Nv N - ec.europa.eu · gerovės įstaigos atlieka vidaus priežiūrą ir teikia rekomendacijas dėl...
Transcript of Nv N - ec.europa.eu · gerovės įstaigos atlieka vidaus priežiūrą ir teikia rekomendacijas dėl...
GYVŪNŲ GEROVĖS ĮSTAIGOS IRNACIONALINIAI KOMITETAI
DIREKTYVA 2010/63/ESDĖL MOKSLO TIKSLAIS NAUDOJAMŲ GYVŪNŲ APSAUGOS
Rūpinamės gyvūnais remiame mokslą
© N
ovo
Nor
disk
Aplinkos
1
Nacionalinės kompetentingos institucijos, atsakingos už Direktyvos
2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos įgyvendinimą
Darbinis dokumentas dėl gyvūnų gerovės įstaigų ir nacionalinių komitetų,
skirtų direktyvos reikalavimams vykdyti
Briuselis, 2014 m. spalio 9–10 d.
Komisija sudarė ekspertų darbo grupę, kad ši parengtų rekomendacijas dėl gyvūnų gerovės
įstaigų ir nacionalinių komitetų, skirtų Direktyvos 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų
gyvūnų apsaugos 26, 27 ir 49 straipsnių reikalavimams įvykdyti. Visoms valstybėms narėms
ir pagrindinėms suinteresuotosioms organizacijoms buvo pasiūlyta paskirti ekspertus, kurie
dalyvautų šiame darbe. Ekspertų darbo grupės posėdis įvyko 2014 m. birželio 11–12 d.
Ekspertų darbo grupės tikslas buvo parengti gerosios patirties gaires ir principus, susijusius
su direktyvoje gyvūnų gerovės įstaigoms ir nacionaliniams komitetams keliamais
reikalavimais, taip siekiant palengvinti direktyvos įgyvendinimą.
Šis dokumentas – tai ekspertų darbo grupės per posėdžius atlikto darbo, diskusijų su
valstybėmis narės ir teisinio Komisijos indėlio rezultatas. Jį 2014 m. spalio 9–10 d. posėdyje
patvirtino už Direktyvos 2010/63/ES įgyvendinimą atsakingos nacionalinės kompetentingos
institucijos.
Atsakomybę panaikinantis pareiškimas.
Šis dokumentas yra skirtas padėti valstybėms narėms ir visiems, kam yra taikoma
Direktyva 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos, vienodai
suprasti direktyvos nuostatas ir jas lengviau įgyvendinti. Visas pastabas reikėtų skaityti
atsižvelgiant į Direktyvą 2010/63/ES. Jame pateikiami kai kurie pasiūlymai, kaip galima
įvykdyti direktyvos reikalavimus. Šio dokumento turiniu nenustatomi jokie papildomi
įpareigojimai, kurie būtų platesni už nustatytuosius direktyvoje.
Teisiškai privalomą galią turi tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismo parengti ES
teisės išaiškinimai.
2
Turinys
Įžanga ..................................................................................................................................................... 3
Susiję Direktyvos 2010/63/ES straipsniai ............................................................................................ 4
Gyvūnų gerovės įstaigos ....................................................................................................................... 5
Veiksmingos gyvūnų gerovės įstaigos nauda ...................................................................................... 5
Gyvūnų gerovės įstaigoms keliami struktūros, sandaros ir kompetencijos reikalavimai ................... 6
Gyvūnų gerovės įstaigai keliamų reikalavimų vykdymas mažose veisėjų, naudotojų ir tiekėjų
įstaigose ............................................................................................................................................ 10
Gyvūnų gerovės įstaigos užduočių vykdymas ................................................................................... 10
Priežiūros kultūros puoselėjimas ...................................................................................................... 17
Gyvūnų gerovės įstaigos veiksmingumo užtikrinimas ....................................................................... 19
Nacionaliniai komitetai ....................................................................................................................... 24
Veiksmingo nacionalinio komiteto nauda ......................................................................................... 24
Nacionalinių komitetų sudėtis ir struktūra ........................................................................................ 25
Gyvūnų gerovės įstaigų lūkesčiai nacionalinio komiteto atžvilgiu ................................................... 26
Nacionalinio komiteto užduočių vykdymas ....................................................................................... 26
Nacionalinio komiteto veiksmingumo užtikrinimas .......................................................................... 29
Informacijos mainų ES lygmeniu palengvinimas .............................................................................. 29
3
Įžanga
Šio dokumento tikslas – informuoti visus mokslinėms procedūroms naudojamus gyvūnus
prižiūrinčius ir naudojančius subjektus, taip pat tos veiklos priežiūrą atliekančius subjektus
apie tai, kaip galima įvykdyti direktyvos reikalavimus, susijusius su gyvūnų gerovės įstaigos
(26 ir 27 straipsnis) ir nacionalinio komiteto (49 straipsnis) struktūra ir funkcijomis.
Direktyvoje teigiama, kad laikant, veisiant ir naudojant gyvūnus didžiausias prioritetas turėtų
būti teikiamas jų gerovei. Viena iš direktyvoje numatytų priemonių šiam tikslui įgyvendinti –
gyvūnų gerovės įstaigos įsteigimas kiekvienoje įstaigoje (išimtis gali būti taikoma mažoms
įstaigoms, kurios gyvūnų gerovės įstaigos funkcijas gali vykdyti kitais būdais). Gyvūnų
gerovės įstaigos atlieka vidaus priežiūrą ir teikia rekomendacijas dėl trijų R principo (angl.
three Rs – replacement, reduction and refinement, gyvūnų naudojimo procedūroms
pakeitimas, mažinimas ir jo sąlygų gerinimas) taikymo kasdienėje veikloje, stebi vykdomą
darbą bei vertina jo rezultatus ir gali tinkamai prisidėti rengiant projekto pasiūlymą.
Siekiant visuomenės pasitikėjimo ir kiekvienoje valstybėje narėje užtikrinti vienodas veiklos
sąlygas visiems gyvūnų įsigijimo, veisimo, laikymo, priežiūros ir naudojimo veikloje
dalyvaujantiems subjektams, svarbu, kad projektai būtų vertinami, o trijų R principas
taikomas nuosekliai. Valstybės narės turėtų turėti šiems tikslams įgyvendinti būtinas
struktūras ir priemones, o prireikus pasinaudoti nacionaliniais komitetais.
Gyvūnų naudotojų bendruomenėje gyvūnų gerovės įstaigoms ir nacionaliniams komitetams
tenka pagrindinis vaidmuo formuojant ir užtikrinant tinkamą bei pagarbų elgesį su gyvūnais,
kuris dažnai praktikoje (ir atitinkamai šiame dokumente) vadinamas priežiūros kultūra.
Gyvūnų gerovės įstaiga gali konsultuoti vykstant projektų paraiškų teikimo procedūrai, tačiau
pagal šią direktyvą projektų vertinimui taikomas atskiras reikalavimas. Rekomendacijas dėl
projektų vertinimo ir vertinimo atgaline data parengė anksčiau įsteigta ekspertų darbo grupė,
o per 2013 m. rugsėjo mėn. posėdį jas patvirtino už Direktyvos 2010/63/ES įgyvendinimą
atsakingos nacionalinės kompetentingos institucijos1. Šiame rekomendaciniame dokumente
neketinama pakartoti ar tiksliai perteikti Projektų vertinimo ir vertinimo atgaline data
rekomendaciniame dokumente pateiktos informacijos.
1 http://ec.europa.eu/environment/chemicals/lab_animals/pdf/guidance/project_evaluation/lt.pdf
4
Susiję Direktyvos 2010/63/ES straipsniai
Gyvūnų gerovės įstaiga
31 konstatuojamoji dalis
„Laikant, veisiant ir naudojant gyvūnus jų gerovė turėtų būti svarbiausias prioritetas.
Todėl veisėjai, tiekėjai ir naudotojai turėtų būti įsteigę gyvūnų gerovės įstaigą, kurios
pagrindinė užduotis – daugiausia dėmesio skirti rekomendacijų gyvūnų gerovės
klausimais teikimui. Tokia įstaiga taip pat turėtų stebėti projektų įgyvendinimą ir
rezultatus, puoselėti pagarbų elgesį su gyvūnais ir rengti priemones, kurios padėtų
praktiškai taikyti ir laiku įgyvendinti technikos ir mokslo naujoves, susijusias su
gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo principais, kad
užtikrintų geresnę gyvūnų gyvenimo patirtį. Gyvūnų gerovės įstaigos teikiami
patarimai turėtų būti tinkamai dokumentuoti ir turėtų būti sudarytos sąlygos su jais
susipažinti atliekant patikras.“
26 straipsnis. Gyvūnų gerovės įstaiga
„1. Valstybės narės užtikrina, kad kiekvienas veisėjas, tiekėjas ir naudotojas įsteigtų
gyvūnų gerovės įstaigą.
2. Į gyvūnų gerovės įstaigą skiriamas (-i) bent už gyvūnų gerovę ir priežiūrą
atsakingas (-i) asmuo arba asmenys,
o naudotojo atveju – mokslo darbuotojas. Gyvūnų gerovės skyriaus veikloje taip pat
dalyvauja paskirtas veterinarijos gydytojas arba 25 straipsnyje nurodytas ekspertas.
3. Valstybės narės gali leisti smulkiems veisėjams, tiekėjams ir naudotojams 27
straipsnio 1 dalyje nustatytas užduotis vykdyti kitomis priemonėmis.“
27 straipsnis. Gyvūnų gerovės įstaigos užduotys
„1. Gyvūnų gerovės įstaiga vykdo bent šias užduotis:
a) konsultuoja su gyvūnais dirbančius darbuotojus su gyvūnų gerove
susijusiais klausimais gyvūnų įsigijimo, laikymo, priežiūros ir naudojimo
atžvilgiu;
b) konsultuoja darbuotojus gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo
sąlygų gerinimo reikalavimo taikymo klausimais ir nuolat juos informuoja
apie su to reikalavimo taikymu susijusią technikos ir mokslo pažangą;
c) nustato ir peržiūri vidaus tvarkos procedūras, susijusias su įstaigoje
laikomų ar naudojamų gyvūnų gerovės stebėsena, ataskaitų teikimu ir tolesne
veikla;
d) stebi projektų įgyvendinimą ir rezultatus, atsižvelgdama į jų poveikį
naudojamiems gyvūnams, ir nustato aspektus, kurie padėtų pakeisti gyvūnų
naudojimą, jį mažinti ir gerinti jo sąlygas, bei konsultuoja šiuo klausimu; ir
5
e) konsultuoja dėl gyvūnų atidavimo privatiems laikytojams programų,
įskaitant dėl tinkamos privatiems laikytojams atiduotinų gyvūnų socializacijos.
2. Valstybės narės užtikrina, kad įrašai apie visas gyvūnų gerovės įstaigos suteiktas
konsultacijas, ir, atsižvelgiant į tas konsultacijas priimti sprendimai, būtų saugomi
bent trejus metus.
