60

II

. A

RC

HI

TE

KT

ūR

A,

UR

BA

NI

ST

IK

A,

PA

VE

LD

AS

vytautas PeTrušOniS, Gintautas TiškuSvilniaus Gedimino technikos universitetas, vilnius

MaGDeBurGo Miesto KoDas ir jo įtaKa LietuVos MiestŲ VaizDui

reikšminiai žodžiai: Magdeburgo teisė, miestovaizdis, urbanistinis kultūros paveldas

įVaDas

Kaip L. Benevolo rašo Europos miesto istorijoje: ,,Miestas – tai tiltas tarp įvykių, susiejantis ateitį su praeitimi.“ Kartu šiandieniniai mūsų spren-dimai, susiję su šiuolaikinėmis miesto struktūri-nėmis problemomis, bus reikšmingi dar daugelį metų, netgi tuomet, kai mąstysena ir gyvensena bus jau kita1. Visa tai didina architektų ir urba-nistų atsakomybę ir verčia nuodugniai išanali-zuoti įvairius Lietuvos miestų istorinės raidos aspektus. Miestų kūrime visada dalyvauja visuo-menė; tokį dalyvavimą rodo ir nuo seno Europos miesto kultūroje vyravusios miesto savivaldos ir liberaliosios demokratijos tradicijos2. Vienas tokių visuomenės dalyvavimo mechanizmų susi-jęs su Magdeburgo teise.

Magdeburgo miesto teisė – tai kompleksinis (socia-linis, ekonominis ir kultūrinis) veiksnys, daręs įtaką ne tik Vakarų Europos, bet ir Lietuvos miestų plėtrai ir palikęs pastebimų pėdsakų miestovaizdyje. Sie-kiant geriau suvokti urbanistinį kultūros paveldą, jo galimas sąsajas su šiuolaikine miesto plėtra, tikslinga panagrinėti Magdeburgo teisyno, kodo3, turėjusio didelę reikšmę Europos miestų tapsmui, poveikį Lietuvos miestų fiziniam pavidalui.

Literatūros apie Magdeburgo teisę įgijusius miestus yra daug ir įvairios, tačiau joje nagrinėjami daugiau-sia teisiniai istoriniai privilegijų suteikimo ar miestų ūkinio gyvenimo klausimai, tiesiogiai nesiejant

Magdeburgo miesto teisės normų nuostatų su miesto vaizdo kaita. Pavyzdžiui, Magdeburgo teisės istoriniam kontekstui atskleisti svarbi informacija yra istorikės J. Karpavičienės publikacijose4. Kai kurie poveikio miestovaizdžiui momentai atsispindi svarbiausiuose urbanistų K. Šešelgio5, A. Miškinio6 darbuose, kolektyvinės monografijos Lietuvos archi-tektūros istorija tomuose7 ir istoriko V. Kryževičiaus darbe8. Archyvinės medžiagos apie Magdeburgo privilegijas ir jų nuostatų vykdymą skelbta palyginti nedaug, didžioji dalis tebėra archyvuose. Straipsnyje archyvų duomenimis remiamasi netiesiogiai – iš publikacijų9.

Straipsnio tyrimo objektas – Magdeburgo teisės įtaka Lietuvos miestų plėtrai, jų vaizdui, planinei ir erdvinei struktūrai. Kaip šalutiniai veiksniai, veikę miestų vaizdą, aptariamos privilegijos žydų ben-druomenei, religinėms konfesijoms.

Straipsnio tikslas – atskleisti, kokią įtaką Lietuvos miestų vaizdui turėjo Magdeburgo miesto teisės ir normos. Darbe suformuluoti tokie uždaviniai: trumpai apibūdinti Magdeburgo teisės bendruosius bruožus, jos atsiradimą Lietuvoje, išnagrinėti veiks-nius, turėjusius įtakos miestų planinės ir erdvinės struktūros bei vaizdo pokyčiams; identifikuoti šių veiksnių pasekmes dabartiniuose miestuose; pasi-naudojant Magdeburgo teisę įgijusių miestų plėtros patirtimi, aptarti aktualias dabarties miestų teisinio reguliavimo problemas.

ISSN 1822-4555 (Print), ISSN 2335-8769 (Online)

61

II

. AR

CH

IT

EC

TU

RE

, UR

BA

N P

LA

NN

IN

G, H

ER

IT

AG

EMaGDeBurGo Miesto norMŲ reiKŠMĖ MiestŲ raiDai

Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pradžios vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žino-mas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Saksų veidrodį sudarė ministerialis Eike von Repgow savo valdovo grafo Hogern von Falkenstein pavedimu apie 1221–1224 m. Siekta užfiksuoti tuometines (įskaitant ir paprotines) teisės normas10.

Dalis to rinkinio skirta miestų teisei. Magdeburgo teisė garantavo miestams tam tikrą nepriklauso-mumą valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų atžvilgiu. Ji davė miestiečiams (daugiausia amatininkams ir pirkliams) teisę rinkti miestų tary-bas ir kitus organus, kurie ir tvarkė miesto adminis-tracinius, iždo ir teismo reikalus. Rotušė pasidarė tokia pat svarbi vieta, kaip pilis ir katedra, apie kurias pirmiausia ir augo miestai. Magdeburgo teisė garan-tavo miestams tam tikrą prekybos ir amatų apsaugą ir laisvę, kuria galėjo pasinaudoti ir svetimų kraštų pirkliai bei amatininkai. Dėl to miestuose anksčiau negu kur kitur ėmė atsirasti tarptautinės bendruo-menės. Magdeburgo teisės paplitimą palengvino jos pačios lankstumas.

Kiekvienos Magdeburgo teisę įsteigiančios privile-gijos esmę sudarė keturios pagrindinės nuostatos:

prieštaraujančių Magdeburgo teisei rašytinių ir •paprotinės teisės normų panaikinimas;

miestiečių atleidimas nuo ponų, bajorų, vai-•vadų, seniūnų ir kitų urėdų valdžios ir teismo;

miesto savivaldos institucijų įkūrimas;•

ekonominių teisių ir lengvatų suteikimas mies-•tiečiams11.

Didelę reikšmę turėjo miestams suteikiamų privile-gijų nuostatos, kurios stiprino miesto savivaldą (tei-sės aktų skelbimas, miesto biudžeto formavimas); saugojo miestiečių asmens laisves ir turtą; keitė magistrato sudėtį ir formavimo tvarką; duodavo miestiečiams papildomų mokesčių lengvatų; atleis-davo miestiečius nuo kariuomenės mokesčio; draudė privačius turgus kaimuose, pažeidžiančius miesto prekybos monopoliją; stengėsi reguliuoti prekių kai-nas; draudė perleisti miesto žemes ne miestiečiams;

tvirtino cechų ir gildijų statutus; steigė ir prižiūrėjo ligonines ir vaikų prieglaudas; įpareigojo rūpintis tiltų statyba, vandentiekio tiesimu, gatvių grindimu, gaisrine sauga, miesto gynyba ir t.t.

Magdeburgo teise privalėjo vadovautis visi miesto gyventojai. Tiktai žydai turėjo prie sinagogų savo bendruomenes, kurios rinko seniūnus, o šie, vado-vaujami rabino, sudarė kolegiją.

Į Lietuvą Magdeburgo teisė ėjo dviem keliais: per Lenkiją ir per Vokiečių ordiną, kur ji kartais buvo vadinama Kulmo teisės vardu. Kai kuriuose Gudi-jos ir Ukrainos miestuose Magdeburgo teisė buvo paplitusi pirma, negu ji pasklido po Lietuvą.

Kai didysis kunigaikštis Jogaila 1385 m. tapo Len-kijos karaliumi ir 1387 m. Lietuva priėmė krikštą, tais pačiais metais buvo paskelbtos privilegijos krikštą priėmusiems bajorams, Vilniaus vyskupui ir Vilniaus miestui. 1387 m. kovo 22 d. Merkinėje paskelbta Jogailos privilegija. Vilniaus miestiečiams ir miesto gyventojams buvo suteikta Magdeburgo miesto privilegija, tai yra teisė tvarkytis pagal Mag-deburgo miesto pavyzdį. Magdeburgo teisė tokiu atveju reiškė miestiečių bendruomenės išsilaisvi-nimą iš valdovo ir jo vietininkų tiesioginės valdžios. 1390 m. panaši privilegija suteikta Brastai, apie 1408 m. Vytautas suteikė privilegiją Kaunui, XV a. pradžioje – Trakams12.

