažo karalius – įvykis, interviu herojus yra asmenybė, o tyrime vyrauja problema , kurią bandoma spręsti.

4.3.1. Straipsnis

Straipsnis suprantamas ir apibrėžiamas dvejopai: kaip bet kurio žanro nedidelės apimties rašinys, spausdinamas laikraštyje, žurnale ar knygoje (tuomet jis vartojamas kaip žodžio publikacija sinonimas), ir kaip žurnalistikos analitinis žanras, kuriam būdinga reiškinių, problemų analizė, nuoseklus, loginis minties plėtojimas, visuomenės gyvenimo

111

dėsningumų atskleidimas. Šia reikšme vartojamą straipsnį galima rasti sudėtiniuose įvairių publicistikos žanrų pavadinimuose, plg.: redakcinis, apžvalginis, kritinis, poleminis straipsnis. Pastarieji du terminai vartojami sinonimiškai komentaro žanrui pavadinti. Dar straipsnis gali būti žodyno ar enciklopedijos vienetas, tačiau ši reikšmė čia nėra aktuali (ŽE). Pirmąja reikšme suprantamą straipsnį sunku apibūdinti ir priskirti prie vienos ar kitos žanrų grupės , mat laikraščio teksto priskyrimą straipsnio kategorijai paprastai lemia jo apimtis ir aktuali visuomeninio, politinio ar kultūrinio gyvenimo tema . Tuo tarpu medžiagos pateikimo būdas gali būti įvairus, tiek grynai informacinio pobūdžio, tiek ir publicistinio. Tačiau dažniausiai straipsnio autorius analizuoja pasirinktą temą , tam tikrais jos aspek-tais, pateikia savo vertinimus ir išvadas, todėl galima straipsnį detaliau apibrėžti kaip analitinį ir vartoti antrąją reikšmę.

Analitinis straipsnis pristatomas kaip tokia straipsnio rūšis, kuriam būdinga visuomenės gyvenimo reiškinių ir problemų analizė, leidžianti atskleisti tam tikrus dėsningumus ir dėl to turinti prognostinę, spėjamąją vertę. Be to, straipsnis turi ir mokslinę intelektualiąją vertę, remiasi tyrimais, duomenų analize ir pateikia išvadas. Analitiniam straipsniui būdingas mokslinis stilius , tikslios formuluotės, loginis minčių dėstymo būdas. Nuo akademinio arba grynojo mokslinio straipsnio, spausdinamo specialiuo-se moksliniuose leidiniuose, publicistinę analitiką skiria keli dalykai: ana-lizuojamojo reiškinio aktualumas ir atvirai išsakoma autoriaus nuomonė. Taigi analitiniu straipsniu siekiama ne tik paaiškinti įvairius dalykus, bet ir paveikti skaitytojo nuomonę, įtikinti ar net paskatinti jį veikti. Analitinis straipsnis išlaiko objektyvumą, nepasižymi kalbos vaizdingumu ir stiliaus ekspresija, todėl labiau veikia skaitytojo mąstymą, o ne emocijas.

Panašiais į analitinį straipsnį laikytini mokslo populiarinimo ir pažintiniai straipsniai . Mokslo populiarinimo straipsniai paprastai spausdinami spe-cialiuose žurnaluose, todėl priskirtini prie specialiųjų temų tekstų. Jų paskirtis yra paprasčiau nei mokslo žurnaluose perteikti įvairių mokslo sričių naujienas. Pažintiniuose straipsniuose pateikiami nebūtinai nauji, bet skaitytojui žinotini bendrojo pobūdžio dalykai, enciklopediniai fak-tai, istorinės žinios, svarbios aktualiems dabarties įvykiams suprasti.

4.3.2. Žurnalistinis tyrimas

Kai kurie spaudos darbuotojai nemėgsta termino žurnalistinis tyri-mas [investigative reporting], jie teigia, kad gera žurnalistika visada



yra grindžiama tyrimu (Brooks et al. 1980). Be to, tyrimu vadinamas informacijos gavimo procesas, o jo rezultatas gali būti pavadintas ki-taip. Iš emės jie yra teisūs, tačiau minėtą terminą, įvardijantį paplitusį, net periodikos rubrikose nurodomą žanrą, galima taikyti išsamesniam, analitiškesniam, ilgesnio paruošiamojo darbo reikalaujančiam straip-sniui nei kasdieninėmis kitais būdais gautomis žiniomis besiribojan-tiems žanrams. Tuo atveju tyrimas reiškia ne procesą, o jo rezultatą (plg. panašias procesines ir rezultatines kitų lietuvių kalbos žodžių – arimas, vertimas – reikšmes). Žurnalistinio tyrimo kaip proceso tikslas yra at-skleisti tiesą, demaskuoti netinkamai besielgiančius asmenis, išaiškinti paslaptis ir apie tai pranešti visuomenei. Vien demaskavimas savaime nėra siekinys, jei jis ko nors nepakeičia, nepalengvina visuomenės ar bendruomenės gyvenimo. Kitaip sakant, skaitytojui turi būti aiškiai nu-sakyta tyrimo prasmė, parodyta, kas slypi už pateikiamų faktų. Žiūrint iš teksto lingvistikos pozicijų, demaskavimas yra papildoma teksto funkcija, dėl kurios žurnalistinį tyrimą būtų galima laikyti atskiru straipsnio tipu.

B. S. Brooksas pateikia keturis skiriamuosius žurnalistinio tyrimo požymius. Anot jo, žurnalistinis tyrimas yra išsamus ir detalus, labai analitiškas, apimantis gausybę faktų, surinktų per ilgą laikotarpį ir de-maskuojantis (Brooks 1980: 382). D. Northmore’as akcentuoja tris pa-grindinius kitokio pobūdžio reikalavimus: tyrimas turi būti atliktas paties žurnalisto, o ne paremtas kieno nors kito atliktu tyrimu, pavyzdžiui, įvairių teisėsaugos institucijų ar kito leidinio žurnalistų; tiriamasis atvejis turi būti svarbus visuomenei; turi būti atskleisti sąmoningai nuo visuomenės slepiami dalykai (Northmore 1995: 320).

Žurnalistinis tyrimas yra ilgas, dažnai rizikingas, didelio išmanymo ir parengiamojo darbo reikalaujantis darbas. Jo rezultatas yra tek-stas , kuriame parodomi tik tiriamojo darbo rezultatai, pati ledkalnio viršūnė. Žurnalistinio tyrimo rezultatas, t. y. tekstas, paprastai perteikia tyrimo momentus, juo analizuojama, klasifikuojama, lyginama pasi-telkiant statistiką ir faktus, yra iliustruojamas schemomis, diagramomis ir lentelėmis, baigiamas aiškiomis išvadomis. Iš visų iki šiol aptartų žanrų žurnalistinis tyrimas labiausiai atitinka akademinio diskurso normas ir pobūdį, taigi yra tipiškas aiškinimo ir argumentavimo pavyzdys. Kita vertus, tokiais tyrimais yra atskleidžiamos šokiruojančios ir sensacingos istorijos, todėl ir tekstui būdingas dramatiškumas, pasakojama gyvai ir vaizdingai, svarbūs naratyvinių tekstų elementai, t. y. detalės ir epizo-dai. Žurnalistinių tyrimų aprašuose informacija dažnai perteikiama kaip grožinės literatūros kūrinyje per situacijos dalyvių matymo prizmę, jų

113

nuomones ir vertinimus. Įgudusio žurnalisto tekstai yra parašyti taip, kad paslaptis išaiškėja tik jų pabaigoje. Taip kuriama draminė įtampa, siekiama veiksmo kulminacijos. Dėl šių priežasčių žurnalistinis tyrimas atsiduria tarp analitinių ir meninių pramoginių žanrų.

Kalbant apie žurnalistinio tyrimo žanro ir jame dominuojančių teksto tipų santykį, tyrime galima rasti du teksto tipus: aiškinimą ir įtikinėjimą . Žurnalistinio tyrimo esmė – aiškiai išdėstyti objektyvūs faktai ir jų analizė, ieškant atsakymų į tyrimo eigoje iškilusius klausimus , bandant nusta-tyti tiriamojo fakto priežastis. Tačiau žurnalistiniame tyrime faktai ne tik pateikiami, bet ir interpretuojami, situacijos eksplicitiškai vertinamos, siekiama įtikinti skaitytoją tokių vertinimų teisingumu. Argumentuoja-ma įvairiai: pateikiama daug citatų, persakomi tyrimui svarbių asmenų žodžiai, pateikiama faktų, statistinių duomenų, dokumentų fragmentų, primenami panašūs atvejai į tiriamąjį.

Lietuvos spaudoje šis žanras, kaip ir bet kuris kitas analitinis žanras, nėra labai populiarus. Jo lyderiu galima laikyti Lietuvos rytą, kurio laiky-sena šio žanro atžvilgiu prieš keletą metų buvo aiškiausia: leidinyje buvo nurodomas jo pavadinimas, šio žanro publikacijos spausdinamos nenuolatinėje šeštadienio numerio rubrikoje Žurnalisto tyrimas. Lietuvose žiniose yra nenuolatinė rubrika Tyrimas, kurioje pasitaiko ir aptariamojo žanro straipsnių. Respublikoje žurnalistinis tyrimas neturi savo rubrikos , aiškiai nenurodomas žanro pavadinimas. Šio žanro straipsnius galima aptikti tarp Dienos temos straipsnių. Vienas iš paprasčiausių atpažinimo kriterijų yra didelė teksto apimtis (dažnai jis tęsiamas per kelis numerius) bei sensacingos, šokiruojančios temos, pvz., homoseksualūs dvasininkai, žemės grobstytojai ir pan.

Į žurnalistinį tyrimą panašus kitas analitinės žurnalistikos žanras – žur-nalistinis eksperimentas. Tai toks veiksmas ar procesas, kuriame dalyvauja savo tapatybės neatskleidęs žurnalistas, siekiantis per asmeninę patirtį išsiaiškinti jam rūpimus dalykus. Žurnalistinio eksperimento pradininkas Vakarų Europoje buvo vokiečių žurnalistas Giunteris Wallraffas (GunterWallraff), įvedęs naują žanrą, vadinamuosius vaidmenų reportažus . Juo-se žurnalistas pasakoja apie savo kaip persikūnijusio alkoholiko, benamio, pramonės gamyklų darbininko potyrius. Vėliau jo vaidmenys dar labiau tobulėjo, jis kelerius metus dirbo užsimaskavęs kaip gastarbaiteris turkas, bulvarinio laikraščio Bild žurnalistas ir dar daugelį kitų darbų (plačiau apie tai – Ragauskaitė 2000). Kai kurių Lietuvos dienraščių, o labiausiai – Kauno die-nos, žurnalistai taip pat yra pamėgę žurnalistinius eksperimentus, apimančius pačius įvairiausius provokacinius veiksmus – nuo narkotikų siūlymo



moksleiviams iki gatvėje paliekamo lagamino. Tokių eksperimentų aprašymai primena įprastinius reportažus, išskyrus tai, kad pristatoma-sis įvykis ir žmonių reakcija yra išprovokuota pačių žurnalistų. Kauno dienoje žurnalistiniams eksperimentams aprašyti skirta nenuolatinė rubrika.

4.3.3. Apžvalga

Kitas analitinis žanras – apžvalga, arba apžvalginis straipsnis, šliejasi prie komentaro, nuo pastarojo skiriasi didesniu objektyvumu, platesniu apžvelgiamuoju objektu, aukštesniu apibendrinimo ir sisteminimo lai-psniu. Tai yra „apibendrinta tam tikro laikotarpio įvykių ar faktų panora-ma“ (ŽE). Teksto analitiškumą lemia apžvelgiamųjų įvykių atranka ir jų pristatymo būdas. Dažniausiai pateikiamos periodinės savaitės, mėnesio ir metų įvykių apžvalgos apie vidaus ir užsienio gyvenimą. Galimos pačios įvairiausios apžvalgų temos : politika, ekonomika, sportas, me-nas, kultūra, literatūra. Reflektyvaus pobūdžio yra spaudos ar RTV laidų apžvalgos, ypač jei jos turi apibendrinamąją galią.

