I. Politikos mokslo objektas ir Politikos samprata.

Politika – pgl. Aristoteli per politika aiskinama kas yra ka sir ka kaip norime matyti. Tai soc moxlas (visuomeninis tarp zmoniu) Raidoje supratimas apie politika kito.Politika-valstybės valdymas (Aristotelis), valstybės vidaus ir išorės politika. Pgl graikus( kur near prievartos-ten near pilitika-tik visuomen,rysiai) Pgl bendra veikla ir erdve)Politika siejama su visuomeniniais, bet neasmeniniais dalykais.Ji turi tyrimo OBJEKTA, kuris siejasi su kitais mokslais (sukoncentruota social,moxlu objekta) problemu sprendimas, kaip kas turi but.Politikos funkcijos: (per jas apibreziama politika):strukturalistiniu poziuriu:Politikos mokslo šakos: 1) politiniai institutai (teismų ir kitų politinių institucijų studijos);2) lyginamoji politika – įvairių institucijų lyginamosios analizės būdu lyginama; 3) politikos teorija – seniausia šaka, aiškinama politikos teorija;4) valstybės administravimas ir viešoji politika – tiria institucines sąrangas, viešąją politiką, jos formavimąsi; 5)kolitine ekonomija; 6) politikos socialogija – sasaja su kt moxlais7) tarptautiniai santykiai – tai objektas tarp valstybių tarptautiniai santykiai, siejama su tarptautinių organizacijų aiškinimu, santykiai tarp institucijų; 8) valstybės teorija – pagal valstybės atsiradimo genezę ir modeliavimą. Šiuolaikinės politikos funkcijos:

1) Politika suprantama kaip universalus visuomenės organizavimo būdas; Politikos reikšmę sąlygoja šios savybės:

1) Universalumas – politikos įtaka visoms žmogaus sritims;2) Inkliuzyvumas – politikos sugebėjimas prasiskverbti į visas sritis;3) Atributyvumas – politika gali tapti ne politikos dalyko atributu.

Sąvokos:Vieno apibrezimo near- near statiskumo!Politika – tai autoritetinis gėrybių paskirstymas visuomenei.Politika – tai sprendimų priėmimas.

Politikos mokslo ištakos ir raidos etapai. (2 Etapai: politikos mokslo priešistorę ir politikos mokslo, kaip atskiros socialinių mokslų srities, raidą.)

Kai kurie tvirtina, kad politikos mokslas yra:vienas iš seniausių socialinių mokslų, pradėjęs formuotis senovės Graikijoje, kiti – kad tikrasis jo pradininkas yra Nicola Makiavelis. Yra mokslininkų, kurie pradžia laiko 1948m. Paryžiuje UNESCO iniciatyva įvykusį simpoziumą, kuriame buvo susisteminta politikos mokslo vidinė struktūra ir nustatytas objekto tarptautinis standartas.VIII – VI a. pr. Kr. dokumentų pagalba galime atsekti šio mokslo raidą. Politikos pradžia sietina ir su Sokratu, gyvenusiu 469–399 m. pr. Kr. Jo nuomone politika ir etika neatskiriami dalykai, o įstatymai ir tėvynė yra svarbiau už viską. Štai Platonas politinę teoriją dėsto savo veikaluose: “Valstybė”, “Politikas”, “Įstatymai”. Platonas rėmėsi Sokratu ir palaikė jo mintis, teigdamas, kad “žinojimas – aukščiausia dorybė”. Anot jo politinė harmonija nepasiekiama. Jeigu galima apibendrinti kokius klausimus analizavo Platonas, tai jų reikėtų išskirti tris:1. Piliečių santykį su nuosavybe;/2. Valdymo formas;/3. Politiko profesiją.Amerikiečių politologas D.Eastonas išskiria keturis pigrindinius politikos mokslo raidos etapus, remdamasis politikos esmės sampratos kaita istorijoje:1. Universalizmas. Šis laikotarpis apima laikotarpį nuo antikos iki XIX a. Tuo metu politikos studijos nebuvo atsiskyrusios nuo kitų humanitarinių mokslų, apsiribojo vien palankių valdymo formų paieška.2. Legalizmas. Būtent šiuo laikotarpiu politikos studijos atsidurdavo aklavietėj.Politika buvo tarpinama su valstybe, jos institucijois bei jų aprašymu.

3. Realizmas. “Politologai ėmėsi ieškoti politinių procesų esmės, tos realybės, kuri lemia institucijų formą ir veiklos turinį” [6; 3 psl]. Šiame tarpsnyje persilaužiama:tyrimo objektas nebe valstybė, bet visas politinis procesas. Į šį politinį procesą įėjo valdžios veikimo aiškinimas, politinių sprendimų priėmimas, politiniai santykiai bei politinė sistema. Toks persilaužimas JAV įvyko dar XX a. pradž., o Europoje tik po Antrojo pasaulinio karo, nes Europoje vis dar vyravo Staatslehre tradicijos. Realizmas ir legalizmas apėmė laikotarpį nuo XIX iki XX a.4. Biheviorizmas. XX a. 2-7 dešimtmečių laikotarpis. Dėmesį patraukia, 6-ąjame dešimtmetyje prasidėjusi, bihevioristinė revoliucija JAV, kuri vėliau aprėpė ir Europą. Politologai susikaupė ties politinės elgsenos nagrinėjimu. “Tirti atskirų žmonių, jų grupių politinę elgseną pagal pačius įvairiausius parametrus įgalino mokslinės techninės revoliucijos laimėjimai, visų pirma – kompiuterinė technika sudėtingiems apskaičiavimams atlikti” [6; 4 psl.].

II. Pagrindinės politikos mokslo kategorijos. Galia.Autoritetas. Legitimumas. Galios pasiskirstymo visuomenėje modeliai.

Valdžia – t.y. sugebejimas valdyti, gebejimas iteigti. Soc moxle-tai energija,santykis. Kazkas sugeba kazka paveikti-tai tikslo siekimas,santykiu visuma,probl,sprendimas,didinama valdzia.Valdzia yra dinamiskas,o ne statiskas reiskinys Valdžios santykiui susidaryti būtinos sąlygos:

1) Turi būti 2 subjektai – vienas įsako, kitas turi paklusti.2) Įsakymas turi būti lydimas sankcijų(zvilgsnis,tonas) ir grąsinimų.,bet ne agresyvumu.3) Turi būti paklusimas tų, kuriems taikomas įsakymas.4) Visuomenės normos nustatnčios, kad tas kuris duoda įsakymą, tam turi teisę, o tam kam duodamas

įsakymas turi paklusti. Valdžios formos (šaltiniai):

1) Valdžia gali būti skirstoma pagal poveikio laipsni;2) Valdžią galima skirstyti pagal turimus išteklius.

Valdžia skirstoma pagal socialinės valdžios reiškimosi formas:1) Jėga; 2) Viršenybė; 3) Autoritetas; 4) Patrauklumas.1) Jėga :

Utilitarinė jėga – (utilitarizmas – naudinguma) – remiasi abipusia nauda, kai už paklusimą gaunamas tam tikras atlygis (atlygis gali būti moralinis, dvasinis, materialinis).

Prievarta – remiasi arba bausme, arba paskatinimu. Įtikinimas – kai paklusimas yra pakeičiant įsitikinimus, to kuris turi paklsuti.

2) Viršenybė – tokia valdžios forma, kuri atsiranda savaime. Individo užimamas statusas.3) Autoritetas – remiasi vertybiniais dalykais, pasiekimais. Viena iš stabiliausių valdžios formų, remiasi

legitimumu (legitimumas – vertybinė sąvoka, politinė, reikia pasitikėjimo vertinimo), kurio pagrindas yra 4 dalykai: racionalus žinojimas, tradicinės vertybės, tikėjimas charizma, organizacijų sąrangos. Legitimumas – pripažinimas,autoritetas remiasi legitimumu.Charizma – nuo Dievo duotos savybės, išskirtinumas.

