cmykcmyk

2008 m. kovo 27 d. Nr. 3 (387) Savanoris 1 psl.Savanoris2008 m. kovo 27 d. Nr. 3 (387)

LiETuVoS SAVANoRių LAiKRAŠTiS

Prieš 90 metų, 1918-ųjų kovo 6 d., JAV, Niū Briteno mieste, lietuvių išeivių šeimoje, gimė Adolfas Ramanauskas-Vanagas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, LLKS gynybos pajėgų vadas, partizanų pulkininkas.Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas apdovanoja Kazimieraičio rinktinės partizanę Sofiją Budėnaitę-Ramunę Narsumo juos-

tele. Vado įsakymą skaito apygardos štabo adjutantas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

Gr. Vilius DŽIAVEČKA„Savanorio“ korespondentas

Karo akademijoje kovo 15­ąją jau trečiajai rezervo būrių vadų lai-dai buvo įteikti kvalifikaciją liudi-jantys diplomai. Savanorių pajėgų vadas plk. Antanas Plieskis, spaus-damas ranką kursą baigusiems ka-riams savanoriams, pabrėžė, kad būsimieji leitenantai įveikė labai svarbų etapą, kuris įpareigoja da-lytis įgytomis žiniomis, jas perduo-ti jauniems kariams.

– Baigus šį vadų kursą jums at-siveria karininko kelias, – kalbėjo vadas, – ir tai ypač džiugus faktas, nes jūs tapsite Savanorių pajėgų leitenantais ir profesionaliai at-liksite savo pareigas.

Rezervo būrių vadų kursai ren-giami Jono Žemaičio karo akade-mijoje. Jos viršininko pavaduoto-jas plk. ltn. Vygantas Bukauskas pažymėjo, kad nauji atsargos ka-rininkai bus didelė parama savo kuopų vadams. Galės jiems padė-ti ir patarti savo naujausiomis ži-niomis, vadovauti būriams.

Kurso absolventai gana grei-tai įsidrąsino ir pajėgų vadą užver-tė įvairiausiais klausimais dėl jų pa-čių ateities. Savanoriams rūpėjo, ar

Rezervo būrių vadų kursus baigė III laidabus galimybė su atsargos karininko laipsniu išvykti į misiją, ar laipsniai keliami ir t. t. Anot plk. A.Plieskio, ir atsargos karininkams – kariams savanoriams, sąlygos daryti karjerą yra sudarytos. Vadas paminėjo, kad pajėgose jau yra atsargos vyresniųjų leitenantų ir kapitonų, kurių laips-niai pakelti būtent KASP. Tarp jų yra ir pėstininkų, ir specialistų.

Nuo 2000 metų Savanorių pajė-gose tarnaujanti Didžiosios Kovos rinktinės 810 kuopos būrio vadė srž. Živilė Pajedaitė, viena iš trečiosios laidos rezervo būrių vadų kurso ab-solventų. Savanorė liko patenkinta šiuo kursu ir labai džiaugiasi savo ka-riškoje karjeroje nuveikusi dar vieną svarbų darbą. Savanorė nuo pat ma-žens žavėjosi karine tarnyba ir sva-jojo pati užsivilkti uniformą. Šešio-likos tapo savanore, besimokydama, o vėliau, jau dirbdama, Živilė baigė beveik visus kursus Dragūnų mo-komajame batalione ir, kaip pati pri-simena, peržengti laiptelį nuo gran-dinio iki jaunesniojo seržanto jai buvo daug sudėtingiau nei jau vėliau tapti seržante ar nuotoliniu būdu baigti būrių vadų kursus. Apie juos per praėjusias Savanorių žaidynes sužinojo iš rinktinės vyr. puskarinin-kio j. psk. Algio Kraujalio:

– Kalbėjome apie karjeros ga-limybes ir jis man pasiūlė šiuos kursus. Gedimino technikos uni-versitete esu baigusi transporto in-žineriją, atitikau keliamus reikala-vimus ir sutikau pabandyti. Mokytis nuotoliniu būdu buvo labai patogu. Beveik netrukdė darbui Vilniauje, „Folksvageno“ centre.

Pasak Živilės, darbdavys nela-bai patenkintas, kad automobi-lių centro darbuotoja dėl pratybų kartkartėmis atsiprašo iš darbo, ta-čiau jos tarnybą KASP toleruoja.

– Jei darbovietėje netoleruo-tų mano tarnybos KASP, tikriau-siai pakeisčiau darbą, – tvirtina savanorė.

Dabar Živilė nusprendė tap-ti karininke, jos pareigos atitin-ka šį laipsnį ir toliau viskas galėtų palikti taip, kaip yra – civilis dar-bas ir pratybos savaitgaliais, būrio vado pareigose... Kartais Živilė pagalvoja ir apie profesinę tarny-bą. Galbūt specialiste...

Būsimiems rezervo vadų kur-sų klausytojams savanorė patar-

tų gerai pagalvoti prieš pasirenkant šį kelią – atsargos leitenantas priva-lo turėti ne tik aukštąjį išsilavinimą, bet ir vado savybių.

J. srž. Arūnas Liepinis, keturias-dešimtmetis Šilutės muziejaus di-rektoriaus pavaduotojas, Savanorių pajėgose tarnauja aštuntus metus. Iki tol ilgai dirbo pagal specialybę, inžinieriumi gamykloje. Karišką gy-venimą vyriausiam kursų klausyto-jui teko patirti dar Sovietinėje armi-joje.

Nukelta į 2 psl.

Trečioji laida. Autoriaus nuotrauka

cmyk

2008 m. kovo 27 d. Nr. 3 (387)Savanoris� psl.

cmyk

J. srž. Arūnas Liepinis.Srž. Živilė Pajedaitė. Gr. Paulius Bačiulis.

Gr. Laimis BRATIKASDidžiosios Kovos rinktinės 801 (CKB) kuopa

Vasario pabaigoje vyko pirmo-sios šių metų pratybos, kurias vedė Baltijos gynybos koledžo instruk-torius mjr. Valerijus Šerelis. Jis kuopos kariams pristatė CKB dok-triną ir sąsajas su psichologinėmis ir informacinėmis operacijomis.

Patirties Afganistane ir Irake turintis karininkas supažindino su naujausiomis specialiomis opera-cijomis, tendencijomis. Diskuta-vome apie mūsų karių patirtį tarp-tautinių operacijų vietose.

„Misijose dalyvaujančios NATO valstybės stipriai keičia požiūrį į CKB veiklą, ją didina ir viliasi, kad tai padės spręsti regi-onų problemas“, – sakė mjr. V. Šerelis.

Mūsų kuopos karys ats. mjr. Eugenijus Vaicekauskas pristatė CKB taktiką, techniką ir procedū-ras, o eil. Ieva Būdvytytė – tarp-tautinę migracijos organizaciją.

Vėliau CKB kuopos vadas kpt. Gediminas Latvys supažindino su šių metų užsiėmimų tvarkaraščiais, informavo apie kursus ir paminėjo svarbiausias pratybas, kuriose ga-lės dalyvauti kuopos kariai.

Pirmuosiuose CKB užsiėmimuose – diskusijos apie specialias operacijas

Kaip sakė kuopos vadas, pir-mieji užsiėmimai buvo vieninte-liai, kurie vyko salėje, visos kitos pratybos vyks lauko sąlygomis.

Vado žodžiai pasitvirtino jau antrąją dieną – kariams vyko ri-kiuotės užsiėmimai ir ginklo val-dymo testas.

Prieš trejus metus įkurta KASP CKB kuopa šiuo metu beveik pil-nai sukomplektuota. Kuopą suda-ro įvairių sričių specialistai nuo inžinieriaus iki religijotyrininko. Keli kariai kaip funkciniai specia­listai jau dalyvavo misijose, dar pora šiuo metu ruošiasi užduotims karštuosiuose taškuose.

Apdovanojimai Krašto apsaugos ministerijos sekretoriuspareiškė padėką:vrš. Jonui Sadauskui, srž. Gintarui Lapiniui, srž. Ruslanui Pu-

kui.

Lietuvos kariuomenės vadasapdovanojo padėkos raštu:vrš. Juozą Jušinską. Lauko pajėgų vadasapdovanojo padėkos raštais:vyr. srž. Rasą Vaicekauskaitę, j. srž. Sandrą Stancikaitę.

KASP vadasapdovanojo padėkos raštu: eil. Rūtą Bruišytę, j. srž. Emą Žukauskaitę, gr. Ritą Bavaraitę, gr.

Aurimą Blanką, gr. Raimondą Gleiznį, gr. Jolitą Kazakevičiūtę, gr. Raimondą Šileiką.

LaipsniaiKrašto apsaugos ministras pulkininko leitenanto laipsnį su-

teikė:mjr. Vytautui Reklaičiui.

PaskyrimaiKpt. Kęstutis Valenta paskirtas Dainavos apygardos 1 rinktinės

109 pėstininkų kuopos vadu.Vyr. ltn. Aurimas Auruškevičius paskirtas Dainavos apygardos 1

rinktinės štabo ir aptarnavimo kuopos vadu.Vyr. ltn. Tadas Kavaliauskas paskirtas Vyčio apygardos 5 rinkti-

nės 503 pėstininkų kuopos vadu. Vyr. ltn. Rimvydas Švedas paskirtas Dariaus ir Girėno apygardos

2 rinktinės 206 pėstininkų kuopos vadu.

Atsisveikino su tarnybaĮ atsargą paleisti:kpt. Valdas Gecevičius, psk. Raimondas Novikas.

Po kelių mėnesių apmokymų Turkmėnijoje Arūnas daugiau nei pusantrų metų šauktiniu ati-tarnavo specialiajame pėstinin-kų dalinyje Afganistane. Ten dali-nys buvo dislokuotas šalia Herato. Tame pulke, prisimena vetera-nas, beveik pusė karių buvo lietu-viai. Pasisekė, kad tarnybos metu jo dalinys patyrė mažai nuosto-lių. Į Lietuvą Iš Afganistano grįžo 1986­aisiais. Kadangi į karą išėjo iš aukštosios mokyklos, ten pat ir grįžo, po 20 Afganistane praleis-tų menesių palengva vėl prisitai-kė prie civilinio gyvenimo. Kauno politechnikos institute įgijo auto-transporto inžinieriaus specialy-

bę. Kaip sako Arūnas, kas po Af-ganistano nei dirbo, nei mokėsi, tiems su savo mintimis ir išgyveni-mais buvo sunkiausia grįžti į nor-malų gyvenimą.

