T U R I N Y S

Įvadas ...................................................................................................................................................3

1. Ne pelno organizacijos samprata......................................................................................................4

2.Ne pelno organizacijos Lietuvoje......................................................................................................5

3. Ne pelno organizacijų rūšys.............................................................................................................6

4. Ne pelno organizacijų vaidmuo visuomenėje..................................................................................8

5. Konstitucinės nuostatos dėl ne pelno organizacijų ........................................................................10

6. Pelno nesiekiančių organizacijų apmokestinimo ypatumai............................................................11

7. Ne pelno organizacijų steigimas ir registravimas...........................................................................13

8. Ne pelno organizacijų valdymas ir struktūra..................................................................................15

9. Ne pelno organizacijų teisės ir pareigos.........................................................................................16

10. Labdaros ir paramos reglamentavimas.........................................................................................17

11. Narystės organizacijų lėšos ir išlaidos.........................................................................................18

Išvados...............................................................................................................................................19

Naudota literatūra...............................................................................................................................20

ĮVADAS

Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų - organizacijų gausa, kurios aktyviai

skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems

pagalba labiausiai reikalinga. Bendrai jos vadinamos ne pelno organizacijomis.

Ne pelno organizacijos - vienas pagrindinių pilietinės visuomenės indikatorių,

parodančių piliečių laisvanoriško dalyvavimo trečiajame sektoriuje aktyvumą, o tuo pačiu ir norą

kurti bei tobulinti šiandieninę visuomenę. Jos sukuria arba atstato ryšius tarp valstybės ir piliečių.

Darbo tikslas – apžvelgti kas yra būdinga tik ne pelno organizacijoms, išnagrinėti ne

pelno organizacijų sistemą Lietuvoje, suteikti informaciją kokios yra galimos ne pelno organizacijų

rūšys, taip pat nustatyti koks jų vaidmuo Lietuvos ekonomikoje ir visuomenėje.

Temos aktualumas. Dėl ribotų ryšių su visuomene dauguma žmonių negali suprasti,

kokį vaidmenį vaidina ne pelno organizacijos, suteikdamos piliečiams daugiau galimybių ar

spręsdamos socialines problemas. Nemenką vaidmenį čia vaidina ekonominė situacija, nes žmonės

neturi nei laiko, nei energijos, nei laisvų lėšų, kurias galėtų aukoti visuomeninei veiklai. Šios temos

aktualumas pasireiškia tame, kad mums svarbu kuo daugiau gauti informacijos apie šias

organizacijas ir tinkamai suprasti jų veiklos kryptis.

2

1. NE PELNO ORGANIZACIJOS SAMPRATA

Daug problemų sukelia jau pats šių organizacijų pavadinimas. Jos skirtinguose

tekstuose įvardinamos kaip ne pelno, pelno nesiekiančios, nevyriausybinės, nevalstybinės,

visuomeninės, pilietinės, savanoriškos, labdaringos, filantropinės, trečiojo sektoriaus,

nepriklausomo sektoriaus ir kitais terminais. Šiuo metu Lietuvoje plačiausiai vartojami terminai

aptariamų organizacijų grupei apibūdinti yra nevyriausybinės organizacijos ir ne pelno

organizacijos. Nors kasdieninėje kalboje vartojant šiuos terminus, skirtumo paprastai nedaroma,

tačiau jų reikšmės skiriasi.

Nevyriausybinės organizacijos (NVO) terminas susiformavo verčiant iš anglų kalbos

terminą non governmental organization. Jos vadinamos pabrėžiant, kad įkurtos ne valdžios

iniciatyva. Tai laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos

grupių labui, nesiekia pelno ir tiesiogiai neprisideda prie valstybės valdymo.1 Nevyriausybinėms ne

pelno organizacijoms priskiriami paramos ir labdaros fondai, asociacijos, visuomeninės

organizacijos. Politinės partijos prie šio tipo organizacijų nepriskiriamos.

Šių organizacijų veiklai būdinga – kolektyviniai veiksmai, kurie reikalauja derinti

interesus, telktis, orientuotis į viešąsias gėrybes. Skirtingai nei privačios veiklos, visuomeninė

veikla nebūna spontaniška, ja pasiekiamas daugeliui naudingas interesas.2

Sąvoka ne pelno organizacija (NPO) – tai įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinio

asmens teises turintis subjektas, kurio veiklos tikslas nėra siekti pelno.3 Šis terminas dažniausiai

vartojama teisinėje kalboje. Teigiamas šio termino bruožas yra tai, kad jis visiškai nenurodo į

organizacijos veiklos kryptingumą, o tik į aiškiai apibrėžiamus veiksnius – pelno naudojimą. Bet

kokia organizacija gali būti priskirta vienai iš dviejų grupių ir pavadinta arba pelno, arba ne pelno

organizacija.

Šios organizacijos dirba tam, kad pakeistų socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Ne

pelno organizacijų tikslas – skatinti visuomenę telktis ir paveikti valstybines valdžios institucijas.

Trumpai nubrėžiant nevyriausybinių organizacijų ir ne pelno organizacijų tarpusavio

sąveiką galima apibendrinti, jog jos iš dalies apima viena kitą: visos ne pelno organizacijos,

1 Ginevičius R., Sūdžius V., Organizacijų teorija. – Vilnius, Technika. 2008. – 137 psl.2 Baršauskienė V., Butkevičienė E., Nevyriausybinių organizacijų veikla. – Kaunas. Technologija, 2008. – 16 psl.

