LIETUVOS SPORTO UNIVERSITETAS SPORTO …15887209/15887209.pdf · suerzinti ar nuliūdinti...
Transcript of LIETUVOS SPORTO UNIVERSITETAS SPORTO …15887209/15887209.pdf · suerzinti ar nuliūdinti...
LIETUVOS SPORTO UNIVERSITETAS
SPORTO BIOMEDICINOS FAKULTETAS
SPORTO PSICHOLOGIJOS STUDIJŲ PROGRAMA
EGLĖ VITKUTĖ
SKIRTINGOSE MOTERŲ KREPŠINIO LYGOSE ŽAIDŽIANČIŲ KREPŠININKIŲ
PRIEŠVARŽYBINĖS EMOCINĖS BŪSENOS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Šarūnas Šniras
Baigiamąjį darbą rengė ________ studentai
KAUNAS 2016
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas (pavadinimas)…………………………………
………………………………………………………………………………………………………………………
1. Yra atliktas mano paties/pačios (jeigu darbą rengė keli studentai, įrašoma: Yra atliktas mūsų
pačių);
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
..............……….......................................................................….
(data)(autoriaus vardas pavardė)(parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
..............……… ................................................. ......................….
(data) (autoriaus vardas pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
................................................................................................................................................................
..................................................................................................................................………..
..............……… ................................................. ......................….
(data) (autoriaus vardas pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas aprobuotas studijų programos komitete:
..............……… ................................................. ......................….
(aprobacijos data) (Aprobacijos komisijos sekretorės/iaus vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS………………..…………………………
(Gynimo komisijos sekretorės/iaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas:
........................................................................... ……………………………………………………
(vardas, pavardė) (Gynimo komisijos sekretorės/iaus parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:……………………………………
................. .............................................................................. .................................…
(data) (Gynimo komisijos sekretorės/iaus vardas, pavardė) (parašas)
3
TURINYS
SĄVOKOS IR SANTRUMPOS...................................................................................................... 4
SANTRAUKA ................................................................................................................................ 5
SUMMARY ................................................................................................................................... 6
ĮVADAS ......................................................................................................................................... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA.................................................................................................... 9
1.1. Emocinių būsenų apibūdinimas............................................................................................. 9
1.2. Pagrindinės priešvaržybines emocines būsenas sporte aiškinančios teorijos ........................ 14
1.3. Nerimas kaip emocinė sportininkų būsena .......................................................................... 22
1.4. Priešvaržybinės psichinės būsenos samprata ....................................................................... 29
1.5. Priešvaržybinių emocinių būsenų reguliavimas ................................................................... 34
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ....................................................................... 40
3. REZULTATAI.......................................................................................................................... 43
4. APTARIMAS ........................................................................................................................... 49
IŠVADOS ..................................................................................................................................... 55
REKOMENDACIJOS .................................................................................................................. 56
LITERATŪRA ............................................................................................................................. 57
PRIEDAI ...................................................................................................................................... 66
4
SĄVOKOS IR SANTRUMPOS
Emocinė būsena – neaiškiai suvokiamų išorinių ar vidinių poreikių visumos
atspindėjimas, pasireiškiantis psichinių vyksmų savitumu (Stonkus, 2002).
Priešvaržybinė emocinė būsena – tai sportininko organizmo psichofizinis nusiteikimas
artėjančioms varžyboms ir prisitaikymas, pasireiškiantis psichiniais pokyčiais (noru startuoti,
tikėjimu pasiekti kuo geresnį rezultatą), suaktyvėjusia kraujotakos, kvėpavimo, medžiagų apykaitos
sistemų veikla (Stonkus, 2002).
Savijauta – tai psichinių ir fiziologinių veiksnių vidinės būsenos ir savo būsenos
įvertinimas (Stonkus, 2002).
Aktyvumas – apibrėžiamas, kaip organizmo psichinis bei fizinis gebėjimas veikti, tai
veikimo įtampos būsena, tamtikras psichofiziologinės informacijos perdirbimo lygis ar intensyvus
išorinis veiklumas (Stonkus, 2002).
Nuotaika – tai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, kuri pasireiškia kaip malonus
(teigiamas) arba nemalonus (neigiamas) emocinis žmogaus veiklos fonas, išsiskiriantis mažiau ar
daugiau ryškesniais išgyvenimais. Atsiradusi nuotaika paveikia vėliau kylančias emocines reakcijas,
minčių kryptį bei žmogaus elgesį. Priklausomai nuo mūsų nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti,
suerzinti ar nuliūdinti (Psichologija studentui, 2002).
Nerimas – žmogaus emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar
įsivaizduojamo pavojaus (Psichologijos žodynas, 1993).
Kognityvinis (pažintinis) nerimas – tai protinis susirūpinimo komponentas, sukeliamas
neigiamo laukimo ar neigiamo savęs įvertinimo. Sporte, pažintinis nerimas dažniausiai traktuojamas
kaip neigiamas veiksnys, lemiantis sportininko veiksmus ir tokiu būdu iškeliantis neigiamą savo
įvertinimą (Mcnally, 2002).
Somatinis nerimas – siejamas su fiziologiniais ir emociniais nerimo elementais, kurie
vystosi tiesiogiai nuo individualaus nerimo (Martens, 1999).
Pasitikėjimas savimi – žmogaus jutimas, supratimas, kad yra pajėgus atlikti tuos
uždavinius, kuriuos jam kelia gyvenimas ir kuriuos jis kelia pats sau (Psichologijos žodynas, 1993).
LMKL – Lietuvos moterų krepšinio lyga, stipriausia moterų krepšinio lyga Lietuvoje.
Akvilės lyga – moterų krepšinio lyga „Akvilė“, antra pagal pajėgumą moterų krepšinio lyga
Lietuvoje.
M – vidurkis.
SD – standartinis nuokrypis.
5
SKIRTINGOSE MOTERŲ KREPŠINIO LYGOSE ŽAIDŽIANČIŲ KREPŠININKIŲ
PRIEŠVARŽYBINĖS EMOCINĖS BŪSENOS
SANTRAUKA
Raktiniai žodžiai: krepšinis, priežvaržybinė emocinė būsena, savijauta, aktyvumas, nuotaika,
nerimas.
Darbo objektas –krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos.
Darbo tikslas – atskleisti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių
priešvaržybines emocines būsenas.
Darbo uždaviniai:
1.Nustatyti ir palyginti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių
priešvaržybines emocines būsenas: savijautą, aktyvumą, nuotaiką.
2.Nustatyti ir palyginti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių nerimo
lygį.
Hipotezė – skirtingo meistriškumo krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos skiriasi
priklausomai nuo jų meistriškumo.
Išvados:
1. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių emocinės būsenos prieš
varžybas reikšmingai skiriasi (p < 0,01). Moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių
savijauta ir nuotaika vertinama geriau nei Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių
krepšininkių. Vienintelis Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių aktyvumas
vertinamas geriau nei moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių (p < 0,01).
2. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių nerimo lygis prieš varžybas
reikšmingai skiriasi (p < 0,01). Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių pažintinis
ir somatinis nerimas aukštesnis nei moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių.
Pasitikėjimo savimi lygis aukštesnis taip pat moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių
krepšininkių nei Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių (p < 0,01).
6
PRE – COMPETITIVE EMOTIONAL STATES IN DIFFERENT WOMEN’S BASKETBALL
LEAGUES
SUMMARY
Key words: basketball, pre – competitive emotional state, wellbeing, activeness, mood,
anxiety.
Object of the study: pre – competitive emotional states in women’s basketball.
Aim of the study: to reveal the pre – competitive emotional states In different women’s
basketball leagues.
Objectives of the study:
1.To set and compare pre – competitive emotional states, wellbeing, activeness and mood in
different women’s basketball leagues.
2. To set and compare the level of pre – competitive anxiety in different women’s basketball
leagues.
Hypothesis – the emotional pre – competitive states in different women’s basketball leagues
varies depending on the player’s skills level.
Conclusions
1.There is a significant difference in pre – competitive emotional states between different
women’s basketball league (p< 0,01). Players in Akvilė‘s Women‘s Basketball league showed
higher means in wellbeing and mood states than players in Lithuanian Women‘s Basketball league.
Higher means in activeness was the only factor that players in Lithuanian Women‘s Basketball
league showed higher results than players Akvilė‘s Women‘s basketball league (p< 0.01).
2.The anxiety between different women‘s basketball leagues has a significant difference
(p<0,01). Players in Lithuanian Women‘s Basketball league showed higher results in cognitive and
somatic anxiety than players in Akvilė‘s Women‘s Basketball league. The level in self – confidence
was higher among Akvilė‘s Women‘s basketball league players than Lithuanian Women‘s
Basketball league players (p<0,01).
7
ĮVADAS
Kiekvienas sportininkas turi individualiai optimalų emocijų stiprumą (aukštas, vidutinis,
žemas). Galiausiai, išskirtinių emocijų kiekis ir intensyvumas yra skirtingas treniruotėse bei
varžybose, ir keičiasi per, prieš ir po varžybinės veiklos situacijos (Robazza et al., 2004).
Psichologinis pasirengimas siekia išvystyti, mokyti ir optimizuoti tuos psichologinius bruožus,
kurie prisideda prie geresnės sportininko sėkmės ir funkcionavimo, taip pat kaip, technikos, kuri
gerina sportininkų svarbių bruožų kontroliavimą. Šie bruožai turi būti pripažinti, naudojami ir
aktyvuoti konkrečiomis sportininkų aplinkybėmis (pvz., rungtynių metu ar lenktyniavime) siekiant
optimalios veiklos (Vodičar et al., 2012).
Krepšinis, palyginti su kitomis sporto šakomis yra daugiau apkrautas vadinamaisiais
psichologiniais veiksniais. Jis yra pilnas emocijų, įtampos, nepastovumo, pilnas klaidų ir abejonių.
Krepšinis turi sudėtingus poreikius, kurie reikalauja individualių įgūdžių, komandinio žaidimo,
taktikos ir motyvacinių apsektų kombinacijos. Žinoma, krepšinio sėkmė daugiausiai priklauso ne tik
nuo konkrečių krepšinio motorinių gebėjimų ir įgūdžių lygio, bet ir nuo psichologinių veiksnių,
pavyzdžiui, pažintinių gebėjimų ir pažintinių aspektų (Jakovljević et al., 2010).
Darbo problema - ar skiriasi, jei skiriasi, tai kaip, skirtingose moterų krepšinio lygose
žaidžiančių krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos.
Darbo aktualumas. Daugelis sportininkų gali turėti geriausius rezultatus pratybose, bet
varžybose jaučia kokią nors nesėkmę. Viena iš priežasčių pabrėžiančių sportininkų psichikos
aspektus yra ta, kad dauguma sportininkų turi tinkamą fizinę būklę, gerų įgūdžių lygį, bet turi
vienintelį skirtumą – prastą psichologinį pasirengimą. Viena iš veiksnių, mažinančių sportininkų
psichikos pasirengimą yra konkurencingas nerimas, kurį sportininkai gali turėti prieš varžybas
(Eskandari et al., 2013). Psichinis pasirengimas yra nepaprastai įtakingas faktorius sportininkų
pasirodyme. Psichinis pasirengimas yra gaunamas iš išmoktų psichikos įgūdžių, kuriais turi nuolat
verstis sportininkai, kad pasirodytų visomis galimybėmis nuosekliu pagrindu (Chu et al., 2010).
Neigiamos priešvaržybinės emocinės būsenos, trukdo sportininkams tinkamai nusiteikti, susikaupti
ir pasiekti teigiamo rezultato. Yra labai svarbu nustatyti, analizuoti priešvaržybines emocines
būsenas, kad būtų galima sportininkus varžyboms ruošti naudojant ne tik fizinį, bet ir psichologinį
pasirengimą. Skirtingo meistriškumo krepšininkių priešvaržybinių emocinių būsenų tyrimų yra ne
daug, todėl būtina tęsti tyrimus šia tema. Gautais tyrimų rezultatais galima ne tik bandyti nustatyi
sportinius rezultatus, tačiau ir bandyti naudoti tam tikras priemones, norint pagerinti rezultatus,
todėl priešvaržybinių emocinių būsenų tyrimai yra aktualūs.
Hipotezė – skirtingo meistriškumo krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos skiriasi
priklausomai nuo jų meistriškumo.
8
Darbo tikslas – atskleisti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių
priešvaržybines emocines būsenas.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti ir palyginti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių
priešvaržybines emocines būsenas: savijautą, aktyvumą, nuotaiką.
2. Nustatyti ir palyginti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių nerimo
lygį.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Emocinių būsenų apibūdinimas
Pyktis, liūdesys, džiaugsmas, neviltis, pasitenkinimas, tai jausmai, kuriuos nuolat
išgyvename, patiriame visą savo gyvenimą. Skirtingas emocijas mes išgyvename įvairiose
situacijose, daug kartų, kiekvieną dieną, kartais net nepastebime, kad jos yra, ir nesusimąstome apie
tai, kam jos reikalingos. Emocijos – labai sudėtingas ir paslaptingas dalykas (Jusienė ir
Laurinavičius, 2007). Emocijos – tai situacijos išgyvenimas, vidinė asmens būsena. Dažniausiai jos
atsiranda netikėtai, staiga ir jas sunku kontroliuoti. Vienos emocijos yra neigiamos, o kitos –
teigiamos. Anot psichologų žmogui yra reikalingos visos emocijos, tiek teigiamos, tiek neigiamos
(Jusienė ir Laurinavičius, 2007).
Emocijos, tai sudėtingas psichikos reiškinys, kuris apima skirtingus fiziologinius ir
psichikos procesus, veikiančius vienas kitą. R. Jusienė ir A. Laurinavičius (2007) išskiria tris
pagrindines emocijų sudedamąsias dalis. Pirmoji – fiziologinė (vykstantys pokyčiai organizme,
stipriau plakanti širdis). Antroji – išraiška (kūno kalba, veido išraiška, kiti naudojami ženklai,
sukandami dantys, pagreitėją žingsniai ). Trečioji – pažintinė (pažintiniai procesai, kurie yra susiję
su emocijomis – prisiminimai, mintys, pykčio jausmas, savo būsenos įvardijimas). Tai viso
organizmo reakcija, kuri pasireiškia šiais reiškiniais (Jusienė ir Laurinavičius, 2007).
Emocijos, tai mūsų kūno prisitaikymo reakcija. Emocijos egzistuoja ne todėl, kad mums
suteiktų įdomių potyrių, ne todėl, kad padidintų galimybę išlikti. Susidurdami su iššūkiais, emocijos
padeda sutelkti dėmesį ir suteikia energijos veikti. Visi pojūčiai pastiprėja. Žingsniai spartėja, širdis
ima plakti vis dažniau. Galime apsiašaroti išgirdę netikėtą naujieną. Į viršų keliame rankas
džiaugdamiesi sėkme. Jaučiame energijos antplūdį ir pasitikėjimą savimi (Myers, 2008).
Žmogus išgyvena daug įvairių emocinių būsenų. Visos emocijos skiriasi ženklu (teigiamu ar
neigiamu), intensyvumu ir objektu į kurį emocijos yra nukreiptos (Psichologija studentui, 2002).
Dar vienas autorius emocijas apibūdina, kaip žmogaus santykį su išorinio ir vidinio pasaulio
objektų išgyvenimais. Apie vidinio ir išorinio pasaulio objektų ir įvykių svarbą, reikšmingumą
mūsų poreikių atžvilgiu, mums praneša – emocijos. Per emocijas atsiskleidžia ir mūsų pačių
poreikiai (Legkauskas, 2001).
R. S. Lazarus (2000) pateikė 15 skirtingų emocijų, kurios buvo klasifikuojamos, kaip
nemalonios emocijos (pvz., pyktis, pavydas ir nepasitikėjimas), egzistencinės emocijos (nerimas,
baimė, kaltė ir gėda), empatinės emocijos (dėkingumas, užuojauta), emocijos, kurias išprovokuoja
nepalankūs rezultatai (pvz., paguoda, viltis, liūdesys) ir emocijos, kurias išprovokuoja palankios
gyvenimo sąlygos (laimė, pasididžiavimas ir meilė) (Nicholls et al., 2009).
10
Emocijomis žmogus patiria pasitenkinimą arba nepasitenkinimą, liūdesį ar džiaugsmą,
baimę ar susižavėjimą ir panašiai. Emocijos kyla ką nors veikiant ir įtakoja veiklą. Emocijos
skirstomos į malonias ir nemalonias (teigiamas ir neigiamas). Emocijų trukmė, stiprumas ir kilmė –
skirtinga ir įvairi, todėl yra skiriamos tokios emocinės būsenos, kaip nuotaika, afektai, aistros,
depresija, frustracija, nerimas, stresas (Meidus, 2005).
Per pastaruosius kelis dešimtmečius, įvairių sporto šakų treneriai ir sportininkai pradėjo
suvokti, kokia svarbi yra psichologija sporto pasirodymams. Sporto specialistai sutinka, kad
sportininko pasirodymą įtakoja ne tik fiziniai įgūdžiai, bet taip pat ir psichologiniai (Kanniyan,
2015).
Emocinės būsenos kitimas, mokymosi ir veiklos srityse yra susidedantis iš tokių pagrindinių
rodiklių kaip, savijauta, aktyvumas ir nuotaika (Malinauskas, 2003).
Savijauta, tai psichinių ir fiziologinių veiksnių vidinės būsenos ir savo būsenos įvertinimas.
Įtampa, nuovargis, stresas – dažniausiai šios emocinės būsenos sukelia savijautos pokyčius
(Stonkus, 2002). Savijautą kartais įtakoja nuotaika. Nuotaika pasireiškia nestipriais išgyvenimais,
kaip neigiamos ar teigiamos emocinės veiklos fonas, “nuspalvinantis” psichinius procesus
(Malinauskas, 1999).
Nuotaika – tai pastovesnis, ne taip greitai besikeičiantis reiškinys, tai emocinė būsena,
trunkanti ilgai, nestipri, nuspalvinanti žmogaus veiklą, psichikos procesus. Nuotaika nėra tik
reakcija į tai, kas vyksta žmogaus gyvenime (Jusienė ir Laurinavičius, 2007). Nuotaika, tai
ilgalaikė, gana pastovipsichinė būsena, kuri pasireiškia kaip malonus (teigiamas) arba nemalonus
(neigiamas) emocinis žmogaus veiklos fonas, išsiskiriantis mažiau ar daugiau ryškesniais
išgyvenimais. Atsiradusi nuotaika paveikia vėliau kylančias emocines reakcijas, minčių kryptį bei
žmogaus elgesį. Priklausomai nuo mūsų nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti ar
nuliūdinti (Psichologija studentui, 2002).
A. M. Lane &P. C. Terry (2000) nuotaiką apibrėžia, kaip jausmų komplektą, greitai
praeinančio pobūdžio, įvairaus intensyvumo ir trukmės, paprastai dalyvaujant daugiau nei vienai
emocijai. Nuotaikos būsena susijusi su konkrečia situacija, šiek tiek trumpalaike, psichologine
reakcija į aplinkos dirgiklius. Nuotaikos būsena tai, kaip iliustracijos procesas, kurio metu individas
bando prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų. Dar, nuotaika yra apibrėžiama, kaip laikina emocinė
būsena, kuri kinta priklausomai nuo aplinkybių (Lim et al., 2011).
Pasak D. M. Mcnair et al. (1992), nuotaikos yra švelnios, sklindančios ir emociškai
apibendrintos būsenos, kurios yra suvokiamos subjektyviai asmenų. Jos yra gana ilgalaikės
būsenos, trunkančios greičiau valandas, dienas ar net savaites, o ne sekundes ar minutes. Be to
nuotaikos dažnai didėja palaipsniui dėl didelės patirties, priešingai nei emocijos, kurias dažnai
11
sukelia vienas stimulas. Tokiu būdu, geros savijautos jausmas vystosi, kaip rezultato refleksija dėl
teigiamų nuotaikos būsenų įsiterpimo su keletu neigiamų nuotaikos būsenų (Laurin et al., 2008).
Nuotaikos būsenos yra laikomos, kaip nestabilios emocinės būsenos reaguojančios į
aplinkos dirgiklius. Nuotaika gali įtakoti pastangų stengimąsi. Todėl, bet koks iššūkis, atrodo
sudėtingesnis neigiamose nuotaikose, tokiose kaip, pyktis, sumaištis, depresija, įtampa ir nuovargis,
priešingai teigiamose nuotaikose, tokiose, kaip energija. Arba, kai sportininkai per varžybas yra
teigiamoje nuotaikoje, tai pastangų kiekis padidės ir prieš varžybas bei varžybų metu (Andrew et
al., 2004; Neil et al., 2011).
Sporto psichologai visada siekia išsiaiškinti sportininkų nuotaikos būsenos standartinį lygį.
Taigi, W. P. Morgan (1980), pasiūlė idealią nuotaikos būseną, kuri atsispindi, kaip „ledkalnio“
profilis. „Ledkalnio“ profilis samprotauja, kad elito sportininkų charakterį formuoja asmens, žemo
lygio neigiamos emocinės būsenos, įskaitant pyktį, depresiją, įtampą, nuovargį ir sumaištį ir aukšto
lygio emocinė būsena – energija (Keikha et al., 2015).
Aktyvumas – apibrėžiamas, kaip organizmo psichinis bei fizinis gebėjimas veikti, tai
veikimo įtampos būsena, tamtikras psichofiziologinės informacijos perdirbimo lygis ar intensyvus
išorinis veiklumas (Stonkus, 2002).
Stiprios emocinės būsenos, kurios pasireiškia ir sukrečia asmenį, vadinami stresais. Stresas,
tai toks terminas, kuris yra naudojamas visų kasdieniniame gyvenime. Tai jausmas, kurį žmonės
jaučia, kai suvokia grėsmę savo fizinei ir psichologinei gerovei (Soyer, 2012). Stresas yra
suvokiamas kaip sandorio procesas tarp asmenų ir jų aplinkos (Cerin et al., 2000).
Sporto pasirodymas yra charakterizuotas konkurencingų streso sąlygų, kurias sukelia
emocinės būsenos. Ryšys tarp savęs vertinimo ir emocinių būsenų sporte yra pabrėžiamas per
sportininkų iššūkio ir grėsmės būsenų teoriją. Aukštas savęs vertinimas paprastai yra susijęs su
maloniomis emocijomis, individualiai suvokiamomis, kaip naudingomis veiklai. Ši „iššūkio
būsena“ galiausiai priveda prie palankių veiklos pasekmių ir gero laimėjimo. Priešingai žemas savęs
vertinimas paprastai yra praeitis nemalonių emocijų, kurios suprantamos kaip nenaudingos veiklai.
Nepalankios veiklos pasekmės ir prasti pasiekimai yra tikėtini, kaip „grėsmės būsenos“ rezultatas
(Corrado et al., 2015).
Ūmus stresas, trumpalaikis ir ribotos trukmės (pvz., bausmės gavimas ar trenerio
papeikimas, fizinės ar protinės klaidos padarymas) yra neatskiriamas nuo sportų varžybų (Anshel &
Kaissidis, 1997). Ūmus stresas paprastai apibrėžiamas, kaip situacija arba atvejis, kuris atsiranda
staiga ir yra individo suprantamas kaip nemalonus ar nepageidaujamas. Bendri stresorių bruožai yra
priklausomi nuo išteklių (pvz., asmens charakterio, lūkesčių, pažinimo), kurie sukuria pažintinę
perkrovą ir/arba keliančią grėsmę asmens gerovei. Pavyzdžiui ūmūs stresoriai sporte apima klaidos
12
sukūrimą, baudos gavimą, nemalonias pastabas iš kitų (pvz., treneriai, žiūrovai, oponentai) arba
varžovų sėkmę (Gan & Anshel, 2009).
Efektyvios treniruotės rėžimas sporte apima ilgalaikę pusiausvyrą tarp streso ir atsigavimo.
Priešingai, streso sukaupimas, lydimas nepakankama regeneracija yra viena iš svarbiausių
persitreniravimo priežasčių (Fronso et al., 2013).
Siekiant išlaikyti aukštus sportinius rezultatus su didžiuliu spaudimu, sportininkų
reikalaujama gebėti susidoroti su stresu. R. S. Lazarus (2000) teigia, kad stresas, susidorojimas ir
emocija neturėtų būti izoliuotos ir kad šie psichologiniai reiškiniai turi būti nagrinėjami kartu.