Spaudos apžvalgose informuojama apie tai, ką rašo kiti laikraščiai, pateikiamos citatos, ištraukos ar santraukos. Apžvalgoms atrenkami redakcijos nuomone svarbiausi, periodinio leidinio kryptį ir ideologiją labiausiai atitinkančios kitų leidinių publikacijos. Esama ir skaitytojų laiškų apžvalgų (žr. 4.3.3.). Kartais spaudoje, siekiant panoraminio efek-to ir plačių apibendrinimų, pateikiami ne patys skaitytojų laiškai , bet jų apžvalgos . Kartais apžvalgos, ypač jei aptariamasis dalykas pristatomas ne nuosekliai, o tik iš dalies, paminint vieną ar kitą ypatybę, gali būti laikomos publicisto pastabomis. Joms būdingas ryškus autorinis pradas, asociatyvinis teksto dalių jungimo būdas, ryškūs publicistinio stiliaus elementai. Tipiškas šio žanro pavyzdys būtų Respublikos priedo TV pub-lika apžvalgininko Skirmanto Valiulio skiltis Spąstai.

4.3.4. Recenzija

Recenzija yra visai atskiras žanras, kurį galima traktuoti kaip tam tikrą dokumento tipą, kai recenzija yra nevieša, rašoma leidyklos ar redakcijos užsakymu apie siūlomą publikuoti kūrinį. Tokios recenzijos skiriamos leidėjui ir atlieka rekomendacines, patariamąsias funkcijas. Studentų

115

mokslinių darbų vertinimui yra skirta akademinė recenzija. Viešai skelbia-mos recenzijos apima labai plačią recenzuojamųjų dalykų skalę ir pagal tai skiriamos: meno kūrinių – parodų, spektaklių, filmų, – literatūrologinės ir mokslo darbų recenzijos. Todėl recenzija išeina ne tik už žurnalistikos, bet ir spaudos žanrų ribų.

Recenzija kaip spaudos žanras, skirtas meno kūriniui aptarti ir įvertinti, nėra dažna bendrojo pobūdžio spaudos leidiniuose, ją lengviau rasti mokslinėje ar meninėje periodikoje. Jos paskirtis yra informuoti skaitytojus apie naujus kūrinius, juos aptarti ir įvertinti, ir taip formuoti skaitytojo požiūrį ir skonį. Bendresnio pobūdžio tikslas yra pateikti kriti-nius autoriaus apmąstymus, kūrinio įvertinimą panašių kūrinių kontek-ste, ugdyti skaitytojo kritinį mąstymą. Tipiškiausios yra knygų recenzijos , nors recenzuoti galima bet ką – meno kūrinius ar ištisas jų parodas, fil-mus, spektaklius, koncertus, RTV laidas ar visus kanalus, kompiuterines programas, žaidimus, žiniasklaidos kūrinius ir kt. Nuo kitų analitinių žanrų recenzija skiriasi tuo, kad turi griežtesnę informacinę struktūrą , paremtą tam tikrais reikalavimais: recenzija turi aptarti kūrinį ir pateikti jo vertinimą . Tai lemia dvi recenzijos dalys – į objektyvumą pretenduojan-tis aprašymas, arba atpasakojimas, ir subjektyvus vertinimas. Vertinimai apima tiek teigiamus, tiek ir neigiamus aspektus. Pastarieji pateikiami itin subtiliai, derinant teigiamo ir neigiamo vertinimo funkcinius žingsnius, naudojant potekstę, implikacijas ir kitas mandagumo raiškos strategijas: netiesioginius šnekos aktus, išlygas [hedges], privalumų paryškinimą bei trūkumų užtušavimą ir pan. (plačiau apie recenzijų kritikos strategiją žr. Marcinkevičienė 2002). Jei vertinimo nėra, tik trumpas kūrinio pristaty-mas, arba jei vertinimas tik teigiamas, reklaminis, toks rašinys yra vadina-mas anotacija (plačiau žr. 4.5).

Griežta informacinė struktūra būdinga mokslo darbų recenzijoms, literatūros ir meno kūriniai recenzuojami laisviau, kuriant recenziją kaip savitą tekstą, neapsiribojantį vien tik analizuojamo kūrinio esmės persakymu ir vertinimu. Tokios recenzijos ribojasi su esė . Esama ir apžvalginio pobūdžio recenzijų, skirtų ne vienam kūriniui, bet ištisai jų grupei aptarti. Čia priklauso kino festivalių, savaitės filmų, labiau-siai perkamų knygų, sezono parodų aptarimai. Jei recenzija yra labai kritiška, neigiama ir subjektyvi, ji priartėja prie komentaro, jei vien tik teigiama – prie reklaminio straipsnio žanro.

Dažniausios mūsų spaudoje yra filmų recenzijos , spausdinamos kultūros savaitraščiuose 7 meno dienos, Literatūra ir menas, Šiaurės Atėnai. Į juos rašo nuolatiniai kino kritikai Saulius Macaitis, Živilė Pipinytė, Rasa



Paukštytė. Recenzijų galima aptikti Lietuvos ryto priede Mūsų malūnas, Kauno dienos Santakoje, tačiau kur kas daugiau nei recenzijų esama filmų anonsų.

Savarankiško darbo užduotys1. Savaitraščiuose raskite tipiškų straipsnių, nurodykite būdingiausius jų bruožus.2. Perverskite dienraščius, suregistruokite juose aptiktus žurnalistinio tyrimo atvejus.3. Užsienio ar vidaus politikos apžvalgą palyginkite su tokio pat po-būdžio komentaru, nusakykite panašumus ir skirtumas.4. Raskite įvairių literatūros ir meno kūrinių rencenzijų ir palyginkite jas. Kaip recenzuojamasis kūrinys lemia pačios recenzijos ypatumus?

4.4. MENINIAI PRAMOGINIAI ŽANRAI

Tradiciškai laisvalaikio ir neskubiam skaitymui skirta žanrų grupė buvo vadinama meniniais publicistiniais žanrais (plg. ŽE, Urbonas 2002 ir kt.). Šis pavadinimas parodo tekstų ypatybę – tai, kad jie buvo sukurti taikant menines kūrybos priemones, tačiau antrasis pavadinimo sandas pernelyg susiaurina publicistikos sampratą. Mat publicistiniais, remian-tis publicistikos samprata ir lenkų spaudos žanrų klasifikacija, yra laiko-mi bet kokie interpretuojamojo pobūdžio tekstai, kuriuose girdimas au-toriaus balsas, jaučiama jo pozicija, kad ir koks būtų jo stilius : racionalus sąvokinis ar meninis vaizdinis. Taigi prie publicistinių priskirtinos visos žanrų grupės , išskyrus informacinius, t. y. analitiniai, vertinamieji ir čia aptariami meniniai žanrai, kuriuos pagal jų paskirtį periodinės spaudos leidinyje dar siūloma vadinti ir pramoginiais. Pramogai skirtų tekstų, publikuojamų periodinėje spaudoje, pagal jų žanrinę priklausomybę esama įvairių. Dalis jų – tikrieji grožinės literatūros kūrinių žanrai – nėra šio darbo objektas. Čia trumpai pristatomi tik tie žanrai, kurie buvo skirti periodikai, t. y. publicistinės apybraižos ir esė .

4.4.1. Esė

Prie analitinių ir meninių pramoginių publicistikos žanrų ribos yra esė . Esė nėra specifinis publicistikos žanras, ji atsirado 16 a. pabaigoje Prancūzijoje ir Anglijoje kaip naujas grožinės literatūros žanras, filosofinės

117

meditacijos apie būtį, kultūrą ar istoriją. Tik 18 a. Dž. Britanijoje esė papli-to periodinėje spaudoje kaip trumpi rašiniai apie kasdienius žmogiškus reikalus, siekę linksminti ir mokyti elegantiškus skaitytojus (EB 1968: 6). JAV esė sekė angliškuoju modeliu, nors čia ji buvo pritaikyta literatūros kritikai. Ypač esė išpopuliarėjo ir tapo savarankišku žanru 20 a. pradžioje. Lietuvoje esė pavadinimas į grožinės literatūros tekstų paantraštes atke-liavo palyginti vėlai, tik 20 a. aštuntajame dešimtmetyje, nors kitaip vadintų esė pobūdžio kūrinių būta ir anksčiau.

Šiandien šio žanro pavadinimas suprantamas trejopai: kaip grožinės literatūros kūrinys, publicistikos tekstas ir dar kaip mokyklinis rašinys. Pa-staroji reikšmė yra perimta iš anglosaksiškų kraštų edukacinės literatūros. Esė kaip literatūrologijos objektą detaliai išanalizavo V. Kubilius (1986: 196–210), parodęs jį kaip akivaizdžios žanrų sąmaišos rezultatą, kaip pastangą išsiveržti iš griežtų žanro kanonų ir kriterijų. Tiek literatūriniam, tiek publicistiniam esė žanrui būdingas kompleksiškumas, literatūros, mokslo ir publicistikos sandūra (Bulota 1992: 94). Ji turi daugelį kitų žanrų bruožų nuo poetinės prozos iki filosofinio ar mokslinio traktato.Publicistinio esė objektas yra kultūros ar visuomeninio gyvenimo prob-lemos , jos svarstomos laisvai ir intelektualiai, su netikėtais nukrypimais nuo pagrindinės minties, tekste ryškus subjektyvusis pradas ir autoriaus asmenybės individualumas, pabrėžtinai asmeninis požiūris, emocijos ir pasaulėžiūra. Teksto struktūra nėra griežta, pagrįsta menine kompozicija ir asociacijomis grindžiamų apmąstymu forma. Esė būdingas glaustu-mas ir aforistiškumas, įvairių stilių elementų jungimas. Apibendrintai esė galima apibrėžti kaip žanrą, pasižymintį analitiškumu ir filosofiškumu, meniškumu ir subjektyvumu , asociatyvine konstrukcija bei savita forma. Jis ribojasi su plačiu apibendrinimu, su konkrečiais įvykiais mažiau su-sijusiais komentarais ar pasvarstymais bet kokia bendra tema .

Esė Lietuvos publicistikoje, kaip teigė Vytautas Katilius, įsitvirtino apie 1980 metus (Katilius 1983). Ryškiausi eseistikos pavyzdžiai yra Lietu-vos ryte spausdinti Rolando Rastausko esė ciklas Kitas pasaulis, Egidijaus Aleksandravičiaus esė buvusiame Kauno dienos priede Santakoje, Ginta-ro Beresnevičiaus eseistika kultūros savaitraščiuose Šiaurės Atėnai ir kt.

4.4.2. Apybraiža

Pavėluotas esė atėjimas į Lietuvą aiškinamas sovietmečiu domina-vusiu propagandiniu apybraižos žanru. Apybraiža buvo skirta meniškai vaizduoti autentiškiems, dokumentiniams faktams, realiai egzistavusiems



žmonėms ir įvykiams. Ji turėjo apibendrintai ir tipizuotai parodyti įvairių darbininkiškų profesijų atstovus, išaukštinti socializmo idėjas ir etinius bei estetinius idealus. Nors apybraižai ir buvo leistas minimalus subjektyvu-sis pradas parenkant ir nušviečiant faktus, bet kur kas svarbiau socialinis pamatas ir dominuojanti ideologija. Gal todėl ilgainiui apybraižininkai savo rašiniuose ėmė vis daugiau atskleisti pasaulėžiūrą, „nustelbdami pati vaizduojamąjį objektą ir paversdami jį tik dingstimi saviraiškai“, atsisakyda-mi neva objektyviai vaizduoti tikrovę ir savo aiškiai reiškiamomis simpa-tijomis ir antipatijomis, publicistine lyrika ir patosu formuoti skaitytojo požiūrį į šią tikrovę (Katilius 1983: 76). Taip pamažu periodinėje spaudoje įsitvirtino esė žanras, subrandinęs ne vieną ryškų šių dienų eseistą.

Apybraižos kilmės šalys – 17 a. Prancūzija ir 18 a. Anglija. Rusija jį perėmė iš Prancūzijos kaip beletristinį žanrą, skirtą apibendrintiems įvairių socialinių sluoksnių atstovų portretams kurti. Be to, dar buvo vaizduojami papročiai, buitis, to meto gyvenimo būdas. Lietuvoje šis žanras atsirado prie 20 a. ribos, jo pradininkai – Žemaitė, V. Pietaris, J. Biliūnas. Beletristine apybraiža nebuvo siekiama tipzuoti ir remtis tikrais faktais. Dokumentinė apybraiža, kurioje buvo laikomasi dokumentinio tikrovės vaizdavimo būdo, susiformavo tik 20 a. antrojoje pusėje (plačiau žr. ŽE). Ji buvo išsamiai aptarta Sovietų Sąjungos literatūros moksle ir žurnalistikos teorijoje, buvo populiarus žanras to meto Lietuvos spau-doje. Netgi žanro pavadinimas – vertinys iš rusiškojo „očerk“.

