NEĮGALIŲJŲ POLITIKA IR GALIMYBĖS EUROPOS

SĄJUNGOJE

Dr. Rita Raudeliūnaitė

Mykolo Romerio universitetas

NEĮGALUMO SAMPRATA

Kokia neįgalumo samprata, toks ir formuosis visuomenės požiūris, toks bus kuriamų teisės aktų turinys, paramos neįgaliajam praktika, socialinės integracijos kryptis ir pobūdis.

Nuo tam tikru laiku dominuojančios sampratos priklauso, kiek konkrečios šalies socialinėje politikoje ir praktikoje bus diskriminacijos ir lygių galimybių.

Medicininis modelis

Neįgalumas traktuojamas kaip asmens problema, kurią sukelia liga, trauma ar kitas sveikatos pokytis.

Neįgalumas suprantamas siaurai – siejamas su sveikatos savumais.

Akcentuojama tai, ko žmogus neteko, kokiu laipsniu jis yra silpnas.

Neįgalumas interpretuojamas pabrėžiant medicininį aspektą, kuris išryškina asmens funkcinius sutrikimus, asmens gydymą, medicininę reabilitaciją ir ekonominį aspektą, kuriuo remiasi finansinės paramos ir įvairių kompensacijų teikimas neįgaliesiems.

Medicininis modelis

Vyrauja tokia socialinė aplinka, kur neįgalieji yra išskiriami nuolat pabrėžiant jų kitoniškumą, negebėjimus, edukacinį, komunikacinį, darbo neperspektyvumą.

Jiems sukuriamos atskiros, specializuotos, kitokios nei visiems ugdymo ar globos, darbo aplinkos.

Neįgaliųjų socialinė segregacija (atskyrimas į specializuotą aplinką) neišvengiamai sukuria riboto socialinio dalyvavimo sąlygas, apriboja žmogaus teises, jo galimybes lygiaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Socialinis modelis

Nuo siauros asmens neįgalumo sampratos pereinama prie daugiamatės sampratos – negalė nėra tik asmens sveikatos savumas, o sudėtingas aplinkybių, dauguma iš kurių yra socialinės kilmės, derinys.

Problemai spręsti reikia socialinio veiksmo ir daugiausia visuomenė kolektyviškai atsakinga pakeisti aplinką taip, kad neįgalūs asmenys galėtų visavertiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse.

Pagrindinis siekis – keisti nuostatas ir ideologiją politiniu lygiu tampa žmogaus teisų klausimu.

Neįgalumas įgauna politinę reikšmę.

Medicininiame modelyje neįgalumas – neįgalaus asmens problema, socialiniame modelyje neįgalumas – diskriminuojančios, žmogaus teises ir lygias galimybes, asmens socialinį dalyvavimą varžančios aplinkos problema.

Socialinių modelių siekis - socialinių aplinkybių keitimas, neįgaliųjų visiška integracija į visuomenę.

Socialinis modelis Perėjimas nuo institucinės reabilitacijos prie

reabilitacijos bendruomenėje; Per medicininę reabilitaciją į profesinę reabilitaciją

ir užimtumo skatinimą; Remiamo įdarbinimo schemų kūrimas; Socialinių paslaugų plėtra; Specialiųjų poreikių plėtra; Plėtoti paramą sutrikusios psichikos ir sutrikusio

intelekto asmenims; Tobulinti asmens darbingumo, specialiųjų

poreikių vertinimo procedūras ir metodus; Pritaikyti aplinką; Aprūpinti patogia ir veiksminga pagalbine

technika ir kt.

Socialinis modelis Svarbią reikšmę politiniame lygmenyje įgyja neįgaliųjų

socialinio dalyvavimo aktualizavimas ir įgyvendinimas.

Socialinio dalyvavimo konceptas revizuoja neįgaliųjų integracijos į visuomenę idėja: pabrėžiamas neįgaliojo aktyvumas bendruomenėje, jo įgalinimas, nurodoma į kooperacinius ryšius ir tinklų kūrimą, papildomumo principą, kur visi partneriai, tame tarpe ir neįgalusis, turi vienodas galimybes dalyvauti sprendimų priėmime.

Šis požiūris, o kartu ir veiklos yra orientuoti iš vienos pusės į individo galias, resursus ir iš kitos pusės – į išorinius, aplinkų resursus, kliūčių aplinkoje šalinimą, kad neįgalus asmuo galėtų visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Neįgaliųjų politika ES

Europos Bendrijos politikoje 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmečius menkai kreipiamas dėmesys į neįgaliuosius.

