O. G. Torsunov

LAIMINGO GYVENIMO DĖSNIAI

Joga sveikatai http://joga.365.lt/knygos

ĮŽANGA

Koks šio leidinio tikslas?

Knygos pavadinimas kalba pats už save – ji ragina mus būti laimingais.

Kaip tapti laimingu? Laimė būtinai aplanko žmogų, kuris suvokia, kad reikia neatidėliojant studijuoti savo gyvenimo dėsningumus.

Dažnai mus lydintys įvykiai atrodo atsitiktiniai. Šie “atsitiktinumai” gali kartotis daugelį metų. Pavyzdžiui, daug žmonių kenčia dėl savo vienišumo, dėl to, kad jų nesupranta aplinkiniai. Neturėdami atitinkamų žinių, jie kankinasi ir laukia kokio nors stebuklo. Su tuo negalima taikytis.

Žmogaus gyvenimas taps laimingesnis ir įdomesnis, jeigu jis įsisąmonins, kad atsitiktinumų šiame pasaulyje nėra, ir nuspręs, kad vardan savo gerovės reikia keisti save. Jeigu po tokio sprendimo daugelio žmonių patikrintas žinojimas iš tikrųjų pritaikomas praktikoje, tai sėkmės netenka ilgai laukti. Iš kitos pusės, vargu ar galima greitai ištaisyti padėtį, manant, kad visos mūsų nesėkmės yra laikinos.

Paanalizuokim savo gyvenimą. Mes, gal būt, sugebėsime pastebėti kokias nors klaidas savo bendravime su artimais žmonėmis, savo pasaulėžiūroje. Tokia savianalizė atskleis dėsningumus, į kuriuos mes turime atsižvelgti, siekdami būti laimingais. Nekreipiant į juos dėmesio, padėti pačiam sau bus daug sunkiau, ar ne taip, mielas skaitytojau?

Laimė slypi kiekviename žmoguje.

Laimė tai ateina, tai dingsta, ją sunku išlaikyti, jeigu nežinai laimingo gyvenimo dėsnių. Mūsų psichikos gelmėse jau yra užkoduota galimybė būti laimingam, ir ši knyga jums nuodugniai išaiškins visas žmogaus charakterio ypatybes ir pasaulio dėsnius, kurie tiesiogiai įtakoja mūsų gyvenimą. Šiam tikslui prireikė parašyti visą eilę knygų, nes reikės nemažai padirbėti. Pirmiausia mes įsisavinsim teoriją, aiškinančią pagrindinius laimingo gyvenimo dėsnius, paskui pereisim prie detalaus praktinio šio klausimo išsiaiškinimo. Pavyzdžiui, mūsų laimė daugeliu atvejų priklauso nuo to, kaip klostosi šeimyniniai santykiai. Todėl vienoje iš šios serijos knygų mes būtinai aptarsim dėsnius, kurie leidžia šiuos santykius padaryti harmoningais. Toliau mes apžvelgsim teisingos mitybos ir teigiamų charakterio bruožų ugdymo klausimus, susijusius su medicina ir moksline astrologija.

Ar subtilios galios, įtakojančios mūsų sąmonę – fantazija ar realybė?

Dabar jau daugeliui žmonių akivaizdu, kad apart materialios (grubios) realybės, yra reiškiniai, susiję su neapčiuopiamu subtilių dėsnių ir galių poveikiu mūsų sąmonei. Štai du žmonės pažvelgė vienas į kitą ir pasijuto žymiai laimingesni. Vargu ar galima šį fenomeną paaiškinti kaip nors kitaip, kaip tik iš vyro ir moters bendravimo pozicijų. Kaip kitaip galima iš pirmo žvilgsnio pamilti visiškai nepažįstamą žmogų?

Kokia praktinė knygos vertė?

Tai galimybė susikurti fizinę, emocinę, protinę ir dvasinę laimę. Knyga sudaryta pagal mano paskaitas medicinos ir psichologijos temomis, kurias išklausė daugybė žmonių. Jų paskirtis buvo suteikti praktinę paramą žmonėms, ieškantiems laimės. Šioje knygoje, skaitytojau, tu nesusidursi su sausa psichologija ir nepraktiškomis teorijomis. Visa mano surinkta medžiaga kiekvieną dieną panaudojama teikiant realią pagalbą jos reikalingiems žmonėms. Tačiau reikalinga ir teorija, nes neįmanoma gyventi, neturint žinojimo.

Teorijos ir praktikos ryšys.

Nors šioje knygoje labiausiai akcentuojama praktinė klausimo pusė, bet joje užtenka ir teorinių žinių, be kurių neįmanoma apsieiti. Teorijos paskirtis – suformuoti mūsų sąmonėje teisingą reikalo supratimą. Tada mes galėsime pamatyti subtilius, daugumai žmonių nežinomus žmogaus organizmo ir visuomenės funkcionavimo dėsnius. Be teorijos mes jų neįžvelgsime.

Gyvenimo peripetijose galima įžvelgti tam tikrus dėsningumus, logiką, ir tai rodo, kad viskas vyksta pagal kažkokius dėsnius. Ar mes galim pakeisti savo gyvenimą, nieko apie juos nežinodami?

Žinoma, ne. Jeigu mes nepripažįstam dėsnių, reguliuojančių mūsų gyvenimą, tai nėra jokios prasmės bandyti ką nors pakeisti. Jeigu viską valdo jo didenybė atsitiktinumas, kam tada galvoti apie ateitį, kurios mes negalim įžvelgti?

Ieškodamas būdų, kurie mano pacientų gyvenimą padarytų laimingesniu, aš priėjau sekančios išvados: žmogaus likimas labai priklauso nuo to, kiek jis vadovaujasi aukščiausiais gyvenimo dėsniais. Man asmeniškai jie tapo akivaizdžia realybe, todėl iš karto noriu pabrėžti, kad dauguma informacijos šioje knygoje nušviečia dėsnius, įtakojančius mūsų gyvenimą ir likimą.

Žmogaus gyvenimo dėsniai nėra kažkokia sausa ir nereikalinga teorija, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Užtenka bent kartą juos panaudoti praktikoje ir tuoj darosi aišku, kad jie tampriai susiję su mūsų kasdieniniu gyvenimu.

Šie dėsniai veikia visada, nežiūrint į tai, ar žmonės jais tiki ar ne. Todėl aš raginu tave, skaitytojau, įvertinti pačiam, kaip praktiška ir naudinga žinoti laimingo gyvenimo dėsnius.

Autorius sąžiningai pripažįsta savo netobulumą.

Nagrinėdamas aukščiau paminėtus klausimus, aš padariau išvadą, kad laimingo gyvenimo dėsnius reikia žinoti visiems. Atsirado noras padėti tiems, kuriuos sudomins mano patyrimas. Todėl ir nusprendžiau parašyti šitą knygą, kurioje tikėjausi prieinamai išdėstyti visas mano įsisavintas žinias. Vienok, tai pasirodė ne taip paprasta. Aš neturiu kokių nors ypatingų literatūrinių gabumų, tačiau, suprasdamas, kad niekas už mane šito nepadarys, vis tik pateikiau šią medžiagą plačiam skaitytojų ratui.

Mokslinis knygos pagrindas.

Informacija, kurią jūs rasite knygoje, jokiu būdu nėra mano fantazijos vaisius. Kad jūs taip nemanytumėte, knygoje aš pateikiau daugybę citatų iš senovinių išminties šaltinių. Rimtos, gyvybiškai svarbios disciplinos nesuderinamos su prasimanymais. Knygos medžiaga taip pat neturi nieko bendro su mistika ir mitologija, ji pagrįsta senoviniu mokslu – Vedomis. Praktiniuose sveikatingumo ir mitybos klausimuose aš taikau ir klasikinius principus, pateiktus Ajurvedoje (vedinėje medicinoje), ir savąsias metodikas, todėl pateiktos žinios yra praktiškos ir naudingos. Mano metodikos remiasi Vedų postulatais ir kruopščiai patikrintos praktikoje.

Kaip atsiranda ryžtas keisti save?

Ši knyga turi tik vieną tikslą – padėti tau, skaitytojau, tapti laimingu. Vedos teigia, kad laimė yra, ir norint būti laimingu, pirmiausia reikia pakeisti save.

Žinoma, mums reikalingi faktai – su jais negali ginčytis. Įsivaizduokim, kad gydytojas pacientui pasakė, jog aštrūs prieskoniai labai nesiderina su jo skrandžio opa. Kaip ligoniui tuo patikėti? Žinoma, jeigu jis pats pajus neigiamą tų prieskonių poveikį, tai jam nekils abejonių. Tada peršasi klausimas: “Nejaugi tai vienintelis būdas patikėti gydytoju – naudoti aštrius prieskonius ir toliau kamuotis su opa?” Deja, kai kurie pacientai taip ir daro. O ar yra kiti patikrinimo būdai? Žinoma, yra.

Išmintingi žmonės pripažįsta ne tik faktus, kurių tikrumu jie įsitikino savo karčiu patyrimu. Sveika nuovoka jiems leidžia tikėti ir tikrais faktais iš kitų žmonių gyvenimo. Analizuojant jų logiką, įmanoma giliau pažinti dėsningumus, iš kurių išsirutulioja vieni ar kiti įvykiai. Laimės dėsningumus apsprendžia laimingo gyvenimo dėsniai, išdėstyti šventraščiuose, kurie turi ir praktinę vertę, nes yra atlaikę laiko išbandymus. Todėl aš remiuosi Vedomis, kurios daugiau kaip prieš 5000 metų aprašė laimingo gyvenimo dėsnius. Tik supratę dėsningumus, kurie apsprendžia laimę ir sveikatą, mes galėsime save įtikinti, kad reikia eiti šituo keliu.

Paplitusi nuomonė, kad tik patys naujausi moksliniai pasiekimai gali pretenduoti į autoritetingumą. Išvada – kuo senesnis mokslas, tuo mažesnė jo vertė.

Aš visada norėjau rasti mokslą, kuris atsakytų į visus mano klausimus. Aš taip pat ilgai maniau, kad man gali padėti tik šiuolaikinis mokslas. Bet vieną kartą aš gavau galimybę nuodugniai susipažinti su senoviniu mokslu, kuris pasirodė esąs labai praktiškas. Tai buvo Vedos. Šis sanskrito žodis verčiamas kaip “žinojimas”.

Vedinis mokslas nepaseno, jis gyvas bei praktiškas ir šiais laikais. Aš matau, kaip jis įtakoja ir mano, ir mano pacientų gyvenimą. Būtent tai ir paskatino mane parašyti šią knygą.

Mano didžiausias noras.

Šia knyga prasideda visa serija leidinių, skirtų pavaizduoti subtilią realybę, pasireiškiančią ir žmogaus organizme, ir visuomenėje.

Ir taip, šios knygų serijos tikslas – būti žinynu tiems, kurie siekia fizinės, emocinės ir dvasinės sveikatos ir laimės, įgyjamos tik keičiant savo pasaulėžiūrą.

Šios knygos pagrindas.

Knyga remiasi sekančiais informacijos šaltiniais:

senaja Vedų išmintimi, įskaitant Ajurvedą, vedinę filosofiją, vedinę astrologiją;

mano daugiamete gydytojo praktikos patirtimi;

mano vidujiniu patyrimu, praktikuojant šį mokslą.

Kam skirta ši knyga?

Kuo plačiausiai auditorijai. Medžiaga pateikta taip, kad sudėtingi medicinos ir filosofijos klausimai išaiškinami kuo paprasčiau ir pritaikomi kasdieniniame gyvenime. Knyga galima naudotis kaip žinynu rytų medicinos, psichologijos ir socialinių santykių srityse. Pateikta daug tiesiog unikalios medžiagos. Kai kam šis leidinys gali atverti visiškai naujus horizontus, kai kam gali tapti vadovėliu per gyvenimą.

Į V A D A S

Šios knygos tikslas – padaryti mūsų gyvenimą laimingu. Prieš pradėdami ją studijuoti, pasiruoškite netikėčiausioms permainoms. Gal būt, ji paskatins jus pakeisti savo požiūrį į gyvenimą, į artimuosius ir draugus. Šioje knygoje aš įgyvendinau savo pacientų norą padėti jiems spręsti savo fizinės ir psichinės sveikatos problemas. Šiam tikslui pirmiausia reikia išsiaiškinti gilumines ligų priežastis.

Knyga remiasi žiniomis, sukauptomis vediniuose raštuose, ir autoriaus sukurtomis sveikatingumo metodikomis, kurios anksčiau buvo mažai skelbiamos. Į ją taip pat įtraukta daug dalykų iš paskaitų apie sveiką gyvenimo būdą, kurias autorius skaitė Saratove, Jekaterinburge, Omske, Toljatyje, Alma-Atoje, Permėje, Donecke, Dnepropetrovske, Barnaule, Krasnodare, Piatigorske, Ivanove, Rygoje.

Knygoje jūs rasite gyvą, betarpišką pokalbį, o kartais – atsakymus į jums rūpimus klausimus. Žmonių klausimams aš visada teikiu labai didelę reikšmę. Nors kai kuriuose iš jų ir jaučiasi nesupratimo šaltukas, bet pats noras išsiaiškinti ištirpdys klausiančiojo širdyje ledą. Taigi tekste pasitaikys klausimų, kuriuose jaučiamas negatyvus požiūris į autorių. Visus svarbiausius mano auditorijos klausimus aš sudėjau į šią knygą ir tikiuosi, kad tai pagyvins medžiagos pateikimą.

Knygoje bus daug patarimų, liečiančių sveikatą ir žmonių bendravimo psichologiją. Šių patarimų svarba išryškėja, tik taikant juos praktikoje.

Pirmoje knygoje mes nagrinėsim laiko dėsnius, kurie Vedose buvo aprašyti daugiau kaip prieš 5000 metų. Šie dėsniai labiau fundamentalūs, negu, sakykim, fizikos ar valstybės valdymo dėsniai. Kalba eina apie mūsų egzistencijos dėsningumus. Daugelio iš jų mes dažniausiai nežinome arba ne itin gerai suprantame. Laimingo gyvenimo dėsnių yra nemažai, bet laiko dėsniai – vieni iš pagrindinių.

Siekiant susidaryti vientisinį šios rimtos temos supratimą, neaiškias vietas perskaitykite keletą kartų ir dienos bėgyje stenkitės jas prisiminti. Neaiškumai, su kuriais mes susiduriame teorijoje, išlieka paslaptimi ir gyvenime. Sėkmė mus lydės, jeigu mes rimtai griebsimės studijuoti laimingo gyvenimo dėsnius, kad ir kokie jie atrodytų nesuprantami.

Vedos – senovinės mokslo knygos.

Vedose sutelkta išmintis, sena kaip pasaulis. Pagrindinius jų traktatus maždaug prieš 5000 metų užrašė išminčius Šryla Vjasadeva, o iki to laiko daug tūkstančių metų jas perdavinėjo iš lūpų į lūpas, mokytojas – mokiniui. Tai patvirtina istoriniai faktai, kuriuos nurodo pačios Vedos. Daugelis šiuolaikinių mokslininkų taip pat laiko Vedas pačiu seniausiu žinių šaltiniu planetoje ir nuodugniai jas tyrinėja, padarydami nemažai įdomių atradimų.

Vedinėje išmintyje daug talentingų žmonių sėmėsi ir tebesisemia įkvėpimo savo mokslinei ar literatūrinei veiklai. Giotė, Einšteinas, Emersonas, Tolstojus ir daugelis kitų

įžymybių žavėjosi vedinės išminties didybe. Ne be reikalo pačios Vedos sako, kad jų pažinimas neša džiaugsmą.

Vedinis žinojimas yra giliai mokslinis ir įvairialypis. Pavyzdžiui, nėra kito tokio mokslinio veikalo, kuriame būtų taip tobulai aprašyta žmogaus psichika ir fiziologija, visatos sandara ar etikos dėsniai. Bet vertingiausia tai, kad Vedos duoda išsamų atsakymą į klausimą: “Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?” Tai ir yra jų svarbiausia dovana žmonijai.

Kokias žinias pateikia Vedos?

Galima pagalvoti, kad senieji mokslai – tai kažkas primityvaus, kai tuo tarpu naujos teorijos ir išradimai atrodo kur kas autoritetingesni. Bet aš padariau visiškai priešingą išvadą. Pradėjęs studijuoti vedinę literatūrą, aš aptikau, kad daugelis šiuolaikinio mokslo aspektų buvo žinomi dar prieš penkis tūkstančius metų – atomo, saulės sistemos bei visatos sandara; tikslus visatos egzistavimo laikas bei jos kūrimo, vystymosi ir naikinimo procesai; vaiko vystymasis motinos įsčiose; mums netikėta žmogaus organizmo sandara, apie kurią šiuolaikiniame moksle tik dabar prabilta.

Vedinėje literatūroje moksliškai pagrįstai nagrinėjami medicinos, psichologijos, sociologijos, jurisprudencijos klausimai, taip pat tikslieji ir taikomieji mokslai: matematika, geometrija, astronomija, astrologija, architektūra, karyba ir t. t.

Kitaip sakant, Vedos yra savotiška instrukcija, kaip teisingai naudotis materialaus pasaulio ištekliais, dar daugiau, jos suteikia galimybę peržengti to pasaulio ribas. Šiuolaikiniai tyrinėjimai dalinai patvirtina Vedose pateiktas idėjas, bet jos yra daug gilesnės, negu šioje knygoje pateikiama medžiaga ir pranoksta dabartinio mokslo lygį. Vedose galima rasti tai, kas pranoksta mūsų supratimą, o jų informatyvumui ir praktiškumui šiuolaikinis mokslas toli gražu neprilygsta. Vedos patrauklios ir tuo, kad labai paprastai išaiškina gana sudėtingus dalykus.

Vedos nurodo, kad tikras yra tik praktinis žinojimas, galintis garantuoti sėkmę tiems, kurie į jį kreipiasi. Kaip nekeista, bet daugelis disciplinų, kurių mes mokinamės vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, niekada nepritaikomos mūsų kasdieniniame gyvenime. O Vedos duoda praktišką pažinimą, padedantį mums realiai pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę. Vėliau, prisimindamas savo gyvenimą iki susitikimo su Vedomis, žmogus nusistebi: “Kaipgi aš galėjau gyventi be šito!”

Pirma knyga

LAIKO GALIOS

Priklausomai nuo to, kaip mes elgiamės su laiku, jis mums teikia arba laimę, arba kančias.

Paprastai mes negalvojam apie tai, kas yra laikas. Kiekvieną dieną mes minim laiką savo pokalbiuose, nesuprasdami, kas tai yra. “Aš neturiu laiko”, “Jūsų laikas baigėsi”, “Kiek valandų?”, “Jūs atėjote ne laiku”, “Laikas – pinigai”, “Laikas mėtyti akmenis ir laikas rinkti akmenis”.

Šios frazės rodo, kad laikas mus domina. O žodžiai, kad jūsų laikas baigėsi, gal būt yra patys nemaloniausi. Nesinori tikėti, kad baigėsi laikas, skirtas kažkokiai mūsų veiklai, net pati mintis apie tai sukelia diskomfortą. Tačiau Vedos tvirtina, kad bet kokiam mūsų veiksmui yra skirtas tam tikras griežtai apribotas laiko tarpas. Jeigu mes nepradėjome veiksmo, kai prasidėjo jam skirtas laikas, arba jeigu mes neišsitenkame tame laiko intervale, – neišvengiamai ateina nemalonumai.

Skaitytojas: Argi negalima pradėti veiksmą kiek vėliau, o nesuspėjus jo atlikti, atidėti kitam kartui?

Autorius: Jeigu yra galimybė veiksmą pratęsti vėliau, tai reiškia, kad jam paskirtas laikas dar nepasibaigė. Bet jeigu skirtas laikas bus pasibaigęs, o mes atkakliai stengsimės pratęsti kažkokią veiklą, tai būtinai susilauksim nemalonumų. Norint jų išvengti, mums reikia perprasti laiko dėsnius ir išmokti viską daryti laiku. Pavyzdžiui, kai moteriškų hormonų aktyvusis laikotarpis baigiasi, moteris tampa nevaisinga, – tam skirtas laikas baigėsi.

Skaitytojas: Jeigu laiko pažinimui tik tiek tereikia, tai aš manau, kad visi jį gana gerai pažįsta. Kam tiek daug kalbėti apie tai? Nejaugi kokia nors moteris nesupranta, kad senyvame amžiuje ji negali pastoti ir kad vaikus gimdyti reikia jaunystėje?

Autorius: Jūs teisus, dauguma moterų tai supranta. Bet pasakykite, kiek moterų, ir aplamai žmonių žino, kokiu tiksliai laiku reikia pradėti vaiką?

Skaitytojas: Man rodos, griežtų taisyklių čia nėra, todėl visi savo vaikus pradeda, kada nori. Ir kas gi čia blogo?

Autorius: Toks reikalo supratimas nepadarys mus laimingais. Jeigu dėl didesnės laimės viską reikėtų daryti, kada mes susigalvojam, tai visi jau seniai būtų laimingi. O Vedos sako, kad laimė aplanko tik tuos, kurie viską daro laiku. Tačiau mes matom, kokie “laimingi” mus supantys žmonės.

Skaitytojas: Jūs norite pasakyti, kad visi nemalonumai kyla dėl to, kad žmonės nežino, kada ir ką reikia daryti?

Autorius: Taip, būtent taip ir yra.

Skaitytojas: Tai reiškia, kad moteris, kuri pradeda vaiką tinkamu laiku, būtinai bus laiminga. Bet juk gyvenime taip nebūna.

Autorius: Kodėl gi, atvirkščiai, visada taip būna. Galiausiai ji bus laiminga jau vien dėl to, kad pagaliau pastojo. Vaisiaus išnešiojimas irgi praeis be keblumų, vaikas gims sveikas, ir likimas jam bus palankus. Argi moteris, auginanti sveiką ir laimingą vaiką, pati nebus laiminga?

Skaitytojas: Nejaugi nuo pradėjimo laiko priklauso visas vaiko gyvenimas?

Autorius: Jeigu tai būtų netiesa, kam tada reikalinga ištisa vedinio pažinimo sritis, vadinama vedine astrologija? O ji remiasi būtent laiko dėsnių poveikio pažinimu. Geras astrologas, žinodamas žmogaus gimimo vietą ir laiką, gali daug papasakoti apie jo gyvenimą ir likimą.

Skaitytojas: Tokiu atveju, kodėl tiek daug žmonių neteikia jokios reikšmės laikui, kada reikia pradėti vaiką?

Autorius: Todėl, kad mes nesuvokiam laiko galybės. Norėdami, kad obuoliai gerai išsilaikytų per žiemą, mes nuskinam juos dar ne visai prinokusius, o paskui skundžiamės, kad jie neskanūs. Gulamės ne laiku, o paskui skundžiamės psichiniais negalavimais. Valgom irgi ne laiku, todėl sutrinka virškinimas. Mes nenorim semtis žinių tinkamu laiku, todėl prarandam atmintį. O vaikai, pradėti netinkamu laiku, gimsta su visokiausiais fiziniais ir psichiniais negalavimais.

Skaitytojas: Tiesiog niekas nieko nežino apie tai, ką jūs čia kalbate. Jokios informacijos. Kas man pasakys, pavyzdžiui, kada man pradėti vaiką?

Autorius: Na, štai, pas jus jau atsirado noras sužinoti, kada tai daryti. Nustatyti vaiko pradėjimui tinkamą laiką galima astrologinių apskaičiavimų pagalba. O dabar sąžiningai atsakykite, ar jūs tikite, kad astrologija jums padės sužinoti, kaip pradėti vaiką, kad jis būtų sveikas ir laimingas?

Skaitytojas: Ne, netikiu. O kodėl klausiate?

Autorius: Nes tai padės paaiškinti, kodėl niekas nežino, kada ir ką reikia daryti. Tikėjimas žmogui suteikia norą gilintis į žinias ir klausinėti. Nėra tokios pažinimo srities, kurioje viskas aišku iš pirmo žvilgsnio.

Pavyzdžiui, jeigu jūs tikite, kad bibliotekoje gausite gerą knygą, jūs nueisite į ją. Bet jeigu tikėjimas nebus stiprus, jūs vis atidėliosite šį žygį.

Tokiu būdu, tikėjimas skatina imtis veiksmų. Jeigu jūs netikite, kad vaiko pradėjimo laikas apsprendžia jo likimą, jūs nepasinaudosite šiuo žinojimu ir vaiką pradėsite ne kada reikia, o verčiamas aplinkybių, nekreipdamas dėmesio, ar tinkamas tai laikas. Būtent netikėjimas laiko galia ir yra ta priežastis, dėl kurios mes pakankamai rimtai nesigilinam į šį klausimą.

Skaitytojas: Ir kaipgi man patikėti laiko galia?

Autorius: Reikia rimtai studijuoti jo dėsnius.

Skaitytojas: Ką reiškia – rimtai studijuoti?

Autorius:Tai reiškia – viską, ką mes sužinojome, reikia pabandyti patikrinti praktikoje, pažiūrėti, kokį poveikį tai turi mūsų gyvenimui, ir tik po to daryti savo išvadas. Žinoma, gal nereikia eksperimentuoti su vaikų pradėjimu, tačiau kiekvienas gali pabandyti atsikelti ir gultis laiku ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

Skaitytojas: Bet kaip sužinoti, kada tas “laiku gultis” ir “laiku keltis”?

Autorius: Gerai, pradėkim viso to mokytis. Bet reikės apsišarvuoti kantrybe. Prieš pereinant prie praktinės klausimo pusės, reikia gerai žinoti teoriją. Nes, kaip išsiaiškinome, be tikėjimo nebus entuziazmo. O be entuziazmo mes negalėsime pritaikyti žinių praktikoje.

Išvada: mūsų santykis su laiku nebus teisingas, nesuvokus, koks jis galingas. Tikrasis pažinimas – tai žinios, patikrintos praktika. Bet norint pritaikyti žinias gyvenime, reikalingas entuziazmas, kurį duoda tikėjimas tomis žiniomis. Todėl reikia labai kruopščiai gilinti savo pažinimą. Neišsiaiškinus iki galo vieno ar kito klausimo, atsiranda abejonės, kurios pakerta tikėjimą ir entuziazmą. Rezultate nebus jokios galimybės išsiaiškinti viską iš panagių ir, skaitydami šitą knygą, jūs tuščiai gaišite savo brangų laiką.

Laiko teisingumas.

Norint geriau save pažinti, reikia žinoti, kokios jėgos veikia mūsų sąmonę. Vienai iš jų Vedos teikia pirmenybę – tai laikas. Žinojimas apie laiką būtinas, jeigu norime suprasti, kaip jis įtakoja mūsų likimą. O žinodami laiko poveikį mums, jau galime rimtai susiplanuoti tolesnį gyvenimą.

Skaitytojas: Ką reiškia žodžiai “laikas mus įtakoja”? Man atrodo, kad žodis “laikas” sugalvotas mūsų patogumui, tam, kad nevėluotume. Kam šitaip viską sureikšminti?

Autorius: Laikas, kala, yra pati galingiausia ir neįveikiama jėga, įtakojanti visą materialią kūriniją. Niekas negali išvengti jo teisingo poveikio.

Skaitytojas: Tada aš iš viso nesuprantu, ką jūs turite galvoje, vartodamas šį žodį.

Autorius: Kalbėdamas apie laiką, aš kalbu apie jėgą, kurios įtakoje mes senstame. Būtent taip mus veikia laikas. Mes jaučiame jo poveikį mums. Bet kadangi mes negalime pamatyti šios energijos, tai manome, kad senstame patys savaime. Bet vis tik mes bijome vėluoti ir suprantame, kad su laiku reikia skaitytis. Todėl išradome laikrodį.

Skaitytojas: Jūs sakote, kad yra jėga, verčianti mus senti. Tai gal ji mus ir mirti priverčia?

Autorius: Visiškai teisingai, ji verčia mus ne tik senti, bet ir laiku numirti.

Skaitytojas: Ką jūs čia kalbate – “laiku numirti”?! Kas gi nori mirti?

Autorius: Mirti reikia visiems, niekas negali gyventi persenusiame kūne, kiekvienas, atėjus laikui, turi gauti naują kūną. Jūs galvojate, kad mirtis – tai atsitiktinumas?

Skaitytojas: Aš suprantu taip: jei žmogus neišsigydo rimtos ligos, jis miršta. Taip pat žinomi atvejai, kai pacientas išgelbėjamas, suteikus jam kvalifikuotą pagalbą. Gal būt, kai gydytojams nepasiseka, tai laikas juos priverčia suklysti?

Autorius: Jūs samprotaujate teisingai, nors ir juokais. Jeigu žmogui atėjo laikas mirti, jo niekas neišgelbės, net gydytojai. Bet jeigu lemtinga valanda dar neišmušė, tai jis tikrai nemirs.

Skaitytojas: Iš to, ką jūs pasakėte, galima pasidaryti išvadą, kad visi mes – tik marionetės šios nematomos jėgos rankose. Bet sutikite, kad nėra jokios prasmės gyventi, kai viskas vyksta laiko valia.

Autorius: Iš vienos pusės, jūs teisus – viskas ir visada atsitinka laiko poveikyje. Tačiau teisybė yra ir ji visada triumfuoja. Todėl mes turime pasirinkimo laisvę, kaip išnaudoti likimo mums skirtą laiką. Mes negalime savo jėgomis perkelti mirties laiką, bet niekas mums neuždraus pragyventi jį kuo turiningiau.

Laikas mūsų gyvenime įtvirtina teisingumą. Vedos sako, kad mes gyvename amžinai, ir visi mūsų norai, atsiradę praeituose gyvenimuose, turi išsipildyti. Be to, už visus savo poelgius mes turime gauti atpildą – apdovanojimą ar bausmę. Atpildas irgi ateis nustatytu laiku.

Šitaip pasireiškia šio pasaulio teisingumas – laikas atlygins mums už viską, ką mes padarėme, ir išpildys visus mūsų norus. Būtent todėl ir verta gyventi.

Skaitytojas: Kas tie “mes”, kurie gyvena amžinai, ir kur jūs matėte, kad kas nors gyventų amžinai?

Autorius: Mes – tai tie, kurie esame kūnuose, mes – sielos; turėdami ne materialią, o dvasinę prigimtį, mes gyvename amžinai. Kūnas sielai – tai kaip instrumentas, kurio pagalba tenkinami jos norai. Šiame pasaulyje nieko nėra amžino, išskyrus dvasines sielas. Visa, kas materialu, yra laiko įtakoje ir pasmerkta pražūčiai. Tik siela nežūsta, ji – amžina.

Skaitytojas: “Dvasinė, amžina siela”, “mūsų kūnas kaip įrankis” – visa tai labai nesuprantama. Bent jau paaiškinkite, ką reiškia “numirti atėjus laikui”. Jeigu jau laikas toks teisingas, tai kodėl man dar nepagyventi?

Autorius: Viskas šiame pasaulyje – atomai, planetos, galaktikos, mūsų kūnas – turi savąją gyvenimo orbitą, kuria jie juda. Todėl bet kokio objekto gyvenimo laikas šiame pasaulyje yra griežtai apibrėžtas. Visa, kas materialu, atėjus laikui, žūsta.

Dažnai mūsų gyvenimo trukmė priklauso nuo to, kiek dorybingi mes buvome praeitą gyvenimą. O kaip jūs manote, ar laikas teisingai su mumis elgiasi?

Skaitytojas: Aš nematau jokio teisingumo tame, ką jūs čia pasakojote. Man nepatinka atsakyti už kažkokius savo praeities norus, kurių aš net neatsimenu. Man užtenka dabartinių norų, kuriuos aš noriu įgyvendinti. Kur teisingumas, jeigu laikas verčia mane kentėti už buvusias klaidas ir neleidžia man gauti tai, ko aš noriu dabar?

Autorius: Teisingumas yra, nes laikas išpildys ir dabartinius jūsų norus. Bet noriu pabrėžti, kad tai įvyks tada, kai ateis tam laikas.

Skaitytojas: Na, kurgi teisybė, jeigu aš noriu kažko dabar, o gausiu tik kažkada ateityje?

Autorius: Praeityje mūsų norai buvo tokie pat stiprūs, kaip ir dabar, todėl bus visiškai teisinga, jeigu laikas pirmiau išpildys juos, o jau paskui dabartinius norus. Kadangi mes turime daugybę norų, jų išpildymas užsitęsia.

Skaitytojas: Jeigu laikas toks galingas, kodėl jis negali išpildyti mano troškimų tuo pačiu laiku?

Autorius: Jis gali tai padaryti, tik mes negalime viską priimti tuo pačiu laiku. Jeigu tuo pat metu mes norime ir torto, ir ledų, tai vis tiek mes turėsime pirma suvalgyti viena, o paskui kita.

Skaitytojas: Visa tai labai kilnu, bet aš kažkodėl negaunu nei torto, nei ledų, o vien tik antausius. Tai vis mano buvusių norų išsipildymas? Raskite žmogų, kuris to norėtų!

Autorius: Niekas, žinoma, nenori kančių, jos ateina kaip atpildas už mūsų buvusius neteisingus poelgius. Jeigu mes neleidom džiaugtis gyvenimu kitoms gyvoms būtybėms, tai laikas teisėtai mums atseikės tiek kančių, kiek mes jų suteikėm kitiems. Jos irgi ateis savo laiku. Todėl yra laikas, skirtas kančioms, ir yra laikas, skirtas laimei.

Skaitytojas: Jeigu mano gyvenimas – viena nemalonumų virtinė, vadinasi, praeituose gyvenimuose aš elgiausi šlykščiai, be to, neturėjau jokių gerų norų.

Autorius: Jūs perdaug sutirštinate spalvas. Negi jūsų gyvenime neatsitiko nieko gero?

Skaitytojas: Buvo, žinoma, ir gerų dalykų. Bet jeigu mes taip kenčiame už praeities darbus, tai kodėl mes juos darome? Negi mums norisi kentėti?

Autorius: Todėl, kad mes ne visada suprantame, kas yra gėris ir kas yra blogis. Mes tiesiog neturime supratimo, kaip teisingai gyventi. Jeigu nenorime kentėti, reikia žinoti laimingo gyvenimo dėsnius.

Skaitytojas: Tiek daug žmonių kankinasi. Negi jie nežino, kaip reikia gyventi?

Autorius: Deja, taip, kitaip jie nekentėtų.

Skaitytojas: Na, gerai, jūs pasakėte, kad visi norai išsipildo, taigi, aš pareiškiu, kad noriu sužinoti, kaip būti laimingam. Tai ką, dabar šis noras išsipildys ir aš tapsiu laimingu?

Autorius: Žinoma, išsipildys, tik jūs turite suprasti, kuo vaiko norai skiriasi nuo suaugusio žmogaus norų. Vaikas nori to, nori ano, bet visi jo norai vaikiški, todėl ir išpildomi vaikiškai. Suaugęs žmogus kupinas ryžto įgyvendinti savo norus, ir laikas elgiasi atitinkamai.

Skaitytojas: Ką gi daryti, kad tie norai būtų tvirti?

Autorius: Tvirti norai būna tada, kai žmogus kupinas tikėjimo, kad jie bus įgyvendinti. Toks tikėjimas ateina tada, kai žmogus supranta, kad laimė ir teisingumas – ne prasimanymas, o realūs dalykai. Todėl pirmiausia reikia žinoti laimingo gyvenimo dėsnius, po to patikrinti, kaip jie įtakoja mūsų gyvenimą. Tada atsiras įsitikinimas, kad šie dėsniai realiai egzistuoja. Kai toks supratimas sutvirtės, jis virs tikėjimu į šio pasaulio dėsnių teisingumą. Tik tada mūsų noras “sužinoti, kaip tapti laimingu” pasidarys tvirtas.

Skaitytojas: Aš nelabai pasitikiu jūsų kalbomis. Vadinasi, šis mano noras – tai tik vaikiška užgaida ir teisingasis laikas jo neišpildys?

Autorius: Laikas teisingas, todėl jūsų vaikišką norą jis ir išpildys vaikiškai. Vėliau pas jus atsiras truputį vaikiško supratimo, kad laimė vis tik egzistuoja, tai yra, atsiras šiek tiek tikėjimo. Dar po

kiek laiko šis noras taps rimtesniu ir laikas vėl jį išpildys – irgi rimčiau. Atsiras didesnis tikėjimas ir palaipsniui noras būti laimingu sutvirtės. Ar aišku?

Skaitytojas: Man aišku, kad niekas neaišku. Išeina, kad aš niekada gyvenime nenorėjau būti laimingas?

Autorius: Na, taip, bet jums viskas dar prieš akis.

Skaitytojas: Kiek kartų man reikia pasakyti: “Aš noriu sužinoti, kaip būti laimingam”, kad šis noras taptų rimtu ir nevaikišku?

Autorius: Dabar užtenka vieno karto, vėliau, kiekvieną kartą prieš imantis laimingo gyvenimo dėsnių, vėl reikia pakartoti šią formuluotę. Norint ko nors rimtai mokytis, visada reikia nuoširdžiai pasistengti atitinkamai nusiteikti.

Skaitytojas: Pagal kokį kriterijų aš galiu sužinoti, kad mano noras – rimtas ir stiprus?

Autorius: Pirmasis kriterijus – atidus gilinimasis į laimingo gyvenimo dėsnius. Antrasis – jūs labai užsinorėsite išbandyti juos praktikoje. Kitaip sakant, kai noras pasidarys tikrai tvirtas, jūs pajusite didžiulį entuziazmą mokytis ir pritaikyti gautas žinias praktikoje.

Kai jūs ugdysitės tvirtą norą žinoti, kaip būti laimingam, ateis laikas, kai jūs pradėsite rimtai ir sistemingai studijuoti laimingo gyvenimo dėsnius.

Išvada: tik sistemingai studijuodami laiko dėsnius mes išsiugdysime tvirtą norą būti laimingi. Toks noras nuo vaikiško skiriasi tuo, kad jį visada lydi kokia nors praktinė veikla. Be praktikos suprasti laiko teisingumą neįmanoma.

Supratimas, kad laikas teisingas, teikia nusiraminimą.

Laiko galių pažinimas yra slaptingas mokslas. Laikas yra pati subtiliausia, pati slaptingiausia energija šiame pasaulyje. Paviršutiniškais analitiniais metodais suprasti jo galybės neįmanoma, reikalingas ir gyvenimiškas patyrimas. Tik stebint save ir savo artimuosius, galima pamatyti nepalenkiamo laiko jėgą. Kai tik mes pradedam pripažinti, kaip teisingai su mumis elgiasi laikas, mūsų gyvenimas nedelsiant prisipildo pasitenkinimu bei ramybe.

Skaitytojas: Aš turiu būti ramus ir patenkintas, matydamas, kad viskas sensta?

Autorius: Jeigu jūs pripažįstate, kad laikas yra teisingas, ramybė ateis savaime.

Skaitytojas: Kitaip tariant, aš nusiraminsiu, supratęs, kad visi išmirs?

Autorius: Tai skamba kaip nepadorus jumoras, bet jame yra ir lašas teisybės. Jūs teisus, kol kas nelabai aišku, kaip laiko teisingumo pripažinimas duoda nusiraminimą, bet diskusijos eigoje, manau, viskas paaiškės.

Niekas negali išvengti senatvės ir mirties, nes tai yra kryptingas materijos judėjimas iš taško A (gimimo) į tašką B (senatvę ir mirtį), kurį visiškai kontroliuoja laikas. Vedos rašo, kad laiko kontrolėje yra visi šio pasaulio judesiai.

Pagrindiniame Vedų traktate Šrimadbhagavatam (2.5.22) pasakyta: Aukščiau materialios gamtos gunų yra laikas, kuris kontroliuoja jų dėka vykstančią veiklą, vadinamą karma.

Suprantu, skaitytojau, kad kol kas panašias citatas tau sunku suprasti, bet su laiku viskas susitvarkys. Apie materialios gamtos gunas (energijas) ir apie karmą mes pakalbėsime vėliau. Dabar reikia išsiaiškinti, kokiu būdu laikas kontroliuoja viską, kas vyksta šiame pasaulyje.

Laikas – tai neapčiuopiama jėga, verčianti visus visatos objektus judėti iš gimimo taško į senatvės tašką ir neleidžianti bent kiek pagrįžti atgal.

Skaitytojas: Ką jūs turite galvoje, sakydamas, kad kažkokia jėga mus verčia judėti link senatvės? Argi tai nevyksta savaime?

Autorius: Vedos teigia, kad niekas nesidaro savaime. Bet koks judėjimas yra kontroliuojamas laiko.

Skaitytojas: Vadinasi, stebėdami, kaip auga mūsų vaikai, mes matome laiko įtaką jiems?

Autorius: Visiškai teisingai. Laikas vienodai judina visus atomus, visas mūsų organizmo molekules ir ląsteles, nukreipdamas jas senatvės link. Todėl visi pokyčiai mūsų kūne vyksta tolygiai. Jie yra dėsningi ir įprasti mums, todėl atrodo, kad viskas vyksta savaime.

Skaitytojas: Paaiškinkite, ką reiškia šie žodžiai – “visi atomai juda senatvės kryptimi”?

Autorius: Labai nesigilinant į detales – mes vis tik ne fizikai – šiuos žodžius galima paaiškinti maždaug taip. Atomą sudaro tam tikros dalelės, ir kiekvienai iš jų yra nulemtas griežtai apibrėžtas apsisukimų skaičius savąja orbita. Tai ir yra jų gyvenimo laikas. Kiekvienas apsisukimas reiškia, kad dalelei liko skrieti viena orbita mažiau, tai yra, ji vienu apsisukimu paseno. Ir pats atomas, praėjęs visus savo gyvenimo ciklus, miršta, išnyksta.

Skaitytojas: Nejaugi kiekvienam elektronui yra nustatytas tam tikras apsisukimų skaičius?

Autorius: Ne tik elektronams, bet ir planetoms. Visi materialaus pasaulio objektai turi savo gyvenimo trukmę. Planetos, atomai, elektronai, atėjus jų laikui, miršta lygiai taip, kaip ir žmonės. Laikas, kaip jau minėjau, kontroliuoja visus judesius šiame pasaulyje.

Skaitytojas: Kai aš judinu rankas ir kojas, laikas irgi tai kontroliuoja?

Autorius: Taip, laikas kontroliuoja ir kūno judesius.

Skaitytojas: Vadinasi, kiekvienas mano judesys verčia mane senėti?

Autorius: Gal manote, kad judėdamas jūs jaunėjate?

Skaitytojas: Ne, aš turėjau galvoje ką kita. Jeigu aš einu į parduotuvę nusipirkti duonos, ar tai laikas savo galia verčia mane ten eiti?

Autorius: Na, žinoma. Jūsiškį virškinimo traktą laikas verčia dirbti tam tikru ritmu, todėl jums periodiškai norisi valgyti ir prisieina periodiškai žygiuoti į krautuvėlę.

Skaitytojas: Vėlgi susidaro įspūdis, kad mes gyvename kaip robotai – net duonos žmogus negali nusipirkti savo noru.

Autorius: Ne visai taip. Mes turime pasirinkimo teisę – norim perkam, norim – ne, norim – badaujam, norim – valgom. Bet procesai, kurie verčia senėti kūną, nuo mūsų nepriklauso. Pasirinkti – senėti ar ne – mes jau negalim. Mes visada sensim.

Skaitytojas: Įdomūs tie laimės dėsniai – jūs visą laiką kalbat apie tokią nelaimę, kaip senatvė.

Autorius: Mes patys sau kenkiam, priešindamiesi – dažnai nesąmoningai – šio pasaulio dėsniams. Mus nuolatos kamuoja rūpestis senstančiu kūnu, nes nenorim pripažinti kontroliuojančią laiko galią. Išmintingas žmogus, suprantantis visų kūne vykstančių procesų dėsningumą, pripažįsta, kad laikas viską daro teisingai. Todėl jis nepergyvena dėl permainų savo kūne, kurios verčia senti jo organizmą.

Skaitytojas: Vadinasi, mano rūpesčiai dings, kai aš suprasiu, kad tai labai teisinga, kai sensta mano kūnas.

Autorius: Taip. Supratę, kad kūno senėjimas ir, galiausiai, mirtis yra labai teisingas laiko procesas, mes atsikratom rūpesčių ir nusiraminam. Tas, kuris supranta, koks teisingas yra laikas, nesielvartauja nei dėl gyvųjų, nei dėl mirusių.

Skaitytojas: Ar norite pasakyti, kad abejingai stebėti savo artimųjų mirtį ir yra nusiraminimas? Tada man nereikia tokios laimės.

Autorius: Nepripažindami laiko teisingumo, mes dažnai galvojame, kad artimų žmonių mirtis yra kažkokia prievartos forma jų atžvilgiu. Bet jeigu jie numirtų nors sekunde vėliau, sutriktų jų persikūnijimo ciklas. Tokia nesavalaikė mirtis suteiktų žmonėms dar didesnes kančias. Laikas, ačiū Dievui, prižiūri, kad nieko tokio neįvyktų.

Tas, kuris pripažįsta laiko dėsnių teisingumą, tiki, kad mirtis jį ištiks numatytu laiku. Nei vienas visai bereikalingai liūdintis giminaitis nesutrukdys jam laiku palikti jau nereikalingą kūną ir laiku įsikūnyti kitame. Toks žmogus niekada nesijaudina.

Skaitytojas: Jūsų žodžiuose aš pajutau užuominą, kad liūdėti mirusiojo yra kažkas smerktino. Bet kas gi čia blogo? Juk tai gailestingumo požymis.

Autorius: Taip, tai gailestis, bet ne mirusiajam, o sau. Žmogus, palikęs kūną, kurį laiką būna šalia jo. Būdamas subtiliame kūne (apie jį pakalbėsime vėliau), jis girdi, kaip visi ašarodami šaukia jį sugrįžti, nepalikti jų našlaičiais, ir tada jis labai kankinasi.

Reikia vis dėlto žinoti, kas yra tikrasis gailestingumas. O kai žmogus duoda valią savo jausmams, tai tie, kuriems jis nori apreikšti savo gailestį, nieko gero nepatiria.

Skaitytojas: Kaipgi elgtis teisingai, kai prieš tave – miręs artimas žmogus?

Autorius: Nėra prasmės kalbėti apie tai. Kol žmogus nesuvokia laiko procesų teisingumo, jam nebus pasirinkimo, kaip elgtis tokiose situacijose – jis visada sielvartaus. Tokia nuotaika jis terorizuoja ne tik pats save ir mirusįjį, bet ir aplinkinius. Taigi, kol neišmušė išbandymo valanda, reikia pasistengti suvokti, koks vis dėlto teisingas laikas.

Skaitytojas: Kaipgi elgiasi tie, kurie jau suprato šitą tiesą?

Autorius: Kai artimas žmogus palieka kūną, jie karštai kartoja Dievo vardus (meldžiasi Jam). Vedos sako, kad tai yra didžiausias gėris kūną palikusiai sielai. Tie, kurie taip daro, jaučia, kad atliko mirusiajam paskutinę priedermę ir jaučia gilų pasitenkinimą. Tuos, kurie nežino, kaip elgtis panašiose situacijose, likimas baudžia, ir jie patiria kančias.

Skaitytojas: Įdomu, kokias?

Autorius: Tokį žmogų kamuoja neatliktos pareigos jausmas ir sąžinės priekaištai. Jis patirs liūdesį, depresiją ir nusivylimą gyvenimu. Tai jau psichiniai sutrikimai, todėl po jų seks sunkios ligos.

Skaitytojas: Kurgi teisingumas – ne tik prarasti artimą sau žmogų, bet dar ir kentėti dėl to, kad užėjo silpnumo valandėlė!

Autorius: Dėl jo neteisingo elgesio mirštančiajam prisiėjo kentėti, už tai jis gaus tokias pačias kančias. Tokia teisingumo esmė.

Skaitytojas: Atrodo, kad su tokiu teisingumu geriau nejuokauti. Įdomu, kokias dar kvailystes mes darom, nesuprasdami laiko procesų teisingumo?

Autorius: Pagyvenę žmonės dažnai skendi prisiminimuose apie prabėgusią jaunystę. Taip jie tuščiai leidžia jiems skirtą laiką, ir tai taps jų kančių priežastimi. Moterys pergyvena, kad jų vaikai suaugo ir paliko jas. Taip jos gadina gyvenimą sau ir artimiesiems. Žmonės, prisirišę prie sekso, liūdi, kad jau neturi tokios potencijos, kaip anksčiau ir dėlto kankinasi. Bedarbis kenčia dėl prarasto darbo, kai turėtų nusiraminti ir džiaugsmingai ieškoti kitos darbovietės. O pradėjęs dirbti, gailisi praėjusių atostogų. Ir taip toliau, iki begalybės, visi, kurie jaučia laikui nuoskaudą, neturės tikros ramybės.

Betgi žmogus, kuris dėjo visas pastangas, stengdamasis suvokti laiko procesų teisingumą, nedelsiant pajus ramybę. Joks įvykis neišves jo iš pusiausvyros. Savo nuotaika jis užkrės ir jį supančius žmones, ir visi jį labai brangins.

Išvada: laiko procesų teisingumą turi suvokti visi be išimties, kitaip mes neatsikratysime begalinių rūpesčių ir nesąmoningai kenksime mus supantiems žmonėms. Įgyti reikalingą suvokimą padės svarstymai apie tai, kaip teisingai sutvarkytas šis pasaulis.

Diskusija apie teisingą požiūrį į laimingo gyvenimo dėsnių studijas

Viename iš svarbiausių vedinės filosofijos veikalų – Šrimadbhagavatam – taip kalbama apie laiko galybę ( 3.11.13, kom.):

Saulė – tai “Viešpaties akis”, kuri skrieja tam tikra laiko orbita. Todėl viskas yra laiko ir saulės – kala čakros (laiko rato) poveikyje. Viskas šiame pasaulyje juda amžinojo laiko orbita ir kiekvienas objektas turi savąją laiko orbitą, kuri vadinasi samvatsara.

Skaitytojas: “Viešpaties akis”… Kas tai, alegorija?

Autorius: Ne, tai realybė.

Skaitytojas: Na, ką gi, man jūsiškiai laimingo gyvenimo dėsniai netinka, nes aš netikiu į Dievą.

Autorius: Senovinė išmintis sako: “Jeigu žmogus netiki tuo, ko nesupranta, vadinasi, jis kvailys”. Norint tikėti ar netikėti į Dievą, pirmiausiai reikia gerai šitą klausimą išsiaiškinti, o jau paskui daryti išvadas.

Skaitytojas: Aš galiu jums atšauti, kad daugybė žmonių tiki į Dievą aklai, nesidomėdami, yra Jis ar ne. Jie besąlygiškai priima Dievo buvimo faktą, nesivargindami įrodymų paieška. Anot jūsų, jie kvailiai?

Autorius: Aš nepastebėjau jūsų žodžiuose nesutikimo, jūs tik patvirtinote mano mintį.

Skaitytojas: Bet sutikite, kad žmonių, aklai tikinčių į Dievą, yra kur kas daugiau, negu tų, kuriems tai nepriimtina.

Autorius: Tiek vienų, tiek kitų yra pakankamai daug, bet siekiant teisingo mokslinio vertinimo reikalingas bešališkas noras išsiaiškinti.

Skaitytojas: Jūs norite pasakyti, kad norint pripažinti Dievo egzistavimą, reikalingi moksliniai įrodymai?

Autorius: Nesvarbu, ar žmogus tiki į Dievą, ar ne, tačiau nesinaudojant moksliniais metodais, jo pažiūros tėra tik naivios vaikiškos, chaotiškai atsirandančios mintys.

Skaitytojas: Jūs manote, kad Dievo egzistavimo faktą galima nustatyti moksliniais metodais?

Autorius: Būtent tuo ir turi užsiimti mokslas. Pirmiausia jis turi tirti svarbiausius dalykus, o po to – antraeilius. Vedos taip ir daro. Jos labai tiksliai formuluoja klausimus. Pavyzdžiui, vedinė išmintis tvirtina, kad mokslas pirmiausia privalo atsakyti į klausimą – yra Dievas ar ne. Tik tada bus aišku, ar visata paklūsta kažkokiems dėsniams, ar atsiranda iš chaoso ir toliau chaotiškai vystosi. Priklausomai nuo atsakymo į šį klausimą atitinkamai vystysis ir kiti mokslai, jų tarpe – medicina ir psichologija.

Skaitytojas: Jūs manote, kad jeigu Dievo nėra, tai viskas atsirado iš chaoso?

Autorius: Tai elementari logika: jeigu proceso niekas nevaldo, vadinasi, jis vyksta chaotiškai.

Skaitytojas: O argi jie negali vykti automatiškai?

Autorius: Ką reiškia “automatiškai”? Laikinai kažkas gali judėti automatiškai. Bet argi kas nors mūsų gyvenime visada vyksta automatiškai?

Skaitytojas: Pavyzdžiui, dieną automatiškai keičia naktis. Juk tai neginčytina.

Autorius: Tarakonui irgi atrodo, kad mūsų kojos šalia jo juda automatiškai, bet mes žinom, kad taip nėra.

Skaitytojas: Ką jūs norite tuo pasakyti?

Autorius: Gal būt, palyginimas nėra labai geras, bet jeigu mes neturime galimybės pažvelgti į situaciją iš “aukščiau”, tai negalima tvirtinti, kad dieną automatiškai keičia naktis. Mes juk nežinome, ar Žemė sukasi automatiškai, ar ne. Mes galime tik daryti prielaidas.

Skaitytojas: Sakykim, aš manau, kad viskas vyksta automatiškai. Ir visata atsirado automatiškai, ir Dievo nėra.

Autorius: O kur jūs matėte, kad tie procesai, kuriuos mes galime stebėti, vyktų automatiškai? Jeigu jūs paleisite mašinos vairą, tai ji automatiškai nenuvažiuos ten, kur reikia, greičiausiai ji automatiškai įsirėš į stulpą.

Skaitytojas: Bet aš galiu galvoti, kad Dievo nėra?

Autorius: Mes galim įsivaizduoti, ką tik norim, bet blaivaus proto žmogus visada pasiruošęs išnagrinėti net ir diametrialiai priešingus požiūrius. Todėl nėra jokios rimtesnės priežasties atsisakyti tyrinėti Vedas, o remtis emocijomis, pasirenkant vieną ar kitą sprendimą, tiesiog neprotinga. Vedos duoda moksliškai pagrįstą atsakymą į klausimą – yra Dievas ar ne.

Skaitytojas: Bet ar gali Vedos moksliškai įrodyti, kad Dievas yra?

Autorius: Gali, bet ar jūs sugebėsite priimti savęs pažinimo procesą, kurį siūlo Vedos ir kuris duoda šio klausimo supratimą?

Skaitytojas: Ką aš turiu daryti?

Autorius: Norint priimti faktus, įrodančius Dievo buvimą, reikia daug padirbėti, praeinant visą savęs pažinimo procesą, kurį rekomenduoja Vedos. Tada dvasinės energijos ir Dievo regėjimas ir bus tas faktas, patvirtinantis, kad Jis yra.

Skaitytojas: Konkrečiau – ką reikia daryti?

Autorius: Pirmiausia reikia atsikratyti nuodėmių ir išmokti mylėti visas gyvas būtybes.

Skaitytojas: Aš tam nepasiruošęs. Ar tai reiškia, kad aš niekada nesuprasiu, yra Dievas, ar ne?

Autorius: Tai reiškia, kad reikia atmesti emocijas ir toliau ramiai nagrinėti mūsų paliestą temą. Kai atsiras gyvybiškai svarbi būtinybė gar labiau įsigilinti į Dievo egzistencijos klausimą, štai tada jūs ir būsite pasiruošęs užsiimti juo rimtai. O dabar reikėtų pasikliauti intelekto argumentais ir bešališkos analizės pagalba toliau gilintis į tai, ką mes norim suvokti dabartiniu momentu. Dabartiniu momentu mes norim kuo daugiau sužinoti apie laimingo gyvenimo dėsnius. Vedos juos išaiškina kuo smulkiausiai. Tad kas gi, išskyrus emocijas, mums dar trukdo juos suprasti?

Skaitytojas: Na, gerai, nors aš ir netikiu į Dievą, bet jūs įtikinote mane toliau pažinti laimingo gyvenimo dėsnius. Tad tęskime. Jūsų pacituotame šventraštyje sakoma, kad viskas yra laiko ir Saulės įtakoje. Kas liečia laiką, daugiau ar mažiau aišku, bet prie ko čia Saulė?

Autorius: Pirmiausia apibendrinsim mūsų pokalbį.

Išvada: siekiant pažinti laimingo gyvenimo dėsnius, pirmiausiai reikia protingai ir teisingai įvertinti temą. Užimti blaivaus proto poziciją reiškia analizuoti tuos dėsnius be jokių emocijų ir išankstinio priešiškumo ir neprisirišti prie savo idėjų, kurių neįmanoma įrodyti. Reikia naudotis logika, sveiku protu ir pastabumu. Mes patikrinsime minimų dėsnių realumą savo ir kitų žmonių praktiniu patyrimu.

Saulė – laiko įrankis, įgyvendinantis jo dėsnius

Autorius: Saulė, būdama didžiuliu šviesuliu, įtakoja Žemę, padėdama laikui realizuoti cikliškus procesus, vykstančius planetoje, o tuo pačiu ir mūsų organizmuose.

Ji pakelia mus iš lovos, kai pateka, o nusileisdama guldo miegoti. Savo subtilia ugnies energija periodiškai suaktyvina žmogaus virškinimo traktą, teikia energiją protinei veiklai ir t. t. Žmogus, galintis įvertinti Saulės galybę ir paklusti jos valiai, niekada nesirgs ir visada jaus džiaugsmą.

Skaitytojas: Daug ko nesupratau. Visų pirma, kas mane gali priversti keltis, jeigu aš to nenorėsiu? Antra, ką reiškia – “Saulė padeda suvirškinti maistą”? Vėlgi neaišku dėl protinės veiklos ir valios.

Autorius: Kodėl gi jums nepradėti miegoti dieną, o veikla užsiimti naktį?

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad aš miegu naktį, o dieną dirbu tik todėl, kad mane taip įtakoja Saulė? Bet dieną aš dirbu todėl, kad šviesu.

Autorius: Gerai, aš duosiu jums nakčiai apšvietimą. Dirbsite?

Skaitytojas: Ne, nes aš nuo mažens įpratau naktį miegoti, o dieną užsiimti reikalais.

Autorius: Ir aš taip sakau. Dieną šviečia saulė ir visoms gyvoms būtybėms duoda jėgų ir entuziazmo jų veiklai. Bet jūs galvojate, kad visa tai vyksta jų norų dėka, o Vedos aiškina, kad apart asmeninio noro dar yra ir atitinkama energija, kuri skatina šį norą būti aktyviu dieną, o ne naktį. Toks dėsningumas būdingas daugumai gyvūnų, augalų ir žmonių.

Saulei kylant, suaktyvėja visa, kas gyva. Apetitas taip pat. Todėl natūralu ir įprasta gerai pasistiprinti pietų metu. Saulei kylant, atkunta protas, ir labai sustiprėja jo analitinės, mąstymo, įsiminimo ir kitos funkcijos. Saulei leidžiantis, proto aktyvumas ir jo funkcijos silpnėja. Mes pastebim šiuos procesus, bet aiškiname juos kiekvienas iš savo varpinės. Atseit, rytais mes keliamės todėl, kad jau išsimiegojom, o pietus valgom, nes jau seniai pusryčiavom. Mąstymas, vadinasi, tampa vangus todėl, kad protas per dieną pavargo.

Skaitytojas: Bet argi ne taip? Štai aš eikvoju savo jėgas taip, kad kas penkios valandos noriu valgyti. Guluosi dešimtą valandą vakaro, keliuosi aštuntą ryto ir truputį užvalgau, o pirmą valandą jau noriu pavalgyti kaip reikiant. Ar šitoje logikoje yra koks nors trūkumas?

Autorius: Nedidelis. Jeigu jūs norite valgyti kas penkios valandos, tai kodėl nesikeliate pavalgyti trečią valandą nakties?

Skaitytojas: Negi yra tokių pamišėlių, kurie valgo naktį, užuot miegoję?

Autorius: Aš irgi taip galvoju. Naktį virškinimo ugnis susilpnėjusi, todėl ir apetito nėra. Žinoma, jeigu kas nors dirba nakties metu, tai kažkoks poreikis valgiui bus, bet vis tik apetitas tuo didesnis, kuo aukščiau pakilusi saulė. Tada ir maisto įsisavinimas geresnis.

Visa tai vyksta todėl, kad mūsų organizmą įtakoja saulės energija. Bet kadangi mes įpratome būti tokiais labai nepriklausomais, todėl mums atrodo, kad saulė mūsų virškinime turi mažiausią reikšmę.

Pasirodo, kad saulė skleidžia subtilią ugnies energiją, kuri mus įtakoja nei kiek nemažiau kaip ir saulės šviesa. Tik ši energija labiau pasireiškia organizmo viduje, o saulės šviesa užsilaiko kūno paviršiuje.

Skaitytojas: Ar galite tai įrodyti iš sveiko proto pozicijų?

Autorius: Laisvai. Kai mes esame lauke, tiek grubi, tiek subtili saulės energija mus veikia tuo pat metu. Šviesos spinduliai kaitina kūną iš išorės, ir organizmas turi eikvoti savo energiją apsaugai nuo perkaitimo, todėl silpnėja vidinė subtilioji ugnis. Mūsų gyvenimiškas patyrimas tai patvirtina – karštą dieną nėra apetito.

Bet jeigu mes esame pavėsyje, tai rezultatas priešingas, nes subtilioji ugnies energija prasiskverbia pro visas užtvaras ir žadina apetitą.

Skaitytojas: Jūs mane įtikinote, kad subtilioji saulės energija įtakoja mūsų apetitą. Sakykim, kad ji taip pat turi poveikį ir fizinei bei psichinei veiklai. Bet man neaišku, kaip tai susiję su laimingo gyvenimo dėsniais?

Autorius: Labai paprastai. Jeigu žmogus rytais keliasi iki šeštos valandos, tai jo fizinės ir psichinės funkcijos pamažu suaktyvėja. Kėlimasis po šeštos valandos tampa stresu ir kūnui, ir psichikai. Šiuo atveju yra du variantai, kas darysis su miegaliu.

Pirmasis – žmonės, kurie yra veiklūs, visą dieną jaus didelę psichinę įtampą ir pervargimą. Ilgainiui pasireikš vėlyvo kėlimosi pasekmės: jie nesugebės pailsėti ir greitai pavargs, susilpnės imunitetas ir atmintis, atsiras virškinimo trakto sutrikimai, silpnumas, psichinis nestabilumas, sumažės valios stiprybė.

Antrasis – žmonėms, linkusiems į pasyvumą, tuoj po kėlimosi pasireikš hipotonija (žemas kraujo spaudimas) ir silpnumas. Psichinių ir fizinių organizmo funkcijų susilpnėjimas iššauks blogą virškinimą, kraujagyslių spazmas, skausmus sąnariuose ir stubure, pilvo pūtimą, pykinimą, chroniškus uždegiminius procesus, migrenas.

Jeigu žmogus sąmoningai ar intuityviai suvokia laimingo gyvenimo dėsnį, kuris vadinasi mitybos, darbo ir poilsio režimas, jis visada bus žvalus, sveikas ir laimingas.

Skaitytojas: Ar galima su šiuo režimu susipažinti detaliau?

Autorius: Viskam savo laikas. Dabar gi – pokalbio apibendrinimas.

Išvada: žmonės, kurie tikrai nori būti laimingi, turi suprasti didžiulę saulės įtaką mūsų gyvenimui. Tada atsiras didelis potraukis jį pertvarkyti pagal saulės judėjimą dangaus skliautu.

Laikas viskam sukuria judėjimo ciklus

Laikas – tai vienas iš Dievo aspektų, kuris kontroliuoja visą pasaulį. Niekas negali išvengti jo poveikio. Mokslininkai, kuriantys jaunystę grąžinančius ir gyvenimą prailginančius preparatus, nesugebės padaryti taip, kaip jie nori. Kiekviena gyva būtybė visatoje, kaip ir planetos, turi savąsias laiko orbitas. Tačiau yra būdai, kaip bent truputį pristabdyti organizmo senėjimo procesus. Tai, žinoma, nereiškia, kad mes galime kažkaip įtakoti laiką. Tam tikrose ribose atjaunėjimas galimas, bet mirties laiką pakeisti savo jėgomis mes negalime.

Iš pagyvenusio žmogaus padaryti jauniklį neįmanoma, nes mes susiduriame su jėga, kuri įtakoja visus kūno atomus, kontroliuodama jų judėjimą. Ji valdo ir subtilųjį kūną (protą ir intelektą), ir grubųjį, fizinį. Bet kurios planetos laiko orbita – tai ta orbita, kuria ji juda. Skriedama ji sensta lygiai taip, kaip ir žmonės, tik daug lėčiau už mus.

Skaitytojas: Aš nesuprantu, kodėl jūs lyginate planetas su žmonėmis. Planetų judėjimas visada yra cikliškas, pavyzdžiui, saulė visada teka rytuose, o leidžiasi vakaruose. Tai kartojasi ir kartojasi. Bet žmogus gimė, praėjo savąjį gyvenimo kelią ir numirė. Kurgi čia ciklas?

Autorius: Mes matome tik dalį ciklo ir todėl atrodo, kad jo nėra. Mes remiamės savo netobula pasaulėžiūra, todėl galvojame, kad žmogus yra anapus cikliškų laiko dėsnių. Gerai. Dabar pasakykite, ar jūs matote elektros srovę?

Skaitytojas: Žinoma, ne, bet aš galiu jį pajusti, įkišęs nagus kur nereikia.

Autorius: Vadinasi, elektra yra, nors mes ir nematom jos. O kaip manote, ar ji atsiranda tame lizde, kur jūs įjungiate kokį nors elektros prietaisą, ar kur nors kitur?

Skaitytojas: Matyt, jūs mane laikote kažkokiu aborigenu. Juk visi žino, kad elektra gaminama elektrinėse.

Autorius: Tada atsakykite į analogišką klausimą – iš kur atsiranda vaikai?

Skaitytojas: Iš motinos įsčių. Ji pastoja, po to seka embrioninis vystymosi periodas.

Autorius: Tada ir elektra atsiranda ne elektrinėje, o gaminasi tiesiog elektros lizde. Kodėl gi ne, jeigu vaikas gali nei iš šio, nei iš to atsirasti moters įsčiose?

Skaitytojas: Jūs man visai susukote galvą. Tai iš kur tada atsiranda tas vaikas?

Autorius: Kaip vanduo, sukdamas turbiną, duoda pradžią elektros atsiradimui, taip ir siela duoda gyvybę mažyčiam kūneliui, padėdama jam augti.

Skaitytojas: Vadinasi, kai moteris pastoja, jos kūne atsiranda antra siela?

Autorius: Taip.

Skaitytojas: Tokiu atveju vaiko siela turi įtakoti motinos kūną.

Autorius: Taip ir yra. Tuoj po pastojimo vaiko siela taip pakeičia moters charakterį ir įpročius, kad ji pati savęs nepažįsta. Dėl to į mane kreipiasi daug nėščių moterų, manydamos, kad vyksta kažkas keisto su jų psichika. Jos nesuprato, jog visa tai dėl to, kad jų kūne gyvena jau ne viena, o dvi sielos.

Skaitytojas: Įdomu. Vadinasi, mūsų gyvenimo ciklas kiekvieną kartą prasideda moters įsčiose?

Autorius: Taip, mūsų gyvenimas cikliškas, kaip ir atomų bei planetų. Viskas šiame pasaulyje turi savąją laiko orbitą. Visi objektai šiame pasaulyje gyvena ciklais ir pereina gyvenimo etapus, panašius į mūsų. Periodiški mūsų kūno pasikeitimai neišvengiami.

Išvada: kai žmogus supranta, kad laikas visiems materialiems objektams suteikia cikliškumą, tai padeda jam suvokti savo amžinąją dvasinę prigimtį.

Laiko, kaip dieviškos energijos, galybė

Laikas kontroliuoja ne tik planetas, bet ir visą visatą, kuri po tam tikro laiko bus sunaikinta. Apie tai kalbama viename iš Šrimadbhagavatam komentarų: Tas pats laikas, kuris pradžių pradžioje sužadino materialių pasaulį, visatos egzistencijos pabaigoje vėl suteikia jai inertišką ir neišreikštą būseną.

Viską, kas yra šiame materialiame pasaulyje – atomus, planetas, žmonių gyvenimus – laikas judina jų gyvenimo ciklais. Čia nėra procesų, kurie nepaklūstų dėsningumams ir ciklams.

Viskas yra laiko valioje. Apie tai kalbama Mahabharatoje, Kala-vadoje: Jo neįmanoma aplenkti, kai jis bėga, o kai stovi, jo neapimsi. Kai kas jį vadina metų laikais ar mėnesiais, savaitėmis, dienomis. Dar jį vadina rytu, vakaru, diena ar netgi akimirka.Tačiau kaip jį beįvardintų, tai yra vieninga visuma, vadinama kala (laikas). Viskas šiame pasaulyje yra jo valdžioje (12.224.50-56).

Mes gimstame ir pradedame savąjį ciklą – judėjimą į senatvę. Mus stumia laikas, ir niekas negali jam pasipriešinti ir sustabdyti šio judėjimo. Nerasite nei vieno žmogaus, kuris nemirtų, o gyventų ir gyventų. Nors ir sunku patikėti, bet Vedos sako, kad kiekvienas žmogus turi savo

individualią laiko orbitą. Žmonės, kurie deramai neįvertina laiko jėgos, labai kentės jau šį gyvenimą.

Visi gydytojai ir mokslininkai pirmiausiai turi atsižvelgti į tai, kad pats galingiausias šiame pasaulyje yra laikas, ir atitinkamai pakoreguoti gydomąsias procedūras ir visa kita.

Skaitytojas: Jeigu aš turiu gerus vaistus, bet vartosiu juos nelaiku, tai nebus jokio efekto?

Autorius: Bus, tik priešingas. Jeigu tonizuojančius vaistus aš išgersiu ne ryte, o vakare, tai sutriks mano miegas. Virškinimą gerinančius vaistus reikia gerti prieš arba po valgio, kitaip nukentės virškinimo organai. Bet kokias procedūras ir pratimus reikia atlikti laiku.

Taigi, gydymo režimas yra labai svarbus dalykas, tikintis sėkmės. Norint sudaryti teisingą režimą, reikia žinoti paciento horoskopą, todėl vediniais laikais (prieš penkis ir daugiau tūkstančių metų) visi gydytojai išmanė ne tik Ajurvedą (vedinę mediciną), bet ir astrologiją. Visas gydymas būdavo sutikrinamas su ligonio horoskopu. Trumpai kalbant, gydytojas, dirbdamas su pacientu, privalo atsižvelgti į laiko faktorių.

Skaitytojas: Argi ir vaistus be horoskopo negalima išrašyti?

Autorius: Negalima. Būna, kad tam tikrą dieną, tam tikrą valandą žmogui turi susilpnėti kepenų funkcijos. Ir gali atsitikti, kad būtent tuo laiku jis išgers vaistus, kurie dar labiau susilpnins kepenų darbą. Aišku, pacientas nuspręs, kad vaistai jam netinka. Bet jeigu gydytojas išmano astrologiją, jis nurodys laiką, tinkamą vaistų priėmimui, ir viskas bus gerai.

Kokie turi būti mūsų santykiai su laiku? – Jį reikia gerbti. Toks dėsnis. Žmogus, nežinodamas šalies įstatymų, gali juos pažeisti ir patekti į daboklę. O jeigu jis nežino, kad reikia gerbti laiką, jis patenka į “laiko kalėjimą”, tai yra, patiria įvairias kančias ir susiduria su daugybe problemų.

Gerbti laiką reiškia paklusti jo valiai ir viską daryti laiku. Kiekviena gyva būtybė Žemėje savyje turi biologinį laikrodį, kurį užveda ir verčia tiksėti saulė. Tai ypatinga saulės energija, neturinti nieko bendro su saulės šviesa. Nors pačią saulę kontroliuoja laikas, bet ji padeda jam įtakoti mus, sukurdama viso gyvenimo režimą. Nusileisdama ji mus guldo miegoti, patekėdama verčia keltis.

Skaitytojas: Dabar man aiškus šis laimingo gyvenimo dėsnis. Aš jį suprantu taip. Laikas – teisinga ir humaniška energija, kuri baudžia visus, kas jai nepaklūsta ir negerbia jos. Todėl geriausia – klausyti šios “humaniškos” energijos ir laikytis nuo jos kuo toliau. Kitaip kančios neišvengiamos. Jos “humaniškas” elgesys su pažeidėjais pasireiškia tuo, kad visi jie be kalbų patenka į kalėjimą ir bus nubausti. Net jeigu žmogus nieko nežino apie laiko galybę, jam vis tiek teks atkentėti. Kai aš suvokiau šį laimingo gyvenimo dėsnį, kažkodėl nepajutau didelio džiaugsmo.

Autorius: Tai vis todėl, kad jūs dar gerai neįsisąmoninote laiko galybės ir teisingumo. Jūsiškis laiko apibūdinimas skamba neblogai, nors ir su pesimistinėmis gaidelėmis. Jūs padarėte tik vieną klaidą – pasakėte, kad nuo laiko reikia laikytis kuo toliau. Iš tikrųjų reikia eiti koja kojon su laiku.

Jūsų negatyvizmas praeis, kai suprasite, kad kitaip mūsų neperauklėsi. Jeigu mes nenorim suprasti, kad viską reikia daryti laiku ir galvojam, kad galima išvengti bausmės, tai būtinai atsiras noras nukrypti nuo laiko dėsnių. O nesilaikant šių dėsnių, gyvenimas taps absoliučiu chaosu. Žmonės viską darys kaip pakliūna, be jokios sistemos, ir jų vargai dar labiau padidės. Kažkas užsimanys vaikus gimdyti senatvėje, kažkas vaisius skins žalius, o paskui galvos, kaip juos prinokinti. Kiti dirbs naktį, o dieną miegos.

Skaitytojas: Panašu, kad dabar taip ir vyksta. Pavyzdžiui, mano kaimynai naktimis linksminasi ir trukdo man miegoti. Ar laikas juos nubaus už tai?

Autorius: Bet juk jūs norite, kad laikas baustų ne visus. Gal jūsų kaimynai ir taps šia malonia išimtimi.

Skaitytojas: O, ne, jie mane jau kaip reikiant prikankino.

Autorius: Na, matote, jeigu laikas auklėja bausmėmis, tai nėra neteisinga. Laikas reguliuoja mūsų gyvenimą ir bausdamas parodo, ką reikia daryti, norint būti laimingu.

Išvada: laiko procesų teisingumo esmė yra ta, kad bet koks nukrypimas nuo teisingo gyvenimo būdo iššaukia bausmę. Jeigu visi žmonės laikytųsi laiko dėsnių reglamentuojamo gyvenimo būdo, planetoje įsivyrautų taika ir gerovė.

Laikas – pati subtiliausia energija materialiame pasaulyje

Laikas materialiame pasaulyje pasireiškia kaip pats subtiliausias materialus elementas, todėl jo neįmanoma užfiksuoti arba išmatuoti. Toks teiginys gali pasirodyti keistas, nes mes išvien naudojamės laikrodžiais, matuojančiais laiką. Bet ar nors vienas žmogus išmatavo pačią laiko esmę? Žinoma, mums atrodo, kad kada nors mes viską išmatuosime, bet matuoti – reiškia kontaktą, poveikį. Taigi, norint matuoti laiką, reikia išmokti daryti jam kažkokį poveikį. Tam tikslui reikia pačiam nebūti įtakojamam laiko. O žmogus, kuriam laikas neturi jokio poveikio, yra nemirtingas. Tačiau dar niekas nematė ir negirdėjo, kad kas nors amžinai gyventų savo materialiame kūne.

Ir vis tik mokslininkai, bandantys prailginti žmogaus gyvenimą, išleidžia baisius pinigus, norėdami sukurti nemirtingumo eliksyrą. Bet tie, kurie atidžiai skaito Vedas, gerai žino, kad tai neįmanoma. Šrimadbhagavatam (3.26.15) parašyta, kad savo prigimtimi amžino dvasinio laiko paskirtis – prižiūrėti visus procesus, vykstančius šiame pasaulyje. Kaip mes galime valdyti tai, ko paskirtis – valdyti mus pačius. Visatos atsiradimo metu laikas joje pasireiškia kaip dvidešimt penktas elementas, kuris apjungia kitus dvidešimt keturis pradinius elementus.

Skaitytojas: Įdomu, kaip jis tai padaro?

Autorius: Dabartiniu pokalbio momentu tai paaiškinti sunku, čia vėlesnės diskusijos tema. Bet kai ką galima išsiaiškinti ir dabar. Suprasti, kad laikas veikia kaip jungiamoji grandis, labai paprasta, tereikia išanalizuoti, kaip mes einame į parduotuvę.

Skaitytojas: Vėl juokaujate.

Autorius: Kai mes einame į krautuvėlę, kiekvienas mūsų žingsnis užima tam tikrą laiko tarpą. Taip nebūna, kad mes nueiname pusę kelio, o laikrodis rodo tą patį laiką, kai išėjome iš namų.

Skaitytojas: Bet man atrodo, kad laikas nekontroliuoja mano judesių, aš pats savaime einu, o laikrodis – irgi. Aš – sau, jis – sau. Mes nesusiję.

Autorius: Vadinasi, laikas juda tik išorėje, bet ne jumyse?

Skaitytojas: Nesukite man galvos, aš sakau, kad laikas (rodyklės) juda laikrodyje, o aš lygiagrečiai einu į parduotuvę.

Autorius: Vadinasi, kol jūs ėjote, nei kiek nepasenote?

Skaitytojas: Pasenau, žinoma. Laikas teka ir manyje.

Autorius: Tada laikas yra kaip jungiamoji grandis, jums judant link parduotuvės. Sutinkate?

Skaitytojas: Vadinasi, tas pats laikas tuo pat metu teka tiek manyje, tiek ir išorėje?

Autorius: Jis tuo pat metu teka visur ir jungia tarpusavyje visus šio pasaulio įvykius, kurie pasireiškia mūsų ir kitų gyvų būtybių gyvenime. Laikas viską įtakoja tuo pačiu metu, tokiu būdu viską susiedamas.

Skaitytojas: Na, gerai, tegu sau sieja, bet kaip tai susiję su mūsų laimingu ar nelabai gyvenimu?

Autorius: Kai ateina neganda, reikia suprasti, kad ji pasireiškė laiko valia. O pats laikas pasireiškia kaip jungiantis faktorius tarp mūsų praeities poelgių ir situacijos, kurioje mes dabar esame.

Skaitytojas: Gerai, supratau, kad šie įvykiai susiję. Ką man tai duos?

Autorius: Dings kančios, kurios visada atsiranda dėl to, kad mes jaučiamės nuskriausti. Kai žmogus nejaučia skriaudos, jis tuoj pat nusiramina.

Skaitytojas: Vadinasi, supratimas, kad laikas kažką su kažkuo jungia, teikia mums laimę?

Autorius: Taip. Kitaip kokia prasmė būtų tiek daug apie tai kalbėti?

Išvada: suvokiant laiką kaip jungiantį faktorių, galima ištverti bet kokius sunkumus, žinant, kad tai yra mūsų buvusių poelgių rezultatas. Tai teikia jėgų ramiai atlaikyti likimo smūgius.

Pokalbis apie skirtumą tarp kūno ir sielos

Taigi, paskaičius Šrimadbhagavatam, darosi aišku, kad laikas šiame pasaulyje pasireiškia kaip jungiamoji grandis tarp visko, kas tik egzistuoja, ir kurio negalima išmatuoti. Išmatuoti negalima ir daugelio kitų dalykų, pavyzdžiui, sielos. Jos prigimtis dvasinė, o ne materiali, todėl materialiems prietaisams siela neprieinama.

Skaitytojas: Ką reiškia – dvasinė ir nemateriali?

Autorius: Tai paaiškinti labai sunku, bet aš pasistengsiu pavaizduoti bent šešėlį to, kas vadinama dvasiniu pažinimu, kuris, tarp kitko, yra pati didžiausia visų tautų ir visų laikų mįslė.

Amžinybės, žinojimo ir laimės jausmas kyla tiktai iš dvasinės energijos. Pavyzdžiui, šypsenos skleidžiamą energiją neišmatuosi jokiu prietaisu. Ją galima tik palyginti su kita šypsena. Kurioje šypsenoje daugiau laimės, toji turi didesnį dvasinį poveikį mūsų sąmonei.

Skaitytojas: O argi noras nusišypsoti – ne paprasčiausias refleksas, atsakant į kito žmogaus šypseną?

Autorius: Jeigu jūs galvojate, kad šypsena – tik nervų sistemos refleksas, tai kas tada yra meilė?

Skaitytojas: Tai – sudėtingesnis refleksas, kitaip sakant, instinktas.

Autorius: O iš kur jis atsiranda?

Skaitytojas: Iš mūsų chromosomų derinio.

Autorius: Vadinasi, mes su jumis – dvi didelės biocheminės struktūros, kurios keičiasi sąlyginiais refleksais. Ir mes diskutuojam apie tai, kaip geriau apsikeitinėti tais refleksais, kad visada atsirastų laimės instinktas. Jūsų originalią nuomonę apie meilės prigimtį verta apsvarstyti. Tad sakykite, kuo mes skiriamės nuo kompiuterio, kuris taip pat turi tai, ką galima pavadinti instinktais ir refleksais?

Skaitytojas: Tai akivaizdu – mūsų organizme visi procesai daug tobulesni.

Autorius: Vadinasi, jeigu mokslininkai sukurs kompiuterį, tiek pat tobulą, kaip ir žmogus, tai jiedu – kompiuteris ir žmogus – niekuo nesiskirs?.

Skaitytojas: Būtent taip aš ir galvoju. Greitai mokslas sukurs dirbtinius žmones, į kurių atmintį mes įvedinėsim tik naudingus instinktus.

Autorius: Priminsiu, kad mes kalbėjom apie meilę, kuri, jūsų nuomone, yra instinktas. Ar robotai irgi sugebės mylėti?

Skaitytojas: Taip, nes meilė – tai tiktai instinktas.

Autorius: Nuostabiai logiškas paaiškinimas. Dabar atsakykite man, bet tik sąžiningai, ar norėtumėt turėti žmoną, kuri būtų nepaprastai graži, su nepaprastais instinktais moteris-robotas?

Skaitytojas: Ne, nenorėčiau. Su tokia gyvendamas, dar pats gali pasidaryti robotu.

Autorius: Bet ji bus pati gražiausia, turės stiprų meilės jums instinktą, ir vaikai bus tokie pat, visi elgsis nepriekaištingai, jokių konfliktų. Galėsite ją taip užprogramuoti, kad ji bus tobula moteris. Na, ar įkvėpiau jus?

Skaitytojas: Nelabai. Aš noriu tikros meilės, o ne suprogramuotos.

Autorius: Betgi ji niekuo nesiskiria nuo tikros meilės!

Skaitytojas: Gerai, baikim šią temą, aš supratau, kad meilė – ne instinktas ir ne dirbtinis surogatas. Kad tai kažkas natūralaus, be jokios mechanikos.

Autorius: Taip, meilė – tai gyvybės pasireiškimas, o gyvybė pasireiškia tiktai dvasinės, o ne materialios energijos pagalba. Dar nei vienas mokslininkas iš materijos nesusintetino gyvo organizmo. Gyvybė – tai dvasinė energija, kurią galima įžvelgti materijoje.

Skaitytojas: Anot jūsų, kūnas – tai ne mes, o materija, kurioje mes gyvename?

Autorius: Būtent taip. Kūnas keičiasi kiekvieną mūsų gyvenimo sekundę, ir per septynis metus visos jo ląstelės pasikeičia naujomis. Tokiu būdu, kas septyneri metai mes gauname naują kūną. Ar jūs sutinkate, kad prieš septynis metus buvote visai kitas žmogus?

Skaitytojas: Aš pasenau septyniais metais ir todėl, aišku, pasikeičiau.

Autorius: Aš kalbu ne apie kūno permainas, o apie jus. Ar pripažįstate, kad tas, kuris dabar stovi prieš mane, prieš septynis metus visai neegzistavo, kad tai buvo visai kitas žmogus?

Skaitytojas: Priimkim šį teiginį kaip hipotezę.

Autorius: Gerai, tada įsivaizduokim, kad jūsų žmonai priimtina tokia koncepcija, nes ji ją labai nuramino. Žmona jums ir sako: ”Aukseli, prieš aštuonis metus aš buvau tau neištikima, bet dabar aš suprantu, kad tai buvai ne tu, o kitas žmogus. Todėl aš dabar rami ir džiaugiuosi, kad mūsų meilė nuo to nenukentėjo”.

Skaitytojas: Nenoriu apie tai net galvoti, nes maniškė ištikima man. Tačiau jūs teisus, mintis apie tai, kad laikui bėgant mes keičiamės, ir to pasekmės labai neramina.

Autorius: Bet jūs negalite paneigti tą faktą, kad po septynių metų mūsų kūnas visiškai pasikeičia. Tai suprato ir šiuolaikinis mokslas.

Skaitytojas: Taip, tai sunku paneigti.

Autorius: Bet mes likome tais pačiais žmonėmis, tik jaučiame, kad kažkiek pasenome ir įgijome daugiau patirties. Ar sutinkate su tuo?

Skaitytojas: Taip!

Autorius: Dabar, manau, jums aišku, kad mes esame sielos, įkalintos kūne. Mes suvokiame save kaip kūną, bet juo nesame. Būtent mes, o ne kūnas, turime sugebėjimą mylėti ir būti mylimi, būtent mes, o ne kūnas, jaučiame, kad niekada nemirsim. Mes, o ne kūnas, suvokiame tai, kas mus supa. Ir gyvename taip pat mes, o kūnas tik suteikia galimybę gyventi materialiame pasaulyje. Mes šypsomės vienas kitam, ir tai yra dvasinės energijos pasireiškimas, nors ir atrodo kaip tam tikras raumenų susitraukimas. Todėl paviršutiniški žmonės sukūrė keistą praktiką, kaip galima pagerinti tarpusavio santykius. Jie atitinkamai iškreipia lūpas prieš kitus žmones ir galvoja, kad nuo to visi taps laimingesni.

Skaitytojas: Labai įdomu, bet tada kodėl mes mylime tik gražias moteris? Juk grožis – tai kūno atributika?

Autorius: Moters grožis pasireiškia per kūną, nors ne visada. Ta pati gražuolė, būdama blogos nuotaikos, praranda savo žavesį.

Skaitytojas: Taip. Vadinasi, grožis – tai moters sielos pasireiškimas?

Autorius: Ne, moteris pati yra siela, o moters kūnas – vieta, kurioje ta siela gyvena. Jeigu kūne nebūtų sielos, tai jis virstų tik sudėtingu, bet be gyvybės ženklų manekenu.

Skaitytojas: Rūstus teiginys, bet jis panašus į tiesą. Bet jūs neatsakėte į klausimą, kodėl mes mylim gražų kūną, o negražus mūsų nejaudina?

Autorius: Todėl, kad kūne atsispindi siela. Gal būt, siela nori patirti meilę moters kūne. Jeigu ji praeituose gyvenimuose elgėsi dorybingai, tai likimas jai dovanos gražų ir patrauklų moterišką kūną. Ir atvirkščiai – jeigu praeiti gyvenimai nebuvo labai dorybingi, tai ir kūną ji gaus ne tokį gražų. Kūnas sukuriamas priklausomai nuo mūsų norų ir darbų praeituose gyvenimuose.

Skaitytojas: Vadinasi, kūnas yra mūsų norų ir darbų pasekmė?

Autorius: Taip tvirtina Vedos.

Skaitytojas: Vadinasi, graži moteris praeituose gyvenimuose norėjo būti graži, be to, teisingai gyveno, ir tokiu būdu užsitarnavo gražų kūną?

Autorius: Taip. Tačiau, nežinant laimingo gyvenimo dėsnių, ir gražiame kūne galima būti nelaimingu. Jeigu žmogus nesupranta, kad laimė dar priklauso ir nuo teisingo elgesio bei teisingos pasaulėžiūros.

Išvada: mes turime suprasti, kad amžinybė, žinojmas ir laimė nepriklauso nuo mūsų kūno amžiaus. Jeigu mes save suvokiame kaip sielą, kuriai būdingi šie trys laimingo gyvenimo požymiai, tai net visai susenę galėsim suprasti, kaip būti laimingais.

Laikas mus daro bailiais arba drąsiais

Vedose sakoma, kad siela savo prigimtimi yra dvasinė, o ne materiali. Jos neįtakoja materialus laikas, todėl ji nedalyvauja cikliškuose visatos procesuose. Kitaip sakant, mes, kaip sielos, esame nemirtingi. Siela (tai, kas yra kūne ir suteikia jam sąmonę ir galimybę gyventi) savo norų pagalba gali netiesiogiai įtakoti materialią gamtą. Bet materiali gamta sielai neturi jokio poveikio. Tai reiškia, kad dvasinė gyva būtybė nepaklūsta tiems materialiems dėsniams, su kuriais mes susiduriame kasdieniniame gyvenime. Todėl savo materialiais prietaisais mes negalime kaip nors užfiksuoti sielos arba kokios nors kitos dvasinės energijos išraiškos. Kad būtų aiškiau, ką aš noriu pasakyti, pamėginkite paprasta liniuote išmatuoti mikrobą.

Kūnas, kuriame yra siela, būdamas materialus ir įtakojamas laiko, sensta ir miršta, tačiau siela nesikeičia. Bet kadangi ji nori toliau gyventi materialiame pasaulyje, tai gauna naują kūną. Siela patenka į būsimo tėvo spermatozoidą, iš ten – į būsimos motinos kiaušialąstę, jos įsčiose padeda vystytis naujam kūnui, kuriame prabūna lygiai tiek, kiek skirta likimo ir palieka jį, verčiama laiko. Tai patvirtina ir Bhagavadgyta (2.27): Kas gimė, tas tikrai numirs, o kas mirė, tas vėl būtinai atgims. Todėl nesielvartauk ir vykdyk savo pareigą – jos neišvengsi.

Bet tie, kurie nenori pripažinti laiko viršenybės, priversti nuolatos verkauti dėl įvairių netekčių. Nesibaigiančios mintys apie savo planų įgyvendinimą atima visas jėgas, reikalingas savųjų pareigų vykdymui.

Skaitytojas: Nesuprantu, kaip mūsų jėgas atima planai, kuriais mes siekiame geriau organizuoti savo veiklą.

Autorius: Mes tariamės esą savo likimo kalviais. Bendrai paėmus, taip ir yra – mūsų likimas priklauso nuo mūsų norų ir veiksmų. Bet dažnai mes neatkreipiame dėmesio į tai, kad pagrindinė rolė tenka praeities norams ir veiksmams.

Skaitytojas: Kaip tai – praeities?

Autorius: Praeities norai ir veiksmai dažnai pasireiškia mūsų gyvenime anksčiau, negu dabartiniai.

Skaitytojas: Kodėl tokia neteisybė?

Autorius: Atvirkščiai, viskas labai teisingai, nes praeities norų ir veiksmų yra žymiai daugiau, negu dabartinių. Būtent dėl šios priežasties mes negalime šimtu procentų tikėtis, kad mūsų

planai greitai išsipildys. Kai mes kažką planuojam, subtili, nematoma mūsų norų energija pririša mus prie tų planų. Ir kai jie neišsipildo, mes kenčiame.

Skaitytojas: Neįsivaizduoju, kaip galima nukentėti nuo norų energetikos.

Autorius: Sakykim, jūs nusprendėte vesti, bet jūsų sužadėtinė pasirinko kitą vyriškį. Įprastas atvejis. Jums niekas nedraudžia susiieškoti kitą, bet kurį laiką jūs vis tiek sielvartausite, nes buvote prisirišęs būtent prie tos merginos. Šios kančios kartais būna tokios stiprios, kad žmogus neatlaiko ir nusižudo.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad šios kančios turi tik vieną priežastį – prisirišimą prie planų, kuriuose figūruoja tik ta mergina. Bet aš galvoju, kad yra ir kita priežastis, kai netenki galimybės bendrauti su mylimu žmogumi.

Autorius: Kas jums neduoda su ja bendrauti? Reikalas tas, kad jūs negalėsite su ja bendrauti kaip su savo žmona, tai yra, jūs prarandate tą bendravimo formą, prie kurios buvote prisirišęs.

Skaitytojas: Dabar aišku. Įsimylėjęs merginą, aš nepastebėjau, kad apart noro padaryti ją laiminga, atsirado ir noras turėti ją kaip žmoną. Nežiūrint to, kad ji laiminga, aš sielvartauju dėl savo prisirišimo prie tos minties. Vadinasi, mes neturim kurti jokių planų, kitaip kančios neišvengiamos?

Autorius: Ne visai taip. Planuoti mes galim, tik nereikia galvoti, kad tie projektai turi būtinai išsipildyti. Be to, nereikia kurti ilgalaikių planų, nes didesnė tikimybė, kad laikas juos sugriaus ir tada vėl – ašarų pakalnė. Laikas – didžiulė jėga, ir mes turime į tai atsižvelgti. Be tokio supratimo neįmanoma būti laimingu.

Žmonės, neturintys tikrojo žinojimo apie laiko galią, jaučia sielvartą ir baimę dėl savo neįgyvendintų planų ir neišsipildžiusių vilčių. Tai patvirtina Šrimadbhagavatam (3.26.16): Klystančiai sielai, esančiai materialiame pasaulyje, Aukščiausio Dievo Asmens valdžia pasireiškia laiko forma, kuri sieloje, sąlygojamoje materialaus kūno ir netikro ego, pasėja mirties baimę.

Tie, kurie paklūsta laiko dėsniams, supranta jo dieviškąją prigimtį, todėl visiškai atsikrato baimės.

Skaitytojas: Ką tai reiškia – paklusti laiko dėsniams?

Autorius: Tai reiškia, kad mes turime suprasti, jog mums išskirtas griežtai reglamentuotas laiko tarpas siekti pagrindinio gyvenimo tikslo. Tada atsiranda stiprus noras pašvęsti daugiau laiko gyvenimo prasmės ieškojimams ir savojo “aš” pažinimui.

Skaitytojas: Kas iš to!? Pinigų kišenėje daugiau atsiras?

Autorius: Kišenėje atsiras teisingas laimės supratimas. Kai žmogus skirs pakankamai laiko ir jėgų dvasiniams ieškojimams, jis supras, nuo ko priklauso laimė – ne nuo pinigų kiekio, o nuo to, ar pasiektas tikrasis jo gyvenimo tikslas.

Skaitytojas: Bet daugelis žmonių galvoja, kad būtent pinigai išspręs visas jų problemas ir todėl gyvenimo tikslu laiko turtus. O ką galvoja žmonės, kurie suprato laiko nenugalimumą?

Autorius: Jie žino, kad noras kaupti vis didesnius turtus sukelia ir vis didesnius rūpesčius, kad visko galima netekti. Taip pat jie mato ir tikrąją baimės priežastį tų žmonių, kurie visą gyvenimą paskyrė savo turtų gausinimui. Juk ateis laikas, ir viskas išnyks. Laikas sunaikina viską. Daiktai

sensta ir susidėvi, pinigai nuvertėja. Ir tik žinodamas, kad mes, sielos, turime amžiną, nemirtingą prigimtį ir skiriamės nuo materialaus laikino kūno, žmogus tampa bet kokią baimę. Šrimadbhagavatam (11.2.37) pasakyta: Baimės atsikratyti galima tiktai užsiimant dvasine praktika, tik pilnai išsiugdžius savyje dvasinę sąmonę (kai suprantama, kad mes – sielos, o ne kūnai).

Skaitytojas: Kas liečia pinigus, jūs mane neįtikinot. Tik kvailiai neturi nieko susitaupę, ir kai ateina juodos dienos, jie labai kenčia.

Autorius: Aš nesakau, kad nereikia pasitaupyti juodai dienai. Aš kalbu apie tai, kad tie žmonės, kurių svarbiausias gyvenimo tikslas – kaupti turtus, yra pasmerkti kančioms. Sutinkamai su laimingo gyvenimo dėsniais visi užgyventi turtai turi būti panaudojami mus supančių žmonių labui. Priešingu atveju galingasis laikas pasirūpins, kad mus kamuotų nerimas, kaip juos panaudoti.

Tokiu būdu, laikas per baimės jausmą padeda mums suprasti, kuo geriau užsiimti laisvu laiku – ar kaupti materialius turtus, ar siekti laimės pažinimo.

Išvada: laikas kontroliuoja mūsų veiklą ir baimės jausmo pagalba duoda mums supratimą, kad mes kažką darom netaip. Drąsa apdovanojamas tik tas, kuris rimtai siekia pažinti, koks jo gyvenimo tikslas.

Kaip Aleksandras Makedonietis pajuto laiko galią

Aleksandrą nuo pat vaikystės konsultavo aukščiausios klasės astrologas. Tai buvo didžiai neeilinė asmenybė su dideliu gyvenimo patyrimu. Jis išpranašavo daug įvykių Aleksandro gyvenime ir nurodinėjo, kada ir ką geriau daryti.

Aleksandras buvo užgaidus žmogus ir ne visada pasitikėjo savo pavaldiniais. Kartais įsikarščiavęs jis netikėtai žiauriai juos bausdavo.

Kartą Aleksandras, vaikštinėdamas su savuoju astrologu, užsikorė į aukštą bokštą. Ten jis kreipėsi į astrologą: “Tu sakai, kad žinai viską apie savo ir mano gyvenimą”. Astrologas tądien buvo labai susimąstęs. Atsakydamas į didžiojo karvedžio žodžius, jis tik nuolankiai linktelėjo galva. Tada Makedonietis rūsčiu balsu jo paklausė: “Jeigu taip, tai atsakyk man, kada tu mirsi”. Astrologas atsakė: “Dėl kai kurių priežasčių aš negaliu tau atsakyti į šį klausimą. Galiu tik pasakyti, kad man lemta smurtinė mirtis, ir aš tiksliai žinau, nuo ko”. Astrologo veidas nušvito, ir jis ramiai pažvelgė į pašnekovą. Aleksandras paklausė: “Ir kas gi tas žmogus?” Astrologas, praradęs susidomėjimą pokalbiu, mintimis buvo kažkur toli. Paskui jis ramiai atsakė: “Mane užmuš mano sūnus”. Aleksandras niekinamai pažvelgė į astrologą: “Na, ką gi, pasirodo, tu nesi geras astrologas, nes šį kartą suklydai”. Tai taręs, jis nustūmė savo palydovą nuo bokšto.

Kai Aleksandras nulipo žemyn, astrologas dar buvo gyvas. Paskutiniai jo žodžiai buvo: “Aš nesuklydau, nes mano sūnus – tai tu, ir dabar aš numirsiu”.

Praėjus kuriam laikui, Aleksandro motina jam pasakė, kad jis tikrai yra astrologo sūnus, nes ji savo laiku turėjo su juo intymius santykius.

Astrologas, gerai pažindamas laiko galią, nenorėjo Aleksandrui visko sakyti, nes suprato, kad išsigelbėjimo nėra, ir tai, kas su juo turėjo atsitikti ant bokšto, buvo neišvengiama. Galimas

daiktas, kad jis, būdamas drąsus žmogus, nenorėjo veltui leisti paskutines savo gyvenimo sekundes ir norėdamas išvengti ginčo su sūnumi prieš mirtį, jis sutelkė savo sąmonę į kažką labai svarbaus.

Vedos sako, kad priešmirtinės akimirkos – svarbiausias gyvenimo egzaminas. Į ką sutelktos mūsų mintys mirties metu, tą ir gauname sekančiame gyvenime. Tai patvirtina Bhagavadgyta (8.6): Kokį būties būvį atsimins paliekantis kūną žmogus, o Kunti sūnau, į tokį jis būtinai ir pateks.

Išvada: gilus laiko galybės ir neišvengiamumo suvokimas leidžia žmogui teisingai vertinti pačias pavojingiausias situacijas. Dar daugiau, toks žmogus atsikrato mirties baimės.

Laiko apibrėžimas

Vedos sako, kad laikas – tai Dievo aspektas, valdantis visą kūriniją. Materialus pasaulis laiko nustatytais ciklais visada juda viena kryptimi – į sunaikinimą. Laikas yra pati stipriausia teisingumą vykdanti jėga materialiame pasaulyje. Jis visada nubaudžia tuos, kurie nenori paklusti jo valiai. Tai substancija, nepriklausoma nuo materialaus pasaulio faktorių. Įtakodamas kiekvieną materijos būvį, pats laikas niekada nepatiria jos poveikio. Laikas yra grandis, jungianti visus materijos procesus visatoje. Jis yra visa persmelkiantis ir skirstomas į praeitį, dabartį ir ateitį.

Ar praeitis yra realybė ar tik istorija?

Praėjęs, dabartinis ir būsimas laikas – tai ypatinga energijos rūšis, kuri verčia mūsų pasaulį nepaliaujamai keistis.

Skaitytojas: Aš suprantu laiko poveikį mums dabartyje, bet visiškai neaišku, kaip pasireiškia praeitis ir ateitis.

Autorius: Pirmiausia pakalbėkim apie praeitį. Ji įtakoja mus per mūsų pačių protą ir intelektą. Savo ruožtu, protą praeitis veikia per atmintį. Kitaip sakant, atmintis yra proto funkcija, jungianti jį su praeitimi. Kai mes prisimename praeitį, ji verčia protą sąveikauti su realiais faktais, kurie vyko praeityje. Kuo teisingesnis žmogus, tuo aiškiau jis suvokia savo praeitį. Šventieji prisimena net savo praeitus gyvenimus

Skaitytojas: Įdomu, kaipgi protas per atmintį patenka praeito laiko įtakon? Man rodos atvirkščiai – mes tik tada galvojam apie praeities įvykius, kai patys juos prisimenam. Kuo čia dėtas laikas?

Autorius: Taip, mes galime prisiminti praeitį, ir tada ji nedelsiant pradeda daryti poveikį protui, pasiekdama jį praėjusių įvykių pagalba. Be to, atsiminimai gali būti spontaniški, netikėti. Jūs sutinkate su mano žodžiais?

Skaitytojas: Taip, bet man vis tiek neaišku, kaip praeitis įtakoja protą?

Autorius: Kai jūs prisimenate praeities įvykius, visada pasireiškia kokia nors psichinė reakcija. Tai ir yra praeities ir proto sąveikos rezultatas. Protas su praeities įvykiais kontaktuoja per atmintį, kuri gali patekti į praeitį.

Skaitytojas: O aš galvojau, kad mūsų reakcija į praeities įvykius – tai kaip ir sąlyginis refleksas.

Autorius: Vadinasi, praėjusių laikų prisiminimai – tik sąlyginis refleksas?

Skaitytojas: Taip.

Autorius: Kitaip sakant, sąveikos su praeitimi nėra, yra tik atmintis ir refleksai į tai, kas joje yra?

Skaitytojas: Na, taip.

Autorius: Gal būt, ir praeito laiko nėra?

Skaitytojas: Jis yra kaip istorija, bet realiai neegzistuoja ir mums neturi jokio poveikio.

Autorius: Vadinasi, ir mūsų praeityje nėra?

Skaitytojas: Taip. Praeitis yra tiktai istorija.

Autorius: Vadinasi, praeityje nieko nėra, nes ir pačios praeities nėra, ar ne taip?

Skaitytojas: Taip, mes egzistuojame tiktai dabartyje, o praeityje nieko nėra.

Autorius: Vadinasi, visa tai, ką mes padarėme praeityje, egzistuoja tiktai dabartyje, o jeigu iš to, ką padarėme praeityje, dabartyje nieko neliko, vadinasi, tai, ką mes padarėme, jau nebeegzistuoja.

Skaitytojas: Aš jau sakiau, kad tai, ką mes padarėme praeityje, realiai neegzistuoja ir tapo tik istoriniu faktu.

Autorius: Tada nėra jokios prasmės bausti žudiką, nes tai, ką jis padarė, jau nebeegzistuoja. Jis užmušė, ir to žmogaus jau nebėra. Tuo labiau, kad ir žudiko praeityje nėra, jis egzistuoja tik dabartyje. Užmuštojo irgi nėra, nes jį nužudė praeityje. Tai kam gi nusikaltėlį sodinti į kalėjimą, jeigu neliko jokių problemų?

Skaitytojas: Bet juk užmuštojo giminės vis dar atsimena šią nelaimę, ir tai verčia juos sielvartauti.

Autorius: Jų atsiminimai, sutinkamai su jūsų koncepcija, viso labo tiktai sąlyginiai refleksai. Užmuštojo dabar nėra, nes jį užmušė. Maža to, jo ir praeityje nėra, nes pačios praeities, anot jūsų, nėra. Todėl nėra jokių problemų, tereikia sielvarto palaužtiems giminėms pašalinti tą sąlyginį refleksą, ir tegu jie sau ramiai gyvena.

Skaitytojas: Įdomiai kalbate. Tačiau daug psichologų laikosi būtent tokios nuomonės, nors tai tiesiog beprotybė – nusikaltėlis vis tik atliko savo juodą darbą!

Autorius: Kokį nusikaltimą galima padaryti neegzistuojančioje vietoje neegzistuojantiems žmonėms, jeigu net tas, kuris padarė nusikaltimą, irgi neegzistuoja?

Skaitytojas: Taip, tokiomis sąlygomis neįmanoma nusikalsti.

Autorius: Vadinasi, bausti nėra ką.

Skaitytojas: Taip daugelis galvoja – jis buvo nusikaltėlis anksčiau, jo nenubaudė, o dabar visa tai praeityje, ir jis, vadinasi, jau ne nusikaltėlis. Kai kuriose valstybėse net įstatymai neleidžia bausti už nusikaltimus, kurie buvo padaryti prieš kažkiek tai metų. Taip, ir šį kartą išvados nelabai patrauklios.

Panašu, kad praeitis realiai egzistuoja, ir mes su ja turime realų kontaktą. Todėl ir nusikaltėlį, kuris nusidėjo kažkada praeityje, reikia bausti.

Autorius: Teisingai, tik ne taip lengva suprasti šiuos dalykus.

Skaitytojas: Palaukite, bet jeigu praeitis egzistuoja, tai mes galime išmokti ją pakeisti!

Autorius: Neišdegs. Kokia nors veikla mes galime užsiimti tiktai dabartyje. Mūsų kontaktas su praeitimi toks, kad jokių praeities įvykių jau nepakeisi. Tačiau jie mums daro įtaką ir dabartyje. Praeitis mums nesuteikia galimybės užsiimti veikla joje. Dabartyje – prašom, kiek nori.

Skaitytojas: Vadinasi, mes negalime paveikti praeities, o ji mus gali. O ką daryti, jeigu praeityje pasielgei neteisingai? Nejaugi mes visą laiką gausim reakcijas už tą poelgį?

Autorius: Ne. Jeigu dabartyje mes elgsimės dorybingai, tai neutralizuosime nedorų praeities darbų poveikį mūsų likimui.

Skaitytojas: Vadinasi, mes vis dėlto galime įtakoti praeities įvykius?

Autorius: Ne, mes galime įtakoti tik jų pasekmes, o pačių įvykių pakeisti negalime. Jeigu dabar mes gyvename dorai, neutralizuojasi visos buvusių nedorybių pasekmės.

Skaitytojas: O atgaila irgi neutralizuoja tas pasekmes?

Autorius: Taip, bet tik nuoširdi atgaila.

Skaitytojas: O kaip atskirti – nuoširdi atgaila ar ne?

