1K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

KULTŪROS BARAIKultūros ir menomėnesinis žurnalas.Eina nuo 1965 m.

Vyriausioji redaktorėLaima KANOPKIENĖ 2 62 38 61

Rengia

Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61Rūta GAIdAMAVIČIūtĖ (muzika) 2 62 38 61Kęstutis ŠAPOKA (dailė) 2 62 38 61tadas GINdRĖNAS (dailininkas) 2 61 05 38Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38dalia MEČKAUSKAItĖ (korektorė)Irena ŽAGANEVIČIENĖ (buhalterė) 2 62 31 04

Redakcinė kolegija

Vytautas BERENISEndre BOjtáR (Vengrija)Alfredas BUMBLAUSKASPietro U. dINI (Italija)Carl Henrik FREdRIKSSON (eurozine)Vita GRUOdYtĖ (Prancūzija)tomas KIAUKAAlgis MICKūNASLiana RUOKYtĖ (Skandinavija)Vygantas VAREIKISKazys VARNELIS jr. (jAV)

Redakcijos adresas

Latako g. 3, 01125 Vilniusel. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.comFaksas: 2 62 38 61

© Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101

Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę

Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com Viršelio 1 p.:

4 p.:

Problemos ir idėjosKas lemia, kad ideologiniai „tikėjimai“ užgožia tiesą? Su Normanu Lillegardu kalbasi Almantas Samalavičius / 2

Nuomonės apie nuomonesEglė WIttIG-MARCINKEVIČIūtĖ. dar kartą dėl pirmojo „sutarties su valstybe“ paragrafo. Atsakymas prof. Vytautui Landsbergiui / 8Vytas dRUNIS. „Mums nereikia vieniems kitų“, arba Kas atsitinka, filosofui įgriuvus į duobę / 14Apie Nidą, Lietuvos kultūrą ir dar šį bei tą. Atsiliepimai į Leono Stepanausko atvirą laišką „Ar Thomas Mannas susitiks su Kristijonu Donelaičiu Nidoje“ / 16

Kūryba ir kūrėjaiVainius BAKAS. Eilėraščiai / 20Ar pateks Nekrošius į dangų? Kaip italai vertina Eimunto Nekrošiaus „Rojaus“ pasaulinę premjerą Vičencos teatre „Olimpico“ / 23Kęstutis ŠAPOKA. LT00TAPYBA Šiuolaikinio meno centre, arba Kaip aš čia patekau? / 29Luc AUBRY. Prieš sugrįžtant į Itakę / 33Silvija ČIŽAItĖ-RUdOKIENĖ. Magiškasis moteriškumas / 42 Marija Gabrielė REPŠYtĖ. Ar esi matęs sniegą? Akmenys, laikas ir šiuolaikinis menas Kaselio parodoje documenta / 44Kęstutis ŠAPOKA. Lauros Garbštienės ir Knuto Åsdamo duetas Vartų galerijoje / 49Apie Nidos meno koloniją ir santykių estetiką. Pokalbis su meno direktoriumi Vytautu Michelkevičiumi / 52Rūta GAIdAMAVIČIūtĖ. dosni ne vienai širdžiai. Solistės Astos Krikščiūnaitės kelias į aukštą statų kalną / 58

Paveldas ir paminklaiGražina MARECKAItĖ. Ar humanizuota erdvė praris sakralias Vilniaus erdves? Poleminės pastabos / 63jonas MINKEVIČIUS. Grįžtant prie nepažįstamųjų prūsų / 73

Pasaulio istorijos„turime perprasti tikrąsias struktūrinio smurto priežastis“. Pokalbis su Sulaku Sivaraksa / 77Sulak SIVARAKSA. tikrasis saugumas / 79

Kelionė kaip intelektualinis nuotykisAlmantas SAMALAVIČIUS. dangus ir plyta. Bagano šventyklų švytėjimas / 84Herkus KUNČIUS. Bulgarijos liūtas / 91

Laikai ir žmonėsjurgis StANAItIS. Įspūdingas ir sparnuotas Vlado Kensgailos gyvenimas / 98

Apie knygasArvydas jUOzAItIS. drąsiausias Baltijos regiono iššūkis pasauliui. Rytprūsių paslaptis, kurią bando atskleisti Anatolijus Bachtinas / 104

Visai nejuokingi skaitiniaiKrescencija ŠURKUtĖ. Švankas apie fintus / 109Summaries / 110

dante Alighieri. „dieviškoji komedija. Rojus“. Režisierius Eimuntas NEKROŠIUS

Adomas dANUSEVIČIUS. Mariage bureah. 2012. Iš parodos LT00TAPYBA

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Almantas Samalavičius: Šiandienos socialinį klimatą galima apibūdinti įvairiai, kai kam jis primena net

nepaskelbtą karą religijai. Vakarų civilizacijos istorijoje būta, ko gero, nedaug tarpsnių, kai religija laikyta svar-biausia kone visų blogybių priežastimi, nes didžiausi mąs-tytojai visada teigė, kad metafizinės tradicijos yra išmin-ties šaltinis. Kaip manote, ar religijos įdiegtas metafizinis mąstymas gali ką nors pasiūlyti sekuliariais laikais? Ar krikščionybė teikia kokių nors gilesnių įžvalgų, narplio-dama šiandienos pasaulio problemas? Ar krikščioniškoji išmintis gali ko nors pamokyti?

Norman Lillegard: Priešiškumas religijai stiprėja – tai akivaizdu. Visi žinome, kad daugelio, neišskiriant ir abraomiškųjų, religijų istorija turi ir tamsiąją savo pusę,

Problemos ir idėjos

Kas lemia, Kad ideologiniai „tikėjimai“ užgožia tiesą?

Su Normanu LiLLegardu kalbasi almantas Samalavičius

Normanas Lillegardas – norvegų kilmės amerikiečių filosofas, Tenesio universiteto profesorius emeritas, Ludvigo Wittgensteino, Soreno Kierkegaard’o intelektualinio palikimo tyrinėtojas, sutel-kęs dėmesį į etikos ir estetikos, socialinių mokslų ir kalbos filosofiją. Jaunystėje daugiau nei dešim-tmetį daręs profesionalaus muzikanto karjerą (klasikine muzika aistringai žavisi iki šiol), Lillegardas pasinėrė į filosofiją. Yra buvęs Tenesio valstijos filosofų asociacijos prezidentas, vadovavęs Šiaurės Amerikos Kierkegaard’o asociacijai, dirbęs vizituojančiu profesoriumi Kopenhagos (Danija), Kem-bridžo (Anglija) universitetuose, 2008 ir 2012 m. dėstė Minzu (Kinija) universitete. Parašė keletą filosofams gerai žinomų knygų – „Apie Epikūrą“ (2003), „Filosofiniai klausimai“ (kartu su Jamesu Fieseriu, 2004), fundamentalų veikalą „Moralės sfera“ (2009), paskelbė plataus atgarsio sulaukusių publikacijų, parengė nemažai straipsnių prestižinei akademinei filosofijos enciklopedijai internete (Internet Encyclopedia of Philosophy), kurią per mėnesį aplanko pusė milijono skaitytojų. Prieš de-šimtmetį vienas iš filosofo straipsnių buvo išspausdintas ir Kultūros baruose.

Su Normanu Lillegardu susipažinau prieš keliolika metų – abu dalyvavome tarpdisciplininiame mokslų ir menų seminare Stokholme ir Alandų salyne, o šiemet, mano pakviestas, profesorius lankėsi Lietuvoje, grįždamas po akademinės kelionės į Kiniją, kur dėstė klasikinės graikų filosofijos kursą.

Su Normanu Lillegardu kalbėjomės apie šiandieninę vertybių sumaištį, religijos ir metafizinės išminties nuvertinimo priežastis ir pasekmes, meno, etikos ir moralės sąveikas.

o XXI a. pradžią jau paženklino tragiškos religinių fa-natikų inspiruoto smurto ir žudynių akimirkos, tad negatyvus požiūris į religiją tam tikru atžvilgiu yra su-prantamas. Tačiau susidaro įspūdis, kad negatyvūs ver-tinimai atsiranda gerokai anksčiau, negu yra pateikiami įrodymai, kurie galėtų juos pagrįsti. Tapo paprasčiausiai labai madinga niekinti religinį tikėjimą, ypač krikščio-nybę. Pavyzdžiui, aš turėjau gana protingą studentą, kuris nedvejodamas tvirtino, esą katedras viduramžiais statė vergai. Nežinau, iš kur jis pasisėmė tokių nesąmo-nių, tačiau jo pasirengimą lengvai jomis patikėti siečiau su bendra atmosfera, skatinančia priimti beveik viską, net keisčiausius argumentus, jeigu tik jie padeda diskre-dituoti religinį tikėjimą. Visuotinis abejingumas perauga

3K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

į skepticizmą, kai atmetama viskas, ką teigiamo galima pasakyti apie religiją.

Kita vertus, įrodyti religinio tikėjimo vertę nėra lengva. Viena iš priežasčių ta, kad religijos nepateikia paprasčiau-sių objektų, kuriais derėtų tikėti. Vietoj to jos siūlo per-vertinti vertybes, o jų mąstymas apie tai, kas yra vertinga, sekuliariam protui gali atrodyti panašus į nonsensą. Pa-vyzdžiui, krikščionybė teigia, kad kelias, vedantis į visu-miškumą, yra kentėjimas, kad tas, kuris yra paskutinis, taps pirmuoju, kad (atkartojus Herakleitą) kelias į viršų yra kelias žemyn, kad beturčiai paveldės pasaulį, kad gy-venimas ateina per mirtį, kad gyvenimas trapus, bet ga-liausiai jo negalima paveikti net ir didžiausiomis valios pastangomis, todėl reikia atsiduoti Dievo valiai, ir taip to-liau. Tiems, kurie vertina saugumą, patogumą, yra prisiri-šę prie sistemos, paremtos pleoneksija („ta prakeikta meile turtams“, pasak Barclay’aus), niekina mirtį ir siekia užsiti-krinti gyvenimą, pasitelkdami technologijas, leidžiančias vis didesnę invaziją į žmogaus kūną ir sielą, bet kokius žmogiškus jausmus bando malšinti medicininiais prepa-ratais, siekia palengvėjimo, griebdamiesi terapijos legaliai skiriamais vaistais, – tokie žmonės iš tikrųjų gali religinius teiginius laikyti nesąmonėmis.

Įtariu, kad pirminė (nors ir retai pripažįstama) prie-žastis, kodėl bandoma nuvertinti ar niekinti religiją, yra būtent šie ką tik suminėti dalykai, o ne gnoseologiniai sunkumai, „mokslo“ (ne itin aiškia šio žodžio prasme) iškilimas ar naujasis multikultūrinis „įmantravimas“. Vis dėlto nemažai sekuliarių žmonių iš dalies pripažįsta žlug-dančius pleoneksijos ir suprekinimo padarinius, priešinasi medikalizacijai, atmeta „terapinę invaziją“ į jausmus ir ki-tus dirbtinius dalykus. Šiuo požiūriu charakteringa Phili-po Rieffo [1965 m. išleidusio knygą „Terapijos triumfas“ (The Triumph of the Therapeutic) ir įžvalgiai numačiusio tai, kas dabar vadinama postmodernizmo esme, t. y. kad bus atmestos moralinės tiesos, įvyks sukilimas prieš kul-tūrines normas ir pan., – Red.] karjera. Tikėtina, kad to-kiems žmonėms religinis mokymas, jeigu būtų tinkamai pateiktas, pasirodytų esąs, o galiausiai ir taptų, gyvenseną lemiančiu išminties šaltiniu.

Knyga, kurią parašė New York Times apžvalgininkas Rossas Douthatas ir apie kurią pastaruoju metu buvo ypač

plačiai diskutuojama, tyrinėja „blogą religiją“, kurią skelbia tiek religinė dešinė, tiek kairė. Pirmąją reprezentuoja tipiški televizijos evangelistai, apeliuojantys į „meilę turėti“, o an-trąją – liberalioji senųjų pakraipų krikščionybės atmaina Amerikoje. Nors šie „kairieji“ bandė priešintis vartotojiš-koms tendencijoms, tačiau pasirodė visiški bejėgiai sustab-dyti terapinę invaziją, o kartu ir anemiją, prasidėjusią su ja.

Žmonės (čia nekalbu apie tuos, kurie domisi filosofija profesiniais tikslais) neretai mano, esą filosofijoje ras tai, ko jiems nesuteikia religija. Į filosofiją ar apskritai mokslą ne-retai kreipiasi tie, kurie laiko save netikinčiais, vildamiesi, kad čia ras atsakymus į esminius būties klausimus. Ar vaka-rietiška filosofija galėtų tapti panacėja tiems, kurie jaučiasi nusivylę šiuolaikine ideologija, skatinančia neriboti vartoji-mo, siekti nuolatinės pažangos ir nevaržomos ekonominės plėtros? Ar filosofija turi kokių nors galių paveikti mąstymą taip, kad atsirastų alternatyva patogaus, technologizuoto gyvenimo sampratai, kurią žmonėms į galvas įkalė kapita-lizmo mitologija ir pagal kurią svarbiau vartoti negu būti?

Didžioji tiek anglų ir amerikiečių, tiek kontinentinės filosofijos dalis nekelia sau tikslo mokyti išminties ar ją puoselėti. Filosofai, ypač anglai ir amerikiečiai, pirmiausia detaliai analizuoja gnoseologijos, metafizikos ir metaetikos problemas, bet daro tai tokiu būdu, kuris prieinamas tik labai nedidelei daliai žmonių. Tuo nereikėtų stebėtis. Ne-menka filosofijos dalis visada rūpėjo tik labai išsilavinu-siam elitui. Pavyzdžiui, Platono „Parmenidas“ arba Aristo-telio „Metafizika“ nei kada nors anksčiau buvo, nei dabar yra prieinami daugeliui. Kita vertus, turime ir sokratiškąją tradiciją, kuri siekia kažko panašaus į „išmintį“ ar moky-mą. Ši tradicija niekada nebuvo išnykusi. Kierkegaard’as, galbūt ir Nietzsche XIX a., egzistencialistai XX a., nemažai XXI a. mąstytojų kai kuriais atžvilgiais priskirtini šiai tra-dicijai. Esama krypčių, kurios pristato, kartais net perdirba Kierkegaard’ą ir Nietzsche. Tačiau anglų ir amerikiečių fi-losofijos kontekste tai tėra mažumos užsiėmimas, nors toji mažuma žmonėms, esantiems už profesionalios filosofijos ribų, daro daug didesnį poveikį negu analitinė filosofija.

Tad bendras paveikslas nelabai padrąsins tuos, kurie tikisi filosofijoje rasti gyvenimo gaires ar iš jos pasisem-ti išminties. Tačiau per pastaruosius trisdešimt metų net

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

analitinė filosofija patyrė įdomių pokyčių. Dorybių etikos atgaivinimas, naujos tendencijos, įsigalėjusios gnoseologi-joje, ir tam tikra kvazischolastika, daugybę klausimų per-imanti iš religinių doktrinų, kurios rūpėjo viduramžių fi-losofams ir teologams, per tris dešimtmečius labai pakeitė filosofijos veidą. Neperdėsiu sakydamas, kad profesiona-lioji filosofija dabar leidosi į tokius rigoristinius ir subtilius ginčus, kokių nebuvo nuo pat XIII a.! Ir tai vyksta būtent tuo metu, kai masiškai plinta teiginiai apie religinio tikėji-mo iracionalumą. Gaila, kad šios filosofų pastangos padarė tokią menką įtaką teologiniam lavinimui, ypač liberaliems protestantų sluoksniams, o dar menkesnę – daugumai se-kuliarių mąstytojų. Manau, galima drąsiai tvirtinti, kad, pavyzdžiui, Christopheris Hitchensas, vienas iš „naujųjų ateistų“, tikrai nėra susipažinęs su Alvino Plantingos, pri-skirtino prie iškiliausių pastarųjų trijų dešimtmečių religi-jos filosofų, argumentais – kada nors, kai susipažins, Hit-chensui teks perrašyti nemažą dalį savo tekstų.

Jūsų akademinė veikla susijusi ne tik su vakarietišku kon-tekstu. Pastaraisiais metais vis dažniau vykstate į Kiniją, dėstote įvairius filosofijos kursus. Puikiai žinome, kad kinai turi savo filosofinę tradiciją, nors ją nustelbė galinga komu-nistinė ideologija, nepakanti išminties paveldui. Kita vertus, dabar visa Azija yra pasidavusi vakarietiškai technologinės pažangos ir vartojimo ideologijai, neretai pamiršdama ar tiesiog ignoruodama originalias mąstymo formas. Gal Ki-nijoje, kuri XXI a. pretenduoja užimti tvirtą poziciją tarp pasaulio galingųjų, jau vėl pradedama paisyti savų mąsty-mo tradicijų? Kaip manote, ar konfucianizmas, taoizmas, kiti kinų filosofinio mąstymo šaltiniai dar gali susigrąžinti prarastąsias pozicijas?

Manau, Konfucijus ir dabar daro poveikį kinų kultūrai. Kai kas netgi tvirtina, esą būtent Konfucijaus įtaka galima paaiškinti, kodėl tiek daug kinų tiki „demokratija“, bet pri-ima autoritarinį režimą. Azijos barometro apklausa rodo, kad didelis kinų procentas „demokratiją“ vertina labai aukštai. Nors daugelis pripažįsta, kad apie ją neturi jokio supratimo, didžioji mažumos dalis demokratiją supranta Konfucijaus minben kategorijomis, pagal kurias režimą įteisina jo politikos poveikis žmonėms, o ne procesas, per kurį ateinama į valdžią. Svarbiausia – žmonės.

Konfucijus tikėjo, kad privalomas intelektualinio lavi-nimo dėmuo yra muzikos studijos. Taigi svarstoma, gal didysis Vakarų klasikinės muzikos renesansas Kinijoje, sąmoninga valstybės politika remti muzikinį lavinimą ir netgi tai, kad už muzikavimo įgūdžius teikiamas didžiu-lis balų kiekis stojantiesiems į universitetus, yra susiję su konfucianizmo tradicija? Čia egzistuoja ir „disciplinos“ aspektas, kuris daugeliui vakariečių atrodo esąs bereikš-mis. Vakariečiai supranta, kad disciplina svarbi sportinin-kams, tačiau tik nedaugelis pripažįsta tokį disciplinuotą intelektualinį ir moralinį savęs ugdymą, kokį skelbė Kon-fucijus. Jis, panašu, įsivaizdavo, kad muzikinis lavinimas yra labai svarbi tokios saviugdos dalis. Kinija ir gretutinės civilizacijos, ko gero, turi pranašumų šioje srityje. Galima tik stebėtis, kaip pavyko išsaugoti šią dviejų su puse tūks-tančio metų tradiciją. Vakarų istorijoje nieko panašaus neaptiksime.

Be to, Kinijoje tebėra gyvas tradiciją išsaugojęs budizmo ir taoizmo paveldas, gyvuoja ir krikščionybė. Tą liudija ir Lin Yutango, bandžiusio šias mąstymo ir praktikos kryptis įdiegti į kinų socialinės raidos procesus, populiarumas.

Grįžkime prie vakarietiško akademinio konteksto. Pas-taraisiais metais Vakaruose didėja spaudimas humanitari-niams mokslams, nes jie esą neteikia apčiuopiamos naudos. O jeigu ir teikia, tai ją labai sunku, gal net išvis neįmanoma, išmatuoti. Todėl intelektualinis klimatas yra gerokai palan-kesnis „pragmatiškoms“ disciplinoms, instrumentalaus po-būdžio žinijai, kurią galima ne tik pritaikyti, bet ir greitai nustatyti jos rezultatyvumą. Aukštojo lavinimo vertė matuo-jama „investicijų“ ir „klientūros“ kategorijomis, taigi huma-nitarikos puoselėjamoms vertybėms lieka vis mažiau vietos universitetų programose. Ar esama kokių nors požymių, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, diktuojančiose universitetinio išsilavinimo standartus globaliu mastu, o plačiau žvelgiant ir visuose Vakaruose, bus vertinami tokie dalykai kaip darna, kritinis mąstymas, vertybių ugdymas, kurie yra neatsiejami nuo teisingai suprasto humanitarikos vaidmens?

Nėra sutarimo, bent jau Amerikoje, nei dėl kolegijos ir universiteto vaidmens, nei dėl optimalios lavinimo formos. Obama teigia, kad būtina kiekvienam užtikrinti galimybę įgyti kolegijos lygio išsilavinimą, kiti mano, kad jau ir taip

5K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

esama per daug neparengtų ir marginalizuotų studentų, baigusių kolegijas. Tuo pat metu pelno siekiančių universi-tetų gausėjimas ir nuotolinio lavinimo iškilimas išprovoka-vo diskusijas apie aukštojo mokslo formas ir tikslus. Tačiau man susidaro įspūdis, kad labai mažai mąstoma apie lavi-nimo vietą tiek individų, tiek visuomenės gyvenime, to-dėl neturime nieko, ką galėtume prilyginti Johno Henry’o Newmano „Universiteto idėjai“. Manau, tai rodo suprati-mo, kad lavinimas susijęs su išminties ir kitų dorybių puo-selėjimu, stoką. Vis daugiau žmonių laiko universitetus vietomis, kur galima įgyti techninių žinių, duosiančių ma-terialinės naudos. Ko gero, yra dvi pasipriešinimo tokiam požiūriui formos. Viena vertus, plačiai paplitę humanita-riniai kursai, skiepijantys tam tikrą jautrumą rasei, klasei, lyčių problematikai ir plėtojantys atitinkamą tradicinio ka-nono tiek literatūroje, tiek kituose menuose kritiką (mano-ma, kad šis kanonas susijęs su seksizmu, vienos kurios nors klasės sureikšminimu ir pan.) Tai sutampa su „lavinimu“ už auditorijos ribų, kur diegiamos daugiausia kairiosios pažiūros. Kai kurie tokio pobūdžio veiksmai, nukreipti į pirmakursių orientavimą universitete, jau sulaukė teismų verdikto dėl teisės, kurią užtikrina pirmoji [JAV konstitu-cijos, – Red.] pataisa, pažeidimo. Yra tam tikrų duomenų, kad šis „vertybinis lavinimas“ sudavė smūgį humanitari-kos prestižui, iš dalies dėl to smarkiai sumenko kultūrinė ir istorinė žinija. Kita vertus, įvairūs universitetai turi pro-gramas, skirtas įtvirtinti tradiciniam literatūros, istorijos ir kitokiam kanonui. Ši pasipriešinimo forma, manyčiau, yra gerokai mažiau „ideologiška“ ir bent jau kol kas nesukėlė jokių teisminių procesų.

Bet kuriuo atveju šios dvi pasipriešinimo formos (nors dominuoja pirmoji) yra viena kitai priešiškos, nes įkū-nija labai skirtingus požiūrius į tai, koks galėtų ir turėtų būti humanitarinis lavinimas, kokia jo vertė. Būčiau lin-kęs tvirtinti, kad vargu ar pagrįstas optimizmas tų, kurie mano, esą universitetinis lavinimas – tai įvadas į gilų kul-tūros paveldo vertinimą ir supratimą, iš kurio atsiras tam tikro pobūdžio „humanizacija“. Paprasčiausiai tarp tų, kurie dėsto humanitarines disciplinas, jau nekalbant apie tuos, kurie priklauso „griežtojo mokslo kultūrai“, pernelyg trūksta sutarimo, kokia turėtų būti humanitarinio lavini-mo vieta ir vertė. Tačiau su šiomis problemomis vis tiek

reikia grumtis. Jos yra labai svarbios, iš dalies ir dėl tų prie-žasčių, kurias implikuoja tavo klausimai.

Jau porą dešimtmečių Vakarų intelektualinis klimatas persisunkęs reliatyvizmu. Visuotinai skelbiama, esą nėra jokių tikrų tiesų ir vertybių, viskas ginčytina ir diskutuoti-na, bet kokios pretenzijos į universalizmą iš anksto smer-kiamos. Akademiniai sluoksniai reliatyvizmą sutiko ypač palankiai. Koks reliatyvizmo vaidmuo viešojoje erdvėje ir kokie jo padariniai akademinei kultūrai? Kur link visa tai veda? Ar dar neatėjo laikas ieškoti blaivesnio ir labiau suba-lansuoto požiūrio į vertybes, kuriomis grindžiamas žmonių ir visuomenių gyvenimas?

Reliatyvizmą laikau keleto tarpusavyje susijusių idėjų mišiniu, kai kurios iš jų pastaraisiais dešimtmečiais buvo ypač populiarios tarp akademinių sluoksnių. Idėją, kad nesama jokių moralinių tiesų arba kad apskritai nėra jo-kios „tiesos“, dar V a. prieš Kristų iškėlė sofistai, taigi dėl to diskutuojama jau amžių amžius. Pastaraisiais dešimtme-čiais įvairios reliatyvistinės tematikos variacijos, apvilktos istorizmo, socialinio konstruktyvizmo ar kokių nors kitų „postmodernaus“ mąstymo atmainų drabužiais, giliai įsi-skverbė į akademinę sferą. Ypač didelį poveikį jos padarė humanitarikai ir socialiniams mokslams.

Tačiau egzistuoja ir populiarusis reliatyvizmas. Kie-kvienam profesoriui iš anksto aišku, kad beveik kiekvie-nas studentas „žino“, kad „viskas yra reliatyvu“ arba kad „nederėtų daryti moralinių sprendimų“, arba kad „viskas priklauso nuo subjektyvaus požiūrio“. Regis, studentus at-stumia pati mintis, kad moralė, politika, menas, o kartais net ir mokslas, galėtų remtis kokiais nors standartais, juo labiau tokiais, kokius galima taikyti kiekvienam.

Stanley’s Fishas, kurį apibūdinčiau kaip modernųjį sofistą, regis, mano, kad neverta kvaršinti galvos dėl to-kių populiarių požiūrių ar įsitikinimų, nes šie, pasak jo, „nekeliauja“. Kitaip tariant, žmonės, reiškiantys tokius požiūrius, neseka jų implikacijomis, nes vis tiek ir mąsto, ir diskutuoja moraliniais klausimais, kai tik pajunta tokį poreikį, – panašiai kaip ir tie, kurie atmeta reliatyvizmą. Manau, iš dalies tai tiesa. Asmenys, teigiantys, kad „ne-galima imtis moralinių sprendimų“, labai greitai pasmer-kia tuos, kuriuos laiko rasistais, seksistais ir pan. Be to, jie,

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

kaip ir visi kiti, nepakenčia, kai jiems meluojama. Yra ke-letas asmenų, apsiskelbusių reliatyvistais, ir teigiančių, esą vergovinė santvarka yra tokia pat gera kaip ir visuomenė be vergovės, arba įrodinėjančių, atseit moterų socialinės padėties pagerėjimas nereiškia moralinės pažangos. Ta-čiau akivaizdu, kad tikram reliatyvistui nepriimtina pati moralinės pažangos idėja, nes ji reikalauja standartų, api-mančių skirtingas epochas ir kultūras. Visa tai lyg ir leistų tvirtinti, kad reliatyvizmas „nekeliauja“, kaip skelbia Fis-has, arba kad dauguma žmonių tiesiog nesugeba ar nenori siekti elementaraus loginio nuoseklumo.

Vis dėlto bet kuriuo atveju reliatyvizmas nėra nežalin-gas. Praktinis jo poveikis pasireiškia tuo, kad bandoma pa-teisinti intelektualinį tingumą – daugelis žmonių nesivar-gina mąstyti apie esminius būties ir gyvensenos dalykus. Be to, kam gi vargintis, jeigu vis tiek „kiekvienas turi savo nuomonę“ ir visos nuomonės lygiavertės? Kitas praktinis padarinys – tai tendencija tikrą moralinio (ir kitokio) po-būdžio apsisprendimą bei savęs vertinimą pakeisti ideolo-giniais pliurpalais. Daugeliui šiuolaikinių studentų atrodo, kad senosios savęs vertinimo idėjos gana keistos, net įžei-džiančios. Jeigu manoma, kad nedera kitų žmonių vadinti bailiais, beatodairiškais, tingiais, beveidžiais, godžiais ir pan., vadinasi, nereikia vertinti ir savęs. Esą vertinti kitus yra netolerantiška, o vertinti save reiškia savęs menkini-mą! Netolerancija kartu su rasizmu, seksizmu, homofobi-ja, regis, yra vienintelės ydos, dėl kurių verta sukti galvą, ir tik jos (o čia jau esama prieštaravimo) laikomos tikromis (anaiptol ne reliatyviomis) blogybėmis. Be to, ydas turi tik kiti žmonės! O tam tikra laikysena laikoma ydinga todėl, kad tokia ją paskelbė dabartinės „mąstymo“ kryptys, do-minuojančios tarp socialinių ideologijų. Taigi tarp kon-formizmo, gryno nenoro mąstyti ir šiuo metu madingo reliatyvizmo yra glaudus ryšys.

Fizikas Alanas Sokalas 1996 m. paskelbė straipsnį apie kvantų gravitaciją. Nors šį „postmoderniu stiliumi“ para-šytą straipsnį išspausdino pripažintas socialinių mokslų žurnalas, paaiškėjo, kad tai viso labo pokštas. Sokalas pa-rašė parodiją, kurios neįžvelgė žurnalo redaktoriai! Vėliau jis atskleidė savo motyvus: panieka rimtiems (ir kompe-tentingiems) argumentams, protingą tiesos siekimą užgo-žusi ideologija lėmė, kad postmoderni raštija, jo nuomone,

pakrypo labai bloga politine ir socialine linkme. Senama-diškas, klasikinis požiūris teigė, kad galią įmanoma įveikti pasitelkiant tiesą. Kai tik Foucault su Derrida išmokė, kad tiesa yra viso labo galios padarinys, esi įveiktas, jei nepri-klausai galingųjų mažumai. Manau, kad tai tiesa ir tai, ko gero, yra liūdniausia šiuo metu madingo reliatyvizmo pa-sekmė, kurios nesugeba suprasti Fishas.

Jau keletą metų kalbama apie ekonominę krizę. Kodėl tebėra paveiki didėjančio produktyvumo ir vartojimo ide-ologija? Kokią įtaką mūsų mąstymui, veiklai ir įpročiams daro primygtinai diegiama vartotojų etika?

Kai kas teigia, esą pleoneksija – tai yda, kurios būtinai reikia, kad palaikytume ekonomikos gyvybingumą. Tarp kitko, abejoju, ar tam pritartų Adamas Smithas. Bet ku-riuo atveju praktinis šios ydos padarinys yra tai, kad dabar ji nuolatos minima kasdieninėse žiniose. Labai turtingi žmonės nori turėti dar daugiau ir nusiteikę dėl to imtis net kriminalinių veiksmų ar ko nors panašaus. Ekonomistai galbūt nesutiks, kad godumas yra būtina šiuolaikinių kri-zių, purtančių nacionalines ekonomikas, sąlyga, tačiau ir jie nustebtų, jei paaiškėtų, esą godumas nebuvo esminis neseno nuosmukio veiksnys. Pavyzdžiui, niekas neneigia, kad viena iš būsto rinkos kolapso priežasčių – daugumos žmonių noras persikelti į prabangesnius būstus, negu lei-do jų kišenė. Tuo iškart pasinaudojo gobšūs nekilnoja-mojo turto pardavėjai ir didieji bankai, diegiantys plėšrią praktiką, todėl susidarė situacija, privertusi susvyruoti net didžiausias institucijas.

Taigi gali būti, kad plačiai paplitusi yda – pleonek-sija – iš tikrųjų yra privaloma dabartinių ekonominių krizių sąlyga! Tačiau dauguma ekonomistų savo straips-niuose šios priežasties nemini. Galbūt tai atrodo neman-dagu, nes susiję su vertinimais, gal pernelyg „subjektyvu“ (prisiminkime, ką sakiau kiek anksčiau).

Perdėtas visokių gėrybių ir paslaugų vartojimas kai kuriais atžvilgiais yra panašus į persivalgymą, su kuriuo susijusios sveikatos problemos didina netvarios medici-nos kaštus, todėl dedamos pastangos, bent jau Ameriko-je, keisti žmonių mitybos įpročius. Jeigu pernelyg didelis vartojimas kartu su kitais veiksniais prisideda prie nuos-mukio (o, mano nuomone, taip ir yra), galbūt pasiekę

7K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

tam tikrą kritinį tašką pagaliau atsibusime ir pradėsime to vengti panašiai kaip apsirijimo? Nemanau, kad tai įvyks labai greitai, nors kai kurie neriboto vartojimo padariniai, tokie kaip aplinkos tarša, aiškūs jau dabar.

Ekonomistai, panašu, nesutaria nei dėl dabartinės eko-nominės krizės priežasčių, nei dėl jos gydymo būdų. Ma-nau, prie šių klausimų svarstymo galėtų prisidėti filosofai ir socialiniai kritikai. Reikia labai rimtai apmąstyti žmo-nių bendruomenės prigimtį, suvokti, kas iš tikrųjų lemia gerovę, kokie turėtų būti žmonių santykiai su gamtine aplinka. Kai kurie anksčiau skelbti tavo pokalbiai suteikė šioms problemoms įdomią traktuotę.

Jūs daugelyje savo publikacijų aptariate meno ir etikos problemas. Pastaruoju metu etinės ribos pasidarė labai ne-aiškios. Ar etika mene vis dar ką nors reiškia? Gal menas ir moralė iš tikrųjų neturi jokių sąlyčio taškų, kaip tvirtina kai kurie šiuolaikinio meno ideologai?

Jei mąstysime apie etiką gėrio ir blogio, pareigos ir tai-syklių kategorijomis, bus tikrai sunku suprasti, kokia ga-lėtų būti moralinė meno reikšmė. Tačiau, jei mąstysime apie etiką pirmiausia dorybių ir ydų kategorijomis, tada moralinė dimensija bus gerokai platesnė, todėl galėsime įžvelgti ją net meno srityje. Nemažai romanų, apsaky-mų yra tikros dorybių ir ydų studijos, kartais gebančios iškelti sudėtingus motyvacinius tiek žmonių, tiek insti-tucijų veiklos aspektus. Kuo geriau perprasime dorybes ir ydas, tuo labiau seksis suprasti ir keisti save pačius. Peržvelkime kad ir keletą būdvardžių, kuriais nusako-mos ydos: beatodairiškas, bailus, godus, tingus, nerū-pestingas, kerštingas, įžūlus, šiurkštus, apskaičiuojantis, dviveidis, geidulingas, savanaudis, brutalus, žiaurus… Toks sąrašas galėtų užimti ištisus puslapius. Literatūra gali parodyti mums, kokios yra šios savybės, kaip jos susijusios tarpusavyje, koks žlugdantis būna jų poveikis. Tokios sąvokos neretai vadinamos „tirštomis“ dėl apra-šomojo turinio. Kad išmoktume taikyti jas, vertindami save, – yra neabejotinai svarbi augimo ir moralinio bren-dimo dalis. Prozos, poezijos kūriniai gali padėti šiems procesams – tai ir laikytina moraliniu literatūros povei-kiu. Tačiau būtų labai klaidinga manyti, esą tokia paveiki ji būna tada, kai „moralizuoja“. Literatūros santykis su

moralės sfera gerokai subtilesnis. Oscaras Wilde’as yra sakęs: vertinant prozą, visai nesvarbu, ar jos autorius žu-dikas. Galbūt ir ne, tačiau kvailys vargu ar pajėgs sukurti vertingą literatūros kūrinį, o dauguma žudikų, bent jau aš taip tvirtinčiau (ir tvirtinu), yra kvailiai. Taigi Wilde’as klydo. Tačiau atkreipkime dėmesį į tai, kad „kvailio“ kaip ir jo priešybės – išminčiaus – samprata, pasiekusi mus iš seniausių laikų, yra nepaprastai sudėtinga, susijusi su plačiu dorybių ir ydų suvokimu.

Moralinę įtaigą gali turėti ne vien literatūra. Kiti menai taip pat, tik ne tokiais aiškiais būdais. Pavyzdžiui, nemažai diskutuota apie Alberto Speero, kuris laikomas Hitlerio architektu, akivaizdžius moralinius nuopuolius ir kaip jie paveikė jo kūrinių pobūdį ir kokybę. Kai kas tvirtina esą jokio ryšio tarp to ir ano nėra. Tai atitinka Wilde’o po-žiūrį, jei žodį „proza“ pakeistume terminu „architektūra“. Kiti mano, kad esama labai aiškių tiesioginių sąsajų. Man įdomios paties Speero pastabos apie tai, kas jo projektuo-se defektyvu ir kaip jo architektūrą paveikė jo gyvenimo būdas. Manau, išsamiai ir visapusiškai įvertinę Zeppelin-feldą [grafo Ferdinando von Zeppelino garbei pavadintas laukas, kuriame vykdavo hitlerininkų paradai ir kurį su-projektavo Speeras, – Red.] suvoksime, kad tokie darbai nebūtų galėję atsirasti, jei architektas nebūtų pasidavęs tam tikroms ydoms, tiek mažoms, tiek didelėms, o jos pa-skatino (ir netgi labai) atsirasti ir Trečiąjį reichą.

Dar vienas pavyzdys – neseniai perskaičiau Rosalindos Hursthouse esė, kurioje ši gerai žinoma amerikiečių filo-sofė rašo, kaip Goyos ir Picasso kūrinių analizė ilgainiui pakeitė jos požiūrį į etinį karo leistinumą. Menas įstengia akivaizdžiais ir konkrečiais dalykais paversti tai, kas iki tol buvo suvokiama kaip nuobodi klišė. Negaliu šiame pokal-byje leistis į ilgą estetikos aptarimą ir nemanau, kad turė-tume džiaugtis tiesmuku meno panaudojimu moraliniais tikslais, kaip kadaise ragino Levas Tolstojus. Dar kartą pa-brėžiu: menas daro įtaką žmogaus charakteriui subtiliais būdais, kuriuos ne taip lengva įžvelgti. Tačiau tiems, kurie mano, kad literatūra ir drama, vizualiniai menai, archi-tektūra ir netgi muzika neturi jokio moralinio poveikio, patarčiau viską permąstyti iš naujo.

Dėkoju už pokalbį.

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Iš tų neigiamų reakcijų, kurios pasiekė mane po tekstų ciklo „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba

Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ (Kultūros barai, 2011, nr. 12; 2012, nr. 1–4) publi-kacijos, ypač ryški buvo viena. Kai ką „žiauriai“ papiktinau, išdrįsusi komentuoti semiotiko Algir-do Juliaus Greimo 1990 m. rugsėjo 13 d. parašytą „Žodį lietuviams“, kuriuo jis ragino susilaikyti nuo „atsteigimų“, „referendumų“ ir „kitų panašių“ poli-tinių sprendimų kelyje į nepriklausomybę. Rašiau, kad Greimas, kalbėdamas apie „atsteigimus“, turė-jo omenyje Nepriklausomybės atkūrimo aktą, taigi laikėsi panašios pozicijos, kokią propagavo komu-nistų elitas: nepriklausomybės link reikia eiti ne ra-dikalių politinių sprendimų, bet laipsniškos raidos (step by step) keliu, – pirmiausia siekti ekonominio savarankiškumo, o kada nors gal ir atsiskirti nuo SSRS. Šis raginimas išdėstytas antrojoje „Žodžio lietuviams“ pusėje. Pirmąją sudaro dramatiškas tuometinės ekonominės suirutės aprašymas su to-kiu komentaru: „Tačiau ‚dainuojančios revoliucijos‘ sparčiu žingsniu žygiuojančiai tautai nebuvo tuo pat

Nuomonės apie nuomones

Eglė WIttIG-MARCINKEVIČIūtĖ

Dar kartą Dėl pirmojo „sutarties su valstybe“ paragrafoatsakymas prof. Vytautui Landsbergiui

metu aiškiai pasakyta [o nepasakė, matyt, radika-lių sprendimų šalininkai, nes kompartijos vadai tik apie tai ir kalbėjo, – E. W.-M.], kad jos siekta ir pa-skelbta nepriklausomybė žadėjo ilgam laikui tik pra-kaito ir ašarų laikus.“

Panašiai kaip kompartijos lyderiai, Greimas, kal-bėdamas apie šį laikotarpį, akcentuoja negatyvą, t. y. ekonominius sunkumus, o ne pozityvą – didžiulį pi-lietinį pakilimą ir atgautas teises. Bauginti ekono-miniais sunkumais,* pranašaujant ilgus „prakaito ir ašarų“ laikus, buvo itin svarbi kairiųjų ideologinės kampanijos dalis. Siekta įtikinti tautą, kad vienin-telė teisinga ir neskausminga yra komunistų siūlo-ma strategija. O paskui, reikalams vis dėlto pakry-pus ne jų siūloma linkme, pradėta nuolat kartoti: girdi, mes juk sakėm, kad reikia pirmiausia siekti ekonominio savarankiškumo, bet buvo pasiduota „nacionalistiniam radikalizmui“, užtat dabar ir tu-

* Pats „gensekas“ Michailas Gorbačiovas, atvykęs į Vilnių, klausinėjo mitin-

guojančių žmonių, kuo gi jie važinės, kai Lietuva iš Maskvos nebegaus

„Žiguli“… – Red.

Spaudai rengiamos knygos viršelis

9K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

rime tiek problemų! Pirmosios teksto pusės turinys aiškiai rodo, kad jis skirtas sustabdyti „radikalių žingsnių“ šalininkus. Todėl nelogiška būtų many-ti, esą antroje teksto dalyje, ragindamas susilaikyti nuo „atsteigimų“, Greimas kreipiasi į Kovo 11-osios akto priešininkus.

Mano pateiktąja Greimo teksto interpretacija kai kas rimtai suabejojo. Buvo iškelta mintis, esą ra-gindamas susilaikyti nuo „atsteigimų“ Greimas, ko gero, turėjo omenyje Kovo 11-osios akto moratori-umą. Kalbėdama apie tuos, kuriems sukėlė abejonių mano išvedžiojimai, aš, žinoma, neturiu omenyje protesto laišką Kultūros barams parašiusių Kęstu-čio Nastopkos, Arūno Sverdiolo ir Sauliaus Žuko, nes šie asmenys bet kokį jiems nepriimtiną požiū-rį vis dar (!) priskiria psichosomatiniams sutriki-mams. Beje, minėta trijulė įrodinėjo, esą „Žodžiu lietuviams“ Greimas pranašiškai bandęs paprotinti vieną, tuo metu dar net neegzistavusią, organizaci-ją – Lietuvos ateities forumą (LAF). Taigi, nebūda-ma ekstrasensė, čia komentuoti lyg ir neturiu ką… Kalbėsiu tik apie tuos, kurie savo abejones parėmė daugiau ar mažiau pasvertais argumentais. Nema-žai tokių svarstymų (tiek į vieną, tiek į kitą pusę) išdėstė Kultūros barų vyriausioji redaktorė Laima Kanopkienė, atsakydama į minėtą protesto laišką („Laikas ginčytis, pasitelkiant argumentus, dar ne-atėjo“, KB, 2012, nr. 2).

Mano poziciją kritiškai įvertino europarlamen-taras Vytautas Landsbergis straipsnyje „Du dideli skirtumai“ (Kultūros barai, 2012, nr. 9): „Kažkas ne taip ten dėl Algirdo Juliaus Greimo.“ Teigdamas, kad žodis „atsteigimas“ Greimo tekste neturėtų būti sie-jamas su valstybės atkūrimu, jis remiasi dviem daly-kais. Pirmas – tai jo asmeninis įspūdis: Landsbergis liudija, kad per juodviejų susitikimą Paryžiuje Grei-mas nepriklausomybės aktu „tikrai džiaugėsi“. Kitas dalykas, kurį autorius pabrėžia net du kartus, – tai ta aplinkybė, kad, kalbant apie Nepriklausomybės atkūrimo aktą, nei Aukščiausiosios Tarybos, nei Lietuvos Sąjūdžio, nei Kovo 11-osios dokumentuose niekada nebuvo vartojamas žodis „atsteigimas“, tai-

gi tokio termino, turėdamas omenyje šį aktą, nega-lėjęs vartoti ir Greimas.