Kompetentingai institucijai pateikus prašymą, jai leidžiama susipažinti su įrašais.“
Nacionaliniai komitetai
48 konstatuojamoji dalis
„Nacionaliniu lygiu reikia užtikrinti nuoseklų požiūrį į projekto vertinimą ir peržiūros
strategijas. Valstybės narės turėtų sudaryti nacionalinius mokslo tikslais naudojamų
gyvūnų apsaugos komitetus, kurie konsultuotų kompetentingas institucijas ir gyvūnų
gerovės įstaigas, siekiant skatinti gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų
gerinimo principus. Nacionalinių komitetų tinklas turėtų dalyvauti keičiantis
geriausios praktikos pavyzdžiais Sąjungos lygiu.“
49 straipsnis. Nacionaliniai mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos komitetai
„1. Kiekviena valstybė narė įsteigia nacionalinį mokslo tikslais naudojamų gyvūnų
apsaugos komitetą. Jis teikia konsultacijas kompetentingoms institucijoms ir gyvūnų
gerovės įstaigoms su gyvūnų įsigijimu, veisimu, laikymu, priežiūra bei naudojimu
procedūroms susijusiais klausimais ir užtikrina dalijimąsi geriausia praktika.
2. 1 dalyje nurodyti nacionaliniai komitetai keičiasi informacija apie gyvūnų gerovės
įstaigų veiklą bei projektų vertinimą ir dalijasi geriausia praktika Sąjungoje.“
Gyvūnų gerovės įstaigos
Veiksmingos gyvūnų gerovės įstaigos nauda
Veiksminga gyvūnų gerovės įstaiga yra įvairiapusiškai naudinga gyvūnams, mokslui ir už
gyvūnus atsakingiems darbuotojams. Ji suteikia garantijų įstaigai, nes:
didina gyvūnų gerovę, įskaitant laikymo, būtinosios priežiūros, veisimo, įprastinės
priežiūros ir naudojimo metodų gerinimą;
atlieka vadovaujamą vaidmenį didinant veisiamų, laikomų ir mokslinėms
procedūroms naudojamų gyvūnų gerovę, skatinant atsakingą jų priežiūrą ir naudojimą
ir, be kita ko, konsultuojant su planuojamu ir jau vykdomu darbu susijusiais
klausimais;
konsultuoja gerosios patirties klausimais ir užtikrina tinkamą jos rekomendacijų
įgyvendinimą;
6
yra svarbi keitimosi nuomonėmis vieta, kurioje siekiama nuolat užtikrinti trijų R
principo taikymą;
skatina ir remia gyvūnų gerovę ir trijų R principo taikymą;
konsultuoja projektų paraiškų teikimo procedūros klausimais, visų pirma skatindama
taikyti trijų R principą, ir nuolat teikia nuomonę dėl plėtojamų projektų;
yra pagrindinis ryšių punktas sprendžiant nesutarimus, kylančius dėl gyvūnų gerovės
ir mokslo interesų supriešinimo;
padeda mokslininkams ir už gyvūnų priežiūrą atsakingiems asmenims ir (arba)
specialistams palaikyti glaudesnius ryšius ir aktyviau keistis informacija;
daro įtaką vadovybei, siekdama užtikrinti, kad būtų skiriama pakankamai išteklių,
reikalingų, kad būtų sudarytos sąlygos užtikrinti gerą mokslo kokybę ir puoselėti
gyvūnų gerovę;
užtikrina veiksmingą ryšį su nacionaliniu komitetu;
palaikydama ryšį su išorės suinteresuotųjų subjektų aplinka, skatina plėtoti
laboratorinių gyvūnų mokslą;
didina visuomenės pasitikėjimą mokslinio darbo kokybe ir įstaigose vykdoma
priežiūros veikla;
skatina puoselėti tinkamą priežiūros kultūrą;
gerina mokslo kokybę.
Gyvūnų gerovės įstaigoms keliami struktūros, sandaros ir kompetencijos reikalavimai
Direktyvoje nustatytos būtiniausios gyvūnų gerovės įstaigos užduotys apima daugelį
techninių, mokslinių ir valdymo klausimų, kuriems spręsti reikalingi įvairias sritis gerai
išmanantys, ekspertinių žinių ir patirties turintys darbuotojai. 26 straipsnyje nurodyti įstaigos
nariai – tai bent vienas ar daugiau asmenų, atsakingų už gyvūnų gerovę ir priežiūrą, o
naudotojų įstaigų atveju – mokslo darbuotojas; įstaigos veikloje dalyvauja ir paskirtas
veterinarijos gydytojas2.
Struktūra
Tinkamiausia gyvūnų gerovės įstaigos struktūra gali priklausyti nuo daugelio veiksnių, kaip
antai:
įstaigos pobūdžio (veisėjas, tiekėjas, naudotojas);
2 Šiame dokumente terminas „paskirtas veterinarijos gydytojas“ reiškia direktyvos 25 straipsnyje nurodytą
„paskirtą veterinarijos gydytoją“ ir „tinkamos kvalifikacijos ekspertą, jei tai yra labiau tinkama“.
7
įstaigos dydžio, įskaitant su gyvūnais susijusios veiklos skyrių skaičių, jų sandaros
sudėtingumą ir darbuotojų skaičių;
mokslinių tyrimų srities;
projektų ir procedūrų skaičiaus ir tipo;
naudojamų gyvūnų rūšių ir skaičiaus;
institucinės struktūros ir veiklos organizavimo (pvz., daug skirtingose vietose
veikiančių padalinių);
valdymo pobūdžio ir struktūros;
institucinio įsipareigojimo (pvz., skiriamų išteklių);
institucinės priežiūros kultūros (ji gali skirtis priklausomai nuo įstaigos pobūdžio,
pvz., akademinė ar pramonės įstaiga arba viešojo ar privačiojo sektoriaus įstaiga);
įstaigoje gyvūnų gerovės įstaigai papildomai pavestos vykdyti veiklos ir užduočių.
Didelėse, sudėtingos struktūros įstaigose gyvūnų gerovės įstaigos užduotys dažnai
suskaidomos į smulkesnes užduotis, kurias vykdo pagrindinei gyvūnų gerovės įstaigai
atskaitingi specializuoti, tikslinę veiklą vykdantys pogrupiai (pvz., aplinkos gerinimo
pogrupis).
Pagrindinės kompetencijos sritys
Kad gyvūnų gerovės įstaiga galėtų vykdyti savo užduotis ir būtų galima pasinaudoti visa
tokios veiksmingai veikiančios įstaigos teikiama nauda, jos nariais turėtų būti tinkamo lygio
žinių bei ekspertinių žinių keliose pagrindinėse veiklos srityse turintys ir tas sritis gerai
išmanantys darbuotojai. Reikalaujamos kompetencijos sritys gali skirtis, priklausomai nuo
tam tikru metu gyvūnų gerovės įstaigos nagrinėjamų konkrečių klausimų, todėl kartais gali
prireikti pasinaudoti papildomomis ekspertinėmis žiniomis.
Naudotojų įstaigos
susiję teisės aktai;
gyvūnų etologija, būtinoji ir įprastinė visų įstaigoje laikomų rūšių gyvūnų priežiūra,
sveikata ir gerovė, įskaitant aplinkos gerinimo veiklą;
kiekvienas iš trijų R principo elementų, susijusių su įstaigos darbu:
o galimybės pakeisti gyvūnų naudojimą atliekant mokslines procedūras kitomis
priemonėmis;
o atliekant mokslines procedūras mažiau naudoti gyvūnų – tinkamai rengti
eksperimentus ir naudotis statistiniais duomenimis; efektyvios veisimo
programos;
o gyvūnų naudojimo procedūroms sąlygų gerinimas, užtikrinant, kad visą
veisimui ir (arba) mokslinėms procedūroms naudojamų gyvūnų gyvenimą
būtų siekiama taikyti sąlygų gerinimo principus, įskaitant skausmo, kančios
bei baimės mažinimo metodų (pvz., anestezijos, analgezijos) ir humaniško
procedūros užbaigimo ribų taikymą;
gerovės vertinimas (įskaitant skausmo, kančios ir baimės atpažinimą);
humaniškas nugaišinimas;
8
visos įstaigoje naudojamos procedūros ir gyvūnų modeliai;
mokslo sritys, kuriose įstaiga atlieka mokslinius tyrimus.
Papildomos ekspertinės žinios, galinčios padėti gerinti gyvūnų gerovės įstaigos
veiksmingumą, apima:
bendravimo ir (arba) tarpasmeniniai įgūdžius (įskaitant pristatymo, lyderystės,
organizacinius ir kolektyvinės atsakomybės supratimo įgūdžius, taip pat gebėjimą
daryti įtaką);
švietimo įgūdžius;
jei taikoma, kokybės užtikrinimo ir (arba) audito įgūdžius.
Veisimo ir tiekimo įstaigos
Palyginti su naudojimo įstaigomis, veisimo ir tiekimo įstaigų veikla nėra tokia įvairi. Todėl
jose reikalaujamų pagrindinių kompetencijos sričių sąrašas gali būti trumpesnis. Tačiau
esmine laikoma kompetencija šiose srityse:
susijusių teisės aktų;
būtinosios ir įprastinės visų įstaigoje laikomų rūšių gyvūnų (be kita ko, jei taikoma,
genetiškai pakeistų gyvūnų) priežiūros, sveikatos ir gerovės, įskaitant aplinkos
gerinimo veiklą;
trijų R principo (visų pirma jo elementų, susijusių su gyvūnų naudojimo procedūroms
sąlygų gerinimu ir tokio naudojimo mažinimu) taikymo visą veisimo procedūroms
naudojamų gyvūnų gyvenimą;
gerovės vertinimo (įskaitant skausmo, kančios ir baimės atpažinimą ir mažinimą),
veisimo ir sveikatos srityse nustatytų intervencijos strategijų ir humaniško
nugaišinimo;
su veisimo praktika susijusios ekspertinės žinios.
Sandara. Didesnio skaičiaus narių dalyvavimas
Atsižvelgiant į reikalavimus turėti išsamių žinių, įstaigos veikloje paprastai turėtų dalyvauti
daugiau nei 26 straipsnyje numatytas mažiausias reikalingas narių skaičius narių; išimtis
galėtų būti taikoma labai mažoms įmonėms, kuriose yra mažai gyvūnų ir (arba) vykdoma
mažai mokslinių projektų ir (arba) atliekama mažai procedūrų.
Narystė turėtų būti pakankamai lanksti, kad ji apimtų visus veiklos aspektus: pvz., mokslinis
įnašas gali skirtis priklausomai nuo aptariamų mokslo klausimų. Gali būti išnagrinėta
galimybė sistemingai naudotis išorės tinklais ir ekspertų pagalba, taip ad hoc pagrindu
papildant pagrindinių gyvūnų gerovės įstaigos narių kompetenciją.
Nors nereikalaujama, kad vienas iš gyvūnų gerovės įstaigos narių būtų veterinarijos
gydytojas, direktyvoje reikalaujama, kad veterinarijos gydytojas įstaigai teiktų konsultacijas,
nes jo konsultacijos laikomos labai vertingomis. Todėl kai kurios valstybės narės paprašė,
kad veterinarijos gydytojai būtų oficialiai įtraukti į jų gyvūnų gerovės įstaigų narių tarpą.
9
Svarbiais laikomi ir nepriklausomi nariai (įstaigos darbuotojai ar išorės subjektai), nes jie
padeda pažvelgti plačiau ir didinti skaidrumą. Tokie nariai skirstomi į kelias kategorijas. Jie
gali būti susijusios srities (pvz., gyvūnų elgesio ar gyvūnų naudojimo procedūroms pakeitimo
technologijų) ar kitos mokslo šakos ekspertai arba nespecialistai. Jie gali nepriklausyti jokiai
įstaigai ar nebūti jokios mokslo šakos atstovai arba būti nesusiję su nė viena iš jų.
