LITERATŪROS TEORIJA

1.Kokias žinote literatūros rūšis? Epika, lyrika, drama.2. Kokias žinote teksto rūšis (tipus)? Pasakojimas, aprašymas, samprotavimas.3.kokius žinote prozos žanrus? Apysaka, apsakymas, novelė, romanas.4.Kokius žinote poezijos žanrus? Baladės, dainos, epai, eilėraščiai, kupletai, odės, poemos.

5. Svarbiausi dramos žanrai: tragedija, komedija ir tragikomedija.

6. Kas būdinga pasakojimui? Tradiciškai pasakojimas suprantamas kaip tikrų ar išgalvotų istorijų detalus pateikimas, kurio tikslas yra informuoti ir pamokyti skaitytoją.

7. Kas būdinga samprotavimui? Samprotavimui būdinga savo nuomonės išsakymas apie tam tikrą įvykį ar reiškinį.

8. Kas būdinga aprašymui?

9. Kas yra tezė? Tezė- teiginys, kurio teisingumas įrodinėjamas.10. Monografija – išsamus darbas, skirtas vienam klausimui ar temai tyrinėti. 11. Monologas – veikėjo kalba, sakoma pačiam sau.12. Dialogas – dviejų ar daugiau veikėjų pokalbis.13. Remarka – tai dramos veikale autoriaus pastabos (aktoriui, režisieriui, skaitytojui).14. Interpretacija - tai ko nors (teksto, faktų, teorijos) prasmės aiškinimas, komentavimas.15. Argumentai – tai tie svarstymo elementai, kurie patvirtina tezių teisingumą; loginis įrodymas, įrodinėjimo pagrindas.16. Kolizija - priešingų interesų, siekimų, nuomonių, jausmų susidūrimas; konfliktas.17. Konfliktas – tai priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių; žmonių grupių; organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus.18. Archetipas - lingvistikoje šiuo terminu dažnai vadinama prolytė – atkurta, kalboje nepatvirtinta senovinė žodžio forma ar dalis, žymima žvaigždute, pvz., liet.geràs < ide. *geráns, liet. móteris < ide. *mater.19. Antipodas - 1. paprastai dgs. diametraliai priešingų žemės rutulio vietų gyventojas. 2. prk. priešingų pažiūrų ir būdo bruožų žmogus.20. Aliuzija - stilistinė priemonė - posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (ppr. istorinį, mitologinį, lit. veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais21.Frazeologizmas - pastovus, vientisos reikšmės ir vaizdingas žodžių junginys. Kaip šuniui penkta koja.

22. Aliteracija – tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių kartojimas eilutėse, posmuose.Pvz.: Mūsų dienos – kaip šventė,

