REPORTERIO DARBAS ŽINIASKLAIDOJE
-
Upload
trinhduong -
Category
Documents
-
view
228 -
download
3
Transcript of REPORTERIO DARBAS ŽINIASKLAIDOJE
1
KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
KOMUNIKACIJŲ KATEDRA
EDITA VALINČIENĖ
REPORTERIO DARBAS ŽINIASKLAIDOJE
MOKYMO PRIEMONĖ
KLAIPĖDA, 2015
2
Apsvarstė ir rekomendavo publikuoti:
Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijų katedra
2015 m. sausio 22 d. Protokolo Nr. 46S – K – 07.
Recenzentai:
Prof. dr. Daiva Janavičienė
Doc. dr. Daiva Sirtautienė
3
TURINYS
ĮVADAS 4
REPORTERIO DARBO SAMPRATA IR VEIKLOS POBŪDIS 5
1. RADIJAS IR RADIJO REPORTERIS 7
1.1. Radijo reporteris. Radijo reportažas. Reportažas su įrašais 8
1.2. Radijo interviu 13
1.3. Radijo naujienų atranka 16
1.4. Žinių (naujienų) rašymas radijo eteriui 18
1.5. Radijo paprastumas ir greitis, lyginant su spauda ir televizija 21
1.6. Geros radijo žurnalisto savybės 21
2. TELEVIZIJA IR TELEVIZIJOS REPORTERIS 23
2.1. Temos/žanrai televizijoje 23
2.2. Reportažo kūrimas televizijoje 24
2.3. Teksto kokybės svarba televizijoje 27
2.4. Aktyvi televizijos žiūrovų auditorija 31
2.5. Interviu televizijoje 33
2.6. Televizija – ne tik naujienos, bet ir verslas 36
3. SPAUDA IR SPAUDOS REPORTERIS 38
3.1. Spausdintinės žiniasklaidos likimas XXI amžiuje 38
3.2. Operatyvumas – svarbiausia misija 40
3.3. Profesionalumo svarba spausdintinėje žiniasklaidoje. Naujųjų technologijų įtaka 42
4. INTERNETO REPORTERIS 44
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 45
4
ĮVADAS
Reporterio darbo žiniasklaidoje mokymo priemonės tikslas yra pateikti glaustą sando medžiagą, kuri
supažindins būsimuosius reporterius su jų profesijos raida ir ateities perspektyvomis, darbo aplinka,
techninėmis detalėmis, reikalavimais profesiniam pasiruošimui ir charakterio savybėms. Taip pat šia medžiaga
siekiama suteikti praktinių patarimų, kaip elgtis tam tikrose situacijose, ir padėti įtvirtinti žinias atliekant
praktines užduotis.
Ši reporterio darbo žiniasklaidoje mokymo priemonė skiriama ne tik bendram supratimui apie reporterio
veiklos peripetijas, bet taip pat ja siekiama aiškiai apibrėžti tokio darbo ypatumus skirtingose žiniasklaidos
priemonėse – radijuje, televizijoje, spaudoje ir internete - kad studentai galėtų lengviau nuspręsti, kuriai sričiai
jų asmeninės savybės tiktų labiausiai, ir kurį tolesnį karjeros kelią pasirinkti.
Siekiant nustatyti bet kokio reiškinio perspektyvas, būtina atsižvelgti ir į jo atsiradimo aplinkybes,
analizuoti jo kaitą istorijos raidoje ar skirtingų įvykių fone, apibendrinti jo įtaką kitų reiškinių formavimuisi. Nuo
savo gyvavimo pradžios žurnalistika ne tik keitėsi pati, nes jai įtaką darė technologiniai laimėjimai, bet tuo pačiu
keitė ir savo aplinką, pirmiausia auditoriją, kuri iš pasyvios, priimančios naujienas, palaipsniui tapo klausiančia,
reikalaujančia ir netgi kuriančia bendrą žinių turinį. Informacijos perdavimas gavėjui virto interaktyvia
grįžtamojo ryšio komunikacija, kurioje profesionalas kartais netgi keičiasi vaidmenimis su auditorija.
Pradedančiajam reporteriui sekti tendencijas būtina jau vien dėl to, kad neprarastų lankstumo ir laiku reaguotų
į pokyčius aplinkoje.
Vienas didžiausių sėkmingos reporterio karjeros veiksnių yra tvirtas charakteris ir profesionalus
pasiruošimas darbui nuolat kintančioje aplinkoje. Būtent todėl šioje mokymo priemonėje didelis dėmesys
skiriamas asmenybės vystymui. Pateikti patarimai ir praktinės užduotys studentams leidžia orientuotis, ką
daryti nuo pat nusiteikimo darbui iki paskirtos žurnalistinės užduoties atlikimo, nesvarbu, ar tai būtų kelių
eilučių informacija vietiniame laikraštyje, ar žinių pranešimas populiariausioje televizijoje. Studentai mokomi ir
ruošiami tam, su kuo būsimame darbe susidurs kiekvieną dieną: kaip rengti interviu ar reportažus, kaip
bendrauti bet kokioje socialinėje aplinkoje, kaip įvertinti auditoriją ir tinkamai atlikti konkrečią užduotį, kas yra
reporterio etika ir profesionalumas, kaip elgtis tiesioginės transliacijos metu ir netgi kaip neprarasti meilės savo
darbui. Reporterio asmenybei skiriamas didelis dėmesys, nes siekiama leisti studentams įgyti daugiau
pasitikėjimo savo jėgomis suprantant apie tai, kas, kur ir kaip gali nutikti.
5
REPORTERIO DARBO SAMPRATA IR VEIKLOS POBŪDIS
Pagrindinė reporterio užduotis yra informuoti visuomenę apie tarptautines, šalies ir vietines naujienas
bei įvykius. Jie rengia pranešimus laikraščiams, žurnalams, internetiniams tinklapiams, televizijai ir radijui.
Didžiausią reporterio darbo dalį sudaro sąveika su informacijos šaltiniais, duomenų apdorojimas ir
pateikimas. Jie yra atsakingi už redaktoriaus ar naujienų tarnybos vadovo jiems paskirtas temas, kurias
nagrinėjant tenka imti interviu iš informacijos turinčių asmenų, analizuoti su straipsnio ar reportažo tema
susijusias nuomones, vystyti ryšius su ekspertais ir kontaktiniais asmenimis, kurie galėtų suteikti informacijos ar
padėtų kitu žvilgsniu pažiūrėti į susiklosčiusią situaciją. Surinkus duomenis, reporterio pareiga yra visuomenei
pateikti patrauklią medžiagą, kurioje svarbu operatyviai atnaujinama informacija, tinkamas stilius, vaizdinės
priemonės, gramatika.
Nesvarbu, kokią žiniasklaidos priemonę reporteris atstovauja, darbe jam teks rengti interviu, kurie bus
transliuojami tiesiogiai ar pateikiami vėlesniu metu. Tai reiškia, kad reporteris turės sutvarkyti visą interviu
metu gautą informaciją taip, kad paruoštų rišlų ir nuoseklų pasakojimą. Gebėjimas bendrauti ir suprasti
pašnekovą yra vienas iš esminių reporterio darbo žiniasklaidoje bruožų. Ne mažiau svarbus yra ir asmens
raštingumas, kadangi paprastai publikacijas tenka lipdyti iš informacijos nuotrupų ir citatų. Dauguma laikraščių
ir žurnalų dažnai turi tiek spausdintines, tiek internetines versijas, taigi prie reporterio įgūdžių prisideda ir
gebėjimas elgtis su šiuolaikinėmis technologijomis. Interneto erdvėje veikiančioms žiniasklaidos priemonėms
itin svarbus operatyvumas, todėl reporteriui neišvengiamai tenka praleisti nemažai laiko socialiniuose tinkluose
ar atnaujinant darbovietės tinklapį. Taupant laiką ir siekiant geriausio rezultato, reporteris pats apdoroja ir savo
darbą pateikia nuo pradžios iki pabaigos, įskaitant teksto rašymą, redagavimą, papildymą nuotraukomis, vaizdo
reportažais, informacijos atnaujinimą ir talpinimą.
Didžiąją laiko dalį reporteris praleidžia rinkdamas informaciją, važinėdamas po objektus, susitikdamas
su pašnekovais, todėl šio darbo negalima vadinti darbu biure. Rengiantieji užsienio reportažus paprastai gyvena
užsienio šalyse, kad būtų pačiame įvykių sukūryje, kas dažnai netgi kelia pavojų gyvybei, atsižvelgiant į kylančius
karinius konfliktus, gamtos stichijas ar tiesiog kultūrinius skirtumus.
Naujienų pobūdis ir informacijos gausa sudaro puikias sąlygas reporteriams specializuotis, todėl neretai
reporteriai žinių tarnybose yra atsakingi už jiems artimiausią sritį – sportą, socialines problemas, mediciną ar
politiką. Neretai žurnalisto (ar reporterio) išsilavinimą turinčius asmenis galima sutikti besidarbuojančius
viešųjų ryšių įmonėse, dėstančius aukštojo mokslo įstaigose ar vedančius televizijos laidas.
Reporterio darbas yra įtemptas, nes tenka dažnai prisitaikyti prie kitų laiko, spėti su galutiniais
terminais, pasirūpinti sklandžiu technologijų darbu ar tiesiog skubėti į įvykių vietą. Ilgos darbo valandos,
6
viršvalandžiai, darbas naktimis ir savaitgaliais ar besikeičianti darbotvarkė yra neišvengiami reporterio darbinės
veiklos atributai.
Paprastai į reporterio darbą priimami baigusieji žurnalistikos ar komunikacijos bakalauro ar aukštesnės
pakopos studijas, turintieji reporterio darbo patirties aukštojo mokslo įstaigos laikraštyje, radijo ar televizijos
laidoje. Dažnai samdomi turintieji išsilavinimą ar patirties panašioje srityje – filologai ar baigusieji politologijos,
ekonomikos mokslus. Paprastai į reporterių rengimo programą įtraukiami žurnalistinės etikos kursai bei
specializuoti kursai, kurių metu mokoma imti interviu, rengti reportažus ar naudotis informacijos paieškos
priemonėmis. Reporteriui taip pat svarbu mokėti užsienio kalbų, išmanyti istoriją, ekonomiką, politologiją, kad
jis gebėtų tinkamai rengti pranešimus kuo įvairesnėmis temomis. Dažnam reporteriui praverčia informacinių
technologijų, vaizdo apdorojimo, grafinio dizaino kursai, nes informacijos pateikimas vis sparčiau persikelia į
televiziją, internetą ir mobiliuosius įrenginius, o tam reikia mokėti dirbti su vaizdo ir garso redagavimo
programomis, grafikos elementais.
Didžiausi reikalavimai keliami šioms reporterio sąvybėms: bendravimo įgūdžiams, kompiuteriniam
raštingumui, objektyvumui, operatyvumui, atkaklumui ir ištvermei.
7
1. RADIJAS IR RADIJO REPORTERIS
Tik išradus radiją (kuris iš pradžių buvo vadinamas „belaidžiu ryšiu“), atsirado galimybė masiniam
naujienų perdavimui, kur kas spartesniam nei spausdintine forma. Radijas transliuoja siųsdamas
elektromagnetines bangas, taigi visi, esantys ryšio zonoje ir turintys tinkamą imtuvą, gali sužinoti apie įvykius
nepraėjus praktiškai nė sekundei nuo jų nutikimo.
Radijo žurnalistikos raidai įtakos turėjo įvairūs socialiniai konfliktai.
! RADIJAS PADĖJO PAKEISTI ŽINIŲ POBŪDĮ, NAUJIENŲ KALBĄ, SUTEIKĖ ŽURNALISTIKAI OPERATYVUMO IR IŠVYSTĖ AUDITORIJOS POREIKĮ
SUŽINOTI, KAS VYKSTA PASAULYJE BŪTENT ŠIĄ AKIMIRKĄ.
Be to, atsiradus radijui, pranešimus apie įvykius buvo galima „jausti“, nes dažnai jokių emocijų nekeliantį
tekstą keitė jausmingi įvykio liudininkų pasakojimų įrašai, papildantys reportažus.
Antrojo pasaulinio karo metu (1939-1945) radijo žurnalistika pasiekė brandų lygį. Vykstant tokiam
pasaulinės svarbos įvykiui, žinių poreikis buvo tiesiog nepasotinamas, o naujoji technologija, rodos, ir buvo
sukurta būtent tam, kad jį patenkintų. Karo reporteriai praeidavo tokį patį karinį parengimą kaip eiliniai
kareiviai ir būdavo siunčiami į frontą, „apginkluoti“ nešiojama garso įrašymo įranga. Jų surinktos medžiagos
buvo tiek daug, kad buvo galima transliuoti ištisas naujienų programas, nuolat pildomas liudininkų pasakojimais
ir įrašytais kovų ar miestų bombardavimų garsais. Naujienos tapo kone kino filmu, informacija tapo tikslesnė,
nes nebereikėjo pasitikėti vien teksto autoriaus padarytomis išvadomis ir jo požiūriu į įvykį. Radijo žurnalistika,
turėjusi imti pavyzdį iš spaudos darbo, tapo pavyzdžiu kitai medijai – televizijai. Pirmieji pranešimai skirdavosi
tik tuo, kad prie garso įrašo kelias minutes būdavo rodoma nuotrauka. Tačiau, lygiai kaip ir radijas spaudai prieš
tai, televizija radijui palaipsniui tapo labai rimtu varžovu. Vėliau vienintelė išeitis buvo tobulėti ir atrasti naujas
šios žiniasklaidos priemonės stipriąsias puses.
Televizijai vis labiau pasiglemžiant auditorijos vakaro laiką, radijas mėgaujasi populiarumu dienomis,
kada klausytojai darbuose. Rytas tapo radijo naujienų piko metu, kadangi į darbą važiuojantys žmonės
negalėdavo nei žiūrėti televizoriaus, nei skaityti laikraščių, tačiau automobilių radijo imtuvai puikiai tenkino
poreikį informacijai gauti. Radę savo nišą, radijo žurnalistai tuo pačiu „savinosi“ kitų medijų privalumus ir įgavo
bendravimui artimesnę formą. Naujienos nebeapsiribojo vien faktų pateikimu – eteryje pradėjo skambėti
debatai, komentarai, išsamūs interviu.
8
Radijo žurnalistikos svarba
Žurnalistika yra tokia veikla, kuri paprastai siejama su laikraščiais, žurnalais ir televizija. Retas, įsijungęs
radijo bangomis transliuojamus garsus, susimąsto, kad egzistuoja ir radijo žurnalistika. Dažnai trumpos radijo
žinios, įterptos tarp garso įrašų, neatrodo kaip daug pastangų reikalaujantis ar juolab patrauklus darbas. Tačiau
darbas radijuje iš žurnalisto reikalauja ne mažiau pastangų, nei, pavyzdžiui, tiriamojo pobūdžio žurnalistika –
tiesioginiam eteriui taikomi netgi didesni kriterijai.
Perteikti informaciją radijo bangomis kur kas sudėtingiau nei per televiziją ar spaudą jau vien dėl to, kad
auditorija retai būna susikaupusi ir pasiruošusi ją priimti. Nematant pranešėjo ir nežiūrint į tekstą, žodžiai
lengvai gali tapti tik triukšmo fonu, todėl radijo naujienos turi būti lengvai suprantamos, be įmantrių žodžių, ilgų
sakinių, daugybės plėtojamų minčių, o pranešėjas turi sugebėti atitraukti dažnai užsiėmusio klausytojo dėmesį.
Dėl to dažnai nukenčia detalės, aptariami įvykiai gali pasirodyti ne tokie svarbūs. Pagrindinis tikslas, kaip ir bet
kurioje kitoje žiniasklaidos priemonėje, lieka tas pats – informuoti.
Vyrauja nuomonė, kad pagrindiniai žurnalistinio darbo atributai – faktų analizė, įvykio tyrimas, požiūrių
apibendrinimas ir vystymas plačiaja prasme ir pan. – lieka pagrindinei, daugiausia auditorijos pritraukiančiai
medijai, t.y. televizijai. Tačiau būtent radijas dažniausiai sugeba geriausiai susitvarkyti su faktais, nuomonėmis ir
idėjomis, perteikdamas informaciją paprastai, aiškiai ir be dėmesį blaškančių vaizdinių priemonių. Radijui, kaip
ir televizijai, svarbiausias veiksnys yra eterio laikas.
1.1. Radijo reporteris. Radijo reportažas. Reportažas su įrašais
Radijo reporteris turi pasižymėti tam tikrais bruožais: būti entuziastingas ir visada pasiryžęs išgauti visą
jam reikalingą informaciją, taip pat įtarus bei skeptiškas. Svarbu įsisąmoninti, kad už kiekvieno fakto, įvykio ar
netgi tylos gali slypėti daug svarbios, neatskleistos informacijos. Šiais laikais radijo žurnalistai samdomi tik
didelėse žiniasklaidos grupėse, kaip BBC, o mažesnėse radijo stotyse iš žurnalistų dažniausiai tikimasi daugiau
įgūdžių: naujienų pristatymo, rašymo, redagavimo.
Kiekvienas geras reporteris, prieš atlikdamas jam paskirtą užduotį, pasidomės įvykio priešistore. Prieš
darbą pravartu pasidomėti jau žinomais faktais, informacija, kuri gali praversti ateityje. Tai gali būti bet kas:
telefono numeriai, vardai ar informacija iš anksčiau paskelbtų naujienų.
Radijo reportažas
Yra dvi radijo reportažų rūšys:
9
1. Iš anksto paruoštos užduotys. Reporteris, apsiginklavęs visa turima informacija, turi paruošti
fiksuotos trukmės pranešimą (dažniausiai apie 35 sekundžių). Paprastai, atlikdamas tokio tipo užduotį, jis jau iš
anksto turi visą reikiamą informaciją.
2. Netikėtos, neplanuotos užduotys. Tai gali būti nusikaltimas, gaisras, netikėtas įvykis, kuomet
reporteris kuo greičiau turi atsidurti įvykio vietoje ir surinkti visą reikalingą medžiagą būsimam reportažui.