Pirmiausia noriu pabrėžti: nė kiek neabejoju, kad Landsbergis čia nuoširdžiai pasakoja tai, ką diktuoja jo atmintis. Abejonių kelia nebent filantropinė prie-laida, esą žmonės visada elgiasi nuoširdžiai, jiems nebūdinga nei klasta, nei susidvejinimas. Antai Al-girdas Brazauskas pasirašė Kovo 11-osios aktą (buvo ir nepasirašiusių), bet ar galėtume tvirtai teigti, kad nelaikė jo klaida? Sakyti, kad nelaikė, baksnojant pirštu į parašą po atkuriamojo akto tekstu, būtų ne-atleistinas istorinis supaprastinimas. Visi, kurių at-mintis dar ne visai „sustreikavo“, prisimena aktyvią kontragitaciją, kurią vykdė visa kompartijos viršū-nėlė Kovo 11-osios priešaušryje. Taigi, abu dalykus sudėjus, arčiau tiesos būtų manyti, kad kompartijos vadas elgėsi tiesiog kaip nuovokus politikas: politinė jo linija patyrė pralaimėjimą, o priešintis „upės bė-gimui“ yra bergždžias reikalas, nes tą darant galima prarasti ne tik valdžią, bet ir ateities šansus…

Ar tikrai nebūtų pagrindo suabejoti ir Greimo nuoširdumu? Juk procesus, kurie vyko Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, jis komentavo gana keistai. Pavyzdžiui, tekste „Žodis lietuviams“ užsi-minė apie „šimtų niekam nereikalingų laikraštukų-popiergalių leidimą“ – pasak jo, tai „nesubrendimo reiškinys“. Laima Kanopkienė minėtame atsakyme protesto laiško autoriams Greimo ironiją pakomen-tavo taip: „Na, dėl „laikraštukų“ lietuviai, pusę am-žiaus gyvenę tik su keletu propagandinių partinių organų, gal kiek ir persistengė, bet svarbiausia, kad, nepaisant nepaprastai sunkių materialinių sąlygų, at-sirado laisva, nepriklausoma ir anaiptol ne bulvarinė spauda. Ja siekta ne pelno ar šlovės, o bandyta plėsti laisvės ribas – jei ne tie kuklučiai Sąjūdžio leidinu-kai, komunistinė spauda būtų ir toliau kryptingai vienvaldiškai auklėjusi tautą gorbačiovine Kremliaus dvasia. Keista, kad gyvybiškai svarbų laisvo žodžio ir objektyvios informacijos poreikį Vakarų liberalai vadina „nesubrendimo reiškiniu.“

Kitą „keistenybę“, išsprūdusią iš nepriklausomy-be „besidžiaugiančio“ Greimo lūpų, neseniai mums

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

priminė žurnalistė Liudvika Pociūnienė: „Ypač su-krečiantį įspūdį man padarė Sauliaus Beržinio filmo „Lietuviški kino dienoraščiai. Greimas“ kadrai, kur garsusis semiotikas žiūri filmuotus įvykių Lietuvoje vaizdus ir juos komentuoja... Akivaizdu, kad dvasinė versmė, maitinusi tų įvykių dalyvius, šiam išties nu-sipelniusiam mokslininkui atrodė visiškai nesuvokia-ma svetima paslaptis: „Popiežius lenkas ir kažkokie viduramžiški atsilikėliai, gulintys kryžiumi Katedros aikštėje...“ 1

Greimas nesuvokė, kad tie, kuriuos jis niekinamai pavadino „viduramžiškais atsilikėliais“, išreiškė ne kokią nors religinę ekstazę ar egzaltaciją, o šventė pagaliau atgautą tikėjimo ir sąžinės laisvę. Jis nesu-prato ir to, kad leisdami „šimtus laikraštukų-popier-galių“ lietuviai šventė atgautą žodžio laisvę. Greimas net nesuvokė – ir tai akivaizdu, – ką konkrečiai at-kurtoji nepriklausomybė reiškia Lietuvos žmonėms. Tiesa, „litas ir pasas“, kaip matyti iš to paties teksto, jam atrodė šio to verti, bet tuometinė Lietuva šių apčiuopiamų vertybių dar negalėjo pasiūlyti.

Galima ir kitaip aiškinti, kodėl Greimas per su-sitikimą su Landsbergiu išreiškė džiaugsmą dėl at-kurtos valstybės. Itin stipri santarininkų pusė – mo-kėjimas susikalbėti su valdžia. Tai buvo svarbiausia sąlyga, garantavusi ne tik Santaros-Šviesos federaci-jos išlikimą (priešingai negu atsitiko kitoms išeivijo-je gyvavusioms organizacijoms, pavyzdžiui, tokioms kaip fondas „Į laisvę“), bet ir svaiginantį skrydį – iki pat prezidentūros. To „susikalbėjimo“ dėlei santari-ninkai puikiai įvaldė Machiavelli’o filosofijos esmę: geriausias būdas sugyventi su valdžia yra pritarti jos ideologijai. Na, o tuo metu oficialią valdžios pozi-ciją labiau reprezentavo sąjūdininkas Landsbergis negu Brazausko komunistai. Kita vertus, kalbant apie Vytauto Landsbergio politikos stilių apskritai, man atrodo, kad itin stipri jo pusė – gebėjimas nu-matyti ir taikliai reaguoti į žingsnius tų, kuriuos jis laikė Lietuvos priešais. Ši įžvalgi, valstybei lojali lai-kysena buvo kaip reta naudinga ir beveik unikali. Tačiau, nepaisant visos mano pagarbos profesoriui už neabejotinus jo talentus ir nuopelnus, many-

čiau, kad jis gana dažnai klysdavo vertindamas tuos, kuriuos laikė draugais. Taigi, turint omeny keistą, švelniai tariant, Greimo požiūrį į pokyčius šalyje po nepriklausomybės atkūrimo ir atsižvelgiant į labai skirtingus psichologinius abiejų asmenybių profi-lius, atrodytų, kad per tą susitikimą Paryžiuje lais-vės vedlys buvo tiesiog „apdumtas“.

Pereidama prie antrojo argumento, turiu pasakyti, kad pritariu profesoriui: teksto interpretatorius turi būti ypač dėmesingas neįprastoms sąvokoms, juo labiau tada, kai kalbama apie teisinius dokumentus arba labai specifiškus, nekasdieniškus dalykus. Tuo atžvilgiu Landsbergio abejonė turi tvirtą užnugarį: kadangi Greimas vartoja žodį „atsteigimas“, o ne „atkūrimas“, jis tikrai kalba ne apie Nepriklausomy-bės atkūrimo aktą. Taip manyti leidžia itin griežta žodžio-prasmės-identiteto tezė, pagal kurią asmuo, vartojantis tam tikrą sąvoką („atkūrimas“) tam ti-krame kontekste visada kalba apie tą patį turinį (Ne-priklausomybės atkūrimo aktas), o jos nevartojantis arba vartojantis visai kitą sąvoką („atsteigimas“) kal-ba apie bet ką, išskyrus minėtąjį turinį (šiuo atveju – tikrai ne apie Nepriklausomybės atkūrimo aktą).

Kad būtent Landsbergis reikalauja daryti tokią griežtą prielaidą dėl sąvokos ir jos prasmės santy-kio, kai kalbama apie išskirtinį Lietuvos istorijos dokumentą, – tai daugiau negu suprantama. Juk pro niekieno kito rankas ir akis nepraėjo tiek dokumen-tų, susijusių su šiuo aktu, kurio formuluotės buvo nuolatos skaitomos, redaguojamos, šlifuojamos, dėl jų diskutuota ir t. t. Dar svarbiau tai, kad Aukščiau-siosios Tarybos pirmininkas vienas iš pirmųjų labai aiškiai suvokė: valstybės atkūrimas pranašesnis už valstybės paskelbimą, nes suteiks Lietuvai grandi-ozinį privalumą tarptautinės teisės atžvilgiu, todėl visada itin nuosekliai ir energingai laikėsi būtent valstybės atkūrimo – o ne paskelbimo – strategijos. Tačiau europarlamentaras pamiršta, kad Greimas žvelgė iš visai kitos perspektyvos. Anksčiau cituo-tas sakinys rodo, kad „Žodyje lietuviams“ – o tai ne koks nors neformalus laiškas, bet oficialus kreipi-masis, – kalbama ne apie nepriklausomybės atkū-

11K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

rimą, bet apie jos paskelbimą. Tad jei Greimas aps-kritai suvokė, kuo valstybės atkūrimas skiriasi nuo jos paskelbimo (tuo abejočiau: jis ne itin gilinosi nei į politinę filosofiją, nei į tarptautinę teisę, kaip, beje, ir daugelis kitų pasaulyje žinomų semiotikų), terminologinis tikslumas šioje srityje jam vis tiek nerūpėjo. Vadinasi, politiniams jo pasisakymams taikyti griežtą žodžio-prasmės-identiteto tezę kažin ar tikslinga.

Svarbi ir ta aplinkybė, kad Greimas ilgai gyveno ne Lietuvoje, tad tikrai galėjo vieną žodį pakeisti kitu, juolab kad jų konotacija yra, regis, visiškai sinonimiška, tiesiog vienas žodis vartojamas daug dažniau negu kitas. Antai žymus santarininkas Valdas Adamkus net ir po dviejų kadencijų, pra-leistų Lietuvos Respublikos prezidento poste, vis dar painioja svarbius terminus. Neseniai jis viešai skundėsi buvęs šantažuojamas asmenų, kurie, anot jo, yra besąlygiškai garbinami dėl savo indėlio į šalies nepriklausomybę.1 Tik po to, kai metamais kaltinimais susidomėjo prokurorai, eksprezidentas susivokė žodį „šantažas“ pavartojęs vietoj termino „politinis spaudimas“.2

Bet ką gi tyrinėtojai daro, kai susiduria su teks-tais ar teiginiais, kuriuos galima suprasti įvairiai, net prieštaringai? Jie ima lyginti, kaip rašantysis mąstė, aptardamas kitus panašaus pobūdžio klausimus, ko-kioms organizacijoms jis priklausė, kokia buvo tų organizacijų ideologija ir pan. Paprastai atsirenkama tokia teksto interpretacija, kuri logiškiausiai dera su visais kitais duomenimis, atskleidžiančiais ideo-logines autoriaus nuostatas. Be abejo, tai irgi nega-rantuoja šimtaprocentinės tiesos, nes žmogus nėra išskirtinai racionali būtybė, kartais jo sprendimų ir veiksmų apskritai neįmanoma logiškai paaiškin-ti, tad teisinga interpretacija nebūtinai visada būna ta, kuri labiausiai atitinka „įrodymų“ visumą. Vis dėlto ši metodika palyginti dažnai pasitvirtina, tad paprastai jos ir laikomasi, bent jau prima facie, t. y. tol, kol atsiranda nenuneigiamų argumentų, kurie radikaliai prieštarautų priimtam požiūriui. Taikant šią gana įprastą interpretacinę schemą, svarbus yra

Greimo kaip liberaliosios lietuvių inteligentijos at-stovo ir kaip santarininko vaidmuo, kurį savo teks-tų cikle jau gana detaliai aptariau, todėl pakartosiu tik pagrindinį teiginį: santarininkai visada palaikė kompartijos elitą tiek asmeniškai, tiek ideologiškai. Taigi nemanau, kad Greimo tekstą siūlydama skai-tyti kaip kompartijos giesmės priedainį nusižengiau įprastiems metodologiniams reikalavimams, plačiai taikomiems įvairiose mokslo srityse.

Na, bet manykime, esą rašydamas „Žodį lietu-viams“ Greimas iš tikrųjų visai nenorėjo pasakyti, kad Nepriklausomybės atkūrimas buvo klaida. Tada jo pozicija šiuo klausimu būtų maloni – nors ir sun-kiai logiškai paaiškinama – išimtis įprastinės kairių-jų intelektualų laikysenos fone. Ar tai reikštų, kad neatsakingai pasielgiau, priskirdama Greimą prie tų lietuvių intelektualų, kuriuos kaltinu prisidėjus prie pilietinės sąmonės griovimo? Bet kodėl gi jis neban-dė „paprotinti“ savo bendražygių, kad šie atsisakytų akivaizdžiai konformistinės pozicijos?

Čia norėčiau pabrėžti, kad visus autorius, kuriuos kritikavau savo tekste, atrinkau ne pagal kokį nors vieną atsitiktinį teiginį, net jeigu pacitavau tik kartą. Jų poziciją ir laikyseną tyrinėjau gana ilgą laiką, tad abejojantiems, ar toji kritika pakankamai pagrįsta, galėčiau pateikti ir daugiau „medžiagos apmąsty-mams“. Taip pat noriu pridurti, kad nepaneigiamų interpretacijų beveik nebūna, nors viena gali būti lo-giškesnė už kitą. Bet kuris mano cituotas autorius iš esmės galėtų paprieštarauti, sakydamas, esą ne taip jį supratau. Net ir tuo atveju, jeigu logika aiškiai yra mano pusėje, filosofiškai būtų itin sunku užginčyti, kad žmogus neturėjo omenyje visai kitko, negu kam nors atrodo iš šalies. Grynai fiziologiškai ir psicho-logiškai įmanoma, kad, pavyzdžiui, sakydama žodį „kėdė“ aš kalbu apie stalą (žr. Ludwig Wittgenstein, Philosophische Untersuchungen). Tačiau, nenorėda-ma dar labiau komplikuoti jau ir taip komplikuotos diskusijos, tiesiog laikausi požiūrio, kurį diktuoja sveikas protas. Kitaip tariant, jeigu indikacijų susi-renka labai daug, tada negalime būti visiškai neteisūs bent jau dėl besiperšančios bendros išvadų krypties.

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Neseniai pasirodžiusiame straipsnyje „Šiuolai-kiniai herojai, mesijai ir netikri pranašai“ (Kultūros barai, 2012, nr. 5) Rita Repšienė analizuoja, kuo herojiška nuostata skiriasi nuo antiherojiškos. Kad Greimas buvo pasirinkęs „antiherojišką vertybinę laikyseną“, patvirtina jo paties žodžiai: „Į politiką aš ilgai žiūrėjau kaip į rimtą reikalą, ypač tautai patekus į smurtų ir lūžių verpetus. Peržiūrėjęs tuos „niekais nuėjusius“ metus, galiu gal bent kiek pasiguosti da-lyvavęs ir truputį prisidėjęs prie trijų įprasmintų ak-cijų: prie griežto Laisvės kovotojo pasisakymo prieš lietuvišką SS legioną ir kitokius jaunimo verbavimus; prie skatinimo progresyviai likviduoti beprasmę anti-sovietinę rezistenciją pokario miškuose; prie kvietimo bendrauti su tauta, atsigręžus „veidu į Lietuvą“. Tuo mano lietuviška politika ir pasibaigė.“ 3

Iš trijų pilietinių nuopelnų, kuriuos sau priskiria pats Greimas, ypač svarus antrasis – tai skatinimas „progresyviai likviduoti beprasmę antisovietinę re-zistenciją pokario miškuose“. Nėra abejonių, kad čia kalbama apie lietuvių partizaninį pasipriešinimą sovietų agresijai 1944–1953 m. Antisovietinė rezis-tencija, nors ir žiauriai numalšinta, daug prisidėjo prie to, kad buvo išsaugota lietuvių valstybingumo atmintis ir teisė atkurti valstybę. Tad pirmas klausi-mas būtų toks: kokia dar žmonių grupė laikė pilieti-ne savo pareiga „likviduoti“ partizaninį pasipriešini-mą Lietuvoje? Lietuvių tautai tie likvidatoriai gerai žinomi – tai stribai. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad kalbėdami apie partizaninės rezistencijos malšini-mą jie itin dažnai vartodavo žodį „likviduoti“, o jis reiškė žudymą, fizinį sunaikinimą. Jeigu ir čia tai-kyčiau griežtą žodžio-prasmės-identiteto tezę, kurią Landsbergis siūlo pasitelkti šifruojant kitus Greimo pasisakymus, tektų daryti išvadą, kad savo pilietinę pareigą lietuvių tautai Greimas suvokė kaip jos pilie-tinės valios „progresyvų likvidavimą“. Bet, kaip jau sakiau, abejoju, ar bandant suprasti Greimo pasisa-kymus politiniais klausimais, vertėtų taikyti griežtą žodžio-prasmės-identiteto tezę. Tačiau, kad ir kokią interpretacijos premisą priimtume – griežtą ar nela-bai griežtą, – išvada vis tiek bus tokia pati: Greimas

sulaužė moralinę „sutartį su valstybe“, nes skatino „progresyviai likviduoti“ antisovietinę rezistenciją, vadindamas tai „įprasminta akcija“, taigi ir pilietine dorybe, o Kovo 11-osios aktą laikė klaida.

Abiem atvejais jo pozicija skandalingai antipi-lietiška. Negi tikrai nėra pagrindo suabejoti tokios laikysenos etiškumu? Greimo išdėstytas požiūris į rezistenciją giliai įžeidžia ne tik partizanus, jų pa-likuonis, bet ir kiekvieną lietuvį, kuris turi bent lašą pilietinio padorumo. Be to, prieštarauja kone visoms kategorijoms, kurios sudaro europietiškos valstybės pagrindą. Liudvika Pociūnienė motyvuo-tai klausia, ar „asmenis, kurie negatyviai vertina partizanų pasipriešinimą okupantams ir nesupranta pasiaukojimo prasmės, apskritai galima laikyti inte-lektualais...“

Nežinau, kiek Lietuvoje dar esama intelektualų ar inteligentų (kai kam šis skirtumas kažkodėl pasiro-dė įdomesnis negu svarstymai apie tai, kuo skiriasi etiška intelektualinio elito laikysena nuo neetiškos), bet jeigu tokių dar likę, jie turėtų aiškiai ir be apta-kių išvedžiojimų pareikšti savo požiūrį į naujausių laikų istoriją, įvardydami jos herojus ir antiherojus. Protu nesuvokiama, kad lietuvių akademinis ir kul-tūrinis elitas, edukacinių institucijų vadovai, padė-kos raštais, ordinais, medaliais ir garbės daktarų titulais apdovanoti profesoriai (ypač tie, kurie nuo-latos tuščiažodžiauja apie „nerimą“), net ir nugyve-nę 22 laisvės metus, turėję visas galimybes profesi-nių įgūdžių pasisemti iš kolegų Vakaruose, niekada taip ir nepasmerkė gėdingos kai kurių savo cecho atstovų laikysenos pilietiškumo atžvilgiu. Kad šian-dien būtent santarininkai pamokslauja, kaip derėtų kurti pilietinę visuomenę, – tai daugiau nei grotes-kiška. Nerašytas etinis kodeksas, kurio laikosi bene visos Vakarų demokratijos, teigia: jeigu tam tikros politinės ar visuomeninės struktūros vedliai sulaužo kurį nors esminį „sutarties su valstybe“ punktą, tos struktūros nariai netenka teisės viešai pamokslauti apie pilietiškumą ar vadovauti pilietinės edukacijos institucijoms, kol neatlieka viešos ir įtikinamos at-gailos, kol savikritiškai neįvertina savo veiksmų.

13K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Įstatymai vadinami negaliojančiais, jeigu jie tik deklaruojami, o už jų nesilaikymą nebaudžiama. Panašiai vertinamas ir etikos kodeksas – jis neda-ro jokio praktinio poveikio, jeigu visuomenės elitas nesiima sankcijų už jo nepaisymą.

Visai neseniai nemažas būrys „toleranciją“ skie-pijančių profesorių, kuriuos ypač dažnai rodo Lie-tuvos televizija, be išlygų pasmerkė žmogų, kuris itin sunkiomis istorinėmis aplinkybėmis aukojosi ir rizikavo viskuo, kad išsaugotų bent šiokius tokius Lietuvos valstybingumo likučius. Lietuvos laikino-sios vyriausybės ministrui pirmininkui buvo mesti nemotyvuoti kaltinimai, numojant ranka net į vi-siems žinomus faktus (nors patys oponentai pri-pažįsta, kad Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, anot istoriko Alfredo Bumblausko, „greičiausiai buvo padorus žmogus, jei jau po karo prie jo nerado dėl ko prikibti net amerikonai…“). Simptomiška, kad tarp asmenų, sukėlusių nervingą erzelį dėl Juozo Brazaičio palaikų perlaidojimo Kaune gegužės mė-nesį, ir vėl ryškiai dominavo dvi grupės – santari-ninkai ir Naujoji kairė.

Nepasmerkta yda pirmiausia išplinta ir įsitvirti-na, o vėliau ima reikalauti, kad ją pripažintų dory-be (žr. Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvarą“, iš dalies „Demonus“). Lietuvoje pirmasis etapas seniai pasibaigė, o antrasis jau regimai artėja prie kulminacijos.

Jeigu ydingą antipilietišką žymių asmenybių lai-kyseną bent kiek anksčiau būtų atitinkamai įvardiję ir pasmerkę kiti Lietuvos akademinių ir kultūri-nių sluoksnių autoritetai, argi kas nors drįstų taip ilgai ir piktavališkai smūgiuoti į vienus vartus? O mums, jaunesniems, argi reikėtų su nusivylimu žvelgti į tuos, kuriuos laikėme šviesuliais, ir retoriš-kai klausti, kas gi su jumis visais pasidarė? Na, bet, jei nebūtų susidariusi kritinė situacija, europarla-mentaras Vytautas Landsbergis gal nebūtų parašęs knygos „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“, kad surikiuotų išdarkytus faktus, at-mestų „primestas klišes“…

Man atrodo, kad šiame fone ginčas dėl Greimo „atsteigimų“ rodo ne tiek norą išsiaiškinti istorinę tiesą, kiek užtušuoti itin rimtą ir giliai įsišaknijusią problemą, kuri trukdo ir vis labiau trukdys Lietuvo-je rastis pilietinei visuomenei.

Beje, pasmerkti tam tikrą laikyseną anaiptol ne-reiškia pasmerkti žmogų. Jeigu, pavyzdžiui, aš ei-dama gatve paslysčiau ir, atsitrenkusi į vitriną, ją sudaužyčiau, kažin ar dėl to kas nors mane labai smerktų. Juk nesukūliau tos vitrinos tyčia, be to, kie-kvienam gali taip atsitikti. Tačiau būtų keista, jeigu kas nors, teisindamas mane, imtų įrodinėti, esą tai, ką aš padariau (t. y. sukūliau vitriną), yra pagirtinas veiksmas, sektinas pavyzdys. Jeigu pirmoji teisini-mo/smerkimo schema nebūtų griežtai atskirta nuo antrosios, tada bet koks etinis visuomenės normini-mas apskritai žlugtų.

Visiems aišku, kad lietuvių tauta XX a. išgyveno ne vieną kraupią tragediją. Žmogiška ir krikščio-niška būtų atleisti daugeliui palūžusių, paslydusių, neradusių jėgų kovoti ar aukotis, suklaidintų agre-syviai brukamo melo arba melavusių sau ir kitiems, kad išgyventų. Bet tą darant nederėtų ardyti seniau-sių, Vakarų civilizacijos suformuotų bendruomenės ir valstybės moralinių pagrindų, menkinti pasiau-kojimo prasmės ir vertės, o išdavystės laikyti tauriu poelgiu. Būti atlaidiems, supratingiems, diferenci-juotai vertinti asmenybes galima ir tada, kai visi da-lykai vadinami tikraisiais vardais.

Argi tai negalėtų būti pirmasis atnaujintos „su-tarties su valstybe“ paragrafas, daugmaž priimtinas visiems?

1 Liudvika Pociūnienė, Balsas iš nacionalinės etikos griuvėsių, Kultūros

barai, 2012/5.

2 Adamkus teigia prezidentavimo metu patyręs šantažą, www.alfa.lt,

2011-08-25.

3 Prezidentas Adamkus teigia nepasvėręs žodžio „šantažas“ reikšmės

(Verslo žinios, 2011-09-30).

4 Algirdas Julius Greimas, Intelektualinės autobiografijos bandymas, In:

Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir toli, 1991, Vaga, p. 22.

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Sakoma, kad filosofas yra tas, kuris „stovi viršuje“. Jis atidžiai stebi, kas vyksta apačioje, ir stengiasi

paaiškinti kodėl. O kitų profesijų darbščiausi atstovai fanatiškai „kasasi“ vis gilyn, todėl iš savo profesinių žinių ir patirties „duobės“ jiems, žinoma, sunku pa-matyti, ką „iškasė“ jų kolegos. Tam ir yra stebėtojas – filosofas, pakilęs virš visų kitų. O tie „galerų vergai“, „katorgininkai“ – mokslininkai, gydytojai, pedago-gai ar menininkai, – tūnantys savo „duobėse“, dažnai nė nenujaučia, koks vėjas siautėja viršuje. Tada filo-sofas priekaištingai griebiasi už galvos ir nelinksmai prisipažįsta: „Mums nereikia vieniems kitų… Mes gyvename savimi ir sau.“

Tačiau ir filosofas gali iš savo „dramblio kaulo bokš-to“ įkristi į „duobę“, iš kurios vargu ar išsikrapštys. Kiti darbo fanatikai nors retkarčiais kyšteli galvas iš savo „duobių“, o filosofas „užsikasa“ visam laikui. „Užsika-sęs“ evoliucionuoja ir tampa filotopu – matytoju. Taip savo būklę mėgsta apibūdinti filosofas Arvydas Šlioge-ris. Pasak jo, žodis „filotopas“ geriau atskleidžia realią žmogaus būseną konkrečiu laiku konkrečioje erdvėje. Tai suprantamiau nei filosofas, tasai „stovintis viršuje“. „Matyti reikia akimis, o ne galva“, – teigia Šliogeris.

Filosofas lyg ir teisus. Juk, pavyzdžiui, įsimylėję žmonės tikrai mąsto ne galva, o akimis. Akimis mato (užuot mąstę) ir rinkėjai, susižavėję naujais tautos „gel-bėtojais“. Bėdos prasideda, kai, išsivadavę iš apžavų, supranta, kad akys juos žiauriai apgavo. Štai ir tikėk,

Vytas dRUNIS

„mums nereikia vieniems kitų“, arba Kas atsitinKa, filosofui įgriuvus į Duobę

žmogau, filosofo patarimu: „Matyti reikia akimis, o ne galva.“ Tikėjimas kaip ir pasitikėjimas – keblus dalykas. Net filosofui.

O kas atsitinka, kai filosofas evoliucionuoja į filo-topą? Jis „mato akimis“. Ir viskas aplinkui jam atrodo juoda. Šliogeris atvirai sako: „ Esu nesutaikomų priešy-bių žmogus, labai kategoriškas personažas. Nemėgstu prieblandos, niuansų, bailio pastangų nuglaistyti aš-trius kampus, surasti vadinamą kompromisą, „sutaiky-ti priešybes.“

Ir čia filosofas teisus – sutaikyti priešybes – beviltiš-kas reikalas. Pasaulis sudarytas iš priešybių, jame pilna „aštrių kampų“, nepasiekiamų viršukalnių, bauginančių bedugnių… Taigi filosofas teisus, kaip teisus Pavasaris, neigiantis Žiemą, kaip Vasara ir Ruduo, ateinantys kie-kvienas savo laiku. Jie neklausia mūsų leidimo.

Kategoriškumu kaltinamas Šliogeris kantriai aiškina savo oponentams: „…filosofinis kalbėjimas prasideda ten, kur atsiranda žodžiai, vadinami kategorijomis.“ Tokie jau tie filosofai – jie kalba ne metaforomis, bet fi-losofinėmis kategorijomis. Negi jas pakeisi? Jos turi gi-lias šaknis. Filosofinėmis kategorijomis savo mokymą daugiau kaip prieš du tūkstančius metų dėstė žymiausi graikų filosofai, stoikų atstovai, pavyzdžiui, Zenonas, veiklų skverbimąsi į išorės įvykius laikęs dorovės pa-grindu. Savo mokyklą turėjo ir Epikūras, mokęs elgtis visiškai atvirkščiai, esą gyvenimas neturi priklausyti nuo išorinių poveikių. O garsiausias kinikas buvo Dio-

15K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

genas iš Sinopės miesto Juodosios jūros pakrantėje, diegęs autarkiją.

Kai filosofas evoliucionuoja į filotopą, kai jis nustoja matyti protu ir pasikliauja vien akimis, jam dažnai pri-trūksta žodžių, „kategorijų“ apibūdinti tam, ką mato: „Kokiu būdu papasakoti apie medį ir arklį? Tarp kalbos ir bekalbių daiktų žiojėja praraja. Šio paradokso nega-liu nei paaiškinti, nei įveikti“, – tvirtina Šliogeris. Ir kas čia nuostabaus? Kai pasitiki vien akimis, laikinai „iš-jungęs“ mąstymą, pritrūksta žodžių. Nes žodžiai gims-ta ne akyse, o galvoje.

Mūsų gerbiamo filosofo pesimizmą galima su-prasti – jo viso gyvenimo darbas, išmintingos min-tys ir tiesūs žodžiai nepaveikė mūsų, kad gyvenimą darytume gražesnį, doresnį… Štai kur glūdi tikroji sąžiningo žmogaus tragedija: „Visą gyvenimą kalbė-jau apie tai, apie ką vertėjo tylėti. Reiškia, išdaviau save. Pralaimėjau. Bet juk visi pralaimi. Nugalėtojų šiame pasaulyje nėra ir negali būti.“

Tokios Šliogerio mintys – tarsi Carlo Gustavo Jun-go kategoriškos išvados, esą „…ši tikrovė yra idioto sekama pasaka“, tolimas aidas. Plačiau šia tema yra rašęs puikus rašytojas Henry’s Milleris: „Sapnare-gystę budriuoju metu kada nors įvaldys kiekvienas žmogus… Ir tada bet kokie raštai, bet kokie žodžiai, palyginti su begarsiu bendravimu, atrodys beprasmis idioto murmėjimas.“

Kitas garsus mūsų filosofas, Sąjūdžio kūrėjas, apkal-tinęs bendražygius „istorine klaida“, irgi gana katego-riškas, t. y. kalba „filosofinėmis kategorijomis“. Kadaise aktyviai ėjęs į politiką „su plyta rankoje“, vėliau pasinė-ręs į kultūrinį švietėjišką darbą, rašantis knygas, paga-liau suprato, kad „ši tikrovė yra idioto sekama pasaka“. Ir jam, kaip kolegai Šliogeriui, trūksta žodžių išreikšti didžiuliam nusivylimui ir pasipiktinimui visu pasauliu, ypač kolegomis, buvusiais bičiuliais, kurie neteisingai elgiasi jo atžvilgiu. Taigi Arvydui Juozaičiui, atrodo, irgi tinka Tomo Venclovos žodžiai: „Iš savo vienkiemio pasaulis atrodo baisus.“

Paskutinis lašas, perpildęs neteisybių taurę, sukrė-tė Juozaitį. Pasirodo, jį „išduoda“ geriausi draugai. Apie vieną iš jų, Silvestrą Gaižiūną, savaitraštyje Li-

teratūra ir menas (2012-06-08) jis apgailestaudamas rašo: „Gaila, buvo bičiulis…“ Kodėl „buvo“? Nagi bičiulis tame pačiame leidinyje (2012-06-01) smar-kiai supeikė Juozaičio knygą „Ryga – niekieno civili-zacija“. Silvestras Gaižiūnas, latvių tautos istorijos ir literatūros žinovas, nustebo, Juozaičio knygoje radęs aibę netikslumų ir šiurkščių klaidų. Tačiau klaidos klaidomis – neklysta tik tas, kas nedirba. Gaižiūną, o ir gausius knygos komentatorius, labiau papiktino atviras Juozaičio politikavimas, „skriaudžiamų“ ru-sakalbių gynėjo vaidmuo: „Radikalieji nacionalistai puoselėja viltis padauginti latvių skaičių asimiliuo-jant rusus“ (p. 84). Pasak knygos autoriaus, Latvijoje vyrauja „latviškų įstatymų prievarta“. Juozaitis ku-kliai nutyli, kokios tautos įstatymais turėtų vadovau-tis latviai.

Buvęs filosofo bičiulis Gaižiūnas, komentuodamas knygą, atvirai išdėstė savo nuomonę: „Latvija ir Ryga Juozaičio požiūriu – tai erdvė, kurioje latviams nebuvo ir nėra perspektyvų. Akcentuodamas tiek Rygos, tiek ir pačios Latvijos nesavarankiškumą, „niekieno civiliza-cijos“ sindromą, jis tarsi sumenkina pačios latvių kul-tūros vaidmenį šiame krašte, latvių kultūra čia iškyla tik kaip praeities fragmentų rinkinys, neturintis jokios perspektyvos.“

Už atvirai išreikštą nuomonę Gaižiūnas ir prarado Juozaičio „bičiulio“ statusą. Kas nežino, kad filosofai ir menininkai yra labai jautrūs ir nepakantūs kritikai. To-dėl jiems taip sunku išlaikyti draugus.

„Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau“, – koks tikslus apibrėžimas, paaiškinantis mūsų visuomenės susvetimėjimą, susiskaldymą. Kiekvienas „kasamės savo duobėje“. Kiekvienas turime s a v o Tiesą, už kurią kovojame nagais, ragais ir dantimis. Kai toji „tiesa“ išgaruoja kaip rytmečio rūkas, užvaldo nevil-tis. Pasaulis aplink mus tampa juodas, o geriausi drau-gai – priešais. Tada užmirštame, o gal nė nežinojome, kad didžiausias mūsų priešas tūno mumyse. Atrodytų, taip paprasta – nugalėk tą „artimą priešą“ ir pasaulis pasidarys šviesesnis. Tačiau daug lengviau ieškoti prie-šų savo aplinkoje negu pažvelgti į veidrodį. Baisu pa-matyti didžiausią savo priešą.

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Šią vasarą Nidoje vyko XVI tarptautinis Thomo Manno festivalis, kuriame dalyvavo žurnalistas

Leonas Stepanauskas, tyrinėjantis vokiečių ir lietuvių kultūrų sąveikas. Jis buvo neeilinis festivalio svečias: neseniai Vilniuje išėjo jo knygos „Tomas Manas ir Nida“ trečias leidimas. Gal todėl ir jo pranešimą festi-valio svečiai išklausė itin atidžiai.

Šiek tiek vėliau savo pamąstymus apie renginį Nido-je ir jo perspektyvas žurnalistas išklojo atvirame laiške Thomo Manno centrui. Laiškas, išspausdintas Kultūros barų rugsėjo numeryje, turėtų sudominti ne vien na-melio-muziejaus Nidoje darbuotojus.

Trumpai aptaręs festivalį ir jo intencijas, žurnalistas kiek plačiau papasakojo apie vieną festivalio svečių, rašytojo Thomo Manno anūką profesorių Fridoliną Manną: „Kalbėdamas apie tolesnę Thomo Manno me-morialinio muziejaus ir jo rengiamų tarptautinių festi-valių ateitį, profesorius paminėjo pasaulyje garsios J. W. Goethe’s draugijos renginius, kuriuose kalbama ne vien apie Goethe [...] Draugija tarnauja savo šaliai, jos kultūrai, nes yra tos šalies išlaikoma.“

apie niDą, lietuvos kultŪrą ir Dar Šį bei tąatsiliepiant į leono stepanausko atvirą laišką „ar Thomas mannas susitiks su Kristijonu Donelaičiu Nidoje“

Leonas Stepanauskas pabrėžė paskutinius citatos žo-džius. Juose – atviro laiško esmė.

Lietuviškoje Nidoje įrengtame vokiečių klasiko na-me-muziejuje kalbama apie ką tik nori, tik ne apie vals-tybę – šio muziejaus steigėją. Bent jau susipažindamas su namelio ekspozicija apie ją ne kažin ką išgirsi.

Vilniaus valstybiniame universitete studijavęs germanistiką, daugelį metų gyvenantis Vokietijoje, bet ryšių su Lietuva nenutraukęs žurnalistas nepa-noro tylomis apeiti šio mūsų šalį įžeidžiančio fak-to. Kodėl jokių įsipareigojimų Lietuvai neturi šios valstybės išlaikomas Thomo Manno namas-muzie-jus Nidoje? – klausia jis.

Iš tikrųjų kodėl? Gražu, žinoma, kad Lietuvoje pa-gerbiamas Nobelio premijos laureatas iš Vokietijos, bet kodėl tuo ir apsiribota?

Ar neturime savo rašytojų? Ar Lietuvos valstybės išlaikomas Thomo Manno kultūros centras Nidoje ne-mato nieko daugiau – tik tą namelį?

Leonas Stepanauskas siūlo centrui „šiek tiek pa-kreipti vairą“, suprask: atsigręžti ir į Lietuvą.

17K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Pradžiai būtų galima pagalvoti apie artėjančias lie-tuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Done-laičio gimimo metines ir vienaip ar kitaip susieti Nidą su jomis. Gal surengti kokią Donelaičio vertėjų į kitas kalbas konferenciją, gal moksleivių skaitovų konkursą.

Panašias mintis Stepanauskas išdėstė ir savo in-terviu žurnalui Veidas (2012-07-26). Teiginį, kad Nida su jos nameliu galėtų tapti mūsų kultūros til-tu į pasaulį, jis baigė tokiais žodžiais: „Mes turime formuluoti, kaip padaryti Lietuvos kultūrą pasaulio kultūros dalimi. Turime padaryti tai, ko nesame pa-darę. Todėl, kas tikrai yra Lietuvos patriotas, tas turi prisidėti prie K. Donelaičio 300 gimimo metinių mi-nėjimo. Tai yra turtas...“

Papildysiu interviu, su kuriuo, mano supratimu, derėtų supažindinti visus pajūrio kultūrininkus: Nida gali papasakoti pasauliui ne tik apie Donelaitį. Nida – tai dar ir prūsai, ir vakariniai lietuviai – lietuvininkai. Tai smėliu užpustyti lietuviški kaimai ir nepakartoja-mos legendos apie Eglę ir Jūratę. Tai pirmoji lietuviška knyga ir ilgas, atkaklus vakarų žemaičių priešinimasis vokietinimui. Pagaliau tai Klaipėda ir visas lietuviškas pajūris su apnaikintu ir toliau naikinamu Mažosios Lietuvos kultūriniu ir istoriniu paveldu.

Parodę visa tai pasauliui pro Thomo Manno na-melio langą, paverstume Nidą tuo kultūros tiltu į Va-karus, apie kurį savo įžvalgose kalba Leonas Stepa-nauskas. Tik ar pritars tam globalizmo vėjų perpūsti mūsų kultūros valdininkai? Kaip matome, kol kas už kultūros tiltus jiems mielesni nešvankūs performan-sai ir kiti ne mažiau skandalingi projektai.

Ar nukryps kultūros vadų akys dar ir į Nidą – pa-matysime.

justinas SAjAUSKAS, rašytojas

Gerbiamoji redakcija,džiugu, kad jūsų žurnalas paskelbė Leono Stepa-

nausko pasiūlymą Thomo Manno namelyje pagerbti Kristijoną Donelaitį, sukviečiant literatūros mokslinin-kus, vertėjus iš tų šalių, į kurių kalbas išversta Donelai-

čio poema „Metai“. Reikia tikėtis, kad laiškas atkreips įvairių kultūros sričių kompetentingų atstovų dėmesį ir „žodis taps kūnu“. Puikiai suprantame, jeigu Done-laitis savo šedevrą būtų parašęs kuria nors iš „didžiųjų kalbų“, mūsų poetas būtų minimas daugelio šalių lite-ratūros vadovėliuose. Thomo Manno festivalis suteiktų puikią progą sustiprinti jubiliejinio donalicianos varpo gausmą tarptautiniu lygiu. Be to, Nidoje vasaroja ne-mažai atvykėlių iš Vakarų šalių, galima tikėtis, kad jie to varpo gausmo aidus parveš į savo tėviškę, apie tai parašys ar papasakos. Būtina pakviesti Donelaičio gi-minės palikuonis, jo kūrybos ir veiklos ilgamečio ty-rinėtojo, propaguotojo, „Metų“ leidėjo Lutzo Wenau šeimos atstovus.

Irena tUMAVIČIūtĖ, germanistė

Miela redakcija, atsiprašau, kad kišu savo trigrašį į man mažai suprantamus dalykus, bet neįstengiau susilaikyti dėl dviejų priežasčių. Viena: Kultūros barų 9-ajame numeryje radau Leono Stepanausko straipsnį apie Thomo Manno namelį Nidoje. Kita: tos dienos, kurią savo pašto dėžutėje radau minėtąjį numerį, išvakarės nuvylė mano lūkesčius. O abi šios priežastys susijusios su labai specifinėmis Mažosios Lietuvos aktualijomis.

Pirmoji priežastis: esu Stepanauskui dėkingas už su-rastą I Lietuvos Statuto Šulpfortės nuorašą – tai labai pagelbėjo rengti akademinį šio Statuto leidimą. Dabar atsirado proga paremti jo kreipimąsi į visuomenę ir nors taip atsidėkoti už kolegišką pagalbą. Antroji prie-žastis: rinkimai į Mokslų akademijos tikruosius narius aplenkė Dainorą Pociūtę-Abukevičienę. Nenoriu tuo pasakyti, kad mane liūdina Vytauto Martinkaus sėkmė: jie abu vienodai verti šios garbės. Nebalsavau nė už vie-ną (emeritai negali to daryti), juo labiau kad Martinkų pažįstu asmeniškai, o profesorės – ne. Liūdina tai, kad negalima išrinkti abiejų, o pykti ant taisyklių juokin-ga, nes be jų būtų dar blogiau. Profesorės darbai apie Abraomą Kulvietį (ir ne tik jie) kalba patys už save, ir neturiu daugiau ko pridurti.

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Ką bendro turi Abraomas Kulvietis ir Thomas Man-nas? Nepretenduoju savo nuomonės primesti kitiems. Man jie – kiekvienas – Mažosios Lietuvos dalelė, o Mažoji Lietuva – tai Reformacija, Reformacija – mūsų kultūros is-torija. Stepanauskas šiuo atveju užsiminė dar ir apie Kris-tijoną Donelaitį, kurio jubiliejų švęsime 2014 m. Thomo Manno namelis – tai savotiškas Nidos Tolminkiemis. Nepamirškime to.

Edvardas GUdAVIČIUS, istorikas

Pasiūlymas, kuris papuoštų Donelaičio jubiliejų

Labai prasmingą temą Thomo Manno festivaliui 2014-aisiais, kai minėsime Kristijono Donelaičio gi-mimo 300 metų sukaktį, pasiūlė žinomas žurnalistas Leonas Stepanauskas. Šis pasiūlymas tiek savo nuosta-tomis, tiek dvasia sąsajų su kasmet rengiamu festivaliu turi daugiau negu būtina. Tai lemia ne tik mūsų groži-nės literatūros pradininko – kunigo, poeto ir muzikos instrumentų meistro – plačiašakė asmenybė, bet ir jo gimtinė – Prūsijos Lietuva, mūsų vadinama Mažąja Lietuva, kuri anuomet aprėpė ir poeto tėviškės Lazdy-nėlių ir Tolminkiemio padangę, ir Klaipėdos kraštą su Nerija. Nors abu didieji kūrėjai humanistai – Done-laitis ir Mannas – gyveno skirtingu laiku, juodu siejo Prūsijos karalystės, vėliau Vokietijos imperijos erdvė, kurioje abu, kaip kūrėjai išlikdami saviti, susiformavo, veikiami vokiečių kultūros tradicijų.

Įgyvendinti Stepanausko pasiūlymą būtų nesudėtinga, nes gražią pradžią dar 2011 m. padarė Klaipėdos univer-siteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, surengęs turiningą tarptautinę konferenciją „Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos“. Aptarti Done-laičio kūrybos nuostatas ir gyvenamąjį metą vieno festiva-lio net neužtektų. Be to, festivalyje galėtų skambėti poeto laikų muzika, kurios jis, be abejo, klausėsi studijuodamas Karaliaučiaus universitete. Pagaliau 2014-aisiais Thomo Manno festivalis ne tik pats praturtėtų aktualia donelaiti-kos tematika, bet ir gražiai papuoštų Lietuvoje ketinamus plačiai švęsti Donelaičio jubiliejaus metus.

Malonu, kad Leonas Stepanauskas, gyvenantis Ber-lyne, Vokietijos baltistų mokslinio susivienijimo kon-ferencijose visada papasakoja, kas naujo Lietuvoje nuveikta donelaitikos baruose, kaip rengiamasi artė-jančiam poeto jubiliejui, kurį ketina paminėti ir Vokie-tijos baltistai. Beje, Stepanauskas yra šio susivienijimo valdybos narys, tikras lietuvių kalbos ir kultūros am-basadorius.

Steponas LUKOŠEVIČIUS, Donelaičio žemės redaktorius

Pasiūlymas Thomui Mannui ir Kristijonui Donelai-čiui „susitikti“ tarptautiniame Nidos festivalyje 2014 m. neabejotinai padėtų aktyviau kelti Lietuvoje donelaitišką dvasią, ypač tarp jaunųjų literatų, moksleivių, mokyklų bendruomenių. Kad Donelaitis „nepaseno“ ir neprara-do aktualumo, liudija ir Lietuvos regionuose vykstantis pasirengimas jubiliejiniams metams. Kristijono Done-laičio draugijos Marijampolės skyrius, Marijampolės sa-vivaldybės švietimo skyrius ir VšĮ Nemuno euroregionas Marijampolės biuras paskelbė rašto darbų, skirtų poeto 300-ųjų gimimo metinių minėjimui konkursą „Rašome Donelaičiui“. Vertingi ir geriausi kūriniai bus spausdi-nami poetui skirtame leidinyje.

Į dvejus metus truksiantį projektą „Donelaičio Lie-tuva“ Vilkaviškio rajono Keturvalakių pagrindinės mokyklos mokytoja Virginija Tabarienė su kolegėmis pakvietė įsijungti kelias Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų mokyklas. Projekto dalyviai neabejoja – įdomi tiriamoji, pažintinė veikla tikrai paskatins jaunimą iš naujo atrasti Didžiojo Dainiaus kūrybos žavesį.

Lietuvišku papročiu einant į svečius dera pasiruoš-ti... Taigi, jei Kristijonas Donelaitis „peržengs“ Thomo Manno namelio slenkstį, tai tikrai ne tuščiomis ranko-mis. Tokie užsienio ir lietuvių kūrėjų susitikimai Nido-je galėtų tapti gražia tradicija.

Aldona KALINAUSKIENĖ, Marijampolės apskrities laikraščio

Suvalkietis darbuotoja

19K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Susipažinęs su Leono Stepanausko atviru laišku „Ar Thomas Mannas susitiks su Kristijonu Done-laičiu Nidoje“?, adresuotu Thomo Manno kultūros centrui, ne tik jam pritariu, bet ir reiškiu tvirtą įsi-tikinimą, kad „susikryžiavus dviem žaibams – Tho-mui Mannui ir Kristijonui Donelaičiui“, kaip to nori laiško autorius, bus nušviestas platus kelias lietuvių ir baltų literatūrai pasklisti po pasaulį. Tada pasaulis daugiau sužinos ne tik apie „Metus“ ir jo kūrėją, bet ir apie Kristijono Donelaičio tėvynę, kurią Antrojo pasaulinio karo pabaigoje klaikiai nusiaubė Sovietų armija, iš sugriautų namų išvijusi tūkstančius naš-laičių, pramintų vilko vaikais, duoneliaudami jie plačiai pasklido ir po Lietuvą.

jonas MIKELINSKAS, rašytojas

Mielieji „Kultūros barai“

rašau Jums sužavėta rugsėjo numeryje iš-spausdinto kolegos Le-ono Stepanausko atviro laiško Thomo Manno kultūros centrui. Tas laiškas – puikus projek-tas mūsų šalies Kultū-ros ministerijai, artėjant didžiojo poeto Kristijono Donelaičio jubiliejui. Juk 2014 m. – Kristijono Do-nelaičio metai! Nuostabi idėja surengti dviejų lite-ratūros grandų susitiki-mą Nidoje, kuri puikiau-siai gali tapti Kristijono Donelaičio metų vasaros sostine, sušauksiančia visus, prisilietusius prie dviejų kultūros švyturių kūrybos.

