Iš anglų kalbos vertėIgnas UrnIkas

BenjamIn mee

5

Prologas

mes su mama, ūkanotoje tamsoje kaukiant

vilkams, 2006 metų spalio dvidešimtą die­

ną, maždaug apie šeštą valandą, išlipome iš

automobilio kaip naujieji Dartmūro laukinės gamtos sodo

Devone savininkai. eidamas mūsų svetingai sutikti mano

brolis Dankanas namie įjungė visas šviesas, tad, joms skro­

džiant rūką, mums pasidarė jaukiau. mamą jis apkabino

truputį švelniau nei mane. Lesteryje su advokatais užtru­

kome ilgiau nei planuota, nes laiku nepristatė gyvybiškai

svarbių dokumentų. Teko laukti, kol juos greitkeliu atveš

motociklininkas. Dankanas pasirūpino visų mamos bal­

dų pergabenimu iš sario. reikėjo trijų sunkvežimių, o aš­

tuoni samdyti vežikai kitą dieną turėjo būti kitame darbe.

Dėl sugaišto laiko prie įėjimo į sodą prasidėjo nesklandu­

B e n ja m I n m e e

6

mai, tačiau buvusio savininko advokatas galiausiai leido

Dankanui iškrauti sunkvežimius. Tiesa, leido naudotis tik

dviem kambariais (vienas iš jų buvo nekaip kvepianti vir­

tuvė), kol sutvarkys visus dokumentus.

Taigi, susijaudinę prasibrovėme tarp dėžių bokštų į ply­

telėmis išklotą virtuvę, kuri buvo gana erdvi, ir, manėme,

kad ji kada nors galės būti visai nebloga būstinė. milžiniš­

kas senas stalas, kurį dvidešimt metų laikiau tėvų garaže,

pagaliau rado savo vietą kambaryje, tikusiame jo dydžiui.

jis vis dar stovi valgomajame, tačiau pirmąją naktį baldas

turėjo milžinišką simbolinę vertę. sušlapo kelios dėžės ir

kilimai, kuriuos Dankanas buvo padėjęs sandėliuke, taigi,

kol jis atkimšinėjo lietvamzdį, aš nuvažiavau į kinų resto­

raną, kurį buvau pastebėjęs a38 greitkelyje. kai grįžau,

pirmą kartą kartu sėdome valgyti naujuosiuose namuose.

nuotaika buvo pakili, bet kiek nervinga šiame šaltame,

tamsiame, kupiname sąmyšio name; daug juokėmės ir guo­

dėmės, kad bent jau gyvename šalia gero kinų restorano.

Tą naktį, kai mama nuėjo miegoti, mes su Dankanu

įžengėme į ūkanotą tamsą deramai įsisąmoninti, ką pada­

rėme. kur tik pašvietėme žibintuvėliu, į mus žvelgė įvai­

rių dydžių žibančios akys. kadangi dar gerai nežinojome

m e s n U s I p I r ko m e z o o L o g I j o s s o D ą

7

sodo išdėstymo, nė nenutuokėme, kokie gyvūnai tūno

tamsoje. Tai labai padėjo sukurti reikiamą nuotaiką. Vis

dėlto žinojome, kur yra tigrai, tad pasukome prie vieno

iš aptvarų su ženklu, perspėjančiu, kad tvora vos laikosi.

norėjome pamatyti, ar laukia daug darbo. aplink nema­

tydami nė vieno tigro, perlipome per pertvarą ir, pasi­

šviesdami į struktūrinius medinius baslius, ant kurių lai­

kėsi vielinė tvora, apžiūrėjome pagrindą. pritūpę kibome

į darbą. Baksnodami ir grandydami supuvusius stulpus,

mėginome rasti puvėsio nepaliestą šerdį. apsidžiaugėme

pamatę, kad ji netoli paviršiaus. Vadinasi, viskas ne taip

blogai, kaip galėjo būti, bet atsistoję nustėrome: visi trys

garde gyvenantys tigrai stovėjo vos už kelių pėdų nuo

mūsų ir, pasiruošę šokti, stebeilijo mums į akis. Lyg mes

jiems būtume ypač gardus kąsnelis.