– Apie tarnybą Savanorių pa-jėgose pradėjau galvoti jau seniai, nors taip susiklostė, kad atėjau „tik“ prieš aštuonerius metus, – pasakoja savanoris, – keisčiausiai atrodė ne sugrįžimas į karišką gy-venimą, bet imitaciniai šoviniai, jų Sovietinėje armijoje praktiškai neteko matyti.

Savo kuopą kuopinkas Arūnas giria, tvirtina, kad jau keleri metai Šilutėje niekas nesikeičia, žemai-čiai – žmonės pastovūs, ir dėka jau nusistovėjusio kuopos branduolio kuopa gerai pasirodo taktinėse pra-tybose, sporto žaidynėse bei kitur.

Apie vadų kursus patyręs ka-rys sužinojo iš kuopos vado, ku-ris jam pasiūlė dar truputį pa-simokyti, nes Arūnas atitinkąs visus kursui keliamus reikala-vimus. Mokytis internetu j. srž. A.Liepiniui patiko, nors pasitai-kydavo, kad vidinė sistema ne vi-sada gerai veikdavo, kartais laiku nepavykdavo nusiųsti darbų. Ta-čiau tai tik smulkmenos, kursas tikrai buvo naudingas, daug nau-jo sužinota:

– Nesvarbu, kad tavęs nepa-ims į tarptautinę misiją, tačiau po mokslų būsi naudingas savo kuo-pai, galėsi sukauptas žinias per-duoti kitiems, nes jaunimas į ka-riuomenę ateina vis labiau išlepęs, vis mažiau suprantantis apie kariš-ką tarnybą ir drausmę.

Trečius metus Didžiosios Kovos rinktinėje tarnaujantis gr. Paulius Bačiulis savanoriu tapo paskatin-tas draugų, jau tarnavusių pajėgo-se. Karinę tarnybą pasirinko ne-atsitiktinai, nuo 16 metų Paulius dalyvavo Šaulių sąjungos veiklo-je, ir tik vėliau, įsitikinęs, kad tei-singą kelią pasirinko, įstojo į sava-norius.

Po baigtų studijų Vilniaus uni-versiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, sava-noris dirba Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje, Tarptauti-nių ryšių departamente Protokolo skyriuje. Dar studijuodamas uni-versitete, baigė bazinį kario sava-norio, skyrininko ir karo policinin-ko kursus, 2006 metais Klapėdoje dalyvavo tarptautinėse pratybo-se „Baltijos dvasia“. Šiuo metu gr. P.Bačiulis – 803 karo policijos kuo-pos vyr. karo policininkas. Dabar užima seržanto pareigas, todėl, juokauja Paulius, dar nežinia kaip bus suteikus karininko laipsnį, gal reikės ieškoti kitų, jau aukštesnių pareigų? Pradėjo mokytis univer-siteto Tarptautinių santykių ir di-plomatijos magistrantūros studi-jose, o tuo pačiu metu atsirado galimybė baigti ir Rezervo būrių vadų kursą. Akademinėje aplin-koje Paulius, pasirodo, ne vienin-telis savanoris, toje pačioje insti-tuto grupėje mokėsi dar du kariai – Romas Judinas iš Vyčio rinkti-

nės ir Virgilijus Rutkauskas iš Di-džiosios Kovos.

Anot Pauliaus, nuotolinis mo-kymas yra labai gerai, nes kariams savanoriams toks būdas leidžia su-derinti mokymąsi su darbu ar kita pagrindine veikla. Kursas nebuvo lengvas ir ne visi jį pradėję sėkmin-gai pabaigė. Tai lėmė įvarios prie-žastys, sveikata, asmeninės proble-mos, motyvacijos stoka ir t. t.

– Kaip vieną didelių kurso pliu-sų, įvardyčiau aukštos kvalifikaci-jos instruktorius, kompetentingą kurso kuratorių kpt. Dmitrijų Za-vurskį iš Karo akademijos, tačiau, nepaisant pliusų, yra ir minusų. Apie šį kursą reikėtų daugiau in-formacijos savanoriams prieina-mais kanalais. Kad ir internete, pavyzdžiui. Mūsų kuopoje aš ne pirmasis, baigęs būrio vado moks-lus. Ir Karo policijos kuopos vado-vybė tuo suinteresuota. Kiekvie-nais metais į šį kursą mūsų vadai siunčia po keletą žmonių.

O savanoriams čia užtenka noro mokytis, nes po to pasiekiama ne tik rezervo būrio vado kvalifikaci-ja, karininko laipsnis, bet ir atsive-ria naujos galimybės. Nors... Re-zervo karininko perspektyvos dar gana neaiškios. Jei informacijos būtų daugiau, tai ir kandidatų į šį kursą ateitų taip pat daug daugiau. O tai pajėgoms – tik į naudą. Viso-se Savanorių pajėgose yra daug di-delį potencialą turinčių žmonių.

Rezervo vadų kursus baigė III laida

Atkelta iš 1 psl.

Mjr. Valerijus Šerelis pristatė CKB doktriną. Autoriaus nuotrauka

cmykcmyk

2008 m. kovo 27 d. Nr. 3 (387) Savanoris � psl.

Specialiai „Savanorio“ laikraščiui iš Irako

Kpt. Karolis MORKŪNASLITCON-10 kontingento vyresnysis

LITCON­10 būrys į tarptauti-nę taikos palaikymo misiją Irake išvyko dar praėjusių metų lapkri-tį. Po poros pasiruošimui skir-tų savaičių Kuveite, būrys atvyko į Iraką. Vasito provincijoje, ne-toli Al Kuto, miesto esanti sto-vykla „Delta“ tapo būriui antrai-siais namais likusiam pusmečiui. Čia dideliame buvusiame Irako armijos aerodrome ir išsidėsčiusi visa „Deltos“ stovykla. Visai sto-vyklai, kaip ir Vasito provincijai, vadovauja JAV 214 artilerijos bri-gados štabas. 214 artilerijos bri-gada priklauso 3­iajai pėstininkų divizijai, o tai visas MND­C sek-torius (daugianacionalinė divizija „Centras“).

Čia, „Deltos“ stovyklavietėje, be mūsų būrio dar yra dislokuota Gruzijos brigada, Salvadoro bata-lionas, Kazachstano kariuomenės inžinieriai, lenkų sraigtasparnių aptarnavimo grupė, Rumunijos nepilotuojamų žvalgybos orlaivių padalinys bei daugybė visokiau-sių JAV kariuomenės padalinių, priskirtų 214 artilerijos brigadai ir atliekančių įvairias specifines savo užduotis.

Tik atvykus į stovyklą, būrys keletą savaičių nevykdė jokių už-duočių už bazės ribų. Jų metu bū-

Lietuvių būrys Irake įpusėjo tarnybąriui buvo suorganizuotas papildo-mas vairuotojų parengimas, kad būrys atitiktų keliamus reikalavi-mus ir kiekvienai transporto prie-monei turėtų bent po 3 karius, ga-linčius ją vairuoti. Taip pat buvo suorganizuotas sustiprintas pir-mosios medicininės pagalbos su-teikimo kursas, kurio metu kariai turėjo vienas kitam įdurti adatą į veną ir prijungti lašelinę. Visi kur-su liko patenkinti ir įgijo daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Vėliau būriui buvo suorganizuotos trum-pos vertinamosios pratybos, po kurių, įsitikinus, jog vienetas vei-kia sklandžiai ir be priekaištų, lie-tuviams buvo leista vykti į užduo-tis už bazės ribų savarankiškai. Mūsų teikiama parama lieka pa-tenkinti tiek PRT (provincijos at-kūrimo) grupės kariai, tiek karių ir civilių bendradarbiavimo speci-alistai, kuriems vykstant į užduo-tis, mūsų būrys atlieka eskortavi-mo bei apsaugos užduotis. Be šių užduočių būriui yra numatyta ga-limybė vykdyti ir greitojo reagavi-mo pajėgų užduotis.

LITCON­10 būrys suformuo-tas daugiausia iš Algirdo mecha-nizuotojo pėstininkų bataliono karių. Taip pat yra keletas karių iš Puskarininkių mokyklos bei Juo-zo Vitkaus­Kazimieraičio inžine-rijos bataliono.

Dalis LITCON­10 būrio karių savo karjerą pradėjo, ar tam ti-

kru laikotarpiu tarnavo, Savano-rių pajėgose.

Man, jau būnant misijos vieto-je Irake, pasitaikė proga paklaus-ti šių karių, ką jie prisimena apie tarnybą KASP ir kokie įspūdžiai likę iki šiol. Štai tų karių, buvusių savanorių, mintys:

„Dalis mūsų stojo tarnauti į KASP, nes tam paskatino ten jau tarnaujantys mūsų draugai, kita dalis stojome, nes tuomet sunku buvo patekti į PKT, o neatlikus PPKT – apskritai neįmanoma. Motyvas buvo ir galimybė išva-žiuoti į misiją Kosove.

Visi atsimename tarnybą

KASP, tiek šviesesniais, tiek tam-sesniais atspalvius... Manome, kad viena iš didžiausių bėdų buvo (ir, manome, kad tebėra) drausmės ir griežtumo stoka. Kad KASP tarp tarnaujančių karių yra nema-žai tokių, kurie išvis nesupranta, kas yra drausmė ir kariška tvar-ka ir kurie savo elgesiu nežinia kada gali pridaryti bėdų praty-bų ar mokymų metu bei diskredi-tuoti kario vardą. Nuėję prisiger-ti, susimušti ir pan. Tačiau visa tai tiesiogiai priklauso nuo vadų, ku-rie jiems vadovauja. Jei vadas to-leruoja tokius karius, tada ir ka-riai daro ką nori jie, o ne vadas.

Tačiau KASP yra ir daugybė šaunių karių, kurie išties stengiasi ir siekia išlaikyti gerą kario vardą. Labiau-siai mums patiko tai, kad KASP ka-riai siunčiami į daugybę visokių or-ganizuojamų kursų, kuriuose galima pagilinti savo kariškas žinias bei įgū-džius. Visiems savo pažįstamiems, tebetarnaujantiems KASP, linkime prisijungti prie PKT karių gretų ir ateiti tarnauti į Algirdo batalioną. O jaunuoliams, kurie galvoja apie tar-nybą KASP – dar sykį pagalvoti, ar sugebės atsisakyti vieno savaitgalio per mėnesį ir skirti jį tarnybai. O ap-sisprendusiesiems, žinoma, vietų pa-kaks. Sėkmės jums visiems.“

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS „Savanorio“ redaktorius

Kovo 4 d. Kauno karininkų ra-movėje KASP vadas plk. Antanas Plieskis ir Karo prievolės admi-nistravimo tarnybos viršininkas Tomas Pilvinis pasirašė KASP ir KPAT bendradarbiavimo sutartį. Dalyvavo savanorių rinktinių va-dai, karo prievolės centrų virši-ninkai, diskutuota apie pajėgų ir tarnybos bendradarbiavimo gali-mybes. Kad bendradarbiauti rei-kės, abejonių nekilo niekam.

