1

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO

HUMANITARINIO UGDYMO FAKULTETO

LIETUVIŲ KALBOTYROS IR DIDAKTIKOS KATEDRA

JONIŠKĖLIO GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS GIMNAZIJA

Mokslinė metodinė konferencija

2018 metų kovo 8 d.

LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS DĖSTYMO AKTUALIJOS

TEZĖS

2

TURINYS

Laimutė Bučienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Būdingiausios skyrybos klaidos

abiturientų rašiniuose......................................................................................................................3

Vilija Janušauksienė (Lietuvos edukologijos universitetas).Šiuolaikinio lituanistinio raštingumo

turnyrai ir / ar didaktiniai mokymo(si) mokyti(s) orientyrai?.........................................................5

Rasa Kurkauskienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Šiaurės panevėžiškiai: naujausi

tyrimai (nuo ekspedicijos iki disertacijos).......................................................................................9

Ona Petrėnienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Keletas pastabų apie rašinių stiliaus

vertinimo sunkumus.......................................................................................................................10

Regina Rinkauskienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Lietuvių kalbos tarmės XXI

amžiuje: išliks ar išnyks?...............................................................................................................12

Gitana Vanagaitė (Lietuvos edukologijos universitetas). Užmarštis ir gyvybė, arba apie

Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ............................................................................................................14

Dainius Vaitiekūnas (Lietuvos edukologijos universitetas). Pasakojimo analizė mokykloje:

Kazio Sajos „Po to, kai jie pavirto medžiais“...............................................................................16

3

Laimutė BUČIENĖ

Lietuvos edukologijos universitetas

BŪDINGIAUSIOS SKYRYBOS KLAIDOS ABITURIENTŲ RAŠINIUOSE

Pastaraisiais metais daug kalbama, rašoma ir diskutuojama apie pablogėjusį mokinių

raštingumą. Randasi vis daugiau tyrimų, kuriuose analizuojami lietuvių kalbos ir literatūros

valstybinio brandos egzamino darbai, ieškoma didėjančio mokinių neraštingumo priežasčių,

bandoma nustatyti, kur kyla didžiausių neraštingumo problemų – rašybos ir skyrybos, kalbos

kultūros ar stilistikos srityse.

Pranešimo tikslas – panagrinėti 2016 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos

egzamino rašinius skyrybos aspektu, iškelti dėsningas skyrybos klaidas ir aptarti būdus, kaip

tokių skyrybos klaidų būtų galima išvengti. Atliekant tyrimą, peržiūrėta 150 abiturientų, kurie

mokėsi mokyklose lietuvių mokomąja kalba, rašinių. Nedidelis tyrimas nepretenduoja atskleisti

visapusiško nagrinėjamo dalyko vaizdo, o gali rodyti tik bendriausius skyrybos dėsningumus ir

problemas mokinių rašiniuose.

Iš skyrybos dalykų pirmiausia minėtinos šalutinių dėmenų skyrybos spragos. Dažniausiai

skyrybos ženklą mokiniai pamiršta parašyti prieš šalutinius dėmenis, kurie jungiami santykiniais

įvardžiais (kas, koks, kieno ir pan.), prieveiksmiais (kada, kol, kaip, kur, kiek ir pan.) ir

dalelytėmis (ar, negu, tarsi, lyg ir pan.). Klystama ir tais atvejais, kai šalutiniai dėmenys būna

gana trumpi ir įsiterpę į pagrindinį ar kitą šalutinį dėmenį. Nepastebimas šalutinis dėmuo, esantis

prieš pagrindinį dėmenį, vienas nuo kito atskiriami du vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti

jungtukais ir, ar.

Krinta į akis pažyminių, išplėstinių aplinkybių ir įterpinių skyrybos klaidos. Neišskiriami

išplėstiniai pažyminiai ir keli pažyminiai, iš įprastos vietos nukelti po pažymimojo žodžio. Iš

vienos pusės teskiriama išplėstinė aplinkybė, esanti sakinio viduryje ar einanti po jungtuko,

siejančio vienarūšes sakinio dalis ar sakinio dėmenis. Neretai neskiriami įterpiniai (deja, beje, be

to, ko gero, žinoma, pavyzdžiui ir pan.), o išskiriami žodžiai, kurie nelaikomi įterpiniais.

Gana dažnos lyginamųjų konstrukcijų skyrybos klaidos. Iš mokymo programų žinoma,

kad mokiniai tik epizodiškai supažindinami su šio sintaksinio reiškinio skyrybos dalykais.

4

Sintaksės ir skyrybos mokymo kursas sėkmingas tik tada, kai nuosekliai ir sistemingai

formuojami įgūdžiai ir mokėjimai.

