MISIJA – ORUS DARBAS

Vilnius, 2019

MISIJA – ORUS DARBAS

Turinys

Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio įžangos žodis

Šimtmečio kelias: dirbame, kad išsaugotume žmogų, jo sveikatą

Istorijos lapai

Pradžia ir vėlesni metai. Įstatymai. Darbo inspektoriai

Svetima sistema

Vėl pradžia. Darbo inspekcijos į(at)kūrimas

Nauji prioritetai

Nuo „žiaurių“ akcijų iki „meilės“ laiškų

Atšventę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metį pasitinkame VDI 100-metį

Inspekcijos turtas – veteranai

Ant šimtmečio slenksčio

Knyga išleista Valstybinės darbo inspekcijos iniciatyva

KNYGĄ SUDARĖAlgis Kusta

SPAUDAI PARENGĖAudronė Guigaitė

BENDRADARBIAVO Marija Čereškevičiūtė

KALBOS REDAKTORĖAngelė Pletkuvienė

DIZAINERĖ Ilona Chmieliauskaitė

NUOTRAUKOSiš Valstybinės darbo inspekcijos archyvo

Išleido leidybos įmonė „Kriventa“V. Pietario g. 5-3, 03122 VilniusTel. / faks. +370 5 265 0629kriventa@kriventa.lt www.kriventa.lt

Spausdino Standartų spaustuvė www.standart.lt

6

5

16

34

39

50

15

87

91

72

60

© Valstybinė darbo inspekcija, 2019© LĮ „Kriventa“, 2019

„Darbas skyriuje man buvo įdomiausia patirtis“

Saugos kultūra – tai požiūrių, darbo organizavimo ir elgesio modelių visuma

„Einame inspekcijos modernizavimo ir pertvarkymo keliu“

Inspektavimo evoliucija su revoliucijos požymiais: nuo rūstaus tikrintojo iki geranoriško partnerio

100 tūkstančių skambučių ir konsultavimo ypatumai

„Man geriausia diena, kai negaunu pranešimų apie mirtis darbe“

„Visada reikia įvertinti galimą pavojų“

Nuo seno kompiuterio iki šiuolaikinių informacinių technologijų

Tarptautiniai ryšiai

Šviečiamoji veikla – brandesnės saugaus darbo kultūros link

Our mission - decent work

92

101

104

110

117

122

130

137

140

144

150

54

Sauga darbe, rūpinimasis dar-buotojų sveikata, gebėjimas taikiai ir efektyviai spręsti darbuotojų ir darb-davių nesutarimus šiais laikais atro-do kaip savaime suprantamas daly-kas – juk kalbame apie mus visus: daugelis iš mūsų buvome, esame ar būsime samdomi darbuotojai vienu ar kitu gyvenimo etapu. Vis dėlto šie dalykai savaime suprantami tam-pa tik laikui bėgant: suvokiant, kad saugaus darbo reikalavimai yra dėl mūsų pačių gyvybės, o taikus susita-rimas darbo ginčų komisijoje stipri-na tarpusavio pasitikėjimą.

Mes vis dar turime kur tobulė-ti įsisąmonindami, kad sauga darbe yra ne pasirinkimas, o būtinybė. Šis suvokimas kyla iš paprastos tiesos – net viena prarasta gyvybė darbe yra per daug, net vieno žmogaus suga-dinta sveikata yra per daug.

Valstybinės darbo inspekcijos, ku-rios misija yra ugdant saugos darbe kultūrą siekti saugoti darbuotojų sveikatą, gyvybę ir darbingumą, vaid-muo ypač svarbus. Atlikdama dažnai visuomenei nematomus kont rolės ir prevencijos darbus, per šimtą veik los metų inspektorių, kitų specia listų komanda reikšmingai prisidėjo prie

Lietuvos darbo aplinkos gerinimo ir socialinio dialogo skatinimo.

Šimtas veiklos metų pirmiausia reiškia patirtį ir gebėjimą reaguoti į sparčiai besikeičiančios srities dalyvių poreikius. Tikiu, kad nauji iššūkiai dėl galimų darbo santykių ar darbo aplin-kos pasikeitimų bus įveikiami, o insti-tucija ir toliau išliks viena pažangiau-sių darbo inspekcijų Europoje.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras LINAS KUKURAITIS

76

Kaip Jūs trumpai apibūdintu-mėte, kas yra Valstybinė darbo inspekcija?

Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija (VDI), mininti savo veiklos šimtmetį, yra unikali institucija, kurios pagrindinė funkcija – darbuoto-jų saugos ir sveikatos darbe klausi-mai ir jų priežiūra Lietuvoje. Tai kon-soliduota funkcija, kurią lemia istorinė tradicija ir europinė patirtis. Europoje visos tokios institucijos dirba panašiai, kaip ir mūsų inspekcija, ir dėmesys joms plečiasi bei didėja. Europos Komi-sijos pirmininkas Ž. K. Junkeris ėmė-si iniciatyvos kurti net Europos dar-bo inspekciją. Kartu su socialiniais partneriais rūpindamiesi darbuotojų

Šimtmečio kelias: dirbame, kad išsaugotume žmogų, jo sveikatą

Jubiliejinis pokalbis apie kasdienybės reikalus su Lietuvos Respublikos vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi Jonu Griciumi.

sauga ir sveikata, socialinių garantijų apsauga, iš esmės dirbame dėl žmo-gaus, kaip valstybės vertybės. Tai la-bai svarbūs dalykai.

Svarbiausia institucijos dalis – jos žmonės. Aš didžiuojuosi savo dar-buotojais, kurie vadovaudamiesi įsta tymais rūpinasi Lietuvos žmonių sauga darbe.

Koks Lietuvos darbo inspekcijos veiklos pobūdis?

Tam tikri niuansai priklauso nuo nacionalinio identiteto. Lietuva yra santykinai nedidelė šalis, ir tai le-mia, kad turime atlikti, sakyčiau, ir tam tik ras ne visai darbo inspekcijai būdingas funkcijas. Viena iš tokių sunkių prioritetinių veiklos sričių yra nelegalaus, nedeklaruoto darbo pre-vencija, kova su ekonomikos šešėliu. Institucijai, neturinčiai teisėsaugos įgaliojimų, sudėtinga kovoti su šiuo socialiniu blogiu. Vis dėlto svarbiau-sia tai, kad, vykdydami šią Vyriausy-bės priskirtą funkciją, nepamirštame pagrindinių darbų – darbuotojų sau-gos ir sveikatos priežiūros. Tai ir pre-venciniai nelaimingų atsitikimų dar-

be, profesinių ligų mažinimo veiks-mai, ir darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi kontrolė. Šie dalykai yra ir visada bus aktualūs.

Dar viena mūsų šaliai būdinga kryptis – tai teisinių darbo santykių priežiūra. Ji tikrai nebūdinga seno-sios demokratijos šalims, kaip antai Prancūzija ar Vokietija, kuriose darbo inspekcijos su darbo kodekso vykdy-mo kontrole turi mažai reikalų ar tik tiek, kiek numato Tarptautinės darbo organizacijos direktyva Nr. 81. Joms rūpi darbo ir poilsio režimo klausi-mai, susiję su darbuotojų sveikatos apsauga, jų sauga darbe, saugiomis darbo sąlygomis. Tose šalyse darbo inspekcijos, kitaip nei mes, nenagri-nėja darbo ginčų, neužsiima pažeistų teisių atkūrimu, kai nemokamas dar-bo užmokestis ar turima įsiskolinimų darbuotojui. Šioji VDI darbo kryptis gal pateisinama mūsų nedidelėje vals-tybėje – joje netikslinga kurti daugiau priežiūros institucijų. Veiksmingiau plėsti esančių institucijų turimus ge-bėjimus ir skirti joms tas funkcijas, kurios joms nebūdingos, bet susiju-sios su socialine apsauga.

98

Dėl kokių reikalų žmonės krei-piasi į Darbo inspekciją?

Matome paradoksalią situaciją: į Darbo inspekciją tik apie 20 proc. in-teresantų kreipiasi dėl darbų saugos, likusieji 80–90 proc. – darbo teisės klausimais. Tai rodo, kad Lietuvoje bent šiuo metu netrūksta socialinės įtampos. Istoriškai taip susiklostė, kad Darbo inspekcijos veikla darbo teisės srityje susijusi su pažeidimų darbo teisinių santykių srityje maži-nimu ir čia mums labai padeda dar-bo ginčų institutas.

Dabartiniu laikotarpiu mums kelia-mi ir kiti tam tikri valstybės numaty-ti uždaviniai, juos privalome vykdyti. Ar dėl to nukenčia darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų priežiūra ir kontrolė? Manyčiau, kad siekiame kuo veiksmingiau išnaudoti žmogiškuosius išteklius šia pagrindine mūsų veiklos kryptimi ir dirbame kompleksiškai.

Kas yra darbo inspektorius? Koks jis turėtų būti, Jūsų nuomone? Ko-kie jam keliami reikalavimai?

Pirmiausia darbo inspektorius yra mūsų inspekcijos bendruomenės na-

rys. Manau, kad svarbiausias inspek-toriaus uždavinys – gerbiant verslo ir darbuotojų interesus, sukurti to-kią šių interesų sąveiką, kuri padė-tų saugoti gyvybes. Taip pat svarbu, kad konkretaus inspektavimo metu būtų eliminuoti visi nustatyti darbo teisės, darbų saugos reikalavimų pa-žeidimai. Vis dėlto inspektorius turi veikti nepamiršdamas žmogiškumo, tolerancijos. Tai svarbiausi dalykai, kuriuos teigiame, kurių mokome ir į kuriuos orientuojame savo inspekto-rius. Inspektoriui keliami aukšti el-gesio, geranoriškumo, kompetencijų standartai. Jis turi veikti kartais su-dėtingomis sąlygomis. Teisinėje vals-tybėje galioja įstatymų viršenybės principas, ir inspektorius turi laiky-tis įstatymų reikalavimų, kartu ne-pamiršti, kad jis yra paslaugos gavė-jo partneris bei pagalbininkas. Svar-bu, kad inspektorius, nuėjęs į įmo-nę, suprastų, kur slypi pavojai, kaip apsaugoti darbuotojus, kad jis teiktų kokybiškas rekomendacijas, pagal-bą, kurie būtų palankiai vertinami jų gavėjo. Ši kryptis, mano požiūriu, yra labai svarbi ir svarbesnė net už for-malių reikalavimų laikymąsi.

Darbų saugos užtikrinimas yra sudėtinga darbo sritis. Tai sunkus ir nevienadienis darbas. Todėl mūsų inspektoriai nuolat mokosi (kaip ir aš pats), nes pokyčiai, įvykę rinkos eko-nomikos sąlygomis, kelia vis naujus reikalavimus. Mūsų siekis – pirmiau-sia teikti pagalbą, o ne bausti.

Kur viso to gali išmokti inspek-torius?

Pasitelkdami ekspertus siekiame stiprinti inspektorių gebėjimus nusta-tyti profesinės rizikos veiksnius darbo vietose bei vertinti rizikos šalinimo ar mažinimo priemonių veiksmingumą. Mokomės ir vieni iš kitų: labiau pa-tyrusieji kolegiškai padeda adaptuotis naujiems darbuotojams, jiems paski-riame mentorių, pagalbininką, kuris juos moko, supažindina su praktika.

Mūsų veikloje yra specialūs reika-lavimai, ganėtinai plati teisinė bazė. Tarkime, darbuotojų saugą ir svei-katą reglamentuoja net 500 teisės aktų. Tam reikia specialių žinių ir gero išmanymo. Atliekame apklau-sas, domimės, kaip vertinama mūsų paslaugų kokybė. Apie 90 proc. vers-

lo subjektų teigia, kad mes padėjome išspręsti vieną ar kitą problemą. Tai labai svarbu ir tai reiškia, kad mūsų pagalba yra kryptinga ir tikslinga.

Teko kalbėtis su darbo inspek-toriais, daug metų dirbančiais ins-pekcijoje. Jie prisipažino patirią psichologinį stresą.

Neabejotina, tokiame atsakingame ir sunkiame darbe, kaip inspektoriaus veikla, socialinės ir psichologinės įtampos netrūksta. Juk inspektoriai patenka į baisias situacijas: žmogaus sužalojimas, žūtis, kraujas... Negali-ma prie to priprasti, kiekvienu atveju veikia vis skirtingas streso veiksnys. Sunku visiškai sumažinti stresą agre-sijos atvejais, kadangi visada priva-lome būti tam tikroje darbo vietoje ir įvertinti visas sąlygas, aplinką. Toks inspektoriaus darbas. Ar tvirti mūsų žmonės? Sakyčiau, jie ganėtinai užsi-grūdinę, bet aš manau, kad reikalinga ir institucijos organizuojama psicho-logo pagalba, kuri, tikiuosi, ateityje bus teikiama. Žinoma, nėra taip, kad inspektoriai būtų palikti vienui vieni. Turime ir streso valdymo rekomenda-cijas, neordinarinių, ne adekvačių si-tuacijų valdymo schemas.

1110

Norėtume neprarasti ryšio su tais, kurie baigė tarnybą inspekci-joje. Senjorų klubas, kuriame susi-rinkę buvę darbuotojai daugiau su-žinotų apie šiandienos inspekcijos veiklą, pasidalytų savo mintimis, gy-venimiška patirtimi, išmintimi, būtų

geras būdas siekiant išlaikyti kartų perimamumą.

Bendrovės „Spinter tyrimai“ ap-klausa rodo, kad žmonės žino apie Darbo inspekciją ir teigiamai verti-na jos veiklą.

Atliekant kūrybinę užduotį VDI seminare

Šie tyrimai atliekami siekiant įver-tinti, kiek mus žino visuomenė, kiek esame naudingi. Paradoksalu, kad dalis respondentų mus vertina kaip atvirą ir draugišką, o kita dalis – kaip bauginančią, baudžiančią institu-ciją. Pastarajai respondentų daliai priklauso, matyt, senesnės kartos žmonės, patyrę agresyvią baudimo politiką, nes tam tikru laikotarpiu buvo tradicija daugiau bausti nei pa-dėti. Darbo inspekcija jau keleri me-tai orientuota suteikti paslaugą, kon-sultaciją, patarimą. Vis dėlto esame kontrolės įstaiga: jei mūsų teisėtų reikalavimų neklausoma, nepaiso-ma patarimų, piktybiškų pažeidimų, akivaizdžios grėsmės gyvybei darbe atvejais taikome griežtas įstatymų numatytas sankcijas.

Viename interviu Jūs sakėte: „Man labai svarbu pasakyti aiškią žinią – kiekvienas, išėjęs į darbą, privalo grįžti namo sveikas. Nu-linės tolerancijos žūtims darbe metodas atėjo iš Skandinavijos ir jis privalo būti mūsų visų tikslas, kelrodė žvaigždė. Darbdavys, dar-buotojas ir valstybė turi veikti iš-

vien. Žmonių praradimai neturi kainos – ji visada yra per didelė.“

Deja, pagal europinius standartus ir statistikos duomenis, Lietuva yra vienoje iš paskutinių vietų pagal pra-radimus darbe. Esame maža šalis, o neatsakingu elgesiu dar žudome savo žmones jų darbo vietose! Turi įsitvir-tinti protingas, sąmoningas, raciona-lus veikimas žinant darbų saugos pa-rametrus, reikalavimus ir standartus. Žmogui eiti į darbą turi būti gera – dėl tokios savijautos laimi ir darbdavys, ir darbuotojas, ir valstybė.

Vis dėlto kartais, matydamas nelai-mes, nesuvokiu, kaip pats darbuoto-jas galėjo šitaip lengvabūdiškai elgtis. Nesinaudojama ir įstatymo nustatyta teise darbuotojui atsisakyti dirbti ne-saugioje aplinkoje. Užuot taip pasiel-gus ir pranešus mūsų inspekcijai, kad kilus pavojingai situacijai padėtume pašalinti rizikos veiksnius, elgiamasi priešingai, tie veiksniai toleruojami, dirbama nesaugiomis sąlygomis – ir susižalojama, žūstama.

Nelaimingų atsitikimų darbe preven-ciją vykdome pačiomis įvairiausiomis

1312

formomis, apimdami kuo platesnius visuomenės sluoksnius. Tai ir bendra-darbiavimas su socialiniais partneriais, susitikimai su jais, prevenciniai laiškai darbdaviams dėl nelaimių darbe, nelai-mingų atsitikimų darbe tyrimų analizė, išvadų, rekomendacijų rengimas. Tai ir tiesioginiai kontaktai vietose – inspek-torių konsultavimai darbdavio prašy-mu įmonėje, patarimai, tikrinimai.

Šio meto ypatumas tas, kad daug mūsų žmonių dirba užsieny-je, vyksta darbo jėgos migracija ir į mūsų šalį. Ar tai inspekcijai kelia papildomų iššūkių?

Taip, pastaraisiais metais VDI tik-rindama nustato daug nelegaliai (neteisėtai) dirbančių trečiųjų šalių piliečių, ypač iš Ukrainos. Progno-zuojama, kad nelegaliai dirbančių už-sienio piliečių bei prekybos žmonėmis priverstiniam darbui aukų skaičius gali augti. Tai mums, kaip ir kitoms šalims, naujas iššūkis. Žmonės, kurie ateina į Lietuvos darbo teisės santy-kių erdvę iš kitų šalių, turi būti lygiai gerbiami, kaip ir mūsų piliečiai. At-vykusieji parduoda savo darbo jėgą, kuria vertę. Dabar XXI amžius – sun-

ku įsivaizduoti, kad jie gali būti pa-verčiami vergais. Vis dėlto taip yra. Nežinodami savo teisių, nemokėdami kalbos darbo migrantai dažnai gyvena ir dirba blogomis sąlygomis, negauda-mi priklausančio atlygio. Šiuolaikinės ekonominės vergovės, priverstinio darbo reiškinys, kai žmonės įstumia-mi į beviltišką padėtį (nors iš dalies jie ir patys sutinka su tokiomis sąlygo-mis), plinta visoje Europoje.

Šioje situacijoje mes veiksmin-giausiai galime padėti tik bendradar-biaudami tarptautiniu mastu, taip pat ir su kitomis inspekcijomis. Tą mes ir darome vis aktyviau.

Kita vertus, mūsų pačių darbda-vių požiūris bei elgsena neretai verti priekaištų – juk jeigu negerbiame at-vykusių darbuotojų teisių, tai neger-biame savęs, savo valstybės.

Jūs dirbate kartu su Mokes-čių inspekcija, policija. Beje, dar 1920 m. priimtame Darbo inspek-cijos įstatyme buvo specialus sky-rius „Santykiai su policija“.

Labai plačiai bendradarbiaujame. Tai svarbu, nes rinkos ekonomikos

sąlygomis verslo priežiūra turi būti konsoliduota. Tokia valstybės politi-ka – mes neturėtume trikdyti socia-liai atsakingo, sąžiningo verslo, bet privalėtume nukreipti sutelktas pa-jėgas į šešėlinį verslą, kur pažeidžia-mos darbuotojų teisės.

Kadangi VDI yra ne teisėsaugos, o darbo įstatymų vykdymą prižiūrinti institucija, tarnybinis bendradarbiavi-mas mums labai padeda. Šis metodas labai svarbus ir mes jį vertiname, kole-gų pagalbą – taip pat. Ypač gerai seka-si bendradarbiauti su policija, glaudūs ryšiai nusistovėjo su Mokesčių inspek-cija, pagal reikalą – ir su kitomis or-ganizacijomis: Užimtumo tarnyba, Fi-nansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

Kokie tarpusavio santykiai su darbdaviais, kas lemia partnerystę?

Darbo inspekcijai svarbu bendra-darbiauti su visomis įmonėmis, ypač tomis, kurios veikia regionuose, pri-valu domėtis įmonių interesais sau-gaus darbo srityje. Todėl organizuo-jame ir patys dalyvaujame partnerių surengtuose įvairiuose renginiuose, kuriuose nagrinėjami darbų saugos

klausimai. Aktyviai bendradarbiau-dami norime padėti išvengti nelaimių. Mūsų tikslas – pateikti ekspertinę nuomonę, aktyviai reikšti poziciją die-giant saugaus darbo kultūrą. Džiau-giamės, kad daugelio įmonių vadovai noriai bendradarbiauja su Darbo ins-pekcija. Šitaip formuojasi aukštesnė bendro darbo kokybė, mezgasi puikūs kontaktai, o saugus darbas tokiose įmonėse yra sudėtinė, neatsiejama darbo kultūros dalis.

Su kokiomis dar struktūromis siejasi Darbo inspekcijos veikla?

Mūsų veikla siejasi su asocijuoto-mis struktūromis, organizacijomis, kurios atstovauja verslo ar darbuo-tojų interesams. Turime sėkmingo bendradarbiavimo su tokiomis insti-tucijomis pavyzdžių.

Ilgametis bendradarbiavimas sieja su Lietuvos statybininkų asociacija (su šia asociacija ir Valstybine mo-kesčių inspekcija pasirašėme me-morandumą dėl bendradarbiavimo, siekdami mažinti šešėlinę ekonomi-ką, pajamų neapskaitymo, mokesčių vengimo ir nelegalaus darbo mastą,

14

užtikrinti darbų saugą ir nelaimingų atsitikimų prevenciją statybvietėse).

Glaudūs ryšiai su Investuotojų fo-rumu nusistovėjo pirmiausia dėl to, kad jis vienija aukštos darbo kultūros, tarptautinio kapitalo įmones. Jose vy-rauja pagarbus požiūris į darbuotoją, jis vertinamas kaip asmenybė. Šios įmonės saugo savo reputaciją ir pres-tižą. Aktyviai bendraujame su Vers-lo darbdavių konfederacija, rengiame bendrus projektus, teikiame konsulta-cinę pagalbą. Tradiciškai geri santykiai susiklostę su profesinėmis sąjungo-mis, kaip darbuotojų teisių gynėjomis: visokeriopai padedame žinodami, kad joms sudėtinga ir sunku veikti. Kon-sultavimas ir informavimas yra vienas svarbiausių mūsų veiklos prioritetų.

Darbo inspekcija švenčia 100-me -tį. Kokie Jūsų pamąstymai apie inspekciją po 100 metų?

100 metų – ilgas laikotarpis. Džiau-giuosi, kad VDI jį nuėjo prasmingai, o išgyvendama ir gana sudėtingus perio-dus išliko institucija, ginančia teisėtus interesus saugaus darbo, darbo san-tykių srityse. Nauji laikai atneša savo

naujovių: labai keičiasi teisinių darbo santykių aplinka, daugėja savaran-kiškai dirbančių asmenų, atsiranda nuotolinis darbas, robotizacija, daliji-mosi ekonomikos fenomenas, žmonės dažnai patys susikuria darbo vietas. Ar tos darbo vietos saugios? Šis klau-simas iškyla naujai ir plačiu įvairių ša-lių mastu. Todėl su kitų Europos ša-lių darbo inspektoriais diskutuojame, kaip elgtis su šiais sektoriais, kurie yra beveik neprižiūrimi ir dažnu atveju vei-kia nesaugiai. Tai iššūkis visos Euro-pos valstybinėms darbo inspekcijoms!

Šios naujos darbo formos sakyte sako, kad artimiausią šimtmetį ins-pekcijai veiklos netrūks. Kitą šimt-metį dirbs kiti žmonės, kurie, tikiu, tęs tradiciją, bus lojalūs valstybei, supras veiklos prioritetus ir jų verty-bės išliks tokios pat, kaip dabar. Tai – pagarba žmogui, verslui, pagarba tiems, kurie darbu kuria Lietuvą. Ti-kiu, kad naujoji karta gebės socialiai atsakingai gyventi ir dirbti.

Anot Horacijaus, pradžia yra pati svarbiausia darbo dalis. Tegu kitas šimtmetis patampa pradžios dalimi.

I S T O R I J O S L A P A I

Prieš šimtą metų, 1919-aisiais, antroji Lietuvos Vy-riausybė įsteigė Darbo ir socialinės apsaugos ministeriją, įkūrė darbo inspektorių instituciją.

Atverskime šimto metų istorijos puslapius, kad juose rastume Darbo inspekcijos pirmeivių veiklos pėdsakų, kad suvoktume savo šaknis. Kad padedami jau atkurto-sios Valstybinės darbo inspekcijos vadovų, įvairių sričių senbuvių, patyrusių specialistų matytume, kaip rutu-liojosi šiandienos inspekcijos veikla ir tikslai, jos vieta visuomenėje.

Valstybinė darbo inspekcija, išgyvendama ir gana su-dėtingus periodus, išliko institucija, ginančia teisėtus interesus saugaus darbo, darbo santykių srityse.

1716

Pradžia ir vėlesni metai. Įstatymai. Darbo inspektoriai

Darbo inspekcijos departamentas

1919 m. birželio 16 d. paskelb-tas Darbo inspekcijos departamen-to įsteigimo įstatymas. Jį pasirašė valstybės Prezidentas Antanas Sme-tona, Ministras Pirmininkas Myko-las Sleževičius, darbo ir socialinės apsaugos ministras Juozas Paknys, Ministrų kabineto reikalų vedėjas Tadas Petkevičius. Departamentas buvo įsteigtas prie Darbo ir socia-linės (tais laikais vartotas terminas „socialės“, šiame leidinyje laikoma-si dabartinės rašybos. – Red.) ap-saugos ministerijos. Departamento centro organizaciją sudarė depar-tamento vedėjas ir valdininkai – skirta 11 etatų, veikla buvo vyk-doma pasitelkiant apygardų darbo inspektorius. Savo veikloje darbo inspektoriai vadovavosi laikinais

įstatymais, taip pat atitinkamais Rusijos pramonės įstatų straips-niais, kurie, trūkstant norminių aktų, buvo taikomi Lietuvoje. Įstaty-me nurodoma, kad „darbo inspekto-rių veikimas visoj savo platumoj, be fab rikų-dirbtuvių, apima ir prekybos ir amatų įstaigas“, tačiau „jų žinion neįeina technikos dalies fabrikų, dirbtuvių srityje prižiūrėjimas“ (čia ir toliau leidinyje cituojamų doku-mentų kalba netaisyta. – Red.).

Departamento teisės ir pareigos nebuvo aiškiai apibrėžtos, inspek-toriai neturėjo teisės bausti admi-nistracinėmis baudomis. Jų darbui, ypač provincijoje, buvo trukdoma, o kartais jų veikla ir visiškai ignoruo-ta. Net tokiu atveju, kai aiškiai nu-sižengiama įstatymui, inspektoriai neturėjo galios priversti jį vykdyti. Gana dažnai kviečiami įmoninin-kai ar dvarų valdytojai atsisakydavo

atvykti į inspektoriaus būstinę. Traukti baudžiamojon atsakomy-bėn nusižengusiuosius buvo men-ka perspektyva dėl ilgos ir sunkios teismo procedūros. Visa tai menkino inspektorių autoritetą.

1919 m. spalį neilgai gyvavu-si Darbo ir socialinės apsaugos mi-nisterija likviduota, o jos funkcijas perėmė Vidaus reikalų ministerijo-je įkurtas ir nuo 1919 m. gruodžio 2 d. veikęs to paties pavadinimo departamentas. Darbo ir sociali-nės apsaugos departamentą sudarė 3 skyriai – darbo, socialinės apsau-

gos ir tremtinių grąžinimo. Tokia val-dymo struktūra išliko iki 1924 m., kai departamentas buvo reorga-nizuotas. Jo funkcijas perėmė Vy-riausiasis darbo inspektorius ir Sveikatos departamento socialinės apsaugos inspektorius.

Augimo sunkumai

1921 m. rašytame Darbo ir so-cialinės apsaugos departamento direktoriaus Aleksandro Šostako paaiškinime dėl Darbo inspekci-jos įstatų atkreipiamas dėmesys į tai, kad Darbo inspekcija jau vei-kia daugiau nei dvejus metus, bet vis dar aiškiai nenurodytos ir ne-apibrėžtos jos teisės bei prievolės, vaidmuo šalies ekonominiame gy-venime. Steigiant inspekciją buvo nurodyta, kad ji savo veikimo srityje vadovaujasi laikinais įstatymais ir atitinkamais Rusijos pramonės įsta-tų straipsniais, tačiau, kaip pastebi A. Šostakas, dėl įstatymų vykdymo Darbo inspekcija pateko į keblią padėtį, darbininkai nusivilia darbo

Net tuose atsitikimuose, kuomet aiškiai peržengiamas įstatymas, inspektorius neturi galios priversti pildyti jo įsakymą. Su inspektoriais vis mažiau ir mažiau tesiskaitoma, darbininkai inspektoriais nusivilia, jie nustoja iš vienos ir kitos pusės autoriteto, ir jų rolė trukdant ir regu-liuojant darbo ir kapitalo santykius, palieka beprasmė.

Pirmasis Lietuvos Respublikos darbo ir socialinės apsaugos

departamento direktorius Aleksandras Šostakas

1918

inspektoriais. Provincijoje nėra gali-mybės gauti senų rusų įstatymų rin-kinių, be to, tie teisės aktai taikomi tik stambesnei pramonei, o Lietuvo-je labiausiai išsiplėtojusios smulkio-sios ir amatų įmonės, visiškai nenu-matomos inspekcijos teisės žemės ūkyje, valdžios dirbtuvėse, transpor-

to, prekybos ir kitose įmonėse, kurių rusų fabrikų inspekcija neliesdavo. „Jų inspekcija turėjo šiokias tokias teises, ko negalima pasakyti apie Darbo inspekciją, buvo ankštai su-rišta su vadinamosiomis gubernijų fabrikų ir dirbtuvių „prisutstvijo-mis“, kurios turėjo teisę inspekto-riams kreipiantis skirti administra-cines baudas ir aiškinti painesnius klausimus“, – rašė A. Šostakas. Jis siūlė pirmiausia išplėsti inspekcijos veiklą, kad ji apimtų visas darbo sri-tis, kuriose naudojamas samdomas darbas, apibrėžti jos teises ir prie-voles, numatyti valdžios teises skirti administracines baudas ir traukti teisman, taip pat reikia instrukcijos, kurioje „turi būti smulkiausiai nuro-dyta ir apibrėžta visi inspektoriaus veiksniai einant jam tarnybos prie-voles.“ Šios pastabos, kaip matysi-me, pasiekė įstatymų leidėjų ausis.

1921 m. paskelbtos Laikinos dar-bininkų ir tarnautojų, nukentėjusių nelaiminguos atsitikimuos, taisyklės. Jos apėmė „visas fabrikų, gelžke-lių, laivininkystės, tramvajų ir kitas transporto įmones, taip pat amatų,

A. Šostako rašto dėl Darbo inspekcijos veiklos organizavimo fragmentas, 1921 m.

pramonės, žemės ūkio, miškų, sta-tymo, krovimo, prekybos įmones, neišskiriant savivaldybių ir valdžios įmonių“. Nurodytose įmonėse įvy-kus nelaimingiems atsitikimams, įmonių savininkai „privalo atlyginti darbininkams arba tarnautojams be skirtumo lyties ir amžiaus už dar-bingumo nustojimą dėl sužeidimo ir pakenkimo sveikatai, paėjusių dir-bant jiems įmonės gamybos darbą arba iš priežasties panašių darbų“. Taisyklėse nustatyta, kad įmonės savininkas neatsako už nukentėju-sius darbininkus, tarnautojus arba jų šeimos narius „tam atvejy, jog priežastimi nelaimingo atsitikimo buvo: 1) nukentėjusio bloga min-tis, 2) gaivalinga jiega, nepriklau-santi nuo įmonės darbų“. Nuken-tėjusiesiems atlyginimas duodamas pašalpa ir vienkartiniu piniginiu už-mokesčiu (mirus nukentėjusiam – šeimos nariams), numatytos sąly-gos, kokio dydžio turi būti atlygi-nimas. „Darbo inspektoris arba jo pavaduotojas apie įvykusį nelai-mingą atsitikimą sustato aktą, ku-riame pažymima: 1) laikas, vieta ir aplinkybės nelaimingo atsitikimo,

2) ar mirtis paėjo dėl nelaimingo atsitikimo ir sužeidimo rūšis bei darbingumo nustojimo pripažintas laipsnis, 3) atlyginimo ieškančios pusės reikalavimas ir įmonės savi-ninko pasiūlymas, 4) nurodymas šio įvykio aplinkybių ir savo nuomonės apie nukentėjusiojo teisę gauti atly-ginimą bei jo dydį.“ Kiekvienoje įmo-nėje specialioje knygoje turėjo būti įrašas, kaip vykdomas atlyginimo nukentėjusiems asmenims ir jų šei-mų nariams pasižadėjimas.

Inspektorių suvažiavimas

1922 m. sausį įvyko darbo ir so-cialinės apsaugos inspektorių suva-žiavimas. Jį pradėjo vidaus reikalų ministras, pabrėždamas Darbo ins-pekcijos įsteigimo tikslą ir jos tie-sioginius uždavinius. Suvažiavime aptartas Darbo inspekcijos organi-zacijos veikimas, darbo klausimai, priimta rezoliucija dėl tikslios Darbo inspekcijos organizacijos Lietuvoje.