Tas susitikimas būtų puiki proga dar daugiau su-žinoti ir apie Thomą Manną, ir apie Kristijoną Do-nelaitį. Būtų nutiestas dar vienas tiltas tarp kaimynų kultūrų. Idėjai įgyvendinti didelių pinigų neprireiktų. Kultūros centras yra, jis veikia, susidomėjusių žmonių tikrai nepritrūks. Klaipėda turi universitetą, Mažo-sios Lietuvos istorijos muziejų. Klaipėdoje gyvenantis žurnalistas, donelaitikos puoselėtojas ir tyrinėtojas Bernardas Aleknavičius kasmet sausio 1-ąją sukviečia Donelaičio aikštėn nemažą inteligentų būrį, kad prisi-mintų ir pasveikintų būrų dainių su gimtadieniu.

Manau, Leono Stepanausko idėją daug kas palaikys ir Thomo Manno susitikimas su Kristijonu Donelaičiu tikrai įvyks!

Birutė BRUŽILAItĖ, žurnalistė

Thomo Manno namelis-muziejus Nidoje

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Vainius BAKAS

Ant plauko kabantis sodas

Rimui Burokui ir kitiems Brodo hipiams, poetams, žmonėms, kurių dvasia ten vis dar tebesklando...

Laiškai nusileidžia lyg gervės iš kabančio sodo,pažyra lapukai iš rankų pripratusiems lest,mechaninis laikrodis smiliumi valandas rodo į smilkinio zoną ir kaip visada – netikslias.

Netikslūs šį vakarą grindiniu tiksi praeiviai,žvaigždžių jau pilna gitaristo juoda skrybėlė,o Dievas pavargo, į viską žiūrėdamas blaiviai,šviesas užgesino, nes jau nebenori žiūrėt.

Užmiega ant suolo, dar kartais vadinamo Brodominkštuoju gultu, ten, kur žaisdavo hipiai namus,tik laikrodis vienas lyg įžeistas vaikas vis rodosmailiu savo smilium, užtikęs bučiuojantis mus.

Klevų šviesoforai per naktį mums mirksi geltonai,iš žydės pintinės pažyra lyg kriaušės ruduo.Jei vynui davei, tai galėtum paskolint ir duonai,dosnus mano Dieve, bet jei neturi, tai neduok.

Ir pats išsiversiu – išaušus turgavietėj Tymo,parduosiu batus, Kalvarijose gausiu užkąst.Nurimt negaliu, nors ir vėjas pavargęs nurimo,ir pats nežinau, kas dar judina mano šakas.

Kas kryptį pakeičia, nustato gyvenimo kainą...Seniems elementams nusėdus, sustoja širdis,tik šitas mechaninis laikrodis eina ir eina –toks basas kaip paukštis per šąlančias žemės grindis...

Mikrofono profilaktinis patikrinimas

Patikrink garsą: vienas... vienas... vienas...Šita tyla ne mums jau priklausys.Raudų tiek daug, tiek daug, kad maža sienos,kuri turėtų dar išklausančias ausis.

Patikrink vaizdą: dviese... dviese... dviese...Vėlyvas vakaras prie keturių akių,kaip stygos skamba kelkraščiai atvėsę,monetą metant: netikiu–tikiu.

Patikrink veidrodį, kuri yra gerojijo pusė, o kurioj – tik mes vieni.Įžnybk į skruostą, jeigu nejauti – sapnuoji,o jeigu skauda – reiškia gyveni...

Žiemos šviesa

Žiemos šviesa, kaip tąkart po Naujųjų, Tarp plazdančių bengališkų ugnelių

Ir apsnigti ženklai tenai prie kelio,O kaip kvepėjo oras? Rodos, tujų

Šakom kvepėjo vos palietus galvą Žiemos naktim, kai miegančius aplankom.

O pameni – ant sniego šaltalankiai?Sulaikę kvapą, atidavę spalvą,

Palikę laiką. Kas daugiau belieka, paleidus vėjais net ir patį vėją

Kūryba ir kūrėjai

21K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

apgraibomis, kaip du įsimylėję – Jie kaip aklieji nebemato nieko,

Tik jaučia, kaip dangum ropoja šviesos. Libido daros daug, mažėja animos,

Kaip po sniegu sukuprintas gyvenimas, Nutirpus sniegui, pasidaro viešas

Ir skaitomas tarp pirštų lyg rožynas,Apraizgęs kairį tavo riešo linkį.

Žiemos šviesa ir mes labai laimingi, Iš kvapo vienas kitą atpažinę.

***

Tau ant plauko kabantis sodas,o sode tik ruduo ir lietus,ir lakštingalos balsas vienodas,ir figūros, kur primena mus.

Jos iš lėto nugrimzta į rūką,kai mes bandom vaidint nekaltus, o čiuožikas vis suka ir sukapatefono plokštelėj ratus.

Ir sode girdis traškantis valsas,ir neaišku, ką dar išlemenstas prikimęs demiurgo balsas,virpa rankos ant liauno liemens.

Purto medį , o nukrenta žvaigždėskaip nunokę gelsvi obuoliai. Tai, kas buvo pradėta, jau baigėsir tas sodas įmigo giliai.

Tu sakai, kad praėjo jau liūtys –kaip kaimynai su kriaušių krepšiais,pro tą siaurąją durų skylutękaip atėjo ruduo – taip išeis...

Iš vėjo

Išskridus gandrams, tavo angelui dar nesugrįžus,pakilimo taku eina laikas išklypusiais batais.Akyse ima plaukti pilkėjantis nemigos ižasir šnabždas pasveikę aklieji – „ilgai nesimatėm...“

„Seniai nesimatėm, na, kur čia... tos miglos... toks rūkas“ Maldas sukalbėk, mano vardą prieš miegą ištarki,jei kartais pajustum, kad vėl virš namų grifai sukas –kaip viesulas vėjo seniai apleistam lunaparke...

Langas su vaizdu į jūrąŠį vakarą abu pasidalinom pasaulį:aš ir tarp dviejų lango stiklų mieganti musė.

Jai priklauso viskas kitapus lango: gyvoji gamta,lietus, medžiai, troleibusai, gėlės ir moterys...

Moterys – ji gali išsirinkti bet kurią iš jų, nepastebimai nutūpti,kada tik panorėjusi, ir vaikščioti jų kūnaiskaip tobuliausias jaunikis ar slaptas meilužis.

Musei priklauso ir viskas šiapus lango: negyvoji gamta, stalas, vaza su dirbtinėmis pakalnutėmis, knygų lentynos, šlepetės.

Su muse pasidalinom pasaulį ir man atiteko siauras tarpelis tarp dviejų langų –

taip stoviu tenai rankas išskėtęs, baltai dažytuose lango rėmuose,ir pamažu darausi permatomas –prieš aušrą jau visai skaidrėju.

Žiūrėk, aš jau stiklakūnis su keliomis dėmelėmis nuo tavo pirštų, nelyg ankstyvas ruduo, pro kurį dar prasišviečia vasara.

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Mano veidas dabar – visa tai, ką matai pro mane: žalias lietus, krentančio lašo forma, artėjančio ryto skaidrumas, vėjas, praeivio veidas.

Tai aš esu veidmainis mėnuo –jaunėju ir senstu, liūdėdamas šypsaus.

Virpu nuo varpo gaudimo, nuo pravažiuojančių mašinų riaumojimo – esu lyg plonytė ausies būgnelio oda,virpu nuo sprogstančių medžių,nuo Viešpaties balso.

Virpėdamas pats tau šaukiu: jei girdi mane, padaryk, kad aš būčiau dar truputėlį skaidresnis, pastovesnis, visada atviras langas į tekančią saulę, į nurimusią jūrą,

sienoj į iškirstą angą įdėtas, priimtas Tavo namuos.

Sustojusio laiko kambarys

Tam kambary, kur sutelpa visi daiktai,komodos stalčiuj snaus nykštukas Nilsas,ant sienos senas laikrodis šlubuos lėtai,bet jo nebepralenks širdis pailsus.

Staiga ji stabtelės, lyg priemiesčio stotysustoja šitaip apdulkėjęs autobusas,o tu sapnuosi šiąnakt, kad krentikažkur su lapais ir manam sapne nubusi.

23K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Apžvalgos didžiuosiuose dienraščiuose, teatro mėnraščiuose, pristatymas nacionalinės televi-

zijos laidoje, skirtoje kultūrai, straipsnių gausa tin-klaraščiuose ir komentarai socialiniame tinkle Fa-cebook – trečiajai Dante’s „Komedijos“ daliai, kurią Eimuntas Nekrošius parodė Italijos publikai, dėme-sio tikrai nestigo: nuo griausmingų aplodismentų ir liaupsių („Absoliutus, kvapą gniaužiantis reto grožio šedevras“1) iki suglumusios veido išraiškos ar net griežtų nuosprendžių („Nekrošius į rojų nepateks“2). Kaip ir privalu šioje lietuvių režisierių garbinančioje, bet diskutuoti mėgstančioje šalyje, vieningo požiūrio nėra, o ir nereikia. Tačiau dėl vieno dalyko italai suta-ria: Nekrošius yra Nekrošius, nesvarbu, kas stoja už, o kas prieš jį.

Post Scriptum. Man, žiūrėjusiai „Rojų“ antrąją dieną, didžiulį įspūdį padarė ne tik spektaklis, bet ir jaudinantis potyris žiūrovų salėje: už manęs sėdėjo neregė mergina, kurią į renginį atlydėjo du draugai. Vienas pusbalsiu vertė titrus, kitas pasakojo, ką mato scenoje.

Už: lakios antraštės ir susižavėjimas

Spektaklį pavadinęs „kūniška ir dangiška poezi-ja“, teatro mėnraščio Sipario apžvalgininkas Nicola Arrigoni’s rašo:

ar pateks nekroŠius į Dangų?Kaip italai vertina Eimunto Nekrošiaus „Rojaus“ pasaulinę premjerą vičencos teatre „Olimpico“

„Koks tas Eimunto Nekrošiaus „Rojus“? Tai ne bū-sena, o veikiau kelias, ne erdvė ir ne laikas, o greičiau žemiškoji kelionė, kurią įveikusi Beatričė ištaria pa-skutinę repliką: „Rojus yra.“ Lietuvių režisieriaus dra-maturgijos, kupinos poetiškų vaizdinių, ankstesnėje dalyje Beatričė sakė Dantei: „Apsidairyk ir paklausyk: Rojus yra ne tik mano akyse.“ […] Tą ir bando išreikš-ti „primityvusis“ Eimunto Nekrošiaus teatras, pa-brėždamas prieštaringą santykį su paladine Vičencos „Olimpico“ architektūra […]. „Rojus – tai dabarčiai nebūtina dovana, tai siekis“, – savo „Nelengvojo ro-jaus“ įžangoje rašo režisierius. Tarsi išsilaisvinęs nuo apčiuopiamo pirmųjų dviejų kantikų pasakojimo, trečiąjį „Komedijos“ skyrių jis įvaizdina, apimtas po-lėkio: skrieja kartu su savo aktoriais, kurie į sceną įžengia lengvi, tarsi žemiškieji angelai, siekiantys to-bulumo, o jį gali suteikti tik meilė, tokia stipri, kaip jausmas, siejantis Dantę (Rolandas Kazlas) ir Beatri-čę (Ieva Triškauskaitė). Kad pasiektum Rojų, privalai būti lengvas, atsisakęs visko, kas žemiška... […] Iššū-kis nepaprastas – tą puikiai žinojo Dante, davęs visiš-ką laisvę savo plunksnai, kad baltam popieriaus lape išklotų istoriją, neišreiškiamą žodžiais, Dievo viziją ir, svarbiausia, meilės pilnatvę. Žino tą ir režisierius. […] Medinis stalas, virvės, tarsi tiltas tarp scenos ir Palladio amfiteatro […], byloja apie elementarumą, primityvumą, kasdienybę / buvimą čia ir dabar. Ro-

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

jaus scenoje, nutviekstoje šviesų, visa tai virsta – kaip ir visuose Nekrošiaus spektakliuose – simboliais, tiks-liau, ženklais, perteikiančiais nepaaiškinamąją meilės prasmę. […] „Rojus yra“, – ištaria Eimunto Nekro-šiaus Beatričė ir negalima su ja nesutikti: Rojus yra čia, žemėje, ir „Olimpico“ teatre jis atsiskleidė visu poetišku savo grožiu.“3

Į klausimą, koks gi tas Maestro „Rojus“, mėgina atsakyti ir dienraščio Repubblica apžvalgininkas Ro-dolfo di Giammarco:

„Būta pagrindo būgštauti, kad skulptūriškasis Vičencos „Olimpico“ – 65-ojo klasikos spektaklių ciklo buveinė, kuriai vadovauti pakviestas Nekro-šius, – konkrečiam žmogiškumui, koks būdingas šiam režisieriui, suteiks formalumo antsluoksnį. Net buvo galima įtarti, kad Empirėjų šlovinančios kanti-kos simbolika (priešingai negu „Pragaras“ ir „Skais-tykla“ su peizažais, išvagotais dramatiškų likimų) vargu ar suteiks kūrybinių impulsų menininkui, pa-verčiančiam poezija vidinius personažų santykius. O iš tikrųjų šis Rojus, kadaise paties režisieriaus pava-dintas „liūdna vieta“, atsiskleidė kaip įkvėpta pusan-tros valandos trukmės simfonija.“4

Nacionalinės televizijos Rai savaitinė kultūros laida „Šeštadienio naktis“, kuruojama teatro kriti-ko ir žurnalisto Moreno Cerquetelli’o, irgi prasidėjo nuo žinios apie Nekrošiaus premjerą ir interviu su Maestro:

„Pradedame nuo teatro, to didžiojo teatro, kuris gali nuvesti mus į... Rojų. Šįkart jis priklauso Nekro-šiui, nepaprasta vaizduotės galia apdovanotam lie-tuvių režisieriui, įkvėptam Dante’s. Po „Pragaro“ ir „Skaistyklos“ Nekrošius iš tikrųjų pasiekė „žvaigždes ir aukštuosius skliautus“5: Vičencos teatre „Olimpi-co“ pristatyta pasaulinė Dante’s trečiosios kantikos premjera – vizionieriška, nutapyta ryškiomis emo-cijų spalvomis. […] Mokyklų programos „Rojų“ dėl teologinio ir filosofinio turinio neretai aplenkia, ta-čiau to nepasakysi apie teatrą – šio kūrinio ėmėsi ne vienas režisierius, nuo Carmello Bene’s iki Tiezzi’o. O štai dabar Nekrošius, kuris jaunų aktorių kompanijai patiki užduotį nuskraidinti publiką į Dante’s dangiš-

kuosius skliautus, išreikšdamas tą skrydį puikiomis vaizdinėmis metaforomis nepaprasto grožio „Olim-pico“ dekoracijų fone. […] Tai sugestijų, garsų ir ju-desių spektaklis.“6

„Nekrošius suplėšo Rojų į gabalus“ – taip savo apž-valgą pavadino Maria Grazia Gregori, įspėdama ita-lus, kad nesitikėtų čia pamatyti tokio „Rojaus“, kokį įsikalė į galvas mokykloje:

„Kiekvienas režisierius žino: statyti spektaklį Vi-čencos teatre „Olimpico“ nelengva – Scamozzi’o de-koracijos nuostabios, bet kartu smarkiai varžančios. Tą įveikti nelengva net Eimuntui Nekrošiui, čia pri-stačiusiam paskutinę Dante’s „Dieviškosios kome-dijos“ dalį, bene rečiausiai statomą ir sudėtingiau-sią – tą „Rojų“, kuriame išryškėja visos problemos ir viską nugali vizijos neįmanomybė, nors vis tiek nesiliaujame jos siekę, padedami Poeto mylimosios Beatričės […]. Didysis lietuvių Maestro gvildenti šią temą imasi sau būdingu stiliumi ir iš perspektyvos, būdingos tik jam, panašiai jis pasielgė ir su dviem ankstesnėmis kantikomis – „Pragaru“ ir „Skaisty-kla“. Tačiau šįkart tai itin asmeniškas kelias, daug sudėtingesnis už pirmuosius du. Pasirinktas spren-dimas aiškus: išryškinti chorą, niveliuojant persona-žus, išskyrus du pagrindinius veikėjus. Nekrošiaus „Rojus“ atsiskleidžia kaip amžinoji juodos ir baltos spalvų vizija […]. Rolando Kazlo Dantei, kurį anks-tesniame spektaklyje palikome apimtą majakovs-kiško ryžtingumo […], Ievos Triškauskaitės Beatri-čė sako: „Rojus yra.“ Tai frazė, nepaliekanti erdvės replikoms, nes ja baigiamas spektaklis. Atrodytų, neginčijamai ironiška XX a. frazė. […] Nekrošiaus „Rojus“ – tai žodžių dirbtuvė: jie išsipina, srūva pir-myn ir atgal, kad apsiaustų, uždengtų vienas kitą, vi-siškai laisvai čia sumaišomos skirtingos giesmės. Tai paralelinė, savaip vizionieriška kelionė […]. Todėl nesitikėkime, demonstruodami tą britams būdingą susierzinimą, kai koks nors šekspyrinis pastatymas netelpa į jų nusistatytus rėmus, kad šis „Rojus“ bus toks, kaip suprasti jį mokėmės mokykloje […]. Apie šią sumaištį, apie itin asmenišką priartėjimą prie didžiosios poemos užsimenama nuo pat pradžių:

25K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Dante yra toks universalus, kad kiekvienas gali per-skaityti jį savaip. Nekrošius, padedamas savo akto-rių, pažeria mums tegul ir labai supaprastintus fra-gmentus iš savosios kelionės, savosios asmeninės manijos, privertusios jį pasinerti į žaidimą ir išrasti naują kalbą.“7

„Nekrošiaus „Rojus“ prieinamas kiekvienam“, – tvirtina Francesca Motta recenzijoje, kurią paskelbė verslo dienraštis Il Sole 24 Ore:

„Didžiojo maestro Eimunto Nekrošiaus pastatytas Dante’s „Rojus“ – itin žmogiškas, keliantis dievišką nerimą ir kartu verčiantis pašiurpti odą. Jei dar pri-dursime, kad vartai į amžinąją laimę veriasi gražiau-siame pasaulio teatre – Palladio „Olimpico“ Vičenco-je, turėsime viską, ko reikia dangiškajai kelionei. […] Čia pakanka vien sielos ir atviros širdies. Nekrošiaus

„Rojus“ prieinamas visiems. […] Kad tuo patikėtum, turi tai pamatyti.“8

O Corriere della Sera apžvalgininkė Magda Poli recenzijoje „Pink Floyd muzika Dantei ir Beatričei“ iškelia nemažai retorinių klausimų:

„Dante’s „Rojuje“ Dievo šlovės spinduliai kyla 9 dangaus skliautais ir 33 aukštosios poezijos kantiko-mis, kuriose negailima karčių žodžių. Didysis lietu-vių režisierius Eimuntas Nekrošius, „Olimpico“ 65-ojo klasikos spektaklių ciklo meno vadovas, pristatė pasaulinę premjerą – spektaklį „Rojus“, peržengiantį šokio ir pantomimos ribas, virstantį savotišku „šokio teatru“. Aktoriai čia groja, dainuoja, šoka, rečituoja įvairių kantikų eiles ir kuria vaizdines metaforas […], kurios kartais atrodo stiprios, o kartais „pavargusios“. Režisierius „išleidžia“ kelionėn Dantę (Rolandas Kaz-

dante Alighieri. „dieviškoji komedija. Rojus“. Režisierius Eimuntas NEKROŠIUS. dantė – Rolandas KAzLAS, Beatričė – Ieva tRIŠKAUSKAItĖ

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

las) su Beatriče (Ieva Triškauskaitė), lydimus 8 akto-rių choro – visi puikūs. Personažų čia nėra – tai vei-kiau sielos būsenos, ramybės neduodančios mintys. […] Muzika varijuoja nuo XVII a. iki Pink Floyd ir vandens čiurlenimo, kostiumai modernūs ir paprasti. Scenoje matome pilkus kilimo ritinius, o fone – nuos-tabią dekoracijų perspektyvą. Virš mistiškos orkestro duobės iki pat balkonų lyg kokia laikinoji „upė-ga-tvė“ driekiasi virvių tinklas, spėju, skirtas sukabinti gyvenimo ornamentams. Suskamba melancholiška giesmė ir į orkestro duobę atvyksta muziejaus sargas, kad supakuotų kasdieninius daiktus, kuriuos jam ati-duoda veikėjai. Prieš pakeldami akis aukštyn, turime atsikratyti žemiškųjų dalykų? Šlamšto? Galbūt, nors tai atrodytų pernelyg paprasta. Ką norėjo papasakoti Nekrošius per tas vargu ar pribloškiančias pusantros valandos? Galbūt siekė sugrąžinti paprastumą, amži-nąją laimę, kuri nusišypso radusiems sielos ramybę? Graži toji scena, kur Dantė ir Beatričė apgraibomis, bet žvelgdami aukštyn ir nutvieksti vidinės šviesos, brenda per virvių bangas, tačiau kas tai – gyvenimo sunkumų ar vidinių ieškojimų jūra? Hipotetiškai klausčiau, ar Rojus egzistuoja – taip teigia paskutinis titras – tik šiems laimingiesiems? Žinoma. O gal de-rėtų baigti Pink Floyd eilutėmis: „Manai galįs atskirti / rojų nuo pragaro? / Žydrą dangų nuo skausmo? / Šypseną nuo šydo?“ Tai hipotezė spektaklio, į kurį gali tilpti visos įmanomos hipotezės ir jų priešingy-bės, kartu sudėjus. Galbūt.“9

Prieš: iš Nekrošiaus tikėtasi... Nekrošiaus

Žurnalistas ir teatro apžvalgininkas Giambattista Marchetto savo tinklaraštyje pripažįsta, kad jam, kri-tiškam žiūrovui, buvo gana sunku „nepasiduoti pir-mųjų įspūdžių pagundai, vertinant spektaklį, kuris pristatytas kaip ypatingas kūrinys ir didžiulis iššūkis. Vis dėlto Maestro Eimunto Nekrošiaus parodytą trijų Dante’s Alighieri’o „Komedijos“ kantikų interpretaci-ją būtina vertinti racionaliai ir gerai pasveriant.“ Pa-vadinęs straipsnį „Nekrošiaus susitikimas su Dante – nusivylimas“, recenzentas žodžių į vatą nevynioja:

„Šiek tiek glumino jau ir mažiau dangiškos kanti-kos, matytos Modenoje per Festival VIE. […] „Praga-ras“ – tai sodrių spalvų freska, nutapyta instinktyviai ir retsykiais gal net per daug žmogiškai, o „Skaisty-kloje“ tiršta minčių, gal kiek ir netvarkingų, – bet ku-riuo atveju sceninis abiejų kantikų sprendimas buvo pakankamai stiprus, kad nustebintų. […] Per savo pirmąjį susitikimą su Dante režisierius žengė svarbų žingsnį, kurdamas itin asmenišką „Komedijos“ inter-pretaciją, o „Rojaus“ vizija pribloškia ir nuvilia. […] Turint galvoje intelektualinę ir techninę Nekrošiaus bazę, kurios „menkute“ tikrai nepavadinsi, buvo ga-lima pagrįstai tikėtis, kad jis ne tik nepasiklys, bet priešingai – dangiškose teksto aukštumose suras tą semantinį audinį, kuris leistų žengti anapus kalbos, sukurti viziją, įkūnijančią tai, kas abstraktu. Trumpai tariant, laukėme, kad Nekrošius pasielgs kaip Nekro-šius. Deja, ištiko kartus nusivylimas. Spektaklis toli gražu nėra iš pedantiškųjų, atrodo „pridusęs“, todėl nuo žemės taip ir neatsiplėšia. Laiko požiūriu dan-giškai sintetiškas (trunka mažiau negu dvi valandas), bet iš esmės nenuoseklus. […] Kur dingo tas neišven-giamybės jausmas, kurį Nekrošiaus spektakliai skleis-davo net po penkių ar šešių valandų „rezistencijos“ žiūrovų salėje? Klausimų kyla įvairių: kam versti į lietuvių kalbą paskirus (nesilaikant tvarkos) „Rojaus“ fragmentus, jei pasaulinė premjera vyksta Italijoje? Jeigu žodis scenoje praranda savo referentiškumą, jei-gu nėra epizodų, kuriuos galėtum dramatizuoti (kaip „Pragare“), kodėl gi nepagerbus originalios poetinės kalbos muzikalumo? Gražioji Pink Floyd daina „Wish You Were Here“, susieta su tam tikrais teologiniais kantikos momentais, iš tikrųjų galėtų tapti reikiamu stimulu, tačiau kokia iš to nauda, jeigu ji yra epizo-dinė ir paliekama be paaiškinimų? Kur gali nuvesti fragmentiškas veiksmas, sudurstytas iš pagreitėjimų ir šiurkščių stabdymų, žvaigždžių blykstelėjimų ir banalių interliudų? Kodėl išeini iš spektaklio, apim-tas jausmo, kad pusantros valandos „Rojų“ buvo ga-lima apkarpyti daug daugiau negu septynias valandas trunkantį „Faustą“? Tačiau Nekrošius lieka Nekro-šium, šiaip ar taip. Ir keletą nuostabių epizodų, mūsų

27K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

laimei, „Olimpico“ scenoje (kurią visada sunku suval-dyti) vis dėlto išvydome. Tie nedidukai fragmentai yra tikri gryno oro gurkšniai. Akimirkos iš „Rojaus“ teatre, taip ir neįstengusio pakilti nuo žemės.“10

Teatro apžvalgininkas Renato Palazzi’s po dvie-jų „Dieviškosios komedijos“ dalių, parodytų gegužę Modenoje, gana kritišką šiame mieste vykusio festi-valio VIE apžvalgą baigė tokiais žodžiais: „Kad ir kaip būtų, Nekrošiaus teatro genijaus užtemdyti nepavy-ko.“11 Po „Rojaus“ premjeros Palazzi’s kategoriškes-nis ir pažeria nemažai abejonių, o recenzijos pavadi-nimas skamba tarsi perdėtai griežtas, todėl šiek tiek komiškas, verdiktas „Nekrošius į rojų nepateks“.

„Tipiški Nekrošiaus stiliaus ženklai, tos lietuviško pasaulio, šiek tiek archajiško ir valstietiško, apraiš-kos, perkeltos į monumentaliąją Vičencos „Olimpico“ erdvę, žinoma, daro tam tikrą įspūdį. […] Kaip ir tie

paslaptingi pasikartojantys veiksmai, būdingi jo pasta-tymams ir pritaikyti čia, dangiškajame Dante’s „Roju-je“, – antai pagrindinis veikėjas ne laiku ir ne vietoje blizgina savo draugės batus, kreidele brėžia ženklus ant jos padų, į delną lieja vandenį… Metaforų kon-kretumą Nekrošius kaip visada atmiešia subtiliomis abstrakcijomis. Nustumdamas eiles kone į antrą vietą, paversdamas jas tikra citatų antologija, režisierius su-kuria virtinę pantomimos judesių, kurių prasmė daž-nai lieka neaiški. Kas tie juodai ir baltai apsirengę jau-nuoliai, scenoje atliekantys nesuvokiamus veiksmus, tarp dangaus choristų derinantys stygas Pink Floyd muzikai? Angelai? Palaimintosios sielos? O ką reiškia tie daiktai – veidrodžiai, puodai, taburetės, – kuriuos jie suneša tam įsivaizduojamo muziejaus vadovui, labiau pri-menančiam deus ex machina? Idėjinis apsinuoginimas, žemiškųjų turtų atsisakymas? Maestro ranką – su nie-

dante Alighieri. „dieviškoji komedija. Rojus“. Režisierius Eimuntas NEKROŠIUS tommy Ilay nuotraukos

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

kuo nesupainiojamą asmeninį jo braižą – pajuntame iš to, kaip kuriami vyro ir moters santykiai: šiurkštūs, tarsi nenoromis, švelnūs, o kartu žaismingi ir agresy-vūs. Beatričė, Nekrošiaus akimis, yra artima Ofelijos, Dezdemonos, Margaritos, tų tipiškų moteriškų sielų, kurios nuolat užvaldo didžiojo lietuvių režisieriaus vaizduotę, giminaitė. Tai moterys, išsiugdžiusios sti-prią valią, veržlios ir trykštančios gyvybe, bet neišven-giamai tampančios likimo aukomis. Nesutramdomos, tačiau vis tiek pasmerktos kapituliuoti prieš gyvenimo neteisybę. Tikroji bėda štai kur: ar visa tai kaip nors yra susiję su „Rojumi“? Su „Dieviškąja komedija“? Susidaro įspūdis, tarsi Nekrošius, kaip jau nutiko ge-gužę su „Pragaru“ ir „Skaistyka“, Dante’s poemą mė-gina jam įprastu būdu pritaikyti savajai vizijai. Šįkart to padaryti nepavyko. Režisierius susitelkė ties poros santykiais, ties „privačiuoju“ aistringos meilės lygme-niu, pasirinkdamas supaprastintą perspektyvą, ir buvo lemtingai išvestas iš kelio. […] Finalas iškalbingas – Beatričė ištaria verkdama: „Rojus yra.“ Paskui abu su Dante pasuka paralelinių virvių link […], tarsi bristų per vandenį, čia išnirdami virš jo, čia vėl į jį panirda-mi, kol galiausiai lieka kyboti tarsi pridusę. Tai stipri ir nerimą kelianti metafora, bet vien jos negana silpno-sioms spektaklio vietoms uždangstyti. Esu Nekrošiaus gerbėjas ir su liūdesiu širdyje pripažįstu: to tikrai ne-pavadinsi vykusiu kūriniu.“12

Prieštaringi komentarai pasipylė ir Vičencos tea-tro oficialiame puslapyje (didžiausią nuostabą jau iš anksto sukėlė tai, kad neliečiamasis Dante’s kūrinys scenoje skambės lietuviškai). „Olimpico“ atstovai priekaištus atrėmė tokiais žodžiais:

„Be abejo, „Rojų“ pateikti lietuvių kalba yra neįpras-ta, tačiau mes, Vičencos gyventojai, turėtume jaustis pagerbti, kad pas mus atvyko tokio kalibro asmenybė kaip Eimuntas Nekrošius […]. Be to, Maestro visada rodė didžiulę pagarbą ir visišką atsidavimą Dante’i, to-dėl spektaklis […] bus mums dviguba garbė – ir kaip Vičencos gyventojams, ir kaip italams. Mums taip pat labai smalsu pamatyti šio darbo (Hoc Opus Hic Labor Est) rezultatus: galės patikti arba ne, bet svarbiausia tai, ko visada tikimasi iš teatro, – kad nepritrūktų peno

apmąstymams. […] Pats Nekrošius per spaudos konfe-renciją į žurnalisto klausimą, kas sieja Dante’s „Rojų“ su Lietuva, atsakė maždaug tokiais žodžiais: „Rojus – tai universali vieta, tiek itališka, tiek lietuviška, turinti ekstrateritorinę vertę.“13

Pagal italų spaudą parengė jurgita POCIūtĖ-ALESSI

1 Ivano Porpora, Note a margine de Il Paradiso, http://www.nottola.it/tea-

tro/note-a-margine-de-il-paradiso/ [2012-10-04].

2 Renato Palazzi, Nekrosius non andrà in paradiso, Il Sole 24 ore, http://

www.ilsole24ore.com/art/cultura/2012-09-30/nekrosius-andra-paradi-

so-081639.shtml?uuid=AbxSxzlG [2012-10-02].

3 Nicola Arrigoni. Teatro all’Olimpico “Il Paradiso c’è” secondo Nekro-

sius; http://www.sipario.it/component/content/article/391-articoli-

homepage/6054-paradiso-di-eimuntas-nekrosius-allolimpico-di-vicenza.

html [2012-10-03].

4 Rodolfo di Giammarco, Il Paradiso di Nekrosius è un viaggio da ragazzi,

Repubblica, 2012 m. rugsėjo 23 d., p. 62.

5 Citata iš Dante’s „Dieviškosios komedijos“.

6 TG3 – Sabato Notte, 2012-09-28, http://www.rai.tv/dl/RaiTV/programmi/

media/ContentItem-e2a4ee51-ebc8-4fbc-852d-4a3c6c01d682-tg3.html.

7 Maria Grazia Gregori, Nekrosius fa a pezzi il Paradiso, http://www.myword.

it/teatro/reviews/5846 [2012-09-28].

8 Francesca Motta, Il Paradiso a portata di mano di Nekrosius, http://

w w w.ilsole24ore.com/ar t/cultura/2012-10-01/titolo -foto -200420.

shtml?uuid=AbzdHqmG [2012-10-02].

9 Magda Poli, Musica dei Pink Floyd per Dante e Beatrice, Corriere della

Sera, 2012 m. rugsėjo 23 d., p. 48.

10 Giambattista Marchetto, Una delusione l’incontro di Nekrosius con Dan-

te, http://bon-vivre.net/2012/09/28/una-delusione-lincontro-di-nekrosius-

con-dante/ [2012-09-30].

11 Renato Palazzi, Dante in Lituania. Il Sole 24 ore, 2012 m. birželio 3 d., http://

www.ilsole24ore.com/art/cultura/2012-06-03/dante-lituania-081625.

shtml?uuid=Ab47JZmF [2012-10-05].

12 Renato Palazzi, Nekrosius non andrà in paradiso, Il Sole 24 ore, http://

www.ilsole24ore.com/art/cultura/2012-09-30/nekrosius-andra-paradi-

so-081639.shtml?uuid=AbxSxzlG [2012-10-02].

13 http://www.facebook.com/photo.php?fbid=454923714552542&set=a.305

790549465860.77322.301323943245854&type=1&theater [2012-09-23].

29K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Tai, kad dvi institucijos, jau ne pirmą dešimtme-tį piktai dėbčiojančios viena į kitą, net viešai

pasidrabstančios purvais, kartą per metus ima ir „susibičiuliauja“ rengdamos bendrą parodą, jau sa-vaime sukuria šiokią tokią intrigą. Tiesa, didžiausia intriga taip pat susijusi su jų tarpusavio „santykiais“. Visada įdomu, ar Lietuvos dailininkų sąjunga (šiuo atveju – LDS Tapybos sekcija), sugalvojusi „naują“ grandiozinį prisistatymo projektą, sugebės „koncep-tualizuotis“, t. y. ar sugalvos kokią nors papildomą parodos funkciją, išskyrus norą tiesiog dar kartą eksponuoti savo narių kūrybą išsvajotuose prestiži-niuose Parodų rūmuose, kuriuos kažkokie netikėliai kadaise įžūliai išniekino, sugalvoję pavadinti Šiuolai-kinio meno centru...

Aptariant ŠMC „bendradarbiavimo“ taktiką, vi-sada smalsu, kiek pagalių ši institucija prikaišios LDS projektui į „ratus“, kad sujauktų net ir nuo-širdžiai gerus „priešininkų“ ketinimus „konceptu-alizuotis“. Juk dar viena LDS prisistatymo „parodų rūmuose“ nesėkmė beveik tiesiogiai proporcinga ŠMC, kaip „progreso“ tvirtovės, įvaizdžio sėkmei vietiniame kontekste.

Pakišti kiaulę nėra sunku, nes beveik du tūkstan-čius narių turinti LDS labiau primena profesinę są-jungą negu instituciją, kuri laikosi nuoseklios este-tinės ideologijos. Šiek tiek akcentuojama „tradicija“, tačiau visos LDS (ir jos sekcijų) kontekste ši sąvoka

Kęstutis ŠAPOKA

LT00TAPYBA Šiuolaikinio meno centre, arba kaip aŠ čia patekau?

gana abstrakti. Didžioji LDS narių dalis atstovauja „buitinei-komercinei dailei“, kuri „nekonceptuali-zuojama“ arba konceptualizuoti ją bandoma tokiu būdu, koks visiškai nepriimtinas tokios dailės atsto-vams, o, matyt, ir pačiai LDS...

Todėl bene visada LDS organizuojamas didesnis „konceptualus projektas“ beregint rizikuoja virsti suneštine paroda. Tai nuolatinis LDS galvos skaus-mas, nes viliamasi, esą naujas grandiozinis sumany-mas savaime bus geresnis. Tačiau „koncepcija“ vis neatitinka LDS vizijos (kokios?), vis išsikvepia, dar nė nepasiekusi parodų salės...

ŠMC priešingai – taip „išgrynino“ savo „viziją“, kad nuskendo vidinių tapatumo problemų liūne, pasi-klydo meno „progreso“ ir savo „didybės“, o greičiau kompleksų, tyruose. Todėl užuot nuoširdžiai padėjęs LDS prisistatyti kuo geriau ir kuo įdomiau, toliau de-monstruoja kvailoką aroganciją, bandydamas atgai-vinti išsikvėpusią „progresyvių“ jėgų konfrontaciją su „provincialiomis“. Tačiau bėda ta, kad „superelitiza-vęsis“ ir „superkonceptualizavęsis“ ŠMC jau senokai stokoja naujų idėjų ir energijos, o kaip biurokratinė sistema pats save įstūmė į aklavietę, nes spekuliatyviai kartojami lozungai apie demokratiją galų gale atsisu-ko prieš jį patį. Nemažai šios institucijos projektų yra dar „skystesni“, dar beprasmiškesni, dar labiau auto-ritariški ir stagnaciniai negu kasmetinis Dailininkų sąjungos „turgus“, kurį ŠMC taip peikia.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Juokingiausia (o gal liūdniausia) yra tai, kad, ne-paisant tarpusavio nesutarimų ir labai skirtingų funkcijų, abi minėtos institucijos pastaruoju metu labai supanašėjo. Bent jau autoironijos, savikritikos, gebėjimo pažvelgti į save blaivesniu žvilgsniu abi stokoja vienodai.

Kiek sukarikatūrinau institucinių LDS ir ŠMC santykių istoriją. Šių peripetijų jokiu būdu netapa-tinu su konkrečiais žmonėmis, juo labiau su „prie-šingoms“ stovykloms atstovaujančiais parodos kura-toriais. Manyčiau, ši „komanda“ (Kristina Stančienė, Rita Mikučionytė, Jurga Daubaraitė ir Auridas Ga-jauskas), atsidūrusi tarp dviejų institucinių girnapu-sių, nuoširdžiai stengėsi išspausti iš parodos viską, kas įmanoma, savo darbą atlikdama profesionaliai. Tiesa, atiduodamas visą deramą pagarbą ir rizikuo-damas lemtingai suklysti, kiek suabejočiau filosofo

Aurido Gajausko kontekstinėmis žiniomis apie Lie-tuvos dailę, o ypač jo gebėjimais įsigilinti į labai spe-cifinį mūsų tapybos klodą. Galbūt viską aprėpti „vie-nu globaliu superprotingu žvilgsniu“ yra savaime vertinga, bet vis dėlto patartina bent paviršutiniškai pasidomėti lietuvių tapybos istorija ir dabartimi.

Tiesą pasakius, nežinau, kokie kuratorių tarpu-savio santykiai, kokios jų sąlyčio su dviejų institu-cijų biurokratiniu aparatu peripetijos, bet tam tikrą „skilimą“ išduoda plastinė ir konceptualioji paro-dos „tekstūra“.

Akivaizdu, kad dviejų institucijų „bičiulystė“ gana dirbtinė, nes priverstinė. Apie gilią antipatiją byloja ne tik abipusės replikos ir užuominos, bet ir du skirtingi tos pačios parodos pavadinimai. ŠMC ją pakrikštijo ironiškai „Kaip aš čia patekau?“ LDS (bet nebūtinai jai atstovaujančios kuratorės asme-niškai) vadina LT00TAPYBA. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, ši trintis netikėtai sukūrė įdomią pras-minę sampyną. Požiūrių susidūrimas lėmė, kad toje pačioje parodoje atsirado dvi atskiros parodos, ki-taip tariant, tą pačią ekspoziciją galima „skaityti“ dviem skirtingais būdais.

Visų pirma intriguoja „atrakcija“ – tarsi apvertus perspektyvą, siūloma patyrinėti, kokiomis sąlygo-mis buvo nutapyti paveikslai. Vieni autoriai kuria „istoriniuose pastatuose“, kiti – „loftuose“, „butuo-se ir namuose“, „soduose ir sodybose“, „rūsiuose ir įstaigose“. Tačiau man asmeniškai ši „atrakcija“ žadina nemalonias ir nelabai linksmas mintis apie socialinę nelygybę, klestinčią tarp dailininkų, kaip ir tarp kitų visuomenės narių, tad plėtoti šio lei-tmotyvo nenorėčiau.

Man įdomesnis kuratorių sprendimas tapybą kontekstualizuoti taip, kad parodoje kabantys pa-veikslai reprezentuotų ne „tapybą savyje“, bet tam tikrus artefaktus, ištrauktus iš įvairių kontekstų, si-tuacijų, objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, kurios liko už parodų salės durų. O į pirmą planą iškėlus aplinkybes, situacijas arba tiesiog tam tikrą kon-tekstą, sunaikinami atskaitos taškai. Nesvarbu, ar siūlomą „loftų“, „butų“ ir „rūsių“ gidą priimsime už

Milda GAiLiūTė. ištrinta erdvė. 2010

31K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

gryną pinigą, ar ne, svarbiausia tai, kad bandydami orientuotis pagal šį „žemėlapį“, turėsime atsisakyti mums įprastų koordinačių ir kanonų. Tai „antiisto-riška“ versija. Kitaip sakant, tapyba pateikiama kaip tąsi, eklektiška masė, galinti nuolat keistis ir kartu likti vis tokia pat neapibrėžta.

Čia negalioja „pradžios“, „pabaigos“ ar „moky-klos“ sąvokos. Beprasmiškos tampa „tradicinės“ ir „šiuolaikinės“ tapybos kategorijos, nebesvarbi „pro-fesionaliosios“ ir „diletantiškos“ tapybos skirtis, ne-būtina skirstyti paveikslų į „ekspresionistinius“ ir „realistinius“, akcentuojančius prasmingą (estetinį, socialinį, politinį ar kitokį) turinį, ar tiesiog tiesmu-kai komercinius, „dekoratyvius“. Tapybos „mirtis“ ar „atgimimas“ pagal šią versiją irgi neaktualūs. Ly-giai taip pat nėra svarbu, ar esi garsus klasikas, ar tik pradedi eiti kūrybos keliu. Be to, nenurodomi nei kūrinių pavadinimai, nei autorių pavardės. Siūloma tiesiog žiūrėti į paveikslus, o autorystę galima pasi-tikslinti pagal parodos gidą. Viena vertus, tai kiek apsunkina parodos „skaitymą“, antra vertus, savaip išlaisvina nuo išankstinių nuostatų.

Žinoma, tokia koncepcija vis tiek paklūsta dailės is-torijos grandinės logikai, nes po „tradicinės“ ir „šiuolai-kinės“ tapybos sampratų konflikto, viską iki pat pamatų sugriovusio „tapybos mirties“ proceso, kurį iškalbingai atskleidė kelios pastarosios tapybos trienalės (LDS ir ŠMC skirtingų požiūrių fone), galima oficialiai kons-tatuoti faktą, kad jau keletą metų tapybą (ir meną aps-kritai) yra apėmusi pomirtinė būsena, kai nesama jokių aiškesnių atspirties taškų. Vienintelis likęs svertas – ins-titucinės manipuliacijos ir legitimacija.

Todėl pagal šią parodos versiją simptomiškiausi, pa-grindinę idėją geriausiai atspindintys yra, mano many-mu, Evaldo Janso darbai. Vargu ar šiuo atveju ką nors paaiškina „ekspresionizmo“, Ars sąvokos, nors formaliai jo darbų paviršius „ekspresyviai“ užteptas dažais. Abe-jočiau, ar tapančiam Jansui ką nors reiškė „tradicija“ arba jos „griovimas“, nors kūrinių turinys ir apeliuoja į tam tikrus tradiciją reprezentuojančius įvaizdžius. Jei sakytume, kad šie paveikslai yra išgryninti idėjos ir for-mos atžvilgiu, arba priešingai – teigtume, kad ši tapyba

yra visiškai neįpareigojantis, nei intelekto, nei laiko, nei pastangų nereikalaujantis pasišvaistymas teptuku, bū-tume ir teisūs, ir neteisūs tuo pat metu.

Ko gero, svarbiau čia ne tiek paveikslai, kiek tai, kad juos nutapė Evaldas Jansas. Jie „veikia“ ne kaip „tapyba savaime“, o kaip Evaldo Janso įvaizdžio arba kūrybinio kelio dalis. Kadangi jis – ryškus videoper-formansistas, tai ir jo „grįžimas prie tapybos“ yra ypač intriguojantis – nesvarbu, ar Jansas moka ta-pyti, ar ne, svarbu, kokiame kontekste atsiduria tam tikras artefaktas, vadinamas tapyba. Juk „dailės“ ar „tapybos“ istorija šiais laikais yra labai aptakus reiš-kinys, kurį galima retrospektyviai perrašinėti dau-gybę kartų. Jansas puikiai sužaidė šį kontekstinį žai-dimą. Taigi per tokią prizmę galima žvelgti ir į visą parodą – tada visu grožiu atsiskleis prasmių ir kon-tekstų eklektika.