Kartais reporteris tokiu atveju turi dirbti tiesioginiame eteryje.
Neplanuotų užduočių metu retai kada gaunama proga viską apmąstyti iš anksto. Atvažiavus į įvykio vietą,
pirmiausia reikia įvertinti situaciją, pavyzdžiui, ar įvykis vis dar tęsiasi ar jau yra pasibaigęs? Gaisro, nusikaltimo
ar bet kokios panašios situacijos metu reikia užmegzti kontaktą su pagalbos tarnybomis, pasistengti išgauti
informaciją iš pareigūno, gaisrininko ar kito įvykio detales žinančio asmens, netrukdant jiems dirbti savo darbo.
Svarbu nuolat palaikyti ryšį su radijo stotimi, informuoti, kas vyksta įvykio vietoje.
Radijo reporteriui rekomenduojama visą laiką savo diktofoną laikyti įjungtą, įrašinėti aplinkos garsus,
savo komentarus. Nors didžioji dalis įrašytų duomenų bus nereikalinga, tokiu būdu galima surinkti ir labai
naudingos, radijo reportažo montavimui skirtos medžiagos. Būtina ieškoti įvykio liudininkų, dalintis, sutikrinti
faktus su kitais reporteriais (išskyrus tuos atvejus, jeigu turi informacijos, kurios kiti reporteriai greičiausiai
neturi).
Gali nutikti ir taip, kad iš įvykio vietos prireiks transliuoti tiesiogiai. Tam geriausiai tinka mobilusis
telefonas, o kai kurios stotys turi specialias transporto priemones, kuriose įrengta tiesioginei transliacijai iš
įvykio vietos reikalinga aparatūra.
Tiesioginės transliacijos metu sunku rišliai, taisyklingai apibūdinti tai, kas tuo metu vyksta. Ne visko ir
reikia, tačiau patariama paminėti šiuos pagrindinius dalykus:
Scena – bendra situacija, kur ir kodėl vyksta veiksmas.
Minia – jos dydis, nuotaika.
Pagrindiniai istorijos dalyviai, kas jie tokie.
Veiksmas – kas vyksta konkrečiai šią akimirką.
Garso įrašų apdorojimas
Įrašytos garso medžiagos gali būti labai daug, kartais netgi visiškai nesusijusios su nagrinėjamu įvykiu.
Patartina grįžtant į radijo stotį perklausyti viską, kas buvo įrašyta į diktofoną. Taip pavyks sutaupyti laiko radijo
stotyje, kuomet reikės atsirinkti, redaguoti ir sumontuoti reikiamą medžiagą. Kai kurie diktofonai turi specialią
funkciją, leidžiančią bet kurioje įrašo vietoje pasižymėti svarbią vietą. Jeigu tokios funkcijos nėra, patartina
pasižymėti svarbiausias įrašo vietas rašikliu ant popieriaus lapo.
10
Karpant įrašus, svarbu, kad pasirinkta iškarpa prasidėtų ir pasibaigtų deramai – sakinys neturėtų prasidėti
nuo vidurio, reiktų stengtis įterpti kuo mažiau savo paties balso. Iškarpius visą turimą garso medžiagą, reiktų
atskirti ir sužymėti turimus įrašus taip, kad nepasimestum eiliškume ir bendroje struktūroje, tuomet parašyti
scenarijų, studijoje įrašyti reikiamą medžiagą ir viską sumontuoti.
Darbo vieta
Patartina turėti specialius dėklus – vieną skiltį palikti šiuo metu aktualiausioms naujienoms, kitą –
senesnėms, kurios bet kurią dieną gali pasitarnauti kuriant naują reportažą, pavyzdžiui, jeigu kitą dieną tęsiama
senesnė istorija. Taip pat rekomenduojama pasirašyti ir įgarsinti naujienas, kurios po kelių dienų pasieks eterį
(renginių tvarkaraščiai, susitikimai ir pan.).
Naujienų formavimas
Pirmas žingsnis yra pasirinkti pagrindinę programos naujieną - tą, kuri būtų svarbiausia ir aktualiausia
auditorijai. Kartais nutinka taip, kai nei vienas iš turimų reportažų neišsiskiria iš kitų. Tokiu atveju pasirenkamos
trys ar keturios svarbiausios naujienos ir dienos metu jos keičiamos vietomis. Svarbiausia, kad pirmoji naujiena
būtų šviežiausia.
Jeigu radijo stotis skelbia tiek vietines, tiek pasaulio aktualijas, nereiktų bijoti pagrindine naujiena
pasirinkti vietinį įvykį.
Susitvarkyti su likusia programos dalimi yra paprasčiau. Dažnai radijo stotys po pagrindinės naujienos
visos dienos metu leidžia į eterį tuos pačius reportažus. Tai leidžia palaikyti ritmą ir susidaryti klausytojams
geresnį dabartinių įvykių vaizdą.
! RENKANTIS, KOKIAS NAUJIENAS TRANSLIUOTI ETERYJE, VISŲ PIRMA REIKTŲ ATSAKYTI SAU Į KETURIS KLAUSIMUS:
1. KUO NAUJIENA SVARBI KLAUSYTOJUI?
2. KOKIĄ ĮTAKĄ JIEMS TAI DARO?
3. KO JA SIEKIAMA?
4. AR NAUJIENA PRIVALO BŪTI PASKELBTA NEDELSIANT?
Reportažas su garso įrašais
Norėdami pateikti savo klausytojams informaciją, žurnalistai gali naudoti įvairias stilistines formas. Tai
apima naujienas, interviu, reportažus. Reportažams taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir naujienoms:
žurnalistai turi išlikti objektyvūs, jų kalba turi būti tiksli ir lengvai suprantama, o jų pasirenkami žodžiai turi būti
neutralūs – neperkrauti ar pernelyg emocionalūs. Reportažo tikslas yra objektyviai informuoti klausytojus,
papasakoti abi istorijos puses. Tokiu būdu klausytojai gali susidaryti savo asmeninę nuomonę, remdamiesi
pateiktais argumentais ir požiūriais.
11
Iš esmės yra du žurnalistikos reportažų tipai: reportažai su garso įrašais arba be jų. Paprastame reportaže
žurnalistas pasakoja klausytojams apie įvykį ar problemą, įvairius pagrindinių dalyvių požiūrius bei pozicijas.
Žurnalistas cituoja atitinkamų šalių argumentus netiesiogine kalba. Priešingai šiam reportažui, reportažuose su
garso įrašais patys dalyviai išsako savo nuomonę. Jie pateikia savo argumentus ar nuomonę trumpais garso
įterpimais autentiškai ir savais žodžiais. Šis žurnalistinis formatas yra labai patrauklus klausytojams, nes
sutelkiamas dėmesys į detales.
Reportažas su garso įrašais yra objektyvus, informatyvus žurnalistinis pranešimas, kuris susideda iš
žurnalisto pasakojimo ir garso įrašų. Įrašuose temos pagrindiniai veikėjai pateikia savo argumentus ir išsako
savo nuomonę.
Trukmė: 2-5 minutės.
1. lentelė
Reportažo su garso įrašais privalumai ir trūkumai
Privalumai Trūkumai
+ Gyvybingumas (skirtingi balsai)
+ Patikimumas (pagrindiniai veikėjai pristato savo
nuomonę ir požiūrį)
+ Autentiškumas (emocijos, stiprūs nuomonės
pareiškimai, tarmė, fono garsai)
- Reikalauja daug laiko ir yra techniškai sudėtingas
- Ne visi kalbinamieji gali duoti gerą ir išsamų
interviu
- Garso įrašai gali atitraukti nuo pagrindinės
informacijos
Norint parengti naują reportažą su garso įrašais, reikia:
Atskleisti temą
Apie ką tai? Su kuo susijusi ši tema? Kaip ji buvo plėtojama praeityje, ir kas gali nutikti ateityje? Kokie yra
svarbiausi probleminiai klausimai?
Nustatyti aktualius ir tinkamus interviu dalyvius
Kokie žmonės tiktų interviu? Kokios jų nuomonės? Kurie iš šių pagrindinių veikėjų tikisi būti kalbinami ir
yra pasiekiami? Kurie iš jų gali pateikti tinkamos medžiagos nagrinėjamai temai? Jei pagrindiniai veikėjai negali
duoti interviu, kas dar galėtų ką nors pasakyti šia tema?
Susisiekti su interviu dalyviais, susitarti dėl laiko ir vietos
Daugeliu atvejų reikiamų asmenų pakalbinti neįmanoma, nes kai kurie interviu dalyviai neturi laiko ar
noro kalbėti su žurnalistais. Šiems gali tekti kitais būdais apklausti interviu dalyvius. Tam reikia laiko ir lėšų,
12
todėl numatykite tai, planuodami pranešimą. Informuokite interviu dalyvius, kad jūs naudosite tik kai kurias
interviu ištraukas savo reportaže. Jūsų kalbinami asmenys turi žinoti tą faktą, kad netransliuosite viso interviu.
Apklausti
Atlikite tik trumpus interviu. Dviejų ar trijų tikslių klausimų turėtų pakakti siekiant gauti gerų garso įrašų.
Kuo daugiau medžiagos parsinešite į studiją, tuo daugiau turėsite perklausyti ir atrinkti, todėl prarasite daugiau
laiko. Net interviu metu turėkite omenyje, kad jums reikės trumpų, glaustų pasisakymų jūsų garso įrašui. Jei
jūsų kalbinami asmenys reiškia savo mintis pernelyg įmantriai ar nerišliai, paprašykite jų pakartoti tai, ką jie ką
tik pasakė, bet glausčiau. Jūs taip pat galite įrašyti garso įrašus spaudos konferencijoje, kalbos metu ar kituose
viešuose pasirodymuose. Būkite atsargūs su garso įrašais, kuriuos įrašote iš kitų radijo ar TV stočių transliacijų!
Jūs galite pažeisti autorines teises.
Klausyti interviu
Kai klausotės savo įrašų, trumpai pasižymėkite vietas, kuriuose pokalbio dalyvis sako ką nors, kas gali būti
panaudota kaip garso įrašas.
Perkelti garso įrašus ir redaguoti
Jums reikia perkelti garso įrašus į kompiuterį tam, kad galėtumėte dirbti su garso redagavimo programine
įranga. Neperkelkite ištiso interviu, tik dalis, kurias ketinate panaudoti savo reportaže. Tai sutaupo laiko. Kai
kurie žurnalistai mieliau perkelia ir redaguoja savo garso įrašus tik po to, kai pasirašo ir įrašo savo pasakojimo
tekstus. Bet tai priklauso nuo asmeninių įpročių ir techninių transliavimo priemonių.
Rašyti tekstą
Rašykite savo pasakojimo tekstus apie garso įrašus. Jūsų pasirinktas tekstas turėtų pateikti visus
reikalingus faktus ir susieti garso įrašus. Įsitikinkite, kad pristatėte visų kalbančiųjų vardus, pareigas ir, jei
būtina, jų padėtį visuomenėje tam, kad klausytojas visada žinotų, kas kalba.
Įrašyti balso takelius
Įrašykite savo žurnalistinį pasakojimo tekstą studijoje. Palikite trumpas pauzes vietose, kuriose norite
įterpti garso įrašus.
Galutinis rezultatas
Įterpkite garso įrašus į juostą ar garso failą su jūsų pasakojimu, ir reportažas su garso įrašais bus baigtas.
Kad būtumėte ramūs dėl atlikto darbo, paskutinį kartą perklausykite visą reportažą ir įsitikinkite, jog perėjimai
yra teisingi, o reportažas yra logiškas bei suprantamas.
Radijo klausytojai turi teisę į objektyvius ir faktais pagrįstus pranešimus. Jie remiasi žurnalistų suteikiama
teisinga ir subalansuota informacija apie įvykius ir pokyčius, neturinčia jokio išankstinio nusistatymo.
13
Klausytojai nenori būti manipuliuojami, ir taip elgtis su jais nereikėtų. Mums, žurnalistams, tai reiškia, kad
turime pranešti faktus ir suteikti bendrą informaciją. Vargu, ar mūsų klausytojus domina mūsų asmeninė
nuomonė. Tai niekada neturėtų tapti įžvelgiama naujienose, kurias rašome, ar mūsų pranešimuose, analizėse.
1.2. Radijo interviu
Kiekvieną dieną mes atliekame savotišką interviu – kalbamės su žmonėmis, klausiame, kaip jiems sekasi
ir panašiai. Radijuje interviu kitoks, nes jį apriboja svarbiausias faktorius – laikas. Dažniausiai radijo interviu
trunka dvi ar tris minutes, ir tik nuo žurnalisto pasirengimo priklauso, ar jis bus sėkmingas. Interviu ėmimas yra
menas, kurį galima įsisavinti laikantis tam tikrų taisyklių.
! INTERVIU TIKSLAS YRA GAUTI INFORMACIJĄ, KEIČIANTIS KLAUSIMAIS IR ATSAKYMAIS.
UŽDUODAMI KLAUSIMAI TURI BŪTI TIKSLŪS IR AIŠKŪS, O ŽURNALISTAS – OBJEKTYVUS.
Gerai ir prastai parengtas interviu
Gerai parengtas interviu pasižymi autentiškumu, pateikiama tiesiogine informacija, nuomonėmis,
emocijomis, spontaniškumu, kuris pritraukia klausytojus. Prastas interviu pasižymi tik viena nuomone, kuri
pateikiama kaip neginčijama tiesa, jis yra neaiškus, žurnalistas nuolat pertraukinėja pašnekovą, nes dėl patirties
stokos nežino, kaip tinkamai suformuluoti klausimą, kad pašnekovas atsakytų pilnai. Toks interviu yra prastas
dar ir dėl to, kad klausytojui yra sunku suprasti informaciją ir įsijausti į temą.
Interviu rūšys:
1. Informacinis interviu
Informacinio interviu tikslas yra sužinoti faktus ir skaičius apie tam tikrą temą. Pašnekovais tokiam
interviu dažniausiai pasirenkami ekspertai, politikai ar žmonės, tiesiogiai susiję su tema.
2. Nuomonės interviu
Nuomonės interviu tikslas yra sužinoti nuomonę apie konkretų klausimą, įvykį ar plėtrą.
3. Asmenybės interviu
Pagrindinis dėmesys skiriamas interviu duodančiam asmeniui. Klausimai daugiausia susiję su gyvenimu ar
atsakinėjančiojo patirtimi.
Praktikoje nėra aiškaus skirtumo tarp interviu formų, nes daugumą interviu sudaro apjungti skirtingų
formų elementai. Tačiau išankstinis interviu tikslo nusistatymas padeda geriau atlikti darbą, ir taip klausytojai
gauna aiškią informaciją.
4. Mokslinių tyrimų interviu
14
Dažniausiai mokslinių tyrimų interviu nėra naudojamas transliacijai. Jis rengiamas, norint patikrinti ar
patikslinti informaciją. Vienintelis tokio pokalbio tikslas yra gauti papildomos informacijos.
Kaip rengti interviu?
Rengiant interviu, pirmiausia reikia turėti pokalbio temą bei nustatyti interviu tikslą. Paklauskite savęs, ką
klausytojai nori žinoti apie šią temą, kokia informacija jiems yra svarbi. Ir, žinoma, reikia apibrėžti pagrindinį
interviu klausimą. Norint pasiekti šį tikslą, reiktų atlikti tam tikrus veiksmus, lemiančius interviu sėkmę.
Ar interviu bus sėkmingas ar ne, priklausys nuo partnerių. Pirmiausia reikia sužinoti, ar klausiamasis nori
kalbėti per radiją. Taip pat gerai iš anksto žinoti, kokiomis asmeninėmis savybėmis pasižymi interviu partneris –
ar jis drovus ir nekalbus, ar atvirkščiai – linkęs daug kalbėti.
Interviu poveikis taip pat priklausys nuo to, ar jis bus įrašytas ar tiesioginis. Taip pat, ar jis vyks telefonu,
ar jūs galėsite nustatyti vietą ir laiką ir susitikti su pašnekovu akis į akį. Šiuo atveju reikia nepamiršti, kad prieš
interviu jūs turite laiko, kuomet galite aptarti pokalbio eigą. Svarbu sumažinti įtampą ir nesutrikti.
Prieš interviu reikia apgalvoti, kokia yra tema ir tikslas, suplanuoti, kiek laiko interviu užims, jis bus
įrašomas ar tiesioginis, kokiai auditorijai jis bus transliuojamas, kada ir kur vyks, ar interviu bus pagrindinė
pateikiama medžiaga, ar tik papildoma.
Vienas iš privalumų, kurį jūs gaunate pasikalbėję su savo pašnekovu prieš interviu, yra tai, kad jūs galite
geriau pažinti vienas kitą. Tai padeda sumažinti nervingumą. Tuo pačiu paaiškėja, kaip pašnekovas linkęs
atsakinėti į klausimus – išsamiai ar trumpai. Tačiau nereikia visko atskleisti, negalite pradėti diskutuoti apie
būsimus klausimus.
! PAŠNEKOVAS NEGALI ŽINOTI JŪSŲ KLAUSIMŲ SĄRAŠO, NES TADA PRARASITE KONTROLĘ INTERVIU METU.
Dažniausiai yra patartina aptarti pirmąjį klausimą, nes tai sumažina stresą interviu metu. Geriausia
pokalbį pradėti bendruoju klausimu.
Interviu sėkmingumą lemia ir teisingai parinktos klausimų formos. Uždari klausimai, kurių atsakymai
apsiriboja „taip, ne“ arba „nežinau“, dažniausiai yra laiko švaistymas, nes po jų vistiek turi sekti klausimas, kuris
išplėtotų atsakymą. Uždari klausimai pasiteisina labai retai, tik tais atvejais, kai norima tikslaus atsakymo,
patvirtinimo. Atsakydamas į atvirus klausimus, pašnekovas gali paaiškinti savo nuomonę, poziciją, priežastis.
Specialios formos klausimai.