Apybraižos paskirtis supažindinti skaitytoją su tikrais faktais, įvykiais, žmonėmis. Autoriaus išmonei, subjektyviajam pradui leista pasireikšti tik kuriant veikiančių asmenų pokalbius, rekonstruojant jų aplinkos de-tales , atpasakojant gyvenimo istorijas kitokia nei chronologine įvykių seka , kuriant sudėtingesnį siužetą, įtraukiant papildomų veikėjų ir pan. Svarbiausia, kad fantazija nenustelbtų tikrovės ir tarnautų pagrindi-niam tikslui – tipizuoti, įprasminti faktus, išryškinti vertingus dalykus, atitinkančius etinius ir estetinius idealus. Visa tai perteikiama kuriant tikrovišką, įtaigų ir įtikinamą vaizdą. Prie apybraižos buvo priskiria-mas ir vadinamasis vaizdelis (iš rusiškojo „zarisovka“), laikomas mažąja apybraižos forma.

Šiandien šalia intelektualiosios esė ir buvusios dokumentinės publicistinės apybraižos spaudoje įsitvirtino naujas pramogai skirtas žanras, kuriam būtų galima palikti senąjį apybraižos vardą, bet reikėtų kalbėti apie visai naują turinį , primenantį amerikietiškąjį pramoginį pasakojimą [feature ], kuriam būdingi informacinis ir linksminamasis aspektai. Pastarasis suteikia daugiau galimybių autoriaus meninei raiškai.

119

Geri feature rašytojai pasitelkia beletristikos meninės raiškos priemones: nuotaikos, charakterių, siužeto kūrimo priemones; dialogą, pasakojimą ar aprašymą , individualų rašymo stilių ir turtingą kalbą. Šis žanras tinkamas beveik bet kuriai temai , svarbiausia – sudominti skaitytojus. Tačiau po-puliariausi yra rašiniai apie įdomius žmones, jų gyvenimo būdą, likimus, meilę, keistus pomėgius, netradicines profesijas, ligas, kelią bei sėkmę ir pan. Amerikiečių redaktoriai pastebėjo, kad be minėtų temų skaitytojus dar domina istorijos apie vaikus, gyvūnus, seksą ir sveikatą (Friedlander, Lee 2000). Kalbant apie lietuvį skaitytoją, prie šių temų dar galima būtų pridurti kriminalus, įtakingų žmonių, ypač politikų, sportininkų, šou ver-slo atstovų asmeninį gyvenimą bei egzotiškus kraštus. Šio žanro rašinių gausu dienraščių savaitgalio prieduose ar rubrikose, skirtose namams, buičiai, gyvenimo būdui. Skaitytojų interesus atskleidžia kad ir Lietuvos ryto priedo Gyvenimo būdas teminių rubrikų pavadinimai: Likimai, Meilės istorija, Sekso skandalas, Medaus mėnuo, Intymi zona, Žvaigždžių pramo-gos, Kelionės, Medicina, Pomėgiai ir kt.

Amerikietiškieji pramoginiai pasakojimai dažniausiai konstruoja-mi paprastosios piramidės principu, kai pasakojimo prasmė ir esmė sutelkiama teksto gale. Jos turi pradžią, vidurį ir pabaigą, todėl negali būti skaitomos prabėgomis, ne iki galo. Neretai amerikietiškieji pasakoji-mai turi intriguojančią pradžią, pamažu augančią įtampą, kulminaciją ir atomazgą – grožinės literatūros kūrinio – apsakymo ar novelės – elemen-tus. Lietuviškieji pramoginiai pasakojimai labai primena persakytą inter-viu (plg. frazes tvirtino pašnekovas) su gausiomis citatomis ir aprašymo elementais. Daugelis lietuviškųjų pasakojimų turi reportažo bruožų, juo-se kuriamas dalyvavimo efektas . Išorinė jų struktūra skirta patraukti skai-tytojo dėmesį: intriguojančios antraštės ir paantraštės bei atskirų teksto dalių pavadinimai, siekis sudominti jau pirmąja teksto pastraipa , kurioje galima rasti šokiruojančių citatų, pritrenkiančių detalių, čia paprastai pasakomas ir pagrindinis įvykis. Dažniausiai šie tekstai rašomi trečiuoju asmeniu, didelę teksto dalį sudaro jų autentiškumą, informacijos šaltinį rodančios citatos, stiliui būdingos paryškintos spalvos, sensacingos kal-bos požymiai. Apibūdinant veikėjus, jų kalba pateikiama netaisyta, su slengo ar žargono elementais.

Tradiciškai pagal vaizdavimo objektą skiriamos kelios apybraižų rūšys: portretinės, probleminės ir kelionių. Pastaroji rūšis yra panaši į kelionių reportažą , skiriasi didesniu apibendrinimo laipsniu, įvairesne informa-cija nei vien tik leistų konkrečios kelionės maršrutas, platesniais pasvar-stymais apie svetimą šalį, jos papročius, tradicijas, gyvenimo būdą. Be to,



per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ryto Gyvenimo būdo priede susiforma-vo nauja apybraižos atmaina, kurią būtų galima pavadinti teminiu straip-sniu . Jo paskirtis yra pramoginė ir drauge informacinė, o informacinės struktūros pagrindą sudaro vienas ar keli pasakojimai panašia tema (apie užsienin laimingai ar nelaimingai nutekėjusias lietuvaites; apie vaikus, kurių motinos mirė juos gimdydamos; apie nužudytų verslininkų žmonų likimus; sportuojančius krepšininkų vaikus; ekonomiką baigusias žymių žmonių atžalas; pypkę rūkančius politikus ir pan.).

4.4.3. Satyriniai žanrai

Periodinėje spaudoje publikuojama ir grynųjų beletristikos žanrų, dažniausiai humoristinių. Šiandien vyrauja anekdotai, komiksai. Tarp beišnykstančių žanrų minėtini feljetonai , satyros, pamfletai, kuriuose atvirai ar užmaskuotai šaipomasi iš konkrečių asmenų ar visuomenei žalingų reiškinių. Šiandieninėje spaudoje esama satyrinių rašinių, tačiau juos sunku būtų priskirti minėtiems žanrams. Tai labai individualaus autorinio stiliaus aktualios tematikos satyriniai J. Erlicko ar J. Gimberio rašiniai, pvz., Lietuvos ryto šeštadienio pirmajame puslapyje spausdi-namos satyrinės J. Erlicko miniatiūros, vadinamos eilėraščiai proza . Šių žanrų kūriniams suprasti itin svarbios yra situacijos ir kultūros konteksto išmanymas, foninės žinios ir gebėjimas skaityti tarp eilučių.

Savarankiško darbo užduotys1. Pasidomėkite, kokie periodiniai leidiniai publikuoja esė , kaip dažnai tai daro ir kokią vietą jiems skiria. Kokie Lietuvoje yra žinomiausi pub-licistai eseistai?2. Patyrinėkite didžiųjų dienraščių savaitgalio priedus, kokių apybraižų juose esama, kaip jas galima atskirti nuo kitų šiuose prieduose spausdinamų žanrų – korespondencijų, reportažų ir straipsnių.3. Kurie leidiniai spausdina satyrinius kūrinius ir kokius? Koks pats po-puliariausias satyrinis žanras?

4.5. TARNYBINIAI INFORMACINIAI ŽANRAI

Tarnybiniai informaciniai žanrai apima gausią ir labai įvairialypę žanrų grupę, besiskiriančią paskirtimi, turiniu ir forma. Čia priklauso trumpų,

121

grynai informacinio pobūdžio skelbimų grupė, papildomą prognostinę vertę turinčios orų prognozės ir horoskopai, informacinės ir emocinės paskirties liūdnųjų progų žanrai, t. y. nekrologai , užuojautos, padėkos , informatyvūs ir tuo pačiu trumpi skatinamieji tekstai – patarimai ir receptai , labai įvairios apimties reklaminiai straipsniai ir prie jų besišliejantys filmų,koncertų, spektaklių, RTV laidų ar kitų renginių anonsai , knygų, periodinių leidinių anotacijos . Pastariesiems reklaminė funkcija yra svarbesnė už informacinę. Reklama labai priklauso nuo jos perdavimo kanalo – radijo, televizijos ar spaudos. Ji yra daugialypė: garsinė ir vaizdinė, o pastaroji būna mišri – tekstinė ir grafinė. Kaip tokia ji tiriama bendresniais semio-tikos, o ne vien teksto lingvistikos metodais. Galima tirti ir nuo grafikosatskirtus reklamos žanrų tekstus, jei ji nėra gausi ir svarbi.

4.5.1. Skelbimas

Skelbimų esama labai įvairių, jie spausdinami leidiniuose Alio rekla-ma, Noriu ar atskiruose dienraščių puslapiuose. Jie sudaro tris stambias grupes: informaciniai, t. y. pranešimai apie renginius, kvietimai į juos, pranešimai apie esminius įvykius ir kt.; komerciniai, kuriuose siūlomos ar perkamos prekės ir paslaugos, ir vadinamieji komunikaciniai, prie kurių būtų galima priskirti pažinčių, sekso paslaugų skelbimus, bandy-mus susirasti atsitiktinai sutiktą žmogų ar atsiprašyti už padarytą žalą bei nuoskaudą. Atskirą porūšį greta informacinių skelbimų apie būsimus renginius sudaro komerciniai reklamos skelbimai, kurie, anot Gintaro Beresnevičiaus, „antropologų dar nagrinėsimas žanras, atspindintis epochos svajones ir galimybes, turtą, įkainius bei įprastų vertybių kaitą amžių ir tūkstančių sandūroje“ (2003). Skelbimuose siūloma pirkti ar par-duoti, dovanoti ar mainyti, siūlyti ar surasti darbą, paslaugas, partnerius, bendraminčius. Teminė skelbimų įvairovė yra didžiulė, tačiau panaši jų paskirtis, stilius ir kalba visus juos leidžia laikyti gana homogenišku žanru. Labiausiai skelbimus jungia specifinė jų kalba, lakoniškas stilius, kurio esmė yra perteikti informaciją vartojant kuo mažiau spaudos ženklų. Todėl atsiranda formalūs ir neformalūs skelbimų kodai, šablonai , kalbos klišės , t. y. tam tikri informacijos pateikimo būdai ir stereotipai. Glaus-tai kalbai [contracted speech] būdinga praleisti informaciškai nebūtinus žodžius, pvz., veiksmažodžių perku, parduodu, nurodytus skelbimų grupės rubrikoje, skelbimuose vartojama eliptinė sakinio struktūra, gau-sios santrumpos, akronimai, sutartiniai ženklai, grafiniai elementai, pvz.,



logotipai, ir pan., todėl skelbimams suvokti būtinos foninės žinios , geras skelbimuose minimų dalykų išmanymas. Pavyzdžiui, skelbime apie tai, kad dingo automobilis (nurodomas apytikris laikas, vieta ir automobilio duomenys), žadama už informaciją atsilyginti ir duodamas skelbimo užsakovo telefono numeris. Tokie skelbimai rašomi automobilio vagystės atveju, skelbimo užsakovas tikisi sulaukti ne informacijos iš kiekvieno, ką nors apie tai žinančio, bet iš automobilio vagių, kuriems jis pasiryžęs mokėti išpirką, nesvarbu, kad vietoj žodžio pavogtas pavartotas žodis dingo arba vietoj frazės „sumokėsiu išpirką“ vartojama „už informaciją atsilyginsiu“. Toks skelbimas rodo nusistovėjusio kodo ir viešojo kontak-to tarp apvogtojo ir vagies formą. Panašiai užkoduotas yra ir trumpas skelbimas apie tai, kad jo užsakovas važinėja į Vokietiją ir turi tralą. Šitaip implikuojama, kad jis uždarbiauja pargabendamas ten pirktus nenaujus automobilius

Labiausiai užkoduoti yra Lietuvos ryto sekso paslaugų skelbimai. Jei ne jų vieta klasifikuotų skelbimų skiltyje prie Kitų paslaugų, sunku būtų atspėti jų prasmę. Prasidėję nuo palydovių, perėję prie gėlių ar cepelinų į namus, erotinį masažą ir kitus visiems suprantamus eufemizmus, sekso skelbimai įgijo naujų formuluočių ir formų, plg.: čia linksma, gera, malonu; labas vakaras brangusis; te išsipildo visi jūsų norai; pamokėlės į namus; slapčiausių norų ir svajonių išsipildymas; konkretus aptarnavimas visą parą arba intertekstualiai, su aliuzija į pasaką – Malvina laukia Buratino.

