problems_2007_71_24-48

7/25/2019 problems_2007_71_24-48

http://slidepdf.com/reader/full/problems20077124-48 1/25

24

ISSN 1392–1126. PROBLEMOS. 2007 71

FAIDRAS: „GIMDYMO GROÞYJE“ FENOMENOLOGIJA

Skirmantas Jankauskas

Vilniaus universiteto Filosofijos katedraUniversiteto g. 9/1, LT-01513 VilniusTel. (370 5) 266 76 17Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedraT. Ðevèenkos g. 31, LT-03111 VilniusTel. (370 5) 233 56 20El. paðtas: [email protected]

Straipsnyje mëginama rekonstruoti platoniðkosios meilës sampratos fenomenologiná aspektà. Ðios sampratos kontûrus Platonas nuþymi dar „Puotoje“, taèiau daugiausia dëmesio jai skiria bene

poetiðkiausiame ir máslingiausiame savo dialoge „Faidras“. Ávadinëje dalyje teigiama, kad graikiðkasisfilosofavimas klostosi natûraliai, t. y. tematizuoja filosofavimui rûpimus turinius, tik susiklostant filosofavimui palankioms aplinkybëms. Brandà pasiekusi filosofija jau mëgina perprasti save, taigi ir ásisàmoninti tas natûralias prielaidas. Platonas dar „Puotoje“ nustato, kad palankiausia filosofavimui natûrali þmogaus bûsena yra meilë. „Puotoje“ jam pavyksta iðryðkinti vertybiná meilës profilá, ofilosofavimas èia apraðomas kaip groþio vertybës uþangaþuotas „teisingasis kelias“, kreipiantis màstymàgrynojo teorinio þinojimo link. Pati meilë èia traktuojama dar gana neapibrëþtai, t. y. kaip „gimdymasgroþyje“. Sutelkdamas dëmesá á þmogiðkàjá santyká, „Faidre“ Platonas kaip tik imasi detalizuoti „gimdymo groþyje“ fenomenologijà. Platonas struktûruoja sielà, t. y. pavaizduoja jà kaip vadeliotojovaþnyèiojamà sparnuotà dvikinkæ. Groþio veikiama ði dvikinkë pasikelia á uþdangës sritá, ir vadeliotojui palankiausiu atveju pavyksta iðvysti „tiesos lygumà“. Metaforiðkai apraðytos sielos dalys straipsnyje susiejamos su atitinkamomis kasdienio ir etinio màstymo temomis bei teoriniu màstymu apskritai, o sparnuotumas – su vertybiðkumu. Sekant Platono apraðyta sielos daliø dinamika pavyksta parodyti,

kaip veikiant groþiui teorinis màstymas gali tematizuoti etiðkumo temà ir veikiai pelnyti bûties áþvalgà.Pagrindiniai þodþiai : meilë, ðëlas, tiesa, bûtis, groþis, gëris, natûralus filosofavimas, fenomenologija.

Antikoje filosofija dar tik formuojasi. Èia dartik ágyja apibrëþtumà ir tai, kas ilgainiui tampatekstais ir jø studijomis fiksuota bei palaiko-ma tradicija, todël filosofavimas èia ið pradþiøtegali klostytis iðnaudodamas natûralias aplin-kybes. Juk filosofavimas – tai kryptingas màs-tymas, t. y. màstymas, kuris temizuoja tik tamtikrus turinius1 . Norint kryptingai màstyti, jau

reikia þinoti, kokie turiniai priklauso kokiainors dvasinës veiklos srièiai, ir mokëti kaip tiktuos turinius màstyti. O antika dar nei þino,nei moka. Juk antikos filosofai filosofuoja in-

1 Gana daþnai kartojama frazë, kad filosofija iðpradþiø buvo kaþkoks mokslø mokslas, apimantis visas

þinias, liudija ne tiek paèios filosofijos visiðkà pirmapradámiglotumà, kiek veikiau miglà jos vertintojø galvose.Filosofija visada buvo kryptingas màstymas ir, kaip labai

jau nedviprasmiðkai nurodo jos vardo etimologija, ið patpradþiø siekë temizuoti iðmintá, kuri net pagal kasdienëskalbos sampratà neapima visø þiniø.

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


25

tuityviai ir tik pagreèiui aiðkinasi, kas yra filo-sofija. Ðià antikos filosofo bûsenà gana dras-tiðkai apibendrina Sokrato iðtara „þinau tik tai,kad nieko neþinau“, o kur kas subtiliau ir adek-

vaèiau – Platono nuoroda, kad antikos filoso-fijà ákûnijantis Erotas turi, „bûdamas filosofu,

iðsitekti tarp neiðmanëlio ir iðminèiaus“ (Pla-tonas 2000: 204b). Betgi ir þinodamas tà, anotPlatono, dievams priklausanèià iðmintá, anti-kos þmogus jos negalëtø kada panorëjæs temi-zuoti, nors tai, bent jau ið principo, galëtø pa-daryti ne visai kvailas nûdienos þmogus, nusi-tvëræs kad ir Platono tekstus. Mat antika darnedisponuoja archimediðkuoju atsparos taðkumàstyme, kurá tik naujaisiais amþiais màstymeásteigë Descartes’as. Vaizdþiai ðnekant, á nû-dienos þmogaus intelektinæ sàrangà yra ádieg-

tas vienas papildomas principas – dekartiðka-sis cogito, kuris ið esmës keièia jo santyká suþinojimu. Nûdienos þmogus bent ið principogali laisvai rinktis, valdyti ir galiausiai savintismàstymo temà, t. y. gali laisvai disponuoti betkokiu màstymo turiniu. Mëgaudamasis tokianevarþoma màstymo laisve, nûdienos þmogusima jos geisti ir anapus màstymo, t. y. ir gyve-nime. Kadangi tokios laisvës èia nëra, jam ky-la psichologiniø problemø – gyvenime jis ima

jaustis nelaisvas, o dël to ir nelaimingas. Lais-

vës màstyme pajauta já suklaidina ne tik psi-chologiðkai, bet ir ontologiðkai. Kadangi jis patskonstruoja þinojimà, tai ir pats tampa þinoji-mo tikrumo matu. Taèiau jis nesijauèia esàs die-

vas arba, kaip pasakytø vis tas pats toliaregið-kasis Descartes’as, neturi substancialaus tikru-mo, todël juo paèiu pamatuotas þinojimas jamnustoja tikrumo ir virsta tiesiog informacija,t. y. þinojimu su suspenduotu tikrumu, todël irrealumu. Ir jau pats þmogus savo iðreikðtu arneiðreikðtu (automatizuotu) sprendimu fiksuo-

ja þinojimo tikrumà, taigi ir juo numatomà da-lykø realumà. Todël nûdienos þmogui anoni-miðka, kasdieniu áproèiu palaikoma realybë su-

sipainioja su jo paties susikurtu, ágytu ar per-imtu áproèiu palaikoma realybe. Tos realybës

viena kità nureikðmina ir gyvenimas nejuèiaima virsti virtualiø áspûdþiø kaleidoskopu2. Oantikos þmogus, neturëdamas to archimedið-kojo atsparos taðko, negali vien mintinëmis pa-

stangomis visiðkai iðskirti ir izoliuoti kokiosnors apibrëþtos màstymo temos. Todël situa-cija èia, palyginti su podekartiðkàja, yra tarsiatvirkðèia: ne antikos þmogus disponuoja màs-tymu, o veikiau màstymas disponuoja antikosþmogumi, t. y. jam tik nutinka pamàstyti vie-nokius ar kitokius turinius. Taigi turiningamemàstyme jis nesijauèia laisvas, todël ir anapusmàstymo, t. y. gyvenime, gali nesunkiai prisi-imti, pavyzdþiui, net vergo dalià. Pats antikosþmogus ásisàmonina ðá faktà pripaþindamas sa-

vo pasyvø vaidmená paþinime, t. y. konstatuo-damas, kad tiesos, susiklosèius palankioms ap-linkybëms, jam tik apsireiðkia. Antikos þmo-gaus màstyme susipina visos jo laikotarpio te-mos, o tai, kad á jo aktyvaus màstymo horizon-tà patenka ir dominuoja kuri nors ið jø, lemiane tiek paties þmogaus intelektinës pastangos,kiek veikiau iðorinës aplinkybës. Net ir tuo at-

veju, kai palankiomis aplinkybëmis temizuo- jamas pageidaujamas màstymo turinys, kiti tu-riniai braunasi á aktyvaus màstymo scenà ir

trukdo tà pageidaujamàjá turiná skaidriai, izo-liuotai, màstyti. Filosofijoje ásisàmoninus pa-matines màstymo temas, jø neatsiejamumofaktas savo ruoþtu konstatuojamas kaip nepa-

2 Turbût tuo ir bûtø galima paaiðkinti ðiø laikø þmogauspotrauká prie iðreikðtos virtualiosios realybës, pavyzdþiui,pomëgio þaisti kompiuterinius þaidimus ar stebëti televiziniusrealybës ðou. Virtualumui susipynus su realumu, galimamëgautis paèiø pojûèiø tikrumu, o þaidimo ar realybës ðoutæsinys sukuria iðgyvenamø ávykiø pasikartojamumà, t. y.formaliai tarsi ir substancializuoja tuos ávykius. Todël nekàgyvenime nuveikiantis þmogelis, kaip jam rodosi, gana

adekvaèiai gali savo realaus gyvenimo dalykiná ir emocináskurdumà kompensuoti virtualioje realybëje iðgyvenamais lygir aukðtesnës prabos ávykiais ir emocijomis.

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


26

naikinamas su tomis temomis siejamø galiø –sielos ir kûno – ryðys. Ðioje konstatacijoje pa-simato dar viena antikinio màstymo sinkretið-kumo pusë. Neturint minëto archimediðkojoatramos taðko màstyme, negalima nusavinti në

vienos ið jo temø, todël, jau áþvelgiant jø skir-

tingumà, tenka perleisti anonimiðkoms ga-lioms, kurios, kaip ir paèios temos, lyg ir pri-klauso paèiam þmogui, bet kartu yra neávaldy-tos jo paties galios. Þvelgiant ðaliðkai, tas ryðyskonstatuojamas su atitinkamu vertinimu, t. y.filosofas, uþsiangaþuodamas su siela siejamaimàstymo temai, priverstas pripaþinti, kaip jamrodosi, savo prigimtiná invalidumà, t. y. sielossusietumà su kûnu – filosofui svetimos màsty-mo temos substancialiu atitikmeniu. Kadangimàstymo sinkretiðkumas yra nepanaikinamas,

tai minëtas invalidumas yra nepataisomas, irantikos filosofui greta tiesioginiø dalykiniø pro-blemø atsiranda papildoma kûno, kaip paþini-mo kliuvinio, problema. Ta problema darosituo aktualesnë, kuo labiau antikos filosofija,pasiekdama savo brandà, ima græþtis á save ir,sekdama jà pradëjusiu imperatyvu „Gnoqiseauton“, mëgina perprasti paèià save.

Filosofijos savivokos problema ðmëkðèiojakone visuose Platono dialoguose, ir tai yra aki-

vaizdus platoniðkojo filosofavimo kokybës þen-

klas. Juk formaliai filosofavimas yra universa-lus màstymas, taigi net ir smulkiausios proble-mëlës turëtø bûti gvildenamos atsiþvelgiant ápamatinius filosofijos siekius. Visiðkai tiesio-giai filosofijos paskirtá Platonas aptaria Puoto-

je. Tiesa, èia daugiausia kalbama apie daimo-nà Erotà, bet jau dialogo viduryje paaiðkëja,kad tai yra daimonas, kuris angaþuoja filoso-favimà. Ðis daimonas apibrëþiamas kaip meilëgroþiui, taigi èia nustatoma, kad tiesiogiai an-tikiná filosofavimà angaþuoja groþio vertybë.

Dialogas kulminuoja „teisingojo kelio“ nuo-roda. „Teisingasis kelias“ – tai konkreèiø gro-þio ásikûnijimø hierarchija, kuri tarsi nurodo

antikos þmogui tas natûralias gyvenimo gaires,á kurias orientuojantis bûtø galima kilti filoso-finio paþinimo kokybës keliu3. Ði natûraliø fi-losofavimo gairiø nuoroda – tai tik dar vienasþenklas, liudijantis natûralistiná antikinio fi-losofavimo pobûdá. Kad ir kaip bûtø, groþio

ásikûnijimø hierarchija nurodo tik iðorines fi-losofavimo gaires, bet neteikia prieigos priepaties filosofavimo turinio. Tiesa, Puotoje jaumëginama patikslinti, kaip groþis normuojafilosofavimà, lakia metafora konstatuojant,kad jis iðprovokuoja gimdymà4. Taèiau patigimdymo procedûra lieka neatskleista, nes,matyt, ðio dialogo prielaidos nëra pakanka-mos temizuoti filosofavimo turiningàjá arba„kaip“ aspektà. Taigi filosofavimo gairiø nuo-roda iðprovokuoja naujà problemà, kurià Pla-

tonas ir imasi aiðkintis jau kitame savo dialo-ge – Faidre. Dar Puotoje atkreipiamas dëme-sys á tai, kad paslaptingasis gimdymas nutin-ka santykyje tarp dviejø þmoniø, tarpusaviosantykyje, normuojamame groþio, arba, ðne-kant talpiau ir paprasèiau, santykyje tarp dvie-

jø mylinèiø þmoniø5. Todël Faidre, kitaip nei Puotoje, Platonas kalba ne apie meilæ apskri-

3 Plg.: „Mat tai ir bus teisingas kelias meilën, – ar pats juo eitum, ar kitas vestø, jei pradëjæs nuo ðiø graþiø dalykø,

vardan ano groþio tarytum laiptais kilsi aukðtyn: nuo vienokûno prie dviejø, nuo dviejø – prie visø graþiø kûnø, nuograþiø kûnø – prie graþiø darbø, nuo darbø – prie graþiøþinojimø ir baigsi ties anuo þinojimu, – ne ko nors kito,bet paties ano groþio þinojimo, idant galiausiai paþintumpatá tai, kas yra graþu“ (Platonas 2000: 211c).

4 Plg. „Mat meilë, Sokratai, nëra tai, kuo jà laikai, –ne groþio siekimas. – Tuomet kas? – Tai siekis gimdyti irpagimdyti vaisiø groþyje“ (Platonas 2000: 206e).

5 Plg.: „Jei toks dieviðkas þmogus nuo jaunumësneðiojasi vaisiø ir sulaukæs tinkamo amþiaus ásigeidþiagimdyti palikuoná, manau, kad jis aplink ieðko groþio, kad jame gimdytø, nes bjaurume jis niekad negalës gimdyti.Dël ðio tad nëðtumo graþûs kûnai traukia já labiau neibjaurûs, o sutikæs dar ir graþià, kilnià bei geros prigimtiessielà, jis stipriai prie judviejø prisiriða; su tokiu þmogumi

jis iðkart randa, kokiais þodþiais prabilt apie dorybæ, apietai, kam turi atsidëti taurus þmogus ir kokiø darbø imtis,ir pradeda já auklëti“ (Platonas 2000: 209b).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


27

tai, o jau tiesiogiai prabyla apie meilæ kaipsantyká tarp dviejø þmoniø.