Kita parodos versija siūlo kiek „žemiškesnę“ re-trospektyvą – siekiama parodyti platesnį, labiau struktūruotą tradicijos, būdingos lietuvių tapybai (ar LDS tapybos sekcijai?), išsišakojimą. Stengiama-si aprėpti naujausią (pastarųjų trejų metų) tapybą, orientuojantis į gyvą, čia ir dabar vykstantį kūry-bos procesą. Anotacijoje LT00TAPYBA vadinama subjektyviomis įžvalgomis paremtu „objektyviu“ tyrimu, leidžiančiu „patikrinti“ paplitusius tapybos vertinimo stereotipus. Svarbus ir edukacinis parodos vaidmuo, nes atveriami skirtingi šiuolaikinės lietu-vių tapybos pjūviai. Kolekcija sudaryta atsižvelgiant į konceptualumą, tradicijų tęstinumą ir marginali-nius tapybos „paribius“.

Pristatoma tai, ką per trejus metus sukūrė kai ku-rie žinomi ir mažiau žinomi tapytojai. Kodėl rodoma būtent šių, o ne kitų garsių autorių naujausia kūryba? Gal būtent šie tapytojai labiausiai (pa)tiko kuratorių komandai, gal būtent jie, o ne kiti autoriai, geriausiai reprezentuoja LDS tapybos sekciją ir ŠMC viziją?

Vienas labiausiai pastebimų ir, turbūt, pozityvių aspektų yra tai, kad labai nedrąsiai, atsargiai, bet vis dėlto ryžtamasi pasidairyti po „marginalinius tapybos paribius“. Atrinkta nemažai autorių, anks-čiau nematytų solidžiuose LDS projektuose. Kyla net

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

mintis „eiti iki galo“ ir surengti smagią parodą vien iš įvairių kartų atstovų, priskiriamų „paribiams“ ir „pakraščiams“.

Ar tikrai verta kartoti chrestomatines pavardes beveik kiekvienoje LDS Tapybos sekcijos parodoje? Gal užtektų klasikus ir šiaip žymesnius viduriniosios kartos tapytojus tiesiog „turėti omeny“, nebūtinai eksponuojant jų kūrinius? Kita vertus, „primiršti“ tapybos klasikai irgi tampa marginalais. Taigi čia ne priekaištas, veikiau pamąstymas apie galimus būsi-mų parodų variantus.

Vis dėlto „tradicijos tęstinumo“ intriga užmezga-ma ir pakrypsta netikėta linkme būtent dėl „paribių“, atsidūrusių šalia „pagrindinės srovės“. Ši parodos „skaitymo“ versija išryškina ne tiek kryptingą, sąmo-ningą „mokyklos tęstinumą“ ar tradicijos interpreta-cijas, kiek daugybę nesąmoningų, paralelinių „tęsti-numų“, tiksliau tariant, – automatišką mimikriją, kai „tradicijos“ sąvoka ir samprata atomizuojasi ir išar-do pati save. Jos tęstinumo leitmotyvas aplinkkeliais paradoksaliai priartėja prie pirmosios – eklektinės arba antiistoriškosios – versijos.

Viduriniosios kartos atstovų, laikytinų įdomiais eks-presionistinės tradicijos interpretatoriais (jei atspirties taškas bus Ars ir sovietmečiu plėtotas ekspresionizmas, tiksliau tariant, – Vilniaus dailės instituto Tapybos kate-dros tradicija), kūrinius į prieštaringą, net šizofrenišką terpę perkelia ne kokie nors nauji siužetai ar koncep-tualumo tapyboje triukai, o paradoksalūs ekspresionis-tinės echolalijos recidyvai Justo Vaitiekūno, Kristijono Miliūno, Rasos Noreikaitės-Miliūnienės, Nomedos Saukienės, Rūtenės Merkliopaitės, Mildos Gailiūtės, Ugniaus Ratniko ir keleto kitų autorių paveiksluose. Todėl ir apėmė noras pamatyti dar daugiau marginalų arba surengti vien jų parodą.

Kadangi pirmosios „parodos parodoje“ leitmotyvu išsirinkau Evaldo Janso kūrinius, tai įvardysiu ir an-trosios versijos grynuolį, įdomiai sulydžiusį koncep-tualumą su tradicijų tęstinumu ir marginaliais tapybos „paribiais“. Man toks grynuolis yra Šarūnas Sauka.

Tiek vėlyvuoju sovietmečiu, tiek per pastaruosius dvidešimt dvejus metus Saukos tapyba atrodė „pro-

blemiška“ ekspresionistinės lietuvių tradicijos at-žvilgiu. Anaiptol ne todėl, kad būtų „siurrealistinė“ (tiesą pasakius, jo kūryboje nerandu nė gramo siur-realizmo), o todėl, kad niekada iki galo nenutraukė „bambagyslės“ su ekspresionizmo tradicija. Saukos tapybinės fantasmagorijos, ne tiek turinio, kiek for-mos lygmeniu sklidinos užmaskuoto jausminio eks-presyvumo, slypinčio po „šalta“ kauke, funkcionavo kaip chameleoniškas (gerąja šio žodžio prasme), t. y. keičiantis pavidalus, pastišas tradicijos viduje. Sovie-tmečiu ir kurį laiką po nepriklausomybės atgavimo Saukos tapyba buvo laikoma atsijusia nuo lietuvių tapybos mokyklos, o dabar jo kūrinius galima „skai-tyti“ kaip labai savotišką tradicijos (re)interpretaciją. Netgi kaip tradiciją per se.

Naujausias Saukos kūrybos „etapas“ vėl glumina (pačia pozityviausia prasme), nes dailininkas, išban-dęs visus įmanomus pastišo, žongliravimo klišėmis būdus, sugeba apsiversti per galvą ir konceptualią ta-pybinę intrigą užmezga ten, kur, atrodytų, to padaryti nebeįmanoma, nes viskas jau išvaikščiota ir ištrypta... Staiga dramatizmas ir saloninė komercija, rimtis ir absurdas, tapybiškumas ir koncepcija kuo natūraliau-siai susipina, sudarydami netikėčiausius derinius, o ekspresionistinė tradicija panardinama į groteskišką sapną, kuriame tiek „tradicijos“ taisyklės, klišės, tiek konceptualūs jos „griovimo“ dėsniai parodijuoja arba „dekonstruoja“ patys save. Ir tampa akivaizdu – „po-mirtinė“ tapybos būsena lemia, kad nėra aiškių ats-pirties taškų, bet esama gabių žmonių, pavyzdžiui, to-kių, kaip Sauka, sugebančių net „vertybinį vakuumą“ panaudoti kūrybiškai, šmaikščiai. Kartu išsaugomos „tradicinės“ pasirinkto žanro apibrėžtys.

Įdomiausia yra tai, kad abi parodos „perskaitymo“ versijos įsigalioja, pradeda veikti, bet tą lemia ne tiek sąmoningas bendradarbiavimas, kiek nesusipratimai ar net atviri nesutarimai. Tokią išvadą leidžia daryti parodos kontekstas ir formatas. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai trintis tarp institucijų, kuratorių bandy-mai laviruoti, atsidūrus tarp dviejų girnapusių, su-kuria įdomų rezultatą.

Rūtenė MeRkliopaitėJono Basanavičiaus

monumentas miške. 2012 Vidmanto ilčiuko reprodukcija

evaldas Jansas. Bilieto į kosmoso mylėtojų klubą maketas. 2012

kristijonas Miliūnas. story board. 2012 Vidmanto ilčiuko reprodukcijos

33K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Esu Lucas Aubry, Lotaringijos mieste Nancy gimęs prancūzas, beveik trisdešimt metų paryžietis. Jau

metus dirbu Vilniuje, esu Prancūzijos ambasados Lie-tuvoje kalbos atašė.

Mano kaimynės ir brangios draugės Eglė Gan-da Bogdanienė ir Jūratė Stauskaitė šią vasarą sumanė įtraukti mane į spontanišką meninį renginį, pavadintą „7 mano (meno) dienos“. Palangoje, galerijoje „Ramy-bė“, abi eksponavo savo darbus, sukurtus per septynias dienas, ir paprašė, kad per šios mažytės parodos atida-rymą rugpjūčio 23 d. tarčiau keletą žodžių lankytojams ir svečiams, visiškai savęs nevaržydamas nei pasisaky-mo laiku, nei tematika, nei pataikūnišku tonu. Tiesiog turėjau pažvelgti prancūzo (sakyčiau, „paprasto pran-cūziuko“, kaip įvardija Charles’is Trénet savo dainoje „Vėl išvysti Paryžių“) žvilgsniu.

Kai kurie šių dailininkių kūriniai man buvo žinomi, nes nuo darbo Lietuvoje pradžios įsikūriau nuostabia-me name Tilto gatvėje, todėl mūsų draugystė ir kaimy-

Luc AUBRY

prieŠ sugrįžtant į itakę

Gyvenimas turėjo būti rašomas. Ne mano gyvenimas, kitų – jau išėjusiųjų ir gy-vųjų, kurių nepažinojau, ir dar negimusiųjų – visų tų žmogiškųjų brolių, kurie ateis po mūsų. Rašymas sustabdė laiką ties vienu gyvenimu, kuris man buvo duotas, ta-

čiau man nepriklausė. Rašymas atsakė į man nepateiktą klausimą. Mane jaudino tai, kas nepažįstama, paslaptinga, kas byloja man svetima kalba, bet ne tokia svetima,

kad negalėčiau ja kalbėti savyje. Rašyti – reiškia išklausyti, nustebinti, dar stipriau iš-gyventi… Sekiau instinktu, pasišvęsdamas tam, kas buvo iki manęs ir kas turėjo lik-

ti po manęs – tai prasmė ir grožis. Viskas, ko negalima nei nusipirkti, nei pavogti.Jean-Marc Parisis, Spalvos paieškos, 2012

Nebuvau pakankamai prancūzas, kad įžvelgčiau kompli-mentą ten, kur paprastai man jo nesakydavo.

Ten pat

Laisvė – tai toks dalykas, kurio nepaprastieji reiškiniai yra individai. Novalis

nystė suteikė ne vieną progą „geriems pašnekesiams“, kaip savo eilėraštyje rašo Charles’is Baudelaire’as. Su-jaudintas pasitikėjimo, kvietimą priėmiau, nes mėgs-tu spontaniškus pasisakymus, kai galima čia pat išlieti intuityviai išjaustą tiesą. Laikausi principo, kad reikia kalbėti nedumiant akių ir iš visos širdies trokštant, kad toji akimirka taptų tikru susitikimu.

Luc Aubry ir Eglė Ganda Bogdanienė Palangoje, galerijoje „Ramybė“

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Šiuo atveju kalbame apie menininkes, kurios, kaip sako prancūzai, „ne vakar gimusios“. Jos žinomos ir pri-pažintos tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje, kur jų kūry-ba dažnai eksponuojama. Stabtelėję pamedituoti prie jų kūrinių, pajuntame išskirtinę energiją, atkaklų ieškojimą ir troškimą, verčiantį apie tai mąstyti ir kalbėti.

Būtų lengva, ypač prancūzui, susižavėti šiomis moteri-mis – jos gražios, visada elegantiškos, net, drįsčiau sakyti, puošnios. Visos tikros lietuvės, aš tuo jau įsitikinau, visa-da yra šiek tiek burtininkės, fėjos, gal net raganos, – tokios

ir jos abi. Atidus protas netrukus suvoks, kad puikus išsila-vinimas, intelektas, jautrumas, atvirumas ir paprastumas, lydimas šypsenų, pramaišiui su humoro jausmu, – tai ti-krasis autentiškos šio krašto inteligencijos ženklas.

Vis dėlto kai atsidursite priešais jų kūrinius, jums ne-bus leista pasiduoti gležnam sentimentalumui, apatiš-kam lengvabūdiškumui – švelniai, bet įsakmiai iš jūsų bus atimta bet kokia galimybė lengvai susivilioti.

Eglei rūpi medžiagos (tekstilės ar kokios nors kitos) panaudojimas, technikos įvaldymas ir tam tikra esteti-nė dimensija, todėl, kai atsidursite priešais jos kompo-zicijas ar instaliacijas, atrodys, kad jus visiškai užvaldė atkakli autorės energija. Retas kas geba taip stipriai ir vaisingai kurti kontrastą, taip drąsiai, ramiai ir ryžtin-gai atverti pačią nusikaltimo scenos esenciją. Eglė yra toji Morta, kuri mąsto panašiai kaip nonkonformistė Marija, taikanti tiesiai į esmę, be to, ji dar ir maištinga. Tačiau namų niekada nesugriaus – atmesdama tuščią nerūpestingumą, ji atkakliai, skrupulingai kuria kažką, kas primena mandalą, tarsi austi be atvangos ją verstų poreikis prieštarauti. Šį jausmą dažnai mums primeta gyvenimas. Nežinau nieko pavojingesnio už tą pasyvų priešinimąsi triūso šviesoje, kai pradeda veikti savęs ar-dymo, savęs provokavimo mechanizmas.

Palangoje Eglės darbai buvo sukabinti ant dvie-jų baltų priešpriešinių sienų mažytėje erdvėje, greta didžiosios parodų salės. Dešinėje pusėje – vertikaliai pakabinta moteris, atkurta „iš gabalėlių“, tarsi nukirs-dinta, bekepurė, su balta Milo Veneros kauke, su vė-riniu ir ilga balta nėriniuota suknele, nusidriekiančia iki pat grindų. Ši suknelė priklauso XX a. pirmųjų trijų dešimtmečių nemadingos ir prėskos, nepavojingos ir romantiškos moters tipui. Tačiau detonatoriaus siūlo nereikėtų ieškoti toli, ypač jeigu jo niekas neslepia, o Eglės darbuose jis visada po akių. Šiuo atveju tai būtų nuo šios tylios alegorijos tiksliu atstumu (Eglės insta-liacijoms privalomas aukso pjūvis) prie pat smilkinio įtaisytas baltas pistoletas, matyt, išimtas iš rankinės, nes joje matyti dar vienas toks ginklas. Tai iš tikrųjų gerai apsiginklavusi moteris, kurios neužklupsi ne-tikėtai. Ji be rankų, tik su dviem baltomis plonomis pirštinaitėmis, lyties lygmenyje tarsi „antrankiais pri-

Eglė Ganda BOGDANiENė. Sekmadienis. 2012

iš ciklo „7 mano (meno) dienos“

35K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

segtomis“ prie suknelės nėrinių. Ant priešpriešinės sienos matome neprabangius papuošalus – vėriniai sukabinti ant plataus įsivaizduojamo kaklo be galvos ir be biusto. Septyni – po vieną kiekvienai savaitės dienai, kiekvienai nuotaikai. Kosminis vėrinys skli-dinas humoro, labai išradingos faktūros, su medžiagą išryškinančia elementarumo ir brutalumo žyme. Juste juntame, kaip malonu autorei kurti daiktus. Po kie-kvienu papuošalu Eglė paprastu pieštuku brūkštelėjo komentarą, tarsi ragintų prieiti arčiau ir jį iššifruoti. Komentaras atspindi patirtą nuotaiką, įgarsina pačios kūrėjos ar jos išgalvoto alter ego mintis.

Voilà. Puota akims, virtuoziškas menkniekis. Vien moterys moka tokį sukurti, panašiai kaip keletu mos-tų patobulina savo išvaizdą prieš išeidamos į gatvę. Bet nepamirškime, kad tarp kūrybingai įsivaizduotų, kan-triai pagamintų papuošalų padėtas ir pistoletas – su tokiu kasdien įvykdoma kažkas panašaus į savižudybę maištaujančio grožio akivaizdoje.

Jūratės ofortų, piešinių, akvarelių linija kyla iš tuš-tumos, iš prarajos, iš „bedugnės“, kaip mėgo sakyti Baudelaire’as. O kartu ši linija tarsi nugalėtoja, nors irgi nukentėjusi, pereina mūšius, atlaiko milžiniškas griū-tis, drebėjimus, kad pasprukusi nuo purvino, painaus ir žeminančio chaoso gyvuotų toliau. Jos pastangų iš-gyventi kelias prasideda šiapus drobės ar lapo erdvės ir nusitęsia anapus. Įsitempęs žvilgsnis fiksuoja begalybę tarp linijos pradžios ir pabaigos, kol staiga suvokiame, kad drobė yra tik pereinamoji erdvė.

Laikinai sutramdyta, nugalėta ar vėlesniam laikui atidėta, bet vis tiek nujaučiama chaoso ir prarajos grės-mė sustiprina jausminį malonumą, kurį patiria akys, sekdamos štrichą, kovojantį su savo autonomija, kol jis virsta paukščiu, šokančia moterimi ar judančia linija, stebėdamos tikslų, kaligrafišką jo atspaudą popieriuje.

Nepamirškime, kad Eglė yra eglė – stipri, nes tvirtai įlei-dusi šaknis į žemę. Bet ji taip pat ir Ganda, o gal tolimoji Gondos giminaitė? Kad ir kaip būtų, Eglė apdovanota že-miškais talentais, kokius tik gali turėti moteris, puoselė-janti savo namus ir kurianti šeimos laimę. Be to, ji puiki šokėja, kupina gracijos ir energijos. Tačiau, vos ją apsėda

meno „demonas“, ši eglė savo noru atsiplėšia nuo žemės ir ryžtingu žingsniu traukia jūros link, į gilaus vandens tylą ir neaprėpiamybę, kur šaknimis įsikibti nebeįmanoma.

Nepamirškime, kad Jūratė yra undinių undinė, išny-ranti iš jūros gelmių ir trokštanti atsikratyti būtent to, ko ieško Eglė. Laisva, niekieno nevaržoma, ji nori verž-tis, sklandyti erdvėje lyg paukštis, kuris iš vieno pasaulio nuskraidina į kitą, arba šokti, nusileidusi ant žemės, tik kitaip, panašiai kaip vilnija bangos ar net susiliedama su bangomis. Tačiau kaip ir Hanso Christiano Anderse-no pasakoje, kurios iliustracijos buvo Jūratės diplominis darbas ir prisistatymas Lietuvos publikai, įgyti sparnų be skausmo ir nekraujuojant neįmanoma. Gerai įsižiūrėkite

Eglė Ganda BOGDANiENė. Pirmadienis. 2012

iš ciklo „7 mano (meno) dienos“

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

į jos nupieštas šokėjas – tie svaigūs sūkuriai, toji judesių ekstazė kruvinai dilgčioja...

Pažvelkime šioms dviem lietuvių amazonėms į akis, priimkime jų kvietimą šokti kartu, atsakykime į jų keliamą Klausimą, būkime jų liudytojai, tapki-me jų kritikais, „sumaniais ir teisingais skaitytojais“, kaip pasakytų Montaigne’is, arba bent jau jų vertais pašnekovais, nes jodvi to prašo. Ir darykime tai su džiaugsmu, pasidavę jų apžavams.

Tai svarbu, nes šią akimirką žvilgsnis koncentruo-jamas į kitą, iš kito laukiama reiklaus liudijimo, ir kartu – tai poetiška akimirka, glaudžiai susijusi su kū-rybos procesu, kai troškimas užmegzti ryšį verčia mus rimtai pasverti tiek malonumą duoti, tiek malonumą priimti. „Lankytojau, tik nuo tavęs priklauso, ar būsiu durpės, ar lobis, – neapimtas troškimo, kojos čia ne-

kelk.“ Prisimenate? Tai Paulio Valéry citata ant Pary-žiaus Trocadéro Žmogaus muziejaus frontono. Tačiau mes buvome ne Paryžiuje, o Palangoje, ne muziejuje, o galerijoje. Mano tikslas, kaip mėgsta prancūzai, – pasi-dalyti savo troškimais su atostogaujančiais ir į parodos atidarymą atėjusiais lankytojais. Jiems tai buvo visiškai netikėta. Jie nežinojo, kad ketinau juos nustebinti, šiam pristatymui suteikdamas šiek tiek erotiškumo ir tikėda-masis paversti vakarą tikru susitikimu.

Norėčiau kiek nukrypti nuo temos, kaip vėliau įsitikinsite, – dėl svarbios priežasties. Kad į meno kūrinį žvelgiantis žmogus galėtų pajusti malonumą, reikia atmesti mąstymo ir jutimo įpročius. Klasiki-nis (Corneille’o, Racine’o ar Molière’o) prancūzas pasakytų: „Reikia būti perkeltam.“ Kad galėtum vėl pajusti troškimą, reikia palikti gimtinę, nebebūti naiviam (prancūzų kalba gimtasis ir naivus yra tos pačios šaknies žodžiai), atsisakyti štampų, pasijusti ištremtam, apleistam, apnuogintam. Tik tada būsi pasirengęs tikram susitikimui, kai prisiliečiama prie gyvos plazdančios realybės, suvokiant jos laikinumą, ir apima nepaprastas svaigulys. Ilgainiui, kai viskas baigsis, suprasime, kad tai buvo „kerėjimas“, savaime poetiška akimirka, gyvenimo vynas.

Kas mane pastūmėjo imtis geranoriškai kritinio ir poetiško liudijimo? Ar vien tik šių kūrinių jėga? Koks mano troškimo pagrindas? Kaip aš pasiekiau Lietuvos krantus? Kaip susipažinau su Egle ir Jūrate? Ką man davė ši pažintis?

Kad būčiau geriau suprastas, dar šiek tiek nukrypsiu nuo temos ir praturtinsiu pasakojimą palyginimais iš Homero ir jo „Odisėjos“.

Esu „ekspatrijuotas“ prancūzas. Ekspatrijuotasis – tai žmogus, kuris savo paties noru, tačiau brutaliai, per vieną dieną išplėštas iš gimtinės ar iš tos šalies, kurioje gyveno ir dirbo prieš tai, atsiduria nežinomoje saloje, kaip daugybę kartų po audros nutiko Odisėjui.

Gyvenimas ir mane, klajoklį prancūzą, atvijo į Lietuvos pakrantę, tarsi Odisėją į karaliaus Alkino-jo salą paskutiniuoju klajonių etapu, prieš sugrįžtant į Itakę. Kaip Homeras aprašo į krantą išmestą Odi-

Jūratė STAuSKAiTė. iš piešinių ciklo „Paukščių gyvenimas“. 2012

37K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

sėją? Nuogas, apžėlęs, purvinas, viską – ir laivą, ir kompanionus – praradęs jis guli ant kranto be gyvy-bės ženklų.

Kas bus pirmoji būtybė, kurią jis sutiks, kuri jį suras, grąžins jam orumą ir kalbą, atkurs atmintį ir primins ke-lionės prasmę? Tai karaliaus Alkinojo dukra Nausikaja.

Susitikimo istorija ir aplinkybės jums žinomos.Naktį per sapnus aplankyta deivės, Nausikaja sužino,

kad rytoj ant kranto, kur su tarnaitėmis velės skalbinius, ji sutiks vyrą.

Deivė parengia ją šiam susitikimui, kad nekalta merge-lė neišsigąstų nuogo vyro, nesvarbu, kokį baisų jį išvys.

Ryžtinga ir tvirta, ji paprašo, kad tėvas pakinkytų vežimą skalbiniams sukrauti. Lydima tarnaičių, nu-vyksta prie jūros.

Baigusios skalbti, tarnaitės žaidžia ir viena iš jų ap-tinka Odisėją – netekusį sąmonės, nuogą, apžėlusį, pur-viną. Jis viską praradęs: kompanionus, laivus, maisto atsargas, geriamąjį vandenį, drabužius, garbės ir tapa-tybės įrodymus…. Išsigandusi tarnaitė sprunka, kartu su ja – ir kitos palydovės. Vienintelė Nausikaja išdrįsta prieiti arčiau. Odisėjas atsigauna, atmerkia akis, žvelgia į Nausikają ir, net būdamas sužavėtas, nepraranda svei-kos nuovokos, todėl ištaria brandžiam vyrui tinkamus žodžius, kuriems jautrios širdies moteris neįstengia atsi-spirti: „Esi dievaitė ar mirtingoji?“

Pridengusi Odisėjo nuogumą, Nausikaja klajoklį par-siveža į tėvo rūmus. Čia jį vergai išmaudo, įtrina aliejais, kvepalais ir aprengia švariais drabužiais.

Alkinojo pasodintas prie stalo, Odisėjas pasakoja savo nuotykius, bet atsisako karaliaus pasiūlymo vesti jo du-krą. Tada Alkinojas duoda Odisėjui laivą, kuriuo šis pa-galiau grįš į gimtąją Itakę.

Jūs, be abejo, suvokiate, ką noriu tuo pasakyti. Jūratė ir Eglė, kiekviena savaip, sąmoningai ar nesąmoningai man buvo nausikajos nuo tos dienos, kai susipažinau su Jūrate (dingus elektrai buvau priverstas pasibelsti į kai-mynės duris), nuo tos dienos, kai ji supažindino mane su Egle… Tyrinėjau jų kūrinius, joms tyrinėjant mano kitoniškumą. Kiekviena man pasakojo savo istoriją, kuri kartu yra ir Lietuvos istorija, rodė man tai, ką pa-čios turi – save ir Lietuvą. Leidosi tyrinėjamos svetimša-

lio žvilgsniu. Reikėtų pridurti, kad tokiu būdu aš išban-dau savo žvilgsnį ir prancūzišką jautrumą, kuris laukia naujos apibrėžties, o tai ir yra šio iššūkio tikslas.

Savo ketinimus atskleidžiau nuo pat pirmo pokalbio. Pažinti nepažįstamą šalį man yra tarsi galimybė atlikti ty-rimą, laikantis aktyvios pozicijos. Savo vidinėje laborato-rijoje be jokios diskriminacijos stengiuosi išsaugoti visas jaudinančias išskirtines detales, – tie mozaikos akmenėliai yra surinkti tiek iš žemiškos kasdienybės, tiek iš mitologi-jos, istorijos, ekonomikos, meno, filosofijos, kalbos, pei-zažo, klimato, aplankytų vietų ar asmeninės patirties, su-sijusios su veidais ir žvilgsniais žmonių, sutiktų kelionėse ar gyvenant šioje šalyje… Kiekviena detalė yra įdomi, nes primena būtąją harmoniją, tuo ir ypatingas tasai, kaip pa-sakytų Baudelaire’as, „ankstesniojo gyvenimo“ šukių spin-desys. Tuos blyksnius tarsi dėlionės gabalėlius sujungus vieną su kitu atsiranda visuma. Reikia svajoti, kad išlaiky-tume viduje tai, kas buvo išskaidyta, išblaškyta, kas dažnai yra jau tik praeities šešėlis, kad vėl iškeltume į šviesą tą gyvastį, kovojančią su šiuolaikinio pasaulio bejėgiškumu, destrukcija, kurios grėsmę nujautė jau Baudelaire’as, ra-šęs: „Kiekvieno mąstančio žmogaus prašau, kad parodytų man tai, kas lieka iš gyvenimo.“ Reikia išsvajoti gyvenimą savo viduje, kad galėtume ištraukti iš jo dar gyvą realybę, statydami ant kortos poetinį pasaulio ir būties pažinimą.

Eglės ir Jūratės paklaustas, koks mano viešnagės Lie-tuvoje tikslas, atsakiau: „Parašyti eilėraštį lietuvių kalba (žinoma, leisiuosi padedamas), kukliai, bet itin poe-tiškai, minimaliai, bet taikliai, neišsamiai, tik iš dalies, bet iš pagrindų ir organiškai, išgaunant teisingą Lie-tuvos garsą ir spalvą, suvokiant, ką ši žemė ir kultūra turi unikalaus, ką dar niekada neišsakyto ir negirdėto ji duoda žmonijai.“ Ir tik lietuvių ausimis ir akimis junta-mas intensyvumas, emocijų ir troškimų vibracijos bus ženklas, kad man pavyko išgauti garsus ir spalvas su ypatingu jų virpėjimu.

Tąsyk Eglė pristabdė mane sakydama: „O gal lie-tuviams, kuriems tu nori rašyti, tavo eilėraščio ir subjektyvaus prisilietimo visai nereikia, kad ir koks nuoširdus jis būtų?..“

Mano draugas Jean-Marcas Parisis, kurį pacitavau straipsnio pradžioje, šiemet išleistame naujausiame ro-

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

mane „Spalvos paieškos“ rašo, kad gyvenimas negali būti „keičiamas“, anot Rimbaud, gyvenimas turi būti rašomas. Tai nereiškia pasipasakoti, apžvelgti savo arba artimųjų gyvenimus ar tuščiai susireikšminti, griebiantis teminės dingsties. Tačiau rašymui, kaip ir bet kuriai kitai meninės kūrybos formai, svarbiausia byloti apie „gyve-nimus kitų, jau išėjusių ir dar gyvų, kurių neteko pažin-ti“, gyvenimus tų, „kurie dar negimę – visų žmogiškų-jų brolių, kurie ateis po mūsų“. Mūsų gyvenime, „kuris mums duotas, bet mums nepriklauso“, kūryba „pagauna laiką“. Ji „atsako į klausimą“, kuris asmeniškai kiekvie-nam iš mūsų nebuvo pateiktas. Mane jaudina ir masina viskas, „kas [man] nepažįstama, paslaptinga, kas byloja kita kalba, bet ji ne tokia man svetima, kad negalėčiau kalbėti ja savyje. Rašyti – tai reiškia įsiklausyti, nustebti ir dar stipriau išgyventi“. Turime susikoncentruoti į tai, kas buvo iki mūsų ir kas bus po mūsų, į prasmę, grožį – į „visa tai, ko negalima nei nusipirkti, nei pavogti“.

Štai vėl grįžtame prie temos. Taigi ką dvi mano nausi-kajos atskleidžia man apie Lietuvą? Kokį Ariadnės siūlą meta, kokį neįkainojamą gyvenimo ženklą rodo jų kūri-niai? Ką galėčiau pasakyti savo dviem fėjoms, būdamas prancūzas, laimingas svečias (be jokios abejonės, saugo-mas Perkūno), tapęs trokštamu ir trokštančiu atspindžiu?

Visų pirma, tai, ko prancūzas negalėtų iškart nepa-stebėti – jų kūriniuose pabrėžtinai trūksta vieno dalyko ir nuolatos keliamas esminis klausimas, kurį užduoda savo pašnekovui ir amžinoji Lietuva: kur vyras? Akylai paieškokite vyro – Jūratės piešiniuose ir tapiniuose jis beveik neegzistuoja, drįsčiau teigti, yra silpnas, o Eglė subtiliai, su vos jaučiamu sarkazmu, su švelnia, bet ne mažiau veiksminga ironija jį apklausia, net atvirai tar-do. Šių dviejų moterų tokie skirtingi kūriniai turi ben-drą bruožą – jais išsakomas moteriškas troškimas, kad jį išgirstų vyrų ausys. Vyrų, kurie, netgi tapę moterų pašnekovais, išlaiko savo prigimtį, – yra tylūs, nekalbūs arba, nepaisant tariamų žodžių, tragiškai nesantys net patys savyje, pasak Kierkegaard’o.

Laikinos apibrėžties, pasitelkiant poetinį suvoki-mo principą, bandymas nr. 1:

Lietuva vadinu šalį, kur vyrai kalba, tačiau vis tiek yra stojiškai užsisklendę savo tyloje, kurią moterys lietuvės

pripažįsta, ja dalijasi, ją gina ir saugo, bet kuri jas slegia ir kankina. Šios šalies vyrai neišreiškia savo jautrumo, jo neįvardija, todėl neišlaisvina moters troškimų iš nuo-latinio nerimo ar klaidžiojimų. Visur esančios lietuvės moterys yra atsidavusios ir dažnai pavyzdingai globoja savo vyrus – tėvus, sutuoktinius, sūnus, nepaisydamos jų tylėjimo. Moterys brangina juos (istorija dažnai pri-versdavo vyrus skausmingai pradingti!). Tačiau privalu konstatuoti, kad lietuvės, įpratusios taip dažnai žings-niuoti vienos, meta atidų žvilgsnį aplink save, tarsi tikė-tųsi išvysti veidrodį, kuris patvirtins jų troškimų prasmę. Gatvėje sutiktų lietuvių moterų žvilgsnis yra toks gyvas, toks jautrus! Tarsi burė, pasirengusi plakti, pūstelėjus menkiausiam brizui, kuris jas, tiek jaunas, tiek vyresnes, išmeta į švytinčių šypsenų krantą, o kai jos žvelgia nu-stebusios, atsiduria prie trykštančio guvumo slenksčio. Šis žvilgsnis būtinai sujaudins prancūzą vyrą, nes jo kas-dieninė ir dažnai beveik maniakiška dvasinė pareiga yra nepaleisti iš akių moters, kuri yra jo minčių, jo veiksmų centre (o dažnai net ir pabaigoje), lyg socialinis, o kartu emocinis, estetinis, beveik mistinis orientyras.

Laikinos apibrėžties, pasitelkiant poetinį suvoki-mo principą, bandymas nr. 2:

Prancūzija vadinu šalį, kur kultūrinis dėmesys mote-riai yra labai sena tradicija ir dažnai peržengia ribas. Paminėsiu keletą vardų, keletą gana svarbių šaltinių, ne-leisiančių man tuščiažodžiauti: Dievo Motina – Notre Dame, Karalienė, kuriai meilinamasi („faire sa court“, rašoma su anglų kalboje išsaugota „t“, kurios nebetu-ri šiuolaikinė prancūzų kalba, bet kuri leidžia suprasti etimologinį ryšį su „kurtizaniška meile“, ta „fine amor“ ir pirmuoju „Rožės romanu“, su žodžiu kurtuazija, reiš-kiančiu ištisą ypatingąją civilizaciją). Po to – tarp fikci-jos ir istorijos – gražioji Ginevra, Dama su vienaragiu, Marija Prancūzė, Eleonora Akvinietė, Jeana d’Arc, Ma-riana, vadinama Respublika, ir Šarlotė Kordė, Kamilė Klodel, Paryžiaus „padegėjos“, Colette ir Coco Chanel. Kiekvienas atras kokią nors šio originalaus simbolinio statuso variaciją.

Tokie kūrėjai kaip Coco Chanel, Christianas Dioras, André Courrèges’as, Yves’as Saint-Laurent’as ar Guerlai-nas (neįmanoma jų visų išvardyti) dirbo dėl Moters mei-

39K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

lės. Prie jų prisijungia prisiekusieji moters grožio kultui: Balzacas, Baudelaire’as, Toulouse-Lautrecas, Renoiras, Maupassant’as. Pastarasis tvirtina, kad joks sukurtas meno šedevras, kad ir koks puikus jis būtų, negali prilyg-ti gyvos moters grožiui. Tačiau nesuklyskime – šie kūrėjai nepagražina, neidealizuoja moteriškumo, nekuria iš jo stabo, jiems moteriškumas yra neišsemiamas tyrinėjimo ir kūrybos objektas, kuriam įvardyti nerasime vieno tiks-laus žodžio ar baigtinės formuluotės. Jie stengiasi išva-duoti moteriškumą iš visko, kas galėtų slėpti įvairiausias emocijų reiškimo ar stiprumo puses, susižavėjimo šalti-nius, kurie glūdi giliai mūsų žvilgsnyje ir vaizduotėje.

Kadangi aš irgi esu prancūzas, matydamas moterį ar patirdamas stiprias emocijas, negaliu liautis „degusta-vęs“, t. y. noriu ne vien paragauti ir įvertinti, bet ir ana-lizuoti, išreikšti žodžiais savo pojūčius ir potyrius.

Kodėl? Ogi todėl, kad tiek mene, tiek skonio pajauti-mo (degustavimo) srityje (ar tai būtų virtuvė, vynas ar mada, kvepalai, erotiškumas ar bet koks kitas tiek socia-linis, tiek meninis malonumas) prancūziškas jautrumas yra taip surėdytas, kad kyla iš pastangų geidulingai at-kurti pasaulį, paverčiant jį subtilesniu. Emocijos skatina imtis tikslios, griežtos ir reiklios išjaustų dalykų analizės, be jokios abejonės, naudojantis atitinkama kalba kaip priemone. Tarsi Prousto kūryboje, skrupulingai tiriantis menininko stebėjimas reikalauja puikiai įvaldyti techni-ką, tačiau neprarasti emocionalumo, pradinio susižavė-jimo. Tai leidžia subjektyviai pereiti prie vidinio veiklos plano, kartais vedančio savistabos link. Šio kūrybinio proceso tikslas visada yra dvasinis pasaulio matmuo. Išgyvenus malonės akimirką, svarbu fiksuoti ir išskirti esmines sudedamąsias dalis, atskleisti jų veikimo princi-pus ir vėl iš naujo jas sudėlioti, praturtinant intensyvumą to, kas nuo šiol tampa jau atskleista tiesa.

Paradoksalu, bet šis komponavimas tradiciškai remia-si ne ryškiais kontrastais, o veikiau niuansais, pripažįsta saiką, savitą geometriją, litotę arba „begarsį efektą“, kaip rašė Roland’as Barthes’as, tam tikrą elegantišką ir išlai-kytą santūrumą, kuris neatmeta prabangos, kraštutinių emocijų ar geidulingumo, bet tarsi uždaro jas viduje.

Kūrėjas prancūzas, nors išpažįsta saiką ir pusiausvy-rą, iš tikrųjų lieka toks pats nepataisomas malonumų

ieškotojas, puikiai suvokiantis lemiamą jų poveikį. Jis išplečia vidinės kontempliacijos erdvę, kad aiškią for-mą ir ritmą įgaunančiomis akimirkomis leistų nušvis-ti visiems įmanomiems atspindžiams ir žaismingiems niuansams, kad nauji pojūčiai galėtų laisvai spindėti, žėrėti ir rezonuoti.

Bet įsivyravus modernumui ir pasiduodant ryškių užsienio menininkų įtakai, šis tradicinis prancūzų sko-nis akimirksniu subyrės.

Laikinos apibrėžties, pasitelkiant poetinį suvoki-mo principą, bandymas Nr. 3:

Prancūzų kultūra vadinu tą, kuri nuo XVIII a. pabai-gos, siekdama visuotinumo, išsiveržė lyg upė iš naciona-linių ir tradicinių savo klodų. Atskirta nuo šaknų, ji gali būti drėkinama ir maitinama bet kokių iš svetur atite-kančių upelių, kurie, prisisotinę universalumo, įsilies į šią nepaprastą kūrybos srovę.

Gal šis išdėstymas leis rasti ryšį tarp tokių nesuderi-namų dalykų kaip liaudies daina „Prie tyro šaltinio“ ir Camille’o Saint-Saënso, Prousto ir Rameau, Chardino ir Monet, Baudelaire’o ir Debussy, Rimbaud ir Guerlaino, Bressono ir Gauguino, Rohmer ir Damos su vienaragiu, Racine’o ir Maillolio, Odilono Redono ir Jacques’o Callot?

Grįžkime prie pradinių mūsų paieškų ir paanalizuo-kime giliau. Ar toks prancūzas kaip aš, išgirdęs moteriš-ką Eglės ir Jūratės kvietimą, atliepiantį lietuvės praeivės akių žvilgsnį ir gilią vyrišką lietuvių skulptoriaus Antano Mončio kūrybos tylą (tai greičiausiai bus kito straips-nio tema), atras ką nors, kas padėtų, kad pasitelkdamas vaizduotę suvokčiau paslaptį jėgos, kylančios iš ryšio su gamta, su medžiaga, ir proto realybę? Tai leidžia atsidurti archajiškiausioje ir labiausiai kerinčioje padėtyje – tam-pi mediumas, kuris remiasi kertinėmis žiniomis, jautiesi esąs perėjūnas iš vieno pasaulio į kitą ir menininkas, for-mų kūrėjas, estetas. Pagaliau pamatai, ką slepia intymus ir nepaaiškinamai tiesus, todėl toks jaudinantis žvilgsnis iš garsaus gobeleno „Dama su vienaragiu“, eksponuoja-mo Paryžiaus Viduramžių muziejuje. Tai tiesus žvilgsnis į „tą kitą pasaulį“, kurį prancūzai Viduramžiais puikiai sugebėjo fiksuoti ir įtvirtinti, palydėdami poezija, o šios išraiškingumas tebėra vienas stipriausių ir labiausiai ža-vinčių mūsų kultūros bruožų. Apie tai byloja ir Vidu-

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

ramžių prancūzų literatūra, pavyzdžiui, vienas iš Marijos Prancūzės lė (remiuosi Genovaitės Dručkutės vertimu) personažų išvyksta medžioti, vaikštinėja po mišką ir nejučiomis peržengia nematomą sieną tarp mūsų ir to „kito pasaulio“. Jį galime įvardyti kaip „anapusybę“, kur žmogaus balsu prabyla sužeistos stirnos, kur galima my-lėti bokšte įkalintą moterį, o vėliau pasiimti ją su savimi į kelionę, kurioje galima sutikti vienaragį…

Tačiau ar neatsitiko taip, kad prancūzų kūrėjai, ieš-kodami universalumo, Viduramžių pabaigoje, t. y. jau labai seniai, pametė raktą nuo durų tarp šių dviejų re-alybės rūšių, iš kurių kaimynystės ir susikuria pasaulis, kupinas „susižavėjimo“?

Lietuviškas kūrybiškumas ir troškimas palaiko glau-dų ryšį su gamta, dar nepraradusia primityviojo savo kerėjimo galių. Vaizduotė, pasitelkdama jusles (visas penkias ir, žinoma, – šeštąją!) kuria realistines, bet „ki-tame pasaulyje“ egzistuojančias formas.

Jūratė vadovauja dailės mokyklai, kur dažnai nueinu pasigėrėti vaikų kūrinėliais. Kaip ir daugelyje Lietuvos mokyklų, kuriose lankausi darbo ambasadoje reikalais,

ten surandu tą jaudinančią kokybę, nulemtą autentiš-kos vaizduotės. Kiek jau kartų buvau giliai nustebintas jėgos, sklindančios iš paprastų vaikiškų kūrinėlių, – ke-raminė žuvis, piešinys ar skulptūra vis dar sklidinos šio onirinio realizmo. Gal taip yra todėl, kad Lietuvos gi-rios, išsaugojusios stebuklines savo galias, ir toliau daro poveikį šios šalies žmonėms?

Ar šiomis aplinkybėmis toks prancūzas kaip aš – kri-tiškas ir kalbantis, taigi plepus – galėtų būti tinkamas veidrodis Eglei ir Jūratei? Susitikimas poetiškas, inten-syvus, net svaiginantis, bet siekiantis krantus.

Ar žiūrėdamas į lietuvę moterį, kuri po ilgo vieni-šo pasivaikščiojimo po girią ir maudynių švelniame ežero vandenyje nuoga atsigulė ir užmigo aukštose žolėse, prancūzas vyras sugebės nutilti? Ar liausis analizavęs troškimą ir nebandys įvardyti jo žodžiais, išvydęs išdidžią karūnuotąją gervę, žingsniuojančią šlaitu, kur ilsisi jos žmogiškoji sesuo? Regėdamas, kaip su atidžiausiu subtilumu ji kilnoja ilgas kojas lyg niekada nenuilstanti sargybinė, judesiais ir eleganci-ja slepianti savo liūdesio nuobodulį?

Jeigu ne, – reikės paklusti, kad susitikimas išliktų efemeriškas ir prasilenktume, kaip atsitinka nuostabia-me Baudelaire’o eilėraštyje „Praeivei“:

Aplink mane kurtinamai ūžė gatvė.Aukšta, liekna, su gedulu ir sielvartu didžiuPraėjo moteris, mostu prabangiuPakeldama ir pasūpuodama karpytą puošnų rūbo raštą.

Rodės guvi ir prakilni, skulptūriška, nepaprasta.Kaip įbestas sustingau ir girtauNuo akyse jos audrą telkiančios mėlynės,Nuo kerinčio švelnumo ir malonumo pragaištingo.

Tik trumpas nušvitimas... Ir vėl naktis! – Prabėganti grožybe,

Žvilgsnis kurios mane staiga gyvent prikėlė,Ar pamatysiu aš tave po amžinybės?

Kažkur kitur, labai toli nuo čia! Ir vėlei, o gal jau niekada!

Jūratė STAuSKAiTė. Baltas paukštis meta juodą plunksną. iii. 1983. Ofortas

41K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Nes nežinau, kur tu skubi, tu nežinai, kur aš keliauju.O toji, kurią būčiau mylėjęs, toji, kuri žinojai tai.

Jeigu taip, vadinasi, savo giliai paslėptoje, bet gy-voje kultūroje suradęs magišką tylos šaltinį, steng-damasis nenubaidyti gervės ir neišgąsdinti moters, jis bandys prisiartinti kaip gyvūnas, kurio šiluma ir kvėpavimas pajuntamas pirmiausia. Realus virpulys atkils iš miegančiosios sapno ir ji dieviškai priims šį troškimą, tarsi alsavimas glostantį jos odą…

Nuo vienos digresijos pereidami prie kitos, per-žengėme nematomą ribą tarp poetinės kalbos ir kri-tikos, tarp racionalaus diskurso ir intuicijos su vaiz-duotėje glūdinčiais „atitikmenimis“, pasinerdami į bodleriškąją sinesteziją.

Jūratės grafikos ciklai, dažnai keturių dalių, pavyz-džiui, „Baltas paukštis meta juodą plunksną“, – kvie-čia mus pereiti iš vieno pasaulio į kitą, iš mirusiųjų pas gyvuosius ar atvirkščiai. Paukštis, ypač juodas varnas,

kurį Rimbaud vadino „rinktiniu“, yra keliautojas tarp dviejų pasaulių. Mes einame iš vienos plotmės į kitą, tikėdamiesi, kad buvo ir bus tęstinumas, kuris, tarsi moteris paukštis, visada nukreiptas atgimimo link.

Beje, Jūratės paukščiai, kurių akys visada fiksuoja patį intymiausią ir jautriausią vidinį tašką, kvieste kviečia mus „pereiti“. Jie imobilūs, hieratiški, kaip ir jų pusbroliai iš senovės Egipto, vos matomi, paslėpti po tylos štrichais, nešantys savyje ištisą baltos spal-vos ir tuštumos pamoką, tarsi tolimi jų analogai iš senovės Kinijos.