Buvo nepakartojama. Visi trys žvėrys – o jie buvo

nuostabūs gyvūnai – paslapčia, mums nė nenutuokiant,

prisliūkino taip arti, kad, rodėsi, galėjo grybštelėti letena.

kiekvienas padaras buvo stambesnis už mus, abu kartu

sudėjus, tačiau judėjo neįtikėtinai tyliai. jei būtume buvę

džiunglėse arba, tiksliau, sibiro tundroje, būtume juos pa­

stebėję tik tada, kai nasrai būtų sugniaužę kaklus. Tigrai

B e n ja m I n m e e

savo dviejų colių* iltyse turi specialius jutiklius, kurie ran­da aortos pulsą. pirmu kandimu sugriebia, tada dantimis užčiuopia pulsą ir, pakeitę padėtį, nasrus suleidžia giliau.

Į mus spoksančios ledinės didžiųjų kačių akys darė nepamirštamą įspūdį. galiausiai, vienas stambių raume­ningų tigrų – pripažindamas, kad dėl aplinkybių, kurių negali pakeisti (tai yra mus skiriančios tvoros), kol kas ne­gali mūsų pasiekti – nusižiovavo, iššiepė grėsmingas iltis ir nusisuko. Bet mes nesijautėme nugalėję, jie vis dar darė didžiulį įspūdį.

pasukome namų link. Vilkai, pritariant pelėdoms, ku­rių sode buvo maždaug penkiolika, pradėjo savo šiurpųjį naktinį koncertą. mus, praeinančius pro jų narvus, lydėjo tai sakalų klyksmas, tai naktinis žaliųjų markatų pavojaus klegesys. jautėme, kad pasirinkome teisingai. Dabar teliko susivokti, ką darysime toliau.

kol čia atsidūrėme, teko įveikti daugybę kliūčių. Ši nauja pradžia žymėjo ilgo, skausmingo kelio, kuriuo pė­dino visa mūsų šeima, pabaigą. mano istorija prasidėjo prancūzijoje.

* Colis – nesisteminis Didžiosios Britanijos ir jaV ilgio vienetas; 1 colis lygus 0,0254 metro. (Visos pastabos – redaktorės.)

9

1Pradžioje...

L’ Ancienne Bergerie, 2004 metų birželis. gyveni­

mas puikus. mudu su žmona katerina galiau­

siai apsisprendėme, kur norime gyventi, taigi

pardavėme butą Londone, nusipirkome dvi nuostabias

daržines pietų prancūzijos širdyje ir mitome prancūziš­

kais batonais, sūriu ir vynu.

kaimelis, kuriame įsikūrėme, buvo įsispraudęs tarp

nimo ir avinjono, Langedoko regione, kurį dar vadino

vargšų provansu. Šioje vietovėje per metus iškrisdavo

mažiausiai kritulių, palyginti su visa prancūzijos teri­

torija. aš Guardian savaitraščiui rašiau skiltį apie „pa­

sidaryk pats“ tipo namų gražinimo darbus ir dar pora

skilčių Grand Designs žurnalui bei knygą apie gyvūnų

humorą. Šį projektą rengiau jau seniai. pastebėjau, kad

B e n ja m I n m e e

10

tam labai padeda tinkama aplinka. prancūzijoje buvo

tobulos sąlygos.

mūsų du vaikai, ela ir mailas, linksmai tiek prancūziš­

kai, tiek angliškai klegėdami, lakstė su kačiukais saugioje

didelio aptverto sodo aplinkoje. jie visi kartu gaudė žio­

gus, nardė aukštoje išdžiūvusioje žolėje ir tarp rugių, ku­

riuos netyčia pasėjo dar tada, kai daržinės buvo veikian­

čios fermos dalis, o iš sunkvežimių pasipylė grūdai. mūsų

milžiniškas šuo, vardu Leonas, gulėjo prie didžiulių surū­

dijusių vartų slenksčio ir, linksmai šnopuodamas, saugojo

mus su tokiu geranorišku budrumu, kokiu gali pasigirti tik

specialiai tam tikslui veistas geriausias žmogaus draugas.

