LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SPORTO IR SVEIKATOS FAKULTETAS

KŪNO KULTŪROS TEORIJOS KATEDRA

RAMŪNAS GAIKO

JAUNŲJŲ 12–15 METŲ BOKSININKŲ SPORTINĖS VEIKLOS

MOTYVACIJOS, SAVIVERTĖS IR TRENERIO VADOVAVIMO STILIAUS

RAIŠKA

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

(Kūno kultūra ir sportas)

Mokslinis vadovas dr. Stanislav Sabaliauskas

Vilnius, 2015

2

TURINYS

ĮVADAS................................................................................................................................................4

1. LITERATŪROS APŢVALGA IR ANALIZĖ..............................................................................8

1.1 SĄVOKŲ ŢODYNĖLIS.................................................................................................................8

1.2 MOTYVO, MOTYVACIJOS, POREIKIO SAMPRATA BEI SĄVEIKA....................................9

1.3 VIDINIAI IR IŠORINIAI MOTYVAI .........................................................................,..............16

1.4 TIESIOGINIS IR NETIESIOGINIS MOTYVAVIMAS .............................................................20

1.5 KONTROLĖS LOKUSAS............................................................................................................21

1.6 SPORTININKŲ POREIKIAI IR MOTYVACIJA.......................................................................23

1.7 SĖKMĖS IR NESĖKMĖS MOTYVACIJA.................................................................................25

1.8 MOTYVAI LEMENTYS SPORTO ŠAKOS PASIRINKIMĄ....................................................29

1.9 MOTYVACIJOS RAIŠKA ANKSTYVOSIOS PAAUGLYSTĖS LAIKOTARPIU..................31

2. TYRIMO METODOLOGIJA IR ORGANIZAVIMAS............................................................34

2.1 TYRIMO METODAI....................................................................................................................34

2.2 TYRIMO IMTIS, ETAPAI IR STRUKTŪRA.............................................................................35

2.3 TYRIMO INSTRUMENTAS.......................................................................................................35

2.3.1 Rosenbergo savęs vertinimo skalė...........................................................................................35

2.3.2 Fizinio aktyvumo motyvų skalė...............................................................................................37

2.3.3 Trenerio vadovavimo stiliaus vertinimo skalė.......................................................................38

3. TYRIMO REZULTATAI.............................................................................................................40

3.1 ROSENBERGO SAVĘS VERTINIMO SKALĖS DUOMENŲ ANALIZĖ...............................40

3.2 FIZINIO AKTYVUMO MOTYVŲ SKALĖS DUOMENŲ ANALIZĖ......................................40

3.3 TRENERIO VADOVAVIMO STILIAUS VERTINIMO SKALĖS DUOMENŲ ANALIZĖ....44

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS.....................................................................................50

ĮŠVADOS...........................................................................................................................................52

REKOMENDACIJOS......................................................................................................................53

LITERATŪRA..................................................................................................................................54

3

SANTRAUKA............................................................................................................................. .......60

SUMMARY............................................................................................................................. ...........61

PRIEDAI............................................................................................................................................63

4

ĮVADAS

Sportas tai socialinis reiškinys, neatsiejama mūsų visuomenės kultūros dalis. Sportas, tai

rengimosi varţyboms ir dalyvavimo jose sistema siekiant geriausių sportinių rezultatų (Stonkus,

2002). Ţmogų, kaip asmenybę sudaro dvi prigimtinės dalys, tai biofizinė dalis ir psichinė dalis

(Bitinas, 2002). Atskirti jas vieną nuo kitos nėra galimybės, nes ţmogaus vystymuisi, elgsenai,

gyvenimui vienodai svarbios abi dalys. Nagrinėjant asmenybės ugdymo problemas, tenka atskirai ar

kompleksiškai analizuoti ir vertinti ţmogaus biofizinius, psichinius poţymius, jų ugdymo priemones

ir metodus (Dadelo, 2011).

Sportinio rengimo vyksmas – tai visapusiškas sportininko asmenybės ugdymas,

reikalaujantis ne tik sporto teorijos ţinių, bet taip pat ir pedagogikos, pedagoginės psichologijos,

kitų mokslų išmanymo, mokėjimo taikyti ugdymo principus ir metodus sportininko dorovingumui

ugdyti, jo dvasiniam pasauliui plėtoti (Miškinis, 2002).

Boksas – aciklinė, koordinacijos poţiūriu sudėtinga, nestandartinė dvikovinė sporto šaka.

Dvikovos metu, laikydamiesi bokso taisyklių, kovoja du sportininkai, jų tikslas yra suduoti vienas

kitam kiek įmanoma daugiau tikslių ir stiprių smūgių minkštomis pirštinėmis dengtais kumščiais ir

apsiginti nuo varţovo smūgių naudojant įvairius leistinus gynybos veiksmus. Susipaţinus su šiuo

apibrėţimu galima teigti, kad boksininko meistriškumo lygiui daro įtaką ne viena ypatybė, o visas jų

kompleksas (greitumas, greičio ištvermė, koordinacija, reakcija, galingumas, psichologinės

ypatybės, funkcinė sistema ir pan.) (Худадов и Васильев, 2001).

Skernevičius (2011) paţymi, kad sporto rezultatui lemiamą poveikį daro keletas pagrindinių

veiksnių. Tai atleto genotipinė ir fenotipinė adaptacija, fizinių krūvių pobūdis, jų apimtis ir

intensyvumas, atsigavimas ir superkompensacija, techninis, psichologinis, teorinis rengimas,

medicininė prieţiūra, inventorius, materialinis aprūpinimas, edukaciniai veiksniai, mokslinis ir

metodinis sportininko aprūpinimas (Skernevičius ir kt., 2011).

Daugelis jaunų ir perspektyvių sportininkų, teikusių didelių vilčių, nepasiekė aukščiausių

rezultatų ir anksti baigė savo sportinę karjerą. Karoblio (2005) teigimu, tai nutinka dėl neteisingos

atrankos sistemos taikymo, netinkamos jaunųjų atletų daugiametės treniruotės, skuboto, daţnai

neperspektyvaus rengimo, pagrindinių pedagogikos didaktinių principų, ypač laipsniškumo

ignoravimo, ţemo funkcinio ir greitumo jėgos potencialo lygio (Karbolis, 2005).

5

Tyrimo aktualumas. Šiuolaikinis didysis sportas reikalauja visapusiško sportininko

atsidavimo, maksimalaus jo fizinių ir psichinių savybių išlavinimo. Varţybos sportininkams tampa

intelektų ir charakterių kova. Tokios sudėtingos sąlygos lemia tai, kad psichologinis sportininkų

rengimas įgyja ypatingą reikšmę. Sportinės veiklos motyvacija uţima aukštą vietą organizuojant

psichologinį sportininko rengimą. Motyvacija, tai vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių

sportininkų apsisprendimą sportuoti. Kiekvieno sportininko motyvų sritis labai individuali, jų

sudėtis skirtinga, skiriasi hierarchija, stiprumas, pastovumas. Motyvų stiprumas ir pastovumas

priklauso nuo daugelio veiksnių: socialinio gyvenimo, kryptingo bręstančios sportininko asmenybės

ugdymo (Malinauskas,1998). Todėl ypatingai svarbiu ţmogumi sportininko asmenybės ugdyme

tampa treneris. Būtent treneris yra tas ţmogus, kuris, ugdydamas didelio meistriškumo sportininką

turi lavinti bei plėsti jo gebėjimą suvienyti fizines ir dvasines jėgas, kad pasiektų pergalę.

Harmoninga sportininko asmenybės branda bei aukšti sportiniai rezultatai neįmanomi be optimalaus

šių savybių išvystymo.

Malinauskas (1998) teigia, kad sportinės veiklos motyvacijos tyrimai išlieka aktualūs,

nepakanka esamų motyvacijos tyrimų metodikų, tai lemia naujų teorijų bei metodikų paieška

(Malinauskas, 1998).

Sporto mokslinėje literatūroje Šukys (2001), Tilindienė (2000), Tubelis (2001), Poteliūnienė

(2000) daugiau nagrinėja paauglių, moksleivių, studentų fizinio ugdymo aspektus, tiria jų poţiūrį į

kūno kultūros ir sporto problemas (Šukys, 2001; Tilindienė, 2000; Tubelis, 2001; Poteliūnienė,

2000). Taip pat tiriama sportininkų motyvaciją orientuotą į didelio meistriškumo siekimą

(Sabaliauskas, 2011). Yra metodinių publikacijų nagrinėjančių fizinį boksininkų rengimą,

analizuojančių techninio rengimo ypatumus (Полиевский и др., 2002; Морозов, 2004). Nepaisant

to, trūksta darbų skirtų jaunųjų boksininkų atrankos, bei varţybinės veiklos problemos. Nepakanka

darbų analizuojančių boksininkų motyvacijos ypatumus. Jaunųjų boksininkų sportinės veiklos

motyvacija, trenerio vadovavimo stilius, bei sportininkų savivertės raiška Lietuvoje nebuvo tirta. Iš

čia ir kyla poreikis, bei aktualumas tirti jaunųjų boksininkų motyvaciją, savivertę. Ieškoti ryšių tarp

jaunųjų boksininkų motyvacijos sportuoti, trenerio vadovavimo stiliaus ir savivertės.

Tyrimo problema

Koks trenerio vadovavimo stilius gali daryti poveikį jaunųjų boksininkų savivertei ir jų

motyvacijai sportuoti?

6

Tyrimo tikslas

Atskleisti jaunųjų boksininkų sportinės veiklos motyvacijos, savivertės ir trenerio

vadovavimo stiliaus sąsajas.

Uţdaviniai:

1. Nustatyti jaunųjų boksininkų sportinės veiklos motyvus.

2. Įvertinti jaunųjų boksininkų savęs vertinimo lygį.

3. Atskleisti jaunųjų boksininkų poţiūrį į trenerio vadovavimo stilių.

4. Nustatyti trenerio vadovavimo stiliaus poveikį jaunųjų boksininkų motyvacijai ir

savivertei.

Tyrimo objektas

Jaunųjų boksininkų motyvacijos ir savivertės raiška, trenerio vadovavimo stilius.

Tyrimo subjektas

Jaunieji 12–15 metų boksininkai.

Hipotezė

Tikėtina, kad trenerio vadovavimo stilius daro teigiamą poveikį jaunųjų boksininkų

savivertei ir jų motyvacijai sportuoti.

Tyrimo praktinė reikšmė

Atlikto tyrimo duomenys leidţia geriau suvokti 12–15 metų paauglių motyvacijos sportuoti

ir savivertės raišką. Atskleisti 12–15 metų paauglių motyvacijos ir savęs vertinimo ypatumai padės

treneriams kryptingai tobulinti sportininkų rengimo procesą. Leis treneriams pasirinkti tinkamas

priemones ir metodus motyvuojant sportininkus bei didinant jų savęs vertinimo lygį.

Dalyvavimas konferencijose

Tarptautinė mokslinė konferencija

8nd

Baltic States Sport Science Conference „Sport Science for Sports Practice and Teacher‟s

Training“ [2015 balandţio 22 – 24d., Vilnius]. Stendinis pranešimas tema: „Expression of Sport

Motivation, Coach Leadership Style, and Self-Esteem in Young Boxing Fighters”

7

Darbo struktūra ir apimtis

Darbą sudaro įvadas, keturios dalys, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas ir priedai.

Darbo apimtis – 61puslapis (be priedų). Darbe pateiktos 4 lentelės ir 12 paveikslėlių. Literatūros

sąrašą sudaro 93 literatūros šaltiniai.

8

1. LITERATŪROS APŢVALGA IR ANALIZĖ

1.1 SAVOKŲ ŢODINĖLIS

Poreikis - įtampa, kuri kyla dėl reikalingų objektų trūkumo, ji skatinanti ţmogų veikti ir atspindinti

jo priklausomybę nuo aplinkos (Psichologija studentui, 2000).

Motyvas - sąmoninga ir nesąmoninga veiksmo prieţastis, kylanti dėl asmenybės ir objekto

(situacijos), patenkinančio jos poreikius, interesus, vertybes ir tikslus, sąveikas (Sporto terminų

ţodynas, 2002).

Motyvacija – faktorių visuma nulemianti poelgius. Tai visos vidinės ir išorinės sąlygos,

skatinančios individo aktyvumą, lemiančios jo pastangų intensyvumą ir pastovumą, numanomi

procesai, suteikiantys ţmogui energijos, noro veikti, kreipiantys jo veiksmus, elgesį viena ar kita

linkme (ji priklauso nuo individo, sąlygų ir laiko, jį nėra pastovi, nuolat kinta (Frankl, 1990;

Gučas,1990).

Motyvacija sportui – visuma motyvų, lemiančių sportininko aktyvumą siekiant uţsibrėţto tikslo

per pratybas ir varţybas (Sporto terminų ţodynas, 2002).

Motyvavimas – poveikis asmenybės motyvacijai (Malinauskas, 2003).

Vidinė motyvacija – noras būti veiksmingam ir veikti dėl pačios veiklos (Sporto terminų ţodynas,

2002).

Išorinė motyvacija – siekis išorinio atlygio arba noras išvengti bausmės, tai paskata, ateinanti iš

kitų ţmonių, visuomenės: pagyrimai, prizai, pinigai, visuomenės pripaţinimas (Martens,1999).

Sėkmės motyvacija – ţmogaus poreikis patirti sėkmę įvairioje veikloje, ypač lenktyniaujant (Sporto

terminų ţodynas, 2002).

Nesėkmės motyvacija – motyvacija, kai asmuo veikdamas nesiryţta rizikuoti dėl abejonių ir

nesėkmės baimės (Ryan et al., 2010).

Kontrolės lokusas – ţmogaus atsakomybės suvokimas uţ gaunamus paskatinimus ar bausmes

(Psichologijos ţodynas, 1993).

Savęs vertinimas – individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų ţmonių

vertinimas (Psichologijos ţodynas, 1993).

9

1.2 MOTYVO, MOTYVACIJOS, POREIKIO SAMPRATA BEI SĄVEIKA

Motyvacijos bei elgesio motyvų problema yra viena svarbiausiu psichologijoje. Jai

psichologai skiria didelį dėmesį. Motyvai ir tikslai pasireiškia kaip integrali psichinio atspindţio

forma. Iš čia ir kyla problema, kaip atsiranda motyvai ir individualios veiklos tikslai ? Kaip jie

pasireiškia ? Šių klausimų nagrinėjimas įnešą didţiulį indėlį kaip į psichologijos teorijos vystymą,

pat ir į praktinių uţduočių sprendimą (Ломов, 1984).

Motyvacijos ir motyvų problematiką nagrinėja nemaţai autoriu (Davis, Deci, Ryan,

Newstrom, Cratty, Murray, Maslow, Herzberg), taip pat gausiai leidţiamos monografijos šia tema.

Tačiau literatūros gausa sąlygoja ir skirtingų nuomonių gausą. Atsiranda į pesimizmą likusių

psichologų, kalbančių apie praktinį problemos neišsprendţiamumą. Iljinas savo darbuose pabrėţia,

kad didţiausia trūkumas esamu nuomonių ir teorijų gausoje yra sistemos, struktūros nebuvimas. Jo

nuomone, motyvaciją tiriantys mokslininkai neleistinai klysta motyvu vadindami kiekvieną

aktyvumui ar sprendimo priėmimui įtaką darantį faktorių. Pasak jo, maţai dėmesio skiriama

motyvacijos ir motyvų esmės analizei, nes dauguma mokslininku plėtoja savo pasirinktą teoriją,

maţai dėmesio skirdami kitų autorių darbams. Pasak Iljino (2008), jau atliktų darbų analizė, padėtų

rasti racionalius atsakymus į keliamus probleminius klausimus. Tik objektyvi skirtingų hipotezių ir

formuluočių analizė galėtu suteikti daug naudingos informacijos atskleidţiant motyvacijos ir

motyvo esmę (Ильин, 2008).

Kaip atsiranda motyvai? Kaip jie pasireiškia? Norint rasti atsakymus į šiuos klausimus, visų

pirmą reikėtu išsiaiškintai kas yra motyvas, kokia jo struktūra.

Įvairūs autoriai motyvo sąvoką įvardija skirtingai. Psichologijos ţodyne motyvai

apibūdinami kaip su individo poreikių tenkinimu susiję veiklos stimulai. Tai aplinkos arba vidaus

veiksniai skatinantys individo aktyvumą, lemiantys jo veiklos kryptį. Tai materialūs arba idealūs

individo tikslai, individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo prieţastys, kurias pats individas suvokia

(Psichologijos ţodynas, 1993).

Labai aiškią motyvo sąvoką pateikia Malinauskas. Jis motyvą įvardija iš sporto pusės. Pasak

jo (2003), motyvas kreipia sportininko veiklą pasirinkto tikslo link (Malinauskas, 2003). Šis

apibrėţimas leidţia suprasti, kad motyvai ir tikslai yra glaudţiai susiję vienas su kitu, tačiau tai nėra

vienas ir tas pats. Todėl svarbu suvokti skirtumą tarp motyvo ir tikslo. Motyvai daţnai būna

10

neįsisąmoninti, o tikslai yra sąmoningi. Tikslas gali tapti motyvu ir atvirkščiai. Kai ţmogus privalo

pasirinkti vieną tikslą iš kelių skirtingų, tokiu atveju vyksta vidinė motyvų kova. Kuo greičiau

asmuo sugeba išskirti svarbiausius motyvus, tuo lengviau ir tiksliau pasirenkama sava veikla. Kai

vienas motyvas nugali kitus, individas jaučiasi pasiruošęs veiklai. Norint išlaikyti motyvą

dominuojančioje padėtyje, sportininkas turėtu išmokti ištverti įvarius sunkumus – neigiamas

emocines būsenas, įveikti jų teikiamas kliūtis. Palaima apibūdina sportininką kaip ţmogų, kurį siekti

savo tikslų skatina stiprūs motyvai ir kuris moka įveikti sunkumus, moka ištverti (Palaima, 1976).

Motyvai būna įvairūs, asmuo renkasi elgesio bei veiklos motyvus priklausomai nuo to, kas

jam šiuo momentu yra reikšmingiausia, aktualiausia, svarbiausia, teigia Deci ir Ryan (1985).

Rudik (1955) savo vadovėlyje skirtame psichologijai taip apibrėţia motyvo sąvoką:

,,Motyvu galima vadinti bet kokį psichinį pergyvenimą, kuris stimuliuoja ţmogaus veiksmus arba

stabdo juos". Toliau Rudik papildo: "Motyvai tai asmens mintys, siekiai, jausmai susiję su tam tikrų

poreikių įsisąmoninimu ir skatinantys tam tikrą veiklą" (Рудик, 1955). Tiriant motyvacija, svarbu

suvokti kas yra poreikis. Pasak Reinvater (1994), poreikis tai tam tikra individo psichinė būsena,

sudaranti prielaidas veiksmams, nukreiptiems tų poreikių tenkinimui. Poreikiai gali būti įvairūs, jie

formuojasi viso gyvenimo eigoje. Atsiţvelgiant į tai, galima daryti svarbią išvadą, kad viena iš

reikšmingiausių asmenybės formavimo uţduočių – tai tikslingas, savalaikis, moksliškai pagrįstas

poreikių ugdymas, kuris reikalingas visais amţiaus tarpsniais (Reinwater, 1994). Pavyzdţiui, ilgai

nemiegojus, iškyla poreikis ilsėtis; nepatenkinus šio poreikio, organizmas gali visiškai nusilpti. Šiuo

atveju būdravimą pakeisti miegu diktuoja poreikis, kilęs iš nuovargio ir supratimo, kad reikia

pailsėti. Kai motyvu akcentuojamas individo veiklos prieţastingumas, tai jo vidiniai ir išoriniai

formavimosi dariniai atspindimi sudėtingesniu mechanizmu – motyvacija. Pasak Myers (2000), tai

poreikis arba troškimas suteikia elgesiui energijos ir tikslingumo (Myers, 2000). Galima sakyti, kad

motyvas yra ţmogaus norų atspindys, o šiuos norus formuoja poreikiai. Didelį poveikį ţmogaus

elgesiui turi poreikiai, tačiau jo elgesys nėra vien tik poreikio rezultatas.

Viliūnas (2000) tai pat pabrėţia poreikių reikšmingumą. Jo teigimu, svarbiausias ir

pagrindinis motyvacijos analizės vienetas yra poreikis. Autoriaus manymu, poreikis tai

priklausomybė nuo egzistencijos sąlygų, kurią apibūdina du veiksniai:

1) trūkumo būsena;

2) konkretus trūkumo būsenos nustatymo ir pašalinimo mechanizmas (Viliūnas, 2000).