Eglė ir Jūratė, kaip ir Lietuva, nori pasakyti kažką es-minio, siekia priversti mane, prancūzą, turėti troškimų. Prancūzija ir Lietuva turi apie ką pasikuždėti, viena ki-toje gali daug ką atrasti ir pamėgti.

© Luc AUBRYIšvertė Snieguolė KAVOLIūNIENĖ

Jūratė STAuSKAiTė. Piešinių ciklas „7 mano (meno) dienos“. 2012

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Viskas prasideda nuo moters. Jeigu leisime mintims klajoti (o šioms nepaklusniai klaidžioti niekas ne-

uždraus) žiūrėdami šokio festivalio Aura’22 spektaklį „Magiška“, netyčia atsidursime tokiuose pasąmonės užkaboriuose, iš kurių išsikrapštyti pavyks nebent at-siminus galingiausios dangaus ir žemės deivės Laimos kultą, šaknimis siekiantį, manoma, net akmens amžiaus laikus. Atsiminsime kažkuriame muziejuje ar nuotrau-kose matytas apvalainas skulptūrėles su nukarusia krūtine, išmaitinusia jau ne vieną kartą. Po to staiga šoktelsime tūkstantmečius į priekį ir iš istorijos žinių

Silvija ČIŽAItĖ-RUdOKIENĖ

magiŠkasis moteriŠkumas

atkasime, kad, nepaisant sudėtingos istorinės situaci-jos, 1905 m. Vilniuje buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje moterų organizacija jų teisėms ginti. Tiesa, spektaklyje neišgirsime nė vieno žodžio, nepamatysime nė vieno rekvizito, kuris bent kiek primintų Lietuvą, jis susideda iš keleto performansų, kurie su mūsų gimtąja šalimi turi tik tiek bendro, kiek Jurgis Mačiūnas arba Jonas Mekas su Johnu Lenonu arba Yoko Ono. Vis dėlto kažkokia bendra, koduota, gal net mitine praeitimi lietuviai žiū-rovai prisideda prie magijos kūrimo – pasirodo, ji nėra tokia jau tolima ar neatpažįstama, jei primena mums

tautinius archetipus. O viskas iš tikrųjų

prasideda nuo magijos. Šokyje ji kuriama iš ke-leto sluoksnių arba dvi-gubo kodavimo princi-pu. Pirmiausia, kai gali iš skrybėlės ištraukti triušį, žaisti su nosinaite ir ma-nevruoti, pasitelkdamas kitus stereotipinius triu-kus. Tačiau yra ir kitokia magija – tai tokie stebu-klai, kaip gebėjimas ma-nipuliuoti kontekstais, praeities meniniais įvy-kiais, intelektualiai žaisti tiek kūrėjų, tiek žiūrovų žiniomis ir nuovoka. Štai čia ir prasideda tikrieji „Magiška“. šokio spektaklio scena. šoka Anne JuREN

43K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

triukai, tikroji magija. Kvadratui/dėžei baigus savo monologą, žiūrovai išvysta 8-ojo dešim-tmečio Marthos Rosler virtuvės „semiotiką“. Kiekvienas turi teisę sutrikti arba atsidusti, – juk tai jau tiek kartų matyta ir girdėta! Ta-čiau tada iš skrybėlės ir ištraukiamas triušis. Šokėja Anne Juren, vardydama iš nežinia kur atsiradusius daiktus, ima rodyti elementarius triukus – ištraukia puodelį iš tuščio puodo, tada „išdrąsėja“ ir vietoj puodelio atsiranda liemenėlė, galop iš krūtų traukia pieną.

Per visą pasirodymą/spektaklį žaidžiama atpažįstamais meno lauko įvykiais, pavyz-džiui, Yoko Ono Cut Piece, juos transformuo-jant, atmiešiant magiškais triukais. Tai šiek tiek primena Cindy Sherman keltą klausimą apie originalumą ir autorystę, kai nupaveiks-lavus originalų meno kūrinį, nuotraukai ga-lima suteikti jau kito menininko pavardę ir nežinia, kuris iš jų yra tikrasis originalas. Kai žiūri šį magišką šokio spektaklį, norisi minė-ti įvairias moteriškas pavardes, jų kūrinius ar idėjas, tačiau nebūkime seksistai, nes Roland’o Barthes’o paskelbtas autoriaus mirties feno-menas irgi nepraslysta pro akis. Originalus paveikslas sudėliojamas iš jau girdėtų, skai-tytų žodžių, matytų veiksmų. Taip ir šiame spektaklyje režisierė Annie Dorsen ir šokėja Anne Juren tarsi reziumuoja, perdirba ir sa-vaip perteikia ankstesnių pasirodymų nuotru-pas, jas interpretuoja.

Nederėtų pamiršti ir moters kūno magijos. Šį kartą jis apnuoginamas, tačiau keri ne tik savo na-tūralumu, iš jo galima ištraukti (tiesiogine šio žodžio prasme) pradingusią nosinaitę, kalėdinę girliandą ar degančią lemputę, o tada išvystame dar vieno perfor-manso projekciją. Į moters kūną galima žvelgti kaip į geismo objektą, pabrėžiant seksualumą, tačiau šįkart moters kūno tema šmaikščiai pokštaujama. Nuoga atli-kėja iš pradžių juda monotoniškai, slėpdama veidą, bet staiga pradeda dūkti scenoje, šokdama pagal trankią muziką. Žiūrovų salėje įjungiamos šviesos ir, tarsi per

roko koncertą, visi kviečiami linksmintis kartu (gerai tai ar ne, bet nemažai žiūrovų virto aktyviais dalyviais, įsijautė į muziką ir šėlo su atlikėja).

Kiekvienam suteikiama teisė pasmerkti, išteisinti ar ignoruoti.

Tai spektaklis apie moteris, tačiau tikrai nėra skirtas tik joms. Na, o jeigu ir neradote spektaklyje gilesnio feministinio turinio, galite grožėtis ar ste-bėtis triukais, rodomais scenoje. Nežinia, ar daugiau kur nors tokių pamatysite.

„Magiška“. šokio spektaklio scena. šoka Anne JuREN Simono švitros nuotr.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Tai galėtų būti bet kas, o gal ne visai bet kas. Sniegas. Vėjas. Garsas. Stebuklas. Kvapas. Meteoritai. Ener-

gija. Atmintis. Svarbu ne tai, ką matai, bet kiek tavo lai-ko tai užima. Kiek laiko apie tai mąstai? Nes sprendimas priimamas pirmosiomis sekundėmis, po to prasideda įrodinėjimas. Vieniems svarbu, kur vyksta veiksmas. Pa-vyzdžiui, ar Kaselyje, ar Kabule, Aleksandrijoje, Kaire ar Kanados Banff… Tai aktualu ir parodos Documenta ku-ratorei Carolyn Christov-Bakargiev. Topografinis mąs-tymas padeda nepamesti orientyrų.

Documenta buvo kuriama ne pagal teminius ar kon-cepcinius užmojus, ji paremta keturiais veiksniais: ap-gultis, scena, vilties būsena, pasitraukimas (under siege, on stage, in a state of hope, on retreat). „Aš įtrauktas kitų, apgultas kitų. Aš vaidinu man skirtą personažą, aš esu subjektas, nuolat atliekantis tam tikrą veiksmą. Aš esu pasinėręs į vilties ar optimizmo būseną. Aš sapnuoju, aš nujaučiu. Aš panaikinu subjektą. Aš nusprendžiu palikti kitus. Aš miegu.“1 Aš, aš, aš... Žiūrovas, veikėjas, kūrėjas. Kaip jis supranta tai, ką mato, ar yra matęs tai anksčiau? Gal yra matęs, bet dabar siūloma pamatyti visai kitaip, per kitokią prizmę. Pavyzdžiui, Giuseppe Penone ir jo akmenys atskleidžia empatišką santykį tarp kultūros ir gamtos, tarp Karlsaue parko ir Fridericianum muzie-jaus. Gamtos kūrinys medis, sukurtas iš bronzos, upės akmenys, vienur ir kitur. Tiesa, muziejinėje erdvėje jie tampa skulptūra iš carraros akmens, iš tokio Michelan-gelas iškalė Dovydą. Ta pirmoji idėja, pirmoji medžiaga, akmuo, iš kurio iškalamas meno kūrinys.

Marija Gabrielė REPŠYtĖ

ar esi matęs sniegą?akmenys, laikas ir šiuolaikinis menas Kaselio Documentoje

Ar po šimto dienų paaiškėjo, kas yra tas šiuolaiki-nis menas? Juk Documenta, kaip ir kitos pasaulinės avangardinio meno parodos, turėtų padėti atsakyti į tokius klausimus. Tradicinės klasikinės formos menas čia beveik nerodomas. Gal šiuolaikiniu menu laiko-mas tik vėjo gūsis ar šalia gulinčios dvi musės cė cė? Meno kūriniai vengia „stiliaus“ ar „parašo“, paklūsta įvairioms interpretacijoms ar fantazijai, laviruojančiai tarp to, ko tikėtasi ir ko nesitikėta.

Nematomas tampa matomas, maži įvykiai susilieja į vientisą darinį. Tai fiziniai dariniai ir pojūčiai, pa-vyzdžiui, garsas. Bet ar tai tikroji šiuolaikinio meno reprezentacija?

Į klausimą: „Kada galime sakyti, kad meno kūrinys yra šiuolaikinis?“ Chus Martinezas žurnale Mousse atsa-kė: „Būti šiuolaikiškam – tai būti įkūnytam ir įkūnyti lai-ką, kuriame esi. Šiuolaikiškumui ypač svarbus metodas, o stilius čia suvokiamas kaip materialumas ir formali kalba, kurią šiuolaikiniai žiūrovai iškart atpažintų.“

Apgulties pozicija remiasi lokalizacijos idėja ir aktu-alumu. Afganistanas nėra struktūruotas kaip „scena“, tai daugiau „mentalinis veiksmas“, – teigia Chus Marti-nezas. „Staigus proveržis“, – taip Martinezas apibūdina šiuolaikinį meną, kuriamą Kabule. Ar šiuolaikinio meno terminas nėra nekorektiškas Rytų pasaulio atžvilgiu? Juk nurodomas vakarietiškas požiūris į meną ir socialinės intencijos. „Šiuolaikiškumas tapo modernybės fantazi-jos hegemonija.“ Imperatyvas aiškus.

45K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Mario Garcia Torresas šį šiuo-laikinio meno aspektą atskleidžia savo darbe „Ar esi kada matęs snie-gą?“ Inspiruotas Alighiero Boetti’o impulsų ir intencijų, Torresas lei-džiasi į įsivaizduojamą kelionę, kad atspindėtų istoriją dabartyje.

Mettere al mondo il mondo, – taip savo kūrybinį procesą yra apibūdinęs Boetti’s. Perfrazuojant jo žodžius, tai reikštų, kad meni-ninkui nereikia nieko pridėti, nes viskas jau savaime yra. Torresas Documentoje pristatė Boetti’o arte povera stilistika sukurtą Mappa, – tai kūrinys, nepatekęs į penktąją Documenta parodą. Vienas viešbu-tis (One Hotel) – tai mitinė Kabulo vieta, kurią Boetti’s rado 1971 m. ir ten gyveno iki 1977 m. Šis viešbu-tis buvo subombarduotas, nušluo-tas nuo žemės. Torresas nusikėlė į jį mintimis, bet kol neįgyvendino projekto, į Kabulą nevyko. Naršė internete, tyrinėjo Google žemėla-pius. Tas viešbutis – One Hotel – net neįmanoma tiksliai išversti jo pa-vadinimo, tapo svarbia vieta tiek Boetti’ui, tiek Torresui. Kaip pa-sakytų Documenta kuratorė, – tai viltinga vieta, kurioje Alighieri’s Boetti’s 6 mėnesius triūsdavo kaip jo vadovas, o po to 6 mėnesius kaip avangardo menininkas praleisda-vo Italijoje. Toressas sukūrė audiovizualinį darbą apie mitiniu tapusį viešbutį, kuriame jis niekada nesilankė, ir papasakojo menininko Alighieri’o Boetti’o, su kuriuo niekada nebuvo susitikęs, istoriją.

Kabulas buvo pasirinktas kaip pagrindinė apgulties vieta. Kabulas – tai ir trauminė erdvė, ir pokarinis laiko-tarpis, ir diktatūra: „Karas kuria faktus.“ Priespauda – tai aktualiosios dokumentikos tyrinėjimų objektas. Bet ką

reiškia Lee Miller – Man Ray’aus mylimoji, besimaudan-ti Hitlerio vonioje tą dieną, kai jis griebėsi savižudybės?

Keliavimą laiku, pasivaikščiojimą mintimis po Ka-bulą primena ir kita kelionė, kai iš Olandijos į Palesti-ną su sargyba buvo gabenamas Pablo Picasso tapybos paveikslas „Moters biustas“ (1943). Ekspresionistiniam dailininko kūrybos etapui priskiriamas kūrinys buvo rodomas 2011 m. birželio 24 d. atidarytoje unikalioje

Giuseppe PENONE. Akmens idėja 2003, 2008, 2010. Bronza, pilkas granitas, upės akmuo

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

parodoje International academy of art Palestine (IAAP) Ramaloje. Pirmąkart istorijoje Pablo Picasso originalas buvo rodomas Palestinoje. Ši paroda, pristačiusi garsiojo ispano tapybos darbą, sukėlė karštas diskusijas. Europie-tiško modernizmo „ikoną“ pristatyti Palestinos publikai tuo metu, kai vyksta vakarietiškoji globalizacija, atrodė provokuojamai. Apie paveikslo kelionę į Palestiną, insta-liavimą, pristatymą, žiniasklaidos dėmesį pasakoja Ras-hido Masharawi’o ir Hourani’o videodarbas. Rodoma ir Amjado Ghannamo, kalinio, piešinys kava – Picasso paveikslo kopija. Tuo metu, kai tapybos darbas atvežtas į Palestiną, Ghannanas sėdėjo kalėjime.

Olandijoje kurianti italų menininkė Rossella Biscot-ti Documentoje pristatė darbą „Teismas“ (Processo). Tai archyvuose rasti teismo procesų įrašai su skulptūriniais objektais iš betono, atspindinčiais architektūrinius teis-mo rūmų bruožus. Matome Romos Aula Bunker, teis-

mo rūmus, kurių apsauga sustiprinta, nes čia vyko patys svarbiausi aani di piombo, Moro teismas prieš raudoną-sias brigadas, vadinamas Processo 7 Aprile, prieš kairiuo-sius parlamento narius Antonomia Operaia, tarp kurių buvo Antonio Negri’s ir kiti intelektualai, apkaltinti 1970 m. sukurstę italų terorizmo proveržį… Biscotti apklausia laiką iš istorijos, meno ir dabarties pozicijų.

Teoretiką Janą Verwoertą, kaip ir daugelį kitų, pri-bloškė estetiškumas skulptūrėlių, rastų Vidurinės Azijos vakarinėje pusėje, Turkmėnijos, Uzbekistano ir Šiaurės Afganistano plotuose. Bactriano princesės arba dievy-bės buvo sukurtos vėlyvuoju 3-iojo ar ankstyvuoju 2-ojo tūkstantmečiu prieš Kristų.

Skulptūrėlių, pagamintų iš žaliojo chlorito, gal-vos padengtos baltu kalkakmeniu. Jos skleidžia moteriškąją jėgą ir motiniškumą. Dievybių kūnai sukonstruoti taip, kad abstrakti kūno forma darniai susijungtų su jautriai modeliuotomis kaklo ir galvos linijomis. Intriga užsimezga dėl skulptūrėlėms pa-rinktos vietos rotondoje, kuri vadinama muziejaus Fridericianum „širdimi“. Archeologiniai ir kultūri-niai artefaktai tarsi pasiklysta tarp didžiulės kūrinių įvairovės, net Morandi’o natiurmortai nepadeda su-kurti sakralios ir išgrynintos aplinkos. Manau, Do-cumentoje jos atspindi ekstremalų šiuolaikiškumą, nepaisant originalaus jų senoviškumo. Įdomu, kai 2-uoju, 3-iuoju anos eros tūkstantmečiais sukurtos skulptūros atstovauja… šiuolaikiniam menui. Gal jų pasirinkimas susijęs su karšta topografine erdve, arba, kaip teigia kuratorė, šioje kategorijoje pristaty-ti darbai demonstruoja atsinaujinimą, pasikartojan-tį performatyvumą?

Už stiklinės sienos eksponuojamos trys Julio Gonza-lezo skulptūros: Tête plate (1930), Dancuse à la (1937), Home gothique (1937) stiklinėje dėžėje ir fotografija už stiklo. Šios skulptūros jau buvo pristatytos 1959 m. an-trojoje Documentoje, pavadintoje „Menas po 1945“, nors Gonzalezas mirė 1942 m. Jo kūryba vadinama piešimu erdvėje, tai skulptūros, kuriomis juda garsas. Šis skulpto-rius vienas iš pirmųjų ėmė naudoti suvirinimo techniką, to išmokė ir Pablą Picasso.Rossella BiScOTTi. Teismas. 2010-2012. Documenta 13

47K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Nuotrauka, per an-trąją Documentą pada-ryta nežinomo asmens, tapo pagrindiniu šių metų Documentos ak-centu, atspindėdama jos ideologiją. Nuo-traukoje matome Julio Gonzalezo skulptūras ir du lankytojus – vyras ir moteris apžiūrinėja kūrinius arba vienas kitą. Kuratorė Carolyn Christov–Bakargiev šią fotografiją surado fonduose. Tvarkin-gas vyras ir nustebusi moteris, beje, baso-mis kojomis – tai tarsi bręstančio pokalbio metafora. Ant scenos (on stage) atsiduria ne tik kūriniai, bet ir žiūrovai.

Julio Gonzalezo kūriniams darė keistą poveikį Ryano Ganderio darbas „Oro srautas – greičio studija. Man rei-kia šiek tiek prasmės, kad galėčiau įsiminti (nematoma trauka)“. Tai skersvėjis, kuris pastveria kiekvieną, vos įžengusį pro Fridericianum duris. Vėjo gūsiai pirmiausia nustebina, o tada užplūsta asociacijos, nesvarbu, pras-mingos jos ar ne…

Garsinės Ceal Floyer instaliacijos „Tol, kol man pavyks“ puikiai dera su Johno Menicko fantazijomis, trumpomis reportažinėmis istorijomis, psichologiniais eksperimen-tais, kuriuos praturtina autobiografiniai elementai. Netoli muziejaus, prie vieno iš prekybos taškų, instaliuota Ga-brielio Lesterio „Kaufhaus papildomos išlaidos – muzika universalinėms parduotuvėms“ yra muzikos kompozicijų nebyliems filmams archyvas. Prekyvietė paverčiama filmo scena, o tai verčia apmąstyti ne tiek meno poveikį vartoto-jų visuomenei, kiek jo paties likimą.

Energetinės jungtys veda į Ottoeneum muziejų, kuriame Torilas Johannessenas eksponuoja darbą

„Nepaprastai populiarūs kliedesiai“. Tai energetinius ratus simbolizuojančios scenos/diagramos, videofil-mas ir objektas, skendintis visiškoje tamsoje. Jis pri-mena senovinį istorinį žibintą, tokie naudojami per pasilinksminimus, per spiritizmo seansus. Poetiškai svarstoma, kaip spręsti mūsų laikų krizes: gamtines, energetines, finansines.

Bendradarbiavimas. Vienuma. Prieglobstis. Atsisky-rimas. Gamta. Kalnai. Oras. Miškai. Upės. Vandens tel-kiniai. Meškos.

Tai Banff centras. Atsigavimo erdvė. Iš Kaselio per Ka-bulą vykstama į Kanadą.

Grupė menininkų, studentų, rašytojų, doktorantų at-siduria Banff centre, kuris primena slėptuvę miškuose, o iš tikrųjų yra garsi meno kolonija. Tylos erdvė nuteikia pasinerti į meditaciją, įkvepia imtis daryti tai, ką esi susi-planavęs, o gal pasinerti į gamtos stichiją. Visos progra-mos čia vyksta spontaniškai, kaip teigia Kitty Scott: „Mes norime turėti visko po truputį: mentalinių ligų, religijos, disciplinos ir gyvuliškumo.“

Alighieri BOETTi. Žemėlapis. 1971. išsiuvinėtas gobelenas. Documenta 13

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Atvykę menininkai išsineria iš įprastinės gyvenimo uniformos, atsiduria toli nuo rutinos ir pašėlusio greičio. Įdomus faktas: šalia Banff centro mokslininkai norėjo įkurti tyrinėjimų centrą ant Sulphur kalno kosminiams reiškiniams studijuoti. Centre reziduojantys menininkai teigia, esą tos vietovės hipnotizuoja ne tik savo grožiu, bet ir nuostabiais sapnais.

Iš realybės sapno vėl grįžtame į Kaselį. Praskrenda musė, net ne viena. Tai Pratchaya Phinthongo musės cė cė, įmigusios ant balto pjedestalo. Menininkas nukelia žiūrovus į Afrikos epideminių ligų laukus, pašiepdamas Europos ir viso civilizuoto pasaulio bandymus valdyti mirtinai geliančios musės cė cė skrydžius.

Pakylėti vėjo gūsių, pasigrožėję atšiauriomis kalnų ke-teromis, patyrinėję istorinius klodus, atvykstame į Hario Epaminodos ir Danielio Gustavo Cramerio muziejų – tai Kaselio reabilitacijos centras. Anksčiau čia buvo sto-tis. Menininkų tandemas įkūrė įsivaizduojamą muziejų, kuriame viskas išgryninta iki aiškios žinutės ir vaizdinio. Gamtos ir kultūros fenomenai susiejami pasitelkiant is-torinį ir dabarties laiką.

Tarp videofilmų ir skaidrių gausos tamsioje erdvėje matome vos judančią palmę, uolienų ir kalnų motyvus, raudoname fone besikeičiančias istorines asmenybes, se-nųjų kultūrų artefaktus. Tušti koridoriai ir vazos, knygos

su juodais puslapiais arba besikeičiančiais numeriais… Ir klausimas: „Ar galime visiškai pripažinti meno kūrinį, jei nieko nežinome apie jo kūrėją?“

„Menas yra impulsas, o visuomenei reikia impulsų. Menas yra reikalingas gyvenimui, nes stengiasi išsklai-dyti tokius darinius kaip prievarta, ir priima visas radi-kalias gyvenimo formas.“

Kambario centre – du betoniniai stačiakampiai, tarsi pjedestalai nesukurtoms skulptūroms ar neįgyvendin-tiems projektams. „Kada meno kūrinys tampa istorinis? Ar tai turi ką nors bendro su subjektu? Su technika? Ar su konkrečiais simboliais?“ Į šį klausimą kuratorė Caro-ly Christov-Bakargiev atsako taip: „Manau, kai sakome istorinis, turime omenyje, kad jis įžengia į istoriją ir tam-pa nuoroda ateičiai, į kurią bus žiūrima, norint suprasti praeitį. […] Mano manymu, meno kūrinys tampa istori-nis, kai turi atpažįstamumo bruožų, kai technika atitinka menininko ketinimus – kalba, kuri vartojama, adekvati tam, ką norėta pasakyti. Kontekstas ir forma.“

Kada istorinis kūrinys tampa istoriniu paveldu? Prieš atsakydami į šį klausimą, apžvelkime skulptūrines figū-ras, antikinę galvutę, vario plokšteles, didėjančia tvarka išdėstytas ant žemės, šalia išrikiuoti ir konstruktai, at-kartojantys plokščių išsidėstymą, lyg kokie svarmenys ar šešėlių teatro aktoriai. „Kur yra riba tarp realybės ir fantazijos?“ Caroly Christov-Bakargiev teigia: „Manau, kad ribos tarp realybės ir fantazijos nėra. Tai tas pats kaip teigti, esą egzistuoja riba tarp realybės ir sapnų. Sapnai yra mūsų realybės dalis.“

Paklaidžioję po priespaudos teritorijas, pasiklausę is-torijų apie Pablo Picasso paveikslo kelionę į Palestiną ir to Vieno viešbučio likimą Kabule, atsigavę egzotiškame Kanados Banff centre, atgauname vilties būseną. Gal net darosi aiškiau, kas tas šiuolaikinis menas? Prisiminkite, ar esate matę sniegą? Ar tai buvo tik sniego iliuzija? Ten toji kelionė ir prasideda.

1 The Book of the Books, Catalog 1/3, Museum Fridericianum, Kassel, Hantje

Cantz Verlag, Germany, 2012, p. 35.

Visos kitos citatos iš MOUSSE, Issue 34, Summer, 2012, Milan, Italy.Pratchaya PhiNThONG. Mieganti liga. Documenta 13

William kentRiDGe. laiko atsisakymas

adriana laRa. Betiksliai su tikslu Geoffrey FaRMeR. Žolės lapai. 2012

Raimundas MalaŠaUskas, Marcos lUitens, sissel tolaas Hipnotiškas šou veidrodžių (ar apmąstymų) kambaryje. 2012

laura GaRBŠtienė„Gamtos pažinimo kambarys“(ekspozicijos fragmentas)

iš parodos „Vartų“ galerijoje Vidmanto ilčiuko nuotraukos

knut ÅsDaM „tripolis“ Filmo kadras

49K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Laura GARBšTiENė. Laikinas meno fondas (prekyvietė)

Kai įėjau į Vartų galeriją, pirmiausia krito į akis užrašas Laikino meno fondas. Tiksliau, ne tiek

užrašas, kiek šriftas. Iškart susidomėjau, koks čia šriftas, kaip jis vadinasi, kokia jo kilmė? Matyt, iš modernių, šiuolaikinių. Pasirodo, tie žodžiai sudė-lioti iš džiovintų žolių.

Panašiai yra su visa Lauros Garbštienės kūryba. Kūri-niai atsiranda net iš rutinos ar netikėtai „natūralių“ situ-acijų ir medžiagų, tačiau menininkė sugeba tą „rutiną“ paversti stilinga. Kita vertus, menininkė nesibodi kartais pakoketuoti su vienokia ar kitokia šiuolaikinio meno mada, žinoma, išlaikydama tam tikrą atstumą. Žaidžia tam tikromis klišėmis, kartu šiek tiek nuo jų atsiribodama.

Jau dešimtmetį gyvenanti Vilniuje, Garbštienė nėra nei miestietiško, nei „kaimietiško“, t. y. „kolūkinio“ men-taliteto atstovė. Jos santykis su gamta savitas, pagrįstas ne turistiniu infanti-lumu ir agresyvumu, bet derme, tarsi būtų kokia žiniuonė, besikalbanti su žolėmis ir medžiais. „Kaimas“, „miš-kas“, „laukymė“ estetiniame Garbštie-nės erdvėlaikyje tampa harmoningos vienatvės atitikmenimis, egzistencinis lygmuo, kuriame menininkė jaučiasi natūraliai, be jokių socialinių kaukių. Sakysite, šios mano ištarmės yra kiek saldžiarūgštės, įtartinos. Bet ir pati

Kęstutis ŠAPOKA

lauros garbŠtienės ir knuto ÅsDamo Duetas Vartų galerijoje

Garbštienė nėra naivi „neopagoniško popso“ atstovė. Niekada negali žinoti, ar tokia menininkės pozicija nėra intelektualiai rafinuotas įvaizdis, skirtas lengva-tikiams. Vos juntamas ironijos prieskonis kūriniuose verčia elgtis budriai.

Nevienareikšmiškas ir Garbštienės „nuošalumas“ mūsų šiuolaikinio meno kontekste. Menininkės kū-riniai dažniausiai išsprūsta už įprastinių oficiozinės šiuolaikinio meno sistemos ribų (minėtas atsiriboji-mas), nes jiems vis „pritrūksta vieno žingsnelio“ iki tos ar kitos dienos meninių „aktualijų“.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Garbštienė, rečiau negu reikalautų „sėkmingos“ menininkės įvaizdis dalyvaujanti (ar dalyvavusi) solidžiose parodose, kai kam atrodė nenuosekli. Jos kūriniuose pasigesta adekvatesnės ideologinės ir estetinės pozicijos. Tačiau, drįsčiau teigti, tai ir yra Garbštienės, kaip ir kai kurių kitų jos (ir mano) kartos atstov(i)ų, pozicija, ypač akivaizdi pastaruoju metu – Garbštienės kūrybos jėga, įtaiga ir esminės intencijos, mažiau pastabiems žiūrovams atsiveria post factum, ryškėjant visumai.

Žinoma, negalėčiau teigti, kad menininkė tyčia atsiribojo nuo institucinio oficiozo, nuo greitai be-sikeičiančių nomenklatūrinių šiuolaikinio meno madų. Sakyčiau, tokią vietą ar statusą lėmė minėtas „vieno žingsnelio atstumas“, net nebūtinai reiškiantis kokią nors „kritiką“ ar sąmoningą (o)poziciją.

Garbštienės paroda Laikino meno fondas yra tarsi koncentratas to, apie ką kalbėjau. Jos kūryba ironiš-ka, dviprasmiška, net ambivalentiška.

Paroda atliepia ir pastaruoju metu tapusias ypač madingas rezidencijų meno formas, kai menininkai tampa kultūriniais nomadais, tyrinėja vietinį kon-tekstą, renka „medžiagą“, žoleles, grybus, uogas, ver-da sriubas, gamina uogienes ir arbatas, vaišina jomis kitus menininkus ar kitaip „išpažįsta“ ypač paklausų politiškai korektišką vakarietišką visuomeniškumą. Taigi, menininkės projektas atitinka šiuo metu pa-klausią „santykių estetiką“ ir „menininko kaip ne-privilegijuoto visuomenės nario“ statusą.

Garbštienė įkuria laikiną prekyvietę, kurioje pre-kiauja savo išaugintomis ar surinktomis gamtos gėry-bėmis (daržovėmis, vaisiais, grybais, uogomis, pačios gamintomis uogienėmis). Atidarymo dieną jomis pre-kiavo pati menininkė, o kitu metu – savanoriai arba galerijos darbuotojos. Visą parodos laiką menininkė gyvena kaime šalia miško, vis papildydama prekyvie-tės galerijoje atsargas – Laikino meno fondą.

Kitoje galerijos salėje įkurtas beveik muzieji-nis Gamtos pažinimo kambarys. Čia eksponuojama džiovintų nuodingų augalų kolekcija, išskleista ant Lietuvos paviljono 54-ojoje Venecijos bienalėje ka-talogo lapų.

Pasak menininkės, nuodingų augalų studija jai yra tarsi gamtos pažinimo pradžiamokslis. Kita vertus, augalų (ne)nuodingumas ar (ne)naudingumas yra mūsų susikurtos sociokultūrinės konvencijos. Gam-toje jos neegzistuoja. O Lietuvos paviljono 2011 m. Venecijos bienalėje katalogo lapus pasirinkusi atsi-tiktinai, tiesiog knygos popierius yra labai minkštas ir patogus nuodingiems augalams eksponuoti.

Kartu Garbštienė apsidraudžia, kad ir šis projektas slepia ironijos žiupsnį. Iš tikrųjų prekybą gamtos gė-rybėmis galima suprasti kaip kartų pašmaikštavimą menininko statuso tema. Vargu ar įmanoma gyventi iš šiuolaikinio meno, net jei atsiranda koks pavienis kolekcininkas, sunku sulygti kainą, nes menininko ir pirkėjo vertinimai dažnai smarkiai skiriasi.

O čia – pačios menininkės išaugintos, surinktos gamtos gėrybės, pačios išvirtos uogienės. Ir prekė kur kas apčiuopiamesnė, ir kokybė neabejotina, at-sižvelgiant į laiko sąnaudas, prekės šviežumą ir sko-nį. Žinoma, menininkė užsideda šiokį tokį antkainį už „savo ir galerijos vardą“, nes antai Tautų mugėje, kuri vyko Gedimino prospekte, tokių pačių gamtos gėrybių buvo galima įsigyti mažesne kaina. Meni-ninko statuso klausimas mugės fone netikėtai vėl ak-tualizuojamas, nes menininkės „turgelis“ izoliuotas meno galerijoje, taigi elitizuotas...

Vėlgi ironiškai galima klausti, ar menininkės iš-augintos, surinktos, pagamintos gėrybės, parduoda-mos ne turguje, o galerijoje, kuo nors „vertingesnės“. Kitaip sakant, Garbštienė „suproblemina“ ar kiek ironizuoja gyvenimiškąją aplinką, tarsi klausdama, ką vienokia ar kitokia veikla gali reikšti ar nereikšti šiapus ar anapus meno sistemos. Sarkastiškai išryški-nama skirtis tarp komercinio ir nekomercinio meno, tiksliau, kaip sunku apčiuopti juos skiriančią ribą.

Nuodingų augalų kolekciją ant „prestižinio“ ka-talogo lapų Garbštienė siūlo „skaityti“ dvejopai, neišduodama, koks „skaitymo“ būdas mielesnis jai pačiai. Kolekciją galime suprasti kaip ilgalaikį me-nininkės performansą. Svarbus veiksmas, gilinima-sis į tam tikrą kontekstą ir pati kolekcija, jos visu-ma, įprasminanti tam tikrą situaciją – menininkės

51K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

gyvenimą šalia miško ir iš to susiklostančią tam tikrą socioestetinę poziciją.

Tačiau, jei akcentuosime būtent „prestižinio“ katalo-go lapus, ant kurių ekspo-nuojami džiovinti nuodingi augalai, kolekcija taps tarsi posakio vanitas vanitatum et omnia vanitas interpre-tacija arba variacija. Kiek tokių oficiozinių, pompas-tiškų projektų ir jų katalo-gų labai greitai nuvertėja ir atgula tamsiose lentynose? Kiek energijos ir sveikatos išeikvojama „prestižinėms parodoms“? Kiek rietenų ir aistrų dėl tuščios garbės...

Nors Garbštienė atsiri-boja nuo atviros kritikos, sakydama, kad katalogo popierius tiko augalams „atsitiktinai“, galima nujausti pašaipų menininkės požiūrį. Kitaip nebūtų prasmės skelbti, ant kokio bū-tent katalogo lapų tie augalai eksponuojami...

Tuo pat metu Vartų galerijoje instaliuota ir nor-vegų menininko Knuto Åsdamo personalinė paroda „Tripolis“. Åsdamas sukonstruoja pseudoindustrinę betono ir metalo erdvę, skirtą 2010 m. Libane sukur-tam filmui „Tripolis“ eksponuoti.

Fantasmagoriško filmo veikėjai kuria mizanscenas didingo architektūrinio projekto (7-ojo dešimtme-čio pradžioje brazilų architekto Oscaro Niemeyerio pradėto statyti ir nebaigto, nes 1975 m. Libane kilo pilietinis karas) teritorijoje. Filmas varijuoja tarp ar-chitektūrinės dokumentikos ir vaidybinės dramos. Sunku pasakyti, kas yra pagrindinis veikėjas – archi-tektūrinė aplinka ar filmo dalyviai. Bendra atmosfe-ra ir veikėjų dialogai primena sapną, iš kurio niekaip nepavyksta pabusti.* Filmą galima priskirti populia-riam šiuolaikinio meno žanrui, kai žaidžiama kino

konvencijomis ar „vaikštoma“ jų paribiais, kuriant pusiau videomeno, pusiau vaidybinio kino hibridus.

Videoinstaliaciją papildo daugybė nuotraukų, iš-karpų iš žurnalų, laikraščių, internete rastų vaizdų, kuriais Åsdamas „ištapetuoja“ vieną Vartų salę nuo grindų iki lubų. Tokiu būdu vizualizuojama pagrin-dinė jo kūrybos ašis: erdvės ir kūno sąveika, tapatu-mo paieškos, sociopolitinė erdvė, ekonominiai pro-cesai, architektūrinės situacijos…

Galima sakyti, kad šįkart Vartai priėmė nors la-bai skirtingus, tačiau kokybės atžvilgiu lygiaverčius, projektus padedančius vienas kitam.

* Pvz,.

Knut ÅSDAM. „Tripolis“. Ekspozicijos fragmentas Vidmanto ilčiuko nuotraukos

W: Ko ieškojai? Nupjauto piršto? Šiukšlių? Galūnės?

B: manau, kad mums reikėtų nešdintis. Tarsi kažkas sakytų: „Dink iš

čia“. O kai nuojauta sako „dink iš čia“, aš dingstu.

W: Tikiesi, kad aš vaikščiosiu su tavimi ir ieškosiu žemės grumstų ir duobių?

Čia yra prisiminimų, kurie skirti ne tau, tad verčiau palik juos ramybėje.

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Nidos meno kolonija oficialiai atvėrė duris 2011 m. pa-vasarį ir per maždaug pusantrų metų tapo aktyvia

šiuolaikinio meno scenos dalyve. Daugelį meninink(i)ų dažniau galima išvysti kokios nors parodos atidaryme ar seminare Nidoje negu solidžių šiuolaikinio meno ins-titucijų projektuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kita vertus, jau dabar pasigirsta balsų, kad Kolonija, ne-paisant jos atvirumo, tampa elitizuota erdve, besiorien-tuojančia į sostinės kontekstą ir garsias pavardes. Apie Kolonijos strategiją, veiklą ir iššūkius, su kuriais susidu-riama, kalbėjomės su Nidos meno kolonijos meno di-rektoriumi Vytautu Michelkevičiumi.

Kęstutis Šapoka: Kolonijos idėja buvo puoselėjama be-veik du dešimtmečius. Kai daugiau nei prieš dešimtmetį, dar būdami studentai, atvykome atlikti praktikos, čia stūksojo niūrūs sovietiniai plytiniai angarai – Nidos „pramoninio“ priemiesčio reliktai. Dabar kolonija iš esmės pasikeitusi, tiesa, vienas angaras dar likęs ir dabar naudojamas reng-ti parodoms… Įdomu būtų sužinoti Nidos meno kolonijos priešistorę – kada ir kokiomis aplinkybėmis Vilniaus dailės akademija gavo tuos pastatus, kaip atsirado dabartinė Ni-dos meno kolonijos ir rezidencijų programa?

Vytautas Michelkevičius: VDA Nidos meno kolonijos krikštatėviu galima laikyti Arvydą Šaltenį, išpuoselėjusį šią idėją. Jo pastangomis Vilniaus dailės akademijai pavy-ko buvusius sandėlius (produktų „bazę“) įsigyti 1999 m. O nuo 2000 m., truputį paremontavus sandėlius ir admi-nistracines patalpas, pradėjo veikti studentų kūrybinės dirbtuvės. Aišku, tik vasarą, nes sąlygos buvo atšiaurios, patalpos šaltos ir drėgnos. Bet vis tiek čia jau spėjo per praktikas padirbėti ne vienas tūkstantis studentų.

apie niDos meno koloniją ir santykių estetiką

Rekonstruoti sandėlius pasitaikė galimybė, pasitelkus Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansus. Pro-jekto pradžia – 2009 m., Nidos meno kolonija atidaryta 2011 m. pavasarį. Rekonstrukcijos projektą pavyko rea-lizuoti sutelktomis VDA darbuotojų pastangomis ir pri-traukus resursų iš skirtingų šaltinių.

Ar skelbtas tarptautinis konkursas? O gal prioritetas buvo teikiamas Lietuvos architektams?

Konkurse dalyvavo aštuonios Lietuvos architektų studijos. Pasirinktas Algimanto Kančo studijos projek-tas, kuris, beje, buvo pripažintas geriausiu 2011 m. vie-šosios paskirties pastatu Lietuvoje. Užduotis nebuvo iš lengvųjų, nes projektas turėjo atitikti daug architektūri-nių estetinių ir kitokių reikalavimų, keliamų pastatams, statomiems Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Ma-nau, architektams pavyko darniai susieti Neringos tra-dicinės architektūros bruožus su šiuolaikinėmis archi-tektūros tendencijomis. Svarbu ir tai, kad atsižvelgta į menininkų poreikius – erdvės pritaikytos kūrybai, o tuo pasigirti gali anaiptol ne visos tarptautinės rezidencijų programos. Beje, interjere išlaikyta ir vietos specifika – industrinės architektūros elementai (betoninės plienu sutvirtintos kolonos, rampa ir t. t.) primena ankstesnę pastatų paskirtį, o kartu flirtuoja su šiuolaikinių loftų interjerais. Taigi iš išorės pastatas atrodo kaip tradicinės medinės Neringos architektūros interpretacija su skan-dinavišku prieskoniu, o viduje plyti šiuolaikiniam menui tinkama erdvė. Ypač išsiskiria menininkų rezidencijos – kai kurių aukštis nuo grindų iki lubų yra 10 metrų ir tai suteikia išskirtinį erdvės pojūtį. Menininkai juokauja, kad atsikeli ryte ir jautiesi kaip bažnyčioje.

53K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Kokias funkcijas šiuo metu atlieka Nidos meno kolonija? Atostoginę, rezidencinę, edukacinę? Ko-kia yra Meno kolonijos struktūra ir veiklos gairės?

Pagrindinės veiklos sritys yra meno edukaci-jos projektai ir tarptautinė menininkų reziden-cijų programa. Stengiamės suteikti palankias są-lygas šiuolaikinio meno kūrėjams, dizaineriams, architektams ir studentams. Taip pat svarbu už-tikrinti glaudžius ryšius tarp menininkų. Kolo-nijoje susikuria laikinos bendruomenės, kurios kartu ne tik aptaria idėjas, randa bendrų intere-sų, bet ir gaminasi pietus.

Edukacija – tai daugiausia kūrybinės dirb-tuvės studentams arba tam tikros srities profe-sionalams. Taip pat vasaros/žiemos mokyklos, konferencijos, seminarai. Kolonijoje per trumpą laiką ga-lima nuveikti tikrai daug, nes aplink nėra miesto kultūros su įvairiais traukos objektais, todėl lengviau susikoncen-truoti į studijas ir kūrybą. Atokvėpiui smagu vaikštinėti po mišką ar prie jūros, kad smegenis prapūstų gaivus Ne-ringos vėjas. Edukacijos projektai čia taip pat įgauna savitą ritmą, nes studentai kartu su dėstytojais gyvena viename pastate, bendrauja prie laužo, gamina valgį, vakarieniauja kartu. Tad greta tradicinių paskaitų čia vyksta ir vadina-moji kasdienybės edukacija.

Kadangi kolonija yra atokioje vietoje, be to, kurorte, tai „atostogos“ irgi yra svarbus aspektas, bet čia jos įgauna kiek kitokią formą. Tam apibūdinti labai tinka angliškas žodis retreat – lietuviškas atitikmuo būtų vienuma, atsi-traukimas nuo įprastinės veiklos, nuo miesto sumaišties ir galimybė susikoncentruoti į kūrybą. Pavyzdžiui, rugpjūtį (atrodytų, tinkamiausią mėnesį atostogoms) pas mus re-zidavusi kino teoretikė ir tyrėtoja Cecile Tourneur iš Paryžiaus VIII universiteto čia parašė savo disertacijos apie vaizdo ir balso santykį Jono Meko filmuose beveik 100 puslapių…

Ar Kolonijos komanda iš anksto turėjo labai aiškią veiklos strategiją, ar ėmėtės eksperimentuoti?

Turėjome veiklos gaires, tačiau jos buvo popierinės. Labiau kliovėmės intuicija. Pagrindiniai tikslai buvo ir yra skatinti tarptautinius Lietuvos ryšius tiek meno edukacijos,

tiek kūrybos lygmenimis. Sukurti palankias sąlygas šiuolai-kinio meno kūrėjams, dizaineriams ir architektams.

Pirmieji metai buvo iš tikrųjų eksperimentiniai, nes rei-kėjo ne tik sukurti meno ir edukacijos programą, bet ir ap-rašyti įvairias taisykles, inicijuoti procesus, sugalvoti, koks bus konkrečios funkcijos turinys. Antrus metus dirbame jau stabiliau, nors tobulinti dar tikrai turime ką. Kviečia-me kuratorius, kultūros vadybininkus, prodiuserius iš ša-lies, kad jie pasiūlytų ir įgyvendintų savo projektus.

Be to, Lietuvoje nebuvo specialistų, turinčių darbo su tarptautine menininkų rezidencijų programa patirties, tad kartais turėjome „išradinėti dviratį“. Šiais metais pasikviesime keletą konsultantų iš užsienio, kad padėtų toliau plėsti programą.

Kuo Nidos meno kolonija panaši į analogus Europoje ir kuo yra (ar galėtų būti) išskirtinė?

Važiavome į rezidencijas (daugiausia Šiaurės šalyse) dar iki Kolonijos atidarymo, kad suformuluotume už-duotis architektams, aiškinomės, ko iš tokių kūrybos dirbtuvių tikisi menininkai. Dalyvavome įvairiuose seminaruose, rezidencijų tinklų susitikimuose ir kaip klausytojai, ir kaip pranešėjai.

Ėmėmės iniciatyvos, kad atsirastų atokių meno cen-trų ir rezidencijų Baltijos ir Šiaurės šalyse tinklas, ku-rio vienas iš pagrindinių tikslų – mokymasis, dalijantis patirtimi, kaip plėtoti šiuolaikinio meno centro veiklą

Nidos meno kolonija

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

periferijoje, kaip užmegzti ryšį su vietos bendruomene. Į tinklą pakvietėme Islandijos, Suomijos, Švedijos, Estijos ir Latvijos panašaus pobūdžio centrus. 2012 m. gegužę surengėme simpoziumą, kuriame dalyvavo 40 kurato-rių, direktorių, menininkų. Jie diskutavo, kaip pagy-vinti centrų periferijoje veiklą. Rengiamos ir stažuotės kituose kraštuose, minirezidencijos kuratoriams, nes šie žmonės, padedantys menininkams, dažnai pamirš-tami. Projekto fotodienoraštį galite pavartyti http://re-motenet.nidacolony.lt.