1. Teiginys plius klausimas. Pirmiausia žurnalistas pasako teiginį, paskui užduoda klausimą. (pvz.
Dauguma žmonių yra prieš atominę elektrinę. Kodėl Jūs nesvarstote galimybės ją statyti kitur?) Pasirinkdami
teiginį, turite būti tikri, kad jis teisingas.
15
2. Įtaigus klausimas. Užduodami klausimą, pasakote, ko tikitės, pateikiate pasiūlymą. Toks klausimas gali
priversti užimti poziciją ir padaryti interviu dinamiškesnį. (pvz. Mere, Jūs palaikote naują farmacijos gamyklos ir
rekonstrukcijos projektą. Taigi Jūs sutinkate su tuo, kad daugelis žmonių bus atleisti?) Tačiau tokie klausimai gali
būti priimami kaip provokacija ir sugadinti interviu atmosferą.
3. Interpretaciniai klausimai. Dažnai atsakymai į tokius klausimus gali būti neaiškūs ir klausytojui sunkiai
suprantami. (pvz. Galbūt būtų galima nerenuovuoti gamyklos?)
4. Netiesioginiai klausimai. Prisidengimas trečiosios šalies pareiškimu gali padėti išreikšti nuomonę,
išvengiant blogos atmosferos ir konflikto. (pvz. Aplinkosaugos grupės teigia, kad renovuotoje gamykloje nauji
įrenginiai padidins oro taršą. Kokia Jūsų nuomonė?)
Svarbiausia klausytojus sudominti nuo pat pradžių. Radijo klausytojai per pirmas 30 sekundžių
nusprendžia, ar juos tai domina. Todėl nepradėkite interviu klausimais „Ar galėtumėte pasakyti kažką apie...? Ar
norite ką nors pasakyti apie...?“ Šie klausimai yra per platūs. Žurnalistas turi kontroliuoti interviu nuo pat
pradžių, todėl negali leisti pašnekovui išsiplėsti ir pradėti interpretuoti.
Viena tradicinių interviu struktūrų yra piltuvas. Galite pradėti nuo gana bendro pobūdžio klausimo, vėliau
vis konkretinti klausimus, o galiausiai pereiti prie patikslinimo. Tokiu būdu interviu baigsis aiškiu pareiškimu, ir
tai paliks teigiamą įspūdį klausytojams, nes bus gauta aiški ir glausta informacija.
Taip pat nereikėtų užduoti vien tik paruoštus klausimus. Atsižvelgiant į pašnekovo atsakymus,galima
keisti išankstinius klausimus, sudaryti naujus.
! SVARBU KLAUSYTIS PAŠNEKOVO, O NE LAIKYTIS KLAUSIMŲ SĄRAŠO.
Technikos gedimai gali sugadinti bet kokį interviu. Prieš pradėdami pokalbį, visada įsitikinkite, kad jūsų
techninė įranga veikia.
Ką daryti , jei.. .
1. Pašnekovo atsakymai yra pernelyg ilgi.
Neverbalinis nutraukimas: praverkite savo burną ir atsikvėpkite - taip partneris supras, kad norite užduoti
kitą klausimą. Taip pat galite tokį ketinimą parodyti rankos gestu. Jei tai nepadeda, įsiterpkite žodžiu „bet“, o
tada greitai užduokite kitą klausimą, atitinkantį situaciją, apie kurią kalbama.
2. Norite, kad pašnekovas toliau kalbėtų.
Parodyti, kad interviu partnerio kalba jus domina, galite išlaikydami akių kontaktą. Tai tarsi patvirtinimas,
kad atidžiai jo klausotės. Taip pat galite nusišypsoti ir linktelėti galva.
3. Pametėte mintį ir nebežinote, kas buvo pasakyta ir ko reikėtų klausti.
16
Tokiu atveju turėkite pasirašę klausimą – parašiutą. Tai klausimas, kuris tinka bet kokiame kontekste,
nepriklausomai nuo to, ką sakė pašnekovas. Paprašykite ką nors paaiškinti išsamiau, duoti pavyzdį. Kol
pašnekovas atsakinės, nusiraminsite ir sugalvosite kitą klausimą. Tai dažna pradedančiųjų reporterių problema.
1.3. Radijo naujienų atranka
Lietuvoje veikia daugiau nei 30 radijo stočių. Žinoma, kiekviena stotis turi savo klausytojų ratą, ir jis
formuojasi pagal radijuje grojamą muziką ir transliuojamų laidų žanrus.
Populiariausias radijas Lietuvoje yra M-1. Tai pirmoji komercinė radijo stotis Lietuvoje. „TNS LT“ radijo
auditorijos tyrimų duomenimis, bent kartą per savaitę „M-1“ įsijungia beveik milijonas Lietuvos gyventojų.
(2013).
Norint suprasti, kaip įvykiai ar reiškiniai virsta naujienomis, ir kaip iš naujienų komponuojamas bendrasis
laidos ar leidinio turinys, svarbu suvokti žiniasklaidos turinio formavimo procesą. Šio proceso analizė
atskleidžia, kad žurnalistų ir redaktorių asmeninis požiūris yra reikšmingas naujienų formavimo ir komponavimo
dėmuo. Galima daryti išvadą, kad kuo daugiau yra objektyvių turinio formavimo kriterijų, tuo mažiau erdvės
lieka subjektyvumui.
Naujienų šaltiniai:
Pagalbos tarnybos (gaisrinė, policija, ligoninė ir t.t.);
Praneštos naujienos;
Viešieji ryšiai;
Politikos veikėjai ir konsulai, pasitarimai;
Radijo klausytojai;
Kolegos;
Viešojo spaudimo grupės (lobistai, interesų grupės ir t.t.);
Laisvai samdomi žurnalistai;
Naujienų agentūros;
Konkurentai;
Internetas.
! GAVUS NAUJIENŲ PRANEŠIMUS IŠ AUKŠČIAU MINĖTŲ ŠALTINIŲ, BŪTINA ATSAKYTI SAU Į DU RAKTINIUS KLAUSIMUS:
1. AR ŠI INFORMACIJA ĮDOMI AUDITORIJAI?
2. AR ŠI INFORMACIJA PATIKIMA?
17
Jeigu į abu klausimus atsakymas yra „Taip“, tuomet jūs turite medžiagą pranešimui.
! NAUJIENŲ ATRANKAI ĮTAKOS TURI DU PAGRINDINIAI VEIKSNIAI:
1. AUDITORIJOS POREIKIAI, KURIUOS GALIMA SKIRSTYTI PAGAL PSICHOLOGINIUS ŽMOGAUS POREIKIŲ MODELIUS.
2. NAUJIENOS ARTUMAS – GEOGRAFINIS, EMOCINIS, PSICHOLOGINIS, LAIKO, SPECIFINĖS AUDITORIJOS, AMŽINYBĖS,
KASDIENYBĖS.
Sprendimams įtakos turi ir konkurentų veiksmai, kai tenka spręsti dilemą – ar „neatsilikti nuo kitų (jie
pranešė, o mes ne)“, ar laikytis „redakcinės linijos“, pagal kurią naujiena nelaikoma svarbia.
Tai, kas sudaro tarptautines naujienas, apsprendžia politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinė naujienos
svarba tai šaliai. Globalus naujienų srautas vis labiau veikiamas politinių, ekonominių, kultūrinių interesų.
Politiškai nereikšmingos šalys Vakarų žiniasklaidos dėmesio sulaukia tik tada, kai įvykiai jose kelia grėsmę
Vakarų interesams.
Naujienų atranką labiausiai lemia redaktoriaus ar žurnalisto supratimas apie auditorijos interesą,
profesinė pareiga bei įvykio aktualumo suvokimas.
Naujienų kriterijai dažnai sureikšminami ir mistifikuojami. Įvykio virsmą naujiena lemia trys pagrindiniai
veiksniai:
1. Ar įvykis (klausimas) svarbus auditorijai, ar sulauks jos dėmesio, ar auditorija jį supras, ar jai
patiks, ar jį suvoks kaip aktualų;
2. Kiek redakcija išmano apie įvykį, ar turi išteklių naujienai gauti;
3. Ar įvykis atitinka bendrą naujienų rengimo tvarką, ar jam verta skirti dėmesio, atsižvelgiant į
bendrą žinių apie įvykį kontekstą.
Naujienų atrankos komponentai:
Dramatiškumas. Dažnai naujiena pateikiama kaip konfliktas, paprastai pateikiant priešingus požiūrius.
Vizualinis patrauklumas. Šis kriterijus taikomas televizijai, nors vaizdas aktualus ir laikraščiams. Naujiena
gali būti įtraukta į laidą vien dėl to, kad filmuotoje medžiagoje yra dramatiškumo.
Pramoga. Kad sudomintų kuo platesnę auditoriją, naujienų rengėjai turi atsižvelgti į pramogos
elementus, galinčius auditoriją pralinksminti ar atpalaiduoti. Prie jų priskiriami ir bendražmogiškąja prasme
sudominantys pasakojimai, kurių veikėjai gali būti įžymybės, vaikai, gyvūnai.
Svarbumas. Tai gali reikšti, kad įvykis yra labai svarbus didelei auditorijos daliai. Šis kriterijus paaiškina,
kodėl skelbiama naujiena, kuri pagal „auditorinius” kriterijus nebūtų įtraukta.
18
Dydis. Kuo daugiau žmonių susiję su nelaime, kuo didesni „vardai”, tuo didesnė tikimybė, kad pranešimas
pateks į naujienas.
Artumas. Šį kriterijų reikia suvokti dvejopai: kaip kultūrinį ir kaip geografinį artumą. Kultūrinis artumas
reiškia, kad įvykis auditorijai turi būti artimas, dominantis, suvokiamas. Geografinis artumas priklauso nuo to,
kur vyksta įvykis, ir kur įsikūrę žurnalistai. Dažniausiai arti vykstantys įvykiai turi viršenybę prieš tuos, kurie
vyksta toli.
Neigiamas pobūdis. Naujienos nušviečia įprastos gyvenimo tėkmės sutrikimus, o ne sumaišties
nebuvimą. Tokios naujienos turi įtampos ir sukrėtimo elementų, kurie auditorijos nepalieka abejingos.
Trumpumas. Pranešime turi būti daug faktų ir mažai daugžodžiavimo, tai ypač svarbu transliuojant
naujienas.
Naujumas. Išskirtinė medžiaga ir sensacijos padeda žiniasklaidos priemonių konkurencijoje. Kad įvykis
būtų įtrauktas į kasdienes naujienas, jis turi būti įvykęs ne anksčiau kaip prieš 24 valandas.
Elitas. Žymūs vardai sudomina auditoriją, o žymūs jie tampa dėl rodomumo.
Suasmeninimas. Įvykiai ar reiškiniai lengviau suvokiami, kai atskleidžiami per asmens gyvenimą.
1.4. Žinių (naujienų) rašymas radijo eteriui
Nerūpestingai pakreipta frazė, teiginio dviprasmiškumas, sudėtingas sakinys ir nelogiška įvykių eiga radijo
žinioms yra lemtingi. Radijo žinių laidos negali būti sudėtingos, neaiškios ar miglotos. Žurnalistas turi žinoti, ką
nori pasakyti, tai išreikšti tiksliai, paprastai ir aiškiai.
Jei naujiena pateikiama neįdomiai, klausytojas ją gal ir „išgirs“, bet neįsigilins. Bet kurį radijo žinių tekstą
galima parašyti daugybe skirtingų būdų, tačiau yra keli pagrindiniai įrankiai ir technikos, kurios padeda
pradedančiajam žurnalistui, o taip pat ir klausytojui.
Istorijos pasakojimas
Profesionalus naujienų rašymas yra geros žurnalistikos praba. Rašymas radijui yra apgaulingai paprastas.
Turi susidaryti įspūdis, kad istorija yra kažkam „pasakojama“, o ne skaitoma. Radijas netransliuoja masėms, jis
vienam asmeniui paaiškina, kas vyksta.
Reikia rašyti aiškiai, glaustai, trumpai, įtikinamai ir įdomiai. Žodžiai neturėtų būti kaip sensacingo
bulvarinio laikraščio antraštės. Reiktų vartoti šnekamajai artimesnę kalbą, t.y, trumpus sakinius, o viename
sakinyje išreikšti vieną mintį. Pavyzdžiui, tik žurnalistai parašytų: „Ugniagesiai, dėvintys kvėpavimo aparatus,
kovojo su didžiulėmis liepsnomis mažmeninėje parduotuvėje.“ Paprasti žmonės pasakytų: „Miesto centre
esančioje parduotuvėje kilo didelis gaisras.“
Rašyti žinias radijui reikia natūralia šnekamą ja kalba, nepamirštant eiliškumo ir
tikslumo.
19
Vaikiškas paprastumas yra gero rašymo radijui esmė. Kai bendraujate bare ar prie kavos puodelio, jūs
vartojate tobulą radijo stilių. Pavyzdžiui: „Mantas vėl pateko į avariją“, „Karolina šiandien gavo naują darbą“
arba „Jonaičių berniukas buvo atrinktas į komandą“.
Veiksmas turi vykti dabar
Didžiausia radijo jėga yra betarpiškumas. Čia privaloma kurti naujienas. Esamojo laiko vartojimas, kuris
sukuria įspūdį, jog kažkas „vyksta dabar“, dažnai yra tinkamas, ypač pirmoje naujienos eilutėje. Pavyzdžiui,
„Gydytojai išreiškė savo nuostabą dėl laukiančiųjų eilių ligoninėse“ tampa „Gydytojai teigia esantys nustebę dėl
laukiančiųjų eilių ligoninėse“.
Kalba ir gramatika
Yra sukurta begalė pagrindinių taisyklių, kurios pagerina naujienų rašymą:
Vartoti konkrečius žodžius (tokius kaip „raudona“ ir „žalia“) vietoj bendrinių žodžių (tokių kaip „ryškių
spalvų“)
Vartoti tikslius žodžius (tokius kaip „lietus“ ar „rūkas“) vietoj abstrakčių (tokių kaip „blogas oras“).
Vartoti paprastus žodžius (tokius kaip „pradėjo“, „pasakė“, „baigė“) vietoj įmantrių žodžių (tokių kaip
„pasileido“, „teigė“).
Neperkrauti pasakojimo emociniais ir dramatiškais žodžiais (tokiais kaip „nuostabus“, „stulbinantis“ ar
„sensacingas“)
Nevartoti nereikalingų žodžių.
Nevartoti neaiškių kiekybių („labai“, „tikrai“, „gan“).
Neapibrėžti absoliutų. Niekas negali būti „ganėtinai neįmanoma“. Tai yra tiesiog „neįmanoma“. Niekas
nebūna „akinančiai akivaizdu“ ar „labiausiai svarbiausias“.
Nevartoti žodžio „incidentas“, kai kalbate apie žmogžudystes, susišaudymus, avarijas ar sprogimus.
Nevartoti junginio „ką tik“, jei jis neprideda papildomos informacijos, pavyzdžiui: „Tarybos vadovai ką
tik grįžo iš Londono“. Ką tuo norite pasakyti? Ar per pastarąsias sekundes, minutes, valandas, dienas ar
savaites?
Vengti klišių, pavyzdžiui: „šurmuliavo mugė, sudrebino miestą, gali atsirūgti, užtemdė miestą,
maunamas apynasris, uždegė žalią šviesą, parklupdė, kainų pasiutpolkė ir kt.; amerikonizmų, pavyzdžiui:
„popkornai, afterpartis, selfis, postinimas, lūzeris, kastingas, menedžeris ir kt.“
Pakartoti svarbiausius terminus/informaciją. Svarbu pakartoti pavardes, vardus, vietovardžius. Nors tai
ne itin patrauklu, tačiau klausytojams informacija atrodys aiškesnė.
Apgalvoti sinonimus, užsienietiškus žodžius, sutrumpinimus. Sinonimai itin pagyvina tekstą, tačiau jie
turi būti suprantami visiems klausyojams.
20
vengti vartoti užsienietiškus terminus. Kai užsienietiškų terminų vartojimas neišvengiamas, būtina
pateikti jų paaiškinimą – vertimą.
naudojant organizacijų, įmonių pavadinimo trumpinius, privalu nors kartą pasakyti pilną jų pavadinimą,
kad klausytojas suprastų apie ką kalbama toliau.
Skaičiai
Skaičių patartina vengti, tačiau, jeigu kitaip neįmanoma, reikia bent jau apvalinti.
Pavyzdžiui, 4 898 785 – beveik 5 milijonai.
Palyginimai
Palyginimai padeda klausytojams lengviau įsivaizduoti ir suprasti, apie ką kalbama.
Pavyzdžiui, „Olimpiadoje apsilankė beveik 3 milijonai žmonių – juos visus sutalpintume į 133 Kauno
„Žalgirio“ arenas.“
Iliustruojantys žodžiai
Radijo žurnalistas yra klausytojo akys ir ausys. Jis perteikia visus pojūčius, kvapus, vaizdus bei garsus.
Pavyzdžiui, „Žirafa yra tokia aukšta, kad galėtų žvilgtelėti pro jūsų virtuvės langą trečiame aukšte.“
Aktyvūs žodžiai
Reiktų kalbėti aktyviais, konkrečiais, veiksmą reiškiančiais žodžiais, t.y., vartoti daugiau veiksmažodžių.
Pasyvi, išplėsta kalba daro tekstą nuobodų.
Pavyzdžiui: „Pastebėta, kad lietuviai praėjusiais metais ėmė dažniau naudotis viešuoju transportu.“
Citatos
Svarbu pranešti apie citatos pradžią ir pabaigą, tačiau jeigu pažodžiui cituoti nėra būtina, geriau citatą
perfrazuoti.
Pavyzdžiui: „Cituoju: „Aš manau, kad pagaliau reikia pradėti ryžtingą valstybės valdymo sistemos
reformą“, citatos pabaiga – taip sako naujasis Prancūzijos prezidentas. Tačiau geriau sakyti „Naujasis
Prancūzijos prezidentas rengiasi reformuoti valstybės valdymo sistemą“.