Stiliumi ir leksika, eiliuotais intarpais išsiskiria visai atskira pažinčių skelbimų kategorija. Šių skelbimų stilius kinta nuo labai glausto ir oficia-laus iki patetiško, su poetiniais intarpais, tiesioginiais kreipiniais į galimą adresatą ir sentimentaliais apibendrinimais. Tačiau informacinė pažinčių skelbimų struktūra yra gana griežta, jos modelis yra labai paprastas: x (nurodomos ypatybės) ieško y (nurodomi pageidautini požymiai) tam tikru tikslu – draugystei, meilei, vedyboms (plačiau žr. Stubbs 2001: 17–19). Čia taip pat priskirtinos sutiktų žmonių paieškos ir bandymai atsiprašyti.

4.5.2. Patarimas ir prognozė

Orų prognozėms būdingi stabilūs posakiai ir klišės , kurias radijo ir te-levizijos žiniose bandoma pagyvinti šnekamosios kalbos elementais, in-terviu ir animuotais žemėlapiais. Tačiau spauda šiuo atveju yra konserva-tyvi, orų prognozės – labai sustabarėjęs žanras. Šiuo atžvilgiu panašūs yra

123

ir šabloniškos struktūros horoskopai. Šio žanro galia yra tarpasmeninė jo funkcija. Simuliuojamas ryšys su adresatu, asmeniškas kreipimasis į jį [personal appeal], nes kiekvienas skaitytojas traktuojamas individualiai, bent jau atsižvelgiant į jo horoskopą. Horoskopų kalbos dialogiškumas, juose dominuojanti 2-ojo asmens forma, kaip ir pokalbiuose, patarimuo-se ar reklamose, liepiamąja nuosaka duodami asmeniški patarimai , skai-tytojui tarsi suteikiama galimybė rinktis, atsižvelgti į prognozes bei pa-tarimus ir tarsi patiems lemti savo likimą. Kitaip sakant, susidaro įspūdis, kad astrologas tiesiogiai kalba su skaitytoju, koks jis būtų. Tai ir yra šio žanro ypatybė. Horoskopų temos , t. y. kas skaitytojams yra svarbu, rodo įsivaizduojamą adresatą arba idealųjį skaitytoją. Dažniausiai juose minimi darbo reikalai, antroje vietoje – meilė ir bendravimas, šeima, toliau – finan-sai ir juridiniai reikalai, galiausiai kelionės, sveikata. Horoskopų kalba labai aptaki ir dažnai daugiaprasmiška tam, kad kiekvienas suprastų, kaip nori, ir prisitaikytų savo reikmėms. Taip paliekama daug erdvės interpretaci-joms, pvz., nerami diena – nepasiduokite nuotaikoms ir likite saikingi, ypač keldami reikalavimus sau ir aplinkiniams. Neaiškumas tarnauja horoskopų tikslui – duoti patarimus įvairiems žmonėms įvairiose situacijose. Šiaip jau horoskopai virsta ne vien tik perspėjančiais, bet ir moralizuojančiais pamokymais. Tuo jie primena patarimus ar net receptus, tik ne valgio gaminimo, kūno, buto ar automobilio priežiūros, bet gyvenimo būdo, elgsenos ir bendravimo. Tokie yra reklaminiai straipsniai ir skelbimai.

4.5.3. Reklaminis tekstas

Reklama yra atskira, sudėtinga ir didelė periodinių spaudos leidinių dalis. Ją tiria ir įvairiais aspektais aptaria daugelio mokslo sričių atsto-vai. Teksto lingvistikai ji įdomi dėl reklaminio teksto ypatybių, o jis gali būti pačių įvairiausių žanrų – nuo reklaminio skelbimo ar žinutės iki reportažo ar apybraižos . Reklama, kaip ir kiti spaudos žanrai , gali būti žurnalistiniai ar net publicistiniai, t. y. rengti žurnalistų, arba tik spaudi-nami leidinyje. Didžiumai reklamos žanrų labai svarbus vaizdas, grafikair tik nedaugelyje žanrų dominuoja tekstas . Tokie yra reklaminiai straip-sniai , skirti informuoti ir įtikinti. Reklaminiai straipsniai skiriami į atviros reklamos, arba užsakomuosius, ir paslėptos reklamos. Ši skirtis sutampa su eksplikuota ir implikuota pagrindinės teksto funkcijos raiška, t. y. rek-lamuoti ir agituoti. Implikuota arba paslėpta reklama gali būti randama



pačių įvairiausių žanrų tekstuose nuo reportažo iki komentaro, todėl ji nelemia specifinių teksto bruožų. Atviros reklamos straipsniai irgi yra įvairūs, taip kaip ir jais reklamuojami dalykai (medicininė įranga, padan-gos, kelionės, muilas ir kt.), skiriasi jų apimtys (nuo vienos pastraipos iki viso puslapio), pavadinimai. Kartais jie eufemistiškai vadinami patarimais (kokius vaistus vartoti, kad sąnariai būtų sveiki), specialisto komentarais arba laimėjimų pristatymais. Tačiau visiems reklaminiams straipsniams yra būdinga panaši informacinė struktūra : problema , jos sprendimas , to sprendimo įvertinimas ir apeliavimas į adresatą. Jei reklamuojamas koks specialus antsvorio gydymo būdas, pradedama nuo problemos pateikimo – storulių gausėjimo, jos priežasčių tyrimo, gydymo metodo nustatymo ir jo įvertinimo . Baigiama kvietimu kreiptis į specialistus, duo-damos jų koordinatės. Kadangi reklaminių straipsnių tikslas yra vienaip ar kitaip paveikti adresatą, todėl labai svarbu teksto autoriaus santykis su įsivaizduojamu skaitytoju, t. y. kaip jis pristato save: vartodamas įvardžius aš, mes ar beasmenes konstrukcijas, kaip kreipiasi į kitus, vartodamas tu, jūs ar visai nesikreipdamas (apie užsakomųjų straipsnių tarpasmeninės funkcijos raišką žr. Marcinkevičienė 2004).

Kiek kitokie yra anotacinio pobūdžio tekstai . Tai trumpi informaci-niai straipsneliai – anonsai ir anotacijos , kuriems būdinga kiek kitokia informacinė struktūra . Juose trumpai pristatoma (aprašoma ar papasa-kojama) ir reklamuojama. Tai padaroma tiesiog pranešant, pristatant, supažindinant. Filmų anotacijose tai daroma labai trumpai aprašant filmo turinį , nurodant herojų, ir kas jį vaidina. Dar pristatomas režisierius, bendras filmo įspūdis, žanras. Baigiama vertinimu, paprastai pagyrimu, ar skatinimu pažiūrėti filmą. Kartais visa anotacija būna reklaminio pobūdžio – skirta patraukti, suintriguoti, todėl turinio pasakojimas nu-traukiamas įtempčiausioje vietoje, tuo siekiant įtikinti žiūrovą, kad verta pamatyti tą filmą. Artimiausi anotacijos kaip žanro kaimynai yra re-cenzija, reklama, anonsas, plakatas, santrauka. Nuo santraukos ano-tacija skiriasi tuo, kad kondensuotai perteikia visą turinį, o anotacija – nebūtinai. Recenzija turi komentaro elementų, ji vertinamoji, autorinė, anotacija – nebūtinai, nors juo toliau, tuo vis labiau tokia tampa. Ano-tacija laikoma anonso dalimi, taigi labai susijusi su reklama. Kai ano-tacijose nurodoma, kam skirtas filmas: visiems ar tik suaugusiesiems, tuomet anotacija atlieka ir perspėjančią funkciją . Anotacijos kalbai būdingas informatyvumas ir lakoniškumas. Bet šiaip jau anotacijų kalba fragmentuota, čia nėra vientiso pasakojimo, į vieną susimaišo reklaminiai šūkiai (Geriausias „juodasis“ kriminalas po „Bulvarinio skaitalo“), informa-cinio tipo diskursas , skatinimas ir pan. Toks daugiasluoksniškumas yra

125

būdingas internetinėms recenzijoms, o spaudos leidinių recenzijos kur kas tolygesnės, išsitenka vieno žanro ribose. Anotacijos gali būti autorinės ar nepasirašytos. Pirmųjų kalba gyvesnė, ekspresyvesnė, aiškiai išreikšta nuomonė, nevengiama šnekamosios kalbos elementų, vertinimų. Anoniminės anotacijos neutralesnės, be neigiamų vertinimų, santykis su anotuojamu filmu ir adresatu ne asmeniškas, šiltas (pvz., tėveliai, žiūrėkite filmą tik sumigdę vaikus), bet dažnai formalus ir šaltas. Jų kalba neišraiškinga, ja tarsi siekiama objektyvumo, rimtumo tiek anotuojamo filmo, tiek paties leidinio įvaizdžio atžvilgiu.

Anonsinės žinutės yra nauja anotacijų rūšis, spausdinama Lietuvos ryto priedo Savaitgalis rubrikoje Laisvalaikio vedlys. Tai iliustruotos išplėstinės žinutės apie spektaklių premjeras, koncertus bei kitus renginius, kurių pabaigoje nurodomas jų laikas ir vieta. Jei ne ši nuoroda ir būsimojo laiko veiksmažodžiai, žinutės tekstas niekuo neišsiskirtų nuo įprastinės žinutės stilistikos.

4.5.4. Liūdnųjų progų žanrai

Apie mirtį pranešama įvairiai: žinutėmis ar RTV pranešimais, velionio atminimui skirtais straipsniais (žr. L. Gadeikio straipsnį Ričardui Gaveliui atminti Veide 2002–34) ar net laidotuvių reportažais. Tai – žurnalistinė kūryba. Prie tarnybinių informacinių žanrų priklauso tik spaudoje skel-biami užsakovų tekstai.

Pats populiariausias liūdnųjų progų žanras yra užuojautos. Užuojautą galima laikyti specialiu skelbimu, kurio viena dalis yra grynai informacinė, skirta pranešti apie asmens mirtį, o kita – emocinė, skirta užuojautai pareikšti, norint parodyti, kas ką užjaučia. Kai kuriose išplėstinėse užuojautose esama literatūrinių, paprastai poetinių intarpų ar papildo-mos informacijos apie šarvojimo vietą ir laidotuves. Užuojautų, kaip ir kitų emocinių skelbimų , kalbai būdingas rimtas ir santūrus kalbėjimo to-nas, specifinis žodynas, kuriame gausu perifrazių, eufemizmų, susijusių su mirtimi (amžinybėn išėjus, skaudžią liūdesio ir netekties valandą, Ana-pilin palydint), dažni ir deminutyvai (dėl tėvelio, mamytės mirties). Kaip atsakas į užuojautą ar nekrologą yra atsiradusios padėkos , kuriomis velionio artimieji išreiškia padėką draugams, artimiesiems, kaimynams, bendruomenei ar konkretiems asmenims, pvz., gydytojams, už pagalbą ir palaikymą. Padėkų formuluotės yra griežtos ir sustabarėjusios, plg.: padėjusiems sunkią netekties valandą palydint į amžinojo poilsio vietą; ko-vojusiems už kiekvieną mamos atodūsį).



Nekrologas yra specifinis straipsnio žanras, kuriame derinamos dvi funkcijos: informacinė ir emocinė-vertinamoji. Šios dvi funkcijos ir lemia nusistovėjusią gana griežtą trinarę informacinę struktūrą . Pradžioje pra-nešama apie žmogaus mirtį, po to papasakojama velionio gyvenimo ir veiklos istorija, apibūdinama jo asmenybė, paminimi ir įvertinami nuo-pelnai, galiausiai išreiškiama užuojauta artimiesiems. Nekrologai baigia-mi informacija apie šermenis ir laidotuves. Nekrologai rašomi žymiems žmonėms, daugiau ar mažiau žinomiems visuomenės veikėjams, tačiau kas nusipelno nekrologo, kas jį rašo ir pasirašo, sprendžia periodinio lei-dinio redakcija. Ji turi savo politiką šiuo atžvilgiu. Dabar Lietuvoje yra paplitusios kelios nekrologų rūšys: atskirų autorių ar institucijų parašyti originalūs garsių žmonių nekrologai ir neautorizuoti, t. y. tiksliau neįvar-dytos grupės, pvz., grupė draugų, artimieji, rašyti mažiau žinomų žmo-nių tipinės formos nekrologai. Lietuvoje dar nėra tradicijos nekrologus rašyti žurnalistams, pateikti juos kaip meninius siužetinius straipsnius, t. y. kaip įdomaus gyvenimo istorijas, ar net kaip išplėstinę žinutę . Vaka-ruose tokios žinutės dažnai spausdinamos net ir pirmuosiuose leidinių puslapiuose. Tokiu atveju nekrologas turi tipinę žinutės ar informacinio pranešimo struktūrą. Pirmiausia pateikiama ataka , kas ir kur mirė, kada, kodėl (mirties priežastis) ir kaip (po ilgos ir sunkios ligos). Vėliau eina lai-dotuvių informacija (šarvojimo ir laidotuvių vieta ir laikas, likę artimieji, t. y. kam reikšti užuojautą) ir asmeniniai duomenys apie velionį – gimi-mo vieta ir data, nuopelnai, profesija, narystė įvairiose organizacijose. Jei žmogus kuo nors išsiskyrė ir buvo žinomas, nuo to ir pradedama. Jei rašomas ilgesnis straipsnis apie velionį, tuomet pasakojama iš faktų ir pažinojusių žmonių atsiminimų sudėliota gyvenimo istorija (plg., Brooks et al. 1999: 220–234).