Autorius: Jeigu atgaila nuoširdi, tai po jos žmogus daugiau taip nenusidės. Taip atgailaudamas, jis baudžia save dideliais vidiniais pergyvenimais. O jeigu žmogus atgailauja, norėdamas išvengti bausmės, tai nėra nuoširdi atgaila. Tai tik formalumas be jokių vidinių išgyvenimų. Šitaip atgailaudamas, žmogus dažniausiai vėl daro tas pačias nedorybes.

Iš to, kas pasakyta, darosi aišku, jog praeities laikas prižiūri, kad už kiekvieną padarytą klaidą ir už kiekvieną dorybingą poelgį būtų skiriamas teisingas atpildas. O ateities laikas mus įtakoja per gyvenimo suteiktas galimybes.

Skaitytojas: Aš vėl nieko nesuprantu.

Autorius: Nieko baisaus, tema sudėtinga, ir ją įsisavinti reikės laiko. Mes dar grįšime prie šito klausimo. Dabar gi apibendrinkime tai, ką mes kalbėjome apie praeities laiką, o paskui pereisime prie būsimojo laiko.

Išvada: supratęs, kad praeities laikas realiai egzistuoja ir įtakoja mus, žmogus nuoširdžiai atgailauja dėl savo negatyvių poelgių praeityje. Toks supratimas suteiks jam jėgų ir entuziazmo gyventi dorai, ir tai neutralizuos visas jo buvusias nuodėmes. O įpratęs elgtis dorai, jis visada stengsis nešti visiems gėrį. Ir tada pas jį ateis laimė.

Nejaugi ir būsimasis laikas realus?

Taip. Pavyzdžiui, vos tik mums gimus, jau yra tiksliai nustatyta mūsų mirties data. Mes negalime pakeisti laiko, kurį turėsime praleisti šiame kūne, bet per tą laiką mes galime padaryti daug gero. Kitaip sakant, jiems skirtą laiko tarpą žmonės pragyvena labai įvairiai – vieni dorybingai, kiti nelabai, treti ir visai beprasmiškai. Tie, kurie vertina jiems skirtą laiką, turi pakankamai jėgų bei ryžto atlikti daug gerų darbų. Taip jie užsitikrina sau laimingą ateitį.

Skaitytojas: Vadinasi, mes vis tik galime įtakoti būsimą laiką?

Autorius: Ne. Jis galingesnis už visus šios visatos mirtinguosius, kartu paimtus. Todėl niekada negalėsime pakeisti savo gyvenimo trukmės. Bet mes galime padidinti jo aktyvųjį periodą ir padaryti jį prasmingesnį.

Skaitytojas: Vis tiek nesuprantu, ar mes įtakojam ateitį, ar ne? Jeigu mes galime įtakoti būsimus įvykius, tai tuo pačiu darome poveikį ir būsimam laikui.

Autorius: Įsivaizduokite laiką kaip vandenyną. Mes galime stipriai pliaukštelėti per vandens paviršių ir sukelti bangą. Ji sklinda tolyn. Taip ir kiekvienas dabarties įvykis nusidriekia į ateitį. Bet mes galime sukelti kitą bangą, kuri pasivys pirmąją ir neutralizuos jos poveikį. Skirtingai nuo paprasto vandenyno, laiko vandenyne visos įvykių sukeltos bangos, pasklisdamos į ateitį, niekur neišnyksta, o laukia savo valandos.

Skaitytojas: Mes sujudinam vandenyno paviršių, vadinasi, įtakojam būsimą laiką?

Autorius: Ne, nes ką gi mes galime padaryti vandenynui? Mes įtakojam tik įvykius, tai yra, vandenyno paviršių.

Skaitytojas: O kaip būsimas laikas įtakoja mus?

Autorius: Laiko vandenyno paviršiumi mes nuolatos judame į priekį, o ateitis mūsų laukia vienas po kito sekančiais įvykiais. Mes susiduriame su vienu įvykiu, paskui su kitu ir t.t., nuoširdžiai tikėdami, kad jie mūsų kelyje pasitaikė atsitiktinai.

Skaitytojas: Vadinasi, visi mus lydintys įvykiai priklauso ne tik nuo praėjusio laiko, bet ir nuo būsimojo?

Autorius: Būtent. Mes galime įtakoti būsimus įvykius, daugiau ar mažiau neutralizuodami praėjusių įvykių poveikį. Bet mes negalime pakeisti savo gyvenimo trukmės ir jo struktūros laike (kiekvienam gyvenimo etapui skirtas griežtai apibrėžtas laiko tarpas). Kitaip sakant, būsimasis laikas mūsų gyvenimą komponuoja įvairiais įvykiais. Tokiu būdu, būsimieji įvykiai – tai realybė, tik reikia žinoti, kad jie formuojasi iš mūsų praeitų poelgių ir norų. Todėl, kol mes dar nesusidūrėme su būsimu įvykiu, yra laiko pakeisti jo būsimą poveikį.

Skaitytojas: O kas tai – mūsų gyvenimo struktūra laike?

Autorius: Kad būtų patogiau aiškinti, aš taip pavadinau pagrindinius gyvenimo etapus, kurių mes neišvengsime. Bet dabar, laikydamiesi tarp mūsų nusistovėjusios tradicijos, apibendrinkime aptartą medžiagą.

Išvada: kai žmogus supranta būsimo laiko nepalenkiamumą, jis nesistengia prailginti savo gyvenimo. Jis susitaiko su mintimi, kad jam atskaičiuotas tam tikras dienų kiekis ir jau nenori

leisti laiką tuščiomis kalbomis ir beprasmiška veikla. Mes – savo likimo kalviai lygiai tiek, kiek sugebame padaryti ką nors gero dabartyje, bent jau tam, kad ateitis būtų mums palankesnė. Toks supratimas visada atneša laimę.

Mes negalime pakeisti pagrindinių gyvenimo etapų

Visus fizinius ir psichinius pokyčius, kuriuos gyvos būtybės patiria šiame pasaulyje, kontroliuoja laikas. Tai lengva suprasti, stebint žmogaus organizmo vystymąsi. Tai griežtai nuoseklus procesas. Pokyčiai vyksta ne tik žmogaus kūne, bet visose materijos formose – atomuose, molekulėse, planetose etc.

Šie materijos pokyčiai vyksta etapais ir priklauso nuo laiko poveikio visatai. Pavyzdžiui, žmogus iš pradžių vystosi motinos įsčiose, po to pereina sekančius etapus: vaikystę, jaunystę, brandos amžių ir senatvę, po to – mirtis.

Visi šie gyvenimo etapai neišvengiami ir vyksta laiko įtakoje. Tai patvirtinama ir Maitreja-upanišadoje (6.14): Laiko įtakoje visos gyvos būtybės gimsta, laiko įtakoje jos užauga ir laiko įtakoje miršta.

Įdomu, kad visi visatos objektai pereina šiuos etapus, tik jų laiko trukmė skirtinga. Net atomai, molekulės ir įvairios energijos turi jiems nustatytą gyvavimo laiką. Taigi, juos taip pat kontroliuoja laikas. Pavyzdžiui, mokslininkai tiksliai žino urano skilimo periodą. Net mažytis urano atomas negali išvengti laiko įtakos. Tai patvirtina ir Šrimadbhagavatam (1.9.14): …taip veikia laikas, nuo kurio niekur nepasislėpsi ir kuriam paklūstam visi, nesvarbu, kokioje planetoje gyvenam, – kaip paklūsta vėjui debesys. Šį tekstą pakomentuoja A.Č.Bhaktivedanta Svami Prabhupada: Laikas viešpatauja visoje visatoje, jo valiai paklūsta visos planetos. Kaip debesys paklūsta oro srovės jėgai, taip jai paklūsta ir milžiniškos planetos, tarp jų ir saulė. Lygiai taip nenugalimasis kala, laikas, valdo net orą ir kitus pradus.

Panašūs dalykai aprašyti ir Mahabharatoje, Kala-vadoje (12.227.69-98): Laikas nepaliaujamai sukasi, ir niekas neišsigelbės, kuriuos jis pasmerkia pražūčiai. Laikas niekada neklysta, jo nėra tarp klystančiųjų. Jis visada – pats geriausias tarp geriausių. Jį, tokį tolimą, niekas, net ir labai norėdamas, negali numatyti. Jis – senas ir amžinas dėsnis, atimantis gyvenimą iš visko, kas gyva. Laiko negalima apeiti ir peržengti jo taip pat neįmanoma.

Skaitytojas: Vadinasi, netgi planetos pereina gimimo, vaikystės, jaunystės, brandumo, senatvės ir mirties etapus?

Autorius: Taip, jūs teisingai supratote.

Skaitytojas: O mūsų Žemė taip pat buvo jauna?

Autorius: Vedos sako, kad Žemė, kaip ir pati visata, kažkada buvo jauna. O dabar ir Žemė, ir visata yra brandos amžiuje.

Skaitytojas: Vadinasi, Žemė buvo sukurta visatos kūrimo metu?

Autorius: Taip, ji buvo sukurta tam tikrame visatos kūrimo etape ir bus sunaikinta tam tikrame visatos naikinimo etape.

Skaitytojas: O kiek dabar visatai metų?

Autorius: Apie mes pakalbėsime vėliau, o dabar, kad būtų paprasčiau ir aiškiau, visatos gyvenimo trukmę sąlyginai prilyginkime šimtui metų. Atitinkamai dabartiniu momentu jos amžius – penkiasdešimt vieneri metai.

Skaitytojas: Nuostabu, vadinasi, pagal Vedas, jau praėjo pusė jos amžiaus.

Autorius: Taip, maždaug.

Skaitytojas: Bet aš nesuprantu, kaip dėsningų visų visatos objektų pokyčių pažinimas susijęs su laimingo gyvenimo dėsniais.

Autorius: Labai paprastai. Kiekviename gyvenimo etape žmogus turi užsiimti tik tam tikra veikla. Tada jis būna laimingas.

Skaitytojas: Ką turi daryti žmogus vaikystėje?

Autorius: Vaikui nieko negalima leisti daryti savarankiškai, pas jį pirma turi subręsti intelektas. Bet jam reikia sudaryti savarankiškumo regimybę, tada įvairių žaidimų dėka vaikas mokysis teisingai gyventi, ir jo vaikystė bus prasminga ir laiminga.

Skaitytojas: O kaip atrodo laiminga jaunystė?

Autorius: Jaunas žmogus turi mokintis. Jeigu jo tėvai pirmenybę skirs toms žinioms, kurios aiškina žmogaus gyvenimo prasmę ir ugdo charakterį, tai toks jaunuolis užaugs laimingu žmogumi. Prieš pradedant vaikui skiepyti profesionalius įgūdžius, tėvams reikia išsiaiškinti, kuo jis turi užsiimti gyvenime. Kiekvienas vaikas nuo pat gimimo turi savyje tą gyslelę, pagal kurią galima spręsti, kam jis sutvertas, kokia veikla turi dominuoti jo gyvenime.

Jeigu tėvai ugdo vaiko intelektą ir gerąsias savybes, jo potraukis konkrečiai veiklai išryškėja savaime. Vaiko auklėjimo negalima apriboti tiktai moksline informacija. Priešingu atveju, nekreipiant dėmesio į charakterio ugdymą ir stengiantis prikimšti jo galvą įvairiausių mokslų, vaikas praras nuovoką, kokia veikla jam skirta. Ir tegu jis bus labai mokytas, bet svarbiausio supratimo – kuo jam užsiimti gyvenime – jis neturės.Todėl moralinis vaiko auklėjimas turi būti pirmoje vietoje, profesinis – antroje. Kam reikalingi specialistai, kurie nežino, kaip teisingai elgtis darbe ir nesupranta savo gyvenimo tikslo. Netgi turėdami gerus profesinius įgūdžius, jie visur įneš tik sumaištį ir galiausiai taps nelaimingais žmonėmis.

Aš jau nekalbu apie tuos vaikus, kurie, užuot mokinęsi gyvenimo, visą savo laiką praleidžia prie televizoriaus ir žiūri, kaip ančiukai su pistoletais vaikosi vienas kitą, arba kompiuteryje stebi į pelę panašaus žmogiuko judesius. Deja, dauguma vaikų dabar užsiima būtent tokiomis kvailystėmis. Apie kokią laimingą ateitį jie gali svajoti?

Skaitytojas: Bet kompiuteriniai žaidimai lavina vaiko miklumą, dėmesio koncentraciją, įžvalgumą, greitą mąstymą, stropumą. Argi tai blogai?

Autorius: Visa tai, žinoma, gerai, bet pagaliau reikia suprasti, kas vaikui svarbiau – būti doru ar būti apsukriu. Dėmesio koncentracija į kovą su jį supančiu pasauliu nepadės spręsti iškylančias problemas. Įžvalgumas irgi būna skirtingas. Kartais jį vadina gudrumu, kartais – blaiviu protu. Stropumas, panaudojamas ugdyti savyje dorybingas savybes, neša laimę; stropumas, siekiant ką nors nugalėti arba apgauti, neša kančias. Greitas mąstymas kartais padeda greitai pastebėti kitų trūkumus, o kartais – greitai ištaisyti situaciją.

Dauguma kompiuterinių žaidimų – tai prievarta ir sunkumų nugalėjimas, pasinaudojant prievarta, kova, gudrumu, įžūlumu ir žiaurumu. Argi tai padės vaikui būti geru žmogumi?

Skaitytojas: Kiek supratau, jūs nepatenkintas ne pačiais kompiuteriniais žaidimais, bet jų propaguojamomis kenksmingomis idėjomis.

Autorius: Taip, aš ne prieš kompiuterius, kompiuterinius žaidimus ir teleprogramas, aš prieš tai, kad dabar visa tai lavina ne tas vaiko charakterio savybes, kurios jį padarys laimingu.

Skaitytojas: Tai ką gi daryti – atsisakyti nuo tokio technikos panaudojimo vaikų auklėjime?

Autorius: Būtent! Techniką reikia panaudoti vaikų auklėjimui, o ne jų sąmonės žlugdymui. Jeigu jūs turite pakankamai aukšto dorovinio lygio žaidimų ir videofilmų, tai tegu vaikai jais naudojasi. Bet geriau su jais daugiau bendrauti, aiškinant, kaip tapti laimingu žmogumi.

Skaitytojas: Kuo turi užsiimti žmogus brandos laikotarpiu?

Autorius: Jis turi vykdyti savąsias pareigas šeimai ir visuomenei. Ir pati svarbiausia jo pareiga – siekti pažinimo apie žmogaus gyvenimo prasmę.

Skaitytojas: Ir kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė?

Autorius: Pažinti savo dvasinę prigimtį, suprasti, kas yra laimė – toks vedinis gyvenimo prasmės apibūdinimas.

Skaitytojas: Man šie žodžiai nieko nesako.

Autorius: Taip, atsakymas aiškiai per trumpas. Bet jeigu norite gauti išsamesnį paaiškinimą, turite gerai pasiruošti. Gilesnis žinojimas reikalauja išankstinio pasiruošimo.

Skaitytojas: Ir kaip atrodo tas pasiruošimas mūsų atveju?

Autorius: Reikia mokytis laimingo gyvenimo dėsnių. Jie remiasi Vedomis, kurios parašytos, siekiant vieno tikslo – padaryti žmones laimingais.

Bet grįžkime prie mūsų temos. Taigi, sulaukęs brandaus amžiaus, žmogus turi darbuotis šeimos ir visuomenės labui, neužmiršdamas atrasti laiko dvasinei praktikai, kuri yra pati svarbiausia žmogaus pareiga. Tik teisingas šių dalykų supratimas leidžia susikurti laimingą šeimyninį gyvenimą. Tačiau ši tema, kaip ir vaikų auklėjimas, bus nagrinėjama vėliau.

Pagyvenęs žmogus būna laimingas, jeigu jis atmeta visus reikalus ir gilinasi į dvasinę praktiką. Būtent tokia veikla yra svarbiausia pagyvenusių žmonių pareiga. Tada jis netgi tokiame amžiuje nelieka vienišas, atvirkščiai, jis pasidaro dar labiau visiems reikalingesnis, nes kiekvienam, kuriam tai reikalinga, gali duoti gerą patarimą.

Skaitytojas: Vadinasi, žmogui senstant, keičiasi ir jo pareigos, ir kai žmogus šitai supranta, jis būna laimingas. O jeigu žmogus visą gyvenimą nekeičia savo veiklos pobūdžio, kas tada?

Autorius: Jeigu žmogus neatsižvelgia į laiko poveikį jo sąmonei ir nekreipdamas dėmesio į savo amžių, užsiima ta pačia veikla, be abejo, jo laukia nemaži išbandymai ir vargai.

Skaitytojas: Jūs galite pateikti kokį nors pavyzdį, patvirtinantį šį laimingo gyvenimo dėsnį?

Autorius: Tokių pavyzdžių labai daug. Sakykim, jeigu jaunuolis, išaugęs iš studentiško amžiaus, vengia praktinės veiklos ir toliau mokinasi gyventi tik teoriškai, tai tokio elgesio rezultatas bus

kančios ir aimanos. Nepaisant savo gilaus teorinio pažinimo, jis vis tik yra nemokša, neturintis jokio supratimo apie realų gyvenimą, ir tampa visų pajuokos objektu.

Pagyvenęs žmogus, kuris visą laisvą laiką skiria užsidirbti pragyvenimui, elgiasi neteisingai. Jis atima iš savęs galimybę prailginti laiką, būtiną darbui su savimi, ir todėl būtinai susidurs su artimų žmonių nedėkingumu. Niekas iš jų nesupras, ką jis prarado, atimdamas iš savęs galimybę prieš mirtį apsivalyti sąmonę. Todėl, bendraudami su aplinkiniais, tokie žmonės labai nervuojasi, pyksta ir lengvai įsižeidžia. Nežinodami, kam skirti didesnį dėmesį tokiame amžiuje, jie palieka kūną gilios depresijos būklėje.

Lytiškai nesubrendusi mergaitė gali žaisti su berniukais, bet po to ji turi vengti priešingos lyties, kitaip su ja gali negerai pasielgti.

Pastojusi moteris turi suprasti, kad ji jau negali, kaip anksčiau, bėgioti po krautuves. Priešingu atveju vaikas gali gimti nepilnavertis.

Jeigu motina nesupranta, kad jos vaikas jau užaugo ir nori būti savarankiškas, ir elgiasi su juo kaip su mažu, jai prisieis už tai kentėti.

Skaitytojas: Taip, tai panašu į tiesą.

Autorius: O dabar – išvados.

Išvada: reikia suprasti, kad kiekvieną veiklos rūšį atitinka tam tikras gyvenimo periodas. Jeigu mes nekreipiame dėmesio į kūno ir sąmonės pokyčius ir tęsiame savąją veiklą, tai kančios neišvengiamos. Suvokus šį laimingo gyvenimo dėsnį, galima iš anksto pasiruošti būsimoms permainoms mūsų gyvenime. Tada, nežiūrint sunkumų, susijusių su tomis permainomis, galima išvengti streso ir išlikti nepajudinamu ir laimingu.

Prieš tolesnį laimingo gyvenimo dėsnių, susijusių su laiko tema, nagrinėjimą pamėginsime dar labiau pasigilinti į laiko sąvoką.

Kaip žmonės reaguoja į dvasinio laiko ir sielos egzistavimo hipotezę

Klasifikuodami laiką, galime išskirti dvi jo formas:

1. Amžinas (dvasinis) laikas. Jis pasireiškia dvasiniame pasaulyje. Jis yra dvasinis savo prigimtimi, niekada neišnyksta ir nepaliaujamai veikia.

2. Antrinis (materialus) laikas. Taip pat turi dvasinę prigimtį, bet veikia cikliškai ir pasireiškia tik materialiame pasaulyje. Vedos sako, kad materialus laikas – tai tik dvasinio, amžinojo laiko pasireiškimas materialiame pasaulyje. Šis laikas savo misiją pradeda materialios visatos atsiradimo metu ir pabaigia po jos sunaikinimo. Tuo metu, kai materiali visata yra neišreikštoje būklėje, antrinis laikas taip pat neišreikštas. Antrinis laikas turi dievišką, dvasinę kilmę, bet veikia cikliškai, tarytum būtų laikinas.

Skaitytojas: Na, to jau perdaug! “Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis, dvasinis laikas, materialus laikas, visatos kūrimas, visatos naikinimas”. Labai jau visi šitie terminai ginčytini. Jeigu jūs jais remiatės mūsų pokalbyje, tai kaip man patikėti jūsų išvadomis, kai patys postulatai absoliučiai neaiškūs?

Autorius: Iš karto sunku suprasti, kas yra dvasinis pasaulis ir neišreikšta visatos būklė. Nors dabar mes šių temų nenagrinėsime, bet kai ką pasakyti galima.

Skaitytojas: O kodėl mes dabar negalime apie tai pakalbėti? Ar informacija apie dvasinį pasaulį yra slapta?

Autorius: Ją galima pavadinti slapta, nes daugumai žmonių ši informacija nepriimtina netgi kaip hipotezė. Jie net klausyti nenori, kai pradedama kalbėti apie sielą ir dvasinį pasaulį.

Skaitytojas: Gal toks faktas akivaizdžiai parodo, kad minimų dalykų nėra ir būti negali?

Autorius: Viskas ne taip paprasta. Dažniausiai būna kitaip: mes, matydami tik savo materialaus kūno veiklą, kuo nuoširdžiausiai tapatinam save su tuo kūnu. Kai kūnas jaunas, mes taip pat save laikome jaunu. Kūnas sensta, ir mes tikim, kad tai mes senstame. Mes tikime šitomis kvailystėmis, nepaisant to, kad giliai viduje mes nesutinkame su tuo, jog prisieis mirti. Mes neįžvelgiam savo dvasinės prigimties ir nesuprantam, kad siela nesensta. Todėl net užuomina į sielos egzistavimo galimybę iššaukia piktus protestus.

Kas liečia dvasinį laiką, dvasiniame pasaulyje jis veikia kiek kitaip negu materialiame. Visas gyvas būtybes dvasiniame pasaulyje irgi kontroliuoja laikas. Bet čia jo poveikis nėra cikliškas, čia laikas juda tik viena kryptimi. Kitaip sakant, visi dvasinio pasaulio gyventojai tolydžio progresuoja savo vystymęsi ir niekada nemiršta, nes gyvena dvasiniuose, o ne materialiuose kūnuose. Progresavimas šiuo atveju nereiškia, kad vyksta senėjimo procesai. Vedos sako, kad dvasiniame pasaulyje visos gyvos būtybės kiekvieną savo gyvenimo akimirką jaučia vis didesnę laimę, o jų dvasiniai kūnai ne tik nesensta, bet aplamai nesikeičia.

Materialiame pasaulyje viską kontroliuoja materialus laikas, todėl jame viskas keičiasi.

Skaitytojas: Visa tai panašu į protingą ir įdomią pasaką.

Autorius: Savo laiku aš irgi taip galvojau. Bet gilindamasis į vedinius šventraščius ir mūsų dvasinę prigimtį, supratau, kad Vedos neturi nieko bendro su prasimanymais. Yra daugybė įrodymų, kad siela ir dvasinis pasaulis – realybė.

Skaitytojas: O kaip jūs patvirtinsite vedinį požiūrį?

Autorius: Jums bus prieinami visi įrodymai, jeigu jūs žiūrėsite į sielos egzistavimą bent kaip į hipotezę.

Skaitytojas: Gerai, sakykim, aš priimu tai kaip hipotezę.

Autorius: Tada nieko nebus. Šią hipotezę reikia priimti be jokių “sakykim”, tik tada mums atsivers nauji šio klausimo akiračiai.

Skaitytojas: Ir kokie gi tie nauji akiračiai?

Autorius: Supratęs, kad siela – tai realybė, anksčiau ar vėliau jūs sužinosite ir jos pažinimo metodus. Sielos neįmanoma pažinti tais metodais, kurie yra materialaus mokslo arsenale. Siela yra dvasinė, nemateriali, todėl materialiems prietaisams neprieinama. Jai negalima taikyti ir materialių dėsnių, kuriais dabar naudojasi mokslas.

Skaitytojas: Jeigu atsisakom mokslo paslaugų, kaip tada pažinti sielą?

Autorius: Sielą galima pažinti tik vienu būdu, būtent, laikytis nurodymų, kuriuos duoda žmonės, Vedų ir kvalifikuotų mokytojų pagalba gerai ją išstudijavę. Reikia pačiam pasidaryti prietaisu. Mes turime dvasinę prigimtį ir užsiimdami dvasine praktika galime taip išvalyti savo sąmonę, kad atsiras reali galimybė pažinti sielą. Kiekvienas rimtas žmogus gali gauti kažkokį dvasinį patyrimą, kurio dėka materialistinė pasaulėžiūra tampa nereikalinga ir atmetama.

Skaitytojas: Kas tai yra – dvasinis patyrimas?

Autorius: Kai žmogus patiria tūkstančius kartų stipresnę laimę už tą, kurią jis kada nors patyrė, kai jis pasijunta esąs amžinas ir gerai mato skirtumą tarp savęs ir materialaus kūno, kuriame jis įkalintas, – tai ir yra dvasinis patyrimas. Jis duoda stiprų pajautimą, kad vis dėlto mes esame dvasinės, o ne materialios prigimties.

Skaitytojas: O kada atsiranda ne tik jausmas, bet ir aiškus supratimas, kad būtent taip ir yra?

Autorius: Tada, kai žmogus realiai pamato save kaip sielą. Vėliau jis pamatys, kad siela yra ne tik jo kūne, bet ir visų gyvų būtybių kūnuose. Toks žmogus įžvelgs sielą netgi vabaliukų kūnuose.

Skaitytojas: Jis tikrai pamatys sielą ar tik įsivaizduos, kad ji yra?

Autorius: Jis nieko neįsivaizduoja, jis viską mato tikrovėje, taip, kaip jūs dabar matote mane.

Skaitytojas: Tai kodėl nei aš, nei mano pažįstami niekada nematėme sielos?

Autorius: Tam reikia turėti dvasinį regėjimą, kuris neturi nieko bendro su mūsų akimis. Tik tyras ir be nuodėmės protas gali regėti dvasinius objektus, nors ir atrodo, kad toks žmogus į pasaulį žvelgia lygiai taip pat, kaip ir kiti. Taigi, tyras ir nenuodėmingas. Kitaip sakant, visi žmonės, kurie pripažįsta sielos egzistavimo hipotezę, anksčiau ar vėliau apsivalo savo sąmonę ir stengiasi gyventi, nedarydami nuodėmių. Štai tokia išankstinė sąlyga, norint pažinti sielą. Kitaip nėra jokių šansų ją pamatyti. Ši taisyklė galioja visuose moksliniuose tyrimuose – norint atlikti eksperimentą, reikia sukurti, išpildyti tam tikras sąlygas.

Skaitytojas: Atrodo, tas mokslas, apie kurį pasakojate, labai sudėtingas. Tik pamanykite – norint juo užsiimti, reikia būti be nuodėmės. Kur jūs dabar matėte tokius žmones?

Autorius: Kas ieško, tas randa. Tokie žmonės yra, bet jų labai mažai ir surasti juos sunku. Bet Vedos nurodo, kaip ir kur juos surasti.

Skaitytojas: Ir kaip?

Autorius: Pirmiausia reikia sužinoti, kokie charakterio bruožai būdingi šventoms asmenybėms, ir tai yra labai didelis mokslas.

Skaitytojas: Argi be to mokslo aš negaliu pamatyti švento žmogaus?

Autorius: Pamatyti, žinoma, galima, bet be reikiamos kvalifikacijos jūs neatskirsite jo nuo paprasto žmogaus ir ramiai praeisite pro šalį.

Skaitytojas: Nesuprantu, kokia čia kvalifikacija reikalinga? Juk jeigu žmogus labai mokytas, jį per kilometrą pamatysi – ori išvaizda bei laikysena.

Autorius: Nepainiokite pasididžiavimą savo pasiekimais su šventumu. Pagrindinė šventojo savybė – kuklumas, todėl jį paprastai sunku pastebėti.

Skaitytojas: Dabar aišku. Taigi, imkimės mokslo apie šventos asmenybės savybes.

Autorius: Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar yra būtinumas siekti šventojo savybių. Kitaip mes niekada nepatikėsime, kad kažkas savo laiku labai jų siekė ir todėl tapo šventuoju. Kitaip sakant, norint siekti švento žmogaus savybių, reikia suprasti, kad jos visada daro žmogų laimingą. Tokiu būdu, pirmiausia mums reikia gerai išstudijuoti laimingo gyvenimo dėsnius.

Skaitytojas: Ko gero. Tad tęskime.

Autorius: Tuoj, tik apibendrinsime pokalbį.

Išvada: noras suvokti laiko ir mūsų pačių dvasinę kilmę anksčiau ar vėliau padeda susigaudyti, kokiu būdu galima pažinti sielą. Tai įmanoma tik dvasinės praktikos pagalba. Atsakingai praktikuojantis žmogus nedelsiant pajunta didžiulį entuziazmą gyventi kuo teisingiau. Visi, kurie sistemingai užsiima savo dvasinių ištakų pažinimu, ilgainiui apsivalo nuo visų nuodėmių. Tokie žmonės tampa neapsakomai laimingi ir gali įžvelgti visų gyvų būtybių dvasinę kilmę.

Laikas pagal savo poveikį pasireiškia dviem aspektais, kuriuos, pagal analogiją su valstybės valdymo struktūra, būtų galima pavadinti vadovaujančiu ir vykdomuoju aspektais. Kad geriau suprastume daugelį klausimų, susijusių su mūsų gyvenimu, panagrinėsime juos nuodugniau.

Vadovaujantis laiko aspektas

Laikas įprastu būdu vadovauja mūsų gyvenimui, kurį reguliuoja saulės judėjimas. Naktį mūsų organizmas reikalauja miego, dieną miegoti sunku ir reikia kažką veikti.

Patys to nepastebėdami, mes visada prisitaikom prie laiko ciklų. Pavyzdžiui, norėdami valgyti vaisius, mes turime palaukti, kol jie prinoks. Vaikai įvairius dalykus turi mokintis skirtingu laiku. Kartais jie kažką nori daryti, kas jiems aiškiai per anksti, ir tada tėvai juos sudraudžia – ateis laikas, tada. Moteriai vėlgi nustatytas laikas, kada ji gali pradėti vaikus ir kada ji jau nebegali jų turėti. Tai vis tam tikri rėmai, į kuriuos mus įspraudžia laikas.

Visa tai rodo, kad komandas duoda laikas ir per jį neperšoksi. Jeigu žmogus ką nors daro anksčiau laiko arba jau jam praėjus, jis atrodo kvailai.

Skaitytojas: O vaiko lytis taip pat priklauso nuo pradėjimo laiko ar čia jau kaip pasiseks?

Autorius: Atsitiktinumų šiame pasaulyje nebūna. Bet kurie, net ir visai nereikšmingi įvykiai, turi savo dėsningumus.

Kas liečia vaikų pradėjimą, vedinėje astrologijoje nuodugniausiai išaiškinta, kaip tai daryti. Pasirodo, netgi galima suplanuoti genialaus vaiko gimimą. Vedinis astrologas gali labai tiksliai apskaičiuoti, kokiu atveju bus berniukas ar mergaitė. Pavyzdžiui, Vedos nurodo tokį dėsningumą: lyginėmis dienomis, skaičiuojant nuo pirmos menstrualinio moters ciklo dienos, daugiausiai gimsta berniukai, nelyginėmis – mergaitės. Berniukams pradėti palankiausios šešta, aštunta, dešimta ir dvylikta dienos, mergaitėms – septinta ir devinta dienos.

Dėsningumų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, jeigu pradėjimo metu lytinis potraukis stipresnis pas vyrą, tai gimsta berniukas, o jei pas moterį – mergaitė. Visa tai ne atsitiktinumai ir priklauso nuo planetų, įtakojančių vyro ir moters lytinę potenciją, o tai, savo ruožtu, priklauso nuo jų karmos ir gimimo laiko.

Taigi, žinant dėsningumus, kuriuos mums diktuoja laikas, galima planuoti vaikų pradėjimą. Bet žmogui, kuris negerbia laiko ir gyvena netvarkingai, net pats geriausias astrologas nepadės pasirinkti vaiko lyties. Dar daugiau, vargu ar jam pasiseks turėti gerus vaikus ar pasiekti kokios nors kitos sėkmės gyvenime.

Skaitytojas: Ar ne perdaug kategoriška?

Autorius: Ši rūsti teisybė pabrėžia, kad visada reikia atsižvelgti į tai, jog paradui vadovauja laikas. Bet jeigu šaukštai jau po pietų, tai, nežiūrint į užgriuvusias nelaimes, reikia pamėginti nuolankiai jas priimti, tai yra, būti paklusniu vykdomojo (baudžiančio) laiko aspekto tarnu. Žmogų, kuris giliai įsisąmonino šias tiesas, nelaimės aplenks.

Skaitytojas: Vėl nesuprantu: vadovaujantis aspektas, vykdomasis ar baudžiantis aspektas. Ar galima tai paaiškinti kaip nors paprasčiau?

Autorius: Vadovaujantis laiko aspektas aiškiai nurodo, ką ir kokiu laiku reikia daryti. Bet dauguma žmonių nepripažįsta vadovaujančios laiko reikšmės mūsų gyvenime. Na, ką gi, tada į sceną išeina vykdomasis laikas, kurio paskirtis – prižiūrėti, kad būtų vykdomi vadovaujančio laiko nurodymai. Jis nepastebimai pradeda keisti mūsiškį pasaulio suvokimą, o įvykių raida tampa griežtesnė ir nepalenkiamesnė. Pavyzdžiui, žmogus praranda sąmonės aiškumą, kitaip sakant, intuiciją, o kažkokios smulkmenos jam tampa neišsprendžiamomis problemomis.

Laikas-prižiūrėtojas dezorientuoja žmogų, ir jis nespėja reaguoti į jo gyvenime vykstančias permainas. Pavyzdžiui, jis negali suprasti, kad atėjo laikas mirti.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad jeigu vadovaujantis laiko aspektas neįtakotų mūsų sąmonės savo vykdomuoju, ar baudžiančiu aspektu, tai būtų galima pajusti artėjančią mirtį?

Autorius: Žmogus, apsiginklavęs žinojimu apie laiko visagalybę, paprastai numato dieną, kada jis apleis šį pasaulį.

Skaitytojas: Na, o kitiems tai neprieinama, ar ne?

Autorius: Mudu irgi galime kažkiek spėti savo mirties datą, bet tam reikia išmokti gerbti laiką.

Skaitytojas: Ir kaip aš galiu suprasti, kad mirtis jau artinasi?

Autorius: Pasirodo, yra visa eilė požymių, bylojančių apie tai. Štai jie:

-žmogus nustoja domėtis gyvenimu;

-prislopintas aplinkos suvokimas;

-visi artimi žmonės staiga pasidaro kažkokie tolimi;

-atsiranda nuojauta, kad atsitiks kažkas neišvengiama;

-atsiranda noras atgailauti;

-atsiranda amžinybės pajautimas.

Yra ir fiziniai požymiai:

-prarandamas maisto skonis;

-užaštrėja nosis;

-sustingusios akys;

-dingsta veido išraiška;

-kūnas pasidaro tartum medinis.

Šie simptomai gali pasireikšti ir sunkios ligos metu, bet kai jie atsiranda visi kartu, ypatingas vidinis jausmas duoda žmogui suprasti, kad išmušė jo valanda.

Kai žmogus nepripažįsta vadovaujančio laiko aspekto, jis, netgi žinodamas minėtus simptomus, nesupras atsiradusių naujų pojūčių reikšmės. Jie arba labai panikuoja, nors nieko baisaus nevyksta, arba, atvirkščiai, nepastebi netgi aiškių ateinančios mirties požymių. Tie, kurie gerbia laiką ir visą gyvenimą stengiasi viską daryti laiku, ne užilgo prieš mirtį sužino, kada jiems teks palikti šią ašarų pakalnę. Jie tai supranta pagal minėtus požymius, arba tiesiog gauna pranešimą sapne, arba dar kaip nors.

Skaitytojas: Prašau, paaiškinkite dar kartą, kas yra vadovaujantis laiko aspektas.

Autorius: Tai energija, nurodinėjanti mums, kad reikia skubiai daryti tą ir tą. Nurodymai mus pasiekia įvairiais būdais – tai intuicija, nuotaikos pasikeitimas, netikėtas optimizmo praradimas, neaiškus nerimas ir t. t.

Skaitytojas: Kitaip sakant, jeigu moteriai atėjo laikas pradėti vaikus, ji tai pajus kažkokių ženklų dėka. Aš teisingai supratau?

Autorius: Taip. Dabar galime apibendrinti.

Išvada: vadovaujantis laiko aspektas įspraudžia mus į tam tikrus būties rėmus. Jis mums nurodo, kad atėjo laikas atlikti vienas ar kitas pareigas. Bet mums paliekama pasirinkimo laisvė – paklūsti jam ar ne. Tuos, kurie nepaklūsta komanduojančiam laiko aspektui, prigriebia vykdomasis, arba baudžiantis laiko aspektas, ir tada mes jau nebeturime jokio pasirinkimo. Laimingas šiame pasaulyje tik tas, kuris, susidūręs su vadovaujančiu laiko aspektu, nedelsdamas vykdo savo pareigas. Protingas žmogus nelaukia, kol pas jį ateis baudžiantis laiko aspektas, atnešdamas vargus ir kančias.

Vykdomasis, arba baudžiantis laiko aspektas

Kai mes iš būtinybės ar dėl savo įgeidžių atsisakom vykdyti vadovaujančio laiko nurodymus, tada tenka susidurti su vykdomuoju, arba baudžiančiu laiko aspektu. Pirmojo aspekto poveikis daugiau ar mažiau aiškus: naktį norisi miegoti, dieną – kažkuo užsiimti. Bet kas tai yra vykdomasis laiko aspektas? Kas mus gali rytais priversti keltis? Noriu – miegu, noriu – ne. Pats sau ponas. Pasirodo, kad šitas laiko aspektas ne visada naudoja tiesioginę prievartą, todėl susidaro nuomonė, kad viskas leidžiama. Pavyzdžiui, saulė neištemps mūsų iš lovos ryte, bet

jeigu mes ilgai nesikelsime, tai ilgainiui atsiras stuburo skausmai, susilpnės kūno tonusas, suges nuotaika.

Yra daug požymių, bylojančių apie tai, kad jeigu žmogus nepaklūsta laikui, jis neišvengiamai patiria kančias. Pavyzdžiui, vėlyvas kėlimasis mums užgarantuoja hipotoniją arba hipertoniją, tai yra, žemą arba aukštą spaudimą, imuniteto sumažėjimą, stuburo ir sąnarių skausmus. Vėlai gulantis pasireiškia psichikos išsekimas.

Bet kurios rūšies veikla, ar tai poilsis, ar mityba, griežtai kontroliuojama laiko. Apie tai detaliau pakalbėsime kitoje knygoje.

Skaitytojas: Susidaro įspūdis, kad šiame pasaulyje – vien tik prievarta, nėra jokio teisingumo. Vienas žingsnis į šoną – ir tave perspėja, kad ne ten eini, padarius antrą žingsnį – į tave, vaizdžiai kalbant, šaunama. Kur gi čia tie teisingi laimingo gyvenimo dėsniai?

Autorius: Jeigu būtų kitaip, tai kentėjimų būtų žymiai daugiau. Mes dažnai laimės ieškom ne ten, kur reikia, ir galim nuklysti taip toli, kad mūsų vargams nebus nei galo, nei krašto. Todėl sukurti specialūs mechanizmai, perspėjantys mus apie pavojus. Tiesiog reikia žinoti, kaip jie veikia.

Skaitytojas: Bet mes nuolatos matome, kiek daug žmonių sunkiai ir ilgai kankinasi. Kaip jūs paaiškinsite tą faktą, kad apsauginiai mechanizmai jiems nepadeda?

Autorius: Tie mechanizmai veikia ir jų atžvilgiu, bėda ta, kad dauguma žmonių, susidūrę su vadovaujančiu laiko aspektu, nepasidaro jokių išvadų. Dar daugiau, net nukentėję nuo vykdomojo, baudžiančio laiko aspekto, jie tebedaro visas įmanomas ir neįmanomas kvailystes. Todėl tiek daug narkomanų, ištvirkėlių, girtuoklių, dykaduonių ir savižudžių, kurie nors ir skendi kančiose, bet reikiamų išvadų atkakliai nepasidaro.

Skaitytojas: Dėl narkomanų viskas aišku, bet kokias dar kančias gali patirti savižudis?

Autorius: Žmogaus gyvenimą ir mirtį kietai kontroliuoja laikas, ir jeigu mes bandome priešintis, susiduriame su dideliais sunkumais. Kaip ne savo valia mes atėjome į šį pasaulį, taip ir palikti savo kūną, kada užsinorėję, mes neturime teisės.

Vedos sako, kad jei žmogus nusižudo, tai jeigu jam likimo dar neskirta palikti šią planetą, jis gyvens joje subtiliame kūne, kitaip sakant, taps vaiduokliu. Tokioje būklėje žmogus viską mato ir girdi, tik negali bendrauti su aplinkiniais ir imtis kokių nors veiksmų. Jis patiria daug kančių dėl tokios nenatūralios savo būklės, ir atėjus laikui, keliauja ten, kur greitu laiku gaus naują kūną. Taigi matom, kaip laikas reguliuoja mūsų gimimą ir mirtį.

Skaitytojas: Trumpai apibūdinkite, kaip savąją mirtį suvokia tie, kurie paklūsta laiko dėsniams, ir tie, kurie jų nepaiso?

Autorius: Vedos sako, kad tie, kurie atsidavusiai tarnauja tiesai ir su meile garbina Dievą, savo kūną palieka kiek kitaip, negu tie, kurie bando šokinėti prieš laiko valią ir įsivaizduoja esą savo likimo šeimininkais. Pirmiesiems mirtis – kaip katė, kuri rūpestingai pasiima savo kačiukus. Mažyliai, nors ir kyburiuoja katės dantyse, bet jaučiasi saugūs ir globojami. Antriesiems mirtis irgi pasirodo kaip katė, bet ji juos griebia ne kaip kačiukus, o kaip mirtinai išsigandusią pelę. Vieni žmonės savo jau nereikalingą kūną palieka su šypsena veide, kiti – apimti mirtinos baimės.

Taigi, juokauti su laiku – tai tampyti liūtą už uodegos.

Skaitytojas: Nesuprantu, kaip galima mirti su šypsena? Taip būna tik filmuose, bet tikrovėje argi kam nors malonu palikinėti kūną?

Autorius: Mirties metu žmogus ryškiai pajunta, kas bus su juo toliau. Todėl nuodėmingi žmonės mirdami labai kankinasi. Bet paimkime atvejį, kai žmogus po kūno mirties turi patekti į dvasinį pasaulį. Dvasinio pasaulio regėjimas suteikia neaprėpiamą laimę. Žmogus, kuris prieš mirtį pajunta bent šešėlį tos dvasinės laimės, visiškai užmiršta, kad jis guli mirties patale. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie mirties metu būna dvasiniame transe, arba samadhi būklėje.

Skaitytojas: Vadinasi, kankinančios mirties atveju vykdomasis laiko aspektas negailestingai baudžia tuos, kurie nenorėjo paklusti jo valiai?

Autorius: Deja, taip.

Skaitytojas: Aš suprantu, kad bausmė naudojama kaip auklėjimo priemonė. Bet kodėl toks galingas laikas žmogų baudžia paskutinę gyvenimo minutę, kur čia teisingumas?

Autorius: Neužmirškite, kad mes gyvename amžinai. Tas, kuris buvo nubaustas mirties valandą, ateity, ruošdamasis daryti tas pačias kvailystes, pajus didelę nesąmoningą baimę. Mes matome, kad maži vaikai kartais labai bijo ko nors, į ką, mūsų manymu, visai nevertėtų kreipti dėmesio.

Tokiu būdu, laikas tiesiogiai arba netiesiogiai priverčia mus paklusti laimingo gyvenimo dėsniams. Jau pati mintis apie tai man suteikia kažkiek optimizmo.

Skaitytojas: Ryšium su šiais faktais man optimizmo neprisidėjo, bet reikia tikėtis, kad tai kada nors įvyks.

Autorius: Būtent tam tikslui mes ir aiškinamės laimingo gyvenimo dėsnius. Apibendrinkim mūsų pokalbį.

Išvada: vykdomasis laiko aspektas priartina mus prie laimės daug greičiau, negu tai galėtų padaryti kokia nors kita šio pasaulio energija. Bet vargu ar kas panorės turėti reikalų su šiuo laiko aspektu. Griežtos bausmės nors ir naudingos, bet nemalonios. Tik nenuodėmingi žmonės nebijo vykdomojo laiko aspekto, nes jis juos ne baudžia, o skatina. Gilus šios temos supratimas įkvepia viską daryti teisingai ir taip išvengti kentėjimų.

Laikas visatoje

Priklausomai nuo to, kokioje visatos vietoje yra gyva būtybė, pokyčiai jos organizme vyksta skirtingu greičiu. Jeigu mes esame žemutinėse planetose, pokyčiai vyksta labai greitai. Įsikūnijus viršutinėse planetose, pokyčiai vyksta labai lėtai. Lygiai taip pat įvairiuose visatos lygiuose laikas įtakos ir visus kitus procesus, įskaitant pačių planetų ir atomų senėjimo greitį.

Skaitytojas: Fantastiniuose filmuose rodo, kaip žmonės skraido į kitas planetas. Ar tai gali tapti realybe, ar ir liks tik fantastika?

Autorius: Mūsų visatoje planetinės sistemos išsidėsčiusios keturiolikoje lygių, kuriuos mokslininkai vadina galaktikomis. Mes gyvename septintame lygyje, tai yra, maždaug viduryje. Aš manau, kad mūsų galaktikos ribose kažkokios kelionės įmanomos, bet norint patekti į kitą

galaktiką, reikia pasikeisti kūną. Skirtingose planetinėse sistemose materija turi skirtingą tankį, todėl mes neturime jokių galimybių gyventi kitose sistemose.

Skaitytojas: Bet, gal būt, galima sudaryti kokias nors mikrosąlygas?

Autorius: Greičiausiai, ne. Kosminio laivo, atsidūrusio kitoje galaktikoje, tankis keisis. Tuo pačiu keisis ir jame sukurtos sąlygos, – jos jau nebus tinkamos gyventi žmonėms.

Skaitytojas: Ar labai pagreitės laikas, jeigu mes, tegu tik teoriškai, pakliūsime į aukštesnes planetas?

Autorius: Jeigu mes norime turėti bent kokį supratimą apie šiuos paslaptingus reiškinius, pasižiūrėkime, ką sako Vedos. O jos teigia, kad viena sekundė aukščiausioje visatos planetoje Brahmalokoje, kur gyvena tik šventieji išminčiai, lygi vieneriems Žemės metams.

Kiek žemiau, Indralokoje, Žemės metus atitinka viena diena. Ten gyvena pusdieviai, mūsų visatos menedžeriai, kurie atsakingi už daugelį joje vykstančių procesų. Pusdieviai, kaip ir mes, naktimis miega. Jų naktis prasideda liepos viduryje pagal žemiškąjį laiką ir baigiasi lapkričio viduryje. Nuostabiausia, kad tuo metu, kai pusdieviai miega, visi visatos procesai tęsiasi be jokių sutrikimų. Taip pasireiškia dieviškas šio pasaulio surėdymas. Pusdievių naktis sanskrito kalba vadinasi čaturmasja, kas reiškia “keturi mėnesiai”. Tuo metu labai palanku atlikti askezes, tai yra, savanoriškai atsisakyti komforto, siekiant dvasinio progreso.

Skaitytojas: O visatoje irgi yra metų laikai, kaip ir Žemėje?

Autorius: Visata gyvena tais pačiais ciklais, kaip ir Žemė, – dienos, naktys, metų laikai. Pasibaigus kuriam nors ciklui, pavyzdžiui, visatos dienai, įvyksta jos dalinis sunaikinimas. Tuo metu visata pailsi ir apsivalo. Paskui kaip niekur nieko prasideda naujas ciklas.

Patys trumpiausi visatos vystymosi ciklai, arba epochos, vadinami sanskrito žodžiu “juga”.

Pirmoji epocha vadinasi Satja-juga (Aukso amžius). Ji atitinka žemiškąjį pavasarį ir tęsiasi 1.728.000 metų. Šiai epochai charakteringa tai, kad visi visatos gyventojai turi keturias ryškiai išreikštas charakterio savybes, būtent: asketizmą, švarą, gailestingumą ir teisingumą. Be to, praktiškai nėra neišmanymo ir nedoros.

Sekanti epocha, Treta-juga (Sidabro amžius), lyginama su vasara, o jos trukmė 1.296.000 metų. Čia jau pasireiškia nedora. Visatos gyventojai faktiškai praradę vieną teigiamą savybę – asketizmą.

Trečioji epocha, Dvapara-juga (Bronzos amžius) lyginama su rudeniu. Čia pastebimas dar didesnis dorovės bei religingumo nuopuolis, o visatos gyventojai praranda antrą savybę – švarą. Šis periodas trunka 864.000 metų.

Galiausiai ateina Kali-juga (Geležies amžius, arba vaidų amžius). Jis lyginamas su žiema. Vedos nurodo tikslią šios epochos pradžios datą. Įsivaizduokite sekančią sceną: Indijoje vidurnaktis, 3102-ri metai prieš mūsų erą, vasario aštuoniolikta. Septynios planetos, įskaitant Saulę ir Mėnulį, priešingoje Žemės pusėje išsirikiavo į vieną liniją. Būtent tuo metu, maždaug prieš 5106 metus, prasidėjo epocha, kurioje mes dabar gyvename. Jai būdinga tai, kad iš keturių dorybingų savybių liko tik teisingumas, bet ir ją turi toli gražu ne visi. Šią epochą dar vadina degradacijos amžiumi, nes ji kupina ginčų, neišmanymo, bedieviškumo ir nuodėmių. Tikro dorybingumo praktiškai nėra. Kali-juga trunka 432.000 metų. Šios epochos eigoje žmonės taip pagenda, kad jos pabaigoje visata dalinai sunaikinama ir po to prasideda nauja Satja-juga.

Skaitytojas: Štai tau ir laimingo gyvenimo dėsniai! Kokia gali būti laimė, jeigu ateityje – vien tik degradacija?

Autorius: Padėtis ne tokia jau ir beviltiška. Bhavišja-puranoje (pranašysčių Vedos) sakoma, kad net Kali-jugoje būna trumpalaikiai Aukso amžiaus periodai. Įdomu pažymėti, kad vienas iš tokių palankių periodų prasidėjo maždaug prieš penkis šimtus metų, bet jis truks tiktai dešimt tūkstančių metų. Šiuo laikotarpiu palaipsniui vėl pasireikš visos keturios dorybės – asketizmas, švara, gailestingumas ir teisingumas.

Skaitytojas: Kažkaip nesijaučia, kad jau prasidėjo Aukso amžius.

Autorius: Taip, išoriškai kol kas nieko nematyti, bet progresas pasireiškia permainomis, kurios darosi su žmonėmis. Dabar Žemėje gimsta vis daugiau žmonių, kurie labai nori užsiimti dvasine praktika, ir ateityje jų vis daugės.

Skaitytojas: Vadinasi, progresuos ne visi?

Autorius: Vedose pasakyta, kad tik tie žmonės, kurie supras, kaip vyksta progresas degradacijos amžiuje, galės, nežiūrint visų sunkumų, pratęsti savo kelią į tiesą.

Skaitytojas: Ir kaip tas progresas vyksta?

Autorius: Vedų nurodymai, kaip progresuoti šiame amžiuje, paprasti. Reikia nuolankioje proto būklėje ir geranoriškai žvelgiant į visas gyvas būtybes, su meile ir atsidavimu kartoti šventus Dievo vardus. Vedos sako, kad Dievas turi galybę vardų, kuriais Jį vadina, kai Jis nužengia į mūsų visatą ar į Žemę. Pavyzdžiui, sanskrite yra malda, kurioje pakartojama tūkstantis skirtingų šventų Dievo vardų. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti kartoti tą Viešpaties vardą, kuris artimesnis jo tikėjimui. Brihat-naradija-puranoje pasakyta: Šiame Kali amžiuje nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio, kaip tik šventų Viešpaties vardų kartojimas.

Bet suprasti tai gali tik nuolankūs ir sąžiningi žmonės.

Skaitytojas: Šį teiginį aš galiu priimti kaip hipotezę, bet vargu ar aš tuoj pat pradėsiu kartoti Dievo vardus.

Autorius: Jeigu jūs tikrai suvokėte, kokie galingi Dievo vardai, tai kažin ar kas sugebės jums sutrukdyti juos kartoti. Šventų vardų kartojimas duoda didžiulę laimę. Tačiau daugeliui žmonių vien tik mintis, kad reikės kartoti kažkieno vardus, sukelia diskomfortą ir priešiškumą.

Skaitytojas: Ką reikia daryti, kad atsirastų polinkis kartoti Dievo vardus?

Autorius: Tam reikia daug ką suprasti. Vedose pasakyta, kad šventus Dievo vardus gali kartoti tik labai ir labai išaukštinti žmonės.

Grįžkime prie visatos ciklų. Ciklas iš keturių epochų kartojasi ir kartojasi ir vadinasi čaturvjuha. Per Brahmos, arba visatos dieną, vadinamą kalpa, čaturvjuha pasikartoja tūkstantį kartų. Per naktį – dar tiek pat. Įsivaizduojate – visatoje praėjo tik para, o Žemėje pasikeitė aštuoni tūkstančiai epochų! Tai reiškia, kad praėjo 8.640.000.000 žemiškų metų! Per parą! Brahma, kartu ir visata, gyvena šimtą metų. Galite pamėginti paskaičiuoti, kiek per tą laiką Žemėje praeina metų. Brahmos nakties metu visos gyvos būtybės pasineria į gilų miegą, kitaip sakant, yra neišreikštame būvyje, o prasidėjus Brahmos dienai, visata vėl atgyja.

Skaitytojas: Ką sako Vedos apie artimiausią pasaulio pabaigą?

Autorius: Kali-jugos epochos pabaigoje Žemėje prasidės dideli kataklizmai, ir dauguma jos gyventojų žus. Palyginus su mūsų gyvenimo trukme, tai atsitiks negreitai – nuo Kali-jugos pradžios praėjo tik penki tūkstančiai metų. Taigi, tolydžio pasikartojančius gandus apie greitą pasaulio pabaigą Vedos nepatvirtina.

Visata tolydžio vystosi, sensta ir galiausiai ji sunaikinama, bet visos gyvos būtybės išlieka, tik patenka į neišreikštą būvį. Atgimus visatai, jos vėl atkunta, tai yra, gauna atitinkamus kūnus. Kai kurios iš jų atgimsta jau kitoje visatoje.

Skaitytojas: Kodėl taip atsitinka?

Autorius: Kiekvienoje visatoje pasireiškia tam tikra, tik jai būdinga, materiali laimė. Priklausomai no to, kokios laimės nori gyva būtybė, į tokią visatą ji ir patenka. Gyvos būtybės niekada nesunaikinamos, jos gyvena begalinę daugybę kartų. Taip bus visada.

Skaitytojas: O ar mes galime patekti į dvasinį pasaulį?

Autorius: Vedos sako, kad į materialų pasaulį mes patekome iš dvasinio, nes labai norėjome egoistinės laimės, tai yra, pagyventi ne kitų, bet savo labui. Dvasiniame pasaulyje tai neįmanoma, ten visi nesavanaudiškai tarnauja Dievui ir vienas kitam.

Dvasiniame pasaulyje gyvena maždaug 80% visų gyvų būtybių. Kai mes sėkmingai išsivaduosime iš egoizmo ir grįšime į dvasinį pasaulį, tada mums jau nebereikės keisti savo kūnų ir kęsti su tuo susijusių kančių. Ten mes būsime amžini ir kupini laimės bei žinojimo.

Skaitytojas: O kas mums trukdo ten patekti dabar?

Autorius: Egoistiniai polinkiai, su kuriais į dvasinį pasaulį neįleidžia. Ten reikia gyventi ne sau, o kitiems. Tai natūrali dvasinio pasaulio gyventojų būsena. Jie su didžiule meile ir atsidavimu tarnauja Dievui ir visoms gyvoms būtybėms. Jeigu mes nenorime paklūsti dvasinio pasaulio dėsniams, kur visi elgiasi kaip tarnai, tai turėsime vėl ir vėl gimti materialiame pasaulyje. Tik čia galima bandyti elgtis nepriklausomai.

Skaitytojas: O ar čia mes turime pasirinkimą, kaip ir kuo gimti?

Autorius: Mūsų visatoje yra pakankamai daug įvairių gyvybės formų. Kiekviena iš jų gyvai būtybei suteikia tam tikro pobūdžio materialią laimę. Panorėjus kitokios laimės, reikės gyventi toje gyvybės formoje, kuri galės patenkinti mūsų troškimą.

Skaitytojas: Vadinasi, kitą gyvenimą mes galime gauti visai kitą kūną?

Autorius: Taip, bet pas mus visada yra pasirinkimo laisvė, kokios laimės siekti. Viskas priklauso nuo mūsų norų.

Vedos sako, kad mūsų visatoje egzistuoja 8.400.000 gyvybės formų. Iš jų – tik 400.000 protingų, ir jų paskirtis – suvokti gyvenimo prasmę. Šios formos turi išvystytą intelektą, todėl gali rinktis – ar ir toliau gyventi čia, ar grįžti į dvasinį pasaulį. Žmogus – taip pat viena iš protingų gyvybės formų ir, pagal vedinę klasifikaciją, turi vieną iš pačių žemiausių “ai kju” (IQ – intelektualinis koeficientas) tarp tų 400.000 gyvybės formų.

Skaitytojas: Bet “žmogus – tai skamba išdidžiai”, ir todėl vargu ar kas nors sutiks su šiuo Vedų teiginiu.

Autorius: Taip, jūs teisus. Aš taip pat ilgai negalėjau su tuo sutikti, Juk mus mokino, kad žmogus yra gamtos valdovas. Bet pripažinti šį faktą prisieis, nes yra labai svarūs įrodymai.

Panašus mentalitetas būdingas tik toms protingoms būtybėms, kurios nelabai gerai pažįsta šį pasaulį.

Pusdieviai, pavyzdžiui, nelaiko save nei pačiais protingiausiais, nei gamtos valdovais. Jie labai realiai supranta savo tikrąją tarno padėtį šiame pasaulyje. Nuolankumas ir gilus aukščiausios gyvenimo prasmės suvokimas yra pagrindiniai išminties požymiai. Mokslininkai, kurie pasiekė tobulą šio pasaulio pažinimą, gyvenimo gale paprastai pasako: “Dabar aš žinau, kad beveik nieko nežinau”.

Taigi, pagal Vedas, didelis nuolankumas – tai pirmutinis stipraus intelekto požymis. Tiems, kurie save laiko Žemės šeimininkais, gerai tinka patarlė: "Savo lauke kiekvienas graužikas laiko save agronomu”.

Skaitytojas: Na, čia jau įžeidimas didesnei žmonijos daliai.

Autorius: Dovanokite, prašau, už kandumą. Nesiruošiu ką nors kaltinti, bet norėdamas geriau išaiškinti temą, aš kartais truputį pajuokauju. Bet šios knygelės tema toli gražu nejuokinga. Pasirodo, laiko energija daugiausia kančių suteikia tiems žmonėms, kurie nesupranta, kad yra tik pavaldiniai, ir nuoširdžiai galvoja, kad jie – aukščiau visatos dėsnių. Laikas nubaudžia visus, kurie nepaklūsta jo dėsniams.

Skaitytojas: Vadinasi, jeigu mes tapsime nuolankesni ir suprasime, kad esame tarnai, o ne šeimininkai, laimės mūsų gyvenime padaugės?

Autorius: Visiškai teisingai. O dabar – išvada.

Išvada: supratimas, kad mes gyvename toli gražu ne pačiose geriausiose sąlygose ir kad mes toli gražu nesame labai išmintingi, padeda pasidaryti teisingas išvadas, kuo mums užsiimti gyvenime. Daugiausia laiko žmogus turi skirti dvasinei praktikai ir savęs pažinimui – tokia Vedų išvada. Visa kita veikla nepadarys mus laimingais. Dar daugiau, jeigu žmogaus požiūris į dvasinius klausimus yra neatsakingas, jis prisigalvoja kvailiausių teorijų apie žmogaus gyvenimo prasmę. Tai rodo, kad jo supratimas apie laimę yra materialistinis, ir to pasekmė – laiko eikvojimas bereikalingai veiklai. Taip palaipsniui žmogus nustoja suprasti, koks jo gyvenimo tikslas. Jam atsiranda potraukis kokiai nors žemesnio lygio laimei, ir tai privers jį gimti gyvybės formoje, galinčioje kuo pilniau patenkinti tą potraukį. Tad tikrai laimingas bus tik tas, kuris supranta savo netobulumą, ir todėl stengiasi savo laiką išnaudoti kuo racionaliau, tai yra, vengia bereikalingos veiklos).

Ką reiškia – vengti bereikalingos veiklos

Siela, patekusi į žmogaus kūną, turi nedelsdama siekti laimingo gyvenimo pažinimo. Tai pagrindinis būties klausimas. Antrasis pagal svarbą klausimas – kas aš? Jeigu žmogus nuolatos ieško atsakymo į šiuos du klausimus, vadinasi, jo gyvenimas yra prasmingas, ir yra didelė garantija, kad sekantį gyvenimą jis gims protingoje gyvybės formoje, tegu ir nebūtinai žmogaus kūne. Tokiu būdu, jis galės pratęsti savo dvasines paieškas. Kiekviena gyvybės forma turi savąją paskirtį, ir tų 400.000 protingų gyvybės formų užduotis viena – atsakyti į du būties klausimus:

1. Kokia mano gyvenimo prasmė?

2. Kas aš?

Išvada: žmogus, kuris rado atsakymus į šiuos klausimus ir deramai praleido laiką šitame kūne, turi didelę galimybę sekantį gyvenimą sugrįžti į dvasinį pasaulį, kuriame nėra nei materialaus laiko, nei su juo susijusių kančių.

Antras skyrius

DIENOS REŽIMAS

Iš kur atsiranda “pelėdos”, “vyturiai” bei ereliai

Yra tik vienas teisingas būdas, kaip bendrauti su laiku – reikia jo bijoti ir jam paklusti. Žmogus, kuris taip elgiasi, turi stiprų atsakomybės jausmą. Kaip gerbti laiką? Reikia pasistengti suprasti, kaip elgiasi laikas, kai mes pažeidinėjam jo nustatytą tvarką, ir kai viską darome laiku. Tada ir atsiras pagarba laikui.

Skaitytojas: O kaip išmokti paklūsti laikui?

Autorius: Pirmiausia reikia turėti patį norą paklusti, o jis automatiškai atsiranda pas žmogų, kuris išsiugdo du charakterio bruožus:

1. Norą gyventi prasmingai. Jis ugdo intelektą, ir žmogus suvokia, kad jis šiame pasaulyje – tik pavaldinys.

2. Supratimą, koks galingas yra laikas. Tai ugdo žmogaus pagarbą jam ir kitiems pasaulio dėsniams.

Skaitytojas: Kaip praktiškai žmogus gali paklūsti laikui, ir kokios neklusnumo pasekmės?

Autorius: Mes jau kalbėjome, kad Saulė – tai laiko ratas (kala-čakra). Judėdama dangaus skliautu, ji verčia ir mūsų organizmą dirbti cikliškai. Kiekviena gyva būtybė laikui paklūsta pagal savo galimybes, kurias apsprendžia jo karma, kitaip sakant, praeities poelgių įtaka jos likimui. Taigi, dabartinį mūsų santykį su laiku labai įtakoja tai, kokie mūsų santykiai su juo buvo praeituose gyvenimuose.

Skaitytojas: Aš nesuprantu, ką jūs čia kalbate.

Autorius: Kantrybės, viskas savo laiku. Vieni žmonės lengvai vykdo visus laiko ir Saulės reikalavimus, kiti – sunkiau, o treti visai nekreipia į juos dėmesio. Galimybė laikytis dienos režimo priklauso:

- nuo to, kiek žmogus supranta būtinumą tai daryti;

- nuo mūsų valios stiprybės;

- nuo mūsų fizinių galimybių (šiam faktoriui didelę reikšmę turi neigiama karma).

Skaitytojas: Jeigu bloga karma neleidžia žmogui laikytis dienos režimo, tai kas jam bus?

Autorius: Nesilaikant Saulės ciklų tvarkaraščio, gyvenimas bus kupinas nelaimių.

Skaitytojas: Kodėl tokia neteisybė – vieni žmonės praktiškai pasmerkti kentėti, o kitus likimas apsaugo?

Autorius: Atsakymas paprastas. Tie žmonės, kurie praeituose gyvenimuose pastoviai nepaklusdavo laikui, dabar susiduria su daugybe sunkumų, nors ir stengiasi teisingai gyventi.

Skaitytojas: Ar galima iš anksto žinoti, kokie žmonės turės sunkumų su laiko nurodymų vykdymu, o kurie – ne?

Autorius: Daugelį būsimų problemų gali numatyti astrologija. Pavyzdžiui, jau pagal gimimo laiką galima spręsti, kiek žmogui seksis laikytis dienos režimo. Jeigu jis gimė ryte, vadinasi, laikas jį palaimino sėkmingai laikytis dienos režimo. Toks žmogus ryte keliasi labai lengvai ir šiuo paros metu būna aktyviausias.

Dieną gimęs žmogus aktyviausias dieną. Tai irgi neblogai.

Vakare gimęs žmogus rytais būna apsunkęs, dieną jis irgi nerodo didelio aktyvumo ir atkunta tik vakare. Tai labai trukdo laikytis dienos režimo.

Jeigu žmogus gimsta pirmoje nakties pusėje, jo energija pasireiškia naktimis, kas jau visai nepriimtina.

Taip atsirado žmonių skirstymas į “pelėdas” ir “vyturius”. Dar yra žmonės, kurie nepriklauso nei tiems, nei tiems. Šis skirstymas parodo, koks buvo mūsų santykis su laiku praeituose gyvenimuose, kuris visada atsispindi gimimo datoje. Pasirodo, kad tie, kurie gimė ryte, dieną ir antroje nakties pusėje, paprastai lengvai prisitaiko prie laiko nustatyto dienos režimo. Gimusieji kitu metu turi didelių sunkumų. Vedos sako, kad nežiūrint į visus sunkumus, reikia įprasti anksti gultis ir keltis.

Skaitytojas: Bet jeigu aš “pelėda” ir dešimtą valandą vakaro man visai nesinori gultis, tai nejau aš turiu save prievartauti?

Autorius: Taip, tokiu atveju reikia prisiversti atsigulti. Skirstymas į “pelėdas” ir “vieversius” reiškia, kad žmogus iš praeitų gyvenimų atsinešė tokius charakterio bruožus, kurie jam neleidžia atsigulti ir keltis be prievartos, kaip visi dori žmonės. Todėl “pelėdos”, nenorėdamos dar labiau susigadinti gyvenimo, turi prisiversti laikytis režimo.

Skaitytojas: Kaip tai atrodo praktiškai?

Autorius: Jeigu žmogus ateina pas mane ir skundžiasi, kad jis pavargo nuo gyvenimo, aš jam tuoj atsakau, kad jis per vėlai gulasi. Bet jis, matai, “pelėda”. Tai reiškia, jog žmogus

nesupranta, kad laiko nedomina – “pelėda” jis ar “vyturys”. Ir dar tai reiškia, kad nuo vėlyvo gulimo pas jį atsirado chroniškas psichologinis nuovargis. Prisilipdęs etiketę “aš – pelėda” nieko nepakeisi. Šiaip mes visi – tikri ereliai, bet laiko tai neišmuša iš vėžių – jis nenumaldomai daro savo.

Išmokti teisingai elgtis žmogus gali dviem būdais:

1. Savanoriškai pažindamas laiko dėsnius ir jiems paklusdamas.

2. Jeigu nėra noro nei pažinti, nei paklusti, prisieis tai daryti vykdomojo, arba baudžiančiojo laiko priežiūroje.

Skaitytojas: Vėl jūsų laimingo gyvenimo dėsniai verčia mane jaustis nelaimingu.

Autorius: Tokia žmogaus reakcija į amžinąsias tiesas: pirmiausia mus apima rūpestis ir nerimas, paskui mes pradedame ugdyti savo charakterį ir galiausiai pasijuntame laimingi.

Skaitytojas: Aš kažkodėl visą laiką jaučiuosi pirmame etape.

Autorius: Tai puiku. Vadinasi, jums viskas dar prieš akis.

Išvada: jeigu mes patiriame sunkumus, bandydami laikytis režimo, tai dar nereiškia, kad turime svarbią priežastį jo nesilaikyti. Laikyti save ereliais mes galime tik tol, kol negavome per galvą.Todėl visi, kurie nori pažinti laimingo gyvenimo dėsnius, nežiūrint į norą būti “pelėda”, turi išmokti paklusti Saulės režimui.

Poilsio režimas

Žmogus kiekvieną akimirką jaučia sąlytį su Saulės judėjimu ir laiko galia. To sąlyčio poveikis mūsų organizme vykstantiems procesams priklauso nuo Saulės fazių, tai yra, nuo jos vietos dangaus skliaute. Visa ši sistema nepaprastai tiksliai atreguliuota, ir nieko joje pakeisti mes negalime, todėl žmogaus dienos režimas griežtai reglamentuotas.

Pradėkim nuo vidurnakčio – dvyliktos valandos. Tuo metu saulė yra pačiame žemiausiame savo orbitos taške, o mūsų organizmas turi maksimaliai ilsėtis. Atsižvelgiant į Vedų rekomendaciją, kad 18-45 metų žmogus vidutiniškai turi miegoti šešias valandas, geriausias laikas miegui – trys valandos iki vidurnakčio ir trys po. Vadinasi, žmogui reikia miegoti nuo devintos valandos vakaro iki trečios ryto. Galimi kiti variantai:nuo dešimtos vakaro iki keturių ryto arba nuo aštuntos vakaro iki antros ryto. Tačiau bet kokiomis aplinkybėmis tarp dešimtos vakaro ir antros ryto būtinai reikia miegoti, tai pats geriausias paros laikas miegui.

Skaitytojas: Dėl Dievo meilės, kur jūs matėte žmones, kurie gultų devintą vakare ir keltų antrą valandą nakties?

Autorius: Taip, tokių egzempliorių mažai, bet tarp tų, kurie gilinasi į Vedas, aš pažįstu daug entuziastų, kurie sugeba laikytis teisingo dienos režimo.

Skaitytojas: Įtariu, kad jeigu aš pradėsiu laikytis tokio tvarkaraščio, tai dieną vaikščiosiu miegodamas.

Autorius: Žinoma, čia yra daug sunkumų, bet jeigu prisiversite laikytis tokio režimo, rezultatai pranoks visus lūkesčius. Kaip nekeista, jūs visada jausitės gerai išsimiegojęs, be to, dienos bėgyje atliksite gal dvigubai daugiau darbų. Tai susiję su tuo, kad ankstyvą rytmečio laiką, maždaug nuo trečios iki šeštos valandos, protas dirba dvigubai greičiau ir labiau koncentruotai, negu dieną.

Skaitytojas: O su kokiais sunkumais aš susidursiu, bandydamas laikytis dienos režimo?

Autorius: Pirmiausia privalu žinoti, kad poilsio laiką reikia keisti palaipsniui, kiekvieną dieną jį paankstinant penkiomis-dešimčia minučių. Šitaip jūs persitvarkysite per keletą mėnesių.

Skaitytojas: Tegu ir persitvarkysiu, bet bijau, kad man neužteks tų šešių valandų. Juk jau daug metų aš miegu aštuonias valandas. Negi organizmas per tuos du mėnesius sugebės tiek persiauklėti, kad jo poilsiui užteks mažiau laiko?

Autorius: Jūs teisus. Todėl labai svarbu nustatyti, kiek laiko jums būtina miegoti. Per daugelį metų jūsų organizmas įprato miegoti ilgiau, negu reikia, ir dabar, nežiūrint į teisingą režimą, kurį laiką tų šešių valandų jums neužteks. Todėl pradžioje miegokite septynias su puse valandos, o kai adaptuositės, pamėginkite numesti dar pusvalandžiuką.

Skaitytojas: Atvirai kalbant, nejaučiu nei mažiausio entuziazmo eksperimentuoti su savimi. Šiuo atžvilgiu norėčiau išgirsti kokius nors faktus.

Autorius: Gerai, mes tuoj pasiaiškinsime, kas atsitinka, jeigu žmogus nemiega minėtu metu.

Skaitytojas: Įdomu, įdomu, aš apie tai niekur neskaičiau.

Pasekmės, kai gulamasi ne laiku

Subtiliausi mūsų organizme vykstantys procesai “ilsisi” anksčiau, kiti – vėliau.

Intelektas ir protas geriausiai pailsi tarp devintos ir vienuoliktos valandos vakaro. Jeigu jūs užmiegate dešimtą, nukentės jų funkcijos. Gulantis miegoti po vienuoliktos, žmogaus proto ir intelekto potencija vis mažės. Tai vyksta iš lėto, todėl pastebėti savyje kokias nors permainas sunku. Žinant pirmuosius tų neigiamų pokyčių požymius, galima iš karto aptikti, kad mūsų sąmonėje atsirado problemos.

Skaitytojas: Kaip atrodo pirmieji proto ir intelekto nuovargio požymiai?

Autorius: Pirmieji sąmonės degradacijos požymiai – tai dėmesio koncentracijos sumažėjimas arba didelė psichinė įtampa, žalingų įpročių sustiprėjimas, valios susilpnėjimas bei sekso, valgio, miego ir konfliktinių situacijų poreikio padidėjimas.

Skaitytojas: Štai kodėl aš paskutiniu metu jaučiu, kad sumažėjo dėmesio koncentracija ir atsirado kažkoks nepaaiškinamas irzlumas. Nejaugi taip darosi dėl to, kad aš per vėlai guluosi?

Autorius: Taip, panašių psichinės veiklos sutrikimų priežastis dažniausiai būna būtent šita.

Skaitytojas: Ir kas bus toliau?

Autorius: Toliau – chroniškas psichikos nuovargis ir pernelyg didelė psichinė įtampa, su kuria paprastai bandoma kovoti cigaretėmis ir nežmoniškais kavos kiekiais.

Šie žalingi įpročiai tiesiogiai susiję su dienos režimo nesilaikymu. Dažnai tokiais atvejais sutrinka kraujo spaudimas. Žemės spalvos veidas, nuvargusios ir be išraiškos akys, prislopinta psichika, galvos skausmai – visa tai rodo, kad žmogus gulasi per vėlai.

Skaitytojas: Atrodo, kad iš šito nemalonaus sąrašo aš kažką jau turiu. O jeigu žmogus gulasi po vienuoliktos valandos?

Autorius: Jeigu žmogus nemiega tarp vienuoliktos valandos vakaro ir pirmos valandos nakties, nukenčia jo organizme cirkuliuojančios pranos (gyvybinės energijos) aktyvumas. Ir kaip pasekmė – po kurio laiko pasireikš raumenų ir nervinės sistemos sutrikimai. Jeigu žmogus bent keletą dienų nemiega minėtu laiku, jis beveik iš karto pajunta silpnumą, pesimizmą, vangumą, apetito sumažėjimą, sunkumą visame kūne, psichinį ir fizinį nuovargį.

Jeigu žmogus nemiega tarp pirmos valandos nakties ir trečios valandos ryto, nukenčia jo emocinė energija. Atsiranda irzlumas, agresyvumas bei antagonizmas.

Skaitytojas: Dabar aišku, kad su laiku juokai menki. Bet ar yra kokios nors priežastys nuolat miegoti daugiau kaip šešias valandas?

Autorius: Kiekvienas žmogus turi individualų potraukį tam tikrai miego trukmei. Ji priklauso nuo amžiaus ir nuo to, kaip laikomasi dienos režimo. Senstant potraukis miegui mažėja, bet nesilaikant dienos režimo, jis visada būva didelis. Miego trukmė dar priklauso nuo kūno konstitucijos ir nuo veiklos pobūdžio.

Jeigu diena praeina pastoviai skubant ir didelėje nervinėje įtampoje, reikia miegoti septynias ar net aštuonias valandas ir keltis ketvirtą – šeštą valandą ryto. Bet visais atvejais gultis po dešimtos valandos vakaro kenksminga ir fizinei sveikatai, ir psichikai.

Skaitytojas: O jeigu žmogus užsiima laimingo gyvenimo dėsnių pažinimu, ar jo poreikis miegui sumažės?

Autorius: Taip, šventiems žmonėms užtenka trijų ir dar mažiau valandų miego. Vis dėlto tiems, kurie tikrai atsakingai užsiima dvasine praktika, rekomenduojama miegoti šešias valandas ir gultis devintą valandą vakaro, o keltis trečią valandą ryto. Kiti žmonės gali gultis devintą-dešimtą vakaro ir keltis ketvirtą-penktą valandą ryto.

Skaitytojas: Jūs man suteikėte truputį vilties, o tai aš jau norėjau sprukti nuo jūsų laimingo gyvenimo dėsnių.

Autorius: Ta proga pasidarysime pokalbio reziume.

Išvada: praktiškai įsitikinęs, kad su laiku menki juokai, žmogus iš visų jėgų stengiasi laiku eiti miegoti. Tik po ilgos praktikos atsiranda įprotis laikytis šios taisyklės. Ją ignoruojant, mažėja intelektuali organizmo potencija, jos laikantis – valosi sąmonė ir didėja laimės jausmas.

Netvarkingo miego pasekmės

Pasiaiškinkime, kas atsitinka su šaunuoliais, kurie tiesiog piktybiškai ignoruoja dienos režimą.

Miegodamas nuo devynių iki vienuoliktos vakaro, o likusį miego laiką perkeldami sekančiai dienai, žmogus jaučiasi lyg ir pailsėjęs, bet kūne juntamas nuovargis ir dingsta psichinė energija.

Miegant nuo vienuoliktos vakaro iki pirmos valandos nakties, žmogus iš karto pastebi, kad jėgos atgaunamos, bet galva nedirba, o ir nuotaika prastoka.

Miegas nuo pirmos valandos nakties iki trečios valandos ryto atstato fizines jėgas, bet psichines – jau ne.

Jeigu žmogus, nepaisydamas sumažėjusio psichinio aktyvumo, vis tik nemiega tarp dešimtos valandos vakaro ir vidurnakčio, ilgainiui ir labai nepastebimai jam išsivystys depresija. Po vienerių-trejų metų jis pajus, kad gyvenimo spalvos blanksta, o supanti aplinka atrodo labai niauri. Tai požymis, kad psichika pervargusi, kad baigia išsekti jos potencija.

Skaitytojas: Prašau, dar kartą papasakokite apie intelekto ir proto potencijos mažėjimo požymius.

Autorius: Tokioje būklėje žmogus negali suprasti, ką galima ir ko negalima daryti, kaip pasielgti įvairiose gyvenimiškose situacijose. Tai labai pavojinga tais atvejais, kai reikia spręsti, ką pasirinkti gyvenimo palydovu, kaip auklėti vaikus ar kokiame darbe dirbti. Ilgainiui darosi vis sunkiau atsikratyti blogų įpročių. Visa tai rodo intelekto degradaciją.

Mažėjant proto potencijai, susilpnėja atmintis – pirmiausia ilgalaikė, paskui ir trumpalaikė. Žmogų pastoviai kamuoja kažkoks susirūpinimas ir nervinė įtampa, jis veliasi į konfliktus, pyksta, nervuojasi, keikiasi ar verkia. Tai reiškia, kad pas jį nestabili psichika.

Skaitytojas: Jūs dar kažką kalbėjote apie gyvybinės energijos sutrikimus.

Autorius: Taip, prana, arba gyvybinė energija, išsenka, jeigu žmogus nemiega tarp dvyliktos ir antros valandos nakties. Būtent tuo metu mūsų organizme kaupiasi prana, ir jos trukumą mes jaučiam kaip bendrą kūno nusilpimą. Kadangi prana susijusi su nervų sistema, tai ilgainiui nukentės ir pastaroji. Sutriks viso organizmo gyvybinių funkcijų balansas. Rezultate sumažės imunitetas ir prasidės chroniški negalavimai. Jeigu žmogus ir toliau nesilaiko dienos režimo, jo organizmas atsiduria kritinėje būklėje: vyksta labai negatyvūs nervų sistemos ir vidaus organų pokyčiai.

Jeigu žmogus nuolatos nemiega tarp pirmos ir trečios valandos nakties, išsenka jo emocinė energija ir padidėja psichinis pažeidžiamumas. Kadangi moterys jautresnės už vyrus, joms miegas minėtu laiku ypač aktualus, kitaip gali prasidėti isterijos priepuoliai. Esant šiam dienos režimo pažeidimui, ilgainiui išsivysto maniakinė-depresinė psichozė, kai žmogus kurį laiką būna labai energingas, o paskui atsiduria didžiausioje depresijoje. Atbunka visos juslės, įskaitant ir garso pojūtį. Girdimumas išlieka tas pats, bet neišnaudojamos klausos receptorių galimybės. Žmogus negali susitelkti į girdimą informaciją. Tai atvejis, kai pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina.

Skaitytojas: Bet jūs prieš tai kalbėjote, kad šventas žmogus gali miegoti tik tris valandas ir net mažiau. Kada jis gulasi ir keliasi?

Autorius: Jie paprastai gulasi devintą valandą vakaro ir keliasi pirmą nakties.

Skaitytojas: Iš kur jie gauna tiek psichinės energijos?

Autorius: Jeigu žmogus labai rimtai užsiima dvasine praktika, psichinę energiją jam teikia malda. Šiuo atveju psichinė energija ne tik neišsenka, bet tolydžio pasipildo. Ilgainiui jam užteks ir dviejų valandų miegui. Tik nereikia dirbtinai imituoti tokį sąmonės lygį, kai dvasinė praktika dar nelabai sėkminga, ir keltis antrą valandą nakties ir anksčiau. Toks priešlaikinis šaunumas teduos tik psichinį išsekimą, ir daugiau nieko.

Skaitytojas: Argi atsiranda tokių fanatikų?

Autorius: Gana dažnai. Anksti keldamiesi, jie pajunta jėgų ir entuziazmo antplūdį, pradeda didžiuotis savo pasiekimais ir, demonstruodami artimiesiems savo nepaprastus sugebėjimus, keliasi anksčiau, negu jiems leidžia psichinė konstitucija. Rezultate – vėl tas pats psichinis išsekimas ir didelis mieguistumas. Vėliau vien tik mintis apie dienos režimo laikymąsi sukelia jiems pasibjaurėjimą.

Skaitytojas: Ir kokia išvada?

Autorius: Štai ji.

Išvada: už miego režimo nesilaikymą laikas baudžia taip griežtai, kad žmogus suserga nervinėmis ir psichinėmis ligomis.

Kaip praktiškai galima pradėti laikytis miego ir poilsio režimo, ir kas tam gali trukdyti

Visos pagrindinės žmogaus psichinės funkcijos sutrinka todėl, kad jis kažką ne laiku daro. Gydytojai didžiausią dėmesį turi kreipti į žmogaus intelekto gydymą.

Skaitytojas: Kas yra intelektas?

Autorius: Tai sugebėjimas teisingai įvertinti mus supančias energijas, kurios įtakoja mūsų gyvenimą. Iš jų svarbiausia – laiko energija. Išmintingas žmogus supranta, kad ji tikrai egzistuoja, ir viską daro laiku, aišku, kiek tai jam leidžia likimas.

Tą, kuris praeituose gyvenimuose nesiskaitė su laiku, likimas įspraudžia į tokius rėmus, kad jis šiame gyvenime niekaip negali atsigulti laiku, nors ir labai norėtų.

Skaitytojas: Kokios priežastys žmogui neleidžia to daryti?

Autorius: Naktinis darbas, namiškiai, kurie tuo laiku, kai jis nori gultis, sakykim, žiūri televizorių. Arba jam paprasčiausiai tuo laiku nesimiega, nors persiplėšk. Arba tiesiog trūksta valios ką nors pakeisti. Visaip būva.

Skaitytojas: Ką reiškia – neužtenka valios? Dėl ko ji susilpnėja?

Autorius: Dėl to, kad žmogus pažeidinėja laiko dėsnius. Tai pirmutinis intelekto susilpnėjimo požymis – valios trūkumas. Taip žmogus savanoriškai pasmerkia save kančioms, dabartyje ir ateityje. O jeigu jau susidarė nepalankios aplinkybės, trukdančios laikytis dienos režimo, jas įveikti ne taip paprasta.

Skaitytojas: Bet juk turi būti kokia nors išeitis?

Autorius: Taip, yra puikus būdas viską pasukti į gerąją pusę, tik nėra lengva jį suprasti. Pasirodo, žmogaus norai užkrauti didžiule energija, ir kai jis labai nori pakeisti savo dienos režimą, po kiek laiko šis noras išsipildo.

Skaitytojas: Užtenka paprasto noro?

Autorius: Noras turi būti ne paprastas, o tvirtas, nuoširdus ir ilgalaikis, tada atsiras jėgų jį realizuoti, atsiras supratimas, kaip veikti bet kokioje, kad ir ekstremaliausioje, situacijoje, atsiras potraukis aktyviai veiklai.

Iš kitos pusės, jeigu nėra supratimo, kaip elgtis, ir nėra entuziazmo aplamai elgtis, vadinasi, jūsų noras kažką pakeisti nėra pakankamai stiprus.

Skaitytojas: Kaip gi tą norą pastiprinti, kad jau viskas būtų kaip reikiant?

Autorius: Yra tik vienas būdas – reikia bendrauti su tais žmonėmis, kurie jau eina teisingu keliu. Nuolankus bendravimas su tokiais šventais žmonėmis, atidžiai klausantis jų patarimų, keičia intelektą ir duoda entuziazmo kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Įkvėpimas – labai galinga jėga.

Skaitytojas: Ar yra kiti būdai šios problemos sprendimui? Man atrodo, būtų neblogai pradėti spręsti visas problemas, keičiant mus supančių žmonių sąmonę. Juk jie taip dažnai kiša mums pagalius į ratus, kai mes elgiamės ne taip, kaip jie nori.

Autorius: Būkite atsargus su tokiomis mintimis – keisti mus supančių žmonių sąmonę, nes gali iškilti dar didesnės problemos. Žinoma, ieškant teisingo sprendimo, reikia, pasitelkus intelektą, analizuoti kiekvieną situaciją. Bet mes turime žinoti, ko geriau niekada nedaryti. Būtent:

nebandyti pakeisti mus supančių žmonių sąmonę prieš jų valią, nenaudoti prievartos jų atžvilgiu;

nebandyti prieš laiką pakeisti blogą karmą, tai yra, nemesti darbo;

nesiskirti su sutuoktiniu (jeigu nėra grėsmės fizinei ir psichinei sveikatai);

nepykite ant savo vaikų, jeigu jie nenori gyventi teisingai;

nekritikuokite tų, kurie jums trukdo gyventi teisingai.

Jeigu nesilaikysite aukščiau pateiktų nurodymų, jūsų gyvenimas taps dar problematiškesnis, o jūs tapsite viskuo nusivylusiu žmogumi. Be to, susigadinsite santykius su žmonėmis. Argi jums to reikia?

Skaitytojas: Kaip vis dėlto elgtis, kai tau trukdo teisingai gyventi?

Autorius: Žmogus, kuris nori kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, turi išmokti mylėti savo giminaičius ir atlikti savo pareigas jų atžvilgiu. Tai reikia daryti, nežiūrint į jų trūkumus, tik dėl vienos priežasties – visi, kas mus supa ir neteisingai su mumis elgiasi, įkūnija mūsų nuodėmes, padarytas praeituose gyvenimuose.

Skaitytojas: Še tau, boba, ir devintinės, o aš buvau nuoširdžiai įsitikinęs, kad jie, taip elgdamiesi, įkūnija tik savo nuodėmes.

Autorius: Viena iš mūsų giminaičių pareigų prieš Dievą – bausti mus už mūsų praeities nuodėmes. Žinoma, dažniausiai jie šito nesupranta ir kartais netinkamai elgiasi dėl savo pačių nuodėmių. Nežiūrint į tai, žmogus, kuris pradeda suprasti, kad visos jo šeimyninės ar darbo

problemos susijusios su jo paties poelgiais praeityje, neruoš artimiesiems apkaltos procesų. Atvirkščiai, jis iš visų jėgų stengsis pakęsti tuos nemalonumus, kuriuos jam teikia bendravimas su jais. Tam paprastai trukdo savasis egoizmas. “Kodėl aš turiu kęsti jų neteisybę, kai jie manosios negali pakęsti. Tegu iš pradžių jie pradeda elgtis teisingai, o paskui ir aš… gal”. Jeigu pas jus atsiranda panašios mintys, nesitikėkite kokių nors pozityvių permainų savo gyvenime. Greičiau tokia nuotaika jums vis labiau gadins gyvenimą. Bet tas, kuris iš tikro yra savo likimo kalvis, nelauks, kol kiti atsivers. Nusprendęs pirmasis pralaužti ledus, jis atras savyje pakankamai jėgų pakeisti tiek savo, tiek artimųjų likimą.

Skaitytojas: Užtenka pakęsti kitų netikusį elgesį, ir viskas? Ar dar ką nors reikia daryti?

Autorius: Kantrumas – pati geriausia veikla, tai pradinė sąlyga, bandant sureguliuoti šeimyninius santykius. Kantrybė – tai nereiškia kaupti savyje pyktį, tai greičiau supratimas, kad geresnio apsiėjimo su savimi žmogus tiesiog nenusipelnė. Jeigu nėra kantrybės, tai nėra ir karmos dėsnių supratimo.

Kantrus žmogus pirmas pradeda pildyti savo pareigas giminaičiams. Tokia savo pozityvia nuotaika jis labai įtakoja jų santykius jo atžvilgiu, ir ilgainiui artimieji pradeda vis labiau jį gerbti. Kartais jie netgi susimąsto, kaip reikia teisingai elgtis. Tik tada, kai normalizuosis tarpusavio santykiai, jie po truputį pradės keistis į teigiamą pusę.

Skaitytojas: Kaip supratau, įmanoma pakeisti savo santykius su artimaisiais. Gerinant savo nusiteikimą jų atžvilgiu, galima pakeisti jų santykius su savimi. Tuo pačiu, jie nieko neįtars. Vadinasi, norint be jokios konfrontacijos pakeisti artimųjų elgesį, reikia pačiam keisti savo santykius su jais?

Autorius: Viskas teisinga, tik yra vienas netikslumas – taip elgdamiesi, ne jūs keičiate artimuosius, bet jūsų likimas.

Skaitytojas: Visa tai labai kilnu, bet sugebėti taip elgtis – sunkus uždavinys.

Autorius: Sutinku, bet, patikėkite, – kitos išeities nėra. Geriau savanoriškai prisiimti kokius nors sunkumus, negu laukti, kol jie pas tave ateis.

Išvada: išmintingas žmogus, norėdamas geresnio gyvenimo ir nieko nekaltindamas dėl savo likimo, po truputį atidirbinėja blogą karmą. Ilgainiui jo galimybės gyventi laimingai vis didėja ir didėja, o nepalankūs faktoriai, trukdantys progresuoti, likimo valia vis silpnėja.

Pavyzdys iš gydymo praktikos

Aš tikiuosi, kad iš to, kas čia buvo pasakyta, pas kažką atsiras supratimas, kaip svarbu laikytis miego režimo. Bet patirtis rodo, kad žmonės turi neįveikiamą polinkį su juo nesiskaityti, nežiūrint į tai, kad jie žino, kaip tai reikalinga ir turi realią galimybę tai daryti.

Skaitytojas: Koks dar čia polinkis?

Autorius: Tai labai banalus polinkis – paprastai mums atrodo, kad viskas bus gerai, nežiūrint į nieką. Todėl dažnai mes atidedame ateičiai tas gyvenimo pertvarkas, kurias reikia daryti jau dabar.

Skaitytojas: Paaiškinkite, kaip tai pasireiškia gyvenime.

Autorius: Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį iš savo darbo praktikos.

Samaroje į mane kreipėsi vyras su žmona, mano pažįstami. Vyriškis buvo fiziškai tvirtas žmogus, bet skundėsi įvairiais negalavimais ir psichiniu išsekimu. Jis dirbo sargu naktinėje pamainoje. Apžiūrėjęs jį , aš pastebėjau nervų ir kraujotakos sistemos išsekimo požymius. Tiems, kurie dirba naktinėse pamainose, maždaug po vienerių-dvejų metų pradeda pasireikšti organizmo išsekimo požymiai.

Aš jį perspėjau, kad greitai jis turės problemų su širdimi ir smegenų aktyvumu. Bet vyriškis mane įtikinėjo, kad nereikia jaudintis, jis tvirtas ir stiprus, todėl viskas bus gerai. Iš tikrųjų, jis toks ir atrodė. Po kelių mėnesių jį ištiko infarktas, bet jis šiaip taip išsikapstė. Širdis kurį laiką dirbo neblogai. Žinoma, aš vėl jam patariau keisti darbą. Jis atsisakė, argumentuodamas, kad “reikia maitinti šeimą, o sukarinta apsauga – tai geri pinigai, ir aš ten vis tiek nieko nedarau, tik sėdžiu”. Aš paklausiau: “Ir miegi?” – “Ne, ten miegoti neleidžia”. Dar po septynių mėnesių jį ištiko insultas, bet jis vėl, su žmonos ir mano pagalba, atsigavo. Ir vėl aš prašiau jį mesti darbą, ir vėl jis atsisakė. Paskui buvo antras insultas, po kurio jis viena akimi apako. Negana to, dar prisidėjo parezė, jo sveikata vis blogėjo ir blogėjo, ir galiausiai jis pasimirė. Nuo mirties nepabėgs niekas, bet vis tik šis atvejis gali būti pavyzdžiu tiems, kurie nekreipia dėmesio į negalavimus ir toliau dirba naktimis.

Skaitytojas: Kartais žmogus neturi pasirinkimo – arba darbas naktį, arba šeima badaus.

Autorius: Jūs teisus. Bet reikia žinoti, kodėl taip atsitinka. Panašios situacijos susidaro todėl, kad praeituose gyvenimuose žmogus prisidirbo blogos karmos, ir dabar jam prisieina dirbti naktimis.

Skaitytojas: Tai ką jam daryti?

Autorius: Pirmiausia reikia gerai susipažinti su šia tema, bet iš karto nieko nepadarysi. Turi atsirasti stiprus noras pakeisti darbą. Žmogus dar kurį laiką ten dirbs, bet jeigu pas jį bus stiprus noras gyventi teisingai ir jis tam tikslui dės pastangas, tai patikėkite, jo gyvenimas tikrai pasikeis. Likimas jam būtinai duos šansą.

Skaitytojas: Vėl jūs į pirmą vietą iškeliate norą. Nejaugi mūsų norai tokie galingi?

Autorius: Norai turi didžiulę galią. Visas mūsų likimas sudarytas iš buvusių norų, kurių dėka atsitiko tam tikri įvykiai. Kad jie kuo palankiau įtakotų mūsų gyvenimą, reikia savyje kultivuoti teisingus norus.

Skaitytojas: Kaip išmokti generuoti tokius norus?

Autorius: Reikia sustiprinti savo intelektą.

Skaitytojas: Ką siūlote?

Autorius: Pats efektingiausias būdas stiprinti intelektą – kartoti šventus Dievo vardus.

Skaitytojas: O jeigu aš kol kas netikiu į Dievą?

Autorius: Tada rytais kartokite žodžius: “Aš linkiu visiems laimės”. Tai senas ajurvedinis metodas ugdyti pozityvų intelektą.

Skaitytojas: Gal būt, aš taip ir padarysiu.

Autorius: Šaunu! O dabar – išvada.

Išvada: mums dažnai atrodo, kad viskas susitvarkys savaime, ir nėra jokio reikalo keisti gyvenimą. Netgi dideli sunkumai nepriverčia mūsų pasidaryti kokias nors išvadas iš susidariusios situacijos. Betgi protingi žmonės supranta, kad būtina susitvarkyti gyvenimą teisingai, kol laikas dar neparodė savo nagų. Laimingas šiame gyvenime bus tik tas, kuris stengiasi savyje nugalėti mąstymo surembėjimą, tingumą ir inertiškumą.

Pasekmės, kai nepaisoma kėlimosi režimo

Pasirodo, mūsų savijauta ir netgi likimas susiję su dėsningumais, kurie tiesiogiai priklauso nuo kėlimosi laiko. Nuo jo priklauso ir proto, intelekto bei viso organizmo aktyvumas. Todėl dabar smulkiau panagrinėsime visus šiuos tarpusavio ryšius.

Jeigu žmogus be jokių problemų atsikelia trečią valandą ryto, vadinasi, jis gali padaryti didelę pažangą dvasiniame pažinime. Tuo metu saulės aktyvumas dar silpnas, o mėnulis dar pakankamai stipriai veikia mūsų protą, kuris šios planetos įtakoje yra gilios ramybės būklėje. Tokią ankstyvą valandą labai palanku melstis ir galvoti apie Dievą. Tačiau žmonės, mėgstantys keltis šituo laiku, turi gana jautrią psichiką, todėl jiems nerekomenduojama ilgiau būti ten, kur daug žmonių. Todėl taip anksti keltis patartina šventikams ir žmonėms, atsižadėjusiems pasaulietinio gyvenimo būdo.

Bhagavadgyta (2.69) irgi patvirtina, kad išmintingų žmonių gyvenimo grafikas šiek tiek kitoks: Kai nusileidžia naktis visoms būtybėms, susitvardžiusiam išaušta diena. Kai visos būtybės prabunda, ateina naktis įsigilinusiam į save išminčiui.

Skaitytojas: Vadinasi, jeigu aš neatsikeliu trečią valandą ryto, tai užsiimti dvasine praktika nėra jokios prasmės, nes žymesnių rezultatų nebus?

Autorius: Dvasine praktika galima užsiimti bet kuriuo atveju, tik jos rezultatai daug priklauso nuo ankstyvo kėlimosi.

Skaitytojas: O kokią pažangą daro tie, kurie keliasi po trečios valandos?

Autorius: Tie, kurie keliasi tarp trečios ir ketvirtos valandos ryto, taip pat turi nemažai šansų dvasiniam pažinimui. Bet jų psichika nėra tokia jautri, kad galėtų atsižadėti pasaulio.

Tokiu ankstyvu metu rekomenduojama užsiimti tiktai dvasine praktika, nes šis laikas pačios gamtos skirtas būtent šiam tikslui. Žmonėms, kurie laikosi tokio tvarkaraščio ir kiekvieną dieną kartoja savo rytines maldas, laikas yra paruošęs didelį siurprizą – jiems atsiskleis didžiausios sielos paslaptys. Vienintelė sąlyga – jie turi kuo daugiau bendrauti su šventais žmonėmis ir kuo mažiau su tais, kurių sąmonė suteršta nuodėmingos veiklos.

Skaitytojas: Vadinasi, reikia niekur nedirbti ir niekur neiti iš namų?

Autorius: Ne, mes turime vykdyti visas savo pareigas. Tik reikia žinoti, kaip laikytis su žmonėmis, kurie nesiekia dvasinio gyvenimo ir tuščiai leidžia laiką. Protinga žmogus jų bereikalingas kalbas leis pro ausis. Klausymasis labai įtakoja intelektą, tad dėl netikusio bendravimo gali dingti entuziazmas pakeisti savo gyvenimą.

Skaitytojas: Bet juk yra ir dalykiniai pokalbiai, pavyzdžiui, darbe.

Autorius: Na, tokiais atvejais didelio sąmonės užteršimo gali ir nebūti, bet tik tuo atveju, jeigu pokalbyje jūs neperimsite pašnekovo mentaliteto ir pasaulėžiūros.

Skaitytojas: Jūs, tikriausiai, norite mane įtraukti į kažkokį partizaninį judėjimą.

Autorius: Ne, aš kalbu apie elementariausias etikos normas, kurias rekomenduoja Vedos. Negi jūs pasiruošęs kalbėti subtiliomis temomis su kiekvienu sutiktu sukčiumi?

Skaitytojas: Taip žemai aš dar nepuoliau.

Autorius: Tada toliau kalbam apie dienos režimą.

Jeigu žmogus keliasi tarp keturių ir penkių valandų ryto, jis turi galimybę iš pesimisto virsti optimistu. Būtent šiuo laiku Žemė yra optimizmo būklėje. Paukščiai tai jaučia ir pradeda giedoti. Žmonės, kurie šiuo laiku keliasi, gali būti mokslininkais, poetais, kompozitoriais, muzikantais, arba tiesiog nepataisomais optimistais. Ankstyvas kėlimasis skirtas džiaugsmui ir kūrybiniam darbui. Šiuo laiku reikia skaityti dvasinę literatūrą, melstis ir linkėti visiems žmonėms laimės. Religingi žmonės šlovina Viešpatį ir atlieka savąsias apeigas, jausdami didelę laimę.

Skaitytojas: Kas bus su tais, kurie keliasi po penktos valandos?

Autorius: Žmonės, kurie keliasi tarp penkių ir šešių valandų ryto, turi gerus duomenis visą gyvenimą būti fiziškai ir psichiškai žvalūs bei įveikti bet kokią ligą. Tokiu laiku taip pat galima užsiimti dvasine praktika, geriausia – mokytis maldų ar skaityti dvasinę literatūrą. Šiuo metu dangaus skliaute situacija tokia – Saulė dar neaktyvi, Mėnulis jau neaktyvus, todėl protas labai imlus bet kokiai informacijai, kuri greitai ir giliai įstringa į atmintį.

Tie, kurie keliasi nuo šešių iki septynių valandų ryto, keliasi paskui saulę. Tai reiškia, kad jie nepripažįsta laiko dėsnių, bet stengiasi daug nemiegoti. Jų aktyvumas bus kiek mažesnis, negu norėtųsi, ir reikalai klostysis ne taip jau blogai, bet bus ir nesėkmių. Sveikata – daugmaž normali (išskyrus kritines jų gyvenimo situacijas). Šie žmonės vis tik neturės pakankamai fizinės ir psichinės ištvermės. Natūralu, kad gyvenime jiems nereikėtų labai tikėtis ypatingos sėkmės ar progreso.

Skaitytojas: O jeigu saulė žiemą pateka po aštuntos valandos, tai ir jūsų tvarkaraštis pasislenka dviem valandomis vėliau, ar ne?

Autorius: Tolimojoje šiaurėje saulė nepasirodo pusę metų ir daugiau, bet tai nereiškia, kad ten gyvenantys žmonės turi gultis žiemos miego. Kai aš sakau “saulė teka”, aš kalbu ne apie aušrą, kurią mes matome rytuose, o apie tą Saulės padėtį, kurioje ji pradeda aktyviai reikštis tame Žemės paviršiaus taške, kuriame mes esame. Neturi jokios reikšmės, kaip Saulė sukasi apie tą tašką, bet sutikite, kad jeigu Žemė apvali, tai pilnas Saulės apsisukimas lygus 360-iai laipsnių, ir nulis laipsnių atitiks vidurnaktį, o 90 laipsnių atitiks šeštą valandą ryto.

Būtent tuo metu Saulė pradeda aktyviai įtakoti mūsų organizmą. Žiemos metu jos pakilimo kampas labai mažas, todėl ji pasirodo vėliau negu vasarą. Tačiau tie, kurie anksti keliasi, žino, kad iki šeštos valandos ryto gamta dar tebėra nurimusi, bet jau po šeštos atsiranda vėjelis ir Žemė iš ramybės būsenos pereina į aktyvią. Tai įvyksta visada tuo pačiu laiku, tiek žiemą, tiek vasarą.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad laikas, kurį rodo mūsų laikrodžiai, neatitinka saulės laiko. O priežastis ta, kad sovietiniais laikais buvo priimtas dekretas apie laiką. Tai reiškia, kad

ir po šiai dienai buvusioje TSRS teritorijoje egzistuoja dirbtinai sukurtas vietos laiko poslinkis viena valanda į priekį, lyginant su saulės laiku.

Be to, dar yra perėjimas nuo vasaros į žiemos laiką. Skirtumą tarp vietinio ir saulės laiko jis padidina dar viena valanda. Taigi, turime dviejų valandų skirtumą.

Ir dar reikia atminti, kad patogumo dėlei laiko juostas padarė labai plačias, todėl vietinis laikas juostos kraštuose bus skirtingas. Bet čia jau tik minučių skirtumas.

Skaitytojas: Kaipgi man dabar atsirinkti, koks tikrasis laikas toje vietoje, kur aš gyvenu?

Autorius: Nieko nėra paprasčiau. Reikia paskambinti į artimiausią meteorologinę tarnybą ir paklausti: “Kada pas mus būna dvylikta valanda saulės laiku?” Gavę atsakymą, jūs ramiai išsiskaičiuojate visą dienos režimą.

Žmogus turi atsikelti anksčiau už Žemę (iki šeštos valandos ryto saulės laiku), taip jis suspės savo psichiką suderinti su jos vidine tos dienos būsena. Tik tokiu atveju oras nekels mums rūpesčių, susijusių su magnetinėmis audromis ir pan. Jeigu žmogus šeštą valandą dar miega kaip kurmis, tai tokios adaptacijos nebus. Jis niekada negalės būti tikru optimistu, o jo džiaugsmas bus ne natūralus ir saulėtas, bet dirbtinis ir nenuoširdus.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad visi oro permainoms jautrūs žmonės nesilaiko kėlimosi režimo?

Autorius: Aš noriu pasakyti, kad tokie žmonės arba anksčiau nesikėlė laiku ir dabar baudžiami pagal karmos dėsnį, arba jie ir toliau atkakliai nesikelia, tapdami dar labiau jautresniais oro permainoms.

Jeigu žmogus keliasi tarp septynių ir aštuonių valandų ryto, jis užsigarantuoja žemesnį psichinį ir fizinį aktyvumą, negu jam skirta likimo. Jis visą dieną arba blaškysis, arba jaus energijos, jėgų ir dėmesingumo trūkumą savo veikloje. Tokiam žmogui būdinga hipotonija, migrenos, mažas apetitas, imuniteto sumažėjimas, pasyvumas, žemas skrandžio rūgštingumas ir kepenų nepakankamumas. O jeigu gyvenimas jį verčia kiekvieną rytą kovoti su energijos trūkumu, atsiranda nervuotumas, blaškymasis, persitempimas, didelis apetitas, hipertonija, padidintas rūgštingumas ir visokie uždegiminiai procesai.

Skaitytojas: Jūs čia išvardinote beveik visas ligas.

Autorius: O ko jūs norėjote? Juk visi pažeidėjai, kurie bando tampyti laiką už ūsų, turi būti nubausti. Bet čia dar tik žiedeliai.

Tie, kurie įpratę keltis tarp aštuntos ir devintos valandos ryto, jau neįstengia įveikti savo charakterio trūkumų ir paprastai turi kokių nors žalingų įpročių. Jie susiduria su dideliais sunkumais, chroniškomis ir sunkiai pagydomomis ligomis, nusivylimais ir nesėkmėmis. Jiems sunku teisingai įvertinti aplinkybes ir priimti geriausią sprendimą, todėl visada plauks pasroviui, neįstengdami ką nors pakeisti savo gyvenime.

Skaitytojas: Net baisu pagalvoti, kas bus su tais, kurie keliasi dar vėliau.

