PROFESORIAUS JOHANO LOBENVEINO 1801 1802 METAIS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

AUGUSTĖ DOBILIENĖ

PROFESORIAUS JOHANO LOBENVEINO 1801–1802 METAIS

IŠRAŠYTŲ RECEPTŲ ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Vilma Gudienė

KAUNAS, 2019

2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanė prof. Ramunė Morkūnienė

Data:

PROFESORIAUS JOHANO LOBENVEINO 1801–1802 METAIS

IŠRAŠYTŲ RECEPTŲ ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Vilma Gudienė

Data:

Recenzentas Darbą atliko:

Magistrantė Augustė Dobilienė

Data: Data:

KAUNAS, 2019

3

TURINYS

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ...................................................................................................................... 7

ĮVADAS ................................................................................................................................................... 8

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ...................................................................................... 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA .......................................................................................................... 10

1.1. Medikamentinė terapija XIX a. pradžioje ................................................................................... 10

1.2. Vilniaus Universiteto vaistinė ..................................................................................................... 11

1.3. Johano Lobenveino biografija ..................................................................................................... 12

1.4. XIX a. medicinos doktrinos ......................................................................................................... 14

1.5. Humoralinė teorija ....................................................................................................................... 14

1.6. Brauno teorija .............................................................................................................................. 15

1.7. Empirizmo medicinos mokykla ................................................................................................... 16

1.8. Racionalizmo šalininkai ir jų praktika ......................................................................................... 17

2. TYRIMO METODIKA ...................................................................................................................... 19

2.1. Tiriamasis objektas .......................................................................................................................... 20

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ................................................................................................ 21

3.1. Profesoriaus J. Lobenveino išrašytų vaistų sudėtis. Vaistų komponentai ................................... 21

3.2. Augalinės kilmės komponentai ................................................................................................... 22

3.3. Cheminės kilmės komponentai .................................................................................................... 24

3.4. Gyvūninės kilmės komponentai .................................................................................................. 26

3.5. Stipriai veikiančios medžiagos .................................................................................................... 28

3.6. Vaistų formos .............................................................................................................................. 30

3.7. Vaistų kainos ............................................................................................................................... 31

3.8. Vilniaus aristokratės ponios Kosakovskos terapija. Atvejo analizė ............................................ 33

3.9. Medicinos doktrinos J. Lobenveino gydymo praktikoje ............................................................. 40

4. IŠVADOS ........................................................................................................................................... 42

5. REKOMENDACIJOS ........................................................................................................................ 43

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS.............................................................................................................. 44

PRIEDAI ................................................................................................................................................ 48

4

SANTRAUKA

A. Dobilienės magistro baigiamasis darbas „Profesoriaus Johano Lobenveino 1801–1802

m. išrašytų receptų analizė“/ mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų

universiteto, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas,

2019.

Tyrimo tikslas. Įvertinti J. Lobenveino taikytą medikamentinę terapiją 1801-1802 m.

Uždaviniai. Nustatyti kiek receptų esančių VU vaistinės 1801-1802 m. receptų knygoje

išrašė prof. J. Lobenveinas. Identifikuoti, kokias medžiagas jis naudojo medikamentinėje terapijoje, bei

kokioms grupėms jos priklauso pagal XIX a. klasifikavimą. Nustatyti kokiomis farmacinėmis

formomis dažniausiai skiriami vaistai. Įvertinti konkrečiam pacientui taikytą medikamentinę terapiją.

Teoriškai pagrįsti, kokia medicinine doktrina galėjo vadovautis prof. J. Lobenveinas gydydamas

pacientus.

Metodika. Atliekant tyrimą taikytas istorinis – aprašomasis metodas bei lyginamosios

analizės metodas. Taip pat šiame darbe taikytas konkretaus atvejo analizės metodas. Remiantis

moksline literatūra siekiama įvertinama kokia medicinine doktrina vadovavosi profesorius Johanas

Lobenveinas.

Rezultatai. Nustatyta, jog VU vaistinės 1801-1802 m. receptų knygoje yra 159 receptai,

kuriuos išrašė profesorius Johanas Lobenveinas. Juose augalinės kilmės medžiagos sudaro 63%,

cheminės - 20%, gyvūninės - 8%, kita - 9%. Dažniausiai naudotos augalinės žaliavos buvo svilarožės,

ramunėlės, šeivamedis, varputis, aguonų sirupas. Dažniausios cheminės kilmės medžiagos buvo kalio,

amonio druskos, bei eteris. Gyvūninės kilmės dažniausiai naudotos medžiagos buvo bebrų sruogliai,

medaus ir acto mišinys bei vėžio skrandžio akmenukai. Atlikus atvejo analizę, nustatyta, jog

dažniausiai skyrė stimuliuojančias, minkštinančias, vidurius liuosuojančias bei sukeliančias vėmimą

medžiagas. Profesoriaus J. Lobenveino medikamentinėje terapijoje įžvelgiama Brauno bei humoralinės

teorijos bruožai.

Išvados. Atlikus analizę nustatyta, jog Profesorius Johanas Lobenveinas gydydamas

pacientus taikė Brauno ir humoralinę doktrinas.

5

SUMMARY

Master thesis “The analysis of medications prescribed by Professor Johannes Lobenwein

during 1801-1802“ written by A. Dobilienė, supervisor by Assoc. Prof. Dr. V. Gudienė; Lithuanian

University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy, Cathedral of drug technologies and social

pharmacy. - Kaunas, 2019.

Aim of the research. To evaluate the drug therapy applied by J. Lobenwein between

1801-1802.

Object of research. Determine the amount of registred prescriptions by prof. J.

Lobenwein in 1801-1802 VU pharmacy prescriptions book. Identify what materials he used in drug

therapy and investigate which pharmacological group they belonged by 19th century clasification.

Determine which pharmaceutical forms are most commonly prescribed. To evaluate the drug therapy

which was applied to a particular patient. Theoretically justify what medical doctrine was used by prof.

J. Lobenwein for the treatment of patients.

Methodology. Historical - descriptive method and comparative analysis method were

used in the study. Also a specific case analysis method was used in this work. Moreover the aim using

a scientific literature - evaluate what medical doctrine was led by Professor Johannes Lobenwein.

Results. It was established that in pharmacy of VU prescrition book there was a 159

recipes written by Professor Johannes Lobenwein between 1801-1802. They contained 63% herbal

substances, 20% chemical, 8% animal, and 9% other. The most commonly used herbal materials were

althaea, chamomile, elderberry, couch grass, poppy syrup. The most common chemical substances

were: potassium nitrate, ammonium salts, and ether. The most commonly used materials of animal

origin were castoreum, a mixture of honey and vinegar and lapides cancrorum. The case study found

that the most common substances were stimulating, emollient, laxative, and vomiting. In the Professor

J. Lobenwein's medication therapy we could see features of Brown and humoral theory.

Conclusions. The analysis showed that Professor Johannes Lobenwein used Brown and

humorous doctrines to treat patients.

6

PADĖKA

Už pagalbą ir nuoširdų palaikymą rašant baigiamąjį magistro darbą dėkoju darbo vadovei

doc. dr. Vilmai Gudienei. Taip pat vadovei esu dėkinga už suteiktą duomenų bazę, analizuojant

archyvinius dokumentus. Dėkoju Vilniaus Universiteto Bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo

rinkinių departamento direktorei Nijolei Klingaitei – Danisevičienei už leidimą naudoti saugomų

archyvinių dokumentų fotokopijas.

7

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

A. – amžius;

Aq. (aqua) - vanduo;

Cort. (cortex) – žievė;

Elect. (electuaria) – košelė;

Elix. (elixir) – eliksyras;

Empl. (emplastrum) – pleistras;

Esenc. (essencia) – esencija;

Extr. (extractum) – ekstraktas;

Fol. (folium) – lapas;

Flor. (flores) – žiedai;

Gr. – granas;

Herb. (herba) – žolė;

Liq. (liquor) – skystis;

Lot. – lotyniškai

Mn. (mensis) - mėnesis;

Mucilag. (mucilaginis) – gleivingas;

Pulv. (pulvis) – milteliai;

Rad. (radix) – šaknis;

Rp. (Recipe) – paimk; gydytojo kreipimasis į vaistininką, rašomas recepte prieš vaisto sudėtį;

Sal. (salis) – druska;

Sem. (semen) – sėkla;

Syr. (sirupus) – sirupas;

Spir.(spirituosus, -a, -um) – etanolinis;

Tinct. (tinctura) – tinktūra, etanolinė ištrauka;

Ung. (unguentum) – tepalas;

VMD – Vilniaus Medicinos Draugija

VU – Vilniaus universitetas;

8

ĮVADAS

Vaistinės receptų knyga - tai vienas informatyviausių šaltinių atskleidžiantis vaistų

sudėtis, suteikiantis informacijos apie receptus išrašiusius gydytojus, vyravusias ligas, taikytą

medicininę doktriną bei vaistų gamybos būdus. Receptų knygos analizė yra labai naudinga istoriniu

aspektu, atskleidžianti medikamentinę terapiją taikytą tiriamuoju laikotarpiu. Lietuvoje receptų knygų

analizių atlikta dar nedaug. Vilniaus Universiteto vaistinės 1801-1802 m. receptų knyga yra saugoma

VU bibliotekos Rankraščių skyriuje. Šioje knygoje didelė dalis užregistruotų receptų yra išrašyti

profesoriaus Johano Lobenveino. Jis buvo vienas žymiausių XIX amžiaus gydytojų, VU rektorius,

Vilniaus medicinos draugijos pirmininkas bei vakcinacijos pradininkas Lietuvoje.

Išanalizavus receptus, kuriuos išrašė profesorius J. Lobenveinas nustatyta, jog

medikamentinėje terapijoje jis dažniausiai naudojo augalinės kilmės komponentus. Cheminės ir

gyvūninės kilmės medžiagos sutinkamos šiek tiek rečiau. Atlikus XIX amžiuje vyravusių medicinos

doktrinų analizę, nustatyta kuria iš jų vadovavosi profesorius J. Lobenveinas.

Tyrimo objektas. 1801 – 1802 m. pildyta Vilniaus Universiteto vaistinės receptų knyga.

Temos aktualumas. Tema leidžia nustatyti, kokia medikamentine terapija buvo gydomi

XIX amžiaus Vilniaus ir jo apskričių gyventojai, bei kokia medicinine doktrina savo darbe rėmėsi

profesorius Johanas Lobenveinas.

Praktinė reikšmė. Šis tyrimas praturtina Lietuvos farmacijos ir medicinos istorijos fondą

9

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI

Tikslas: Įvertinti Johano Lobenveino 1801-1802 metais išrašytų receptų turinį.

Uždaviniai:

1. Identifikuoti, kokias medžiagas Vilniaus universiteto dekanas, profesorius J. Lobenveinas

taikė gydymo terapijoje.

2. Nustatyti, kokias vaistų formas pacientams dažniausiai skirdavo profesorius J. Lobenveinas ir

kokioms farmakologinėms grupėms, priskiriami jo išrašyti vaistai pagal to meto klasifikavimą.

3. Įvertinti konkretaus prof. J. Lobenveino paciento medikamentinės terapijos eigą.

4. Teoriškai pagrįsti, kokia medicinine doktrina vadovavosi profesorius gydydamas pacientus.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Medikamentinė terapija XIX a. pradžioje

XIX amžius siejamas su pramonės perversmu, kuris prasidėjo Anglijoje ir paplito po visą

Europą bei Jungtines Amerikos Valstijas. Tai laikotarpis, gausus ne vien pramonės, bet ir medicinos

atradimais. Tačiau amžiaus pradžioje žinių apie gydomąsias medžiagas nebuvo daug. Gydytojai

profesinių žinių sėmėsi įvairiuose Europos miestuose, todėl rėmėsi skirtingomis medicininėmis

doktrinomis. Dažniausiai medikamentinėje terapijoje naudojo augalinės kilmės medžiagas. Šį faktą

atskleidžia XIX amžiaus vaistinių receptų knygų analizės.

Vaistinės receptų knyga, tai informacijos šaltinis atskleidžiantis apie to meto vaistų

sudėtis, gydytojus, vaistų kainas bei daug kitos naudingos informacijos. Yra atlikta keleto XIX a.

vaistinių receptų knygų analizės, jas atliko Greta Armonaitė, Gintarė Kondrotaitė bei Akvilina

Lapėnaitė ir kt.

Greta Armonaitė savo magistriniame darbe „Receptų, užregistruotų Vilniaus universiteto

vaistinėje XIX amžiaus pradžioje, turinio analizė“ atliko Vilniaus universiteto vaistinės 1801 – 1802

m. receptų knygos analizę. G. Armonaitė nustatė, jog dažniausiai buvo skiriama augalinės kilmės

komponentai, jie sudaro 69 % visų vaistų ingredientų, cheminės kilmės komponentai - 25 % visų

komponentų, o gyvūninės kilmės sudaro 6 %. Taip pat šiame darbe buvo nustatyta, jog Vilniaus

universiteto gydytojai skyrė panašios sudėties vaistus, tačiau komopentus derino skirtingai. Šis faktas

rodo, jog gydymas XIX a. pradžioje buvo individualizuojamas.[31]

Akvilina Lapėnaitė atliko magistrinį darbą tema „Vilniaus universiteto ir Mintaujos

Kummerau vaistinėse XIX amžiaus pradžioje užregistruotų receptų turinio lyginamoji analizė“. Savo

darbe ji siekė nustatyti, kokios kilmės vaistus daugiausiai skyrė Vilniaus ir Mintaujos ( Latvijos

miestas dabar vadinamas Jelgava) gydytojai, nustatyti medikamentinės terapijos ypatumus, bei kokia

doktrina galėjo vadovautis receptus išrašę gydytojai. Atlikusi analizę nustatė, kad 60 - 70 proc. vaistų

komponentų buvo augalinės kilmės, dažniausiai opijaus, svilarožės, rabarbaro ir šeivamedžio

preparatai. Vilniaus gydytojai dažniau nei Mintautojos skyrė gyvūninės kilmės medžiagas,

populiariausia iš jų buvo bebrų sruogliai. Mintaujos vaistinėje dvigubai daugiau nei Vilniaus

užregistruota cheminės kilmės komponentų receptuose. Nustatyta, jog Vilniaus ir Mintaujos vaistinių

gydytojai rėmėsi humoraline teorija, tačiau aptinkama ir sparčiai populiarėjančio braunizmo

apraiškų.[20]

Gintarė Kondrotaitė atliko magistrinį darbą, kurio tema yra „Vilniaus gydytojų išrašytų

vaistų lyginamoji analizė, 1801-1802 m.“. Šiame darbe ji analizavo gydytojų A. L. Bekiu, J. O’Conor,

11

Neyman, Heyman, Einholm, Hausman, Woynitz išrašytus receptus, kurie buvo užregistruoti VU

vaistinės 1801 – 1802 m. receptų knygoje. Šiame tyrime ji lygino receptų sudėtis, aiškinosi

komponentų kilmę bei kokia grupei juos priskirti pagal to meto klasifikavimą. Taip pat siekė įvertinti,

kokiomis medicinos doktrinomis vadovavosi gydytojai. XIX amžiaus pradžioje Europoje vyravo

braunizmo doktrina bei humoralinė teorija. Atskleidė, kad gydytojai A. L. Bekiu, Einhom, Woynitz,

Heyman ir Neyman gydydami pacientus remėsi Brauno medicinos doktrinos pincipais. Gydymo

praktiko dažniausiai taikė augalinės kilmės medžiagas, tokias kaip opijus, rabarbaras, svilarožė,

vaistinis chininmedis, kamparas, mėta, valerijonas, ipekakuana. Šiek tiek mažiau populiarios buvo

cheminės kilmės medžiagos tokios kaip kalio druskos, eteris, amonio, magnio, geležies, stibio bei

gyvsidabrio druskos. Gydytojai naudojo ir gyvūninės kilmės medžiagas, populiariausios jų tarpe buvo

bebro sruogliai, muskusas, ispaninis skaudvabalis, jaučio tulžis, medus. Pagal to meto medžiagų

klasifikaciją dažniausia vaistinių medžiagų grupė buvo stimulianta, tai yra stimuliuojančiai organizmą

veikiančių medžiagų grupė.[16]

Vilniaus Universiteto vaistinės 1801-1802 m. receptų knyga yra vienas iš seniausių

Lietuvos istorijos šaltinių, leidžiantis atskleisti XIX a. Lietuvoje taikytą medikamentinę terapiją.