Faidras prasideda sofisto Lisijo kalba, kuri,rodytøsi, jokia filosofija net nekvepia. Joje më-ginama pasiaiðkinti, kà gi vis dëlto geriau my-lëti – mylintá ar nemylintá. Kaip gana greitaipaaiðkëja, „geriau“ èia reiðkia „naudingiau“,o mylëti – pasimylëti6, taigi ðios kalbos tematikrai visai ne archajiðka, o netgi labai ðiuolai-kiðka. Papildomai dar atkreipus dëmesá á tà fak-tà, kad kalbama apie ganëtinai specifinæ mei-lës atmainà, t. y. vyro meilæ berniukui, koksnors mûsø dienø Nyèë galëtø paironizuoti, kadtema ðiuolaikiðka, pernelyg ðiuolaikiðka. For-maliàja prasme tokia pradþia gana áprasta Pla-tono dialogams. Pati posokratinio filosofavi-mo situacija vis verèia Platonà savo dialoguo-se be perstojo polemizuoti su sofistais, nes tik

nureikðmindamas sofistø poþiûrá Platonas galitemizuoti jam rûpimus filosofinius turinius.Daþniausiai labai prastai atsiliepdamas apie so-fistus, Platonas vis dëlto retsykiais tarsi para-zituoja jø veiklos vaisiais. Sofistai, vadovauda-miesi savuoju jusliðkojo þmogaus matu ir nau-dos kriterijumi, yra iðryðkinæ kasdieniðkojomàstymo profilá, ir ðis apibrëþtumas tampa at-spirties taðku Platonui apibrëþiant jam, kaipfilosofui, rûpimà etiðkojo màstymo kontûrà.Jau dël minëto antikinio màstymo sinkretiðku-

mo konkreèiø turiniø iðskliautimas ið aktyvausmàstymo lauko tarsi iðvilioja á tà laukà, taigisudaro prielaidas temizuoti jiems alternatyviusir tarsi ðeðëlyje tûnanèius turinius. Ðios savo-tiðkos fenomenologinës redukcijos procedûrospradininkas Sokratas jà realizuodavo kryptin-ga klausimø seka, kuri atskleisdavo kokio norskonkretaus kasdienio þinojimo vidiná prieðta-ringumà ir taip anihiliuodavo ðá þinojimà. Tai,kà „pagimdydavo“ po tokios iðskliauèianèios

epoche procedûros Sokrato paðnekovas, lem-davo improvizuoto pokalbio konkreèios deta-lës ir likdavo tik tam paðnekovui patiriama duo-tybe. O Sokratas tegalëdavo vainikuoti skais-tinanèios procedûros baigtá vien vieðai mato-mu skurdþiu jos rezultatu, t. y. apibendrintikonkretaus kasdienio þinojimo paneigimà sa-

vo garsiuoju „neþinau“. Platonas, apraðydamasðià procedûrà, jau neiðvengiamai pradeda jà su-teorinti, todël savo dialoguose þengia toliau beisiekia iðvieðinti tiek gimdymo bûdà, tiek jo vai-sius.

Sofisto Lisijo kalba suræsta labai kryptin-gai ir joje daugybe bei gana subtiliø argumen-tø nesunkiai pagrindþiama, kad meilë mylin-èiajam gresia visokiais nepatogumais kasdie-niame gyvenime. Kai kurie argumentai ape-liuoja, rodytøsi, visai ne á sofistines vertybes,

bet á joms alternatyvias etines vertybes7, kuriønumanomà elgsenà pats Lisijas, kaip nuosek-lus sofistas, áþvelgia tik formaliuoju jø profiliuir linkæs vadinti „nusistovëjusiu paproèiu“. Ne-gana to, Lisijas kartkartëmis konkretø argu-mentavimà uþbaigia platesniu vertinimu, kadásiteikimas nemylinèiajam reiðkia gërá8. Ádë-miau ásiþiûrëjus matyti, kad tie etiniai akcen-tai – tai tik meistriðkas sofisto gudravimas, nesformaliai eksploatuojamas etinis akcentas daþ-niausiai tame pat sakinyje atsveriamas dalyki-

niu sofistiniu, t. y. kasdienio màstymo, argu-mentu9. Taigi Lisijo kalba yra savotiðka etiðku-

6

Plg.: „Þinai mano ketinimus, taip pat jau girdëjai irapie tai, kà laikau mudviem esant naudingà, jeigu jie busávykdyti“ (Platonas 1996: 231a).

7 Plg.: „Be to, daugelis ásimylëjusiøjø pirmiau ima geistikûno, negu paþásta bûdà ir iðtiria kitas bûdingas savybes <...>“(Platonas 1996: 232e). „O neásimylëjæ, bûdami patysstipresni uþ save, vietoj þmogiðkos ðlovës pasirinks tai, kasgeriausia“ (Platonas 1996: 232a).

8 Plg.: „Mat ne per prievartà, bet savo noru – kaipnamø reikalus kuo geriausiai (èia ir toliau kursyvai mano –S. J.) sprendþia – {taip ir èia} pagal iðgales kuo geriausiaielgiasi“ (Platonas 1996: 231a).

9 Plg.: „Tai ne tie, kurie pasmaguriaus tavàja jaunyste, bet tie, kurie tau pasenëjus, skirs dalá savo gërybiø“ (Platonas1996: 234a). „Jei man paklusi, að su tavim bendrausiu visø

pirma ne dël akimirkos malonumo – ið to ir ateityje bus naudos; bûsiu ne meilës nugalëtas, bet save patá suvaldæs“(Platonas 1996: 233b-c).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


28

mo mimikrija – iðoriðka etiðkosios kalbos imi-tacija su kasdieniðkojo poþiûrio dalykiniais ak-centais. Ja siekiama, kad besiklausantis kalbosberniukas bûtø „stipresnis pats uþ save“, t. y.atsispirtø jausmo ar „nusistovëjusio paproèio“poveikiui ir pasirinktø dalykiðkàjà meilæ – at-

siduotø meistriðkai ákalbinëjanèiam sofistui.Geriau ásiklausius á argumentacijà, nesunku su-prasti, kad, anot Faidro, „sumaniausio dabar-ties (antikos – S. J.) raðytojo“ kalba – tai bû-das, kuriuo subrendæs sofistas ákalbinëja „gra-þuolá“ berniukà su juo permiegoti. Ákalbinëjane ásileisdamas á kokius nors miglotus roman-tizmus ar deklaruodamas meilæ, bet raciona-liais argumentais ir subtiliais vertybiniais ak-centais nuteikdamas berniukà kryptingai màs-tyti ir padaryti sprendimà atsiduoti10. Neþinia,

ar tokia kalba bûtø ið tikro efektyvi, taèiau sin-kretiðkai màstanèio antikos þmogaus atþvilgiutokia strategija visiðkai pamatuota.

Sokratas, kuriam ðià kalbà perpasakojaFaidras, nei graþuolis, nei berniukas, taèiau net

jam ði kalba padaro ne ðiaip áspûdá, kaip jigalëtø paveikti koká nors mûsø dienø Kaza-novà, o stiprø poveiká. Ið pradþiø Sokratas, galkiek ir pataikaudamas Faidrui, pagiria Lisijograþbylystæ. Tiesa, jis tai daro su jam bûdingaironija, nes ið karto pastebi toje kalboje ir trû-

kumø. Taèiau tie trûkumai susijæ vien su for-maliàja kalbos puse arba, kaip sako pats Sokra-tas, su „dëstymu“, o kalbos turinys arba, vëlgikaip nurodo Sokratas, „atradimas“ jam visiðkaipriimtinas. Negana to, Sokratas prisipaþástaFaidrui, kad jo „krûtinë kaþkaip pilna“ (Plato-nas 1996: 235c), ir jis mano, kad „galësiàs papa-sakoti kitaip, bet ne prasèiau“ (Ten pat). Kitaiptariant, iðgirstoji Lisijo kalba iðprovokuojaSokratà pasakyti analogiðkà, o turiningai

þvelgiant, netgi tos paèios pakraipos, t. y. sofis-tiðkà, kalbà. Ið pirmo þvilgsnio tai negalinestebinti, nes Sokratas yra filosofas ir jo

vertybinës orientacijos visai kitokios. Nûdie-nos þmogaus poþiûriu tikëtiniausia Sokratoreakcija bûtø arði Lisijo kalbos kritika. Taèiau

Sokratas yra antikos þmogus, t. y. sinkretiðkaimàstantis þmogus, ir negali atsispirti kryp-tingam turiningo màstymo poveikiui. Etiðkumomimikrija Lisijo kalboje tarsi uþmigdo Sokratobudrumà ir sofistiðkai dalykiðkas jos turinyspersmelkia bei uþvaldo jo màstymà. Sinkre-tiniame màstyme tas apibrëþtas turinys suveikiakaip Trojos arklys. Mat kryptingai surikiuotasturinys numato já konstruojanèià vertybinæstruktûrà, kuri indukuojasi tà turiná patirianèioþmogaus màstyme11 dël vis to paties màstymo

sinkretiðkumo. Todël Sokratas, pasitikëdamasFaidru ir bakchaudamas kartu su juo, ðiamsakant Lisijo kalbà12, nejuèia prisibakchauja,t. y. angaþuojasi jam, kaip filosofui, svetimammàstymo bûdui. Visa tai vyksta nevalingai, nesantikos þmogus savo màstyme neturi savigynospriemoniø ir negali sàmoningai atsispirtikryptingo màstymo antplûdþiui. Èia galëtøiðkilti klausimas, o kaipgi tada sofistai gebasàmoningai kurti kryptingas kalbas? Juk jie yratie patys antikos þmonës ir taip pat turëtø

màstyti sinkretiðkai, nors jø veiklos vaisiai, ðiuoatveju kryptinga Lisijo kalba, lyg ir numano sà-moningà konstruktyvumà. Sofistai ið tikro yra

ypatingi antikos þmonës. Protagoro suformu-luotu jusliðkojo þmogaus apskritai matu, o áver-tinant to mato turiná, kasdienio þmogaus po-þiûriu nureikðminæ etiðkàsias vertybes, jie yra

10

Plg.: „Taèiau reikia, kad ið jo (nemylinèiojo – S. J.)nepatirtum jokios þalos ir abiem tai suteiktø naudà“(Platonas 1996: 234c).

11 Plg.: „<...> að – besiklausydamas – tarsi àsotisprisipildþiau ið kaþkokiø kitokiø versmiø; taèiau dël vangaus proto esu pamirðæs, kaip ir ið ko tai iðgirdau“(Platonas 1996: 234a).

12

Plg.: „Manydamas, jog labiau nei að iðmanai tokiusdalykus, sekiau paskui tave, o sekdamas bakchavau kartusu tavo dieviðkàja galva“ (Platonas 1996: 234a).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


29

izoliavæsi nuo etiðkojo màstymo temos, todël jø màstymas anonimiðkai sukasi vien alterna-tyvaus kasdienio màstymo orbitoje. Jø màs-tymà valdo naudos vertybë, taigi ir jie tiknuosekliai iðmàsto ðia vertybe konstituojamoskasdienio màstymo temos turiná. Taèiau

kasdienis màstymas yra orientuotas á kons-truktyvià veiklà, o dël tos veiklos siekiø prieðta-ringos prigimties neiðvengiamai yra dar irlogiðkai prieðtaringas. Todël ðis turiningasmàstymas numano kur kas didesnæ konstruk-tyvumo laisvæ negu logiðkai nuoseklesnis ir ádraudimus orientuotas etiðkasis màstymas,todël sofistai izoliuotame kasdienio màstymofragmente mëgaujasi ta didesne laisve. Taèiauir jø màstymas grieþta prasme laikytinas anoni-miðku, nes, ontologiðkai þvelgiant, ir jø

santykiðkai konstruktyvaus màstymo numa-tomas ego dar nëra substancializuotas pirmiauminëta dekartiðkàja prasme ir palankiausiuatveju teturi permainingo kasdienio gyvenimoefemeriðkà stabilumà. Kad ir kaip bûtø,Platono valia Faidre Sokratas tampa vienpu-siðko sofistø màstymo auka ir iðrëþia sofistiðkàkalbà, skirtà graþiam berniukui, vëlgi apie tai,kad geriau átikti, t. y. atsiduoti nemylinèiajam.Taèiau áprastai su sofistais polemizuojantisSokratas irgi neiðvengiamai yra vienpusiðkas,

t. y. águdæs màstyti alternatyviàjà sofistiðkajaietiðkàjà mastymo temà. Etiðkosios màstymotemos loginio reljefo specifika formuojakitokius màstymo ágûdþius, o ðie jau paveikiatai, kaip Sokratas vertina Lisijo kalbà ir paskuikonstruoja savàjà. Ápratæs atspirties taðku imtiplaèiausiàjà ir dël to tikriausiàjà sàvokà13, jismato galimybæ pagerinti Lisijo kalbà, pradë-

damas jà meilës apibrëþimu. O tam apibrë-þimui sukonstruoti faidriðkasis Sokratas perimaið Lisijo kalbos dvi skirtis, kurias labiaunugludinæs konstatuoja: „kiekviename mûsø

yra dvi kaþkoki idëji, kuriedvi mus valdo ir veda, paskui kurias sekame, kur jos jiedvi mus vestø,

viena judv ie jø bûdama ágytas ma lonumø geismas, kita gi – ágyta nuomonë, siekiant to, kas geriausia (kursyvai èia ir toliau mano. – S. J.).Ðiedvi {idëji} mumyse kartais sutaria, kartaissukyla viena prieð kità. Ir tada vienàsyk virðøima viena, kitàsyk kita. Nuomonei, svarstymu

vedanèiai to, kas geriausia, link ir suvaldanèiaisavàjà galybæ, duotas nuosaikumo vardas. Ogeidulys, neabejotinai tempiantis prie malonu-mø ir mumyse ásigalëjæs, buvo ávardytas

áþûlumu. Áþûlumas yra daugiavardis – daugia-

naris ir daugiapavidalis – ir kuri ið jo rûðiøpasitaiko esanti savybinga, ta savàjá pavadinimàir suteikia turëtojui, nors ir nebûtø graþi ir vertaásigyti“ (Platonas 1999: 237d-238a). Ðiosskirtys, suformuluotos su gana aiðkiais vertybi-niais akcentais, labai jau nedviprasmiðkainurodo atitinkamai á kasdienio bei etiðkojomàstymo temas ir konstatuoja sinkretiðkoantikos þmogaus visiðkà priklausomybæ nuo jø.Net bûtø galima pasakyti, kad antikos þmogausmàstymas tëra tarsi scena, kurioje ðios alterna-

tyvios temos rungiasi. O meilë tada neiðven-giamai turëtø bûti tam tikras ðiø þmogøapibrëþianèiø pamatiniø skirèiø santykis. Lisijokalbos sofistiðkai sustyguotas Sokratas iðkartir suformuluoja, koks tai yra santykis. „Mat

svarstymo stokojàs geidulys, nugalëjæs nuomonæ, raginanèià prie to, kas teisu, ir vedantis prie groþio{teikiamo} malonumo, vëlgi smarkiai sustip-rëjæs dël jam giminingø potraukiø kûniðkam

groþiui, ir {ðitaip} palenkæs {visà þmogaus}elgsenà, dël paèios stiprybës gavæs ávardijimà,

ir buvo pavadintas meile“ (Platonas 1999:238b-c). Ðis apibrëþimas iðrodo gana dvipras-miðkai. Ið pirmo þvilgsnio jis akivaizdþiai

13 Plg.: „Ðiaip ar taip, nutariau judëti ðitokiu bûdu:kiekvienu atveju remiuosi teiginiu, kuris, mano galva, yra

stipriausias, ir kas man pasirodo su juo sutinkant, tai laikauteisingu – kalbu apie prieþastá ir apie visa kita, – o kasnesutinka, laikau neteisingu“ (Platonas 1999: 100a).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


