LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠTYsTĖs VaiZDai...299 LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠTYsTĖs VaiZDai...

297

ISSN 1392-05882012. 58

DDaTraDiMai MinDaUGas baLKUs, VY TaUTas bUDVY Tis

LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠTYsTĖs VaiZDai XViii aMŽiUJe

Užsienio keliautojų aprašymai, atsispindintys aplankytų kraštų visuomenės gyvenimo būdą ir kultūros ypatumus, yra vertingi šaltiniai istorijos tyrimams. Šių kelionės apra-šymų studijos sudaro keliaplanio praeities pažinimo galimybę: pirma – tai būdas pažinti amžininko (šiuo atveju svetimšalio) užfiksuotus praeities visuomenės gyve-nimo ir jos kultūros atspindžius, antra – tai galimybė nūdienos skaitytojui reflektuoti praeities stebėtojo poziciją, jo požiūrį į kitakultūrę visuomenę (tarsi stebinčiojo stebė-jimas). Praeityje publikuoti kelionių aprašymai taip pat yra vertingi šaltiniai tyrinėjant stereotipų apie tam tikrą kraštą (šiuo atveju Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (toliau – LDK)) formavimąsi užsieniečių sąmonėje. Prie tokių kelionių aprašymų galima pri-skirti ir šiame darbe nagrinėjamą britų autoriaus Williamo Coxe’o1 veikalą „Kelionės į Lenkiją, rusiją, Švediją ir Daniją“2.

XViii a. tarp išsilavinusių, turtingų britų buvo itin populiarios pažintinės kelio-nės po įvairias užsienio šalis, tad W. Coxe’as, būdamas turtingų jaunuolių auklėtojas, švietėjas, ne kartą su jais leidosi į tolimas keliones po įvairius europos kraštus. Šis minėto autoriaus darbas, pirmą kartą išleistas Londone 1784 m., yra itin platus kelio-nės aprašymas apie keturių britų džentelmenų, tarp kurių pažymėtinas W. Coxe’o

1 Williamas Coxe’as (1748–1828) gimė Didžiosios britanijos karaliaus gydytojo šeimoje, Karaliaus koledže, Kembridže, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius, 1768–1771 m. buvo Kembridžo mokslo draugijos narys. 1772 m. įšventintas į anglikonų dvasininkus. Kaip mokytojas ir kilmingųjų palydovas keliavo po daugelį euro-pos šalių. Dirbo literatūrinį darbą, parengė keleto žymių britų veikėjų atsiminimus. Parašė darbų apie europos valdovų dinastijas: „History of the House of austria“ (London, 1807), „Memoirs of the bourbon Kings of spain“ (London, 1813). remdamasis savo kelionių įspūdžiais parašė tokius darbus kaip „sketches of natural“, „Political and Civil state of switzerland“ (London, 1779), „account of the russian Discoveries between asia and america“ (London, 1780), „Travels into Poland, russia, sweden and Denmark“ (London, 1784), „Travels in switzerland“ (London, 1789), „Letter on secret Tribunals of Westphalia“ (London, 1796), „Historical Tour in Monmounthshire“ (London, 1801).

2 W. Coxe, Travels into Poland, Russia, Sweden and Denmark, London, 1784.

MinDaUGas baLKUs, VY TaUTas bUDVY Tis

298

auklėtinis lordas George’as Herbertas, būsimasis 11-asis Pembruko grafas, pažintinę kelionę po abiejų Tautų respubliką, rusiją, Švediją bei Daniją 1778–1779 m. Vei-kale pateikiami ne vien subjektyvūs kelionių įspūdžiai ir vaizdai, bet ir gausios to meto enciklopedinės žinios apie aplankytų šalių gamtą, ūkį, kultūrą, politinę sistemą, visuomenę, kariuomenę ir kt. Ši W. Coxe’o knyga susilaukė nemenko populiarumo Vakarų europoje, buvo išversta į kitas kalbas (prancūzų, vokiečių), anglų kalba išėjo keliolika leidimų (net XX–XXi a. šis veikalas buvo ne kartą perleistas).

Šio darbo tikslas yra išnagrinėti Williamo Coxe’o veikalą „Kelionės į Lenkiją, rusiją, Švediją ir Daniją“ ir jame pateikiamą informaciją apie Lietuvos Didžiąją Kuni-gaikštystę (toliau – LDK). Šiam tikslui įgyvendinti keliami šie uždaviniai: 1) atskleisti, kaip W. Coxe’o kelionės aprašyme vertinamos keliavimo per LDK sąlygos (kelių, apgyvendinimo vietų būklė ir kt.); 2) išsiaiškinti, kokį įspūdį W. Coxe’ui paliko kelio-nėje matytas LDK kraštovaizdis, aplankytos vietovės; 3) išnagrinėti, kaip minėtasis autorius reflektavo pastebėtus LDK socioekonominės santvarkos (baudžiavos ir kt.) ir visuomenės gyvenimo būdo bruožus; 4) įvertinti, kiek to meto kontekste (XViii a.) W. Coxe’o veikalas prisidėjo kuriant naujus ir papildė Vakarų europoje jau egzista-vusius stereotipus apie LDK. Šiame straipsnyje pasirinkta nagrinėti tik tuos skyrius, kuriuose aprašyta W. Coxe’o kelionė per LDK teritoriją.

XViii a. ii pusėje – XiX a. pradžioje anglų kalba pasirodė ir daugiau kelionių apra-šymų3, kuriuose pasakojama keliavimo per LDK (abiejų Tautų respubliką (toliau – aTr)) patirtis, bent fragmentiškai minimos aTr politinio gyvenimo, ūkio, kultūros, socialinio gyvenimo realijos ir kt. Tačiau daugelis šių tekstų nėra patekę į Lietuvos istoriografijos apyvartą, tad Lietuvos istorikams, o juo labiau plačiajam skaitytojų ratui yra menkai žinomi. Lietuvos istoriografijoje nedaug dėmesio skirta XViii a. Vakarų europos autorių tekstams apie LDK (aTr) nagrinėti. reta išimtimi Lietuvos istoriografijoje galima laikyti rūsčio Kamuntavičiaus daktaro disertaciją, kurioje be daugybės kitų tipų šaltinių nagrinėti ir kelionių aprašymai, rašyti XVi–XVii a. per LDK keliavusių italų ir prancūzų autorių4.

nagrinėjamos knygos ištraukoje (i tomo, 2 knygos, Vi ir Vii skyriuose)5 W. Coxe’as aprašė kelionę iš Varšuvos iki LDK (aTr) sienos su rusija (paskutinė jo minima vieta aTr teritorijoje nača6). atstumą nuo Varšuvos iki Gardino, maždaug 300–350 km,

3 burnett G., View of the present state of Poland, London, 1807; James J. T., Journal of a Tour in Germany, Sweden, Russia, Poland, in 1813–1814, vol. 2, London, 1819; Johnston r., Travels through part of the Russian Empire and the Country of Poland along the southern shores of the Baltic, new York, 1816; Marshall J., Travels through Holland, Flanders, Germany, Denmark, Sweden, Lapland, Russia, the Ukraine and Poland in the years 1768, 1769, and 1770, vol. 3, London, 1772; neale a., Travels trough Some Parts of Germany, Poland, Moldavia and Turkey, London, 1818.

4 Kamuntavičius r., Lietuvos įvaizdžio stereotipai italų ir prancūzų XVI–XVII a. literatūroje, [daktaro disertacija], Kaunas, 2002.

5 naudotasi antruoju šios knygos leidimu anglų kalba. Coxe W., Travels into Poland, Russia, Sweden and Den-mark, vol. 1, London, 1785.

6 nača [orig. naitza] – kaimas Vitebsko vaivadijoje, į rytus nuo barysavo.

299

LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠT YsTĖs VaiZDai XVii i aMŽiUJe

keliautojų grupė įveikė per apytikriai 4 dienas (nuo 1778 m. rugpjūčio 10 iki 13 d.), per dieną vidutiniškai nukeliaudavo po 70–90 km. o atstumą nuo Gardino iki aTr (LDK) ir rusijos sienos (nuo Gardino iki rusijos pasienyje buvusio Toločino7 [orig. Tolotzin] miestelio, kuris buvo jau rusijos teritorijoje, buvo maždaug 400–450 km) keliautojų grupė įveikė per apytiktiai 6 dienas (nuo 1778 m. rugpjūčio 14 iki 20 d.), keliavimo sparta siekė tik 60–80 km per dieną. Tai, matyt, lėmė miškingesnė rytinė valstybės dalis. Kelionė per aTr teritoriją buvo gana intensyvi ir varginanti, be to, laiko stygius trukdė geriau susipažinti su lankomomis vietovėmis.

aprašydamas Lenkijos ir Lietuvos valstybinius santykius W. Coxe’as trumpai aptarė abiejų šalių tarpvalstybinių ryšių raidą nuo 1386 m. (turima galvoje 1385 m. Krėvos aktu sudaryta personalinė dinastinė sąjunga) iki 1569 m. Liublino unijos. Jis rašo, kad Lietuva iki 1386 m. buvo visiškai suvereni valstybė, valdoma savo valdovų, kariavusi su Lenkija. Tačiau Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila vedė Jadvygą, tapo Lenkijos karaliumi ir pradėjo valdyti abi valstybes. Jogailos įvykdytas Lietuvos krikš-tas buvo aprašytas kaip didis šio valdovo darbas. Pats lietuvių krikštas (pabrėžiant pagonių lietuvių prietaringumą ir vėlesnį jų krikštijimą tiesiog būriais) aprašomas remiantis autentiškomis žiniomis, tačiau šiuo atveju ne itin objektyviu XV a. lenkų kronininko Jono Dlugošo vertinimu8. Teigiama, kad iki 1392 m., kai Jogaila oficia-lią valdžią Lietuvoje suteikė Vytautui (astravo sutartimi), Lietuvoje vyko pilietinis karas. Minimi 1401 m. Vilniaus susitarimai (šiuolaikinėje istoriografijoje žinomi kaip Vilniaus ir radomo susitarimas) ir 1413 m. Horodlės aktai – čia pabrėžtas, esant reikalui, jungtinio seimo šaukimas Liubline arba Parčeve. o Žygimantas senasis api-būdintas kaip valdovas, suvienijęs dvi suverenias valstybes9. Tai reikėtų komentuoti taip, jog 1506 m., mirus Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui alek-sandrui Jogailaičiui, Lietuvos bajorai šio brolį Žygimantą paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu patys vieni, nesilaikydami 1501 m. Melniko akto dėl bendrų abiem vals-tybėms valdovo rinkimų. Lenkų bajorija, kad nenutrūktų asmeninė karalystės ir kuni-gaikštystės unija, 1506 m. išsirinko Žygimantą savo karaliumi10. W. Coxe’as teigė, kad iki Liublino unijos (1569 m.), kai abi tautos buvo įtrauktos į vieną respubliką, abiejų valstybių tarpusavio ryšys buvo daugiau aljansas nei unija11. W. Coxe’as LDK ir Len-kijos unijinius ryšius vertino pozityviai, kaip suartinusius abiejų valstybių politines tautas. Šią nuomonę galėjo lemti ir tai, jog pasakodamas LDK istoriją W. Coxe’as rėmėsi šaltiniais, kurie Vakarų europai skelbė daugiausia lenkų suformuotą požiūrį į LDK istoriją. Tuometinį aTr valdovą stanislovą augustą Poniatovskį W. Coxe’as

7 Toločinas – miestas vakarinėje Vitebsko vaivadijos dalyje, minimas nuo XV a. i pusės. 8 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, sud. n. Vėlius, Vilnius,

1996, p. 542–544.9 Coxe W., Travels into Poland, Russia, Sweden and Denmark, vol. 1, London, 1785, p. 190.10 Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.): enciklopedinis žinynas, Vilnius, 2008, p. 113.11 Coxe W., min. veik., p. 190.


300

vertino teigiamai, kaip prisidėjusį prie daugelio pozityvių dalykų atsiradimo šalyje (pvz., medicinos mokyklos, manufaktūrų Gardine ir kt.). sunku pasakyti, kiek tokį vertinimą lėmė vertybinės autoriaus nuostatos (pagarba monarchui apskritai) ir kiek asmeninės simpatijos s. a. Poniatovskio personai (priminsime, jog W. Coxe’as buvo maloniai priimtas paties karaliaus jo rezidencijoje Varšuvoje).

W. Coxe’as užsiminė apie rusijos kariuomenės dalinius, matytus aTr teritori-joje. Prie Vengrovo britų džentelmenų dėmesį patraukė rusų karių korpusai, padalyti į keturias dalis. Važiuodami pro barysavą jie matė rusijos kareivių, besirengiančių keliauti į Varšuvą12, stovyklą. Šie vaizdai iliustruoja paradoksalią ir dramatišką to meto aTr padėtį, kai per formaliai suverenios valstybės teritoriją taikos metu laisvai judėjo svetimos šalies kariuomenė. rusijos kariuomenė aTr teritorijoje buvo dislokuojama nuo 1717 m., nebyliojo seimo laikų. (1789 m., vykstant rusijos ir Turkijos karui, ji iš aTr buvo kuriam laikui išvesta13.). Tai reiškė rusijos įtakos įtvirtinimą aTr vidaus ir užsienio politikoje.