Kaip matyti iš empirinės medžiagos, abiturientų rašiniuose gausu nemotyvuotos skyrybos –

ne vietoje parašytų skyrybos ženklų (atskiriamos viena nuo kitos greta esančios laiko ir vietos

aplinkybės, išreikštos žodžių junginiais; kablelis dedamas tarp veiksnio ir tarinio, tarp tarinio ir

papildinio ir pan.). Minėtina tai, kad sudėtingesnės sandaros sakiniuose vengiama rašyti daugiau

skyrybos ženklų.

Analizuojant lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzaminų darbus formuojasi

išvada, kad baigia išnykti įvairesni skyrybos ženklai (dvitaškis, brūkšnys, kabliataškis), lieka tik

kableliai. Mokykloje pravartu nuodugniau analizuoti kiekvieno skyrybos ženklo vartosenos

specifiką ir pažinti stilistiškai našesnę skirtukų paskirtį.

Reikia atkreipti mokinių dėmesį ir į tai, kad pasirenkamosios skyrybos variantų įvairovė

naudinga tik labai gerai skyrybą išmanantiems, suvokiantiems, kurios taisyklės yra elementarios,

visiems privalomos, padedančios suvokti mintį, o kurios – tik perteikia minties niuansus,

skirtingą intonaciją.

Tyrimo duomenys patvirtina prielaidą, kad mokiniams stinga sintaksinio ir skyrybinio

nagrinėjimo įgūdžių. Mokant skyrybos negalima atsiriboti nuo visos lietuvių kalbos sintaksės

sistemos, itin svarbu suvokti vidinę sakinio sandarą, ryšius tarp žodžių sakinyje ir sakinio

prasmę.

5

Vilija JANUŠAUSKIENĖ

Lietuvos edukologijos universitetas

ŠIUOLAIKINIO LITUANISTINIO RAŠTINGUMO TURNYRAI IR / AR DIDAKTINIAI

MOKYMO(SI) MOKYTI(S) ORIENTYRAI?

Mokykla yra tam, kad jaunimas įgytų brangiausius pasauly turtus, išlavintų protą, jautrią širdį ir

pasiruošimą žmonių naudai. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

1. Analizuojant Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos mokinių lituanistinio raštingumo ugdymo

dabartinę sistemą, kaip viena iš pagrindinių problemų galėtų būti įvardijama moderniai formalių

oficialiųjų rašto darbų vertinimo diktatūra, disonuojanti postmodernioje šiuolaikinio žmogaus

lankstaus mokymo(si) galimybių erdvėje. Lietuvoje vykstančius mokinių lituanistinio

raštingumo patikros procesus galima palyginti su tam tikrais mokymosi sporto etapiniais

turnyrais – standartizuoti testai, PUPP-as, mokykliniai ir / ar valstybiniai lietuvių kalbos ir

literatūros egzaminai. Jiems pasibaigus skelbiami formalūs laimėjimai arba konstatuojamos

formaliosios nesėkmės, nedetalizuojant šių pasiekimų ir / ar nesėkmių kokybiniais aspektiniais

(neformaliais aiškinamaisiais) parametrais. Po šių čempionatų mokinių konkrečios individualios

lituanistinės kompetencijos lieka nepažinios nei mokiniams, nei jų tėveliams / globėjams, net ir

patiems mokytojams lituanistams. Adekvataus dalykiško bendradarbiavimo ir aktualaus

grįžtamojo atsako stoka suponuoja tyrimo objektą – tai Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos

mokinių lituanistinis raštingumas standartinių ir individualių mokymo(si) siekių (Janušauskienė,

2001, 2004, 2013) bei pasaulinių edukacinių didaktikos tendencijų (McIntire, Miller, 2007; Hug,

2007; Bronzo, 2011) kontekste. Šiame pranešime bus siekiama apžvelgti ir sujungti tarptautines

ir lietuviškas didaktikos idėjas dairantis naujų bendrojo ir individualaus lituanistinio raštingumo

ugdymo(si) krypčių.