Po Jogailos ir Vytauto laikų kelis dešimtmečius miestams savivaldos teisės, išskyrus vieną kitą atvejį, nebuvo teikiamos. Sėkmingai vokiškų miestų teisė skverbėsi į gudų ir lenkų kolonizuojamą Palenkę, artimus ryšius su gerai urbanizuota Lenkija turė-jusią Voluinę, taip pat į Juodąją Rusią ir aplinkines gudų kolonizuojamas žemes.

Lietuviškas žemes nauja miestų savivaldos kūrimo banga pasiekė kartu su bajoriškos savivaldos susida-rymu po 1565–1566 m. reformų ir 1569 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybių unijos.

Lietuvos miestuose plintanti Magdeburgo teisė apėmė tiek miestiečių turtinių santykių, šeimos, globos, tiek miesto vidaus gyvenimą tvarkančius nuostatus. Ši teisė nebuvo nekeičiama, ji buvo pri-taikoma Lietuvos sąlygomis, ypač kiek tai buvo susiję su vidine miestų sąranga. Miestai galėjo patys

62

II

. A

RC

HI

TE

KT

ūR

A,

UR

BA

NI

ST

IK

A,

PA

VE

LD

AS

ją papildyti skelbdami miesto gyvenimo nuostatus, vadinamuosius vilkierius.

Miesto pajamas sudarė nuosavybės mokestis, tur-gaus rinkliava, baudos ir įplaukos iš savivaldybės įmonių. Didelį pelną miesto iždui davė išskirtinė savivaldybės privilegija sverti ir matuoti įvairias pir-klių prekes ir amatininkų gaminius ir imti už tai pri-valomą mokestį. Iždą taip pat gausiai papildydavo plytinių, malūnų, viešų pirčių, midinių, alinių, kar-čiamų steigimas ir tvarkymas13. Stiprėjo ekonominė savivaldybių bazė. Kiekvienas savivaldis miestas statydavosi rotušę, ko negalėjo kiti miestai. Rotu-šės pirmuosiuose aukštuose magistratas įrengdavo manufaktūros krautuves, grūdų sandėlius (aruo-dus), gelumbės kirpimo ir kitas dirbtuves. Specia-liai įrengtose patalpose saugojo ilgio, masės matų ir saikų pavyzdžius. Antrame rotušės aukšte buvo raštinė, miesto taryba, teismo (kai kada mokyklos) patalpos, svarbiausioji patalpa – reprezentacinė salė, skiriama posėdžiams, priėmimams14. Rotušė buvo miestų savarankiškumo ir turtingumo simbolis.

Nors Lietuvos miestams ir buvo suteikiamos Magde-burgo miesto teisės, tačiau istoriškai Lietuvos miestai atsirado ir vystėsi kitokiomis sąlygomis, todėl jie nėra panašūs į tokio pat dydžio Vakarų Europos miestus nei savo išvaizda, nei savo struktūra. Dėl pirmųjų Lietuvos miestų atsiradimo laiko nėra vieningos nuomonės. K. Krikščiukaitis nurodo XII amžių aps-kritai15, E. Gudavičius mini XII a. pabaigą – XIII a. vidurį16. Anot K. Krikščiukaičio, tai nebuvo miestai tikrąja to žodžio prasme. Vakarų Europos tų laikų miestai turėjo savo teritoriją, atskirtą siena nuo kitos krašto teritorijos dalies, o jos gyventojai sudarydavo tam tikrą luomą, turintį savo savivaldybę. Lietuvoje tuomet miestų gyventojai tokio atskiro luomo netu-rėjo ir nuo kaimo gyventojų skyrėsi, galima sakyti, tik savo profesija – prekyba ir amatais, todėl Magde-burgo teisės suteikimas Lietuvos miestams padėties iš esmės nepakeitė, nes ši teisė buvo svetima krašto papročiams ir tradicijoms17.

Kartu būtina pažymėti, kad Vakarų Europos mies-tai įgijo teises po ilgos kovos, patys išsiugdydami jos nuostatus. O Lietuvos miestams suteiktoji teisė buvo naudinga ne tiek jų gyventojams, kiek jų plotų savininkams – LDK ar bajorams, kuriems miestų

įkūrimas tapo savotiška priemone savo iždui papil-dyti18. Atsitikdavo, kad Magdeburgo teisė buvo suteikiama veik tuštiems plotams, pvz., kokiam dva-rui, šalia kurio paprastai būdavo kuriami miestai, o pats miestas taip ir neatsirasdavo. Toks dirbtinai atsiradęs miestas dažnai būdavo kraštui svetimas organizmas ir ilgainiui arba išnykdavo, arba virs-davo tik bažnytkaimiu19.

Magdeburgo miesto privilegijos suteikimas Lietuvos miestams su tam tikromis pertraukomis vyko dau-giau nei tris šimtmečius. V. Kryževičius nurodo tokią

chronologine eilę20: Klaipėda – 1257, Vilnius – 1387, Kaunas – 140821, Trakai – 1408, Merkinė – 1569, Vištytis – 1570, Skuodas (suteikta Kulmo teisė) – 1572, Veliuona – 1580, Alytus – 1581, Biržai – 1589, Kėdainiai – 1590, Virbalis – 1593, Lazdijai – 1597, Kretinga – 1609, Jurbarkas – 1611, Joniškis – 1616, Simnas – 1626, Varniai – 1635, Naumiestis – 1643, Šeduva – 1654, Vilkaviškis – 1660, Šventoji – 1685, Šiauliai – 1713, Liudvinavas – 1719.

XVI a. viduryje Magdeburgo miesto teises jau turėjo 13 dabartinės Lietuvos teritorijoje esančių miestų, o iki XVIII a. privilegijuotųjų skaičius išaugo iki 83. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad ne visi miestai, gavę turgų ir mugių privilegijas, turėjo Magdeburgo miesto teises22.

Rotušė, pastatyta svarbiausioje miesto dalyje, dažnai jau greta esančių kulto paskirties pastatų, tapdavo kertiniu miesto visuomeninio centro formavimo elementu. Pagal A. Miškinį, visuomeninio cen-tro buvimas ir atitinkama jo forma (aikščių grupė, viena aikštė, centras be aikštės) laikytinas vienu iš svarbiausių miesto požymių, atsispindinčių miesto-vaizdyje23.

Svarbi Magdeburgo teisės nuostata buvo draudimas privačių turgų kaimuose, kartu įteisinant miesto prekybos monopoliją. Prekybai miestuose buvo įku-riamos stacionarios turgavietės, greta kurių kūrėsi prekybininkai ir amatininkai, suteikdami miesto centrui tam tikrą užstatymo pobūdį ir formą. Kadangi amatininkų cechai ir pirklių gildijos buvo teisės subjektai, jos galėjo reguliuoti savo narių skai-čių, taip netiesiogiai darydamos įtaką miesto užsta-tymo pobūdžiui.

63

II

. AR

CH

IT

EC

TU

RE

, UR

BA

N P

LA

NN

IN

G, H

ER

IT

AG

EDraudimas perleisti miesto žemes ne miestiečiams turėjo įtakos mieste formuojamų posesijų dydžiams ir skaičiui. Magistratui taip pat priklausė rūpintis tiltų statyba, vandentiekio tiesimu, gatvių grindimu, gaisrine sauga, miesto gynyba. Šios magistrato kom-petencijos diktavo ir reikalavimus pastatų statybai, jų architektūrai ir medžiagiškumui, nors ir primi-tyviam, tačiau pastebimam sklypų ir pačių miesto teritorijų funkciniam zonavimui. Visa tai turėjo tie-sioginę įtaką konkretaus miesto vaizdui.

Atskirai reikėtų paminėti žydų ir religinių konfesijų privilegijas, nes jų įgyvendinimas taip pat turėjo įta-kos miestų vaizdui. Pirmoji privilegija LDK žydams buvo sudaryta remiantis ankstesne Kališo srities žydams (Lenkijoje) suteikta Boleslovo Pamaldžiojo privilegija (1264 m.)24. Beje, pirmosios privilegijos žydams buvo suteiktos anksčiau negu daugeliui miestų Magdeburgo teisės. Žydams Lietuvoje buvo leidžiama statytis ir turėti namus bei sklypus prie turgaus, gatvių ir kitur, statyti ir turėti sinagogą, įrengti kapines, laikyti savo mokyklą, pirtį, gaminti ir pardavinėti alų, degtinę ir midų, verstis prekyba ir amatais, supirkinėti gyvulius ir pardavinėti mėsą, laikyti visokių prekių namuose ir turguje pardavi-nėti, uolektimis matuoti, svarais sverti ir kita veikla užsiimti, kas, be abejo, negalėjo nepaveikti ir miesto, kuriame žydai gyveno, vaizdo.