Kelių infrastruktūros prastumas, sunkios keliavimo sąlygos buvo akcentuojamos daugelio vakariečių (italų, prancūzų), keliavusių per aTr XVi–XVii a., tekstuose14. Prasti, sunkiai pravažiuojami LDK keliai, begriūnantys, neprižiūrimi tiltai – dažnas W. Coxe’o kelionės per LDK aprašymo motyvas15. 1793 m. per LDK keliavęs moky-tojas Frydrichas Šulcas savo atsiminimuose LDK kelius vertino patenkinamai ir teigė, kad per visą kelionę iš Mintaujos į Gardiną jis matė tik 4 ar 5 vietas, kur buvo galima įklimpti16. 1814 m. britas robertas Johnstonas, keliavęs iš naugarduko į Gardiną, pažymėjo, jog keliai buvo smėlingi, pilni supuvusių medžių kamienų ir kelmų17. Prastą kelių infrastruktūrą lėmė ilgametė aTr decentralizacija, nes daugelis privačių valdų savininkų nesistengė plėtoti per savo žemes ėjusių kelių, o silpna centrinė val-džia buvo nepajėgi iš esmės pagerinti šalies kelių infrastruktūrą.

W. Coxe’as keliaudamas per LDK nuolat kartojo, kad vietos (karčemos, pašto stotys), kur jie apsistodavo, buvo labai varganos, nešvarios, be elementarių patogumų18. Panašią nuomonę apie prastas karčemas ar pakelės namus buvo susidarę dauguma per aTr keliavusių XVi–XViii a. Vakarų europiečių. Štai XVii a. ii pusėje per LDK keliavęs prancūzas G. de Tende rašė, kad aTr nebuvo įprastų pakelės užeigų kaip Vakarų euro-poje. esą pakelėse stovėjusių pastatų kambariuose būdavo tokia nešvara ir toks dvokas, kad keliautojai mieliau nakvodavo tvarte greta gyvulių negu apsistodavo apšnerkštuose

12 Ten pat, p. 205.13 rakutis V., LDK kariuomenė Ketverių metų seimo laikotarpiu (1788–1792), Vilnius, 2001, p. 26.14 Kamuntavičius r., min. veik., p. 34–35.15 Coxe W., min. veik., p. 206.16 Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), parengė J. Jurginis, a. Šidlauskas,

Vilnius, 1988, p. 122.17 Johnston r., min. veik., p. 356.18 Coxe W., min. veik., p. 203, 207.

301


kambariuose19. Minėtasis Frydrichas Šulcas žinojo W. Coxe’o kelionės per aTr apra-šymą, kuriame LDK pašto stotys ar karčemos buvo vaizduojamos kaip siaubingo apsi-leidimo ir atsilikimo pavyzdys, bet, priešingai, tarsi oponavo W. Coxe’ui (norėjo apginti pašto stočių garbę) ir LDK pašto stotis aprašė teigiamai, esą jose visada buvo galima gauti gerą šiaudų patalą, pavalgyti ar atsigerti20. W. Coxe’as atkreipė dėmesį, kad pašto vežikais dirbo dešimties ar dvylikos metų berniukai, dažnai menkai teapsirengę (marš-kiniais ir kelnėmis), kartas jodavo net be balno, nors atstumai tarp stočių buvo 20–30 angliškų mylių21 (apie 32–48 km). F. Šulcas pateikė ganėtinai teigiamus atsiliepimus apie pašto vežikus (mandagūs, palyginti greitai vežę) ir taip pat paminėjo menką vežikų aprangą22. XiX a. pirmajame dešimtmetyje po Lenkiją keliavęs britas George’as bur-nettas atkreipė dėmesį į lenkiškų pakelės užeigų ir jų šeimininkų (dažniausiai žydų) nešvarą, teigdamas, kad anglijos karaliaus Henriko Viii laikų (XVi a. i pusė) anglų namai atrodė truputį geriau23. Prastos karčemos, pakelės namai ar pašto stotys rodė žemesnį LDK negu Vakarų europos materialinės kultūros, ūkio lygį, kuris keliautojams itin krito į akis. Tačiau dėl nedidelio gyventojų skaičiaus ir menko keliautojų srauto LDK beveik nebuvo ekonominių galimybių privačiai plėtoti pakelės užeigas bei pašto stotis, o silpna centrinė valdžia to padaryti nepajėgė.

W. Coxe’as pamini žmogaus sukeltų gaisrų nuniokotus miškus, tai svarbus paste-bėjimas, nes atskleidžia, kokiu būdu XViii a. LDK buvo gaunamas terpentinas (spy-gliuočių medžių sakų sudedamoji dalis)24. apie išdegintų miškų plotus užsimena ir F. Šulcas, keliavęs per LDK po penkiolikos metų nuo W. Coxe’o kelionės25. Šis keliau-tojų užfiksuotas reiškinys parodo, kaip siekiant gauti terpentino buvo brutaliai naiki-nami ištisi miškų plotai, kuriems regeneruoti prireikdavo daugelio metų.

nuo XVi a. dauguma apie LDK rašiusių Vakarų europos autorių nepraleisdavo progos paminėti meškų miškuose, šitaip buvo kuriamas LDK – gūdžiuose miškuose paskendusios šalies – stereotipas. Štai anglas b. o‘Connoras rašė apie Lietuvos miš-kuose meškų išaugintus vaikus26, prancūzas Ph. avrilis – apie smurgonyse veikusią didžiausią europoje meškų dresavimo mokyklą27. W. Coxe’as savo tekste irgi atidavė

19 De Tende G. (pseud. sieur de Hauteville), Relation historique de la Pologne contenant le pouvoir de ses rois, leur élection et leur couronnement, les privileges de la noblesse, la religion, la justice, les moeurs et les inclinations des Polonois avec plusieurs actions remarquables, Paris 1687, p. 283.

20 Kraštas ir žmonės.., p. 122.21 Coxe W., min. veik., p. 201.22 Kraštas ir žmonės.., p. 121.23 burnett G., min. veik., p. 67–68.24 Coxe W., min. veik., p. 202.25 Kraštas ir žmonės.., p. 122–123.26 o’Connor b., The History of Poland in several letters to persons of quality..., t. 1, London, 1698, p. 342–343.27 avril Ph., Voyage en divers Etats d’Europe et d’Asie, Etrepris pour découvrir un nouveau chemin à la Chine. Conte-

nant Plusieurs Remarques curieuses de Physique, de Geographie, d’Hydrographie & d’Histoire. Avec une description de la grande Tartarie, & des differens Peuples qui l’habitent, Paris, 1692.


302

duoklę meškų temai. Jis pateikė įrenginio privilioti meškoms per medžioklę aprašymą. Pasak autoriaus, apskritas apsauginis lentų barjeras buvo prikalamas prie medžio, už kurio turėjo slėptis meškos vejamas valstietis, kol medžioklės dalyviai pribaigs atvi-liotą mešką. Tai parodo, kiek teverta buvo paprasto žmogaus (valstiečio) gyvybė28.

savo veikale W. Coxe’as lakoniškai aptarė keletą LDK miestų ir miestelių, trumpai apibūdino jų urbanistinį kraštovaizdį. Lenkijos ir LDK pasienyje įsikūrusi balstogė aprašyta kaip tvarkingas ir gražus miestas (plačios gatvės, tinkuoti namai). aukštesnę balstogės miesto tvarką autorius siejo su branickių šeima, kuri miestą valdė jau nuo XVii a. ii pusės. Teigiamą balstogės vaizdą pateikė ir 1793 m. per ją keliavęs F. Šul-cas, kuris išsakė savo pastabas apie pakilią ir džiaugsmingą atmosferą šiame mieste29. rašydamas apie Gardiną W. Coxe’as pažymėjo, kad Vilnius yra sostinė, tačiau Gar-dinas laikomas pagrindiniu miestu Lietuvoje30. Gardinas pristatytas kaip didelė ir padrika vieta, kurioje gyvena apie tris tūkstančius krikščionių (neskaitant dirbančių manufaktūrose) ir tūkstantis žydų. akcentuota, kad Gardinas yra miestas, kuriame nuo 1673 m. Lietuvos bajorai buvo išsireikalavę rengti kas trečią aTr seimą. Panašų slogų Gardino vaizdą pateikė ir F. Šulcas, pabrėžęs tamsių medinių lūšnų ir mūrinių bažnyčių su bokštais, mūrinių rūmų ir namų kontrastą31. Tęsiant kelionę į rytus nuo Gardino, W. Coxe’as fragmentiškai teaprašė tik keletą stambesnių LDK miestų, t. y. naugarduką ir Minską. naugardukas jam pasirodė kaip varganas ir skurdus medi-nis miestas su stūksančiais apgriuvusiais, apleistais pastatais. Minskas padarė geresnį įspūdį ir lygindamas jį su prieš tai aplankytu Myriumi apibūdino „kaip prabangos ir grožio buveinę“ bei kaip „didelį miestą“, ten jam pavyko gauti padoresnę nakvynės vietą32. W. Coxe’o minėti griuvėsiai, apleisti pastatai pietrytiniuose LDK miestuose galėtų liudyti, kad šie miestai dar nebuvo visiškai atsigavę nuo netekčių (demografinių ir kt.), patirtų per Šiaurės karą.

Daug dėmesio šiame kelionės aprašyme W. Coxe’as skyrė Lietuvos manufaktūroms, antano Tyzenhauzo įkurtoms Gardine. Jis pateikė gana slogų jų vaizdą (įsikūrusios buvu-siose arklidėse); išvardijo jose gaminamus gaminius (įvairius audeklus, linines, medvil-nines, šilkines medžiagas ir t. t.). Kritikavo darbą manufaktūrose, paremtą ne laisvu, o baudžiaviniu darbu: W. Coxe’ui – išsilavinusiam britui Švietimo epochoje – atrodė kažkas neįtikėtina, kad žmonės manufaktūrose dirbo ne laisvai, o verčiami ir dėl to tarp jų nebuvo svarbiausio kapitalizmo požymio – konkurencijos. W. Coxe’as apibendrino: ,,Šie gamintojai vis dar yra savo kūdikystėje.“33 Jis taip pat pažymėjo, kad Gardino manufaktūrose dirbo ir valstiečių vaikai. Jie galėjo sudaryti daugiau negu ketvirtadalį

28 Coxe W., min. veik., p. 206–207.29 Kraštas ir žmonės.., p. 102.30 Coxe W., min. veik., p. 188.31 Kraštas ir žmonės.., p. 100.32 Coxe W., min. veik., p. 202–203.33 Ten pat, p. 197.

303


manufaktūrų darbininkų (apie 1500 suaugusiųjų (valstiečių) ir apie 600 vaikų), vaikų darbas trukdavo daugiau kaip 13 valandų per parą, o už nepakankamą uolumą darbe jie buvo mušami34. XViii a. vaikų darbas manufaktūrose ar fabrikuose nebuvo laikomas išnaudotojišku ir buvo gana plačiai taikomas net Vakarų europos šalyse.

W. Coxe’as gana plačiai aprašė susitikimą su Lietuvoje dirbusiu garsiu prancūzų gamtininku Žanu emenueliu Žiliberu (Jean emenuel Gilibert). Kaip žinia, 1775 metais antanas Tyzenhauzas pasiūlė Ž. e. Žiliberui drauge organizuoti medicinos mokyklą Gardine, šis nedvejodamas paliko gimtinę, kartu atsigabeno vertingą gamtos mokslų knygų biblioteką, herbariumus. Gardine jis įkūrė medicinos mokyklą, ligo-ninę, vaistinę, anatomijos kabinetą ir dar vieną botanikos sodą. Ž. e. Žiliberas buvo pirmasis pradėjęs Lietuvos floros tyrimus Gardino, o vėliau ir Vilniaus apylinkėse35. Visą surinktą medžiagą jis aprašė penkių dalių veikale „Lietuvos flora“ (W. Coxe’o minima ,,Flora Lituanica“), kur apibūdinta 778 augalų rūšys, nurodoma jų augimo vieta, vegetacijos laikas, augalų panaudojimas.

W. Coxe’as žavėjosi ne tik Ž. e. Žilibero Lietuvos floros tyrinėjimais, bet ir pats domėjosi Lietuvos fauna bei gamtiniais ištekliais. Jis aistringai aprašė stumbro patelę (lygino su aristotelio Bonasus bei Cezario Urus) ir remezą – nedidelę zylių rūšį. Kny-goje net įdėta jo daryta remezos paukštelių ir jų lizdo graviūra36. Taip pat rašė, kad Lietuva turi gintaro (iškasamo miškuose) ir geležies rūdos (Ferum limosum). išvardijo dažniausiai čia randamus mineralus37 (agatą, ametistą, chalcedoną, granatą, jaspį, kar-neolį, „katės akis“, topazą ir kt.).

