1

2016 GRUODIS

NACIONALINĖ MOKĖJIMŲ

STRATEGIJA

VIEŠOS

KONSULTACIJOS

REZULTATŲ

APŽVALGA

2

Turinys

Įvadas .................................................................................................................................................................................... 3

Esamos mokėjimų rinkos padėties vertinimas ....................................................................................................................... 4

1. Konkurenciją ribojantys veiksniai ............................................................................................................................. 4

2. Dialogo dėl mokėjimo paslaugų plėtojimo krypties stoka ......................................................................................... 5

3. Mokėjimo kortelių masiškumo stoka ........................................................................................................................ 6

4. Mažesnis elektroninių lėšų saugumas priverstinio išieškojimo procese ................................................................... 6

5. Kliūtys inovacijoms .................................................................................................................................................. 7

Strategijos tikslo ir krypčių vertinimas .................................................................................................................................... 8

Strategijos priemonių vertinimas .......................................................................................................................................... 10

1. Naujų prekinių ženklų, įgyvendinančių momentinius mokėjimus, plėtojimas ......................................................... 10

2. Infrastuktūros, sudarančios galimybę taikyti momentinius mokėjimus, plėtojimas ................................................. 10

3. Standartizavimo iniciatyvos ................................................................................................................................... 11

4. Mokėjimų tarybos įsteigimas .................................................................................................................................. 11

5. Alternatyvos gryniesiems pinigams pagrindinio ir vidurinio ugdymo švietimo įstaigose ......................................... 12

6. Elektroninių mokėjimų teikiamų galimybių viešinimas ir naudotojų švietimas ........................................................ 12

3

Įvadas

2016 m. birželio mėn. Lietuvos bankas viešai konsultacijai pateikė Nacionalinės mokėjimų strategijos projektą, kuriuo

siekiama spręsti konkurencijos mokėjimų rinkoje stokos, lėto inovacijų diegimo, nepakankamo mokėjimo paslaugų

naudotojų įsitraukimo ir grynųjų pinigų naudojimo įpročio problemas. Projekte siūloma veikti trimis kryptimis: 1) išplėtoti

infrastruktūrą, kuri sudarytų sąlygas masiškai atlikti bekontakčius ir momentinius mokėjimus; 2) padidinti mokėjimo

paslaugų naudotojų įsitraukimą ir įtaką sprendžiant dėl rinkoje siūlomų mokėjimo paslaugų; 3) stiprinti mokėjimo paslaugų

naudotojų pasitikėjimą elektroniniais mokėjimais ir skatinti įpročius jais naudotis. Tai įgyvendinus, būtų galima pasiekti

Nacionalinės mokėjimų strategijos tikslą – kad 2020 m. Lietuvos gyventojams būtų prieinami bekontakčiai, momentiniai ir

glaudžiai į verslo modelius integruoti elektroniniai mokėjimai, kurie atitiktų gyventojų ir ūkio subjektų poreikius ir būtų

masiškai paplitę.

Vieša konsultacija truko iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Ją rengiant, siekta sužinoti visuomenės nuomonę dėl Nacionalinės

mokėjimų strategijos tikslo, krypčių ir priemonių, sulaukti pastabų ir pasiūlymų. Lietuvos bankas gavo rašytinių atsiliepimų

iš 18 skirtingų įstaigų ir organizacijų bei vieno fizinio asmens (žr. 1 lentelę). Trys respondentai nesutiko, kad jų nuomonė

būtų skelbiama viešai. Visi kiti atsiliepimai paskelbti Lietuvos banko interneto puslapyje. Fizinio asmens nuomonė

skelbiama asmens duomenis nuasmeninus, kaip numatyta pagal fizinių asmenų duomenų apsaugos politiką1.

Siekdamas kuo daugiau respondentų įtraukti į viešą konsultaciją, jos metu Lietuvos bankas aktyviai viešino Nacionalinės

mokėjimų strategijos tikslus, kryptis ir priemones:

1) surengta per 20 dvišalių susitikimų su mokėjimų rinkos dalyviais, ekspertais, infrastruktūros teikėjais, mokėjimo

paslaugų naudotojų atstovais. Pagrindinis tokių susitikimų tikslas – atsakyti į kylančius klausimus, apsikeisti

nuomonėmis apie mokėjimų rinkos padėtį, ateities perspektyvas ir kylančius iššūkius;

2) 2016 m. rugpjūčio 25 d. įvyko informacinis susitikimas, skirtas momentiniams mokėjimams aptarti. Jame

dalyvavo atstovai iš beveik 30 skirtingų įstaigų. Susitikimo metu pristatytos momentinių mokėjimų iniciatyvos kitose

valstybėse ir Lietuvoje, o svečiai iš Danijos (NETS A/S) supažindino su momentinių mokėjimų plėtra Danijoje;

3) 2016 m. rugsėjo 15 d. surengta vieša diskusija kitais Nacionalinėje mokėjimų strategijoje aptariamais klausimais

– dėl Mokėjimų tarybos steigimo ir elektroninių mokėjimų svarbos mokyklose. Diskusijoje dalyvavo mokėjimo

paslaugų teikėjai, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių atstovai, mokslininkai, švietimo sektoriaus atstovai ir kiti

asmenys, besidomintys mokėjimų klausimais. Dviejų mokyklų (progimnazijos ir gimnazijos) atstovai pristatė

elektroninių mokėjimų projektus, aptarė mokėjimo sprendimų diegimo keliamus iššūkius ir savo pasiekimus.

Šią apžvalgą sudaro trys skyriai. Pirmame skyriuje apibendrinama respondentų nuomonė apie esamą mokėjimų rinkos

padėtį, antrame pateikiami atsiliepimai apie Nacionalinės mokėjimų strategijos tikslą ir kryptis. Trečiame skyriuje

apžvelgiama, kaip respondentai vertina Lietuvos banko pasiūlytas priemones.

1 Lietuvos banko valdybos pirmininko 2016 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. V 2016/(1.7-260603)-02-108 „Dėl Viešų konsultacijų metu gautų

asmens duomenų tvarkymo Lietuvos banke tvarkos aprašo patvirtinimo“.

1 lentelė. Viešos konsultacijos dalyviai

Kategorija Skaičius

Elektroninių pinigų įstaigos 5

Fiziniai asmenys 1

Komerciniai bankai 5

Mokėjimo kortelių sektoriaus atstovai 2

Mokėjimo paslaugų teikėjų asociacijos 3

Teisinių paslaugų kontoros 1

Viešojo sektoriaus įstaigos 2

Šaltinis: Lietuvos bankas.

4

Esamos mokėjimų rinkos padėties vertinimas

1. KONKURENCIJĄ RIBOJANTYS VEIKSNIAI

Rinkos koncentracija

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte aukštas mokėjimų rinkos koncentracijos lygis įvardytas kaip priežastinis

veiksnys, lemiantis mažesnį rinkos konkurencingumą. Taip pat atkreiptas dėmesys į rinkoje pasitaikančią paslaugų siejimo

praktiką2 ir palyginti mažą klientų mobilumą keičiant mokėjimo paslaugų teikėjus.

Mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų asociacija (toliau – MEPĮ asociacija) pritarė teiginiui, kad koncentracija neigiamai

paveikė konkurenciją mokėjimų rinkoje. Su tuo sutiko ir dvi elektroninių pinigų įstaigos (EPĮ), nepriklausančios MEPĮ

asociacijai. Jų nuomone, dėl koncentracijos nebuvo skiriama pakankamai dėmesio inovacijoms, produktų plėtotei, padidėjo

paslaugų kainos, o kitiems rinkos dalyviams nepavyko sukurti reikšmingos alternatyvos bankų paslaugoms. Du bankai irgi

pritarė požiūriui, kad koncentracija daro neigiamą poveikį konkurencijai, ir tai siejo su patogesnėmis bei pigesnėmis

paslaugomis, prieinamomis to paties banko klientams. Vienas bankas nesutiko su nuomone, kad rinkos koncentracija

didėja. Pasak jo, Lietuvoje steigiasi nauji mokėjimo paslaugų teikėjai, paslaugas teikia ir užsienio įstaigos, kaip įmokų

surinkėjai bankai užima mažesnę rinkos dalį. Lietuvos bankų asociacijos nuomone, siekiant sumažinti koncentraciją ir

padidinti konkurencingumą, reikėtų keisti teisinę aplinką mažinant kliūtis į rinką patekti naujiems rinkos dalyviams,

paprastinant veiklos taisykles ir lengvinant administracinę naštą. Viena EPĮ teigė, kad konkurenciją padidintų vienodos

sąlygos dalyvauti tarpbankinėje infrastruktūroje.

Bankai atmetė argumentą dėl mažo klientų mobilumo. Jų nuomone, rinkos sąlygos pakeisti banką jau yra palankios, nes

daugeliu atvejų netaikomi mokėjimo sąskaitos atidarymo ar uždarymo mokesčiai, o mokėjimo sąskaitos perkėlimo

paslauga kaip priemonė klientų mobilumui padidinti Lietuvos rinkoje nėra aktuali, iš dalies dėl to, kad nesudaroma

galimybė perkeliant sąskaitos informaciją išsaugoti tą patį sąskaitos numerį, taip pat ir dėl to, kad rezultatas gali būti

pasiekiamas greičiau, jei pats klientas rūpinasi procesu. Kad mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslauga nebūtų reikšmingas

indėlis didinant konkurenciją, sutiko ir viena EPĮ. Jos nuomone, naudingesnė konkurencijos didinimo priemonė būtų

paprastesnė mokėjimo sąskaitos uždarymo procedūra. Vis dėlto MEPĮ asociacija laikėsi kitokio požiūrio. Jos nuomone,

realiai veikianti ir didelių formalumų bei papildomų vartotojo veiksmų nereikalaujanti sąskaitos perkėlimo paslauga

konkurenciją tarp mokėjimo paslaugų teikėjų neabejotinai padidintų. Tai patvirtino ir dvi EPĮ, nepriklausančios MEPĮ

asociacijai.

Paslaugų siejimą vienas bankas laiko natūraliu klientų poreikiu, skatinamu siekio patogiau ir nemokamai grąžinti

finansinius įsipareigojimus, kylančius iš kitų finansinių produktų. Vis dėlto kredito unijos paslaugų siejimą bankuose vertina

kaip konkurenciją ribojantį veiksnį ir pateikia pavyzdį, kad atlyginimai darbuotojams pervedami į tą banką, su kuriuo

darbdavys yra sudaręs sutartį. MEPĮ asociacija pabrėžia, kad jos nariai taip pat yra susidūrę su paslaugų siejimo

reikalavimais bankuose, t. y. derantis dėl vienos paslaugos iškeliamas reikalavimas naudotis kitomis to paties banko

paslaugomis.

Trišalis modelis

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte trišalis mokėjimo paslaugų teikimo modelis3 buvo įvardytas kaip rinkos

kraštutinumas, dažnai ekonomiškai neparankus naudotojams, skatinantis rinkos uždarumą ir ribojantis konkurenciją.

Vienas bankas nesutiko su tokiu vertinimu. Jo nuomone, pervertinama tiek trišalio modelio neigiama įtaka, tiek keturšalio

modelio nauda, o vieno langelio principas gali prisidėti tiek prie rinkos stagnacijos, tiek prie konkurencijos mažinimo. Jo

nuomone, privalomas vieno langelio naudojimas lemtų mažesnį Lietuvos rinkos patrauklumą naujiems rinkos dalyviams.

Kitas bankas įžvelgia abiejų modelių privalumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, ir pagal trišalį modelį užtikrinamas naudotojo teisių

ir pareigų balansas. Keturšalis modelis būtų naudingas, jei tarpbankinės infrastruktūros veikimo schema ir suderintos

taisyklės būtų aiškios ir objektyviai bei vienodai būtų taikomos visiems rinkos dalyviams. Kad taip būtų, reikia sukurti

apibrėžtą verslo modelį, kuriuo būtų užtikrintas visų šalių įsitraukimas ir įtaka. Vienas bankas abejojo, ar keturšalis modelis

visais atvejais gali užtikrinti klientų poreikių tenkinimą, gerąją veiklos praktiką ir mažus įkainius, nes jį kuriant reikėtų

papildomų investicijų į infrastruktūrą, tarpininkų įtraukimo, papildomų sprendimų dėl duomenų apsaugos ir pinigų plovimo

prevencijos, administravimo sąnaudų, o visa tai gali lemti tam tikrą kainodarą ir paslaugos lygį. Kitas bankas, kaip ir kredito

unijų sektoriaus atstovai, su Lietuvos banko vertinimu sutiko ir pridūrė, kad keturšalio modelio trūksta internetinių

atsiskaitymų srityje, teikiant įmokų surinkimo bei mokėjimo kortelių operacijų apdorojimo paslaugas. Šio banko nuomone,

tarpbankinę infrastruktūrą ir suderintas taisykles turėtų užtikrinti ir jas su rinka turėtų suderinti kompetentinga neutrali

2 Paslaugų siejimas skiriasi nuo paslaugų grupavimo. Paslaugų siejimas lemia, kad klientai neturi galimybių įsigyti vienos paslaugos, jie

privalo įsigyti ir papildomų paslaugų. Paslaugų grupavimas tokią galimybę sudaro, tačiau patys klientai nusprendžia įsigyti kelias paslaugas. 3 Trišalis modelis pasižymi tuo, kad mokėjimo paslaugų teikėjas paslaugą teikia tik tuo atveju, jei yra sudaryta sutartis su mokėtoju ir

gavėju. Pagal keturšalį modelį, mokėtojas ir gavėjas gali būti sudarę sutartis su skirtingais mokėjimo paslaugų teikėjais.

5

institucija, tačiau vieno langelio principas neturėtų tapti privalomąja sąlyga. Su neutralios institucijos įsitraukimu sutiko ir

kitas bankas, jis trišalio modelio paplitimą siejo su mažesnėmis banko sąnaudomis.

Tiek EPĮ, tiek ir viešojo sektoriaus atstovai pritaria, kad keturšalį modelį taikyti būtų naudinga, tačiau nurodo, kad

priverstinis jo taikymas galėtų būti tik kraštutinė priemonė. Dalies EPĮ ir kredito unijų sektoriaus atstovai mano, kad būtent

Lietuvos bankas galėtų būti ta institucija, kuri užtikrintų tarpbankinę infrastruktūrą ir suderintas taisykles.