Vienas iš pagrindinių Nidos meno kolonijos išskirtinu-mų yra tai, kad esame edukacinės įstaigos dalis. Tai leidžia pasinaudoti gerokai didesniais resursais (pvz., profesūros sukaupta patirtimi) ir VDA tinklais. Atsiranda glaudus ry-šys tarp rezidentų, profesorių ir studentų. Studentai ben-drauja su užsienio menininkais ir studijos įgauna tarptau-tinį matmenį. Kūrybines dirbtuves rezidentai rengia ne tik Nidoje, bet ir nuvažiuoja į Vilnių, Kauną.

Europos mastu mūsiškė rezidencija yra vidutinio dy-džio (vienu metu čia gyvena ir kuria nuo 5 iki 15 meni-ninkų), tačiau edukacinės funkcijos padaro ją solidžiu meno kompleksu. Ne tik Europoje, bet ir pasaulyje ne tiek daug aukštųjų mokyklų turi rezidencijų programą (vienas iš tokių yra Banff centras Kanadoje).

Ar toks rezidencijų centras yra pirmas Lietuvoje? Tokio pobūdžio centras yra pirmas visose Baltijos

šalyse. Nuolat veikiančią rezidencijų programą nelen-gva išlaikyti, nes tai reikalauja daug darbo ir resursų. Lietuvoje keletas organizacijų kartais rengia trumpa-laikes rezidencijas. Estijoje jau daugiau kaip 10 metų veikia meno ir socialinės praktikos centras (MOKS), įsikūręs kaime, turinčiame 500 gyventojų.

Kokios pakraipos menininkams teikiate prioritetą? Kiek suprantu, nesate „tradicinių plenerinių“ dailininkų koloni-ja? Koks procentas užsieniečių ir lietuvių reziduoja Nidos meno kolonijoje?

Kadangi per metus priimame didelį skaičių rezidentų, tai specializuotis negalime. Durys atviros visų sričių šiuo-laikinio meno kūrėjams, dizaineriams, architektams, kri-tikams, tyrėjams ir kuratoriams.

„Pleneras“ yra sudėtinga sąvoka šiais laikais. Mes daugiau gilinamės į tradicijos interpretacijas, tad „ple-nero“ formatas gali būti peržaistas vienose iš kūrybinių dirbtuvių. Galima sakyti, kad dirbame „laboratoriniais“ principais – suvažiuoja grupė kūrėjų ir dirba, sutelkę dėmesį į tam tikrą temą. Kartais išeina į gamtą atlikti vadinamųjų „lauko tyrimų“. Jei „plenerą“ suprastume kaip menininkų atitrūkimą nuo miesto aplinkos į kai-mo ramybę, tai kolonija būtų ideali vieta bent trum-pam pakeisti gyvenimo būdą. Jau XIX a. visoje Euro-poje menininkai bandė iš industrinių miestų ištrūkti į kaimus ar kurortus ir ten kurti. Nida turi tiek kaimo, tiek kurorto bruožų. Gal net daugiau kaimo, nes kuror-tas ji būna tik 3 vasaros mėnesius.

Per pusantrų metų turėjome beveik 90 rezidentų, Nidoje praleidusių nuo vieno iki keturių mėnesių, iš jų apie 75 proc. sudarė užsieniečiai, nors sąlygos pateikti paraiškas yra visiems vienodos. Net kai rezidencija yra su stipendija, nelengva prisikviesti lietuvius. O užsieniečiai mielai važiuoja ir be stipendijų. Manau, taip yra todėl, kad Lietuvoje yra mažai laisvųjų menininkų, kurie galėtų mė-nesiui ar ilgiau ištrūkti nuo kasdienių darbų. Be to, nėra paplitusi ir rezidencijos – kaip vietos, kur susikoncentruo-tum kūrybai – samprata. Žinoma, prisideda ir požiūris, esą, jei vyksti į rezidenciją, tai norisi į Vakarus. Tačiau kartais atsitinka taip, kad ten rezidentas atsiduria vienas išnuomotame bute su studija ar be jos ir turi elgtis, kaip išmano. O Nidoje susiburia laikina bendruomenė – rezi-dentas gali, jeigu nori, mėgautis vienatve, tačiau bet kada galės įsitraukti į bendrą Kolonijos rengiamą programą.

Rezidencijos kaip ir edukaciniai projektai vyksta išti-sus metus, stengiamės įpūsti daugiau kultūrinės energi-jos į Nidos gyvenimą būtent ne sezono metu. Iš pradžių abejojome, ar sulauksime paraiškų žiemos sezonui, bet jų gauname pakankamai ir vasario, ir rugpjūčio mėnesiams. Konkursas būna nemažas – nuo 2 iki 5 paraiškų į vieną vietą. Menininkai rašo motyvuotas paraiškas, pavyzdžiui, nori patirti žiemą atokioje vietovėje, kur daug rūkų ir ma-žai šviesos, nes to reikia dabartiniam jų projektui.

Per metus Kolonijoje gyvena ir kuria arba dalyvauja edukaciniuose renginiuose apie 300 studentų iš Lietuvos ir užsienio, priimame apie 300 dalyvių į kitus projektus.

55K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Minėjote, kad vienas pagrindinių prioritetų yra bendra-vimas, ryšiai tarp menininkų. Siekiate suburti laikinas ben-druomenes. Kiek supratau, Jūs tai vertinate ypač pozityviai. Tačiau aptarkime Kolonijos politikos, strategijos ir instituci-nių madų santykį. Jūsų minėtas „bendruomeniškumas“ da-bar yra tiesiog labai populiarus, „ant bangos“ šiuolaikinio meno kontekste. Kad būtum „aktualus“ menininkas, patar-tina būti komunikabiliam ir orientuotis į „santykių estetiką“. Tačiau kartu atsiranda ir šiokia tokia institucinė prievarta, nes tie, kuriems toks daugeliu atvejų apsimestinis bendra-vimas nepriimtinas, iškrinta iš dabar madingo formato, iš „aktualios“ sistemos... Paradoksas tas, kad „neįpareigojan-tis bendruomeniškumas“ ir „sėdėjimas prie laužo“ nejučia sukuria atitinkamas taisykles, kurioms būtina paklusti.

Viena vertus, esi teisus, kad neįpareigojantys ben-druomeniniai vakarai sukuria taisykles ir dalyvavimo diskursą, jei tu nedalyvauji – jautiesi nevisavertis. An-tra vertus, lemia kiekvieno menininko pasirinkimas. Jei turi pakankamai motyvacijos ir valios, tai tiesiog lieki savo studijoje ir dirbi užsidaręs. Mes rezidencijos aprašyme kviesdami menininkus skelbiame, kad čia jie galės kurti vienumoje arba dalyvauti neįpareigojančioje menininkų bendrijoje. Tad būna menininkų, kurie la-biau dalyvauja ir patys imasi veiklos, bet būna ir tokių, kurie intensyviai kuria, neišlįsdami iš studijos.

„Santykių estetika“ yra svarbi tam tikrame kontekse, bet mes menininkų socializacijos nevadiname menu, tad ir neturime šios problemos. Architektūriškai Kolonija yra suprojektuota taip, kad visi galėtų susitikti bendroje er-dvėje, bet prireikus galėtų sugrįžti į savo erdvę. Be to, ir pavadinimas Kolonija nurodo į bendruomenę, meninin-kų buvimą kartu. Ši tradicija Nidoje gyva nuo XIX a., taigi mada to nepavadinsi. Kolonija remiasi istorija, šiuolaikiš-kai ją interpretuodama.

Įdomu, ar tokia „estetika“ Nidos meno kolonija remia-si principingai, ar svarbiau tiesiog atsiliepti į institucines madas? Tada kyla esminis ideologinis klausimas – ar Jūsų institucijai edukaciniu požiūriu svarbiau tiesiog nuolat atliepti pagrindinei srovei priklausančių institucijų dik-tuojamas tendencijas, nesigilinant į jų esmę, ar siekiate kokių nors savo išsikeltų specifinių ideologinių ir eduka-

cinių tikslų, ypač kaipVDA padalinys? Koks yra Nidos meno kolonijos santykis su VDA edukacine politika? Ar šiuo atžvilgiu Nidos meno kolonija turi išskirtinį „savo veidą“? Gal šiandienos kontekste toks klausimas apskri-tai yra beprasmiškas?

Manau, kalbėti apie kokią nors pagrindinę srovę (mainstream) Lietuvos kontekste yra sunku, reikėtų žiū-rėti plačiau, bent Baltijos mastu. Antra vertus, net gretimi miestai (pvz., Varšuva) nieko nežino, kas pas mus vyksta.

Būtų įdomiau atsakyti į klausimą apie edukacinę politi-ką. Kartais juokaudamas vadinu Koloniją penktuoju VDA fakultetu, kur vyksta edukaciniai eksperimentai. Mūsų vienas iš siekių yra mažinti VDA „departamentalizaciją“ arba susiskirstymą į uždaras katedras pagal siauras sritis. Ir tai vyksta gana natūraliai, nes vienu metu vyksta kele-tas praktikų ir studentai susitinka ne tik prie bendro pietų stalo, bet nueina pasiklausyti ir „ne savo srities“ dėstytojų.

Be to, mes teikiame pirmenybę tarptautinėms prakti-koms. Pavyzdžiui, šią vasarą menininkas Ernestas Truely iš Estijos kūrybines dirbtuves „Performansas prieš kamerą“ vedė VDA, Latvijos akademijos ir Estijos kino akademi-jos studentams. Kasmet veikia tarptautinė teminė vasaros mokykla, čia atvyksta dėstytojai ir studentai iš 3–4 užsie-nio akademijų. Metaforiškai kalbant, Kolonija yra medija, kuri padeda susisiekti skirtingiems dėstymo ir mokymosi stiliams. Rezidencijų programa irgi neatmeta edukacinio aspekto. Pavyzdžiui, menininkai kartu su kuratoriais disku-tuoja apie savo inspiracijos šaltinius, dalijasi idėjomis.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie įdomesnius, įsi-mintinesnius projektus?

Vienas iš Kolonijos dvasią ypač gerai atspindinčių mūsų renginių yra kasmetinis simpoziumas Interformatas. Me-nininkai, kuratoriai, tyrėjai 4–5 dienas kartu kuria ir dis-kutuoja kokia nors specifine tema. Jau įvyko du renginiai ir suplanuoti dar du dvejiem metams į priekį. Į juos susiren-ka apie 40 meno ir kultūros profesionalų. Pirmojo potemė buvo „Peržaidžiant tarpdiscipliniškumą“, antrojo – „Ato-kumas ir šiuolaikinis menas rezidencijų ir meno centruo-se“. Norintiems patirti renginio dvasią pacituosiu pirmojo simpoziumo pasveikinimo žodį: „Sveiki atvykę į nesibai-giantį įvykį – čia performansą, čia paskaitą, čia krepšinio

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

rungtynes, čia transliacijas iš pirties, čia performatyvias diskusijas, čia išvykas į renginius ir vietas su menininkais, čia diskursyvią vakarienę, čia vaidmenų žaidimus, čia inte-raktyvų bufetą, čia ekraną, čia įsivaizduojamą kartografiją, čia dirbtuves, čia arbatos ritualą, čia lėtą skaitymą, čia garso masažą, čia žinių dalybas, čia knygos startą, čia kritinę pirtį, čia orientacinę išvyką, čia konceptualius linkėjimus. Nida garsėja kaip žavus kurortas Baltijos jūros pakrantėje. Mes norime sukurti jai naują tapatybę – tarpdisciplininės vie-tos, kur iš naujo išrandamas menas, tyrimai ir mokslas.“ Apie šiuos ir kitus renginius daugiau pasiskaityti galite čia http://nidacolony.lt/lt/projektai.

Pradedame naują projektą, kuris vadinasi „Apie svetin-gumą ir perkraustymą“ (gana sunku išversti iš anglų kal-bos On Hosting and Displacing). Jį vykdome su maža meno akademija ECAV Šveicarijos Alpėse. Ten aplinka turistinė kaip ir Nidos, o tarpusavyje diskutuosime apie vietos ir tu-ristų santykį, apie menininkų perkėlimą į vis naujas vietas ir jų santykį su tomis vietomis, apie inspiracijas, teikiamas gamtos. Vienu žodžiu, tai bus projektas apie kritinį turiz-mą: apie tai, kaip peizažas keičiasi nuo turistų ir meninin-kų žvilgsnių, kokia žvilgsnio galia, koks yra svečio ir šei-mininko santykis, ir t. t. Verta paminėti, kad šiuolaikinis turizmas XIX a. atsirado būtent Šveicarijoje, kai į ją pradėjo keliauti britai, savo žvilgsniais „kolonizavę“ kalnus. Kitaip sakant, turistų žvilgsnis ir žavėjimasis kalnais pakeitė net

ir vietinių požiūrį į juos – anksčiau laikyti apribojančiu ir trukdančiu veiksniu, jie tapo pasigėrėjimo ir traukos objek-tais. Panašiai buvo ir Nidoje, kur XIX a. smėlis buvo tikras „priešas“, o vėliau tapo turistų traukos objektu.

Stebint iš šalies, Nidos meno kolonija, iš pažiūros įsikūru-si periferijoje, primena avilį, o veiklos intensyvumu (rengia parodas, seminarus, turi interneto puslapį, leidžia žurnalą) jau pretenduoja į savotišką šiuolaikinio meno, tiek reprezen-tacijos, tiek edukacijos atžvilgiu, centrą. Ar Meno kolonija yra labiau VDA padalinys, ar kur kas platesnes funkcijas atliekantis centras?

Nidos meno kolonija yra VDA padalinys, bet jo funk-cijos yra daug platesnės negu VDA atliko iki Kolonijos atidarymo. Pavyzdžiui, rezidencijų programa yra visiš-kai nauja funkcija, todėl galima sakyti, kad prasiplėtė ir VDA funkcijos. VDA Nidos meno kolonija laiko save atvira organizacija, kuri rūpinasi edukacijos ir šiuolaiki-nio meno inovacijomis. Todėl visiškai natūraliai, kvies-dama kuratorius ir atrinkdama menininkus rezidentus, formuoja savo požiūrį į šiuolaikinį meną. Kolonija vis dar labai jauna, tad jos pozicija yra dinamiška, kintanti, manau, po dvejų metų, kai baigsis mano kaip meno di-rektoriaus kadencija, bus galima tą įvardyti konkrečiau. Mūsų leidžiamas žurnalas reflektuoja ir kuria kritinį Meno kolonijos ir pačios Nidos diskursą.

Periferija turi svarbią savybę – leidžia atsi-traukus, iš tam tikro atstumo pažvelgti į Lie-tuvos šiuolaikinį meną. Iš pradžių nemažai kolegų skeptiškai vertino galimybę, kad šiuo-laikinio meno ir edukacijos centras sėkmingai veiktų regione. Tačiau požiūris po truputį kei-čiasi, ypač kai skeptikai patys čia apsilanko ir patiria atsitraukimo poveikį. Kuo daugiau ke-liauju po Europą, tuo daugiau pamatau meno centrų, sėkmingai veikiančių tarptautiniu mas-tu, nors įsikūrusių visiškoje provincijoje.

Ne kartą teko girdėti, kad Meno kolonijai svar-bus santykis su vietiniu kontekstu (kiek žinau, pretendentai į rezidentus, rašydami projektus, taip pat turi atsižvelgti į šį aspektą). Kita vertus, Menininko studija iš miegamojo balkono Roberto Narkaus nuotr.

57K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

dėl formato (labiau susijusio su šiuolaikiniu menu ir VDA tikslais) Meno kolonija pasmerkta jaustis svetimkūniu vieti-nėje (bet kurioje) bendruomenėje, kuri gyvena laikydamasi savo tradicijų. Pradžioje minėjau, kad atsiranda ir šioks toks elitiškumo siekis. Pažįstu vietinių menininkų, kurie Nidos meno koloniją vadina „arogantiškų vilniečių inkliuzu“ arba tiesiog „išbraukia“ ją iš Neringos „žemėlapio“.

Įdomu, ar vyksta kokia nors gilesnė sąveika su vietine bendruomene? Argumentą, kad atvažiavę menininkai nu-siperka bulvių Maximoje ir nuo to vietinė bendruomenė turtėja, šįkart atmeskime (vis dėlto labiau turtėja nevietiniai prekybos centro savininkai). Galbūt rengėte kokius nors pro-jektus, skirtus užmegzti ryšiams su vietine bendruomene? Galbūt domėjotės, kiek Nidoje yra vietinių menininkų, gal bandėte kokiais nors būdais įtraukti ir juos į bendrą veiklą? Koks, Jūsų manymu, Meno kolonijos santykis su vietiniu kontekstu ir vietinio konteksto su Kolonija?

Ačiū už taiklų klausimą. Viena vertus, mes esame svarbus profesionaliojo meno centras, reikalingas ir vie-tos bendruomenei, antra vertus, esame svetimkūnis. Ne-ringoje gausu mėgėjiško meno ir folkloro kultūros (taip pat ir profesionalios), reikia džiaugtis, kad daug vietinių žmonių įtraukiama į ansamblius ir folklorinius renginius. Tačiau prie tokio pobūdžio veiklos mes neturime galimy-bių prisidėti, nes orientuojamės į profesionalius vizualiuo-sius menus. Dėl to kartais sulaukiame vietinių institucijų priekaištų. Iš esmės kultūros poreikį čia patenkina vietinis kultūros centras. Todėl mes turime galvoti ką kitokio ir kitaip galėtume pasiūlyti vietiniams gyventojams, nes no-rime tapti ir Nidos bendruomenės dalimi.

Nuomonė, kiek turėtume investuoti laiko ir resur-sų, megzdami ryšius su bendruomene, keitėsi ir vis dar keičiasi. Šiaip ar taip, suartėjimas vyksta natūraliai. Pavyzdžiui, ne vienas menininkas užrašinėjo istorijas, išgirstas iš vietinių gyventojų, ir pagal jas daug ką su-kūrė (juos galima pamatyti mūsų žurnale ir interneto puslapyje). Ne sezono metu rengiame kino vakarus, kur nidiškiams nemokamai rodome filmus. Vienas iš ryškesnių mūsų projektų su vietine bendruomene buvo „Pasakojant Baltiją“. Jį įgyvendinome kartu su Kalinin-grado šiuolaikinio meno centru. Abiejose vietose meni-

ninkai iš nuolatinių gyventojų rinko istorijas, susijusias su jūra ar mariomis, ir pagal jas kūrė. Po to Kolonijoje buvo surengta paroda ir bendra vakarienė.

Tiek mūsų rezidentai, tiek studentai rengia įvairias kū-rybines dirbtuves moksleiviams ir Neringos meno moky-klos mokiniams (jos jau vyko apie 10 kartų). Be to, kie-kvieną vasarą rengiame studentų parodas.

Savo rezidentus stengiamės įtraukti į pagrindinius tra-dicinius renginius (pvz., Užgavėnes ir pan.).

Vis dėlto esame profesionalaus meno centras, tad mūsų rezidentų kūryba dažnai nesuprantama vieti-niams. Iki šiol savęs klausinėjam, kiek turėtume in-vestuoti, kad ją išaiškintume, ar tiesiog reikia liautis dėl to jaudintis ir siūlyti vietinei bendruomenei to-kią kultūrą, kokią ji geriau supranta. Ši problema opi visiems šiuolaikinio meno centrams, įsikūrusiems periferijoje. Niekur pasaulyje iki šiol nėra vienos nuomonės ir recepto, kaip palaikyti ryšius su vieti-ne bendruomene. Kitas klausimas, kuris mums kelia ne mažesnį nerimą, – kaip palaikyti ryšį su Lietuvos meno scena. Rengiame įvairias parodas ir ši proble-ma po truputį mažėja. Tiesą sakant, mes visiškai nesi-jaučiame esantys periferijoje, tą rodo ir didelis mūsų draugų būrys socialiniame tinkle Facebook.

Nidoje yra vos vienas kitas menininkas ir su jais rimčiau kol kas nebendravome, ketiname tą padaryti artimiausiu metu. Daugiau dirbame su vietinėmis kultūros organiza-cijomis ir Nacionaliniu parku. Kartais ir nusiviliame, nes vietinius kultūros profesionalus bandydami įtraukti į tarp-tautinius renginius nesulaukiame jokio atsako. Lengviau užmegzti ryšį su moksleiviais, kurie laisvai šneka angliškai ir noriai dalyvauja kūrybinių dirbtuvių veikloje. Deja, kai išvyksta studijuoti, beveik nė vienas negrįžta, tad Neringai gresia demografinė duobė, bet čia jau kita tema.

Būtų galima retoriškai klausti, ar vietinei mažo miestelio bendruomenei apskritai bent kiek svarbus ir reikalingas šiuolaikinis menas? O jei paklaustume, kiek statistinis vilnietis domisi šiuolaikiniu menu? At-sakymas būtų toks pat.

Vadinasi, turime dėti visas pastangas, kad juo susidomė-tų ir vieni, ir kiti. Dėkoju už pokalbį.

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Būti pastebėtai, nors nesi operos solistė, – reta sėkmė. Kamerinis dainavimas, jo repertuaras reikalauja

intelektualesnės publikos. Čia neprisidengsi gražiu regi-niu, efektingais kostiumais, partnerių vaidyba ar orkes-tro spalvomis. Šio žanro net ir dramatizmas dažniausiai būna gilesnis, paremtas vidinių aspiracijų niuansais. Rafinuotai įvaldyti visas spalvas ir atspalvius paprastai prireikia ilgesnio laiko. Gal todėl Lietuvoje niekada ne-buvo kamerinių dainininkų pertekliaus. Tačiau būtent kamerinis muzikavimas suteikia laimę šiais visuotinės sumaišties laikais patirti vidinę ramybę.

Nacionalinė premija, Astai Krikščiūnaitei įteikta 2011 m., ne tik apvainikavo kelionę į aukštą statų kalną, bet ir įprasmino giliąsias vertybes. Galbūt net jaunuosius dainininkus tai paskatins rinktis šį kelią, gal operos mylė-tojai pradės dažniau užsukti į koncertų sales.

Solistė Asta Krikščiūnaitė sėkmingai išvengė primado-nos kompleksų. Paprasta, žmogiškai šilta ir maloni kie-kvienam sutiktajam, ji puikiai suvokia savo pasirinkto ke-lio iššūkius. Nesitenkina tuo, kad puikiai dainuoja ir jau yra įvertinta Nacionaline premija, – tęsdama pasirinktą kryptį, ieško reto, pas mus nedainuoto repertuaro, toliau brandi-na meistriškumą, neatsisako koncertuoti provincijoje, ne-menkindama mažiau reiklių klausytojų ir nesumenkinda-ma pati savęs. Ypač jos laukia gimtasis Pasvalys.

Kad dainininkams būtina nuolatos rengti rečitalius, yra įtikinamai kalbėjusi garsioji išeivijos solistė – sopra-nas Lilija Šukytė (Lillian Sukis): „Tokiame koncerte so-listas parodo įvairius muzikinius stilius, kalbas, subtilius balso niuansus. Solisto defektai čia taip pat aiškiau paste-bimi nei operoje. Koncertuojančio dainininko asmenybė turi būti ypač išlavinta – jis turi mokėti ‚išlaikyti‘ savo

Rūta GAIdAMAVIČIūtĖ

Dosni net vienai ŠirDžiaisolistės astos Krikščiūnaitės kelias į aukštą statų kalną

publiką per visą koncertą, nepaisant to, kad didelė pro-gramos dalis, susidedanti iš pasaulinės muzikinės litera-tūros, gali būti klausytojams gerokai svetima.“1

Prie dainininkės sėkmės nemažai prisidėjo nuolatinė koncertų partnerė Audronė Kisieliūtė. Jos patirtis, sko-nis, repertuaro idėjos yra nelyg šio dueto postamentas. Be to, Audronė yra pirmoji „ausis iš šalies“, kaip sako pati Asta, pabrėždama, kad dainininkui būtina nuolati-nė kontrolė ir balso priežiūra.

Gimusi vieną iš sakraliausių ir stebuklingiausių die-nų – per Kūčias, būsimoji dainininkė jautėsi, o ir dabar jaučiasi, tarsi įpareigota rinktis tai, ką iš tikrųjų verta pasirinkti. Be kita ko, ir kūrybą Lietuvoje. Gyvenimas suteikė jai puikių pedagogų – Aldoną Vilčinskaitę, Clair Alexander, Beverli Johnson. Solistė yra sakiusi, kad dai-navimas labai greitai tapo jos savastimi.

Asta, kurios idealas – Maria Callas, nes jos balse „justi drama. Yra gyvastis, muzika, žodis“,2 labiausiai paperka aksominiu savo tembru.

Iš įvairiais laikais rengtų pokalbių su dainininke ryškėja ne tik atsakingas jos požiūris į profesiją, bet ir labai atviras, doras žvilgsnis į gyvenimą, suvokimas, kad tai kiekvienam iš mūsų dovanotas stebuklas, todėl nevalia tuščiai jo švais-tyti, reikia ieškoti tik to, kas tikra.

Astos Krikščiūnaitės, kaip ir kitos garsios solistės Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos, kelias į muziką patvirtino, kad dainininkams labai praverčia forte-pijono pamokos. Tiesa, juo kaip pagrindiniu instru-mentu Asta grojo tik muzikos mokykloje, bet vis tiek šis išsilavinimas leidžia jai pačiai parengti partijas, kartais ji išsiverčia be koncertmeisterio ir dirbdama su studentais.

59K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Solistę labai vertina dirigentai – ir Juozas Domarkas, ir Donatas Katkus. „Dainavimas – tai sritis, kur daug lemia natūrali tartis, frazavimas. Asta Krikščiūnaitė išsiskiria dainavimo-kalbėjimo muzikiniu natūralumu. Tai voka-linės jos technikos pagrindas. Kad ir ką ji dainuotų – ar Mozartą, ar Hendelį – yra melodija, kurią savo gražiu bal-su ji ištaria labai natūraliai. Ir daugiau nieko nereikia. Ji turi savitą dainavimo stilių, neforsuoja balso, todėl jis labai gražiai skamba, yra šiltas, išraiškingas.“3

Programas su ja mielai rengia ir kitų šalių dirigentai. Puikūs kontaktai užsimezgė su estais – Andresu Musto-nenu ir Paulu Mägi’u.

Asta su seserimi Gitana įkūrė viešąją įstaigą Cantus fir-mus, kuri rengia festivalius ir koncertus, kitus projektus, populiarinančius nacionalinę muziką ir paveldą. Pavyz-džiui, įrašė ir išleido pirmosios lietuvių operos – Miko Petrausko „Birutės“ plokštelę.

Atlikėjų menas yra efemeriškas, nors ir išlieka įrašuose. Pasak taiklios vieno kritiko frazės, visa tai yra niekis, jei įspūdis „neįrašomas“ tiesiogiai į klausytojų širdis. Esama atlikėjų, kurių įrašų sąrašas netelpa programėlėse, o patys yra apdovanoti visais įmanomais titulais, bet klausyda-miesi taip ir nesuprantame, už ką visa tai gauta.

Rimtai, atsakingai žiūrėdama į viską, ko imasi, Krikš-čiūnaitė iš pat pradžių kartelę iškėlė labai aukštai. Tad kal-bindama solistę pirmiausia pasiteiravau:

– Kaip atsilaikote prieš kitų dainininkų neretai naudojamą gudrybę pasitelkti pigius triukus, rinktis efektingus, iš anksto sėkmę garantuojančius populiariojo repertuaro numerius?

– Negalėčiau nieko pasakyti, lygindama žanrus, nes vienaip įdomu buvo dainuoti seserį Andželiką teatre, ki-taip kokį nors kamerinį kūrinį. Dažniausiai besigilinda-ma, berepetuodama pajuntu, ar suskamba viduje, ar ne. Būna, kad taip ir neišgaunu tikrojo skambėjimo, bet kar-tais kūrinys tarsi susilieja su manimi. Toks stebuklas pasi-taiko nedažnai. Tai neapčiuopiamas ir neapsakomas pojū-tis. Galima tas pačias dainas dainuoti daugybę metų, bet vis atrodys, kad kažkas ne taip. O yra kūrinių, kaip Gijos Kančeli’o, kai paimu partitūrą ir atrodo, kad apskritai jos neįveiksiu. Reikia ilgai gilintis, ieškoti, kol suskamba taip, kaip iš tikrųjų turėtų skambėti. Man svarbūs žmonės, su kuriais dirbu, nes tarpusavio supratimas, bendrumo jaus-

mas lemia labai daug. Kartais įkvepia aplinka, kur vyksta koncertas. Dvasinga atmosfera padeda įsijausti, ir balsas tarsi savaime suskamba kitaip. Tą patyriau, pavyzdžiui, at-likdama Algirdo Martinaičio „Gailestingumo altorių“.

– Jūsų universalumą įžvelgė ne vienas kritikas, esate per-pratusi daugybę vokalo paslapčių. Ar jos yra universalios, o gal tinka tik konkrečiam dainininkui, tam tikrai stilistikai?

– Studijuoju stilius, svarstau, kokia garso emisija (išspin-duliavimas) turėtų būti. Net ir balso spalvą reikia parink-ti, nes Mozartui dainuoti tinka vienokia, o Verdi’ui – visai kitokia. Daug knygų apie tai parašyta, teoriškai viską, atro-dytų, žinome, bet didysis stebuklas įvyksta arba neįvyksta konkrečiu momentu. Kaip ir styga – arba suskamba, arba ne. Atlikėjui gali atrodyti, kad stebuklas įvyko, o kiti nusivy-lę manys, kad ne. Tai atlikėjų meno paradoksas. Aišku, būtų gerai, jeigu ne taip smarkiai įsuktų gyvenimo verpetas, tada galėčiau daugiau laiko skirti ieškojimams ir kūrybai.

– Kai muzikos instrumentas yra žmogaus kūnas, atsi-randa tarsi dviguba atsakomybė. Be to, balsas – tai sielos veidrodis. Kaip vertinate tokį daugialypį susisaistymą su savo profesija?

– Tai dar kartą įrodo, kad mūsų amatas ir sudėtingas, ir šiek tiek paslaptingas. Solistas iš tikrųjų yra instru-mentas. Balsas, kvėpavimo organai, kalbos padargai ir visas kūnas – tai tik pusė muzikos instrumento, kitą pusę sudaro siela, charizma, muzikalumas, valios stiprybė ir dar kažkas, ko negalėčiau žodžiais nusakyti.

– Viename iš pokalbių esate užsiminusi apie vidinę kovą su pačia savimi. Ką turėjote omenyje?

– Vidinę įtampą, kurios iš šalies galima ir nepastebė-ti. Dabar labai stipri išorinių efektų mada. Lygiai kaip tie prierašai prie vardo raidžių – laureatai, nusipelnę... Daug paviršutiniško blizgesio. Opera yra ryškesnis, garsesnis, vizualesnis menas negu daina ar kamerinė muzika, ten daug šviesos, įspūdingi kostiumai. Puošnumas traukia žmones. Visai kas kita, kai atsiduri mažoje scenoje viena prie rojalio… Nors pati galiu paliudyti, kaip visa salė, su-laikiusi kvapą, klausėsi Dmitrijaus Chvorostovskio „Ak tu naktele“ pianizmo. Turbūt menininko charizma lemia, kaip smarkiai jis paveiks klausytojus. Kartais iš tikrųjų įdedi labai daug pastangų ir darbo, bet nesulauki reakci-jos, nes nepavyksta padaryti įspūdžio.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

– Gal bandote pasverti konkrečios muzikos potenciją, ar ji darys poveikį publikai?

– Yra visokių programų, parašyta daug naujos muzi-kos. Kai pradėjau repetuoti Indrės ariją iš Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“, nesitikėjau, kad taip „užkabins“. Samuelio Barberio daina „Sure on this shining night“ emociškai labai paveiki. Padainavus All is healed, all is he-alth... šiurpas nusmelkia kūną. Gal tik man taip. Atlikimas, kaip ir visa kūryba, slepia daug paslapčių. Tai lemia ir šios profesijos žavesį. Psichologiškai reikia būti labai stipriam, kad įtikintum publiką. Tai nuolatos kelia didelį nerimą ir neleidžia užmigti ant laurų. Jei nori eiti savitu keliu, kaip įsivaizduoji, ir neieškai lengvesnio kelio, labai verta įsi-klausyti į tą nerimą. Nors neginčiju – „Arkos“ projektas tikrai reikalingas. Žmonės gal atpras manyti, esą operinis dainavimas – tai šaukti kuo garsiau… Bet vis tiek operos solistų kelias yra paprastesnis, o mūsų ilgesnis, be to, esa-me ne tokie populiarūs, mažiau pastebimi.

– Iš kur semiatės įkvėpimo? Kas sužadina tas subtilias pakylėtas kūrybos būsenas?

– Labai daug laiko praleidžiu vienumoje, nuskendusi darbuose, net bičiuliai priekaištauja, kad jiems skiriu per mažai laiko. Neleidžiu sau būti išsiblaškiusi, išsibarstyti. Aišku, labai įkvepia ryšys su artimaisiais, daug kuo pra-turtina literatūra. Knygos man labai svarbios. Bet svar-biausia – nuolatos atkakliai dirbti su savimi. Šita profesija šalia išorinių grožybių slepia daug išlieto prakaito. Nepa-mirškime, kad konkurencija tarp atlikėjų yra didžiulė. Gal ne konkurencija, gal čia koks kitas žodis geriau tiktų, bet šis aspektas neleidžia atsipalaiduoti, nes kiekvieną kartą esi įvertinamas tarsi iš naujo. Išeini į sceną lyg nuogas. O publika moka būti žiauri. Jos neapgausi.

– Kaip sekasi nustatyti asmeninį santykį su atliekama muzika?

– Priklauso nuo to, kur ir ką dainuoju. Niekada nesisten-giau įtikti, bet yra proginių koncertų, pvz., rugsėjo pirmą-ją Katedros aikštėje, Vasario 16-ąją, kai reikia derintis prie visumos. Yra vienoks formatas ir yra kitoks. Pavyzdžiui, kai atlieku Franciso Pulenko „Gloria“, pagal ją net sukne-lę renkuosi. Negi mišias giedosi su raudona suknele rožę prisisegus? Reikia atsinešti į sceną tą nuotaiką, kurią norėsi perteikti. Žinoma, teatrališkumo visada esama. Arba Gijos

Kančeli’o kūrinių negalėsi dainuoti, pasinėręs į savo mintis, net jei tau to ir reikėtų. Vis tiek turi perteikti kompozitoriaus mintį ir tekstą. Kai atlieku psichologiškai sudėtingesnius kū-rinius, gana sunku užmegzti ryšį su klausytojais. Labai daug priklauso nuo jų nusiteikimo klausytis. Paprasčiau dainuoti Balio Dvariono „Žvaigždutę“, nes šią dainą visi žino, bet ir čia visi laukia „piano“. Taigi reikia labai atsakingai atlikti net ir gerai žinomą kūrinį. Bet būna taip, kad stoviu ir jaučiu – neatsiliepia niekas, tarsi siena stūkso prieš akis.

– Ką tada darote?– Tada „dirbu“, kad išardyčiau tą sieną. Priklauso dar ir

nuo to, koks kontekstas. Dainuoju taip, kaip girdžiu. Vis tiek ką nors užkabinsiu. Negali būti, kad toje tylos tamsoje neatsirastų bent vienos širdies, kuri staiga pradės tankiau plakti, poros ausų, kurios išgirs ir suklus.

– Jūs, kaip reta kuri solistė, ieškote negirdėtų, nedažnai atliekamų kūrinių. Ar tą daryti skatina atradimo džiaugs-mas, ar kokios kitos priežastys? Kaip dėliojate programą, ar iš anksto numatote, kas padės „atrakinti“ publikos ausis?

– Dažniausiai koncertuoju su Audrone Kisieliūte, o kūrinius parenkame pagal epochas arba šalis. Naujausias mudviejų rečitalis buvo Respighi’o ir Verdi’o arijetės.

– O kaip parengiate programą, jei nėra įrašų?– Manau, čia daug lemia profesinis smalsumas, kai

nori kažką atrasti. Pavyzdžiui, visai nežinojau švedų kom-pozitorių Hugo Alveno ir Augusto Södermano. Įrašais dažniausiai naudojamės, kad pasitikrintume, kaip mes tą kūrinį girdim ir kaip kas nors kitas jį interpretuoja. Noras sužinoti atsirado dar tais laikais, kai lankiausi JAV – vaikš-čiojau į Niujorko biblioteką ir atsišviečiau krūvą gaidų, dar nesu to visko sudainavusi. O dar ir kitką norėčiau dainuo-ti, pavyzdžiui, Ottorino Respighi’o kantatą „Aretusa“, dau-gybę kitos įstabios muzikos. Kad tik užtektų laiko.

Lietuva labai maža, be to, visi orientuojasi į populiarųjį repertuarą. Sunku įsiūlyti ką nors neįprasto. Nors negaliu labai skųstis – Filharmonija tokį požiūrį palaiko. Malonu Ravelio dainas atlikti. Ir Barberį su kvartetu dainuoti. Už-tat lietuvių pramoginių dainų negaliu išmokti nė keleto posmų, niekaip toji poezija „nesusisuka“.

Onutės Narbutaitės „Skiautinys mano miestui“ – tikra atgaiva, dėl tokių kūrinių mes ir gyvenam. Neseniai atra-dau latvių kompozitorių Richardą Dubrą. O Galina Gri-

61K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

gorjeva iš Talino kai ką sukuria specialiai man. Šiaip įdo-mu viskas. Šiandien klausiausi Gorbulskio dainų. „Mano gimtinės“ nuostabi melodija, orkestruotė graži. Pagalvo-jau, kokių puikių dainų sukurta!

– Ką laikote svarbiausiais savo tikslais?– Skųstis negalėčiau, net negražu būtų, nes padainavau

beveik visus kūrinius, kuriuos svajojau padainuoti – buvo ir arijų, ir oratorijų, ir kantatų, atlikau daug kamerinės muzikos. Aišku, norėčiau, kad nepritrūktų minčių, idė-jų, galėjimo ir gebėjimo. Kad koncertų salėse liktų vietos intelektualiai muzikai, kad nesupopsėtume galutinai, nes viskas labai greitai keičiasi.

Šiaip iš tikrųjų esu perfekcionistė ir man labai retai pa-tinka tai, kaip dainuoju. Įrašų klausausi ypač kritiškai nu-siteikusi – svarstau, gal čia buvo galima geriau, gal reikėtų kitaip... Dabar jau galėtų kas nors man operą parašyti, būtų įdomu… Dar Verdi’o „Don Carle“ Elizabetę norėčiau vėl padainuoti, nes jaučiu, kad įgijau naujos patirties. Teatre dirbantys žmonės turi būti labai stiprūs, nes toji rutina – nuo ryto iki vakaro repeticijos ir spektakliai – išsunkia... Koncertiniai žanrai tuo atžvilgiu lengvesni – padainuoji programą kelis kartus ir viskas, o teatre reikia tą patį daryti nuolat. Ir emociškai, ir fiziškai sunkus darbas.

– Aptarkime ir kitą dalyką – ar profesionalaus atlikėjo statusas verčia išsižadėti savęs? Juk tada, kai pasirenkame tam tikrą tradiciją, suvokimas, kad „tu tai gali“, ne visada sutampa su tuo, ko „tau reikia“, ko „tu nori“.

– Iš pradžių kiek duota, tiek ir gana, bet paskui daug kas priklauso nuo tavęs. Tai yra tavo amatas. Tokios laisvės, kad dainuotum tik tai, kas tau patinka, neturėsi niekada. Tai būtų rojus žemėje. Dainuoju viską, yra ir kūrinių, kuriais nesižaviu, bet vis tiek stengiuosi atlikti juos kaip galėdama geriau. Ne visada iškart pavyksta. Aišku, nesiimu kūrinių, kurie man fiziškai neįkandami ar nepriimtini. Yra tokių, kurių fizinės mano galimybės tiesiog neleidžia atlikti.

– Klausydamasis kiekvieno muzikanto gali atskirti, ar jis tik profesionaliai kūrinį atlieka, ar į muziką yra sudėjęs dalį sielos. Balsas ypač išduoda vidinę būseną. Kaip bandote paslėpti santykį su atliekamu kūriniu, jei-gu jis ne prie širdies?

– Stengiuosi surasti grūdą, kuris padarytų tą muziką patrauklesnę. Su kolegomis esame atlikę keletą kūrinių,

kur pakako tik emocinius akcentus kitaip sudėlioti ir kū-rinys suskambėjo!

– Ar esate atsisakiusi siūlomų kūrinių, koncertų?– Esu, esu. Ne tiek daug, tačiau bendro muzikavimo esu

atsisakiusi. Kartais tenka, jeigu matai, kad visiškai neverta to imtis. Jei vidus priešinasi, dažnai tiesiog prarandu bal-są. Ir tikrai ne specialiai taip elgiuosi. Psichologinė būsena dainavimui labai svarbi. O kartais būna, kad sergu, tačiau tądien, kai turiu koncertuoti, atsibundu sveika. Nors už-kulisiuose gydytojas stoviniuoja su mikstūromis, bet imu ir sudainuoju.

– Kai kurie Jūsų kolegos garsėja tuo, kad net mintyse dai-nuoja, todėl eidami gatve „nemato“ nieko aplinkui...

– Dainininkai apskritai yra keistoki žmonės, o dar pasireiškia tautinis mūsų mentalitetas. Aišku, gal šiek tiek kaltas ir perdėtas susireikšminimas… Juo labiau kad menininkai yra jautrūs, o aplinka nėra jiems jau-tri. Apima noras nuo jos atsiriboti, užsidėti šarvus. Štai kodėl beveik džiaugiuosi, kad nedirbu teatre. Ten dar sudėtingesni santykiai. Daug ambicijų, daug emo-cijų, ypač tarp etatinių atlikėjų. Koncertinė aplinka, kur susitikimai trumpesni – keletas repeticijų ir visi išsiskirsto, yra laisvesnė.

– Kaip keitėsi Jūsų pasirenkamos muzikos spektras?– Prieš 20 metų galimybės buvo gerokai kuklesnės,

net nedrįsdavau daug ko imtis, nebuvau nei techniškai, nei emociškai tam subrendusi. Dabar lengviau, nes jau-čiu, ką ir kaip turiu ir noriu pasakyti. Anksčiau labiau rūpėjo teisingai atlikti gaidas. Stažuodama Niujorke galutinai supratau, kad balsas yra instrumentas, kurį reikia valdyti. Ir tam tikrą laiką didžiausia mano siekia-mybė buvo įvaldyti balso techniką.

– Vėliau ateina metas užvaldyti publiką? Dėkoju už pokalbį.

1 Pokalbis su dainininke. Draugas, 1967, kovo 4. Muzikologiniai diskursai:

nuo choralo iki dodekatonikos. Tiltai. Priedas, 2004, nr. 21, p. 121.

2 Kai įvyksta muzikinis stebuklas. Interviu rengė Rasa Žurauskaitė, Darbas,

2012 vasario 14, p. 3.

3 Iš autorės pokalbio su dirigentu Donatu Katkum, 2012-07-12.

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

63K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Juozapas KAMARAuSKAS. Vilniaus miesto planas. 1929. Popierius, akvarelė, tušas h/pl.-68,1x100,2 Vaidoto Aukštaičio reprod.

Man regis, tikrovėje egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp to Vilniaus, kuris suvokiamas kaip unika-

lus, legendomis apipintas, sakralios erdvės gaubiamas žmonių ir gamtos kūrinys, architektūros perlas, Lietuvos valstybingumo simbolis, svajonių miestas, nostalgijos žemė, menininkų Meka, ir to, kuris, nuolatos krečiamas istorinių kataklizmų, funkcionuoja komplikuotoje realy-bėje, gyvena žemiškais reikalais ir kasdieniniais buities

Paveldas ir paminklai

Gražina MARECKAItĖ

ar humAnizuoTA erDvė praris sakralias vilniaus erDves?

rūpesčiais. Miestas statomas, keičiamas, modernizuoja-mas, „humanizuojamas“. Kalbu ne tik apie pastarojo dvi-dešimtmečio ekonomines ir urbanistines problemas su pereinamojo meto grimasomis, bet ir apie pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos palikimą...

Architektūros istorikas, paminklotyrininkas, daili-ninkas Juozas Kamarauskas, gyvenęs lenkų okupuotame Vilniuje, 1929 m. nupiešė Vilniaus planą-paveikslą, o

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

vinjetėje užrašė: „Nuo 1272 m. kryvių-kryvaičių buvei-nė. Nuo 1323 m. Lietuvos sostinė. Miestą įsteigė ir išplėtė aborigenai lietuviai.“ Tokiu užrašu jis dar kartą ramiai, bet kategoriškai pareiškė, kas iš tikrųjų įkūrė šį miestą, anuo metu atplėštą nuo Lietuvos. Sostinėje dailininkas tyliai gy-veno iki pat raudonųjų sugrįžimo, tad jo gyvybė užgeso, galima sakyti, pačiu laiku – 1946 m. Per visas okupacijas daugelio sąmonėje ta „krivių buveinė“ buvo, net ir dabar yra, beveik nerealus – dekoratyvus, poetizuotas, mitologi-zuotas miestas, išniręs iš sapno, iš pranašystės, iš vilko ger-klės, iš šventų ąžuolynų, iš upių santakos, paniręs į snau-dulį, apsisiautęs tiršta lyg dūmai nakties tamsa, ištirpęs šimtmečių ūkuose, nugrimzdęs į užmaršties vandenis... Dūlėsiai, trūnėsiai, apleistis, neryškūs siluetai, dulkės, šešė-liai, neatpažinti kaulai, varpų skambesys... Gryna poezija. Tautos sąmonė ir meninė kūryba nuo seno puoselėja sa-kralaus, dvasingo miesto su „šimtais bonių“ įvaizdį. Pakel-tas į šventojo rangą, karalių brangintas, net ir karų, marų, gaisrų nusiaubtas, išniekintas, sugriautas, apiplėštas, pri-verstas keisti savo tapatybę, prarastas, pražuvęs, liudijantis, pasak Marcelijaus Martinaičio, „amžinybę ir liūdesį laiko tėkmėje“, Vilnius, Czesławo Miłoszo ir Tomo Venclovos teigimu, egzistuoja tarsi kitame lygmenyje – „kaip dvasinio gyvenimo forma“. Visais laikais jis buvo įvairiausių ateivių ir išeivių geidžiamas, nusavinamas, nepasidalijamas...