2. Tyrinėjant mokyklinės lituanistikos oficialių turnyrų programas, krinta į akis neaiškūs

kokybiniu požiūriu atrankos kriterijai – kas tikrinama, kodėl tikrinama? kaip tikrinami dalykai

siejasi su pagrindiniais lituanistinio raštingumo aspektais – kokie jie yra / galėtų būti? Ar

formalusis tikrinimas ir formalūs įverčiai – pakankama paskata ir prasmingas motyvacinis

svertas siekiant sėkmingo mokinių lituanistinio mokymosi ir jo gyvenimiškos tąsos? Pasitelkus

pasaulio edukacinės psichologijos patirtį (McIntire, Miller, 2007), aptariama testų, kurie padėtų

6

kelti Lietuvos mokinių mokymosi motyvaciją, mokymosi kokybę, savivertę ir pagelbėtų siekti

mokomosios veiklos efektyvumo, stokos problema, jos priežastys ir galimybės šią situaciją

keisti. Sistemiškai parengtais kokybinės diagnostikos testais, orientuotais ne tik į mokinių

dalykinių nuostatų, žinių ir gebėjimų, bet ir į mokėjimo mokytis kompetencijų, savęs – kaip

individualių asmenybių ir / ar Lietuvos kultūros dalyvių – grįžtamąjį pažinimą bei analizę,

Lietuvos besimokančiųjų bendruomenė galėtų naudotis periodiškai mokymosi metų eigoje pagal

jiems iškylančius poreikius ir pačių pasirinktą ritmą. Tokia būtų viena iš formalaus standartinio

vertinimo diktatūros įveikimo galimybių – tai psichologinių edukacinių diagnostinių testų

profesionalus parengimas ir neformaliai lankstus taikymas siekiant visų lituanistinio ugdymo(si)

proceso dalyvių sąmoningo bendradarbiavimo, asmeninio suinteresuotumo ir individualios

atsakomybės.

3. Išsiaiškinus ir kokybiškai aprašius besimokančiųjų lituanistinės kompetencijos lygmenis ir /

ar problemas (ar kyla problema? jei taip, tai kokia?), keltini klausimai: kodėl jos (problemos)

kyla? kaip ir kokiais keliais jas galima spręsti? kokią veiklos programą galima pasiūlyti

kiekvienam besimokančiajam? Lietuviškoje praktikoje gali būti siūlomi lanksčios taikomosios

lituanistikos (Janušauskienė, 2001, 2004), modulinio mokymosi (Janušauskienė, 2013)

individualaus pasirinkimo ir pozityvaus bendradarbiavimo keliai. Dairantis pavyzdžių

pasaulinėje praktikoje vertėtų atkreipti dėmesį į JAV populiarų RTI (Response to Intervention /

atliepiantysis įtraukimas) mokymo(si) modelį, kuris parengtas siekiant pagelbėti įvairių

mokymosi sunkumų (preciziškai diagnozuojamų) patiriantiems mokiniams. RTI prieiga

aiškinama kaip daugiapakopis prevencinis požiūris siekiant išsiaiškinti mokinių mokymosi

poreikius – tai progreso stebėjimo ir atliepiamosios intervencijos sistema, skirta vidurinės

mokyklos mokinių poreikiams nustatyti ir suteikianti atliepiamojo raštingumo instrukcijas visų

lygių mokiniams (Bronzo, 2011). Tokių / panašių programų kūrimo ir įgyvendinimo darbai – dar

vienas konkrečios veiklos kelias siekiant sudaryti lankstesnes lituanistinio ugdymo(si) sąlygas

Lietuvos mokyklose.

4. Trečioji aptariamos problemos – mokyklinės lituanistikos standartinių rėmų diktato

priešpriešos pasaulinėms edukacinio lankstumo tendencijoms – analizės kryptis gali būti siejama

su šiuolaikine mikromokymosi didaktika (Hugo, 2007). Šiuolaikinių mokslo sąvokų reikšmėms

plečiantis begalybės link, edukologai daugybę mokymo(si) aspektų išskaido į mikro-, mezo- ir

makro- lygmenis, iš kurių šiuolaikiniams žmonėms aktualiausiu esąs mikro- lygmuo.

7

Mikromokymo(si) konceptas gali būti taikomas įvairiose pedagogikos kryptyse, pavyzdžiui,

analizuojant refleksyvaus, pragmatinio, konceptualaus, konstruktyvaus, konjuktyvinio,

bihevioristinio arba į veiklą, užduotis, pratybas, tikslus, problemų sprendimą orientuoto

mokymo(si) teorijas ir praktiką. Yra daugybė būdų, kaip galima mikromokymosi aspektus

konceptualizuoti ir sujungti į tam tikrus modelius, pvz.: multikomponentų modelis (turinio

mikroaspektai jungiami daugiau ar mažiau sistemingai į hierarchines ar lygiavertes sistemas iš

giminiškų, bet drauge ir atskirų komponentų); agregatinis modelis (iš esmės lygiaverčiai

mikromokymosi elementai yra suvokiami homogeninių sudėtinių dalių talpoje);

konglomeracinis modelis (mikromokymosi elementai yra pateikiami kaip tam tikrų mokymosi

procesų ir produktų pasiūlos „puokštė“, iš kurios galima rinktis); sinergijos efekto modelis (nauji

fenomenai, susijusios struktūros, kokybiniai sprendiniai susidaro iš arba tarp pačių

mikroelementų tam tikruose procesuose savaime); skirtybių sankaupos modelis (mokymosi

rezultatai gali būti suprantami kaip laisvai susijungusių elementų sankaupa); pavyzdžių modelis