3 Ginevičius R., Sūdžius V., Organizacijų teorija. – Vilnius, Technika. 2008. – 137 psl.

3

išskyrus valstybines, gali būti vadinamos nevyriausybinėmis, o visos nevyriausybinės organizacijos,

išskyrus tas, kurios gali skirstyti pelną, - ne pelno.

2.NE PELNO ORGANIZACIJOS LIETUVOJE

 

Lietuvoje ne pelno organizacijos yra naryste ir turtu paremtos organizacijos:

1 pav. Ne pelno organizacijos Lietuvoje

Civilinės teisės tradicijos šalyse yra gana ryškiai atskiriamos ne pelno siekiančios

organizacijos, kurių vidinė struktūra paremta turtiniais įnašais, ir kurių vidinė struktūra paremta

naryste. Apibendrintai, turtu pagrįstos organizacijos vadinamos – fondais, o naryste – asociacijomis.

Fondams būdinga tai, kad jie neturi narių, bet turi įsteigėjus, dalininkus, kurie yra

kažkaip prisidėję prie veiklos. Steigėjai ir savininkai yra svarbūs ir tik jie gali kontroliuoti visą

veiklą.

Asociacijoms būdinga tai, kad visą sprendimų priėmimo galią vykdo nariai, kurie

tiesiogiai priima sprendimus arba renka atstovus. Visas organizacijos steigėjų, pradininkų ar rėmėjų

vaidmuo priimant kokius sprendimus, yra visiškai vienodas. Asociacijose visada yra nariai, kurie

gali įstoti arba išstoti iš asociacijos. Taip pat nariai gali turėti ir labai plačius įsipareigojimus

asociacijai, tačiau dažniausiai apsiribojama tik pareiga laikytis įstatų ir mokėti nario mokestį.

Ne pelno organizacijos

Naryste paremtos

Turtu paremtos

Visuomeninės organizacijos

Labdaros ir paramos fondai

Asociacijos Viešosios įstaigos

4

3. NE PELNO ORGANIZACIJŲ RŪŠYS

Lietuvoje veikia keturių rūšių ne pelno organizacijos:

viešosios įstaigos,

asociacijos,

labdaros ir paramos fondai,

visuomeninės organizacijos.

Visas jas pabandysime trumpai aprašyti.

Viešoji įstaiga – populiari ne pelno organizacijų forma Lietuvoje. Tai NPO, kuri

steigiama suformuojant dalininkų kapitalą. Jos savininkais gali būti ir fizinis asmuo, ir juridinis. Iki

2004 metų viešoji įstaiga išsiskyrė tuo, kad laisvai galėjo užsiimti komercine veikla. (Kitos ne pelno

organizacijos iki 2004 m. tuo užsiimti negalėjo).Tai labai spartino šių įstaigų plėtrą, palyginus su

kitomis NPO.

Ši ne pelno organizacijų rūšis nuo kitų skiriasi tuo, kad ji vykdoma įnašų į

registruojamą kapitalą pagrindu. Viešoji įstaiga privalo turėti kapitalą, kuris yra sudarytas iš dalių.

Dalininkai turi nuosavybės teisę ne į viešąją įstaigą, o į dalininkų kapitalo dalį. Dalininkų santykis

su viešąja įstaiga yra toks pat kaip ir akcinės bendrovės santykis su pačia bendrove. Taip pat

dalininkai iš esmės turi tokias pačias teises kaip ir akcinės bendrovės akcininkai, tik išskyrus tai,

kad negali skirstyti gauto pelno ir negauna dividendų.

Dar reikėtų pabrėžti, kad viešosios įstaigos steigėju gali būti ir vienas subjektas, kitaip

nei asociacijose.

Asociacijos yra dažniausia ne pelno organizacijų forma Lietuvoje. Jos apibrėžiamos

kaip viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas yra koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti

asociacijos narių interesams ir juos ginti.

Minimalus steigiančiųjų subjektų skaičius turi būti trys. Asociacijos nariais gali būti ir

juridiniai ar fiziniai asmenys. Fiziniai asmenys turi būti veiksnūs ir sulaukę aštuoniolikos metų (bet

būna ir išimčių).

Draudžiama steigtis ir veikti asociacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai – prievarta

nuversti ar pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos Respublikos

5

teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį ar totalitarinį valdymą, kurstyti rasinę,

religinę, socialinę nesantaiką, pažeisti žmogaus teises ir laisves, viešąją tvarką bei atlikti veiksmus,

prieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms tarptautinės teisės

normoms, veikti dėl kitų valstybių interesų, jeigu jie yra priešingi Lietuvos valstybės interesams 4.

Labdaros ir paramos fondai yra organizacijos, kurioms būdinga tai, kad jie neturi

narių, fondus valdo steigėjas. Jau ir pats pavadinimas pasako, jog ši organizacija užsiima parama ir

labdara. Be to ilgą laiką įstatymuose buvo nustatytos normos, kad tik šie fondai, gali užsiimti

labdara ir parama, jokios kitos ne pelno organizacijos to daryti negali.

Tokio fondo dalininku galima tokiais būdais:

○ įnešant arba įsipareigojant įnešti turtą;

○ fondo vėlesniam rėmėjui suteikti dalininko teises.

Labdaros ir paramos fondams yra nustatytos ribos, kaip turi būti organizuotas

valdymas.taip privalomas valdymo organas yra dalininkų susirinkimas, taip pat valdyba ir

administracija.

Visuomeninės organizacijos. Valstybėje veikia įvairios visuomeninės organizacijos,

tačiau ne visos atlieka vienodą vaidmenį valstybės gyvenime. Vienos jų daro tiesioginę įtaką

įstatymų leidėjui priimant sprendimus - tai vadinamosios lobistinės organizacijos, o kitos savo

pobūdžiu apskritai negali dalyvauti politiniame gyvenime (pvz., medžiotojų draugija, filatelistų

sąjunga ir kt.). Tačiau,

pasak kai kurių teisininkų, visos visuomeninės organizacijos ugdo demokratinius pradus ir

visuomenės aktyvumą.