Be Magdeburgo miesto privilegijų, privilegijų žydų bendruomenei būtina paminėti ir privilegijas religi-nėms konfesijoms, kurių atsiradimą reikia sieti su Lietuvos krikštu. Oficialiais Lietuvos krikšto metais laikomi 1387 m., nors Mindaugas buvo pasikrikšti-jęs dar 1251 m. Lietuvos krikšto akcijos pradžią žen-klina Jogailos privilegijos Vilniaus vyskupui, kurio-mis įsteigiama ir aprūpinama vyskupo institucija25.

Tuoj po krikšto Jogaila pastatė katedrą ir dar 7 pir-mąsias parapines bažnyčias krašte (Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčine, Medininkuose, Krėvoje, Balčiuose ir Ainoje)26. Vėlesniais metais ne tik buvo statomos bažnyčios ir vienuolynai, bet ir įkuriamos mokyklos, steigiami universitetai, rūpinamasi knygų leidyba. Vien tik pažvelgus į išlikusias įvairių archi-tektūros stilių bažnyčias galima drąsiai teigti, kad krikščionybės įvedimas neabejotinai padarė įtaką ir Lietuvos miestų vaizdui.

Dauguma sakralinių objektų yra pavieniai statiniai. Beveik visi sakraliniai pastatai yra kraštovaizdžio arba vietos lygmens dominantės. Ryškiausios domi-nantės yra katalikų bažnyčios, kurios dažniausiai statytos miestų erdvinės kompozicijos ašyje arba kaip elementas, siejantis dvarų sodybą su miestelių gyvenvietėmis. Iki šiol dauguma katalikų bažnyčių varpinių tebėra svarbiausios istorinio kraštovaiz-džio vertikaliosios dominantės27.

LietuVos MaGDeBurGo MiestŲ FizionoMiniai PožyMiai

Istoriniai Lietuvos miestai nors ir sudaro vieną didelę grupę, tačiau yra labai skirtingi ne tik savo forma (planu ir vaizdu), bet ir dėl daugelio veiksnių, nulėmusių jų atsiradimą ir raidą. Tam turėjo įta-kos ne tik gamta, bet ir jų ūkinės raidos savitumai, kuriems įtakos turėjo ir suteikiamos Magdeburgo teisės.

Nors Lietuvos miestų tinklas yra gana tankus, tačiau tai nebuvo dideli miestai. Tiek savo dydžiu, tiek gyventojų skaičiumi jie smarkiai atsiliko nuo to meto Vakarų ar Vidurio Europos miestų. XV a. pra-džioje Lietuvoje buvo apie 150 gyvenviečių, kurios vėliau virto miestais, miesteliais, ir tokie išliko iki šių dienų. Nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, ar visos minėtos gyvenvietės, greičiausiai tik jų dalis, jau turėjo miesto požymių. Bet užtat galima tvirtinti, kad XV a. pradžioje jau buvo padėti pama-tai būsimam miestų išdėstymui28.

Dėl tam tikrų valstybės raidos praeityje ypatumų Lie-tuvoje iki 1940 m. vykdytų funkcijų požiūriu išskyrė dvi gyvenviečių grupės: miestai ir miesteliai29. Iki XVIII a. pabaigos miesteliai skyrėsi nuo miestų dau-giausia juridiniu statusu: neturėjo miesto teisių, nors dažnai naudojosi miestelių steigimo, turgų ir preky-mečių privilegijomis. Be to, miesteliuose propor-cingai daugiau negu miestuose gyveno žemės ūkiu besiverčiančių žmonių, o tai liudija ir apie funkcinį artimumą kaimo gyvenvietėms. Toks ūkinės vei-klos dvilypumas suformavo miesteliuose savitus, ir miestams, ir kaimams įvairiu mastu būdingus fizio-nominius požymius. Kaip ir miestuose, susidarė tie patys plano tipai ir jų variantai, prekybinio pobū-džio aikštės ar jų grupės (kompleksai), analogiškas

64

II

. A

RC

HI

TE

KT

ūR

A,

UR

BA

NI

ST

IK

A,

PA

VE

LD

AS

ar panašus užstatymo pobūdis, prekybininkų ir amatininkų apgyvendintos teritorijos, tokios pat ar panašios panoramos. Kita vertus, žemės ūkiu besi-verčiančių gyventojų užimtos miestelių periferinės dalys mažai skyrėsi nuo kaimų užstatymo. Taigi miesteliuose miestams būdingi fizionominiai požy-miai išryškėjo nevienodai. Dalis miestelių nedaug tesiskyrė nuo tam tikro kaimo gyvenviečių funkci-nės grupės – bažnytkaimių30.

A. Miškinis kaip miesto fizionominius požymius išskyrė: tam tikrą pagrindinių gatvių tinklo formą; visuomeninio centro buvimą ir atitinkamą jo formą (aikščių grupė, viena aikštė, centras be aikštės; tam tikras centro (prekybininkų ir amatininkų apgy-ventos teritorijos) užstatymo pobūdis ir forma; tam tikras bendras vaizdas)31 .

MiestŲ užstatyMo reGLaMentai ir žeMĖs VaLDos

,,Miestas, kaip galima spręsti iš istorijos, yra maksi-malios bendruomeninės galios ir kultūros koncen-tracijos taškas. Tai yra vieta, kurioje difuziški atskirų blyksnių spinduliai susifokusuoja, įgydami socialinį aktyvumą ir reikšmingumą. Miestas yra integruotų socialinių santykių forma ir simbolis: tai šventyklos, rinkos vieta, teisingumo rūmai ir žinių akademija. Čia, mieste, civilizacijos gėrybės dauginasi ir įvai-rėja, čia žmogaus patyrimas transformuojasi į regi-mus ženklus, simbolius, elgsenos būdus, tvarkos sistemas,“ – rašė miesto ir civilizacijos istorikas ir teoretikas Lewis Mumfordas32.

Analizuodamas įvairius miesto vaizdą formuojan-čius veiksnius, K. Linčas (Kevin Andrew Lynch) siūlo vertinti miestą arba jo dalį kaip savotišką erdvėje išsidėsčiusią labai didelę konstrukciją, kurią galima suvokti per ilgą laiko tarpsnį, tam tikromis pastan-gomis apmąstant sąmonėje fiksuojamą informaciją. Miesto mentaliniam suvokimui K. Linčas išskyrė penkis pagrindinius miesto vaizdą formuojančius elementus, kurie miesto naudotojų sąmonėje for-muojasi kaip vietos simbolių grandinė – vizualinių mazgų, erdvių ir tūrių, sudarančių miesto ženklus ir reprezentuojančius miestą, visuma. Pagal K. Linčą, formuojant miestovaizdį labai svarbu išryškinti ats-kirus vizualinius akcentus, kurie palengvina miesto

suvokimą, tai: keliai (paths), gatvės, takeliai, takai, kiti pėsčiųjų maršrutai; kraštai (edges), suvokiamos ar pastebimos ribos, tokios kaip sienos, tvoros, pas-tatai; rajonai (districts), palyginti dideli miesto kvar-talai, išsiskiriantys savo identitetu ar charakteriu; mazgai (nodes), pagrindiniai ar lokalūs susikirtimo taškai; lengvai identifikuojami objektai, tarnaujan-tys kaip orientyrai (landmarks)33.

Visi šie miesto įvaizdžio elementai funkcionuoja kompleksiškai. Mazgai struktūrizuoja rajonus, rajo-nus išryškina ribos, išraižo keliai, ženklina orienty-rai. Šie elementai yra pagrindinė informacija apie miesto vaizdą. Tačiau analizuojant miestą būtina kreipti dėmesį ir į socialinį kultūrinį laikotarpio kontekstą.

Visais laikais miestų užstatymą buvo stengiamasi reglamentuoti, ypač miesto centre. Ne išimtis ir magdeburginiai miestai. Senųjų magdeburginių miestų vaizdą jų ankstyvuoju plėtros metu lėmė ne tiek noras estetiškai formuoti miesto sandarą ar urbanistinės kompozicijos suvokimas, kiek grynai utilitariniai klausimai, visų pirma sietini su miesto saugumu ir higienos reikalavimais. Be to, didžioji dauguma Lietuvos miestų buvo maži, dažnai nioko-jami gaisrų, todėl identifikuoti jų vaizdą, naudojan-tis K. Linčo metodu, ankstyvuoju jų kūrimosi peri-odu nėra galimybių, todėl toliau apžvelgsime tik gan primityvų, tačiau miestovaizdžiui turėjusį įtakos, utilitarinį statybos reglamentavimą.

Iš miestiečių buvo reikalaujama statyti gražius namus, kaminus mūryti, stogų nedengti šiaudais, nestatyti šalia namų ūkinių pastatų. 1776 m. naiki-nant miestų savivaldą, bene didžiausias priekaištas buvo, kad jie neturi ,,miesto išvaizdos“, juose yra mažai gyventojų, o namai panašūs į kaimo trobas34.