Autorius: Tai štai: tuos, kurie keliasi tarp devynių ir dešimtos valandos ryto, gyvenime lydi depresija, apatija, nenoras gyventi, nusivylimas savo likimu, baimė, įtarumas, pyktis, nekontroliuojamas pyktis, nelaimingi atsitikimai, greitai progresuojančios sunkios ligos ir invalidumas arba ankstyva senatvė.

Apie tuos, kurie keliasi dar vėliau, aš jau nekalbėsiu. “Ne apie didvyrius daina…” Tuos, kurie nori paeksperimentuoti, kas bus, keliantis tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos ryto, perspėju, kad reikia ypatingos ištvermės prasitvarsyti lovoje iki tokio laiko.

Skaitytojas: Taip, tai jau iškrypimas.

Išvada: žmogus turi pasirinkti – būti laimingu ir laiku keltis, arba būti nelaimingu, bet už tai ilgiau pamiegoti. Mūsų valios stiprybė, mūsų optimizmas visiškai priklauso nuo to, ar sugebame atsikelti ankstyvą rytmetį. Norint teisingai suprasti šį laimingo gyvenimo dėsnį, reikia žinoti, kad rytinis laikas skirtas tiktai dvasinei praktikai.

Kova su savimi tęsiasi

Autorius: Mes jau daug kalbėjome apie dienos režimą, ir aš dabar norėčiau žinoti, ar jūsų gyvenime kas nors pasikeitė nuo tų kalbų, ar ne?

Skaitytojas: Aš jau galiu anksti atsibusti, tik labai sunku išsiristi iš lovos. Kokios priežastys man trukdo ir kaip jas pašalinti?

Autorius: Pamėginkite įsivaizduoti: ankstyvas rytas; lovoje guli žmogus ir įnirtingai kaunasi su savimi už savo laimingą ateitį. Jo mintys: “Nuo rytojaus pradedu naują gyvenimą! Užteks iš savęs tyčiotis, aš jau ne vaikas, kad kiekvieną dieną daryčiau vis tas pačias kvailystes. Viskas, ryt atsibudęs tuoj pat keliuosi iš lovos. Reikia mokytis būti laimingu!” Kitą rytą: “Laikas būtų keltis, bet miego taip norisi. Tikriausiai, aš nepakankamai miegojau. Nesikelti? Betgi sąžinė, intelektas, optimizmas ir kas ten dar… Ai, nesikelsiu! Vis tiek viską suspėsiu padaryti. Tik kartą gyvenam, o laimės tiek nedaug. Man viskas įgriso. Vis tik didžiausia laimė pasaulyje – atsijungti nuo problemų ir gerai pamiegoti…”

Skaitytojas: Lyg būtumėt mano mintis perskaitęs…

Autorius: Tai šabloniškos mintys. Matome, kad vakare jos vienokios, ryte – kitokios.

Skaitytojas: Ar galima kaip nors atsikratyti tokio bevališkumo?

Autorius: Norėdami ištaisyti situaciją, išanalizuokime pagrindines priežastis, kurios mums rytais neleidžia laiku atsikelti.

1. Vėlyva vakarienė, ypatingai grūdinis maistas ir saldumynai, sutrikdo virškinimą. Todėl organizme padidėja toksinų, kurie duoda nuovargio ir silpnumo pojūtį. Kūne jaučiamas sunkumas ir reakcijų sulėtėjimas. Burnoje skonis, tarytum ten arkliai per naktį būtų stovėję, o pilve sunkumas. Taip darosi dėlto, kad ten dar rūgsta mūsų vakarienė, kuri susivirškins tik po saulės patekėjimo. Todėl, jeigu jūs vakare valgote grūdinį, ankštinį, perdaug aštrų, perdaug sūrų, kartų, aitrų, rūgštų, saldų maistą, tai pakankamai jėgų išlįsti iš lovos pas jus atsiras tik po šeštos-septintos valandos ryto, tačiau jau nespėsite perimti iš Žemės tos dienos nuotaiką.

2. Jeigu žmogus vakare nesusiplanuoja rytdienos laiką, tai rytais visada atrodo, kad dar galima kažkiek pagulėti. Kas liečia tą pagulėjimą, reikia pasakyti, kad jeigu jūs po pribudimo nesikeliate daugiau kaip penkias-septynias minutes, tai labai susilpnėja organizmo aktyvumas, ir atitinkamai sumažėja ankstyvo kėlimosi efektas. Ypatingai nuo to nukenčia žmogaus valia. Todėl, jeigu norite atsikratyti žalingų įpročių, pribudęs nedrybsokite lovoje.

Skaitytojas: Ar tai liečia ir įpročius, nesusijusius su dienos režimo pažeidimais?

Autorius: Taip, aš kalbu apie valios ir pasiryžimo tonusą visai dienai, ne tik ryte.

3. Per šilta antklodė ir minkšta lova, tvankus ir šiltas kambarys, miegas užsidengus galvą, taip pat nešvari patalynė ir kūnas irgi sumažina minėtą tonusą ir kelia tingulį.

4. Vėlyvas gulimasis, vakariniai ginčai ir skandalai ar kokia nors karštligiška veikla, televizinis šlamštas – visa tai nenuteikia pilnaverčiam miegui.

5. Nesant gilesnio supratimo, kas yra laimė ir koks gyvenimo tikslas, rytais į galvą lenda mintys, kad didžiausia laimė – miegas šiltoje lovoje.

6. Jūsų lova gali būti patogeninėje zonoje. Tai tampa aišku, kai pabandai miegoti kitose vietose. Pasirodo, vienoje vietoje išsimiegi gerai, kitoje – jau ne.

7. Miegant galva turi būti atsukta į rytus, blogiausiu atveju, į šiaurę. Jeigu kambaryje yra altorius, nereikia gultis kojomis į jį. Šių taisyklių nesilaikymas taip pat kai kada trukdo normaliam miegui.

8. Kambaryje, kur miegama, neturi būti nei maisto, nei jo likučių, tuo labiau atvirame inde. Tai užteršia sąmonę ir trukdo miegoti.

9. Jeigu šalia kas nors miega, atsikelkite kuo tyliau. Jei vis tik išbudinote, neverskite žmogaus keltis, nes jo susierzinimas persiduos jums ir ateityje trukdys jums anksti atsikelti.

10. Jeigu rytais kažkas bando jus įkalbėti vėl atsigulti, nesiginčykite ir mandagiai, bet kiek galima greičiau, nutraukite pokalbį. Kitaip ankstyvas kėlimasis pradės jums kelti negeras asociacijas.

11. Atsikėlus reikia kuo greičiau lįsti po dušu arba užsipilti kibirą vandens, kitaip mieguista atmosfera įveiks žvalumą, ir ankstyvo kėlimosi efektas bus nepataisomai sugadintas.

12. Prieš miegą reikia visiems dovanoti už nuoskaudas ir paprašyti atleidimo, nes blogi santykiai su žmonėmis irgi trukdys miegoti. Tiesiog linkėkite ir linkėkite visiems laimės, kol pagaliau užmigsite. O jeigu žmogus prieš miegą kartoja šventus Dievo vardus, jis palaipsniui apsivalo nuo blogų minčių.

Skaitytojas: Daugiau kaip pusė šito sąrašo yra mano arsenale. Dabar aišku, kodėl rytais taip sunku keltis. Bet viskas pataisoma, išskyrus netikusią lovos vietą, kuri, atrodo, ir yra pagrindinė mano problemų priežastis. Žinoma, artimieji taip pat neblogai man trukdo.

Autorius: Taip, visi išvardinti punktai ir sudaro prielaidas atsirasti blogam įpročiui – vėlai keltis. Jeigu mes lėtai ir metodiškai pašalinsim visas šias priežastis, tai galimybė anksti atsikelti labai padidės. Bet svarbiausia – patikėti, kad ankstyvas kėlimasis yra būtinybė.

Kas liečia lovą, kuri stovi ne ten, kur reikia, ar giminaičius, kurie mums trukdo, tai žinokite, kad žmonės, kurie nemato problemų savyje, dažnai galvoja, kad jų vėlyvo kėlimosi priežastis yra kituose. Kalta kažkokia patogeninė zona ar bjaurus artimųjų charakteris. Noriu jus patikinti, kad šios priežastys yra antrinės ir lengvai pašalinamos, jeigu žmogus susitvarko pats su savimi ir teisingai pasiruošia šventam miego laikui.

Skaitytojas: Kodėl vis tik daugeliui žmonių nesinori anksti keltis ir praktiškai neįmanoma jiems šitai išaiškinti?

Autorius: Kaltas mąstymo sustabarėjimas ir išdidumas.

Skaitytojas: Man rodos, kad yra ir kitos priežastys, pavyzdžiui, tingėjimas, depresija ir panašiai.

Autorius: Jūs teisus. Norint gerai išsiaiškinti šį klausimą, reikia žinoti, kad yra dvi sąmonės būklės: potraukis veiklai ir potraukis dykinėti. Bet tai – vėliau, o dabar – išvada.

Išvada: siekiant laimės, nereikia galvoti, kad neįmanoma įveikti blogus įpročius. Jie susiformuoja iš visos eilės sveiko gyvenimo būdo pažeidimų, kurių išvengus, iš karto atsiranda ženklūs pozityviniai pokyčiai sugebėjime kontroliuoti save. Bet vargas tam žmogui, kuris savo problemų priežasčių ieško ne savyje, o aplink save, – jis neturi jokių šansų būti laimingas.

Potraukis veiklai

Jis atsiranda iš teisingo supratimo, kas yra laimė. Laimė veikloje, o ne dykinėjime. Tas, kuris bando su meile tarnauti Dievui ir žmonėms, visada laimingas. Visos gyvos būtybės atranda savo laimę, užsiimdamos kokia nors veikla. Tai susiję su tuo, kad siela turi amžinąją dvasinę prigimtį ir todėl negali būti neveikli. Sielos neveiklumas – tai kaip mirtis. Bet dėl neteisingo savo prigimties suvokimo mes ieškom laimės miegodami arba užsiimdami beprasmiu darbu.

Skaitytojas: Perdaug teorijos. Ar negalima paprasčiau? Man, pavyzdžiui, neaišku, kodėl negalima būti laimingam nieko neveikiant? Kartais taip norisi nuvirsti ant šono ir pasijusti visiškai laimingu žmogumi.

Autorius: Poilsis organizmui ir psichikai, be abejo, reikalingas, bet šiuo atveju jūs laimę suprantate kaip būklę, kurioje nėra rūpesčių ir kančių. O aš kalbu apie laimę, kuri savo esme diametrialiai priešinga inertiškumui ir nieko neveikimui. Pavargus reikia ilsėtis, bet dykinėjimo būklę laikant laime, mūsų laukia problemos.

Skaitytojas: Kažkas pradeda aiškėti. Kokios problemos atsiras pas žmogų, kuris miegą ir poilsį laiko didžiausia laime?

Autorius: Didžiausia problema – tai potraukis dykinėti, kuris organizme stimuliuoja destruktyvinius procesus. Bet jeigu mes norėsime aktyvaus gyvenimo, organizmas orientuosis į gyvenimą. Todėl visos ligos gydomos tik užėmus aktyvią gyvenimo poziciją ir atmetus pasyvumą.

Skaitytojas: Bet gydytojai dažnai nurodo pacientui namų ar net lovos režimą. Kaip jūs tai vertinate?

Autorius: Na, ir kas? Kritiniais atvejais organizmui reikalingas poilsis arba aktyvumo sumažinimas, bet tai jį ne gydo, o tik nuramina ir duoda jėgų. Tikrasis gydymas visada susijęs su veikla. Netgi kai žmogui negalima judėti, jis turi būti protiškai veiklus. Pasyvi ir depresinė proto būklė padeda ligai, o ne pasveikimui.

Skaitytojas: Vadinasi, dykinėjimas kenkia sveikatai; tai daugiau ar mažiau aišku. Tik neaišku, kodėl žmonės taip veržiasi į poilsį, o ne į aktyvią veiklą.

Autorius: Nes nežino, kas yra tikroji laimė. Autoritetingos žinios apie laimę suteikia žmogui entuziazmo ir leidžia užsiimti džiaugsminga bei aktyvia veikla. Taip jis dar labiau įsitikina, kad laimė yra.

Mūsų tikėjimas ir žinios priklauso nuo intelekto, kuris, savo ruožtu, neatsiejamas nuo mūsų prigimties. Intelekto paskirtis – laimės paieškos. Visa, kas jame yra – tai žinojimas, kaip atrasti laimę. Jeigu intelektas turi neteisingą laimės supratimą, žmogus nusivilia gyvenimu ir tuščiai leidžia laiką. Bet jeigu jis atsakingai gilinasi į laimės pažinimą, pas jį atsiranda tikėjimas, kad teisingumas ir laimė tikrai yra. Iš tikėjimo atsiranda entuziazmas imtis veiklos, o aktyvi gyvenimiška pozicija sudaro galimybę nesunkiai atsisakyti žalingų įpročių ir laikytis dienos režimo.

Skaitytojas: Vadinasi, nėra prasmės versti save laikytis režimo? Juk sistemingai mokantis, kaip reikia teisingai gyventi, atsiranda tikėjimas bei entuziazmas, kurie galiausiai mus ir išvers iš tos nelemtos lovos.

Autorius: Jūs supratote labai svarbų momentą, kuris jums padės tobulėti laimingo gyvenimo dėsnių pažinime. Reikėtų dar pasakyti, kad ir tikėjimas į laimę, ir entuziazmas atsiranda iš įkvėpimo, kurį duoda pozityvus bendravimas. Todėl didžiausias žmogaus turtas – tai pozityvus bendravimas su asmenybėmis, kurios žino, kas yra tikra laimė.

Skaitytojas: Jeigu aš tikiu į laimę, tai žalingi įpročiai savaime pradings?

Autorius: Jeigu žmogus tikrai tiki į laimę, jis paprasčiausiai užmirš tuos įpročius. Tikras tikėjimas į tikrą laimę – tai labai aukštas sąmonės lygis. Bet mums iki to dar toli, dar reikia suvokti, kad laimė yra, ir išsiaiškinti, kaip išsivaduoti iš visų problemų. Tik tada atsiras didelis entuziazmas keisti savo gyvenimą, kuris pasidarys daug lengvesnis.

Skaitytojas: Ir nereikės jokių pastangų?

Autorius: Tikras laimės troškimas susijęs su veikla, o ne su dykinėjimu.

Skaitytojas: Bet juk žadėjote lengvesnį gyvenimą!

Autorius: Lengvas gyvenimas nereiškia dykinėjimą. Atvirkščiai, dykaduoniui labai sunku gyventi. Lengvas gyvenimas – tai kai mums visai nesunku vesti aktyvų gyvenimo būdą. Optimistas lengvai imasi bet kokio reikalo, jam nebaisūs jokie išbandymai. Gyvendamas artėjančios laimės nuojauta, jis – kaip bitė, skrendanti prie nektaro, visada veržiasi pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę.

Skaitytojas: Bet kol nėra bendravimo su aukšto dvasinio lygio išminčiais, vis tiek nieko neišeis, todėl geriau nesistengti. Čia jūsų žodžiai.

Autorius: Aš patikslinu, ką pasakiau: kol nėra tokio vertingo bendravimo, keisti save bus sunku, bet įmanoma. Reikia savo jėgomis kovoti su užgriuvusiomis problemomis ir stengtis kuo greičiau surasti reikalingą bendravimą. Be pastangų laimės neįgysim.

Skaitytojas: Galvojau, kad radau gerą būdą lengvai tapti laimingu, o jūs vėl kalbate apie kažkokias papildomas pastangas ir "kovą, vien kovą be galo".

Autorius: Pastangos ir kova nėra kažkas sunkaus tam, kuris turi teisingą potraukį į laimę. Teisingas potraukis į laimę – tai džiaugsminga veikla ir noras kovoti su savo trūkumais.

Skaitytojas: Jūs duodate suprasti, kad maniškis potraukis į laimę nėra teisingas, ir kad aš labiau mėgstu dykinėjimą, ar ne?

Autorius: Jeigu būtų kitaip, jūs jau būtumėt laimingas ir neturėtumėt jokių problemų.

Skaitytojas: Atrodo, jūs teisus – mano potraukis į laimę dar toli gražu nėra tobulas. Ką gi daryti?

Autorius: Sutvirtinkite savo intelektą teisingu laimės pažinimu. Tam tikslui toliau nagrinėkime laimingo gyvenimo dėsnius.

Išvada: pagrindinė žmogaus veikla vyksta jo intelekte. Jeigu mes turime išaukštintą tikslą, aktyvi gyvenimiška pozicija atsiranda automatiškai. Mūsų sąmonė supranta, kad dykinėjime ir betiksliame gyvenime nėra jokios prasmės. Jeigu žmogus nenori patikėti, kad laimė tikrai yra ir nesiekia jos, jeigu jam atrodo, kad laimė – tai nesibaigiantis poilsis, jį neišvengiamai lydės ligos, nusivylimai ir kančios. Mūsų kūnas tenori vieno – atsipalaiduoti ir nieko nedaryti. Kiekvienas žmogus turi pasistengti suprasti, kas yra tikroji laimė: ar laikyti save kūnu ir ieškoti laimės dykinėjant, ar laikyti save siela ir ieškoti laimės aktyvia veikla. Norint šioje veikloje užsitikrinti sėkmę, reikalingos pastangos ir didelis noras bendrauti su šventu žmogumi, kuris jau žino, kas yra laimė.

Polinkis į kūniškus malonumus neatneša žmogui nei laimės, nei sveikatos

Polinkis į dykinėjimą atsiranda dėl neteisingo supratimo, kas yra laimė. Rezultate atsiranda iškreiptas požiūris į veiklą. Daugeliui žmonių darbas – tai tik galimybė užsidirbti pragyvenimui, ir todėl asocijuojasi su varginančiomis pareigomis. Todėl laimė natūraliai priimama kaip poilsis nuo darbo, nuo veiklos. Bet būkime sąžiningi ir prisiminkime pačias laimingiausias savo gyvenimo akimirkas. Greičiausiai tuo metu mes ką nors darėme artimų žmonių rate, ir ta veikla mums teikė daug džiaugsmo ir pasitenkinimo. Iš kitos pusės, pernelyg didelis miegojimas ir kiti atpalaiduojantys faktoriai paprastai palieka labai negardžias nuosėdas.

Skaitytojas: Kodėl gi, nežiūrint į tokius “negardžius” atsiminimus, taip norisi tikėti, kad laimė slypi būtent neveiklume?

Autorius: Pasirodo, neveiklumas irgi yra neatsiejama kūno savybė. Sielai būdinga veiklumo savybė todėl, kad ji yra dvasinė dalelė; atitinkamai, kūnui būdinga neveiklumo savybė todėl, kad jis yra materialus. Mes žinome, kad jeigu materijos niekas nevers judėti, tai ji būtinai pereis į nejudančią, inertinę būklę. Kūnas visą laiką stengiasi mus nukreipti į tokią ramybės ir neveiklumo laimę.

Taigi, jeigu mes laimę tapatinam su savo kūnu, mus neišvengiamai užvaldys galvosena, kad didžiausia laimė gyvenime – tai visiškai atsipalaidavusio kūno būklė.

Skaitytojas: Bet man labai sunku suprasti, kad aš esu tai, kas vadinama siela. Juk veidrodyje jos nepamatysi.

Autorius: Jeigu apie save spręsime pagal atspindį veidrodyje, tai turėsime pripažinti, kad kiekvieną dieną ten atsispindi vis kitas žmogus, juk kūnas kasdien keičiasi.

Skaitytojas: Mes jau svarstėme šitą klausimą, ir teoriškai viskas aišku. Bet kūnas funkcionuoja: jis nori valgyti, miegoti, ilsėtis – ir visa tai teikia malonius pojūčius. Jeigu mes laikysime tai

laime, būsime priversti kentėti, sakote jūs. Todėl visada reikia siekti dvasinės laimės, kuri pasireiškia kaip meilė Dievui, žmonėms, linkint visiems laimės ir nesavanaudiškai dirbant iš meilės savo darbui, o ne dėl pinigų. Tada atsiranda problema: iš vienos pusės – kūniškų malonumų troškimas, iš kitos pusės – supratimas, kad tai nėra laimė, kad reikia siekti dvasinių dalykų. Aš pasimetęs – kaip pakeisti savąjį laimės poreikį?

Autorius: O, čia jau ne klausimas, o ištisa poema. Matyt, jūs gerai pasiruošėte pokalbiui.

Skaitytojas: Taip, aš nusprendžiau kovoti už savąją laimę. Po gero,taip vadinamo, “smegenų šturmo”, man atsirado didelės abejonės, ar ta laimė, apie kurią jūs man išūžėte ausis, aplamai pasiekiama?

Autorius: Jūs išmąstėte kažkokius kitus laimės variantus?

Skaitytojas: Gal vis tik reikia gyventi paprasčiau – gerti, valgyti, linksmintis ir apie nieką negalvoti?

Autorius: Gal tai būtų ir labai kilnu, bet pasirodo, kad tokioje prašmatnioje būklėje organizmas turi polinkį į destrukciją. Proto aktyvumo sumažėjimas nedelsiant iššaukia vidaus organų reguliacijos, imuniteto ir virškinimo susilpnėjimą, todėl gana greitai net valgis neteiks malonumo.

Jeigu, nežiūrint į nieką, kūnas ir toliau eksploatuojamas, siekiant iš jo išgauti kuo daugiau “laimės”, įsijungs mechanizmas, griaunantis sveikatą. Todėl nereikia labai pasitikėti kūno diktatu.

Skaitytojas: Mane gali įtikinti tiktai faktai, o tai, ką jūs kalbate – sausa teorijos šaka.

Autorius: Gerai jau, pasvarstykime iš praktinių pozicijų. Prisiminkite, kaip būna gyvenime. Kai tik mes užsimanome truputį daugiau pamiegoti, tuoj sumažėja organizmo aktyvumas ir atsiranda noras dar labiau atsipalaiduoti. Palaipsniui ima rodytis, kad pasireiškia ilgalaikis nuovargis, kurį galima neutralizuoti tik tokiu pat ilgalaikiu miegu. Po kelių tokių galingų įmygių net stiprios valios žmogus gali pakeisti savo interesus. Apie buvusią aktyvią veiklą jis jau galvoja šiurpdamas, jį dabar patenkina tik poilsis, nesvarbu, kokia forma. Ar šis vaizdelis jums panašus į tikrovę?

Skaitytojas: Na, ką gi, būna ir taip. Bet gal tai ne tendencija, o tik kraštutinumai.

Autorius: Laimės jausmas atsiranda tik tada, kai mūsų juslės patenkinamos vis geriau ir geriau. Žmogus, miegodamas kiek telpa, greitai persisotina. Jis miega jau tiesiog iš įpratimo ir nejaučia ypatingos laimės. Norint iš miego išgauti dar daugiau laimės, reikia miegoti vis ilgiau ir kažkaip rafinuočiau, jeigu tai įmanoma. Taigi, tiems, kurie siekia laimės neveiklumu, kraštutinumai neišvengiami. Norisi tai prisivalgyti iki nukritimo, tai savaitę neišlįsti iš lovos. Anksčiau ar vėliau toks žmogus prisimiegos iki depresyvinės būklės.

Skaitytojas: Kas liečia miegą, viskas aišku. Bet mėgautis maistu – tikrai nėra neveiklumas. Aš, pavyzdžiui, valgau su didžiausiu entuziazmu.

Autorius: Jūs teisus, noras pasimėgauti maistu reikalauja veiklos ir savotiško entuziazmo. Bet tai nėra nepavojingas procesas. Čia irgi laukia daugybė nemalonumų.

Skaitytojas: Ką norite pasakyti?

Autorius: Turėdami dvasinę prigimtį, mes nuolatos siekiame vis didėjančio laimės jausmo. Jeigu laime laikysime skanų valgį, tai neišvengiamai reikės valgyti vis daugiau ir gardžiau. Skanus valgis paprastai gerai įsisavinamas, todėl pas gurmanus greitai atsiranda viršsvoris. O didinant suvalgomo maisto kiekį, anksčiau ar vėliau apsireikš aibė ligų.

Skaitytojas: O jeigu žmogus nori siekti laimės santykiuose su žmona? Ar seksas taip pat gali sukurti kažkokias problemas?

Autorius: Jeigu šeima nesiekia dvasinės laimės, ir sutuoktiniai tegalvoja tik apie seksą, tai kada nors jie pabos vienas kitam. Bet kadangi jie vis tiek teiks prioritetą seksualinei laimei, tai šio pobūdžio malonumų pradės ieškoti už šeimos ribų. Tokiose šeimose neišvengiami nusivylimai ir neištikimybė.

Skaitytojas: Būtent todėl šiuolaikiniai psichologai sutuoktiniams rekomenduoja dažniau keisti partnerius.

Autorius: O kaip gi šeima?

Skaitytojas: Jie pataria tai daryti paslapčiomis.

Autorius: Vedos tvirtina, kad mūsų protas perduoda visą informaciją mus supantiems žmonėms apie mūsų poelgius ir mintis. Tai vyksta subtiliame lygyje ir nepriklauso nuo to, ar mes norim ką nors apgauti, ar ne. Žinoma, retas sugeba skaityti kito mintis, bet pasąmonėje apgaulę jaučia kiekvienas žmogus. Tokiu būdu, sutuoktiniai greitai pradės jausti vienas kito neištikimybę, o vis didėjantis santykių atšalimas palaipsniui sugriaus šeimyninę laimę.

Skaitytojas: Jūs teisus, dabar tiek daug ištuokų, ir daugumos jų priežastis – seksualiniai santykiai.

Autorius: Priežastis – vis dėlto ne seksualiniai santykiai, o žmonių įsitikinimas, kad svarbiausias gyvenimo tikslas – laimė, pasiekiama sekso pagalba. Bet mūsų tikslas – ne smerkti juos, o suvokti, kaip laimingai gyventi. Mūsų pokalbyje, manau, jūs įsitikinote, kad jeigu gyvenimo tikslu tampa miegas, valgis, komfortas ir seksas, tai kančių ir nusivylimų mes neišvengsime.

Skaitytojas: Jūs gal norite mane įtikinti nemiegoti, nevalgyti ir pasidaryti vienuoliu?

Autorius: Ne. Vedos tvirtina, kad miego, valgio ir sekso poreikiai – tai natūralios kūno funkcijos, tik nereikia galvoti, kad tai ir yra gyvenimo tikslas – kuo geriau tenkinti kūno poreikius. Jeigu mes būtume gyvūnų kūnuose, tai to pakaktų, bet juk mes ne be reikalo gimėme žmonėmis. Todėl į visus kūno poreikius Vedos rekomenduoja atsižvelgti lygiai tiek, kiek tai reikalinga palaikyti sveikatai ir netrukdo dvasiniam progresui.

Skaitytojas: Jūs mane įtikinote nesiekti kūniškos laimės, bet ir neignoruoti kūno poreikių. Bet jūs dar nieko nepasakėte apie tai, kaip išmokti norėti dvasinės, o ne kūniškos laimės.

Autorius: Tik užsiimdamas dvasine praktika ir pajutęs jos skonį, žmogus užmiršta kūniškus malonumus.

Skaitytojas: O ką daryti, jeigu nėra jokio potraukio dvasinei praktikai?

Autorius: Rimtai gilinantis į sielos pažinimą, atsiranda noras visa tai patikrinti praktikoje. O pabandžius atsiranda ir tikras potraukis, vadinamasis skonis.

Skaitytojas: Ar ilgai reikia laukti?

Autorius: Bet jūs jau bandote anksti keltis ir gultis?

Skaitytojas: Ne tik bandau, bet ir pasiekiau tam tikrų rezultatų. Bet kartais vis dar atsiranda noras pradžiuginti kūną.

Autorius: Kaip jums atsirado entuziazmas laikytis dienos režimo, lygiai taip jis atsiras ir vėl, šį kartą užsiimti dvasine praktika. O tai, kad retkarčiais jūs dar norite pasimigdyti, reiškia, kad pas jus nėra reguliarumo. Siela nori būti laiminga nepaliaujamai, ir jeigu mes sumažiname savo poreikį dvasinei laimei, tai jai tenka pasitenkinti kūniška laime. Jūs pagalvokite, tai dėkinga tema intelektui.

Išvada: norint būti laimingu savo santykiuose su kūnu, reikia mokėti laviruoti tarp dviejų kraštutinumų:

1. Nelaikyti kūniškų poreikių gyvenimo tikslu.

2. Kontroliuojant savo kūno veiklą, reikia vadovautis sveiku protu ir pernelyg jo neapriboti, kitaip pasireikš išsekimas, didelis nepasitenkinimas ir ligos.

Norint susiformuoti teisingą nuomonę apie kūno poreikių tenkinimą, reikia gerai suprasti, kad jeigu mes neieškosime dvasinės laimės, tai mus suras kūniška laimė.

Potraukis į neveiklumą – užmaskuotas susinaikinimo noras

Potraukis neveiklumui yra kūno savybė, kuri kaip magnetas pritraukia daugybę ligų. Bet žmogus nori būti laimingas, o siela laiminga tik būdama aktyvi. Tikrovėje tie žmonės, kurie visą gyvenimą aktyviai ir su optimizmu užsiima fiziniu ir protiniu darbu, daugumoje atvejų gyvena ilgai ir laimingai.

Jeigu mumyse viršų pradeda imti ne dvasinė, o kūniška prigimtis, nedelsiant pasireiškia atsipalaidavimas, sumažėja gyvybingumas, imunitetas, valingumas ir t. t. Potraukis neveiklumui pasireiškia ne tik mieguistumu. Atsiranda didesnis poreikis maistui, seksualiniams malonumams, komfortui bei konfliktams(!). Pasireiškus šiems simptomams, reikia suprasti, kad jau netoli ir ligos. Vidinę būklę, atitinkančią mūsų dvasinę prigimtį, kai siekiama veiklos, galima pavadinti “gyvenimo troškimu”. Analogiškai, potraukį neveiklumui, sklindantį iš mūsų kūno, galima įvardinti kaip “mirties troškimą”. Jeigu žmogus nesugebėjo laiku atsikelti, jį visą dieną lydės poreikis ne darbuotis, o kur nors prigulti. Ilgą laiką nesilaikant kėlimosi režimo, “mirties troškimo” požymiai pasireikš labai aiškiai. Tai galima pavaizduoti žemiau pateikta pasireiškiančių problemų eilės tvarka:

1) depresyvumas;

2) sumažėja valios funkcijos;

3) sumažėja imuniteto;

4) atsiranda įvairūs nuogąstavimai;

5) nesantūrumas;

6) pablogėja santykiai – pirma su artimais žmonėmis, paskui jau su likusiais;

7) dingsta noras vykdyti savo pareigas;

8) padidėja potraukis meluoti;

9) sustiprėja žalingi įpročiai;

10) prasideda fizinė ir psichinė degradacija.

Reikia atrasti save vienoje iš šitų pakopų ir pasidaryti išvadą apie būtinumą dėti visas pastangas laikytis kėlimosi režimo.

Skaitytojas: Kokie dar, be miego, kūniški poreikiai gali sustiprinti mirties troškimą?

Autorius: Visi, jeigu jie peržengia saiko ribas.

Skaitytojas: Net ir mitybos bei sekso poreikiai?

Autorius: Žinoma, juk tai akivaizdu. Argi nuo apsirijimo ir ištvirkavimo pagerėja sveikata? Neribotas potraukis kūniškiems malonumams visada pritraukia ligas ir yra užmaskuotas mirties troškimas.

Skaitytojas: Bet kodėl gamta taip pasitvarkė, be jokių kompromisų?

Autorius: Dieviška šio pasaulio sandara neleidžia mums per toli nueiti, kai mes pradedame daryti klaidingus žingsnius. Žmogaus kūną mes gauname savęs pažinimui, o ne gyvuliškiems poreikiams tenkinti. Jeigu neieškome dvasinės laimės, reiškia, kūną panaudojame ne pagal paskirtį. Gyvename ne tam, kad valgytume, bet valgome tam, kad gyventume.

Pasaulis taip surėdytas, kad jeigu mes kažką naudojame ne pagal paskirtį, tai tas “kažkas” pradeda gesti. Argi jūs nepastebėjote tokio dėsningumo?

Skaitytojas: Negi ir mūsų kūnas paklūsta šitam dėsniui?

Autorius: Žinoma.

Skaitytojas: Įdomu, kaip žmogaus kūnas panaudojamas pagal paskirtį?

Autorius: Technologija paprasta – jeigu mūsų veikla palanki dvasiniam vystymuisi, tai kūnas bus sveikas, o jeigu mūsų veikla veda į degradaciją, tai ir sveikatos nesitikėkim.

Skaitytojas: O kaip paaiškinti tokį dėsningumą?

Autorius: Mūsų kūnas negali funkcionuoti be veiklios sąmonės. Tik siela, esanti kūne, suteikia jam gyvybinę galią ir sugebėjimą palaikyti savo egzistenciją. Jeigu sąmonė – sielos energija – suaktyvėja, tai ir kūnas darosi veiklesnis ir sveikesnis. Dvasinė praktika sustiprina sielos aktyvumą, rezultate kūną persmelkia stipresnė sąmonės energija, ir jis darosi vis sveikesnis.

Skaitytojas: Ar galite pateikti kokį nors gyvenimišką pavyzdį?

Autorius: Šventojo sąmonė tokia stipri, kad jo kūnas skleidžia didesnę ar mažesnę šviesą. Atskirais atvejais, esant nepaprastai stipriai sąmonei, virš šventojo galvos susidaro nimbas ar šviesos rutulys. Švento žmogaus sielos spindėjimas leidžia kūnui ištverti bet kokius sunkumus – šaltį, badą, ligas, baisiausias traumas ir t. t.

Skaitytojas: Man atrodo, kad nimbas šventųjų paveiksluose – tai sąlyginis jų šventumo ženklas.

Autorius: Kai šventieji pasirodo žmonėms, jų galvos iš tikrųjų švyti. Negi jūs manote, kad ikonose šventiesiems nimbą pripiešia tik dėl gražumo ar kad juos būtų galima atskirti nuo kitų?

Skaitytojas: Tikrai, tai panašu į teisybę. Aš skaičiau, kad šventi žmonės gali gyventi šaltyje be drabužių, ilgai nevalgyti, negerti ir net nemiegoti. Vadinasi, tai įmanoma dėl to, kad jų kūnai gauna jėgų ir sveikatos iš aktyvios dvasinės praktikos?

Autorius: Be jokių abejonių. Žinoma, puiki sveikata nėra dvasinės praktikos tikslas, bet labai stipri sąmonė duoda gyvybinių jėgų viskam, su kuo tik susiliečia. Todėl, nors šventieji ir nelabai domisi kūno poreikiais, daugumoje jie būna sveiki žmonės.

Skaitytojas: Vadinasi, skiriant daugiau laiko dvasinės laimės paieškoms, kūnas automatiškai tampa sveikas?

Autorius: Na, štai, jūs jau visai gerai orientuojatės šioje temoje. Todėl sekančiame pokalbyje pereisime prie klausimų, susijusių su dienos režimu.

Išvada: jeigu mes siekiame kūniškos, o ne dvasinės laimės, tai galų gale atsidursime prie sudužusios geldos ir nieko gyvenime nepasieksime. O jeigu mes užsiimsime dvasinės laimės paieškomis, tai užsitikrinsime tiek kūnišką, tiek dvasinę sveikatą. Taip veikia laimingo gyvenimo dėsniai: dirbant su savimi, tuo pat metu savaime sprendžiasi ir materialios problemos.

Kaip elgtis prabudus

Patalynę apšlakstykite vandeniu (lovą taip pat), susukite ir padėkite į vietą. Išplaukite tą grindų vietą (jeigu yra laiko, ir visą kambarį), kur miegojote.

Skaitytojas: O kam?

Autorius: Yra matoma ir nematoma (subtili) nešvara. Po nakties miego patalynė būna suteršta subtiliais teršalais, ir jeigu mes jų nenuvalysime švariu vandeniu, tai liečiant tokią patalynę, galima susigadinti nuotaiką.

Skaitytojas: O ar gali tokia patalynė užteršti ir kitus daiktus?

Autorius: Taip, todėl ant jos negalima dėti švarių daiktų.

Neišmėtykite savo drabužių kur pakliūna. Jeigu po jūsų liko kažkokia nešvara, tuoj pat ją pašalinkite, ypatingai tai liečia tualetą ir prausyklą. Neneškite į šiuos speckambarius jokių šventų dalykų (knygų, ikonų, maldos karolių ir pan.). Nesirodykite su apatiniais drabužiais Viešpačiui ir šventiesiems, kurie yra altoriuje. Persirengiant altorius turi būti uždarytas.

Skaitytojas: Nejaugi taip svarbu laikytis švaros?

Autorius: Taip, nes kūnui kontaktuojant tiek su fizine, tiek su subtilia nešvara, nedelsiant užsiteršia sąmonė. Atsiranda polinkis į konfliktus, genda nuotaika. Todėl vedinėje kultūroje švarai skiriamas labai didelis dėmesys.

Skaitytojas: Kokios dar yra švaros taisyklės?

Autorius: Pavyzdžiui, kūno higiena.

Rekomendacijos rytiniam tualetui

Pirmiausia išsivalykite dantis ir būtinai liežuvį, nes ant jo per naktį susikaupia toksinai. Tam tikslui galima panaudoti arbatinį šaukštelį. Braukykite juo liežuvį, kol nusivalys visos apnašos.

Skaitytojas: Man nuo tokio valymo gali pasireikšti pykinimo refleksas.

Autorius: Už tai nekiškite šaukštelio per daug giliai į gerklę, tuo labiau, kad toksinų toje liežuvio vietoje beveik nėra.

Paskui galima nusiskusti, susitvarkyti nagus ir išsituštinti. Jeigu nėra tokio poreikio, atsikėlus reikia tuoj pat išgerti vieną ar dvi stiklines virinto vandens, paruošto jau iš vakaro.

Jeigu jūs kiekvieną rytą tuoj po atsikėlimo išsituštinsite, jūsų sveikata žymiai pagerės, nes organizmas apsivalo nuo toksinų. Tik neeikvokite tam perdaug pastangų.

Išsituštinę, pradėkite vandens procedūras.

Skaitytojas: O jeigu tuštintis norisi po išsimaudymo?

Autorius: Jeigu žmogus po tualeto nepersilieja vandeniu visą kūną, ant jo išlieka subtili nešvara. Jam negalima ruošti maisto ir užeiti į altorinį kambarį. Todėl reikia stengtis viską daryti nurodyta eilės tvarka.

Išvada: norint laimingai gyventi, reikia visą dieną prisižiūrėti savo subtilią bei išorinę švarą. Jeigu žmogus iš pat ryto vandeniu išvalo savo butą ir kūną, tai ši priemonė duos jam stiprų pozityvios energijos užtaisą visai dienai. Bet apvalyti savo jusles, protą ir intelektą be maldos negalima. Todėl tam tikrą rytinio laiko dalį reikia skirti šventų Dievo vardų kartojimui. Taip pat labai palanku palinkėti visiems laimės.

Vandens procedūros

Dabar noriu atkreipti jūsų dėmesį į rytines maudynes kambario temperatūros vandeniu, kurias rekomenduoja Ajurveda. Rytinės vandens procedūros:

1. Apvalo sąmonę, nes nuplauna subtilius bei išorinius teršalus;

2. Šiltas vanduo apvalo tiktai grubųjį fizinį kūną, o kambario temperatūros vanduo tonizuoja subtilųjį kūną, pašalindamas miego ir sapnų poveikį;

3. Labai sumažina subtilių būtybių (vaiduoklių) poveikį žmogaus protui;

4. Duoda pakankamai jėgų sulaukti aktyvaus ilgaamžiškumo;

5. Padidina psichinį darbingumą, ryžtą ir nuramina protą;

6. Pašalina subtilias kliūtis kelyje į laimę;

7. Pašalina sielvartą, neišmanymą ir blogas mintis;

8. Padeda greitai pašalinti toksinus iš organizmo;

9. Duoda energijos ir žvalumo visai dienai.

Taigi, teisingai atliekamos, vandens procedūros duoda fizinę, psichinę ir dvasinę naudą. O štai priežastys, dėl kurių maudantis peršalama:

1. Vėsaus vandens baimė, priešiškumas šiai procedūrai;

2. Nevienodas įvairių kūno vietų kontaktas su vandeniu;

3. Staigus procedūros nutraukimas dėl tariamai žemos vandens temperatūros (reikia pakentėti, kol kūnas prie jos pripras);

4. Greitas netolygus kontaktas su šalčiu;

5. Valgymas prieš pat vandens procedūras. Priklausomai nuo maisto, tai susilpnina organizmo imunitetą arba, užvalgius grūdinių, ankštinių, pieno produktų ir daržovių, užgęsta virškinimo ugnis, ir maistas užteršia organizmą toksinais;

6. Skubėjimas kontaktuojant su šalčiu;

7. Bloga nuotaika: grubumas, susierzinimas, įžeidumas, depresija;

8. Per ilgas maudymasis šaltu vandeniu, esant blogai nuotaikai ir sumažėjusiam psichiniam ir fiziniam tonusui.

Skaitytojas: Grūdinimosi klausimuose aš irgi specialistas, nes jau du metai tai darau, kai grįžtu iš darbo.

Autorius: Vakarais grūdintis nėra labai palanku sveikatos atžvilgiu, ypatingai jeigu turite polinkį peršalimo ligoms. Geriau tai daryti anksti ryte. Kas liečia chroniškus uždegiminius procesus nosiaryklėje, tai jie atsiranda, jeigu grūdinimosi procese yra kokie nors pažeidimai.

Skaitytojas: Aš stengiuosi grūdintis kuo teisingiau ir saugau kaklą ir gerklę nuo šalto vandens.

Autorius: Štai čia jūs darote didelę klaidą. Vandens procedūros reikalingos visai galvai, o ne tik tam tikroms jos vietoms.

Skaitytojas: O štai mano žmona turi ilgus plaukus. Jeigu ji kiekviena rytą juos sušlapins, tai paskui reikės ilgai juos džiovinti. Praktiškai ji negali laikytis šios taisyklės.

Autorius: Tegu užsideda guminę kepurėlę. Plaukus moterims Ajurveda rekomenduoja plauti kartą per keturias-septynias dienas. O su kepurėle jie liks sausi, nuo jų nusiplaus tik subtili nešvara.

Skaitytojas: Argi tai įmanoma – per kepurę?

Autorius: Vanduo su mumis kontaktuoja ne tik grubiame fiziniame lygyje, bet ir subtiliame, todėl maudymosi kepuraitė nesutrukdys jam apvalyti mūsų jusles ir protą.

Skaitytojas: Gerai. Kokios tolimesnės rekomendacijos?

Autorius: Prieš rytinę maudynę reikia pasirūpinti, kad jūsų vidinė būsena būtų kuo labiau geranoriška, ir tada visiems palinkėti laimės ir sveikatos. O jeigu jūs iš anksto ryto kažkodėl susijaudinęs, suirzęs, tai prisėskite ir susikurkite reikiamą nuotaiką. Tik po to galite maudytis.

Štai jums rytinių vandens procedūrų taisyklės.

Maudytis reikia kiekvieną rytą ir maždaug tuo pačiu laiku.

Maudymosi metu džiaukitės vandens vėsa. Palanku kartoti: “Lai energija, kurią man duoda šaltas vanduo, padaro visus žmones laimingais ir sveikais”.

Kai tik kūnas priprato prie vandens temperatūros ir kvėpavimas tapo normalus, vandens procedūras užbaikite.

Jeigu maudotės po šaltu dušu, jums, taip sakant, užgniaužia kvapą. Tai natūrali reakcija. Teisingai sulaikius kvėpavimą, šalčio pojūtis dingsta. Jeigu jūsų kraujo spaudimas aukštas ir esate grubus, nesusivaldantis, nenustygstantis ir nemokantis ilsėtis tipas, kvėpavimą reikia sulaikyti įkvėpus. Jeigu jaučiate fizinės ir psichinės energijos trūkumą, depresiją, apatiją, esate lėtas ir linkęs įsižeisti, kvėpavimą sulaikykite įkvėpęs.

Vandens temperatūrą keiskite lėtai (ypatingai maudymosi pradžioje).

Po maudynės sausai išsitrinkite visą kūną.

O štai dar keletas variantų, kaip teisingai atlikti vandens procedūras.

1. Vanduo – maloniai vėsus. Nusirengę atsistokite į tuščią vonią ir lėtai keldami dušo srovę nuo pėdos iki tarpkojo, perliekite dešinės kojos priekinę pusę. Vandens srovę reikia kelti tokiu greičiu, kad koja priprastų prie vandens temperatūros. Tą patį pakartoti su kaire koja. Toliau – tas pat su abiejų kojų užpakaline ir šoninėm pusėm. Pereikite prie rankų. Eiliškumas tas pats – nuo plaštakos iki pečių priekine puse, paskui užpakaline ir užbaikite šoninėmis pusėmis. Paskui vandens srovę lėtai keliame stuburu nuo juosmens iki viršugalvio. Trumpam stabtelėkite ties krūtinės ląstos pradžia (truputį žemiau kaklo), ties pakaušiu ir viršugalviu. Kai nugara pripras prie vandens temperatūros, apsipilam priekį. Vandens srovę keliam nuo papilvės iki viršugalvio, stabtelėdami ties saulės rezginiu, duobute krūtinės viršuje, viršunosiu, viršutine kaktos dalim ir viršugalviu. Po to nuplaunam pažastis, papilvę ir galvos šonus – nuo smilkinių iki pakaušio.

Maudytis reikia, iki pasiekiama būklė, kai kvėpavimas normalizuojasi, kūnas nustoja šiurpti ir dingsta nemalonūs pojūčiai. Tai turėtų užtrukti maždaug 5-15 minučių, esant hipertonijai – iki 40 minučių.

Šį variantą reikėtų derinti su fiziniais pratimais.

2. Tiems, kurie neturi vonios kambario. Visą kūną gerai ištrinti šaltame vandenyje išmirkytu rankšluosčiu ta pačia tvarka, kaip pirmame variante. Būtina gerai sudrėkinti plaukus. Kūnui nustojus žvarbti, procedūrą užbaigti ir sausai nusivalyti.

3. Vandens procedūros lauke. Padaryti lengvą apšilimą, po to nusirengti (jeigu stovim ant betono, užsidėti šlepetes). Pirmiausia susišlapinkite rankas ir kojas. Paskui užsiverskite ant savęs keletą kibirų vandens – iš priekio ir užpakalio. Baigiantis procedūrai, kūnas turi apsiprasti su vandens temperatūra. Greitai išsitrinkite rankšluosčiu, pusei minutės atsipalaiduokite ir pasistenkite adaptuotis prie oro temperatūros. Tuo metu visiems linkėkite laimės arba kartokite šventus Dievo vardus.

4. Vaikams iki penkių metų vandens procedūras reikia derinti su kūno masažu, prieš maudant ir po. Vandens temperatūra mažyliui turi būti maloni, o dėl masažo tipo reikia pasikonsultuoti su gydytoju. Po masažo vaiką panardinkite, kad ir galvutė atsidurtų po vandeniu, tik būkite atsargūs, kad jam nekiltų neigiamos reakcijos. Vandens temperatūra gali būti aukštesnė, negu kūno, bet vieno-dviejų mėnesių laike nežymiai, kad vaikas nepajustų, ją mažinkite.

Esant reikalui, vandenį vienu-trimis laipsniais pašiltinkite. Jeigu vaikui nepatinka, kai jo galva panardinama, liekite jam vandenį ant pakaušio.

5. Esant peršalimams ar infekciniams susirgimams, maudytis reikia truputį kitaip. Dvi valandas prieš dušą nevalgykite. Atitinkamai nusiteikęs apsiprauskite šiltu vandeniu pagal pirmą variantą. Viską pakartokite su vėsiu vandeniu ir trečią kartą – su karštu. Stovėdamas po karštu dušu, galvokite apie neaprėpiamą dangų, tada iš kūno pasišalins energijos perteklius. Kai pasidarys karšta, atsukite vėsesnį vandenį, negu buvo maudymosi pradžioje, ir greitai pakartokite pirmą variantą. Kvėpavimas turi pasidaryti trūksmingas, kūną turi pradėti gelti. Kai tik priprasite prie vandens temperatūros, apsipilkite karštu vandeniu, pradėdami nuo galūnių ir baigdami viršugalviu. Po to šiltas dušas ir apsitrynimas. Tuoj po procedūros atlikite statinius pratimus. Esant stipriam peršalimui arba aukštai temperatūrai, nurodytą procedūrą pakartokite tris-keturis kartus per dieną.

6. Jeigu turite didesnę maudymosi patirtį, minėtą procedūrą galite atlikti vieną kartą per dieną, ryte. Dušas nereikalingas, tiesiog po lengvo apsitrynimo užsiverskite ant savęs du-tris kibirus ledinio vandens. Po to atlikite dinaminius pratimus. Geriausia tai daryti lauke ir basam.

Jeigu jūs dėl kažkokių priežasčių daugiau kaip savaitę nesiprausėte, neskubėkite daryti šeštą variantą, o pradėkite nuo pirmo. Naudokitės tik juo, kol pasijusite, kad jau atgavote ankstesnę formą.

Atminkite, kad maudymasis vėsiame vandenyje po to, kai saulė pradėjo linkti į vakarus, gali sumažinti psichinį tonusą ir pabloginti savijautą. Todėl antroje dienos pusėje geriau maudytis šiltu vandeniu arba po kontrastiniu dušu.

Skaitytojas: Mano kaimynas nuolatos šąla, ir net šiltas vanduo jam atrodo šaltas. Kaip jis turėtų rytais maudytis?

Autorius: Šiltu vandeniu. Tie, kuriems skauda sąnarius, stuburą ar sumažėjęs imunitetas, turi praustis šiltu vandeniu. Bet jeigu po to jaučiamas ne žvalumas, o suglebimas ir tingulys, vandens temperatūrą vis tik reikės pamažinti. Teisingo išsimaudymo požymis – žvalumas ir aktyvumas.

Skaitytojas: O kiek kartų ir kuriuo laiku reikėtų maudytis dienos eigoje?

Autorius: Vedos rekomenduoja išsimaudyti po kiekvieno stipraus užsiteršimo, būtent:

- po defekacijos;

- po darbo, ypač jei jis susijęs su fiziniu ar psichiniu užsiteršimu. Grįžus iš darbo, pirmiausia reikia išsimaudyti, tik po to valgyti. Vakare maudytis ne šaltu, o vėsiu arba šiltu vandeniu. Tai neliečia hipertonikų. Jeigu jums skauda sąnarius arba stuburą, maudykitės po kontrastiniu dušu;

- jeigu esate labai susinervinęs arba bendravote su žmogumi, pas kurį stipriai užteršta sąmonė;

- po to, kai lankėtės krematoriume, kapinėse, ligoninėje, kalėjime ar kitoje labai užterštoje vietoje;

- po aliejinio masažo;

- ilgai pabuvus saulėje;

- prieš lankantis šventykloje.

Nereikia maudytis:

- dvi valandas po valgio;

- ilgai buvus šaltyje;

- esant aukštai temperatūrai;

- stipriai peršalus;

- esant odos pūliniams;

- sergant niežais;

- po ilgo vaikščiojimo šaltame ar vėjuotame ore bei lyjant.

Skaitytojas: O jeigu aš parėjau iš ligoninės, visas sušalęs?

Autorius: Tai lįskite po karštu dušu ir būsite išganytas.

Išvada: be rytinių maudynių laimingas gyvenimas praktiškai neįmanomas. Vedinėje kultūroje žmogus, kuris rytais neišsimaudo, laikomas nešvariu, ir jam neleidžiama lankytis šventyklose. O kai žmogus maudosi ne tik rytais, bet ir po kiekvieno ženklesnio užsiteršimo, jo sąmonė labai apsivalo, ir žmogų užplūsta laimė ir optimizmas.

Proto bei intelekto valymas

Po vandens procedūrų sutvarkomas gyvenamasis plotas, ir jau tada, kai ir kūnas, ir aplinka švarūs, reikia kuopti protą. Šiuo atveju geriausia valymo priemonė – su meile ir atsidavimu kartoti šventus Dievo vardus, tuos, kurie jums mieliausi. Labai tinka ir formulės “Aš linkiu visiems laimės!” kartojimas. Kiekvieną dieną reikia melstis arba užsiimti pozityvia saviįtaiga. Reikia priprasti tai daryti kiekvieną rytą ir tam tikrą laiką, ir laikytis šitos taisyklės bet kokiomis aplinkybėmis.

Skaitytojas: Kokie pirmieji požymiai, kad protas ir intelektas tikrai valosi?

Autorius: Pats pirmasis požymis – tai, ką būtų galima pavadinti prablaivėjimu, kai žmogus sąmoningiau įvertina savo trūkumus. Atsiranda atgailos jausmas ir didelis noras pasitaisyti.

Skaitytojas: Negi šios priemonės taip stipriai įtakoja sąmonę?

Autorius: Šventų Dievo vardų kartojimas yra nepralygstamas būdas sąmonei keisti. Bet mums apie tai kalbėti dar ankstoka, reikia daug ką išsiaiškinti.

Skaitytojas: O galima tiesiog melstis?

Autorius: Taip, maldos irgi gerai valo sąmonę. Kartokite tas maldas, kurios yra jūsų tikėjime. Kiekviena veiksminga malda mini kokį nors Dievo vardą. Tik nereikia Dievo prašyti materialios laimės. Jeigu žmogus kartoja šventus Dievo vardus, tai jis degina savo nuodėmes ir bet kokiu atveju, atėjus laikui, laimė pas jį apsilankys. Bet tik tuo atveju, jeigu malda bus nesavanaudiška.

Skaitytojas: Kiek laiko reikia skirti šventų vardų kartojimui?

Autorius: Pradžioje galima kartoti maždaug dešimt minučių, paskui laiką galima ilginti.

Skaitytojas: O su kokia nuotaika tai daryti?

Autorius: Įsivaizduokite pasimetusį vaiką, kuris šaukiasi mamos. Štai su tokiu ilgesiu reikia kreiptis ir į Dievą. Jeigu nesugebate to pajusti, kartokite šventus vardus tokioje nuotaikoje, kuri jums prieinamesnė, tačiau bet kokiu atveju būkite pagarbus Viešpaties atžvilgiu.

Išvada: šventų Dievo vardų kartojimas – pats veiksmingiausias būdas, norint pasiekti dvasinę laimę. Vedos jį rekomenduoja būtent dabartinei epochai.

Fiziniai pratimai

Po dvasinės praktikos užsiėmimų galima atlikti kvėpavimo ir fizinius pratimus. Daug laiko tam skirti nereikia, nes pratimai reikalingi tik organizmo stimuliacijai. Jie įgalina visą dieną dirbti, nejaučiant nuovargio. Žvalumą teikia tik teisingai atlikti pratimai.

Geras psichinis tonusas atsiranda, kai atrasite jums tinkamiausią pratimų ritmą. Tai nėra sunku. Jis užsifiksuoja pasąmonėje ir lydi jus iki vakaro.

Mankštos taisyklės

Nesiekite rekordų ir nepersitempkite, antraip mankštą prisiminsite kaip nelabai malonų įvykį.

Kiekvieną pratimą atlikite taip lanksčiai ir švelniai, kad norėtųsi vėl jį kartoti.

Neskaičiuokite judesių. Baikite pratimą tada, kai prie jo pripras organizmas. Tai pajusite, kai atsiranda malonus pojūtis, dingsta sunkumo jausmas, mintys nebesikoncentruoja vien į pratimą, pradedate galvoti apie kitką.

Pratimai atliekami lanksčiai, daug kartų, vienodu ritmu. Nesistenkite pasilenkti daugiau nei pajėgiate.

Kvėpavimas – ritmingas, ramus, derinkite judesių ir kvėpavimo ritmą, nesulaikykite iškvėpimo arba įkvėpimo.

Kai imatės naujo pratimo, nesibaiminkite sąnarių maudimo, sunkumo jausmo, skausmo, – po kurio laiko jie dings, jei išlaikysite džiugią nuotaiką.

Jeigu sukaitote – nusivilkite nereikalingus drabužius. Drabužiai turi būti laisvi, kaklas – neuždengtas.

Nesimankštinkite tuoj po valgio.

Nesilaikant šių taisyklių, mankšta gali ir pakenkti.

Apytikris pratimų sąrašas

Dinaminiai pratimai

Prisilenkimai – vienas pagrindinių pratimų, nesukeliantys jokių nepageidaujamų poveikių. Atsistokite tiesiai, rankos – išilgai kūno. Įkvėpdami kelkite rankas į viršų, tuo pat metu kiek įmanoma išsilenkdami atgal. Pozos nefiksuokite – iškvėpdami orą, lenkitės į priekį, rankomis siekdami kojų pirštus. Kartokite, kol pajusite, kad apsipratote. Tada lenktis bus lengva; apytikris atsilenkimų skaičius – 20-60 kartų. Sergantiems astma patariama lenkiantis atgal iškvėpti, o lenkiantis į priekį – įkvėpti.

Posūkiai į šonus – lengvas ir naudingas pratimas. Pradinė padėtis: stovime, rankos ištiestos į šalis, kojos – pečių plotyje. Sukitės aplink vertikalią kūno ašį. Rankos horizontalioje padėtyje sukasi kartu su visu liemeniu. Galva sukama į kairę ir į dešinę kartu su liemeniu ir rankomis. Klubai nejuda; įkvepiame – sukamės į vieną pusę, iškvepiame – į kitą. Kartoti 30-100 kartų.

Lenkimasis į šonus. Pradinė padėtis: stovime, rankos nuleistos, kojos – pečių plotyje. Ranka iš šono keliama į viršų ir kartu su liemeniu leidžiama kuo žemiau; nereikia linkti į priekį ar atgal. Ranka nuleidžiama – liemuo grįžta į pradinę padėti. Judesys kartojamas į kitą pusę. Įkvėpimas – lenkiamės į vieną pusę, iškvėpimas – į kitą. Kartoti iki šimto kartų.

Šuoliukai vietoje. Pradinė padėtis: stovime, kojos kiek sulenktos, rankos – arba sulenktos, arba jas sukame pirmyn – atgal. Šokinėkime minkštai, be įtampos. Šokdami į viršų įkvėpkime, nusileisdami – iškvėpkime. Šuoliukų skaičius – nuo dvidešimt iki šimto.

Galvos sukiojimas. Pradinė padėtis – ta pati. Galvą sukiokite į dešinę ir į kairę taip, kad judesiai būtų laisvi, greiti ir ritmingi. Galima linkčioti pirmyn-atgal. Nuo dvidešimt iki šimto kartų.

Mostai kojomis. Pradinė padėtis – stovint. Dešine ranka į ką nors atsiremkite. Svorio centrą perkelkite ant dešinės kojos, mojuokite kaire koja. Į priekį – iškvėpimas, atgal – įkvėpimas; neįsitempkite. Kojų judesiai primena švytuoklę. Paskui mojuokite kita koja. Kartokite 40-100 kartų.

Statiniai pratimai

Statiniai pratimai – efektyvi priemonė, padedanti gydyti visus kūno organus ir visas organizmo sistemas. Šie pratimai pašalina dienos nuovargį geriau nei kitos priemonės. Statiniai pratimai gydo depresiją, hormoninės funkcijos sutrikimus, chroniškus infekcinius, alerginius susirgimus ir kt.

Pratimai paimti iš chatcha-jogos praktikos, kur jie vadinami asanomis. Jie atliekami ant minkšto patiesalo arba ant kietos lovos.

Poza “galva žemyn”. Ši poza – palengvintas “žvakės” variantas. Pradinė padėtis – gulėti ant nugaros, ištiesus kojas, rankos – išilgai kūno delnais į apačią. Iškvėpdami spauskite delnais grindis ir kelkite per kelius sulenktas kojas iki vertikalios padėties. Kojas ištiesę į viršų įkvėpkite ir ramiai kvėpuodami išbūkite toje padėtyje tol, kol atsiras komforto, kūno ir galvos

lengvumo pojūtis. Neįsitempkite. Kai visą kūną apims atsipalaidavimo pojūtis, sulenkite per kelius kojas ir lėtai nuleiskite ant žemės.

Šį pratimą galima atlikti ir kitaip – kiek pakėlę dubenį jį paremkite rankomis, kūno atramos taškas – pakaušis; ištiestas į viršų kojas atlenkti atgal, galvos kryptimi.

Jeigu Jums nesunku atlikti “žvakės” pozą, tai ištiestomis į viršų ar kiek sulenktomis kojas pabandykite pasiekti grindis už galvos. Kvėpavimas - paviršutiniškas, lengvas. Nesiekite kojomis toliau, jeigu pajusite įtampą arba skausmą juosmens srityje; laikykite jas tokioje padėtyje, kurioje nejaučiate diskomforto. Pratimą užbaikite “žvakės” poza. Pratimo metu kvėpuojama ramiai, be įtampos. Pratimo trukmę lemia Jūsų savijauta.

“Žuvies” poza. Atsisėskite, sulenktas kojas pabrukite po šlaunimis, nugara tiesi, pėdos – išilgai kūno. Kiek pabūkite tokioje padėtyje. Iškvėpdami, kūną parėmę rankomis iš užpakalinės pusės, lenkitės atgal, kol galva pasieks grindis. Būkite tokioje padėtyje, kol pasijusite gana komfortiškai. Jeigu šį pratimą atlikti nesunku, išlenkite nugarą, galvą atloškite link nugaros, padėdami sau rankomis. Kai pasijusite pripratę prie tokios padėties, kelius vienas po kito pasukite į išorę, padėdami rankomis; pailsėkite, gulėdami ant nugaros. Jeigu nesunku, užbaikite pratimą pakeldami liemenį į viršų, į pradinę padėtį, padėdami sau rankomis.

Susukta poza. Atsisėskite, sukryžiavę kojas. Nugara tiesi. Statykite dešinę koją ant grindų pėda, kelius sulenkite. Paimkite ją kaire ranka ir perkelkite už kairės kojos klubo, pastatę pėda. Viršutine kairės rankos dalimi prispauskite prie krūtinės dešinės kojos kelį. Galvą pasukite į kairę kiek begalėdami, dešinę ranką kuo labiau pasukite atgal, žvilgsnį nukreipkite į dešinę. Kvėpuokite laisvai. Būkite tokioje padėtyje, kol priprasite. Paskui pasukite galvą kryptimi “žvilgsnis – priešais save”, atpalaiduokite dešinę ranką ir, padėdami rankomis, kairę koją pastatykite į pradinę padėtį. Pratimą pakartokite su kita kūno puse.

Nugaros tempimo poza. Pradinė padėtis: sėdime ant grindų, kojos ištiestos, rankos delnais remiasi į grindis iš nugaros pusės. Lėtai lenkite liemenį į priekį, rankos – išilgai kojų, kelių nelenkite. Jeigu atsirado sunkumo pojūtis nugaros srityje, grįžkite į padėtį, kuri nesukelia diskomforto. Jeigu esate lankstus, rankomis pasiekite pėdas, apkabinkite jas ir prispauskite galvą prie kelių. Kai pasijusite pripratę prie šios pozos , o kvėpavimas taps ramus, grįžkite į pradinę padėtį.

Statinius pratimus geriausia atlikti vakarinės mankštos metu ir kiekvieną dieną.

Skaitytojas: Ar būtina daryti visus šiuos pratimus?

Autorius: Ne, tačiau pageidautina iš jų sudaryti kokį nors kompleksą, kuris veiktų visas kūno dalis, ir reguliariai jį atlikinėti.

Skaitytojas: O kokie pratimai geriausi?

Autorius: Statiniai pratimai (asanos) skirti gydyti ligas, o dinamiški pratimai stiprina fizinį ir protinį aktyvumą.

Skaitytojas: Kokie pratimai geriausiai tinka, paūmėjus ligoms?

Autorius: Statiniai, tik stenkitės mankštintis rytą, tuščiu skrandžiu ir nepersitempdami.

Skaitytojas: Girdėjau, kad reikalingi ir kvėpavimo pratimai?

Autorius: Taip, kvėpavimo pratimai – išskirtinė mankštos rūšis, vadinama pranajama (kvėpavimo gimnastika). “Prana” – tai gyvybinė energija, o antroji žodžio dalis “jama” reiškia “pratimą”. Tokiu būdu, pranajama yra pratimai, sustiprinantys gyvybinę energiją pratimas. Galime aptarti pagrindinius, nesunkiai įvaldomus kvėpavimo gimnastikos pratimus.

Šavasana. Atsigulkite ant grindų, kojas ištieskite, rankos – išilgai liemens. Giliai įkvėpę stipriai įtempkite viso kūno raumenis. Iškvėpkite. Neatsipalaidavę atlikite keletą pilnų įkvėpimų. Užsimerkite ir atsipalaiduokite, leidžiant plaštakoms laisvai gulėti delnais į viršų tam tikru atstumu nuo klubų, kojos – kiek praskėstos daugiau nei pečių plotis. Mintimis dėmesingai ištirkite visų kūno dalių raumenų būklę tokia tvarka: kojas – nuo pirštų galiukų iki dubens raumenų, liemenį – nuo papilvės iki kaklo, kaklo – iki kaukolės pagrindo, galvos.

Galvą tiriame taip: pakaušis – viršugalvis – šoniniai paviršiai ir ausys – skruostai – lūpos, nosis – kakta – akys. Būtina atpalaiduoti akių ir kaktos raumenis. Tokios peržiūros metu stenkitės pašalinti įtampą ten, kur ją jaučiate. Kvėpavimas – pakankamai gilus, lėtas ir ritmingas, vėliau – jums įprastas.

Šavasana užbaigiama labai švelniai ir atsargiai: iš pradžių kiek pajudiname kojų ir rankų pirštus, paskui lėtai pasitempiame visu kūnu, giliai įkvepiame ir tiktai tuomet atsimerkiame; po to reikia apsiversti ant šono, kiek pagulėti, ir tik tada neskubant keltis, atsisėsti ir, jei reikia, atsistoti. Pratimo trukmė – septynios-aštuonios minutės.

Stiprinanti pranajama

1. Atsigulkite ant grindų, pėdos suglaustos, rankos – išilgai kūno delnais į viršų, plaštakos – šalia šlaunų; tai šavasana. Lėtai įkvėpdami pakelkite ištietas rankas į viršų priešais save ir lėtai nuleiskite už galvos ant grindų. Iškvepiant lėtai grąžinkite rankas į pradinę padėtį. Šiam pratimui užteks vienos minutės.

2. Pradinė padėtis ta pati. Rankos lieka ten pat. Įkvėpdami kelkite ištiestą dešinę koją kuo aukščiau ir lėtai iškvepiant nuleiskite ją į pradinę padėtį. Tą patį atlikite kaire koja. Taip, viena po kitos keldami kojas, kvėpuokite vieną minutę.

Atlikus pratimą reikia minutę ar dvi pailsėti šavasanos pozoje.

Gydomasis efektas: šis pratimas stiprina ir vysto plaučius bei širdį, gydo senyvo amžiaus žmonėms rankų bei kojų reumatinio pobūdžio negalias. Tai profilaktinė priemonė nuo peršalimų bei kosėjimo.

Mula-bandha-mudra. Atsisėsti, sukryžiavus kojas, pilnai iškvėpti. Sulaikius kvėpavimą, įtempti raumenis šlapimo pūslės srityje (sfinkterį). Lėtai įkvepiant, įtempti apatinę priešakinės pilvo sienelės dalį, prispaudžiant ją prie nugaros. Kartu įtempti dubens vidinius raumenis. Visas judesys skirtas sutraukti vidiniams dubens srities raumenims, tarsi “išstumiant” jo turinį į viršų. Įkvėpus ištempti kaklą viršugalvio kryptimi, prispausti prie kaklo duobutės pasmakrę ir, sulaikius kvėpavimą, stengiantis neužspausti gerklės, dar stipriau įtempti visus apatinės kūno dalies raumenis. Pradėti iškvėpimą. Pakelti galvą. Lėtai iškvepiant, atpalaiduoti visą kūną.

Vaju-nabhi-mudra. Liežuvio galiuku paliečiame gomurį ties viršutinėmis dantenomis.

Valanti pranajama. Atsisėsti bet kokia meditacijos poza arba atsistoti. Atlikti lengvą mula-bandhą ir vaju-nabhi-mudrą. Lėtai įkvepiame pro nosį, oru užpildydami visus plaučius, paskui lėtai išpvepiame per burną. Taip kvėpuokime dvi-tris minutes. Stenkimės, kad iškvėpimas būtų tolygus.

Gydomasis efektas: pašalina plaučių defektus ir visus organizmo nešvarumus, netgi TBC bakterijas. Stiprina skrandį bei kepenis, pasižymi antialergišku poveikiu.

Priešinfekcinė pranajama. Atsisėsti, sukryžiavus kojas arba paprastai, ant kėdės, stuburas būtinai turi būti visiškai tiesus. Lygiai, pilnai, galingai įkvėpti per nosį, kol pajusime lengvą spaudimą plaučių srityje. Atlikti džalandhara-bandhu: tolygiai iškvėpti pro nosį; iškvėpimas turi būti kiek ilgesnis nei įkvėpimas. Sulig kitu įkvėpimu pakeliame galvą. Vėl iškvepiame. Taip kvėpuokime dvi-tris minutes.

Gydomasis efektas: gydo slogą ir kosulį. Tai puiki profilaktinė priemonė nuo gripo, plaučių uždegimo, karščiavimo ir kt.

Udijana-bandha. Pradinė padėtis: stovim, kojos praskėstos pečių plotyje. Pėdos sudaro 45 laipsnių kampą. Galima ir sėdėti, sukryžiavus kojas. Kiek palinkus į priekį uždėti rankas ant šlaunų aukščiau kelių. Iškvėpti, tada greit pasilenkti, paliečiant krūtine šlaunis, garsiai iškvėpti iš plaučių visą likusį orą ir atlikti mula-bandhą. Pakilti ir energingai iškvėpus paskutinius oro likučius, sulaikyti kvėpavimą, neatpalaiduojant mula-bandhos, įtraukti pilvą nuo gaktikaulio iki krūtinkaulio, keliant diafragmą į viršų. Pilvo vietoje turi susidaryti įduba. Idealus atvejis, kai per pilvo odą galima užčiuopti stuburo kontūrus. Priešakinės pilvo dalies raumenys turi būti visiškai atpalaiduoti, antraip ši poza nepavyks. Išimtis – pati apatinė papilvės raumenų dalis, fiksuojanti mula-bandha pozą. Taip išbūti kuo ilgiau. Paskui atsipalaiduojame ir lėtai įkvepiame. Pratimą atliekame tiek kartų, kiek reikės.

Udijana-bandha atliekama tik tuščiu skrandžiu. Maksimalus kartojimų skaičius – devyni kartai per vieną ciklą. Šią asaną galima atlikti ne dažniau kaip du kartus per dieną.

Agni-sara-pranajama. Atsisėsti, sukryžiavus kojas, pilnai iškvėpti, atlikti udijana-bandhą ir džalandhara-bandhą. Sulaikykite kvėpavimą, kol ištversite, tik nepersistenkite. Iškvėpkite. Pratimo trukmė – dvi-trys minutės.

Gydomasis efektas: šalina virškinimo sutrikimus, gerina apetitą, mažina riebalų kiekį pilvo srityje, tonizuoja lytinius organus, skatina sėklos bei seksualinės energijos pasiskirstymą.

Protą stiprinanti pranajama. Atlikti šavasaną, visiškai atsipalaiduoti. Sunerti rankų pirštus, uždėti plaštakas delnais ant pilvo bambos srityje. Giliai įkvepiame pro nosį, stengdamiesi pajusti pranos srautą, plūstantį į kūną bambos srityje. Po to taip pat giliai iškvepiame – irgi pro nosį, stengdamiesi pajusti, kaip prana iš pilvo pasklinda visu kūnu, užpildydama gyvybine energija kiekvieną jo ląstelę, kiekvieną organą, šalindama iš kūno visus nešvarumus, ligų sukėlėjus bei kitus kenksmingus faktorius. Pratimas atliekamas tris-penkias minutes.

Gydomasis efektas: praktikuojant šią pranajamą stiprėja proto funkcijos, ugdoma sąmoninga valios kontrolė.

Prana-šudhi-krija. Tai valymas prana. Atsisėsti, sukryžiavus kojas, pilnai iškvėpti pro abi šnerves, sudėti lūpas vamzdeliu - tarsi paukščio snapą, orui paliekant tik mažą tarpelį. Keliais stipriais iškvėpimais iš plaučių pašaliname visą orą, sutraukdami visus kvėpavime dalyvaujančius raumenis. Tarp iškvėpimų neįkvėpkite! Kartojama 8 – 10 kartų.

Gydomasis efektas: išvalo burnos ertmę, stiprina visus kvėpavimo takus, padeda gydyti veido nervų ir raumenų susirgimus.

Nadi-šodhana-pranajama. Tai kvėpavimas, valantis subtilaus kūno kanalus. Atsisėsti, sukryžiavus kojas. Prispausti dešinės rankos didįjį pirštą ir smilių (moterys – kairės rankos) prie delno. Mažylis ir bevardis suglausti taip, kad paviršiaus sritis, kurią sudaro jų pagalvėlės, būtų

lygi didžiojo piršto pagalvėlės paviršiui. Tai vadinamoji višnu-mudra. Didžiuoju pirštu užspausti dešinę šnervę (moterys – kairę), lengvai prispaudžiant juo nosį prie šnervės pagrindo – ten, kur blokuoti oro srovę paprasčiausia. Atlikti labai švelnią mula-bandhą ir vaju-nabhi-mudrą. Lėtai iškvėpti pro kairę (dešinę) šnervę. Oras turi tekėti labai švelniai, be jokio garso. Kvėpuokite kuo lėčiau. Taip pat lėtai įkvėpkite pro tą pačią šnervę. Atpalaiduoti dešinę (kairę) šnervę ir blokuoti oro srovę kairėje (dešinėje) šnervėje mažyliu ir bevardžiu, lengvai jais spaudžiant šnervę prie pagrindo. Iškvėpti. Įkvėpti. Blokuoti atvirą šnervę ir atpalaiduoti užblokuotąją. Iškvėpti. Įkvėpti. Įkvėpimas pro kairę šnervę, iškvėpimas – pro dešiniąją, įkvėpimas pro dešiniąją ir iškvėpimas pro kairiąją. Šie keturi procesai sudaro vieną šios pranajamos ciklą. Moterims viską reikia atlikti tiksliai taip pat, tik sukeisti šnerves. Bendra pratimo trukmė – ne mažiau kaip 12 ciklų, pageidautina – daugiau kaip 20 ciklų.

Gydomasis efektas: tai pagrindinė pranajama, valanti subtilųjį kūną.

Skaitytojas: O kas toji prana?

Autorius: Mūsų materialaus kūno ir jo audinių veiklą lemia nervų sistemos funkcijos. O nervų sistemą savo ruožtu palaiko kūno viduje cirkuliuojanti gyvybinė energija, taip vadinama prana. Neturėdami šios srities šios srities žinių ar patirties, mes dažnai praną painiojame su elektros impulsais ar bangomis, nes subtilesnės materijos mums dar neteko tyrinėti. Iš tiesų, pranos cirkuliacija mūsų organizme panaši į elektros impulsų srautus nervų audiniuose. Tačiau pranos energija daug subtilesnė nei elektros ar elektromagnetinių bangų. Būtent prana skatina nervinių audinių veiklą. Kodėl vieno žmogaus nervų sistemos veikla - normali, o kito – daug silpnesnė? Nervų sistemos galimybės priklauso nuo pranos kiekio, kurį panaudoja nervų ląstelės. O ji patenka į žmogaus organizmą įkvepiant. Kaip deguonis įkvepiant patenka į plaučius, paskui – į kraują, taip ir prana per septynis psichinius centrus (čakras) pasiekia mūsų organizmą. Įkvėpimo metu ji patenka į mūsų kūną kartu su oru.

Skaitytojas: Nejaugi prana patenka į organizmą ne vien per plaučius, bet ir per kitas kūno dalis?

Autorius: Taip, ji patenka pro viršugalvio sritį, kaktos vidurį, gerklės sritį, krūtinkaulio centrą, spindulinį rezginį, bambą ir stuburo galiuką, kitaip sakant, per čakras.

Skaitytojas: Vadinasi, būtent prana palaiko gyvybę mūsų kūne?

Autorius: Netgi po materialaus kūno mirties subtilusis kūnas tebesimaitina prana. Visas judėjimo rūšis Visatoje skatina tiktai prana, ir be jos nėra jokio judėjimo.

Skaitytojas: Netgi kompiuteriui reikia pranos?

Autorius: Taip, tik ten ji funkcionuoja truputį kitaip. Atminkite, kad ten, kur nėra sąmonės, pranos irgi nėra. Kompiuteris persmelktas mūsų sąmone, todėl jis veikia, o kažkokių automatiškai išjudinančių procesų gamtoje nėra.

Kai žmogus daro rytinę mankštą, jo organizmas užsipildo prana, kuri jam visai dienai suteikia žvalumo ir sveikatos.

Išvada: netgi mechanizmui reikia priežiūros, o ką jau kalbėti apie tokią sudėtingą sistemą, kaip mūsų kūnas, kuriame mes gyvename. Jeigu žmogus siekia laimės, jis kiekvieną rytą turi atiderinti savo kūną pagal jam reikalingą gyvenimo ritmą.Tam skirti dinaminiai pratimai, duodantys energijos mūsų veiklai, statiniai pratimai, duodantys sveikatos ir žvalumo, bei kvėpavimo pratimai, stiprinantys psichiką ir duodantys fizinės ir psichinės energijos.

Tolesnė dienotvarkė

Jeigu jūs daugiau ar mažiau laisvai disponuojate savo laiku, tai būkite malonus ir ryte užsiimkite protine veikla. Tai pats geriausias laikas pažinimui ir problemų sprendimui. Įvairias protinės veiklos sritis atitinka ir tam tikras, joms palankiausias laikas.

Nuo trečios iki šeštos valandos reikia užsiimti dvasine praktika: melstis, giedoti šventas giesmes, medituoti, kartoti pozityvios saviįtaigos tekstus.

Nuo šeštos iki septintos valandos gerai dirba ilgalaikė atmintis, todėl tuo metu geriau skaityti kažkokius tekstus. Jeigu jūs galvojate, kad visai neturite atminties, pamėginkite ką nors įsiminti šiuo laiku. Gal būt, rezultatai pranoks jūsų lūkesčius.

Nuo septintos iki aštuntos valandos ilgalaikė atmintis dirba jau ne taip gerai.

Nuo aštuntos iki devintos valandos dirba loginis mąstymas todėl tuo metu tinka užsiimti dalykais, kuriems būtina ir atmintis, ir analizė.

Nuo devintos iki dešimtos valandos geriausia nagrinėti informacinius – statistinius duomenis.

Nuo dešimtos iki vienuoliktos valandos patartina skaityti ne taip svarbią literatūrą, kuri nereikalauja didelės dėmesio koncentracijos.

Nuo vienuoliktos iki dvyliktos valandos intelektualios veiklos efektyvumas gana žemas, taigi galima pasiskaityti grožinę literatūrą.

Dirbant protinį darbą, kas 40 – 50 minučių reikia daryti dviejų-trijų minučių pertraukėles arba tiesiog atsipalaidavus pasėdėti užmerktomis akimis. Kartais tam praverčia kvėpavimo pratimai, kartai – galvos sukiojimas, kartais – grynas oras arba tiesiog trumpas penkių minučių miegas, užsikniaubus ant stalo. Taip pailsėjęs, protas dirbs gana produktyviai. Tas, kuris teisingai pasirenka mokymosi laiką, pasiekia gerų rezultatų.

Jeigu jums reikia atlikti didelį fizinių pratimų kompleksą, tinkamiausias metas – nuo devintos iki vienuoliktos valandos. Tokiu atveju pusryčiaujama ne vėliau kaip 7 valandą ryto.

Skaitytojas: O ką, vakare jau visai nebegalima užsiimti protine veikla?

Autorius: Galima, tačiau nepersistengiant, kadangi intensyvi proto įtampa vakarais sutrikdo miegą ir skatina chroniškų ligų vystymąsi. Tai gali būti smegenų kraujotakos sutrikimas, pneumonija, psichinės ir fizinės savijautos pablogėjimas, aritmija, tulžies takų disfunkcija, enterokolitas ir kt.

Skaitytojas: O jeigu prireiks skubiai kažką išsiaiškinti?

Autorius: Jeigu nesuspėjote išsiaiškinti iki pusės devynių, tai geriau tą reikalą atidėti rytdienai.

Skaitytojas: O jeigu laikas nelaukia ir reikia aiškintis būtent vakare?

Autorius: Aiškinkitės, dėl Dievo meilės, tačiau teks plušėti vakarais, ir kitą dieną jūs greičiausiai būsite nelabai darbingas. O jeigu dar pažeisite ir miego režimą, vėliau atsigulsite, tai kitą dieną būsite praradęs maždaug 50 procentų jums įprasto darbingumo, net jeigu laikysitės dienos režimo kitu metu. Be to, padidėja stresinių situacijų atsiradimo galimybė. Todėl sudėtingų problemų sprendimą geriausia atidėti rytui – juk ne be reikalo sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Vis dėlto rytmečio nepašvęskite savo verslo problemų sprendimui. Tokio pobūdžio

veikla patartina užsiimti dieną. Rytas skirtas maldai, mokymuisi ir laimingo gyvenimo dėsnių pažinimui.

Skaitytojas: Vadinasi, rytinis laikas yra pats tinkamiausias protinei veiklai ir dvasinei praktikai?

Autorius: Taip, ir kai žmogus šitai suvokia, jo gyvenimas labai pasikeičia.

Išvada: rytą reikia paskirti dvasinei praktikai ir laimingo gyvenimo dėsnių pažinimui. Jeigu būtina spręsti klausimus, kuriems reikalinga didelė dėmesio koncentracija, geriausia tai daryti nuo devintos iki vienuoliktos valandos ryto, bet tik išimtiniais atvejais. Toks gyvenimo būdas padės daug lengviau pasiekti savo tikslus.

Dieninė veikla

Nuo dvyliktos iki aštuonioliktos valandos žmogaus sąmonė nukreipta į veiklą – tiek fizinę, tiek psichinę. Todėl tuo metu palankiausia – aktyviai dirbti. Po darbo patartina iš karto nusiprausti malonios temperatūros vandeniu, o paskui, jei reikia, ir pavalgyti. Tik tada galima užsiimti kitais reikalais.

Skaitytojas: O jeigu man tenka dirbti rytais, vadinasi, liksiu visiškas nemokša?

Autorius: Neverkit, informacijos priėmimo galimybė išliks, tačiau ji bus ne tokia didelė kaip tų, kurie rytą skiria mokslui, o ne darbui.

Skaitytojas: Tad kur tie laimingojo gyvenimo dėsniai? Iš pradžių dirbi kaip juodas jautis, o paskui dar nelieka nė menkiausio šanso pasimokyti?

Autorius: Kažkas čia aiškiai kaltas. Gal jūsų likimas arba valstybė?

Skaitytojas: Likimas, žinoma, niekuo dėtas, matyt, mūsų valdžios vyrams nei kiek nerūpi laimingo gyvenimo dėsniai.

Autorius: Manote, kad visi mūsų šalies gyventojai darbuojasi rytais, o mokinasi dieną?

Skaitytojas: Ne visi, bet daugelis.

Autorius: Tai kas tada gyvena teisingai?

Skaitytojas: Kažkas, žinoma, gyvena, bet tokių – mažuma.

Autorius: Vadinasi, jie nusistatę prieš valdžią?

Skaitytojas: Ne, jiems tiesiog pasisekė, todėl jie pradeda dirbti vėliau nei kiti.

Autorius: Ir vėl jūs propaguojate chaoso filosofiją: “pasisekė”, “atsitiktinumas”, “išimtis”. Šiaip sau niekas niekada neatsitinka. Jeigu yra teisingai gyvenančių žmonių, valstybė čia niekuo dėta. Ji paprasčiausiai sukuria visiems tokias gyvenimo sąlygas, kurių mes norėjome ankstesniuose gyvenimuose arba kurių nusipelnėme. Taigi dėl jūsų dienotvarkės problemų kaltas tiktai jūs pats. Jeigu tai suprasite ir pripažinsite savo kaltę, vykdomasis laiko aspektas jūsų nebebaus.

Skaitytojas: Aš pripažįstu savo kaltę. Kada aš turėsiu galimybę dvasine praktika užsiimti rytais?

Autorius: Štai šitas jūsų noras turi įveikti norą rytais miegoti, o vakarais žiūrėti niekingus serialus. Tik praradus potraukį panašiems dalykams, pasikeis troškimų objektai, ir nuo tada likimas taps jums palankus. Pamažu ir nepastebimai atsiras naujos galimybės siekti gyvenimo laimės. O kol kas neverta keikti savo likimą, jis paprasčiausiai pildo ankstesnius jūsų norus. Verčiau rimtai pamąstyti apie šio pasaulio teisingumą, nei nesėkmingai jame ieškoti neteisybės.

Skaitytojas: Tačiau mano darbovietės grafiko nepakeisi, tad kaip likimas man padės?

Autorius: Kai buvote nevedęs, argi galvojote: ”Jeigu aš dabar žmonos neturiu, tai jau, tikriausiai, jos ir nesusirasiu?”

Skaitytojas: Na jau, anksčiau ar vėliau visi susituokia. “Kas ieško, tas atranda”.

Autorius: Teisingai. Jūs matėte, kaip susituokia kiti, todėl neabejojote, jog ir jūs kada nors būsite vedęs.

Skaitytojas: Bet aš matau ir tai, kad žmonės dirba ten pat, kur dirbo ir anksčiau.

Autorius: Ar jie tikrai dėjo visas pastangas pakeisti savo gyvenimą?

Skaitytojas: Supratau. Taigi, norėdamas patikėti, kad mano likimas tikrai pagerės, turiu daugiau sužinoti apie tuos žmones, kurie tikrai siekia laimės.

Autorius: Būtent. Jau kalbėjome, kad teisingi tarpusavio santykiai – tai didžiausias turtas, galintis nukreipti mūsų likimą laimės link. Vos tik teisingas bendravimas jums padės įgyti tikėjimą laime, jums neliks jokių abejonių, ar laimė apskritai yra. Jūs greitai pakeisite savo gyvenimą. Teisinga laimės samprata ir teisingi norai pamažu priartins laimę.

Išvada: diena yra skirta tam, kad atliktume pareigas visuomenei. Tas, kuris vykdo šį nurodymą, rytmečius gali paskirti dvasinei praktikai ir savišvietai. Žmogus būtinai taps laimingas, jeigu ryžtingai laikysis tokio gyvenimo ritmo, kurį diktuoja nenumaldomas laikas.

Vakarinė veikla

Po šešių valandų vakaro viskas turi vykti Mėnulio užduotu ritmu, taigi, ramybės bei rimties būklėje. Palanku skaityti tokią literatūrą, kuri sužadina atitinkamus jausmus. Galima tvarkytis namie ar bendrauti su artimaisiais, tačiau nuotaika turi būti rami.

Skaitytojas: Kas atsitinka, nesilaikant šios taisyklės?

Autorius: Didėja psichinis pervargimas, kuris išsekins organizmą. Saulė leidžiasi, Mėnulis suaktyvėja, ir protas turi nurimti. Per dieną sukaupta informacija išsaugoma tik tada, jei vakare protas būna ramus. Jeigu žmogus nenori vakaro ramybės ir visaip stengiasi stimuliuoti savo proto veiklą, protas pamažu pervargsta. Pirmasis požymis, rodantis, kad žmogus nebepailsi ir paniręs į aistrą – jis negali normaliai užmigti.

Skaitytojas: Kuo tai pasireiškia?

Autorius: Paprastai tokiam žmogui prieš miegą norisi pažiūrėti kokį nors įspūdingą telefilmą. O kai pagaliau užmiega, sapnuoja “kosminius sapnus” arba “gaudynes, gaudynes, baisiąsias gaudynes”.

Kitas tokių žmonių požymis – tai įgeidis vakare gerti kavą arba sočiai užvalgyti.

Skaitytojas: Tai gal vakare apskritai nereikia nieko veikti?

Autorius: Po šešių valandų vakaro kurį laiką galima ir padirbėti, tačiau darbas – fizinis ar psichinis – neturi būti įtemptas. Tuo laiku nerekomenduojama ir aktyviai mankštintis. Tačiau pratimai, kurie šalina psichinį nuovargį (jeigu atliksime juos iš lėto), gali ir atstatyti jėgas.

Skaitytojas: Kokius konkrečius pratimus pasiūlytumėte vakarui?

Autorius: Pavyzdžiui, mūsų aptartus kvėpavimo pratimus arba šį bei tą iš ci-gun gimnastikos. Jeigu tai pernelyg sudėtinga, tinka ir bet kokie dinaminiai pratimai, svarbiausia – judesiai turi būti ramūs ir lėti.

Išvada: laikantis visų vakarinių darbo ir poilsio taisyklių, užkertamas kelias ligoms, susijusioms su pervargimu ir miego sutrikimais, o organizmas ir psichika įvedami į palaimingą bei ramų ritmą.

Mitybos rekomendacijos

Geriausias pusryčių laikas – nuo šešių iki aštuonių valandų ryto. Kylanti saulė pagausina gyvybinės energijos kiekį organizme. Kitaip tariant, tuo metu organizme padidėja tuščiavidurių virškinimo organų – stemplės, skrandžio, žarnyno – aktyvumas. Tai juntama kaip “traukimas” pilvo srityje.

Skaitytojas: Taip, aš išalkstu būtent tokiu metu, todėl maždaug septintą valandą ryto sočiai papusryčiauju. Juk sakoma: “Pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui.”

Autorius: O iš tiesų tas “tempimas” neturi nieko bendra su alkio jausmu. Tai tik požymis, kad organizme suaktyvėjo pranos (gyvybinės energijos) veikla. Prana, keliaudama tuščiaviduriais organais, tokiais kaip žarnynas, suaktyvina jų raumenis. Tada pilve ir prasideda visokie traukuliai.

Skaitytojas: Vadinasi, tai joks alkis, ir rytais verčiau nevalgyti?

Autorius: Taip, tai ne alkis. Tačiau daugeliu atvejų, rytą nepavalgius, pasireikš fizinis ir psichinis diskomfortas. Todėl jei norite žūt būt papusryčiauti, valgykite nuo šešių iki aštonių valandų ryto. Tuo metu, saulei perkertant horizonto liniją, ir suaktyvėja gyvybinės energijos judėjimas organizme. Norint tinkamai maitintis rytą, reikia žinoti, kad Saulė dar kaip reikiant nepakilo, todėl pusryčius turi sudaryti tik tam tikri produktai, tokie, kuriuos galima suvirškinti, veikiant dar silpnai Saulei ir jau susilpnėjusiam Mėnuliui.

Kadangi virškinimas rytais silpnas, neverta pusryčiauti pernelyg sočiai, tai tik sukels ligas ir silpnumą. Be to, pažymėtina, kad ugnies energija organizme rytą būna stipriausia nuo aštuntos iki devintos valandos, todėl tuo metu maistas jau turi būti pilve, tada jis bus virškinamas pačiu laiku.

Skaitytojas: Koks maistas ryte tinkamiausias?

Autorius: Rytas – dorybingiausas (optimizmo ir laimės) paros laikas, todėl ir virškinimas turi vykti sklandžiai. Yra produktų, pasižyminčių dorybingu, optimistiniu charakteriu. Tai beveik visi vaisiai, pieno produktai, uogos, riešutai, saldūs prieskoniai, uogienė ir cukrus. Šie produktai padeda organizmui persiimti rytmetine optimizmo bei laimės nuotaika. Saldumas irgi teikia džiaugsmo bei laimės energiją.

Skaitytojas: Tai visą dieną ir valgykim tik saldumynus!

Autorius: Taip, beveik į visus dienos patiekalus reikia įdėti truputį cukraus. Tai suteiks jiems dorybės energijos ir pagerins nuotaiką. Bet jeigu saldumynus vartosime po devintos valandos ryto ir vėliau, turėsime rimtų problemų su sveikata, kadangi organizmas tokiu atveju atsipalaiduoja ir praranda dalį darbingumo. Jeigu laimės ir taip pakanka, ar verta dirbti? Taigi, mėgaudamiesi saldumynais dieną, mes ruošiame dirvą ligoms.

Skaitytojas: Tačiau organizmą galima priversti dirbti.

Autorius: Tai sveikatos tikrai nepridės. Jeigu aptingusį organizmą papildomai stimuliuosime, gali atsirasti pervargimas.

Skaitytojas: Vadinasi, saldumynų rytais galima prisikirsti kiek tik lenda…

Autorius: Matau, kad esate tikras smaližius. Puiku, tai rodo, kad jūsų protas pasąmonėje linkęs į dorybę. Vis dėlto rytais maistą derėtų pasisaldinti tik tiek, kiek esate įpratęs, ne daugiau. Antraip organizme neišvengiamai išsivystys medžiagų apykaitos sutrikimas. Rytą maistą galite pagardinti medumi ( žiedų, viržių, grikių, tačiau ne liepų).

Išvardinsime pagrindinius teisingo rytmetinio maitinimosi privalumus.

Psichinė energija kyla į viršų, ir tai stiprina atmintį, protą ir intelektą.

Vos pavalgius atsiranda džiaugsmo pojūtis.

Padidėja psichinis ir fizinis aktyvumas pirmoje dienos pusėje.

Jeigu sergate chroniškomis ligomis, jūsų imunitetas, fizinis bei psichinis aktyvumas yra gana silpni, taigi teisinga mityba rytą sugrąžins jums sveikatą.

Kai valgomas maistas, atitinkantis rytinę saulės padėtį ir laiką, jis lengvai suvirškinamas ir neišeikvoja dienos veiklai būtinų jėgų.

Teisinga rytinė mityba nereikalauja jėgų atstatymo po valgio, todėl atsiranda daugiau laiko veiklai.

Ji gydo depresiją ir sunkius imuninės veiklos sutrikimus.

Ji taupo laiką, nes maistas paruošiamas greitai.

Ir dar teisinga rytinė mityba keičia charakterį, priduodama žmogui optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo.

Skaitytojas: Atvirai pasakius, taip ir nesupratau, kaip ir iš ko pasidaryti tuos stebuklingus pusryčius.

Autorius: Skirtingais metų laikais reikia vartoti skirtingus produktus. Tačiau apskritai pusryčiams geriausiai tinka rūgštaus pieno produktai, sviestas, medus, cukrus, uogienė, džiovinti vaisiai, vaisiai, uogos, riešutai ir grikių kruopos.

Skaitytojas: O kodėl būtent grikių kruopos?

Autorius: Todėl, kad grikiai nepriklauso grūdinėms kultūroms, kurios geriausiai virškinamos tiktai per pietus.

Skaitytojas: Papasakokite smulkiau, kaip pusryčiauti įvairiais metų laikais.

Autorius: Apie tai verta pakalbėti. Labai svarbu žinoti, ką valgyti pusryčiams, kadangi virškinimo funkcija tuo metu dar nestipri, o papildomos energijos jau reikia. Neteisingas rytmetinis racionas mažina žmogaus aktyvumą ir dėmesio koncentraciją.

Pavyzdinis rytmetinės mitybos racionas įvairiais metų laikais

Pusryčių sudėtyje turi būti džiovintų vaisių: abrikosų, juodųjų slyvų, kriaušių, obuolių, razinų, figų, datulių. Jeigu jūsų virškinimo ugnis stipri ir papusryčiavę nejaučiate:

sunkumo pilvo srityje;

pilvo pūtimo;

silpnumo;

pasibjaurėjimo maistu;

vidurių sutrikimo,

tai galite valgyti ir šviežius vaisius.

Be to, pusryčiams rekomenduojama valgyti ir graikinius riešutus, migdolus, kartais – stambiavaisio lazdyno riešutus, dar rečiau – arachisinius riešutus. Geriausi prieskoniai – žaliasis kardamonas, cinamonas, pankolis, anyžius, mėta, melisa, kmynai, badjanas, šafranas. Maistą galima pagardinti ir vaistinio saldymedžio šaknimi, auksine šaknimi, džiovintomis raugerškio uogomis, avietėmis, žemuogėmis ir kitomis saldžiomis džiovintomis uogomis. Tinka šie pieno produktai: sviestas, sūris, varškė, grietinė, kaitintas pienas (“riaženka”), kondensuotas pienas, pieniški saldumynai. Šiuos produktus galima sumaišyti ir pagardinti medumi, uogiene ar cukrumi.

Skaitytojas: Girdėjau, kad sumaišius rūgštaus pieno produktus su vaisiais galima pakenkti virškinimui.

Autorius: Taip ir bus, jeigu tokį mišinį valgysite dieną. Tačiau jeigu jį valgysite nuo šeštos iki aštuontos valandą ryto, viskas bus gerai. Žinoma, jeigu žiemą sumaišysite kefyrą su džiovintais vaisiais, tai netgi esant geram virškinimui, vos pavalgius gali tekti bėgti į tualetą. Tačiau jeigu taip valgysite vasarą, nieko panašaus nenutiks, priešingai, šis maistas bus puikiausiai suvirškintas. Taigi, norint teisingai derinti produktus, svarbu atsižvelgti į laiko faktorių.

Skaitytojas: Žadėjote papasakoti, ką valgyti rytą skirtingais metų laikais.

Autorius: Taip, pradėkime.

VASARA

Kadangi vasarą daug saulės šviesos, pusryčiams rekomenduojama valgyti vaisius bei šviežias uogas. Iš pieno produktų tinkamiausi kefyras ir “riaženka”. Galima vartoti medų, cukrų. Iš prieskonių tinkamiausi – cinamonas, pankolis, žaliasis kardamonas, anyžius, mėta, kmynai.

RUDUO

Šiuo metu suaktyvėja prana, todėl reikia mažinti šviežių vaisių, uogų bei kefyro vartojimą. Racione turi padaugėti sūrio, sviesto, grietinės ir kondensuoto pieno, kuriems būdingas šildantis poveikis. Tinka ir pasaldinta grikių košė.

ŽIEMA

Geriausia naudoti tik produktus, turinčius šildantį poveikį. Tai vėlgi grietinė, sviestas, sūris, kondensuotas pienas. Esant labai šaltam orui, reikėtų pamažinti sausų vaisių ir uogų vartojimą ir daugiau valgyti riešutų. Nevartoti anyžiaus ir mėtos, nes jie turi šaldantį poveikį. Kaip ir rudenį, pasigaminkite pasaldintų ryžių.

PAVASARIS

Toliau naudojame šildančius produktus, bet orams šylant, palaipsniui didiname šviežių vaisių ir uogų vartojimą. Iš pieno produktų šiuo laiku geriausiai tinka “riaženka”, grietinė, sūris, sviestas, kondensuotas pienas. Prieskonius vartojame tiek žieminius, tiek vasarinius: cinamoną, pankolį, žalią kardamoną, anyžių, mėtas, kmynus.

Jeigu jūs dėl kokių nors priežasčių valgote iki šeštos valandos ryto, tai tokių pusryčių racionas visais metų laikais vienodas: pasaldintas pienas, kondensuotas pienas, graikiški riešutai, migdolai, kešju riešutai, sviestas, razinos, finikai, kartais džiovintos slyvos ar abrikosai (priklausomai nuo skonio ir kūno konstitucijos).

Skaitytojas: Tokiais receptais jūs prieštaraujate mokslui. Šiuolaikiniais medicininiais tyrimais nustatyta, kad šviežią pieną suaugę žmonės blogai virškina, dar daugiau, jis yra daugelio ligų ir organizmo intoksikacijų priežastis.

Autorius: Aš sutinku su visomis mokslinių tyrimų išvadomis, bet sakykite, kokiu paros metu mokslininkai girdė žmones pienu, atlikdami tuos tyrimus?

Skaitytojas: Argi tai turi kokią nors reikšmę? Jeigu pienas nevirškinamas, tai jis nevirškinamas bet kuriuo paros metu.

Autorius: Ir vistik Ajurveda tvirtina, kad laikas, kai geriamas pienas, yra lemiamas, pagrindinis faktorius. Šviežias pienas turi didžiulę gydomąją galią. Bet kadangi gydytojai nežino, kuriuo laiku geriausia pieną gerti, jie laiko jį kenksmingu sveikatai. O Ajurveda pienui teikia pirmaeilę

reikšmę gydant daugelį susirgimų. Pieną vartoti galima tik nuo šeštos valandos vakaro iki šeštos valandos ryto, nes jo virškinimas labai susijęs su Mėnulio ugnies energija.

Skaitytojas: O ką, Mėnulis turi ugnies energijos?

Autorius: Taip, tik ji skiriasi nuo Saulės energijos. Mėnulio ugnies energija padeda maistingų medžiagų ir mūsų organizmo audinių sintezei, o Saulė, atvirkščiai, padeda eikvoti turimą energiją.

Skaitytojas: Vadinasi, be Mėnulio Saulei nebūtų kas veikti?

Autorius: Taip.

Skaitytojas: O kas dar, be Mėnulio, sustiprina minėtą sintezę?

Autorius: Tie maisto produktai, kurie savyje turi Mėnulio energijos, taip pat padeda pailsėti ir atsistatyti mūsų organizmui. Bet tinkamiausias šiam reikalui yra tik vienas produktas – karvės pienas. Jis kupinas dorybingos Mėnulio energijos, todėl žmogui, kuris prieš guldamas geria karvės pieną, miegas gilesnis, greičiau atsistato jėgos ir audiniai, geriau pailsi protas. Ir, svarbiausia, protas tampa ramesnis bei sustiprėja potencialios intelektualinės galios.

Skaitytojas: O gal dar kokie nors maisto produktai sustiprina intelektą?

Autorius: Praktiškai joks produktas neturi tokio stipraus poveikio intelektui, kaip karvės pienas.

Skaitytojas: Betgi jis labai lėtai įsisavinamas.

Autorius: Taip, bet ši savybė suteikia karvės pienui pranašumą prieš kitus produktus. Pasirodo, kai skrandyje visą naktį yra pieno, jis veikia kaip Mėnulio energijos katalizatorius ir kartu prailgina pozityvų šviesulio poveikį mūsų organizmui.

Skaitytojas: Man ši informacija – tiesiog revoliucinga. O kaip pieną paruošti ir kaip jį gerti?

Autorius: Pirmiausia jį reikia išvirinti – tiesiog apsidraudžiant nuo galimos infekcijos. Pienas geriamas karštas, būtinai jį truputį pasaldinus ir įdėjus žalio kardamono ar pankolio – pagal skonį. Jeigu pienas geriamas iki šeštos valandos ryto, jį galima pasaldinti cukrum arba medumi, išskyrus liepų medų.

Iki saulės patekėjimo negalima valgyti maisto, kuriame yra bent truputis aistros savybės. Pienas yra visiškoje dorybėje, taigi, geriant jį iki šeštos valandos ryto, gaunama visa jo gydomoji energija.

Skaitytojas: Kokiais atvejais pieną geriau gerti ryte ir kokiais – vakare?

Autorius: Jeigu jums trūksta optimizmo, pieną gerkite ryte. Jeigu po darbo dienos jaučiate didelę įtampą ir negalite atsipalaiduoti net gulantis – gerkite vakare.

Skaitytojas: O jeigu ir optimizmo nėra, ir nervinė įtampa didelė?

Autorius: Gerkite pieną ir vakare, ir ryte.

Skaitytojas: O aš taip pat mėgstu pieną.

Autorius: Tai irgi gerkite – ryte ir vakare. Karvės pienas turi didelį gydomąjį poveikį žmogaus protui ir intelektui. Todėl visi, kurie nori būti išmintingi, turi gerti šią Dievo dovaną. Bet norint

būti sveiku, pieną, kaip, beje, ir visus produktus iš jo, reikia gerti nurodytu laiku. Pavyzdžiui, jeigu žmogus gers kefyrą tarp šešių valandų vakaro ir šešių ryto – jis sirgs. Ir čia nieko nepadarysi, tokie dėsniai.

Skaitytojas: Šis punktas irgi neatitinka šiuolaikinio mokslo apologetų tvirtinimo, kad vakare labai, tiesiog nepaprastai sveika gerti kefyrą.

Autorius: Jūs mane vis apkaltinat antimokslinėmis kalbomis. Bet aš kol kas nepastebėjau, kad būtų koks nors didesnis antagonizmas tarp vedinio ir šiuolaikinio mokslo požiūrio į sveikatą. Pavyzdžiui, kefyras gali būti naudingas ir vakarais, nes būtent šiuo paros metu jis padeda organizmui apsivalyti. Bet gerti jį vakarais nuolatos – neverta, bus problemos.

Maisto virškinimas susijęs su laiku ir Saulės judėjimu. Šie du faktoriai dienos bėgyje skirtingai veikia mūsų organizmą. Jeigu žmogus rytais valgo maistą su dorybės savybėmis, sakykim, pieniškus saldumynus, tai jis gauną tam tikrą laimės užtaisą. O jeigu dorybės maistą jis valgo dieną, susilpnėja jo darbingumas. Tie patys saldumynai vakaro metu sutrikdo medžiagų apykaitą, sustiprina tonusą, trukdantį miegoti, ir sudaro prielaidas chroniškoms ligoms. Kas liečia tą patį kefyrą, tai jis skirtas vartoti dienos metu, o vakare jis sužadina organizmą ir padeda pašalinti nereikalingas medžiagas. Kefyrą galima vartoti vakare, bet tik kaip gydomąją priemonę ir trumpam laikui. Bet nuolatos jį vartoti kaip nepakeičiamą vakarinį gėrimą yra pavojinga.

Skaitytojas: Rytinėje mityboje tiek visokių subtilumų, bet per pietus gal viskas paprasčiau?

Autorius: Pirmiausia sulaukime tų pietų, o tada žiūrėsime. Dabar gi –

Išvada: teisinga rytinė mityba – tai teigiama energija visai dienai, tai optimizmas, žvalumas ir gyvenimo džiaugsmas. Nuo jos priklauso mūsų laimės pojūčio stiprumas.

Maistas dienos metu

Pietauti reikia nuo dešimtos iki keturioliktos valandos. Dvyliktą valandą saulė yra zenite, todėl visas organizmas orientuotas į maisto virškinimą. Vidurdienį pavalgius, pirmą valandą maistas pradedamas aktyviai virškinti. Būtent tuo laiku mumyse stipriausiai pasireiškia ugninė energija.

Pietums gerai tinka daržovės, pakaitintos su sviestu, pieno produktų valgiai, pavyzdžiui, pieniškos košės ir sriubos iš grūdinių kultūrų. Šiuo metu tinka visi grūdiniai ir ankštiniai produktai, jie suaktyvina protinę veiklą ir jusles. Bet venkite juos valgyti iki dešimtos valandos ryto ir po tryliktos valandos, nes rezultatas bus atvirkštinis.

Skaitytojas: O, aš taip ir galvojau! Dabar, kai aš taip mėgstu pavakarieniauti su duona, jūs, aišku, man įrodysite, kad šitaip daryti negalima!

Autorius: Kai jūs taip puikiai pavakarieniaujat, tai po kokių keturiasdešimt minučių tikriausiai neturite jėgų net pakilti nuo sofos?

Skaitytojas: Na, taip, paprastai po darbo aš būnu labai pavargęs. O gal jūs norite pasakyti, kad tas nuovargis atsiranda todėl, kad aš vakarais pasilepinu duona?

Autorius: Ir ne tik nuovargis. Greitai pas jus dėl tokio valgymo inkstuose gali atsirasti akmenukų.

Skaitytojas: Jūs tiesiog Šerlokas Holmsas! Pas mane dešiniame inkste neseniai aptiko smėlio. Nejaugi tai nuo vakarinės duonos?