Su didesniu skaičiumi narių susijusi nauda:
rekomendacijos teikiamos įvairesniais moksliniais, gerovės, techniniais ir su trijų R
principu susijusiais klausimais, todėl gali būti pagerinta gyvūnų gerovė ir mokslinės
žinios, taip pat numatyta galimybių pakeisti gyvūnus, sumažinti kančią ir patobulinti
procedūras;
ištekliai galėtų būti paskirstyti (pvz., į skirtingus pogrupius) konkrečiai veiklai
įgyvendinti; taip būtų maksimaliai išnaudoti ištekliai ir darbuotojų laikas;
turint mokslo darbuotojų grupę, iš kurios būtų pasirenkami nariai, būtų galima
išvengti interesų konflikto tam tikrose mokslinių tyrimų srityse;
didesnis narių skaičius reiškia didesnę kontaktinių asmenų bazę (tiek įstaigoje, tiek už
jos ribų);
sudaromos palankesnės sąlygos didinti supratimą apie gyvūnų gerovės įstaigos
vaidmenį įstaigoje ir jį remti;
veikloje dalyvaujant nepriklausomiems nariams bus galima naujai pažvelgti į dalykus
bei kritiškai įvertinti esamą padėtį ir padidės atvirumas bei skaidrumas;
gyvūnų gerovės įstaigos veikloje dalyvaujantys aukščiausiosios vadovybės atstovai jai
gali užtikrinti paramą įstaigos lygmeniu;
turint reikiamus ekspertų išteklius, turima daugiau galimybių diskutuoti gerosios
patirties klausimais ir nustatyti tolesnes galimybes taikyti trijų R principą.
Su didesniu skaičiumi narių susiję sunkumai:
išteklių (laiko, žmonių, pinigų) trūkumas;
gali sumažėti efektyvumas: dalyvaujant didesniam skaičiui žmonių ir esant didesnei
nuomonių įvairovei gali būti sunkiau arba prireikti daugiau laiko priimti sprendimus,
visų pirma didelėse ir sudėtingos struktūros organizacijose;
pusiausvyros tarp skirtingų gyvūnų gerovės įstaigos narių kompetencijos sričių
užtikrinimas;
atsakomybės susilpnėjimas („tai padarys kažkas kitas“);
gyvūnų priežiūros ir mokslo darbuotojų pasiūlymų subalansavimas;
konfidencialumo užtikrinimas.
Kiekviena įstaiga turėtų nustatyti tinkamą gyvūnų gerovės įstaigos dydį ir struktūrą,
atsižvelgdama į įstaigos sandaros sudėtingumą ir reikalingus gebėjimus, taip pat į galimą
naudą ir sunkumus. Pagal tai turėtų būti nustatytas optimalus gyvūnų gerovės įstaigos dydis,
kad būtų sudarytos sąlygos visiškai įgyvendinti šios įstaigos tikslus. Įstaiga turėtų būti tokio
dydžio, kad būtų galima veiksmingai apžvelgti gyvūnų priežiūros ir naudojimo veiklą bei
10
visų darbuotojų dalyvavimą įstaigos veikloje, taip pat tinkamai prisidėti prie gerovės
didinimo, veiksmingo trijų R principo taikymo ir kokybiško mokslo plėtojimo.
Gyvūnų gerovės įstaigai keliamų reikalavimų vykdymas mažose veisėjų, naudotojų ir
tiekėjų įstaigose
Sąvoka „maža įstaiga“ direktyvoje neapibrėžta. Tokių įstaigų apibrėžtis pateikė dvi valstybės
narės: pagal vieną iš jų – tai įstaiga, kurioje dirba mažiau nei 10 darbuotojų, o pagal kitą – tai
įstaiga, kurioje dirba mažiau nei 5 darbuotojai ir kurioje per metus panaudojama mažiau kaip
50 gyvūnų.
Daugelyje valstybių narių numatyta, kad visos įstaigos, nepriklausomai nuo jų dydžio, turi
vykdyti 26 ir 27 straipsnio reikalavimus, t. y. įsteigti gyvūnų gerovės įstaigas.
Tačiau tose valstybėse narėse, kuriose smulkūs veisėjai, tiekėjai ir naudotojai gyvūnų gerovės
įstaigos užduotis gali vykdyti kitomis priemonėmis, nustatytos užduotys privalo būti
įvykdytos net jei pagal direktyvos 27 straipsnį gyvūnų gerovės įstaiga nėra oficialiai įsteigta.
Vienas iš pagrindinių mažesnėse įstaigose kylančių sunkumų – užtikrinti veiksmingai gyvūnų
gerovės įstaigos veiklai reikalingus gebėjimus ir kompetenciją. Siekdamos pašalinti
trūkumus, tokios įstaigos dažnai ieško išorės išteklių.
Pasinaudodamos išorės pagalba mažos įmonės gali praplėsti savo žinių bazę, nes joms kyla
didesnis pavojus būti nepakankamai informuotoms apie pokyčius laboratorinių gyvūnų
mokslo srityje.
Tokia išorės pagalba gali būti pasinaudojama šiais būdais:
išorės ekspertai dėl konkrečių gebėjimų, visų pirma susijusių su konkrečiais mokslo
aspektais, gali būti kviečiami kiekvieną kartą atskirai;
bendrai sutelkiant išteklius su kitomis mažesnėmis įstaigomis;
pasinaudojant didesnių įstaigų gyvūnų gerovės įstaigų pagalba.
Svarbu, kad vykdant užduotis būtų siekiama patenkinti vietos poreikius ir tos užduotys jiems
būtų proporcingos.
Kai kurios mažos įstaigos, visų pirma turinčios panašumų (pvz., dirbančios su ūkinių rūšių
gyvūnais), sujungė išteklius ir pasidalijo gyvūnų gerovės įstaigų užduotis.
Gali būti sunku veiksmingai spręsti galimus interesų konflikto atvejus, ypač jei tarp įstaigų
dalijamasi ištekliais.
Paskirtas veterinarijos gydytojas turi daug reikiamų gebėjimų ir gali padėti veiksmingai
atlikti užduotis.
Gyvūnų gerovės įstaigos užduočių vykdymas
Kiekviena gyvūnų gerovės įstaiga turėtų nustatyti veiksmingus įgaliojimus, kuriuose būtų
aiškiai apibrėžti vaidmenys, atsakomybės sritys ir visų įstaigos darbuotojų įgaliojimų lygis.
11
Juos turėtų patvirtinti ir aiškiai remti įstaigos vadovybė. Svarbu, kad visi darbuotojai būtų
informuoti apie gyvūnų gerovės įstaigą ir jos veiklą, kad būtų skatinami jai teikti pasiūlymus
bei išsakyti jiems rūpimus klausimus. Tokia informacija gali būti pateikiama naujiems
darbuotojams skirtoje įvadinio mokymo medžiagoje.
Kad informacija būtų efektyviai skleidžiama įstaigoje ir atitinkamai kitiems mokslininkams
ir (arba) organizacijoms, reikia sukurti veiksmingą ryšių palaikymo sistemą (tai dažnai
atliekama kartu su asmeniu, atsakingu už informavimą (24 straipsnio 1 dalies b punktas)).
Toliau pateikiamos rekomendacijos, susijusios su gyvūnų gerovės įstaigos penkių pagrindinių
užduočių vykdymu.
i. Su gyvūnais dirbančių darbuotojų konsultavimas su gyvūnų gerove susijusiais
klausimais gyvūnų įsigijimo, laikymo, priežiūros ir naudojimo atžvilgiu
Gyvūnų gerovės įstaiga turėtų būti vieta, kurioje būtų aptariami ir tvirtinami nauji ar
persvarstyti su gyvūnų priežiūra ir naudojimu susiję veiklos metodai. Gyvūnų gerovės
įstaiga, remdamasi iš įvairių vidaus ir išorės šaltinių (kaip antai naujų publikacijų, taip pat
dalyvaujant nuolatinio profesinio tobulinimosi renginiuose ir palaikant ryšius su kitais
mokslininkais ir (arba) įstaigomis) surinkta informacija, galėtų vietoje parengti įstaigai
specialiai pritaikytus veiklos metodus.
Vietos politikos strategijų ir standartų, įskaitant standartines veiklos procedūras
(SVP), rengimas
Gyvūnų gerovės įstaiga dažnai peržiūri ir tvirtina su gyvūnų priežiūros ir naudojimo
aspektais susijusius vidaus standartus bei metodus ir, atsižvelgdama į turimas naujas
žinias ir patobulintus metodus, siūlo tuos standartus bei metodus atnaujinti.
Pavyzdžiui, ji gali pateikti rekomendacijas dėl vaistų skyrimo naudojamų rūšių
gyvūnams ir tų gyvūnų atrankos (pvz., ėminių kiekio, vaistų davimo būdų) geriausių
metodų; procedūrų sunkumo vertinimo; neigiamo poveikio, įskaitant žalingus
genetiškai pakeistus fenotipus, valdymo; aplinkos gerinimo, socializacijos ir
pripratinimo strategijų; gyvūnų naudojimo laisvėje.
Gyvūnų gerovės įstaiga gali parengti rekomendacijas, kaip elgtis standartinių metodų
taikymo išimčių atveju (pvz., reikalavimų gyvūnus laikyti po vieną) ir kokių tolesnių
veiksmų išimčių atveju reikia imtis siekiant įvertinti jų poveikį gyvūnams.
Be to, ji gali atsižvelgti į aspektus, susijusius su transportu (pvz., vežėjų tinkamumą,
taip pat su klimatu ir vietos įstaiga susijusius aspektus), ir visų pirma į kituose teisės
aktuose nenumatytus aspektus, kurie gali turėti neigiamą poveikį gyvūnų gerovei.
Įstaigoje vykdoma informacijos apie standartus ir politikos strategijas sklaida
Gyvūnų gerovės įstaiga, dažnai veikdama kartu su asmeniu, atsakingu už prieigos prie
informacijos suteikimą (24 straipsnio 1 dalies b punktas), atlieka svarbų vaidmenį,
siekdama užtikrinti, kad darbuotojai būtų gerai informuojami apie įstaigos
12
reikalavimus, susijusius su gyvūnų gerovės užtikrinimo, priežiūros ir naudojimo
metodais, ir kad tokie metodai būtų taikomi. Atitinkami darbuotojai turi būti laiku
informuojami apie trijų R principo taikymo metodų patobulinimus ar pakeitimus ir
turi būti imamasi tolesnių veiksmų tokių pokyčių poveikiui įvertinti.
Be to, galėtų būti apsvarstyta galimybė įsteigti išorės mokslinę patariamąją tarybą,
kuri susitiktų bent kartą per metus, kad apsvarstytų gyvūnų gerovės užtikrinimo,
naudojimo ir priežiūros metodus bei gyvūnų gerovės įstaigos veiksmingumą.
Nuolatiniai darbotvarkės punktai (kaip antai paskirto veterinarijos gydytojo rengiamos
sveikatos ataskaitos) laikomi naudingais, nes jie padeda informuoti apie naujausius
pokyčius, susijusius su įstaigoje laikomų gyvūnų sveikatos ir gerovės gerinimu.