W. Coxe’as per kelionę pastebėjo keletą įdomių bajoriškos gyvensenos ir etoso bruožų. aprašė, kaip Minske jis ir jo bendrakeleiviai, anglų džentelmenai, iš bajoro gavo patarimą visada nešiotis su savimi kardą, jeigu norėjo būti laikomi kilmingai-siais38. nuolatinis ginklo (kardo, špagos ar kt.) nešiojimasis buvo LDK bajorų privi-legija ir statuso ženklas, rodantis kilmingumą, taip pat ir apsigynimo nuo įžeidimo priemonė39. balstogėje keliautojai buvo pakviesti į vaišes, kuriose jie vieno neįvar-dyto didiko buvo paklausti, ar nesivežioja savo lovų. neigiamas atsakymas tą didiką labai nustebino40. Tai parodo, kad tuo laikotarpiu (XViii a. pab.) daugelis vietinių kilmingųjų jau turėjo lovas, kurias imdavo kartu su savimi į tolimas keliones. Per vakarienę su antanu Tyzenhauzu Gardine W. Coxe’as atkreipė dėmesį, kad prie stalo

34 Marčėnas r., Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769 m., Vilnius, 1969, p. 45–46.35 Vilniaus universiteto istorija 1579–1803, Vilnius, 1976, p. 246–247, 253–254, 262–263.36 Coxe W., min. veik., p. 194–195.37 Šie mineralai, kurie yra įvairios kvarco atmainos (išskyrus granatą, topazą), iš tikrųjų galėjo būti randami tuo-

metinėje LDK (aTr) teritorijoje (konsultavo dr. arūnas Kleišmantas).38 Coxe W., min. veik., p. 203.39 Guzevičiūtė r., Tarp Rytų ir Vakarų: XVI–XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai,

Vilnius, 2005, p. 21–22.40 Coxe W., min. veik., p. 186.


304

buvo aštuoniasdešimt didikų ir visi, išskyrus keletą, vilkėjo nacionaliniais drabužiais ir buvo ,,nuskustomis galvomis pagal lenkų madą“41. Čia nuskustų galvų priskyrimas ,,lenkų madai“ neabejotinai sietinas su sarmatizmo ideologija, vyravusia Lenkijoje. (W. Coxe’as rašė apie balstogėje branickių rūmuose matytą aTr valdovo augusto iii portretą ,,su nuskusta galva pagal lenkišką madą, kaip jis atrodė per karūnavimą“42. Tik neaišku, ar šis valdovas išties buvo plikas, ar tik toks vaizduojamas. Kad ir kaip būtų, sarmatizmo įtaka, bent jau dailės sferai, akivaizdi.). nuo XV a. pab. sarmatiz-mas kaip įvairialypė slavų kilmės teorija tapo detaliai aptarinėjama tema Lenkijos istorikų raštuose, o nuo XVi a. pab. susipynė su lietuvių romėniškosios kilmės mitu ir išsirutuliojo į vyraujančią polonocentristinę, bajoriškosios demokratijos santvarką, aprobuojančią abiejų Tautų respublikos ideologiją43. ilgainiui sarmatizmas apėmė ir privataus gyvenimo sferą, taip pat dailę, aprangos stilių, netgi apibūdino tam tikrą laikyseną44. nuskusta galva – tipiškas sarmatiškojo stiliaus atributas. Šis W. Coxe’o pastebėtas faktas liudija apie gilią LDK kultūrinę polonizaciją į ,,tikrąją Lietuvą“ (Lituania propria) įeinančiose ir net tokiose šiandieninei Lietuvai etniškai artimose vietovėse kaip Gardinas.

beteisiška ir vargana LDK valstiečių padėtis W. Coxe’ą sukrėtė. Jis stebėjosi, kokie maži galėjo būti žmonių (valstiečių) poreikiai. ankstesnėse savo kelionėse jam teko lankytis Šveicarijoje, kuri tuo metu buvo gana vargingas kraštas, nes daug gyventojų negalėdami savo šalyje užsidirbti pragyvenimui emigruodavo. W. Coxe’as palygino šveicarų ir LDK valstiečių padėtį, bet šių padėtis buvo kur kas blogesnė. Jį šokiravo valstiečių begalinis vergiškas nuolankumas prieš aukštesnio luomo žmones45. apgai-lėtina valstiečių padėtis, sunki baudžiava LDK ir Lenkijoje buvo aprašoma įvairių Vakarų europos šalių autorių veikaluose, pradedant XV–XVi a. per LDK keliavu-sių užsieniečių sigizmundo Herberšteino, aleksandro Gvagninio tekstais46. XViii amžiuje, Švietimo epochoje, baudžiava itin griežtai kritikuota. 1777 m. išleistas britų autoriaus J. Williamso veikalas, nagrinėjantis Šiaurės europos šalių politines ir eko-nomines santvarkas, pabrėžė, kad aTr bajorai vykdė baudžiauninkų engimą, o pati baudžiava prilygo vergovei, nes valstiečiai aTr buvo laikomi visiška žemvaldžio nuo-savybe47 (pirkdavo ir parduodavo kaip arklius ar avis). XiX a. pradžioje po buvusios aTr žemes keliavęs G. burnettas pabrėžė valstiečių abejingumą ir net apatiją savo

41 Ten pat, p. 198.42 Ten pat, p. 187.43 Vasiliauskas a., antika ir sarmatizmas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius,

2001. p. 13–26.44 Ten pat, p. 26.45 iškalbingas fragmentas, kuriame valstietis kelyje stovi nusiėmęs kepurę, kol aukštesnio luomo žmogus išnyksta

už horizonto, žr.: Coxe W., min. veik., p. 208.46 Šimkauskienė J., sigizmundas Herberšteinas apie Lietuvą, Literatūra, 1983, nr. 25 (3), p. 48–52; Kraštas ir

žmonės.., p. 68.47 Williams J., The rise, progress, and present state of the northern governments, vol. ii, London, 1777, p. 626, 634.

305


būčiai pagerinti, o pačius valstiečius pavadino modernių laikų helotais48. Kitas britų autorius adamas neale’as, lankęsis buvusiose aTr žemėse XiX a. pradžioje, lenkų valstiečių gyvenimo sąlygas sulygino su galvijų padėtimi49. XViii a. Vakarų euro-poje baudžiava jau buvo praeityje, Vidurio europoje – Šventojoje romos imperi-joje ji galutinai panaikinta valdant Juozapui ii (XViii a. pab.), o rusijoje baudžiavos engiamų valstiečių agonija tęsėsi iki 1861 m. (Lenkijos Karalystėje baudžiava panai-kinta 1807 m.).

Žydai – neatskiriama tuometės aTr socialinės panoramos dalis – neliko nepa-stebėti ir W. Coxe’o. Jau vykstant iš balstogės į Gardiną keliautojų dėmesį patraukė elgetos ir minios žydų. W. Coxe’as sutiko daug žydų, kurie buvo vežikai, smuklinin-kai, prekybininkai, netgi žemdirbiai; jam net pasirodė, kad LDK buvo įsikūręs tarsi žydų „centras“ [orig. headquarters]50. Kiek daug žydų buvo įsikūrę aTr miestuose bei miesteliuose ir kaip aktyviai jie vertėsi, tai pastebėjo ir kiti XiX a. pradžioje per kraštą keliavę autoriai. 1814 m. W. Coxe’o lankytas vietoves (Tolociną ir kt.) aprašė britas robertas Johnstonas, jis taip pat atkreipė dėmesį, kad čia gyvena daug žydų, bet juos apibūdino neigiamai, kaip itin linkusius sukčiauti51. Kitas britas Johnas Thomas Jamesas, antrindamas W. Coxe’ui, teigė, kad buvusiose aTr žemėse žydai užsiėmė visokiausia komercine veikla, o kartais netgi dirbdavo žemę, bet toks žydų aktyvumas jam sudarė įspūdį, jog jų buvo kur kas daugiau negu iš tikrųjų52. W. Coxe’as, atvy-kęs į žydų karčemą, pastebėjo, kad jų elgesys (tamsioje patalpoje maišė katilą), juoda apranga, ilgos barzdos, kiek priminė stereotipišką burtininko-mago įvaizdį. Kadangi to meto Vakarų europoje (XViii a. pab.) raganų bei raganių teismai ir jų deginimas buvo jau pasibaigęs, tad W. Coxe’ui nebuvo jokių paskatų žydus laikyti tikrais raga-niais, priešingai, jis juos pavadino „mūsų senais draugais“53, tuo parodydamas pozi-tyvų jų vertinimą.

baigdamas rašyti apie LDK britų keliautojas nemažai dėmesio skyrė kaltūnui, pava-dinęs jį Plica Polonica54. Kaltūnas buvo gana paplitęs tarp to meto aTr vargingųjų. remdamasis dr. Vicato traktatu, W. Coxe’as nurodė šios ligos simptomus ir keliamą diskomfortą, nusakė galimas priežastis (prastas oras, maistas, vanduo, higienos stoka ir kt.). Pabaigoje taikliai pastebėjo, kad Plica Polonica buvo problema tų šalių ir visuo-

48 burnett G., min. veik., p. 94–96.49 neale a., min. veik., p. 130.50 Coxe W., min. veik., p. 201.51 Johnston r., min. veik., p. 329, 334.52 James J. T., min. veik., p. 367.53 Coxe W., min. veik., p. 205.54 Plica Polonica (lot. trichoma, populiariai vadinamas kaltūnu) – tarsi veltinis susivėlę ir neiššukuojami galvos

plaukai. Lietuvoje kaltūnas buvo paplitęs XVi–XiX a. Jo susidarymas liaudyje buvo aiškinamas Dievo bausme už nuodėmes; iki pat XiX a. dauguma mokslininkų manė, kad tai infekcinė ar netgi paveldima liga. Tik XiX a. ii pusėje išsiaiškinta, jog kaltūnas susidarydavo dėl prastos kūno higienos, menkos plaukų priežiūros ir ypač retai juos plaunant.


306

menių, kurios nesugebėjo pasinaudoti medicinos mokslo pažanga55. Paveiktus Plica Polonica, susivėlusius, varganus žmones aprašė ir britas r. Johnstonas, kuris taip pat ligos vystymąsi siejo su lipniu skysčiu, pažeidžiančiu plaukų šaknis56.

iŠVaDos

1. W. Coxe’as keliavimo sąlygas per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietrytines teritorijas apibūdino daugiausia neigiamai. autorius ne kartą minėjo sunkiai prava-žiuojamus, siaurus ir neprižiūrėtus kelius (užvirtę medžiais, kelmuoti ir pan.), kurie neretai driekėsi per miškingas vietoves, autorius užsiminė ir apie prastos būklės, nepri-žiūrėtus tiltus. Dauguma W. Coxe’o minėtų karčiamų, pašto stočių ar įvairių kitų apsistojimo vietų charakterizuotos itin neigiamai, kaip nešvarios, dažniausiai neturin-čios nė minimalių patogumų (prastas maistas, nėra stalo įrankių, indų ir kt.).

2. aplankytosios LDK teritorijos dalies kraštovaizdį W. Coxe’as vaizdavo kaip miš-kingą, su vietomis įsiterpusiais laukais ir nedideliais miestais bei miesteliais. Gardiną jis apibūdino kaip miestą, apimtą nuosmukio, su kadaise buvusios didybės ženk lais (apgriuvę rūmai ir kt.), naugardukas pasirodė kaip sunykęs miestas, kuriame domi-navo medinė statyba, o Minską W. Coxe’as vertino gana palankiai, kaip didelį ir gana tvarkingą miestą. Kitų aplankytų gyvenviečių (Myriaus, načos) būklę jis vertino itin prastai.

3. LDK socioekonominė santvarka, pagrįsta luomine visuomene ir feodaliniu ūkiu, Švietimo idėjų paveiktam W. Coxe’ui atrodė nepažangi ir ydinga. Jis akcen-tavo sunkias baudžiavos sąlygas, kurios per ilgą laiką suformavo vergiškai nuolankaus, neturinčio atsakomybės jausmo ir nemotyvuoto (apatiško) žmogaus (valstiečio) tipą. W. Coxe’as valstietijos socialinį ekonominį apatiškumą (ūkinės tarpusavio konkuren-cijos nebuvimą) laikė esminiu kliuviniu pažangesniam gamybos būdui – kapitalizmui įsitvirtinti. aukštasis visuomenės sluoksnis – bajorai (aristokratai), jų gyvensena ir elgesys (mandagus keliautojų sutikimas ir kt.), politinis aktyvumas W. Coxe’o vertinti iš esmės teigiamai. Gausi LDK žydų bendruomenė W. Coxe’o traktuota gana teigia-mai, jis pabrėžė žydų aktyvumą prekyboje ir teikiant paslaugas (vežikai; pakelės namų, karčemų laikytojai ir kt.).