4) Patrauklumas. Mažiausiai pastovi valdžios reiškimosi forma (apeliuojama į individą), bet išskirtinais atvejais labai stipri forma.

Valdžios skirstymas per šaltinius (resursus); 1) Ekonominiai – turtas, pinigai, maisto produktai, žemės ištekliai.2) Socialiniai – susiję su ekonominiais šaltiniais. Gebėjimas pakilti socialinės hierarchijos laiptais

(socialinis statusas).3) Kultūrinia-informaciniai – žinios, išsimokslinimas, informacija.

Politinė valdžia

Politinė valdžia skiriasi nuo socialinės, ekonominės ar religinės valdžios, ir kitų valdžios rūšių.Politinė valdžia – institucionalizuota, skiriasi savo specialiomis savybėmis, jų neturi kitos valdžios.

1) Politinė valdžia prievartą naudoja tiesėtai (prievartos institucijos – policija, armija).2) Priimtų sprendimų viršenybė ir tų sprendimų privalomumas vioms kitoms valdžios rūšims.3) Viešumas ir visuotinumas (depersonifikuota – nėra konkretumo).4) Monocentrizmas – vienas sprendimų priėmimo centras.5) Gali naudoti visus resursus, tiek ekonominius, socialinius, kultūrinius-informacinius šaltinius (daugiau

šaltinių neturi).

Autoritetas ir legitimumas tiesiogiai siejami su valdziaAutoritetas- itaka ir valdzia(lot)..samprata kito; Autoritetas – kiekvieno suvereniteto pagrindas leisti aukščiausius įstatymus, kurie užtikrina visuomenėje tvarką.

Tai kas turi itaka, tai kas turi galia –Siuol. PAMATAS. Tomo Hopso Levetano “suverinitetas”-galia asuksciausiaAutoritetas gali remtis:1.tikejimu (aklas pasitikejimas persona)2.Racionalus tikejimas. –uz darbus3. gali buti susitarimas (kas tvarka nustato tas ar kitas)4.gali but primesta prievole.ne tik teisetumas bet ir teisingumasLegitymumas-polit savoka-moraliniai dalykai0vertybine kategorija pasitikejimas ir vertinimas. Legalumas-teisne sav,near vertybiskumo .Legitimumas – pripažinimas,

pagal M.Wėberį):3 legytimaus viešpatavimo tipai (1) Legalus – remiasi racionalumu ir tikėjimu nuattytomis taisyklėmis.2) Tradicinis – susiformavusiomis tradicijomis, vertybėmis pagal laikmetį.3) Charizmatinis – praktiškai išskirtinėmis to lyderio savybėmis. 4)

Valdžios pasiskirstymas visuomenėje.1) Klasių teorija (K. Marksas, M.Wėberis)

Klasės skirstosi: kas turi gamybos išteklius ir kas neturi išteklių. Tie kas turi – išnaudotojai, kurie neturi – išnaudojamieji. Turtas pasipildo žiniomis, ne tik materialios vertybės.

2) Elito teorija. Galios pasiskirstymo modelis. A. Parehto, teigė, kad skirtumas tarp žmonių slypi objektyviai egzistuojančių dalykų, kas turi šias objektyvias savybes, tas yra elitas, kas neturi – masė. Visuomenėje turi cirkuliuoti tie dėsniai, atsiranda cirkuliacijos dėsnis, jei jo nebus – įvyks krizė. Pvz.: Didžioji Prancūzijos revoliucija – visuomenės sluoksniai atsiskyrė – elitas nuo masių. Elitas – mažuma, ne elitas – dauguma. Moskas kūrė istoricinizmo dėsniu, išanalizavimus atskirų valstybių raidą, istoriją.Mažumoj – daugiau materialinis; Mažumos mažuma – valdymo mažuma. Roberto Mychelsas – oligarchijos dėsnis – jo esmė: tyrė valdžią demokratiškose organizacijose. Sprendimus priima mažuma – tai oligarchijos dėsnis. Sprendimai priimami sau į naudą.

3) Pliuralistinis. Valdo ne mažuma ir ne dauguma. O daugelis mažumų, kurios konkuruoja tarpusavyje dėl galios valdyti ar įtakos priimti sprendimus. Pvz.: religinės organizacijos, politinės organizacijos.

III., Totalitarizmas ir autoritarizmas - samprata, Totalitarizmas pagrindiniai bruožai ir tipai Autoritarizmas pagrindiniai bruožai ir tipai. Totalitarizmas ir masės.

Totalitarizmas ir autoritarizmas - samprataNedemokratinis valdymas. (Autoritarizmas, totalitarizmas). Nedemokratinis valdymas gali pasireikšti dviem būdais:

1. Autoritarizmas. (Singapūras, Nikaragva, Egiptas) (Alžyras, Zairas). Autoritarizmas tai toks valdymas, kai valstybė nėra atsakinga savo piliečiams (nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, varžomos politinės piliečių teisės, ribojama arba iš vis draudžiama politinių orgtanizacijų ir politinių partijų veikla, cencūruojama žiniasklaida). Šis valdymas remiasi armija ir susiformuoja pokarinių perversmu, politinių demokratinių krizių. (Pvz., 1926m. perversmas Lietuvoje, kurio rezultatas buvo autoritarinio režimo įsitvirtinimas. Vyriausybė paleido seimą,atsisakė rengti naujus rinkimus, įvedė karo padėtį ir griežtą cencūrą sustabdė griežtą politinių partijų veiklą). Autoritarizmo sąlygomis išlieka kai kurie demokratijos elementai, leidžiama ribota opozijos veikla, vyriausybė nevaržo ir nekontroliuoja ūkinės ir kultūrinės piliečių veiklos, leidžia veikti nepolitinėms bendrijoms ir organizacijoms. kaip ideologija siejamas su Napoleono Bonaparto valdymo periodu.2. Totalitarizmas. (Šiaurės Koreja).Totalitariniai režimai siekia kontroliuoti visus gyvenimo aspektus Tai nedemokratinė valdymo forma, kai paneigiami visi demokrijos principai (vyriausybė neatsakinga tautai, griežtai reguliuoja ir reglamentuoja visas be išimties visas žmonių gyvenimo sritis (politinių partijų veikla, ūkininkavimas, privatus šeimos gyvenimas!) ). Totalitarizmo pavyzdžiai: Hitlerio valdoma Vokietija, TSSR (Stalino – Briežnevo laikų). Autoritarizmo ir totalitarizmo skirtumas. Totalitarizme yra kontroliuojamos visos gyvenimo sritys, net žmogaus asmeninis gyvenimas.

Totalitarizmas pagrindiniai bruožai ir tipai. K.J.Fridrichas ir Z.BžezinkisViešpatauja viena partija, viena ideologija. Įsigali administracinė-komandinė sistema. Valstybė ima reglamentuoti ne tik politiką, socialinį, ekonominį, bet ir dvasinį visuomenės gyvenimą. Panaikinama privati nuosavybė ir kitos piliečių demokratinės teisės ir laisvės. Žmogaus pajungimui valstybei tarnauja ir sudėtingas prievartos aparatas, klesti teroras ir savivalė.

1. Pažeidžiami ir paneigiami bet kokie demokratijos principai;2. Panaikinama riba tarp viešų ir privačių reikalų;3. Kontroliuojamos visos žmonių gyvenimo sritys;4. Žmonės negali dalyvauti politikoje;5. Visur ir visada reikalaujama visiško ir besąlyginio paklusnumo;6. Kitokios mintys ir idėjos yra persekiojamos ir baudžiamos.

Egzistuoja viena visiems privaloma ideologija, kuri sklebia, kad žmonijos istorija turi tam tikrą pasiekiamą galutinį tiktlą ir tuo atmeta egzistuojančią žmonių sanbuvio tvarką.