11

Poreikis turi dvi sudedamąsias dalis. Pirmą dalį sudaro būtiniausios konkretaus organizmo

išlikimo sąlygos (pvz., vanduo, maistas, organizmo temperatūra ir t.t.). Organizmas išgyveną tam

tikrą trūkumo būseną, kai neturi galimybės šias sąlygas patenkinti. Konkrečiai rūšiai šis

komponentas individo gyvenimo metu yra nekintamas. Antrą dalį sudaro aplinkos sąlygos, jos gali

sukelti trūkumo būseną arba ją pašalinti. Kiekviena gyvūnų rūšis filogenezės metu (vystymosi

istorijos metu), priklausomai nuo aplinkos sąlygų, suformuoja trūkumo būsenų pašalinimo

mechanizmus – elgesio sekas, kurios padeda pasiekti naudos objektą tai yra – pašalinti trūkumo

būseną (pvz., troškulį pašalinantis – „naudos objektas“ yra vanduo). Aplinkos sąlygos kinta tiek

erdvės, tiek laiko atţvilgiu. Dėl šios prieţasties to paties poreikio (pvz., alkio) patenkinimui skirtos

elgesio sekos yra skirtingos skirtingoms gyvūnų rūšims. Kintant aplinkos sąlygoms ontogenezėje

kinta ir konkretaus poreikio tenkinimo mechanizmas (pvz., lizdus medţiuose sukančių paukščių

areale iškertami medţiai), jei rūšis nesugeba pritaikyti poreikio tenkinimo mechanizmą naujoms

sąlygoms (pvz., pradeda sukti lizdus ant ţemės), ji išnyksta arba pasitraukia iš pasikeitusių aplinkos

sąlygų zonos (Viliūnas, 2000).

Egzistuoja skirtingos ţmogaus poreikių klasifikacijos. Legkauskas (2001) siūlo poreikius

skirstyti į tris grupes:

• biologiniai poreikiai;

• psichologiniai poreikiai;

• socialiniai poreikiai (Legkauskas, 2001).

Biologiniai poreikiai, tai tokie poreikiai, kurie skatina elgesį, garantuojanti betarpišką fizinį rūšies ar

individo išlikimą. Tai gali būti poreikis valgyti, gerti, saugumo poreikis, fizinio kontakto poreikis ir

t.t. Psichologiniai poreikiai, skatina individo savirealizaciją, savo sugebėjimų realizaciją. Taip

individas padaro savo įnašą į bendrą grupės veiklą. Tačiau siekimas realizuoti savo sugebėjimus

daţnai nėra būtinybė nei betarpiškam fiziniam išlikimui, nei grupės sukūrimui ar palaikymui.

Ţinoma, toks grupės narių galimybių realizavimas ateityje ir grupei, ir kiekvienam jos nariui gali

būti naudingas. Socialinių poreikių motyvuojamas elgesys nėra būtinas individo fiziniam išlikimui

betarpiškoje ateityje, tačiau toks elgesys garantuoja socialinės grupės formavimąsi ir išlaikymą bei

individo išlikimą toje grupėje. Savo ruoţtu socialinė grupė garantuoja rūšies ir individų išlikimą

ilgalaikėje perspektyvoje (Legkauskas, 2001).

Dauguma poreikių yra taip giliai uţslėpti, jog asmuo daţnai nepajėgia jų suvokti (Šukys,

2002). Daţniausiai motyvu tampa įsisąmonintas poreikis – kada individas aiškiai suvokia, kas jį

12

skatina tam tikrai veiklai, koks yra jo poreikių turinys (poreikiai, tikslai, interesai, svajonės, aistros,

įsitikinimai). Taip pat egzistuoja neįsisąmoninti poreikiai – šiuo atveju individas nesuvokia, kas jį

skatina veikti, nesupranta tikrosios elgsenos prieţasties (neįsisąmoninti potraukiai, nuostatos).

Poreikius dar galimą skirstyti į materialius – jų tikslas konkretaus objekto įsigijimas arba

veiksmo valdymas. Tai maisto, įvairių materialių daiktų įsigijimas, konkrečios veiklos išmokimas,

tokios kaip automobilio vairavimas ir t.t., bei idealiuosius – tokie poreikiai neturi konkretaus

objekto įsigijimo tikslo, jie susiję su kūryba, altruistine veikla, kalbų studijavimu, pagalbos teikimu

kitiems ir t.t.

Apibendrinus Lomovo, Ivanikovo, Magomed–Eminovo ir daugelio kitų autorių darbus,

galima teigti, kad individo elgesį ir veiklą lemia ne pavieniai faktoriai, o jų visuma. Kiekvienas jų,

darydamas bendrą poveikį, atlieka savas funkcijas, todėl į motyvą reikėtu ţvelgti, kaip į integralų

(sisteminį) psichologinį darinį, turinti savo struktūrą. Motyvo struktūros ir jo formavimosi stadijų

nustatymas, leidţia apibrėţti tuos psichologinius komponentus, kurie gali sudaryti motyvo struktūrą.

Tuos komponentus, priklausomai nuo motyvo formavimosi stadijos, galima suskirstyti į tris grupes:

poreikių grupė, „vidinio filtro“ grupė, tikslų grupė (Ильин, 2002) (pav. 1).

Poreikių grupę sudaro šie komponentai: biologiniai ir socialiniai poreikiai, būtinybės

suvokimas, įsipareigojimai (Lewin, 1969). „Vidinio filtro“ – moralės kontrolė, situacijos

(aplinkybių) įvertinimas, galimybių įvertinimas (ţynių, gebėjimų, ypatybių), interesai, polinkiai ir

t.t.

Tikslų grupę – galinčio patenkinti poreikį daikto vaizdas (įsipilti vandens, išspręsti uţduoti),

siekiamas tikslas (alkio, troškulio patenkinimas ir t.t.), poreikio tenkinimo proceso įsivaizdavimas

(judėti, atsigerti, pavalgyti ir t.t.). Kiekvienas iš šių komponentų , paimtas iš tam tikros grupės, gali

tapti veiklos (elgesio, priimto sprendimo) pagrindu, tai priklauso nuo konkretaus atvejo. Tuo tarpu,

kiekvieno konkretaus motyvo struktūra, konstruojama iš tų komponentų derinio, kurie nulėmė

individo sprendimą. Komponentai kaip plytos, jų pagalba konstruojamas statinys vadinamas

motyvu. Šio „statinio“ atvaizdas ţmogaus atmintyje išlieka ne tik veiksmo ar veiklos metu, bet ir po

jos atlikimo (Ильин, 2002). Konkretaus motyvo komponentų rinkinys gali skirtis. Tačiau, dviejų

skirtingų asmenų, išorinės motyvo struktūros panašumas (motyvą sudarančių komponentų

panašumas) nereiškia, kad jie vienodi pagal prasmę. Kiekvienas ţmogus yra individualus ir tam tikra

prasme nepakartojamas. Jo vertybės, idealai, polinkiai, interesai, situacijos ir galimybių vertinimas,

bei dominuojantis poreikiai yra individualūs.

13

Motyvas turėtų pateikti atsakymus į tokius klausimus kaip: „ kodėl, dėl ko, kodėl būtent taip,

kokia prasmė“. Daugeliu atveju jis turėtų atsakyti ir į tokius klausimus: „kam, vardan ko“. Individo

veikla ir poelgiai gali turėti kaip asmeninę, taip ir visuomeninę prasmę.

Iki šiol buvo kalbama tik apie horizontalią motyvo struktūrą, tačiau ji gali būti ir vertikali.

Motyvo struktūrą gali sudaryti du ar trys vienos grupės komponentai, kurių vienas atlieką pagrindinį

vaidmenį, kiti – antrinį, pagalbinį. Tarkim, tarp kelių poreikių, kurie vienu metu skatina pasirinkti

vieną ir tą patį tikslą (aukštojo išsilavinimo siekimas), pagrindiniu gali būti ketinimas tapti

mokytoju, o antriniu – noras įgyti aukštesnį statusą visuomenėje, noras tapti labiau išprususiu. Toks

pat santykis, tarp sudedamųjų motyvo komponentų, gali būti ir „tikslų grupėje“, ir „vidinio filtro“

grupėje. Pasak Tichomirovo (1977), realioje veikloje iškyla keli tikslai, tarp jų susidaro hierarchiniai

ir laikini ryšiai (lygiagretūs ir nuoseklūs tikslai) (Тихомиров, 1977).

Jovaiša (2001) motyvo struktūra apibūdina taip: signalas → jo priėmimas ir vertinimas →

elgsenos programa → skatulys → veiksmas → tikslas. Visi šie elementai, pasak autoriaus, sudaro

motyvą ir nė vienas jų atskirai negali būti motyvu. Motyvas, tai visų išvardintų elementų visuma,

sąveika (Jovaiša, 2001). Paţvelgus į šį struktūros modelį matosi, kad nuo signalo priėmimo iki

veikimo, motyvo susiformavime, nueinamas ilgas kelias. Priėmus informaciją (signalo priėmimas)

apie sporto treniruotę, įvertinus galimybes, treniruočių programą, bei sąlygas, gali būti keliami

tikslai, kurie paskatintų veiklą. Apibendrinus, galima daryti išvadą, kad motyvo struktūra susideda iš

daugelio komponentų. Motyvo struktūrą daţniausiai atspindi kelios prieţastys ir keli tikslai.

Motyvaciją skatinančių sąlygų ir faktorių visumą, čekų psichologas Lingartas (1970) apibrėţė

terminu „motyvacinė konsteliacija“, tai reiškia, kad motyvas yra integralus darinys (Лингарт, 1970).

Motyvų struktūros suvokimas turėtu būti labai reikšmingas ne tik psichologams,

pedagogams, bet ir visiems bendraujantiems su kitais ţmonėmis (darbe, mokykloje, šeimoje).

Vienos iš prieţasčių akcentavimas, gali susidaryti klaidingą nuomonę apie ţmogaus veiksmus,

poelgius. Norint nagrinėti su motyvacija susijusias problemas, pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti

motyvacijos struktūrą ir veikimo mechanizmą. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje motyvacija, kaip

psichikos reiškinys, traktuojamas skirtingai. Vienu atveju, kaip faktorių visuma, nulemiančių elgesį

(Madsena, 1959; Годфруа, 1992). Kitu atveju, kaip motyvų visuma (Платонов, 1986). Trečiu -

skatuliai, iššaukiantis organizmo aktyvumą ir nurodantys kryptingumą. Taip pat yra autorių

teigiančiu, kad motyvacija tai poreikiai, interesai, vertybės, paţiūros, siekiai ir polinkiai (Gage,

Berliner 1994; Rupšienė, 2000).

14

1 lentelė

Motyvų struktūros komponentai

(Linijomis paţymėti motyvai: motyvas A – ištisine, motyvas B – punktyrine, motyvas C – štrich

punktyrine linija) (Ильин, 2002).

POREIKIŲ GRUPĖ „VIDINIO FILTRO“ GRUPĖ TIKSLŲ GRUPĖ

Objektyvūs (Suobjektinti) veiksmai

Poreikių tenkinimo procesas

Siekiamas tikslas

Biologiniai poreikiai

Socialiniai poreikiai

Įsipareigojimai

Pirmenybė pagal

išorinius požymius

Interesai, polinkiai

Reiklumo lygis

Savo galimybių įvertinimas

Aplinkybių įvertinimas

siekiant tikslo

Moralės kontrolė:

įsitikinimai, idealai,

vertybės, nusistatymai,

santykiai.

15

Psichologijos ţodyne motyvacija apibūdinama kaip “elgesio, veiksmų, veiklos skatinimo

procesas, kurį sukelia įvairūs motyvai, motyvų visuma” (Psichologijos ţodynas, 1993). Yra autorių

teigiančių, kad motyvacija yra pirmaujantis asmenybės struktūros elementas, motyvacija apima

visus darinius – kryptingumą, gebėjimus, charakterį, emocijas, psichikos procesus (Асеев, 1976).

Motyvacija asmenį apibūdiną kaip veiklos subjektą, leidţia mums suvokti veiklos aktyvumo ištakas,

pobūdį ir turinį, reguliavimo ir adaptacijos galimybes (Абульханова-Славская, 1980;

Рубинштейн, 1946; Леонтьев, 1971). Motyvacija ne tik nulemia elgesio pastiprinimą, ji taip pat

orientuoja elgesį į tikslą. Mes elgiamės taip, tarsi “kaţkur eitume” (Gage, Berliner, 1994). Ji atspindi

subjekto ryšį su vykdoma veikla, apima išorės ir vidaus santykius tarp individo ir sistemos, kurie

sudaryti iš įvairių tikrovės objektų. Motyvacija pasireiškia kaip tam tikrų asmenybės savybių

sistema, kaip asmens būklė (Пилоян, 1984). Psichologai teigia, kad motyvaciją sudaro dvi

sudedamosios dalys: intensyvumas ir kryptis. Intensyvumas - kiek pastangų skiriama kokiam nors

tikslui pasiekti. Kryptis, siejama su tikslų pasirinkimu, kurių pamatą sudaro asmens poreikių

supratimas.

Motyvaciją veikia daug faktorių, tačiau svarbiausių motyvacijos elementai kur kas maţiau ir

jie suprantami kaip:

1. Vidiniai ir išoriniai motyvai;

2. Tiesioginiai ir netiesioginiai motyvacijos metodai;

3. Kontrolės lokusas;

4. Sportininko poreikiai ir motyvacija (Martens, 1999) .

Literatūros analizė atskleidė, kad motyvacija – plati sąvoka. Motyvacija perkelia mus iš

nuobodulio į susidomėjimą. Ji teikia mums energijos ir daro mūsų veiklą kryptinga. Verţlumas ir

kryptingumas yra motyvacijos sąvokos centre. Motyvacija aprėpia keletą kitų terminų, kurie nusako

įtaką mūsų elgesio verţlumui ir kryptingumui. Tai ţmogaus poreikiai, interesai, vertybės, paţiūros,

siekiai ir polinkiai. Mūsų poreikiai ir siekimas juos patenkinti yra motyvacijos šaltinis. Be to, mes

einame tuo keliu, kurį mums parenka su tam tikra veikla ar reiškiniais susiję mūsų interesai,

vertybės ir paţiūros. Individo elgesiui turi įtakos siekiai bei polinkiai. Motyvacija ne tik nulemia

elgesio pastiprinimą, ji taip pat orientuoja elgesį į tikslą. Sekančiame skyriuje aiškinsimės

motyvacijos struktūrą. Kalbėsime apie vidinę ir išorinę motyvacija.

16

1.3 VIDINIAI IR IŠORINIAI MOTYVAI

Vokiečių psichologas Heckhausenas (1991) plačiai aptarinėja su vidine ir išorine motyvacija

susijusius klausimus. Praeito šimtmečio šeštajame dešimtmetyje, tarp psichologų, kilo aštri

diskusija. Buvo svarstoma ar poreikis (kaip vidinis veiksnys) yra vienintelis motyvacijos šaltinis

(Heckhausen, 1991). Fortunovas, Petrovskij, Kiknadze teigė, kad būtent poreikiai tai vienintelis

motyvacijos šaltinis (Фортунатов, Петровский, 1956; Кикнадзе, 1982). Priešingai manė

mokslininkai nagrinėję valios problematiką. Selivanovas (1974), kad ne visi motyvai yra poreikių

išdava. Pasak jo, daug motyvų atsiranda dėl aplinkos poveikio. Didelę įtaką individo elgesiui ir

veiklai, nepriklausomai nuo poreikių, o kartais ir prieštaraujant jiems, daro kiti ţmonės, supanti

aplinka (Селиванов, 1974).

Ţmogus yra socialinė būtybė, jo veiksmai ir poelgiai priklauso nuo visuomenės. Ta

priklausomybė gali pasireikšti keliais būdais.

Referentinė priklausomybė – ţmogus nesusimąstydamas ir nekritikuodamas priima

nuostatas, elgesio normas, gyvenimo būdą, tikėdamasis susitapatinti su „tikrais ţmonėmis“, jis nori

būti priimtas į tam tikrą ţmonių ratą (kolektyvą), tam tikrą referentinę grupę. Šiuo atveju suveikia

mėgdţiojimo mechanizmas. Socialinio statuso augimas (kad ir savo paties akyse) yra svarbus

ţmogaus elgesio motyvas. Nenuostabu, kad daugelis kompanijų reklamuodamos savo prekes

pabrėţę, kad jų klientai aukšto socialinio statuso ţmonės.

Informacinė priklausomybė atsiranda tada, kai ţmogus, siekdamas kokio nors tikslo, neturi

jam reikiamos informacijos. Tokiu atveju, jis priverstas nekritikuodamas priimti informacija iš to

ţmogaus, kurį laiko labiau išmanančiu, geriau informuotu.

Valdžios priklausomybė – individo priklausomybė nuo ţmogaus, turinčio tam tikrus

įgaliojimus arba ţmogaus, turinčio didelį autoritetą. Šiuo atveju motyvacija stipriai veikiama iš

šalies ir gali transformuotis į vidinę motyvacija (Ильин, 2002).

Pasak Iljino (2002), motyvacija ir motyvai yra nulemti vidinių veiksnių, tačiau tie vidiniai

veiksniai gali priklausyti nuo išorinių faktorių, gali būti skatinami išorinių stimulų.

Vidiniai motyvai. Viduje motyvuoti ţmonės turi tam tikrą vidinį polinki būti

kompetentingais. Tokie ţmonės, jiems iškeltas uţduotis, sprendţia savarankiškai, nelaukia pagalbos

iš šalies. Jie siekia savo uţsibrėţto tikslo ir tiki sėkme. Sėkmė, atkaklumas, kompetencija,

meistriškumas, į šiuos tikslus orientuojasi asmenys su vidine motyvacija, o šių tikslų įgyvendinimas

17

jiems savaime yra atlygis. Sportinėje veikloje, vidujai motyvuotu vadinsime tokį atletą, kuris

ţaidţia, nes jam pasitenkinimą suteikia pati veikla (Martens, 1999).

Malinauskas (2003b) pateikia labai panašų apibūdinimą. Jo manymu, viduje motyvuotas

sportininkas ţaidţia skatinamas vidinio pasididţiavimo, jis trokšta būti kompetentingas net ir

tuomet, kai niekas to nemato (Malinauskas, 2003b).

Vidinis skatinimas. Šiais paskatinimais remiasi sportininkai, kurie sportuoja ne dėl būsimų

rezultatų (pinginių prizų ir pan.), o dėl vidinių prieţasčių. Tokiems individams maloni ir įdomi pati

veikla, jie patys save skatina. Šie sportininkai didţiausią malonumą patiria varţybų metu. Jie visą

dėmesį koncentruoja į sportinę veiklą, varţybų jaudulys tik dar labiau kreipia juos tikslo link

(Malinauskas, 2008). Dauguma tyrėjų, nagrinėjančių problemas susijusias su vidiniu ir išoriniu

skatinimu, linkę manyti, kad kuo daugiau yra skatinimo šaltinių, tuo geriau. Valker (1980) mano,

kad išoriniai paskatinimai (prizai, piniginiai apdovanojimai) turi ţalingą poveikį motyvacijai.

Perdėtas išorinis skatinimas silpnina vidinę motyvacija (Walker, 1980).

Vidinės motyvacijos stiprinimas. Sporto psichologijos vadovėliai siūlo būdus vidinei

motyvacijai stiprinti:

• Reikia leisti sportininkams patirti sėkmę. Sėkmės suvokimas stiprina sportininko

kompetencijos jausmą. Adekvatus teigiamas grįţtamasis ryšys, apie gerai atliktas uţduotis, taip pat

stipriną vidinę motyvaciją.

• Apdovanojimus reikėtu skirti netikėtai (sportininko tikslas pati veikla, o ne prizai ir

apdovanojimai gaunami uţ ją). Apdovanojimus būtina sieti su tam tikru elgesiu, taip jie įgaus

informacinį pobūdį.

• Taikyti pagyrimus. Jie gali būti ţodiniai ir neţodiniai. Tokie pagyrimas suteikia labai naudinga

informaciją. Sportininkas suvokią ką daro gerai, o kur klysta, jam suteikiama galimybė tobulėti.