(mokymosi mikroaspektai traktuojami kaip prototipų pavyzdžiai, iš kurių gali būti kuriamos

kompleksinės struktūros, jungtys ar junginiai) ir kt. (Hug, Friesen, 2007). Mąstant apie

mikromokymąsi švietimo politikos rakursu, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į institucinio ir

individualaus požiūrių priešpriešą. Šiuolaikinio asmens individualių mokymosi interesų analizė

dažniausiai atskleidžia individo autonomiją ir paties individualiai pasirinktas veiklos kryptis.

Taigi šis žvalgos rakursas patvirtina šiuolaikinės didaktikos sudėtingumą ir paprastumą vienu

metu, nes kiekvienam individui stengiamasi sudaryti tokias palankias (profesionaliai parengtas

sisteminio dalykinio ir edukacinio pasirinkimo) sąlygas, kad jis savo mokymosi kryptis galėtų

rinktis laisvai ir sąmoningai – priklausomai nuo tam tikro etapo ar akimirkos poreikių, siekių ir

galimybių. Tokius lanksčius mokymo(si) kelius, galbūt tik nežinodami jų didaktinių

pavadinimų, renkasi ir šiuolaikiniai Lietuvos žmonės – siekdami įvairių, ne tik lituanistinių,

kompetencijų. Į tokių kelių poreikį turėtų atsižvelgti ir Lietuvos mokykla, analizuodama

konkrečias edukacines problemas, kurdama profesionalią šiuolaikinių edukacinių sprendinių

pasiūlos bazę ir skatindama lanksčius individualius sprendinius..

5. Kas gi nutinka (ne)paprasta šiuolaikiniame ugdyme(si)? Reziumuojant galima prisiminti, jog

mokymosi – kaip žmogaus tapsmo žmogumi būtinos priežasties, sąlygos ir veiklos – esmė vis

dar išlieka ta pati: žmogus, deja (o gal laimei?), negimsta žmogumi, bet turi juo tapti

mokydamasis. Taigi turi mokytis ir lietuvybės, ir lituanistikos, net jei širdyje – įgimtosios

8

dvasinės paskatos – jas irgi reikia išmokti pajusti, puoselėti, auginti, dalintis. Kaip mokytis?

Postmodernioji didaktika siūlo daugybę galimybių, bet rinktis vėlgi reikias avo galva. Taip,

šiuolaikinėje didaktikoje gyvos visos iš senovės paveldėtos sąvokos ir priimtinos įvairiausios

įvairių laikų koncepcijos. Negana to, plečiasi ir paties mokymo(si) samprata: pavyzdžiui,

„mikromokymuisi gali būti priskiriama ne tik žinios, elgesys, nuostatos, vertybės, protiniai

gebėjimai ir pažinimo struktūros, bet ir emocinė raiška, veiklos būdai ir socialinių kompetencijų

formos“ (Hugas ir kiti, 2006). Todėl vėl populiarėja iš mitinių laikų paveldėti, tačiau regimi lyg

naujai atgimę didaktiniai orientyrai, kviečiantys kiekvieną individą pačiam prisiimti atsakomybę

už pasirinktas savojo gyvenimo – kaip mokymo(si) kelionės – gaires.

9

Rasa KURKAUSKIENĖ

Lietuvos edukologijos universitetas

ŠIAURĖS PANEVĖŽIŠKIAI: NAUJAUSI TYRIMAI (NUO EKSPEDICIJOS IKI

DISERTACIJOS)

Prieš dešimtmetį buvo įprasta skirti du šiaurės panevėžiškių patarmės tyrimo

istorijos periodus: XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus vidurys (ankstyvojo periodo darbuose

nustatomi pagrindiniai tarmės skiriamieji požymiai, kaupiama pirminė empirinė medžiaga) ir XX

amžiaus vidurys – XX amžiaus pabaiga (antrojo periodo darbuose pradėti taikyti fonologiniai

tarmių tyrimo metodai (akustinis, audicinis, spektrografinis), atliekami įvairūs eksperimentai).