1.2. Vilniaus Universiteto vaistinė

Vilniaus Universiteto vaistinę įkūrė jezuitų vienuoliai apie 1600 m., kuomet 1572 m.

vyskupas Valerijus Protasevičius jezuitų ordiną pakvietė į Lietuvą kovoti su plintančiu protestantizmu.

Vienuoliai vaistinę valdė iki 1773 m., nes šiais metais popiežius Klemensas XIV, nurodė panaikinti

jezuitų ordiną. Tačiau dar 1758 m. jezuitai iš karaliaus Augusto III išsirūpino privilegiją

,,...amžiniesiems laikams laikyti vaistinę...‘‘, todėl vaistinėje ir toliau buvo vykdoma veikla, o jos

valdymas atiteko švietimo komitetui. [8,11]

Yra žinoma, jog jezuitai įsteigė dvi vaistines. Pirmoji buvo įrengta prie Šv. Ignoto

bažnyčios, ji buvo skirta tik vienuoliams bei noviciatams, tai yra kandidatams į katalikų vienuolius.

Vaistinės kieme buvo įrengtas vaistinių augalų sodas, kuriame užaugintos vaistažolės buvo

panaudojamos gaminamų vaistų sudėtyje. Antroji vaistinė įsteigta prie Šv. Jono bažnyčios, joje galėjo

lankytis Vilniaus ir aplinkinių miestų gyventojai. Jezuitų vaistinė buvo labai pelninga, per metus

uždirbdavo iki 30 000 auksinų, tačiau 1764 m. uždraudus vaistinėje prekiauti spiritiniais gėrimais

pelnas sumažėjo dvigubai. [11]

Tai buvo didžiausia ir geriausią įrangą turinti vaistinė Lietuvoje, taip pat joje dirbo

daugiausiai vaistininkų bei mokinių, kurie čia buvo mokomi vaistininkystės amato. Norint tapti

vaistininku, mokytis tekdavo apie 15 metų. Kandidatai dirbdavo kelis metus vaistinėje kaip mokiniai ir

12

atlikdavo visus darbus, vėliau keleriems metams tapdavo vaistininko padėjais. Tuomet vykdavo

stažuotis į kitą vaistinę, kol galiausiai buvo paruoštas dirbti vienas. Nors mokslas vaistinėje

nesuteikdavo akademinio išsilavinimo ar mokslinio laipsnio, tačiau mokiniai gaudavo žinių apie

naujausius chemijos atradimus, bei išmokdavo gaminti vaistus. [9]

Vilniaus universitetas įkurtas 1579 m. tačiau farmacijos kursas pradėtas skaityti tik 1785

m. medicinos fakultete. Pirmuoju dėstytoju tapo chemikas profesorius J. Sartoris, o jam išvykus kursą

perėmė chemikas, žymus to meto Vilniaus universiteto profesorius Andrius Sniadeckis. [10]

Praėjus beveik 200 metų nuo vaistinės įkūrimo, atlikus renovaciją 1799 m. universiteto

vardu vaistinę ima valdyti profesoriai Andrius Sniadeckis ir Johanas Lobenveinas.

Po vaistinės rekonstrukcijos, ji tapo dviejų aukštų pastatas, pirmajame aukšte įrengta

oficina, o antrajame aukšte įrengtas butas vaistinės valdytojui. 1804 m. Jonas Fridrikas Volfgangas

gavo farmacijos kursą ir vaistinę, buvo vaistinės profesorius. Volfgangas vaistinei vadovavo iki 1831

m. Praėjus metams, 1832 m. vaistinės pastatas buvo parduotas privačiam asmeniui, tačiau vaistinė

nebuvo perkelta į naujas patalpas, todėl nėra išlikusi iki šių dienų.[9,17]

Vilniaus Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma 1801-1802 m. šios

vaistinės receptų knyga. Šioje knygoje didelė dalis užregistruotų receptų yra išrašyti profesoriaus

Johano Lobenveino.

1.3. Johano Lobenveino biografija

Johanas Lobenveinas gimė 1758 metais Vienoje

(Austrijoje), čia baigė medicinos studijas. Būdamas

dvidešimties įgijo chirurgo magistro laipsnį, o 1780

m. – akušerio laipsnį. Iki 1783 m. dirbo Vienos Šv.

Trejybės ligoninėje, atliko adjunkto pareigas.

Tuomet persikėlė į Sankt Peterburgą, įkūrė

chirurgijos mokyklą, bei dėstė studentams

chirurgiją. 1785 m. apsigynė medicinos ir

chirurgijos daktaro laipsnį Jenoje, parašęs darbą

„De paracentesi thoracis“. [15]

Rektoriaus Martyno Počobuto

kvietimu, J. Lobenveinas 1787 m. atvyksta į Vilnių,

Pav. 1 Johanas Lobenveinas. XIX a.

(Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto

dekanai) [48]

13

kur praleidžia visą likusį gyvenimą. Dirbo Vilniaus universitete, kur su pertraukomis dėstė anatomiją,

fiziologiją bei teismo mediciną, kurios pradininku Lietuvoje ir yra laikomas J. Lobenveinas. Išleido

teismo medicinos vadovėlį bei daugiau nei 20 spausdintų darbų, kurie buvo grindžiami praktikine

patirtimi. [14,19]

Johanas Lobenveinas domėjosi vakcinacijos nuo raupų metodais,bei ženkliai prisidėjo

prie jos įgyvendinimo Lietuvoje. 1809 – 1818 m. pirmininkavo Vilniaus medicinos draugijai (VMD),

bei buvo vienas iš jos steigėjų. Draugijos nariais galėjo tapti tik žymiausi Vilniaus krašto gydytojai,

medicinos fakulteto profesoriai bei farmacininkai. VMD rūpinosi ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos

sveikatos apsaugos klausimais. [47] VMD Pagrindinė veikla buvo medicininė spauda, draugijos nariai

spausdino informacinius leidinius apie užkrečiamas ligas, bei kaip jų išvengti. Šiuos leidinius siųsdavo

dvarininkams bei dvarų valdytojams, prašydami su šia informacija supažindinti valstiečius. Šalyje

siaučiant choleros epidemijai, draugijos iniciatyva didžiuosiuose miestuose pradėta tiesti vandentiekio

ir kanalizacijos trasas. [19]

J. Lobenveinas sekdamas Didžiosios Britanijos Oksfordo universiteto pavyzdžiu

pertvarkė medicinos magistro studijas į medicinos daktaro studijas. Siekdamas užtikrinti kuo geresnes

studentų mokymosi sąlygas, 1810 m. rekonstravo anatomijos skyrių. Pasirūpino, jog būtų įrengta

amfiteatrinė salė, anatomijos muziejus, prozektoriumas.

J. Lobenveinas prisidėjo puoselėdamas Vilniaus universiteto biblioteką. 1800 m.

bibliotekoje buvo sukaupta vos 8,5 tūkst. knygų, daugiausiai klasikinė literatūra, kurias dovanojo

mecenatai. 1819 – 1822 m. universiteto biblioteką papildė 5,5 tūkst. naujų knygų iš įvairių knygynų,

tame tarpe 1,3 tūkst. iš pačio J. Lobenveino asmeninės bibliotekos. Apie 1830 m. universiteto

biblioteka jau buvo sukaupusi 50 tūkst. knygų. 2015 metų duomenimis bibliotekoje saugoma 5,3

milijonai dokumentų. [17]

Knygoje „Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanai“ rašoma, jog 1812 m. jam

suteiktas profesoriaus laipsnis, tačiau VU vaistinės 1801-1802 m. receptų knygoje užregistruotuose

receptuose prie Lobenveino pavardės yra prierašas Prof. reiškiantis profesoriaus laipsnį, todėl galima

daryti prielaidą, jog J. Lobenveinas profesoriumiu tapo anksčiau nei 1812 m. [48] 1816 – 1817 m.

buvo išrinktas Vilniaus universiteto rektoriumi, apdovanotas Šv. Anos 2-ojo laipsnio ordinu. Mirė

1820 m. eidamas 62- uosius gyvenimo metus. J. Lobenveinas palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse.

[15]

G. Kondrotaitė analizuodama J. Lobenveino kolegų, gydytojų dirbusių VU receptus

nustatė, jog daugelis iš jų vadovavosi Brauno bei humoraline doktrinomis. [16] Gydytojai A. L. Bekiu,

Einhom, Woynitz, Heyman ir Neyman kaip ir J. Lobenveinas buvo kilę iš Europos miestų, kuriuose

14

vyravo braunizmas, todėl daroma prielaida, jog ir Lobenveinas galėjo vadovautis populiarumą

prarandančia humoraline teorija bei braunizmu.

1.4. XIX a. medicinos doktrinos

XIX a. gydytojai medikamentinėje terapijoje kliovėsi įvairiausiomis medicinos

doktrinomis. XVI amžiuje pradėta vystyti jatrochemiją, kurios pradininku laikomas Paracelsas.

Jatrochemijos teorija teigia, jog ligas sukelia organizme vykstanti fermentacija, o šių ligų gydymui

pasitelkiamos cheminės kilmės medžiagos gyvsidabris, siera, stibis, arsenas, vario bei geležies

druskos. Taip gydymui tinkami augalai yra gvajokas, chininmedis ir ipekakuana. [2]

Dalis gydytojų rėmėsi XVIII a. išgarsėjusia jatromechanikos doktrina. Jatromechanikos

teorija teigia, jog žmogaus kūno dalys yra skirtingos mašinos, o jas supantys organizmo skysčiai veikia

pagal hidraulikos dėsnius. Ši doktrina specializavosi į nervų bei raumenų sistemas. Jatromechanikos

šalininku laikomas Rene Dekartas, kuris buvo nebuvo abejingas ir racionalizmo doktrinai.

Racionalizmo principas teigia, jog žinių šaltinis yra protas bei intuicija. [16,23]

Vitalizmas – tai gydytojų Teofilio Bordeuso ir Paulo Džozefo Bartezo sukurta doktrina,

kurios pagrindas yra pozityvumas ir humanizmas medicinoje. [44,45] Ši medicinos doktrina taip pat

buvo taikoma XIX amžiaus gydytojų praktikoje. Vitalizmo šalininkai pritarė ir empirizmui, kurio esmė

yra patirtis ir dėmesys pacientų individualumui. [16]

Vokiečių gydytojas Francas Antonas Mesmeris, 1799 m. sukūrė medicinos doktriną, kuri

vėliau buvo pavadinta jo vardu – Mesmerizmu. Ši teorija teigia, jog egzistuoja „universalus fluidas“,

jis gyvūnų magnetizmo metodu gydo ligas bei reguliuoja žmogaus nervų sistemą. Tačiau šis gydymo

metodas buvo paskelbtas šarlatanizmu. [46]

XIX amžiaus pradžioje nebuvo vienos aiškios medicinos doktrinos, kuria vadovautųsi

visi gydytojai. Humoralinės teorijos populiarumas blėso, tačiau vis dar buvo plačiai taikoma Europos

miestuose.

1.5. Humoralinė teorija

Humoralinės teorijos autorius ir pradininkas yra Hipokratas (460 m. pr. m. e. – 377 m.

pr. m. e.). Savo veikale Corpus Hippocraticumis jis aiškino ligų atsiradimo kilmę ir priežastis. Vėliau

šią teoriją plačiau aprašė ir pritaikė garsus romėnų gydytojas Galenas.

Anot humoralinės teorijos, kiekvienas žmogaus organizmas yra sudarytas iš keturių

humorų, tai yra skysčių sistemos. Humorams priklauso kraujas (sanquis), gleivės (phlegma), juodoji

(melaina chole) ir geltonoji tulžis (chole). Žmogus yra sveikas, kuomet organizmo skysčiai yra

15

subalansuoti. Humorai tapatinami ne tik su organizmo skysčiais, bet ir žmogaus temperamentu:

cholerikas, flegmatikas, sangvinikas bei melancholikas. Taip pat humorais laikomi 4 metų laikai ir

pasaulio elementai (ugnis, vanduo, žemė ir oras). [20]

Humoralinės teorijos sekėjai tikėjo, jog ligas sukelia šių organizmo skysčių disbalansas.

Tiriant paciento gyvenimo būdą, aplinką ir gretutines ligas buvo aiškinamasi, kokios priežastys galėjo

sukelti humorų disbalansą. [16]

Siekiant atstatyti organizmo skysčių balansą skiriami vaistai, kurių poveikis yra šalinantis

skysčių perteklių iš organizmo. Tokie vaistai priskiriami šioms grupėms:

Sukeliantys vėmimą – emetica;

Vidurius laisvinantys - laxantes, cathartica;

Skatinantys prakaitavimą – diaphoretica;

Šlapimą varantys – diuretica;

Lengvinantys atsikosėjimą – expectorantia;

Humorų balanso atstatymui taip pat buvo taikomas kraujo nuleidimas ar speciali dieta.

Tikėta, jog sukeliant vėmimą iš organizmo pašalinamamas geltonosios tulžies perteklius. Sukėlus

viduriavimą, prakaitavimą ar šlapimo šalinimo metu iš organizmo eliminuojamas juodosios tulžies

perteklinis kiekis. Gleivės pašalinamos iš plaučių ir kvėpavimo takų atsikosint. Teorijos sekėjai, tikėjo,

jog tokiu būdu subalansavus organizmo skysčius pacientas pasveiks. [2]

Vienas iš garsiausių humoralinės teorijos šalininkų buvo Galenas, kuris pritaikė šią

gydymo metodiką medicininėje praktikoje. 1858 m. Rudolfui Virchovui atradus ląsteles ir įrodžius,

kad iš jų sudarytas žmogaus organizmas humoralinė teorija prarado populiarumą, o XIX amžiaus

antrojoje pusėje visiškai paneigta. [3,20] Tuomet pradėta labiau domėtis Brauno teorija, kuri buvo

priešinga, tačiau turėjo panašumų humoralinei doktrinai.