• Autoriai siūlo įvairinti pratimų turinį, keisti jų seką. Monotoniškos ir nuobodţios treniruotės

gali greitai atsibosti, pradeda varginti. Turinio ir sekos kaita – tai vienas iš būdų, kaip galima būtų

paįvairinti treniruotę (Weinberg, Gould, 1999).

Vidinės motyvacijos silpninimas. Ar gali išorinis paskatinimas sumaţinti vidinę

motyvaciją? Šia tema vyksta daug diskusijų, atliekama nemaţai tyrimų. Tyrimai su vaikais

atskleidė, kad kartais, išorinis paskatinimas gali sumaţinti vidinę motyvaciją uţsiimti kokia nors

veikla. Pavyzdţiui, vaikas mėgsta ţaisti futbolą. Jis ţaidţia kieme su savo bendraamţiais, mėgaujasi

ţaidimu nekeldamas jokių didelių tikslų. Vėliau jis patenka į mokyklos komandą, o dėl gero ţaidimo

18

patenka į geriausių ţaidėjų gretas. Ţaisdamas komandoje gauna prizus ir medalius, visuomenės

dėmesį, jo poţiūris į futbolą kinta, kinta jo tikslai. Mokslininkai teigia, kad išorinis skatinimas

(prizai ir apdovanojimai), laikui bėgant, praranda savo efektyvumą. Vaikų vidinė motyvacija

silpnėja, noras ţaisti dėl pačios veiklos maţėja. Tad matome, kad išorinis skatinimas (ypač

jaunesnių sportininkų) turi būti gerai apgalvotas ir kryptingas procesas.

Sąlygos maţinančios vidinę motyvaciją, yra šios:

• Ţmogus yra motyvuotas veiklai iš vidaus jau nuo pat uţsiėmimų pradţios;

• Išorinis paskatinimas sportininkui yra labai reikšmingas, nes jis turi pastiprinamąjį

poveikį;

• Išorinis paskatinimas suvokiamas kaip kontroliuojantis sportininko elgesį, o ne kaip

teikiantis informaciją apie jo pasirodymą;

• Sportininkas išoriškai skatinamas nepriklausomai nuo jo rezultatų, t. y. paskatinimas

neatitinka laimėjimų. Kitaip tariant, toks sportininko skatinimas yra tarytum atlygis uţ patį

sportavimą, o ne uţ jo aukštus rezultatus.

Išoriniai motyvai. Ne maţiau svarbų vaidmenį atlieka išorinė motyvacija. Išorinė

motyvacija siejama su išorinio atlygio siekimu arba noru išvengti bausmės. Išorinė motyvacija

priklauso nuo kitų ţmonių, jos pagrindas yra teigiamas ir neigiamas pastiprinimas (pastiprinimo

pagalba sumaţinama arba padidinama tam tikro elgesio pasikartojimo tikimybė). Individas siekia

būti sportuojančios grupės nariu, jį skatina noras patirti išorinį atpildą. Pastiprinimas gali būti

apčiuopiamas ir neapčiuopiamas. Apčiuopiami pastiprinimai – kokie nors daiktai, piniginiai prizai,

taurės, medaliai ir t.t. Neapčiuopiami – siejami su visuomeniniu pripaţinimu, pagyrimais (tai ko

negalime apčiuopti). Tokie pastiprinimai laikomi išorinio atpildo apraiška.

Tikėtina, kad sportuojama tiek dėl vidinių, tiek ir dėl išorinių motyvų, tačiau atskiriems

sportininkams šių atlygių svarba labai nevienoda. Patyręs treneris privalo tinkamai taikyti

pastiprinimus. Jo uţduotis suprasti ir išsiaiškinti šiuos individualius sportininkų skirtumus

(Malinauskas, 2003b).

Išorinis skatinimas. Dauguma sportininkų yra pakankamai gerai skatinami, tačiau jiems

reikia sistemos, specialios programos, kuri dar labiau ţadintų jų motyvaciją. Kuo stipresnė

sportininko motyvacija, tuo svarbesnis jam išorinis atlygis (prizas, premija, trenerio įvertinimas,

pagyrimas) (Malinauskas, 2003b). Esminis ţmogaus motyvacijos ir elgesio principas yra efekto

dėsnis, jis teigia, kad paskatinimas uţ tam tikrą elgesį padidina tikimybę , jog toks elgesys

19

pasikartos ateityje, o bausmė uţ atitinkamą elgesį, sumaţina tokią tikimybę. Šio dėsnio taikymas,

naudojant išorinį paskatinimą (ir labai retai – bausmes), gali būti efektyvus, formuojant sportininkų

motyvaciją (ţinoma, jei apdovanojimai ir bausmės taikomos adekvačiai).

Išoriniai paskatinimai daug greičiau netenka savo galios lyginant su vidiniais paskatinimais.

Kai tik sportininko poreikis patenkinamas, jis daugiau nebėra tikslas ir netenka savo skatinančios

galios. Būtent dėl šios prieţasties pinigai, prizai, taurės, greičiau praranda savo galią skatinant

motyvacija, vidinis atlygis – kompetencijos ir pasitenkinimo jausmo suvokimas, savaime turintis

ţadinančią galią yra daug vertingesnis. Kitaip tariant, kai ţmogus sportuoja dėl malonumo ir jį

patiria, motyvas sportuoti yra pastiprinamas. Reikšmingiausias išorinio paskatinimo trūkumas yra

tas, kad kuo daugiau sportininkas yra skatinamas, tuo maţesnį poveikį toks paskatinimas turės

ateityje. Kai tik gaunamas išorinis paskatinimas, jis tampa maţiau vertingas ir veiksmingas.

Milţiniški sportininkų profesionalų atlyginimai pranoksta bet kokius protingus poreikius. Pinigai

nėra siekiamybė, nėra tas atlygis, kurio laukiame, pinigai yra rodiklis to, kad išorinė motyvacija

transformuojasi į vidinę motyvaciją. Išorinis paskatinimas gali būti labai naudingas, norint įtraukti

pradedančiuosius į sportinę veiklą, suţadinti jų susidomėjimą. Deja, daţnai tokie paskatinimai

taikomi netinkamai: a) naudojamos netinkamos pastiprinimo priemonės; b) skatinimo priemonės

taikomos neatsiţvelgiant į elgesio ypatumus; c) skatinimo priemonės taikomos ne laikui ir ne

vietoje.

Apibendrinant skyriuje išdėstytą medţiagą galima daryti išvadą, kad išorinis paskatinimas

teigiamai veikia vidinę motyvaciją tik tada, kai reiškiamas kaip informatyvus sportininko

kompetencijos rodiklis ir gaunamas uţ pasiektus rezultatus. Išorinio paskatinimo dėka galima

sudominti asmenį sportu, jei jis neturi tam pradinės motyvacijos. Sugebantys suprasti ir paveikti

sportininkų motyvus treneriai turėtu maţinti išorinio skatinimo kiekį, tuo pačiu akcentuodami vidinį

paskatinimą, gaunamą iš sporto. Treneriai turėtu išnaudoti visas skatinimo galimybes tam, kad

sustiprintų savo auklėtinių motyvaciją. Kitas skyrius skirtas tiesioginiam ir netiesioginiam

motyvavimui. Čia susipaţinsime su metodais, kurių pagalba, treneris gali skatinti sportininką

veiklai.

20

1.4 TIESIOGINIS IR NETIESIOGINIS MOTYVAVIMAS

Pasak Martens (1999), treneris skatindamas sportininką veiklai, gali rinktis tiesioginio arba

netiesioginio motyvavimo metodą. Kai treneris apeliuoja į sportininko savigarbą, tikina savo

auklėtinį treniruotis rimčiau, tuomet jis naudoja tiesioginio motyvavimo metodas. Poveikį atletui

motyvacijai galima daryti keliais būdais, panaudojant susitarimą, identifikaciją arba internalizaciją

(Martens, 1999).

Susitarimo procesas remiasi išoriniais apdovanojimais ir bausmėmis. Susitarimas gali tapti

veiksmingu motyvų šaltiniu, ypač tiems sportininkams, kurių elgesys nėra kryptingai susiformavęs.

Kitą vertus, per didelis kliovimasis susitarimu gali tapti problema. Taikant vien apdovanojimus ar

bausmes, atsiranda grėsmė, kad sportininko vidinė motyvacija susilpnės, trenerio tikslas nebus

pasiektas. Identifikacijos, antrojo tiesioginio poveikio būdo pagrindas yra trenerio santykiai su savo

auklėtiniais. Treneris, naudojantis šį poveikio būdą, turėtų sakyti: „Jei jums rūpi komandos sėkmė,

padarykite tai dėl manęs“. Treneris turi palaikyti gerus santykius su savo auklėtiniai. Geri santykiai

įpareigoja, sportininkas nenori nuvilti trenerio, todėl stengiasi gerai atlikti uţduotį. Treneriai linkę

bausti savo auklėtinius, taikydami identifikacija, dar labiau atitolins juos nuo savęs. Sportininkai

paklus bijodami bausmės, jiems visiškai nerūpi santykiai su treneriu.

Trečias tiesioginio poveikio būdas yra internalizacija. Jo pagalba siekiama motyvuoti

sportininką apeliuojant į jo vertybes ir įsitikinimus. Čia bausmės ir apdovanojimai netaikomi.

Treneris turėtų sakyti: „Gerai padirbėjai per pratybas. Noriu, kad ţinotum, jog didţiuosiuosi tavimi,

kad ir kaip baigtųsi ţaidimas“. Iš pat pradţių veiksmingiau naudoti susitarimą ir identifikaciją:

sportininkams pasiekus vidurinį ir vyresnįjį mokyklinį amţių galima taikyti ir internalizacija

(Martrens, 1999).

Kai pagrindinis tikslas yra pergalė, tai susitarimas ir identifikacija tinka labiau. Jų pagalba

tikslą galima pasiekti greičiau. Šie metodai lengvesni ir reikalauja maţiau laiko.

Tačiau kai pagrindinis tikslas yra padėti sportininkui tobulėti (ypač psichologiškai), skatinti ir

ugdyti teigiamą jo savivertę, tuomet geria taikyti internalizaciją. O susitarimą ir identifikaciją

naudoti tik tam, kad sportininkai išmoktų reaguoti į internalizacijos poveikį. Internalizacija ţadina

sportininkų vidinę motyvaciją ir didina atsakomybę uţ savo poelgius.

Netiesioginiais poveikio būdais keičiama situacija ar aplinka ( fizinė arba psichologinė)

siekiant padidinti motyvaciją. Pvz., galima pakeisti treniruotės vietą. Psichologinę aplinką galima

21

pakeisti pakviečiant ar pašalinant kokius nors ţmones arba keičiant jų elgesį. Treneris ţaidėją

perkelia iš vienos komandos į kitą (ţaidėją nepalankiai veikia komandos nariai), tokiu atveju

naudojamas netiesioginis motyvavimo metodas. Jį naudodamas treneris tikisi sukurti tinkamą

mikroklimatą ir taip paveikti sportininko motyvaciją. Šis metodas reiškia situacijos pakeitimą

viliantis pakeisti sportininkų motyvaciją. Martens (1999) nuomone, vienas iš veiksmingiausių

pakeitimų gali būti neigiamos trenerio nuostatos keitimas į teigiamą. Kitas veiksmingas

psichologinės aplinkos keitimo būdas, pasak autorės, leisti sportininkui labiau kontroliuoti situaciją

(Martens, 1999).

Išanalizavus mokslinę literatūrą, galima teigti, kad tiesioginio ir netiesioginio metodo

efektyvumas didţiąja dalimi priklauso nuo trenerio sugebėjimų. O būtent, nuo to, kaip tinkamai jis

pritaikys šiuos metodus. Pritaikydamas tinkamą poveikio būdą, treneris gali atskleisti visą auklėtinio

potencialą. Tačiau kai priemonės taikomos netinkamai, neatsiţvelgiant į situaciją ar asmenines

auklėtinio charakterio ypatybes, yra tikimybė, kad sportininko motyvacija susilpnės. Toliau darbe

bus nagrinėjamos problemos siejamos su atsakomybės suvokimu. Aiškinsimės kas yra kontrolės

lokusas ir kaip jis pasireiškia.

1.5 KONTROLĖS LOKUSAS

Kiekvienas ţmogus yra individualus ir savo atsakomybę uţ gaunamus paskatinimus ar

bausmes suvokia skirtingai. Toks atsakomybės suvokimas vadinamas kontrolės lokusu

(Psichologijos ţodynas, 1993). Vieni ţmonės mano, kad jų likimas priklauso nuo išorinių jėgų. Jų

gyvenimas nulemtas atsitiktinumo, sėkmės ar kitų ţmonių poveikio. Tokie ţmonės išoriškai

kontroliuojami (jie priklausomi nuo aplinkos). Iš vidaus kontroliuojami ţmonės mano, kad jų

likimas visiškai priklauso nuo jų poelgių, ketinimų. Jie laisva valia gali rinktis savo gyvenimo kelią.

Šie ţmonės tiki, kad daugeliu atvejų, geresnį ar blogesnį elgesį lydės atitinkami padariniai.

Dauguma ţmonių turi vieno ir kito pobūdţio kontrolės bruoţų, tačiau pasaulį mato iš vienos ar kitos

dominuojančios perspektyvos (Martens, 1999).

Pasak Martens (1999), sportininkų rezultatai priklausomi nuo jų kontrolės būdo.

Atsiţvelgiant į tai, reikia parinkti ir metodus jų motyvacijai stiprinti. Vidine kontrole pasiţymintys

sportininkai yra orientuoti į gebėjimus, jų motyvacija stipresnė, tokie ţmonės atkakliai siekia

uţsibrėţto tikslo. Tuo tarpu išoriškai kontroliuojami sportininkai orientuoti į atsitiktinumą, jų

22

pasitikėjimas savo jėgomis ţemesnis. Tokie sportininkai nesėkmės atveju kaltina likimą.

Sportininkai su vidine kontrole pasiekia daugiau negu išoriškai kontroliuojami sportininkai. Vidine

kontrole pasiţyminčių atletų reakcija į pralaimėjimą teigiamesnė, jie atkaklesni ir ilgiau gali laukti

paskatinimo. Viduje kontroliuojami sportininkai uţsibrėţia aukštesnius tikslus kai juos lydi sėkmė, o

pralaimėjimo atveju, juos adekvačiai sumaţina. Abi šios reakcijos sveikos ir adaptyvios. Kita vertus,

išoriškai kontroliuojamų sportininkų, sėkmė nepaskatina jų siekti aukštesnių tikslų. Jie savo sėkmę

priskiria išorės jėgoms, todėl iš sėkmės negauna asmeninio pasitenkinimo. Tokių atletų tikslai

daţnai būna nerealūs, niekuo nepagristi. Jų rizika daţniausiai nepasiteisina (Martens, 1999).

Formuojant viduje kontroliuojamų sportininkų motyvaciją labiau veikia internalizacijos procesas, o

išoriškai kontroliuojamų – identifikacijos. Pasitikėjimas sportininkų, galimybė pačiam priimti

sprendimus, ţymiai pagerina iš vidaus kontroliuojamų ţmonių motyvacija.

Mokslininkai teigia, kad vidine kontrole pasiţymintis sportininkai yra perspektyvesni, tad

treneriai turi stengtis padėti savo auklėtiniams ugdyti šią savybę . Stiprinant auklėtinių vidinę

motyvaciją treneris turi: a) Padėti sportininkams patirti tokias situacijas, kurios jiems būtu

geidţiamos. Padėtu patirti teigiamus pojūčius; b) Mokyti sportininkus uţsibrėţti realius tikslus ir

prisiimti atsakomybę uţ savo veiksmus. Sportas suteikia geras sąlygas atsakomybės jausmo

ugdymui, trenerio pareiga sukurti tokias sąlygas. Išoriškai kontroliuojami sportininkai daţnai neigia

atsakomybę kurią turėt prisiminti. Tuo tarpu, stipriai viduje kontroliuojantys save sportininkai ir

treneriai, gali suvokti save kaip labiau kontroliuojančius varţybų rezultatus negu realiai įmanoma.

Varţybų rezultatus sportininkas ar komanda gali kontroliuoti tik iš dalies. Varţovų komanda,

teisėjai, sėkmė ir kitos aplinkybės taip pat lemia rezultatus. Tokie sportininkai kartais prisiima

nepagrįstai didelę atsakomybę uţ rezultatus, kaltiną save dėl pralaimėjimo net ir tada, kai

pralaimėjimas įvyko dėl kitų faktorių. Ši problema yra viena pagrindinių, dėl kurios daugelio

sportininkų pasitikėjimas savimi yra toks nepastovus.

Iš pateiktos medţiagos tapo aišku, kad kiekvienas sportininkas yra individualus. Jo

suvokimas apie gaunamas bausmes ar paskatinimus taip pat individualus. Nuo šio suvokimo

priklauso prieš jį keliamų uţduočių formuluotė, motyvacijos stiprinimo metodai. Vidine kontrole

pasiţymintys sportininkai yra orientuoti į gebėjimus, atkakliai siekia tikslo, jų motyvacija stipresnė.

Tuo tarpu išoriškai kontroliuojami sportininkai orientuoti į atsitiktinumą, jų pasitikėjimas savo

jėgomis ţemesnis. Treneris turi sukurti palankias sąlygas vidiniai motyvacijai stiprinti. Padėti

23

sportininkams uţsibrėţti realius tikslus, stiprinti jų atsakomybės jausmą. Toliau darbe bus

nagrinėjami sportininkų poreikiai ir motyvacija.

1.6 SPORTININKŲ POREIKIAI IR MOTYVACIJA

Kalbant apie sportininkų poreikius reikia paminėti, kad daugumoje šaltinių išskiriami tris

pagrindiniai poreikiai, kuriuos sportininkai stengiasi patenkinti sportuodami:

1. Sportininkas siekia patenkinti paskatinimo ir susijaudinimo poreikį. Sportas jam suteikia

geras emocijas, malonumą.

2. Sportininkas patiria norą vienytis. Jis nori būti bendraminčių grupės dalimi ir siekia šio

poreikio patenkinimo.

3. Dar vienas svarbus poreikis kurį siekia patenkinti sportininkas yra jo kompetencijos

raiška. Poreikis jaustis vertingu. Šis poreikis labai svarbus sportininko savivertei (Martens, 1999).

Trys pagrindinės poreikių rūšys pasireiškiančios sporte:

Stimuliacijos poreikis. Kiekvieno individo genetinėje struktūroje yra uţprogramuotas tam

tikro kiekio stimuliacijos ir sujaudinimo poreikis. Psichologai tokį reiškinį vadina suţadinimu.

Vienų individų genetiškai determinuotas optimalus suţadinimo lygis yra ganėtinai aukštas, o kitų jis

daug ţemesnis (Martens, 1999).

Optimalaus suţadinimo metu, kitaip tariant dţiaugsmo metu, ţmogus nejaučia nei nerimo,

nei nuobodulio, o ši būsena traktuojama kaip įkvėpimas. Įkvėpimo būsenos apimtas ţmogus visiškai

įsitraukia į veiklą. Atliekama veikla sukelia pasitenkinimo pojūti, dţiaugsmą. Dţiaugsmo poreikio

patenkinimas yra būtinas. Tačiau aišku, kad sportininkas privalo sunkiai treniruotis, o toks darbas

gali būti monotoniškas. Taigi ieškant optimalios būsenos reikėtų:

1. Mokėti derinti atliekamos uţduoties sudėtingumą ir sportininko sugebėjimus. Niekas

nesidţiaugia nesėkmėmis ar pralaimėjimais, reikia siekti sėkmės.

2. Keisti veiklos formas, kad treniruotė išlaikytų stimuliuojantį pobūdį.

3. Sportuojančiųjų aktyvumą palaikyti visos treniruotės metu. Pratybų laiką reikia planuoti,

išnaudoti racionaliai, visi sportininkai turi būti uţimti veikla.

4. Leisti pasirinkti uţduotis savarankiškai. Treniruočių metu suteikti galimybę atlikti

labiausiai patinkančias uţduotis ar pratimus.

24

5. Patarti sportininkui formuluojant ir nusistatant tikslus. Tikslai turi būti realūs, atitinkantys

sportininko galimybes.

6. Įtraukti sportininkus į treniruotės planavimą, leisti jiems teikti pasiūlymus, pasisakyti.

Skirti laiko savarankiškam darbui, kai sportininkas gali vien kovoti, negaudamas jokio trenerio

vertinimo.

7. Ugdyti sportininką atsiţvelgiant į jo asmenybės ypatumus. Vieni atletai skatinami

sportinės veiklos metu patiriamo dţiaugsmo motyvo, kitiems labiau rūpi jų savivertė

(Martens,1999).