Tačiau dabar galime įterpti dar ir trečiąjį periodą, t. y. XX amžiaus pabaiga – XXI amžiaus

pradžia (trečiojo periodo darbuose pradėta remtis statistiniais, oscilografiniais, psichoakustiniais

tyrimų metodais, pradėti vykdyti įvairūs projektai).

Pranešimo tikslas – remiantis asmenine patirtimi pristatyti dialektologijos darbų

rašymo subtilybes. Per keturiolika studijų ir dialektologijos darbų rašymo metų nesudėtinga

išskirti svarbiausius etapus: 1) galimų pateikėjų / informantų atranka; 2) tarminės medžiagos

rinkimo būdai; 3) tekstų transkribavimas; 4) duomenų analizė.

Pažymėtina, kad pirmieji trys anksčiau paminėti darbų rašymo etapai yra

įdomiausi, bet kartu ir sudėtingiausi. Pranešimo metu sužinosite, kokių sunkumų kyla tarmių

ekspedicijų metu; kokie nedrąsūs yra regionų gyventojai; koks sudėtingas dalykas yra

transkribavimas ir kaip gera prisidėti prie savo krašto kalbos puoselėjimo.

10

Ona PETRĖNIENĖ

Lietuvos edukologijos universitetas

KELETAS PASTABŲ

APIE RAŠINIŲ STILIAUS VERTINIMO SUNKUMUS

Rašinių stiliaus vertinimas vis dar yra viena iš aktualesnių problemų šiandienos

mokykloje. Ši problema ypač aktualizuojama artėjant Lietuvių kalbos ir literatūros valstybiniam

brandos egzaminui. Viešojoje erdvėje daugėja diskusijų, ar brandos egzamino rašiniai atitinka tų

funkcinių stilių (postilių), kuriems jie priskiriami, reikalavimus ir kokiam funkciniam stiliui jie

turėtų būti skiriami, ar visuomet pagrįstas rašinio stiliaus kultūros vertinimas. Šio pranešimo

tikslas – remiantis pastarųjų metų Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino

darbų analize aptarti svarbesnius klausimus, kurių kyla vertinant rašinių stilių.

Tenka pripažinti, kad Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rašinio

samprata šiandien dar nėra iki galo apgalvota ir aiški. Galima teigti, kad egzistuojantis

susitarimas, jog valstybinio brandos egzamino samprotaujamasis rašinys yra publicistinio

stiliaus, o literatūrinis rašinys – mokslo populiarinamojo postilio, rodo teorinį problemos

neišbaigtumą ir sisteminio požiūrio stygių (plg. vienas rašinys priskiriamas stiliui (nors jį sudaro

trys postiliai ir daugybė žanrų su savo specifika), o kitas – konkrečiam postiliui (kalbine raiška

taip pat artimesniam publicistiniam, o ne moksliniam stiliui)). Atspirties tašku laikant

formaliuosius funkcinių stilių reikalavimus, tampa sunku vertinti galimas mokinio strategijas, jo

gebėjimą pasinaudoti retorikos teikiamomis galimybėmis.

Ne mažiau sunkumų kyla ir vertinant rašinio stiliaus kultūrą. Akivaizdu, kad iki šiol

esama neišspręstų stiliaus kultūros klausimų, justi atotrūkis tarp mokymo proceso ir vertinimo.

Esama įvairių stiliaus trūkumų klasifikacijų (Župerka, 1985, 2012), tačiau, kalbant apie

mokinių rašomųjų darbų klaidų grupavimą, laikomasi tendencijos tipinius, būdingiausius stiliaus

trūkumus skirti atsižvelgiant į pagrindinius stilingos kalbos reikalavimus (Pikčilingis, 1971,

1985, Župerka, 1985). Atkreiptinas dėmesys, kad naujausiuose stilistikos darbuose (Župerka,

2005, 2012) nebėra kalbama apie anksčiau stilistikai skirtus gramatinius (darybinius,

morfologinius) pažeidimus, nes pastarieji dažniausiai sutampa su kalbos klaidomis. Kaip

vertinamieji sintaksės reiškiniai šiandien aptariami (žr. KP2(3), 2009) ir anksčiau kalbos

11

aiškumo klaidomis laikyti kai kurie žodžių tvarkos ar šalutinio pažyminio sakinio vartojimo

atvejai.

Taigi reikėtų griežčiau apsibrėžti, kas, vertinant rašinius, laikytina kalbos (gramatikos,

žodyno), o kas stiliaus klaida. Ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į mokinių darbuose motyvuotai

vartojamas ekspresyviąsias raiškos priemones, padedančias kurti savitą stilių, kartais net

pažeidžiant nustatytas kalbos normas.

