Palūkanos civiliniuose santykiuosePalūkanų esmė teisniu požiūriu yra ypatinga. Jos nelaikytinos netesybomis, bet minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 str.), todėl, skirtingai nei netesybos (delspinigiai ar baudos), kilus teisminiam ginčui, palūkanos neturėtų būti mažinamos. Tai, kad palūkanos nėra netesybų rūšis, rodo ir skirtingi ieškinio senaties terminai: CK 1.125 str. numato netesyboms sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, o reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo – 5 metų ieškinio senaties terminą.

Klausimus, susijusius su palūkanų apskaičiavimu, kylančia prievole jas mokėti, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK), 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, Vidutinių tarpbankinių palūkanų normų (VILIBID ir VILIBOR) apskaičiavimo ir skelbimo tvarka, patvirtinta 1998 m. gruodžio 10 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 211.Palūkanų rūšys

Palūkanos gali būti nustatytos įstatymų arba šalių susitarimu, todėl pagal kilmę gali būti skiriamos į įstatymines ir sutartines palūkanas (CK 6.37, 6.261, 6.210 str.).

Pagal paskirtį palūkanas reikėtų skirti į dvi grupes:

palūkanas, atliekančias mokėjimo (atlyginimo) funkciją, ir palūkanas, atliekančias kompensacinę (nuostolių atlyginimo) funkciją.

Pavyzdžiui, paskolos sutartyje gali būti numatytos tam tikro dydžio šalių susitartos palūkanos už naudojimąsi paskola (palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją). Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.).

Jeigu skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 str.). Tai jau kompensacinės palūkanos. Minimalių nuostolių sąvoka reiškia, kad skaičiuojant palūkanas už termino praleidimą jos neturėtų būti mažinamos. Šalims nesusitarus dėl termino praleidimo pasekmių, taikomos įstatyminės palūkanos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 29 d. konsultacijoje yra išaiškinęs, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 str.). Taigi šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi.

Gana detaliai apie palūkanas, jų paskirtį yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003 AB bankas "Hansa-LTB" v. A. Mejerienė (bylų kat. 27.5.4, 31.5, 57.1), kurioje išaiškino, kad paskolos santykiuose mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nustato CK 6.872 str. 1 dalis. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę.

(…) Įstatymines palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo pasekmių. (…) Sutarties šalys gali nustatyti skirtingo dydžio palūkanas, priklausomai nuo jų funkcijos. Jeigu sutartyje numatytos palūkanos už naudojimąsi pinigais ir palūkanos už sutartyje nustatytos piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, tuomet netaikomos CK 6.210 straipsnyje nustatyto dydžio įstatyminės palūkanos.

Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad šalys susitarė dėl palūkanų, kaip atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais, mokėjimo užtikrinimo, o kadangi sutartyje buvo neaptartos pagrindinės prievolės įvykdymo terminų praleidimo pasekmės, todėl kreditorius, skolininkui prievolės neįvykdžius laiku, įgijo teisę į įstatymines palūkanas.

Palūkanos įskaitomos į nuostolių atlyginimą

Teisinėje literatūroje laikomasi nuomonės, kad netesybų ir palūkanų santykį reikia spręsti taip, kaip sprendžiamas nuostolių ir netesybų santykis: palūkanos, kaip ir netesybos, yra įskaitomos į nuostolius. Teisiškai neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui (LR civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė, Vilnius, 2003, p. 67).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-830, (bylų kategorija 27.5.4, 31.4, 38.2) konstatavo, kad palūkanos gali būti dvejopos paskirties – kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi pinigais, ir kaip kompensacija už kreditoriaus nuostolius, be to, konstatavo, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų.Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas (CK 6.258 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis – kreditorius – gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas.

Susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, kas prieštarauja viešajai tvarkai. Todėl teismas, nagrinėdamas šalių ginčus dėl palūkanų dydžio, turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.) ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5, 6.37 str. 3 d.). CK 6.73, 6.258 straipsniai leidžia teismui sumažinti netesybas, jeigu jos yra pernelyg didelės.Šios teisės normos taikytinos ir palūkanoms, kai jos yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo principą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 22 d. nutartis, priimta AKB "Nida" v. S. Lideikytė byloje; bylos Nr. 3K-3-908/2001m., kategorija 52.2). Vadinasi, kai palūkanos nustatomos ne įstatymu, bet šalių susitarimu, kilus ginčui, teismas gali nustatyti, kad palūkanos neprotingai didelės, didesnės už nuostolius, ir sumažinti palūkanas.Palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamosVadovaujantis CK 6.37 str. 4 dalimi, palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų.Kyla klausimas, ar procesinės palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo dienos, nelaikomos dvigubomis palūkanomis. Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos. Tačiau laikomasi nuomonės, kad procesinės palūkanos nėra dvigubos palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. konsultacija Nr. A3-130 "Dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo").Dvigubų palūkanų skaičiavimo pavyzdys galėtų būti paskolos santykius reglamentuojančiame CK 6.874 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.Tačiau neaišku, ar šios kompensacinės palūkanos pagal CK 6.874 straipsnį skaičiuojamos tik nuo negrąžintos paskolos, ar nuo paskolos ir palūkanų už naudojimąsi paskola.

Palūkanų dydis

Jeigu šalys sutartyje nesusitarė nei dėl delspinigių, nei dėl palūkanų ir skolininkas praleido atsiskaitymo terminus, iš skolininko gali būti reikalaujama sumokėti įstatymines palūkanas. Paprastai tokiu atveju taikomas CK 6.210 straipsnis, kuris numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.Tačiau po įstojimo į Europos Sąjungą, skaičiuojant palūkanas už sandorių, sudarytų po 2004 m. gegužės 1 d., mokėjimų pažeidimus, gali būti taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas ir šiame įstatyme numatytos palūkanos.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 29 d. konsultacijoje Nr. A3-130 yra išaiškinęs, kad įgyvendinant 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2000/35 EB, nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Įstatymas) numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais (Įstatymo 2 str. 3 d.), taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus.Tai – specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Nurodyta Įstatymo norma yra dispozityvi, ir šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį (pavyzdžiui, taikyti CK 6.210 straipsnyje nustatytas įstatymines palūkanas).Jei šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka Įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti Įstatyme nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo (LAT 2005-06-29 konsultacija Nr. A3-130 "Dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo", skelbta: Teismų praktika, 2005-07-20, Nr. 23).VILIBOR (Vilnius Interbank Offered Rate) –vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, apskaičiuojamos ir skelbiamos kiekvieną darbo dieną. VILIBOR skelbiamos ne vėliau kaip iki 12 val. REUTERS informacinės sistemos puslapyje ir Lietuvos banko tinklalapyje.Pavyzdžiui, 2006 m. birželio 16 d. paskelbta mėnesio VILIBOR buvo 2,92 palūkanų norma, todėl padidinus 7 procentiniais punktais, gaunama 9,92 palūkanų norma. Tai yra žymiai didesnė palūkanų norma, negu numatyta CK 6.210 str. 2 dalyje (6 proc. dydžio metinės palūkanos juridiniams asmenims).Tačiau svarbu žinoti, kad Įstatyme numatytos palūkanos taikomos tik komerciniams sandoriams. Komerciniais sandoriais pripažįstami sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai (Įstatymo 2 str. 1 d.).

Ūkio subjektai – asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla (Įstatymo 2 str. 6 d.). Valstybės institucija – valstybės ar savivaldybės valdymo institucija, viešasis ir privatusis juridinis asmuo, kuriems taikomas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (Įstatymo 2 str. 7 d.).

Pabrėžtina, kad minėtas Įstatymas nereglamentuoja:

sandorių su vartotojais, perkančiais prekes, paslaugas ar darbus nesusijusiems su verslu ar profesija savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti;

palūkanų, susijusių su mokėjimais pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą ir Čekių įstatymą (vekselyje, mokėtiname jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo, davėjas gali nustatyti sąlygą, kad už vekselio sumą skaičiuojamos palūkanos. Palūkanos skaičiuojamos nuo vekselio išrašymo dienos, jeigu nenurodyta kita data);

palūkanų, susijusių su mokėjimais nuostoliams atlyginti, taip pat su draudimo įmonių mokamomis draudimo išmokomis;

mokėjimų, kai skolininkui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla;

reikalavimų dėl mažesnių kaip 20 Lt palūkanų;

žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sandorių, kurių vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas (Įstatymo 1 str. 3 d.).