1.6. Brauno teorija

1780 m. škotų kilmės gydytojas Džonas Braunas paskelbė publikaciją Elementa

medicinae lotynų kalba. Ši publikacija sukėlė prieštaringą nuomonę tarp Europos ir Amerikos

gydytojų. Ji sulaukė ypatingai didelio dėmesio, kuomet 1795 m. po Brauno mirties, žymus to meto

gydytojas Tomas Bedous šią teoriją aprašė ir publikavo anglų kalba. [21]

Brauno teorija grindžiama Niutono ir Beikono eksperimentine filosofija, kuri teigia, jog

ligos atsiranda tuomet, kai pažeidžiamos kietos kūno dalys. Ši teorija buvo puiki alternatyva nuo seno

16

vyravusiai humoralinei teorijai. Teorijai nereikėjo puikaus anatomijos išmanymo, ignoravo ligos

simptomus, netgi neigi skrodimo rezultatus. [5,20]

Teorija teigia, jog egzistuoja du ligų tipai, stenija ir astenija, o pagrindinis organizmo

rodiklis yra jaudrumas. Braunas teigė, jog organizmo jaudrumas aptinkamas kiekviename kūne, kuo jis

didesnis, tuo organizmas yra pažeidžiamesnis, tačiau jaudrumui sumažėjus – kūnas praranda

gyvybingumą. Jaudrumą gali sukelti vidiniai arba išoriniai faktoriai. Vidianiams faktoriams

priskiriama: raumenų įsitempimas, emocijos, aistros, mąstymas bei įvairūs kūno procesai. Išoriniai

faktoriai yra šie: maistas, vynas, nuodai, karštis, kraujas, oras, kūnų išskiriami skysčiai bei užkrėtimai.

Stenija – tai liga, kurią sukelia per didelis organizmo tonusas. Jos gydymui pasitelkiamas

kraujo nuleidimas, organizmo šaldymas arba augalinio maisto vartojimas. Jei šios priemonės

nepadeda, braunistai rekomenduojama vartoti silpną alkoholį, vimdančius, laisvinančius ar

prakaitavimą sukeliančius vaistus. Stenijos gydymas primena humoralinės teorijos principus. [4]

Kuomet organizmas nusilpsta, pacientas jaučiasi išsekęs ir bejėgis – braunistai

diagnozuoja asteniją. Gydant asteniją rekomenduojama mankšta, mėsiškas maistas bei priemonės,

kuriomis siekiama įjaudrinti organizmą. Šios medžiagos vadinamos stimuliuojančiomis.

Stimuliuojantiems vaistams priskiriami tie, kurių sudėtyje yra opijaus, chininmedžio, kamparo, eterio,

bebrų sruoglių, muskuso bei alkoholio. Anot vokiečių gydytojo Šprengelio (Christian Konrad

Sprengel) sudarytą vaistų farmakologinę klasifikaciją, yra daugelis stimuliuojančių (Stimulantia)

medžiagų, tačiau stipriausios iš jų yra opijus bei eteris. [16]

Visgi, Brauno teorija kaip humoralinė teorija turėjo trūkumų ir netobulumų, kuriuos

bandė išspręsti empiricizmas. Tačiau būtina paminėti, jog braunizmas ženkliai prisidėjo prie XVIII a.

medicinos raidos, sujungė medicinos teoriją su praktika. [2,20]

1.7. Empirizmo medicinos mokykla

Teigiama, jog empirizmo šaknys siekia dar IV a. pr. m. e., kuomet Aristotelis Atėnuose

įkūrė mokyklą, kurią pavadino Likėja. Aristotelis savo mokiniams skiepijo empirizmo dvasią, o

mokyklą pavertė humanitarinių bei gamtos mokslų institutu. Empirimo doktrina teigia, jog teorija yra

medicinos stebėjimo ir patirties rezultatas, o ne jų pagrindas.[22,23]

Empirizmas (empeiría) išvertus iš graikų kalbos reiškia patirtis. Empirizmo teorija teigia,

jog patirtį gauname per pojūčius, o tai yra pagrindinis ir vienintelis vertės pažinimo šaltinis. [24] Žinos

įgytos stebint ir eksperimentuojant turi daug didesnę praktinę reikšmę, nei gautos vien tik loginiais

samprotavimais. Atsižvelgiant į tai, kad patirtis yra vienintelis pagrindas moksliniams teiginiams

atpažinti, empiristai žvelgė į pacientą kaip į individualią visumą, aiškinosi kokios priežastys galėjo

17

sukelti ligą. Jie manė, jog reikia matyti ne tik paciento universalumą, bet ir asmeniškumą bei

unikalumą. [25]

XIX amžiaus pradžioje keitėsi medicinos filosofija, mokslinis požiūris į mediciną buvo

pradėtas grįsti empiriniais pranašumais. Dėka naujų medicinos instrumentų išradimų, palaipsniui

diegiamas naujas požiūris į diagnostiką bei ligų gydymą. Gydymo metodikoje pradedama labiau

domėtis klinikiniais ligonio tyrimo metodais, diagnostika bei faktais, negu filosofavimu, kuriuo buvo

remiamasi praėjusiame amžiuje. Tai laikotarpis, kuomet medicinos praktikoje pradedamas naudoti

termometras, kūno temperatūrai matuoti, auskultacija bei perkusija įvertinanti širdies susitraukimų

dažnį. [6]

Gydymo praktikoje empiristai dažniausiai naudojo augalinės kilmės vaistines medžiagas.

[22] Apibūdinant empriristų skiriamus vaistus, jų sudėtis būtų parenkama atsitiktine tvarka, be

išankstinio tikslaus žinojimo kaip jis veiks ar išgalvotos dogmos. Gydytojų empiristų gydymo

praktikoje, išrašytuose receptuose vaistinės medžiagos nuolat kinta, vis bandomi nauji vaistinių

medžiagų deriniai. Dėl šios priežasties dažnai pasitaikydavo gydymo klaidų, o šias spragas į viešumą

norėjo iškelti racionalizmo šalininkai, kurių teorijos esmė buvo priešinga empirizmui. Tai rodo, jog

medicinos sistema reikalavo pertvarkos. [26]

1.8. Racionalizmo šalininkai ir jų praktika

Filosofas Rene Dekartas (1596 m. – 1650 m.) buvo vienas ryškiausių racionalizmo

šalininkų. Jis teigė, jog juslinis patyrimas negali būti tikru žinių šaltiniu. Tikrasis žinių šaltinis, anot jo,

yra aiškūs ir ryškūs teiginiai, nes tik tai gali būti protu apžvelgiama. [27]

Dar vienas žymus racionalizmo šalininkas buvo Imanuelis Kantas ( 1724 m. – 1804 m.).

Jis savo veikale „Grynojo proto kritika“, kurį parašė 1781 m. nuolat pabrėžia, kad daiktuose a priori

(iš lot. kalbos, iki patyrimo) atpažįstame tai, ką patys į juos įdedame. [13]

Benediktas Spinoza, Gottfriedas Leibnizas, Georgas Hėgelis šie filosofai taip pat buvo

racionalizmo šalininkai. Jiems būdingas optimizmas bei tikėjimas absoliutaus proto galia. [28]

Racionalistinis požiūris reikalauja eksperimento struktūros ir orientacijos. [23]

Racionalizmo teorija remiasi intuicija. Svarbus aspektas yra kaip racionalizmo šalininkai suvokia ryši

tarp intuicijos ir tiesos. Vieni sutinka, jog intuicija gali būti klaidinga, kiti mano, kad ir kokia bebūtų

intuicija ji turi būti teisinga.[12] Tai reiškia, jog žmogaus protas ir logika yra pagrindiniai žinojimo

šaltiniai. [29]

18

Gydytojai racionalistai manė, jog visų žmonių organizmai veikia vienodai, todėl

pritaikius vaisto sudėtį vienam pacientui, jis turėtų taip pat veikti ir kitam. Jie nesigilino į pacientų

gretutines ligas ar individulias savybes.

19

2. TYRIMO METODIKA

Darbo metodai. Magistro baigiamajame darbe taikomas istorinis – aprašomasis

duomenų tyrimo metodas, atvejo analizės metodas, lyginamosios analizės metodas. Dokumentų, tai

yra receptų atrinkimas analizei, receptų turinio analizė, tyrimo indikatoriai yra vaistinės medžiagos

receptuose, jų dažnio skaičiavimas. Lyginamasis tyrimo metodas atliktas duomenis lyginant su

skirtingų gydytojų išrašytais receptais, kuriuos analizavo G. Kontrotaitė. Atvejo anlizės metodas

atliekamas atrenkant konkrečiam pacientui išrašytus receptus, analizuojama jam skirtų vaistų sudėtis.

Tyrimo planavimas. Gavus VU bibliotekoje Rankraščių skyriuje saugomo dokumento

F26-3644, tai yra 1801-1802 m. VU vaistinės receptų knygos fotokopijas, atrinkti receptai, kuriuos

išrašė prof. J. Lobenveinas. Analizuojami jo išrašyti receptai, duomenys sisteminami, suvedami į

Microsoft Excel programą, interpretuojami ir pateikiamos išvados.

Darbo eiga. Atlika 1801-1802 m. profesoriaus J. Lobenveino užregistruotų receptų VU

vaistinės receptų knygoje analizė. Šio gydytojo receptus pasirinkta tirti, nes jo paskirtų vaistų analizei

bei taikytos medicinos doktrinos nustatymui buvo skirta mažai dėmesio. Atliekant tyrimą, duomenys

pateikti VU vaistinės receptų knygoje buvo detaliai šifruojami ir sisteminami Microsoft Excel

programoje. Šioje programoje buvo sudaryta lentelė, kurios pirmame stulpelyje buvo recepto numeris,

antrame - recepto komponentai, trečiame nurodoma komponentų kilmė, ketvirtame – vaisto forma,

penktame - recepto išrašymo data, šeštame – paciento pavardė ir informacija apie jo kilmę, užimamas

pareigas ir pan., pažymėta receptų knygoje, septintame – vaisto vartojimo nurodymai, aštuntame

nurodoma ar vaistas skirtas vidiniam ar išoriniam vartojimui, devintas stulpelis skirtas pastaboms,

kuriame nurodomas farmakologinis veikimas. Išanalizavus visą VU vaistinės receptų knygą, buvo

rasta 159 receptai, kuriuos išrašė J. Lobenveinas. Bendras visų komponentų užregistruotų receptuose

skaičius yra 497 (kartu su pasikartojančiais).

Atlikus istorinio dokumento analizę, gauti duomenys interpretuojami remiantis moksline

literatūra, mokslinėmis XIX amžiaus publikacijomis bei farmakopėjomis, Šprengelio (Christian

Konrad Sprengel) farmakologine klasifikacija bei ankščiau atliktais receptų knygos tyrimo darbais,

kuriuos atliko G. Armonaitė, A. Lapėnaitė, G. Kondrotaitė ir kt.

Atlikus surinktų duomenų analizę ir skaičiavimus, vertinami rezultatai, kokios medžiagos

buvo dažniausiai skiriamos (augalinės, cheminės ar gyvūninės kilmės), kokiam tikslui galėjo būti

naudojamos, kokias stipriai veikiančias medžiagas naudojo medikamentinėje terapijoje ir kokius jų

derinius skyrė prof. Lobenveinas. Darbas iliustruotas šaltinio fragmentais. Vilniaus universiteto

bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja Nijolė Klingaitė - Danisevičienė patvirtino leidimą naudoti

archyvinio dokumento kopijas magistro baigiamajame darbe 2019 „Profesoriaus Johano Lobenveino

20

1801-1802 metais išrašytų receptų analizė“. Pateikto prašymo kopija ir leidimas pridedamas priede nr.

2. Literatūros sąrašas sudarytas naudojant Refworks programa.

2.1. Tiriamasis objektas

1801-1802 m. pildyta Vilniaus Universiteto vaistinės receptų knyga. Ši knyga yra

istorinis dokumentas saugomas VU bibliotekos Rankraščių skyriuje. Ją sudaro 480 sunumeruoti,

maždaug A4 formato, pageltę lapai įrišti storais viršeliais. Numeracijos seka eina ne iš eilės, nes dalis

knygos lapų buvo išplėšti arba sugadinti, todėl tekstas ne visuose lapuose yra pilnai įskaitomas.

Kiekvieno puslapio viršuje užrašoma tos dienos data lotynų kalba, pavydžiui Mn: Septembr. Die 5to

(Mn. yra mensis sutrumpinimas, tai reiškia mėnesis, o die- diena). Knygos puslapiai suskirstyti į 4

stulpelius. Pirmame nurodomas recepto registracijos numeris. Antrasis skirsnis yra informatyviausias,

jame nurodoma receptą išrašiusio gydytojo pavardė, prie kurios visuomet yra prierašas „M. D. Prof.“,

reiškiantis, jog gydytojas yra medicinos mokslų daktaras, profesorius. Tuomet rašoma kam skiriamas

vaistas, nurodoma pacientų vardai ir pavardės, kartais ir socialiniai statusai, tokie kaip vyskupas,

vaivada, kanauninkas ir kt. Toliau šiame skirsnyje nurodoma vaisto sudėtinės dalys, jų kiekiai,

paruošimo eiga ir vartojimo būdas. Sudėtinės vaisto dalys ir vaisto paruošimas rašoma lotynų kalba, o

vartojimas lenkų, tačiau pasitaiko vokiečių bei rusų kalbomis. Vaistinių medžiagų kiekiai žymimi

colinės sistemos vienetais granais (trumpinama „gr.“), taip pat skrupulais, drachmomis ir lašais. 1

vokiškasis granas atitinka 0,0648 gramų. Trečiame stulpelyje nurodoma vaisto kaina tuometine

valiuta- florinais. Kainos svyruoja nuo 1 iki 13 florinų, tačiau dažniausiai šiame stulpelyje rašoma

„regestr.“. Šis įrašas galimai reiškia, jog receptas yra registruojamas ir pinigai už vaistus bus sumokėti

vėliau. Ketvirtas stulpelis žymimas „gr.“, tai galėtų reikšti granus, tačiau šis stulpelis dažniausiai

paliekamas tuščias. Recepto pavyzdys pateikiamas paveiksle (pav. 2).

Pav. 2 Recepto pavyzdys: M. D. Prof. Lobenwein, Rp.: Rad. Arnicae, Flor. Sambuci, Sal. Mirabile

Glauberi, Syr. Althaeae.[42]

21

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Profesoriaus J. Lobenveino išrašytų vaistų sudėtis. Vaistų komponentai

Išanalizavus 159 J. Lobenveino receptus, užregistruotus VU vaistinės receptų knygoje

1801-1802 m., nustatyta, jog viso buvo išvardinti 497 komponentai. Nustatyta, kad vaistų gamybai

panaudota 130 skirtingų komponentų, kurie paminėti po keletą ar keliolika kartų profesoriaus J.

Lobenveino išrašytuose receptuose. Visas vaistų gamybai panaudotas medžiagas galima suskirstyti į

grupes, pagal jų kilmę ir pagal farmakologinį veikimą, kurias sudarė XIX a. pr. vokiečių gydytojas

Šprengelis (Christian Konrad Sprengel) parašė veikalą, kuriame vaistines medžiagas suskirstė į

farmakologines grupes. Medžiagas skirstė į šias kategorijas: stimuliuojančios (stimulantia), šlapimą

varančios (diuretica), laisvinančios (laxantes), minkštinančios (demulcentia), raminančios (sedativa),

afrodiziakų grupė (aphrodisiaca), vimdančios (emetica), veikiančios nervų sistemą (nervina) ir kitas.

[1,16]

Nustatytus komponentus galima suskirstyti pagal prigimtį į keturias grupes, tai yra

augalinės, cheminės ir gyvūninės kilmės komponentai, bei kitų komponentų grupė, kuriai priskiriamos

pagalbinės medžiagos. Identifikuotų komponentų procentinis pasiskirstymas vaizduojamas 3

paveiksle.

Pav. 3 VU vaistinės receptų knygoje užregistruotų J. Lobenveino receptų komponentų kilmė

Augalinės kilmės komponentai išrašyti tris kartus dažniau nei cheminės kilmės.