Iš suvažiavimo protokolo galima susidaryti vaizdą, kokia tuo metu

2120

buvo darbo inspektorių darbo apim-tis, kiek ji reikalavo laiko sąnaudų. Paskaitykime. „Svarbiausias inspek-ci jos darbas – rišimas skundų, konf-liktų ir likvidavimas streikų, be pa-prasto lankymosi įmonėse tikslu ištir-ti darbo padėtį, atliekamas vietoje ir prie taip blogo susisiekimo, keliaujant 40–70 kilometrų arkliais, užima 3–4 die nas į savaitę. Raštinės darbo ins-pekcijoje yra tiek, jog vienam žmogui per likusias 2–3 dienas galima atlikti jį tiktai dirbant ir vakarais (kasdien gaunami skundai raštu, kuriems rei-kia pašvęsti 1–3 val. laiko; kasdien atsilanko 5–30 žmonių su skundais žodžiu, kurių užrašinėjimas ir aiški-nimas užima 3–6 val., be to, inspek-cijoje sudaromi aktai, sutartys, pro-tokolai, išduodama nuorašai, atlie-kamas visas kitas oficialus susiraši-nėjimas ir tam tikslui nemaža reikia vaikščioti po įvairias įstaigas ir gaišyti daug laiko. Tikslus periodinis (kas 3 mė nesiai) statistikos žinių rinkimas reikalauja tiek laiko, kad vienas veik išimtinai tuo užsiimąs vos tegali at-likti, nes reikia lankytis visuose vals-čiuose ir daugumoj įmonių, vietos gi savivaldybės dėl stokos laiko, o tan-

kiai nesugebėjimo, negali šiuo atveju suteikti žymesnės pagalbos. Inspek-toriui, einant savo tiesioginius užda-vinius, greta prisieina eiti pareigas ir raštininko, sargo, laiškų nešiotojo.“

Suvažiavimas, siekdamas, kad Dar-bo inspekcija galėtų tiksliai atlikti savo juridines bei moralines parei-gas, konstatavo, jog būtina inspek-toriams skirti padėjėjus, inspekto-rius tinkamai materialiai aprūpin-ti, išplėsti jų teises, kad jie galėtų kreiptis į teismą dėl įstatymo pažei-dimo, administracine bausme baus-ti teisėtų inspektorių reikalavimų nevykdančius asmenis, bet kuriuo metu lankyti visas prižiūrimas įmo-nes, reikalauti visokeriopos milicijos pagalbos, kai tik jos reikia. Kalbant apie inspektorių padėjėjus, atrodo, ne visur jų trūko. Štai Darbo ins-pekcijos Kauno miesto ir apygardos veikimo 1919 m. birželio apyskaitoje nurodytame inspekcijos darbuoto-jų sąraše randame, kad inspekto-rius M. Markauskas turėjo padėjėją S. Goc ir raštininką J. Marčių.

Suvažiavimas konstatavo, kad Lie-tuvoje veikiantys Rusijos įstatymai

darbo srityje teisės atžvilgiu yra la-bai pasenę ir neatitinka ekonominių bei politinių šalies sąlygų, todėl dar-bo inspektoriai negali tiksliai atlikti savo pareigų ir patenka į sudėtingas situacijas. Suvažiavimas nurodė, kad būtina keisti asmeninio samdymo taisykles, darbininkų samdymo fab-rikuose, taip pat prekybos įmonėse įstatus, samdymo atlikti žemės ūkio darbus taisykles. Suvažiavimas pri-pažino, jog reikia įstatymiškai nor-muoti darbo dienos trukmę ir darbi-ninkų darbo užmokestį.

Pirmasis Darbo inspekcijos įstatymas

Nemažai suvažiavime išsakytų tei-ginių vėliau materializavosi 1924 m.

lapkričio 14 d. Seimo priimtame naujame Darbo inspekcijos įstaty-me, kuris pakeitė veikusią rusišką darbo teisę. Jį pasirašė Seimo Pirmi-ninkas Antanas Staugaitis ir Minist-ras Pirmininkas Antanas Tumėnas. Trylikos paragrafų įstatyme jau aiš-kiau nustatytos inspekcijos funk-cijos, kompetencija, struktūra. Pir-mąkart nurodyta Vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybė. Įstatymas skelbė: „Darbo inspekciją sudaro: 1) Vyriausiasis Darbo Inspektorius; 2) apygardų inspektoriai ir kiti dar-bo inspekcijai reikalingi tarnautojai, kuriuos skiria Vidaus Reikalų Mi-nisteris.“ Vyriausiasis darbo inspek-torius buvo pavaldus vidaus reikalų ministrui. Ministras turėjo tvirtinti ir Vyriausiojo darbo inspektoriaus sudarytą Darbo inspekcijos apygar-dų planą.

Įstatyme nurodoma, kad Darbo inspekcijos tikslas yra kelti dar-bingumą, saugoti dirbti pasamdy-tų žmonių ir jų šeimynų gyvybę ir sveikatą, išskyrus žemės ūkius, mažesnius nei 80 ha. Darbo inspek-toriai privalėjo prižiūrėti, kad būtų

1802 m. Darbo inspekcija įsteigta Didžiojoje Britanijoje, 1810 m. – Bel-gijoje, 1824 m. – Prūsijoje. 1923 m. Tarptau tinės darbo organizacijos konferencija priėmė Darbo inspekci-jos bendruosius nuostatus.

2322

tiksliai vykdomi darbo srityje vei-kiantys įstatymai ir taisyklės, žinoti esamą darbo padėtį – rinkti statis-tikos žinias, tirti darbininkų gyve-nimo, atlyginimo ir darbo sąlygas, registruoti visus nelaimingus atsiti-kimus įmonėse ir ūkiuose, tirti jų priežastis ir perduoti teismui spręs-ti dėl darbininkų kompetencijų da-lyko. Darbo inspektoriams suteik-ta teisė dieną ir naktį darbo metu lankytis įmonėse, dvaruose, taip pat prie įmonių esančiuose darbininkų butuose (domėtis, ar jie atitinka elementarius higienos reikalavi-mus). Inspektoriai privalėjo „rūpin-tis įspėti ir išspręsti kylančius tarp samdytojų ir samdininkų ginčus ir konfliktus, ištirdami dalyką vietoje ir stengdamiesi abi puses sutaikin-ti, organizuodami taikos kameras ir trečiųjų teismus“. Kai darbo srityje veikiantys įstatymai buvo nevykdo-mi, darbo inspektorius turėjo tei-sę surašyti protokolą ir perduoti jį teismui.

Inspektoriai privalėjo teikti mėne-sines savo darbo apyskaitas. Įstaty-me numatyta, kad darbo inspekto-

riams tarnybos reikalais susisieki-mo priemones teikia savivaldybės. Vyriausiasis darbo inspektorius jau turėjo teisę administracine tvar-ka bausti prasižengusį asmenį pi-nigine bauda (nuo 25 iki 500 litų), kuri buvo pervedama į Ligonių kasų fondą. Darbo inspektoriai privalėjo „tvirtinti įmonių taksas, tabelius ir vidaus tvarkos taisykles“.

Inspekcijos veiklą reglamentavo 1925 m. vidaus reikalų ministro Antano Endziulaičio išleista Dar-bo inspekcijos įstatymui vykdyti instruk cija.

Inspekcija buvo atsakinga už tei-sinę, techninę ir materialinę darbų saugos kontrolę. Įstatymo vykdymo instrukcijoje, kaip ir įstatyme, nu-rodyta, kad inspektoriai priima ir tiria skundus ir pareiškimus apie tarp darbdavių ir darbininkų ki-lusius nesusipratimus ir konflik-tus, reikalui esant turi išklausinėti įmonės darbininkus ir tarnautojus, privalo dažniau lankyti jų priežiū-rai pavestas įmones, registruo-ti draudimo kasai priklausančius nelaimingus atsitikimus, tirti jų

priežastis, taip pat duoti leidimus dirbti viršvalandžius ir kt. Instruk-cija numatė, kad inspektoriai turi reikalauti, jog įmonių savininkai skubiai praneštų apie įmonės likvi-davimą ar laikiną veiklos sustabdy-mą, apie streiką, kolektyvinį darbi-ninkų judėjimą arba nepasitenkini-mą, nelaimingus atsitikimus, įmo-nę ištikusį gaisrą, mašinų gedimą ir kitus įvykius, kurie gali pakeisti nustatytą darbų tvarką ir pakenkti darbininkams, kt.

Darbo inspektorių reikalavimai buvo įrašomi į įmonėse vedamas inspek torių lankymosi knygas. Instruk cijoje nurodoma, kad darbo inspektoriai skiria priėmimo dienas (ne mažiau kaip 3 kartus per savai-tę) asmeniniams pasikalbėjimams su in teresantais, prižiūri, jog visose įmo-nėse aiškioje vietoje būtų skelbiama apie inspektoriaus priėmimo dienas ir adresą, būtų baudų lentelė, nelai-mingų atsitikimų knyga. Tam tik rais atvejais, įmonių vadovams prašant, darbo inspektoriai galėjo leisti atida-ryti prie įmonių parduotuves ir tvir-tinti jų prekių kainas, taip pat teikia-

mų darbininkams natūra buto, val-gio, pirties taksas. Darbo inspektorių darbą vietose prižiūrėjo apskričių vir-šininkai, kurie turėjo teisę reikalauti iš inspektorių įvairių žinių.

Darbo inspekcijos įstatymo vyk-dymo instrukcija numatė bendra-darbiavimą su gydytojais, technikos inspektoriais, ypač su policija. Po-licija privalėjo pranešti darbo ins-pektoriams apie nelaimingus atsiti-kimus, gaisrus, steigiamas ar likvi-duojamas įmones, rengiamus arba jau įvykusius įmonėse streikus, ji

Jei įmonėje pastebėtos tokios sąlygos, kurios sudaro darbininkų sveikatai arba gyvybei pavojų dar-bo metu arba įmonės duodamuose jiems butuose, darbo inspektoriai duoda įmonės vedėjams smulkių nurodymų tiems trūkumams paša-linti, nusikaltusius traukia tieson ir, reikalui esant, siūlo savo vyresny-bei leisti naujus ar papildyti senus privalomus įsakymus.

Darbo inspekcijos įstatymui vykdyti instrukcija, 1925 m.

2524

įteikdavo įmonių savininkams ar darbuotojams inspekcijos šaukimus ir įsakymus. Darbo inspektoriaus kviečiama policija turėjo dalyvauti įmonių patikrinimuose ir surašant protokolus dėl įstatymų ir privalo-mų įsakymų pažeidimo.

Pirmasis Vyriausiasis darbo inspektorius

1925 m. Darbo ir socialinės apsau-gos inspekcijos vadovu tapo Darbo ir socialinės apsaugos departamentui vadovavęs Aleksandras Šostakas. Tai-gi jis laikytinas pirmuoju Lietuvos vy-riausiuoju darbo inspektoriumi, nes iki to laiko ši vieta buvo vakuojanti. Jis, beje, ir iki tol inspekcijos doku-mentus pasirašydavo už Vyriausiąjį darbo inspektorių. Vėliau A. Šostakas ilgus metus vadovavo Vyriausiajai so-cialinio draudimo valdybai.

Nuo1927 m. gruodžio 1 d. iki 1934 m. gruodžio 31 d. veikė Vyriausio darbo ir socialinės apsaugos inspektoriaus institucija.

Ką anuomet veikė darbo inspektoriai

Pirmojo visuotinio Lietuvos gyven-tojų 1923 m. surašymo duomenimis, šalyje buvo 2 mln. 168 tūkst. gyven-tojų, iš jų dirbančių žmonių – 68 proc.

Pirmasis Lietuvos Respublikos vyriausiasis darbo inspektorius Aleksandras Šostakas

dirbo žemės ūkyje

Darbo jėgos pasiskirstymas verslo šakomis 1929 m.

1 205 738

dirbo pramonėje, statybose100 608

dirbo transporto, susisiekimo srityje

17 292

dirbo prekyboje

Šaltinis: Lietuvių enciklopedija, XV t.

39 300

Su savininkais ir tarnautojais iš viso priskaičiuota pusantro milijono dirbančių asmenų.

Įmonių skaičius šalyje

5 402 1923 metai

5 842

12 067

1930 metai

1935 metai

15 2141937 metai

16 1311939 metai

Darbo inspektoriai lankėsi įmo-nėse, tikrino, kaip laikomasi darbo ir higienos sąlygas nustatančių įsta-tymų ir taisyklių bei darbo sutarčių, sprendė tarp darbdavių ir darbinin-kų kylančius konfliktus, aiškinosi streikų priežastis, rinko žinias apie darbininkų darbo ir gyvenimo sąly-gas bei atlyginimą, tyrė nelaimingus atsitikimus, teikė ataskaitas kontro-liuojančioms įstaigoms.

Darbo apsauga plačiąja prasme apėmė samdos ir darbo sąlygas, atly-ginimą, darbo laiką, atostogas ir po-ilsį, darbo higieną, techninę darbuo-tojų apsaugą, socialinį draudimą, darbininkų švietimą, butų prob lemą ir kt.

Darbo inspekcija savo veikloje va-dovavosi Darbo inspekcijos įstatymu, Darbo inspekcijos įstatymui vykdyti instrukcija, vidaus reikalų ministro įsakymais ir kitais teisės aktais.

Darbo inspektoriai dirbo Kauno mieste ir dešimtyje apygardų: Kau-no, Vilkaviškio, Alytaus, Marijampo-lės, Ukmergės, Panevėžio, Rokiškio, Šiaulių, Telšių ir Raseinių.

2726

Pažvelkime į kelis pavyzdžius, atskleidžiančius to meto darbo ins-pektorių veiklos pobūdį. Štai Kauno miesto darbo inspekcijos 1924 m. sausio mėnesio ataskaitoje nurodo-ma, kad išnagrinėti 28 skundai dėl atleidimo iš darbo ir kompensacijų nemokėjimo, išspręsti 4 ginčai dėl algų sumažinimo ir 3 ginčai – dėl atlyginimo už sveikatos sužaloji-mą, gaunamų raštų užregistruo-ta 51, siunčiamų – 32, įvairiais klausimais apsilankė daugiau nei 300 interesantų. Trijų fabrikų val-dytojai patraukti į teismą už įstaty-mų nevykdymą.

Pačioje inspekcijos darbo pradžio-je (ir vėliau, kaip matyti iš suvažia-vimo protokolo) buvo ypač aktualus materialinės bazės klausimas. Išli-kusioje archyvinėje medžiagoje ran-dama pageidavimų dėl geistinų dar-bo priemonių: telefono, susisiekimo priemonės. „Kadangi daugelis da-lykų tenka rišti vietoje mieste arba už miesto, – 1919 m. rašo Kauno miesto darbo inspektorius, – vaikš-čiojimas atima daug laiko, o važi-nėjimas brangiai atsieina. Ypač tai

Kas mėnesį rašomose ataskaitose buvo pateikiama ir statistikos žinių. Štai Panevėžio apygardos darbo ins-pektorius 1924 m. pateikia tokius bir-želio mėnesio skaičius:

dvarų, juose

darbininkų ordinarininkų (samdytų)

liuosininkų

vyrų

vyrų

moterys

moterų214

1 240

310

64

200padienių

vyrų moterys380 396

pramonės įmonės, jose

tarnautojų

darbininkų

vyrų moterų

396105

780 340

amatų įmonių, jose

darbininkų meisterių

pusmeisterių

1 370

1 000

1 436mokinių

1 200

Apygardose buvo rašomos mėnesi-nės nelaimingų atsitikimų ataskaitos ir siunčiamos Vyriausiajam darbo inspektoriui.

įmonėse

aplankyta įmonių

Alytaus apygardos 1931 m. gruodžio mėnesio ataskaitoje nurodoma, kad

14nelaimingų atsitikimų darbe 0darbo sąlygos pakeistos 2išspręstos dėl kompensacijų

per 12 mėnesių gauti

559

42

bylos

skundai

Iš jų išspręsta

17 247perduota į teismą

apsilankė interesantai

Šiaulių apygardos darbo inspek-cijos ataskaitoje nurodoma, kad 1935 m. gruodžio mėnesį įvyko 1 ne-laimingas atsitikimas: metalo ap-dirbimo įmonėje sunkiai keldamas darbininkas „sužalojo vidurius“. Ra-seinių apygardoje 1932 m. lapkričio mėnesį malūne žuvo vienas žmogus.

pamatoma darbui padidėjus. Turint savo susisiekimo priemonę (arklys etc.) galėtų suekonomyti kaip laiko, taip ir lėšų, ypač todėl, kad tomis pačiomis priemonėmis galėtų nau-dotis ir socialės apsaugos Kauno skyrius.“ Ataskaitoje teigiama, kad „profesinių sąjungų legalizacija ir iš-leidimas įstatymų darbininkų klau-simu suteiks darbo inspekcijai dar tvirtesnio pamato, ant kurio stovė-dama ji galės vaisingiau vykinti pa-vestus jai uždavinius“.

Koks tuo metu buvo darbo inspek-torių atlyginimas, rodo Kauno miesto ir apygardos 1919 m. birželio 14 d. dokumentas: darbo inspektorius Me-čius Markauskas – 1 200 auksinų per mėnesį, jo pagalbininkas Samuilas Goc – 900, raštvedys Liudvikas Kle-vinskas – 750, tarnaitė Joana Gecevi-čiūtė – 300, raštų nešiotojas Adomas Juškevičius – 200 auksinų (pereina-masis Lietuvos Respublikos laikinasis popierinis pinigas, kursavęs 1919–1922 m., jį pakeitė litas. Auksinai 3 mėn. į litus buvo keičiami mažėjan-čiu santykiu, iš pradžių 175, metų pa-baigoje – 850 auksinų už 1 litą. – Red.)

2928

Konkretus atvejis aprašytas ins-pekcijos Kauno miesto 1919 m. apyskaitoje. Autentiškas tekstas savaip įdomus. „Birželio pirmose dienose Kauno malūne atsitiko ne-laimė. Vienas darbininkų, reguliuo-damas girnas, pateko ratan ir tapo užmuštas. Inspekcijos nariai, su-sipažinę vietoje su nuotykio aplin-kybėmis ir išklausę paaiškinimus kaip iš vienos, taip iš antros pusės, konstatavo, kad nelaimingo nuoty-kio kaltė puola ant savininko, nes jis pasiūlė reguliuoti girnas ne užtekti-nam skaičiui darbininkų – paprastai siųsdavo tris, bet ne du. Savinin-kui buvo pasiūlyta duoti nukentė-jusiojo našlei atlyginimą. Po ilgų derybų savininkas sutiko išduoti 8 000 auksinų, tuoj mokant pusę, o kitus per du kartu 9 mėnesių bėgyje. Nors sulig įstatymu atlyginimo suma turėjo būti daug didesnė, bet turint omenyje įstaigos mažumą (dirbo tik 3 darbininkai) Inspekcija tą sumą sankcionavo ir surašė tam tikrą sutartį.“

Apie visus nelaimingus atsitikimus nepriklausomoje Lietuvoje nėra išsa-

mių duomenų. Knygos, skirtos Darbo inspekcijos 80-mečiui, autoriai nuro-do, kad tik iš atskirų ataskaitų gali-ma susidaryti vaizdą apie tuo metu buvusius nelaimingus atsitikimus, traumas. Pvz., ataskaitose apie nu-kentėjusiuosius per gaisrą nurodo-ma, kad 1938 m. sudegė 14, užmušti 9, sužeisti 148 žmonės, 1939 m. – atitinkamai 15, 7, 153. 1939 m. ke-liuose įvyko 580 nelaimingų atsiti-kimų. Geležinkelyje 1937 m. įvyko 57 nelaimingi atsitikimai (užmuštas 1, sužeisti 3), 1938 m. – 56, 1939 m. – 61 (užmušta 20 žmonių). Lietuvos statistikos metraštis (1939 m.) nuro-do, kad 1937 m. baudžiamosiose by-lose buvo nustatyti 35 nusikaltimai žmonių sveikatai, saugumui ir gero-vei, 1938 m. – 37, 1939 m. – 65.

Vidaus reikalų ministras nuo 1927 m. gruodžio 1 d. Socialinės ap-saugos inspektoriaus pareigas pavedė eiti Vyriausiajam darbo inspektoriui. Dokumentuose jis vadinamas Vyriau-siu darbo ir socialinės apsaugos ins-pektoriumi. Inspektorius buvo paval-dus Vidaus reikalų ministerijos Sa-vivaldybių departamento direktoriui,

nuo 1930 m. vasario mėn. – vidaus reikalų ministrui. 1935 m. įsteigta Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialinės apsaugos inspekcija nuo 1937 m. birželio panaikinta ir įsteigtas Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialinės apsaugos depar-tamentas. Jis ir prižiūrėjo darbo ins-pekcijų veiklą.

1940 m. Lietuvoje dirbo apie 50 darbo inspektorių.

Politikai suprato darbo apsaugos reikšmę

Darbo inspekcija savo veikloje va-dovavosi Lietuvos įstatymais. Ne vie-nas jų reglamentavo saugą darbe. 1922 m. Lietuvos Konstitucija reika-lavo saugoti ir globoti darbo žmogaus pajėgą. 1938 m. Konstitucija skelbė valstybės siekį įgalinti dirbantį žmo-gų ir jo šeimą naudotis kultūros gy-venimu, turėti darbą ir laiko poilsiui. Darbo laikas, atostogos ir poilsis, kaip „Lietuvių enciklopedijoje“ rašo J. Paplėnas, buvo ypač globojami Lietuvos darbo apsaugos įstatymų. Darbo apsauga pradėta rūpintis iš karto atgavus suverenumą.

Lietuvos politikai, pasak istoriko A. Jakubčionio, pradėję kurti mo-dernią Lietuvą, suprato socialinės ir darbo apsaugos reikšmę.

Darbo apsaugos sistemos kūrimą nulėmė sunki darbininkų padėtis. Carų okupuotoje Lietuvoje buvo dir-bama 10–11 valandų per parą. Jau 1919 m. pabaigoje priimtas Darbo dienos ilgumo įstatymas, kuriame

1926 m. naujuoju vidaus reika-lų ministru paskirtą Igną Musteikį sveikino ministerijos departamen-tų direktoriai. Jam taip pat prisi-statė Darbo ir socialinės apsaugos departamento direktorius. Išgirdęs departamento pavadinimą Mustei-kis sušuko: „Ką? Socializmas Lietu-voje? Ne, to nebus!“ Kai jam buvo išaiškinta, kad socialinė apsauga nieko bendro su komunizmu neturi, Musteikis nusiramino ir daugiau ne-besipriešino šio departamento buvi-mui jo valdomoje ministerijoje.

Iš diplomato Povilo Gaučio atsiminimų

3130

numatyta 8 val. darbo diena dirban-tiesiems fabrikuose ir ne ilgesnė kaip 10 val. darbo diena prekybos įmo-nėse, išskyrus maisto parduotuves ir valgyklas, iki 48 val. darbo savai-tė dirbant pramonės įmonėse. Beje, už įstatymo pažeidimą baudos buvo didelės – nuo 50 iki 1 000 litų bau-da arba areštas iki 4 savaičių. Vėles-niais metais numatytos kompensaci-jų išmokos atleidžiamiems iš darbo darbininkams (2 savaičių atlyginimo dydžio už kiekvienus dirbtus metus), įteisintas darbininkų privalomas po-ilsis ir nedarbas švenčių dienomis. Darbo dienos ilgumas dirbant žemės ūkyje daugiausia priklausė nuo se-zono: vasarą buvo dirbama apie 12, žiemą – iki 8 valandų. Įstaigų tarnau-tojai per savaitę dirbo 6 dienas po 6 valandas.

Nuo 1919 m. pradėta rūpintis ir dvaruose dirbusiais žemės ūkio dar-bininkais. Priimtas atitinkamas įsta-tymas, draudęs žemės ūkio darbinin-kus išmesti ar neleisti jiems gyventi dvarams priklausiusiuose pastatuo-se. 1921 m. priimtas Dvarų darbinin-kų samdymo ir atstatymo įstatymas,

1929 m. – Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas. 1930 m. Normali-nės samdos sutarčių sąlygos nustatė žemės ūkio samdiniui ordinarininkui ne mažiau kaip 12 ir metiniam sam-diniui – ne mažiau kaip 6 laisvas die-nas per metus.

Pramonės darbininkų ir darbda-vių santykiai iki 1933 m. tvarkyti remiantis Rusijos pramonės darbo įstatais, kiek modifikuotais 1921 m. pataisomis, vėliau papildytais Darbo inspekcijos įstatymo ir jo vykdymo instrukcijos nuostatomis.

Beje, Lietuvoje nebuvo specialių darbo teismų. Darbo ginčus spren-dė paprastieji teismai, o ginčus dėl pramonės atlygių normų – Vyriau-sio darbo inspektoriaus, pramonės ir darbininkų atstovų komisija. Taigi šią komisiją galima laikyti dabartinių darbo ginčų komisijų pramote.

1933 m. priimtas Pramonės dar-bininkų samdos įstatymas, pakeitęs iki tol galiojusį Lietuvai pritaikytą, dar carinės Rusijos laikais priimtą įstatymą, kuris numatė samdos su-tarčių sudarymą, darbo užmokesčio

priklausymą nuo pragyvenimo mini-mumo. Įstatymas nustatė darbinin-kui, dirbusiam įmonėje vienus me-tus, 10 darbo dienų atostogų, o nuo 1934 m. – 12 darbo dienų su atlygi-nimu. 1933 m. įstatymas uždraudė mokėti atlyginimą sutartų pinigų vie-toje kuponais, duona, prekėmis ir ki-tais daiktais. Be teisėtos priežasties sutartį nutraukusį samdytoją įstaty-mas įpareigojo mokėti samdiniui nuo 1 iki 14 savaičių uždarbio. Samdyto-jas turėjo teisę bausti darbininką už netinkamą darbą ir įmonės tvarkos ardymą. Įstatymui nusižengusiems įmonių vadovams numatytos baudos iki 500 litų.

Pagal šį įstatymą Vyriausiasis dar-bo inspektorius nustatė darbo atsi-skaitomosios knygelės formą. Darb-davys privalėjo išduoti knygelę dar-bininkui ne vėliau kaip per 7 dienas nuo darbo pradžios. Darbo knygelėje buvo nurodoma darbininko vardas, pavardė, darbo sutarties galiojimo laikas, uždarbis, išmokėtos sumos ir išlaikymai, darbo įstatymų bei taisyk lių ištraukos apie darbininkų teises ir pareigas.

1928 m. Tarptautinės darbo orga-nizacijos konferencija priėmė darbo atlyginimo minimumo konvenciją. Lietuvoje bendro visai valstybei pra-monės darbininkų darbo atlyginimo nebuvo, tačiau nuo 1934 m. darbo inspektoriai turėjo teisę vietose regu-liuoti pramonės darbininkų atlygini-mus. Įmonės įpareigotos teikti darbo inspektoriui tvirtinti atlygių normas. Samdytojas privalėjo mokėti ne ma-žesnius atlygius už patvirtintus. Jei samdytojas ir darbo inspektorius nesutardavo, normas nustatydavo Vidaus reikalų ministerijos sudary-ta Vyriausiojo darbo inspektoriaus, pramonininkų ir darbininkų atstovų komisija. Nuo 1930 m. buvo nustato-mi ir vidutiniai žemės ūkio samdinių atlyginimai.

1934 m. patvirtintos Pramonės darbininkų sveikatai ir gyvybei sau-goti taisyklės, kurios reglamentavo darbo patalpų apšvietimą, vėdinimą, šildymą, švarą, įrenginių priežiūrą, apsaugos priemonių išdavimą, dar-buotojų sveikatos tikrinimų tvarką ir kt. 1936 m. priimtas Draudimų nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas,

3332

apėmęs pramonę ir jai artimas šakas, 1938 m. – Nukentėjusių nuo nelai-mingų atsitikimų dirbančiųjų žemės ūkiuose aprūpinimo įstatymas.

Iki 1934 m. Lietuva ratifikavo 6 tarptautines darbo saugos konven-cijas: dėl moterų darbo naktį; vai-kų nakties darbo pramonėje, 8 val. darbo dienos ir 48 val. darbo savai-tei pramonės įmonėse nustatyti; dėl darbininkų ligos draudimo, savaiti-nio poilsio pramonės įmonėse; sve-timšalių ir savų piliečių darbininkų traktavimo lygybės, atlyginant nelai-mingus darbo atsitikimus. 1932 m. Lietuva sudarė ir 1933 m. ratifikavo specialią Lietuvos ir Argentinos kon-venciją dėl indemnizacijos už nelai-mingus darbo atsitikimus.

Dėmesys moterims ir vaikams

Svarbu pažymėti, kad tiek Darbo inspekcijos įstatyme, tiek jo vykdy-mo instrukcijoje ypatingas dėmesys skiriamas moterų, mažamečių ir jau-nuolių darbo, sveikatos ir gyvybės

apsaugai. Inspektoriai turėjo domė-tis, ar vykdomi jų apsaugos įstaty-mai, ar nesamdomi mažamečiai iki 12 metų, ar laikomasi nurodymų dėl moterų ir paauglių nakties darbo ir nustatytų darbo dienos ilgumo, pa-kaitų ir mažamečių poilsio taisyklių, ar nenaudojami mažamečiai tokiems darbams, kuriuos jiems draudžiama dirbti. Inspekcija turėjo teisę išduoti leidimus priimti darbininkus moki-nius ir nurodyti jų darbo bei atlygi-nimo sąlygas.

1933 m. priimtas samdos įsta-tymas uždraudė samdyti 14 metų nesulaukusius vaikus, 1935 m. tai-syklės jau leido darbininkais moki-niais samdyti vaikus nuo 14 metų amžiaus. 17 metų neturinčio dar-bininko mokinio atsiskaitomojoje knygelėje būtinas tėvų arba globė-jų sutikimo parašas. Taisyklės įpa-reigojo darbdavį tinkamai apmoky-ti mokinį, neversti dirbti pašalinių darbų ir mokėti sutartą atlyginimą, dėl kurio dydžio savo sąlygas gali pareikšti darbo inspektorius, leis-damas įmonei priimti darbininkus mokinius.

Metams bėgant keitėsi pavadinimai

Darbo ir socialės apsaugos ministerija (1919-04-15–1919-12-01)

Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialės apsaugos departamentas (1919-12-02–1920-05-21)

Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių, darbo ir socialės apsaugos departamentas (1920-05-22–1921-03-28)

Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialės apsaugos departamentas (1921-03-29–1923-12-31)

Vyriausiasis darbo inspektorius (1924-01-01–1927-11-30)

Vyriausias darbo ir socialės apsaugos inspektorius (1927-12-01–1934-12-31)

Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialės apsaugos inspekcija (1935-01-01–1937-05-31)

Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialės apsaugos departamentas (1937-06-01–1940-06-30)

Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas

3534

Inspekcijos nebeliko

1930–1940 m. darbo ir socialinės apsaugos sistema Lietuvoje plėtėsi ir vis veiksmingiau padėjo saugoti darbuotojų sveikatą ir gyvybę. Šiuos

Svetima sistema

darbus nutraukė sovietinė okupaci-ja, nes buvo panaikinti nepriklauso-mos Lietuvos socialiniai įstatymai bei institucijos. 1940 m. paskelbus pra-monės įmonių nacionalizaciją, nacio-nalizuota apie 900 įmonių, kuriose dirbo apie 40 tūkst. darbininkų.

1940 m. liepos 1 d. Darbo ir socia-linės apsaugos departamento funkci-jas perėmė įsteigti Darbo ministerijos Darbo apsaugos bei Sveikatos ir so-cialinės apsaugos ministerijos Socia-linės apsaugos departamentai.

Darbo inspekcijų veiklą prižiūrė-jo Darbo apsaugos departamentas, nuo 1940 m. rugpjūčio 26 d. – Lietu-vos TSR darbo liaudies komisariato Darbo apsaugos departamentas (nuo 1940 m. spalio 7 d. – Darbo apsaugos valdyba). Darbo inspekcijos funkci-jos 1941 m. perduotos miestų vykdo-mųjų komitetų Darbo skyriams. Tai Gamybinis susivienijimas „Azotas“

patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose esantys duomenys apie tai, kad Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. gruo-džio 30 d. nutarimu Nr. 481 Vilniaus miesto I ir II apygardų darbo inspek-cijos funkcijas 1941 m. perdavė Vil-niaus miesto vykdomojo komiteto Darbo skyriui. (Tiksli Vilniaus miesto I ir II apygardų darbo inspekcijų veik-los pabaigos data nenustatyta.)

Darbų saugos kontrolės organai

1940 m. sovietine tapusioje Lie-tuvoje Darbo inspekcija panaikinta. Mūsų šalyje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, darbų saugos kontrolė buvo pavesta profesinėms sąjun-goms, veikusioms šakiniu principu. Profesinės sąjungos turėjo teisinę ir techninę inspekcijas. Lietuvos profe-sinių sąjungų tarybos Darbo apsau-gos skyrius tuo metu atliko iš esmės darbo inspekcijos funkcijas. Įdomu pastebėti, kad šiam skyriui vienu metu vadovavo Paladijus Ragozinas,

vėliau, atkūrus nepriklausomybę, dirbęs Valstybinėje darbo inspekcijo-je, vadovavęs Vilniaus skyriui.

Darbo sąlygas vietose kontroliavo ir įmonių profesinės sąjungos. Įmonė-se veikė darbų saugos tarnybos, ku-rios buvo atsakingos už darbų orga-nizavimą sudarant sveikas ir saugias sąlygas, taip pat už nelaimingų atsiti-kimų darbe ir profesinių ligų profilak-tiką. Darbo sąlygų gerinimo priemo-nės buvo nurodomos kolektyvinėse sutartyse. Pagal galiojančias normas tose įmonėse, kuriose dirbo 300 ir daugiau darbuotojų, buvo steigiami sveikatos punktai. Lietuvos TSR dar-bo įstatymų kodekso 167 straipsnis skelbė: „Visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose sudaromos sveikos ir saugios darbo sąlygos.“ Įmonės vado-vas privalėjo užtikrinti, kad būtų ana-lizuojamos nelaimingų atsitikimų ga-myboje aplinkybės, priežastys, darbo apsaugos būklė ir parengiamos reko-mendacijos dėl priemonių nelaimin-giems atsitikimams išvengti. Tačiau centralizuotas komandinis valdymas neskatino įmonių savarankiškai rū-pintis darbo sąlygų gerinimu.