Politinis sprendimas dėl pro-fesinės kariuomenės priimtas ir jį teks vykdyti, šauktinių po kelių

metų Lietuvoje nebeliks, tik profesionalai (samdi-niai, algininkai – ar kaip čia juos lietuviškai pava-dinus?) ir kariai savano-riai. Neaiškumų, klausi-mų, į kuriuos šiandien dar niekas negali tvirtai atsa-kyti, daugybė. Ar neatsi-tiks taip, kad KASP nersis iš kailio, rinks savanorius, o KPAT „žvejos“ savano-rių kuopose? Tai būtų pats

blogiausias dalykas, nors, supran-tama, vis daugiau karių savano-rių renkasi profesinę tarnybą ir tai yra labai gerai, taip ir turi būti; vienas dalykas, kai PKT sąmonin-gai renkasi kariai savanoriai, ir vi-sai kitas – kai ateina žmonės tie-siai iš gatvės.

Plk. A.Plieskis mano, kad KASP neišspręs profesionalios kariuomenės komplektavimo problemų, tačiau abiem struktū-roms teks dirbti ranka rankon ir

Bendradarbiavimo gairės

tų nesveikų tendencijų, kurių pa-sitaikydavo anksčiau, neturi likti.

T.Pilvinis sakė, kad jų tarny-ba kasmet turės surinkti į pro-fesinę tarnybą beveik po 1000 žmonių. Jie pasirašys sutartis ketveriems metams. Po ketverių metų iš to tūkstančio kariuome-nėje liks, prognozuojama, tik apie 20 procentų, kiti grįš į civi-lį gyvenimą, eis dirbti arba mo-kytis.

Kariuomenė dar nepasiren-

gusi priimti profesionalų. Kokios jų tolesnės perspektyvos? Atitarnaus tuos metus ir tegul eina kur nori? Jeigu nebus numatytos garantijos, mokymo, profesinio rengimo siste-ma, turėsime daug problemų. Bet tai jau reikia spręsti visos valsty-bės mastu, mums gi būtina suderin-ti abiejų struktūrų bendrą darbą, (nes jis tikrai bendras), kad kuo-pos vadas ir prievolės skyriaus vir-šininkas jaustųsi bendraminčiais. Kai kuriuose rajonuose taip ir dir-bama. Dariaus ir Girėno rinktinės vadas mjr. Vidas Šarakauskas kaip pavyzdį prisiminė Varėną, ten jo-kių nesusipratimų tarp savanorių ir karo prievolės skyriaus nekilda-vo, todėl ir rezultatai būdavo geri. Deja, taip yra ne visur. Dažnai va-dovaujamasi principu: yra įsakymas – yra sprendimas, nėra įsakymo – nėra sprendimo. Savanorių pajėgo-se tokie dalykai seniai išgyvendin-ti. Nėra įsakymo, bet yra iniciatyva, intuicija.

T.Pilvinio nuomone, jeigu iš kuopos išeina į PKT, tai kuopos vadą už tai reikia tik pagirti, paska-tinti. Taip tai taip, sutinka Žemai-čių rinktinės vadas mjr. Vytautas Reklaitis, mes nedarome kliūčių, kad savanoriai pereitų į profesinę tarnybą, tačiau tie dalykai turi būti gerai apgalvoti, nes kuopa ir prie-volės skyrius automatiškai tampa konkurentais. Ar ne geriau būtų, kad visi ateitų į KASP, o jau iš čia, po tam tikro laiko (kaip ir daro-ma šiuo metu), atrankos būdu būtų nukreipiami į PKT?

Laukia nelengvos užduotys ir rengtis reikia iš anksto. Teks dirb-ti kartu.

Mjr. Vidas Šarakauskas susirūpinęs: „Len-gva tai jau nebus“.

Sutartis pasirašyta. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotraukos

cmyk

2008 m. kovo 27 d. Nr. 3 (387)Savanoris� psl.

cmyk

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktorius

Visos Alytaus kuopos yra vieno-je vietoje, Geležinio Vilko brigados Birutės bataliono kaimynystėje. Čia pat ir bataliono taktinis laukas, ku-riame savanoriai gali rengti įvairias pratybas, šaudyti alytiškiams taip pat jau nebereikia važinėti į Pabra-dę, nes po ranka bataliono šaudykla – sutvarkyta, sertifikuota, eik ir šau-dyk, jokių problemų.

103–ioji kuopa – viena geriausių rinktinėje, nors, suprantama, mjr. R.Matulaitis gali sakyti ir kitaip: mūsų rinktinėje visos kuopos geros.

Vyr. ltn. Ramūnas Murauskis, nuo šių metų pradžios vadovaujantis 103–iajai kuopai, mano taip:

– Nėra blogų karių, bet pasitaiko blogų vadų, ir štai toks vadas – ne-gabus ar pritingintis – labai greitai gali ir pačią geriausią kuopą nu-smugdyti, paversti atsiliekančia, iš kurios pradeda bėgti savanoriai... Mano kuopos kariai geri. Su kai ku-riais tamsta susitiksi ir pats įsitikinsi. Gaila, kad kai kurie labai geri sava-noriai – grandiniai Evaldas Babikas, Povilas Savickas – šiandien negalė-jo atvykti.

Šilutiškis R.Murauskis Karo aka-demiją baigė 1999 m. Tarnavo I vi-daus tarnybos pulke, bet kai tik pa-sitaikė proga pereiti į kariuomenę, taip ir padarė. Darbavosi rinktinės štabe, teko pabūti ir kuopos vado pavaduotoju.

– Aišku, – sako vyresnysis leite-nantas, – darbas štabe ramesnis. Jei-gu ir padarysi ką nors ne taip, kokį dokumentą nekokybiškai pareng-si, tai yra galimybė pataisyti, o kuo-poje klaidų daryti negalima, čia gyvi žmonės, ne popieriai, nors, supran-tama, to biurokratizmo ir kuopos va-dui per akis.

Kuopos vadas gyvena Alytuje, jo pavaduotojas ltn. Darius Diburys – dzūkas iš Merkinės. Savanoris nuo

šešiolikos metų! Baigęs akade-miją grįžo į rinktinę ir paskirtas ŠAK transporto būrio vadu. Ar nesijautė nusivylęs?

– O ne! – tikina Darius. – Po akademijos jaunam leitenantui tarnyboje viskas įdomu. Aišku, ne žvalgų būrys, bet juk ir tarny-bos tik pati pradžia, viskas nuo ta-vęs paties priklauso, nuo tavo uo-lumo, sugebėjimų, noro tobulėti, įgyti daugiau žinių, patirties.

Kuopos vado pavaduotoju ltn. D.Diburys paskirtas praėjusių metų rudenį. Jis taip pat treni-ruoja rinktinės krepšinio koman-dą, kuri gražiai pasirodo ir Sava-norių žaidynėse, ir kariuomenės čempionatuose.

Šiuo metu 103–iojoje kuopoje tarnauja 85 kariai savanoriai. Aly-tiškiai, bet yra ir iš Simno, Dau-gų, Alytaus apylinkių. Dauguma arba dirba, arba mokosi. Paste-bima gera tendencija – kyla sava-norių išsilavinimo lygis. Jau nieko nestebina KASP sutiktas mokslų daktaras, tarnaujantis kariu sava-noriu. Vienas daktaras – Vytautas Liesionis, tarnauja ir Alytuje, tik ne 103–ioje, o kitoje, kaimyninė-je,102–ojoje kuopoje.

Eil. Ernesta Burneikaitė, bai-gusi teisės studijas Vilniuje ir re-zervo būrių vadų kursą Karo aka-demijoje, šiuo metu viename Prancūzijos universitete studijuo-ja magistrantūroje. Grįš po pus-mečio, gaus atsargos leitenanto laipsnį (visi dokumentai jau su-tvarkyti) ir vadovaus kuopos I bū-riui. Neseniai į Angliją studijuo-ti išvyko ir j. srž. Vilma Tunylaitė, aktyvi „Savanorio“ bendradar-bė. Aišku, kad tokie žmonės ne-išnyksta svetimame krašte, o su-grįžta į tėvynę, įgiję išsilavinimą arba tiesiog užsidirbę pinigų.

Štai savanoris ats. ltn. Vytautas Eidukaitis šiuo metu pluša Airijo-je. Tačiau Airija jam tik vieta, kur galima, na, ne pralobti, bet užsi-

dirbti, šiek tiek daugiau negu Lie-tuvoje. Užsidirbti, bet ne gyventi, todėl atsargos leitenantas neišė-jo iš kuopos, jis pasiliko III būrio vadu ir į mokymus atvyksta. Lėk-tuvu ne taip jau ir toli.

Septyni kuopos savanoriai šiuo metu tarnauja Kosove, tarp jų ir intendantas Juozas Jušinskas. O kol intendantas Kosove, jo parei-gas vykdo vrš. Bronius Kavaliaus-kas, jau vienintelis likęs kuopoje iš 1991 m. savanorių.

Dar vienas būrio vadas – ats. ltn. Linas Šimkus, kuopoje nuo vasario mėnesio. Studijuodamas Šiaulių universitete baigė atsar-gos karininkų kursus Radviliškio Petro Bartkaus mokymo centre. Daugelis baigusių tuos kursus pa-sirinko tarnybą kariuomenėje, o Linas atsidūrė Alytuje ir dirba Pa-taisos namuose skyriaus viršinin-ko pavaduotoju. Kas gyvena (ne savo noru, aišku) tuose namuo-

se, žinome, o gyvena nei daug, nei mažai – virš tūkstančio.

– Darbas nelengvas, – sako Li-nas. – Gerai bent tai, kad padidi-nus atlyginimus sumažėjo kadrų kaita, nes anksčiau daug pareigū-nų išeidavo į geriau apmokamus, ramesnius darbus.

Kuopos vadas ir pavaduoto-jas nuvyko į Pataisos namus ir pakvietė pareigūnus tapti sava-noriais, tuo labai nustebindami įstaigos vadovybę. Mes, sakė, sta-tutinė organizacija, mūsų žmonės negali dar ir kitais darbais verstis. Kai įsitikino, kad tarnyba KASP remiasi savanoriškumo princi-pais, karys savanoris ne dirba, bet tarnauja, idėjai pritarė: tegul eina, kas nori, iš to bus naudos ir mums, ir jums. Taip į Savano-rių pajėgas įstojo keliolika parei-gūnų.