mes pradėjome ten jaustis kaip namie. Vargani šešias­

dešimt penki kvadratiniai metrai centriniame Londone

virto tūkstančiu dviem šimtais kvadratinių metrų pietų

prancūzijos kaime. Tiesa, reikia pripažinti, vieta nebu­

vo tokia patogi, jeigu norėjai nueiti į Marks and Spen-cer parduotuvę, pietinį Temzės krantą ar Britų muziejų.

Tačiau pranašumų skiltyje buvo nuo kovo iki lapkričio

trunkanti vasara, vietinių gaminamas vynas, kurį Londo­

ne Tesco pardavinėjo po aštuonis svarus, o čia, iš pirmų

rankų, galėjai nusipirkti už tris su puse euro. ką gi, tie­

m e s n U s I p I r ko m e z o o L o g I j o s s o D ą

11

siog privalėjome pasinaudoti galimybe, juk tai – vietinės

kultūros dalis. Šviežio upėtakio kepsniai ant grotelių ir

sūrios dešrelės iš sevenų kalnų, stūksančių į šiaurę nuo

mūsų, taurės šaldyto rosé* su pietų europos kaitroje grei­

tai tirpstančiu ledu. Viskas buvo idiliška.

Šioje nepaprastoje aplinkoje, kurią pavyko sukurti maž­

daug per dešimt metų, įdėjus daug finansų ir profesinių

pastangų, galiausiai galėjau leisti sau gyventi kaip valstie­

čiui senoje daržinėje, kaimelyje, pilname kitų, tikrų vals­

tiečių, gyvenusių iš to, ką užaugindavo. aš buvau beprotis

anglas; jie – mane stebintys susidomėję prancūzai – tole­

rantiški, malonūs, mandagūs, bet vis dėlto linkę teisti.

katerina, kurią vedžiau tą balandį, kartu praleidęs de­

vynerius metus (mat tikėjausi sulaukti, kol ji praras viltį),

tapo kaimelio numylėtine. graži ir mąsli, mandagi, gera ir

dora, ji labai stengėsi dalyvauti ir pritapti kaimelio gyve­

nime. aktyviai mokėsi kalbos, kurią jau buvo studijavusi

pažengusiųjų lygiu, kad gerai mokėtų ne tik paryžietiš­

kąją, bet ir vietinę tarmę bei keistąją biuro kalbą, kurios

reikėjo norint dorai laviruoti biurokratiniuose valstybės

labirintuose.

* Pranc. rausvasis vynas.

B e n ja m I n m e e

12

ji galėjo žaismingai erzinti meno galerijos savininką

iš netoli esančio Izeso miestelio dėl vienos specifinės

mokesčių formos, kurią jis turįs užpildyti, kad gautų elž­

bietos Frink – iš kurios kadaise ji buvo ėmusi interviu –

skulptūrą ir iš karto po to su visomis kaimo moterimis

skųstis sudėtinga prancūzijos medicinos sistema.

mano prancūzų kalbos įgūdžiai pagerėjo nežymiai, nes

aktyviai stengiausi jos neišmokti, kad tai neblaškytų ir ne­

trukdytų rašyti ir taip vėluojančios knygos. Ėjau miegoti

kaip tik tada, kai ūkininkai kėlėsi, retai su jais bendravau.

na, nebent reikėjo kažko paklausti savo „pasidaryk pats“

skilčiai. jiems labiau patiko mano antroji pusė.