Neįgalieji buvo netiesioginio socialinės apsaugos sistemos rūpesčio objektas: jais domimasi tik tiek, kiek sveikatos apsaugos finansavimo skirtumai valstybėse narėse galėjo paveikti prekių, paslaugų, darbo jėgos konkurencingumą valstybėse, kurių socialinio draudimo sistemos paremtos darbdavio ir darbuotojo įmokomis, nes kai kurios valstybės baiminosi patirti nuostolių dėl aukštos darbo kainos ir dosnių išmokų (L.Dromantienė, 2008)

Nuo 8 deš. skiriama daugiau dėmesio neįgaliesiems: 1974 m. Socialinių veiksmų programoje pabrėžiama, jog neįgaliesiems svarbu skirti daugiau dėmesio, iškeliama integracijos į atvirą darbo rinką, profesinio mokymo, profesinės reabilitacijos svarba.

1981 m. priimta pirma veiksmų programa neįgaliesiems (1983-1987 m.), remianti daugiau nacionalines pastangas švietimo, užimtumo, socialinės apsaugos ir rūpybos, komunikacijos, mobilumo, būsto srityse, bet neplėtojo Europos lygio politikos.

1986 m. priima Europos bendrijos neįgaliųjų žmonių užimtumo rekomendacija ir gairės, tvirtinančios, kad neįgalieji turi tokias pačias kaip ir kiti dirbantieji teises ir lygias mokymosi ir užimtumo galimybes.

Nuo 9 deš. pab. prasideda EB neįgaliųjų politikos proveržis.

1988 Taryba priėmė antrąją Bendrijos programą 1988-1991 m. “Europos Bendrijos neįgaliųjų žmonių savarankiškas gyvenimas atviroje visuomenėje”, skirtą skatinti žmonių su negalia socialinę integraciją ir savarankišką gyvenimą.

Naujus neįgaliesiems skirtos socialinės politikos uždavinius iškėlė Komisija 1996 m. pranešime apie lygias žmonių su negale galimybes, kuriame apžvelgė kliūtis, įgyvendinant lygias galimybes ir pristatė naują požiūrį – tolimą tradicinei socialinės ir ekonominės kompensacijos neįgaliesiems sampratai ir išplėtotą į neįgaliųjų lygių teisių , lygių galimybių užtikrinimo būtinumą visuose su tuo susijusiuose politikos dokumentuose (L.Dromantienė, 2008).

Neįgaliųjų lygių galimybių, nediskriminavimo, visapusiško dalyvavimo užtikrinimo teisėmis pagrįstas požiūris įtvirtinamas įvairiuose svarbiuose ES dokumentuose:

Socialinių veiksmų programoje 1998-2000 m., ES veiksmų planas 2004-2010 m., Lisabonos užimtumo visiems ir lygių galimybių strategijoje (2000-2010 m.), ES strategija “Europa 2020”, programa PROGRES 2007-2013 mažinti skurdą ir atskirtį, Europos strategija dėl negalios 2010-2020 ir kt.

Svarbią reikšme turi ES ratifikuota Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija . Šis svarbus žingsnis parodo Europos politinę valią garantuoti žmogaus teisių apsaugos įsipareigojimus bei siekį iškelti negalią kaip žmogaus teisių prioritetą.

Svarbią reikšmę turi 2006 m. Europos Tarybos priimtas Veiksmų planas “ Dėl neįgalių asmenų teisių ir visapusio dalyvavimo visuomenėje skatinimo: žmonių, turinčių negalią, gyvenimo kokybės gerinimas Europoje 2006-2015“.

Pagrindinis plano uždavinys - praktiškai padėti kurti ir įgyvendinti perspektyvias strategijas, kuriomis siekiama visapusio neįgalių asmenų dalyvavimo visuomenės gyvenime, ir galiausiai į visas valstybių narių politikos sritis kaip neatskiriamą dalį įtraukti su neįgalumu susijusius klausimus.

Planas, aprėpia visas pagrindines neįgalių asmenų gyvenimo sritis. Šias pagrindines sritis atspindi 15 veiklos krypčių, kurios nusako pagrindinius tikslus ir specifinius veiksmus, kuriuos turi įgyvendinti valstybės narės.

Sritys:

Dalyvavimas politiniame ir visuomeniname gyvenime; Dalyvavimas kultūriniame gyvenime; Informacija ir komunikacija; Švietimas Užimtumas, profesinis orientavimas ir mokymas; Sukurta aplinka; Transportas; Bendruomenės gyvenimas Sveikatos apsauga; Reabilitacija; Socialinė apsauga; Teisinė apsauga; Apsauga nuo prievartos ir smurto; Tyrimai ir plėtra; Supratimo stiprinimas

Planas taip pat apima daugialypio diskriminavimo aspektus:

- moterys ir mergaitės, turinčios negalią,

- vaikai ir jaunuoliai, turintys negalią,

- neįgalūs senyvo amžiaus žmonės,

- neįgalūs asmenys, kuriems reikalinga ypatinga pagalba,

- neįgalieji iš mažumų ir migrantų bendruomenių.