30

demonstruoja etiðkàsias Sokrato vertybinesnuostatas ir, rodytøsi, jokiø blogybiø neþada.Sokratas netgi átraukia á ðá apibrëþimà Lisijoignoruotà, taèiau paèiam Sokratui, kaipfilosofui, taip svarbià groþio idëjà. Taèiau Lisijokalba savo darbà vis dëlto padaro, ir groþis

prasmunka á apibrëþimà tik sofistiðkai sureikð-minamu pavidalu, t. y. vien kaip malonumàteikiantis groþis, akivaizdþiai giminingaskûniðkajam groþiui, taigi kaip seksualumas.Todël ir meilë èia tëra suprantama kaip kûniðkaaistra, kaip seksualumo siekis, paminantis to,kas teisu, t. y. etiðkumo, reikalavimus. Þvel-giant ið etiðkumo pozicijø, tokia meilë tegalibûti krislas akyje, todël faidriðkasis Sokratassu pasidygëjimu pieðia jos pragaiðtingà vaizdà.Seksualumo aistros valdomas mylintysis siekia

bet kokia kaina ágyti ir iðlaikyti berniukà,„geisdamas kuo ilgesná laikà raðkyti tai, kas jamsaldu“ (Platonas 1999: 240a), ir visiðkainesukdamas galvos dël jo poelgiø galimos þalosmylimajam14. Protà ypaè vertinanèiam Sokratuibaisiausia tokioje meilëje yra tai, kad mylëtojas,bijodamas prarasti berniukà, „neprileidþiamylimojo prie viso to, kas leistø ðiam tapti kuo

protingiausiu. O bûtent tokia yra dieviðkoji filosofija , nuo kurios mylimus berniukusmylëtojas neiðvengiamai atitveria, baisiausiai

bijodamas, kad tik ðie nepradëtø jo niekinti“(Platonas 1999: 239a-b). Ir nors kûno ir sielosprieðtara, atrodo, turëtø versti Sokratà vienpeikti á kûniðkos aistros tenkinimà krypstanèiàmeilæ, taèiau Sokratas nëra kokia vien piktintistemokanti davatka. Jis geba atsiþvelgti ir áantikos gyvenimo realijas, o todël netgi tokioje

meilëje labai subtiliai pastebi ir nebanaliødalykø. „Juk esama ir kitø blogybiø, taèiaukaþkoks daimonas á daugumà jø primaiðë greitai

patiriamo malonumo, kaip ir pataikautojo –baisaus þvëries ir didþiulës nelaimës – atveju,gamta vis tik áliejo {á pataikavimà} kaþkokio

malonumo, kuris nëra nemûziðkas; kas norsgalëtø ir hetairà peikti kaip kenksmingà, irdaugelá kitø panaðiø uþsiëmimø, kurie kasdie-nybëje esti patys mieliausi“ (Ten pat, 240b).Taèiau graþuoliukus suvilioti besitaikanèiampagyvenusiam mylëtojui Sokratas jokiø iðlygønedaro. Jam visiðkai akivaizdu, kad „myli-miems berniukams mylëtojas kasdieniamebendravime yra ne tik kenksmingas, bet ir visønemaloniausias“ (Ten pat, 240b-c). Todël iruþbaigia savo kalbà patetiðkai demaskuo-

damas, kaip jam rodosi, neðvarius mylinèiojokëslus: „tad á ðiuos dalykus reikia atsiþvelgti, va ike, ir þino ti , kad my lë to jo draugystëatsiranda ne ið palankumo, bet panaðiai kaipmityboje – dël pasisotinimo, tad taip, kaip myliëriukus vilkai, taip vaikà – mylëtojai“ (Ten pat,241c-d). Uþbaigia ir pats nusigàsta: „pasi-baisëtinà, Faidrai, pasibaisëtinà kalbà ir patsatboginai, ir mane privertei pasakyti“ (Ten pat,242d). Mat Sokratas netikëtai iðgirsta jamáprastà vidiná balsà, vis nuaidintá tada, kai jis

padaro koká nors dvasiná nusiþengimà. Jamstaiga paaiðkëja, kad jis ne tik nusiðnekëjo, betpadarë ðventvagystæ, nes netiesiogiai pavai-zdavo meilæ ákvepiantá Erotà neðant blogá15.

Priversdamas ðiame dialoge Sokratà sofis-tiðkai nusiðnekëti, Platonas akivaizdþiai pa-demonstruoja, kad ne antikos þmogus valdomàstymà, o veikiau ðis já. Net, rodytøsi, toksmiklus màstytojas Sokratas, iðklausæs kokybið-

14 Plg.: „Taigi savo noru mylëtojas neleidþia, kad jomylimi berniukai bûtø virðesni uþ já ar lygûs, taèiau vi-suomet padaro juos menkesnius ir silpnesnius... <...>{Mylëtojas} neiðvengiamai pavydus ir atitverdamas {my-

limàjá} nuo daugelio kitø naudingø bendravimo {progø},kuriø dëka jis labiau suvyriðkëtø, tampa didelës þalosprieþastimi“ (Platonas 1999: 239a-b).

15 Plg.: „Jei Erotas yra – o juk jis tikrai yra – dievas ar

kaþkas dieviðka, tuomet jis nëra joks blogis, kaip já api-bûdina tiedvi kalbos, kurias mudu dabar apie já pasakëme“(Platonas 1996: 242e).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


31

kai sukonstruotà sofisto kalbà, persiima joslogika ir tarsi nuoþulnia plokðtuma nuslystapanaðaus argumentavimo keliu. Vaizdþiaiðnekant, antikos þmogus lyg ir neturi màstymostabdþiø, o todël ásimàstæs á kryptingo màstymofragmentà, sunkiai begali ið jo vaduotis. Ðtai

kodël faidriðkasis Sokratas, iðklausæs Lisijokalbà, pats to nepastebëdamas, persiimasofistiðkàja meilës, kaip seksualumo aistros,tenkinimo samprata, o paskui visai nuosekliai,t. y. neiðsiþadëdamas jam tikrosios etiðkumo

vertybinës orientacijos, pasmerkia tokià meilæ,savo iðvadomis paradoksaliai sutardamas suideologiniu prieðu Lisiju. Taèiau Sokratas, norsir stipriai slystelëjæs, vis dëlto visiðkai nenusi-

vaþiuoja, nes já gelbsti etiðkosios vertybës,kurioms jis, kitaip nei sofistai, yra angaþavæsis.

Sokrato pasakyta kalba, indukuodama jomàstyme sofistines vertybes, sukelia alterna-tyviø vertybiø konfliktà. Tà vertybiø konfliktàiðreiðkiantis balsas ir sustabdo Sokratà16. Ne tiksustabdo, bet ir priverèia já pasakyti dar vienàkalbà apie meilæ. Juk padaryta nuodëmëreikalinga atgailos ir iðpirkimo, o adekvaèiausiaiðpirka, matyt, ir galëtø bûti teisinga kalba apieErotà. Ir nors Faidras ðá kartà beveik jauneberagina, Sokratas nedelsdamas tokià kalbàpasako.

Antrosios savo17

kalbos pradþioje Sokratasið karto þengia radikalø þingsná – paneigia pir-møjø dviejø dialogo kalbø pamatinæ tezæ ir pa-grindiná jà grindþiantá argumentà: „nëra teisin-gas þodis <...>, kuris sakytø, kad esant mylë-tojui, labiau esà privalu átikti tam, kuris nemy-li, – dël to, kad anas ðëlsta, o ðis lieka nuosai-

kus“ (Ten pat, 244a). Tokia tiesmuka pradþiagali sukelti áspûdá, kad ði kalba tebus pirmøjødviejø kalbø veidrodinis paneigimas. Taèiaugan greitai paaiðkëja, kad Sokratas nei ketina,nei gali taip lengvai iðsipirkti. Juk kasdienio iretiðkojo màstymo temos, bûdamos alternaty-

vios, nëra viena kitos loginës prieðybës, norspsichologiðkai toká áspûdá ir galëtø sukelti so-fistø poþiûrá vis neigianti platoniðkoji kritika.Tariant, kad pirmosios dvi kalbos buvo pasa-kytos ne be reikalo, visgi tas reikalas, matyt,buvo daugiau destruktyvus, t. y. ðiomis dviemkalbomis buvo apibrëþta ta meilës savybë, nuokurios buvo bûtina atsiriboti ieðkant Sokratui,kaip filosofui, rûpimos meilës savybës. Taèiau

jose jau buvo suformuluotos ir kai kurios svar-bios meilës apibrëþtys. Jomis Sokratas ir ne-

trunka pasinaudoti. Pirmiausia jis reabilituojameilës, kaip ðëlo, sampratà, t. y. tà meilës sa- vybæ, kurià, visiðkai á jà nesigilindamas, kasdie-niðkojo naudos ir patogumo matu buvo nu-reikðminæs Lisijas18. Tiesa, pirminë reabilita-cija yra veikiau retorinë nei dalykiðka. Sokra-tas tik iðvardija kai kurias graikams þinomasðëlo atmainas, pavyzdþiui, Delfø pranaðavimus,ir nusako, kaip jam rodosi, „nuostabius ið ðëlokylanèius darbus“, tuo dar tik nominaliai pri-

versdamas savo paðnekovà suklusti ir mëginti

paþvelgti á sofistinëmis kalbomis nureikðmin-tà meilës pusæ. Atlikæs paruoðiamàjá ideologi-ná darbà, Sokratas imasi paties dalyko, t. y. pa-mëgina nusakyti þmogiðkosios sielos prigimtá.Juk negali tikëtis suprasti meilës kaip ðëlo po-

veiká þmogui, nepasiaiðkinæs, kokia gi þmogausprigimtis. Sofistams þmogus ið esmës buvo vienkûnas, o siela – tik jo atðvaitas19 arba, ðnekant

16 Plg.: „<...> tuojau pamaniau iðgirdæs kaþkoká balsà,neleidþiantá man nueiti anksèiau, negu nuplausiu kaþinkoká prasikaltimà dievybei“ (Platonas 1996: 242c).

17 Sokratas kratosi savo pasakytø kalbø autorystës:

pirmàjà priskiria Faidrui, o antràjà – Stesichorui, ir tai yradar vienas þenklas, liudijantis anonimiðkà antikiniomàstymo pobûdá.

18 Plg.: „Mat {ásimylëjusieji} ir patys sutinka, kadgreièiau yra sergantys negu sveiko proto ir kad þino, jogprastai samprotauja, taèiau negali savæs suvaldyti“

(Platonas 1996: 231d).19 Plg.: „siela – vien jutimai ir nieko daugiau...“ –Protagoras A.1. (Estetikos istorija 1999: 478).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


32

apibrëþèiau, siela buvo temizuojama kasdieniumàstymu, o ðis buvo siejamas su kûnu. Prabil-damas vien apie sielos prigimtá, Sokratas ne-tiesiogiai leidþia suprasti, kad jam, kaip filoso-fui, kûnas beveik nerûpi, ir þmogus – tai tik josiela. Ir ið karto paaiðkëja, kodël jam terûpi sie-

la. Paèiu pirmuoju sakiniu apie sielà Sokratasstaèiai pareiðkia: „kiekviena siela nemirtinga“(Ten pat, 245e). Prisiminus Faidone pateiktussielos nemirtingumo árodymus, nesunku su-prasti, kur link veda ði nuoroda. Juk sielos ne-mirtingumas numato jos ryðá su nemirtingaisdalykais, t. y. su anapusybe. Taigi jau galimanuspëti, kad vëliau Sokratas ir parodys, jogmeilë, kaip ðëlas, turëtø pakylëti þmogø prietø anapusiniø dalykø. Taèiau Sokratas nesku-ba atskleisti savajam paðnekovui Faidrui stra-

teginiø uþmaèiø, todël neskubëdamas vis grin-dþia sielà esant nemirtingà. Sielos nemirtingu-mà Platonas árodinëja ne viename savo dialo-gø ir kiekviename vis savaip. Árodinëjimo kryptápaprastai lemia dialogo problematika ir siekiai.

Faidre sielos nemirtingumas grindþiamas ganasausokai, ir tai rëþia aká, nes ðiaip jau tai – be-ne poetiðkiausias Platono dialogas. Teigiama,kad siela yra nemirtinga, nes amþinai juda. Oðitai ámanoma tik tuomet, kai siela yra save ju-dinantis pradas, kuris dël to yra „visa ko liku-

sio, kas tik juda, judëjimo ðaltinis ir pradas(arch). O pradas yra neatsiradæs. Ið prado ne-iðvengiamai atsiranda visa, kas tiktai atsiran-da, o jis pats neatsiranda ið nieko“ (Ten pat,245c-d). Nereikia didelio áþvalgumo, kad ðiuosesausuose samprotavimuose atpaþintum anks-tyvosios graikø filosofijos sàvokas20 ir kad sie-la èia susiejama su ankstyvosios graikø filoso-

fijos pirminiu probleminiu interesu – arch. Ne-sigilinant á ðiø argumentø korektiðkumà, gali-ma daryti iðvadà, kad jais siekiama formaliaiáteisinti paskesnius samprotavimus apie sielainutinkantá ðëlà kaip ligtolinës filosofijos tæsi-ná. O tai jau logiðkai numano, kad tie sampro-

tavimai turëtø perimti ir tas viltis, kurias anks-tyvieji filosofai siejo su samprotavimais apiepirmàjá pradà. Taigi samprotavimai apie sielosðëlà tarsi ágauna ágaliojimus atstovauti ligtoli-nës filosofijos pamatiniams siekiams, o pati fi-losofija tada jau turëtø persiimti ðiuose sam-protavimuose iðaiðkëjusiais naujais turiningaissiekiais. Kad ir kaip bûtø, sutvarkæs „juridi-nius“ savo samprotavimø apie sielà ypatumas,Sokratas pereina prie dalykinio sielos apibrë-þimo. Ir èia prasideda platoniðkoji poezija, ku-

ri jau pustreèio tûkstantmeèio þavi, intriguojair trikdo Faidro skaitytojus.„Sielà prilyginkime sparnuotos dvikinkës ir

vadeliotojo jungtinei galiai; dievø ir þirgai, ir vadeliotojai yra taurûs ir kilæ ið tauriøjø, olikusiø {sielø} jie yra miðrûnai. Pirma, kinkiná

valdo mûsø {sielos} valdovas; antra, vienas joþirgas yra puikus, taurus ir gimæs ið tokiø patþirgø, kitas þirgas – ðio prieðingybë, kilæs iðprieðingø protëviø, tad neiðvengiama, kad

vadelioti yra sunkus ir nuobodus darbas“ (Ten

pat, 246a-b).Ið pirmo þvilgsnio toks sielos apraðymas galipasirodyti visiðkai hermetiðkas ir já bûtø gali-ma lengva ranka nuraðyti kaip graþià, bet nû-dienos þmogui nieko nesakanèià metaforà. Ta-èiau pagarba dieviðkajam Platonui neleidþiataip elgtis, taigi vis dëlto reikëtø pamëginti su-reikðminti ðio apraðymo atskiras dalis taip, kad

jos imtø bent jau ðá tà byloti ir nûdienos þmo-gui. Ir padëti èia galëtø tas pats Descartes’as,kuris, kaip jau buvo minëta, ádiegë á þmogaus

dvasinæ konstitucijà ið esmës jà pakeitusá prin-cipà. Jo Metafiziniuose apmàstymuose greta aki- vaizdþiai grindþiamos ir aptariamos formulës