Radijo žinutės struktūra
Pranešimą reikia pradėti aiškiu, idomiu informuojamuoju sakiniu, nes tikslas yra sudominti klausytoją.
Žinutę pravartu užbaigti apibendrinimu.
Įžanga – Esminis faktas – Papildoma informacija – Patvirtinimas, informacijos pagrįstumas –
Apibendrinimas – Išvada.
21
1.5. Radijo paprastumas ir greitis, lyginant su spauda ir televizija
Kai žmonės nori greitai sužinoti, kas vyksta ar įvyko šiomis dienomis, jie dažniausiai klausosi radijo
naujienų. Tai yra patogu todėl, kad radijo naujienos, lyginant su spauda ir televizija, yra pačios naujausios,
trumpos bei lengvai suprantamos ir susikoncentruoja ties svarbiausiais faktais.
Vertinant greičio požiūriu, radijas nuo pat savo atsiradimo iki šių dienų išliko tarp sparčiausių
žiniasklaidos priemonių, mažai kuo nusileisdamas kiaurą parą naujienas transliuojantiems TV kanalams bei
operatyviai informuojantiems interneto portalams. Naujienų svetainės iš lėto nusivilioja auditoriją iš
spausdintinių žiniasklaidos priemonių, neįstengiančių varžytis informacijos skelbimo greičiu. Kodėl radijas, iš
esmės nepasikeitęs daugiau nei šimtmetį, savo tempu vis dar sugeba galynėtis su kur kas šiuolaikiškesnėmis
žinių skleidimo priemonėmis?
! RADIJO PRIMITYVUMAS TAMPA JO PAGRINDINIU GINKLU PRIEŠ KITAS ŽINIASKLAIDOS PRIEMONES, O YPAČ PRIEŠ TELEVIZIJĄ.
Norint paruošti radijo reportažą, nereikia rūpintis filmavimu, apšvietimu, scenarijaus rašymu, vaizdo įrašų
montavimu ir kitais darbais, lydinčiais bene kiekvieno televizijos reportažo kūrimą. Radijo reportažui užtenka
kokybiško garso įrašo. Prieš transliuojant jį eteryje, jis taipogi būna montuojamas, tačiau tai užima kur kas
mažiau laiko nei darbas su vaizdu bei garsu televizijos montažinėje.
Kadangi radijo transliacijoms nereikalingas vaizdas, perduoti informaciją iš įvykio vietos yra žymiai
paprasčiau nei televizijoje, nes nereikia tokios didelės žmonių komandos ir galima apsieiti be sudėtingos
įrangos. Esant tam tikroms aplinkybėms, žurnalistas gali paskambinti tiesiai į radijo eterį ir pranešti naujienas.
Nors tai galima nesunkiai padaryti ir televizijoje, TV žiūrovai nėra įpratę matyti statišką vaizdą; šiuo atveju –
žurnalisto nuotrauką su fone girdimu jo balsu.
Radijo žiniose skaitomų tekstų stilius labai panašus į naudojamą televizijoje. Vyrauji trumpi, aiškiai
suformuluoti sakiniai, vengiama painių skaičių ir datų; esant reikalui, informacija kartojama. Radijo tekstų
specifika yra tokia, jog žurnalistas privalo kompensuoti vaizdų trūkumą papildomas detales atskleidžiančiais
žodžiais, t.y. jis turi nepamiršti papasakoti tai, ką įdomaus matė. Radijui skirtus tekstus iš kitų išskiria dar ir tai,
kad jie, priešingai nei televizijoje, yra kuriami įsivaizduojant vieną asmenį, o ne jų mases.
1.6. Geros radijo žurnalisto savybės
Tarp geram radijo žurnalistui priskiriamų savybių yra smalsumas, ilgalaikis domėjimasis naujausiais
įvykiais, mokėjimas aiškiai rašyti, gera vaizduotė, gebėjimas dirbti patiriant didelį spaudimą, įgūdžiai dirbti
komandoje, nebijojimas kalbėti didelei auditorijai, nepriekaištinga dikcija, malonus balsas. Paprastai kalbant, iš
radijo žurnalisto reikalaujama daugiau ar mažiau tokių pačių gebėjimų, kaip ir iš bet kokiai kitai žiniasklaidos
priemonei dirbančio žurnalisto.
22
Kompetentingas žurnalistas privalo turėti ir klasikinių, ir naujoviškų įgūdžių. Tradiciniai įgūdžiai
dažniausiai reiškia gebėjimą gerai ir suprantamai rašyti, gerai perprasti kalbą, glaustai aprašyti sudėtingas
situacijas, klausti sudėtingų klausimų, o svarbiausia – ieškoti naujienų ir žinoti, kas yra gera naujiena.
Radijo žurnalistas taip pat turi būti lankstus, greitai mąstyti, būti techniškai kompetentingas, gebantis
dirbti spaudžiamas laiko, gebantis nusistatyti prioritetus ir galintis „žongliruoti“ naujienomis. Bet pats
svarbiausias dalykas yra entuziazmas.
Radijo žurnalisto darbas nėra lengvas. Šis darbas gali kainuoti daug laiko, ypač kai įvyksta koks nors labai
didelis įvykis. Taip pat tai gali būti labai vienišas darbas, kai kalbi vienas nuobodžią sekmadienio popietę arba
tada, kai reikia dirbti per šventes.
Kita vertus, radijo reporterio darbas gali būti labai malonus ir suteikiantis pasitenkinimą, ypač tada, kai
pasiseka paruošti svarbias naujienas laiku arba parengti reportažą, pilną karščiausių ir įdomių naujienų. Darbas
taip pat gali būti kūrybingas, pavyzdžiui, tada, kai kokią nors nuobodžią naujieną reporteris geba paversti labai
įdomia.
1. UŽDUOTIS: Naudojantis Lietuvos ir užsienio naujienų agentūrų šaltiniais, parengti 8
naujienas radijo žinioms, jas apibūdinti pagal išvardintus naujienų atrankos
komponentus, pagrįsti, nurodyti naujienų šaltinius.
2. UŽDUOTIS: Pagal 1.5. skyriuje pateiktą struktūrą suformuoti radijo žinutę.
3. UŽDUOTIS: Darbas grupėse. Viena grupė rengia oficialų informacinį pranešimą žinių
laidai apie koncertą, vyksiantį Panevėžio kultūros namuose. Kita grupė rengia
informacinį pranešimą apie tą patį koncertą, kuris vyks Panevėžio kultūros namuose,
tačiau siekia klausytoją sudominti ir prikaustyti dėmesį. Tekstai perskaitomi garsiai,
palyginami, aptariama, kas svarbu oficialiame pranešime, kokios kalbos raiškos
priemones padeda pagyvinti tekstą ir sudominti klausytoją.
Rekomenduojama literatūra:
1. ALEKNONIS, Gintaras. Lietuvos radijas: viena diena ir 80 metų. Vilnius, 2006. 139 p.
2. CHANTLER, Paul ir STEWART, Peter. Basic radio journalism. 1st ed. Burlington: Focal Press, 2003. 288 p.
3. HÜLLEN, Peter ir KARG, Thorsten. Manual for Radio journalists, Deutsche Welle: DW Akademie, 2006. 108 p.
4. STARKEY, Guy ir CRISELL, Andrew. Radio Journalism (Journalism Studies: Key Texts). London: SAGE Publications Ltd,
2009. 184 p.
23
2. TELEVIZIJA IR TELEVIZIJOS REPORTERIS
Televìzija (angl. television < gr. τήλε – toli + lot. visio – regėjimas) – judamų ar nejudamų objektų atvaizdų
perdavimas per atstumą laidinio arba radijo ryšio priemonėmis.
Televizija, jos žiūrovai ir jos funkcionavimas visuomenėje yra toks įvairus, kad net glausta ir aiškiai
apibrėžta teorinė perspektyva negali suteikti tinkamo supratimo.
Į televiziją bandoma žiūrėti kaip į kultūros agentą ir ypač kaip į provokatorių ir reikšmių skleidėją. Viena iš
pagrindinių problemų televizijoje – kaip kurti reikšmes? Televizija bando kurti tas prasmes, kurios tarnauja
dominuojantiems interesams visuomenėje, ir rodo, kaip šios reikšmės funkcionuoja tarp pačių įvairiausių
socialinių grupių.
Televizija yra viena naujausių ir populiariausių visuomenės informavimo priemonių. Pirmasis perduoti
vaizdus laidais tam tikru atstumu pabandė 1875 m. amerikiečių išradėjas Dž. R. Keris (G. R. Carey). Lietuvoje
televizijos programos pradėtos transliuoti 1957 m. Vilniuje, 1960 m. pab. Klaipėdoje. Beveik pusė Lietuvos
nacionalinės televizijos programos yra originalios televizijos darbuotojų parengtos laidos ir transliacijos,
likusioji dalis – kino filmai, serialai, kartojami spektakliai bei laidos. Didžiausią dalį sudaro informacinės ir
visuomeninės politinės laidos, toliau eina meninės, sporto bei mokomosios laidos. Dauguma laidų skiriama
visai žiūrovų auditorijai, o tam tikra dalis – žiūrovų grupėms: vaikams, jaunimui, moterims, tautinėms
mažumoms, žemdirbiams, automobilininkams, muzikos ar sporto mėgėjams.
2.1. Temos/žanrai televizijoje
Dažnesni televizijos žanrai yra informacija, reportažas, interviu, komentaras, apybraiža.
Informacija – žinios apie faktus, įvykius, daiktus, procesus, idėjas, sąvokas ir kitus objektus, kurios
kuriame nors kontekste turi kokią nors prasmę. Šios sąvokos nereikėtų painioti su sąvoka „duomenys“.
Populiariausia prasmė – mokslinės, visuomeninės, politinės, techninės žinios, perduodamos vienų asmenų
kitiems žodžiu, raštu arba masinės komunikacijos priemonėmis.
Reportažas – tai įvykio perkėlimas arba perteikimas. Pabrėžiamas įvykį pasakojančio žurnalisto
„dalyvavimo efektas“. Reportažas parodo, perteikia įvykius, reporteris dalyvauja situacijoje ir ją papasakoja.
Reportažo tikslas – leisti pamatyti ir pajausti.
Interviu – dviejų, kartais daugiau žmonių pokalbis, kurio metu užduodant klausimus, renkama
informacija tam tikra tema.
Komentaras – tam tikro asmens nuomonė tam tikra tema.
24
Apybraiža – žurnalistikos kūrinys, kuriame dokumentiškai tiksliai ir kartu vaizdžiai pasakojama apie
konkrečių žmonių poelgius ir charakterius. Taip pat atspindimi žmonių grupės ar bendruomenės tarpusavio
santykiai. Tokiuose rašiniuose/reportažuose dažniausiai nurodomos tikros pavardės, tikslūs vietovardžiai,
griežtai laikomasi dokumentinio tikrovės atspindėjimo metodo.
„TNS gallup“ žiniasklaidos tyrimų įmonė skiria 30 televizijos žanrų/temų: serialas, naujienos, pramoginė
laida, animacija, laida vaikams, laida moterims ir t.t.
Beveik pusę televizijos laiko sudaro filmai ir serialai, penktadalį - pramoginės ir humoro laidos,
reklaminės laidos apie 3 proc.
Televizijos programos paprastai skirstomos pagal adresatą (vaikams, jaunimui, moterims), tematiką
(sportas, kultūra), stilistiką (varjetė, humoras), tikrovės ir išmonės santykį (informacija, fikcija), komunikacines
ypatybes (serialas, laida, tiesioginė transliacija). Kaip stilistinis akcentas gali būti nurodomas ryšio su tikrove
būdas arba transliavimo formatas: tiesioginė transliacija (iš anksto surepetuotas veiksmas), neparengta
tiesioginė transliacija (perduodami atsitiktinai pastebėti aktualūs įvykiai: incidentas futbolo rungtynių metu,
rugsėjo 11-osios tragedija Niujorke, parodyta, įjungus stebėjimo kameras), tariama tiesioginė transliacija
(rodomas tiesioginės transliacijos įrašas), montažas (manipuliavimas laiku ir erdve), fikcija (vaidybiniai žanrai).
Laidos pagal tiražavimo galimybes arba jų liekamąją vertę skirstomos į daugkartinio ir vienkartinio
demonstravimo laidas.
Kasdienio televizijos programų meniu laidos – pramoga (varjetė, teatralizuoti koncertai, infošou),
žaidimai (proto, jėgos, mišrūs), žurnalai (laidos, susidedančios iš atskirų dalių ir siejamos vedėjo), pokalbių
laidos (debatai, pokalbių šou), realybės šou (tikrovę imituojančios laidos, rekonstrukciniai pokalbių šou, uždarų
patalpų ir išmėginimų šou), patarimai (vartojimas, buitis, pomėgiai), sportas (naujienos ir transliacijos),
informacija (žinios ir analitinės laidos). Atskirą grupę sudaro jaunimo laidos, kurios išskiriamos dėl tematikos ir
dėl taikomų apribojimų, susijusių su nepilnamečių apsauga nuo neigiamos informacijos.
Vienkartinio demonstravimo laidų grupei priklauso ir televizijos laidų anonsai, komercinė ir socialinė
reklama.
2.2. Reportažo kūrimas televizijoje
Televizija, kaip masinės informacijos priemonė, nuo spaudos bei radijo skiriasi savo audiovizualumu.
Klausantis radijo ar skaitant naujienas spaudoje, vaizdus turime kurti patys savo mintyse. Televizija mums
atveria naujas galimybes – galime girdėti tekstus bei matyti vaizdus. Taip kuriamas dalyvavimo įspūdis. Tačiau
kaip sukurti paveikų televizinį reportažą?
! TELEVIZIJOS REPORTAŽAS VISŲ PIRMA TURI TURĖTI AIŠKIĄ IDĖJĄ. BE JOS PASAKOJIMAS GALI BŪTI SUNKIAI SUVOKIAMAS AUDITORIJAI.
25
Kuomet pasakotojas – reporteris – sumano savąją idėją, svarbu, kad ji turėtų kelis itin svarbius
komponentus: naujumą, aktualumą bei aiškiai suvokiamą pateikimo formą. Kuriant televizijos reportažą,
taipogi svarbus dalykas yra surinkti tam tikrą informaciją, kurią savo pasakojimu norėsite perteikti auditorijai.
Informacijoje turėtų būti bent vienas šių bruožų:
Naujiena, perspektyva;
Svarba;
Konfliktas;
Neįprasta žinia, kuri netelpa į kasdienybės rėmus;
Išskirtinumas;
Naudinga informacija;
Konkretus išgyvenimas: įvykis, emocija.
Geras televizinis pasakojimas turėtų priversti žiūrovą ir klausyti, ir žiūrėti. Vaizdas, garsas ir tekstas turi
papildyti vienas kitą, todėl pasakojime reikia leisti dominuoti tai vienam, tai kitam. Didžiausias dėmesys
paprastai skiriamas pasakojimui, o vaizdu stengiamasi jį iliustruoti.
! TELEVIZIJOS PASAKOJIME NEREIKĖTŲ DUBLIUOTI KALBAMO TEKSTO IR VAIZDŲ.
Vietoje to, kad pasakojimo vaizdas būtų atkartojamas dar ir tekstu, daug geriau yra palikti pakankamai
laiko žiūvovui pačiam įsisąmoninti matomą medžiagą. Rengiant TV reportažą, taip pat itin svarbu išmanyti
vaizdo sintaksę, jos prasmes, dėsnius ir taisykles. Kalbant apie vaizdo sintaksę, reikėtų nepamiršti montažo,
garso ir teksto ypatybių. Vaizdo turinį lemia dekoracijos ar natūrali filmuojama aplinka, veiksmas, kompozicija.
Televizinis pasakojimas yra sudėtingas kūrybinis, technologinis, psichologinis procesas.
Nors televizinis pasakojimas ir yra vaizdų bei teksto (garsų) sintaksė, tačiau nevertėtų pamiršti, kad geras
televizinis tekstas yra itin svarbus komponentas, galintis sustiprinti ar, atvirkščiai, sumenkinti žiūrovo
susidomėjimą reportažu. Geras televizinis tekstas yra:
Aktualus;
Aiškus;
Naudingas;
Svarbus;
Pasižymintis naujumu.
Žinoma, televizijos praktikoje pasitaiko tekstų, kurie neatitinka prieš tai minėtų savybių. Komunikacijos
mokslų profesorius John Fiske išskiria kelis televizinio teksto komponentus, kurie gali sulaukti daug neigiamų
auditorijos atsiliepimų:
Ironija. Televizijos reportaže panaudota ironija gali klaidinti žiūrovą, sulaukti daug neigiamų diskusijų
bei nesusipratimų.
26
Metaforos. Kaip ir ironija, metafora negali būti aiškiai suvokiama visai auditorijai. Televizijos reportažui
reikia kuo daugiau aiškumo, tad metaforinių išsireiškimų reiktų vengti.
Juokeliai. Netinkamoje vietoje panaudoti pokštai gali žeisti žiūrovus, būti nesuprasti.
Prieštaravimai. Siekiant aiškumo bei objektyvumo, televizijos reportaže prieštaravimų reikėtų vengti.
Perteklius. Perteklius televizijos reportaže gali pasireikšti ne tik kaip per didelis informacijos kiekis,
kuris savaime yra netinkamas televiziniam pasakojimui. J. Fiske pertekliumi vadina ir hiperbolizavimą, kuris
nedera televizijai, naujienų laidoms.
! TELEVIZIJOS REPORTAŽAS TURĖTŲ PRIMINTI POKALBĮ.
Norint parengti įdomų pokalbį, reikėtų pradėti nuo naujienos. Geras reportažas rengiamas remiantis
apverstos piramidės principu. Vadinasi, jo autorius, pasitelkęs vaizdą, garsą, tekstą, privalo atsakyti į kertinius
klausimus. Vieniems atsakymams labiau tinka vaizdas (Kur? Kas?), kitiems – tekstas (Kada? Ką? Kodėl?).