Didelio meistriškumo siekimas svarbesnis sportininkams, kurių pagrindinė motyvacija –

didinti savivertės jausmą. Tuo tarpu sportininkams, kurių pagrindinė motyvacija yra patirti

dţiaugsmą, meistriškumo siekimas nėra toks svarbus.

Afiliacijos poreikis (ryšio su kitais žmonėmis poreikis).Yra sportininkų, kurie siekia būti

grupės dalimi, jos nariais. Tokia priklausomybė daro jų gyvenimą svarbesniu, reikšmingesniu. Šių

ţmonių stipriausi motyvai susiję su poreikiu jungtis prie kitų ţmonių, noru būti priimtais. Šlovės ar

pripaţinimo siekimas ne toks svarbus, daug svarbiau yra patenkinti jungimosi prie grupės poreikį.

Poreikis jaustis vertingam – sėkmingam ir kompetentingam – yra pats stipriausias ir

vyraujantis sporte. Šis poreikis sporte gali būti patenkinamas, rodant kompetenciją, kurią pripaţįsta

kiti, arba tuomet, kai sportininkas pripaţįsta savo kompetenciją be pašalinių ţmonių vertinimo. Kai

sportininkas neturi brandaus, teigiamo savęs suvokimo, kai jo meistriškumo lygis nėra labai aukštas,

labai svarbu, kad kiti jį laikytų kompetentingu ir sėkmingu. Tai ugdo sportininko gebėjimą pačiam

spręsti apie savo vertę, o šią svarbią savybę verta skatinti ir puoselėti (Martens, 1999).

Sportavimas yra potencialiai rizikinga veikla, atletas savo laimėjimus priima kaip savo vertės

atspindį. Sportininkai kurie orientuoti į sėkmę ir kuriems daţniausiai sekasi, mano, kad jų gebėjimai

sporte dideli. Tokie sportininkai suvokia rezultatą kaip savo gebėjimų rezultatą, o nesėkmės atveju

linkę manyti, kad tai yra nepakankamu pastangų išdava.

Į nesėkmę orientuoti sportininkai, kurie daţniau patiria nesėkmes sporte mano, jog jų

gebėjimai maţi. Pralaimėjimus sieja su gebėjimų trūkumu, o savo nedaţnas pergales priskiria

silpnam varţovui arba sėkmei. Į nesėkmę orientuoti ţmonės apskritai nelinkę sportuoti. Sporte labai

aiškiai nustatomi laimėtojai ir pralaimėtojai, tačiau būna atvejų, kai vidiniai motyvai arba kiti

faktoriai juos sporte išlaiko. Tokių sportininkų apsimestinių pastangų strategija daţnai klaidingai

priimama kaip motyvacijos trūkumas. (Martens, 1999).

25

Emocijos yra tiesiogiai susijusios su motyvais. Motyvai, skatinantys ţmogų veikti, išreiškia

jo santykį su aplinka. Ţmogaus emociniuose išgyvenimuose šis santykis atsispindi tenkinant

poreikius, ţmogaus emocijos kinta. Pajutęs kokį nors trūkumą, ţmogus pirmiausiai jaučia įtampą ar

kančią, nepasitenkinimą. Tokios būsenos metu išgyvenamos neigiamos emocijos, ţmogus nori ką

nors pakeisti, tam kad išsivaduotų iš tokios nemalonios būsenos. Kai poreikis virsta motyvu, ţmogus

jau supranta ir ţino, kaip jis turi elgtis, kad išsivaduotų iš tos įtampos. Šiuo atveju asmens emocinių

išgyvenimų kaita priklausys nuo poreikių patenkinimo. Kai norai pasiekiami, kyla pasitenkinimo

jausmų banga, įtampos nelieka, uţvaldo teigiamos emocijos. Tačiau kai ţmogus negali patenkinti

poreikio, kuomet veikla neduoda norimų rezultatų, atsiranda nusivylimas, neigiamos emocijos, lieka

įtampa ir nepasitenkinimas. Matome, kad norai ir jausmai yra glaudţiai susiję. Galime teigti, jog

emocijos tai tam tikru momentu kylantis išgyvenimas, kuris rodo, kaip ţmogus vertina situaciją

siejama su asmens poreikių patenkinimu tuo metu. Svarbu mokėti atpaţinti savo emocijas ir suvokti,

kokių poreikių patenkinimas ar nepatenkinimas tas emocijas sukelia (Psichologija studentui, 2000).

Pabaigai galima teigti, kad treneriai turi ieškoti būdų kaip patenkinti įvairių gabumų ir

meistriškumo sportininkų poreikius. Sportuojančiųjų grupės turi būti sudaromos priklausomai nuo

sugebėjimų ir meistriškumo: profesionalių sportininkų (rinktinė), perspektyvių sportininkų,

sveikatingumo grupės. Efektyvios ir kokybiškos treniruotės garantas yra turinio įvairovė. Šis

veiksnys turi įtakos vaikų motyvacijai sportuoti. Treneris privalo gilintis ir nagrinėti savo auklėtinių

motyvacijos aspektus ir su jais susijusio elgesio sąsajas. Aiškintis elgesio valdymo, lėmimo,

reguliavimo mechanizmus. Labai svarbu suvokti kiekvieno sportininko asmeninius poreikius. Kitas

skyrius atskleis sėkmės ir nesėkmės motyvacijos ypatumus.

1.7 SĖKMĖS IR NESĖKMĖS MOTYVACIJA

Kiekvienam ţmogui labai svarbus savo vertės supratimas. Jis priklauso nuo sėkmės ir

nesėkmės patyrimų trunkančių ilgesnį laiką. Maţa to: tai, kaip asmuo aiškina savo sėkmę ir

nesėkmes (mūsų atribucijos), atspindi jo savivertės jausmą. Pavyzdţiui, kai sportininkas aiškina

pralaimėjimą gebėjimų stoka, tikėtinas paaiškinimas, kad jo gebėjimai nepakankamai geri.

Daţniausiai toks paaiškinimas sportininko galvoje sutrumpėja iki reikšmės „aš negabus“ arba „aš

niekam tikęs“. Jei sportininkas patirtą nesėkmę aiškina pastangų stoka, tai jo savivertės jausmas

nesumaţės. Tokiu atveju pastangas lengvai galima padidinti ir tai nepalieka poveikio gebėjimams

26

(Bump, 2000). Pasak Bump (2000), treneriai turi daryti viską, kad apsaugotų savo auklėtinius nuo

savo vertės praradimo. Tai sudėtingas išbandymas sportininkų pasaulyje, kuriame jų gebėjimai

nuolat tikrinami. Dirbant su sportininkais naudinga ţinoti, ar sportininkai orientuoti į sėkmę, ar į

nesėkmes.

Yra du svarbūs motyvacijos tipai: sėkmės motyvacija ir nesėkmės motyvacija. Sėkmės

motyvacija, tai pozityvi išraiška. Siekdamas sėkmės sportininkas savo veiksmus nukreipia

konstruktyvių, teigiamų rezultatų siekimui. Toks asmuo turi tikslą ir aktyviai jo siekia. Tuo tarpu

nesėkmės motyvacija yra negatyvus reiškinys. Sportininkai orientuoti į nesėkmes bijo klaidų,

priekaištų, jų pagrindinis tikslas – nepralaimėti. Pagrindinės mintys nukreiptos į pasekmių

likvidavimą, o ne į pergalę. Atleto sąmonėje vyrauja negatyvių pasekmių laukimas. Išanalizavus

mokslinę literatūrą galima tvirtinti, kad vieni sportininkai yra orientuoti į pergalę kiti į pralaimėjimą

(Ryan, 2000).

Pasak Bitino (1996), tarp motyvacijos ir veiklos tikslų pastebimas glaudus ryšys. Motyvacija

reguliuoja veiksmų pasirinkimą, elgesio formas, kurių dėka šie tikslai pasiekiami. Visuomenei,

kontaktinėms grupėms, pačiam veikėjui šie veiksmai suprantami kaip pozityvūs arba negatyvūs

(Bitinas, 1996). Mokslininkams rūpi tokių veiksmų motyvai, svarbu ţinoti, kodėl asmuo elgiasi

būtent taip. Norint perprasti individo veiklos motyvus, reikia aiškintis ne tik situaciją, bet ir jos

dalyvių siekius. Specialistai didţiausią dėmesį skiria nesėkmės ar netinkamo elgesio motyvacijai.

Veiklą ir jos motyvaciją galima pavaizduoti kaip trikampį, kurio viršūnė simbolizuoja veiklą

(„darau“) , o pamatą sudaro pagrindiniai motyvacijos komponentai – savo gebėjimų bei pastangų

vertinimas („galiu“), poreikių ir emocijų sfera („noriu“) ir vertybinės orientacijas („reikia“). Šis

modelis padeda susidaryti vientisą motyvacijos vaizdinį: darau, nes esu tam pajėgus – darau, nes to

noriu – darau, nes to iš manęs laukiama (Bitinas, 1996).

Komponentas „galiu“ (sugebėjimų ir pastangų vertinimas) yra geriausiai ţinomas. Jo

struktūra sudaryta iš trijų pagrindinių elementų:

• Sėkmės laukimas ir nesėkmės vengimas.

• Individo reikalavimai sau, savo veiklai (asmeniniai standartai).

• Asmeninis veiklos rezultatų aiškinimas (Bitinas, 1996).

Siekiantis sėkmės individas pasiţymi aktyvumu, iniciatyva. Ieško būdų kaip įveikti iškilusias

kliūtis. Jo veiksmų produktyvumas ir aktyvumo laipsnis priklausomas nuo išorės kontrolės. Tokie

ţmonės kryptingai siekia tikslo, nepasiduoda sunkumams, kruopščiai planuoja savo ateitį. Noriai

27

imasi vidutinio, ar net padidinto sudėtingumo uţduočių. Uţsibrėţia sau realius, pasiekiamus tikslus.

Jei rizikuoja – tai apskaičiuotai, gerai įvertinę situaciją. Tokie sportininko bruoţai uţtikrina visišką

sėkmę lengvų, nesudėtingų uţduočių metu. Atliekant sudėtingesnio charakterio uţduotis jų

rezultatai daţniausiai pagerėja. Sportininkai orientuoti į sėkmę, laiką vertina kaip sąjungininką

greitam tikslui pasiekti, o ne tuščiam jo leidimui. Uţduoties siekimas didėja proporcingai jos

sudėtingumui. Sportininkai linkę į sėkmę patys noriai imasi sudėtingų uţduočių, nelaukia kol jos bus

primestos iš šalies. Nesėkmės atveju, kai nepasiseka atlikti uţduoties, jos patrauklumas išlieka tame

pačiame lygyje (Ryan, 2000).

Sėkmingi sportininkai:

• Aiškiai suvokia, ko tikisi sportuodami.

• Sugeba išlaikyti koncentraciją atlikdami sudėtingas uţduotis ir išgyvendami sunkius

laikotarpius net ir tada, kai ţino, kad nesulauks greito rezultato ar atlygio.

• Sėkmingi sportininkai supranta, kad didţiąją dalį naudos jie gauna iš paties sportavimo, o

ne iš rezultatų. Svarbiausia pasirinkti tinkamą sporto šaką, mėgautis ja. Čia vidinė motyvacija

svarbesnė nei išorinė. Pats treniruotės procesas svarbesnis negu rezultatai.

Bitinas (1996) pabrėţia sportininko tikėjimo sėkme svarbą. Tokią išvadą patvirtina visa

sportinių varţybų praktika. Kai varţybų baigtis neaiški, pergalės siekimas padeda atletui

susikoncentruoti, sukaupti jėgas, o baimė suklysti jas slopina (Bitinas, 1996). Sportininkai orientuoti

į nesėkmę yra maţiau iniciatyvūs. Jie linkę vengti atsakingų uţduočių, ieško prieţasčių, kad iš jų

išsisukti. Tokie sportininkai prastai vertina savo galimybes, daţnai sau iškelia nepateisinamai

aukštus tikslus. Noriai renkasi lengvas, nereikalaujančias ypatingų pastangų uţduotis. Tokie

individai neretai pervertina savo pasiekimus nesėkmės fone, tai paaiškinama kontrolės laukimo

efektu. Daţnai išsiskiria maţesniu tikslo siekimu, nors būna ir išimčių. Jie laiką suvokia kaip

einantį be reikalo – suvokia kaip nenutrūkstamai tekančią srovę. Savo ateitį planuoja maţesnėmis

laiko atkarpomis. Tokiems sportininkams patyrus nesėkmę, uţduoties patrauklumas sumaţėja. Ir

taip nutinka nepriklausomai nuo to, ar uţduotis jiems primesta iš aplinkos, ar jis uţduotį pasirinko

pats (Ryan, 2000).

Conroy, Villov, Metzler (2002) teigia, kad nesėkmės baimė atsiranda iš įsitikinimo.

Nesėkmė siejama su rezultatais sukeliančiais negatyvias emocijas.

28

Conroy, Villov, Metzler (2002) įvardija penkias daţniausiai pasireiškiančias baimes, iškylančias

asmenims veikiantiems socialinėje aplinkoje. Šios baimės paremtos įsitikinimu, jog nesėkmė

priverčia individą:

• Patirti gėdą ir sumaištį.

• Nuvertinti savigarbą.

• Abejoti ateitimi.

• Manyti, kad kiti jam svarbūs asmenys, praras susidomėjimą juo.

• Nuvilti jam svarbius asmenis (Conroy et al., 2002).

Aktualiausia ir daţniausiai pasitaikanti baimė sportininkų tarpe yra gėdos ir sumaišties

jausmas suţadintas nesėkmės. Tai negatyvus jausmas išreikšta savo idealaus įvaizdţio neturėjimu ar

supratimu, kad kiti ţino, jog tu neatitikai šio įvaizdţio. Savigarbos sumenkėjimo baimė daţniausiai

yra paremta kompetencija. Ši nesėkmė gali būti ţalinga sportininkams, nes ji suteikia grįţtamąjį ryšį

apie jų kompetencijas. Sportininkai priversti manyti, jog jie nėra tokie kompetentingi, kaip jie mano

esą. Jų savigarba maţėja. Daţniausiai dėl galimo pralaimėjimo pasekmių nerimauja ţmonės, kurių

gyvenimo lygis ir ateities galimybės tiesiogiai priklauso nuo jų pasirodymo. Paskutinės dvi baimės

apima grėsmę, dėl ištikusios nesėkmės, prarastį svarbių ţmonių susidomėjimą. Tai tėvai, komandos

nariai, treneris ar instruktorius. Tie asmenys, kuriuos sportuojantysis suvokia kaip sau svarbius

(Conroy et al., 2002). Ţmonės, linkę pralaimėti, demonstruoja daţnai pasitaikantį kalbėjimosi su

savimi būdą, nepriklausomai nuo to, kokia baimė juos slegia. Ţmonės turintis aukštą baimės

pralaimėti lygį pasiţymi ţemu savęs palaikymu, maţiau save myli. Tokie ţmonės labiau save kaltina

ir peikia. Iš esmės jie tampa labiau kritiškais ir maţiau padrąsinančiais save. Galiausiai sportininkas

jaučiasi prastai, jam sunku kontroliuoti gėdos ir sumišimo jausmą. Sunkiai sekasi išgyventi patirtas

nesėkmes (Conroy et al., 2002).

Išnagrinėjus mokslinę literatūrą galima teigti, kad savo vertės suvokimas tai ypatinga

sportininko asmenybės būsena. Ji formuojasi priklausomai nuo sėkmės ir nesėkmės patyrimų

trunkančių ilgesnį laiką. Dirbant su sportininkais naudinga ţinoti ar sportininkai orientuoti į sėkmę,

ar į nesėkmes. Treneriai turi daryti viską, kad apsaugotų savo auklėtinius nuo savo vertės praradimo.

Tai sudėtingas išbandymas sportininkų pasaulyje, kuriame jų gebėjimai nuolat tikrinami. Treneris

privalo atsiţvelgti į šį svarbų psichologinį sportininko rengimo aspektą. Toliau nagrinėsime motyvus

lemiančius sporto šakos pasirinkimą.

29

1.8 MOTYVAI LEMENTYS SPORTO ŠAKOS PASIRINKIMĄ

Didţiausią įtaką ţmogaus polinkiui į sportą turi genetiniai ir socialiniai veiksniai. Tačiau

neretas pradėjęs kelią į didįjį sportą pasitraukia iš jo. Taip nutinka todėl, kad genetika ir sportinė

socializacija yra tik pagrindiniai veiksniai, bet tikrai ne vieninteliai. Čia būtina atsiţvelgti į

kiekvieno sportininko motyvaciją, jo norą tęsti ar nutraukti sportinę veiklą. Jei motyvai sportuoti yra

stipresni uţ motyvus nesportuoti, yra tikimybė, kad tokie asmenys toliau tęs sportinę veiklą

(Malinauskas, 2003).

Sportinės veiklos motyvaciją veikia kaip vidiniai, taip ir išoriniai veiksniai. Motyvų reikšmė

ir jų stimuliuojantis poveikis kinta sportinės karjeros eigoje. Nuo sportinės karjeros etapo priklauso,

kokie motyvai dominuos ir koks bus jų poveikis sportininkui.

Iljinas (2008) paţymi, kad pradiniame etape, nepriklausomai nuo sporto šakos dominuoja šie

motyvai:

1. Siekimas tobulėti (sveikatos, kūno formų tobulinimas, fizinių ypatybių lavinimas).

2. Saviraiškos ir įsitvirtinimo (noras būti ne blogesniu nei kiti, noras būti panašiu į ţymų

sportininką; visuomenės pripaţinimo siekimas, garbės atstovauti kolektyvą, miestą, šalį siekimas;

noras patikti priešingos lyties atstovams).

3. Socialiniai veiksniai (sporto populiarumas, šeimos sporto tradicijų išsaugojimo siekimas,

noras būti pasirengusiam darbui ir kariniai tarnybai).

4. Dvasinių poreikių tenkinimas (noras būti komandos ar sporto mokyklos nariu, bendravimo

su bendraminčiais poreikio patenkinimas; noras patirti naujus įspūdţius ir emocijas keliaujant po

naujus miestus ir šalis).

Kiekvienas šių išvardintų veiksnių, daugiau ar maţiau veikia sportininką, tai priklauso nuo jo

vertybių. Tačiau kai kurie veiksniai dominuoja pradedančiųjų sportininkų tarpe: malonumas

patiriamas sportuojant, geros sveikatos ir fizinės formos siekimas, bendravimas, saviraiška (Ильин,

2008).

Keliševas (1972) apklausė 900 didelį staţą turinčius ir aukštą meistriškumo lygį pasiekusius

sportininkus. Tyrimas parodė, kad tarpgrupinės simpatijos motyvas buvo įvardintas kaip

reikšmingiausias pradiniame sportinės karjeros etape. Vaikai, paaugliai, nori bendrauti su draugais,

nori būti bendraamţių kolektyve. Dėl šios prieţasties, tarpgrupinės simpatijos motyvas yra toks

svarbus pradedantiems sportuoti. Dauguma vaikų dar negalvoja apie aukštus sportinius rezultatus,

30

poreikis bendrauti ir simpatijos draugams išlaiko juos pasirinktoje sporto šakoje (Келишев, 1972).

Literatūros analizė atskleidė, kad materialiniai poreikiai nėra svarbiausi pradedantiems

sportininkams. Tačiau materialinių motyvų gali turėti jų tėvai. Pastaraisiais dešimtmečiais sportas

įgavo stiprų komercinį atspalvį. Priziniai fondai ir sportininkų atlygiai išaugo iki milijoninių sumų,

tėvai skatina vaikus uţsiimti sportine veikla. Jie nori apsirūpinti finansiškai ir įsitvirtinti

visuomenėje savo vaikų pergalių dėka. Materialinis sporto veiklos motyvas įteigiamas vaikams ne

tik tėvų, čia prisideda ir masinės informacijos priemonės. Jose nuolat aptarinėjami varţybų priziniai

fondai, atlyginimai mokami sportininkams profesionalams ir t.t.