Ypač daug žalos miestams darydavo dažni gaisrai, todėl buvo reikalaujama stogus dengti ne šiaudais, o gontais ar lentomis: toks reikalavimas yra jau 1607 m. Kretingos privilegijoje. Čia, be to, nuro-doma, kad kaminai iškiltų virš stogo ir būtų valomi. XVII a. viduryje iš Biržų miestiečių reikalaujama, kad namai būtų tvarkingai statomi, o kaminai būtų mūryti ir iškiltų viršum stogo. Miestiečiai stogus privalėjo dengti ,,prūsiškai“, t.y. stiegėmis; neišga-lintieji dengti stiegėmis turėjo dengti gontais. Lentų

65

II

. AR

CH

IT

EC

TU

RE

, UR

BA

N P

LA

NN

IN

G, H

ER

IT

AG

Estogai Biržuose buvo draudžiami. 1708 m. Skuode nurodoma, kad namus dengti reikia stiegėmis, pirk-tomis iš dvaro plytinės. 1764 m. Joniškyje įsakyta stogus dengti lentomis, o bravorus iš miesto iškelti. 1739 m. Kėdainiuose reikalaujama statyti geresnius namus ir dengti juos stiegėmis arba gontais. Matyt, mieste mūrinių namų buvo nedaug, nes 1667 m. abipus Nevėžio stovėję 8 didesni ir 15 mažesnių mūrinių namų. Po 1780 m. gaisro buvo tiesiog įsa-koma stogus dengti gontais. 1794 m. gatves jau buvo reikalaujama grįsti akmenimis, o jų pakraščiais kasti griovius vandeniui nutekėti ir kanalizacijai.

Vilniuje 1766 m. įsakyta nugriauti medinius namus prie Rotušės aikštės. Pagrindinėse miesto gatvėse medinių namų liko. Įsakyta tik kaminus mūryti viršum stogų, o juos dengti stiegėmis. Pastarasis reikalavimas aptinkamas ir lokacinėse privilegi-jose (1569 m. Merkinės, 1667 m. Simno ir kt.). Bet apskritai XVIII a. miestuose buvo dar viena kita ir dūminė pirkia. Pavyzdžiui, 1738 m. Skuode, prie turgaus, stūksojo namas su atviru ugniakuru. XVIII a. pradžioje Kėdainiuose minima baltoji (švarioji) troba, kamara ir virtuvė.

Rūpinantis miestu ir saugantis gaisrų, miesto pose-sijose (sklypuose) buvo draudžiama statyti ūkinius pastatus. Tokį draudimą 1636 m. paskelbė K. Radvila Biržuose. Miesto ūkiniams pastatams jis paskyrė žemes už Apaščios upės, įsakydamas mieste statyti tik gyvenamuosius namus, būtinai fasadu išeinan-čius į gatvę. Gatvių posesijose statomi gyvenamieji namai, o ūkiniai pastatai – vadinamosiose kluonvie-tėse, kur iškultiems šiaudams ir pašarui įrengiamos daržinės, javams kulti – klojimai, gyvuliams – tvar-tai ir numai. Miestų gynybos reikalams statomos sienos – tvoros su vartais, o kai kur (pavyzdžiui, Biržuose) įrengiamos gynybinės užtvaros. Miestai turėjo taip pat aptvarus gyvuliams varyti.

Nei vandentiekio, nei kanalizacijos miesteliuose nebuvo, todėl švarai palaikyti ir vandeniui nutekėti buvo kasami grioviai.

Kaip ir 1636 m., 1682 m. instrukcija Biržuose rei-kalauta ūkinius pastatus statyti tik už miesto, vala-kuose, turėti miesto pirtį, o privačias – nugriauti. Miestiečiai įpareigojami pastatyti miesto ply-tinę, kalkių krosnį ir alaus daryklą, išgrįsti gatves

akmenimis, o aplink miestą supilti pylimą ir aptverti aštriakuolių tvora.

Miestuose, centrinėje jų dalyje, buvo rotušė ir tur-gaus aikštė. Turgaus ir mugės dieną teismo ar mies-tiečių sueigos pradžią skelbė rotušės varpas, virš rotušės buvo iškeliama vaito vėliava. Rotušės bokšte paprastai kabėjo miesto laikrodis, rotušėje buvo tūrio ir svorio matai.

Prie turgaus ir pačioje rotušėje buvo vadinamųjų kromų. Juose pardavinėtos atvežtinės prekės, o vie-tos amatininkų gaminiais prekiauta aikštėje.

Svarbūs miesto akcentai buvo bažnyčia, špitolė (beturčių, senelių prieglauda), mokykla ir vaistinė. XVII a. pabaigoje Kėdainiuose būta dviejų vaistinių. Vaistinei atidaryti reikėjo gauti karaliaus ar didiko privilegiją.

Kiek ir kur Lietuvoje buvo mokyklų, nustatyti sunku. Daugiau duomenų tėra apie jėzuitų mokyklas – kolegijas, misijas. Be Vilniaus kolegijos (1570 m.) ir universiteto (akademijos, 1579 m.), jėzuitai turėjo kolegijas Kražiuose, Varniuose, Kaune. Kitur jėzu-itai turėjo misijų. Be jėzuitų, savo mokyklas turėjo pijorai, pranciškonai, trinitoriai, dominikonai ir kitos vienuolijos.

Miesto žemę sudarė posesijos (sklypai), kuriose buvo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, daržai, valakų ariama žemė, pievos ir ganyklos. Miestams žemė buvo skiriama labai skirtingai. Tai buvo numatoma Magdeburgo teisių suteikimo privilegijose ir dvarų savininkų nuostatuose.

MiestŲ PLaninĖ struKtūra, tūrinĖ ir erDVinĖ KoMPoziCija

Vizualiai orientuojantis miesto erdvėje, svarbiausias vaidmuo tenka užstatymo dominantėms – iškiliems architektūros pastatams, statiniams, kontrastuojan-tiems su aplinkiniu užstatymu savo aukščiu, tūriu, forma ir spalva. Pagal K. Linčą, dominantės for-muoja lengvai įsimenamą ženklų sistemą, padedan-čią orientuotis35. Dominančių kompozicinę reikšmę gali sustiprinti kraštovaizdžio ypatumai, todėl, prieš rengiant urbanistinius projektus, svarbu tuos ypatu-mus estetiškai apmąstyti ir įvertinti.

Kaip rašo J. Vanagas, architektūrinės planinės

66

II

. A

RC

HI

TE

KT

ūR

A,

UR

BA

NI

ST

IK

A,

PA

VE

LD

AS

kompozicijos pilnatvė ir atitinkamas miesto įvaizdis, regimasis įspūdis daugiausia priklauso nuo to, kaip rišliai ir meniškai koordinuotai suprojektuota miesto orientyrų, architektūrinių ansamblių ir fono erdvių sistema, kaip sukomponuota visa miesto erdvinė struktūra – trimatėmis dimensijomis išreikšti kom-poziciniai miesto ar jo dalies užstatymo ypatumai36.

Objekto urbanistinė kompozicija paprastai kuriama sudarant miesto planą. Miesto planas – tai sumažin-tas realaus miesto ir jo elementų – gatvių, aikščių, užstatymo zonų, želdynų plotų grafinis pavaizda-vimas. Svarbiausia miesto plano sandaros dalis – gatvių tinklas, lemiantis būsimos architektūri-nės kompozicijos projekciją žemėje. Svarbiausias erdvinės struktūros elementas – miesto centras. Įprasta, kad jame sutelkiami architektūros požiūriu išraiškingiausi ir socialiai reikšmingiausi pastatai ir įrenginiai, monumentai. Taip centras tampa pagrin-diniu miesto materialinės ir dvasinės kultūros židi-niu, vieta, kurioje realizuojama intensyvi gyventojų visuomeninė ir socialinė veikla37.