20 Plg.: „Visada buvo tai, kas buvo, ir visada bus. Juk jei atsirado, tai turëjo prieð atsirandant bûti nieku. Jeigu

buvo niekas, tai jokiu bûdu niekas ir nebûtø atsiradæs iðnieko“ – Melisas B.1. (Filosofijos istorijos chrestomatija1977: 56).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


33

cogito ergo sum galima rekonstruoti dar vienàpanaðià formulæ. Ji netiesiogiai iðryðkëja Des-cartes’ui árodþius Dievo buvimà. Logiðkai rea-bilituotas Dievas atkuria ryðá su þmogumi, perkurá Descartes’as substancializuoja savàjá at-radimà – ego. Nepaliekant ego pozicijos bei

ávertinant þmogaus santykio su Dievu pobûdá,tas substancializuojantis ryðys gali bûti nusa-kytas formule credo ergo sum. Ðioji formulë pa-pildomai numato þmogaus galimybæ persiimtitikëjime susiklostanèiu paþintiniu turiniu, irDescartes’as pasinaudoja ðia galimybe átikrin-damas savo apmàstymø pradþioje abejonëjesuspenduotus þinojimus. Tikëjime susiklostan-tis turinys, ávertinant su gëriu siejamà Dievoprigimtá, yra ne kas kita, o jau minëta etiðkojomàstymo tema. Ðios temos pats Descartes’as

akivaizdþiai neplëtoja, nes ieðkant þinojimo tik-rumo jam kur kas svarbiau logiðkai kompro-mituoti kasdienio màstymo temà. Ir jis tai da-ro tiek savo apmàstymø pradþioje, tariamai jus-liðkojo paþinimo prieðtaringumu pagrásdamas

visuotinæ abejonæ, tiek vëliau garsiàja vaðko pa-þinimo analize atskleisdamas iðimtinai racio-nalø paþinimo pobûdá. Kitaip tariant, Descar-tes’o apmàstymuose rungiasi dvi turiningos pa-þintinës temos – kasdienë ir etiðkoji, kurios,grieþtai neiðskirtos, sukelia ðiokià tokià painia-

và net paties Descartes’o samprotavimuose. Otomis temomis disponuoja, t. y. jas màsto ir apiemàstymo rezultatø tikrumà sprendimus daro,dvejopai konstituojamas ir ðia prasme dvivei-dis ego. Ar ði trijulë nëra ta pati, apie kurià taippoetiðkai kalba Platonas? Ið pirmo þvilgsniobent jau dvi alternatyvios paþintinës temos lygir galëtø bûti siejamos su dviem platoniðkosiosmetaforos þirgais. Taèiau kaip ákomponuoti áplatoniðkàjá màstymà dekartiðkàjá ego? Atro-do, kad be kontrabandos èia neapsieisi. Taèiau

juk galima, sekant Descartes’u, paklausti: kasgi tas ego? O paklausus, sulaukti viltá teikian-èio Descartes’o atsakymo. Tai juk màstantis

daiktas21, t. y. formalusis teorinis màstymas, ar-ba, kaip pasakytø Hëgelis, abstrakti idëja. Des-cartes’as jau reflektuoja ðio màstymo konstruo-

jantájá principà arba, kaip pasakytø Platonas, judinantájá pradà – ego. Ðis ego já steigianèiàjaformule yra niekuo neapibrëþtas22, taigi, kaip

toliau galëtø iðsamprotauti sinkretinio màsty-mo logikà pasitelkæs Melisas, ir amþinas23 . Pla-tonas èia galëtø suploti rankomis ir pagirti Des-cartes’à uþ toká puikø argumentà sielos nemir-tingumo naudai, o mums lyg ir ðvystelëtø ðiokstoks aiðkumas, apie koká gi save judinantá pra-dà kalba Sokratas, pagrásdamas sielos nemir-tingumà. Kad ir kaip bûtø, Descartes’as savogarsiàja formule visiðkai autonomizuoja teori-ná màstymà24 ir ðis tampa pastebimas. O anti-koje teorinis màstymas ákinkytas á sinkretiðkà-

jà màstymo struktûrà ir dël savo neturiningu-mo bei visiðkos priklausomybës nuo tos struk-tûros yra tarsi perregimas ir nepastebimas. BetPlatonas jau taip plaèiai eksploatuoja teoriniomàstymo galimybes, kad negali jo, kaip santy-kiðkai autonomiðko darinio, nepastebëti. Tàautonomiðkumà iðduoda teorinio màstymo pri-gimtyje slypinti galimybë reflektuoti bet kokiusturinius. Juk refleksija tarsi pakylëja virð re-flektuojamø turiniø ir atpalaiduoja jø atþvil-giu, taigi ir sukelia laisvës arba autonomiðku-

21 Plg.: „Tad kas gi pagaliau að esu? Màstantis daiktas“(Dekartas 1978: 173).

22 Plg.: „Að þinau, kad esu, ir tiriu, bûtent koks esu,að, þinantis, kad esu. Taigi, tiesà sakant, mano asmenybëspaþinimas tikrai nepriklauso nuo neþinomø dalykø.Vadinasi, nepriklauso nuo nieko, kà galëèiau prasimanytisavo vaizduote“ (Ten pat).

23 Plg.: „O kadangi bûtis neatsirado, tai ji yra, visadabuvo ir visada bus, taigi neturi nei pradþios, nei pabaigos,bet yra neapibrëþta“ – Melisas B. 2. (Filosofijos istorijoschrestomatija 1977: 56).

24 Kad nereikëtø statyti Descartes’ui pernelyg aukðtopaminklo, derëtø patikslinti, jog dalykiðkai teoriná màs-tymà naujaisiais amþiais autonomizuoja besiplëtojantigamtotyra, kuri savo esme yra konstruktyvi teorinë veikla.Descartes’as savàja formule tik legalizuoja ðios konstruk-tyvios paþintinës veiklos subjektà.

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


34

mo tø turiniø atþvilgiu pajautà. Taèiau sinkre-tinio màstymo atveju refleksija tik steigia dis-tancijà konkreèiø turiniø atþvilgiu, bet nieka-da visiðkai neatitrûksta nuo jø, taigi ir nereali-zuoja joje slypinèios laisvës galimybës. Ji èiatarsi ir laisva, ir pririðta, taigi tarsi ðá tà gali, ir

negali tuo pat metu. Todël graikas jau gurkð-teli laisvës, bet kartu vis vien jauèiasi ir supan-èiotas tarsi Prometëjas, ir tai jam sukelia vosne ontologiðkà tragiðkumo jausmà, kurá jis ið-lieja garsiose tragedijose. Taigi ir Platonas teo-rinio màstymo autonomijà tegali pastebëti jamdar tik matomu anonimiðku profiliu. Nors irkalba apie vadeliotojà ir toks kalbëjimas lyg irnumato to vadeliotojo autonomiðkumà, taigiir jo galià valdyti màstymo temas, taèiau aki-

vaizdu, kad jo vadeliotojas yra dar beasmenis

ir jo þirgai, jei ir veþa já kryptingai, tai tà kryptá valdo ne jis, o aplinkybës. Taèiau taip pat aið-ku, kad vadeliotojas yra niekas be þirgø, nespats savaime teorinis màstymas turiningai yrabergþdþias ir gali verstis tik jam svetimais turi-niais ið ðalies. Filosofuojanèio Sokrato atvejuteorinis màstymas siekia temizuoti etiðkàjàmàstymo temà ir kiek ámanoma atsiriboti nuokasdieniðkosios. O ði neiðvengiama todël, kadfilosofas turi kiekvienà akimirkà iðgyventi, tai-gi persiimti kasdieniais rûpesèiais, nes tai ið-

kart indukuoja tà jam nepriimtinà kasdienámàstymà. Taigi filosofo siela turëtø bûti teori-nis màstymas, kuris, mëgindamas atsiriboti nuokadieniðkosios màstymo temos, siekia temizuo-ti etiðkàjà. O tokiu atveju daugiausia, kà galinuveikti antikos filosofas, tai iðsiaiðkinti filo-sofavimui palankias aplinkybes ir, joms susi-klosèius, mëginti jomis sëkmingai pasinaudo-ti. Èia jau bûtø galima spëti, kad meilë, kaipðëlas, ir turëtø bûti ta palankiausia filosofavi-mui natûrali aplinkybë. Taèiau neskubëkime

tikrinti ðio spëjimo, nes sokratiðkajame sielosapibrëþime yra dar viena máslinga detalë, kuribent jau paèiame apibrëþime taip kukliai pa-

minëta, kad tiesiog prasprûsta pro akis. Juk tasokratiðkoji dvikinkë dar ir sparnuota! Ið pir-mo þvilgsnio ði nuoroda ne tokia jau ypatinga.Net eilinis ðiø laikø þmogelis, atpaþinæs sokra-tiðkajame sielos vaizdinyje tipiðkà anø laikø ju-dëjimo priemonæ – graikø karo veþimà ir su-

gretinæs já su, rodytøsi, panaðios paskirties nû-dienos veþimaièiu, pavyzdþiui, sportiniu auto-mobiliu, ið karto pasakytø, kad, matyt, tai yraaptakas – nûdienos veþimaièio aerodinamikàgerinanti, já galbût puoðianti, bet ne itin esmin-ga jo dalis. Pasakytø ir, ko gero, labai pralinks-mintø ir Sokratà, ir Platonà. Gal vël reikëtøkreiptis pagalbos á Descartes’à? Taèiau ir jis,atrodo, nekà galëtø mums padëti, nes kad irretkarèiais ásileisdamas, rodytøsi, á klasikoplunksnos nevertus „malonius apmàstymus ant

krosnies“, apie jokius ego sparnus net neuþsi-mena.O tie sparnai sielai, kitaip nei aptakas

automobiliui, matyt, yra esminis dalykas, jeigu jau toks skalsus þodþiui Sokratas sparnøprigimèiai aptarti þodþiø nepaðykðti. Pasirodo,sparnus ið prigimties turi visos sielos – tiekþmoniø, tiek dievø. Juk grieþta prasme ir vienø,ir kitø sielos yra tokios pat, nes kilusios ið tospaèios bûties. Gal kas pasakytø, kad tai dar

vienas graikø demokratijos þenklas, prilygi-

nantis þmones patiems dievams. Taèiau, matyt,teisingiau bûtø pasakyti, kad tai dar vienagraikø demokratijos prieþastis: dievai ir þmo-nës yra lygûs prieð bûtá, o politinë demokratija

yra tik tolimas ðios lygybës atðvaitas. Nesunkunuspëti, kad dievø sielos turëtø bûti grynesnës,todël jø atveju, ko gero, turëtø bûti aiðkesnë irsparnø paskirtis. Dievø sielas Sokratas taip patsieja su tuo paèiu dvikinkës vaizdiniu. Tariant,kad dvikinkës þirgai atstovauja alternatyviomsmàstymo temoms, ir nuosekliai logiðkai

màstant, atrodo, tektø dievams palikti tik po vienà þirgà, t. y. tik po tà kilnøjá, siejamà suetiðkàja màstymo tema. Taip mums galëtø

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


35

patarti net ir Ksenofanas, bene logiðkiausias iðankstyvøjø graikø filosofø, atëmæs ið dievø

viskà, kas þmogiðka, net pavidalà. Ir norsfaidriðkasis Sokratas irgi ironizuoja þmogiðkàjánemirtingøjø, t. y. dievø, supratimà, taèiau nuo

jo visiðkai neatsiriboja. O juk „neregëjus ir

màstymu pakankamai nesuvokus dievo“, kogero, protingiausia bûtø laikytis vitgenð-teiniðkos nuostatos: tylëti apie tai, apie kànegalima kalbëti. Taèiau Sokratas taikosi priesavo paðnekovo Faidro ir kalba ne apieteoriðkai iðdestiliuotus, o apie graikams realius,t. y. jø mitais apraðomus, dievus. O ðie yra netik dieviðki, bet ir labai þmogiðki. Jie nevengiatiesiogiai pabendrauti su þmonëmis, o bend-raudami netgi nuslysti nuodëmën, taigi linkæpersiimti ir kasdieniais þmogiðkais interesais.

Tokia samprata eiliniam graikui palieka prieigàprie dievø: juk juos galima þmogiðkomispriemonëmis palenkti sau. Nors ir nelogiðka,tokia dievø prigimties samprata, ne itinnuþemindama dangø, gerokai sukilninaþemiðkàjá gyvenimà ir labai suðvelnina santy-kius tarp dviejø ið esmës skirtingø pasauliø.Kad ir kaip bûtø, ásileidþiant dievus á ðiapusinákasdienybës pasaulá, tenka á jø veþëèias ákinkytiir antràjá þirgà. Taèiau dievø sielos vis tiek turiaiðkø panaðumà mirtingøjø atþvilgiu: tai sielos,

niekada nepraradusios sparnø, o todël irsparnø prigimtis nuolat realizuoja savo esmæ,kurià Sokratas nusako bent jau ið pirmoþvilgsnio labai lakiu ir kartu tiek pat neapi-brëþtu teiginiu: „bûdama tobula ir sparnuota,siela skrajoja aukðtybëse ir tvarko visà pasaulá“(Platonas 1999: 246c). Ir, þinoma, „Dzeusas,didis vadas danguje, vaþiuoja pirmasis, viskàsutvarkydamas ir viskuo besirûpindamas, opaskui já seka dievø ir daimonø kareivija,iðrikiuota vienuolika bûriø“ (Ten pat, 246e).