Vienas iš pirmesnių klausimų yra „kur?“, leidžiantis nustatyti geografinį artumą ir lemiantis didesnį ar
mažesnį susidomėjimą įvykiu. Vėliau pasakojimo autorius atsakinėja į kitus piramidės klausimus. Klausimas
„kas?“ turi nušviesti įvykį ar bent jo pasekmes. Tolesnis klausimas „kada?“ žiūrovą informuoja apie laiką, kuriuo
vyksta pasakojama istorija. „Kaip?“ atskleidžia aplinkybes, o paskutinysis klausimas „kodėl?“ atskleižia
priežastis.
Taigi, kuriant reportažą televizijoje, svarbu yra nepamiršti vaizdo, garso ir teksto dermės. Apibendrinant
galima išskirti svarbiausius televizijos reportažo struktūros bruožus:
Pasakojimui reikalinga aiški idėja.
Pasakojimas turi priversti žiūrovą tiek klausyti, tiek žiūrėti.
Pasakotojo dėmesys skiriamas tekstui, vaizdai yra tik teksto iliustracija.
Svarbu, kad tekstas būtų atliepiantis vaizdus, ir atvirkščiai.
Televizijos reportažas turi būti aiškus ir neklaidinti žiūrovo.
Televizijos reportažas – tai tekstas, vaizdas ir garsas.
Šie komponentai turi vienas kitą papildyti.
27
2.3. Teksto kokybės svarba televizijoje
Televizija yra viena iš medijų, kurioje jungiasi vaizdo ir garso technologijos, taigi, tai ne tik padeda
žiūrovui lengviau įsiminti informaciją, bet, iš kitos pusės, pasunkina žurnalisto darbą. Jam reikia gerai apgalvoti
informacijos paskirstymą: kaip ir kokiu būdu pateiks vieną ar kitą faktą, kam skirs daugiau dėmesio filmuojant, o
kam - kuriant tekstą kalbai reportažo metu.
Teksto kokybės ir tekstinės raiškos svarba televizijoje
Sužinojus, kad teks kalbėti per TV, reikia sau atsakyti į kelis klausimus:
Ką turiu pasakyti? (tema);
Kam kalbėsiu? (auditorija);
Kodėl kalbėsiu? (intencija);
Kaip kalbėsiu? (kalbos forma ir sąlygos);
Klausimus galima formuoti ir kiek kitaip:
Kas dalyvauja? (auditorijos sudėtis, išsilavinimas);
Ką jie nori išgirsti? (auditorijos informuotumas, norai);
Kodėl šito imuosi? (kalbos tikslas – lavinti, informuoti, įkalbėti, linksminti);
Kada? (kiek turiu laiko pasirengti);
Kur? (darbe, gatvėje, namuose, studijoje);
Kaip galėčiau kalbėti? (kalba, replika, diskusija).
Žinoma, žurnalistui dažnai pritrūksta laiko atsakyti į šiuos klausimus, tačiau, jei bent minutę stabtelsime
ties jais, tikrai pagerinsime savo būsimą kalbą. Klaidingiausias žurnalisto mąstymas yra tas, kad, atėjęs į studiją,
jis neprivalo būti pasiruošęs kalbos, kad tą gali padaryti ekspromtu. Taip elgtis ne tik neatsakinga, bet ir
neprofesionalu. Tekstui parengti reikia pakankamai laiko. Juk kalbančiajam nepadės nei korektorius, nei
stilistas. Manoma, kad vieną kalbos minutę reiktų rengti apie pusvalandį.
Aptarkime klausimus, į kuriuos turime atsakyti pirmiausia.
Ką turiu pasakyti?
Televizijoje nereikia stengtis atrodyti visažiniais ir išberti visą įmanomą informaciją. Žiūrovas sunkiai
įsimena daugiau nei dvi-tris temas, vienu metu tegali aprėpti nuo 5 iki 9 objektų (raidžių, spalvų, skaičių, figūrų).
Taigi svarbiausia kalbėti trumpai ir aiškiai, pateikiant esminius ir svarbiausius dalykus, kad žiūrovui mintis būtų
aiškiai suprantama.
28
Kam kalbėsiu?
Nors TV auditorija nematoma, tačiau yra būdų geriau su ja susipažinti. Paprastai TV auditorija
įsivaizduojama kaip žemesnio nei vidutinio išsilavinimo žmonių grupė. Taip pat svarbu žinoti, kad reikia
atsižvelgti į tai, kokioje laidoje kalbėsite ir apie kokią žinią informuosite. Kadangi TV transliuoja labai didelei
auditorijai, manoma, kad ji geriausio eterio laiko metu privalo orientuotis į mažiausiai ar vidutiniškai
išsilavinusius žmones.
! TELEVIZIJOJE LAIKOMASI PRINCIPO: JEIGU SUPRAS PAPRASTAS ŽMOGUS, SUPRAS IR PROFESORIUS.
Tačiau dažnai nutinka taip, kad reikia būti tam tikros srities specialistu, kad galėtum suprasti, ką norima
pasakyti, nes kalba būna sudėtinga, pilna akademinės leksikos.
Kodėl kalbėsiu?
Labai svarbu sau išsikelti du klausimus, į kuriuos turime atsakyti: ko siekiu kalbėdamas tam tikra tema ir
kaip tai pasieksiu. Pirmas žingsnis yra pamėginti įvardinti savo temą vienu sakiniu, kad patiems būtų aiškiau.
Pasirinkę temą, ieškokite tinkamiausių žodžių, argumentų, pavyzdžių. Bandydami paveikti, ieškokite ir būdų,
kaip paveikti sąmonę ir jausmus.
Taigi vienas esminių tikslų yra suprasti savo kalbėjimo ir pasirinktos temos skelbimo tikslą ir stengtis
padaryti viską, kad tai būtų ne tik įdomu, bet ir naudinga.
Kaip kalbėsiu?
Kalbėjimo pobūdį lems laidos žanras. Labai svarbu, kur kalbėsite ir kiek turėsite laiko. Nepriklausomai
nuo to, kiek turėsite laiko eteryje, privalote būti pasirengę išskirti keletą svarbiausių aspektų. Kad ir kokios būtų
ribotos techninės galimybės, stenkitės komunikuoti visais įmanomais kanalais: garsu (žodžiai, muzika, garsai),
vaizdu (piešiniai, daiktai, grafika, fotografijos, filmuoti vaizdai), jausmu (juokas, emocijos, žaidimai,
eksperimentai).
Rašymas televizijos žinių laidai
Aptarkime tai, kaip tvarkingai, aiškiai ir kuo suprantamiau parengti tekstą reportažui.
Vardai ir pareigos
Einamos pareigos visada paminimos prieš asmens vardą laidoje, niekada po to. Pavyzdžiui, Gynybos
sekretorius Džonas Smitas, o ne Džonas Smitas, Gynybos sekretorius. Jei naudojate vardus, įsitikinkite, kad
pakartotinai patikrinote jų rašybą ir tarimą. Jei pranešate apie nelaimingą atsitikimą ar gaisrą, kuriame buvo
nukentėjusiųjų ar žuvusiųjų, paprašykite, kad policininkas ar gaisrininkų komandos viršininkas patvirtintų
vardus, dėl kurių kyla abejonės. Laidų scenarijuose, parašytuose regioninėse televizijose, radijuje ar redakcijoje,
29
turi būti paminėti vardai tik tų žmonių, kurie susiję su kraupiu nusikaltimu. Jei bus minimi kiti asmenys iš kitos
šalies, vargu ar jie sukels didelį vietinės auditorijos susidomėjimą.
Skaičiai
Esminė taisyklė apie skaičių rašymą televizijoje yra tokia, kad jie turi būti suapvalinti. Pavyzdžiui, jei
biudžeto apimtis yra 60.342.960.000 JAV dolerių, šis skaičius turi būti suapvalintas ir išreiškiamas taip –
„daugiau kaip 60 milijardų JAV dolerių“. Taip skaičiai yra išreiškiami tam, kad žinių laidos vedėjui būtų lengviau
ištarti. Didesniems skaičiams išreikšti vartokite žodžius ar žodžio skaičiaus kombinacijas.
Veiksmažodžiai
Televizijoje taip pat vartojami aktyvūs, o ne pasyvūs veiksmažodžiai. Aktyvūs veiksmažodžiai duoda
tekstui daugiau gyvybiškumo ir susitelkia ties veiksmu. Vartokite veiksmažodį „sako“. Daug rašytojų mano, kad
šis veiksmažodis nuobodus, ir stengiasi ieškoti kitokių veiksmažodžio formų, todėl„sako“ dažnai pakeičiamas į
„šaukia, skelbia, tvirtina“ ir kt. Nors šie veiksmažodžiai nebūtinai turi būti panaudoti vietoje„sako“, kartais jie
tikrai tiksliai apibūdina situaciją. Pasirinkdami veiksmažodžius, galvokite apie vaizdą, kurį jūs norite sukurti.
Pavyzdžiui, tornadas riaumoja, jūra linguoja ir pan.
Aktyvi ir pasyvi reportažo ataka
Aktyvi reportažo ataka nedelsiant patraukia žiūrovo dėmesį, pateikdama svarbiausias naujienas. Pasyvi
reportažo atakayra subtilesnė ir atkreipia auditorijos dėmesį į žinias, kurias reikia sekti. Šis metodas dar yra
vadinamas auditorijos „šildymu“. Pasyvi ataka gali būti naudinga klausytojams, kurie tuo metu atlieka kelis
darbus ir negali susikaupti ties žiniomis.
Žodžių ir vaizdų jungimas
Kas televizijos naujienose svarbiau – žodžiai ar vaizdai? Į šį klausimą vienintelio ir teisingo atsakymo nėra.
Neabejotina, kad žodžiai yra gyvybiškai svarbūs žiniose. Gerų vaizdų privalumas yra tas, kad jiems nereikia daug
žodžių juos apibūdinant.
! NEPASAKOKITE TO, KAS IR TAIP AIŠKU, KĄ ŽIŪROVAS MATO.
Vietoj to, rodydami vaizdą ar filmuotą medžiagą, sakykite tą informaciją, kuri nėra iki galo atskleidžiama.
Jei vaizdai yra blogos kokybės, visas pasakojimas bus trumpesnis, o jei vaizdai geri, iš įvykio vietos istorija bus
ilgesnė.
Televizijos naujienų rašytojas
Televizijoje, kaip radijuje, rašytojo pareigos priklauso nuo žinių skyriaus dydžio. Mažoje rinkoje ir net kai
kuriose vidutinio dydžio rinkose, niekas nėra paskirtas tiktai rašymui. Televizijos žinių skyriai didelėse rinkose ir
tinkluose paprastai turi kelis rašytojus.
30
Scenarijus
Televizijos scenarijaus puslapis yra padalytas vertikaliai, kurio viena pusė užima apytiksliai 60 proc.
dešiniosios skilties ir apytiksliai 40 proc. kairiosios skilties. Rašantieji televizijos žinių scenarijus naudojasi
kompiuteriu. Nors spausdintus scenarijus dabar dažnai pakeičia televizijos sufleriai, dauguma televizijos žinių
skyrių vis dar naudoja spausdintus scenarijus.
Televizijos žinių rašymo stilius
Naujienų kūrimas ir pateikimas televizijai yra visiškai kitoks, nei žinių parengimas radijui ar spaudai.
! INFORMACIJA TURI PASIEKTI AUSIS IR AKIS.
Visgi daugelis tiesioginio eterio metu įprastai naujienas perskaito identiškai taip, kaip parašyta spaudoje.
Kitaip tariant, nesivarginama informacijos keisti, perdėlioti minčių ir, galima sakyti, taip pateikiama originali
spaudoje parašyta kopija.
Blogiausia tai, jog žurnalistas, siekdamas operatyvumo, naudoja medžiagą, visai nepritaikytą
audiovizualinei medijai. Dažniausiai, kaip minėta, naudojama medžiaga yra skirta spaudai. Todėl dažnai
pasitaiko, jog, žiūrint žinias ar klausantis radijo, tiesiog neįmanoma suvokti norimos pasakyti minties: sakiniai
sudėtingi, naudojami įvairūs terminai, kurie televizijoje ar radijuje visai netinkami. Sakoma, kad kuo
paprastesnis tekstas ir kuo informacija aiškesnė, tuo didesnės klausytojų ar skaitytojų auditorijos galite tikėtis.
Tačiau, kaip teigia patys reporteriai, televizijoje nėra laiko galvoti apie tai, kaip kuo aiškiau ir įdomiau pateikti
tekstą. Juk svarbiausias dalykas – informacija, žinia, kurią būtina kuo skubiau paskleisti.
Tekstas tarsi pokalbis
Kuriant ar rašant tekstą, reikia nepamiršti, kad jo klausysis žmogus, kuriam informacija gali būti ne tik
tolima, neaktuali, bet ir neįdomi, nenaudinga. Ką daryti, kad žiūrovas būtų prikaustytas prie ekrano?
Nieko sudėtingo daryti neteks. Reikia leisti žiūrovui jaustis, kad su juo kalbamasi betarpiškai, ir kad ši
informacija yra skirta būtent jam. Kyla klausimas, kaip tai padaryti? Reikia vartoti žodžius „bet“ „ir“ „dažnai“. Jie
jungia sakinius, leidžia klausytojui atsikvėpti ir tuo pačiu lengviau priimti informaciją.
! PRIELINKSNIAI YRA VIENI VEIKSMINGIAUSIŲ ŽODŽIŲ REPORTERIO KALBOJE, NES BŪTENT JIE PADEDA PAGYVINTI KALBĄ IR
PRITRAUKTI KLAUSYTOJĄ.
Viską, ką darote, darykite saikingai. Nieko negali būti per daug ar per mažai. Nors informacija
konvertuojasi iš skirtos spaudai į audiovizualinei medžiagai naudojamą tekstą, tačiau reikia nepamiršti gerokai
patrumpinti sakinius ir nenaudoti tos informacijos, kuri geriau skaitosi. Statistiką verčiau pavaizduoti ekrane, o
ne ją aptarinėti. Skaičius, jei jų daugiau, taip pat reikėtų pateikti vizualiai.
31
2.4. Aktyvi televizijos žiūrovų auditorija
Atrinkdamas tai, ką reikia paskelbti, žurnalistas pirmiausia turi galvoti apie auditoriją. Šis menamas
dialogas su nepažįstamu žiūrovu ir skiria žurnalistinę informaciją nuo kasdienio buitinio pasikeitimo
nuomonėmis. Atrenka ir žurnalistas, ir žiūrovas. Žurnalistas sprendžia, ką perduoti, kas yra nauja, svarbu ir
aktualu. Tačiau ir žiūrovas nusprendžia, ką žiūrės, o ko ne, kas jam svarbu, kas ne. Būtent žiūrovas yra
informacijos vartotojas.
Medijų auditorija priima informaciją ne pasyviai, bet yra aktyviai įsitraukusi, dažnai net pati to
nesuvokdama, bandydama susieti naujas žinias su savo asmeniniu ir socialiniu kontekstu. Auditorija, siekianti
suprasti medijos teikiamą informaciją, gali būti paveikta įvairių veiksnių: tikėjimo, vertybių, kultūros,
išsilavinimo, patirties ir t.t. Tai reiškia, kad kiekviena žinia gali būti iššifruota skirtingai. Pavyzdžiui, išgirdus žinią
„naktį tamsiame kelyje buvo partrenktas be atšvaito gatve ėjęs pėstysis“, atsižvelgiant į prieš tai išvardintus
veiksnius, vieni gali interpretuoti, kad vairuotojas yra kaltas bei neatidus, ir jį reikia bausti, o kiti gali pasvarstyti,
jog visgi naktį be skiriamųjų ženklų ėjęs žmogus yra pats kaltas, kadangi jis pažeidė eismo dalyvio taisykles,
elgėsi neatsakingai, sukeldamas pavojų sau ir kitiems.
! AKTYVI TELEVIZIJOS ŽIŪROVŲ AUDITORIJA YRA MĄSTANTI, ĮSITRAUKUSI, NEPRIKLAUSOMA, O PASYVI AUDITORIJA – LENGVAI
MANIPULIUOJAMA, SILPNOS VALIOS, KONTROLIUOJAMA.
Nuolat tebesitęsiantys debatai dėl naujienų pateikimo yra tokie: ar žmonėms pateikiama informacija turi
būti tokia, kurią privalu žinoti, ar reiktų pateikti tokią informaciją, kuri yra žmonėms įdomi? Didžioji dalis
žurnalistų sutinka, kad atsakymas slypi kažkur per vidurį. Auditorija privalo būti informuota, tačiau logiška yra
atrinkti naujienas būtent tai auditorijai. Pavyzdžiui, LNK transliuojamos laidos „KK2 penktadienis“ žiūrovams
vertėtų pateikti kitokias naujienas negu LRT laidos „Teisė žinoti“. Kodėl? Todėl, kad minėtą LNK laidos auditorija
– jaunesnio amžiaus žmonės, arba tie, kurie nori „lengvų“ naujienų – apie Lietuvos „elitą“, įvairius skandalus.
Kitaip sakant, tokią laidą dažniausiai žiūri pasyvi auditorija. LRT laidos „Teisė žinoti“ auditorija yra aktyvi,
kadangi šioje laidoje kalbama apie politinę, ekonominę situaciją, t.y. rimtomis, Lietuvai ir pasauliui aktualiomis
temomis. Laidos svečiai dažniausiai yra aukštas pareigas užimantys išsilavinę žmonės, nusiteikę perteikti
„sunkesnes“ naujienas mąstančiam ir neišsiblaškiusiam žiūrovui.
Norėdami geriau suvokti žiūrovų lūkesčius, turime taikyti artumo kriterijų, kuris padeda nustatyti
informacijos atrankos prioritetus, surasti vadinamajį bendrąjį vardiklį, dalykus, dominančius daugelį žmonių.