Nors pradžioje miestų gatvių tinklas dažniausiai atsirado ir neplaningai, tačiau, identifikuojant mag-deburginių miestų vaizdą, svarbu įvertinti tai, kada gatvių tinklas ir miesto centrinė dalis imama tvar-kyti planingai. Ilgą laiką vyravusi koncepcija, kad planingas tvarkymas prasidėjo tik XVI a. susilaukė kritikos. A. Pilypaitis nurodo XVI a. pirmąją pusę38, A. Miškinis, siedamas tai daugiau su Vilniumi, rašo, kad tai XVI a. vidurys39, o V. Butkus, J. Oksas, A. Vaškelis, remdamiesi naujausiais duomenimis, – atsiradus daugiau istorinių šaltinių ir ypač išsiplėtus archeologiniams tyrinėjimams, iškėlė naują, daug ankstesnės miesto pradžios koncepciją, – teigia, kad Kauno miestas planingai buvo tvarkomas jau XV a. I pusėje, ir sieja tai su Magdeburgo teisių gavimu (žr. 21 nuorodą). Kaip aiškina A. Vaškelis: „Seniau-sios, centrinės, senamiesčio dalies reguliarus sta-čiakampis išplanavimas, remiantis archeologiniais duomenmis, datuojamas XIV a. pabaiga – XV a. pradžia.“40 Jis siejamas su Vidurio Europoje (XIII–XIV a.) susiformavusia lokuotų miestų reguliaraus planavimo idėja, kuri buvo paskelbta ir prigijo Kaune per tarpininkus vokiečių pirklius kolonis-tus41.

Aptardamas Vilniuje XVI a. iškilusius miesto pla-navimo uždavinius, susijusius su geresnių sąlygų prekybai, ekonomikai ir apskritai miesto gyvenimui sudarymu, Pilypaitis rašo: „Plečiant prekybą, įren-giant turgus, reikėjo vis didesnių aikščių. Kreivos gatvės ir netaisyklingi kvartalai savaimingai susi-klosčiusios radialinės ar linijinės struktūros mieste labai trukdė skirstyti sklypus miestelėnams. Visa tai vertė ieškoti naujų, tobulesnių miestų statybos būdų, jų pavyzdžių artimiausiose kaimyninėse šalyse.“ 42

Miestų planavimo klausimus buvo pradėta spręsti valstybiniu mastu. Didžiojo kunigaikščio 1536 m. patvirtintame Vilniaus miesto valdybos ir miestie-čių susitarime sakoma, kad toliau nebus galima sta-tyti namų savavališkai, ,,ne pagal rėžį“. Susirūpinta miestų tvarkymu, statybos ir planavimo regulia-vimu, gaisrinių ir sanitarinių reikalavimų įvedimu. Pradėta plačiau taikyti stačiakampio miesto planą su taisyklingu gatvių tinklu ir stačiakampe turgaus aikšte centrinėje dalyje. Pagal stačiakampio miesto planą statyti ne tik nauji miestai, bet perplanuoti ir išplėsti buvusieji43.

Miestai ir jų centrai buvo statomi pagal iš anksto paruoštą schemą (planą) taikant modulį (ilgio matmenį – rėžį)44. Miesto teritorija buvo dalijama į skirtingo dydžio stačiakampius kvartalus, o šie – į vienodus miestelėnų sklypus, kurių pločio ir ilgio santykis buvo 1:3 arba 1:2,5 (2:5)45. Tokioje papras-toje ir aiškioje miesto plano kompozicijoje svarbus vaidmuo priklausė turgaus aikštei. Į jos kampus sueidavo po dvi viena kitai statmenos gatvės. Taip aikštė buvo įjungiama į viso miesto plano kompo-zicijos struktūrą. Dažnai miestai buvo pradedami matuoti nuo turgavietės, nužymint iš jos kampų išeinančias gatves. Taisyklinga kvadratinė arba sta-čiakampė aikštė buvo tas branduolys, apie kurį kon-centravosi visas miesto planas. Tik senesni didieji miestai turėjo po keletą aikščių46.

Aikštę supę pastatai, kaip ir visame mieste, daugiau-sia buvo mediniai ir vieno aukšto, be puošybos ele-mentų (arkadų, puošnių frontonų). Išimtis buvo tik didieji miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Kėdai-niai. Kadangi miesto sklypai buvo pakankamai pla-tūs, namai buvo statomi šonu į aikštę arba gatvę, todėl Lietuvos miestuose vyravo lygi ir rami stogų

67

II

. AR

CH

IT

EC

TU

RE

, UR

BA

N P

LA

NN

IN

G, H

ER

IT

AG

Ešelmenų linija. Svarbus miesto centro akcentas buvo miesto rotušė, kuri paprastai būdavo dviejų aukštų, su bokštu. Nors rotušė buvo ne vienintelis aukštas pastatas mieste, tačiau būtent jos bokštas pabrėž-davo geometrinį miesto centrą47.

Anot A. Pilypaičio, miesto aikštė buvo skirta pre-kybai, o jos vidurys – miesto visuomeniniams ir prekybiniams pastatams: rotušei, krautuvėms, san-dėliams. Kulto pastatai paprastai buvo statomi ato-kiau nuo aikštės. Kai kurių taisyklingo plano miestų (Virbalio, Skuodo, Kretingos) turgaus aikštėse esan-tys kulto pastatai yra vėlesnių laikų. Aikštės kam-puose, prie svarbiausių gatvių sankryžos, dažniau-siai buvo užvažiuojamieji namai (karčemos). Aikš-tės pakraščiais buvo statomi gyvenamieji namai ir prekybiniai pastatai (svečių, užvažiuojamieji namai, mažos krautuvės ir kt.). Tik rotušė stovėjo turgavie-tės viduryje48.

Daugelio miestų ir miestelių anksčiau savaimingai susidaręs radialinis planas valakų reformos metu nebuvo pakeistas. Tačiau intensyvėjant prekybai ir plintant amatams kito ir miesto planas, daugėjo įvairios paskirties pastatų, kurie praturtino gatvių ir aikščių architektūrą. Nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pradžios labai sumažėjo pagal stačiakampį miesto planą pradėtų statyti arba rekonstruoti Lietuvos miestų ir miestelių, beveik nenaudotos naujos epo-chos dvasią, jos kūrybinį potencialą, baroko princi-pus atitikusios urbanistinės sistemos49.

Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestų, sklypai buvo platesni už daugelio Vakarų Europos miestų sklypus. Dėl to skyrėsi ir užstatymas: Vakarų Europos miestų kvartalai daugiausia buvo apstatyti ištisu perimetru, o Vilniuje vis dar buvo nemažai tarpų50. Apie XVIII a. vidurį pertvarkomuose pagal klasicistinius principus miestuose ir miesteliuose buvo kuriamas stačiakampis gatvių tinklas ir aikštė. Tačiau klasicistinės architektūros poveikis miestų ir miestelių vaizdui buvo nevienodas. Ryškiausiai jis atspindėtas Vilniuje, kur buvo pastatyta daug naujų ir rekonstruota senųjų pastatų51.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai nei savo dydžiu, nei gyventojų skaičiumi negalėjo lygin-tis su didžiąja dauguma to meto Vidurio Europos miestų. Dėl nuolat siautėjusių gaisrų ir karų nuolat

keitėsi miestų kiemų ir jų gyventojų skaičius. Dalis miestiečių, nors ir gyvendami mieste, turėjo žemės už miesto ribų ir vertėsi žemdirbyste. Tokių miestie-čių (žemdirbių), 1789 m. liustracijos duomenimis, suskaičiuota net 43 procentai. Toks didelis mieste gyvenančių žemdirbių, kurių negalima priskirti nei amatininkams, nei pirkliams, skaičius rodo akivaiz-džius miestų agrariškumo požymius.

Nors iš miestiečių buvo reikalaujama statyti gražius namus, kaminus mūryti, stogų nedengti šiaudais, nestatyti šalia namų ūkinių pastatų, tačiau visa tai ankstyvuoju magdeburginių miestų plėtros peri-odu lėmė ne tiek estetiniai reikalavimai formuoti miesto sandarą ar kompozicijos suvokimas, kiek grynai utilitariniai klausimai, visų pirma sietini su miesto saugumu ir higienos reikalavimais. Šiuos rei-kalavimus galima vertinti ir kaip sklypo statybos ir pastato architektūrinės išvaizdos reglamentus. Toks reglamentavimas nebuvo unifikuotas ir dažniausiai skirtinguose miestuose skyrėsi.

Nors sklypų tvarkymo, pastatų statymo ir kiti miesto plėtrai ir vaizdui įtaką darantys reikalavimai buvo nustatomi, tačiau svarbu ir tai, kieno iniciatyva tai buvo daroma. Iš nagrinėtos archyvinės medžiagos matyti, kad draudimai ir įsakymai dėl miestų tvar-kymo daugiausia buvo duodami miesto valdytojo (šeimininko), o ne magistrato, kuriam veikiausiai buvo pavedama tik įsakymo ar draudimo vykdymo priežiūros funkcija.

Magdeburginių miestų steigimo privilegijose dažnai miesto vaizdas jau buvo tarsi užkoduojamas nuro-dant pagrindinius miesto vaizdą formuojančių ele-mentų parametrus ar jų išvaizdą (gyvenamosios ir pagalbinės – ūkinės teritorijos, miestelėnų sklypų dydį, centrinės aikštės gabaritus ir formą, teritorinį ir socialinį miesto žemės zonavimą; aikštės, gretimos teritorijos ir svarbiausių miesto gatvių užstatymo pobūdį; gatvių ir aikščių grindinį; priešgaisrinius reikalavimus; svarbiausio miesto pastato – rotušės privalomumą).