Paprastai susidorojimas susijęs su stresu, o ne emocijomis, o emocijos arba ignoruojamos arba
apdorojamos kaip atskiras emocijų procesas (Nicholls et al., 2009). Psichologijos literatūroje
teigiama, kad asmenys gali patirti teigiamas emocijas susiduriant su stresu. Manoma, kad teigiamos
emocijos lengviau prisitaiko prie streso neutralizuojant neigiamų emocijų poveikį ir skatina
susidorojimą prisitaikant (Nicholls et al., 2009).
Emocijos suprantamos kaip subjektyvūs jausmai, pasireiškiantys atsaku į įvykius, kurie
vyksta sportininko aplinkoje – pavyzdžiui, prieš įeinant į žaidimo aikštelę arba sportininko mintyse
laukiant varžybų. Sportininko emocijos gali pasireikšti šiais būdais: elgesiu, tokiu kaip agresija
varžovo atžvilgiu ar paniekos rodymas teisėjų sprendimams, pažintiniu – dėmesio pasikeitimu ar
informacijos svarbumo suvokimu, pavyzdžiui, varžybų metu, fiziologiniu – tokiu kaip padidėjęs
prakaitavimas, padažnėjęs širdies pulsas (Šniras ir Juknelis, 2015).
Autorius M. J. Apter (2001) apibrėžia šešiolika pagrindinių emocijų. Aštuonios malonios ir
nemalonios emocijos, kurios kyla kartu su „juntamo susijaudinimo“ įvairiais lygiais
(atsipalaidavimas, jaudulys, ramumas, provokavimas, nerimas, nuobodulys, pyktis ir niūrumas). Tai
yra emocijos, tiesiogiai susijusios su žmogaus kūno patirtimi, kaip stresorių priežastis, kur
jaučiamas susijaudinimas yra svarbiausias intensyvių, realių emocijų patyrimas. Panašiai, aštuonios
emocijos pasireiškia kartu su „juntamos veiklos rezultato“ nepastovumu ir sukelia kitą malonių ir
nemalonių emocijų grupę (pasididžiavimas, drovumas, dėkingumas, dorybė, žeminimas, gėda,
apmaudas, kaltė). Tai yra žinomos, kaip sandorio emocijos, nes jos kyla iš sąveikos tarp asmens ir
kitų, bei yra susiję su tai, kiek žmogus jaučia, kad jis ar ji yra veiklos laimėtojas ar pralaimėtojas.
Jei jaučiamas lygis (pvz., situacijos suvokimas) ir pageidaujamas lygis (pvz., jei vienas nori žemo
arba aukšto susijaudinimo, arba jei vienas įgauna ar praranda veiklos rezultatą) atitinka vienas kitą,
tai kiekvienas patiria teigiamas emocijas. Tačiau jei įvyksta neatitikimas, žmogus patiria neigiamas
emocijas (Alix-Sy et al., 2008).
Ankstesni tyrimai parodo ryšį tarp psichologinių gebėjimų ir sporto veiklos. Sporto
psichologija sportininkams padeda ugdyti pasitikėjimą ir sutelkti dėmesį į savo gebėjimus, nes jie
įsisavina techninius žaidimo aspektus (Chu et al., 2010). Iš tikrųjų naudojant psichologinius
13
gebėjimus atsižvelgiama į psichinį pasirengimą. Psichinis pasirengimas yra nepaprastai įtakingas
faktorius sportininkų pasirodyme. Psichinis pasirengimas yra prasmė užbaigto ruošimosi,
ankstesnio atlikimo atžvilgiu. Tai apima sportininkų psichinį, fizinį, ir techninį - pasirengimą.
Psichinis pasirengimas yra gaunamas iš išmoktų psichikos įgūdžių, kuriais turi nuolat verstis
sportininkai, kad pasirodytų visomis galimybėmis nuosekliu pagrindu (Chu et al., 2010).
Atskirų emocijų sporte tyrinėjimas yra teoriškai ir praktiškai svarbus dėl dviejų pagrindinių
priežasčių. Pirma, yra manoma, kad jos objektyviai ir/ar subjektyviai įtakoja sportininko
pasirodymą (Lane & Terry, 2000). Antra, jie perteikia pagrindinę informaciją apie atleto santykį su
aplinka, kalbant apie subjektyvią reikšmę priskirti renginiui/varžyboms, suvokti gebėjimą susidoroti
su juo, ir veiksmų tendenciją, susijusią su juo (pvz., požiūris, vengimas, atspindintis susikaupimą į
save ar išoriškai kryptingą bendravimo elges). Ši informacija yra svarbi siekiant suprasti sportininkų
elgesį, planuoti ir įgyvendinti veiklos rezultatų didinimo galimybes ir skatinti sportininkų
psichologinę gerovę (Cerin, 2003).
Emocijos ir su varžybomis susiję komponentai (pvz., būsenos) apima psichologinius
(pažintinius, emocionalius, motyvacinius, valingus), biologinius (kūniškus, kinetinius) ir socialinius
(varžybinius, komunikacinius) būdus. Šie tarpusavyje susiję komponentai suteikia vientisą aprašą
varžybinei būsenai, kuri apima patirtį ir jų parodymus (išraiška ir slopinimas) (Robazza et al.,
2012).
Asmens teigiama ar neigiama psichinė būsena vaidina labai svarbų vaidmenį sportininko
sugebėjimams atlikti konkrečias sportines užduotis. Šis gebėjimas arba padidina, arba sumažina
sportininko bendrą sėkmę arba nesėkmę. Sportininkai, kurie yra vienodai suderinti fiziniuose
įgūdžiuose dažnai pasikliauja savo psichologiniais įgūdžiais, kad įgytų pranašumą prieš savo
oponentus. Tiksliau, pasitikėjimas savimi, nuotaikos sutrikimai, kognityvinis ir somatinis nerimas,
visi jie siejami, kaip prisidedantys faktoriai prie sportinės veiklos (Covassin & Pero, 2004).
Pasitikėjimas savimi yra vienas iš dažniausių faktorių paveikiančių sportinę veiklą, taip pat
pasitikėjimas savimi yra pagrindinis faktorius į sėkmingą veiklą (Covassin & Pero, 2004).
Psichologinės raidos asmenų dalyvavimo poveikis sportinėje veikloje jau seniai tyrinėjamas
mokslininkų. Kita vertus atskiros emocijos sporte yra labai svarbios, nes šios emocijos turi
tiesioginę įtaką sportininkų pasiekimams. Emocijos, kurios atspindi psichologinę asmens būklę gali
būti kontroliuojamos, nukreiptos arba ignoruojamos, kuomet jos yra susiję su sportiniais rezultatais.
Siekiant išsiaiškinti ryšį tarp psichologinio vystymosi ir praktikos, skirtingų sporto šakų santykiu,
mokslininkai pabandė apibrėžti psichologines sportininkų savybes. Vienas iš svarbiausių emocinių
būsenų – nerimas, kuris taip pat turi artimą ryšį su stresu. Todėl mokslininkai skiria nemažą dėmesį
šiai emocijai, kad pagerintų sportinius rezultatus (Bozkus et al., 2013).
14
1.2. Pagrindinės priešvaržybines emocines būsenas sporte aiškinančios teorijos
Tyrimai apie sportinio nerimo/pasirodymo santykį iš pradžių buvo grindžiami apverstosios –
U hipoteze (Yerkes & Dodson, 1908). Ši hipotezė nustatė kreivinį santykį tarp fiziologinio
susijaudinimo ir pasirodymo. Saikingas susijaudinimo lygis paprastai buvo siejamas su geresniu
pasirodymu, tuo tarpu susijaudinimo lygis, kuris buvo per aukštas arba per žemas skatina prastą
pasirodymą (Craft et al., 2003).
Apverstoji U - hipotezė teigia, kad padidėjęs susijaudinimas padidina pasirodymą iki tam
tikro taško, po kurio ir toliau didėjantis susijaudinimas sukelia žalą pasirydome. Teigiama, kad
apverstoji U – hipotezė sukėlė daug tyrimų sporto psichologijoje, nes „didelis įrodymas buvo
numanomas remti šią hipotezę“, „apverstoji U – hipotezė turi didelį kreipimosi sandorį intuityviame
lygmenyje“ ir tai numato alternatyvą varomajai teorijai. Nors apverstoji U – hipotezė buvo
palaikoma laboratoriniuose tyrimuose, taip pat praktiniuose tyrimuose, tačiau taip pat buvo
gaunama daug kritikos dėl ankstesnių tyrimų patikimumo (Krane, 1992).
Apverstoji U – hipotezė nėra pajėgi visiškai paaiškinti sudėtingą ryšį tarp nerimo ir
pasirodymo.Tyrimai, kurie palaikė šią hipotezę, kentėjo nuo metodologinių, konceptualių,
statistinių ir praktinių problemų įvairovės (Krane, 1992).
Ištirtos penkios paplitusios konceptualios problemos, susijusios su apverstosios U –
hipotezės studijavimu. Pirma, egzistuoja nesutarimas dėl natūralaus apverstosios U – hipotezės
pobūdžio. Tai reiškia, kad mokslininkai suabejojo ar tai siūlo koreliacinius santykius tarp
susijaudinimo ir pasirodymo ar tai yra priežastinė hipotezė (Neiss, 1988). Apverstoji U – hipotezė
nepaaiškina santykių tarp susijaudinimo ir pasirodymo, tai tik pažymi, kad santykiai yra kreiviniai.
Teorija, kuri nagrinėja kaip ir kodėl nerimas įtakoja pasirodymą yra būtina (Krane, 1992).
Antroji konceptuali problema pabrėžiama autorių (Gould & Krane, 1992) yra tokia, kad
sportinė nerimo literatūra buvo supainiota vartojant kelis skirtingus susijusius su nerimu
konstrukcijas. Tokie terminai kaip, susijaudinimas, nerimas ir stresas buvo dažnai vartojami
pakaitomis, nors ne būtinai sinonimiškai. Reikia pažymėti, kad apverstoji U – hipotezė buvo
nustatoma remiantis santykiais tarp fiziologinio susijaudinimo ir pasirodymo. Dar ji paprastai buvo
taikoma, kai nagrinėjimas pats praneša konkurencinį nerimą (Krane, 1992).
Trečioji konceptuali problema susijusi su apverstosios U – hipotezės nesugebėjimu
pripažinti daugiamatį nerimo pobūdį. Nerimas skirstomas į pažintinį ir somatinį subkomponentus.
Pažintinis nerimas yra laikomas neigiamu pasirodymui, nesugebėjimu susikaupti ir dėmesio
sutrikimu. Somatinis nerimas yra suvokiamas, kaip kūno simptomų autonominės reakcijos, kuri
charakterizuojama drugeliais skrandyje, širdies skubėjimu ir drebuliu. Nors tiksli santykių prigimtis
tarp pažintinio nerimo, somatinio nerimo, fiziologinio susijaudinimo ir sportininko pasirodymo dar
15
nebuvo nuspręsta, akivaizdu, kad nerimas yra sudėtingas, įvairiapusis vaizdinys, kuris negali būti
apibūdinamas supaprastintai, vienmate apverstosios U – hipoteze (Krane, 1992).
Ketvirta konceptuali problema yra tai, kad ta pati fiziologinė būsena bus aiškinama
skirtingai, atskirų sportininkų. Skirtingos, panašios fiziologinių būsenų interpretacijos negalėtų
įtakoti pasirodymo panašiame būde. Pavyzdžiui, mažas susijaudinimas gali būti aiškinamas, kaip
poilsis arba nuobodulys, o aukštas susijaudinimas gali būti aiškinamas, kaip pagyvėjimas ar
nerimas. Klausimynai, kurie vertina elementus tokius, kaip ar širdis yra skubanti, pavyzdžiui, gali
neadekvačiai leisti sportininko somatinio jausmo interpretaciją. Paprastai, nerimo fizinė apraiška
yra laikoma neigiamu afektu. Tačiau, jei sportininkas šį jausmą interpretuoja, kaip teigiamą
„jaudinantį“ jausmą, tai iš tikrųjų gali pagerinti pasirodymą. Ši sąvoka yra suderinama su
pasikeitimo teorija (Kerr, 1985) ir psichinės energijos teorija (Krane, 1992).
Galiausiai, abejotina išvadų interpretacija ankstesniuose tyrimuose, išvargino apverstosios
U– hipotezės studijas. Pavyzdžiui, dažnai sunku nustatyti ar nerimas priveda prie prastų rezultatų, ar
ankstesni prasti pasirodymo rezultatai nusodina didesnį nerimą (Krane, 1992).
Labiausiai paplitusi metodologinė problema, susidūrimas bandant nerimo/pasirodymų
santykius naudojant pasirodymo apibrėžimus. Taip pat dažnai pasirodymas buvo įvertinamas vieno
rezultato mato, palyginant pasirodymus per sportininkų grupę. Šis tipas tarp palyginamų dalykų
negali būti pakankamai nurodantis, kaip gerai sportininkas iš tikrųjų pasirodo (Krane, 1992).
Statistinės problemos daugiausiai orientuotos į individualių nerimo skirtumų apdorojimą, jos
buvo įtrauktos į skundus apie ankstesnius sportinio nerimo tyrimus. Praktiniame lygmenyje buvo
dažnai sakoma, kad kiekvienas sportininkas turės optimaliai unikalų susijaudinimo lygį, naudingą jo
ar jos maksimaliam pasirodymui, tačiau keli tyrimai išnagrinėjo šiuos individualius skirtumus.
Dauguma nerimo tyrimų vidutiniškai prilygsta grupės daugybei, taip užtemdydamas individualius
skirtumus (Krane, 1992).
Praktiškai, apverstoji U – hipotezė turi „akivaizdų prognostinių galių trūkumą praktinėse
situacijose“. Apverstoji U – hipotezė teigia, kad nerimo padidėjimas virš optimalaus lygio bus
pasirodymo pablogėjimo priežastis, panašiame pasirodyme (Krane, 1992).
Priklausomybė nuo apverstosios U – hipotezės, tyrėjams paliko daug neatsakytų klausimų
apie nerimo/pasirodymo santykius. Daug įrodymų palaiko reikalingumą judėti už apverstosios U –
hipotezės ir išnagrinėti išsamesnes teorijas apie santykius tarp nerimo ir pasirodymo (Martens et al.,
1990). Svarbu suprasti, kad nepriklausomai nuo kritikos gausybės, taikoma apverstoji U – hipotezė,
neturėtų būti visiškai ignoruojama. Nors gali būti, kad buvo kažkoks pasitenkinimas
triuškinančiame pripažinime, apverstoji U – hipotezė buvo nepaprastai euristinė. Be ankstyvųjų
apverstosios U – hipotezės tyrimų, mokslininkai nebūtų galėją perduoti įvairios kritikos ir judėti į
daugiau sudėtingas metodikas ir tyrinėjimus (Krane, 1992).
16
Kiti nerimo teoretikai išplėtė paviršutinišką apverstosios – U teorijos požiūrį, nagrinėjant
kitus potencialius nerimo aspektus. Autoriai (Martens et al., 1990) padarė vieną tokį mėginimą
suteikti daugiamatį sportinio nerimo paaiškinimą. Jų daugiamatė teorija teigė, kad nerimas susideda
tiek iš pažintinių, tiek iš somatinių subkomponentų. Remiantis šia teorija, pažintinis nerimas yra
apibūdinamas kaip, „psichinis nerimo komponentas ir sukelia neigiamus lūkesčius apie sėkmę arba
neigiamą savęs įvertinimą“. Autoriai nustatė neigiamą linijinį santykį tarp pažintinio nerimo ir
pasirodymo (Craft et al., 2003).
Kita vertus, somatinis nerimas autorių (Martens et al., 1990) apibrėžiamas kaip, „remiantis
fiziologiniais ir emocionaliais nerimo patirties elementais, kurie vystosi iš autonominio
susijaudinimo“. R. Martens et al. (1990) pasiūlė, kad somatinis nerimas turėtų įtakos pasirodymui
kreiviniame modelyje su abejais, tiek aukštesniu, tiek žemesniu somatinio nerimo lygiu, būdamas
žalingas pasirodymui. „Tai yra tikėtina, kad pasieks kulminaciją varžybų pradžioje ir išsisklaidys,
kai varžybos prasidės“. Todėl manoma, kad somatinis nerimas dėl savo laiko mažiau įtakoja
pasirodymą nei pažintinis nerimas.
Trečiasis subkomponentas, kurį aptarė autoriai (Martens et al., 1990) yra individualiai
skirtingas, pasitikėjimo savimi veiksnys. Tai apima sportininko pasaulinį pasitikėjimo suvokimą.
Autoriai pasiūlė tiesioginį linijinį ryšį tarp pasitikėjimo savimi ir pasirodymo (Craft et al., 2003).
R. Martens ir jo kolegos (1990) paskatino sportinio nerimo tyrimus daugiamatėje srityje su
daugiamatės nerimo teorijos pasiūlymais ir konkurencinio nerimo būsenos inventoriaus (CSAI – 2)
vystymusi.Jie pasiūlė, kad nerimas susideda iš dviejų smulkesnių, pažintinio ir somatinio nerimo,
kurie gali būti vertinami su CSAI-2. Šie nerimo subkomponentai buvo spėjami turėti skirtingas
praeities sąlygas ir skirtingai susiję su sportininko pasirodymu.
Daugiamatė nerimo teorija teigia, kad somatinio nerimo sumažėjimas yra tada, kai varžybos
prasideda, tačiau pažintinis nerimas išlieka jei sportininkų pasitikėjimas savimi yra žemas
(Heilman, 2011). Ši teorija apibūdina seriją, dvejopų dimensijų ryšį, tarp pasitikėjimo savimi,
somatinio nerimo, pažintinio nerimo ir galutinio pasirodymo (Keikha et al., 2015).
Tariamai abejotini daugiamatės nerimo teorijos studijų rezultatai gali meluoti, kad pažintinis
ir somatinis nerimas buvo nagrinėjami nepriklausomai. Galbūt pažintinis ir somatinis nerimas nėra
visiškai nepriklausomi vienas nuo kito. R. Martens et al. (1990) pasiūlė, kad pažintinis ir somatinis
nerimas nebūtų visiškai nepriklausomi vienas nuo kito. Pavyzdžiui, sportininkui būtų labai tikėtina
turėti aukštą somatinį nerimą ar neturėti pažintinio nerimo ir atvirkščiai. Pažintinis ir somatinis
nerimas neveikia nepriklausomai vienas nuo kito (Krane, 1992).
Taigi, nerimo/pasirodymo santykių tyrinėjimas turėtų išnagrinėti pažintinį ir somatinį
nerimą kartu. Nerimo subkomponentai gali sąveikauti ir vieno komponento pokyčiai turės įtakos
kitam komponentui. Pažintinis nerimas reikšmingai susijęs išbandant atsižvelgiant į pasirodymą,
17
dar emocionalesnis (somatinis nerimas) susijęs su pasirodymu tik tada, kai pažintinis nerimas mažas
(Krane, 1992).
Atrodo, kad nenuoseklūs daugiamatės nerimo teorijos studijavimo rezultatai kyla iš dviejų
nepriklausomų nerimo subkomponentų. Sporto psichologai palaikė daugiamatės nerimo sampratos
priėmimą (Martens et al., 1990). Santykis tarp pažintinio nerimo ir pasirodymo buvo nagrinėtas
atskirai nuo somatinio santykio ir pasirodymo neatsižvelgiant į daugiamatės nerimo teorijos pobūdį
(Krane, 1992).
Apskritai, daugiamatė nerimo teorija privedė prie didesnio nerimo poveikio supratimo,
sportininkų pasirodymui. Tačiau, ši teorija turi būti sujungiama su apverstąja U – hipoteze, kuri yra
galbūt didžiausias jos apribojimas (Krane, 1992).
R. Martens ir kt. (1990), sukūrė daugiamatį nerimo modelį, kur yra pateiktas skirtumas apie
nerimo sporte reakcijas, „pažintinis nerimas yra paprastai apibrėžiamas, kaip psichinio nerimo
komponentas ir sukelia neigiamus lūkesčius“, o somatinis nerimas „nurodo fiziologinius ir
emocinius nerimo patirties elementus, kurie vystosi tiesiogiai iš autonominio susijaudinimo“.
Trečiasis aspektas, kuris yra susijęs su jau minėtais dvejais yra individualus skirtingas veiksnys, tai
pasitikėjimas savimi. Pasitikėjimas savimi suprantamas, kaip sportininko įsitikinimas, kad jis gali
atlikti užduotis, kurias jis turi atlikti. Pažintinis nerimas ir pasitikėjimas savimi atstovauja nuolatinio
pažintinio vertinimo galams. R. Martens ir kt. (1990), siūlo neigiamą tiesioginė priklausomybę tarp
pažintinio nerimo ir veiklos, bei teigiamą tiesioginį ryšį tarp pasitikėjimo savimi ir varžybų.
Somatinis nerimas ir veikla turi santykių kreivę, kur tiek mažesnė, tiek didesnė vertė kenkia
varžyboms (Borrego et al., 2012).
Mokslininkai ir toliau tęsia nagrinėjimą svarstomomis problemomis susijusiomis su
daugialypio nerimo teorija ir dalyvauja potencialių interaktyvių padarinių tyrime tarp
konkurencingo sportinio nerimo ir kitų komponentų. Santykiai tarp grupės ryšio ir konkurencinio
nerimo būsenos atrodo dinamiškai, kur abu kintamieji daro įtaką vienas kitam (Eys et al., 2003).
Taip pat yra kalbama apie komandos ryšio laipsnį. Kad „pagerintum komandos dinamiką, reikėtų
pagerinti individo psichologinę būseną“ (Borrego et al., 2012).
Dar vienas požiūris į sportinį nerimą pasirodyme yra apibūdinamas – katastrofų teorija.
Katastrofų teoriją pirmą kartą išvystė R. Thom (1975), kaip priemonė modeliuoti trūkumus
matematinėse funkcijose, kurios buvo paprastai vientisos. Vėliau, katastrofų teoriją išpopuliarino E.
C. Zeeman (1976) (Hardy, 1996).
Trimatis katastrofų modelis bando paaiškinti sąveiką tarp pažintinio ir somatinio nerimo ir
jų kombinuotų santykių su pasirodymu. Katastrofų teorija vertina bendrą nerimo subkomponentų
poveikį, nagrinėjant sąveiką tarp pažintinio ir somatinio nerimo bei pagrindžia pasirodymo
prognozes apie šią sąvoką. Tai numato, kad pažintinis nerimas tiesiogiai įtakoja pasirodymą, taip
18
pat tarpininkauja somatinio nerimo padariniai. Tai yra panašu į daugiamatę nerimo teoriją,
katastrofos teorija numato neigiamą linijinį santykį tarp pažintinio nerimo ir pasirodymo. Tačiau,
katastrofų teorija toliau pranašauja, kad somatinis nerimas skirtingai įtakos pasirodymą
priklausomai nuo pažintinio nerimo lygio. Somatinis nerimas yra nebūtinai žalingas pasirodymui,
bet bus susijęs su katastrofų padariniais (labai prastas pasirodymas) tik tada, kai pažintinis nerimas
yra didelis. Kai pažintinis nerimas yra žemas, somatinis nerimas turės palyginti mažą ir galbūt
teigiamą poveikį pasirodymui. Ši sąvoka gali paaiškinti netinkamus rezultatus studijavime,
nagrinėjančiame daugiamatę nerimo teoriją, nes nuoseklių santykių tarp somatinio nerimo ir
pasirodymo nebūtų galima tikėtis tol, kol somatinis nerimas yra nagrinėjamas nepriklausomai nuo
pažintinio nerimo. Pasirodymas gali būti skirtingai paveiktas somatinio nerimo, priklausomai nuo to
ar jis didėja ar mažėja. Kadangi somatinis nerimas didėja virš optimalaus lygio ir pažintinis nerimas
yra žemas, tai pasirodymas bus lengvesnis. Tačiau, kai abu, tiek pažintinis, tiek somatinis nerimas
yra aukštas ir sportininkas patyrė katastrofą, ekstremalūs pažintinio ir somatinio nerimo lygmenų
pokyčiai yra būtini ankščiau, nei pasirodymas sugrįš į vidutinį lygį. Šis pasirodymas seks skirtingą
kreivę priklausomai nuo to ar somatinis nerimas didės, ar sportininkas bandys grįžti iš katastrofos ir
somatinis nerimas mažės. Pavyzdžiui, jei sportininkas patiria tiek aukštą pažintinį, tiek aukštą
somatinį nerimą ir nerimas toliau didėja, tai sportininkas sušvelnins katastrofą arba ją slopins.