Jeigu sandoris atitinka Įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius ir šalys nėra sutartyje susitarusios dėl kitokio palūkanų dydžio, tuomet, kreditoriui to reikalaujant, teismas turėtų taikyti Įstatyme nustatytas palūkanas, taip pat ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.Pagal Įstatymo 2 str. 3 dalį, 3 str. 4 dalį skolininkui, neatsiskaičiusiam už prekes, palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį atsakovui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmo metų pusmečio pirmą kalendorinę dieną.

Procesinės palūkanosLietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2005 m. birželio 29 d. konsultacijoje Nr. A3-130 "Dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo" yra išaiškinęs, kad prie kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų taip pat priskirtinos palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 dalis).Jos vadinamos procesinėmis palūkanomis ir skaičiuojamos tuo atveju, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Žyminiu mokesčiu šis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo neapmokestinamas. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki šio kreipimosi į teismą ir taip išvengti prievolės jas mokėti. Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 str. 2 dalis).Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, nėra dvigubos palūkanos CK 6.37 straipsnio 4 dalies prasme.Šioje teisės normoje numatyta taisyklė (palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos) netaikytina. Netesybos ir (arba) palūkanos pagal įstatymą ar sutartį skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme numatytus atvejus, kai palūkanos (netesybos) skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo (pvz., CK 6.874 straipsnis).Po bylos iškėlimo pradedamos skaičiuoti procesinės palūkanos nuo teismo priteistos sumos. Į priteistos sumos, nuo kurios yra mokamos procesinės palūkanos, sąvoką neįeina bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis).Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, kuriame numatyta skolininko, neįvykdžiusio piniginės prievolės, pareiga mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 konsultacija Nr. A3-130 "Dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo").Tačiau, kaip minėta, reikalavimams dėl komercinių sandorių, sudarytų po 2004 m. gegužės 1 d., procesinių palūkanų skaičiavimui taikytinas minėtas 2003 m. gruodžio 9 d. Įstatymas, kuris numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktais (Įstatymo 2 str. 3 d.).

Įmokų paskirstymo tvarkaĮdomi skolininko įmokų paskirstymo tvarka, numatyta CK 6.54 straipsnyje. Vadovaujantis šia tvarka, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos iš skolininko vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu.Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. Tik ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Taigi pirmiausia įmokos skiriamos palūkanoms, netesyboms (baudoms, delspinigiams), o tik paskui pagrindinei prievolei (skolai).Pagal CK 6.54 straipsnį, kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nurodyta aukščiau. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs.Iš teismų praktikos įmokų paskirstymo požiūriu įdomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006 UAB "Stramina" v. UAB "Komeksimas". Šios dvi įmonės sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pirkėjas pirko iš pardavėjo stendą.Pagal sutartį pirkėjas įsipareigojo sumokėti 50 proc. mokėtinos sumos per 5 kalendorines dienas po sutarties pasirašymo, o visiškai atsiskaityti per 10 dienų nuo perdavimo akto pasirašymo. Sutartyje buvo numatyti 0,2 proc. delspinigiai pirkėjui už kiekvieną uždelstą dieną atsiskaityti.Daikto perdavimas buvo įformintas PVM sąskaita faktūra, pretenzijų dėl perduodamo daikto kokybės ar daikto pristatymo terminų nebuvo pareikšta, tuo tarpu pirkėjas mokėjimus atliko pažeisdamas sutarties nuostatas, šalys pirkimo–pardavimo sutartyje įmokų paskirstymo neaptarė.Pirkėjas mokėjimo pavedimuose nurodė, kad mokama už prekę, bet pardavėjas šias įmokas užskaitė tik kaip delspinigius (pagal CK 6.54 str. 1–4 dalių reikalavimus) ir apie tai informavo pirkėją raštu pretenzijoje. Ieškinyje pardavėjas (ieškovas) reikalavo priteisti skolą ir 6 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taikė CK 6.54 straipsnio įmokų paskirstymo tvarką ir priteisė skolą ir procesines palūkanas.

SIC!Taigi išieškant palūkanas svarbu žinoti, kad jos nėra netesybos, bet minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Palūkanos nustatomos šalių susitarimu arba

įstatymais. Palūkanų (taip pat ir procesinių palūkanų) dydį reglamentuoja ne tik CK, bet ir 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, kuriame numatytos didesnės palūkanos negu CK ir nurodyta palūkanų apskaičiavimo tvarka, tačiau kiekvienu atveju reikia žiūrėti, ar šis įstatymas gali būti taikomas.