Visuomeninės organizacijos atlieka įvairias funkcijas: išreiškia atskirų visuomenės

sluoksnių ir grupių bendrus interesus; atkreipia valstybės valdžios ir valdymo institucijų dėmesį į

šiuos interesus; skatina valdžios institucijas atsižvelgti į šiuos interesus priimant tam tikrus

sprendimus; ugdo visuomenės aktyvumą ir formuoja jos nuomone socialinio, ekonominio,

kultūrinio gyvenimo klausimais; daro tam tikrą ideologinį (auklėjamąjį) poveikį visuomenei ir kt.

Visuomeninių organizacijų veiklos teisinis pagrindas – konstitucinė nuostata, įtvirtinanti piliečių

teisę į susivienijimus.

4 Lietuvos Respublikos asociacijų į s t a t ymas 3 .2 s t r a i p sn i s

6

4. NE PELNO ORGANIZACIJŲ VAIDMUO VISUOMENĖJE

Daugelyje šalių įmonėms ne pelno organizacijos yra neparankūs konkurentai dėl joms

teikiamų lengvatų. Tuo pagrindu ne pelno organizacijos visiškai pagrįstai gali būti kaltinamos, jog

plėsdamos savo veiklą į vis naujas sferas, jos sugriauna lygios ir sąžiningos konkurencijos galimybę

šiose srityse. Konkuruojant su valstybinėmis institucijomis tokio privalumo nėra, tačiau būtent iš

valdžios institucijų nevalstybinės ne pelno organizacijos yra pajėgios perimti daugelį funkcijų,

tokių, kaip socialinės apsaugos, kultūros projektų finansavimo, sporto veiklos organizavimo,

mokslo tyrimų, švietimo, nusikaltimų prevencijos ir kitų vykdymą, ir čia labiau atsiskleidžia galima

ne pelno organizacijų socialinė reikšmė.

Ne pelno organizacijos turi keletą labai svarbių prigimtinių, o ne įstatymais sukurtų

privalumų lyginant su pelno siekiančiais subjektais, o juo labiau - viešaisiais subjektais:

▪ galimybė panaudoti nemokamą (savanorišką) darbą. (Kaip rodo praktika, žmonės

yra linkę skirti savo laisvalaikį darbui ne pelno organizacijose);

▪ galimybė gauti neatlygintiną, o dažnai ir neapmokestinamą, paramą. Ne pelno organizacijos,kurių

tikslas nėra asmeninė materialinė nauda, priešingai nei įmonės, kurios siekia pelno, gali tikėtis gauti

paramą iš tų, kuriems atrodo priimtini ne pelno organizacijos tikslai.

Žmonės dažnai jaučiasi geriau, jei nors ir tą patį ar prastesnės kokybės daiktą už tą

pačią ar net didesnę kainą įsigyja iš ne pelno organizacijos. Taip susidaro įspūdis, kad sumokėti

pinigai, užuot atitekę verslininkui, atiteks kitiems asmenims ar projektams, kuriems šių lėšų labiau

reikia.

Ne pelno organizacijų skaičius, dydis ir reikšmė per pastaruosius dešimtmečius

Vakarų visuomenėse labai išaugo. Europos Sąjungos Komisijos nuomone, tai įvyko dėl keleto

pagrindinių priežasčių: gerovės išaugimas ir daugiau laisvo laiko, paslaugų reikšmės visuomenėje

išaugimas, „socialinė privatizacija", t.y., valdžios teiktų paslaugų teikimo funkcijos delegavimas ne

pelno organizacijoms, pirmenybės teikimas individualiam dėmesiui, kuris būdingas ne pelno

organizacijoms, o ne nuasmenintam požiūriui, kuris būdingas valdžios institucijoms, naujų poreikių,

kuriuos gali patenkinti pirmiausia ne pelno organizacijos, atsiradimas ir kt.

Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti visose srityse, tačiau visuomenėje yra

tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų užsiimti ne pelno organizacijos. Lietuvos

žmonės mano, kad efektyviausiai nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia,

pagerinti pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje, tačiau nurodytos ir kitos

tradicinės ne pelno organizacijų veiklos sritys. Kalbant apie ne pelno organizacijų vietą

7

visuomenėje negalima nepaminėti, kad jos yra svarbus visuomenės savęs reguliavimo įrankis. Ne

pelno organizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos rūšimi užsiimančias

bendroves. Šie subjektai, būdami suinteresuoti stabilia ir priimtina savo veiklos aplinka dažnai

nustato vidinius reikalavimus, standartus, veiklos principus ir panašias normas.

8

5. KONSTITUCINĖS NUOSTATOS DĖL NE PELNO ORGANIZACIJŲ

Konstitucinės nuostatos ne pelno organizacijų kaip ir bet kokios kitos srities

organizacijų atžvilgiu nagrinėtinos pirmiausiai, kadangi jomis remiasi ar bent turėtų remtis visas

tolesnis reglamentavimas. Apie ne pelno organizacijas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų

valstybių konstitucijose kalbama žmogaus teisių užtikrinimo požiūriu. Teisė laisvai jungtis arba

nesijungti į ne pelno organizacijas yra laikoma viena iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta

beveik kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje bei pagrindiniuose tarptautiniuose teisės

aktuose dėl žmogaus teisių. Vienų šalių konstitucijose asociacijų laisvė įtvirtinta kaip atskira

specifinė teisė, kitų - kaip neišvengiama bendriau suformuluotų žmogaus teisių pasekmė.