Taip pritraukiami aktyvūs televizijos žiūrovai:
Geografinis kriterijus. Auditorijai labiausiai rūpi tai, kas dedasi aplinkui – kieme, mikrorajone, mieste,
Lietuvoje. Svetur domina tik ypač svarbūs (didingi arba tragiški) įvykiai. Kad ir menkiausias netoliese įvykęs
atsitikimas (kieme įvyko avarija) yra svarbus, o už tūkstančių kilometrų rūpi tik išskirtiniai įvykiai: lėktuvų
32
katastrofos, žemės drebėjimai, įkaitų pagrobimas, stichinės nelaimės. Neretai televizija nepaiso geografinio
artumo principo, todėl per žinias matome tolimų ir nereikšmingų įvykių, o vietinių naujienų svarba
neįvertinama.
Emocinis kriterijus. Auditorija labiausiai jaudinasi dėl artimųjų, draugų, pažistamų. Šiuo atveju
nesvarbus geografinio artumo kriterijus. Emocinis artumas sieja tautiečius (lietuviai užsienyje), žemiečius
(žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai). Emocijomis traukia informacijos konfliktiškumas, artimas
dramaturgijai. Nors dėl užuojautos kitiems kartu galima ir džiaugtis dėl savęs (kaip gerai, kad tai nutiko ne man,
ne mano šeimoje, ne mano mieste, ne mano šalyje).
Psichologinis kriterijus. Žmogus labiausiai rūpinasi savimi (savisauga, maistas, drabužiai), paskui kitais
žmonėmis. Labiausiai domimasi įžymybėmis, tačiau kartais ir paprastų žmonių istorijomis. Toliau pagal interesų
gradaciją seka gyvūnai ir augalai. Tokio pobūdžio informacija taip pat dažniausiai susijusi su žmonių veikla
(žinomi atradėjai, keliautojai, ekspedicijų vadovai, mokslo populiarintojai). Vertindamas psichologinius
susidomėjimo tam tikromis sritimis aspektus, žurnalistas turėtų pamatuoti informacijos svarbą auditorijai.
Pavyzdžiui, skelbiamos garsių žmonių savižudybės gali paskatinti psichologiškai silpną žmogų žengti ta pačia
linkme. Ypač tai galioja, jei žmogus išgirdo apie savo autoriteto savižudybę.
Laiko kriterijus. Visais laikais buvo poreikis naujienas sužinoti kaip įmanoma greičiau, neatsilikti nuo
kitų. Tas, kuris apie naujieną sužino pirmas, jaučiasi pranašesnis, o tas, kuris sužino paskutinis, jaučiasi
nejaukiai. Į laiko kriterijų turi atsižvelgti televizija, kuri yra viena iš operatyviausių žiniasklaidos priemonių. Todėl
pranešinėjant tai, kas jau įvyko, stengiamasi vartoti esamąjį laiką, nuolat pabrėžiama, kad perduodama
informacija yra pati naujausia ir svarbiausia. Net kalbant apie labai senus istorinius įvykius, reikia pasistengti,
kad jie būti susieti su šiandiena.
Specifinės auditorijos kriterijus. Šis kriterijus yra taikomas tada, kada žurnalistas žino, jog perteikiama
informacija yra skirta tos informacijos laukiančiai auditorijai. Specifinės auditorijos suvokimas yra gan platus -
visi šalies gyventojai, piliečiai, lietuviai. Siauriau – tam tikros amžiaus grupės, vyrai ar moterys, sporto mėgėjai,
muzikantai, menininkai ir t.t. Vyrai teikia pirmenybę sportui, technikai, o moterys – madai, grožio naujienoms.
Dar tikslesnės naujienos yra tos, kurios pritaikytos tik tam tikrų pomėgių ar profesijų žmonėms: žvejams,
vairuotojams, studentams, finansininkams ir t.t. Tačiau, siekiant objektyvumo, TV žinios visvien turėtų būti
skiriamos kuo platesnei ir įvairesnei auditorijai.
Amžinybės kriterijus. Tai žmogaus egzistencijos klausimai: gimimas, gyvenimo prasmė, mirtis,
tikėjimas, žmogaus teisės ir laisvės. Temas galima ir šiek tiek sukonkretinti: mokslo laimėjimai, įstatymų leidyba,
įprastų dalykų ir naujovių kova (klonavimas, abortai, eutanazija, sektos, paslaptingi gamtos reiškiniai, žmonių
gebėjimai). Kartais grįžimą prie šių temų lemia koks nors įvykis, tačiau dažniausiai žurnalistai patys ieško būdų
33
pateisinti amžinosios temos pasirodymą ekrane. Nauja tuomet būna ne tema, bet požiūris į ją, pateikimo
būdas, netikėtos išvados.
Kasdienybės kriterijus. Vienas iš svarbiausių žurnalistikos tikslų yra sugebėti sunkiai suvokiamą oficialią
informaciją paversti paprastu kasdienio gyvenimo patarimu. Tai yra nelengva, tačiau žmonėms reikia mokėti
paaiškinti, kaip bus skaičiuojamos šildymo sąskaitos, kokiu būdu bus išmokamos pensijos, įvairios išmokos, kaip
banke gauti paskolą. Tai klausimai, į kuriuos auditorija laukia atsakymų kasdien. Didžiajai jų daliai tai svarbiau už
politikos ar kitus klausimus.
Norint pasiekti aktyvią auditoriją arba iš pasyvios ją padaryti aktyvia, žurnalistų komandai reikia įdėti
nemažai darbo apgalvojant, kokią informaciją kaip, kur ir kada perteikti. Nors, kaip ir buvo minėta, kartais tenka
informaciją parinkti specifinei auditorijai, tačiau dažniausiai tenka ieškoti tų įvykių, kurie būtų aktualūs įvairaus
amžiaus, lyties ir skirtingų interesų žmonėms. Ko gero, labai nedidelė televizijos auditorijos dalis yra aktyvi,
kadangi žurnalistai toli gražu ne visada stengiasi pateikti kuo kokybiškesnę, suprantamesnę bei aktualesnę
informaciją ir neretai pasuka lengvesniu keliu – pateikti bet kokią naujieną.
2.5. Interviu televizijoje
Interviu laikomas vienu iš seniausių žurnalistikos žanrų. Jis buvo jau tada, kai dar nebuvo reportažų ar
kitų dar vėliau atsiradusių žanrų. Mėgdžiodami Amerikos spaudą, Europos laikraščių savininkai XIX amžiaus
pabaigoje ėmė reikalauti iš žurnalistų parnešti įžymybių nuomonių visais įmanomais klausimais. Tai patiko
skaitytojams ir buvo tikras išsigelbėjimas leidėjams.
Interviu suklestėjo radijuje ir televizijoje. Po ilgų sustingusių tekstų eteriu pasklido gyvas žmogaus balsas.
Televizija, galinti parodyti kalbantį žmogų, leidžianti girdėti natūralią kalbą, sugrąžino prie visaverčio tarpusavio
bendravimo. Juk didžiąją informacijos dalį žmonės suvokia akimis, skaitydami gestų, mimikos kalbą.
TV nepasitenkino „rodančio radijo“ vaidmeniu. Pokalbiai studijoje tapo vis labiau režisuojami, jie vyksta
pagal taisykles, formuojamas žvaigždžių kultas. TV interviu aprėpia vis platesnę erdvę: nuo kasdienio
informacinio interviu iki triukšmingo vaidybinio pokalbių šou.
Kalbant apie interviu, dažnai puolama į kraštutinumus. Vieni sako, kad tai lengviausias žurnalistikos
žanras, kiti – kad pats sunkiausias.
! INTERVIU LABAI PANAŠUS Į KASDIENĮ ŽMONIŲ BENDRAVIMĄ, VADINAMĄ POKALBIU.
Be abejo, interviu yra pokalbis, bet tai ypatingas pokalbis. Interviu yra pokalbis, skirtas viešai publikuoti
ar transliuoti. Jame pakankamai ryškus klausiančiojo ir klausiamojo vaidmenų pasiskirstymas.
Rinkdami informaciją, žurnalistai naudoja interviu metodą, nors nebūtinai iš surinktos informacijos bus
rengiamas interviu. „Interviu“ pabrėžia žurnalistinį atspalvį, kurio neturi žodis „pokalbis“.
34
Interviu iniciatorius ir dialogo lyderis yra žurnalistas. Jis klausia ne sau, bet yra auditorijos atstovas, tarsi
žiūrovų įpareigotas gauti informaciją. Pašnekovas, atsakydamas į klausiančiojo klausimus, iš tiesų kalba žiūrovų
auditorijai, todėl ir jų bendravimą plačiuoju požiūriu turėtume suvokti kaip žmonių, atstovaujančių tam tikroms
institucijoms ar žmonių grupėms, dialogą.
Televizijos interviu – atskiras ir sudėtingas žanras. Kadangi televizijoje interviu kuria ne tik garsas, bet
informacija iliustruojama vaizdu, šis žanras dėl plačių galimybių teoretikų skirstomas į įvairiausius tipus.
Kanadiečių teoretikas J. Larue-Lanlois televizijos interviu skirsto į aštuonis tipus:
Informatyvusis – asmens, kuriančio įvykį arba dalyvaujančio jame, liudijimas. Tokio interviu dalyviu gali
būti įstatymo projektą pateikęs ministras, gaisrą gesinančio būrio vadas ar per vienas rungtynes tris įvarčius
įmušęs futbolininkas.
Aprašomasis – liudija ne dalyvis, bet žmogus, matęs įvykį. Liudininkas gali papasakoti, kaip įvyko
autoavarija, nukrito lėktuvas ar nusikaltėlis apiplėšė praeivį. Drąsuolis, miške sutikęs lokį, bus informatyviojo
interviu herojus. Tas, kuris buvo sutikęs žmogų, mačiusį lokį, – aprašomojo.
Analizės interviu norima atskleisti įvykio esmę, parodyti kontekstą, perspektyvą, bandoma atsakyti į
klausimą „kodėl?“. Dažniausi pašnekovai: specialistai, žinovai, ekspertai. Norvegai tokį klausinėjimą taip ir
vadina – eksperto interviu.
Komentuojamojo interviu svarbiausias klausimas – „ką apie tai manote?“. Įvykis vertinamas,
interpretuojamas, apibendrinamas, ieškoma pasekmių. Tuo reikalu taip pat dažniausiai kreipiamasi į ekspertą.
Nuomonės, arba kontroversijų, interviu metu gali būti kalbinamas politikas, ginantis savo poziciją,
replikuojantis, puolantis, arba mokslininkas, ginantis ir atmetantis naują mokslo teoriją, koks nors visuomenės
veikėjas, autoritetas, kurio nuomonė svarbi žmonėms.
Asmenybės interviu metu kalbinamas žinomas žmogus (politikas, mokslininkas, menininkas, sporto
žvaigždė). Jame susipina įvairių interviu motyvai, nes gali būti klausiama įžymybės nuomonės, vertinimo,
prisiminimų, biografijos faktų.
Reklaminis interviu būna specialiai užsakytas, tačiau dažnai iškyla prieštaravimų tarp reklamos elementų
informacijoje ir visuomenės susidomėjimo reklamuojamu įvykiu. Reklaminis interviu dažniausiai nebūna
objektyvus, nes norima sudominti, paskatinti pamatyti, dalyvauti, įsigyti. Pokalbius apie mokesčių problemas,
nedarbą, gamtos taršą, atominę energetiką, vyriausybės krizes, streikus J. Larue – Langlois išskiria kaip atskirą
tipą, vadindamas interviu svarbia tema. Tai – išsamus tyrimas, kuriam pasitelkiami specialistai, ekspertai ir
paprastų žmonių nuomonės.
J. Larue – Langlois skiria penkis interviu formatus:
Naujienos – interviu žinių laidoje (iki 3 minučių). Tai trumpas interviu, kuriame stengiamasi iš karto eiti
prie esmės. Tokiam pokalbiui galioja naujienos taisyklės: vienas du klausimai, kurių atsakymai susideda iš dviejų
35
trijų sakinių. Svarbu gerai formuluoti klausimus, kad atsakymas būtų aiškus net ir laiko taupymo sumetimais į
galutinį įrašą neįtraukus klausimų.
Aktualijų – pasitaiko žiniose ir publicistinėse laidose. Trukmė nuo 4 iki 10 minučių. Tai bus analizės,
komentuojamasis, nuomonės arba reklaminis interviu.
Atviros linijos – pokalbis su į studiją skambinančiais žiūrovais. Sudėtingas, nes dirbama tiesioginiame
eteryje, kai reikia mokėti suvaldyti ne į temą šnekančius plepius, sugebėti taktiškai nutraukti ir pakreipti pokalbį
reikiama linkme.
Dosjė. Naujienų griūties amžiuje – tai retas formatas. Kalbinamas įdomus žmogus – menininkas, politikas,
kolekcininkas, nepaprasto likimo asmenybė.
Esmės. Šiuo formatu galima transliuoti du tris interviu, išsamiai aptariančius temą.
! INTERVIU NĖRA ATSITIKTINIS. JAM RENGIAMASI, IEŠKOMA PAŠNEKOVŲ, APTARIAMAS KLAUSIMŲ RATAS.
Interviu metu neįmanoma visiškai išvengti pasikartojimų, šokinėjimo nuo temos prie temos, tačiau viso
to esama daug mažiau nei nieko neįpareigojančiame pokalbyje su pažįstamu, susitikus su juo kokioje nors
vietoje ir kalbantis šokinėjant nuo vienos temos prie kitos.
Kiekvieną pokalbį lemia turimas laikas. Ir žurnalistas, ir pašnekovas saistomi laiko limitų. Žurnalistas
dažnai turi suspėti kuo greičiau parengti reportažą ar interviu. Pašnekovas yra savo reikalais užimtas žmogus.
Todėl interviu įrėminimas, temų koncentravimas yra svarbu abiem susitikimo dalyviams.
Interviu yra darbas, konkreti užduotis, tam renkama ir suteikiama informacija, kurią dar reikės parengti ir
transliuoti. Žurnalistas žino, kiek eterio laiko jam skirta, numano, kokio ilgumo interviu fragmentą galės
panaudoti. Nors visada nufilmuojama daugiau medžiagos, tačiau jos neturi būti pernelyg daug, nes peržiūra,
medžiagos atranka ir montavimas užims labai daug laiko.
Interviu yra skiriamas didelei auditorijai. Šito neturi pamiršti abu pašnekovai, nes juk ir vienas, ir kitas
atstovauja didelėms žmonių ar interesų grupėms, o ne šnekučiuojasi lyg du geri draugai. Nepatyrusį kalbėtoją
įsivaizduojama didžiulė auditorija slegia, sukelia nepasitikėjimą, baimę. Jį trikdo viešas interviu filmavimas, nes
atvažiuoja nemaža filmavimo grupė, TV studijoje blaško nepažįstami žmonės. Nors įsivaizduojama didžiulė
žiūrovų auditorija kelia nemenką stresą, aplinkiniai gali dar labiau išmušti iš vėžių.
Interviu retai prasprūsta necenzūrinis žodis, žargonas. Net paprasti žmonės gatvės apklausose kartais
prabyla nesava, tarsi iš televizijos išmokta kalba. Pareigūnai, ekspertai prieš kamerą jaučiasi tarsi posėdžio ar
paskaitos tribūnoje. Tokios kalbėtojų pastangos „paploninti liežuvį“ turi ir gerų, ir blogų savybių. Išvengiama
žargono, barbarizmų, aiškiau reiškiamos mintys, tačiau kalbėtojai tampa tarsi nesavi, supanašėja, praranda
gyvumą, sausėja ir biurokratėja.
Interviu dalyvis kitaip elgiasi, kitaip kalba, netgi kitaip rengiasi. Juk namuose filmuojamas pašnekovas
pasipuoš gražiau nei kasdien. Skirtumą tarp to, kaip bendraujama interviu metu ir po jo, parodo pačios
36
televizijos. Sunku išvengti skirtumo tarp tikro gyvenimo ir televizinio jo atvaizdo. Natūralus „kaip gyvenime“
pokalbis žiūrovams gali pasirodyti nesolidus ir neskoningas, nes TV daug ką labai sureikšmina, išryškina.
Žurnalistas, sugebantis kaip galima labiau atskleisti pašnekovą, parodyti jį kuo tikresnį, vertas pagarbos.
! ŽURNALISTAS YRA KLAUSIANTIS ASMUO, PAŠNEKOVAS – INFORMACIJOS TEIKĖJAS.
Žurnalistas paprastai yra patyręs televizijos vilkas, šeimininkas net ir tada, kai atvyksta į svečius. Jam tai
kasdienis darbas, jis vadovauja, nes jo rankose mikrofonas. Žurnalistas yra sumanymo autorius, jis pasirinko
pašnekovą, jis klausinėja, jis montuos tekstą. Žurnalistas yra studijos šeimininkas, nebijantis kameros, žinantis,
kur žiūrėti ir kaip gerai atrodyti kadre. Pašnekovas kur kas geriau išmano aptariamą temą, nes jis specialistas,
žinovas. Tačiau jis nėra įpratęs kalbėti per TV, nejaukiai jaučiasi prieš kamerą, jaudinasi. Todėl jam gali būti
nelengva aiškiai ir glaustai reikšti mintis. Tik tada, kai žurnalistas padeda pašnekovui įveikti kameros baimę, jam
pavyks pasiekti tikslą – sužinoti įdomią, tikslią, reikalingą informaciją.
2.6. Televizija – ne tik naujienos, bet ir verslas
Kurį laiką televizijoje nebuvo reklamos, o TV programa trukdavo su pertraukomis kelias valandas.
„Kalbančias dėžes“ žmonės jungdavo dažniausiai pavakaryje arba vakare. Prieškarinės technikos galimybės
geriausiai tiko transliuoti tiesiogines laidas, tad programose dominavo sporto varžybos, TV spektakliai, filmai. Iki
1953 metų televizoriai rodė tik juodai-baltus vaizdus, o po to išaušo spalvinės televizijos era.
Televizija yra vienas iš masiškiausių, galingiausių ir brangiausių reklamos nešiklių. Ji priskiriama prie
pasyvaus įtraukimo priemonių, nes kontaktas su žiūrovais nėra stiprus. Jie reklamos metu gali užsiimti įvairiais
darbais, bendrauti tarpusavyje. Tačiau žmogus yra veikiamas televizijos reklamos, nors ir nekreipia į ją dėmesio.