Gyvūninės kilmės komponentai sudaro 8%, o 9% - kiti komponentai. Augalinės, cheminės bei

gyvūninės kilmės komponentai bus aptarti tolimesniame tekste, o kitų komponentų grupę sudaro

medžiagos, kurių negalima priskirti trims anksčiau išvardintoms grupėms. Tai yra baltasis cukrus

22

(Saccharum album), distiliuotas vanduo (Aqua destillata), Reino vynas (Vini Rhenani), sudėtiniai

preparatai, kurie yra paruošti iš anksto, pavyzdžiui pleistrai, balzamai, tepalai, linimentai, emulsijos.

Baltasis cukrus (Saccharum album), tai dažniausiai Lobenveino receptuose sutinkama

kitų komponentų grupės medžiaga. Cukrus išrašytas 21 kartą, o tai sudaro 4,2% nuo visų komponentų.

Baltasis cukrus naudojamas kaip pagalbinė medžiaga, siekiant užmaskuoti nemalonų vaisto skonį.

Dažniausiai išrašomas miltelių ir mikstūrų vaistų formose. Teriakas (Theriaca Andromachi) – vienas iš

įdomiausių šiai grupei priskiriamų prepartų. Jis išrastas dar Romos imperijoje I a. viduryje ir buvo

skirtas apsisaugoti nuo nunuodijimo. Šis vaistas priskiriamas priešnuodžiams, profesorius jį išrašė du

kartus, vienas iš jų buvo skirtas vyskupui Pilchovskiui. Teriakas buvo gaminamas iš daugiau nei 70

įvairios kilmės komponentų, tokių kaip gyvatės mėsa, bebro sruogliai (Castoreum), opijus gaunamas iš

aguonų (Papaver somniferum) ir kitų stipriai veikiančių komponentų. Tikėta, jog šis vaistai gali

išgydyti i visas ligas, dėl labai plataus sudėties spektro, tačiau pavartojus jo kildavo įvairiausi

skausmai, kuriuos numalšinti padėdavo sudėtyje esantis opijus. [7]

Tyrimo rezultatai buvo palyginti su Gintarės Kondrotaitės tyrimo rezultatais. Ji

analizuodama pasirinktų gydytojų receptuose esančias medžiagas suskirstė į 5 grupes: augalinės

kilmės, cheminės kilmės, gyvūninės kilmės, pagalbinės bei mišrios. Ji nustatė, jog augalinės kilmės

medžiagos sudaro 71% nuo visų komponentų, cheminės kilmės – 17%, gyvūninės kilmės - 3%,

pagalbinės medžiagos 7%, cheminių ir augalinių medžiagų mišinių išrašyta 2%.[16] Lyginant su prof.

J. Lobenveino receptais, jis šiek tiek dažniau skiria cheminės kilmės medžiagas nei kiti VU gydytojai,

tačiau augalinės kilmės medžiagos išlieka populiariausios. Prof. J. Lobenveinas savo pacientams išrašė

du su puse karto daugiau gyvūninės kilmės medžiagų nei jo kolegos, kurių receptų analizę pateikė G.

Kondrotaitė.

3.2. Augalinės kilmės komponentai

Augalinės kilmės medžiagos sudaro 63 % visuose receptuose esančių komponentų, tai

yra 312 iš 497. Dažniausiai skiriamos augalų dalys yra šaknys, žolė, lapai, žiedai, žievė, tačiau

pasitaiko ir sėklos, sakai, minkštimas. Naudojant augalinės kilmės medžiagas ruošiamos įvairios vaistų

formos, tokios kaip mikstūros, tirpalai, vaistažolių mišiniai, ekstraktai, užpilai bei nuovirai. Augalinės

kilmės komponentai naudojami ne tik kaip veikliosios medžiagos, bet ir dėl skonį bei aromatą

gerinančių savybių, siekiant paslėpti nemalonų vaisto skonį ar kvapą. Šiam tikslui naudojami

cinamono žievės milteliai, rožių vanduo, apelsino žievelės milteliai ir kt.Taip pat augalinės kilmės

komponentai naudojami suteikti vaistui formą, pavyzdžiui akacijų sakai (Gummi Arabicum).

J. Lobenveino receptuose minimi augalai galėjo būti užauginti Lietuvoje, tačiau didžioji

dalis importuota iš užsienio. Tarp jų ipekakuana (lot. cephaelis ipecacuanha), chininmedžio žievė (lot.

23

Cort. Peruvianus), vaistinis gvajokas (lot. Guajacum officinale) ir kiti. 4 paveiksle vaizduojama

dažniausiai minimi augalai, iš kurių pagamintos galeninės vaisto formos buvo išrašytos profesoriaus

receptuose.

Pav. 4 Dažniausiai prof. J. Lobenveino receptuose minimi augalai ir jų dalis procentais nuo visų

komponentų.

Iš pateikto grafiko matyti, jog svilarožė (lot. Althaea officinalis) yra dažniausiai

receptuose sutinkamas augalinas, išrašytas 28 kartus – 5,5% nuo visų komponentų skaičiaus. Šio

augalo vaistinė žaliava yra šaknys, todėl receptuose dažnai išrašomas svilarožių šaknų sirupas.

Svilarožės naudotos dėl atsikosėjimą gerinančių savybių, taip pat skiriama esant peršalimui ar

karščiavimui. Derinama kartu su šeivamedžio žiedais (Flores Sambuci), saldymedžio šaknimis (Rad.

Glycyrrhizae), saldyšaknės šaknimis (Rad. Liquiritae). Saldyšaknė pacientams skirta šaknų, tinktūrų,

miltelių pavidalu 13 kartų, tai sudaro 2,6% visų komponentų.[49, 50, 51]

Iš varpučio šaknų pagamintas ekstraktas (Rad. Graminis) dažnai minimas prof. J.

Lobenveino receptuose. Jis išrašytas 15 kartų – 3,0% visų komponentų. Šis augalas Šprengelio

farmakologijos traktate priskiriamas diuretikų grupei, naudojamas esant šlapimo takų bei pūslės

uždegimams gydyti, sergant ascitu ar kepenų ciroze, tirpdo inkstų akmenis. Receptuose derinamas su

paprastosiomis kiaulpienėmis (Taraxacum officinale), varnalėšos šaknimis (Rad. Bardanae), bei

rabarbarų šaknimis (Rad. Rhei). Rabarbaras, tai dar vienas augalas, gana dažnai minimas receptuose,

jis išrašytas 13 kartų, o tai sudaro 2,6%. Šio augalo šaknų milteliai naudojimi kaip vidurius

liuosuojanti medžiaga.[16]

Aguonų sirupas (Syr. Diacodii) receptuose minimas 14 kartų – 2,8%. Jis turi panašų

poveikį kaip opijus, skiriamas kaip raminamoji priemonė. Kartu su aguonų sirupu receptuose išrašoma

arnikų šaknys (Rad. Arnicae), ramunėlių žiedai (Flor. Chamomillae) mėtų vanduo (Aq. Menthae). Visi

24

šie augalai veikia priešuždegimiškai, spazmolitiškai, pasižymi antiseptiniu poveikiu. Kamparas, kuris

gaunamas iš kamparmedžio (Cinnamomum camphora) buvo skirtas 9 kartus, galėjo būti naudojamas

kaip sanarių bei raumenų skausmą malšinanti priemonė, vartojamas išoriškai. Vartojant į vidų

skiriamas kaip stimuliantas. [16,20,52]

Valerijonas (Valeriana officinalis), tai dar vienas augalas, kuris buvo skiriamas ganėtinai

dažnai. Įprastai augalinė žaliava yra šaknys, iš jų gaminamas ekstraktas (Extr. Rad. Valeriana).

Lobenveinas jį skyrė 8 kartus, o tai sudaro 1,6% nuo visų komponentų. Mišiniuose su gencijonu

(Gentiana), kraujažole (Millefolii), chininmedžio žieve (Cortex Peruvianus) gaminamos piliulės,

kurios galėjo būti skiriamos skrandžio sutrikimams gydyti.[16,20]

Gintarės Kondrotaitės atliktoje augalinės kilmės komponentų analizėje nustatyta, jog

populiariausios augalinės kilmės žaliavos tiriamuosiuose receptuose buvo opijus, kuris receptuose

išrašytas 74 kartus, rabarbaras – 53, kiaulpienė – 39 kartus, svilarožė – 34, šeivamedis – 31, vaistinis

chininmedis – 24, paprastasis varputis – 22, kamparas – 22, pipirmetė – 21, ramunė – 20, akacijos

sakai – 20, erškėtis – 19, valerijonas – 19, ipekakuana – 17, cinamonas – 16 kartų.[16]

3.3. Cheminės kilmės komponentai

Cheminės kilmės medžiagos J. Lobenveino receptuose sudaro 20%, tai yra 99 iš 497.

Šios medžiagos yra skirstomos į dvi grupes: organinės ir neorganinės. Organinėms cheminėms

medžiagoms priskiriama organinės druskos ir rūgštys, bei eteris, neorganinėms – įvairios druskos bei

neorganiniai junginiai. Daugiausiai kartų receptuose minimų cheminės kilmės medžiagų dešimtukas

pateikiamas 5 paveiksle.

Pav. 5 Dažniausiai minimos cheminės kilmės medžiagos procentais nuo visų komponentų.

25

Kalio nitratas, dar vadinamas salietra (Nitri Puri), tai dažniausiai skiriamas cheminės

kilmės komponentas, išrašytas 17 kartų, o tai sudaro 3,4% nuo visų komponentų. Ši druska pasižymi

diuretinėmis bei šaldančiomis savybėmis, todėl skiriama esant karščiavimui arba kaip laisvinamasis.

Vaistų nuo karščiavimo sudėtye esantis kalio nitratas skiriamas kartu su svilarože, šeivamedžiu,

saldyšakne bei ramunėlėmis. Salietra receptuose išrašoma kartu su rabarbarų šaknų milteliai,

kiaulpienių šaknų milteliais, kalio tartrato boraksu (Cremor Tartari). Šios sudėties vaistai tikėtina buvo

skiriami kaip vidurius liuosuojantys ar vimdomieji preparatai. Kalio tartrato boraksas yra organinės

rūgšties druska gaunama iš vyno nuosėdų, dar vadinama vynakmeniu Lobenveino receptuose išrašyta

10 kartų. Naudojama žaizdoms plauti arba kaip vidurius liuosuojanti, vimdomoji medžiaga. Kalio

sulfatas, tai dar vienas cheminės kilmės komponentas, kuris buvo skiriamas dėl vidurius laisvinančių

savybių. Profesorius 3 kartus šią medžiagą skyrė Tartarus Vitriolatus pavadinimu ir 2 kartus kaip

Arcanum duplicatum. Receptuose kartu išrašomas rabarbaras, kalio nitratas, magnio oksidas.

Dažniausiai nurodoma miltelius vartoti vakare prieš einant miegoti.[16, 54]

Kita cheminė medžiaga Lobenveino receptuose yra spiritinis amonio acetato tirpalas

(Spiritus Mindereri). Ši medžiaga skirta 12 kartų, o tai sudaro 2,4% nuo visų komponentų. Amonio

acetatas pasižymi diuretinėmis bei diaforetinėmis (skatinančiomis prakaitavimą) savybėmis. Todėl

skiriamas kartu su svilarožėmis, varpučiu, šeivamedžiu karščiavimui, bei peršalimo ligoms gydyti.[53]

Geležies druskos 9 kartus receptuose nurodomos kaip Extr. Martis Pomatum. Geležis yra

vienas iš svarbiausių mikroelementų reikalingų žmogaus organizmui, ji skiriama esant bendram

organizmo nusilpimui, anemijai gydyti. Dažniausiai geležies druskos J. Lobenveino receptuose

skiriamos mikstūrų bei piliulių farmacine forma. Kartu į sudėtį įeina valerijonas, bebrų sruogliai

(Castoreum), rabarbaras, bei stipriai veikiančių augalų grupei priskiriamas augalas mėlynoji kurpelė

(Aconitum napellus). Naudojant šias medžiagas kartu, galėjo būti gydoma nemiga, nerimas, širdies

ligos. [16, 55]

Eteris, tai dar vienas cheminės kilmės komponentas. Jis išrašytas 10 kartų, iš jų 6 kartus

kaip Spiritus nitri dulcis, 3 kartus kaip Elixir Visceral (Hoffmann), bei vieną kartą kaip etanolio ir

eterio mišinys Liquor anodynum. J. Lobenveinas eterį išrašydavo kartu su ramunėlėmis, varpučiu,

saldyšaknėmis, jūros svogūnų actu (Oxymel squill). Priklausomai nuo dozės eteris galėjo būti

naudojamas kaip nervus raminanti, atpalaiduojamoji priemonė, skausmui malšinti, ar vaistų nuo

kosulio sudedamoji dalis. [16]

Stibio druskos profesoriaus receptuose išrašytos 6 kartus, o tai sudaro 1,2% nuo visų

komponentų. Stibio oksidų ir sulfidų mišinys (Kermes minerale), dar kitaip vadinamoji vimdančioji

druska yra raudonai rudos spalvos milteliai. Šis toksiškas vaistas drauge su magnio oksido milteliais

26

(Magnesia albae) ir opijumi (extr. Thebaica) buvo išrašomi vidiniam vartojimui. Įdomu tai, jog

vaistus, kurių sudėtyje minimos stibio druskos, nurodoma gerti po vieną miltelį vakarais, tikėtina buvo

skiriama kaip laisvinanti priemonė. Vaistus, kuriuose yra opijaus nurodoma vartoti kas 2-4 valandas

galėjo būti naudojami karščiavimo malšinimui, prakaitavimo skatinimui bei peršalimo ligoms gydyti.

[16,20]

Švino druskos išrašytos 5 kartus, tai sudaro 1,0% nuo visų komponentų. Švinas

vartojamas išoriškai, todėl vaistai, kurių sudėtyje yra šios medžiagos gaminami tepalų (ung. Saturni),

pleistrų (empl. Diachylon) farmacine forma. Šie vaistai galėjo būti naudojami odos ligoms gydyti, taip

pat švinas pasižymi kraujavimą stabdančiomis savybėmis. Dešimtoje vietoje pagal cheminės kilmės

medžiagų populiarumą profesoriaus receptuose yra natrio sulfatas, dar kitaip vadinama Glauberio

druska (Sal Mirabile Glauberi). Ši druska buvo skirta 3 kartus, ji pasižymi viduriuos laisvinančiu

poveikiu, tačiau gali būti vartojama ir kaip priemonė karščiavimui mažinti. Receptuose išrašoma

mikstūrų sudėtyje kartu su šeivamedžiu, svilarožėmis, bebrų sruogliais, opijumi, jūros svogūnų actu,

senos bei aviečių lapais. Mikstūras skirtas peršalimo ligoms gydyti nurodoma vartoti kas 2 valandas po

šaukštą, o vidurius laisvinančias mikstūras – po 1 šaukštą per dieną.[20]

Lyginant su kitų VU gydytojų receptais ir juose išrašytomis cheminės kilmės

medžiagomis, kurias identifikavo G. Kondrotaitė galima teigti jog medikamentinė terapija panaši į J.

