Okupanto karas prieš žuvusius. Patyčių iš žuvusiųjų kvaitulys ...

1

Okupanto karas prieš žuvusius. Patyčių iš žuvusiųjų kvaitulys: „repertuaras“ ir tikslai

Vladas Terleckas

Ši tema išsamiau, sistemiškiau mažai tyrinėta, vis labiau pamirštama. Gal taip nutiko dėl jos

traumuojančio kraupumo. Tuo naudojasi kai kurie Lietuvos prosovietiniai istorikai, siekiantys iš

tautos atminties visiškai ištrinti represinių struktūrų, ypač stribų siautėjimą prie žuvusių ir

nukankintų partizanų bei niekuo nekaltų gyventojų. Tokiomis užuolankomis bandoma nuslėpti

okupacinio režimo vieną sunkų nusikaltimą ir jį (režimą) humanizuoti.

Žudikai tyčiojosi iš savo aukų dvejopai: jas išdarkydami miestelių aikštėse ir po to jas slapčia

užkasdami. Tokiam elgesiui būdingas pamišėliškas žiaurumas.

Patyčios iš suimtųjų, jų kankinimas

Tai prasidėdavo suėmimo vietose: partizanus, ryšininkus, civilius spardydavo, daužydavo ginklų buožėmis, badydavo

durtuvais; leisgyviams į žaizdas įsmeigdavo durtuvus, įkaitintus gelžgalius, juos pasukiodavo, batais užspausdavo

gerkles. Aukščiausios NKVD-NKGB vadovybės buvo įsakyta į nelaisvę paimtus partizanus, net sunkiai sužeistus, tardyti

(kankinti) mūšio vietoje. Po to žuvusieji būdavo sumetami į sunkvežimius, vežimus ar roges, ant jų susėdę stribai

gerdavo, traukdavo rusiškas „pergalės“ dainas ir patraukdavo į miestelius. Kartais sutiktiems valstiečiams pasiūlydavo

„skerdienos ar šaltienos“. Tokie buvo šie „humoristai“. Ne visi suimti, ypač sužeisti partizanai pasiekdavo miestelius –

egzekucijų, patyčių centrus. Vienus pribaigdavo kelis kilometrus vilkdami už kojų pririštus prie sunkvežimių, vežimų.

Kitus paguldydavo vežimuose taip, kad galvos daužydavosi į lentas; ant jų užkeldavo artimuosius draugus, kad uždustų.

Marija Paškevičiūtė prisimena, kad 1947-02-04 sunkiai sužeistą jos brolį slapyvarde „Don Žuanas“ vežė į Žiežmarius

apkrautą šovinių dėžėmis, pakeliui jis mirė.1 Trečius pribaigdavo pakeliui. Pvz., sužeistą Veprių krašto partizaną Julių

Tamošiūną atvilko į vieną sodybą, spardė ir pribaigė peilio dūriais.2 1945 m. partizaną Stasį Butkų – Vaidilą užkapojo

kirviais.3

1945 m. pavasarį Guronių k. (Kaišiadorių apsk.) vykusiose kautynėse sunkiai sužeistą Justiną Janonį – Jurginį

enkavėdistai nutempė į klojimą ir visą naktį kankino. Ryte pusnuogį, peršautu pilvu, suraižytą durtuvu, mėlyną nuo

mušimo, kaip pagalį nusviedė prie žuvusių ir nusižudžiusių draugų.4 1945 m. liepą dar gyvą Albiną Junkaitį Igliškėlių

stribai užmušė mašinoje.5 Sasnavoje į koją sužeistą partizaną „tardė“ dvi paras. Jo kančias užbaigė Mikalavičiūtė vienu

smūgiu šakėmis į kaklą. Degučiuose sunkiai sužeistam Spygliui stribas automato buožės dviem smūgiais suskaldė galvą.

Tris dienas tepartizanavęs sužeistas Sprindžiūnas kareivių buvo taip daužomas, kad liko be galvos.6 1945 m. liepą po

NKVD siautimo Kazlų Rūdos miške buvo surasti 8 nukankintų partizanų kūnai. Nuogi buvo pririšti viela prie medžių, kūnų

galūnės nukapotos, nudegintos, aplupinėta oda, išbadytos akys, krūtinėse išpjauti Gedimino stulpai ar Vytis, burnos

užkimštos skiedromis.7

Igliškėlių stribai sužeistą partizaną užvertė šiaudais ir padegė. Sužeistą Topolį stribai varinėjo po kaimą ir šaukė žmones

pažiūrėti gyvo bandito, nes rytojaus dieną būsiąs negyvas. Pažadą ištesėjo, užmušė žmogų. Kazlų Rūdoje (?) sužeistas

Ainis dejavo, prašė stribų nušauti. Vienas jų atmetė prašymą, nes nerandąs gražesnės muzikos nei „bandito“ dejonės.

Igliaukos stribas Stočkus, peršovęs suimtam kovotojui Kamičaičiui ranką, paklausė, ar skauda.8 Neišgirdęs atsakymo,

egzekuciją tęsė, peršovė kitą ranką ir kojas, penktu šūviu pribaigė. 1945-12-08 Starkuose suimtus iš padegto klojimo

bėgusius partizanus kareiviai pririšo prie sunkvežimio ir gyvus vilko į Vilkaviškį. Po šio žvėriško poelgio vyrai masiškai

patraukė į miškus. NKVD kareiviai suimtą partizaną Joną Kazėną – Lazdyną paguldė ant žemės, pervažiavo sunkvežimiu,

po to nušovė.9

Varydami į Kazlų Rūdą suimtą partizaną Brazauską, stribai daužė, pusgyvį įmetė į Jūros upelį.10 1946 m. Šilakojo miške

suimtam partizanui čekistai nukirto galvą, nugaroje išpjovė kryžių.11 Į Svėdasus atvežtam Indraškevičiui iš Šventupio k.

2

stribas Pilkauskas perpjovė vidurius. Anot Jurgio Trečioko, žmogus šaukęs: „Užsiūkit! Aš dar noriu gyventi!“ Tada ant jo

užleido kiaulę, kuri kankinį sudraskė.12

1948-12-03 į koją sužeistą ryšininkę G. Stulgaitę (kitur – Stulgaitytę) čekistai kankino mūšio lauke, nukirto rankų

pirštus, mirė ligoninėje.13 Pasak Aleksandro Bitino, partizanų būrio vadui Simonui šūviu iš kulkosvaidžio buvo nuplėštas

apatinis žandikaulis. Artimieji rado jį, išmėsinėtą: išbadytomis akimis, nupjautomis ausimis, nuo kojų ir rankų nukirpta

oda, iš nugaros išpjautu dideliu raumenų gabalu.14

Įniršęs vienas Raguvos stribas didžiuliu batu užmynė kraujuojančio Aro širdį, ir jis tuojau mirė.15

1951 m. Glitėnų k. žuvusius ir sužeistus partizanus apžiūrėjęs Krekenavos gydytojas Vladas Kildišas pasakoja, kad MGB

būstinėje du kareiviai atrišo kampe stovėjusį maišą, iš kurio iškratė sužeistą sulysusią mergaičiukę, partizanę

Žardinskaitę ir liepė ją apžiūrėti. Ne kuo jis galėjo padėti. Po to vėl įkišo į maišą ir užrišo.16

Ant miestelių grindinio būdavo išmetamos aukos ir su gyvybės ženklais, kankindavosi paromis. Obelių turgaus aikštėje

pusantros paros kamavosi Bronius Vaičėnas17. Plokščių vlsč. sužeistą partizaną D. Valucką stribai vilko kelis kilometrus į

Kriūkus. Po kurio laiko jis atgavo sąmonę, kamuojamas alinančio troškulio paprašė gerti. Stribas „pagirdė“ – nusišlapino

ant gerklės.18 Šitaip buvo pagirdyta Raseiniuose ant grindinio numesta su kovos draugais Virtukų mūšyje sunkiai sužeista

medicinos seselė Janina Čepaitė, maldavusi vandens. Lavonus saugojęs stribas priėjo, įsišiepė ir nusišlapino į jos burną.

M. Alūzaitei nuo kankinimų ir marinimo tesvėrusiai 28 kg stribas padavė „sriubos“ – prišlapintą indą.19

1948 m. sužeistą Geležinio Vilko rinktinės partizaną Antaną Prošką prilėkęs kareivis „pagirdė“ automato serija.20

Šie pripuolamai parinkti žiaurumo faktai rodo, kad „išvaduotojai“ elgėsi Lietuvoje ne kaip „sąjunginėje“ respublikoje, bet

kaip priešo žemėje.

„Šarvojimas ir eksponavimas“

Okupantas šią misiją buvo pavedęs savo samdiniams – stribams. Matyt, tuo siekta pademonstruoti, jog NKVD kariauna

yra „švari“, o stribams, susitepusiems patyčiomis, neliktų jokių galimybių mesti šią gėdingą tarnystę. Viešai niekinti

palaikus pradėta 1945 m. pavasarį. 1945-03-12 NKVD-NKGB operatyvinės grupės viršininkas Snetkovas rašte vadovybei

nurodė, kad 9 partizanai numesti Gudelių miestelio aikštėje atpažinimui.