Šalį valdo vieno žmogaus vadovaujamas hirarchiškai organizuota partija, kuri yra suaugusi su šalies biurokratija.

Egzistuoja teroro sistema, nukreipta prieš faktinius, potencialius ir ner įsivaizduojamus režimo priešus.

Valstybė turi ginklų monopoliją. Masinės informacijos priemonių manipuliacija Pajungusi ekonomiką centralizuotai kontrolei.

TIPAI: Totalitarizmas susijęs su kokia nors ideologija arba pažiūrų sistema, kaip kad fašizmas, nacizmas arba komunizmas

Autoritarizmas pagrindiniai bruožai ir tipai.1. Nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai;2. nuolatinės represijos,3. išskirtinis armijos vaidmuo4. Suvaržomos piliečių politinės teisės;5. Ribojama arba draudžiama politinių organizacijų ir partijų veikla;6. Cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės;7. Valdymas remiasi kariuomene ir susiformuoja po karinių perversmų ar politinių krizių.

Išlieka kai kurie demokratijos bruožai:

1. Leidžiama ribota opozicijos veikla;2. Vyriausybė nevaržo ir nekontroliuoja ūkinės ir kultūrinės veiklos;

3. Leidžia veikti nepolitinio pobūdžio bendrijoms ir organizacijoms.

TIPAI: mišrus, arba pereinamasis režimas, kurį be išlygų negalima pavadinti nei demokratiniu, nei autoritariniu. Autoritariniai režimai yra:

1. konservatyvūs režimai: tradicinės monarchijos (Marokas, Nepalas, Kiuveitas). Diktatūros (Malavi)2. radikalūs režimai: teokratijos (Iranas) Militaristiniai režimai (Alžyras)3. režimai su formalizuotais demokratinais rinkimais ir tam tikrų partijų pasirinkimu, bet ribojantys elito

formavimo sąlygas (Taivanis, Pietų Afrika, Nikaragvas).4. milotaristiniai režimai be dominuojančios ideologijos tiesioginis karinis valdymas, besiremiantis puču (Nigerija) civiliniai kariniai režimai, kur valdžia pasiskirsto tarp civilinio ir karinio vadovavimo (Čilė, Egiptas)5. Kleptokratijos, valdomos savivalių, kurių svarbiausias tikslas yra asmeninis praturtėjimas (Haitis,

Filipinai).6.

Totalitarizmas ir masės. Hannah Arendt (vok. ir amer.politologė (1906-1975). -------totalitariniai sąjūdžiai atsiranda dėl gyventojų abejingumo viešiesiems reikalams, neutralumo politinių problemų atžvilgiu, apatijos ir priešiškumo viešajam gyvenimui, klasės sistemos žlugimo, individų virtimo masėmis. Totalitarizmui gyvuoti būtinos ne klasės, o masės – žmonės, kurie dėl gausumo arba abejingumo negali būti suvienyti į kokią nors organizaciją (pvz. politines partijas, profesines sąjungas). Masių žmogui būdingas izoliuotumas, vienišumo, ne reikalingumo jausmas, normalių socialinių ryšių stoka . Tokius žmones lengva užvaldyti, išgauti iš jų visišką paklusnumą, kuris vadams padėtų įgyvendinti pagrindinį tikslą – totalinį viešpatavimą; šis siekia ne apriboti žmogaus laisvę, o visiškai ją panaikinti. 1.Totalitarinis vadas Iškiliausias totalitarizmo vadas Hitleris per patį II pasaulinio karo įkarštį pasakė: „Galiausiai, kad ir koks kuklus būdamas, aš turiu pasakyti apie savo personą: esu nepakeičiamas [...] Reicho likimas priklauso tik nuo manęs“ . Šio režimo vadai yra įsitikinę esantys unikalūs. Bet be masių pats vadas yra tuščia vieta, o masės be jo neturėtų išorinio atstovavimo. Tai abipusė priklausomybė, kurią supratęs Hitleris pasakė: „Visa, kas jūs esate, esate mano dėka; visa, kas aš esu, esu tik jūsų dėka“ .

Masių atsiradimo XXa. priežastys

Vokietijos masė atsirado istorinių aplinkybių dėka, kaip viena iš katastrofiškų Pirmojo pasaulinio karo pasekmių. Tačiau Sovietų Sąjungoje masės buvo kuriamos dirbtinai, t.y. tikslingais valdžios veiksmais, naikinant, pavyzdžiui, valstiečių klasę (kolektyvizacija, streikų draudimas, pasų sistema) ir šeimą (įskundimai).

rezultatai. Vienišų ir politiškai indiferentiškų individų visuma virsta mase, kurioje nutraukiami visi anksčiau buvę

ryšiai: profesiniai, socialiniai, šeimyniniai, klasiniai. Didžioji gyventojų dauguma lieka „už borto“, nesidomi politika, nemoka ginti savo interesų. Visuomenėje kartu su nesaugumo jausmu ir individo teisių neapibrėžtumu, jaučiamas susvetimėjimas,

nusivylimas. Terorizmas. Dauguma Europos šalių „paprasčiausiai neturėjo pakankamai žmonių išteklių, kad galėtų sau leisti totalinį viešpatavimą ir jam būdingus didžiulius gyventojų praradimus.“ Visų pirma, tai mastas ir dideli žmonių resursai. Ši sąlyga leidžia suformuluoti kitą, bene svarbiausią totalitarizmo savybę – masinio teroro sistema.Totalinis valdymas taip pat yra savotiška trijų elementų – masės, lyderio ir istorinių aplinkybių – sąveikos rezultatas, nes iki pat galo masės palaiko savo lyderį ir tik jo mirtis gali staigiai užbaigti totalinį terorą, kaip tai atsitiko 1953 metais mirus Stalinui.

Teroras yra totalitarinės valdymo formos esmė, padedantis įgyvendinti pagrindinį tikslą – totalinį viešpatavimą pasaulyje. Sukarintos grupuotės sukuriamos kaip ideologinės kovos įrankiai. Iš pradžių slaptosios policijos tikslas yra opozicijos ir prieštaraujančių žmonių sąjūdžiui naikinimas. Bet keisčiausia tai, kad slaptosios policijos gretos plečiamos tada, kai jau nebelieka jokios opozicijos. Šie padaliniai karinės paskirties neatlieka, nes pasirodo tada, kai karinės pajėgos būna numalšinusios užkariautą teritoriją ir susidorojusios su atvira politine opozicija. Kai sunaikinami realūs sąjūdžio priešai, prasideda “objektyvių priešų” naikinimas . Tada prasideda tikrasis teroras. Teroras prieš visai nekaltus, totalitarizmui net nesipriešinančius gyventojus. Kad liktų gyvi, kad apsaugotų savo šeimas, žmonės priversti išduoti netgi draugus, kaimynai gali tapti priešais. Gyventojai suiminėjami net jei manoma, jog jie tik gali įvykdyti nusikaltimą. Totalitarizmo teroras ribų neturi. Po visiško žydų išnaikinimo naciai būtų ėmęsi lenkų likvidavimo, o vėliau net ir kai kurių “netinkamų” vokiečių; Sovietų Sąjungoje po rusų, “kontrrevoliucionierių” atėjo eilė lenkų kilmės rusams, totoriams, Rusijos žydams, dar vėliau ir tiems, kurie nepateko į tą procentą, nevienodą įvairiose srityse, kurį įsakyta deportuoti.