Graikø mitologijos þinovas èia kaipmatatpaþintø Olimpo gyventojus ir viskas jam bûtøgana aiðku. Na, nebent jis kiek pasiginèytø su

Platonu dël vaidmens, kurá ðis skiria dvyliktajaidievybei – Hestijai25. „O likusieji dievai, visipagrindiniai, áeinantys á dvylikos skaièiø, <...>padangës skliauto kraðtu pakyla iki aukðtybës<...> iðeina iðorën ir sustoja ant dangausketeros, rymo, o dangaus skliautas neða jas

ratu, ir {sielos} stebi tai, kas esti uþ dangaus ribø“ (Platonas 1999: 247a-c). Mitologijosþinovams ir èia viskas bûtø suprantama, nes jie,tarsi kokie dievø beñdrai, persiëmæ jø poþiûriuir þino, kad dievai ið esmë viskà gali. O mespamëginkime paþvelgti þmogiðkai ir pasiaið-kinti, kodël gi sieloms ta uþdangë taip rûpi irkà gi jos ten iðvysta. Spëlioti nereikia, nes patsSokratas apie tai prabyla: „reikia pagaliauiðdrásti tiesà iðtarti, ypaè tuomet, kai kalbi apietiesà: toje vietoje tvyro bespalvë, be bruoþø,

neapèiuopiama esybë, ið tiesø bûvanti, regima tik protui – sielos vairininkui; bûtent á jà ir krypstateisingoji paþinimo rûðis“ (Ten pat, 247c). Ðisuþdangës apraðymas labai jau nedviprasmiðkaisusieja mitologinius vaizdinius su filosofija.Ðiaip jau lankstus, savo samprotavimaisdaþniausiai provokuodamas, o ne prikiðamaibrukdamas grieþtas tiesas, Platonas èia jaulabai kategoriðkas. Ir tà kategoriðkumà ne taip

jau sunku suprasti: juk kalbama ne apie ðiaipmarginalinius dalykus, o apie filosofui pama-

tines vertybes, taigi ir jokiø svyravimø èia jaunegali bûti. Platonas gal net ðiek tiek persis-tengia su vertybiniais akcentais, bet, matyt,sunku, iðsiaiðkinus filosofui rûpimà tiesà, visdar kalbëti uþuolankomis. Tobulo dievø gyve-nimo kryptingu pjûviu Platonas atskleidþiagraikø kosmo ontologinæ, gnoseologinæ ir

vertybinæ sàrangà, kad paskui jau be vargogalëtø nurodyti þmogaus vietà ir paskirtá joje.Ta vieta nurodoma þvelgiant ið filosofo pozicijø,

25 Plg.: „Tik viena Hestija nepalieka savo buveinës <...>“(Platonas 1999: 247a).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


7/25/2019 problems_2007_71_24-48


37

paðëlimo prieþastis: ið visø dieviðkojo ákvëpimorûðiø pastaroji, kilusi ið geriausiø, yra geriausiatiek jà turinèiam, tiek ir tam, kuris drauge suðiuoju pasidalija, taigi mylintis graþius dalykus,kuris turi dalá ðiame ðële, yra vadinamas my-

lëtoju“ (Ten pat, 249c-e). Pasirodo, Sokratas

nepamirðo, kad sako kalbà apie meilæ, ir uþsi-tæsæs ekskursas á dievø pasaulá buvo reikalingastik tam, kad bûtø galima (teoriðkai) tobulai, t. y.apibrëþtimis ið dievø gyvenimo, nusakytigeriausiàjà, á dieviðkumà orientuotà meilësatmainà. Ir jau darosi aiðku, kodël filoso-fuojanèiam Sokratui ði meilë yra pati geriau-sioji: juk ji angaþuoja ne kà kita, o „teisingàpaþinimà“, arba filosofavimà. Kadangi filosofassiekia atsiriboti nuo kasdienio màstymo arba,Sokrato þodþiais, nuo þmogiðkøjø rûpesèiø ir

siekia temtizuoti etiðkàjá màstymà arba die- viðkus dalykus27, tai tokià nuostatà skatinantimeilë, þvelgiant vien ið kasdienio màstymopozicijø, arba sofistiðkai, yra to kasdienio protonetekimas ir ðia, kol kas dar tik neigiama,prasme ðëlas. Sokratui, kaip filosofui, rûpi visaikita ðëlo savybë, ir jis mëgina jà apibrëþtipatikslindamas, kaip mylintájá paveikia tai, kassukelia meilæ, t. y. groþis. Bet prieð tai tenkapasiaiðkinti, o kas gi yra groþis. Sokratas vëlpratæsia tiesos sakymà ir ðá kartà – jau apie

groþá. Pasirodo, ðis yra ypatinga esybë: „groþisþërëjo, bûdamas su anais dalykais, taigi atke-liavæ èionai mes jo spindëjimà ryðkiausiaiesame patyræ aiðkiausia savo jusle – rega: matið kûno jusliø aiðkiausia yra rega, taèiau {pats}

màstymas jàja nemato, nes kitaip bûtø sukurstæsmumyse baisingà meilæ, jei tiktai tai bûtø atsi-tikæ taip, kad koks nors aiðkus {màstymo} at-

vaizdas taptø prieinamas mûsø regai; tas pats pasakytina apie viskà, kà verta mylëti. Tiktai vieninteliam groþiui teko lemtis bûti vaizdþiau-

siam ir miel iaus iam“ (Ten pat, 250d-e).Perskaièius ðià poetiðkà iðtraukëlæ, ko gero,galima patirti bûsenà, kurià iðgyveno Sokratas,iðklausæs Lisijo kalbà, t. y. pajusti, kaip krûtinëkaþko prisipildo, ir pasitelkiant nors irneypatingas savo iðgales mëginti pratæsti

vaizdingà ðnekëjimà bei padaryti iðvadà, kadgroþis, matyt, yra tai, kas sieja þemiðkàjá irdangiðkàjá pasaulius; taigi savotiðkas Ariadnëssiûlas, paliktas èia atsidûrusiems, kad ðieneprarastø vilties ir mëgintø, dar èia bûdami,ieðkoti kelio atgal arba, kad bûdami pasmerktikasdieniam kûniðkam gyvenimui, nenudievëtø,o þveldami á groþá prisimintø savo tikràjàdieviðkàjà prigimtá. Prabylant dalykiðkiau irbûtent ið filosofijos tribûnos, tektø prieitiiðvadà, kad groþis yra tai, kas kreipia filosofijai

uþsiangaþavusá màstymà màstyti jam pritin-kamus dalykus – nematomas ir apskritai nejun-tamas sàvokas. Tokia iðvada gal ir patenkintøne itin priekabø filosofiniø tekstø mëgëjà, oakylesnis ðio teksto skaitytojas galëtø ironiðkaipaklausti: negi kasdienio màstymo sàvokosregimos? Juk tarus, kad abu pasauliai, þvelgiantteoriðkai, yra vien màstymo konstruktai – kas-dienis ir etiðkasis màstymai, tektø pripaþinti,kad kasdienio màstymo sàvokos neregimos irapskritai nejuntamos, o tada vienas ið dviejø –

Platonas arba ðio straipsnio autorius – nusi-ðneka. Kadangi Platonas dël ávairiausiø aplin-kybiø nepakaltinamas ið principo, tai ðvelniainurausti tektø straipsnio autoriui. Taèiau prieðnuraustant dar bûtø galima atkreipti dëmesá átai, kad antika màsto sinkretiðkai ir kasdienismàstymas ne tik màsto, bet ir mato, ir apskritai

junta tai, kà màsto28. Todël net Platonas, jau

27 Plg.: „Bûdas þmogaus dievybë“ (ηθος ανθρωπω

δαιµων) (Herakleitas 1997: Fr.64).

28 Net moderniojo màstymo pradininkas Descartes’as,savuoju cog ito autonomizavæs màstymà, ið pradþiømàstymà supranta dar tradiciðkai labai plaèiai: „O kas gi yra màstantis daiktas? Tai yra daiktas, kuris abejoja,suvokia, supranta, teigia, neigia, nori, nenori, ásivaizduojair jauèia“ (Dekartas 1981: 173).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


38

ásisàmonindamas formaliàjà filosofijos pusæ –teorijà ir jau nuosekliai iðmàstydamas teoriðkaistebimos bûties giminingumà tai pusei, t. y. josesybiø – idëjø neregimumà, vis dar tarsi ið to

visad iðliekanèio sinkretiðkumo inercijos vadinatas neregimas idëjas ir eidola, t. y. lyg ir ið prin-

cipo regimais pavidalais. Ir èia jis stebëtinaisutaria su, rodytøsi, visai prieðinga kryptimiantikos filosofijoje pasukusiu Demokritu, kurissavo atomus irgi neretai vadino eidola. Taiptarus, tektø daryti iðvadà, kad groþis atlieka tàPlatono dar Puotoje pabrëþtà du alternatyviuspasaulius siejantá vaidmená, matyt, visai ne dëlsavo tariamo regimumo abiejuose pasauliuose.Ir nors Sokratas ið karto dar neatskleidþia tosspëtinos groþio galios savybës, taèiau pagaliauprabyla apie tai, kaip groþis paveikia èia, ðiame

gyvenime, atsidûrusià, su kûnu susietà ir dëlto sparnus praradusià sielà. Taigi „tas, kurisáðventintas neseniai ir daug yra regëjæs {anuo-metiniø} reginiø, kai tik iðvysta dieviðkà veidà,gebantá atkartoti groþá ar koká nors kûno pavi-dalà, visø pirma paðiurpsta ir ant jo nuþengiakaþin koks anuometinis {pamaldø iðgàstásukeliantis} siaubas, tad vëliau jis þvelgia á ðá{veidà} su pamaldþia baime kaip á dievybæ .<...> akimis sugavæs groþio iðtekëjimà,{mylëtojas} suðyla, ir ðitaip sutvirtëja sparno

prigimtis: nuo ðilumos aplink {sparno} ûglásuminkðtëja visa, kas anksèiau nuo sausumobuvo sukietëjæ ir kliudë augti, o pritekëjusmaisto iðbrinksta plunksnø diegai, taigiplunksnos pradeda greitai nuo pat ðaknø augtiper visà sielà; mat pastaroji nuo senø laikø visa

buvo plunksnuota“ (Ten pat, 251a-b). Perskai-èius ðià iðtraukëlæ, sunku neleptelëti banaliosfrazës: kuo toliau, tuo graþiau! Negana to, kadsiela þirgais kinkyta, sparnuota, ji dar ir visaplunksnuota. Galëtø Platonas ir saikà turëti!

Betgi neturi, o ir klasikø klasikas yra, tadnelieka nieko kita, kaip skaitytis su juo irmëginti tas plunksnas kaip nors racionaliai

iðkedenti. Syká groþá Sokratas sieja su dievið-kumu, o dievai ákûnija vertybes, todël nesunkupadaryti nûdienos þmogui ir ðiaip jau þinomàiðvadà, kad groþis yra vertybë. Iðeitø, kadSokratas kalba apie groþio, kaip vertybës,poveiká þmogaus sielai. O kadangi jis nëra ba-

nalus màstytojas, tai, matyt, kalbëdamas apietà poveiká, numano ir tai, kad siela turëtø bûtiimli tokios vertybës poveikiui. Taigi ir sielosprigimtinis plunksnuotumas ar negalëtø reikðti

jos prigimtinio imlumo vertybiø poveikiui? Sin-kretiðkai màstanèiam graikui plunksnuotosparno metafora, matyt, galëtø visai vaizdþiaiatspindëti tuos vidinius potyrius, kuriuos ðisiðgyvena jam graþaus (þmogaus) veido aki-

vaizdoje29. Tokie groþio potyriai, pasikarto- jantys gyvenime ir atmintyje, paveikia ásimy-

lëjusio þmogaus arba, kaip sako Sokratas, mylë-tojo sielos vertybines nuostatas: „groþio turë-tojà ji vertina uþvis labiau, o motina, broliai ir

visi draugai tuomet bûna pamirð tami, dël aplaidumo praþudytà turtà taip pat laiko nieku; paniekinus visus (kasdienio gyvenimo – S. J.) paproèius ir graþaus elgesio nuostatus, kuriø taipstropiai laikësi, ji pasiruoðusi vergauti ir gulëti,kur papuolë, kad tik bûtø kuo arèiau troðkimo“(Ten pat, 252a). Ir jau visai nesunku áþvelgti tøgroþio sukeliamø vertybiniø permainø kryptá:

groþis nureikðmina kasdienius interesus, taigiir jais konstituojamà kasdiená màstymà.Suprastintai netgi bûtø galima pasakyti, kadgroþis yra kasdiená màstymà anihiliuojanti ir,matyt, kaip tik dël to filosofui „ mieliausioji“

vertybë. Sinkretinio màstymo atveju tai jau lyg

29 Plg:. „Bet kol tai vyksta, siela visa verda ir verþiasilauk; kaip tuomet, kai dygsta dantys, kreèia ðaltis ir su-dirgsta dantenos, tà patá patiria ir siela, pradëjus augtisparnams: augindama sparnus, siela tarsi uþverda, sudir-gsta, jai nieþti. Þvelgdama á berniuko groþá ir sugerdama iðten plûstanèias bei srûvanèias daleles, kurios kaip tik dëlto ir vadinamos potraukiu, ji sudrëksta ir suðyla, iðsigelbstinuo kanèios ir nudþiunga“ (Platonas 1996: 251c-d).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


39

ir numano galimybæ tam màstymui susitelkti áantràjà turiningàjà ðio màstymo alternatyvà –etiðkumo temà. Tokia galimybë ið principotikëtina, nes ji rezonuoja ir su tikrojo (o nefaidriðkojo) Sokrato vykdyta fenomenologinësredukcijos procedûra: juk ðis, kryptinga

klausimø seka sutrikdydamas savo paðnekovøkasdiená iðmanymà, iðprovokuodavo juospagimdyti tai, kà ðie seniai neðiojo savo sielose,t. y. aktyvinti to iðmanymo prislopintà etiðkàjàsielos pusæ. Taèiau tai tik abstrakti galimybë,kurià konkreèiai ágyvendinti gal tik Sokratas irtemokëjo. Tarus, kad Platonas, suteorindamasSokrato elgesá, kaip tik ir siekia teoriðkaiapraðyti konkreèias etiðkumo turinio temiza-

vimo aplinkybes, ið karto kyla átarimas dël jopasirenkamø aplinkybiø tinkamumo. Vargu ar

graikams, matyt, dviprasmybiø nekelianti bran-daus vyro meilë graþiam berniukui numano,suformuluokime tai santûriai, etiðkumo reali-zavimo perspektyvà. Juolab kad ir FaidroSokratas tiesiai sako, kad tokia meilë veikiaupaniekina „graþaus elgesio nuostatus“, t. y.etiðkumà. Straipsnio autoriui, matyt, èia tenkadar kartà rausti dël savo galimo nusiðnekëjimo,bet taip toli ábridus á balà trauktis jau lyg ir vëlu.Taigi, sekant Sokratu, bûtø galima bent jauapsigaubti galvà30, ir nors gerokai iðsipurvinus,

bet visgi pasiekti balos kraðtà. O kol kasleiskime dar kartelá pamaloninti savo ausispoetiðka faidriðkojo Sokrato iðkalba. Juolabkad, ðá bei tà pasiaiðkinus apie sparno prigimtá,dar liko neaptarta, o kas gi darosi su mylëtojosielos dvikinke, kai ðis atsiduria dieviðkai gra-þaus veido akivaizdoje. O juk net ir ne itinbesidomint filosofija turëtø bûti smalsu, kaipgitas groþis susuka þmogui galvà arba, jei kalbë-

tume Sokrato þodþiais, já pagauna. Ðiaip jauneiðmanëliu besidedantis Sokratas apie meilæ,rodosi, þino viskà31, todël ir pasakoja: „O iðrin-ktasis yra pagaunamas ðtai kaip. Kaip ðio mitopradþioje kiekvienà sielà padalinome á tris dalis,dvi ið jø laikydami pavidalu panaðiomis á þirgus,

o treèiàjà dalá – panaðia á vadeliotojà, taip irlaikykimës {ðitokio suskirstymo}. O ið þirgø vienas, sakome, yra geras, o kitas ne. Taèiaukokia yra gerojo dorybë, o blogojo yda, nekal-bëjome, todël reikia pasakyti dabar. Taigi vie-nas yra graþaus stoto, ið iðvaizdos tiesus ir grak-ðtus, aukðtai iðkelta kakta, dailiai þemyn lenktusnukiu, baltaspaþvelgti, juodaakis, mylás ðlovæ, bet

drauge nuosaikus ir kuklus, teisingos nuomonës draugas, jis klauso neplakamas – vadeliojamas vien paliepimu ir þodþiu. Kitas – kuprotas,

ámitæs, ydingo sudëjimo, galingo sprando,taèiau trumpo kaklo, uþriestasnukis, juodos spalvos, baltaakis, pasruvæs krauju, áþûlumo bei pagyrûniðkumo draugas, aplink jo ausis priþëlækarèiø, todël jis kurèias ir vargiai paklûsta net

rimbui bei akstinui. Kuomet vadeliotojas iðvysta erotiðkà reginá, visà jo sielà ákaitina pojûtis, o jápatá kankina kutulys ir drasko geidulio geluo-nys; tuomet vadeliotojui paklusnus þirgas, kaip

visuomet, taip ir tàsyk bûna áveikiamas gëdos,taigi pristabdo savàjá bëgimà, idant neuþlëktø

ant mylimojo. O kito þirgo jau nei akstinaisneámanoma nukreipti, nei botagu apgræþti, – jis ðuoliuoja ið visø jëgø; suteikdamas viso- kiausiø nemalonumø tiek drauge pakinkytam bièiuliui, tiek ir vadeliotojui, jis verèia juosartintis prie mylimø berniukø ir daryti uþuo-minas apie {kûniðkos} meilës malonumà.