Nekrologų stilius ir kalba labai nevienoda, nelygu teksto apimtis ir turinys . Neilgi biografiniai nekrologai yra oficialiojo stiliaus , konstatuo-jamojo pobūdžio su nekrologams būdingomis pranešimo apie mirtį ir laidotuves bei užuojautos frazėmis (ilsėkis ramybėje, mielas bičiuli). Juose dominuoja sausai išdėstyti svarbiausi gyvenimo faktai. Ilgesni nekrologai yra papildomi liūdnomis eilėmis ar trafaretinėmis frazėmis apie gyveni-mo kelio pabaigą, juose ne tik perpasakojama velionio biografija, bet irminimi išskirtini jo asmenybės bruožai. Nekrologo pabaigoje yra atskira gedėjimo (jos šviesi asmenybė ilgam išliks gyva atmintyje) ir užuojautos artimiesiems pastraipa . Dėl dvejopo pobūdžio paskirties – informacinės ir emocinės, nekrologų kalba būna labai skirtinga. Čia drauge su objek-tyviu konstatavimu eina patetika ir panegirika, eufemistinės perifrazės ir

127

hiperbolės. Hiperbolizuojamos velionio dorybės, jo nuveiktų darbų svar-ba (jis nuveikė labai daug, jį pažįsta visi Lietuvos žmonės ir pan.). Oficialiejinekrologai rašomi trečiuoju asmeniu, išskirtinis literatūriškųjų bruožas yra antrojo vienaskaitos asmens kreipinys į velionį (Tu atėjai pas mus..., juos vienijo Tavo meilė teatrui ir žmogui).

Retesni liūdnųjų progų žanrai yra padėkos už užuojautą ir paramą laidojant artimuosius ar mirties metinių proga rašyti atminimo rašiniai , dažnai lydimi informacijos apie velionio paminėjimo renginius.

Savarankiško darbo užduotys1. Suklasifikuokite skelbimus pagal jų paskirtį, temą ir teksto ypatu-mus.2. Nustatykite, kaip į skaitytojus kreipiasi užsakomųjų reklaminių straipsnių autoriai, kokį rašytojo ir skaitytojo santykį jie kuria?3. Palyginkite nekrologą su straipsniu in memoriam.

4.6. ŽANRŲ SĄVEIKA

Visos aptartosios spaudos žanrų grupės, atskiri žanrai ir požanriai toli gražu ne visada spaudoje gali būti aptinkami grynuoju savo pavidalu. Tai pasakytina apie pačius dažniausius informacinius žanrus, ypač jų požan-rius. Nėra aiškios ribos, už kurios trumpoji žinutė virsta išplėstine, o išplės-tinė žinutė tampa informacine korespondencija, o pastaroji – reportažu, kada apžvalga tampa recenzija, o probleminis straipsnis – žurnalistiniu tyrimu. Galima esė ir apybraižos sintezė bei pastarosios transformacija į feature ar teminį straipsnį. Neaiškios ne tik atskirų žanrų, bet svarbiausių jų grupių ribos. Sunku nustatyti, kada interviu, ypač perpasakotas, gali būti laikomas kokiu kitu informaciniu ar neinformaciniu žanru. Asmens portretas ar trumpas gyvenimo aprašas atsiranda išplėstinėse žinutėse ar recenzijose, informacija iš teismo salės, užuot pateikta kaip ataskaita ar ko-respondencija, virsta probleminiu straipsniu ar žurnalistiniu tyrimu ir pan.

Mūsų spaudoje dažnai informacija nėra atskirta nuo vertinimo, todėl net ir trumposiose žinutėse galima rasti komentaro elementų. Kelerio-pi rašymo tikslai, kaip antai siekis ne tik informuoti ar analizuoti, bet ir vertinti, ne tik informuoti, bet ir reklamuoti, dar labiau paspartina žanrų kaitą ir sintezę, todėl laikraščiuose ir žurnaluose apstu neaiškios paskir-ties ir žanro tekstų. Norint juos identifikuoti, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių, pirmiausia į šioje knygoje pristatytas pagrindines testo funkci-



jas ir jų raiškos elementus. Po to būtina atsižvelgti į patį leidinį, jo apim-tį, periodiškumą, pakraipą, bulvariškumą ir daugelį kitų leidinio bruožų. Galiausiai reikia patyrinėti žanrinę periodinės spaudos leidinio struktūrą: kokių grupių žanrams kiek skiriama vietos, ar dominuoja tik informaci-niai ir tarnybiniai informaciniai žanrai, ar esama ir vertinamųjų bei anali-tinių tekstų, kokios yra pagrindinio leidinio numerio ir jo priedų rubrikos, kokie žanrai būdingi atskiroms rubrikoms, kaip tekstai išdėstomi viena-me tai pačiai ar kelioms rubrikoms skirtame lape, ar panašių tekstų gali-ma rasti ir kitose rubrikose. Kitaip sakant, norint bent apytikriai nustatyti teksto žanrą, jo žanrinį grynumą ar mišrumą, aptikti atskirus jį sudaran-čių žanrų elementus, būtina atsižvelgti ne tik į visą atskiro leidinio, bet apskritai į to laikotarpio spaudos kontekstą. O tai yra didelis tiriamasis darbas, kurį atlikus turėtų išryškėti ne anksčiau apibrėžti ir pavadinti, bet šiandieninėje mūsų spaudoje realiai egzistuojantys žanrai. Tačiau tai jau išeina už šio teksto galimybių ribų.

DALYKINĖ RODYKLĖ

A

aiškinimas 13, 14, 15, 19, 20, 35, 37, 39, 70, 96, 103, 105, 112, 113aktualioji sakinio skaida 31aktualūs žanrai 59, 75anafora 50, 51anaforiniai daiktavardžiai 50analitinis straipsnis 32, 79, 94, 103, 106, 111anketinis probleminis interviu 97anonsai 12, 67, 74, 75, 82, 85, 86, 100, 116, 121, 124anonsinės žinutės 125anotacijos 12, 32, 35, 64, 115, 121, 124, 125anotacinio pobūdžio tekstai 124antraplaniškumas 33antraštė 56, 82, 91, 119apybraiža 66, 67, 68, 69, 74, 75, 76, 78, 87, 91, 98, 110, 116, 117, 118, 119, 120, 123, 127aprašymas 13, 14, 15, 20, 32, 33, 35, 38, 60, 62, 67, 69, 74, 86, 87, 88, 89, 107, 114, 115, 119apverstosios piramidės principas 68, 71, 82, 91apžvalga 11, 32, 65, 74, 75, 78, 79, 80, 103, 110, 114, 116, 127apžvalginis straipsnis 114ataka 68, 80, 82, 84, 85, 91, 126ataskaita 73, 75, 78, 79, 92, 93, 103, 127atminimo rašiniai 127autoriaus subjektyvumas 39

B

balsas 56, 116balsų hierarchija 56beįsitvirtinantys žanrai 59beišnykstantys žanrai 59

C

citata 53, 54, 85citatų rinkos 55citavimas 53, 54citavimo indeksas 55


D

dalyvavimo efektas 87, 119daugiabalsiškumas 46, 53, 56de facto žanrai 59debatai 74detalė 33, 68, 69, 76, 80, 87, 88, 92, 112, 118, 119dialogas 14, 15, 42, 95, 96, 107, 119didysis reportažas 90dienoraštis 64, 102, 103digresija 49, 88, 92, 94diskursas 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 19, 21, 23, 24, 25, 26, 27, 29, 30, 31, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 48, 49, 50, 51, 53, 55, 56, 59, 60, 62, 63, 64, 65, 70, 76, 101, 105, 112, 124diskurso analizė 5, 6, 13, 14, 17, 25, 29, 31, 42, 76diskurso bendruomenė 17diskurso dalyviai 19, 26diskurso pobūdis 19diskurso požymiai 8, 63, 65diskurso sritis 5, 19, 29, 64diskurso tipai 12diskurso žymės 47, 49, 50, 51diskusija 9, 15, 58, 72, 74, 100dokumentika 43, 72, 73, 87dokumentinė literatūra 86dokumentinė spauda 72

E

egalitarinis etosas 43eilėraščiai proza 77, 120eiliškumo principas 34esė 58, 72, 74, 75, 78, 115, 116, 117, 118, 120, 127eseistika 117

F

faktinė ilokucija 115faktografija 73feature 66, 67, 68, 70, 71, 74, 91, 92, 118, 119, 127feljetonas 74, 75, 76, 106, 120filmų anonsai 116filmų anotacijos 124filmų žanrai 11, 64fonas 18, 33, 36foninės žinios 21, 22, 23, 24, 26, 47, 48, 53, 80, 100, 120, 122

131

fotoreportažas 74 ,88, 90freimas 22, 23funkciniai žingsniai 49, 63, 83, 115funkcija 5, 6, 9, 10, 11, 13, 15, 16, 17, 19, 25, 26, 27, 28, 29, 34, 37, 38, 39, 40, 42, 46, 49, 50, 59, 60, 65, 66, 68, 69, 72, 74, 75, 77, 78, 79, 82, 83, 95, 99, 112, 114, 121, 123, 124, 126, 128funkcinių žingsnių seka 38

G

giliosios struktūros žingsniai 38giliųjų žingsnių seka 49

H

hibridiniai žanrai 60hierarchinė teksto struktūra 33homogeniški tekstai 15horoskopai 45, 75, 121, 123

I

ideacinė funkcija 25idealusis skaitytojas 44, 45, 46ideologija 11, 33, 61, 101, 102, 114, 118ilokucija 105ilokucinė galia 105implikuotasis autorius 42implikuotasis skaitytojas 42infografija 74, 86, 100infografika 74, 86, 100informacija 6, 13, 15, 22, 26, 28, 31, 32, 36, 39, 48, 49, 50, 52, 65, 66, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 78, 79, 80, 81, 82, 83, 85, 86, 92, 93, 94, 95, 96, 100, 102, 105, 106, 112, 119, 121, 122, 125, 126, 127informacinė funkcija 72, 79informacinė korespondencija 94informacinė struktūra 31, 32, 34, 35, 37, 68, 83, 84, 88, 91, 102, 115, 124informacinė teksto struktūra 26, 29, 34, 46, 63, 68informacinės svarbos žodynas 67informacinės technologijos 94informacinis triukšmas 85informaciniai žanrai 72, 74, 75, 78, 79, 84, 85, 86, 88, 93, 94, 97, 100, 101, 103, 120, 125, 127, 128informaciniai interviu 97informavimas 42, 66, 70, 72, 73, 83, 86infoteinmentas 83

Dalykinė rodyklė


interneto žanras 9, 106interpretacija 45, 48, 53, 55, 56, 70, 79, 101, 102, 105, 123interpretacinė citatos aplinka 56interpretacinė schema 101intertekstinis intarpas 88intertekstualumas 5, 28, 46, 48, 53, 54, 55, 56, 57, 77, 92, 93, 122interviu 21, 43, 62, 74, 75, 76, 79, 88, 94, 95, 96, 97, 98, 99, 100, 101, 106, 109, 110, 119, 122, 127išlyga 41, 66, 98, 115išplėstinė žinutė 73, 80, 82, 83, 94, 102, 103, 125, 126, 127įtikinėjimas 13, 14, 15, 19, 35, 37, 40, 62, 70, 113įvardyti ir neįvardyti žanrai 71įvertinimas 36, 37, 38, 47, 83, 115, 124įvykinis reportažas 89įvykių seka 14, 30, 33, 70, 87, 92, 118