3736

Buvęs Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Jonas Naujalis, prisimindamas savo anų laikų darbą statybos, statybi-nių medžiagų pramonės darbuoto-jų profesinės sąjungos techninėje darbo inspekcijoje, sakė, kad tada dėl centralizuoto Maskvos valdymo būta daug formalizmo, popierizmo. „Lietuvoje į darbuotojų saugą nebu-vo žiūrima formaliai, dirbama ne pa-radiniams pasitiktiniams komunis-tų partijos suvažiavimų planams ar revoliucijos metinių garbei. Statybos ministerijoje darbų sauga buvo rūpi-namasi realiai. Buvo patvirtinti įmo-nių ir organizacijų vadovų, inžine-rijos-technikos darbuotojų ir darbų vadovų darbų saugos pareigų nuos-tatai, kuriuose buvo numatyta, kas už ką atsakingas. Šių asmenų žinios kasmet buvo tikrinamos aukštesnė-je pagal pavaldumą įmonėje. Egzis-tavo tokia tvarka, kad per svarbes-nius gamybinius pasitarimus pir-mas klausimas būdavo su sauga su-sietas, apžvelgiama padėtis statyb-vietėse. Turėdavo pasisakyti saugos ir sveikatos tarnybos atstovas. Pats ministras R. Sakalauskas šiuos

klausimus kuruodavo. Tuo metu statybos įmonės, lyginant su dabar-tinėmis, buvo stambios. Smulkesnių nei 200 darbuotojų turinčių nebu-vo. Kiekvienas mirtinas nelaimin-gas atsitikimas buvo nagrinėjamas ministerijos kolegijoje. Ministerijos įsakymu buvo skiriamos nuobaudos vadovams, tvirtinamos prevencinės priemonės. Kiekvienas mirtinas ne-laimingas atsitikimas buvo būtinai svarstomas ir atskirai profesinės są-jungos komiteto ir partijos komiteto posėdžiuose, skiriamos nuobaudas. Baisiausia nuobauda buvo vadovo pašalinimas iš partijos, kuris reiš-kė karjeros pabaigą, – prisimena J. Naujalis. – Pažymėtina, kad tuo lai-kotarpiu Lietuvoje buvo statoma la-bai daug įvairios paskirties statinių, tarp jų žinomi pramonės gigantai: Mažeikių naftos gamykla, Jonavos trąšų gamykla, stambios gamyklos Alytuje, Utenoje, Kėdainiuose, dau-gybė daugiaaukščių gyvenamųjų namų, bet mirtinų nelaimingų at-sitikimų Lietuvoje, lyginant su ki-tomis sovietinėmis respublikomis, įvykdavo nepalyginamai mažiau. Aš turiu išsaugojęs 1964–1990 m.

mirtinų nelaimingų atsitikimų dar-be, įvykusių statybos bei statybinių medžiagų pramonės įmonėse, regist-ravimo žurnalą. Pavyzdžiui, 1986, 1987, 1988 ir 1989 metais Lietuvos statybvietėse žuvo atitinkamai 6, 8, 7 ir 5 darbuotojai.“

Šalyje veikė ir valstybiniai kontro-lės organai: kasybos darbų, energe-tikos, sanitarijos būklės priežiūros ir kt. Ministerijose buvo įkurti dar-bų saugos skyriai, jie metodiškai vadovavo įmonių skyriams, rengė norminius aktus, kontroliavo darbo sąlygas žinybinėse įstaigose. „Reikia pasakyti, kad ir sovietiniais laikais darbų saugos įstatymai buvo gana griežti, atitiko Tarptautinės darbo organizacijos reikalavimus, tik kad jų ne visada buvo laikomasi“, – pri-simena kartu su J. Naujaliu dirbęs buvęs Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Petras Abaravičius.

Blogiausia, kad Sovietų Sąjun-goje buvo stengiamasi nutylėti, nu-slėpti nelaimingus atsitikimus, ava-rijas, žuvusiųjų skaičių. Tai rodo ne tik Černobylio atominės elektrinės

avarija, bet ir Lietuvoje įvykusios nelaimės. Prisiminkime kelias pa-čias didžiausias.

1975 m. balandžio 4 d. ties Žas-lių geležinkelio stotimi patyrė avari-ją dyzelinis traukinys „Vilnius–Kau-nas“. Važiuodamas 70 km/val. grei-čiu (stotyje neturėjo sustoti) traukinys atsitrenkė į prekinio traukinio cisterną su benzinu, kuri buvo per daug (maž-daug metru) išsikišusi iš šalutinio ke-lio. Keli vagonai apvirto. Kilo gaisras. Vien į Kaišiadorių centrinę ligoninę per pirmąją valandą po gaisro buvo atvežta apie 80 apdegusių žmonių. Trečiasis vagonas su visais ten buvu-siais keleiviais sudegė visiškai. Pirma-sis trumpas oficialus Ministrų tarybos pranešimas apie tragišką įvykį buvo paskelbtas po poros dienų „Tiesos“ dienraštyje, tačiau apie aukų skaičių neužsimenama. Vėliau oficialiai buvo skelbiama, kad avarijos metu 20 žmo-nių žuvo ir 80 buvo sužeista. Tačiau neoficialiai kalbama, kad aukų buvo kur kas daugiau.

Po kelių dienų Vilniuje nuskendo pontoninis tiltas. Po koncerto Spor-to rūmuose, jau po 22 val., žiūrovų

3938

minia patraukė namo. Kaip rašė „Lietuvos rytas“, nemaža jų dalis nusprendė sutrumpinti kelią į kitą krantą ir eiti ne per toliau esantį Ža-liąjį, o per gretimais pradėtą statyti ir dar nebaigtą pontoninį tiltą. Pirmieji jaunuoliai patraukė į šoną užtvaras, o iš paskos ėję nė neįtarė, kad tiltu vaikščioti pavojinga. Nesutvirtintas tiltas neišlaikė 200–300 žmonių svo-rio ir atsikabino nuo kranto, nutrūko kraštinių pontonų tvirtinimo lynai,

pabirusius pontonus pradėjo blašky-ti srovė, o žmonės ėmė kristi į van-denį ir skęsti. Nuskendo 4 jaunuoliai. Jokio oficialaus valdžios pranešimo, kaip būdavo įprasta tokiais atvejais, laikraščiai nepaskelbė. Tiltas buvo nebaigtas montuoti, tai žinojo darbų vykdytojas bei vyr. inžinierius, ta-čiau jie nesiėmė jokių priemonių tiltui apsaugoti: nepastatė draudžiančių bei perspėjančių ženklų pėstiesiems, neužtvėrė perėjimų prie tilto.

Viena žymiausių Lietuvos gamyklų – Panevėžio „Ekranas“

„Blogiausia darbo aplinka – būti bedarbiu“

1990 m. kovo 11 d. paskelbta, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Keitėsi politinė ir ekonomi-nė santvarkos, prasidėjo valstybinės nuosavybės privatizacija. Pasirink-tas rinkos ekonomikos kelias suda-rė galimybę plėtotis privačiam vers-lui. Šalia didelių įmonių kūrėsi daug smulkių ir vidutinių. Ekonomikos reforma reikalavo daug pastangų, naujai susikūrusioms įmonėms kilo įvairių problemų ir kliūčių. Kaip vė-liau prisimins ilgametis Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Min-daugas Pluktas, situacija buvo tokia, kad į darbo saugą, darbo teisę nie-kas per daug nekreipė dėmesio, buvo naikinami darbų saugos specialistų etatai, darbininkų padėtis saugos ir sveikatos darbe požiūriu vis blogėjo.

Vėl pradžia. Darbo inspekcijos į(at)kūrimas

Visuomenės liberalizavimas, teisi-nės problemos, ekonominių ir darbo santykių nestabilumas, profesinių sąjungų silpnumas, menkas darb-davių išprusimas lėmė nepageidau-jamus pokyčius: verslininkai, pajutę laisvosios rinkos privalumus, nepa-tikliai vertino ir priešinosi daugeliui naujovių – jie nenorėjo, kad juos kas nors kontroliuotų ir kištųsi į jų veiklą. Vaikantis greito pelno ne tik nepaisyta saugos ir sveikatos darbe reikalavimų, bet vis platesnį mastą įgavo ir nelegalus darbas, piginama darbo jėga, daugėjo iš darbo atlei-džiamų darbininkų. Nereti atvejai, kai į darbą priimamas darbuotojas buvo verčiamas rašyti du prašymus: vieną – dėl priėmimo į darbą, kitą – dėl atleidimo (be datos). Liūdniau-sia, kad pasitaikydavo atvejų, kai šitaip būdavo atleidžiamos pastoju-sios moterys.

4140

Akivaizdu ir tai, kad darbuotojams labiau rūpėjo (ir esamuoju metu, kai rengiama knyga, teberūpi) užimtumo ir atlyginimo, o ne darbo sąlygų geri-nimo reikalai. Ekonominių sunkumų ir nedarbo metu darbininkai nenori rizikuoti prarasti darbą reikalauda-mi, kad būtų gerbiamos jų socialinės teisės. Jie mano, kad blogiausia dar-bo aplinka – būti bedarbiu.

Rinkos ekonomika pati savaime negalėjo kontroliuoti visuomenės funkcionavimo. Kad ekonominės re-

formos vyktų be didelių kliūčių ir nuostolių, valstybė turi prisiimti at-sakomybę ir didinti socialinę apsau-gą. Tik efektyvus, įstatymais, kitais teisės aktais grįstas darbo rinkos reg lamentavimas, sukuriant ir socia-linio dialogo normatyvus, planuojant ir diegiant priemones, atitinkančias tarptautinius standartus bei nor-mas, turėjo eliminuoti pavojingas ir kenksmingas darbo sąlygas.

Darbų saugos departamentas ir jo reorganizacija

Esant tokiai padėčiai, 1990 m. spalio mėnesį prie Lietuvos Respub-likos Vyriausybės įsteigtas Darbų saugos departamentas. Jo nuosta-tuose nurodytas svarbiausias užda-vinys buvo rūpintis, kad „įmoninin-kai (darbdaviai) užtikrintų saugias ir nekenksmingas darbo sąlygas prižiūrimuose ir kontroliuojamuo-se įrenginiuose bei objektuose“. Vis dėlto departamentui nebuvo pavesta rūpintis darbų sauga visa apimtimi,

Statistikos departamento duo-menimis, 1990 m. Lietuvos ūkyje dėl nelaimingų atsitikimų gamybo-je nukentėjo ir laikinai neteko dar-bingumo 8 852 žmonės, iš jų 115 žuvo (Darbų saugos departamento duomenimis, 155), valstybė patyrė 2 916 tūkst. rublių nuostolių. Dau-giausia nukentėjusiųjų buvo žemės ūkyje, statybose, pramonėje. Lie-tuvos ūkyje daugėjo traumų, dėl to didėjo ir darbo laiko nuostoliai (1990 m. nedirbta 234 tūkst. dienų).

jis daugiau dėmesį kreipė į techni-nius saugos dalykus. O darbo ir po-ilsio laiko režimų kont rolė, darbo są-lygų pavojų ir jų rizikų vertinimas, kitos darbų saugos organizacinės priemonės iš esmės nerado vietos šio departamento veik loje. Sudėtinėmis darbų saugos dalimis rūpinosi ats-kiros žinybos: darbų higiena – Svei-katos apsaugos ministerija, darbo įstatymais – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Departamentas 1991 m. kovo mėn. pradėjo leisti in-formacinį laišką „Saugus darbas“, tokio leidinio leidybą tęsė Valstybinė darbo inspekcija.

1992 m. Darbų saugos departa-mentas Vyriausybės nutarimu per-tvarkytas į Valstybinę darbo inspekciją (VDI) ir Technikos priežiūros tarnybą. Kadangi Darbų saugos departamentas užsiėmė daugiau techniniais klausi-mais, tad VDI įkurta tam, kad rūpin-tųsi ir darbų saugos teisiniais daly-kais. Vis dėlto iš pradžių, kaip prisime-na buvęs Vyriausiojo valstybinio dar-bo inspektoriaus pavaduotojas Pet ras Abaravičius, teisininkų buvo mažiau nei technikos darbo inspektorių.

Pirmasis atkurtos VDI vadovas

Atkurtos VDI veiklos pradžia lai-kytina 1993 m. vasario 2 d. – tada Ministras Pirmininkas Bronislovas Lubys patvirtino Darbo inspekcijos vadovą – Lietuvos Respublikos vy-riausiąjį valstybinį darbo inspektorių. Juo tapo Mindaugas Pluktas, pagal išsilavinimą inžinierius, kurio darbo stažas darbuotojų saugos ir sveika-tos srityje buvo beveik 30 metų. Dir-bo Kudirkos Naumiesčio linų fabrike

1991 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nuta-rimą dėl Lietuvos Respublikos prisi-jungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų, o nuo 1992 m. Lietuva tapo Tarptautinės darbo ir Pasaulio sveikatos orga-nizacijų nare. Todėl visus mūsų valstybės piliečius šis sprendimas įpareigoja laikytis Visuotinės žmo-gaus teisių deklaracijos normų ir socialinės gerovės principų.

4342

(technikos direktoriumi), Lengvosios pramonės ministerijoje (Energeti-kos ir mechanikos skyriuje), ins-pektoriumi profesinėse sąjungose, „Sodroje“.

Inspekcija realiai vykdyti konkre-čią veiklą pradėjo 1993 m. vasario 22 d., kai vadovo įsakymu patvirtin-ta institucijos struktūra, darbuotojų sąrašas, pareiginiai atlyginimai.

Lietuvos Respublikos vyriausiuo-ju valstybiniu darbo inspektoriumi M. Pluktas dirbo beveik du dešimt-mečius (1993–2011 m.). Jis buvo pirmasis šios atkurtos valstybės ins-titucijos vadovas ir vienas iš ilgiau-siai tas pačias pareigas ėjusių vals-tybės institucijų vadovų. M. Pluktas apdovanotas aukščiausiu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ap-dovanojimu „Gerumo žvaigždė“; jam įteiktas Lietuvos Respublikos valsty-binės darbo inspekcijos auksinis pa-sižymėjimo ženklas Nr. 1 (2012 m.). M. Pluktas buvo Europos Sąjungos šalių vyriausiųjų darbo inspekto-rių komiteto, įsikūrusio Ženevoje, narys (nuo 1995 m.), Respubliki-nės darbuotojų saugos ir sveikatos

komisijos (prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) narys (nuo 1994 m.), Centrinės nelegalaus dar-bo reiškinių kontrolės Lietuvoje ko-ordinavimo grupės pirmininkas.

Atkūrus Darbo inspekciją pirmuoju Lietuvos Respublikos vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi tapo Mindaugas Pluktas

Pirmieji VDI veiklos metai

M. Pluktas prisimena pirmuosius žingsnius saugos darbe link. „1980–1989 m. dar dirbau Tekstilės ir leng-vosios pramonės darbininkų profesi-nių sąjungų respublikiniame komitete vyriausiuoju techniniu inspektoriumi. Iš ten kartu su kitais 16 inspektorių iš įvairių profesinių sąjungų išėjau į „Sodros“ Medicinos skyrių vyriausiuo-ju inspektoriumi. Tuomet jau buvo pradėtos diskusijos dėl teisinės bazės darbuotojų saugos ir sveikatos klau-simais rengimo bei draudimo nuo ne-laimingų atsitikimų darbe ir profesi-nių ligų įstatymo būtinybės. Šia link-me aktyviai buvo dirbama Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos ap-saugos ministerijose, kitose valstybės institucijose, darbdaviams bei dar-buotojams atstovaujančiose organiza-cijose. Didesnį pagreitį ir konkretesnį pobūdį mano veikla įgavo nuo 1990 m. pavasario, kai pradėjau dirbti Lietu-vos Respublikos Aukščiausiosios Ta-rybos-Atkuriamojo Seimo Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komisijoje (vėliau komisijos buvo pervadintos ko-mitetais. – Red.) patarėju.

Tų pačių metų vasarą ši komisi-ja surengė akademinės visuomenės, ministerijų, kitų atitinkamų instituci-jų atstovų, žinomų teisininkų, darbo teisės specialistų pasitarimą dėl Dar-bo kodekso. Buvo svarstyta: ar rengti naują Darbo kodekso redakciją (vietoj tarybinio), ar rengti atskirus įstatymus bei poįstatyminius teisės aktus pagal atskiras darbo santykių sritis. Po ilgų diskusijų ir ginčų nutarta naujo ko-dekso rengimą atidėti vėlesniam lai-kui, tačiau skubos tvarka rengti teisės aktų projektus pagal atskiras darbo teisės sritis, nes Darbo kodekso rengi-mas yra didelio darbo ir daug laiko rei-kalaujantis aktas. Situacija tokia, kad vykstant ekonominei reformai darbda-viai daugiau rūpinasi ekonominiais- finansiniais reikalais, o darbo santykiai iš esmės palikti savieigai. Ypač nuken-tėjo darbų sauga: buvo masiškai atlei-džiami darbų saugos specialistai, at-sisakoma medicinos punktų įmonėse, nyko profesinės sąjungos ir pan.

Todėl skubos tvarka 1990–1992 m. buvo parengti ir priimti Žmonių sau-gos darbe, Darbo sutarties, Darbo apmokėjimo, Kolektyvinių sutarčių

4544

įstatymai bei jų įgyvendinimą regla-mentuojantys teisės aktai. Dar įsta-tymų rengimo stadijose, juos svars-tydami Komisijoje, mes šiek tiek gudravome: įrašydavome straipsnį, kad įstatymo kontrolę vykdo Valsty-binė darbo inspekcija, kurios (sic!) tuo metu... iš tiesų nebuvo. Vėliau tai tapo vienu iš argumentų priim-ti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymą, kurio teko laukti dar beveik dvejus metus.“

1993 m. Darbo inspekcijoje dirbo 56 darbuotojai, iš jų 46 inspektoriai. Šalyje buvo įsteigti 5 teritoriniai sky-riai ir vienas specializuotas inspektavi-mo skyrius. Darbo inspekcija dirbo va-dovaudamasi laikinaisiais nuostatais.

„1993 m. VDI dirbę inspektoriai bemaž visi buvo atėję iš Darbų sau-gos departamento, – pasakoja Tech-ninės saugos skyriaus vedėjas Petras Jakutis. – Jame buvo teritorinės Vil-niaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir, regis, Panevėžio darbų saugos ins-pekcijos bei specializuotos priežiūros inspekcijos: įrenginių priežiūros (tai sudarė Technikos priežiūros tarnybos pagrindą), chemijos, dujų ir kasybos.

Departamente, mūsiškiame chemi-jos priežiūros skyriuje, buvo daugelio sričių specialistų: chemikų, metalistų, automatikų, energetikų, nes tikrin-dami turėjome būti ne tik inspekto-riai, bet ir ekspertai – prižiūrėjome ir darbų, ir techninę saugą. Teko lįsti į technologinius įrenginius, reaktorius, kolonas, vamzdynus, tikrinti suvirini-mo siūles, vertinti, ar nėra korozijos, neleistinų deformacijų, – ankstesnius darbo metus prisimena P. Jakutis. – Kai 1992 m. prasidėjo departamento reorganizacija, visiems be didelių dis-kusijų buvo aišku, kad darbų sau-gos skyriai gali sudaryti būsimos VDI branduolį. O dėl specializuotų ins-pekcijų buvo klausimas, kur link jos pasuks. Aš buvau Chemijos priežiū-ros inspekcijos viršininkas, sutarėme, kad kartu su dujininkais Vilniuje su-sitikę pasitarsime: svarstėme, ką to-liau darysime po departamento reor-ganizacijos. Pakvietėme Darbų saugos departamento generalinį direktorių Joną Šimkūną ir būsimą VDI vado-vą M. Pluktą, kad jie pasakytų, kaip įsivaizduoja darbą ateityje, vienos ir kitos įstaigos viziją. Šimkūnas kažkur

skubėjo, trumpai tarstelėjo: „Jūs čia viską žinote, ką dirbome, tą ir dirbsi-te.“ Bet kaipgi „tą dirbsite“, jei Vyriau-sybėje nutarta departamentą reor-ganizuoti? Juk dalis funkcijų atiteks Darbo inspekcijai, dalis – Technikos priežiūros tarnybai. O ką pasakys M. Pluktas? Jis buvo neblogai pasiruo-šęs, savo dalyką išmanė, darbo ins-pekcijų patirtį Europoje žinojo. Kalbė-jo daugiau nei valandą, dėstė savo vi-ziją. Tas pasitarimas ir lėmė, kad mes visi iš Chemijos priežiūros inspekcijos pasiprašėme į Darbo inspekciją, nes inspektoriai turėjo teisę rinktis. Duji-ninkai susvyravo, skyriaus vadovas ir keletas kitų buvo labiau linkę į techni-nę priežiūrą, tad dauguma jų pasuko į Technikos priežiūros tarnybą, tik pora prisijungė prie mūsų. Taip iš septy-nių Chemijos priežiūros inspekcijos darbuotojų ir dviejų dujininkų buvo sudarytas VDI technologijų, kurios susijusios su sprogimo rizika, skyrius. Tais pačiais metais dar atėjo keletas gamybininkų.“

Darbo pradžią VDI prisimena bu-vęs Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas P. Aba-

ravičius: „Darbo inspekcija buvo, galima sakyti, mano darbo veiklos tęsinys. Nuo 1980 m. dirbau darbų saugos srityje – profesinių sąjungų techniniu darbo inspektoriumi, bu-vau Elektronikos pramonės profesi-nės sąjungos respublikinio komiteto pirmininko pavaduotoju, kartu ir at-sakingas už darbų saugą. Kai kūrėsi VDI, M. Pluktas ir pakvietė mane. O kūrėmės, kaip ir kitos institucijos, sunkiai. Trūko lėšų, inventoriaus. Jeigu ateidavo lankytojas, tai kėdę jam tekdavo atnešti iš kito kabine-to. Apie kompiuterizaciją nebuvo ir kalbos. Turėjom vieną kompiuterį, kuriuo registravom nelaimingus at-sitikimus. Kad galėtum pasiekti ki-tas Lietuvos vietoves, buvo reikalin-gas transportas. Jo stigo. Vilniaus ir Klaipėdos skyriai turėjo senutėlius „Moskvičius“, o Kauno skyrius – ma-žiuką „Zaporožietį“. Kauno skyriaus vadovas Arūnas Ostrauskas pasa-kojo, kaip jį, atvažiavusį į Vilnių, su-stabdė policininkas. Jis sustojo, o pareigūnas priėjo arčiau ir sako: „Et, važiuok, važiuok, negi su tokia ma-šinike gali viršyti greitį?..“ Kadangi transporto daug neturėjom, sekėm

4746

vokiečių sistema – kad inspektorių darbo vieta būtų ne tik centruose, bet ir arčiau periferijos įmonių. Buvo inspektorių Vievyje, Visagine, Joniš-kyje ir kitur.“

1994 m. spalio 25 d. priimtas Lie-tuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas (dabar galioja 2018 m. suvestinė redakcija). Ins-pekcijos kompetencijai priskirta ne-laimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidi-

mų prevencija ir Darbo kodekso, dar-buotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstaty-mų ir kitų norminių teisės aktų kont-rolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rū-šies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo. Priimtas įstatymas gausino ir įvairino inspekcijos veiklos funkci-jas, o šalies gamybos apimčių plėtra kėlė būtinybę tobulinti inspekcijos struktūrą, didinti darbo inspektorių

Svarbus įvykis VDI gyvenime – atkeliavo pirmieji kompiuteriai, 1995 m.

skaičių. Visose apskrityse buvo stei-giami VDI teritoriniai skyriai.

„Tokio įstatymo reikšmę ir būtinu-mą man teko įrodinėti Seimo Prezidiu-mo posėdyje, – pasakoja M. Pluktas. – Kaip argumentus pateikiau ne tik aplinkybę, kad inspekcija, kaip kon-trolės įstaiga, jau buvo įvardyta ats-kiruose įstatymuose, bet ir kalbėjau apie nelaimingus atsitikimus darbe, kurių skaičius 1992 m. buvo pasiekęs 175 mirtinas traumas darbe, – to nėra buvę net sovietiniais laikais, nekal-bant jau apie statistiką kitose Europos Sąjungos šalyse. O darbo saugos spe-cialistų etatai toliau buvo naikinami, daugėjo darbo užmokesčio neišmokė-jimo bei darbuotojų atleidimo „savo noru“ atvejų. Žuvusiųjų darbe šeimos, netekusios maitintojų, gaudavo iš „Sod ros“ tik menkas pašalpėles laido-tuvėms. Tokia padėtis paaiškėjo po to, kai parašėme laiškus penkiolikos šei-mų motinoms, netekusioms maitinto-jų ir auginančioms po 4–5 vaikus. Ši statistika paveikė auditoriją.

Pamenu, kai Seimo plenariniame posėdyje pristačiau Žmonių saugos darbe įstatymą, už jį balsavo 107 par-

lamentarai ir tik vienas susilaikė. Po-sėdžiui pirmininkavęs Česlovas Jur-šėnas stebėjosi tokiu parlamentarų vieningumu. Be to, mano siūlymu, įstatyme buvo įrašytas straipsnis, įpa-reigojantis darbdavį sumokėti darbe žuvusio darbuotojo šeimai 500 MGL atlyginimų dydžio pašalpą, bet ne mažiau kaip po 100 MGL kiekvie-nam šeimos nariui. Vėliau pašalpos išmokėjimo principas buvo perkeltas į Draudimo nuo nelaimingų atsitiki-mų darbe ir profesinių ligų įstatymą.

Tame pat posėdyje priimtas ir nu-tarimas dėl įstatymo įgyvendinimo. Nutarime Vyriausybė buvo įpareigota parengti įstatymo projektą dėl nelai-mingų atsitikimų darbe ir profesi-nių ligų draudimo, keletą kitų teisės aktų, reglamentuojančių darbo sau-gos ir sveikatos tarnybų, daugiašalių komisijų veiklos pagrindus įmonėse, socialinių partnerių, taip pat Darbo inspekcijos veiklą. Nutarimas taip pat buvo priimtas vienbalsiai.“

Priėmus teisės aktus VDI perėmė iš Sveikatos apsaugos ministerijai pa-valdžių tarnybų profesinių ligų tyrimo veiklą, įkūrė laboratoriją, atliekančią

4948

darbo sąlygų kontrolinius matavimus, teritorinius padalinius įsteigė visose apskrityse.

„Inspektavimą buvo siekiama la-bai suformalizuoti: smulkmeniškai suskaičiuoti kiekvieno inspektoriaus apsilankymą, ką ir kaip jis ten darė, – prisimena P. Abaravičius. – Sudė-tinga ir gana subjektyvu inspekto-riaus darbą įvertinti skaičiais. Kaip kad, pavyzdžiui, vertinti mokytoją pagal tai, ką jis pasakė gerai, ką ne taip. Juk inspektorius ne viską gali pastebėti, gal kas ir nuslėpta buvo. Aišku, inspektoriai gal ir papiktnau-džiaudavo ką nors fiksuodami. Kad ir kaip būtų, inspektoriai buvo pri-versti stengtis dirbti geriau ir atsa-kingiau. Inspektorius turėjo būti vi-sapusiškai pasirengęs, kadangi toje pačioje įmonėje yra įvairiausių įren-ginių, sistemų, šalia techninių daly-kų ir teisiniai. Klausimų ratas labai platus. Būdavo sakoma, kad tikru inspektoriumi tampama po kokių penkerių metų. Teko lankytis Len-kijoje, Prancūzijoje – ten specialistas su aukštuoju išsilavinimu, kad tap-tų inspektoriumi, dar kelerius metus

mokydavosi rengimo centruose. Pas mus gi priimtas dirbti inspektoriumi žmogus jau nuo pirmos dienos turi vykdyti savo pareigas. Lietuvoje gal ir per brangu būtų rengti darbui ins-pektorių dar porą metų. Būdavo, kad mūsų jauni inspektoriai pasijausda-vo įmonėje viešpačiu, kadangi galėjo bausti, visko pasitaikydavo. Vis dėl-to, manau, inspektorius anksčiau turėjo gerokai daugiau svorio darbų saugos požiūriu. Dabar, aišku, kita specifika, kiti reikalavimai.“

„Subyrėjus Sovietų Sąjungai neli-ko stambių įmonių, kur dirbdavo po kelis tūkstančius darbuotojų. Tačiau atsirado daug smulkių įmonių.

Reikėjo susikurti tam tikrą sis-temą, nusistatyti prioritetus, ko-kias įmones lankyti, kokių ne, nes visų įmonių esamomis pajėgomis aplankyti neįmanoma, – pasakoja P. Abaravičius. – Buvo sakoma, kad įmonėlėje, kur nėra technikos ir ne-gaunama skundų, nėra ko tikrinti. Reikia eiti ten, kur skundai, nelai-mingi atsitikimai darbe. Žinoma, pa-prasčiau nueiti į tą įmonę, kur di-deliais pavojais negresia, sakykim,

į pašto skyrių. O inspektuodamas įmonę, kaip, pavyzdžiui, buvusį Pa-nevėžio „Ekraną“, kur yra chemija, mašinos, technikos surinkimas ir pan., inspektorius turi visapusiškai nusimanyti. Prioritetų nusistatymas visą laiką buvo inspekcijos Achilo kulnas. Dėl to buvo daug dirbta, vi-sokių pasitarimų organizuota. Vė-liau parengti tikrinimo klausimynai palengvino inspektorių darbą. Me-tai po metų visuomenėje inspekcija

užėmė tam tikrą vietą. Jos veikla pa-darė įtaką darbų saugai.“

P. Abaravičius prisimena, kad bū-davo ir neformalių inspektorių susi-ėjimų. Žemaitijos regionas – Telšiai, Šiauliai, iš dalies Klaipėda – tokius neformalius inspektorių pasitarimus, susitikimus rengdavo būtinai vasarą, inspektoriai suvažiuodavo su šeimo-mis, vykdavo kultūrinė, sportinė pro-grama. Tokią tradiciją žemaičiai išlai-kė ir vėliau.

Žemaitijos regiono inspektoriai nuo seno puoselėja sąskrydžio tradicijas

5150

Seminarai: perimti Europos šalių darbo metodus

Lietuvai siekiant tapti Europos Sąjungos nare, VDI tapo aktualūs kokybiškai nauji tiek veiklos strate-gijos, akcentuojant prevenciją, tiek jos valdymo metodikos prioritetai, kuriais taip pat remtasi ir dalyvau-jant įstatymų kūrimo procese. Rei-kėjo ugdyti kokybiškai naują darbo inspektorių, kuris perimtų Europos šalių darbo metodus. 1993 m. su-rengti kursai, kuriuose paskaitas skaitė Tarptautinės darbo organiza-cijos (TDO) ekspertai. Inspektoriai tobulinosi pagal Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Danijos, PHARE projektų ekspertų parengtas programas, susipažino su kitų šalių praktika. Vertingi buvo ir tarptautiniai Baltijos šalių darbo ins-pekcijų seminarai, vykę mūsų šalyje

Nauji prioritetai

ir Latvijoje bei Estijoje. Jų atokvė-pio valandėles su šypsena prisimena M. Pluktas: „Po dalykinių pokalbių rengdavome ir sporto varžybas – va-dovai bėgdavo 100 metrų, pavaduo-tojai varžydavosi įveikdami kur kas ilgesnę distanciją.“

Inspektorių profesinės kvalifikaci-jos kėlimas tapo tęstiniu procesu.

„Mūsų inspekciją labai šefavo TDO, tad ji buvo kuriama orientuo-jantis į Vakarus, į Europos darbo inspekcijų patirtį. Vis dėlto pasitai-kydavo, kad iš ten atvykę ekspertai į mus žvelgdavo kaip į tik vakar iš-lipusius iš medžio. Saugaus darbo reikalavimai Europoje užima svarbią vietą, į tai orientuoja ES direktyvos. Siekiama, kad produkcija būtų ga-minama vienodai saugiai ir kad būtų lygios konkurencinės sąlygos. Mūsų inspekcija evoliucionavo, liko vis

mažiau skirtumų tarp mūsų ir kitų Europos šalių“, – sako buvęs Vyriau-siojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas P. Abaravičius.

„Užsienio kolegos mums skirda-vo tikrai daug dėmesio, noriai mokė. Atvažiuodavo švedų, danų, vokiečių, prancūzų specialistų. Dažnai ir mus kviesdavo į svečius, dalijosi patirtimi. Integruojantis į europines struktūras

svarbiausia buvo perprasti tuos ES teisės aktus, kuriuos reikėjo perimti, – prisimena buvęs Vyriausiojo valsty-binio darbo inspektoriaus pavaduo-tojas Jonas Naujalis. – Pats važiavau į Prancūziją pasisemti patirties. Man labai patiko ištobulinta prancūzų tei-sės aktų įgyvendinimo sistema.

Tai buvo įdomus ne vien įtemp-to darbo laikotarpis. Vykdavo ne

Jau pirmaisiais VDI atkūrimo metais inspektoriams organizuoti kursai, kuriuose paskaitas skaitė ekspertai iš Tarptautinės darbo organizacijos ir Danijos

5352

tik seminarai ir mokymai, bet ir keliaudavome po šalį, domėjomės inspektorių gyvenimu, darbu. Teko susipažinti su Vokietijos, Prancū-zijos draudimo nuo nelaimingų at-sitikimų ir profesinių ligų tvarka. Mūsų šalyje šie dalykai sunkiai skynėsi kelią. Rengdami įstatymą pasukome ne į tą pusę, nes darb-daviai šiuo įstatymu nebuvo skati-nami rūpintis darbų sauga. Visos įmonės, patekusios į vieną iš ke-turių „Sodros“ sudarytų grupių, turėjo mokėti vienodas draudimo įmokas. O, pavyzdžiui, Vokietijoje dar nuo Bismarko laikų buvo nusi-stovėjusi praktika, kad įmonei, ku-rioje nėra nelaimingų atsitikimų, suderinus su draudėju, draudimo įmokų mokėti nereikia, tos lėšos paliekamos įmonėje darbo sąly-goms gerinti. Man atrodo, kad šis skatinimo principas geresnis nei Lietuvoje praktikuota tvarka, pagal kurią įmonės, kurios numatydavo gerinti darbuotojų darbo sąlygas, galėjo teikti paraiškas dėl lėšų sky-rimo tam tikslui, ir tik nedidelei jų daliai iš biudžeto buvo skiriama iki 100 tūkst. litų.“

Sovietų Sąjungoje darbų sauga buvo rūpinamasi šakiniu principu. Tad kiekvienoje ekonominės veik-los srityje buvo parengtos savos instrukcijos, taisyklės ir kiti tei-sės aktai. „Pereidami prie europi-nės sistemos pamatėme visai kitus principus, iš pradžių buvo sunku susiorientuoti. Mat Europoje darbo inspekcijų veiklos pagrindas buvo kamieninis įstatymas, kiti teisės aktai prie jo derinti. Mes paveldė-jome daugiau nei 3 tūkstančius teisės aktų. Prisimenu, inspekcijo-je kildavo ginčai, kartais ir karšti, kuriuos aktus naikinti, o kuriuos – palikti. Kai kas manė, kad reikia visus naikinti. Besiginčijant net ir pykčio būdavo. Teisės aktų pertvar-ka tęsėsi ilgokai, bene dešimtmetį, – prisimena J. Naujalis. – Dalyvau-davome Europos Komisijos vyres-niųjų darbo inspektorių komiteto, kitų komitetų posėdžiuose, kur irgi vykdavo diskusijos dėl įvairių sričių teisės aktų, jų įgyvendinimo, kont-rolės principų.