Tarptautinės kortelių schemos savininkas MasterCard nurodė, kad jo veikla pagrįsta keturšaliu modeliu, kuris pasižymi

tokiomis vertybėmis kaip suderinamumas, atvirumas ir nediskriminavimas.

Koncentraciją didinanti kainodara

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte nurodyti paslaugų kainodaros principai galėjo prisidėti prie tolesnio rinkos

koncentracijos didėjimo. Pavyzdžiui, įskaitymo mokestis4, taikomas už lėšų, gautų iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo,

įskaitymą, arba skirtingi mokėjimo operacijų inicijavimo įkainiai skatina vykdyti mokėjimo operacijas banko viduje.

Lietuvos bankų asociacija tiesiogiai šios problemos nekomentavo, tačiau neigiamai vertino galimybę koncentraciją

didinančios kainodaros problemą spręsti reguliacinėmis priemonėmis. MEPĮ asociacija pritarė Lietuvos banko vertinimui ir

pasiūlė problemą spręsti reguliuojant įskaitymo mokestį, tačiau tik su tokia sąlyga, kad paslaugų teikimo kaina nebūtų

mažesnė už savikainą. Kredito unijų sektoriaus atstovai iš dalies sutiko su Lietuvos banko vertinimu, tačiau išreiškė

nuogąstavimą, kad, kaip priemonę pasirinkus kainų reguliavimą, rinkos koncentracija dar labiau padidėtų.

MEPĮ asociacijai nepriklausančios EPĮ sutiko dėl kainodaros principų poveikio rinkos koncentracijai ir kaip pavyzdį nurodė

elektroninės sąskaitos faktūros pateikimo į internetinės bankininkystės sistemą kainodarą, kuri lemia, kad verslo subjektui

finansiškai naudingiau turėti tiesiogines sąsajas su didžiaisiais bankais. Šių EPĮ nuomone, problemas padėtų spręsti

paslaugų kainodara, pagrįsta mokėjimų krepšelio principu. Dar vienos EPĮ nuomone, konkurenciją padidintų nemokama

mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslauga.

Vienas bankas nesutiko su tuo, kad kainodara gali lemti koncentraciją, ir kaip pavyzdį pateikė įmokų surinkimą, kurio

didelė dalis inicijuojama ne per bankus. Keli kiti bankai sutiko su Lietuvos banko vertinimu ir išreiškė lūkestį, kad situacija

keisis Mokėjimo paslaugų direktyvą5 perkėlus į nacionalinę teisę, kai bus numatyta teisė inicijuoti mokėjimo operacijas per

tarpininkus – kitus mokėjimo paslaugų teikėjus.

Ribotos mokėjimo paslaugų teikėjų ne bankų galimybės

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte pateikta išvada, kad mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigos dar nesudaro

visavertės konkurencijos bankams elektroninių mokėjimo paslaugų srityje ir kol kas laikytinos nišiniais rinkos dalyviais.

Dauguma respondentų su tokiu padėties vertinimu sutinka, tik keli respondentai išskyrė įmokų surinkimo paslaugas, nes

jas surenkant reikšmingą rinkos dalį užima mokėjimo įstaigos ir elektroninių pinigų įstaigos.

Vertindami tokią padėtį lėmusias priežastis, rinkos dalyviai jas nurodė skirtingas. Bankų atstovai priežastis daugiau siejo su

mokėjimo įstaigų ir elektroninių pinigų įstaigų finansinėms ir verslumo galimybėmis, mokėjimo kortelių sektoriaus atstovas

– su masto ekonomijos trūkumu. MEPĮ asociacijos nuomone, šią padėtį lėmė keletas veiksnių: 1) paveldėti šališki teisės

aktų reikalavimai, kad įmonės turėtų banko sąskaitas; 2) reputacijos trūkumas; 3) didelių investicijų poreikis naujai

infrastruktūrai sukurti. MEPĮ asociacija atkreipė dėmesį ir į tai, kad įvairiais su mokėjimais susijusiais klausimais su ja

konsultuojamasi vis dar rečiau nei su Lietuvos bankų asociacija.

Kitos EPĮ nurodė tokias priežastis: nepakankamas kooperavimasis siekiant spręsti bendras problemas, derybinės galios

stoka, elektroninių pinigų neįtraukimas į indėlių draudimo sistemą, depozitinių sąskaitų, skirtų lėšoms saugoti,

nepakankamas reglamentavimas.

2. DIALOGO DĖL MOKĖJIMO PASLAUGŲ PLĖTOJIMO KRYPTIES STOKA

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte atkreiptas dėmesys į mokėjimo paslaugų teikėjų ir jų klientų konsultavimosi dėl

paslaugų plėtojimo krypties stoką, kuri lemia, kad mokėjimo paslaugos ne visada atitinka klientų lūkesčius. Kaip pavyzdžiai

nurodyti sprendimai, dėl kurių tarpbankiniai mokėjimai Lietuvoje tapo lėtesni, taip pat taisytinas elektroninių sąskaitų

faktūrų pateikimo ir apmokėjimo paslaugos funkcionalumas.

4 2016 m. buvo priimtos Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo pataisos ir nustatyta, kad nuo 2017 m. vasario 1 d. operacijų viduje ir

operacijų iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo įskaitymo mokestis negali skirtis. Atsižvelgdami į tai, daugelis bankų jau paskelbė, kad įskaitymo mokestį naikina. 5 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) Nr. 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš

dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL 2015 L 337, p. 35).

6

MEPĮ asociacijos nuomone, būtent dialogo tarp bankų ir klientų stoka lėmė, kad atsirado niša mokėjimo paslaugų

teikėjams ne bankams, kurie gali lanksčiau ir greičiau prisitaikyti prie klientų poreikių. Kitų EPĮ vertinimu, dialogas vyksta,

tačiau jis vangus, nepakankamas ir nėra jį užtikrinančių priemonių. Kredito unijų sektoriaus atstovai mano, kad

bendradarbiavimas galėtų vykti aktyviau, tačiau reikia abiejų pusių (mokėjimo paslaugų teikėjų ir klientų) įsitraukimo.

Reikėtų išspręsti ir koordinavimo klausimą, nes, kol koordinavimo nėra, klientai labiau linkę bendradarbiauti tik su

didžiaisiais mokėjimo paslaugų teikėjais.

Net keli bankai nurodė, kad dėl savo produktų arba visai rinkai reikšmingų projektų nuolat konsultuojasi su klientais.

Vienas bankas sutiko, kad reikėtų ir stiprinti dialogą, ir bendromis jėgomis didinti supratimą apie skaitmenizavimą. Kitas

bankas dialogo trūkumo, ypač vykdant didžiausius projektus, neįžvelgė. Jo nuomone, trūksta tik sutartų sprendimų vienodo

traktavimo ir laikymosi. Dar vienas bankas atkreipė dėmesį į tai, kad pastaruoju metu rinkoje buvo diegiamos naujovės,

daugiausia susijusios su teisės aktų reikalavimais, o tai ir lėmė, kad su klientais konsultuotasi mažiau. Be to, kai rengiami

verslo plėtotės projektai (pastaruoju metu – rečiau), bankai viešumo vengia konkurencijos sumetimais. Vis dėlto šis bankas

nurodė, kad dialogas rinkoje tampa aktyvesnis.