Ats. ltn. L.Šimkus:– Mes taip pat turime moky-

mo centrą Vilniuje, vyksta įvai-rūs kursai, pratybos, šaudymai. Dirbame kas ketvirtą parą, laisvo laiko yra, tad kodėl nepatarnauti. Žinau, kad pajėgose manęs taip pat laukia įvairūs kursai, tačiau vadovybė žiūri geranoriškai, todėl tikiuosi, kad pavyks viską gražiai suderinti. Esu dar nevedęs, jokių šeimyninių rūpesčių, tai kada tar-nauti, jeigu ne dabar?

Pataisos namų pareigūnų atėji-mu patenkintas ir rinktinės vadas mjr. R.Matulaitis:

– Atėjo žmonės, jau įpratę prie

Mūsų kuopos

Alytaus savanoriaiApsilankykime Alytuje ir pasižiūrėkime kaip sekasi dzūkams. Mieste dislokuotos

kelios savanorių kuopos, o mes numeryje galime pristatyti tik vieną, todėl Dainavos rinktinės vadas mjr. Raimondas Matulaitis pasiūlė šįkart apsilankyti 103-iojoje.

drausmės, mokantys elgtis su gin-klais. Aš kartais pagalvoju, kad ir pasieniečiai, kurie nori, galėtų tapti kariais savanoriais, juo la-biau kad ir mes atsakingi už sie-nos priedangą, vyksta bendros pratybos. Bet čia jau turėtų būti KASP ir VSAT vadovybių susita-rimas.

J. srž. Mindaugas Karmaza tarnauja nuo 2001 m., vienu metu vadovavo būriui, o šiuo metu – tiekimo specialistas. Dirba staty-bininku.

– Ateina retsykiais į galvą, – sako, – kad jau septynerius metus ištarnavau, gal pakanka, laikas iš-eiti? Bet pasikalbu su vyrais, su vadais ir... pasilieku. Daug lemia vado asmenybė. Jeigu jis turi au-toritetą, sugeba bendrauti su sa-vanoriais, žino karių rūpesčius, tai kaip čia išeisi?

II būrio vyr. šaulys gr. Sau-lius Janulevičius yra vienas iš tų jaunuolių, kurie į Savanorių pajėgas ateina, tik nenorėdami tarnauti reguliariuosiuose dali-niuose.

– Vienas pažįstamas tarnavo, jis man ir patarė. Maniau, kaip nors tuos trejus metelius atbūsiu ir išeisiu. Betarnaujant visiškai pasikeitė požiūris į karinę tarny-bą, kitaip pradėjau mąstyti, žo-džiu, man čia patinka.

Nuo rudens Saulius pradės studijas Vytauto Didžiojo univer-sitete.

– Jeigu liksiu savanoriu, studi-juosiu stacionare, tačiau aš sva-

Ats. ltn. Vytautas Eidukaitis, eil. Ernesta Burneikaitė ir eil. Ernestas Miliūnas mokymuose.J. srž. Vilmos Tunylaitės nuotrauka

Vyr. ltn. Ramūnas Murauskis (viduryje), ltn. Darius Diburys (dešinėje) ir ats. ltn. Linas Šimkus (kairėje).Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotraukos

Gr. Saulius Janulevičius.

J. srž. Mindaugas Karmaza.

cmykcmyk

2008 m. kovo 27 d. Nr. 3 (387) Savanoris � psl.

joju patekti į profesinę tarnybą, Geležinio Vilko brigadą. Jeigu pavyks, reikės pasirinkti neaki-vaizdines studijas. Gal tektų ir į tarptautines misijas išvykti? O dėl tų trimetininkų, tai vieni tikrai tik „stumia“ laiką ir laukia tarnybos užskaitymo, kiti per tuos metus visiškai pasikeičia, subręsta, ar kaip čia pasakyti, ir pasilieka tar-nauti toliau.

Kuopos vadas pasidžiaugė, kad į kuopą dabar daugiau atei-na, negu išeina:

– Neseniai užskaitėme tarnybą keturiems kariams savanoriams ir visi keturi pasiliko, tarnaus toliau. Apskritai kaita apie 20 procentų, manau normalu. Lankomumas – 70 procentų.

Vyr. ltn. R.Murauskis tikisi, kad lankomumo procentą pavyks dar pagerinti.

Eil. Liudui Navickui tarnyba dar neužskaityta, bet, sako sava-noris, jo tikslas ir nėra tarnybos užskaitymas, o pati tarnyba. Dir-ba statybos firmoje meistru, bai-gęs Alytaus kolegiją:

– Galvoju studijuoti statybų in-žineriją Vilniaus technikos uni-versitete. Mokykloje ketverius metus buvau šauliu, sulaukęs aš-tuoniolikos tapau savanoriu. Ne-įsivaizduoju savo laisvalaikio be karybos. Iš Šaulių sąjungos Alytu-je į savanorius ateina nemažai.

Vyr. ltn. R.Murauskis:– Buvę šauliai lengviau įsilieja į

savanorių gretas, nes jie jau žino, kas yra drausmė, karinis etiketas, o ir karybos pradmenis turi.

Liudas Navickas dirba, sava-noriauja, o paklaustas apie emi-graciją tik nusijuokia:

– Kas nori dirbti, tam ir Lie-tuvoje neblogai, nėra ko bels-tis į kažkokią Airiją ar Ispani-ją, lenkti nugaras svetimiesiems. Emigruoja ne patys geriausi, o neturintys profesijų arba laimės ieškotojai. Aš, beje, ir į Kosovą neketinu važiuoti, netraukia ten manęs, turiu ką veikti ir savojo-je žemėje.

Kuopos vado nuomone, žmo-nės pradeda realiau vertinti si-tuaciją, ima suvokti, kad vis-kas (net valdžia) priklauso nuo mūsų pačių. Stinga pilietišku-mo, bet dar labiau – patriotiz-mo, tautinės savigarbos. Kai gir-džiu verkšlenant, sako vyr. ltn. R.Murauskis, kad viskas blo-gai, trūksta ir to, ir ano, aš vi-sada klausiu: o ką tamsta pats, asmeniškai nuveikei, kad situa-ciją pagerėtų, kur pasielgei prin-cipingai, kaip Lietuvos piliečiui, lietuviui patriotui dera? Daž-niausias atsakymas – tyla.

Eil. Liudas Navickas.

Gr. Vilius DŽIAVEČKA„Savanorio“ korespondentas

Iš Pasvalio rajono kilęs Kari-nių jūrų pajėgų Mokomojo cen-tro narų rengimo skyriaus vyr. instruktorius atsargos kpt. ltn. Va-lerijus Krisikaitis nardymo spor-tu pradėjo užsiiminėti 1967 me-tais. Tuo metu Klaipėdoje veikė nardymo sporto klubas, kuris su-trumpintai vadinosi, SKAT. Sim-boliška, tačiau pavadinimas buvo šifruojamas rusiškai, kaip ir dau-gelis tuometinių įstaigų pavadi-nimų Lietuvoje. Chruščiovo at-šilimas jau buvo bepasibaigiąs ir įgavusią pagreitį jaunųjų narų–parašiutininkų veiklą, (vieninte-lę visoje Sovietų Sąjungoje) tuo metu uždraudė. Įtakingiems ge-nerolams matyt užkliuvo, kad tik dvidešimt metų atgal antrąkart okupuotoje Lietuvoje auginama jaunųjų karių karta. Dar nežinia, kur jie atgręš kovinį ginklą, kai at-eis laikas. Nepaisydamas kliūčių, Valerijus iš paskutiniųjų stengėsi neprarasti įgūdžių ir nardydavo, kai tik tam buvo laiko ir galimy-bių. 1969 m. baigęs narų–gelbėto-jų kursus Vilniuje pradėjo dirbti naru gelbėjimo stotyje Klaipėdo-je. Po tarnybos Sovietinėje armi-joje V. Krisikaitis visą laiką dirbo naru įvairiose Klaipėdos įmonė-se. Lygiagrečiai sportuodamas turėjo atskyrius iš visų povande-ninio sporto šakų, tapo povande-ninio sporto instruktoriumi. Dir-bo naru gelbėtoju žvejybiniame laivyne. Laivyne, prisimena Vale-rijus, teko daug dirbti ir su laivais išmaišyti tolimiausius vandenis, suteikiant pagalbą kitiems. Teko daryti tokius darbus, kurie pana-šūs į triukus, filmuose atliekamus kaskadininkų. Ne kartą tekda-vo vaduoti į tralus įsipainiuoju-sius žvejybinių laivų sraigtus, juos vandenyje remontuoti, buksyruo-ti į metalo laužą nurašytus laivus į tolimiausius užsienio uostus.

– Kartą, į Šenoną buksyruo-jant tanklaivį „Alytus“ trūko buk-syrinis trosas, prisimena naras, – štormas – 7 balai. Nutrūkusį ir nevaldomą laivą neša kažkur į šalį, o mes viską turim sutvarky-ti. Švartavomės greta ir patys nuo vieno laivo ant kito šokinėjome su virvėmis, kad vėl prikabinti trosą. Tas kas nėjo į jūrą, nesupras, ką reiškia tai daryti. Buvo baisu, bet darėme. Kapitonas mūsų, aršus kaip piratas, beje po šio reiso ne-betekęs pareigų, norėjo iki Kalė-dų suspėti į krantą ir ten atšvęs-ti šventes. Gal ir būtų pavykę, bet ir vėl neatlaikė trosas. Ir taip du kartus „Alytų“ gaudėme audrin-goje jūroje.

Taip jau susiklostė, kad savo paskutiniame reise, Lietuvos ne-priklausomybės atkūrimo dieną, kovo 11–ąją, jūrininkas sutiko lai-ve, toli nuo tėvynės. Prieš išplau-kiant Valerijus pasvajojo, kad gerai būtų pabuvoti Vakarų Eu-ropos uostuose, tačiau tanklaivis „Linkuva“, laivas, kuriame jurei-viu dirbo V. Krisikaitis, išplaukė žymiai toliau, ir teko pasiekti net Pietų Amerikos vandenis. Reisas užtruko labai ilgai – 9 mėnesius,

ir per tą laiką Lietuva tapo nepri-klausoma. Apie politinius įvykius jūrininkas sužinojo iš radiogra-mų bei sovietinių laikraščių, ku-riuos gaudavo pavėluotai ir aišku su labai filtruota informacija.

Laivo įgula – beveik vieni rusų tautybės žmonės, pasmerkė aktą, tačiau prie manęs jų kalbos, kaip Vilniuje visus reikia išvaikyti tan-kais, greitai nutildavo.