Autorius: Ne nuo duonos, o dėl to, kad ne laiku ją valgote. Antroje dienos pusėje valgant grūdinius produktus, visiškai prarandama dėmesio koncentracija, sumažėja valios stiprybė. Belieka bukai spoksoti į televizorių.

Skaitytojas: Paaiškinkite, kodėl taip darosi?

Autorius: Reikalas tame, kad virškinimo ugnis tiesiog proporcinga saulės pakilimo aukščiui. Kai ji pakilusi aukštai virš horizonto, virškinimo ugnis pakankamai stipri ir organizmas nesunkiai įsisavina grūdinį ir ankštinį maistą. Kitu metu ugninė energija prigesus ir jos jau nepakanka tokio maisto virškinimui. Tada virškinimo traktas negailestingai apvagia protą, kadangi pastarasis taip pat naudojasi saulės energija. Pasekmėje sutrinka mąstymo procesai ir mes po truputį bunkam. Be to, nesavalaikis grūdinio ir ankštinio maisto vartojimas blogai atsiliepia ne tik darbingumui, bet ir sveikatai.

Skaitytojas: Bet aš visą dieną dirbu ir namo grįžtu tik vakare. Tai ką, dabar man visai atsisakyti duonos?

Autorius: O pas jus darbe yra pietų pertrauka?

Skaitytojas: Yra, bet aš nesimaitinu įmonės valgykloje, nes ten prastai gamina. Aš kaip reikiant papusryčiauju, o paskui jau valgau tik po darbo – irgi atsakančiai.

Autorius: Sotūs pusryčiai ir nemažiau soti vakarienė sveikatos jums nepridės. Pusryčiaukite pagal mano pateiktas rekomendacijas, o pietus pasiimkite iš namų – pirmą ir antrą patiekalus termose, visa kita gali būti šalti.

Skaitytojas: Darbe į mane žiūrės kaip į kosmonautą.

Autorius: Turite pasirinkti – arba teisinga mityba ir normali sveikata, arba valgykite vakarais, o paskui ligoninėje į jus žiūrės kaip į socialistinio darbo didvyrį.

Skaitytojas: Nejaugi taip svarbu laiku valgyti grūdinį maistą, kad galėtum aukoti ir savo reputaciją, ir nusistovėjusius įpročius?

Autorius: Pagalvokite, kokia bus jūsų reputacija, kai nuo tokios mitybos jūs vis dažniau eisite ne į darbą, o į ligoninę. Galų gale jūsų organizmas taip susidėvės, kad net negalėsite palaikyti tos savo šeimyninės tradicijos – sočiai prisivalgyti vakarais.

Skaitytojas: Aš taip maitinuosi jau daugelį metų, ir vakarais jaučiu tik nuovargį. Bet štai rytais paskutiniu metu jaučiuosi nesveikas ir nepailsėjęs. Matyt, trūksta miego.

Autorius: Taip ir būna. Iki galo nesuvirškintas maistas visą naktį guli pilve, išskirdamas daugybę toksinų. Ryte, kai saulė suaktyvina maistingų medžiagų įsiurbimą, tie toksinai sėkmingai patenka į kraują ir pradeda savo naikinamąjį darbą. Labiausiai nuo to kenčia nervų sistema. Todėl, vos tik atsikėlus, jaučiamas silpnumas, nuovargis ir miego trūkumas.

Daugelis žmonių naiviai galvoja, jog taip yra dėl to, kad jiems tikrai trūksta miego. Todėl pabudę jie sau leidžia dar keletą valandų padrybsoti ir pasimigdyti. Pusryčiai po to, aišku, būna vėlyvi – apie devintą valandą. Atitinkamai ir pietauti norėsis ne anksčiau, kaip keturioliktą valandą.

Kaip matote, aš puikiai suprantu, iš kur pas jus atsirado įprotis vėlai ir sočiai pusryčiauti bei vėlai pietauti. Tikiuosi, ir jūs supratote, jog su tokia mityba reikia baigti, kol ji jūsų nepribaigė.

Skaitytojas: Po kiekvieno mūsų pokalbio aš bijau grįžti namo. Jūs įsivaizduojate, ką man pasakys žmona apie visas šitas filosofijas?

Autorius: Nieko nepadarysi, jūs jau nusikaltote laikui, todėl reikės kažkiek atkentėti. Bet protingas žmogus iš dviejų blogybių pasirenka mažiausią.

Skaitytojas: Kaip jūs patartumėt visa tai paaiškinti mano žmonai?

Autorius: Tam galima pasitelkti blaivų protą. Jeigu mes pažvelgsime plačiau, pamatysime, kad praktiškai visose pasaulio šalyse yra nustatytas pietų laikas, ir jis visada būna apie vidurdienį. Negi galvojate, kad tai tik sutapimas? O juk tuo paros metu mūsų organizme aktyviausiai pasireiškia ugninė energija, kurios dėka virškinimas vyksta kuo puikiausiai. Jo nereikia skatinti kokiomis nors papildomomis priemonėmis, nereikalingas ir popietinis pogulis. Laiku ir sveikai maitinantis labai padidėja darbingumas.

Skaitytojas: Ką gi, reikės ką nors sugalvoti. O dabar paaiškinkite, prašau, kas atsitinka, jeigu pusryčiaujama, pietaujama ir vakarieniaujama nelaiku ir neteisingai?

Neteisingo grūdinio ir ankštinio maisto vartojimo pasekmės

Sakykim, jūs sočiai papusryčiavote grūdiniu maistu, galvodami, kad dabar turėsite pakankamai jėgų fizinei ir protinei veiklai. Tačiau saulutė dar nepakilo į tas aukštybes, kurios reikalingos doram grūdinio maisto virškinimui. Bet apetitas jau yra, nes skrandžio ir žarnyno peristaltika tuo metu pakankamai gera. Jos dėka suvalgytas, bet dar nepilnai suvirškintas maistas energingai juda link tiesiosios žarnos. Nuo tokios avarinės virškinamojo trakto būklės žmogus darosi labai irzlus ir sudirgęs, jaučia psichinę įtampą.

Ryte dar nėra pakankamai saulės energijos geram maistinių medžiagų įsisavinimui. Todėl tuo metu suvalgytas grūdinis maistas beveik nevirškinamas ir pašalinamas iš organizmo greičiau, negu reikia. Rezultate maždaug keturioliktą-penkioliktą valandą vėl atsiranda stiprus alkis.

Šešioliktą valandą virškinimo ugnis vėl truputį sukyla, bet ji skirta jau suvirškintų pietų įsisavinimui, o ne naujai maisto dozei. Jeigu pietųs buvo vėliau, tai maistas įsisavinamas tik dalinai, ir organizmas lieka nuskriaustas. Ir nors mes sočiai papietaujame du kartus, bet maistinių medžiagų pakankamai negauname.

Skaitytojas: Susidaro įspūdis, kad toks valgymas skirtas ne mums, o unitazui.

Autorius: Jūs tiksliai pastebėjote. Iš kitos pusės, jeigu mes maitinamės teisingai, tai ir produktų išeiga būna gal dvigubai mažesnė, ir valgyti galime kiek telpa, žinoma, protingose ribose.

Skaitytojas: Patikslinkite, prašau, kokiu būdu, maitinantis deramu laiku, sumažėja maisto poreikis ir pagerėja jo įsisavinimas?

Autorius: Rytais nėra didelio apetito, todėl tereikia truputį užkąsti ir imtis savo darbų. Tokio pusryčio turi užtekti iki dvyliktos valandos, kai ateina šventas pietų metas ir kai galima kimšti, kiek telpa. Virškinimo ugnis tuo metu maksimaliausia, todėl, nepaisant suvalgyto maisto

gausumo, nėra jokio nuovargio nei sunkumo pilve. Nereikalingas ir popietinis atvirtimas ant šono.

Vidurdieny virškinimo ugnis labai stipri, o žarnyno peristaltika mažiau aktyvi, todėl suvalgytas maistas virškinimo traktu juda labai lėtai ir ilgai užsilaiko skrandyje ir žarnyne, taigi, pilnutinai suvirškinamas. Organizmas gerai pasisotina, ir dabar apetitas atsiras ne anksčiau kaip aštuonioliktą valandą. Kadangi tai bus nedidelis apetitas, jums užteks trupučio daržovių.

Nesavalaikė mityba iššaukia disharmoniją tarp virškinimo ir saulės judėjimo dangaus skliautu. Todėl didelė maisto dalis neįsisavinama, ir mes tik bereikalingai švaistom lėšas, versdami organizmą dirbti tuščia eiga. Ilgainiui mes susidarom tvirtą nuomonę, kad dienos eigoje reikia bent du kartus sočiai pavalgyti. Tokia išvada kenksminga ne tik sveikatai, bet ir protinei veiklai, nes, kaip buvo minėta, virškinimui sunaudojama proto darbui reikalinga energija.

Skaitytojas: O kas vyksta, kai grūdinį maistą valgome penkioliktą valandą ir vėliau?

Autorius: Taigi, saulė jau leidžiasi, ir virš horizonto dar bus maždaug tris valandas. Virškinimo ugnis irgi susilpnėjusi, bet dar du kartus truputį suaktyvės – maždaug šešioliktą ir aštuonioliktą valandomis. Valgant šiuo metu, organizmas labai aktyviai įsijungia į virškinimo procesą, todėl tam tikram laikui (maždaug keturiasdešimčiai minučių) padidėja ir protinės galimybės. Žmonėms tuo laiku patinka ką nors paskaityti. Tačiau tuoj po nurodyto laiko virškinimo ugnis sumažėja iki minimumo, proceso užbaigimui neužtenka energijos, ir organizmas, neturėdamas kitos alternatyvos, pasiima mūsų psichinę energiją. Žmogus žiūri į atverstą knygą ir mato špygą, tai yra, praranda bet kokią dėmesio koncentraciją.

Kai žmogus vėlai pavalgo, prireikia pusantros ar dviejų valandų, kad jis atgautų darbinę formą, bet ir ji nebūna pilnavertė. Be to, nesuvirškintas maistas dažnai užsibūna iki ryto, ir tai labai trukdo anksti atsikelti bei skatina toksinų kaupimąsi ir imuniteto mažėjimą. Maitinantis laiku, darbingumas tuoj po valgio būna pakankamai geras, o po dviejų-trijų valandų jis tampa maksimalus.

Skaitytojas: Jūs labai įtikinamai paaiškinote. O kokie teisingos mitybos dienos metu privalumai?

Autorius: Nagi, pažiūrim, kiek jų yra.

1. Vidurdieny saulė aktyviausia, todėl prana skrandyje ir žarnyne labai aprimusi. Peristaltiniai šių organų judesiai irgi sulėtėja, ir tai reiškia, kad maistas ilgai būna virškinimo trakte. Visa tai užtikrina pilnavertį maisto suvirškinimą.

2. Gerai įsisavinami visi vitaminai ir mikroelementai.

3. Žmogus greičiau ir ilgesniam laikui pasisotina.

4. Sumažėjus pranos aktyvumui, nurimsta protas, ir tai įgalina valgyti neskubant, kas irgi prisideda prie normalaus virškinimo.

5. Maitinantis tokiu laiku, alkis atsiranda tik apie aštuonioliktą valandą. Bet jis būna nedidelis, ir jam numalšinti užtenka išgerti stiklinę pieno.

Visiškai kitas vaizdas, kai ryte naudojami grūdiniai produktai. Tada, net ir du kartus gerai pavalgius, vakare vėl norisi kaip reikiant užkąsti. Ir jeigu jūs rūpinatės, kad neturėtumėt viršsvorio, turit gerai išsiaiškinti, iš kur jis atsiranda. Reikalas paprastas – riebalais virsta sočios vakarienės metu suvalgytas maistas.

6. Kadangi po pietų netraukia gulinėti, sutaupomos dvi-trys valandos.

7. Žmogus visą dieną išlaiko koncentruotą mąstymą, todėl ir savo pareigas gali atlikti žymiai geriau.

8. Organizmas išvengia kritinių situacijų, todėl gali skirti daugiau energijos kovai su ligomis.

9. Sumažėja išlaidos maistui, o jo pagaminimui reikia mažiau laiko.

Skaitytojas: Kaip žinoti, kokius produktus ir kokiu laiku reikia valgyti?

Autorius: Knygos pabaigoje rasite lentelę su reikiama informacija.

Skaitytojas: O kaip atrodo patys pietūs?

Autorius: Pietaujama tokia tvarka:

Pradžioje, jeigu yra noras, atsigeriame šilto vandens ar ko nors kito – arbatos, kompoto, pasukų.

Paskui – šviežių daržovių salotos, kurios suaktyvina skrandžio bei žarnyno peristaltiką. Tik nepadauginkite, nes priges virškinimo ugnis. Kam to reikia?

Toliau – koks nors patiekalas iš daržovių, pavyzdžiui, troškinys. Tai pagerins virškinimą. Troškinį galite užkąsti duona.

Sriubos paskirtis – dar labiau suaktyvinti virškinimo ugnį. Ji turi būti nelabai skysta ir neturėti perdaug saldaus skonio, taigi, sriuboje reikia nepadauginti morkų ir burokų.

Košės ir aštrūs uždarai valgomi kartu.

Desertui galima suvalgyti truputį saldumynų, jeigu tik leidžia jūsų virškinimas.

Valgį galima užgerti vandeniu, tik negerkite kaip kupranugaris ir neužgesinkite virškinimo ugnies per dideliu skysčio kiekiu. Jeigu jūsų virškinimas labai silpnas, geriau atsigerkite prieš valgį, ir pietų metu kaip nors apsieikite be gėrimo.

Nedidelis darbingumo sumažėjimas, po valgio praėjus dvidešimt penkioms – pekiasdešimčiai minučių, yra natūralus dalykas. Todėl tuo metu nereikia įtemptai darbuotis, geriau prasivaikščioti arba paskaityti ką nors lengvo.

Skaitytojas: Ar galima po pietų apsieiti be poilsio ir iškart pulti prie darbo?

Autorius: Jeigu pietaujate laiku, tai ypatingo poilsio po valgio ir nereikia. Bet, kaip minėjau, kurį laiką bus sumažėjęs darbingumas, ir tada nereikia labai prievartauti savo organizmą. Fizinis ir psichinis aktyvumas tuo metu turi būti sumažintas.

Skaitytojas: Kokiais požymiais pasireiškia blogas virškinimas?

Autorius: Pagrindinė blogo virškinimo priežastis – nesavalaikė ir neteisinga mityba. Tai kartu ir atsakymas, kaip susitvarkyti šią problemą. O štai požymiai, rodantys, kad pribrendo laikas imtis priemonių:

Praėjus mažiau kaip dviem valandoms po valgio, pajuntamas nenugalimas noras išsituštinti. Arba atsiranda sunkumas pilvo srityje.

Po valandos ar dviejų sumažėja darbingumas bei fizinis ir psichinis aktyvumas. Atsiranda didelis mieguistumas.

Jeigu po valgio būna pykinimas ir didelis silpnumas, vadinasi, maistas organizmui toksiškas.

Jaučiamas pasibjaurėjimas maistu ar tam tikrais produktais (tai reiškia, kad jie mums netinka).

Jeigu po valgio jaučiamas stiprus susierzinimas, tai reiškia, kad maistas neatitiko mūsų konstitucijos.

Nemalonus skonis burnoje, kažkoks negerumas pilvo srityje. Dar tai reiškia, kad maistas irgi netinka mūsų konstitucijai.

Vidurių pūtimas, sunkumas žarnyne, bendras silpnumas byloja, kad maistas virškinamas patologiškai, išskiriant toksinus.

Padidėjusi temperatūra, silpnumas, galvos svaigimas, stiprus vėmimas, aštrūs skausmai viduriuose, paniška baimė – tai požymiai, rodantys stiprų apsinuodijimą maistu. Reikia tuoj pat išplauti skrandį šiltu vandeniu (vienu ar dviem litrais), išgerti dvi-keturias tabletes aktyvuotos anglies ir iškviesti greitąją pagalbą.

Atrodo, kad mes aptarėme viską, kas susiję su pietumis, ir dabar galime reziumuoti.

Išvada: savalaikiai pietūs labai pagerina sveikatą, suteikia žvalumo, energijos ir, tuo pačiu, žymiai padidina darbingumą. Žinodami, kaip teisingai valgyti pietus, jūs tapsite laimingesnis.

Vakarienė

Vakare geriausia valgyti troškintas daržoves bei riešutus su trupučiu sviesto, druskos ir prieskonių. Vakarienei gerai tinka grikiai, nes jie nėra grūdiniai, todėl nesunkiai virškinami ir esant saulei žemai. Daržovės bei riešutai žmogui duoda ramybę, nuima psichinę įtampą ir suaktyvina hormonalinių funkcijų veiklą. Todėl daržoves galima valgyti per pietus ir vakare, iki aštuonioliktos valandos. Šiuo laiku saulė pereina per horizontą, ir tai truputį sukelia virškinimo ugnį. Bet jeigu jūs dėl kokių nors priežasčių pajutote alkį vėlyvu metu, galite užvalgyti truputį daržovių su riešutais. Taip jūs pasisotinsite ir ne taip jau baisiai pakenksite organizmui.

Vakarienei geriausiai tinka tos daržovės, kurios auga žemės paviršiuje (aguročiai, patisonai, kopūstai, agurkai). Iš prieskoninių daržovių – petražolės ir krapai. O štai pomidorai vakare visai netinka, bulvėm irgi nereikėtų piktnaudžiauti.

Vaisius, grūdinius bei raugintus pieno produktus vakare irgi nereikia naudoti, nes jie sužadina organizmą, o tai nepalanku normaliam miegui. Jeigu vakare valgomi grūdiniai ir ankštiniai maisto produktai, organizme sutrinka medžiagų apykaita, padidėja toksinų kiekis, o inkstuose bei tulžyje formuojasi akmenėliai.

Iki miego likus valandai ar dviem, būkite malonūs, išgerkite truputį karšto virinto, šiek tiek pasaldinto karvės pieno. Galite įdėti tokių prieskonių, kaip pankolis, žalias kardamonas ir kurkuma (ilgoji ciberžolė). Vakarinis pieno gėrimas nuima psichinę įtampą, todėl ir miegas būna geresnis. Karvės pienas nuramina protą ir padidina intelektualines žmogaus galimybes. Todėl

visiems, kurie nori prisidurti išminties, Vedos rekomenduoja prieš miegą išgerti truputį (50-150ml) virinto pasaldinto karvės pieno. Tikslų jums reikalingą kiekį reikia nusistatyti individualiai, pagal žemiau pateiktą metodiką.

Jeigu išgėrus pieno jūs vistiek miegate blogai, tai reiškia, kad per mažai jo išgėrėte.

Jeigu ryte gerklėje ir nosyje atsiranda skreplių, o burnoje – nemalonus gleivių skonis, jeigu ant liežuvio – daug baltų apnašų, vadinasi, pieno vakare išgėrėte per daug. O jo kartais užtenka tik vieno ar dviejų valgomų šaukštų – gydomasis pieno efektas nuo to nesumažėja.

Skaitytojas: Vadinasi, pienas vakarais geriamas kaip vaistas?

Autorius: Taip, tai vaistas protui ir intelektui. Bet tai slaptas vaistas, ir ne visi gali suprasti, kaip svarbu gerti pieną vakarais. Tik nedaugelis dorybingų žmonių tinkamai įvertina jo gydančiąją galią.

Skaitytojas: Na, čia jau vėl kažkokios intrigos. Jūs dar pasakysite, kad karvės pienas – tai progreso garantas, ir jeigu žmonės jo negers, tai visų laukia neišvengiama pragaištis.

Autorius: Juokaudamas jūs dažnai intuityviai nuspėjate svarbias tiesas.

Skaitytojas: Matau, kad turite kažką pasakyti šiuo klausimu, todėl klokite viską tiesiai šviesiai.

Autorius: Gerai, bet pirmiau –

Išvada: teisinga mityba vakare leidžia žmogaus organizmui ir psichikai visiškai atstatyti savo jėgas miego metu.

Kas geriau – pienas ar mėsa?

Žmonės, gyvenę senais gerais vediniais laikais, pastebėjo, kad pieno produktai turi ypatingą poveikį jų protui ir intelektui: jie keičia žmogaus orientaciją nuo degradacijos į progresą. Vedose pasakyta, kad kai žmonių dorybingumas ir dvasingumas pradės mažėti, vienu iš degradacijos požymių bus mokslininkų ir gydytojų pareiškimai apie karvės pieno ir jo produktų žalą. Kitas degradacijos požymis – didžiulė mėsos produktų propaganda.

Vedose pažymėta, kad dorybingiems žmonėms karvės pienas labai patinka ir, kad ir kaip keista, jų organizmas gerai jį įsisavina. Tie, kurie linkę nuodėmiauti, pieno nemėgsta, bet labai įtikėję į mėsą ir nuoširdžiai galvoja, kad be jos neįmanoma gyventi.

Skaitytojas: Reikėtų įkurti teisuolių-pieno gerbėjų sektą, kurie užsiimtų savęs pažinimu pagal naują metodą – be saiko gerdami karvės pieną.

Autorius: Na, mes mėgstame kraštutinumus. Bet aš turiu patikslinti, kad tai – mėgsta žmogus pieną ar ne – nėra nei vienintelis, nei pagrindinis kriterijus, apibūdinantis jo dorybingumą. Svarbiausi kriterijai – tai žmogaus poelgiai ir jo santykis su Dievu.

Skaitytojas: Ir koks tas santykis, jeigu žmogus dorybingas?

Autorius: Jis myli Dievą visa širdimi, o jo poelgiai nesavanaudiški ir siekiantys visų gyvų būtybių gerovės. Tokie žmonės vartoja tik dorybingą maistą, o karvės pienas yra pats dorybingiausias produktas visoje Žemėje, be to, jis kupinas doringos meilės energijos.

Skaitytojas: O argi ožkos pienas neturi tokios meilės energetikos?

Autorius: Jame irgi yra meilės energijos, bet ji nėra doringa. Vedos sako, kad pats doringiausias gyvulys – tai karvė. O ožkos sąmonei būdinga neišmanymo savybė. Todėl nors jos pienas pagal cheminę sudėtį ir turi gydomąsias savybes, bet žmogaus psichikai jis neteikia tokios naudos, kaip karvės pienas. Kitaip sakant, ožkos pienas duoda žmogui savybę mylėti neišmanyme, o karvės pienas – savybę mylėti dorybėje.

Skaitytojas: Jūs visiškai diskredituojate ožkos pieną.

Autorius: Tikrai ne, jis labai tinka organizmo išsekimo atveju, kaip vaistas, bet ne kaip nuolatinis maisto produktas. Tiems, kurie nori pažinti laimingo gyvenimo dėsnius, geriau naudoti maistą, turintį dorybingą charakterį.

Skaitytojas: Argi būna gyvuliai su dorybingu charakteriu? Juk jie nieko nesuvokia, todėl yra neišmanyme.

Autorius: Jūs teisus, bet tik dalinai. Kaip nekaltas vaikas gali pasakyti gilią tiesą, taip ir karvė savo pienu gali mums duoti tokios energijos, kuri padarys mus dorybingesniais žmonėmis. Karvė yra gyvulys ir neturi intelekto, bet užtat jos protas dorybėje. Todėl ji su nesavanaudiška meile gamina savyje pieną, o mes, jį gerdami, perimam tą meilę, ir mūsų sąmonė prisipildo taikos ir laimės.

Skaitytojas: O ar gyvuliai turi protą?

Autorius: Taip, ir gyvuliai, ir netgi augalai turi ir protą, ir charakterį. Juk protas susideda iš charakterio ir yra subtilios materialios prigimties. Jeigu gyva būtybė sąveikauja su ją supančiu pasauliu ir turi kažkokius charakterio bruožus, tai jau galima kalbėti apie jos proto pasireiškimą.

Skaitytojas: O kaip pasireiškia augalų charakteris?

Autorius: Jie gali būti agresyvūs, kai augdami išstumia kitus augalus, pavyzdžiui, piktžolės. Kiti, kaip grūdinės kultūros, auga ramiai ir taikiai. Nors dorybingi augalai ir neturi kokio nors intelekto požymių, bet juos valgydami mes perimame jų doringasias charakterio savybes. Panašiu pozityviu būdu, tik dar efektyviau, mus veikia ir karvės pienas.

Skaitytojas: Jeigu jau karvė turi tokį nuostabų charakterį, tai ar ne paprasčiau būtų ją pačią suvalgyti, kaip kad mes darome su augalais, ir tiesiogiai, o ne per pieną, gauti jos savybes?

Autorius: Tikrai, valgydami augalus, jų doringas savybes mes gauname tiesiogiai, bet jeigu taip darytume su gyvuliais, rezultatas būtų visiškai priešingas. Tai būtų nusikaltimas – taip elgtis su panašiais į mus gyvūnais, ir atpildo – karmos – dėsnis gerai mums už tai atseikėtų.

Skaitytojas: Nesuprantu – koks skirtumas? Juk mes žudom ir augalus, tai kodėl vienu atveju žudymas mums teikia gėrį, o kitu atveju turim už tai kentėti?

Autorius: Vedos sako, kad augalai – tai gyvos būtybės, kurios dar yra savo evoliucijos pradžioje. Žinoma, juos valgyti – tai taip pat prievarta, bet jeigu žmogus gyvena dorybingai, jis lengvai pašalina karmines reakcijas, susijusias su augalų galabinimu. Gyvūnai jau daugiau

pažengę evoliucijos keliu ir yra arčiau žmogaus, negu augalai, todėl, valgydami mėsą, mes luošiname savo likimą, ir to pasekmes labai sunku ištaisyti.

Skaitytojas: Ar Vedos ką nors sako apie tai, kaip apsivalyti nuo šios nuodėmės?

Autorius: Pirmiausia reikia duoti įžadą niekada nevalgyti mėsos. Laikydamasis šio įžado ir su meile kartodamas šventus Dievo vardus, žmogus palaipsniui nusimeta šią baisią, nuodėmingą naštą.

Skaitytojas: Viskas, ką jūs dabar pasakėte, man skamba nelabai įtikinamai. Aš netikiu, kad stambūs raguočiai evoliucijos kelyje yra netoli mūsų. Beždžionės, katės, šunys – gal būt, bet ne karvės. Aš norėčiau konkretesnių įrodymų, kad šie gyvūnai artimi žmogui ir kad darome didelę nuodėmę, juos žudydami.

Autorius: Pažiūrėkite į bet kuriuos gyvūnus, ir jūs pamatysite, kad jie elgiasi kaip maži vaikai. Bet žmonės, valgantys mėsą, negali tėviškomis akimis žiūrėti į tuos gyvūnus, kurių kūnais įprato misti. Jiems aš noriu atskleisti labai gilią filosofinę prasmę, kuri yra žodyje “mėsa”.

Mėsa sanskrite vadinama mamsa. Mam reiškia “man”, o sa – “panašus”. Pažodinis vertimas būtų – “panašus į mane”. Pats žodis “mėsa” visada reiškia valgį. Maitindamiesi gyvūno kūnu, mes nevartojam anatominių terminų, nesakom – “valgau koją, valgau nugarą”. Mes sakom – “valgau mėsą”. Kadangi šis žodis apibūdina tik maistą, tai žodį “mėsa” galima išversti kaip “valgyti panašius į save”. Taigi, pati žodžio prasmė rodo, kad gyvūnai evoliucijos kelyje yra artimi kaimynai žmonėms, ir tuo pačiu nedviprasmiškai duoda suprasti, kad reikia atsisakyti tokio maisto.

Skaitytojas: Jūs pasakėte, kad tai sanskrito žodis, vadinasi, jį taip galima versti indusams, o ne rusams. Rusijoje ne taip karšta, kaip Indijoje, ir čia, išskyrus mėsą, praktiškai nėra kas valgyti. Todėl šio žodžio vertimas mūsų neliečia, nes sanskrite tai galėjo būti paprasčiausias sutapimas, dėl kurio aš nesiruošiu atsisakyti mėsos.

Autorius: Ar tai sutapimas, ar ne, bet jūs turite teisę galvoti, kaip jums patinka, tačiau rusiškas žodis “miaso” verčiamas taip pat. Senovinis žodis “mia” verčiamas kaip “aš”, “so” nurodo panašumą. Taigi, rusiškas “miaso” verčiamas kaip sanskrito “mamsa” – “panašus į mane”. Jeigu norite žinoti, angliškojo “meat” (mėsa, tariamas “myt”) vertimas dar labiau pamokantis. “My” reiškia “aš”, “it” – “tai”. Vertimas labai aiškus – “tai aš”. Ar norite sužinoti dar kokios nors kalbos šio žodžio vertimą?

Skaitytojas: Dėkui, užtenka. Vėl jūs mane verčiat nusiminti.

Autorius: Tai reiškia, kad jūs – labai kilnus žmogus. Dauguma, išklausę šias didžias tiesas, atsuka joms nugarą, vaizdžiai kalbant. Jie taip myli šunis ir kates, kad laiko juos savo šeimos nariais, ir tuo pat metu ramia sąžine valgo karvių mėsą, kurios yra žymiai aukštesnėje evoliucinio vystymosi pakopoje, negu mūsų numylėtieji keturkojai augintiniai.

Skaitytojas: Negi karvė protingesnė už šunį?

Autorius: Taip. Vedose pasakyta, kad šuo sekančiame gimime negali gauti žmogaus kūno, pirma jis turi gimti karve, drambliu, arkliu ar beždžione. Iš šių pačių protingiausių gyvūnų karvė laikoma pačia kilniausia. Siela iš karvės kūno viename iš sekančių gyvenimų gauna dorybingo žmogaus kūną. Iš beždžionės siela pakliūva į neišmanėlio kūną, o iš arklio ir dramblio – į kūnus tų žmonių, kuriuos užvaldžiusi aistros savybė.

Skaitytojas: Visa tai panašu į tiesą, tik jūs gal nesuprantate, kad nuo tokių kalbų apie laimę aš darausi vis nelaimingesnis.

Autorius: Aš gi jums sakiau, kaip žmogų veikia išgirstos tiesos – pirmiausia jis puola į neviltį, ima atgailauti. Paskui jos – nori nenori – verčia jį dirbti su savo charakteriu, ir tik po to žmogus patiria laimę.

Skaitytojas: Aš atsimenu, bet nuo tų žodžių man nei kiek nelengviau.

Autorius: Svarbu, kad jūs juos girdėjote, nes garsas – tai pati galingiausia energija, įtakojanti žmogaus intelektą. Atidžiai klausydamasis teisingų žodžių, žmogus apsivalo nuo nuodėmių, nusiramina ir darosi laimingas.

Skaitytojas: O kas labiau įtakoja intelektą – karvės pienas ar garsas?

Autorius: Jų įtaka – skirtingo pobūdžio. Karvės pienas didina potencinę, neišreikštą intelekto energiją, kuri Vedose vadinama odžasu. Ji sukuria intelektualios veiklos galimybę. O garsas nurodo tos veiklos kryptį ir išlaisvina potencinę energiją. Žodis tampa kūnu, galimybė virsta veikla. Kitaip sakant, be pieno intelektas perdaug silpnas ir negali pilnutinai išnaudoti energijos, kurią skleidžia žodžiai, tariami išmintingų žmonių. O geriant pieną, bet nesiklausant išmintingų žodžių garsų, intelekto potencinės galimybės didelės, tačiau gyvenime jos bus mažai naudojamos.

Skaitytojas: Sakykim, aš turiu pakankamai stiprią valią ir galiu atsisakyti mėsos, bet ką man daryti su žmona, kaip ją priversti nevalgyti mėsos?

Autorius: Nieko nereikia versti. Žmogus, palaipsniui gaudamas reikalingas žinias, lengvai atjunksta nuo nuodėmingos veiklos, nes mūsų valios stiprybė priklauso nuo intelekto. Tik jį reikia užpildyti suvokimu, kad mėsa nepadarys žmogaus laimingu, atvirkščiai, sudarys jam tik nesibaigiančius rūpesčius ir kančias. Pirmiausia reikia pačiam taip susitvarkyti gyvenimą, kad jis būtų dorybingas ir laimingas. Po kurio laiko jus pradės gerbti artimieji – už gerą būdą. Jie kreipsis į jus patarimų, kaip būti laimingam. Jeigu nesusirgsite didybės manija ir išliksite kuklus, tai jūsų patarimai neiššauks žmonių priešiškumo, bet įkvėps juos pradėti naują gyvenimą. Tik tokiu atveju jie nustos vartoti mėsą be jokių recidyvų.

Todėl nereikia versti artimųjų elgtis taip, kaip mes norim. Kiekvienas žmogus elgiasi pagal savąjį laimės supratimą. Vienintelis būdas jiems padėti – tai nuolankiai paaiškinti, kaip pasiekiama laimė. Tačiau kol žmonės neįsisąmonins jūsų žodžių, jų gyvenime nebus jokių permainų. Prievarta varomi į laimingą gyvenimą, žmonės bėgs nuo jo kaip patrakę.

Skaitytojas: Aišku, kad mano šeimos kelias į laimingą gyvenimą bus ilgas. Bet vis vien esu jums dėkingas, nes suteikėte man tam tikrą viltį.

Išvada: žinojimas apie pieno naudą ir mėsos kenksmingumą turi tam tikrą slaptą prasmę, kurią suvokti galės tik nedaugelis. Tie laimingieji greitai pajus, kas yra ramybė ir susitaikinimas. Kai žmogus, ruošdamasis nakties poilsiui, geria karvės pieną, jis sustiprina savo intelektą ir įgyja potencialią galimybę nuodugniai pažinti laimingo gyvenimo dėsnius. Visiems, kurie pasirinko kelią į laimę, Vedos rekomenduoja vakarinį (truputį pašildytą ir pasaldintą) karvės pieną, o po to įsiklausyti į save ir pajusti, kaip jo palaimingas skonis veikia mūsų sąmonę.

Pasiruošimas miegui

Kiekvienas žmogus vakarop pajunta nuovargį, kurį sukelia mūsų klaidos, padarytos tą dieną. Tai negatyvi energija, kuri mus verčia sirgti. Ligos, susijusios su nuovargiu, vystosi nepastebimai. Kiekvieną dieną gyvenimas darosi vis blankesnis, ir mums atrodo, kad visada buvo taip, kaip šiandien.

Mes galvojam, kad miegas pašalina nuovargį, bet tai tik dalis tiesos. Pagrinde viskas priklauso nuo mūsų nuotaikos, tiksliau, nuo sąmonės būklės, su kuria einame miegoti. Jeigu mes gulamės, būdami žvalūs ir optimistiški, tai miegas tikrai bus pilnavertis. Jei gulamės sumurę, tai tokie ir atsikelsime – kaip vaiduokliai.

Skaitytojas: Aš supratau jūsų mintį – miegui reikia tinkamai pasiruošti. Ir kaipgi tai daroma?

Autorius: Įvairiai. Vaikui užtenka prisiminti naują žaislą, ir jis miega laimingas. Bet mes, suaugusieji, turime juose išugdyti tikrųjų vertybių pajautimą. Išmintingos mamos, suguldžiusios vaikus, pasakoja jiems apie palaimingus Viešpaties žaidimus. Tikintys žmonės supranta, kad svarbiausias gyvenimo tikslas yra Dievas, todėl prieš miegą kreipiasi į Jį su maldomis. Vedos rekomenduoja gulantis užmiršti visus savo reikalus ir truputį laiko skirti šventų Dievo vardų kartojimui bei tinkamai rytdienos nuotaikai susikurti.

Kiekvieną kartą guldamiesi mes turime prisiminti svarbiausią žmogaus gyvenimo tikslą – pažinti savo amžinąją dvasinę prigimtį ir užmegzti su Viešpačiu bei kitomis gyvomis būtybėmis dvasinius, kupinus laimės santykius. Todėl reikėtų išsiugdyti įprotį kasdien prieš miegą skaityti dvasinę literatūrą, maldas ir kartoti šventus Dievo vardus. Arba paprasčiausiai linkėti visiems laimės.

Skaitytojas: Bet jūs anksčiau patarėte daryti tai rytais. Argi to neužtektų?

Autorius: Žmogaus organizmas ir psichika labai nukenčia nuo negatyvų, susikaupusių mūsų sąmonėje per dieną. Vakarinė meditacija į dvasinius dalykus skirta tų teršalų pašalinimui. Intelektas reguliuoja visas mūsų organizmo funkcijas, o jį patį kontroliuoja mūsų užsibrėžtas gyvenimo tikslas. Dienos bėgyje mes darome daug nereikalingų dalykų, ir tai išmuša intelektą iš vėžių. Rezultate žmogus praranda tinkamą sąmonę, ir nuo to kenčia visas organizmas. Todėl reikia nuolatos prižiūrėti savo intelektą, tiek ryte, tiek vakare. Kartais tai būna vienintelis ginklas, kovojant su svarbiausia ligų priežastimi – kai nėra nuolatinio suvokimo apie savo gyvenimo tikslą.

Skaitytojas: Kodėl sąmonei, suorientuotai į laimingą gyvenimą, taip sunku išsilaikyti tokioje būklėje?

Autorius: Priežastis – mūsų negatyvios mintys, kylančios dėl nuolatos mus užgriūvančių problemų, skubėjimo, neteisingo elgesio su aplinkiniais žmonėmis ir, svarbiausia, dėl mūsų dvasinio neraštingumo. Pasąmonės kloduose irgi yra daugybė tokių negatyvų, kurių mes prisirinkome praeituose gyvenimuose savo nedorais poelgiais. Negatyvios mintys atsiranda ir dėl neteisingo bendravimo bei neteisingo gyvenimo vertinimo.

Negatyvi sąmonė griauna mūsų organizmą dvidešimt keturias valandas per parą, taigi, netgi miegant. Tai klastingas priešas, pastojantis mums kelią į laimę, ir tuo pat metu verčiantis galvoti, kad viskas gerai, nėra jokių problemų. Žmogus vis mažiau vadovaujasi teisinga gyvenimo samprata, ilgainiui praranda dvasingumą, o perspektyvoje – nemalonumai bei ligos.

Skaitytojas: Man pasirodė, kad jūs visų problemų priežastimi laikote dvasingumo netektį. Peršasi logiška išvada, kad tokie dvasingi žmonės, kaip vienuoliai, turi visai nesirgti.

Autorius: Tikrai šventi žmonės praktiškai neserga, arba tai atsitinka retai. Kiekvienas žmogus turi savo karmą (praeities poelgius), ir dėl jos mes patiriam daug kančių. Ne išimtis ir tie, kurie užsiima dvasine praktika, bet dėka savo teisingos sąmonės jie net nepastebi tų problemų.

Skaitytojas: Man visai neaišku, kaip išmintingus žmones gali aplenkti ligos ir kitokios nelaimės. Juk jos – realybė! Paaiškinkite, prašau, detaliau, kaip su tuo susijusi sąmonė?

Autorius: Norint paaiškinti, kaip teisinga sąmonė keičia mūsų gyvenimą, reikės išdiskutuoti daug temų.

Yra tam tikros jėgos, kurios apsaugo dorybingų žmonių sąmonę nuo kančių, ir baudžia tuos, kurie eina klystkeliais. Net jeigu žmogus praeityje blogai elgėsi, bet dabar šito gailisi ir bando progresuoti, minėtos jėgos suteikia jam galingą apsaugą ir veda tiesutėliai į laimę.

Skaitytojas: Pradžioje aš galvojau, kad mes galime gyventi, kaip norim, o visa, kas mums atsitinka – tiesiog atsitiktinumai. Po to, kai jūs man išaiškinote laiko galybę, aš supratau, kad visų kosminių energijų paskirtis – bausti mus už mažiausią prasižengimą. Negi jos dar ir saugo mus?

Autorius: Šios energijos taip patikimai saugo tuos žmones, kurie visiškai pasikliauna jomis, kad, nežiūrint visų gyvenime pasitaikančių sunkumų, jie visada jaučiasi laimingi. Bet jeigu žmogus neteisingai supranta, kas yra laimė, kosminės energijos pradeda jį bausti, ir pabėgti nuo jų – neįmanoma.

Skaitytojas: Kol kas aš žinau tik vieną tokią energiją – laiką. O jų yra ir daugiau?

Autorius: Yra, yra. Jų paskirtis – žūt būt padaryti mus laimingais. Vedose jos įvardinamos kaip materialios gamtos gunos. Faktiškai tai viena energija, tik ji dalinama į tris pagrindines:

1. Dorybės guna, kuri teikia laimę ir progresą žmonėms, einantiems teisingu keliu.

2. Aistros guna,

3. Neišmanymo guna, verčianti kentėti ir degraduoti tuos žmones, kurie tvirtai pasiryžo neprogresuoti ir toliau gyvena nuodėmingai, nepaisydami juos lydinčių kančių.

Skaitytojas: Kaip tos gunos veikia mūsų sąmonę?

Autorius: Jų poveikis toks nepastebimas, kad net ir labai protingas žmogus ne visada pastebi tas permainas savo sąmonėje, kurios atsiranda gunų įtakoje. Detaliau apie materialios gamtos gunas mes pakalbėsime kitą kartą, nes tai labai plati ir dėkinga tema. Dabar mums dar reikia pabaigti pokalbį apie dienos režimą.

Ruošiantis miegoti, reikia atsižvelgti į šias rekomendacijas:

1. Visą naktį, netgi žiemą, turi būti bent kiek pradaryta lango orlaidė. Kad nebūtų skersvėjo, pridenkite ją užuolaida.

2. Kambaryje, kur miegama, neturi veikti televizorius ar elektriniai šildymo prietaisai. Vietoj elektros lemputės užsidekite žvakę, o nuo jos – kokį nors smilkalą, žinoma, jeigu niekas namuose neprieštarauja.

3. Miegamajame neturi būti kiliminių dangų ar kilimų, nes jie yra dulkių šaltiniai.

4. Lova neturi būti labai minkšta – tai sumažina apsaugines organizmo galimybes.

5. Kuo aukštesnė pagalvė, tuo silpnesnis organizmas.

6. Lovos galvūgalis turi būti kuo arčiau lango ir atsuktas į rytus ar šiaurę.

7. Įlinkusi žemyn lova netinkama miegui.

8. Miegamajame nespręskite jokių problemų ir neleiskite į ją nekviestų svečių.

9. Nemiegokite netvarkingame kambaryje, labai palanku pašluostyti jį drėgnu skuduru.

10. Nemiegokite prie elektros šviesos.

11. Miegamajame negalima rūkyti ir gerti alkoholinius gėrimus.

Geriausia apsauga mūsų sąmonei miego metu – dvasinė muzika, tyliai skambanti visą naktį.

Psichologinis pasiruošimas miegui

Jam reikia skirti maždaug dvidešimt minučių prieš pat miegą. Nurodytas laikas – labai individualus dalykas ir priklauso nuo jūsų nuotaikos ir noro.

Pirmiausia reikia gerai išvėdinti kambarį.

Po to visus namiškius perspėkite, kad jums netrukdytų.

Išmeskite iš galvos visas pašalines mintis, visas problemas. Atminkite, kad šio psichologinio pasiruošimo metu jūs apvalote ne tik savo, bet ir artimųjų sąmonę.

Kuo geranoriškiau nusiteikite ne tik artimųjų, bet ir kitų žmonių atžvilgiu.

Labai efektingas būdas sustiprinti meditaciją: išjunkite elektros šviesą, uždekite žvakę ir pastatykite ją vieno ar dviejų metrų atstumu nuo savęs.

Jeigu norite, kad ir jūsų vaiko sąmonė būtų reikiamoje būklėje, seanso pradžioje jis jau turi miegoti. Atsisėskite šalia jo ir švelniai sugniaužkite jo kairiąją ranką.

Tegu tyliai groja dvasinė muzika. Svarbu, kad maldas ar šventus vardus giedotų tikrai šventas žmogus, kitaip šis psichologinis pasiruošimas bus nepakankamai efektingas.

Atsisėskite ant kėdės, lovos ar kilimėlio ir viso seanso metu stenkitės nejudėti. Gulint meditacija nerekomenduojama.

Seanso pradžioje pabandykite atleisti savo artimiesiems visas tikras ir įsivaizduojamas skriaudas, kurias nuo jų patyrėte. Peržvelkite praėjusią dieną, nuoširdžiai atgailaudami dėl savo klaidų. Penkioms minutėms susikoncentruokite į Dievo vardus ir maldas, kurios išvalo jūsų sąmonę. Po to sutelkite dėmesį į džiaugsmingus įvykius, ir mintyse pasidalinkite savo džiugia nuotaika su artimais žmonėmis. Jeigu galvoje šmėkšteli kokia nors problemėlė, švelniai įkalbėkite save neužsiteršti panika, rūpesčiu ir kitais negatyvais.

Susitelkite į muziką ir su meile bei džiaugsmu kartokite maldą, šlovinančią Viešpatį ir Jo vardus. Arba nuolankiai kartokite: “Aš linkiu visiems laimės”. Visa tai darykite tol, kol pasijusite laimingas.

Neišblaškykite dėmesio į pašalinius dirgiklius ir nepraraskite reikiamos nuotaikos.

Baigę seansą tuoj pat gulkitės miegoti.

Migdydamiesi džiugiai galvokite, kad jau visai greitai gyvenimas bus laimingesnis.

Išvada: žmogus vakare laiko praėjusios dienos egzaminą. Kasdieninė vakarinė meditacija apvalo žmogaus sąmonę nuo susikaupusios per dieną taršos, jis atgauna dvasios ramybę, o jo miegas tampa pilnavertis.

Šioje knygoje mes aptarėme, kaip laikas įtakoja žmogaus gyvenimą. Jo dienos režimas priklauso nuo Saulės ir Mėnulio judėjimo dangaus skliautu, o jie irgi paklūsta visagalio laiko dėsniams. Net jeigu žmogaus gyvenimas labai įtemptas, bet nukreiptas į laimingo gyvenimo dėsnių pažinimą, tai jis, nepaisant jokių sunkumų, visada bus sveikas, žvalus ir laimingas, jeigu laikysis dienos režimo. Tai patvirtina ir Bhagavadgyta (6.17): Kas saikingai maitinasi, miega, ilsisi ir dirba, tas praktikuodamas jogos sistemą gali numaldyti materialias kančias.

Iš pateikto teksto aišku, kad nepakanka tiktai laikytis dienos režimo, norint būti laimingu. Tam dar reikia ryžtingai pasukti savęs pažinimo keliu, suvokti savo amžinąją dvasinę prigimtį ir atstatyti savo amžinus dvasinius santykius su Viešpačiu ir kitomis gyvomis būtybėmis.

Mitybos joga

Bhagavadgytoje Viešpats, baigdamas aiškinti bhakti-jogą, atsidavimo tarnystę, sako: O Kunti sūnau, kad ir ką tu darytum, valgytum, aukotum ar atiduotum, kokias askezes tu atliktum – daryk tai kaip auką Man (9.27).

Ten Jis taip pat sako, kad žmogus turi valgyti tik tai, kas buvo pasiūlyta Jam. Maisto pasiūlymas Viešpačiui yra neatsiejamas nuo bhakti-jogos sistemos.

Viešpats taip pat nurodo, ką Jis norėtų iš mūsų gauti: Jeigu kas su meile ir pasiaukojimu pasiūlys Man lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, Aš priimsiu auką (9.26).

Viešpats čia nemini mėsos, žuvies ar kiaušinių, todėl žmogus, atsidavęs Dievui (bhaktas), niekada Jam nepasiūlys šių dalykų, nes apgedę skerdyklose nukankintų gyvūnų kūnai ar vištų gemalai toli gražu nėra pats geriausias, pats švariausias maistas, kurį žmogus gali pasiūlyti Viešpačiui.

Užsiimdamas dvasine praktika, tikintis žmogus išreiškia savo meilę Dievui ir tokiu būdu – siūlydamas Jam maistą. Netgi įprastiniame pasaulietiniame gyvenime žmogus gamina maistą, norėdamas kažkam išreikšti savo pagarbą ir prisirišimą, ir tas, kuris vaišinasi, įvertina ne tik patį maistą, bet ir meilę, įdėtą į jį. Tas pat ir siūlant maistą Dievui – šis procesas padeda mums išvystyti savo meilę ir atsidavimą Viešpačiui.

Be abejo, sunku mylėti tai, ko mes niekada nematėme, bet unikalieji Vedų šventraščiai kuo smulkiausiai aprašo asmeninius Dievo bruožus. Kitose pagrindinėse pasaulio religijose apie Dievą kalbama kaip apie Aukščiausią Tėvą, bet apie Jo asmenybę ten beveik nėra jokių žinių. Kristus apibūdino save kaip Dievo sūnų, Mahometas buvo Jo pranašas, bet kas gi Pats Dievas? Jis pasireiškia tiktai netiesiogiai – tai kaip balsas iš dangaus, tai kaip degantis krūmas.

Jeigu mes pripažįstame, kad esame Dievo tvariniai, tai logiškai turime pripažinti, kad ir Jis Pats turi visą asmenybės atributiką – kūną, individualybę, jusles ir pan. Prielaida, kad tik mes turime tam tikrą formą ir charakterį, o Dievas – ne, reikštų, kad esame pranašesni už Jį, kad Dievo kūrinija yra tobulesnė už Patį Kūrėją. Logika sako, kad jeigu mes turime asmenybės bruožus, tai ir Dievas yra asmenybė, kuriai būdinga beribė visagalė dvasinė forma. Galų gale, yra pasakyta, kad mes sutverti pagal Dievo pavidalą.

Vakarų dailininkai, pasikliaudami savo fantazija, vaizduoja Dievą kaip galingą senolį su barzda. Tačiau vedinėje literatūroje pateikiamas tikslus aprašymas, kaip atrodo Dievas, ir tai yra vienintelis panašaus pobūdžio žinių šaltinis. Pirmiausia, Dievas visada yra jaunas. Jam būdingos nepaprastos savybės, užvaldančios širdį ir protą netgi dorybingoms sieloms. Jis nuostabiai iškalbus ir be galo išmintingas, linksmas ir atsižadėjęs. Be to, Jis apreiškia nepakartojamą dvasinę veiklą kartu su Savo amžinaisiais palydovais. Vedose pateikiama begalinė daugybė vienas už kitą patrauklesnių Aukščiausio Dievo Asmens bruožų, todėl Jis vadinamas “Krišna”, kas reiškia “visažavintis”. Kai mes suvoksime Dievo asmenybę, mums bus žymiai lengviau sutelkti į Jį savo mintis, ypač siūlant Jam maistą.

Kadangi Dievas yra absoliuti dvasia ir visagalis, tai visa, kas su Juo vienaip ar kitaip susiliečia, taip pat persiima dvasingumu ir visišku tyrumu. Netgi materialios gamtos karalystėje kai kurie objektai turi valančiųjų savybių, pavyzdžiui, saulė. Savo galingais spinduliais ji išgarina švarų vandenį iš visiškai užteršto ežero. Jeigu jau saulė turi tokią galią, tai mes net negalime įsivaizduoti, kokią apvalančią galią turi Aukščiausias Dievo Asmuo, galintis be mažiausių pastangų sukurti milijonus saulių.

Krišnos transcendentinių energijų dėka materija lengvai virsta dvasia. Jeigu mes įkišime į ugnį geležinį virbą, jis greitai įkais iki baltumo, tokiu būdu perimdamas pagrindines ugnies savybes. Taip ir maistas, materiali substancija, aukojamas Viešpačiui tampa sudvasintas, virsta prasadu, kas, išvertus iš sanskrito, reiškia Dievo malonę.

Prasadas bhakti-jogoje turi nepaprastą reikšmę. Kitose jogos sistemose žmogus turi dirbtinai slopinti savo jusles, o bhakti-jogoje jis gali jas patenkinti kuo įvairiausia dvasine veikla. Pasekmėje jusles pradeda vilioti dvasiniai malonumai, žymiai pranašesni už tuos, kurie mums prieinami materialiame gyvenime.

Vedinėje literatūroje pateikiama daug žinių apie prasadą ir jo poveikį žmogui. Viešpats Čaitanja, Aukščiausio Dievo Asmens įsikūnijimas, prieš penkis šimtus metų apsireiškęs Indijoje, taip kalbėjo apie prasadą:

“Kiekvienas ne kartą ragavo šiuos materialius valgius, tačiau dabar jie įgavo nepaprastą skonį bei aromatą; net kvapas, jau nekalbant apie skonį, žavi protą ir verčia žmogų užmiršti visus kitus gardumynus, nes dvasinis nektaras nuo Krišnos lūpų pakliuvo į šį paprastą maistą, ir jam persidavė visos Jo dvasinės savybės”.

Jeigu žmogus valgo tik maistą, paaukotą Viešpačiui, tai yra aukščiausio rango vegetarizmas. Galų gale, daugelio gyvūnų racione irgi nėra mėsos, taip kad vegetarizmas kaip toksai nėra jau labai didelis pasiekimas. Vedos sako, kad žmogaus gyvenimo tikslas – atkurti pirmapradį sielos ryšį su Viešpačiu, ir prasadas tam labai padeda.

Tikrosios vegetarizmo paskirties suvokimas apsprendžia produktų pasirinkimą, kuriuos mes ruošiamės aukoti Viešpačiui. Bhagavadgytoje Jis sako, kad maistas skirstomas į tris rūšis, priklausomai nuo materialios gamtos gunų (dorybės, aistros ir neišmanymo). Pieno produktai, grūdai, cukrus, daržovės, vaisiai ir riešutai – tai maistas dorybės gunoje, ir jį galima siūlyti Viešpačiui. Maistą, esantį aistros ir neišmanymo gunose, Dievui siūlyti negražu, nes Bhagavadgytoje (17.9-10) Jis Pats sako, kad toks maistas “…sukelia kančias, nelaimes ir ligas” ir yra “…beskonis, nešviežias ir sugedęs…”. Nesunku nuspėti, kad mėsa, žuvis ir kiaušiniai yra žemutinėse gunose, kaip ir česnakas, svogūnas bei grybai. Nereikia jų siūlyti Viešpačiui. Kava ir arbata, turinti kofeino, yra narkotikai, todėl jų irgi negalima siūlyti Krišnai. Vietoj jų galima daryti gėrimus iš natūralių žolių.

Pirkdami maisto produktus, atminkite, kad juose gali būti kokių nors nevegetarinių priedų, todėl atidžiai skaitykite etiketes, kur nurodyta produkto sudėtis, arba kreipkitės į pardavėjus ar net gamintojus. Pavyzdžiui, kai kurių pieno produktų sudėtyje yra želatino, kuris gaminamas iš skerdyklose nukankintų gyvulių ragų, kanopų ir kaulų. Taip pat ne pro šalį įsitikinti, kad jūsų vartojamame sūryje nėra chimozino – fermento, išgaunamo iš veršelių skrandžių audinių.

Venkite maisto, ypatingai grūdinio, kurį gamino žmonės, nepraktikuojantys dvasinio gyvenimo būdo. Subtilių gamtos dėsnių įtakoje virėjo sąmonė persiduoda jo gaminamam maistui (ir toliau – jį valgančiam žmogui) ne tik fiziniame, bet ir subtiliame lygyje. Šį principą galima pailiustruoti kitu pavyzdžiu, – kai paveikslas perduoda dailininko nuotaiką žmogui, kuris jį žiūrinėja. Ir kai mes valgome maistą, pagamintą žmonių, kurių sąmonė nesudvasinta, mūsų sąmonę įtakoja jų materialistinis mąstymas.

Naudokime, kiek tai įmanoma, tiktai šviežius, natūralius maisto produktus. Gaminant maistą, labai svarbu laikytis švaros, nes švarumas ir teisingumas – tikros seserys. Viešpačiui negalima siūlyti nieko, kas nešvaru, todėl jūsų virtuvėje turi būti ideali švara. Prieš pradėdami ruošti maistą, būtinai nusiplaukite rankas. Niekada neragaukite valgių, juos gamindami. Maisto ruošimas – tai meditacinis procesas, jūs ruošiate jį ne sau, o norėdami suteikti malonumą Viešpačiui, todėl Jis pirmasis turi paskanauti visus patiekalus. Viskas bus gerai, jeigu valgius gaminate pagal patikrintus receptus.

Pagamintas maistas siūlomas Viešpačiui. Tam tikslui reikia turėti stalo reikmenis, skirtus tik Dievui. Idealiu atveju jie turėtų būti nauji, ir daugiau niekas neturi jais naudotis. Kai maistas paruoštas, į tuos Viešpačiui skirtus indus reikia įdėti po truputį nuo kiekvieno patiekalo.

Pats paprasčiausias siūlymo būdas – tiesiog pasakyti: „Mano brangus Viešpatie, priimk, prašau, šį maistą“. Atminkite, kad visa tai daroma, norint išreikšti mūsų atsidavimą ir dėkingumą Viešpačiui, todėl į gaminamą maistą stenkitės įdėti visą savo meilę Jam, ir tada Jis patenkins mūsų prašymą. Dievas yra Pats Sau pakankamas. Jam nieko nereikia, taip kad maisto siūlymu mes tik išreiškiame Jam savo pagarbą ir dėkingumą.

Pasiūlius Viešpačiui maistą, reikia kelias minutes kartoti mantrą: Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Dabar jau visas pagamintas maistas tampa prasadu, kas reiškia „Viešpaties malonė“, bet ta jo dalis, kuri buvo Viešpačiui skirtuose indeliuose, ypač svarbi ir vadinama maha-prasadu, ypatinga Dievo malone.

Dabar prasadą galima patiekti į stalą, ir kiekvienas turi gauti bent truputėlį maha-prasado. Pasistenkite įvertinti dvasines prasado savybes ir atminkite, kad jis mus išvaduoja iš karmos poveikio. Bet svarbiausia – mėglaukitės juo!

Mantra-meditacija

Tai labai svarbus veiklos aspektas tiems, kurie nori nusimesti gyvenimiškų problemų ir kančių naštą ir paprasčiausiai būti laimingi. Meditacija reiškia „stebėjimas mintyse“, bet norint stebėti, turi būti kažkoks objektas. Norint apsaugoti protą nuo kasdieninių problemų, žmogus turi pakilti virš materialaus lygio ir įsitvirtinti transcendentiniame dvasiniame lygmenyje. Tai įmanoma, kartojant Dievo vardus ir tokiu būdu su Juo bendraujant.

Įvairūs šventraščiai sako, kad Dievas turi daug vardų: Krišna, Rama, Jehova, Alachas, Buda ir kiti. Jų kartojimo procesas pasižymi apvalančiomis savybėmis ir leidžia žmogui iš materialaus lygio pakilti į dvasinį. Indijoje žmonės tai daro tūkstančius metų, šventus vardus kartodami mantrų forma. Sanskrito kalboje manna reiškia „protas“, o traja – „išsivadavimas“. Taigi mantra – tai transcendentinių garsų kombinacija, išvaduojanti mūsų protą iš problemų.

Viena mantra vedinėje literatūroje vadinama maha-mantra (didžiaja mantra). Kali-santarana-upanišadoje sakoma, kad tuos šešiolika žodžių, kurie ją sudaro – Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare – ypatingai rekomenduojama kartoti Kali-jugoje, nesantaikos, problemų ir veidmainystės amžiuje, kuriame mes gyvename.

Krišna reiškia „visažavintis“, Rama – „visadžiuginantis“, o Hare – tai kreipinys į atsidavimo tarnystės Viešpačiui energiją. Taigi, maha-mantros vertimas būtų toks: „O visažavintis, o visadžiuginantis Viešpatie, o Viešpaties energija! Prašau, leisk man su atsidavimu Tau tarnauti“.

Hare Krišna maha-mantros kartojimui griežtų taisyklių nėra. Nuostabiausia, kad šia mantra-meditacija galima užsiimti bet kur ir bet kokiu laiku – namuose, darbe, visuomeniniame transporte ir netgi vairuojant mašiną.

Yra dvi mantra-meditacijos rūšys: individuali, vadinama džapa, kai žmogus mantrą kartoja su maldos karoliais, ir kita forma, vadinama kirtana, kai mantra giedama drauge su kitais, atliepiant vedančiajam.

Įprasta kirtanai pritarti muzikos instrumentais ir rankų plojimu. Abu būdai yra naudingi ir rekomenduotini.

Norint kartoti mantrą pirmuoju būdu, tereikia turėti uždaro rato džapos karolių vėrinį. Jei nežinote, kur jį gauti, pasidarykite patys, atsižvelgdami į šias taisykles:

Įsigykite 109 vidutinio dydžio (maždaug vieno centimetro diametro) medinius rutuliukus su skylutėmis, per kurias būtų galima perverti stiprią ir ne per ploną virvelę (3-5 metrų ilgio).

Penkiolika centimetrų nuo virvelės galo užriškite stiprų mazgą, ir nuo kito galo pradėkite verti karoliukus, tarp jų užmegzdami vieną arba du mazgus (priklausomai nuo to, kokio storio jūsų varstis).

Suvėrę 108 rutuliukus, perverkite abu virvelės galus per paskutinįjį karoliuką.

Šis karoliukas vadinasi „Krišna“ ir turėtų būti didesnis už kitus. Pervėrę per jį abu varsčio galus, suriškite mazgą ir nukirpkite likusią virvelę. Štai jūs ir turite džapos karolių vėrinį.

Meditacijai su maldos karoliais dešine ranka paimkite pirmąjį karoliuką po Krišnos karolio, ir, laikydami jį tarp nykščio ir viduriniojo piršto, ištarkite visą maha-mantrą: Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Po to pereikite prie kito karoliuko. Laikydami jį tais pačiais pirštais, vėl pasakykite maha-mantrą.

Taip ties kiekvienu karoliuku ištardami visą mantrą tęskite, kol vėl prieisite Krišnos karolį. Štai jūs ir sukartojote vieną džapos ratą. Nekartokite ties Krišnos karoliu, bet, apsukę vėrinį, tęskite priešinga kryptimi. Kartojimas su maldos karoliais ypač naudingas, nes į meditacijos procesą įtraukiama ir lytėjimo juslė, o tai padeda geriau susikoncentruoti į mantrą.

Jei norite sekti, kiek ratų pakartojote (kai kas duoda įžadus per dieną sukartoti tam tikrą jų skaičių), siūlome pasidaryti skaičiuoklę iš kietai suvertų ant trumpos virvelės karoliukų. Jų turi būti tiek, kiek jūs pasižadate per dieną sukartoti mantros ratų. Mazgų tarp karoliukų rišti nereikia – užmegzkite skaičiuoklės virvelės galus, kad jie neišbyrėtų. Pakartoję vieną mantros ratą, nustumkite karoliuką į virvelės galą; taip jūs žinosite sukartotų mantros ratų skaičių.

Mantrą galima kartoti ir patalpoje, ir gryname ore, garsiai ir tyliai. Tačiau svarbu tarti ją aiškiai ir tokiu garsumu, kad girdėtumėte ką sakote. Kartojimo metu mintys visada bus linkusios nuklysti kitur, nes protas yra neramus, blaškosi ir visada ieško ko nors apmąstymams. Stenkitės kuo geriau susikoncentruoti į Hare Krišna mantrą ir girdėti kiekvieną jos žodį.

Таблица оптимального приема продуктов в пищу (С часов) (аспект переваривания в желудке и всасывания в тонком кишечнике)

Молочные продукты 1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Молоко

6 1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Масло Сливочное

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Ряженка

7.00

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Сметана

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Кефир

8.00

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Чистый йогурт

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Творог

9.00

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Сыр

10

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Простокваша

Специи 1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Фенхель

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Бадьян

5.00

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Ваниль

6 1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Корица

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Кадамон зеленый

7.00

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Тмин

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Имбирь

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Кумин

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Куркума

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Лавровый лист

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Мак Черный

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Манго (порошок)

10 .

00

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Шамбала(плоды)

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Асафетида

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Гвоздика

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Горчица черная

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Горчица желтая

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Калиджи

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Кориандр

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Мускатный орех

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Перец душистый

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Перец черный

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Перец красный ср жг

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Перец чили

11.0

0

1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11;12;13;14;15;16;17;18;19;20;21; Перец паприка

O. G. TORSUNOV

LAIMINGO GYVENIMO DĖSNIAI

Antra knyga

ĮŽANGA

Kas kaltas?

Dažnai dėl savo problemų mes kaltiname ką tik nori, bet tik ne save. Žmones nuo neatmenamų laikų užvaldęs supratimas, kad aplinkiniai visaip stengiasi mums pakenkti. Dar visai neseniai mes neturėjom supratimo, kad gyvenime yra ir tokie dalykai, kaip nužiūrėjimas, kerai, prakeikimai ir panašios grožybės.

Ne tik dabar, bet ir senovėje žmonės ieškojo savo nelaimių kaltininkų, nes jautė, kad visuose įvykiuose yra kažkokie dėsningumai. Juk neatsitiktinai mus, atrodo, nei iš šio, nei iš to, užklumpa įvairios bėdos. Ir visada atrodo, kad dėl to kaltas kažkas kitas, bet tik ne pats nelaimėlis.

Studijuodamas senovinius vedinius šventraščius, aš radau išsamius paaiškinimus šia tema. Vedos nurodo, kad dėl mus persekiojančių nelaimių kalti tik mes patys.

Mes priversti paklusti karmos dėsniui, kuris už mūsų nuodėmingus praeities poelgius ir siunčia mums visus vargus. Kartais nelaimės seka viena po kitos, kartais ateina po vieną. Ir atrodo, kad už viso to slypi kažkokia pikta lemianti, nuo mūsų nepriklausanti priežastis.

Bet Vedos atkakliai tvirtina: kalti mes patys. Kaip tai, galų gale, suprasti: žmogus yra auka ir tuo pat metu kaltininkas? Atsakymas labai paprastas: jo nelaimės yra jo praeities darbelių rezultatas. Vadinasi, kažkada jis pats kažką nuskriaudė. Kokios galios, atsiliepdamos į mūsų nuodėmes, verčia mus kentėti?

Vedos atsako, kad visatoje yra galingos energijos, kurios vadinamos materialios gamtos gunomis. Štai jos ir atseikėja mums kančias tiksliai pagal mūsų blogą karmą. Jos įtakoja visus mūsų gyvenimo ir veiklos aspektus sutinkamai su mūsų likimu ir nesuteikia galimybės greitai pakeisti nepalankias gyvenimo sąlygas.

Materialios gamtos gunos – tai ne kokia nors vietinė valdžiukė, jos kontroliuoja visą pasaulį ir pačios paklusta tik amžinajam laikui. Niekas nevyksta be jų poveikio, ir todėl visatoje tokia nepriekaištinga tvarka ir harmonija. Tai reiškia, kad viskas subalansuota – ir laimė, ir kančios. Kokia šių gunų rolė?

Norint, kad tortas būtų skanus, reikia, kad visi jo komponentai būtų reikiamai paskirstyti. Norint, kad visata normaliai funkcionuotų, joje irgi reikia viską teisingai paskirstyti. Štai tuo ir užsiima gunos.

Skaniausias bus tortas, kurio komponentus apjungia vieninga skonio gama. Pavyzdžiui, vanilinas ir cukrus priklauso tai pačiai skonio gamai, o datulės su medumi – jau kitai. Todėl cukrinio torto skonį pagerins vanilinas, o medaus torto – datulės. Taip ir gunos, įtakodamos visatos procesus, sukuria harmoningas gyvenimo sąlygas.

Kiekvienai gyvybės formai gunos sukuria specifines gyvenimo sąlygas. Zuikiai gimsta ten, kur auga kopūstai, o lapės ten, kur veisiasi zuikiai. Mums atrodo, kad visa, kas reikalinga palaikyti gyvybei, būtent, maistas, oras, vanduo, šviesa, atsiranda savaime. Tarakonui, kuris šliaužioja po virtuvę, irgi taip atrodo. Ir kai jį iš ten išveja, jis jaučia nuoskaudą dėl tokio neteisingo apsiėjimo su jo asmenybe. Mes taip pat, neturėdami supratimo apie aukštesnių jėgų diktuojamus dėsnius, dažnai neteisingai naudojamės mums duotais resursais ir užtat paskui kenčiame.

Gunos – galinga ir neįveikiama jėga, persmelkianti visą materialią kūriniją. Dažnas atvejis, kai žmonės, stengdamiesi pakeisti savo gyvenimą, bejėgiškai blaškosi, kaip žuvis, ištraukta ant kranto. Apimti iliuzijos, jie beviltiškai stengiasi pasipriešinti gunoms ir nepripažįsta visatos dėsnių, reguliuojančių šias gamtos galias.

Nepakeitus savo įvaizdžio apie laimę, neįmanoma įveikti negatyvią gunų įtaką. Tačiau, pasikeitus mūsų pasaulėžiūrai, mes savaime užsiimame dorybinga veikla ir automatiškai patenkame į pozityvią gunų poveikio sferą, išvengdami negatyvios. Pasikeičia mus įtakojančių jėgų vektorius, ir tai iš mūsų nereikalauja jokių pastangų, išskyrus vieną: reikia pakeisti savąjį laimės supratimą. Atsižvelgiant į šio klausimo aktualumą, visa knyga bus pašvęsta vienintelei temai: kaip išeiti iš užburto likimo rato, kuriame mes sukamės, kaip išvengti negatyvios gunų įtakos, griaunančios mūsų progresavimą.

Ir vis dėlto, matyt, kažkas kaltas

Nieko baisaus, jeigu jums ir dabar atrodo, kad dėl jūsų vargų kažkas kaltas. Tai normali galvosena. Jau vien tik pagalvoti, kad dėl visko kalta mūsų pačių veikla, yra sunku, o dar sunkiau tuo patikėti. Galima aiškinti šimtus kartų, ir vis tiek mums akivaizdu, kad kaltininkai – tai žmona, kaimynai, bendradarbiai ir visi kiti. Būtent aš esu išimtis iš bendros taisyklės – “juk tai jis blogai elgiasi su manimi, argi aš kaltas dėl to?”

Pasirodo, gunos, sutinkamai su mūsų netikusia karma, įtakoja ne tik mus supančią aplinką, taip formuodamos mums įvairius sunkumus. Jos taip pat įtakoja ir mūsų protą, dar labiau sustiprindamos jame esantį negatyvų požiūrį į gyvenimą, kurį, net ir labai norint, jau sunku atmesti. Būtent toks požiūris, visokeriopai palaikomas gunų, mus ir smaugia.

Žinoma, galima galvoti, kad ir pats gunų egzistavimo faktas yra laužtas iš piršto. Iš principo, bet kuri mintis gali būti klaidinga. Kaip tai patikrinti – teisingos mūsų mintys ar ne? Vienintelis būdas – pasitelkti į pagalbą autoritetingą ir absoliučiai patikimą žinojimą. Paskutiniu laiku šia tema buvo parašyta nemažai knygų. Bet kaip suprasti, kur mus nuves jose pateiktos žinios?

Geriausias būdas – palyginti gautą informaciją su amžių išbandytomis tiesomis, kuriomis vadovavosi senovės išminčiai. Geriausiu žinių autentiškumo įrodymu yra faktas, kad jos davė tobulą gyvenimą milijonams žmonių. Tačiau kas yra tobulybė? Tikrasis žinojimas duoda labai praktišką atsakymą į šį klausimą: tobulybė – tai laimė savo aukščiausiame lygyje. Bet kokiu žinojimu apsiginkluoti, kuris iš jų tikriausias? Šiuo atveju patikimiausias arbitras ir autentiškumo garantas yra laikas. Visa, kas netikra, laikui bėgant užsimiršta, o tai, kas pasiekė mus iš tūkstantmečių glūdumos, verta paties didžiausio dėmesio. Vadovaudamasis šiuo principu, aš apsistojau prie vedinės išminties, kuri atlaikė visus laiko išbandymus ir milijonams žmonių leido patirti aukščiausią laimę. Šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad Vedos – vienas iš pačių seniausių mokymų, gyvuojantis mažiausiai penkis tūkstančius metų. Jos aprėpia pačia įvairiausias mokslo sritis. Mokymą apie materialios gamtos gunas galima laikyti visos vedinės filosofijos pamatu. Tai nėra nei hipotezė, nei mano ar kažkieno kito išmąstymas. Blaiviai mąstantis žmogus negali atmesti šio senovinio mokymo apie gunų poveikį mūsų sąmonei, bet ir sutikti su juo ne taip paprasta. Todėl pirmiausia reikia jį atidžiai išstudijuoti ir patikrinti praktikoje.

Kam to reikia – lai viskas pasilieka kaip buvę

Ar mokslas apie gunas gali pakeisti mūsų gyvenimą? Ir kokia prasmė jį keisti, jeigu bet kokie bandymai iššaukia labai nesmagius išgyvenimus? “Kam kapstytis po praeitį ir kurti naujas problemas? Jų ir taip perdaug! Jeigu yra likimas, tai juk nieko ir nepakeisi, kam bereikalingai stengtis”. Labai populiarus mąstymas, ar ne? Atrodo, užtenka plaukti pasroviui ir jokiu būdu nieko nekeisti. O jeigu dar ir jautiesi pakankamai laimingas, tai kam dar kažkoks mokslas apie kažkokią naują laimę?

Vedos sako, kad sutinkamai su karmos dėsniu mūsų taip vadinama laimė gali dingti bet kuriuo metu. O kai pasidarys visai blogai, tai, neturint reikiamo žinojimo, mes tiesiog nesusigaudysime, kodėl taip atsitiko ir ką reikia daryti. Todėl protingi žmonės laisvu laiku stengiasi ieškoti reikiamų žinių ir visai nemano, kad veltui gaišta laiką.

Vadinasi, Vedos vis dėlto rekomenduoja nebijoti permainų? Bet kartais dėl jų sugriūna šeimos, žmonės meta darbus ir pasidaro fanatikais. Tačiau Vedos sako, kad permainos atneš mums laimę tik tada, kai teisingai bus pasirinkta jų kryptis. O kur garantija, kad ji bus pasirinkta teisingai?

Tvirtas įsitikinimas dalyko praktiškumu ir patikimumu atsiranda tik po jo kruopštaus tyrinėjimo. Pirmiausia reikia sužinoti, ką apie tai kalba autoritetingi šaltiniai, o po to patikrinti, kaip tai atrodo praktikoje. Tik nereikia permainų skubinti. Gunos pačios viską daro ir sukuria sąlygas, būtinas pokyčiams. Nereikia ardyti šeimą, nors joje viskas blogai, ir nereikia nutraukti santykių su draugais, nors jie ir kiauliškai su jumis pasielgė. Tereikia gyventi, vadovaujantis vedine išmintimi, ir tada galima išvengti bet kokios rizikos paklysti savo likimo vingiuose. Kaip kapitonas, gerai pažįstantis farvaterį, patikimai veda laivą pavojingiausiomis vietomis, taip ir žmogus, pasitelkęs autoritetingą žinojimą, vedliu gauna patį likimą, kuris saugiai išves jį į tikrąjį kelią.

Bet vis tik man prieštarauja: ”Tam tikra rizika vis dėlto yra”. Na, taip, netgi gatve eiti nelabai saugu, o jau lėktuvu skristi – tuo labiau. Normalus žmogus, suprantantis, kad reikia laikytis

saugumo technikos reikalavimų, nebijos atsitiktinai iškristi iš lėktuvo. O jeigu koks nors asilas, nepaisydamas visų saugumo priemonių, vis tik galvoja, kad rizika išlieka, tai jam geriau sėdėti namie ir džiugiai bliūvauti prie televizoriaus. Ir mes matome, kad daug panašaus pobūdžio skeptikų taip ir elgiasi. Jiems egzistuoja tik tokia, televizorinė realybė.

Gyvenimas – neblogas dalykas, bet kur ta laimė?

Aš įsitikinęs, kad šis klausimas kamuoja visus be išimties. Vedos sako, kad netgi žmogus, kuris visiškai patenkintas savo likimu, nesąmoningai nori būti dar laimingesnis. Taip jau mes surėdyti, kad jeigu mūsų laimės pojūtis nustoja didėjęs, mes pajuntam nepasitenkinimą. Bet kas gi ta laimė? Kiekvienas turi savąjį laimės supratimą. Jeigu šis supratimas neteisingas, tai po daugelio pastangų žmogus gauna iškrypusią laimę. Argi tokia mūsų gyvenimo prasmė? Todėl sutikite, kad kelias į laimę turėtų prasidėti nuo detalaus išsiaiškinimo, kas yra toji laimė.

Įš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atsakymas aiškus. Laimė – tai turtai, sveikata, gera žmona, geri vaikai ir gera uošvė, gerai apmokamas darbas, jaukus butas, nuostabi mašina, sėkmė, šlovė ir visokeriopa pagarba. Vedos sako, kad visi šie dalykai yra materialios ir laikinos laimės atributai. Ieškodami tokios laimės, žmonės dažnai jaučia nepasitenkinimą. Tai susiję su žmogaus prigimtimi, kuri yra ne materiali, o dvasinė. Vedos sako, kad pasaulyje yra ne tik materiali laimė, bet ir kardinaliai nuo jos besiskirianti kita – dvasinė laimė.

Dauguma žmonių galvoja, kad yra tik materiali laimė ir kitokios nebūna. Bet jeigu mes taip gerai suprantame, kas yra laimė, tai kodėl tiek daug žmonių sielos gilumoje jaučiasi nelaimingi? “Tikriausiai, nebūna nuolatinės laimės būklės, ją periodiškai turi pakeisti kančios”, – sako žmonės. Bet Vedos vis tik tvirtina, kad yra niekada nesibaigianti dvasinė laimė. Ir ne tik nesibaigianti – ji turi savybę nuolatos didėti. Daugumai žmonių tai nesuprantama – vis didėjantis laimės jausmas. Bet jį lengvai pajunta tie, kurie atidžiai gilinasi į žinojimą apie laimę ir visa širdimi veržiasi į ją. Kitaip sakant, laimės paslaptis atsiveria tiktai nuoširdiems žmonėms.

Kas gi ta nesuprantama dvasinė laimė ir kaip ją patirti? Vedos rekomenduoja pradžiai nors truputį atsiriboti nuo nesibaigiančių bandymų spręsti savo materialias problemas. O kas jomis užsiims? Dvasinė laimė apsaugo žmogų nuo visų problemų. Manęs kartais klausia, ar aš pats tuo tikiu. Ne tikėjime reikalas – aš paprasčiausiai paėmiau ir viską patikrinau. Pirmiausia su savimi, o paskui pamačiau, kaip tai veikia ir kitus.

Visi, kurie rimtai gilinasi į Vedų išmintį, susidarė vieningą nuomonę, kad dvasinei laimei svetimi tokie dalykai, kaip nepasitenkinimas ir sunkumai. Ji savaime išsprendžia visas materialias problemas. Dvasinė laimė nepriklauso nuo sveikatos, sėkmės, finansinės padėties ir kitos materialios velniavos. Ji tik nepaliaujamai didėja, ir žmogus palaipsniui darosi šimtus kartų laimingesnis, negu patirdamas visus, kartu paimtus, šio pasaulio džiaugsmus.

Man sako, kad tuo sunku patikėti. Žinoma, sunku, ir tai priežastis, dėl ko dabar tiek mažai laimingų žmonių. Jeigu jie netiki kokia nors vertybe ir netgi nenori jos patikrinti, savaime aišku, kad jie niekada negalės ja pasinaudoti ir būti laimingais. Tikėjimas atsiranda tik rimtai ir praktiškai gilinantis į senovinę laimės išmintį. Laimė – tai pats vertingiausias dalykas, kurį mes turime. Todėl šios knygos paskirtis – išaiškinti, kaip būti tikrai laimingais.

Kaip kovoti su visuotiniu blogiu

Negalima paneigti, kad egzistuoja gėris bei prievarta, ir blogio buvimas verčia pasitraukti laimę. Vis dažniau matome, kaip narkotikais nuodijama jaunimo sąmonė, tvirkinamos jaunos mergaitės, vykdomi teroristiniai aktai. Kaip su tuo kovoti?

Vedos rekomenduoja pirmoje eilėje perprasti, kodėl likimas taip dosniai atseikėja mums įvairias negandas. Pasirodo, jis baudžia žmogų už jo praeities nuodėmes. Kaip nuo to apsiginti? Vedų išvada paprasta – likimo spyrių ir antausių galima išvengti, tik apsivalius nuo nuodėmių. Vedos rekomenduoja ir patį lengviausią būdą, kaip tai padaryti – reikia užsiimti dvasine praktika. Tas, kuris sąmoningai siekia aukščiausios laimės, būtinai ją patirs ir kartu išvengs kančių. Paradoksas – jeigu viskas taip paprasta, tai kodėl žmonės kaip kentėjo, taip ir tebekenčia, ir vargiai ateityje kas nors pasikeis? Aš irgi taip galvojau, kol pats praktiškai nepatikrinau Vedų išminties.

Tapti laimingu – paprastas reikalas, jeigu žmogus suvokė, kaip reikia teisingai gyventi. Bet pats pažinimo procesas toli gražu nėra toks paprastas. Vedose sakoma, kad yra palyginti lengvi metodai, kaip išvengti kančių, bet juos pažinti nelengva, nes jie susiję ne su materialia, o daugumai nesuprantama ir paslaptinga dvasine praktika. Todėl tai yra vienintelė kliūtis – patikėti, kad dvasinė praktika tikrai egzistuoja.

Kas nors paprieštaraus – na, kokios gi čia paslaptys mūsų laikais? O kodėl ne? Tikra paslaptis privalo turėti stiprią apsaugą. Tik tada ji gali išlaikyti savo slaptumą netgi mūsų laikais, kai viešpatauja tikras informacijos kultas. Nuostabiausia, kad dvasinės laimės paslapties apsauga slypi mumyse pačiuose.

Kai tik išgirstame, kad dvasinės žinios gali greitai išspręsti bet kokią problemą, ši apsauga tuoj pat suveikia, ir mes galvojame: “Kvailystės! Nieko nenoriu apie tai girdėti”. Taip mes pasiduodame negatyviam nežinomybės suvokimui. Ir jeigu pas tave, skaitytojau, suveikė ši apsauga nuo tikėjimo į dvasinę laimę, vadinasi, metodika, kaip tapti laimingu, dar kurį laiką tau bus paslaptis.

Kas taps nugalėtoju ir bus laimingas

Jeigu dvasinė laimė egzistuoja, vadinasi, kažkas turi žinoti, kaip ją pasiekti. Tai reiškia, kad kažkas tikrai ją pasiekė. Bet kurgi tie žmonės ir kaip juos pažinti? Daug žmonių stengiasi atrodyti laimingi, tai tapo netgi madinga, bet pažinus juos iš arčiau, tampa aišku, kad jiems toli iki laimės, o dalis ir visiškai nelaimingi.

Vedos teigia, kad tikrai laimingam žmogui būdingas vidinis pasitenkinimas. Jis nesiekia visiems demonstruoti savo laimės, jį nelabai jaudina šio pasaulio džiaugsmai bei nelaimės. Laimingas žmogus jau turi viską, todėl jam nėra jokio reikalo visiems skelbti, kaip jam gerai, ir kad už minimalią kainą jis gali ir kitus padaryti laimingais. O tokių besireklamuojančių „geradėjų“ dabar atsirado nemažai. Jie be paliovos išradinėja vis naujus metodus, kaip tapti laimingais per 10 (20,30) dienų. Žinoma, jie tai daro dėl pinigų ir norėdami iškilti dėka tų žmonių, kurie atsilieps į jų viliones. Bet jeigu jie tikrai gali ką nors padaryti laimingu, kodėl gi ne?

Vedos sako, kad laimės nenusipirksi ir neparduosi. Laimingas bus tiktai tas, kurio santykiai su žmonėmis bus absoliučiai nesavanaudiški. Vartotojiška sąmonė ir savanaudiški paskatai neskatina nei harmonijos, nei nuoširdžios pagarbos ir tvirtos meilės žmonių tarpusavio santykiuose. O be meilės ir pagarbos netgi pasaulietiškas etiketas yra tik elementari veidmainystė arba, vaizdžiai kalbant, popieriukas nuo saldainio.

Į tai paprastai argumentuojama: “Tegu pinigai, prestižas, geras darbas – tik popieriukas, bet jis pakankamai malonaus skonio ir mus patenkina”. Propaguojant panašią mąstyseną, žmonės

nepailsdami vaikosi visų tų dalykų, kurie, deja, tesuteikia išorišką ir labai paviršutinišką laimę. Gavę saldainio popierėlį, jie aplaižo jį, numeta ir siekia kito. O žmogus, kuris suvalgo patį saldainį ir vidujai yra tikrai laimingas, niekada to nedemonstruoja. Tai kaip vis dėlto jį atpažinti?

Vedos sako, kad vidinę laimę nurodo stiprus tikėjimas į Dievą, sudvasintas mąstymas, natūraliai švytinčios akys, džiaugsmingas balsas, laiminga šypsena. Toks žmogus taip pat dalinasi savo laime, bet daro tai be jokio išskaičiavimo. Kai jis elgiasi nesavanaudiškai, tarnauja Dievui ir žmonėms, laimė atsiranda iš pačių jo sielos gelmių. Bet argi tai įmanoma – semtis laimės pačiam savyje? Įmanoma. Kiekvienas žmogus gali pastebėti, kad užsiimant dorybinga veikla, laimės pojūtis visada ateina kažkur iš vidaus. Be to, visi žmonės, kuriems jis pasitarnauja, pradeda nuoširdžiai rūpintis, kad jis būtų laimingas.

Bet jeigu toks žmogus dalinasi savo laime, tai turėtų reikšti, kad jos pas jį lieka vis mažiau, ar ne? Vis dėlto ne, atvirkščiai, žmogus darosi dar laimingesnis, nes dvasinė laimė ir skaičiuojama pagal dvasinę aritmetiką, kur vienas minus vienas lygu dviem. Kuo daugiau atiduodi nesavanaudiškos dvasinės laimės, tuo daugiau jos gauni. Mūsų kasdienybėje, kai žmogus dalinasi materialia laime (tuo saldainio popierėliu), jam pačiam jos lieka vis mažiau. Duodami pinigus, mes jų netenkame, o dovanodami šypseną, tegu ir nepažįstamam žmogui, mes visada susilaukiame atsakomosios šypsenos.

Neturėdami supratimo apie dvasinę aritmetiką ir skatinami materialios sėkmės iliuzijos, žmonės visaip mėgina atimti vieni iš kitų laimę. Kol jie taip gainiojasi, mudu, mielas skaitytojau, išvyniokime savo saldainiukus, išmeskime nereikalingus popierėlius ir pradėkime mokytis, kaip pajusti jų viduje slypėjusį nektarą.

ĮVADAS

Kas būtina, norint įsisavinti šioje knygoje pateiktą medžiagą

Informacija apie materialios gamtos gunas yra gyvybiškai svarbi ir gali rasti platų pritaikymą praktikoje, nežiūrint į tai, kad ji ir toliau išliks sunkiai suprantama. Visas pasakojimas – tiek iš praktinės, tiek iš teorinės pusės – suksis apie vieną ir tą pačią temą – teisingą laimės sąvokos išsiaiškinimą.

Kaip jau kalbėjom, gilesnis bet kurio klausimo suvokimas atsiranda tada, kai gautas žinias bandome pritaikyti praktikoje. Yra daugybė įvairiausių praktikų. Sakykim, sportavimas ar paprasčiausia mankšta – tai praktika, skirta vystyti fizines kūno galias; mokymasis groti kokiu nors muzikos instrumentu – juslinė praktika; žaidimas šachmatais – proto lavinimo praktika. Visa tai kūnui, juslėms ir protui suteikia praktinių įgūdžių, bet, deja, laimingesni mes nepasidarom. Vedos teigia, kad tik intelekto lavinimo praktika gali suteikti mums tikrą laimę. Taigi, reikia mokytis gyventi vadovaujantis intelektu, bet toks atvejis mums yra nepažįstamas ir sunkiai suvokiamas. Tačiau žmonėms, nuoširdžiai norintiems ugdyti intelektą, tai nėra kliūtis. Mes pripratom mokytis iš savo ir kitų klaidų. Išnaudodami įvairų gyvenimišką patyrimą, mes lavinam savo intelektą. Bet Vedos sako, kad mokymasis iš klaidų nėra pats geriausias intelekto

ugdymo variantas, nes yra nemaža galimybė galutinai susipainioti gyvenimiškose peripetijose. Mes juk žinom, kad likimas mus gali taip prispausti, jog gyvenimas tampa tiesiog nepakenčiamas.

Vedos žmonijai siūlo pažinti intelekto veikimo mechanizmą, būtent, kaip jis išminties dėka apsivalo, kaip jį užteršia kvailumas, ir kaip jo veiklos dėka keičiasi visas mūsų gyvenimas. Norint visa tai suprasti, reikia išpildyti tik vieną sąlygą – išsiugdyti nuoširdų norą būti laimingu. Bet tam trukdo mūsų užsispyrimas, pasipūtimas ir nenoras keisti savo gyvenimą. O nuoširdus noras šluoja visas kliūtis ir verčia žmogų gilintis į tai, į ką jis anksčiau nekreipė jokio dėmesio. Taip nuoširdumas mus išveda iš nevykusio likimo labirinto, nurodydamas išėjimą, nepastebimą skeptiškai nusiteikusiam protui.

Skaitydami šią knygą, jūs susidursite su dviem rimtomis kliūtimis, kurios tačiau bus kaip jūsų nuoširdumo indikatorius:

– Jūs aptiksite, kad, atrodo, seniai suprantami dalykai Vedose aiškinami visiškai kitaip, ir toks novatoriškumas gali jus kuriam laikui atitolinti nuo tolesnio skaitymo.

– Jūs pamatysite, kad visa knyga pašvęsta vienai vienintelei temai – kaip tapti išmintingu ir laimingu. Todėl pradžioje gali pasirodyti, kad ją skaityti ir gromuliuoti seniai žinomus dalykus – tuščias laiko gaišinimas.

Nuoširdus žmogus, įveikęs šias dvi kliūtis, pamatys, kad:

– nestandartinį dalykų aiškinimą pripažinus bent jau kaip hipotezę ir nežiūrint į tai, kad jums atrodo seniai visa tai žinoma bei toliau gilinantis į Vedų mokslą, labai greitai ateina žymiai gilesnis mums žinomų dalykų supratimas.

– kartodamas jau nuo seniau žinomus dalykus, žmogus palaipsniui pradeda naudotis įsisavintu ir praktikoje patikrintu žinojimu.

Visas vedinės išminties įsisavinimo procesas remiasi daugkartine skirtingų vieno ir to paties klausimo aspektų analize. Tai daroma tik vienu tikslu – perkelti nagrinėjamas žinias iš paviršutiniško proto į intelekto gelmes.

Papildomi reikalavimai gilesniam žinių įsisavinimui

Nuosekliai gilinantis į knygoje nagrinėjamą temą ir stengiantis įveikti sustabarėjusį mąstymą bei atmesti išankstinį priešiškumą, mūsų intelektas sutvirtės. Bet vis tik jo lavinimui, tam, kad jis galėtų realiai keisti mūsų gyvenimą, reikalingos dar dvi sąlygos:

1. Dėti visas įmanomas pastangas tam, kad pajustumėt nepakartojamą vedinėje išmintyje slypintį dvasinės laimės skonį, nes tik jis gali atkreipti intelekto dėmesį. Sudomintas intelektas pasireiškia dideliu entuziazmu, skatinančiu žmogų patikrinti praktikoje tai, ką jis sužinojo. Po praktinio žinių įsisavinimo intelektas taip sutvirtėja, kad jau gali iš pagrindų keisti mūsų gyvenimą. Jeigu jūs tikrai pajutote dvasinį skonį, jūsų širdyje nedelsiant atsiras stiprus noras užsiimti dvasine praktika. Taigi, didžiulis entuziazmas yra kaip ir kriterijus, parodantis mūsų nuoširdų potraukį pažinimo procesui. Neverta nusiminti, jeigu tokio skonio dar nejaučiate – vadinasi, jums viskas dar prieš akis.

2. Antra sąlyga – tvirtas noras eiti tiesos keliu, nė per žingsnį iš jo neišklystant. Tiesa – tai žinojimas apie aukščiausią laimę. Žmogus, nuoširdžiai norintis vadovautis tiesa ir vienąkart

pajutęs laimę, iš visų jėgų stengsis rasti laiko dvasinei praktikai savo dienotvarkėje, atidėdamas į šalį antraeilius reikalus. O tas, kuris dar neišsiugdė stipraus noro būti tikrai laimingu, noro patikrinti žinias praktikoje, visada teisinsis dideliu užimtumu ir laiko trūkumu.

Girdžiu atsakymą, kad laisvo laiko iš tikrųjų nėra. Na, gerai, o kam gi mes pirmiausia skiriam laiką? Savaime aišku, tam, kas mums atrodo svarbiau. Išvada: kai jūs vedinių žinių studijas imsit laikyti svarbiomis ir tiesiog gyvybiškai būtinomis, tada ir laiko joms atsiras, o jūs turėsite realią galimybę tapti laimingu.

Visi kiti skeptiškai nusiteikę žmonės tikrai neturės laiko patikrinti praktikoje gautas žinias, todėl supras jas tik teoriškai, ir nebus jokios garantijos, kad jie kada nors sučiulps dvasinės laimės saldainiuką.

Truputį apie knygos stilių

Čia, kaip ir pirmoje knygoje, žinios perteikiamos skaitytojo ir autoriaus dialogo forma. Pokalbyje atsispindi klausimai, kuriuos klausytojai pateikia mano paskaitų metu. Tikiuosi, kad tokia pasakojimo forma bus suprantamesnė, įdomesnė ir praktiškesnė. Klausytojai kartais užduoda bekompromisinius klausimus, ir tai padeda giliau išnagrinėti temą. Už tai aš jiems labai dėkingas. Tegu kai kurie klausimai jums pasirodys gana drastiški, bet jūs galite būti tikri mano nuoširdžiu noru suteikti klausytojams galimybę kalbėti kuo atviriausiai.

Pirmas skyrius

Materialios gamtos gunos

Pirma pažintis su šiomis paslaptingomis jėgomis

Kur mes galime patekti

Vedose pasakyta, kad mūsų visata turi kiaušinio formą, ir apatinė jo dalis užpildyta skysta substancija. Viršutinėje visatos pusėje (nuo vidurio iki viršaus) išsidėsčiusios keturiolika planetinių sistemų. Iš šalies žiūrint, atrodytų, lyg nuo vandens paviršiaus iki pat kiaušinio viršaus driektųsi didžiulis augalas. Visai kaip pasakoje, ar ne? Tačiau, susipažinę su Vedų turiniu, suprasime, kad tai tikrų tikriausia tikrovė.

Kiekviena planetinė sistema turi disko formą. Kitaip sakant, tai, ką šiuolaikiniai mokslininkai vadina galaktikomis, Vedose įvardinama kaip planetinės sistemos. Visos keturiolika sistemų išsidėsčiusios viena virš kitos kaip keturiolika diskų. Mūsų matomas Paukščių Takas greičiausiai yra kaimyninė sistema. Mes esame septintame lygyje, tai yra, vidury šių diskų. Virš mūsų išsidėsčiusios aukštutinės planetinės sistemos, o po mumis – žemutinės. Kur viršus, kur apačia – atsirenkam pagal Poliarinę žvaigždę, kuri yra virš mūsų. Vedose smulkiai aprašyta kiekviena planetinė sistema ir visa mūsų galaktika.

Skaitytojas: Visa tai labai įdomu, bet pirmoje knygoje jūs žadėjote papasakoti apie tai, kaip mūsų norus tapti laimingais pildo tam tikros materialios gamtos jėgos keistu pavadinimu “gunos”. Kam gaišti laiką su visatos sandara? Kaip planetų išsidėstymas gali būti susijęs su gunomis?

Autorius: Mūsų norus būti laimingais pasaulio dėsniai vykdo pagal paprastą principą. Pasirodo, kiekviena gyva būtybė su tam tikra savo norų gama gimsta būtent toje planetoje, kur tie norai gali būti išpildyti. Kiekviena visatos planeta turi tam tikrą, tik jai būdingą gunų derinuką. Norėdami kažkokios konkrečios laimės, mes neišvengiamai patenkam į vienų ar kitų gunų įtaką ir tada gimstame planetoje, kuri labiausiai tinka mūsų troškimų įgyvendinimui. Taip materialios gamtos gunos pildo visų gyvų būtybių norus.

Skaitytojas: O kur geriau gimti – žemutinėse ar aukštutinėse planetose?

Autorius: Aukštutinių planetų gyventojai gyvena milijonus kartų ilgiau ir patiria milijonus kartų daugiau laimės negu mes.

Skaitytojas: Na, tada aš jau dabar noriu ten gimti. Jeigu tokios galingos jėgos prižiūri, kad išsipildytų mano norai, tai po šių žodžių aš turėčiau tuoj pat numirti ir atgimti kokioj nors aukštutinėje planetoje. Bet kažkodėl niekas nesidaro…

Autorius: Kodėl jums atrodo, kad niekas nepasikeitė? Atvirkščiai, viskas vyksta taip, kaip priklauso. Jūsų noras jau užfiksuotas ir nuo šiol turės įtaką jūsų likimui.

Skaitytojas: Suprantu. Norite pasakyti, kad aš jau numiriau, bet dar neatkreipiau į tai dėmesio.

Autorius: Aš noriu pasakyti, kad tuoj pat numirti jums neleidžia begalinė daugybė ankstesnių norų, kurie dar turės išsipildyti, nes ir jie yra gunų priežiūroje – taip pat, kaip ir dabartinis, tik ką išsakytas noras.

Skaitytojas: Aš taip ir maniau, kad jūs mane vėl kaip nors apgausite. Bet tos gunos tikriausiai prižiūri ne tik mano buvusius ir esamus norus.

Autorius: Jos taip pat prižiūri, kad išsipildytų visų gyvų būtybių, su kuriomis jūs kada nors kontaktavote, norai.

Skaitytojas: Kažkoks neaiškus atsakymas…

Autorius: Kas gi čia nesuprantamo? Aš juk sakiau, kad gunos išpildo absoliučiai visų gyvų būtybių visus norus. Kai jūs atliekate kokį nors veiksmą, jis būtinai turi kažkokį poveikį aplinkai. Kitaip sakant, kiekvieną jūsų poelgį įvertina aukščiausios visatos jėgos. Tas įvertinimas įtakos ne tik jus, bet ir aplinkinius žmones, kurie, būdami vienaip ar kitaip susiję su jumis, po kiekvieno jūsų poelgio jau elgsis truputį kitaip, nei prieš jį.

Jeigu mūsų poelgis ką nors įskaudins, mes už tai turėsime patirti lygiai tokį pat pergyvenimą. O atlikę dorybingą veiksmą, būsim apdovanoti laime. Kiekvienas žmogus atsako už savo poelgius.

Taigi, gunos globoja ne tik mudu, bet visas gyvas būtybes, be to, joms absoliučiai visi lygūs. Kartais mes elgiamės visai gerai, kartais – nelabai. Todėl kartais mus apnyksta bėdos, o kartais nusišypso laimė. Būtent todėl gunos užfiksuoja kiekvieną mūsų poelgį.

Skaitytojas: Aišku. Vadinasi, geriausia sėdėti ir nieko neveikti, tada būsim tikri, kad niekam nieko blogo nepadarysim. Tada mes nieko neįtakosim ir gunos įvertins tik mūsų norus. Štai kur laimės esmė.

Autorius: Jeigu imsite dykinėti, jūsų šeima išmirs iš bado, ir už tai susilauksite deramo atpildo. Neveiklumu problemų neišspręsit. Sakiau jums, kad ši tema labai sudėtinga, reikės įsisavinti daug žinių. Nėra taip paprasta, kaip atrodo – pagalvojau, panorėjau ir jau turiu. Iš tikrųjų, mūsų sekančio gimimo vieta priklauso ne tik nuo mūsų norų, bet ir nuo mūsų poelgių šiame ir praeituose gyvenimuose.

Skaitytojas: Ar įmanoma kaip nors išsiaiškinti, kokius norus žmogus turėjo praeituose gyvenimuose?

Autorius: Vedose yra detalus šio klausimo išaiškinimas. Priklausomai nuo žmonių elgesio praeituose gyvenimuose, juos galima suskirstyti į tris grupes:

1. Jeigu žmogus turėjo tik dorybingus norus ir dorybingai gyveno, o jo motyvai buvo nesavanaudiški, tai dabar jį labiausiai įtakoja dorybės guna. Todėl jis turi gerą charakterį, gražią išvaizdą, puikią sveikatą, palankų likimą, nuoširdų tikėjimą į Dievą, jį supa pagarba ir maloni aplinka. Būtent šie požymiai nurodo kilnius žmogaus norus ir dorybingus darbus praeituose gyvenimuose.

2. Jeigu žmogus elgėsi ir gerai, ir blogai, o jo motyvai visada buvo savanaudiški, tai dabar jį labiausiai valdo aistros guna. Jam būdingų požymių bukietas susideda iš impulsyvaus bei neramaus charakterio, polinkio į ligas, finansinių problemų, konfliktų, emocinio nestabilumo, o jo gyvenimas kupinas kritimų ir pakilimų. Jeigu jis ko nors paprašo pas Dievą, tai tik dėl savęs. Jeigu jis laiko save tikinčiu, be paliovos smerkia tuos, kurie Dievą išpažįsta kitokia, jam neįprasta forma. Tai jis vadina nuoširdaus tikėjimo pasireiškimu. Jeigu jūs sutikote žmogų su tokiais požymiais, tai žinokite, kad praeituose gyvenimuose jis niekam nelinkėjo blogo, bet tarnavo vien tik savo egoistiniams interesams.

3. Jeigu žmogui patiko juodi darbeliai, o jo norai buvo bjaurūs, tai dabar jo kelrodė žvaigždė – neišmanymo guna. Tokiam žmogui būdinga atstumianti išvaizda, sunkus charakteris, grubus ir niekinantis elgesys su kitais, didelis finansinis nestabilumas, na, ir žiaurus likimas. Tokie žmonės arba visai netiki į Dievą, arba iššaukiančiai demonstruoja apsimestinį religingumą, bet tik tam, kad teisuolio kauke pridengtų savo negerus darbus. Jeigu sutiksite tokį žmogų, žinokite – praeitame gyvenime jis patirdavo daug džiaugsmo, galėdamas pakenkti kitiems.

Skaitytojas: Bijau, kad tokio atsakymo man nepakanka.

Autorius: Tokiu atveju pastudijuokite lentelę šios knygos pabaigoje. Ten rasite smulkesnį apibūdinimą, kaip gunos įtakoja visų trijų kategorijų žmones. Žmogaus charakteris, aplinka, šeimyniniai santykiai, mityba, kalba, tiesos supratimas ir netgi išvaizda priklauso nuo to, kokia guna labiausiai įtakoja jo sąmonę. Dviem žodžiais viso to nepaaiškinsi, todėl prisieis į viską ir pačiam gilintis.

Skaitytojas: Tai jau ačiū. Bet jūs, kaip visada, išsisukote nuo atsakymo į klausimą, kada gi aš galėsiu atgimti aukštutinėse planetose?

Autorius: Jeigu jūs visą gyvenimą darysite gerus darbus, o jūsų norai bus dorybingi, tai šis klausimas spręsis jūsų mirties metu. Dabartinio ir praeitų gyvenimų dorybingi norai ir poelgiai turi persverti nuodėmingus norus ir poelgius. Tik tada jūs garantuotai pateksite tokion gunų įtakon, kurioje vyraus dorybės guna, ir ji, po grubaus kūno mirties, perneš jus subtiliame kūne iš Žemės į vieną iš aukštutinių planetų.

Skaitytojas: Man sunku suprasti, kaip aš subtiliame kūne kažkur skrisiu. Nors šis terminas – “subtilus kūnas” – ir buvo aiškinamas pirmoje knygoje, vis tiek aš jį sunkiai suprantu.

Autorius: Subtilus kūnas susideda iš proto, intelekto ir netikro ego. Toks paaiškinimas jums taip pat mažai ką sako, bet pokalbio eigoje jūs lengvai įsisavinsite panašius terminus.

Skaitytojas: O į kokią planetą aš galėsiu patekti po grubiojo kūno, kaip jūs teikiatės išsireikšti, mirties?

Autorius: Būtent į tą, kurią užsitarnausite, bet tai atsitiks tik tada, kai pasibaigs dabartinis jūsų gyvenimas.

Skaitytojas: O kas sprendžia, kada man mirti? Irgi mano buvę norai ir poelgiai?

Autorius: Jūs jau truputį primiršote mūsų ne taip seniai vykusį pokalbį apie laiko galybę. Tai laikas, atsižvelgdamas į buvusius norus ir poelgius, vaiko pradėjimo metu apsprendžia jo gyvenimo trukmę, kurią paskui savo jėgomis pakeisti jau neįmanoma.

Skaitytojas: Vadinasi, norėdamas gimti aukštutinėse planetose, aš visą gyvenimą turiu daryti gerus darbus.

Autorius: Ir daryti kuo daugiau, kad jie persvertų visas eibes, kurių jūs pridarėte praeituose gyvenimuose.

Skaitytojas: Jūs skatinate mane dorybingiems žygdarbiams. Iš principo, aš nieko prieš, tik pirma reikia visu tuo patikėti. Ar yra kokie nors įrodymai, kad tai teisybė?

Autorius: Viskas, ką aš čia kalbu, paimta iš Vedų, kurios man yra tiesos šaltinis. Tai, kad mūsų gyvenimus įvairiose planetose apsprendžia gunos, patvirtina daug pavyzdžių, pateikiamų Vedose. Pavyzdžiui, apie tai kalbama visuotinai pripažintame vediniame traktate Bhagavadgyta:

Kas miršta dorybėje, tas pasiekia tyras aukštesniąsias didžiųjų išminčių planetas (Bg. 14.14).

Kas miršta apimtas aistros gunos, tas gimsta tarp tų, kurie atlieka karminę veiklą, o kas miršta apimtas neišmanymo gunos, tas gimsta gyvūnų karalystėje (Bg. 14.15).

Tie, kuriuo veikia dorybės guna, palaipsniui kyla į aukštesnes planetas. Aistros gunos įtakoje esantieji gyvena žemės planetose, o tie, kuriuos užvaldė atstumianti neišmanymo guna, leidžiasi į pragaro pasaulius (Bg. 14.18).

Todėl arčiau vandenyno, užpildančio pusę visatos, gyvena tie, kurie daugiausia užsiėmė blogais darbais, ir čia jie patiria vien tik kančias. Vidurinėse planetinėse sistemose, kur yra ir mūsų Žemė, gyvena tie, kurie darė tiek gerus, tiek blogus darbus, maždaug vienodu santykiu. Todėl ir laimės, ir kančių čia yra maždaug vienodai. Aukštutinėse planetose gyvena tie, kurie darė daug gerų darbų, ir dabar jie patiria nepaprastai daug laimės. Bhagavadgytoje apie tai sakoma:

Dorovingos veiklos pasekmė tyra ir priskiriama dorybės gunai. Tačiau aistros gunos veiklos pasekmė – kančios, o neišmanymo – kvailybė (Bg. 14.16).

Skaitytojas: Vadinasi, būtent gunos priverčia mus gimti vienoje iš planetinių sistemų?

Autorius: Taip, bet jos tai daro sutinkamai su mūsų norais ir poelgiais, todėl čia viskas teisinga.

Skaitytojas: O jeigu aš nežinojau, kad elgiuosi neteisingai, tai ar vis tiek būsiu nubaustas?

Autorius: Žinoma. Bausmės paskirtis – kad mes gyvenime ką nors suprastume ir išmoktume.

Skaitytojas: Aš sutikau kalbėtis su jumis apie laimingo gyvenimo dėsnius, bet kuo daugiau mes kalbame, tuo labiau aš suprantu, kad gyvenimas – tai toli gražu ne žaidimas. Tos gunos panašios į kagėbistus: sekami kiekvienas mūsų žingsnis, kiekviena mintis. Sakykim, mes sugalvojome gyventi dorybingai, bet dėl neišmanymo pridarėme daug kvailysčių, ir už tai vietoj laimės mums prisieis atlikti bausmę, trunkančią visą gyvenimą. Nelinksma perspektyva.