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina ir kitas laisves, kurios labai susijusios su

ne pelno veikla: teisė turėti laisvai skleisti savo įsitikinimus, ieškoti, gauti bei skleisti informaciją ir

idėjas, rinktis į taikius susirinkimus, piliečių tautinėms bendrijoms savo tautinės kultūros

reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarkyti savarankiškai.

Deja, negalima pasakyti, kad Lietuvos teisėje įtvirtinta ne pelno organizacijų sistema

yra logiška, patogi ir vientisa. Vienas iš pagrindinių pasirinkto ne pelno organizacijų

reglamentavimo modelio trūkumų yra įstatymų perteklius, arba, kaip dažnai įvardijama Vakarų

teisės literatūroje - teisės infliacija. Vietoje vieno (Ne pelno organizacijų) ar dviejų (Asociacijų ir

Ne pelno fondų) įstatymų, kurių, atsižvelgiant į Lietuvos teisinę tradiciją, būtų pakakę tinkamai

sureglamentuoti visą ne pelno sektorių, Lietuvoje egzistuoja net keturi pagrindiniai įstatymai:

visuomeninių organizacijų, ir paramos fondų, viešųjų įstaigų, bei nemažai specialiųjų įstatymų.

Įstatymų infliacija Lietuvoje pasireiškia taip stipriai, kad, nepaisant aukščiau aptartų nesusipratimų,

nueita dar toliau: priimti tokie įstatymai, kaip Bibliotekų įstatymas, Muziejų įstatymas, Meno kūrėjų

ir jų organizacijų įstatymas. Šie įstatymai nustato ne tik atitinkamos veiklos (švietimo, mokslo,

bibliotekininkystės, muziejų veiklos) reikalavimus, bet ir numato atskiras subjektų rūšis, kurie šią

veiklą vykdo, taip pat reikalavimus šiems subjektams. Taip šalia minėtų penkių ne pelno

organizacijų rūšių atsiranda tokie subjektai, kaip švietimo įstaiga, mokslo ir studijų institucija,

viešoji biblioteka, muziejus ir kt. Ne pelno organizacijų sistema būtų žymiai nuoseklesnė, jei

užsiimančios specifine veikla organizacijos nebūtų išskirtos kaip atskiros rūšies organizacijos, o

veiktų pagal bendruosius statutinius įstatymus ir specifinę veiklą reglamentuojančius įstatymus.

9

6. PELNO NESIEKIANČIŲ ORGANIZACIJŲ APMOKESTINIMO YPATUMAI

Vienas iš svarbiausių ne pelno organizacijų skirtumų nuo kitų juridinių asmenų yra

kitoks mokestinis režimas. Esminis šių organizacijų bruožas – pelno neskirstymas. Visais kitais

atvejais, jei nenustatyta kitaip, galioja bendros taisyklės. Taisyklė yra tokia, kad organizacijos

privalo mokėti visus mokesčius, o mokesčių lengvatos yra išimtis iš šios taisyklės.

Pasaulyje susiklostė praktika, jog ne pelno organizacijos yra atleidžiamos nuo didelės

dalies mokesčių. Pačios organizacijos dažnai atleidžiamos nuo pajamų, turto, pridėtinės vertės

mokesčių. Tačiau ne pelno organizacijų darbuotojai nėra atleidžiami nuo fizinių asmenų pajamų

mokesčio. Mokesčių įstatymai dažnai nustato mokesčių lengvatas ir fiziniams bei juridiniams

asmenims, kurie remia ne pelno organizacijas. Kai kuriose valstybėse ne pelno organizacijų,

galinčių gauti tokią neapmokestinamą paramą, yra mažiau nei ne pelno organizacijų,

besinaudojančių mokesčių lengvatomis.dažnai tokią paramą gali gauti tik viešos naudos ar

labdaringos organizacijos.

Lietuvoje ne pelno organizacijoms suteikiamos tokios mokesčių lengvatos:

1. Pagal pelno mokesčio įstatymo 5 str. 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. IX-675

redakcija;) nuostatas pelno nesiekiančios organizacijos, jeigu jų mokestinio laikotarpio pajamos iš

ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamąjį pelną apmokestina taip:

- 25 tūkstančius litų per mokestinį laikotarpį apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dalį - taikant 0

procentų mokesčio tarifą, o

- likusią apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dalį – taikant 20 procentų mokesčio tarifą.

Jeigu pelno nesiekiančių organizacijų mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės

komercinės veiklos yra didesnės kaip 1 milijonas litų, tai visas apmokestinamasis pelnas

apmokestinamas taikant 20 procentų mokesčio tarifą.

2. Nuo 2006-01-01 pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (2005-06-18 įstatymas Nr. X-

233;) 7 str. 2 dalies nuostatas nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamas šioms pelno

nesiekiančioms organizacijoms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas arba šioms

organizacijoms neterminuotai arba ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotas naudotis

nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), nuosavybės teise priklausantis fiziniams asmenims:

- socialines paslaugas teikiančių įstaigų, veikiančių pagal Socialinių paslaugų

įstatymą,nekilnojamasis turtas;

- švietimo įstaigų, išvardytų Švietimo įstatyme nekilnojamasis turtas;

10

- pelno nesiekiančių organizacijų, veikiančių pagal Asociacijų įstatymą, nekilnojamasis

turtas (ar jo dalis), naudojamas tik nekomercinei veiklai;

- tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų nekilnojamas turtas, neatsižvelgiant į

jo naudojimo tikslus. Kitų religinių bendruomenių bendrijų ir centrų, veikiančių pagal Religinių

bendruomenių ir bendrijų įstatymą, nekilnojamasis turtas (ar jo dalis) naudojamas tik nekomercinei

veiklai arba kulto apeigų reikmenų gamybai;

- neįgaliųjų draugijų ir jų įmonių nekilnojamasis turtas;

- daugiabučių namų savininkų bendrijų, namų statybos bendrijų, garažų eksploatavimo ir

sodininkų bendrijų, nekilnojamasis turtas (ar jo dalis), naudojamas tik nekomercinei veiklai;

- labdaros organizacijų ir fondų (veikiančių pagal Labdaros ir paramos fondų įstatymą,

nekilnojamas turtas;

- mokslo ir studijų institucijų (išvardytų Mokslo ir studijų įstatyme, nekilnojamas turtas;

- profesinių sąjungų nekilnojamas turtas (ar jo dalis), naudojamas (-a) tik nekomercinei

profesinių sąjungų veiklai;

- pelno nesiekiančių organizacijų, veikiančių pagal Meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų

statuso įstatymą, nekilnojamas turtas;

3. PVM lengvatos, kurias gali taikyti pelno nesiekiančios organizacijos, yra nustatytos PVM

įstatymo IV skyriuje. Pagal šio skyriaus nuostatas PVM lengvata numatyta sveikatos priežiūros,

socialinėms, švietimo paslaugoms, kurias paprastai teikia pelno nesiekiančios organizacijos

(ligoninės, poliklinikos, vaikų, senelių globos namai, mokyklos ar pan.).

11

7. NE PELNO ORGANIZACIJŲ STEIGIMAS IR REGISTRAVIMAS

Ne pelno organizacijų registravimo tvarka ir registruojančios institucijos bet kurioje

šalyje yra neišvengiamai susijusios su kitų teisės subjektų registravimu, tačiau paprastai ne pelno

organizacijas registruojančios institucijos yra kitos, nesutampančios su pelno siekiančius subjektus

registruojančioms institucijoms. Tokios institucijos dažnai yra Teisingumo ministerija, Vidaus

reikalų ministerija, teismai, savivaldybės.

Steigiant visuomenines organizacijoms, asociacijas, viešąsias įstaigas ir labdaros ir

paramos fondus, visoms šioms organizacijoms:

a) nėra keliamas minimalaus kapitalo ar kitoks reikalavimas, susijęs su turto minimumu,

b) yra nustatytas nemokamas registravimas.

Visuomeninių organizacijų steigimą ir registravimą reglamentuoja Visuomeninių

organizacijų įstatymas. Yra net trys visuomenines registruojančios institucijos:

1) organizacijas, kurios veikia vienos savivaldybės teritorijoje, registruoja savivaldybė,

2) organizacijas, kurių veikla kelių savivaldybių, tačiau tik vienos apskrities teritorijoje, registruoja

apskrities administracija,

3) organizacijas, kurios veikia daugiau nei vienos apskrities teritorijoje, registruoja Lietuvos

Respublikos Teisingumo ministerija. Iš pirmo žvilgsnio sistema nėra ydinga, tačiau iš tikrųjų

veiklos teritorijos nustatymas, žinoma, dažnai būna problemiškas.

Visuomeninės organizacijos įsteigimas vykdomas tokia tvarka: sušaukiamas

steigiamasis susirinkimas, jame patvirtinami įstatai ir išrenkami valdymo organų nariai. Po to, ne

vėliau kaip per mėnesį visuomeninė organizacija turi būti registruojama. Visuomeninės

organizacijos nariais, taigi ir steigėjais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolatiniai

Lietuvos Respublikos gyventojai tai, savaime suprantama, uždraudžia ir juridinių dalyvavimą

visuomeninėje organizacijoje. Be to, steigėjams turi būti sukakę 18 metų.

Labdaros ir paramos fondų steigimo tvarka yra tam tikra prasme laisviausia: labdaros

ir paramos fondą gali steigti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, tiek Lietuvos Respublikos, tiek

užsienio subjektai, neribojamas steigėjų skaičius, nuo steigėjų ypatybių nepriklauso nei steigimo

procedūros, nei registravimo vieta.

Gero ne pelno organizacijų reglamentavimo principai reikalauja, kad būtų galimybė

fondą įsteigti testamentu. Pasaulyje taip buvo įsteigta nemažai stambių fondų pavyzdžiui, Fordo

fondas, Gulbenkiano fondas). Deja, tokia galimybė dėl įstatyminio steigimo ir registravimo

procedūrų reglamentavimo, yra neįmanoma arba nėra patogi (ir dėl to nepraktikuojama) nei

12

daugelio kitų valstybių, nei Lietuvos teisinėje sistemose.

Asociacijų ir Viešųjų įstaigų įstatymuose taip pat, kaip ir Labdaros ir paramos fondų

įstatyme yra nuoroda apie šių organizacijų registravimą, perregistravimą ir išregistravimą Lietuvos

Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau reali situacija šių organizacijų atžvilgiu yra kitokia –

jos apskritai nebuvo registruojamos tol, kol 1996 metų lapkričio 19d. Nebuvo patvirtinta Laikinoji

viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarka.

Viešosios įstaigos steigiamos tokia tvarka: steigėjai (jais gali būti bet kurie fiziniai ar

juridiniai asmenys) sudaro steigimo sutartį, priima įstatus, suformuoja juose numatytus valdymo

organus. Viešosios įstaigos registruojamos „tik padarius steigimo sutartyje numatytus įnašus". Iš

įstatymo turinio išplaukia, kad čia turimas galvoje dalininkų kapitalas. Beje, iš tiesų yra viešųjų

įstaigų, įregistruotų ir be dalininkų kapitalo.