– Sugrįžęs iš šio reiso, dar ga-lėjau eiti į jūrą, buvau pirmos kla-sės jūrininkas, galėjau plaukti net-gi bocmanu, tačiau atsisakiau. Įvykiai Lietuvoje diktavo ką kitą. Tuo metu pradėjau lankytis pas a. a. Cirilį Norkų, išsakiau jam savo idėją – kurti kovos plaukikų būrį. C.Norkaus pritarė mano, įdėjai, patikino, kad toks būrys bus rei-kalingas ir pasiūlė darbintis į KAD Klaipėdos skyrių. Tais metais Klai-pėdoje buvo neramu, organizacija „Jedinstva“ būrė žmones į mitin-gus prie dabartinės merijos, Pir-miems KAD darbuotojams teko budėti merijos viduje, patruliuo-ti Klaipėdoje. Taip pat stebėjome objektus, kariuomenės ir techni-kos judėjimą. Artėjant sausio įvy-kiams su kitais savanoriais budė-davome savo patalpose, sekėme situaciją mieste. O buvo tikrai ne-ramu, tvyrojo įtampa. Budėjom keletą parų iš eilės neišeidami iš tarnybos. Kadangi esu gimęs sau-sio 12 d., vyrai mane pasveikino ir įkalbėjo eiti namo, kur jau laukė šventinis stalas... Nuotaika buvo tokia kad švęsti nesinorėjo, neilgai trukus, naktį, paskambino KAD darbuotojas ir liepė grįžti į tarnybą, nes pranenešė, kad Vilniuje prasi-dėjo puolimas. Sėdau į maršruti-nį autobusą, o ten jau pilna žmo-nių, visi važiavo į miesto centrą. Mums buvo nurodyta likti Klaipė-doje. Įtampa buvo didžiulė, ginlų dar neturėjome, turėjome tik bere-tes, dryžuotus marškinėlius ir juo-dą uniformą. Laukėme užpuolimo pergyvenome kad negalėsime rim-tai pasipriešinti, nes neturime gin-klų. Nesinorėjo taip paprastai pasi-duoti, todėl į antrąjį pastato aukštą prisinešėme plytų, turėjome ir sig­

nalinį pistoletą su trimis raketo-mis ir, žinoma, geležinius strypus. Laukėme, laukėme, bet Klaipėdo-je rimtų incidentų neįvyko. Tačiau provokacijų buvo, žinau, apie poli-cijos radijo ryšiu perduotą praneši-mą, kuriame Lietuvos policininkai pranešė esantys apšaudyti automa-tine ugnimi iš pravažiuojančio bal-to „žiguliuko“. Šis įvykis nebuvo užfiksuotas nei spaudos, nei aukštų pareigūnų, nors panašių incidentų buvo galima tikėtis – patruliuoda-mi mieste pastebėdavome daug ru-sakalbių, tačiau jie nebuvo klaipė-diečiai. Taip buvo galima spręsti iš jų elgesio ir aprangos. Matyt, šie žmonės laukė signalo, kuris, taip ir nebuvo duotas. Kitą dieną, po Sausio 13–osios, mane vyrai de-legavo pas Norkų, prašyti ginklų ir priesaikos. Jis, išklausęs mano nuogąstavimus ir prašymą, pasa-kė atrinkti dešimtį patikimų vyrų, ir kraštutiniu atveju vykti į polici-ją, kur mums išduos ginklus. Juos Norkus prigrąsino panaudoti tik tuo atveju, jeigu prasidėtų mūsų saugomų objektų puolimas. Tą pa-čią dieną davėme priesaiką. Sausio įvykiai aprimo – ginklų neprireikė. Mane visada žavėjo C.Norkaus di-plomatiniai sugebėjimai, jis buvo atsargus ir visada mokėjo apeiti aštrius kampus. Ir net per rugpjū-čio pučą jis mus nuramino. Aš tu-rėjau informacijos, kad pučo nak-

tį mus visus ims, o vadas užgesino šias aistras, tuo metu jis kabinete naiki-no svarbius dokumentus – „Taip, pas mane kieme taip pat stovi mašina, su perrengtais kareiviais, matyt, jie lau-kia įsakymo, o jūs, vyrai, žiūrėkite, kaip įvykiai klostysis Maskvoje. Jeigu ten pučistams pavyks, slėpkitės ir pa-tys, turėkite vietas, kur kuriam laikui galėsite pasislėpti.“

– Su kitais savanoriais taip ir nespė-jome suderinti, kur susitinkame, jei prasideda perversmas, bet Norkaus žodžiai mane nuramino. Visą nak-tį žiūrėjau televiziją ir žlungant pučui supratau, kad Lietuvoje irgi nieko blo-go nebeįvyks. Tuo metu jau tarnavau pasienyje, ten turėjau subūręs kele-tą pasieniečių, su kuriais kiek leido laikas užsiiminėjome nardymu. Ir tai darėme negailėdami jėgų. Jie, ži-noma, nebuvo etatiniai narai, o pa-prasti pareigūnai, savo laisvą laiką nuo tarnybos aukoję nardymui. Ši-lutės pasienio poste buvo kateriai, todėl narai pasieniečiams buvo rei-kalingi. Per kurį laiką savo narus pa-ruošiau ir jiems buvo išduoti pir-mieji lietuviški narų pažymėjimai. Pasieniečių vadovybė nematė tame užsiėmime rimtų perspektyvų ir man teko išeiti į Klaipėdos savano-rių rinktinę. Šilutės pasieniečiai dar kurį laiką nardė, išnaudodami savo laisvalaikį, bet neturint vadovybės paramos jų entuziazmas išblėso.

Galima pasamprotauti jeigu pir-mas kovos plaukikų būrys būtų įkur-tas pasienio tarnyboje, ar galėtų „ichtiandrai“ taip drąsiai tampyti kontrabandą per Nemuną?

Pradėjau tarnauti SKAT rinktinė-je, pirmosios mano pareigos buvo la-bai geros – vairuotojas, o nei mašinos, nei vairuotojo pažymėjimo neturėjau, taigi pagaliau laisvai galėjau užsiimti kovos plaukikų planais. Patarus rink-tinės vadui sukūrėm nardytojų klubą „SKAT Nautilius“ . O savanorių rink-tinėje tarnavo daug gabių ir tvirtų vyrų, pilnų entuziazmo. Kaip tik kūrėsi 4 apsaugos kuopa, kurios kariai turėjo tapti profesinės tarnybos. Būtent šioje kuopoje nusprendėme formuoti etati-nį narų būrį, su jo specifinėmis užduo-timis Klaipėdoje. Suorganizavome bū-simųjų narų atranką, kurioje dalyvavo 47 savanoriai, iš jų atrinkome 14 kan-didatų. Tie žmonės visi praėjo nardy-mo kursą ir gavo naro pažymėjimus. Atrodė, viskas klostėsi geriau nei buvo galima tikėtis. Tačiau, ne visiems pla-nams buvo lemta išsipildyti...

(Pradžia. Pabaiga – kitame nr.)

Naras, gynęs nepriklausomybę

Profesinės karo tarnybos karius ir karius savanorius kviečiame

dalyvauti atrankoje į Karinių jūrų pajėgų Povandeninių veiksmų

komandą.

Registracija iki balandžio 11 d. mob. tel. 8 698 59 727, KATT 60 255.

Ats. kpt. ltn Valerijus Krisikaitis. Autoriaus nuotrauka

cmyk

2008 m. kovo 27 d. Nr. 3 (387)Savanoris� psl.

cmyk

Atkelta iš 1 p.

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktorius

BiografijaRamanauskai 1921 m. sugrįžo

į nepriklausomą Lietuvą, apsigy-veno Seinų apskrities Rudaminos valsčiaus Bielėnų kaime ir ėmėsi ūkininkauti. Ūkelis menkas, vos 6 hektarai dzūkiškų smėlynų, vertėsi sunkiai, tačiau tėvai iš paskutinių-jų stengėsi, kad vaikai (be Adol-fo dar buvo jau Lietuvoje gimę Albinas ir Aldona) siektų moks-lo. 1937 m. A.Ramanauskas baigė gimnaziją, 1939 m. – pedagoginį institutą. 1940 m., – karo mokyklą ir pradėjo mokytojauti Leipalin-gio valsčiaus Krivonių kaime. Ki-lus Vokietijos–SSRS karui daly-vavo Birželio sukilime, vadovavo būriui, vėliau dėstė Alytaus moky-tojų seminarijoje.

Prasidėjus antrajai rusų okupa-cijai 1945 m. pavasarį užmezgė ry-šius su Alovės miškuose veikusiais partizanais, įstojo į Nemunai-čio apylinkėse veikusį parti-zanų būrį, išrinktas vadu. Pa-sirinko slapyvardį Vanagas, kurio nekeitė per visą parti-zanavimo laikotarpį. Merki-nės ir Alovės valsčiuose subū-rė atskirus partizanų būrelius į kuopą, kuri vėliau išaugo į partizanų batalioną. Vana-gas tapo bataliono vadu, vė-liau – Merkio rinktinės, kurią sudarė Marcinkonių ir Drus-kininkų partizanų batalio-nai, – vadu. Dalyvavo Varčios mūšyje, vadovavo Merkinės miestelio puolimui. 1946 m. paskirtas Dainavos apygar-dos vado pavaduotoju, 1947 m. rugsėjo mėnesį apygardos vadų sąskrydyje išrinktas apy-gardos vadu.

Nuolat lankė apygardos partizanų padalinius, sten-gėsi susitikti ir pasikalbėti su kovotojais, sužinoti ir įvertin-ti karių ir vadų veiksmus, rei-kalavo laikytis drausmės bei tvarkos. Daug dėmesio sky-rė partizanų spaudai, orga-nizavo leidybą, rašė straips-nius. Vanagas yra redagavęs šiuos Dainavos apygardos ir Ne-muno srities laikraščius: „Trečias skambutis“ (Merkio bataliono), „Mylėk Tėvynę“ (Merkio rinkti-nės), „Laisvės varpas“ (Dainavos apygardos), „Svobodnoje slovo“ (Dainavos apygardos, rusų kal-ba, skirtas okupacinės kariuome-nės kareiviams), „Partizanas“ ir „Miško brolis“ (abu Nemuno sri-ties). Taip pat rengė ir leido užsie-nio politinių žinių biuletenius.