Atsimenu, ypač daug nesuta-rimų kilo dėl cheminių medžiagų

pavojaus. Į atmintį įstrigo prancū-zų pasakymas, kad cheminės me-džiagos pradedamos naudoti daug anksčiau, nei gaunamos ekspertų išvados apie medžiagų kenksmin-gumą sveikatai. Prisiminkim kad ir asbesto istoriją. Sovietų Sąjungoje buvo didžiausi jo klodai. Ir kur tik jo nenaudojo! Asbestu izoliuodavo komunikacijų vamzdžius gyvena-mųjų namų rūsiuose, lauko traso-se. Asbesto atveždavo sunkvežimiu, išpildavo kur nors kieme, o darbi-ninkai plikomis rankomis maišy-davo skiedinį. Ir niekam nekildavo mintis, kad tai gali būti mirtinas pavojus. Vėliau būdami Danijoje, Vokietijoje stebėjomės tuo, kaip stropiai izoliuojami, uždengiami pastatai, iš kurių šalinamas asbes-tas, naudojamos apsaugos priemo-nės. Bombai prilygo žinia, kad Briu-selyje Europos Parlamento pastato plokštėse rasta asbesto. Pastatas iš karto buvo uždarytas. Susivienijusi Vokietija nutraukė Rytų Vokietijos su Sovietų Sąjunga sudarytas su-tartis dėl asbesto tiekimo, sumo-kėtos didžiulės sumos netesybų. Europoje jau seniai buvo registruo-

jamos asbesto sukeliamos ligos. (Skelbiama, kad dėl asbesto povei-kio per metus Europos šalyse užre-gistruojama apie 20 tūkst. mirčių nuo plaučių vėžio. – Red.) Lietuvoje dėl to nebuvo užfiksuota nė vieno susirgimo. Pradėjome rengti teisės aktus, atsirado labai griežti reikala-vimai dėl asbesto naudojimo. Daug darbo turėjo inspekcijos gydytojai higienistai, vadovaujami Kristinos Kaveckaitės.“

J. Naujalis sako, kad dar sudė-tingiau viskas vyko profesinių ligų tyrimo srityje. „Statistiniai duome-nys rodė, kad Europos šalyse yra daug profesinių susirgimų, o Lietu-voje – mažai. Išsiaiškinome, kodėl taip yra. Kitose šalyse profesinės ligos buvo fiksuojamos liberaliau nei pas mus – patys gydytojai, at-sižvelgdami į ligonio paaiškinimus, kokiomis sąlygomis jis dirbo, turė-jo teisę konstatuoti, kad tai susiję su darbu ir laikoma profesine liga. Žmogus po kelių savaičių pasveik-davo ir ligos nėra. Mūsų šalyje pri-imta fiksuoti profesinę ligą tada, kai jau pripažįstamas invalidumas.

5554

Nesutapdavo ir nelaimingų atsitiki-mų statistika: skyrėsi jų klasifika-cija, ne visus lengvus atsitikimus įmonėse fiksuodavo. Pavyzdžiui, jei žmogus susižeisdavo, bet, susi-tvarstęs ranką ar koją, toliau dirb-davo, niekas to įvykio neskaičiuo-davo. Mums net priekaištaudavo, kad slepiame nelaimingus atsitiki-mus, – nesusipratimus prisimena J. Naujalis. – Mūsų šalyje įvykis

sunkiu buvo pripažįstamas pagal gydytojo išvadą, o Europos šalyse – pagal tai, kiek laiko trunka nedar-bingumas po nelaimingo įvykio, klasifikuojama, koks jis buvo: sun-kus ar lengvas. Kartu su Europos teisės aktais pradėta vartoti ir rizi-kos vertinimo sąvoka.“

Įsibėgėjant VDI veiklai J. Nau-jalis kartu su kolegomis parengė

Nelaimingų atsitikimų darbe priežastis visuomet analizuodavo patyrę šio skyriaus specialistai, 2004 m.

Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatus, Darbuoto-jų mokymo, instruktavimo ir ates-tavimo saugos darbe klausimais nuostatus, Įmonės darbų saugos instrukcijų rengimo, tvirtinimo ir apskaitos taisykles, vadovavo Dar-bo su asbestu taisyklių projekto, atnaujintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų rengimo darbo grupėms.

1994 m. VDI tapo Tarptautinės darbo inspekcijų asociacijos (IALI) nare, 1995 m. – Europos Sąjungos ir asocijuotų šalių vyresniųjų darbo inspektorių komiteto (SLIC) nare.

2002 m. VDI veiklą vertino ES vy-riausiųjų darbo inspektorių komiteto specialistų grupė. Jie pripažino, kad VDI veikla visiškai atitinka ES stan-dartus ir šalyse veikiančių darbo ins-pekcijų principus.

Darbo ginčų komisijos

2009–2010 m. Lietuva patyrė ant-rą nuo nepriklausomybės atkūrimo ekonomikos nuosmukį.

Ekonominė krizė smarkiai pavei-kė verslo įmones. Augo ūkio subjek-tų įsiskolinimai, nedarbas. Darb-davių įsiskolinimai darbuotojams siekė šimtus milijonų litų. Dėl to kilo daug darbo ginčų. Darbo ins-pektoriai turėjo teisę spręsti darbo ginčus tik dėl darbuotojų saugos ir sveikatos. Teko ieškoti išeities, kurti teisinį instrumentą, kuris nagrinėtų ginčus, susijusius ir su darbo už-mokesčio įsiskolinimais. Taip atsi-rado darbo ginčų komisijos (apie tai pasakojama ir kituose šio leidinio puslapiuose).

Nuo 2013 m. pradžios darbuoto-jai ir darbdaviai, kurių teisės pažei-džiamos, galėjo kreiptis ne į teismus, kaip iki tol, o į darbo ginčų komisijas, įsteigtas prie VDI teritorinių padali-nių. Dabar (rašant šią knygą) šalyje veikia 19 darbo ginčų komisijų. Sie-kiant, kad darbo ginčai būtų spren-džiami efektyviai ir skaidriai, jose dirba tiek darbdavių, tiek darbuoto-jų (profesinių sąjungų) organizacijų atstovai. Jie skiriami rotacijos būdu iš Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pa-tvirtinto sąrašo.

56

Ši valstybės teikiama paslauga yra nemokama.

Darbo ginčų komisija – priva-loma ikiteisminio darbo ginčų na-grinėjimo institucija, sprendžian-ti individualius bei kolektyvinius darbo ginčus dėl teisės. Absoliuti dauguma prašymuose keliamų rei-kalavimų yra dėl darbo užmokesčio

ir su juo susijusių sumų išieškoji-mo. Tokie reikalavimai sudaro kone 85 proc. Taip pat kreipiamasi dėl darbo sąlygų pakeitimo, neatlygin-tos materialinės žalos, nesuteiktų atostogų ir pan.

Lietuvos Respublikos vyriausia-sis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius pastebi, kad 2017 m.

VDI specialistai nuolat rengia mokomuosius susitikimus darbo ginčų komisijų nariams – socialiniams partneriams

įsigaliojęs naujasis Darbo kodeksas išplėtė darbo ginčų komisijų kom-petenciją. Pagal naujas darbo ginčų komisijų galias asmenys dažniausiai kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pri-pažinimo neteisėtu. Pareikšta reika-lavimų dėl neturtinės žalos atlygini-mo, dėl baudų skyrimo darbdaviui nevykdant darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties, dėl minimalaus darbo užmokesčio už kvalifikuotą darbą mokėjimo, dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo bei kolektyvinių teisių gynimo. Beveik pusę visų išnagrinėtų prašymų dar-bo ginčų komisijos, kaip ir ankstes-niais metais, visiškai arba iš dalies patenkino. „Vertinga bylų baigtis, – pabrėžia J. Gricius, – kai ginčo šalys susitaria tarpusavyje – sudaroma taikos sutartis. Būtent tokiais atve-jais labiausiai taupomas ir laikas, ir finansai, ir veiksmingiausiai naiki-nama ginčo šalių tarpusavio įtam-pa. Pagal šiuos darbo ginčų komisi-jų veiklos rezultatus galima spręsti, jog darbo ginčų sprendimas tapo ekonomiškesnis ir efektyvesnis – daugiau nei 60 proc. nagrinėtų gin-čų baigėsi reikalavimų patenkinimu

arba taikos sutarčių tarp ginčo šalių sudarymu.“

Praktika parodė, kad darbo ginčų komisijų institutas visiškai pasitei-sino. Pirmaisiais veiklos metais buvo gauta beveik 5 tūkst. asmenų pra-šymų. Vėliau jų skaičius vis augo – iki kone 7 tūkst. prašymų 2018 m.

Inspekcija negali tikėtis efekty-viai veikti, jei ji nesilaikys aiškiai apibrėžtų principų ir politikos. Ins-pekcija pirmiausia turi pripažinti, kad jos pirminė funkcija, kurią linkstama užmiršti, pagal tarptau-tinius standartus yra visiškai ne-priklausomai užtikrinti darbininkų apsaugą, inspekcija turi išmokti imtis prevencinių veiksmų, kaip pagrindinės savo veiklos, ir kuo mažiau telkiantis ties represiniu aspektu, o daugiau ties patari-mais, aiškinimais, informavimu, įtikinimu, nors, teisybę sakant, vi-suomet sunkiau būti patarėju, nei cenzoriumi ar policininku.

TDO vyresnysis ekspertas V. von Richthofenas

5958

Nuolat augo ir komisijų sprendimu išieškota suma, pavyzdžiui, 2018 m. ji sudarė apie 7 mln. eurų ir buvo apie 10 proc. didesnė nei 2017 m.

Šiuo darbo ginčų nagrinėjimo mo-deliu domisi ir iš kitų šalių atvyks-tantys VDI kolegos. Ne vienos darbo inspekcijos delegacijos atstovus do-mina praktiniai darbo ginčų komisijų

veiklos klausimai, pasidalijant minti-mis apie darbo ginčų komisijų steigi-mo perspektyvas savo šalyse.

Prevencijos kultūra

Kasdienėje mūsų vartosenoje dažnai girdimas tarptautinis žodis

Pokalbis. VDI vadovo Jono Griciaus vizitas įmonėje, 2018 m.

prevencija. Kalbama apie korupcijos, nusikaltimų, ligų, patyčių, smurto, rūkymo ir kitą prevenciją... Preven-cijos kultūra tampa mūsų bendros kultūros dalimi.

Prevencija, iš lotyniško žodžio praeventio, reiškia išankstinį kelio užkirtimą, užbėgimą už akių. Dar-bo inspekcijos veiklos praktikoje tai reiškia užbėgti už akių galimam rizi-kos pavojui, užkirsti kelią nelaimin-gam atsitikimui darbe. Tai vienas iš veiklos prioritetų, reaguojant į pasi-keitusius visuomeninius bei darbo santykius, darbo organizavimą, nau-jas technologijas.

Sudaryti žmonėms sąlygas gyventi ilgą, produktyvų ir sveiką gyvenimą – tokia dabar yra socialinės ir darbo politikos orientacija. Inspekcija, ka-daise buhalteriniu kruopštumu ieš-kojusi ir fiksavusi saugaus darbo įstatymų reikalavimų pažeidimus, taigi už darbdavį vykdžiusi vidinę saugos ir sveikatos darbe kontrolę, ėmėsi konsultanto, patarėjo, part-nerio vaidmens, siekdama, kad pats darbdavys tai atliktų. Prioritetas pri-

klauso nuostatai, pagal kurią inspek-toriaus autoritetas remiasi kompe-tencija, taktiškumu, geranoriškumu, o sankcijos naudojamos kaip pasku-tinė priemonė. Prevencija siekiama išvengti pavojų, grėsmės darbuotojų sveikatai ar gyvybei. Darbo santykių, saugos ir sveikatos srityje prevenci-nės priemonės atperka gydymo ar kompensavimo išlaidas, tenkančias konkrečiam asmeniui ir visuomenei.

Nuo 2012 m. VDI orientuojasi ne į griežtų tikrinimų planavimą ir vykdymą, o į pagalbą įmonėms, jas konsultuodama, patardama, infor-muodama, šitaip kurdama tikrini-mų kultūrą, grindžiamą abipusiškai geranoriškais santykiais. Siekdama mažinti administracinę naštą vers-lui VDI savo veikloje taiko lankstes-nių sprendimų taktiką. Apie 50 proc. atliekamų patikrinimų yra orientuoti į įmonių konsultavimą bei informa-vimą. Visų ūkio subjektų planiniams ir neplaniniams patikrinimams (iš-skyrus nelegalaus darbo kontrolę) naudojami kontroliniai klausimynai skelbiami VDI interneto svetainėje (www.vdi.lt).

6160

Nuo „žiaurių“ akcijų iki „meilės“ laiškų

Darbo teisės pažeidimai vertė sunerimti

1994 m. priimtame Valstybinės darbo inspekcijos įstatyme sufor-muluoti pagrindiniai jos uždaviniai: vykdyti valstybinę darbų saugos politiką, kad būtų užtikrinta darbų saugos pažeidimų, nelaimingų atsi-tikimų darbe ir profesinių ligų pre-vencija; kontroliuoti, ar laikomasi darbo ir saugaus darbo įstatymų, norminių aktų. 1997 m. įstatymu VDI pavesta ir nelegalaus darbo kontrolė, suteikta teisė inicijuoti įmonės bankrotą, jeigu ji pripažįsta-ma nemokia.

Atgavus nepriklausomybę, pradė-jus ekonomines pertvarkas, įmones vargino sunki finansinė padėtis, ne viena jų bankrutavo, daug žmonių į VDI ir teismus kreipdavosi dėl atlei-

dimo iš darbo ir neišmokėto atlygini-mo. 1995 m. VDI inspektoriai įmonė-se rado daugiau nei 20 tūkst. žmo-nių, dirbančių be darbo sutarčių.

1997 m. premjero Gedimino Vag-noriaus pavedimu pradėta vadi-namoji žiauri akcija prieš nelegalų darbą. Sugriežtinta kontrolė, kaip laikomasi darbo sutarčių įmonėse ir organizacijose. Pradėjus patikrinimų bangą net 60 proc. įmonių nustatyta darbo apmokėjimo pažeidimų, tačiau metų pabaigoje tokių įmonių beliko 30 proc. Atsiskaityti su darbuotojais nuolat vėlavo ir didelės įmonės, kaip „Jiesia“, „Silva“, „Kotonas“. Dėl neiš-mokėtų atlyginimų VDI turėjo teisę bausti darbdavius iki 20 tūkst. litų, už tą patį pažeidimą antrą kartą – nuo 50 iki 100 tūkst. litų. Baudų dy-dis turėjo poveikį: sumažėjo ne pagal visus reikalavimus sudaromų darbo sutarčių, pažeidimų ir dėl atlyginimų

mokėjimo. Mažoms, sunkiai finan-siškai besiverčiančioms įmonėms toks baudų botagas skaudžiai kerta, jos gali bankrutuoti. Todėl buvo atsi-žvelgiama į įmonių finansinę padėtį, aiškinamasi, dėl kokių priežasčių – piktybiškai ar ne – laiku neatsiskai-toma su darbuotojais. Per metus dėl atlyginimų mokėjimo į teismus pa-tekdavo apie 9 tūkst. bylų. Dar rei-kėtų pridurti, kad per VDI veiklos lai-kotarpį inspektorių išrašytos baudos siekia milijonines sumas.

Skundų dėl atleidimo iš darbo ne-teisėtumo ir pagrįstumo, dėl darbo apmokėjimo gerokai padaugėjo pra-sidėjus ekonominei krizei. 2008 m. gauta ir išnagrinėta beveik 9 tūkst. skundų ir prašymų, tai 37 proc. dau-giau nei 2007 m.

Nelegalaus darbo brūzgynuose

Valstybė yra sukūrusi specia-lizuotas ekonominės ir finansinės kontrolės bei teisėsaugos instituci-jas (Valstybinė mokesčių inspekcija

(VMI), Finansinių nusikaltimų tyri-mo tarnyba (FNTT), Muitinė, Muiti-nės kriminalinė tarnyba), kurių pa-grindinė funkcija ir yra kontroliuoti šešėlinės ekonomikos (mokestinio šešėlio) reiškinius. Ši funkcija pati-kėta ir VDI.

Be to, VDI pavesta koordinuoti Valstybinio socialinio draudimo fon-do valdybos (VSDFV), VMI, FNTT, Policijos departamento vykdomus nelegalaus darbo reiškinių kontrolės veiksmus.

Tai itin reikšminga veiklos sri-tis. Juk nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą ne-darbo atveju, iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti ne-sąžiningai konkurencijai.

Vienas iš svarbiausių VDI tikslų nelegalaus darbo kontrolės srityje – vykdyti tikslinius, trumpalaikius tik-rinimus rizikingiausiose ekonomi-nės veiklos srityse, ne apsiriboti tik nelegalaus darbo faktų nustatymu,

6362

bet ir vykdyti darbo ir poilsio laiko apskaitos bei organizavimo ir darbo apmokėjimo pažeidimų kontrolę.

Konsultaciniuose seminaruose mažoms, vidutinėms, pirmus metus veikiančioms įmonėms ir kitiems ūkio subjektams taip pat skiriamas dė-mesys nelegalaus darbo prevencijai, aiškinama apie darbo sutarties suda-rymo procedūrą ir akcentuojama jos svarba, kalbama apie darbo ir poilsio

laiko organizavimo reikalavimus, at-sakomybę už darbo laiko apskaitos pažeidimus. Nuolat pabrėžiama ne-legalaus darbo ir jo apraiškų daroma didelė žala darbuotojui ir jo šeimai, ekonominis nuostolis valstybei.

2006 m. pradėta aktyvi nelegalus darbo prevencijos informavimo kam-panija „Dirbu nelegaliai – tapau tik gyvenimo žaislu“; tokios kampanijos didesne ar mažesne apimtimi nuolat

Veiksmingiausi nelegalaus darbo inspektavimai – kartu su policija

rengtos ir vėlesniais metais. VDI in-terneto svetainėje skelbiamas pasi-tikėjimo telefonas, kuriuo raginama informuoti apie nelegalų darbą. Sie-kiant ugdyti ankstyvąją nelegalaus darbo prevenciją, 2011 m. 5 didžiau-siuose miestuose įsteigtos nuolatinės nelegalaus darbo kontrolės grupės ir suintensyvinta nelegalaus darbo kontrolė bei prevencija. 2013 m. VDI pradėjo plačią Lietuvos jaunosios kartos švietimo kampaniją.

VDI aktyviai reagavo ir į besikei-čiančias nelegalaus darbo pasireiški-mo formas. „Iš esmės tai yra virsmas į neteisėtą ir nedeklaruotą darbą, – sako Lietuvos Respublikos vyriau-siojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Dalius Čeponas, ku-riam pavesta nelegalaus darbo kon-trolė bei jos koordinavimas su kito-mis institucijomis. – Nuo 2012 m. gerokai daugiau nustatoma darbo ir poilsio laiko režimo pažeidimų, t. y. kai darbuotojai įdarbinami dirbti tariamai ne visą darbo dieną, nežy-mimas dirbtas darbo laikas, nefik-suojamas viršvalandinis ir naktinis darbas, darbai organizuojami poilsio

dienomis, neįforminant tai nustaty-ta tvarka, nesilaikoma darbo ir po-ilsio laiko reikalavimų. Tokio netei-sėto darbo pažeidimus sudėtingiau identifikuoti, juos užfiksuoti. Tačiau jie nemažiau aktualūs ir nemažiau skaudžiai atsiliepia juos dirbantiems žmonėms.“

Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriauspavaduotojas Dalius Čeponas

6564

VDI, vykdydama Vyriausybės prio-ritetus ūkio subjektų priežiūros srity-je, 2013 m. baigė diegti Ūkio subjek-tų rizikingumo vertinimo sistemą, papildydama ją ūkio subjekto rizikin-gumo kriterijais, susijusiais su nele-galaus (neteisėto) darbo kontrole ir jos rezultatais. Šie kriterijai skelbiami VDI interneto svetainės (www.vdi.lt) skiltyje „Ūkio subjektų priežiūra“. Įdiegta Ūkio subjektų rizikingumo vertinimo sistema nelegalaus darbo kontrolės srityje leido nuo 2014 m. sausio 1 d. pradėti efektyviau ir re-zultatyviau vykdyti ūkio subjektų priežiūrą, veiksmingiau naudoti VDI finansinius ir žmogiškuosius ištek-lius, nuolatos stebėti ir vertinti ūkio subjektų rizikingumo pokyčius nele-galaus (neteisėto) darbo srityje.

VDI, koordinuodama nelegalaus darbo reiškinių kontrolę ir derin-dama veiksmus su institucijomis ir įstaigomis, ne rečiau kaip kartą per pusmetį rengia visų nelegalų darbą kontroliuojančių institucijų ir įstai-gų atstovų pasitarimus, kuriuose ap-tariamos nelegalaus darbo reiškinių problemos, pasiūlymai dėl susijusių

VDI inspektoriai dalyvauja ir kasmetinėje pilietinėje akcijoje „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“. Su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu, 2018 m.

su nelegaliu darbu teisės aktų to-bulinimo, tarpusavio bendradarbia-vimo ir kiti klausimai. Institucijos nuolat keičiasi aktualia informacija, organizuojami bendri patikrinimai ir plataus masto akcijos, kurių metu tikrinamos rizikingos įmonės.

VDI iniciatyva bei remiantis Nor-vegijos patyrimu, kovai su nelegaliu darbu nuo 2018 m. didžiosiose šalies apskrityse įkurti Jungtinių operaci-

jų centrai. Į jų sudėtį įtraukti VDI te-ritorinių skyrių, VMI, apskričių vy-riausiųjų policijos komisariatų, FNTT ir Užimtumo tarnybos darbuotojai ir pareigūnai. Šių grupių veikla parem-ta išsamiu analitiniu darbu, kuris vė-liau įgyvendinamas bendrais kontrolės veiksmais. Pagrindinės grupių tikrini-mo sritys: prekyba žmonėmis darbo išnaudojimo tikslais, nelegalus dar-bas, nedeklaruotas darbas, nelegalus užsieniečių darbas, darbo užmokesčio mokėjimas vokeliuose, kiti mokestiniai pažeidimai, susiję su darbo santykiais.

„Ir vis dėlto, – daro išvadą D. Čepo-nas, turintis penkiolikos metų įdirbį nelegalaus darbo kontrolės srityje, – vien fiziniais tikrinimais šio reiškinio neišgyvendinsime. Kaip teigia eks-pertai, pagrindinės nelegalaus darbo reiškinio priežastys Lietuvoje yra vals-tybės socialinė ekonominė aplinka ir palankus žmonių požiūris į nelegalų darbą. Taigi, viena vertus, reikalinga įvairių priemonių ir plačiu mastu visu-ma, kad išnyktų ekonominės paska-tos veikti šešėlyje. Kita vertus, būtinas nuolatinis didelis šviečiamasis, aiški-namasis darbas. Tai – patikimiausias

VDI vadovas Jonas Gricius pasirašo VDI bendra­dar bia vimo sutartį su Norvegijos kolegomis, 2017 m.

6766

kelias. Kol visuomenė šią negerovę to-leruos, tol jos tikrai neįveiksime.“

VDI yra pasirašiusi dvišales bend ra-darbiavimo sutartis su Lenkija ir Nor-ve gija, taip pat trišalę sutartį su La tvija ir Estija. Kiekvienais metais kar tu su Latvijos ir Estijos specialis tais organi-zuojama konferencija, kurioje aptaria-

mos nelegalaus darbo kontrolės prob-lemos, pasikeičiama gerąja praktika.

Darbuotojų saugos ir sveikatos reglamentavimas

Lietuvos Respublikos Konstituci-jos 48 straipsnis teigia: „Kiekvienas

Vilniaus apskrities teritorinė darbuotojų saugos ir sveikatos komisija pradėjo naują tradiciją – išvažiuojamieji posėdžiai rengiami apskrities įmonėse

žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gau-ti teisingą apmokėjimą už darbą ir so-cialinę apsaugą nedarbo atveju.“

Valstybės pareiga – užtikrinti, kad šios deklaruojamos teisės nepriekaiš-tingai veiktų, sudaryti tinkamas socia-lines teisines sąlygas. Toks Lietuvoje valstybės pareigos vykdymo rezulta-tas, užtikrinęs žmogaus teises darbe, yra Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, parengtas remiantis Tarp-tautinės darbo organizacijos darbo standartais, suderintas su Europos Sąjungos normatyvais. Galima teigti, kad Lietuvoje sukurta teisinė sąlyga, padedanti užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą darbe. Šio įstatymo priežiū-ra priklauso VDI kompetencijai.

Darbuotojų sauga ir sveikata – tai visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti. Jos naudoja-mos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizi-kos arba kad ji būtų kiek įmanoma sumažinta.

Darbų saugos politika veiksmin-gesnė, kai ją įgyvendinant dalyvau-ja visi tiesiogiai susiję partneriai, darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesai derinami, reguliuojami tar-pusavio santykiai.

Daug metų inspektoriai atlikdavo darbo aplinkos vidaus kontrolę. Šios prievolės nebeliko, kai Žmonių saugos darbe įstatyme užfiksuota nuostata, kad už darbų saugą įmonėje atsako darbdavys. Remiantis šiuo įstatymu kiekvienoje įmonėje, kurioje yra žmo-nių, dirbančių pagal darbo sutartis, turi būti įsteigta darbų saugos tarnyba. Jeigu ji neįsteigta, šias funkcijas vyk-do pats darbdavys, išlaikęs specia lų egzaminą. VDI smulkmeniškai nesiki-ša į tai, kaip organizuojama darbuo-tojų saugos ir sveikatos užtikrinimo veikla įmonėje. Vis dėlto atstovau-dama valstybei, kuri atsako už savo piliečių sveikatą ir gyvybę, reikalauja, kad įmonėje būtų diegiama darbuo-tojų saugos ir sveikatos būklės vidinė kontrolė, ir tikrina, kaip ji veikia.

Profesinė rizika turi būti įvertinta kiekvienoje įmonėje. Profesinės rizi-kos vertinimą organizuoja darbdavys,

6968

o pats vertinimas atliekamas daly-vaujant darbuotojams ar jų atsto-vams, darbuotojų atstovams saugai ir sveikatai. Profesinę riziką vertina kompetentingi asmenys. Cheminių, fizikinių, biologinių rizikos veiksnių kiekybinius matavimus atlieka įmo-nės laboratorija ar rizikos veiksnių tyrimo įstaiga. Įvertinus profesinę ri-ziką, įmonėje turi būti parengtas ir patvirtintas rizikos šalinimo ir maži-nimo priemonių planas, kuriuo vado-vaujantis įgyvendinamos rizikos pre-vencijos priemonės.

Pagrindiniai darbuotojų saugos ir sveikatos būklės rodikliai yra nelai-mingų atsitikimų darbe skaičius ir sergamumas profesinėmis ligomis. Informacijos apie darbuotojų saugos ir sveikatos būklę šalyje galima rasti VDI interneto svetainėje www.vdi.lt.

Neišmoktos pamokos

2007 m. pavasarį apie 25 tūkst. įmo-nių vadovams buvo išsiuntinėtas Vy-riausiojo valstybinio darbo inspekto-riaus laiškas „Neišmoktos pamokos...

KĄ RODO DARBUOTOJŲ SAUGOS IR SVEIKATOS PAŽEIDIMŲ ANALIZĖ

VDI 2017 m. nustatytų darbuotojų saugos ir sveikatos pažeidimų skai-čius, palyginti su 2016 m., padidėjo beveik 8 proc. Tai dar kartą patvirti-na, jog darbdavių (įmonių vadovų) ir jų įgaliotų asmenų požiūris ir veiks-mai užtikrinant darbuotojams sau-gias ir sveikatai nekenksmingas dar-bo sąlygas yra nepakankamas.

Daugiausia pažeidimų nustatoma dėl darbdavių ir darbuotojų mokymo darbuotojų saugos ir sveikatos klausi-mais ir jų žinių tikrinimo bei profesinės rizikos vertinimo. Menkas supratimas apie profesinės rizikos įmonėje vertini-mą ir šio vertinimo organizavimą kelia nelaimingų atsitikimų darbe grėsmę – darbuotojas gali žūti ar sunkiai susi-žaloti darbo vietoje. Darbdaviai ir jų įgalioti asmenys dar dažnai apsiriboja tik formaliai parengdami bei patvirtin-dami mokymo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tvarkos aprašą. Iš tikrųjų darbuotojai nemokomi, ne-įtraukiami į profesinės rizikos vertini-mo procesą. Tad iškilus pavojui darbo vietoje jie negeba atpažinti grėsmę ke-liančių veiksnių ir nuo jų apsisaugoti.

Kodėl?“, kuriame siūlyta dar kartą peržiūrėti kiekvienoje įmonėje esančią darbuotojų saugos ir sveikatos vidi-nės kontrolės tvarką. Naudotis tokiu ne visai įprastu mūsų šalyje bendra-vimo su įmonių vadovais būdu pa-skatino tai, kad Lietuvoje nelaimingų atsitikimų darbe skaičius 100 tūkst. darbuotojų vis dar buvo didžiausias tarp ES šalių. VDI konstatavo dauge-lio darbdavių atsakomybės stoką su-darant darbuotojams tinkamas darbo sąlygas, ypač mažo ir vidutinio dydžio

iki 250 darbuotojų įmonėse. Kartu su VDI inspektorių pavadintu „meilės laišku“ darbdaviams buvo išplatinta ir anketa, į kurią atsakiusieji pirmą kartą savanoriškai deklaravo darbuo-tojų saugos ir sveikatos būklę įmonė-je. Remiantis šios anketos atsakymų duomenimis paskelbtas pasitikėjimą įgijusių įmonių sąrašas – informuota, jog šios įmonės tais metais nebus VDI inspektorių tikrinamos. Gautuose atsakymuose teigiamai vertinta to-kia bendravimo su įmonėmis forma,

Į statybvietes riedėjo VDI prevencinis autobusiukas

7170

verčianti susimąstyti apie daug kas-dienio darbo įmonėse momentų. Reiš-kiamas pasitenkinimas, kad VDI yra tokia institucija, kuri pati stengiasi bendradarbiauti, o ne tik bausti.

Reaguojant į nelaimingų atsitikimų darbe aplinkybes, priežastis bei dar-buotojų saugos ir sveikatos pažeidi-mus, tokius laiškus siųsti įmonių va-dovams tapo viena iš VDI prevencinės veiklos formų.

„Gyvenimas pateikia vis naujus išbandymus ir kolektyvams, ir dar-buotojų, patyrusių mirtinas traumas darbe, šeimų nariams. Vadinasi, dar reikia visiems labai pasistengti, kad tokios nelaimės kaip galima greičiau trauktųsi iš mūsų gyvenimo. Todėl privalome mokytis iš klaidų, kurių vis dar pasitaiko atliekant tiek iš pirmo žvilgsnio paprastus, tiek pavojingus darbus“, – rašoma viename iš Vyriau-siojo valstybinio darbo inspektoriaus laiškų įmonių vadovams.

Štai tik keletas 2017 m. nelaimių darbe pavyzdžių.

Iš krautuvo iškritus pamatų blo-kui, mirtinai sužeistas pagalbinis

darbininkas, bandęs kastuvu nu-kasti drožles iš po keltuvu pakelto pamatų bloko.

Automobiliniu manipuliatoriumi ant pakylos keliama ryšių valdymo spinta (300 kg) išslydo iš stropo, užkrito ant darbuotojo ir jį mirtinai sužeidė.

Ūkyje mirtinai traumuotas dar-buotojas, kuris teleskopiniu krau-tuvu kėlė gelžbetoninę plokštę. Kėlimo metu trūko troso grandinė, krautuvas virto, darbininkas šoko iš krautuvo, pargriuvo ir buvo pri-spaustas apvirtusios kabinos.

Mirtinai traumuotas elektrinio krautuvo vairuotojas, kurį užgriu-vo nuslydęs 1 t svorio cukraus did-maišis.

Nėra abejonės – kiekvienos dide-lės, vidutinės ar mažos įmonės vado-vas nenori, kad kas nors susižeistų. Todėl kiekvieno darbdavio pareiga – sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo są-lygas visais su darbu susijusiais as-pektais.

Nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. šalies įmonėse, įstai-gose ir organizacijose mirtinas trau-mas darbe patyrė beveik 2,3 tūkst., sunkias – beveik 4,7 tūkst., lengvas – daugiau kaip 67,5 tūkst. darbuoto-jų. Iš viso per 27 metus darbe trau-muota beveik 76 tūkst. darbuotojų.

Skaičiuojant 100 tūkst. darbuoto-jų tenkančių nelaimingų atsitikimų darbe dažnumą (Eurostato 2015 m. duomenys), Lietuvoje šis rodiklis buvo 3,84, o ES vidurkis – 1,81.

Jei imtume ankstesnį laikotarpį – 1991 m., nelaimingų atsitikimų darbe dažnumo rodiklis mūsų šalyje buvo 11,7, o 2017 m. – 2,9. Šiais metais mirtinų nelaimių darbe statistiniai ro-dikliai buvo mažiausi per visą atkur-tos nepriklausomybės laikotarpį.

Už kiekvieno, kad ir mažiausio, skaičiaus slypi visas žmogaus gyveni-mas. Tokia pagrindine moraline min-timi VDI vadovaujasi darbuotojų sau-gos ir sveikatos veikloje.

VDI ir Lietuvos statybininkų asociaciją (LSA) sieja senos prevencinio bendradarbiavimo tradicijos.