3. MOKĖJIMO KORTELIŲ MASIŠKUMO STOKA

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte konstatuota, kad atsiskaitant prekybos vietose mokėjimo kortelės kol kas yra

vienintelė alternatyva gryniesiems pinigams, tačiau, atsižvelgiant į palyginti mažą atsiskaitymo operacijų skaičių, didelę

rinkos koncentraciją ir dideles įėjimo į rinką kliūtis, suabejota dėl mokėjimo kortelių ilgalaikių perspektyvų Lietuvoje.

Lietuvos bankų asociacijos nuomone, šiuo metu Lietuvoje mokėjimo kortelių infrastruktūra yra labai išplėtota (vienam

gyventojui tenka 1,2 kortelės) ir jos plėtotę reikėtų skatinti, o ne atmesti kaip vieną iš mokėjimo galimybių. Lietuvos bankų

asociacija sutiko, kad kortelių infrastruktūra yra brangi, ir tai siejo su dideliu paslaugos saugumu ir patogumu. Tačiau

ilguoju laikotarpiu investicijos gali atsipirkti. Lietuvos bankų asociacijos vertinimu, rinkos dalyviams yra sudarytos vienodos

sąlygos plėtoti verslą, o jo plėtojimas priklauso nuo finansinių galimybių ir verslumo įgūdžių.

Kredito unijų sektoriaus atstovų nuomone, infrastruktūros brangumą lemia didelės fiksuotosios sąnaudos, masto

ekonomijos stoka, taip pat didelės reikalavimų atitikties sąnaudos ir vartotojų elgsena (įprotis gryninti pinigus).

MEPĮ asociacija teigia, kad šiuo metu nėra nė vieno ne bankų sektoriaus dalyvio, kuris galėtų vienas išleisti vietinę

mokėjimo kortelę arba pelningai dalyvauti tarptautinėje mokėjimo kortelių schemoje. Ji sutinka, kad tarptautinės kortelių

schemos pateikia reikiamus verslo administravimo sprendimus, tačiau jie per brangūs. Jei analogiškus sprendimus tektų

parengti savarankiškai, kiltų didesnė verslo rizika ir būtų patiriama daugiau sąnaudų, tai mažintų ekonominį pranašumą.

Kitos EPĮ atkreipė dėmesį į palyginti dideles prekybos vietos pritaikymo atlikti mokėjimus kortelėmis sąnaudas. Tai kartu su

bankų taikomais įkainiais ir atgraso smulkiojo verslo atstovus nuo sprendimų priimti mokėjimo korteles.

Vienas bankas nurodė, kad tokios savybės kaip galimybė atsiskaityti skirtingose šalyse, pirkinių saugumo garantijos,

galimybė mokėjimo kortelių funkcionalumą įtraukti į verslo modelius lemia, kad mokėjimo paslaugų teikėjai į mokėjimo

korteles investuoja. Kitas bankas išsamiai išvardijo pagrindinius kortelių leidybos sąnaudų elementus: didelės operacijų

apdorojimo sąnaudos, tarptautinių kortelių schemų mokesčiai, bankomatų tinklo palaikymo išlaidos, palyginti nedidelės

operacijų sumos prekybos vietose ir nedidelės pajamos iš tarpbankinio mokesčio, kuris pastaruoju metu ribojamas teisės

aktais. Be to, patiriama įvairių reikalavimų atitikties sąnaudų bei sukčiavimo nuostolių. Kortelių priėmimo operacijų

apdorojimo sąnaudos dar didesnės.

Mokėjimo kortelių sektoriaus atstovas nurodė, kad didelę sąnaudų dalį sudaro fiksuotosios sąnaudos, kurias padengti

galima tik plečiant operacijų apimtį.

4. MAŽESNIS ELEKTRONINIŲ LĖŠŲ SAUGUMAS PRIVERSTINIO IŠIEŠKOJIMO PROCESE

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte nurodyta, kad priverstinio išieškojimo procese iki šiol skirtingai traktuojamos

lėšos mokėjimo sąskaitoje ir grynieji pinigai. Tai sudaro įspūdį, kad elektroninės lėšos yra mažesnio saugumo ir mažina

pasitikėjimą elektroniniais atsiskaitymais.

Teisinių paslaugų kontoros nuomone, šioje srityje pasireiškia teisės aktų kolizija: Sprendimų vykdymo instrukcija6

neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies. Teisinių paslaugų kontora siūlo kelias

alternatyvas: 1) tinkamas problemos identifikavimas ir pristatymas Teisingumo ministerijai; 2) bendradarbiavimas su

antstoliais ir jų savivaldą įgyvendinančiais antstolių rūmais.

Lietuvos bankų asociacija mano, kad padėtį taisyti reikėtų teisės aktuose įtvirtinant atitinkamą reglamentavimą, nurodant

galimus išieškojimo proceso atvejus ir užtikrinant išieškojimo neišvengiamumą, nepriklausantį nuo to, kokie mokėjimai

atliekami ir kokiomis sąskaitomis naudojamasi.

6 Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta 2005 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352.

7

MEPĮ asociacija irgi sutinka su pateiktu vertinimu ir pastebi, kad yra atvejų, kai klientai renkasi užsienio mokėjimo paslaugų

teikėjus, nes jie nepasiekiami išieškojimais per PLAIS sistemą. Asociacijos nuomone, turėtų būti sudaryta galimybė

skolininkui disponuoti minimalia pinigų suma, taip užtikrinant minimalius gyvybinius poreikius.

5. KLIŪTYS INOVACIJOMS

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte apžvelgtas inovacijų plitimo Lietuvos mokėjimų rinkoje tempas ir konstatuota,

kad, palyginti su Skandinavijos šalimis, mokėjimo paslaugų teikėjai į šiuolaikines mokėjimų naujoves investuoja vėliau, jos

paprastai diegiamos tik susidūrus su teisiniu reguliavimu.

Lietuvos bankų asociacija mano, kad plėtoti inovatyvius sprendimus yra siekiamybė, tačiau pastaraisiais metais bankų

sektoriaus atstovai visus galimus išteklius skyrė teisinio reguliavimo atitikčiai pasiekti (pvz., euro įvedimas, SEPA

projektas, PLAIS sistema). Asociacijos nuomone, dabartinis teisinis reguliavimas ypač konservatyvus ir atitrūkęs nuo

inovacijų.

Vienas bankas išreiškė nuomonę, kad nauja Mokėjimo paslaugų direktyva neabejotinai paskatins inovacijas ir Lietuvoje,

nes ji atveria rinką finansinių technologijų (angl. fintech) bendrovėms. Kitas bankas nesutinka su tuo, kad inovacijos

vėluoja. Jo nuomone, jos rinką pasiekia beveik taip pat greitai kaip ir kitas panašaus ekonominio išsivystymo šalių rinkas.

Šis bankas nurodė, kad vertina klientų poreikius ir investuoja į mobiliąsias aplikacijas bei elektronines sąskaitas, keičia

paslaugų planus ir kt. Dar vienas bankas pritaria Lietuvos banko vertinimui apie inovacijų vėlavimą ir nurodo tokias

priežastis: 1) nedidelė rinka; 2) nepakankamas klientų poreikis inovacijoms; 3) politinės valios stoka, dėl kurios

valstybinėse įstaigose nesudaroma galimybė atsiskaityti alternatyviomis mokėjimo priemonėmis. Šis bankas pasigedo

sistemiškesnio valstybės požiūrio į mokėjimų rinkos plėtotę ir jos suderinamumą su strateginiais valstybės tikslais.