Lobenveino. VU gydytojai dažniausiai skyrė kalio druskas (kalio sulfatas, kalio tartrato boraksas, kalio

nitratas) viso 31 kartą. Antroje vietoje pagal populiarumą eteris – 26 kartus, tuomet amonio druskos –

18 kartų, magnio druskos – 17, geležies druskos – 11, stibio druskos – 11, gyvsidabrio druskos –

7.[16] Reikėtų paminėti, jog J. Lobenveinas medikamentinėje terapijoje nenaudojo gyvsidabrio,

galimai dėl to, jog žinojo jo sukeliamą žalą organizmui. Gyvsidabris kaupiasi organizme, todėl gali

sukelti įvairias opas, neurotoksinius pažeidimus bei įvairius skausmus. [32,33]

3.4. Gyvūninės kilmės komponentai

XIX amžiaus pradžioje vis dar išlieka populiarūs vaistai, kurių sudėtyje yra gyvūninės

kilmės medžiagų. Tai medžiagos, kurios pagamintos iš pačio gyvūno (ispaniškojo skaudvabalio) ar

gyvūno dalių (bebro sruoglių), arba tai produktas, kurį pagamino gyvūnas (medus, vaškas). Vilniaus

Universiteto receptų knygoje, receptuose, kuriuos išrašė J. Lobenveinas gyvūninės kilmės

komponentai sudaro 7,8%, o tai yra 39 medžiagos iš 497. Profesoriaus receptuose dominavo 5

pagrindinės medžiagos, jų dažnumas ir procentinis pasiskirstymas vaizduojamas 6 paveiksle.

27

Pav. 6 Dažniausiai minimos gyvūninės kilmės medžiagos procentais nuo visų komponentų.

Diagramoje matoma, jog bebrų sruoglių milteliai (Castoreum) yra populiariausias

gyvūninės kilmės komponentas. Bebrų sruogliai yra pauodeginė liauka, ją išdžiovinus ir sutrynus į

miltelius, gaunami aitraus nemalonaus kvapo rausvai rudi milteliai. Šią medžiagą tinktūros, miltelių,

esencijos pavidalu profesorius skyrė 21 kartą, o tai sudaro 4,2% nuo visų komponentų. Kartu su bebrų

sruogliais, profesorius receptuose išrašydavo spiritinį opijaus tirpalą (Laudanum liquidum), valerijoną,

chininmedį, kraujažolę, gencijoną, saldyšaknę. Šprengelio farmakologijos traktate nurodoma, kad

bebrų sruogliai veikia dirginančiai nervų sistemą, taip pat laikomi afrodiziaku. Rašoma, kad vaistai,

kurių sudėtyje yra ši medžiaga naudojami isterijai ir neurozėms gydyti, taip pat kaip priemonė nuo

skausmo bei spazmų atpalaidavimui. Tikėtina, kad skyrė prie įvairių ligų išsekusiems ligoniams kaip

stimuliantą. [16]

Medus yra ganėtinai populiarus gyvūninės kilmės produktas. Jis receptuose minimas 9

kartus, o tai sudaro 1,8% nuo visų komponentų. 6 kartus jis skiriamas mišinyje su actu (Oxymel

simplex), 2 kartus kaip jūros svogūnų scylių ir acto mišinys (Oxymel Squilla), bei 2 kartus kaip rožių

medus (Mel rosarum). Medus buvo naudojamas esant peršalimo ligoms, bei kosuliui lengvinti.

Receptuose skiriamas kartu su šeivamedžiu, amonio acetatu, svilarožių sirupu, opijumi, varpučiu,

žvaigždanyžių sėklomis (Semen Anisi Stellati). Dažniausiai medus skiriamas mikstūrų sudėtyje, kurias

nurodoma vartoti po kavos šaukštą kas dvi valandas. Tikėtina, kad medus buvo išrašomas ir dėl

organoleptinių savybių (vaisto skonio ar kvapo pagerinimui). Dar vienas bičių produktas, kurį skyrė

Lobenveinas yra vaškas. Kaip atskiras komponentas jis išrašytas tik vieną kartą, tačiau yra žinoma, jog

XIX amžiuje pleistrai bei kai kurie tepalai, pavyzdžiui Ung. Basicilum (pūlingoms žaizdoms gydyti)

buvo gaminami naudojant bičių vašką. Pleistrus, kuriuose galėjo būti bičių vaško profesorius išrašė 8

kartus. [16, 56]

28

Vėžių girnelių milteliai (pulv. Lapides Cancrorum) buvo gaunami iš vėžių skrandžiuose

esančių akmenukų. Ši gyvūninės kilmės medžiaga naudota kaip kalcio šaltinis esant jo trūkumui.

Profesorius šiuos miltelius skyrė 6 kartus receptuose, kuriuose taip pat buvo vynakmenis, kalio

nitratas, baltasis cukrus pasaldinimui. Šie vaistai buvo dažniausiai skiriami vaikams, tikėta organizmo

stiprinimui. [57]

Ispaniškųjų skaudvabalių milteliai (pulv. Cantharidae) – tai dar vienas populiarus to

meto gyvūninės kilmės vaistas. Ispaniškasis skaudvabalis buvo trinamas į miltelius ir naudojamas kaip

vidinis ir išorinis vaistas. Vartojant į vidų jis veikia kaip stiprus stimuliantas, taip pat stimuliuojantis

libido. Išoriniam vartojimui buvo dažniausiai išrašomas kaip pleistro, rečiau tepalo sudedamoji dalis.

Skaudvabalio milteliai dirgindavo odą, todėl buvo skiriami peršalimo ligoms gydyti, reumatiniams

skausmams malšinti. J. Lobenveinas šį komponentą skyrė du kartus, vieną kaip tinktūrą (tinct.

Cantharidae), kitą kartą kaip pleistrą (empl. Vesicatorii). Ispaniškieji skaudvabaliai vartojami dėl

afrodiziakiškų savybių. Įdomu tai jog abu šie vaistai buvo skirti profesoriaus kolegai, gydytojui Jan

O'Connor.[16]

G. Kondrotaitės tirtuose receptuose gyvūninės kilmės komponentai buvo šie: bebrų

sruogliai išrašyti 20 kartų, ispaniškieji skaudvabaliai – 7 kartus, medaus ir acto mišinys – 4 kartus,

muskusas ir jaučio tulžis po 1 kartą. [16] Duomenys labai panašūs lyginant su J. Lobenveinu, tik jis

gydymo praktikoje nenaudojo muskuso bei jaučio tulžies, tačiau naudojo vėžių skrandžių akmenukus.

J. Lobenveinas dažniau skyrė bebrų sruoglius nei kiti Vilniaus gydytojai, o ispaniškuosius

skaudvabalius rečiau nei gydytojai A. L. Bekiu, Heyman ir Einholm, jie nurodydavo vidinį vartojimą.

3.5. Stipriai veikiančios medžiagos

Dalį ankstesniuose skyriuose aptartų medžiagų galima įvardinti kaip stipriai veikiančias

arba nuodingas. Ilgai naudojant vaistus, kurių sudėtyje yra sunkiųjų metalų galimi apsinuodijimai, o

opijus ir eteris ilgainiui sukelia pripratimą, nuodingas medžiagas kaupiantys augalai taip pat galėjo

sukelti apsinuodijimus. Tačiau XIX a. medikamentinėje terapijoje tokios stipriai veikiančios

medžiagos buvo dažnai išrašomos pacientams. Vimdomųjų vaistų sudėtyje buvo nuodingų stibio

druskų, bet jos su skrandžio sekretu pasišalindavo iš organizmo nesukeldamos grėsmingų pasekmių.

Prof J. Lobenveinas, kaip ir kiti to meto gydytojai, išrašydavo savo pacientams vaistus, kuriuos

šiandien mes įvardijame kaip nuodingus. Šiai grupei priklausančios medžiagos ir jų išrašymo

dažnumas pateikiamas lentelėje nr. 1

29

Stipriai veikiantya ir

nuodingi vaistai

Išrašymo

kartai

Procentai nuo visų

komponentų

Bebrų sruoglių milteliai 21 4,2%

Aguonų sirupas 14 2,8%

Arnikų tinktūra 10 2,0%

Eterio lašai 10 2,0%

Opijaus milteliai 8 1,6%

Chininmedžio milteliai 8 1,6%

Juodosios drignės ekstraktas 8 1,6%

Stibio druskos 6 1,2%

Švino druskos 5 1,0%

Mėlynosios kurpelės

ekstraktas

4 0,8%

Ispaniškojo skaudvabalio

milteliai

2 0,4%

Lentelė nr. 1 Dažniausiai minimos stipriai veikiančios medžiagos procentais nuo visų komponentų.

Dažniausiai iš stipriai veikiančių ir nuodingų medžiagų prof. J. Lobenveinas savo

pacientams skirdavo galeninius vaistus, pagamintus iš bebro sruoglių. Jis net 21 recepte išrašė stipriai

stimuliuojančią medžiagą, lotyniškai vadinamas Castoreum. Tuo tarpu daug rečiau nei kiti gydytojai

skyrė pleistrus empl. Vesicatoria, kurio pagrindinis komponentas ispaniškojo skaudvabalio milteliai.

Kiti autoriai nustatė, kad XIX a. pradžioje dažniausiai skiriami gyvūninės kilmės vaistai buvo

Castoreum naudojamas į vidų kaip stimuliantas ir išoriškai vartojamas empl. Vesicatoria. Retas

gydytojas skyrė ispaniškojo skaudvabalio miltelius į vidų, žinomas kaip vaistas stipriai stimuliuojantis

libido. Profesorius J. Lobenveinas gydydamas pacientus stipriai veikiančiomis medžiagomis,

dažniausiai naudojo augalinės kilmės komponentus 44 kartus, o tai sudaro 8.9% nuo visuose

receptuose naudotų komponentų. Antroje vietoje pagal populiarumą yra cheminės kilmės stipriai

veikiantys komponentai, išrašyti 29 kartus – 5,8% nuo visų komponentų. Gyvūninės kilmės stipriai

veikiančios medžiagos buvo rečiausiai pasitaikantys šios kategorijos komponentai išrašyti 23 kartus, o

tai sudaro 4,6%. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog stipriai veikiantys gyvūninės kilmės

komponentai sudaro 59,0% nuo visų gyvūninės kilmės komponentų.

Kaip teigė Paracelsas, vaistas nuo nuodo skiriasi tik doze, todėl ir dalis medžiagų

pateiktų lentelėje XIX amžiuje laikytos įprastais vaistais, šiais laikais vartojamos išimtinais atvejais dėl

sukeliamo pašalinio poveikio. Dėl nervų sistemą veikiančio poveikio naudoti bebrų sruogliai bei eteris,

afrodiziakiškomis ir stimuliuojančiomis savybėmis pasižymi ispaniškieji skaudvabaliai. Skrandžio,

žarnyno bei gimdos skausmams malšinti buvo naudojama chininmedis, juodoji drignė bei mėlynoji

kurpelė. Švino junginiai naudoti odos ligoms gydyti bei kraujavimo stabdymui. Aguonų sirupas,

30

opijus, arnika buvo naudojama skausmui malšinti bei dėl atpalaiduojančio, spazmolitinio poveikio.

Stibio druskos naudotos dėl vimdančių ir karščiavimą mažinančių savybių. Stipriai veikiančios

medžiagos sutinkamos 67 receptuose iš 159, o tai sudaro 42,1% nuo visų receptų, todėl galima teigti,

jog J. Lobenveinas taikė ganėtinai ,,agresyvią” gydymo metodiką.[58,16,55]

3.6. Vaistų formos

Išanalizavus 159 receptus, kuriuos išrašė J. Lobenveinas, nustatyta, kad 80,5% receptų

yra skirti vidiniam vartojimui, 15,7% - išoriniam o 3,8% receptų, kurių vartojimas nenurodytas.

Populiariausios vaistų formos ir jų išrašymo kartai nurodomi skritulinėje diagramoje 7 paveiksle.

Pav. 7 Dažniausios vaistų formos sutinkamos prof. J. Lobenveino receptuose

Mikstūros yra populiariausia vaistų forma, kurią 1801-1802 m. skyrė profesorius. Iš viso

buvo išrašyta 56 mikstūros, jos sudaro 35,2% nuo visų receptų. Į mikstūrų sudėtį dažniausiai įeina

įvairių augalų ekstraktai, tinktūros, aguonų sirupas, amonio acetatas, bebrų sruogliai. Nurodoma

mikstūras vartoti po šaukštą arba kavos šaukštą po vieną ar kelis kartus per dieną, priklausomai nuo

vaisto paskirties. Mikstūros dažniausiai skiriamos karščiavimo ir peršalimo ligoms gydyti, skausmo

malšinimui, organizmo stimuliavimui bei vaistai veikiantys nervų sistemą.

Milteliai yra antra pagal populiarumą vaistų forma. Šie vaistai išrašyti 30 kartų, o tai

sudaro 18,9% nuo visų receptų. Jų sudėtyje dažniausiai cheminės kilmės vaistinės medžiagos, kurių

nemaloniam skoniui maskuoti papildomai skiriama cukraus. Taip pat miltelių vaistų formos receptuose

neretai sutinkama augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagų tokių kaip įvairių augalų šaknų miltelių,

vėžio skrandžio akmenukų miltelių, bebro sruoglių miltelių ar ispaniškųjų skaudvabalių miltelių.

Profesorius miltelius skiria dozuotus, tačiau pasitaiko ir tokių receptų, kur nurodoma miltelius vartoti

31

po šaukštą. Miltelių formos vaistai dažniausiai skiriami liuosuoti vidurius, dėl medžiagų vimdomojo

poveikio, kalcio trūkumui organizme mažinti, afrodiziakai, odos ligoms gydyti.

Trečia pagal populiarumą vaistų forma yra vaistažolių mišiniai. Tokie receptai išrašyti 23

kartus, tai sudaro 14,5% nuo visų receptų. Pacientai patys turėjo pasiruošti arbatas, užilus, nuovirus

pagal nurodymus. Randama ir tokių profesoriaus receptų, kur nurodoma vaistažolių mišinio paskirtis,

pavyzdžiui, Species pro Cataplasmate arba Species pro Fomento, tai reiškia, jog šie vaistažolių

mišiniai skiriami pavilgams, Species Pectorales- mišinys skirtas atsikosėjimui lengvinti. Vaistažolių

mišiniai dažniausiai skiriami peršalimo ligoms gydyti, nervų sistemos sutrikimams lengvinti, bei kaip

raminamoji arba tonizuojanti priemonė.[59]

Piliulės, pleistrai ir košelės yra mažiau populiarios vaistų formos nei anksčiau aprašytos,

tačiau visos jos sutinkamos ne mažiau kaip po 5 kartus. Receptai piliulių forma išrašyti 11 kartų, tai

sudaro 6,9% nuo visų receptų, pleistrai 6 kartus – 3,8%, o košelės 5 kartus – 3,1% nuo visų receptų.

Piliulės tai dozuota vaistų forma, profesorius jas skiria mažais kiekiais po 3-6. Jų sudėtyje derinamos

augalinės, cheminės ir gyvūninės kilmės medžiagos, dažniausi komponentai: valerijonai, gencijonas,

chininmedis, geležies druskos, bebrų sruogliai bei įvairūs sakai. Pleistrai vartojami išoriškai,

Lobenveinas juos išrašo bendriniais pavadinimais, tačiau nenurodo sudėties. Empl. Melilotus -

naudojamas po vabzdžių įkandimo, Empl. Diachylon – švino pleistras, odos ligoms gydyti, Empl. de

Galbano – šio pleistro sudėtyje yra šafrano gaunamo iš krokų (Crocus Sativus) purkų, jis naudojamas

esant įvairiems skausmams, tikėta, jog gydo auglius. Empl. Vesicatorium – pasižymi afrodiziakiškomis

savybėmis nes jo sudėtyje yra ispaniškųjų skaudvabalių, taip pat uždėjus šį pleistrą ant odos iškyla

pūslės pilnos skysčio, tikėta, jog tai padeda sureguliuoti organizmo humoralinę sistemą. Empl. de

Labdano – tai dar vienas pleistras naudotas dėl stimuliuojančių savybių, bei tikėta, jog uždėjus pleistrą

ant pilvo sumažės vidurių pūtimas. Košeles profesorius skyrė kaip laisvinamuosius (Elect. Lenitivi) ir

antihelmintikus. Nurodoma jas vartoti šaukštas, po kelis kartus per dieną.[59]

Kitų vaistų formų grupei priskiriamos vaistų formos, kurios receptuose pasikartojo iki 4

kartų. Iš viso tokių receptų rasta 28, o tai sudaro 17,6% nuo visų receptų. Šiai grupei priskiriamos

tokios vaistų formos kaip: lašai, tepalai, linimentai, balzamai, ekstraktai, tinktūros, klizmos ir kiti.