VDI vadovas Mindaugas Pluktas ir LSA prezidentas Adakras Šeštakauskas, 1998 m.

VDI vadovas Jonas Gricius ir LSA prezidentas Dalius Gedvilas, 2017 m.

7372

Atšventę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metį

pasitinkame VDI 100-metį

Svarbiausia – pagarba žmogui

2005 m. birželio 17 d. Saulėtas, bet vėsus vasaros rytas. Ambicin-gas, jėgų kupinas jaunuolis prade-da darbą VDI Vilniaus skyriuje. Tas jaunuolis – tai aš. Gal likimo iro-nija, o gal kaip tik sėkmės istorija,

jog šiuo metu, padirbėjęs VDI admi-nistracijos skyriuose, vėl atsidūriau Vilniaus skyriuje. Esu šio skyriaus vedėjas. Nuoširdžiai džiaugiuosi tu-rėdamas puikią komandą, atsakin-gus ir kvalifikuotus kolegas. Tik dėl komandinio darbo įveikiame naujus iššūkius, perprantame inovatyvias naujoves, tampame modernesni.

VDI Vilniaus skyrius

7574

Per tuos keturiolika metų keitėsi ir įstatymai, ir kolegos bei vadovai, bet džiugina tai, kad liko pagarba ŽMOGUI. Pagarba – tai žodis, kuris verčia pagalvoti, kaip mes elgiamės, kaip gyvename, ko tikimės iš kitų ir savęs. Matyt, dauguma iš mūsų mo-kame apšaukti kitą, pasmerkti. O kodėl nemokame išklausyti? Čia ir prieinama prie pagarbos – išmokime gerbti kitą ir vienas kitą išklausyti.

Vadovaudamiesi šia taisykle tik rai tapsime geresni, gerbiami ir mylimi.

Ramūnas Rakauskas

Vilniaus skyriaus vedėjas2019 m. kovas

Dažnesnis atsakymas „Taip“

Pradėjęs dirbti VDI, kaip ir kiek-vienas jaunas žmogus maniau, kad, turint stiprų norą, entuziazmo, drą-sos ir užsispyrimo, galima ir Žemę priversti suktis į kitą pusę. Jeigu ne tuometis Marijampolės skyriaus

vedėjas Algirdas Sabaliauskas, tik-riausiai būčiau palūžęs, nusivylęs ir nesugebėjęs siekti to, ko tikėjausi dirbdamas šį darbą.

Laikui bėgant supratau, kad sie-kiant rezultato teks sunkiai, atsa-kingai, kruopščiai ir ilgai dirbti.

Lyginant tai, kiek dėmesio darb-daviai skirdavo darbuotojų saugai ir sveikatai prieš 15 metų ir šiuo metu, akivaizdžiai matyti, kad požiūris į darbų saugą ir darbo santykius la-bai pakitęs. Darbuotojai drąsiau reikalauja tinkamų, saugių darbo sąlygų, buitinių patalpų, asmeninių apsaugos priemonių, laiku mokamo atlyginimo, įsidarbindami gilinasi į darbo sutarties sąlygas. O ir darb-daviai patys kur kas noriau gerina darbo sąlygas, taikosi prie darbuo-tojų teikiamų prašymų.

Iš pradžių buvo sunkoka teigia-mai atsakyti į klausimą, ar pasi-rinkau tinkamą, norimą darbą? Vis dėlto laikui bėgant vis dažniau galė-jau atsakyti „Taip“.

Visi šie metai uoliai dirbant ins-pekcijoje, dalyvaujant seminaruose ir

mokymuose suteikė daug žinių, leido tobulėti profesinėje srityje. 2018 m. tapau Kauno skyriaus vedėju. Kar-dinaliai pasikeitė darbo pobūdis, su-kauptą ilgametę darbo patirtį inspek-cijoje galiu pritaikyti planuodamas ir organizuodamas skyriaus veiklą.

Adas BaliukevičiusKauno skyriaus vedėjas

2019 m. kovas

Pasirengę iššūkiams

Klaipėdos teritoriniame skyriuje dirba 22 darbuotojai, dalis jų – dau-giau kaip 25 metus. Jie sukaupė didžiulę darbinę patirtį, kurią per-duoda naujiems darbuotojams. Pa-starieji savo ruožtu aktyviai įsilieja į kolektyvą, todėl skyriaus mikrokli-matas puikus.

VDI Kauno skyrius

7776

Inspektorių darbas Klaipėdos apskrityje specifinis dėl kuruojamų veiklos sričių – pramonės, susiju-sios su žvejyba, žuvų perdirbimu, laivų statyba ir remontu bei uosto krovos darbais, kurortinėmis zono-mis – Palanga, Nerija. Be to, šiose veiklos srityse didėja užsieniečių srautai, o tai apsunkina inspekta-vimus. Skyriaus darbų ypatumai reikalauja specifinių inspektorių

žinių, patirties, sumanumo, lanks-tumo. Mūsų inspektoriai – kompe-tentingi ir atsakingi – puikiai susi-doroja su šiais iššūkiais.

Reikia pasidžiaugti, kad mūsų skyrius, siekdamas geresnio inspek-tavimo rezultato, glaudžiai bendra-darbiauja su kitomis regiono insti-tucijomis. Džiaugiamės ir didėjančiu seminarų bei konsultacijų poreikiu,

VDI Klaipėdos skyrius

augančiu pasitikėjimu mūsų insti-tucija.

Galime drąsiai sakyti, kad mūsų skyriaus kolektyvas pasirengęs vyk-dyti suplanuotas užduotis ir priimti ateinančio šimtmečio iššūkius.

Vytautas RočysKlaipėdos skyriaus vedėjas

2019 m. kovas

Iš praeities į dabartį

VDI Panevėžio skyriaus istorijos puslapis atverstas prieš 25 metus. Viskas prasidėjo nuo balto popie-riaus lapo, mechaninės spausdini-mo mašinėlės ir kalkinio popieriaus. Ilgamečių darbuotojų atmintyje išli-kęs mechaninės mašinėlės garsas, kai kiekviena išspausdinta raidė,

VDI Panevėžio skyrius

7978

kiekvienos naujos eilutės pradžia aidėjo visu ilgu koridoriumi, pasiek-dama kiekvieno širdį. Prisiminimuo-se liko ant stalo sudėti saugaus dar-bo leidiniai „Žmonių sauga darbe“, „Darbo higiena“, „Saugus darbas“, Lietuvos Respublikos darbo sutar-ties įstatymas... Remiantis šiais dokumentais per kalkinį po pierių ranka buvo rašomi reikalavimai, protokolai, nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo aktai, paaiškinimai ir atsakymai į paklausimus.

Laikui bėgant daug pasikeitė. Keitėsi žmonės, teisės aktai, techni-ka, bet išliko svarbiausia ir aktua-liausia užduotis – darbuotojų sauga ir sveikata.

Sniegina Povilonienė Panevėžio skyriaus vedėja

2019 m. kovas

Tikslas išlieka tas pats

VDI šimtmečio minėjimas tapo puikia proga susimąstyti, kaip per istoriškai gana trumpą laikotarpį

pasikeitė mūsų įstaiga. Vienas pir-mųjų atgyjančių prisiminimų – atve-jai, kai į įmones vykdavome viešuoju transportu, derindavomės prie au-tobusų tvarkaraščių, o kartais tek-davo ir kelis kilometrus keliauti pės-čiomis. Atkūrus nepriklausomybę mūsų darbo sąlygos labai pagerėjo: naudojamės tarnybiniais automobi-liais, miškus lengvai pasiekiame vi-sureigiais, turime naujausias išma-niųjų technologijų priemones.

Metams bėgant kinta ir VDI. Ta-pome institucija, kuri ne tik kontro-liuoja, kaip laikomasi teisės aktų, bet ir didelį dėmesį skiria visuome-nės švietimui, konsultavimui.

O mūsų tikslas išliko tas pats – siekti, kad žmogus savo darbinėje veikloje būtų saugus, kad jo teisės nebūtų pažeidžiamos. Žvelgiant į praėjusius metus matyti, kaip page-rėjo visuomenės požiūris į šiuos ker-tinius tikslus. Saugi darbo aplinka tapo ne tik darbdavių tikslu, bet ir patys darbuotojai drąsiau reikalauja saugių darbo sąlygų, jei tokių jiems nesuteikia darbdavys.

Džiugu, kad gerėjančią situaciją įmonėse atspindi sumažėjęs mirtinų nelaimingų atsitikimų skaičius (ne-priklausomybės metais jų skaičius sumažėjo beveik tris kartus). Kas-dienis žmonių, atvykstančių į skyrių pasikonsultuoti ar ieškoti pagalbos, skaičius rodo, kad visuomenė pasi-

tiki VDI, o skyriaus darbuotojus ver-tina kaip kompetentingus valstybės tarnautojus. Manau, kad tai visų mūsų per daugelį metų atlikto bend-ro darbo rezultatas.

Zenonas GriguolaŠiaulių skyriaus vedėjas

2019 m. kovas

VDI Šiaulių skyrius

8180

Pradžioje buvo ...tik vedėjas

Atkūrus VDI įsteigti 5 teritoriniai skyriai – Vilniaus, Kauno, Klaipė-dos, Šiaulių ir Panevėžio. Marijam-polės skyrius įsteigtas metais vė-liau – 1994 m. Skyriui vadovavo Al-girdas Sabaliauskas, nors jam pa-valdžių darbuotojų ...nebuvo. Anot

A. Sabaliausko, iš pradžių skyriaus kabinetas buvo jo gyvenamajame name. Nuo to laiko daug kas pa-sikeitė: pagerėjo materialinė bazė, modernizuotos darbo vietos.

VDI Marijampolės teritoriniame skyriuje pradėjau dirbti 2006 m. gegužę. Tada dirbo 5 inspektoriai ir 2 darbuotojai pagal darbo sutar-tį. Nuo 2009 m. vasario paskirtas

VDI Marijampolės skyrius

skyriui vadovauti. Esu antrasis skyriaus vedėjas per skyriaus gyva-vimo laikotarpį.

Dabartinį skyriaus kolektyvą su-daro 4 darbo inspektoriai ir ilgiausiai skyriuje dirbanti vyresnioji specia-listė Janina Sergejeva. Inspektorių amžiaus vidurkis – 48 metai. Į už-tarnautą poilsį išėjus ilgamečiams darbuotojams A. Sabaliauskui, Ri-mantui Grigėnui, Sofijai Baronie-nei, Juozui Grinkevičiui, kolektyvą papildė nauji kolegos.

Skyriaus darbo inspektorių uni-versalumas ir profesionalumas per šiuos metus labai išaugo. Vis dėlto nerimą kelia tai, kad į laisvas sky-riaus pareigybes sunku rasti tin-kamų kandidatų. Pasak skyriaus kolegų, inspektoriai neretai patiria stresines situacijas, jų darbas su-sijęs su didesne nervine įtampa, o tai neigiamai atsiliepia profesijos patrauklumui.

Beje, simboliška, kad vykdant VDI struktūros pokyčius mūsų sky-

rius bus prijungtas prie Kauno teri-torinio skyriaus, kuriam vadovauja buvęs Marijampolės skyriaus vy-riausiasis darbo inspektorius Adas Baliukevičius.

Albinas BeinarauskasMarijampolės skyriaus vedėjas

2019 m. kovas

„Nuolat jaučiu ir savo atsakomybę“

Prieš 24 metus turėdamas daug dvejonių, ar užteks jėgų, ar gebė-siu tinkamai atlikti valstybės pati-kėtas darbo inspektoriaus pareigas, peržengiau VDI Alytaus skyriaus slenkstį. Pradėjau dirbti, moky-tis iš kolegų. Seminaruose, kurių tuo metu buvo tikrai nemažai, mus mokė senųjų ES valstybių specialis-tai, vyresnieji VDI valdybos kolegos.

2004 m. buvau paskirtas sky-riaus viršininku. Tai įdomus ir ne-lengvas darbas, nes pagrindinis įrankis siekiant tikslo yra žodis ir tą žodį reikia laiku, tinkamai pasakyti.

8382

O daugeliu atvejų – tiesiog išklausy-ti, patylėti. Tai darbas, reikalaujan-tis žinių, kantrybės ir didelės savi-tvardos. Puikių specialistų – Sigito Leskausko, Rasos Baležentienės, Artūro Bendaravičiaus, Daivos Šar-kienės, Radauskienės, šio skyriaus pirmojo vadovo Antano Sadausko,

administratorės Irmos Adžgauskie-nės – dėka mūsų skyrius Alytaus apskrityje padėjo įmonėms, darbuo-tojams išgyventi sunkius ir sudėtin-gus pramonės įmonių perorganizavi-mo, bankrotų laikus. Konsultavome, suteikėme teisinių žinių, o reikalui esant ir drausminome.

VDI Alytaus skyrius

Stojant Lietuvai į ES keitėsi šalies teisinė bazė, kartu ir VDI kompe-tencijai priskirti teisės aktai. Keitėsi darbuotojų ir darbdavių santykiai. Norėdamas visa tai suprasti ir kryp-tingai vadovauti skyriui, įstojau į Lietuvos teisės universitetą, kurį baigiau apgindamas magistro dar-bą „Teisinių pažeidimų analizė mir-tinų nelaimingų atsitikimų darbe atvejais“. Vis dėlto ir šiandien mane dar jaudina klausimas, kodėl Lietu-voje nelaimingi atsitikimai dažnesni nei senosiose ES šalyse, nors, tie-sa, šis skaičius mažėja, palyginti su ankstesniais metais. Nuolat jaučiu ir savo atsakomybę, nes noriu, kad ir mes, ir mūsų vaikai būtų saugūs ir sveiki darbe, kad visiems pilie-čiams būtų užtikrintos orios darbo sąlygos. Tvirtai žinau, kad įmonėse, kaip ir tvirtoje šeimoje, reikia taiky-ti tuos pačius moralinius principus, kai stipresnis pagelbsti silpnes-niam, jaučiama pagarba kiekvie-nam nariui.

Vytautas GegužisAlytaus skyriaus vedėjas

2019 m. kovas

Tarsi judėjimas ratu

Savo kelią pradėjome 1994 m. kovo mėnesį kaip VDI Šiaulių skyriaus Tel-šių poskyris. Kartu dirbti pradėjome dviese: tuomet sektoriaus viršinin-kas, vėliau – Telšių skyriaus vadovas Stanislovas Ričkus ir aš. Tais pačiais metais į darbą priimta sekretorė Mar-garita Černiauskienė, darbo inspek-torė Vyda Intienė, darbo inspektorius Rimandas Kazbaraitis. Po metų tapo-me Telšių teritoriniu skyriumi. Kolek-tyvas ir toliau pamažu gausėjo.

Kad ir kiek sunkumų patyrėme savo darbe, visus išbandymus sėk-mingai išlaikėme. Vykdėme prevenci-nį darbą darbuotojų saugos ir svei-katos, darbo įstatymų srityje, ištyrė-me ne vieną avariją, daug sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų dar-be, profesinių ligų, darbuotojų skun-dų. Teko išgyventi dvi ekonomines krizes, kurių metu sulaukėme ypač daug nuskriaustų darbuotojų skun-dų dėl neišmokėto darbo užmokes-čio, t. y. dėl to, kad buvo pažeistos pačios pamatinės jų, kaip darbuoto-jų, teisės. Ilgą laiką tai buvo ir ne tik

8584

ekonominių krizių metu neišspren-džiama problema. Pagaliau 2013 m. įsteigtos darbo ginčų komisijos pa-darė tikrą perversmą sprendžiant šią problemą. Viena tokia komisija įsteigta ir prie VDI Telšių skyriaus.

Pamažu keičiasi kolektyvo dar-buotojai. Reikia pasidžiaugti, kad vienintelė kaitos priežastis natūrali

ir neišvengiama – veteranų išėjimas į užtarnautą poilsį. Šiais metais Tel-šių teritorinis skyrius, nuėjęs ket-virčio amžiaus veiklos kelią, bus sujungtas su VDI Šiaulių teritoriniu skyriumi.

Jonas LiekisTelšių skyriaus vedėjas

2019 m. kovas

VDI Telšių skyrius

Keičiasi požiūris

Per mano 24-erių metų darbą VDI stiprėjo mūsų valstybė, o kartu ir Darbo inspekcija. Šiandien darbo inspektoriai puikiai aprūpinti viso-mis techninėmis priemonėmis, lei-džiančioms gerai atlikti pareigas. Keičiasi darbuotojų ir įmonės vadovų požiūris į VDI, taip pat ir darbdavių santykiai su savo darbuotojais.

Turiu viltį, kad stiprėjant profe-sinėms sąjungoms, didėjant darb-

VDI Utenos skyrius

davių sąmoningumui darbo inspek-toriams nebereiks būti tarpininkais darbuotojams ir jų darbdaviams spren džiant darbo teisės klausimus. Darbo inspektoriai galės visiškai susikoncentruoti į įmonių konsul-tavimo ir inspektavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais veik-lą, kad darbe būtų išvengta sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų.

Sigitas MikučionisUtenos skyriaus vedėjas

2019 m. kovas

8786

Esame patikimi partneriai

1994 m. įsteigtas VDI Klaipėdos skyriaus Tauragės sektorius, po metų jis pertvarkytas į Tauragės skyrių. Skyriui vadovauju nuo 2016 m., o dirbti pradėjau 2008 m. Tuo metu dar buvo kolegų, dirbančių nuo pat skyriaus veiklos pradžios. Tai Albi-nas Frejus, Gražina Skvernevičiūtė, Petras Remeika, Edmundas Šimkus. Teko iš jų daug mokytis, semtis pa-tirties. Vėliau skyriuje dėl įvairių prie-žasčių vyko darbuotojų kaita, vienu

metu buvo likę tik du darbuotojai, da-bar – septyni. Siekdami tobulėti sky-riaus darbuotojai nuolat kelia savo kvalifikaciją, domisi ir patys gilinasi į jų kompetencijos klausimus. Į sky-rių besikreipiantiems darbdaviams, darbuotojams visuomet geranoriškai padedame spręsti kilusias problemas. Taigi drąsiai galime teigti, kad esa-me patikimi darbuotojų ir darbdavių part neriai bei konsultantai.

Raimundas LeonavičiusTauragės skyriaus vedėjas

2019 m. kovas

VDI Tauragės skyrius

Inspekcijos turtas – veteranai

2018 m. vasario 22 d. sukako ketvirtis amžiaus, kai Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsa-kymu buvo patvirtina Darbo inspek-cijos struktūra ir etatų sąrašai.

Tą dieną iš 56 pirmųjų Darbo inspekcijos darbuotojų VDI tebe-dirbo dešimt inspekcijos veiklos pradininkų. Tai Petras Jakutis, Techninės saugos skyriaus vedė-jas; Liuda Mauzienė, Dokumen-tų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė; Zina Grabauskienė, Kauno skyriaus vyriausioji darbo inspektorė; Henrikas Žalkauskas, Kauno skyriaus vyriausiasis dar-bo inspektorius; Arūnas Džiugas, Klaipėdos skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius; Edmundas Gustainis, Klaipėdos skyriaus vy-riausiasis darbo inspektorius; Zenonas Griguola, Šiaulių sky-riaus vedėjas; Sigitas Kilas,

Utenos skyriaus vyriausiasis dar bo inspektorius; Antanas Sadauskas, Alytaus skyriaus vyresnysis darbo inspektorius.

Visi šie darbuotojai jubiliejaus proga buvo pakviesti į šventinį susi-tikimą VDI administracijoje. „Žodis „veteranas“ žodyne aiškinamas kaip senas, nusipelnęs kurios nors sri-ties darbuotojas. Kreipdamasis į Jus norėčiau iš šio apibrėžimo išbraukti žodį „senas“, – sveikindamas jubi-liejinės darbo VDI sukakties proga sakė Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius. – Dėl savo patirties ir ilgamečiu darbu patikrinto atsidavimo Jūs esate ins-titucijos turtas, padedantis įgyven-dinti darbų tęstinumą.“

„Veiklos pradžia buvo sunki, – pri-siminimais dalijosi Utenos skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius

8988

S. Kilas. – Kai prasidėjo atsikūrusios VDI inspektorių mokymai, kuriuose paskaitas skaitė ES šalių atstovai, mums daug kas buvo neįprasta, nesuprantama. Kita vertus, reikėjo ir darbdaviams įrodyti, kas mes – Darbo inspekcija – esame, kokios mūsų darbo gairės, kuo galime būtų naudingi.“

„Kai pradėjau dirbti, iškart po kelių savaičių patyriau „krikštą“ – teko vykti tirti nelaimingo atsitiki-mo: virto stulpas, į kurį buvo įlipęs

Į šventinį susitikimą VDI buvo pakviesta dešimt tebedirbančių inspekcijos veiklos pradininkų

VDI veteranai, nusipelnę darbo specialistai apdovanojami VDI auksiniais ar VDI sidabriniais ženklais

elektrikas“, – prisiminė A. Džiu-gas. Jo praktikoje pasitaikė ir toks kuriozinis atvejis. Dingus darbuo-tojui buvo pradėtas tirti nelaimin-gas atsitikimas: manyta, kad jis žuvo, tiksliau, nuskendo Kuršių mariose. Maždaug po mėnesio pra-žuvėlis atsirado gyvas ir sveikas. „Dabar darbdaviai, įvykus nelai-mingam atsitikimui, ypač jei žūs-ta žmogus, tampa supratingesni,

Nuotaikingas retro. Skyrių vedėjai pasitinkant VDI 90­metį

įsisąmonina darbų saugos svarbą, suvokia, kas gresia, jei nesirūpins tais dalykais, – sakė A. Džiugas. –Klaipėdos uosto įmonės, kuriose dirba šimtai darbuotojų, turi dar-bų saugos specialistus. Didesnių problemų pasitaiko mažose įmonė-se, kur darbdaviams rūpi tik viena-dienis „biznis“, o žmogaus sveikata nė motais.“

90

Pasak E. Gustainio, kuriantis pri-vačiam verslui toks inspektavimas ne visiems patikdavo. „Ko čia vaikštai, trukdai dirbti, – sakydavo ne vienas verslininkas. Netrūkdavo konfliktų su darbdaviais, nepagrįstai skųsdavo mūsų vadovybei, kartą nupjovė mūsų automobilio stabdžių žarneles, – pasakojo E. Gustainis. – Pasitaikyda-vo ir juokingų atvejų. Kartą įmonės vadovo kabinete aptariant patikrini-mą pro duris galvą kyštelėjęs dar-buotojas paklausė: „Ar tie švancai jau išvažiavo?“ Tai apie mus. Mes jam atsakėm, kad dar ne...“

„Mano veikla, susijusi su darbo sauga, prasidėjo Žemės ūkio val-dyboje. Dirbau saugumo technikos vyriausiuoju inžinieriumi. Tais lai-kais (iki Nepriklausomybės. – Red.) buvo žinybinė kontrolė. Kai pradė-jau dirbti inspekcijoje, į objektus tekdavo vykti savo lėšomis, visuo-meniniu transportu. Daug kas pri-

klausydavo nuo gerų santykių su savivaldos institucijomis, žemės ūkio specialistais – jie pavežiodavo po ūkius, – pasakojo Z. Griguola. – Inspektorių darbas nėra monoto-niškas, todėl ir įdomus. Kaskart vis kitokia nestandartinė situacija. Daug ką naujo patiri. Nuvažiavus į įmonę tekdavo aiškintis ir geruoju, ir piktuoju. Būdavo smagu, kai su-rašius protokolą ir paaiškinus, ko-kie yra pažeidimai, klaidos, įmonės vadovas suprasdavo ir atitinkamai pasitaisydavo.“

Atkurtos VDI veiklos pradininkų pagerbti atvyko ir Socialinės apsau-gos ir darbo ministerijos atstovai. „Institucijos darbo sėkmė iš esmės priklauso nuo darbuotojų, kurie dirba nuoširdžiai ir atsakingai. Jūs esate profesionalai, tai įrodę dauge-lio metų darbu“, – sakė viceminist-rė Eglė Radišauskienė, šiltu žodžiu kreipdamasi į kiekvieną veteraną.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS DARBO INSPEKCIJOS

MISIJA – saugoti darbuotojų sveikatą, gyvybę ir darbingumą, skatinant socialinį dialogą ir vykdant darbo įstatymų pažeidi-mų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevenciją;

VIZIJA – būti patikimu partneriu;

VERTYBĖS – pagarba, pasitikėjimas, atsakomybė, partnerystė.

A N T Š I M T M E Č I O S L E N K S Č I O

Pastaba. Šioje dalyje pateikiami pastebėjimai, teiginiai, faktai pagal 2019 m. vasario mėnesio duomenis.

9392

„Darbas skyriuje man buvo įdomiausia patirtis“

V. Mačiulaitis dirbo (nuo 2003 m.) Teisės skyriaus vyriausiuoju specia-listu, skyriaus vedėjo pavaduotoju, vadovavo Vilniaus skyriui, ėjo Vy-riausiojo valstybinio darbo inspekto-riaus pavaduotojo, o 2012–2014 m. – Vyriausiojo valstybinio darbo ins-pektoriaus pareigas. Dabar žinomas darbo teisės specialistas dirba advo-katų profesinėje bendrijoje „iLAW“, kuri specializuojasi darbo ir įmonių teisės srityje, taip pat Mykolo Ro-merio universiteto Privatinės teisės instituto partnerystės profesoriumi, dėsto ES ir tarptautinės darbo teisės disciplinas.

„Patirtis teritoriniame skyriu-je absoliučiai pakeitė mano požiū-rį į inspektavimo procesą ir į tai, ką apskritai mes veikiame, kam

Vilius Mačiulaitis ėjo Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pareigas 2012–2014 m.

Šitaip sako Vilius Mačiulaitis, VDI įveikęs visas karjeros pa-kopas – nuo žemiausios iki aukščiausios.

reikalinga Darbo inspekcija, – pri-simindamas darbą Vilniaus skyriuje sa ko V. Mačiulaitis. – Kai administra -cijoje kuriamos strategijos ir formuo-jama politika, tai vienas dalykas, bet visiškai kas kita, kai matai, kaip tos strategijos ir politikos veikia prak-tikoje. Inspekcijos tikslas, šventas tikslas, – kad nebūtų nė vieno žuvu-siojo darbe. Tą tikslą gana paprasta pasiekti, pavyzdžiui, uždarius visas netvarkingas įmones. Tik kyla klau-simas, ar tas veiksmas nesukels atvirkštinio efekto. Taip, galima jas visas uždaryti, nes pagal teisinį re-guliavimą Lietuvoje nėra nė vienos darbo vietos, kuri neatitiktų reika-lavimų, visos turi atitikti. Tos, ku-rios neatitinka, teoriškai neeksploa-tuojamos. Būdavo, tikrinant puikiai veikiančią įmonę, kurioje dirba, sa-kykim, 100 žmonių, aiškiai matyti, kad dalis proceso yra netvarkinga. Ką daryti? Inspektoriui tai didžiau-sias iššūkis, nes jis atsiduria tarp kelių tiesų. Darbdavys sako: aš ku-riu darbo vietas, moku mokesčius. Tai tiesa. Darbuotojai sako: mes dir-bam, uždirbam pinigų ir norim gerų darbo sąlygų. Juk tai irgi tiesa. O

valstybė sako: klausykit, reikia lai-kytis štai šitų normų. Ir ji teisi. Kaip rasti kompromisą, balansą?

Gerai atsimenu, kaip bankrutavo viena didžiųjų Lietuvos pramonės įmonių, nemokėjo darbuotojams atlyginimų, nes neturėjo pinigų. Ir buvo toks griežtas ministro nurody-mas: nubausti direktorių maksima-lia bauda už tai, kad nemoka algų. Kur tam direktoriui rasti pinigų, kai bankrutuoja? Jis sako pats negau-nąs algos jau metus, dar ilgiau nei darbuotojai. Bando imti paskolas iš bankų, gelbėtis, bet jei bus šitaip nubaustas, nieko nedarysiąs. Dar-buotojai verkia, turi mažų vaikų, atlyginimo negauna. Į situaciją žvel-gėm iš dviejų pusių: padėti įmonei atsistoti ant kojų ar imtis drastiškų priemonių. Jeigu inspektorius pa-dės direktoriui (nemokančiam atly-ginimų, bet besistengiančiam gel-bėti įmonę), tai bus blogas darbuo-tojų akyse. Jei nubaus direktorių, tai pakenks verslui. Atsidūrus tarp tų dviejų pozicijų sunku, bet rei-kia rasti protingą sprendimą. Taigi

9594

darbas skyriuje man buvo įdomiau-

sia patirtis.“

V. Mačiulaitis paskutinės recesi-jos (2009–2013 m.) laikotarpį linkęs

laikyti kone inspekcijos aukso am-žiumi – tada jos įvaizdis ir vaidmuo sustiprėjo verslo, visuomenės aky-se. „Atsirado labai daug gerų inicia-tyvų. Pirmiausia – verslo priežiūros

Kiekvienas inspektavimas – vis nauja patirtis

institucijų pertvarka. Tos instituci-jos turi būti griežtos, prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų, vykdyti kontro-lę, bet kartu jos negali būti lyg kokie budeliai. Pirmiausia jos turi padėti. VDI, – sako V. Mačiulaitis, – daly-vavo toje pertvarkoje kartu su Ūkio ir Teisingumo ministerijomis; buvo-me pristatomi kaip vieni iš inspek-tuojančių institucijų lyderių, kurie gebėjo suvaldyti inspekcinę galią ir žingsnis po žingsnio pelnyti verslo pa-sitikėjimą. Žinoma, baudų, sankcijų smarkiai nesumažėjo, bet pradėjo mažėti nelaimingų atsitikimų darbe. Aišku, buvo tokių drastiškų prie-monių, kaip visuotinis darbo vietų deklaravimas. Tai turėjome įgyven-dinti, nes buvo priimti teisės aktai. Vis dėlto man atrodo, jog šios prie-monės buvo per griežtos, erzinančios ta prasme, kad verslui reikėjo daryti tai, ko jis nesuprato. Mes stengėmės atidėlioti tų priemonių įgyvendinimą, švietėm verslo atstovus ir visuome-nę, iškeldami į viešumą nepopuliarią saugos darbe temą. Juk sauga dar-be yra toks savotiškas dalykas: arba niekas nesupranta, kas tai yra aps-kritai, arba nelabai supranta, kam

to reikia. Ji paradoksali – kuo dau-giau pinigų įdedi, tuo mažesnė tiki-mybė, kad kažkas atsitiks. Jei pini-gus dedi į banką, būna palūkanos. O čia? Saugos ir sveikatos srityje palūkanos yra tai, kad nieko neatsi-tinka, žmonės mažiau serga, mažiau susižaloja ir pan. Kad ir kaip būtų, tos drastiškos priemonės padarė ir gerą darbą: prisidėjo prie bendro su-pratimo ir bendro saugos darbe lygio kėlimo. Tas supurtymas padėjo vers-lo rinkai susivokti ir galbūt labiau

...Mano darbas – tai tyrėjo darbas, o tai vi-sada įdomu, nes kiekviename tyrime atrandi kažką naujo, esi verčiamas nuolat kelti savo kvalifikaciją, gerinti bendravimo su žmonėmis įgūdžius.

Šis darbas labai prasmingas, nes padeda ge-rinti darbo santykius, stiprina Lietuvos valsty-bę, saugo jos piliečių sveikatą.

Vytautas SimonavičiusTauragės skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius2019 m. kovas

9796

2013 m. Lietuvos Respublikos pirmininkavimo Europos Tarybai metu Vilniuje įvyko 65­asis Europos vyresniųjų darbo inspektorių komiteto (VDIK, angl. SLIC) posėdis. VDIK narių nuotrauka po posėdžio Vilniuje

priartėti prie skandinaviškų tradi-cijų, didesnio dėmesio darbuotojui, ko, aišku, ir šiandien dar nepakan-ka. Labai blogai, kad darbe dar žūs-ta žmonių, bet dabar statistika pozi-tyvesnė nei prieš 10 metų.“

V. Mačiulaitis išskiria kelias, jo nuomone, svarbias pastarojo dešimt-mečio inspekcijos darbo kryptis. „Pirmiausia tai prevencija – dirbti su verslu, kuo daugiau jam padėti, kad į sankcijas nepakliūtų 95 proc. ge-rųjų įmonių, – sako jis. – Prevencinė veikla buvo labai rimtas postūmis siekiant inspektavimo darbo koky-bės. Antras rimtas postūmis, man atrodo, buvo parengti kriterijai, kas turėtų būti inspektuojama. Įdiegtos kelios rimtos rizikos vertinimo siste-mos, įmonės pradėtos vertinti pagal daug parametrų (nelaimingi atsiti-kimai, skundai, kitų institucijų – „Sodros“, Mokesčių inspekcijos duo-menys). Į tai atsižvelgiant ir paren-kama, kurios įmonės turėtų sulaukti inspektorių vizitų. Man atrodo, kad inspekcija padarė gerą darbą – pra-dėjo koncentruotai reaguoti į skau-dulius, vadinamąją raudonąją zoną.

Iš pradžių buvo nelengva, bet proce-sas įgavo pagreitį.

Trečia kryptis, kurioje VDI per pa-starąjį dešimtmetį paaugo, – tai tarp-tautinė veikla. VDI gražiai pasirodė Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu (2013 m.). Reikšminga tai, kad buvome kviečiami Tarptautinės darbo inspektorių asociacijos (IALI) konferencijoje kalbėti Europos Komisi-jos (EK) vardu, skaitėme pranešimus. EK vyriausiųjų darbo inspektorių ko-mitetas kelis kartus kvietė mus skaity-ti pranešimų – turint omenyje ES na-rių skaičių, nėra taip paprasta pakliūti į komiteto darbotvarkę. Kaip ekspertai buvome kviečiami įvertinti kitų šalių – Austrijos, Estijos, Latvijos, Jungtinės Karalystės – inspektavimo sistemų. Tai buvo aukštas mūsų darbo įverti-nimas. Visa tai parodė, kad Lietuvos darbo inspekcija yra viena pažangiau-sių Europoje.