Pastotis su žuvusiais džiūgaudamos ir plodamos pasitikdavo miestelių stribienės, jų vaikėzai, kurie atsilošę spjaudydavo į

partizanų veidus. Kartais jos apsigaudavo. 1946 m. Pumpėnų stribienės, girdėdamos netoliese vykusio mūšio garsus,

džiaugėsi: „Ot, dabar tai parveš mūsiškiai tų šunų prišaudę!“21 Parvežė... apie 15 partizanų nukautų stribų.

Kaip gerai žinoma, žuvusieji nebuvo perduodami tėvams, artimiesiems palaidoti pagal senas tradicijas, kapinėse, o

„eksponuojami“ viešose erdvėse, dažniausiai prie NKVD būstinių. Išdraikydavo ir prie mokyklų ir bažnyčių. Literatūroje

rašoma apie guldytus partizanų kūnus prie Veiverių gimnazijos, Kieliškių ir Pašilių pradinių mokyklų, Kelmės

progimnazijos pašonėje. Prie Kieliškių mokyklos gulėjo 1945 m. pavasarį Pravieniškių miške žuvusių, susisprogdinusių

partizanų kruvini, sumaitoti kūnai.22 Jie buvo basi, nurengti, t.y. marodierių apiplėšti. Palikti marškiniai buvo užraitoti ant

galvų. Ties Kelmės mokykla niekinti ir 3 mokytojai, tapę partizanais. Kitur (pvz., Priekulėje) net pradinukai buvo

atvedami pažiūrėti „banditų“. Mokytoja G. Andrašiūnienė (Kavarskas) nurodo, kad tėvai skųsdavosi, jog vaikai nuo

šiurpių reginių neužmiega, šoksta iš lovų.23 Anuomet Alsėdžiuose besimokiusi Danutė Starkienė rašė laiške K. Sajai, kad

išniekintieji „Antrą dieną jau likdavo be batų, be megztinių. Trečią ar ketvirtą dieną negyvėliai jau skleisdavo kvapą,

apnikdavo musės. Vakarais aš bijodavau eiti gulti, trūkdavo oro, nebepavalgydavau, nebeišsimiegodavau. Iš pirmūnės

nusiritau į atsiliekančias“. Seneliui gerokai patriukšmavus NKVD, lavonai buvo apiberiami chlorkalkėmis.24 Okupanto

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre ir Lietuvos ypatingajame archyve esantys duomenys. Informaciją pateikė

LGGRTC specialistas Gintaras Šidlauskas. Tolimesniame tekste šie šaltiniai pažymėti žvaigždutėmis.

3

tarnams rūpėjo įbauginti, traumuoti jaunąją kartą, pratinti jaunimą prie nežmogiško elgesio, paskleisti neapykantos ir

keršto bacilas.

Neliko ramybės ir sakraliose erdvėse. 1949 m. per pamaldas prie Siesikų bažnyčios šventoriaus stribai paguldė skersai

tako partizano kūną taip, kad tikintieji neišvengiamai jį peržengtų. 1947-04-04 vienuolika Lydžio rinktinės kovotojų buvo

suguldyti aikštėje prie bažnyčios. 1945 m. Šv. Antano atlaidų išvakarėse Kaltanėnų (Švenčionių apsk.) bažnyčios

šventoriuje buvo nusviesti du paaugliai broliai Ankėnai ir jų pusbrolis. Jų kūnai jau buvo sugedę. Prie Traupio bažnyčios

paguldytam partizanui Vladui Žemaičiui į rankas įdėjo žabą, ant jo užkabino rožančių.25 Partizanai niekinti prie

Andrioniškio, Panevėžio, Vidiškių bažnyčių. Liudvinave po Mišių žmonėms išeinant iš bažnyčios, stribai šaudė į žuvusius.

Rečiau nusviesdavo ant mėšlynų, šiukšlynų, įmesdavo į nuotekų griovius. Po to prasidėdavo pamišėliškas tyčiojimasis iš

negyvųjų, Valpurgijos nakties šokiai. Patyčių „repertuaras“ buvo labai platus. Kazlų Rūdoje stribas Agliniškis atsivestą

arklį vedžiojo per kūnus stebint suvarytiems mokiniams.26 Arklio būta žmoniškesnio, žirgliojo tarp lavonų, ant jų nelipo.

Aukštaitijoje mušamas arklys trypė gyvą partizaną Anicetą Kecorių.27 Jankų stribai į turgų atvykusius valstiečius vertė

važiuoti per partizanų lavonus. Butrimonyse ant lavonų užleido išalkusias kiaules. Stribai gėrėjosi: „Vot kaip graužia! Net

kruta!28 Kitur per lavonus važinėjo mašinomis tol, kol sutrupindavo visus kaulus. Per Kavarsko turgavietėje numesto

Broniaus Kacevičiaus kūną važinėjo sunkvežimiu, smaginosi tol, ko, visiškai sutraiškė.29 Marijampolėje važinėta per

partizano Smetonos kūną. Prieš Šv. Kalėdas po Lekėčių stribyno langais žuvusieji laikyti 2 savaites, per juos su rogėmis

lakstė stribas Kalinauskas.30

Net nesinori tikėti pasakojimais, kad ant lavonų buvo užleidžiami čekistų šunys, šeriant sukapotais kūnais, įpratinti prie

žmogienos.31 Gal tuo tikslu Marijampolėje partizanų kūnai buvo numetami prie įgulos šunų šėryklos. Esą 1950-11-28

Ceikiškėje (Tauragės r.) nušautam Vincui Eičiui-Laumučiui tokie šunys nugraužė veidą, pirštus.32 Graužė ir

valkataujantys šunys, ir benamės katės. Sasnavos stribai turėjo stambų, riebų katiną, kuris grauždavo žaizdotus

žuvusiųjų kūnus.33 Kapodavo varnai, akis išlesdavo zylės. Taip pat užrašytos istorijos apie ant lavonų užkeltus

nugaišusius šunis, gyvulius. Veiveriuose ant partizano lavono gulėjo nudvėsęs šuo. Būta mėgėjų deginti aukas. Klevinėje

sužeistas partizanas buvo apkrautas šiaudais ir padegtas. Vandžiogalos stribų būta „humaniškesnių“: degino negyvo,

kulkų suvarpyto partizano Vlado Jasiukevičiaus-Vilko kūną. Stribai Opolianskis ir Sanpojevas užrišo ant lavono kojos

vielą, vidurdienį abu įsikinkę nutempė iki griovio, apkrovė šiaudais ir padegė.34 Suvalkijoje kareiviai įmetė partizano

Žaibo kūną į padegtą trobą, apgruzdusį paliko saugoti stribams.35 1945 m. į Mickeliškių k. (Taujėnų vlsč.?) stribai atvežė

nukautus partizanus, padegė Broniaus Kacevičiaus namą ir ant degėsių nutėškė lavonus. Apdegėlius laikė ilgiau nei dvi

savaites. Rašoma, jog Prienuose ant grindinio numestam dar gyvam partizanui Jonui Senavaičiui „stribas Vaišnys,

ciniškai nusijuokęs, uždegtu degtuku degino gyvas akis“. Į jas mėtė degančio laikraščio skiautes.36 1946-11-22

enkavėdistų suimta ir atvesta atpažinti žuvusį brolį ir vyrą Juozą Anelė Marcinkevičienė pamatė Simno stribyno kieme

veriantį vaizdą: „Vyras buvo smarkiai apdegęs. Nebuvo nei jo rankų, nei kojų, o ir galva <...> atitrūkusi gulėjo toliau.“

Prie jos tupėjo trys katės ir graužė.“37 Daug užrašyta liudijimų apie lavonų išdarkymą nepadoriomis pozomis.

Elena Šnipienė pasakoja, jog apie 1946 m. Zypliuose paguldytiems vyrams buvo ant viršaus ištraukti organai, šalia

gulėjusiai Matūnaitei – nusmauktos kelnaitės, megztinis užkeltas, krūtys nuogos, dešinė jos ranka įkišta į tą...38 Kavarske

gulėjo išplėtota partizanė Marytė Semėnaitė, jos suknelė buvo užversta aukštyn, apatinę kūno dalį badė durtuvais.39

1946 m. žiemą Rokiškio aikštėje su trimis žuvusiais apnuogintais partizanais gulėjo jų kovos draugė, aukštai virš kelių

pakeltu kruvinu sijonu. „Moterys užklodavo, o atėję stribai vėl nudengdavo“ – prisimena mačiusysis Povilas

Vaičekauskas.40 1947-07-30 Raišupyje kautynėse žuvę šeši partizanai buvo numesti Sasnavoje nuogi, tik merginai buvo

paliktos kelnaitės. Juos kilnojo vieną ant kito, ypač ant partizanės kūno. Tariamam kritusiųjų atpažinimui buvo suvaryti

mokiniai. G. Ilgūnas rašė: „Ir šiandien tai prisiminę, nesulaiko ašarų“.41

Šimonių vlsč. dviem žuvusiems studentams partizanams nupjovė varpas, į gerkles prikišo automato šovinių, sulaužė

kaulus.42 Rašytoja Vanda Juknaitė mačiusi Obeliuose išverstus vyrus nupjautais lytiniais organais.43 Greta mokytojo,

4

partizano Juozo Stravinskio sudraskytais drabužiais paguldė jauną mėlynakę ilgomis kasomis partizanę ir juos

„sužiedavo“: spygliuota viela surišo jų rankas. Apnuogintą merginą užkėlė ant mokytojo kūno. Kiekvieną dieną kūnai

būdavo išdraikomi vis kitomis pozomis. Stribai labai mėgo ant lyties organų uždėti rožančius, maldaknyges. Rožančiais

žabodavo aukas. Stribų žmonos, seserys smagindavosi pagaliais vartaliodamos vyrų lyties organus ir nešvankiai

komentuodamos. Taip elgėsi Saldutiškio miestelio stribienės. Čia 1951-03-19 žuvę 6 partizanai gulėjo visiškai išrengti.