Nagrinėtini klausimai gali būti, be kita ko, susiję su gyvūnų kilme, sveikatos būkle,
perteklinių gyvūnų vengimu ir skatinimu dalytis organais ir (arba) audiniais.
ii. Darbuotojų konsultavimas gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų
gerinimo reikalavimo taikymo klausimais ir jų nuolatinis informavimas apie
technikos ir mokslo pažangą, susijusią su to reikalavimo taikymu
Šią užduotį gyvūnų gerovės įstaiga gali atlikti imdamasi įvairių veiksmų, kaip antai:
rengdama trijų R principo taikymo rekomendacijas, kurios turi būti įtrauktos į
švietimo ir mokymo programą, įskaitant įstaigos nuolatinio profesinio tobulinimosi
programą, ir teikdama pasiūlymus šiuo klausimu;
nustatydama su trijų R principu susijusios gerosios patirties pavyzdžius (pvz.,
eksperimentų plano tobulinimo ir grupių dydžio optimizavimo) ir apie juos
informuodama;
nustatydama su trijų R principu susijusių iniciatyvų atpažinimo ir pripažinimo
procedūras ir jas praktiškai įgyvendindama;
įgyvendindama su trijų R principu susijusias tarpdisciplinines iniciatyvas, pvz., trijų R
principo taikymo galimybėms ištirti skirtus seminarus, kuriuose dalyvautų procedūras
in vivo ir in vitro atliekantys specialistai ir (arba) ekspertai;
rengdama vidaus diskusijas ir atlikdama vidaus tyrimus, kurių tikslas – nustatyti
būsimas prioritetines sritis, kuriose įmonė plėtotų su trijų R principu susijusius
sprendimus;
aktyviai skatindama mokslininkus, specialistus ir gyvūnų priežiūros darbuotojus
bendromis jėgomis ieškoti būdų, kaip gerinti mokslo tikslais naudojamų gyvūnų
sąlygas, ir tokius patobulinimus įgyvendinti;
siekdama užtikrinti, kad būtų konkrečiai sprendžiami gyvūnų naudojimo procedūroms
pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo klausimai; sprendžiant šiuos klausimus
svarbus gali būti narių, turinčių su eksperimentų planų ir alternatyvių priemonių
kūrimu susijusių ekspertinių žinių, indėlis;
13
įstaigoje formuodama trijų R principu grindžiamą kultūrą (daugiau informacijos apie
tai, kaip įgyvendinti šią užduotį, galima rasti Nacionalinio centro „NC3Rs“3
svetainėje4.
iii. Vidaus tvarkos procedūrų, susijusių su įstaigoje laikomų ar naudojamų gyvūnų
gerovės stebėsena, ataskaitų teikimu ir tolesne veikla, nustatymas ir peržiūra
Šiems reikalavimams vykdyti priimami mechanizmai gali labai skirtis, priklausomai nuo
įstaigos dydžio ir atliekamo darbo pobūdžio bei sudėtingumo.
Visi veisėjai, tiekėjai ir naudotojai turėtų būti nustatę ir dokumentuose aprašę kokybės
kontrolės procedūras. Jose turėtų būti pateikta gyvūnų gerovės įstaigos apibrėžtis,
kompetencijos sritis ir pareigos įstaigoje, taip pat susiję veiklos principai ir metodai,
įskaitant atitinkamų klausimų (be kita ko, susijusių su mechanizmais, padedančiais
išvengti kylančių problemų pasikartojimo) registravimo, ataskaitų apie juos teikimo ir
sprendimo procedūras. Turėtų būti apsvarstyta galimybė į tas procedūras įtraukti
konkrečius gyvūnų gerovės vertinimus (turėtų būti nagrinėjami šie klausimai: kas, kada ir
kaip, taip pat dažnumo, ataskaitų teikimo ir grįžtamojo ryšio).
Gali būti nustatyti ir kiti valdymo metodai, daugiausia grindžiami nuo gyvūnų gerovės
įstaigos nepriklausančiais veiklos procesais. Tačiau gyvūnų gerovės įstaigos turėtų žinoti
apie bet kokį tų procesų poveikį gyvūnų gerovei, priežiūrai ir naudojimui. Jos turėtų
prašyti pateikti su tokiais procesais susijusias ataskaitas ir turėtų būti skatinamos dėl jų
teikti savo pastabas bei atsiliepimus.
Toliau pateikiami pasiūlymai dėl mechanizmų, kurie padės nustatyti ir peržiūrėti vidaus
procedūras. Jie yra sėkmingai taikomi įstaigose, tačiau jų pritaikomumas priklauso nuo
įstaigos pobūdžio (be to, visų šių pasiūlymų greičiausia netaiko nė viena įstaiga):
vykdant projektus ir (arba) procedūras atliekamas oficialus vidaus kokybės
užtikrinimo auditas, prie kurio gali prisidėti gyvūnų gerovės įstaiga;
konkrečių gyvūnų gerovės įstaigos projektų ir (arba) procedūrų auditas;
audito išvadų ir atsako į jas sekimo sistemos;
standartinė veiklos procedūra, kurios paskirtis – nustatyti, kaip sprendžiami,
registruojami ir pranešami per auditą nustatyti neatitikties atvejai ar susirūpinimą dėl
gyvūnų gerovės keliantys klausimai;
išorės klientų auditas;
gyvūnų gerovės įstaigos gyvūnų laikymo infrastruktūros vertinimas, po kurio mokslo
ir gyvūnų priežiūros darbuotojams pateikiamos pastabos ir atsiliepimai, kurie padeda
puoselėti tinkamą priežiūros kultūrą;
3 Nacionalinis moksliniams tyrimams skirtų gyvūnų naudojimo procedūroms pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų
gerinimo centras (JK). 4 Trijų R principo taikymui skirta institucinė struktūra http://www.nc3rs.org.uk/institutional-framework-3rs
14
(anoniminės) atsiliepimų teikimo sistemos sukūrimas, kad kiekvienas (naudodamas ne
tiesioginę vadovybės informavimo sistemą) galėtų pranešti apie jam rūpimus gyvūnų
gerovės klausimus;
viduje atliekamas periodinis konkrečių aspektų, kaip antai, gyvūnų pertekliaus
mažinimo, numatomo (palyginti su faktiniu) patiriamo skausmo ir humaniško
procedūros užbaigimo ribų taikymo dažnumo, vertinimas;
esamų sistemų veiksmingumo vertinimas, siekiant užtikrinti tinkamą gyvūnų
stebėseną (pvz., kasdienę narvuose esančių atskirų gyvūnų elgesio ir klinikinių
požymių stebėseną ir registravimą naudojant vertinimo balais lapus).
Pavyzdžiui, ES rekomendaciniame dokumente dėl procedūrų sunkumo vertinimo
sistemos5 pripažįstama, kad gerosios patirties pavyzdžiu laikoma praktika, kai su
kiekvienu tyrimu susijusio gyvūnų gerovės vertinimo protokolo rengimas ir
įgyvendinimas grindžiamas komandiniu darbu. Jame taip pat rekomenduojama, kad
gyvūnų gerovės įstaiga dalyvautų rengiant faktinio procedūrų sunkumo vertinimo
protokolus, nes tai padėtų užtikrinti nuoseklumą. Be to, jame nurodoma, kad viena iš
priemonių, padedančių skatinti nuoseklų sistemos naudojimą, – tikrinimo procesas,
per kurį palyginamos skirtingų asmenų nuomonės;
išorės ekspertų kvietimas atlikti vidaus sistemų ir (arba) gyvūnams skirtos
infrastruktūros patikrinimą;
pranešimų apie gyvūnų gerovės klausimus teikimo ir registravimo, taip pat, jei reikia,
rūpimų klausimų skirstymo pagal prioritetus procesai:
- procedūros, kurių paskirtis – sekti, kaip nagrinėjami klausimai, užtikrinti, kad
būtų imtasi tolesnių su jais susijusių veiksmų ir būtų rasti sprendimo būdai;
- gebėjimas pasinaudoti įrašų saugojimo sistema, siekiant stebėti su problemomis
susijusias tendencijas ir (arba) jų pasikartojimą;
- konkretaus už sekimo ir stebėsenos klausimus atsakingo asmens paskyrimas;
tolesnių vidaus veiksmų, susijusių su oficialiomis kompetentingų institucijų
patikromis, sistema.
iv. Projektų įgyvendinimo ir rezultatų stebėjimas, atsižvelgiant į jų poveikį
naudojamiems gyvūnams, ir aspektų, kurie padėtų pakeisti gyvūnų naudojimą, jį
mažinti ir gerinti jo sąlygas, nustatymas bei konsultavimas šiuo klausimu
Gyvūnų gerovės įstaiga gali daryti teigiamą poveikį visuose projekto įgyvendinimo
etapuose – ankstyvuoju planavimo etapu, vykstant oficialiai paraiškų teikimo procedūrai,
stebint vykdomą darbą ir baigus įgyvendinti projektą imantis tolesnių veiksmų.
Pasinaudojant projektų planavimo ir paraiškų teikimo etapuose teikiama pagalba galima
pagerinti paraiškų kokybę, užtikrinti trijų R principo taikymą ir įvertinti, ar įstaigoje yra
darbui atlikti tinkama infrastruktūra ir turima reikiamų ekspertinių žinių. Daugiau
informacijos ir pasiūlymų galima rasti dokumente „Pagrindiniai etinio vertinimo procesų
5 http://ec.europa.eu/environment/chemicals/lab_animals/pdf/guidance/severity/lt.pdf
15
gerosios patirties principai“ (angl. Guiding Principles on Good Practice for Ethical
Review Processes)6. Be to, gyvūnų gerovės įstaiga panašią pagalbą gali suteikti teikiant
projektų pakeitimų paraiškas.
Gyvūnų gerovės įstaigai naudinga gauti su naujomis darbo sritimis, kuriose procedūrų
poveikis gyvūnams dar nėra aiškiai nustatytas, susijusių bandomųjų tyrimų ataskaitas.
Gali būti atliekamas projektų (visų pirma ilgesnės trukmės projektų) vidurio laikotarpio
vertinimas, siekiant užtikrinti, kad darbas vykdomas tinkamai ir kad pasinaudojama
visomis papildomomis trijų R principo taikymo galimybėmis.
Projekto pabaigoje atliekami vidaus vertinimai ir (arba) rengiamos ataskaitos – tai gera
galimybė įvertinti faktinį poveikį gyvūnams (jį palyginant su numatytuoju) ir nustatyti, ar
yra kitų būdų taikyti trijų R principą, apie kuriuos būtų galima plačiai informuoti kitus
subjektus. Žr. ES rekomendacijas dėl projektų vertinimo ir vertinimo atgaline data7.