Antikinės ir šiuolaikinės demokratijos skirtumai. Antikinės 1.Atėnų piliečiai galėjo ir privalėjo dalyvauti kuriant ir puoselėjant bendrą gyvenimą; 2. Visi buvo lygūs rango požiūriu. turėjo vienodas teises ir galimybes, nepriklausomai nuo jų kilmės ( tai taikoma tik piliečiams); 3. Visi buvo lygūs turto požiūriu. teoriškai pinigai nelėmė žmogaus politinio aktyvumo, tiek turtingi, tiek vargšai galėjo dalyvauti sprendžiant polio reikalus; 4. Piliečiai taip pat turėjo aukščiausią valdžią leisti įstatymus ir aukščiausią teismų funkciją; 5. Taip pat piliečiai privalėjo būti lygūs prieš įstatymą. Demokratijos

1.Plati konkurencija dėl valstybinių pareigybių, teisingi ir laisvi rinkimai vyksta reguliariai, nevartojant prievartos ir nedarant jokių apribojimų nė vienai socialinei grupei;

2. Piliečiai nevaržomai gali dalyvauti lyderių ir politikos atrankos procese;3. Egzistuojantis pilietinių ir politinių laisvių lygis yra pakankamas užtikrinti politinės konkurencijos ir dalyvavimo integralumą. Robert A Dahl. Jis teigia,

1. Laisvė kurti organizacijas ir į jas stoti;2. Saviraiškos laisvė;3. Balsavimo laisvė;4. Teisė būti išrinktam į valstybines įstaigas;5. Politinių lyderių teisė konkuruoti dėl paramos;6. Alternatyviniai informacijos šaltiniai;7. Laisvi ir teisingi rinkimai;8. Valstybės politikos formavimo institucijos, priklausančios nuo rinkimų ir kitų preferencijų pateikimo formų.

Skirtumai:

1. šių dienų valstybėje piliečiais laikomi visi asmenys gimę toje valstybėje(mot,vyr), o Atenuose buvo tik nedidelė gyvenanti žmonių grupė( ne vergai, ne moterys)pilietybe paveldima ir yra vergai.

2. ne didesnis nei keturiasdešimt ar penkiasdešimt tūkstančių pilieciu skaicius demokratiniam valdymui.ir supinami viesieji ir asmeniniai interesai.

3. Pas mus faktai, pas juo oratoriniai sugebejimai tiesai irodyt4. Rinkimai pas juos burtu keliu, nzn ar geras asmuo uzims vieta, bet tipo lygybe5. Tiek Antikinė, tiek Modernioji Demokratija ypatingai pabrėžia piliečių teisių ir laisvių svarbą, tačiau tos

piliečių teisės ir laisvės, kurios buvo suteiktos Atėnų piliečiams, skiriasi nuo laisvių ir teisių, kurias turi Šiuolaikinėje demokratiškoje bendruomenėje gyvenantis asmuo

6. Netgi tos laisvės ir teisės, kurios Antikiniame pasaulyje buvo skelbiamos kaip prigimtinės, prieinamos buvo ne visiems, tuo tarpu Modernioji Demokratija visiems piliečiams užtikrina vienodas gyvenimo sąlygas;

7. Pagrindiniai ir esminiai skirtumai tarp Antikinės ir Moderniosios Demokratijos yra šie: tiesioginis ir atstovaujamasis dalyvavimas valstybės valdyme, visuomenės homogeniškumas ir skirtumai, bendruomenės dydis- Antikinėje Demokratijoje piliečius skaičius buvo ribotas, tuo tarpu moderniojoje tokių apribojimų nėra ir t. t.

Pliuralistinis demokratijos modelis. 1. Pliuralistinis demokratijos modelis – R. Dalis

V a.pr. Kr. Atėnuose egzistavo demokratija, egzistuoja miestai, valstybės. Demokratija – liaudies valdžia, t.y. daugumo svaldžia. Mieste (polyje) turėjo būti mažas gyventojų skaičius, maža teritorija – autonomiška, 20 000 – 30 000 piliečių; galėjo būti tik vyrai. Valdymo trukmė – 1 metai.

2. Gyventojų homogeniškumas – vienodumas. Išlaikyti vienų vertybių žmones (religija, kalba ir t.t), siekta harmoningumo, bendro gėrio valstybei, nėra siekimo naudos sau.

3. Harmoningi. Atėnų demokratija – tiesioginė demokratija – pagrindas šiuolaikinei demokratijai atsirasti.Šiuolaikinė demokratija – atstovaujamoji.

Poliarchija – valdymo rėžimas, kuris parodo demokratijos išsivystymo lygį.

Poliarchijos institutcijos:

1) Paregūnai – valstybės pareigūnai yra renkami.2) Laisvi ir sąžiningi rinkimai.3) Priskirianti balsavimo teisė4) Žodžio laisvė – kritikos laisvė, teisė kritikuoti, išsakyti savo nuomonę.5) Teisė bolatiruotis.6) Teisė gauti kitos informacijos šaltinį.7) Asociacija autonomija – teisė kurti asociacijas, organizacijas.

Jei išpildomi šie kriterijai – valstybė demokratinė poliarchija.

Poliarchija– R.Dahl'as-.daugelio žmonių, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, valdžia. Politinė sistema, kurioje valdžia yra paskirstyta (nesukoncentruota).Terminas paprastai naudojamas apibūdinti šiuolaikines Vakarų demokratijasPoliarchija gali būti suprasta keleriopai:

1. pastangų demokratizuoti ir liberalizuoti nacionalinių valstybių politines institucijas istorinis padarinys; 2. ypatingas politinės santvarkos ar politinio režimo tipas, labai skirtingas ne tik nuo visų rūšių

nedemokratinių sistemų, bet ir nuo ankstesnių mažo masto demokratijų;3. politinės kontrolės sistema (tokia, kokią vaizdavo Schumpeteris), kurioje aukščiausi valstybinės

valdžios pareigūnai priversti elgtis taip, kad laimėtų rinkimus politiškai varžydamiesi su kitais kandidatais, kitomis partijomis ar grupuotėmis; kaip politinių teisių sistema;

4. sankaupa institucijų, reikalingų didelio masto demokratiniam procesui.

Elitistinis demokratijos modelis. Elitistinis demokratijos modelis (Shumpeterio lyg)

Sprendimu priima mažuma.

1. Išskiriama vadovavimo svarba.2. Konkurencija dėl rinkėjų.3. Nepabrėžia rinkimų sistemos, daugiau išskiria rinkimų procedūrą.4. Negalima absoliutinti demokratijos laisvės.5. Daugumos ir mažumos valia. Demokratiniame valdyme turi būti išrintas lyderis.6. Rinkėjas turi ne tik rinkimo teisę, bet ir pašalinimo teisę.

7. Negalima sumaišyti daugumos ir tautos valios.

J.Schumpeter’io demokratijos teorija.Josepho A. Schumpeterio empirinė demokratijos teorija , suformuluota knygoje "Kapitalizmas, socializmas ir demokratija", publikuotoje 1942 metais. Tai buvo perversmas ne tik demokratijos sampratai, bet ir politikos mokslo metodologijai.Naujas požiūris į partijų, elito ir masių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje buvo nulemtas normatyvinės demokratijos sampratos kritikos, kuri atspindėjo bendrą demokratijos teorijos vystymosi tendenciją. Ji buvo susijusi su masių nepasitenkinimu joje. „klasikinė demokratijos teorija nėra realistiška, nes politiniame procese yra ignoruojamas lyderio vaidmuo, pagrindinį vaidmenį suteikiant “liaudžiai” ir jos bendros valios pasireiškimui.Anot J.Schumpeterio, demokratija gali funkcionuoti tik tada, kai įvykdytos penkios sąlygos:1) Egzistuoja pakankamas skaičius kvalifikuotų politikų;2) Elito ir partijų konkurencija apima santykinai nedidelį politinių klausimų ratą, apribotą sutarimu dėl bendros nacionalinės politikos krypties;3) Gerai parengta ir nepriklausoma biurokratija yra pasiruošusi padėti politikams formuluojant ir įgyvendinant politinius sprendimus;4) Veikia “demokratinė savikontrolė”, t.y. pasiektas visuotinis sutarimas dėl piliečių ir politikų vaidmenų pasidalijimo;5) Kultūros, toleruojančios nuomonių skirtumus, būtinybė.J.A. Schumpeterio demokratijos samprata, remdamasi savita M.Weberio plebiscitinės demokratijos teorijos interpretacija, suformavo pagrindą Roberto A. Dahlio poliarchijos koncepcijai.