Autorius: Jūs teisus, bet gunos veikia daug protingiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jeigu žmogus pasuko dorybės keliu, tai, nepaisant jo netikusių poelgių praeityje, jį vis tiek labiausiai įtakoja dorybės guna. Bloga karma nukeliama vėlesniam laikui, o paskui dvasinių žinių pagalba žmogus ją gali sudeginti. Progresuojančių šiame kelyje žmonių ir netgi šventųjų likime taip pat būna rūsčių išbandymų. Tačiau dorybės guna juos apdovanoja didele laime, todėl likimo išbandymus jie nelaiko kančiomis.

Skaitytojas: Vadinasi, dorybės guna savo numylėtiniams gali suteikti laimę kreditan?

Autorius: Kažkas panašaus. Jeigu žmogaus sąmonė nukreipta į dvasinį tobulėjimą, jam gresiančios kančios bus atkeltos vėlesniam laikui, o paskui ir sudegintos tiesos pažinimo ir dorybingos veiklos proceso metu.

Skaitytojas: Ar visada taip būna, ar kažkas gali likti užmirštas?

Autorius: Bhagavadgyta sako, kad tie, kurie pasuko dorybės keliu, yra visiškai apdrausti nuo atpildo už praeityje padarytas klaidas.

Aukščiausias Dievo Asmuo tarė: Prithos sūnau, transcendentalistas, atliekantis gerus darbus, nepražus nei šiame, nei dvasiniame pasaulyje. Kas kuria gėrį, Mano drauge, to niekada neįveikia blogis (Bg. 6.40).

Skaitytojas: Nejaugi tai sako Pats Dievas?

Autorius: Taip, tai pripažintas vedinis kūrinys, kuris pažodžiui atkuria pokalbį, vykusį tarp Dievui atsidavusio didžiojo karžygio Ardžunos ir Paties Dievo, Šri Krišnos vardu įsikūnijusio Žemėje daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų.

Skaitytojas: O ką, jų pokalbį kas nors nuklausė ar gal net užrašinėjo į diktofoną? Kaip jūs galite tvirtinti, kad jie kalbėjo būtent tokiais žodžiais?

Autorius: Vienas išminčius, Sandžaja, iš savo dvasinio mokytojo Vjasadevos gavo sugebėjimą telepatiniu būdu matyti ir girdėti viską, kas vyko šio pokalbio metu. Todėl jis galėjo stebėti visą pokalbio ir po to vykusio mūšio eigą ir perpasakoti karaliui Dhritaraštrai, kuris mūšyje nedalyvavo. Vjasadeva savo mistinių galių dėka taip pat viską matė ir vėliau užrašė, nes turėjo absoliučią atmintį. Tokiu būdu, informacija apie Ardžunos ir Krišnos pokalbį gauta iš dviejų nepriklausomų šaltinių.

Skaitytojas: Argi įmanoma tiek daug įsiminti, išgirdus tik vieną kartą?

Autorius: Tuo metu, prieš penkis tūkstančius metų, dauguma žmonių turėjo absoliučią atmintį, tuo labiau didis išminčius Vjasadeva, kuris iš atminties užrašė kelias dešimtis vedinių kūrinių.

Skaitytojas: Ar šis Dievo įsikūnijimas kaip nors įrodytas?

Autorius: Jį išpranašavo Vedos, pavyzdžiui, apie tai kalbama Šrimadbhagavatam veikale. Be to, yra astrologiniai apskaičiavimai, nurodantys, kad tuo metu atėjo būtent Aukščiausias Viešpats, ir niekas kitas. Taip pat išliko daugybė Jo amžininkų paliudijimų, kuriuose smulkiai aprašytas Jo gyvenimas ir antžmogiški darbai.

Skaitytojas: O dabar daug žmonių įsitikinę, kad Dievas gali įsikūnyti tik vienu pavidalu.

Autorius: Pagal juos išeitų, kad šiuo atžvilgiu mes pranokstame Dievą. Juk mes nuolatos įsikūnijame įvairiausiuose kūnuose. Mes visada, tegu ir nesąmoningai, bet norime apriboti Dievo galimybes, taikydami Jam savo mąstelį. Kai sąmonę įtakoja aistros guna, žmogus tiesiog negali suprasti, kad Dievas gali turėti kitokį pavidalą, negu mes Jam priskiriam. Vėliau mes smulkiau aptarsim šitą klausimą.

Skaitytojas: Paskutinė jūsų citata man ne visai suprantama. Pavyzdžiui, ką reiškia pasakymas, kad žmogus, užsiimantis dorybinga veikla, niekada nežus?

Autorius: Tai nereiškia, kad jis niekada nemirs, taps nemirtingu. Vediniais laikais persikūnijimo faktas daugeliui žmonių buvo akivaizdus, ir jokių iliuzijų apie amžiną gyvenimą jie nepuoselėjo. Sprendžiant iš pokalbio konteksto, greičiausiai čia kalbama apie tai, kad tokiam žmogui suteikiama garantija, jog jam progresuojant pažinimo kelyje, jis nepatirs nuopuolio, arba degradacijos. Net jeigu jis netyčia suklumpa, tai sekančiame gyvenime jam suteikiama galimybė gimti dorybingoje šeimoje, kur bus visos sąlygos tolesniam dvasiniam progresui. Kitas Bhagavadgytos tekstas nedviprasmiškai patvirtina šią mintį:

Po daugybės laimingo gyvenimo metų dorovingų gyvų esybių planetose, nevykėlis jogas gimsta teisuolių arba turtingoje aristokratų šeimoje (Bg. 6.41).

Skaitytojas: Kiek padidėja laimės, jeigu gimstame aukščiau esančioje planetoje?

Autorius: Vedose nurodoma, kad laimės lygis virš mūsų esančioje planetinėje sistemoje šimtą kartų didesnis už mūsiškį.

Skaitytojas: Vadinasi, antroje galaktikoje, esančioje virš mūsų, laimės lygis bus dešimt tūkstančių kartų didesnis, negu Žemėje.

Autorius: Bet ir jos gyventojai dorybingų darbų atliko dešimt tūkstančių kartų daugiau, negu mes. Taigi ir šiuo atveju viskas sutvarkyta labai teisingai. Kiekvienas gyvena ten, kur nusipelnė.

Skaitytojas: Norėčiau nors truputį pagyventi tokioje galaktikoje.

Autorius: Tada dorybingų darbų turite atlikti dešimt tūkstančių kartų daugiau už vidutinį jų vidurkį Žemėje. Bet Vedos sako, kad žmonės, norintys gimti aukštutinėse planetose, nėra labai protingi, nes daug geriau stengtis patekti į dvasinį pasaulį, kur laimės yra milijardus kartų daugiau.

Į dvasinį pasaulį veda pats tiesiausias kelias, o tiems, kurie patenka į aukštutines planetas, prisieis ten išbūti kelias dešimtis ar šimtus tūkstančių metų, ir nežinia, kokie norai pas juos atsiras per tą laiką. Gal būt, jiems vėl teks sugrįžti į vidurines Žemės tipo planetas.

Skaitytojas: Argi aukštutinių planetų gyventojų norai gali, taip sakant, degraduoti?

Autorius: Taip, pavyzdžiui, jie gali pasidaryti labai išdidūs ir iššaukiančiai elgtis. Taip jie ilgainiui praranda savo dorybingumą ir, nori nenori, bus priversti gimti vidurinėse ar net žemutinėse planetose.

Skaitytojas: O iš dvasinio pasaulio į materialųjį irgi patenkama?

Autorius: Taip, jeigu užsinorėsite gyventi sau, o ne Dievui. Bet tai labai maža tikimybė. Dvasinio pasaulio gyventojams svetima egoistinė laimės koncepcija, jie laimingi tuo, kad tarnauja Dievui ir kitiems.

Skaitytojas: Tad kaip patekti tiesiai į dvasinį pasaulį?

Autorius: Tam tikslui reikia su meile ir atsidavimu kartoti šventus Dievo vardus, kurie turi dvasinę prigimtį ir gali mumyse išugdyti potraukį dvasinei praktikai. Dvasiniame pasaulyje visiškai nėra potraukio materialiai veiklai. O kartoti šventus vardus nesudėtinga, tik mūsų intelekte yra kliūtis, trukdanti tai daryti.

Skaitytojas: Kokia tai kliūtis?

Autorius: Pavydas Dievui.

Skaitytojas: Kol kas man visa tai sudėtinga, nesuprantama ir nepagrįsta.

Autorius: Ilgainiui, gilindamasis į laimingo gyvenimo dėsnių studijas, jūs viską išsiaiškinsite.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad dabar man paprasčiausiai trūksta žinių?

Autorius: O ko jūs norite? Net išminčiams, išmanantiems Vedas, išsivadavimas iš materialaus pasaulio pančių ir šventų Dievo vardų galybė yra pats slaptingiausias ir sunkiai suvokiamas dalykas. Ką jau kalbėti apie mus, neturinčius supratimo netgi apie sielos egzistenciją.

Skaitytojas: Kas tai – materialaus pasaulio pančiai? Jaučiasi sąsaja su kalėjimu.

Autorius: Kadangi materialiame pasaulyje daug kančių, tai Vedos dažnai jį palygina su kalėjimu toms gyvoms būtybėms, kurios panoro gyventi egoistiškai ir savanoriškai susikaustė šio kvailo noro grandinėmis.

Skaitytojas: Skaudu apie tai klausyti. Norite mane įtikinti, kad gyvename didžiuliame kalėjime?

Autorius: Nepergyvenkite ir nedarykite priešlaikinių išvadų. Vedas suprasti ne taip paprasta, todėl jas reikia kantriai ir atsidėjus studijuoti.

Skaitytojas: Tada pratęsiam pokalbį apie gunas.

Autorius: Ir taip, nuo žemutinių planetų kylant į aukštutines, kančių lieka vis mažiau, o laimės lygis didėja. Kaip jau minėjau, norint pasikelti į gretimą sistemą, dorybingų darbų reikia atlikti šimtą kartų daugiau už visus kitus žmones. Todėl savaime aišku, kad aukštutinių planetų gyventojai turi labai gerą charakterį ir yra daug mažiau egoistiški, negu mes. Visas jų gyvenimas pašvęstas tarnauti Dievui ir kitiems.

Skaitytojas: O gunos juos įtakoja taip pat, kaip ir mus?

Autorius: Ne visada. Kai kurios dorybingos asmenybės, iš gailesčio mums ir norėdamos pasidalinti išaukštintu žinojimu, savo noru gimsta žemesnėse planetose, negu užsitarnavo.

Išvada: Neįmanoma pažinti laimingo gyvenimo dėsnių, nežinant, kaip veikia materialios gamtos gunos. Todėl tie, kurie neabejingi savo likimui, turi kuo geriau suvokti jų poveikį mūsų gyvenimui.

Gilinantis į gunų veiklą, daugeliui žmonių atsiranda noras pakliūti į aukštutines visatos planetas, bet Vedos tai laiko nelabai protingu sprendimu. Protingas žmogus stengsis patekti tiktai į dvasinį pasaulį. Tam tikslui jis turi įveikti protui nežinomą, bet realiai širdies gilumoje esantį pavydą Viešpačiui, atmesti visus savo egoistinius planus ir pašvęsti gyvenimą Aukščiausio Dievo Asmens tarnystei.

Ką pasėsi, tą ir pjausi

Vidurinėse planetinėse sistemose, kur yra ir mūsų Žemė, gyvos būtybės linkusios gyventi sau ir savo šeimai. Dauguma jų, siekdamos gauti daugiau naudos, laikosi tam tikrų kultūringo gyvenimo taisyklių. Žemutinių planetų gyventojai, tenkindami savo egoistinius norus, nesiskaito su jokiomis taisyklėmis. Būdami bjauraus charakterio, jie galvoja tiktai apie valgį, seksą, miegą ir savo gerbūvį, nekenčia visų kitų ir todėl patiria labai dideles kančias.

Skaitytojas: Žinau daug žmonių, kurie gyvena čia, bet elgiasi lygiai taip pat.

Autorius: Deja, tai tiesa. Daugelis mus supančių žmonių teikia pirmenybę laimei neišmanymo gunoje. Gaila, bet jų dalia – sekančiuose gyvenimuose gimti žemutinėse planetose arba gyvūnų kūnuose.

Skaitytojas: Linksma perspektyva. Sakykim, aš neteisingai įsivaizdavau laimę ir todėl degradavau. Ar ilgai man teks vargti žemutinėse planetose?

Autorius: Vedos sako, kad mūsų buvimo laikas įvairiuose visatos lygiuose yra nevienodas ir yra sąlygojamas daugelio faktorių. Pagrinde viskas priklauso nuo to, koks pas mus laimės supratimas, kaip mes įsivaizduojam laimę. Žmonės, kurie trokšta aukščiausios, nesavanaudiškos laimės, palaipsniui, naudodamiesi autentiškų žinių šaltiniais, pradeda suprasti, kaip reikia teisingai gyventi. Stengdamiesi gyventi pagal šventraščių nurodymus, jie apsivalo savo nuodėmes ir sekančiuose gyvenimuose gimsta aukštesniuose visatos lygiuose.

Visi žmonės, priklausomai nuo jų poelgių, gimsta viename ar kitame lygyje, bet ateina laikas, ir kažkokių aplinkybių dėka mes vėl turime keltis kitur.

Skaitytojas: Girdėjau, kad pragare teks gyventi amžinai. O ką apie tai sako Vedos?

Autorius: Kai kas žemutinėse planetose išbus labai ilgai, bet vis tik ne amžinai, nes padaryti be galo daug blogų darbų tiesiog neįmanoma. Kaip jau žinome, šis pasaulis labai teisingai sutvarkytas, todėl kokios nors vienos gunos įtaka mūsų sąmonei negali tęstis amžinai. Mažėjant blogai karmai, mūsų gyvenimas irgi darosi geresnis, nors savo dorybingų poelgių vaisiais mes taip pat negalime amžinai naudotis. Tai patvirtina ir Bhagavadgyta:

Kartais ima vyrauti dorybės guna, nugalėdama aistros ir neišmanymo gunas, o Bharatos sūnau. Kartais aistros guna nugali dorybę ir neišmanymą, o kitąsyk neišmanymas nugali ir dorybę, ir aistrą. Taip vyksta nuolatinė kova dėl pirmenybės (Bg. 14.10).

Skaitytojas: Iš principo viskas atrodo pakankamai logiška. O jeigu noras būti laimingam būtent neišmanymo gunoje išliks ir po ilgiausių kentėjimų žemutinėse planetose? Nejaugi nėra kitos išeities iš šios situacijos, nejaugi neįmanoma pakeisti savo norų ir pradėti ieškoti laimės dorybės gunoje?

Autorius: Kitos išeities nėra. Žemutinėse planetose teks būti tol, kol neatsiras noras ieškoti dorybingos laimės.

Skaitytojas: Bet juk ne visi gali patys suprasti, ką reikia daryti, norint būti laimingiems. Ne visi gali suprasti, kad tam reikia bent jau panorėti gyventi kitaip.

Autorius: Taip, ne visi. Būtent todėl kiekvienoje visatos planetoje kartas nuo karto įsikūnija Pats Dievas arba Jo artimi palydovai. Jų tikslas – padėti mums išsiaiškinti sudėtingus klausimus, susijusius su gyvenimo tikslu ir laimės ieškojimu. Išeidami jie visada palieka šventraštį, pritaikytą tos epochos žmonėms. Ir jeigu mes turėsime nors nedidelį, bet nuoširdų norą atrasti tiesą, mes niekada, jokiomis aplinkybėmis neliksime visiškoje nežinioje. Žemėje visada yra autentiški šventraščiai. Ieškantys būtinai su jais susidurs.

Skaitytojas: Jūs taip laisvai kalbate apie įvairius Dievo įsikūnijimus, lyg būtumėt tiesioginis šių įvykių liudininkas. Iš kur pas jus šita informacija, ir kas gali garantuoti, kad ji – ne išsigalvojimas?

Autorius: Aš pasikliaunu Vedų autoritetu. Jų autentiškumą patvirtina istoriniai faktai ir autoritetinga daugelio mokslininkų nuomonė. Kas liečia įvairius Dievo įsikūnijimus, tai Vedos pateikia labai detalius ir tikslius jų aprašymus. Pavyzdžiui, Bhagavadgytoje Viešpats kalba apie tai, kokiomis aplinkybėmis Jis ateina į šį pasaulį:

Kai tik religija ima kur nors nykti ir įsivyrauja bedievybė, Aš nužengiu Pats, o Bharatos aini. Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau piktadarius, o taip pat atkurčiau religijos principus, epocha po epochos Aš apsireiškiu Pats (Bg. 4.7,8).

Skaitytojas: Jeigu Dievas taip atvirai kalba Pats apie Save, tai mano abejonės dėl Jo įsikūnijimų dar labiau padidėja.

Autorius: O jeigu jūs pats kuo nuoširdžiausiai pradedate apie save kam nors pasakoti, tai jūs ir savimi netikite?

Skaitytojas: Apie save aš pasakoju tik artimiausiems žmonėms, o ne visiems iš eilės.

Autorius: Krišna taip pat slaptingiausią žinojimą apie save atskleidė savo artimiausiam palydovui Ardžunai, jis nebuvo skirtas tiems, kurie vėliau pavydės šio pokalbio dalyviams.

Skaitytojas: Jūs galvojate, kad aš pavydžiu?

Autorius: O tai kuo daugiau remiasi jūsų abejonės kito nuoširdumu?

Skaitytojas: Man tiesiog sunku patikėti, štai ir viskas.

Autorius: Aš gi jums viską aiškinu nieko neišgalvodamas, o remdamasis Vedomis.

Skaitytojas: O aš ir Vedų autoritetu abejoju.

Autorius: Tada mūsų pokalbis neturi jokios prasmės. Kam svarstyti tai, ką jūs atmetate? Jeigu norite toliau kalbėtis, tai vedinių žinių autentiškumą turite pripažinti bent jau kaip hipotezę.

Skaitytojas: Na, gerai, aš pagalvosiu apie tai. Vadinasi, Vedose pasakyta, kad Dievas į šį pasaulį ateina palyginti dažnai?

Autorius: Taip. Ir visada pasirodo tokiu pavidalu, kokį turi gyvos būtybės, kurioms jis ruošiasi pamokslauti. Viešpats visada ateina su ypatinga misija, kurios esmė – įtvirtinti teisingumo principus ir demaskuoti nuodėmingą gyvenimą. Dažniausiai Jis Pats ateina tik tada, kai be Jo asmeninio įsikišimo jau nieko negalima padaryti. Kitais atvejais Jis pasiunčia kokią nors šventą asmenybę.

Skaitytojas: Nors man ir sunku tikėti į Dievą, bet kai sulygini įvairius šventraščius ir jų istoriją, tai darosi panašu į tiesą. Juk Jėzus Kristus atėjo būtent tuo laiku, kai fariziejai pamynė religinius principus ir nesibjaurėjo melagingai aiškinti šventraščius.

Autorius: Jūs dabar jau pats ginate Dievą.

Skaitytojas: Na, po mūsų pokalbių apie laiką aš pradėjau skaitinėti įvairius šventraščius ir juos lyginti.

Autorius: Ir koks jūsų studijų rezultatas?

Skaitytojas: Visur rašo beveik vieną ir tą patį, tik skirtingomis kalbomis ir kitais žodžiais.

Autorius: Taip ir yra. Dievas nors ir ateina įvairiu laiku bei pasivadinęs vis kitais vardais, bet neša vieną ir tą patį žinojimą – kaip mums tapti laimingais. Todėl neturėtume rūstauti dėl šio pasaulio neteisingumo ir galvoti, kad niekas mums nepadeda. Tuo labiau, kad gyvename taip, kaip patys kažkada norėjome. Mūsų norai mūsų likimui yra nepajudinamas įstatymas. Jeigu mes patys nenorėsime pasikeisti, tai niekas nesikiš į mūsų gyvenimą.

Skaitytojas: Net ir Dievas nenorės mums padėti?

Autorius: Visi šventraščiai kalba apie tai, kad Dievas visada nori mums padėti, bet mums paliekama pasirinkimo laisvė – klausyti Jo ar ne.

Išvada: Norint giliau pažinti laimingo gyvenimo dėsnius, būtina įsisąmoninti, kad dėl mūsų kančių kalti tik mes patys ir niekas daugiau. Mes patys turime sąmoningai nuspręsti keisti savo gyvenimą. Niekas už mus to nepadarys.

Žmogus, suvokęs šias tiesas, tampa ramus ir pasitikintis, nežiūrint į tai, kad gyvenimas pasikeičia ne iš karto. Tas, kuris suprato, kodėl jam taip sunku nešti savo kryželį ir kodėl jį reikia nešti, tampa psichiškai ramus ir nesujaudinamas. Tokiu būdu, norint tapti laimingu, būtina suprasti, kad šis pasaulis surėdytas labai teisingai, ir būti pasiruošusiam dėti visas pastangas savo laimės vardan.

Keturi evoliucijos keliai – nuo beždžionės iki žmogaus ir atgal

Paprastai žodis evoliucija daugumai žmonių asocijuojasi su rūšių atsiradimo teorija, kurią suformulavo Darvinas. Tačiau apie gyvų būtybių evoliuciją pakankamai išsamiai buvo pasakojama Vedose, ir daug anksčiau, negu atsirado garbusis mokslininkas.

Vedinio evoliucijos apibrėžimo esmė ta, kad gyvai būtybei mirtis kaip tokia neegzistuoja. Mes tik pakeičiame seną ir naudojimui netinkamą kūną į naują. Be to, Vedos teigia, kad evoliucija turi ir atvirkščią eigą, taip vadinamą regresiją. Tai reiškia, kad gyvos būtybės gali ne tik

evoliucionuoti, arba progresuoti, bet ir degraduoti į žemesnes gyvybės formas ir ten ieškoti savo laimės.

Dabar mes smulkiau aptarsime vedinę evoliucijos koncepciją.

Skaitytojas: Gerai. Ir kaip ji atrodo?

Autorius: Aš pristatysiu jums truputį supaprastintą evoliucijos klasifikaciją, gerai atspindinčią Vedų požiūrį šiuo klausimu.

Pirmu iš keturių Vedose aprašomų evoliucijos kelių progresuoja tos sielos, kurios suvokė amžinąją dvasinę gyvų būtybių prigimtį ir tai, kokiu būdu ji pasireiškia mūsų gyvenime. Visa savo esybe ir su meile jos tarnauja Dievui ir visoms kitoms gyvoms būtybėms. Tokia absoliučiai dvasine ir be jokio egoizmo veikla jos sudegina savo nuodėmes ir po grubaus kūno mirties patenka į dvasinį pasaulį. Ten jos gyvena dvasiniuose kūnuose, patirdamos žodžiais nenusakomą laimę.

Antruoju evoliucijos keliu eina gyvos būtybės, norinčios atrasti laimę šiame pasaulyje. Kiekvienu savo poelgiu ir netgi mintimis jos stengiasi laikytis visų dorybingo gyvenimo dėsnių. Tokie žmonės visada progresuoja, gyvenimas po gyvenimo kildami į vis aukštesnes planetines sistemas ir gaudami vis labiau protingesnes gyvybės formas. Taip evoliucionuojant, egoistiniai norai sunyksta, bet ne visiškai. Todėl visada išlieka degradacijos tikimybė.

Trečiasis evoliucinio vystymosi kelias skirtas tiems žmonėms, kurie svajoja apie laimę sau ir savo šeimai, ir daugiau ar mažiau stengiasi gyventi taikoje ir santarvėje su aplinkiniais. Tačiau jiems ne visada sekasi įkūnyti gyvenime savo norus, ir to priežastis – egoizmas, vyraujantis tokių žmonių tarpusavio santykiuose. Dėl to jie pasineria į aršią kovą dėl materialių gėrybių. Tokia konkurencija užteršia jų egzistenciją, ir palaipsniui jie nusivilia šiuo pasauliu, tapdami kietaširdžiais. Taip jie pasuka ketvirtuoju evoliucijos keliu. Ir kol jie nenusivils savo puoselėjamomis netikromis vertybėmis, tol jie vėl ir vėl atgims vidurinėse visatos planetose. Reikia pažymėti, kad visą tą laiką jiems paliekamas šansas progresuoti ir savo evoliuciniame vystymesi pakilti viena ar dviem pakopom aukščiau.

Tos gyvos būtybės, kurios nori būti laimingos tik eksploatuodamos kitus, degraduoja vis labiau, kol nusirita iki žemutinių planetų, kur jų laukia didelės kančios, arba gimsta gyvūnų kūnuose. Tai ketvirtas evoliucijos kelias – visiška degradacija.

Tokiu būdu, pirmasis evoliucinio vystymosi kelias labai greitai išvaduoja iš materialaus gyvenimo pavojų ir grąžina mus į dvasinį pasaulį. Kiti du variantai nesuteikia tokios greitos galimybės. Tačiau gyvos būtybės, progresuojančios antruoju keliu, laikosi dorybingumo principų ir palaipsniui apsivalo. Joms daug paprasčiau, negu likusiems, išsivaduoti iš materialių norų ir suvokti savo dvasinę prigimtį. O žmonės, apimti neišmanymo ir jaučiantys aplinkiniams priešiškumą, neišvengiamai degraduos tol, kol neatsikratys savo kvailų idėjų.

Skaitytojas: Argi jūs nesutinkate su Darvino teorija, teigiančia, kad visos gyvos būtybės visatoje nepaliaujamai progresuoja iš žemesnių gyvybės formų į aukštesnes?

Autorius: O ar jūs matote šios teorijos įrodymus realybėje? Negi manote, kad visi žmonės nuolatos progresuoja ir sulig kiekviena diena darosi vis geresni?

Skaitytojas: Aš neturiu informacijos apie kiekvieną žmogų, bet sprendžiant pagal tam tikrus bendro pobūdžio rodiklius, matyti, kad progresas vyksta pilnu tempu. Pasižiūrėkite, kaip progresuoja mūsų ekonomika ir mokslas! Jau dabar galima, nekeliant kojos iš namų, pamatyti visą pasaulį ar bendrauti su žmogumi, kur jis begyventų. Argi tai ne progresas?

Autorius: Taip, technikos progresas akivaizdus, bet mes kalbame apie gyvų būtybių vystymąsi, o ne apie vis labiau sudėtingėjančią techniką. O gal jūs galvojate, kad kai dauguma žmonių degraduoja, tai visa žmonija, bendrai paėmus, progresuoja?

Skaitytojas: Žinoma, ne. Galėjot šito klausimo ir neužduoti.

Autorius: Aš ir taip manau. Tai štai, apie kokį progresą jūs kalbate, jeigu dauguma žmonių praktiškai prarado moralinius principus. Jie ištvirkauja, girtuokliauja, vartoja narkotikus ir visai negalvoja apie tikrąjį žmogaus gyvenimo tikslą.

Skaitytojas: Galvojate, kad anksčiau viso to nebuvo?

Autorius: Anksčiau irgi buvo žmonių, linkusių į degradaciją, bet ji nebuvo tokia pasibaisėtina, kaip dabar. Pasižiūrėkime, kaip buvo prieš dvidešimt metų. Argi tada mes matėme tokį ištvirkimą, tokią narkomaniją, kaip dabar? Argi tada buvo skatinami atsitiktiniai lytiniai santykiai ir homoseksualizmas? Ar tada taip ramiai žiūrėjo į tokį palaidą šeimyninį gyvenimą ir skyrybas? Ar vaikai matė tiek filmų apie prievartą ir amoralumą? Ir patys vaikai – argi jie tokie buvo?

Pažiūrėkite, kaip baisiai degradavo žmonija, nepaisant ryškiai išreikšto techninio ir ekonominio progreso. Ir tai tik per dvidešimt metų! Aš pastebėjau, kad jūs nesiruošiate tuoj pat patikėti mano žodžiais, todėl nekalbėsiu apie tai, kiek degradavo žmonių sąmonė nuo vedinės kultūros laikų, o tai buvo daugiau kaip prieš keturis tūkstančius metų.

Skaitytojas: Visa tai tiesa, bet argi žmonių moralė yra vienintelis progreso kriterijus?

Autorius: O kokie dar gali būti? Vedose pasakyta, kad amoralūs žmonės neišvengiamai degraduoja. Be to, jie praktiškai visada pradeda tokius pat amoralius vaikus, ir labai maža tikimybė, kad jie išaugs normaliais žmonėmis. Jeigu žmonės palaipsniui virsta gyvuliais ir yra visiškai patenkinti tokia situacija, tai apie kokį žmonijos progresą galima kalbėti?

Skaitytojas: Bet vis tik, nežiūrint į nieką, mokslinis-techninis progresas vyksta. Juk neneigsite šio fakto?

Autorius: Tada aš nesuprantu, ką jūs galvojate, kalbėdami apie progresą ir žmonijos evoliuciją. Anot jūsų, žmogaus evoliucijos viršūnė – kai jis vaikšto pusnuogis, elgiasi kaip galvijas ir poruojasi kur tik pakliūna. Tačiau jeigu jo buitis užpildyta šiuolaikine technika, tai reikia manyti, kad jis labai sėkmingai progresuoja, ar ne?

Skaitytojas: Panašu, kad jūs perlenkiate. Juk nebūtinai viskas bus taip, kaip jūs čia kalbate.

Autorius: Aš tik pavaizdavau dabartinę situaciją, susiklosčiusią daugelyje taip vadinamų civilizuotų šalių mūsų laisvos meilės epochoje, o apie ateitį aš dar visai nekalbėjau.

Skaitytojas: O tai kaip, jūsų nuomone, vyksta žmogaus evoliucija?

Autorius: Vedos sako, kad ji kitokia, negu įsivaizduoja dabartiniai mokslo korifėjai – ne kolektyvinė, o individuali. Mes galim tai progresuoti, tai degraduoti – priklausomai nuo mūsų poelgių. Po to, palikę dabartinį kūną, gaunam naują, kuris labiau atitinka mūsų sąmonės lygį. Tai apsprendžia mūsų norų ir poelgių visuma mirties metu. Naujas kūnas gali būti tobulesnis, o gali būti ir primityvesnis – augalo, gyvūno.

Degradacija ir kančios taip pat yra savotiški evoliucijos etapai, mokinantys mus karčiu patyrimu. Anksčiau ar vėliau toks patyrimas išlenda per gerklę, ir žmogus pagaliau susidomi

savęs pažinimu. Bet tai nevyksta kolektyviai, vien tik kovos už būvį dėka, kaip nurodė senolis Darvinas.

Skaitytojas: Kaip Vedos paaiškina tą faktą, kad tiek daug žmonių patenka blogon įtakon ir užsiima įvairiomis kvailystėmis?

Autorius: Daugelis žmonių pastebi, kad kartais mus tiesiog užvaldo kažkokios nelabai protingos mintys. Nesuprasdami, kad tai gunos veikia mūsų sąmonę, dauguma žmonių įsivaizduoja, kad juos bando įtakoti tam tikri žmonės, pavyzdžiui, žydai ar masonai, kurie užsibrėžė valdyti visą pasaulį. Iš tikrųjų toks kolektyvinis poveikis žmonių sąmonei vyksta dėl to, kad pasikeičia gunų įtaka.

Skaitytojas: O kodėl jos nei iš šio, nei iš to keičia savo įtaką? Mes juk gyvename ne teatre, kur viena scena keičia kitą, o artistai persirenginėja naujais kostiumais.

Autorius: Kaip ten bebūtų, bet taip jau yra, ir pirmiausia visa tai darosi dėl laiko įtakos. Jis keičia gunų įtaką ne tik mūsų planetai, bet ir visai visatai. Todėl mums prisieina gyventi įvairiose visatos epochose ir ne visada pačiose geriausiose sąlygose.

Kaip mūsų metuose keturi sezonai keičia vienas kitą, taip ir visatoje yra keturios epochos, apjungtos į vieną ciklą. Įdomu, kad su kiekviena nauja epocha sąlygos progresuoti darosi vis nepalankesnės.

Skaitytojas: Tai bent naujiena! Apie kokį laimingą gyvenimą galima kalbėti, jeigu visatoje – vien tik nesiliaujanti degradacija?

Autorius: Jūs neteisus. Pasibaigus ciklui, įvyksta tam tikri kataklizmai ir po to prasideda sekančios keturios epochos. Ir pačioje pirmoje, kuri vadinama Aukso amžiumi, visi gyvena taip pat laimingai, kaip ir ankstesniame Aukso amžiuje.

Skaitytojas: Bet kodėl kiekvienoje sekančioje epochoje gyvenimas darosi vis blogesnis, kokią tai turi prasmę?

Autorius: Tai laiko įtaka. Jis nepaliaujamai sendina viską, su kuo tik susiduria. Kai senėti daugiau nebeįmanoma, prasideda naujas gyvenimo ciklas. Jūs gi patys matote, kad gyvenime mes ne jaunėjame, o senstame. Bet tai netrukdo mums sekančiame gyvenime, net pakliuvus į degradacijos amžių, gauti geresnį kūną. Apie tai mes jau kalbėjome, kai aptarinėjome laiko galybę.

Skaitytojas: Aš gerai prisimenu tą pokalbį apie laiką ir dienos režimą, bet dabartinėje temoje aš dar ne visai susigaudžiau. Kodėl visatoje yra ši degradacija ir kas trukdo jai progresuoti?

Autorius: Viso to priežastis – mūsų nuodėmingi poelgiai. Kaupdamiesi visatos atmosferoje, jie ir iššaukia degradacijos procesus. Jeigu mes nedarytume nuodėmių, tai greitai mūsų planeta pavirstų rojumi.

Skaitytojas: O aukštutinių planetų gyventojai irgi daro nuodėmes, kaip ir mes?

Autorius: Ne, jie gyvena dorybingai.

Skaitytojas: Tada visata surėdyta labai neteisingai. Kodėl jie, gyvendami aukštutinėse planetose, turi kentėti už mūsų nuodėmes?

Autorius: O jie ir nekenčia. Trijose aukščiausiose planetinėse sistemose nėra degradacijos. Nėra ir kataklizmų, kai pasibaigia keturių epochų ciklas.

Skaitytojas: O kurioje epochoje mes gyvename?

Autorius: Mūsų epocha yra paskutinė ir vadinasi degradacijos amžiumi. Ji trunka 432.000 metų. Ji užsibaigs dideliu kataklizmu, dėl ko labai apsivalys atmosfera, ir vėl prasidės naujas Aukso amžius, sekančio ciklo pradžia.

Skaitytojas: Vadinasi, mums nėra jokių šansų tapti laimingais.

Autorius: Kadangi kiekvienos gyvos būtybės progresas yra individualus, tai jos gali vystytis savarankiškai, nepaisant visuotinai dominuojančios tendencijos degraduoti.

Skaitytojas: Vadinasi, ir Aukso amžiuje galima degraduoti?

Autorius: Taip, nežiūrint į tai, kad tame amžiuje pačios didžiausios galimybės progresuoti, atsiranda “gudruolių”, kurie ir ten sugeba degraduoti. Todėl evoliucija nėra toks paprastas dalykas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Skaitytojas: Vadinasi, bendrai paėmus, visi visatos gyventojai nuolatos degraduoja?

Autorius: Ne nuolatos, o periodiškai. Palyginkite su procesais, apimančiais bet kurį objektą materialiame pasaulyje. Visi materialūs objektai sensta, o paskui pakeičiami naujais, tobulesniais. Taip ir vietoj seno kūno mes gauname naują, kuris labiau tinka mūsų norų įgyvendinimui.

Skaitytojas: Akivaizdu, kad naujas kūnas turi būti geresnis už senąjį, kitaip kam jis reikalingas?

Autorius: Nebūtinai. Mūsų norai ne visada būna pozityvūs, o naują kūną gauname tokį, kad jis geriausiai atitiktų mūsų norus. Jeigu mes visą gyvenimą rūpinsimės tik maistu, seksu, miegu ir patogesnėmis gyvenimo sąlygomis, tuo pačiu teikdami prerogatyvą gyvuliškiems poreikiams, ir visiškai nesidomėsime žmogaus gyvenimo prasme, tai sekančiame gimime mes vargiai gausime tobulesnį kūną.

Skaitytojas: Vadinasi, kai kurie žmonės, prieš pradėdami tobulėti, gali ilgai degraduoti.

Autorius: Daugeliui, iki jie supras tyrumo būtinybę ir jėgą, reikia ne kartą pasimurkdyti purvyne. Kitiems užtenka tik išgirsti aukščiausias tiesas, ir jie pasidaro reikalingas išvadas. Vieni milijonus gyvenimų gali ieškoti laimės ne ten, kur reikia, o kur jie nori, kitiems šiam tikslui užtenka vieno gyvenimo. Todėl gyvų būtybių evoliucija nėra toks elementarus ir paviršutiniškas reikalas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji visada vyksta keturiais keliais, apie kuriuos mes jau kalbėjome.

Skaitytojas: Pagal Darvino teoriją žmogus atsirado iš beždžionės. Bet pagal Vedas išeitų, kad kartais būna atvirkščiai – žmogus virsta beždžione.

Autorius: Visiškai teisingai. Priklausomai nuo to, kokiai laimei žmogus teikia pirmenybę, tokiame kūne jis ir gimsta.

Skaitytojas: Ko gi reikia norėti, kad sekančiame gyvenime gimtum beždžione?

Autorius: Beždžionės kūnas pritaikytas laisvai ir nevaržomai meilei. Todėl tie, kurie šiame gyvenime propaguoja seksualinę revoliuciją ir išpažįsta laisvos meilės principus, sekantį

gyvenimą gaus beždžionės kūną ir galės nebaudžiami poruotis ant kiekvieno kampo. Taigi, pagalvokite, kokius rezultatus gaus tie, kurie dabar propaguoja laisvą seksą.

Skaitytojas: Jūs tvirtinate, kad jie gims beždžionių kūnuose?

Autorius: Taip teigia Vedos. Kiekvienas žmogaus noras formuoja jo būsimą kūną. Jeigu dauguma mirštančio žmogaus norų buvo tinkamesni beždžionei, tai sekančiame gyvenime jis, greičiausiai, gims beždžione.

Skaitytojas: Kaip gi paskui vėl tapti žmogumi?

Autorius: Reikės susiformuoti potraukį protingai egzistencijai. Tik tada, kai jis nustelbs visus kitus norus, įsijungs progresavimo mechanizmas, ir po kurio laiko gyva būtybė gaus tą retą dovaną – žmogaus kūną.

Skaitytojas: Kaip jūs suprantate potraukį protingai egzistencijai?

Autorius: Tik potraukis savęs pažinimui ir aukščiausiai laimei skiria mus nuo gyvūnų. Žmogaus kūnas neatsitiktinai aprūpintas intelektu, ir mes privalome jį naudoti pagal paskirtį. Mūsų pareiga – gyventi sutinkamai su tais norais, kurie leido mums gimti žmonėmis, tai yra, būti laimingais.

Skaitytojas: Supratau. Bet jūs, tikriausiai, suprantate, kad savo klausimais aš noriu jus įkvėpti dar kartą paaiškinti, ką Vedos vadina evoliucija.

Autorius: Vadovaujantis elementaria logika, gali pasirodyti, kad visos gyvos būtybės visatoje turi nuolatos progresuoti ir galiausiai pasiekti aukštutines planetas. Tačiau yra kitaip. Sakykim, kažkas pasiekė tam tikrą išsivystymo lygį ir dėl to pateko į vidurines ar net aukštutines planetas. Bet jeigu jis tik pradeda didžiuotis savo padėtimi – viskas, nuo to momento jo progresas baigiasi. Dar daugiau, kai kurie iš jų pradeda degraduoti. Jiems atsiveria didelės perspektyvos nusileisti į pačias žemiausias visatos planetas, visai nepaisant jų buvusios išminties ir nuopelnų.

Galimas daiktas, kad tokia asmenybė degraduos ir toliau ir viename iš gyvenimų pasijus esanti gyvūno kūne. Nuo išdidumo ir kvailumo neapdraustas niekas. Todėl materialiame pasaulyje progresas ir degradacija eina ranka rankon, koja kojon ir dažnai vienas kitą keičia. Taip vyksta dėl egoizmo, būdingo visoms gyvoms būtybėms, gyvenančioms materialiame pasaulyje.

Skaitytojas: Vadinasi, dėl visko kaltas išdidumas?

Autorius: Ne vien tik jis, gali būti ir kitos degradacijos priežastys. Pavyzdžiui, kai kurie degraduoja dėl pernelyg didelio prisirišimo prie materialių poreikių, kiti – dėl tingumo ir inertiškumo.

Perėjimas nuo degradacijos į progresą ir atvirkščiai gali įvykti ir vieno gyvenimo bėgyje. Mes matome, kaip žmones, kurie stengiasi gyventi dorai ir ieško gyvenimo prasmės, pagaliau aplanko sėkmė, kuri pasireiškia aukšta visuomenine padėtimi, visuotiniu pripažinimu ir pagarba, mokytumu, gera sveikata, turtais ar harmoningais bei dorybingais šeimyniniais santykiais. Visa tai žmogui ateina dėl jo gerų poelgių ir gero būdo.

Tačiau pats tikriausias sėkmės kriterijus – tai supratimas, kad nėra nieko aukščiau už dvasinę laimę. Jeigu žmogus, būdamas žymus ir turtingas, nesupranta, kad svarbiausia gyvenime – savo dvasinės prigimties pažinimas, tai negalima vienareikšmiškai pasakyti, kad jis progresuoja.

Žmonės, kurie stengiasi gyventi dėl visų gerovės ir žino, kaip tai daryti, be abejo, palaipsniui darysis vis laimingesni. Tačiau, užimdami aukštą visuomeninę padėtį, kai kurie iš jų pradeda didžiuotis savo pasiekimais, ir būtent tada jų progresas pasibaigia.

Skaitytojas: O aš daugiausia matau kitus pavyzdžius, kai labiausiai sekasi išdidiems ir įžūliems tipams, o sąžiningi, atvirkščiai, patiria didelius vargus. Na, ką jūs į tai pasakysite?

Autorius: Žinoma, būna ir taip. Bet jūs nežinote viso jų gyvenimo, matote tik nedidelę jo atkarpėlę, todėl darote skubotas išvadas. Sąžiningas žmogus gali kažkiek laiko patirti vargus, kurie jį apvalo, o po to jis natūraliai pradeda jausti vis didėjančią laimę.

Visos malonės, kurias žmogus gauna šiame gyvenime, priklauso nuo to, kaip jis gyveno praeituose gyvenimuose. Tie turtingi žmonės, apie kuriuos jūs kalbėjote, kažkada, tikriausiai, padarė daug gerų darbų. Vėliau, pradėję didžiuotis savo pasiekimais, jie moraliai degradavo. Mūsų veiklos vaisiai sunoksta ne iš karto, todėl mums atrodo, kad likimas kupinas prieštaringumų.

Kai kurie žmonės tuo pačiu metu turi ir užtarnautus turtus, ir netikusių poelgių sugadintą charakterį. Tai parodo, kaip žmogaus charakteryje persipina praeituose gyvenimuose sukauptas dorybingumas ir visiškas nesupratimas, kaip jį panaudoti. Jeigu tokie žmonės ilgainiui nesusimąstys, jų dorybingumo atsargos greitai išseks, ir vieną gražų vasaros rytą jie skausmingai suvoks, kad neturi nei turtų, nei visuomeninės padėties.

Visa tai, ką aš dabar paaiškinau, vyksta ne taip greitai, o kelių gyvenimų bėgyje. Todėl nesistebėkite, kai matote žmones, kurie mėgaujasi visais gyvenimo malonumais ir tuo pat metu yra moraliai degradavę. Iš kitos pusės, jeigu žmogus pradeda gyventi sąžiningai, pas jį dar lieka neatidirbtų nuodėmėlių, todėl jam kurį laiką tenka patirti daugiau ar mažiau vargų.

Skaitytojas: Taip, tai tikrai įdomūs dėsningumai, ir jie leidžia tikėti būsima laime.

Išvada: Norėdami būti laimingais, turime gerai suprasti, kad perėjimas iš progreso į degradaciją vyksta lėtai ir dažniausiai labai nepastebimai. Tik labai pastabūs žmonės, praktikuojantys savęs pažinimą, gali pastebėti negera lemiančias permainas tiek savyje, tiek kituose.

Žmogus, nuoširdžiai stengdamasis daryti gerus darbus, kai kada pasididžiuoja ir kuriam laikui praranda dvasinę kvalifikaciją. Bet paskui, palaipsniui suvokdamas savo klaidas, jis neabejotinai sugrįš į teisingą kelią. Kiekvienas protingas žmogus, analizuodamas jį supančio pasaulio dėsnius, savo ir kitų žmonių elgesyje pradeda pastebėti tam tikrus dėsningumus.

Taip, praktikuojant savęs pažinimą, žmogui atsiranda tvirtas noras užsiimti tik gerais darbais. Jie kažkiek apsaugo žmogų nuo kaulėtos blogos karmos rankos, besitiesiančios iš praeities. Bet tik tas, kuris kiekvieną dieną kartoja šventus Viešpaties vardus arba meldžiasi, gali atsilaikyti prieš skaudžiausius likimo smūgius, kokios bebūtų aplinkybės.

Mes parišti viena virve…

Čia, Žemėje, dauguma žmonių beveik nesiskiria nei savo poelgiais, nei fiziniu ir psichiniu išsivystymu. Panaši ir jų veikla.

Skaitytojas: Nesutinku. Man rodos, mes visi tokie skirtingi.

Autorius: Ką jūs laikote pagrindiniu kriterijum, apsprendžiančiu skirtumus tarp žmonių?

Skaitytojas: O kokiu kriterijum naudojatės jūs, kai sakote, kad mes visi vienodi? Pažiūrėkite – pas visus skirtinga išvaizda, skirtingi charakteriai ir likimai.

Autorius: Išvaizda ir charakterio bruožai – dar ne rodikliai. Mašinos turi skirtingas formas ir variklius, bet jos visos skirtos transportavimui. Todėl svarbiausias kriterijus, sprendžiant apie skirtumus tarp žmonių, yra tai, kokiam tikslui pajungtas jų gyvenimas, ir dauguma žmonių čia turi daugmaž vienodus prioritetus. Visi jie stengiasi baigti kažkokius mokslus, gauti kvalifikaciją, užsidirbti daugiau pinigų, nusipirkti gerą butą, sėkmingai vesti, užauginti gerus vaikus, užsitarnauti pagarbą, išsaugoti gerą sveikatą ir turėti finansinę nepriklausomybę.

Skaitytojas: Kalbant apie siekius, aš su jumis sutinku. Žmonėms toks gyvenimo stilius yra dominuojantis.

Autorius: Praktiškai devyniasdešimt procentų žmonių trokšta turtų, šlovės, pagarbos, sveikatos, komforto ir laimingo šeimyninio gyvenimo. Visi šie tikslai yra antriniai, natūraliai išplaukiantys iš pirminio – materialaus gerbūvio troškimo.

Skaitytojas: Kitų tikslų tikriausiai ir būti negali, nes kas gi atsisakys klestėjimo. Negi aukštutinių planetų gyventojai siekia kažko kito?

Autorius: Taip, mums atrodo, kad jeigu jau mes taip gyvename, tai kitoks gyvenimas tiesiog neįmanomas. Tačiau aukštutinių planetų gyventojų tikslai visai kitokie – dorybingesni ir dvasingesni. Jie siekia nesavanaudiškai atlikti savo pareigas, gyventi garbingai, ugdyti geruosius charakterio bruožus ir pažinti laimingo gyvenimo dėsnius. Visa tai galima pavadinti trumpai – savęs tobulinimas. Jie taip pat stengiasi pažinti savo dvasinę prigimtį ir nuolatos mokosi tarnauti Dievui.

Skaitytojas: O ar pas juos yra kokia nors siekių įvairovė?

Autorius: Kiekvienos planetos gyventojai turi siekius, būdingus tik tai planetai, todėl visos visatos mastu įvairovė tikrai didelė. Kažkur siekiama degraduoti, kitur – progresuoti.

Skaitytojas: Jaučiamas kažkoks dėsningumas – tarytum kiekviena planeta būtų sukurta tam tikram gyvenimo būdui. Nejaugi kažkokia šalutinė galia verstų mus galvoti vienodai?

Autorius: Niekas mus neverčia žiūrėti į gyvenimą vienodai. Viskas daug paprasčiau – mes visada gimstame toje planetoje, kurioje geriausiai galime realizuoti savo norus. Mes turime garantiją, kad toje planetoje, kur dabar gyvename, visada vyraus gyvenimo būdas, atitinkantis mūsų norus. Šią garantiją užtikrina subtilios jėgos, veikiančios mūsų protą bei intelektą kaip nematomos, bet tvirtos gijos. Būtent jos daugumos planetos gyventojų mąstymą palaiko maždaug viename lygyje.

Skaitytojas: Panašiai kaip Visockio alpinistų dainelėje – “mes parišti viena virve…”

Autorius: Teisingai, šios jėgos taip ir vadinamos – virvės, o jeigu sanskrite – gunos.

Skaitytojas: Jūs žadėjote papasakoti apie galias, kurios mus gina sunkią valandą, o kalbate apie kažkokias virves, kurios protą ir intelektą suriša tomis pačiomis idėjomis. Šitaip pas mus atsiranda bandos instinktas.

Autorius: Iš vienos pusės, gali pasirodyti, kad mes gyvename kaip robotai. Tačiau, pažiūrėjus į gyvenimą per vedinės išminties prizmę ir patyrinėjus gunų poveikį, iškart aiškėja atsakymai į

šiuos klausimus: “Kodėl mes gimėme būtent šitoje planetoje? Kodėl mūsų interesai tokie panašūs, ir kodėl taip sunku gyventi kitaip, nei visi žmonės?” Šitaip Vedos, versdamos susimąstyti apie giluminius gyvenimo dėsningumus, atveda mus prie įdomios išvados: “Gal būt, mano gyvenimo sąlygos nėra atsitiktinės. Gal būt, Žemė ir yra tinkamiausia vieta toms gyvoms būtybėms, kurios nori gyventi taip, kaip jos dabar gyvena”.

Skaitytojas: Nejaugi tikrai yra tokie dėsningumai, numatantys mūsų gyvenimo sąlygų tapatumą?

Autorius: Vedos tvirtina, kad taip ir yra. Visi mes panašūs todėl, kad praeituose gyvenimuose turėjome bendrus interesus. Žemės planeta geriausiai atitinka mūsų norus, o gunos juos sergsti ir prižiūri, kad jie būtų įgyvendinti.

Skaitytojas: Kaip pasireiškia gunų rūpinimasis mūsų interesais?

Autorius: Kai visa, kas mus supa, padeda pasiekti tą laimę, kurios mes taip troškom. Visi kada nors buvę mūsų norai turi būti patenkinti, todėl gunos aplink mus sukuria tokią atmosferą, kuri nelabai leidžia mūsų galvoje atsirasti kitokioms mintims nei tos, kurios reikalingos norų išpildymui.

Skaitytojas: Po truputį aiškėja gunų veikla. O kokie norai tų, kurie gyvena dvasiniame pasaulyje?

Autorius: Jie trokšta vien tik nesavanaudiškos meilės tarnystė Viešpačiui, ir daugiau jų niekas nedomina. Ten viešpatauja meilė, kuri kontroliuoja jų mintis ir norus. Todėl dvasiniame pasaulyje gunų nėra, nes jos ten nereikalingos.

Skaitytojas: Bet ir meilėje yra savanaudiškumo. Vadinasi, dvasiniame pasaulyje irgi turėtų būti kova dėl mylimojo, o tai reiškia, kad vaidai ir ten neišvengiami.

Autorius: Ne, dvasiniame pasaulyje meilė visai kitokia, joje nėra net užuominos į savanaudiškumą. Ten visi stengiasi gyventi ne sau, o savo meilės objektui. Todėl dvasiniame pasaulyje nėra tokio noro – pasisavinti meilės objektą ir juo naudotis.

Skaitytojas: Nejaugi jie visai nesirūpina savimi?

Autorius: Jiems ir į galvą neateina tokia mintis.

Skaitytojas: To neįmanoma įsivaizduoti, tuo labiau suprasti.

Autorius: Jūs teisus, ir taip yra todėl, kad mus įtakoja savanaudiškumas, arba netikras ego, o jų intelektą valdo altruizmas, arba tikrasis ego.

Kadangi beveik visi Žemės gyventojai turi panašius siekius, tai atrodo, kad kitaip ir būti negali. Netgi tie, kurie susimąsto apie labiau išaukštintą gyvenimą, iš anksto ruošiasi sutikti likimo smūgius. Jie galvoja, kad žmogus iš prigimties yra nuodėmingas ir, bendrai paėmus, negali pasikeisti į gerąją pusę.

Panašūs samprotavimai verčia pasidaryti sekančią išvadą: “Jeigu mes turime žmogaus kūną, kurio galimybės griežtai apribotos, tai negalima peržengti tų ribų. Visi žmonės linkę į nuodėmę ir todėl nereikia šokti aukščiau bambos. Gimęs šliaužioti niekada neskraidys. Žinoma, atsiranda žmonių, kurie jau nuo gimimo apdovanoti išskirtinėmis savybėmis – štai jie ir gali progresuoti. Kitiems reikės susitaikyti su savo netikusiais įpročiais bei trūkumais”. Tokiais žodžiais žmonės pateisina nenorą ką nors keisti savo gyvenime. Bet nuo to jie nepasidaro laimingesni.

Skaitytojas: Man kažkur jau teko girdėti tokias kalbas apie žmogaus menkumą ir bevertiškumą.

Autorius: Taip, dabar plačiai paplitusi nuomonė apie tai, kad žmogų pančioja jo nuodėminga prigimtis, ir pakilti virš jos neįmanoma. Tokie filosofiniai išvedžiojimai reiškia, kad kai kurie žmonės stengiasi pateisinti savo nuodėmingus poelgius. Jie sako: “Jeigu mes negalime nedaryti nuodėmių, tai reikia už jas atgailauti ir gyventi toliau taip, kaip sugebame”. Atseit, po atgailos nurimusia sąžine galima daryti naujas nuodėmes.

Skaitytojas: Jūs priekaištaujate tiems, kurie atgailauja?

Autorius: Ne, aš palaikau nuoširdžią atgailą, kai žmogus deda visas pastangas daugiau nebenuodėmiauti. Aš tik prieš tą atgailavimą, kuris atleidžia nuodėmes ir leidžia toliau ramiai daryti naujas.

Skaitytojas: O argi atgaila neapvalo nuo nuodėmės?

Autorius: Dažniausiai atgaila sukuria palankias sąlygas apsivalyti. Tačiau jeigu nuplauti nuodėmes užtektų vien tiktai atgailos, tai tada nuodėminga veikla taptų absoliučiai nekontroliuojama.

Skaitytojas: Ką mes ir matome.

Autorius: Bet taip darosi ne dėl visatos dėsnių kaltės, o vien tik dėl mūsų paklydimų. Todėl, suvokus paprastą tiesą, kad už viską reikia mokėti, galima greičiau pradėti dorybingą gyvenimą.

Skaitytojas: Nejaugi įmanoma taip gyventi, nedarant nuodėmių?

Autorius: Žinoma, ir tai nenuginčijamas faktas, kitaip kokia prasmė gyventi?

Išvada: Norint suprasti, kad laimė vis dėlto yra, reikia išsiaiškinti, koks skirtumas tarp norų, esančių skirtingose gunose. Daugeliui žmonių sunku įsivaizduoti, kad gali būti kokie nors kiti siekiai, negu jų pačių. Tačiau tas, kuris nuoširdžiai nori būti laimingu, lengvai atsiriboja nuo taip paplitusio “sėkmingo nuodėmingo gyvenimo”. Pajutus tikros laimės skonį, sutvirtėja intelektas, po ko jau niekas nebetrukdo eiti apsivalymo keliu.

Keletas žodžių apie tradicinę virtuvę

Tie, kurie pajuto išaukštintos laimės skonį, praranda potraukį abejotinos vertės malonumams. Žmogus, paragavęs medaus, šnairomis žiūri į cukrų, nors anksčiau valgė jį šaukštais. Bet kartais žmogų pasiekia karminės reakcijos už praeities darbelius ir kuriam laikui išmuša jį iš dorybingo gyvenimo vėžių. Tačiau prisiminimas apie patirtą skonį išlieka ir vilioja, tad greitai toks žmogus pasikeis ir taps šventa asmenybe. Nuostabus dvasinės laimės skonis Vedose vadinamas aukščiausiu skoniu.

Skaitytojas: O tas, kuris neparagavo medaus, taip ir kentės?

Autorius: Taip, ir tai būna labai dažnai. Žmogus, paskendęs savo problemose, galvoja, kad geresnio gyvenimo tiesiog nebūna. Toks mąstymas – gunų įtaka.

Skaitytojas: Manau, kad tai neteisinga. Jūs gi sakėte, kad mes patys sprendžiame, kokios laimės siekti. Ir jeigu mes turime pasirinkimo laisvę, tai mums turi būti suteiktos ir galimybės pakeisti

savo pasaulėžiūrą. Ir man neaišku, kodėl gunos taip negailestingai apjungia mus vienodais interesais. Gal geriau mums duoti dar didesnę pasirinkimo laisvę?

Autorius: Mes jau turime visišką pasirinkimo laisvę. Ir Žemės planetoje galima gyventi dorybės gunoje, tik bėda, kad dažnai mes patys nenorime pasinaudoti mums suteikta laisve.

Skaitytojas: Kas gi mums trukdo gyventi laisviau ir neapsiriboti vien tik materialiu klestėjimu?

Autorius: Priežastis tūno mumyse: tai – polinkis neteisingai naudotis savo nepriklausomybe, savo pasirinkimo laisve.

Skaitytojas: Mane labiau domina praktinė šio klausimo pusė. Kodėl mes nesirenkam aukštesnio skonio, kas trukdo?

Autorius: Tai gana sudėtingas klausimas. Pirmiausia išsiaiškinkim, kokiu būdu žmones sujungia bendri interesai ir potraukiai.

Įsivaizduokime, kad mes patekome į vietovę, kur yra galybė restoranų su įvairiausiomis virtuvėmis: rusiška, kiniška, itališka, indiška, prancūziška ir t. t. Užsinorėję valgyti, mes pasirinksime vieną iš jų. Tą pačią virtuvę pasirinks ir daugiau žmonių. Mes valgome ir galvojame, kad šiame restorane pats skaniausias maistas. Bet žmonės gretimuose restoranuose galvoja tą patį. Ir vieni, ir kiti turi pasirinkimo laisvę. Tačiau prisirišimas prie tam tikros virtuvės trukdo žmogui suprasti, kad kitame restorane jis, gal būt, rastų dar geresnį maistą. Pasirinkimo laisvė akivaizdi – galima eiti į kokį nori restoraną, bet tai, kad mes ir mus supantys žmonės sėdime štai čia, verčia mus galvoti, kad geriausia maitintis būtent čia.

Taip ir gyvenime – žmonėms patinka tam tikras, seniai nusistovėjęs gyvenimo būdas. Kiekviename, tegu ir nedideliame kolektyve susiformuoja savitas ir nepakartojamas laimės supratimas, kurį visi laiko kuo puikiausiu ir jokiomis aplinkybėmis nenori jo keisti. Ir visą šį spektaklį organizuoja materialios gamtos gunos.

Skaitytojas: Ir todėl mes niekaip negalime atitrūkti nuo savo interesų, kaip ir bitė negali atsitraukti nuo nektaro.

Autorius: Džiaugiuosi, kad supratote esmę. Gunos sukuria tokias sąlygas, kad mes kuo pilniau išbandytume tą laimę, kurios kažkada taip siekėme. Jos suteikia ir galimybę visiems kartu pasidžiaugti ta laime.

Skaitytojas: Tačiau gyvenime mes ne tik džiaugiamės, bet ir daug dirbame, liūdime, kankinamės ir sergame. O jūs pavaizdavote idiliją, kurioje nėra jokių problemų: visi tik džiūgauja ir visai nesikankina.

Autorius: Taip, problemos irgi yra. Išsirinkę tam tikrą virtuvę, mes turėsime susitaikyti su kai kuriomis jos ypatybėmis. Pavyzdžiui, jeigu mes išsirinkome prabangų restoraną, tai teks dėti nemažai pastangų ir gaišti laiką tam, kad užsidirbtume pinigų, todėl turėsime atsisakyti kažkokių kitų malonumų.

Skaitytojas: Kokia čia problema – galima pasirinkti ir pigesnę virtuvę.

Autorius: Kaip čia pasakius. Matot, kiekvienas žmogus laimės nori truputį daugiau, negu leidžia jo galimybės, bet pasistengęs jis vis tik gali ją pasiekti. Todėl mes neatsitiktinai patekome į tokį palyginti brangų restoraną, kuriame esame.

Kai kurie žmonės galvoja, kad jie pateko čia atsitiktinai, ir jiems nėra taip problematiška pereiti į kitą restoraną. Bet atsidūrę kitur, jie pasigenda savosios laimės skonio. Vienuose restoranuose labai brangu ir neprieinama, kituose nors ir pigu, bet jau labai prasta. Anksčiau ar vėliau mes turėsime grįžti į mums skirtą restoraną. Štai taip gunos mus ir suriša, pasinaudodamos mūsų prisirišimu prie tam tikros laimės, ir priverčia eiti per gyvenimą griežtai nubrėžtu kursu.

Skaitytojas: Jūs norite pasakyti, kad mes neatsitiktinai pasirenkam tam tikrą laimės būklę?

Autorius: Taip, atsitiktinumų nebūna, ir pasirinkimas visada remiasi senais prisirišimais. Praeities poelgių našta (karma) mus traukia prie šito, kažkada pasirinkto gyvenimo būdo. Pasirinktasis restoranas ir yra ta išsvajotoji laimė. Todėl mes sėdime ir nieko daugiau nenorime, o aplink mus žmonės su tais pačiais polinkiais. Taip ir gyvenime – mes visada koncentruojamės į mums įprastus dalykus ir nuoširdžiai galvojame, kad kitaip gyventi tiesiog neįmanoma ir, pagaliau, kvaila.

Skaitytojas: Nejaugi tai liečia ir tuos, kurių gyvenimas – tai prievarta, plėšikavimas, žudymas?

Autorius: Taip, jiems irgi atrodo, kad jie užvirė gerą košę, bet anksčiau ar vėliau jie turės ją išsrėbti.

Skaitytojas: O kaip visa tai vyksta? Ar, atsidūrus savo “gimtajame” restorane, mums iš karto patinka ten patiekiami valgiai, tegu jie ir prasto skonio, ar dar kurį laiką ieškom geresnės virtuvės?

Autorius: Būna įvairiai. Galima kurį laiką nesusigaudyti, koks laimės pobūdis tau priimtiniausias, bet, anksčiau ar vėliau, mes vis tiek ateisim į mums skirtą restoraną, susitaikydami su jo savitumais.

Skaitytojas: Gerai, su virtuvėmis viskas aišku, bet kaip tai susieti su mūsų gyvenimu šioje planetoje?

Autorius: Visa tai vyksta ir su mumis, kai gunos mums parenka vieną ar kitą planetą.

Skaitytojas: O kodėl jos tai daro?

Autorius: Kadangi mes trokštame būti laimingi, tai gunos ir parenka mums tą planetą, kurioje mūsų laukia laimė, atitinkanti praeityje pasirinktą modelį.

Žmogui nėra jokios prasmės gyventi, jeigu jis nesiekia laimės. Štai gunos ir padeda mums pajusti išsvajotosios laimės pilnatvę.

Įvairūs laimės modeliai Vedose vadinami laimės skoniais, sanskrito kalba – rasa. Kiekvienas žmogus siekia savosios laimės su jai būdinga rasa. Dėl to užsiimame vienokia ar kitokia veikla. Materiali laimė reiškia turėti kuo daugiau materialių malonumų. Tam tikslui reikia labai daug dirbti, o paskui kartais ir sirgti nuo persidirbimo.

Jeigu darbas atima daug laiko, gali pašlyti santykiai su artimais žmonėmis. Visa tai vyksta ne atsitiktinai. Kažkada pasirinktas materialios laimės skonis nepermaldaujamai mus traukia prie tam tikro gyvenimo būdo, su visais jo pakilimais ir nuopuoliais.

Skaitytojas: Bet jeigu mes norėjome laimės, tai kodėl turime kentėti? Kažkokia apgaulė!

Autorius: Jokios apgaulės. Jeigu mūsų pasirinktas laimės etalonas verčia aplinkinius žmones kentėti, tai prisieis kentėti ir mums.

Skaitytojas: Argi būna tokia laimė, dėl kurios žmonės turi kentėti?

Autorius: Žinoma, juk egoizmas tuo ir remiasi, kad mes, norėdami būti laimingi, nekreipiam dėmesio į kitų interesus. Dar daugiau, būdami egoistai, mes netgi nevengiam griebtis prievartos, kad tik patenkintume savo norus.

Skaitytojas: Vadinasi, jeigu žmogus kenčia, tai reiškia, kad jo susikurtas laimės etalonas buvo neteisingas?

Autorius: Jūs visiškai teisus, nepralošia tik tas žmogus, kuris turi potraukį dvasinei laimei. Tas potraukis absoliučiai nesavanaudiškas ir todėl niekada neatsiranda ten, kur yra netikras ego (egoizmas). Atsikratyti nuodėmingų poelgių žmogus gali tik tada, kai jis suvokia, kas yra tikrasis ego.

Būtent dėl mūsų polinkio neteisingai išnaudoti pasirinkimo laisvę gunos ir sukuria tokį įvairialypį pasaulį, kurio vienintelis tikslas – išugdyti mumyse potraukį tikrai, dvasinei laimei.

Skaitytojas: Žmogau, jūs atskleidėte man didelę paslaptį. Aš buvau įsitikinęs, kad mes čia, Žemėje, gyvename visai neblogai. Bet dabar aš sužinojau, kad kitų planetų gyventojai yra nepalyginamai laimingesni, todėl natūralu, kad ir man dabar norisi patirti tokį gyvenimą. Tik, varge, aš negalėsiu šitame gyvenime patekti į kitas planetas.

Autorius: Dar kartą siūlau jums ugdytis norą iš karto patekti į dvasinį pasaulį, aplenkiant aukštutines planetas. Kuo žmogaus tikslas aukštesnis, tuo greičiau jis sulauks maksimalių rezultatų – pačios pilnavertiškiausios laimės.

Žinokite, kad pasikankinti, tegul ir nelabai, palyginus su mumis, prisieina ir aukštutinių planetų gyventojams. Jie juk irgi miršta ir gimsta, o atsisveikinti su savo kūnu jiems dažnai būna netgi sunkiau, negu mums. Bet laikas nepermaldaujamas ir niekam nedaro išimčių.

Kas liečia jūsų klausimą apie tai, kaip pajusti potraukį dvasinei laimei, tai galiu jus nudžiuginti, kad tai labai paprasta. Visi tiek dvasinio pasaulio, tiek aukštutinių ir žemutinių planetų skoniai jau yra Žemėje. Jie pasireiškia kaip įvairūs gyvenimo būdai, kuriuos galima palyginti su mudviejų apkalbėtais restoranais ir jų virtuvėmis.

Vedos sako, kad šie laimės skoniai pasiekia mus iš įvairių visatos planetų. Darydami poveikį mūsų sąmonei, jie leidžia bent kiek pajusti tą laimę, kurią patiria kitų planetų gyventojai. Dėl šios priežasties Žemėje yra pakankama gyvenimo įvairovė. Pažindami tas galias, kurios palaiko mūsų potraukį tam tikram gyvenimo būdui, mes pamatome, kaip tampriai visos planetos susijusios tarpusavyje, kokia stipri jų įtaka viena kitai.

Skaitytojas: Kaip gerai, juk tokiu atveju nėra jokio reikalo stengtis patekti į aukštutines planetas ar dvasinį pasaulį. Visus laimės variantus galima rasti čia, Žemėje!

Autorius: Jūs teisus tik dalinai. Šioje planetoje mes nepatirsime pilnutinio laimės skonio, pasiekiančio mus iš aukštesnių sferų, panašiai kaip mes nepatiriam viso Saulės energijos poveikio. Čia mes esame laimingi lygiai tiek, kiek tai leidžia gyvenimo sąlygos Žemėje. Žemiškas gyvenimas neskirtas pilnutiniam dvasinės laimės patyrimui. Mūsų virtuvės maistas gali būti truputį panašus į vedinės virtuvės maistą, bet jeigu mes norime valgyti originalius vedinius patiekalus, turime eiti į vedinį restoraną.

Skaitytojas: Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienai planetai būdingas tik tam tikras laimės modelis ir kitas ten sunkiai prieinamas, galima daryti išvadą, kad Žemėje negalima sukurti rojaus.

Autorius: Visiškai teisingai. Bet vis tik mes turime nenuleisti rankų ir siekti šviesesnio rytojaus. Pradėti reikia nuo savęs. Susitaikius su tokia mintimi ir užsiimant atitinkama veikla, pozityvių permainų savo likime reikia laukti jau artimiausiu laiku. Jau sekančiame gyvenime mes gimsime žymiai geresnėse sąlygose. Bet jeigu žmogus nedirba su savo vidinėmis problemomis, tai yra, nesistengia keisti savo charakterio, o užsiima kažkokiomis politinėmis ir ekonominėmis reformomis, stengdamasis priversti upes tekėti atgal, tai jis neišvengiamai kentės.

Skaitytojas: Daug žmonių, tam tarpe ir aš, visai nesuprantame šitų dalykų. Pavyzdžiui, aš gana dažnai suruošiu skandalus – namie ir darbe. Man, kaip ir kitiems, atrodo, kad laimė ateis tik tada, kai mes priversime mus supančius žmones pakeisti savo charakterio bruožus. Dėl to kyla tiek ginčų! Nejaugi taip sunku suprasti, kad pradėti reikia nuo savęs?

Autorius: Gyvenant Žemėje, tai suprasti tikrai sunku. O kas liečia skandalus, tai toks negatyvus elgesys su aplinkiniais – irgi gunų darbas. Jų dėka dėl visko, kas atsitinka, mes kaltinam ką tik nori, bet tik ne save. Gunos neatsitiktinai suformuoja tokį mūsų elgesį. Kažkada mes norėjome tokio gyvenimo, ir dabar jos stengiasi, kad mes jį išgyventume kuo pilniau.

Skaitytojas: Vadinasi, toks skandalingas patiekalas taip pat yra žemiškajame meniu?

Autorius: Taip, jūs teisus. Žemėje mes randame neribotas galimybes elgtis kuo kvailiausiai. Aukštutinėse planetose praktiškai to nėra. O Žemėje žmonės visada turės tokius polinkius, nes ji sukurta būtent fanams, kurie garbina skonius, esančius aistros ir neišmanymo gunose. Todėl gal ir ne visai protinga dėti pernelyg dideles pastangas, siekiant sukurti Žemėje rojų. Bet Vedos sako, kad jeigu dešimtoji Žemės gyventojų dalis užsiimtų dvasine praktika, tai labai greitai mūsų planeta virstų rojumi.

Skaitytojas: Ir kodėl taip nevyksta?

Autorius: Tai susiję su tuo, kad vieną kartą labai panorėję gyventi taip, kaip gyvenama Žemėje, mes patekome į tam tikrų gunų įtakos zoną. Rezultate mes gimstame tokiose gyvenimo sąlygose, kur mums nekyla nė mažiausio noro pakeisti savąjį laimės supratimą. Ir jeigu kažkas bando įrodinėti, kad reikia gyventi kitaip, mes tiesiog nekreipiame į jį jokio dėmesio, nes taip nori gunos. Bet kokį žmogų, atsisakiusį “mūsų restorano” paslaugų, mes laikome nevispročiu.

Taigi, mūsų gyvenimo sąlygas kontroliuojame ne mes, o materiali gamta, pasitelkdama savo energijas (gunas). Mūsų interesų pastovumas ir panašumas palaikomas tik tam, kad mes galėtume kuo geriau, kuo pilniau pasidžiaugti pasirinktu gyvenimo būdu.

Skaitytojas: Nejaugi Žemėje neįmanoma sukurti rojų?

Autorius: Kam gi iš lietuviškos virtuvės daryti vedinę? Tai būtų kvailystė.

Skaitytojas: Norint, kad visi geriau gyventų, reikėtų, kad visų virtuvių patiekaluose jaustųsi tik dvasinis skonis.

Autorius: Žinoma, tai nuostabi mintis. Bet kol žmogus pats nepanorės gyventi kitaip, niekas pasaulyje jo neprivers pakeisti savo pasaulėžiūrą.

Skaitytojas: Vadinasi, įvairialypius potraukius gunos sukuria tik tam, kad patenkintų mūsų potraukį vienam ar kitam laimės modeliui?

Autorius: Taip, ir tuo pasireiškia jų galybė. Jos visada rūpinsis mūsų norų patenkinimu. Todėl bet kurioje visatos vietoje pasireiškia tam tikras šių slaptingų energijų – gunų – derinys.

Skaitytojas: Vadinasi, visa, kas su mumis atsitinka, vyksta gunų įtakoje? Bet jūs anksčiau įrodinėjote visai priešingai, todėl norėtųsi gauti kokius nors patvirtinimus.

Autorius: Bhagavadgytoje pasakyta:

Žinok, kad materiali gamta ir gyvos esybės pradžios neturi. Jų pokyčiai bei materijos gunos yra materialios gamtos padarinys (Bg. 13.20).

Skaitytojas: Bet jūs anksčiau sakėte, kad visų pasikeitimų priežastis – mūsų norai!

Autorius: Taip, mūsų laimės ir kančių priežastis yra mūsų norai. O pokyčių, vykstančių kūne, prote ir intelekte, priežastimi yra gunos.

Mūsų norai yra savotiškas paleidimo mechanizmas, iššaukiantis tam tikrą gunų poveikį mūsų gyvenimui. Dėl to, kad mes kažkada panorėjome gyventi taip, kaip dabar gyvename, mums bus labai sunku viską pakreipti nauja vaga. Faktiškai visas mūsų gyvenimo permainas reguliuoja gunos, kurios prioritetą teikia ne dabartiniams, o buvusiems norams.

Skaitytojas: O kuo geresni praėjusių laikų norai?

Autorius: Todėl, kad praeityje buvo daugiau vienodų norų. Sumuodamiesi jie turi sąmonei didesnį poveikį.

Skaitytojas: Na, žinote, – štai tau ir laimingo gyvenimo dėsniai. Mes juk tiek gyvenimų pragyvenome, ir nežinia, ko tada norėjome, o kiek dabar prisireiks gyvenimų visa tai išsrėbti? Ar galite patvirtinti, kad gunų pažinimas nepadarys mane nelaimingu, kitaip man bus sunku tęsti šį pokalbį?

Autorius: Gunų pažinimas žmogui teikia laimę ir aukščiausią tobulumą. Kitaip nebūtų jokios prasmės nagrinėti šią tokią sudėtingą temą. Tai patvirtina ir Vedos. Bhagavadgytoje Pats Dievas garantuoja, kad viskas bus gerai:

Aukščiausias Dievo Asmuo tarė: Dar kartą Aš paskelbsiu tau aukščiausią išmintį, visų geriausią žinojimą, kurį perpratę išminčiai pasiekia aukščiausią tobulumą (Bg. 14.1).

Skaitytojas: Jūs, matyt, gerai žinote šį šventraštį, jeigu kiekvienai mano abejonei turite tinkamą citatą.

Autorius: Bhagavadgytoje išdėstytos labai gilios žinios, ir norint jas įsisavinti, man neužteks viso gyvenimo.

Išvada: Žinios apie materialios gamtos gunas, jų poveikį mūsų gyvenimui yra išminties židinys. Jeigu žmogus suvoks šį žinojimą, jo nelaimės tuoj pat baigsis. Tačiau pažinimo procese mums teks patirti ne tik saldų, bet ir kartų skonį. Taigi, norint užsitarnauti dvasinę laimę, pirmiausia reikia perprasti tai, ką mes prisidirbome.

Kas gi yra materialios gamtos gunos?

Žodis “guna” verčiamas kaip “virvė”. Visą visatą kiaurai persmelkia nematomos energijos, kurios, atsižvelgdamos į mūsų norus ir poelgius, verčia mus gyventi taip, kaip mes kažkada norėjome. Pasirodo, norai – rimtas dalykas. Mums atrodo, kad jie nelabai įtakoja mūsų likimą,

bet, kaip tvirtina Vedos, dabartinės mūsų gyvenimo sąlygos visiškai priklauso nuo buvusių norų ir juos atitinkančių poelgių.

Vedos nurodo, kad kūnas, protas ir intelektas sudaryti iš praeities norų ir poelgių. Kitaip sakant, subtilus kūnas tiesiog užpildytas tais norais ir poelgiais, todėl jį dar vadina troškimų kūnu. Gunos, kontaktuodamos su subtiliu žmogaus kūnu, suteikia jam išorines ir vidines gyvenimo sąlygas, kurių jis nusipelnė savuoju laimės supratimu. Gunų įtaka mūsų sąmonei (fizinio ir subtilaus kūno lygyje) nuolatos keičiasi, ir nepatyrusiam žmogui tas permainas pastebėti beveik neįmanoma.

Skaitytojas: Jūs norite pasakyti, kad pasikeitus gunoms ir jų įtakai, tuoj pat pasikeičia ir mūsų nuotaika?

Autorius: Ne tik nuotaika, bet ir aplinkos suvokimas. Gunos, įtakodamos mūsų sąmonę, nepastebimai keičia ir visą mūsų būtį.

Skaitytojas: Vadinasi, mūsų organizmą bei psichiką taip pat formuoja gunos?

Autorius: Taip, jos tai daro sutinkamai su mūsų norais ir poelgiais. Išmintingas ir nenuodėmingas žmogus, žiūrėdamas į veidrodį, gali suprasti, iš kokių gunų sudaryti jo kūnas ir charakteris.

Skaitytojas: O kai aš žiūriuosi į veidrodį, tai kartais atrodo, kad aš sudarytas iš visai neblogo gunų derinuko. Žiūrėdamas į savo veidą, aš dažnai intuityviai jaučiu savo gerąsias puses ir, atvirai kalbant, praktiškai nieko blogo savyje nematau.

Autorius: Jūs labai tiesus žmogus. Kiti žmonės, žiūrėdami į veidrodį, galvoja panašiai, bet tik retas gali garsiai pasakyti, kaip jis pats save suvokia.

Skaitytojas: Man atrodo, kad visi daugiau mažiau dori žmonės mato teigiamus savo charakterio bruožus ir sielos gilumoje myli save už tai.

Autorius: Taip, daug žmonių linkę matyti savo gerąsias savybes ir mylėti save. Bet tikrai dorybingi žmonės savyje mato trūkumus, o aplinkiniuose – geras puses.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad dorybingi žmonės linkę į vidujinį kapstymąsi?

Autorius: Ne, jie linkę į tobulinimąsi, o tam reikia bent jau sugebėti įžvelgti savo trūkumus.

Skaitytojas: Jeigu dorybingi žmonės nemato savo dorybių, tai reiškia, kad jie neturi jokios savigarbos.

Autorius: Atvirkščiai, jie save gerbia net labiau, negu žmonės aistros gunoje, kurie savyje mato tiktai geras puses. Dorybingi žmonės save gerbia tiktai tada, kai jiems pasiseka padaryti ką nors gero.

Skaitytojas: Negi jiems niekada nesinori pasigėrėti savimi?

Autorius: Žinoma, kartais norisi, bet juos sulaiko dorybės guna. Jinai jiems primena, kad grožėjimasis savimi nėra teisingas poelgis ir jau tikrai nepadės pasiekti dvasinę laimę. Taip dorybingus žmones nuo Narcizo komplekso patikimai apsaugo dorybės guna, įtakojanti jų sąmonę.

Skaitytojas: O jeigu aš mėgstu gėrėtis savimi, vadinasi, mane įtakoja aistros guna?

Autorius: Jeigu jūs tai supratote, reiškia, jumyse jau vyrauja dorybės guna. Žmogus aistros gunoje niekada nepripažįsta savo trūkumų. Ji neleidžia jam atsiriboti nuo polinkio gėrėtis savimi. Tokio žmogaus savikritika – retas reiškinys.

Skaitytojas: Bet aš visa tai supratau tik dėka mūsų pokalbio.

Autorius: Teisingai, tik žinojimas gali mus išlaisvinti iš žemutinių gunų įtakos ir suteikti dorybės gunos prieglobstį.

Skaitytojas: Vadinasi, būtent šiuo pokalbio momentu pasikeitė gunų įtaka mano sąmonei? Bet aš to visai nepastebėjau.

Autorius: Gunų kaitos niekas, išskyrus išminčius, negali taip greitai pastebėti. Jų įtaka visiškai nepastebima. Būtent todėl dauguma žmonių negali pastebėti savo trūkumų.

Skaitytojas: Todėl, kad jiems trukdo gunos?

Autorius: Taip. Tačiau, sistemingai gilindamasis į gunų poveikį mūsų sąmonei, žmogus palaipsniui pradeda skirti, kokia guna duotuoju laiko momentu vyrauja.

Išvada: Materialios gamtos gunos persmelkia visą mūsų būtį ir verčia mus pilnai pasisotinti ta laime, kurią mes užsitarnavome. Nesiugdydami savyje dvasinės laimės noro, ateityje mes nesidžiaugsime. Todėl, jeigu mes norime teisingai elgtis ir turėti teisingus polinkius, būtina gauti žinių apie tikrą, o ne iliuzinę laimę. Vedos teigia, kad svarbiausia žmogaus pareiga – kalbėtis apie tai, kaip pasiekti dvasinę laimę.

Pokalbiai apie gunų veiklą duoda supratimą, kaip patobulinti savo gyvenimą. Pašnekovų širdyse nedelsiant įsitvirtina dorybės guna. Būtina tokių pokalbių sąlyga – visas kilusias mintis suderinti su šventraščių nuomone. Žiūrėdamas į pasaulį šventraščių akimis, žmogus jį suvokia ne per savo vaizduotės prizmę, o taip, koks jis yra iš tikrųjų.

Kur veda gerais norais grįstas kelias?

Žinoma, tik į laimę. Svarbiausia, kad norai būtų tikrai geri. Tada norisi džiaugsmingai sušukti: “Jeigu norai tokie galingi, tai aš noriu būti pats dorybingiausias ir laimingiausias, o sekančiame gyvenime gimti nuostabioje vietoje ir tobuliausiame kūne!” Tik reikia žinoti, kad į šį norą bus atsižvelgta lygiai taip pat, kaip ir į tuos, kurie buvo praeituose gyvenimuose. Ar mes galime tiesiog dabar, savo noru išsirinkti būsimo gimimo vietą? Ir taip, ir ne. Reikia, kad dabartinis noras būtų stipresnis už visus buvusius norus.

Vienok, be norų, dar yra ir mūsų poelgiai. Žmogaus likimui reikšmę turi ir tie, ir tie. Jeigu mes norime tam tikro laimės modelio, tai nereikia trukdyti kitiems gauti savąjį. Todėl ir mūsų netikę norai, ir poelgiai, kurie kažką nuskriaudžia, trukdo patirti tą laimę, kurios mes taip norėjome.

Tokiu būdu, mūsų gimimo vietą nulems tam tikra jėga, kitaip sakant, gunų derinys, kurį suformuoja mūsų norai ir poelgiai. Gunos nepermaldaujamos ir kaip virvės traukia mus į tą pusę, kur likimas lėmė mums būti.

Skaitytojas: Vadinasi, gunos jėga priverčia mus gimti vienoje ar kitoje visatos vietoje?

Autorius: Gunos ne banditai, jos tik pildo mūsų norus. Jų veikla absoliučiai teisinga, ir priklausomai nuo to, kokią vietą mes užsitarnavome, ten ir turėsime gimti.

Dabar mes gimėme vidurinėse visatos planetose, ir tai reiškia, kad kažkada mes panorėjome laimės aistros gunoje, egoistinės laimės, kai gyvenama sau, savo šeimai, savo šaliai, savo tikėjimui ir t. t., todėl dabar ir esame šios gunos kontroliuojami.

Čia pasireiškia dėsningumas, kai pirmiausia atsiranda noras gauti asmeninę gerovę, ir tik po to mes pasiruošę tarnauti kitiems. Mes galvojame, kad jeigu mūsų pastangos nesusiję su mūsų asmenine gerove, o nukreiptos kitų labui, tai kam tada iš viso stengtis.

Skaitytojas: O ar yra tokių žmonių, kurie rūpinasi ne savo, o kita šeima ir algą nuneša ten? Aš galvoju, kad jeigu tokių ir yra, tai jie – psichiniai ligoniai.

Autorius: Žinoma, taip negalima, bet aš kalbu ne apie tai. Pasirodo, kad jeigu visa šeima nesavanaudiškai padeda aplinkiniams žmonėms ir būtent tame atranda savo laimę, tada pati dorybės guna pasirūpins, kad šiai šeimai nieko netrūktų. Tokiu būdu, dorybinga šeima jokiu būdu savęs neapvogia. Dar daugiau, tokia šeima paprastai gyvena geriau, negu žmonės, esantys aistros gunoje.

Skaitytojas: Leiskite su jumis nesutikti. Jeigu žmogus pats savimi nepasirūpins, tai kiti už jį tikrai to nepadarys. Kaip žmogus, kuris negalvoja apie save, gali būti turtingesnis už tą, kuris rūpinasi savo gerovę?

Autorius: Čia nėra jokio prieštaravimo. Žmogus dorybės gunoje irgi taip galvoja ir pats rūpinasi savimi, būtent, stengiasi visiems padėti, nuo to patirdamas daug didesnę laimę, negu kaupdamas turtus. Štai toks rūpestis savimi. Jis pilnutinai supranta, kad ne turtuose laimė.

Pagal karmos dėsnį, jeigu žmogus su meile ir nesavanaudiškai tarnauja kitiems, tai gunos jam grąžina viską, ką jis atidavė. Kadangi jis padeda kitiems tuo, kas jiems reikalingiausia, dorybės guna jam atsilygina tuo, ko jam labiausiai reikia.

Dorybingas žmogus, suvokęs šį laimingo gyvenimo dėsnį, jau nebesirūpina savimi. Jis su didžiausiu entuziazmu stengiasi gyventi Dievui ir kitiems, nieko nenorėdamas sau. Tokie žmonės tikrai žino, kad taip gyvendami, jie bus laimingi ir dvasine, ir materialia prasme. Todėl jie saugiai gyvena, globojami nenugalimosios dorybės gunos. Visi, kurie su jais bendrauja, taip pat patenka į šios gunos globą ir įsikvepia gyventi nesavanaudiškai.

Skaitytojas: Iš pirmo žvilgsnio viskas turėtų vykti būtent taip. Bet aptarkime konkrečią situaciją, kai aš nesavanaudiškai duodu pinigus kokiam nors mėgėjui juos imti. Aš jam duodu su meile, jis juos su meile prageria. Ir su ištiesta ranka ateina vėl. Aš vėl jam duodu, jis vėl juos paskandina. Ilgainiui jis pripranta, kad naivusis geradėjas apmoka jo išgertuves ir melžia jį toliau. Jeigu eilinio vizito metu aš pamėginsiu jam atsakyti, jis pasijus užgautas ir laikys mane niekšu.

Panašios situacijos mūsų gyvenime pasitaiko dažnai. Pavyzdys – vaikai, visą gyvenimą melžiantys tėvus. Arba tėvai, visą gyvenimą lepinantys vaikus. O tie netgi nesupranta, kas yra dėkingumas tėvams. Atvirkščiai, tokie vaikai paprastai atsuka tėvams nugarą tada, kai jie jau niekuo negali vaikams padėti, jiems patiems jau reikalinga pagalba. Yra tokia liaudiška išmintis, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Autorius: Yra ir daugiau panašių sentencijų, pavyzdžiui: “Darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs”, arba “Tegu arklys galvoja – jo galva didesnė”. Ne visos jos byloja tiesą, tačiau jūsų pastabos visiškai teisingos. Jūs pavaizdavote situaciją, kai taip vadinamais dorybingais darbais mes tik kenkiame sau ir kitiems, todėl panašius poelgius negalima pavadinti dorybingais. Bet aš kalbu apie tą retą mūsų laikais pagalbą, kuri žmonėms iš tikro padeda, o ne gadina juos.

Skaitytojas: Na, štai, dabar mes vienas kitą suprantame. Kadangi dabar bet kokią labdarą žmonės stengiasi panaudoti savo asmeniniam labui, tai nesavanaudiškai padėti tiesiog nėra kam. Tad apie kokią meilės tarnystę žmonėms galima kalbėti?

Autorius: Teisingai, bet neįmanoma gyventi dorybės gunoje ir nedaryti gerų darbų. Be dorybės tikros laimės nebus. Jeigu aš sutikčiau su jumis, tai būtų galima pasidaryti visuotinai priimtą išvadą, kad laimės nėra.

Skaitytojas: Ir taip, prasideda eilinis spektaklis. Jūs norite pasakyti, kad nesavanaudiški poelgiai, kurie negadina žmonių, vis tik įmanomi?

Autorius: Taip, taip ir dar kartą taip. Nežiūrint į tai, kad dauguma žmonių apimti aistros ir neišmanymo, mes turime išmokti taip elgtis. Kiekvienu konkrečiu atveju turime tiksliai žinoti, koks poelgis bus naudingas, o koks kenksmingas. Neturint žinių, neįmanoma būti visiškai dorybingu žmogumi.

Skaitytojas: Vadinasi, šito reikia mokintis?

Autorius: Tiesiog malonu stebėti, kai jūs taip savarankiškai darote tokias puikias išvadas. Tikrai jums sakau, kad dorybės negali būti, jeigu nežinome, kaip teisingai elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Taigi pagalvokime, kaip reikia daryti gerus darbus, kad negadintume žmonių, o iš tikrųjų jiems padėtume. Tik elgdamiesi nesavanaudiškai ir suprasdami, kaip teisingai elgtis, mes būsime dorybės gunoje. Tada ji pati pasirūpins mūsų gerove, kartais net priversdama mus elgtis taip, kad patirtume kuo pilnesnę laimę.

Skaitytojas: Aha, dorybės guna kartais irgi imasi prievartos?

Autorius: Taip, tai būna tais atvejais, kai mes netyčia nuklystame į lankas ir elgiamės neteisingai, visai to nenorėdami. Tada dorybės guna sukuria mums kokią nors sunkią situaciją, kuri padeda ateiti į protą ir vėl sugrįžti į teisingą kelią.

Skaitytojas: Vadinasi, imantis gerų darbų, pirma reikia pasimokyti. Jeigu aš nežinau, kaip tinkamai padėti žmogui, tai koks aš bebūčiau dorybingas, aš nebūsiu dorybės gunos prieglobstyje. Nors nesavanaudiškai, bet neteisingai padėdamas žmogui, aš elgiuosi ne dorybingai, o blogai, ir vietoj dorybės gunos mane pasisieks negatyvios karminės reakcijos, neišvengiamai vedančios į degradaciją. Jūsų minčių esmė ta, kad ne taip paprasta daryti gerus darbus. O man atrodo, kad savarankiškai to padaryti iš viso neįmanoma.

Autorius: Nuostabu, šį kartą jūs nepaprastai greitai susigaudėte labai sudėtingame klausime.

Skaitytojas: Atvirkščiai, dabar aš visai susipainiojau, nes prieš tai jūs tvirtinote visai ką kita. Sakėte, kad reikia su meile ir nieko negalvojant daryti žmonėms gera, ir tada dorybės guna padovanos mums laimę. Po to jūs kalbate, kad reikia būti apdairiu ir dovanoti gėrį “ne visiems, ne visiems, tik labai labai geriems”, tai yra, tiems, kurie to užsitarnavo. O dabar ir visai skatinate mano paskutinę tezę apie tai, kad kurti gėrį neįmanoma. Kaip tai suprasti, gerbiamasis?

Autorius: Taip, stebuklų nebūna, jūs tikrai susipainiojote ir mes turėsime dar truputį pakalbėti. Paskutine savo fraze jūs pasakėte, kad neįmanoma savarankiškai kurti gėrį. Jūs nepasakėte, kad jo iš viso neįmanoma kurti. Būtent tai aš ir patvirtinau. Žmogus gali daryti gerus darbus tik vadovaudamasis šventraščiais, užsitikrindamas šventų žmonių palaikymą ir tardamasis su dvasiniu mokytoju (kai jis atsiranda).

Kas liečia apdairumą, tai Vedos tvirtina, kad reikia stengtis gyventi nesavanaudiškai ir su meile padėti visiems žmonėms siekti laimės. Bet tai nereiškia, kad mes turime daryti viską, ko užsigeis aplinkiniai. Tikrai dorybingas bus tik tas poelgis, kurį nurodo šventraščiai.

Taigi, reikia būti apdairiu ir daryti gerus darbus taip, kad jie visiems teiktų laimę, o ne kančias. Išmanus žmogus gali nešti gėrį net apgavikams ir negatyviai nusiteikusiems žmonėms. Bet tai, kas vienam – nektaras, kitam gali būti nuodai.

Skaitytojas: O ką Vedos sako apie mano kaimyną, chronišką alkoholiką, kuris pyksta, jeigu aš neduodu jam pinigų? Ką gero aš jam galiu padaryti?

Autorius: Vedos sako, kad jeigu jūs aukojate pinigus žmonėms, esantiems neišmanymo gunoje, tai šis jūsų poelgis irgi yra toje pačioje gunoje. Dėl to kentėsite jūs abu. Jeigu jūs tikrai norite padėti tokiam žmogui, tai tiesiog linkėkite jam laimės. Arba, jeigu jis alkanas, duokite jam maisto. Ir niekada neįsivelkite į nereikalingus pokalbius su tokiais žmonėmis.

Skaitytojas: O ką, maitinti alkoholiką – dorybingas reikalas?

Autorius: Vedos sako, kad pamaitinti bet kokį alkaną žmogų – dorybingas darbas.

Skaitytojas: Bet jis nenori maisto, duok jam pinigų, ir jeigu aš neduodu, jis mane apkaltina gobšumu.

Autorius: O jūs pasikvieskite jį į namus, pasodinkite už stalo ir pasakykite, kad jeigu jis nevalgys, tai labai jus įžeis. Kai jis pagaliau pavalgys, tiesiai pasakykite, kad pinigų jam neduosite, nes nepakenčiate girtuokliavimo. Draugiškai paaiškinkite, kad jis – visada laukiamas svečias, ir pamatysite, kad jis neturės nei jėgų, nei pagrindo apkaltinti jus gobšumu. Jis gali pradėti verkšlenti, bet jūs su apgailestavimu pasakykite, kad turite mažai laiko ir pakalbėti galima kitą kartą. Taip dorybingas žmogus, žinodamas, kaip teisingai aukoti vienos ar kitos kategorijos žmonėms, bet kokioje situacijoje gali rasti išeitį.

Skaitytojas: Aš negalėsiu taip elgtis, nes labai pykstu ant to kaimyno.

Autorius: Tai reiškia, kad jūs perdaug su juo bendraujate, ir jis nutraukia jus į savo lygį. Norėdami atsikratyti tokio “malonumo”, kiekvieną dieną ryte ir vakare penkias aštuonias minutes linkėkite jam laimės: “Brangus kaimyne, aš linkiu jums laimės!” Darykite tai labai susikaupęs ir su giliu jausmu. Dar geriau, jeigu lygiagrečiai kartosite šventus Viešpaties vardus, kurie lengvai apvalo sąmonę nuo visų nuodėmių.

Skaitytojas: Argi taip galima – staiga imti ir linkėti laimės žmogui, kurio tu nemyli? Jeigu aš pradėsiu taip daryti, tai mano žmona tikrai pagalvos, kad aš išprotėjau.

Autorius: Būdami aistros gunoje, mes kiekvieną dorybingą poelgį laikome nuprotėjimu. Pavyzdžiui, jeigu kas nors autobuse pradės visiems linkėti laimės, tai visi jį laikys nesveiku, bet jeigu jis garsiai papasakos nešvankų anekdotą, tai pasirodys kaip linksmas ir draugiškas žmogus. Tačiau dorybingas žmogus gerus darbus turi daryti taip, kad neatkreiptų didelio dėmesio tų, kurie yra aistros ir neišmanymo gunose.

Jeigu jūs norite atlikti askezes (savanoriškus atsižadėjimus) dorybės gunoje, tai reikia kiekvieną dieną visiems linkėti laimės, neatsižvelgiant į tai, ką jūs mylite ar nemylite. Ir nekreipkite didelio dėmesio į visuomenės nuomonę.

Skaitytojas: O kaip tai daryti namuose, šeimos rate?

Autorius: Patirtis rodo, kad namuose linkėti laimės reikia negarsiai ir stengtis neatkreipti į save pernelyg didelio dėmesio. Tik pirmiau reikėtų artimiesiems paaiškinti, ką jūs čia sugalvojote.

Skaitytojas: Ir ką, laimės linkėjimas pakeičia santykius?

Autorius: Be abejo. Daugelis mano pažįstamų jau pasinaudojo šituo patarimu ir jų santykiai su namiškiais ir bendradarbiais labai pagerėjo.

Skaitytojas: Vadinasi, kai mes linkime kam nors laimės, tai tarp mūsų atsiranda kažkoks ryšys?

Autorius: Ne, ryšys jau buvo. Jeigu jūs ant kažko pykstate, tai jūsų prote atsiranda negatyvus, ardantis sveikatą ir likimą ryšys su tuo žmogumi. Kai jūs pradedate linkėti jam laimės, negatyvus ryšys pasikeičia į pozityvų.

Skaitytojas: Kaip tai įmanoma, jeigu protas yra kažkur giliai mūsų viduje?

Autorius: Vedos sako, kad proto, esančio subtiliame lygyje, funkcijos neapsiriboja vien tik veikla smegenų dėžutės viduje, bet išeina toli už mūsų kūno ribų. Todėl mums užtenka tik pagalvoti apie kažką, ir proto dėka mes nedelsiant turime su juo ryšį. Tai labai plati ir gili tema, ir kada nors mes pakalbėsime apie tai smulkiau.

Skaitytojas: Ar Vedose daug aiškinama, ką ir kaip daryti įvairių tipų žmonėms?

Autorius: Jeigu žmogus gerai supranta gunų veiklos dėsningumus, tai jis susigaudys ir pats, nors Vedose yra daugybė nurodymų, kaip elgtis įvairiose gyvenimiškose situacijose. Vėliau mes aptarsime ir šitą temą.

Skaitytojas: Vadinasi, svarbiausia – žinoti, kaip gunos įtakoja žmones, turinčius skirtingas pasaulėžiūras. O žinojimas duos supratimą, kaip elgtis pačiose įvairiausiose situacijose.

Autorius: Teisingai.

Skaitytojas: O kokį poelgį Vedos laiko pačiu dorybingiausiu?

Autorius: Didžiausias dorybingumas – su meile ir atsidavimu kartoti šventus Dievo vardus ir skleisti žinojimą apie jų nepakartojamą dvasinį skonį. Taip elgdamasis, žmogus sudegina savo nuodėmes, sukauptas per daugelį gyvenimų.

Skaitytojas: Man tai ne visai suprantama.

Autorius: Tai nereiškia, kad aš turiu nutylėti tiesą, nors ji ir kol kas jums ir nesuprantama. Pradiniame etape žinios dar niekam nepakenkė.

Išvada: Pažindamas vedinę išmintį ir siekdamas dorybingai gyventi, žmogus darosi vis labiau naudingas ne tik savo artimiesiems, bet ir visuomenei, nes jis atsiduria visiškoje dorybės gunos globoje. Dabar jau netenka abejoti, kad kelias, grįstas gerais, teisingais norais, Dievo malonės dėka mus atves į aukščiausią dvasinę laimę.

Kelias į dorybės guną

Dažnai mums visiškai nepriimtina tai, kas iš tikrųjų veda į laimę. Pavyzdžiui, mes nesuprantame, kaip galima padėti žmogui sutvirtėti tame tikėjime, kurį jis išpažįsta, neviliojant jo į savąjį. Arba kaip galima rūpintis ne tik savo šeima, bet ir kitais. Ir jau visai nesuprantama,

kaip galima padėti savo artimui vesti gražią merginą, o nepasivilioti jos sau pačiam. Savanaudiškumas persmelkia visus mūsų gyvenimo aspektus, o aistros guna verčia mus tokius netikusius poelgius laikyti blaivaus proto pasireiškimu. Žinoma, kiekvieno žmogaus prigimtyje yra polinkis daryti kažką kitų labui, bet gyvenime jis pasireiškia ne taip jau dažnai.

Skaitytojas: Taip, daugumoje esame savanaudžiai, bet taip pat dauguma žmonių sąžiningai užsidirba pragyvenimui, tuo pačiu nesąmoningai prisilaikydami gyvenimą reglamentuojančių taisyklių. Ir taip pat dauguma žmonių nejaučia aplinkiniams priešiškumo.

Autorius: Viskas teisingai, tik reikia pridurti, kad jeigu yra galimybė be didelių pastangų pasinaudoti svetimo darbo vaisiais, mes su malonumu tai darome. Tokia tai aistros guna. Kadangi norėjome būtent tokio gyvenimo modelio, tai ir gimėme Žemėje.

Visos trys materialaus pasaulio gunos – tai viena ir ta pati energija, tik pasireiškianti įvairiais aspektais, priklausomai nuo to, kokio pobūdžio laimės mes siekiame.

Skaitytojas: Jūs sakote, kad imtis kokios nors veiklos mane verčia kažkokia energija. Aš galiu sutikti, kad gunos kartais verčia mane sirgti, o kartais atneša man sėkmę ar nesėkmę, bet man atrodo, kad daugumoj atvejų aš viską darau pats. Jeigu aš panorėsiu kažką padaryti, tai kas gali man sutrukdyti? Ką jūs apie tai galvojate?

Autorius: Žinoma, nesutrukdys niekas, išskyrus mūsų buvusius norus ir juos atitinkančius poelgius. Praeities norai – galinga, be perstojo mus slegianti jėga. Atrodo, kad jūs nepripažįstate to, kaip nepaprastai stipriai praeitis įtakoja mūsų dabartinius norus. Pas jus dar nesusiformavo gilesnis karmos dėsnio supratimas, todėl ir žodžius “aš noriu” jūs suprantate ne visai korektiškai.

Skaitytojas: Vėl kažkokia abrakadabra. Nejaugi, kai aš ko nors panoriu, tai būna ne mano noras, o kažko kito?

Autorius: Dažnai mūsų norus išprovokuoja tos pačios gunos. Kai kurie norai gali kilti dėl karminių reakcijų, bet mums atrodys, kad jie atsirado tik dabar. Iš tikrųjų kažkada mes jau norėjome to, ir užmiršome, o dabar tie norai tik atsikartoja – todėl, kad susidarė palankios aplinkybės jų išsipildymui.

Skaitytojas: Nesuprantu – praėjusių dienų troškimų įtaka dabartiniams norams…

Autorius: Tai dar kartą įrodo, kad niekas pasaulyje, išskyrus mus pačius, netrukdo mums gyventi laimingai. Mes nesuprantame, kad daugelį dabartinių norų suformuoja seniai užmirštos mintys ir poelgiai. Taip gunos apgauna mūsų sąmonę, senus norus pateikdamos kaip naujus.

Skaitytojas: Vis dėlto aš nesuprantu, kaip dabartiniai norai sąveikauja su senaisiais. Negi kažkas nusprendžia, koks noras turi manyje atsirasti?

Autorius: Tam ir yra gunos, kurios kontroliuoja mūsų norus, atsižvelgdamos absoliučiai į visus mūsų troškimus ir poelgius, o ne tik į tai, ko norime dabar.

Pavyzdžiui, jeigu kalinys nori ištrūkti į laisvę, tai dar nereiškia, kad jį nedelsiant paleis. Bet jeigu jo noras sustiprės, jis supras, kaip reikia elgtis, ir kalėjimo vadovybė pamatys, kad kalinys sparčiai taisosi. Šiuo atveju jo įkalinimo laiką tikriausiai sumažins. Taigi, į mūsų norą atsižvelgta, bet mes dar turime pademonstruoti savo ketinimų tvirtumą. Tai, kad gunos kontroliuoja visus materialiame pasaulyje vykstančius procesus, patvirtina Bhagavadgyta:

Sakoma, kad gamta – visų materialių priežasčių ir pasekmių šaltinis, o gyva esybė – visų kančių bei malonumų, kuriuos ji patiria materialiame pasaulyje, priežastis (Bg 13.21).

Materialioje gamtoje gyvenanti esybė eina gyvenimo keliais, mėgaudamasi trimis materialios gamtos gunomis. Įvairiose gyvybės rūšyse ji susiduria su gėriu ir blogiu, o atsitinka tai dėl jos sąlyčio su materialia gamta (Bg. 13.22).

Skaitytojas: Kiek visatoje yra gyvybės formų, kuriose mes galime atgimti?

Autorius: Ne taip jau daug. Vedos sako, kad mūsų visatoje yra tik 8.400.000 gyvybės formų. Iš jų – 400.000 protingų. Bet kiekvienos formos rėmuose taip pat esama įvairovės. Žmogaus gyvybės formoje yra įvairios rasės, tautybės. Kiekviena tautybė vėlgi skiriasi savo papročiais ir tradicijomis, o jų atstovai, būdami aistros gunoje, šventai įsitikinę, kad tik jų nacija pati geriausia. Todėl visos tautos stengiasi viena kitai įrodyti, kad jų išsirinktasis laimės modelis yra tiesiog neprilygstamas.

Skaitytojas: O man, pavyzdžiui, atrodo, kad mano tauta yra pati blogiausia.

Autorius: Štai, matote, vėl tas žodis – “pats, pati”. Mes visur norime būti patys patys. Taip pasireiškia aistros ir neišmanymo gunų poveikis mūsų sąmonei. Todėl mes netenkame galimybės blaiviai žiūrėti į pasaulį ir išpučiam didžiausią burbulą iš to, kas liečia mus.

Skaitytojas: Supratau, ką norite pasakyti. Nuostabu, kad dargi negatyviuose dalykuose mes norime būti išskirtiniai ir netgi didžiuojamės tuo, tegu ir nesąmoningai.

Autorius: Taip mus veikia žemutinės gunos. Jos neleidžia blaiviai žvelgti į pasaulį, ir tai daroma tik tam, kad mes galėtume be trukdymų džiaugtis ta laime, kurios taip siekėme.

Skaitytojas: Vadinasi, žmogui, kuris savo tautą laiko pačia geriausia ar pačia blogiausia ir pan., praktiškai neįmanoma išaiškinti, kad ji niekuo ypatingu neišsiskiria iš kitų tautų.

Autorius: Taip, kol jis nepradės pažinti, kaip jo sąmonę veikia gunos.

Skaitytojas: Šiuo išskirtinumo pagrindu netgi sukeliami karai. Negi visa tai vyksta gunų įtakoje?

Autorius: Deja, taip. Aistra ir neišmanymas taip apakina žmogų, kad save ir visa, kas susiję su juo, jis laiko ypatingais.

Skaitytojas: Tai kodėl jūs sakote, kad gunos gina mūsų interesus, jeigu jos verčia mus žudyti vienas kitą?