1952 m. nukautus Bronių Krivicką ir jo draugus suguldė taip, kad vienų galvos būtų prie kojų, vienus aukštielninkus, ant

jų užkėlė kitus kniūpščius.44 1953 m. ar 1954 m. Žalpių miške žuvusius Vincą Milkintą, jo nėščią žmoną ir jos brolį

išniekino Nemakščiuose, kvatodami stribai šaudė į moters pilvą.45 Šilavote paguldyti 9 partizanų kūnai buvo gėdingai

apnuoginti, vyrų kelnės atsegiotos. L. Dičpinigaitės, medicinos seselės, partizanės krūtinės (krūtinė) buvo apnuoginta ir

durtuvu persmeigta.46 Kai po šv. Mišių kažkas iš minios ant kiekvieno kankinio padėjo po raudoną bijūną, stribai (iki tol

besislėpę) pasiuto, tardė žmones. Per 1946 m. Kūčias Labūnavos dvare vykusį mūšį žuvusios 3 ryšininkės Aluburdaitės

gulėjo nuogos prie Kėdainių MVD būstinės, joms į krūtis buvo įsegti medalikėliai.47 Aldonai Samilytei-Juškevičienei visam

laikui įsiminė Veiveriuose matytas toks vaizdas: „Niekada nepamiršiu žuvusios partizanės Nastutės Kleizaitės, – iškėtota,

išdraikyta aikštėje, ji tebestovi mano akyse, tuomet atrodė, kad miršta visa Lietuva.“48

Ir kokių tik pasityčiojimų iš žuvusiųjų nesugalvodavo!? Vasaromis lavonus guldydavo prieš saulę, „džiovindavo“. Populiari

pramoga buvo šėtoniški džiaugsmo šokiai ant žuvusiųjų kūnų. 1947-04-04 ant 11 žuvusių Lydžio rinktinės partizanų,

nusviestų aikštėje prie bažnyčios, su aukštakulniais šėlo seserys Matuševos.49 Iš dar nesustingusių kūnų tryško kraujo

fontanai. Sceną stebėjo NKVD karininkai. Prisimenami ir kiti „šokėjai“ – stribai Povilas Repšys, Jauciškius50 ir kt.

Pastarasis šokinėdamas rėkavęs: „Štai, visiems banditams taip bus!“

Žiemomis iš lavonų darydavo „skulptūras“. Ant pasodintų pildavo vandenį, rečiau (pvz., Utenoje) – srutas. Kazio

Padlecko lavonas buvo pasodintas prie Subačiaus parduotuvės sandėliuko.51 Per atlydį jį apsėmė vanduo, per šalčius

įšalo ir taip „sėdėjo“ lede visą žiemą. Pavasarį įmetė į krūmus prie upelio. Artimieji berado tik kaulus. Šakiuose ant suolo

pasodino vienu žandu nuskustą drąsuolį, veiklų partizaną Praną Runą. Vėliau numetė ant vandentiekio trasos, apibėrė

žemėmis. 1950-01-12 žuvusio Sudeikio sušalusį kūną „mokė“ stovėti ant galvos. Už nestovėjimą „nubaudė“ – nutraukė

batus. Igliškėlių stribai nutraukė aukų batus, o kad „nesušaltų“, užmovė vaikišką apavą.52 Po to sukapojo gabalais ir

įmetė į tualetą. 1950 m. Ažvinčio girioje nušautam partizanui Petrui Cicėnui-Žalgiriui kareivis nupjovė pirštą su žiedu,

koja pražiodęs, ieškojo auksinių dantų.53 Tarp kitko, kad nesuplyštų nuo kojų plėšiami prišalę batai, stribai atsineštu

karštu vandeniu juos atšildydavo. Išeitų, jog batai tarp stribų buvo paklausūs. Dėl jų net susimušdavo. Už užkasimą

galėjo paimti batus, drabužius. Todėl kartais į beviltišką padėtį patekę partizanai supjaustydavo juos. Žinoma, labiau

stribai vertino žiedus, laikrodžius. Stribai ir kareiviai, kaip tikri marodieriai, negalėdami numauti žiedo,

nesiceremonindavo, nukirsdavo pirštus su žiedu. 1946 m. gruodį prie Notigalės sužeistą partizaną Vladą Žalkauską

persmeigė durtuvu, nupjovė pirštą su vestuviniu žiedu.54 1947 m. per Šv. Kalėdas nukautam partizanų būrio vadui Vincui

Banevičiui-Barzdai Jiezno stribai nukirto pirštą su merginos dovanotu žiedu. Žiedą pasiėmė egzekutoriai, o pirštą numetė

ant Barzdos krūtinės. Išniekintus palaikus nuvežė prie Verknės, iškirto eketę ir pakišo po ledu.55

„Nenorinčius“ stovėti prie sienų paremdavo kuolais, basliais. Pvz., Plungėje taip pasielgta su partizanu Laurynu

Navardausku. Nukirptomis kelnėmis, spardomas, dviem kuolais paremtas jo kūnas buvo pastatytas prie stulpo. 1948 m.

Kavarske prie sienos pastatytiems buvo surengta „fotosesija“ su paspardymais. 1946 m. žuvusį Viesulo kuopos vadą

Žvangutį Garliavos aikštėje pastatė prie sienos, parėmė kuolais, o į išžiodytą burną įgrūdo vandentiekio vamzdį. Žuvusius

6 kovos draugus suguldė apie jį pusračiu.56 Suorganizavo negyvųjų mitingą. 1946 m. vasarį Kruonyje 3 nukautus

partizanus vielomis surišo kartu su jų nušautu čekistų šunimi.57

Merkinėje Briedžio lavono rankas ir kojas vinimis prikalę prie grindų stribai džiūgavo: „Che, che, nukryžiavojom!“58 Jiezno

pabaisos žuvusį ryšininką Juozą Ginkų-Aitvarą ne tik nukryžiavo prie svirno sienos, bet ir padegė.59 Merkinės stribai 1946

m. pasaloje nušauto Zigmo Povilaičio kūną įmetė nuo tilto į Nemuną.60 Sunkiai sužeistam Alsėdžių vlsč. partizanui Ignui

5

Lupeikai pririšo prie kaklo akmenį ir įsviedė į Platelių ežerą. 1950-06-17 Rietavo tvenkinyje atsidūrė peršautas,

kankintas partizanų rėmėjas Vladislovas Žlibinas. Kaip buvo įprasta, čekistai mirties akte nurodė, kad jis nusiskandino.

Šakiniuose auką prikalė prie tvarto sienos, kad būtų lengviau nufotografuoti. Fotografuojant niekinamuosius, iš kraštų

atsistodavo nusmukusiomis vatinėmis kelnėmis egzekutoriai.

Į iškrypėliškos patyčių išmonės viršūnę gali pretenduoti tokia istorija. 1945 m. vasarą Puniškių k. bunkeryje

besipriešindami žuvę du Tauro apygardos partizanai metaliniais kabliais buvo ištraukti į paviršių ir numesti ant žemės.

Prievarta suvaryti žiūrėti aukų kaimo žmonės, neapsikentę negyvųjų paniekinimu, uždengė kruvinus kūnus baltomis

drobulėmis. Tada stribai partizano Prano kūną įkėlė į gandralizdį.61 Kai dar žuvusieji nebuvo slepiami, kartais leisdavo,

prieš užkasant, savo sūnums akis uždengti skepeta, nusivilktu drabužiu.