Pradiniame sportinės veiklos etape, vaikai domisi skirtingomis sporto šakomis. Daţnai

sporto šakos pasirinkimą nulemia atsitiktiniai, išoriniai faktoriai: vaikas mėgdţio ja vyresnįjį brolį,

seserį, draugą. Sporto šakos pasirinkimas gali būti nulemtas gamtos sąlygų, tam tikros sportinės

bazės išsidėstymo (arti namų), varţybų transliacijų ir dar daugelio kitų faktorių. Pradedantys

sportuoti vaikai daţnai keičia sporto šaką, „bandymų ir klaidų“ pagalba jie mėgina išsiaiškinti savo

polinkius, gebėjimus. Nepaisant tokio nepastovumo, tikimasi greitų ir gerų rezultatų, nesuvokiama,

kad aukštas rezultatas, tai ilgo ir kruopštaus darbo pasekmė. Ne ik socialiniai faktoriai nulemia

sporto šakos pasirinkimą. Egzistuoja ir vidiniai veiksniai, darantys įtaką šiam procesui. Vienas jų

yra ţmogaus polinkis į tam tikros rūšies veiklą, kuri nustatoma pagal tipologines nervų sistemos

savybes ir temperamentą. Tam tikros sportinės veiklos pasirinkimas yra daţnai lydimas

nesąmoningo pasitenkinimo troškimo. Paklausus, kodėl ţmogus pasirenką tam tikrą sporto rūšį,

daţniausiai išgirsime atsakymą: „man patinka“, neatskleidţiant konkrečių prieţasčių, kodėl patinka.

Galima rasti nemaţai skirtingų metodų, naudojamų pradedančiųjų sportininkų motyvacijai tirti.

Jeigu skirtingi tyrinėtojai, naudotu vienodą (arba labai panašią) skalę, tuomet duomenis paliginti

būtu kur kas lengviau. Nepaisant skirtumų, galime rasti ir daug panašumų. Ryckman (1995) nurodo,

kad pradedančiųjų sportininkų veiklos motyvams tirti tinkamiausias aprašas yra PMI (Participation

Motivation Inventory – sportinės veiklos motyvacijos aprašas), kuris sudarytas iš trisdešimties

teiginių. Šie teiginiai įvertina aštuonis skirtingus veiksnius (komandos narių priėmimą, įgūdţių

tobulinimą, laimėjimus, dţiaugsmą, energijos eikvojimą, kūno rengybą, draugystę, situacinius

veiksnius) (Ryckman, Hamel, 1995).

Mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad didelę įtaką ţmogaus polinkiui į sportą turi

genetiniai ir socialiniai veiksniai. Šie veiksniai labai svarbūs, tačiau ne vieninteliai. Yra ir kitų

veiksnių, dėl kurių individas sportuoja, arba nutraukia sportinę veiklą – tai sportinės veiklos

31

motyvacija. Jei motyvai sportuoti yra stipresni uţ motyvus nesportuoti, tai tikėtina, kad tokie

asmenys toliau tęs sportinę veiklą. Motyvų reikšmė ir jų stimuliuojantis poveikis kinta sportinės

karjeros eigoje. Nuo sportinės karjeros etapo priklauso, kokie motyvai dominuos ir koks bus jų

poveikis sportininkui. Toliau aiškinsimės kaip formuojasi paauglių poţiūris apie save ir aplinkinius.

Kaip formuojasi jų nuomonė, vertybių sistema. Kokie motyvai dominuoja.

1.9 MOTYVACIJOS RAIŠKA ANKSTYVOSIOS PAAUGLYSTĖS

LAIKOTARPIU

Paauglystės laikotarpis apima 10–18 gyvenimo metus. Šis amţiaus tarpsnis skirstomas į

ankstyvąją (10–14 m.) ir vėlyvąją (16–18 m.) paauglystę, pereinamuoju laikotarpiu tampa

penkioliktieji metai. Paauglystės tarpsnio nustatymas yra glaudţiai susijęs su socialine, psichine ir

fizine asmenybės branda. Dabar pastebimas ilgesnis bendrojo ir specialaus išsimokslinimo įgijimo

laikotarpis. Paauglystei būdingas socialinis nesavarankiškumas išlieka ir vyresniame amţiuje, tokių

būdu pratęsdamas paauglystę. Šiuo amţiaus laikotarpiu pradeda formuotis asmeninis poţiūris į tam

tikrus reiškinius, dalykus. Formuojasi sava nuomonė, sava vertybių sistema, poţiūris apie save ir

aplinkinius.

Vygotskio (1984) teigimu, ankstyvosios paauglystės laikotarpyje kardinaliai kinta vaiko

interesai. Be to, remiantys Kroh, Peters, Buhller tyrimais, autorius įvardija dvi fazes, kuriomis

plėtojasi paauglio interesai. Pirmoji fazė – naujų pomėgių atsiradimas, tai pagrindas naujiems

interesams formuotis. Naujų pomėgių dėka atsiranda, formuojasi ir bręsta nauji interesai. Naujų

pomėgių fazė trunka apie du metus. Ji charakterizuojama kaip psichologinių nuostatų susidūrimo,

autoritetų kaitos fazė. Šio laikotarpio metu jau susiformavę interesai netenka savo patrauklumo, jie

pasitraukia į antrąjį planą, o galiausiai pakeičiami naujais (dėl šios kaitos ir atsiranda neigiamas,

protestuojantis paauglio elgesys) (Выготский, 1984). Branda sukuria sąlygas naujų organizmo

potraukių atsiradimui. Pasak Vygotskio (1984), naujų pomėgių ir organizmo potraukių atsiradimas

nulemia tai, kad paaugliai tampa apatiškais, daţnai niekuo nesidomi. Seni interesai ,siejami su

vaikyste, prarado savo vertę, o nauji dar nespėjo susiformuoti. Šiai fazei būdingas pesimizmas,

kolektyvinių ryšių ţlugimas, santykių tarp vaikų, tame tarpe ir draugiškų, nutraukimas. Atsiranda

noras būti vienam, kinta poţiūris į kitus ţmones, formuojasi neigiamas poţiūris į visuomenės

priimtas elgesio normas (Загоровский, 1928).

32

Antroji fazė – interesų fazė. Jos pradţia pasireiškia interesų gausa. Vėliau, diferenciacijos

pagalba, pasirenkami ir stiprinami pagrindiniai, svarbiausi interesai kurie ir sudaro branduolį.

Romantiniai polinkiai uţleidţią vietą pragmatiškam, patvariausiam interesui. Toks interesas

daţniausiai siejamas su pagrindine gyvenimo linija, jis pabrėţia paauglio asmenybės kryptingumą.

Šiuo laikotarpiu plečiasi ir tvirtėja paauglio ryšiai su visuomene. Antroji fazė glaudţiai susijusi su

finansine paauglio padėtimi ir jį supančia aplinka. Jei finansinė padėtis prasta, paauglio vystymasis

sulėtėja, interesai tampa labai ribotais. Hetzer (1931) atlikti tyrimai rodo, kad pas vaikinus ir

merginas šių fazių raiška skirtinga. Vaikinams negatyvi fazė prasideda vėliau (dėl vėlesnės

brandos), tačiau jį trunka ilgiau ir yra stipriau išreikšta (Hetzer, 1931).

Taip pat permainos vyksta ir paauglių motyvacinėje sferoje. Jie nebesugeba vadovautis

ankščiau keltais tikslais ir reikalavimais. Vyksta lūţis, iš aplinkos primesti tikslai ir reikalavimai

atmetami, paauglys konstruoją naują elgesio modelį atsiţvelgdamas į savo tikslus ir idealus. Tikslai

tampa pastovesni, sustiprėja pareigos ir atsakomybės jausmas. Interesus daug silpniau veikia tam

tikros situacijos, jie formuojasi palaipsniui, priklausomai nuo įgytų ţinių. Iš to seka motyvų,

kylančių iš paauglių interesų ir uţsibrėţtų tikslų, pastovumas (Божович, 1972). Paauglių pomėgiai

stiprūs ir daţnai keičia vieni kitus. Kaip taisyklė, jie neturi nieko bendro su mokomąja veikla. Ličko

(1983) juos skirsto į intelektualinius – estetinius (susidomėjimas istorija, radiotechnika, muzika,

tapyba ir t.t.), egocentrinius (susidomėjimas madinga veikla – sportu, menine saviveikla, retomis

kalbomis ir t.t., nes paaugliai nori pasipuikuoti savo sugebėjimais ir sėkme). Pomėgiai skirti

patenkinti naujų mokėjimų poreikį (sportas, automobilio ar motociklo vairavimas ir t .t.).

Kolekcionavimas (ţenkliukų, pašto ţenklų, kortelių su sportininkais ir t.t. Pagrindinis tikslas yra

kolekcionuoti). Pomėgiai siejami su komunikavimu informacijos kaita (noras bendrauti su

bendraamţiais, keistis informacija. Pageidautina, kad informacija būtu lengvai įsisąmoninama,

nereikalautų gilių apmąstymų). Kai kurie šių pomėgių gali teigiamai veikti paauglio vystymąsi. Jų

dėka gali formuotis nauji įgūdţiai. Tačiau jie gali turėti ir ţalingą poveikį – tai priklauso nuo

asmenybės, pomėgių ir aplinkos (pomėgis azartiniams ţaidimams, alkoholiui ir t.t.) (Личко, 1983).

Labai svarbu, jog paauglių motyvai tampa argumentuoti, jų sprendimai apgalvoti, atsakingi.

Tai liudija, kad motyvacijos procesas tampa labiau sąmoningas. Paauglių poelgių impulsyvumas

maţėja, ypač vyresnių. Jų savivertė sutvirtėja, įgauną svarbesnę reikšmę lyginant su aplinkinių

vertinimu. Savonko (1972) atliktas tyrimas parodė, kad šeštos klasės mokiniai labiausiai orientuoti į

savivertę. Savivertės, idealų formavimasis, visuomenės elgesio normų paisymas liudija apie spartų

33

asmenybės vystymąsi, „vidinio plano“ uţuomazgas. Jų „vidinis elgesio planas“ nėra galutinis ir visa

apimantis, tačiau jis labai reikšmingas motyvacijos formavimosi procesui. Daţnai paauglių

reikalavimai sau neatitinka realybės, yra per aukšti. Tai daţna nesėkmių prieţastis, dėl kurios kinta

elgesys, kai kurie motyvai praranda savo reikšmę. Vyresni paaugliai, norėdami įsitvirtinti, daţnai

vadovaujasi asmenine nuomone ir nekreipia dėmesio į aplinkinius. Jų nuomonė formuojasi

asmeninės patirties pagrindu ir daţnai būna klaidinga (Савонько, 1972).

Apibendrinant mokslinės literatūros šaltinius paaiškėja, kad paauglystės tarpsnio nustatymas

yra glaudţiai susijęs su socialine, psichine ir fizine asmenybės branda. Ankstyvosios paauglystės

laikotarpyje kardinaliai kinta vaiko interesai. Jų vystymasis turi dvi fazes: naujų pomėgių

atsiradimas ir interesų fazė. Naujų pomėgių dėka atsiranda, formuojasi ir bręsta nauji interesai.

Pirmoji fazė charakterizuojama kaip psichologinių nuostatų susidūrimo, autoritetų kaitos fazė.

Antroji fazė pasireiškia interesų gausa, vėliau pasirenkami ir stiprinami pagrindiniai interesai. Taip

vyksta permainos ir motyvacinėje paauglių sferoje. Iš aplinkos primesti tikslai ir reikalavimai

atmetami, paauglys konstruoją naują elgesio modelį atsiţvelgdamas į savo tikslus ir idealus.

Paauglių motyvai tampa argumentuoti, jų sprendimai apgalvoti, atsakingi.

34

2. TYRIMO METODOLOGIJA IR ORGANIZAVIMAS

2.1 TYRIMO METODAI

1. Mokslinės literatūros apžvalga. Šis metodas taikytas siekiant išanalizuoti ir apibendrinti

sporto veiklos pasirinkimą lemiančių ir sportuoti skatinančių veiksnių teorinei (sporto teorijos,

sporto psichologinės, pedagoginės) analizei, taip pat tyrimo rezultatų apibendrinimui. Šio metodo

pagalba buvo analizuojami literatūros šaltiniai, kurie padėjo išgryninti darbo aktualumą, problemą.

Taip pat pagrįsti tyrimo teorinę ir praktinę reikšmę, pasirinkti tinkamus metodus duomenų rinkimui

ir apdorojimui. Mokslinės literatūros šaltinių analizė buvo pagrįsta mąstymu, proto veiksmų dėka

buvo analizuojamos ir apibendrinamos ţinios susijusios su tiriamuoju objektu.

2. Anketinė apklausa. Tyrimui buvo parengtas trijų dalių klausimynas (1 priedas).

Sportininkų savivertei tirti buvo naudota Lietuvoje aprobuota Rosenbergo savęs vertinimo skalė

(Rosenbeg„s Self-Esteem scale, Rosenberg, 1965) (Malinauskienė O., Ţukauskienė R., 2004). Šią

skalę sudaro 10 teiginių. Tiriamasis turi atsakyti į kiekvieną teiginį, pasirinkdamas vieną iš keturių

galimų atsakymo variantų: „Visiškai sutinku“, „Sutinku“, „Nesutinku“, „Visiškai nesutinku“.

Jaunųjų boksininkų motyvacijai tirti naudota fizinio aktyvumo motyvų skalė (MPAM–R, Motives for

Physical Activities Measure–Revised, Frederick, Ryan, 1993). Šią skalę sudaro trisdešimt klausimų,

kurie yra suskirstyti į penkias subskales. Pirmą subskalę sudaro penki teiginiai. Motyvai, siejami su

noru būti fiziškai aktyviu, sveiku, stipriu ir energingu. Antrą subskalę sudaro šeši teiginiai. Motyvai,

susiję su noru būti fiziškai patraukliu, išryškinti raumenis. Trečią subskalę sudaro septyni teiginiai.

Motyvai, siejami su noru būti fiziškai aktyviu, naujų iššūkių įveikimu ir naujų įgūdţių įgijimu.

Ketvirtą subskalę sudaro penki teiginiai. Motyvai, susiję su socialinių ryšių kūrimu, noru draugauti,

susipaţinti su naujais ţmonėmis. Penktą subskalę sudaro septyni teiginiai. Motyvai, siejami su

malonumu patiriamu sportuojant. Trenerio vertinimui tirti buvo naudojama trenerio vadovavimo

stiliaus vertinimo skalė (LSS, Leadearship Scale for Sport, Chelladurai, Saleh, 1980). Ją sudaro

keturiasdešimt teiginių suskirstytu į penkias subskales, kurios apibūdina pagrindines trenerio

veiklos sritis ir vadovavimo stilių: Treniravimas, instruktavimas; Socialinė pagalba; Grįţtamasis

ryšys; Autokratinis elgesys; Demokratinis elgesys. Respondentų atsakymai buvo vertinami penkių

balų Likerto skale, nuo „visiškai nesutinku“ iki „visiškai sutinku“.

35

Anketavimas buvo atliekamas po treniruotės, anketų pildymas iš anksto suderintas su

treniruotę vedusiu treneriu. Tyrėjas detaliai prisistatė ir apibūdino sportininkams tyrimą. Tiriamieji

buvo supaţindinti su apklausos tikslais, anketų pildymo metodika. Anketos buvo išdalintos ir

paprašyta, kad į klausimus būtų atsakinėjama savarankiškai, stebint darbo autoriui. Kilus

neaiškumams, sportininkai buvo konsultuojami individualiai.

3. Statistinė analizė. Tyrimo metu gauti duomenys buvo tikrinami, perkoduojami,

analizuojami. Duomenų apdorojimui naudota Microsoft Office programinė įranga Excel (2007),

techniniai skaičiavimai atlikti naudojant SPSS (Statistical Package for Social Sciences) for Windows

programinę įrangą (Leonavičienė, 2007).

2.2 TYRIMO IMTIS

Tyrimas buvo atliktas 2015 metų vasario mėnesį bokso klubuose „Gintarinė Pirštinė“.

Tiriamąją imtį sudarė 26 jaunieji boksininkai. Tyrime dalyvavusių jaunųjų boksininkų amţius 12 –

15 metų, visi tyrimo dalyviai berniukai.

2.3 TYRIMO INSTRUMENTAS

2.3.1 Rosenbergo savęs vertinimo skalė

Rosenbergo savęs vertinimo skalė. Duomenys apie tiriamųjų savivertę buvo renkami

naudojant H. Rosenbergo savęs vertinimo skalę (Rosenbeg„s Self-Esteem scale, Rosenberg, 1965).

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 26 apklaustųjų savivertė vidutinė, likusiųjų sportininkų savivertė

ţema.

Rozenbergo savęs vertinimo skalė paremta paauglių savistaba. Ją sudaro 10 teiginių,

kiekvienas teiginys vertinamas 4 balų skale: nuo „visiškai sutinku“ iki „visiškai nesutinku“. Norint

kiekybiškai įvertinti atsakymus, kiekvienam teiginiui skiriamas atitinkamas balas: 1,3,4,7,10

teiginiams: visiškai sutinku (strongly agree) = 3 balai; sutinku (agree) = 2 balai; nesutinku

(disagree) = 1 balas; visiškai nesutinku (strongly disagree) = 0 balų. 2,5,6,8,9 teiginiams: visiškai

sutinku (strongly agree) = 0 balų; sutinku (agree) = 1 balas; nesutinku (disagree) = 2 balai, visiškai

nesutinku (strongly disagree) = 3 balai. Susumavus visus atsakymus gaunamas bendras rodiklis.

36

Balų suma varijuoja nuo 0 iki 30 balų. Rezultatų vertinimas: Iki 10 balų – ţemas savęs vertinimas;

11–20 balų – vidutinis savęs vertinimas; 21–30 balų – aukštas savęs vertinimas. Aukščiausias

galimas įvertinimas sudaro 30 balų (Rosenberg, 1985). Originali Rosenbergo savęs vertinimo skalės

versija buvo sukurta 1960 metais. Jos pagalba buvo ištirta 5,024 aukštosios mokyklos pirmųjų ir

paskutiniųjų studijų metų studentų iš dešimties mokyklų Niujorko valstijoje. Gautus rezultatus

vertino pagal Guttmano skalę. Dabartiniai rezultatai skaičiuojami pagal Likerto skalę. Šis

klausimynas išverstas du kartus – pirmą kartą iš anglų kalbos, antrą – vėl į anglų kalbą. Tokiu būdu

vertėjai tikrino, ar verčiant nepakito verčiamų teiginių reikšmė. Šiam klausimynui versti nereikia

specialaus leidimo, kadangi, kaip nurodoma Marylando universiteto sociologijos departamento

(JAV) tinklalapyje (www.bsos.umd.edu/socy/grad/socpsy_rosenberg.html), dr. Florence Rosenberg,

M. Rosenbergo ţmona, yra davusi leidimą šį klausimyną versti ir taikyti moksliniams tikslams. Ši

savęs vertinimo skalė yra plačiai naudojama visame pasaulyje, bei Lietuvoje. Rosenberg„o savęs

vertinimo skalė (RSES) – tai viena plačiausiai naudojamų savęs vertinimo matavimo priemonių

socialinių mokslų tyrimuose. Paţymėtina, kad šios skalės pagalba buvo ištirti 16,998 tiriamieji 53

tautose, ji išversta į dvidešimt aštuonias kalbas. Taip pat Rosenbergo savęs vertinimo skalė yra

pritaikyta ir adaptuota Lietuvos vaikams tirti.

Klausimyno vidinis suderinamumas buvo tikrinamas 356 penkiolikos-šešiolikos metų amţiaus

Lietuvos vaikų imtyje (Malinauskienė O., Ţukauskienė R., 2004).

Rosenberg„o savęs vertinimo skalės homogeniškumui nustatyti atliktas klausimyno vidinio

suderinamumo tyrimas apskaičiuojant Cronbach alfa (Cronbach alpha, α) koeficientą. Tyrimas

remiasi atsakymų į atskirus skalę sudarančius teiginius (klausimus) koreliacija ir parodo, ar visi

skalės teiginiai (klausimai) pakankamai atspindi tiriamąjį objektą (Cronbach, 1951; Nunnally, 1978;

Pukėnas, 2010). Aukštą suderinamumo lygį rodo artėjančios prie vieneto Cronbach alfa koeficiento

reikšmės. Gerai parengto klausimyno koeficiento reikšmė turėtų būti didesnė uţ 0,7 (Merkys, 1999;

Kardelis, 2007; Pukėnas, 2010).

George, Mallery (2003) pateikia šiuos Cronbach alfa koeficiento vertinimo kriterijus:

α>0,9 – vidinis klausimyno suderinamumas puikus;

0,9>α >0,8 – geras;

0,8>α >0,7 – priimtinas;

0,7>α >0,6 – abejotinas;

0,6>α >0,5 – ţemas;

37

α<0,5 – nepriimtinas analizei (George, Mallery, 2003).