4. W. Coxe’as, kaip ir daugelis kitų XViii a. apie abiejų Tautų respubliką rašiu-sių Vakarų europiečių, į aTr žvelgė kaip į Lenkiją (tai atspindi ir knygos pavadini-mas), LDK telaikydamas Lenkijos provincija. rašydamas apie prastas keliavimo per LDK sąlygas, sunkią baudžiavą, valstiečių apatiškumą ir socialinį neteisingumą, W. Coxe’as papildė Švietimo epochos vertybių dvasia rašiusiųjų autorių vertinimus, kurie

55 Coxe W., min. veik., p. 210.56 Johnston r., min. veik., p. 47–48.

307


kritikavo sustingusią ir ydingą aTr socialinę ekonominę santvarką. Ši W. Coxe’o knyga buvo ganėtinai populiari Vakarų europoje, jos vertimai pasirodė ir kitomis kalbomis (prancūzų, vokiečių). W. Coxe’o veikalas (LDK realijoms skirta tik keliasde-šimt puslapių) neformavo kokybiškai naujų stereotipų apie LDK, tik papildė ir įtvir-tino Vakarų europiečių sąmonėje jau egzistavusius stereotipus apie LDK kaip menkai išvystytą, ekonomiškai ir kultūriškai atsilikusį, sunkios baudžiavos prislėgtą kraštą ir kt.

***

Toliau pateikiamos ištraukos iš Williamo Coxe’o veikalo „Kelionės į Lenkiją, rusiją, Švediją ir Daniją“ (orig. „Travels into Poland, russia, sweden and Denmark“)57.

Vi sKYriUs

( Ve r t ė V y t a u t a s b u d v y t i s )

Išvykimas iš Varšuvos. – Balstogė. – Linksmybės pas grafienę Branicki rūmuose. – Lietuvos Kunigaikštystė. – Sąjunga su Lenkija. – Gardino apibūdinimas. – Seimai. – Botanikos sodas. – Lietuvos bendroji produkcija. – Laukinio jaučio atvejis. – Apie remezą ir jos nukarusį lizdą. – Manufaktūros. – Atrakcijos. – Lenkų svetingumas. – Rinkimai, pietūs ir balius.

Prieš išvykstant iš Varšuvos gavome dar vieną jo didenybės maloningumo išraišką, jo paties ranka rašytą laišką Gardino pašto viršininkui, nurodantį, kad turėtume gauti kiekvieną kambarį, kurį įmanoma gauti, ir kad mums turi būti leista aplankyti manu-faktūras ir kiekvieną sudominusį objektą.

išvykome iš sostinės rugpjūčio 10 dieną, kirtome Vyslą ir pravažiavome Pragos58 priemiesčius. Maždaug už mylios nuo Varšuvos prasideda miškas ir tęsiasi beveik išti-sai aštuoniolika mylių. Vengrove59 matėme rusų karių korpusą, apgyvendintą mieste-lyje. Kai kurios mūsų maršruto vietovės, nors labai apgailėtinos, turėjo savo policiją ir teismus. Medinės trobelės daugiausia šiaudiniais stogais, kai kurios mediniais stogiais ir tik kelios dengtos čerpėmis. Vietovės buvo daugiausia smėlėtos ir lygios, iki atvy-

57 Coxe W., Travels into Poland, Russia, Sweden and Denmark, London, 1785, vol. 1, book 2, p. 184–210: Vi skyrių vertė Vytautas budvytis, Vii – Mindaugas balkus.

58 Praga – nedidelis miestelis šalia Varšuvos dešiniajame Vyslos krante. 1791 m. prijungtas prie Varšuvos ir dabar esantis vienu iš šio miesto rajonų.

59 Vengrovas (lenk. Wengrow) – miestelis Lenkijoje, esantis Mozovijos srityje.


308

kome prie bugo60, kurį kirtome Grane61: upė buvo plati ir sekli. Šiek tiek toliau nuo jos krantų buvo geresnis dirvožemis, o vietovės įvairesnės. Kelias nebuvo nemalonus, driekėsi per laukus, apsėtus skirtingomis kukurūzų, kanapių ir linų rūšimis; bet iš akių neišleidome miško ir visada matėme jį, juosiantį horizontą. Daug kur laukuose pastebėjau jaunų medžių, augančių vietose, kur buvo apleista dirbama žemė. buvau informuotas, kad taip atrodo dauguma Lenkijos dalių, [matyti]62 daugybė buvusių aptvarų liekanų ir viduryje miškų pastebimi grįstų kelių likučiai.

Didžiausias miestas, kurį pravažiavome, buvo bielskas, Palenkės [Podalachia] vaivadijos [orig. palatinate] sostinė, kur vyksta regiono seimeliai; tai šiek tiek geriau nei apgailėtinas kaimas, nors geografiniuose Lenkijos aprašymuose, vadinamas dide-liu miestu. Tarp bielsko ir Woytszi63 mūsų [karietos] ratas taip įkaito, kad turėjome sustoti mažame kaimelyje ir jį taisyti; užėjau į keletą namelių, kurie pasirodė dar blo-gesni negu tie apgailėtini būstai, kuriuos esu apžiūrinėjęs miestuose, kur žmonės buvo laisvesni; paskutiniajame matėme baldus ir kai kuriuos patogumus; tenai gi daugiau nieko – tik plikos sienos. Kaimiečiai buvo absoliutūs vergai ir jų būstai bei išvaizda atspindėjo jų apgailėtiną situaciją: aš menkai galėjau suvokti tokį skurdą ir vargą. Vie-tovės, per kurias keliavome iš Varšuvos iki balstogės, buvo daugiausia smėlėtos, bet kai kur žemė buvo labai derlinga. Visos dalys buvo tinkamos įdirbti ir daug vietų atrodė kaip labai derlingos. Tačiau mes pastebėjome, kad derlius net geriausiuose plotuose buvo labai nevienodas; [ši] aplinkybė, matyt, priklausė nuo ydingos žemdirbystės.

Vėlai vakare atvykome į balstogę, labai tvarkingą ir gerai pastatytą miestą. Gatvės buvo plačios, namai, kurių dauguma buvo tinkuoti [orig. plastered], stovėjo atskirti vienas nuo kito lygiais atstumais. Didesnė tvarka balstogėje yra dėl įžymiosios bra-nicki64 šeimos, kuri prisidėjo prie savo gyvenamos vietos puošimo ir kurių rūmai stovi netoli miesto. Jie priklauso grafienei branicki, dabartinio karaliaus seseriai65 ir pasku-tinio didžiojo generolo branickio66 našlei; kuris, nepaisant šios sąjungos, karštai pro-testavo prieš dabartinio jo didenybės rinkimus.

Kitą rytą grafienė, kuriai turėjome laišką nuo valdovo [orig. prince] stanislovo Poniatovskio, pagerbė mus mandagiausiu pakvietimu pietų ir atsiuntė savo karietą nugabenti į rūmus. buvome mandagiausiai sutikti mūsų kilnios šeimininkės ir įtikinti

60 bugas / Vakarinis bugas – upė Vidurio europoje, dešiniojo Vyslos intako narevo kairysis intakas. ilgis 722 km.

61 Granas (lenk. Granne) – kaimas šiaurės rytų Lenkijoje.62 Čia ir kitur taip žymimi vertėjo įterpiniai.63 Woytszi / Wojszki – kaimas šiaurės rytų Lenkijoje, 21 km į pietus nuo balstogės.64 branicki – lenkų didikų giminė, kilusi iš branico miestelio, Krokuvos vaivadija (pietvakarių Lenkija).65 Turima galvoje izabela Poniatovska (lenk. izabela Poniatowska), paskutiniojo aTr valdovo stanislovo augusto

Poniatovskio sesuo.66 Jonas Klemensas branickis (lenk. Jan Klemens branicki) – Lenkijos karalystės Lauko etmonas (1735–1752) ir

Didysis etmonas (1752–1771). Jis palaikė santykius su radvilų ir Potockių šeimomis ir buvo nusistatęs prieš Čar-toriskius ir „Familiją“. Jis taip pat simpatizavo radomo (1767–1768) ir baro (1768–1772) konfederacijoms.

309


jos malonių manierų, maloningo elgesio ir gyvo pašnekesio, kad mandagumas ir geras supratimas yra natūralūs Poniatovskių šeimai.

Prie stalo radome susirinkusią didelę kompaniją, kurią grafienė pakvietė kartu su ja dalyvauti svetingose vaišėse, pateiktose elegantiškai ir itin subtiliai. Tarp kitų temų pokalbis pakrypo apie mūsų būdą keliauti per tokius neturtingus bei apgailėtinus kraštus, kur labai trūksta patogių gyvenamų vietų. „aš spėju, – tarė lenkų džentel-menas, – kad jūs vežiojatės savo lovas kartu su savimi.“ Mes atsakėme neigiamai. „Kaip tuomet jūs miegate?“ – „ant šiaudų, kai galime jų gauti; kada ne taip sekasi, ant grindų, ant suoliuko ar ant stalo.“ – „Jūs pasiimate sau maisto atsargų“, – vėl pasi-teiravo lenkas. – „Labai retai.“ – „Kaip tada jūs gyvenate?“ – „iš to, ką galime gauti: vienas iš mūsų tarnų išsiunčiamas anksčiau ir paprastai suranda kokių nors atsargų, kurios, tiesą sakant, patenkina alkio poreikius; bet mes turime kelioninį apetitą, todėl nesame labai išrankūs.“ – „Jūs vis dėlto nekeliaujate be peilių, šakučių ir šaukštų; tokie patogumai nėra žinomi valstiečiams.“ – „Kiekvienas turime po lenktinį peilį; kartais nusišypso laimė gauti medinį šaukštą; ir niekada neatsisakome noro gauti šakutę.“ Čia mūsų šeimininkė pasiūlė aprūpinti mus peiliais, šakutėmis ir šaukštais kartu su vynu ir maisto atsargomis: kai mes atsisakėme šio pasiūlymo, ji maloniai atsakė: „Turbūt jūs didžiuojatės priimti juos; aš žinau, anglai yra labai išdidūs; ar pirktumėte juos?“ Mes atsakėme, kad nebijome įsipareigoti žmogui dėl jo mandagumo ir dosnumo; bet mūsų kelionių tikslas patenkinti smalsumą, o ne apetitą; ir galvojame priprasti prie valstiečių namų ūkio, kartu su jais gyvendami ir pasikliaudami jais, kad [jie] patenkintų mūsų norus. Tačiau nenorėdami pasirodyti nemandagūs, kad atsisakome pasiūlymo, priėmėme keletą butelių vyno.

Grafienė pagerbė mus ir pati aprodė rūmų, didelio itališko stiliaus pastato, kamba-rius; dėl savo didingumo ir puošnumo paprastai vadinamo Lenkijos Versaliu. anks-čiau jie buvo skirti tik kilmingųjų medžioklei; Jonas Kazimieras67 kartu su balstoge ir kitais dvarais atidavė juos Černieckiui68, ypač pasižymėjusiam pergalėmis prieš švedus, kai Lenkija buvo beveik sutriuškinta priešų. Tarp retenybių, išsaugotų rūmuose, yra auksinė taurė, kurią Černieckis naudojo pagal tų laikų paprotį, nešiojo prisegtą prie diržo; ir išsiuvinėtas diržas, kurį jis paėmė kartu su grobiu, kai nugalėjo Karolį X69, monarchą, kuriam, manoma, jis ir priklausė. Černieckis paliko vieną dukrą, kuri ištekėjo už branickio, paskutinio didžiojo generolo tėvo, po šios santuokos dvaras atiteko šeimai. Yra vienas kambarys, kuriame augustas iii70 įsikurdavo, kai tik pake-liui į seimą Gardine kirsdavo šį kelią; iš pagarbos paskutinio valdovo atminimui šis paliktas toks, koks buvo. Kitame kambaryje yra puikus augusto, vilkinčio kilmingais

67 Jonas Kazimieras (1609–1672) – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1648–1668).68 steponas Černieckis (lenk. stefan Czarniecki) – Lenkijos karalystės Lauko etmonas.69 Karolis X Gustavas (šved. Karl X Gustav) – Švedijos karalius (1654–1660).70 augustas iii (1696–1763) – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1733–1763).


310

drabužiais, portretas su nuskusta galva pagal lenkišką madą, kaip jis atrodė per karū-navimą. Po pietų apsukome parką ir jo valdas, labai dideles ir elegantiškai išdėstytas anglišku stiliumi.

Šią malonią dieną baigėme vakariene rūmuose ir išvykome apgailestaudami dėl jų malonios ir kilnios šeimininkės.

rugpjūčio 13. iš balstogės išsiruošėme anksti; kurį laiką keliavome per nesibai-giantį mišką; paskui vietovės tapo atviresnės, augo kukurūzai ir driekėsi ganyklos; miesteliai ir kaimai buvo ilgi ir išsibarstę; visi namai ir netgi bažnyčios iš medžio; kai tik sustodavome, minios elgetų apsupdavo mūsų karietą; visur sukinėjosi žydai. apie ketvirtą atvykome į Gardiną; pirmiausia pravažiavome pro keletą apgailėtinų prie-miesčių, kur gyveno žydai, ir keltu persikėlėme per nemuną, platų, skaidrų ir seklų, ėjome kylančiais krantais ir pasiekėme miestą, pastatytą prie upės aukštumoje.

nors sostinė yra Vilnius, Gardinas laikomas pagrindiniu miestu Lietuvoje.seniau Lietuva buvo visai nesujungta su Lenkija ir valdoma savų valdovų, vadi-

namų didžiaisiais kunigaikščiais. Dėl šios konkurencijos, kuri dažnai egzistuoja tarp gretimų valstybių, abi tautos buvo įsitraukusios į karus iki 1386 metų, kai didysis kunigaikštis Jogaila [orig. Ladislaus Jaghellon], vedęs Jadvygą ir apsikrikštinęs, įžengė į Lenkijos sostą ir valdė abi valstybes.