1949 m. vasario mėn. dalyvavo Prisikėlimo apygardos štabe vy-kusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame įkur-tas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, sudaryta vyriausioji partizanų va-dovybė ir priimta Deklaracija dėl Lietuvos valstybingumo atstaty-mo principų. Suvažiavimo metu suteiktas partizanų majoro laips-

nis, išrinktas LLKS tarybos pre-zidiumo pirmininko partizanų ge-nerolo Jono Žemaičio–Vytauto pirmuoju pavaduotoju ir patvir-tintas Pietų Lietuvos srities vadu. 1950 m. paskirtas LLKS gynybos pajėgų vadu, suteiktas pulkininko laipsnis, įpareigotas baigti reng-ti LLKS statutą. Dėl ligos negalė-damas vykdyti savo pareigų gen. J.Žemaitis–Vytautas 1952 m. pa-siūlė plk. Vanagą paskirti LLKS pirmininku, suteikiant jam parti-zanų generolo laipsnį, tačiau dėl LLKS tarybos narių žuvimo šis pasiūlymas nebuvo įteisintas. Nuo 1952 m. gegužės iki 1953 m. gegu-žės ėjo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pareigas.

Partizaniniam karui pasibaigus, slapstėsi su šeima netoli Merkinės, Alytuje, Rokiškio rajone. Tuo pat metu rūpinosi partizanų archyvų išsaugojimu ir rašė prisiminimus „Partizanų gretose“ (atkūrus ne-priklausomybę išleisti pavadinimu „Daugel krito sūnų...“).

Vanago paieškai buvo sudary-ta kvalifikuočiausių KGB darbuo-

tojų grupė, kuriai vadovavo Rai-nių budeliai Petras Raslanas bei Nachmanas Dušanskis, pasitelkta dešimtys senų ir naujai užverbuo-tų agentų. Suimtas 1956 m. spa-lio 12 d. Kaune, Karo mokyklos kurso draugui, vėliau 16 „lietuviš-kos“ divizijos bataliono vadui mjr. Antanui Urbonui (KGB agentū-rinis slapyvardis „Žinomas“) iš-davus. Jau tą pačią dieną buvo žiauriai kankinamas ir žalojamas. 1957 m. rugsėjo 25 d. okupacinio režimo „aukščiausiasis teismas“ A.Ramanauską–Vanagą nuteisė mirties bausme. Nužudytas tų pa-čių metų lapkričio 29 d.

Mokyklos

A.Ramanauskas baigė Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose.

Šiandien daugeliui toks pavadini-mas gali atrodyti keistas ir nelogiš-kas, tačiau iš tikrųjų nieko keisto čia nėra. 1920 m. Lenkija užgro-bė Seinus, vieną lietuviškiausių mūsų miestų ir įvedė ten „len-kišką tvarką“ – uždraudė viešose vietose kalbėti lietuviškai, o Sei-nų vyskupą Antaną Karosą, kuni-gų seminariją bei dvi gimnazijas – berniukų ir mergaičių – išvarė „į Lietuvą“. Ištremti mokiniai bei mokytojai prisiglaudė Lazdijuose. Gimnazijos vardas liko senas, ža-dinantis viltį, kad ateis toks metas,

kai Seinai vėl taps laisvi ir bus galima ten sugrįžti.

Per visą ilgaamžę istori-ją lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei daugiausia žalos ir blogybių padarė Lenkija, Vo-kietija ir Rusija. Visos moky-mo įstaigos, kuriose mokėsi A.Ramanauskas–Vanagas, taip pat nukentėjo nuo šių „gerada-rių“.

Baigęs gimnaziją, būsima-sis partizanų vadas nuspren-dė tapti mokytoju ir įstojo į Klaipėdos pedagoginį institu-tą, tačiau 1939 m. vokiečiai ati-ma iš mūsų Klaipėdą ir institu-to studentams bei dėstytojams (kaip prieš du dešimtmečius Seinų moksleiviams ir moky-tojams) tenka bėgti. Diplomą A.Ramanauskas gavo jau Pa-nevėžyje, o dar vėliau institu-tas atsidūrė Vilniuje (dabar tai – pedagoginis universitetas).

Baigus institutą A.Rama­nauską pašaukė atlikti privalo-mąją karo tarnybą ir pasiuntė į Karo mokyklą. Mokslus pradė-jo dar laisvoje Lietuvoje, Kau-ne, o baigė Vilniuje, kai mūsų žemę jau mindžiojo okupantai

rusai. Įsakymo priešintis nebuvo ir

kariuomenė nesipriešino. Iš 284 XV aspirantų laidos ka-

riūnų okupantus džiaugsmingai pasitiko tik šeši: 5 žydai ir 1 lie-tuvis – toks Vaclovas Bernotėnas, beviltiškas girtuoklis iš Radviliš-kio, greitai, kaip „patikimas ka-dras“, tapęs sovietiniu tardytoju, kur jau galėjo gerti iki soties, ne-sibaimindamas jokio kuopos vado ar kuopininko. Kiti, dantis sukan-dę, mokėsi toliau ir ...laukė karo.

Iš XV laidos partizanų vadais tapo ne tik A.Ramanauskas–Vana-gas, bet ir Antanas Baltūsis–Žve-jys, Benediktas Labėnas–Kariū-nas, Jurgis Krikščiūnas–Rimvydas, Vladas Pabarčius, Vladas Juo-zokas, Ignas Šapkūnas, Aleksas Zepkus, Petras Petrūnas, Juozas

Aukštikalnis, Zigmas Januševi-čius, Pranas Gudynas ir kiti.

Pranas Vainutis, sulaukęs ne-priklausomybės, tarnavo Savano-rių pajėgose.

„Priimkit ir mano Juozuką...“1945 m. birželio 3 d. 120 Vana-

go vadovaujamų partizanų prisie-kė Nemunaičio vienuolyne. Pats Vanagas apie tai rašė savo prisi-minimuose: „Dvasininkas pusbal-siu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę de-šines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupan-tą, kuris, pamynęs po kojomis vi-sus Dievo ir žmonių įstatymus, ne-gailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Pirmasis prisiartinau ir pabučiavau kryželį, Trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to trumpu, bet didžiai prasmingu dvasininko žodžiu bai-gėsi iškilmingas aktas. Padėkojom ir visi netrukus atsidūrėme Noš-kūnų miško prieglobstyje...“

Partizaninio karo pradžioje laisvės kovotojų nestigo. Vanagas rašė: „Norėjome padaryti atran-ką, nes norinčių stoti į partizanus buvo labai daug.

Kažkokiu būdu gyventojai suži-nodavo mūsų stovyklavimo vietas, ir norintieji stoti į partizanų gretas ateidavo kartais net su tėvu ar mo-tina prie pačios stovyklos. Daugu-ma tuomet tikėjo greita pergale ir norėjo, kad būtų laikoma, jog ir jų sūnus prisidėjęs prie Lietuvos lais-vės kovos. Dar ir dabar prisimenu vienos motinos iš Meškasalio apy-linkės pasakymą: „Ponuli, tik bū-kite tokis geras ir priimkit mano Juozuką... Jeigu po kokios savaitės pasikeis valdžia, tai kaipgi jis pasi-rodys prieš kitus...“ Jos gi tas Juo-zukas dar neturėjo aštuoniolikos metų ir atrodė dar tikras „mamytės sūnelis“. Sunku buvo motiną įkal-bėti, kad dar nėra reikalo karščiuo-tis ir kad jos Juozukas palauktų“.

Lietuvoje mažai kas laukė rusų. Rašytojas Juozas Aputis prisime-na savo tėvo nuostabą, kai jis, žiū-rėdamas į sugrįžusius rusų karei-vius – skarmaluotus, purvinus ir utėlėtus, lygino juos su vokiečiais ir tik kraipė galvą: „Anie tai anie... Bet šitie! Ką jie gali nugalėti ir kaip jie iki mūsų atėjo?!..“

O atėjo, nes jų buvo labai daug. Be to, Amerika šėrė, rengė ir ginklavo.

Pradžioje partizanai laikė-si dideliais daliniais ir beveik ne-

sislapstė, vyravo nuomonė, kad atvirame mūšyje rusai negali lietu-vių įveikti, o stribų gaujos kėlė tik juoką, pirmiesiems šūviams pasi-girdus, jos išsilakstydavo.

Partizaninio karo, mažų grupių taktika, gyvenimas po žeme, bun-keriuose ateis vėliau.

Vanagas buvo labai reiklus, va-lingas (išeidamas partizanauti me­tė rūkyti ir visiškai atsisakė alko-holio) vadas, bet ne autokratas. Vienais įsakymais partizanams ir neįmanoma vadovauti, vado au-toritetą lemia ne pareigos ir laips-niai, bet asmeninės savybės, su-gebėjimai, drąsa, rūpinimasis žmonėmis. Kaip tik šios savybės ir būdingos Vanagui. Ir ištikimy-bė priesaikai, savo pasirinktam keliui.

Matydamas, kad partizaninis karas baigiasi, 1950 m. pradėjo ra-šyti prisiminimus „Partizanų gre-tose“. Daugelis partizanų vadų tuo metu jau buvo žuvę ir Vanagas puikiai suvokė, kad jeigu jis nepa-rašys tiesos apie lietuvių kovas už laisvę – neparašys niekas. Suspėjo aprašyti tik trejus partizanavimo metus (iki 1947 m.). Vanago atsi-minimai labai autentiški, vyrau-ja kritinis mąstymas ir tikrovišku-mas. Autorius, anot istoriko Algio Kašėtos, atvirai aprašo partizani-niame kare pasireiškusias įvairias blogybes, nurodo jų priežastis. Rašė nereguliariai, su pertrau-komis ir iškart keliais egzemplio-riais, nes, kaip pats sakė, „negali būti tikras, kad jie anksčiau ar vė-liau negali patekti priešui į rankas, kaip kad, mano giliu įsitikinimu, yra atsitikę bemaž su 9/10 LLKS archyvų įvairiose Lietuvos vieto-se“. Partizanų vadas neklydo, dvi jo atsiminimų dalys (iš trijų) tikrai atsidūrė KGB, tačiau kitas egzem-pliorius, paslėptas pas dorus, pati-kimus žmones, išliko.

Išdavė Urbonas, kankino dušanskiai 1956 m. spalio mėn. Vanagas su

žmona iš Vilniaus atvažiavo į Kau-ną ir prisiglaudė pas Karo moky-klos bendrakursį Urboną, kuris iš-kart ir pranešė okupantams. Spalio 12 d. sulaikyti ir išvežti į Vilnių.