Vėliau pasirodymas bus labai žemo lygio. Kai tai atsitinka, ekstremalūs pokyčiai nerime yra būtini
ankščiau, negu nežymūs pagerėjimai bus pastebėti pasirodyme. Sportininkui gali tekti naudoti
gilaus atsipalaidavimo techniką ankščiau, negu pasirodymas sugrįš į priimtiną lygį (Krane, 1992).
Yra keletas sąlygų, kurių turi būti laikomasi, kad būtų tinkamai išbandytas katastrofų
modelis arba bet kurį, galimai nelinijinį nerimo/pasirodymo modelį. Pirma, visi metodiniai aspektai
reikalingi norint stipraus modelio bandymo. Katastrofos teorijos taikymas atletiškame pasirodyme
apima visas būtinas sąlygas išbandyti apverstąją U – hipotezę ir daugiamatę nerimo teoriją. Antroji
sąlyga yra tai, kad „jėgos bandymai turėtų būti atliekami siekiant užtikrinti, kad naudojami
statistiniai testai yra pakankamai veiksmingi, kad aptiktų spėjamą poveikį, jei tai įvyksta“ (Krane,
1992).
Panaši į daugiamatę nerimo teoriją, ši katastrofų teorija pasisako už daugiamatį nerimo
suvokimą. Ji taip pat teigia, kad pažintinis ir somatinis nerimas, kuris yra susijęs su pasirodymu,
negali būti tiriami atskirai, bet sąveika tarp dviejų nerimo subkomponentų turės įtakos pasirodymui.
Katastrofų teorija yra trimatis modelis, kuris nagrinėja bendrą pažintinio ir somatinio nerimo įtaką
sportininko pasirodyme. Viena iš pagrindinių katastrofų teorijos prielaidų svarsto pažintinio nerimo
nuoseklius santykius tarp somatinio nerimo ir pasirodymo. Tai yra, somatinis nerimas yra skirtingai
susijęs su pasirodymu, priklausomai nuo pažintinio nerimo lygio. Kai pažintinis nerimas yra
19
aukštas, tai aukštas somatinis nerimas turės neigiamos įtakos pasirodymui arba turės kreivinius
santykius su pasirodymu (Krane et al., 1994).
Katastrofų teorija teigia, kad pasirodymas yra įtakojamas fiziologinio susijaudinimo ir
pažintinio nerimo. Žemoje pažintinio nerimo būsenoje santykis tarp fiziologinio susijaudinimo ir
pasirodymo bus apverstoje U – hipotezėje, kita vertus, aukštoje pažintinio nerimo būsenoje santykis
bus – katastrofa. Tai reiškia, kad pasiekus optimalų fiziologinio susijaudinimo lygį, pasirodymas
sumažės dramatiškai (katastrofa). Kaip pasekmė, tai yra pažintinis nerimas, kuris nurodo
fiziologinio susijaudinimo įtaką sportiniam pasirodymui. Fiziologinis susijaudinimas turėtų būti
neigiamai susijęs tik su pasirodymu, kuomet pažintinio nerimo lygis yra aukštas. Šioje teorijoje yra
aišku, kad santykis tarp nerimo ir pasirodymo yra dinamiškas ir gali keistis per kelias sekundes.
Užfiksuoti, šį laikiną konkurencinio nerimo dinamiškumą yra būtinas nuolatinis nerimo per
pasirodymą įvertinimas (Cottyn et al., 2006).
Kadangi mūsų atletiško nerimo pasirodymo supratimas progresavo, tai naujos teorijos,
pavyzdžiui, daugiamatė nerimo teorija ir katastrofos teorija buvo perduotos. Kiekviena nauja teorija
turėtų būti laikoma ankstesnės literatūros atauga, nes kiekviena teorija apima ankstesnės teorijos ar
hipotezės aspektus. Pavyzdžiui, daugiamatė nerimo teorija išaugo iš nepasitenkinimo vienu
apverstosios U – hipotezės požymiu. Apverstoji U – hipotezė teigė, kad buvo kreiviniai santykiai
tarp visuotinio nerimo vaizdinio ir pasirodymo. Daugiamatė nerimo teorija taip pat siūlo, kad
somatinis, bet ne pažintinis nerimas yra susijęs su pasirodymu kreiviniame būde. Taigi, daugiamatė
nerimo teorija nuosekliau progresuoja nei apverstoji U – hipotezė, įtraukiant apverstosios U –
hipotezės požiūrius (Krane, 1992).
Tas pats santykis yra teisingas daugiamatei nerimo teorijai ir katastrofos teorijai. Tyrimai
nagrinėjantys daugiamatę nerimo teoriją ištyrė atskirus santykius tarp pažintinio nerimo ir
pasirodymo bei tarp somatinio nerimo ir pasirodymo. Nepasitenkinimas nuosekliai apverstosios U –
hipotezės ir daugiamatės nerimo teorijos rezultatais paskatino ištirti bendrą pažintinio ir somatinio
nerimo poveikį per katastrofos teoriją. Katastrofos teorija, suderinama su daugiamate nerimo teorija
teigia, kad yra bent du subkomponentai į nerimą, kurie skirtingai paveikia pasirodymą. Tačiau,
katastrofų teorija teigia, kad somatinio nerimo poveikis pasirodymui yra priklausomas nuo
pažintinio nerimo lygio. Taigi, katastrofų teorija juda konceptualiai vienu žingsniu už daugiamatės
nerimo teorijos, tuo tarpu taip pat įtraukiant jos keletą pagrindinių principų. Katastrofos teorija taip
pat gali būti susijusi su apverstąja U – hipoteze. Somatinis nerimas turi kreivinį santykį su
pasirodymu, su žemo pažintinio nerimo sąlygomis. Tačiau būtina pažymėti, kad tai buvo pasiūlyta
konceptualiai, bet nebuvo išbandyta (Krane, 1992).
Katastrofos teorijos tyrimai, iš esmės taip pat gali būti naudojami siekiant išnagrinėti
prognozes, remiantis apverstąja U – hipoteze ir daugiamate nerimo teorija. Taigi, palaikymas, įgytas
20
dėl katastrofos teorijos, gali taip pat palaikyti teiginius, pagrįstus apverstąja U – hipoteze ar
daugiamate nerimo teorija, dėl kai kurių bendrų prognozių (pvz., neigiamas linijinis ryšys tarp
pažintinio nerimo ir pasirodymo). Tačiau pilnas katastrofos modelio palaikymas siūlytų, kad
apverstoji U – hipotezė ir daugiamatė nerimo teorija nėra visiškai tikslios. Katastrofų modeliu būtų
labiau užbaigta nerimo teorija, siūlanti geresnį supratimą apie tai, kaip nerimas susijęs su
sportininko pasirodymu (Krane, 1992).
Katastrofų teorija yra bendras žmogiškosios patirties ir motyvacijos modelis, kuris siūlo, kad
psichologiniai poreikiai atsiranda prieštaringose porose. Pavyzdžiui, poilsio reikalingumas yra
prieštaraujantis susijaudinimo reikalingumui, o sunkių laimėjimų reikalingumas yra reikalingas
žaismingumui ir neatidėliotiniems malonumams. Pasikeitimo teoretikai teigia, kad dabartinis
psichologinis poreikis yra pasiryžęs metamotyvacinėms būsenoms, kad dideli pokyčiai
motyvacijoje ir emocijose yra išprovokuoti per reguliarų pasikeitimo santykį tarp priešingų
metamotyvacinių būsenų ir kad alternatyviai tenkinantys priešingus poreikius per dažnus
pasikeitimus skatina psichologinę sveikatą (Mackenzie et al., 2013).
Pasikeitimo teorija yra bendras teorinis motyvacijos, emocijos ir asmenybės modelis. Pasak
pasikeitimo teorijos, asmenys pereina arba pasikeičia tarp suporuotų psichinių ar motyvacinių
būsenų, kurios gamina svarbius pokyčius motyvaciniuose ir emociniuose patyrimuose. Šios būsenos
lemia asmens kelią, interpretuojančio jo ar jos motyvus tam tikru laiku. Yra keturios, priešingų
būsenų poros ir kiekviena būsena turi savo charakteristikas(Kerr & Mackenzie, 2014).
Žmogus susikaupimo būsenoje pirmiausiai yra linkęs būti rimtas, orientuotas į tikslą ir
vengiantis susijaudinimo bei spontaniškas, žaismingas ir siekiantis susijaudinimoatsipalaidavimo
būsenoje. Prisitaikėlio būsenoje asmuo yra sukalbamas, pritariantis bei užsispyręs, neįprastas ir
ignoruojantis negatyvumo būsenoje. Asmuo, meistriškumo būsenoje linkęs būti konkuruojantis,
dominuojantis bei turėti harmonijos ir vieningumo troškimą, stengtis būti bendradarbiaujantis
užuojautos būsenoje. Per daug pasitikinčioje būsenoje, asmuo yra egoistiškas bei altruistiškas ir
susijaudinęs su kitomissusirūpinimo būsenomis. Manoma, kad žmonės gali pasikeisti į vieną ar kitą
pusę, arba atvirkščiai, tarp suporuotų metamotyvacinių būsenų, įprasto gyvenimo metu, įtakojant
matomus pasikeitimus žmogaus požiūryje, motyvacijoje ir emocinėje patirtyje. Pasikeitimo teorija
teigia, kad yra šešiolika pagrindinių emocijų, kurios kyla iš skirtingų metamotyvacinių būsenų
kombinacijų. Jos yra: atsipalaidavimas, azartas, ramumas, provokavimas, išdidumas, kuklumas,
dėkingumas, dorybė, nerimas, nuobodulys, pyktis, niūrumas, pažeminimas, gėda, pasipiktinimas ir
kaltė (Kerr & Mackenzie, 2014).
Pasikeitimo teorijos centrinis principas yra tai, kad psichologiniai poreikiai atsiranda
priešingose porose; už kiekvieną psichologinį poreikį yra priešingas poreikis. Pavyzdžiui, saugumo
poreikis yra priešingas dėl sujaudinimo poreikio; sunkių laimėjimų poreikis yra priešingas dėl
21
malonaus ir tiesioginio malonumo poreikio. Pasikeitimo modelyje, psichologiškai sveikas asmuo
gali alternatyviai patenkinti priešingus poreikius per reguliuojamus pasikeitimus (Mackenzie et al.,
2011).
Kuomet buvo pastebėti individualūs skirtumai tarp gerai pasirodančių sportininkų
priešvaržybinių emocinių būsenų, atsirado Y. Hanin teorija (Hanin, 2000). Ši teorija vėliau buvo
pradėta vadinti „optimalaus funkcionavimo zonos“ (ZOF) modeliu, kai galiausiai buvo prieita prie
dabartinio, individualios optimalaus funkcionavimo zonos modelio pavadinimo (IOFZ, angl.
„individual zones of optimal functioning“) (Hanin, 2000).
Individualios optimalaus funkcionavimo zonos modelis (IZOF) suvokia emocinį turinį per
keturių visuotinių emocinių kategorijų sistemą, kuri gauta iš dviejų veiksnių: hedoninio tono
(malonumas – nepasitenkinimas) ir funkcionalumo (optimalus, naudingas – disfunkcinis, žalingas).
Keturios emocijų kategorijos apima malonias (teigiami atspalviai) ir funkciškai optimalias
emocijas, nemalonias (neigiami atspalviai) ir funkciškai optimalias emocijas, malonias ir
disfunkcines emocijas bei nemalonias ir disfunkcines emocijas. Ši keturių kategorijų sistema
suteikia tvirtą ir pakankamai plačią struktūrą, kuri gali pritaikyti platų išskirtinių, sportininko
sukurtų emocionalių etikečių diapazoną (Hanin, 2000). Kitaip tariant, kad apibūdintų jų išskirtinę,
subjektyvią emocionalią patirtį, sportininkai naudoja savo žodynus. Nors savarankiškai sukurtas
emocinis aprašas yra išskirtinis, konceptualiniai ir funkciniai elementai yra lygiaverčiai (visose
kategorijose), kadangi jie apibūdina patirtį, lydinčia individualiai sėkmingo ar nesėkmingo
pasirodymo situacijas (Hagtvet & Hanin, 2007).
Individualios optimalaus funkcionavimo zonos modelis (IZOF) (Hanin, 1997, 2000) buvo
sukurtas siekiant nustatyti emocines būsenas, kurios įtakoja elito sportininkų sėkmingą arba mažiau
sėkmingą pasirodymą. Tiksliau, penki matmenys (forma, intensyvumas, turinys, laikas, situacija)
yra naudojami atskirai identifikuoti optimalią ar disfunkcinę pasirodymo dinamiką (Robazza, et al.,
2004).
Šis modelis paaiškina emocijų – pasirodymo santykių dinamiką, remiantis sportininkų, savo
patirties aprašymu. Sportinė veikla yra pasikartojanti ir tokia patirtis, kaip nerimas gali įtakoti
pasirodymą ir gali sukurti stabilų patirties modelį, tokį, kaip nerimo bruožas. Labai dažnai,
sportininkai apmąsto savo patirtį, siekiant nustatyti sėkmingą ir nesėkmingą pasirodymą
(Nieuwenhuys et al., 2008).
IZOF modelis pateikia keletą prognozių apie santykius tarp emocijų ir pasirodymo. Yra
labai svarbus individualus nepastovumas intensyvume ir turinyje, kurie turi tiesioginį ryšį su
sportininkų sėkmingu ir prastu pasirodymu. Be to, galima tikėtis sėkmingo pasirodymo kai,
atsiranda maksimaliai bendras praturtinimas ir minimaliai žalingas poveikis. Kita vertus, prastų
rezultatų tikimybė yra laukiama, kai mažas praturtinimas ir aukštas žalingas poveikis yra pastebimi
22
(Hanin, 1997, 2000; Kamata et al., 2002). Nuo susijusios su sportu perspektyvos yra būtina, kad
sportininkai žinotų savo optimalias ir disfunkcines zonas, kas reiškia, kad asmuo sugeba atskirti
sėkmingas būsenas nuo mažiau sėkmingų ir gali įeiti bei pasilikti optimalioje zonoje per
pasirodymą. Galiausiai, dvikryptis ryšys tarp emocijų ir pasirodymo turi atsižvelgti į aplinkybes, kai
emocijos gali įtakoti pasirodymą ir kita vertus, tebevykstantis pasirodymas gali įtakoti emocijas per
arba po įvykio (Robazza, et al., 2004).
Zonos atspindi individualius skirtumus, sportininkų gebėjime rasti ir efektyviai naudoti
tinkamus ir turimus išteklius. Todėl, emocijų ir pasirodymo santykio paaiškinimas yra grindžiamas
išteklių atitikimu. Optimalios, malonios ir/ar nemalonios emocijos atspindi išteklių ir jų veiksmingo
panaudojimo prieinamumą. Tačiau nemalonios ir malonios emocijos atspindi išteklių ir jų
neveiksmingo panaudojimo trūkumą (Hanin, 1997).
Ankstesni tyrimai parodė, kad IZOF modeli buvo naudojamas siekiant apibūdinti,
prognozuoti ir paaiškinti emocijų – pasirodymo santykius. Tyrimas apie elitinių sportininkų
priešvaržybinį nerimą parodė, programos naudojimą priešvaržybinio nerimo optimizavimui.
Ankstesniuose savo darbuose jis pasiūlė kelis nurodymus individualizuotam emocijų reguliavimui,
apimdamas principus: daugiarūšis, daugiamatis, daugiakryptis, daugiafunkcinis, daugiapakopis,
daugiatikslis, daugiabūdis (Kouli et al., 2010).
Bet kokiai įsikišimo programai yra labai svarbu suprasti, kad kiekvienas sportininkas turi
jo/jos savą optimalų emocijų intensyvumą. Taip pat svarbu parodyti, kad emocinis turinys ir
intensyvumas yra skirtingi treniruotėse ir varžybose, ir kad jie keičiasi per, viduryje ir po įvykusios
pasirodymo situacijos. Individualią įvertinimo procedūrą apima pusiau struktūrizuotas interviu,
emocijų ir pasirodymo individualus profilis, metaforos – generacijos metodai ir pasakojimai (Kouli
et al., 2010).
Savo tyrimuose autoriai (Salminen et al., 1995) išbandė keturias IZOF modelio kategorijas ir
jų ryšį su sportiniu nerimu ir pasirodymu. Jų rezultatai palaikė IZOF modelį. Be to, jie nustatė, kad
nerimo būsenų aprašymo naudojimas gali padėti asmenims sužinoti kryptį, kuri yra reikalinga tam,
kad reguliuotų nerimą link optimalaus lygio prieš varžybas. C. Robazza ir kt.(2000) tyrimas parodė,
kad geriausi ir blogiausi rezultatai buvo susiję su optimaliomis ir atidėtomis sąlygomis, atitinkamai,
tarp elito sportininkų. Be to, pasirodymo rezultatai ir širdies dažnio struktūra gali būti įvertinti per
mokymą, kad nustatytų optimalų susijaudinimą ir veiksmų laiko parinkimą (Kouli et al., 2010).
1.3. Nerimas kaip emocinė sportininkų būsena
Sporto psichologija, kuri vaidina svarbų vaidmenį sporte, yra susijusi su tiesioginiu
kontrolės sistemos supratimu ir bandymu sportininkams visiškai realizuoti savo potencialą (Lotfi et
23
al,, 2011). Sportinėje veikloje, ypač čempionate, kiekviena komanda stengiasi pašalinti veiksnius,
kurie užkerta kelią į pergalę ir stiprinti veiksnius, kurie palengvina kelią į pergalę. Vienas iš
veiksnių, kuris yra svarbus, tai sportininkų nerimas. Nerimas yra neigiama emocinė būsena su
pykčio, liūdesio ir nerimo jausmais, kurie yra sujungti su fizine veikla ar susijaudinimo nerimu
sporte, parodančius sportininkų jausmus atsirandančius iš minties, kad gali būti problemų ir tokiu
būdu veikla prives prie nesėkmės (Eskandari et al., 2013).
Nerimas, tai didėjantis susijaudinimo lygmuo, kuris yra nepriklausomas nuo nervų sistemos
ir yra kartu su supratimu neigiamo ir judėjimo poveikiu bei iš tikrųjų yra kažkokia susijaudinimo
rūšis, kuri yra greta jausmų ir subjektyvaus suvokimo (Eskandari et al., 2013). E. Paskuall et al.
(1989) nerimo savybes aprašo taip: nerimas yra energija, kuri nėra pastebima tiesiogiai, bet jos
elgesio padariniai yra stebimi. Nerimas yra fizinė, sensacinga, racionali, kultūrinė ir dvasinė patirtis.
Visuomenėse, kurios turi ambicingų lūkesčių iš sportininkų, konkurencija turi tam tikrą reikšmę.
Kuo svarbesnė konkurencija, tuo daugiau streso konkurencijoje ir ji bus labiau linkusi į nerimą
(Eskandari et al., 2013). Profesionalūs ir meistriški žaidėjai taip pat gali turėti nerimą, nors jie turi
pasitikėjimą savimi, savo technika ir patirtimi. Nerimas apskritai yragrėsmės rūšių pasekmė ir jei jo
stiprumas yra žemas, tai jis rodo save, kaip baimę, kuri lengvina užduotis. Bet jei jis sustiprėja, jis
daro įtaka veiklos efektyvumui (Lotfi et al,, 2011).
Sportininkas gali turėti visus fizinius duomenis į sėkmę, gali turėti technines ir taktines
instrukcijas, gali turėti reikalaujamą fizinę būklę, bet negali įveikti konkurencinio spaudimo sporte.
Gebėjimas kontroliuoti nerimą ir ramybės sukūrimą, gali duoti didelę galią sportininkui, taip, kad
jis būtų pasiruošęs susidurti su priešininku. Yra neigiamas ir reikšmingas ryšys tarp sportininkų
nerimo ir jų efektyvumo (Lotfi et al,, 2011).
Kai kurie mokslininkai mano, kad tam tikros asmenybės savybės gali pasikeisti ar vystytis
per sportinę veiklą. Rezultatas yra vienas iš parametrų, kurie yra paveikti situacijos ir asmeninių
faktorių (Eskandari et al., 2013).
Daugelis sportininkų gali turėti geriausius rezultatus pratybose, bet varžybose jaučia kokią
nors nesėkmę. Viena iš priežasčių pabrėžiančių sportininkų psichikos aspektus yra ta, kad dauguma
sportininkų turi tinkamą fizinę būklę, gerų įgūdžių lygį, bet turi vienintelį skirtumą – prastą
psichologinį pasirengimą. Viena iš veiksnių, mažinančių sportininkų psichikos pasirengimą yra
konkurencingas nerimas, kurį sportininkai gali turėti prieš varžybas (Eskandari et al., 2013).
Tyrimai pabrėžia susijusį ryšį tarp nerimo ir veiklos, kuris parodo, kad nerimas daro
neigiamą poveikį sportininkams (Mousavi, 2011), kad vienas iš faktorių, kuris yra susijęs su veikla
yra nerimas, kad atkreipiant dėmesį i sportinę psichologiją ir parametrus, susijusius su sportininkų
rezultatais gali turėti naudingų rezultatų. Konkurencingas nerimas paveikia sportininkų rezultatus ir
kuo jis didesnis tuo mažesni sportiniai rezultatai (Eskandari et al., 2013).
24
Nerimas, kaip vienas iš psichikos faktorių turinčių įtakos sportininkų pasirodymui.
Konkurencinis nerimas yra problema, nes daug sportininkų fiziologinės konkurencingo nerimo
pasekmės gali būti pastebėtos psichikos sutrikimuose (stresas, dvilypumas, nesaugumo jausmas,
blogų sprendimų priėmimo jausmas) ir elgesio problemose (nemiga, neramumas, izoliacija).
Sumažėjimas atlikimo lygio, ypač per varžybas, gali būti dėl konkurencingo nerimo (Eskandari et
al., 2013).
Nerimas – žmogaus emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar
įsivaizduojamo pavojaus (Psichologijos žodynas, 1993). D. Myers(2008) teigia, kad nerimas – tai
žinojimas ir jausmas, kuris yra kupinas dvejonių savo bendravimo ir saugumo sugebėjimų
vertinimas. Pasak R. Malinausko (2003), nerimas yranuojauta, nesuprantamo pavojaus. Žmogus
laukia kažko blogo, jaučia vidinę įtampą, betnežino, kas jam nutiks ateityje. Nežinia dažnai
išgyvenama net sunkiau negu akivaizdi būsima ar jau įvykusi nelaimė.
R. Jusienė ir A. Laurinavičius (2007) teigia, kad nerimas neturi objekto, kuris sukeltų
grėsmę arba žmogus nežino, ko bijo. Nerimas – tai nemaloni būsena, jausmas. Individas nežino, ką
turėtų daryti ir kaip turėtų atsikratyti tokios būsenos, kadangi jos priežastys yra neaiškios ir pati
būsena neaiški. Žmogui, kuris yra apimtas nerimo, sunku išlaikyti dėmesį susitelkiant į kokią nors
veiklą, jo žvilgsnis klaidžioja, judesiai nervingi ir jis neranda sau vietos. Naujose žmogaus
gyvenimo situacijose nerimas yra dažnas reiškinys, kadangi tos situacijos nėra aiškios (Jusienė ir
Laurinavičius, 2007).
Sportinės varžybos yra nerimą sukelianti situacija, įskaitant tiek psichologinius, tiek
fiziologinius stresorius (Alix-Sy et al., 2008).Sporto psichologai didelį dėmesį skiria nerimo
tyrimams, nes tai yra būsena, kurios žala gali turėti įtakos sportininko pasirodymui (Malinauskas,
2010). Pasak mokslininkų (Simon & Martens, 1977), individualiųjų sporto šakų sportininkus
nerimas kamuoja labiau nei grupinių ir komandinių sporto šakų sportininkus (Kočergina ir kt.,
2011).
Nerimas gali būti skirstomas į kognityvinį(pažintinį) nerimą ir somatinį nerimą.
