Pagurklei bergždžiai besigrumiant su įsišėlusiu vėju ir vandeniu, ant uolos palikta knyga nuslydo nuo krašto ir

pliumptelėjo į jūrą.

Iš anglų kalbos vertėnomeda berkuvIenė

romanas

KATHRYN LASKY

N

anapus anapusio

dykros

Šešėlių giriaSidabrašydis

Pietinės karalystės

Sent Lututės kanjonai

ambalos girios

karalystė

Pelėdų Pelėdos ragas

Sent Lututės pelėdų našlaičių akademija

kuniro dykuma

Šiaurinės karalystės

Ūbmarės

didžiojo Ūbalo medžio sala

Snapija

Liepsnotųjų girios karalystė

Sidabrašydis

nulaužto nago kyšulys

dvasių miško pusiasalis Ledo

siauruma

Pelėdų Pelėdos ragas

kuniro dykuma

Ūbio upėSoreno drevė

Autorėszodisˆ

9

V instonas Čerčilis antrojo pasaulinio karo metu buvo anglijos ministras pirmininkas. Ištisus

mėnesius Londono gyventojai kentė nesibaigiantį nacių bombardavimą. Paprasti piliečiai – vyrai, moterys ir vai-kai – neįtikėtinai narsiai ištvėrė šį šiurpų laiką, pavadintą „mūšiu už britaniją“. Išsekusiai, baimės kamuojamai tau-tai jėgų suteikdavo Čerčilio kreipimaisi per radiją. būdavo kalbama, esą Čerčilis mobilizavęs pačią anglų kalbą ir pavertęs ją kovos įnagiu. Turiu prisipažinti, jog jaučiuo-si labai skolinga vinstonui Čerčiliui, kadangi rašydama daugelį ezilribo kalbų aštuonioliktame, dvidešimtame ir dvidešimt antrame skyriuose pasinaudojau labiausiai jaudinančių anglijos premjero pasisakymų medžiaga.

kai buvau maža, stačiokai neretai būdavo tramdomi tokiu posakiu: „Lazdos ir pagaliai gali sulaužyti kaulus,

tačiau žodžiais manęs nesužeisi.“ Suaugusi pakeičiau nuomonę. Žodžiai žeidžia. be to, vaikystėje aš nė nenu-tuokiau, kad tokie žodžiai, kokius pasitelkdavo vinstonas Čerčilis šiurpiomis negailestingo karo sąlygomis, gali įkvėpti žmonėms neįtikėtinos narsos, jėgų ir ištvermės.

Prologas

13

I š įniršio paklaikusios, zigzagais skriejančios pelėdos snapas kibirkščiavo.– Privalau rasti vandens! Žūtbūt turiu pasiekti vande-

nį! besilydanti kaukė išdegins man akis. Tebus prakeiktas mano brolio skilvis Pelėdų Pelėdos krauju! – žioruojančiu snapu skrosdamas nakties tamsą suklykė liepsnotasis.

Pats baisiausias pelėdų keiksmas tarytum palengvino viduje siaučiančią audrą. Pyktis jį stiprino. Tik apimtas pykčio jis dar pajėgė skristi, desperatiškai ieškodamas vė-saus vandens telkinio, į kurį galėtų panardinti tirpstančią metalo kaukę ir Soreno padegtas apsvilusias plunksnas. Grumtynės su broliu pakrypo nevykusia linkme. kova turėjo baigtis kitaip!

apačioje ant glotnaus paviršiaus sublizgo mėnulio at­spindys. vanduo! didžiulė liepsnotoji pelėda atliko staigų

viražą ir ėmė spirale leistis žemyn, link vėsaus vandens. vienose kautynėse jis prarado snapą, kitose neteko visų veido plunksnų. Šįkart nukentėjo ausų plyšeliai, tačiau kludas tebeturėjo vieną akį, o svarbiausia – savo neapy-kantą, kurią nuolat puoselėjo, ugdė ir augino, kaip motina pelėda augina savo mažylius.

dėkui Pelėdų Pelėdai, jis vis dar sugebėjo neapkęsti!