Tačiau, siekiant šios idilės, ne viskas klojosi lyg sviestu

patepta. kad galėtume nusipirkti dvi gražiąsias daržines,

kurių grindys tuo metu buvo pritremptos avių mėšlo ir

purvo, o sienos vos laikėsi, teko parduoti savo brangųjį

batų dėžės dydžio butą Londone. negalėjome iš karto

įsikelti, nes nebuvo nei vandens, nei elektros, taigi tą sa­

vaitę, kai tvarkėme tarptautinius dokumentus jau pran­

cūzijos teritorijoje, teko dar kartą kraustytis. Iš žavaus va­

sarnamio, kurio nuomos kaina turėjo greit patrigubėti dėl

prasidedančio vasaros sezono, į ne tokią trokštamą vietą

m e s n U s I p I r ko m e z o o L o g I j o s s o D ą

13

prie pagrindinės miestelio gatvės. Ten nebuvo baldų, savų

taip pat neturėjome, nes prieš pora metų atsikraustėme į

prancūziją ketindami pasilikti tik pusmetį. Būtų teisinga

sakyti, kad tas laikas buvo kupinas įtampos.

Taigi, kai kateriną pradėjo kamuoti migrena, ir paste­

bėdavau, kaip ji apmirusi spokso į vieną tašką, užuot, kaip

įprasta, elgusis it tikras viesulas, dėl to apkaltinau aplin­

kybes.

– jei nepagerės, eik pas gydytoją arba pas tėvus, – už­

jaučiamai patariau. Turėjau suprasti, kad bėda rimta, kai

ji anksčiau baigė vaikščioti po parduotuves, ieškodama

baldų vaikų kambariui, nes tai buvo vienas mėgstamiau­

sių jos užsiėmimų. Dar kartą sunerimome, kai ji, važiuo­

jant namo, pradėjo nerišliai kalbėti. Tačiau paskambino­

me keliems draugams, kenčiantiems nuo migrenos, jie

mus patikino, kad tai normalūs požymiai, būdingi šiai

ligai, kuri dažnai atsiranda nuo įtampos.

ji galiausiai nuėjo pas gydytoją, o aš likau namie, lau­

kiau, kol žmona grįš su receptu vaistų, skirtų malšinti mig­

renos skausmus. Tačiau sulaukiau telefono skambučio.

man pranešė, kad gydytojas prašo jos kuo greičiau, dar

tą pačią naktį, išsitirti smegenis. Tuo metu dar per daug

B e n ja m I n m e e

14

nesinervina u, nes prancūzai buvo žinomi kaip dideli hipo­chondrikai. jei dėl slogos tau atlieka operaciją, gydytojas būtinai paskirs daugybę vaistų, dažniausiai tarp jų būtinai bus žvakutės. maniau, jog prancūzai pernelyg panikuoja, tačiau smegenų tomografiją laikiau nepatogia, bet neiš­vengiama procedūra.

katerina pasirūpino, kad mūsų draugė Džordžija ją nuvežtų iki vietinės ligoninės, aš patogiai įsitaisiau laukti, kol ji grįš. Tada sulaukiau skambučio, kurio niekas nesitiki. kūkčiodama Džordžija man pasakė, kad padėtis rimta.

– jie kažką rado, – vebleno ji. – Turi atvažiuoti. – pir­miausia maniau, kad tai prastas pokštas, bet balsas virpėjo nuo tikro jaudulio.

Lyg apsvaigęs susitariau su kaimyne, kad ši prižiūrė­tų vaikus, pasiskolinau jos neįtikėtinai sutrešusią Honda Civic ir pasileidau į kelionę nepažįstamais, tamsiais kai­mo vieškeliais. Degė tik vienas priekinis žibintas, neveikė trečia ir atbulinė pavaros, stabdžiai vos funkcionavo, taigi puikiai supratau: jeigu nebūsiu atsargus, galiu pakliūti į avariją ir smarkiai nukentėti. posūkyje nuvažiavau nuo ke­lio, turėjau išlipti ir nustumti automobilį į vietą, bet, šiaip taip nusigavęs iki ligoninės, palikau byrantį automobilį tuščioje stovėjimo aikštelėje.