Taigi visi trys minėti esminiai da-lykai plačiąja politine, konceptualia prasme per paskutinius 10–15 metų ir lėmė tai, kad inspekcija tapo bran-desnė. Dabar Darbo inspekcijoje nauji vėjai, nauji žmonės. Bet nieko

9998

lankesnė tai darbuotojui, tai verslui ar dar kam nors, nuo to priklauso politinės gairės ar spaudimas kontro-lės institucijoms. „Kad ir kaip būtų, kontrolės institucijos priedermė yra labai paprasta – ginti įstatymą. Dar-bo inspekcija negina darbuotojų, tai profesinių sąjungų reikalas. Darbo inspekcija turi ginti Darbo kodekso raidę. O tai, jog darbo įstatymai pa-rašyti palankiau darbuotojams, yra šios teisės šakos paskirtis siekiant, kad būtų kaip nors suvienodintos darbuotojo ir darbdavio galimybės, – sako V. Mačiulaitis. – VDI negali ats-tovauti nė vienai pusei, reikia labai gerai sutarti su socialiniais part-neriais, profesinėmis sąjungomis, darbdavių organizacijomis. Mums tai labai neblogai pavyko ir tai daro-ma dabar. Man atrodo, kad čia ir yra tas teisingas kelias – palaikyti gerus santykius su visais ir būti griežtam pagal įstatymo raidę.

Kai man teko vadovauti, VDI sie-kė įdiegti mažareikšmiškumo krite-rijų. Jeigu pažeidimai yra tokie men-ki, kad gali būti lengvai pašalinami, tai ir reikia suteikti tokią galimybę,

nebuvo nukirsta ir pradėta auginti iš naujo. Inspekcijoje visada buvo žmonių, kurie užtikrino tam tikrą darbų tęstinumą ir pateikdavo savo sumanymų bei sprendimų.“

V. Mačiulaičio nuomone, Darbo inspekcijai, kaip ir kitoms kontro-lės institucijoms, nėra lengva, nes politinė konjunktūra įvairuoja: pa-

...Mano darbo prasmė, kai suprantu, kad įmonės vadovybė ir kiti atsakingi darbuotojai suvokė, jog darbų sauga, darbuotojų sveikata yra ne kažkoks šalutinis dalykas įmonės veikloje, o vienas iš pačių svarbiausių įmonės valdymo ir sėkmingos plėtros klausimų, kai vėliau atvykusi į tą pačią įmonę pamatau, kad po mano patarimų, pastabų darbų saugos klausimais viskas iš esmės pasikeitė, o ir įmonės vadovo kalba ir požiūris jau visiškai kitokie, suprantu, jog mano šviečiamoji veikla ir pastangos nenuėjo veltui.

Daiva BartkuvienėMarijampolės skyriaus vyriausioji darbo inspektorė2019 m. kovas

nėra ko bausti. Iš to atsirado tie „minkštieji“ dokumentai, ne reikala-vimų protokolai, – rekomendacijos. Darbdaviams sakydavom: štai jums rekomendacijos, ką jūs privalote da-ryti. Jūs galite daryti, galite nepaisy-ti. Bet vien tas faktas, kad mes kaž-ką nustatėme, rodo, jog mes čionai grįšime. Ir jeigu rasime dėl tų ne-padarytų dalykų atsiradusių prob-lemų, nepykite, jei būsime griežti. Man atrodo, kad tokia pozicija pasi-teisino ir ši praktika tęsiama.“

V. Mačiulaitis iš teisinių instru-mentų, kurie buvo sukurti, sėkmin-giausiu laiko darbo ginčų komisijas. Kuriant šį institutą daug pastangų įdėta kartu su šviesaus atminimo Vanda Zabulionyte, dabartiniu VDI vadovu Jonu Griciumi. „Idėją palaikė tuomečiai socialinės apsaugos ir dar-bo viceministrai Audra Mikalauskai-tė ir Audrius Bitinas. Teisingumo mi-nisterija laikėsi nuomonės, kad šios komisijos niekada neveiks ir net ne-verta prasidėti su „teisiniu lavonu“. Man atrodo, kad šis kūrinys, visa darbo ginčų sistema, yra tai, kuo ga-lime pasigirti visoje Europoje. Mums

tą tradicinę dalį nuo gauto skundo nagrinėjimo, ėjimo į įmonę iki bau-dos skyrimo pavyko labai gražiai per-duoti šalia esančioms darbo ginčų komisijoms. Šiuo atveju socialiniai partneriai – darbdavių ir profesinių sąjungų atstovai bei profesionalus teisininkas iš VDI – įvertina skun-dą įvairiapusiškai. Nereikėtų ieškoti didelės teisės toje ginčų komisijoje – jeigu darbuotojas su darbdaviu su-taria, tai ir gerai. Vadinasi, atkurtas teisingumas, rastas kompromisas. Šitas instrumentas jau paliko labai ryškų pėdsaką Lietuvos teisinėje sis-temoje. Kai kas juo nepatenkintas, nes teisiškai šis mechanizmas ne vi-sai korektiškas, bet jis ir sugalvotas kaip socialinės taikos instrumentas, o ne teismų sistemos dalis.“

Kaip Darbo inspekcija atrodys ateityje, ar bus reikalinga?

„Visada sakydavau: dirbkim taip, kad mūsų nebereikėtų“, – paradok-salią mintį dėsto V. Mačiulaitis. Jis sako, kad inspekcija bus reikalin-ga tol, kol bus darbuotojai, darbo santykiai. „Manau, ateityje jos rei-kės mažiau, nes vyksta robotizacija,

101100

robotams nereikia darbo inspektorių. Pramoninės revoliucijos, technolo-giniai dalykai neišvengiamai mažins darbuotojų skaičių, jau jaučiamas poslinkis nuo klasikinių darbo san-tykių prie lankstesnių, vis daugiau žmonių randa savo nišą, veikia sava-

Kasmet VDI iniciatyva minima Pasaulinė darbuotojų saugos ir sveikatos diena. Šįkart darbe žuvusiesiems ir sužalotiesiems atminti kilo juodi ir raudoni balionai

rankiškai – ten darbo inspektavimo nereikia. Darbo santykiai panašūs į šeimos santykius – vienas kitą myli, bet būna ir pykčių, barnių, todėl toks arbitras, kuris prižiūrėtų, kad būtų darna, manau, dar ilgai bus reikalin-gas“, – sako V. Mačiulaitis.

Saugos kultūra – tai požiūrių, darbo organizavimo ir elgesio modelių visuma

Gaila, bet kartais saugaus darbo samprata suprimityvinama iki šal-mų ar apsauginių akinių, apraišų dėvėjimo. Vis dėlto pažangiausiose Lietuvos įmonėse vykdoma visapu-siškos saugos kultūros politika, kuri suprantama kaip nepertraukiamas darbo saugos gerinimas.

Saugos kultūra – tai individualių ir grupinių vertybių, požiūrių, įsiti-kinimų, darbo organizavimo, elgesio modelių visuma, kuri sąlygoja įmo-nės veiklą saugos ir sveikatos srity-je. Taigi nuolatinį dėmesį reikia skir-ti trims pagrindiniams veiksniams: aplinkai (įrangai, darbo įrankiams, planavimo procesui, procedūroms, standartams, temperatūrai ir pan.), asmenybei (asmens nuostatoms,

2015–2016 m. VDI vadovavo Gintaras Čepas (1963–2016). Pateikiame keletą jo minčių apie saugaus darbo kultūrą.

Gintaras Čepas VDI vadovavo 2015–2016 m.

103102

pagrindinės įmonės veiklos, ji įmo-nėje visais lygiais įtvirtinama kaip vertybė.

Darbuotojų saugos ir sveikatos politiką įmonėje formuoja ir įgyven-dina aukščiausio lygmens vadovai. Nuo jų požiūrio, saugaus darbo prie-monių planavimo, nuo to, kaip griež-tai aukščiausiu lygiu reikalaujama vykdyti atitinkamus darbų vadovų reikalavimus, nuo darbininkų grįžta-mojo ryšio, skiriamų finansų priklau-so ir visa virtinė elementarių buitinių bei esminių sprendimų.

Aukščiausio lygmens vadovai at-sakingi už saugią ir sveiką darbo aplinką. Jie stebi darbuotojų saugos ir sveikatos situaciją, savo pavyzdžiu demonstruoja saugią elgseną, užtik-rina, kad saugos kultūros politika būtų aiški ir suprantama visiems įmonės darbuotojams, kad ja būtų vadovaujamasi kasdienėje veikloje.

Savo ruožtu darbuotojai įtraukia-mi į organizacinius procesus. Jie pri-siima atsakomybę ne tik už savo, bet ir už kolegų saugą, veikia atsakingai, o ne iš pareigos.

Lapus į metų knygą dėsto kalendorius…Labai reikšmingas lapų skaičius būna tiktai tam,Kurs mato vien tik viršelius ir knygos storį.Bet turiniu juk reikia rūpintis pačiam!

Rašykim savo knygą drąsiai, lapų neskaičiuokim, Suraskim vietos laimei, džiaugsmo vaizdiniams,Jausmams, fantazijai, svajonėms laisvę duokim,Tebus reikšmingas turinys anūkams ir vaikams.

Rimantas KutraKauno skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius2019 m. kovas

požiūriams, savybėms), asmens el-gesiui (saugaus ir rizikingo elgesio praktikai, pareigai užtikrinti kito as-mens saugą). Kiekvienas iš šių sau-gaus darbo „trikampio“ veiksnių yra labai svarbus, jie vienas su kitu ar-timai susiję ir bet kokie vieno iš jų pokyčiai turi poveikį kitiems dviem.

Formuojant tokią saugos kultū-rą įmonėje svarbus bendradarbiavi-mas, asmeninė atsakomybė – taigi čia nėra nesvarbių grandžių. Sau-gi darbo aplinka neatsiejama nuo

Saugumas darbe yra labai svarbi oraus darbo, kaip vertybės, dalis. No-riu pabrėžti, kad tai ne tik fizinis, bet ir psichologinis saugumas. O kiek ir pačių įvairiausių ekonominių veiklų įmonių darbuotojų kenčia dėl psi-chologinio spaudimo, moralinio tero-ro darbe!? Oraus darbo problema yra labai plati, ji keliama tarptautiniu mastu. Orus darbas turi įvairių as-pektų. Tarkime, orus darbas yra lais-vė nuo prievartos darbe, o prievarta gali turėti daug atspalvių. Tai ir prie-varta dirbti už mažą darbo užmokestį

arba netgi visai jo nemokant. Beje, į darbo ginčų komisijas prie VDI te-ritorinių skyrių apie 90 proc. atvejų darbuotojai kreipiasi dėl neišmokėto darbo užmokesčio, uždelsto galutinio atsiskaitymo, neapmokėto viršvalan-dinio ar darbo naktį, švenčių ir po-ilsio dienomis. Juk tai irgi prievarta darbe, pasireiškianti įvairiose ekono-minėse veiklose.

Orus darbas – tai ir laisvė reikš-ti savo nuomonę, būti informuotam apie darbo rezultatus, jo tikslus.

Inspektoriai mokosi vieni iš kitų ir vidaus seminaruose

105104

„Einame inspekcijos modernizavimo ir pertvarkymo keliu“

Vilniaus universiteto Teisės fakul-teto magistrantūroje jis įgijo teisės mokslų magistro laipsnį.

Stažavosi Tarptautinės darbo or-ganizacijos mokymų centre Turine (Italija), Europos teisės akademijoje Tryre (Vokietija). Lietuvos teisininkų draugijos narys.

Veiklos sritis – viešasis adminis-travimas, darbo teisė.

Inspekcijoje dirba nuo 2004 m. Ėjo Teisės skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus, Vilniaus skyriaus Pi-liečių prašymų tyrimo ir analizės tar-nybos, vėliau perorganizuotos į VDI skyrių, vedėjo, Asmenų aptarnavimo

Tokią VDI veiklos strategiją numato Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius. Valstybinei darbo inspekcijai jis vadovauja nuo 2016 m. lapkričio 21 d.

ir teisės taikymo skyriaus vedėjo, Lie-tuvos Respublikos vyriausiojo valsty-binio darbo inspektoriaus pavaduo-tojo pareigas. Darbo ginčų komisijų veiklos Lietuvoje koordinatorius (nuo 2013 m.).

Apdovanotas Valstybinės darbo inspekcijos sidabriniu pasižymėjimo ženklu, aukščiausiu Socialinės ap-saugos ir darbo ministerijos apdova-nojimu „Gerumo žvaigždė“ už ilgame-tį nepriekaištingą darbą socialinės apsaugos srityje.

„Valstybinėje darbo inspekcijo-je ėjau įvairaus lygio pareigas. Tad įstaigos darbą gerai išmanau iš vi-daus. Anksčiau mano veikla buvo

Jonas Gricius ekspertų pasitarime dėl viešojo sektoriaus skaidrumo susitiko su Prezidente Dalia Grybauskaite

daugiau sutelkta į darbo teisės klausimus, – sakė J. Gricius, ta-pęs Vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi. – Dabartinės mano pareigos išplėtė atsakomybę už vi-sos institucijos – nuo vadovaujančių

specialistų iki žemutinės grandies – veiklą, atsirado tiesioginės atskaito-mybės pareiga Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, prie kurios yra mūsų įstaiga. Tenka atidžiai ana-lizuoti esamą padėtį, apmąstyti,

107106

tartis, įsiklausyti į siūlymus ir jų pa-grindu daryti sprendimus, kurie gali būti svarbūs ne tik VDI, jos veik-lai, efektyvumui, bet ir konkrečiam darbuotojui, įmonei, įvairių darbine veikla susijusių santykių grandinei, galų gale – visuomenės požiūriui į VDI veiklą.“

Skambučių centre. Siekiama, kad į VDI besikreipiantys asmenys telefonu iš karto gautų reikiamą informaciją

Vadovaudamas VDI J. Gricius daug pastangų įdėjo, kad būtų visiš-kai įdiegtas interesantų aptarnavimo vieno langelio principas ir formuoja-ma bendra darbo įstatymų aiškini-mo politika Lietuvoje, modernizuo-jama pati institucija ir jos teikiamos paslaugos. Sukurtas Skambučių centras, siekiama užtikrinti, kad

besikreipiantys asmenys telefonu iš karto gautų reikiamą informaciją, kad interesanto noras gauti konkre-čią teisinę nemokamą pagalbą būtų tenkinamas čia ir dabar. Per metus vidutiniškai konsultuojama daugiau nei 100 tūkst. verslo, profesinių są-jungų atstovų ir darbuotojų. Įstaigos veiklos prioritetas – konkreti pagalba

...Problemai spręsti pasitelkus darbo ginčų komisiją veiksmingiausiai pasiekiami darbuo-tojams naudingi sprendimai. Per trumpą laiką suteikiama reali pagalba.

Smagiausia, kai darbo ginčą pavyksta iš-spręsti taikiai, t. y. dar iki komisijos posėdžio darbdavys atsiskaito su darbuotoju.

Neringa AponienėAlytaus skyriaus darbo ginčų komisijos sekretorė2019 m. kovas

verslui ir darbuotojams, socialinės partnerystės plėtotė.

Ne vienus metus J. Gricius dirbo siekdamas įtvirtinti naująjį darbo ginčų komisijų modelį, kūrė teisės aktus, teikė siūlymus dėl šio darbo teisės instituto veiklos tobulinimo. „Dabar galime pasidžiaugti ir ketverių metų darbo ginčų komisijų prie VDI teritorinių skyrių veiklos praktika – ji rodo, jog šių komisijų steigimas pa-siteisino, numatyti socialiniai tikslai yra pasiekiami, – sako J. Gricius. – Per visą veiklos laikotarpį darbo

109

siekiama taip pat mažinti fizinių pa-tikrinimų naštą įmonėms.

„E. inspektavimą vertiname kaip mūsų priežiūros institucijos ir ūkio subjektų bendradarbiavimo būdą, pagrįstą tarpusavio pasitikėjimu. Ši priemonė yra paskata darbdaviui pa-čiam sąžiningai ir kritiškai įvertinti darbuotojo saugumą ir laikytis dar-buotojų saugos ir sveikatos reikalavi-mų. O svarbiausia – tai turi stiprinti nelaimingų atsitikimų prevenciją, – teigia J. Gricius. – Optimizuodami ūkio subjektų priežiūros būdus ir principus, planuojame ir toliau kel-ti VDI administracines paslaugas į e. erdvę. Numatome sumažinti ne-planinių patikrinimų skaičių, orga-nizuoti ūkio subjektų patikrinimus taip, kad patikrinimo metu būtų kompleksiškai tikrinami visi klausi-mai, ypač anksčiau pateiktų VDI nu-rodymų ir rekomendacijų įgyvendini-mas, taip pat planuojame plėtoti VDI e. dokumentų valdymo bei keitimosi e. informacija procesų apimtį, formas ir būdus.“

Vienas didžiausių Vyriausiojo vals ty -binio darbo inspektoriaus rūpesčių –

ginčų komisijoms buvo pateikta ir išnagrinėta daugiau nei 20 tūkst. prašymų, patenkinta dauguma juo-se išdėstytų reikalavimų. Svarbu tai, kad pasitvirtino visi pirminiai nau-jojo darbo ginčų instituto steigimo lūkesčiai – dirbama dėl socialinės taikos, darbo ginčai išnagrinėjami itin operatyviai, o VDI įgijo patikimą teisinį instrumentą teisės interesui ginti.“

Įprastus ūkio subjektų priežiūros būdus papildė dar vienas šios veiklos būdas – e. inspektavimas. Sudary-ta galimybė informaciją apie darbų saugą teikti ir gauti operatyviau. Tuo

...Inspektoriaus darbas įdomus, nes galiu su-sipažinti su įvairių įmonių darbuotojais, išklau-syti jų nuomones apie darbuotojų saugą ir svei-katą. Kartais tenka ilgai įrodinėti, kodėl reikia rūpintis darbuotojų sauga ir sveikata.

Rimandas KazbaraitisTelšių skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius2019 m. kovas

tinkamas saugaus darbo reikalavi-mų laikymasis. Anksti ryte atvykęs į darbą J. Gricius pirmiausia susi-pažįsta su nelaimingų įvykių apžval-ga. „Darbuotojo suvokimas, kokie gali būti saugaus darbo reikalavimų nepaisymo padariniai kiekvienoje darbo vietoje (bet kokioje!), dažnai gali būti lemiamas, kad neįvyktų ne-laimė, – įsitikinęs J. Gricius. – Toks požiūris vyrauja ne visose įmonėse. Todėl mes turime apie tai kuo daž-niau ir visiems aiškinti, turime bend-romis pastangomis tokį požiūrį diegti. Juk kalbame apie žmogaus netektį. Šeimos narių, artimųjų netektį... Tai konkrečių žmonių skausmas! Atsa-kingas požiūris į žmogaus gyvybę turi tapti vidine nuostata ir iš to kylan-čiu atitinkamu elgesiu. Tai vienintelė išeitis ir galimybė išvengti nelaimingų atsitikimų darbe. Ir darbuotojui, ir darbdaviui. Žmogui reikėtų kuo dau-giau išsilavinimo ir žinių, kad į save ir kitą pažvelgtų kitaip. Tokio požiūrio rengiant specialistus trūksta ir aukš-tosioms mokykloms.“

J. Gricius sako, kad nemažai min-čių ir įžvalgų brendo palengva, per

...Kiekvieną dieną nauji iššūkiai. Man pa-tinka kolektyvo susitelkimas, pagalba vienas kitam.

Mano darbo prasmė – būti tos visuomenės, kurioje mes esame, dalimi.

Rimantas KičasTauragės skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius2019 m. kovas

daug metų. „Apie tai, ką pasiekėme kartu su kolegomis, visu inspekcijos kolektyvu, pasakojama šiame leidi-nyje. Dar daug institucijos moderni-zavimo ir pertvarkymo darbų laukia ateityje“, – apibendrina jis.

Gyvenime ir savo veikloje jis va-dovaujasi Ovidijaus posakiu: Dum spiro spero (kol kvėpuoju, tol vilties nenustoju). „Noriu, kad šiuolaikinis jaunimas suprastų, jog saugoti savo sveikatą darbe, savo socialines ga-rantijas yra labai svarbu, – žvelgda-mas į ateitį sako J. Gricius. – Tikiu, kad dabartinė karta gebės socialiai atsakingai gyventi.“

111110

Inspektavimo evoliucija su revoliucijos požymiais: nuo rūstaus

tikrintojo iki geranoriško partnerio

VDI teritoriniuose skyriuose dir-ba apie 150 darbo inspektorių. Tai daug ar mažai? Skaičiuojant pagal vienam inspektoriui tenkantį dar-buotojų skaičių, VDI mažai skiria-si nuo didžiosios dalies Europos šalių: vienose – šiek tiek daugiau, kitose – mažiau. Maždaug toks vi-durkis. VDI jurisdikcijoje prižiū-rima per milijoną darbuotojų, jų skaičius kinta priklausomai nuo laiko, ekonominės situacijos. Pri-žiūrimų subjektų, veikiančių ju-ridinių asmenų – akcinių bendro-vių, valstybės įmonių ir kt., – apie 100 tūkstančių. Dauguma įmonių – mažos ir vidutinės. Pagal europinį skaičiavimą, įmonės iki 9 darbuoto-jų yra labai mažos, nuo 10 iki 50 – mažos, nuo 50 iki 250 – vidutinės, o turinčios daugiau nei 250 dar-buotojų – didelės. VDI inspektorių

Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Arūnas Lupeika

aprėptis per metus yra apie 6–7 tūkst. įmonių.

Įmonei patikrinti inspektorius su-gaišta maždaug tris valandas. Kokia jo darbo taktika?

Pasak Vyriausiojo valstybinio dar-bo inspektoriaus pavaduotojo Arū no Lupeikos, inspektavimo truk mės lai-kas kito keičiantis priežiū ros prin-cipams, technologijoms. „Kalbant apie inspektavimo politiką, techni-ką, reikia pasakyti, kad anksčiau inspektoriai individualiai pasirink-davo tikrinimo taktiką pagal tai, ką kiekvienas geriau žino, kokią sritį išmano. Iš esmės nebuvo taip, kad įvairiose srityse, įvairiose apskrity-se, miestuose inspektoriai tikrintų pagal vienodus kriterijus“, – sako jis.

Atėjo metas, kai visose priežiūros institucijose, tarp jų ir Darbo ins-pekcijoje, įvyko kardinalios permai-nos. Pakito priežiūros principas. Parengti kontroliniai bendriniai ir teminiai klausimynai, pagal ku-riuos imta tikrinti įmones. Tie klau-simynai nuolat skelbiami VDI inter-

neto svetainėje, prieš patikrinimą jie išsiunčiami įmonėms. Dar prieš 10 darbo dienų VDI perspėja dėl patikrinimo. Pasitariama dėl konk-rečios datos. Siekiama, kad atlie-kant patikrinimą dalyvautų įmo-nės vadovas, darbuotojų saugos ir sveikatos specialistas, darbuotojų atstovas. Kuo glaudesnis darbdavių ir darbuotojų dialogas, kuo gerąja prasme jis aštresnis, t. y. kai iške-liama problema, tuo geriau sekasi išspręsti klausimą, kurti saugaus darbo aplinką. Tokiose įmonėse ir darbo santykių aukštesnis lygis, ir darbo sąlygų būklė geresnė. Patik-rinimų procedūroje gerokai daugiau skaidrumo.

Kontroliniai klausimynai sudaro-mi remiantis VDI vykdomoje prie-žiūros veikloje taikomų teisės aktų analize. Klausimai formuluojami ne atkartojant konkrečias teisės aktų nuostatas, o pateikiant juos kuo paprasčiau ir suprantamiau. Ūkio subjektui turi būti aišku, kaip jis turi elgtis, kad nepažeistų nurody-tų teisės aktų reikalavimų. Įmonė,

113112

kada VDI inspektorius atvyks, – tik-rinamų įmonių sąrašas skelbiamas VDI interneto svetainėje ketvirtį į priekį. Toks darbo principas yra la-bai sėkmingas valstybinis projek-tas. „Verslas džiaugiasi, kad nebėra įtampos, baimės, tarsi kas stovėtų už kampo ir tykotų, kaip nutverti, o tada – bausti. Pagal klausimyną pa-sitikrini, į ką turi atkreipti dėmesį, ir taip gerėja situacija įmonėje. Toks inspektavimo principų pasikeitimas yra, sakyčiau, revoliucinis dalykas“, – sako A. Lupeika.

VDI įdiegta įmonių rizikingumo vertinimo sistema. Skiriamos trys įmonių grupės: raudona zona – pa-čios pavojingiausios, geltona – stebi-mos, žalia – inspektavimo požiūriu rūpesčio nekeliančios įmonės. Ins-pektavimas nukreiptas į raudonąją zoną, nes labiausiai tikėtina, kad šiose įmonėse gali atsitikti nelaimė. Reitinguojama beveik pagal 60 įvai-riausių kriterijų – remiantis inspek-tavimo įvairiu laiku surinkta infor-macija, nelaimingų atsitikimų darbe skaičiais ir kt., taip pat įvertinus tai,

prieš ateinant inspektoriui, žino, kas bus tikrinama. Toks suvienodi-nimas ir klausimų rato išplėtimas leidžia kompleksiškai ir sistemin-giau aprėpti visą įmonės veiklą sau-gaus darbo ir sveikatos, darbo teisės srityje, įvertinti, kas vyksta įmonė-je ir kokios yra jos silpnosios vie-tos. Tai vyksta skaidriai, nes prieš planinius patikrinimus pranešama,

...Darbas VDI yra be galo įdomus, besąlygiš-kai reikalaujantis kiekvieno darbuotojo kompe-tencijos, žinių ir logiško mąstymo. Šiame darbe neegzistuoja tik sausos darbo inspektorių teo-rinės žinios baltame teisės aktų registrų fone. Dirbant šį darbą reikia patirties, praktinio įdir-bio, atsakomybės už kiekvieną veiksmą, kiek­vieną pasakytą ar parašytą žodį, dokumentą. Tai darbas, reikalaujantis ir asmeninės atskai-tomybės.

Auksė Morozienė Utenos skyriaus vyresnioji specialistė2019 m. kovas

ar įmonė veikia mieste ar kaimo vie-tovėje, koks jos dydis, keliomis pa-mainomis dirbama ir pan.

Dar vienas pažangus žingsnis – inspektuojant naudojamos šiuolai-kinės technologijos.

„Pradėjome elektroninius inspek-tavimus, – pasakoja A. Lupeika. – Kaip tai atrodo? Daliai įmonių pagal ekonominės veiklos rūšį parengėme siauresnės srities klausimyną. Jį siunčiame įmonei prašydami užpil-dyti. Kaip įmonės vadovai pasielgs, priklauso nuo jų supratingumo ir atsakomybės. Stengiamės plėtoti abipusį įmonės ir VDI pasitikėjimą. Pasitaiko, kad įmonė atsako į klau-simus nurodydama, jog viskas ge-rai, o po savaitės įvyksta nelaimin-gas atsitikimas. Ką jie apgavo: save ar mus, o gal tą žmogų, šeimą, kuri neteko maitintojo? Tokie atvejai pa-deda darbdaviams suprasti, kad bū-tina elgtis sąžiningai.

Elektroninis inspektavimas geras tuo, kad galima aprėpti daug įmo-nių. Pagal tai, kaip įmonės atsako,

išanalizuojame, kur yra problemų, ir į tą sritį nukreipiame savo dėmesį ir išteklius.“

Diegiant naujas technologijas pradėta tikrinant įmones naudoti planšetinius kompiuterius. Inspek-torius prisijungia prie informacinės sistemos, užpildo klausimyną ir in-formacija iš karto patenka į sistemą. Sutaupoma laiko, išteklių. Tai pa-žangus dalykas, VDI buvo viena pir-mųjų tai įdiegusių kontrolės institu-cijų. Nelegaliam darbui aptikti jau išbandomas dronas, nes, vykdydami savo tiesiogines funkcijas, inspek-toriai turi teisę filmuoti. Kol kas tai bandomasis projektas, stebima, ar jis pasiteisins. Taigi inspektavimas tobulėja ir techniškai.

Elektroninis inspektavimas yra viena iš VDI įgyvendintos elektroni-nių paslaugų darbdaviams sistemos (EPDS) dalių. Kita dalis – darbdaviai turi galimybę teikti inspekcijai in-formaciją nuotoliniu būdu – privalo-mus duomenis, pavyzdžiui, informa-ciją apie įmonės darbuotojų saugos

115114

ir sveikatos, darbo teisės aktų vyk-dymo būklę, pranešimą apie staty-bų pradžią, kreiptis dėl atitinkamų pažymų išdavimo ir kt. Darbdaviai atsako už pateiktų duomenų tei-singumą, o darbuotojų saugos ir sveikatos būklę deklaruojantiems darbdaviams taikoma išankstinio sąžiningo elgesio prezumpcija, t. y. duomenys, pateikti per EPDS, verti-nami kaip teisingi. Darbdaviai nuo-toliniu būdu gali realiu laiku matyti pateiktų duomenų apdorojimo pro-

ceso būklę, gauti atsakymus apie pateiktą informaciją ar klaidas, kur reikia pasitempti.

„Išanalizavę gautą informaciją matome bendrą situaciją, kur dar yra kokių trūkumų, tiksliau – kas nepadaryta, – sako A. Lupeika. – Iš to atsiranda pranešimai žiniasklai-dai arba pranešimai VDI interne-to svetainės naujienose, rekomen-dacijos, į kuriuos klausimus rei-kia atkreipti dėmesį, kad nelaimių,

Elektroninis inspektavimas yra viena iš VDI elektroninių paslaugų darbdaviams sistemos (EPDS; vaizdas kompiuterio ekrane) dalių

profesinių ligų, darbo teisės pažeidi-mų būtų mažiau.“

Kad ir kaip būtų, inspektavimas neįmanomas be darbo inspekto-riaus. „O inspektoriaus darbas spe-cifinis. Reikia ir atitinkamo profe-sinio, ir psichologinio pasirengimo. Turi gebėti savo argumentais įtikinti žmogų, kad išsiskirtų kaip partne-riai, kuriems rūpi bendras reikalas. Tai – sudėtingas menas. Inspekto-rius nėra iš tų mylimųjų svečių są-rašo. Ne vienas įmonėje į jį žvelgia agresyviai, ypač tikrinant nelegalų darbą. Buvo atvejų, kai inspekto-riai ir nukentėjo. Vienoje įmonėje inspektorių apstumdė, jis krisda-mas susižeidė. Būta, kad ir techni-ką sudaužė, – nemalonius įvykius prisimena A. Lupeika. – Yra visko. Inspektorius mokome, kaip įvertinti pavojingą situaciją, kaip saugotis. Rei-kia būti budriam, neatsipalaiduoti. Kaip kiekvienas iš mūsų esam skir-tingi, taip ir darbdaviai nevienodi.“

Pasak A. Lupeikos, vien admi-nistracinėmis priemonėmis žmo-

gaus sąmonės neįmanoma paveikti. „Anksčiau į šviečiamąją veiklą kai kurios kontrolės institucijos žvelgė skeptiškai. Dabar jie yra mūsų šali-ninkai ir daug daro švietimo srityje.

1919 m. įkurta Tarptautinė darbo organizacija (TDO). Ji siekia nustaty-ti tarptautinius darbuotojų apsaugos standartus ir teikia informaciją apie darbo problemas visame pasaulyje. Pasak TDO, nacionalinė darbuotojų saugos ir sveikatos kultūra – tai teisė turėti saugią ir sveiką darbo aplinką. Dėl to kuriant saugią ir sveiką darbo aplinką, nustatant darbuotojų teises, atsakomybes bei pareigas, o preven-cijos principą laikant aukščiausiu pri-oritetu būtinas aktyvesnis valdžios institucijų, darbdavių ir darbuotojų bendradarbiavimas.

TDO iniciatyva balandžio 28 d. pa-skelbta Pasauline darbuotojų saugos ir sveikatos diena. Jos tikslas – visa-me pasaulyje skatinti kurti saugias, sveikas ir tinkamas darbo sąlygas.

2017 m. gruodžio 14 d. Pasaulinė darbuotojų saugos ir sveikatos diena įteisinta ir kaip Lietuvos Respublikos atmintina diena.

117116

Inspektorius turi būti ne vien specialistas, bet ir mokėti argumentuoti, partneriškai elgtis

Suprato, kad šviečiant, aiškinant galima nuveikti kur kas daugiau nei vien rimbu. Girdėjau sakant apie VDI, kad esam valstybininkai žmo-giškais veidais... Nebelieka prieš-priešos tarp darbdavio ir valstybės.

Keičiasi gyvenimas, kinta žmonių mąstymas, supratimas. Trys socia-liniai partneriai – darbdaviai, dar-buotojai, valstybė – turi dirbti kartu, kad išsaugotų žmogų, jo sveikatą“, – įsitikinęs A. Lupeika.

100 tūkstančių skambučių ir konsultavimo ypatumai

Asmenų konsultavimo srityje jau ne vienų metų patirtį turinti VDI darbo teisės specialistė Irina Janu-kevičienė sako, kad tai – tikrai dide-lės apimties darbas. Konsultuojama įvairiais būdais, daugiausia telefo-nu, taip pat raštu, el. paštu. „Ko-kiu būdu žmogus kreipiasi, tokiu ir atsakome, – pasakoja I. Januke-vičienė. – Konsultuojame ir socia-liniuose tinkluose, tai dabar labai populiarus dalykas, jais aktyviai naudojasi jauni žmonės. VDI inter-neto svetainėje ir pats žmogus gali pasiskaityti informaciją, rasti atsa-kymus į dažniausiai užduodamus klausimus. Mūsų skyrius prižiūri ir elektroninę konsultantę, vadina-mą Ugne, – tai kompiuterinė pro-grama, automatiniu būdu atsakanti į pateiktus klausimus. Konkrečios įmonės, įmonių grupės ar socialinių partnerių, darbdavių organizacijos prašymu VDI specialistai dalyvauja

Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėja Irina Janukevičienė

119118

rengiamuose seminaruose ar pana-šiuose renginiuose – konsultuojame Darbo kodekso, kitais su darbo teise susijusiais klausimais.“

Žmogus gali ateiti pasikonsultuoti ir į VDI – kiekviename teritoriniame skyriuje teikiama tokia paslauga. Nereikia jokios išankstinės registra-cijos, visi priimami be išimčių kiek-vieną darbo dieną. Konsultavimui ir jo kokybei skiriama labai daug dė-

mesio. Į VDI atvykę asmenys pra-šymus gali pateikti tiek raštu, tiek žodžiu.