3.7. Vaistų kainos

Importuojamos vaistų žaliavos iš užsienio buvo brangios, tai lėmė ir dideles vaistų

kainas, kurios buvo registruojamos vaistinių receptų knygose. Atlikus detalią VU vaistinės 1801-1802

m. receptų knygos analizę pastebėta, jog daugeliu atvejų (91 kartą iš 159) recepto kainos skiltyje

rašoma „regestr“ tai reiškia, kad pacientas už vaistus sumokės vėliau. 22 kartus kainos skiltyje nebuvo

jokio prierašo, o 4 kartus buvo pažymėta „naregestr“, tai galimai reiškia, jog receptas yra

32

neregistruojamas arba už jį mokėti nereikia. Tik 26,4% nuo visų receptų nurodyta kaina. Kaina

nurodoma to meto valiuta florinais, ji svyruoja nuo 1 iki 13 florinų. Vaistų kainos ir jų pasikartojimo

dažnumas nurodoma stulpelinėje diagramoje 8 paveiksle.

Pav. 8 Vaistų kainos ir jų pasikartojimo dažnis

Tyrimo duomenys parodė, jog dažniausiai receptiniai vaistai kainavo 4-2 florinus.

Mažiausiai kartų pasikartojanti kaina yra 10 ir 13 florinų. Vaistų kainos priklausė nuo receptų

sudėtinių dalių kiekio, nuo to ar žaliavos buvo importuotos iš užsienio ar užaugintos Lietuvoje, bei nuo

gamybos proceso sudėtngumo. V. Gudienė savo knygoje „Socialiniai Lietuvos farmacijos bruožai XIX

a.–XX a. pirmoji pusė“ rašė, jog vaistininkai galėjo daryti pacientams nuolaidas, tačiau apie tai

negalėjo plačiai skelbti visuomenei siekdami pritraukti daugiau pirkėjų. [43]

13 florinų kainuojantis receptas buvo išrašytas poniai Virginai Vincentai St. Cath. Jis

sudarytas iš dviejų vaistų, pirmasis yra Opijaus lašai (Laudanum Liquidum Sydenhami) nurodoma

išgerti 30 lašų vienu kartu. Antrasis vaistas yra piliulių forma, kuris susideda iš įvairių sakų (Gummi

Ammoniacum, Gummi Galbani, Gummi Assae Foetidae), valerijonų ekstrakto (Extr. Valerianae),

geležies druskos (Extr. Martis Pomatum), bebrų sruoglių ir jų esencijos (Castoreum, esenc.

Castoreum).

10 florinų kainavęs vaistas skirtas poniai Kosakovskai. Jis išrašytas miltelių farmacine

forma, kurie susideda iš kalio nitrato (Nitri Puri), kalio tartrato boraksas (Cremor Tartari) ir baltojo

cukraus (Saccharum Album).

Receptuose, kurie kainavo 4 florinus dažniausiai buvo išrašomos mikstūros, vaistažolių

mišiniai bei milteliai. Šių mikstūrų sudėtyje vyrauja augalinės ir cheminės kilmės komponentai,

33

dažniausiai svilarožės sirupas bei šaknys (Syr., Rad. Althaeae,) aguonų sirupas (Syr. Diacodii),

spiritinis amonio acetato tirpalas (Spir. Mindereri). Vaistažolių mišiniuose buvo šeivamedžių žiedai

(Flor. Sambuci), ramunėlių žiedai (Flor. Chamomillae), arnikos šaknys (Rad. Arnicae), saldyšaknės

šaknys (Rad. Liquiritae) žvaigždanyžio sėklos (Sem. Anisi Stellati). 4 florinus kainavusiuose miltelių

receptuose dažniausiai išrašoma buvo kalio nitratas, rabarbarų milteliai (Pulv. Rad. Rhei) bei vyno

rūgšties milteliai (Tartarus Vitriolatus).

2 florinus kainavę vaistai dažniausiai išrašomi vaistažolių mišinių farmacine forma, bei

mikstūromis. Vaistažolių mišinių sudėtyje dažniausiai buvo ramunėlių žiedai (Flor. Chamomillae),

šeivamedžių žiedai (Flor. Sambuci) bei melisų žolė (Herb. Melissae). Mikstūrose dominuoja aguonų

sirupas (Syr. Diacodii), spiritinis amonio acetato tirpalas (Spir. Mindereri), taip pat arnikos šaknys

(Rad. Arnicae).

3.8. Vilniaus aristokratės ponios Kosakovskos terapija. Atvejo analizė

Atlikus išsamią profesoriaus J. Lobenveino išrašytų receptų analizę, nustatyta, jog pas šį

gydytoją lankėsi dažniausiai tie patys pacientai. VU vaistinės knygos pildymo laikotarpiu profesoriaus

receptų randama nuo 1801 m. rugsėjo mėnesio 30 dienos iki 1802 m. kovo 20 dienos. Šiuo laikotarpiu

apsilankė 43 skirtingi pacientai, 28 iš jų išrašyta ne mažiau kaip po 2 receptus. Žemiau esančioje

stulpelinėje diagramoje pateikiama išrašytų receptų kiekis pagal mėnesius (9 paveiksle). Rezultatai

rodo jog kovo mėnesį buvo išrašyta didžiausias kiekis receptų – 55, o tai sudaro daugiau nei trečdalį

nuo visų analizuotų receptų. Analizuojamas šaltinis yra labai pažeistas, didelė dalis receptų knygos

lapų yra išplėšta, todėl negalima nustatyti tikslių duomenų.

Pav. 9 J. Lobenveino užregistruotų receptų skaičius per mėnesį

34

Receptų knygoje prie paciento pavardės kartais nurodomi pacientų socialinis statusas,

tokie kaip vyskupas, vaivada, kanauninkas, majoras, pakamaris. Ši informacija leidžia daryti prielaidą,

jog J. Lobenveinas buvo labai gerbiamas ir vertinamas aukštuomenės gydytojas.

VU vaistinės receptų knygos pildymo laikotarpiu daugiausiai receptų išrašyta poniai

Kosakovskai, tai yra 15 receptų. Pacientės vizitų dažnis ir jų metu išrašytų receptų skaičius

pateikiamas žemiau esančioje lentelėje nr. 2. Iš išlikusių duomenų galima spręsti, jog ponia

Kosakovska per mėnesį pas gydytoją lankėsi vidutiniškai 3 kartus. Dažniausiai išrašydavo po vieną

receptą, tik gruodžio 16 d. Buvo išrašyti 4 receptai, o gruodžio 18 d. – 2 receptai.

Vizito data

Išrašytų receptų skaičius

spalio 2 1

lapkričio 9 1

lapkričio 11 1

lapkričio 16 4

lapkričio 18 2

lapkričio 19 1

lapkričio 29 1

gruodžio 1 1

gruodžio 4 1

gruodžio 19 1

kovo 6 1

Lentelė nr. 2 Pacientei Kosakovskai užregistruotų vaistų data ir paskirtų vaistų skaičius

1801 m. spalio 2 dieną poniai Kosakovskai išrašyta mikstūra, kurios sudėtyje yra

spiritinis opijaus tirpaslas (Laudanum Liquidum) ir bebrų sruoglių esencija (Esenc. Castoreum).

Nurodoma vartoti po 15 lašų. Šis vaistas kainavo 1 floriną. Anot braunistų, šios medžiagos

priskiriamos stimuliuojančių medžiagų (Stimulantia) grupei. Jos skiriamos esant organizmo

nusilpimui, kuomet pacientas jaučiasi išsekęs ir bejėgis. Tokia organizmo būsena vadinama astenija.

Jos gydymui naudojamos stimuliuojančios medžiagos.

Lapkričio 9 dieną pacientei išrašytas receptas miltelių farmacine forma. Jų sudėtyje yra

kalio tartrato boraksas (Cremor Tartari), sieros milteliai (Pulv. Sulphur), baltasis cukrus (Saccharum

Album) bei bebro sruogliai (Castoreum). Kalio tartaras ir siera pasižymi vidurius liuosuojančiu ir

sukeliančiu vėmimą poveikiu. Manant, jog profesorius galėjo vadovautis braunistine gydymo teorija,

būtų galima teigti jog šis vaistas skirtas stenijai gydyti. Ši liga galėjo būti kilusi dėl per didelio

organizmo jaudrumo, todėl skiriamos medžiagos priskiriamos vėmimą sukeliančių (emetica) bei

35

laisvinančiųjų (laxantes, cathartica) vaistų grupėms. Nors bebro sruogliai priskiriami stimuliuojančių

medžiagų grupei, tačiau turi ir vidurius liuosuojantį bei spazmus malšinantį poveikį. Todėl, nors ir iš

pirmo žvilgsnio, rodos, nesuderinamos medžiagos skiriamos kartu, turi bendrą poveikį. Miltelių

skoniui pagerinti skiriamas baltasis cukrus. Nurodoma šį vaistą vartoti po šaukštą vakarais. Šis vaistas

kainavo 3 florinus.

Pav. 10 M. D. Prof. Lobenwein Rp.: Medaus ir acto mišinys, Adianto sirupas [34]

Lapkričio 11 dieną pacientei skiriama mikstūra. (10 pav.) Jos sudėtyje yra medus su actu

(Oxymel Simplex) ir paparčiams priskiriamo adianto (Adiantum capillus-veneris) sirupas (Syr.

Capillorum Veneris). Šis augalas mišiniuose su kitais komponentais turi labai platų gydomąjį poveikį.

Kartu su medaus ir acto mišiniu adianto sirupas galėjo būti naudojamas atsikosėjimo lengvinimui. Tai

vaistas priskiriamas (expectoriantia) atsikosėjimą lengvinančių vaistų grupei. Šio vaisto skyrimas

suteikia prielaidą manyti, jog Lobenveinas galėjo vadovautis humoraline gydymo metodika, nes šio

vaisto poveikis turėtų atstatyti organizmo skysčių balansą. O tai yra humoralinės teorijos dalis.

36

Pav. 11 Receptas nr. 197 M. D. Prof. Lobenwein Rp.: Svilarožių sirupas;[35]

Receptas nr. 198 M. D. Prof. Lobenwein Rp.: Vėžio skrandžio akmenukų milteliai;[36]

Pav. 12 Receptas nr. 207 M. D. Prof. Lobenwein Rp.: Arnikų šaknys, Ipekakuanų

šaknys, Kamparas, Arabiškieji sakai, Spiritinis amonio acetato tirpalas, Svilarožių sirupas; [37]

Receptas nr. 208 M. D. Prof. Lobenwein Rp.: Švino tepalas;[38]

Lapkričio 16 dieną poniai Kosakovskai išrašyti 4 receptai (11,12 pav.). Pirmajame

skiriamas svilarožės sirupas (Syr. Althaeae). Šis sirupas naudojamas esant sausam, dirginančiam

kosuliui. Svilarožės priskiriamos minkštinančiomis savybėmis pasižyminčių vaistų grupei

(demulcentia). Anot Brauno, šis vaistas galėjo būti naudojamas steninėms ligoms gydyti. Antrajame

recepte skiriami vėžio skrandžio akmenukų milteliai (Pulv. Lapides Cancrorum). Šis vaistas

vartojamas esant kalcio trūkumui organizme, tačiau XVIII a. medicinos žodyne nurodoma, jog šie

37

akmenukai absorbuoja rūgštį esančią žmogaus organizme, taip reguliuodami humorus. Todėl galima

teigti, jog šis vaistas skirtas vadovaujantis huromaline teorija. Nurodoma miltelius ištirpinti vandenyje

ir gerti kas 3 valandas. Trečiajame recepte skiriama mikstūra, kurios sudėtyje yra arnikų šaknų (Rad.

Arnicae), ipekakuanos šaknų (Rad. Ipecacuanhae), kamparo (Camphora), arabiškųjų sakų (Mucilag.

Gummi Arabicum), spiritinis amonio acetato tirpalas (Spir. Mindereri) ir svilarožės sirupas (Syr.

Althaeae). Sunku nustatyti bendrą šio vaisto poveikį, nes visos recepte esančios medžiagos veikia

skirtingai. Arnika ir kamparas priskiriami prie stipriai veikiančių stimuliuojančių preparatų,

ipekakuana emetikams (emetica), svilarožė ir akacijų sakai - minkštinančių grupei, amonio acetatas

laisvina vidurius. Sprendžiant ar šis vaistas išrašytas pagal Brauno teoriją, sudėtiniai komponentai

priešinasi vienas kitam, nes dalis jų naudojama stenijai gydyti, o kita dalis astenijai. Todėl galima

manyti, jog šis vaistas skiriamas pasitelkus humoraline teorija siekiant atstatyti organizmo skysčių

disbalansą. Ketvirtajame lapkričio 16 dienos recepte skiriamas švino tepalas (Ung. Basilicum) skirtas

pūlingoms žaizdoms gydyti. Šis vaistas taip pat atitinka humoralinės teorijos gydymo principą.

Pav. 13 Receptas nr. 217 M. D. Prof. Lobenwein Rp.: Eteris, Spiritinis opijaus tirpalas, Bebrų

sruoglių esencija; Rp.: Vėžio skrandžio akmenukų milteliai, Kalio nitratas, Baltasis cukrus;[39]

Lapkričio 18 dieną skiriami du receptai. (13 pav.) Pirmame išrašoma mikstūra į kurios

sudėtį įeina eteris (Liq. Anodynus), spiritinis opijaus tirpalas (Laudanum Liquidum Sydenhami), bei

bebro sruoglių esencija (Esenc. Castoreum). Visos šios sudėtinės dalis yra stipriai veikiančios bei

stimuliuojančios. Tai puikus braunistinės teorijos pavyzdys astenijai gydyti. Nurodoma mikstūrą

išgerti vienu kartu. Antrajame recepte skiriami milteliai, jų sudėtyje yra vėžio skrandžio akmenukų

milteliai (Pulv. Lapides Cancrorum), salietra (Nitri Puri), bei baltasis cukrus (Saccharum Album).

Šaldantį, diuretinį poveikis turinti salietra derinama su rūgštį organizme absorbuojančiais vėžių

akmenukais, cukrus pridedamas skonio gerinimui. Šis vaistas atitinka humoralinės teorijos principus,

tai yra reguliuojamas skysčių balansas organizme.

38

Pav. 14 Receptas nr. 223 M. D. Prof. Lobenwein Rp.: Eterio lašai;[40]

Lapkričio 19 dieną skiriama 30 eterio (Elix. Viscerale) lašų, juos nurodoma išgerti vienu

kartu. Tai tipinis, stipriai veikiantis, stimuliuojantis, asteniją gydantis Brauno teorijos vaistas. Šis

vaistas kainavo 1 floriną. (14 pav.)