Kognityvinis (pažintinis) nerimas – tai protinis susirūpinimo komponentas, sukeliamas neigiamo
laukimo ar neigiamo savęs įvertinimo. Sporte, pažintinis nerimas dažniausiai traktuojamas kaip
neigiamas veiksnys, lemiantis sportininko veiksmus ir tokiu būdu iškeliantis neigiamą savo
įvertinimą (Mcnally, 2002). Somatinis nerimas siejamas su fiziologiniais ir emociniais nerimo
elementais, kurie vystosi tiesiogiai nuo individualaus nerimo (Martens, 1999).
Nerimo būsena yra viena iš kintamųjų, kuri, kaip jau ankščiau minėjau yra skirstomi į
somatinį ir pažintinį nerimą. Pažintinis nerimas yra laikomas nerimo psichikos komponentas, o
somatinis nerimas yra žinomas, kaip fiziologinis komponentas. Pažintinis nerimas yra
apibūdinamas remiantis neigiamu savęs aptarimu, rūpesčiu ir nemaloniais regėjimo vaizdiniais.
25
Tačiau somatinis nerimas yra įvairus per fizines reakcijas, tokias kaip, padidėjąs širdies ritmas,
dusulys, rankų nerangumas, skrandžio nerimas ir raumenų įtampos padidėjimas. Be to autorių
pagrįsta, kad somatinio nerimo intensyvumas svyruoja laikui bėgant, o pažintinis nerimas laikui
bėgant yra patvaresnis (Patel et al., 2010). Taip yra, kadangi pažintinis nerimas yra labiau
priklausomas nuo sportinės veiklos, nei somatinis (Oudejans & Pijpers, 2009). Kai tik varžybos
prasideda somatinis nerimas mažėja, tačiau pažintinis nerimas lieka, jei sportininko pasitikėjimas
savimi yra žemas (Heilman, 2011).
Yra išskiriamos 2 nerimo rūšys: asmenybės nerimas ir situacinis nerimas. Situacinis
nerimas, tai toks nerimas, kuris tam tikru momentu atspinti žmogaus būseną. Jis kyla esant tik
ekstremaliomis situacijomis. Asmenybės nerimas kitaip dar vadinamas nerimastingumu,
apibrėžiamas kaip nuolatinis nerimas, kuris pasireiškia polinkiu jautriai reaguoti kiekvienoje tikrai
ar tariamai neįveikiamoje situacijoje. Taigi toks nerimas virsta asmenybės bruožu. Fiziologiškai
nerimas reiškiasi kvėpavimo ir širdies ritmo padažnėjimu, kraujo cirkuliacijos pagreitėjimu,
arterinio kraujospūdžio pakitimu, pojūčių slenksčio pažemėjimu (Malinauskas, 2003).
Pasak R. Malinausko (2003), nedidelis nerimas skatina budrumą, didina psichikos jautrumą
viskam, kas galikenkti per varžybas. Sužadinta psichika darosi aktyvesnė, parengia sportininką
veiklai. Galbūt nedidelis nerimas veikia kaip savotiška psichikos mankšta, kuri verčia ieškoti
geriausių būsimosvaržybų kovos variantų. Tačiau didelis ir ilgalaikis nerimas užvaldo sportininko
psichiką, sukaustovalią, išvargina organizmą labiau negu valanda įtemptų pratybų, sekina energijos
išteklius. Dėl nuolatinio nerimo silpsta jausmai, pradedama netiksliai mąstyti, silpsta valia
(Malinauskas, 2003).
Būsimuoju nerimu vadinamas toks nerimas, kai sportininkai jį patiria dėl artėjančių įvykių.
Dažnai nerimą sukelia artėjančios varžybos, iki varžybų likus vienai dviem savaitėms: šie jausmai
vadinami priešvaržybiniu nerimu (Malinauskas, 2003). Tyrimai atskleidė, kad priešvaržybinio
nerimo kreivė įgauna apverstos U raidės formą. Sportininkų nerimas dar nėra didelis, kuomet iki
varžybų pradžios būna likę kelios dienos. Nerimo lygis kyla tada, kai artėja varžybos, o dar labiau
nerimas padidėja likus kelioms minutėms iki varžybų pradžios. Kai tik varžybos prasideda,
sportininko nerimas atslūgsta. Nerimas, kurį sportininkas patiria per varžybas dažniausiai būna
žemesnis nei jis yra prieš varžybas ar ką tik joms prasidėjus (Malinauskas, 2010).
K. Miškinis (2002) teigia, kad nerimas yra dažnas sportininko palydovas. Nerimas
pasireiškia tiek jausmuose, mintyse ir veiksmuose, tiek ir išoriškai: įsitempia raumenys, padažnėja
kvėpavimas ir širdies ritmas, dreba galūnės ir galva, pakyla arterinis kraujospūdis ir pagreitėja
kraujo cirkuliacija, rausta skruostai, judesiai atliekami nevalingai ir t.t.
„Visas kūnas tarsi svetimas“, „Negaliu nieko galvoti – mintys sukaustytos“, „Prieš akis
tuštuma“ ir pan., tai frazės, kurias kartais ištaria sportininkai apimti didesnio nerimo. Išskiriami
26
ryškesni nerimo požymiai: sunkiau priimti sprendimus; padidėja jausmų dvilypumas; sutrinka
judesių koordinacija; pervertinamas galimas pavojus; pablogėja nuotaika – apima nervingumas,
irzlumas, nerimastingumas arba net panika; lenda mintys apie pasitraukimą ir pan. (Malinauskas,
2010).
Pasak R. H. Cox (2006) nerimas - viena iš emocijų, kuri gali būti apibūdinama kaip atleto
reakcija į konkurencinę situaciją. Tiksliau sakant, R. S. Lazarus (2000) nerimą apibūdina kaip
pojūtį, kuris apibrėžiamas esant nesaugioje situacijoje arba egzistencinėje grėsmėje (Bebetsos et al.,
2013).
R. S. Lazarus (2000) pateikia labai įdomią poziciją, kurioje jis nurodo, jog nerimas turėtų
būti reitinguojamas tarp kitų emocijų, kurios vaidina labai svarbią rolę bei veikia atleto sportinį
pasirodymą. Tai tokios emocijos kaip pyktis, gėda, palengvėjimas ir išdidumas, kurios daro didžiulę
įtaką sportininko karjeroje, jos turėtų būti sugrupuotos į teigiamai bei neigiamai veikiančias
(Bebetsos et al., 2013).
Labai svarbus atradimas, jog aplinka ar konkurencinė situacija nebūtinai gali būti savaime
stresinė. Anot R. S. Lazarus (2000), konkurencinė situacija gali suveikti kaip stimulas, sukeliantis
nerimą, priklausomai nuo to,kaip atletas gali priimti ir interpretuoti konkurencinę būseną (Bebetsos
et al., 2013).
Fizinis stresas susijęs su fiziologiniais ir emociniais veiksniais , atsirandančiais dėl
autonominės nervų sistemos aktyvumo (Martens et al., 1990). Pasitikėjimas savimi galiausiai yra
susijęs su atleto lūkesčiais, tikėjimu savimi (Bebetsos et al., 2013).
Dabartinė literatūra siūlo tris šaltinius potencialių problemų, susijusių su išskirtiniu
pasitikėjimu nerimo mastu kaip rodikliu sportininkų emocinei būsenai. Pirmoji susijusi su faktu,
kad sportininkų emocinė patirtis negali būti kruopščiai ir tiksliai apibūdinta kalbant apie buvimą ar
nerimo simptomų nebuvimą. Sportininkų subjektyvi reakcija į konkurenciją yra dinamiška ir
sudėtingos būklės, dažniausiai apimanti daugiau nei vieną emociją, susijusi su specifinio vertinimo
tipais, veiksmų tendencijomis, išoriškai sutelktas dėmesys ir prižiūrima įvairių situacijų
(pavyzdžiui, sporto tipas) ar asmeninių veiksnių (pavyzdžiui, asmenybės bruožai; Cerin et al., 2000)
(Cerin, 2003).
Antroji priežastis kodėl atrodo netinkama naudoti nerimą kaip išskirtinį ženklą,
psichologinės reakcijos į konkurenciją susiejimas su konceptualiai probleminiu pobūdžiu. Nors kai
kurie teoretikai į nerimą žiūri kaip į pagrindinę bendrą emociją, sukeltą stimulų, suvokiamų, kaip
pavojingas, būdingas vengimo tendencijas ir aiškiai atskiriamas nuo iššūkio – susijusias emocijas.
Kiti spėja, kad nerimas yra šalutinė, sudėtinga ir kintama emocinė būsena, kuri gali būti būdinga ir
požiūriui ir vengimo tendencijoms. Pavyzdžiui skirtingų emocijų teoretikų nuomone, nerimas, kaip
komplektas arba pagrindinių emocijų modelis. Tai apibrėžiama kaip nepastovi, kintama baimės
27
kombinacija ir dviejų ar daugiau pagrindinių pykčio emocijų, gėdos, kaltės, drovumo, savęs
priešiškumo, svarbaus jaudulio. Baimės ar grėsmės jausmas yra laikomas esminiu nerimo
komponentu, o kitos pagrindinės emocijos yra reikalaujamos būnant nepastoviems elementams
(Cerin, 2003).
Sporto arenoje, vaizdas, kad nerimas yra sudėtinga ir kintanti emocinė būsena, bet tai
greičiau vieninga emocija, kuri iš dalies gali padėti paaiškinti kodėl yra svarbi tarp ir per
individualias variacijas suvokimo funkcionalume, t.y. ar suvokiama emocija turi naudą ar žalą
(Cerin et al., 2000). Konkurencinio nerimo funkcionavimo ir santykio tarp nuotaikos ir sportininko
pasirodymo tyrimai parodė, kad nerimo modelis pasižymi baimės ir/ar liūdesio, kaltės, drovumo,
savęs priešiškumo bei vengimo akivaizdoje, kurioje dominuoja vengimo ir svarstymo
(savarankiškai sutelktas dėmesys) veiklos kryptys, galinčios objektyviai ir/ar subjektyviai trukdyti
efektyvumui (Cerin, 2003).
Trečioji problema kylanti nuo išskirtinio pasitikėjimo dėl nerimo priemonių susijusių su
dviejų dažniausiai naudojamų nerimo priemonių sporte abejotinu diagnostiko galiojimu. Nors
nerimas gali būti sudėtinga ir kintanti emocija, teoretikai sutinka, kad emocinė būsena gali būti
skirstoma kategorijomis, kaip „nerimas“ tik jei tai apima suvokiamos grėsmės elementą. Jei nėra
suvokiamos (potencialios) grėsmės, nėra jokio nerimo. Kitaip tariant, jei nėra jokios baimės ar su
grėsme susijusios emocijos, nėra jokio nerimo (Cerin, 2003).
Labai įdomu ir svarbu pažymėti, kad daugeliu atvejų emocinis sielvartas yra sukeliamas
nerimo. Nerimo būsena sporte, paprastai yra suprantam, kaip konfliktas tarp norų, poreikių ir
siekimo pasiekti tikslą, tarp drebulio, silpnumo, nerimo ir baimės, kad tikslas nebus pasiektas, bei
rezultato baimės, kuri ateina iš nesugebėjimo pasiekti tikslą (Velickovska at al., 2014).
Pirmiausia, nerimas gali pasirodyti, kaip struktūrinis asmens bruožas ir antra, kaip nepastovi
būsena, kuri yra susijusi su konkrečia padėtimi.Tyrimai parodė, kad nerimo lygis yra aukštesnis ir
labiau paplitęs tuomet, kai nerimo lygis atsiranda, kaip asmenybės bruožas (Velickovska at al.,
2014).
Autoriai mano, kad somatinis nerimas yra netiesiogiai susijęs su varžybų rezultatu, o tai
reiškia, kad fiziologiniai simptomai gali padėti arba trukdyti sportininkams varžybose. Autoriai
teigia, kad nerimas prieš varžybas gali būti kontroliuojamas, naudojant ankstesnių varžybų patirtį,
įvertinant veiklos rezultatus labai neramių situacijų metu (Velickovska at al., 2014). Autoriai
(Martens et al., 1990) nustatė, kad pažintinio nerimo padidėjimas yra žalingas sportinei veiklai, o
nedidelis somatinio nerimo augimas gali būti naudingas.
Nerimas yra sensacingas ir pagrindinis jausmas, kuris atsiranda po pavojingos būklės.
Nerimo terminas yra naudojamas įvairiuose kontekstuose, išreiškiant dirginimą, jaudinimąsi ir
stresą. C. D. Spielberger (1966) nerimą išskyrė į dvi skiriamąsias formas, būseną ir pastovų nerimą.
28
Nerimo būsena pagal C. D. Spielberger (1966) yra sensacingas jausmas, kuris yra charakterizuotas
baimės ir streso. Psichologinis dirginimas yra susijęs su stipriu nerimu ir stresu. Šis nerimo tipas
kyla iš suvokimo dabartinės padėties, kaip pavojingos. Nuolatinis stresas yra tam tikros aplinkos
žmonių samprata, kaip pavojingas ir padidėjąs polinkis reaguoti į viską skandalingai. Pastovus
nerimas gali būti apibūdinamas, kaip asmens bruožas (Turksoy, 2013).
Tyrimai dar 1990 metų pabaigoje parodė, kad nerimas yra daugiamatis reiškinys.
Daugiamatė nerimo teorija rodo, kad nerimas susideda iš abiejų, pažintinio ir somatinio nerimo
komponentų. Trečiasis komponentas diskutuotas R. Martens et al. (1990) yra atskiras, skirtingas
pasitikėjimo savimi faktorius. Pažintis nerimas yra psichikos nerimo dalis, neigiamo asmens savęs
vertinimo ir neigiamų varžybų baigties lūkesčių rezultatas. Pažintinis nerimas yra apibūdinamas,
kaip asmeninis streso supratimas, iškraipytų vaizdų ir nepageidaujamų jausmų savijauta, kurie yra
susiję (Turksoy, 2013).
Somatinis nerimas yra susijęs su savo autonominio susijaudinimo ir nemalonių jausmų
būsenomis, pavyzdžiui nervingumas, įtampa ir liūdesys. Pažintinis nerimas yra labiau linkęs
padidėti prieš varžybas nei somatinis nerimas. Pažintinis nerimas, kuris gali būti labai reikšmingas
prieš varžybas, gali parodyti labai nepastovių minčių elgesį varžybose, priklausomai nuo žaidėjų
lūkesčių. Somatinis nerimas sukyla gerokai vėliau nei pažintinis nerimas, tai gali prasidėti netgi po
varžybų. Pasitikėjimas savimi, kaip trečiasis faktorius yra nepriklausomas nuo somatinio ir
pažintinio nerimo. Pasitikėjimas savimi turi turėti tiesioginį teigiamą ryšį su varžymusi iš esmės,
nes tai yra įvertinama, kaip priešingybė pažintinio nerimo. Pasitikėjimas savimi,tai būsena ir
asmenybės bruožas. Pasitikėjimas savimi yra laikinas arba nuolatinis asmens tikėjimas jo/jos
įgūdžiais būti sėkmingu. Kaip asmeninis bruožas, pasitikėjimas savimi yra asmens skatinimas, už
tai, kad sektųsi. Žinoma, kad skatinimas yra nerimo rezultatas ir gali neigiamai paveikti sportininko
atlikimą (Turksoy, 2013).
R. Martens et al. (1990) teigia, kad pažintinis ir somatinis nerimas gali atskirai įtakoti
sportinius rezultatus. Jie teigia, kad somatinis nerimas priklauso nuo sąlygų ir jis išnyks tada, kai
prasidės varžybos. Kita vertus, nuo pažintinio nerimo atsispindi neigiama nesėkmes pusė ir ji gali
pasikeisti tik tada, jei buvo kokių nors sėkmės galimybių pasikeitimų (Turksoy, 2013).
Nerimas yra psichologinis reiškinys, kuris visapusiškai paveikia asmens elgesį, taip pat ir
sportininko sėkmę. Šis poveikis gali būti teigiamas ir palaikantis arba neigiamas ir slopinantis.
Teigiamas ir palaikantis nerimo poveikis tarp sportininkų lems didesnę turimų sugebėjimų
mobilizaciją, kuri prives prie padidintos motyvacijos, atkaklumo ir sėkmingos koncentracijos sporto
varžybose. Neigiamas ir slopinantis nerimo poveikis tarp sportininkų sumažina potencialių jėgų
kiekį, kuris yra reikalingas sėkmingam žaidimui. Šis poveikis taip pat mažina koncentraciją,
29
motyvaciją, o po jų seka menkavertiškumo jausmas, įtarumo ir nepasitikėjimo savo sugebėjimais
jausmas. Visa tai reiškia, prastus rezultatus ir pralaimėjimą (Velickovska at al., 2014).
1.4. Priešvaržybinės psichinės būsenos samprata
Priešvaržybinė būsena, tai individo ir būsimų varžybų tarpusavio sąveika,kurią lemia
daugelis vidinių ir išorinių veiksnių. Tai sportininko organizmo psichofizinis nusiteikimas
artėjančioms varžyboms ir prisitaikymas, pasireiškiantis psichiniais pokyčiais (noru startuoti,
tikėjimu pasiekti kuo geresnį rezultatą), suaktyvėjusia kraujotakos, kvėpavimo, medžiagų apykaitos
sistemų veikla (Stonkus, 2002).
Sportininkams, kurie susiduria su išbandymų situacijomis, kiekviena iš jų tampa akistata su
įvairias vidiniais (susijaudinimas, baimė, įtampa, džiaugsmas) ir išoriniais (žiūrovai, varžybų
aplinka, priešininkai) veiksniais. Šie veiksniai sukelia psichologinę reakciją, kuri arba padeda, arba
pablogina sportininko pasirodymui (Schmolinsky, 2000). Sportinis meistriškumas yra priklausomas
nuo išugdytų sportininko psichinių savybių ir kaip sportininkas geba valdyti savo priešvaržybinę
būseną (Malinauskas, 2010; Kočergina ir kt., 2011).
Priešvaržybinės būsenos sporte gali būti apibrėžiamos kaip psichologinės ir fizinės būsenos,
kurias sportininkas patiria kelios dienos prieš varžybas ir ta būsena tęsiasi iki pat to momento, kol
sportininkas pradeda vykdyti varžybinę veiklą. Priešvaržybinės būsenos turi svarbią įtaką
sportininkų pasirodymų kokybei, todėl labai svarbu, kad sportininkai galėtų kontroliuoti tokias
būsenas. Siekiant optimalaus varžybinio elgesio turi būti atsižvelgiama į sportininkų gebėjimą
susidoroti su stresu ir į priešvaržybinio nerimo kontrolę (Vodičar et al., 2012).
Išskiriami du priešvaržybinio nerimo lygmenys: kognityvinis – pažintinis (susijęs su
mintimi) ir somatinis (fizinis). Somatinis priešvaržybinis nerimas paprastai pasireiškia per
autonominės nervų sistemos aktyvavimą (Balague, 2005). Fiziniame lygmenyje, priešvaržybinis
nerimas akivaizdus nuo greitų kūno pokyčių, tokių kaip greitesnis širdies plakimas, prakaituoti
delnai, burnos džiuvimas, greitas ir negilus kvėpavimas, raumenų drebėjimas ir t.t. Priešingai,
priešvaržybinis nerimas atsiranda psichologiniame lygmenyje. Stresinėse situacijose, sportininko
psichologinis funkcionavimas taip pat keičiasi. Tipiški pasikeitimai apima nervingumą,
susijaudinimą ir dirglumą, sumažėjusį gebėjimą susikaupti, nekontroliuojamą skubėjimą, besaikį
kalbėjimą, sprendimų priėmimo problemas ir t.t. Bendrai galima teigti, kad nerimo pažinimo
apsektai pasireiškia nepalankiomis mintimis ir jausmais (Weinberg & Gould, 2003).
Priežvaržybinės būsenos yra sportininkų psichologinės būsenos, patirtos paskutinėmis
dienomis prieš varžybas. Priešvaržybinės būsenos yra ypač svarbios sportininkams, nes jos labai
įtakoja varžybinę veiklą. Trys psichologiniai reiškiniai yra susiję su priešvaržybinėmis būsenomis,
30
t.y., nerimas, susikaupimas ir pasitikėjimas savimi. Skirtingos psichikos mokymo ir įvairių
psichologinių metodų formos gali būti naudojamos stiprinti ir vystyti tokias teigiamas būsenas
(Vodičar et al.,2012).
Ankščiau paminėti simptomai tiek fiziniuose, tiek psichologiniuose lygmenyse yra žalingi
optimaliam funkcionavimui tuo metu, kai psichologinės būsenos pakitimai, sukelia sportininko
elgesio nepastovumą (Harutyunyan, 2004). Nepalankios fizinės ir psichologinės būsenos daro
neigiamą įtaką varžybinei veiklai (Vodičar et al., 2012).
Specialistai tiriantys pažintinio ir somatinio nerimo apsektus sutinka, kad pažintinis aspektas
kur kas labiau įtakoja varžybinę sėkmę, nei somatinis aspektas. Somatinis nerimo aspektas yra
normalus ir sveikas atsakas į stresines situacijas bei būdas, kaip individas sugeba susidoroti su
situacija, tokia kaip, pasirengimas dalyvauti varžybose. Psichologiniame lygmenyje optimalus
aktyvacijos lygmuo prives prie teigiamų emocijų, pasitikėjimo savimi, optimizmo, optimalaus
dėmesio lygio, jausmo galinčio kontroliuoti situaciją, raumenų judėjimą bei atlikimą. Kai
aktyvacijos lygmuo yra optimalus, sportininkai geba atidžiai kontroliuoti dirgiklius varžybinėse
situacijose ir įgyti optimalią kontrolę per savo pačių judėjimą (Vodičar et al., 2012).
Pasitikėjimas yra vienas iš svarbiausių psichologinės gerovės veiksnių, sporto kontekste.
Sustiprintas pasitikėjimas, kuris kyla iš fizinės veiklos yra fizinio aktyvumo skatinimo ir sportinio
dalyvavimo rodiklis. Sportinis pasitikėjimas yra tikėjimas, kad sportuojantis asmuo apskritai valdo
savo gebėjimus būti sėkmingu sporte (sportinio pasitikėjimo bruožas) ir konkrečiose sporto
varžybose (sportinio pasitikėjimo būsena). Veiklos tikslai galėtų suteikti normas, kurios gali
padidinti sportinį pasitikėjimą, o rezultatai gali pakenkti sportiniam pasitikėjimui (Soyer, 2012).
Aukštas pasitikėjimas savimi yra paprastai akomponuojamas su aukštomis pasiekimų
galimybėmis. Pasitikėjimas savimi padeda pagerinti koncentraciją, padidina malonias emocijas, taip
pat, kaip sustiprina pasitenkinimą ir pastangas, įdėtas siekiant tikslo. Skirtumas tarp savęs
pasitikėjimo ir konkurencingo pasirodymo yra vienas iš svarbiausių konkurencinio pasirodymo
aspektų sportininkams. Pasitikėjimas savimi paprastai priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui
tokių kaip, sportininko asmenybė, demografiniai veiksniai (lytis, amžius), priešvaržybinio nerimo
bendrojo lygio ir jų pažinimo(Vodičar et al., 2012).
Tačiau per didelis savęs įvertinimas (per didelis pasitikėjimas ir reikalavimas iš savęs daug)
gali neigiamai įtakoti siekiamo rezultato, o tuo tarpu optimalus savęs vertinimas ir nesitikėjimas per
daug gali atnešti daug geresnių rezultatų (Lane et al., 2009).
Pasitikintys savimi sportininkai tiki savimi ir savo gebėjimais įgyti įgūdžius, gebėjimus ir
kompetencijas, kurių jiems reikia pasiekti savo potencialą tiek psichologiniame, tiek fiziniame
lygmenyje. Priešingai, mažiau pasitikintys savimi varžovai abejoja savo sugebėjimais arba tiki, kad
jie nėra pakankamai geri, kad būtų sėkmingi. Pasitikėjimas savimi yra daugumos sportininkų
31
įvardijamas, kaip neatskiriama jų geriausių pasirodymų ar konkurencinės sėkmės dalis (Vodičar et
al., 2012).