Reikalavimus sklypus mieste užstatyti per nustatytą laiko terminą (kitaip jie bus perleisti kitiems) galima vertinti kaip žemės naudojimo kontrolės mecha-nizmą.

68

II

. A

RC

HI

TE

KT

ūR

A,

UR

BA

NI

ST

IK

A,

PA

VE

LD

AS

MaGDeBurGo MiestŲ raiDos ir MiestoVaizDžio PoKyČiŲ Priežastiniai ryŠiai

Svarbiausiu magdeburginę miesto savivaldą repre-zentuojančiu vizualiniu akcentu ir tūrine dominante laikytina rotušė, kurią pasistatyti turėjo kiekvienas savivaldą gavęs miestas. Aplink rotušę ar greta jos formavosi miesto aikštė, skirta prekybai. Aikštei priklausė svarbus miesto kompozicinis vaidmuo. Ji tapo savotišku mazgu, pagrindinių ir lokalių kryp-čių susikirtimo tašku. Į stačiakampės aikštės kam-pus paprastai sueidavo po dvi viena kitai statmenos gatvės, taip įjungdamos aikštę į visą miesto plano kompozicinę struktūrą. Taigi rotušė su ją supančia aikšte tapdavo savotišku magdeburginio miesto aukso viduriu, aplink kurį formuodavosi miesto visuomeninis prekybinis centras ir gyvenamųjų namų kvartalai. Reikalavimas statyti mieste gražius namus yra siejamas su miesto architektūros (šiuo atveju ir vizualinės) kokybės gerinimu. Miestiečiai, neišgalėję prižiūrėti namo, turėjo jį parduoti ir keltis į miesto pakraštį.

Magdeburginiame mieste aiškiai identifikuojami kvartalai, išsiskiriantys savo identitetu ar charak-teriu. Tai prekybiniai visuomeniniai centrai, ats-kirų bendruomenių gyvenamosios vietos, ūkinės zonos. Grįstos gatvės, susisiekimo sistemos plėtra, tiltai, kanalizacijos ir vandens nutekėjimo grioviai,

gynybinės tvoros ir vartai taip pat laikomi miesto-vaizdį formuojančiais ir identifikuojančiais vizuali-niais akcentais.

Ieškodami ryšio tarp Magdeburgo miesto teisės normų ir miesto vaizdo pokyčių, susiduriame su tam tikra problema, kuri iš dalies sunkina kai kurių pokyčių priskyrimą. Gali kilti abejonių, ar įvykę pokyčiai nebūtų įvykę ir tuo atveju, jei miestas nebūtų gavęs Magdeburgo privilegijų ir ar suteik-tos privilegijos garantavo miesto plėtros procesą. Iš 24 Magdeburgo miesto teises turėjusių 5 miestai statusą prarado, o dar 4 formaliai netenkina nusta-tytų kriterijų. Sudėję miestus, praradusius statusą ir formaliai neatitinkančius kriterijų, gauname 37,5 %. Tai liudija, kad miestų vystymasis priklauso ne tik nuo privilegijų ir Magdeburgo teisių suteikimas savaime sėkmingos miesto ateities negarantavo.

Reikia pastebėti, kad ne tik Magdeburgo miesto privilegijos, bet ir privilegijos apskritai, pvz., privi-legijos žydų, kitoms etninėms bendruomenėms ar atskiroms amatininkų grupėms ar veiklos sritims, turėjo įtakos miesto plėtrai ir jo vaizdui (1 pav.).

Būtina įvertinti integruotos ir koordinuotos plėtros charakterį, t. y. tai, kad miesto plėtra kompleksiškai rūpinosi miesto magistratas, nors dažnai nurody-mus gaudavo ir iš konkretaus miesto savininko ar valdytojo. Kompleksiškai tvarkomas miestas buvo

1 pav. Škotų bendruomenės pastatai Kėdainiuose. Vytauto Petrušonio 2014 m. nuotrauka

69

II

. AR

CH

IT

EC

TU

RE

, UR

BA

N P

LA

NN

IN

G, H

ER

IT

AG

E

daug gyvybingesnis, ką parodo ir tai, kad išlikę ir labiausiai išsivystę Lietuvos miestai būtent tie, kuriems buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Tai aki-vaizdžiai demonstruoja ir anksčiau Magdeburgo tei-ses turėjusių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių, Trakų istoriniai senamiesčiai. Iki šių dienų išliko didžiausių ir svarbiausių magdeburginių miestų struktūriniai planiniai elementai (plano tipas ir gatvių tinklas), tūriniai erdviniai elementai (aikštės ir pastatai), svarbiausi vizualiniai akcentai – rotušės (2 pav.).

DaBartiniŲ ir MaGDeBurGiniŲ MiestŲ PLĖtros teisinio reGuLiaViMo yPatuMai

Dabartinio ir magdeburginio miesto plėtros regulia-vimas turi daug panašumų. Seniau valdovas, suteik-damas Magdeburgo miesto privilegiją, dažnai joje nurodydavo ir pagrindinius plėtros reikalavimus. Vėliau miesto valdytojas ar savininkas savo leidžia-mais teisės aktais ir toliau savotiškai reglamentavo plėtros procesą. O magistratas, vadovaudamasis suteiktų privilegijų nuostatomis ir vėlesniais tei-sės aktais, miesto plėtrą administravo. Šiais laikais procesas panašus. Centrinės valdžios institucijos (Seimas, Vyriausybė, ministerijos) priima teisės aktus, reglamentuojančius patį plėtros procesą ir

pagrindines nuostatas ar reikalavimus, o savivaldos institucijos šias nuostatas įgyvendina pagal joms suteiktą kompetenciją. Šiuo atveju Magdeburgo tei-syno analogas yra Vietos savivaldos įstatymas52.

Kadangi centrinės valdžios teisės aktuose dažniau-siai būna nurodyta, kas turi būti padaryta, o pasi-rinkti kelią, kaip tai įgyvendinti turi savivaldybė, sėkmę plėtros procese nulemia ne tik miesto geo-grafinė padėtis, ekonominis, socialinis ar kultūrinis potencialas, bet ir geri administravimo įgūdžiai, profesionalumas, atsakomybė už priimamą spren-dimą. Savaime aišku, kad plėtros mastų anksčiau ir dabar lyginti negalima, tačiau galima įžvelgti bendrų panašumų. Tiek seniau, tiek ir dabar nebuvo galima statyti bet kur ir bet kaip. Egzistavo ir egzistuoja teritorijų funkcinio zonavimo reikalavimai, taip pat reikalavimai pastatų architektūrai ir konstrukci-joms, tačiau vienas esminis skirtumas gana ryškus. Tai ankstesniais metais egzistavęs plėtros komplek-siškumas ir nuoseklumas. Naujos miesto teritori-jos buvo užstatomos nuosekliai, viena po kitos, ko negalima pasakyti apie dabartinės chaotiškos urba-nizacijos tendencijas, kada miesto plėtra numaty-tose teritorijose vykdoma tarsi šuoliais, atskirais objektais, neužtikrinant teritorijos užbaigtumo, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros įrengimo.

2 pav. Kauno rotušės aikštė XIX amžiuje. Napoleono Ordos piešinys. Levandauskas, Vytautas; Vaičekonytė-Kepežinskienė, Renata. Napoleonas Orda: senosios Lietuvos architektūros peizažai, – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 79

70

II

. A

RC

HI

TE

KT

ūR

A,

UR

BA

NI

ST

IK

A,

PA

VE

LD

AS

Tokia plėtra skatina miestų išskydimą, neužtikrina gero susisiekimo, nėra pateisinama ekonomiškai, neužtikrina būtinos aplinkos kokybės reikalavimų. Taip pat paminėtinas seniau egzistavęs daug efek-tyvesnis žemės naudojimo kontrolės mechanizmas, kai žemės naudotojas, neužstatęs sklypo per nusta-tytą terminą, privalėjo jį perleisti kitam naudotojui.

Nors architektūros stilių įvairovė buvo neatsiejama miestų raidos dalis, tačiau senuosiuose miestuose beveik tobulai derėjo skirtingu laiku atsiradę skir-tingos stilistikos objektai. Nauji pastatai praturtin-davo miesto erdves, tapdavo vientiso architektūri-nio audinio dalimi, jo meniškomis vertikaliomis ar tūrinėmis dominantėmis.