Jogaila taip nuoširdžiai atsivertė į kitą religiją, kurią iš pradžių priėmė iš smalsumo, kad stengėsi propaguoti jos doktrinas tarp savo stabmeldiškų valdinių Lietuvoje. Dėl to jis įsakė iškirsti garbinamas giraites, neaiškias šventyklas nugriauti, užgesinti šven-tąją ugnį ir gyvates, kurias prietaringi valdiniai garbino kaip dievus, užmušti. Tarp žmonių vyravo tikėjimas, kad bet kurį, šventvagiškai bandantį sunaikinti šiuos gar-binamus objektus, ištiks staigi mirtis. Kai buvo įrodytas šios tradicijos klaidingumas ir liko nenubausti tie, kurie susiję su šia numanoma šventvagyste, lietuviai minio-mis būriavosi atsiversti, bet šventikai galėjo pakrikštyti tik įžymius žmones; daugumą išdalijo eilėmis ir laistydami vandeniu kiekvienai eilei davė vieną krikščionišką vardą, nepaisant lyties. Jogaila, atnešęs krikščionybę į Lietuvą, paskyrė savo brolį skirgailą [orig. Casimir skirgello] tos kunigaikštystės valdytoju ir grįžo į Lenkiją; bet pilieti-nis karas buvo kurstomas aleksandro, praminto Vytautu [orig. Vitoldus], ir žmonių nepasitenkinimo, kurie vis dar laikėsi pagoniškų apeigų. Lietuva kurį laiką buvo skan-dalų ir priešiškumo arena. 1392 metais, galiausiai pasiekus kompromisą, Vytautas buvo paskirtas didžiuoju kunigaikščiu ir Jogaila pasitenkino nominaliu suverenitetu.

1401 metais Lietuvos bajorai susirinko Vilniuje ir ėmėsi puolamosios bei gyny-binės sąjungos su karaliumi ir Lenkijos respublika. 1413 metais lenkų ir lietuvių seime, kuris buvo Horodlės mieste, buvo nustatyta, kad, mirus Vytautui, lietuviai negali pripažinti kito didžiojo kunigaikščio kaip tik to, kurį paskyrė karalius, sutikus abiem tautoms; kad tuo atveju, jei Jogaila miršta be palikuonių, lenkai neturi išrinkti kito karaliaus be Vytauto ir lietuvių sutikimo; ir kad seimas, sudarytas iš abiejų tautų atstovų, turi susirinkti, kada manoma, [jog] yra reikalinga, Liubline arba Parčeve

311


[orig. Parzow]. 1439-aisiais71 mirus Vytautui, sulaukusiam aštuoniasdešimties, didieji kunigaikščiai pagal šią sutartį kartais buvo renkami Lenkijos karaliais; kai kada, pažei-džiant ją, lietuvių. Galiausiai Žygimantas senasis, laimei, suvienijo dvi suverenias valstybes, kurias paveldėjo jo sūnus Žygimantas augustas.

Lig šiol jungtis tarp abiejų tautų buvo daugiau aljansas nei unija; bet Žygimantas augustas, neturintis vaikų ir vienintelis gyvas vyriškos giminės Jogailos šeimos įpėdi-nis, planavo Lenkijos ir Lietuvos uniją, kuri liktų po jo mirties, antraip jungtis būtų nutraukta ir dvi tautos vėl būtų valdomos skirtingų valdovų [orig. prince]. Patyręs kliūčių ir kartą nusivylęs savo pastangomis, jis generaliniame seime, vykusiame 1569 metais Liubline, pasiekė, kad Lenkija ir Lietuva turi nuo šiol būti suvienytos ir laiko-mos viena tauta; kad vienas valdovas turi būti išrinktas abiejų tautų žmonių; kad lie-tuviai turi siųsti pasiuntinius į generalinį seimą, būti priimti į senatą ir turėti vienodą dalį viešuosiuose pagerbimuose ir tarnyboje; kad jokia sąjunga negali būti sudaryta pašalinių jėgų ir jokie ambasadoriai negali būti išsiųsti be abiejų šalių sutikimo; kad tie patys pinigai turi būti paplitę abiejose šalyse; trumpai tariant, kad jie neturi būti išskiriami dėl privilegijų ar intereso. ratifikavus sutartį Žygimantas augustas atsisakė visų paveldimų teisių į Lietuvą. nuo to laiko tas pats žmogus buvo bendrai išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu; dvi tautos buvo sujungtos į vieną respubliką.

Gardinas yra didelė ir padrika vieta, bet gyvena ne daugiau kaip trys tūkstančiai krikščionių, neįskaitant žmonių, dirbančių manufaktūrose, ir tūkstančio žydų. Mies-tas turi aiškų nuosmukio vaizdą; sudarytas iš apgailėtinų lūšnelių, griūvančių namų ir apleistų rūmų su nuostabiais vartais ir senovinio puošnumo likučiais samplaikos. Keletas geros būklės gyvenamųjų namų kontrastą dar labiau paryškina.

seni rūmai, kuriuose gyveno karaliai seimų metu, stovėjo ant smėlio kalvos, kylan-čios stačiai iš upės ir formuojančios dalį kranto, kai kurie senosios sienos likučiai vis dar išlikę. Priešais šią kalvą yra nauji rūmai, pastatyti augusto iii, bet niekada neap-gyvendinti, nes iki jo mirties jie nebuvo baigti. Šiuose rūmuose yra apartamentai, kuriuose vyksta seimas arba, tiksliau, vyks, jeigu jis dar bus sušauktas Gardine. Pagal Horodlės sutartį Lublinas ar Parčevas [orig. Parzow] arba bet kuris kitas patogesnis miestas buvo išsirinktas lenkų ir lietuvių atstovų; bet sąjungos straipsniuose buvo išlyga, kad Varšuva turi būti vieta, kur turi rinktis abiejų šalių atstovai. 1673 metais, kaip pastebėjau, buvo įsakyta, kad kas trečias seimas būtų rengiamas Gardine; ir pagal šį įstatymą 1678 metais Jonas sobieskis72 čia sušaukė pirmąjį nacionalinį susirinkimą. bet kai atėjo eilė Gardinui, monarchas vėl sušaukė seimą Varšuvoje: lietuviai smarkiai pasipriešino šiam jų teisių pažeidimui; ir jų atstovai, užuot važiavę į Varšuvą, kur kara-lius, senatas ir Lenkijos atstovai buvo susitikę, atvyko į šį miestą ir suformavo atskirą

71 Lietuvos valdovas Vytautas Didysis mirė 1430 m.72 Jonas ii sobieskis (1629–1696) – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1674–1696).


312

seimą. siekiant išvengti pilietinio karo, kurį šis pasidalijimas galėjo sukelti, prasidėjo derybos ir galiausiai buvo nutarta, kad 1673 m. seimas turi susirinkti Varšuvoje, bet bus vadinamas Gardino, ir kad maršalka [orig. marshal] turi būti išrinktas iš lietuvių delegatų. nuo to laiko seimai kartkartėmis buvo rengti Gardine; pradėjus valdyti dabartiniam jo didenybei, jie rengiami Varšuvoje ir ši naujovė buvo tyliai priimta lie-tuvių tiek dėl atstumo iki šio miesto nuo karališkosios rezidencijos, tiek turint galvoje problemas, kurios krėtė šalį.

Mes gabenome rekomendacijos laišką ponui Žiliberui [orig. Gillibert]73, labai išsi-lavinusiam ir talentingam prancūzų gamtininkui, prižiūrinčiam kolegiją ir botanikos sodą. Lenkijos karalius šioje vietoje įkūrė Lietuvos karališkąją medicinos akademiją74, kurioje dešimt studentų mokėsi medicinos ir dvidešimt chirurgijos. Jie visi buvo apgyvendinti, maitinami ir mokomi jo didenybės sąskaita: institucija, kuri atspindi aukščiausią pagarbą karaliui ir kuri labai suklestėjo globojama ir saugoma karaliaus. botanikos sodas, kurio iki 1776 metų nebuvo, paliko labai neblogą įspūdį, kai 1778 metais pro jį keliavau; viską lėmė pono Žilibero dėmesys ir rūpestis. sode buvo 1500 egzotiškų augalų, tarp kurių keletas gležnų augalų iš amerikos, pasodintų atviroje erdvėje, ir kurie klestėjo nepaprastai gerai šiame klimate. Ponas Žiliberas man sakė, kad Lietuvoje jis atrado 200 augalų rūšių, kurios buvo manoma, kad auga sibire, Totorijoje ir Švedijoje; ir kad visoje kunigaikštystėje jis stebėjo 980 rūšių, tokių, kurios yra dažnos europos valstybėse.

Ponas Žiliberas pastaruoju metu surinko mažą kolekciją, daugiausia susidedančią iš lietuviškų kūrinių; ir buvo įdarbintas rūšiuoti medžiagų šios kunigaikštystės gamtos istorijai: jis siūlo pradėti publikacijas tema Flora Lituanica; paskui iš eilės eis numeriai apie minerologiją, vabzdžius, keturkojus ir paukščius. Turint galvoje pradinę žinių apie gamtą šioje šalyje būklę, sumanymui prireiks daug laiko ir atkaklumo, kol tai bus užbaigta; bet nėra nieko, ko stropumas ir dėmesys negalėtų įveikti.

Gyvūnai, klajojantys beribiuose Lietuvos miškuose, yra meška, vilkas, briedis, stumbras, lūšis, bebras, ernis [orig. the glouton], laukinė katė ir t. t.

Gardine turėjau galimybę pamatyti stumbro patelę, tikriausiai tą patį keturkojį, aristotelio apibūdintą kaip Bonasus, tituluotą Urus Cezario „Komentaruose“ ir vadintą Bison kai kurių gamtininkų. Tas, kurį mačiau, nebuvo dar užaugęs, maždaug angliškos karvės dydžio, turėjo buivolo formą, bet be gumbo virš pečių: jo kaklas buvo aukštas bei storas ir padengtas ilgais plaukais, arba karčiais, kurie supo gerklę bei krūtinę ir siekė beveik žemę tarsi seno liūto: kakta buvo siaura su dviem ragais, atsuktais į vidų, ir melsvos spalvos liežuvis. Patinas, kaip mes buvome informuoti, kartais būna šešių pėdų aukščio ir yra nuožmesnis bei gauruotesnis už patelę.

73 Žanas emenuelis Žiliberas (pranc. Jean emenuel Gilibert, 1741–1814) – prancūzų fizikas ir gamtininkas, kuris tarnaudamas aTr valdovui Lietuvoje praleido 8 metus (1775–1783).

74 Turima galvoje Gardino karališkoji medicinos mokykla / akademija, veikusi 1775–1781 m.

313


Linėjus75 išskyrė Bonasus, Urus ir Bison (tikriausiai tas pats gyvūnas skirtingais var-dais) į tris rūšis: bufonas76 sumažina iki dviejų, Urus ir Bison; Penantas77 priskyrė juos visus vienai rūšiai. Jo nuomonės pastaruoju metu laikėsi Palo78 labai įdomioje disertacijoje, paskelbtoje sankt Peterburgo imperatoriškos akademijos aktuose. Šis žymus gamtininkas mus informuoja, kad tai stumbrų rūšis, kuri seniau buvo dažna europoje, daugiau šiame žemyne niekur nesiveisia, tik Lietuvos miškuose ir kai kur Karpatų kalnuose. Jis sutinka su bufonu, kad bizonai, arba amerikos laukiniai jaučiai, yra tik stumbrų rūšis, pakitusi dėl klimato.

Lietuvoje gausu paukščių, iš plėšrūnų dažni – erelis ir maitvanagis. Remeza, arba nedidelė zylių rūšis, vadinama Parus Pendulinus79, dažnai aptinkama šiose vietose. nuostabi nukarusių lizdų struktūra paskatino mane padaryti jų graviūrą, taip pat ir pačių paukščių. Jie yra mažiausia zylių rūšis. Galva labai blankios melsvos pelenų spalvos; priešakinė kaklo ir krūtinės dalis turi raudoną atspalvį; pilvas baltas; sparnai juodi; nugara ir uodega gelsvos rūdžių spalvos; plunksnos peleninės su baltomis išo-rinėmis pusėmis; uodega rūdžių spalvos. Patinas nuo patelės ypač skiriasi pora ūsų juodais galais.

Jos lizdas yra ilgos piniginės formos, nuostabiai meniškai nupintos iš plonų, smul-kių siūlų vientisai ir glaudžiai, tada ištiestas vidus, kad sukurtų jaukų ir šiltą namelį savo jaunikliams. Šone esanti landa, maža ir apvali, ryškiau pažymėta briauna nei likusios šiame keistame statinyje. Paukštis rūpinasi savo kiaušiniais ar mažųjų apsauga nuo pavojingų gyvūnų, pakabina jį mažesniu galu ant plonos karklo šakelės ar kurio kito medžio virš upės. Kitaip nei zylės, ji deda 4 ar 5 kiaušinius: turbūt įžvalgumas lėmė šį Remiz kiaušinių retumą, nes dėl šio instinkto mažylius daug geriau apsaugo negu kitos rūšys, kurios yra gausesnės.