Dar nesuvokiamiau ir kraupiau atrodo lavonų žalojimas. 1945 m. apie Pavandenę nušautą partizaną Tekorių supjaustė

pjūklu.62 Varnių veterinarijos gydytojas Petraitis pasiskundė NKVD, kad gali kilti epidemija. Atvažiavę du nežinomi

asmenys kūno gabalus išsivežė. Po to žuvusiųjų „nešarvoję“ ant grindinio, o sumesdavę į kūdrą. Buvęs partizanas Jonas

Staškevičius-Aušra liudija, kad vienas Tauro apyg. (apygardos) Varno kuopos partizanas buvo supjaustytas skerspjūve į

3 gabalus, antram į burną ir akis prigrūsta arklio mėšlo, o trečiam išpjautas liežuvis, išdraskyta burna.63 Rudaminos

stribas Tarutis peiliu nupjovė partizano Čėplos nosį. Už tai gavo 5 paras arešto ir buvo sugėdintas ruso karininko: „Su

gyvu kovok!“64 Tauragnuose žuvusiems buvo išbadomos akys, buožėmis sudaužomos galvos, subadomi durtuvais,

kabliais už pasmakrių užkabinti tampomi po miestelį.65 Juozo Kuckailio surinktomis žiniomis, apie Leipalingį lavonai buvo

sukapoti kardais, jiems išdurtos akys, išplėšti liežuviai.66 Į Lazdijus atvežtam dar gyvam partizanui stribas sugrūdo į

burną lazdą. Amžinai užsimerkė jo akys. 1945 m. vasarą per kautynes prie Padubysio tilto žuvę 6 partizanai buvo

išniekinti Rozalime, prie jų atitemptas septintas sužeistas kovotojas. Kažkuris stribas dejuojančiam sutrupino galvą,

smegenys ištiško ant atlapoto švarko.67

Atkasant perlaidojimui palaikus, daugėja įrodymų apie subjaurotus, ketvirčiuotus partizanus. Dauguose iš šulinio prie

stribyno iškėlus dviejų žmonių likučius, nerasta jų galvų. Kitiems suskaldytos galvos, sukapoti kūnai.68 Ylakiuose ant

vienų palaikų krūtinių rastos sumestos kojų pėdos. Rasti 190 cm ūgio vyro palaikai su sudaužyta kaukole ir išnarintu

žandikauliu.69 Tas pats vaizdas atsivėrė, atkasus palaikus Leipalingyje ir kt. Ne visuomet aišku, kuomet – mūšio lauke,

ant grindinio, stribynuose ar „laidojant“ lavonai subjauroti. Apie lavonų ketvirčiavimą, juos užkasant, pakalbėsime toliau.

Prieš tai susipažinkime su literatūroje minimais žūties vietoje nukirstų galvų nešimo viršininkams faktais. Paliose

nušautam (pagal kitus – nukankintam) partizanui Antanui Durneikai kareiviai nukirto galvą, o kūną paliko pelkėje.

Išneštą į krantą galvą padėjo ant kelmo. Padarė „skulptūrą“.70 Per antrą Palių „valymą“ stribas (pavardė žinoma)

nušautam partizanui Žvirgždui nupjovė galvą ir nunešė į stribyną.71 Išdavikas partizanas nušovė kitą partizaną, nupjovė

galvą ir ją maiše nunešė savo „šeimininkams“ – Žaslių stribams.72 Norėjo įrodyti savo ištikimybę ar gauti premiją? Dėl jų

stribai net susimušdavo nesutardami, kuris pirmas nušovė partizaną.73 Rašoma, kad norėdami gauti daugiau premijų

lavonus vežiodavo iš vieno miestelio į kitą. Šitaip padidindavo ir savo kovinius „nuopelnus“ ir nužudytų partizanų

statistiką. Kaip tai primena indėnų skalpų medžiojimo laikus! Literatūroje minimas ir 1951 m. balandį žuvusios Utenos

krašto partizanės Natalijos Deveikytės-Pakštienės (sl. Vaidilutė) nuskalpavimas. Ji su 11 kovos draugų buvo įmesta į

duobę Rašėje. Lavonų krūvoje brolio ieškojusi sesuo „Pajudino Vaidilutės kasą, o kasa jau atšutus. Rankoj paliko <...> ir

skalpo dalis“.74

Prasimanydavo ir kitokių „pramogų“: šaukštus, šakutes, papirosus, trispalves sukišdavo į lavonų burnas; į vieną ranką

įdėdavo maldaknygę, į kitą – kortas. 1989 m. Lietuvos rašytojų sąjungos susirinkime Jonas Mikelinskas kalbėjo: „<...>

pats mačiau, kad žmonėms ant kaktos buvo išpjauti Gedimino stulpai – tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą.“75 Vinco

Kryževičiaus draugui Kostui (pavardė nenurodyta) į veidą buvo įsmeigtas Gedimino stulpų ženkliukas.76 Svėdasų šlubas

stribas Zovė partizanui, buvusiam mokytojui R. Bagdonui įkišo į dantis kandiklį, po to bato kulnu jį sugrūdo į gerklę.77

Partizano Antano Limbos-Bunkerio irstantį kūną iškasė iš kapinaičių, atvežė Leliūnus ir nusviedė. Miestelio stribai iš

džiaugsmo šaudė į lavoną.78 Bijojo negyvo? Tikriausiai keršijo, nes šis kovotojas žmonių vadintas Utenos ir Leliūnų stribų

6

siaubu. 1950-02-02 kautynėse žuvusią Bronę Sadauskienę, jos motiną ir tėvą išniekino prie Jankų stribyno. Kad jų

neišvogtų, stribai nakčiai juos nutempdavo į malkinę, dieną vėl išvilkdavo, tyčiojosi. Mokytojai atsivestus mokinius ragino

pasižiūrėti, kaip atrodo „banditai“.79 Žalvario kūną nuvežė į Jankų mišką ir pakorė virš apkaso.80

Kai kurių miestelių stribai surengdavo „procesijas“. Atrodo, Daugėliškyje lavonai buvo atrišti nuo stulpo, užkelti ant

mašinos kėbulo, vežioti po miestelį.81 Saldutiškyje ilgai ant grindinio „eksponuotą“ Kazimiero Balčiūno kūną nešiojo po

miestelį, nusibodus kažkurioms merginoms užrėmė juo duris.82 Prie arklio pririštą partizano Šarvo kūną valkiojo po

Liudvinavą, žuvusią partizanę Zofiją Lupeikaitę – po Nevarėnų miestelį. Sangrūdoje privertė tėvą tąsyti sūnaus kūną.83

Tyčiojosi ir niekino entuziastingai. Rezistentai Janina ir Povilas Januševičiai prisimena: „<...> šiems budeliams buvo

malonu gėrėtis išniekintais kūnais. Būdavo subėga skrebų vaikai, giminės, žmonos – dantis iššiepę, tyčiojasi. Ir matai,

kad jie tikrai jaučia didelį malonumą.84 Ypač šias scenas mačiusius žeisdavo jų perkreiptos šypsenos mirties akivaizdoje.

Nuo jų milinių ir rankų sklido kraujo kvapas. Negana to. Stribai mėgo girtis savo „žygdarbiais“. Susitikęs partizano

Vytauto Motiekaičio-Paparčio seserį Vandą, stribas su pasigardžiavimu pasakojo, kaip į šio kovotojo pilvą šaudė tol, kol

žarnos išlindo.85

Sukrečia vaikystėje matytas poeto Roberto Keturakio toks vaizdas: „<...> pamatau juos – boluoja marškiniai, sniego

juosta prie gyvatvorės <...>. Prieinu, pasilenkiu – visi keturi be veidų, virš pečių gūdi tamsa <...>. Rankos nustumtos

žemyn, tarytum laiko tarpkojuos įkaltus kuolus“.86

Kartais rusai karininkai sudrausdavo siautėjančius stribus, sugėdindavo už patyčias. Jiems kėlė pasibjaurėjimą

parsidavėliai, todėl atvirai juos niekino. Nušautus stribus įsviesdavo į sunkvežimio kėbulą, o užmuštą šunį, paguldytą ant

apsiausto, įkeldavo. Replikuodavo – gaila šuns, geriau būtų žuvę 5 stribai. 1947 m. į MGB Kalvarijos skyriaus kiemą buvo

atvežtas nukautas stribas. Iš paskos klykdamos atšnopavo motina ir sesuo. Ieškodama paguodos motina užėjo į suimtąjį

tardžiusio čekisto kabinetą. Tas užriko: „Netrukdyk! Banditai nušovė mūsų arklius, paėmė automatą, o čia – stribo

verkti?!“ Tardytojas Ščiukinas išvadino žuvusį partizaną Grigorijų Ribakovą „svoločiumi“ už tai, kad „tokį gerą šunį

nušovė, geriau būtų nušovęs kokį stribą.“87

Viešo „eksponavimo“ išvengė smogikų nužudyti partizanai. Mat 1946 m. liepos mėn. MGB 4 valdyba davė tokį nurodymą:

„vietos gyventojai partizanų lavonų su durtinėmis peiliu padarytomis žaizdomis neturi matyti, lavonai turi būti užkasti

neprieinamose vietose.“88

Taip pat okupanto represinės struktūros išniekindavo nužudytus nekaltus gyventojus. Juos nusviesdavo ant grindinio

kartu su partizanais, skleidė melą, kad tai – „banditai“ ar jų pagalbininkai. Šiuos nusikaltimus vykdė ir stribai, ir NKVD

kareiviai bei smogikai, aktyvistai. Truskavos stribai sužeidė bandžiusią pabėgti Kiškienę, numetė ant grindinio, šūkavo,

kad ji – „banditų“ motina.89 1945 m. Sudeikiuose stribai nušovė močiutę, apkaltino, kad bėgo partizanams pranešti apie

pasirodžiusius naikintojus. Iš karčių padarytais neštuvais nunešė auką už 1 km ir įsviedė į balų viksvyną.90 Neleido

palaidoti 1945-01-01 Svėdasų apylinkėse nušautą beginklį, besislapsčiusį nuo tarnavimo okupanto kariuomenėje Juozą

Baliūną, jį apipylė žibalu ir padegė.91 1945 m. rugpjūtį iš Kavarsko atėję kareiviai nušovė senelę Marijoną Simaškienę,

nutempė į pelkyną, neleido laidoti kapinėse nei tada, nei po 13 m. 1958 m. vietinis čekistas Čikiliovas rėkęs kaip

pasiutęs: „kas jums leido perlaidoti?! Negalima į kapines!“92 1945-04-12 NKVD kareiviai nušautus partizanus, užkabintus

už kojų tempė iki Beištrakio 3 km. Prie vienos sodybos sumetė juos į duobę su vandeniu. Ten be dvasios stovėjo trijų

sūnų motina Zdanavičienė.93 Pasieniečių nušautiems niekuo nekaltiems Igliaukos gyventojams Petrui Akelaičiui ir jo

broliui į burnas prigrūdo lašinių.94 1948-09-16 Pažaislio vlsč. smogikų nužudytus Juozo Griškelio šeimos narius susodino

ratu, surišo rankas, fotografavo.