Aniedu ið pradþiø prieðinasi, piktindamiesi,kad yra verèiami daryti tai, kas yra siaubinga ir

neteisëta. Bet galø gale, kadangi blogybei nëra

30 Plg.: „Kalbësiu apsigaubæs {veidà}, idant kuo

greièiau perbëgèiau (savo pirmàjà – S. J.) kalbà ir kad,neþvelgdamas á tave, neuþsikirsèiau ið gëdos“ (Ten pat,237a).

31 Plg.: „Pats skelbiuosi nieko neiðmanàs, iðskyrusmeilës dalykus <...>“ (Platonas 2000: 177d).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


40

jokios ribos, leidþiasi tempiami, nusileisdami irsutikdami padaryti tai, kas liepiama“ (Ten pat,253c-254b).

Net nejauku ðià poetiðkà ir pavidalu, irturiniu iðtraukà prastinti ir sieti jà su ðio straips-nio pradþioje aptartomis skirtimis, bet kadangi

galva apgaubta ir gëdos raudonis pridengtas,galima ryþtis tai daryti. Kaip laikëmës ðio mito,t. y. straipsnio pradþioje kiekvienà sielà –sinkretiðkà antikos þmogaus màstymà, padali-

jome á tris dalis, dvi ið jø laikydami pavidalupanaðiomis á turiningas màstymo temas, otreèià dalá – panaðia á jas temizuojantá teorinámàstymà, taip ir laikykimës {ðitokio suskirsty-mo}. O jau tada visiðkai suprantama, kad vie-nintelio sparnus ágyjanèio, t. y. filosofo,màstymo atveju teorinis màstymas yra pasirin-

kæs etiðkàjà turiningàjà temà, taigi su ja kuopuikiausiai ir sutaria. Tiesa, grieþta prasmeteorinis màstymas pats savaime neturi neiturinio, nei orientacijos ir dël to vargiai vadin-tinas vadeliotoju. Tai veikiau etiðkumo tema

vadovauja, primesdama jam ir turiná, ir ver-tybes32. Taèiau þvelgiant ið teorinio màstymopozicijos, ðio màstymo prigimtyje slypintisautonomiðkumo momentas sudaro prielaidàðiam màstymui manytis esant autonomiðkam,taigi lyg ir vadovaujanèiai instancijai ir netgi

savintis temizuojamo etiðkojo màstymo turináir vertybes, paliekant ðá lyg ir be nieko, todëlsiejant já su paklusniu baltu, gerai dar kad nebespalviu þirgu. Filosofuojanèio, t. y. etiðkumopersiëmusio, teorinio màstymo poþiûriuerotiðko reiðkinio akivaizdoje besiaktuali-zuojanti kasdienë màstymo tema atrodo kaipðiurkðtus filosofuojanèio màstymo pamatiniø

vertybiniø nuostatø paþeidimas. Juk kasdienismàstymas siekia tik turëti ir pats ið savæs tamesiekime nenumato jokiø apribojimø, o todëlfilosofuojanèiam màstymui ir atrodo kaip ribøneturinti blogybë, kurià ðis ir mëgina paþaboti,t. y. vien etiðkumui atsidavæs vadeliotojas kovo-

ja su kasdienio geidulio þirgu. Ta kova uþsitæsiair Sokratas, kaip koks meilës gurmanas, ne-pagaili nei laiko, nei þodþiø jai pavaizduoti.

„Ðtai jie priartëjo prie mylimojo ir iðvydo þërintá jo þvilgsná. Ðá paregëjus, vadeliotojo at- mintis neðama groþio prigimties link ir vël iðvysta jà, uþþengusià – drauge su nuosaikumu – ant ðvento sosto, o iðvydusi pabûgsta ir, pagauta pamaldþios baimës, krenta atbula, drauge neið- vengiamai patraukdama vadeles atgal taipsmarkai, kad abudu þirgai pasodinami ant

ðlaunø – vienas savo noru, kadangi jis nesi- prieðina, taèiau áþûlusis labai nenoriai. Kaiatðlyja atgal, vienas þirgas ið gëdos bei sukrëtimo

visoje savo sieloje apsipila prakaitu, o kitas, vostik aprimus þàslø bei kritimo skausmui, vos tikatgavæs kvapà ánirðæs ima plûstis, baisiausiaikoneveikdamas ir vadeliotojo, ir kinkiniobièiulá, kad ðie bailiai ir nevyriðkai palikærikiuotæ ir iðdavæ susitarimà. <...> Kai netikæsþirgas tà pat patiria daugelá sykiø ir atsisako

savojo áþûlumo, tuomet ji s klusniai seka

vadeliotojo numatymu, – o vos iðvydæs graþuolá, praþûva ið baimës. Taigi tuomet ir atsitinka taip,kad mylëtojo siela seka paskui mylimus ber-niukus gëdydamasi ir iðgàstinga. Juk kaip dievui lygø

garbina mylimàjá tas, kuris neapsimeta esàs ásimylëjæs, o ið tiesø tai patiria“ (Ten pat, 253b-255a).

Ir jau darosi vis aiðkiau, kodël ðiaip jausantûrus Sokratas taip ásileidþia á erotikosbrûzgynus ir kurlink kreipia jis savuoju pasa-kojimu. Graþus veidas yra erotiðkas reginys, oerotiðkumas tarpsta tarp seksualumo ir dievið-

kumo. Todël graþus veidas provokuoja tiekkasdiená, tiek etiná màstymà, t. y. tiesiog

32 Todël ir Platono filosofijà vainikuoja iðvada apiegërá, kuris konstituoja tiek patá paþinimo vyksmà, tiek jo

turiná. Tas pat pasakytina ir apie Aristotelio màstymàkarûnuojantá nejudantá judintojà, kuris taip pat siejamassu gëriu.

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


41

sinkretiná màstymà. Kadangi erotiðkumo at-spirties taðkas yra seksualumas33, tai darosi vi-siðkai suprantama, kodël Sokratas galëjo taiplengvai apsigauti savo pirmojoje kalboje. Ta-èiau filosofas, kuriam terûpi etiðkumas34,erotiðkame reiðkinyje áþvelgia etiðkumo tobulo

realizavimo perspektyvà arba, kalbant Puotoskalba, „teisingàjá kelià“. Todël iðtikus meilësðëlui, t. y. iðvydus koká nors veidà kaip graþøarba, tiesmukiau ðnekant, ásimylëjus, „jistartum paukðtis þiûri aukðtyn“ ir stengiasi pa-sikelti besiverianèios etiðkumo perspektyvoskryptimi. Pagreèiui jis priverstas kovoti su prie-ðingais tai perspektyvai, já ties konkreèiomisgroþio apraiðkomis fiksuojanèiais kasdieniomàstymo polinkiais á seksualumà, ir ðiojekovoje darosi etiðkas. Ðitaip save realizuojantis

etiðkumas yra ne ðiaip kokie nors abstraktûspamàstymai apie dorumà, kaip kad galëtøpagalvoti nûdienos þmogus, o visiðkai kon-kretus etiðkas elgesys, kuris susiklosto filosofoakistatoje su konkreèiu graþiu berniuku. Tiktoká konkretø elgesá, lydintá konkretø màstymà,o ne koká abstraktø ir tegali teoriðkai temizuotisinkretiðkai, taigi visiðkai konkreèiai, màstantisantikos filosofas. Toks su konkreèiais poelgiaissinchronizuotas konkretus màstymas yra iðkartir tikras, nes jis – tikro elgesio atspindys.

Sinkretinis màstymas negali atitrûkti nuo veikimo, todël, kitaip nei elgiantis, sinkretiðkaimàstanèiam antikos filosofui paþinti neduotaarba, ðnekant paprasèiau, sinkretiðkai màs-tantis antikos filosofas negali tikrai pamàstytito, ko jis nedaro. Ðtai kodël Sokratas ir sako,

kad tikrai paþinti galima tik tikrai, t. y. dorai,elgiantis, o ir dorai elgtis galima tik tikraipaþástant. Èia taip pat matyti, kodël etiðkumuitemizuoti pasirenkamas toks ið pirmo þvilgsnionedëkingas reiðkinys, t. y. meilë kaip ðëlas. Materotiðkumas dël jame slypinèio seksualumo

momento, maksimaliai provokuojanèio kas-diená elgesá ir atitinkamà màstymà, yra tuo patmetu maksimali etiðkumo provokacija. Tikásiveikiant su tikra aistra ir pagunda susiklosto,taigi ir gali bûti apmàstytas, ne koks norsnûdieniðkai ðnekant virtualus ar menamas, orealus ir ðia prasme tikras etiðkumas. Todëlantikos filosofas, siekdamas etiðko savoprigimtimi þinojimo, taigi tiesos labui, turiryþtis nûdienos þmogaus akimis paikai aukai –susilaikymui. Tik taip jis gali tikëtis teoriniu

màstymu temizuoti etiðkumo temà, taigi irpalankiausiu atveju iðvysti tai, kas buvonurodyta dievø arba tobulo etiðkumo atveju,bûtent iðvysti tiesos lygumà, t. y. ðiek tiekuþbëgant uþ akiø Platono Valstybës áþvalgai –gëriu konstituotà bûtá.

Toji paika auka paskesniems amþiamslabiausiai ir ástrigo kaip kilnios meilës esmë.Nesunku suprasti, kad tokia suprastintaplatoniðkosios meilës samprata tëra uþgautoskasdienio màstymo savimeilës aidas: juk ðiam,

iðimtinai á turëjimà krypstanèiam màstymui betkokia riba yra jo neigimas. Tokia meilës sam-prata gal ir tenkino viduramþius bei visø laikødavatkas, bet vargu ar priimtina nûdienosþmogui, seksualume jau seniai nebematanèiam

jokio tabu ir intuityviai jauèianèiam, kad su taplatoniðkàja meilës samprata kaþkas ne taip.Toká suprastinantá poþiûrá kompromituoja irpaèios antikos dionisiðkasis gyvybingumas –„graikø nepaliaujamai stiprëjantis groþio,ðvenèiø, linksmybiø, naujø kultø troðkimas“

(Nietzsche 1997: 24). Ir nors kasdieniammàstymui gali pasirodyti, kad etiðkumas mei-lëje kyla vien ið negatyvaus santykio su seksua-

33 Plg.: „...pirmas þingsnis, teisingai þengiant prie ðiotikslo, jaunystëje turëtø bûti þengtas graþiø kûnø link. Jei vedamas teisingu keliu, pradþioje jis turi mylëti vienà kûnà...“ (Platonas 2000: 210a).

34 Plg.: „<...> didþiausia laimë þmogui taip kasdien

ðnekëti apie dorybæ ir apie kitus dalykus, apie kuriuos girditmane kalbant <...> ir gyvenimas be tokio tyrinëjimonevertas gyventi þmogui“ (Platonas 1995: 38a).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


42

lumu, vien kaip jo neigimas, taèiau painiotietiðkumo ir susilaikymo nederëtø. Etiðkumopadarinys gali bûti ir susilaikymas, taèiaususilaikyti galima ir dël visiðkai kasdieniømotyvø, pavyzdþiui, ið baimës susirgti venerineliga ar tiesiog dël neryþtingumo. Kadangikasdienis màstymas tegali temizuoti jamprieinamus turinius ir neiðvengiamai abso-liutina savo nuostatà arba, kaip pasakytøLevinas, totalizuoja, tai nesunku nuslysti á tokiànegatyvià kilnios meilës sampratà ar netapkaltinti Sokratà graikiðkosios tragedijosnugalabijimu35. Taèiau ávertinat antikos sin-kretinio màstymo specifikà ir ið to kylantábûtinumà neigti vienà màstymo pusæ, kad ið-ryðkëtø kita, tas neigimas nepaaiðkina, ið kurkyla pats etiðkumo turinys. Mat neigimasplatoniðkojoje meilës sampratoje tëra fenome-

nologinës redukcijos negatyvioji pusë – epoch,niekaip nepaveikianti to turinio, kurá veikiaisiekiama ta procedûra temizuoti. Kasdieniammàstymui nesunku apsigauti ir susieti iðoriðkaipanaðius paþintinæ procedûrà ir paþinimorezultatà. Juk ir etiðkumà jis temato tiknegatyviai, t. y. kaip etinius draudimus, taigi jopoþiûriu negatyvumo momentas paþintinëjeprocedûroje akivaizdþiai rezonuoja su nega-tyviu savo esme paþintiniu turiniu – etiniudraudimu, todël jis gali ir padaryti iðvadà, kad

net já ir lemia. Taèiau argi etinis draudimas yranegatyvus paèia savo prigimtimi? Negi jis kyla vien ið negatyviø paskatø36? O faidriðkasisSokratas, taip ásileidæs á meilës laistymà poe-

zijos eliksyru, ar dar besugeba pasidomëtimeilëje nutinkanèio etiðkumo prigimtimi? Juk

jam, kaip mitologizuojanèiam graikui, rodosi, visiðkai pakanka nuorodos, kad visa tai „die- viðkosios dovanos“, t. y. kad etiðkumas kyla iðdievø. Taèiau jau ir teoretizuojanèiam faidrið-kajam Sokratui, matyt, tokios nuorodos ne-gana, nes jis tikslina mylëtojo santykio su myli-muoju detales. Pasirodo, tikras dovanas þadatik ðëlas, nutikæs tarp ypatingos prigimtiesmylëtojo ir berniuko. „Kiekvienas {mylëtojas}pagal {savàjá bûdà}iðsirenka ið graþuoliø nely-ginant Erotà ir pastaràjá, tarsi jis ir bûtø pats

dievas, ið èia paliepimas <...> pasistato sau iriðpuoðia tarsi stabà, lyg ketintø já garbinti ir keltiprie jo orgijas. Taigi Dzeuso {palydovai} savomylimajame ieðko dzeusiðkos sielos: mat jiestebi, ar tas ið prigimties yra filosofas bei linkæs

vadovauti , o ðitoká suradæ ásimyli ir padaro viskà, kad {jø mylimasis} taptø kaip tik toks.Todël, net jei anksèiau ðiuo reikalu ir nebuvouþsiëmæ, jo stveriasi ir mokosi ið visur, kur tikástengia {kà suþinoti}, taip pat ir patys mëgina,eidami savo pëdsakais, surasti savo dievo

prigimtá, o sëkmæ patiria dël to, kad bûna pri- verèiami á dievà þvelgti atidþiai; atminties dëkaprie jo prisilietæ ir prisipildæ dieviðkojoákvëpimo, perima dievo paproèius bei polinkius– tiek, kiek tai ámanoma þmogui turëti dalá

dieve. Ðiø {gërybiø} prieþastimi laikydamimylimàjá, jauèia jam dar didesná ðvelnumà ir,tarsi bakchantës semdami ið Dzeuso bei iðlie-

dami tai á mylimojo sielà, padaro já kiek tik áma-noma panaðesná á savàjá dievà“ (Platonas 1996:252d-253b). Taigi sielos èia, gyvenime, yraskirtingos ir jø skirtingumai tëra Olimpo hie-rarchijos atspindys37. Matyt, bûtø visai ádomu

35 Plg.: „O Sokratas buvo tas antrasis þiûrovas, kurisnesuprato senosios tragedijos ir todël jos nevertino; <...>Jei dël to þlugo senoji tragedija, vadinasi, jà nugalabijæsprincipas – estetinis sokratizmas“ (Nietzsche 1997: 24).Perfrazuojant Hëgelio þodþius, apie patá Nyèæ bûtø galimapasakyti, kad jis bene vienintelis suprato Sokratà, taèiau,deja, neteisingai, t. y. pernelyg vienpusiðkai.