Pasibaigus Lisabonos strategijos įgyvendinimo laikotarpiui 2010 m. priimta ES strategija “Europa 2020”.

Siekiant visapusiškai pasinaudoti strategija „Europa 2020“ ir jos priemonėmis, kad neįgaliesiems būtų suteikta daugiau galimybių pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis, Europos Komisija parengė “2010–2020 m. Europos strategija dėl negalios. Tolesnis siekis kurti Europą be kliūčių”.

Strategijoje daug dėmesio skiriama kliūtims šalinti.

Išskirtos 8 svarbios veiksmų sritys:- prieinamumas,- dalyvavimas,- lygybė,

- užimtumas,- švietimas,- socialinė apsauga,- sveikata,- išorės veiksniai

Pagrindiniai kiekvienos srities tikslai: Prieinamumas. Užtikrinti prekių, paslaugų,

įskaitant viešąsias paslaugas, ir pagalbinių įtaisų prieinamumą neįgaliesiems.

Dalyvavimas. Suteikti galimybę pasinaudoti visais ES pilietybės privalumais. Spręsti judumo ES viduje problemas. Pereiti nuo priežiūros institucijose prie priežiūros bendruomenėse. Užtikrinti sporto, laisvalaikio, kultūros ir rekreacinių organizacijų ir veiklos prieinamumą.

Lygybė. Panaikinti ES diskriminaciją dėl negalios.

Užimtumas. Suteikti galimybę žymiai didesniam neįgaliųjų skaičiui užsidirbti pragyvenimui atviroje darbo rinkoje.

Švietimas. Skatinti, kad neįgalūs vaikai ir suaugę asmenys galėtų lygiai su visais naudotis išsilavinimo prieinamumu, turėtų galimybę gauti išsilavinimą įtraukties aplinkoje atsižvelgiant į specifinius poreikius.

Socialinė apsauga. Sudaryti neįgaliesiems tinkamas gyvenimo sąlygas.

Sveikata. Skatinti, kad neįgalieji turėtų vienodas galimybes pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis ir susijusia infrastruktūra.

Išorės veiksmai. Skatinti spręsti neįgaliųjų teisių klausimus vykdant ES išorės veiksmus (pvz.didinti informuotumą apie negalios klausimus ES atstovybėse, stiprinti atsakingų už neįgaliųjų reikalaus asmenų tinklą, užtikrinti, kad šalyse kandidatėse būtų labiau paisoma neįgaliųjų teisių ir pan.)

Minėtų sričių veiksmams vykdyti numatytos būtinos priemonės:

Informuotumo didinimas. Plačiau informuoti visuomenę apie negalios problemas ir suteikti neįgaliesiems daugiau informacijos apie jų teises ir pasinaudojimą jomis.

Duomenų rinkimas. Papildyti periodiškai renkamus su negalia susijusius statistinius duomenis siekiant stebėti neįgaliųjų padėtį.

Finansinė parama. Kuo tikslingiau pasinaudoti ES finansinėmis priemonėmis, skirtomis didinti prieinamumą, geriau parodyti su negalia susijusių projektų finansavimo galimybes.

Už negalios politikos įgyvendinimą nacionaliniu lygiu pagrindinė atsakomybė tenka valstybėms narėms.

Nepaisant politinių sprendimų ir deklaruojamų nuostatų, lygios galimybės dažnai telieka deklaracija, vis dar gajūs išankstiniai nusistatymai, stereotipai, segregacinės nuostatos ir elgsena, tiek siaurame, bendruomenės, ar specialistų, tiek plačiame, viešosios nuomonės, sociumuose.

Ezistuoja tam tikros psichosocialinės kliūtys darančios neigiamą įtaką neįgaliųjų integracijai į visuomenę.

Psichosocialiniai reiškiniai (visuomenės sąmonė, socialinės normos, kultūriniai papročiai, mąstymo būdas ir vertybės ir kt.), priešingai nei politiniai ar ekonominiai, yra inertiški, atsparūs pokyčiams ir kinta ne taip greitai.

ES šalyse atliekamos visuomenės apklausos rodo, kad diskriminacija dėl negalės pakankamai didelė.

Be to net ir žinodami apie teisės aktais įtvirtintą draudimą diskriminuoti, žmones vis dar linkę pateisinti kai kurias diskriminavimo apraiškas. Dažniausiai priešiškos nuostatos vienos ar kitos grupės atžvilgiu, menkesnis tokių asmenų įvertinimas aiškinamas nepakankama jų motyvacija, ribotais gebėjimais ir pan.

AČIŪ