Santykis tarp priešvaržybinio nerimo ir pasirodymo sporte yra vienas iš labiausiai tyrinėtų
sporto psichologijos sričių. Pasitikėjimas savimi padidina pažintinio priešvaržybinio nerimo ir
susijaudinimo lygmenį bei sumažina neigiamą įtaką sportininkų pasirodymams. Daugelis tyrimų
patvirtina pasitikėjimo savimi vaidmenį, kaip svarbų kintamąjį, kuris įtakoja sportininko
priešvaržybinį nerimą. Sportininkai, kurie nemato priešvaržybinio nerimo simptomų, kaip kažko
pavojingo, turi geresnį, didesnį pasitikėjimą savimi, už tuos sportininkus, kuriuos priešvaržybinis
nerimas įtakoja neigiamai ir jie tai patiria kaip išsekimą. Taigi, apibendrintai galime teigti, kad
aukštas sportininko pasitikėjimas savimi, apsaugo jį nuo pernelyg didelio neigiamo reagavimo į
priešvaržybinį nerimą ir stiprina sportininkų gebėjimą kontroliuoti jų emocijas ir suvaldyti jas
ankščiau starto (Vodičar et al., 2012).
Kitas svarbus elementas sporte prieš varžybas yra sportininko gebėjimas susikaupti. R. H.
Cox (2002) teigia, kad vargu ar kokios nors kitos sporto psichologijos sritys turitokią didelę įtaką
bendrajai veiklai, kaip susikaupimas. Kuo didesnį susikaupimą sportininkas gali pasiekti prieš
varžybas, tuo geresnis jo sportinės veiklos atlikimas. Sportininkai, kurie yra psichologiškai geriau
pasiruošę, geba efektyviau keistis tarp dėmesio būsenos ir labiau atsipalaiduojančios būsenos.
Varžybose, sportininkai neturi būti įsitempę, jie turi būti atsipalaidavę ir tokiu būdų jie gali aktyviai
kontroliuoti jų susikaupimą. Susikaupimas ir dėmesio išlaikymas leidžia akimirksniu reaguoti su
optimalia jėga ir optimizuoja užduočių atlikimą, kurių negalima kontroliuoti tiesiogiai. Svarbi
susikaupimo dalis sporto kontekste yra selektyvus dėmesys. Kad sportininkai susikauptų ties jų
veikla, jie turi sugebėti ignoruoti bet kokius nereikšmingus dirgiklius ir sutelkti dėmesį į svarbius
dirgiklius. Susikaupimas yra įrankis, kuris leidžia sportininkams išlaikyti susijaudinimo lygį.
Sėkmingas susikaupimas, reiškia, kad sportininko dėmesys yra sutelktas reikiamu laiku.
Susikaupimas paprastai sumažėja, kai dėmesys nukreipiamas į stimulą, kuris yra nereikšmingas
atliekamai užduočiai (Cox, 2002). Puikus susikaupimas pasiekiamas, tuomet kai sportininkas visą
dėmesį nukreipia į vieną dalyką ir neturi jokių kitų minčių. Asmens dėmesys ar susikaupimas taip
pat gali būti pagerinamas per tam tikrus pratimus ir psichologinį pasiruošimą(Vodičar et al., 2012).
Priešvaržybinės nuotaikos ir nerimo būsenos žinomos, kaip du svarbiausi psichologiniai
veiksniai, kurie gali būti įtakingi sportininkams ir jų rezultatams. Plataus skirtumo tarp aplinkos
reikalavimų ir atsakymų sąvoka, sukuria nuotaikos tipą sportininkams, kuris gali turėti neigiamą ar
teigiamą įtaką varžybų rezultatui (Keikha et al., 2015).
Atsižvelgiant į priešvaržybinės emocines būsenas, ankstesni tyrimai, įvairiose sporto
veiklose parodė, kad aukšto lygio sportininkų malonių emocijų lygmuo prieš varžybas būna
didesnis nei nemalonių emocijų, bet kokioje vėlesnėje veikloje (Cerin &Barnett, 2006).
32
Autoriai (Butt et al., 2003) teigė, kad logiška, jog santykiai, prieš ir per varžybas turi
egzistuoti tarp pažintinio nerimo, pasitikėjimo savimi ir veiklos, atsižvelgiant į jų aktualumą veiklos
rezultatams. Dar kiti autoriai pasiūlė, kad pasitikėjimas savimi yra pagrindinė savybė, kuri turėtų
apsaugoti sportininkus nuo sekinančio, stresą sukeliančių minčių poveikio, atsirandančio varžybose
(Hanton et al., 2004). Vis dėlto dar kiti autoriai patvirtino, kad santykiai tarp nerimo, pasitikėjimo
savimi ir veiklos rezultatų priklauso nuo sporto dalyvavimo rūšies (Mellalieu et al., 2004).
Kiekvienas sportininkas turi individualiai optimalų emocijų stiprumą (aukštas, vidutinis,
žemas). Be to kiekvienas sportininkas turi tam tikrą „žvaigždyną“ ar „receptą“ individualiai
optimalių ir disfunkcinių emocijų kiekį, kurį sportininkai apibūdina, kaip sukurtą išskirtinių
žymeklių. Galiausiai, išskirtinių emocijų kiekis ir intensyvumas yra skirtingas treniruotėse bei
varžybose, ir keičiasi per, prieš ir po varžybinės veiklos situacijos (Robazza et al., 2004).
Kiekvienas sportininkas prieš varžybas yra tokios būsenos, kurią mes vadiname
priešvaržybine būsena. Priešvaržybinė būsena, tai emocinė būsena, kuri yra susijusi su emociniais
išgyvenimais dėl artėjančių, būsimų varžybų. Ši būsena atsispindi sąmonėje, pvz.: sportininkas gali
būti pasitikintis savimi, ramus, su džiaugsmu laukti artėjančių varžybų, bet taip pat jis gali ir
išgyventi dėl savo pasirodymo varžybose. Sportininką gali kankinti įvairios, įkyrios mintys dėl
nesėkmių. Įvairiais atvejais priešvaržybinės būsenas sportininkai išgyvena skirtingai (Meidus,
2005).
Sporto psichologijoje yra skiriamos šios priešvaržybinės emocinės būsenos: startinė
karštligė, startinė apatija, kovinė būsena, ramaus pasitikėjimo būsena. Startinė karštligė. Šią
sportininko būseną sukelia smegenų žievėje atsiradęs intensyvus jaudinimas. Tada sportininkui
padažnėja pulsas, kvėpavimas, padidėja prakaitavimas, kraujo spaudimas, virpa galūnės. Tai
sportininko priešvaržybinė būsena, kuri pasireiškia dideliu dirglumu, baime dėl būsimų padarinių,
negalėjimu susikaupti, padidėjusiu prakaitavimu, poreikiu šlapintis (Stonkus, 2002). Šios būsenos
krečiamas sportininkas labai jaudinasi, būna nervingas, nerimastingas, dirglus, jo nuotaika dažnai
keičiasi, kurios ribos yra nuo džiaugsmo iki ašarų, išsiblaškęs, užsimiršta, mąsto nelogiškai,
netinkamai reaguoja į dirgiklius, pervertina savo galimybes, o taip pat neįvertina ir varžovų
galimybių (per didelis pasitikėjimas savimi). Atsiradus šiai būsenai, sportininkas nekontroliuoja
savo minčių, jausmų, elgesio, užmiršta trenerio nurodymus, bei paties sudarytą kovos planą
(Meidus, 2005).
Startinė apatija. Ši sportininko būsena gali atsirasti prieš startą. Ši būsena pasireiškia
sportininko abejingumu, nenoru veikti, suglebimu, niūrumu, įvairiais būdais išsisukti nuo varžybų.
Startinė apatija trukdo sportininkui kaip reikiant įsitraukti į žaidimą ar kovą. Šią būseną taip pat
parodo greitas „ištižimas“, silpna reakcija po varžybų ar rungtynių į ankstesnius įvykius, nuovargis,
o ji atsiranda dėl nepalankių arba per didelių pastangų (noro) ką nors pasiekti (Stonkus, 2002).
33
Startinei apatijai būdingas slopinimo vyravimas smegenų žievėje. Kuomet sportininkas būna tokios
būsenos, jis būna mieguistas, nejudrus, nenori dalyvauti varžybose, bijo varžovų, nepasitiki savo
jėgomis, būna slegiančios nuotaikos, susilpnėjąs dėmesys, bloga atmintis ir mąstymas, jis negali
susikaupti. Sportiniam rezultatui ši būsena yra žalinga, kadangi sportininkas būna neaktyvus,
pradeda dirbti tik tuomet, kai kova būna pralaimėta (Meidus, 2005).
Kovinė būsena. Kovinė būsena pasižymi optimaliu emociniu susijaudinimu, nekantrumu
laukiant varžybų pradžios, pasitikėjimu savo jėgomis, aukšta veiklos motyvacija, sugebėjimu
sąmoningai reguliuoti savo mintis, elgesį, jausmus bei juos valdyti, protinga taktika, gera dėmesio
koncentracija būsimoms varžyboms. Ši būsena sportininkui padeda sėkmingai realizuoti savo
fizines, valios ir intelektines galias bei yra psichinio pasirengimo varžyboms būsena. Kuomet
sportininkas tokios būsenos, treneriui nieko daugiau nereikia daryti (Meidus, 2005). R. Malinauskas
(2003), šią būseną siūlo vadinti varžybinės parengties būsena. Ši būsena yra pati palankiausia,
pasižymi lengvu susijaudinimu, nekantrumu laukiant varžybų pradžios bei optimaliu visų
organizmo fiziologinių procesų lygiu (Malinauskas, 2003). Sportininko nuotaika pakili, gera, jo
mąstymas sutelktas į būsimą kovą ir jis jos trokšta bei modeliuoja pergalę (Miškinis, 2002).
Ramaus pasitikėjimo būsena. Ši ramaus pasitikėjimo būsena yra gera emocinė būsena.
Tokios būsenos sportininkas atsipalaidavęs laukia varžybų, tiksliai supranta tikslą, ramiai laukia
starto, pasitiki savo jėgomis, optimaliai vertina varžybas ir būsimus varžovus bei mintyse apgalvoja
varžybų taktiką. Ši būsena dažniausiai būna patyrusių, dalyvaujančių varžybose sportininkų būsena
(Miškinis, 2002).
Sportininkų emocines būsenas įtakoja tokie veiksniai, kaip rungtynių svarbumas, varžovų
pajėgumas, varžybų organizavimo kokybė, trenerio ir kitų svarbių asmenų elgesys bei individualios
sportininko savybės (Malinauskas, 1998).
Psichologinis pasirengimas siekia išvystyti, mokyti ir optimizuoti tuos psichologinius
bruožus, kurie prisideda prie geresnės sportininko sėkmės ir funkcionavimo, taip pat kaip,
technikos, kuri gerina sportininkų svarbių bruožų kontroliavimą. Šie bruožai turi būti pripažinti,
naudojami ir aktyvuoti konkrečiomis sportininkų aplinkybėmis (pvz., rungtynių metu ar
lenktyniavime) siekiant optimalios veiklos (Vodičar et al., 2012).
Apibendrintai galime teigti, kad priešvaržybinės būsenos sporte gali būti apibrėžiamos ir
kaip psichologinės, ir kaip fizinės būsenos, kurios pasireiškia kelios dienos prieš varžybas ir tęsiasi
iki varžybinės veiklos pradžios. Priešvaržybinės būsenos stipriai įtakoja varžybų rezultatą, todėl yra
labai svarbu, sportininkams šias būsenas gebėti reguliuoti.
34
1.5. Priešvaržybinių emocinių būsenų reguliavimas
Nemaža dalis atliktų tyrimų rodo, kad dauguma sportininkų ir trenerių gerai supranta sporto
psichologijos svarbą, galimybes ir jos būtinumą sportinio rengimosi metu. Treneriams ir
sportininkams yra svarbu gauti psichologinę pagalbą ir tuo pačiu didinti savo psichologinę
kompetenciją. Dažnai psichologiniam rengimui yra skiriama mažai dėmesio, o tai yra viena iš
svarbiausių sportininko rengimo krypčių. Šiandien, be psichologinio rengimo, neįmanoma pasiekti
gerų sportinių rezultatų, atsikratyti nepageidaujamos nerimo jausmo prieš varžybas ar kasdieniame
gyvenime bei atsigauti po traumų. Psichologinis rengimas yra ginklas siekiant pergalės. Todėl
daugumai trenerių ir sportininkų yra svarbu išmokti ir susidoroti su priešvaržybiniu nerimu.
Gebėjimas sumažinti nerimą, leidžia atsipalaiduoti, valdyti savo veiksmus varžybų metu (Laskienė
ir Gedvilaitė-Moan, 2007).
Įrodyta, kad treniruotėse ir varžybose, sportininkai patiria tokias emocijas kaip,
susijaudinimas, džiaugsmas, palengvėjimas, pyktis, prislėgta nuotaika ir nerimas. Taip pat yra
įrodyta, kad emocijos įtakoja sporto procesus ir sporto rezultatus. Tam tikros emocijos, tokios kaip,
pyktis ir nerimas gali būti susijusios su sėkmingu arba nesėkmingu pasirodymu (Stanley et al.,
2012). Daugelis sportininkų norsir turi gerą pasirodymą treniruotėse, tačiau varžybose jie negali
perkelti savo praktinių galimybių ir sugebėjimų varžybų dieną. Todėl treneriai ir sporto psichologai
turi visada siekti nustatyti veiksnius, kurie turi įtakos sportininkų pasirodymams ir keisti šiuos
veiksnius, siekiant optimizuoti sportininkų veiklos rezultatus (Lowther & Lane, 2002).
Sudėtingi ryšiai tarp emocijų ir pasirodymo yra vis dažniau įrodinėjami (Lane, 2008).
Tačiau išlieka mokslininkų susirūpinimas sportui ir pratimams, kaip geriausiai užtikrinti, kad
sportininkai pasiektų ir išlaikytų optimalias emocines būsenas prieš ir per varžybas (Stanley et al.,
2012).
Emocijų reguliavimas yra apibrėžiamas kaip komplektas automatinių ir kontroliuojamų
procesų, apimančių jausmų reiškinio, stiprumo ir trukmės pradėjimą, priežiūrą ir pasikeitimą.
Rezultatai rodo, kad asmenys ne tik stebi savo emocines būsenas ir priima apie jas sprendimus, bet
ir sukuria strategijas siekiant padidinti, sumažinti arba išlaikyti emocijas, kai supranta, kad tai yra
būtina (Stanley et al., 2012).
Gebėjimas kontroliuoti savo emocijas, yra labai svarbi pasirengimo dalis. Tam yra skiriama
daug dėmesio bei mokslinių publikacijų, nes priešvaržybinės būsenos emocinis reguliavimas, galėtų
padėti tiek treneriams, tiek sportininkams pasiekti geresnių rezultatų. Priešvaržybinėje būsenoje
sportininkas galėtų aktyvuoti emocinius atsakus galvodamas apie artėjančias varžybas, kurie
sustiprėja priešvaržybiniu periodu. Metodikos kurios yra naudojamos, įvairialypės - vieni
35
susikoncentruoja ir kalbasi su savimi, kiti atsipalaiduoja miego būsenoje, treti klausosi muzikos,
taip pat tampa labai šnekūs arba priešingai visiškai uždari (Lane et al., 2009).
Daugeliu atvejų, žmonės mokosi strategijų skirti kontroliuoti emocijas per patirtį,
jungdamos sėkmę su tam tikromis emocinėmis būsenomis patirtomis atlikimo metu. Sportininkai
emocinius įsitikinimus susieja su sėkmingos ar nesėkmingos veiklos emocijomis. Pavyzdžiui, jei
sportininkas jausdamas pyktį pasirodė sėkmingai, jis pyktį po varžymosi gali interpretuoti, kaip
naudingą emociją pasirodymui. Atvirkščiai, sportininkai gali pyktį suprasti, kaip žalingą emociją,
jei jis susijęs su blogu pasirodymu (Lane et al., 2009).
Emocinės būsenos, tai sporto rezultatų prognozės, o sportininkai reguliuoja tas emocijas
(Lane et al., 2011). Žmonės aktyviai kontroliuoja savo emocines būsenas ir vysto
savireguliavimostrategijas, siekiant išlaikyti ar pakeisti emocijas iki norimo lygmens (Tamir et al.,
2008).
Emocijų reguliavimas apibrėžiamas, kaip siekiamybė padidinti tariamai malonias emocijas
(pvz., laimė, jaudulys, pakili nuotaika) ir sumažinti tariamai nemalonias emocijas (pvz., pyktis,
nerimas, liūdesys) (Lane et al., 2011). Pastangos reguliuoti emocijas, galėtų būti lengvesnės
padedant dėmesiui, t.y. procesas, kurio metu individas bando reguliuoti savo emocijas iki tokio
lygio, kuriuo jie tiki, kad tai padės sėkmingai pasiekti tikslą (Tamir et al., 2008). Kai greita nauda
(t.y. tiesioginis malonumas) nusveria ilgalaikę naudą (t.y. atidėtas malonumas kilęs iš sėkmingo
tikslo siekimo), tai žmonės turėtų teikti pirmenybę malonioms emocijoms. Kai ilgalaikė nauda
nusveria greitą naudą, žmonės turėtų teikti pirmenybę labiau patinkančioms emocijoms ir
atitinkamai reguliuoti emocijas. Skirtumas tarp greitos ir ilgalaikės naudos priklauso nuo žmonių
siekiamų tikslų ir įsitikinimų ar emocijos padeda efektyviai (Tamir et al., 2008).
Tyrimai rodo, kad viena technika gali būti naudojama, siekiant pagerinti kelis gebėjimus, ir
atvirkščiai, vienas gebėjimas gali būti pagerintas, naudojant kelis metodus ar technikas. Kai
sportininkai išmoksta naudotis reikiamais psichiniais atsipalaidavimo ar aktyvavimo metodais,
pažinimo metodais ir vizualizacija, jie gali sėkmingai kontroliuoti jų mintis, pasitikėjimą savimi ir
susikaupimo lygį. Psichologai naudoja daug atsipalaidavimo metodų, tokių kaip, autogeninės
treniruotės hipnozė, kvėpavimo pratimai, progresyvus raumenų atsipalaidavimas ir biologinis
grįžtamasis ryšys. Teigiami pasiūlymai yra ypač naudingi mažinant sportininkų priešvaržybinius
pažintinius nerimo aspektus ir padidinti sportininkų pasitikėjimą savimi. Teigiami vaizdiniai leidžia
sportininkams įsivaizduoti save geresniais ir tai sustiprina jų tikėjimą savimi (Vodičar et al., 2012).
Sportininkas gali turėti visus fizinius duomenis į sėkmę, gali turėti technines ir taktines
instrukcijas, gali turėti reikalaujamą fizinę būklę, bet negali įveikti konkurencinio spaudimo sporte.
Gebėjimas kontroliuoti nerimą ir ramybės sukūrimą, gali duoti didelę galią sportininkui, taip, kad
36
jis būtų pasiruošęs susidurti su priešininku. Yra neigiamas ir reikšmingas ryšys tarp sportininkų
nerimo ir jų efektyvumo (Lotfi et al., 2011).
Emocijų reguliavimas sustiprina pasitikėjimą, kuris sumažina nerimą ir stresą. Mokslininkai
teigia, kad vaizdai gali paveikti sportininkų pasitikėjimą savimi ir pabrėžia vaizdų turinio svarbą
stiprinant nerimo ir streso kontrolę (Jones, et al., 2002).
Autogeninė atsipalaidavimo technika, kuri apjungia progresyvią relaksaciją,
atsipalaidavimą, kvėpavimą, susitelkia ties šiluma ir galūnių sunkumu bei savarankišku pokalbiu,
taip pat efektyviai sumažina nerimą ir įtampą (Terry & Karageorghis, 2006).Autogeninė treniruotė,
tai pats efektyviausias sportininko psichinės būsenos reguliavimo metodas. Autogeninės treniruotės
metu atpalaiduojami raumenys, sukeliama ramybės būsena, atsikratoma nerimo ir nervinės įtampos
bei reguliuojamos įvairios organizmo funkcijos (Meidus, 2005).
Atrodo, nesėkmingas siekimas tinkamos nuotaikos yra susijęs su prastais sportininko
rezultatais, o nuotaikos pakėlimas yra svarbus motyvas dalyvauti sportinėje veikloje (Terry &
Karageorghis, 2006). Nuotaika siūloma, daugiausiai paveikti asmens pažinimą. Skirtingi emocijų ir
nuotaikos aspektai leidžia suprasti, kad atskirtos strategijos galėtų būti efektyvios, siekiant
reguliuoti juos optimaliai. Pavyzdžiui susidoroti su emocijų šaltiniu, bet priimti kognityvines,
orientuotas reguliavimo strategijas keičiant nuotaikos būklę (Lim et al., 2011).
Atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad sportininkų nuotaika prieš varžybas yra svarbus
veiksnys, prognozuojantis jų veiksmingumo lygį (Beedie et al., 2000; Scott et al., 2002).
Sportininkai naudoja skirtingus būdus reguliuoti nuotaiką, tokius kaip, vienatvė, atsipalaidavimo
technikos, pavyzdžiui, gilus kvėpavimas, varžybų įsivaizdavimas, kuriose jie turėtų puikų
pasirodymą, muzika, kalbėjimas su komanda apie savo jausmus (Esfahani et al., 2011). M. Andrew
et al. (2004) mano, kad varžybų lygis ir sporto tipas (asmuo ar komanda) turi didesnį poveikį
neįprastiems elgesio atsiradimams ir neigiamo elgesio reguliavimo būdą, neturintį ryšio su lytimi
(Esfahani et al., 2011)
Mokslininkai (Modrono &Guillen, 2011) teigia, kad sportininkai besidomintys emocinių
būsenų problemomis, geriau geba valdyti savo emocijas, labiau savimi pasitiki, nesibaimina,
nejaučia jaudulio ar baimės dėl sportinės veiklos ar siekiamo rezultato.
Streso ir atsigavimo reguliavimas prieš varžybas ir varžybų fazėje gali leisti specialistams
pritaikyti fizinius krūvius pagal sportininkų poreikius, siekiant palengvinti atsigavimą ir išvengti
streso, traumų ar ligų. Treneriai, fizinio pasiruošimo treneriai ir sporto psichologai turi žinoti, kad
streso/atsigavimo balansas yra sudėtingas bei daug pasiryžęs procesas ir kad treniravimo krūvis bei
atsigavimas turi būti planuojamas atsargiai, atsižvelgiant į sportininkų lyčių skirtumus ir
treniravimo etapus (Fronso et al., 2013).
37
Egzistuoja būdai ir metodai, kurių pagalba yra reguliuojamas stresas. Jie padidina arba
sumažina streso išraiškos laipsnį. Vieni metodai naudojami pačių sportininkų, kitiems yra reikalinga
specialistų pagalba. Iš sportininkų daugiau energijos atima būsimų ir laukiamų varžybų įkarštis nei
pačios varžybos. Jei sportininkas sugeba atsiriboti nuo įkyrių minčių apie būsima varžybas, tai jo
nervinis potencialas yra išsaugomas. Sportininkas atsiriboja tuomet, kai savo mintis nukreipia į
veiklą, kuri nėra susijusi su būsimomis varžybomis. Taip pat sportininkas turi reguliuoti savo
mąstymo dinamiką, gebėti sukoncentruoti dėmesį ir mintis į tai, kaip turėtų teisingai atlikti techninį
ir protingą taktinį veiksmą, o ne į rezultatą, geriau galvoti, kaip pasiekti pergalę. Tai optimizuoja jo
psichinę būseną (Meidus, 2005).
Autorius L. Meidus (2005) išskiria tokius savireguliacijos metodus. Reakcija į išorinę streso
išraišką. Tai padidintas judėjimo aktyvumas, gestikuliacija, įvairios mimikos, intensyvus
bendravimas, balso intonacijos kaita, dirglumas ir t.t. Šiuos reiškinius, valios ir pastangų dėka
galima valdyti.
Specialiai organizuotos pramankštos. Jei sportininką veikia stresas, tai mažesnio
intensyvumo pramankšta padeda jį susilpninti. Patariama naudoti lankstumo, tempimo,
atsipalaidavimo pratimus. Stresui nepasiekus optimalios intensyvumo ribos, rekomenduojama
intensyvi pramankšta, tai staigūs judesiai, pagreitėjimai.