Autorius: Kai kuriems nuolankiems ir protingiems žmonėms, norintiems suvokti tiesą, užtenka išgirsti išmintingo žmogaus patarimą, ir tada juos savo globon ima dorybės guna. Taip jie išvengia dalyvavimo visokiuose brolžudiškuose konfliktuose. Kiti turi patirti daugybę kančių, iki pagaliau supras, kaip reikia teisingai elgtis. Daugybė žmonių vadovaujasi noru gyventi neteisingai ir apgaulingais siekiais. Jie net nenori klausyti išmintingų žmonių patarimų, kad reikia keisti savo gyvenimą, ir šitaip pasmerkia save amžinai degradacijai. Bet ar bus teisinga, jeigu gunos padės tokiai žmonių iniciatyvai? Todėl jos visokiais būdais – ir bausdamos, ir skatindamos stengiasi parodyti teisingą kelią netgi tiems, kurie linkę tiktai degraduoti.

Skaitytojas: Jūs teisus – palikti paklydusį žmogų visiškoje nežinioje tikrai negerai. Dabar man aišku, kad ir bausmė gali būti vertinama kaip gėris, nes jos dėka mes artinamės prie teisingo

mąstymo. Iš kitos pusės, jeigu mes esame gimę šliaužioti aistros gunoje, tai nejaugi kada nors galėsime skraidyti dorybės gunoje?

Autorius: Tai įmanoma, bet tik jeigu mes labai to užsinorėsime. Tačiau jeigu tai ir įvyks, pats permainų procesas mūsų sąmonėje greičiausiai labai vėluos.

Skaitytojas: Och, tos bendro pobūdžio formuluotės! Ar galite konkrečiai pasakyti, pagal kokius požymius spėti, kad žmogų tikrai globoja dorybės guna?

Autorius: Požymiai būna įvairūs, bet vienas ypatingai ženklus – toks žmogus visada klauso sąžinės balso. Kitas išsiskiriantis požymis – jo noras nesavanaudiškai daryti gerus darbus ryškiai viršija norą naudotis kitų paslaugomis.

Reikia pažymėti, kad dorybės guna duoda žmogui supratimą, kad laimė ir teisingumas egzistuoja ne tik pasakose, bet ir gyvenime. Jis vis geriau įsisąmonina, koks harmoningas ir tobulas šis pasaulis. Ir anksčiau ar vėliau toks žmogus pagaliau supras, kad Dievas – ne išmonė, o realybė.

Skaitytojas: Vadinasi, viskas prasideda nuo to, kad žmogui, esančiame aistros gunoje, prabyla sąžinė, ir jam ilgainiui darosi priimtina mintis apie Dievo buvimą?

Autorius: Panašu, tik žinokite, kad sąžinė pas mus visada yra, negalima sakyti, kad ji atsiranda iš niekur. Sąžinė yra visų gyvų būtybių nuolatinis palydovas. Ji nėra individuali kiekvienam, ji visiems bendra, tai yra, negalima pasakyti, kad pas jį tokia sąžinė, o štai pas aną – kitokia. Sąžinė visiems yra viena.

Dauguma žmonių mūsų planetoje yra aistros gunoje, ir tai atitinkamai sąlygoja jų santykius su sąžine. Jie visada stengiasi pasiteisinti prieš sąžinės balsą ir visaip saugosi gėdos jausmo ir vidinio diskomforto.

Tokio žmogaus protas, nuolatos kovodamas su sąžine, užsigrūdina ir tampa slidus kaip ungurys. Jis išmoksta savo neteisingus poelgius pateisinti tuo, kad kiti elgiasi dar neteisingiau. Rezultate jo mėgiamiausiu užsiėmimu tampa paskalos. Ir dar toks žmogus nuolatos stengiasi sau ir kitiems įrodyti žinomą mintį: “Aš visada ir visur elgiuosi teisingai”.

Skaitytojas: Jūs čia man taikote?

Autorius: Aš tik mąstau apie tai, kas būdinga žmonėms, esantiems aistros gunoje. Pajutę savo atžvilgiu karčią teisybę, jie tuoj pat užima gynybines pozicijas.

Skaitytojas: Aš nesiginu, tik jūs dažnai patyliukais stengiatės mane demaskuoti, jei galima taip išsireikšti.

Autorius: Dėl Dievo meilės, tai joks asmeniškumas. Žmonėms aistros gunoje dažnai rodosi, kad juos kažkuo kaltina, nors iš tikrųjų taip nėra. Todėl tarp tokių žmonių dažnai kyla ginčai ir konfliktai. Tokiu būdu jie stengiasi gintis nuo sąžinės, kuri juos ir kaltina.

Skaitytojas: Vadinasi, bet koks teisinimasis – tai bandymas kovoti su sąžinės balsu, veikiant aistros gunai?

Autorius: Visiškai teisingai – ten, kur nėra nuoširdumo, nėra ir dorybės gunos. Dorybingas žmogus nesiteisina, nes jis nuoširdžiai nori atskleisti savo trūkumus, kad galėtų su jais kovoti.

Skaitytojas: Negi jam nebūna skaudu, kai jį kaltina?

Autorius: Kaltinimai skaudina visus, o ypatingai šventus žmones. Bet jiems patinka kovoti su savo trūkumais. Aistros gunoje esantys žmonės irgi stengiasi, kad ir per kančias, pasiekti tam tikrų rezultatų, bet tik tam, kad įrodytų savo pranašumą įvairiose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, sporte, ir pelnytų šlovę bei pinigus. Tokiais būdais siekdami įsitvirtinti šiame pasaulyje, jie neperneša net mažiausio kaltinimo savo adresu.

Skaitytojas: O jeigu esi kaltinamas neteisingai?

Autorius: Niekada negali suprasti, ar kaltinimai teisingi, ar ne. Dorybingas žmogus tai supranta, todėl nesigina nuo jokių kaltinimų ir dėl visa ko atsiprašo. Jam bet koks kaltinimas – tai dar viena galimybė susikauti su savo trūkumais.

Skaitytojas: Kam taip iš savęs tyčiotis?

Autorius: Pergalės jausmas, įveikus savo trūkumus, daug mielesnis, negu iškovojus didžiausius prizus prestižiškiausiuose turnyruose.

Skaitytojas: Dabar man jau aiškiau, kaip veikia dorybės guna. Dirbdami su savimi ir iš anksto džiaugdamiesi sėkme, dorybingi žmonės nepatiria tokių sunkumų, kaip kiti, ir lengvai pasiekia tikslą. Todėl būti dorybingu žmogumi ne taip jau ir blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Autorius: Jeigu jūs tai supratote, tai imkime ir tuoj pat tapkime dorybingais žmonėmis. Pradžiai siūlau nustoti rūpintis savo atlyginimu. Dirbkime iš meilės darbui, galvokime apie kitų gerovę ir pamėginkime nereaguoti į mums skirtus priekaištus.

Skaitytojas: Vėl jūs iš manęs šaipotės. Jeigu aš nesirūpinsiu savo atlyginimu, tai kas juo rūpinsis, jūs?

Autorius: Dorybingam žmogui nereikia galvoti apie savo darbo rezultatus, jais pasirūpins dorybės guna. Mums reikia galvoti tiktai apie kitų gerovę, gyventi nesavanaudiškai ir daryti gerus darbus. Jeigu mes tikrai tikime šio pasaulio teisingumu, tai kokia prasmė rūpintis atlyginimu, jeigu jis ir taip bus. Tai kaip, jūs jau pasiruošęs nesirūpinti savo atlyginimu ar dar ne?

Skaitytojas: Na, sakykim, pasiruošęs, kaip jūs tai patikrinsite?

Autorius: Jeigu jūs esate dorybės gunoje, ir jums laiku neišmokėjo atlyginimo, tai jums nuo to bus nei šilta, nei šalta. Meilė žmonėms ir darbui neduos jums laiko galvoti apie pinigus.

Skaitytojas: Man atrodo, kad jeigu aš labai panorėsiu, tai galėsiu iškęsti bet kokius pažeminimus.

Autorius: Dorybingas žmogus, negavęs atlyginimo, nejaučia kažkokio pažeminimo, todėl jam nėra jokio reikalo sutelkti savo valią ir iš visų jėgų kentėti. Jis taip mėgsta savo darbą, kad neturi kada galvoti apie laikinas nesėkmes. Be to, jis supranta, kad bet kuriuo metu jį gali pasisiekti blogos karminės reakcijos, ir jis visada pasiruošęs kurį laiką pakentėti.

Skaitytojas: Nejaugi yra žmonių, kurie gali taip elgtis?

Autorius: Visi, kurie yra dorybės gunoje, taip ir elgiasi.

Skaitytojas: Matyt, jums niekada netrūko pinigų, kad taip kalbate.

Autorius: Aš taip kalbu todėl, kad nuodugniai, kitų žmonių pavyzdžiu, išstudijavau šį klausimą, bet jums, aišku, sunku tuo patikėti. Na, kaip, ar jūs tikrai pasiruošęs elgtis kaip dorybingas žmogus?

Skaitytojas: Jeigu atvirai – ne, nepasiruošęs. Aš netikiu, kad kažkoks geras dėdė pasirūpins mano atlyginimu, jeigu aš pats to nepadarysiu.

Autorius: Kam tas bereikalingas rūpestis? Juk vis tiek ją gausite, kai ateis laikas, todėl geriau pasirūpinti kitų gerove. Algą gavęs, būni laimingas tik kartą per mėnesį, o kai galvoji apie kitų gerovę, laimę patiri kiekvieną sekundę.

Skaitytojas: O ar galima vienu metu galvoti ir apie atlyginimą, ir apie kitų laimę?

Autorius: Galima, bet tai nebus labai didelis pasiekimas. Anksčiau ar vėliau mintys apie kitų gerovę išgaruos ir jūs susikoncentruosite tik į savo nelaimingą atlyginimą. Matote, kas gaunasi – galvodami, kaip padėti kitiems, pradedame koncentruotis į savo gerovę.

Skaitytojas: Jūs teisus. Na, ir velniava. Vadinasi, žiūrint iš gyvenimiškų pozicijų, negalvoti apie savo atlyginimą tiesiog neįmanoma?

Autorius: Tai ne velniava, o galingoji aistros guna, kuri, pastebėjusi, kad mes turime potraukį į savanaudišką laimę, verčia mus galvoti ne apie visuotinį gėrį, o apie save ir savo atlyginimą. Negalvokite, kad dorybės guna taip lengvai prieinama.

Skaitytojas: Taip, tema sudėtinga, bet aš jau galvojau, kad viską supratau. O dabar jau vėl taip negalvoju. Kaip, pagaliau, galutinai visa tai perprasti ir pajusti savyje dorybės gunos poveikį?

Autorius: Jeigu jūs pajutote dorybingumo skonį tik teoriškai, tai naivu tikėtis, kad jūs nedelsiant pateksite dorybės gunos globon ir pradėsite džiaugtis nesavanaudiško gyvenimo laime. Norint patekti jos globon, reikia padirbėti ir praktiškai.

Mes jau kalbėjome, kad žmogui, esančiam aistros gunoje, sunku atsisakyti minties apie naudą. Dar sunkiau jam atsisakyti prestižo jausmo. Jeigu jis turi bent kiek žymesnę visuomeninę padėtį, tai bet kokią pastabą savo adresu jis priima kaip įžeidimą ir taip netenka paskutinės galimybės kovoti su savo trūkumais. Dorybingas žmogus, atvirkščiai, visada trokšta suprasti, ką jis daro neteisingai, o sužinojęs, nedelsiant stengiasi ištaisyti padėtį.

Skaitytojas: Nesvarbu, kokioje gunoje yra žmogus, bet jeigu į jį, tokį nusipelniusį, koks nors piemuo žiūri iš aukšto ir dar leidžia sau daryti pastabas, argi tai ne įžeidimas?

Autorius: Tas, kas elgiasi įžeidžiančiai, būtinai atsiims už tai, jį nubaus pačios gunos, bet dorybingas žmogus nelaiko save išskirtine asmenybe, todėl įžeidimai jį nei jaudina, nei pažemina. Argi galima įsižeisti ant žmogaus, kuris pjauna šaką, ant kurios sėdi?

Skaitytojas: Vadinasi, dorybingam žmogui gyventi paprasčiau. Kaip man ne tik teoriškai, bet ir praktiškai gauti dorybės gunos globą?

Autorius: Pradėkite nuo griežto dienos režimo laikymosi ir linkėkite visiems laimės. Darykite tai, nelaukdami jokių rezultatų, kurie vis tik nevers savęs ilgai laukti. Jūs pradėsite jausti laimę, bet ne dėl rezultatų, o nuo pačio darbo su savimi.

Skaitytojas: Nesupratau, kokiu laiko momentu aš tapsiu laimingas?

Autorius: Jūs tapsite laimingas tada, kai jums patiks laikytis dienos režimo ir linkėti visiems laimės. Štai tada jūs ir pateksite dorybės gunos globon. Kai tik pradėsite didžiuotis savo pasiekimais, laukdami praktinės naudos, jūs vėl grįšite į aistros gunos prieglobstį.

Skaitytojas: Šiuos sąmonės pasikeitimus reikia atsiminti, jie padės geriau susigaudyti savyje.

Autorius: Teisingai. Palaipsniui jūs išmoksite skirti, kokios gunos jus valdo duotuoju laiko momentu. Bet pilnutinai suprasti, kaip gunos veikia mūsų sąmonę, gali tik nenuodėmingas (šventas) žmogus.

Skaitytojas: Jūs paminėjote, kad mūsų įsitvirtinimas dorybės gunoje prasideda nuo tada, kai mes įsiklausome į sąžinės balsą. Todėl norėčiau geriau suprasti, kas yra sąmonė. Kokia Vedų pozicija šituo klausimu?

Autorius: Tai – sekančiame pokalbyje. Dabar – reziume.

Išvada: Tas, kuris galvoja, kad dorybės guną pasiekti labai lengva, susidūręs su neišvengiamais sunkumais, greitai atsisako šio kelio. Norint kažką pasiekti, reikia dėti pastangas, o tai dažnai atbaido. Bet reikia suprasti, kad sunkumai, siekiant dvasinės laimės, niekada neatneša žalos. Tam, kuris tai supranta, aukščiausių dalykų pažinimas yra džiaugsmingas procesas, įskaitant ir būtinas tam reikalui pastangas. Tokiu būdu, gimęs šliaužioti aistros gunoje vis dėlto gali išmokti skraidyti dorybės gunoje, nepaisant didelių sunkumų.

Norint pajusti dvasinę laimę, reikia kruopščiai mokytis, kaip ir kur nukreipti savo pastangas. Kelias į dorybės guną atviras tiems, kas džiaugsmingai kovoja su savo trūkumais ir dar džiaugsmingiau tarnauja kitiems. Jeigu jūsų širdyje atsirado didelis noras pakilti į dorybės guną, tai jau yra tik laiko klausimas. Tokiu būdu, kiekvienas iš mūsų gali atsikratyti aistros ir neišmanymo gunų poveikio. Bet šiame pasaulyje nepaprastai sunku atrasti sielą, kuriai pasisekė pajusti aukščiausią dorybingumo pasireiškimą – nesavanaudišką meilės tarnystę Dievui.

Švari sąžinė – tai nesibaigianti šventė

Kad mes turėtume galimybę palyginti savo pasaulėžiūrą su neklaidinga, absoliučia tiesa, kiekvienoje gyvoje būtybėje pasireiškia energija, kurią mes vadiname sąžine, arba intuicija. Vedos sako, kad šią energiją skleidžia Supersiela. Būtent Ji duoda mums teisingą dalykų supratimą. Supersiela – tai Dievo aspektas, kuris yra mūsų kūne šalia sielos. Tokiu būdu, sąžinės šaltinis – Aukščiausias Dievo Asmuo. Tai patvirtina ir Bhagavadgyta:

Šiame kūne glūdi dar ir kitas, transcendentalus besimėgaujantis subjektas – Viešpats, aukščiausias savininkas, kuris stebi ir leidžia. Jis vadinasi Supersiela (Bg. 13.23).

Skaitytojas: Mano vargšėje galvoje niekaip nesutelpa, kaip mano sąžinė gali priklausyti kažkam kitam, tegu ir Dievui, ir kuris netgi sankcionuoja mano veiksmus. Aš galvoju, kad mano sąžinė – tai tik vienas iš mano charakterio bruožų.

Autorius: Jeigu tai jūsų charakterio ypatybė, kodėl gi ji amžinai su jumis ginčijasi, kai jūs elgiatės neteisingai?

Skaitytojas: Todėl kad kažkur giliai viduje aš suprantu, kaip reikia elgtis teisingai, o mintyse galiu ir klysti.

Autorius: Nesvarbu, kaip jūs suvokiate tiesą – vidujai ar protu, bet kuriuo atveju jūs neklysite. Tiesa egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar mes ją suvokiame, ar ne. Ji visada nurodo, kad mūsų viduje glūdi laimė (aukščiausias teisingumas). Jeigu mes pradėsime jos klausyti, ji nurodys kelią į tą laimę. Nuo laimės dar niekas neatsisakė, kaip ir niekas nenori kentėti. Todėl tas, kuris mato tiesą, niekada nepanorės eiti klystkeliais.

Skaitytojas: Vadinasi, jūs tvirtinate, kad sąžinė – tai man nepriklausanti tiesa, pagal kurią aš vertinu savo poelgius.

Autorius: Visai teisingai, tik žinokite, kad tai sąžinė verčia jus vertinti savo poelgius, tai ne jūsų noras. Ir ji sankcionuoja tuos poelgius.

Skaitytojas: Vadinasi, ji veikia nepriklausomai, kaip tam tikra energija, esanti manyje?

Autorius: Teisingai, sąžinė – tai Supersielos savybė. O Supersiela glūdi jūsų kūne, kaip ir jūs pats.

Skaitytojas: Nejaugi manyje dar kažką veikia ir Dievas? Negi Jis man atskleidžia savo charakterį?

Autorius: Galvojate, kad savo kūne esate tik jūs?

Skaitytojas: O kas dar ten gali būti? Noriu – vaikštinėju, noriu – žiūriu televizorių. Kas vietoj manęs vaikščios ar mano akimis žiūrės?

Autorius: O ar jūs visada naudojatės savo kūnu taip, kaip norite?

Skaitytojas: Žinoma, visada.

Autorius: O jeigu jūsų kojos būtų paralyžiuotos, tai kaip jūs vaikščiotumėt?

Skaitytojas: Nesvarbu, aš invalidas, ar ne, bet sveikais kūno organais visada galiu naudotis taip, kaip aš noriu.

Autorius: O kas sprendžia, kokie organai bus sveiki ir kokie ne?

Skaitytojas: Nežinau, gal būt, jo didenybė atsitiktinumas. Bet aš suprantu, kad jeigu jau tapau invalidu, pasivaikščioti nebus taip paprasta. Bet tai tik reiškia, kad kūnas negali atlikti tam tikros funkcijos, šiuo atveju – vaikščioti. Kartoju, kad savo nuožiūra aš galiu naudotis tik tais organais, kurie normaliai funkcionuoja.

Autorius: Nejaugi?

Skaitytojas: O ką, norite įrodyti, kad negaliu?

Autorius: Aš neturiu įrodymų apie tai, kad mes savo kūnu naudojamės visiškai savarankiškai, bet turiu daug pavyzdžių, kad mūsų kūno veikla visiškai priklauso nuo Supersielos. Būtent Supersiela varto mūsų karmos knygą ir sprendžia, kokie mūsų kūno organai turi dirbti normaliai, o kokie – nelabai arba ir visai nedirbti. Dauguma kūno funkcijų aplamai sunkiai prieinamos mūsų pojūčiams. Visos organizmo ląstelės dirba nepriklausomai nuo mūsų valios. Tai faktas, kurio jūs negalite atmesti. O gal galite man atsakyti, kaip dažnai jūs kontroliuojate procesą, kai iš kepenų išsiskiria tulžis?

Skaitytojas: Girdėjau, kad pasitreniravus tai įmanoma.

Autorius: O dabar, kai mes dar netreniruoti, kas tai daro?

Skaitytojas: Visas organizmo funkcijas kontroliuoja pasąmonė.

Autorius: Koks tai puikus žodis – pasąmonė. Jis paaiškina viską, kas vyksta mūsų kūne. O jeigu jūs, važiuodamas mašina, staiga išleisite iš rankų vairą, tai toliau ją ves pasąmonė, ar ne?

Skaitytojas: Ne, tada ji būtinai į kažką atsitrenks. Mašina neturi pasąmonės. O štai, jeigu joje būtų kompiuterinis valdymas, tada ji važiuotų kaip priklauso net ir paleidus vairą.

Autorius: O kompiuteris savarankiškai dirba ar jį kas nors valdo?

Skaitytojas: Į jį įdėta programa, kuri viską ir daro.

Autorius: Vadinasi, kažkas vadovauja kompiuterio darbui, programuodamas jį tam tikrai veiksmų sekai.

Skaitytojas: Na, gerai, iš pradžių, žinoma, kažkas jį paruošia darbui. Kodėl jūs uždavinėjate šiuos klausimus?

Autorius: Jeigu net nevalingas mašinos funkcijas kažkas kontroliuoja, reiškia, gamtoje spontaniškų (vykstančių savaime) procesų nebūna. Mes jau kalbėjome apie tai, kai narstėme laiko temą. Bet jūs kažkodėl tebegalvojate, kad savo kūno šeimininku esate tik jūs. Norėdami pagrįsti šią nevykusią teoriją apie spontaniškai vykstančius procesus, žmonės sugalvojo terminus – “spontaniškas”, “automatiškas”, kuriais bando aiškinti viską. Planetos automatiškai sukasi apie savo ašį ir nei viena neatsitrenkia į kitą. Žemėje savaime, automatiškai atsirado biosfera, palanki gyvų būtybių atsiradimui ir egzistavimui. Ji vis taip pat automatiškai palaikoma, nežiūrint į mūsų bandymus ją pažeisti. Mūsų kūnas dirba kaip laikrodis, ir tai vyksta savaime.

Mes įsitikinę, kad šios nesąmonės autoritetingai paaiškina viską, kas vyksta aplink mus, nežiūrint į tai, kad dar joks žmogus nesukūrė nieko tokio, kas galėtų funkcionuoti be jo įsikišimo. Apsėsti noro įgyvendinti “genialią” automatinės savikontrolės idėją, mes šimtus metų bergždžiai bandome sukurti amžinąjį variklį. Bet kai ką jau pasiekėme – gaminame peilius, kurie nešimpa. Juos pavadino savaime besigalandančiais, bet iš tikrųjų jie – savaime šimpantys. Jų tarnavimo laikas pasibaigs taip pat, kaip ir paprastų peilių. Nėra nei vieno fakto, kuris patvirtintų, kad žmonių išrasti daiktai funkcionuotų amžinai. Visa, ką sukūrė žmogus, daugiau ar mažiau, bet reikalauja nuolatinės jo paties kontrolės.

Įsitikinę, kad organizmas dirba savaime, be kieno nors kišimosi, mes dažnai atsiduriame situacijoje, kai jis sutrinka. Mes galvojam, kad taip atsitinka dėl likimo, medicinos ar ekologijos kaltės, bet tik ne dėl mūsų. Nepaisant to, kad tokios kaltų paieškos negali ištaisyti situacijos, mes ir toliau nuoširdžiai tikime atsitiktinumais.

Panašu, kad žmonės, sugalvoję terminus “pasąmonė” ir “automatizmas”, kartais praranda blaivų protą, tik neaišku, ar tai pasireiškia jų pasąmonė, ar tai vyksta automatiškai.

Skaitytojas: Tai kas gi tada kontroliuoja organizmo darbą?

Autorius: Tai, kas neturi sąmonės, kas negyva, niekada ir nieko negali kontroliuoti. Ir mūsų organizmas nefunkcionuoja pats savaime, automatiškai, kaip mums atrodo, – jame vykstančius procesus pilnutinai kontroliuoja Supersiela. Nesuprasdami, koks tobulas šis pasaulis, mes linkę viską supaprastinti, o tai rodo intelekto trūkumą. Tarakonui irgi atrodo, kad žmogaus, bandančio jį sutrypti, koja šalia jo atsidūrė atsitiktinai ir yra tam tikra gamtos galių apraiška.

Skaitytojas: Vadinasi, mano kūno veiklą kontroliuoja Dievas Supersielos pavidalu?

Autorius: Taip, tik būtų teisingiau sakyti, kad Supersiela yra tam tikras Dievo aspektas – vienas iš daugelio.

Skaitytojas: Ačiū už patikslinimą, bet man nėra skirtumo tarp šių sąvokų. O kodėl Dievas Supersielos aspekte tai daro?

Autorius: Jis yra amžinas visų gyvų būtybių draugas ir nuolatos mums padeda. Tokiu būdu Jis duoda mums galimybę būti tokiuose kūnuose, kokių mes norėjome, turėdamas tik vieną tikslą – duoti mums laimės tiek, kiek tik mes norim.

Skaitytojas: Tai faktiškai siela kūne gyvena tik todėl, kad Dievas jai davė tokią galimybę, taip?

Autorius: Teisingai. Jūsų klausimas parodo jūsų įžvalgumą. Daug mokslininkų net neįtaria, kad galimi tokie klausimai.

Skaitytojas: O kodėl jie iki šiol to nežino?

Autorius: Todėl, kad mes turime dar vieną nuolatinį palydovą – netikrą ego, kuris, tik išgirdęs žodį Dievas, nedelsiant ima gintis ir verčia intelektą ginčytis su juo.

Skaitytojas: Žinoma, kas liečia Dievą, yra daug kas neaiškaus ir ginčytino. Pavyzdžiui, kaip Jis vienu metu gali būti visų gyvų būtybių kūnuose?

Autorius: Nesuprantamą teiginį nereikia laikyti neteisingu, jį kaip tik reikia visapusiškai išnagrinėti.

Skaitytojas: Man atrodo, kad ne visada reikia gilintis į nesuprantamus teiginius. Pavyzdžiui, šiuolaikinė visatos atsiradimo teorija man visiškai suprantama, nes ji tokia reali.

Autorius: Nejaugi ši teorija jums nekelia jokių abejonių?

Skaitytojas: Kokios čia gali būti abejonės?

Autorius: Didžiojo sprogimo teorija neturi jokios logikos nuo pradžios iki galo. Dar galima sutikti, kad visata atsirado iš kažkokio hipotetinio taško, bet jeigu iki to taško atsiradimo nieko nebuvo, tai iš kur jis atsirado? Kaip kažkas gali atsirasti iš nieko, iš tuščios vietos?

Skaitytojas: Sutinku, kad tai paradoksas, bet jis mane nelabai jaudina.

Autorius: Štai čia ir glūdi problema. Manęs nejaudina, kad visata atsirado iš nieko, bet išgirdęs, kad ji atsirado Dievo valia, aš tuoj imu spirgėti – kaip tai, nesąmonės. Čia pasireiškia žmogaus egoizmas – taip nesinori susitaikyti su mintimi, kad yra Dievas.

Skaitytojas: Kol gi taip?

Autorius: Nes Dievo sąvoka reiškia, kad yra kažkas tobulesnis ir galingesnis už mus. Netikro ego įtakoje savanaudiški sumetimai prasiskverbia net į intelektą, kuris atsakingas už tiesos suvokimą. Todėl daugumai žmonių sunku pripažinti Dievo ir kitų aukštesniųjų galių egzistenciją.

Skaitytojas: Man sunku susigaudyti, kas yra intelektas ar ego. Gal galėtumėte suprantamiau paaiškinti, kodėl mums sunku sutikti su Dievo buvimu, kodėl mes negalime tai priimti net kaip hipotezę?

Autorius: Žmonėms sunku suprasti, kad Dievas yra visų gyvų būtybių kūnuose, bent jau dėl to, kad mes pasaulį suvokiame tik trimatėje erdvėje. Pamėginsiu tai paaiškinti palyginimu. Saulė taip pat viena, bet asmeninį kontaktą su ja turi visi, nes ji visur skleidžia šviesą.

Astrologijoje netgi yra terminas, kuris reiškia, kad kiekvieno žmogaus santykiai su Saule gali būti geri ir blogi, kitaip sakant, unikalūs. Lygiai taip pat ir Supersielos santykiai su kiekvienu žmogumi yra individualūs ir nepakartojami.

Skaitytojas: Saulę mes matome, su ja viskas aišku. Bet kodėl mes nematome Supersielos? Galų gale, atvirai kalbant, man visai nesinori tikėti Dievo buvimu.

Autorius: Jeigu mes pamatytume Dievą, mus nutviekstų tokia dvasinė laimė, kad akimirksniu prarastume bet kokį norą toliau gyventi materialiame pasaulyje. Daugybė materialių norų liktų našlaičiais, tai yra, neišsipildę. Štai kodėl Dievas mums nepasirodo, dar daugiau, padaro taip, jog mums norisi tikėti, kad Jo nėra.

Skaitytojas: Vadinasi, kai tik pas mus neliks materialių norų, Dievas netruks pasirodyti?

Autorius: Esate labai nuovokus pašnekovas.

Skaitytojas: Taip, gudriai sugalvota, bet aš vis tiek nenoriu tuo tikėti. Labai jau revoliucinga mintis, kad visus mano poelgius kažkas stebi. Net pagalvoti baisu.

Autorius: Nieko, priprasite.

Skaitytojas: Kaip ten bebūtų, bet aš turiu pasirinkimo laisvę, tikėti į Dievą ar ne.

Autorius: Gerai, turėkite. Jeigu ši tema tokia sunki, pakalbėkime apie ką nors kita.

Skaitytojas: Taip, kol kas palikime Supersielą ramybėje. Bet ar galima pakilti į dorybės guną be šito žinojimo?

Autorius: Laisvai, tik Dievui prisieis sukurti ketvirtą – nesąžiningos dorybės guną, kuri jums tikriausiai suteiks daug daug laimės.

Skaitytojas: Baikit, o tai nuo jūsų sąmojo mano pasąmonėje kaupiasi baimė, ir aš nesąmoningai krūpčioju, belaukdamas eilinio “įkandimo”.

Autorius: Pas jus gera intuicija ir toliau gilintis į šią temą jūs atsisakėte ne atsitiktinai. Žmogui, esančiam aistros gunoje, geriau patirti daugybę pasišaipymų ir net patyčių, negu bent vieną kartą išgyventi didžiulį, nesiliaujantį skausmą, kurį sukelia sąžinė.

Bhagavadgytoje pasakyta, kad iš tūkstančio žmonių tik vienas siekia tobulumo, ir aš džiaugiuosi, kad mano pašnekovas ir yra tas vienintelis žmogus.

Skaitytojas: Manau, kad mums reikia pratęsti sąžinės temą. Aš seniai norėjau išsiaiškinti šį klausimą.

Autorius: Kaip jūs galvojate, ką reiškia liaudiškas posakis, kad kuo garsesnės liaupsės, tuo silpnesnis sąžinės balsas?

Skaitytojas: Aš suprantu taip: kai mus pradeda girti, darosi sunkiau išgirsti sąžinės kaltinimus.

Autorius: Taip ir yra. Būtent todėl aistros gunoje esantys žmonės arba meilikauja vienas kitam, arba kažką apkalbinėja. Tokiu būdu jie netiesiogiai demonstruoja savo pranašumą ir nesąmoningai gieda sau ditirambus, tuo pačiu slopindami sąžinės balsą.

Skaitytojas: Įdomu, peršasi paradoksali išvada: jeigu žmogus mūsų negiria, jis elgiasi humaniškiau, negu kad girtų.

Autorius: Taip, tik ši tezė liečia tuos žmones, kurie siekia dorybingo gyvenimo ir pradėjo kovą su savo trūkumais. Nuoširdžios pastabos turės pasisekimą tik bendraujant su dorybingais žmonėmis. Jeigu žmogus nori gyventi kaip gyvenęs, tai geriau apsiriboti jo gerųjų savybių šlovinimu ir neduok Dieve pastebėti blogąsias. Žmonės aistros ir neišmanymo gunose į sąžinės balsą reaguoja labai liguistai.

Skaitytojas: Vadinasi, jie stengiasi nekreipti dėmesio į sąžinės balsą?

Autorius: Taip daro tik žmonės neišmanymo gunoje. Esantys aistros gunoje sąžinės balsu naudojasi tam, kad galėtų kaltinti kitus. Jų tarpusavio santykius labai taikliai apibūdina dar vienas liaudiškas pastebėjimas, kad daugelį žmonių graužia ne savo, o kito sąžinė. Tai reiškia, kad žmonės aistros gunoje savo sąžinę labai greitai nuramina. Jie visada save pateisina. Bet jeigu kažkas kažką daro neteisingai, pas juos kaip mat prabyla sąžinė, ir jie išreiškia nelaimėliui savo “teisėtą” pyktį ir nepasitenkinimą, įsivaizduodami, kad elgiasi labai prakilniai, atseit, iš pašaknių rauna blogį. Tačiau žmogui neįmanoma ką nors išaiškinti ir patarti, negailestingai badant pirštais jo trūkumus ir nepasidalijus su juo savo laime ir širdies gerumu.

Būdami nepakantūs kitiems, žmonės aistros gunoje nuoširdžiai tiki, kad jie elgiasi taip, kaip jiems liepia sąžinė. Bet iš tikrųjų tokiu elgesiu jie tik stengiasi pateisinti savo netikusius poelgius ir įtikinti patys save (savo sąžinę), kokie jie teisuoliai. Taip jie nesąmoningai nukreipia savo žvilgsnį nuo visko, kas tik byloja apie jų trūkumus.

Skaitytojas: Vadinasi, bendraujant su žmonėmis, daugumoje atvejų jų trūkumus geriau praignoruoti, taip?

Autorius: Taip, tai liečia žmones aistros gunoje. Bet jeigu žmogus stengiasi būti dorybingas, tai jis turi išmokti išklausyti tiesą apie savo trūkumus. O tas, kuris kitiems nurodo jų ydas, turi tai daryti labai geranoriškai ir be jokio pykčio bei nepasitenkinimo.

Skaitytojas: O jeigu tuo metu nervuojiesi ir nejauti jokio geranoriškumo, – ar galima tokioje būklėje nurodinėti trūkumus?

Autorius: Jokiu būdu. Dorybingas žmogus priims ir grubias pastabas, bet mes padarysim įžeidimą, nežiūrint į tai, kad jis nekreips į tai dėmesio. O žmonės aistros ir neišmanymo gunose tiesiog organiškai nesugeba priimti pastabas, jeigu į juos kreipiamasi grubiai ir susierzinus.

Skaitytojas: Taigi, mes tik viską pagadiname, kai įsikarščiavę kaltiname kitus.

Autorius: Būdami aistros gunoje, mes visada darysime tokias kvailystes, neturėdami jokios galimybės atsikratyti priešiškumo savo artimui. Taip mūsų sąmonę veikia aistros guna. Bet jeigu mes kada nors užsigeisime tapti dorybingais, noro nenori prisieis ieškoti trūkumų savyje, o ne kituose.

Skaitytojas: Bet tam reikalinga stipri valia.

Autorius: Man vėl norisi atsakyti liaudiška išmintimi: “Jeigu tarnausi sąžinei, tapsi valios šeimininku”. Nesąžiningas žmogus nenorės kęsti nepriteklių, kurie grūdina valią. Jis visada atras kokią nors gilią filosofinę priežastį, aiškinančią, kad to daryti nereikia.

Skaitytojas: Vadinasi, vėl viskas atsiremia į sąžinę?

Autorius: Mes jau kalbėjome, kad svarbiausias dorybės gunos rodiklis – sąžinė. Jeigu žmogus įsiklauso į sąžinės balsą, vadinasi, jo sąmonė yra dorybės gunoje.

Skaitytojas: O kaip tapti sąžiningu?

Autorius: Sąžinės motina yra teisingumas. Tik nustojęs apgaudinėti save ir kitus, žmogus išgirs sąžinės balsą. Be dorybės gunos poveikio neįmanoma išsiugdyti gerų charakterio bruožų. Tik gerai suprasdamas, kas yra savigarbos jausmas, žmogus gali priartėti prie teisingos elgsenos.

Skaitytojas: Paaiškinkite, ką reiškia “teisingas supratimas”, ir kas yra savigarbos jausmas.

Autorius: Kai žmogus, nedorai pasielgęs, pasijunta niekam vertas ir bando pasitaisyti, jo savigarbos jausmas pereina tikrojo ego dispozicijon. O gerus poelgius jis laiko ne savo nuopelnu, o tų, kurie jam davė žinias. Toks elgesys visada priartina žmogų prie teisingumo sampratos.

Skaitytojas: O aš girdėjau, kad save visada reikia laikyti geru, kitaip neteksi savigarbos jausmo ir tapsi ištižėliu.

Autorius: Taip, yra žmonių, kurių savigarbos jausmas remiasi netikru ego. Todėl jie nuolatos save įtikinėja: “Aš geras, aš viską galiu”. Net išgirdę kažkieno pastabą, jie nekreipia į ją dėmesio ir toliau burbuliuoja: “Aš geriau žinau, nes aš geras”. Taip jiems teisingumo sąvoka visada bus tolima ir nereali, jie negirdės sąžinės ir intuicijos balso.

Dabar madingi specialūs kursai, kuriuose žmones apmokina pagal tokią egoistinę savikontrolės sistemą. Vedose pasakyta, kad panaši savikontrolė tik dar labiau sutvirtina aistros gunos įtaką, ir žmogaus laukia vien rūpesčiai ir nelaimės.

Skaitytojas: Bet tokie kursai labai patrauklūs, ir savo laiku aš, kiek prisimenu, irgi buvau užkibęs ant šitos meškerės.

Autorius: Būtina įsisąmoninti, kad žmogui savigarbos jausmas būtinas. Negalima galvoti, kad esu blogas, todėl niekaip negalėsiu pakeisti savo gyvenimo. Reikia galvoti, kad esu blogas, bet noriu būti geru, todėl būtinai pakeisiu savo gyvenimo būdą ir būsiu laimingas.

Skaitytojas: Sutikite, kad tokią savigarbą, kokią jūs rekomenduojate, baisu net įsivaizduoti.

Autorius: Visa, kas veda į laimę, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nejaukiai. Reikia apsiginkluoti ryžtu ir patikrinti tai praktikoje, ir jūs iš karto pajusite pasitenkinimą ir laimę. Kiekvienas žmogus gali būti teisingas, jeigu jis to nori.

Iš visų teigiamų bruožų teisingumas užima pirmą vietą, kadangi jis yra sąžinės motina, bet širdies gerumas pasireiškia netgi anksčiau už teisingumą.

Skaitytojas: Vadinasi, gerumas – teisingumo mama ir, tuo pačiu, sąžinės bobutė?

Autorius: Na, štai, jūs jau demonstruojate liaudišką išmintį.

Skaitytojas: O kaip tapti geru?

Autorius: Reikia tiesiog daryti visokius gerus darbus ir taip po truputį širdyje kaupsis vis daugiau gerumo. Situacija palaipsniui keisis ir ledinė širdis atitirps. Kai geri poelgiai persvers bloguosius, šalta bejausmio žmogaus širdis atvirs į šiltą gero žmogaus širdį.

Gero būdo žmogus kituose mato daugiau gėrio, negu blogio, todėl jis nustoja bijoti žmonių ir pajunta jiems šilumą. Dabar jis pasirengęs išklausyti apie save visą teisybę. Taip geras žmogus tampa ir teisingu. Teisingumas apvalo nuo melo, ir jau tada mes būname pasiruošę išgirsti sąžinės balsą.

Skaitytojas: Tai, ką jūs pasakėte – labai svarbu. Aš norėčiau daugiau pakalbėti apie teigiamų charakterio bruožų ugdymą.

Autorius: Tai labai didelė ir sudėtinga tema, todėl apie tai – ateityje. Dabar pratęskime pokalbį apie sąžinę.

Skaitytojas: Jūs sakėte, kad Supersiela, apart sąžinės balso, dar kontroliuoja visas organizmo funkcijas. Ar tai reiškia, kad tarp sąžinės ir mūsų organizmo yra kažkoks ryšys?

Autorius: Taip, tiesioginis ir labai tamprus. Jeigu žmogus apgaudinėja, tai net jo prakaito kvapas keičiasi, nekalbant apie kitas, svarbesnes kūno funkcijas. Apgaulė mažina imunitetą, nuo jos kenčia kepenys. Įžūlus elgesys sutrikdo organizmo hormonų darbą, dėl ko nukenčia medžiagų apykaita ir atsiranda neatsparumas infekcinėms ligoms.

Skaitytojas: Gal dėl tos priežasties įžūlūs ir ištvirkę žmonės dažnai serga lytinių organų ligomis?

Autorius: Taip, o be to, jie dar turi polinkį rimtiems imuniteto pokyčiams ir sunkioms odos ligoms.

Skaitytojas: Peršasi išvada, kad jeigu žmogus elgiasi sąžiningai, jo kūnas funkcionuoja nepriekaištingai.

Autorius: Taip ir yra. Dar daugiau, jam atsistato ne tik kūno, bet ir psichikos funkcijos. Kai žmogus pripažįsta savo klaidą, nurimsta jo protas ir gyvenimas pasidaro mielesnis. Kai žmogus kovoja su sąžinės balsu, pirmiausia sutrinka miego funkcija, o paskui kūne prasideda rimti fiziologiniai ir netgi anatominiai pokyčiai.

Skaitytojas: Minėjote, kad žmonės neišmanymo gunoje visiškai negirdi sąžinės priekaištų. Ar tai reiškia, kad jie ir serga mažiau?

Autorius: Tai reiškia, kad ligos pasireiškia subtilesniuose jų sąmonės sluoksniuose, o jų kūnai kenčia žymiai mažiau, negu žmonių aistros gunoje. Užtat greitai degraduoja jų intelektas, palaipsniui paversdamas juos gyvuliais žmogaus kūne.

Skaitytojas: Kokie pirmieji nesąžiningų žmonių intelekto degradacijos požymiai?

Autorius: Pirmiausia pasireiškia polinkis blogiems įpročiams ir dienos režimo nesilaikymas. Paskui dingsta atsakomybė už normalius santykius su artimaisiais (abejingumas vaikų, žmonos ir tėvų likimui). Toliau dingsta noras ką nors dirbti. Palaipsniui visa tai perauga į neslepiamą priešiškumą visiems žmonėms ir didelį norą bet kokia kaina juos išnaudoti.

Skaitytojas: O galutiniai tokios degradacijos etapai?

Autorius: Alkoholizmas, narkomanija, lytiniai iškrypimai, neurozės, banditizmas, amoralus elgesys, psichinės ligos.

Skaitytojas: Dabar suprantu, kokie svarbūs pokalbiai apie sąžinę ir Supersielą, jeigu nori progresuoti ir dorybingai gyventi.

Išvada: Dievas, pasireikšdamas Supersielos aspektu, suteikia mums galimybę pasitikrinti, ar teisingi mūsų poelgiai. Dėl mūsų pačių labo Viešpats su mumis kalba sąžinės balsu. Tokiu būdu Jis nori duoti mums žinojimą, kaip teisingai gyventi ir būti laimingam. Tačiau ne visi žmonės teisingai pasinaudoja savo pasirinkimo laisve, ir sąžinė dažnai jiems tik trukdo. Apuokas, slėpdamasis nuo saulės, niekada nepatiria džiaugsmo, kurį teikia jos spinduliai, taip ir tie, kurie ginasi nuo sąžinės balso, niekada nepatirs laimės gyvenime.

Mokinkimės galvoti gunų kategorijomis

Mūsų likimą gunos veikia trejopai. Dorybės guna pakelia į aukštutines planetas, aistros guna mus laiko vidurinėse planetose, o neišmanymo guna smukdo į žemutines planetas. Jos nukreipia mus ten, kur lemta likimo. Ir nebūtinai mums reikia keliauti po visatą – užsitarnautas gyvenimo sąlygas gunos gali sukurti ir toje pačioje planetoje. Pavyzdžiui, jeigu žmogus, gyvendamas Žemėje, patenka į neišmanymo guną, tai jam ir čia bus sukurtas pragaras, o patekęs į dorybės guną, jis ir Žemėje gali patirti dangiškos laimės skonį. Taigi, gunos supančioja mus tokiomis gyvenimo sąlygomis, kurių mes norėjome.

Skaitytojas: Ar galima kokio nors prietaiso pagalba pamatyti gunas?

Autorius: Gunos – virvės, bet ne tos, kurias galima nusipirkti parduotuvėje. Tai labai subtili energija. Už jas galingesnis tik laikas. Ir tik tas, kuris tapo šventu žmogumi, Dievo malonės dėka kartais gali regėti gunų darbą. Joks, kad ir tobuliausias prietaisas, šito negali.

Jeigu žmogus matytų gunas, prieš jo akis atsivertų nepaprastas reginys. Jis pamatytų, kaip visus objektus tarpusavyje jungia kažkokios gijos. Tomis gijomis užpildyta visa visata. Būtent jos mirtinai sujungia mus su ta aplinka, kurioje mes norėjome gyventi. Yra tik vienas būdas, kaip išsivaduoti iš vienų gijų ir pasirišti kitomis – reikia pakeisti savąjį laimės supratimą.

Skaitytojas: Vadinasi, mūsų polinkis į laimę stipresnis už gunas?

Autorius: Taip, niekas negali uždrausti mums būti laimingais. Gunos tik vykdo Viešpaties valią, norėdamos užtikrinti mums laimingą gyvenimą. Kadangi materialiame pasaulyje dauguma gyvų būtybių susidarė iškreiptą vaizdą apie laimę, tai reikalinga pasidarė ne tik dorybės, bet ir aistros bei neišmanymo gunos.

Skaitytojas: Patikslinkite, prašau, kaip išsivaduoti iš tų gunų, kurios verčia mus kentėti.

Autorius: Nuo tos akimirkos, kai mes pakeičiame savo supratimą apie laimę, pradeda vyrauti guna, kuri ir sukuria tą laimės modelį atitinkančias sąlygas. Mes vis labiau prisirišame prie tos naujos laimės, ir tai tampa įspūdingų permainų mūsų likime priežastimi. Palaipsniui nyksta noras gyventi taip, kaip anksčiau.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad pagrindinės permainos vyksta mūsų mąstysenoje, o likimas neišvengiamai pasikeis pats?

Autorius: Taip, tik protinė veikla, besiremianti intelektu, gali iš pagrindų pakeisti mūsų gyvenimą.

Skaitytojas: Kai žmogus pakeičia savąjį laimės supratimą, ar ilgai jam reikia laukti permainų?

Autorius: Permainos gali įvykti per sekundę, bet gali tęstis ir šimtus gyvenimų. Viskas priklauso nuo to, kiek stiprūs buvo praėjusių laikų norai, palyginti su dabartiniu noru. Mes juk esame visiškai supančioti buvusių norų, kuriais rūpinasi visatos dėsniai.

Skaitytojas: Bet aš, kaip ir daugelis žmonių, manau, kad gerai pasistengus, gyvenimą galima greitai pakeisti.

Autorius: Jeigu kas nors taip galvoja, tai tegu pabando tuoj pat pasidaryti turtingu ar persikelti į kitą planetą, turėdamas dabartinius charakterio bruožus. Taip būna tik pasakose. Tik ten jų personažai patenka į tokias gyvenimo sąlygas, kurių jie neužsitarnavo nei savo norais, nei poelgiais. Mes galvojame, kad patys pasirenkame, kur gyventi. Taip, bet tik Žemės planetos rėmuose, ir tai ne visada. Nagi, pamėginkime tuoj pat persikelti į Mėnulį. Koks stiprus noras turi būti, kad tai įvyktų! Apie tai juokinga ir pagalvoti.

Skaitytojas: O jau sekančiame gyvenime galima atsidurti kitoje planetoje?

Autorius: Jeigu laimės suvokimas taip pasikeitė, kad jos neįmanoma sukurti čia, Žemėje, tai tada mes gausime kitą planetą.

Skaitytojas: Man sunku patikėti, kad aš gyvensiu kitoje planetoje.

Autorius: Bet Vedos tvirtina, kad tai įmanoma. Jeigu mes ugdysimės labiau išaukštintus norus, negu dabartiniai, tai mūsų gyvenimo sąlygos neabejotinai bus geresnės, ir paprastai tai įvyksta ne šiame, o sekančiame gyvenime. Dažnai gunos suteikia mums galimybę patirti tam tikrą laimę ir šioje planetoje, bet kartais tenka palaukti kito gimimo. Todėl iš pradžių reikia nuodugniai išsiaiškinti, kokie gunų pasireiškimai mums palankūs, kokie ne, o po to atsikratyti blogų charakterio bruožų ir ugdytis geruosius. Tam tikslui reikia viską susieti su gunomis ir gerai išanalizuoti.

Jeigu mes išmoksime pažinti gunų požymius ir jų įtaką mūsų pasaulėžiūrai ir elgesiui, tada galėsime susigaudyti, kokia guna vyrauja duotuoju laiko momentu.

Išsiaiškinus, kokios jėgos mus įtakoja, mums atsivers vidujinis laimės supratimas. Tada taps aišku, su kokiais charakterio bruožais mums teks padirbėti.

Skaitytojas: Jūs sakėte, kad gunos nematomos, kaipgi mes galėsime suprasti, kokia guna ir kokiu laiku mus įtakoja?

Autorius: O kas mums trukdo atkreipti dėmesį į permainas mūsų santykiuose su kitais žmonėmis? Į charakterio permainas? Pagal tai ir sprendžiama, kokios gunos veikia mūsų sąmonę.

Skaitytojas: Vadinasi, visus gunų pasireiškimo požymius mes turime žinoti taip pat gerai, kaip mokiniai daugybos lentelę?

Autorius: Teisingai, kitaip laimę mes matysime kaip savo ausis be veidrodžio. Ir svarbiausia suprasti, kad nereikia prievarta keisti savo gyvenimą – tuo pasirūpins gunos. Visas jėgas reikia skirti savajam laimės modelio pakeitimui.

Skaitytojas: Man atrodo, kad daugeliui žmonių tuo bus labai sunku patikėti.

Autorius: Žinoma, sunku, juk mes įpratome jaustis vieninteliais savo likimo šeimininkais. Mums atrodo, kad jeigu mes daugiau dirbsime, tai gyvenimas pasikeis. Mums norisi kovoti su nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis. Tačiau, stoję į žūtbūtinę kovą su gunomis, mes niekada jų neįveiksime. Liksime kaip stovime – nusivylę ir įsižeidę ant savo likimo.

Skaitytojas: Nejaugi, pakeitus laimės supratimą, likimas savaime keičiasi, ar vis dėlto reikalinga dar kažką daryti?

Autorius: Jūs mane neteisingai supratote, veltėdis niekada nebus laimingas. Dirbti reikia, bet stengiantis pakeisti save, o ne pasaulį. Turi vykti intensyvus vidinis darbas, bandant nugalėti savo netikusius potraukius pajusti aukštesnio lygio laimės skonį. Kai tik tai įvyks, gunų poveikis nedelsiant pakis ir likimas savaime pradės keistis į gerąją pusę. Permainos palies visas mūsų gyvenimo puses.

Skaitytojas: O jeigu mes neišsiugdysime potraukio aukštesnio tipo laimei? Negi mes tada neišvengiamai patirsime karmines buvusių norų ir poelgių reakcijas?

Autorius: Deja, taip. Jeigu mūsų nauja pasaulėžiūra ir naujas laimės supratimas nepastovūs, tai negalime tikėtis geresnio gyvenimo. Šiuo atveju visos mūsų gyvenimo permainos vyks nepriklausomai nuo mūsų naujų, bet dar tokių silpnų norų. Likimas ir toliau priklausys nuo mūsų praeito gyvenimo. Bet kai tik naujieji norai persvers buvusius, kai mes paremsime juos kažkokiomis pastangomis, tada galėsime realiai įtakoti mūsų gyvenimo įvykius.

Skaitytojas: Dabar aišku, kodėl dauguma žmonių nepatenkinti savo likimu. Jie visą gyvenimą tik ir kovoja su sunkumais, kuriuos jiems siunčia likimas, ir atiduoda tam visas jėgas. Nežiūrint į patiriamus vargus, jie nesupranta, kad nepakeitus gyvenimo tikslo, likimo irgi nepakeisi. Taip jie ir blaškosi, kaip žuvys ant kranto, negalėdami pakeisti savo vargano gyvenimo.

Autorius: Taip, tai liečia ir šeimyninius santykius, ir darbinius, ir šeimos biudžetą, ir vaikų auklėjimą, ir ligas. Žmogus turi sugebėti bent kiek atsitraukti nuo kasdieninių reikalų ir ugdyti savyje potraukį labiau išaukštintam gyvenimo būdui.

Jeigu jam tai pasiseks, anksčiau ar vėliau jis susitiks su dorybingais žmonėmis ir ims juos labai gerbti.

Vėliau jis pradės su jais bendrauti artimiau. Pasekmėje greitai pasikeis jo laimės supratimas ir atsiras entuziazmas dirbti su savimi. Taip žmogus tiesiog per keletą metų gali pakeisti savo gyvenimą.

Skaitytojas: Nejaugi tai įvyks ir tada, kai planetų išsidėstymas bus mums nepalankus?

Autorius: Žinoma, juk jų poveikį mūsų sąmonei irgi kontroliuoja gunos.

Skaitytojas: Vadinasi, bendravimas su dvasiškai pažengusiais žmonėmis keičia gunų įtaką ir yra pagrindinė žmogaus pareiga, o visa kita – antraeiliai dalykai?

Autorius: Jūs padarėte revoliucingą, bet absoliučiai teisingą išvadą. Tikrai, jeigu žmogus daugiau laiko skirs bendravimui su šventais žmonėmis ir žengs savęs pažinimo keliu, tai jo poreikiams patenkinti reikės daug mažiau pastangų, ir jo gyvenimas visais atžvilgiais bus sėkmingas. Jo laukia tiek dvasinė, tiek materiali gerovė.

Skaitytojas: Tai ką, jam pinigai iš dangaus nukris?

Autorius: Ne, tiesiog dorybės guna duos jam gerą darbą, kuriam nereikės skirti daug laiko, bet atlyginimas bus geras.

Skaitytojas: Nejaugi dorybės guna duos man tiek pinigų, kiek aš norėsiu?

Autorius: Pinigų turėsite tiek, kiek norėsite, kai atsidursite dorybės gunos įtakoje. Bet supraskite, kad būdamas visiškoje dorybės gunoje, jūs nelabai domėsitės pinigais.

Skaitytojas: Ir sveikata savaime bus gera?

Autorius: Taip, dorybingi žmonės nustoja sirgti.

Skaitytojas: Ir vaikai savaime išsiauklės…

Autorius: Jūs triskart teisus. Geriausias vaikų auklėjimo būdas – pačiam persiauklėti. Tada vaikai jaus jums didelę pagarbą, savarankiškai seks jūsų pavyzdžiu ir užaugs ne mažiau dorybingi kaip jūs.

Skaitytojas: Ar tai liečia bet kokį vaiką?

Autorius: Praktiškai bet kokį iki trylikos metų. Augesni vaikai jau būna lytiškai subrendę ir juos perauklėti daug sunkiau, reikia daugiau laiko.

Skaitytojas: Pakeitus bendravimo ratą, kokių dar priemonių reikėtų imtis, norint patekti į dorybės gunos globą?

Autorius: Taip, tikrai, yra specialios veiklos sritys, padedančios greičiau atsidurti dorybės gunoje.

Skaitytojas: Jau žinau, ką pasakysite – tai maldos ir dienos režimo laikymasis, nes tai formuoja teisingus norus.

Autorius: Teisingai, tik reikia tiksliai žinoti, kokie būtent poelgiai atveda mus į laimę ir “perjungia” iš vienos gunos į kitą. Tam padeda trys veiklos pobūdžiai: 1) dorybingos askezės; 2) aukojimai dorybėje ir 3) aukų atnašavimas dorybėje.

Norint užsiimti tokia veikla, reikia žinoti, kokie poelgiai mus veda į laimę, o kokie verčia degraduoti. Tai nėra taip paprasta. Visų pirma reikia kuo nuodugniausiai išnagrinėti gunų veiklos mechanizmą, kuo mes dabar ir užsiimame, o minėtus tris veiklos pobūdžius aptarsime vėliau.

Skaitytojas: Vadinasi, norint priartėti prie dorybės gunos, pirmiausia reikia gerai pažinti visas tris gunas. O ką jos įtakoja mūsų viduje?

Autorius: Viską, išskyrus sielą. Gunų įtaka pasireiškia pačiais įvairiausiais gyvenimo atvejais tiek kūno viduje, tiek jį supančioje aplinkoje. Bet apie tai – paskui, o dabar suvesime pokalbio balansą.

Išvada: Mūsų gyvenimas – tai nesibaigianti kova su sunkumais, kuriuos mums siunčia likimas. Bet jeigu žmogus gauna gerą bendravimą ir, užuot kovojęs, visas pastangas skiria savęs pažinimui, sunkumai išnyksta kaip dūmas.

Norint pažinti slaptinguosius laimingo gyvenimo dėsnius, į viską reikia žiūrėti trijų gunų kontekste. Einant šia kryptimi, svarbiausia – kruopščiai studijuoti temas, susijusias su jų veikla.

Kas iš tikrųjų koduoja liaudį

Kokius visatos objektus įtakoja šios galingos energijos, vadinamos gunomis? Šrimadbhagavatam atsako, kad nėra nieko, kas nepatirtų jų poveikio.

Todėl materialūs daiktai, vieta, veiklos rezultatai, laikas, žinojimas, darbas, atliekantis darbą, tikėjimas, sąmonės lygis, gyvybės rūšys ir pomirtinis gyvenimas pagrįsta trimis materialios gamtos gunomis (ŠB 11.25.30).

O geriausias iš visų gyvų būtybių, visi materialaus gyvenimo aspektai susijusę su besimėgaujančia siela ir materialia gamta. Visa, kas tik buvo pamatyta, išgirsta ar dar tik sugalvota, viskas be išimties sudaryta iš trijų gamtos gunų (ŠB 11.25.31).

Skaitytojas: Vadinasi, gunos įtakoja ir mūsų mintis?

Autorius: Ne tik mintis, bet ir norus.

Skaitytojas: Jeigu už mus viską nusprendžia ir padaro mūsų buvę norai ir gunos, tada mes esame jų vergai.

Autorius: Būdami dorybės gunoje, mes galime atmesti mintis ir norus, kuriuos išprovokuoja praėjusių laikų norai ir poelgiai. Bet to nori ne kiekvienas, ir ne visi nori būti dorybingais ir kontroliuoti savo protą. Labai sunku savo netikusius norus įvertinti kaip nereikalingus, ir dar sunkiau jų atsisakyti. Norint kontroliuoti protą, reikia žinoti, ko mes turime norėti ir ko mes neturime norėti.

Skaitytojas: Aš nemanau, kad taip jau sunku kritiškai įvertinti savo norus. Koks malonumas vadovautis kažkokiomis kvailomis mintimis?

Autorius: Daugeliui žmonių, esančių aistros ir neišmanymo gunose, tikrai sunku suprasti, kad daugelis dabartinių norų pasiekia mus iš praeities, kad praeitis seniai laukė savo valandos ir dabar tokiu būdu mums kaip ir primeta savo prievartą.

Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę ir sugebėjimą atsiriboti nuo praeities norų. Bet kuo stipriau mus įtakoja aistros ir neišmanymo gunos, tuo labiau silpnėja pasirinkimo laisvės potencialas. Taip žmonės savo nuodėmingas mintis pradeda laikyti reikalingomis ir labai svarbiomis ir mielai jomis vadovaujasi.

Skaitytojas: O man visai nekyla jokių norų iš praeities, visi jie dabartiniai. Vadinasi, pas mane nėra blogos karmos?

Autorius: Nepuoselėkite iliuzijų – visus jūsų lyg ir savaime atsirandančius norus sužadina praėjusi karma, bet viskas taip surežisuota, kad daugumai žmonių atrodo, jog būtent tai jiems dabar ir reikalinga. Jeigu pas jus atsiranda tikri, dabartiniai norai, tai dėl jų dar reikia pakovoti. Pavyzdžiui, guldamasis jūs nusprendėte ryte atsikelti laiku, ir tai jau tikrai nėra noras-vaiduoklis iš praeities, tai dabartinis noras. Tačiau ryte blogoji karma jums pasiunčia kitą norą – kuo ilgiau pratęsti saldųjį įmygį. Taigi, norint išpildyti dabartinį norą – atsikelti anksčiau, jums reikės susikauti su praeities vaiduokliu. Bet dauguma žmonių linkę jam paklusti.

Skaitytojas: O kodėl taip darosi?

Autorius: Žmonės, esantys aistros ir neišmanymo gunose, viską, kas tik jiems šauna į galvą, laiko savomis, dar visai šviežiomis mintimis, ir nesupranta, kad jos yra praeities žygių ir norų dariniai.

Skaitytojas: Vadinasi, tokiais žmonėmis negalima pasitikėti, nes jie yra neprognozuojami ir bet kuriuo metu gali nežinia ką sugalvoti.

Autorius: Aplamai, taip ir yra.

Skaitytojas: Ar galite pailiustruoti kokiais nors gyvenimiškais pavyzdžiais, kokiu būdu mintis, atėjusias iš praeities, aš imu laikyti tik ką gimusiomis?

Autorius: Sakykim, spiriamas aistros gunos, jūs užsigeidėte nusipirkti mašinėlę. Atrodo, kokia puiki ir visai šviežia mintis! Tačiau astrologas, pažiūrėjęs į jūsų horoskopą, pasako, kad mintis įsigyti mašiną šiuo metu yra greičiau dėsninga, o ne atsitiktinė. Jis netgi pasakys tikslų laiką, kada jūs ją nusipirksite – tai irgi matyti horoskope.

Skaitytojas: Nesuprantu – aš jūsų klausiau apie man primestus praeities norus, o jūs man apie horoskopą.

Autorius: Horoskopas parodo mūsų likimą, sudarytą iš buvusių norų ir poelgių. Būtent jie suformavo dabartinius protą ir intelektą, sudarančius subtilųjį žmogaus kūną. Mirus grubiam, fiziniam kūnui, subtilusis išlieka – mes apie tai jau kalbėjome. Jis patenka į būsimo tėvo spermatozoidą, po to – į būsimos motinos kiaušialąstę. Galiausiai subtilus kūnas, pasinaudodamas jame esančia informacija, pradeda formuoti naują fizinį kūną.

Mūsų sąmonę planetos labiausiai įtakoja pradėjimo ir gimimo momentais, todėl, žinant jų padėtį tuo metu, galima sužinoti žmogaus likimą. Taigi, vaiko pradėjimo vieta ir laikas susiję su subtilaus kūno struktūra, kitaip sakant, su mūsų buvusiais norais ir poelgiais. Ir jeigu jūsų noras nusipirkti mašiną atsispindi horoskope, tai jis būtinai susijęs su panašiu noru praeityje.

Skaitytojas: Pateikite dar kokių nors pavyzdžių. Juk ne visiems reikalinga mašina.

Autorius: Geras astrologas gali labai smulkiai apibūdinti jūsų būsimos žmonos charakterį, o kai kada net ir išvaizdą. Tai reiškia, kad noras turėti tokią žmoną ne atsitiktinis, jis atsirado buvusių norų ir poelgių įtakoje. Geras astrologas gali nurodyti ir būsimų vestuvių dieną.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad bet kuris astrologas žino viską ir apie visus?

Autorius: Ne bet kuris, o tiktai geras. O geru astrologu gali būti tik žmogus be nuodėmės.

Skaitytojas: O kaip suprasti – nuodėmingas jis ar ne?

Autorius: Nenuodėmingas žmogus turi šventojo savybes. Jeigu mes panagrinėsime švento žmogaus charakterio bruožus, tai pamatysime, kaip pagal žmogaus poelgius ir netgi kalbą galima suprasti, kiek jame yra šventumo.

Skaitytojas: Ar Vedose aprašytos šventųjų savybės?

Autorius: Taip, ir mes vėliau apie jas kalbėsime. Pavyzdžiui, pačia iškilniausia charakterio savybe laikoma atkaklus užsibrėžto tikslo siekimas, kai tas tikslas – savęs pažinimas. Tokio nenuilstamo kryptingumo eigoje žmogus įgyja nuolankumą – pačios tikriausios išminties aspektą. Tapęs nuolankiu ir tuo pat metu labai tvirtu, kas liečia jo įžadus, žmogus ilgainiui ima

suvokti savo dvasinę prigimtį. Apie dorybingo charakterio bruožų ugdymą mes kalbėsime vėliau, dabar grįžkime prie gunų.

Tikriausiai, mintis apie nepastebimą gunų įtaką mūsų norams ir poelgiams jau pasidarė jums aiškesnė. Tą gerai supranta žmonės dorybės gunoje, todėl jie nuolatos užsiėmę netikėtai kilusių minčių ir sumanymų kontrole. Jie pildo tik nenuodėmingus norus, kurie daro juos laimingais. Toks vidinis darbas, filtruojantis norus ir mintis, vadinasi proto ir juslių veiklos kontrole. Netgi rimtas ketinimas tokiai savikontrolei yra aiškus dorybės gunos įtakos požymis.

Skaitytojas: Vadinasi, žmogus, esantis aistros gunoje, negali kontroliuoti savo norų?

Autorius: Taip, jis įsiklauso į sąžinės balsą tik tada, kai jam tai naudinga. Mintis apie nedorus poelgius jis veja šalin, bijodamas bausmės. Vadinasi, pajutęs neišmanymo gunos poveikį, jis dar klauso sąžinės.

Jeigu žmogui aistros gunoje atsiranda kokia nors dorybinga mintis, jis bijo ją realizuoti, nes galvoja, kad pasirodys juokingas ir kad žmonės jo nesupras. Net jeigu sąžinė ir verčia jį padaryti gerą darbą, tai jis arba randa priežastį, dėl kurios to nereikia daryti, arba vis tik padaro, bet labai nenoriai.

Kiekviena mintis, siūlanti bent kiek materialios laimės, žmogui aistros gunoje atrodo visiškai nauja. Jis nesupranta, kad ją suplanavo jo likimas, ir taip tampa savo norų vergu. Jeigu jam patiko mašina, kurios kaina aiškiai neatitinka jo galimybių, jis bus šventai įsitikinęs, kad dabar svarbiausias gyvenimo tikslas – per keletą metų užsidirbti reikiamą sumą. Ir niekas jo neįtikins, kad noras nusipirkti brangią mašiną atneš tik rūpesčius.

Taip žmonės aistros gunoje puoselėja norus, susijusius su šlove, turtais ir prestižu, jų įgyvendinimui skirdami visą savo laiką ir nuoširdžiai tikėdami, kad užsiima svarbiais reikalais. Ir tik nedaugelis senatvėje supranta, kad gyvenimas, bendrai paėmus, praleistas tuščiai.

Skaitytojas: Kas gi čia blogo – truputį pasistengti ir nusipirkti gerą mašiną?

Autorius: Nieko blogo, jeigu dėl to nereikia papildomai dirbti ir neatitraukia mūsų dėmesio nuo kitų dalykų.

Dorybingi žmonės taip pat perka geras mašinas, bet daro tai truputį kitaip, negu tie, kuriuos įtakoja aistros guna. Pastarieji, sumanę ką nors įsigyti, nuolatos apie tai galvoja ir taip veltui leidžia laiką, kurį galėtų skirti savęs pažinimui. Norėdami greičiau turėti norimą daiktą, jie daugiau laiko skiria darbui, ir tai irgi atima jiems galimybę studijuoti laimingo gyvenimo dėsnius. Taip tampama norų vergu, nors žmonės nuoširdžiai įsitikinę, kad jų poelgiai priklauso tik nuo jų pačių.

Skaitytojas: Koks gi čia vergavimas – žmogus nori mašinos ir deda visas pastangas ją įsigyti.

Autorius: Norint suprasti, kokia čia priklausomybė, reikia paprašyti žmogaus, tarnaujančio savo norams, jų atsisakyti. Jūs pamatysite, koks stiprus jo prisirišimas prie dar nenupirktos mašinos, kai jis karštai ir visapusiškai pradės įrodinėti, kaip ji jam reikalinga. Perkalbėti tokį žmogų praktiškai neįmanoma. Visiškai akivaizdu, kad jis jau nebeturi pasirinkimo laisvės, o tai ir yra vergovė.

Skaitytojas: O jeigu jis vis tik atsisakys tos mašinos?

Autorius: Vadinasi, tuo metu jo intelektą paveikė dorybės guna, ir prisirišimas prie mašinos susilpnėjo. O aistros guna niekada neleidžia savo globotiniams atsipalaiduoti ir atsikratyti gobšumo.

Skaitytojas: O ar dorybingas žmogus gali atsisakyti stipraus noro?

Autorius: Dorybės guna tuo ir skiriasi nuo kitų, kad ji duoda galimybę atsisakyti visų nereikalingų norų, nors jie būtų ir labai stiprūs. Todėl dorybingas žmogus savo norus visada sutikrina su šventraščių nurodymais ir pasiruošęs jų atsisakyti, jeigu jie neveda į dvasinę laimę.

Skaitytojas: Panašu, kad aistros guna paverčia žmogų kažkokiu zombiu…

Autorius: Bet ji tai daro, pildydama mūsų, o ne svetimus norus. Vadovaudamasi mūsų karma, aistros guna apakina mus ir priverčia viską vertinti neobjektyviai. Todėl žmonės aistros gunoje, bendraudami su kitais, nieko neklauso ir stengiasi visiems primesti savo nuomonę.

Prisiminkite žinomą Krylovo pasakėčią apie gulbę, vėžį ir lydeką, kurie niekaip nesusitarė, į kurią pusę traukti vežimą. Žmonės aistros gunoje, esantys visiškoje savo norų valdžioje, niekada negali tarpusavyje susitarti ir priimti kokius nors kompromisinius problemų sprendimus. Kiekvienas galvoja, kad teisus tik jis.

Dar blogiau mus įtakoja neišmanymo guna. Ji visiškai nuslopina sąžinės balsą. Žmogaus, esančio šioje gunoje, norai jam pačiam atrodo labai prasmingi. Jeigu jam šauna į galvą mintis padaryti kokią nors niekšybę, tai ši mintis jam tampa vieninteliu artimiausiu gyvenimo tikslu.

Skaitytojas: Bet vis tiek jis bijo patekti į kalėjimą.

Autorius: Tokiam žmogui kalėjimas ir bausmė ne kliūtis, nes jis įsitikinęs, kad jam kalėjimas dar nepastatytas.

Skaitytojas: Tai jau visai beprotystė.

Autorius: Taip, neišmanymo guna visiškai atima žmogui protą. Todėl jis nesugeba apsisaugoti nei nuo savo kliedesių, nei nuo likimo smūgių.

Skaitytojas: Tai kur likimo teisingumas, jeigu būsimoji neišmanymo gunos auka lieka visiškai neapsaugota?

Autorius: Kiekvienas žmogus kenčia dėl savo praeities klaidų.

Skaitytojas: Vadinasi, ir išprievartavimai ne atsitiktinumas?

Autorius: Taip, viskas pagal likimo knygą, bet tai nereiškia, kad nusikaltėlis, išpildęs likimo valią savo aukos atžvilgiu, nebus nubaustas.

Skaitytojas: Kokie pirmieji požymiai, rodantys, kad žmogus pateko į neišmanymo guną?

Autorius: Tai – net ir nedidelis polinkis ištvirkavimui, mėsos valgymui, alkoholiui, narkotikams, apgaulei.

Skaitytojas: Vadinasi, jeigu mes ant kiekvieno kampo skelbiame, kad jūsų suminėti dalykai yra puikūs dalykai, tai norime žmones padaryti zombiais?

Autorius: Visa, kas atsitinka su mumis, yra buvusių norų išpildymas. Jeigu mes kažkada norėjome tokių dalykų, tai ir gimstame toje vietoje, kur, neišmanymo gunos dėka, juos galime

rasti. Pats žodis “zombis” yra neišmanymo gunos darinys. Jis pats savaime yra nesveikas ir nurodo, kad dėl mano problemų kaltas būtinai kažkas kitas, bet ne aš. Todėl žmogus, siekiantis laimės, pirmiausia turi suprasti, kad nėra jokios prasmės kažką kaltinti dėl savo problemų.

Išvada: Materialios gamtos gunos įtakoja visus mūsų gyvenimo aspektus, įskaitant ir mintis. Bet tai neduoda pagrindo tvirtinti, kad pasaulis surėdytas neteisingai, ir mes turime teisę dėl savo problemų kaltinti kitus.

Žmogus, norintis teisingai gyventi, palaipsniui supranta, kad visus savo norus reikia kontroliuoti ir vertinti, vadovaujantis vedine išmintimi. Tada išsiugdo savybės, kurios įgalina tapti laimingu. Pajutus dvasinės laimės skonį, daug lengviau atsižadėti norų, kuriuos mumyse sužadina aistros ir neišmanymo gunos.

Antras skyrius

ĮVAIRŪS LAIMĖS MODELIAI

Materialios laimės principas “daug norėsi – mažai gausi” nereiškia, kad šis pasaulis neteisingas

Vedos sako, kad visa, kas egzistuoja materialiame pasaulyje, skirta jo gyventojų norų tenkinimui. Kita vertus, gyvenimas šiame geriausiame iš pasaulių apribotas tam tikrais, gana griežtais dėsniais. Mes jau žinome, kad jie įtakoja net mūsų mintis, ir todėl savo materialios laimės riekelę mes gausime tik tada, kai paklusime dėsniams, kuriuos diktuoja gunos.

Skaitytojas: Kas tai yra – materiali laimė?

Autorius: Tai tie laimės tipai, kuriuos kontroliuoja materialios gamtos gunos. Bet kokie materialūs turtai, sveikata, sėkmė, šlovė, pagarba, komfortas, seksas, valgis, miegas – visa tai priklauso materialiai laimei. Vedos ją apibūdina kaip pasigailėtiną dvasinės laimės atspindį. Mums, gyvoms būtybėms, turinčioms amžiną dvasinę prigimtį, pilnutinį pasitenkinimą gali suteikti tik dvasinė laimė. Ir jeigu žmogus su meile ir atsidavimu kartoja šventus Dievo vardus bei stengiasi gyventi Jam ir kitų labui, dvasinė laimė greitai apsireiškia jo širdyje.

Skaitytojas: Tai, ką jūs vadinate dvasine laime, man yra nerealu ir nesuprantama. Visai kas kita materiali laimė, kuri yra apčiuopiama ir suprantama. Kas gi apkeis pinigus, pagarbą, pripažinimą, sveikatą ir laimingą šeimyninį gyvenimą į tarnystę Dievui.

Autorius: Tokių dalykų ir nereikia atsižadėti, jie netrukdo tarnauti Dievui. Bet jeigu jūs sieksite tik materialios laimės ir laikysite ją savo gyvenimo tikslu, neišvengiamai pateksite į aistros gunos globą. Rezultatai bus visiškai priešingi tiems, kurių jūs laukėte. Pavyzdžiui, norėsite turtų, bet nuskursite, norėsite šlovės – patirsite negarbę.

Skaitytojas: Aš eilinį kartą matau, kaip neteisingai sutvarkytas pasaulis, bet jūs man vis tiek įrodinėjate, kaip viskas šaunu. Štai ir dabar jūs sakote, kad mūsų norai neišsipildo, o ką kalbėjote anksčiau? Kad gunos išpildo visus mūsų norus!

Autorius: Visada, kai esame aistros gunos įtakoje, mums atrodo, kad likimas žiaurus ir neteisingas, bet mąstant dorybės gunos kategorijomis, viskas atsistoja į savo vietas.

Kalbant apie turtų troškimą, nėra jokio neteisingumo. Kai žmogus nesavanaudiškai darbuojasi kitų labui, materialinę gerovę jis gauna automatiškai. Iš kitos pusės, jeigu jis prisirišęs prie galutinių darbo rezultatų (turtų), o jo poelgiai diktuojami gobšumo, tai tas širdyje esantis savanaudiškumas užteršia visus, su kuriais toks žmogus bendrauja.

Tokiu būdu, savanaudis, net ir dirbdamas eilinį darbą kokiame nors kolektyve, jau naudoja prievartą jį supančių žmonių atžvilgiu, nes savo prakeiktu egoizmu gadina jiems nuotaiką ir tokiu būdu nuvertina viską, ką jis padarė naudingo. Laikui bėgant, jiems darosi vis sunkiau ir sunkiau gyventi.

Skaitytojas: Bet atlyginimą jis gauna kaip ir visi.

Autorius: Žinoma, jis, kaip ir visi, gauna tai, ko nori, šiuo atveju atlyginimą, bet žmogus aistros gunoje savo atlyginimą panaudoja tam, kad susikurtų dar tvirtesnį ekonominį pagrindą, dažnai tam tikslui eksploatuodamas svetimą darbą. Vedinas gobšumo, uždirbtus pinigus jis paleidžia į apyvartą, pavyzdžiui, superka kažkokias prekes ir paskui parduoda brangiau, nei derėtų. Sukaupęs reikiamą sumą, jis tampa kokios nors įmonės šeimininku ir išnaudoja ten dirbančius žmones.

Skaitytojas: Tačiau be pinigų apyvartos neįmanoma daryti finansinių operacijų.

Autorius: Žinau. Bet pažiūrėkim, kaip vystosi situacija. Pradžioje žmogus turi, atrodo, nekaltą norą praturtėti, bet paskui jis virsta vampyru, siurbiančiu visų kraują. Jeigu jis visaip išnaudoja žmones, norėdamas pasiglemžti teisėtai jiems priklausančius pinigus, sekančiame gyvenime jis bus visiškas skurdžius. Ir tai bus labai teisingas likimas.

Skaitytojas: Bet įmonių vadovai ir prekijai taip pat reikalingi.

Autorius: Geri vadovai rūpinasi savo pavaldiniais, sudaro jiems normalias darbo sąlygas ir nuolatos galvoja ne apie savo, bet apie jų gerovę. Todėl jie savo įmonėje sukuria labai palankią, džiaugsmingą darbinę atmosferą, ir darbas ten tampa visų dirbančiųjų laimės šaltiniu.

Dorybingas vadovas irgi gauna pelną, bet kadangi jis sąžiningai elgiasi ir su darbininkais, ir su pirkėjais, tai jo pajamos yra pelnytos ir teisėtos. Sekančiame gyvenime jis vėl bus turtingas.

Skaitytojas: Argi turtų ir šlovės siekiantis žmogus negali savo pavaldiniams sukurti normalių darbo sąlygų?

Autorius: Ne, negali.

Skaitytojas: Tada peršasi išvada, kad nei vienas biznierius nebus laimingas ir kitų nepadarys laimingais.

Autorius: Jeigu žmogus biznieriaus savybes turi iš prigimties, tai savaime nėra jokia nuodėmė. Jam tereikia įveikti savyje norą mėgautis valdžia ir prisiversti rūpintis darbininkais. Tik šitaip jis taps laimingu. Jeigu jis neįveiks ir neprisivers, gobšumas, aistros gunos įrankis, neleis jam rūpintis pavaldiniais ir vers galvoti tik apie galutinį rezultatą, pelną ir šlovę. Toks biznierius nuolatos ieško vis naujų būdų, kaip priversti darbininkus dirbti daugiau ir intensyviau. Kartais, norėdamas pelnyti kolektyvo pagarbą, jis suvaidina rūpintojėlį, premijuodamas pavaldinius ar jiems meilikaudamas, bet asmeninė nauda jam visada pirmoje eilėje.

Skaitytojas: Bet tai sveiko proto požymis: kuo labiau rūpiniesi pavaldiniais, tuo geriau jie dirba. Kas gi jiems kliudo vadovautis sveiku protu?

Autorius: Rūpinimasis pavaldiniais reikalauja kapitalinių investicijų ir meilės. Aistros gunos įtakoje žmogaus širdis surambėja, o gobšumas neleidžia eikvoti lėšų pavaldinių labui. Netgi suprasdamas, kaip tai reikalinga, jis negali įveikti gobšumo ir visada randa pretekstą atidėti šitą klausimą geresniems laikams.

Skaitytojas: Kaip nustatyti, kad vadovas yra aistros, o ne dorybės gunoje?

Autorius: Jeigu visus įmonės darbininkus vienija baimė prarasti darbą, vadinasi, jos vadovas yra aistros gunoje. Jo santykiai su darbininkais ne draugiški, o formalūs. O jeigu darbas pavaldiniams teikia džiaugsmą ir būtent dėl to jie nenori kitur dirbti, jeigu jiems patinka kolektyvas ir santykiai su vadovybe, jeigu įmonėje tvyroja laimės atmosfera, – visa tai rodo, kad jos vadovas yra dorybės gunoje. Tokioje įmonėje praktiškai nėra jokių paskalų, o jos darbuotojus jungia draugiški ir neformalūs santykiai.

Skaitytojas: Vadinasi, tas, kuris trokšta pinigų, tampa nuskurdėliu ir nelaimėliu, o tas, kuris nori padėti kitiems, tampa turtingu ir laimingu?

Autorius: Taip veikia gunos. Vienaip ar kitaip jos stengiasi išugdyti mumyse nesavanaudiškumą.

Skaitytojas: Jūs visada tvirtinote, kad mūsų norai išsipildo. Jeigu žmogus nori turtų, tai kodėl jis jų negauna? Kur tas jūsų išgirtasis teisingumas?

Autorius: Jūs vėl nesupratote. Įmonės vadovas gauna norimus turtus, jis juos jau turi, bet kadangi dėl gobšumo naudojasi jais neteisingai, tai jo turtai kitus nuskurdina. Savo norą praturtėti jis priešpastato kitų tokiems pat norams. Bet pagal karmos dėsnį turi būti išpildyti ir vienų, ir kitų norai. Susidūrus jų interesams, anksčiau ar vėliau ateina didi akimirka, kai gunos įmonės vadovą priverčia grąžinti pasisavintus pinigus pavaldiniams, o jį patį – skursti. Tai vyksta įvairiais būdais, bet pavaldiniai visada kažkokiu būdu atgauna savo pinigus, ir nebūtinai iš pačio vadovo, o pastarasis, atėjus karmos skirtam laikui, praranda savuosius. Kadangi vadovas vienas, o pavaldinių daug, jis turės netekti labai daug pinigų ir gyventi skurde. Gal būt, jam neužteks vieno gyvenimo atsiskaityti su visais. Kitaip sakant, tokio žmogaus gobšumas visada persveria dorybingumą.

Skaitytojas: Kodėl pavaldiniai savo pinigų negavo laiku? Kuo jie nusikalto, kad tas gobšuolis melžė iš jų pinigus?

Autorius: Jie irgi neatsitiktinai atsidūrė tokioje situacijoje. Vadinasi, kažkada jie irgi kažką skriaudė. Aistros guna žmones dažnai sukeičia vietomis: skriaudiką su auka, turtingą su vargšu ir t. t.

Skaitytojas: Vadinasi, pinigų troškimas sužadina gobšumą, kuris, padedamas aistros gunos, nusviedžia žmogų į didžiausią skurdą, nežiūrint jo noro būti turtingu.

Autorius: Teisingai. Būtent gobšumas žmones priverčia visiškai priklausyti nuo aistros gunos. Jo dėka vyksta konkurencija ir kova dėl materialių gėrybių, kuri niekam negali atnešti laimės.

Skaitytojas: Kodėl jie ir toliau taip elgiasi, jeigu jaučiasi nelaimingi?

Autorius: Nes aistros guna verčia juos įsivaizduoti, kad dar labiau pasistengus, laimė jų tikrai neaplenks.

Skaitytojas: Nesuprantu, kokia čia problema, juk jie irgi gauna savo teisėtą uždarbį.

Autorius: Taip, bet gobšumas juos verčia tuoj pat prisipirkti visokių brangių ir nereikalingų daiktų, nes to reikalauja jų gyvenimo stilius – visada turėti tai, kas tuo metu madinga. Nespėję pasidžiaugti atlyginimu, jie staiga pamato, kad jo jau nebėra. Tokioje iliuzijoje ir praeina jų gyvenimas.

Skaitytojas: Ir kodėl gunos taip tyčiojasi iš žmonių?

Autorius: Kad žmonės, pasigodėję materialių gėrybių, geriau pajustų, jog jeigu jie ir toliau taip elgsis, tai niekada nepatirs tikrosios laimės.

Skaitytojas: Dabar matau, kaip sunku ką nors suprasti gunų veikloje. Bet šiandien pagaliau suvokiau, kad nesavanaudiškumas – labai naudingas dalykas.

Autorius: Naudingas, bet norint tokiu tapti, reikia dar daug ką suprasti. Taigi, pokalbis apie laimingo gyvenimo dėsnius tęsiamas.

Išvada: Šio pasaulio paskirtis – išmokyti mus elgtis nesavanaudiškai ir įgyti teisingą laimės supratimą. Kartais pažinimo procesą lydi dideli kentėjimai, kartais – laimingi atradimai. Kad būtų mažiau kančių ir daugiau laimės, reikia siekti ne turtų ir šlovės, reikia ieškoti laimės nesavanaudiškoje veikloje.

Sutvirtėjęs būtent tokioje pozicijoje, žmogus palaipsniui išsivaduoja iš aistros gunos įtakos, jo gyvenimas prisipildo džiaugsmo ir laimės. Bet tai dar ne viskas. Jam dar reikės suprasti, kad yra nepalyginamai aukštesnė, dvasinė laimė, ir būtent ji yra žmogaus gyvenimo tikslas.

Pamilk, žmogau, savo darbą, ir likimas tave taip pat pamils

Žmogus, atmetęs visas abejones ir siekiantis doros, pradeda uoliai mokytis teisingai gyventi. Po kurio laiko jis įsitikina, kad turtai ir šlovė laimės neatneša. Tačiau, netgi pasidarius tokią išvadą, nereikia bandyti dirbtinai keisti savo gyvenimą. Žmogus toliau gyvena savo šeimoje, dirba tame pačiame darbe, bet jo gyvenimo vertybės jau pasikeičia. Po kurio laiko jis netikėtai pastebi, kad jo santykiai su aplinkiniais akivaizdžiai gerėja.

Taip žmogus, patekęs į dorybės gunos įtaką, savo patyrimu įsitikina, kad nėra jokios prasmės kovoti su likimu. Dorybės guna dovanoja žmogui laimę, ir palaipsniui jis pradeda vis labiau skirtis nuo aplinkinių, nes pirmenybę atiduoda ne materialiems reikalams, o dvasinei praktikai. Jo gyvenimas iš pagrindų keičiasi, nors išoriškai atrodo, kad niekas lyg ir nepasikeitė.

Skaitytojas: O supantys žmonės mato tas permainas?

Autorius: Jie jaučia, kad tas žmogus tapo geresnis, patrauklesnis, tik ne visada supranta, kad tai didelio vidinio darbo rezultatas.

Skaitytojas: Ar įmanomos tokios permainos sąmonėje, turint tik teorines žinias?

Autorius: Ne, jos atsiranda tik tada, kai žmogus praktiškai pakeičia savo požiūrį į laimę, kai sustiprėja jo dvasiniai interesai.

Skaitytojas: Ką daryti, jeigu yra supratimas, jog dvasinė laimė aukščiau materialios, tačiau gyvenime vis dėl to labiau traukia materialūs malonumai?

Autorius: Reikia toliau gilintis į laimingo gyvenimo dėsnius ir bendrauti su žmonėmis, kurie jums padės pajusti dvasinį skonį. Tik nereikia keisti darbovietės, o stengtis į darbą įdėti daugiau meilės. Jeigu įmanoma, būtų gerai darbo metu mąstyti apie įvairius dvasinius reikalus arba kartoti šventus Dievo vardus.

Skaitytojas: Bendravimui reikalingas laikas, kurio man taip trūksta. Be to, kyla abejonės – ar toks gyvenimo būdas nesuduos per šeimos biudžetą?

Autorius: Jeigu žmogus siekia dvasinės laimės, tai dorybės guna jam suteikia galimybę materialias gėrybes gauti lengvesniu būdu. Atsiranda netgi laisvo laiko, kai žmogus supranta, kokią svarbią vietą jo gyvenime užima bendravimas su dorybingais žmonėmis.

Skaitytojas: Vadinasi, kuo mažiau galvoji apie materialius dalykus, tuo daugiau jų gauni. Kažkas panašaus buvo dainuojama mano jaunystėje, atseit, kuo mažiau mes mylime moteris, tuo labiau joms patinkame.

Autorius: Jūsų jaunystės dainuškos tema – kaip pasiekti materialią laimę. Jūs tik vaidindavote abejingus, bet kažkoks potraukis neabejotinai buvo. Su gunomis tokie dalykai neišdegs.

Jeigu žmogus užsiima dvasine praktika, neturėdamas jokio potraukio dvasinei laimei, jį ir toliau įtakos ta pati aistros guna, tik jos poveikis bus labiau užmaskuotas ir nepastebimas. Todėl visa jo dvasinė praktika pasibaigs eiliniu materialiu projektu po kokios nors dvasinės veiklos priedanga. Kas tokį žmogų tikrai domina, tai pinigai, ir dėl tos priežasties jis neišvengs nei finansinių, nei moralinių problemų, o dvasinei praktikai nebus nei noro, nei laiko.

Todėl, norint būti laimingu, reikia išjausti ir įsisąmoninti, kad tai įmanoma tik dvasiniame lygmenyje. O su gunomis nepakoketuosi kaip su moterimis, jau greičiau jos su jumis pažais.

Skaitytojas: Jūs visą laiką tvirtinate, kad reikia pamilti savo darbą, bet kaip tai atrodo praktiškai?

Autorius: Pradžiai darbo metu kovokite su savo tinginiu ir pamėginkite pasijusti laimingu, nesavanaudiškai padėdamas bendradarbiams. Taip jūs išsiugdysite širdies gerumą, o po to ir kitus gerus charakterio bruožus.

Skaitytojas: O kaip prisiverčia dirbti žmonės dorybės gunoje?

Autorius: Jiems nereikia savęs prievartauti, jie laimingi, galėdami dirbti Dievui ir kitų labui.

Skaitytojas: Kaip galima kažkokioje gamykloje dirbti Dievui, kam jam reikalingas kokio nors, sakykim, buhalterio darbas? Vėlgi, kaip aš galiu padėti bendradarbiams, kuriems, apart pinigų, nieko nereikia?

Autorius: Žmogus dorybės gunoje dalį savo darbo rezultatų skiria Dievui, pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį jis aukoja šventyklai tam tikrą procentą nuo savo uždarbio. Galvodamas ne apie uždarbį, o apie tai, kad galėsite reguliariai aukoti to uždarbio dalį, jūs pateksite dorybės

gunos įtakon, ir jūsų gyvenimas palaipsniui keisis. O bendradarbiais ir kitais žmonėmis jūs pasirūpinsite, siekdamas geresnės darbo kokybės ir visada būdamas geros nuotaikos.

Skaitytojas: Bet šventykloje mano pinigais bus išlaikomi žmonės, kurie ten tarnauja.

Autorius: Dievui labiausiai patinka, kai padeda Jo tarnams.

Skaitytojas: Tebūnie jums žinoma, kad jeigu aš aukosiu dalį savo algos, tai liksiu be kelnių. Aš gaunu lygiai tiek, kiek reikia sudurti galą su galu.

Autorius: Prašau, nesirūpinkite, aš gi jūsų neverčiu aukoti pinigus. Klausėte, kaip dirbdami įsikvepia žmonės dorybės gunoje, ir aš jums atsakiau.

Skaitytojas: Nejaugi jie nebijo likti be pinigų?

Autorius: Žinokit, nebijo. Dorybės guna duoda žmonėms tikėjimą, kad Dievas jais pasirūpins, todėl jie visiškai ramūs.

Skaitytojas: Kad ir aš taip mokėčiau įsikvėpti – ne nuo uždarbio, o nuo darbo.

Autorius: Tada stenkitės, kad jūsų gera nuotaika persiduotų bendradarbiams ir ugdykitės meilę tam darbui, kurį dirbate. Taip jūs atsikliūsite į dorybės guną ir palaipsniui, nesiekdami jokių permainų, tapsite daug laimingesnis.

Skaitytojas: Lengva pasakyti – visus džiuginti savo darbu. Jie džiaugsis tik tada, kai aš už juos arsiu ir akėsiu.

Autorius: Aistros guna jus priverčia vienašališkai vertinti bendradarbius, todėl jūs taip ir galvojate. O jums tereikia kultivuoti savyje dorybės guną, ir tada užteks jūsų pasirodymo darbe, kad visų nuotaika pasikeistų.

Skaitytojas: Argi vien savo buvimu galima pakeisti žmonių nuotaiką? Kaip tai atrodo praktiškai?

Autorius: Pavyzdžiui, jūs su bendradarbiais plepate kažkokius niekus. Staiga į kambarį įeina jauna, simpatiška ir gerai išauklėta mergina. Jūs visi nedelsiant pasitempsite ir stengsitės atrodyti solidesni, o pokalbis pasuks visai kita kryptimi. Taip ir dorybingo žmogaus darbovietės kolektyve labai keičiasi bendra atmosfera.

Skaitytojas: Jeigu mano bendradarbiai suuos, kad aš bandau dorybingai gyventi, tai jie nenulips nuo mano sprando.

Autorius: Nedarykite jokių meškos paslaugų žmonėms, kurie yra aistros ir neišmanymo gunose. Būkite su jais geranoriškas, linkėkite jiems laimės ir niekada neatsisakykite padėti jiems geru patarimu.

Bendraudami su dorybingu žmogumi, padėkite jam ir materialia, ir dvasine prasme. Jis niekada nesistengs jūsų išnaudoti ir bus jums patikimiausias draugas.

Skaitytojas: Kaip elgtis, jeigu bendradarbiai bando eksploatuoti tavo nesavanaudiškumą?

Autorius: Aistros guna visada verčia įtarinėti, kad mus kažkas nori išnaudoti, todėl pirmiausia įsitikinkite, ar kartais pas jus patį nesukilo savanaudiški norai.

Norėdami tinkamai elgtis tose situacijose, kai jūsų nesavanaudiškumą bando eksploatuoti, turite gerai išsistudijuoti, kaip daromi paaukojimai (dovanos) skirtingose gunose. Pati geriausia dovana žmonėms, esantiems aistros gunoje, – tai maloni šypsena ir nuoširdus palinkėjimas būti laimingais. Nors jie siekia tik materialios naudos, dorybingas žmogus neturi paisyti jų savanaudiškų norų. Vedos nerekomenduoja aukotis dėl kažkieno egoistinių interesų.

Skaitytojas: Kaip tada dorybingam žmogui išreikšti savo nesavanaudiškumą?

Autorius: Jis nėra naivus ir gerai supranta, kur ir kaip pritaikyti šią savybę. Kai žmonės kreipiasi į jį, prašydami padėti jiems patobulėti, padėti pakeisti savo gyvenimą, jis nedelsiant eina jiems į pagalbą.

Skaitytojas: Vadinasi, dorybingas žmogus nenori nieko dirbti, išskyrus darbą su savimi. Savęs pažinimas – geras dalykas, bet kas jį maitins?

Autorius: Taip, tikrai, didžiausias jo tikslas – atrasti dvasinę laimę. Bet jis neatsisako ir juodo darbo ir išlaiko ne tik save, bet ir tuos, kuriuos privalo išlaikyti. Atsakomybės jausmas skatina jį atlikti savo pareigas visų aplinkinių atžvilgiu, nežiūrint į tai, kokios gunos juos įtakoja. Tačiau jo poelgiai nesužadina žmonėse gobšumo ir noro eksploatuoti kitus.

Skaitytojas: Kaip tai įmanoma – nesavanaudiškai padėti žmogui, netenkinant visų jo įgeidžių?

Autorius: Užtenka gerai suprasti, kaip elgtis įvairiose situacijose ir niekada nepasiduoti kitų įtakai. Tikrai dorybingą žmogų visi gerbia. Tai jam netrukdo gyventi taip, kad aplinkiniams (taip pat ir jam) nekiltų jokių savanaudiškų paskatų. Jis kruopščiai analizuoja, kokie turi būti jo santykiai su aplinkiniais, kaip, kokiose situacijose ir kokiems žmonėms galima padėti. Jis niekada nebus atpirkimo ožiu.

Skaitytojas: Pasirodo, ne taip paprasta kažką duoti, reikia ir žinoti, kaip tai teisingai padaryti. Vadinasi, nesavanaudiškas gyvenimas – tai ištisas mokslas. Bet žmonės aistros gunoje irgi vienas kitam padeda – be to nevyktų joks biznis.

Autorius: Taip, bet ta jų pagalba yra labai egoistiška. Norėdami pelnyti pagarbą, tegu ir labai abejotiną, ar paprasčiausiai pataikaudami, jie teikia vienas kitam taip vadinamas meškos paslaugas, už kurias anksčiau ar vėliau būtinai prašo atsilyginti. Arba visiems pasakoja apie savo nesavanaudiškumą.

Skaitytojas: Dabar aišku – norint, kad mūsų pagalba žmonėms būtų dorybės gunoje, reikia rimtai mokytis. O aš galvojau, kad užtenka būti nesavanaudišku, ir viskas.

Autorius: Ugdant savyje dorybingas savybes, reikia daug ką žinoti. Nesavanaudiškumą turi lydėti gailestingumas. Gailestingo žmogaus pagalba niekada nepakenks kitiems.

Skaitytojas: O kokia pagalba laikoma pati geriausia?

Autorius: Ta, kuri skiepija žmogui meilę Dievui. Bet tokią pagalbą gali suteikti tik tas žmogus, kuris pats myli Dievą. Už tai jis patiria beribę laimę.

Skaitytojas: Man tai nesuprantami dalykai, nes aš neperprantu, kas yra dvasinė laimė. Geriau paaiškinkite, kaip atrodo laimė skirtingose gunose, kuo jos skiriasi.

Autorius: Taip, meilė Dievui – pati didžiausia, nuostabiausia ir neprieinamiausia paslaptis. Gerai, kalbam toliau apie laimę.

Išvada: Nuoširdžiai pamilk savo darbą, ir likimas mylės tave. O jeigu labai panorėsi pamilti Dievą, meilės gausi neįsivaizduojamai daugiau.

Pasirinktas laimės modelis palaipsniui keičia gyvenimą

Mintimis mes galime pasirašyti sutartį su Dievu ir atsiduoti Jo dieviškųjų galių globai. Tačiau daugumoje atvejų žmonės linkę rasti prieglobstį biznyje arba net nusikaltėlių pasaulyje.

Skaitytojas: Aš jokių sutarčių nepasirašinėjau.

Autorius: Pasirašyti sutartį – reiškia užimti tam tikrą gyvenimišką poziciją. Mūsų laimės supratimas – tai laimingo gyvenimo idealas. Tačiau dažnai, formuodami šį supratimą, mes neatsižvelgiame į tai, ar toks gyvenimas padarys laimingais ir kitus. Mūsų likimą, apart norų, įtakoja ir aplinkinių reakcija į mūsų poelgius. O visa tai kontroliuoja gunos.

Skaitytojas: Vadinasi, mūsų norai nėra jau tokie nepavojingi?

Autorius: Dažnai, verždamiesi į savo laimę, mes net nepagalvojame, kokią įtaką mūsų pastangos darys aplinkiniams. Primenu – gunos pildo visų norus. Todėl savo kokiu nors, atrodytų, nekaltu poelgiu mes galim sukelti kažkam skausmą ar pyktį, ir tada vietoj išsvajotos laimės likimas atseikės mums antausių. Pavyzdžiui, kas čia tokio, jeigu aš garsiai juokiuosi, bet jeigu kažkas greta miega, jam mano plyšojimas sukelia diskomfortą. Tai bus atžymėta mano likimo knygoje, ir kada nors ateityje, kai aš norėsiu pailsėti, man būtinai trukdys koks nors geradėjas.

Skaitytojas: O jeigu aš kažkada blogai pasielgiau, tai ką man dabar daryti? Kaip savo poelgiuose atsižvelgti į visas smulkmenas? Tikriausiai, tai neįmanoma, ir geriausia, ką aš galiu padaryti – tai nieko nedaryti.

Autorius: Kaip visada, jūs pasidarote vieną ir tą pačią išvadą. Bet mes juk negalime gyventi be jokios veiklos, o išeitis čia paprasta – reikia išsiaiškinti, koks laimės įvaizdis patrauks mus į dorybės guną. Tik ji suteikia žmogui galimybę galvoti ir elgtis taip, kad niekas nuo to nenukentėtų. Tam reikia, kad visi mūsų poelgiai būtų nesavanaudiški ir pagrįsti šventraščių nurodymais.

Skaitytojas: Bet jeigu mano noras aplamai nieko neliečia?

Autorius: Visi, net patys nekalčiausi norai kartais būna kažkieno vargų priežastimi. Jeigu žmogaus supratimas apie laimę neteisingas, tai dauguma jo norų ateityje išlįs jam per gerklę.

Skaitytojas: Kaip skambėtų teisingo laimės supratimo apibrėžimas?

Autorius: Visus norus galima apjungti viena fraze – manoji laimingo gyvenimo koncepcija. Ji formuojama priklausomai nuo mūsų supratimo, kas yra laimė. Vadinasi, reikia pasirinkti, koks laimės modelis mums priimtinesnis, ir tada laimingas gyvenimas garantuotas.

Yra keturios pagrindinės laimės koncepcijos. Mes galime pasirinkti tik vieną, arba, kaip dažniausiai būna, kažkokią jų kombinaciją. Iš šitų keturių koncepcijų trys verčia mus gyventi materialiame pasaulyje, ir tik viena išvaduoja iš gunų poveikio ir sugrąžina mus į dvasinį pasaulį. Štai tos koncepcijos:

Laimė, grąžinanti mus į dvasinį pasaulį: “Aš noriu tik vieno – su meile ir atsidavimu nesavanaudiškai tarnauti Aukščiausiam Dievo Asmeniui. Kitokio laimės supratimo šiame pasaulyje man nereikia”.

Laimė dorybės gunoje: “Aš noriu gyventi, laikydamasis Dievo nurodymų, kitų labui”.

Laimė aistros gunoje: “Pirmiausia reikia pasirūpinti pačiu savimi ir savo šeima, kiti palauks. Laimės sieksiu, neprasižengdamas visuomenės normoms ir sąžiningai laikydamasis savo šalies įstatymų”.

Laimė neišmanymo gunoje: “Aš noriu būti laimingas ir būsiu. Gyvenimu džiaugsiuosi taip, kaip man patinka, nepaisydamas jokių rėmų ir įstatymų, nes netikiu jokiomis moralinėmis nuorodomis. Tegu niekas nedrįsta atsistoti man skersai kelio”.

Tiems, kurie nori būti laimingesni ir išsivaduoti iš aistros ir neišmanymo gunų, rekomenduojama ugdyti savyje dorybingumą. Tai patvirtina ir Šrimadbhagavatam:

Ugdantis materialią dorą, galima įveikti aistros ir neišmanymo gunas, o praktikuojant transcendentinę dorą, galima pakilti net virš materialios dorybės gunos (ŠB 11.13.1).

Skaitytojas: Kaip vystyti savyje tas materialias dorybes? Kokius dėsnius reikia žinoti?

Autorius: Mes žinome daug dėsnių – fizikos, matematikos, valstybės valdymo, bet siekiant dorybės gunos, jų nepakanka. Čia jau reikia žinoti dieviškuosius dėsnius. Juos galite rasti šventraščiuose, patikrinti, kaip jie veikia praktikoje, o paskui pasakyti sau: “Aš noriu gyventi pagal šventraščių nurodymus”. Tai ir yra gyvenimas sutinkamai su savo sąžine.

Skaitytojas: Atvirai kalbant, aš taip ir nesupratau, kas tai yra sąžinė.

Autorius: Sąžinė – tai Dievo nurodymai. Jeigu žmogus nori gyventi pagal sąžinės, arba Dievo nurodymus, jis tuoj pat atsiduria dorybės gunoje, kuri skelbia: “Žmogus, pasirinkęs mane, kada nors atras savo laimę šiame gyvenime, o sekančiame jis pakils į aukštutines materialaus pasaulio planetas. Visa tai yra tik laiko klausimas”.

Skaitytojas: Jeigu tai įvyks tik sekančiame gyvenime, kai aš būsiu visai kitas žmogus, tai kam dabar gaišti laiką, aš pats juk nieko nepajusiu?

Autorius: Vedos sako, kad sekančiame gyvenime mes būsime ta pati asmenybė, mūsų “aš” išliks, tik jausimės, lyg būtume persirengę kitais drabužiais (nes bus kitas kūnas), ir gyvensime kitoje aplinkoje. Dar daugiau, noriu jus pradžiuginti – daugumoje atvejų kapitaliniai pakitimai mūsų sąmonėje atsiras jau šiame gyvenime.

Skaitytojas: Bet jūs sakėte, kad kiekvienas turi savo likimą, o tai reiškia, kad šitame gyvenime jau viskas nulemta. O jeigu šitaip, tai ko galima tikėtis?

Autorius: Likimas panašus į kelią, o kelias visada turi pabaigą. Savo norais ir poelgiais mes kaip ir grindžiame tą kelią į mums malonius tolius. Juo eidami, mes atsakome už savo poelgius ir patenkiname visus savo norus. Norėdamas pakreipti gyvenimo kelią į laimę, žmogus turi pasirinkti dorybingos laimės koncepciją: “Aš noriu gyventi pagal dieviškuosius įstatymus, ne savo, o kitų žmonių labui”. Toks noras: 1)sukelia entuziazmą mokytis teisingai gyventi; 2)gavus žinias, atsiranda noras pakeisti savo gyvenimą; 3)naujai užgimusius dorybingus norus lydi ne mažiau dorybingi poelgiai; 4)visa tai pakreipia mūsų gyvenimo kelią ir jis veda ne į aistrą ir neišmanymą, o į laimę.

Kai tik žmogus pajunta potraukį gyventi dorybingai, jo likimas tuoj pat pasikeičia.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad pakeitę savąjį laimės įvaizdį, mes tuoj pat pakeičiame savo gyvenimą? Tai reikštų, kad dabartiniai įvykiai rutuliosis jau kitaip. Bet prieš tai jūs sakėte, kad mes nepajėgūs iš karto pakeisti savo gyvenimą, kad turi praeiti kažkoks laiko tarpas.

Autorius: Greitai pasikeisti gali santykiai su bendradarbiais ir net su draugais, bet ne šeimyniniai. Šeimos karma keičiasi ilgus metus, todėl reikia apsišarvuoti kantrybe. Vaizdžiai kalbant, gyvenimo kelias į pabaigą veržliai kyla aukštyn ir baigiasi dorybės gunoje. Vienaip ar kitaip, kai tik pas mus sutvirtėja noras gyventi dorybingai, viskas pradeda palaipsniui, nors ir nepastebimai keistis.

Skaitytojas: Sakykim, aš turiu darbą, kurio pakeisti negaliu. Turiu žmoną, vaikus, butą, kurių pakeisti irgi negaliu. Mes juk silpnesni už gunas ir negalime jų įveikti. Vadinasi, aš kaip ir pasmerktas?

Autorius: Taip, gunos mums nepavaldžios, bet jeigu mes pakeičiame savo sąmonę, jos pačios pradeda keisti savo poveikį mums.

Skaitytojas: Bet mano žmonos jos nepakeis.

Autorius: Kodėl gi ne? Dorybės guna priglaus ne tik jus, palaipsniui ji pradės įtakoti ir jūsų artimuosius, ir darbą, ir sveikatą. Gerėja visi gyvenimo rodikliai. Ir visa tai iš jūsų nereikalauja jokių papildomų pastangų.

Skaitytojas: Kokios dar čia papildomos pastangos?

Autorius: Jeigu jūs turite galimybę normaliai maitintis, normaliai rengtis, palaikyti savo kūną geroje formoje, tai šito pilnai pakanka. Dorybingas žmogus neskubins tenkinti kitus norus. Jeigu atlikote savo pareigas normalių gyvenimo sąlygų palaikymui, tai visas likęs laikas turi būti skirtas savęs pažinimui ir tobulinimui, tai yra, papildomos pastangos reikalingos būtent šiam tikslui. Tada ir visa, kas mus supa, pradės nepastebimai keistis.