J

jungtys 28, 49, 56, 69

K

kalbėjimo eiliškumas 62kalbos atmainos 7, 52, 56kalbos vartosenos modeliai 10katafora 5, 51kelionių reportažas 89klasifikavimo įrankis 9, 11klišė 108, 121, 122koherencija 28, 30, 46, 47, 48, 49, 52komentaras 18, 31, 32, 33, 49, 54, 63, 65, 66, 70, 71, 74, 75, 76, 78, 84, 88, 91, 97, 98, 102, 103, 104, 105, 106, 107, 108, 109, 111, 114, 115, 116, 117, 124, 127komentavimas 37, 70, 71komiksai 108, 120komunikacijos rūšis 11komunikacinis aktas 20, 25komunikacinis veiksmingumas 17komunikacinis autoriaus tikslas 31komunikacinio įvykio elementas 11konjunkcija 51kontekstas 5, 6, 7, 8, 10, 11, 12, 14, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 24, 25, 26, 28, 34, 36, 39, 47, 48, 50, 55, 57, 64, 69, 70, 71, 72, 73, 77, 85, 100, 104, 105, 107, 109, 115, 120, 128kontekstualizavimas 24kontekstualumas 17korespondencija 73, 74, 75, 78, 84, 93, 94, 102, 103, 120, 127kritinė teksto analizė 53kritiškas skaitytojas 45

133

L

laiškas 9, 21, 32, 38, 49, 62, 63, 65, 74, 75, 76, 78, 86, 93, 95, 103, 104, 106, 109, 110, 114linksmintojo ir vartotojo modelis 42liūdnųjų progų žanrai 78, 121, 125, 127

M

medžiagos atranka 92, 93meniniai pramoginiai žanrai 78, 92, 97, 113, 116metadiskursas 50, 52metakalba 49, 50metapastraipos 50metasakiniai 50metaženklai 50metažodžiai 50minimalūs teksto segmentai 35mirusios beždžionės naujiena 83modalumas 5, 27, 40, 41, 77, 101, 105

N

naratyvas 14, 15, 16, 31, 32, 34, 39, 79, 87, 88, 91, 112 naratyvinė informacinė struktūra 87naratyviniai tekstai 14, 32, 34, 39, 79, 112naratyvinių tekstų informacinė struktūra 31, 32, 34naratyvinių tekstų prasminiai vienetai 32naujienos 56, 62, 65, 66, 68, 71, 72, 73, 75, 79, 80, 81, 82, 83, 84, 93, 94, 95, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 111neaktualiųjų naujienų požanris 66neaktualiųjų žinių informacinė struktūra 68neaktualiųjų žinių žanrai 67, 69neįvykinės žinutės 81nekrologai 58, 70, 74, 75, 78, 121, 125, 126, 127nenaratyvinių tekstų informacinė struktūra 31, 34, 35nenaratyvinių tekstų subjektyvumo strategija 39nuomonė 6, 15, 32, 33, 35, 38, 39, 40, 45, 46, 52, 54, 55, 56, 57, 58, 63, 64, 65, 66, 72, 75, 81, 84, 92, 95, 96, 97, 98, 99, 100, 103, 104, 106, 107, 108, 109, 110, 111, 113, 114, 125nuomonių skiltis 65nuostatų visuma 22, 26

O

objektyvumo problema 101orų prognozės 75, 86, 121, 122

Dalykinė rodyklė


P

paantraštė 82, 85, 88, 91, 117, 119padėka 38, 78, 121, 125, 127pagalbinė informacija 65, 66pagalbiniai žanrai 78pamfletas 75, 76, 120paprastosios piramidės principas 119pasakojamumas 34pasakojimas 13, 14, 15, 16, 20, 21, 32, 33, 34, 35, 53, 62, 66, 68, 69, 70, 76, 87, 88, 89, 95, 96, 101, 118, 119, 120, 124pastraipa 30, 31, 35, 49, 50, 53, 54, 69, 119, 124, 126pastraipų rūšys 30patarimai 35, 45, 69, 75, 78, 98, 99, 108, 121, 122, 123, 124pažinčių skelbimas 13, 122pažintinis straipsnis 63, 66, 67, 98, 100, 108, 111pažintinis reportažas 89perdavimo kanalas 13, 28, 73, 121periodinės spaudos publicistika 72persakymas 36, 52, 53, 54, 55, 101, 115persakytojas 52, 53pirmaplaniškumas 33plagiatas 55pokalbis 9, 12, 15, 19, 20, 21, 22, 34, 43, 52, 62, 64, 76, 94, 95, 96, 97, 98, 99, 100, 101, 118, 123polemika 54, 72, 107polilogas 15, 95, 96politikos komentaras 108, 109portretinė apybraiža 74portretinis straipsnis 32, 63portretinis interviu 21, 97, 98, 101potekstė 6, 45, 79, 87, 92, 101, 106, 115 pozicija 5, 27, 39, 40, 41, 45, 53, 55, 58, 63, 75, 106, 112, 116pozicinė reikšmė 27, 28, 40, 41 požanris 63, 66, 69, 77, 79, 92, 100, 108, 127pragmatinė dalelytė 49pranešimas 46, 53, 56, 62, 63, 65, 70, 72, 73, 75, 79, 81, 86, 92, 121, 125, 126prasminiai teksto vienetai 29, 30, 31, 33, 38, 41priešžanris 62, 76, 77, 95pristatomieji veiksmažodžiai 56problema 14, 29, 36, 37, 38, 39, 47, 50, 52, 55, 61, 68, 70, 83, 88, 91, 92, 93, 96, 97, 100, 101, 105, 106, 109, 110, 111, 117, 124probleminis reportažas 89, 74protavimas 14prototipiniai žanrai 62, 63

135

publicistika 5, 9, 11, 16, 23, 29, 64, 71, 72, 73, 87, 89, 97, 102, 106, 111, 116, 117publicistinė apybraiža 116, 118publicisto pastabos 114

R

realusis skaitytojas 42recenzija 38, 45, 65, 74, 75, 76, 78, 91, 106, 110, 114, 115, 116, 124, 125, 127receptas 75, 121, 123redakcinė skiltis 32, 45, 103, 104, 105, 109redakcinis straipsnis 38, 63, 65, 70, 78, 103, 104, 105, 110reikšmė 5, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 23, 27, 28, 40, 41, 46, 65, 66, 67, 70, 72, 87, 95, 101, 102, 111, 112, 117reliacinė reikšmė 27, 28, 40, 41 reklama 36, 42, 43, 60, 75, 85, 89, 121, 123, 124reportažas 32, 57, 62, 74, 75, 78, 79, 84, 86, 87, 88, 89, 90, 91, 92, 93, 97, 99, 100, 101, 102, 110, 113, 114, 119, 120, 123, 124, 125, 127reportažinė ataskaita 92reportažo atmaina 74, 89, 90, 91reportažo rūšis 89reporteris 32, 43, 56, 86, 87, 88, 89, 91, 101reprezentacinė funkcija 26, 29retorika 5, 10, 13, 27, 36, 37, 45, 58retorinė teksto struktūra 49retorinės funkcijos 49retoriniai tekstų tipai 13, 15, 77retorinis veiksmas 10retoriniai modeliai 58rišlumas 5, 22, 25, 28, 30, 47, 48, 49, 50, 51, 52, 79rišlumo priemonės 47, 49, 50, 51, 52rubrika 32, 35, 65, 67, 68, 71, 76, 77, 80, 81, 82, 83, 84, 85, 87, 88, 94, 97, 98, 99, 101, 102, 103, 108, 109, 110, 112, 113, 114, 119, 121, 125, 128

S

samprotavimas 14satyriniai žanrai 78, 120satyra 120savarankiški žanrai 62, 106, 117schema 6, 14, 15, 21, 22, 23, 33, 41, 43, 44, 47, 72, 74, 75, 76, 77, 78, 101, 102schemos teorija 22sintetinė personalizacija 42situacijos kontekstas 10, 11, 18, 19,20, 21, 25, 34, 47situacijos konteksto elementai 18, 19, 20, 25situaciniai žanrai 62siužetinis reportažas 74, 88, 89

Dalykinė rodyklė


skaitytojo laiškas 63, 78, 103, 106, 109, 110skaitytojo tapatybė 46skaitytojų laiškų apžvalga 110skatinimas 14, 35, 37, 70, 124skelbimas 5, 13, 23, 63, 75, 78, 121, 122, 123, 125, 127skriptas 22, 23socialinė-konstitutinė funkcija 27socialinis veiksmas 7, 9, 10, 11, 17, 19, 59socialinis diskurso poveikis 24spaudos apžvalga 74, 114spaudos grafika 74spaudos tekstų konversionalizacija 43spaudos žanrai 5, 58, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 77, 86, 105, 115, 116, 123, 127spaudos žanrų tipologija 16sporto komentaras 63, 108sprendimas 14, 36, 37, 38, 47, 83, 88, 91, 124srautinės žinutės 81sritis 5, 7, 9, 19, 21, 24, 29, 31, 35, 40, 41, 55, 80, 81, 95, 108stilius 7, 9, 17, 19, 20, 27, 43, 52, 56, 59, 61, 63, 64, 67, 69, 70, 71, 72, 77, 79, 80, 91, 94, 100, 101, 106, 110, 111, 114, 116, 117, 119, 120, 121, 122, 126straipsnis 5, 16, 21, 29, 32, 36, 38, 63, 65, 66, 67, 69, 70, 74, 75, 76, 78, 79, 85, 86, 88, 91, 92, 93, 94, 95, 98, 99, 100, 103, 104, 105, 106, 108, 109, 110, 111, 112, 113, 114, 115, 116, 120, 121, 123, 124, 125, 126, 127straipsnio anonsas 78, 85struktūrinė funkcija 19, 27, 28, 46struktūriniai modeliai 38subjektyvumas 27, 39, 71, 72, 92, 100, 101, 103, 108, 117

Š

šablonas 108šeimyninis panašumas 61, 62

T

taksonomija 58, 59, 60tarnybiniai informaciniai žanrai 78, 120, 128tarpasmeninė funkcija 27, 39, 40, 46, 123, 124tarpasmeninių santykių schema 43teksto eiga 49teksto funkcija 5, 6, 19, 25, 26, 27, 28, 29, 39, 46, 99, 112, 123teksto kaita 49, 52teksto lingvistika 5, 13, 76, 112, 121, 123teksto oficialumo lygmenys 27teksto paskirtis 14, 23

137

teksto požymis 10, 16, 28, 47, 56teksto rišlumas 22, 47, 50, 51, 52, 79teksto rišlumo priemonės 47, 51, 52teksto semantika 29teksto stilius 27, 79teksto struktūra 5, 19, 26, 29, 30, 31, 33, 35, 38, 41, 46, 47, 48, 49, 50, 63, 68, 100, 117 teksto tėkmė 33, 35, 49teksto tipas 15, 16, 20, 37, 38, 77, 106teksto vienetas 29, 30, 31, 33, 38, 41, 47, 49teksto žanras 6, 10, 101, 128tekstografinė informacija 78, 86tekstų klasifikavimo būdai 58tekstualumas 5, 17, 23, 27, 28, 46, 47, 48, 50, 52, 55tekstūra 46, 47tema 13, 18, 29, 30, 31, 32, 35, 38, 40, 45, 50, 61, 63, 65, 66, 67, 68, 69, 80, 81, 82, 83, 84, 89, 90, 91, 92, 96, 98, 99, 100, 103, 106, 108, 109, 110, 111, 117, 119, 120tematika 28, 32, 72, 74, 83, 84, 93, 120 teminė analizė 30, 31teminis straipsnis 76, 92, 120, 127tęstinė apysaka 74tezė 30, 37, 85, 97tezinis pavadinimas 82tipografiniai spausdinto teksto elementai 50traktatas 37, 72, 117trumposios žinutės 80turinys 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 17, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 32, 34, 35, 38, 47, 48, 49, 50, 61, 62, 64, 65, 67, 68, 69, 77, 79, 80, 81, 88, 92, 95, 101, 106, 118, 120, 124, 126turinio analizė 29turinio struktūra 30

U

užsakomasis straipsnis 76užuojauta 62, 78, 121, 125, 126, 127

V

vaidmenų reportažai 113vaizdavimo objektas 35, 79, 89, 119vaizduojamasis dalykas 39, 77, 88, 90, 94vaizduojamasis objektas 26, 33, 83, 93, 96, 100, 118vertinamieji žanrai 78, 103vertinamosios ilokucijos 105vertinamieji elementai 82, 84, 105, 108