13

8. NE PELNO ORGANIZACIJŲ VALDYMAS IR STRUKTŪRA

Ne pelno organizacijos turi būti reglamentuojamos pagal atskirus įstatymus, o ne

pagal vieną ne pelno organizacijų įstatymą, pirmiausia todėl, kad tarp skirtingų ne pelno

organizacijų rūšių yra valdymo struktūros bei nuosavybės santykių ypatumai. Kontinentinės teisės

tradicijoje šie ypatumai ir skirtumai labiausiai pasireiškia lyginant narystės ir turto pagrindu

veikiančias organizacijas.

Naryste paremtose organizacijose visa sprendimų priėmimo galia kyla iš narių, kurie

arba tiesiogiai priima sprendimus, arba renka atstovaujamus organus. Turtu paremtose

organizacijose lemiamą vaidmenį vaidina steigėjai, savininkai. Būtent jie gali kontroliuoti visą

organizacijos veiklą.

Kai šių dviejų organizacijų tipų atskyrimas nėra griežtas, galima sutikti tikrai daug

tarpinių variantų, kuomet vienoje organizacijoje tam tikras funkcijas turi ir steigėjai, ir nariai, ir

rėmėjai.

Visuomeninių organizacijų įstatymas šiuo požiūriu yra liberalus ir nenustato

privalomos valdymo struktūros, atskirų valdymo organų kompetencijos ar formavimo principų.

Vienintelė įstatymo nuostata dėl valdymo organų yra reikalavimas įstatuose nustatyti

aukščiausiojo valdymo organo sušaukimo tvarką, periodiškumą bei kompetenciją, o taip pat kitų

valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarką ir kompetenciją. Narystės principas visgi sąlygoja gana

tradicinę visuomeninės organizacijos struktūrą: visuotinis narių susirinkimas, taryba, pirmininkas.

Tačiau yra nemažai organizacijų, nustatančių itin sudėtingą valdymo struktūrą.

Asociacijų įstatyme įtvirtinti gana griežti valdymo struktūros reikalavimai. Nustatyti

privalomi valdymo organai: visuotinis narių susirinkimas (konferencija, suvažiavimas), kolegialus

valdymo organas (organai) ir administracija. Įstatymas nustato net šių organų kompetencijos

ir sprendimų priėmimo tvarkos pagrindus.

Įstatymas reikalauja, kad viešojoje įstaigoje būtų bent du valdymo organai:

visuotinis susirinkimas ir administracija. Visuotiniame susirinkime sprendžiamojo balso teisę turi

dalininkai, o atskirais atvejais ir valstybinė institucija - panaudos davėja.

Viešojoje įstaigoje gali būti sudaromi kiti kolegialūs valdymo organai, kurių

formavimo tvarką bei kompetenciją nustatoma įstatuose.

Labdaros ir paramos fondo valdymo organų struktūra, nors tai nėra naryste

paremta organizacija, yra beveik tapati asociacijų valdymo organų struktūrai. Skirtumas tas, kad

visos valdymo struktūros pagrindas yra steigėjai.

14

9. NE PELNO ORGANIZACIJŲ TEISĖS IR PAREIGOS

Ne pelno organizacijos turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti juridiniai asmenys,

jeigu jas reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip. Organizacijos gali savarankiškai prisiimti

įsipareigojimus, turėti savo turtą, savo vardu sudaryti sandorius, ginti savo teises įstatymų nustatyta

tvarka bei atsako už savo įsipareigojimus visu savo turtu. Tačiau ne pelno organizacijos turi ir

specifinių privilegijų bei papildomų apribojimų ir pareigų.

Ne pelno organizacijų privilegijos atsispindi pirmiausia mokesčių teisėje, įskaitant

normas, reglamentuojančias ne pelno organizacijų rėmimo tvarką. Teisių apribojimai labiau

pasireiškia šių organizacijų statusą nustatančiuose įstatymuose.

Pagrindinis ne pelno organizacijų bruožas ir ypatumas, o sykiu ir apribojimas yra tas,

kad jos negali jokiomis formomis paskirstyti savo pelno. Vadinasi ne pelno organizacijos nariai,

savininkai, rėmėjai bei kiti asmenys jokiu būdu negali gauti kapitalo grąžos iš lėšų, įdėtų į ne pelno

organizaciją. Principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose:

1) nepelno organizacijos veiklos metu neleidžiama paskirstyti pelno kaip kažkurio laikotarpio

teigiamo finansinio rezultato,

2) ir ne pelno organizacijos likvidavimo metu neleidžiama paskirstyti per organizacijos

egzistavimo laikotarpį užgyvento turto.

Ne pelno organizacijos gauto pelno neskirstymo principas yra įtvirtintas

Lietuvos įstatymuose. „Fondas negali teikti labdaros ar paramos bei kitaip skirstyti pajamų jo

steigėjams, valdymo organų nariams, darbuotojams, išskyrus atvejus, kai jie yra fondo įstatuose

nustatytos šalpos objektai. "

„Ji (ne pelno organizacija — viešoji įstaiga) gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams,

dalininkams (savininkui)." „Ji (asociacija) gauto pelno negali skirstyti savo nariams. " Viešosios

įstaigos likvidavimo atveju jos dalininkams gali būti grąžintas dalininkų kapitalas, asociacijos

likvidavimo atveju jos nariams - narių stojamieji įnašai.