III. Institucijų sąrangos modeliai. Institucijų sąrangos modelis Parlamentinė, prezidentinė ir pusiau prezidentinė sistemos.

1) Prezidentinis (JAV). Įstatymų vykdomoji ir leidžiamoji valdžia JAV yra atskirtos (prezidantas ir kongresas yra atskirai). JAV – 2 partijos (demokratai ir respublikonai). Valdžių atskyrimo modelis – įstatymus leidžia prezidentas, o vykdo kongresas. Valdžių dalinimosi modelis – esmė, kad valstybės „glvos“ yra dvi.

2) Parlamentis. Parlamentinio valdymo pvz.: Vokietija, D. Britanija. D.Britanijoje vyrauja 2 partijos, valdymo modelis – premjerinis, Vokietijos – yra daugiau nei dvi partijos. Yra valdžių bendrumas.

3) Pusinis. Neaišku kas atsakingas.

Prezidentinės ir parlamentinės valdymo sistemos perskyra. Prezidentinio valdymo privalumai ir trūkumai.

IV. Politinės partijos ir partinės sistemos.Politinių partijų klasifikavimas, sistemosPartiniu sistemu pradzia 30.40 preto simtmecio. Sistema – vienodų ar panašių elemtų visuma. Partinė sistema – partijų skaičiu ir dydis šalyje (ideologijos). I-asis Morisas Diubaržė pradininkas partijų klasifikavimo, pagal skaičių. Nebuvo daugpartiniu jis remesi pgl dz britanija,jai 1 taio –vienapartine,jei 2 ir daugiau-daugiapartinė sistema(anglosaksiska) – daugiau nei dvi partijos. Jis išskyrė į:Poli autoritarines, tatalitarines part sist. (stabiliausia db brit, nes 2 formuoja ja part sist.,nestabiliausia-koalicine) multi. Kur daugiau nei dvi taisovinistines, egzistuoja krastutines pol sistemos, sunkiai v-be f-nuoja Sofoklis sake, kad svarbu ne vien sk, bet ir partiju ideologija;1,.skaicius (klases, tipai)2.konkurencingumas (konkuruojancoios,ne konkuruojanciuos)

1) Vienpartinė sistema( nedemokrat valstybeje,totalitarinejemautoritarineje-sovietu saj)2) Hegemoninė sistema(autoritarinese gali but 2 partijos,bet 2 valdys viesviena tiktai-kt formali)

Panašios, nes egzistuoja nedemokratinio valdymo valstybėse, egzisuoja autoritarinėse valstybės. 2,Konkuruoja3) Dvipartinė sistema;4) Dominavimo sistema.(viena 3 kadencijas,kita 1)

Abiejuose egzistuoja 2 partijos (pvz. Anglija, JAV). Skirtumas (4) daugiau būna vadžioje.3.Nuosaikus pliuralizmas Nuosaikus pliuralizmas – šalyje veikia 3-5 partijos4.Kraštutinis pliuralizmas Kraštutinis pliuralizmas – formuojasi kraštutinės partijos. 7.Atomizuota partinė sistema. Partijų skaičius nevaldomas (gali būti 10, 20 ...), partijos neatlieka savo funkcijų, orientuota į valdžios išlaikymą, jungiasi i koalicijas

Partinių sistemų klasifikacija.

Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami keli partijų tipai:1) Valdančiosios ir opozicinės partijos.. Toks keitimasis būdingas Vokietijai (krikščionys demokratai ir socialdemokratai), Didžiajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panaši tendencija išryškėja ir Lietuvoje (LDDP ir iš kitos pusės - konservatorių ir krikščionių demokratų aljansas). 2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkėjus ir viešai kovoja dėl valdžios. Nelegalios veikia pogrindyje, dažniausiai šalyse, kur autoritariniai režimai draudžia opozicinių partijų veiklą. Demokratinėse šalyse paprastai draudžiama veikla partijų, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą.3) Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partija veikla pagrindinai yra dalyvavimas rinkimuose ir valdžios organuose; parlamentuose jų atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinės partijos daugiau naudoja ir kitas politinės kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas.

Pagal socialinę sudėtį skirtinos klasinės, etninės (etnoregioninės, tautinės) partijos.Etninės - integracinės - šis pasidalijimas būdingas multietninėms šalims, kur dalis partijų išreiškia tautinių grupių interesus, o kitos formuojasi ideologinių pagrindu nepriklausomai nuo etnininio principo.

Ideologiniu požiūriu yra keletas skirtingų klasifikacijos variantų:1) kairieji - centras - dešinieji2) nuosaikios (moderate) - radikalios - ekstremistinėsIspanijoje tarp baskų partijų Baskų nacionalistinė partija yra nuosaiki, ETA - ekstremistinė, pastarajai kategorijai priklauso Spalio Pirmosios Antifašistinės rezistencijos grupė (GRAPO)3) revoliucinės - reformistinės - konservatyvios4) pagal konkrečią ideologinę pakraipą: liberalios, socialdemokratinės, klerikalinės (religinės), komunistinės, fašistinės. Pagal ideologinius kriterijus partijų spektras skirtingose šalyse svyruoja nuo labai riboto (dažniausiai - viena dešinioji ir viena kairioji partija) iki labai margo.

Pagal organizacinę struktūrą: masinės, kadrinės, visaapimančios.Masinės partijos (mass parties) susikūrė masinių judėjimų ir organizacijų - dažniausiai darbininkų sąjungų - pagrindu. Kadrinės partijos (cadre parties) yra pagrįstos kita koncepcija. Jos vertina ne narių kiekybę, o kokybę. Jos dažniausiai vienija autoritetingus žmones, verslininkus, bankininkusPrie šio tipo artėja daugelis kitų masinių ir kadrinių partijų. Plečiant valstybinio partijų finansavimo praktiką (ypač rinkiminių kampanijų metu), nepaprastai išaugus galimybėms tiesiai kreiptis į rinkėjus per žiniasklaidą, nario mokesčiai ir individuali parama, galinga organizacinė struktūra dabar anaiptol ne tokie svarbūs, kaip tai buvo iki XX amžiaus vidurio. Religinės partijos dabar daugiau būdingos kai kurioms musulmonų šalims.

Lietuvos partinė sistema. (Kl liberal _adamas smitas)Lt partine sistema automatizuota, partijo skovoja del rinkeju balsu, kad islaikytu valdzia. Reliavantinės partijos – partijos nuolat patenkančios į Seimą.

Interesu gr skiriasi,kad nesiekia polit valdzios. Interesų grupės siekia įtakoti sprendimų priėmimą, o politinės partijos siekia politinės valdžios.Bruožai politines partijas skiriantys nuo interesų grupių:

1) Politinės partijos tikslas – sąmoningai apibrėžtas tikslas – vienai ar su kita partija įgyti sprendimų priėmimo galią.2) Politinės partijos siekia užsitikrinti gyventojų paramą rinkimuose.3) Politinės partijos yra nuolatinė organizacija.4) Nacionaliniu mastu politinė partija turi turėti išplėtotą tinklą, kurio pagalba yra palaikomas ryšys su elektoratu

(rinkėjais).5) Partijos yra atviros grupės, gali įstoti bet kas.