Savimasažas. Jei po pramankštos sportininko psichinė būsena jam nėra palanki, tuomet, kaip
papildomas streso reguliavimo būdas yra būtinas savimasažas. Jei sportininkui gresia aukštas
stresas, tai yra naudojamas raminantis masažas, o jei gresia žemas stresas, tai naudojamas masažas
aktyvinantis organizmo būklę, energingas masažas.
Dėmesio paskirstymas į skirtingus emocinius dirgiklius. Prieš startą, sportininkui ryškios
spalvos, tranki muzika padidina susijaudinimą ir tai tampa papildomu stresoriumi. Sportininkui,
kuriam reikia padidinti stresinę būseną, šie dirgikliai yra naudingi, o tiems, kurių stresinė būsena
yra optimali, į tokius dirgiklius nereikia koncentruoti dėmesio.
Specialių kvėpavimo pratimų panaudojimas. Augant stresinei situacijai, galima naudoti ilgai
kvėpavimą sulaikančius pratimus. Šie pratimai jaudina pailgtųjų smegenų kvėpavimo centrus, kurie
savo ruožtu galvos smegenų žievėje stiprina stabdymo procesus.
Specialių psichologinio poveikio būdų panaudojimas, įjungiant antrąją signalinę sistemą.
Antrosios signalinės sistemos dirgikliai (žodis) turi didelę reguliuojančia galią. Žodis, kaip dirgiklis
gali veikti raminančiai arba jaudinančiai. Yra žodžių, kurie sportininkus skatina (puiku, šaunuolis),
ramina (viskas bus gerai, nieko baisaus) ir įsako (ramiai, pirmyn). Toks būdas naudojamas kaip
grupinė psichoterapija.
Trenerio naudojami stresą reguliuojantys metodai. Neigiama priešstartinė psichinė būsena
labai veikia sportininko savijautą, nuotaiką, sukelia nepasitikėjimą savo jėgomis. Treneris,
38
norėdamas panaikinti tokias psichinės būsenos pasekmes, stengiasi sportininkams priminti,
maloniausius, ryškiausius veiklos epizodus, susijusius su pergalėmis. Malonūs prisiminimai
atitolina sportininkus nuo įkyrių minčių apie galimą pralaimėjimą, pakelią nuotaiką, susitiprina
pasitikėjimą, valios aktyvumą.
Trenerio įtaiga. Įtaiga gali sukelti tam tikrus pojūčius, emocines būsenas, vaizdinius ir
paskatinti tam tikriems veiksmams. Trenerio įtaigos veiksmai, tai ne tik sportininkų skatinimas
veiklai, bet ir trenerio elgesys varžybų metu. Prieš varžybas atlikta įtaiga ramiu, įtikinančiu, gero
linkinčiu balsu sportininkams sumažina psichinę įtampą, didina jų pasitikėjimą sėkme bei juos
mobilizuoja.
Psichologo naudojami stresą reguliuojantys metodai. Motyvacijos reguliacija. Stiprus
motyvas gali teigiamai ir neigiamai įtakoti sportininkų veiklą. Psichologas gali silpninti arba
stiprinti sėkmės motyvaciją varžybose, rengdamas sportininką būsimiems sunkumams, kartu
atsižvelgdamas į jo požiūrį į tuos uždavinius, kurie jam keliami.
Autogeninė treniruotė. Šia treniruote naudojasi daugelis didelio meistriškumo sportininkų,
kaip patikima antistresine priemone. Per autogeninę treniruotę turi dalyvauti kvalifikuotas
specialistas (psichologas, gydytojas).
Individualus streso valdymas. Prieš varžybas sportininkas išreiškia savo reakcijų įvairovę,
elgesį, kaip individualybė. Atsižvelgiant į tai, reikėtų visus sportininko psichinės būsenos
reguliavimo metodus individualizuoti (Meidus, 2005).
Mokslininkai socialinėje psichologijoje nustatė platų emocijų reguliavimo strategijų
diapazoną, kurios yra asmenų naudojamos kasdieniniame gyvenime (Thayer et al., 1994). Tos
strategijos buvo suklasifikuotos. Pavyzdžiui, autoriai B. Parkinson ir P. Totterdell (1999) išskyrė
pažinimo ir elgesio emocijų strategijas (pvz., bandymas suprasti emocijas arba ėjimas apsipirkti),
vengimo strategija (pvz., dėmesio nukreipimas nuo vienų emocijų per metodą, tokį kaip, žiūrėjimas
į mylimojo paveikslą) ir įsipareigojimo strategija (pvz., tiesioginis emocijų dalyvavimas patirtas per
metodą tokį kaip, logiškas mąstymas apie emocijas, siekiant suprasti jų priežastis).
Autorių (Stanley et al., 2012) tyrime, sportininkai nurodė, kad reguliuoti savo emocijas jie
naudoja ankščiau aprašytą pažinimo strategiją, sutelkia dėmesį į pasiekimus, vertinimą ar iš naujo
įvertina savo veiklos tikslus. K. Niven et al. (2009) pasiūlė emocijų reguliavimo strategijų
klasifikacijas, kurios naudojamos su ketinimu pagerinti arba pabloginti kitų žmonių emocijas (pvz.,
komplimentas ar asmens ignoravimas).
Sporte yra nustatyta tam tikra parama tarp sportininkų dėl strategijų naudos, nei ankščiau
nustatytoje socialinėje psichologijoje. Vietos keitimo, sportavimo ir muzikos klausymosi strategijos
buvo labiausiai populiarios tarp sportininkų, su tam tikromis strategijomis, unikaliomis konkrečių
emocijų nukreipimui (siekimui būti vienišam buvo naudojamas pykčio reguliavimas). Autoriai
39
padarė išvadą, kad sportininkai supranta emocijas kaip valdomas reakcijas į išorės veiksnius
(Stanley et al., 2012).
Tačiau, remiantis socialinės psichologijos struktūra (Thayer et al., 1994), yra manoma, kad
ankščiau paminėta išvada, neatspindi viso spektro sportininkų emocijų reguliavimo naudojamų
strategijų prieš varžybas arba per varžybas. Pavyzdžiui, daugelis emocijų reguliavimo situacijų
autorių (Thayer et al., 1994) struktūroje neturėjo jokios užduoties ar veiklos elemento rūšies.
Įgijimas išsamaus emocijų reguliavimo strategijų aprašymo, kurias naudoja sportininkai, galėtų
padėti nustatyti laipsnį iki kurio modeliai, priemonės ir kišimasis išsivystę socialinėje psichologijoje
galėtų būti taikomi sporte, o taip pat galėtų nutiesti kelią darbui, vertinančiam šių strategijų
veiksmingumą (Stanley et al., 2012).
Įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad įvairūs veiksniai yra susiję su priešvaržybiniu nerimu.
Taip pat rezultatai patvirtino, kad sportininko įgūdžių lygis yra svarbus veiksnys reguliuojant jo/jos
konkurencinį nerimą ir yra manoma, kad elito sportininkai, kurie sugeba valdyti savo konkurencinį
nerimą per psichikos įgūdžius (pvz., vaizduotės, jausmų valdymas), turi gerą motyvaciją ir
pasitikėjimą savimi, bet mėgėjiški sportininkai su aukštu nerimu patiria silpną atlikimą varžybose
(Esfahani & Soflu, 2010).
Emocinės būsenos yra tiek teigiamos, tiek neigiamos, todėl kokios jos bebūtų, jos turi būti
kontroliuojamos ir reguliuojamos. Tam yra naudojami savireguliacijos metodai, tokie
kaip,pramankštos, savimasažas, dėmesio paskirstymas skirtingiems emociniams dirgikliams,
kvėpavimo pratimai, autogeninė treniruotė, psichologo pagalba ir panašiai. Taigi, treneriai privalo
naudoti įvairius reguliuojančius metodus.
40
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Tyrimo objektas - krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos.
Tiriamųjų kontingentas – iš viso buvo apklaustos 171 krepšininkės. Lietuvos moterų
krepšinio lygoje (LMKL) tirta 71 žaidėja, moterų krepšinio lygoje “Akvilė“ (Akvilės lyga) – 100
žaidėjų.Lietuvos moterų krepšinio lygos žaidėjų amžiaus vidurkis – 22,8 metai (jauniausia – 18 m.,
vyriausia – 37m.), o moterų krepšinio lygos „Akvilė“ žaidėjų vidurkis – 25,7 metai (jauniausia – 18
m., vyriausia – 46 m.) (1 pav.). Lietuvos moterų krepšinio lygos krepšininkių sportavimo stažo
vidurkis – 13,06 metai (didžiausias – 30m., mažiausias – 4 m.), o moterų krepšinio lygos „Akvilė“
krepšininkių sportavimo stažo vidurkis – 17,07 metai (didžiausias – 39 m., mažiausias – 3m.) (2
pav.).
1 pav. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių amžiaus vidurkiai.
21
21,5
22
22,5
23
23,5
24
24,5
25
25,5
26
LMKL Akvilės lyga
Met
ai
22,8
25,7
41
2 pav. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių sportavimo stažo vidurkiai.
Tyrimo metodai
1. Mokslinės literatūros analizė.
2.Apklausa (Emocinės būsenos vertinimo metodika – SAN ir Varžybinės būsenos nerimo
vertinimo metodika – CSAI – 2).
3. Statistinė analizė.
SAN skalė skirta įvertinti tokias žmogaus emocines būsenas, kaip savijauta, aktyvumas,
nuotaika(Malinauskas, 2003). Šis testas yra sudarytas iš S - savijautos, A - aktyvumo ir N -
nuotaikos žodžių pirmųjų raidžių. Testas pateiktas lentelės pavidalu ir joje yra pateikiama 30
priešingos reikšmės žodžių porų, kurios atspindi skirtingus savijautos, aktyvumo ir nuotaikos
ypatumus. Kiekvieną rodiklį apibūdina 10 porų žodžių. Savijautą - 1, 2, 7, 8, 13, 14, 19, 20, 25, 26;
Aktyvumą - 3, 4, 9, 10, 15, 16, 21, 22, 27, 28; Nuotaiką - 5, 6, 11, 12, 17, 18, 23, 24, 29, 30.
Emocinės būsenos vertinamos nuo 1 iki 9 balų: 1 – 3 – žema; 4 – 6 – vidutinė; 7 – 9 – aukšta
(Malinauskas, 2003).
CSAI – 2(Competative state anxiety inventory - 2)– speciali sportinio nerimo skalė, kuri
įvertina varžybinę būseną – nerimą (Martens et al., 1990). Joje nerimas išskaidomas į tris
komponentus: kognityvųjį (pažintinį) nerimą, somatinį nerimą ir su tuo susijusį komponentą –
pasitikėjimą savimi. Anketą sudaro 27 teiginiai, kurie yra suskirstomi į tris kategorijas po 9
teiginius ir vertinimai susideda tokia seka: Kognityvusis (pažintinis) nerimas =
0
2
4
6
8
10
12
14
16
18
LMKL Akvilės lyga
Met
ai
13,06
17,04
42
(1+4+7+10+13+16+19+22+25)/9; Somatinis nerimas = (2+5+8+11+14+17+20+23+26)/9;
Pasitikėjimas savimi = (3+6+9+12+15+18+21+24+27)/9.
Literatūroje (Martens et al., 1990) nurodoma, kad Wilks-lambda koeficientas skalei yra
0,88. Todėl galima teigti, kad metodika yra validi. Norminiai dydžiai (vidurkiai ir
standartiniainuokrypiai) skalės komponentams yra tokie (Cox et al., 2000):
- kognityviajam nerimui M−21,58; SD−7,68;
- somatiniam nerimui M−18,53; SD−6,13;
- pasitikėjimui savimi M−22,41; SD−6,12.
R. H. Cox ir kt. (2000) nurodo kognityviojo nerimo, somatinio nerimo ir pasitikėjimo savimi
normas. Jos yra: Kognityviajam nerimui - 21,58 ± 7,68; Somatiniam nerimui - 18,53 ± 6,13;
Pasitikėjimui savimi - 22,41 ± 6,12.
Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas 2015 - 2016 metų gruodžio – vasario mėn. Tyrime dalyvavo
skirtingose moterų lygose žaidžiančios krepšininkės. Tyrime dalyvavo 171 krepšininkė iš skirtingų
moterų krepšinio lygų, iš jų: 71 krepšininkė žaidė Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) ir 100
krepšininkių, kurios žaidė moterų krepšinio lygoje ,,Akvilė“.Prieš tyrimą gautas sutikimas iš
trenerių, krepšininkės buvo apklausiamos prieš rungtynes, persirengimo kambariuose.Tiriamosioms
buvo paaiškinta informacija kaip žymėti atsakymus ir tai, kad tyrimas anoniminis. Tyrimas praėjo
sklandžiai, visos žaidėjos sutiko geranoriškai jame dalyvauti.
Skaičiavimus atlikome naudodamiesi SPSS.13 statistinės informacijos apdorojimo
programiniu paketu ir Microsoft Excel programa. Skirtumų patikimumui tarp LMKL
rungtyniaujančių krepšininkių ir moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ rungtyniaujančių krepšininkių
patikrinti taikytas Stjudento t kriterijus.
43
3. REZULTATAI
Pirmoje lentelėje pateikti duomenys, rodo skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių
krepšininkių savijautos, aktyvumo ir nuotaikos vidurkių rodiklis (1 lentelė). Duomenys parodo, kad
krepšininkių emocinės būsenos prieš varžybas reikšmingai skiriasi (p<0,01). LMKL krepšininkių
savijautos ir nuotaikos vidurkiai vidutinio lygio, o Akvilės lygos krepšininkių aukšto lygio.
Aktyvumo rodikliai parodo, kad LMKL krepšininkių vidutinio lygio, o Akvilės lygos krepšininkių
– žemo lygio.
1 lentelė. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių priešvaržybinių emocinių
būsenų statistiniai rodikliai (M ± SD).
Tiriamosios Priešvaržybinės emocinės būsenos
Savijauta Aktyvumas Nuotaika
LMKL krepšininkės -
71
5,2 ± 1,32 5,25 ± 1,84 6,61 ± 1,19
Akvilės lygos
krepšininkės - 100
7,46 ± 0,72 2,56 ± 1,07 8,23 ± 0,78
Apskaičiavus SAN testo rezultatus buvo nustatyta, kad LMKL krepšininkių savijauta prieš
varžybas yra vidutinio lygio – 5,2 ± 1,32 balo, o Akvilės lygos krepšininkių savijauta prieš varžybas
yra aukšto lygio – 7,46 ± 0,72 balo. Gautas statistiškai patikimas skirtumas rodo, kad Akvilės lygos
krepšininkių savijauta yra geresnė, nei LMKL krepšininkių (p<0,01) (3 pav.).
44
3 pav. Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių savijautos lygio prieš varžybas vidurkiai.
Pastaba. * - p=0,000<0,01 – tai lygų savijautos rezultatai reikšmingai skiriasi.
Tuo tarpu LMKL krepšininkių aktyvumas vertinamas statistiškai patikimai geriau nei
Akvilės lygos krepšininkių (p<0,01) (4 pav.). Išanalizavus krepšininkių aktyvumo vidurkius prieš
varžybas buvo nustatyta, kad LMKL krepšininkių aktyvumas yra vidutinio lygio – 5,25 ± 1,84 balo,
o Akvilės lygos krepšininkių aktyvumas prieš varžybas yra žemo lygio – 2,56 ± 1,07 balo.
4 pav.Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių aktyvumo lygio prieš varžybas vidurkiai.
Pastaba. * - p=0,000<0,01 – tai lygų aktyvumo rezultatai reikšmingai skiriasi.
0
1
2
3
4
5
6
7
8
LMKL Akvilės lyga
Bal
ai
Savijauta
5,2
7,46 *
0
1
2
3
4
5
6
7
LMKL Akvilės lyga
Bal
ai
Aktyvumas
5,25 *
2,56
45
Toliau apskaičiavome nuotaikos rezultatus prieš varžybas, kurie parodė, kad LMKL
krepšininkių nuotaika yra vidutinio lygio – 6,61 ± 1,19 balo, o Akvilės lygos krepšininkių nuotaika
yra aukšto lygio – 8,23 ± 0,78 balo. Gautas statistiškai patikimai reikšmingas skirtumas rodo, kad
Akvilės lygos krepšininkių nuotaika yra geresnė, nei LMKL krepšininkių (p<0,01) (5 pav.).
5 pav.Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių nuotaikos lygio prieš varžybas vidurkiai.
Pastaba. * - p=0,000<0,01 – tai lygų nuotaikos rezultatai reikšmingai skiriasi.
Taigi, apibendrinant tyrimo rezultatus galima sakyti, kad LMKL krepšininkių savijauta,
aktyvumas ir nuotaika yra vidutinio lygio, o Akvilės lygos krepšininkių savijauta yra aukšto lygio,
aktyvumas – žemo lygio, o nuotaika – aukšto lygio. Rezultatai parodo, kad visi vidurkiai abejose
lygose yra skirtingi ir niekur nesutampa. Rezultatai parodo, kad skirtingas meistriškumas yra
svarbus veiksnys sportininkių emocinei būsenai.
Taip pat darbe tyrėme krepšininkių pažintinio bei somatinio nerimo ir pasitikėjimo savimi
komponentus, kurį vertinome naudojant CSAI – 2 metodiką. Sportininko negali paveikti joks
pašalinis dirgiklis ir jis geba išlaikyti gerą emocinę būseną, iškilus bet kokiems sunkumams,
tuomet, kai jo nerimo lygis yra optimalus.
Įvertinus krepšininkių kognityvųjį nerimą paaiškėjo, kad prieš varžybas LMKL krepšininkių
kognyviojo nerimo lygio vidurkis yra 24,79 ± 9,29 balo, o Akvilės lygos krepšininkių – 13,89 ±
3,85 balo. Iš balų matome, kad LMKL krepšininkių vidurkis yra aukštesnis nei ankščiau minėta
kognityviojo nerimo normos riba. Akvilės lygos krepšininkių vidurkis yra žymei mažesnis nei
rekomenduojama somatinio nerimo riba. Taigi iš rezultatų matome, kad LMKL krepšininkėms
pasireiškia žymei aukštesnis kognityviojo nerimo lygis, nei Akvilės lygos krepšininkėms (6pav.).
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
LMKL Akvilės lyga
Bal
ai
Nuotaika
6,61
8,23 *
46
6 pav. Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių kognityvinio nerimo lygio prieš varžybas
vidurkiai. Pastaba. * - p<0,01 – tai lygų kognityviojo nerimo rezultatai reikšmingai skiriasi.
Įvertinus krepšininkių somatinį nerimą matome, kad rezultatai panašūs į kognytyviojo
nerimo rezultatus, nes LMKL krepšininkių somatinio nerimo lygis yra vėl aukštesnis nei
rekomenduojama riba. Akvilės lygos krepšininkių somatinio nerimo lygis yra taip pat mažesnis kaip
ir kognityviojo nerimo lygio už rekomenduojamą ribą. LMKL krepšininkių somatinio nerimo lygio
vidurkis yra 20,63 ± 9,45 balo, o Akvilės lygos krepšininkių somatinio nerimo lygio vidurkis yra
13,1 ± 2,61 balo. Pagal gautus tyrimo rezultatus matome, kad LMKL krepšininkėms pasireiškia
žymei aukštesnis somatinio nerimo lygis, nei Akvilės lygos krepšininkėms (7pav.).
0
5
10
15
20
25
30
35
LMKL Akvilės lyga
Bal
ai
Kognityvinis nerimas
24,79 *
13,89
47
7 pav. Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių somatinio nerimo lygio prieš varžybas
vidurkiai. Pastaba. * - p<0,01 – tai lygų somatinio nerimo rezultatai reikšmingai skiriasi.
Įvertinus paskutinįjį krepšininkių komponentą – pasitikėjimą savimi pagal pateiktą vidurkį,
matome, kad LMKL krepšininkių pasitikėjimo savimi lygis yra žemesnis už normą. Tačiau Akvilės
lygos krepšininkių pasitikėjimo savimi lygis yra gerokai didesnis už rekomenduojamą normą.
LMKL krepšininkių pasitikėjimo savimi vidurkis yra 20,58 ± 9,36 balo, o Akvilės lygos
krepšininkių pasitikėjimo savimi vidurkis yra 30,69 ± 4,85 balo. Taigi iš rezultatų matome, kad
Akvilės lygos krepšininkių pasitikėjimo savimi lygis yra kur kas aukštesnis už LMKL krepšininkių
pasitikėjimo savimi lygį (8pav.).
0
5
10
15
20
25
30
LMKL Akvilės lyga
Bal
ai
Somatinis nerimas
20,63 *
13,1
48
8 pav. Skirtingų moterų krepšinio lygų krepšininkių pasitikėjimo savimi lygio prieš varžybas
vidurkiai. Pastaba. * - p<0,01 – tai lygų pasitikėjimo savimi rezultatai reikšmingai skiriasi.
0
5
10
15
20
25
30
35
LMKL Akvilės lyga
Bal
ai
Pasitikėjimas savimi
20,58
30,69 *
49
4. APTARIMAS
Tyrimo metu aiškinomės, kaip skiriasi Lietuvos moterų krepšinio lygos krepšininkių ir
moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžainčių krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos.
Hipotezė, jog skirtingo meistriškumo krepšininkių priešvaržybinės emocinės būsenos skiriasi
priklausomai nuo jų meistriškumo, pasitvirtino.
Priežvaržybinės būsenos yra sportininkų psichologinės būsenos, patirtos paskutinėmis
dienomis prieš varžybas. Priešvaržybinės būsenos yra ypač svarbios sportininkams, nes jos labai
įtakoja varžybinę veiklą (Vodičar et al., 2012). Autoriai (Jakovljević et al., 2010) savo darbe teigė,
kad krepšinis, palyginti su kitomis sporto šakomis yra daugiau apkrautas su vadinamaisiais
psichologiniais veiksniais. Jis yra pilnas emocijų, įtampos, nepastovumo, pilnas klaidų ir abejonių.
„Sudėtingas“, nepastovus žaidimas labai dažnai baigiasi ir tokiais atvejais kaip, taisyklė, kad
geresnis psichologinis tinkamumas yra lemiamas, t.y. ramumas ir emocinis stabilumas. S.
Jakovljević et al. (2010) savo darbe tyrė patyrusias krepšininkes (amžius 22 – 34m.) ir mažiau
patyrusias krepšininkes (amžius 17 – 18m.). Rezultatai atskleidė, kad yra suprantama, jog vyresnio
amžiaus krepšininkai yra orientuoti į sporto pasiekimus, ypač sąmoningi ir atsakingi, drąsus ir
rizikingi, linksmi ir pilni entuziazmo, mažiau linkę į nerimo elgesio formas, slopinančių ir
nepastovių emocijų, praktiški, nepriklausomi ir realistiški, pasitikintys savimi ir atsparūs. Jaunosios
krepšininkės taip pat pasižymi panašiais veiksniais: orientacija į pasiekimus, pasitikėjimą savimi ir
veiksnius, kurių buvimas gali būti paaiškinamas, kaip tokio amžiaus psichologiniai bruožai,
emocinės reakcijos (jaunesni krepšininkai aiškiau išreiškia savo emocijas), orientacija į
konkurenciją (tai labiau išreikšta jaunesnių krepšininkų, jie konkuruoja „viskame“), jausmingumas,
savarankiškumas (jauniai yra labiau pasitikintys savo jėgomis), atviri pokyčiams (jauniai yra labiau
tolerantiškesni naujiems, netradiciniams daiktams ir santykiams)(Jakovljević et al., 2010).
V. Ivaškienė ir kt. (2012) tyrė sambo ir dziudo studenčių savijautą, aktyvumą ir nuotaiką
prieš varžybas. Rezultatai atskleidė, kad šias sporto šakas sportuojančių studenčių tiek savijauta,
tiek aktyvumas, tiek nuotaika buvo aukšto lygio, o reikšmingų skirtumų pagal sporto šaką nebuvo
nustatyta.