Aukštuolių k. (Panemunėlio vlsč.) kareiviai nušovė dėl ligos iš okupanto kariuomenės paleistą, žabus kapojusį Petrą

Jasinevičių, motiną, o sūnus Jonas, besislapstęs prie namų, susisprogdino. Visus nuvežė ir nusviedė prie Panemunėlio

7

geležinkelio stoties, „pagarbiai“ suguldė: motiną vidury, o sūnus iš kraštų. Budeliai džiūgavo: „Banditka su savo sūnumis

guli.“95 Pakelėje bulves kasusioms moterims siūlė „kalakutienos“. 1944 m. Leliūnų stribai nukankino Bijūtiškio

vargonininką Vincą Jakštonį: išmušė visus dantis ir akis, sulaužė rankas, kojas, šonkaulius.96 1945 m. gegužę stribai

apiplėšė ir padegė Samuolių namus, seną šeimininką pririšo prie ienų ir bevarydami į Šimonius, užmušė buožėmis.97

1945-05-08 iš Totorių k. stribų išsivarytas ūkininkas Antanas Bičkus rastas Vengriškio miške po žabais.98 Jam buvo

perskelta kaukolė, numušti du pirštai, nušautas 2 šūviais išilgai rankos. 1944 m. rugsėjį Ramygalos vlsč. milicininkas

Jonas Kasmočius išmėsinėjo kareivių į koją sužeistą žemės ūkio darbininką Rapolą Masioką. Šiam kankiniui peiliu išdūrė

akis, nuo abiejų skruostų nupjaustė odą, nupjovė smakrą, subadė lyties organus.99 Ūkininko Bilskio lavonas rastas

pakabintas už kojų ant medžio šakos ir įkištas galva į skruzdėlyną.100

Iš kur visa tai?! V. Landsbergio teiginį „Tyčiotis iš žuvusiųjų – tai Rusijos tradicija“ (LŽ, 2011-04-16) reiktų papildyti

neapykantos „klasiniams ar liaudies priešams“ ideologine nuostata. Po 1944 m. Lietuvoje nomenklatūrininkai, partinis

sovietinis aktyvas būdavo kritikuojamas už nesimokymą neapykantos minėtiems priešams.

Kuo toliau, tuo labiau bręsta mintis dėl būtinumo sudaryti kankinių vardyną, kad bent taip juos pagerbtume.

Gal pakaks baisybių, kurioms suregistruoti reiktų ne vieno jaučio odos. Ir taip aišku, kad Lietuvos Sūnūs ir Dukros savo

krauju nuplovė miestelių grindinius. Liko nenuplauti artimųjų ašaromis, nes atpažinimo metu turėdavo pavirsti akmeniu.

Neturiu vilties, kad atsiras gebančių rašytojų, dailininkų, kinematografų išreikšti, ką išgyvendavo, kokią dvasinę traumą

patirdavo motinos, kiti saviškiai, kaimynai.

Nuotaikai praskaidrinti prisiminkime kelias istorijas apie tai, kaip aukos „atkeršydavo“ už patyčias. Vienąsyk žuvusiuosius

saugojusį Merkinės stribą apniko haliucinacija: „staiga negyvi partizanai sujudo, keliasi... Stribas šaudo, o negyvėliai vis

tiek keliasi, stojasi, eina... tada jis atsinešęs plaktuką, vinių ir kalęs, kalęs į galvas...“101 Ar dėl girtuokliavimo ištiko

baltosios karštligės priepuolis, ar prisisapnavo egzekucijų vaizdai? Anykščių stribai ilgai tyčiojosi iš partizanų vado,

buvusio mokytojo J. Urbos kūno. Galiausiai pririšo jį prie šieno kupetos. Atėjo stribas Markijanas Latatajevas pasipešti

šieno arkliams. Bepešant virvės išsilaisvino, kūnas užkrito ant palinkusio stribo. Iš išgąsčio jis prarado balsą, vėliau visai

išprotėjo.102 Tapo netinkamu „darbo žmonių gynimo“ tarnybai.

Dar trumpai tenka aptarti klausimą apie tai, kada baigėsi patyčios ir žuvusiųjų niekinimas. Pagal mūsų spaudoje skelbtus

CŽV dokumentus, taip elgtis liautasi 1948 m.103 Straipsniuose ši data nukelta į 1950 m. Manau, kad padarytos skubotos

išvados. Tikrai 1951-03-19 prie Kiauneliškio žuvę partizanai buvo „eksponuojami“ prie Saldutiškio stribyno. Gerai

prisimenu vyresniųjų pasakojimus ir pasibaisėjimą matytomis scenomis: genitalijų baksnojimą lazdomis, šlykščius

komentarus, keiksmus, iš po šiaudų išlendančias kates. Vėliau kūnai buvo nuvežti į Uteną, kur buvo surinkti ir kituose

bunkeriuose žuvę 25 partizanai. Prisiminimuose rašyta, kad 1953 m. liepą žuvęs partizanas, buvęs mokytojas Vytautas

Meilūnas gulėjo Molėtų milicijos kieme atpažinimui.

„Laidojimas“ ir tikslai

„Laidojimas“ žvyrduobėse ir bulvių duobėse, šiukšlynuose, paraistėse, žydų kapinėse ar prie jų, šuliniuose, tualetuose

buvo aukų niekinimo aikštėse tąsa. Iki tol paprastai tokiose vietose žmonės užkasdavo gaišenas. Toks „laidojimas“

žuvusiųjų buvo dar vienas būdas pasityčioti iš negyvųjų, sukelti papildomą skausmą jų artimiesiems. Visiškai nepaisyta

pasaulio karų istorijos suformuotos nuostatos, kad žuvęs priešas nėra priešas, negalima niekinti jo palaikų.

Bulvių ir žvyro duobėse užkasdavo, nes stribai tingėjo naujas kasti. Mosėdyje buvo įprasta lavonus užkasti sėdomis.104

„Darbštesni“ buvo. „Laidojant“ šuliniuose, norėta pademonstruoti panieką žuvusiems ir aukoms. Atsisveikinimo su

negyvaisiais graudulingas giesmes pakeitė kirvių, kastuvų poškėjimas. Netelpantys į senas duobes, šulinius, lauko

tualetus buvo ketvirčiuojami. 1948 m. Kavarske bulvių duobėn netilpusiam partizano Jono Dagelio kūnui nukirto kojas.105

8

Per NKVD susišaudymą su partizanais žuvusio sodybos šeimininko (kitur – partizano) Juozo Dunausko „pagailėjo“:

neužkasė galvos. Veiverių stribai „pristigo“ jėgų užkasti ryšininkės Rimaitės ilgą kasą, paliko ją styroti paviršiuje.106

Skiemonių stribai, prieš suversdami lavonus į bulvių duobę, kastuvais nukapojo rankas, kojas ir net galvas. Po to šventė

„pergalę“. Jie turėję savo „duobkasį“, žmonių vadintą budeliu.107 Kai prireikdavę jo paslaugų, areštuodavo, o užkasus

lavonus, paleisdavo. Ignalinoje sukapotus gabalais lavonus mesdavo į lauko tualetus, Jankuose – į kareivinių tualetus.

Ylakiuose atkasant kapaduobes, rasti palaikai tvarte ir daržinėje išbetonuotoje duobėje sukapoti. Pandėlyje 12 partizanų

sukapoti kūnai buvo įmesti į šulinį. Genės Vaitiekūnienės liudijimu, šio miestelio stribai turėjo profesionalų lavonų

ketvirčiuotoją, žmonių pravardžiuotą Kapočiumi.108 Už lavonų sukapojimą jis gaudavęs 3 d. poilsio. „Laidoti“ ir Tauragnų

kunigo šulinyje. Buvusio partizano Igno Vasiulio liudijimu, 25 jo kovos draugų kūnai iš Utenos buvo nuvežti prie ežeriuko

ir pakišti po ledu.109 Kiti nurodo, kad buvę sumesti į duobę Rašėje, netoli žydų sušaudymo vietos.