Gyvūnų gerovės įstaiga, be kita ko, gali taikyti šiuos metodus:
reikalauti, kad būtų įdiegta pranešimų apie bet kokį netikėtą neigiamą poveikį ar
mirties atvejį arba apie tai, kad numatoma viršyti numatytą jų skaičių, teikimo
sistema;
pasikonsultavusi su projekto vykdytojais, gali parengti specialiai pritaikytas
procedūroms naudojamų gyvūnų stebėsenos programas (žr. taip pat pirmiau nurodytą
ES darbinį dokumentą dėl procedūrų sunkumo vertinimo sistemos), kuriose būtų
numatyta:
- siūlomu procedūrų sunkumu grindžiamas stebėjimo atvejų dažnumas (nustatant
konkrečius svarbiausius procedūros etapus),
- gyvūnus stebintiems asmenims reikalingas mokymas (taip būtų užtikrinta, kad
asmenys gebėtų per taikomas procedūras atpažinti įprastą ir neįprastą gyvūnų
elgesį),
- gyvūnų gerovės rodiklių, vertintinų vykdant stebėseną, kontrolinis sąrašas arba
šablonas (pvz., oficiali gyvūnų gerovės vertinimo balais sistema, humaniško
procedūrų užbaigimo ribas aiškiai rodantys rodikliai),
- išvadų peržiūros ir (arba) aptarimo su atsakingu tyrėju šablonas,
- projekto pabaigoje atsiliepimams gyvūnų gerovės įstaigai teikti skirtas
šablonas;
kad būtų mažiau dubliuojamos pastangos, gyvūnų gerovės įstaiga gali naudotis jau
turima informacija apie gyvūnų naudojimą (pvz., pateikta dotacijų moksliniams
tyrimams paraiškose);
gyvūnų gerovės įstaiga gali parengti procedūras, kurių paskirtis – užtikrinti, kad visi
susiję darbuotojai būtų informuoti apie šios įstaigos taikomus projektų priežiūros
metodus, įskaitant atvejus, kada prašoma pateikti informacijos, kokiu formatu ir kas ją
6 http://www.lasa.co.uk/PDF/GP-ERPJuly2010printFINAL.pdf
7 http://ec.europa.eu/environment/chemicals/lab_animals/pdf/guidance/project_evaluation/lt.pdf
16
turi pateikti. Be to, ji gali nustatyti rūpimų klausimų kėlimo ir sprendimo procedūras
(anoniminis pranešimas apie problemas).
v. Konsultavimas dėl gyvūnų atidavimo privatiems laikytojams programų, įskaitant
dėl tinkamos privatiems laikytojams atiduotinų gyvūnų socializacijos
Pagal direktyvos nuostatas gyvūnus leidžiama atiduoti privatiems laikytojams (19
straipsnis), tačiau tai turėtų būti leidžiama tik laikantis specialių sąlygų:
a) tai galima daryti atsižvelgiant į gyvūno sveikatos būklę;
b) nėra pavojaus visuomenės ar gyvūnų sveikatai arba aplinkai;
c) buvo imtasi tinkamų priemonių gyvūno gerovei užtikrinti.
Turėtų būti parengtos nacionalinio (valstybės narės) lygmens rekomendacijos dėl gyvūnų
atidavimo privatiems laikytojams, kurias papildytų vietos (gyvūnų gerovės įstaigos)
lygmens rekomendacijos, nes atsiradus galimybei gyvūną atiduoti privačiam laikytojui tai
gali padėti sumažinti nepagrįstų vėlavimų atvejų.
Gyvūnų gerovės įstaigos rekomendacijoje turėtų būti aiškiai nustatytos įstaigos sąlygos,
kurių turi būti laikomasi. Joje turėtų būti pateikta ši informacija:
aplinkybės, kuriomis gyvūnas galėtų būti atiduotas privačiam laikytojui;
kaip gyvūnas buvo atrinktas atiduoti privačiam laikytojui ir kaip, jį įtraukus į
atidavimo privatiems laikytojams programą, bus išsaugota ir (arba) padidinta jo
gerovė;
būtinas veterinarijos gydytojo dalyvavimas procese ir visuose reikiamuose tolesniuose
veiksmuose;
reikiama informacija apie gyvūno sveikatą ir (arba) naudojimą ir (arba) prevencinės
medicinos programą;
informacija apie siūlomą socializacijos programą (suderintiną su atitinkamais
ekspertais);
kriterijai, kuriais remiantis būtų vertinamas naujo šeimininko ir (arba) aplinkos
tinkamumas;
nustatytos naujų šeimininkų pareigos ir su jomis susijusių pareiškimų šablonai;
informacija apie bet kokią tolesnę programą;
su gyvūnu perduodami sutarti dokumentai;
nuolatinio naujų šeimininkų konsultavimo (jei reikėtų) būdai, pvz., nurodant asmenį
ryšiams;
galimų naujų šeimininkų nustatymas (pastaba – gerų rezultatų davė
bendradarbiavimas su gyvūnų globos draugijomis, turinčiomis ekspertinių žinių apie
gyvūnų atidavimo privatiems laikytojams programas);
17
Daugiau rekomendacijų dėl šunų atidavimo privatiems laikytojams pateikiama
Laboratorinių gyvūnų mokslo asociacijos (angl. Laboratory Animal Science Association,
LASA) leidinyje8.
Kitos užduotys, kurias atlikti gali padėti gyvūnų gerovės įstaiga
Pagrindinį vaidmenį įstaigoje atliekanti gyvūnų gerovės įstaiga, gerai išmananti su gyvūnų
gerove, priežiūra ir naudojimu susijusius klausimus, turi puikią galimybę padėti (jei tai
leidžia ištekliai) vykdyti kitas susijusias užduotis, taip siekdama gyvūnų gerovės ir naudos
mokslui. Kitos siūlomos užduotys, kurias vykdydama gyvūnų gerovės įstaiga gali naudingai
prisidėti prie įstaigoje vykdomos gyvūnų gerovės ir priežiūros veiklos, apima:
dalyvauti rengiant įstaigos švietimo ir mokymo programą bei nustatant jos turinį;
palaikyti ryšį su asmeniu, atsakingu už mokymą ir kompetenciją (24 straipsnio 1
dalies c punktas), siekdama užtikrinti, kad mokymo ir nuolatinio profesinio
tobulinimosi programos būtų aktualios ir tinkamos (gyvūnų gerovės įstaiga gali padėti
nustatyti sritis, kuriose reikėtų surengti kvalifikacijos kėlimo ar žinių atnaujinimo
kursus, pvz., anestezijos srityje);
apsvarstyti susijusių teisės aktų, pvz., reglamentuojančių gyvų gyvūnų vežimą ir
biologinę saugą, įgyvendinimą;
prisidėti rengiant ir įgyvendinant įstaigos vidaus ir išorės komunikacijos gyvūnų
naudojimo klausimais strategiją;
prisidėti nustatant išteklių paskirstymo įstaigose prioritetus.
Priežiūros kultūros puoselėjimas
Užtikrinti tinkamą gyvūnų priežiūros kultūrą svarbu visiems, nes taip bus prisidėta prie
didesnės gyvūnų gerovės ir atitinkamai – geresnių mokslinių rezultatų, o visi įstaigos veikloje
dalyvaujantys asmenys supras, kaip svarbu užtikrinti aukštą gyvūnų priežiūros ir naudojimo
metodų kokybę.
Vien tik teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvūnams skirtos infrastruktūros ir išteklių
neužtenka, kad būtų savaime užtikrintas tinkamų gyvūnų gerovės, priežiūros ir naudojimo
metodų taikymas. Visi gyvūnų priežiūros ir naudojimo veikloje dalyvaujantys asmenys turėtų
būti įsipareigoję taikyti trijų R principą ir rūpestingai bei pagarbiai elgtis su veisiamais ar
mokslinėms procedūroms naudojamais gyvūnais. Jei įstaigoje nepuoselėjama tinkama
priežiūros kultūra, vargu ar pavyks užtikrinti didesnę gerovę ir pasiekti geresnių rezultatų.
Toliau pateikiami vieni iš pagrindinių veiksnių, kurie kartu padeda įstaigoje puoselėti
tinkamą priežiūros kultūrą:
8
http://www.lasa.co.uk/PDF/LASA%20Guidance%20on%20the%20Rehoming%20of%20Laboratory%20Dogs.p
df
18
labai svarbu, kad visi pagrindiniai darbuotojai tinkamai elgtųsi ir laikytųsi
tinkamo požiūrio į mokslinius tyrimus, atliekamus su gyvūnais. Vadovybė
turėtų gerai išmanyti gyvūnų priežiūros ir naudojimo klausimus ir siekti
užtikrinti aukštus gyvūnų gerovės standartus; uoliai dirbantys ir visų lygmenų
asmeninę atsakomybę prisiimantys darbuotojai noriai imasi iniciatyvos spręsti
visas kylančias problemas. Apibendrinant galima pasakyti, kad reikalingas ne
tik taisyklių laikymusi grindžiamas, bet ir teigiamas bei iniciatyvus asmeninis
požiūris į gyvūnų gerovę ir humanišką mokslą;
įstaigos siekis įgyvendinti aukštus standartus, susijusius su gyvūnų naudojimo
teisiniais, gerovės, trijų R principo taikymo ir etiniais aspektais, įgyvendinamas
ir remiamas visais įstaigos lygmenimis. Įstaiga pasirūpins, kad gyvūnams skirta
infrastruktūra atitiktų aukštus standartus ir nustatys gyvūnų gerovės
užtikrinimo strategijas. Gerai parengti darbuotojai gyvūnams teiks gerą
veterinarinę ir specialią priežiūrą;
bendra atsakomybė (neužmirštant asmeninės atsakomybės) už gyvūnų
priežiūrą, gerovę ir naudojimą;
aktyvus siekis tobulinti standartus, o ne tik atsakas į iškilusias problemas;
visoje įstaigoje veiksmingai dalijamasi informacija gyvūnų gerovės, priežiūros
ir naudojimo klausimais ir apie tai, kaip jie susiję su gerais mokslo rezultatais;
suprantama reikalavimų laikymosi svarba ir jų siekiama laikytis;
konkrečius vaidmenis atliekantys darbuotojai žino savo atsakomybę ir
užduotis;
įgaliojimus turintys gyvūnų priežiūros darbuotojai ir veterinarijos gydytojai.
Gyvūnų priežiūros ir techniniai darbuotojai yra gerbiami, į jų nuomonę
įsiklausoma ir jų darbas remiamas visais įstaigos lygmenimis;
įsiklausoma į visas nuomones bei rūpimus klausimus ir jie nagrinėjami
konstruktyviai. Visų lygmenų darbuotojai organizacijoje turėtų būti skatinami
kelti jiems rūpimus klausimus (t. y. turėtų būti puoselėjama nekaltinimo
kultūra) ir turėtų būti skatinamas geras tyrėjų ir gyvūnų priežiūros darbuotojų
ryšys ir bendravimas.
Geros priežiūros kultūros formavimo būdai
Priežiūros kultūra turėtų būti puoselėjama visais įstaigos lygmenimis, tačiau itin svarbu, kad
savo pavyzdžiu pirmiausia skatintų vyresnieji darbuotojai – aiškiai rodytų, kad yra tvirtai
nusiteikę įstaigoje formuoti ir remti gerą priežiūros kultūrą.
Darbuotojai turėtų būti atrenkami taikant specialiai pritaikytas įdarbinimo procedūras, kurios
padėtų atpažinti pageidaujamas asmenų savybes. Šios procedūros pirmiausia turėtų būti
taikomos vykdant gyvūnų priežiūros ir naudojimo veikloje dalyvausiančių asmenų atranką.
Vadovybė turėtų pripažinti ir vertinti darbuotojų pastangas puoselėti veiksmingą priežiūros
kultūrą – pavyzdžiui, tai galėtų būti vienas iš darbuotojų vertinimo kriterijų arba galėtų būti
rengiamos apdovanojimo už trijų R principo taikymo iniciatyvas programos.