Pagrindinė nuostata konsultuo-jant – stengtis, kad kiekvienam į VDI atėjusiam žmogui būtų skirta tiek dė-mesio, kiek reikia tinkamai pagalbai suteikti. „Jei matome, kad asmeniui rūpimi klausimai nepriklauso mūsų kompetencijai, būtinai paaiškiname, į kokią instituciją pareiškėjas privalo

Konsultacijų ypač padaugėjo 2017 m. įsigaliojus naujam Darbo kodeksui

kreiptis. Jei susirenka daugiau žmo-nių, siunčiame konsultantų koman-dą, kad žmogus ilgai negaišdamas gautų jam svarbų atsakymą. Elgia-mės atsakingai, nes konsultavimas yra VDI prioritetinė veikla“, – teigia I. Janukevičienė.

Žmonės tiesiog klausia, ką jiems daryti, kaip spręsti tam tikras prob-lemas, susijusias su darbo teisės santykiais, kaip elgtis tam tikroje si-tuacijoje. Darbdavių – vieni interesai, darbuotojų – kiti. Dėl ko asmenys daugiausia kreipiasi?

2017 m. įsigaliojus naujam Darbo kodeksui, daugiausia klausimų VDI sulaukė dėl darbo sutarties turinio – sudarymo, vykdymo, nutraukimo, darbo sąlygų nustatymo, kokios rū-šies darbo sutartį galima sudaryti, nes Darbo kodeksas įteisino nema-žai naujų sutarčių rūšių. Taip pat nemažai klausimų kyla dėl darbo ir poilsio laiko organizavimo, dėl darbo apmokėjimo – visiems aktualu, kaip nustatomas darbo užmokestis, koks jis turi būti ir kaip mokamas. Darb-daviams ir darbuotojams teikiamos konsultacijos ir dėl darbo sutarties

sudarymo: kaip tinkamai įformin-ti darbo santykius, kaip sudaryti darbo sutartį, kad nebūtų pažeistas įstatymas, kad nebūtų nelegalaus darbo.

Į VDI kreipiamasi ir su skundais nurodant, kad pažeistos asmens tei-sės ar teisėti interesai, prašoma juos apginti. Į skundus dėl darbo teisės pažeidimų pirmiausia reaguoja ir juos nagrinėja teritoriniai skyriai. Jei žmogus mano, kad buvo ištirta šališkai, ir skundžia inspektoriaus veiksmus, tada jau VDI Asmenų ap-tarnavimo ir teisės taikymo skyrius atlieka pakartotinį tyrimą.

Tik įkūrus darbo ginčų komisijas, I. Janukevičienei teko porą metų eiti tokios komisijos pirmininkės parei-gas. „Tada buvo ypač sunku: niekas nežinojo nei proceso, nei atsakymų į klausimus, nes Lietuvoje iki tol nie-kada nebuvo tokios institucijos. Mes buvome pirmieji tos srities prak-tikos formuotojai. Ir dabar nelen-gva, bet tam tikrais klausimais jau susiformavo ir praktika, ir proce-sas. Darbo ginčų komisijų praktiką siekiame formuoti ta kryptimi, kad

121120

mūsų praktikoje beveik nėra atvejų, kad komisijos nariai skirtingai bal-suotų, priimtų skirtingus sprendi-mus. Gal tik du ar tris kartus vieno iš komisijos narių nuomonė skyrė-si“, – apie darbo specifiką pasakoja I. Janukevičienė.

O kiek darbuotojų konsultuoja be-sikreipiančius asmenis? Kiek būna prašymų, skambučių?

Konsultavimo centro pagrindą su-daro skyriaus darbuotojai – dvi de-šimtys teisininkų, konsultantų yra ir visuose teritoriniuose skyriuose. Artimiausiu laiku planuojama cen-trą koncentruoti tik viename kon-sultavimo skyriuje, kad būtų bendra praktika ir būtų laikomasi tų pačių pozicijų, nebūtų aiškinimo nesusi-pratimų. Pagal VDI veiklos kompe-tenciją konsultuojama bendruoju konsultacijų telefonu. Per metus sulaukiama apie 100 tūkst. skam-bučių. Kiekvieną dieną konsultantui tenka atsakyti beveik į 100 skambu-čių. „Sutikit, – sako I. Janukevičie-nė, – tai sunku, dideli krūviai. Klau-simai labai įvairūs, žmogui reikia iš karto kuo greičiau ir konkrečiau

pirmiausia reikia ginčo šalis sutai-kyti. Gera ir laiminga baigtis, kai abi pusės išeina iš posėdžio, jei ir neta-pusios draugais, tai bent ne priešai. Pasitaikydavo, kad darbdavys su darbuotoju atsiskaitydavo tiesiog salėje, jei ginčas dėl darbo apmo-kėjimo. Paspausdavo vienas kitam ranką ir byla baigta. Jausdavau mo-ralinį pasitenkinimą padėjusi žmo-gui išspręsti jam svarbią problemą. Tokiais momentais ir atsiskleidžia darbo prasmė. Įdomu ir tai, kad

...Darbo inspekcijos veikla labai plati: nele-galios veiklos kontrolė, asmenų konsultavimas, darbo ginčų, piliečių skundų nagrinėjimas, darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų žinių tikrinimas ir kt.

Tai atsakingas darbas, todėl darbuotojai skatinami nuolat mokytis, tobulėti ir ugdyti savarankiškumą, atsakomybę, reikia ir psicho-logijos žinių.

Rita MušauskienėTelšių skyriaus vyresnioji specialistė2019 m. kovas

atsakyti, paaiškinti, rasti sprendi-mą, jei tai sudėtinga situacija. Ilgai kalbėtis ir samprotauti taip pat ne-galima, nes laukia kiti interesantai.

Apskritai mūsų veiklos sritis yra socialiai jautri – žmonės ateina pas mus pasikonsultuoti, nes jaučiasi esantys skriaudžiami. Ne visi išpru-

sę darbo santykių srityje. Kiekvienas atvejis yra skirtingas, unikalus, nes ir žmonės skirtingi. Todėl manome, kad labai svarbu kiekvienam, ne-svarbu, kur ir kuo jis dirba, suteikti reikiamą pagalbą. Konsultuodamas, aiškindamas padedi žmogui. O kai jis dėkoja, sako, kad dabar jam viskas aišku, iš tiesų jauti kone palaimą.“

Konsultavimui ir jo kokybei VDI skiriama labai daug dėmesio

123122

„Man geriausia diena, kai negaunu pranešimų apie mirtis darbe“

Nelaimingų atsitikimų ir profe-sinių ligų skyriaus vedėjas Saulius Balčiūnas inspekcijoje dirba beveik dešimtmetį, jam teko ragauti ir pa-prasto darbo inspektoriaus duonos, kuri yra tikrai rupi.

Taigi, kaip pats prisipažįsta, ganė-tinai gerai išmano savo darbo sritį. Biurokratiškai kalbant, svarbiausios jo funkcijos: organizuoti nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų prie-žasčių tyrimo priežiūrą, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų registravimą, apskaitą ir analizę, jų aplinkybių ir priežasčių, kitų duomenų apibendrinimus, konsul-tuoti teritorinių skyrių vedėjus, dar-bo inspektorius, darbdavius, įmonių darbuotojus įvykių darbe ir profe-sinių ligų priežasčių tyrimo bei jų prevencijos, darbuotojų saugos, pro-fesinės sveikatos klausimais, vyk-dyti darbuotojų saugos ir sveikatos

Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vedėjas Saulius Balčiūnas

norminių teisės aktų pažeidimų pre-venciją įmonėse, kontroliuoti, kaip laikomasi jų reikalavimų.

Į S. Balčiūno kabinetą suplaukia informacija iš visų VDI teritorinių skyrių. „Apie nelaimingą atsitikimą įmonėje mums pranešti pirmiau-sia privalo darbdavys. Kai sunkiai pakenkiama darbuotojo sveikatai, jau nekalbant apie fatališką atvejį, kviečiama greitoji pagalba, skam-binama bendruoju pagalbos tele-fonu, iškart informuojama policija, kurios pareigūnai pradeda ikiteis-minį tyrimą, tą pačią informaciją mes greitai gauname ir iš jų, – apie darbo kasdienybę pasakoja S. Bal-čiūnas. – Paprastai per dieną gau-name bent po vieną pranešimą apie nutrauktas rankas, kojas, sužalo-tus vidaus organus. Mirtinų nelai-mingų atvejų statistikos kreivė ma-žėja: lyginant 2018 m. ir 2014 m., skirtumas yra apie 20 mirčių.“

Kur įvyksta daugiausia nelaimin-gų atsitikimų?

„Tradiciškai tai statybvietės, nes čia darbas pavojingas dėl savo

specifikos. Ir šiaip daug netvarkos: ne visada aptveriamos pavojingos zonos, esama daug subrangovų ir stokojama jų koordinacijos. Dažnai darbuotojui leidžiama dirbti per daug savarankiškai, – sako S. Balčiūnas. – Kai darbininkui mokama nuo pasiek-tų rezultatų, natūralu, kad jis sten-giasi daugiau uždirbti. Tada prade-dama galvoti, kad nesaugiai elgiantis galima sutaupyti laiko, jėgų. Taip ir pasielgiama. Taigi atsiranda rizikos veiksniai, dėl kurių darbuotojas gali nukentėti. Jei nieko neatsitinka, pra-dedama piktnaudžiauti įsivaizduo-jama sėkme, kuri skatina vėl ir vėl rizikuoti. Prie to prisideda atsakingi įmonių administracijų pareigūnai, kurie toleruoja darbo saugos ir svei-katos pažeidimus, o tai neigiamai vei-kia prevencijos kultūrą. Daugiausia

...Manau, kad mano darbas VDI prasmin-gas, nes galiu prisidėti prie bendro siekio suma-žinti sužalotų ir žuvusių darbe žmonių skaičių.

Raimundas LeonavičiusTauragės skyriaus vedėjas2019 m. kovas

125124

nelaimių įvyksta ten, kur pavojingi rizikos veiksniai kinta greičiausiai. Tarkim, šiuo momentu statybvietėje nėra rizikos veiksnių, bet atvažiuos koks nors transportas, keltuvas, kra-

nas ir atsiras rizikos veiksnių, ku-rių anksčiau nebuvo. Arba pasiuntė darbuotoją padirbėti į kitą vietą: ten buvo saugūs aptvarai, bet atėjo dar-buotojai, kuriems aptvarai trukdė, tad jie ėmė ir nuardė kokį gabalą. At-sirado rizikos veiksnys. Pavojai tyko visur: ir miške kertant medžius, ir žemės ūkyje atliekant plataus spekt-ro darbus.“

Kelerius metus darbe žūdavo daug neblaivių darbuotojų. Pavyz-džiui, 1995–1996 m. apie 40 proc. žuvusiųjų darbe buvo neblaivūs. Dabar tokių atvejų kur kas mažiau: 2013–2014 m. apie 17 proc. žuvu-siųjų darbe buvo neblaivūs; 2017 m. neblaivių žuvusiųjų procentas buvo dar mažesnis. Taigi buvo įprasta, kad daugiausia žūdavo neblaivių statybininkų, tačiau 2017 m. tokių jau nebuvo nė vieno.

Kas kaltas dėl nelaimių – darb-davys, darbuotojas? Gal ko nežino, neįvertina rizikos?

„Reikia suprasti, kad darbdavys, organizuodamas darbus, turi įver-tinti rizikos veiksnius – tai jo pirminė

Dažnai rengiamos VDI tikrinimų statybvietėse akcijos

pareiga – ir informuoti apie juos darbuotojus. Tačiau ne visada taip būna. Štai kad ir toks įvykis. Išbeto-nuota techninė šachta (4–5 m gylio). Tam, kad į ją nepatektų vandens, uždengė juoda plėvele, aptvėrė. Dar-bininkas, norėdamas sutrumpinti

kelią, pasuko pro tą duobę – perlipo per aptvarus ir užlipo ant plėvelės, kuri trūko, o jis įkrito į duobę. Jei duobė būtų buvusi neuždengta, jis būtų matęs, kur eina. Jeigu jau už-dengė, tai turėtų būti „stop“ ženklai, įspėjantis užrašas. Taigi šiuo atveju

Nelaimių atliekant miško ruošos darbus prevencijai – ir inspektavimai, ir seminarai

126

Iš tiesų efektyviausia lieka griežta kontrolė – neigiamas poveikis darb-daviui. Deja, inspektoriai gali patik-rinti tik ribotą įmonių skaičių. Dar sudėtingiau tikrinti miškininkystės bei žemės ūkio sektoriaus įmones, kur nemažai mobiliųjų darbo vietų. Tad čia daugiausia konsultuojama, vyksta dalijamasis gerąja praktika, informuojama, kaip vertinti rizi-kos veiksnius“, – padėtį analizuoja S. Balčiūnas.

Daug nelaimių įvyksta pirmaisiais darbo metais. Netgi buvo atvejis, kai žmogus žuvo jau pačią pirmą dar-bo dieną: statybvietėje vyras nukri-to nuo pastolių, susižalojo ir mirė. Statistikos duomenimis, kas trečias darbuotojas, dirbantis pirmus me-tus, darbe patiria mirtiną traumą ar sunkų sveikatos pakenkimą. Ketvir-tadalis, o gal ir pusė tų įvykių atsi-tinka per pirmą mėnesį.

Pagal įmonių patikrinimo rezul-tatus, kas penktoje įmonėje darbuo-tojai nebuvo mokyti darbų saugos ir sveikatos klausimais. Gal todėl galima išgirsti darbininką sakant: „Man tik buvo pasakyta, ką turėsiu

rizikos nesuvokė ir darbdavys, ku-ris nurodė uždengti duobę plėvele ir šitaip sukėlė papildomus pavojus, ir darbininkas, žengęs ir įkritęs“, – sako S. Balčiūnas.

Ką daro VDI, kad darbe įvyktų kuo mažiau nelaimingų atsitikimų?

„Iš esmės darbdaviams taikomos minkštosios arba kietosios poveikio priemonės. Minkštosioms būtų ga-lima priskirti konsultavimą, švieti-mą, teikiamos ir rekomendacijos. O jei, pavyzdžiui, inspektorius nustatė šiurkščių darbo saugos ir sveikatos pažeidimų, bandoma sustabdyti, tarkim, statybos vadovo teisę dirbti.

...Labiausiai man įsiminė ta diena darbe, kai pirmą kartą vykau tirti skundo dėl nele-galaus darbo fermoje. Buvo žiema, tamsu, o mes tarp gyvulių ieškojome galimai nelegaliai dirbančių žmonių.

Dalia MikalauskienėTelšių skyriaus vyriausioji darbo inspektorė2019 m. kovas

dirbti.“ Kas septintoje įmonėje nu-statyta darbuotojų, kurių profesinis pasirengimas neatitiko atliekamo darbo. Kas dešimtoje įmonėje dar-buotojai nesupažindinti su profe-sinės rizikos vertinimo rezultatais. Beveik kasdien darbe tenka rizi-kuoti kas dešimtam darbuotojui, vykdančiam pavojingus darbus, ir kas keturioliktam – darbus, nepri-skirtus pavojingų darbų kategori-jai. Manytina, kad pavojingus dar-bus dirbantys darbuotojai rizikuoja rečiau, nes jie dirba prižiūrint pri-valoma tvarka paskirtiems patyru-siems darbuotojams, taip pat tokių darbų vykdymas paremtas deta-lesnio reglamentavimo ir mokymo procedūromis.

O jei įmonėje įvyko lengvas nelai-mingas atsitikimas? Kas ir kaip jį tiria?

„Įmonėje už darbų saugą atsakin-gas arba pats specialius kursus bai-gęs darbdavys, galintis atlikti dar-bo saugos ir sveikatos užtikrinimo funkcijas, arba darbuotojų saugos ir sveikatos specialistas. Šie žmonės turėtų mokėti įvykį ištirti. Paprastai

tos funkcijos kažkodėl patikimos, tiksliau sakant, numetamos, buhal-teriams, – keistu darbdavių požiūriu stebisi S. Balčiūnas. – Nelaimingų atsitikimų tyrimas yra viena iš pre-vencijos priemonių, nes, ištyrus at-sitikimą, numatomos priemonės, kaip išvengti nelaimių. Kai tiria ne specialistas, koks gali būti rezulta-tas, kokios prevencijos priemonės įmonėje...“

Nelaimingų atsitikimų ir profe-sinių ligų skyriaus vedėjui, pasak S. Balčiūno, sėkmingiausia diena būna ta, kai negaunama žinučių ar pranešimo apie nelaimes darbe. Dėl tokio tikslo ir dirba skyriaus dar-buotojai, darbo inspektoriai.

Ką rodo nelaimingų atsitikimų darbe analizė

2012–2017 m. laikotarpiu mir-tinų nelaimingų atsitikimų darbe

2000 m. priimto Darbuotojų sau-gos ir sveikatos įstatymo įžangoje nu-rodoma pamatinė nuostata: darbuoto-jų gyvybės, sveikatos ir darbingumo išsaugojimas yra prioritetas, palyginti su darbo arba gamybos rezultatais.

129128

Statistiniai duomenys rodo, kad daugelis darbuotojų ir darbdavių vis dar nežino, su kokia rizika susiduria ir kaip ją valdyti. 2018 m. per pirmą pusmetį apie 40 proc. sunkių nelaimingų atsitikimų darbe įvyko dėl organizacinių prie-žasčių – darbdaviui, jo įgaliotam asmeniui netinkamai organizavus darbus ar neužtikrinus darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės įmonėje.

miršta dėl su darbu susijusių sveikatos sutrikimų

Europos Sąjungoje

kasmet žūva dėl nelaimingų atsitikimų darbe

apie

5 600 žmonių

159 000 žmonių

Lietuvoje darbe žmonės žūsta 2 kartus dažniau (statybos sektoriuje – be-veik 4 kartus dažniau) negu vidutiniškai kitose Europos Sąjungos šalyse.

Lietuvojenuo 1992 m. žuvo ir susižalojo darbe

apie

83 000 darbuotojų

nuosekliai mažėjo. Tai sąlygojo institucijų, įgyvendinančių vals-tybės politiką darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, kontroliuo-jančių, kaip šalies įmonėse laiko-masi saugaus darbo reikalavimų, vykdyta pavojingiausių nelaimėms darbe įvykti įmonių stebėsena, socialinės partnerystės politika, kryptinga šviečiamoji, konsultaci-nė veikla.

Teigiama tai, kad fiksuojamų leng vų nelaimingų atsitikimų darbe skaičius ir dažnumo rodikliai nuo 2012 m. kryptingai didėja. Tai reiš-kia, kad, užfiksavus lengvą nelaimę darbe, numačius prevencijos priemo-nes, galima užkirsti kelią ir sunkes-nėms nelaimėms. Pavojingiausios žūčių darbe požiūriu išlieka staty-bos, transporto ir saugojimo, žemės ūkio ir miškininkystės įmonės.

Mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus kitimas

82 602008 m. 2013 m.

49 58

53 442009 m. 2014 m.

2010 m. 2015 m.

54 452011 m. 2016 m.

59 372012 m. 2017 m.

362018 m.

131130

„Visada reikia įvertinti galimą pavojų“

Šitaip teigia Techninės saugos skyriaus vedėjas Petras Jakutis. Jis yra vienas pirmųjų atsikūrusios VDI specialistų, prieš ketvirtį amžiaus su kolegomis į inspekciją atėjęs iš Darbų saugos departamento.

Technikos skyrius kelis kartus keitė pavadinimą – iš Degių gamybų ir technologijų tapo Sprogių, degių gamybų ir technologijų skyriumi, paskui Pavojingų medžiagų tarnyba, kol galiausiai įgijo dabartinį vardą, 2007 m. sujungus specializuotų Ge-ležinkelio, Kasybos ir sprogdinimo darbų skyrių, Pavojingų medžiagų tarnybos bei Technikos ir normaty-vų skyriaus funkcijas. O tų funkcijų skyriui tenka nemažai. Ir labai atsa-kingų. Viena svarbiausių – kontro-liuoti pavojingus objektus ir pavo-jingas gamybas įmonėse, kurių veik-la susijusi su pavojingų cheminių medžiagų gamyba ir naudojimu, kur

Techninės saugos skyriaus vedėjas Petras Jakutis

gali įvykti sprogimas, išsiskirti nuo-dingųjų dujų, kilti gaisras. Skyriaus inspektoriai nustatyta tvarka daly-vauja tiriant potencialiai pavojingų įrenginių ir pavojingų objektų avari-jas, analizuoja jų priežastis, vertina avarijų lokalizavimo ir likvidavimo pavojinguose objektuose planus.

Prisimindamas kelių dešimtme-čių darbą inspekcijoje P. Jakutis sako, kad anksčiau darbdaviai ma-žiau kreipdavo dėmesio į saugaus darbo įmonėje reikalavimus. Tikė-josi, kad atvažiavęs inspektorius nurodys pažeidimus, o jis, darbda-vys, juos pašalins, ir baigta. „Teko ilgokai aiškinti įtvirtinant nuostatą, kad už darbuotojų saugą ir sveika-tą, kaip nurodo įstatymas, įmonėje atsakingas darbdavys. Iš praktikos pasakysiu, kad ir pats darbuoto-jas, dirbantis pavojinguose objek-tuose, jaučia didesnę atsakomybę – tai ne kepykloje barstyti aguonas ant pyrago. Kartą paskambinęs bokštinio krano mašinistas papa-sakojo, kad jam nurodyta kelti į 10 aukštą langų stiklo paketus, sve-riančius apie 5 tonas, sutvirtintus

...Man įdomus mano darbas, nes kiekvieno inspektavimo metu tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis. Kai pradėjau dirbti inspekcijoje, daugelis darbdavių buvo už mane vyresni. Da-bar aš vyresnis už daugelį iš jų. Požiūriai ir mąs-tymas skiriasi.

Manau, mano darbo prasmė ta, jog atlikęs inspektavimą galbūt kažkiek ir aš prisidedu prie to, kad bus išgelbėta žmogaus gyvybė, ne-pakenkta jo sveikatai.

Sigitas LeskauskasAlytaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius2019 m. kovas

metaliniu rėmu. Klausė, ką jam da-ryti, nes tas rėmas savadarbis, ne-patikimai suvirintas. Kas bus, jei nutrūks kilpos ir paketai nukris ant dirbančių žmonių? Kranininkas at-sisakė kelti, nes už keliamo svorio saugumą jis atsako. Taigi žmogus suprato savo atsakomybę.“

O kiekgi per tą amžiaus ketvir-tį pasitaikė pavojingų sprogimų įmonėse?

133132

...Darbas VDI įdomus tuo, kad čia nėra mo-notonijos. Skiriasi kiekviena užduotis, atlieka-mas vis kitoks tyrimas.

Karolina VyniautaitėŠiaulių skyriaus vyriausioji darbo inspektorė2019 m. kovas

gamykloje „Azotas“ įvykusią avariją, kai į aplinką išsiskyrė skystojo amo-niako, nuo garų daug žmonių nuša-lo, žuvo. Avarija parodė, kad įvairios tarnybos negeba kartu veikti. Po šio įvykio tokiuose pavojinguose objek-tuose, kaip „Achema“, „Lifosa“, „Ma-žeikių nafta“ ir kituose, imta atlikti tikslinius patikrinimus, imituojant galimą avarinę situaciją. Kėdainiuo-se „Lifosoje“ imituojant panašią mo-kamąją avariją buvo paskleisti dū-mai tarsi amoniako garai. Per visą miestą lėkė ugniagesiai (prisista-tė net iš Kauno, Jonavos), policija, greitoji pagalba – „likvidavo“ avariją. Visos tarnybos galėjo pasitikrinti, kaip jos pasirengusios veikti, kaip drauge dirbti galimos avarijos metu. Ir patys darbuotojai vizualiai matė situaciją, galėjo patirti, kaip turėtų elgtis tokiu atveju.

Kai „Mažeikių nafta“ rengėsi re-montui, VDI inspektoriai važiavo į įmonę, domėjosi, kaip ji pasirengusi darbams, kaip rūpinasi, kad neatsi-tiktų nelaimių. Nutraukus gamybą vamzdynuose dar lieka benzino, kitų frakcijų – reikia išsiurbti, išpilti; jei

Būna taip, kad įvykus nelaimin-gam atsitikimui niekas nenukenčia, o ten, kur, galima sakyti, beveik nėra žūties tikimybės, – netenkama gyvy-bių. Kaip antai, vienoje Biržų įmonės katilinėje savadarbiame katile dar-buotojai dieną degindavo pakavimo atliekas ir kartu šildydavo patalpą. Ir atsitiko taip, kad vieną lapkričio nak-tį pasitaikė šaltukas, katilo sienelėse užšalo cirkuliuojantis vanduo, ku-riuo buvo šildomos patalpos. Ryto-jaus dieną atėję į darbą darbininkai katilą užkūrė. Tarp katilo sienelių esantis vanduo užvirė, susidarė dide-lis vandens garų slėgis, o apsauginio vožtuvo nebuvo, todėl įvyko sprogi-mas. Žuvo 3 žmonės.

Darbo inspekcijos darbuotojai senbuviai mena 1986 m. Jonavos

gerai nepasiruošta, išpurškiamų naftos produktų gali patekti į aplin-ką. O ji savaime pavojinga, nes ne-toliese dirba šaltkalviai, suvirintojai, menkiausia kibirkštis gali sukelti sprogimą ar gaisrą. Gerai, kad to ne-įvyko. Tiesa, vėliau, 2006 m., „Ma-žeikių nafta“ neišvengė nelaimės: iš pagrindinės giluminės naftos perdir-bimo kolonos 800 kvadratinių met rų

plote išsiliejo naftos produktai ir už-sidegė, per gaisrą nuvirto vakuumi-nė kolona. Ji atsirėmė į įrenginius ir žmonės nenukentėjo.

2003 m. įvyko sprogimas Ukmer-gės gamykloje „Gelžbetonis“. Čia buvo gaminamas putplastis. Jo gra-nulėms išpūsti naudotos pentano dujas. Kai suformuotas putplasčio blokas brandinamas, dujos pro jo

VDI seminarai sulaukia nemažai klausytojų dėmesio

135134

sieneles išgaruoja. Tąkart brandini-mo metu susidarė pavojinga situa-cija: netoliese vyko suvirinimo dar-bai, ventiliacija buvo išjungta, tad prisirinko dujų ir jos sprogo. Žuvo 3 žmonės, 7 buvo sunkiai sužeisti, 4 – lengvai. Po „Azoto“ avarijos pra-ėjus kone dviem dešimtmečiams tai buvo pirmas toks skaudus įvykis. Po jo buvo dar keletas mažesnių.

Dabar tokios įmonės dirba kur kas atsakingiau: rengia avarijų likvidavi-

mo planus, siunčia vertinti, kokias jie saugumo priemones numatė.

Beje, nelaimės tyko ne tik tokiuo-se pavojinguose objektuose. Atsitik-davo, kad malant grūdus užsidegda-vo net miltai. Darbuotojui pavojus gali kilti sandėliavimo patalpose, net maisto prekių parduotuvėje, kur yra ir 10 metrų aukščio siekiančių ste-lažų, – pardavėjas lyg koks akroba-tas stengiasi nuo kopėčių pasiekti prekę. Registruota nemažai atvejų,

Kiekviename VDI renginyje populiarūs ir prevenciniai leidiniai apie pavojus darbe

kai slystelėjęs žmogus nukrito nuo kopėčių ar keltuvo ir susižalojo. Ins-pektoriai tikrina, ar patalpos sau-gios, kaip išdėstomos prekės san-dėlyje, kaip panaudojama technika krovos darbams, nurodo priemones, kaip darbo vietoje pašalinti riziką.

„Visada reikia įvertinti riziką – koks darbas, koks aukštis, kas gali įvykti, – patirtimi dalijasi P. Jakutis. – Ne visi darbdaviai tinkamai įvertina situaciją, t. y. visas rizikos aplinky-bes. Kai kurie sako neturį galimybių samdyti saugos specialistų. Taigi jie pasisamdo darbų saugos riziką ver-tinančią įmonę (o tokių nemažai), toji parengia didžiulę nemažai kainuo-jančią studiją, kurios niekas neskai-to, naudos iš jos ne kažin kiek. Kad ir minėtos Biržų įmonės atvejis: to-kioje „studijoje“ buvo numatyta rizi-ka direktoriaus kabinete, sekretorės kabinete, gamybos patalpose, o kad rizikos esama katilinėje, naudojant savadarbius katilus, – nė žodžio.“

Kartais, nustačius įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų ir, esant reikalui, surašius protokolus, pir-moji darbdavio reakcija būna neigia-

ma, piktinasi dėl paskirtos baudos. Bet po kiek laiko, gerai apgalvojęs situaciją, sutinka, kad jo specialis-tai ne viską padarė, net padėkoja už perspėjimus ir patarimus.

Neretai ir patys darbdaviai skam-bina, teiraujasi apie saugaus darbo reikalavimus, kaip galima vienu ar

Geros sveikatos ir saugos priemo-nės visada turi prasmę. Nepriklau-somai nuo to, ar jūs vadovaujate tarptautinei bendrovei, ar esate tik labai mažos įmonės savininkas, ma-žesnis nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų atvejų skaičius tiesio-giai lemia geresnius bendrovės re-zultatus. Sveikos ir saugios darbo vietos didina darbuotojų motyvaciją ir įsipareigojimus. Gera darbuotojų sauga ir sveikata yra ir bendrovės vizitinė kortelė, kuri gali padėti pri-traukti naujų talentų, klientų ir in-vestuotojų. Mūsų visų tas pats inte-resas: darbuotojų sauga ir sveikata yra kiekvieno rūpestis!

Europos Komisijos narė Marianne Thyssen

137136

kitu atveju išvengti nelaimių. Tai liudija ir bendrą inspekcijos įdirbį. Kartu su partneriais skyriaus dar-buotojai rengia interaktyvias moko-mąsias priemones, važinėja po rajo-nus, pristato jas, skaito paskaitas. Rengiama metodinė medžiaga dar-buotojų saugos ir sveikatos normi-nių teisės aktų taikymo klausimais.

2002 m. įsteigtas pavojingų įren-ginių registras. Jo tvarkytoja yra VDI. Registre apie 42 tūkst. objek-tų: kranai, liftai, vamzdynai, kati-

lai, dujų rezervuarai ir kt. Tai di-desnio pavojaus įrenginiai, be to, keliantys pavojų ir aplinkiniams. Sumontuotus naujus įrenginius pe-riodiškai tikrina įgaliotos įstaigos, visi šie duomenys patenka į Regis-tro duomenų bazę. Skyriui tenka rūpintis ir rinkos priežiūra, kad į šalį nepatektų nesaugių, techninės dokumentacijos, naudojimo vadovo neturinčių įrenginių iš trečiųjų ša-lių. Tenka kontroliuoti, kad ir šalyje gaminami ar savadarbiai įrenginiai būtų saugūs.

VDI spaudos konferencija, skirta pavojingų medžiagų valdymui, vyko Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto laboratorijoje

Nuo seno kompiuterio iki šiuolaikinių informacinių technologijų

Veiklą pradėjusi atkurta VDI te-turėjo vieną naudotą kompiuterį. „Tuo laiku pavydžiai žvelgėme į už-sienio kolegas, nes jie turėjo nešio-jamuosius kompiuterius“, – prisi-mena M. Pluktas. Po šešerių metų, 1999-aisiais, Vyriausiojo valstybi-nio darbo inspektoriaus pavaduo-tojas Petras Abaravičius jau sakė tikįs, kad laikui bėgant kiekvienas inspektorius mokės dirbti asmeni-niu kompiuteriu.

Tas laikas atėjo.

VDI Informacinių technologijų skyriaus vedėjas Andrius Račkaus-kas sako, kad dabar inspekcijoje plačiai naudojamos informacinės ir ryšių technologijos (IRT). „Įrengtos modernios kompiuterizuotos, nuo-toliniu būdu valdomos darbo vie-tos. Jomis naudojasi VDI darbuoto-jai, dirbdami inspekcijos patalpose

arba iš namų, taip pat atlikdami inspektavimus. Teritoriniai skyriai ir administracija sujungti bendru kompiuteriniu tinklu, valdomu iš VDI administracijos, darbuotojai naudojasi greituoju internetu, ku-ris vis aktua lesnis tiek darbui, tiek informacijos paieškai. Inspektoriai, atlikdami inspektavimus, naudoja-si išmaniaisiais įrenginiais: planše-tiniais kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais, nešiojamaisiais vaizdo registratoriais.“

Kaip per pastaruosius metus kito naudojamos IRT?

VDI Informacinių technologijų skyrius administruoja visą didelį IRT ūkį – kompiuterius, programinę įrangą, kompiuterių tinklus, elek-troninį paštą, informacines siste-mas, registrus, duomenų bazes, už-tikrina stabilų ir saugų IRT taikymą,

139138

formuoja bei įgyvendina IRT politiką bei strategiją.

Modernizuota VDI valdoma inf-rastruktūra: serveriai visiškai vir-tualizuoti siekiant apsisaugoti nuo incidentų, informacinių sistemų duomenų bazių kopijos dubliuoja-mos ir saugomos skirtinguose pas-tatuose. Sukurta galimybė įmones inspektuoti elektroniniu būdu, jų įgaliotiems asmenims jungiantis prie Elektroninių paslaugų darb-daviams sistemos ir užpildant pa-teiktus klausimynus. Siekiama ne tik administracines paslaugas per-kelti į elektroninę erdvę, bet ir kurti aukštą perkeltų paslaugų brandos lygį, kad verslui būtų kuo mažes-nė našta. Nuo materialaus turto pereita prie paslaugų: pasaulinė paslaugų sferos plėtra neaplenkė ir VDI. Šiuo metu didžioji dalis dau-giafunkcių įrenginių ūkio ir maž-daug pusė VDI darbo vietų kompiu-terių yra nuomojami.