36 Plg.: „<...> ar visuomenë áprastine ðio þodþio

prasme yra principo „þmogus þmogui vilkas“ apribojimopasekmë, ar prieðingai – ji iðplaukia ið principo, kad þmogus yra þmogui?“ (Levinas 1994: 81).

37 Plg.: „Ðitaip esti kiekvieno dievo atveju: kurio bûryjebuvo, tà garbindamas bei kiek pajëgia mëgdþiodamas irgyvena – tol, kol bûna nesugadintas ir gyvena ðièia po

pirmojo uþgimimo, ir ðitokiu pat bûdu – {pamëgdþiodamassavàjá dievà} – bendrauja bei elgiasi tiek su mylimaisiais,tiek ir su kitais“ (Platonas 1996: 252d).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


43

pasigilinti á paraleles ir izomorfizmus tarpgraikiðkojo gyvenimo specifikos ir jø dievøpasaulio ypatumø, taèiau ðiuo atveju mustedomina nuoroda, kad filosofavimui palankus

yra tik santykis tarp dzeusiðkø sielø. Siejantdzeusiðkumà su etiðkumu, darosi aiðki dar

Sokrato antrosios kalbos pradþioje pasakytamintis, kad Dzeusas tvarko visà pasaulá. O jukið tikro, negi etiðkumas netvarko pasaulio? Argi

jis nëra visø þmogiðkøjø santykiø galutinëinstancija?38 Taigi ar ne ðia prasme dzeusiðkasiela ir èia, gyvenime, linkusi vadovauti? Jukpersiimti galutinës instancijos vaidmeniu –reiðkia persiimti ir galutinës atsakomybës nað-ta, nes jau nëra kam jos perleisti. O tokiaabsoliuti atsakomybë, ar ji nëra ir absoliutietiðkumo manifestacija?39 O meilës iðminèiai

paviliotam sinkretiðkai màstanèiam antikosfilosofui tobulas etiðkumo paþinimas ar nenu-mato tobulo jo realizavimo, taigi ar ne todëlValstybëje filosofas veikiai ir uþsikraus ant peèiøtà neþmoniðkai sunkià valdovo naðtà?40 Taèiauèia, Faidre, Sokratas dar tik aiðkinasi, kaippaþástamas etiðkumas, ir nustato dar vienànatûralià etiðkumo paþinimo aplinkybæ. Filoso-fuojantis mylëtojas ieðko tokiu paèiu sokra-tiðkuoju rûpesèiu serganèios sielos tarp gra-þuoliø ne ðiaip sau. Mat etiðkumà praktiðkai

galima realizuoti su bet kuo, taèiau filosofuirûpi já paþinti. Norint paþinti, reikia pasirûpinti,

kad etiðkumas patektø á màstymà, nes tik tada já galëtø temizuoti teorinis màstymas. Taigireikia, kad etiðkumas rûpëtø ir mylëtojui, irgraþuoliui, kad ðie jo siektø ne tik darbais, betir þodþiais. Tik pasakomas þodþiais, taigi ap-màstomas, etiðkumas jau yra ir teoriniam

màstymui tiesiogiai prieinama tema. Kitaip, netir nutikdamas, bet neapðnekëtas, jis lieka tarsiðeðëlyje ir filosofui ið jo jokios naudos. Vis taspat antikinio màstymo sinkretizmas èia numa-no dar vienà papildomà reikalavimà natûra-lioms filosofavimo aplinkybëms: ne bet koksðëlas þada filosofui tiesà, o tik su tokiu gra-þuoliu, su kuriuo pokalbis natûraliai suktøsiapie etiðkus dalykus41. Taèiau kodël tas gra-þuolis tik berniukas, kodël ne subrendæs vyras,kodël ne mergaitë, ne hetaira ar ðiaip subren-

dusi moteris? Matyt, ir èia natûraliomis aplin-kybëmis renkamasi tai, kas palankiausia filo-sofavimui. Juk labiau tikëtina, kad graþus bus,taigi ir natûraliai labiau pavilios, jauno þmo-gaus kûnas. Lygiai taip pat labiau tikëtina, kadryðys su mergaite ar moterimi natûraliai nuslysáprasta kryptimi – ðeimos, vaikø ir namø ûkiolink, taigi ir màstymas èia veikiai áklimpskasdienybës rûpesèiø konstruojamame hori-zonte. Visai viliojamai galëtø iðrodyti ryðys suhetaira, kuris lyg ir numano ir groþá, ir dvasin-

gus paðnekesius, taèiau nominaliai ir dar ðá tà,kas bent jau Platonui vargu ar siejasi su etið-kumu. Taèiau visgi kodël su kai kuriaisþmonëmis prabylama apie dorybæ, t. y. etiðku-mà? Ið kur gi kyla ði tema? Ir nors paèiamSokratui, regis, pakaktø nuorodos, kad tiesiog

jau yra tokiø dzeusiðkø sielø, kurioms tai rûpi,

38 Plg.: „Tarpasmeniná santyká, kurá nustatau su kituasmeniu, turiu nustatyti ir su kitais þmonëmis. Taigi bûtinariboti kito asmens pirmenybæ. Ið to kyla teisingumas.Teisingumà vykdo institucijos, kurios yra neiðvengiamos, ir já visuomet turi kontroliuoti pirminis tarpasmeninis santykis(kuris savo prigimtimi yra etinis – S. J.)“ (Levinas 1994: 91).

39 Kaip èia neprisiminti Dostojevskio þodþiø: „Visi mesesame kalti dël visko, uþ visus ir prieð visus, ir að daugiaunegu kiti“.

40 Plg.: „Didesnæ laiko dalá jie uþsiims filosofavimu,

bet, atëjus eilei, dirbs visuomenës labui ir vadovaus valstybei – ne todël, kad tai yra garbë, o todël, kad jø pareiga yra dirbti valstybës gerovës vardan“ (Platonas 1981: 540b).

41 Plg.: „Dël ðio tad nëðtumo graþûs kûnai traukia jálabiau nei bjaurûs, o sutikæs dar ir graþià, kilnià bei geros prigimties sielà, jis stipriai prie judviejø prisiriða; su tokiu

jis iðkart randa, kokiais þodþiais prabilt apie dorybæ, apietai, kam turi atsidëti taurus þmogus ir kokiø darbø imtis, irpradeda já auklëti“ (Platonas 2000: 209c-b).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


44

taèiau jis, atrodo, mëgina ir ðá bei tà dar pasi-aiðkinti. Mat Sokratas vis dëlto nepamirðo Li-sijo primestos intencijos, t. y. nepamirðo, kadkalba apie meilæ skirta berniukui. Ir nors galëjosusidaryti áspûdis, kad beveik visa kalba skirtanustatyti tiems panaðumams, kuriuos dël ðëlo

patiria pats mylëtojas, taèiau, matyt, tai buvodaroma tik tam, kad kalbos pabaigoje bûtøámanu deramai parodyti, kà gali pelnyti mylë-tojà pasirenkantis berniukas. Dzeusiðkos sielosarba filosofuojantis mylëtojas, kuriam dorybërûpi ið prigimties, ko gero, lieka atspirties taðkuaiðkinantis etiðkumo kilmæ. Tai jis, þvelgdamasá berniukà, „iðvysta dieviðkà veidà, gebantá geraiatkartoti groþá <...> ir ant jo nuþengia kaþinkoks anuometinis { pamaldø} iðgàstá sukeliantissiaubas, tad vëliau jis þvelgia á ðá {veidà} kaip á

dievybæ“ (Platonas 1996: 251a). „Juk kaip dievui lygøgarbina mylimàjá tas, kuris neapsimeta esàsásimylëjæs, o ið tiesø tai patiria“ (Ten pat, 255a).O koks, jei ne vien etiðkas, gali bûti dzeusiðkossielos þmogaus santykis su dievybe, jei tikþmogus neapsimeta esàs Dievo akivaizdoje, oið tiesø tai patiria? O pamaldus iðgàstis dieviðko

veido akivaizdoje ar nëra imlumo dzeusiðkam(etiðkam) turiniui þenklas? Ir kokiu tada, jeine etiniu, turiniu persmelkiami tie, kurie,„prisipildæ dieviðkojo ákvëpimo, perima dievo

paproèius bei polinkius“ (Ten pat, 253a)?Podekartiniam þmogui akistata su graþiu veidu,t. y. tiesiog su veidu, steigia cogito santyká sureikðme be konteksto42, o mitologizuojanèiam,taigi anonimiðkam, graikui santyká su dievu,taèiau abiem atvejais tai yra santykis su tuo,kas grieþta prasme nëra „regima“, taigi santykissu anapusybe arba transcendencija. Mat die-

viðkai graþus veidas nureikðmina regimà, t. y.

kasdieniðkai temizuojamà, veidà, vadinasi,atveria tiesioginæ prieigà prie alternatyviosdieviðkumo (etiðkumo) temos43. Dar api-brëþèiau ðnekant, graþus veidas yra „nere-gimas“, t. y. neturi „savo veido“, todël, kad jistik perjungia ið vienos turiningos màstymo

temos á kità. Tos temos yra visiðkai alter-natyvios, todël, þvelgiant bet kurios ið jø per-spektyva, kità tektø traktuoti kaip anapusiðkà.Taèiau suvokiant, kad në akimirkai negalimasustabdyti kasdienio gyvenimo, kuris visadaatmieðia ir praskiedþia realø etiðkumà, grynasarba tobulas etiðkumas tegali bûti priskirtas tikdievams ir, þvelgiant nepanaikinama þemiðkaperspektyva, lieka nepasiekiama tobulybe ir ðiaprasme anapusybe arba transcendencija44. Ta-èiau protas mëgintø ðvelninti ðià situacijà

sakydamas, kad visgi paþintiðkai ði tobuloetiðkumo idëja yra prieinama. Argi ne racio-nalu manyti, kad pati tobulo etiðkumo idëjaneiðreikðtai numano tà netobulà, þemiðkàjáetiðkumà, kuris vienintelis bûdamas realus irtegali bûti laikomas vieninteliu tikru atskaitostaðku. Taigi ðitaip þiûrint tobulas etiðkumastebûtø iðvestinis, t. y. tik netobulo þemiðkojoetiðkumo asimptotinis iðbaigimas. Taèiau taibûtø tik nepilnos refleksijos þvilgsnis, neáver-tinantis to fakto, kad tà neva vienintelá realø

etiðkumà atpaþinti kaip etiðkumà tegalima tikturint tai, kuo já galima atpaþinti, taigi turintpaèià etiðkumo idëjà, arba, kaip pasakytøfaidoniðkasis Sokratas, tobulà etiðkumà galimatik atsiminti. O tai vël gràþina prie pirminësprielaidos, kad etiðkumà steigia jau ið ankstoduota ir, þvelgiant proto þvilgsniu, kaip protuigimininga esybë matoma etiðkumo arba, dar

42 Plg.: „Veidas yra reikðmë, reikðmë be konteksto. <...>

Jis yra tai, kas negali tapti turiniu, kurá aprëptø mûsø màs-tymas, jis yra neaprëpiamas, jis veda anapus“ (Levinas1994: 86-87).

43 Plg.: „O santykis su veidu ið karto yra etinis“ (Le- vinas 1994: 87).

44

Plg.: „Toji nepaprasta Biblijos veikëjø esamybë, tojietinë pilnatvë ir paslaptingos jos egzegezës galimybës manpirmapradiðkai þenklino transcendencijà“ (Levinas 1994: 14).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


45

konkreèiau, gërio idëja. Ir nors màstymuineskirta jos aprëpti, taèiau vis tiek lieka gali-mybë iðtyrinëti jos ðiapusiná horizontà45, t. y.iðtyrinëti, kaip ji reiðkiasi. O reiðkiasi etiðkumasgraþaus veido akivaizdoje; veido, kurá graikasiðgyvena kaip santyká su dievybe, taigi iðgyvena

jo akivaizdoje pamaldþià baimæ, numananèiàpagarbà, atsidavimà, paklusimà ir veikiai tar-nystæ ir garbinimà46. Ðis paklusimas ir tarnystë– tai ne apskaièiuotas apsiribojimas ir neapskaièiuotas nusiþeminimas. Toks ið principogalimas pavirðutiniðkesnio santykio atveju,kuriame dar lieka kasdieniðkojo màstymonuosëdø. „Tas, kuris neapsimeta esàs ásimy-lëjæs, o ið tiesø tai patiria“ (Platonas 1996:255a), tas dieviðko veido provokuojamoje tar-nystëje nepatiria paþeminimo ar kitokiø

negatyviø iðgyvenimø, kuriuos galëtø aptiktinaudos rakursu þvelgiantis kasdienis màsty-mas. Mat ði tarnystë iðreiðkia þmogiðkàjásolidarumà, t. y. kad þmogus yra þmogui. Die-

viðkas veidas atveria þmogui þmoniðkumomisijà, kad èia, gyvenime, esi tam, kad pasi-rûpintum kitu, kad duotum kitam, uþuot ið joëmæs. Bûnant þmogumi, gyvenant kasdienágyvenimà, taigi ápratus imti, sunku nepaklausti,o ko gali tikëtis tas, kuris gyvena duodamas. Irnors ne visai logiðka taip klausti, bet þmogiðka,

todël Platonas ir atsako: „Jei tik nugali geres- niosios màstymo galios, atvesdamos {þmogø}prie tvarkos kasdienëje buityje ir filosofijoje,tuomet {mylëtojas ir mylimasis} palaimingainugyvena èionykðtá gyvenimà – sutardami,

susitvardydami ir bûdami padorûs, pavergæ tai, kas sieloje pagimdo ydà, o tai, kas iðugdo dorybæ, – iðlaisvinæ. Numiræ ir tapæ sparnuoti bei lengvi, jie vienose ið trijø tikrai olimpiniø rungèiø laimipergalæ, uþ kurià didesnio gërio nëra pajëgussuteikti þmogui nei þmogiðkasis nuosaikumas,

nei di ev iðkasi s ðë las“ (Ten pat, 256a-b).Nûdienos þmogui toks paþadas gal ir nekàsako, o antikiniam graikui, matyt, aidi. Ir aidipirmiausia jo, kaip sielos paskirties realiza-

vimo, perspektyva – iðsivadavimu ið mirèiø. Èia jau pagaliau galëtø suklusti ir tas, kuriam ðikalba skirta, t. y. graþuolis berniukas. Juk netik mylëtojui, bet ir jam þadamos ðios gërybës.Taèiau ir átikëjæs jø galimybe tas berniukas vistiek galëtø paklausti, o kam reikëjo taip ilgaiir vingriai pasakoti apie mylëtojo sielos

peripetijas groþio akivaizdoje? Juk jo sielos tosperipetijos lyg ir nepasiekia, o ir jo vaidmuo,rodytøsi, toks paprastas – „susitvardyti ir bûtipadoriam“, t. y. neimti? Faidriðkasis Sokratas,tarsi nuspëdamas ðá berniuko klausimà,uþganëdina jo rûpestá papasakodamas, kaipryðys su mylëtoju nuaidi berniuko sieloje.„Kuomet ilgainiui ápranta suartëti {su mylë-toju}, besiliesdamas su ðiuo gimnasijuose irkitø suëjimø vietose, tuomet srautas tos

versmës, kurià Ganimëdà mylintis Dzeusas

pavadino potraukiu, gausiai iðsiliedamas antmylëtojo, ið dalies patenka jo vidun, o ið dalies– kai tampa perpildytas – iðteka iðorën. Kaipkoks dvelksmas ar koks aidas, atsimuðæs nuoglotniø bei kietø {pavirðiø}, vël lekia ten, iðkur atskubëjo, – taip ir groþio srautas vël gráþta á

graþuolá, áeidamas per akis, kaip jam áprasta patekti sielon, kuri jau ágijo sparnus; {srautas}sudrëkina sparnø kiaurymes, paspartina sparnøaugimà, o mylimojo sielà pripildo meilës .{ Mylimasis} nei þino, nei kà jis patiria, nei sugeba

tai nusakyti, nes, panaðiai kaip uþsikrëtæs nuokito akiø liga, jis negali surasti jos prieþasties: mat nuo jo paslëpta tai, kad mylinèiajame, tarsi

45 Plg.: „<...> kas yra gëris pats savaime, kol kas ðitaipalikime nuoðalyje, nes, man atrodo, jis yra aukðtesnis uþtas mano nuomones, kurias galëjau susidaryti pagal da-bartiná savo susitarimà. <...> Bet priimkite kol kas norspalûkanas – tai, kas gimsta ið paties gërio“ (Platonas 1981:506e-507a).