Apibendrinus duomenis paaiškėjo, kad šios skalės vidinis suderinamumas priimtinas

(Cronbach‟s alpha – 0,733).

2.3.2 Fizinio aktyvumo motyvų skalė

Jaunųjų boksininkų motyvacijai tirti naudota fizinio aktyvumo motyvų skalė (MPAM–R,

Motives for Physical Activities Measure–Revised, Ryan, Frederick, Lepes, Rubio, Sheldon, 1997).

Klausimynas sukurtas apsisprendimo teorijos pagrindu, jis skirtas įvertinti penkis fizinio aktyvumo

motyvus. Skalę sudaro trisdešimt teiginių, kurie turi atskleisti prieţastis, skatinančias ţmones

sportuoti, uţsiimti fizine veikla. Ši skalė yra patobulinta versija, į ją įtraukti penki motyvai.

Ankstesnė versija buvo trumpesnė ir apėmė tik tris motyvus (Ryan et al., 1997). Fizinio aktyvumo

motyvų skalė adaptuota Lietuvoje (Lukšys, 2014).

Faktorinės analizės metodo dėka, buvo išskirtos penkios motyvų subskalės: fizinio pajėgumo

siekimo, išvaizdos gerinimo, fizinės kompetencijos gerinimo, bendravimo, malonumo siekimo.

Fizinio pajėgumo siekimo subskalę sudaro penki teiginiai (1; 13; 16; 19; 23). Ji siejama su noru būti

fiziškai aktyviu, sveiku, stipriu ir energingu. Pvz. „Lankau bokso treniruotes, nes noriu būti fiziškai

stipresnis“. Išvaizdos gerinimo subskalė siejama su noru būti fiziškai patraukliu, su ketinimais

išryškinti raumenis. Ją sudaro šeši teiginiai (5; 10; 17; 20; 24; 27). Fizinės kompetencijos gerinimo

subskalė susideda iš septynių teiginių (3; 4; 8; 9; 12, 14, 25). Ši subskalė siejama su naujų iššūkių

įveikimu ir naujų įgūdţių įgijimu. Pvz. „Lankau bokso treniruotes, nes noriu išsiugdyti naujų

įgūdţių“. Bendravimo subskalėje penki teiginiai (6, 15, 21,28, 30). Ji siejama su socialinių ryšių

kūrimu, noru būti draugais, susipaţinti su naujais ţmonėmis. Pvz. „Lankau bokso treniruotes, nes

man patinka leisti laiką su kitais boksininkais“. Malonumo siekimo subskalė sudaryta iš septynių

teiginių, kurie apibūdina malonumą patiriamą sportuojant (2, 7, 11, 18, 22, 26, 29). Pvz. „Lankau

bokso treniruotes, nes boksas man sukelia malonius įspūdţius“.

MPAM–R skalės vidinis suderinamumas geras (Cronbach‟s alpha – 0.858). Subskalių

vidinio suderinamumo rodikliai svyravo nuo 0.556 iki 0.784. „Fizinio pajėgumo siekimo“ – 0.556.

„Išvaizdos gerinimo“ – 0.746. „Fizinės kompetencijos“ – 0.784. „Malonumo siekimo“ – 0.655 (2

lentelė). MPAM–R „ bendravimo“ subskalės vidinio suderinamumo rodiklis buvo maţesnis nei

0.500, todėl ji buvo pašalinta ir jos duomenys nebuvo analizuojami.

38

2 lentelė

Fizinio aktyvumo motyvų skalės vidinio suderinamumo duomenys

Fizinio aktyvumo motyvų skalė 0.858

Subskalės

Fizinio pajėgumo siekimo 0.556

Išvaizdos gerinimo 0.746

Fizinės kompetencijos 0.784

Malonumo siekimo 0.655

2.3.3 Trenerio vadovavimo stiliaus vertinimo skalė

Trenerio vadovavimo stiliui įvertinti buvo naudojama trenerio vadovavimo stiliaus vertinimo

skalė (LSS, Leadearship Scale for Sport, Chelladurai, Saleh, 1980). Ši skalė adaptuota Lietuvoje

(Lukšys, 2014). P. Chelladurai ir S. Selah, faktorinės analizės pagalba, atrinko keturiasdešimt

teiginių kurie turėjo didţiausią reikšmę tam pačiam faktoriui (Chelladurai, Saleh, 1980). Sporto

lyderystės skalė padalinta į penkias subskales, kurių pagalba siekiama įvertinti trenerio elgesį,

vadovavimo stilių, sportininko suvokimą apie trenerio elgesį ir vadovavimo ypatumus, taip pat

pačių trenerių savo elgesio suvokimą. Pirmoji subskalė buvo pavadinta „Treniravimo elgesys“,

tačiau vėliau pavadinimas buvo pakeistas į „Treniravimas ir instruktavimas“ (angl. Training and

Instruction). Ją apibūdina trylika teiginių. Šios subskalės klausimai sukoncentruoti į treniravimo

procesą, trenerio gebėjimus ir elgesį gerinant sportininko darbą, pabrėţiant sudėtinga, ir sunkų

technikos ir taktikos mokymą, įgūdţių lavinimo procesą (Chelladurai, 1990).

Antroji subskalė „Demokratinis elgesys“ (angl. Democratic Behaviour), ją sudaro devyni

teiginiai. Ši subskalė apima demokratinį trenerio vadovavimo stilių. Treneris glaudţiai

bendradarbiauja su savo auklėtiniais. Jis skatina sportininkus aktyviai dalyvauti treniruočių procese.

Leidţia jiems priimant svarbius sprendimus susijusius su komandos tikslais, praktiniais metodais,

bei varţybų taktika ir strategija (Chelladurai, 1990).

39

Trečioji subskalė atspindi autokratinį trenerio elgesį, jos pavadinimas – „Autokratinis

elgesys“ (angl. Autocratic Behaviour). Čia pabrėţtinas trenerio autoritetas, treneris sprendimus

priima savarankiškai, nepriklausomai nuo savo auklėtinių. Subskalę sudaro penki teiginiai

(Chelladurai, Saleh, 1978).

Ketvirtoji subskalė – „Socialinis palaikymas“ (Social Support). Treneris rūpinasi asmeniniais

sportininkų poreikiais. Organizuoja teigiamą treniruočių mikroklimatą. Aktyviai dalyvauja

kolektyvo bendravime, palaiko artimus santykius grupėje. Aštuoni teiginiai skirti tokiam trenerio

elgesiui įvertinti (Chelladurai, 1990).

Penktoji subskalė atspindi teigiamą grįţtamąjį ryšį, ji taip ir pavadinta „Teigiamas

grįţtamasis ryšys“. Subskalę sudaro penki teiginiai. Čia akcentuojamas trenerio gebėjimas pagirti

sportininką, mokėjimas teigiamai įvertinti atletą uţ jo pasiekimus. Chelladurai ir Saleh (1978) teigia,

kad visi teiginiai įtraukti į skalę yra tinkami ir pagrįsti. Jie atrinkti tyrimų pagalba ir yra panašūs į

ankstesniuose tyrimuose naudotus teiginius (Chelladurai, Saleh, 1978).

Trenerio vadovavimo stiliaus skalė buvo vertinama penkių balų Likerto skale, nuo „visiškai

nesutinku“ iki „visiškai sutinku“. Atsakymas „visiškai nesutinku“ lygus 1 balui, atsakymas „visiškai

sutinku“ lygus 5 balams. LSS skalės vidinis suderinamumas puikus (Cronbach‟s alpha – 0.950).

Atlikus subskalių vidinio suderinamumo analizę paaiškėjo, kad rodikliai svyruoja nuo 0.506 iki

0.925. Aukščiausiai buvo įvertinta subskalė „Demokratinis elgesys“ (Cronbach‟s alpha – 0.925),

„Treniravimas ir instruktavimas“ – 0.882, „Socialinis palaikymas“ – 0.828, „Teigiamasis

grįţtamasis ryšys“ – 0.801, „Autokratinis elgesys“ – 0.506 (3 lentelė).

3 lentelė

Trenerio vadovavimo stiliaus vertinimo skalės vidinio suderinamumo duomenys

Sporto lyderystės skalė 0.950

Subskalės

Demokratinis elgesys 0.925

Treniravimas ir instruktavimas 0.882

Socialinis palaikymas 0.828

Teigiamas grįţtamasis ryšys 0.801

Autokratinis elgesys 0.506

40

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 ROSENBERGO SAVĘS VERTINIMO SKALĖS DUOMENŲ ANALIZĖ

Siekdami išaiškint jaunųjų boksininkų savivertės lygi, pateikėme jiems Rosenbergo savęs

vertinimo skalę.

Analizuojant tyrimo duomenis, paaiškėjo, kad iš 26 apklaustųjų, vidutinių savęs vertinimo

lygiu pasiţymėjo 20 respondentų, tai atitinka 77,0 proc. visų apklaustųjų, likusiųjų šešių sportininkų

savivertės lygis ţemas – 23,0 proc. (1 pav.).

77.0%

23.0%

Vidutinis savęs vertinimo lygis Žemas savęs vertinimo lygis

1 pav. Apklaustųjų savęs vertinimo rodikliai (proc.)

3.2 FIZINIO AKTYVUMO MOTYVŲ SKALĖS DUOMENŲ ANALIZĖ

Jaunųjų boksininkų motyvacijai tirti buvo naudota fizinio aktyvumo motyvų skalė (MPAM–

R, Motives for Physical Activities Measure–Revised). Tiriamieji, pagal savivertės rodiklius, buvo

suskirstyti į dvi grupes. Vienai grupei priskyrėme sportininkus su vidutine saviverte, kitai – su ţema.

Reikšmingų skirtumų tarp grupių nenustatyta. Analizuojant tyrimo duomenis paaiškėjo, kad abiejų

41

grupių sportininkų aukščiausiai vertinama motyvų grupė susijusi su „Malonumo siekimu“. Tuo

tarpu tiek vidutinės, tiek ţemos savivertės sportininkų maţiausiai išreikšta motyvų grupė siejama su

„Išvaizdos gerinimu“ (2 pav.).

2 pav. Jaunųjų boksininkų fizinio aktyvumo motyvų skalės vertinimai (balai)

Sportininkai pasiţymintis ţemu savęs vertinimo lygiu, „Malonumo siekimo“ subskalei skyrė

4.14 balo. Tuo tarpu, sportininkai su vidutine saviverte, „Malonumo siekimo“ subskalę įvertino 4.06

balo (3 pav.). Tačiau, tiek sportininkai su ţema saviverte, tiek sportininkai pasiţymintis vidutiniu

savęs vertinimo lygiu, teiginį „Lankau bokso treniruotes, nes man patinka boksas“, išskyrė kaip

reikšmingiausią šios subskalės motyvą. Teiginys „Lankau bokso treniruotes, nes man tai malonu“

būdingesnis ţemą savivertę turintiems sportininkams (3 pav.).

Iš teiginių, apibūdinančių „Fizinio pajėgumo siekimo“ subskalę, tiek vienos, tiek kitos

grupės boksininkai, svarbiausiu įvardijo teiginį „Lankau bokso treniruotes, nes noriu būti fiziškai

stipresnis“. Abiejų grupių sportininkai, kaip maţiausiai reikšmingą teiginį, išskyrė „Lankau bokso

treniruotes, nes noriu pagerinti savo širdies ir kraujotakos sistemos darbą“ (4 pav.).

3.63.31

4.13.82

3.083.19

4.06 4.14

0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

4

4.5

Malonumosiekimo

Fizinėskompetencijos

Išvaizdosgerinimo

Fiziniopajėgumo

Vidutinė savivertė Ţema savivertė

42

3.67

3.83

4.17

4.33

3.67

4.83

4.54.25

4.75

3.55

4.25

4.1

3.65

3.85

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5

Lankau bokso treniruotes, nes boksas man sukelia

malonius įspūdžius

Lankau bokso treniruotes, nes boksas skatina

mane tobulėti

Lankau bokso treniruotes, nes aš mėgaujuosi

boksu

Lankau bokso treniruotes, nes manau, kad tai yra

įdomu

Lankau bokso treniruotes, nes boksas daro mane

laimingą

Lankau bokso treniruotes, nes man patinka boksas

Lankau bokso treniruotes, nes man tai malonu

Vidutinė savivertė Žema savivertė

3 pav. Jaunųjų boksininkų „Malonumo siekimo“ subskalės vertinimai (balai)

2.85

4.5

4.17

2.83

4.17

4

4.35

4.05

3.85

4.83

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5

Lankau bokso treniruotes, nes noriu palaikyti gerą

sveikatą ir fizinę gerovę

Lankau bokso treniruotes, nes noriu išlaikyti fizinį

pajėgumą, kad būčiau sveikesnis

Lankau bokso treniruotes, nes noriu pagerinti savo

širdies ir kraujotakos sistemos darbą

Lankau bokso treniruotes, nes noriu turėti daugiau

energijos

Lankau bokso treniruotes, nes noriu būti fiziškai

stipresnis

Vidutinė savivertė Žema savivertė

4 pav. Jaunųjų boksininkų „Fizinio pajėgumo siekimo“ subskalės vertinimai (balai)

Apibendrinus „Fizinės kompetencijos“ subskalės duomenis paaiškėjo, kad abiejų grupių

sportininkams maţiausiai reikšmingas teiginys „Lankau bokso treniruotes, nes noriu pagerinti savo

širdies ir kraujotakos sistemos darbą“. Sportininkai su vidutine saviverte jam skyrė 2.85 balo, o

43

sportininkai su ţema saviverte – 2.83 balo. Boksininkai su vidutine saviverte aukščiausiai įvertino,

bei vienodą balų skaičių skyrė šiems teigyniams: “Lankau bokso treniruotes, nes noriu išsiugdyti

naujų įgūdţių“ ir „Lankau bokso treniruotes, nes noriu pagerinti savo turimus įgūdţius“, jie gavo ,

jie gavo 3.5 balo. 4.83 balo, sportininkai pasiţymintis ţemu savęs vertinimo lygiu, skyrė teiginiui

„Lankau bokso treniruotes, nes noriu būti fiziškai stipresnis“. Pasak jų, tai reikšmingiausias šios

subskalės teiginys (5 pav.).

1.67

4

3.67

4

4.67

3.83

1.75

3.45

3.5

3.5

3.45

3.3

3.35

3.33

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5

Lankau bokso treniruotes, nes noriu būti geresnis

boksininkas už kitus

Lankau bokso treniruotes, nes man patinka veikla,

kuri yra fiziškai sudėtinga

Lankau bokso treniruotes, nes noriu palaikyti

turimų įgūdžių lygį

Lankau bokso treniruotes, nes man patinka

iššūkiai

Lankau bokso treniruotes, nes noriu pagerinti savo

turimus įgūdžius

Lankau bokso treniruotes, nes noriu išsiugdyti

naujų įgūdžių

Lankau bokso treniruotes, nes man patinka veikla,

kuriai atlikti reikia daug fizinių jėgų

Vidutinė savivertė Žema savivertė

5 pav. Jaunųjų boksininkų „Fizinės kompetencijos“ subskalės vertinimai (balai)

„Išvaizdos gerinimo“ subskalės įvertinimai rodo, kad teiginys „Lankau bokso treniruotes,

nes noriu pagerinti savo išvaizdą“ yra svarbiausias vidutinės savivertės boksininkams. Jis gavo 3.55

balo. Maţiausiai reikšmingas – „Lankau bokso treniruotes, nes jausiuosi fiziškai nepatrauklus, jei

nesportuosiu“. Ţemą savivertę turintis boksininkai teiginį „Lankau bokso treniruotes, nes noriu būti

įdomus kitiems“ bei teiginį „Lankau bokso treniruotes, nes noriu pagerinti savo kūno sudėjimą“,

išskyrė kaip reikšmingiausius. Abu teiginiai gavo 3.67 balo įvertinimus. Ţemiausiai įvertintas

teiginys „Lankau bokso treniruotes, nes noriu pagerinti savo išvaizdą“ (6 pav.)

44

3.55

3.45

3.05

3.5

3.67

3.67

3.17

3.17

2.55

2.8

3.05

2.67

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5

Lankau bokso treniruotes, nes jausiuosi fiziškai

nepatrauklus, jei nesportuosiu

Lankau bokso treniruotes, nes noriu pagerinti

savo kūno sudėjimą

Lankau bokso treniruotes, nes noriu būti įdomus

kitiems

Lankau bokso treniruotes, nes noriu pagerinti

savo išvaizdą

Lankau bokso treniruotes, nes noriu išryškinti

raumenis, kad atrodyčiau geriau

Lankau bokso treniruotes, nes noriu palaikyti

savo svorį, kad geriau atrodyčiau

Vidutinė savivertė Žema savivertė

6 pav. Jaunųjų boksininkų „Išvaizdos gerinimo“ subskalės vertinimai (balai)

3.3 TRENERIO VADOVAVIMO STILIAUS VERTINIMO SKALĖS DUOMENŲ

ANALIZĖ

Trenerio vadovavimo stiliui vertinti naudota trenerio vadovavimo stiliaus vertinimo skalė

(LSS, Leadearship Scale for Sport). Reikšmingų skirtumų tarp grupių nenustatyta. Analizuojant

tyrimo duomenis matyti (lentelė), kad vidutine saviverte pasiţymintys boksininkai, aukščiausiai

įvertino „Teigiamojo grįţtamojo ryšio“ subskalę, tuo tarpu, boksininkai su ţema saviverte,

daugiausiai balų skyrė „Treniravimo ir instruktavimo“ subskalei. Abiejų grupių sportininkų

ţemiausiai vertinama buvo „Demokratinio elgesio“ subskalė (7 pav.).

45

7 pav. Trenerio vadovavimo stiliaus skalės vertinimai (balai)

„Autokratinis elgesys“ subskalės įvertinimai rodo, kad teiginys „Mano treneris kalba

neabejodamas savimi“ ryškiausiai atspindi autoritarinį trenerio elgesį. Tiek vienos, tiek kitos grupės

sportininkai šį teiginį įvertino aukščiausiai. Sportininkai su vidutine saviverte jam skyrė 4.45 balo, o

boksininkai su ţema – 4.66 balo. Respondentų nuomonės sutapo ir dėl maţiausiai reikšmingo

teiginio. Jie teiginį „Mano treneris yra uţdaro būdo“ įvertino ţemiausiais balais. Vidutine saviverte

pasiţymintis sportininkai – 1.65 balo, ţema – 1.33 balo (8 pav.).

2.45

2.5

1.65

4.66

1.66

4.45

1.33

2.33

0 1 2 3 4 5

Mano treneris kalba neabejodamas

savimi

Mano treneris atsisako ieškoti

kompromiso

Mano treneris neaiškina savo

veiksmų

Mano treneris yra uždaro būdo

Vidutinė savivertė Žema savivertė

8 pav. Trenerio vadovavimo stiliaus subskalės „Autokratinis elgesys“ vertinimai (balai)

2.61

3.13 3.213.46

2.552.88

3.093.334.06

3.76

00.5

11.5

22.5

33.5

4

TreniravimasInstruktavimas

Demokratiniselgesys

Autokratiniselgesys

Socialinispalaikymas

Teigiamasgrįžtamasis

ryšys

Vidutinė savivertė Ţema savivertė

46

„Treniravimas/Instruktavimas“ subskalės įvertinimai rodo, kad teiginys „Mano treneris yra

įsitikinęs, kad visi sportininkai suvokia jo vaidmenį komandoje“ yra reikšmingiausias vidutinės

savivertės sportininkams, jie šį teiginį įvertino 4.35 balo. Teiginys „Mano treneris paaiškina

kiekvienam sportininkui jo pasirinktos sporto šakos techniką ir taktiką“ yra svarbiausias ţemos

savivertės boksininkams. Jų manymu, jis geriausiai atspindi trenerio gebėjimą treniruoti, o šiam

teiginiui sportininkai skyrė 4.5 balo. Ir vienos, ir kitos grupės respondentų nuomone maţiausiai

reikšmingas teiginis – „Mano treneris kiekvienam sportininkui išaiškina jo indėlį į bendrą darbą“.

Sportininkai su vidutine saviverte jam skyrė 2.45 balo, ţemos savivertės atletai – 2.66 balo (9 pav.).