Išanalizavus skirtingo meistriškumo krepšininkių duomenis, išsiaiškinome, kad
priešvaržybinės emocinės būsenos statistiškai patikimai skiriasi tarp skirtingų lygų krepšininkių (p<
0,01). Mūsų atlikto tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad skirtingose lygose žaidžiančių krepšininkių
tokios priešvaržybinės emocinės būsenos kaip, savijauta, aktyvumas ir nuotaika statistiškai
patikimai skiriasi (p< 0,01). Savijautos rezultatai buvo geresni pas Akvilės krepšinio lygos
krepšininkes (p< 0,01). Taip pat šių krepšininkių rodikliai buvo geresni ir nuotaikos komponente
(p< 0,01). Tačiau aktyvumas buvo geresnis Lietuvos moterų krepšinio lygos krepšininkių (p<
50
0,01).Mūsų gautiems rezultatam yra prieštaringi jaunųjų boksininkų tyrimo rezultatai, kurie
atskleidė, kad didesnio meistriškumo boksininkai pasižymėjo geresniais savijautos ir nuotaikos
rodikliais, kurie skyrėsi reikšmingai, o aktyvumas nesiskyrė, jis buvo panašus tiek mažesnio
meistriškumo, tiek didesnio meistriškumo jaunųjų boksininkų (Krepštul, 2013).
Mokslininkai teigia, kad trys psichologiniai reiškiniai yra susiję su priešvaržybinėmis
būsenomis, t.y., nerimas, susikaupimas ir pasitikėjimas savimi. Skirtingos psichikos mokymo ir
įvairių psichologinių metodų formos gali būti naudojamos stiprinti ir vystyti tokias teigiamas
būsenas (Vodičar et al., 2012).
Daugelis sportininkų gali turėti geriausius rezultatus pratybose, bet varžybose jaučia kokią
nors nesėkmę. Viena iš priežasčių pabrėžiančių sportininkų psichikos aspektus yra ta, kad dauguma
sportininkų turi tinkamą fizinę būklę, gerų įgūdžių lygį, bet turi vienintelį skirtumą – prastą
psichologinį pasirengimą. Viena iš veiksnių, mažinančių sportininkų psichikos pasirengimą yra
konkurencingas nerimas, kurį sportininkai gali turėti prieš varžybas (Eskandari et al., 2013).
R. Weinberg ir D. Gould (1996) nerimą apibrėžia, kaip neigiamą emocinę būseną, kuriai
būdingas nervingumas, sumišimas, rūpesčiai ir kurios taip pat suaktyvina ir sužadina organizmą būti
pasirengusio būsenoj (Pineda-Espejel et al., 2011).Autoriai (Pineda-Espejel et al., 2011) teigia, kad
somatinis nerimas siejasi su kūno simptomais, kurie yra aptikti su sportininku (dažnas širdies
plakimas, delnų prakaitavimas, raumenų skausmas ir t.t.). Pažintinis nerimas yra nerimo psichikos
komponentas ir jis vystosi nuo neigiamų lūkesčių, pasitikėjimo savimi stokos ir abejonių dėl savo
bei kūno gabumų.
Autoriaus (Türksoy, 2013) tyrime buvo nustatyta, kad paauglių krepšininkų pažintinio ir
somatinio nerimo lygis rodė padidėjimą, o pasitikėjimo savimi lygis rodė pamažėjimą prieš
varžybas. Nerimas yra svarbus barjeras prieš maksimalaus pasirodymo demonstravimą. Jis
padidėja, nes sportininkas nesugeba susidoroti su įtampa, jie susitinka ir sumažina jų pasirodymą.
Todėl yra būtina, mokyti sportininkus atsipalaidavimo technikų, kvėpavimo pratimų ir vaizdo
studijavimo, kad galėtų susidoroto su žalingais reiškiniais (Türksoy, 2013).
Dar vieni autoriai (Filaire et al., 2009) savo darbe tyrė teniso žaidėjus, vyrus ir moteris.
Rezultatai atskleidė, kad moterys patiria aukštesnio lygio somatinį ir pažintinį nerimą nei
tenisininkai vyrai. O pasitikėjimas savimi buvo žymei didesnis vyrų tenisininkų, nei moterų
tenisininkių. Autorių (Eskandari et al., 2013) tyrimo rezultatai teigė, kad kai sportininkas turi aukštą
nerimo lygį, sportininko pasirodymas būna blogiausias. Bet kai nerimo lygis yra žemas, sportininko
pasirodymas bus geresnis.
Autoriai K. S. Khan ir D. Alin (2011) savo moksliniame darbe tyrė elito vyriškos ir
moteriškos lyties imtynininkus. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad nėra jokio reikšmingo skirtumo
nei kognityvinio nerimo, nei somatinio nerimo, nei pasitikėjimo savimi komponentuose.
51
Individualių šakų sportininkai turi didesnį somatinio nerimo lygį, palyginti su kolektyvinių
šakų sportininkais. Tokių rezultatų paaiškinimas slypi padalintoje atsakomybėje, kuri yra bendra
tarp komandos sportininkų, o individualūs sportininkai jaučia didelį spaudimą, nes jie yra vieni
atsakingi už jų veiklos rezultatus. Pirmaujantys sportininkai mažiau patiria streso prieš varžybas,
nes jie įgijo daugiau sportinio pasitikėjimo savimi, todėl jie taip pat turi ir mažesnį somatinį nerimą
nei standartiniai, eiliniai sportininkai. Aukščiausio lygio sportininkai patiria geresnius rezultatus ir
tai jiems duoda daugiau pasitikėjimo savimi (Pineda-Espejel ir al., 2011).
L. A. Velickovska ir kt. (2014), savo darbe tyrė nerimą tarp krepšinio žaidėjų ir
nesportuojančių asmenų jų paauglystės amžiaus viduryje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad
krepšininkų pažintinio nerimo ir somatinio nerimo lygmenys buvo mažesni nei nesportuojančių, o
nesportuojantys parodė truputį aukštesnį pasitikėjimą savimi nei sportuojantys krepšininkai.
Mūsų atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad kognityvinis nerimas, somatinis nerimas ir
pasitikėjimas savimi statistiškai skiriasi tarp skirtingose lygose žaidžiančių krepšininkių (p< 0,01).
Kognityvinis nerimo lygis LMKL krepšininkių buvo aukštesnis nei Akvilės lygos krepšininkių.
Somatinio lygio vidurkis taip pat buvo aukštesnis LMKL krepšininkių. Tačiau pasitikėjimo lygis
Akvilės lygos krepšininkių buvo aukštesnis nei LMKL krepšininkių.
Vieno tyrimo rezultatai atkleidė, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp sporto patirties, fizinio
savęs suvokimo ir konkurencinio nerimo. Tačiau ryšys tarp šių veiksnių koreliuoja neigiamai, bet
ryšys tarp fizinio savęs suvokimo ir sporto patirties koreliuoja teigiamai. Kai sporto patirties ir
fizinio savęs suvokimo balai padidėja, tai yra normalu matyti sportininkų nerimo lygio sumažėjimą
(Bozkus et al., 2013). Kito autoriaus tyrimo rezultatai parodė, kad sportinio nerimo lygmuo
priklauso nuo kelių faktorių – tam tikri asmenybės bruožai, giminė, sporto tipas, sėkmingo sportinio
pasirodymo lygmuo ir taip toliau (Velikić et al.,2014).
J. Vodičar ir kt. (2012) savo darbe tyrė profesionalių krepšininkų vyrų kognityvinį, somatinį
nerimą bei pasitikėjimą savimi prieš pasirodymą ir po jo. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad
krepšininkų kognityvinis ir somatinis nerimas yra gerokai mažesnis, nei yra rekomenduojama, o
pasitikėjimo savimi rezultatai atskleidė, kad krepšininkai yra visiškai pasitikintys savimi. Rezultatai
atlikti po pasirodymo atskleidė, kad jų kognityvaus ir somatinio nerimo balai sumažėjo, kas reiškia,
kad nerimas pamažėjo, o pasitikėjimo savimi balai padidėjo, kas reiškia, kad pasitikėjimas savimi
dar labiau išaugo. Tačiau, galima teigti, kad toki rezultatai buvo todėl, kad šiame tyrime autoriai
naudojo psichologinio pasiruošimo programą, kuri buvo sukurta siekiant pagerinti sportininkų
tokias priešvaržybines būsenas kaip, nerimas, susikaupimas ir pasitikėjimas savimi. Programą
sudarė įvairios technikos, kurios gerina priešvaržybines būsenas. Atsipalaidavimo technika apėmė
autogeninę treniruotę, gilaus atsipalaidavimo ir kvėpavimo techniką. Taip pat buvo naudojami
hipnotiniai ir pohipnotiniai pasiūlymai, siekiant sustiprinti pasitikėjimą savim ir pasitikėjimo
52
sugebėjimus. Taip pat buvo taikomos įvairios technikos, kurios padeda pašalinti neigiamus
jausmus, baimes ir kitas neigiamas priešvaržybinės būsenas, hipnozės ar gilaus atsipalaidavimo
būsenoje. Šiame tyrime daug sportininkų išdėstė, kad nebūtų pasiekę tokių rezultatų be
psichologinio ruošimosi programos. Taigi svarbiausias šio tyrimo rezultatas, kad psichologinė
ruošimosi programa sumažino sportininkų nerimą, o ateityje, sportininkams, kurie dalyvavo šioje
programoje, bus lengviau kontroliuoti savo neigiamas būsenas, kurios kyla, kaip pasekmė streso ir
nerimo.
Dar viename darbe buvo tiriama studentų tinklininkų, vyrų ir moterų nerimo lygiai.
Rezultatai parodė, kad tinklinio žaidėjai turėjo vidutinį nerimo lygį prieš rungtynes. Tyrimų
rezultatai leidžia manyti, kad nerimas yra sumažėjusios veiklos šaltinis, ypač mėgėjiškiems
sportininkams. Elito sportininkai kontroliuoja jų nerimą per psichikos įgūdžius (pvz., vaizduotė,
jausmų kontrolė) bei turi aukštą motyvaciją ir pasitikėjimą savimi, o mėgėjiški sportininkai patiria
prastą pasirodymą dėl nerimo padidėjimo varžybų metu (Esfahani & Soflu, 2010).
Autoriai mano, kad somatinis nerimas yra netiesiogiai susijęs su varžybų rezultatu, o tai
reiškia, kad fiziologiniai simptomai gali padėti arba trukdyti sportininkams varžybose. Autoriai
teigia, kad nerimas prieš varžybas gali būti kontroliuojamas, naudojant ankstesnių varžybų patirtį,
įvertinant veiklos rezultatus labai neramių situacijų metu (Velickovska at al., 2014). Autoriai
(Martens et al., 1990) nustatė, kad pažintinio nerimo padidėjimas yra žalingas sportinei veiklai, o
nedidelis somatinio nerimo augimas gali būti naudingas.
Pagal ankstesnius tyrimus moterys linkusios turėti aukštesnio lygio pažintinį nerimą nei
vyrai (Pineda-Espejel et al., 2011). Dauguma sportinio tyrinėjimo rezultatų rodo, kad didesnio
meistriškumo sportininkai turi mažesnį nerimą (Sedaraty, 2006).
Autoriai (Modrono & Guillen, 2011) savo darbe nagrinėjo galimus skirtumus susijusius su
nerimu pagal profesionalų ar mėgėjišką statusą. Tačiau jokie reikšmingi skirtumai tarp šių
burlenčių sporto grupių nebuvo surasti. Tyrime dalyvavo tiek vyrai, tiek moterys. Taip pat jokių
skirtumų nebuvo rasta tarp profesionalių ir mėgėjiškų burlenčių sporto atstovų pasitikėjimo savimi
komponente. Dar vieni autoriai (Soltani et al., 2012) tyrė elitinių ir ne elitinių badmintono žaidėjų
(vyrų) nerimo lygį. Jų tyrime nebuvo jokio reikšmingo skirtumo tarp pažintinio nerimo ir
pasitikėjimo savimi lygmens. Tačiau buvo reikšmingas skirtumas tarp somatinio nerimo elitinių ir
ne elitinių badmintono žaidėjų tarpe. Somatinio nerimo lygis buvo aukštesnis neelitinių badmintono
žaidėjų už elito badmintono žaidėjus. Pagal tyrimo rezultatus tik somatinio nerimo lygis tarp elito ir
ne elito badmintono žaidėjų buvo aukštas. Kitaip tariant, elito badmintono žaidėjai turėjo žemesnį
somatinio nerimo lygį nei ne elito badmintono žaidėjų, bet nebuvo reikšmingo skirtumo tarp elito
badmintono žaidėjų pažintinio nerimo ir pasitikėjimo savimi su ne elito badmintono žaidėjais. Elito
sportininkai taip pat gali kentėti nuo nerimo kaip ir ne elito sportininkai. Didžiausias skirtumas tarp
53
šių dviejų grupių yra mintis, kad procesai yra skirtingi. Elito sportininkai turi daugiau teigiamo savo
nerimo jausmo paaiškinimo ir būsimo pasirodymo, nes jie žiūri į ateiti su aukštesniais teigiamais
lūkesčiais nei ne elito sportininkai. Ne elitiniai sportininkai, kartais sutelkia negatyvų dėmesį į
ateities įvykius, nes jie tikisi blogiausio (Soltani et al., 2012).
Autorių K. Kais ir L. Raudsepp (2005) tyrime, rezultatai atskleidė, kad profesionalūs
sportininkai, tiek tinklininkai, tiek krepšininkai turėjo aukštą pasitikėjimą savimi ir žemą nerimo
intensyvumą su tinklinio žaidėjais turinčiais aukštesnį pasitikėjimą savimi už krepšinio žaidėjus.
Taip pat buvo teigiamas vidurkis ir tarp somatinio nerimo lygio. Šio tyrimo rezultatai išplečia
nerimo ir pasitikėjimo savimi supratimą. Pagal rezultatus atrodo, kad profesionalūs sportininkai turi
stabilų nerimo lygį iki įvairių varžybų. Kita vertus, tai yra būtina išplėsti tyrimus, palyginant elito ir
ne elito sportininkų nerimo lygį prieš įvairias varžybas. Taip pat patartina tęsti tyrimus matuojant
laiko konkrečius nerimo modelius prieš vieną pasirodymą ir per visą sezoną, siekiant gauti geresnį
supratimą į sportininkų nerimo būsenas.
Kad pasirodytų aukščiausiame lygmenyje, sportininkai privalo susidoroti su aukšta įtampa.
Todėl nenuostabu, kad tokios psichologinės savybės kaip, motyvacija, pasitikėjimas, nerimo
kontroliavimas, psichologinis pasirengimas, komandos pabrėžimas ir koncentracija dažnai skiria
elito sportininkus nuo ne elito sportininkų (Morris, 2000).
Yra nemažai tyrimų, kuriuose daug dėmesio skiriama nerimo lygiui kontroliuoti, siekiant
pagerinti sportininko pasirodymą. Kad pasirodytų aukščiausiame lygmenyje, sportininkai turi
susidoroti su aukšta įtampa. Todėl ne nuostabu, kad tokios psichologinės savybės, kaip motyvacija,
pasitikėjimas, nerimo kontrolė, psichologinis pasiruošimas, komandos pabrėžimas ir susikaupimas
dažnai skiria elitinius sportininkus nuo ne elitinių sportininkų. Puikūs psichologiniai įgūdžiai gali ne
tik suvaidinti lemiamą vaidmenį svarbiose varžybose, bet taip pat jie yra būtini, kad vystytųsi
sėkminga sportinė karjera (Bozkus et al., 2013).
Pasitikėjimas savimi yra kaip vienas iš svarbiausių kintamųjų, susietų su sportininko
pasirodymu. Pasitikėjimas savimi padidina gebėjimą suvokti emocijų valdymą ir aprūpina
sportininką galimybe efektyviau kontroliuoti neigiamas emocijas. Empirinis tyrimas parodė, kad
aukštas sportininkų pasitikėjimo savimi lygis yra asocijuojamas su suprantamai naudingais
gebėjimais. Pasitikėjimas savimi taip pat sumažina konkurencingo pykčio simptomus, palengvina
įveikti patiriamo nerimo išteklius bei pasirūpina kontroliavimo priežiūra ir pratęsimu rungtynių
metu (Robazza & Bortoli, 2007). Pasitikėjimas savimi prieš ir per rungtynes lemia mažesnį nerimą
ir dažnai santykiauja su geresniu pasirodymu (Besharat & Pourbohlool, 2011).
Autoriai (León-Prados et al., 2011) savo darbe ištyrė, kad elito vyrų gimnastų pasitikėjimas
savimi yra aukštesnis, nei kad ne elito gimnasčių moterų. Autoriai (Robazza & Bortoli, 2007) savo
tyrime išsiaiškino, kad tiek profesionalaus lygio regbio sportininkai, tiek neprofesionalaus lygio
54
regbio sportininkai patiria panašias emocijas. Žaidėjai linkę jausti sakingą pasitikėjimo savimi
lygmenį bei suprasti pažintinio ir somatinio nerimo simptomus, pasitikėjimą savimi, kaip emocijas
sudarančias palankesnes sąlygas. Taip pat rezultatai parodė, kad tiek somatinio tiek kognityvinio
nerimo balai buvo panašūs ir profesionalių regbio žaidėjų ir neprofesionalių regbio žaidėjų.
M. V. Jones ir kt. (2002) teigė, kad profesionalūs sportininkai palyginus su mėgėjais, dėl
didelio pasitikėjimo savimi ir savo patirties mėgaujasi įvairiais psichologiniais ir pažintiniais
įgūdžiais siekiant parodyti puikius pasirodymus, o mėgėjai sportininkai naudojasi psichologiniais
įgūdžiais ir vaizduote, tiesiog sumažinti savo nerimą prieš pasirodymą ir jaustis atsipalaidavę.
Kaip matome iš atliktų tyrimų yra teigiama, kad aukštesnį pasitikėjimą savimi turi
sportininkai profesionalai, kas su mūsų gautais duomenimis yra prieštaringa. Mūsų tyrimo rezultatai
atskleidė, kad mažiau Akvilės lygos krepšininkių pasitikėjimas buvo aukštesnis nei LMKL lygos
krepšininkių profesionalių. Panašius rezultatus gavo ir autorius, kuris tyrė pasitikėjimą savimi tarp
didelio meistriškumo irkluotojų ir irkluotojų veteranų. Šio darbo rezultatai parodė, kad veteranų
irkluotojų pasitikėjimo savimi lygis buvo aukštesnis nei didelio meistriškumo irkluotojų. Taip pat
autorius teigė, kad viena iš priežasčių tokio rezultato yra, kad irkluotojai veteranai turėjo didesnę
patirtį (Indriulis, 2011). Mūsų darbe Akvilės lygos krepšininkių amžiaus vidurkis taip pat buvo šiek
tiek didesnis nei LMKL krepšininkių, todėl galime teigti, kad Akvilės lygos krepšininkės turi
didesnę patirtį.
Apibendrinant galime teigti, kad LMKL krepšininkių tiek somatinis, tiek kognityvinis
nerimas buvo aukštesnio lygio nei Akvilės lygos krepšininkių, tuo tarpu pasitikėjimo savimi lygis
buvo aukštesnis Akvilės lygos krepšininkių. Emocinės būsenos, tokios kaip, savijauta ir nuotaika
buvo geresnė Akvilės krepšininkių, o aktyvumas buvo geresnis LMKL krepšininkių. Taigi iš to
matome, kad mūsų rezultatai yra priešingi ankščiau atliktų autorių rezultatams. Mano nuomone,
tokius rezultatus gali įtakoti ne tik krepšininkių meistriškumas, bet ir krepšininkių psichologinis
parengtumas bei toki aspektai kaip, atlygis, didesnė atsakomybė, spaudimas ir t.t.
55
IŠVADOS
1. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių emocinės būsenos prieš
varžybas reikšmingai skiriasi (p< 0,01). Moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių
savijauta ir nuotaika vertinama geriau nei Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių
krepšininkių. Vienintelis Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių aktyvumas
vertinamas geriau nei moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių (p< 0,01).
2. Skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių nerimo lygis prieš varžybas
reikšmingai skiriasi (p< 0,01). Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių pažintinis
ir somatinis nerimas aukštesnis nei moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių krepšininkių.
Pasitikėjimo savimi lygis aukštesnis taip pat moterų krepšinio lygoje „Akvilė“ žaidžiančių
krepšininkių nei Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaidžiančių krepšininkių (p< 0,01).
56
REKOMENDACIJOS
Kadangi išanalizavus rezultatus sužinojome, kad LMKL krepšininkių savijautos, nuotaikos,
kognityvinio, somatinio ir pasitikėjimo savimi lygiai prieš varžybas yra prastesni nei Akvilės lygoje
žaidžiančių krepšininkių, tai LMKL komandų treneriai, vadovai turėtų atkreipti didesnį dėmesį į
krepšininkių priežvaržybines būsenas.
Žinant Lietuvos moterų krepšinio lygos komandų situaciją bei požiūrį į sporto psichologus,
komandos vadovai, treneriai turėtų į tai pažvelgti įdėmiau ir bandyti pagerinti krepšininkių
priešvaržybinės emocines būsenas su psichologų pagalba.
57
LITERATŪRA
1. Alix-Sy, D., Le Scanff, C., Filaire, E. (2008). Psychophysiological responses in the pre-
competition period in elite soccer players. Journal of Sports Science and Medicine, 7, 446-
454.
2. Andrew, M., Peter, C. T., Matthew, J. S. et al. (2004). Mood Responses to Athletic
Performance in Extreme Environments. Journal of Sport Sciences, 22(10), 886 – 897.
3. Anshel, M. H., Kaissidis, A. N. (1997). Coping style and situational appraisals as predictors
of coping strategies following stressful events in sport as a function of gender and skill level.
British Journal of Psichology, 88, 263–276.
4. Apter, M.J. (2001). Motivational styles in everyday life: a guide to Reversal Theory.
American Psychological Association, Washington DC.
5. Balague, G. (2005). Anxiety: From pumped to panicked. In S. Murphy, (Ed.), The sport
psych handbook. United States: Human Kinetics, 73–92.
6. Bebetsos, E., Zouboulias, S., Antoniou, P., Kourtesis, T. (2013). Do anxiety, anger and
aggression differentiate elite water-polo players? Journal of Physical Education and Sport,
13(2), 209 – 212.
7. Beedie, C. J., Terry, P. C., Lane, A. M. (2000). The Profile of Mood States and Athletic
Performance: Two meta-analyses. Journal of Applied Sport Psychology, 12, 49–68.
8. Besharat, M. A., Pourbohlool, S. (2011). Moderating Effects of Self-Confidence and Sport
Self-Efficacy on the Relationship between Competitive Anxiety and Sport Performance.
Psychology, 2 (7), 760–765.
9. Borrego, C. Ch., Cid, L., Silva, C. (2012). Relationship Between Group Cohesion and
Anxiety in Soccer. Journal of Human Kinetics, 34, 119–127.
10. Bozkus, T., Turkmen, M., Kul, M. (2013). The effects of age, sports experience and physical
self perception on competition anxiety levels of female football players. International
journal of academic research,5 (4), 509–513.
11. Butt, J., Weinberg, R., Hom, T. (2003). The intensity and directional interpretation of
anxiety: Fluctuations throughout competition and relationship to performance. Sport
Psychologist, 17(1), 35–54.
12. Cerin, E. (2003). Anxiety versus Fundamental Emotions as Predictors of Perceived
Functionality of Pre-Competitive Emotional States, Threat, and Challenge in Individual
Sports.Journal of Applied Sport Psychology, 15, 223–238.
58
13. Cerin, E., Barnett, A. (2006) A processual analysis of basic emotions and sources of
concerns as they are lived before and after a competition. Psychology of Sport and Exercise
7, 1–21.
14. Cerin, E., Szabo, A., Hunt, N., Williams, C. (2000). Temporal patterning of competitive
emotions: A critical review. Journal of Sports Sciences, 18, 605–626.
15. Chu, C. Y., Lin, J. H., Hung, T. M. (2010). A study on table tennis players’ psychological
skills, sport injuries, and tournament satisfaction at the 49th World Championship.
International Journal of Table Tennis Scieces, 6, 200–202.
16. Craft, L. L., Magyar, T. M., Becker, B. J., Feltz, D. L. (2003). The Relationship Between the
Competitive State Anxiety Inventory-2 and Sport Performance: A Meta-Analysis. Journal of
sport & exercise psychology, 25, 44–65.
17. Corrado, D. D., Vitali, F., Robazza, C., Bortoli, L. (2015). Self-efficacy, emotional states,
and performance in carom billiards. Perceptual & Motor Skills: Exercise & Sport. 121 (1),
14–25.