Surinkti ir apibendrinti visus dailės, literatūros kūri-nius apie Vilnių, jo fotoarchyvą būtų titaniškas darbas. O kur dar dailėtyros, istorijos, paminklotyros moksli-niai ir meniniai tyrimai, esė, knygos, kaip antai Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ ar faktografinės Antano Ča-plinsko praėjusių amžių miesto atodangos? Vien pu-blikacijų – lietuviškų ir svetimkalbių – pavadinimus ir autorius vargu ar sutalpintume į vieną foliantą. Antai Torunės universiteto mokslininkas Henrykas Bara-nowskis 1996–2007 m. išleido net trijų tomų „Vilniaus bibliografiją“ (Bibliografia Wilna).

Perteikti Vilniaus savitumą stengtasi visais laikais ir įvairiais būdais. Nesižvalgant į romantizmo ar dar senesnius laikus, net sovietmečiu išdrįsta prabilti apie mitinę sostinės dvasią. To įrodymas – Almanto Gri-kevičiaus ir Vaidoto Digimo dokumentinė kino juos-ta „Laikas eina per miestą“ (1968). Kiekvienas meni-

ninkas vis kitaip kontempliuoja Vilnių. Kamarausko dokumentuoti pastatai, gatvių išklotinės ir brėžiniai nejučiomis virsta nenusakomo žanro dailės kūriniais – intuityviomis dailininko fantazijomis, vizijomis, utopi-jomis... Panašią Vilniaus viziją savo „vidine rega“ matė turbūt dauguma lietuvių – tai atsispindi dainose ir pa-davimuose. Galingas tautinis sąjūdis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tarpukariu praturtino svajonių miesto paveikslą moderno, secesijos, simbolizmo atspindžiais.

Vilniaus architektūros puošnumą galima įamžinti rea-listiškų formų gausa – tokias miesto panoramas matome klasikiniuose Leono Lagausko grafikos lakštuose. Daili-ninko mokinė Daiva Staškevičienė, perėmusi jo techni-ką, panašų pasaulėvaizdį, dar labiau supoetino šventišką šventojo miesto jausmą. Minkštai nugludinti senų mūrų, vartų ir kiemų kampai, plokštumos ima švytėti Mečislo-vo Bulakos piešiniuose. Miesto dvasią galima perteikti ir nerimastingu spalvų, potėpių virpėjimu kaip Mindaugo Skudučio drobėse. Rimtautas Gibavičius 7-ojo dešimtme-čio grafikoje barokinio Vilniaus dekoratyvumą preciziškai susistemino ažūriškomis, lengvomis, muzikaliai ritmiš-komis liaudiškų graviūrų linijomis. Aloyzas Stasiulevičius Vilniaus veidą tapo tirštais potėpiais, modeliuoja iškilų dažų reljefą, tarsi rekonstruotų senovinį miesto planą, da-rytų šventojo miesto atspaudus, maketus. Jaukus ir taurus Mstislavo Dobužinskio senasis Vilnius... Vilnietis dailinin-kas Ludomiras Sleńdzińskis, kuriam po Antrojo pasauli-nio karo teko atsisveikinti su Vilniumi, neoklasicistinėse drobėse nuolat kartojo „prarastojo rojaus“ vaizdus...

Suprantama, kad iš tolo žvelgiančių, kituose kraštuo-se atsidūrusių vilniečių kūryba persmelkta nostalgiškų prisiminimų. Tačiau šiandien ir čia kuriantiems žmo-nėms Vilnius irgi yra tarytum transcendavęs už isto-rinės būties ribų – į jį žvelgiama iš aukštai, iš angelo ar paukščio skrydžio, iš toli, per istorijos prizmę, per prisiminimų ūkanas, pabrėžiama metų laikų kaita… Daugybė profesionalų ir mėgėjų dieną naktį, žiemą vasarą budi, kad suspėtų pagauti kokį nors dar nepa-stebėtą niuansą, šešėlį, šviesą. Nenuilstamai tapo Vilnių dailininkė Filomena Linčiūtė, nuoširdžiai žavėdamasi ir kviesdama žavėtis kitus barokiniais jo bokšteliais, „kurie taip skamba švarioj šaltoj erdvėj...“

65K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Mėginimų atskleisti miesto buitį realistiniu žvilgs-niu būta ne tiek jau daug. O Vilniaus adoravimas dai-lės ir poezijos kūriniuose dažnai tampa vien „grožio klišių“ dauginimu…

Vilniaus fotografai – Janas Bułhakas, Juozapas Če-chavičius, Stanisławas Filibertas Fleury, Boleslova ir Edmundas Zdanovskiai, Vytautas Augustinas, Sofija Su-bačiuvienė , Algimantas Kunčius, Romualdas Rakaus-kas, Antanas Sutkus, Stanislovas Žvirgždas, Andrius Surgailis, Juozas Valiušaitis, Kęstutis Stoškus, Arūnas Baltėnas – visų neįmanoma suminėti – perteikia Vil-niaus panoramų ir architektūrinių peizažų harmoniją, jiems atrodo fotogeniški ir miesto užkampiai, kiemai, apleistos gatvelės, griūvančios sienos. Įsidėmėtini jų visų darbams tinkantys Bułhako žodžiai: „Miestas spindi visomis peizažo ir architektūros spalvomis, gie-da Dievo ir žmonių sandaros choru. Vilnius meldžiasi grakščiais bažnyčių bokštais, porina mūrų ir paminklų legendą, skamba kiemų ir skersgatvių aidu...“

Kiekvieną objektą šiame amžių nugludintame mies-te gaubia tauri laiko patina, kuri savaime tampa este-tine vertybe ir prideda naujų argumentų, kodėl reikia plėsti „sakralios erdvės“ plotus, įtvirtinant romantiš-ko, melancholiško, poetiško Vilniaus įvaizdį... Ne tik vaizdais, bet ir žodžiais apie Vilnių byloja Maironis ir Mstislavas Dobužinskis, Mikalojus Vorobjovas, Czesławas Miłoszas, Tadeuszas Konwickis, Balys Sruo-ga, Ignas Šeinius, Kazys Bradūnas, Judita Vaičiūnaitė, Antanas Ramonas, Justinas Marcinkevičius ir kiti.

Visai kitokį – ankštą ir liūdną, be vertikaliojo ma-tmens, be romantizavimo ir adoravimo – Vilnių atveria žydų dailė. Čia miestas rūstus, fatališkas, tamsaus kolo-rito, susvetimėjęs, bet vis tiek „Lietuvos Jeruzalė“.

„Postmodernizmo“ diktatūra tapo iššūkiu tradicinei Vilniaus vaizdavimo estetikai, visų pirma literatūroje. Ričardas Gavelis prozos veikaluose su magišku vardu antraštėse – „Vilniaus džiazas“, „Vilniaus pokeris“, „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ – nupiešė groteskišką „nelemto Vilniaus vaizdą“. Šokiruodamas brutalumu, autorius tarsi bando „atkeršyti“ miestą iš-garbinusiems „fanatikams“, suvesti su juo kažin kokias pasąmonėje glūdinčias asmenines sąskaitas. Marginalų,

padugnių kasdienybė atveria išvirkščiąją Vilniaus pusę, romantišką jo aurą keičia postmodernus cinizmas. Pir-maeilis avangardo uždavinys – griauti tradiciją, laužyti stereotipus, tabu, sacrum keisti į profanum, todėl „gie-dančių bokštų“ patosą užbraukia „seno ištvirkėlio Vil-niaus“, „šlapimu dvokiančių kiemų“, „prasegto klyno“, „savo ekskrementais mintančio miesto“ įvaizdžiai. Čia, „vien senių ir vidutinybių pasaulyje“, pasak rašytojo, „sie-la yra didelė retenybė“... Žmonės ropoja gatvėmis „lyg tarakonai“, net Geležinis Vilkas „susirgo gerklų vėžiu“, „negyvėlių srautas vis teka prospektu“, o atminties upė Neris nieko neprisimena, nes „plukdo svetimą atmintį“.

Pasilypėjęs ant „Vilniaus griuvėsių“, autorius įsiamžino miesto panoramoje nepritapėlio, „stereotipų griovėjo“, ci-niško stebėtojo ir visažinio demaskuotojo poza, tarsi koks Jamesas Joyce’as Dublino fone. Panašiai pozuoja ir kai ku-rie kiti šiandienos menininkai, skelbdami, esą provokuo-jančiais savo kūriniais „humanizuoja miesto erdves“.

Tačiau šio straipsnio tikslas nėra Vilniaus įvaizdžio analizė. Labiau rūpi estetinė Lietuvos valstybės sostinės raiška, kurią lemia realybė, ekonominis ir socialinis šiuo-laikinio didmiesčio gyvenimas su tūkstančiais neišspręs-tų, gal net neišsprendžiamų praktinių problemų. Keista, bet nematyti nė menkiausių sąsajų tarp tradicinio Vil-niaus vaizdavimo mene, tos tradicijos prakilnumo, aukš-tų estetinių kriterijų ir miesto kūrimo dabar, šiandien, miesto eksploatavimo, jo kasdienybės. Gal čia jau irgi įsivyravo postmodernizmo dėsniai, t. y. visiška anarchija ir chaosas? Atrodytų, viską lemia skandalingi atsitiktinu-mai, tas vadinamasis Brauno judesys…

Džiaugiamės, kad Senamiestis įtrauktas į UNESCO saugomą paveldą, bet ar kas nors žino, kokio Vilniaus norime, koks jis galėtų ir turėtų būti XXI a.? Vieni kal-ba apie dinamišką, modernų, šiuolaikišką miestą, kiti priešingai – trokšta, kad jis išliktų senuoju Vilniumi, kuo mažiau paliestu niveliuojančių amžiaus pokyčių ir globalizmo vėjų. Iš tikrųjų Vilnius nėra miestas relikvija kaip Venecija, bet juk jis nėra ir Hiustonas... Vieni ragina neliesti, netrikdyti, nedrumsti amžiais nusistovėjusios miesto harmonijos, kiti įsitikinę, kad net ir Senamiestis neturėtų būti muziejus, kiekviena epocha turinti teisę palikti jame savo žymę... Gal ir galėtų „atsižymėti“, jei

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

tai būtų „nušvitimas“, kokia nors fantastiška idėja, kaip Šv. Stepono katedros atspindys stikliniame Haaso name pačioje Vienos širdyje, o ne šiurkštus ir nemokšiškas įsi-terpimas į trapią praėjusių amžių dermę, sektinu pavyz-džiu nurodant vis tą patį Eiffelio bokšto precedentą…

Didžioji dalis visuotinai pripažįstamos Vilniaus magi-jos – tai gal net nesuvoktas ypatingas gamtos (landšafto, požeminio vandens, tektoninių lūžių) poveikis čia gyve-nančio, o ypač augusio ar gimusio, žmogaus psichikai ir fiziologijai. (Daugelis vilniečių pabrėžia nenumaldomą šio miesto trauką.) Deja, utilitari vartotojų visuomenės sąmonė unikalios gamtinės aplinkos nelaiko vertybe (iš-imtis – Karoliniškių landšafto tvarkymas).

Vien per pastaruosius du dešimtmečius nesąmonių prikrėsta, „nusikalstamų veikų“ Vilniaus atžvilgiu pa-daryta tiek daug, kad gal jau reikėtų įsteigti internetinę Vilniaus netekčių knygą, kurioje neabejingi žmonės galėtų nuolatos pildyti tų miestui mirtinų nuodėmių sąrašą?

Nekalbėsiu apie didžiuosius Vilniaus praradimus, nes jie daugiau ar mažiau yra suregistruoti, neminėsiu mūšių dėl daugiaaukščio „Akropolio“ invazijos į gamtą ir landšaftą, nepriminsiu viešbučio „Novotel“ statybos peripetijų, Profsąjungos rūmų ant Tauro kalno likimo, nevartysiu nepabaigiamos Lukiškių aikštės epopėjos ir kitų garsių bylų, nepriminsiu, kad bedievių suprojek-tuotos naujosios bažnyčios yra bedvasės, nesvarstysiu, kodėl pramogoms skirti pastatai serga gigantomanija. Beje, toks pat jausmas apima ir Nacionalinės dailės ga-lerijos holuose. Kokios milžiniškos erdvės! Gal tie holai skirti mitingams, manifestacijoms rengti? (Trečią die-ną po kažkurios parodos atidarymo esu vaikščiojusi po tuos plotus vienui viena.)

Pradėsiu nuo smulkmenų, kurios nevertinamos, nes laikomos nereikšmingomis.

Kiekviename sename Europos mieste pirmiausia krinta į akis unikalios, tik jam būdingos detalės – se-nas fontanas, viduramžių šulinys, bareljefas ant griū-vančio mūro, senovinis herbas, laikrodis, skulptūra gatvės nišoje, XIV a. vėtrungė... Vilnius šiuo atžvilgiu nuskriaustas, nes jo istorija pernelyg permaininga ir negailestinga. Tačiau negailestingi savo miestui ir tie

„aptemę“ žmonės, kurių rankose atsiduria paveldas, bet jie nesuvokia jo vertės. O juk turėtume saugoti kie-kvieną išskirtinesnę detalę, nes jų yra išlikę apgailėtinai mažai. Vilnius atrodytų gerokai skurdesnis, jei nebūtų atstatyti Trys kryžiai, nebūtų atkurta šv. Jurgio skulptū-ra ar statula ant elektrinės pastato…

Ano amžiaus pabaigoje Basanavičiaus gatvėje, ties sankryža su Mindaugo gatve, dar stovėjo didžiulis to-bulai apskritas granitinis rutulys, dekoratyvus akcentas, tarsi užbaigiantis teatro ansamblį kitoje gatvės pusėje. Rutulys čia buvo įmontuotas 1913-aisiais, teatro staty-bos metais. Atlaikęs visus istorijos kataklizmus, sulaukė 1995(6)-ųjų, o tada kažkas ėmė ir išgabeno jį turbūt į savo privačias valdas. Dėjau nemenkas pastangas, kad išsiaiškinčiau, kur dingo granitinis rutulys. Jau buvau benutverianti siūlo galą, tačiau mėgėjiškas tyrimas, deja, liko nebaigtas.

Garsiosios vaistinės Aušros Vartų gatvėje vitriną puo-šė gulbė iš balto porceliano, todėl vilniečiai pusantro šimtmečio vadino ją „Gulbės vaistine“. Prieš dešimtmetį vietoj jos atsirado batų parduotuvė ir gulbės vitrinoje ne-beliko. Pavyko sužinoti, kad porcelianinę gulbę – tegul ir niekur „neįformintą“, bet vis dėlto senojo Vilniaus re-likviją – naujieji savininkai pardavė į Prancūziją už 18 tūkstančių eurų. Prancūzai, atrodytų, ir taip visko turi, bet jiems tos gulbės reikia, o mums ne...

Vieną dieną senamiestyje prie 1908 m. statyto namo durų neberadau suskilusios slenksčio plokštės su užra-šu SALVE. Po kurio laiko išvydau tą slenkstį visiškai ki-toje vietoje, Naujamiestyje, prie kitų durų… Gerai, kad nors slenksčio plyta išliko, bent ji nedingo iš miesto.

O gal kas nors dar atsimena prabangius XIX a. laiptus su turėklais ir lubų lipdybą viename iš pastatų Gedimi-no prospekte, kur sovietmečiu buvo įsikūręs „centrinis gastronomas“? Po daugybės rekonstrukcijų ir garsiųjų architektų „veiklos“ senųjų detalių nebeliko, išnyko net ir buvusios patalpos...

Apie tai, kad be gailesčio naikinami vertingi visuome-niniai Vilniaus interjerai, kalbėta ne kartą. Nesvajokime apie prieškarinius „štralius“! Vargais negalais Gedimino prospekte pavyko išsaugoti pirmąją sovietmečio kavi-nę „Neringa“. Tačiau daugybė kitų, tarp jų ir vieninte-

67K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

lė sostinėje specializuota vaikų kavinė „Nykštukas“ su originaliomis garsių dailininkų Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės freskomis, buvo sunaikinta. Kodėl? Ar vilniečių vaikams nebūtų smagu turėti nors vieną speci-aliai jiems pritaikytą menišką kavinę? Argi ji komerciškai neapsimokėtų? Ar nebuvo galima patalpas perėmusiam as-meniui iškelti sąlygą, kad išsaugotų vertingą interjerą? Pa-našūs ir kiti atvejai. Daug rašyta, kalbėta apie vaiduokliška griuvena paverstą kadaise išskirtinį alaus barą V. Kudirkos gatvės pradžioje. Įdomi buvo „Tauro“ kavinė su dekora-tyviniais kalto metalo akcentais. Kai kas dar atsimena Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvės kampe buvusį restoraną „Senasis rūsys“. Prabangus jo interjeras (stebinanti išim-tis pagal tų laikų galimybes) buvo įrengtas autentiškuose gotikiniuose rūsiuose, kūrybingai stilizavus viduramžių Vilniaus motyvus: aukso ir karališko mėlio spalvų durys, puošnios kėdės, kurias (90 vienetų) dailininkas Kasty-tis Skromantas ištapė Vilniaus architektūros motyvais. Tekstilininko Medardo Šimelio specialiai sukurta batika puikiai derėjo su žalvario ir natūralios odos detalėmis, mėlynos ir purpuro spalvų sales apšvietė originalūs švies-tuvai... To restorano interjeru gėrėjosi ne viena Vilniuje viešėjusi garsenybė (gaila, tada nebuvo mados prašyti, kad svečiai paliktų autografus). Deja, iškart po 1991-ųjų iš „Senojo rūsio“ neliko nieko – jis buvo paverstas dar viena girdykla, o interjeras sunaikintas lyg per maskolių antpuolį ar didįjį Vilniaus gaisrą.

Ne ką geresnius rezultatus kartais duoda ir atvirkš-tinis veiksmas, kai pasiryžtama ką nors saugoti, ne-išsiaiškinus, ar tai iš tikrųjų vertinga, ar stiprina Vil-niaus dvasią, ją atskleidžia, ar atvirkščiai – smukdo, žaloja? Taip yra todėl, kad galvose irgi tvyro visiškas chaosas dėl neišmanymo, nesusikalbėjimo, įstatymų painiavos ir paveldosaugos bejėgiškumo…

„Neabejingi“ ir ryžtingai nusiteikę „visuomenės at-stovai“ ilgai kariavo, gindami „viešąjį interesą“ – kino teatrą „Lietuva“, t. y. sovietmečio monstrą, pastatytą pagal tipinį rusišką projektą ir stūksantį prišnerkštoje nesuvokiamų gabaritų aikštėje. O juk visiškai pagrįs-tai ir logiškai ketinta sugrąžinti gatvės užstatymo kon-tūrą, jau buvo suprojektuotas ir vilnietiško mastelio namas su modernia kino sale, skirta „geram kinui“ demonstruoti. Bet „gynėjai“ užsispyrę įrodinėjo, esą „gero kino“ geidžia masės, todėl kino teatrą „Lietuva“ būtina „išsaugoti“ tokį, koks jis yra. Ir pasiekė savo. Liko apčiuopiamas narsios jų „kovos“ rezultatas – griūvantis, bjauriomis teplionėmis išmargintas, nie-kam nepritaikomas griozdas, kuris badys akis dabar jau ilgus dešimtmečius, nes galimybė sutvarkyti tą ar-chitektūrinį jovalą buvo prarasta.

Tuo pačiu „paveldo gynimo“ stiliumi sprendžiamas ir surūdijusių skulptūrų ant Žaliojo tilto likimas. Jas pakeitus naujais dekoratyviais šviestuvais (net ir „stali-niniais“ iš Lukiškių aikštės), būtų išspręstas tilto „puo-

Žibintas prie buvusio „Senojo rūsio“ „Apgintas“ kino teatras „Lietuva“

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

šybos“ klausimas. O Vilnius su palengvėjimu atsidustų, jei pačiame sostinės centre ant svarbiausio istorinio til-to pagaliau nebeliktų rūdijančių okupacinės prievartos ženklų. Tačiau beviltiška ką nors aiškinti „gynimo“ en-tuziastams – kitokiai nuomonei jie kurti, be to, yra kaip reta gerai susiorganizavę demagogai…

Susipratus, kad būtina saugoti vertingą Vilniaus me-dinės architektūros paveldą, į saugotinų objektų sąrašą gudriai įbrukama kokia nors leisgyvė Kalvarijų elgetos lūšnelė ar silkių krautuvėlė, kurios išliekamoji vertė pri-lygsta Kirtimų taboro „architektūrai“. Nors akivaizdu, kad lūšnelei tikrai ne vieta kiurksoti tarp naujų sostinės administracinių pastatų, bet atsiranda, kas ją gina ir ap-gina, nes pasitelkiama „visuomenė“, o ypač spauda, išal-kusi naujo skandalo, nors kažin ar suvokusi reikalo esmę. Daug triukšmo dėl nieko, bet blogiausia, kad jo fone pa-gal paragrafo raidę griaunama tai, kas puikiausiai galėtų išlikti. Tačiau tada į jokius gynėjų argumentus kažkodėl neatsižvelgiama. Štai šiuo metu jau baigia griūti Vilniaus medinio paveldo šedevras – namas Polocko gatvėje. Pa-galbos! Tačiau kieno žodis čia lemiamas?

Kaip norėtųsi tokiais atvejais išgirsti bent vieną gyvą žodelį iš Antano Vivulskio, Juozo Kamarausko, Vytauto Kairiūkščio, Vlado Drėmos, Vytauto Žemkalnio, Sigito Lasavicko lūpų! Kaip trūksta Vilniui šių asmenybių!

Dauguma naujųjų pastatų Vilniaus centre yra disku-tuotini. Kunkuliuojant aistroms dėl vadinamųjų dango-raižių (iki „dangaus raižymo“ jiems dar toli!), visų pirma dėl jų vietos parinkimo, retai pasakoma, kad tie pastatai yra tiesiog negražūs, primityvūs, sustatyti atsitiktinai, ne-derantys nei vienas su kitu, nei su aplinka. Juk šiuolaikiniai stiklo ir metalo dangoraižiai plačiajame pasaulyje pribloš-kia pačia savo idėja, genialiomis konstrukcijomis, formų grožiu, ne vienas iš jų yra tiesiog meno ir technikos šedev-ras. Sumanymų originalumas, tobulos proporcijos, naujos medžiagos – tai žmogaus kūrybiškumo, gal net dieviškų jo galių išraiška. Ar verta statyti aukštuminį pastatą vien todėl, kad styrotų kažkas panašus į dangoraižį, jei nesama nei svarių motyvų, nei idėjos, nei meninės vizijos?

Ak, tas vadinamasis Vilniaus „administracinis centras“! Pasidairę po „Europą“, pasidžiaugę jos holų erdve ir pre-kybos kultūra, atsidūrę aikštėje, klupinėdami ant pliko ir

tuščio, nepaaiškinamai kylančio reljefo, nė nepastebėsime, koks neišraiškingas, chaotišku langų ritmu nudryžuotas, tarsi balandžių „nutupėtas“ savivaldybės dangoraižio fa-sadas. Pritrūkus minčių ir kūrybiškumo, naujuosius pas-tatus mėginama gelbėti paviršutiniškais triukais: naująją prokuratūros būstinę „verčia“ ant šono įstrižai sudėlioti langai, „Vilniaus vartų“ daugiaaukščiai pasvirę vien „dėl savitumo“, banko įstaigų pastatas Žvėryne išdygęs plynė-je, tarsi ne vietoje numestas stiklainis, kreivai „užrauktu“ stogu. Visiškai svetimas senamiesčio kaimynystei ir pilių aplinkai metalinis „griozdas“– karaliaus Mindaugo vardu pakrikštytas tiltas su nepaaiškinamai sunkiomis kons-trukcijomis, tarsi per prievartą iškeltomis ir išsukinėtomis virš lėtos upės. Kitame krante jį „fiksuoja“ neišraiškingas gyvenamasis namas, kurio fasadai su chaotiškai, aritmiš-kai sudėliotais langais kelia dirglų nestabilumo jausmą. O kaip vertinti balzgano stiklo „etažerę“ – gyvenamąjį namą prie Žaliojo tilto, už pusiau nugriautos „pilaitės“, kurioje įsikūrusi Lietuvos architektų sąjunga? Žvilgantis stiklo luitas atrodytų pakenčiamas fonas „pilaitės“ likučiams, jei nebūtų toks „nevalyvas“, tarsi iš taros dėžių sudėliotas, ir jei namo gyventojams nereikėtų dangstyti langų „skarma-lais“, kad išsigelbėtų nuo spiginančios saulės. Gal taip ir reikia bejėgiams Vilniaus architektams – tegul posėdžiau-ja apgriautoje pilaitėje to „modernaus“ stiklainio papėdė-je... Kitas jų kaimynas – buvę LKP CK garažai, sumūryti „volgoms“ ir „pobedoms“ laikyti ypač matomoje, repre-zentacinėje krantinės vietoje.

Dėl visų naujosios statybos bėdų dažniausiai kaltina-mi besočiai neišprusę užsakovai, siekiantys kuo dides-nės finansinės naudos. Bet kurgi dingo išprusę archi-tektai, urbanistikos specialistai, sostinės patriotai? Ar jie tokie silpni, kad neatsilaiko prieš „užsakovų“ dik-tatą? Ar tokie godūs siūlomų honorarų, kad padarys bet ką, ko tik jų bus paprašyta? Ar išgyvenant objektų „badmetį“, visados laimi ne gabieji, o apsukrieji? Ar svetur pamatyti šiuolaikinės architektūros pavyzdžiai „įkvepia“ juos tik mėgdžiojimams?

Kai vaikštai Vilniaus gatvėmis, nesvarbu, kuria kryptimi eitum, kas šimtą metrų tenka nemaloniai nustebti – vėl kas nors pagadinta, nesutvarkyta, ne-baigta, nesuprasta, neapgalvota, neįvertinta. Mindaugo

69K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

gatvėje ties parduotuve „Maxima“, netoli Vingrių šalti-nių, stūkso sunkių, pilkų apynaujų gyvenamųjų namų kompleksas. Tie plokščiastogiai kubai aptverti visokiau-siomis tvoromis, saugomi užkardų, kad niekas šiukštu negalėtų pamatyti, kokia nuostabi Vilniaus panorama atsiveria nuo skardžio. Net tarpuvartės (eidamas gatve pro tarpus dar galėtum pamatyti Senamiesčio bokš-tus) aklinai užstatytos garažais ir angarais, nė plyšelio nelikę. O ten, kur pakriaušė laisva, senamiesčio vaizdą Gedimino pilies link užstoja Vingrių gatvėje iškilęs na-mas su aukštu šlaitiniu stogu. Kam reikėjo viską šitaip užgriozdinti? Kodėl ant kalno su „regykla“, kurią miestui padovanojo pati gamta, negalėjo iškilti originalus XXI a. architektūros kūrinys, tarkime, koks nors „Hiltonas“ su apžvalgos aikštelėmis ir šešiomis (!) žvaigždutėmis – tai mokestis už senamiesčio panoramos vaizdus? Niekais paleista ir kita nuostabi galimybė – apžvelgti Vilnių iš naujų statybų kvartalo Aguonų ir Šaltinių gatvių san-kirtoje. Tuščiai svajota, kad ant kalno, vietoj nugriautos „Komunaro“ gamyklos, iškils tapybiškas gyvenamasis kvartalas, kur namai vienas kitam neužstos horizonto, tad pro langus bus galima gėrėtis vaizdais į senąjį mies-tą. Deja, ir čia išdygo primityviai surikiuoti „šiuolaiki-nių ekonomiškų“ daugiabučių blokai.

Jeigu grįžę atgal kirsime J. Basanavičiaus gatvę ir iš-eisime į gana elegantišką, vilnietiškai ramią Teatro ga-tvę su puošniais fasadais, pirmiausia kris į akis naujai sumūrytos Valstybės archyvo saugyklos – tai primity-viai „funkcionali“ aklina kalėjimo siena su mažytėmis kvadratinėmis langų angelėmis. Tikras pasityčiojimas iš solidžios XX a. pradžios architektūros, banguotų namų fasadų su balkonais, erkeriais ir gana gražiai de-rančiais naujaisiais intarpais. Buvusi kaip reta vientisa, harmoninga gatvė subjaurota, apie kontekstą nepagal-vota, o išradingesniam architektūriniam naujo pastato sprendimui, matyt, pritrūko fantazijos…

Jei eisime Kalinausko gatve, akis badys krizės pada-riniai – šiukšlynais virtusios, piktžolėmis apaugusios „žadėtųjų“ statybų vietos, nebaigtų namų griaučiai, sklypai, aptverti iki pat važiuojamosios gatvės dalies su šaligatviu… Dešinėje – rami, vienpusė vos dviejų namų gatvelė. Dar visai neseniai ji svaigiai kvepėda-

vo rožėmis, nes išilgai gatvės ir prie kampinio namo Nr. 2 su užrašu „Rožių alėja“ žydėdavo tankūs rožių krūmai. Tačiau prieš trejetą metų, remontuojant šį puošnų XIX a. rūmelį, kadaise priklausiusį garsiajai Römerių šeimai, tie rožių–erškėčių krūmai buvo išnai-kinti. Niekas nepasirūpino vietoj jų pasodinti bent jau simbolinį rožės krūmą, kad gatvės pavadinimas – Ro-žių alėja – dar turėtų prasmę... Nebeauga rožės ir prie kito prabangaus namo alėjoje, pavadintoje jų vardu. Argi tam reikėtų daug lėšų?

O štai ir viena svarbiausių viešųjų miesto erdvių – Santuokų rūmai, anais laikais buvęs gana modernus ar-chitekto Gedimino Baravyko suprojektuotas pastatas, išdygęs buvusių evangelikų liuteronų kapinių žemėje (architektų moralinė atsakomybė, jų vaidmuo, kom-promisų ir pasipriešinimo santykis tada ir dabar, jų principai ir t. t. – tai jau kita tema).

Ant kalno šalia Santuokų rūmų stovi apleista, priplė-kusi, keiksmažodžiais (kaip ir viskas aplink) aprašinėta buvusių kapinių koplyčia be jokio pritaikymo (pame-nu, joje mėginta pardavinėti šampaną!). Ar daug kai-nuotų ją restauruoti ir koplyčios viduje surašyti šiose kapinėse palaidotų garsių ir Vilniui ypač nusipelniusių istorinių asmenybių vardus? Ne vieno jų palaikai te-beguli parke po medžių šaknimis… Visi tie Vilniaus evangelikų ir liuteronų veikėjai, Lietuvos šviesuoliai yra gerai žinomi – tik imk ir surašyk juos aukso raidėmis ant koplyčios sienų, tinkamai apšviesk, kad kiekvienas no-rintis galėtų pro durų stiklą tuos vardus skaityti...

Santuokų rūmuose vilniečiai praleidžia iškilmin-gas, lemtingas, šviesias gyvenimo akimirkas. Kokia tų rūmų, stovinčių seno parko fone, aplinka? Keletas stagarų, „auginamų“ cementinėse „vazose“, keturi ligos pakirsti kaštonai… Laiptų apačioje stoviniuojančiam būreliui sveikintojų nėra kur nė atsisėsti. Rūmų laiptais iškilmingai nusileidusi vestuvių procesija dažniausiai patraukia į žaliuojantį (bent jau iš tolo) parką fotogra-fuotis. Tenka žingsniuoti lietaus išplautais, duobėtais, prišiukšlintais takais. Nuo pat kapinių iškeldinimo 8-ajame dešimtmetyje šiame plote nebuvo pasodinta nė vieno medžio, nė vieno krūmo! Seni išvaizdūs kle-vai žūsta, atsiveria vis daugiau plynių, bet nėra jokios

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

„Amžiaus statyba“ Pylimo gatvėje

priežiūros. Naujai sumūryti tik akmeniniai „dzotai“, saugantys kaimynystėje įsikūrusios JAV ambasados prieigas.

Ak, įsimylėjėliai! Kur jūsų vestuvių dieną žydintys gėlynai, balti takai, įmantriai karpyti krūmai, grakštūs suoleliai, dailios skulptūros, baseinai su auksinėmis žuvelėmis? Nors gyvename Vilniuje, Barboros ir Žygi-manto Augusto meilės mieste, galime tik pavydėti rene-sanso parkų, žaliuojančių daugelyje Europos sostinių. Lietuvos sostinėje nėra nė vieno gerai įrengto skvero, nė vieno tikrai gražaus, išpuoselėto kampelio, kur sto-vėtų patogūs suolai, žydėtų gėlės, čiurlentų fontanas... Neveikia išklaipyti Seimo fontano vamzdžiai... Nebe-srūva vanduo išlupinėtomis terasomis prie Operos ir baleto teatro... Griovelyje prie Vinco Kudirkos pamin-klo vos ne vos varva vanduo, ir tai ne visada. Kartais veikia fontanėlis šalia Vokiečių gatvės, nelabai links-ma vandens čiurkšlė trykšta Rotušės aikštėje... O, pa-vyzdžiui, Alytaus centre esančiame parke žmonės gali pavasarį, vasarą ir rudenį ilsėtis senų akacijų pavėsyje, grožėtis rūpestingai prižūrimu ir puoselėjamu rožy-nu, aukštai trykštančiu ir visada veikiančiu fontanu. Lietuvos kurortiniai miestai irgi pražydę įmantriomis gėlių kompozicijomis. Kodėl visa tai nepasiekiama sostinei? Argi neįmanoma įrengti Vilniuje bent vieno „pavyzdinio“, puošnaus, originalaus skvero, kuris būtų vertas sostinės vardo? Mėginta sutvarkyti Moniuškos

skverelį Vilniaus gatvėje. Bet naujai suprojektuotas kla-sikinis, santūriai saikingas, deramai apšviestas skveras prie Šv. Kotrynos bažnyčios gyvavo neilgai. Staiga jis „pasipuošė“ ne tik bažnyčios fasadą užstojančiais bre-zento stogais (agresyviai plečiama vasaros kavinė), bet ir sūpynėmis lipynėmis iš grubiai tašytų rąstų ant jau ištryptos vejos. Vaikų žaidimų aikštelė šalia judrios, užgriozdintos senamiesčio gatvės? Argi visur viskas leidžiama? Beje, Juditai Vaičiūnaitei skirtas atminimo ženklas ant mūrinės tvoros – skulptoriaus Henriko Orakausko „skėčiukas“ – paliktas be kokio nors archi-tektūrinio sprendimo.

Pylimo gatvė – tikra sienų tepliorių irštva. Išmargin-tos Centro poliklinikos sienos, ištepliotos, išsidabruo-tos granito akmenų sienelės aplink monumentalų, tarsi kokiam sovietų generolui, paminklą rašytojui Petrui Cvirkai. Tolėliau, priešais Evangelikų bažnyčią, vie-toj buvusio gėlių kioskelio stūkso dar viena „amžiaus statyba“, primenanti užmiesčio sąvartyną. Sako, šitaip „vaizdingai“ čia kuriasi garsus verslininkas, AMB bi-čiulis, Santarvės fondo steigėjas.

Pasivaikščiojimas triukšminga ir dulkančia Pylimo gatve – ne pats maloniausias. Jeigu J. Basanavičiaus, Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje, kurią akylai stebi liūdnasis Stanislovo Kuzmos Vartų Riteris, nebūtų už-kandinės Cancanpizza, įsitaisiusios po šakotu medžiu (ačiū Dievui, bent jo nenukirto!), ši svarbi miesto ar-terija atrodytų dar nykesnė. Čia pat, prie sankryžos, neišvaizdžiame name dar visai neseniai buvo unikali patalpa – įstiklintas kampas. Miela vietelė, kur galėjai išgerti kavos, pro stiklines sienas stebėdamas trijų ju-drių gatvių gyvenimą. Tačiau kažkam prireikė tą kam-pą „užmūryti“, užtemdyti neperregimais didžiuliais veidrodiniais stiklais…

Praėję pro galudienį „Lietuvos“ kino teatrą, pama-tysime žalią oazę – tai apleistas, girtuoklių pamėgtas skveras, priaugęs vešlių akacijų ir „nekilmingų“ krū-mų. Senajame Vilniuje čia šurmuliuodavo vadina-masis malkų turgus, o sovietmečiu veikė požeminiai tualetai, skvero viduryje 7-uoju dešimtmečiu buvo pastatyta stiklinė rotonda, skirta prekiauti gėlėmis. Skverelis atgijo, gėlių pardavėjų po truputį gausėjo.

71K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Ledų sugriautas Kultflux pastatas

Tinkama, kiekvienam vilniečiui lengvai pasiekiama vieta – pro šalį zuja visuomeninis transportas, pato-gūs šoniniai įvažiavimai. Į stotį ir iš stoties važiuojan-čius žmones galėjo ir toliau džiuginti jau ne malkų, o gėlių turgus kaip Talino centre. Bet ne! Paviljonas buvo privatizuotas. Gėlių čia nebeliko. Stiklines sienas apkalė lentomis, uždangstė faneros lakštais, įsteigė ka-žin kokį naktinį klubą ar picų kioską (ką gi daugiau?). Nežinau, kas dabar vyksta užmaskuotos rotondos viduje, bet po skverą besitrainiojantys „interesantai“ išduoda nekokią šios įstaigos reputaciją… O juk rūš-kanoje Pylimo gatvėje, pakeliui į turgų, į stotį, į mies-tą ir iš miesto galėjo žydėti linksma, spalvinga gėlių sala! Deja, pagrindinis gėlių turgelis nukeltas į sunkiai pasiekiamą vietą – prie J. Basanavičiaus ir Savanorių gatvių sandūros.

Galėčiau be galo tęsti liūdnąjį maršrutą po Vilnių. Tačiau kam užteks kantrybės sekti iš paskos? Tai var-ginantis klaidžiojimas, smulkmeniškai registruojant miesto žaizdas. Bet ne mažiau vargina, kad esi pri-verstas kasdien stebėti tokį apsileidimą. Esu tik Vil-niaus dulkė, nuo kurios niekas nepriklauso, bet ne-galiu gyventi nieko nematydama, negaliu vaikščioti po miestą, užsirišusi akis. Juk visa tai, kas yra blogai ir bjauru, galėtų būti gerai ir gražu. Galėtų...

Neneigiu, kad laisvės me-tais Vilnius pašviesėjo, sueu-ropėjo, sumodernėjo. Pertvar-kytos parduotuvės ir kavinės, siuvyklos ir kirpyklos, įstaigos ir mokyklos – jau užmiršome, kaip buvo kadaise. Pakanka pasižiūrėti seną kino kro-niką, kad įsitikintum, kokia nyki pilkuma su iškabomis Voentorg, Univermag ir Pro-dmag tvyrojo mieste. Tai jau praeitis. Dabar net blyninė prie Centrinio knygyno Ge-dimino gatvėje dekoruota

pliušu tarsi rokokinė svetainė, o pavadinta ir vėl nelietu-viškai – Crêpes ir Pancakes.

Negaliu susitaikyti su šiandienos Vilnių, Lietu-vos sostinę, tvarkančiųjų abejingumu, nejautrumu, apsileidimu, neišmanymu. Žinoma, problemų bega-lės (finansų stoka, šiukšlių gausa, transporto kamš-čiai, stringanti daugiabučių renovacija, miesto veidą bjaurojančios „amžinos“ statybos, nerimą kelianti kriminogeninė situacija… O kur dar šunys, katės, tarakonai ir t. t.). Bet tai neišvengiama kasdienybė, o mes kalbame apie miesto viziją. Gal į jos kūrimą galėtų aktyviau įsitraukti minios laisvųjų meninin-kų, kurių parodos kasdien atidaromos Vilniaus gale-rijose, salonuose, parodų salėse – „Titanike“ ir kitur? Puiku, kad menininkų sostinėje tiek daug, kad jie tokie kūrybingi. Bet viskas tarsi ir lieka uždarame jų pasaulyje. Tiesa, neseniai mačiau kažin kieno „kūry-bingumo“ ir iniciatyvos viešą pasireiškimą – medžių kamienai V. Kudirkos aikštėje buvo apmegzti spalvo-tais siūlais ir apkarstyti skudurėliais.

Kodėl gausios kūrybinės jėgos nedaro įtakos kasdie-ninio gyvenimo mieste kokybei? Net priešingai – tarsi specialiai bjauroja aplinką, kaip tas šalia Mindaugo til-

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

to prie vandens stūksantis aplūžęs žydras „menininkų barakas“. Ta lūšna paupyje – tarytum jų kerštas, tačiau kam? Tarsi piktas pasityčiojimas – tačiau iš ko? Kaip to-kioje ryškioje vietoje, sostinės centre, gali stūksoti šitoks atgrasus sandėlis, kioskas, pašiūrė, velniai žino kas?

Neišvaizdžios krantinės „paveikslą“ baigia kūri-nys, pramintas „kanalizacijos vamzdžiu“, kurį gina sutelktos menotyrininkų ir dalies menininkų pa-jėgos, apsiginklavusios socialinėmis, estetinėmis, filosofinėmis teorijomis. Pasak Kęstučio Šapokos, šis „vamzdis“ – tai išbandymas „visuomenei, kurią apėmusi savimonės krizė“, mat „pripratusi prie ties-mukai ideologinio (na ir kas, kad šiuo metu tautinio), dekoratyvinio (puošiamojo) arba atvirai šokiruojan-čio, provokuojančio šiuolaikinio meno, ji [suprask, visuomenė – G. M.] buvo nepasirengusi tokio pobū-džio „antiprovokacijai“ arba „antiideologijai“, atiden-gusiai „negyjančias posovietinės visuomenės menta-liteto žaizdas“. Audringai piktindamiesi „vamzdžiu“, vilniečiai esą parodė, „kad būtina iš naujo formuoti viešųjų erdvių ir viešojo intereso sampratą, kuri, ne-paisant to, kad „tapome laisvi“, visiškai atrofavosi. O gal tas erdves reikia tiesiog vaduoti nuo išoriškai ki-taip įpakuoto, bet vis dar aktyvaus ideologizavimo? Kartu profanuojama, smukdoma socioestetinė koky-bė“ („Antiprovokacijos, arba Ko galime pasimokyti“, Kultūros barai, 2012, nr. 1, p. 84).

Štai koks menas, pasirodo, formuoja naują viešųjų erdvių ir viešojo intereso sampratą, gydo posovietinės visuomenės mentaliteto žaizdas! Visuomenė „gydoma“ ne vien „vamzdžiu“, nes paupyje stovi dar du mažiau pastebimi, todėl, matyt, mažiau „gydantys“ kūriniai – „Puskalnis“ ir „Dviaukštis“, o gerai įsižiūrėję pamatysi-me, kad ir po tiltais kažin kas kabo... Ties Nacionaline dailės galerija ilgai kėpsojo žalsva kiaušialąstė – Euro-pos kultūros sostinės ženklas... Štai kaip humanizuoja-mos miesto erdvės, suprantamas viešasis interesas!

Ko siekia menininkas, eksponuodamas savo kūrinį viešojoje erdvėje? Turbūt užmegzti ryšį su tais, kurie ten lankosi. Bet jeigu jis jaučia, kad neturi šansų sužadinti pozityvių emocijų ir sulaukti atsako iš suvokėjų, belie-ka juos provokuoti, erzinti, išjuokti, žadinti neigiamas

emocijas. Bet žeisdami vilniečius, žeidžiame Vilnių. Nyki Neries krantinė nuo Antakalnio iki Žvėryno tiesiog persisotinusi menų – su „vamzdžiu“, su skulptūromis ant tiltų ir po tiltais, bet dėl to ši viešoji erdvė netapo labiau humanizuota. Ir upė, ir krantinė yra negyvos, paupyje neįrengtas nė vienas suolas, nė vienas akmens laiptas, kad žmonės galėtų prisėsti, atsipūsti, pasvajoti ir pamąs-tyti arba tiesiog pasigėrėti tekančiu vandeniu...

Vilniui esame labai įsiskolinę. Turėtume jaustis dėkingi jam už tai, kas esame, kuo galime tapti. Vilnius yra didis, išmintingas, geras ir jaukus. Sakralus ir humaniškas. Todėl „humanizuoti“ jo erdves reikia labai atsargiai. Visi mes, jame gyvenantys, esame Vilniaus dalis. Būdama Vilniaus dalelė, aš kartu su juo (už jį) kremtuosi dėl kiekvienos miestą žeidžiančios nesąmonės, kiekvienos jam daromos skriaudos, kiekvieno spjūvio į veidą. Ir džiaugiuosi kie-kviena smulkmena, kuri jį prakalbina, puošia, tobulina, atskleidžia jo gelmes, suteikia naujų galimybių.

Vilnių praturtino nuostabaus skambesio varpai iš Vokietijos, įkelti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios varpi-nę... Literatų gatvėje rašytojų medalionais „pražydu-sios“ sienos kiekvieną praeivį ragina nusišypsoti… Vilniaus mažasis teatras, įkurtas restauruotoje senosios Vilniaus lietuvių „Rūtos“ draugijos salėje, – vienas iš sėkmingiausių pavyzdžių, kaip naujoviškai interpre-tuoti istorinį interjerą...

Gaila, bet organiškų „atsiskleidimų“, sėkmingų no-vacijų, kuriant ir atkuriant Vilnių XXI a., tenka su ži-buriu ieškoti. Beveik jokių vilčių šiuo atžvilgiu neteikia nei naujoji Vilniaus gatvių architektūra, nei aikštėms skirti paminklai, nei Vilniaus „žaliojo rūbo“ priežiū-ra… Vieną antrą naujovišką pavykusį pastatą mieste dar įmanoma surasti, bet paminklai ir skulptūros – tai jau visiškas fiasko. Solidžių klasikinių paminklų, koks buvo pastatytas Vilniaus mecenatui Juozapui Montvi-lai Trakų gatvės skvere, šiais laikas jau niekas nekuria, o tokiais žaismingais, kaip monumentalusis Katinas Aguonų gatvėje, irgi ilgai nepokštausi.