m e s n U s I p I r ko m e z o o L o g I j o s s o D ą

15

apsiašarojusiai Džordžijai leidau pailsėti ir kaip įma­nydamas stengiausi paguosti išblyškusią ir susinervinusią kateriną. Vis dar tikėjausi, kad įvyko klaida, kad turi būti paprastas kieno nors paaiškinimas, kuris viską grąžintų į vėžes. Tačiau, pamačius nuotrauką, pro akis neprasprūdo nieko gero nežadantis juodas golfo kamuoliuko dydžio gniutulas kairiajame pusrutulyje viršugalvyje. prieš dau­gelį metų studijavau psichologiją, taigi magnetinio rezo­nanso nuotraukos man nebuvo visiškai svetimos. mintys lėkė devynmyliais šuoliais, iš visų jėgų stengiausi rasti kokį nors šios anomalijos paaiškinimą. nepavyko.

stengdamiesi vieni kitus palaikyti, naktį praleidome ligoninėje. ryte sraigtasparnis kateriną nuskraidino į monpeljė, arčiausią (ir tikriausiai geriausią) neurologijos skyrių prancūzijoje. po jaukios nakties kartu, pamačius kaip ją, lyg sunkią ligonę, skraidina į tolimą neurologijos skyrių, vėl grįžau į tikrovę. skaudžią tikrovę. Bandydamas autostrada pasivyti sraigtasparnį, pagaliau pajutau visus šoko požymius. suvokiau, kad, stengdamasis priprasti prie naujos žinios, protas lekia kaip druskos užtaisu pa­šautas katinas.

sunkiai sekėsi dėmesingai vairuoti. sumažinau grei­tį ir po valandos atvykau į milžiniško Gui de Chaulliac

B e n ja m I n m e e

16

ligoninė s komplekso stovėjimo aikštelę. nebuvo laisvų

vietų. galiausiai pasistačiau automobilį kūrybingai, pran­

cūzišku stiliumi, prie šaligatvio lopinėlio. Durininkas bar­

damas grasino man pirštu, bet nekreipiau dėmesio, niekas

nebūtų manęs sustabdęs, turėjau rasti kateriną. jei būtų

bandęs sulaikyti, tą akimirką tikriausiai būčiau sulaužęs

jam ranką ir nukreipęs į rentgeno skyrių.

Traukiau į neurologijos priimamąjį penktame aukšte;

galas visiems, kas bandys mane sulaikyti. Tą akimirką dar

labiau įsisąmoninau, kad negalima nuvertinti ligoninėje

besilankančių žmonių emocinės būklės. negaliojo įpras­

tos taisyklės, nes man buvo svarbiausia vėl rasti kateriną

ir suprasti, kas vyks toliau.

kai ją radau, žmona, apsivilkusi geltoną ligoninės pa­

ciento chalatą, sėdėjo ant lovos, buvo priblokšta ir suglu­

musi. ji atrodė tokia pažeidžiama, tačiau kilni, ramiai darė

viską, ko jos paprašė. galiausiai mums pasakė, kad paskir­

ta operacija, o per kelias dienas didelė steroidų dozė suma­

žins uždegimą aplink auglį, kad būtų leng viau jį pašalinti.

Tikriausiai didžiausias gyvenimo iššūkis man buvo

stebėti, kaip ją, apvilktą chalatu plika nugara, sumišusią,

tyliai, bet garbingai besižvalgančią, vežioja ligoninės kori­

m e s n U s I p I r ko m e z o o L o g I j o s s o D ą

17

doriais. Baigėsi logistikos etapas, mes buvome tinkamoje

vietoje, vaikais buvo pasirūpinta, dabar tereikėjo sulaukti,

kol praeis trys dienos, ir susitaikyti su tikrove. Didžiąją to

laiko dalį praleidau ligoninėje su katerina arba prie tele­

fono, visiems draugams ir šeimos nariams pranešinėdamas

apie padėtį. skambučiai galiausiai susiliejo į vieną šabloną:

negalėjimas patikėti, kurį sekė sukrėtimas ir – dažniau­

siai – ašaros. po trijų dienų buvau senas vilkas: pranešda­

mas žinią, pašnekovus pervesdavau per visas stadijas.