Deja, tai, kas buvo kurta per amžius ir išliko iki mūsų dienų, šiais laikais dažnai yra sumenkinama dėl nepamatuotų ambicijų, siekiant didesnio pas-tatų aukščio, patalpų ploto. Atsitinka ir atvirkščiai, kai, prisidengiant noru saugoti, neleidžiama prak-tiškai jokia veikla, ir dėl to nukenčia pats saugomas objektas. Šiuo atveju būtina prisiminti Istorinių miestų ir urbanistinių vietovių apsaugos chartijos 10 straipsnį, kuriame teigiama, kad esamų pastatų ansambliai gali būti praturtinti ir šiuolaikiniais ele-mentais, nesuardančiais harmonijos53.

Tad kokius gi pėdsakus magdeburginio miesto kodas paliko dabartiniuose Lietuvos miestuose? Pirma, tai išlikusios, nors ir amžiams bėgant per-tvarkytos rotušės (pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ir Kėdainiuose), kurios ir šiandien liko centrinėmis ir svarbiausiomis istorinio miesto branduolio aikščių dominantėmis. Istoriniuose senamiesčiuose taip pat yra išlikusių senųjų amatų cechų ir gildijų pastatų. Daugelyje miestų išliko vertingų užstatymo ir tūri-nės erdvinės kompozicijos elementų (gatvių tinklas, aikštės planas, gatvių ir aikštės tūrinė erdvė, ,,žydų miestas“, užstatymo fragmentai), kurie saugomi kaip urbanistinis paveldas.

Įstatymų ir kitų teisės aktų gausa ne visada gali būti efektyvi ir tinkamai apsaugoti tai, kas vertinga. Daž-nai atsitinka, kad dėl pačios vertės kriterijų ar apsau-gos priemonių nesutariama, įstatymų nuostatos trak-tuojamos skirtingai, kuriai nors suinteresuotai pusei palankia linkme. Be to, dabartinė teisinė bazė nėra lanksti derinant vertingų miesto plano ir užstatymo

elementų ar jų charakterio perimamumo (dabartine kalba – kultūros paveldo apsaugos) ir miestų plė-tros momentus54. Visa tai, palyginti su kompleksiniu miesto tvarkymo patyrimu, kiek nuvilia. Dėl to dau-gelis vertingų istorinių miestų architektūros praeities savitumų, tarp jų ir išlikę miestų struktūros elementai (gatvių ir aikščių erdvinė kompozicija, gatvių tinklas, istorinių miesto dalių tūrinės ir erdvinės dominan-tės), taip pat vertingi siluetai ir panoramos planuo-jant ar projektuojant lieka nesuprasti ir neįvertinti.

iŠVaDos

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Magdeburgo teisės suteikimas miestams buvo valdovo valios aktas, nulemtas miesto savininko ar valdytojo norų ne tik suaktyvinti miesto plėtros procesą, bet ir gauti papildomų pajamų į iždą.

Jau pačiose magdeburginių miestų steigimo pri-vilegijose buvo užkoduojami pagrindiniai miesto plėtros reikalavimai: pagrindinės gyvenamosios ir pagalbinės – ūkinės teritorijos dydis; centrinės aikštės didumas ir forma; miestiečių sklypų dydis; teritorinis ir socialinis miesto teritorijos zonavimas; aikštės, gretimos teritorijos ir svarbiausių gatvių užstatymo pobūdis; gatvių ir aikščių grindiniai; priešgaisriniai reikalavimai; reikalavimai pastatyti svarbiausią miesto pastatą – rotušę.

Pagrindiniu magdeburginio miesto plano struktū-riniu elementu laikytinas administracinio prekybi-nio centro kompleksas (aikštė, rotušė, prekybinės ir gyvenamosios patalpos). Dėl dažnų gaisrų miestų gatvių ir aikščių erdvinė kompozicija nuolat kito. Didėjo pastatų koncentracija centrinėse miesto dalyse, ryškėjo skirtumai tarp miesto centro ir pakraščių užstatymo tankumo. Pagrindinių miesto erdviniu elementu laikytina centrinė aikštė su tūrine ir dažnai vertikalia dominante – rotuše.

Magdeburginių miestų raidos varomąja jėga gali būti laikomos ir miesto visuomeninės institucijos (cechai, gildijos, tautinės bendruomenės), nulėmu-sios skirtingų planinės struktūros morfotipų atsi-radimą. Magdeburginių miestų plėtrai ir pastatų architektūros stilistikai įtakos turėjo ir privilegijos atskiroms bendruomenėms (pvz., žydams) bei reli-ginėms konfesijoms.

71

II

. AR

CH

IT

EC

TU

RE

, UR

BA

N P

LA

NN

IN

G, H

ER

IT

AG

EMagdeburgo miesto normos gali būti vertinamos kaip to meto miesto planinei struktūrai ir architek-tūrinei išraiškai įtaką padarę urbanistiniai architek-tūriniai reglamentai. Savivaldos suteikimas sudarė sąlygas magistratui kompleksiškai ir integruotai spręsti miesto plėtros klausimus, tačiau negarantavo socialinio, kultūrinio ar ekonominio klestėjimo. Dabartinio ir magdeburginio miesto plėtros regu-liavimas turi daug panašumų. Seniau centrinė val-džia – valdovas, suteikdamas Magdeburgo miesto privilegiją, dažnai joje nurodydavo ir pagrindinius reikalavimus miesto plėtrai. Miesto valdytojas ar savininkas savo leidžiamais teisės aktais ir toliau reglamentavo plėtros procesą, o magistratas, vado-vaudamasis suteiktų privilegijų nuostatomis ir vėles-niais teisės aktais, miesto plėtrą administravo. Šiais laikais procesas panašus. Centrinės valdžios institu-cijos (Seimas, Vyriausybė, ministerijos) priima tei-sės aktus, reglamentuojančius patį plėtros procesą, pagrindines nuostatas ar reikalavimus, o savivaldos institucijos šias nuostatas įgyvendina pagal joms suteiktą kompetenciją.

Magdeburgo miesto kodo pėdsakai šiuo metu – tai kai kurios išlikusios, nors ir amžiams bėgant per-tvarkytos rotušės (jos neretai ir šiandien liko centri-nėmis ir svarbiausiomis istorinio miesto branduo-lio aikščių dominantėmis), istoriniuose senamies-čiuose – senieji amatų cechų ir gildijų pastatai ir daugelyje miestų išlikę vertingi užstatymo ir tūrinės erdvinės kompozicijos elementai (gatvių tinklas, aikštės planas, gatvių ir aikštės charakteris, etninių ir religinių bendruomenių statiniai, užstatymo fra-gmentai), kurie saugomi kaip urbanistinis paveldas.

Dabartinė teisinė bazė nėra lanksti derinant ver-tingų miesto plano ir užstatymo elementų ar jų cha-rakterio perimamumo (dabartine kalba – kultūros paveldo apsaugos) ir miestų plėtros momentus. Visa tai, palyginti su magdeburginio miesto kompleksi-nio tvarkymo patyrimu, kiek nuvilia. Dėl to dauge-lis vertingų istorinių miestų architektūros praeities savitumų, tarp jų ir išlikę magdeburginių miestų struktūriniai elementai (gatvių ir aikščių erdvinė kompozicija, gatvių tinklas, istorinių miesto dalių tūrinės ir erdvinės dominantės), taip pat vertingi siluetai ir panoramos planuojant ar projektuojant neretai lieka nesuprasti ir neįvertinti.