Ponas Žiliberas man pranešė, kad daug geltono gintaro yra iškasama Lietuvos miš-kuose, kartais gabalai kumščio dydžio, ir kad tikriausiai yra mažosios dervingosios pušies produktas. Jis man pasakė, kad kunigaikštystėje gausu geležies rūdos, Linėjaus vadinamos Tophus bumoso ocbreaceus ir aprašytos Valerijaus straipsnyje „Ferrum limo-sum“, kuri duoda 40 svarų metalo iš 100 svarų rūdos; taip pat randama keletas rūšių vario ir geležies piritų; juodasis agatas, kuris visada panašus į pušies šaknis; atsiskyru-sios masės raudonojo ir pilkojo granito; konglomeratų, viduje turinčių baltojo kvarco kristalų; agatizuoto ecbinus; stebuklingi kiekiai netikrų brangakmenių, ypač ametisto, topazo, granato, taip pat chalcedono, karneolio, pieninio agato, oculus catti, arba katės akių, jaspio, labiausiai raudonojo. Jis pridėjo, kad Lietuvoje itin gausu jūros fosilijų ir

75 Karlas Linėjus (lot. Carolus Linnaeus, 1707–1778) – švedų gamtininkas, mokslinės sistematikos kūrėjas.76 Žoržas Luisas bufonas (pranc. Georges-Louis Leclerc, Comte de buffon, 1707–1788) – prancūzų gamtininkas,

matematikas, kosmologas ir enciklopedistas.77 Tomas Penantas (angl. Thomas Pennant, 1726–1798) – velsiečių gamtininkas ir antikvaras.78 Petras simonas Palas (angl. Peter simon Pallas, 1741–1811) – vokiečių zoologas ir botanikas, dirbęs rusijoje.79 Parus Pendulinus – remezinių (lot. Remizidae) / žvirblinių šeimos paukščių rūšis. Remiz – liet. remeza.


314

ypač tų, kurios dažnos baltijos jūroje, daugiausia mandreporinių koralų, ir tarp kitų Corallinum Gotblandicum nėra retos; kas „amaenitates academice“ pirmame nume-ryje yra aprašoma kaip ypač reta.

Kitą rytą aplankėme manufaktūras, įkurtas karaliaus 1776 metais. Medinės pašiū-rės buvo pastatytos augusto iii arklidėms, dabar jos buvo paverstos laikinomis dirb-tuvėmis ir gyvenamaisiais namais darbininkams; visa įstaiga tikimasi tuoj bus perkelta į Losoną, kaimą netoli Gardino, kur tinkami pastatai, statomi jo didenybės sąskaita, buvo beveik užbaigti. Pagrindiniai dirbiniai yra audeklas ir kamlotai, lininės ir medvil-ninės medžiagos, šilkinės medžiagos, raižiniai, šilkinės kojinės, skrybėlės, nėriniai, ginklai, adatos, kortos, balinamasis vaškas ir karietos. Šalis teikia nemažai vilnos, linų, kanapių, bebro plaukų ir vaško darbininkams, naudojantiems šiuos produktus; bet šilkas, medvilnė, geležis, dažai, auksas bei sidabras raižiniams ir ploni siūlai nėriniams yra importuojami iš briuselio.

Manufaktūros įdarbina 3000 žmonių, įskaitant išsibarsčiusius po gretimus kaimus, kurie verpia lininius ir vilnonius siūlus. Yra septyniasdešimt svetimšalių, kurie vado-vauja skirtingoms šakoms; kiti yra vietiniai, priklausantys karaliaus dvarui. Mokiniai yra berniukai ir mergaitės, visi lenkų valstiečių vaikai, kurie pamaitinti ir aprengti, be to, gauna nedidelius kišenpinigius. Vadovai skundžiasi, kad tarp jų nėra varžymosi ir kad nors jie yra geriau maitinami ir rengiami nei kiti valstiečiai, bet vis tiek negali jų sudominti pramone kitaip negu jėga. Tai nėra kažkas neįtikėtina; nes vergaudami kad ir gauna kokios nors naudos, neša ją tėvams, bet jie [turi] pasirūpinti, kad ji nebūtų atimta. Tai daug kartų buvo nutikę, kad ir menka alga, kurią jie užsidirba, buvo iš jų atimta per nuomos mokesčius, kuriuos jų tėvai buvo skolingi savo ponams. Viena šių mokinių, gudresnė nei kitos, pasakė vadovui, kuris bandė paskatinti ją dirbti stropiau: „Kokią naudą aš gausiu, jeigu pasinaudosiu jūsų patarimu? Jeigu kada nors aš tapčiau savo srities specialiste, visada [būsiu] priklausoma nuo savo pono: darbas bus mano, o pelnas jo.“ Tokiam pastebėjimui nėra atsakymo. Dauguma jų buvo apimti tokios melancholijos, kad man širdis skaudėjo į juos žiūrint; ir tai suprantama, nes jie dirba per prievartą, ne iš polinkio. Kaip priemonė nuo šios blogybės buvo pasiūlyta, praė-jus nustatytam laikui, duoti laisvę tiems, kurie savo pastangomis ypač išsiskiria. bet šis pasiūlymas buvo atmestas, suprantant, kad tokie žmonės, kartą gavę laisvę, toliau nebedirbs; kad šitaip gamintojai praras savo geriausius darbininkus. nors ši negerovė retkarčiais ir pasitaikytų, vis dėlto tokia nuostata pagyvintų ir sužadintų motyvaciją dirbti, išugdytų daugiau meistrų negu jų prarastų. Kartais gamintojas patirtų nuo-stolį, bet paskleistų apie gamintoją tokių žinių, kad nuostoliai būtų padengti.

Šie gamintojai vis dar kūdikystėje, bet jų institucija atspindi didžiulę jo didenybės karaliavimo šlovę; o konkrečiau, jo domėjimasis išliko ir per pilietinį sukrėtimą, nese-niai sudrebinusį sostą80.

80 Turima galvoje baro konfederacija (1768–1772). Jos šalininkai 1771 m. surengė nepavykusį pasikėsinimą į

315


Pirmą vakarą mus, atvykusius į Gardiną, lenkų didikas, kuriam buvome pristatyti pono Žilibero, pakvietė pietų taip nuoširdžiai ir svetingai, kad būtų buvę nemandagu nepriimti pakvietimo. Po valandos pokalbio jis paliko mus savo žmonos globai ir pasi-šalino, daugiau visą vakarą jis nepasirodė. Šis tariamas nedėmesingumas, toks priešin-gas pakvietimo mandagumui, iš pradžių buvo staigmena; bet vėliau supratome, kad geros manieros vienodai lėmė jo elgesį abiem atvejais. Prieš mus [jis] buvo pakvietęs pietauti vieną lenkų didiką, kuris nemokėjo kalbėti prancūziškai ir kuris gėrė lais-vai, [todėl] jis pagrįstai manė, kad mes maloniau praleisime vakarą su poniomis. Per vakarienę buvo surengtas vakarėlis, linksmas ir malonus, nes lenkai labai gyvybingi žmonės ir moterys apskritai yra draugiškos bei gerai išauklėtos.

Kitą dieną pietavome su grafu Tyzenhauzu81, Lietuvos vicekancleriu: tai buvo rin-kimų pietūs prieš vietinį seimelį, rengiamą Gardine, kuris šaukiamas tam, kad būtų išrinkti šio pavieto atstovai į artėjantį seimą. Prie stalo buvo aštuoniasdešimt didikų, visi, išskyrus keletą, vilkėjo nacionaliniais drabužiais ir buvo nuskustomis galvomis pagal lenkų madą. Prieš pietus jie su didžiule pagarba pasveikino grafą, kai kurie pabučiavo jo drabužio kraštą, kiti priklaupė ir apkabino jo kojas. Prie stalo buvo dvi ponios ir mums, kaip nepažįstamiesiems, buvo suteikta garbė būti jų pasveikintiems. Man pasisekė sėdėti šalia vienos, kuri buvo nepaprastai įdomi bei maloni ir neleido pokalbiui baigtis. Po pietų buvo pakelta keletas tostų: už Lenkijos karalių, seimą, ponias, kurios dalyvavo, gerą mūsų kelionę ir t. t. Šventės šeimininkas pasakė tostą, prisipylė didelę taurę, ją išgėrė ir apvertė, kad parodytų, jog ji tuščia, tada perleido ją kaimynui, o šis perdavė kitam su tomis pačiomis ceremonijomis.

Vynas buvo šampanas, taurė didelė ir daugybė tostų, bet po pirmo rato nebuvo jokio įpareigojimo pripilti pilną taurę, pakako bent nedidelio kiekio ir pasakyti tostą. Dosniai vaišinti svečius vynu Lenkijoje laikoma tam tikru svetingumo požymiu; mano dailiosios lyties kaimynė, kai buvo mano eilė gerti į jos sveikatą, pasiūlė, kad turėčiau išgerti pilną taurę. nors aš jau išgėriau vieną jo didenybės garbei ir mielai būčiau atsisakęs kitos, negalėjau nepaklusti malonios moters įsakymui ir atidaviau grožiui tą pačią pagarbą, kurią anksčiau suteikiau jo didenybei. Kita eilė buvo į kitos ponios sveikatą, mano dailiosios lyties kaimynė paragino tokiu pat būdu įvykdyti tei-singumą, bet aš atsiprašiau duodamas užuominą, kad ji pati nusipelnė tokios garbės.

Vakare grafas surengė mums puotą, kuri baigėsi elegantiška vakariene. Puota buvo gyva ir maloni. Kompanija linksminosi šokdama lenkiškus ir angliškus tautinius šokius. Pirmasis buvo paprastas, bet nestokojantis gracijos ir palydėtas patraukliausios melodijos; kompanija stovėjo poromis; pirmasis vyras vedė savo partnerę aplink kam-barį žingsniu, nelabai besiskiriančiu nuo minueto, tada jis paleido jos ranką, padarė mažą apsisukimą, vėl susikabino rankomis ir kartojo tuos pačius judesius iki pabaigos.

valdovą stanislovą augustą Poniatovskį.81 antanas Tyzenhauzas (1733–1785) – vienas labiausiai išprususių aTr veikėjų, LDK rūmų iždininkas ir karališ-

kųjų ekonomijų administratorius.


316

antroji pora pradėjo, kai pirmoji buvo padariusi kelis žingsnius, netrukus jais pasekė kiti, taigi poros sklandė viena po kitos. Lenkams labai patinka šis šokis, nors ir netu-rintį daug įvairumo, tęsė jį pusę valandos be pertraukos ir vis pakartodami. Po tauti-nio šokio šokdavo ir angliškus liaudies šokius, kuriuos jie atliko su tokiu pačiu nusi-manymu ir ne mažesniu žavesiu. elegantiška vakarienė, į kurią buvo pakviesta tik išskirtinė grupė, maloniai užbaigė dienos pramogą.

Grafas mandagiai spaudė mus pasilikti dar kurį laiką Gardine ir apsigyventi jo namuose, bet kadangi norėjome atvykti į Peterburgą iki žiemos pradžios, atsisakėme pakvietimo, kurį kitu atveju būtume priėmę su didžiausiu malonumu. Kai kurie iš kompanijos vis dėlto maloniai bandė sulaikyti mus gudraudami: jie norėjo pasamdyti karietų gamintoją, kad šis delstų sutaisyti mūsų karietą. nors mes netikėtai išsiaiški-nome šį sumanymą, vis dėlto nebuvo primygtinai priešinamasi, kad reikalingas remon-tas mums būtų atliktas. norint apsieiti be susipažinimo vargo ir skausmo, atmetant tolesnius prašymus, pagalvojome, kad tikslingiausia bus nepastebimai sprukti naktį, neatskleidžiant nė vieno iš mūsų planų.

Mūsų tikslas buvo pasiekti į Vilnių; bet kadangi buvo delegatų rinkimo laikas, paš-tininkas mus informavo, [jog] dėl arklių būsime sugaišinti kelyje kažkokiame apgailė-tiname kaimelyje ir negalėsime toliau keliauti; todėl, mūsų didžiam nusivylimui, labai nenoriai pakeitėme savo maršrutą, nes labai norėjome aplankyti Lietuvos sostinę.

Vii sKYriUs

( Ve r t ė M i n d a u g a s b a l k u s )

Kelionės per Lietuvos [Didžiąją] Kunigaikštystę tęsinys. – Žydų skaičius. – Blogi keliai ir vietų apsistoti stoka. – Seimelio Minske pabaiga. – Vietinių gyventojų skurdas ir vargas. – Šveicarų ir lenkų valstiečių palyginimas. – Pastabos apie Plica Polonica.