Skaitytojas: Aš jau dešimt metų dedu titaniškas pastangas pakeisti žmonos charakterį, o jūs sakote, kad viskas keičiasi be jokių pastangų. Gal jūs pasakorius?

Autorius: Visus dešimt metų jūs kovojate su žmona ir su gunomis, kurios ją verčia elgtis būtent taip, o ne kitaip. Argi aš jums neišaiškinau, kad tai beviltiška? Tokiu būdu jūs nieko nelaimėsite, turite pakeisti savo laimės įvaizdį. Pavyzdžiui, žmogus, norintis mesti gerti, savo prisirišimą prie buteliuko turi bandyti pakeisti, bent jau iš pareigos jausmo, šiltesniais jausmais žmonai ir vaikams, tai yra, pakeisti laimės koncepciją. Po kurio laiko jo gyvenimo aplinkybės pradės keistis – nuo jo nusisuks buvę sugėrovai, bet užtat žmona pasidarys daug meilesnė.

Skaitytojas: Na, o ką man daryti su savo netikėle?

Autorius: Nieko. Ji netikusi jūsų atžvilgiu todėl, kad praeituose gyvenimuose jūs su kažkuo elgėtės lygiai taip pat. Jeigu jūs nenorite pripažinti, kad tai yra likimo pamoka ir pykstate ant žmonos, bijau, kad visa tai gali tęstis dar labai ilgai. Turite muštis į krūtinę ir atleisti žmonai jos paklydimus. Nekreipdamas dėmesio į jos elgesį, apsieikite su ja nesavanaudiškai ir teisingai.

Skaitytojas: Bet tai neįmanoma, ji mane visą laiką įžeidinėja. Gerai jums kalbėti, bet gyvenimas ne toks paprastas.

Autorius: Jeigu sąmonę įtakoja aistros guna, pakeisti gyvenimą bus tikrai sudėtinga. Mums atrodo, kad artimas žmogus pats turi padaryti pirmą žingsnį, o tik po to ir aš atsišauksiu. Tačiau tai savanaudiškas supratimas, kuris tik dar labiau pablogins santykius. Veikiant aistros gunai, net ir didžiausios pastangos nepadeda išspręsti mažutės šeimyninės problemos, o ką jau kalbėti apie sutuoktinio charakterio pakeitimą ar tarpusavio santykių gerinimą.

Aistros guna nesuteikia jokios galimybės pagerinti situaciją. Todėl pirmiausia reikia išmokti būti nesavanaudišku. Tada bus nesunku padaryti ką nors gero kad ir žmonai, nelaukiant kokio nors dėkingumo. Jeigu jūs kada nors to išmoksite, tai permainos nevers savęs ilgai laukti.

Skaitytojas: Tokiu atveju žmona greitai pasikeis?

Autorius: Tokiu atveju pasikeis gunų įtaka jūsų santykiams, ir nors jos elgesys aplinkinių atžvilgiu nepasikeis, bet su jumis ji bus žymiai geresnė. Judviejų santykiuose ji bus dorybės gunoje.

Skaitytojas: Dabar man aišku, ką daryti. Jeigu aš elgsiuosi ir galvosiu teisingai, mano gyvenimas ryt pagerės?

Autorius: Mes norime kuo greitesnių rezultatų, bet šiuo atveju nieko neišdegs. Įsivaizduokime, kad jūs dabar sau pasakėte, jog nuo šios dienos veržte veršitės į dorybę. Galvojate, kad šis sprendimas jau galutinis ir laimės koncepcija pas jus pasikeitė? Nieko panašaus. Priimti sprendimą – reiškia pilnutinai jį suvokti. Dabar jūs tik pasukote reikalinga kryptimi, turėdamas tikslą ateityje galutinai priimti tokį sprendimą, bet iki jo dar toli. Todėl kol kas neverta laukti permainų.

Skaitytojas: Kas tai yra – galutinis sprendimas?

Autorius: Sakykim, vaikinas ir mergina nutarė apsivesti. Jie dar tik nutarė, bet tai toli gražu ne galutinis sprendimas. Kai jie ateis į vedybų biurą, apsiformins visus dokumentus ir patvirtins tai savo parašais, štai tada ir bus priimtas galutinis sprendimas. Juk būna atvejų, kai jis ar ji pabėga iš tuoktuvių kontoros pačią paskutinę sekundę, staiga supratę, kad padarė klaidingą sprendimą.

Priimti sprendimai keičiami labai dažnai. Kaip anekdote: “Aš būtinai šiandien mesiu rūkyti. Žinau, kad tai visai nesunku, nes mečiau šimtus kartų”. Galutinių sprendimų atveju galutinai pakeičiama laimės koncepcija ir atsisakoma veiklos aistros ir neišmanymo gunose, be to, jie turi būti pagrįsti teoriškai ir, svarbiausia, reikalingas praktiškas šio dalyko supratimas.

Skaitytojas: O jeigu žmogus vožia kumščiu per stalą ir pareiškia: “Toliau taip gyventi negaliu. Nenoriu. Įgriso”. Ar to užtenka, kad pasikeistų laimės koncepcija?

Autorius: Deja, nuo to niekas nesikeičia. Permainoms reikalingos ypatingos aplinkybės. Laimės supratimas pasikeičia Dievo valia. Sprendimas gyventi kitaip atsiranda tik gerai išanalizavus šį klausimą, kas skatina greitus pokyčius mūsų gyvenimo aplinkybėse, bet galutinai jos pasikeičia tik likimo valia, o savarankiškai priimti galutinį sprendimą mes negalime. Kitaip tariant, likimas po kurio laiko mūsų sprendimui uždega žalią šviesą, ir tik po to mūsų gyvenime viskas keičiasi.

Skaitytojas: Nežinau, jūs taip painiai aiškinate… Ar galite dviem žodžiais nusakyti, kada mano noras kardinaliai keisti gyvenimą taps kūnu, vaizdžiai kalbant?

Autorius: Kai jūs turėsite praktinį patyrimą, kad galite save įveikti, ir tvirtą tikėjimą pergalinga šio kelio baigtimi.

Skaitytojas: Kaip pasiekti tokį dalyko supratimą, kad tai pakreiptų likimą?

Autorius: Reikia kiekvieną dieną kartoti žinias, susijusias su mums rūpimu klausimu. Pasikartojom – ir bandykim pritaikyti jas praktikoje. Ilgainiui gautas žinias jūs pradėsite išjausti, jos taps jūsų vidinio pasaulio dalimi. Bet jūsų poelgiai dar neatitiks pasikeitusių norų, nes trukdys bloga karma. Tačiau noras būti kitokiu vis stiprės, kol pagaliau jūs imsitės pastangų keisti poelgius. Štai nuo šio momento ir prasidės permainos jūsų likime, tai yra, jūs būsite pajėgus atsispirti blogai karmai.

Skaitytojas: Sakėte, kad reikalingas likimo leidimas. Kiek jo reikės laukti?

Autorius: Gunų įtaka mums keičiasi greičiau, kai gyvenime prasideda palankesnis periodas, ir tai gali įvykti per keletą mėnesių.

Skaitytojas: Vėl susidaro įspūdis, kad mes gyvename kaip kalėjime, nes reikia laukti, kol paleis.

Autorius: Geriau suprasti taip, kad likimas kurį laiką mus tikrina. Juk mes žinom, kad stojant kur nors mokytis, mūsų laukia tam tikros kliūtys: mes būtinai turėsim laikyti egzaminus ir turim būti pasiruošę, kad dėstytojai mus “kratys”.

Skaitytojas: O kada kliūtys išnyksta?

Autorius: Taigi, likimas, paklusdamas stipriam norui pakeisti gyvenimo sąlygas, pirmiausia mums atsiųs išbandymus. Paskui ateis supratimas, kad dabartinis mūsų gyvenimas – tai tik bereikalingas laiko švaistymas. Tuo pačiu sustiprės noras eiti į naująjį tikslą. Tai ir bus tas pagrindinis kriterijus, nurodantis, kad artinasi mūsų laimės koncepcijos permainos. O kai ji visiškai pasikeis, žmogus nekreips į pasitaikančias kliūtis dėmesio, ir jo jau niekas nesustabdys. Ar supratote?

Skaitytojas: Och, sunkiai.

Autorius: Nieko, viskas savo laiku. Dievo malonės dėka kiekvieną gerą iniciatyvą anksčiau ar vėliau apvainikuoja sėkmė. Bhagavadgytoje pasakyta, kad blogis niekada neįveiks žmogaus, siekiančio gėrio. Vadinasi, viskas bus gerai. Bet pradžioje turėsite susitaikyti su tuo, kad jūs negausite jokių lengvatų dorybingo gyvenimo pradžiai. Be to, ir vidinis balsas dažnai mums išmetinėja, kam, girdi, reikia keisti gyvenimą, ir taip viskas gerai, o jeigu ir nelabai, tai ne mano jėgelėms ką nors pakeisti, viskas perdaug apleista ir, aplamai, beviltiška. Aplinkybės, įtakojamos mūsų karmos, visaip trukdys pakeisti laimės koncepciją.

Mes gimėme planetoje, kur dauguma žmonių gyvena aistros gunoje. Tai reiškia, kad mus nuo pat gimimo auklėja aistroje, mes gyvenam ir dirbam aistroje, ir todėl mūsų gyvenimas toks įtemptas. Dauguma žmonių įsitikinę, kad laimingas tas, kas turi didelius namus, daug pinigų ir jam visur sekasi.

Laimingais nori būti visi, tik mažai kas žino, kaip tai padaryti. Mažai žmonių dorybės gunoje. Jeigu kas nors sukilo prieš visuotinai priimtą laimės koncepciją, tai laikoma, kad jam ne visi namie.

Skaitytojas: Taip, man teko su tuo susidurti. Bet kaip pagreitinti gunų pasikeitimą? Ką daryti su savo sąmone?

Autorius: Pirmiausia reikia apvalyti ir sustiprinti savo intelektą, kuris tada galės kontroliuoti protą bei jusles ir padės mums pakeisti laimės koncepciją, orientuodamas į dorybės guną. Norint apvalyti ir sustiprinti intelektą, reikia bendrauti su žmonėmis, kurie jau turi tokį intelektą ir savo

gyvenime vadovaujasi šventraščių nurodymais. Bendraujant su tokiais žmonėmis, palaipsniui keičiasi sąmonė, ir atsiranda noras praktikuoti jų gyvenimo būdą.

Skaitytojas: O ką daryti su savo aplinka ir visuomenės nuomone, kaip visiems paaiškinti manyje vykstančias permainas?

Autorius: Nepatyrę žmonės dažnai susigadina santykius su aplinkiniais, todėl vyrauja nuomonė, kad tie, kurie užsiima savęs pažinimu, yra labai konfliktiški žmonės. Bet tai liečia tuos, kurie bando užsiimti dvasine praktika, būdami žemutinėse gunose. Labai greitai jie arba palieka šį kelią, arba jų elgesys keičiasi, kai juos ima globoti dorybės guna. Tie, kurie išmintingi, kurie žiūri į pasaulį šventraščių akimis ir lavina savyje teigiamus charakterio bruožus, sugebės kitiems paaiškinti, kodėl jo gyvenime vyksta tokios permainos.

Skaitytojas: Kas tai yra – išmintingas?

Autorius: Išmintingas žmogus sugeba kontroliuoti savo jusles. Jis turi tokį tvirtą charakterį, kad gali nepaisyti visuomenės nuomonės ir tuo pačiu su niekuo nekonfliktuoti. Jis norėtų, kad visi žmonės turėtų teisingą laimės supratimą, bet niekam jo nebruka prievarta, nes skaitosi su jų pasirinkimo laisve. Žmogus su tokia sąmone sugeba atitraukti savo jusles nuo nereikalingų objektų, kitaip sakant, keisti savo norus, įpročius ir santykius su aplinkiniais. Tai ir yra išminties požymis. Išmintingas tik tas, kuris iš visko, kas su juo vyksta, sugeba pasidaryti atitinkamas išvadas, savo nuomonę visada sutikrindamas su šventraščių teiginiais.

Skaitytojas: Ar kiekvienas žmogus gali tapti tokiu išminties aruodu?

Autorius: Praktiškai kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus, jei tik jis tikrai to nori.

Skaitytojas: Norėčiau detaliau sužinoti, kokia eilės tvarka išdėstyti savo poelgius, norint pakeisti laimės koncepciją.

Autorius: Apie tai mes pakalbėsime sekantį kartą, o dabar reziumuosime šį pokalbį.

Išvada: Žmogaus gyvenimo tikslas – siekti dvasinės laimės. Ją galima rasti meilėje Dievui. Pakanka truputį gilesnio supratimo, kas tai yra, ir mūsų gyvenimas palaipsniui pradės keistis į gerąją pusę. Bet suprasti, kas yra dvasinė laimė, ne taip paprasta, tai netgi labai sudėtinga. Tam reikia dirbti su savimi ir iš visų jėgų stengtis pajusti kuo didesnį potraukį tai laimei.

Geriausias būdas tai padaryti – kartoti šventus Dievo vardus. Jeigu žmogui rimtos dvasinės praktikos išdavoje pavyksta pajusti dvasinės laimės skonį, jo sąmonė nedelsiant išsivaduoja iš gunų poveikio, ir nuo to momento jis atsidurs Aukščiausio Dievo Asmens globoje. Taip elgiantis, galima vieno gyvenimo bėgyje sudeginti visas nuodėmes, susikaupusias per milijonus mūsų įsikūnijimų šiame materialiame pasaulyje, ir mirties valandą grįžti į dvasinį pasaulį, kur visada viešpatauja laimė.

Keturi laimės modeliai

Visi materialūs malonumai, kokius tik galima įsivaizduoti, jau egzistuoja šiame pasaulyje ir tik laukia, kada galės mums pasireikšti. Bet tai nereiškia, kad jie atneš visišką laimę. Tik dorybės gunoje žmogus gali būti daugiau ar mažiau laimingas, o laimė aistros ir neišmanymo gunose panaši į tuščius saldainių popierėlius. Tai patvirtina ir Bhagavadgyta:

Kas iš pradžių atrodo nuodai, o vėliau – tarytum nektaras, ir kas pažadina žmogų savęs pažinimui, yra dorybės gunos laimė (Bg. 18.37).

Laimė, kuri patiriama, kai susiliečia juslės su juslių objektais, ir kuri pradžioje yra tarsi nektaras, bet ilgainiui virsta nuodais, pasakyta, yra aistringos prigimties (Bg. 18.38).

Laimė, kuri yra akla savęs pažinimui, kuri nuo pradžios iki pabaigos yra apgaulė, kuri kyla iš mieguistumo, tingumo ir iliuzijos, yra neišmanymo prigimties (Bg. 18.39).

Pirmiausia, ką reikia suprasti – kad tikrą laimę mes patiriame tik tada, kai pasiekiame dorybės guną. Visi mūsų norai ir poelgiai turi būti pagrįsti žinojimu, kaip elgtis teisingai. Tik tada žmogų vis labiau įtakos dorybės guna, teikdama jam vis didesnę laimę.

Antra – reikia suprasti, kad aukščiau visų gunų dar yra dvasinė laimė. Natūralu, kad žmogus, siekdamas šios laimės, irgi pakyla virš gunų, išsivaduodamas iš jų globos. Dvasinė laimė pasiekiama, su meile tarnaujant Dievui ir tokiu būdu apsivalant nuo materialių norų. Apsivalęs intelektas spontaniškai siekia pažinti prigimtinę sielos padėtį.

Skaitytojas: Kas mums labiausiai trukdo patirti dvasinę laimę?

Autorius: Egoistiniai norai. Bet už jų kyšti nuodėmėmis susiteršusio intelekto ausys. Žmogus tik tada išsivaduos iš materialių norų, kai apvalys savo intelektą, kuris iš materialaus virs dvasiniu ir veršis tik į dvasinę laimę. Pradžioje visa tai sunku suprasti, bet mes apie tai dar ne kartą kalbėsime ir jūs galų gale viską išsiaiškinsite.

Kai intelektas visiškai apsivalo, jį įtakoja jau ne gunos, o tyra dvasinė, arba transcendentinė dorybė. Ji ima savo globon kiekvieną, kuris su didžiule meile kartoja šventus Dievo vardus. Tokio žmogaus sąmonė visiškai priartėja prie aukščiausios tiesos. O transcendentinės dorybės realumą patvirtina Šrimadbhagavatam:

Ugdantis materialią dorą, galima įveikti aistros ir neišmanymo gunas, o praktikuojant transcendentinę dorą, galima pakilti net virš materialios dorybės gunos (ŠB 11.13.1).

Skaitytojas: Tai pirmyn – tapkime laimingais, išsivaduokime iš materialios energijos poveikio ir atkurkime intelekto ryšį su transcendentine dora.

Autorius: Žinoma, mes turime siekti būtent tokio tikslo, bet neužmirškite, kad norint išsivaduoti iš materialios dorybės, pirma reikia ją pasiekti. Todėl, apart aukščiausio tikslo, mes turime užsibrėžti dar vieną – išsivaduoti iš žemutinių gunų. Tai labai svarbus ir sunkus uždavinys tiems, kas nori būti laimingas, bet dar nepajuto dvasinio skonio. Bandydami dirbtinai pakeisti savo interesus, mes nieko nelaimėsim.

Neturėdami potraukio dvasinei laimei, mes neturėsime stabilios gyvenimo pozicijos, kuri padėtų mums kilti į dorybės guną. Pasirodo, visą gyvenimą vadovautis teisingais norais yra labai sunku, todėl ir dorybės guną pasiekti – och, kaip nelengva. Reikia, kad intelektas būtų nuolatos nukreiptas tik į dvasinius dalykus.

Skaitytojas: Argi jau taip sunku? Kas man gali trukdyti pakeisti savo charakterį taip, kaip aš noriu?

Autorius: Mes patys sau trukdome. Mes jau daug kartų kalbėjome, kad praeities norai turi tam tikrą prioritetą prieš dabartinius norus. Jie eilės tvarka, kiekvienas savo laiku užvaldo mūsų protą bei intelektą, užgoždami dabartinius norus. Todėl, nežiūrint visų pastangų, mes kartas nuo karto patenkam į stiprią aistros ir neišmanymo gunų įtaką.

Skaitytojas: Ar tai neišvengiama, ar yra dar kokie nors variantai?

Autorius: Gunų poveikis mūsų sąmonei neprognozuojamas iki to laiko, kai mes pasieksim transcendentinį lygį. Tačiau mes visada turime pasirinkimo laisvę – paklusti netikusiems norams, ar ne. Reikia pažymėti, kad kuo negatyvesnis žmogaus gyvenimo būdas, tuo mažesnė jo pasirinkimo laisvė. Pavyzdžiui, kalinys – jis jau negali pasirinkti, kur jam būti, kalėjime ar Bahamų salose.

Visi žmonės, esantys aistros ir neišmanymo gunose, įkalinti savo norų kalėjime. Žmogų neišmanymo gunoje vis labiau kausto valstybės, kurioje jis gyvena, įstatymai, kol pagaliau jis atsiduria nusikaltėlių pasaulio įtakoje. Tolesnes kančias jam sukelia jo paties degradacija – narkotikai, alkoholizmas ir t. t. Žmonės aistros gunoje patys nusikala grandines – darbas ir buitis suėda visą jų laiką. Jie neturi kada užsiimti dvasine praktika – melstis, skaityti šventraščius.

Skaitytojas: Kokiomis aplinkybėmis pas žmogų atsiranda didesnė pasirinkimo laisvė ir kaip ji pasireiškia praktiškai?

Autorius: Kai tiktai mus imasi globoti dorybės guna, ir kai mes pradedame įsiklausyti į sąžinės balsą – tuoj pat atsiranda didesnė pasirinkimo laisvė ir galimybė formuoti teisingus norus, mintis ir poelgius.

Skaitytojas: O jeigu teisingai elgtis trukdo kokios nors aplinkybės?

Autorius: Absoliučiai visas aplinkybes sukuria gunos. Žmogus, kuris orientuojasi į dorybės guną, teisingai reaguoja į viską, kas su juo darosi. Dar daugiau, jam atsiranda laiko savęs pažinimui.

Skaitytojas: Vis dėl to, ką konkrečiai reikia daryti, kad atsirastų didesnė pasirinkimo laisvė ir daugiau laisvo laiko?

Autorius: Kas liečia pasirinkimo laisvę, reikia stiprinti savo intelektą, atliekant gerus darbus, klausantis šventų žmonių nurodymų ir gilinant žinias apie tikrąją laimę. Bet pradžiai reikia turėti bent kiek ryžto atrasti truputį laiko ir skirti jį bendravimui su iškiliomis asmenybėmis.

Skaitytojas: Betgi aš visiškai, absoliučiai neturiu laiko!

Autorius: Neverkite, laisvo laiko visada galima rasti. Bet tai gali tik žmogus, kuris nori gyventi dorybėje ir kovoti su savo prakeiktu gobšumu. Būtent gobšumas verčia žmogų dirbti, nesiskaitant su laiku. Jeigu jis tingi dirbti, tai ištiesęs kojas spokso į televizorių ar į laikraštį, ir taip mėgina nuraminti gobšumą ir jo sukeltus rūpesčius.

Skaitytojas: Kokios telelaidos sužadina sąmonėje aistros guną?

Autorius: Tai laidos, rodančios azartinius žaidimus, sportą, detektyvus, įvairios pramoginės ir politinės programos. Žmogus aistros gunoje, negalėdamas suvaldyti savo žingeidumo, nepajėgia atsispirti įpročiui stebėti tas programas. Tokiam beverčiam užsiėmimui jis aukoja netgi šeimyninius santykius, miegą ir valgį. Taip yra todėl, kad televizijos laidos patenkina žmogaus norą kažką įsigyti, ir jis nė už ką jų neiškeis į bendravimą su dorybingais žmonėmis.

Skaitytojas: Panašu, kad jūs kalbate apie mane. Bet darbe aš taip nuvargstu, kad man jau visai nerūpi papildomas bendravimas. Jėgų užtenka tik televizoriui įsijungti.

Autorius: Aistros guna turi daug būdų, kaip iš žmogaus atimti laiką. Vienas iš pagrindinių – atimti iš žmogaus jėgas ir entuziazmą ką nors keisti savo gyvenime. Tada mums atrodo, kad laisvo laiko tikrai nėra. Iš tikrųjų laiko yra į valias, tik mes neturime jėgų juo pasinaudoti.

Bet žmogus, siekiantis dorybės gunos, žino, kur rasti jėgų. Žinodamas, kaip nepavargti darbo metu, jis sustiprina dorybės gunos poveikį savo sąmonei ir nedelsiant ne tik susigrąžina prarastą laiką, bet ir atranda jo daugiau. Jeigu jūs stengsitės dirbti ramia nuotaika ir po darbo laikysitės visų dienos režimo taisyklių, tai energijos turėsite daugiau negu prieš darbą. Dorybingam žmogui darbas tampa savotiška mankšta, stimuliuojančia tolesnę veiklą.

Jeigu darbo metu įprasite galvoti apie Dievą, jus tuoj pat ims globoti dorybės guna ir su laisvu laiku tikrai nebus jokių problemų.

Skaitytojas: Aš nesuprantu, kaip galima dirbti nenuvargstant, juk po įtempto darbo nuovargis neišvengiamas. Ir kokią reikšmę turi požiūris į darbą? Pateikite kokių nors gyvenimiškų pavyzdžių, kitaip aš nepajėgiu suvirškinti tokios informacijos.

Autorius: Užsiimdami fizkultūra, žmonės kartais išsisemia daugiau, negu darbe. Jie praranda daug fizinių jėgų, bet užtat psichinės energijos pas juos atsiranda daugiau, negu buvo prieš treniruotę. Mankštą galima pakeisti kitais aktyvaus poilsio būdais, bet čia svarbiausia, kad dvasinei praktikai reikalinga ne fizinė, o tiktai psichinė energija.

Skaitytojas: Vadinasi, dirbama daugiau, o nuvargstama mažiau. Kokia šio paradokso paslaptis?

Autorius: Paslaptis slypi požiūryje į darbą. Aktyvus poilsis ir meilė savo darbui vienas nuo kito nesiskiria.

Skaitytojas: O kaip atsikratyti įpročio spoksoti į televizorių?

Autorius: Tai ne taip paprasta. Tik žinokite, kad žmogus, nustojęs veltui leisti laiką, nedelsiant pajunta vidinę ramybę.

Skaitytojas: Įdomu, kokia galybė gali mus priversti nežiūrėti tokias nuostabias laidas, propaguojančias seksą, prievartą ir norą bet kokia kaina praturtėti?

Autorius: Ta galybė – tai potraukis laimei dorybės gunoje. Norint išlavinti tokį potraukį, reikia kuo dažniau bendrauti su žmonėmis, turinčius labiau išaukštintus, negu mūsų, interesus.

Skaitytojas: Dar kartą sakau, kad aš visai neturiu laiko tokiam broliavimuisi. O gal ir jėgų.

Autorius: Aš jums pasufleruosiu vieną gerą bendravimo būdą, kai niekur nereikia eiti. Įsijunkite audioįrašą, kur būtų giedamos maldos ar šventi Dievo vardai. Atlikėjas turi būti šventa asmenybė. Tokių įrašų klausymas prilygsta bendravimui su dvasingais ir išmintingais žmonėmis. Tinka ir audio- bei videoįrašai su šių žmonių skaitomomis paskaitomis, dokumentiniai filmai apie juos.

Skaitytojas: O kur jų gauti?

Autorius: Tiesiog nuostabu, kaip gunos įtakoja žmogaus sąmonę. Jeigu norėtumėte nusipirkti kokių nors gerų cigarečių, tikriausiai, jums nebūtų sunku susirasti, kur jos parduodamos, ar ne? Bet, mielasis, lygiai taip pat nesunku gauti ir dvasinės literatūros – tereikia išsirinkti.

Skaitytojas: O kokią jūs man parekomenduotumėte?

Autorius: Jeigu aš jums parinkčiau sužadėtinę pagal savo skonį, jūs ją vestumėte be jokių kalbų ar pirma gerai pagalvotumėte?

Skaitytojas: Ne, čia jau reikia įsiklausyti į savo vidinį balsą, todėl tokį reikalą žmogus turi spręsti pats. Bet neblogai ir kitų nuomonės atsiklausti.

Autorius: Jūs teisus, bet aš bandau jums įpiršti kitą mintį. Gerai, užduosiu klausimą kitaip. Jeigu esate padorus jaunikis ir klausinėjate mane apie mano dukrą, kaip galvojate, ar aš pliurpsiu apie ją visokias nesąmones?

Skaitytojas: Aš jus supratau, tik nematau ryšio su dvasinėmis temomis.

Autorius: Bet koks bendravimas, nukreiptas į dvasinius dalykus, sustiprina tam tikrą tikėjimą į Dievą ir leidžia pajusti santykių su Juo skonį. Vedos sako, kad bendravimas su Dievu yra daug intymesnis, negu su žmona.

Skaitytojas: Palaukit, palaukit. Ką jūs tuo norite pasakyti?

Autorius: Tik tiek, kad santykiai su žmona pasibaigs, kai nutrūks vieno iš jų gyvenimo siūlas. O žmogaus santykiai su Dievu – amžini. Todėl dvasines žinias studijuokite kokias tik norite, bet išsirinkti turėsite pats.

Skaitytojas: O jeigu kas nors mums bando primesti savo tikėjimą – kaip į tai reaguoti?

Autorius: Normaliai, juk kiekvienas tėvas myli savo dukrą. Bet šventas žmogus niekada ir niekam nesistengs piršti savo tikėjimo, nes jis supranta, kad kiekvienas turi savo individualų kelią į Dievą. Iš kitos pusės, su kiekvienu smalsaujančiu jis pasidalins bent mažyte savo dvasinių išgyvenimų dalele, kad žmogus, esantis aistros ir neišmanymo gunose, pajustų nors menką šešėlį tų santykių su Dievu, kuriuos jis seniai seniai užmiršo. Todėl bendravimas su šventais žmonėmis niekad ir niekam nepakenkė.

Įdomu tai, kad šventas žmogus visiems padeda ugdyti tikėjimą dorybės gunoje, todėl jis jokiu būdu nebando keisti jų pasirinkto dvasinio kelio.

Skaitytojas: O jeigu tikėjimas peršamas kaip nors nepastebimai, patyliukais?

Autorius: Protingas žmogus nesiduos suvedžiojamas ir savarankiškai spręs, kokie santykiai su Dievu jam reikalingi.

Skaitytojas: O ar įmanoma tikėti Dievu aistros ir neišmanymo gunose?

Autorius: Daugiausia taip ir būna, neužmirškite, kad mes gyvename planetoje, kur vyrauja žemutinės gunos. Apie tai smulkiau pakalbėsime kitą kartą, o dabar grįžkime prie mūsų pokalbio apie intelekto sugebėjimą įveikti netikusius įpročius ir apie įvairius laimės modelius.

Kadangi intelektas kontroliuoja visus mūsų organizme vykstančius procesus, tai tik jis ir gali sutrukdyti nepageidaujamų norų formavimuisi. Tik protingas žmogus sugeba lavinti savyje potraukį dvasinei laimei.

Protingas žmogus atskiria, kuriuos norus reikia palaikyti, kuriuos – atmesti. Šventai saugodamas širdyje tikėjimą šventraščiais ir savo mokytojais, jis ryžtingai atsiriboja nuo norų ir potraukių, kurie jam trukdo progresuoti. Kitiems kelią į tikrąją laimę užstoja jų norai aistros ir neišmanymo gunose, iš kurių jie susikuria ištisas filosofines sistemas, kurių paskirtis – pateisinti jų gyvenimo būdą.

Pavyzdžiui, protingas žmogus, susidomėjęs labai gražia, protinga, išauklėta mergina, pajus jai stiprų potraukį, tačiau, būdamas vedęs ir žinodamas, kuo tai gali baigtis, jis visaip stengsis atsikratyti šio nereikalingo jausmo. Neprotingas, ignoruodamas blaivų protą ir sąžinę, atsiduos atsiradusiam potraukiui ir pasistengs kuo labiau suartėti su mergina, kas vėliau jam pagal karmos dėsnį skaudžiai atsirūgs.

Skaitytojas: Bet sutikite, kad jausmų suvaldymą dažnai lydi stiprūs psichiniai sukrėtimai.

Autorius: Taip, teisingai elgtis – ne barščius srėbti, bet protingas žmogus supranta, kad nuolatinis savęs kontroliavimas artina jį prie dvasinės laimės, ir todėl jis pasiruošęs kęsti bet kokius sukrėtimus.

Neišmanėlis nenori dėl kažkokių principų taikytis su fiziniu ar psichiniu skausmu. Jis patenkintas savo norais ir visaip juos puoselėja, įsitikinęs, kad jie atneš jam laimę. „Ši mergina man patinka, ir jeigu aš su ja suartėsiu, tai, be abejo, būsiu labai laimingas“. Jis visai negalvoja, kokie bus tokio suartėjimo rezultatai.

Žmonės aistros ir neišmanymo gunose nejaučia tikros ir nuoširdžios meilės savo artimui. Į artimuosius jie žvelgia kaip į savo nuosavybę ir pasitenkinimo šaltinį, tačiau patys jaučiasi visiškai nepriklausomi ir turintys teisę apgaudinėti.

Skaitytojas: Dabar kai kurie psichologai vedusiems žmonėms rekomenduoja būtinai įsitaisyti meilužes. Atseit, tai šeimyninės laimės garantas.

Autorius: Jeigu jūs pažįstamas su tokiu „psichologu“ ir norite patikrinti, kiek jis suvokia tai, ką kalba žmonėms, pasiūlykite jam pirmai pradžiai įtaisyti meilužį savo žmonai. Kai jūs po to pamatysite, koks jis pasidarė „laimingesnis“, pagalvosite, ar reikia klausyti tokių „protingų“ patarimų.

Teiginys „Mano troškimai bus tokie, kokių aš norėsiu“ teisingas tik tuo atveju, kai mes turime pakankamai stiprų intelektą, galintį atmesti visus buvusius nuodėmingus norus, kurie netikėtai atsiranda dabar. Tačiau daugumoje atvejų šis teiginys reiškia, kad žmonės nori pildyti visus savo norus. Toks pasiryžimas gal ir būtų vertas pagarbos, jeigu jis nerodytų silpną intelektą. Tokiems žmonėms paprastai pritrūksta valios įsiklausyti į sąžinės balsą ir atmesti netikusius įpročius. Todėl jie visaip stengiasi patenkinti savo nepasotinamas jusles, tam skirdami visą laiką. Darbui su savimi nelieka nei minutės. Paskendę nuodėmėse, jie net nepagalvoja apie būtinybę siekti dvasinės laimės.

Skaitytojas: Atrodo, šitą klausimą išsiaiškinome. Dabar paaiškinkite, prašau, ką reiškia šie mįslingi žodžiai: „Siekdamas laimės dorybės gunoje, žmogus pirmiausia geria nuodus, o jau paskui – nektarą“. Ar tai suprasti reikia tiesiogine ar perkeltine prasme?

Autorius: Alkoholikai tai patiria tiesiogine prasme – pradėjus vartoti svaigalus, pradžioje būna labai bjauru, bet paskui negali atsitraukti. Kas liečia laimę dorybės gunoje, tai norint ją pasiekti, pradžioje reikia įveikti norus aistros gunoje. Šią kovą Vedos palygina su nuodų gėrimu.

Pasirodo, sunkiausia atsisakyti laimės modelio, prie kurio mes jau pripratome. Atvirai kalbant, tai būtų tiesiog neįmanoma, jeigu mainais mes negautume kažką geresnio. Pavyzdžiui, žmonės, kurie bando mesti rūkyti, tik tuščiai gaišta laiką, jeigu jie tebeturi potraukį šiai ydai. Jie nesąmoningai galvoja apie uždraustąjį vaisių, ir kai tokios mintys pasiekia kulminaciją, noras nepaisyti sau duoto pažado nerūkyti įveikia žmogaus valią. Štai taip mus pavergia blogi įpročiai.

O laimės potraukis slypi intelekte, kuris kontroliuoja protą.

Skaitytojas: Nejaugi žmogus, darydamas kvailystes, viso to nesupranta?

Autorius: Atrodo, kiekvienas žmogus turėtų suprasti, koks jis silpnas ir bejėgis prieš savo žalingus įpročius. Bet kur tau! Aistros guna atima savikritikos jausmą ir objektyvų požiūrį į sąžinę. Todėl toks žmogus po kiekvieno nevykusio bandymo kovoti su savo trūkumais randa, kaip nuraminti save. Jo minčių eiga maždaug tokia: „Aš pamačiau, kad nėra jokios prasmės mesti rūkymą, nes tiek žmonių rūko ir nieko blogo tame nemato. Ir visai neaišku, ar tai pakenks mano sveikatai, ar ne. Girdėjau, yra tokios gydomosios procedūros – dūminės inhaliacijos, vadinasi, dūmai kažkam gali būti ir naudingi. Iš tikrųjų, aš jaučiu, kaip maloniai mane nuteikia cigaretė, todėl organizmas reikalauja kartas nuo karto užsirūkyti. Tikriausiai, aš esu išimtis, kai kalbama apie rūkymo žalą. Tiesa, pradėjau kosėti, na, ir kas? Po truputį aš kosčiojau ir prieš pradėdamas rūkyti. Jau kai pajusiu, kad rūkymas man tikrai kenksmingas, tada ir mesiu. Aš tai galiu padaryti bet kuriuo metu. Dvi savaites iškenčiau nerūkęs, vadinasi, valios turiu užtenkamai, bet dabar supratau, kad jeigu aš šiuo metu mesiu rūkyti, tai labai neigiamai atsilieps mano organizmui.

Skaitytojas: Būtent taip aš ir galvojau, kai bandžiau mesti rūkyti.

Autorius: O kaip dabar – rūkote ar ne?

Skaitytojas: Mečiau, bet kažkaip įdomiai. Tiesiog pradėjau laikytis dienos režimo ir pradžioje lyg tai kažko trūko, o paskui net užmiršau, kad rūkiau. Visiems pasakoju, kaip lengvai mečiau rūkyti, bet niekas netiki.

Autorius: Nenusikalbėkite, atsikratyti blogų įpročių tikrai nėra lengva. Jūs norėjote pakeisti savąjį laimės supratimą ir įdėjote daug pastangų, stengdamasis laikytis dienos režimo, todėl intelektas ir atsisakė nuo to, kas pasirodė ne taip jau ir patrauklu. Žmonės, kurie nežino, kaip atsikratyti blogų įpročių, bevelija kentėti ir pasikliauti savo protu. Bet protas toli gražu neprilygsta intelektui, kuris mus stengiasi nuvairuoti į laimę. Todėl pastangos įveikti save, vadovaujantis proto išmąstymais, yra bergždžios.

Skaitytojas: Nepatikėčiau jumis, jeigu to nebūtų atsitikę su manimi. Nuostabu, bet jeigu galvoji apie išaukštintus dalykus, teikiančius dvasinę laimę, ir tavo veikla nukreipta ta pačia kryptimi, tai žalingi įpročiai dingsta kažkaip savaime.

Autorius: Jūs ne išimtis. Daugelis palūžo kovoje su netikusiais įpročiais, ir tik todėl, kad vadovavosi protu, o ne intelektu. Tai buvo neteisingas kelias. Dauguma nesupranta, kad reikia stengtis daryti kuo daugiau dorybingų veiksmų, pavyzdžiui, laikytis dienos režimo ir linkėti visiems laimės. Tai labai sustiprina intelektą. Rezultate blogi įpročiai silpnėja ir galiausiai visai dingsta.

Taigi, kuo daugiau mes galvojam apie tai, kaip mesti rūkyti, tuo mažiau šansų, kad mums tai pasiseks padaryti. Bet jeigu mes nuolatos galvosime apie dorybingus poelgius, tai potraukis rūkymui savaime dings.

Skaitytojas: Nesuprantu, kur čia tie nuodai, juk pagal jūsų scenarijų viskas taip paprasta ir gera.

Autorius: Jeigu žmogui patiko elgtis dorybingai, tai visa, kas jį jungė su žemutinėmis gunomis, nueina į antrą planą, ir gyvenimas prisipildo laimės. Tačiau, norint pamėgti taip elgtis, reikia, vaizdžiai kalbant, išgerti nuodus. Kitaip sakant, reikia gerai pakovoti su aistros ir neišmanymo gunomis, siekiant išvaduoti iš jų gniaužtų savo intelektą.

Jūs prisiminkite, kaip iš pradžių buvo sunku keltis ankstyvą rytą. Juk jeigu yra potraukis pasilepinti lovoje, o melstis ar kartoti šventus vardus nesinori, tai rytinis kėlimasis atrodo kaip šventvagystė ar pasityčiojimas iš savo geriausių jausmų.

Skaitytojas: Atvirai kalbant, man pačiam sunku patikėti, kad aš jau galiu atsikelti pusę šešių ryto. Bet turiu pasakyti, kad kiekvieną kartą, kai man tai pavyksta, diena būna žymiai geresnė, todėl aš ir noriu toliau laikytis tokio režimo.

Autorius: Tai ir yra potraukis dorybingai laimei, ir jis jus atpratino nuo įpročio kirmyti lovoje.

Skaitytojas: Jeigu aš norėsiu dar giliau pasinerti į dorybės guną, tai man vėl prisireiks gerti nuodus?

Autorius: Kiekvieną kartą, kai norime sustiprinti dorybės gunos poveikį mūsų intelektui, mes tuoj pat susiduriame su įvairiais sunkumais. Bet kai žmogus pajunta potraukį dorybingai laimei, tai visas kliūtis savo kelyje jis priima kaip tos laimės atributus.

Skaitytojas: Pas jį atsiranda koks nors priešnuodis?

Autorius: Kaip nuodingos gyvatės įkandimas mangustai suteikia jai dar daugiau ryžto kautis, taip ir askezes dorybingas žmogus sutinka su džiaugsmu. Žmogui aistros gunoje, norinčiam tapti dorybingu, kurį laiką teks gerti nuodus, atsisveikinant su savo įprastiniais, šiai gunai būdingais požymiais.

Skaitytojas: O kaip suprasti kitą šventraščių teiginį, kad laimė aistros gunoje iš pradžių atrodo kaip nektaras, o paskui virsta nuodais?

Autorius: Apie tai – sekančiame pokalbyje.

Išvada: Šiame pasaulyje yra keturi pagrindiniai laimės modeliai: trys – dorybės, aistros ir neišmanymo gunose bei dvasinė laimė. Absoliuti dauguma žmonių trokšta laimės aistros ir neišmanymo gunose, kuri yra, vaizdžiai kalbant, tik tuščia saldumyno pakuotė. Dorybingos laimės savybė – ji sustiprina mūsų potraukį dvasiniams dalykams. Ir tik dvasinė laimė mus pilnutinai patenkina. Todėl kiekvienas protingas žmogus turėtų siekti dvasinės laimės, stengdamasis suvokti, ką konkrečiai jo atveju reikia daryti.

Aistros guna pirma pamaitina mus nektaru, o paskui atkiša nuodus

Taigi, Žemės gyventojus labiausiai įtakoja aistros guna, todėl dauguma jų turi stereotipinį laimės supratimą, būtent, kad laimė – tai pinigai, puikus butas, prestižinė darbovietė, gera reputacija, ryšiai, prabangi mašina, ideali šeima ir t. t. Tai ir yra tas nektaras, kuris vėliau virsta tikrų tikriausiais nuodais.

Visi, kurie pateko ant šios meškerės, gyvenimo saulėleidyje patiria nusivylimą. Vedos teigia, kad žmonės aistros gunoje prieš mirtį gailauja savo beprasmiškai praleisto gyvenimo ir nerimsta dėl užgyvento turto. Jaunystėje jie mėgavosi nektaru, subrendę be perstojo rūpinosi, kaip prasigyventi materialių vertybių, ir štai dabar, senatvėje, juos kamuoja nusivylimas, kančios ir ligos.

Skaitytojas: Jūs, kaip visada, kalbate nemalonius, prieštaringus ir nesuprantamus dalykus. Kodėl aš turėčiau pergyventi dėl savo užgyvento gero, jeigu jis pateks mano mieliems vaikams? Ir kodėl jūs taip negatyviai vertinate tai, kad aš noriu aprūpinti savo vaikus?

Autorius: Žmonės aistros gunoje nuoširdžiai galvoja, kad jie gyvena tik dėl vaikų. Kaip paskui paaiškėja, tie jų norai nebuvo jau toks nuoširdūs, todėl vaikai užauga be jokio supratimo apie dėkingumą.

Skaitytojas: Kaip tai nėra nuoširdaus noro? Kas čia blogo, jeigu svarbiausias mano gyvenimo tikslas – vaikų gerovė ir laimė? Sakyčiau, kad tai pats kilniausias žmogaus gyvenimo tikslas. Kodėl gi vaikai turėtų užaugti nedėkingi?

Autorius: Jūs teisus, tai pakankamai rimtas tikslas. Tačiau, esant aistros gunoje, ne taip lengva suprasti, kokie turi būti vaikų ir tėvų santykiai. Dažnai mums atrodo, kad esami santykiai visiškai nesavanaudiški, bet realybė būna visai kita.

Siūlau šią temą panagrinėti giliau. Sakykite, ką žmogus pirmiausia turėtų duoti savo vaikams, jeigu jau jis tvirtai nusprendė padaryti juos laimingais?

Skaitytojas: Pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jie gautų kuo geresnį išsilavinimą. Tai garantuos jų tolesnį sėkmingą gyvenimą.

Autorius: Sutinku, svarbiausia – vaikų išsilavinimas. O kas tai yra – geras išsilavinimas?

Skaitytojas: Žinau, kad mudviejų nuomonės šiuo klausimu skiriasi. Tačiau aš, kaip ir dauguma solidžių žmonių, galvoju, kad gerą išsilavinimą galima gauti tiktai prestižinėje mokykloje, kurioje yra profesionalūs dėstytojai ir naudojamos pažangiausios mokymo metodikos.

Autorius: Mūsų nuomonės kol kas nesiskiria. O kaip jūs įsivaizduojate, kas tai yra – pažangios mokymo metodikos?

Skaitytojas: Pirmiausia tai geras mokinių paruošimas naujausių mokslo pasiekimų srityje, kalbų mokymas ir, žinoma, solidžios mokslo įstaigos diplomas. Jeigu aš padėsiu vaikui įgyti gerą specialybę ir gauti gerai apmokamą darbą, tai jausiuos išpildęs savo tėvišką pareigą.

Autorius: Matau, kad jūsiškis laimės supratimas yra visiškoje aistros gunoje, ir jeigu jūs pasieksite nusibrėžtą tikslą, tai pirmiausia paragausite nektaro, o paskui teks gerti nuodus.

Skaitytojas: O kaip jūs suprantate pažangias mokymo metodikas?

Autorius: Tai – gerų charakterio bruožų lavinimas, kas vėliau padės vaikui pasirinkti aukščiausią gyvenimo tikslą – išmokti mylėti Dievą ir darbuotis kitų labui. Mokslinės disciplinos šiame procese užima toli gražu ne pačią svarbiausią vietą. Todėl pats geriausias išsilavinimas būna tada, kai vaikams perteikiami doroviniai principai, ugdomos geros savybės ir sąmoningas požiūris į Dievą, pasaulį, žmones ir patį save.

Vaikui būtinai reikia įskiepyti principus, kurių dėka jis galėtų tobulėti. Todėl jam reikalingi ne bet kokie mokytojai, reikia, kad jį mokytų šventi žmonės, kurie jam būtų ne tik mokytojai, bet ir auklėtojai. Vaiką reikia mokyti ne žodžiais, o gyvu pavyzdžiu, ir lavinti ne tiek jo protą, kiek intelektą.

Žmogų neabejotinai lydės sėkmė ir dvasiniame, ir pasaulietiniame gyvenime, jeigu jis gaus dvasinį bei dorovinį išsilavinimą ir turės tinkamą laimės supratimą. Vienok to negalima pasakyti apie žmogų, kuris tegu ir turi geriausią išsilavinimą visuotinai priimta šio žodžio prasme, bet neturi gerų savybių.

Skaitytojas: Juokas, ir tiek. Kur jūs rasite mokyklą, kurioje dėstytų šventikai ir išminčiai?

Autorius: Tokios mokyklos ne tik yra, bet ir aktyviai veikia bet kurioje religinėje konfesijoje. Vedinėje kultūroje jos vadinamos gurukulomis. Guru – tai žmogus, kuris yra ne tik mokytojas, bet ir auklėtojas bei globėjas, kula – mokykla. Vadinasi, gurukula – tai mokykla, kur vaikus mokina guru, o ne eiliniai mokytojai.

Jeigu taip norite, kad jūsų vaikai gautų patį geriausią išsilavinimą, kodėl negalite suieškoti jiems tokią mokyklą? Pasaulyje jų yra tikrai daug. Tačiau toli gražu ne visi tėvai gali leisti į jas vaikus.

Skaitytojas: Brangu ar dideli konkursai?

Autorius: Ne, tiesiog ten pirmiausia pasidomi, kokie pretendento tėvai. Jeigu jų nedomina dvasinė praktika ir savęs pažinimas jiems tik abstraktus terminas, tai jų vaikams kelias į tokią mokyklą bus uždarytas. Obuolys nuo obels netoli tesirita, ir jeigu tėvams nerūpi minėti dalykai, tai ir jų vaikeliai nerodys didelio susidomėjimo dvasiniais mokslais.

Skaitytojas: Na, gerai, sakykim, aš rimtai susidomėjau savęs pažinimu, ko tik nepadarysi dėl vaikų. Manykim, kad mano sūnų priėmė į tą mokyklą, ir jis ją pergalingai baigė. O kas toliau? Kur dabar įsidarbinsi be solidžios mokymo įstaigos diplomo, nebent sargu ar kiemsargiu. Jam beliks viena išeitis – tapti vienuoliu ir visą gyvenimą atgailauti už savo dar nepadarytas nuodėmes.

Autorius: Jeigu jūsų sūnus taps vienuoliu ir visą gyvenimą užsiims dvasine praktika, tai reikš, kad jūs tobulai atlikote savo tėviškas pareigas. Taip sako Vedos. Tačiau nebūkite šiuo atžvilgiu naivus – žinokite, kad tikrumoje iš tų, kurie baigia dvasines mokyklas, devyniasdešimt procentų gyvena paprastą šeimyninį gyvenimą.

Jūsų įvaizdis apie jų būsimą veiklą irgi šiek tiek neatitinka realybės. Kaip jūs galite galvoti, kad žmogus, turintis idealias charakterio savybes, nesugebės rasti gero darbo? Kiekvienas viršininkas tik ir svajoja apie tokius pavaldinius, nes jie ne tik patys būna laimingi, bet ir sugeba ta laime dalintis su bendradarbiais, artimaisiais ir aplinkiniais žmonėmis.

Tačiau nepuoselėkite iliuzijų, kad taip bus ir tuo atveju, kai jūs duosite vaikui prestižinį išsilavinimą pagal savo dabartinį supratimą. Didelė tikimybė, kad senatvėje jūs gersite anaiptol ne nektarą.

Skaitytojas: Mūsų pokalbis vėl darosi nelabai malonus. Nejaugi jūs tikrai galvojate, kad jeigu aš savo vaikams duosiu tokį išsilavinimą, kokį aš įsivaizduoju, tai senatvėje būsiu nelaimingas?

Autorius: Aš tik persakau tai, kas parašyta Vedose. Jeigu kažkokių problemų sprendimą įtakoja aistros guna, tai pirmieji rezultatai bus kaip nektaras, o vėliau teks gerti nuodus.

Skaitytojas: Tai labai rimtas pareiškimas, todėl aš reikalauju kuo nuodugniau paaiškinti, kaip, sutinkamai su jūsų nuomone ir vediniais nurodymais, vystysis mano santykiai su vaikais, jeigu aš nepakeisiu savo nuomonės apie jų būsimą laimę?

Autorius: Jeigu jūsų vaikai gaus tą taip vadinamą prestižinį išsilavinimą ir turės visas galimybes padaryti gerą karjerą, jūs būsite ganėtinai laimingas – gersite savąjį nektarą. Jeigu vaikai ras gerai apmokamą darbą su gerais viršininkais ir bendradarbiais, turėsite galimybę dar kartą pasimėgauti nektaru. Vėliau jie sukurs šeimas ir, tikriausiai, tai bus jūsų paskutinis nektaro gurkšnis. Toliau, tegu ir po truputį, bet teks siurbčioti nuodus.

Skaitytojas: Nekalbėkite mįslėmis, paaiškinkite, kaip tai atrodys mano atveju.

Autorius: Tam tikslui reikės labiau pasigilinti į jūsų santykius su vaikais.

Ir taip, žmonės aistros gunoje šventai įsitikinę, kad visą savo gyvenimą jie pašventė vaikams. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jų motyvacija yra visiškai nesavanaudiška, todėl jie, matydami klestinčius vaikus, turėtų pelnyti laimingą senatvę. Bet atminkite, kad aistros guna ir nesavanaudiškumas – nesuderinami dalykai. Bet kokie poelgiai šioje gunoje pagrįsti tik asmeniniais interesais. Varomoji jėga, verčianti savanaudiškus tėvus rūpintis savo vaikais, yra materiali laimė, tik jau sukurta ne jų pačių, o jų vaikų rankomis. Tam tikslui jie pasiruošę investuoti bet kokius pinigus vaikų mokslams, tikėdamiesi savo laiku gauti gerus dividendus materialios gerovės pavidalu.

Viskas būtų labai gražu, jeigu nepasireikštų šalutinis efektas – tėvai tokiu būdu pripratina vaikus daugiausia dėmesio skirti sau, o ne kitiems žmonėms. Taip jie užauga išbaigtais egoistais, o jų tėvai priversti gerti nusivylimo nuodus.

Skaitytojas: Bet kodėl jūs tvirtinate, kad noras padėti vaikams yra savanaudiškas?

Autorius: Jūs taip kalbate todėl, kad mudu dar rimtai neaptarėme, kas yra egoizmas. Jeigu tėvai būtų tokie nesavanaudžiai, kaip jūs įsivaizduojate, jie vienodai rūpintųsi tiek savais, tiek svetimais vaikais. Bet gyvenime taip nėra, jūs gi matote.

Skaitytojas: Na, ir teisingai, kiti vaikai irgi turi tėvus, kurie jais rūpinasi. Jeigu jie neturėtų tėvų, tada būtų galima ir jais pasirūpinti.

Autorius: Visi tėvai turi rūpintis savo vaikais, bet ne kaip savo nuosavybe, o kaip individualybe, kurios atžvilgiu jie turi tam tikras pareigas. Kai jie augina vaikus ne savanaudiškai, o vedini pareigos jausmo, jų širdyje visada atsiras vietos ir kitiems vaikams. Tokių tėvų sąmonę įtakoja dorybės guna.

Skaitytojas: Bet kurie tėvai, kuriuos jūs įvardijate kaip egoistus, gali pagalvoti ir apie kitus vaikus, kas čia sudėtingo?

Autorius: Žinoma, pagalvoti nesunku, piniginė nuo to nesuplonės. Bet žmonės vertinami pagal poelgius. Taigi, pradėkite realiai rūpintis visais pažįstamais vaikais, skirdamas jiems tiek pat jėgų ir šilumos, kaip ir saviesiems. Kodėl gi ne? Tada ir jūsų vaikai užaugs gailestingi ir nesavanaudiški, o jūs galėsite lengva širdimi laukti senatvės, nes jie jumis rūpinsis labiau negu savimi.

Siūlau jums tapti vienos idėjos iniciatoriumi. Jeigu tėvai tokie nesavanaudiški, kaip jūs tvirtinate, tai nėra jokios prasmės tiek dėmesio ir lėšų skirti būtent savo vaikui. Sudarykite tarpusavyje pažįstamų tėvų grupę, surinkite iš jų pinigus ir padalinkite į tiek dalių, kiek yra vaikų. Pinigai bus skirti jų mokslams. Kadangi tėviški šių žmonių jausmai skirti visiems vaikams, tai kiekvienas duos lygiai tiek, kiek reikia. Gera mintis, ar ne?

Skaitytojas: Bijau, kad jūs teisus, ir daugumos žmonių meilė savo vaikams vis dėl to yra savanaudiška. Jeigu aš imsiuosi tokios iniciatyvos, tai greičiausiai kepurėje bus tik mano pinigai.

Autorius: Gal būtų ir ne visai taip, tačiau nėra jokios abejonės, kad kiti tėvai pinigų duotų mažai.

Skaitytojas: Bet juos galima pateisinti – kas dabar turi daug pinigų?

Autorius: Taip, bet dėl savo vaiko jie pasiruošę net badauti, tačiau į bendrą katilą atiduotų daug mažiau, negu reikia individualiam jų vaiko mokymui. Taigi, nėra jokios abejonės, kad tėvų noras padaryti savo vaikus laimingais yra savanaudiškas.

Skaitytojas: Gerai, aš sutinku, kad visiško nesavanaudiškumo šiuo atveju nėra. O argi žmogus, esantis dorybės gunoje, kitais vaikais rūpinasi taip pat kaip ir savais?

Autorius: Kiekvieno žmogaus vaikai sužadina jame egoistinius jausmus, kurie skatina savaisiais rūpintis labiau negu kitais. To neišvengia ir dorybingas žmogus, tik jis supranta, kad nereikia vaikams skirti per daug dėmesio, nes tada jie užaugs egoistais. Todėl jis kiek įmanoma stengiasi kitais vaikais rūpintis taip pat, kaip ir savaisiais.

Kiekvienas dorybingas žmogus nuolatos kovoja su savo egoizmu. Jis puikiai supranta, kad rūpinimasis tik savo vaikais nėra jau toks nesavanaudiškas. Tėvų egoizmas persiduoda vaikams, ir tai neprisideda prie jų charakterio tobulinimo. Tačiau tėvų pareiga – išauklėti gerus vaikus, o tam reikalingas asmeninis nesavanaudiško gyvenimo pavyzdys. Todėl dorybingi žmonės savo vaikus stengiasi auklėti, o ne lepinti. Tai paprasta, jeigu šeimos gyvenimas grindžiamas dvasinio pažinimo principais.

Visa tai žinodami ir skatinami pareigos jausmo, dorybingi tėvai nedaro didelio skirtumo tarp savo ir kitų vaikų. Jie supranta, kad jeigu vaikų auklėjime dominuos savanaudiški interesai ir, tuo pačiu, aistros guna, tai nereikia tikėtis, kad jie užaugs padoriais žmonėmis ir suteiks tėvams daug džiaugsmo.

Skaitytojas: Aš kažkodėl nesuprantu tokios pozicijos. Kaip tie dorybingieji gali savo vaikų auklėjimą laikyti svarbiausiu gyvenimo tikslu, tuo pat metu būdami įsitikinę, kad toks gyvenimas perdėm savanaudiškas? Kažkoks absurdas.

Autorius: Todėl dorybingas žmogus ir nelaiko vaikų auklėjimo svarbiausiu tikslu. Jis supranta, kad tokia pozicija yra aistros gunoje, ir ji nepadarys jo laimingu. Jis taip pat žino, kad jeigu jo šeima orientuosis į dvasinio gyvenimo principus ir meilę Dievui, tai ir vaikai užaugs nesavanaudžiai ir mylintys ne save, o Dievą.

Jeigu svarbiausias mūsų gyvenimo tikslas vis dėl to bus vaikų auklėjimas, šeimos gyvenimo centre jie matys save, o ne Dievą, todėl užaugs egoistais. Tai žinodamas, dorybingas žmogus visas jėgas skiria Dievo tarnystei. Pajutęs potraukį tokiam gyvenimui, jis stengiasi dalintis savo laime su aplinkiniais žmonėmis. Vaikai, pamatę, kad nesavanaudiškas gyvenimas jų tėvams teikia daug laimės, patys pradeda gyventi kitų labui ir taip pat darosi laimingi. Visa tai vyksta dėl to, kad vaikai įtraukiami į tiesos pažinimo procesą.

Skaitytojas: Vadinasi, anot Vedų, žmogus neturėtų orientuotis į dorybingą vaikų auklėjimą?

Autorius: Jūs neteisingai mane supratote, žmogus turi išauklėti gerus vaikus, tik reikia žinoti, kad yra dar svarbesnis tikslas – pasiekti dvasinį tobulumą pačiam ir padėti tai padaryti savo vaikams.

Skaitytojas: Jeigu mano tikslas – nesavanaudiškai rūpintis savo vaikais, tai nejaugi jie užaugs savanaudžiai?

Autorius: Jeigu jūs savo vaikais rūpinsitės nesavanaudiškai, tai jie neužaugs egoistais. Tik ne taip paprasta suvokti, kaip būti nesavanaudiškam vaiko atžvilgiu. Negalima jo laikyti savo kūnu ir krauju, atėjusiu į pasaulį tam, kad patenkintų tėvų tuštybę. Jie privalo suprasti, kad vaikas yra asmenybė, kurios atžvilgiu jie turi tam tikrų pareigų.

Jeigu jūsų tikslai vaikų atžvilgiu bus nesavanaudiški, tai užaugę jie bus dori žmonės. Tačiau dar kartą kartoju, kad noras gyventi tik dėl savo vaikų kyla tiktai iš egoistinių paskatų. Dėl to jie irgi bus egoistai, ir tėvai turės gerti nuodus. Tiesiog jūs dar gerai nesuprantate, kas tai yra nesavanaudiškas rūpinimasis savo vaikais.

Skaitytojas: Tai paaiškinkite, nes aš jau visai nieko nebesuvokiu. Kaip nesavanaudiškai rūpintis vaikais, ir kaip pasireiškia mylinčio tėčio egoizmas.

Autorius: Egoizmą sudaro du dalykai: pojūtis „aš“, kuris verčia mus rūpintis savo gerove, ir pojūtis „mano“, kuris verčia rūpintis savo artimaisiais. Kai pojūtis „mano“ būna stipresnis už savąjį „aš“, tėvai viską pasiruošę atiduoti vaikams. Taip jų sąmonę įtakoja egoizmas, arba savisaugos jausmas. Vaikai skiriasi nuo manęs, tai nesu aš, bet jie priklauso man, ir šis jausmas yra perdėm egoistiškas. Jeigu kenčia svetimi vaikai, tai paaukoti jų labui savo gyvenimą paprastai nesinori.

Skaitytojas: Jeigu noras atiduoti gyvenimą savo vaikams yra mano egoizmo pasireiškimas, tai aš tik sveikinu tokį egoizmą ir visada pasiruošęs juo vadovautis.

Autorius: Aš irgi sveikinu tokią egoizmo išraišką, bet vis tik reikia būti atsargesniam su tuo „mano“ pojūčiu, nes toks, atrodo, kilnus jausmas tik gadina vaiką.

Skaitytojas: Vadinasi, jeigu tėvai galvoja tik apie savo vaikus, tai jie užaugs egoistais, ir tada nei tie, nei tie nebus laimingi?

Autorius: Deja, taip. Jeigu vaikai mato, kad visas tėvų dėmesys skiriamas tik jiems, jie pradeda galvoti, kad ir kiti žmonės jų atžvilgiu turi taip elgtis. Taip juose išsikeroja egoizmas. Kai seniems tėvams reikalinga parama, vaikai, pripratę, kad būtų tenkinami tik jų poreikiai, jiems nepadeda. Vaikų egoizmas pasireiškia kitaip nei tėvų, jie linkę tik imti ir nieko neduoti. Ir kai jau nebėra ką imti, jų elgesys tėvų atžvilgiu darosi negatyvus. Dažnai jie tik ir laukia, kad jų „protėviai“ greičiau pasimirtų.

Skaitytojas: Nejau vaikai gali taip elgtis su tėvais, kurie jiems pašventė visą savo gyvenimą?

Autorius: Kartoju: egoistas savo vaikais rūpinasi kaip savo paties dalele. Ar galima tokiu atveju sakyti, kad jis pašventė savo gyvenimą kažkam kitam, o ne sau? Žinoma, ne. Taigi, ir jo vaikai užauga savanaudžiai. Jie sukuria šeimas, kur ir puoselėja savo egoizmą, o tėvus palieka už borto.

Žmonės aistros gunoje aukojasi tik savo šeimai ir visur ieško tik savo naudos. Būdami vaikais, jie atranda laimę tėvų meilėje, vėliau jų dėmesys nukrypsta į priešingos lyties atstovus, ir taip jie vis labiau pasineria į savo asmeninį gyvenimą, po truputį atitoldami nuo tėvų. O tėvai nuoširdžiai viliasi, kad jų pasiaukojimas vaikams kada nors bus atlygintas, ir nemažiau nuoširdžiai nustemba, kai nesusilaukia iš jų dėkingumo. Senatvėje šią nuostabą pakeičia didžiulis nusivylimas, ir tai veikia kaip nuodai.

Skaitytojas: Jūs tvirtinate, kad savanaudžiai vaikai savo tėvams jaus atvirą priešiškumą?

Autorius: Ne, aiškiai išreikšto negatyvo jų elgesyje nebus, aistros guna pasireiškia per užmaskuotą antagonizmą. Vaikai atrodys malonūs bei rūpestingi, bet tikruosius jų jausmus parodys tai, kiek jiems artimos tėvų problemos. O tėvai lengvai pajunta vaikų priešiškumą ir daugelis tada pagaliau supranta, kad gyvenimas praslydo pro pirštus ir jiems nieko nebeliko. Jie pradeda jaudintis dėl savo turto, kurį kaupė visą gyvenimą, ir kuris dabar atiteks nedėkingiems vaikams. Tiems patiems, kurie išduoda tėvus tuo metu, kai jiems gyvenime telieka senatvė su visais jos vargais. Viską, dėl ko gyventa, teks atiduoti tiems, kurie tave išdavė. Argi tai laimė?

Skaitytojas: Taip, nepavydėtina baigtis. Tačiau tenka pripažinti, kad tai tipiškas atvejis. Bet aš narsiai netikiu, kad taip bus ir su manimi. Nejaugi toks likimas laukia visų žmonių, kurių svarbiausias gyvenimo tikslas – vaikai?

Autorius: Tikime ar ne, bet turime pripažinti, kad yra tam tikri gamtos dėsniai, kurių tikslas – išmokyti mus teisingai gyventi. Jie niekam nedaro išimčių, ir jiems neįmanoma pasipriešinti. Jeigu mes esame aistros gunoje ir galvojame, kad svarbiausias gyvenimo tikslas – pinigai, tai kančių neišvengsime ir vaikams laimingos ateities nesukursime.

Skaitytojas: Vadinasi, vaikais nesirūpinkime, tegu gyvena, kaip išmano?

Autorius: Aistros guna jus verčia mąstyti kraštutinumais. Dorybingas žmogus nuolatos galvoja apie savo vaikų gerovę, bet, skirtingai nuo tėvų, kurie yra aistros gunoje, jis netarnauja vaikams. Jis mokina juos padėti žmonėms ir tarnauti Dievui. Jeigu svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra dvasinis progresas, tai, tarnaudamas Dievui, jis ir vaikus užaugins tokius pačius. Tėvų nesavanaudiškumas teikia vaikams didžiausią laimę ir globą.

Skaitytojas: Atrodo, supratau, ką norite pasakyti. Rūpindamasis savo vaikais, dorybingas žmogus nesikoncentruoja į juos, atvirkščiai, visą savo ir jų dėmesį stengiasi sutelkti į tarnystę Dievui ir žmonėms. Vaikai seka tėvo pavyzdžiu ir nejaučia jokios dėmesio stokos savo atžvilgiu, nes visa šeima įsitraukusi į dorybingą veiklą.

Autorius: Taip, dorybingi vaikai prašo, kad jiems leistų darbuotis visų labui, priešingu atveju jie bus nelaimingi. Gerai, kad jūs tai išsiaiškinote. Šiaip jau nelengva suprasti, kaip žmonės, daugiau rūpindamiesi kitų gerove, o ne savo vaikais, vis tik įsigudrina juos gerai išauklėti. Bet tai paprasta – tereikia juos užimti nesavanaudiška veikla, tai yra, tarnyste Dievui.

Skaitytojas: Vadinasi, dorybingi vaikai būna laimingi ne imdami, o dalindamiesi su kitais?

Autorius: Panašu į tai, kad šis klausimas jums jau aiškus.

Skaitytojas: Pradedu suprasti, kad aistros guna – gana pavojingas reikalas. Ar galėtumėte pateikti daugiau pavyzdžių, kaip žmogus, turintis potraukį į laimę aistros gunoje, pirmiausia išsigeria nektarą, o paskui nuodus?

Autorius: Taip, mielai, – sekančiame pokalbyje.

Išvada: Tokia tai rūsti tikrovė – jeigu mes turime neteisingą laimės supratimą ir gyvename tik sau, neišvengiamai ateis ašarų ir nusivylimų laikas. Šios taurės neišvengsime ir tada, kai mums atrodys, kad visą gyvenimą pašventėme aukštiems idealams, nors iš tikrųjų tik puoselėjome savąjį egoizmą.

Todėl kiekvienas protingas žmogus turi suprasti, dėl ko jis gyvena, kokie jo siekiai. Juk niekada ne vėlu pakreipti gyvenimą kita, tiesesne vaga. Dorybingos veiklos rezultatus mes persinešame iš vieno gyvenimo į kitą. Netgi gilioje senatvėje, kupinoje nusivylimų, reikia mėginti suvokti tikrąjį gyvenimo tikslą. Atmetęs bereikalingą liūdesį, žmogus dar turi galimybę sutelkti savo mintis į Dievą ir pasiekti aukščiausią gyvenimo tobulumą.

Skanūs gėrimai ne visada naudingi

Daugumą žmonių įtakoja aistros guna, todėl jie kupini entuziazmo tik tada, kai užuodžia pinigus, kurie siūlo išsvajotus malonumus. Visas jų gyvenimas sukasi apie pinigus, prestižą ir seksą. Jaunystėje jie eikvoja laiką kūniškai meilei ir panašiems malonumams, gyvena dabartiniais ir įsikvepia būsimais gyvuliškais džiaugsmais ir kitokios laimės neįsivaizduoja, nesuprasdami, kad ateityje toks maloniai svaiginantis gėrimas taps nuodais. Jų santykiai su kitais žmonėmis persunkti egoizmo ir todėl ilgainiui darosi vis blogesni, o kažkada buvęs

sveikas kūnas tampa ligotas ir susidėvėjęs. Galiausiai jie supranta, kad jų svajonės apie materialią laimę yra tik graži, bet nevalgoma saldainio pakuotė.

Skaitytojas: O aš kažkaip nejaučiu, kad ateityje manęs laukia kokios nors kančios. Nesuprantu – argi tai įmanoma, jeigu esi visų gerbiamas ir pakankamai turtingas?

Autorius: Suprasite, kai tam ateis laikas. Aistros guna neleidžia savo globotiniams nusivilti anksčiau laiko, todėl jie gyvena viltimis apie šviesią ateitį. Tokios viltys – aistros gunos varomoji jėga, verčianti žmones įtemptai dirbti.

Viso to galima išvengti, patekus į dorybės gunos prieglobstį. Dorybingam žmogui nereikia laukti laimės, nes jis visada laimingas, netgi gyvendamas nepritekliuje.

Skaitytojas: Bet jeigu nėra reikiamo supratimo, tai kokia prasmė apsimesti laimingu, kai iš tikrųjų viskas blogai?

Autorius: Jūs teisus, kol sąmonė neapsivaliusi, reikės gerti nuodus, tai yra, kovoti su savo trūkumais, bet dorybingo žmogaus tai negąsdina. Jis mato būsimą laimę ir dėl jos pasiruošęs atkentėti.

Skaitytojas: Aš vis dėl to nesuprantu, kodėl žmogui, turinčiam daug pinigų, reikia kentėti. Juk pinigai – tai visuotinė pagarba, gera visuomeninė padėtis ir puikus gerbūvis. Argi tai ne laimė?

Autorius: Tai galima pavadinti laime, bet labai trumpa, nes žmogus greitai prie visko pripranta. Esmė ta, kad mus aplanko ne tik laimė, bet ir nesėkmė, nors mūsų planuose ji visai nenumatyta.

Skaitytojas: Man sunku įsivaizduoti dorybingą žmogų, kuris būtų turtingas ir visų gerbiamas.

Autorius: Tačiau tokių žmonių yra daug.

Skaitytojas: Bet kaip galima pasiekti sėkmę, nededant pastangų?

Autorius: Sėkmės garantas – geras būdas ir pozityvi sąmonė. Dorybingas žmogus gali būti ir turtingas, ir visų gerbiamas, bet jis vertina visai kitus dalykus. Jam svarbu nuoširdumas, sąžiningumas, gerumas, paprastumas, nesavanaudiškumas, meilė darbui. Šias vertybes nenupirksi už jokius pinigus.

Skaitytojas: Kas būna su tais, kurie įsitikinę, kad laimė priklauso nuo turto ir prestižo?

Autorius: Anksčiau ar vėliau jie atranda, kad aplink juos – vien tik apgaulė. Jie gali turėti didžiausius turtus, bet jiems neprieinamos aukščiau paminėtos vertybės. Ir kai jie pagaliau supranta, kad aplink nėra nei vieno žmogaus, kuriuo būtų galima pasitikėti, štai tada ir prasideda nuodų gėrimas.

Skaitytojas: O jeigu žmogus vis dėl to užsidirbo pakankamai, kad galėtų ramiai gyventi?

Autorius: Žmogui aistros gunoje pinigai asocijuojasi su laime. Turėdamas į valias pinigų, jis dairosi – na, kurgi ta laimė? Tačiau jį supantys žmonės nelaiko jo veršeliu, kurį reikia maitinti laimės, švelnumo, rūpesčio ir meilės pienu. Net patys artimiausi turtingą žmogų laiko karve, kurią reikia be gailesčio melžti. Ir kai jam į tokius dalykus atsiveria akys, jis geria nuodus.

Skaitytojas: Jūs kalbate labai įtikinamai, bet man vis tiek nesinori tikėti, kad būdamas turtingas, aš būsiu nelaimingas. Todėl paaiškinkite, prašau, kaip atrodo tas pereinamasis momentas, kai visas nektaras jau išgertas ir dabar atėjo eilė nuodams?

Autorius: Ne taip paprasta suvokti, kad tikros laimės neįmanoma nusipirkti. Ji yra nesavanaudiškos meilės, globos ir draugystės sferoje. Bet ir tokios laimės negalima lyginti su ta, kuri patiriama meilėje Dievui. Norint suprasti šiuos slaptingus dalykus, reikia žinoti, kad laimė aistros gunoje iš esmės skiriasi nuo tikrosios laimės. Todėl pirmiausia pakalbėkime apie tai, kaip mus veikia aistros guna, o po to jūs pats suprasite, kada ateis kančios.

Skaitytojas: Aš klausau jūsų.

Autorius: Orientuodamiesi į egoistinę laimę, mes patenkame į aistros gunos veiklos sferą. Ji įperša mums klaidingą įsitikinimą, kad vienintelė mus supančio pasaulio paskirtis – teikti mums džiaugsmą ir laimę. Mokydamasis institute, žmogus galvoja, kad diplomas atneš jam laimę ir sėkmę; ieškodamas žmonos, jis įsivaizduoja, kaip jinai jį mylės ir puoselės.

Žmogui, esančiam aistros gunoje, atrodo, kad jeigu jis bus turtingas ir gerbiamas, tai visi jį kuo nuoširdžiausiai mylės. Jis nesupranta, kad ir kiti, net ir artimiausi žmonės, taip pat yra savanaudžiai, ir taip pat tikisi, kad jis juos globos ir mylės.

Visus juos valdo kvailas įsitikinimas, kad laimę galima nusipirkti už pinigus, vienok, anksčiau ar vėliau jiems prisieis susidurti su gudrumu ir abejingumu – taip jų atžvilgiu pasireikš artimųjų egoistinė sąmonė.

Skaitytojas: Kodėl tokia stipri ši iliuzija – kad laimė priklauso nuo turimų pinigų kiekio? Atvirai kalbant, net jūsų svarūs argumentai manęs neįkvepia keisti savo pasaulėžiūrą. Man vis tiek atrodo, kad be pinigų aš būsiu nelaimingas, nuo manęs visi nusisuks.

Autorius: Taip atrodo ne tik jums, tai daugelio nuomonė. Ir tai – tiesioginė, nors ir nepastebima, aistros gunos įtaka.

Kas jums pasakė, kad pinigų žmogus turi tik tada, kai jis jų trokšta? Atvirkščiai, jeigu žmogus nuoširdžiai rūpinasi kitais ir dirba iš meilės darbui, o ne dėl pinigų, jam niekada nieko netruks, nes žmonės tikrai įvertins tokias retas ir visiems reikalingas savybes.

Skaitytojas: Žinoma, įvertins. Jeigu žmogus visais rūpinasi ir mėgsta savo darbą, tai jam, be abejo, seksis. Pinigai visiems praverčia, netgi dorybingiems žmonėms. Jie irgi myli pinigėlius, kaip ir tie, kurie yra aistros gunoje.

Autorius: Būtų neteisinga galvoti, kad prisirišdamas prie pinigų, žmogus tampa laimingas. Supraskite, kad reikia kuo labiau pamilti darbą, nesavanaudiškai rūpintis kitais ir negalvoti apie kokį nors atlygį už tai. Tik tokiu atveju jus lydės sėkmė darbe ir namuose.

Skaitytojas: Bet paaiškinkite, kodėl visi taip įsitikinę, kad gyvenimas verčia rūpintis ne kitais žmonėmis, o savo gerbūviu?

Autorius: Aš vėl ir vėl kartoju – aistros guna suvedžioja kiekvieną, kuris pageidauja mėgautis savanaudiška laime. Ji atima galimybę net pagalvoti, kad yra dar didesnė laimė, kuri užsitarnaujama nesavanaudiška veikla dorybės gunoje. Aistros guna, įtakodama savo globotinių sąmonę, suveda juos su žmonėmis, kurių visas gyvenimas sukasi apie pinigus ir jų teikiamus malonumus. Tokia aplinka dar labiau sutvirtina jų įsitikinimą, kad gyvenimo prasmė – malonumuose, ir tada savaime peršasi išvada, jog didžiausia laimė – piniguose. Štai taip daugumą žmonių įtakoja aistros guna.

Skaitytojas: Kur galima pamatyti ir kaip pajusti tokią masinę aistros gunos įtaką?

Autorius: Gunos subtiliame lygyje tiesiogiai įtakoja žmonių psichiką, ir tai pastebima visur. Pavyzdžiui, visos masinės informacijos priemonės propaguoja gyvenimą, kupiną materialios laimės, nuotykių ir malonumų. Tokio gyvenimo personažai, įkūnijantys aistros guną, nors ir susiduria su dideliais sunkumais, tačiau visada juos įveikia. Ir jeigu kokio nors televizinio filmo finale toks šaunuolis žūsta, tai dauguma žiūrovų filmo siužetą laiko neatitinkančiu tikrovės ir nevykusiu.

Skaitytojas: Nejaugi visi filmai, propaguojantys malonumus ir turintys laimingą pabaigą, sukurti aistros gunos įtakoje, ir vienintelis jų tikslas – įteigti žmonėms, kad ateityje jų laukia materiali gerovė?

Autorius: Taip, toks jų tikslas. Bet jie parodo tik vieną medalio pusę, kuria aklai tiki nerūpestingi ir naivūs jaunuoliai.

Skaitytojas: Bet ne visi, siekiantys materialios laimės, taip nerūpestingai švaisto laiką. Sakyčiau, atvirkščiai, – dauguma sunkiai dirba ar mokinasi, siekdami gerovės ir nepriekaištingos reputacijos.

Autorius: Taip, dauguma žmonių vis dėl to nedykaduoniauja, aistros guna ne visada tai skatina. Savo globotinius ji mokina: mokinkis kuo geriau, dirbk kuo geriau, užsirekomenduok kuo geriau – taip tu tapsi laimingas. O kas iš tikrųjų laukia tokių žmonių? Tai – gunų paslaptis.

Skaitytojas: Man rodos, kad jūs sutirštinate spalvas, kai įrodinėjate dorybės gunos pranašumą. Nagi, pažiūrėkime tiesai į akis – jeigu žmogus gerbiamas, turtingas ir turi puikią žmoną, tai kokios problemos? Man atrodo, kad daug žmonių, siekdami materialios laimės, pasiekia tikslą ir gerai bei laimingai gyvena.

Autorius: Taip galvoja beveik visi žmonės. Jeigu aistros guna neviliotų būsima laime, nekurtų mūsų sąmonėje išorinės gerovės vaizdinių, žmonės ne taip jau labai į visa tai veržtųsi. Aistros guna verčia beveik visą kinematografą konvejeriniu būdu štampuoti visokias nesąmones, kuriose propaguojama laimė už artimiausio kampo suteikia žmonėms jėgų iškęsti visus sunkumus ir nepriteklius, kurie neišvengiami, vaikantis pinigų ir sėkmės. Reikia pasakyti, kad ši propaganda tokia efektyvi, ji taip sušvelnina likimo smūgius, jog žmogus taip visą gyvenimą ir prabūna iliuzijoje, nepažinęs tikrosios laimės.

Skaitytojas: Bet vis dėl to, kodėl jūs teigiate, kad žmogus, siekiantis materialios laimės, jos neras? Kiek žinau, visi, kurie gyvenime prakuto, jaučiasi visai neblogai. Pasižiūrėkite į šio pasaulio galinguosius – jie atrodo tokie patenkinti savo gyvenimu.

Autorius: Įdomiausia, kad tiems galingiesiems, apie kuriuos jūs kalbate, irgi atrodo, kad jie tikrai laimingi. Sutinku, kad jie atrodo patenkinti savo gyvenimu, bet tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Klounas irgi gali atrodyti laimingiausias žmogus pasaulyje, jo toks darbas, nors vidujai jis bus labai susigraužęs.

Skaitytojas: Vadinasi, aistros guna mus verčia prisiimti laimingo žmogaus rolę?

Autorius: Taip, ir čia pasireiškia aistros gunos klastingumas – žmonės, susikūrę materialią gerovę, nepaisant giliai juose slypinčio nepasitenkinimo, nuolatos apsimeta, kad jų gyvenimas – puikus ir visiems tai pasididžiuodami demonstruoja. Jie net neįtaria, kad jų vaidinamo spektaklio režisierius – aistros guna. Šitaip ji palaiko mūsų norą mėgautis materialia laime ir nuslepia dvasinės laimės egzistavimo faktą.

Skaitytojas: Aš galiu suprasti, kai jie nori pasirodyti prieš kitus, bet kokia prasmė apgaudinėti pačius save?

Autorius: Ne taip lengva pripažinti, kad pati sėkmės sąvoka yra nereali, kai visa tave supanti aplinka įrodinėja priešingai. Žmogus aistros gunoje, kuriam sekasi, kiekvieną dieną girdi jam skirtas liaupses ir, žinoma, negali atsispirti prieš tokį dėmesį jo asmeniui. Bet toks dėmesys reiškia tik viena – kad žmonės į jį žiūri ne kaip į savo meilės objektą, o kaip į gausybės ragą, kur galima rasti pinigų, šlovę ir gerą padėtį visuomenėje.

Skaitytojas: O kodėl jį visi liaupsina?

Autorius: Yra kelios priežastys. Pirma, žmonės tokiu būdu stengiasi būti arčiau jo pinigų ir reputacijos. Antra, visi, kurie nori pasiekti jo padėtį, nuoširdžiai tiki, kad jis ir yra tas laimingasis, į kurį visi turi lygiuotis. Ir kas jam tada belieka daryti? Demonstruoti amerikietiško tipo laimingą šypseną.

Veikiami aistros gunos, žmonės šitaip vaidina ne tik prieš aplinkinius. Dažnai jie bando apgauti ir patys save, įsivaizduodami, kad jų gyvenimas vos ne idealus. Bet ar gali būti laimingas žmogus, kurį supa savanaudžiai, pasirengę jį iščiulpti?

Skaitytojas: Nesuprantu. Jeigu žmogui tikrai sekasi, jeigu juo didžiuojasi, jį myli, tai kam apsimesti, kad laimės nėra? Kam vaidinti kvailą nevykėlio rolę, kai viskas – okei?

Autorius: Žinoma, jie jaučia tam tikrą laimę, bet lygiai tiek, kiek gali būti laimingas žmogus, kurį nuolatos ir atidžiai stebi publika. Aš dar kartą sakau, kad šiuo atveju negali būti jokios kalbos apie kokį nors nuoširdumą.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad žmonės, pasiekę visišką gyvenimo gerovę ir esantys aistros gunoje, yra nelaimingi ir tik prisimeta, kad pas juos viskas gerai?

Autorius: Supraskite pagaliau, kas yra tikra laimė, tikras nuoširdumas, rūpestis ir meilė. Visa tai atsiranda tik esant nesavanaudiškiems santykiams. Jūsų minimi žmonės, patikėję, kad atrado laimę, paprasčiausiai prisiima atitinkamą rolę. Kadangi visas jų gyvenimas priklauso nuo materialios sėkmės, jie bijo prisipažinti sau ir aplinkiniams, kad iš tikrųjų nėra labai laimingi. Jie tik žaidžia laimę.

Skaitytojas: Jūs kaip ir metate iššūkį daugeliui gerbiamų žmonių. Gal jiems geriau nežinoti savo tikrosios padėties, tegu sau džiaugiasi tuo, ką turi.

Autorius: Aš visai nesiruošiu poleminei dvikovai, o paprasčiausiai aptarinėju su jumis, kaip aistros guna įtakoja žmonių sąmonę. Galų gale, jūs pats to prašėte, o dabar žiūrite į mane kaip į prokurorą.

Skaitytojas: Nepykite, prašau. Geriau paaiškinkite, kodėl jūs tvirtinate, kad žmogus aistros gunoje, pasiekęs materialinę gerovę, neturi širdingų santykių su aplinkiniais? Juk ir jie dažnai kuo nuoširdžiausiai rūpinasi vienas kitu.

Autorius: Iš šalies pažiūrėjus, galima pagalvoti, kad taip ir yra. Bet tikra laimė visada ateina tik ten, kur yra nesavanaudiški santykiai. Dalykiniai santykiai ir vartotojiška sąmonė nesukuria nei harmonijos, nei pasitikėjimo, nei laimės. Artimieji stengiasi padėti vienas kitam tik norėdami užsirekomenduoti, bet už viso to retai slypi pasiaukojimas. Kartais tokia pagalba grindžiama tik savanaudiškais išskaičiavimais.

Žmogus, esantis aistros gunoje, siekdamas laimės visada galvoja tik apie save. Tačiau, suprasdamas, kad jis toks ne vienas ir vargiai iš kitų sulauksi kilnesnių santykių, jis priverstas būti kuo nors naudingas jį supantiems žmonėms. Bet tai nėra nesavanaudiškumas.

Skaitytojas: Bet jeigu toks žmogus kiek galėdamas rūpinasi kitais, tai negi niekas jo už tai nemylės ir negerbs?

Autorius: Taip, bet ne daugiau, negu jis juos myli ir gerbia. Jeigu tokie jausmai – tik demonstracija ir už jų slypi egoistiniai išskaičiavimai, jis gaus tą patį. Tokių žmonių dėkingumo jausmas yra paviršutiniškas ir nenuoširdus, jame nieko nėra, išskyrus norą atkreipti į save dėmesį ir susilaukti aplinkinių paramos bei rūpesčio.

Kartais toks žmogus gali dėti dideles pastangas ir būti visiems naudingas, bet viso to varomoji jėga – atpildo už tai ir asmeninės materialios gerovės troškimas. Su tokia sąmone sunku būti jautriu bei rūpestingu, todėl jo širdis uždaryta kitiems. Tačiau bet kokiu atveju jis visada labai myli save.

Skaitytojas: Jeigu žmogus savo rankomis susikūrė savąją gerovę, tai argi visuomenė šito neįvertins?

Autorius: Natūralu, kad kiekvienas, esantis aistros gunoje, tikisi, kad visi jam bus dėkingi už jo veiklą ir visaip stengsis jam įsiteikti, ir tada jis bus laimingas. Bet kadangi jo rūpinimasis kitais yra tik tariamas, tai ir atsakomasis dėkingumas bus nenuoširdus ir paviršutiniškas.

Nuoširdžiai rūpintis egoistas gali tik savimi. Žmogus aistros gunoje dažnai demonstruoja didelį dėkingumą kitiems, bet toks spektaklis greitai visiems pabosta. Nesulaukęs taip trokštamos laimės, jis nusivilia, ir tai yra ta būklė, kai žmogus geria nuodus.

Skaitytojas: Ką toks žmogus turėtų daryti, norėdamas ištaisyti esamą padėtį?

Autorius: Iš pradžių jis bando apsimesti, kad viskas gerai. Bet kai tokia situacija sukuria per didelę įtampą, jis nusprendžia veikti: eina pas kokį nors garsų psichologą arba lanko seminarus, propaguojančius efektyvius žmonių tarpusavio santykių gerinimo būdus. Jeigu tokie apmokymai nesiremia autoritetingomis žiniomis, jie negali pakeisti įsigalėjusio laimės supratimo. Žmogus, baigęs tokius kursus, pasidaro išvadą, jog vis tik kaip nors reikia paveikti aplinkinius, kad jie būtų jam nuoširdūs. Egoizmas jį tebeverčia galvoti, kad dėl jo problemų kalti kas tik nori, tik ne jis. Vadinasi, jeigu ir kiti susipažintų su efektyviomis psichologinėmis metodikomis, jie pradėtų jį mylėti, ir jis pagaliau būtų laimingas.

Įsisavinęs naujausias metodikas, įgalinančias priversti kitus mylėti save, prisidengdamas maloniais žodžiais ir dirbtine šypsena, žmogus bando imituoti rūpestį ir meilę aplinkiniams. Bet tai – tik fasadas, už kurio jis siekia pasinaudoti jais savo tikslų įgyvendinimui. Matydamas, kaip gerėja žmonių santykiai jo atžvilgiu, jis dar labiau įsikvepia vaidinti dorybės įsikūnijimą. O žmonės iš tikrųjų patenkinti jo elgesiu ir jaučiasi laimingi, bendraudami su juo.

Visoje šitoje idilėje vienas nemalonumas: visi žaidžia pagal jo paties taisykles. Juk visiems ganėtinai įgriso konfliktai ir begalinės pretenzijos, atseit, kai tu manimi pasirūpinsi, tai ir aš su tavimi būsiu švelni ir maloni. Pajutę taip ilgai lauktą rūpestį savimi, žmonės aistros gunoje su malonumu įsitraukia į šį spektaklį, kur vaidinama pagarba vieni kitiems. Vienok, nieko nėra amžino, žaidimai vis tiek kada nors baigsis, ir nusivylimo nuodus vis tiek reikės išsigerti.

Skaitytojas: Bet kam tie žaidimai, argi negalima būti nuoširdesniems?

Autorius: Vaidyba nuoširdžių jausmų neišsiugdysi net ir labai norėdamas. Jeigu žmogus neturi jokio potraukio nesavanaudiškiems santykiams, tai negali būti ir kalbos apie kokią nors šeimyninę harmoniją ar tikrą draugystę. Žmogus aistros gunoje, pripratęs prie išgalvotų rolių, jau ir užmiršo, kad egzistuoja tokie dalykai, kaip tikra draugystė ir tikra meilė. Iki tam tikro laiko jis būna įsitikinęs, kad iš principo viskas ne taip jau ir blogai.

Skaitytojas: Jūsų nupieštas paveikslas labai realus, bet juk jūs suprantate, kaip sunku sau prisipažinti, kad viskas netikra. Ant kortos pastatytas visas gyvenimas. Man dažnai norisi pabėgti nuo jūsų kalbų, nuo tokių sunkių klausimų, bet kažkokia jėga verčia mane ir toliau gilintis į visa tai.

Autorius: Tiesiog jūs nuoširdus ir sąžiningas žmogus, pasiruošęs rimtai kovai dėl savo laimės.

Skaitytojas: Ar norit, kad aš pradėčiau didžiuotis? Betgi aš matau, kad visi jūsų žodžiai tarytum specialiai skirti man, tai kas tada manyje gero?

Autorius: Aš nesišaipau iš jūsų, aš tik kalbu apie realią padėtį. Bet jeigu prisirišite prie tokios minties, tai iš tikrųjų galite pradėti įsivaizdinti. Nors toks pavojus labiau gresia man, esančiam kaip ir kaltintojo rolėje. Bet, kaip sakoma, jeigu bijai vilko, neik į mišką. Laimingo gyvenimo dėsnius nelengva suprasti. Tai veikla dorybės gunoje, todėl iš pradžių mums teks atgailauti. Tai karti taurė, bet kai sunku mokintis – lengva gyventi.

Išvada: Aistros guna visus savanaudžius vilioja būsima materialia laime. Gyvendami svajomis apie ateisiančią gerovę ir džiaugdamiesi jaunyste, tikėdami, kad viskas šiame pasaulyje skirta didesniam jų pasitenkinimui, jie geria materialios laimės nektarą. Tai tęsiasi tol, kol jie vieną kartą atranda, kad niekas nesiruošia šokti pagal jų dūdelę. Kiekvienas iš juos supančių žmonių pats nori būti pasaulio bamba ir reikalauja iš kitų nuoširdaus rūpesčio ir meilės sau.

Tačiau tokie jausmai gimsta tiktai iš nesavanaudiško noro tarnauti kitiems. Egoistinis noras atkreipti į save kitų dėmesį niekaip nepadeda susikurti harmoningus santykius, todėl tokio pobūdžio lūkesčiai vienas kito atžvilgiu aistros gunoje yra visiškai nerealūs.

Kai žmogus aistros gunoje pagaliau įsitikina, kad jis niekam nereikalingas, jis arba patiria skaudų nusivylimą, arba, dar kažko vildamasis, stengiasi kaip nors priversti aplinkinius deramai su juo elgtis. Ir viena, ir kita tik dar labiau padidina kančias. Taip nektarinis aistros gunos gėrimas virsta tikrų tikriausiais nuodais.

Košmariška laimė neišmanymo gunoje

Nusivylimas – tai dar ne atgaila. Tik atgaila suteikia žmogui galimybę atrasti dvasinę laimę. O nusivylimas dažnai pastūmėja ieškoti dar labiau iškrypusios laimės, nes žmogus ima galvoti, kad gyvenimas – tai ištisinis balaganas, kuriame laimingas tik tas, kuris viską pasiima jėga.

Padaręs tokį atradimą, žmogus nedelsiant patenka į neišmanymo guną, kuri visiškai iškreipia jo laimingo gyvenimo supratimą. Aistros gunoje jis apsimetinėjo, dabar nusprendė, kad laimingas bus tik tada, kai per gyvenimą eis, mindamas kitų galvas. Jo širdyje palaipsniui tvirtėja įsitikinimas, kad laimę galima susikurti tik prievarta.

Skaitytojas: Kaip gali būti laimingas žiaurus žmogus? Kas jį tokį mylės?

Autorius: Žmogus neišmanymo gunoje visiems pavydi ir piktas ant viso pasaulio, todėl jis būna laimingas, galėdamas nebaudžiamai kenkti jį supantiems žmonėms. Įsitikinęs savo pranašumu ir versdamas kitus kentėti, nelaimingasis galvoja, kad jis tai daro savo laisva valia. Matydamas, kad kiti negali atsakyti tuo pačiu, jis pradeda didžiuotis ir galvoja, kad gyventi jam ne taip jau ir blogai. Jo laimė – tai tik gyvuliškas pergalės instinktas kovoje už būvį, o jo „žygdarbių“ varomoji jėga – pranašumo jausmas, pavydas, nepatenkintos ambicijos, nevaldomas lytinis potraukis, žiaurumas, pyktis, geismas, kerštas ir beprotybė. Jis visada jaučiasi pranašesnis už kitus ir netgi duoda jiems savo pamokymus, atseit, kai būsite tokie kieti kaip aš, tada ir patirsite

tikrąjį gyvenimo skonį, o kol kas kapstykitės tame purvyne, kuriame gyvenate. Tokiu būdu, žmogus aistros gunoje laiko save dideliu gyvenimo prasmės žinovu.

Skaitytojas: Tai jis visus laiko neišmanėliais?

Autorius: Kai kuriuos jis savotiškai gerbia. Pavyzdžiui, tuos, kurie dar „kietesni“ už jį. Bet širdies gilumoje jis galvoja: „Palaukit, ateis laikas, tada pažiūrėsim, kas ką“.

Skaitytojas: Vadinasi, jis atranda „laimę“, turėdamas galimybę nebaudžiamai naudoti prievartą kitų atžvilgiu. O seksualiniai iškrypimai, tokie, kaip sadizmas ir mazochizmas, irgi neišmanymo gunos atributika?

Autorius: Taip, tai tipiškas šios gunos pasireiškimas. Žmogus randa pasitenkinimą, vartodamas prievartą ir meilės santykiuose.

Skaitytojas: Aš dar galėčiau suprasti, kai tai daro vyras, bet kokią laimę čia randa moteris?

Autorius: Tokią pačią. Kęsdama savo partnerio išsidirbinėjimus, ji galvoja, kad tokia yra moters laimė – išmokti su tuo susitaikyti ir tuo pat metu atsiimti savo gyvuliškų džiaugsmų dalį. Kadangi nei viena iš jos pažįstamų neužsiima tokio pobūdžio seksu, ji nuoširdžiai didžiuojasi savimi. Be to, ji tariasi esanti dar „kietesnė“ už savo partnerį, nes ką jis bedarytų su ja, jai vis vien gerai, todėl ji, žinoma, visais atžvilgiais jį pranoksta.

Visi tokie malonumai neišmanymo gunoje labai ryškiai išreikšti gyvūnijos pasaulyje. Pavyzdžiui, vabzdžio maldininko patelė poravimosi metu ima ryti savo partnerį. Tą patį daro dauguma vorų. Katės irgi geros – kai jų intymūs santykiai pasiekia apogėjų, katinas skaudžiai kandžioja patelę.

Skaitytojas: Panašu, kad ateityje tokie žmonės, mėgstantys gyvulišką laimę, gaus gyvūnų kūnus?

Autorius: Taip, jeigu žmogus siekia laimės neišmanymo gunoje, būsimuose gyvenimuose jis atsidurs gyvūno, augalo ar vabalo kūne. Viskas priklauso nuo to, kuris iš jų tinkamiausias patirti tai „laimei“, kurią jis pasirinko.

Skaitytojas: Bet mes matome, kad ir žmogaus kūne galima patirti laimę, būdingą gyvūnams.

Autorius: Taip, bet žmogaus kūnas tam nepritaikytas. Gyvūnų kūnuose toks laimės tipas pasireiškia šimtus kartų stipriau. O žmogaus kūnas pritaikytas savęs pažinimo laimei, ir būtent tam tikslui mums duotas intelektas.

Skaitytojas: Ar ilgai žmogus neišmanymo gunoje gali džiaugtis tokiu baisiu gyvenimu?

Autorius: Kartais labai ilgai, tol, kol neatsiras atgailos jausmas. Pradžioje keletą gyvenimų jis džiaugiasi laime neišmanymo gunoje. Jeigu jis turi pakankamai užsispyrimo ir jėgų išsaugoti tokią padėtį, nesugebėdamas gailėtis savo nuodėmių, tai tolesnė degradacija neišvengiama. Jam teks dešimtis, šimtus ar net milijonus gyvenimų džiaugtis neišmanymo laime įvairių gyvūnų ar augalų kūnuose.

Skaitytojas: Štai tau ir laimingo gyvenimo dėsniai. Tai tiesiog pasityčiojimas – taip ilgai laikyti žmogų tokioje kankinančioje būklėje. Mano visa esybė protestuoja prieš tokią neteisybę, viešpataujančią mūsų gyvenime.

Autorius: Ne tik jūs, bet ir visi dori žmonės su Pačiu Dievu priešakyje nesutinka su šiuo beatodairišku gyvų būtybių polinkiu į tokią egzistenciją.

Skaitytojas: Nepainiokite manęs, prašau. Kaip Dievui gali nepatikti tas košmaras, kurį Jis Pats ir sukūrė?

Autorius: Jam nepatinka mūsų kvaili norai.

Skaitytojas: Dar kartą prašau manęs neklaidinti. Juk mes kalbame apie Dievo sukurtą košmarišką pasaulį, o ne apie mūsų norus.

Autorius: Dievas ir nekūrė jokių košmarų. Jis tik sukūrė pačią visatą ir tokiu būdu suteikė mums galimybę įgyvendinti joje visus savo norus. Norėdamas pasitarnauti visoms gyvoms būtybėms, Jis sudarė joms sąlygas pačioms susikurti norimą laimę. Kadangi daugelis jų nori gyventi neišmanymo gunoje, tai Dievas pildo ir tokius norus.

Skaitytojas: Nejaugi Dievas šiuo klausimu neturi savo nuomonės, kad vykdo neišmanėlių valią?

Autorius: Atvirkščiai, Jis netgi neslepia Savo nepasitenkinimo tokiais žmonių polinkiais. Vedose Dievas ne kartą juos smerkia – Pats ir didžių išminčių lūpomis. Štai pavyzdys iš Bhagavadgytos:

Tiktai nenaudėliai – didžiausi kvailiai, žemiausi žmonės, tie, kurių išmanymą pasiglemžė iliuzija, ir ateistiški demonai – Man neatsiduoda (Bg. 7.15).

Šrimadbhagavatam yra epizodas, kai Viešpats, įsikūnijęs kaip Rišabhadeva, duoda pamokymus Savo sūnums, ir Jo žodžiuose taip pat matosi nepasitenkinimas tais, kurie gyvena neišmanyme:

Kreipdamasis į Savo sūnus, Viešpats Rišabhadeva tarė: „Mano vaikai, šitame pasaulyje visos gyvos būtybės gauna materialius kūnus, bet tiems, kuriems pasiseka gimti žmonėmis, nepridera dieną ir naktį darbuotis dėl juslinių malonumų, kurie prieinami net šunims ir kiaulėms. Žmogus turi kultivuoti askezes, ir tada jis galės žengti dieviškuoju atsidavimo tarnystės keliu. Askezės apvalys jo širdį, ir jam atsivers amžinasis gyvenimas, kupinas nesibaigiančios dvasinės palaimos, kuri nepalyginamai pranoksta bet kokią materialią laimę (ŠB 5.5.1).

Skaitytojas: Ar galima jiems kaip nors parodyti, kad tokiame gyvenime nėra jokios laimės? Juk nebūtina laukti milijonus gyvenimų, kol jie atsidurs visiškoje neviltyje ir atsiras noras užsitikrinti dieviškojo žinojimo globą.

Autorius: Dievas tuo ir užsiima – viskuo, kas tik su mumis atsitinka, Jis duoda suprasti, prie ko priveda noras džiaugtis laime aistros ir neišmanymo gunose. Jis nuolatos ir įvairiausiais būdais mus mokina, kad tokiame gyvenime nėra nieko gero. Pagaliau visas pasaulis tam ir sukurtas – parodyti, kad savanaudiški norai neatneša laimės. Bet mes turime pasirinkimo laisvę, kurios iš mūsų negali atimti net Pats Dievas, ir elgiamės taip, kaip norime. Todėl, jeigu žmogų užvaldęs noras mėgautis laime neišmanymo gunoje, tai kiek beįrodinėtum, koks tai blogis, jis vis tiek norės būtent tokios laimės.

Skaitytojas: Negi alkoholikas nemes savo įpročių, jeigu jam daug kartų kuo suprantamiau išaiškinti, kad ateityje jo neišvengiamai laukia degradacija?

Autorius: Jis kiekvieną dieną susitinka su savo sugėrovais ir turi progą stebėti, kas jo laukia artimiausioje ateityje. Kiekvieną rytą jis kankinasi pagiriomis ir supranta savo padėtį, tačiau potraukis spirituotai laimei jį taip pavergia, kad kitą dieną vėl viskas kartojasi. Bendrai paėmus,

tas potraukis pas visus skirtingas: vienam užtenka paskaityti šventraščius ar paklausyti protingo žmogaus, kaip reikia teisingai gyventi, kitas mokinasi iš savo klaidų.

Skaitytojas: Vadinasi, norai – rimtas dalykas. Reikia skubiai mokintis būti su jais atsargesniam.

Autorius: Jūs teisus. Sugebėjimas valdyti savo norus vadinamas savikontrole, ir be šios savybės neįmanoma pasiekti tikrą laimę. Todėl tas, kuris nenori būti įtakojamas aistros ir neišmanymo gunų, neišvengiamai prieina išvados, kad reikia skubiai mokintis kontroliuoti savo norus.

Skaitytojas: Ir kaip tai daroma?

Autorius: Mes jau kalbėjome, kad pradžiai reikia išmokti laikytis dienos režimo, tai yra, susitvarkyti poilsį, darbą ir mitybą. Tai prislopins netikusius įpročius ir atsiras daugiau laisvo laiko, kurį reikia stengtis skirti bendravimui su šventais žmonėmis ir šventraščių skaitymui. Toks pozityvus laiko leidimas duoda įkvėpimą iš pagrindų keisti savo gyvenimą.

Skaitytojas: Taip lengva pasakyti – reikia laikytis dienos režimo, bet aš jau patyriau, kaip tai sunku.

Autorius: Tai todėl, kad jūs dar neturite tvirto tikėjimo, jog tokia veikla atneš neįkainuojamą naudą. O tikėjimas taip greitai neatsiranda, tam reikia nuosekliai ir labai rimtai studijuoti praktinę ir teorinę šio klausimo puses. Tai liečia ir šio pokalbio temą, būtent, laimę neišmanymo gunoje.

Skaitytojas: Pateikite, prašau, konkrečių pavyzdžių, kaip dar pasireiškia potraukis tokiai laimei.

Autorius: Visas nusikaltėlių pasaulis laikosi ant vieno banginio – tai bendravimas neišmanymo gunoje. Jeigu žmogų užvaldo mintis, kad jis bus laimingas tik tada, kai pamins kitus, tai reiškia, kad jį palaipsniui užvaldo neišmanymo guna. Jis ir nepastebi, kaip keičiasi jo aplinka, kalba, santykiai šeimoje, veiklos kryptis, požiūris į pinigus ir t. t. Jis pradeda bendrauti su nusikaltėliais ir apgavikais, perimdamas jų gyvenimo būdą. Šių žmonių pasaulyje visai kitos vertybės, nei ten, kur viešpatauja aistros guna.

Aistros gunoje mums atrodo, kad sėkmė priklauso nuo to, kiek tu sugebi palaikyti savo reputaciją ir didinti turtus. Neišmanymo gunoje viskas kitaip. Ten labiausiai gerbiamas tas žmogus, kuris sugeba elgtis žiauriai („kietai“) ir tuo pat metu palaikyti santūraus ir elegantiško džentelmeno imidžą. Jie irgi turi savo gerbėjus, kurie bando perimti jų gyvenimo stilių. Tokių žmonių elgesys neprognozuojamas, jie nesiskaito su bendražmogiškomis visuomenės normomis. Todėl su jais susidūrę žmonės jaučia nepaaiškinamą arba ir visiškai sąmoningą baimę.

Tokioje aplinkoje žiaurumas yra varomoji jėga, o tarpusavio santykius reguliuoja baimė. Kuo žiauriau žmogus elgiasi, tuo labiau jį gerbia (bijo).

Skaitytojas: O ar tokie žmonės patys ko nors bijo?

Autorius: Jie stengiasi susikurti bebaimių žmonių įvaizdį, ir kai kurie tiek įsigyvena į šitą vaidmenį, kad bebaimiškumas tampa jų antrąja natūra. Tačiau kažkur sielos gelmėse jie mirtinai bijosi vienas kito. Jiems baisiausia – prarasti gerus santykius su savo vienminčiais. Netgi teisėsauga nėra tokia baisi, kaip tie negailestingi draugužiai. Todėl nusikalstamo pasaulio autoritetų gyvenimas – tai rūsti ir kupina pavojų kasdienybė. Mažiausia klaidelė jiems gali kainuoti gyvybę. Ir jeigu jie bijo net artimiausių draugų, tai ką kalbėti apie tikrus priešus iš kitų grupuočių, pretenduojančius į jų valdomą teritoriją.

Skaitytojas: Panašu, kad visi žmonės, patekę į neišmanymo guną, tampa nusikaltėliais.

Autorius: Taip, jiems panorėjus, neišmanymo guna visiškai nuslopina sąžinės balsą, ir žmogus praranda sugebėjimą matyti, kas galima ir kas negalima. Jam atrodo, kad jis gali elgtis kaip nori. Taip atsitinka, kai žmogus atkakliai nori nesilaikyti jokių įstatymų. Į „pagalbą“ tuoj ateina neišmanymo guna ir patalpina jo sąžinę už devynių užraktų, kad ji daugiau negraužtų jos globotinio.

Atsikratęs gėdos jausmo, žmogus pradeda mėgautis padėtimi, kurioje jis leidžia sau elgtis kaip nori, klaidingai laikydamas tai laisve. Jis nuoširdžiai tiki, kad atlikęs gerai suplanuotą nusikaltimą ir numatęs visas atsargumo priemones, lengvai išvengs bausmės. Taip žmogus, patekęs į neišmanymo guną, tampa prisiekusiu nusikaltėliu.

Skaitytojas: Vadinasi, neišmanymo gunos įtakoje daugiausia tokių žmonių, kurie gyvena pagal nusikaltėlių pasaulio dėsnius?

Autorius: Taip, ignoruodami Vedų ir kitų šventraščių nurodymus, jie neišvengiamai tampa nusikaltėliais.

Skaitytojas: Peršasi išvada, kad visi tie, kurie nepaiso šventraščių, yra nusikaltėliai, taip?