19
Apie įstaigos lūkesčius, susijusius su gyvūnų gerovės užtikrinimo ir priežiūros veikla, turėtų
būti informuojami visi darbuotojai, o ne tik tie, kurie tiesiogiai dalyvauja gyvūnų priežiūros ir
naudojimo veikloje. Šie lūkesčiai turėtų būti pabrėžiami ir plačiau išdėstomi įvadinio ir
tęstinio mokymo programose, skirtose visiems gyvūnų naudojimo ir priežiūros veikloje
dalyvaujantiems asmenims.
Reikia skatinti plėtoti oficialias ir neoficialias tyrėjų ir gyvūnų priežiūros bei techninių
darbuotojų ryšių palaikymo priemones, siekiant naudos mokslui ir didesnės gyvūnų gerovės.
Reikia skatinti ryšius su kitomis įstaigomis, nes jie padeda kaupti gerąją patirtį ir ja dalytis,
pavyzdžiui, galima pasikviesti išorės pranešėjų ar rengti darbuotojų mainų vizitus.
Gyvūnų gerovės įstaigos vaidmuo kuriant gerą priežiūros kultūrą
Gyvūnų gerovės įstaiga turi puikias galimybes diegti priežiūros kultūrą ir turėtų veiksmingai
pirmauti šioje srityje. Bendradarbiaudama su aukščiausiąja vadovybe, ji turėtų užtikrinti, kad
būtų suformuota tinkamai priežiūros kultūrai puoselėti reikiama sistema, o siekiant užtikrinti
veiksmingus rezultatus būtų nuolat tikrinamas šios sistemos veikimas.
Visi susiję darbuotojai turėtų suprasti gyvūnų gerovės įstaigos vaidmenį ir būti skatinami
savo mintimis ir iniciatyvomis prisidėti prie tolesnio gerosios patirties kaupimo.
Gyvūnų gerovės įstaiga turėtų dirbti vadovaudamasi bendradarbiavimo, kolegialaus darbo ir
nekonfliktavimo principais; kartu ji turi išlaikyti autoritetą ir užtikrinti, kad būtų laikomasi
rekomendacijų.
Kiti pasiūlymai, galintys padėti gyvūnų gerovės įstaigai diegti gerą priežiūros kultūrą:
skatinti mokslininkus dirbti kartu su gyvūnų priežiūros darbuotojais (ir vertinti jo
įnašą);
informuoti naujus darbuotojus apie gyvūnų gerovės įstaigos vaidmenį ir funkcijas,
skatinti juos prisidėti prie šios įstaigos veiklos;
sudaryti sąlygas projektų vykdytojams nuolat dalyvauti gyvūnų gerovės įstaigos
veikloje;
suteikti visiems darbuotojams galimybę kelti gyvūnų gerovės įstaigoje spręstinus
klausimus ir dalyvauti jos posėdžiuose, taip pat skatinti tokią veiklą;
informuoti visus darbuotojus (daryti pristatymus, rengti informacinius biuletenius,
teikti informaciją interneto svetainėje) ir skleisti informaciją apie trijų R principą,
gyvūnų gerovės srities laimėjimus, politikos pokyčius, priežiūros darbuotojų, už
mokymą atsakingų darbuotojų, veterinarijos gydytojų ir pačios gyvūnų gerovės
įstaigos vaidmenį.
Gyvūnų gerovės įstaigos veiksmingumo užtikrinimas
Teisės aktuose reikalaujama, kad kiekvienas veisėjas, tiekėjas ir naudotojas įsteigtų gyvūnų
gerovės įstaigą. Jei vaidmuo ir užduotys atliekami veiksmingai, galima tikėtis didžiulės su
20
gyvūnų gerove susijusios ir mokslinės naudos. Tačiau užtikrinant veiksmingumą susiduriama
su sunkumais, kuriuos reikia spręsti.
Svarbiausi elementai, būtini gyvūnų gerovės įstaigos veiksmingumui užtikrinti:
Ištekliai
Įstaiga turi užtikrinti pakankamus išteklius, t. y. skirti darbuotojų, kurie turėtų
pakankamai laiko gyvūnų gerovės įstaigos funkcijoms atlikti, patalpas posėdžiams ir
administracinę pagalbą.
Gyvūnų gerovės įstaigos nariams turėtų būti paliekama laiko su šia įstaiga susijusias
užduotims atlikti, kaip antai dalyvauti posėdžiuose, vykdyti veiklą ir imtis su ja
susijusių tolesnių veiksmų, taip pat spręsti klausimus ne posėdžių metu.
Darbuotojai ir kompetencijos sritys
Nariai, įskaitant pirmininką, turi pasižymėti asmeninėmis savybėmis, dėl kurių
jie būtų gerbiami ekspertų ir mokslininkų rate;
nariai savo užduotis, susijusias su gyvūnų gerovės įstaigos veikla, turi vykdyti
nepriklausomai; per diskusijas ir vertinant projektus jie turi vengti interesų
konfliktų;
nariai turi būti motyvuoti (pageidautina, kad jie būtų savanoriai) ir remti
gyvūnų gerovės įstaigos tikslus;
reikėtų palaikyti ryšį su pagrindiniais direktyvoje nurodytais atsakingais
asmenimis (20 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis ir 40
straipsnio 2 dalies b punktas); kitu atveju nariai galėtų būti įtraukti į didesnę
gyvūnų gerovės įstaigų narių grupę ar tinklą;
gyvūnų gerovės įstaigos nariai turėtų dalyvauti atitinkamuose individualiuose
įvadinio mokymo ir nuolatinio profesinio tobulinimosi kursuose;
gyvūnų gerovės įstaigai turėtų būti suteikti pakankami įgaliojimai ir turėtų būti
aiškiai matoma vadovybės parama: ši įstaiga turėtų palaikyti glaudų ryšį ir
keistis informacija su aukščiausiąja vadovybe, o įmonės organizacinėje
schemoje jai turėtų būti skirta strateginė vieta;
įstaigos, siekdamos, kad gyvūnų gerovės įstaigos sprendimai būtų privalomi
naudotojams, turėtų nustatyti skaidrius ir aiškiai apibrėžtus mechanizmus,
kuriais būtų užtikrinama, kad gyvūnų gerovės įstaigos patarimai būtų priimami
ir ji turėtų įgaliojimus įvykdyti visas rekomendacijas, turinčias įtakos gyvūnų
gerovei. Gyvūnų gerovės įstaigos rekomendacijos turėtų būti gerbiamos,
priimamos, įgyvendinamos ir imamasi tolesnių su jomis susijusių veiksmų.
Struktūra
Reikia užtikrinti tinkamą struktūrą, kuri būtų proporcinga įstaigos sandaros
sudėtingumui.
21
Ryšių palaikymas ir (arba) matomumas organizacijoje
Susiję darbuotojai turėtų būti informuojami apie gyvūnų gerovės įstaigos veiklos
procedūras ir darbo tvarką, įskaitant tikslus ir prioritetus (pvz., politikos strategijas ir
SVP), taip pat apie suplanuotus posėdžius, jų darbotvarkę, veiklos priemones ir
tolesnius veiksmus.
Labai svarbu nustatyti aiškias (oficialias ir neoficialias) ryšių palaikymo priemones
įstaigoje: turėtų būti sukurtos svarbios informacijos teikimo laiku tinkamiems
asmenims procedūros. Rekomendacijos turėtų būti tinkamos ir skirtos tikslinei
auditorijai. Pavyzdžiui:
- rekomendacijos dėl pelių aplinkos gerinimo turėtų būti skirtos visiems
įstaigoje veisiantiems, prižiūrintiems ir naudojantiems peles asmenims;
- rekomendacijos dėl dažnai naudojamų metodų (pvz., kraujo mėginio ėmimo
iš periferinės venos) tobulinimo turėtų būti skiriamos visoms metodą
taikančioms įstaigos mokslinių tyrimų grupėms;
- rekomendacijos dėl metodo ar modelio, susijusio su konkrečiu projektu,
turėtų būti skiriamos tą projektą įgyvendinančiai mokslinių tyrimų grupei
(pvz., eksperimentus planuojančiam projekto vadovui, procedūrą (-as)
atliekantiems darbuotojams, patarimus dėl procedūrų užbaigimo teikiantiems
ir gyvūnus stebintiems veterinarijos gydytojams ir gyvūnų priežiūros
darbuotojams).
Rekomendacijas gali būti naudinga skelbti vidaus svetainėse, tačiau turėtų būti
numatyta galimybė apie skelbimus asmeniškai pranešti e. paštu, arba su jomis
gali būti supažindinama reguliariai teikiant naujausią informaciją, pvz., įstaigos
ar gyvūnų gerovės įstaigos informaciniame biuletenyje;
už įstaigos ribų: pvz., tarp gyvūnų gerovės įstaigos, nacionalinio komiteto ir
kitų gyvūnų gerovės įstaigų;
su kompetentinga institucija, atsakinga už projekto vertinimą: atsižvelgiant į
veiklos organizavimą vietos lygmeniu, kur tinka, tokiais ryšiais galėtų būti
siekiama užtikrinti tinkamą projektų paraiškose pateikiamos informacijos
kokybę ir, kai atliekami vertinimai atgaline data, visiems gyvūnų gerovės
įstaigos nariams prieigą prie susijusios informacijos (įskaitant žurnalus,
duomenų bazes ir t. t.).
22
Siekiant užtikrinti gyvūnų gerovės įstaigos veiksmingumą kylantys sunkumai ir galimi
sprendimo būdai
Sunkumai Galimi sprendimo būdai
Nepakankami ištekliai / įgaliojimai / vadovybės
parama; negalėjimas veiksmingai naudotis
įgaliojimais susidūrus su nebendradarbiaujančiais
asmenimis arba siekiant, kad būtų atsižvelgiama į
rekomendacijas, arba neužtenka išteklių
rekomendacijoms įgyvendinti.
Aukščiausiosios vadovybės supratimas apie
pagrindinius gyvūnų gerovės įstaigos vaidmenis ir
atsakomybės sritis galėtų padidėti, jei gyvūnų
gerovės įstaigos veiklą remtų ir skatintų
kompetentinga institucija.
Teikiant pastabas dėl patikrų (pagal 34 straipsnį);
skelbiant rekomendacijas dėl gyvūnų gerovės įstaigų
ir įstaigų vaidmens ir (arba) su jomis susijusių
lūkesčių, pvz., atitikties reikalavimams; tinkamos
priežiūros kultūros; tinkamos sudėties ir gebėjimų;
reguliarių susitikimų, veiksmingo problemų
sprendimo; tinkamo švietimo ir mokymo.
Žinių ir (arba) supratimo apie gyvūnų gerovės
įstaigos vaidmenį trūkumas; ekspertinių žinių
įstaigoje trūkumas; darbuotojų nenoras savanoriškai
dalyvauti gyvūnų gerovės įstaigos veikloje;
susirūpinimas dėl interesų konflikto
Vadovybė pripažįsta gyvūnų gerovės įstaigos
vaidmens svarbą; diskusijos apie gyvūnų gerovės
įstaigos vaidmenį įtraukiamos į įvadinio mokymo
programas, o jos vaidmuo aptariamas per reguliaraus
darbuotojų vertinimo pokalbius;
gyvūnų gerovės įstaigos narių mokymas ir nuolatinio
profesinio tobulinimosi kursų rengimas;
atidžiai išnagrinėjama reikalinga kompetencija
(žinios, gebėjimai ir asmeninė kompetencija) ir tuo
remiantis atliekama gyvūnų gerovės įstaigos narių
atranka;
reikiamų gebėjimų trūkumo analizė ir, prireikus,
pagalba ieškant išorės ekspertų;
svarbu vengti konfliktų: turi būti tinkamai
atsižvelgiama į poreikius ir nustatyta konfliktų
išvengimo procedūra.