Bruožai, būdingi interesų grupėms: 1) Nesiekia politinės valdžios.2) Gyventojų paramos nereikia.3) Gali būti ne nuolatinė organizacija.4) Interesų grupės uždaro pobūdžio (pvz.: bankininkų asociacija, rotary klubas).5) Skirtingi įgyvendinimo tikslai, tačiau interesų grupės tiksliau atstovauja, nei politinės partijos. Politinių partijų

biurai turi būti išplėtoti, o interesų grupių – ne.6) Interesų grupės nėra atskaitinga visuomėnės mastu, o politin partija yra ir privalo atsiskaityti.7) Interesų grupės gali virsti politine partija.

Interesų grupių samprata, sandara, ir funkcijos. Pirmosiso pol partijos buvo judejimai-zajiuju,moretu-kai problema tapo svarbi tapo partija. Interesu gr susikurimas nedemokratinej gali buti irgi,bet kuriasi formaliai,nevykdo f-ju.Pagal tikslų ir veiksmų apimtis interesų grupės yra skiriamos į vienos problemos (ekologinės) ir daugelio problemų (profesinės sąjungos) organizacijas.Ball A. ir Millard R. nurodė 7 kintamuosius pagal kuriuos būtų tikslinga klasifikuoti spaudimo grupes:1) grupės legitimacija (legali - nelegali),2) politinio aktyvumo lygis (intensyvus- fragmentiškas),3) narystės pobūdis (atvira - uždara, formali - neformali),4) organizacijos pobūdis (kompleksiška - paprasta, minimali),5) grupės egzistavimo laikas (pastovi - laikina),6) grupės tikslai (vienos - daugelio problemų),7) grupės santykiai su valdžia (integracija - distancija).Du kintamieji - organizacinė sandara ir grupių tikslai - dažniausiai naudojami interesų grupių tapatybei nustatyti. Jų pagrindu yra sukurtos dvi populiariausios Blondel ir Almond interesų grupių klasifikacijos. Blondel interesų grupes vertino bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinu¬ume. Bendruomenės grupėms individas pri¬klauso pagal prigimtį (genčiai, kastai, tautai ir pan.), kai asocijuotos grupės suformuo¬jamos tam tikriems instrumentiniams tikslams pasiekti, o individualūs nariai į jas įtraukiami savanoriškos asociacijos pagrindu.Bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinuume Blondel išskiria 4 interesų grupių klases:1) tradicines, kurios atsiranda iš natūralių bendruomenės ryšių (kasta, tautinė mažuma); mažuma);2) institucinės, kurios faktiškai, yra viešosios institucijos (policija, armija, valstybės valdininkija) ir ne tik siekia įtakos valdžiai, bet ir veikia jos vardu;3) ginamosios, arba funkcinės ir formaliai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams apginti (profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos);4) artikuliacinės, t.y. tos organizacijos, kurios iškelia politikos dienotvarkėn ar atneša į visuomenės diskursą, naujas idėjas, vertybes, ar veiksmus (žmogaus teisių gynimo asociacijos, negimusios gyvybės apsaugos organizacijos).

Almond taip pat išskyrė 4 interesų grupių tipus:1.Anoniminės grupės, t.y. trumpalaikiai sambūriai dėl vienos ar kitos problemos sprendimo (mitingai, demonstracijos)..Neatsitiktinai anoniminės grupės buvo svarbus demokratizacijos veiksnys buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Vidurio Europoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Anoniminės grupės naudoja netradicinius politinius veiksmus ir net politinę prievartą. 2.Neasocijuotos grupės, arba epizodiški susibūrimai pagal religinius, socialinius, regioninius ar kitus požymius, yra trumpalaikis reiškinys. Neasocijuotos grupės ne tik stokoja organizacinio apibrėžtumo, bet ir sunkiai identifikuojamos bendrame interesų grupių kontekste. Faktiškai neasocijuotų organizacijų poveikis šiuolaikinėje politikoje tolydžio silpnėja.3. Institucinės grupės yra armija, valdininkija, bažnyčia ir kitas formalias organizacijas. dažnai veikia politikos sprendimų priėmimą „iš vidaus“, t.y. tiesiogiai dalyvauja priimant ir formuluojant sprendimus. 4. Asocijuotos grupės yra profesinės sąjungos, pramonės ir prekybos rūmai, darbdavių asociacijos, pilietines organizacijos. Jos sukuriamos kaip asociacijos pagal tam tikras interesus ar siekdamos skleisti tam tikras vertybes visuomenėje.

-- funkcijos.W. Kornhauser garsiojoje studijoje „Masinės visuomenės politika“ išvardijo penkias tarpinių, t.y. interesų, grupių funkcijas:1) nepriklausomos grupės padeda spręsti daugelį vietos lygmens problemų;2) dauguma interesų grupių vadovų (nepriklausomai nuo konkrečių jų tikslų) padedaįteisinti esamą valdžios sistemą veikdami jos viduje;3) didelis stabilių ir nepriklausomų grupių skaičius reiškia skirtingus ir besivaržančius interesus, o opozicija tarp grupių apriboja kiekvienos grupės galią ir valdžios koncentracijos pavojų;4) grupių autonomija užkerta kelią valdžios koncentracijai, ir sukuria posistemių autonomiją;5) egzistuoja tam tikra persipinanti narystė tarp grupių, kadangi kiekviena organizacija jungia savo narius tik pagal tam tikrą aspektą ir nesiekia dominuoti jiems, o individai gali priklausyti daugiau nei vienai grupei, kurios kartais gali nesutarti dėl specifinių problemų.Interesų grupių funkcijų išvardijimas net demokratinėje politinėje sistemoje yra sudėtingas uždavinys, nekalbant, kad besivystančiose sistemose ir diktatūrose interesų grupių vaidmenys dar labiau skiriasi. Vietoj funkcijų apibrėžimo daugelis autorių bando apibrėžti jų vaidmenis, taktiką ir poveikio kanalus

Janda, Berry ir Goldman tipologija apima interesų grupių funkcijas politinėje sistemoje išskyrus lobistinę veiklą, kuri žymi greičiau veiklos būdą.1. Atstovavimas.Interesų organizacijos išskirdamos specifinius, dalinius interesus juos atstovauja kitų interesų, kitų organizacijų atžvilgiu.2. Dalyvavimas Interesų grupės skatina dalyvavimą politikoje, suvienydamos individus, turinčius panašius interesus ir suteikdamos jiems naujas politinio poveikio galimybes.3. Švietimas Spaudimo grupės kaupiainformaciją pagal savo interesus, ją analizuoja ir vertina pateikdamos savo sprendimų variantus visuomenei ir politikos institucijoms.4. Politinės dienotvarkės formavimasInteresų organizacijos iškelia naujas problemas, išplečia politikos klausimų ratą.5. Programų monitoringas Spaudimo grupės ne tik iškelia naujas problemas politikoje, bet jos yra suinteresuotos stebėti, kaip vykdomi jų tikslai, suformuluoti valstybės programose. Tokiu būdu, interesų grupės dalyvauja valdžios kontrolės procese.Politinį poveikį interesų grupės pareiškia įvairiais būdais: per viešąją nuomonę, teismines procedūras, politines partijas, valdžios institucijas ir t.t.

Interesų grupių ir valstybės sąveikos modeliai. Tačiau bene išsamiausią interesų grupių veiklos būdų sąvadą pateikia Hague, Harrop ir Breslin: Tiesioginė sąveika su valdžios institucijomis:Asmeninė peticija;Atstovavimas politiniame elite;Sąveika su valdininkija;Sąveika su atstovaujamomis institucijomis;Teismai. Netiesioginė įtaka per politines partijas:Parentela;Sąveika pagal susitarimą. Netiesioginė įtaka per viešąją nuomonę:Protestas;Tiesioginiai veiksmai;Prievarta.Dažnai visa interesų grupių veikla ir poveikis politinėms ir valdžios institucijoms, jų sprendimams apibendrintai vadinama lobistine veikla, lobizmu. Juridinį pamatą lobistinei veiklai suteikia peticijų teisė, užfiksuota JAV konstitucijos I papildyme skirtame įteisinti religijos, žodžio ir spaudos laisves ratifikuota dar 1791 m.sugebėti kontroliuoti korupcijos mastus, nes totali ar masinė korupcija ne tik neefektyvi, bet ir gimdo nekontroliuojamą valdininkiją. Valdininkija, kaip pagrindinė korupcijai neatspari grupė dėl sugebėjimo kontroliuoti sprendimų procesą, turi išlikti atsakinga dėl sankcijų iš valstybės pusės grėsmės.