Dar kitas bankas mano, kad inovacijų patekimas į Lietuvos rinką atitinka rinkos dydį, pajėgumą įsisavinti naujoves, teisinį

reglamentavimą ir jo suteikiamas galimybes. Šio banko vertinimu, perteklinis mokėjimų rinkos reguliavimas ir nišinių

nacionalinių produktų kūrimas inovacijų neskatina. Dėl to siūloma integruotis ir išnaudoti tarptautiniu mastu kuriamus

produktus.

MEPĮ asociacija mano, kad inovacijos vėluoja dėl palyginti nedidelio mokėjimo paslaugų naudotojų skaičiaus ir gyventojų

teikiamos pirmenybės gryniesiems pinigams. Palankesnės sąlygos elektroniniams mokėjimams, sudarytos teisėkūros

procesu, paskatintų didesnį tokių mokėjimų poreikį ir leistų prognozuoti, kiek inovacijų diegimas atsipirktų.

Teisinių paslaugų kontora mano, kad reikėtų vengti „persidengiančių“ sistemų kūrimo, o reguliacinė aplinka turėtų būti

pritaikyta naujoms mokėjimo paslaugoms.

8

Strategijos tikslo ir krypčių vertinimas

Tikslas

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte buvo suformuotas tikslas pasiekti, kad 2020 m. Lietuvos gyventojams būtų

prieinami bekontakčiai, momentiniai ir glaudžiai į verslo modelius integruoti elektroniniai mokėjimai, kurie atitiktų gyventojų

ir ūkio subjektų poreikius ir būtų masiškai paplitę.

Lietuvos bankų asociacija mano, kad tikslas formuluojamas per siaurai, nes orientuojamasi tik į vieną iš mokėjimo rinkos

plėtojimo galimybių – momentinius ir bekontakčius mokėjimus. Tokį požiūrį patvirtino ir keleto bankų atsakymai. Lietuvos

bankų asociacijos nuomone, strategijoje turėtų būti numatytas bendras visų mokėjimo priemonių valdymas ir siektinos

tendencijos, nes viena technologija neleidžia spręsti, kaip veikia ir kokią pridėtinę vertę kuria alternatyvūs sprendimai.

Pavyzdžiui, didesnė pažanga mokėjimų rinkoje būtų pasiekta efektyviai išnaudojant dabartinę mokėjimo kortelių

infrastruktūrą, skaitmenines pinigines, elektroninės prekybos kanalus. Be to, vertėtų numatyti atsiskaitymų grynaisiais

pinigais mažinimo priemones. Bankų sektoriaus nuomone, strategijos įgyvendinimo terminas turėtų sutapti su Mokėjimo

paslaugų direktyvos perkėlimu į nacionalinės teisės aktus (2018 m. sausio mėn.).

Vienas bankas pažymėjo, kad svarbu užtikrinti asmens duomenų privatumą ir tai, kad mokėjimų informacija būtų

naudojama tik prevenciniais, o ne sekimo tikslais. Kitas bankas teigė, kad dabartinis strategijos tikslas apima tik privačių

asmenų poreikius ir neatspindi verslo bei viešojo sektoriaus poreikių. Dar vienas bankas teigė, kad SEPA momentinių

mokėjimų sprendimas, paminėtas Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte, galėtų paskatinti vartotojus keisti įpročius ir

labiau atitiktų jų poreikius. Dauguma bankų laikosi nuomonės, kad strategija turėtų būti derinama su ES taikomais

standartais ir kad neturi būti priimama nacionalinių sprendimų.

Tarptautinės kortelių schemos savininkas sutinka, kad turėtų būti skatinami efektyvūs, saugūs ir skaidrūs atsiskaitymo

būdai, tačiau strategija turėtų apimti ir įprastines mokėjimo korteles. Tam pritarė ir kitas mokėjimo kortelių sektoriaus

atstovas. Jis nurodė, kad reikia atlikti išsamią analizę ir nustatyti, kodėl tuose sektoriuose, kuriuose jau taikomos

alternatyvos gryniesiems pinigams, jomis nesinaudojama, be to, reikėtų geriau ištirti naujų technologijų sąnaudas.

Kredito unijų sektoriaus atstovų nuomone, strategijoje nematyti kredito unijų vaidmens ir reikėtų dėl siūlomos momentinių

mokėjimų technologijos daugiau konsultuotis su rinkos dalyviais.

MEPĮ asociacija suformuluotam strategijos tikslui pritaria, nes formuluotė nėra kategoriška ir nepaneigia kitų mokėjimo

būdų. Vis dėlto ji mano, kad taikomų mokėjimų būdų galimybės dar nėra visiškai atskleistos, taigi strategijoje

formuluojamas tikslas galėtų apimti ir šių būdų plėtotę.

Viena su tikslo formuluote sutikusi EPĮ mano, kad galima numatyti ir siekį, kad vartotojai galėtų paprasčiau pradėti teisinius

santykius su nauju mokėjimo paslaugų teikėju. Kita EPĮ siūlo numatyti siekį užtikrinti minimalias momentinių ir bekontakčių

mokėjimų infrastruktūros sąnaudas, nes didelės sąnaudos apribotų ne bankų galimybes plėtoti momentinius mokėjimus.

Tikslo įgyvendinimo rodiklis

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte nurodyta, kad tikslas būtų įvykdytas, jei 2020 m. elektroninių mokėjimo

operacijų vienam Lietuvos gyventojui per metus tektų 300 ar daugiau. 2015 m. vienam gyventojui teko 145 mokėjimo

operacijos.

Dauguma respondentų nurodė, kad toks tikslo įgyvendinimo rodiklis nebus pasiektas savaime, tačiau tik vieno rodiklio

taikymas yra per siauras ir jis visos rinkos plėtros neatskleistų. Pasiūlyti ir papildomi tikslo įgyvendinimo rodikliai: 1) grynųjų

pinigų apyvartos pokytis; 2) elektroninių atsiskaitymų dalis bendroje mokėjimų struktūroje; 3) elektroninių atsiskaitymų

prekybos vietose padidėjimas; 4) elektroninių atsiskaitymų internetu padidėjimas; 5) elektroninių mokėjimo operacijų tarp

fizinių asmenų padidėjimas; 6) elektroninių mokėjimo operacijų tarp verslo įmonių padidėjimas; 7) elektroninių mokėjimo

operacijų vertės padidėjimas; 8) elektroninių mokėjimų padengimo žemėlapis; 9) bekontakčių ir momentinių mokėjimų dalis

mokėjimų struktūroje; 10) prekybos vietų skaičius, kuriose galima atsiskaityti elektroniniu būdu.

Kryptys

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte nustatytos trys strateginės tikslo įgyvendinimo kryptys:

1) išplėtoti prekybos vietose ir tarp mokėjimo paslaugų teikėjų infrastruktūrą, sudarančią sąlygas masiškam

bekontakčių ir momentinių mokėjimų naudojimui ir užtikrinančią, kad mokėjimo priemonių išleidimas ir apdorojimas

būtų ekonomiškai patrauklus dideliam skaičiui mokėjimo paslaugų teikėjų;

2) didinti mokėjimo paslaugų naudotojų įsitraukimą ir įtaką sprendžiant dėl paslaugų plėtojimo krypties ir priemonių;

3) stiprinti naudotojų pasitikėjimą mokėjimo paslaugų teikėjais bei mokėjimo paslaugomis ir kryptingai formuoti

mokėjimo įpročius.