18. Cottyn, J., Clercq, D. D., Pannier, J. L., Crombez, G., Lenoir, M. (2006). The measurement
of competitive anxiety during balance beam performance in gymnasts. Journal of Sports
Sciences, 24(2), 157–164.
19. Covassin, T.,Pero, S. (2004). The relationship between self-confidence, mood state, and
anxiety among collegiate tennis players. Journal of Sport Behavior, 27 (3), 230–242.
20. Cox, R. H. (2002). Sport Psychology: Concepts and Applications, 5th ed. New York: WCB
McGraw-Hill.
21. Cox, R.H. (2006). Sport Psychology. Concepts and Applications. McGraw-Hill.
22. Cox, R. H., Robb, M., Russell, W. D. (2000). Concurrent validity of the revised Anxiety
Rating Scale (ARS–2). Journal of Sport Behavior, 23, 327–334.
23. Eys, M. A., Hardy, J., Carron, A. V., Beauchamp, M. R. (2003). The relationship between
task cohesion and competitive state anxiety. Journal of Sport Exercise Psychology, 25, 66–
76.
24. Esfahani, N., Soflu, H.G., Assadi, H. (2011). Comparison of Mood in Basketball Players in
Iran League 2 and Relation with Team Cohesion and Performance. Procedia - Social and
Behavioral Sciences, 30, 2364–2368.
25. Esfahani, N., Soflu, H. G. (2010). The Comparison of Pre-Competition Anxiety and State
Anger between Female and Male Volleyball Players. World Journal of Sport Sciences, 3 (4),
237–242.
59
26. Eskandari, B., Dehghani, S., Monfared, M. O. et al. (2013). The relationship between
competitive anxiety and performance level of female students of Yazd Medicine University
in tenth athletic Olympiad in 2011. International Journal of Sport Studies, 3 (7), 700–706.
27. Filaire, E., Alix, D., Ferrand, C., Verger, M. (2009). Psychophysiological stress in tennis
players during the first single match of a tournament. Psychoneuroendocrinology, 34, 150–
157.
28. Fronso, S., Nakamura, F., Y., Bortoli, L., et al. (2013). Stress and Recovery Balance in
Amateur Basketball Players: Differences by Gender and Preparation Phase. International
Journal of Sports Physiology and Performance, 8, 618–622.
29. Gan, Q., Anshel, M. H. (2009). Sources of Acute Stress Among Chinese College Athletes as
a Function of Gender and Skill Level. Journal of Sport Behavior, 36–52.
30. Gould, D., Krane, V. (1992). The arousal-performance relationship: Current status and
future directions. In T. Horn (Ed.), Advances in sport psychology (pp. 119-141). Champaign,
IL: Human Kinetics.
31. Hanin, Y.L. (1997). Emotions and athletic performance: Individual Zones of Optimal
Functioning model. European Yearbook of Sport Psychology, 1, 29–72.
32. Hanin, Y. L. (2000). Emotions in sport. Champaign, IL: Human Kinetics.
33. Hagtvet, K.A., Hanin, Y.L. (2007). Consistency of performance-related emotions in elite
athletes: Generalizability theory applied to the IZOF model. Psychology of Sport and
Exercise, 8, 47–72.
34. Hanton, S., Mellalieu, S. D., Hall, R. (2004). Self-confidence and anxiety interpretation: A
qualitative investigation. Psychology of Sport and Exercise, 5 (4), 477-495.
35. Hardy, L. (1996). Testing the Predictions of the Cusp Catastrophe Model of Anxiety and
Performance. The Sport Psychologist,10,140–156.
36. Harutyunyan, A.A. (2004). Alleviation of competition stress in athletes after verbal
psychoregulation. Human Physiology, 30(2), 246–248.
37. Heilman, C.A. (2011). A Mixed Methods Approach Examining Alpine Ski Racing as a
Context for Positive Youth Development.The University of Utah, Salt Lake City, Utah.
38. Indriulis, R. (2011). Irkluotojų savijauta, aktyvumas, nuotaika ir pasitikėjimas savimi.
Magistro tezės. Kaunas: LKKA.
39. Ivaškienė, V., Raškevičius, K., Skužinskienė ir kt. (2012). Sambo ir dziudo sportuojančių
studenčių priešvaržybinė būsena. Sportinį darbingumą lemiantys veiksniai (V). Mokslinių
straipsnių rinkinys. 55 – 59. Kaunas: LSU.
40. Yerkes, R.M., & Dodson, J.D. (1908). The relation of strength of stimulus to rapidity of
habit formation. Journal of Comparative Neurology of Psychology, 18, 459–482.
60
41. Jakovljević, S., Karalejić, M., Lazarević, L. (2010). The latent structure of conative
dimensions of elite senior and junior basketball players. Physical Education and Sport, l(8),
21–30.
42. Jones, M. V., Bray, S. R., Mace, R. D. et al. (2002). The impact of mofivational imagery on
the emotional state and self-efficacy levels of novice climbers. Journal of Sport and
Exercise Psychology, 25, 57–73.
43. Jusienė, R., Laurinavičius, A. (2007). Psichologija. Vilnius: Mykolo Riomerio universiteto
Leidybos centras.
44. Kais, K., Raudsepp, L. (2005). Intensity and direction of competitive state anxiety, self-
confidence and athletic performance. Kinesiology, 37, 13–20.
45. Kamata, A., Tenenbaum, G., Hanin, Y.L. (2002). Individual Zone of Optimal Functioning
(IZOF): A probabilistic conceptualization. Journal of Sport and Exercise Psychology, 24,
189–208.
46. Kanniyan, A. (2015). Competitive state anxiety: impact of positive self talk training on
junior level football players. Sport Mont Journal,42–49.
47. Keikha, B. M., Yusof S. MD., Jourkesh, M. (2015). The Relationship between Prie –
Competition State Anxiety Components and Mood State Sub – Scales Scores and the Result
of among College Athletes through Temporal Patterning. Journal of Sport Science. 5 (1), 8 –
15.
48. Kerr, J. H., Mackenzie, S. H. (2014). Confidence Frames and the Mastery of New
Challenges in the Motivation of an Expert Skydiver. The Sport Psychologist, 28, 221–232.
49. Khan, K. S., Ali, D. (2011). Comparison between Male and Female Elite Wrestlers: A
Psychological Study. Journal of Education and Practice, 2 (4), 105–110.
50. Kočergina, N., Čepulėnas, A., Šniras, Š., Zuoza, A. (2011). Lietuvos biatlonininkių ir
biatlonininkų psichinių savybių raiškos ir sąveikos su šaudymo rezultatais varžybose
ypatumai. Sporto mokslas, 4(66), 11–17.
51. Kouli, O., Bebetsos, E., Kamperis, I., Papaioannou, A. (2010). The relationship between
emotions and confidence among greek athletes from different competitive sports.
Kinesiology, 42, 194–200.
52. Krane, V., Joyce, D., Rafeld, J. (1994). Competitive Anxiety, Situation Criticality, and
Softball Performance. The Sport Psychologist, 8, 58–72.
53. Krane, V. (1992). Conceptual and methodological considerations in sport anxiety research:
From the inverted-U hypothesis to catastrophe theory. Quest, 44, 72–87.
54. Krepštul, M. (2013). Jaunųjų boksininkų priešvaržybinės emocinė būsena. Magistro tezė.
Kaunas: LSU.
61
55. Lane, A.M. (2008). Mood and sport performance. In A.M. Lane (Ed.), Sport and exercise
psychology: Topics in applied psychology, 19–34. London: Hodder Education.
56. Lane, A. M., Beedie, C. J., Devonport, T. J., Stanley, D. M. (2011). Instrumental emotion
regulation in sport: relationships between beliefs about emotion and emotion regulation
strategies used by athletes. Scandinavian Journal of Medicine & Sciencein Sports,21, 445–
451.
57. Lane, A. M., Thelwell, R., Devonport T. J. (2009). Emotional Intelligence and Mood States
associated with Optimal Performance. Electronic Journal of Applied Psychology: General
Articles, 5(1), 67–73.
58. Lane, A. M., Terry, P.C. (2000). The nature of mood: Development of a conceptual model
with a focus on depression. Journal of Applied Sport Psychology, 12, 16–33.
59. Laskienė, S., Gedvilaitė-Moan, A. (2007). Lengvąja atletika užsiimančių paauglių
asmenybės nerimo ir psichinės būsenos prieš varžybas ypatumai. Ugdymas. Kūno kultūra.
Sportas, 4 (67), 40–48.
60. Laurin, R., Nicolas, M., Lavallee, D. (2008). Personal Goal Management Intervention and
Mood States in Soccer Academies. Journal of Clinical Sport Psychology,2, 57–70.
61. Lazarus, R.S. (2000). How emotions influence performance in competitive sports. The Sport
Psychologist, 14, 229–252.
62. Legkauskas, V. (2001). Psichologijos įvadas. Kaunas: VDU
63. León-Prados, J. A., Fuentes, I., Calvo, A. (2011) Ansiedad estado y autoconfianza
precompetitiva en gimnastas. Revista Internacional de Ciencias del Deporte, 22(7), 76–91.
64. Lim, B. H., Balbir, S. G., Chong, K. Y. (2011). Effects of Psychological Interventions on
Regulating Pre-Competition Mood States in Malaysian Volleyball Players. Asian Journal of
Physical Education & Recreation,17 (2), 24–31.
65. Lotfi, G. H., Motaghi, M. R., Daemi, E., Rohani, Z. (2011). Investigate the relationship
between anxiety and performance anxiety coaches football players Gonbad city. Journal of
Medical Sciences and Health Services Gonbad, 3, 120–112.
66. Lowther, J., Lane, A.M. (2002). Relationships between mood, cohesion and satisfaction
with performance among soccer players. Athletic Insight, The Online Journal of Sport
Psychology, 4(2),126–142.
67. Mackenzie, S. H., Hodge, K., Boyes, M. (2013). The Multiphasic and Dynamic Nature of
Flow in Adventure Experiences. Journal of Leisure Research, 45 (2), 214–232.
68. Mackenzie, S. H., Hodge, K., Boyes, M. (2011). Expanding the Flow Model in Adventure
Activities: A Reversal Theory Perspective. Journal of Leisure Researc, 43 (4), 519–544.
62
69. Martens, R. (1999). Sporto psichologijos vadovas treneriui. Vilnius: Lietuvos sporto
informacijos centras.
70. Martens, R., Vealey, R. S., Burton, D. (1990). Competitive anxiety in sport. Champaign, IL:
Human Kinetics.
71. Malinauskas, R. (1998). Ciklinių sporto šakų sportininkų emocinių būsenų ypatumai. Sporto
mokslas, 5, 79–82.
72. Malinauskas, R. (1999). Priešvaržybinės emocinės būsenos ir jų įveikimo būdai. Lietuvos
rankinio ateitis. Vilnius: LTOK, 12—16.
73. Malinauskas, R. (2003). Sporto psichologijos pagrindai. Kaunas. LKKA.
74. Malinauskas, R. (2010). Taikomoji sporto psichologija. Kaunas: LKKA.
75. Mcnair, D.M., Lorr, M.,, Droppleman, L.F. (1992). Revised manual for the Profile of Mood
States. San Diego, CA: Educational and Industrial Testing Services.
76. Mcnally, I. M. (2002). Contrasting Concepts of Competitive State-Anxiety in Sport:
Multidimensional Anxiety and Catastrophe Theories. The online Journal of
SportPsychology, 4 (2), 10–22.
77. Meidus, L. (2005). Spoto psichologija. Vilnius: VPU leidykla.
78. Mellalieu, S. D., Hanton, S., O'Brien, M. (2004). Intensity and direction of competitive
anxiety as a function of sport. Scandinavian Journal of Medicine & Science in Sports, 14
(5), 326-334.
79. Miškinis, K. (2002). Sporto pedagogikos pagrindai. Kaunas: LKKA.
80. Myers, D. G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
81. Modrono, C., Guillen, F. (2011). Anxiety Characteristics of Competitive Windsurfers:
Relationships with Age, Gender, and Performance Outcomes. Journal of Sport Behavior.
Vol. 34. No. 3. 281 – 294.
82. Morgan, W.P. (1980). Test of champions: The iceberg profile. Psychology Today, 14(2),
92–102.
83. Morris, T. (2000). Psychological characteristics and talent identification in soccer. Journal
of Sports Sciences, 18, 715–726.
84. Mousavi, S. (2011). Describe and compare the anxiety levels of the students and athletes
and nonathletes and to determine the relationship between students' attitude towards sports.
Faculty of Education and Psychology, Shahid Beheshti University. p 88 - 91.
85. Neil, R., Hanton, S., Mellalieu, S.D., Fletcher, D. (2011). Competition stress and emotions
in sport performers: The role of further appraisals. Psychology of Sport and Exercise, 12(4),
460–470.
63
86. Neiss, R. (1988). Reconceptualizing arousal: Psychobiological states in motor performance.
Psychological Bulletin,103,345–366.
87. Nicholls, A. R., Jones, C. R., Polman, R. C. J., Borkoles, E. (2009). Acute sport-related
stressors, coping, and emotion among professional rugby union players during training and
matches. Scandinavian Journal of Medicine & Science in Sports, 19, 113–120.
88. Nieuwenhuys, A., Hanin, Y. L., Bakker, F.C. (2008). Performance-related experiences and
coping during races: A case of an elite yachtsman. Psychology of Sport and Exercise, 9, 61–
76.
89. Niven, K., Totterdell, P., Holman, D. (2009). A classification of controlled interpersonal
affect regulation strategies. Emotion, 9, 498–509.
90. Oudejans, R. D., Pijpers, J.R. (2009). Training with anxiety has a positive effect on expert
perceptual–motor performance under pressure. The Quarterly Journal of Experimental
Psychology, 62(8), 1631–1647.
91. Parkinson, B., Totterdell, P. (1999). Classifying affect-regulation strategies. Cognition and
Emotion, 13, 277–303.
92. Paskuall, E. E., Arnil, H. M., Basio, N. (1989). Mental health nursing, Third edition; USA:
Mosby.
93. Patel, D.R., Omar, H. Terry, M. (2010). Sport-related performance anxiety in young female
athletes. Journal of Pediatric and adolescent gynecology, 23(6), 325–335.
94. Pineda-Espejel, A., Lopez-Walle, J., Rodríguez, J. T., et al. (2011). Pre-competitive anxiety
and self-confidence in pan american gymnasts. Science of Gymnastics Journal, 5(1), 39–48.
95. Psichologija studentui: vadovėlis. (2002). Kaunas: KTU.
96. Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius: Mokslo ir eniciklopedijų leidykla.
97. Robazza, C., Bartoli, L., Nougier, V. (2000). Performance emotions in an elite archer: A
case study. Journal of Sport Behavior, 23(2), 144–163.
98. Robazza, C., Gallina, S., D’Amico, M. A. et al. (2012). Relationship between biological
markers and psychological states in elite basketball players across a competitive season.
Psychology of Sport and Exercise, 13, 509–517.
99. Robazza, C., Pellizzari,M., Hanin, Y. (2004). Emotion self-regulation and athletic
performance: An application of the IZOF model. Psychology of Sport and Exercise, 5, 379–
404.
100. Robazza, C., Bortoli, L. (2007). Perceived impact of anger and anxi-ety on performance in
rugby players. Psychology of Sport and Exercise, 8, 875–890.
64
101. Salminen, S., Liukkonen, J., Hanin, Y. L., Hyvonen, A. (1995). Anxiety and athletic
performance of Finnish athletes: Application of the Zone of Optimal Functioning model.
Personality and Individual Differences, 19, 725–729.
102. Schmolinsky, G. (2000). Track and Field: The East German Textbook of Athletics.
Toronto: Sport Books Publisher.
103. Scott, V. B. Jr., Stiles, K. B., Raines, D. B., Koth, A. W. (2002). Mood, rumination, and
mood awareness in the athletic performance of collegiate tennis players: North American.
Journal of Psychology, 4(3), 457–468.
104. Sedaraty, M. (2006). Evaluation of competitive anxiety in female college students
Championship. Journal of Women's Studies,5, 111–128.
105. Simon, J. A., Martens, R. (1977). S.C.A.T. as a predictor of A-states in varying
competitive situations. In: D. M. Landers, R. W. Christina (Eds.), Psychology of Motor
Behaviour and Sport (vol. 2, pp. 146 – 156). Champaign, IL: Human Kinetics.
106. Spielberger, C. D. (1966). Anxiety and Behavior. – New York: Academic Press.
107. Soyer, F. (2012). Relationship between coping strategies with stress and sport confidence.
Journal of Society for development in new net environment in B&H,6 (4), 1315–1326.
108. Soltani, H., Reddy, K. S., Hosseini, S. R. A. et al. (2012). Comparison of competitive State
Anxiety among Elite and Non- Elite Badminton Players in Iran. Advances in Environmental
Biology, 6(10), 2698–2703.
109. Stanley, D. M., Lane, A. M., Beedie, Ch. J. et al. (2012). Emotion regulation strategies
used in the hour before running. International Journal of Sport and Exercise Psychology.
10 (3), 159–171.
110. Stonkus S. (2002). Sporto terminų žodynas. Kaunas: LKKA.
111. Šniras, Š., Juknelis, R. (2015). Stalo tenisininkų, žaidžiančių skirtingose lygose,
priešvaržybinės emocinės būsenos. Sporto mokslas, 1 (79), 39–44.
112. Tamir, M., Mitchell, C., Gross, J.J. (2008). Hedonic and instrumental motives in anger
regulation. Psychol Science, 19, 324–328.
113. Terry, P. C., Karageorghis, C. I. (2006). Psychophysical effects of music in sport and
exercise: An update on theory, research and application. Psychology bridging the Tasman:
Science, cultureand practice – Proceedings of the 2006 JointConference of the Australian
Psychological Societyand the New Zealand Psychological Society. 415–419.
114. Thayer, R.E., Newman, J. R., McClain, T.M. (1994). Self-regulation of mood: Strategies
for changing a bad mood, raising energy, and reducing tension. Journal of Personality and
Social Psychology, 67, 910–925.
65
115. Türksoy A. (2013). The determination of the competetive state anxiety levels of the male
basketball players. International journaL of academic research. 5 (1), 237–242.
116. Velikić, D.,Knežević, J.,Rodić, N. (2014). Relations of some personality traits and
characteristics of sportsmen with the level of sports anxiety. SportLogia, 10(1), 35–43.
117. Velickovska, L. A., Damovska, L., Anastasovski, I., Koteva-Mojsovska, T. (2014).
Anxiety among athletes-basketball player and nonathletes during the medium adolescence.
Research in Physical Education, Sport and Health. 3 (1), 63–65.
118. Vodičar, J., Kovač, E., Tušak, M. (2012). Effectiveness of athletes’ pre-competition mental
preparation. Scientific Journal on sport Kinesiologia Slovenica,18 (1), 22–37.
119. Weinberg, R., Gould, D. (1996). Fundamentos de Psicología del deporte y el ejercicio
Físico [Foundations of sport and exercise psychology]. Barcelona: Ariel.
120. Weinberg S. R., Gould, D. (2003). Foundations of Sport and Exercise Psychology. 3rd
edition. United States of America: Human Kinetics.
66
PRIEDAI
67
1 priedas
TYRIMO ANKETA
Gerb. respondente,
Esu Lietuvos sporto universiteto, Sporto psichologijos studijų programos II kurso magistrantė. Šiuo metu
atlieku magistrinio darbo tyrimą, kurio tikslas atskleisti skirtingose moterų krepšinio lygose žaidžiančių krepšininkių
priešvaržybines emocines būsenas. Užtikriname Jūsų atsakymų konfidencialumą. Pradžioje duomenys apie Jus:
Jūsų amžius .................................................
Jūsų sportavimo stažas ................................. Lyga kurioje žaidžiate: LMKL/“Akvilės“ moterų krepšinio lyga (pabraukite)
SAN testas
Metodika skirta nustatyti Jūsų savijautai, aktyvumui ir nuotaikai. Prašome Jūsų apibūdinti dabartinę
savo būseną. Jums pateikiama 30 požymiųir kiekvienoje požymio poroje reikia pažymėti Jūsųbūsenąlabiausiai atitinkantįskaičių(apveskite skaičių rutuliuku).
S 1. Savijauta gera 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Savijauta bloga
S 2. Jaučiuosi stiprus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Jaučiuosi silpnas
A 3. Pasyvus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Aktyvus
A 4. Mažai judrus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Judrus
N 5. Linksmas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Liūdnas
N 6. Nuotaika gera 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nuotaika bloga
S 7. Darbingas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nedarbingas
S 8. Kupinas jėgų 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Bejėgis
A 9. Lėtas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Greitas
A 10. Neveiklus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Veiklus
N 11. Laimingas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nelaimingas
N 12. Džiugus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Niūrus
S 13. Įsitempęs 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Atsipalaidavęs
S 14. Sveikas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Ligotas
A 15. Apatiškas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Pakilus
A 16. Abejingas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Sujaudintas
N 17. Smagiai nusiteikęs 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Melancholiškas
N 18. Džiaugsmingas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Liūdnas
S 19. Pailsėjęs 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nuvargęs
S 20. Žvalus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Išsekęs
A 21. Mieguistas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Sujudęs
A 22. Pavargęs 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Aktyvus
N 23. Ramus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Susirūpinęs
N 24. Optimistas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Pesimistas
S 25. Ištvermingas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nuvargęs
S 26. Žvalus 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Suglebęs
A 27. Sunkiai susivokiantis 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Lengvai mąstantis
A 28. Išsiblaškęs 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Atidus
N 29. Kupinas vilčių 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nusivylęs
N 30. Patenkintas 9 8 7 6 5 4 3 2 1 Nepatenkintas
68
2 priedas
CSAI-2 (varžybinės būsenos nerimo inventoriaus) metodas
Toliau pateikiami teiginiai, kiekvieną iš jų perskaitykite ir pažymėkite (apveskite skaičių rutuliuku) atitinkamą
skaičių pagal tai, kaip jūs jaučiatės (manote) dabar, šiuo momentu. Nėra teisingų ar klaidingų klausimų. Neskirkite
vienam teiginiui per daug laiko, tiesiog greitai pasirinkite dabar jums atrodantį teisingiausią atsakymą.
Visiškai ne Šiek tiek Daugmaž Labai
1.Man rūpi šios rungtynės 1 2 3 4
2.Jaučiuosi nervingas 1 2 3 4
3.Jaučiuosi ramus 1 2 3 4
4.Abejoju savim 1 2 3 4
5.Jaučiu drebulį 1 2 3 4
6.Jaučiuosi patogiai 1 2 3 4
7.Nerimauju, kad nepasirodysiu taip gerai, kaip
galėčiau
1 2 3 4
8.Mano kūnas įsitempęs 1 2 3 4
9.Jaučiuosi pasitikintis savimi 1 2 3 4
10.Nerimauju dėl galimo pralaimėjimo 1 2 3 4
11.Jaučiu pilvo įtempimą 1 2 3 4
12.Jaučiuosi saugus 1 2 3 4
13.Nerimauju dėl galimo pralaimėjimo 1 2 3 4
14.Mano kūnas atsipalaidavęs 1 2 3 4
15.Jaučiuosi pakankamai pasitikintis savimi, kad
galėčiau pasitikti iššūkį
1 2 3 4
16.Nerimauju dėl galimo prasto pasirodymo 1 2 3 4
17.Man širdis daužosi 1 2 3 4
18.Tikiu, kad pasirodysiu gerai 1 2 3 4
19.Nerimauju dėl to, ar pasieksiu savo tikslą 1 2 3 4
20.Jaučiu pilvo silpnumą 1 2 3 4
21.Jaučiuosi psichologiškai atsipalaidavęs 1 2 3 4
22. Nerimauju dėl to, kad kitus gali nuvilti mano
pasirodymas 1 2 3 4
23. Man prakaituoja delnai 1 2 3 4
24.Pasitikiu savimi, kadangi mintyse turiu vaizdą,
kaip pasiekti savo tikslą
1 2 3 4
25.Nerimauju, kad nepajėgsiu susikaupti 1 2 3 4
26.Jaučiu savo kūno įtempimą 1 2 3 4
27.Esu tikras, kad gebėsiu įveikti spaudimą 1 2 3 4
Dėkojame už Jūsų atsakymus