„Tardymas“ prasidėjo jau pačią pirmąją dieną. „Tardė“ Sinycinas, Dušanskis, kiti, ir jau 16 val. Vana-gą teko skubiai išvežti į Lukiškių ka-lėjimo ligoninę. Kalėjimo gydytojai surašė tokį aktą: „Mes, žemiau pa-sirašę gydytojų komisija, kurios su-dėtyje LTSR MVD kalėjimo Nr.1 chirurginio skyriaus vedėja vyr. ltn. E.A.Lagoiskaja, chirurgas konsul-tantas V.S.Vorobjov, san. dalies vir-šininkas kpt. Kuzmin, surašėme šį aktą apie tai, kad: kalinys Rama-nauskas Adolfas, Liudviko, g. 1918 metais, pristatytas į kalėjimo Nr.1 chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkios būklės.

Į klausimus neatsakinėja, be są-monės, periodiškai visų kūno ga-lūnių raumenų traukuliai.

Pulsas vos juntamas, minkš-tas, kr. spaudimas 60/40. Ligo-nis visas kruvinas. Lytinių or-ganų srityje masyvus raištis, persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos – plati plėš tinė žaiz-da, padengta kraujo krešuliais.

Vanagas

Klaipėdos pedagoginio instituto studentai. Pirmas iš dešinės – Adolfas Ra-manauskas.

Adolfas Ramanauskas – Karo mokyklos kariū-nas. 1940 m.

cmykcmyk

2008 m. kovo 27 d. Nr. 3 (387) Savanoris � psl.

Dešinė akis padeng-ta hematoma, ant vir-šutinio voko, taip pat ant voko pastebėtos 6 durtinės žaizdos, pa-gal diametrą padary-tos plonu laidu ar vi-nimi, siekiančios akį; daugybė mėlynių pil-vo srityje, kairės ran-kos 3­io piršto pjauti-nė žaizda.

Išvedant ligonį iš šoko, skubiai perpiltas kraujas 400,0, gliuko-zė 40 proc,– 40, morfi-jus, vaistai širdžiai.

Po šių priemonių pakilo kraujo spaudi-mas iki 120/80, pulsas tapo patenkinamas, sąmonė vis dar neaiš-ki. Ligonis nugaben-tas į operacinę.

Ant lytinių orga-nų pastebėta: dešinė-je mašnos pusėje di-delė plėštinė žaizda ir kairėje pusėje žaizda, nėra abiejų kiaušinėlių, sėklidžių kanalėlių...

Padaryta chirurginė operacija... Žaizdos užsiūtos deguto siūlais...

Po operacijos sąmonė liko ne-aiški...

Tardymas galimas (sėkmingai gydant) po 2–3 savaičių“.

Rusai gydytojai „nustatė“ tokią diagnozę: „Trauminis šokas. Savęs sužalojimas“!

Dažnai girdime, kad žmonės kankinti tik Stalino laikais (buvo specialus Politinio biuro nutari-mas, leidžiantis naudoti „fizinio poveikio priemones“), o štai jau vėliau – ne, kagėbistai, girdi, dir-bo vos ne su baltomis pirštinė-mis. Visa tai gryniausias melas. Antai 1970 m. KGB taip tardė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekaną Joną Kazlaus-ką, kad profesorius prarado są-monę. Kagėbistai, užuot sutei-kę medicininę pagalbą, nuvežė jį prie Neries ir nuskandino. Nie-kas nepasikeitė nuo Ivano Žiau-riojo „opričninos“ laikų, meto-dai tie patys.

Todėl nereikia rimtai žiūrėti į tardymų protokolus. Iškankintas, sužalotas, leisgyvis žmogus pasira-šydavo bet ką, o vėliau sovietiniai istorikai, remdamiesi tais „proto-kolais“, kurpė propagandines kny-geles ir net „mokslinius darbus“. Ir išeidavo pagal juos, kad parti-zanai nieko daugiau neveikė, o tik ėjo iš kaimo į kaimą ir žudė žmo-nes. Dabar žinome, kad dauguma tų žudynių – valdžios palaikomų kriminalinių nusikaltėlių, rusų ka-reivių ir stribų darbas. Rašydami apie Vanagą, tie „istorikai“ būti-nai pažymėdavo: Ramanauskas – stambaus buožės sūnus. 6 hektarai – stambus buožė!

Dušanskis pabėgo į Izraelį, Raslanas – į Rusiją, ir jautėsi ten visiškai saugūs. Iš Lietuvos rei-kalavimo perduoti Dušanskį, Iz-raelis tiesiog išsityčiojo, lygiai tą patį padarė ir Lietuvos žydų pir-mininkas Simonas Alperavičius. Na, o Urbonas? Jis ramiausiai gyveno (jeigu nenumirė, tai ir te-begyvena) Kaune, Kalniečių g. 185. Tiek suįžūlėjo, jog buvo net įlindęs į Lietuvos atsargos kari-ninkų sąjungą.

Už Vanago sulaikymą ir turbūt už ypač kvalifikuotą „tardymą“ Si-nycinas, Dušanskis apdovanoti lai-krodžiais, Dušanskiui dar ir laips-nis pakeltas.

Atminties jėga

2002 m. minint Vanago žūties 45–ąsias metines, Vilniaus kari-ninkų ramovėje prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo: „Pas mus kartais atsiranda mintytojų, mė-ginančių sakyti, kad sovietinė Lietuva buvo lyg ir valstybė: turė-jo valstybines struktūras, kurios norėjo gero Lietuvai. Perskaity-kime tą svetima kalba parašytą ir pasirašytą LSSR Aukščiausio-jo teismo nuosprendį Ramanaus-kui ir pamatysime, kokia tai buvo „valstybė“. Neseniai tebuvo pra-ėjęs laikas, kai tam tikri Berijos veiksmai labai išgąsdino sovietinę Lietuvos nomenklatūrą. Kas bus, jei grįš tremtiniai, jei pasitvirtins gandai, kad iš Maskvos atsiųstieji politiniai pareigūnai atšaukiami grįžti atgal, gal net ir sovietų ka-riuomenė bus išvesta?! Ta baimė kėlė sumaištį nomenklatūrinėje viršūnėje – vietinės partijos CK vertė prašyti: tik neišveskite ka-riuomenės iš Lietuvos. Jau buvo sunaikinti partizanai, o vis dėlto – palikit kariuomenę... Jie bijojo pasilikti su tauta akis į akį po visų trėmimų ir egzekucijų. Ir net dar po trisdešimties metų, Gorbačio-vo laikais, kai prasidėjo „peres-troika“, o Lietuvoje – Atgimimas, kai Maskva išleido įstatymą, kad egzekucijų ir masinių naikinimų vietos turi būti paviešintos, nes jos turi būti ištirtos ir pagerbtos, tame įstatyme atsirado viena iš-imtis: Lietuvoje tokio paviešini-mo nereikia. Iš Lietuvos, ne iš ki-tur, paprašė padaryti tokią išimtį. Kodėl?

Kur nors Vilniaus apylinkėse guli Ramanausko–Vanago palai-kai. Aš neabejoju, kad yra gyvi tie, kurie žino tą vietą, ir gyvi, kurie prašė, kad nebūtų paviešintos ma-sinių naikinimų vietos. Jie ir toliau bijojo Ramanausko, jie nenorėjo, kad jo kapas būtų žinomas. Turbūt ligi dabar. Štai kokią jėgą ir kokią tiesą reiškia šis vardas, partizanų kova ir jų atminimas“.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1947 m. vasarą.

Arvyda BADAUSKAITĖVyčio rinktinės štabo CKB vyresnioji specialistė

Mokinių patriotizmo ugdy-mas, aktyvus piliečių dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, geri santykiai ir efektyvus bendravimas su visuomene yra svarbūs dalykai ne tik Panevėžio miesto ir rajono pedagogams, bet ir Vyčio rinkti-nės kariams, kurie mielai dalyvau-

Lietuvos kariuomenė moksleivių akimis

ja įvairiuose renginiuose, vyksta į susitikimus. Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga vienas toks susitikimas vyko Panevėžio preky-bos ir paslaugų verslo mokykloje. Savanoriai moksleiviams pasako-jo apie rinktinės kasdieninę vei-klą, jos pobūdį, svarbias misijas Kosove, Afganistane, Irake, pra-tybas, mokymus, sportinius pasie-kimus.

Aplankytos mokyklos moki-niai karius pasitiko skirtingai.

Vieni labai aktyviai dalyvavo po-kalbiuose ir viktorinoje apie ka-riuomenę, kiti susitikimo pra-džioje kuklinosi ir sunku buvo išpešti žodį. Susitikimo metu ka-riai parodė mokiniams filmą „Tė-vynės labui“, kuris pasakoja apie karių savanorių gyvenimą, prista-tė ginkluotę, amuniciją. Šis susiti-kimas davė naudą ne tik kariams savanoriams, bet ir jaunimui. Pa-sak pedagogų, džiugu matyti mo-kinių susidomėjimą.

Sportas

Kpt. Arvydas SAVICKASDariaus ir Girėno rinktinės štabas

Kovo 7–8 d. Rygoje vyko tarp-tautinės šaudymo varžybos, skir-tos plk. O.Kalpakui atminti. Jose

Ats. vrš. Romas EIDUKEVIČIUS

Kovo 7 d. Marijampolėje, Vy-tenio bendrosios paramos logist-kos bataliono sporto salėje, vyko mažojo futbolo turnyras, skirtas Lietuvos nepriklausomybės at-kūrimo dienai paminėti. Dalyva-vo 6 komandos. Dainavos rinkti-nės (treneris kpt. Gytis Urbonas, kapitonas gr. Sigitas Mečinskas), Vytenio bendrosios paramos lo-gistikos bataliono, Stasio Raš-tikio puskarininkių mokyklos, Marijampolės pataisos namų, Marijampolės policijos komi-sariato ir Marijampolės šaulių rinktinės. Varžybų metu padary-tos išvados, kad žaidžiant svar-biausia ne ūgis ir ne smūgis, bet taktika bei strategija. Visų su-sirinkusiųjų buvo gera, sporti-nė, kovinė nuotaika. Suskaičia-vus visų komandų įmuštų įvarčių

Nugalėjo draugystė

skaičių, nuspręsta, kad nugalėjo draugystė. Šio renginio organi-zatoriai Vytenio bendrosios pa-

ramos logistikos bataliono kariai visus varžybų dalyvius apdova-nojo diplomais.

Dainavos rinktinės komanda su savo treneriu kpt. Gyčiu Urbonu.Autoriaus nuotrauka

Latvijoje savanoriai – antridalyvavo 40 komandų iš 9 valsty-bių. Lietuvai atstovavo Dariaus ir Girėno rinktinės savanoriai: ats. kpt. Vytautas Talaišis, j. srž. Asta Rinkevičienė, gr. Jonas Jachima-vičius.