Interesų grupės Lietuvoje.Interesų grupių atsiradimas LietuvojeĮmonių ineresų grupės ir nedemokratinėje valstybėje (pvz.: profsąjungos), bet nesavanoriškai, tokia interesų grupė tik formali, nes nurodymai ateina „iš viršaus“.Lietuvoje interesų grupių veikla tampa ryškesnė tik po 1990m. Nepriklausomybės atkūrimo akto. Dabar jos yra neatskiriama laisvos visuomenės dalis, o jų apribojimas reikštų laisvės suvaržymą bei valdžios reguliavimo išplėtimą. Nors interesų grupės skiriasi savo struktūra, įtaka, finansiniais ištekliais, tačiau visų jų tikslas panašus – paveikti valdžios struktūras sau palankia kryptimi (7, p. 162, 173). Čia svarbus yra interesų grupių atstovų arba lobistų vaidmuo.

V. Rinkimų sistemos. Mažoritarinė, proporcinio atstovavimo ir mišri rinkimų sistemos. Rinkimų sistemos:

1) Mažoritarinė – vienmandatėse apygardose;2) Proporcinė – daugiamandatėse;3) Mišri – mažoritarinės ir proporcinės rinkimų sistema (renkamas Seimas).

Politinės doktrinos (ideologijos) liberalai, krikščionys, socialistai.

Kaip balsai tampa vietomis? Ką rinkėjai išrenka? Rinkimų sistemos poveikis partijų skaičiui.VI. Politinė kultūra. Empirinė G.Almondo ir S.Verbos politinės kultūros samprata. Gyventojų politinių nuostatų poveikis demokratijos stabilumui. Materialistinės ir postmaterialistinės politinės vertybės ingliaharto teorija

1.Liberalizmas ( Dž. Lokas,A. Smitas,Dž. Bentamas, Dž. Stiuartas Milis) - ideologija ir politika, susikūrusi 18 a. pab. ir 19 a. įgavusi savo klasikinę formą. Išplito anglosaksų valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, JAV). Formavosi kaip reakcija viduramžių feodalinėms vertybėms. Išreiškė buržuazijos interesus, nes pastarieji neturėjo valdžios ir norėjo į ją ateiti. Pagrindinis teiginys: leisti laisvai veikti Bruožai:

valstybės santvarka: parlamentinė monarchija, garantuojanti demokratiją, aukščiausia valdžia priklauso tautai, rinkimai apriboti įvairiais cenzais (turto, amžiaus, ...)

laisvė švietimui ir spaudai, ne už visuomenės susiskirstymą į luomus ne už absoliutinį valdymą (kai visa valstybė yra vieno valdovo rankose), ne už ekonominius suvaržymus, už

žmogaus prigimtines laisves, už laisvąją rinkos ekonomiką ir konkurencijąuž minimalų valstybinį reguliavimą

už nuosaikias socialines reformas (nuosaikus - “jei vienaip nusprendė, tai reiškia, kad vėliau nesiblaško iš vienos pusės į kitą” © mano mama)

2.Konservatizmas (E. Berkas) formuojasi kaip priešprieša liberalizmui. Atstovavo aristokratijos interesus. Priešingai nei kitos doktrinos, skelbė prigimtinę žmonių nelygybę, taip pat sureikšmino valstybę, religingumą ir tradicijas (dėl to reformos nebuvo labai populiarios, a la “gerai kaip yra”). Pagrindinis teiginys: saugoma ir puoselėjama nusistovėjusi tvarka.

3. Konservatyvizmo Bruožai: valstybės santvarka: absoliutinė paveldima monarchija, aukščiausia valdžia priklauso monarchui, rinkimų nėra švietimas patikėtas bažnyčiai spaudoje įvesta cenzūra vėliau iš liberalų perėmė demokratinės valstybės ir asmens laisvės idėjas, bet išliko tvirtos valstybinės valdžios

šalininkai gynė privačią nuosavybę (kaip ir liberalizmas), luomus

4. Šiuolaikinis Konservatyvizmas Šiuolaikinis konservatizmas pakoregavo savo idėjas. Tradicijos akcentas suprantamas daugiau filosofiškai, o ne kaip idėjinis postulatas. Kai kurie konservatizmo bruožai, šeimos, kaip visuomenės svarbiausios ląstelės, interesų gynimas persipina su kitos klasikinės politinės ideologijos –

socializmo arba socialdemokratijos idėjomis. Žymus šiuolaikinio konservatizmo reprezentantas yra Karlas Poperis.Jie tapo permainų iniciatoriais tuo momentu, kada kuriantis postindustrinei visuomenei, prasidėjus energetinei krizei (kai 1973 m. arabų šalys keliskart pakėlė naftos kainą) ir pablogėjus ekologinei situacijai išsivysčiusiose šalyse labiausiai prireikė skubių reformų. Iškėlę “konservatyvaus atsinaujinimo” šūkį ir vykdę reformas įvairiose srityse, konservatoriai įrodė, kad reikalui esant jie gali būti radikalesniais reformatoriais, negu partijos, besiskelbiančios reformistinėmis.

5.Socializmas (K. Marksas, F. Engelsas) susikūrė 19 a. pr. ir atstovavo darbininkų interesus. Pagrindinės socializmo vertybės: socialinė lygybė ir teisingumas.

valstybės santvarka: “demokratinė” respublika, valdoma proletariato, aukščiausia valdžia priklauso proletariatui, rinkimai apriboti klasiniu cenzu (turbūt balsuoti galėjo proletariatas)

švietimas privalomas ir nemokamas

proletariato cenzūros spaudoje įvedimas

K. Marksas F. Engelsas 1848 m. parašė

6.“Komunistų partijos manifestą”. Ją įgyvendino Leninas, Stalinas, Komunistų partijos atstovai, Lietuvoje: V. Kapsukas, Sniečkus, Griškevičius

Jie paskelbė bendrą visuomenės vystymosi dėsnį - varomąsias jėgas, klasių kovą ir šios kovos dėsningas fazes, užsibaigiančias su išnaudojamo žmogaus išlaisvinimus suformulavo pagrindinį istorijos dėsnį, pagal kurį klasių kova yra evoliucijos variklis.

Išnaudotojas ir išnaudojamasis visuomet kovojo kuri baigdavosi arba visos visuomenės revoliucine transformacija arba kovojančių klasių bendra žūtimi".

Marxas prašo suprasti, kad šalia visų stipriųjų pusių kapitalizmas pasižymi dideliu nužmoginimo efektu. Socializmas – tai ne tik socialistų, bet visos Vakarų kultūros problema. Svarbus ne socializmas, bet alternatyvos kapitalizmui būtinumas. Marxas klydo siūlydamas kapitalistinės santvarkos nužmoginimo įveikimo būdus. Tačiau jis tikrai buvo teisus, sakydamas, kad ši santvarka yra pavojingas dalykas, kuriam suvaldyti reikia žymiai daugiau, negu mums siūlo Friedrichas Hayekas, Robertas Nozickas ar Miltonas Friedmanas.

7.Marksizmas marksizmo filosofinis akmuo – F.Engelso materialistinė istorijos samprata- pažiūrų sistema, sukurta K. Markso ir F. Engelso, kai proletariatinio judėjimo vystymasis iškėlė mokslui nepaprastai svarbų uždavinį — sukurti revoliucinę teoriją, nukalti proletariatui idėjinį ginklą kovai prieš kapitalizmą, už socializmą.