Gyvūnų gerovės įstaigos prastai ir nesistemingai
teikiama informacija
Veiksmingos informavimo strategijos rėmimas;
glaudžių ryšių su asmeniu (-imis), atsakingu (-ais) už
informavimą, plėtojimas ir jo (jų) veiklos rėmimas
Negalėjimas laisvai išsakyti savo nuomonės
Visi darbuotojai turėtų būti skatinami laisvai ir
nebijodami nukentėti išsakyti jiems rūpimus
klausimus. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas
laisvai išsakyti savo nuomonę ir spręsti problemas,
institucijoje turėtų būti puoselėjama bauginimų
netoleravimo kultūra;
gyvūnų gerovės įstaigos pirmininkas turėtų
pasirūpinti, kad visi šios įstaigos nariai galėtų
23
aktyviai dalyvauti posėdžiuose.
Į gyvūnų gerovės įstaigą žvelgiama nerimtai; į jos
rekomendacijas neatsižvelgiama arba jos
neįgyvendinamos
Tinkamų įgaliojimų gyvūnų gerovės įstaigai
suteikimas – į rekomendacijas turėtų būti
atsižvelgiama, išskyrus atvejus, kai dėl tam tikrų
priežasčių tai padaryti neįmanoma;
tinkamos – savitos ir (arba) prie įstaigos poreikių
konkrečiai pritaikytos – struktūros nustatymas;
nereikalingos biurokratinės naštos vengimas: įstaigos
pobūdį atitinkančios veiklos vykdymas; esamų
priemonių naudojimas; oficialių ir neoficialių
registrų derinimas;
turimi pakankami įgaliojimai, tačiau neturi būti
pamirštas patariamasis vaidmuo ir turi būti
užtikrinama šių dviejų aspektų pusiausvyra;
nuoseklumo ir tęstinumo užtikrinimas: galimas
sprendimo būdas – iš dalies sutampančios narių
kadencijos;
grįžtamosios informacijos apie pateiktą
rekomendaciją gavimas: rekomendacijos poveikio
įvertinimas
24
Nacionaliniai komitetai
Direktyvos 49 straipsnyje ir 48 konstatuojamoje dalyje aprašyti nacionalinių mokslo tikslais
naudojamų gyvūnų apsaugos komitetų įsteigimui kiekvienoje valstybėje narėje keliami
reikalavimai. Nacionaliniai komitetai turėtų konsultuoti kompetentingas institucijas ir gyvūnų
gerovės įstaigas su gyvūnų įsigijimu, veisimu, laikymu, priežiūra ir naudojimu susijusiais
klausimais, taip pat užtikrinti dalijimąsi gerąja patirtimi.
Nacionaliniai komitetai turėtų padėti laikytis nuoseklaus požiūrio vertinant projektus ir atlikti
svarbų vaidmenį valstybės narės ir Sąjungos lygmenimis keičiantis su gyvūnų gerovės įstaigų
veikla ir projektų vertinimu susijusios gerosios patirties pavyzdžiais.
Kelios valstybės narės nacionalinius komitetus turėjo jau prieš įsigaliojant Direktyvai
2010/63/ES, tačiau jų funkcijos labai skyrėsi. Šie komitetai paprastai teikdavo atsakymus į
kompetentingų institucijų klausimus, dažnai susijusius su tam tikrais teisės aktų aspektais,
padėdavo formuoti naujas politikos strategijas (pvz., dėl genetiškai pakeistų gyvūnų) arba
teikdavo rekomendacijas dėl tam tikro darbo, pvz., sunkių procedūrų su nežmoginiais
primatais. Nė vienas iš jų nepalaikė glaudaus ryšio su vietos gyvūnų gerovės įstaigomis.
Šio dokumento rengimo etape (2014 m. vasarą) daugelyje valstybių narių nacionaliniai
komitetai dar tik pradedami steigti ir net tie, kurie jau anksčiau egzistavo, yra pertvarkomi,
kad atitiktų naujosios direktyvos reikalavimus.
Veiksmingo nacionalinio komiteto nauda
Tiesiogiai bendradarbiaudamas su gyvūnų gerovės įstaigomis arba, jei tai taikoma
valstybėje narėje, per regionų struktūras padeda valstybėje narėje – ir ES – užtikrinti
tinkamą veiksmų, susijusių su gyvūnų priežiūros ir naudojimo klausimais, derėjimą ir
nuoseklumą;
valstybėje narėje, o ypač tose šalyse, kuriose projektus vertina dvi ar daugiau
institucijų, padeda užtikrinti nuoseklų projektų vertinimo procedūros taikymą;
kiekvienoje valstybėje narėje užtikrina tinkamą gyvūnų gerovės įstaigoms teikiamų
rekomendacijų ir (arba) informacijos apie gyvūnų priežiūrą ir naudojimą ir šių įstaigų
keitimosi rekomendacijomis ir (arba) informacija koordinavimą;
sukuria veiksmingą ryšių palaikymo su gyvūnų gerovės įstaigomis tinklą;
teikia nepriklausomą nuomonę rengiant ir įgyvendinant gyvūnų gerovės užtikrinimo
strategijas gyvūnų priežiūros ir naudojimo mokslo tikslais srityje;
gali prisidėti rengiant nacionalinių teisės aktų įgyvendinimo gaires;
gali sudaryti palankesnes sąlygas atitinkamų suinteresuotųjų subjektų diskusijoms
gyvūnų priežiūros ir naudojimo mokslinėms procedūroms klausimais;
nacionaliniu lygmeniu gali atlikti centrinės saugyklos, kurioje būtų kaupiami
dabartinės gerosios patirties pavydžiai, vaidmenį ir tuos pavyzdžius veiksmingai
skleisti.
25
Priklausomai nuo nacionalinės struktūros ir taikomų nacionalinės teisės aktų, pažymėtina ši
papildoma nauda:
prižiūri, kaip valstybėje narėje rengiamas mokymas;
gali padėti kompetentingai institucijai veiksmingai informuoti plačiąją
visuomenę su gyvūnų naudojimu mokslo tikslais susijusiais klausimais.
Nacionalinių komitetų sudėtis ir struktūra
Komiteto sudėtis
Kai kuriose valstybėse narėse nacionalinių komitetų sudėtis nustatyta nacionaliniuose teisės
aktuose.
Siekiant tyrėjų, gyvūnų gerovės bei priežiūros grupių ir plačiosios visuomenės pasitikėjimo ir
tikrumo, turėtų būti užtikrinta derama narių pusiausvyra. Būtinos kompetencijos sritys apima
gyvūnų gerovės ir gyvūnų elgesio sritis, ekspertines žinias rūšių klausimais, ekspertines
žinias veterinarijos srityje, etiką, mokslą, kitų galimybių (susijusių su visais trijų R principo
elementais), eksperimentų planų ir teisės aktų, įskaitant teisinį ir (arba) saugos vertinimą ir
gyvūnų apsaugą reglamentuojančias nuostatas, išmanymą.
Nariai turėtų būti skiriami pirmiausia atsižvelgiant į jų gebėjimus, kompetencijos sritis ir
požiūrį, kurį jie gali išdėstyti komitete. Nariai, nepriklausomai nuo jų profesinės patirties,
savo funkcijas turėtų vykdyti nepriklausomai, o komiteto ir jo narių veiklai neturėtų
vadovauti joks kitas asmuo ar organizacija.
Visi nariai turėtų gerai išmanyti teisės aktus ir nacionalinio komiteto vaidmenis bei
atsakomybės sritis. Atsižvelgiant į asmenų profesinę patirtį, gali reikėti surengti keletą
įvadinio mokymo kursų.
Struktūra ir darbo metodai
Nacionalinio komiteto darbas turėtų būti atliekamas nepriklausomai ir nešališkai, tačiau
paprastai jis palaiko glaudžius ryšius su kompetentinga institucija (ji gali teikti administracinę
pagalbą ir narės ar stebėtojos teisėmis dalyvauti komiteto veikloje).
Siekiant užtikrinti, kad visos valstybės narės įstaigos būtų įtrauktos į komiteto darbo planus
ir (arba) ryšių strategiją, reikalinga gerai suderinta struktūra. Tai gali būti itin sunku užtikrinti
tose šalyse, kuriose įsteigta keletas nacionaliniam komitetui pavaldžių regionų struktūrų.
Siekiant palengvinti pažangą ir skatinti taikyti nuoseklų požiūrį vertinant projektus, būtų
naudinga palaikyti glaudų ryšį su kompetentinga institucija, atsakinga už projektų vertinimą
ir leidimų vykdyti projektus išdavimą.
26
Gyvūnų gerovės įstaigų lūkesčiai nacionalinio komiteto atžvilgiu
Tikimasi, kad nacionaliniai komitetai konsultuos gyvūnų gerovės įstaigas su gyvūnų
įsigijimu, veisimu, laikymu, priežiūra ir naudojimu procedūroms susijusiais klausimais ir
užtikrins visų įstaigų dalijimąsi gerąja patirtimi.
Kad galėtų vykdyti šias pareigas, nacionaliniai komitetai turės palaikyti veiksmingą ryšį su
visomis gyvūnų gerovės įstaigomis ir skleisti informaciją bei dalytis gerąja patirtimi tokiose
aktualiose srityse, kaip gyvūnų gerovės įstaigų struktūra ir veikimas, taip pat naujovės
gyvūnų gerovės ir trijų R principo taikymo srityse.
Kad pateisintų gyvūnų gerovės įstaigų lūkesčius, nacionaliniai komitetai gali atsižvelgti ir į
šiuos aspektus:
dažnai užduodamų klausimų bazės kūrimas ir rekomendacijų dėl gyvūnų gerovės
įstaigoms kylančių bendrų klausimų rengimas;
informacijos mainų forumo sukūrimas (galbūt pasinaudojant šiuolaikiškomis IT
priemonėmis);
bendrų rekomendacijų rengimas ir (arba) seminarų, skirtų gyvūnų gerovės įstaigų
keliamiems bendriems klausimams aptarti, organizavimas;
tiesioginio (ir tikslingo) ryšio su susijusia aukščiausiąja vadovybe (pvz., instituto
vadovu) sistemos sukūrimas, siekiant įtvirtinti ar sustiprinti gyvūnų gerovės
įstaigos poziciją bei vaidmenį ir parodyti ar padidinti jos reikšmę, pvz.,
reguliariai rengiant informacinius biuletenius;
nuolatinis informavimas apie vykdomas iniciatyvas, susijusias su gyvūnų
priežiūra ir naudojimu, susijusią informaciją perduodant gyvūnų gerovės
įstaigoms. Nacionalinis komitetas gali atlikti informacijos apie internetinius
išteklius ir ryšius su kitais subjektais (pavyzdžiui, Trijų R centrais, PARERE9,
EU NETWAL10
, mokymo kursų rengėjais, laboratorinių gyvūnų mokslo
asociacijomis) centro funkcijas;
konsultacinių paslaugų teikimas srityse, kuriose gyvūnų gerovės įstaigoms kyla
sunkumų, pvz., kokio požiūrio laikytis, jei gyvūnai naudojami leidime vykdyti
projektą nenumatytose srityse, arba konsultacijos dėl mokslinių tyrimų, kuriuos
ES mokslininkai atlieka ne ES esančiose laboratorijose (jos gali neatitikti ES
standartų, todėl gali kilti pavojus tų mokslininkų šalių įstaigų geram vardui).