12

Regina RINKAUSKIENĖ

Lietuvos edukologijos universitetas

LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS XXI AMŽIUJE: IŠLIKS AR IŠNYKS?

Kas yra tarmė? Kas yra kalba? Kuo tarmė skiriasi nuo kalbos? Tai yra susitarimo

dalykas, nes tiek kalbos, tiek tarmės funkcija yra ta pati – būti žmonių bendravimo priemone,

atlikti komunikacinę funkciją.

Gimtoji kalba – ta, kurią gauname iš motinos. Vadinasi, gimtoji Romualdo Granausko

kalba – šiaurės žemaičių telšiškių tarmė, Antano Baranausko – rytų aukštaičių anykštėnų,

Reginos Katinaitės-Lumpickienės – rytų aukštaičių uteniškių ir t. t.

Tarmės terminą sukūrė poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas (plg. veiksmažodį

tarti, taria, tarė). Iki to laiko tarmė buvo vadinama kalba, o kalba – liežuviu. Tai galime matyti iš

Jono Juškos knygelės pavadinimo „Kalbos lietuviško liežuvio1 ir lietuviškas statrašymas, arba

ortografija“ (1861).

Tarmės, kaip ir kalbos, labai viena nuo kitos skiriasi. Skiriasi visi kalbiniai klodai:

fonetika (žemaičiai nuo aukštaičių atsiskiria pagal kirčiuotų negalūninių dvibalsių ie, uo tarimą),

morfologija (skiriasi asmeninių įvardžių, būtojo dažninio laiko, būdvardžių bevardės giminės

raiška), žodžių daryba (skirtingos netekėjusių merginų ir vaikinų pavardės), sintaksė (skirtingas

prielinsnių vartojimas, sakinio struktūra), leksika (tie patys daiktai ar reiškiai įvardijami

skirtingais žodžiais).

Ar XXI amžiuje, kai visi tarmių atstovai yra dvikalbiai, t. y. gali kalbėti ir bendrine kalba

ir gimtąja tarme, tarmės turi ateitį. Kas laukia tarmių, kai, kaip sako Tauragnų (Utenos raj.)

seniūnas, „Tarmiuojančių daug, bet švariai tarmiškai kalbančių nedaug.“ Ar tarmės išliks ar

išnyks?

Atlikta moksleivių apklausa parodė, kad žemaičiai didesni savo tarmės patriotai nei

aukštaičiai: jie nesigėdija savo tarmės, ja kalba visada namuose ir viešojoje erdvėje. Miesto

vaikų atsakymus lėmė vienas faktorius – ar jie turi sąsajų su tarmėmis, t. y. ar jų tėvai, seneliai

turi tarmę, ja kalba.

1 Pabraukta R. R.

13

Kaip rodo naujausi tyrimai, tarmės keičiasi, bet nenyksta. Tam įtakos turi keletas

veiksnių: visuomenės raštingumas, tarmių maišymasis, traukos centrai (pavyzdžiui, Pakruojo

gyventojas, kuris pagal tarmę yra šiaurės panevėžiškis, važiuoja į Šiaulius, nes tai artimiausias

jam didelis miestas, ir prisirenka šiauliškių kalbos ypatybių) ir pan. Formuojasi naujas tarmių

žemėlapis, kuriame ryškėja nauji tarmių dariniai – geolektai2 ir regiolektai3. Apie tai išsamiai

pateikta knygoje „XXI amžiaus pradžios tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“

(2014).

2 Geolektas – nevienalytis regioninis kalbos variantas, neturintis aiškių geografinių ribų arealo. Kalbiniu požiūriu jis

yra tradicinės tarmės tęsinys, išlaikęs tam tikrą tarminių ypatybių pluoštą. 3 Regiolektas – regioninės kalbos atmaina, patyrusi tam tikrą bendrinės kalbos poveikį arba susiformavusi kaip

tarpinis variantas tarp geolekto ir bendrinės kalbos.

14

Gitana VANAGAITĖ

Lietuvos edukologijos universitetas

UŽMARŠTIS IR GYVYBĖ, ARBA APIE GABRIELĘ PETKEVIČAITĘ-BITĘ

Galvojant apie Lietuvos kultūrą pačia plačiausia prasme, prie Gabrielės Petkevičaitės-

Bitės vardo daug kartų būtų galima prirašyti pirmą kartą arba pirmoji moteris. Ji režisavo pirmą

lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ 1899 m., 1907 m. buvo pirmojo lietuvių moterų

suvažiavimo pirmininkė, vėliau buvo viena iš pagrindinių Lietuvos moterų sąjungos steigėjų,

1912 m. dalyvavo Stokholme vykusiame šeštajame tarptautiniame moterų suvažiavime, 1920 m.