Deja, daugumoje organizacijų, kurios savo esme yra ne pelno, tačiau veikia pagal

specifinius įstatymus, pavyzdžiui, Švietimo įstatymą, pelno neskirstymo principas apskritai nėra

užtikrintas. Dažnai painiojamos pelno neskirstymo ir pelno nesiekimo sąvokos. Šie

terminai tapatinami buitinėje kalboje ir sutrumpinant įvardinami kaip ne pelno principas, tačiau jų

prasmė labai skiriasi. Pelno siekimas rodo tik tikslo gauti pelną buvimą arba nebuvimą, o pelno

neskirstymo principas -galimybę arba negalimybę gautą pelno ir organizacijos turtą paskirstyti.

Pelno skirstymas dažnai painiojamas ir su darbo užmokesčiu.

15

10. LABDAROS IR PARAMOS REGLAMENTAVIMAS

Galimybė gauti neapmokestintą paramą yra viena iš reikšmingiausių mokestinių

lengvatų ne pelno organizacijoms, todėl itin svarbią reikšmę Lietuvos ne pelno organizacijas

reglamentuojančių teisės normų sistemoje turi Labdaros ir paramos įstatymas, nustatantis, ką galima

laikyti labdara ar parama mokesčių lengvatų tikslais.

1.Paramos gavėjais gali būti visos ne pelno organizacijos, išskyrus politines partijas ar politines

organizacijas bei pelno siekiančias organizacijas.

2.Parama gali būti duodama ne tiesiog organizacijai, o jos vykdomai programai. Nustatytas

reikalavimas, kad programos būtų patvirtintos, o galimybė jas tvirtinti suteikta „nevalstybinės

organizacijos aukščiausiajam valdymo organui".

3. Programoje turi būti nurodyti jos tikslai, įgyvendinimo būdai ir priemonės, vykdytojai ir

finansavimo šaltiniai.

4. Pagrindinis labdaros ir paramos principas yra jos neatlygintinumas, tačiau padaryta viena išimtis

- galimas labdaros ar paramos gavėjo reklaminis įsipareigojimas. Žinoma, neatlygintinumas

nereiškia, kad davėjas nesiekia reklaminių, prestižo palaikymo ar kitų tikslų. Labdaros atveju

svarbiausi yra dokumentai, parodantys, kad labdarą gavo turintis teisę ją gauti subjektas. Paramos

atveju be įprastų finansinių dokumentų pageidautina turėti:

1) prašymą paremti arba paramos sutartį,

2) remiamą programą, patvirtintą įstatymo nustatyta tvarką,

3) dokumentą, paliudijantį, kad organizacija, kuriai tiesiogiai suteikta parama, gali

būti paramos gavėja pagal Labdaros ir paramos įstatymą.

Susitarime dėl labdaros ar paramos ir reklaminių įsipareigojimų patartina numatyti

apsaugos mechanizmą: žalos atlyginimą, bent dalinį parėmimą, reklaminių įsipareigojimų vykdymo

ir kt. Ypač tai aktualu patiems rėmėjams, kuriems rūpi, ar paramai skirtos lėšos bus panaudotos

pagal paskirtį.

16

11. NARYSTĖS ORGANIZACIJŲ LĖŠOS IR IŠLAIDOS

Toliau pateiksime duomenis iš statistikos departamento atlikto tyrimo, kad

suprastumėte iš kokių lėšų gyvuoja ne pelno organizacijos, bei koks narių skaičius vyrauja tam

tikrose NPO rūšyse.

Statistikos departamento atliekamo narystės organizacijų ūkinės finansinės veiklos

metinio tyrimo rezultatais, 2008 m. pabaigoje politinių partijų narių skaičius siekė 96 tūkst., arba

3,6 procento visų 18 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų. Profesinių sąjungų narių buvo 104 tūkst.,

tai dešimtadalis visų samdomųjų darbuotojų. Daugiau nei šeštadalis visų veikiančių ūkio subjektų

buvo verslininkų ir darbdavių asociacijų nariai. Palyginti su 2007 m., politinių partijų narių skaičius

sumažėjo 2, profesinių sąjungų – 10, verslininkų ir darbdavių asociacijų – 6 procentais (žiūrėti į 1

lentelę 21 psl).

2008 m. narystės organizacijos savo veiklai finansuoti turėjo 466,8 mln. litų, arba 19

procentų daugiau nei 2007 m. Narystės organizacijų lėšos ir pajamos išaugo nevienodai: politinių

partijų, kaip ir profesinių sąjungų, – trečdaliu, verslininkų ir darbdavių asociacijų – dešimtadaliu,

kitų asociacijų – penktadaliu.

Apie 40 procentų politinių partijų lėšų buvo gauta iš nacionalinio biudžeto, tiek pat

sudarė labdara, dovanos. Trečdalį profesinių sąjungų lėšų sudarė narių mokesčiai, ketvirtadalį –

veiklos pajamos. Verslininkų ir darbdavių asociacijų pa-grindinis finansavimo šaltinis buvo

juridinių asmenų nario mokesčiai ir kitos pajamos (82%). Trečdalis kitų asociacijų lėšų buvo gauta

iš nacionalinio biudžeto, ketvirtadalį sudarė labdara ir dovanos, tiek pat – veiklos pajamos (Žiūrėti į

2 lentelę 22 psl).

Narystės organizacijų išlaidos 2008 m. sudarė 454,2 mln. litų ir, palyginti su 2007 m.,

išaugo 28 procentais. Daugiausia (72%) išleista prekėms ir paslaugoms. Palyginti su 2007 m.,

politinių partijų, verslininkų ir darbdavių bei kitų asociacijų išlaidos išaugo apie trečdalį, o

profesinių sąjungų – ketvirtadaliu.