Dalykinė rodyklė


vertinimas 14, 15, 32, 33, 34, 36, 37, 38, 40, 41, 45, 56, 59, 70, 71, 72, 84, 87, 90, 95, 102, 103, 104, 105, 107, 108, 109, 111, 113, 115, 124, 125, 127vieno sakinio žinutės 80, 82vientisumas 5, 30, 33, 46, 47, 48, 49, 50

Ž

žanrinės klasifikacijos 60, 65žanrinės konvencijos 23žanrinės taisyklės 22žanriniai kriterijai 64žanrinis repertuaras 9, 10, 11, 60žanriniai lūkesčiai 13žanriškumo kriterijus 64, 67žanro reikšmė 9, 10, 13žanro retorika 13žanro ribos 12, 17, 125žanro specifika 10žanro statusas 13žanro taisyklės 10, 23žanro teorija 5, 8, 9žanro vieta 10, 16žanrų grupės 14, 24, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 77, 78, 79, 87, 92, 93, 97, 103, 108, 110, 111, 116, 120, 127žanras mišrūnas 76žanrų rinkinys 10, 73žanrų sąveika 10, 32žanrų schema 6, 72, 74, 75, 76, 77žanrų sistema 10, 16, 63, 65, 66žanrų transformacija 11žanrų vardai 59, 64, 66, 71, 76, 86, 95žiniasklaida 11, 42, 43, 56, 73, 77, 88, 91, 94, 95, 101žiniasklaidos genologija 73žiniasklaidos modelis 11žinios 21, 22, 23, 26, 32, 53, 65, 66, 67, 68, 70, 79, 81, 85, 100, 104, 111, 113, 120, 122žinių stilius 69žinučių srautai 80, 81, 82žinutė 9, 16, 38, 72, 78, 79, 80, 81, 82, 83, 84, 87, 94, 100, 102, 123, 125, 126, 127žiūros taškas 33, 58, 88žurnalistikos žanrai 5, 6, 75, 113žurnalistinė informacija 75žurnalistinis tyrimas 77, 78, 111, 112, 113žurnalistinis eksperimentas 110, 113, 114

ABSTRACT: GENRES OF PERIODICAL LITERATURE

This book is meant to acquaint its readers with recent trends in a number of fields, including text linguistics, the theory of genre and dis-course analysis, which deal with text as the main unit of a language. It also aims to teach critical language awareness—the ability to analyze text not only as a linguistic unit, but also from the point of view of its social context. The book demonstrates how to analyze any text in Lith-uanian periodicals from the point of view of its discourse and generic properties, to discern its constituents (moves or other structural parts) and to interpret it as a part of the communicative situation. It shows how understanding genre can help to account for the way we encounter, in-terpret, create and react to particular texts. Moreover, it helps to make generic knowledge (which is often tacit and implicit) conscious and exp-licit. Thus the book should have generic consciousness-raising effects.

The book consists of four main parts presented in order of increasing specificity, i.e. The Notion of Genre, Functions of a Text, Generic Typology of Periodical Literature, Main Groups of Genres in Daily Newspapers. It be-gins with the definition of the main concepts: genre, text and discourse.Genre is seen here from the communicative perspective, i.e. as a social action. Although genre is identified on the bases of the form and con-tent of a text, it is actually determined by the motivation of the writer and the function of the text. Consequently, genre is a typical rhetorical action that can be explained by certain rules and models of usage in a specific context and situation. As such, genre reveals the essence of ourculture and the rules of our social interaction.

Genre is described as a property of a text; therefore, texts are grou-ped as manifestations of different genres. Genre is supposed to revealthe external properties of a text, i.e. its function or communicative pur-pose and a topic. Furthermore, texts can be grouped into text types such as description, narration, explanation, argument based on their inner or linguistic properties. Genres and text types have an intricate relations-hip: one genre can contain different types of texts, and the same typeof text, e.g. narration, can be found in a wide range of genres. The most important criterion for the identification of a specific genre is the rela-


tionship between the form and function of a text.Discourse is concieved as text in both its cultural and linguistic con-

texts. The notions of text and context are analysed into their types to show the relationship between genre and text type on one hand, and genre and context type (context of similar texts, context of periodicals, context of situation, etc.) on the other. In general, the term text is prefer-red over the term discourse in this book.

The second part of the book provides theoretical background con-cerning generic analyses of a text. It takes M.A.K. Halliday’s textual func-tions (ideational, interpersonal and textual renamed as representative, interpersonal and structural, respectively) as a framework encompassing a wide range of different aspects. Representative function of a text deals with its semantics. In most cases, it is discussed with regard to topic and contents. Since the diversity of these notions makes them hard to des-cribe in a systematic way, representative function of a text is presented here as an information structure of a text. It is defined as the division ofa text into its functional and/or semantic parts: deep structure, semantic and rhetorical moves. As different types of texts have different informa-tion structures, the chapter is divided into two sub-chapters addressing narrative and non-narrative (explanatory or argumentative) texts. Nar-rative texts are predominantly made of semantic moves, such structural parts that depend heavily on the reality and reflect it in a sequence ofactions, e.g. complicating action. climax, resolution among others. Non-narrative texts are usually described as containing either two or four moves: problem and its solution, or background-problem-solution-eva-luation. Other approaches allow as many moves in a text as fragments it contains which differ in their communicative purpose or function.

Interpersonal function is presented from the point of view of posi-tional and relational meaning of a text, referring to the relationship be-tween author and readers, or author and topic of the text respectively. The author‘s position specifically manifests itself as his/her proximity,through use of the strategies of involvement or detachment, subjective-ness or objectiveness. For example, authors of narrative texts tend to be more subjective and involved, while in non-narrative texts they are more objective and detached. Linguistic means of expressing the positional meaning fall into such categories as modality and hedging. In general, positional meaning reveals the author’s ideology and hierarchy of values, while relational meaning shows his/her attitude towards an imaginary

141

ideal reader.

Structural function of a text, as presented in the last chapter of the second part of the book, involves two major approaches to text analysis: textual (concieved as coherence and cohesion), and intertextual. Cohe-rence is understood as an inherent and obligatory feature of any text, the mechanism which turns a group of sentences into a coherent entity. It is mostly implicit, depending not only on properties of a particular text but also on the comprehension of the text by a reader, who utilizes his/her ability to relate the text to its context, adds necessary background knowledge and explicates the text’s tacit and implicit ideas. Cohesion is the explicit, formal or textual way of linking sentences and larger parts of a text together with the help of lexico-grammatical means.

The intertextual approach includes discussing the involvement of secondary texts, from clear-cut citations through paraphrases and re-ported speech, to mere references or almost undetectable allusions. An intertextual approach is of paramount importance to the critical analysis of texts as it reveals the hierarchy of voices, implied meanings and hid-den ideologies.

The third part of the book deals with the problem of defining gen-res in periodicals. It begins with the discussion of possible classificationsystems of texts before focusing on specific cultural patterns of pressgenres in Western and Central Europe. Thus, generic schemes for An-glo-Saxon and Polish as well as Lithuanian periodicals are defined andcompared. The final part presents a new hierarchical taxonomy of gen-res based on two geographical and cultural patterns, mentioned above. It consists of five groups of genres, identified from a functional perspec-tive: informational, evaluative, analytical, entertainment and service infor-mational. Each group is subdivided into specific genres—for example, the informational group is comprised of genres like news, reportage and interview; editorials and comments are typical evaluative genres; and ad-vertisements, obituaries, horoscopes and weather forecasts are part of the so-called service informational group. Each genre is discussed separate-ly, using elements of the theoretical framework as criteria for identifying the genre dividing it into subgenres. The book concludes with a discus-sion of the merging and mixing of genres.

Abstract: genres of periodical literature

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Auer Peter. 1995. Context and Contextualization. - Handbook of Pragmatics. Ed. by Jef Vershueren, Jan-Ola Östman, Jan Blommaert, Chris Bulcaen. Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1-19.Bakhtin M.M. 1986. Speech Genres and Other Late Essays. Austin: University of Texas Press.Bazerman Charles. 1994. Systems of Genres and the Enactment of Social Inten-tions. – Genre and the New Rhetoric. Ed. by Aviva Freedman and Peter Medway. London: Taylor and Francis, 79-101. Beaugrande Robert de. 1993. ‘Register’ in discourse studies: a concept in search of a theory. – Register Analysis. Theory and Practice. Ed. by Mohsen Ghadessy. London and New York: Pinter Publishers, 7-25.Beaugrande Robert de.1995. Text linguistics. – Handbook of Pragmatics. Ed. by Jef Vershueren, Jan-Ola Östman, Jan Blommaert, Chris Bulcaen. Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 536-544.Bell Allan. 1991. The Language of News Media. Oxford: Blackwell.Beresnevičius Gintaras. 2003. Reklamos veidrodėlis. Omni laikas. Komentarai. 2003-04-02.Berger Arthur Asa. 1991. Media Research Techniques. London: SAGE Publica-tions.Berkenkotter Carol, Huckin Thomas N. 1995. Genre Knowledge in Disciplinary Communication: Cognition / Culture / Power. Hillsdale: Lawrence Erblaum As-sociates.Berne Eric. 1964. Games People Play. The Psychology of Human Relantionship. New York: Grove Press.Bhatia Vijay K. 1993. Analysing Genre: Language Use in Professional Settings. London and New York: Longman.Biber Douglas. 1988. Variation Across Speech and Writing. Cambridge, UK: Cam-bridge University Press.Boulay Doreen du. 1998. The Critical Reader. Sussex: University of Sussex Lan-guage Institute. http://www.sussex.ac.uk/langc/skills/txtstruc.htmlBrooks Brian S., Kennedy George, Moen Daryl R., Ranly Don. 1999. News Report-ing and Writing. Boston / NewYork: Bedford / St.Martin’s.Bublitz Wolfram. 1998. Cohesion and Coherence. – Handbook of Pragmatics. Ed. by Jef Vershueren, Jan-Ola Östman, Jan Blommaert, Chris Bulcaen. Amsterdam /

143

Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1-15.Chandler Daniel. 1997. An Introduction to Genre Theory. Aberystwyth: The University of Wales. http://www.aber.ac.uk/media/Documents/intgenre/in-tgenre.htmlChouliaraki Lilie, Fairclough Norman. 1999. Discourse in Late Modernity: Re-thinking Critical Discourse Analysis. Edinburgh: Edinburgh University Press.Coe Richard M. 1994. ‘An Arousing and Fulfilment of Desires’: The Rhetoric of Genre in the Process Era – and Beyond.– Genre and the New Rhetoric. Ed. by Aviva Freedman and Peter Medway. London: Taylor and Francis, 181-190. Coulthard Malcolm. 1994. On Analysing and Evaluating Written Text. – Advanc-es in Written Text Analysis.Ed. by Malcolm Coulthard. London and New York: Routledge, 1-11.Dahl Trine. 2003. Metadiscourse in Research Articles. – Academic Discourse. Multidisciplinary Approaches. Ed. by Kjersti Flotum and Francois Rastier.van Dijk Teun A. 1998. Opinion and Ideologies in the Press. – Approaches to Media Discourse. Ed. by Allan Bell and Peter Garret. Malden, USA and Oxford, UK: Blackwell Publishers, 23-63.Derrida Jacques. 2000. The Law of Genre. – Modern Genre Theory. Ed. by David Duff. London and New York: Longman, 219-231.Eriksen Thomas Hylland. 2004. Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas infor-macijos amžiuje. Vilnius: Tyto alba.Fairclough Norman. 1995. Media Discourse. London: Edvard Arnold.Fairclough Norman. 2003. Analysing Discourse. Textual Analysis for Social Re-search. London and New York: Routledge. Foolen Ad. 1996. Pragmatic Particles. – Handbook of Pragmatics. Ed. by Jef Vershueren, Jan-Ola Östman, Jan Blommaert, Chris Bulcaen. Amsterdam / Phil-adelphia: John Benjamins Publishing Company, 1-24.Fowler Roger. 1991. Language in the News. Discourse and Ideology in the Press. London and New York: Routledge. Fras Janina. 2005. Dziennikarski Warsztat Językowy. Wroclaw: Wydawnictwo Universitetu Wroclawskiego.Freedman Aviva, Medway Peter. 1994. Locating Genre Studies: Antecedents and Prospects. – Genre and the New Rhetoric. Ed. by Aviva Freedman and Peter Medway. London: Taylor and Francis, 3-20. Freedman Aviva. 1994. Anyone for Tennis? – Genre and the New Rhetoric. Ed. by Aviva Freedman and Peter Medway. London: Taylor and Francis, 43-66. Freedman Aviva. 1994a. ‘Do As I Say’: The Relationship between Teaching and Learning New Genres. – Genre and the New Rhetoric. Ed. by Aviva Freedman and Peter Medway. London: Taylor and Francis, 191-210.