Kelyje per Lietuvą negalėjome išvengti susitikimo su būriais žydų, kurie, kad ir labai gausūs kiekvienoje Lenkijos dalyje, atrodo, [kad] jų centras įsikūręs šioje Kunigaikš-tystėje [LDK]. Jeigu paprašote vertėjo, jie atsiunčia jums žydą, jeigu užeinate į smu-klę, šeimininkas būna žydas, jeigu norite pašto arklio, žydas jį parūpina ir nuveža jus, jeigu norite pirkti, žydas būna jūsų tarpininkas. ir tai yra turbūt vienintelė šalis europoje, kur žydai dirba žemę; važiuodami per Lietuvą, dažnai matėme juos sėjant, imant derlių, pjaunant ir [dirbant] kitokius žemės ūkio darbus.

Keliai šioje šalyje yra gana apleisti, vos geresni už nuošalų taką, vingiuojantį tan-kiame miške, visiškai nepaliestame žmogaus rankos. Jie [keliai] yra dažnai tokie siauri, kad vos ne vos telpa karieta ir yra nuolat užversti kelmais ir medžių šaknimis. Labai daug smėlėtų vietų, kad aštuoni nedideli arkliai vos ne vos galėjo mus pavežti. Pašto vežikai buvo dažnai dešimties ar dvylikos metų berniukai, ištvermingi jaunuoliai, kurie gabeno

317


paštą 20 ar netgi 30 angliškų mylių82 be balno ir beveik be drabužių, tik su marškiniais ir lininėmis kelnėmis. Tiltai per upelius buvo tokie silpni ar seni, kad, rodės, tuoj įlūš nuo karietos svorio, o mes manėme, kad mums labai pasisekė juos pervažiuoti.

Kai kurie keliautojai atkreipė dėmesį, kad miškai, per kuriuos keliavome, pade-gami žaibo ar kitų natūralių priežasčių, ilgai liepsnoja. iš pradžių mes laikėme šį įsi-vaizdavimą pagrįstu, nes didelių gaisrų pėdsakų dažnai radome. Vis dėlto pasiteiravus, mums buvo pasakyta, kad valstiečiai, įpareigojami kasmet tiekti savo žemvaldžiams tam tikrą kiekį terpentino, padega stovinčius pušų kamienus ir renka jį [terpentiną], kai jis lėtai išsiskiria. Mums pasisekė pamatyti keletą medžių be ugnies žymių; kai kurie buvo gana juodi ir beveik suanglėję į pelenus, kai kurie pusiau sudeginti; kiti gerokai apdegę, bet toliau vegetavo.

rugpjūčio 15-oji. Po dvidešimties valandų keliavimo vėlų vakarą atvykome į bie-licą83, kuri nuo Gardino84 nutolusi apie 90 angliškų mylių, ir vėl išvykome prieš auštant norėdami pasiekti Minską rugpjūčio 17-osios rytą, kai seimelis85 atstovų rinkimams [į bendrą aTr seimą] turėjo būti susirinkęs. sustojome trumpam naugarduke86, visai mediniame, išskyrus du ar tris sugriuvusius mūrnamius, vienuolyną, priklausantį jėzui-tams, ir keletą suirusių akmeninių sienų, supančių mažą kalvą, ant kurios yra senos tvir-tovės liekanų. Šalia naugarduko pravažiavome daug pilkapių, kuriuos valstiečiai vadina švedkapiais87. Ši šalies dalis buvo mažiau smėlėta, žemė derlingesnė ir šiek tiek paįvai-rinta kalvų bei slėnių: pavieniai miškai daugiau negu įprastai kaitaliojosi su kaimais ir išbarstytomis po laukus ganyklomis, kuriose pastebėjome gausias galvijų bandas.

atvykę į mažą kaimelį Myrių88 supratome, kad mūsų pradinis tikslas pasiekti Minską kitą rytą buvo beveik neįmanomas, net jeigu tęstume savo kelionę per naktį. atstumas buvo nuo 60 iki 70 mylių, naktis ypač tamsi, kelias prastas, ir mes žino-jome, kad kai kur turėsime važiuoti per tiltus, net ir dieną nelabai pravažiuojamus. Labai norėjome dalyvauti atstovų rinkimuose, todėl sutikome su šiais siūlymais, mes atsisakėme patenkinti savo smalsumą dėl asmeninio saugumo. Įspūdžiai, patirti Myriuje, neabejotinai skatino neatidėlioti [išvykimo]: gyventojų skurdas buvo toks,

82 angliška mylia – ilgio matavimo vienetas, lygus apie 1,609 km. angliška mylia buvo patvirtinta anglijos parla-mente 1592 m.

83 bielyčia (bielica) – miestelis Lydos paviete, 30 km į pietus nuo Lydos, dešiniajame nemuno krante.84 Gardinas – miestas, Gardino pavieto centras. ištakos siekia Xii a. 1496 m. gavo Magdeburgo teises. nuo

1673 m. jame posėdžiaudavo kas 3-as aTr seimas. XViii a. ii pusėje a. Tyzenhauzas mieste įkūrė 20 manufak-tūrų, amatų mokyklas, teatrą.

85 Turimas omenyje Minsko pavieto bajorų seimelis.86 naugardukas – miestas, naugarduko vaivadijos (1507–1795) centras. Jo įkūrimo ištakos siekia Xii a., 1444 m.

gavo Magdeburgo teises. nuo 1581 m. tapo vienu iš 3 LDK miestų, kuriuose posėdžiaudavo Lietuvos Vyriau-siasis Tribunolas.

87 Švedkapiai – taip vadinami priešistorinių laikų pilkapiai, kuriuose, pasak liaudies padavimų, palaidoti švedai, žuvę kariaudami su lietuviais.

88 Myrius (Miras) – nedidelis miestelis Gardino paviete, prie Mirankos upės (nemuno baseinas), įkurtas XiV a. pab., XVi–XiX a. priklausė radviloms.


318

kad nebuvo galima gauti net įprasto pasistiprinimo; daugiausia ką galėjo pasiūlyti kaimelis, tai atidėti pavojingą kelionę ir apskritai pailsėti, atsipučiant nuo nuovargio.

Vieta, kurioje apsistojome pasiekę Myrių, buvo tokia prasta, kad Minską89 (kur atvykome rugpjūčio 17-osios vakarą) laikėme tarsi skonio ir prabangos buveine. Ten mums buvo patogu, ko pastaruoju metu buvome nepatyrę, tvarkingas išbalintas kam-barys su plytų grindiniu, be blusų ir musių, daug švarių šiaudų, gera duona ir švie-žia mėsa. naktį gerai pailsėję, kitą dieną ketvirtą ryto išvykome į jėzuitų vienuolyno valgyklą, vietą, kur [seimelio] atstovai buvo išrinkti prieš dieną. buvo sunku gauti leidimą ten patekti; pagaliau išėjo žmogus, kuris pasirodė esąs svarbus vyras, ir vokiš-kai pasiteiravo apie mūsų šalį ir mūsų reikalus. Kai atsakėme, kad esame trys anglų džentelmenai90, trokštantys pamatyti kiekvieną vertą dėmesio, jis pasirodė kur kas labiau nustebęs mūsų drabužių paprastumo, ypač kardų neturėjimo. „Lenkijoje, – jis sakė, – kiekvienas džentelmenas nešiojasi kardą kaip statuso ženklą, niekada viešai nepasirodo be jo, ir aš jums patariu laikytis šio papročio tol, kol jūs būsite šioje šalyje, jeigu jūs norite būti laikomi džentelmenais.“

Padėkoję jam už patarimą, buvome palydėti į valgyklą, kur radome vis dar susi-rinkusią seimelio daugumą, nors ne valstybės reikalais; tiesa sakant, jie gėrė, kas ne mažiau svarbu kaip lenkų, taip [ir] britų rinkimuose. Vienas asmuo, su kuriuo jie, atrodo, elgėsi pagarbiai, nuolat skelbė tostus už rinkikus, stovėjusius skirtingose kam-bario dalyse; kaskart pakeliant taures buvo atliekamos ceremonijos: jie paliesdavo savo krūtines, pasilenkdavo žemės link ir iškilmingai gerdavo į atstovų ir vienas kito svei-katą. Kai kurie lenkų džentelmenai, šnekučiuodami su manimi lotyniškai, pasakė, kad kiekviena vaivadija [orig. palatinate] yra padalyta į tam tikrą skaičių pavietų ir kad kiekvienas pavietas renka du atstovus91. aš klausiau jų, ar Minsko pavieto rinkimuose būdavo ginčų; jie man sakė, kad trys kandidatai patys save iškėlė. Tada paklausiau, ar išrinkti atstovai buvo iš karaliaus [stanislovo augusto Poniatovskio] partijos, ir jie atsakė: „Mes laikėme pavyzdžiu jo didenybės rekomendacijas.“ „Jūs elgėtės, – atsa-kiau, – visiškai teisingai; ar jis ne „geras valdovas“?“ – „Geras valdovas, – atsakė len-kai: – taip, pats puikiausias [valdovas], kuris kada nors sėdėjo soste.“

Minskas yra didelis miestas. Dvi bažnyčios ir vienuolynas, priklausęs jėzuitams, buvo plytiniai, o kiti pastatai, nors pastatyti iš medžio, atrodo tvarkingiau negu dau-guma šios šalies namų. Mums begrįžtant į smuklę, lenkų grafas pakvietė pietų, bet kol oras buvo puikus, kol mūsų karieta buvo prie durų ir visi daiktai sukrauti, nuspren-dėme atsisakyti galimybės pabūti malonioje draugijoje ir tęsti mūsų kelionę.

89 Minskas – miestas, Minsko vaivadijos centras (nuo 1566 m.). Pirmą kartą paminėtas Xi a. 1499 m. gavo Mag-deburgo teises. nuo 1600 m. jame kas dveji metai posėdžiavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas.

90 Džentelmenas (angl. gentleman) – taip Didžiojoje britanijoje vadinamas kilmingas, bet neturintis rango as-muo.

91 Pavieto seimeliuose būdavo renkami pavieto atstovai į bendrą abiejų Tautų respublikos seimą.

319


rugpjūčio 18-oji. Kelionė nuo Minsko iki smolevičių92, tarp jų vos 30 mylių, kur kas labiau nuvargino dėl blogų kelių bei kitų netikėtų gaišačių ir užtruko beveik dvylika valandų. oras buvo šaltas ir lietingas, stiprus vėjas, keliai blogesni nei įprastai ir atėjęs vakaras [buvo] ypač tamsus. buvome bepradedą netekti vilties pasiekti numatytą vietą, kai [pasigirdo] atveriamų durų bildesys ir mūsų karietos tarškėjimas [važiuojant] per medines grindis; vadinasi, mes jau atvykome. Mūsų vežimo odinės užuolaidos buvo glaudžiai surištos, kad nepatektų vėjas ir lietus, keletą akimirkų buvome nežinioje, kur esame. Lipdami [iš karietos] pasijutome atsidūrę vidury didelio svirno ar daržinės, kurios kitame gale pastebėjome dvi dideles pušis, šakas ir kt., liepsnojančias židinyje be kamino: aplink jį [buvo] kelios figūros juodais apdarais, ilgomis barzdomis ir maišė didelį katilą, pakabintą virš liepsnos. Tikint kerėjimais ar esant kiek prietaringam, šitas būrys lengvai galėtų būti palaikytas magų grupe, atliekančia mistines apeigas; bet iš arčiau apžiūrėję atpažinome savo senus draugus žydus, ruošiančius sau ir mums vakaro valgį.

iškeliavome kitą rytą prieš brėkštant, kaip buvome įpratę, neturėdami jokių paska tų pasilikti ilgiau negu tikrai būtina tose lūšnelėse, aptekusiose parazitais, kur tvyro nešvara ir vargas. Prie barysavo93 kirtome biareziną94, kuri, formuojant naują sieną tarp rusijos ir Lenkijos, klaidingai žymima kai kurių šiuolaikinių geografų, kitoje miesto pusėje pravažiavome pro 2000 rusijos kareivių, traukusių į Varšuvą, stovyklą.

barysave žydai parūpino mums 10 žirgų ir išdėstė juos dviem eilėmis, šešis paskui karietą ir keturis priekyje. Tai buvo tikrai išmoningas sprendimas, atliktas tokiu būdu. Du viduriniai žirgai užpakalinėje eilėje buvo pakinkyti kaip įprastai balžienu [orig. splinter-bars]95, jų arčiausi kaimyniniai [žirgai] buvo surišti su kraštiniais prie ratų veleno, kuris gerokai išsikišo abiejose pusėse už priekinių ratų arkų [orig. boxes], ir du toliausi [žirgai] buvo surišti tuo pačiu būdu, ilgomis virvėmis prie galinio ratų veleno: keturi žirgai priekyje buvo pakinkyti su kartimi ir balžienu [orig. splinter-bars of the pole]. būdami tikri, kad žirgams, pakinkytiems tokiu primityviu būdu, reikės daugiau vietos nei siauruose Lenkijos keliuose apskritai buvo, bandėme įtikinti vežikus susta-tyti juos poromis, bet jie buvo tokie atkaklūs ar stokojo supratimo, [kad] negalėjome įtikinti jų padaryti pakeitimų. Vis dėlto du žirgus atrišome nuo užpakalinės eilės, o tuos aštuonis [žirgus] sujungėme taip, kaip buvo iš pradžių. Šitaip keliavome toliau, bet vis tiek kilo sunkumų važiuoti per tyrlaukius, apaugusius tankiais krūmokšniais, dažnai vos ne vos užteko pločio įprastai karietai. Kai kuriose vietose mums teko atrišti du, kitose – keturis žirgus, o neretai išlipti, kad padėtume vežikams ir tarnams paša-

92 smolevičiai – miestelis Minsko vaivadijoje, į šiaurės rytus nuo Minsko.93 barysavas (borosovas) – miestas Vitebsko vaivadijoje, išsidėstęs abipus biarezinos upės. Įkurtas Xii a. Magde-

burgo teises gavo 1563 m. XVi–XViii a. priklausė oginskiams, radviloms.94 biarezina (berezina) – upė tuometinėse Minsko ir Vitebsko vaivadijose, Dniepro dešinysis intakas, ilgis

613 km.95 Kampa (balžienas) – vežimo (rogių) pavažas jungiantis skersinis.