3.3

4.15

3.5

2.66

3.5

3.5

4.33

4

3.66

4.33

4

4.5

4

2.7

2.45

3.35

3.3

3.75

3.3

3.1

4.35

3.65

3.9

3.5

3

4

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5

Mano treneris išsamiai paaiškina kiekvienam

sportininkui, ko iš jo tikimasi

Mano treneris kiekvienam sportininkui išaiškina jo

indėlį į bendrą darbą

Mano treneris stengiasi koordinuoti sportininkų

pastangas

Mano treneris kiekvienam sportininkui tiksliai

paaiškina, ką jam daryti kiekvienoje situacijoje

Mano treneris nurodo kiekvieno sportininko

stipriąsias ir silpnąsias savybes

Mano treneris tikisi, kad kiekvienas sportininkas

visiškai atliks paskirtą užduotį

Mano treneris paaiškina kiekvienam sportininkui, ką

jis turėtų arba ko neturėtų daryti

Mano treneris planuoja ateities darbus

Mano treneris informuoja kiekvieną sportininką

individualiai, atsižvelgdamas į jo įgūdžius

Mano treneris yra įsitikinęs, kad visi sportininkai

suvokia jo vaidmenį komandoje

Mano treneris ypatingą dėmesį skiria sportininkų

klaidų taisymui

Mano treneris paaiškina kiekvienam sportininkui jo

pasirinktos sporto šakos techniką ir taktiką

Mano treneris rūpinasi, kad kiekvienas sportininkas

treniruotųsi pagal savo pajėgumą

Vidutinė savivertė Žema savivertė

9 pav. Trenerio vadovavimo stiliaus subskalės „Treniravimas/Instruktavimas“ vertinimai

(balai)

47

Apibendrinus „Demokratinis elgesys“ subskalės duomenis paaiškėjo, kad vidutinės

savivertės sportininkams maţiausiai reikšmingas teiginys „Mano treneris klausia sportininkų

nuomonės svarbiais treniravimo klausimais“. Jis buvo įvertintas 2.05 balo. Respondentai su vidutine

saviverte mano, kad tiksliausiai trenerio demokratinį elgesį nusako šis teiginys „Mano treneris

leidţia sportininkams dirbti jiems priimtinu greičiu“, jis gavo 3.3 balo. Tuo tarpu boksininkai su

ţema saviverte mano, kad tiksliausiai apibūdinantis demokratinį trenerio elgesį yra šis teiginys

„Mano treneris leidţia sportininkams kelti savo tikslus“, jis įvertintas 3.5 balo. Ţemiausiai buvo

įvertintas teiginys „Mano treneris skatina sportininkus teikti pasiūlymus, kaip organizuoti

treniruotes“, jis gavo 1.66 balo (10 pav.).

2.25

3.3

2.8

2.4

2.45

2.33

3.5

2.83

3.16

2.05

3.2

2.4

2.7

1.83

3

2.5

1.66

2.16

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5

Mano treneris leidžia patiems sportininkams

nustatyti „žaidimo“ taisykles

Mano treneris leidžia sportininkams dirbti jiems

priimtinu greičiu

Mano treneris klausia sportininkų nuomonės

svarbiais treniravimo klausimais

Mano treneris leidžia sportininkui išmėginti savo

pasirinktą veiklos būdą, net jei jis daro klaidų

Mano treneris leidžia sportininkams kelti savo

tikslus

Mano treneris skatina sportininkus teikti

pasiūlymus, kaip organizuoti treniruotes

Mano treneris leidžia sportininkams dalyvauti

priimant sprendimus

Mano treneris prieš tęsdamas darbą gauna

pritarimą svarbiais klausimais

Mano treneris išklauso sportininko nuomonę dėl

konkrečių varžybų strategijos

Vidutinė savivertė Žema savivertė

10 pav. Trenerio vadovavimo stiliaus subskalės „Demokratinis elgesys“ vertinimai

(balai)

48

„Socialinio palaikymo “ subskalės įvertinimai rodo, kad teiginys „Mano treneris padeda

grupės nariams spręsti konfliktines situacijas“ yra svarbiausias vidutinės savivertės boksininkams,

jis gavo 3.8 balo. Ţemiausius balus šios grupės sportininkai skyrė teiginiui – „Mano treneris skatina

glaudţius ir neformalius tarpusavio santykius“, jis įvertintas 2.95 balo. Ţemą savivertę turintys

boksininkai teiginį „Mano treneris skatina sportininką pasikliauti juo“ išskyrė kaip reikšmingiausią

ir skyrė jam 3.83 balo. Ţemiausiai šios grupės boksininkai įvertino teiginį „Mano treneris padeda

sportininkui asmeniškai“ (11 pav.).

2.95

3.2

3.3

3.8

3

3.83

3.33

3.25

3

2.66

2.66

3.16

3.16

2.83

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5

Mano treneris skatina glaudžius ir

neformalius tarpusavio santykius

Mano treneris skatina sportininką

pasikliauti juo

Mano treneris išreiškia savo susižavėjimą

sportininkais

Mano treneris padeda sportininkams

asmeniškai

Mano treneris rūpinasi asmenine

sportininko gerove

Mano treneris padeda grupės nariams

spręsti konfliktines situacijas

Mano treneris padeda sportininkams

spręsti jų asmenines problemas

Vidutinė savivertė Žema savivertė

11 pav. Trenerio vadovavimo stiliaus subskalės „Socialinis palaikymas “ vertinimai (balai)

Analizuojant „Teigiamas grįţtamasis ryšys“ subskalės duomenis paaiškėjo, kad teiginys

„Mano treneris pasako sportininkui, kai jis atliko darbą ypač gerai“ ryškiausiai atspindi grįţtamąjį

ryšį. Tiek vienos, tiek kitos grupės sportininkai šį teiginį įvertino aukščiausiai. Sportininkai su

vidutine saviverte jam skyrė 3.8 balo, o boksininkai su ţema – 3.83 balo. Respondentų nuomonės

sutapo ir dėl maţiausiai reikšmingo teiginio. Jie teiginį „Mano treneris rūpinasi, kad sportininkui uţ

gerą darbą būtų atlyginta“ įvertino ţemiausiais balais. Vidutine saviverte pasiţymintys sportininkai

– 2.45 balo, ţema – 2.33 balo (12 pav.).

49

3.8

3.6

3.83

3.66

2.33

3.75

3.7

2.45

3.83

3

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5

Mano treneris visada įvertina ir pagiria, kai

žmogus to nusipelno

Mano treneris įvertina, kai sportininkas gerai

pasirodo ir tai parodo

Mano treneris rūpinasi, kad sportininkui už

gerą darbą būtų atlyginta

Mano treneris pasako sportininkui, kai jis

atliko darbą ypač gerai

Mano treneris giria sportininką už gerai

atliktą darbą kitiems girdint

Vidutinė savivertė Žema savivertė

12 pav. Trenerio vadovavimo stiliaus subskalės „Teigiamas grįţtamasis ryšys“

vertinimai (balai)

Tiriant trenerio vadovavimo stiliaus, jaunųjų boksininkų motyvacijos sportuoti ir savivertės

sąsajas ryšio nustatyti nepavyko. Tačiau prieţastinių ryšių analizė atskleidė, kad sportininkų

savivertė susijusi su motyvacija ir noru išsiugdyti naujų įgūdţių.

4 lentelė

Jaunųjų boksininkų motyvacijos sportuoti ir savivertės ryšiai

Teiginiai

Rosenbergo

koeficientas

vidurkis

1. Noriu būti

fiziškai

stipresnis

2. Man tai

malonu

3. Man patinka

veikla, kuriai

atlikti reikia daug

fizinių jėgų

4. Noriu išsiugdyti

naujų įgūdţių

Rosenbergo koeficientas

vidurkis

Koreliacinis ryšys

p

N

1

26

-.212

.298

26

-.009

.964

26

-.333

.097

26

.612**

.001

26

1. Noriu būti fiziškai

stipresnis

Koreliacinis ryšys

p

N

-.212

.298

26

1

26

.278

.169

26

.113

.582

26

.187

.360

26

2. Man tai malonu

Koreliacinis ryšys

p

N

-.009

.964

26

.278

.169

26

1

26

.380

.055

26

.286

.156

26

3. Man patinka veikla,

kuriai atlikti reikia daug

fizinių jėgų

Koreliacinis ryšys

p

N

-.333

.097

26

.113

.582

26

.380

.055

26

1

26

.584**

.002

26

4. Noriu išsiugdyti naujų

įgūdţių

Koreliacinis ryšys

p

N

.612**

.001

26

.187

.360

26

.286

.156

26

.584**

.002

26

1

26

50

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad daugumai jaunųjų boksininkų būdingas vidutinis (77.0 proc.

visų apklaustųjų) savęs vertinimo lygis. Šie duomenys sutampa su Masiliausko (2009) atlikto tyrimo

duomenimis. Autorius teigia (2009), kad paauglių savęs vertinimo lygiui įtakos turi kryptinga fizinė

veikla, kuri gali būti realizuojama kaip laisvalaikio praleidimo forma. Empirinio tyrimo rezultatai

liudija, tęsę savo mintį Masiliauskas, kad fiziškai aktyvūs paaugliai, kurie uţsiima fizine veikla

savarankiškai (lanko sporto būrelį), pasiţymi vidutiniu savęs vertinimu. Toks vertinimas būdingas

beveik pusei tyrime dalyvavusių vaikinų (47.0 proc.).

Tiriant jaunųjų boksininkų motyvaciją reikšmingų skirtumų tarp grupių nenustatyta. Tačiau,

analizuojant tyrimo duomenis paaiškėjo, kad abiejų grupių sportininkai aukščiausiai vertina motyvų

grupę susijusią su „Malonumo siekimu“. Gauti rezultatai patvirtina mokslinėje literatūroje aprašytų

tyrimų rezultatus. Pasak Iljino (2008), įvairūs veiksniai daro įtaką sportininko motyvacijai, tačiau

kai kurie veiksniai dominuoja pradedančiųjų sportininkų tarpe: malonumas patiriamas sportuojant,

geros sveikatos ir fizinės formos siekimas, bendravimas, saviraiška (Ильин, 2008). Sabaliauskas

(2011) rašo, kad dauguma sportininkų sporto karjeros pradţioje yra viduje motyvuoti – savanoriškai

įsitraukia į sportinę veiklą dėl patrauklių iššūkių, nesiekia materialinio atlygio bei nejaučia išorinės

aplinkos spaudimo. Jo atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad tiek maţiau paţengusiems

sportininkams, tiek rinktinės nariams motyvai „būti ţinomu, išgarsėti“ ir „būti olimpiečiu“ sporto

karjeros pradţioje nėra svarbūs. Sabaliauskas teigia, kad mokslininkai (Bloom, 1985; Cote, 1999),

gavo analogiškus tyrimo rezultatus, o šią tendenciją paaiškina tuo, kad pagrindiniai motyvai sporto

karjeros pradţioje yra susiję su malonumu, patiriamu pratybų metu (Sabaliauskas, 2011).

Analizuojant trenerio vadovavimo stiliaus vertinimo duomenys paaiškėjo, kad sportininkai

pasiţymintis vidutine saviverte labiau vertina trenerio teikiamą teigiamąjį grįţtamąjį ryšį

bendradarbiaujant su treneriu. Tuo tarpu, sportininkai su ţema saviverte, labiau vertina trenerio

taikomas treniravimo ir instruktavimo strategijas.

Tiriant trenerio vadovavimo stiliaus, jaunųjų boksininkų motyvacijos sportuoti ir savivertės

sąsajas, ryšio, tarp trenerio vadovavimo stiliaus, jaunųjų sportininkų motyvacijos ir jų savivertės,

nustatyti nepavyko. Tačiau prieţastinių ryšių analizė atskleidė, kad sportininkų savivertė susijusi su

motyvacija ir noru išsiugdyti naujų įgūdţių (r=0.612, p< 0.001).

51

Tyrimo ribotumai ir ateities tyrimų perspektyvos

Kadangi atlikto tyrimo rezultatai yra vertingi formuojant jaunųjų boksininkų motyvaciją bei

savivertę, siekiant tyrimo rezultatų vertinimo objektyvumo, prasminga paminėti ir tyrimo ribotumus.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tyrimo pradţioje iškelta hipotezė, kad „trenerio vadovavimo stilius

daro teigiamą poveikį jaunųjų boksininkų savivertei ir jų motyvacijai sportuoti“ nepasitvirtino.

Tiriamieji buvo atrinkti atsitiktine tvarka. Tačiau tyrime dalyvavusius sportininkus treniravo

skirtingi treneriai. Todėl sportininkų pasiskirstymas pagal savivertes grupes buvo neproporcingas. Į

vieną grupę pateko sportininkai su vidutiniu savęs vertinimo lygiu (20 sportininkų), į kitą – su ţemu

savęs vertinimo lygiu (6 sportininkai).

Manome, kad dėl šios prieţasties tyrimo rezultatai patvirtino tik tam tikras jaunųjų

boksininkų motyvacijos ir svivertės raiškos bruoţus ir tendencijas.

Siekiant plačiau atskleisti šiuos reiškinius tikslinga analogiškam tyrimui formuoti didesnės

imties sportininkų grupes pagal sportininkų savivertės pasireiškimo lygį. Tikėtina, kad toks grupės

parinkimas leistų išsamiau išanalizuoti trenerio vadovavimo stiliaus, sportininkų motyvacijos ir

savivertės sąsajas, o taip pat papildytų ir išplėstų gautus tyrimo rezultatus.

Atliktas tyrimas neatskleidė ryšių tarp trenerio vadovavimo stiliaus ir jaunųjų boksininkų

motyvacijos bei savivertės. Tačiau, dauguma autorių pabrėţia trenerio, kaip vadovo vaidmenį, nuo

kurio priklauso sportininko veiklos veiksmingumas. Jei sportininkai pasitiki savo treneriu, supranta

vienas kitą, priima jo vadovavimo ypatumus – slūgsta nerimas ir įtampa varţybų bei treniruočių

metu, taip pat nekyla neigiamų emocijų ar perdėto nepasitenkinimo nepasiekus uţsibrėţto tikslo

(Jacikevičius, 1995).

Todėl manome, kad yra tikslinga toliau tęsti tyrimus, nagrinėjančius trenerio vadovavimo

stiliaus įtaką jaunųjų boksininkų motyvacijai ir savivertei.

52

IŠVADOS

1. Ištyrus 12–15 metų tyrime dalyvavusių boksininkų savivertės lygį nustatyta, kad daugumai

sportininkų (77.0 proc.) būdingas vidutinis savęs vertinimo lygis, likusių sportininkų

savivertės lygis – ţemas (23.0 proc.).

2. Analizuojant tyrimo duomenis paaiškėjo, kad statistiškai reikšmingų sportininkų motyvacijos

raiškos skirtumų tarp grupių su vidutine saviverte ir ţema saviverte nustatyti nepavyko.

3. Atliktas tyrimas atskleidė, kad sportininkai, pasiţymintys vidutine saviverte, labiau vertina

teigiamąjį grįţtamąjį ryšį bendradarbiaujant su treneriu. Tuo tarpu, sportininkai, kuriems

būdingas ţemas savivertės pasireiškimo lygis, labiau vertina treniravimą ir instruktavimą

4. Prieţastinių ryšių analizė atskleidė, kad sportininkų savivertė susijusi su motyvacija ir noru

išsiugdyti naujų įgūdţių (r=0.612, p< 0.001).

53

REKOMENDACIJOS

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad treneriui, siekiančiam didinti jaunųjų boksininkų

savivertę, o taip pat jų motyvaciją sportuoti, yra svarbu ne tik metodinis rengimo programos

individualizavimas, bet ir gilus sportininko asmenybės savybių, jo poreikių bei motyvų

paţinimas. Treneriui tikslinga:

• ugdytis atvirumą bendraujant su sportininkais;

• aiškinti savo veiksmus bendradarbiaujant su sportininkais;

• ieškoti kompromisų organizuojant ir planuojant sportinį rengimą;

• skatinti neformalų bendravimą ir glaudţius santykius tarp sportininko ir trenerio;

• stiprinti grįţtamąjį ryšį su sportininku, aiškinant sportininko indėlį į bendrą darbą;

• suteikti sportininkui galimybę pasisakyti, teikti savo pasiūlymus organizuojant treniruotes;

• tinkamai vertinti sportininko pasiekimus.

54

LITERATŪRA

1. Bitinas, B. (2002). Pedagoginės diagnostikos pagrindai. Vilnius.

2. Bitinas, B. (1996). Ugdymo filosofijos pagrindai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto

leidykla.

3. Bloom, B. S. (1985). Developing talent in young people. New York: Ballantine.

4. Bump, A. (2000). Sporto psichologija treneriui. Studijų vadovas. Vilnius: LSIC

5. Chelladurai, P., Saleh, S. D. (1980). Dimensions of leader behavior in sports: development

of a leadership scale. Journal of Sport Psychology, 2, 34-45.

6. Chelladurai, P. (1990). Leadership in sports: a review. International Journal of Sport

Psychology, 21, 328 - 354.

7. Chelladurai, P., Saleh, S. D. (1978). Preferred leadership in sports. Canadian Journal of

Applied Sport Sciences, 3, 85-92.

8. College of BEHAVIORAL & SOCIAL SCIENCES. Prieiga per internetą:

<www.bsos.umd.edu/socy/grad/socpsy_rosenberg.html>

9. Conroy D.E., Willow J.P., Metzler, J.N. (2002) In press. Multidimensional Measurement of

Fear of Failure: The Performance Failure Appraisal Inventory (PFAI).

10. Cote, J. (1999). The influence of the Family in the Development of Talent in Sport. The

Sport Psychologist, 13, 395-417.

11. Cronbach, L. J. (1951). Coefficient Alpha and the Internal Structure of the Test.

Psichometrika, 16, 297–334.

12. Dadelo. S. (2011). Fizinio ugdymo veiksmingumas, jo diagnostika kaip edukacinis veiksnys.

Apţvalga. Socialiniai mokslai, edukologija. Vilnius: Technika.

13. Deci, E. L., Ryan, R. M. (1985). Intrinsic Motivation and Self-determination in Human

Behavior. New York: Plenum.

14. Frankl, V. (1990). Ţmogus ieško prasmės. Vilnius.

15. Frederick, C. M., Ryan, R. M. (1993). Differences in motivation for sport and exercise and

their relationships with participation and mental health. Journal of Sport Behavior, 16, 125-

145.

16. Gage, N. L. ir Berliner, D. C. (1994). Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma litera.

17. George, D., Mallery, P. (2003). SPSS for Windows step by step: Asimple guide and

reference. 11.0 update. Boston: Allyn and Bacon.

55

18. Gučas, A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa.

19. Hassandra, M., Goudas, M., Chroni, S. (2003). Examining Factors Associated with Intrinsic

Motivation in Physical Education: a Cualitative Approach. Psychology of Sport and

Exercize, 4, 211-223.

20. Heckhausen, H. (1991). Motivation and action. New York: Springer.

21. Hetzer, H. (1931). Kind und Schaffen. Jena.

22. Jacikevičius, A. (1995). Ţmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: Ţodynas.

23. Jovaiša, L. (2001). Edukologijos pradmenys. Studijų knyga. Šiauliai: Šiaulių universiteto

leidykla.

24. Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus.

25. Karoblis, P. (2005). Sporto rengimo teorija ir didaktika. Vilnius: Inforastras.

26. Kingston, K. M., Horrocks, Ch. S., Hanton, Sh. (2006). Do multidimensional intrinsic and

extrinsic motivation profiles discriminate between athlete scholarship status and gender.

European Journal of Sport Science, 6(1), 53 – 63.

27. Legkauskas, V. (2001). Psichologijos įvadas. Paskaitų medţiaga. Kaunas: Vytauto Didţiojo

universiteto leidykla.

28. Lenzen, B., Brouwers, M., Dejardin, R., Lachi, B., Cloes, M. (2004). Comprative Study of

Coach-Atlete Interaction in Mixed Traditional Japanese Martial Art, Female Amateur Track

and Field, and Male Professional Basketball. International Journal of Sport Psychology, 35,

77-90.

29. Leonavičienė, T. (2007). SPSS programos paketo taikymas statistiniuose tyrimuose. Vilnius:

VPU leidykla, 125 p.

30. Lewin, К. (1969). Grundzuge der topologische Psychologie. Bern.

31. Lukšys, E. (2014). Jaunųjų Krepšininkų Motyvacijos Raiška Skirtingais Pasirengimo

Laikotarpiais. Magistro baigiamasis darbas.

32. Madsen, К. В. (1959). Modern Theories of Motivation. Copenhagen. Verl. Psychol.

33. Malinauskas, R. (1998). Vaikinų, kurie renkasi boksą, motyvacijos ypatumai. Sporto

mokslas, 3 (12), 20 – 23.