Inspekcijoje įrengtas skambučių centras, kasdien aptarnaujantis vi-dutiniškai po 500 interesantų. Su-kurta elektroninė konsultavimo sis-

tema, gebanti automatiškai, be VDI darbuotojo pagalbos, atsakyti į kai kuriuos dažnai pasikartojančius inte-resantų klausimus. VDI veikia 3 vals-tybės ir 4 vidaus administravimo

Inspektoriai, atlikdami inspektavimus, naudojasi išmaniaisiais įrenginiais: planšetiniais kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais, nešiojamaisiais vaizdo registratoriais

informacinės sistemos bei registrai, kuriuose kaupiama pagrindinė su VDI funkcijomis susijusi informa-cija. Apdorota ji vėliau teikiama ki-toms institucijoms ar įstaigoms.

„Efektyviai veikianti infrastruk-tūra užtikrina nepertraukiamą VDI darbuotojų darbą“, – teigia A. Rač-kauskas. Skyriaus gaunamą infor-maciją galima suskirstyti į keletą grupių: pranešimai apie informaci-nių sistemų klaidas / problemas / klausimus ir pranešimai apie nau-jus poreikius / idėjas / galimybes. Visą informaciją skyriaus specia-listai nagrinėja, aptaria su darbuo-tojais ir konsultuojasi su tiekėjais, o suformuluotus sprendimus, atsi-žvelgdami į VDI planus bei finan-sines galimybes, realizuoja arba pristato idėjas VDI vadovams, atsa-kingiems darbuotojams.

Kaip IRT keičia VDI veiklą, kokia jų nauda?

„Sėkminga veikla šiuo metu neįsi-vaizduojama be aktyvaus naujausių informacinių technologijų ir nuo-tolinių ryšio priemonių naudojimo.

Informacinės technologijos iš esmės keičia VDI veiklą. Visi inspektorių surašomi dokumentai rengiami ir pasirašomi elektroniniu būdu, nes visi darbui reikalingi duomenys ir informacija yra elektroninėje erdvė-je. Dėl to atsiranda ir galimybė ja automatizuotai keistis su kitomis institucijomis, – pasakoja A. Rač-kauskas. – Vis dėlto kartu su nau-jomis galimybėmis kyla ir naujų iš-šūkių, atsiranda rizika. Pavyzdžiui, neaiškios ribos tarp darbo ir ne dar-bo laiko, duomenų praradimo ar at-skleidimo pavojai, dėl skaitmeniza-vimo procesų kylantys nauji streso veiksniai.“

Kintant VDI veiklai, organizaci-nis ir administracinis darbas tampa šiuolaikiškas, jame taikomos šiuo-laikinės elektroninės priemonės ir metodai. Informacinės technologijos padeda siekti efektyvumo ir optima-liai naudoti darbo laiką, rutininius darbus keičiant įstaigos rezultatyvią veiklą lemiančiais darbais. Kad ge-bėtų taikyti pažangias technologijas, inspektoriai turi nuolat kelti kvalifi-kaciją ir tobulėti profesinėje srityje.

141140

Tarptautiniai ryšiai

Nuo pat Darbo inspekcijos veiklos pradžios plėtojamas tarptautinis bendradarbiavimas. Neįkainojamą ekspertinę ir techninę paramą su-teikė Danijos, Švedijos, Norvegijos darbo inspektavimo tarnybos, VDI darbo inspektoriai tobulino kompe-tencijas padedami Tarptautinės dar-bo organizacijos (ILO), Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ekspertų.

1994 m. VDI tapo Tarptautinės darbo inspekcijų asociacijos (IALI) nare, 1995 m. – Europos Sąjun-gos ir asocijuotų šalių vyresniųjų darbo inspektorių komiteto (SLIC) nare.

Europos Komisijos prašymu arba savo iniciatyva komitetas pateikia Komisijai nuomonę dėl visų proble-mų, susijusių su Bendrijos teisės aktų darbuotojų sveikatos ir saugos srityje vykdymu valstybėse narėse,

siūlo Komisijai iniciatyvas. Komi-tetas nustato bendruosius darbo inspektavimo principus darbuoto-jų sveikatos ir saugos srityje, ren-gia nacionalinių inspekcijų sistemų darbo pagal šiuos principus vertini-mo metodus ir pan.

2002 m. VDI veiklą vertino ES vy-riausiųjų darbo inspektorių komi-teto specialistų grupė. Jie pripaži-no, kad VDI veikla visiškai atitinka ES standartus ir šalyse veikiančių darbo inspekcijų principus.

VDI atstovai dalyvauja VDIK ple-nariniuose posėdžiuose ir teminėse dienose, Mašinų saugos, Strateginio valdymo, Keitimosi informacija ir patirtimi darbo grupėse, valstybių narių darbo inspektavimo sistemų vertinimuose, komiteto organizuoja-mose darbo inspektorių mainų pro-gramose, inspektavimo kampanijo-se. VDI atstovas taip pat dalyvauja

Darbuotojų komandiravimo eksper-tų komiteto veikloje.

Glaudūs ryšiai palaikomi su kai-myninėmis šalimis: Estijos, Latvijos ir Lietuvos darbo inspekcijų bendra-darbiavimas buvo įtvirtintas 1993 m. susitarimu ir nuo to laiko sėkmingai tęsiamas, dvišalio bendradarbiavimo susitarimo pagrindu bendradarbiau-jama su Lenkijos darbo inspekcija. 2017 m. gegužės mėn. pasirašytas atnaujintas bendradarbiavimo susi-tarimas su Norvegijos Karalystės dar-bo inspekcija, kurio pagrindu vyk-

domi abipusiai inspektorių vizitai. Pažymėtina, kad bendradarbiavimas su Norvegijos kolegomis yra svar-bus ne tik abipusio ryšio užmezgimo tikslais, bet ir tuo, kad vykdomi įmo-nių, komandiruojančių darbuotojus į Norvegiją, tikrinimai, t. y. vyksta rea-lūs darbo pažeidimų tyrimai.

Intensyviai plėtojami vystomojo bendradarbiavimo ryšiai su Ukrai-nos valstybine darbo tarnyba bei Moldovos darbo inspekcija, keičia-masi patirtimi profesinės rizikos vertinimo, ES direktyvų praktinio

Vizitas pas Ukrainos kolegas. VDI vadovas Jonas Gricius vienoje iš Kijevo įmonių

143142

taikymo, darbuotojų saugos ir svei-katos gerosios praktikos, darbo gin-čų komisijų veiklos klausimais.

Aktyviai dalyvaujama Europos ko-vos su nedeklaruotu darbu platfor-mos veikloje bei jos organizuotuose renginiuose, mainų programoje, Eu-ropos cheminių medžiagų agentūros bei Eurostato nelaimingų atsitikimų darbe statistikos darbo grupėse.

Jau septyniolika metų VDI sėk-mingai vykdo Europos darbuoto-jų saugos ir sveikatos agentū ros (EU-OSHA) Lietuvos ryšių punkto veiklą.

EU-OSHA. Kas tai?

EU-OSHA rengia ir teikia patiki-mą ir svarbią informaciją, analizes ir priemones, kurių paskirtis – gausinti žinias, didinti informuotumą, keistis informacija apie darbuotojų saugą ir sveikatą ir gerąja patirtimi, pade-dančia spręsti darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus visose Europos Sąjungos valstybėse.

1994 m. liepos 18 d. Tarybos reg lamente (EB) Nr. 2062/94 dėl

Europos darbuotojų saugos ir sveika-tos agentūros įsteigimo reikalaujama įkurti nacionalinį ryšių punktą, t. y. kompetentingą nacionalinę institu-ciją. Tad nuo 2002 m., besirengiant stoti į ES, Lietuvos Respublikos so-cialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu VDI ir buvo pavesta vykdyti EU-OSHA nacionalinio ryšių punkto funkcijas.

„Nuo to laiko VDI aktyviai įsitrau-kė į EU-OSHA veiklą, sukūrė ryšių punkto Lietuvos darbuotojų saugos ir sveikatos informacinį tink lą, į ku-rį įeina socialinių partnerių pagrin-dinės organizacijos, mokslo ir ki tų suinteresuotų institucijų bei įstai-gų atstovai, – pasakoja EU-OSHA Lietuvos ryšių punkto koordinatorė Nerita Šot. – Per tą laikotarpį, ren-kant ir skleidžiant darbuotojų sau-gos ir sveikatos teorinę bei prakti-nę informaciją, Lietuvoje surengta dvylika Europos saugių darbo vietų informacinių kampanijų įvairiau-siomis aktualiomis saugaus darbo temomis. Tai ir informavimas apie pavojingų medžiagų valdymą darbo vietoje, profesinės rizikos vertinimą, saugios statybos ar techninės prie-žiūros klausimai, taip pat – kaulų ir

raumenų sistemos ligų prevencijos ar streso darbe problemų aptari-mas, sprendimo būdai.“

Vykdant šias saugių darbo vietų kampanijas kasmet organizuojami ne mažiau kaip 4 renginiai – tai res-publikinės konferencijos, teminiai seminarai, susitikimai, kurių metu išdalijama šimtai EU-OSHA pareng-tų informacinių leidinių ir skleidžia-ma geroji saugaus darbo praktika. Į šiuos renginius susirenka visi, kam rūpi ši tema, ir tai yra puiki galimy-bė visiems pasidalyti naujausiomis tiek teorinėmis, tiek praktinėmis žiniomis apie darbuotojų saugos ir sveikatos valdymą.

„Dalyvavimas EU-OSHA veikloje, – sako N. Šot, – padeda skleisti gerą-ją patirtį įvairiausiais būdais. Tarp jų – populiarieji Napo animaciniai filmukai, kuriuose rodomos smagios šviečiamojo pobūdžio istorijos pade-da su šypsena spręsti saugaus darbo problemas; interaktyvios rizikos ver-tinimo OiRA priemonės, skirtos įmo-nėms, ypač mažoms ir vidutinėms, padėti vertinti profesinę riziką; me-todinė medžiaga mokytojams, kaip perteikti vaikams pagrindines žinias apie saugą ir sveikatą darbe, kaip

pasinaudojant Napo filmukais daryti tai linksmai ir įdomiai. Be jokios abe-jonės, tai ir plačios galimybės keistis informacija bei sprendimais su kito-mis šalimis, gauti naujausius duo-menis siekiant plėsti nelaimių dar-be prevenciją, ugdyti saugaus darbo kultūrą.“

VDI, veikdama kaip EU­OSHA Lietuvos ryšių punktas, skleidžia žinias įvairiuose renginiuose

145144

Šviečiamoji veikla – brandesnės saugaus darbo kultūros link

Atsikūrus VDI ir aktyviai bendra-darbiaujant su kitų šalių darbo ins-pekcijomis, svarbią vietą inspekcijos veikloje užėmė inspektorių mokymai ir savišvieta. Savo ruožtu tai paska-tino kur kas platesne prasme suvokti prevenciją. Taigi kilo iniciatyvų sau-gaus darbo žinias plačiau skleisti tie-siogiai susitikus su darbdaviais, dar-buotojų atstovais, išklausyti jų nuo-mones. Pradėti rengti VDI vadovų bei administracijos specialistų išvažiuo-jamieji seminarai į apskritis. Šie nau-jos formos susitikimai buvo naudingi tuo, kad padėjo kurti tam tikrus neo-ficialaus bendravimo pradmenis: ato-kesniuose šalies kampeliuose buvo galima asmeniškai pabendrauti su VDI vadovybe, aiškintis inspekcijos kompetencijas bei tikslus, diskutuoti.

VDI inspektorių savišvietai, ope-ratyvioms ir aktualioms naujienoms pateikti, keistis patyrimu, atliktų dar-

bų analizei, susitikimų metu svarsty-toms problemoms aptarti ir pan., taip pat ir kolegiškam bendravimui pasi-tarnavo kelerius metus leistas vidinis e. leidinys „Inspekcijos žinios“.

Nemenka naujiena apskrityse buvo VDI Pavasario ir Rudens konsultaci-jų dienos, rengtos atitinkamais sezo-nais. Jų metu inspektoriai vykdavo į savivaldybes, įvairias vietoves, kad skleistų žinią apie VDI, paskatintų žmones labiau domėtis, kuo VDI gali būti jiems naudinga, skatintų išsaky-ti nuomonę apie galimus darbuotojų saugos ir sveikatos pažeidimus, juos pastebėti. Vėliau tokių renginių sa-vaitinės kampanijos pradėtos organi-zuoti ir nemažai metų vyko apskrityse minint Pasaulinę darbuotojų saugos ir sveikatos dieną – balandžio 28 d.

Pradėti rengti VDI teritorinių sky-rių seminarai mažoms ir vidutinėms

įmonėms. Bėgant metams jų vis dau-gėjo, imta organizuoti specializuotus seminarus pagal temas, taip pat at-skirų ekonominių veiklų grupių įmo-nėms. Įmonių, darbdavių ir darbuo-tojų informavimas kito bei plėtėsi at-sižvelgiant į laikmečio reikalavimus ir galimybes.

Nuo 2012 m. VDI pradėjo orien-tuotis ne į griežtą tikrinimų planavi-mą ir vykdymą, o į pagalbą įmonėms jas konsultuodama bei informuoda-ma, siekė kurti tikrinimų kultūrą, grindžiamą abipusiai geranoriškais santykiais. VDI interneto svetainė-je įdiegta skaitmeninė konsultacijų

paslauga, pradėtas konsultavimas e. paštu, išpopuliarėjo konsultacijos socialiniame tinkle Facebook, suda-rytos sąlygos ir nuolat raginama VDI inspektorius pakonsultuoti kviestis į įmonę. Pradėti siųsti e. laiškai darb-daviams aktualiomis tam tikrai eko-nominei veiklai temomis. Įvairiais periodais darbdaviams, profesinių sąjungų centrams buvo siunčiami informaciniai elektroniniai biulete-niai / naujienlaiškiai. VDI interneto svetainėje nuolat skelbiama infor-macija apie naujausius teisės ak-tus, jų pakeitimus ir kt., renginius, seminarus.

Vienas iš pirmųjų VDI dalyvavimų parodose – nemenkas išbandymas, 2007 m.

147146

Plakatai, kaip ir kiti VDI prevenciniai leidiniai, per socialinius partnerius keliauja iki įmonių

„Naujas informavimo žingsnis žengtas tada, kai švietimą, informavi-mą nukreipėme į plačiąją visuomenę, t. y. ne vien į tikslines grupes. Galima sakyti, VDI žvilgsnis pradėjo apimti plačiau ir giliau tai, kas europinėje kalboje vadinama prevencijos kultū-ros ugdymu, – VDI šviečiamąją veik-

lą pristato jau dvidešimt metų šioje srityje inspekcijoje dirbanti Audronė Guigaitė. – Pradėta kuo paprasčiau ir kuo įvairesnėmis formomis visuo-menėje skleisti informaciją apie skau-džius padarinius, kuriais gali baigtis saugaus darbo reikalavimų pažeidi-mai, kodėl būtina žinoti pavojus dar-be ir išmanyti būdus, kaip nuo jų ap-sisaugoti, ir pan. Šios veiklos siekis – keisti žmogaus požiūrį į save darbe, didinti sąmoningumą saugant savo ir kitų sveikatą ir gyvybę.“

Per dvidešimt aktyvaus šviečiamo-jo darbo metų buvo siekiama patei-kiama informacija sudominti žmogų ir nuolat ieškoma, kokia forma tai veiksmingiausia padaryti. Pateikiant statistinių duomenų apie nelaimes darbe, profesines ligas, taip pat konk-rečių atvejų – sužalojimų ir žūčių – aprašymus siekta paveikti psicholo-giškai, emocingai giliai, kad žmogus pajustų, kokios skaudžios gali būti nelaimių pasekmės, kokie išgyveni-mai susižalojus pačiam žmogui, jo ar-timajam ar jo netekus.

VDI inicijavo teisinio švietimo priemonių ciklą spaudoje, radijuje ir

televizijoje. Tam buvo pasitelkiamos žinutės, straipsniai laikraščiuose, žurnaluose, kuriami ir transliuojami prevenciniai garso klipai radijo sto-tyse, radijo laidos. Kurti televizijos reportažai, pasakojimai. Sukurtas ne vienas meninis vaizdo klipas, jie transliuoti šalies ir regionų televizi-jose. Adaptuoti vaizdo klipai rodyti prekybos centrų ekranuose, didžių-jų miestų vaizdo ekranuose, viešo-jo transporto ekranuose. Naudojant tuos pačius personažus ar asociaty-vius vaizdus prevencijos temos pa-teikiamos ant didžiųjų miestų tro-leibusų ir autobusų šonų užklijavus didžiuosius lipdukus. Kurtos ir pla-tintos įvairios skrajutės, lipdukai, lankstinukai.

Naudotasi ir galimybe tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, dalyvaujant konsultavimo stenduose įvairiose pa-ro dose. Sujungus visas šias ir pa-našias formas pagal galimybes buvo vykdomos kompleksinės informavimo prevencinės kampanijos saugios dar-bo vietos, kritimų iš aukštai, neblai-vumo darbe temomis. Pastaroji prob-lema, kuriai skirta daug šviečiamojo įdirbio, prieš dvidešimt metų buvo ypač opi: apie trečdalis darbe žuvusių asmenų buvo neblaivūs. Palyginkime: šiuo metu neblaivūs darbuotojai suda-ro labai nedidelę žuvusiųjų darbe dalį.

Pradėjus plėtoti intensyvesnę vi-suomenės šviečiamąjį veiklą su-vokta, kad prasminga kreiptis ir į

Didžiųjų Lietuvos miestų gatvėse autobusai ir troleibusai – „riedanti prevencija“

149148

moksleivius. Prevencijos kultūros pagrindai dedami vaikystėje, taigi būtinas kompleksinis švietimas nuo mažų metų tiek įvairiapusės saugos, tiek sveikatos (tarp kitų – ir darbe) te-momis. Saugaus darbo pradus ugdy-ti nuo mažumės – ši mintis palengva įgavo pagreitį. Itin smagu tai, kad ji kilo viename iš VDI teritorinių sky-rių – Panevėžyje. Čia buvo inicijuojami pirmieji piešinių saugos darbe tema konkursai, inspektoriai nugalėtojams įteikdavo paskatinimo dovanėles. To-kie konkursai pradėti rengti ir kituo-

se skyriuose, vėliau ši veiklos forma peraugo į nuolat inspektorių vedamas saugaus darbo pamokas mokyklose. Jaunosios kartos švietimo kampaniją VDI plėtojo toliau, patvirtindama Vai-kų ir jaunimo edukacijos gaires. Pra-dėti rengti susitikimai su moksleiviais VDI administracijoje; jie kviečiami su-sitikti su vadovu, specialistais.

Jau nemažai metų tęsiama VDI te-ritorinių skyrių tradicija organizuoti jaunimo vasaros konsultacijas atsi-žvelgiant į aktyvėjantį sezoninio darbo poreikį. Vasaros pradžioje taip pat

VDI saugaus darbo pamokėlėse nestokojama mažųjų smalsumo

išplatinama informacija apie reika-lavimus, keliamus vaikų ir jaunimo, kitam laikinajam, sezoniniam dar-bui. Tuo tikslu leidžiami ir platinami lankstinukai, VDI interneto svetainė-je sukurta speciali skiltis. Šviečiamieji renginiai dažnai organizuojami kartu su partneriais: Lietuvos darbo birža (dabar – Užimtumo tarnyba), jaunimo darbo centrais, jaunimo organizacijo-mis. Pastaruoju metu į šią veiklą įsi-traukia ir socialiai atsakingos įmonės.

Šiandien VDI jau gali apibendrinti savo įdirbį: žingsnis po žingsnio ug-

doma saugi karta, kuri gebėtų vertinti pavojų savo ir kitų saugai, sveikatai ir mokėtų jo išvengti.

„Apžvelgiant dvidešimties metų VDI informacinės šviečiamosios veik-los kitimą, įvairumą, plėtrą, norisi prisiminti senovės kinų išmintį, – sako A. Guigaitė. – O ši išmintis by-loja: vieniems metams – sėk grūdus, dešimčiai metų – sodink medžius, šimtui metų – augink žmones. Regis, žingsnis po žingsnio VDI taip ir da-roma vis brandesnės saugaus darbo kultūros link.“

Vaikų kūrybiniai darbai saugaus darbo tema – irgi VDI tradicija

151150

Looking back

First steps. One of the first labour laws adopted in Lithuania during the period between the two World Wars was the Law on Establishment of the Labour Inspection Department which was published on 16 June 1919. The Department was established under the then Ministry of Labour and Social Security. It consisted of the central organisation and regional labour inspectors.

The Ministry of Labour and Social Security which has operated not for a long period of time was liquidated in October 1919 and its functions were taken over by the department established at the Ministry of the Interior under the same name which operated since 2 December 1919.

OUR MISSION - DECENT WORK

Until 1925, the documents of the Inspectorate on behalf of the chief labour inspector were signed by Alek sandras Šostakas, the Director of the Labour and Social Security De partment. Thus, he should be con sidered as the very first chief labour inspector of Lithuania, sin ce until then this position was va cant. In 1925, a new Law on the Labour Inspectorate, which defined the objectives, competence and struc-ture of the Inspectorate far more clearly, was published. The Labour Inspectorate was responsible for the legal, technical and mate rial control of occupational safety. Its goal was to “promote the capacity for work, preserve life and health of employees who work on the basis of an employment contract orally or in writing by distinguishing

the farms which are smaller than 80 ha and preserve life and health of the families of people hired for such work.”

At the beginning of the Inspec-tora te’s activities, the Rules on the Preserva tion of Health and Life of Industrial Workers, the Law on the Length of the Working Day, the Law on the Recruitment of Indust rial Workers, the Rules on the Recruit-ment of Trainees, etc. were among the main laws followed by the inspectors. Until 1934, Lithuania had ratified 6 in ternational conventions on occu-pational safety.

Control for trade unions. As of 1940, the state control over occupational safety was assigned to trade unions. They operated on the basis of the branch principle, the inspectors were subordinated to the management of the trade union of the branch, the Lithuanian Trade Union Council. The state control bodies were responsible for the following: excavation works, energy, supervision of sanitary conditions, etc. Enterprises had occupational

safety services responsible for safe and healthy working conditions, prevention of accidents and occu pa-tional diseases. Occupational sa fety units, which methodically supervised the same units as enterprises, controlled the working conditions in the de part mental institutions, were also established in the ministries.

This system existed until 1990.

Restoration. After the restoration of the independence of the Republic of Lithuania, in October 1990, the Occupational Safety Department was established at the Government. Nevertheless, it was mainly engaged in the technical part of occupational safety. Therefore, on 16 December 1992, by the resolution of the Government the afore-mentioned de-par tment waseorganized rear ran ged into the State Labour Inspec torate (SLI) and the Technical Supervision Service. In fact, the start of restoration of the State Labour Inspectorate was 2 February 1993, when the Prime Minister of the Republic of Lithuania approved the chief labour inspector of the Republic of Lithuania.

153152

Mindaugas Pluktas became the chief labour inspector. Vilius Mačiu-lai tis was appointed to this position for the 2012-2014 period; and during the period of 2014-2016, the position was held by Gintaras Čepas (1963-2016).

The State Labour Inspectorate has been run by Jonas Gricius since 21 November 2016.

Realities of today. While the State Labour Inspectorate was run by Mr Gricius, the one stop shop visitor service principle has been fully introduced, the single labour legislation interpretation policy has been established in Lithuania, the very institution and the services provided by it have been modernised. The Call Centre has been established, attempts have been made to ensure that the persons who address SLI by telephone received necessary information immediately. An average of more than 100,000 business representatives, representatives of trade unions and employees are consulted every year. The priority ac tivities of the institution are

concre te assistance to business and employees, development of social partnership.

In 2013, the labour dispute commissions established at the ter ritorial units of the SLI com-men ced their activities. Mr Gricius has been actively involved in the establishment of the new model of the labour dispute commissions, put forward proposals on improvement of the activities of this labour law institute. “Now we can be pleased and the practices of the labour dispute commissions suggest that establishment of the commissions has proved to work and the set social objectives can be achieved”, says Mr Gricius. “Since they were set up more than 20,000 applications have been filed with and examined by the labour dispute commissions and the majority of the claims have been satisfied. It is of significance that all initial expectations of establishment of the new institute of labour disputes have been met: work for the sake of social peace is carried out, labour disputes are examined

The SLI together with the representatives of the European Platform tackling undeclared work and guests from abroad, a workshop organised in Vilnius, 2018

in a particularly expeditious manner and the SLI has acquired a reliable legal instrument in defending the legal interest.”

It is to be noted that traditional methods of supervision of economic entities have been supplemented by one more method of supervision of economic entities, i.e. e-inspection. This allows information on occupa-tional safety to be provided and re-ceived in a more expeditious man-ner. This is also aimed at reducing

the burden of physical checks for companies.

“We consider e-inspection to be a means of cooperation between the supervisory authority and economic entities based on mutual trust. This measure serves as an incentive for the employer to assess employees’ safety both in good faith and critically, and to observe the occupational safety and health requirements. In particular, this must enhance accident preven-tion,” points out Mr Gricius.

155154

Safety at work is one of the conditions for decent life

Prevention as a direction. The current social and labour policy oriented towards prevention which is aimed at creating conditions for people to live a long, productive and healthy life has raised the new qualitative aspects for the activities of the re-established SLI. Both the operational strategy of the SLI, the methodology for management thereof have consistently established the meaning of prevention in inspection or other fields of action and parti-ci pation in amendment of the legislation.

This was a turning point from the concept of recording of separate infringements in the course of inspection of companies to certain social maturity of thinking and psychology, i.e. the ability to inspect establishment of the system ensuring safety and health at work in the company and functioning thereof. On the other hand, the inspector has the task to make a valuable contribution to raising awareness

and perception of the employer himself that he must introduce such a system, that he is responsible for its functioning as well as the health and life of his employees by his com-petence. Moreover, consi de ring that pre vention, by nature, is an input in the future and is implemented not only from a narrow point of view but also from an industrial point of view, the SLI sought to disseminate knowledge to as large part of the so-cie ty as possible. The work carried out throughout the entire period of 25 years of restoration of the SLI has focused on development of the con sul-tancy, information, education trend.

To consult and inform. The importance of this action line to prevention has led to a search for more diverse methods and forms, not only to consultancy during inspec tions. The website of the SLI (www.vdi.lt) is constantly improved, it con tains a substantial number of re com mendations, methodologies, con sul tations, prints and publishes pub lications, information is dis se-minated by participating in exhi-bitions, spe cialised seminars for the managers or small or medium-sized

companies, external consultations in district elderships, the SLI con-sul tancy days throughout the count ry are organised, e-mails to the managers of companies are sent, campaigns of different du ra-tion which are particularly effec-tive when information, con sul ta-tion and inspection are combined are organised. As the Inspecto-ra te involves the wider public in establishing prevention, it addresses

society through social networks, radio, and television broadcasts, and has created audio and video clips as well as educational films.

Nevertheless, the substance of the contribution of the SLI as a control authority in the culture of prevention is its consistent attitude towards compliance with the requirements which ensure the health and life and job security of employees.

The SLI inspectors and the Norwegian colleagues inspect the construction site in Vilnius, 2019

157156

No competence means no respect

To understand, be tactful, demand. The Labour Inspectorate may play the role assigned to it only if its specialists meet the requirements set for them, are competent, are able to think analytically, take decisions, work collectively, cooperate with partners, are tactful and demanding at the same time.

Thus, taking into account the new needs, already during the first year of restoration of the SLI, trainings for the inspectors in which lectures were delivered by experts from the International Labour Organisation we re organised; the training was in-ten sively developed according to the program mes prepared by the Danish, Swe dish, German, French, United King dom, Phare project experts and other experts. Improvement of the professional qualification of inspec tors has established itself as a continuous process. Inspectors cons tant ly acquire new knowledge and skills, learn to adequately respond to the changing

employment re la tions, or ganisation of work, new tech no logies, better plan their activities at all levels.

Before Lithuania joined the EU, the activities of the SLI were observed by a panel of experts of the EU Senior Labour Inspectors’ Committee which assessed the labour inspectorates of the candidate countries for accession to the EU and as the Labour Inspec-torate was assessed positively, it has acknowledged that the SLI fully meets the standards set for the labour inspectorates in the EU Member States.

What do inspectors do? Today the SLI inspectors are able to systematically assess the occupa-tio nal safety and health situation in a structured manner, i.e. if the employers identify hazards and car ry out risk analyses and asses-sment thereof in the companies, insti tutions and organisations, and to evaluate safe work in technical terms, investigate accidents at work, oc cupational diseases, analyse and put forward proposals on elimination of the reasons of accidents at work

and occupational diseases and im p-ro vement of the occupational safety and health situation in the country.

They verify compliance with the provisions of the Labour Code (re-mu neration for work, work and rest regimes, terms and conditions of the employment contract, col lec-tive agreements, illegal work etc.) in a competitive manner in the cour se of targeted inspections or in response to complaints and re-quests submitted by citizens. They participate in determining the suita-bility of workplaces for use, and investigate accidents involving equip-ment and objects, examination of the knowledge of managers, spe-cia lists of occupational health and safety services of the companies; put forward remarks and proposals on draft acts on occupational safety and health, employment relations, sub-mit conclusions regarding the draf ted training programmes on occu pational safety and health. The SLI also fulfils the function of the mana ger of the Register of Potentially Hazardous Equipment, etc.

As a fully-fledged partner

To cooperate. For the purposes of developing social partnership, the SLI cooperates with all national trade unions and employers’ organisations, maintains business relations with more than 30 governmental bodies and organisations, all municipalities and district organisations, repre-sentatives of the Government in counties. As of 1994, the Inspectorate has a permanent representative in the tripartite Occupational Safety and Health Commission of the Republic of Lithuania; the specialists of the institution participate in the activities of the highest authority of cooperation among the Government, trade unions and employers, i.e. the tripartite council of the Republic of Lithuania.

International activities. The SLI has been a member of the Interna tio-nal Association of Labour Inspection since 1994, and since 1995 it has been a member of the EU Senior La bour Inspectors’ Committee; maintains relations with similar

159158

bo dies and institutions of other count ries. The representatives of the SLI are actively involved in in-ter national working groups dealing with different occupational safety and health issues, campaigns, peer evaluations of the labour inspection systems of other countries. SLI actively participates in the activities of the European Platform against Undeclared Work and the events organised by it, exchange programmes, in the activities of the working groups of the European

Chemicals Agency and the Eurostat Statistics of Accidents at Work.

The SLI has strong cooperation ties with the labour inspectorates of Poland, Latvia, Estonia, Norway, the State Labour Service of Ukraine and the Labour Inspectorate of Moldova, and extensive exchange of experience and good practices in the fields of occupational risk assessment, practical application of the EU directives, issues of occupational safety and health as well as activities of labour dispute commissions, posting of workers.

The international seminars of labour inspectors of the Baltic States taking place in Estonia, Latvia and Latvia have become a tradition since the recovery of the SLI. Business conversations...

As of 2002, the SLI has succes-sful ly carried out the activities of the Lithuanian Focal Point of the European Agency for Occupational Safety and Health (EU-OSHA). The Focal Point has developed the occupational safety and health information network of Lithuania which includes the main organisations of social partners, representatives of education and other institutions and bodies concerned, and is active in dissemination of theoretical and practical information on occupational safety and health.

Post Scriptum

Each SLI inspector, like the whole institution, follows the moral rule “Even one casualty at work is too much!”. Beyond doubt, the objective of a comprehensive range of activities of the SLI - the maturity of safe work culture and awareness is not a one-day fruit. However, already the experiences of this stage suggest that the joint activities of the SLI and its partners are reaping success.

... and rest hours

160

Svarbesnės šimtmečio datos1919 m. birželio 16 d. paskelbtas Lietuvos Respublikos darbo inspekcijos departamento įsteigimo įstatymas.1922 m. sausio mėnesį įvyko darbo ir socialinės apsaugos inspektorių suvažiavimas.1924 m. lapkričio 14 d. Seimas priėmė Darbo inspekcijos įstatymą.1925 m. Darbo ir socialinės apsaugos inspekcijos vadovu tapo Darbo ir socialinės apsau-gos departamentui vadovavęs Aleksandras Šostakas.1934 m. patvirtintos Pramonės darbininkų sveikatai ir gyvybei saugoti taisyklės.1936 m. priimtas Draudimų nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas, apėmęs pramonę ir jai artimas šakas.1940 m. sovietine tapusioje Lietuvoje panaikinta Darbo inspekcija.1990 m. spalio mėnesį prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigtas Darbų saugos departamentas.1992 m. Darbų saugos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu per-tvarkytas į Valstybinę darbo inspekciją ir Technikos priežiūros tarnybą. 1994 m. spalio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas. 1994 m. Valstybinė darbo inspekcija tapo Tarptautinės darbo inspekcijų asociacijos (IALI) nare, 1995 m. – Europos Sąjungos ir asocijuotų šalių vyr. darbo inspektorių komi-teto (SLIC) nare.1997 m. įstatymu Valstybinei darbo inspekcijai pavesta ir nelegalaus darbo kontrolė.2002 m. Valstybinė darbo inspekcija įsteigė Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros (EU-OSHA) nacionalinį ryšių punktą. 2013 m. pradėjo veiklą darbo ginčų komisijos, įsteigtos prie Valstybinės darbo inspekci-jos teritorinių skyrių.2017 m. gruodžio 14 d. Pasaulinė darbuotojų saugos ir sveikatos diena įteisinta kaip Lietuvos Respublikos atmintina diena.

Valstybinės darbo inspekcijos vadovai1993 m. vasario 2 d. Ministras Pirmininkas patvirtino atkurtos Darbo inspekcijos vadovą – Lietuvos Respublikos vyriausiąjį valstybinį darbo inspektorių. Juo tapo Mindaugas Pluktas.2012–2014 m. Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius – Vilius Mačiulaitis.2014–2016 m. Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius – Gin-taras Čepas.Nuo 2016 m. lapkričio 21 d. Valstybinei darbo inspekcijai vadovauja Jonas Gricius.