9

MEPĮ asociacijos nuomone, išvardytos kryptys yra svarbiausios ir jos viską apima. Kryptys lemia viena kitą ir yra

vardijamos logiška chronologine seka. Asociacijos nuomone, momentinių mokėjimų kryptis yra pamatinė. Viena iš

nuomonę pareiškusių EPĮ siūlė pasirinkti tik vieną prioritetinę kryptį ir ji turėtų būti momentinių mokėjimų plėtojimas, nes tai

leistų paveikti visos mokėjimų rinkos plėtrą ir konkurencingumą. Kita EPĮ šią kryptį irgi laiko svarbiausia, nes, nesant

reikiamos infrastruktūros, nebūtų galimybių plėtoti kitų dviejų krypčių. Dar viena EPĮ nurodė, kad kaip papildoma strategijos

kryptis turėtų būti siekis mažinti infrastruktūros naudojimo sąnaudas.

Teisinių paslaugų kontora apgailestavo, kad Nacionalinėje mokėjimų strategijoje pakankamo dėmesio nesulaukė Mokėjimo

paslaugų direktyvos nulemti pokyčiai.

Tarptautinės kortelių schemos savininkas teigė, kad kurti alternatyvią infrastruktūrą operacijoms prekybos vietose nėra

poreikio, nes visus poreikius tenkina esama mokėjimo kortelių infrastruktūra. Jo manymu, svarbiausia yra trečioji kryptis

(įpročių formavimas).

Kredito unijų sektoriaus atstovai trečiąją kryptį irgi laiko svarbiausia. Jų nuomone, dar galėtų būti siekiama bendros

valstybės skaitmenizavimo strategijos sukūrimo. Be to, svarbu sukurti tokią reguliacinę ir mokestinę aplinką, kuri skatintų

investicijas į įvairius skaitmenizavimo sprendimus.

Lietuvos bankų asociacija sutinka, kad nurodytosios kryptys padėtų pasiekti tikslą, tačiau abejoja, ar ekonomiškai efektyvu

investuoti į alternatyvų mokėjimo kortelėms tinklą. Jos nuomone, alternatyvi kryptis galėtų būti atsilikusio elektroninių

mokėjimų reglamentavimo keitimas.

Vienas bankas mano, kad svarbiausia yra trečioji kryptis, o papildoma kryptis galėtų būti siekis riboti atsiskaitymus

grynaisiais pinigais bei elektroninių mokėjimų plėtotė valstybės institucijose. Kiti bankai irgi laikosi panašaus požiūrio ir

ypač pabrėžia ekonominį pagrįstumą investuoti į momentinius mokėjimus.

10

Strategijos priemonių vertinimas

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte numatytos tokios priemonės:

1. NAUJŲ PREKINIŲ ŽENKLŲ, ĮGYVENDINANČIŲ MOMENTINIUS MOKĖJIMUS,

PLĖTOJIMAS

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte suformuluota pozicija, kad Lietuvoje turėtų atsirasti naujus prekės ženklus

įgyvendinanti mokėjimo schema, kuri būtų ekonomiškai patraukli mokėjimo paslaugų teikėjams ne bankams ir būtų

pagrįsta bekontakčių bei momentinių mokėjimų technologija. Ši schema turėtų būti grindžiama Europos mokėjimų tarybos

momentinių kredito pervedimų funkcionalumu, o dėl papildomų elementų būtų susitarta. Manoma, kad tokia priemonė

padėtų išspręsti konkurencijos stokos, techninio nesuderinamumo, lėto inovacijų diegimo, alternatyvos mokėjimo

kortelėms nebuvimo problemas.

MEPĮ asociacijos nuomone, alternatyvos visada naudingos, nes leidžia rinktis ir didina konkurenciją. Tačiau potencialią

naudą mažina ekonominiai veiksniai: infrastruktūros diegimo kaina, paslaugų įkainiai, tinklo platumas. MEPĮ asociacija

pabrėžia, kad jau ir dabar mokėjimo paslaugų teikėjus ne bankus nuo prisijungimo prie mokėjimo kortelių infrastruktūros

sulaiko tik kaina ir, kad siūloma schema būtų konkurencinga, jos įkainiai turi būti mažesni. MEPĮ asociacija sutinka, kad

kuriant schemą reikia koordinuoti veiksmus, ir pritartų, kad Lietuvos bankas taptų šio proceso koordinatoriumi. Viena EPĮ

visgi mano, kad Lietuvos bankas turėtų tik atlikti sistemos priežiūrą, o schemos valdymo organus turėtų sudaryti mokėjimo

paslaugų teikėjai. Kita EPĮ sutinka su visais Lietuvos banko siūlymais ir mano, kad, išnaudojant mobiliųjų telefonų

teikiamas galimybes, būtų galima sukurti visavertį mokėjimo kortelių pakaitą. Tačiau dar viena EPĮ tokiam požiūriui

nepritaria, nes mano, kad Lietuvos rinka yra per maža kurti atskirą infrastruktūrą.

Nors kredito unijų sektoriaus atstovai schemos idėjos ir neatmetė, tačiau nesutiko, kad momentiniai mokėjimai gali tapti

alternatyva mokėjimo kortelėms, o Lietuvos banko, kaip schemos valdytojo, vaidmenį linko atmesti dėl nesuderinamumo

tarp priežiūros ir verslo funkcijų.

Lietuvos bankų asociacija pasigedo aiškaus verslo modelio ir jo valdymo galimybių. Jos nuomone, momentiniai mokėjimai

negali pakeisti mokėjimo kortelių funkcionalumo, o nacionalinio prekės ženklo sukūrimas nesuteiktų pridėtinės vertės

Lietuvos rinkai, nes nacionaliniai sprendimai trukdytų integruotis į Europos rinką.

Vienas bankas sutiko su daugeliu Lietuvos banko siūlymų ir įžvelgė galimybes tokią schemą plėsti į kitas Baltijos šalis,

nors ir manė, kad mokėjimo kortelė išliks prioritetinė keliaujančių klientų mokėjimo priemonė. Kitas bankas pabrėžė su

europiniais suderintų sprendimų svarbą. Dėl to šiuo metu jis pirmenybę teiktų mokėjimo kortelėms, nors momentiniai

mokėjimai ir labai perspektyvi mokėjimo priemonė. Dar vienas viešoje konsultacijoje dalyvavęs bankas pabrėžė svarbą

užtikrinti mažesnius schemos kaštus ir pasiūlė momentinių mokėjimų schemos valdymą perduoti Mokėjimų tarybai. Kitas

abejojo momentinių mokėjimų schemos ekonomine nauda ir pabrėžė, kad svarbu užtikrinti vienodų, ES mastu suderintų

finansinių produktų plėtrą Lietuvoje.

Mokėjimo kortelių sektoriaus atstovas abejojo dėl ekonominių naujosios schemos perspektyvų ir nurodė, kad norint

pasiekti masto ekonomiją reikia rinkos, kurioje būtų bent 20 mln. kortelių, 500 tūkst. prekybos vietų ir būtų atliekama

4 mlrd. operacijų per metus.