Autorius: Taip, visi.

Skaitytojas: Panašu, kad dabartinė teisėsaugininkų nuomonė, kodėl reikia vengti nusikalstamos veiklos, iš esmės skiriasi nuo to, ką kalbate jūs.

Autorius: Jūs teisus, dabar paplitęs supratimas apie nusikalstamos veiklos priežastis ne visada atitinka vedinę išmintį. Juk žmogus gali nusikalsti ne tik prieš valstybę ir žmones, bet ir prieš Dievą, o nusikaltimo auka, kad ir kaip tai bebūtų keista, gali tapti ir pats žmogus, padaręs tą nusikaltimą.

Skaitytojas: Man daugiau ar mažiau aišku, kas yra nusikaltimas prieš Dievą, tik aš nesuprantu, kodėl žmogus turėtų pats sau kenkti?

Autorius: Jeigu gyva būtybė, gavusi tokią dovaną – žmogaus kūną, veda niekingą gyvenimo būdą, tai jau savaime yra nusikaltimas prieš patį save. Dažnai nusikalsdami, tokie žmonės prieina iki visiškos beprotybės ir dažnai gyvenimą baigia savižudybe. Bet reikia suprasti, kad jeigu ne mes patys save pasigimdėme, tai mes neturime ir teisės sunaikinti savo kūną, tegu ir labai to norėdami. Štai kodėl likimas visada nubaudžia savižudžius.

Skaitytojas: Kaip dar galima nubausti tuos, kurie jau numirė?

Autorius: Bausmė tokia, kad savižudžiai tam tikrą laiką negauna jokio kūno. Sunaikinę savo grubųjį kūną, jie priversti toliau egzistuoti tik subtiliame kūne. Kitaip sakant, tampa vaiduokliais.

Skaitytojas: Siaubo filmas! Tad kokie gi charakterio bruožai daugiausia skatina sąmonės degradaciją, pasibaigiančią taip liūdnai?

Autorius: Žmogus turi šešis priešus. Tai geismas (troškimai, norai), pyktis, godumas, iliuzija, pavydas ir beprotybė. Viskas prasideda nuo geismo, nuo mūsų norų. Kai jie lieka nepatenkinti, atsiranda „teisėtas“ pyktis. Nepatenkinti norai, skatinami pykčio, dar labiau sustiprėja ir atsiranda godumas, kuris sukelia iliuziją, kad visi jį supantys žmonės yra jo skolininkai. Ir jeigu jie nekreipia dėmesio į jo problemas ir džiaugiasi savo laime, atsiranda pavydas. Galiausiai žmogaus psichika neatsilaiko prieš tokią sunkią, ligotą būklę ir anksčiau ar vėliau jis tampa žiauruoliu ar paprasčiausiai išeina iš proto.

Visi šitie šeši priešai vienodai pavojingi mūsų sąmonei. Bet kuris iš jų, atskirai paimtas, gali atvesti žmogų į visišką degradaciją. Tokiu būdu, yra kaip ir šešios pagrindinės sąmonės nuosmukio kryptys, kurios ir sudaro visą neišmanymo gunos arsenalą.

Skaitytojas: Papasakokite apie jas smulkiau.

Autorius: Smulkiau bus tada, kai kalbėsime apie neišmanymo gunos poveikio ypatybes. Dabar tik apibrėšime tas degradacijos kryptis.

1. Nevaldomas geismas atveda į ištvirkavimą, lytinius iškrypimus, homoseksualizmą ir žiaurumą, kuris atsiranda dėl nekontroliuojamo lytinio potraukio.

2. Nevaldomas pyktis žmogų verčia amoraliai elgtis ir dažnai tampa priežastimi, dėl kurios atsiranda psichiniai susirgimai, kaip epilepsija. Moterims pyktis pasireiškia kaip nuoskaudos, ir tai gali tapti dažnų isterikų priežastimi.

3. Godumas verčia vogti, plėšikauti ir būti despotu šeimoje ir darbe. Visa tai irgi iššaukia įvairias ligas ir, galiausiai, didelį psichinį išsekimą. Taip atsiranda kai kurios psichinės ligos, pavyzdžiui, maniakalinė-depresinė psichozė.

4. Jeigu žmogus vartoja intoksikacijas arba yra didelis egoistas, jam atsiranda iškreiptas supratimas apie džiaugsmą ir laimę, ir tai gresia šizofrenija, alkoholizmu ir narkomanija. O tai, savo ruožtu, skatina vystytis sunkias psichines ir fizines ligas, kurios baigiasi sąmonės degradacija sveikatos netektimi.

5. Pyktis išprovokuoja žiaurumą ir nusikalstamą veiklą. Būtent jis priverčia žmogų tapti šaltakrauju žudiku. Perspektyvoje – labai rūstus likimas.

6. Beprotybė – tai rezultatas tų dienų, kai žmogus kiek įmanydamas tenkinosi visomis neišmanymo laimės rūšimis. Ji pasireiškia tuo, kad žmogus nuo pat gimimo neturi jokio intelekto, tokiu būdu mažai kuo besiskirdamas nuo gyvūnų.

Skaitytojas: Ar per vieną gyvenimą galima nusiristi iki beprotybės?

Autorius: Laisvai. Jeigu taip labai norisi degraduoti, tai su protu, tiksliau, su intelektu galime atsisveikinti jau šiame gyvenime.

Visų išvardintų degradacijos krypčių rezultatas – tai visiškas netikėjimas progresu ir kosminiais dėsniais. Dėl degradacijos Žemėje atsiranda keturių tipų žmonės, kurie nepripažįsta dieviškosios pasaulio tvarkos ir yra pasmerkti gyventi neišmanyme. Tai kaip tik tie žmonės, kurie išvardinti anksčiau pateiktame Bhagavadgytos (7.15) tekste:

1. Beviltiški kvailiai.

2. Labiausiai puolę žmonės.

3. Tie, kurių žinojimą pasiglemžė iliuzija.

4. Bedieviai demonai.

Skaitytojas: Kas yra demonai?

Autorius: Vedose nurodyta, kad demonizmas – tai tokia sąmonės būklė, kai žmogus ne tik pats netiki į Dievą, bet ir atvirai nekenčia tų, kurie Juo tiki.

Skaitytojas: Ačiū Dievui, aš iki to dar nenusiritau.

Autorius: Jeigu jūs būtumėte tokioje būklėje, šitas mūsų pokalbis būtų neįmanomas. Demonai su neapykanta atmeta netgi galimybę diskutuoti tokiais klausimais.

Skaitytojas: Ar paminėtų keturių tipų žmonės turi bent kokią galimybę išsivaduoti iš savo nepavydėtinos būklės?

Autorius: Kiekviena gyva būtybė, mėgindama būti laiminga materialiame pasaulyje, anksčiau ar vėliau patiria, kad čia nėra tos laimės, kurios ji ieško. Tada ji ima atgailauti, užsiima dvasine praktika ir po daugelio gyvenimų grįžta į dvasinį pasaulį, kur nėra materialių kančių.

Skaitytojas: Ar mudu galime palengvinti neišmanėlių dalią ir paskubinti jų dvasinio atgimimo procesą?

Autorius: Tas, kuris nori tokiems žmonėms padėti, pirmiausia turi pats sėkmingai žengti dvasinio progreso keliu. Skęstančiojo negali išgelbėti kitas skęstantysis. Tik turėdamas gilias dvasines žinias ir išsiugdęs gailestingumą, žmogus gali padėti tam, kuris vargsta neišmanyme.

Skaitytojas: Kiek reikia apvalyti savo sąmonę, norint padėti kitiems?

Autorius: Gailestingo žmogaus dorybingumas turi būti didesnis už neišmanėlių nuodėmingumą. Tik tada bus galima jiems padėti.

Skaitytojas: Vadinasi, aš galiu daug metų kaupti savo dorybingumo atsargas, o paskui susigraudinęs atiduosiu jas kokiam nors degeneratui. Jam nuo to palengvės, o aš prarasiu visus savo dievobaimingo gyvenimo rezultatus. Lyg ir neteisinga...

Autorius: Nesuprantu, jūs tikrai norite padėti tiems nelaimėliams ar ne?

Skaitytojas: Jeigu įmanoma padėti, neprarandant savo laimės, tada taip, aš noriu padėti. O jūsų nurodytas būdas manęs netenkina.

Autorius: Ėhė, jūsų supratimas, kaip reikia padėti žmogui, vargu ar atneš jam naudą. Nuoširdūs ir gailestingi žmonės neišmanėliams pasiruošę paaukoti viską, netgi savo gyvybę. Pavyzdžiui, taip pasielgė Jėzus Kristus. Reiktų pridurti, kad esant absoliučiai nesavanaudiškiems santykiams, visas dorybingumas, kurį žmogus atiduoda kitam, sugrįžta jam šimteriopai, ypač, jei tokio pasiaukojimo rezultatai būna geri.

Tokiu būdu, jūs nieko neprarandate. Todėl geriausia pasirinkti kelią, kuris veda į gailestingumą visiems, esantiems neišmanymo gunoje.

Skaitytojas: Aš nelabai suprantu, ką jūs čia pasakėte. Jeigu aš atiduosiu litą, tai pas mane jo tikrai nebus. Kaip galima sakyti, kad aš nieko nepraradau? Negi tuščioje kišenėje nei iš šio, nei iš to atsiras dešimtlitis?

Autorius: Nelyginkite dvasinės aritmetikos su materialia. Jeigu jūs kam nors nusišypsosite, tai argi prarasite bent kruopelę džiaugsmo? Nejaugi visi, kuriems jūs šypsotės, atsakydami susiraukia?

Skaitytojas: Jūs manęs neįvertinate. Jeigu aš kam nors šypsausi, tai man atsako tuo pačiu.

Autorius: O po to jums dar norisi šypsotis ar jau ne?

Skaitytojas: Žinoma, norisi, aš juk ne akmuo.

Autorius: Štai matote, dvasiniuose santykiuose visai kita aritmetika: viena jūsų šypsena minus viena, kurią padovanojote tuzinui žmonių, lygu dešimteriopai šypsenai. Lygiai tas pats būna, kai savo dorybingumą jūs aukojate kokia nors kita forma. Vienintelė, bet būtina sąlyga – tai daryti reikia visiškai nesavanaudiškai. Tam, savo ruožtu, reikalinga dvasinė stiprybė ir gailestingumas.

Skaitytojas: Kokia stebinanti informacija! Apie tai reikia susimąstyti.

Autorius: Mąstykit, mąstykit. Tokių temų apmąstymas savaime yra didelis gėris.

Išvada: Taip vadinama laimė neišmanymo gunoje turi baisias pasekmes ir tiems, kurie ja džiaugiasi, ir tiems, kurie susidūrė su tokiais žmonėmis, kas rodo jų blogus poelgius praeityje. Kai tokioje situacijoje atsiduria artimas žmogus, atsiranda natūralus noras jam padėti. Tačiau tai nėra taip paprasta. Reikia, kad mes patys turėtume dorybingą laimės supratimą, sutvirtintą tyro dvasinio žinojimo energija.

Tad kas gali realiai padėti žmonėms, praradusiems žmogiškojo gyvenimo prasmę? Tai gali padaryti tik labai gailestingas žmogus, turintis dvasinį žinojimą ir tvirtą tikėjimą dvasine laime.

Skaitytojas: Vadinasi, dvasinio žinojimo energija gali padaryti laimingais netgi visiškus neišmanėlius. O kaip suprasti, koks žinojimas dvasinis, ir koks ne?

Autorius: Tai sekančio pokalbio tema.

Trečias skyrius

Žinojimas – pati galingiausia jėga

Žinojimo, nešančio laimę, kriterijai

Bhagavadgytoje labai tiksliai apibrėžti tikrojo žinojimo kriterijai:

Šis žinojimas – mokslų valdovas, paslapčių paslaptis. Jis – tyriausias, o kadangi per patyrimą leidžia tiesiogiai suvokti savąjį „aš“, jis yra religijos tobulybė. Jis amžinas ir įgyjamas su džiaugsmu.

Taigi, čia kalbama, kad tikrasis žinojimas yra tobulybė. Visose religijose ir filosofinėse sistemose tobulumas traktuojamas vienodai, kaip aukščiausios laimės pasiekimas. Todėl Vedų išvada vienareikšmė – religijos ir filosofijos veda į tobulybę tik tada, kai jos remiasi žinojimu, vedančiu į aukščiausią laimę. Ir štai tokio žinojimo kriterijai:

1. Jo ištakos – Aukščiausias Dievo Asmuo. Pavyzdžiui, Bhagavadgytoje jį pateikia Pats Viešpats.

2. Tikrasis žinojimas turi būti pats tyriausias.

3. Jis suteikia gyvai būtybei galimybę užsiimti dvasine praktika ir per ją pažinti savo tikrąją, dvasinę prigimtį.

4. Tikrasis žinojimas yra amžinas.

5. Jis įgyjamas su džiaugsmu.

Pirmasis punktas nedviprasmiškai tvirtina, kad žinojimas negali atsirasti iš niekur, kad už jo visada yra asmenybė, kuri jį perteikia kitiems. Savaime suprantama, kad patį tobuliausią, be jokių iškraipymų žinojimą žmonės gali gauti tiktai iš pačios tobuliausios asmenybės – Aukščiausio Dievo Asmens.

Antras punktas: tas, kuris naudojasi bent kiek iškraipytu žinojimu ir turi neteisingą supratimą apie tiesą, negalės apsivalyti. Jis bus paženklintas neišmanymo antspaudu, kol negaus tikrojo žinojimo. Yra daug žmonių, perteikiančių vienas ar kitas žinias, bet neturinčių supratimo apie savo amžinąją dvasinę prigimtį. Bet jeigu mums pasisekė susidurti su žinojimu, kurio dėka milijonai žmonių pasiekė tobulumą (suvokė savo dvasinę prigimtį, atmesdami kūniškąją koncepciją), tai jį reikia kuo nuodugniausiai studijuoti, stengiantis įsisąmoninti tų žmonių didybę ir žinojimą, kuriuo jie naudojosi.

Trečias punktas sako, kad jeigu žmogus pažinimo procese pradeda suvokti save kaip sielą, tai reiškia, kad jis naudojasi tyru ir nenuodėmingu žinojimu. Pamačius tokius rezultatus, galima drąsiai tvirtinti, kad tos žinios pasitvirtina gyvenime. Priešingu atveju, kai žmogus deda dideles pastangas, tačiau neprogresuoja, jis, greičiausiai, susidūrė su nepakankami tyru žinojimu, kuris neperteikia tikrosios laimės supratimo.

Ketvirtas punktas: mums bus sunku nustatyti, kuris žinojimas amžinas, o kuris ne. Bet mes galime peržvelgti jo vystymosi istoriją ir pamatyti, kada jis atsirado. Materialiame pasaulyje pati galingiausia jėga – laikas, todėl išbandymas laiku yra pats patikimiausias. Vadovaudamiesi tokia logika, mes galime pasidaryti išvadą, kad jeigu koks nors žinojimas teikia žmonėms gėrį ne vieną tūkstantį metų, tai jis pretenduoja į tikrojo žinojimo statusą. Priešingu atveju, tai yra, laiko nepatikrintą žinojimą rizikinga traktuoti kaip tikrąjį ir vienintelį.

Patyrus tikrąjį žinojimą, galintį mus padaryti laimingais, mes tuoj pat tai pajuntame, nes atsiranda didelis entuziazmas iš pagrindų keisti savo gyvenimą.

Taigi, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokiu žinojimu naudotis, ir tik įsitikinus, kad susiradai tą vienintelį ir tikrąjį, reikia stengtis jį perprasti.

Skaitytojas: O kas nustatė, kad Vedoms jau penki tūkstančiai metų?

Autorius: Vedoms daug daugiau, negu penki tūkstančiai metų. Prieš tiek metų jas pirmą kartą užrašė Šryla Vjasadeva. Šį faktą patvirtina daugybė istorinių kronikų. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad Vedose pasakojami įvykiai atsitiko prieš šimtus tūkstančių ir net prieš milijonus metų. Dar daugiau, pateikdamos tokius senus įvykius, Vedos dažnai daro nuorodas į tuo metu buvusius vedinius tekstus. Pavyzdžiui, Bhagavadgytoje Pats Viešpats sako, kad keturios Vedos atsirado iš visatos kūrėjo lūpų, kai tik ji atsirado. Tokiu būdu, nepaprastą vedinės išminties senumą įrodyti ne taip jau ir sunku.

Skaitytojas: Jūsų paklausius, peršasi išvada, kad Vedos buvo sudarinėjamos daugelį tūkstantmečių.

Autorius: Taip, Vedose sudėta visa išmintis, kurią žmonėms perdavė Pats Dievas ir praeities išminčiai. Todėl vedinės žinios yra daugiaplanės ir surašytos į šimtus tomų. Kiekvienas vedinis kūrinys tiesiogiai arba netiesiogiai nurodo laiką, kada jis buvo sudarytas. Antruoju atveju laiką galima nustatyti, išanalizavus aprašomų įvykių chronologiją.

Skaitytojas: Sakykim, kad šitas klausimas aiškus. O kaip suprasti, kad tai tyras žinojimas?

Autorius: Jeigu per daugelį amžių kokio nors žinojimo dėka tūkstančiai žmonių pasiekė tobulumą, tai toks žinojimas, be jokių abejonių, yra tyras. Daugiau sužinoti apie tokius žmones galima iš jų autobiografijų, kurių labai daug pateikta Vedose.

Skaitytojas: Man istorinių faktų nepakanka, aš noriu sugebėti pats nustatyti, ar žinojimas yra tikras, ar ne.

Autorius: Tam reikalinga, kad jūs su tuo žinojimu turėtumėt nematomą, spontaniškai atsiradusį kontaktą.

Skaitytojas: Kaip tai atrodo praktiškai?

Autorius: Stiprėjant tikėjimui į tikrąjį žinojimą, automatiškai stiprėja ir kontaktas su juo. Tai, savo ruožtu, teisinga kryptimi orientuoja mūsų intelektą, kuris darosi tyras, stiprus ir stabilus. Toks intelektas įgalina ugdyti savyje teisingus norus ir atitinkamai elgtis.

Skaitytojas: Bet aš nesuprantu, kam visa tai reikalinga ir kaip tai pakeis mano gyvenimą?

Autorius: Toks žinojimas greitai apvalo žmogų nuo susikaupusių nuodėmių ir gyvenimas prašviesėja. Tyras žinojimas ryžtingai pakreipia visą gyvenimą tikros laimės link, ir tuo pačiu žmogui neprireikia taikyti sau jokios prievartos. O tie, kurie naudojasi daugiau ar mažiau suterštu žinojimu, dažnai negali greitai ir lengvai pakeisti savo likimą. Tai susiję su tuo, kad toks žinojimas neduoda mums laimės tiek, kiek jos reikia, norint kardinaliai pakeisti savo intelektą, tuo pačiu ir charakterį.

Skaitytojas: O kodėl užterštas žinojimas negali mūsų apvalyti? Koks jis bebūtų, vis tiek turėtų duoti kažkokią naudą.

Autorius: Bet kuris netobulas žinojimas yra materialių gunų įtakoje ir todėl negali padėti žmogui iš jų išsivaduoti. Jis negali atsikratyti savo kvailų įpročių, todėl nėra ir garantijos, kad jis nedegraduos. O tyras žinojimas be vargo padeda išsivaduoti iš pačių bjauriausių įpročių.

Skaitytojas: Vadinasi, jeigu žinojimas padeda lengvai atsikratyti žalingų įpročių, tai jis yra tyras?

Autorius: Teisingai. Tiktai didžiausias pastangas žmogus turi skirti ne kovai su jį kamuojančiais įpročiais, o tyro žinojimo įsisavinimui.

Skaitytojas: Dabar atsakykite: ar vedinė išmintis gali išgydyti narkomaną?

Autorius: Narkomanija – tai intelekto liga. Todėl tokiu atveju padėti gali tik dvasinis žinojimas. Jis pasiūlo intelektui daug didesnį laimės pojūtį, kuris traukia daug stipriau, negu narkotikai, ir tai padeda narkomanams atsikratyti pražūtingos priklausomybės.

Skaitytojas: Aš asmeniškai kol kas nejaučiu, kad dvasinis žinojimas labai mane trauktų ir viliotų.

Autorius: Vadinasi, jūsų kontaktas su juo dar labai silpnas.

Skaitytojas: Ir kaipgi jį sustiprinti?

Autorius: Tiktai kiekvieną dieną nuolankiai ir su giliu tikėjimu kartojant šventus Dievo vardus. Jų dėka net labiausiai puolę žmonės tampa šventaisiais.

Skaitytojas: Būtų gerai, kad tokias keistas tiesas jūs pailiustruotumėt pavyzdėliais.

Autorius: Amerikoje ir Europoje dešimtys tūkstančių žmonių metė narkotikus tik dėl to, kad pradėjo kartoti šventus Dievo vardus. Apie tai daug rašė septyniasdešimtųjų metų spauda. A.C.Bhaktivedanta Svami Prabhupada atnešė iš Rytų Vedų mokymą, kurį priėmė daug jaunuolių, radę savyje jėgų atsisakyti kvaišalų ir eiti savęs pažinimo keliu. Anksčiau tokių dalykų nebuvo, nors Vedos ir prieš tai buvo pristatytos ir amerikiečiams, ir europiečiams. Reikalas tame, kad Prabhupada supažindino vakariečius su tikrąja šių šventraščių prasme.

Man pačiam teko stebėti, kaip narkomanai, labai rimtai atsidėję dvasinei praktikai, atsikratė pomėgio narkotikams, net nepajutę tų kančių, kurios paprastai lydi taip vadinamą abstinencijos sindromą, pasireiškiantį, kai narkotikai kurį laiką nevartojami. Žmonėms, kurie jau buvo praradę viltį sugrįžti į normalų gyvenimą, tokia jiems atsivėrusi perspektyva buvo kaip stebuklas. Dvasinis žinojimas, keisdamas intelekto orientaciją, greitai išvaduoja iš prisirišimo prie žalingų įpročių, ir aš tai ne kartą įsitikinau savo praktikoje.

Skaitytojas: Man vis tiek sunku patikėti jūsų žodžiais. Aš pats ne kartą susidūriau su tuo, kad narkomanui praktiškai neįmanoma padėti visiškai mesti narkotikus. Gal paaiškintumėt, kaip veikia tas dvasinio pažinimo mechanizmas, kodėl jis toks galingas.

Autorius: Taip, mano žodžiai gali būti ne visai įtikinami. Paskutiniu metu dauguma žmonių daugiau pasikliauna materialiuoju progresu, ir tik retas gali reikiamai įvertinti dvasinių žinių galią. Šiaip jau dvasinės žinios dabar prieinamos visiems, bet daugumai žmonių jas dengia paslapties skraistė. Taip yra todėl, kad mažai kas tiki, jog su jų pagalba galima ką nors pasiekti. Kita priežastis – daug žmonių tiesiog negali užsiimti dvasine praktika dėl to, kad jų sąmonė per daug užteršta pavydo Dievui.

Skaitytojas: Aš, sakykim, visai nepavydžiu Dievui, bet šventų vardų kartoti nenoriu dėl kitos priežasties. Tiesiog tai neatitinka mano skonio.

Autorius: Daugelis irgi taip galvoja, bet pasiteisinimui galima sugalvoti ką tik nori. Ir vis tik priežastis, dėl kurios nesinori kartoti šventus vardus, yra būtent pavydas Viešpačiui.

Skaitytojas: Nieko panašaus savyje aš nematau. Man tik įdomu sužinoti, kuo pranašesni dvasiniai metodai, gydant narkomaniją.

Autorius: Pirma pasižiūrėkime, kokiais metodais gydosi dauguma narkomanų.

1. Pradeda vartoti silpnesnius narkotikus, tai yra, didelį malonumą keičia į mažesnį. Problemos toks gudravimas neišsprendžia, nes potraukis išlieka, ir anksčiau ar vėliau žmogus pradės ilgėtis stipresnio poveikio. Dažniausiai jis neatsilaiko, ir viskas prasideda iš naujo.

2. Kartais jie izoliuojasi nuo įprastos gyvenimo aplinkos. Šis metodas efektyvesnis, bet ir čia išlieka potraukis ankstesniam gyvenimo būdui. Taigi vėl nėra jokios garantijos.

3. Dabar labai populiarus narkomanų gąsdinimas visokiais kodavimais ir nuodingų kapsulių įsiuvimais. Gydytojai, taikantys šį metodą, grąžina į gyvenimą degradavusį intelektą ir taip pasiekia tam tikrų rezultatų.

Žinoma, žmoną irgi galima įbauginti, kad ji nesivalkiotų pašaliais. Bet jeigu vyras su ja nesielgs švelniai ir rūpestingai, tai argi ji užmirš savo meilužius? Tas pat ir su tais gydymo metodais, kai narkomaną nuo buvusio „laimės“ šaltinio saugo tik baimė. Tai tik laikina priemonė, nes intelektas negauna jokios alternatyvos, jokio pakaitalo. Jeigu narkomanas pats nepradės ieškoti stipresnių, negu narkotikai, išgyvenimų, tai su laiku jis paprasčiausiai atkris.

Kartais narkomanams siūloma pakentėti ir nevartoti narkotikų, bet į tokį patarimą net nėra prasmės gilintis. Argi kantrybės pagalba galima atsikratyti laimės potraukio?

Taigi, matome, kad visi dabar naudojami narkomanų gydymo metodai yra mažai efektingi. Tai susiję su tuo, kad jie žmogui nepasiūlo kokios nors kitos, labiau viliojančios laimės.

Skaitytojas: Jūs atmetate šiuos metodus, bet aš žinau, kad jie nors ir nelabai, bet vis tik efektingi. Argi tai blogai, jeigu nėra nieko geresnio?

Autorius: Aš tikrai nesmerkiu tokius kilnius norus – padėti įveikti šį blogį. Tiesiog aš atkreipiu dėmesį, kad pasiekti šioje srityje didesnių laimėjimų nepavyko.

Skaitytojas: Kam tada iš viso kalbėti šia tema? Gal būt, jūs pats naudojatės efektyvesniais metodais?

Autorius: Aš negaliu tvirtinti, kad jais naudojuosi, bet Vedose šis dalykas išaiškintas gana suprantamai. Aš jau sakiau, kad šventų vardų kartojimas gali visiškai išvaduoti žmogų nuo bet kokios narkotikų priklausomybės.

Skaitytojas: Gerai, tada smulkiai išaiškinkite vedinę šio metodo koncepciją.

Autorius: Pasistengsiu. Potraukis narkotikų sukeltai euforijai lokalizuotas žmogaus intelekte, kurio laimės supratimas yra neišmanymo gunos poveikyje. Kiekvieno individo intelektas gyvena vienu tikslu – siekti laimės. Jeigu tokio tikslo nėra, žmogui dingsta bet koks entuziazmas ką nors daryti, ir tada intelekto funkcijos palaipsniui sunyksta.

Intelektas kontroliuoja proto bei juslių veiklą, o taip pat atsakingas už tai, kad į mūsų kūną patektų gyvybinė energija. Kitaip sakant, jis kontroliuoja visą organizmo veiklą. Pajutęs, kad yra dar didesnė laimė, negu jis jautė iki šiol, intelektas nedelsiant mus verčia jos siekti. Kadangi visi seni įpročiai taip pat yra intelekte, tai atsiradus naujam, stipresniam potraukiui, jiems paprasčiausiai nebelieka vietos.

Pakeitęs savo orientaciją ir siekdamas aukštesnio tipo laimės, intelektas keičia mūsų požiūrį į gyvenimą ir įpročius. Palaipsniui gerėja charakteris, kitaip sakant, keičiasi proto darbas. Žmogus pradeda užsiimti kita veikla, tai yra, savo gyvybinę energiją panaudoja kita kryptimi. Nurimsta protas, kas labai pagerina psichinę ir fizinę sveikatą. Kai žmogus pasijunta laimingesnis ir sveikesnis, jis lengvai išsivaduoja iš narkotikų priklausomybės.

Tokiu būdu, kai intelektas pradeda jausti potraukį šventiems Dievo vardams, žmogus pasijunta laimingesnis ir sveikesnis. Jeigu jis narkomanas, tai sulig kiekviena diena jaučia vis mažesnį potraukį kvaišalams.

Skaitytojas: Jeigu narkomaną išgydo šventi vardai, ar jis gali vėl pradėti vartoti narkotikus?

Autorius: Viskas priklauso nuo žmogaus ryžto ir jo karmos. Jeigu dėl jo nuodėmingos praeities bei nepakankamai rimtos dvasinės praktikos žmogų vėl patrauks laimė neišmanyme, pablogės jo kūno ir proto būklė, ir tada vėl gali atsirasti potraukis narkotikams. Tačiau, turėdamas dvasinės laimės patirtį, žmogus neišvengiamai grįš į atgimimo kelią.

Skaitytojas: Nesuprantu. Kaip intelektas gali atsisakyti aukščiausios laimės vardan jos surogato, kuris, be to, dar kenkia sveikatai?

Autorius: Sutinku – šie mano žodžiai gali atrodyti nevykę, deja, taip vis dėl to būna. Taip atsitinka tada, kai žmogų pasiveja jo bloga karma, kurios jis dar nespėjo atidirbti. Kartais

dvasinės praktikos metu žmogus gali nesąmoningai padaryti ką nors blogo, pavyzdžiui, savo kalbomis ar nepasitikėjimu įžeisti šventus žmones. Dėl to jis degraduoja, bet tik laikinai.

Dėl savo nuodėmingų poelgių žmogus automatiškai patenka į žemutinių gunų veiklos sferą, kuri atima iš jo potraukį aukštesnio lygio laimei. Taip jis praranda sugebėjimą teisingai vertinti tai, kas su juo vyksta ir palaipsniui degraduoja. Tai labai skausmingas procesas, ir patiriamos kančios vėl iššaukia dvasinės laimės potraukį.

Skaitytojas: Ar būna kokios nors išimtys šiuo atveju?

Autorius: Svarbu žinoti, kad žmogus, apleidęs dvasinį kelią, anksčiau ar vėliau grįžta į jį. Einantiems dvasiniu keliu galimi tik laikini nuopuoliai, bet pralaimėjimo šitame kelyje negali būti. Taip sako Bhagavadgyta.

Skaitytojas: Vadinasi, niekas nėra apdraustas nuo degradacijos, tegu ir laikinos?

Autorius: Taip, su mumis gali atsitikti kas tik nori. Bet tie žmonės, kurie ieško šventųjų prieglobsčio, vis dėl to yra apdrausti. Šventieji vien tik savo buvimu palaiko mumyse potraukį dvasinei laimei. Todėl bendravimas su jais mus gelbsti ir nuo degradacijos, ir net nuo blogos karmos.

Žmogų išmintingu galima laikyti tik tada, kai jis supranta šią gilią tiesą. Atkakliai siekdami bendrauti su šventaisiais, mes, veikiami jų spinduliuojamos laimės ir malonės, sugebame išlaikyti savo intelektą neužterštą. Žmogus, kuris neįsivaizduoja savo gyvenimo be tokio bendravimo, turi visas garantijas iškilniam gyvenimui, jis bus apsaugotas nuo bet kokio nuopuolio.

Skaitytojas: Jūs įdomiai apibrėžėte intelekto funkcijas. Jis kontroliuoja visą mūsų gyvenimą, o jį patį kontroliuoja laimė.

Autorius: Teisingai, tik čia dar yra kai kurių subtilumų. Pavyzdžiui, vien tik pokalbiai apie dvasinę laimę gali nuostabiai pakeisti žmogų, nes ji pradeda kontroliuoti intelektą. Bet taip bus tik tuo atveju, jeigu jau mes turime žinojimą apie aukščiausią dvasinį skonį, kitaip jis mumyse sužadins tik nieko neįpareigojantį smalsumą. Norint, kad susidomėjimas virstų potraukiu, reikia sistemingai, prižiūrint autoritetingam mokytojui, gilintis į dvasines žinias. Jų įsisavinimas priklauso nuo to, kaip intelektas suvokia dvasinę laimę. Kai tik intelektas prisipildo dvasinių žinių, jis savaime linksta į dvasinius dalykus ir atsiriboja nuo visko, kas materialu. Tokioje sąmonės būklėje žmogus be vargo susitvarko su bet kokia jam pasireiškusia bloga karma. O intelektas, iki kraštų užpildytas materialios laimės poreikio, orientuoja žmogų į pernelyg aktyvią materialią veiklą, kurią nuolatos lydi vienokios ar kitokios kančios.

Skaitytojas: Vadinasi, intelektą ir trokštamą laimę jungia žinojimas apie tos laimės skonį. Neturint tokio žinojimo, yra didelė galimybė patekti į aistros ir neišmanymo gunas.

Autorius: Teisingai, todėl pats didžiausias turtas yra žinojimas apie dvasinį skonį. Niekas negali suteikti tokios laimės, kaip dvasinis pažinimas.

Skaitytojas: Jeigu narkomano intelektas jau degradavęs, tai kaip jame gali atsirasti potraukis dvasinėms žinioms? Juk tam reikia turėti pakankamai dorybingumo ir vidinės švaros. Anot jūsų, tikrasis žinojimas gali užgimti tiktai intelekte (net ne prote), tačiau jeigu jis neturės potraukio toms žinioms, tai nepajus jokios laimės. Taigi, kaip narkomanui, turinčiam didelį potraukį narkotikams ir nusilpusį intelektą, atsiranda potraukis dvasingumui, pakankamai stiprus, kad prasidėtų pozityvūs pokyčiai jo sąmonėje? Manau, kad tokiam žmogui dvasinės žinios turėtų per vieną ausį įeiti, per kitą – išeiti, niekuo jam nepagelbėdamos.

Autorius: Jūsų žodžiuose jaučiasi sveika nuovoka. Taip, savo jėgomis narkomanas neišsivaduos iš žalingo įpročio, bet, galų gale, viskas ne taip jau blogai, kaip jums atrodo. Kažkokiais atvejais, sakykim, kai ateina geros karmos laikotarpis, narkomano intelektas savaime sustiprėja ir pradeda progresuoti.

Skaitytojas: O ką daryti tiems bėdžiams, kuriems artimiausiu metu nenusimato jokie karmos pagerėjimai?

Autorius: Jūsų žiniai, gamtoje yra tokios jėgos, kurios gali apvalyti net paties nuodėmingiausio žmogaus intelektą, bet tik tuo atveju, kai jis pats panorės pakeisti savo gyvenimą.

Skaitytojas: Kaip narkomanui gali atsirasti toks noras – turėti nesuterštą intelektą?

Autorius: Mes apie tai jau kalbėjome, aiškindamiesi, kas tai yra laimė neišmanymo gunoje. Tik nuoširdi atgaila padeda atsirasti norui keisti gyvenimą.

Skaitytojas: O kaip žinoti, ar ta jo atgaila nuoširdi?

Autorius: Labai paprastai. Reikia tik pažiūrėti, ar po atgailos jis bando kaip nors keisti savo gyvenimą. Pagal tai, kiek jėgų narkomanas įdės šiam tikslui pasiekti, galima spręsti apie atgailos nuoširdumą. Tačiau daugeliu atveju vien atgailos nepakanka, reikalinga papildoma pagalba.

Skaitytojas: Ir vis dėl to, kokia ta jėga, kuri gali apvalyti net labai degradavusio ir pesimistiškai nusiteikusio žmogaus intelektą?

Autorius: Dar kartą pabrėžiu, kad tai – nuoširdi atgaila. Būtent ji parodo, kad žmogus pasirinko aktyvią poziciją ir pasiruošęs eiti atgimimo keliu.

Skaitytojas: Gerai, tegu jis atgailauja, bet su savuoju, nuodėmingos veiklos išsekintu intelektu jis nieko negalės pakeisti – jūs pats tik ką tai pareiškėte. Tad kokia papildoma pagalba jam gali padėti?

Autorius: Švento žmogaus gailestingumas. Pats savaime jis negali paveikti narkomano intelekto, jis tik nutiesia tiltelį, kuriuo šventojo dorybingumas persiduoda narkomanui, bet tik tuo atveju, kai pastarasis nuoširdžiai atgailauja.

Skaitytojas: Jūs vėl propaguojate metodą, kai reikia dalintis tuo, kas tau reikalingiausia – dvasinėmis žiniomis. O ar šventasis, perduodamas savo žinias ir dorybingumą narkomanui, nepraras savo skaistumo?

Autorius: Pati gailestingumo sąvoka reiškia, kad puolusio žmogaus sąmonės valymas šventam žmogui yra svarbiau netgi už jo pačio vidinę švarą.

Skaitytojas: Nejaugi mūsų laikais dar yra tokių žmonių?

Autorius: Įsivaizduokite, mažai, bet yra.

Skaitytojas: O ar gali toks šventasis, atidavęs savo dorybingumą kitiems, pats pradėti degraduoti, jeigu susiklosto kokios nors nepalankios aplinkybės?

Autorius: Ne, Bhagavadgytoje pasakyta, kad blogis niekada neįveiks to, kuris kuria gėrį. Nors jums gal ir keista bus girdėti, bet žmogus, dalindamasis savo dorybingumu, jo ne tik nepraranda, bet darosi dar labiau dorybingesnis.

Bet būna atvejų, kai žmogus, su kuriuo šventasis pasidalino savo dorybingumu, jį panaudoja neteisingai. Tada nukenčia ir pats šventasis. Bet jam tai būna pamoka – kam galima padėti nedelsiant, o kam tik reikiamai jį paruošus – ir neužilgo šventasis greitai atsistato savo dvasines jėgas.

Skaitytojas: Ar yra kokie nors metodai, kurių pagalba šventasis gali įsitikinti, kad savo dvasinę energiją jis perduos tinkamam žmogui?

Autorius: Taip, vedinė išmintis numato ir tam tikrus metodus, kurių pagalba galima įsitikinti, ar labai žmogus trokšta dvasinių žinių. Svarbiausias kriterijus – tvirtas žmogaus nusistatymas dvasiškai atgimti. Vedos rekomenduoja savo dvasine energija dalintis tik su tais žmonėmis, kurie praėjo tam tikrą patikrinimą. Todėl šventasis kiekvienam, trokštančiam jo malonės, duoda specialias užduotis, kuriomis patikrina jų ketinimų rimtumą. Esant teigiamiems rezultatams, žmonės, norintys pakeisti savo gyvenimą, tampa jo mokiniais.

Skaitytojas: Nesupratau, kuriuo metu šventasis jiems perduoda savo dvasinę energiją?

Autorius: Dvasinių įšventinimų, taip vadinamos iniciacijos metu.

Skaitytojas: Tai, tikriausiai, koks nors religinis ritualas?

Autorius: Taip, tai ritualas, kurio paskirtis – perduoti dvasines žinias. Jo metu dvasinis mokytojas taip apvalo mokinio intelektą, kad jis darosi tinkamas vesti žmogų dvasinio atgimimo keliu.

Skaitytojas: Įdomi tema. Gal būtų galima smulkiau apie tai?

Autorius: Ne dabar. Tai pernelyg rimta tema, ir jums prieš tai reikia dar daug ką sužinoti.

Skaitytojas: Na, ir pokalbis, vienos intrigos. Tada aš paklausiu. Kiek supratau, gailestingumas – tai kelias į atgailaujančio žmogaus intelektą?

Autorius: Teisingai, be gailestingumo neįmanoma perduoti dvasinio žinojimo. Todėl, norėdamas mokyti kitus, žmogus turi išsiugdyti gailestingumo jausmą. Bet vien gailestingumu, be dvasinių žinių niekam negalima padėti. Kaip gailesčio apimtas narkomanas padeda savo draugui, besigaluojančiam abstinencijos sindromo metu? Jis jam duoda narkotikų, tokiu būdu suteikdamas jam meškos paslaugą.

Skaitytojas: Vadinasi, narkomanams gali padėti tiktai šventi žmonės, turintys dvasinių žinių?

Autorius: Taip. Kol mes neturime dvasinių žinių, tol neturime jokių galimybių padėti kam nors išsivaduoti iš blogos karmos.

Skaitytojas: Tai daugelis žmonių, norintys padėti kitiems, tik be reikalo gaišta laiką?

Autorius: Ne, jeigu jų tikslai tikrai nesavanaudiški, tai jie palaipsniui progresuos ir ilgainiui taps šventaisiais. Kiekvienas žmogus gali padėti kitam. Ir kuo labiau jis persiima dvasine energija, tuo efektyvesnė jo pagalba. Tai žinodamas, žmogus daug rimčiau žiūri į ketinimą užsiimti dvasine praktika. Jeigu už nugaros siena, tai nori nenori turi eiti pirmyn. Reikalinga informacija, akivaizdžiai demonstruojanti, kad be dvasinių žinių tu niekam nepadėsi.

Skaitytojas: Atrodo, kad jūs teisus, vienok labai nesinori pripažinti, kad tu esi absoliučiai niekam nereikalingas.

Autorius: Toks prisipažinimas parodo, kad jūs nesate nereikalingas. Neabejoju, kad jūs galite pasidalinti su kitais pačiu svarbiausiu charakterio bruožu, kuris vadinamas nuolankumu.

Skaitytojas: Turiu dar vieną svarbų klausimą. Jūs paminėjote, kad kai kurie nuodėmingi poelgiai gali kuriam laikui atriboti žmogų nuo dvasinio pažinimo ir duoti jam neteisingą laimės supratimą. Taigi, kokiomis aplinkybėmis žmogus linkęs užsiimti tokia nuodėminga veikla?

Autorius: Paskui, paskui, dabar reikia reziumuoti mūsų pokalbį.

Išvada: Dvasinis žinojimas žmogui suteikia begalinę laimę. Pažinimo metu sunaikinamos visos per daugelį gyvenimų susikaupusios nuodėmės, ir žmogus pasijunta be galo laimingas. Tokioje būklėje jis mato savo dvasinę prigimtį, tai yra, suvokia save kaip sielą, ir supranta, kad didžiausia laimė – tai niekuo nesuteršta, visiškai nesavanaudiška tarnystė Dievui.

Tokį žinojimą galima gauti tiktai iš Aukščiausio Dievo Asmens ir Jo atsidavusių tarnų. Jų malonės dėka žmogus gauna retą progą pažinti savo dvasinę prigimtį ir savo amžinus santykius su Viešpačiu.

Kad visa tai taptų realybe, reikia žinoti vieną sąlygą, kurią būtina išpildyti, norint gauti dvasinį žinojimą – tai pasiaukojanti tarnystė šventam žmogui, kuris turi ir pilną dvasinį žinojimą, ir gailestingumą.

Apie nuodėmingą veiklą

Nuodėminga veikla skirstoma į keturias kategorijas:

1. Klaidos, kurias mes darome, įtakojami buvusios nuodėmingos veiklos.

2. Klaidos, daromos neteisingai panaudojant savo dorybingumo atsargas.

3. Dabartinės klaidos.

4. Įžeidimai žodžiu ir veiksmais.

Skaitytojas: Jūs jau pasakojote, kaip mūsų likimą įtakoja kažkada padarytos nuodėmės. Bet ne visai aišku, kokias problemas gali sukelti dorybingi praėjusių dienų poelgiai. Jeigu jau ir dėl jų prisieina kentėti, tai kuo tada aplamai užsiimti?

Autorius: Dorybingus darbus, aišku, reikia daryti. Bėda ta, kad mes ne visada teisingai eikvojam savąsias dorybingumo atsargas. Pavyzdžiui, dėl to, kad praeitame gyvenime žmogus buvo labai dorybingas, dabar jis tampa labai turtingu. Bet jeigu savo turtus jis panaudoja nedoriems tikslams, tai kažkada turės už tai atkentėti.

Iš vienos pusės atrodo, kad dorybingos veiklos rezultatai turi mums teikti tik džiaugsmą. Bet jeigu mes neteisingai naudojamės savo dorybingos veiklos rezultatais, tai ateityje reikia laukti didelių nemalonumų.

Skaitytojas: Ir kas per gyvenimas? Netgi dorybingi poelgiai neapsaugo mūsų nuo problemų. Vadinasi, reikia absoliučiai nieko neveikti, tada bent jau nepadarysi nieko blogo.

Autorius: Jūs neteisus, nes jeigu dykinėsite, vadinasi, neatlikinėsite jums priklausančių pareigų, ir tai jau yra nuodėmingas poelgis. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Skaitytojas: Dabar aišku, kad vienintelė išeitis iš tokios situacijos – nesikankinti ir užbaigti gyvenimą savižudybe.

Autorius: Nieko nebus – tai irgi nuodėmė.

Skaitytojas: Na, ką gi, mano fantazija išseko. Kaip gi tada elgtis, kad nebūtų jokios rizikos degraduoti, jeigu tai iš viso įmanoma.

Autorius: Užsiimant dvasine praktika, nekuriama nei teigiama karma, kuri gali sukelti mumyse pasididžiavimo jausmą, nei bloga, kuri mus verčia degraduoti. Ji duoda tik dvasinius rezultatus, todėl niekaip negali pabloginti mūsų karmos. Vadinasi, visišką sėkmę garantuoja tik dvasinė praktika.

Skaitytojas: Išskyrus tarnystę Dievui, visa kita veikla tik žalinga. Ar aš teisingai supratau?

Autorius: Neblogai, tik formuluotė neteisinga. Nežiūrint to, kad yra pavojus pradėti didžiuotis savo materialiais rezultatais, Vedos vis tik rekomenduoja žmonėms, apart dvasinės praktikos, atlikti savo pareigas ir užsiimti dorybinga veikla, kuri ne tik pagerins mūsų padėtį, bet ir apvalys širdį nuo susikaupusių nuodėmių.

Net ir labai norėdami elgtis teisingai, žmonės nėra apsaugoti nuo klaidų ir kartais pasineria į nuodėmingą veiklą. To priežastis – senos mūsų nuodėmės, kurios visada užklumpa mus netikėtai. Nuo tokių netikėtumų yra tik vienas vaistas – dvasinė praktika. Ji kaip ugnis degina visas mūsų nuodėmes. Norint sėkmingai tobulėti, reikia žinoti, kaip keičiasi likimas žmogaus, kuris visą savo laiką skiria dvasinei praktikai. Tegu jis turi labai daug blogos karmos, bet dvasinės praktikos metu nuodėmės jo nesuteršia. Kaip vanduo nesušlapina plaukiančios gulbės, taip ir žmogų, visiškai atsižadėjusį egoistinės veiklos, nustoja įtakoti karma.

Skaitytojas: Betgi jūs anksčiau sakėte, kad net ir užsiimdamas dvasine praktika, žmogus kai kuriais atvejais dėl blogos karmos gali pradėti degraduoti!

Autorius: Pačios dvasinės praktikos metu degraduoti neįmanoma. Bet jeigu mes kuriam laikui nuo jos nusišaliname, atsiranda pavojus, kad tuo metu mus gali užklupti bloga karma.

Skaitytojas: Kaip nustatyti, ką mums žada sąmonės pokyčiai: vargus ar laimę?

Autorius: Tai būna aišku tik tada, kai dvasinė praktika yra stabili. Pavyzdžiui, žmogus kiekvieną rytą kartoja šventus Dievo vardus, ir todėl visa per naktį susikaupusi bloga karma sunaikinama. Žmogui darosi aišku, kokius savo norus įgyvendinti, o kokius – ne. Taip jis supranta, kokias jo mintis iššaukia dorybinga karma, ir kokias – bloga. Kai žmogus suvokia, kokie sąmonės pokyčiai vyksta dėl blogos karmos, jis lengviau susidoroja su situacija, kai atsiranda potraukis nuodėmingai veiklai, ir išvengia degradacijos.

Skaitytojas: O ar tam tikslui užtenka tiesiog klausytis dvasinės muzikos ar skaityti dvasinę literatūrą?

Autorius: Deja, to per maža. Jeigu žmogaus intelektas dar nesutvirtėjęs, tai dvasinė literatūra įtakoja tik protą. To aiškiai nepakanka, nes norint susikauti su likimu ir jį įveikti, reikia sutvirtinti intelektą. Tam labai padeda, kai mes klausomės, kaip Dievui atsidavę žmonės kartoja šventus Jo vardus. Toks klausymasis ne tik išgrynina intelektą, bet ir įkvepia pačiam kartoti Dievo vardus. Kol žmogus nepradės tai daryti, jis ne visada galės įveikti savo likimą.

Aplamai, sąmonės reabilitacija galima tik tuo atveju, kai mes mokysimės teisingos gyvensenos, sistemingai kartosime šventus vardus ir bendrausime su šventomis asmenybėmis. Visiškai nuo

degradacijos apsaugo tik du paskutiniai atvejai, nes būtent jie formuoja intelekte potraukį dvasiniams dalykams.

Skaitytojas: Aš norėčiau detaliau panagrinėti tuos sąmonės pokyčius, kurie atsiranda dėl nuodėmingų praeities poelgių. Būtų gerai kuo anksčiau pajusti ir išspręsti savo problemas, kol jos dar nepakankamai įsisiautėjo.

Autorius: Sutinku, ši tema reikalauja didesnio dėmesio. Gal pirmiausia apžvelkime sąmonės pokyčius, atsirandančius dėl nuodėmingų praeities darbų. Jie suformuoja keturių rūšių problemas:

1. Blogą likimą.

2. Fizines kančias.

3. Psichines kančias.

4. Iškreiptą tikrovės ir laimingo gyvenimo supratimą.

Žmogus gali įveikti jam pasitaikančius sunkumus, jeigu supranta, kad jo problemos – ne atsitiktinės, kad jas sąlygoja jo paties netikusi praeitis. Tai žinodamas, jis sugeba blaiviai vertinti realią padėtį ir ramiai kovoti su iškilusiais sunkumais.

Skaitytojas: Aš suprantu, kad dėl visko kalta mano karma. Bet ar tikrai nekaltas tas žmogus, kuris man kiša pagalius į ratus?

Autorius: Žinoma, kaltas, nes dėl jo veiksmų jūs kenčiate, bet supraskite, kad jis – tik marionetė, įrankis likimo rankose.

Skaitytojas: O jeigu kaltas, tai kodėl aš būtinai turiu apie jį galvoti gerai?

Autorius: Blogos mintys aplamai yra nuodėmė, ir už tai savo laiku prisieis atsakyti. O pozityvios mintys netrukdo bausti nusidėjėlius. Jeigu jūsų veiklos sritis ar visuomeninė padėtis suteikia jums atitinkamus įgaliojimus, jūs galite bausti žmones, tik neturite jausti jiems jokio neprielankumo, pykčio ar net neapykantos, nes tai tik pablogins jūsų karmą.

Skaitytojas: Aš negaliu bausti, spinduliuodamas meile. Bet ar tai, ką jūs pasakėte, reiškia, kad gavus per vieną žandą, reikia atsukti kitą?

Autorius: Na, kam? Likimas pats nubaus žmogų, kuris blogai elgiasi. Bet jeigu tai jūsų pareiga – bausti, jūs būtinai turite ją vykdyti, tik be kokių nors pykčio apraiškų.

Negatyvi sąmonė jau savaime yra nuodėmė, kuri bumerangu mums užtvos ateityje. Jeigu jūs bausite žmogų būtent su tokia sąmone, jis neturės galimybės suvokti savo kaltę, o jūs tik dar labiau pabloginsite savo karmą.

Skaitytojas: Vadinasi, bausti galima ir netgi reikia, bet tik su teisinga sąmone.

Autorius: Taip, tik nebūtina visais atvejais bausti pačiam arba užimti kaltintojo poziciją. Tam yra teismai ir, kraštutiniu atveju, karma – teisingiausias ir bešališkiausias teisėjas.

Skaitytojas: Bet jeigu kaltojo nenubaus nei teismas, nei likimas, tada kur teisingumas?

Autorius: Neteisybės šiame pasaulyje nėra, todėl karma, arba likimas teisėsaugos, priešų ar kokių nors kitų aplinkybių dėka būtinai kaltąjį nubaus. Bet jūs dar netikite, kad teisingumas ir laimė yra, todėl jums atrodo, kad reikia, apsiginklavus pykčiu, pačiam bausti kaltuosius.

Skaitytojas: O jūs pats kaip – ar visada jaučiate prielankumą tiems, kurie su jumis elgiasi neteisingai?

Autorius: Aiman, negaliu tuo pasigirti, kartais jausmai užgožia blaivų protą. Tačiau po tokių klaidų aš visada viliuosi gerai išanalizuoti buvusią situaciją ir pasidaryti reikiamas išvadas. Tokiam darbui reikia skirti kuo daugiau dėmesio.

Skaitytojas: Jeigu ir jūs kartais pykstate, vadinasi, irgi nepakankamai tikite į laimę ir teisingumą?

Autorius: Jūs teisus, man dar reikia daug dirbti su savimi. Toks tikėjimas neateina per vieną dieną.

Skaitytojas: Dirbkime kartu, todėl pradžiai paaiškinkite, kaip senos nuodėmės nuslopina potraukį dvasinei laimei ir įtraukia mus į naujų nuodėmingų darbų verpetą?

Autorius: Senos nuodėmės mus verčia mėgautis laime neišmanymo gunoje, ir dar taip, kad, nepriklausomai nuo įsitikinimų, nuodėmingi norai mums gali pasirodyti daug žavesni, nei dorybinga ar net dvasinė laimė. Sakau – verčia, nors iš tikro nėra jokios prievartos, mes patys kažkada to norėjom ir štai dabar gavom.

Skaitytojas: O jeigu aš dabar jau nebenoriu tokios nuodėmingos laimės?

Autorius: Tada mūsų potraukis dvasinei laimei turi būti stipresnis už senuosius norus.

Skaitytojas: Bet jeigu aš niekaip negaliu atsikratyti to praeities bagažo?

Autorius: Tai tik reiškia, kad jūsų potraukis dvasinei laimei silpnas.

Skaitytojas: Kaip jį sustiprinti?

Autorius: Visada, kai jūs imatės kokių nors priemonių (laikotės dienos režimo, atliekate dvasines pareigas, tegu ir be ypatingo noro) įveikti savo nuodėmingus norus, kad ir pačius nekalčiausius, tai tokie veiksmai didina jūsų dvasinį potencialą. Šiuo atžvilgiu efektyviausias metodas yra šventų vardų kartojimas.

Skaitytojas: Vadinasi, paprasčiausiai laikydamasis dienos režimo ir nuolatos melsdamasis, aš sustiprinsiu savo potraukį dvasinei laimei?

Autorius: Taip, ir tokia veikla vadinama askeze dorybės gunoje, o jeigu mes tai darome dar ir su teisinga sąmone, tai ją galima pavadinti ir dvasine praktika. Galų gale, kaip ją bepavadintum, ji bet kokiu atveju didina dvasinį žmogaus potencialą.

Skaitytojas: Jeigu aš duodu sau įžadus kiekvieną dieną atlikti kažkokius veiksmus, susijusius su dvasine praktika, tai ar aš galėsiu ateityje atsilaikyti prieš įvairius sunkumus?

Autorius: Žinoma, tai jau kaip taisyklė. Tačiau reikia atlikti tiek dorybingų askezių, kad susidarytų pakankamas dvasinis potencialas, kurio užtektų įveikti visiems sunkumams.

Skaitytojas: Jeigu jo neužteks, tai aš palūšiu ir pradėsiu degraduoti?

Autorius: Taip, tik ši degradacija bus laikina, nes dvasinis potraukis stipresnis už bet kurį materialų potraukį. Blogis niekada neįveikia to, kuris kuria gėrį.

Skaitytojas: Šie šventraščių žodžiai, žinoma, įkvepia. Gerai, sakykim, dorybingų askezių pagalba aš sugebėsiu atsispirti likimo smūgiams, bet ką daryti su fizinėmis kančiomis, kurios minimos jūsų klasifikacijoje, ir kurias aš užsitarnavau praeityje?

Autorius: Dorybingos askezės duoda pakankamai jėgų susidoroti ir su sveikatos bei psichikos problemomis.

Skaitytojas: O ar padės vien tik askezės, jeigu aš neturiu supratimo, kaip reikia gydytis?

Autorius: Dorybingos askezės duoda mums stiprybės siekti žinių, reikalingų grubaus ir subtilaus kūno gydymui.

Skaitytojas: Ir kaip tai atrodo praktiškai?

Autorius: Laikydamasis dienos režimo, žmogus įgyja laiko ir aukščiausių jėgų malonę, kuri pasireiškia tuo, kad jis, turėdamas pakankamai teisingą sąmonę, sugeba suprasti, kaip stipriai tokia veikla įtakoja jo sveikatą. Dar labiau apsivalius sąmonei, žmogus intuityviai jaučia, koks būtent gydytojas gali jį išgydyti.

Skaitytojas: Tai ką, gal jam pats laikas maloningai sufleruoja?

Autorius: Tas, kuris gyvena sutinkamai su gamtos dėsniais, pradeda geriau suprasti žmones ir gydymo metodus. Jis palaipsniui supranta, kad geriausias gydymas – tai žinios, kaip padėti sau pačiam atrasti dvasinę laimę. Žmogus, kuris išminties semiasi iš Vedų, jau nesikreips į tuos, kurie jam sako: „Mokėk gerus pinigus, ir mes tau garantuojame sveikatą, nes pas mus patys geriausi vaistai“.

Skaitytojas: Jūs pasisakote prieš vaistus?

Autorius: Vaistai irgi reikalingi, bet gydymo procese ne jie svarbiausia. Protingas žmogus vaistų neatsisako, bet jis supranta, kad visos ligos – tai mūsų nuodėmių rezultatas, ir pagyti galima, tiktai pakeitus savo sąmonę.

Skaitytojas: Argi neįmanoma suprasti tokių dalykų, nesilaikant dienos režimo ir neužsiimant dvasine praktika?

Autorius: Taip, tas žmogus, kuris nekartoja šventų vardų ir nesilaiko dienos režimo, negali įveikti savo fizinių ir psichinių negalių. Susirgęs jis pasikliauna tik pinigų ir gydytojų galia. Taip elgiasi visi, kurie nepuoselėja savo intelekto, todėl jiems būdinga silpna valia, netvirtas tikėjimas ir neteisingas pasaulio supratimas.

Skaitytojas: Bet juk yra labai efektyvių vaistų, kurie tikrai padeda.

Autorius: Taip, jie pašalina išorinius ligų požymius, tačiau giluminės priežastys – nuodėmės – išlieka, ir kai tik žmogus nustoja vartoti vaistus, ligos vėl pasireiškia.

Bet koks gydymas, išskyrus dvasinę praktiką, tik laikinai pašalina kūno negalias. Tačiau tas, kuris ne tik gydosi, bet ir užsiima dvasine praktika, pasveiksta galutinai, nes vaistai sunaikina ligą, o dvasinė praktika – karmą, dėl kurios buvo atsiradusi liga. Nelieka jokios priežasties vėl pasireikšti tai ligai.

Skaitytojas: Vadinasi, tie, kurie tik gydosi ir neužsiima dvasine praktika, anksčiau ar vėliau vėl susirgs ta pačia liga?

Autorius: Taip, ir neišmanantiems žmonėms labai sunku suprasti, kaip ta liga pasireikš sekantį kartą.

Skaitytojas: Tačiau šiuolaikinė medicina ir šiuo atveju turi ką patarti, pavyzdžiui, vaistus vartoti ilgesnį laiką.

Autorius: Deja, ilgai vartojant stipriai veikiančius vaistus atsiranda komplikacijos, o silpni vaistai iš viso nepadės.

Skaitytojas: Vadinasi, geriausia vaistų visai nevartoti?

Autorius: Kartoju – gydytis reikia jums prieinamais ir suprantamais būdais, o kritiniais atvejais galima vartoti net cheminius preparatus. Tik niekada nereikia užmiršti, jog veiksmingiausias gydymo būdas – keisti savo sąmonę. Tarp kitko, dar yra vaistai, kurie gaminami iš natūralių medžiagų, ir jie daug efektyvesni už cheminius preparatus.

Skaitytojas: O psichines negalias taip pat galima įveikti, laikantis dienos režimo?

Autorius: Galima, bet dažniausiai nėra jokios prasmės kovoti su jomis vaistų pagalba. Dienos režimo laikymosi irgi neužtenka. Psichinės problemos rodo, kad serga žmogaus protas ir intelektas, ir šiuo atveju be dvasinės praktikos taip pat neapsieisime.

Reikia pažymėti, kad chatcha-jogos ir pranajamos pratimai puikiai gydo praktiškai visus fizinius ir psichinius susirgimus. Maža to, jie padidina žmogaus galimybes apvalyti savo sąmonę. Pratimų metu reikia mintyse linkėti visiems laimės, o dar geriau – galvoti apie Dievą. Nesant tokios meditacijos, chatcha-joga ir pranajama pašalins tik išorines ligos apraiškas. Išskyrus dvasinę praktiką, nėra kitų metodų, kurie visiškai anuliuotų blogą karmą.

Skaitytojas: Ką gero galite pasakyti apie ketvirtą punktą, kuris žada pakeisti mūsiškį pasaulio supratimą dėl kažkada buvusios nuodėmingos veiklos?

Autorius: Žinoma, čia nėra nieko gero. Svarbiausia suprasti, kad žmogui praktiškai neįmanoma stebėti jo sąmonėje vykstančius pokyčius. Daugiausia, ką galima padaryti – įprasti bet kokiomis aplinkybėmis daryti tai, kas teikia dvasinę laimę ir sukelia norą kuo dažniau bendrauti su dorybingais žmonėmis, siekiančiais dvasinio tobulumo.

Skaitytojas: Nejau neįmanoma suprasti, kas vyksta, kai tave apnyksta nuodėmingos mintys ir norai?

Autorius: Reikalas toks, kad tos mintys dažniausiai pastebimos per vėlai. Nuodėmingi norai gali pasirodyti stipresni už mūsų valią ir blaivią galvoseną, nes jie pažeidžia ne tik protą, bet ir intelektą. Be to, kalbama ne apie nuodėmingų minčių atsiradimą, o apie tai, kad labai sunku pamatyti tuos mažyčius sąmonės pokyčius, kurie, palaipsniui sumuodamiesi, ir iššaukia tas mintis. O jas pastebėti jau nesunku, žinoma, jeigu intelektas dar pakankamai stiprus.

Skaitytojas: Ką konkrečiai reikia daryti, kai gunos sąmonę pakeičia tiek, kad jau norisi užvaidinti?

Autorius: Vadovaukitės pareigos jausmu, kovokite su negatyvia sąmone ir darykite tai, kas reikalinga. Jeigu vis dėl to kartais suklupsite, jokiu būdu neteisinkite savęs, nes tai gadina santykius su draugais ir artimaisiais.

Skaitytojas: Santykius ir taip sugadins netikę poelgiai.

Autorius: Taip, bet jeigu laiku susigriebsite atgailauti, juos bus galima kažkiek atstatyti. O jeigu atgailos nebus, jūs risitės vis žemyn ir žemyn, į kančių vandenyną.

Skaitytojas: Dažnai neužtenka stiprybės atgailauti.

Autorius: Todėl ir reikia nedelsiant užsitikrinti pastovų bendravimą su žmonėmis, turinčiais pakankamai dvasinės potencijos įveikti visus sunkumus.

Skaitytojas: Ką daryti, jeigu ne visada yra galimybė gauti tokį bendravimą?

Autorius: Tokiu atveju namuose reikia turėti knygas ir paskaitų bei maldų garso įrašus. Klausydamasis, kaip kalba ar meldžiasi šventi išminčiai, kurie jau seniai negyvena Žemėje, žmogus pasikrauna dvasine energija ir gali sėkmingai kovoti su netikusiais norais ir paklydimais.

Skaitytojas: Įdomu, nors ir sunku tuo patikėti. O kokiu būdu žmogus atsiduria neišmanyme, kai jis neteisingai naudojasi savo dorybingumu?

Autorius: Jam gali pakišti koją dar ne visai užmirštas potraukis materialiai laimei. Turėdamas didelę dorybingų poelgių atsargą ir jausdamasis visai laimingas (materialiai), bet būdamas dvasiškai nesutvirtėjęs, žmogus pradeda galvoti, kad jis, tikriausiai, yra labai išaukštinta asmenybė, kuriai visi turi rodyti deramą pagarbą. Jis galvoja, kad praktiškai jau pasiekė visas aukštumas, todėl nėra reikalo labai jau pasišvęsti dvasinei praktikai, tuo labiau, klausytis kažkieno nurodymų.

Daug žmonių, užsiimančių dvasine praktika, gyvena tokiomis nuotaikomis. Taip yra todėl, kad jie turi dar labai didelį potraukį materialiai laimei. Jų seni nuodėmingi norai gali apsireikšti bet kada ir persverti dvasinius dalykus. Iš šalies pažiūrėjus, atrodo, kad tokie žmonės ir toliau užsiima dvasine praktika. Jiems patiems irgi taip atrodo, nors nesąmoningai prioritetą suteikia ne dvasiniams dalykams, o materialiems.

Skaitytojas: Ir kokie šios iliuzijos rezultatai?

Autorius: Jie vis labiau pasineria į materialią veiklą ir galiausiai visiškai praranda potraukį dvasinei praktikai. Tačiau dvasinio entuziazmo stoka sukelia pavydą tiems, kurie jį turi, ir tokios palaipsniui degraduojančios asmenybės visada bus nepatenkintos tais, kurie iš tikrųjų užsiima dvasine praktika. Atseit, tai nedėkingi žmonės ir neverti jų bendravimo. Tokiu būdu įžeidinėdami dvasingus žmones, pavyduoliai degraduoja vis labiau ir labiau.

Skaitytojas: Anksčiau jūs sakėte, kad tie, kurie eina tobulėjimo keliu, niekada nepatirs visiškos degradacijos. Dabar kalbate atvirkščiai. Gal pasiaiškinsite?

Autorius: Nėra jokių prieštaravimų. Jeigu žmogus, einantis tobulėjimo keliu, dėl klaidų ar blogos karmos laikinai nuklydo į šoną, tai po kurio laiko jo potraukis dvasiniams dalykams persvers materialius potraukius. Degradacija verčia kentėti, ir tai žadina atmintį apie buvusią dvasinę veiklą, kuri kvies sugrįžti į ją. Pasekmėje žmogus palaipsniui pradeda keisti savo gyvenimo kursą, siekdamas grįžti prie tikrų dvasinių vertybių.

Skaitytojas: Kokie pirmieji požymiai pasireiškia, kai jis vėl imasi dvasinės praktikos?

Autorius: Jam atsiranda didelis noras prašyti atleidimo visų tų, kuriuos jis užgauliojo, ir jis gailisi veltui praleisto laiko.

Skaitytojas: Kaip ilgai trunka sugrįžimas iš tokio laikino nuopuolio?

Autorius: Tai priklauso nuo to, kiek buvo stiprus pirmasis dvasinis potraukis. Vieniems toks sugrįžimas gali užtrukti vos kelias dienas ar net minutes, kitiems gali prisireikti šimtų ir tūkstančių gyvenimų.

Skaitytojas: Na, ir užlenkėte. Vadinasi, jeigu aš neužilgo patirsiu nuopuolį, tai dvasiniu gyvenimu vėl galiu susidomėti tik po kokių 50 tūkstančių metų? Puiki, nuostabi perspektyva! Kokie nuostabūs laimingo gyvenimo dėsniai!

Autorius: Man irgi tokia perspektyva nelabai patinka. Todėl protingi žmonės rekomenduoja negaišti veltui laiko ir kiekvieną laisvą minutę užsiimti dvasine praktika. Tokiu būdu jie stiprins savo potraukį dvasinei laimei. Kuo ryžtingiau mes eisime šiuo keliu, tuo mažiau rizikuosime degraduoti.

Skaitytojas: O kaip prarandamas dvasinis skonis dėl mūsų dabartinių veiksmų? Aš kalbu apie trečią nuodėmingų poelgių klasifikacijos punktą.

Autorius: Kiekvieną kartą, kai mes padarom eilinę kvailystę, mums gresia nuopuolis. Kad tai neįvyktų, reikia nuolatos skaityti šventraščius, kurie aiškina, ką galima ir ko negalima daryti. Pokalbiai su žmonėmis, siekiančiais dvasinių žinių, padės susigaudyti visuose subtilumuose, kurie šventraščiuose tiesiogiai nenurodyti.

Skaitytojas: O šventi žmonės irgi gali kuriam laikui degraduoti?

Autorius: Taip, jeigu įžeidinėja kitus šventus žmones, nesuprasdami, kad toks jų elgesys yra tiesiog pasibaisėtinas. Jie nuoširdžiai galvoja, kad bando nurodyti jiems tikrąjį kelią, bet iš tikrųjų tik paniekina religinius tų žmonių jausmus.

Ne visi tikintieji žino, kad yra labai daug kelių į tiesą, į santykius su Dievu. Kai kurie iš jų, nuoširdžiai laikydami savąjį kelią vieninteliu teisingu ir būdami aistros gunoje, niekina tuos, kurie siekia tos pačios laimės, tik kitais keliais. Kurį laiką jie dar gali progresuoti, bet kai tik nepagarbiai atsiliepia apie kokį nors labai dvasingą žmogų, priklausantį kitam tikėjimui, jų širdyse nedelsiant atsiranda stiprus potraukis materialiai laimei. Taip prasideda degradacija.

Skaitytojas: Kaip jos išvengti?

Autorius: Pradžiai reikia suprasti, kad Dievas su kiekvienu žmogumi turi individualius santykius, ir kiekvienam Jis pasireiškia vis kitaip. Tačiau kartais išdidumas mus verčia galvoti, kad mes ir mūsų dvasiniai pirmtakai esame Dievo išrinktieji, todėl suprantame Jį geriau už kitus. Kita vertus, mums atrodo, kad žmonės, turintys kitonišką Dievo supratimą, yra tiesiog baisingi nedorėliai, neverti dvasinio tobulėjimo.

Skaitytojas: Ar toks nepakantumas būdingas tik religingiems žmonėms?

Autorius: Deja, jis paplitęs visose žmonių bendravimo srityse. Pavyzdžiui, dukra į tėvą žiūri visai kitomis akimis, negu sūnus. Jeigu ji yra egoistė ir vyresnė už brolį, tai bandys priversti, kad ir jis su tėvu elgtųsi taip, kaip ji. Aišku, nieko gero iš to neišeis, nes nei tėvui, nei, tuo labiau, jos broliui tai nepatiks. Tėvas nori su dukra palaikyti vienokius santykius, su sūnumi – kitokius. Taigi, matome, kad netgi tarp žmonių yra kuo įvairiausi santykiai, o mes kažkodėl norime sumenkinti Dievo sugebėjimus ir galimybes, nors Jis visais atžvilgiais yra nepalyginamai tobulesnis už mus. Dievas mums kaip tėvas, ir su kiekvienu iš mūsų Jis turi asmeninius santykius. Mes turime atmesti savo egoistinį tikėjimą Juo ir liautis įsivaizduoti, kad teisingas tik manasis Dievo supratimas, o visi kiti – bedieviai.

Skaitytojas: Ir kaip išvengti tokio egoistinio religinio kriticizmo?

Autorius: Tai ne taip paprasta, nes visuomenėje tvirtai įsigalėjusi nuomonė, kurią įtakoja aistros guna, kad tik mūsų (mano tautos, mano šalies, mano draugų, mano šeimos) Dievo supratimas yra teisingas. Bet kai žmogus nuolatos kovoja su savo išdidumu, jis palaipsniui praranda egoistinį Dievo supratimą ir neteisingą savo tikėjimo išskirtinumo jausmą.

Skaitytojas: Tačiau kiekvienoje religinėje tradicijoje žmonės turi būtent tokį – egoistinį – Dievo supratimą.

Autorius: Nieko nuostabaus. Mes gyvename planetoje, kur vyrauja aistros guna, todėl ir mūsų galvosena atitinkama.

Skaitytojas: Kaip reikia bendrauti su tokiais potencialiais religinių jausmų niekintojais?

Autorius: Pagarbiai, aišku, kaip ir su visais tikinčiais žmonėmis, bet didesnio bendravimo geriau vengti. Egoistinis tiesos supratimas nepalankus atvirai ir garbingai diskusijai. Jie visada ką nors kritikuos ir įrodinės, kad tik jų tiesos supratimas yra teisingas.

Skaitytojas: Kas čia blogo, jeigu kažkas įrodinėja, kaip reikia suvokti tiesą?

Autorius: Jeigu dispute apie tiesą ginčų nekyla, tai reiškia, kad nei pas vieną iš pašnekovų nėra egoistinės sąmonės, ir šiuo atveju nebus jokių įžeidimų. Kažką išsiaiškinti galima tik tokiame pokalbyje. Bet jeigu žmogus „svetimos“ religijos atžvilgiu nusiteikęs kritiškai, tai ką nors jam išaiškinti yra neįmanoma. Todėl su jais geriau kuo mažiau bendrauti.

Skaitytojas: Tada kaip jiems padėti išvengti nuopuolio?

Autorius: Ne taip lengva padėti žmogui, kuris nenori klausyti. Čia daugiau Dievo prerogatyva. O mes galime melstis, kas Jis kada nors suteiktų jiems galimybę pažinti įvairius dvasinės laimės aspektus.

Skaitytojas: Šis pokalbis man padėjo suprasti, kodėl aš nesąmoningai nemėgau religingų žmonių. Pasirodo, jie irgi dar ne visai išsivadavo iš gunų įtakos, todėl nėra jokios prasmės juos pernelyg aukštinti ar kritikuoti.

Autorius: Teisinga mintis. Tikrai nereikia aukštinti tų, kuriems tai gali pakenkti. Tačiau visus religingus žmones, nepriklausomai nuo jų sąmonės lygio, visada reikia labai gerbti.

Skaitytojas: Jeigu kitų religijų kritika yra didelė nuodėmė, tai kaip galima demaskuoti tuos, kurie širdyje garbina ne Dievą, o kažką kita?

Autorius: Juos demaskuoja patys šventraščiai. Pavyzdžiui, Vedose aprašomos nepakartojamos Viešpaties savybės, o šventraščiuose visada būna nurodomas Jo atėjimas, kurį patvirtina astrologija. Ant Jo kūno yra visi dieviškieji ženklai, kurie taip pat nurodyti Vedose. Kai Dievas ateina į Žemę, Jis atlieka antžmogiškus darbus, kurių mūsų visatoje niekas nė iš tolo negali pakartoti. Jie taip pat aprašyti Vedose. Tarnaudami Dievui, daugelis žmonių jau Jo buvimo metu pasiekė dvasinį tobulumą. Vedose nurodyta labai daug požymių, bylojančių, kad į Žemę atėjo Pats Dievas. Mokslui, tiriančiam Aukščiausio Dievo Asmens savybes ir poelgius, skiriama labai daug dėmesio, todėl tikrai mokytas žmogus niekada nesuklys, ir matydamas, kad žmonės eina klaidingu keliu ir jau pradeda patirti neigiamas pasekmes, jis geranoriškai ir be pykčio pasistengs jiems paaiškinti jų klaidas.

Skaitytojas: Tikrai, kelias į dvasinę laimę erškėčiuotas. Palinkėkite man šiame kelyje niekada nepavydėti šventiems žmonėms ir išvengti įžeidimų.

Autorius: Linkiu, ko prašote ir galvoju, kad ir man jūsų palaiminimai nepakenks.

Skaitytojas: Jeigu aš turiu tokią galimybę – ką nors palaiminti, tai duodu jums savo palaiminimus, kad niekada neįžeidinėtumėte šventų žmonių, kokie bebūtų jų santykiai su Viešpačiu.

Autorius: Ačiū, dabar gal reziumuojame pokalbį.

Skaitytojas: O ką daryti, jeigu aš jau suspėjau įžeisti kokį nors šventąjį?

Autorius: Aš galvojau apie tai pakalbėti sekančiame mūsų susitikime, bet jūs, kaip visada, užbėgote man už akių.

Išvada: Netgi eidami keliu, vedančiu į dvasinę laimę, mes turime galimybę iš jo išklysti. Priežastis – mūsų nedorybingi poelgiai praeityje. Norint išvengti didelių nesėkmių, reikia pasisaugoti įžeidžiamo elgesio kitų žmonių, ypatingai šventųjų, atžvilgiu ir atkakliai laikytis dvasinės praktikos, miego, maitinimosi ir darbo režimo.

Tačiau sėkmė lydės tiktai tą, kuris supras, kaip svarbu bendrauti su išaukštintais žmonėmis ir su Viešpačiu, nuolankiai ir su meile kartojant Jo šventus vardus. Bendravimas su šventaisiais ir šventų vardų kartojimas tuoj pat pradeda šalinti nuodėmingus norus ir įkvepia toliau eiti į tiesą. Todėl tiems, kurie siekia dvasinės laimės, svarbiausia – rasti mokytojus ir bendražygius, einančius tuo pačiu keliu, kurie galėtų išaiškinti, kaip teisingai kurti savo santykius su Dievu.

Įžeidimai

Nuodėmingų praeities poelgių rezultatai pasireiškia trimis būdais:

1. Jie pasirodo tuoj pat;

2. Pasirodo po tam tikro laiko;

3. Virsta potraukiu, o vėliau ir įpročiu užsiimti konkrečia nuodėminga veikla.

Įžeidimai – ypatinga nuodėmingų poelgių kategorija. Jų išskirtinumas susijęs su tuo, kad dėl įžeidimų mes gauname pačias blogiausias karmines reakcijas. Jie nepastebimai transformuoja sąmonę tokiu būdu, kad tarp dviejų konfliktuojančių žmonių atsiranda neigiamas ryšys. Kadangi jis būna pastovus, tai ir reakcijos ant mūsų pilasi viena po kitos. Kitaip sakant, vieną kartą kažką rimtai įžeidęs, žmogus gali daug metų dėl to kentėti. Šiuo atveju labai svarbu nedelsiant atgailauti, vos tik suvokus savo kaltę. Bet jeigu atgaila ne visai sąmoninga, neigiamas ryšys vis tiek atsiranda ir yra pati baisiausia griaunamoji jėga, tiesiog nusviedžianti sąmonę į degradacijos gelmes.

Skaitytojas: Ar tas neigiamas ryšys būna tik abipusis, ar jis gali būti ir vienpusis?

Autorius: Jeigu nebuvo jokio ginčo, o tik įžeidimas, tai kai kuriais atvejais (ypač, kai būna įžeistas šventas žmogus) neigiamą poveikį patiria tik įžeidėjas. Kartais būna taip, kad žmogus įžeidžiamas dėl savybių, kurių jis faktiškai neturi, bet kurias jam priskiria įžeidėjas. Neigiamai vertindamas kitą žmogų, jis nesupranta jo charakterio ypatybių ir net pats sau negali atsakyti,

kas būtent jį erzina. Visą dėmesį sutelkdamas į savo aukos charakterio trūkumus, įžeidėjas praranda galimybę pamatyti jo privalumus, todėl negali net įsivaizduoti, kaip jis galėtų būti tam žmogui bent kiek palankesnis.

Žmogus su tokia negatyvia sąmone daro vis naujus ir naujus įžeidimus, kurie, savo ruožtu, dar labiau iškreipia jo realybės įsivaizdavimą ir išprovokuoja begalinius ginčus. Taip jis tiesia sau greitkelį į degradaciją.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad ilgalaikis neprielankumas kažkokiam žmogui reiškia, kad praeityje aš jį labai įžeidžiau, ir ilgainiui tai taps mano degradacijos priežastimi, taip?

Autorius: Teisingai, ir netgi jūsų bloga nuotaika rodo, kad su kažkuo turite neigiamą emocinį ryšį, atsiradusį dėl kažkada jam padaryto įžeidimo. Maža to, ji ardo jūsų santykius ir su kitais žmonėmis, kokie geri jie bebūtų.

Skaitytojas: Ir taip vyksta, net jeigu įžeidimas padarytas praeitame gyvenime?

Autorius: Žinoma, dažniausiai taip ir būna – mes kažką įžeidžiame, ir santykiai su tuo žmogum ilgam pablogėja, nuodydami mūsų gyvenimą.

Skaitytojas: Vadinasi, įžeistas žmogus savo nuotaika ilgą laiką neigiamai įtakoja įžeidėją.

Autorius: Žinokite, kad žmogus, kurio atžvilgiu buvo įžeidžiamai pasielgta, ne visada jaučiasi įžeistas, ir tada jis nėra įžeidėjo degradacijos priežastis. Būtent įžeidėjas sąmoningai arba ne galvoja apie savo aukos charakterio trūkumus, o žmogus, tapęs tokio negatyvaus ryšio objektu, gali visai nieko neįtarti. Dar daugiau, kartais mes tiesiog mėgaujamės kito žmogaus trūkumais, nors iš tikrųjų pirmiausia jie yra mumyse. Taip vyksta, kai mes blogai galvojame apie šventus žmones.

Skaitytojas: Kaip išvengti tokio pavojingo neigiamo ryšio?

Autorius: Norint, kad toks ryšys nutrūktų, reikia sugebėti prašyti atleidimo ir pačiam mokėti atleisti.

Skaitytojas: O kas bus, jeigu neprašai atleidimo?

Autorius: Materialios gamtos gunos sudarys mums tokias gyvenimo sąlygas, kai turėsime nuolatos bendrauti su negatyvios sąmonės žmonėmis, ir tai tęsis tol, kol mes nepamatysime savo charakterio trūkumų, kurie mus ir įstūmė į tokią padėtį.

Skaitytojas: Vadinasi, neišmanymo guna pradeda mus įtakoti tuo metu, kai mes ruošiamės ką nors įžeisti?

Autorius: Taip, gunos ne tik pildo mūsų norus, bet ir mokina elgtis su aplinkiniais. Jos pildo norus ir tų, kuriuos mes įžeidžiame, ir tokiu būdu mus nubaudžia.

Skaitytojas: Taigi, ką nors įžeisdamas ir neatsiprašydamas, aš pats pasmerkiu save kančioms.

Autorius: Į žvaigždes – per kančias. Argi kitaip suprasi, jog nusidėjai?

Skaitytojas: Bet gali būti, jog aš net neįtarsiu, kad savo elgesiu ką nors įžeidžiau. Negi ir šiuo atveju man reikės kentėti?

Autorius: Tai dažna situacija, ir kada tau sugenda nuotaika, tu negali suprasti, kodėl. Vediniai šventraščiai tokiu atveju rekomenduoja ryte ir vakare prašyti atleidimo iš karto visų tų žmonių,

su kuriais tą dieną teko bendrauti. Taip mes išvengiame bausmės už ne tyčia padarytas klaidas. Įdomu, kad reguliariai praktikuojant šį metodą, atgailos metu prisimenamas būtent tas žmogus, kuris nuo mūsų nukentėjo.

Skaitytojas: Ar tai dėsningumas?

Autorius: Ne, kartais prisimenami žmonės, su kuriais mus jungia geri santykiai. Tačiau mes nieko neprarasime, paprašę ir jų atleidimo.

Skaitytojas: Ačiū už patarimą. Pasirodo, aš neturiu daugiau ką veikti, kaip tik visą dieną atsiprašinėti kiekvieną sutiktą žmogų.

Autorius: Na, kam visą dieną, užteks penkių minučių ryte ir dar tiek vakare.

Skaitytojas: O jeigu tik ryte?

Autorius: Neatsiprašę vakare, mes neatsijungsime nuo per dieną susikaupusių neigiamų ryšių, ir galime sapnuoti negerus sapnus. O jeigu neatsiprašinėsime ryte, tai dieną mus gali pasiekti bloga karma, atėjusi į protą miego metu.

Skaitytojas: Ar atsiprašinėjant reikia prisiminti kiekvieną žmogų atskirai?

Autorius: Užtenka paprašyti atleidimo pas visus iš karto. Atgailaudami mes nesąmoningai šaukiamės savo sąžinės (Supersielos), o ji jau pati mūsų atsiprašymą pristato reikiamam adresatui. Bet jeigu mes žinome, kad įžeidėme konkretų žmogų, prašant atleidimo, reikia kreiptis būtent į jį.

Skaitytojas: Ar visada reikia prašyti atleidimo, kreipiantis asmeniškai, ar galima tai padaryti mintyse? Pavyzdžiui, jeigu aš imsiu asmeniškai atsiprašinėti savo kaimyno, jis man gali tokių dalykų prikalbėti, kad oi-jo-joi. Negi aš visa tai turiu išklausyti?

Autorius: Geras klausimas. Jeigu žmogaus sąmonė normali, atsiprašyti jo reikia būtinai asmeniškai. Dorybingas žmogus visada nusiteikęs draugiškai, todėl niekada nepasinaudos savo padėties pranašumu, kad galėtų jus apkaltinti. Jis greitai dovanoja arba iš viso nemato, kad būtų kažkas atsitikę, dėl ko reikia atsiprašinėti. Jeigu įžeistasis yra žemesnėse gunose ir turi kažkokių savanaudiškų motyvų, užtenka jo atsiprašyti mintyse, o susitikus maloniai ir pirmutiniam pasisveikinti.

Skaitytojas: O jeigu vis tik pabandžius asmeniškai atsiprašyti savanaudiško žmogaus?

Autorius: Būtinai reikia pabandyti. Tokiu atveju jis dažniausiai pasako: „Nieko tokio, bet...“ ir išdeda viską, ko jis nori iš jūsų, kaltininko, už atleidimą. Arba pradeda skųstis gyvenimu, stengdamasis iššaukti jumyse gailestį tokiam „vargšui“. Pasekmėje blogi santykiai dar labiau pablogėja, be to, mažta tikėjimas pačia atgaila. Taigi, vieną kartą atsiprašęs tokio žmogaus, antrą kartą jūs jau nenorėsite to daryti, nors, gal būt, jūs nuspręsite ugdyti savyje kantrumą, klausydamasis pašnekovo kvailysčių.

Skaitytojas: Supratau, o dabar paaiškinkite, kaip prašyti atleidimo pas žmogų, esantį neišmanymo gunoje?

Autorius: Brangusis, darykite tai mintyse, tuo pat metu iš visos širdies linkėdami jam laimės. Susitikus elkitės pagarbiai ir, reikalui esant, padėkite jam kuo nors. Nepirškite jam savo nuomonės apie galimą pagalbą, darykite tai tik esant atitinkamoms aplinkybėms. Bet kokiu

atveju venkite artimesnio bendravimo su juo, nes tai tik dar labiau pakenks ir taip jau blogiems santykiams.

Skaitytojas: Bet jeigu aš surizikuosiu asmeniškai jo atsiprašyti?

Autorius: Jūs tapsite pajuokos objektu arba net būsite gerai iškeiktas, o tai jau gali pasibaigti net peštynėmis.

Skaitytojas: Iš kurgi pas juos tiek nedėkingumo?

Autorius: Išsiugdęs potraukį laimei neišmanymo gunoje, toks žmogus nuolatos ko nors nekenčia ir naudojasi bet kokia galimybe pademonstruoti savo negatyvizmą. Jis taip įprato būti nedėkingi, kad net nemato savo elgesyje jokios prievartos aplinkinių žmonių atžvilgiu.

Skaitytojas: Bet taip elgdamasis, jis daro įžeidimus, ir tada neaišku, kodėl kentėti turiu būtent aš. Juk jis man labiau sugadina nuotaiką, negu aš jam. Argi nėra ko nors, kas palygintų mūsų įžeidimus ir kaltu pripažintų tą, kuris labiau neteisus?

Autorius: Taip galvoja daug žmonių. Todėl, gerai su kuo nors išsikolioję, jie laiko save nekaltais, nes „jis man irgi negailėjo „gražių“ žodžių“. Bet tai neteisingas supratimas. Mes atsakom už savo įžeidimus, oponentas – už savo. Kiekvienas atsako už savo netikusius poelgius, ir atpildas būna tiesiog proporcingas pastangoms, kurias mes įdėjom į tuos veiksmus.

Skaitytojas: Vadinasi, į karmos gniaužtus patenka visi, kurie pykosi, nepriklausomai nuo to, kuris pradėjo konfliktą?

Autorius: Ir ne tik jie. Jeigu į ginčą įsivelia pašalinis žmogus ir persiima negatyvia pašnekovų sąmone bei palaiko kieno nors pusę, jis irgi už tai atsiims.

Skaitytojas: Net jeigu jis norėjo sutaikyti besipykstančius?

Autorius: Taip, jeigu jis kuriam nors pajuto nepalankumą.

Skaitytojas: Tai kaip tada elgtis, kai pykstasi artimi žmonės ir norisi juos nuraminti?

Autorius: Šiuo atveju Vedos rekomenduoja užimti neutralią poziciją ir širdingai, su meile stengtis juos sutaikyti. Bet jeigu ginčininkai užima aukštesnę padėtį už mus, pavyzdžiui, yra mūsų tėvai ar amžiumi vyresni giminės, tai geriau nesikišti, žinoma, jeigu ginčas nėra labai liepsningas ir negresia peraugti į muštynes.

Skaitytojas: O jeigu įsikišęs vis tik supyksi?

Autorius: Pyktis savo tėvams bet kokiu atveju yra nepateisinamas, tai visada nuodėmė.

Skaitytojas: Kokiais atvejais įsikišimas į konfliktinę situaciją yra pateisinamas?

Autorius: Visais atvejais yra kažkokia rizika susigadinti santykius su ginčo dalyviais. Ypač pavojinga kištis į sutuoktinių ginčą. Šimtaprocentinė garantija, kad jie anksčiau ar vėliau susitaikys, o kaltas liksite jūs, nors jūsų ketinimai buvo kuo geriausi.

Skaitytojas: Suprantu. Labai pažįstama situacija.

Autorius: Bet jeigu kivirčijasi jūsų pavaldiniai, ar vaikai, ar nusikaltėliai (šiuo atveju jūs privalote turėti atitinkamus įgaliojimus), tada reikia nedelsiant imtis reikiamų veiksmų ir slopinti sukilusias aistras.

Skaitytojas: Kokios gunos įtakoja žmogų, kuris įžeidinėja kitus?

Autorius: Bet koks įžeidimas tuoj pat sustiprina neišmanymo gunos įtaką, ir tai neigiamai atsiliepia sąmonei. Todėl įžeidimai ir juos lydintys veiksmai yra patys pavojingiausi dalykai.

Skaitytojas: Tai pavojingiau, negu kūno sužalojimai?

Autorius: Žinoma, atsakomybė už fizinius sužalojimus yra didesnė, nes čia pasireiškia atvira agresija. Bet šiuo atveju nusikaltėlis aiškiai supranta savo poelgio neteisingumą, todėl turi galimybę atgailauti ir bent kiek ištaisyti situaciją.

Įžeidimo atveju situacija kitokia. Mes dažnai visai net neįtariame, kad padarėme kažką baisaus, ir tik po kurio laiko, pastebėję savo sąmonėje degradacijos požymius, pradedame suprasti, kas atsitiko. Bet ne kiekvienas žmogus gali suvokti, kad bloga nuotaika ir netikęs elgesys, vis dažniau pasireiškiantys jo gyvenime, atsirado vien tik dėl jo padarytų klaidų.

Skaitytojas: Koks pats ženkliausias sąmonės degradacijos požymis, kai ji pasireiškia dėl mūsų padarytų įžeidimų?

Autorius: Tokių požymių yra du:

1. Netikėtai, be jokių aiškių priežasčių dingsta potraukis dvasinei praktikai. Tai pasireiškia kaip nuovargis ir noras truputį pailsėti nuo dvasinio gyvenimo. Bet kokia veikla, nukreipta į savęs pažinimą, tampa juoda askeze.

2. Tolydžio didėja potraukis pasaulietiniam gyvenimui. Tai pasireiškia nenumaldomu noru visą savo laiką skirti įvairioms materialioms problemoms. Įdomu, kad žmogus tokioje būklėje yra visiškai įsitikinęs, kad tai būtinybė, ir dvasinė praktika palauks.

Skaitytojas: Ačiū už tokią vertingą informaciją. Panašios mintys ir mane gana dažnai aplanko.

Autorius: Gerai, kad jūs tai pastebite, nes dauguma žmonių panašiems sąmonės pokyčiams aplamai neteikia ypatingos reikšmės.

Skaitytojas: O kaip žmogui nustatyti, kad po padaryto įžeidimo prasidėjo sąmonės degradacija, jeigu jis dar neužsiima dvasine praktika?

Autorius: Tokiu atveju pastebėti savo sąmonės pokyčius praktiškai neįmanoma. O jeigu žmogus ką nors ir pastebi, tai jis visada randa, kaip tuos pokyčius pateisinti ir nemato jokio pavojaus. Kalbant tiesiai šviesiai, apie kokią sąmonės degradacijos pradžią galima kalbėti, kai ji yra pačiame apogėjuje.

Skaitytojas: Ką norite pasakyti? Kad visi žmonės, kurie neužsiima sisteminga dvasine praktika, yra degeneratai?

Autorius: Jūs dažnai, tyčia ar ne, bet iškraipote mano žodžių prasmę. Aš tik perteikiau jums vedinę sampratą, kad visi, kurie nesiekia savęs pažinimo, eina sąmonės degradacijos keliu. O ar jie prieis liepto galą, ar ne, jų pasirinkimo reikalas. Kiekvienas turi pasirinkimo laisvę ir galimybę viską pakeisti.

Skaitytojas: Vadinasi, dauguma Žemės gyventojų, nekultivuojantys dvasinių vertenybių, paprasčiausiai degraduoja?

Autorius: Plačiau atverkite akis, ir jūs pamatysite, kur eina žmonės – tai ištvirkimas, mėsos vartojimas, girtuokliavimas, rūkymas, narkomanija ir homoseksualizmas. O gal tai progresas?

Skaitytojas: Ar visi, kurie dabar neužsiima dvasine praktika, praeityje ką nors įžeidė?

Autorius: Panašu į tai. Arba įžeidė, arba padarė kokią nors kitą didelę nuodėmę, ir tai dabar neleidžia jiems progresuoti. Jiems atsiranda netgi kažkoks antagonizmas dvasinei veiklai.

Skaitytojas: Kokiu būdu po padaryto įžeidimo atsiranda atsainus požiūris į dvasinę praktiką?

Autorius: Žmonės su negatyvia sąmone, pradėję degraduoti, mielai pasiduoda norui pakritikuoti kitus, ir dažniausiai tai pasireiškia tada, kai kas nors pasielgia truputį nekaip. Jie puola vargšę auką kaip vanagai: „O, koks jis netikęs! Tik pažiūrėkite!..“

Skaitytojas: Jeigu aš su pasibjaurėjimu pažiūrėsiu į kokį nors valkatą, tai degradacijos jau neišvengsiu?

Autorius: Gal būt, ypatingos degradacijos ir nebus, bet už pasibjaurėjimo jausmą turėsite atkentėti. Bet jeigu įžeidžiamas šventas žmogus, kuris laikinai paslydo savo dvasiniame kelyje, neišmanymo guna pradeda taip stipriai įtakoti įžeidėjo sąmonę, kad ne visada galima suprasti, kas su juo darosi.

Skaitytojas: O kokie dar įžeidimai iššaukia tokią greitą degradaciją?

Autorius: Kai įžeidžiamas Aukščiausias Dievo Asmuo, dvasiškis apeigų metu, šventraščiai, šventos vietos (nors tai tebūtų, atrodo, paprastas šaltinis) ir netgi garbinimo atributika ar objektai.

Skaitytojas: Tikriausiai norite pasakyti, kad įžeidęs lampadą, aš nedelsiant būsiu pasmerktas ilgalaikei degradacijai?

Autorius: O jūs tikriausiai galvojate, kad nepagarbiai elgdamasis su šventu daiktu, pradėsite nedelsiant progresuoti?

Skaitytojas: Aš suprantu, kad už tai bus kažkoks atpildas, bet negi dėl kokios nors religinės atributikos aš galiu susigadinti visą gyvenimą?

Autorius: Taip, tai visai įmanoma, viskas priklauso nuo to, kiek šventas yra minimas daiktas ir nuo įžeidimo sunkumo.

Skaitytojas: Dabar aš suprantu, kodėl man kartais nesinori užeiti į kokią nors šventyklą ar aplankyti piligrimystės vietas. Tikriausiai, nėra skirtumo tarp jų ir minomis nusėto lauko.

Autorius: Jeigu taip kalbate, greičiausiai, viename iš praeitų gyvenimų jūs užsirioglinote ant minos ir dėl to patyrėte didžiulę laimę.

Skaitytojas: Kokie čia juokeliai?! Ar galima būti laimingam tokiose vietose, kur kiekvienas neatsargus žingsnelis gresia neišvengiama degradacija?

Autorius: Jūs teisus, lankydami šventas vietas su netikusia sąmone, mes tikrai labai rizikuojame. Bet jeigu mes jausime pagarbą viskam, kas susiję su tomis vietomis, tai netyčia padarytos klaidos neužtrauks mums rimtesnių problemų.

Bet jeigu žmogus kartoja šventus vardus, bendrauja su šventais žmonėmis ar lanko šventas vietas, ir daro tai su teisinga sąmone, jis gauna didelį gėrį ir galimybę anuliuoti visas savo

nuodėmes, susikaupusias per daugelį gyvenimų, tiesiog per keletą minučių. Tai daug kartų patvirtina pačios Vedos. Tačiau, norint suprasti, kaip teisingai elgtis su šventais žmonėmis, reikia daug dirbti su savimi. Todėl dvasiniame gyvenime atsitiktinumų nebūna, viskam galima rasti paaiškinimus. Kiekvienas gauna tai, ką užsidirbo.

Skaitytojas: O aš jau norėjau eiti ieškoti kokio nors šventojo, kuris greitai pašalintų visas mano nuodėmes.

Autorius: Ir su tokia sąmone elgtumėtės įžeidžiamai. Viešpats ir šventi žmonės – tai ne šiukšlynas, į kurį mes galime suversti savo netikusius poelgius. Tokiame bendravimo lygyje reikia apeliuoti ne į dovanas, o į galimybę mokytis ir tarnauti. Šventas žmogus mums perduoda žinias, kaip būti laimingu. Todėl mes neturėtume tikėtis su jo taip vadinama pagalba užbaigti savo begalinius ir vargingus bandymus patiems išsivaduoti iš nuodėmių. Bet švento žmogaus palaikymas tiesiog būtinas kiekvienam iš mūsų. Į jį reikia kreiptis su didžiausiu nuolankumu ir pagarba, siekiant tik vieno – žinių. Bendraudami tokioje nuotaikoje, mes pagaliau suprasime, kaip susitvarkyti su savąja karma. O familiarumas su šventu žmogumi taps sąmonės degradacijos priežastimi.

Deja, dauguma žmonių bendravimo su šventuoju ieško ne tam, kad jam tarnautų, o siekdami kažkokių savanaudiškų tikslų. Bet šventieji, nors ir mato tuos kėslus, vis tiek visada pasiruošę ištiesti jiems pagalbos ranką. Tačiau Dievas irgi mato tokį „bendradarbiavimą“ ir gali už tai nubausti.

Skaitytojas: Jūs sakote, kad šventas žmogus niekada neįsižeidžia. Tai kodėl, kreipdamiesi į jį be deramos pagarbos ar su savanaudiškais motyvais, mes rizikuojame susidurti su didelėmis problemomis?

Autorius: Visas karmines reakcijas dėl įžeidimų mes gauname dėl to, kad įžeidžiama Supersiela, esanti žmogaus, kurį mes užgavome, širdyje. Ji globoja ir saugo kiekvieną gyvą būtybę šiame pasaulyje, būdama jos kūne visai šalia sielos. Kai mes užgauname žmogų, tuo pačiu užgauname ir Supersielą, esančią jo kūne. Šiaip jau mes gauname už tai atpildą vien todėl, kad tai numatyta karmos dėsnyje. O pats šventasis išlieka abejingas mūsų netikusiam elgesiui, nes jį palaiko jo skaistumas ir nuolankumas.

Taigi, atrodytų, kad netinkamai elgiantis su šventu žmogumi, nieko tokio neatsitinka ir blogos karmos už tai neturėtų būti. Bet kadangi įžeidžiama Supersiela, esanti šventojo kūne, tai mes baudžiami tik Jos valia. Šventųjų įžeidinėjimas labai nepatinka Dievui, ir mums už tai prisieina kentėti.

Skaitytojas: Aš, žinoma, atsiprašau, bet man tai sunku suvokti. Supersiela, kuri yra šalia sielos ir kurią galima įžeisti, – tai skamba kaip kažkoks pasakiškas elementas. Ar galite tai paaiškinti paprasčiau?

Autorius: Prašau. Jeigu paprasčiau, tai netinkamai elgdamiesi su šventaisiais, mes paminam sąžinės balsą ir tokiu būdu prarandam jos palaikymą. Kaip laivas rūke ir dar be kompaso yra pasmerktas pražūčiai, taip ir žmogus be sąžinės, neturėdamas supratimo apie teisingą gyvenseną, sunkioje situacijoje yra pasmerktas nesėkmei. Jis jau negali, kaip anksčiau, skirti gėrį nuo blogio, ir todėl neišvengiamai degraduoja.

Mūsų pokalbis jau beveik baigiasi, todėl norėčiau pažymėti vieną labai svarbų momentą. Tai būtina žinoti, norint ištaisyti bet kurią, kad ir pačią sunkiausią situaciją.

Kiekvienas žmogus turi galimybę pakeisti savo gyvenimą, tik ją labai varžo kažkada padarytos klaidos. Todėl visų pirma reikia apsiginkluoti kantrybe, nes bet kokioms permainoms

reikalingas laikas. Atgailaujant reikia išlaukti, kada blogą karmą pakeis geresnė, o tai, anksčiau ar vėliau, vis tiek atsitiks.

Skaitytojas: Bet jeigu neatgailausime, tai reikės ilgai kentėti?

Autorius: Taip ir bus, jeigu mes nesuprasime, dėl kokių klaidų mūsų karma tokia bloga. Bet atgailauti niekada nevėlu, po to ateina palengvėjimas ir grįžta potraukis dvasiniam gyvenimui.

Skaitytojas: Sunku, kai reikia ilgai kentėti dėl savo nuodėmių. Ar galima kaip nors užsitikrinti mus baudžiančio laiko malonę?

Autorius: Mes apie tai jau kalbėjome – reikia atgailauti ir viską daryti laiku – tiek dvasinėje praktikoje, tiek materialiame gyvenime.

Skaitytojas: Ar gali, apart laiko, mus dar kas nors bausti?

Autorius: Yra ir daugiau faktorių, kurie neleidžia mums būti laimingais. Vietovė, kurioje gyvename, mus supančios aplinkybės... bet apie tai pakalbėsime vėliau.

Skaitytojas: O man dar daug kas neaišku dėl įžeidimų.

Autorius: Nesijaudinkite, sugrįšime ir prie šitos temos.

Išvada: Įžeidimai ir netikusi sąmonė – tai didžiulė kliūtis kelyje į laimę. Ypatingai pavojingas įžeidžiamas elgesys su Dievu, šventais žmonėmis, šventraščiais, garbinimo atributika bei šventose vietose. Taip elgdamasis, žmogus pradeda nepastebimai degraduoti. Norint to išvengti, reikia žinoti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, ir taip išvengti susidūrimo su minėtais laimingo gyvenimo priešais.

Nuo įžeidimų iššauktos degradacijos mus gali išgelbėti tik atgaila, ir čia svarbiausia žinoti, kad įžeidus šventą žmogų, atleidimo reikia prašyti, kreipiantis į jį asmeniškai.

Niekas nėra apdraustas nuo klaidų, todėl mes turime ugdytis savyje sugebėjimą atgailauti ir koncentruotis į tai reikia mažiausia du kartus per dieną. Tai mums padės kovoti su polinkiu į užgaulų elgesį ir bus sėkmės dvasiniame gyvenime garantas.

Antros knygos pabaiga

TORSUNOVO AJURVEDINIO CENTRO SPECIALISTAI

Oleg Genadjevič Torsunov

Įvairiapusiškas specialistas, įsisavinęs tokius gydymo metodus, kaip mudros (specifinės rankų pirštų kombinacijos), įgalinančios suteikti medicininę pagalbą ekstra atvejais, bei jantros (tam tikri grafiniai simboliai). Jo atrastas litorefleksoterapijos metodas (tai gydymas brangiaisiais akmenimis ir mineralais) labai efektyvus visų chroniškų ligų atveju ir pasaulyje neturi analogų. Torsunov taip pat gali diagnozuoti pagal balsą ir fotonuotraukas, kas leidžia teikti pagalbą ir konsultuoti, neturint betarpiško kontakto su žmogumi, todėl pacientų turi visame pasaulyje.

Be to, šios knygelės skaitytojai turi unikalią galimybę pasinaudoti daktaro Torsunovo patarimais, asmeniškai parenkant apyrankes ir auskarus iš brangių ir pusiau brangių akmenų, kuriuos jūs galėsite naudoti kaip labai efektyvias sveikatingumo priemones. Akmenys taip pat reguliuoja devynių horoskopo planetų įtaką žmogaus biosistemai. Konsultacija teikiama pagal kliento nuotrauką, atsiųstą elektroniniu paštu: magic108@mail.ru

Žemiau pateiktos O. G. Torsunovo paskaitos, įgarsintos kompaktiniuose diskuose (MP-3) ir audiokasetėse. Viską galima užsisakyti internetu: furman108@mail.ru

1. Dorybingų charakterio bruožų ugdymas.

2. Astrologija.

3. Šeimyniniai santykiai.

4. Kitos temos: 1. Chatcha-joga. Fiziniai ir kvėpavimo pratimai. 2. Apsivalymo būdai. 3. Žinojimas. 4. Gydymo metodai. Gydymas žolėmis. 5. Gydymas teisinga mityba. 6. Trys gamtos gunos – dorybė, aistra, neišmanymas.

Maksim Nikolajevič Volodin

Vedinės astrologijos, psichologijos, etikos, litorefleksoterapijos, mudrų, jantrų ir patalpų energetikos specialistas. Septynis metus gyveno ir mokinosi indų vienuolynuose. Konsultuoja šiomis temomis:

Astrologija – karma; prigimtinių polinkių nustatymas; silpnosios ir stipriosios žmogaus savybės; tinkamiausios profesijos nustatymas; charakterio diagnostika; sunkių gyvenimo momentų prognozavimas; blogos karmos korekcijos metodai; pasninkų dienos; labdaringa veikla; asmeninės mantros.

Psichologija – sutuoktinio parinkimas; biznio ir darbo partnerių parinkimas; asmeninių santykių problemos.

Jantros – gydymas jantrų pagalba; jantros namams; asmeninės jantros parinkimas ir apmokymas ja naudotis.

Mudros – gydymas mudrų pagalba; individualios mudros parinkimas.

Patalpų energetika – palankių ir nepalankių vietų nustatymas jūsų būste; racionaliausias būsimų patalpų išdėstymas; kovos su negatyvia įtaka patalpoms metodai.

Etika – etiniai, kultūriniai ir religiniai konfliktai; dvasinės praktikos patarimai; šventraščiai.

Ajurveda – kūno konstitucija; ligų diagnostika; profilaktiniai patarimai; jums asmeniškai tinkamiausias gyvenimo būdas.

Konsultuoja internetu: maxim_volodin@mail.ru

Aleksej Meredovič Meredov

Dvylika metų gyveno ir dirbo indų vienuolynuose. Teikia šias paslaugas:

Mantros – gydymas; apsauga nuo visokio plauko vaiduoklių, priešų, burtų, negatyvios planetų įtakos, prakeikimų ir nužiūrėjimo; sėkmė biznyje ir darbe; sąmonės apvalymas ir karmos pagerinimas; buto ar namo apsauga nuo negatyvių subtilų ir neigiamos energetikos.

Chiromantija.

Psichologinių problemų sprendimas.

Ajurvedinės konsultacijos.

Gydymas Reiki energija betarpiškai ir per atstumą.

Inicijavimas trijose Reiki pakopose.

Kai kurios paslaugos galimos internetu: atma@inbox.ru, meredov@yandex.ru