atstovavo Lietuvai Tarptautiniame moterų balsavimo sąjungos kongrese Ženevoje, 1922 m. kaip

vyriausia Seimo narė (po Simono Rozenbaumo, kuris nemokėjo lietuvių kalbos) pirmininkavo

laikinajam Steigiamojo Seimo prezidiumui, 1926 m. kartu su Felicija Bortkevičiene buvo

pirmosios moterys, kandidatavusios Prezidento rinkimuose.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą simboliškai būtų galima suimti į du sakinius:

vieną pasakė jos mama: „Kaip gaila vaikel, kad tu nesi gimusi vyru...“, jai yra paantrinęs

Mintaujos gimnazijos matematikos mokytojas: „O! kad bent vieną tokį mokinį turėčiau savo

mokykloje – o dabar – kokia jums nauda iš jųsų gabumo? Juk esate mergaitė...“. Antrojo sakinio

autorė yra jau pati Bitė: „Sąmoningai paverčiau savo gyvenimą kietos pareigos kalve, kurioje

geležiniai darbo kūjai nesiliauja kalę.“ Šie du sakiniai parodo, kad žmogus, pasak Viktoro

Franklio, dažnai negali pasirinkti aplinkybių, bet visuomet gali pasirinkti savo elgesį tomis

aplinkybėmis, gali apsispręsti, leis ar ne, kad jį sąlygotų daiktai.

Todėl Bitė šiandienos kultūrai yra svarbi savo laikysena. Lietuvių kalbos žodynas

laikyseną apibrėžia kaip laikymosi būdą, elgseną. Pagrindinė Bitės pamoka mums, kad

svarbiausia išdrįsti ieškoti savųjų atsakymų į pagrindinį gyvenimo klausimą – prasmės klausimą,

o ne bandyti šiuos atsakymus perimti iš tradicijos. Tradicija daug ko nebūtų leidusi Bitei, todėl ji

tuose draudimo rėmuose brėžė savojo kelio kontūrus. Viktoras Franklis yra sakęs, kad žmogaus

egzistenciją iš esmės ženklina savęs transcendavimas, ne tas anapusinis transcendavimas, o

tiesiog gebėjimas čia ir dabar užmiršti save, nepaisyti savęs, „atsiduodant uždaviniui, reikalui ar

partneriui“, tai vienintelė sąlyga žmogui tapti žmogiškesniu, tapti labiau žmogumi.

15

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė daug ko negalėjo turėti, daug ko privalėjo atsisakyti. Nežinia, ar

paskutiniaisiais gyvenimo metais jautėsi laiminga. Tam tikri prasitarimai sakytų, kad,

greičiausiai, ne. Bet laimė, to paties Viktoro Franklio žodžiais, ir nėra gyvenimo tikslas. Tikslas

yra prasmė, kurios ieškoma kasdien ir tos konkrečios kasdien konkretybėje. Ir tik nuo mūsų

pastangų priklausys, ar išgirsime ir suprasime šią Gabrielės Petkevičaitės-Bitės laikysenos

pamoką.

16

Dainius VAITIEKŪNAS

Lietuvos edukologijos universitetas

PASAKOJIMO ANALIZĖ MOKYKLOJE: KAZIO SAJOS „PO TO, KAI JIE PAVIRTO

MEDŽIAIS“

Prancūzijos mokykliniuose vadovėliuose įprasta remtis semiotiko Algirdo Juliaus Greimo

aktantine schema analizuojant įvairaus pobūdžio pasakojimus ir kuriant naujus interpretacijos ir

kūrybinio rašymo užduotyse. Iš tikrųjų, ji paranki skatinant mokinius atidžiau įsiskaityti,

apsispręsti, kas yra svarbiausia skaitomame pasakojime, ir greičiau tarpusavyje susitarti dėl

interpretacijos niuansų, nes ja remiantis diskutuojama aiškiai apibrėžtomis sąvokomis. Vis dėlto

tik kūrybiškai naudojamas šis modelis atsiskleidžia kaip veiksmingas pasakojimo analizės

įrankis. Jis apibendrina pasakojimų tradiciją, todėl yra parankus atpažinti naujoves, nukrypimus

nuo tipiškos pasakojimo eigos, originalumą.

Pristatant A. J. Greimo modelio galimybes vertėtų atkreipti dėmesį į rašytojo Kazio

Sajos pasakojimą bei jo originalumą vienoje jo novelėje (kuri buvo publikuota jo 1976 metais

išleistoje smulkios prozos knygoje „Po to, kai jie pavirto medžiais“). Novelė pasižymi turtingu

pasakojimu, kuriame akivaizdžios sąsajos su didele pasakojimų tradicija: akivaizdus

tautosakinis, mitinis matmuo ir biblinė, parabolinė sąranga, folklorinė ir biblinė stilizacija.