Mūsiškiai, ruošdamiesi var-

žyboms, kelis kartus treniravo-si Stasio Raštikio puskarininkių mokyklos šaudykloje pagal latvių atsiųstus nuostatus, bet jau Rygo-je paaiškėjo, kad latviai supainio-jo ir atsiuntė mums senus nuos-tatus.

Kovo 6 d. atvažiavus į Rygą, kariai iškart nuvyko į šaudyklą prišaudyti ginklų, nes visi turėjo šaudyti tik latvių ginklais. Prišau-dymui skirta viena valanda, po to numatyta ekskursija po Rygos senamiestį. Mūsų komanda atsi-sakė nuo ekskursijos ir pasiliko šaudykloje dar pasitreniruoti.

Varžybos vyko dvi dienas ir buvo labai gerai suorganizuotos.

Kaip ir dera, nugalėjo šeiminin-kai – Latvijos komanda, surinkusi 548 taškus, II vietą iškovojo lietu-viai – 495 taškai, III – estai (484 taškai), toliai – Ispanija, Olandija, Lenkija, Didžioji Britanija, Aus-trija ir Italija.

Apdovanojama Lietuvos komanda.

Dėl buvusio rinktinės karininko ats. mjr Juozapo Liegaus mirties reiškiame nuošir-džią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.

Dainavos apygardos 1-oji rinktinė

Autoriaus nuotrauka

cmyk

2008 m. kovo 27 d. Nr. 3 (387)Savanoris8 psl.

cmyk

Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.ltSpausdino „Respublikos“ spaustuvė, M.Sleževičiaus g. 7, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099

Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.

Eina nuo 1991 02 09

Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris.Korespondentas gr. Vilius Džiavečka.Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.Kalbos redaktorė Živilė Gurauskienė.Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“

Kaina 1 Lt 20 ct

Ats. ltn. Eglė TRATAITĖDidžiosios Kovos rinktinės 801 CKB kuopa

Šiandien Lietuvos kariuomenėje CKB trumpinys jau girdimas, tačiau kas tai – žino nedaugelis. CKB – civi-lių ir karių bendradarbiavimas. Dok-trinoje Lietuvos kariuomenės civilių ir karių bendradarbiavimas regla-mentuojamas kaip veiksmų koordi-navimas ir bendradarbiavimas tarp karinės vadovybės ir civilių, įskaitant vietinius gyventojus, vietinės val-džios institucijas, tarptautines, vieti-nes ir nevyriausybines organizacijas, siekiant paramos karinei užduočiai įvykdyti. Pastaruoju metu gana pla-čiai skamba naujos kariškos specia-lybės pavadinimas – CKB funkcinis specialistas. Įgyvendindamos iškel-tus tikslus Savanorių pajėgos tokių specialistų būrį parengė 2007 m. Kas tie funkciniai specialistai, ką jie daro tarptautinėse operacijoje, kiek jų tu-rime šiandieninėje Lietuvos kariuo-menėje ir ką jie daro tarptautinėje operacijoje Afganistane?

Į keletą klausimų mums sutiko at-sakyti Didžiosios Kovos rinktinės ci-vilių ir karių bendradarbiavimo kuo-pos vadas kpt. Gediminas Latvys.

– Taigi, kas yra CKB funkciniai specialistai?

– Konkrečios srities ekspertai ci-viliai arba kariai, kurie yra už krizės apimto rajono ribų ir pasitelkiami į pagalbą, kai jų negalima rasti opera-cijų rajone. Tai gali būti inžinieriai, architektai, teisininkai, humanitari-nės pagalbos specialistai, kalbinin-kai, religijų ekspertai ir dar daugelio kitų sričių žinovai.

– Kas lemia jų dalyvavimą opera-cijose, kiek tai trunka laiko?

CKB funkciniai specialistai Afganistane– Tai specialistai, kurie pasitel-

kiami būtent specialiosioms funk-cijoms, kurios nustatomos vertini-mo proceso metu. Šių specialistų skaičius ir kompetencija taip pat priklauso nuo poreikio bei gali-mybių. Jie kviečiami tik specialių užduočių vykdymo laikotarpiui. Kiek laiko tokie specialistai bus operacijų rajone, priklauso nuo juos siuntusios šalies įstatymų. Be to, jie turėtų būti nuolat pasiren-gę ir pasitelkiami tik tuomet, kai reikalingi.

– Tačiau ar kiekvienas karys gali tapti CKB funkciniu specia-listu, kiek jų yra šiuo metu Lietu-voje?

– Kiekvieną darbą bet kur, ar Lietuvoje, ar tarptautinėje ope-racijoje, turi atlikti savo srities ži-novas. Savaime suprantama, kad CKB funkcinis specialistas, vyks-tantis į tarptautines taikos rėmi-mo operacijas, privalo turėti ba-zinius kario įgūdžius, nes nuo to priklauso ne tik minėto specialis-to, bet ir aplinkinių karių saugu-mas.

Lietuvos kariuomenėje CKB funkcinius specialistus komplek-tuoja tik Didžiosios Kovos rinkti-nės CKB kuopa. Šiuo metu kuo-poje tarnauja kelios dešimtys CKB funkcinių specialistų, ku-rie pagal savo civilinį išsilavinimą, anglų kalbos ir karines žinias yra pajėgūs atlikti funkcijas tarptauti-nėse operacijose.

– Ar CKB kuopos kariai jau yra pasirengę vykdyti užduotis?

– Be abejonės. Kuopos kariai savanoriai jau keletą metų vykdo jiems iškeltas užduotis. Kariai sė-kmingai dalyvauja tarptautiniuo-se mokymuose, Geležinio Vilko

brigados pratybose, tarptautinė-se operacijose Afganistane ir Ko-sove.

Geriausias pavyzdys toks: CKB kuopos kariai dalyvavo misijo-je kaip civilinės inžinerijos spe-cialistai PAG–4 ir PAG–5 kontin-gentuose. Jie atliko daug darbų, kurie paprastiems kariams, ne-turintiems civilinės inžinerijos ži-nių, būtų sunkiai įvykdomi. Minė-tų karių sėkmę liudija tas faktas, kad ne tik Lauko pajėgų vadovy-bė, bet ir Užsienio reikalų minis-terija išreiškė pageidavimą, jog minėti specialistai tęstų pradėtus

darbus ir atvyktų į Goro provinci-ją pakartotinai.

– Kalbame apie jūsų vadovau-jamos kuopos karius savanorius. Kurie tai specialistai?

– J. srž. Tarasas Šurubura ir vyr. ltn. Vydmantas Augutis.

Kokie pirmųjų Lietuvos funk-cinių specialistų įspūdžiai, pa-klauskime jų pačių.

– Tarasai, tu buvai pirmasis CKB kuopos karys, kuris išvyko į Afganistano Goro

provinciją būtent kaip funk-cinis specialistas. Ar turėjai kon-krečių užduočių, ko tikėjaisi?

J. srž. T.Šurubura:– Konkrečių užduočių neturė-

jau, tiesiog žinojau, kad reikalingas inžinierius, taigi ir važiavau. Jei Tė-vynė šaukia, o aš savo žiniomis ga-liu jai pasitarnauti, tiesiog privalau tai padaryti ir padarysiu, – tokia mano nuostata. Be abejo, nega-lėjau nuvilti vadų, kurie pasitikė-jo manimi, taip pat kuopos draugų ir t. t. Be to, koks tikslas dalyvauti visuose mokymuose, pratybose, jei įgytų žinių negali pritaikyti praktiš-kai? Taigi per labai trumpą laiką susiruošiau ir išvykau.

Gr. Tarasas Šurubura – pirmasis Savanorių pajėgų inžinierius Goro provincijoje.

(Pradžia. Tęsinys – kitame nr.)

Kpt. Kęstutis PILECKASDainavos rinktinės štabas

Kovo 14 dieną Dainavos rink-tinėje vyko konkurso „Ką ži-nai apie Lietuvos kariuomenę“ I etapas, kuriame dalyvavo Lazdi-jų rajono moksleiviai. Atvyko ir jų mokytojai bei Lazdijų rajono švietimo, kultūros ir sporto sky-riaus vyr. specialistas Dalius Moc-kevičius. Moksleivių laukė testas iš Lietuvos kariuomenės istorijos.

Konkursas prasidėjo

Pirmąją vietą laimėjo Lazdi-jų Motiejaus Gustaičio gimnazi-jos moksleivis Tadas Kazlauskas, antrąją – Mindaugas Vaikšnoras iš Seirijų Antano Žmuidzinavi-čiaus vidurinės mokyklos, trečią-ją – Dalius Ramanauskas (Veisie-jų vidurinė mokykla).

Konkurso dalyviai lankėsi rink-tinės muziejuje, susipažino su Aly-tuje dislokuotais kariuomenės da-liniais. Moksleivius pasveikino bei prizininkus apdovanojo rinktinės vadas mjr. Raimondas Matulaitis.

Prizininkai su rinktinės vadu mjr. Raimondu Matulaičiu.

Valdas KILPYSLŠS garbės sargybos kuopos šaulys

Kovo 15 d. Kaune, Lietuvos kūno kultūros akademijos lengvosios atle-tikos manieže vyko Lietuvos kaimo mokyklų virvės traukimo finalinės varžybos. Į šias varžybas visada at-vyksta daug sportuojančio jaunimo iš visos Lietuvos ir „aiškinasi santy-kius“ įsikibę į skirtingus virvės galus. Šiais metais varžybose dalyvavo net

Kariai ir šauliai progos nepraleido23 komandos iš įvairių Lietuvos rajonų. Maniežas skambėjo nuo jaunatviško klegesio.

Tokiuose renginiuose galima sėkmingai propaguoti tarnybą ka-riuomenėje ir gera proga nebuvo praleista – į varžybas atvyko Da-riaus ir Girėno rinktinės savano-riai, Karo prievolės administra-vimo tarnybos atstovai ir Kauno apskrities Vytauto Didžiojo rink-tinės šauliai.

Kariai, savanoriai, šauliai vyk-

do skirtingas užduotis, tačiau jų darbas ir tikslai – bendri. Šįkart savanoriai buvo KPAT „palaiky-mo grupė“: atsivežti ginklai trau-kė jaunimo akį, tad daugelis ne-atsispirdavo pagundai pajusti „Karlo Gustavo“ svorį ant savo peties ar pačiupinėti kulkosvai-dį. Tuo tarpu KPAT atstovai aiš-kino jauniesiems sportininkams apie galimybes tapti profesiona-liais kariais, o šauliai surengė šau-dymo varžybas.

Pirmoji pažintis su ginklais. Autoriaus nuotrauka