Televizijos reklamą naudoja tik didelės prekybos įmonės – prekybos sistemos. Per vietines televizijas gali būti
transliuojami ir nedidelių bei vidutinių įmonių trumpi skelbimai, kartu su viena ar keliomis nuotraukomis,
palydimi muzikos. Svarbiausias televizijos reklamos pranašumas – joje galima ne tik parodyti prekę, bet ir
pademonstruoti jos savybes, vartojimo būdą ir panašiai. Svarbiausias poveikio veiksnys yra vaizdas (siužetas), o
tekstas jį tik lydi. Tekstą praturtina diktoriaus kalba – intonacija, tembras, tempas ir panašiai.
Televizija leidžia pasiekti labai plačią auditoriją, ypač Lietuvoje, kur yra labai nedaug televizijos kanalų.
Renkantis transliuojamas laidas ir transliacijų laiką, galima daryti tam tikrą auditorijos atranką, reklamą skirti
konkrečioms vartotojų grupėms, atsižvelgiant į jų pomėgius (sportą, muziką, politiką ir panašiai). Geriausias
laikas – prieš žinias ir po jų, prieš filmus ir po jų bei įsiterpiant į juos.
Televizija dėl sklaidos galimybių itin patraukli reklamos užsakovams, tačiau, atsiradus nuotolinio valdymo
pultams, žiūrovai gali lengvai išvengti reklamos, taigi kontaktas su potencialiais vartotojais nėra garantuotas.
Daugiau nei pusė žmonių, žiūrėdami televizorių, yra linkę junginėti kanalus ir net 90 proc. iš jų tai daro
reklaminių pertraukų metu. Išsiaiškinta ir kiek paradoksali situacija: pardavimai padidėdavo tuo atveju, kai
37
reklama būdavo perjungta, bet ne tada, kai ji likdavo ekrane. Tyrėjų nuomone, vartotojai atkreipia dėmesį
būtent į tą reklaminį pranešimą, kurį perjungia, o toliau rodomą – ignoruoja. Nustatyta, kad noras perjungti
reklamą mažesnis, kai pastaroji būna patraukli žiūrovui – vien naudinga informacija pagrįsta reklama sukelia
atvirkštinę reakciją.
Svarbiausias poveikio veiksnys yra vaizdas. TV reklama gali būti įvairių stilių. Daugeliui prekybos įmonių
televizijos reklaminių klipų gamyba ir transliavimas yra per brangūs, todėl jos daugiausia naudojasi radijo
klipais.
1. UŽDUOTIS. Pasirinkite 3 skirtingų TV kanalų (vienas iš jų LRT) tos pačios dienos ir
valandos žinias, jas išanalizuokite remdamiesi šiais kriterijais:
1. Lyginamoji analizė: žinių formatas (panašumai, skirtumai, ką apie tai sako teoretikai); 2. Temos (panašumai, skirtumai, dėmesio tam tikrai temai skyrimas laiko atžvilgiu); 3. Žinių ir reportažų tekstų atitikimas teorijai (remkitės nurodyta literatūra); 4. Reporterio darbo subtilybės; 5. Pateikite pavyzdžių (argumentuokite savo teiginius vaizdinėmis ištraukomis iš TV žinių).
2. UŽDUOTIS. Parenkite televizijos reportažo scenarijų duota tema. Remkitės teorija.
Įvardykite, kokio tipo Jūsų reportažas, argumentuokite.
3. UŽDUOTIS. Parenkite interviu su duotos profesijos atstovu. Parenkite 10 klausimų.
Interviu nufilmuokite, peržiūrėkite nemontuotą medžiagą, vėliau – sumontuokite.
4. UŽDUOTIS. Parenkite TV žinių laidos tinklelį, remdamiesi naujienų atrankos kriterijais.
Temas formuokite nuo svarbiausios iki mažiausiai svarbios. Žinias formuokite pagal
teorinius principus (įkalnės, nuokalnės ir t.t.)
REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA:
1. FISKE, J. Television culture. 2nd ed. New York: Routledge, 2010. 424 p. ISBN 13: 978-0415596473.
2. PEČIULIS, Ž. Televizijos žurnalistika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002.
3. PEČIULIS, Ž. Kaip bendrauti su žiniasklaida. Principai, patarimai, pavyzdžiai. Vilnius: Tyto Alba, 2014.
4. GEORGE-PALILONIS, Jennifer. The multimedia journalist: storytelling for today‘s media landscape. Oxford: Oxford
University Press, 2013. 288 p. ISBN-13: 978-0199764525.
5. WHITE, Ted. Broadcast News Writing, Reporting, and Producing. 3rd ed. Boston: Focal Press, 2002. 520 p.
38
3. SPAUDA IR SPAUDOS REPORTERIS
Atsiradus radijui ir televizijai, vis garsiau kalbėta apie spausdintinės žiniasklaidos populiarumo mažėjimą.
Tačiau tuomet dar nebuvo svarstoma, kad šios medijos gali pakeisti spaudą ar lemti jos išnykimą. Apie tokias
prognozes pradėta diskutuoti tuomet, kai visuomenę pasiekė moderniausia iki šiol egzistuojanti komunikacijos
priemonė – internetas.
Internetas, kaip bendravimo ir informacijos paieškos priemonė, taip pat nebuvo lemiama priežastis
pirmosios žiniasklaidos priemonės išnykimo teorijai. Lemiamą vaidmenį suvaidino spaudos ir interneto sintezės
produktas – naujienų portalas.
Nors spausdintinės žiniasklaidos eros pabaiga buvo numatoma 2018-aisiais, panašu, kad tokios
prognozės gali neišsipildyti. Keletą pastarųjų metų mažėjantys žmonių, skaitančių spausdintinę žiniasklaidą,
rodikliai tapo stabilūs. Galima teigti, kad tam reikšmės galėjo turėti keletas dalykų.
3.1. Spausdintinės žiniasklaidos likimas XXI amžiuje
Nors televiziją Lietuvoje aktyviai tyrinėjantis Vilniaus universiteto profesorius Žygintas Pečiulis nurodo
keletą internetinių naujienų portalų ir spausdintinės žiniasklaidos priemonių skirtumų, svariausiu rodikliu vis
dažniau nurodomas internetinės žiniasklaidos produktų netikslumas, primityvumas. Todėl tikėtina, kad
spausdintinė žiniasklaida, norėdama išlikti moderniųjų technologijų eroje, turi rinktis iš dviejų variantų: pasekti
daugelio didžiųjų spaudos leidinių pavyzdžiu ir leisti internetinį naujienų portalą arba kantriai laukti.
Kaip ir visi greitam vartojimui sukurti produktai, internetinių naujienų portalai sulaukė didelio
visuomenės susidomėjimo. Visų pirma dėl to, kad ši priemonė buvo nemokama. Antra priežastis –
pasiekiamumas, ir galiausiai momentiškumas, operatyvumas, kuris kadaise buvo išskirtinis radijo bruožas.
Auditorija, pakerėta naujosios žiniasklaidos priemonės ir jos teikiamų galimybių, tokių kaip garsas ir vaizdo
įrašai, rodos, pamiršo apie spaudą. Tačiau būtent šioje vietoje turėtume išskirti pagrindinius žiniasklaidai ir jos
atstovams privalomuosius bruožus: operatyvumą ir objektyvų vertinimą, kurie yra glaudžiai susiję su
įvykusiomis permainomis ir jų padariniais.
Tie spausdintinės žiniasklaidos atstovai, kurie pasižymėjo šiomis savybėmis, suvokė, kad, norint išlikti
naujųjų technologijų amžiuje, būtina prisitaikyti prie naujovių, pasikeitusių auditorijos norų ir poreikių. Šio
suvokimo išraiška galime laikyti elektroninį leidžiamo spaudos leidinio varianto atsiradimą. Vieni rinkosi
maksimalizmą ir paliko abu variantus – spausdintinį ir elektroninį. Kiti elektroninę versiją palaikė geresne
alternatyva ir, atsisakę spausdintinio varianto, nutarė leisti tik internetinį naujienų portalą. Skaičiuojama, kad
39
2009 metais JAV neliko 40-ies didžiųjų dienraščių, o iš viso nuo amžiaus pradžios – 120. Tačiau tai nereiškia, kad
visi leidiniai tiesiog panaikino redakcijas ir atleido darbuotojus. Dalis didžiųjų JAV spaudos leidinių, tokių kaip
New York Sun, Rocky Mountain News, Voice of San Diego, Christian Science Monitor, Seatle Post-Intelligencer,
tiesiog pasirinko elektroninio naujienų portalo versiją ir atsisakė senosios, spausdintinės versijos. Tačiau kita
dalis spaudos atstovų pasirinko optimalų variantą – leidžia elektronines ir spausdintines leidinių versijas. Šitaip
pasielgė ir kai kurie Lietuvos dienraščiai: „Lietuvos rytas“ sukūrė naujienų portalą „lrytas.lt“, „Šiaulių kraštas“ –
„s.krastas.lt.“ Tokie sprendimai užtikrino, kad dienraščiai nepraras auditorijos.
Galiausiai, reikia pastebėti, kad svarbu ir tai, kaip naujosios technologijos bus pritaikytos naujienų
skelbimui. Paisant populiarios šių laikų praktikos, kurią taiko ir lietuviai (pavyzdžiui, naujienų portalas
s.krastas.lt), galimas abiejų žiniasklaidos priemonių – spaudos leidinio ir internetinio naujienų portalo –
bendradarbiavimas. Taikomas metodas, kai trumpos ir tik šiuo metu aktualios naujienos skelbiamos
tinklaraštyje, o analizuojamojo pobūdžio, didesnės apimties publikacijos internetinėje erdvėje tik
anonsuojamos, pateikiamos jų ištraukos. Taip skaitytojas supažindinamas su spaudos leidinyje pasirodysiančia
informacija ir yra savotiškai veikiamas tokios reklamos, skatinamas įsigyti ir spausdintinį dienraščio variantą.
! „VIENA IŠ GALIMYBIŲ SPAUDAI IŠLIKTI – SAVOTIŠKA SIMBIOZĖ SU INTERNETINE ŽINIASKLAIDA.“
Internetiniai portalai visuomenės susidomėjimo susilaukė vos tik atsiradę, o jų populiarumo rodikliai
didėjo taip pat sparčiai, kaip ir daugelio kitų masiniam vartojimui sukurtų priemonių ir produktų. Tačiau galime
pastebėti, kad auditorijos susižavėjimas šiomis medijomis nėra ilgalaikis ir jau pamažu krenta; pasigirsta vis
daugiau kritikos, orientuotos į šią žiniasklaidos priemonę. Skubėjimas, aplaidumas, nekokybiškas pateikimas ir
noras aplenkti konkurentus, būti pirmiesiems, informavusiems apie įvykį ar žinią, neišvengiamai tapo žemos
kokybės ir faktinių klaidų padariniu. Prastėjanti elektroninės žiniasklaidos produktų kokybė gali tapti
priežastimi, dėl kurios dalis auditorijos grįš prie tradicinių žiniasklaidos priemonių.
Pastebima, kad spausdintinių žiniasklaidos priemonių redakcijos, lyginant su internetiniais portalais yra
atidesnės, daugiau dėmesio skiria galutiniam spausdintiniam rezultatui, kuris bus pateiktas auditorijai.
! GALIMA DARYTI PRIELAIDĄ, KAD AUKŠTA KOKYBE IŠSISKIRIANTI SPAUDA PO KELETO METŲ GALĖS PRETENDUOTI VĖL TAPTI VIENA
POPULIARIAUSIŲ ŽINIASKLAIDOS PRIEMONIŲ.
Yra tikimybė, kad nusivylusi auditorijos dalis grįš prie popierinio žinių varianto, o kita, mažiau naujovėms
paveiki skaitytojų dalis, t.y., vyresnio amžiaus auditorija, ir toliau rinksis spausdintinę žiniasklaidą.
Šioje vietoje reikia deramai įvertinti ir auditorijos specifiką. Tyrimai rodo, kad daugiausia į spausdintinę
žiniasklaidą yra orientuoti vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi stabilias pajamas. Todėl ši skaitytojų grupė gali
tapti parama spausdintinei žiniasklaidai.
Galima manyti, kad redakcijos, kurios bus pajėgios konkuruoti su internetine žiniasklaida, po kurio laiko
gali sulaukti dvigubos naudos: jos bus išlaikiusios senuosius skaitytojus, o taip pat sulauks naujų. Nors atrodo
40
sunku įgyvendinti tokią užduotį, vis dar atsiranda redakcijų, kurios neketina atsisakyti popierinio varianto ar
papildomai steigti internetinį leidinio variantą. Vokietijoje leidžiamo savaitraščio Die Zeit pavyzdys gali būti
įrodymas, kad spausdintinė žiniasklaida, pasitelkusi stipriąsias savo puses, vis dar turi galimybių. Šis leidinys
neturi elektroninės versijos, o popierinė leidžiama pusės milijono tiražu. Die Zeit direktorius G. di Lorenzo
mano, kad jų sėkmę lėmė atkaklumas: „Buvo ignoruoti ekspertų patarimai, atmestos mados ir nuspręsta toliau
publikuoti ilgus, dokumentuotus, rimtus ir sunkius tekstus. Nuspręsta pasipriešinti panikos sukeltoms medijų
tendencijoms. Atsisakyta skubos, trumpumo, paprastumo, lengvabūdiškumo.“ Anot G. di Lorenzo, žurnalistikos
ateitis – analitinė žurnalistika, kuri, kaip pastebi internetinės žiniasklaidos kritikai, yra retas atvejis
internetiniuose naujienų portaluos.
Tačiau svarbiausia priežastimi, dėl kurios galime manyti, kad spausdintinė žiniasklaida vėl taps populiari,
yra uždarbis. Internetinės žiniasklaidos atstovai pamažu pradeda apmokestinti lankymąsi svetainėse ar tam
tikrų naujienų skaitymą. Tai dalį vartotojų gali paskatinti grįžti prie spausdintinio varianto, kai nereikia mokėti
keletą kartų.
Taigi spausdintinės žiniasklaidos ateitis nėra žinoma, tačiau akivaizdu, kad tikėti pesimistinėmis
prognozėmis apie jos išnykimą dar anksti. Kalbant apie priemones, kurios gali būti veiksmingos siekiant
susigrąžinti mažėjantį skaitytojų skaičių ir išlikti elektroninės žiniasklaidos eroje, galima įvardyti du labai
skirtingus pasirinkimo variantus. Viena spausdintinės žiniasklaidos ir jos atstovų galimybė naujojo amžiaus
pradžioje yra paklusimas vyraujančiai žiniasklaidos rinkai ir auditorijos normoms, taip sukuriant tinklaraštį. Kita
– pasipriešinimas, senosios veiklos tęsimas, nepaisant auditorijos keliamų reikalavimų, tikintis, kad skaitytojai,
nusivylę elektronine žinių teikimo versija, vėl pradės skaityti spaudą.
Tačiau akivaizdu, kad ne kiekvienas leidinys gali rizikuoti ir pasirinkti antrąjį variantą. Todėl svarbu ne tik
atsižvelgti į susidariusią situaciją, bet ir įvertinti savo galimybes. Šiuo būdu spausdintinės žiniasklaidos atstovai
galės priimti sprendimus, kurie bus naudingi leidinio egzistavimui ir jo veiklai.
3.2. Operatyvumas – svarbiausia misija
Operatyvumo sąvoka, vartojama greta žiniasklaidos, atsidaro nuo tų laikų, kuomet naujienos buvo
skelbiamos raštu, spausdintine žiniasklaida. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje laikraščio puslapis
būdavo perduodamas į spaustuvę telefonu. Po kiek laiko žiniasklaida dar labiau ištobulėjo, tačiau pagrindinė
misija išliko ta pati – būti operatyviems. Žurnalisto misija šiame iššūkyje pati svarbiausia. Operatyvumas
neapsiriboja informacijos paskelbimu – svarbi greita reakciją į įvykį, tikslingas informacijos gavimas, užrašymas
ar sumontavimas ir tik tada - pateikimas visuomenei.
Šiuolaikinė auditorija tampa vis godesnė – naujieną nori sužinoti kuo greičiau, tačiau tuo pačiu reikalauja
kokybiško darbo, pro pirštus nepraleisdami net menkiausių klaidų, esančių straipsnyje, kuriomis naudodamiesi
41
galėtų iškritikuoti teksto autorių ar net visą laikraštį. Nuvertinti skaitytojų neverta – šališkas antraštes ir
straipsnius jie skiria. Dar daugiau – kiekvienas suinteresuotas skaitytojas yra kritikas. Vadinasi, žurnalistas yra
akylai stebimas. Dėl šių priežasčių jis yra skatinamas dirbti kuo operatyviau ir tiksliau.
Greitas naujienų skelbimas ne tik kelia aukštus tikslus žurnalistui, bet ir alkį skaitytojui. Pastarieji darosi
vis pastabesni, vis labiau įsitraukiantys, reikalaujantys kuo greitesnio naujienų pateikimo. Spausdintinė
žiniasklaida nepasižymi grįžtamuoju ryšiu, priešingai nei internetiniai portalai. Tai kelia dar didesnius
reikalavimus laikraščių redakcijoms.
Tenka pripažinti, kad laikraštis vis dar išlieka viena patikimiausių žiniasklaidos priemonių. Nors
populiarumas senka, tačiau spausdintinė priemonė turi ištikimų šalininkų. World Press Trends 2012 m.
ataskaitos duomenimis, pasaulyje daugiau nei 2,5 milijardų žmonių skaito spausdintus laikraščio numerius ir
600 milijonų skaito laikraščius internete. 500 milijonų iš minėtųjų skaito ir spausdintiniu, ir skaitmeniniu
formatu, o 100 milijonų skaito savo mėgstamus laikraščius tik internete. Nors laikraščio gyvavimo dienos
pasaulyje jau kurį laiką skaičiuojamos ir garsiai kalbama apie jų išnykimą, spausdintinė žiniasklaida nemiršta.