A. J. Greimo kanoninė naratyvinė schema ypač svarbi „atrakinant“ sudėtingus

tekstus, nes padeda išryškinti pagrindinę būsenos transformacijos kryptį ir jos svarbiausius

dėmenis. Aktantinis pasakojimo modelio pagrindas – tai subjekto ir objekto, adresanto (lėmėjo)

ir adresato (subjekto), subjekto ir šalutinių pasakojimo aktantų (pagalbininko arba priešininko)

santykis. Taikant šį modelį siūlytina pirmiausia nustatyti subjekto ir objekto santykį įvardijant jo

tipą (sujungimas arba atskyrimas) ir išsiaiškinti, ar tas santykis pasikeičia: ar iš atskyrimo

pereinama į sujungimą (įprastas atvejis folklorinėse pasakose) arba iš sujungimo į atskyrimą.

Santykio pasikeitimas, arba būsenos transformacija, yra pasakojimo semantinis požymis.

Pasakojimo paviršinėse struktūrose jis dažnai pasireiškia kaip erdvių ribos pažeidimas (pagal

semiotiką Jurijų Lotmaną, pasakojimui toks pažeidimas yra būtinas). Anot A. J. Greimo, vietos

keitimas gali būti suvokiamas kaip geidimo pasireiškimas.

17

Pagal aktantinių santykių raidą skiriami keturi kanoniški pasakojimo etapai, kurie

tarpusavyje susieti loginiais ryšiais: manipuliacija, kompetencija, atliktis ir sankcija. Ši loginė

grandinė nebūtinai gali būti išlaikoma pasakojimo akto metu, ypač turint galvoje ne folklorinius,

o modernizuotus pasakojimus: galima pasakojimą pradėti nuo bet kurio etapo (nuo sankcijos

Jono Biliūno novelėje „Vagis“), galima praleisti vieną kurį nors etapą (kaip Naujojo Testamento

parabolėje apie vynuogyno darbininkus: kompetencijos ir atlikties etapai lieka tik numanomi),

galima pasakoti kelias istorijas, kurios tarpusavyje sąveikautų kaip hierarchinė struktūra (Antano

Škėmos romane „Balta drobulė“ viena iš svarbiausių programų galėtų būti eilėraščio rašymas su

tam tikrais jai būdingais etapais, o daugelis kitų su ja sąveikautų kaip šalutinės).

K. Sajos novelė yra mįslinga pasakos „Eglė žalčių karalienė“ literatūrinė

interpretacija, moderni literatūrinė pasaka, pratęsianti garsiąją tautosakinę pasaką (užfiksuoti

182 lietuvių, 87 latvių ir 35 estų šios pasakos variantai, tačiau žinomi jų variantai dar ne vienoje

kitoje kalboje). Peržvelgus mokyklinius vadovėlius, kuriuose yra pristatyta ši novelė, matyti, kad

nemažai su jos interpretacija susijusių dalykų yra palikta nuspręsti patiems skaitytojams

renkantis klausimų, o ne atsakymų kelią.

K. Sajos novelėje polemizuojama su kanonišku pasakojimu apie Eglę Žalčių

karalienę. Jos pasakojimas prasideda ten, kur dažniausiai pasibaigia mitinis pasakojimas – po

Eglės sankcijos (pavertimo medžiais). Iš novelei būdingų pasakojimo etapų sklaidos matyti, kad

žmogaus gyvenimas bendruomenėje aiškinamas kaip etinis išbandymas: mitinė struktūra

novelėje pasitelkiama paraboliškai baimės ir konformizmo kritikai, o ezopine kalba išsakoma

visuomeninė laikmečio kritika.

Pasakojimas gali būti suvokiamas kaip universalus komunikacijos, reikšmės

kūrimo principas, būdingas ne tik literatūrai, bet ir patiems įvairiausiems pranešimams: kino,

dailės, muzikos ir kt. Būtent todėl pasakojimo gramatikos išmanymas gali padėti pamokoje

svarstyti meninės vertės klausimus, išryškinti platesnį kultūrinį kontekstą, literatūros

intertekstualumo matmenį, aktualizuoti klasiką ją siejant su šiandieniniais literatūriniais ir

neliteratūriniais tekstais: pavyzdžiui, pritraukiant gerai mokiniams pažįstamą vizualinę kultūrą:

reklamas, „asmenukes“, vadinamą internetinį folklorą.