320

linti nukritusius medžius, kurie užtverdavo kelią, pasukti žirgus vingiuotais takais ar ieškoti naujo kelio per beveik nepereinamą mišką. Laikėme save laimės kūdikiais, kad mūsų karieta nesuskilo į gabalėlius, ir dėl to, kad mes nedažnai apvirsdavome.

skirtingose miško dalyse pastebėjome žiedu išdėstytas lentas, pritvirtintas prie kelių medžių apie 12 pėdų96 nuo žemės ir išsikišusias 3 [pėdas] į plotį nuo kamieno. Pasi-teiravus buvo pasakyta, kad per svarbią medžioklę kopėčios pastatomos prieš šituos pastolius, ir kai žmogus būna arti lokio, jis užkopia kopėčiomis ir patraukia jo dėmesį į save; lokį, nors ir puikų laipiotoją, bekopiantį sustabdo išsikišusios lentos.

buvome labai laimingi galiausiai pasiekę načą [orig. naitza], nors apsistojome vienoje pačių bjauriausių iš visų bjaurių karčemų, į kurias iki šiol buvome įžengę. Vie-nintelį daiktą iš baldų, [kurį] ji teturėjo, [tai] buvo mažas stalas, o vienintelis indas – sudužęs molinis puodas, kuriame buvo paruoštas valgis ir kurį mes naudojome kaip dubenį ir lėkštes. savo liesą maistą valgėme šviesoje plonos eglinės apie 5 pėdų ilgio balanos, kuri buvo įkišta į siaurą plyšį sienoje ir kabėjo virš stalo. Ši balana atstojo mums žvakę, kurios nė vienos nebuvo galima rasti visame načos kaime. stebėtina, kad [toks] neatsargus būdas naudotis šiomis balanomis dažniau nesukelia baisesnių padarinių; jas [balanas] svečiams nešioja visur po namus taip neatsargiai, kad daž-nai pastebėdavome kibirkštis, krintančias nuo jų ant šiaudų, paruoštų mūsų lovoms; mes taip pat nesugebėjome, didžiausios baimės kaustomi, pažadinti nors menkiausią jų [vietinių gyventojų] atsargumo jausmą. Po kurio laiko, kai atvykome į šią šalį, buvome pripratę pašokti be mažiausių emocijų ir užgesinti kibirkštis; bet kokia nenu-galima įpročio įtaka, mes galiausiai tapome visiškai nejautrūs tokio įpročio keliamam pavojui, perėmėme visą vietinių abejingumą. aš net kartą neseniai pats pamiršau, kai ilgai laikiau uždegtą deglą virš šiaudų krūvos, kol nerūpestingai ieškojau kažko-kios smulkmenos. Šis tingumas, kurį lengvai išsiugdžiau, įtikino mane (jeigu galima lyginti mažus dalykus su dideliais), kad galėčiau gyventi su vietiniais Vezuvijaus97 kalno papėdėje be jokios išsiveržimo baimės; ar nerūpestingai sėdėti su Konstantino-polio gyventojais siautėjant marui.

neįsivaizduojama, kokie menki Lietuvos valstiečių norai! Jų vežimai pagaminti be geležies; jų kamanos ir viržiai yra paprastai supinti iš medžių žievės ar padaryti iš papras-čiausių susuktų šakų, jie neturi kito įrankio, tik kirvį, pasistatyti trobelėms, pasigaminti baldams ir pasidaryti vežimams. Jų drabužiai yra stori lininiai marškiniai ir kelnės, ilgas, šiurkštaus audinio apdaras ar avikailio apsiaustas, apvali juoda veltinė kepurė su vilnų pamušalu ir batai pagaminti iš medžių žievės. Jų trobelės pastatytos iš medžių kamienų, sukrautų vienas ant kito, ir atrodo kaip medienos krūvos prieplaukoje su mansardiniais stogais. Kaip skiriasi šveicarų trobelės, nors ir pastatytos iš tų pačių medžiagų. bet ne tiek jų namai skiriasi, kiek manieros. Labai skiriasi šveicarų ir lenkų valstiečių veido

96 Pėda – ilgio matavimo vienetas, lygus 0,3048 metro.97 Vezuvijus – ugnikalnis apeninų pusiasalio pietuose (italijoje) prie neapolio.

321


išraiška ir laikysena, aiškiai žyminti priešingybę jų valdymo formai. Šveicarai yra atviri, nuoširdūs, stačiokiški, bet pasiruošę tau padėti, jie truputį linkteli galvomis, nusiima skrybėles, kai jūs einate pro šalį, bet tikisi atsako į mandagumo gestą, jie susierzina iš menkiausio šiurkštumo ir nėra nebaudžiamai įžeidinėjami. Priešingai, lenkų valstiečiai keliaklupsčiauja ir vergiškai nuolankiai reiškia savo pagarbą, jie nusilenkdavo iki žemės, nusiimdavo skrybėles ar kepures ir laikydavo jas rankose, kol mes išnykdavome už hori-zonto; sustabdydavo savo vežimus vos pamatę mūsų karietą; trumpai tariant, jų visas elgesys rodė akivaizdžius požymius apgailėtino vergavimo, dėl kurio jie dejavo. Dabar laisvė Lenkijoje yra panegirikos tema taip dažnai kaip Šveicarijoje: kokia vis dėlto skir-tinga yra tos [laisvės] išraiška šiose šalyse! Vienoje ji vienodai pasiskirsčiusi, ramybė ir laimė pasklidusi visoje bendruomenėje, kitoje ji koncentruojasi į mažumą ir iš tikrųjų yra blogiausia despotizmo atmaina.

Prieš baigdamas pasakoti apie Lenkiją, turėčiau prabėgomis paminėti, kad keliau-dami per šią šalį negalėjome nesistebėti asmenimis susivėlusiais ar sulipusiais plaukais, kurie serga vadinamąja Plica Polonica liga. Šį pavadinimą gavo, nes manyta, [kad ji] būdinga tik Lenkijai. nors ji nėra reta Vengrijoje, Totorijoje ir keliose kaimyninėse tautose, jos apraiškų retkarčiais aptinkama kitose šalyse.

Pasak daktaro Vicato98, sumanaus šveicarų gydytojo, ilgai gyvenusio Lenkijoje ir išlei-dusio argumentuotą traktatą apie šį dalyką, Plica Polonica, manoma, vystosi iš aitraus lipnaus skysčio, prasiskverbiančio į plaukus, kurie yra tuščiaviduriai [orig. tubular]. Tuo-met jis [skystis] išsiskiria pro bet kurią jo pusę ar galą ir sulimpa visi kartu [plaukai] arba atskirais kuokštais, arba į vieną neišsiskiriančią masę. Jos simptomai, daugiau ar mažiau ūmūs, priklausomai nuo ligonio kūno sudėjimo ar ligos sunkumo, yra: niežtėji-mas, patinimas, išbėrimas, opos, karštinė su pertrūkiais, skausmai galvoje, apatiškumas, ūpo netekimas, reumatas, podagra ir kartais netgi konvulsijos, paralyžius ir beprotystė. Šie simptomai palaipsniui sumažėja, kai plaukai tampa pažeisti. Jeigu ligonis nusiskuta galvą, vėl atkrinta į siaubingus negalavimus, kurie buvo pradžioje Plica, ir jis toliau kan-kinasi, iki naujai atauga plaukai, sugeriantys aštrų skystį. Šis sutrikimas yra paveldimas ir yra įrodytas jo užkrečiamumas esant virulentinei būklei.

Manoma, susideda daugybė fizinių priežasčių, [kad] Plica dažniau pasireiškia vie-nuose regionuose negu kituose. būtų didžiulis darbas išvardyti įvairius spėjimus, kuriais kiekvienas asmuo pagrindė sau patinkančią hipotezę. Labiausiai tikėtinos [hipotezės] yra nustatytos daktaro Vicato. Pirmoji priežastis yra Lenkijos natūralios oro sąlygos, kurios apibūdinamos [kaip turinčios] daugybę žalingų sveikatai medžių bei klampynių ir kartais įgauna retą atšiaurumą net vasaros viduryje dėl Karpatų kalnų padėties; dėl pietų ir pietryčių vėjų, kurie paprastai atneša šilumą kituose regionuose, ten savo kelio-nėje per snieguotas viršūnes yra atvėsinami. antra [priežastis] yra nesveikas vanduo,

98 Filipas rudolfas Vikatas (Philippe rodolphe Vicat) (1742–1783), šveicarų gydytojas, XViii a. ii pusėje ilgai gy-venęs Lenkijoje. 1787 m. išleido traktatą „Memoire fur la Plique Polonoise“. Šiuo autoriumi rėmėsi W. Coxe’as pristatydamas Plica Polonica.


322

nors Lenkijoje nėra stokojama gerų šaltinių, paprasti žmonės geria tai, kas yra arčiausiai po ranka, semia [vandenį] iš upių, ežerų ir net stovinčių balų. Trečia priežastis yra [ta], [kad] vietiniai apskritai nesilaiko švaros, patirtis parodo, kad tie, kurie rūpinasi savo išvaizda ir būstais, yra mažiau linkę sirgti Plica negu kiti, kurie to stokoja. Taigi aukš-tesnio statuso asmenys yra mažiau linkę sirgti šia liga negu žemesnio: didelių miestų gyventojai nei mažų kaimų, laisvieji valstiečiai negu tie, kurie yra absoliučiai vasališkai priklausomi. Gyventojai tikrosios Lenkijos99 negu Lietuvos. Kad ir kuri šių [priežasčių] sudaro galimybes visam tam [kaltūnui], ar kuri viena, ar kartu su kitomis [priežastimis], pradžioje sukelia šį sutrikimą, galime bandyti tvirtinti, kad visos šios [priežastys], ypač paskutinė, padeda jam [kaltūnui] plisti, sukelia jo simptomus ir pailgina jo gydymą.

Trumpai tariant, Plica Polonica, atrodo, esanti užkrečiama liga, kuri, kaip raupsai, vis dar egzistuoja tarp žmonių, neišmanančių medicinos ir nesirūpinančių pasinau-doti jos laimėjimais, bet nedažna tose šalyse, kur imamasi tinkamo atsargumo jos plitimui stabdyti.

Mindaugas balkus , Vytautas budvyt i s

iMaGes oF THe GranD DUCHY oF LiTHUania in THe 18TH CenTUrY

s u m m a r y

This article analyses how the british author William Coxe represented the Grand Duchy of Lithu-ania in Travels into Poland, Russia, Sweden and Denmark (first edition 1784, London). The traveling conditions in the southeast areas of the Grand Duchy of Lithuania were described mainly negatively. The author repeatedly mentioned narrow and neglected roads and bridges. Most of the visited inns, postal stations, and various other accommodations were characterized very unfavorably as dirty pla-ces without minimally acceptable facilities. The landscape of the Grand Duchy of Lithuania was por-trayed as forested, interspersed with fields as well as small towns and villages. Most of the cities visited looked neglected and disorderly. The socioeconomic system of the Grand Duchy of Lithuania, based on manorialism and a feudal economy, seemed to Coxe to be regressive. He highlighted the difficult conditions of serfdom in the Grand Duchy of Lithuania, which for a long time nurtured a servile type of human being (peasant) who had no sense of responsibility. The noblemen (aristocrats), their lifestyle, behavior, and political activity were depicted basically favorably. The Jewish community of the Grand Duchy of Lithuania, its activity in trade and services, was portrayed quite positively. Coxe, like many other Western european authors who wrote about the the Polish-Lithuanian Commonwe-alth in the 18th century, considered the Grand Duchy of Lithuania to be a province of Poland. The content of Coxe’s book did not give rise to the formation of any qualitatively new stereotypes about the Grand Duchy of Lithuania. This treatise mostly complemented and reinforced the stereotypes of the Grand Duchy of Lithuania (as a poorly developed, economically and culturally backward land, etc.) that already existed in Western european consciousness.

99 Veikiausiai „tikrąja Lenkija“ autorius įvardija Lenkijos Karalystę.

LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠTYsTĖs VaiZDai...299 LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠTYsTĖs VaiZDai...

Documents

Transcript of LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠTYsTĖs VaiZDai...299 LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠTYsTĖs VaiZDai...