galiausiai atėjo penktadienis, kateriną paruošė ope­

racijai. man leido palydėti ją į laukiamąjį prie operaci­

nės. kaip ir viskas prancūzijoje, jis buvo gražus, saulės

spinduliai skverbėsi per modernų, medžiais, kurių rau­

doni ir rudi lapai kaip vitražai atspindėjo šviesą, ap­

sodintą atriumą. nelabai buvo ką vienas kitam sakyti,

taigi atsisveikindamas ją pabučiavau. nebuvau tikras, ar

ją dar pamatysiu gyvą, o jeigu ir pasiseks, nežinia, kiek

padės operacija.

paskutinę akimirką paklausiau chirurgo, ar galėčiau

stebėti operaciją. kaip buvęs sveikatos žurnalistas, esu bu­

vęs operacinėse, tiesiog norėjau geriau suprasti, kas jai bus

daroma.

B e n ja m I n m e e

18

gydytojas, vienas geriausių neurochirurgų pran­

cūzijoje, nė kiek nenustebo, netgi labai apsidžiaugė.

Įtariu, kad jam buvo diagnozuotas aspergerio sindro­

mas. pirmą ir paskutinį kartą per visą mūsų pokalbį jis

pažvelgė man į akis ir nusišypsojo, lyg norėdamas pa­

sakyti: Tau taip pat patinka augliai? ir džiugiai mane

supažindino su savo pavaldiniais. anesteziologas ne­

atrodė toks sužavėtas mano idėja, net buvo pastebimai

susijaudinęs, taigi aš iš karto siūlymą atsiėmiau, nes

nenorėjau, kad nors vienas gydytojas jaustųsi nepato­

giai. Chirurgas sudribo, liovėsi šypsotis ir grįžo prie

savo senų manierų.

Tiesą sakant, operacija visiškai pavyko. kai po kelių

valandų reanimacijos palatoje pamačiau kateriną, ji jau

buvo pabudusi, šypsojosi. Tačiau chirurgas mane iš kar­

to perspėjo, kad per operaciją pašalinti audiniai atrodo

išties nekaip.

– jis grįš, – sakė jis. Tačiau tą akimirką jaučiau tokį

palengvėjimą, kad ji išgyveno, jog leidau šiai informaci­

jai nusėsti tolimiausiame smegenų kamputyje. Bent kol

baigsiu tvarkytis su šeimos bei katerinos chemoterapijos

ir radioterapijos reikalais.

m e s n U s I p I r ko m e z o o L o g I j o s s o D ą

19

katerina priėmė lankytojus prie ligoninės pastato

nepriekaištingoje pievelėje, apsuptoje palmių ir pušų –

pirmiausia vėžimėlyje, paskui ant žolės saulėkaitoje. po

skarele paslėpusi tvarsčius, žmona atrodė kaip visada

graži ir atsipalaidavusi, galėjai pagalvoti, kad ji iškylos

šeimininkė.

mūsų geri draugai Filas ir karen atostogavo Beržerake,

už septynių valandų kelio į šiaurę, bet atvažiavo mūsų ap­

lankyti. Žiūrint, kaip jų ir mūsų vaikai šiame nepaprastai

gražiame kampelyje lyg niekur nieko žaidžia kartu, grau­

dulys spaudė širdį.

kelias dienas panaršę internete, suvokėme, kad viskas

kartosis neišvengiamai. Britanijos ir amerikos medicinos

asociacijos, kiekviena pasaulinė vėžio tyrimų organizacija,

su kuria susisiekiau, pacientui su ketvirtos stadijos glio­

blastoma galėjo pasakyti tik viena:

– mums labai gaila.

puoliau klausinėti savo pažįstamų medikų, ar yra kokių

nors atradimų šioje srityje, kurie dar nespėjo patekti į va­

dovėlius, bet teko nusivilti. medianinis išgyvenamumas –

statistiškai dažniausias išgyvenimo laikas – devyni – de­

šimt mėnesių nuo diagnozės paskelbimo datos. Vidutinis

įsigykiteknygą dabar