46 Plg.: „<...> iðsirenka ið graþuoliø nelyginant Erotà

ir pastaràjá, tarsi jis bûtø koks dievas, pasistato sau iriðpuoðia tarsi stabà, lyg ketintø já garbinti ir kelti prie jo orgijas“ (Platonas 1996: 252d).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


46

veidrodyje, jis mato pats save“ (Ten pat, 255b-d).Taigi jei jis ir nesuvokia, kas su juo darosi, tainetrukdo tam darytis. Juk jis dar tik berniukasir jo vadeliotojas dar neágudæs, kad suprastø,kur ir kaip rieda jo sielos dvikinkë. Taèiau arSokratas èia nori pasakyti, kad meilës santykis

yra simetriðkas, kad tai, kas dedasi vienojepusëje, bûtinai nuaidi ir kitoje? O akiø kaip

veidrodþio metafora yra tik psichologiniomechanizmo nuoroda, kaip galbût klostosi taspasikeitimas sielø turiniais? Turint omenyjeValstybës áþvalgà apie gërio reikðmæ apibrëþiantbûtá, vargu ar simetriðkumo idëja Platonui bûtøpriimtina. O ir akys sinkretiðkai màstanèiamPlatonui, matyt, byloja gilesnius dalykus negumums jau atsiskyrusá sielos pavirðiaus sluoksná– psichologijà. Ir apskritai, ávertinant antikiniomàstymo sinkretiðkumà, reikëtø átariai þvelgti

á mums áprastus analitinius smulkinimus iratskirø aspektø iðskyrimus antikos tekstuose.Tai kà gi vis dëlto galima iðvysti mylinèioseakyse? Iðtirpusià ðirdá, visiðkà patiklumà, ne-svarstomà atsidavimà, t. y. sielos groþá? Taèiauar gali tokius dalykus pamatyti tas, kurio ðirdissudirþusi? Ar gali tad þmogus pamatyti kitoakyse tai, ko jis neturi savyje? Jei, anot fai-doniðkojo Sokrato, paþinimas yra atsiminimas,tai ir groþio valdoma, taigi fenomenologinë,akistata su mylëtojo akimis tegali mylimajam

apnuoginti tik jo paties sielos gelmæ. O tai, kas yra uþ tø akiø, kas yra mylëtojo sieloje, paþintineskirta, nes veidrodis tik atspindi47. Taèiau

veidrodis gali bûti ir iðkreiptas, t. y. kito þmo-gaus akys gali iðtraukti á pavirðiø ið jas stebinèioþmogaus sielos gelmiø ne tik graþius dalykus,bet ir visai jiems prieðingus. Taigi kodël mylin-èios akys turëtø atverti panaðius dalykus ir

mylimojo sieloje, t. y. kodël galima tikëtis, kadmylinèiojo akys uþkrës mylimàjá, tebûnie irsilpnesne meile? Ir nors Nietzsche galëtøpaironizuoti, kad Platonui sukasi galva nuoatsiverianèiø teorinio màstymo galimybiø irnieko keista, kad jis retsykiais nusiðneka, t. y.norima pateikia kaip esama, taèiau Platonastikrai nëra paikystes svaièiojantis teoriniomàstymo narkomanas ir puikiai supranta, kadgyvenime bûna visaip. Taigi supranta, kad irgroþis gali paveikti visaip48. Taèiau jam, matyt,

visgi labiausiai rûpi tai, kad buvimas graþaus ve ido ak ivai zdoj e nu mato ir kryptingosfenomenologinës áþvalgos galimybæ. Mylinèiøakiø negalima nepastebëti. Jos iðsiduoda, nes

jos nemoka slëptis. Juk dieviðkas, t. y. tobulas,groþis iðjungia kasdienius interesus, taigi irsavisaugà. Todël meilë tarsi apnuogina ir taip

nuogà veidà, nuimdama nuo jo kasdieniamegyvenime nuolat naudojamas kaukes49. Todëlmylëtojo akys yra nuogo, neapsaugoto veidoiðstata, kuri byloja mylëtojo paþeidþiamumà irprovokuoja tiek agresijai, tiek apsaugai nuogalimos agresijos. Kai virðø ima suvokimas, kadkitas yra reikalingas apsaugos, kad kitu reikiapasirûpinti, mylimasis tarsi per fenomenologináakiø veidrodá ir gali uþsikrësti meile mylëto-

jui50 . O tada ir mylimojo sieloje dedasi tie patysdalykai, taigi ir jis visai „teisëtai“ kartu su my-linèiuoju gali nuskinti tuos paèius vaisius.

47 Plg.: „Esant erosui, tarp bûtybiø iðkyla tam tikrakitybë, neredukuojama á loginæ ar skaitinæ skirtá, formaliai

atskirianèià kiekvienà individà nuo bet kurio kito. <...>Ðiame santykyje niekas nesuprastina kitybës, iðkylanèiosèia kaipo tokia“ (Levinas 1994: 63-64).

48 Plg.: „Tas, kuris nëra kà tik áðventintas {á slëpinius}arba yra sugedæs, ne pernelyg verþiasi ið èia ten, groþio grynojo link, taigi, ðièia þvelgdamas á tai, kas vadinama tuo vardu, jis þiûrëdamas nepatiria pamaldþios baimës, taèiau, atsidavæs malonumui, keturkojo papratimu bando uþlipti ir apvai-sinti; jis nebijo áþûliai bendrauti ir nesigëdija, vaikydamasis prigimèiai svetimo malonumo“ (Platonas 1996: 250e-251a).

49 Plg.: „Veido oda lieka nuogiausia, labiausiai apnuo-ginta. Ji yra nuogiausia, nors tai ir padorus nuogumas. Irlabiausiai apnuoginta: veide yra esmiðkas vargas {pau- vreté}. To árodymas – ðá vargà mëginame slëpti pozomis irlaikysena“ (Levinas 1994: 86).

50

Plg.: „<...>{mylimojo} meilë tëra tik meilës atvaiz-das, anterotas, – todël jis jà ir vadina, ir mano esant nemeile, o draugyste“ (Platonas 1996: 255c).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


47

Taèiau nëra jokiø garantijø, kad ðëlo uþkluptiejiiðnaudos geriausià ðële slypinèià galimybæ.Meilë provokuoja ir duoti, ir imti. Ir tik duotimylint, rodytøsi, yra ir nepriekaiðtingas, t. y.meilës esmës nepaþeidþiantis, veiksmas. Jukmeilë – tai nuoðirdus rûpestis kitu, tai aidonelaukiantis gero kitam siekis, taigi veiksmasnukreiptas á kità ir tik dël kito. Taèiau tokskilnus veiksmas sukomplikuoja kito situacijà:

juk ðis yra verèiamas imti. O imti lyg ir yra visiðkai prieðingas veiksmas meilës prigimèiai.Taigi ar duodamas neprovokuoji kito bûti neetið-ku, taigi ar etiðka provokuoti kità bûtineetiðku? Be to, Sokratas juk kalba apieabipusæ meilæ, taigi ir iðkyla dilema, kaip tàabipusiðkumà iðsaugoti ir realizuoti tobuliausiàmeilës perspektyvà – idealø etiðkumà? Faidrið-kasis Sokratas, atrodo, randa bûdà ásiveikti su

ðia net postmodernybei neákandama dilema.Nors ir paikai bei davatkiðkai iðrodo nusitei-kimas susilaikyti mylint, taèiau ar jis neásiveikiasu duoti ir imti dviprasmybe? Ar neduoti irneimti meilëje nëra bûdas suteikti galimybækitam iðlikti tyram, taigi jei ir provokuoja kità,tai visgi etiðkumui? Ar platoniðkoji meilëneþada tobulo etiðkumo realizavimo? Ir norskasdienybës ðmëklos tyko meilëje uþ kiekvienokampo ir bet kada galima suklupti51 groþio

nuðviestame „tiesiajame“ etiðkumo kelyje,taèiau vis viena iðlieka galimybë iðtikus meilësðëlui dar èia, gyvenime, realizuoti tobulàetiðkumà, taigi ir reflektuojant já màstymeiðvysti filosofui taip rûpimà „tiesos lygumà“,t. y. gëriu konstituotà bûtá. „Ðtai kiek daugdieviðkø {dovanø} suteiks tau, vaike, mylëtojodraugystë. O artumas su nemylinèiu, atskies-tas mirtingøjø nuosaikumu, ðykðèiai taupantismirtingøjø paproèiu, pagimdantis draugosieloje nelaisviems áprastà bûdà, kurá daugu-ma liaupsina kaip dorybæ, nulems vien tai, kadsiela devynis tûkstanèius metø neprotingaiblaðkysis þemëje ir po þeme“ (Platonas 1996:256c-d).

Sokratas baigia savo palinodijà: teisybëatkurta, nuodëmë nuplauta, Erotas pamalo-nintas. Ðio straipsnio autorius pagreèiui baigia

savo kalbelæ, bet jis nëra tikras, ar teisybë vykusiai atkurta ir Platonas deramai pagerbtas.Ir vis dëlto jis atiduoda ðá postmodernistiná mitàskaitytojo teismui. Taèiau jis suvokia, kad taitik „uþraðyta kalba“, kuri „pati neástengia neiapsiginti, nei atskubëti sau paèiai á pagalbà“(Ten pat, 275e), todël jis nusigaubia veidà,þvelgia skaitytojui á akis ir ðypsosi vildamasis,kad ðis jo akyse, t. y. ðiame straipsnyje, tarsi

veidrodyje iðvys pats save...

51 Plg.: „Bet jei jie gyvens grubesná gyvenimà ir filosofijai svetimà gyvenimà, bet garbës iðtroðkusá gyvenimà, tuometgalima tikëtis, kad abu nesutramdomi jø þirgai, netikëtaiuþklupæ {mylëtojo ir mylimojo} sielas – apgirtimo ar kokiokito nerûpestingumo akimirkà – suves juos draugën irprivers juos pasirinkti bei atlikti tai, kà dauguma vadinapaèia palaimingiausia skirtimi. Syká tai atlikæ, jie ir likusá{laikà} griebsis ðito, taèiau tik retkarèiais, nes tai neatitinka viso jø màstymo nuostatø. Ðie taip pat yra vienas kitamdraugai, taèiau blogesni uþ anuosius; <...> Numiræ jiepalieka kûnà ir, nors bûdami besparniai, jau bûna ágijæ

troðkimà uþsiauginti sparnus, tad ir jie uþ savàjá meilës ðëlàgauna toli graþu ne menkà pergalës dovanà“ (Platonas1996: 256c-d).

7/25/2019 problems_2007_71_24-48


48

The author makes an attempt to reconstruct the

phenomenological aspect of Plato’s concept of love.

The contours of this concept are only outlined by

Plato in his Symposium to be later developed in his

probably the most poetic and enigmatic dialogue

Phaedrus. A hypothesis is put forward here that love

as ‘madness’ – as described in Phaedrus – could be

treated as a further elaboration of the concept of

‘giving forth upon the beautiful’ as portrayed in Sym-

posium. The article starts with a thesis that Greek

philosophizing proceeds in a natural way, i.e. it thema-

tises the preferred contents only within favorable

external circumstances. As philosophy reaches itsmaturity, it tries to learn itself, i.e. to realize these

favorable natural circumstances. It is already in Sym-

posium that Plato establishes that love is the most

favorable condition for philosophizing. In this dialogue

Plato manages to elucidate the axiological profile of

love. Philosophizing is presented as the ‘right way’ to

be engaged by the beautiful and to lead towards pure

theoretical thinking. Love itself is treated in an inde-

LITERATÛRA

Dekartas, R. 1978. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis.

Herakleitas, 1997. Fragmentai. Vilnius: Baltos

lankos.

Levinas, E. 1994. Etika ir begalybë. Vilnius: Baltos

lankos.

Nietzsche, F. 1997. Tragedijos gimimas. Vilnius:

Pradai.Plato, 1961. The Collected dialogues of Plato. New

York: Pantheon Books.

Platonas, 1981. Valstybë. Vilnius: Mintis.

Platonas, 1996. Faidras. Vilnius: Aidai.

Platonas, 1995. Sokrato apologija. Kritonas. Vilnius:

Aidai.

Platonas, 1999. Faidonas. Vilnius: Aidai.

Platonas, 2000. Puota. Vilnius: Aidai.

Estetikos istorija. Senovës Rytai / Antika. 1999.

Vilnius: Pradai.

Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. 1977.

Vilnius: Mintis

Ïëàòîí, 1989. Ôåäð (ðóññêèé è ãðå÷åñêèé òåêñò).

Ìîñêâà: Ïðîãðåññ.

PHAIDROS: PHENOMENOLOGY OF “GIVING FORTH UPON THE BEAUTIFUL”

Skirmantas Jankauskas

S u m m a r yterminate way as ‘giving forth upon the beautiful’. By

putting the human relation in the focus of attention,

Plato reveals in his Phaedrus the phenomenology of

‘giving forth upon the beautiful’. He describes the

soul as ‘a team of winged steeds and their winged

charioteer’. Affected by the beautiful, this ‘team’

climbs the boundaries of the heavens and the ‘cha-

rioteer’, in the utmost case, manages to contemplate

the ‘plain of truth’. In the article, those metaphorically

described parts of the soul are associated correspon-

dingly with themes of everyday thinking and ethical

thinking as well as theoretical thinking in general,

while wingness is related to valuesness. Tracing thedynamics of the parts of the soul, as portrayed in

Phaedrus, the author manages to describe the way in

which theoretical thinking thematises the theme of

ethical thinking and attains the insight into being under

the impact of the beautiful.

Keywords: love, madness, truth, being, the beau-

tiful, the good, natural philosophising, phenome-

nology.

Áteikta 2006 11 04

problems_2007_71_24-48

Documents

Transcript of problems_2007_71_24-48