2. INFRASTUKTŪROS, SUDARANČIOS GALIMYBĘ TAIKYTI MOMENTINIUS MOKĖJIMUS,

PLĖTOJIMAS

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte pasiūlyta momentinių mokėjimų infrastruktūrą ir jos elementus plėtoti

centralizuotai, kad būtų sumažintos infrastruktūros sąnaudos, tenkančios vienam mokėjimo paslaugų teikėjui. Taip būtų

mažinamos kliūtys patekti į rinką.

Lietuvos bankų asociacija bendros infrastruktūros idėjos neatmetė, tačiau pasigedo jos finansavimo ir plėtojimo modelio,

taip pat prisijungimo, dalyvavimo ir pasitraukimo nuostatų. Be to, jai kilo klausimų, ar kiti infrastruktūros elementai būtų

siejami su dalyvavimu tarpbankinėje momentinių mokėjimų sistemoje.

Dauguma bankų sutiko, kad Nacionalinėje mokėjimų strategijoje yra išvardyti visi pagrindiniai infrastruktūros elementai,

tačiau pabrėžė, kad infrastruktūros kūrimas yra antraeilis klausimas, pirmiausia reikia įvertinti momentinių mokėjimų verslo

modelio pagrįstumą ir sutarti dėl jo valdymo. Vienas bankas pažymėjo, kad infrastruktūros elementus bendru sutarimu

galėtų diegti bet kuris atitinkamą kvalifikaciją turintis juridinis asmuo, o valdymas turėtų būti priskirtas Mokėjimų tarybos

1. naujų prekinių ženklų, įgyvendinančių momentinius mokėjimus, plėtojimas;

2. infrastruktūros, sudarančios galimybę taikyti momentinius mokėjimus, plėtojimas;

3. standartizavimo iniciatyvos;

4. mokėjimų tarybos įsteigimas;

5. alternatyvos gryniesiems pinigams pagrindinio ir vidurinio ugdymo švietimo įstaigose;

6. elektroninių mokėjimų teikiamų galimybių viešinimas ir naudotojų švietimas.

11

nuolatinėms specialistų grupėms. Kitas bankas pasigedo lėšų gavėjų pusės infrastruktūros elementų. Pasak jo, dėmesį

mokėtojo ir gavėjo sąsajai reikia skirti jau projekto planavimo etape. Šio banko nuomone, infrastruktūrą turėtų valdyti tokios

patirties jau turinti tarptautinė bendrovė.

Kredito unijų sektoriaus atstovai infrastruktūros elementų neaptarė, kol nėra aiškus momentinių mokėjimų verslo modelis ir

prekės ženklo savininkas.

MEPĮ asociacija sutiko, kad Nacionalinėje mokėjimų strategijoje yra išvardyti svarbiausi infrastruktūros elementai, tačiau

sąrašą siūlė papildyti kliento tapatybės nustatymo platforma. Ji mano, kad įėjimo kliūtys gali būti sumažintos, tačiau

praktinę sėkmę lemtų galutinė dalyvavimo kaina, tenkanti vienam rinkos dalyviui. MEPĮ asociacija mato grėsmę, kad,

pritraukus kuo daugiau dalyvių, jų poreikius ir lūkesčius valdyti būtų sunkiau ir procesas užsitęstų, o tuo metu vartotojus

pritrauktų įvairūs trečiųjų šalių sprendimai. Jos manymu, už infrastruktūros valdymą turėtų būti atsakinga viena įstaiga,

tačiau suabejota, ar tai turėtų būti Lietuvos bankas. Viena EPĮ mano, kad, jei valdytojas būtų privatus ūkio subjektas, jis

veikiausiai siektų pelno, o ne konkurencijos skatinimo ir inovacijų plėtojimo. Kita EPĮ pabrėžia, kad infrastuktūrą turėtų

valdyti mokėjimo paslaugų teikėjai.

3. STANDARTIZAVIMO INICIATYVOS

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte pabrėžta standartizavimo svarba siekiant užtikrinti konkurencingą ir atvirą

mokėjimų rinką. Kartu pateikti pasiūlymai dėl sričių, kuriose galėtų būti taikoma papildoma techninė standartizacija:

elektroninė atpažintis, Bank link paslaugos, mokėjimo inicijavimo paslaugų techninė sąveika. Manoma, kad ši priemonė

padėtų išspręsti konkurencijos stokos, techninio nesuderinamumo, lėto inovacijų diegimo, dialogo trūkumo (nepakankamo

naudotojų įsitraukimo) problemas.

Lietuvos bankų asociacija pritaria, kad techninis standartizavimas reikalingas sukčiavimo bei pinigų plovimo prevencijos

sistemose, jis aktualus ir būsimiems paslaugų teikėjams, siūlantiems informacijos apie mokėjimo sąskaitas teikimo

paslaugą, kaip tai numatyta Mokėjimo paslaugų direktyvoje. Tam pritaria ir kredito unijų sektoriaus atstovai.

Vienas bankas nurodo bendrų standartų stoką ir sveikina iniciatyvą kai kurias procedūras derinti ir tvirtinti Lietuvos

standartizacijos departamente. Taikant atvirąją schemą, standartizavimas tampa neišvengiamas, užtikrina ilgalaikį

paslaugos teikimą ir netiesiogiai prisideda prie pasitikėjimo elektroninių mokėjimų sistema bei vartotojų lūkesčių

formavimo.

Kitas bankas nurodo, kad priverstinis jau veikiančių paslaugų standartizavimas lemtų dideles investicijas mokėjimo

paslaugų teikėjams ir klientams. Be to, šis bankas siūlo naudoti europinius standartus, o ne kurti vietinius sprendimus.

Tokiam požiūriui pritaria ir keli kiti bankai.

Vienas nuomonę pareiškęs bankas sutinka su Lietuvos banko vertinimu ir priduria, kad bendro standarto trūksta

identifikuojant klientus, ypač ne rezidentus.

MEPĮ asociacija sutinka, kad standartizavimo poreikis kyla Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte nurodytose srityse,

tačiau pažymi, kad standartai neturėtų būti privalomi, nes taip mažėja lankstumas, reakcijos į pokyčius laikas pailgėja.

Daugelis respondentų mano, kad aptarti tolesnio standartizavimo poreikius galėtų Mokėjimų taryba.

4. MOKĖJIMŲ TARYBOS ĮSTEIGIMAS

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte siūloma Lietuvoje steigti Mokėjimų tarybą. Ji galėtų siekti tokių tikslų:

1) sudaryti galimybę įmonėms ir vartotojams sistemiškai ir koordinuotai nagrinėti mokėjimų rinkos problemas ir teikti

siūlymus dėl jų sprendimo; 2) stebėti, kaip įgyvendinama Nacionalinė mokėjimų strategija, ir teikti pasiūlymus dėl jos

tikslinimo; 3) nustatyti sritis, kuriose reikalinga imtis standartizavimo; 4) formuoti mokėjimo paslaugų naudotojų poziciją ES

iniciatyvose. Manoma, kad ši priemonė padėtų išspręsti dialogo dėl mokėjimo paslaugų plėtojimo krypties trūkumo

(nepakankamo naudotojų įsitraukimo) problemą.