Lapkričio 29 d. Ir gruodžio 4 d. pacientei Kosakovskai buvo skirta tos pačios sudėties

mikstūra. Į jos sudėtį įeina ramunėlių vanduo (Aqua Chamomillae), eteris pagamintas pagal Hofmaną

(Elixir Viscerale Hofmann), bei spiritinis eterio tirpalas (Spir. Nitri Dulcis). Šis vaistas turėjo

stimuliuojantį, diuretinį bei antispazmolitinį poveikį. Jis atitinka humoralinę bei Brauno teoriją.

Reguliuoja skysčius organizme bei, anot Brauno veikia stimuliuojančiai ir gydo asteniją. Nurodoma šią

mikstūra gerti po kavos šaukštą per dieną.

Pav. 15 Receptas nr. 313 M. D. Prof. Lobenwein Rp.: Kalio nitratas, Kalio tartrato boraksas,

Baltasis cukrus;[41]

Gruodžio 1 dieną pacientei skiriami milteliai kainavę 10 florinų. (15 pav.) Jų sudėtyje yra

salietra (Nitri Puri), kalio tartrato boraksas (Cremor Tartari), bei baltasis cukrus (Saccharum Album)

skoniui pagerinti. Kalio tartrato boraksas pasižymi vidurius liuosuojančiu ir vėmimą sukeliančiu

poveikiu, salietra taip pat pasižymi diuretiniu poveikiu. Tai leidžia daryti prielaidą, jog siekiama

sureguliuoti skysčių balansą organizme pagal humoralinę teoriją, arba gydyti steniją slopinant per daug

įsijaudrinusį organizmą pagal Brauno teoriją.

Gruodžio 19 dieną, poniai Kosakovskai skiriama mikstūra kainuojanti 3 florinus. Į

mikstūros sudėtį įėjo chininmedžio žievė (Cortex Peruvianus), balinio ajero šaknys (Rad. Calami

39

Aromatici) ir apelsinų žievelių sirupas (Syr. Cortex Aurantiorum). Visos šios medžiagos turi

stimuliuojantį poveikį. Brauno teorijos sekėjai dažnai skirdavo chininmedį kartu su apelsinų žievelių

sirupu, todėl galima teigti, jog šis vaistas skirtas astenijai gydyti. Nurodoma šį vaistą gerti kas 2

valandas po kavos šaukštelį.

Paskutinis išlikęs receptas pacientei Kosakovskai išrašytas 1802 m. kovo 6 dieną. Tai

buvo mikstūra iš 6 sudėtinių dalių. Jos sudėtyje yra ramunėlių žiedai (Flor. Chamomillae), melisų žolė

(Herba Melissae), chininmedžio žievė (Cortex Chinae), kasijų minkštimas (Pulpa Cassiae), karčiojo

musmedžio ekstraktas (Extr. Amarae), svilarožių sirupas (Syr. Althaeae). Melisa, chininmedis, kasija,

svilarožė veikia stimuliuojančiai, bet kartu su musmedžiu bei ramunėlėmis, vaistas gali būti vartojamas

stenijai gydyti. Skiriamas vartoti po šaukštą kas dvi valandas.

Pav. 16 Pacientei Kosakovskai skirtų receptų komponentų kilmė bei jų procentinis pasiskirstymas

Atlikus nuodugnią 1801 – 1802 m. profesoriaus J. Lobenveino gydomos pacientės

Kosakovskos jai skirtų receptų anlizę, nustatyta, jog dažniausiai buvo skiriamos augalinės kilmės

medžiagos. Jos sudaro 43% nuo visų pacientei skirtų komponentų. Skiriama 13 skitingų augalų, iš

kurių dažniausi pasikartojantys yra ramunėlės, svilarožės bei chininmedis, kiti augalinės kilmės

komponentai skiriami po vieną kartą. Kaip matoma iš 16 paveiksle vaizduojamos skritulinės

diagramos cheminės kilmės komponentai sudaro 36% nuo visų pacientei skirtų komponentų. Viso

buvo 7 skirtingi cheminiai komponentai, dažniausiai pasikartojantys yra eteris – 6 kartus, spiritinis

opijaus tirpalas, kalio nitratas bei kalio tartrato boraksas po 2 kartus, visi kiti išrašyti po vieną kartą.

Gyvūninės kilmės komponentai sudaro 14% nuo visų pacientei skirtų komponentų. Iš viso buvo 3

skirtingi gyvūninės kilmės komponentai bebrų sruogliai skiriami 3 kartus, vėžių skrandžių akmenukai

40

– 2 kartus, o medaus ir acto mišinys skiriamas 1 kartą. Kitų komponentų grupei priskiriamas baltasis

cukrus, kuris buvo išrašytas 3 kartus, o tai sudaro 7% nuo visų pacientei skirtų komponentų.

Apibendrinant pacientės gydymo metodiką galima teigti, jog dažniausiai jai skiriami

stimuliuojantys vaistai, kurie anot Brauno teorijos turėtų sujaudrinti nusilpusį organizmą, tai yra gydyti

asteniją. Tačiau nemaža dalis receptų atitinka humoralinės teorijos principus, kuriais siekiama

sureguliuoti skysčių balansą organizme, tai yra humorus. Šiam tikslui naudojami emetikai, diuretikai,

laisvinamieji bei atsikosėjimą lengvinantys vaistai. Šie vaistai taip pat yra tinkami gydyti steniją,

slopinti per daug sužadintą organizmą. Remiantis empirizmo doktrina, galima teigti, jog J.

Lobenveinas buvo ir šios teorijos šalininkas, nes kaskart skiria skirtingos sudėties vaistus, vadinasi, jis

remiasi patirtimi ir gilinasi kokios priežastys galėjo sukelti ligą, siekia kuo geriau pritaikyti vaistą

pacientei.

3.9. Medicinos doktrinos J. Lobenveino gydymo praktikoje

XIX amžiaus pradžioje vyrauja dvi pagrindinės medicinos doktrinos, braunizmas ir

humoralinė teorija. Anot Brauno teorijos, egzistuoja du ligų tipai, stenija ir astenija, o pagrindinis

organizmo rodiklis yra jaudrumas. Organizmo jaudrumas aptinkamas kiekviename kūne, jaudrumui

sumažėjus – kūnas praranda gyvybingumą. Organizmui nusilpus, pacientas jaučiasi išsekęs ir bejėgis –

braunistai diagnozuoja asteniją. Gydant asteniją rekomenduojama mankšta, mėsiškas maistas bei

stimuliuojančios vaistinės medžiagos. Stimuliuojantiems vaistams priskiriami tie, kurių sudėtyje yra

opijaus, chininmedžio, kamparo, eterio, bebrų sruoglių, muskuso bei alkoholio. Esant per dideliam

organizmo jaudrumui diagnozuojama stenija. Jos gydymui pasitelkiamas kraujo nuleidimas,

organizmo šaldymas arba augalinio maisto vartojimas. Jei šios priemonės nepadeda, braunistai

rekomenduojama vartoti silpną alkoholį, vimdančius, laisvinančius ar prakaitavimą sukeliančius

vaistus. Stenijos gydymas primena humoralinės teorijos principus.

Humoralinės teorijos sekėjai tikėjo, jog ligas sukelia organizmo skysčių (humorų)

disbalansas. Humorams priklauso kraujas (sanquis), gleivės (phlegma), juodoji (melaina chole) ir

geltonoji tulžis (chole). Siekiant atstatyti organizmo skysčių balansą skiriami vaistai, kurių poveikis

yra šalinantis skysčių perteklių iš organizmo. Tokie vaistai priskiriami šioms grupėms: sukeliantys

vėmimą – emetica, vidurius laisvinantys - laxantes, cathartica, skatinantys prakaitavimą –

diaphoretica, šlapimą varantys – diuretica, lengvinantys atsikosėjimą – expectorantia. Taip pat

humorų balanso atstatymui buvo taikomas kraujo nuleidimas ar speciali dieta. Tikėta, jog sukeliant

vėmimą iš organizmo pašalinamamas geltonosios tulžies perteklius. Sukėlus viduriavimą,

prakaitavimą ar šlapimo šalinimo metu iš organizmo eliminuojamas juodosios tulžies perteklinis

41

kiekis. Gleivės pašalinamos iš plaučių ir kvėpavimo takų atsikosint. Teorijos sekėjai, tikėjo, jog tokiu

būdu subalansavus organizmo skysčius pacientas pasveiks.

Analizuojant profesoriaus J. Lobenveino išrašytus receptus pastebima, jog dažniausiai

skiriamos augalinės kilmės medžiagos pagal gydytojo Šprengelio (Christian Konrad Sprengel)

medžiagų klasifikacija yra: svilarožė bei saldyšaknė priskiriamos demulcentia – minkštinančiųjų

grupei, vaistinė ramunė priskiriama amara – kartumynų grupei, šeivamedis bei varputis priskiriami

diuretica – šlapimą varančių grupei, rabarbaras laxantes – vidurius laisvinančių grupei, valerijonas

nervina – nervų sistemą veikiančių grupei, aguonų sirupas, arnika, kamparas bei chininmedis

stimuliantia – stimuliuojančių vaistų grupei. [1] Dažniausios profesoriaus receptuose skiriamos

cheminės kilmės medžiagos pasižymi diuretinėmis savybėmis (kalio nitratas, amonio acetatas),

vidurius liuosuojančiu bei emetiniu poveikiu (kalio tartrato boraksas, natrio bei kalio sulfatai, magnio

oksidas), prakaitavimą skatinančiomis savybėmis pasižymi amonio acetatas. Stimuliuojančių cheminių

medžiagų grupei priskiriami opijus bei eteris taip pat buvo labai populiarūs J. Lobenveino receptuose.

Profesorius gydymo praktikoje mėgo naudoti gyvūninės kilmės medžiagas, dažniausiai bebrų sruoglius

bei ispaniškuosius skaudvabalius, šie komponentai priskiriami stimuliuojančių medžiagų grupei.

Stimuliuojančiai veikiančios medžiagos galėjo būti naudojamos astenijos gydymui, o diuretikai,

emetikai, minkštinantys bei gerinantys atsikosėjimą, vidurius laisvinantys ir skatinantys prakaitavimą –

stenijos gydymui. Vaistai naudojami stenijos gydymui atitinka ir humoralinės teorijos principą, jie

reguliuoja organizmo humorus, tai yra skysčių balansą.

Apibendrinant profesoriaus J. Lobenveino medikamentinę terapiją, galima daryti

prielaidą, jog jis vadovavosi Brauno bei humoraline teorijomis. Tačiau pastebimas faktas, jog

profesorius nuolat skiria skirtingos sudėties vaistus, o tai leidžia daryti išvadą, jog jis galėjo vadovautis

empirizmo doktrina, kurios esmė yra patyrimas. Galima manyti, jog tokiu būdu profesorius norėjo kuo

geriau pritaikyti vaistą individualiam pacientui.

Gintarė Kondrotaitė savo magistriniame darbe nagrinėjo taip pat 1801 – 1802 m. VU

vaistinės receptų knygos receptus, kuriuos išrašė profesoriaus J. Lobenveino kolegos, kiti gydytojai A.

L. Bekiu, O'Conor, Neyman, Heyman, Einholm, Hausman, Woynitz. Aiškindamasi apie šių gydytojų

taikytas doktrinas nustatė, jog A. L. Bekiu, Einholm, Woynitz, Heyman ir Neyman išrašytus vaistus

galima priskiti stimuliuojančių vaistų grupei ir manyti, kad jie galėjo būti braunistai. Tačiau gydytojų

O‘Conor ir Hausman išrašytų receptų buvo per mažai, jog būtų galima spręsti apie jų taikytą doktriną.

Taip pat G. Kondrotaitė nustatė, jog gydytojai dažnai skyrė vidurius laisvinančias, vėmimą

skatinančias, prakaitavimą bei šlapimą varančias medžiagas, kurios naudojamos humoralinės teorijos

praktikoje. Todėl galima daryti prielaidą, jog Kondrotaitės tirti gydytojai galėjo vadovautis ne tik

braunistine, bet ir humoraline teorijomis. [16]

42

4. IŠVADOS

1. Nustatyta, jog VU vaistinės 1801-1802 m. receptų knygoje yra 159 receptai, kuriuos išrašė

profesorius Johanas Lobenveinas. Juose dominuoja augalinės kilmės medžiagos jos sudaro 63% nuo

visų komponentų, dažniausiai skiriamos svilarožės, ramunėlės ir šeivamedis. Cheminės kilmės

medžiagos sudaro 20% nuo visų komponentų. Rečiausiai skiriamos gyvūninės kilmės medžiagos, jos

sudaro 8% nuo visų komponentų.

2. Išanalizavus profesoriaus receptus, nustatyta jog populiariausios vaistų formos yra mikstūros,

milteliai ir vaistažolių mišiniai. Pagal to meto klasifikaciją dažniausiai skiriami vaistai priklauso

diuretikų, vidurius laisvinančių, vimdomųjų, stimuliuojančių bei nervų sistemą veikiančių grupėms.

3. Atlikus atvejo analizę, nustatyta, jog poniai Kosakovskai dažniausiai skiriami stimuliuojamieji

vaistai, skirti organizmo tonusui pakelti. Populiariausios skiriamos medžiagos yra eteris, spiritinis

opijaus tirpalas, bebrų sruogliai, ramunėlės, svilarožės bei chininmedis.

4. Atlikus nuoseklią Johano Lobenveino 1801-1802 m. išrašytų receptų analizę, nustatyta, jog jis

vadovavosi Brauno bei humoraline teorijomis, taip pat buvo empirizmo šalininkas.

43

5. REKOMENDACIJOS

Rekomenduojama šį tyrimą palyginti su panašiomis XIX amžiaus Lietuvos bei Europos

vaistinių receptų knygų turinio analizėmis. Tokia duomenų lyginamoji analizė padėtų atskleisti, kaip

kito medikamentinis gydymas bei kokiomis medicinos doktrinomis vadovavosi gydytojai.

44

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Shprengel K. Lekarstvenik ili farmacologia Kurta Shprengelia (Kurt Sprengel’s Drug Registry

or Pharmacology). Moscow; 1820. p. 560, 642, 649-650, 656-659, 661-670.

2. Lips-Castro W. A brief history of the natural causes of human disease, School of Psychology,

Universidad de Valparaíso, Valparaíso, Chile. 2015. Prieiga per internetą:

https://www.anmm.org.mx/GMM/2015/n6_english/2331AX156_151_2015_UK6_749-

761.pdf

3. Lindberg D. C. The Beginnings of Western Science: the European Scientific Tradition in

philosophical, religious, and institutional context, prehistory to A.D. 1450 (2nd ed.). Chicago:

University of Chicago Press; 2007

4. Kondratas R. The brunonian influence on the medical thought and practice of Joseph Frank.

Cambridge university press. Medical History; 2012, rugpjūtis. Prieiga per internetą:

https://www.cambridge.org/core/journals/medical-history/article/brunonian-influence-on-the-

medical-thought-and-practice-of-joseph-frank/B9A2B3069911D0F3AC99A83ACAB8FE1D

5. Jones R. An inquiry into the state of medicine, on the principles of inductive phylosophy.

Paperback: Gale ECCO, Print Editions;2010.

6. Magowska A. Empirycznie czy racjonalistycznie? Dylematy i praktyka medycyny

uniwersyteckiej w Wilnie w latach 1781-1842. Poznań; 2015, p. 34-35.