Nacionalinio komiteto užduočių vykdymas
Direktyvoje nustatyti keli nacionaliniam komitetui keliami tikslai. Tačiau jie yra labai bendro
pobūdžio, todėl gali būti naudinga pateikti jų praktinio įgyvendinimo gaires.
Pagrindinės užduotys (49 straipsnis)
Ryšio palaikymo punkto funkcijų atlikimas ir parama gyvūnų gerovės įstaigoms;
9 https://eurl-ecvam.jrc.ec.europa.eu/about-ecvam/scientific-advice-stakeholders-networks/parere
10 https://eurl-ecvam.jrc.ec.europa.eu/eu-netval
27
trijų R principo taikymo skatinimas teikiant rekomendacijas gyvūnų gerovės
įstaigoms ir (arba) kompetentingai (-oms) institucijai (-oms);
kompetentingų institucijų konsultavimas (pageidautina, kad konsultacijos būtų
teikiamos tiek paties komiteto iniciatyva, tiek atsakant į tų institucijų klausimus);
gerosios patirties sklaida;
keitimasis informacija apie projektų vertinimo principus, siekiant sudaryti
palankesnes sąlygas nacionaliniu lygmeniu taikyti nuoseklius ir suderintus
principus;
rekomendacijų konkrečiais klausimais gyvūnų įsigijimo, veisimo, laikymo,
priežiūros ir naudojimo srityse teikimas;
dalijimasis informacija su kitais nacionaliniais komitetais.
Papildomos neprivalomos užduotys, kurias būtų galima apsvarstyti
Informacijos teikimas viešoms diskusijoms apie gyvūnų naudojimą mokslo
tikslais;
nuomonės apie teisės aktų ir (arba) rekomendacijų projektus teikimas;
pasiūlymų dėl būsimų mokslinių tyrimų sričių ir klausimų, susijusių su gyvūnų
priežiūra ir naudojimu, teikimas;
gavus prašymą, mokslinės nuomonės ir (arba) ekspertinių žinių teikimas;
rekomendacijų dėl švietimo ir mokymo programos įgyvendinimo valstybėje
narėje teikimas;
perkėlus direktyvą į nacionalinę teisę priimtose nacionalinėse priemonėse gali
būti numatyta papildomų užduočių, kaip antai teikti rekomendacijas dėl tam tikrų
rūšių projektų arba skundų, susijusių su sprendimais dėl leidimų vykdyti
projektus.
Pagrindinių nacionalinio komiteto užduočių vykdymas
i. Gyvūnų gerovės įstaigų konsultavimas
Kiekviena valstybė narė turi nacionaliniam komitetui sudaryti sąlygas susipažinti su
visomis tos valstybės narės gyvūnų gerovės įstaigomis.
Nacionaliniai komitetai turėtų raštu kreiptis į gyvūnų gerovės įstaigas ir (arba)
nacionalinius kontaktinius asmenis, siekdami išsiaiškinti, kokie patarimai,
rekomendacijos ir (arba) ryšių palaikymo būdai galėtų būti naudingi.
Nacionalinio komiteto nariai galėtų apsilankyti įstaigose, kad geriau susipažintų su
klausimais, susijusiais su mokslinėms procedūroms skirtų gyvūnų naudojimu ir priežiūra,
ir pasinaudotų papildoma galimybe išgirsti, kokiais klausimais pageidaujama gauti
rekomendacijų.
Kad nacionaliniai komitetai veiksmingai atliktų patariamąjį vaidmenį, jie turi suformuoti
veiksmingą komunikacijos strategiją, kuri galėtų apimti tokius elementus:
28
- susitikimus su kompetentingomis institucijomis (ypač, jei su šia veikla
susijusios kelios kompetentingos institucijos);
- susitikimus su gyvūnų gerovės įstaigos atstovais;
- gyvūnų gerovės įstaigų tinklo sukūrimą, siekiant lengviau joms teikti ir iš jų
gauti informaciją, taip pat užtikrinti sklandesnius informacijos tarp šių įstaigų
mainus.
Be to, nacionalinis komitetas gali:
tvirtinti ir platinti naudingą rekomendacinę medžiagą;
sukurti gyvūnų gerovės įstaigoms skirtą informacijos portalą ir diskusijų forumą;
prireikus pasikviesti į pagalbą papildomų ekspertų ir (arba) suformuoti ekspertų darbo
grupes, kad parengtų rekomendaciją konkrečiais gyvūnų gerovės įstaigų iškeltais
klausimais (pvz., dėl procedūros sunkumo vertinimo).
Būtų gerai, jei būtų sukurtos nacionalinio komiteto ir jo rekomendacijų veiksmingumo
vertinimo procedūros (įskaitant kompetentingų institucijų ir gyvūnų gerovės įstaigų
atliekamą vertinimą).
ii. Dalijimasis geriausia projektų vertinimo patirtimi
Kaip bus atliekama ši užduotis, labai priklausys nuo kiekvienoje valstybėje narėje esančių
projektų vertinimo struktūrų. Kiekvieno nacionalinio komiteto galimybės prisidėti prie
nuoseklaus projektų vertinimo priklausys nuo kelių veiksnių, kaip antai projektų
skaičiaus, sudėtingumo ir įvairovės, taip pat nuo kiekvienoje valstybėje narėje taikomų
taisyklių ir rekomendacijų.
Vykdydami šią užduotį nacionaliniai komitetai gali, be kita ko, imtis tokių veiksmų (jei
jie neprieštarauja nacionaliniams teisės aktams):
rengti ir (arba) tvirtinti rekomendacijas dėl projektų vertinimo; jos galėtų apimti
rekomendacijas paraiškų teikėjams siekiant pagerinti teikiamų paraiškų kokybę;
bendradarbiauti su projektų vertintojais, pvz., dalyvaujant posėdžiuose stebėtojų
teisėmis. Tokio bendradarbiavimo tikslas – teikti informaciją šiame procese
dalyvaujantiems asmenims, o ne dalyvauti atskirame paraiškų teikimo procese;
peržiūrėti projektų ir (arba) projektų vertinimo pavyzdžius;
vertinti valstybių narių veiklos rezultatus, susijusius su leidimų vykdyti projektus
išdavimo terminais (pagal 41 straipsnį); rinkti paraiškų teikėjų atsiliepimus apie
leidimų išdavimo procesą.
Siekiant didinti nuoseklumą gali būti rengiami atitinkami paraiškų teikėjų ir projektų
vertintojų mokymo kursai ir nuolat peržiūrimi projektų vertintojų veiklos rezultatai.
Nacionalinis komitetas gali apsvarstyti ir (arba) peržiūrėti tokio mokymo turinį ir visas
turimas rekomendacijas paraiškų teikėjams ir (arba) vertintojams.
29
iii. Nacionalinio komiteto vaidmuo puoselėjant gerą priežiūros kultūrą
Nacionalinis komitetas gali prisidėti keliais būdais:
rengti nacionalinį forumą, kuriame būtų galima dalytis gerąja patirtimi;
užtikrinti dalijimąsi gerąja patirtimi: sukurti nacionalinę informacijos apie gerąją
patirtį rinkimo, kaupimo ir sklaidos sistemą;
informuoti apie geros priežiūros kultūros svarbą ir reikšmę siekiant gerų mokslo ir su
gyvūnų gerove susijusių rezultatų;
geriau informuoti gyvūnų gerovės įstaigas apie jų vaidmenį kuriant gerą priežiūros
kultūrą ir šią jų veiklą remti;
pasinaudoti asmeninių kontaktų ir ryšių privalumais, o ne beasmeniais informaciniais
biuleteniais, kad pabrėžtų geros priežiūros kultūros svarbą.
iv. Nuoseklumo nacionaliniu lygmeniu užtikrinimas
Nacionalinis komitetas gali prisidėti šiais veiksmais:
dalyvauti rengiant suderintus įstatus ir (arba) elgesio kodeksus ir (arba)
rekomendacijas dėl projektų vertinimo, gyvūnų gerovės įstaigų užduočių vykdymo
ir (arba) darbo, vertinimo atgaline data ir projektų netechninių santraukų ir juos
aktyviai skleisti;
dalyvauti su švietimo ir mokymo programos bendrąja sistema ir standartais susijusioje
veikloje.
Gali būti naudinga nacionalinio komiteto skleidžiama informacija apie suteiktas
rekomendacijas, taip pat kompetentingų institucijų ir gyvūnų gerovės įstaigų atsiliepimai
apie tolesnius su rekomendacijomis susijusius veiksmus ir jų praktinį veiksmingumą.
Nacionalinio komiteto veiksmingumo užtikrinimas
Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nacionaliniai komitetai:
turėtų pakankamai laiko ir išteklių lūkesčiams patenkinti;
turėtų pakankamai ekspertinių žinių (narystė dažnai grindžiama savanorystės principu);
užtikrintų savo narių veiklos tęstinumą, taikydami rotacijos principą ir (arba)
pasirūpindami, kad veiklą pradedančių ir baigiančių narių kadencijos iš dalies sutaptų;
būtų nuolat informuojami apie naujoves laboratorinių gyvūnų priežiūros ir naudojimo
srityse.
Informacijos mainų ES lygmeniu palengvinimas
Turėtų būti sukurta informacijos mainų tarp nacionalinių komitetų sistema ir atitinkamos
priemonės (ES nacionalinių komiteto tinklas).
30
Šią užduotį galėtų padėti įgyvendinti sukurtas siauram dalyvių ratui skirtas nacionalinių
komitetų pirmininkų arba jų paskirtų atstovų diskusijų forumas (toks kaip CIRCABC),
kuriame būtų skleidžiama informacija apie nacionalinę veiklą ir strategijas ir ja būtų
dalijamasi.
Kad nacionaliniai komitetai galėtų palaikyti ryšį, turėtų būti parengtas jų asmenų ryšiams
ir (arba) pirmininkų sąrašas. Kad būtų lengviau dalytis patirtimi ir gerosios patirties
pavyzdžiais, turėtų būti numatyti kiekvienos valstybės narės nacionalinių komitetų
pirmininkų (arba jų paskirtų asmenų) posėdžiai.
Į nacionalinių kontaktinių asmenų posėdžių darbotvarkę turėtų būti įtrauktas nuolatinis
punktas, skirtas naujausiai informacijai apie nacionalinius komitetus aptarti – pagal jį būtų
aptariama nacionalinių komitetų veiklos raida ir rūpimi klausimai.
Per nacionalinių komitetų posėdžius turėtų būti keičiamasi su konkrečiais klausimais
susijusia gerąja patirtimi ir rengiamos rekomendacijos visiems rūpimais klausimais.
Siekdami plačiau informuoti apie savo darbą ir jį plėtoti, nacionaliniai komitetai turėtų
dalyvauti tarptautiniuose susitikimuose mokslo ir gyvūnų gerovės klausimais ir teikti savo
pasiūlymus.
Gerosios patirties pavyzdžiu laikomas dalijimasis nacionalinėmis ataskaitomis, įskaitant
pažangos suvestines, jei jų turima.