Ar teigdami, kad žuvusiųjų guldymu miestelių aikštėse represinės struktūros siekė juos identifikuoti, iš dalies

nepateisiname jų tokio elgesio, ar nesusiauriname okupanto tikslų. Juk atpažinimas galėjo vykti lavoninėse ar kitose

patalpose, t. y. taip, kaip pasaulyje įprasta. Argi ne geresnis žuvusiųjų atpažinimo būdas būtų buvęs jų atidavimas

saviškiams palaidoti?! Matyt, tai ignoruodami klystame ir klaidiname. „Eksponuojant“ lavonus norėta žmonėms įvaryti

baimės, atgrasinti nuo pasipriešinimo, savų talkininkų sąmonėje skiepyti nežmoniškumą, kurstyti keršto orgijas. Nuo

maždaug 1948 m. sukūrus iš kaimynų platų šnipinėtojų ir agentų tinklą, vargu ar išvis buvo reikalingas viešas

atpažinimas. Matyt, juo norėta žuvusiųjų artimuosius skaudžiau pažeminti gimtųjų miestelių ar kaimų gyventojų

akivaizdoje, labiau traumuoti. „Atpažinimas“ buvo ir pretekstas budeliams pademonstruoti savo visagalybę, kankinti

partizanų artimuosius, juos represuoti. Pvz., prie 1945-04-09 nušauto sūnaus (dirbusio Radviliškio geležinkelio depe)

Juozo Šereivos priėjusią motiną čekistas griebė už plaukų ir pradėjo daužyti galva į jo kruviną krūtinę. Kvotė: „Kas čia –

Šereiva ar Porvainis?“110 Žibertonyse prie dviejų nušautų partizanų atvaryti tėvai už sūnų „neatpažinimą“ buvo daužomi,

mušami lazdomis.111 1946 m. žiemą prie Skilvionių miške žuvusių partizanų atvarytus tėvus Povilinius du kareiviai

suklupdė ir mušdami dideliais rimbais reikalavo pasakyti, kuris jų sūnus.112 Ir norėdami tėvai negalėdavo atpažinti

susisprogdinusių ar į miestelius atvilktų sūnų. Pvz., 1945 m. nušautas Pranas Daraškevičius-Papartis į Jiezną buvo

tempiamas pririštas prie arklio kojos per 6 km. „Kelionėje“ nusimovė ir drabužiai, ir oda.113

Paprašiusios leidimo savo vaikus palaidoti kapinėse ar prie namų motinos išgirsdavo čekistų keiksmažodžių tiradą ir

staugimą: „Mes šunų kapinėse nelaidojame!“ Stasiui Kvikliui (Skiemonių apyl.), prašiusiam leidimo palaidoti su karstais,

buvo pasakyta: „Buvo liaudies priešai, užkasime kaip šunis“.114 Sakralines vietas – kapines, net bažnyčių šventorius –

Lietuvos naikintojai buvo rezervavę sau. Bent taip atrodo pagal šykščią informaciją. K. Strazdas nurodo, kad partizanų

nukauti stribai buvo palaidoti Želvos bažnyčios šventoriuje.115 Priešais Sasnavos bažnyčią laidoti sovietų kariai, stribai,

aktyvistai, šalia Palangos bažnyčios – kariai. Druskininkų bažnyčios šventoriuje buvo užkasami RA kariai, žuvę kovose su

vokiečiais ir partizaniniame kare. Prireikė daug ir ilgų vietos administracijos pastangų, kad jie būtų perlaidoti prie

ežerėlio.116 Kiek Lietuvoje tokių kapaviečių! Blogiausiu atveju stribai buvo palaidojami kapinėse, o partizanai užrausiami

netoliese už jų paraistėse. O juk pagal palaidojimus, įrašus paminkluose naujos kartos mokosi savo šalies istorijos,

patriotizmo, išsiugdo savo požiūrį.

Pagrindinis okupanto tikslas buvo paslėpti savo aukas paraisčiuose, su jomis užkasti partizaninio karo istoriją, išrauti ją iš

mūsų atminties. Palaikų slėpimas nebuvo čekistų, stribų saviveikla. 1946-08-17 J. Bartašiūno ir MVD 4 šaulių divizijos

vado Golovkos įsakymu pareikalauta partizanų kūnus užkasti taip, kad jų nerastų „banditai“.117 Istoriografijoje partizanų

lavonų slėpimas datuojamas ankstesniais metais. Nuo tada atsirado naujas reiškinys: žuvusiųjų, mirusiųjų nuo žaizdų,

bet represinių struktūrų neaptiktų, lavonų laidojimas slapčiomis miškuose, jų artimųjų sodybose ir pan.; lavonų

atėmimas ar išvogimas iš stribynų ir net išpirkimas už pinigus, papjautas kiaules. Už kyšį kai kurie stribai pasakydavo

užkasimo vietą. Aukščiau minėto partizano V. Žukausko lavoną išpirko už 500 rublių ir palaidojo dėdės namų

darželyje.118 Liudvinavo stribas, pravardžiuotas Skiedrų Jonu, „pardavė“ ant gatvės gulėjusio partizano kūną. Už tai buvo

9

išvarytas iš stribyno.119 Išvogti kūnai būdavo slepiami senuose kapuose. Ryšininkų paimtas Sasnavos šiukšlyne užkastas

partizano Garnio kūnas buvo palaidotas po senutės karstu.120

Sužinoję apie slapta palaidotus, stribai išniekindavo kapus, lavonus išsiveždavo. 1945 m. gimtojo Krivasalio kapinėse

Saldutiškio stribai atkasė bendrą dviejų partizanų kapą, karstus sulaužė, lavonus išsivežė į miestelį. Karstų lentos

išgulėjo prie išniekinto kapo dešimtmečius, niekas jų nelietė. Gal žmonės laikė nuodėme prisiliesti prie šventvagiškos

vietos? Suvalkijoje vandalai atkasė partizano Seniūno kapą, prikrovė malkų ir padegė.121 1946 m. Taručių kapinėse

(Panemunio vlsč.) stribai atkasė supiltą partizano Danieliaus Jakulio kapą, jį atpažinę, šaudė į mirusį.122

1945 m. vasarą Nemunaičio vlsč. enkavėdistai užpuolė per nelaimingą atsitikimą žuvusio partizano Vaclovo Remeikos-

Jockaus laidotuvių eiseną, atimtą karstą su palaikais vežiojo po kaimus, kol galop sukapojo ir užkasė pakelėje.123

Veždami užmuštą beginklį Stadalių stribai pametė. Apsižiūrėję grįžo, auką rado pašarvotą, išvaikė artimuosius, kūną

nutraukė nuo šarvonės, pasimatavo jo batus ir švarką, žudikui tikusius pasiėmė.124 1945 m. vasarį stribai įsiveržė į

Adžgauskų namus, išmetė iš karsto jų sūnaus Juozo, mirusio nuo sužeidimo, palaikus ir nuvežė(ę) į Butrimonis, numetė

turgaus aikštėje. Literatūroje gausu panašių istorijų.

Ramybės nebuvo ir neišgriautiems kapams, juolab išdabintiems gėlėmis, vainikais, trispalvėmis. Rytais pirmas stribų,

NKVD kareivių darbas būdavo žygis prie kapaviečių. Kaip pasiutę išdraskydavo, išspardydavo gėles, žvakes, sulaužydavo,

sušaudydavo kryželius, plėšė vėliavėles. Įgulos vadas Savčenka nuplėštu kapą juosusiu vainiku papuošė savo brikelę ir

važinėjo po apylinkes.125 Už tokius poelgius ne vienas kapų niekintojas sumokėjo aukščiausią kainą. 1947 m. vasarą

nebepakęsdami patyčių Eržvilko partizanai užminavo 11 savo draugų kapaviečių, padėjo gėlių ir įsmeigė trispalvę. Ją

traukęs milicininkas Antanas Tamašauskas išlėkė į orą.126 1946 m. birželį žuvusių partizanų išpuoštus kapus ilgai draskė

Lekėčių stribai. Trūkus partizanų kantrybei, kapavietėje padėjo prieštankinę miną ir įsmeigė įspėjimą apie tai. Nuo

galingo sprogimo ištiško Bako, Bogomolovo ir Trepkaus kūnai.127 Reikėjo skaityti... Prienų stribai ne kartą išdraskė 7

partizanų kapavietę Klebiškio pamiškėje. Kapavietė buvo aptverta tvorele, pastatyti skoningi kryžiai, išpuošti iš gėlių ir

samanų padarytais lietuviškais ornamentais. Sprogus partizanų padėtai minai, 3 niekintojai buvo sužeisti. Kiti, įšokę į

griovius, kapus apmėtė granatomis.128 Antanavo stribas Čirvinskas du kartus sulaužė Šliurpiškio pušyne partizanų

kapavietę juosusią tvorelę. Po trečio karto jį teko išbraukti iš stribų sąrašų.129 Būta mėgėjų sulyginti su žeme kapus.

Griešių k. kapinaitėse Baltramaičio kapą stribai lygino, trypė tris kartus. Ketvirto karto nesulaukė, visiems laikams išleido

iš rankų kastuvus.130 Didelis kapų niekintojas buvo Igliaukos stribas N. Saveljevas. Bedraskydamas liko aklas visam

laikui, o trys kareiviai žuvo.