! LAIKRAŠČIAMS IŠLIKTI PADEDA ELEKTRONINĖS ŽINIASKLAIDOS NEPATIKIMUMAS ŽMONIŲ AKYSE.
Neretai socialiniuose tinkluose pastebime šmėsčiojančias nuorodas, kuriomis dalinasi masė žmonių.
Atidarome jas, o perskaitę straipsnį nusiviliame dėl naujienos netikrumo, iškraipytos informacijos. Pavyzdžiui,
2014 m. lapkričio 1 d. internetinis portalas skelbia „Lapkričio mėnesį keičiasi kai kurie KET reikalavimai“, tačiau
atidarius straipsnį paaiškėja, jog artėjant žiemos sezonui reikėtų vasarines padangas pakeisti žieminėmis. Tai
nėra kelių eismo taisyklių pasikeitimas. Natūralu, jog skaitytojui šitoks internetinio portalo skelbiamos
naujienos iškreipimas kelią pyktį. Tokiu būdu noras būti operatyviam skelbiant žinią kartais nutolsta nuo
realybės.
Tokių internetinės žiniasklaidos klaidų pastebi dažnas skaitytojas, ko negalėtume pasakyti apie laikraščių
skaitytojus. Žinoma, apie šią žiniasklaidos priemonę dažnai galime išgirsti kitokių nuomonių: nuobodus turinys,
nėra ką skaityti ar panašiai, tačiau apie laikraščių abejotiną patikimumą, klaidingos informacijos skelbimą,
pripažinkime, išgirstame retai. Būti operatyviam ir teisiam – žurnalisto misija. Kiekvienas šios profesijos
atstovas, dirbdamas žiniasklaidoje, turi siekti šios misijos tikslų. Pagirtina, kuomet tai daroma sąžiningu būdu,
pasitelkiant profesionalumą.
Nors kiekvienai laikraščio redakcijai kyla klausimas, kaip išlaikyti skaitytojų dėmesį, tenka pabrėžti, jog
svarbiausia yra operatyvumas. Skaitytojai tampa vis godesni ir reiklesni, tokiu būdu reikalaudami to ir iš
žiniasklaidos.
42
3.3. Profesionalumo svarba spausdintinėje žiniasklaidoje.
Naujųjų technologijų įtaka
Žiniasklaida – ketvirtoji valdžia, kuri susiformavo daug anksčiau, nei bet kuri kita socialinė institucija. Ji ne
tik dalyvauja valstybės valdyme, bet ir daro tiesioginį poveikį visuomenei, padeda keisti tikrovę, formuoja
viešąją nuomonę. Ji, kaip ir žurnalistas, yra nuolatinė tarpininkė ne tik tarp visuomenės narių ir visų trijų
demokratinių valdžių, bet ir tarp pačios informacijos šaltinio bei plačios visuomenės. Kompetetingo žurnalisto
pareiga – žinoti tris esmines profesionalios žurnalistikos funkcijas: surasti tinkamą šaltinį (misija), nustatyti
surinktos informacijos vertę (profesionalumas) ir vertingą informaciją efektyviai, patraukliai pateikti auditorijai
(verslas). Tačiau visoms šioms funkcijoms iššūkį meta moderniosios technologijos. Tam, kad suvoktume jas ne
kaip pavojų žurnalistiniam produktui, o pagalbą informaciją skleisti plačiai auditorijai, turime susidraugauti su
moderniąja erdve ir integruotis į ją, nes internetas neabejotinai tampa populiariausia medija pasaulyje. Suvokus
internetinės erdvės populiarumą visuomenėje labai svarbu perprasti, kaip ši medija gali padėti paskleisti
turimas žinias ir informaciją.
Pagrindinė žiniasklaidos funkcija yra informacinė. Kiekvienas žmogus ir visuomenė apskritai turi
prigimtinę teisę gauti dominančią informaciją be jokių apribojimų, išskyrus žinias apie privatų gyvenimą. Tokia
informacija turi būti teisinga, objektyvi, nepaveikta kam nors naudinga interpretacija ar subjektyvia nuomone.
Todėl būtina, kad žurnalisto darbo produkte informacija būtų pateikta tiksliai, aiškiai, nešališkai. Iškreipti
reiškinį, faktą, įvykį būtų didžiausia žurnalisto neprofesionalumo išraiška. Žymus britų žurnalistas, keliautojas,
tyrinėtojas Džeimsas Gordonas Benetas (James Gordon Bennett) yra sakęs, kad laikraščiai gali išsiųsti daugiau
sielų į dangų ir daugiau jų apsaugoti nuo pragaro negu visos Niujorko bažnyčios ir koplyčios. Kad šie žodžiai
įgautų prasmės, pati svarbiausia sąlyga – žurnalisto atsakomybė už savo kūrinį. Kiekvienas žurnalistas turi būti
kompetetingas, kad galėtų tinkamai parengti medžiagą, t.y. tiksliai pateikti faktus bei straipsnį pateikti kuo
objektyviau. V. Puodžiūnas knygoje „Žiniasklaidos technologijos: kūrybos aspektai“ pateikia esminius
profesionalumo kriterijus, pagal kuriuos žurnalistikos produktas taptų tikrai geras. Anot jo, būtinas aiškus
kontekstas, preciziškai atskleistos įvykių priežastys, ištakos, motyvuotai dėstomos galimos ir jau esamos
pasekmės, vertinimų bei komentarų įvairovė.
! ŽINIASKLAIDA TURI AUDITORIJAI PARINKTI SVARBIAUSIAS ŽINIAS.
INFORMACIJA TURI BŪTI PATEIKTA SUPRANTAMA KALBA BEI IŠRAIŠKA.
Keliantis į elekroninę žiniasklaidą, svarbu atkreipti dėmesį į visus profesionalumo kriterijus, kurie svarbūs
tiek televizijai, tiek radijui, tiek spaudai. Tačiau suvokdami internetinės žiniasklaidos greičio mastus, galime
daryti prielaidą, jog čia iškyla dvi esminės profesionalumo spragos: etika bei žinios aktualumas. Žurnalistas,
stengdamasis darbą atlikti kuo greičiau, dažnai rašo tai, kas nėra arba jau nebėra aktualu visuomenei. Šie ir
43
daugelis kitų profesionalumo kriterijų žiniasklaidoje negali būti pamirštami. Tai – kiekvieno profesionalaus
žurnalisto atsakomybė.
1. UŽDUOTIS. Parenkite spaudos apžvalgą, atrinkdami svarbiausias ir įdomiausias
naujienas iš skirtingų Lietuvos regionų. Pristatykite, argumentuokite, analizuokite,
remkitės naujienų artumo principu.
2. UŽDUOTIS. Atlikite 3 skirtingų spausdintinės žiniasklaidos priemonių (rajoninės,
regioninės, respublikinės) analizę: atkreipkite dėmesį į aktyvumą internetinėje
žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, paanalizuokite ir paieškokite sąsajų su tiražu.
3. UŽDUOTIS. Duota tema parenkite tris skirtingus tekstus: skirtą spaudai, radijui,
televizijai. Remkitės teksto rengimo ir komponavimo principais skirtingose žiniasklaidos
priemonėse.
REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA:
1. PEČIULIS, Ž. Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje. Vilnius: Vilniaus universiteto
leidykla, 2012. 364 p.
2. PUODŽIŪNAS, V. Žiniasklaidos technologijos: kūrybos aspektai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2012.
3. RACHMAN, T. Netobulieji. Vilnius: Vaga, 2012. 317 p. ISBN 978-5-415-02259-5.
44
4. INTERNETO REPORTERIS
Tobulėjant technologijoms ir atsirandant vis įvairesnėms komunikacijos priemonėms, tradicinė
žurnalistika nuolat susiduria tiek su naujomis galimybėmis, tiek su naujais iššūkiais. Nauja ir interaktyvi
žiniasklaida bei šiuolaikiniai žinių perdavimo metodai verčia žurnalistus keisti savo darbo pobūdį, kadangi vis
didėjantis interneto vartotojų skaičius skatina tobulėjimą būtent šioje, virtualioje, aplinkoje.
Žiniasklaida visada buvo priklausoma nuo auditorijos, bet dar niekada ji nebuvo taip artimai
sąveikaujanti. Internetinė erdvė leidžia atsirasti interaktyvumui, kuris įgalina auditoriją iš pasyvios tapti aktyvia,
kuriančia ir netgi veikiančia patį naujienų srautą. Informacija nebėra tik pateikiama ir priimama.
! SKIRTINGAI NEI LAIKRAŠTYJE, STRAIPSNIS, PATALPINTAS SOCIALINIAME TINKLE, IŠ KARTO SULAUKIA GRĮŽTAMOJO RYŠIO.
Skaitytojų reakcija ir nuomonė akimirksiu atsispindi jų komentaruose, o pateikta informacija žaibiškai
gali pasiekti jų draugus.
Tokia erdvė gali būti ne tik žingsnis didesnio populiarumo link, bet taipogi arčiau problemų, todėl
interneto reporterio požiūris ir situacijos vertinimas lemia daug. Čia jis tampa viešu asmeniu, kurio kiekvienas
veiksmas yra pakankamai akylai stebimas. Keli iš eilės socialiniame tinkle patalpinti straipsniai apie mažumas
gali sukelti auditorijos pasipiktinimą, nors laikraštyje tos pačios publikacijos tarp kitos informacijos niekuo
neišsiskirtų ar net paskęstų bendrame naujienų sraute. Netinkamas straipsnio prierašas gali sukelti ginčus vien
dėl to, kad auditorija gali būti kitokios nuomonės. Interneto reporteris nėra vien tik informacijos šaltinis.
Neatsiejama jo darbo dalimi tampa viešieji ryšiai.
Reporterio kūrinio talpinimas internetinėje erdvėje, o ypač socialiniuose tinkluose mažai kuo skiriasi
nuo viešos kalbos sakymo. Reikia deramai įvertinti auditoriją, kartais netgi „išsivesti vidurkį“, nes tą pačią
informaciją gali perskaityti tiek vaikai, tiek suaugę. Derėtų pagalvoti apie galimas reakcijas, atidžiai patikrinti
faktus ir klaidas, įvertinti temos aktualumą, kartais netgi parinkti tinkamą valandą teksto talpinimui,
atsižvelgiant į vartotojų aktyvumą internetinėje erdvėje ir jų informacijos poreikius. Akivaizdu, kad kartais tokia
veikla užkerta kelią objektyvumui ir tampa prisitaikėliška. Kada grįžtamasis ryšys yra pakankamai aiškus, kyla
noras ne tik pateikti informaciją, bet ir įtikti. Tarkim, bandant auditoriją prajuokinti, galima sulaukti priekaištų
dėl itin seno vaizdo įrašo, dėl lėkšto humoro jausmo arba temos neaktualumo.
Tokioje erdvėje, kur kuriamas ryšys, ir kur žaibiškai galima laimėti tiek simpatijų, kiek sulaukti
priekaištų, reporterio charakteris ir asmenybė tampa vienu pagrindiniu jo sėkmingo darbo veiksnių. Nors riba
tarp žiniasklaidos ir auditorijos mažėja, būtent pastarosios darbai, sulaukę milžiniško populiarumo, dažnai
atsiduria laikraščių ar televizijos interneto tinklapiuose. Reiktų nepamiršti, kad reporteris visų pirma yra
atsakingas už žurnalistinės etikos laikymąsi. Siekiant sudominti ir paveikti, labai nesunku prarasti skirtumo
45
pojūtį tarp savo asmeninės socialinio tinklo paskyros ir viešosios, įsivelti į ginčus, paskleisti gandus ir kitaip
nusižengti profesionalumui. Reporteris yra atsakingas prieš visuomenę, privalo būti nešališkas, patikimas,
gebėti atskirti faktus nuo nuomonių, mokėti sklandžiai ir įvairiapusiškai reikšti mintis. Interneto erdvėje, kuri
įgalina matyti ir užmegzti ryšį su auditorija, reiktų nepamiršti, kad reporteris vistiek lieka už kadro. Svarbiausia
yra informacija, o ne ją pateikiantis asmuo.
1. UŽDUOTIS. Sukurkite tinklaraštį, susiekite su socialiniu tinklu. Kiekvieną savaitę
talpinkite bent po 1 tekstą, dalinkitės socialiniame tinkle, komentuokite, bendraukite su
skaitytojais, siekite kuo didesnio įrašo populiarumo. Kiekvieną savaitę aptarkite, kaip
sekasi, su kokiomis problemomis susiduriate.
2. UŽDUOTIS. Paanalizuokite antraštes elektroninėje žiniasklaidoje. Išrinkite, Jūsų
nuomone, 10 prasčiausių ir 10 geriausių. Argumentuokite, remdamiesi rašymo ir rengimo
principais.
3. UŽDUOTIS. Paanalizuokite didžiausius Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos
naujienų portalus. Atpažinkite ir įvardykite svarbiausias ir dominuojančias naujienų skiltis,
paanalizuokite, remdamiesi naujienų artumo principais.
REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA:
1. ABLAČINSKAITĖ J. Operatyvi žiniasklaida nepalieka laiko mąstymui [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
http://www.zurnalistika-kitaip.lt/zurnalistikos-link/operatyvi-ziniasklaida-nepalieka-laiko-mastymui
2. HERBERT, John. Practising Global Journalism: Exploring Reporting Issues Worldwide. Burlington: Focal Press, 2013.
264 p.
3. PEČIULIS, Ž. Žurnalistika 2.0. Evoliucijos revoliucija? Informacijos mokslai. Žiniasklaida ir naujosios medijos, 2014,
p. 100-112.
46
NAUDOTA LITERATŪRA
1. ABLAČINSKAITĖ J. Operatyvi žiniasklaida nepalieka laiko mąstymui [interaktyvus], 2010 [žiūrėta 2015 sausio
8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.zurnalistika-kitaip.lt/zurnalistikos-link/operatyvi-ziniasklaida-
nepalieka-laiko-mastymui
2. ALEKNONIS, Gintaras. Lietuvos radijas: viena diena ir 80 metų. Vilnius, 2006. 139 p.
3. CHANTLER, Paul ir STEWART, Peter. Basic radio journalism. 1st ed. Burlington: Focal Press, 2003. 288 p.
ISBN 13: 978-0240519265.
4. FISKE, J. Television culture. 2nd ed. New York: Routledge, 2010. 424 p. ISBN 13: 978-0415596473.
5. GEORGE-PALILONIS, Jennifer. The multimedia journalist: storytelling for today‘s media landscape. Oxford:
Oxford University Press, 2013. 288 p. ISBN-13: 978-0199764525.
6. HERBERT, John. Practising Global Journalism: Exploring Reporting Issues Worldwide. Burlington: Focal
Press, 2013. 264 p. ISBN 13: 978-0-240-51602-8 (pbk).
7. Manual for Radio Journalists, [interaktyvus], 2006. [žiūrėta 2015 sausio 14 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.dw.de/popups/pdf/6388094/manual-for-radio-journalists.pdf
8. MCGINTY, Stephen. Gatekeepers of knowledge – journal editors in the sciences and the social sciences.
Westport: Bergin & Garvey, 1999. 160 p. ISBN 13: 978-1558994546.
9. MUNDAY, D. ir CHANDLER, R. A dictionary of media and communication. 1st ed. New York: Oxford
University Press, 2011. 464 p. ISBN 13: 978-0199568758.
10. O’NEILL, Deirdre ir HARCUP, Tony. News values and selectivity. Publikuotas KARIN WAHL-JORGENSEN,
Thomas Hanitzsch. The Handbook of Journalism Studies. New York: Routledge, 2009. 472 p. ISBN 13: 978-
0805863437.
11. PEČIULIS, Ž. Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje. Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla, 2012. 364 p.
12. PEČIULIS, Ž. Žurnalistika 2.0. Evoliucijos revoliucija? Informacijos mokslai. Žiniasklaida ir naujosios medijos,
2014, p. 100-112.
13. PEČIULIS, Ž. Daugiaterpiškumo kolizija medijose: technologinės raidos aspektas. Informacijos mokslai.
Medijų tyrimai, 2011, p. 74-87.
14. PEČIULIS, Ž. Televizijos žurnalistika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002.
15. PEČIULIS, Ž. Kaip bendrauti su žiniasklaida. Principai, patarimai, pavyzdžiai. Vilnius: Tyto Alba, 2014.
47
16. PUODŽIŪNAS, V. Žiniasklaidos technologijos: kūrybos aspektai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla,
2012.
17. RACHMAN, T. Netobulieji. Vilnius: Vaga, 2012. 317 p. ISBN 978-5-415-02259-5.
18. STARKEY, G. ir CRISELL, A. (2009). The traveller who came calling: A short history of radio journalism.
London: SAGE Publications Ltd, [interaktyvus], 2012 [žiūrėta 2015 sausio 23d.]. Publikuotas Journalism
Studies: Key Texts: Radio journalism. (pp. 1-22). Prieiga per internetą: http://www.sagepub.com/upm-
data/23604_01_Starkey_Ch_01.pdf
19. The Research Journal of the International Symposiom on Online Journalism. Vol 3, No 2. [interaktyvus],
2013 [žiūrėta 2015 sausio 21 d.]. Prieiga per internetą:
https://online.journalism.utexas.edu/journals/ISOJ_Journal_V3_N2_2013_Spring.pdf
20. TNS LT [interaktyvus], 2015. [žiūrėta 2014 gruodžio 14 d.]. Žiniasklaidos tyrimų apžvalga,
2012. Prieiga per internetą: http://www.tns.lt/data/files/Metines_apzvalgos/Ziniasklaidos%20tyrimu%20a
pzvalga%202012.pdf
21. TNS LT [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2014 gruodžio 14d.] Žiniasklaidos auditorijų tyrimai. Prieiga per
internetą: http://www.tns.lt/lt/top/paslaugos/ziniasklaidos-auditoriju-tyrimai/spaudos-auditorijos-tyrimas/
22. WHITE, Ted. Broadcast News Writing, Reporting, and Producing. 3rd ed. Boston: Focal Press, 2002. 520 p.
ISBN 13: 978-0240804330.