Kaip žydėjimas vyšnios, –Tad skubėkim gyventi,Nes prabėgs – nebegrįš jos!23. Asonansas – 1. Netikslus rimas, kai sutampa tik kirčiuotojo skiemens balsiai bei dvibalsiai. 2. Vienodų balsių kartojimasis poezijos kūrinyje ar jo dalyje.Pvz.: Ir dieną, ir naktį vis aria Ir aria, net akys apraibs24. Onomatopėja – tikrovės garsų pamėgdžiojimas; žodžių darymas mėgdžiojant gamtos ar žmonių veiklos garsus. Pvz.: kukuoti iš ku-kū.25. Metonimija - vieno daikto ar reiškinio pavadinimas pakeičiamas kitu, turinčiu su pirmuoju realų loginį ryšį: dalis pakeičia visumą, autorius – kūrinį, padarinys – priežastį, miestelis – miestelėnus, veiksmas – veikėją, įrankis – veiksmą ir t. t. Metonimijoje kalbama apie vieną dalyką, keičiant požiūrį į jį.Pvz.: „Man patinka Maironis“ - turint omeny, kad patinka Maironio kūryba.26. Metafora- tai kai remiantis daiktų panašumu, vieno daikto vardas, savybės priskiriamos kitam. Pvz: Ar jūs matėte vėtroje skrendantį medį? - įspūdžio panašumas.27.Sinekdocha - kai bendresnis platesnis pavadinimas keičiamas siauresniu ir atvirkščiai. Pvz: Lanko bitė raudonųjų/Dobilėlių žiedą.28. Antonomazija- tikrinio vardo panaudojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai. Pvz: O kiek einšteinų ir galilėjų. Šešiolikmetis žemėje miega.29.Hiperbolė- perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo daiktas, reiškinys ar ypatybė meniškai perdedami.30. Litotė- meninės raiškos priemonė, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos. Pvz. : 1. „ Atnešė„ sūrio tik ant vieno danties“ 2.„Jūrą perplaukęs šaukšte prigėrė“ 3.„Stovėjo trobelė ant vištos kojelių“32. Alegorija - pasakojimas, kai vienas dalykas sakomas, o kitas turimas galvoje. Pvz.: kalbama apie ėriuką ir vilką, o turimas galvoje stipraus ir silpno žmogaus susidūrimas.31. Simbolis-– daiktinis, vaizdinis ar garsinis ženklas, perteikiantis kokią nors sąvoką ar idėją.33. Elipsė - Elipsė sakinį daro glaustesnį, lakoniškesnį – atsijojami visi nebūtini žodžiai. Dažnai žymima brūkšniu. Pvz. : Daug rodyti nereikia – Margiukas per tvorą ir prie kiaulių.34.Anãfora — to paties arba panašiai skambančio žodžio ar kelių žodžių akcentuotas kartojimas gretimų sakinių, žodžių grupių ar poezijos eilučių pradžioje.35. Epifora— to paties arba panašiai skambančio žodžio ar kelių žodžių akcentuotas kartojimas gretimų sakinių, žodžių grupių ar poezijos eilučių pabaigoje.36. Inversija-apgręžimas, apvertimas, atvirkštinė tvarka.37. Polisindetonas — jungtukų gausumas ten, kur jų galėtų būti mažiau arba visai nebūti.38.Sindetonas – tai stilistinė figūra — sakinio dalių, sakinių jungimas be jungtuko ten, kur galėtų būti jungtukas.39.Ironija - paslėpta,sąmojinga pašaipa. Ironizuoti - pašiepti, pajuokti. Pvz.:O taip, juk aš kaltas visada. (Kai žmogui bandoma paaiškinti jo kaltę konflikte).40. Antitèzė - 1. stilistinė figūra — priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti. Pvz.: Jahvė mokė savo tautą mylėti kaimynus ir neapkęsti priešų, o Jėzus liepė: "Mylėkite priešus".

I. Funkciniai stiliai:

1. Publicistinis - 1) kalbama visuomenei aktualia tema; 2) aiškus kalbančiojo požiūris (atpažįstame iš pirmojo asmens „aš“); 3) kalbos dalykiškumas derinamas su vaizdingumu (vartojamos meninės priemonės).

2. Buitinis - 1) vartojamas kasdienėje kalboje; 2) kalba – šnekamoji (santrumpos, žargonai, pertarai, frazeologizmai ir pan.).

3. Administracinis - 1) šabloniškumas (lentelės, tam tikra išvaizda, forma, pvz.: prašymo forma ar pan.), standartiškumas; 2) dalykiška kalba ; 3) vartojamos klišės (pvz.: atsižvelgdama į; remdamasis liudininko parodymais; atleisti iš darbo ir pan.)

4. Meninis - 1) meniška kalba (daug meninių priemonių); 2) kūrinio tikslas - suteikti estetinį pojūtį, paveikti jausmus ir pan.

5. Mokslinis - 1) vartojami terminai ir tarptautiniai žodžiai; 2) kalba dalykiška, „sausa“, nėra meninių priemonių.

II. Teksto rūšys: pasakojimas aprašymas, samprotavimas...

III. Literatūros rūšys: epika, lyrika, drama.

IV. Literatūros žanrai: romanas, eklogė, apysaka, novelė, pjesė...

V. Teksto tema – tai apie ką kalbama tekste.

VI. Teksto pagrindinė mintis – t. y. t. kas norima pasakyti tekstu.

VII. Teksto stilistinės priemonės: epitetai, deminutyvai, frazeologizmai, palyginimai, antonimai, sinonimai...