Literatūros sąrašas


Friedlander Edward Jay, Lee John. 2000. Feature Writing for Newspapers and Magazines. The Pursuit of Excellence. Longman: New York – Amsterdam.Garret Peter and Allan Bell. 1998. Media Discourse: A Critical Overview. – Ap-proaches to Media Discourse. Ed. by Allan Bell and Peter Garret. Malden, USA and Oxford, UK: Blackwell Publishers, 2-20. Georgakopoulou Alexandra, Goutsos Dionysis. 1997. Discourse Analysis. An In-troduction. Edinburgh: Edinburgh University Press.Ghadessy Mohsen. 1988. Registers of Written English. Situational Factors and Linguistic Features. London and New York: Pinter Publishers.Giltrow Janet. Genre and the Pragmatic Concept of Background Knowledge. – Genre and the New Rhetoric. Ed. by Aviva Freedman and Peter Medway. London: Taylor and Francis, 155-178. Halliday M.A.K., Hasan Ruqaiya. 1976. Cohesion in English. London: Longman.Halliday M.A.K., Hasan Ruqaiya. 1991. Language, Context, and Text Aspects of Language in a Social-semiotic Perspective. Oxford: Oxford University Press.Hartley John. 1982. Understanding News. London and New York: Routledge.Hymes Dell. 1974. Formations in Sociolinguistics: An Etnographical Approach. Philadelphia: University of Pennsylvania Press.Hoey Michael. 1983. On the Surface of Discourse. London: George Allen and Unwin.Hodge Robert, Kress Gunther. 1988. Social Semiotics. Cambridge: Polity Press.Katilius Vytautas. 1983. Esė lietuviškoje dirvoje. Žurnalistika. P.75-78.Killingsworth Jimmie M., Gilbertson Michael K. 1992. Signs, Genres, and Com-munities in Technical Communication. New York: Amityville.Koženiauskienė Regina. 1999. Retorika. Iškalbos stilistika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kress Gunther. 1983. Linguistic and Ideological Transformations in News Re-porting. – Language, Image, Media. Ed. by Davis Howard and Paul Walton. New York: St. Martin’s Press, 120-138.Kress Gunther. 1989. Linguistic Processes in Sociocultural Practice. Oxford: Ox-ford University Press.Kubilius Vytautas. 1986. Žanrų kaita ir sintezė. Vilnius: Vaga.Leckie-Tarry Helen. 1993.The Specification of a Text: Register, Genre and Lan-guage Teaching. – Register Analysis: Theory and Practice. Ed. by Mohsen Ghadessy. Londons and New York: Pinter Publishers, 26-42.Lee David YW. 2001. Genres, Registers, Text Types, Domains, and Styles: Claryfy-ing the Concepts and Navigating a Path Through the BNC Jungle. – Language Learning and Technology Vol. 5, Num. 3, 37-72.

145

Lemke Jay L. 2001. Discursive Technologies and the Social Organization of Meaning. – Folia Linguistica XXXV/1-2. Berlin: Mouton de Gruyter, 79-95. Lenk Uta. 1997: Discourse Markers. – Handbook of Pragmatics. Ed. by Jef Vershueren, Jan-Ola Östman, Jan Blommaert, Chris Bulcaen. Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1-16. Lewis Diana M. 2003. Online New: a New Genre? – New Media Language. Ed. by Jean Aitchison and Diana M. Lewis. London and New York: Rourledge, 95-104. Ljung Magnus. 2000. Newspapers Genres and Newspaper English. English Me-dia Texts – Past and Present. Language and textual structure. Ed. by Friedrich Ungerer. Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 132-149. Longacre 1983, 1992.Mayes Patricia. 2003. Language, Social Structure, and Culture: A genre analysis of cooking classes in Japan and America. Amsterdam/Philadelphia: John Ben-jamins Publishing Company.Marcinkevičienė Rūta. 1994. Gyvosios kalbos etnografija. – Sociolingvistika ir kalbos kultūra. Vilnius: Gimtoji kalba.Marcinkevičienė Rūta. 2002. Akademinės recenzijos retorika. – Filologija Nr. 1(7), 22-26.Marcinkevičienė Rūta. 2004. Užsakomųjų reklaminių straipsnių tarpasmeninės funkcijos raiška. – Respectus Philologicus Nr. 6 (11). P. 56-63.Marcinkevičienė Rūta. 2006. Interneto komentarai . Filologija (spausdinama).McCarthy Michael.1991. Discourse Anglysis for Language Teachers. Cambridge University Press.McLoughlin Linda. 2000. The Language of Magazines. London and New York: Routledge.Melnikova Irina. 2003. Intertekstualumas : teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus uni-versiteto leidykla.Miller Carolyn R. 1994. Genre as a Social Action. – Genre and the New Rhetoric. Ed. by Aviva Freedman and Peter Medway. London: Taylor and Francis, 23-42. Miller Carolyn R. 1994a. Rhetorical Community: The Cultural Basis of Genre. – Genre and the New Rhetoric. Ed. by Aviva Freedman and Peter Medway. London: Taylor and Francis, 67-78. Northmore David. 1995. Investigative Journalism. – The Newspaper Handbook. Ed. By R.Keeble. London: Routledge. P. 319-336.Nugaraitė Audronė. 1992. Informaciniai žanrai . – Žurnalisto žinynas. Sudarė Vilius Užtupas. Kaunas: Vilius.Nunan David. 1993. Introducing Discourse Analysis. London: Penguin Books.Oslo: Novus Press, 120-138.



Östman Jan-Ola, Virtanen Tuija. 1995. Discourse Analysis. – Handbook of Pragmat-ics (Manual). Ed. by Jef Vershueren, Jan-Ola Östman, Jan Blommaert, Chris Bul-caen. Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 239-253.Pare Anthony, Smart Graham. 1994. Observing Genres in Action: Towards a Re-search Methodology. – Genre and the New Rhetoric. Ed. by Aviva Freedman and Peter Medway. London: Taylor and Francis, 146-154. Pečiulis Žygintas. 2002. Televizijos žurnalistika. Vadovėlis. Vilnius: Vilniaus uni-versiteto leidykla.Petruck Miriam R.L. 1996. Frame Semantics. – Handbook of Pragmatics. Ed. by Jef Vershueren, Jan-Ola Östman, Jan Blommaert, Chris Bulcaen. Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1-13.Pilegaard Morten, Frandsen Finn. 1996. Text Type. – Handbook of Pragmatics. Ed. by Jef Vershueren, Jan-Ola Östman, Jan Blommaert, Chris Bulcaen. Amster-dam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1-13.Ragauskaitė Vaiva. 2000. Informacijos rinkimo būdai tiriamajai žurnalistikai. Magistro darbas. Kaunas.Rienecker L., Jorgensen P.S. 2003. Kaip rašyti mokslinį darbą. Vilnius: Aidai.Renkema Jan. 1993. Discourse Studies. An Introductory Textbook. Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company.Ribeyro Branca Telles, Hoyle Susan M. 2000. Frame Analysis. – Handbook of Pragmatics. Ed. by Jef Vershueren, Jan-Ola Östman, Jan Blommaert, Chris Bul-caen. Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1-20.Rojo Luisa Martin. 2001. New Developments in Discourse Analysis: Discourse as Social Practice. – Folia Linguistica XXXV/1-2. Berlin: Mouton de Gruyter, 41-78. Scollon Ron, Scollon Suyanne Wong. 2001. Intercultural Communication. A Dis-course Approach. Malden, USA and Oxford, UK: Blackwell Publishers. Schiffrin Deborah. 1987. Discourse Markers. Cambridge: Cambridge Univer-sity Press.Searl John R. 1976. The Classification of Illoccutionary Acts. – Language in So-ciety 5:1-24.Sirtautas Vytautas. 2001. Bendrieji teksto teorijos klausimai . – Rinktiniai kal-botyros straipsniai . Šiauliai: ŠU leidykla, P. 41-44.Sirtautas Vytautas, Grenda Česys. 1988. Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Mokslas.Sinclair John McH. 1994. Trust the Text. – Advances in Written Text Analysis. Ed. by Malcolm Coulthard. London: Routledge, 12-25. Stillar Glenn F. 1998. Analyzing Everyday Texts. Discourse, Rhetoric, and Social Perspectives. London: SAGE Publications.Stubbs Michael. 1993. British Traditions in Analysis. From Firth to Sinclair. – Text and technology. In Honour of John Sinclair. Ed. by Mona Baker, Gill Francis and Elena Tognini-Bonelli. Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1-33.Stubbs Michael. 1996. Text and CorpusAnalysis. Cambridge: Blackwell Publishers.

147

Stubbs Michael. 2001. Words and Phrases. Corpus Studies of Lexical Semantics. Malden, USA and Oxford, UK: Blackwell Publishers. Subačius Paulius. 2001. Tekstologija. Teorijos ir praktikos gairės. Vilnius: Aidai.Swales John M. 1990. Genre Analysis: English in academic and research settings. Cambridge: Cambridge University Press. Titscher Stefan, Meyer Michael, Wodak Ruth, Vetter Eva. 2000. Methods of Text and Discourse Analysis.London: SAGE Publications.Tolson Andrew. 1996. Mediations. Text and Discourse in Media Studies. London: St. Martin’s Press. Trosborg Anna. 2000. Introduction. – Analysing Professional Genres. Ed. by Anna Trosborg. Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Com-pany, vii-xv.Trosborg Anna. 2002. Discourse Analysis as Part of Translator Training. – The Role of Discourse Analysis for Translation and in Translator Training. Ed by Chris-tina Schäffner. Clevedon: Multilingual Matters Ltd., 9-52.Tudor Andrew. 1974. Image and Influence: Studies in the Sociology of Film. Lon-don: George Allen & Unwin.Upton Thomas A. 2002. Understanding Direct Mail Letters as a Genre. – Interna-tional Journal of Corpus Linguistics Vol 7, Num 1, 65-86.Urbonas Vytas. 2002. Žurnalistikos teorija. Mokomoji knyga. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.Vaišnys Andrius. 1992. Profesionalioji žurnalistika. Įvadas. Vilnius: Europos centras.Vestergaard Torben. 2000. From Genre to Sentence: the Leading Article and its Linguistic Realization. – English Media Texts – Past and Present. Language and textual structure. Ed. by Friedrich Ungerer. Amsterdam / Philadelphia: John Ben-jamins Publishing Company, 151-175.Vestergaard Torben. 2000. That’s not News: Persuasive and Expository Genres in the Press. – Analysing Professional Genres. Ed. by Anna Trosborg. Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 97-119.Virtanen Tuija. 1997. Text Structure. – Handbook of Pragmatics. Ed. by Jef Vershueren, Jan-Ola Östman, Jan Blommaert, Chris Bulcaen. Amsterdam / Phil-adelphia: John Benjamins Publishing Company, 1-15.Wardhaugh Ronald. 1993. Investigating Language. Central Problems in Linguis-tics. Oxford and Cambridge: Blackwell.Wojtak Maria. 2004. Gatunki Prasowe. Lublin: Wydawnictwo Universitetu Marii Curie-Sklodowskiej.Wolny-Zmorzynski Kazimierz. 2004. Reportaz. Jak go napisac? Warszawa: WSiP.Wolny-Zmorzynski Kazimierz., Kaliszewski Andrzej, Furman Wojciech. 2006. Ga-tunki dziennikarskie. Warszawa: WSiP.ŽE. 1997. Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai.


Marcinkevičienė, RūtaMa418 Spaudos tekstų žanrai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007. – 148p., 7pav., 13 lent.

ISBN 978-9955-12-194-7

UDK 800(075.8)

Rūta MarcinkevičienėSPAUDOS TEKSTŲ ŽANRAI

Užsakymo Nr.Redagavo Danguolė Žalionienė

Maketavo Raminta Pociūtė

Išleido ir spausdino Vytauto Didžiojo universiteto leidykla,S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas

Platintojas UAB „Knygininkas“www.knygininkas.lt

Rūta Marcinkevičienė SPAUDOS TEKSTŲ ŽANRAI...komunikacijos formas, kalba tampa svarbiausia jų...

Documents

Transcript of Rūta Marcinkevičienė SPAUDOS TEKSTŲ ŽANRAI...komunikacijos formas, kalba tampa svarbiausia jų...