Pirmas skyrius

Piligrimas

17

R udasis žuvinis apuokas pakėlė galvą ir nustebęs mirktelėjo. raudonoji kometa praskriejo pro šalį

bemaž prieš tris mėnesius. Tad kas tasai švytintis daiktas danguje, stulbinančiu greičiu švilpiantis link ežero? o di-džioji Pelėda, jis klykia ir plūstasi pačiais nešvankiausiais žodžiais, kokius tik įmanoma įsivaizduoti!

rudasis paukštis paėjėjo viršum vandens nusvirusia platano šaka. Jeigu ten ne žuvinis apuokas, jam prireiks pagalbos. didžiuma pelėdų, išskyrus žuvinius ir didžiuo-sius apuokus, vandenyje tampa bejėgėmis. Jis išskleidė sparnus ir pasirengė keliais galingais mostais sparčiai pakilti iš vietos. vos pasigirdus pūkštelėjimui gelbėtojas jau buvo ore.

kludui panirus vanduo sušnypštė ir pakilo garų ka-muolys. rudasis žuvinis apuokas Simonas dar nebuvo

18

regėjęs nieko panašaus – kaip pelėda, smilkstanti it miš-ko gaisro žarija, niurkteli į ežerą. Gal ten anglininkas? kita vertus, anglininkai savo darbą išmano ir paprastai neapsvyla nė plunksnelės. rudasis žuvinis apuokas su-griebė nagais paslaptingąją pelėdą pačiu laiku. Pamačius nepažįstamojo veidą – beformę išsilydžiusio metalo ir apdegusių plunksnų masę, jo skilvį persmelkė šaltis. ką tai reiškia?

nesvarbu, dabar ne metas sukti dėl to galvą. vargšelis bent jau liko gyvas, o Pelėdų Pelėdos brolijos piligrimo Simono pareiga ne klausinėti, ne teisti, ne pamokslauti, o tiesiog padėti, paguosti, apgaubti ramybe ir meile. Panašu, kad šiai pelėdai pagalbos labai reikėjo. kaip tik dėl to broliai, kuriam laikui palikę savo prieglobstį ir mokslines knygas, iškeliaudavo į pasaulį atlikti šventosios pareigos. brolijos vyresnysis mėgdavo kartoti: „nevalia pasiduoti nedovanotinai pagundai ir atsidėti vien tik atsiskyrėliš-koms studijoms. mūsų priedermė – pasidalyti iš knygų įgytomis žiniomis su kitais ir panaudoti jas praktiškai.“

Simonas į piligrimę kelionę leidosi pirmą kartą ir dabar jo, ko gero, laukė pirmasis rimtas išmėginimas. apdegu-sią pelėdą, be jokios abejonės, reikės slaugyti. Iškritusių pelėdžiukų grąžinimas į lizdus ir konfliktuojančių varnų grupuočių taikymas (brolijos nariai vieni iš nedaugelio sugebėdavo atvesti į protą varnas) greta šios užduoties

19

atrodė gryniausi menkniekiai. norint išgydyti sužeistąjį Simonui teks pasitelkti visas turimas žinias apie mediciną ir gydomąsias žoleles.

– nagi, nurimk, drauguži, – švelniu, raminamu balsu ūbavo Simonas padėdamas nelaimingajam įlįsti į platano drevę. – aš suteiksiu tau pagalbą, ir vėl būsi sveikas.

dabar Simonui tikrai būtų pravertusi viena arba net ir dvi lizdo tvarkytojos aklažaltės, kurios gyvenant nuo-šalioje Šiaurinių karalysčių slėptuvėje būdavo tiesiog nepamainomos pagalbininkės. Tačiau kelionėse piligri-mai įsipareigodavo gyventi kuo paprasčiau ir kukliau. Tarnystei save paskyrusiems broliams nederėjo naudotis daugelio pelėdų lizdus švarinančių aklažalčių paslaugomis. Todėl Simonui teko skristi ir ieškoti gydomųjų kirmėlių pačiam. Tokio pobūdžio žaizdoms gydyti geriausiai tiko dėlės, o būdamas žuvinis apuokas dėles gaudyti jis puikiai mokėjo.