Kad partizanai neišsikastų savo draugų kūnų, stribai rengė spąstus. Pavyžupy prieš užkasant partizano Čigono kūną, prie

kojų ir galvos padėjo minas. Laimei, vienas minuotojų buvo partizanų talkininkas Kalinauskas.131 Todėl spąstai

nesuveikė.

Įdomu, kad kai kurių vietovių partizanai skatino jaunimą tvarkyti kapus duodami leidimą rengti šokių vakarus.

Grįžkime prie partizanų lavonų slėpimo tikslų. Tuos laikus taikliai ir jautriai nusakė Albinas Slavickas, suteikdamas savo

knygai pavadinimą „Kapai be kryžių, kryžiai be kapų“ (K., 2009). Iš tiesų, tada Lietuvos žmonės išgyveno tokią epochą.

Belieka pasiaiškinti, ko tuo siekė okupantas. Sukurpti melagingą karo po karo istoriją, naikinti atmintį apie pasipriešinimo

dalyvius, maskuoti žudynių mastą, silpninti jų psichologinį poveikį. Žmonių atminčiai išsaugoti reikalingi materialūs

dalykai – kapai, kryžiai, paminklai, ritualai, įvairūs ženklai. Kapai pakviečia gyvuosius aplankyti juos bent per Vėlines,

prisiminti mirusius, žuvusius. O kultūros istoriko J. Riuseno teigimu, prisiminimas išlaiko įvykius gyvus ir taip prikeliamas

įvykių sukurtas identitetas.132 Kapų reikšmę suprasti padeda ir Nobelio premijos laureato Alberto Šveicerio ištarmė, kad

karių kapai – tai didžiausias taikos šauklys, liudijantis taikos kainą. Lietuvos atveju žodį „taikos“ tiktų keisti žodžiu

„laisvės“. Krivasalio kapinėse nesupilta 1945-03-12–13 žuvusiems 14 vyrų, gretimame Šiškinių k. – 28 partizanų

atminimo ženklų. Užkasus juos ir dar 38 kovos draugus prie Švenčionių raisto (jų palaikai nesurasti) iš artimųjų buvo

10

pavogtos 82 atminimo, maldos vietos. Išmirštant senajai kartai, trūkinėja atminties ryšiai su žuvusiais. Iš viso (Viso) iš

Lietuvos pavogta apie 68,5–73,5 tūkstančiai atminties apie okupaciją ir aukas atminimo ženklų, Kryžių kalnų kalnas.

Kokio ploto būtų sakrali erdvė, kokį ji darytų psichologinį poveikį! Dėl šios vagystės nesusiformavo susikaupimo ir

sakralumo erdvės. Tai padeda suprasti prancūzo Moriso Bareso duoto tokio tėvynės apibūdinimo „Tėvynė – tai žemė ir

mirusieji“ giluminę prasmę. Nepastatytus kryžius pakeitė graudžios dainos apie išniekintus Tėvynės sūnus ir dukras.

Prisiminkime vienos, mažiau žinomos šiuos žodžius:

O kai paėmė nuo kietos gatvės,

Tai neparuošė grabui lentos

Ir palaidojo į Nemunėlį,

Nes pagailėjo žemės juodos.

Ar iki tol mūsų tauta kūrė tokios tematikos dainas? Ir kada už jų kūrimą, dainavimą, kapų tvarkymą grėsė nelaisvė?!

Okupantas žinojo, ką daro, ko siekia. Antraip pvz., Skuodo apylinkėse žuvusių partizanų kūnų nebūtų vežę į Latvijos

miškus užkasti. Ir kodėl slėpėjai ir šiandien tyli, prašomi nenurodo lavonų paslėpimo vietų, nebijo baudžiamosios

atsakomybės už tai. Tiesa, neteko girdėti, skaityti apie atsakomybėn patrauktus „tylenius“. Peršasi išvada, kad anuomet

stribai ir kiti davė priesaiką neišduoti užkasimo vietų. Bijosi atsakomybės už jos sulaužymą.

Sąmoningai ar atsitiktinai per visą sovietmetį stiprėjo palaikų slėpimas, jie iš naujo buvo išniekinami. Tai vyko ant kaulų

statant namus, vandens bokštus, tualetus, tiesiant inžinierinius tinklus ir plentus, eksploatuojant žvyrynus, melioruojant

pelkes, raistus. Jokių vilčių atrasti žuvusiųjų kaulus. Apie 1956 m. Jiezne ant daržinės, kur buvo užkasti partizanų kūnai,

pastatė du vandentiekio bokštus. Radę kaulus, darbininkai buvo atsisakę dirbti. Bet atvežė degtinės, pagirdė ir

pasibjaurėjimas negyvųjų niekinimu išgaravo.133 Dauguose ant žmonių kaulų pastatė garažą. Tranšėją kasusius

darbininkus vietos funkcionierė (vėliau ministrė) taip padrąsino: „Ko bijot?! Šunų kaulų?“134

Kai kuriose naujose publikacijose šie pasibaisėtini represinių struktūrų nusikaltimai nutylimi, o gaivinama partizanų

žiaurumo tema. Štai Mindaugas Pocius išspausdintoje disertacijoje (už kurią jam suteiktas mokslinis daktaro laipsnis!)

vardina priežastis, dėl kurių esą „dauguma kaimo žmonių ir partizanų jų (stribų – V. T.) ypač nekentė“.135 Prie tų

priežasčių priskiria stribų dalyvavimą kovose su pogrindžiu ir trėmimuose, žmonių suiminėjimus, žiaurų smurtavimą

prieš pogrindžio dalyvių šeimas, gyventojus, jų terorizavimą, plėšikavimą, prievartinį duoklių rinkimą. „Pamiršo“

gyventojų žudynes ir tyčiojimąsi iš aukų, nors ne vieno partizano prisiminimuose nedviprasmiškai nurodoma, kad

stribams pasigailėjimo neliko, kai jie ėmė viešai tyčiotis iš žuvusiųjų. Nepamenu, kurio krašto partizanai net buvo sutarę

su vietiniais stribais vieni kitų neliesti. Šis istorikas rašo: „Partizanai jų (stribų – V. T.) nekentė netgi labiau už

enkavėdistus.“136 Nemažiau nekentė ir kaimiečiai. To priežastis buvo stribų vandališkas siautėjimas prie lavonų ir niekuo

nekaltų, neginkluotų žmonių žudymas. NKVD parankiniai jautė patologinę neapykantą pasirinkusiems doros, meilės

Tėvynei kelią. Jie elgėsi tarsi pagal patarlę apie pikčiausiai besikandžiojantį savą pasiutusį šunį. Dėl to neliko gailesčio

stribams, bent jau žiauriausiems ir kaimo žmonių širdyse. Nors iki tol anoji karta, augusi „Nežudyk“ dvasioje, buvo

nepakanti žiaurumui, bet kokioms žudynėms (žydų naikinimas sukėlė tikrą šoką). 1945 m. gretimame Jovaraučiškių

kaime 17-metis Saldutiškio stribukas Karnackas (jo brolis irgi stribavo) nušovė malkas kapojusį jaunuolį Šerėną, jo seserį

privertė šokti su žudiku pagal patefono muziką, pasiėmė ir aukos naują kostiumą. Partizanai ėmė „medžioti“ žudiką ir

kažkelintoje pasaloje jį nušovė. Tąsyk pirmą kartą mačiau besidžiaugiančius jo žūtimi tėviškėnus. Pasakojimus,

perpasakojimus palydėdavo ištartini (ištartimi) „velnias gavo galą“. Pasipiktinimo taurę perpildė tai, kad į Saldutiškį

nuvaryti giedotojai pamatė pašarvotą žudiką aprengtą aukos kostiumu. Ilgai ilgai įvykis buvo vis prisimenamas.

Dėl išdėstytų priežasčių okupantas pralaimėjo propagandinį, psichologinį karą, išryškino jo režimo amoralumą,

antižmogiškumą. Ne visai jam pavyko raistuose paslėpti 1944–1953 m. partizaninio karo istoriją. Ne iki galo okupantui

pasisekė ištrinti iš tautos atminties ir ankstesniąją istoriją griaunant senas kapines, paminklus, sušaudant ar nuverčiant

kryžius ir koplyčias. Vietoje jų dygo F. Dzeržinskio biustai (pvz., Kauno karo muziejaus komplekse), paminklai čekistams,

11

stribams ir kt. Juos darė ne tik iš lentų, betono, bet ir iš nuverstų senųjų paminklų. Garsiam Mosėdžio aktyvistui pastatė

neregėto dydžio juodo marmuro paminklą. Nudaužė kryžių ir įmontavo penkiakampę skardinę. Alma Granauskienė rašė:

„Ir nerasi vietinio mosėdiškio, kuris nežinotų apie šitą šventvagystę“,137 t. y. svetimo paminklo pasisavinimą. Klaipėdos

krašte, Palangos kapinėse (vakarų pusėje) esama nemažai sovietų karininkams pastatytų paminklų su vokiškais įrašais.