34. Malinauskas, R. (2003). Sporto psichologijos pagrindai. Kaunas: LKKA.

56

35. Malinauskas, R. (2003). Sportinės veiklos svarbiausios vertybės ir motyvacijos formavimo

ypatumai. Olimpinis švietimas ir kultūra. Mokslinės konferencijos medţiaga (pp. 61 – 63).

Vilnius: LOA.

36. Malinauskas, R. (2006). Sporto pedagogų ir sportininkų socialinio psichologinio rengimo

ypatumai : monografija. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras.

37. Malinauskas, R., Batutis, O., Jetkevičius, D. (2008). Aerobikos sportuotojų vidinės ir

išorinės motyvacijos formavimo ypatumai. Sporto mokslas, 3(41), 51 – 54.

38. Malinauskienė, O., Ţukauskienė, R. (2004). Paauglių depresijos simptomų, savivertės,

šeimos socialinio- ekonominio statuso ir tėvų auklėjimo stiliaus sąsajos. Psichologija;

mokslo darbai.

39. Martens, R. (1999). Sporto psichologijos vadovas treneriui. Vilnius: Lietuvos sporto

informacinis centras.

40. Masiliauskas, D (2009). Skirting fizinio aktyvumo paauglių savęs vertinimas. Jaunųjų

mokslininkų darbai. Nr. 2 (23).

41. Merkys, G. (1999). Testavimas – socialinių mokslų principas. Metodologinio diskurso

projekcija. Socialiniai mokslai, 2 (19), 7 – 22.

42. Miškinis, K. (2002). Sporto pedagogikos pagrindai. Kaunas: LKKA

43. Myers, D. G. (2000). Psichologija. Vilnius: Poligrafija.

44. Nunnally, J. C. (1978). Psychometric theory. New York: McGraw–Hill.

45. Olimpinis švietimas ir kultūra. Mokslinės konferencijos medţiaga. Vilnius: LOA.

46. Palaima, J. (1976). Sportininkų psichologinis ruošimas varţyboms. Kaunas: Lietuvos kūno

kultūros instituto leidykla.

47. Poteliūnienė, S. (2000). Studenčių, būsimųjų mokytojų, fizinės saviugdos edukacinis

skatinimas: daktaro disertacija. Vilnius.

48. Psichologija studentui. (2002). Kaunas: KTU.

49. Psichologijos ţodynas (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

50. Pukėnas, K. (2010). Kokybinių duomenų analizė SPSS programa. Mokomoji knyga. Kaunas:

LKKA.

51. Reinwater, J. (1994). Padėk sau. Vilnius.

57

52. Rosenberg, M. (1965). Society and the adolescent self-image. Princeton, New Jersey:

Princeton University Press.

53. Rosenberg, M. (1985). Society and the adolescent self-image. N.J, Princeton University

Press.

54. Rupšienė, L. (2000). Nenoras mokytis - socialinis pedagoginis reiškinys. Monografija.

Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

55. Rychman, M., Hamel, J. (1995). Male and female adolescents motives related to invlvement

in orgavized team sports. International journal of sport psychology. 26 (3), 383 – 398.

56. Ryan, R. M., Frederick, C. M., Lepes, D., Rubio, N., Sheldon, K. M. (1997). Intrinsic

motivation and exercise adherence.International Journal of Sport Psychology, 28, 335-354.

57. Ryan, R. M., Deci, E. L. (2000). Self-determination theory and the faciliatation of intrinsic

motivation, social development, and well-being. American Psychologist, 55, 68 – 78.

58. Ryan, R.M., Bernstein, J.H., Brown, K.W. (2010). Weekends, Work, and Wellbeing:

Psychological Need Satisfactions and Day of the Week Effects on Mood, Vitality, and

Physical Symptoms. Journal of Social and Clinical Psychology, 29, 95-122.

59. Sabaliauskas, S. (2011). Sportininkų motyvacijos siekti didelio meistriškumo prielaidos:

daktaro disertacija. Vilnius.

60. Stonkus, S. (Sud.) (1996). Sporto terminų ţodynas. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros

akademijos leidykla.

61. Stonkus, S. (2002). Sporto terminų ţodynas. Kaunas: LKKA.

62. Šukys, S. (2001). Sportinė veikla kaip paauglių vertybinių orientacijų, asmenybės savybių ir

socialinio elgesio formavimosi veiksnys: daktaro disertacija. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros

akademija.

63. Šukys, S. (2002). Socialiniai, moraliniai sporto psichologijos aspektai. Kaunas: Lietuvos

kūno kultūros akademijos leidykla.

64. Tilindienė, I. (2000). Sportinė veikla kaip paauglio santykio su savimi formavimosi sąlyga:

daktaro disertacijos santrauka. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija.

65. Tubelis, L. (2001). Studentų fizinės saviugdos skatinimo sistema ir jos efektyvumas: daktaro

disertacijos santrauka. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas.

66. Viliūnas, V. (2000). “Demonstravimosi elgsena ir jos motyvacija”, Psichologija 22: 7–24.

58

67. Walker, S. H. (1980). Winning: The psychology of competition. New York. in Education.

Educational and psychological measurement, 52, 1003–1017.

68. Weinberg, R.S., Gould, D. (1999). Foundations of Sport and Exercise Psychology: Second

edition. Human Kinetics.

69. Абульханова-Славская, К. А. (1980). Деятельность и психология личности. Москва.

70. Асеев, В. Г. (1976). Мотивация поведения и форми рование личности. Москва.

71. Божович, Л. И. (1972). Изучение мотивации поведе ния детей и подростков. Москва.

72. Выготский, Л. С. (1984). Собрание сочинений: в 6-ти томах. Т. 4. Москва.

73. Годфруа, Ж. (1992). Что такое психология. Т. 1. Москва.

74. Загоровский, П. Л. (1928). О так называемой негативной фазе в подростничестве //

Педология. вып. 1.

75. Ильин, Е. П. (2002). Мотивация и мотивы. Питер.

76. Ильин, Е. П. (2008). Психология спорта. Питер.

77. Келишев, И. Г. (1972). Динамика мотивов и интересов в спорте // Материалы научной

конференции кафедры психологии ГЦОЛИФК по проблемам психологии спорта.

Москва.

78. Кикнадзе, Д. А. (1982). Система факторов действия и развития личности. Тбилиси.

79. Лингарт, Й. (1970). Процесс и структура человечес кого учения. Москва.

80. Леонтьев, А. Н. (1971). Потребности, мотивы, эмоции. Москва.

81. Личко, А. Е. (1983). Психопатии и акцентуации характера у подростков. Ленинград.

82. Ломов, Б. Ф. (1984). Методологические и теорети ческие проблемы психологии.

83. Морозов, О.С. (2004). Формирование технических приемов у юных боксеров.

Физическая культура, 2, 30–38.

84. Пилоян, Р. А. (1984). Мотивация спортивной деятелъгности. Москва.

85. Платонов, К. К. (1986). Структура и развитие личности. Москва.

86. Полиевский, С.А., Подливаев, Б.А., Худадов, Н.А., Киселев, В.А., Мартынов, М.В.

(2002). Возрастная граница начала занятий боксом. Физическая культура, 4, 28–32.

87. Рубинштейн, С. Л. (1946). Основы общей психологии. Москва.

59

88. Рудик, П. А (1955). Психология. Издательство: М.: Учпедгиз. Москва.

89. Савонько, Е. И. (1972). Возрастные особенности со отношения ориентации на

самооценку и на оценку другими людьми: Изучение мо тивации поведения детей и

подрост ков. Москва.

90. Селиванов, В. И. (1974). Сила потребности и волевое усилие // Проблемы

формирования социогенных потребностей: Материалы I Все союзной конференции.

Тбилиси.

91. Тихомиров, О. К. (1977). Понятие «цель» и «целеоб- разование» в психологии:

Психологические механизмы целеобразования. Москва.

92. Фортунатов, Г. А., Петровский, А. В. (1956). Проблема потребностей в психологии

личности // Вопросы психологии. № 4.

93. Худадов, Н. А., Васильев, Г. Ф. (2001). Прогнозирование олимпийского результата в

боксе: cборник научных трудов ВНИИФК. Москва. C. 266–268.

60

SANTRAUKA

Šiuolaikinis didysis sportas reikalauja maksimalaus sportininko fizinių ir psichinių savybių

išlavinimo. Kiekvienos rungtynės tampa intelektų ir charakterių kova. Tokiomis sąlygomis

psichologinis sportininkų rengimas įgyja ypatingą reikšmę. Sportinės veiklos motyvacija yra svarbi

sportininko psichologinio rengimo dalis. Kiekvieno sportininko motyvų sritis labai skiriasi, nes yra

skirtinga jų sudėtis, hierarchija, stiprumas, pastovumas (Malinauskas,1998).

Darbe siekta atskleisti jaunųjų boksininkų sportinės veiklos motyvacijos, savivertės ir

trenerio vadovavimo stiliaus sąsajas. Tyrimas atliktas 2015 metais bokso klubuose „Gintarinė

pirštinė“. Tiriamąją imtį sudarė 26 jaunieji boksininkai (berniukai). Tiriamųjų amţius 12 – 15 metų,

treniruočių patirtis 1.23±0.5 metų.

Darbe taikytas klausimynas, kurį sudarė Rozenbergo savęs vertinimo skalė (Rosenbeg„s

Self-Esteem scale, Rosenberg, 1965), fizinio aktyvumo motyvų skalė (MPAM–R, Ryan, Frederick,

Lepes, Rubio, Sheldon, 1997) ir sporto lyderystės skalė (LSS, Chelladurai, Saleh, 1980). Atsakymai

vertinami 5 balų likerto skale. Atlikus klausimyno vidinio suderinamumo tyrimą paaiškėjo, kad

Rosenbergo savęs vertinimo skalės vidinis suderinamumas yra priimtinas (Cronbach‟s alpha –

0,733), fizinio aktyvumo motyvų skalės – geras (Cronbach‟s alpha – 0.858), sporto lyderystės skalės

– puikus (Cronbach‟s alpha – 0.950). Atskirų subskalių įvertinimai svyravo nuo 0.506 iki 0.925.

MPAM–R, „Bendravimo“ subskalės vidinio suderinamumo rodiklis buvo maţesnis nei 0.500, todėl

ji buvo pašalinta ir jos duomenys nebuvo analizuojami. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugumai

(77%) tyrime dalyvavusių sportininkų būdingas vidutinis savęs vertinimo lygis, likusiųjų savęs

vertinimo lygis – ţemas. Analizuojant sportininkų motyvacijos ir trenerio vadovavimo stiliaus

vertinimus statistiškai reikšmingų skirtumų tarp grupių nenustatyta. Fizinio aktyvumo motyvų skalės

duomenys parodė, kad sportininkai, pasiţymintys vidutiniu savęs vertinimo lygiu, ir sportininkai su

ţemu savęs vertinimo lygiu, aukščiausiai įvertino „Malonumo siekimo subskalę“. Tiek vienos, tiek

kitos grupės boksininkai ţemiausiai įvertino „Išvaizdos gerinimo“ subskalę. Vertinant sporto

lyderystės skalės duomenis matyti, kad boksininkai, pasiţymintys vidutine saviverte, aukščiausiai

vertina „Teigiamojo grįţtamojo ryšio“ subskalę, tuo tarpu boksininkai su ţema saviverte daugiausiai

balų skyrė „Treniravimo/Instruktavimo“ subskalei. Abiejų grupių sportininkai ţemiausiai įvertino

„Demokratinio elgesio“ subskalę. Prieţastinių ryšių analizė atskleidė, kad sportininkų savivertė

susijusi su motyvacija ir noru išsiugdyti naujų įgūdţių (r=0.612, p< 0.001).

61

SUMMARY

Expression of sport motivation, coach leadership style, and self-esteem in young boxing

fighters

Current sport requires maximum development of athletes‟ physical and psychological

features. Each game becomes a fight of intellects and characters. Under such circumstances

psychological training of athletes gains a special significance. Motivation for sports activity is an

important part of the athlete‟s psychological training. Area of motives is very different for every

athlete due to differences in their composition, hierarchy, intensity and stability (Malinauskas,1998).

The objective of the research was to evaluate the linking of sport motivation, coach

leadership style, and self-esteem in young boxing fighters. 26 boxing fighters (male) of age 12 – 15

with training experience of 1.23±0.5 years - participated in the research.

The questionnaire that consisted of tree parts - Rosenberg Self-Esteem Scale (RSES,

Rosenberg, 1965), Motives for Physical Activities Measure-Revised (MPAM-R, Frederick, Ryan,

1993), Leadership Scale for Sport (LSS, Chelladurai, Saleh, 1980) – was applied. Participants

responded using the 5-point Likert Scale. Research showed that internal consistency index of

Rosenberg Self-Esteem Scale was accepted as applicable to the analysis (Cronbach‟s alpha -

0.733).The compatibility of scale Motives for Physical Activities Measure-Revised was established

as good (Cronbach‟s alpha - 0.858), of Leadership Scale for Sport – excellent (Cronbach‟s alpha -

0.950). Indices of other subscales varied from 0.506 to 0.925, whereas the index of internal

consistency of MPAM-R subscale „Social“ was lower than 0.500 and for this reason it was

eliminated and related data was not analysed.

Research results have revealed for majority of athletes (77%) who participated in the

analysis to be defined as with medium self-esteem and for the rest analysis participants‟ low self-

esteem was detected. However, when analysing athletes‟ assessment of motivation and coach

leadership style, no statistically reliable differences were estimated. Boxing fighters with medium

self-esteem and low self-esteem evaluated subscale “Enjoyment” the highest and the subscale

“Appearance” was given lowest ranking by both groups of boxing fighters. The evaluation of coach

leadership style revealed that athletes with medium self-esteem the highest assessed abilities of

positive feedback, whereas as athletes with low-self-esteem gave the highest rates to the coaching

62

and giving instructions. Both groups of athletes gave the lowest rates to the scale “Democratic

Behaviour”. Reason based analysis unveiled athletes‟ self-esteem to be depending on their

motivation and willingness to gain new skills (r=0.612, p< 0.001).

63

PRIEDAI

1Priedas

JAUNŲJŲ (12–15 METŲ) BOKSININKŲ APKLAUSOS ANKETA

Mielas sportininke,

Lietuvos edukologijos universitetas atlieka tyrimą, kurio tikslas yra atskleisti sportininkų motyvacijos

sportuoti, savivertės ir trenerio vadovavimo stiliaus sąsajas su sportininkų pasiekimais.

Prašome nuoširdţiai atsakyti į visus anketos klausimus. Jūsų atsakymams uţtikrinamas anonimiškumas, jie

bus naudojami tik šiam tyrimui atlikti.

Prašome įrašyti:

Amţius ......... Kiek metų sportuojate .......... Kiek kartų per savaitę sportuojate ......

Kiekvienoje eilutėje paţymėkite Jums labiausiai tinkantį atsakymą:

I. Lankau bokso treniruotes, nes ... Visiškai

nesutink

u

Nesutinku Iš dalies

sutinku

Sutinku Visiškai

sutinku

1. noriu būti fiziškai stipresnis

2. man tai malonu

3. man patinka veikla, kuriai atlikti reikia daug fizinių jėgų

4. noriu išsiugdyti naujų įgūdţių

5. noriu palaikyti savo svorį, kad geriau atrodyčiau

6. noriu būti su savo draugais

7. man patinka boksas

8. noriu pagerinti savo turimus įgūdţius

9. man patinka iššūkiai

10. noriu išryškinti raumenis, kad atrodyčiau geriau

11. boksas daro mane laimingą

12. noriu palaikyti turimų įgūdţių lygį

13. noriu turėti daugiau energijos

14. man patinka veikla, kuri yra fiziškai sudėtinga

15. man patinka būti su tais, kuriems taip pat patinka

boksas

16. noriu pagerinti savo širdies ir kraujotakos sistemos

darbą

17. noriu pagerinti savo išvaizdą

18. manau, kad tai yra įdomu

19. noriu išlaikyti fizinį pajėgumą, kad būčiau sveikas

20. noriu būti įdomus kitiems

21. noriu susipaţinti su naujais ţmonėmis

64

Visiškai

nesutink

u

Nesutinku Iš dalies

sutinku

Sutinku Visiškai

sutinku

22. aš mėgaujuosi boksu

23. noriu palaikyti gerą sveikatą ir fizinę gerovę

24. noriu pagerinti savo kūno sudėjimą

25. noriu būti geresnis boksininkas uţ kitus

26. boksas skatina mane tobulėti

27. jausiuosi fiziškai nepatrauklus, jei nesportuosiu

28. mano draugai nori, kad aš sportuočiau

29. boksas man sukelia malonius įspūdţius

30. man patinka leisti laiką su kitais boksininkais

II. Mano treneris ... Niekada Retai Kartais Daţnai Visada

1. rūpinasi, kad kiekvienas sportininkas treniruotųsi pagal savo

pajėgumą

2. paaiškina kiekvienam sportininkui jo pasirinktos sporto šakos techniką ir taktiką

3. ypatingą dėmesį skiria sportininkų klaidų taisymui

4. yra įsitikinęs, kad visi sportininkai suvokia jo vaidmenį

komandoje

5. informuoja kiekvieną sportininką individualiai,

atsiţvelgdamas į jo įgūdţius

6. planuoja ateities darbus

7. paaiškina kiekvienam sportininkui, ką jis turėtų arba ko neturėtų daryti

8. tikisi, kad kiekvienas sportininkas visiškai atliks paskirtą

uţduotį

9. nurodo kiekvieno sportininko stipriąsias ir silpnąsias savybes

10. kiekvienam sportininkui tiksliai paaiškina, ką jam daryti

kiekvienoje situacijoje

11. stengiasi koordinuoti sportininkų pastangas

12. kiekvienam sportininkui išaiškina jo indėlį į bendrą darbą

13. išsamiai paaiškina kiekvienam sportininkui, ko iš jo tikimasi

14. išklauso sportininko nuomonę dėl konkrečių varţybų

strategijos

15. prieš tęsdamas darbą, gauna pritarimą svarbiais klausimais

16. leidţia sportininkams dalyvauti priimant sprendimus

17. skatina sportininkus teikti pasiūlymus, kaip organizuoti

treniruotes

18. leidţia sportininkams kelti savo tikslus

19. leidţia sportininkui išmėginti savo pasirinktą veiklos būdą, net jei jis daro klaidų

20. klausia sportininkų nuomonės svarbiais treniravimo

klausimais

21. leidţia sportininkams dirbti jiems priimtinu greičiu

22. leidţia patiems sportininkams nustatyti „ţaidimo“ taisykles

65

Niekada Retai Kartais Daţnai Visada

23. veikia gana nepriklausomai nuo sportininkų

24. neaiškina savo veiksmų

25. atsisako ieškoti kompromiso

26. yra uţdaro būdo (laikosi nuošaliai)

27. kalba neabejodamas savimi

28. padeda sportininkams spręsti jų asmenines problemas

29. padeda grupės nariams spręsti konfliktines situacijas

30. rūpinasi asmenine sportininko gerove

31. padeda sportininkams asmeniškai

32. išreiškia savo susiţavėjimą sportininkais

33. skatina sportininką pasikliauti juo

34. skatina glaudţius ir neformalius tarpusavio santykius

35. kviečia sportininkus pas save į namus

36. giria sportininką uţ gerai atliktą darbą kitiems girdint

37. pasako sportininkui, kai jis atliko darbą ypač gerai

38. rūpinasi, kad sportininkui uţ gerą darbą būtų atlyginta

39. įvertina, kai sportininkas gerai pasirodo, ir tai parodo

40. visada įvertina ir pagiria, kai ţmogus to nusipelno

III. Aš ... Visiškai sutinku

Sutinku Nesutinku Visiškai

nesutinku

1. apskritai esu patenkintas savimi

2. kartais galvoju, kad esu nieko vertas

3. jaučiu, kad turiu daug gerų savybių

4. darbus galiu atlikti taip pat gerai kaip dauguma kitų ţmonių

5. jaučiu, kad nelabai turiu kuo didţiuotis

6. kartais aiškiai jaučiu savo nenaudingumą

7. jaučiuosi vertingas ţmogus, bent jau tikrai ne blogesnis uţ kitus

8. norėčiau labiau save gerbti

9. linkęs galvoti, kad esu nevykėlis

10. mano poţiūris į save yra teigiamas

Dėkojame uţ dalyvavimą!