17

IŠVADOS

Ne pelno organizacijos – svarbi visuomenės veiklos sritis, kadangi valstybė nėra

pajėgi pasirūpinti visais, kam reikalinga parama. Be to, ne pelno organizacijos, būdamos arčiau

žmogaus, geriau supranta jo poreikius ir galimybes. Pagrindinis NPO tikslas - viešųjų interesų

tenkinimas ir visuomenės gerovė - atspindi, kad šios organizacijos yra laisva piliečių valia įkurtos

demokratinės organizacijos, nepriklausančios nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų.

Pilietinė visuomenė vaidina svarbų vaidmenį demokratiniuose procesuose ir

demokratinių iniciatyvų vykdyme. NPO įneša svarų indėlį į socialinės ir ekonominės pažangos

procesą ir įvairiais būdais prisideda prie visuotinės gerovės kūrimo. Šios organizacijos piliečiams

suteikia galimybę savo intelektualinius ir kitus resursus panaudoti bendruomenės ir šalies labui.

Trečiojo sektoriaus svarba yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Ne pelno organizacijos yra „ne pelno“ ne todėl, kad negali uždirbti pelno, bet dėl to, kad iš to pelno

savininkams - jokios naudos. Visas pelnas lieka organizacijoje ir yra naudojamas jos veiklai finansuoti.

Tai yra išskirtinė ypatybė, atskyrusi pelno nesiekiančias organizacijas nuo kitų. Jos net

pavadintos trečiuoju sektoriumi siekiant pabrėžti jų išskirtinumą ir ypatumus.

Siekiant, kad ne pelno organizacijos negalėtų piktnaudžiauti palankesniu jų teisiniu

reglamentavimu, būtina realizuoti pelno neskirstymo principą, o ne riboti ne pelno organizacijų

ekonominę veiklą. Nesant pelno neskirstymo principo NPO galėtų veikti kaip įmonės, o mokestinio

režimo skirtumai taptų tiesiog NPO privilegijomis kitų subjektų atžvilgiu Lietuvos teisėje įtvirtinta

nevyriausybinių organizacijų sistema nėra vientisa. Vienas pagrindinių jos trūkumų yra įstatymų

perteklius. Vietoje vieno (Nevyriausybinių organizacijų) ar dviejų (Asociacijų ir Ne pelno fondų)

įstatymų, kurių pakaktų tinkamai sureguliuoti visą nevyriausybinį sektorių, Lietuvoje veikia keturi

atskiri įstatymai.

18

NAUDOTA LITERATŪRA

Lietuvos Respublikos teisės aktai:

1. Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymas // Valstybės žinios. 2004-02-14, Nr. 25-745 

2. Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas // Valstybės žinios. 2002, Nr. 73-

3085.

3. Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 61-1818.

4. Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos fondų įstatymas // Valstybės žinios. 2004, Nr. 7-128

5. Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymas // 2009-07-22. IX-675

6. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas // Valstybės žinios. 2005, Nr. 76-

2741

7. Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas // Aktuali redakcija 2009-07-23 Nr

IX-751

Specialioji literatūra:

1. Baršauskienė V., Butkevičienė E., Nevyriausybinių organizacijų veikla. – Kaunas. Technologija,

2008. – 16-19 psl.

2. Ginevičius R., Sūdžius V., Organizacijų teorija. – Vilnius, Technika. 2008. – 136 – 141 psl.

3. Šimašius R. Ne pelno organizacijos: prigimtis ir reglamentavimas. – Vilnius, Eugrimas, 2007.

4. Šimašius R., Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. - Vilnius,

Nevyriausyb. org. informacijos ir paramos centras, 1999.

Internetiniai puslapiai:

1. Narystės organizacijų lėšos ir išlaidos

http://www.nisc.lt/lt/files/main/Informacija_apie_narystes_organizaciju_pajamas_ir_islaidas__2008

_m._1618.pdf; prisijungimo laikas: 2009-12-02.

2. Ne pelno organizacijų ekonominės veiklos teisinio reglamentavimo problemoshttp://www.teise.org/admin/docs/upload/2003%202%20Remigijus.doc; prisijungimo laikas: 2009-

11-28.

19

1 priedas

1 lentelė

Narystės organizacijų narių skaičius

Metų pabaigoje, tūkst. 2007 2008

Politinės partijos 98,0 95,6

Profesinės sąjungos 115,0 103,9

Verslininkų ir darbdavių asociacijos

13,2 5 12,4 5

2 lentelė

5 Juridiniai asmenys

20

Narystės organizacijų finansavimo šaltiniaiPolitinės partijos Profesinės

sąjungosVerslininkų ir

darbdavių asociacijos

Kitos asociacijos

2007 2008 2007 2008 2007 2008 2007 2008

Lėšos, iš viso, mln. litų

32,7 44,7 11,3 15,0 102,7 113,5 245,8 293,6

iš jų procentais:

lėšos iš nacionalinio

biudžeto

35,4 40,8 17,0 11,8 4,9 7,9 32,8 30,4

narių mokesčiai 3,7 2,6 46,1 31,9 - - 5,9 5,7

labdara (parama) ir

dovanos (aukos)

47,6 40,9 8,8 12,0 10,1 6,2 23,1 27,7

Kitos lėšos 6 12,5 13,6 3,6 19,9 9,2 3,5 15,0 9,8

Pajamos 7 0,8 2,1 24,5 24,4 75,85 8 82,45 8 23,2 26,4

6 Iš valstybės, savivaldybės pinigų fondų, skolintos lėšos.7 Pardavimai ir paslaugos, finansinė investicinė veikla, nuoma.8 Įskaityti juridinių asmenų nario mokesčiai.

21