Kad žmonės atmintų ir gerbtų stribus, paminklus jiems statė ir priešais bažnyčių duris (Šiluvoje). Šiluviškiai jį vadino

paprastai – stribukų akmuo.138 Nepaisant propagandinių užrašų: „Amžina šlovė ar atminimas liaudies gynėjams“, jų

kapai skendėjo žolėse. Spaudoje gėdinti komjaunuoliai už kapų netvarkymą. Tokia „pagarba“ Lietuvos teriotojams sukėlė

SSSR NKVD ir NKGB įgaliotiniui I. Tkačenkai pykčio priepuolį. 1945-08-24 LKP(b) CK plenumo posėdyje jis šitaip

užsipuolė Alytaus vykdomojo komiteto pirmininką Polevičių, kuris, paprašytas karinio komisariato padėti sutvarkyti

„žuvusių raudonarmiečių brolių kapus, <...> plūsdamasis pareiškė: „Rusai čia daro šunybes, tai ir mobilizuokite juos,

tegul sutvarko kapines“.139

Visu tuo norėta įteigti tautai, kad Lietuvos istorija prasidėjo tik nuo bolševikų laikų ir ji gerbia „išvaduotojus“.

1 S. Abromavičius. Žalio Velnio takais. Kaunas, 1995, p. 88.

2 Vepriai. Vilnius, 2010, p. 377.

3 K. Strazdas. Ukmergės krašto laisvės kovų keliais. Kaunas, 2001, p. 111.

4 S. Abromavičius. Min. veik., p. 26.

5 Laisvės kovų archyvas (LKA), t. 22, p. 133.

6 J. Sajauskas. Suvalkijos geografija. Vilnius, 2001, p. 343, 384, 413.

7 J. Daumantas. Partizanai. Vilnius, 1990, p. 101.

8 Ten pat, p. 57, 240, 366.

9 Aukštaitijos partizanų prisiminimai (APP). Vilnius, 2008, d. 6, p. 332.

10 J. Sajauskas. Min. veik., p. 357.

11 V. Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais. Kaunas, 2000, p. 256.

12 Aukštaitijos partizanų prisiminimai (APP). Vilnius, 2000, d. 2, kn. 2, p. 342.

13 N. Gaškaitė-Žemaitienė. Žuvusiųjų Prezidentas. Vilnius, 1998, p. 149.

14 APP, 1998, d. 2, kn., 1, p. 187.

15 Ten pat, p. 699.

16 Ten pat, p. 663.

17 Obeliai. Vilnius, 1998, p. 211.

18 Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje. Kaunas, 2001, d. 2, p. 206.

19 A. Garmutė. Motinėle auginai. Kaunas, 1993, p. 236.


21 APP, 2000, d. 2, kn. 2, p. 80.


23 S. Kisielienė. Kaip nepamiršti... Kaunas, 2002, p. 155.

24 Gimtasis kraštas, 1989, Nr. 41.

25 APP. 1998, d. 2, kn. 1, p. 328.


27 APP, 2008, d. 6, p. 186.


29 S. Kisielienė. Min. veik., p. 155.


31 Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai (AŽPP). Vilnius, 2006, p. 473.

32 LKA, t. 35, p. 82.

33 G. Ilgūnas. Sasnava. Kraštas ir žmonės. Marijampolė, 2005, p. 172.

34 Ten pat, t. 22, p. 84.


36 V. Juodsnukis. Min. veik., p. 256.

12

37 LKA, t. 22, p. 181.

38 Lietuvos aidas, 2007-07-11.


40 LKA, t. 22, p. 68.

41 G. Ilgūnas. Min. veik., p. 171.

42 APP, 2000, d. 2, kn. 2, p. 529.

43 Obeliai, p. 278.

44 A. Garmutė. Išėjo broliai. Kaunas, 1990, p. 76.

45 B. Krivickas. Raštai. Vilnius, 1999. p. lii.

46 A. Garmutė. Motinėle, auginai, p. 248.

47 A. Paulavičius. Kraujo upeliai tekėjo. Kaunas, 1990, p. 10.

48 LKA, t. 24, p. 195.

49 APP, 2008, d. 6, p. 38, 578.


51 APP, d. 2, kn. 2, p. 330.


53 APP, 2008, d. 6, p. 415.

54 Panemunėlis. Vilnius, 2001, t. 1, p. 266.

55 B. Vinskienė. Amžinieji Ąžuolai. Vilnius, 2007, p. 26.

56 J. Daumantas. Partizanai. Vilnius, 1990, p. 184.

57 Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2006, p. 112.

58 A. Garmutė. Motinėle, auginai, p. 182.


60 G. Lučinskas. Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941). Alytus, 2001, p. 105, 161.

61 llks.lt, 2012-12-17.

62 Erškėčių keliu. Kaunas, 1996, p. 90.

63 Žiburys, LPS Anykščių tarybos leidinys, 1989-08-21.


65 Šaukėme laisvę. Vilnius, 2001, p. 421.

66 J. Kuckailis. Dzūkai. Vilnius, 2006, p. 98, 136.

67 LKA, t. 20, p. 45.


69 Ten pat, 1997-05-29.

70 LKA, t. 32, p. 59.



73 AŽPP, p. 240.

74 Dejavo žemė ir žmonės. Utena, 2004, p. 23-24.

75 Literatūra ir menas, 1989-04-15.

76 Ten pat, 1989-09-16.

77 LKA, t. 21, p. 13.

78 APP, 2008, d. 6, p. 721.

79 A. Garmutė. Tėvo vasara, p. 83.


81 APP, 2008, d. 6, p. 672.

82 Ten pat, p. 519.

83 J. Sajauskas. Min. veik., p. 170, 241.

84 APP, 2000, d. 2, kn. 2, p. 394.

85 LKA, t. 20, p. 51.

86 Metai, 2010, Nr. 3, p. 4.

87 APP, 2004, d. 4, p. 432.

88 Cit. pagal: Lietuvos aidas, 2002-10-06.

89 APP, d. 2, kn. 1, p. 285.

90 Ten pat, p. 360.

13

91 LKA, t. 20, p. 215.


93 S. Abromavičius. min. veik., p. 74.

94 A. Garmutė. Tėvo vasara, p. 45.

95 Panemunėlis, t. 1, p. 231.

96 APP, 2008, d. 6, p. 195.

97 APP, 1998, d. 2, kn. 2, p. 519.

98 Kupiškio kraštas. Vilnius, 1997, p. 224.

99 APP, 2004, d. 4, p. 187–188.

100 J. Daumantas. Min. veik., p. 101.

101 Jotvingių kraštas, 2010, p. 318.

102 Anykščiai XX amžiuje. Vilnius, 2000, p. 396.

103 Naujasis židinys – Aidai, 2011, Nr. 2, p. 110.

104 J. Semaškaitė. Priesaika: Jonas Semaška-Liepa ir jo bendražygiai. Vilnius, 2000, p. 378.



107 Tremtinys, 1992, Nr. 4.

108 APP, d. 2, kn. 2, p. 673–674.

109 LKP, 2009, d. 7, kn. 7, p. 303.

110 LKA, t. 22, p. 190.

111 S. Kašauskas. Gyvenimo paveikslai. Vilnius, 2003, p. 247.

112 APP, 1998, d. 2, kn. 1, p. 184.

113 B. Vinskienė. Min. veik., p. 37.

114 LKP, 2009, d. 7, kn. 1, p. 506.

115 K. Strazdas. Min. veik., p. 62.

116 Druskonis, 2007-06-29–07-05.

117 Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone. Klaipėda, 2000, p. 453.



120 G. Ilgūnas. Min. veik., p. 177.

121 Ten pat, p. 422.

122 llks.lt, 2013-05-15.

123 S. Jegelevičius. Nemunaitis ir jo parapija. Vilnius, 2002, kn. 2, p. 1148.



126 AŽPP, p. 497.


128 J. Daumantas. Min. veik., p. 85.

129 J. Sajauskas. Min. veik., p. 349, 374.

130 Ten pat, p. 362.

131 Ten pat, p. 210.

132 J. Rüsen. Istorika. Vilnius, 2007, p. 329–335.


134 Ten pat, 1990-09-08.

135 M. Pocius. Kita mėnulio pusė. Vilnius, 2009, p. 70.

136 Ten pat, p. 72.

137 Literatūra ir menas, 1989-02-18.

138 Lietuvos rytas, 1990-09-29.

139 Vakarinės naujienas, 1992-01-17.

http://www.llks.lt/

14

Priedas: Išniekinti partizanai

Išniekinti neatpažintų Aukštaitijos partizanų kūnai

15

1952 m. balandžio 19 d. žuvęs

1951 m. rugsėjo 4 d. žuvęs LLKS tarybos Tauro apygardos parizanas Antanas Šalaševičius-Visvydas. prezidiumo narys Juozas Lukša-Skirmantas. Kūno išniekinimo vieta nežinoma.

Iš knygos „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“. II dalis, 2 knyga. Vilnius, 2000.

16

Bokštai ant žmonių kaulų (LA 1990 10 23)

Okupanto karas prieš žuvusius. Patyčių iš žuvusiųjų kvaitulys ...

Documents

Transcript of Okupanto karas prieš žuvusius. Patyčių iš žuvusiųjų kvaitulys ...