Marksizmas atsirado XIX a. 5 d-metyje.Pradiniai marksizmo teiginiai buvo išdėstyti K.Markso ir F.Engelso kartu parašytame “Komunistų partijos manifeste”, išspausdintame 1848 m.. Manifestas skelbė, kad kapitalistinę santvarką nuvers sukilę samdomieji darbininkai(proletarai). Komunistų vadovaujama revoliucija turėsianti vykti vienu metu visos Europos valstybėse. Revoliucija tapsianti pasauline. Privatinė nuosavybė būsianti panaikinta, turtiniai skirtumai išnyksią. Proletarai patys planuosią ir tvarkysią gamybą, neliksią konkurencijos, skurdo ir išnaudojimo. Marksas ir Engelsas parašė daug knygų, tačiau “Komunistų partijos manifestas” labiausiai žinomas. Vertimų į įvairias kalbas skaičiumi jis atsilieka tik nuo Šventojo rašto.8. Marksizmo bruožai:Visuomenės pamatą sudaro klasės, kurios skiriasi savo santykiu su gamybos priemonėmis: savininkai (buržuazija) ir darbininkai (proletariatas)Klasės nėra lygios: buržuazija yra dominuojanti klasė, o proletariatas yra jai pavaldus

Valstybė atstovauja dominuojančios klasės interesusBiurokratija yra dominuojančios klasės įrankis Stiprėjant klasių kovai, biurokratija augaValstybės biurokratijai būdingas slaptumas, nekompetencija, imperializmasTikima, kad biurokratija "išnyks" kartu su valstybe

Valstybė tampa būtina, kai visuomenė suskyla į klases bandė atskleisti visuomenės raidos dėsnius visuomenės žlugimą.

Filosofai istorijos eigą traktavo kaip racionaliai būtiną ir tokią, kuri vystosi pakopomis pagal loginį planą ir artėja į numatytą tikslą.

6. filosofija visiškai skyrėsi nuo liberalizmo politinių filosofijų individualizmo.rėmėsi lojalumu, pareiga ir nepasiūlė jokio atpildo, tik viltį, kad asmeninis gyvenimas įgis prasmę tarnaujant didingesniam už žmogų reikalui.

Marxas pažangos varikliu laikė socialinių klasių antagonizmą, apeliavo į darbininkų ištikimybę savo klasei.

Ankstyvasis - dėmesio centre yra susvetimėjimas ir jo įveikimo būdai revoliucinės praktikos procese. Visuomenę, laisvą nuo susvetimėjimo, Marksas laikė komunizmu.Vėlyvasis - dėmesio centre - ekonominė istorijos filosofija, ekonominiai visuomenių mechanizmai, pagal kurių nusitatydavo visuomenės santvarka.

9. Klasikinis liberalizmas Klasikinio liberalizmo doktrina grynuoju pavidalu politikoje niekur nebuvo realizuota. Liberalizmas pernelyg daug reikalavo iš individo, tačiau be valstybės pagalbos, jos reguliavimo daug socialinių sluoksnių normaliai egzistuoti. Liberalizmas, aukštindamas individą ir jo egoizmą, neįvertino visuomenės, kuri veikdama organizuotai neretai galėjo pasiekti daug daugiau nei kiekvienas atskirai.

Liberalizmo pakilimą ir net suklestėjimą XIX a. pakeitė jo nuosmukis XX a. pirmoje pusėje, įsigalint politinėms konservatizmo, ypač socializmo idėjoms. Tačiau pastarosios, nors kritikavo ir atmesdavo liberalizmo principus, kai kurias liberalizmo puoselėtas idėjas iš dalies perėmė ir modifikavo. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje susiformavo nauja liberalizmo srovė- socialinis liberalizmas, siekiantis suderinti “senąjį individualizmą” su saikingu kolektyvizmu. Žymiausio teoretiko Dž. Keino sukurtoje teorijoje akcentuotas tradicinio valstybės nesikišimo į ekonomiką atsakymas. Jis pripažino valstybei ypatingą vietą ir vaidmenį mažinant nedarbą, vengiant krizių ir kitų socialinių kataklizmų. Sukurta socialinio liberalizmo teorija reiškė atsisakymą tradicinės “valstybės naktinio sargo” koncepcijos (palaikyti visuomenėje tvarką ir teisingumą,ginti žmones nuo smurto ir plėšikavimo,garantuoti tarpusavio sutarčių vykdymą), pripažino valstybei ypatingą vietą ir vaidmenį mažinant nedarbą, vengiant krizių ir kitų kataklizmų.

10. Klasikinio liberalizmo atgimimas Po 2 PK prasidėjo liberalizmo atgimimo epocha. Klasikinio liberalizmo idėjų atgaivinimas ir tolesnis išplėtojimas- neoliberalizmas. Svarbus akstinas neoliberalizmui susiformuoti buvo fašistinių, o vėliau ir komunistinių režimų žlugimas Vidurio ir Rytų Europoje ir naujas liberalizmo patyrimo apibendrinimas šiuolaikinių filosofų, ekonomistų ir politologų darbuose – K. Mengerio, L. Miseso, M. Frydmano, o F. A. Hajeko 1944 m. išleistoje knygoje “Kelias į vergovę”, tapusioje impulsu primirštoms liberalizmo idėjoms iškilti. F. A. Hajekas drąsiai teigė, kad Vakarų valstybės, įgyvendindamos socialistinę politiką, ilgainiui taps totalitarinėmis.Negailestingai kritikuodamas socializmą, jis ragino grįžti prie pamatinių liberalizmo tiesų – apribotos valdžios ir įstatymo viršenybės.

11. Svarbiausi liberalizmo politinės teorijos bruožai. 1.laisvės –intelektualines ( spaudos, žodžio, religijos ) ir nevaržoma ūkine veikla.2.V-bei nedera kištis į visuom. ūkį gyvenimą, iš jos reikia–laisser faire! Dirbti, o netrukdyti.3. Ekon.turi vystytis pagal savo natūr.dėsnius, į ją neturi būti kišamasi.4.Niekas, jokia, kad ir kuo kilniausiai nusiteikusi vyriausybė negali patenkinti visuomenės poreikių geriau už privačius asmenis, kurie, siekdami asmeniškos naudos, didesnio pelno, neišvengiamai tarnauja visiems žmonėms, nes turi gaminti tik tokias prekes, teikti tik tokias paslaugas, kurios tikrai yra reikalingiausios.5.Net ir vieno asm.valdžia kitam jau yra savaime blogis, nes susijusi su prievarta ir reikalavimupaklusti, tačiau valstybinė valdžia, vyriausybė vis dėlto yra reikalinga, nes jos paskirtis – saugoti visų žmonių laisvę,gyvybę ir nuosavybę bei užtikrinti,kad vieno žmogaus laisvė netrukdytų kito žmogaus laisvei.Jokių. kitų uždavinių valdžios organai imtis negali. Jie yra reikalingi tik, kaip ”naktinis sargas” bei” bešališkas teisėjas”.Teisėta yra tiktai tokia vyriausybės valdžia, kuri atskaitinga už savo veiklą savo piliečiams bei apribot taip, kad jokie jos sprendimai negalėtų pažeisti neliečiamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių.

6. vyriausybės veikla turi būti suorganiz.,kad niekas ir niekaip negalėtų piktnaudžiauti valdžia. Todėl liberalizmo požiūriu teisėta yra tiktai tokia valdžia, kuri atskaitinga už savo veiklą savo piliečiams bei apribota taip, kad jokie jos sprendimai negalėtų pažeisti neliečiamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių. Geriausia valstybės valdymo forma yra demokratija, kurioje įteisintas valdžios skirstymas į tris nepriklausomas ir viena kitą kontroliuojančias valstybinės valdžios šakas.