Absoliuti respondentų dauguma palaiko Mokėjimų tarybos steigimo idėją.

MEPĮ asociacija sutinka, kad Mokėjimų taryba padėtų spręsti dialogo trūkumo problemą. Šiuo metu tokią iniciatyvą bando

prisiimti įvairios paslaugų teikėjus ar naudotojus vienijančios organizacijos, tačiau jų pirminis tikslas yra atstovauti vienos

pusės interesams. Tai ir lemia, kad dialogas nėra veiksmingas. MEPĮ asociacija sutinka su Lietuvos banko įvardytais

Mokėjimų tarybos tikslais ir siūlo juos papildyti dar vienu tikslu – patariamasis balsas teisėkūros klausimais. Asociacijos

nuomone, svarbu, kad Mokėjimų taryba remtųsi kuo platesne specialistų bei nuomonių įvairove (pliuralizmu). Tam

nebūtinas didelis tarybos narių skaičius, nes rezultatas gali būti priešingas, svarbiau, kad veiktų specialistų darbo grupės.

MEPĮ asociacija sutinka, kad Mokėjimų taryba būtų Lietuvos banko patariamoji institucija. Tam nepritaria kredito unijų

sektoriaus atstovai, kurie mano, kad Mokėjimų taryba turėtų būti nepriklausoma nuo Lietuvos banko. Lietuvos bankų

asociacija mano, kad Lietuvos banko patariamosios institucijos statusas yra per siauras ir tai būtų neefektyvu bei

neracionalu priimant strateginius sprendimus. Jos nuomone, Mokėjimų taryba turėtų kelti platesnius tikslus, pavyzdžiui,

12

numatyti gaires ar politiką, orientuotą į skaitmeninės valstybės ekonomikos vystymą, vertinti tokios politikos įgyvendinimo

poveikį.

Vienas bankas pasiūlė, kad Mokėjimų taryba būtų ne tik patariamoji, bet ir priežiūros institucija ir turėtų atitinkamas galias.

Ji turėtų užtikrinti, kad rinkoje būtų vienodai taikomi standartai, kad inovacijų ir paslaugų plėtotė būtų nuosekli bei aktuali, o

teisinis inovatyvių paslaugų reguliavimas – liberalus. Tačiau kredito unijų sektoriaus atstovai įžvelgia riziką, kad Mokėjimų

taryba gali tapti inovacijų stabdžiu.

5. ALTERNATYVOS GRYNIESIEMS PINIGAMS PAGRINDINIO IR VIDURINIO UGDYMO

ŠVIETIMO ĮSTAIGOSE

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuvos moksleiviams ir jų tėvams trūksta

alternatyvų gryniesiems pinigams, kuriomis jie galėtų naudotis švietimo įstaigose. Dėl to formuojamas daugiau nei

300 tūkst. moksleivių įprotis naudoti tik grynuosius pinigus, stabdomas inovacijų diegimas švietimo įstaigose.

Lietuvos bankų asociacija nurodė tik vieną priemonę šiai problemai spręsti – finansinį raštingumą integruoti į bendrąsias

švietimo programas. Ji nurodė, kad grynųjų pinigų naudojimas yra paplitęs ir aukštojo mokslo bei profesinėse ugdymo

įstaigose, tačiau nenurodė, kokias priemones tikslinga taikyti jose. Vienas bankas teigė, kad mokyklose formuojasi grynųjų

pinigų naudojimu grindžiami asmeninių finansų įgūdžiai, ir nurodė, kad platina ir produktus, kurie skirti jauniesiems

klientams. Kitas bankas nurodė, kad taiko į jaunimą orientuotą specialiąją programą, kurią sudaro mokėjimo kortelės ir

interneto banko naudojimas. Šis bankas informavo, kad plečia ir atsiskaitymo vietų, priimančių bekontaktes mokėjimo

korteles mokymo įstaigose, skaičių. Dar vienas jaunimo įpročių problemą pripažinęs bankas teigė, kad neplėtojamos

iniciatyvos pakeisti situaciją, ir nurodė, kad būtų pasirengęs prisidėti prie švietimo iniciatyvų. Kitas bankas nurodė, kad

būtina sudaryti sąlygas atsiskaityti mokėjimo kortelėmis ir kitomis elektroninių atsiskaitymų priemonėmis švietimo įstaigose,

ir pasisiūlė prisidėti prie finansinio raštingumo iniciatyvų.

MEPĮ asociacija vyraujantį mokyklose grynųjų pinigų naudojimą irgi vertino kaip problemą. Ji nurodė tokias priežastis:

1) atsiskaitoma labai mažomis sumomis; 2) sudėtinga mokėjimo kortelių išdavimo procedūra; 3) vaiko sąskaitai

administruoti reikėtų papildomų išlaidų. Siūloma mažinti naujų klientų registracijos ir identifikacijos procedūras.

Viena EPĮ nurodė, kad tik grynuosius pinigus kaip atsiskaitymo priemonę priimančiose maitinimo vietose vaikai nesunkiai

nustato, kurie kiti vaikai gauna nemokamą maitinimą, o tai netiesiogiai skatina patyčias.

6. ELEKTRONINIŲ MOKĖJIMŲ TEIKIAMŲ GALIMYBIŲ VIEŠINIMAS IR NAUDOTOJŲ

ŠVIETIMAS

Nacionalinės mokėjimų strategijos projekte atkreiptas dėmesys į tai, kad, technologijų pokyčiams vykstant sparčiu tempu,

mokėjimo paslaugų naudotojams lengva pasiklysti tarp skirtingų mokėjimo paslaugų. Jiems ne iki galo aišku, kuo viena

mokėjimo priemonė skiriasi nuo kitos, kuo skiriasi naudotojų teisės ir pareigos bei su tuo susijusios rizikos. Informacijos

trūkstant, dažnai mažėja pasitikėjimas mokėjimo paslaugomis.

MEPĮ asociacija neabejoja, kad žinios apie mokėjimų galimybes ir rizikas sustiprina bendrą pasitikėjimą mokėjimo

paslaugomis. MEPĮ asociacija mato dvi kryptis: 1) supažindinti jaunimą su mokėjimo sistema ir jos funkcionalumu;

2) paskatinti jau turinčius mokėjimo priemones, bet jų nenaudojančius asmenis, pirmiausia vyresnio amžiaus žmones,

keisti įpročius.

Kredito unijų sektoriaus atstovų vertinimu, mažėjant kredito įstaigų padalinių skaičiui, didelę prasmę įgyja vyresnio amžiaus

gyventojų švietimas, mokymas. Kredito unijų sektoriaus atstovai pasirengę prie tokių programų prisidėti.

Lietuvos bankų asociacija siūlo išnaudoti viešųjų bibliotekų, savivaldybių, seniūnijų, bendruomenės namų erdves ir

supažindinti vartotojus, kaip saugiai naudotis elektroninių mokėjimų teikiamomis galimybėmis. Vienas bankas finansinio

raštingumo programas pradėtų nuo studentų, nes ši visuomenės dalis susiduria su didžiausiais pokyčiais valdant asmeninį

biudžetą.

Absoliuti dauguma respondentų sutiktų prisidėti prie finansinio raštingumo programų įgyvendinimo, daugelis jų jau vykdo

įvairaus masto programas.