Paguldęs kludą į minkštą samanų ir nuo krūtinės nusipešiotų pūkų patalą, Simonas išskubėjo rinkti dė-lių. Skrisdamas į siurbėlių gausų ežero pakraštį apuokas susimąstė apie tai, kaip sužeistasis, kuris veikiausiai buvo liepsnotoji pelėda, įnirtingai priešinosi pamėginus snapu pataisyti jam plunksnas. be galo keista. Piligrimui Simonui niekada neteko matyti pelėdos, kuri nesutiktų leistis pakutenama. nelaimėlio plunksnos buvo virtusios

20

purvina raizgalyne. neįtikėtina, kad jis apskritai dar su-gebėjo skristi. Tolygų skrydį lemdavo glotniai sugulusios plunksnos. kiekviena plasnojamoji plunksnelė turėjo ma-žyčius, beveik nematomus kabliukus arba dantelius; jiems sukibus susidarydavo lygus paviršius, kuriuo sklandžiai slysdavo oras. Sužeistosios pelėdos plunksnų danteliai buvo atsikabinę ir išsiklaipę, todėl juos derėjo sulyginti ir sutvarkyti, tačiau vos Simonui pamėginus ligonis išsyk jį atstūmė. keista, be galo keista.

Po valandėlės piligrimas sugrįžo pilnu snapu dėlių ir ėmė jas dėlioti aplink užsirietusius neregėtos metalinės kaukės kraštus. Jis nedrįso nuplėšti prie veido prikepu-sios kaukės. Įsižiūrėjęs įdėmiau Simonas suprato turįs reikalų su įspūdingo dydžio liepsnotąja pelėda. Gręžda-mas suvilgytų samanų gniužulėlį jis lašino nelaimėliui į snapą vandenį. kartkartėmis pelėdos akys virpėdamos atsimerkdavo, tačiau ji akivaizdžiai kliedėjo. net ir bū-damas tokios būklės sužeistasis nepaliaujamai keikėsi trykšdamas mirtino keršto troškimu kažkokiam padarui, kurį vadino Sorenu.

visą dieną ir naktį Simonas slaugė keistą liepsnotąją pelėdą keisdamas dėles ir lašindamas vandenį po užsirai-čiusia metalo kauke į tą vietą, kurioje turėjo būti snapas. Sužeistasis aprimo, pagiežingų keiksmažodžių srautas sumažėjo, ir Simonas tuo džiaugėsi, kadangi Pelėdų

21

Pelėdos brolija buvo taikus ordinas, vengiantis prievar-tos ir kovų. Liepsnotoji pelėda išmiegojo dvi dienas, o trečiąją galiausiai atmerkė akis. Šįkart jis žvelgė visiškai sąmoningai, tačiau iš metalinio snapo pasigirdę pirmieji žodžiai sukrėtė rudąjį apuoką žuvininką ne mažiau negu ankstesni keiksmai:

– Tu nesi Grynakraujis.Grynakraujis? ką, dėl Pelėdų Pelėdos meilės, jis čia

paisto?– Prašau man atleisti, bet man atrodo, aš nesuprantu,

apie ką tu kalbi, – prisipažino piligrimas.kludas sumirksėjo iš nuostabos. veikiausiai jis manęs

bijo.– nesvarbu. Turbūt turiu tau padėkoti.– o, ne, dėkoti man neprivalai. nesijausk skolingas.

aš esu piligrimas ir atlieku savo pelėdiškąją pareigą.– Pareigą kam?– Pareigą savo giminei.– Tu man ne giminė! – riktelėjo kludas kunkuliuo-

damas tokiu įniršiu, kad slaugytojas net atšlijo. – aš – liepsnotoji pelėda, Tyto alba. Tu, – jis paniekinamai šniurkštelėjo, – sprendžiant pagal tvaiką, esi žuvinis apuokas, vadinasi, priklausai kitai rūšiai.

– Suprantama, aš kalbėjau bendrai. Pelėdiškoji pareiga liepia man rūpintis visa pelėdų gimine.

įsigykiteknygą dabar