nuorodos

1 Benevolo, Leonardo. Europos miesto istorija. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p.7, 9.2 Grunskis, Tomas. Tradicija ir ideologija miesto visuo-meninėje erdvėje kintančių sociokultūrinių sąlygų kon-tekste. In: Istoriniai miestai: sena ir šiuolaikiška. Vilnius: Savastis, 2003, p. 13.3 Terminas kodas [pranc. code<lot. codex – sąrašas] suprantamas, kaip Magdeburgo teisyne suformuluotas miesto plėtrą programuojantis, organizuojantis ir įtako-jantis veiksnys.4 Karpavičienė, Jolanta. Magdeburgo teisė: ištakos ir transformacijos. In: Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. Kn. 3 /Sudarė Zigmantas Kiaupa, Edmundas Rimša. Vilnius: Mokslas, 2001, p. 186–191; Karpavičienė, Jolanta. Magde-burgo teisė ir lietuviškasis jos kontekstas. In: Mokslo Lie-tuva, 2012, Nr.20, 2013, Nr. 12.5 Šešelgis, Kazys. Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai: nuo seniausių laikų iki 1918 m. Vilnius: Mokslo ir enciklo-pedijų leidykla, 1996.6 Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius: Mokslas, 1999; Miškinis, Algi-mantas. Lietuvos urbanistikos paveldas: genezė ir raidos ypatumai, vertybių išaiškinimas, apsauga ir panaudojimas. Habilituoto daktaro disertacijos tezės. Vilnius, 1994.7 Temai svarbiausi du pirmieji tomai: Lietuvos architek-tūros istorija, t. 1. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. Vilnius: Mokslas, 1988; Lietuvos architektūros istorija, t. 2. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.8 Kryževičius, Vincas. Lietuvos privilegijuotieji miestai. Vilnius: Mokslas, 1981.9 Kryževičius, Vincas. Lietuvos privilegijuotieji mies-tai. Vilnius: Mokslas, 1981; Kiaupa, Zigmantas; Rimša, Edmundas. (sudarytojai) Lietuvos miestų istorijos šalti-niai, t. 2, Vilnius: Mokslas, 1992.10 Landau, Peter. Der Entstehungsort des Sachsenspiegels. Eike von Regpow, Altzelle und die anglo-normannische Kanonistik. In: Deutsche Archiv, 2005, Bd. 61. S.73–101.11 Andriulis, Vytautas; Maksimaitis, Mindaugas; Pakalniš-kis, Vytautas; Plečkaitis, Justinas Sigitas; Šenavičius, Antanas. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002, p. 96–98.12 Ibid., p. 94.13 Stačiokas, Romas. Lietuvos savivaldybių raida. Vil-nius: Vilniaus universiteto tyrimo ir mokymo centras, 1991, p.41.14 Ibid, p. 41.15 Kriščiukaitis, Kazimieras. Lietuvos urbanizmas. In: Lietuva. Lietuvių enciklopedija, t. 15 , Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, Vilnius 1991, p. 741.16 Gudavičius, Edvardas. Miestų atsiradimas Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 65.17 Kriščiukaitis, op. cit, p. 741.18 Šešelgis, op. cit., p. 34.19 Kriščiukaitis, op. cit., 741.20 Kryževičius, op. cit., p.132-133.21 Laikas, kada ši privilegija buvo suteikta Kaunui, nuro-domas skirtingai. Z. Kiaupa pritaria paplitusiai 1408 m. datai (Kiaupa, Zigmantas. Kauno istorija, t. 1, Kaunas: Ver-sus aureus, 2010, p. 41), net nediskutuoja dėl V. Butkaus, J. Okso, A. Vaškelio siūlomo datavimo, remiantis ants-paudų analize, XIV amžiuje (Butkus, Vidmantas; Oksas, Jurgis; Vaškelis, Aleksandras. Kada buvo suplanuotas Kauno

72

II

. A

RC

HI

TE

KT

ūR

A,

UR

BA

NI

ST

IK

A,

PA

VE

LD

AS

miestas? In: Architektūros paminklai, t. 12, Vilnius: Mokslas, 1989, p. 12.). Beje, šio straipsnio net nėra Z. Kiaupos knygos literatūros sąraše. Taip pat sąraše nėra M. Bertašiaus straps-nio (Bertašius, Mindaugas. Miesto vizija archeologo žvilgs-niu. Alternatyvus XIV–XV a. Kauno miesto raidos modelis. In: Lietuvos archeologija, 2004, t. 26, p.173–182), kuriame teigiama apie Kauno miesto lokaciją (veiksmas, susijęs su Magdeburgo teisių suteikimu, ir reiškiantis tai, kad miestas įkurtas, planuotas ir pradėtas statyti vienu metu) XIV–XV amžių sandūroje (Bertašius, op. cit., p. 177).22 Šešelgis, op. cit., p.43.23 Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas... , p. 17.24 Žydai Lietuvoje. Privilegijos žydų bendruomenei < http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/242/ > [žiūrėta 2008- 10-28].25 Bumblauskas, Alfredas. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, p. 134.26 Lietuvos istorija / Red. Adolfas Šapoka. Fotografuoti-nis leidimas. Vilnius: Mokslas, 1989, p.111.27 Buivydas, Rimantas; Jurevičienė, Jūratė. Sakralinės architektūros klasifikavimo link. In: Urbanistika ir archi-tektūra, 2006, t.XXX, Nr.3, p. 108–109.28 Šešelgis, op. cit. , p. 35-36.29 Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos pavel-das..., p. 5.30 Ibid, p.7.31 Ibid, p. 7.32 Cit. pagal: Samalavičius, Almantas. Miesto kultūra. Vilnius: Technika, 2007, p. 7.33 Lynch, Kevin. The Image of the City. Cambrige: The MIT Press, 1960. Cit. pagal rusišką leidimą: Линч, Кевин. Образ города. Москва: Стройиздат, 1982, с. 51–52.34 Visi istoriniai archyviniai duomenys, iliustruojantys

Magdeburgo teisės reikalavimus, pateikiami pagal V. Kry-ževičiaus leidinį; p. 37–55.35 Линч, К. Образ города. Москва: Стройиздат, 1982, с. 76.36 Vanagas, Jurgis. Urbanistikos pagrindai. Vilnius: Tech-nika, 2008, p. 57.37 Ibid, p. 51–57.38 Pilypaitis, Antanas. Miestų ir miestelių raida nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio. In: Lietuvos architektūros istorija, t. 1. Vilnius: Mokslas, 1987, p. 162.39 Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos pavel-das..., p. 8.40 Vaškelis, Aleksandras. Jurgis Oksas. In: Kauno istorijos metraštis, t. 1, Kaunas, 1998, p. 202.41 Ibid.42 Pilypaitis, op. cit., p. 162.43 Ibid, p.163.44 Ibid, p.164.45 Ibid, p.164.46 Ibid, p.164.47 Ibid, p.165.48 Pilypaitis , op. cit., p.165.49 Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistika... p. 48.50 Pilypaitis, A. Vilniaus senamiesčio kvartalas Nr. 32. Rekonstrukcijos pasiūlymai. 1975, t. 3 PKI, f. 5, Nr. 1214.51 Miškinis, op. cit., p. 55.52 Vietos savivaldos įstatymas, In: Valstybės žinios, 1994, Nr. 55-1049.53 ICOMOS Istorinių miestų ir urbanistinių vietovių apsaugos chartija, Vašingtonas, 1987.54 Petrušonis, Vytautas. Urbanistikos vertybių apsaugos metaloginis aspektas. In: Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a. nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai. Vilnius: Vil-niaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 98.

vytautas PeTrušOniS, Gintautas TiškuS vilnius Gedeminas Tecnical university, Lithuania

MaGDeBurG town CoDe anD its iMPaCt on the Lithuanian towns CitysCaPe

key words: Magdeburg legal norms, cityscape, urban cultural heritage

summary

This work contains analysis of Magdeburg legal norms and it’s impacts on development of Lithuanian towns, their cityscape and planning structure. Medieval Magdeburgian rules of law can be treated as the urban – architectural regulations influencing the structure and architectural expression of cities. Municipal grant enabled cities magistrate comprehensive and integrated approach to urban development, although could not guarantee the social, cultural and economic prosperity for the city. Size of main residential and auxiliary service territory, size and form of main town square, size of allotments of town residents, squares, adjacent territories and type of development on the main streets and squares, firefighting requirements also the urgency to build main administrative building (Town Hall) were coded in the privileges of Magdeburg town foundation. Other provided privileges such as privileges for ethnic communities and confessions had big impact on a town view too.

73

II

. AR

CH

IT

EC

TU

RE

, UR

BA

N P

LA

NN

IN

G, H

ER

IT

AG

EMagdeburg rules and the current urban development regulation have many similarities. In the past, the central government – the ruler, giving the privilege of Magdeburg, often referred to therein and the basic requirements of urban development. Further – the city manager or his authorized owner regulates the deve-lopment process by its legislation, while the city magistrate, under the privileges granted by the provisions of the legislation and the subsequent development is carrying out the administration of the city. Nowadays, the process is similar. Central government institutions (the Parliament, the Government, and the Ministries) adopt legislation governing the development process itself, the main provisions or requirements, and muni-cipal institutions are complying with these provisions by virtue of their expertise. Currently some Town Halls (which often and today remain the central and most important landmarks of squares, historic urban core), survived from earlier times, the historic parts of old town with the old craft guild buildings represents the traces of Magdeburg city code. Also in many cities have survived valuable features of urban structure (the network of streets and squares plan, the character of streets and squares, examples of ethnic communi-ties and different religious confessions architecture), which now figure as an urban heritage.

All this compared with the integrated management experience of Magdeburg type cities in certain scale is disappointing. Unfortunately the current legal framework is not flexible in combination of cultural heritage protection and urban development moments. As a result, many valuable historical urban architectural pecu-liarities of the cityscape, remain misunderstood and underestimated in the course of planning and design.

Gauta 2014-02-05Parengta spaudai 2014-05-20