7. Mekas T. Senoji vaistininkystė: Rašytinės trejos devynerios, Kaunas: Kopa, 2005, p. 73.

8. Gudienė V. 170 Vilniaus Universiteto vaistinės veiklos metų. VU žurnalas „Spectrum, 2012

9. Jaworska K., Bela Z. Historia Apteki Jezuickiej w Wilnie - Forum Bibliotek Medycznych,

2015, p. 365-382.

10. Meškauskas J. Lietuvos medicinos istorija: medicinos mokslas, gyventojų medicininio ir

socialinio aprūpinimo istorinė ir dokumentinė apžvalga. Pasaulio lietuvių gydytojų sąjunga,

1987, p. 3-26.

11. Gudienė V. Alfonsas Kaikaris – farmacijos docentas, muziejininkas, istorikas. A. Kaikaris.

Lietuvos farmacijos istorija. Atsiminimai. Kaunas, 2000, p. 17–19

12. Markie, Peter, "Rationalism vs. Empiricism", The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall

2017 Edition), Edward N. Zalta (ed.), Prieiga per internetą

<https://plato.stanford.edu/archives/fall2017/entries/rationalism-empiricism/>.

13. Kantas, I., Grynojo proto kritika. Vert. R. Plečkaitis. Vilnius: Mintis. 1982.

14. Bendžius A, et al. Vilniaus universiteto istorija 1803-1940. Vilnius. 1977.

15. Tamošiūnas V. A., Malickaitė R., Šitkauskienė B., Railienė B., Eidukaitė A., Mauricas M.

Imunologijos raida Lietuvoje: trys amžiai: nuo empirinių užuominų apie atsparumą iki

https://www.anmm.org.mx/GMM/2015/n6_english/2331AX156_151_2015_UK6_749-%20761.pdf

https://www.anmm.org.mx/GMM/2015/n6_english/2331AX156_151_2015_UK6_749-%20761.pdf

https://www.cambridge.org/core/journals/medical-history/article/brunonian-influence-on-the-medical-thought-and-practice-of-joseph-frank/B9A2B3069911D0F3AC99A83ACAB8FE1D

https://www.cambridge.org/core/journals/medical-history/article/brunonian-influence-on-the-medical-thought-and-practice-of-joseph-frank/B9A2B3069911D0F3AC99A83ACAB8FE1D

45

imuniteto studijų: mokslinė monografija. 2016 p. 15-23. Prieiga per internetą:

https://elibrary.mab.lt/bitstream/handle/1/9758/361553.pdf?sequence=1&isAllowed=y

16. Kondrotaitė G. Vilniaus gydytojų išrašytų vaistų lyginamoji analizė, 1801-1802 m: magistro

darbas. Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Prieiga per eLABa – nacionalinė

Lietuvos akademinė elektroninė biblioteka; 2018.

17. Bumblauskas A, Jegelevičius S, Juodka B, Jakubčionis A, Jučas M, Jovaiša L, et al. Alma

Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai: kolektyvinė monografija. Vilnius:

Vilniaus universiteto leidykla; 2009.

18. Gudienė V. Farmacininkas Alfonsas Kaikaris. Žiemgala 2013(2):40-41.

19. Bajoriūnienė I, Biziulevičienė G, Biziulevičius GA, Čaplinskas S, Dadonienė J, Dubakienė R,

et al. Imunologijos raida Lietuvoje. Trys amžiai: nuo empirinių užuominų apie atsparumą iki

imuniteto tyrimų: mokslinė monografija. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių

biblioteka; 2016.

20. Lapėnaitė A. Vilniaus universiteto ir Mintaujos Kummerau vaistinėse XIX amžiaus pradžioje

užregistruotų receptų turinio lyginamoji analizė: magistro darbas. Kaunas: Lietuvos sveikatos

mokslų universitetas. Prieiga per eLABa – nacionalinė Lietuvos akademinė elektroninė

biblioteka; 2017.

21. Risse GB. Brunonian therapeutics: new wine in old bottles? Med Hist 1988;32(S8):46-62.

22. Hionidou V. Popular Medicine and Empirics in Greece, 1900–1950: An Oral History

Approach. Med Hist 2016;60(4):492-513.

23. Pellerin L, Magistretti PJ. Empiricism and rationalism: two paths toward the same goal. J

Cereb Blood Flow Metab 2004 Nov;24(11):1240-1241.

24. Vanzo A. Empiricism and Rationalism in Nineteenth-Century Histories of Philosophy. J Hist

Ideas 2016;77(2):253-282.

25. Aliukonytė V. Modernioji medicina: manipuliavimas žmogaus gyvybe: magistro darbas.

Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas. Prieiga per eLABa – nacionalinė Lietuvos

akademinė elektroninė biblioteka; 2008.

26. Lanier WL, Rajkumar SV. Empiricism and rationalism in medicine: can 2 competing

philosophies coexist to improve the quality of medical care? Mayo Clin Proc 2013

Oct;88(10):1042-1045.

27. Davidson MW. Pioneers in Optics: René Descartes and Jan Albertus Magnus. Microscopy

Today 2014;22(6):48-49.

28. Anilionytė L. Hegelio etika: dorovė prieš moralę. Logos 2005:80-92.

29. Bies R, Cook S, Duffull S. The pharmacometrician's dilemma: the tension between mechanistic

and empirical approaches in mathematical modelling and simulation - a continuation of the

https://elibrary.mab.lt/bitstream/handle/1/9758/361553.pdf?sequence=1&isAllowed=y

46

age-old dispute between rationalism and empiricism? Br J Clin Pharmacol 2016 Sep;82(3):580-

582.

30. Perkamaitė R. Kauno Petrašiūnų ir Tauragės apskrities Batakių kaimo gyventojams 1935

metais skirtų vaistų lyginamoji analizė: magistro darbas. Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų

universitetas. Prieiga per eLABa – nacionalinė Lietuvos akademinė elektroninė biblioteka;

2017.

31. Armonaitė G. Receptų, užregistruotų vilniaus universiteto vaistinėje 19 amžiaus pradžioje,

turinio analizė: magistro darbas. Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Prieiga per

eLABa – nacionalinė Lietuvos akademinė elektroninė biblioteka; 2017.

32. Riley J. C. A compend of materia medica and therapeutics: for the use of students.

Philadelphia: J.B. Lippincott; 1880, p. 325.

33. Murray J. Elements of Materia Medica and Pharmacy. Philadelphia, US; 1808. Prieiga per

internetą: https://archive.org/stream/2564045RX2.nlm.nih.gov/2564045RX2_djvu.txt

34. VU. RSK. B. F26-3644. L 100. Rp. Nr. 169.

35. VU. RSK. B. F26-3644. L 102A. Rp. Nr. 197.

36. VU. RSK. B. F26-3644. L 102A. Rp. Nr. 198.

37. VU. RSK. B. F26-3644. L 103. Rp. Nr. 207.

38. VU. RSK. B. F26-3644. L 103. Rp. Nr. 208.

39. VU. RSK. B. F26-3644. L 104. Rp. Nr. 217.

40. VU. RSK. B. F26-3644. L 104A. Rp. Nr. 223.

41. VU. RSK. B. F26-3644. L 112. Rp. Nr. 313.

42. VU. RSK. B. F26-3644. L 117. Rp. Nr. 371.

43. Gudienė V. Socialiniai Lietuvos farmacijos bruožai XIX a.–XX a. pirmoji pusė: monografija.

Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Leidybos namai; 2017.

44. Osborne T. Vitalism as Pathos, School of Sociology, Politics and International Studies,

University of Bristol; 2016;9: p. 185 – 205. Prieiga per internetą:

https://doi.org/10.1007/s12304-016-9254-7

45. Han H. J. The vitalism of Paul-Joseph Barthez (1734-1806). Uisahak. Korean; 2010; 19(1):157

– 188. Prieiga per internetą: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20671403

46. Brückner, B.. Animal Magnetism, Psychiatry and Subjective Experience in NineteenthCentury

Germany: Friedrich Krauß and his Nothschrei. Germany; 2016. Medical History, 60(1), 19–36.

Prieiga per internetą: http://doi.org/10.1017/mdh.2015.66

47. Prašmantaitė, A. Vilniaus universitetas ir medicinos žinių sklaida pirmaisiais XIX a.

dešimtmečiais. Medicinos teorija ir praktika, 2003, nr. 3, p. 224–226.

https://archive.org/stream/2564045RX2.nlm.nih.gov/2564045RX2_djvu.txt

https://doi.org/10.1007/s12304-016-9254-7

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20671403

http://doi.org/10.1017/mdh.2015.66

47

48. Kušeliauskaitė I., Žalnora A., Kondratas R. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanai.

Vilniaus universiteto leidykla, 2017. p. 26-27.

49. Al-Snafi AE. The pharmaceutical importance of Althaea officinalis and Althaea rosea: A

review. Int J Pharm Tech Res 2013;5(3):1387-1385.

50. Ivancheva S, Nikolova M, Tsvetkova R. Pharmacological activities and biologically active

compounds of Bulgarian medicinal plants. Phytochemisry: Advances in research.Kerala:

Signpost 2006:87-103.

51. Shokrzadeh M, Saravi S. The chemistry, pharmacology and clinical properties of Sambucus

ebulus: A review. J med plants res 2010;4(2):95-103.

52. Singh O, Khanam Z, Misra N, Srivastava MK. Chamomile (Matricaria chamomilla L.): An

overview. Pharmacogn Rev 2011 Jan;5(9):82-95.

53. Gudiene V. The medical treatment of Maria, Dowager Empress of the Russian Empire: an

analysis of her prescription book from 1807 and 1808. Die Pharmazie-An International Journal

of Pharmaceutical Sciences 2016;71(11):670-679.

54. Jarcho S. A treatise on squill (Gottwald Schuster, 1757). Bull N Y Acad Med 1974;50(6):723.

55. Gajalakshmi S, Jeyanthi P, Vijayalakshmi S, Devi Rajeswari V. Phytochemical constituent of

Aconitum species-a review. International Journal of Applied Biology and Pharmaceutical

Technology 2011;2(4):121-127.

56. The Pharmacopoeia of the United States of America. 18th ed. Philadelphia: P. Blakiston's Son

and Company; 1900.

57. Gudienė V, Šimaitienė Z. Medicines produced in Telšsiai pharmacy (Vilnius governorate):

analysis of prescription book from 1830. Die Pharmazie-An International Journal of

Pharmaceutical Sciences 2014;69(1):76-80.

58. Tabata M, Sezik E, Honda G, Yeşilada E, Fukui H, Goto K, et al. Traditional medicine in

Turkey III. Folk medicine in East Anatolia, van and Bitlis provinces. International Journal of

Pharmacognosy 1994;32(1):3-12.

59. Schoepf J. Materia medica Americana potissimum regni vegetabilis. : Palmius; 1787.

48

PRIEDAI

1 priedas. 1801-1802 m. VU vaistinės receptų knygoje užregistruotų J. Lobenveino receptuose

užfiksuotų komponentų suvestinė

Komponentai Išrašymo kartai

Chamomillae (aq., herb., flor., pulv., tinct.) 23

Cinnamomi (aq., cort.) 4

Aqua destillata 2

Aqua Foeniculi 2

Aqua Juniperi 2

Melissae (aq., herb., extr.) 5

Menthae (aq., herb.) 2

Sambuci (aq., flor., herb., roob) 16

Aqua Vulneraria 1

Arcanum Duplicatum 2

Balsamum Arcaei 2

Boracis 1

Butyrum Rec. 1

Camphora 9

Papaveris (capita, flor., syr.) 3

Castoreum (esencija, pulv.) 21

Caeratum Simplex 1

Cochlearia Rosari 1

Aurantiorum (cort., syr.) 3

Cortex Chinae 1

Cortex Mezerei 1

Cortex Peruvianus 7

Cremor Tartari 10

49

Electuaria Lenitivum 3

Elixir Acidum Halleri 1

Elixir Viscerale 3

Empl. De Galbano 1

Empl. De Labdano 1

Empl. Diachylon 2

Empl. Meliloti 1

Empl. Vesicatorium 1

Emuls. Amigdalarum dulcis 1

Extr. Aconiti 4

Amarum (extr., cort., syr.) 8

Arnicae (rad., extr.) 10

Cicutae (herb., extr.) 2

Gentianae (Rubr., extr., rad.) 3

Graminis (extr., rad.) 15

Hyoscyami (extr., herb., ol.) 8

Martis Pomatum (extr. 9

Millefolii (extr., herb.) 4

Rhei (extr., pulv., electuaria, rad., syr., Tinct.) 13

Saturni (extr., ung.) 3

Extr. Thebaica 4

Valerianae (extr., pulv., rad.) 8

Rosae Rubrae (flores) 1

Sulphuris (herb., flor.) 4

Tiliae (flor., herb.) 2

Verbasci (flor., herb.) 3

Folia Sennae 1

50

Gummi Ammoniacum 7

Gummi Arabicum (Mucilag) 6

Gummi Assae Foetidae 4

Gummi Galbani 6

Gummi Sagapeni 1

Herba Artemisiae 1

Herba Citri 1

Herba Hyssopi 1

Herba Marrubii 1

Herba Rutae 1

Herba Salviae (pulv.) 2

Saponariae (herb., rad.) 2

Herba Scordii 1

Kermes Minerale 6

Lapides Cancrorum 6

Laudanum Liquidum Sydenhami 4

Linimentum Volatile 3

Liquor Myrrhae 1

Liquiritae (pulv., rad., tinct.) 13

Succus Liquiritae Spissatus 1

Liquor Anodynus 1

Liquor Terrae Foliatae 1

Magnesia Albi 4

Mannae (syr.) 3

Massa Pill De Cynoglossum 2

Massa pro Sinapismo 2

Mel Rosarum 2

51

Mucilag Gummi Tragacanthae 1

Nitri (puri) 17

Nitri dulcis (spir.) 6

Opoponax 1

Oxymel Simplex 5

Oxymel Squill 2

Cassiae pulpa 1

Pulv. Rad. Jalappae 1

Taraxaci (pulv., rad.) 3

Althaeae (rad., syr.) 28

Rad. Bardanae 2

Rad. Calami Aromatici 1

Rad. Caricis arenariae 1

Rad. Glycyrrhizae 2

Rad. Ipecacuanhae 1

Rad. Iridis Florentinae 2

Rad. Lignum guajaci 1

Rubiae Idaei (rad., syr.) 5

Rad. Salab 2

Rad. Sarfaparillae 2

Rad. Squilla 1

Saccharum Album 21

Sal Mirabile Glauberi 3

Sal Polychrestum 1

Semen Santonici 1

Semen Anisi Stellati 3

Syr. Capillorum Veneris 1

52

Syr. Cichorii 1

Syr. Diacodii 14

Syr. Fumaria 1

Species Cephalicar 2

Species Pectorales 3

Species Pro Cataplasmate 1

Species Pro Foment 1

Spir. Mindereri 12

Spir. Vitrioli 1

Spir. Salis Ammoniaci 1

Stibium Diaphoretici 1

Stigmata Croci 1

Tartarus Emeticus 1

Tartarus Ruber 1

Tartarus Solubilis 3

Tartarus Vitriolatus 3

Theriac Andromach 2

Tinct. Cantharidum 1

Ung. Basilicum 2

Vini Rhenani 1

53

Priedas nr. 2 Prašymas ir leidimas naudoti saugomų archyvinių dokumentų fotokopijas.

PROFESORIAUS JOHANO LOBENVEINO 1801 1802 METAIS

Documents

Transcript of PROFESORIAUS JOHANO LOBENVEINO 1801 1802 METAIS