Tad kur rasti išeitį iš absurdiškos padėties? Tai vi-siškai paprasta – Vilnių reikia mylėti, suprasti ir kurti kasdien. Ir tai turi stengtis daryti kiekvienas, nes kie-kvienas, gyvenantis Vilniuje, yra privilegijuotas.

73K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Ką mes žinome apie XIII a. Teutonų–kryžiuočių ordino, klastingai prisidengusio krikščionybės

skelbimu, palaikomo katalikiškosios Vakarų Euro-pos, ypač Čekijos, nukariautus, o vėliau išnaikintus ir užmarščiai pasmerktus prūsus? Didelė, turtinga, su Baltijos jūros kaimynais bendravusi, prekiavusi ir kariavusi, lietuviams labai artima baltų tauta nepa-liko nei rašytinės savo istorijos, nei pasaulėžiūros ar religinės sistemos, nei autentiškų kalbos paminklų – viso to nuotrupos pasiekė mus tik per tarpininkus. Iškreiptas, labai tendencingas žinias apie prūsus ir kai kuriuos su jais susijusius dokumentus pateikia kryžiuočių kronikos. Vis dėlto, nors lėtai, bet atsi-randa naujų duomenų apie Prūsijos praeitį. Kiekvie-nas naujas faktas, nauja žinia, išplėšta iš prūsų isto-rijos tamsos, padeda atskleisti tos mažai pažįstamos tautos bruožus. Deja, išskyrus lietuvius, kažin ar yra daugiau prūsų istorijos ir kultūros palikimu nuošir-džiai suinteresuotų tyrinėtojų.

1995 m. Kultūros baruose rašiau apie Lietuvos MA Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto ekspedicijos 1960 m. surastą, matyt, XIII a. pabaigo-je iš lauko akmenų pastatytą paskutinę prūsų pilį.1 Tai galėtų iš esmės pakoreguoti kai kurių archeologų ir istorikų nuomonę, esą prūsai statę ne mūrines, o tik medines pilis. Deja, aplinkybės tada neleido pa-teikti daugiau įrodymų. Apie tai buvo užsiminta ir prūsų temai skirtoje LTV laidoje „Būtovės slėpiniai“ (1997-01-26). Gaila, ten kalbėję istorikai ir archeolo-

jonas MINKEVIČIUS

grįžtant prie nepažįstamųjų prŪsų

gas stačiai apsijuokė, absurdiškai kaltindami mokslo darbuotojus – architektūrologus profesine nekompe-tencija, atseit, šie galėję neatskirti tvarto nuo akme-ninės prūsų pilies. Jeigu kam nors taip manyti yra patogiau, kad nesugriūtų susikurta išankstinė nuo-monė apie menką gynybinį prūsų pajėgumą, – tai jau pačių „manytojų“ problema.

Kaip tik prieš laidą (1997-01-13) pas mus, į KTU Architektūros ir kraštotvarkos katedrą, atvyko LTV „Būtovės slėpinių“ ciklo režisierius Henrikas Algi-mantas Galinis ir redaktorius Albertas Žostautas. Jie labai entuziastingai kaip naują sensacingą žinią įrašė mano ir architekto dr. Vytauto Sederevičiaus pasako-jimą, papildytą vaizdine medžiaga, apie prūsų mūro pilis, karius ir Karaliaučiaus katedros freską. Patikino tam skirsiantys visą „Būtovės slėpinių“ laidą. Deja, vė-liau sužinojome, kad Vilniuje tai sukėlė nenumatytai priešišką reakciją, ir laida su mūsų pateikta medžiaga nepasirodė, išskyrus trumputę ir mažareikšmę iškar-pėlę su paniekinamu komentaru.

Galima tik pridurti, kad apie prūsų genčių, ma-tyt, jau paskutiniuoju gynybos etapu statytas mūro sienas net iš stiprių plytų rašo patys vokiečių istori-kai (Adolf Boeticher), liudydami, kad Ragainės (Ra-ganytės) skalvių pilies aplinkoje rastos „pagoniško“ mūro griuvenos su tvirtomis (pabrėžtinai vartoja-mas žodis fest – tvirtas) plytomis, tačiau be kalkių skiedinio. Kaip jos buvo tarpusavyje surištos, neaiš-ku. Kryžiuočiai taip nestatė.

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Šio fakto nežinojęs prof. Edvardas Gudavičius per savo padėjėjus (paskambino Žostautas) paprašė, kad suteikčiau tikslias žinias apie šią vokiečių literatūrą. Negi gaila, – prašom! Bet po to jokio žodelio, net „ačiū“, nesulaukiau, jau nekalbant apie tai, kad pro-fesorius pakoreguotų savo teiginius dėl prūsų nesuge-bėjimo statyti mūrus.

Prūsų statybos pažanga neturėtų stebinti – žūtbūti-nis karas verčia kuo greičiau įdiegti naujoves. Įvyko is-toriškai nepaprastai reikšmingas kokybinis šuolis – nuo medžio konstrukcijų iki akmens ir plytų mūro. Į visa tai vertėtų žiūrėti tuometinės Lietuvos politinių įvykių kontekste ir lyginti su mūro statybos liekanomis, rasto-mis kasinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją.

Pratęsiant prūsų temą, norėtųsi atkreipti dėmesį į dar vieną, iki tol, kiek žinoma, buvusią niekieno neiš-

aiškintą ir lietuviškai nekomentuotą žinią. Kaip atrodė prūsų kariai, didvyriškieji gynėjai? Jų atvaizdų, išsky-rus gana schematiškas figūras ant Gniezno bažnyčios bronzinių durų, neturime. Bet gal vis dėlto vertėtų nuodugniau paieškoti?

1996 m. skaitydamas seną, prieš šimtą metų Kara-liaučiuje išleistą vokiečių knygą Die Bau- und Kuns-tdenkmaler der Provinz Ostpreussen (Heft 7, 1898)2, skirtą Königsbergo istorijai, architektūrai ir dailei, aptikau vieną ypač originalią iliustraciją ir su ja susi-jusį nedidelį tekstą. Iliustracija buvo niekur daugiau nematyta, mūsų literatūroje neskelbta.

Ten nufotografuota senovinės sieninės tapybos ko-pija. Tekstas skelbė, kad 1856 m., kai buvo remontuo-jama Karaliaučiaus katedra, ant pilioriaus, stovinčio prie didžiojo altoriaus, šono rastas užteptas ar užtin-

75K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

kuotas gotikinės tapybos kūrinys. Dėl išskirtinio savitumo darbų prižiūrė-tojas liepė dailininkui Fullhaasui jį nukopijuoti. Šią kopiją lenkų profe-sorius Bujakas buvo paskelbęs, bet neidentifikavo jos turinio.

Paveikslas yra iš dviejų dalių. Abie-jose labai realistiškai pavaizduoti gin-kluoti kariai. Viršutinėje, siauresnėje dalyje, tarsi frize, nutapyta batalinė scena – gal šturmuojančių, gal besi-ginančių karių gretos, o apatinėje, di-džiojoje plokštumoje matyti trys ka-riai visu ūgiu, pusiau pasisukę šonu. Iš iliustracijos aišku, kad paveikslas gerokai nukentėjęs – karių buvę pa-vaizduota daugiau. Kieno kariuo-menei jie priklausė? Čia ir prasi-deda įdomiausia intriga. Vokiečių autorius iškart atmeta galimybę, kad tai kryžiuočių ordino kariai. Dar daugiau – jis paneigia, kad tai galėtų būti ir kryžiuočių pagalbi-ninkai, atvykę iš Vokietijos žemių. Tai kam gi jie priklauso? Knygoje į šį klausimą nepateikiama jokio atsa-kymo. Vokiečių autorius pasielgė ne-moksliškai, bet užtat diplomatiškai išsisuko iš jam gana keblios padėties. Gerai bent tiek, kad liko neutralus.

Pažvelkime į tuos karius įdėmiau. Pirmiausia krinta į akis neįprasta jų apranga ir iškilmingai papuoštos galvos. Kariai atrodo iš dalies šarvuoti, labai gerai apsiginklavę. Jų rankose ilgos, įvijai apvyniotos ietys su smailiomis vėliavėlėmis, prie šonų – kalavijai, o ant rankų laisvai kabo lengvi trikampiai, beveik trapecinės formos skydai. Pabrėžtos jų briaunos ir ant viršaus esantys apskriti elementai – nedetalizuoti ženklai ar antskydžių plokštės. Tačiau didžiausias netikėtumas yra galvos apdangalai. Jie ne visi vienodi, nors apatinėje, didžiojoje dalyje nutapytų karių kepurės beveik identiškos. Iš stambių, kampuotų

formų galima spręsti, kad tai metaliniai šalmai. Panašūs šalmai dengia viršutinėje eilėje kovojančių karių galvas. Tačiau svarbiausia, kad dviejų karių, nutapytų ant apa-tinės plokštumos, šalmus puošia trys stambūs rutuliai ir aukštyn nukreipti didžiuliai šviesūs sparnai, užsi-baigiantys praretintomis plunksnomis. Trečias karys atsisukęs į anuos du, o jo šalmas ar galvos apdangalas yra stataus cilindro formos ir neturi rutulių, nors pa-puoštas tokiais pačiais sparnais. Skiriasi ir jo drabužių spalva. Gal tokie šalmų papuošimai priklauso vadams,

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

vyresniesiems, nes viršutinėje eilėje nutapytų karių šal-mai kitokie – su ragais, trikampiais sparnais, kūginiais užbaigimais, ir tik vienas iš jų turi dvisparnį ženklą.

Karių su dvisparniais šalmais statusą pabrėžia pati jų pavaizdavimo vieta didžiojoje plokštumoje. At-kreiptinas dėmesys į karį su cilindriniu galvos aptaisu, kairėje rankoje laikantį kalaviją. Ant jo dešinės rankos kabo skydas, kurį matome iš vidinės pusės. Čia nėra nė vieno iš trijų apskritimų, puošiančių kitų dviejų karių skydus, bet galima įžiūrėti dvigubai išsilenkusią, lyg žalčio formos juostą. Gal tai diržas rankai užkišti (nors skydų diržai kabo ant karių rankų), o gal mito-loginis ar kitoks reikšmingas ženklas. Šalia jo yra dar kažkokie ženklai.

Visa tai buvo nutapyta Königsbergo – Karaliau-čiaus katedroje. Vadinasi, šis siužetas glaudžiai susijęs su miesto praeitimi, su įvykiais ir tų įvykių dalyviais. Čia nėra jokio fantazavimo, išsigalvojimų, utriruotų vaizdų. Viskas labai tikra ir realu. Stebina tik karių di-dingumas, ori povyza, ypač originalus šalmų apifor-minimas. Kas yra tie kariai? Ši gotikinė XIII–XIV a. katedra buvo statoma ir puošiama tuo metu, kai Euro-pa jau christianizavosi, ir nėra jokių žinių, kad tokius nekrikščioniškus ženklus ir papuošimus būtų turėję kitų kraštų katalikų riteriai, bendravę su kryžiuočių ordinu. Labai originali ir skydų forma, artima savi-tiems, su vidurine briauna, žemaičių skydams, kokie yra Kęstučio ir Vytauto antspaudų herbuose.

Visi šie faktai leidžia daryti išvadą ir konstatuoti tai, ko dėl savų priežasčių niekas – nei vokiečiai, nei len-kai, nei kiti – nebuvo konstatavę: šie didingi kariai yra ne kas kitas, o prūsai.

Be abejo, čia galėtų kilti ir dar vienas pagrįstas klau-simas – kodėl gi kryžiuočiai, katalikiškas vienuolių Teutonų ordinas, tokius nekenčiamus pagonis prūsus pavaizdavo savo pačių bažnyčioje?

Atsakymas galėtų būti toks – tai padėka Dievui ir vaizdingas priminimas maldininkams, su kokia sti-pria priešų pagonių jėga kariauta, kokie narsūs kariai pergalingai įveikti.

Kad čia tikrai pavaizduoti prūsai, papildomai pa-tvirtina ir faktas, kad vėliau freska buvo nepagarbiai

uždažyta, užtinkuota, nes prūsų problema vokiečiams jau buvo netekusi aktualumo, ideologiškai nebereika-linga ir grūstina tamsion užmarštin.

P. S. Mažosios Lietuvos enciklopedija į trečią tomą įdėjo platų skyrių apie prūsus, viename poskyryje (au-torius Tomas Baranauskas) aptariama ir Karaliaučiaus katedros freska su prūsų kariais. Prie iliustracijos pri-dėtas komentaras, nurašytas iš mano straipsnio „Ne-pažįstamieji prūsai“,3 deja, be mano kaip autoriaus pavardės, ir apskritai niekur literatūros nuorodose neminimas mano paskelbtas straipsnis, kaip šios in-formacijos ir pirmosios prūsų karių identifikacijos šaltinis.4 Išeitų, kad freskos turinio identifikacija pri-klauso ne man, bet MLE poskyrio autoriui Tomui Ba-ranauskui. Vietoj komentaro autoriaus už skliaustelio pažymėta – „iš Boeticher...“ Tai sąmoninga (?) netiesa, nes Adolfas Boeticheris nerašė apie prūsų, kaip tokių, karius, neidentifikavo jų atributikos. Mano pavardė paminėta tik tiek, esą aš manau, kad čia yra tik pa-veikslo fragmentas... Žinoma, identifikuodamas prūsų karius, atkreipiau dėmesį, kad paveikslas ne visas, bet ne tai svarbiausia. Nutylimas esminis dalykas – autori-nė mano identifikacija. Apskritai nenurodoma, iš kur paimtas toks „manymas“, nors kiti autoriai ir šaltiniai įtraukti į literatūros sąrašą. Lygiai taip pat pasielgta mūsų surastos akmeninės prūsų pilies atžvilgiu. Įdėtas mano piešinys ir trumpi duomenys apie pilį, bet šal-tinis, paskelbtas Kultūros baruose, taip pat nenurody-tas.5 O juk tai ne kokios nors smulkmenos, bet visai nauji, esminiai faktai. Apie kokį mokslinį sąžiningumą ir etiką čia galima kalbėti? Juo labiau turint omenyje, kad enciklopedija – tai žinių tezauras?

1 Jonas Minkevičius, Paskutinė prūsų pilis, Kultūros barai, 1995, nr. 11, p. 70.

2 Die Bau- und Kunstdenkmaler der Provinz Ostpreussen, Heft 7, Königsberg,

1898, s. 312.

3 Jonas Minkevičius, Nepažįstamieji prūsai, Kauno diena, Santaka, 1997-02-22,

p. 23.

4 Mažosios lietuvos enciklopedija, trečias tomas. Vilnius, Mažosios Lietuvos

fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, p. 742.

5 Ten pat, p. 752.

77K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Almantas Samalavičius: Ajarn* Sivaraksa, apibūdin-damas dabartinį Tailandą, kurį esate linkęs vadinti

Siamu, sakėte: nors ši šalis niekada nebuvo kolonizuota po-litiškai, ji vis dėlto patyrė intelektualinę kolonizaciją, kurios vieną iš pasekmių įvardijote taip: „Budistinėje Siamo kara-lystėje prostitučių dabar yra daugiau negu vienuolių.“

* Taip Tailande kreipiamasi į mokytą ir išmintingą žmogų.

Esate žmogus, nuveikęs nepaprastai daug, stiprinda-mas savo ir kitų Pietryčių Azijos kraštų bendruomenes. Kaip manote, ar budizmas padės įtvirtinti darnesnius žmonių santykius su žeme, su gamta ir pačiais savimi? Ar dar įmanoma įveikti „ekonomikos vėžį“ su sparčiai plintančiomis globalizacijos metastazėmis?

Sulak Sivaraksa: Geroji žinia yra tai, kad bendruome-niški žmonės Siame dabar turi didesnę galią ir nėra nutolę

sulak sivaraksa: „turime perprasti tikrąsias struktŪrinio smurto priežastis“

Sulakas Sivaraksa yra vienas iš plačiausiai pripažintų budizmo lyderių. Gimęs 1933 m. Vaka-ruose, baigęs Velso (Anglija) ir Bankoko universitetus, 7-ajame dešimtmetyje įsteigė svarbiausią akademinį Tailando žurnalą Social Science Review ir fondą Sathirakoses-Nagapradipa. Po 1976-ųjų perversmo buvo priverstas išvykti iš šalies ir dvejus metus dirbo vizituojančiu profesoriumi Kalifornijos universitete Berklyje, kitose JAV, Kanados ir Europos aukštojo mokslo institucijose. Grįžęs į tėvynę, įkūrė keletą naujų organizacijų, vadovavo Azijos kultūros plėtros forumui. 1989 m. kartu su Jo Šventenybe XIV Dalai Lama ir vietnamiečiu vienuoliu Thich Nhat Hanhu įkūrė Tarptautinį angažuotų budistų tinklą.

1991 m. skaitydamas paskaitą Bankoko Thammasato universitete Sivaraksa kritikavo Tailan-do režimą, kad šis bando užgniaužti demokratiją, todėl buvo priverstas vėl išvykti iš šalies, bet 1995 m. laimėjo jam iškeltą bylą.

Sulakas Sivaraksa 1994 m. buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. 1995 m. buvo apdo-vanotas Švedijos parlamento teikiama alternatyvia Nobelio premija, pelnė Indijos skiriamą Gandhi’o tūkstantmečio premiją (2001).

Jo plunksnai priklauso daugiau kaip šimtas knygų, išleistų tėvynėje ir Vakaruose, tarp jų – „Religija ir plėtra“, „Taikos sėklos“, „Globalus gydymas“ ir „Darnos išmintis: budistinė ekono-mika XXI a.“, kurios ištrauką skelbiame.

Su vienu labiausiai gerbiamų budizmo socialinių mąstytojų kalbėjomės, ar budizmas padės įveikti ekonominius ir socialinius globalizacijos padarinius.

Pasaulio istorijos

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

nuo budistinės savo kultūros. Jie iki šiol gyvena didelėmis šeimomis arti gamtos, o kaimo išmintis kreipia juos, kad modernizacijos plėtrai priešintųsi prasmingai ir be smur-to. Nevyriausybinės organizacijos jau mokosi iš jų. Ma-nau, tai vilties ir dvasinio atsinaujinimo ženklas. Su ben-druomeniškais žmonėmis dirbu dar ir Birmoje, ir Laose. Nacionalines sienas reikia peržengti holistinės – fizinės, mentalinės ir dvasinės – plėtros labui, kad pasipriešintu-me neoliberalizmo ir globalizacijos pagrindinei srovei.

Savo knygose dažnai minite Gandhi, mokiusį savo tė-vynainius gyventi paprastai ir kukliai. Kad būtina riboti poreikius, vėliau rašė ir filosofas Ivanas Illichas, medi-tavęs Gandhi’o trobelėje Sevagrame prie Vardžos, kur ir man teko lankytis. Ar įmanoma susigrąžinti tokį gyveni-mo idealą šiandien, kai iš visų pusių esame raginami kuo daugiau vartoti, esą tai ir yra laimės pagrindas?

Gandizmo klaida – vieno asmens vyriškasis šoviniz-mas ir herojaus garbinimas. Gandhi’s nuveikė labai daug, tačiau turime įžvelgti ir jo silpnybes, kurdami kolektyvi-nę lyderystę – čia esama vietos ir moteriškajam elemen-tui. Sangha [vienuolių bendruomenė – A. S.], kurią Buda įkūrė prieš 2600 metų, tebėra reikšminga, nepaisant to, kad pagrindinė Sangha isteblišmento srovė daugelyje šalių tapo korumpuota. Iki šiol Siame turime geras, dar-nias, nors mažas, Sangha bendruomenes, tiek pasaulieti-nes, tiek vienuoliškąsias, tiek vyrų, tiek moterų.

Pastaruoju metu daugelio dėmesį traukia maža Pie-tryčių Azijos šalis – Butanas, atsisakęs ekonomikos lygį matuoti BVP kategorijomis ir pasitelkęs naują bendro-sios vidaus laimės sąvoką…

Butanas turi puikią bendrosios vidaus laimės kon-cepciją, tačiau, jei tos karalystės vadovai nebus pakan-kamai išmintingi, viskas baigsis tragiškai.

Du kartus lankiausi Birmoje ir įsitikinau, kad ši šalis dar nėra pasidavusi vakarietiškų ekonominių vertybių pagun-dai, globalūs vartojimo įpročiai jos dar nepasiekė. Jei Birmai pavyks sėkmingai išsivaduoti iš karinio režimo gniaužtų, ar yra kokių nors vilčių, kad naujoji civilinė valdžia atsigręš į išmintingą budistinės ekonomikos perspektyvą?

Birma yra šalis, kurią reikia atidžiai stebėti. Ne-seniai kalbėjausi su opozicijos lydere Daw Aung San Suu Kyi ir vyriausiuoju Birmos prezidento ekono-mikos patarėju U Myintu. Tai buvo konfidencialus pokalbis, kurio kol kas negaliu viešinti. Tikiuosi, kad Birma sumaniai taikys budistinės ekonomikos ir budistinės politikos principus, nepaisant to, kad valdžia kol kas priklauso kariškiams. Tačiau, ar pa-vyks Birmai prasmingai išgyventi, atmetus Ameri-kos imperijos ir Lotynų imperijos hegemoniją, jau nekalbant apie transnacionalinių korporacijų dikta-tą, klausimas lieka atviras.

Pietryčių Azijoje klesti turizmo industrija, kurios plė-tra nuožmiai naikina tradicijas, kultūrą, kraštovaizdį, iškreipia žmonių tarpusavio santykius. Kaip vertinate bandymus intensyvinti šią sferą kaip ypač svarbų ekono-mikos sektorių?

Turizmas yra globalizacijos ir neoliberalizmo dalis, jų prekė. Jei masinio turizmo nesiimsime vertinti kri-tiškai ir nepradėsime rimtai žiūrėti į keliones, jis vei-kiausiai atneš daugiau žalos negu naudos.

Jums, socialiniam šio regiono mąstytojui, be abejo, rūpi, kas galėtų būti atsvara ekonominei neoliberalizmo ir globalizacijos paradigmai?

Ne tik socialiniams mąstytojams būtina kritiškai žvelgti į kartezianizmo doktriną. Visi turėtume išmok-ti tinkamai kvėpuoti, sinchronizuodami savo širdis ir protus tam, kad suprastume visų daiktų tarpusavio priklausomybę. Tada suvoksime visuomenės gelmėse glūdintį struktūrinį smurtą ir mokysimės įveikti jį iš-mintingai, eidami nesmurtiniu keliu.

Reikia ne tikėti Buda, bet išmokti būti buda (mažąja raide), t. y. savęs pernelyg nesureikšminti. Reikia laikyti kitus ne mažiau svarbiais už save, ypač tuos, kurie tuo metu yra skriaudžiami. Tie kiti – tai ne vien žmonės, bet ir visos gyvos būtybės. Pasitelkę protą, suvoksime tikrąsias struktūrinio smurto priežastis ir galėsime su juo susidoroti. Mano nuomone, tai tikrai įmanoma.

Dėkoju už pokalbį.

79K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Politinių ir ekonominių institucijų pertvarkymas pats savaime neišlaisvina, pirmiausia turime pa-

keisti save. Taika visuomenėje įsigalės tik tada, kai tos visuomenės žmonės gyvens taikiai. Jei asmeni-nius interesus lemia godumas, neapykanta ir neiš-manymas, tokie patys principai įsitvirtina ir visuo-menės institucijose, užkirsdami kelią ilgalaikiam socialiniam tvarumui. Tikrasis saugumas priklauso nuo kiekvieno individo darbo su savimi.

Nesiūlau susitelkti tik į vidinę kaitą, vengiant sociali-nės agitacijos. Nesipriešindami sistemai, toleruojan-čiai netinkamą elgesį, netiesiogiai patvirtiname, kad tokius jos veiksmus laikome priimtinais. Asmens ir visuomenės išsilaisvinimas yra dvi to paties medalio pusės. Dirbame su savimi, ir tuo pat metu stojame prieš tironišką socialinę santvarką. Taip elgdamiesi, susidursime su pasipriešinimu ar net atsakomaisiais veiksmais tų, kurie nori išlaikyti status quo, todėl tu-rime būti atidūs, kad išmatuotume pavojų, išvengtu-me nemalonumų ir atleistume priešams.

Birmoje, kai Daw Aung San Suu Kyi vadovaujama politinė Nacionalinės demokratijos sąjunga 1990 m. triuškinamai laimėjo rinkimus, karinė chunta atsisa-kė perduoti valdžią. Aung San Suu Kyi buvo paskirtas namų areštas, o jos šalininkai patyrė žiaurių suvaržymų. Knygoje „Laisvė iš baimės“ ji pasakoja, kad nuo tada ėmė kovoti su diktatoriais nevartodama smurto – esamą padėtį kasdien apmąstydama be įtūžio, užjausdama tiek engiamuosius, tiek ir šių engėjus.

Sulak SIVARAKSA

tikrasis saugumas

Prieš keletą metų ėjau pro Pasaulio banką Kinijos ambasados Vašingtone link, kartu su kitais demons-trantais protestuodamas prieš planus statyti milži-nišką užtvanką Tibete. Šiam projektui Kinija tikėjosi gauti finansinę Pasaulio banko paramą. Mūsų de-monstracija padėjo įtikinti banką, kad neteiktų pa-ramos projektui, kurio poveikis visuomenei ir aplin-kai būtų buvęs žlugdantis. Vienas iš demonstrantų, septyniasdešimtmetis Tibeto vienuolis, papasakojo man, kad aštuoniolika metų buvo kalinamas ir ki-nai jį kankino. Paleistas pabėgo į Indiją, kur susitiko su Dalai Lama. Jo Šventenybės paklaustas, ar jautė baimę, vienuolis atsakė niekada nebijojęs nei skaus-mo, nei mirties, bet nuogąstavęs, kad gali prarasti užuojautą savo kankintojams. Vienuolis laikė juos ne priešais, o tokiais pat žmonėmis, deja, priverstais vykdyti nežmoniškas pareigas.

Dalai Lama yra įkvepiantis pavyzdys, kad žmogus gali priešintis priespaudai ir tuo pat metu puoselėti vi-dinę ramybę. Jis regėjo šiurpias savo tautos, pavergtos kinų, kančias, bet neprarado gebėjimo jaustis laimin-gas, neatsisakė kuklaus gyvenimo būdo. Tikiu, kad vie-ną dieną Tibetas nusimes kinų jungą, o Aung San Suu Kyi moralinė stiprybė padės išsilaisvinti birmiečiams.

***

Budistų pamokymai nėra įsakymai. Tai saviug-dos praktika, įsipareigojimas savo noru, pagrįstas

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

asmenine atsakomybe. Budizmas nekalba apie ant-gamtinių jėgų įsikišimą, o tik apie tam tikrą gamtos, kultūros, politikos ir istorijos nulemtą imanentišku-mą. Mūsų bendražmogiškumas paremtas tarpusavio priklausomybe. Nesavastingumas budizme reiškia tam tikrą sąmyšį. Moralė tampa galima tik supratus, kad esame netobuli. Pažeidžiamumas yra išanks-tinė etiškų santykių sąlyga. Medituodami įgyjame jėgą, skatinančią elgtis svetingai, o ne grobuoniškai viešpatauti. Niekada nepavyks įkurti savo tvirtovės, uždaros bendrijos. Visada bus „mes“. Vieninteliai mūsų priešai – godumas, neapykanta ir neišmany-mas – slypi mumyse. Išoriniai priešai pirmiausia yra mūsų vidinių baimių projekcija. Esame priklausomi vieni nuo kitų.

Kai tampa sunku žiūrėti per tarpusavio priklau-somybės prizmę, Buda pataria susitelkti į keturis neišmatuojamus dalykus – tai geraširdiškumas, kai laimės ir gerovės linkima visiems; užuojauta, kai niekam nelinkima patirti kančių; nesavanaudiškas džiaugsmas kitų sėkme; dvasinė pusiausvyra, kie-kvieną būtybę pripažįstant kaip sau lygią.

***

Ketvirtadalis pasaulio gyventojų, gyvenančių pra-moninėje šiaurėje, suvartoja daugiau kaip 60 proc. pasaulio maisto, 85 proc. medienos ir 70 proc. ener-gijos. Agrokultūriniuose pietuose daugiau kaip mili-jardas žmonių gyvena visiškame skurde, negalėdami naudotis būtiniausiais dalykais gyvybei palaikyti. Nelygybė tarp klasių ir lyčių šiaurėje ir pietuose auga. Didžiausią skurstančiųjų dalį visame pasaulyje suda-ro moterys ir vaikai.

Vystymasis yra moderni kolonializmo forma. Var-tojame tokius žodžius, kaip neišsivystęs, besivystantis ir išsivystęs, nė nesusimąstydami, kad juos įdiegė ko-lonistai. Naujasis terminas globalizacija yra dar blo-gesnis. Nebėra pasidalijimo tarp Europos ir Azijos, yra pasidalijimas tik tarp turtuolių ir vargšų, tarp šiaurės ir pietų. Šiaurė veikia pietus per investicijas, siekdama pelno parduoda pramonės prekes, ginklus

ir švietimą. Pietūs atsilygina gamtos ištekliais ir pigia darbo jėga, žemės ūkio produktus tiekdami tokiomis kainomis, kurios žlugdo smulkius vietinius ūkinin-kus, nes šiems už būtinas paskolas tenka mokėti di-džiules palūkanas. Pietinės šalys praranda valstybinį suverenumą, savo kultūrą, kenčia nuo prastėjančios gyvenimo aplinkos, skurdo, bado, žmonių migraci-jos ir landynių, dygstančių miestuose. Tuo pat metu didėja atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų.

Šiaurei irgi sekasi ne per geriausiai. Jos gyventojai darosi vis labiau priklausomi nuo vartotojiškumo, masinės kultūros ir narkotikų. Jie kenčia nuo užterš-tumo, prastėjančios gyvenimo aplinkos ir dėl to, kad prarado pagrindines vertybes. Miestuose auga nusi-kalstamumas ir skurdas, gausėja benamių. Dirbantys žmonės kenčia įtampą dėl nevaržomos korporacijų galios, kuri jau ir taip pernelyg didelė. Individai ne-tenka ramybės jausmo, praranda prasmės suvokimą.

Autoritarinės valdžios, net ir tos, kuri tvirtina esanti demokratinė, oportunizmas neturėtų pakirsti tarptautinių susitarimų dėl žmogaus teisių. Tvirtina-ma, esą modeliai, diegiantys pasaulinę plėtrą, bran-gina gyvenimą, nors iš tikrųjų pamina jo prasmę. Žadama, esą jie atneš žmonėms džiaugsmą, bet tuo pat metu užtveriamas kelias į tikrą taiką. Moderniza-cijos ir vakarietiško gyvenimo teikiama materialinė nauda padalijama neteisingai. Pramoninio kapitaliz-mo kertiniai akmenys – žiaurūs užkariavimai, ver-govė ir skolos. Išnaudojimas įgauna vis naujesnius pavidalus – tarp jų yra ir mainai, naudingesni vienai pusei, ir struktūriniai pokyčiai, ir Trečiojo pasaulio įsiskolinimas. Tokia strategija didina atskirtį tarp pramoninės šiaurės ir išnaudojamų pietų.

Nelygybė ir išnaudojimas stumia į konfliktus. Konfliktai, atrodantys etniniai ar religiniai, dažnai būna klasiniai, nulemti socialinių pasaulio ekonomi-nės tvarkos struktūrų. Gilėjant socialinei nelygybei, tenka griebtis smurto ir represijų nepasitenkinimui suvaldyti. Pasaulio ekonomika vis labiau darosi su-karinta struktūra. Svarbiausios pasaulio valstybės gamina didžiulius kiekius ginklų, kuriuos parduo-da tiek turtingoms, tiek skurdžioms šalims. Ginklų

81K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

pramonė per metus kiekvienam pasaulio gyvento-jui pagamina keturių tonų sprogmenų atitikmenį, o daugiau kaip 85 proc. pasaulio ginklų eksportuoja penkios nuolatinės Jungtinių Tautų Saugumo Tary-bos narės – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Ru-sija ir Kinija.

Toks ginklavimosi lygis sukūrė ypač grėsmingą atmosferą pasaulyje. Vis daugiau pasaulio regionų, nuo Artimųjų Rytų iki Vidurio Amerikos, Pietų Azi-jos ir Rytų Europos, praranda net tvarkos regimybę. Terorizmui plintant po pasaulį, žmonių dingimai, kankinimai, prievartavimai ir žudymai tampa kas-dienybe. Žmonės bijo kalbėti atvirai, kad neprarastų darbo, net gyvybės, kad nenukentėtų šeima. Smurtas stulbinamai išaugo ir pramoninių valstybių namuo-se, gatvėse, net mokyklose, daug jo nukreipta prieš imigrantus ir kitas mažumas.

***

Technologijos ir turtas yra neatskiriami. Techno-loginė pažanga skatina kapitalistinę konkurenciją ir augimą. Mechanizacija ir suprekinimas sutartinai žengia pirmyn. Kenkiama natūriniams ūkiams, nes vietos gyventojai verčiami gaminti tarptautinei rin-kai, užuot tenkinę savo bendruomenės reikmes. Plė-tros labui naikinami tropikų miškai ir koralų rifai. Žemės ūkio verslas, pramoninė gamyba, branduoli-nė ginkluotė, nuodingos atliekos teršia dirvą, orą ir vandenį. Užtvenkiamos upės ir sunaikinama ekosis-tema kartu su tų vietų gyventojų tradicine kultūra ir išmintimi. Modernizacija padeda lengviau mani-puliuoti žmonėmis ir juos kontroliuoti, didindama tarpusavio susvetimėjimą, keldama nepasitikėjimą ir baimę. Išvada: technologinis kapitalizmas yra nelo-giškas. Jis trukdo natūraliai planetos gyventojų inte-gracijai ir kelia grėsmę žmonijos išlikimui.

Visame pasaulyje bandoma tam priešintis – vie-tos gyventojai ir gentys kovoja su tais, kurie planuo-ja užtvenkti upes. Ūkininkai telkiasi, kad atsispirtų biotechnologijoms. Motinos ir žmonos stengiasi už-kirsti kelią prekybai žmonėmis. Mano šalyje budistų

vienuoliai šventina medžius, kad išsaugotų miškus. Jei atsiras daugiau technologijų, rinkų ir biurokrati-jos, tai neišspręs žmonijai mestų iššūkių, nes su jais susidoroti gali tik išmintis ir užuojautos jausmas.

Vietiniams žmonėms svarbiausia gyventi oriai, jaučiant sąlytį su tuo, kas šventa, sugyvenant su savo žeme, gerbiant protėvius, paisant bendruomenės ir įsipareigojant ateities kartoms. Siamo kalnų gentys, Europos romai, JAV indėnai, Australijos aborigenai, Naujosios Zelandijos maoriai ir kitos tenykštės tau-tos galėtų išmokyti mus rinktis vietinę išmintį, o ne globalizacijos peršamą monokultūrą.

Privalome remti tuos pasaulinio masto judėji-mus, kurie siekia atgaivinti bendruomenių ryšius su vietine kultūra. Turime iš naujo peržiūrėti, kaip vy-riausybės įvertina ekonominės pagalbos projektus, finansuojamus tarptautinių institucijų, nes viskas pernelyg priklauso nuo kiekybinės sistemos. Vai-kų mirštamumo, gyvenimo trukmės, raštingumo ir vartojimo rodiklių statistika neatskleidžia viso eg-zistencijos sudėtingumo ir įvairovės, bet užtat ska-tina siekti neriboto augimo – tokia yra didžiosios dalies Vakarų gyventojų ir Trečiojo pasaulio šalių elito pasaulėžiūra. Tos žmonijos dalies, kur vyrauja bendruomeninė ekonomika ir mainai, augimas yra cikliškas, o ne linijinis.

Šiaurės rytų Siame bendruomenės ilgus amžius darniai sugyveno su ryžių laukais, žvejyba ir Pak Moon upe, puoselėdamos budizmą ir senąją kultūrą. Jie buvo savarankiški ir gyveno oriai. Tačiau Pasaulio bankas nusprendė, kad pagal jo kriterijus šios ben-druomenės gyvena skurde ir atskirtyje, todėl padėjo Tailando valdžiai finansuoti Pak Moon užtvankos statybą, kad pagelbėtų šiems žmonėms. Šitaip ban-kas ir šalies valdžia sugriovė tradicinį vietos kaimie-čių gyvenimo būdą.

Dabar Pasaulio bankas pripažįsta, kad didelių už-tvankų statybos padariniai gali būti destruktyvūs ir stengiasi įsiklausyti į žmonių skundus. Pasaulio ban-ko darbuotojai apkeliavo pasaulį, apklausė daugiau kaip 60 tūkstančių skurdžiai gyvenančių žmonių ir išleido dviejų tomų knygą „Vargšų balsai“.

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

***

Kai kurie Azijos vadovai teigia, esą žmogaus teisės yra vakarietiškas pramanas, todėl galima ramia są-žine smurtauti prieš savo žmones. Tačiau iš tikrųjų žmogaus teisių idėja kilo pasipriešinimo Vakarų im-perijoms kontekste. Žmogaus teisės vienodos Rytuo-se ir Vakaruose, Pietuose ir Šiaurėje. To, ką vadina-me žmogaus teisėmis, pagrindus galime rasti Budos mokymuose ir musulmonų intelektualo Chandros Muzaffaro veikaluose.

Budizme žmogaus teisės reiškia vienalaikį „mes“ ir „aš“ ugdymą, su tarpusavio ryšiais, paremtais užuojau-ta. Garbingasis Sayadaw U Rewata Dhamma [budistų vienuolis, meditacijos mokytojas – Red.] kalbėjo:

„Žmogaus teises laikydami vien vakarietišku iš-radimu negalėsime paaiškinti teisių ir atsakomybės santykio su etikos normomis. Visoms visuomenėms svarbiausios vertybės yra tos pačios. Visos etinės santvarkos skatina žmones mylėti vieniems kitus, neskatina žudyti, smurtauti ir pan. Taigi, žmogaus teisių universalumas ir neatskiriamumas gali būti suprastas kaip tarpusavio įsipareigojimų, kylančių iš Dharmos, atspindys.“

Prieš du dešimtmečius atsirado poreikis įkurti or-ganizaciją, kuri ieškotų tinkamo vaidmens budizmui moderniame pasaulyje. Tai budizmas mažąja raide, neprikibęs prie konkrečios kultūros, mokyklos ar ša-lies. Visuomeniškai angažuoti budistai siekia sukurti Budistų išsivadavimo sąjūdį Azijoje ir už jos ribų. 1989 m. tuo tikslu buvo įsteigtas Tarptautinis an-gažuotų budistų tinklas. Šiuolaikiniams Azijos bu-distams tenka nelengvas uždavinys perteikti Budos mokymą XXI a. tinkamu būdu. Daugelis budistų yra išsiugdę vidinę ramybę, kuri yra kiekvieno sėkmingo taikos žygio šerdis.

Pokolonijinis pasaulis turi išmokti būti modernus netapdamas vakarietiškas. Plėtros kontekste moder-numo siekimas dažnai žygiuoja lygia greta su im-perializmu. Todėl tiems, kurie nedvejodami priima tokį modernizmą, gresia susvetimėjimas. Žmonijos

dauguma, kuri nėra nei vakarietiška, nei baltoji, bū-tinai turėtų atkreipti dėmesį į šią problemą.

***

Kapitalizmo pažadas, kad nenutrūkstamas eko-nomikos augimas ir technologinė pažanga užtikrins laisvę, pasirodė esąs neįvykdomas. Nė viena ekono-mika negali augti amžinai. Technologinė pažanga irgi nėra beribė. Kapitalizmas daro prielaidą, kad turtas nuolatos didės. Tačiau tiesa ta, kad ekonomikos au-gimas sukuria ir vis didėjančią atskirtį tarp pajamų. Noamas Chomskis skelbia, kad beveik 60 proc. Niu-jorke gyvenančių afroamerikiečių neturi galimybių nei mokytis, nei imtis verslo, negauna net elementa-riausios socialinės paramos ir jaučiasi nesaugūs. Jų padėtis nedaug kuo skiriasi nuo Bangladešo gyven-tojų padėties. BBC pranešė, kad kai kurie skurstan-tys vaikai Londone gyvena tokiomis pat sąlygomis, kokias aprašė Dickensas XIX a.

Po Antrojo pasaulinio karo, valdant Leiboristų partijai, Didžioji Britanija ėmėsi socialinės rūpybos. Britų žemėje socializmas tapo galimas, nes intelek-tualai, rašytojai, akademikai ir visuomenės aktyvis-tai priartėjo prie masių, kad suvoktų skurstančiųjų ir atstumtųjų kančias. Dirbdami ranka rankon jie sugebėjo sutramdyti kapitalizmą netotalitarinio so-cializmo metodais. Po keturiasdešimties metų ponia Margaret Thatcher sunaikino didžiąją jų darbo dalį.

Iki 1988-ųjų, kai Birma atsivėrė globaliam kapita-lizmui, kaimo vietovės čia vešėjo nepaliestos, tačiau nuo tų metų šalies gamtinė aplinka prastėja nerimą keliančiu greičiu. Karinė chunta sunaikino miškus, išžudė daugybę žmonių.

Nors Kinija, Vietnamas ir buvusi Sovietų Sąjun-ga dėjosi socialistinėmis valstybėmis, iš tikrųjų jos buvo totalitarinės. Skurstančių žmonių kančias ban-dyta palengvinti komunistų partijos ir vyriausybės parengtomis pašalpų programomis, kurios kreipė dėmesį tik į materialinius rūpesčius, atimdamos iš žmonių iniciatyvą ugdyti savarankiškumą. Tų šalių gyventojai, tarp jų ir partijos kadrai, buvo priversti

83K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

mechaniškai kartoti socializmo principus. Nusilpus totalitarizmo gniaužtams, kapitalizmas prarijo šias šalis ypač lengvai.

Kita vertus, Indijos pietinę valstiją Keralą jau beveik penkiasdešimt metų valdo komunistinė vyriausybė. Pa-gal BVP vienam žmogui Keralos gyventojai patektų į skurstančiųjų kategoriją. Tačiau Keraloje beveik nėra be-darbių. Didžioji dalis valstiečių augina tai, ką pirmiausia suvartoja namų ūkyje, o parduoda tik maisto produktų perteklių. Valdžios socialinės rūpybos programa apima skurdžiausius ir labiausiai atskirtus gyventojus. Nepai-sant to, kad ši valstija neturtinga, raštingumo rodiklis Keraloje yra aukštesnis negu JAV, o vietos politinis gyve-nimas tvarkomas demokratiniais principais.

Ladakas yra maža Indijos Džamu ir Kašmyro vals-tijos provincija. Dauguma jos gyventojų budistai, o politinius ir ekonominius Džamu ir Kašmyro rei-kalus tvarko musulmonai. Ladako gyventojai, nors gyvena materialiai skurdžiai, klesti pagal visus kri-terijus, kuriuos išvardijau knygoje „Darnos išmintis: budistinė ekonomika XXI a.“

Tvari ateities vizija negali remtis kapitalizmo su-kurtu išsilaisvinimo mitu. Ateitį reikia kurti ant tra-dicinės išminties ir kultūros pamatų. Ji bus sukurta ne Niujorke ar Londone, ją sukurs žmonių bendruo-menės Siame, Ladake ir Keraloje.

Dvasiniai ryšiai privalo būti pasaulio ateities dalis. Pasaulis turi būti kuriamas remiantis taikos, nesmurti-nių veiksmų ir teisingumo visiems principais. Tai slypi

kiekvieno žmogaus širdyje, trokštančioje tikro pasiten-kinimo. Kai išmoksime savarankiškumo, savigarbos, nuolankumo ir paprastumo, kilniaširdystės, rūpestin-gumo, kai imsime didžiuotis savo kultūra – tik tada iš tikrųjų suklestėsime. Kai pertvarkysime savo sąmonę, kad taptume mažiau egocentriški, galėsime reorgani-zuoti savo visuomenę, kad ji išsilaisvintų iš priespaudos ir išnaudojimo. Pasak Budos, svarbiausia išorinė išsi-laisvinimo sąlyga yra draugai, turintys vienodas pažiū-ras. Mums reikia gerų draugų, kurie padėtų susitelkti ir skatintų visuomenę siekti taikos ir teisingumo.

Neturėtume manyti, kad mūsų papročiai yra ge-riausi. Turime ištirti ir gerbti visas tradicijas ir pa-pročius. Atvėrę širdis, galėsime mokytis iš daugybės mokyklų ir bendradarbiauti su draugais, turinčiais skirtingus papročius, išpažįstančiais skirtingą tikėji-mą, net su agnostikais ar ateistais. Visi žmonės yra dvasinės būtybės. Jei žmonės visame pasaulyje gerbs vieni kitus – atsiras stipri moralinė jėga, įveiksianti godumą, neapykantą ir neišmanymą.

Tikroji išmintis kyla iš galvos ir širdies. Ji padeda mums suvokti savo ribotumą, moko būti nuoširdžius ir užjaučiančius. Kai suprantame savo pačių ir kitų kančias, kai visą dieną susikaupę kvėpuojame, apima ramybė ir laimė, ir galime dalytis tuo su kitais. Tai ir yra tikrasis saugumo garantas.

Išvertė Rasa RAdzEVIČIūtĖ

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Prieš penketą metų išvykau iš Birmos nė nenujaus-damas, kad netrukus kariškiai surengs išpuolį prieš

budistų vienuolius. Nors to išvakarėse ore tvyrojo kai kurie grėsmingi, agresijos protrūkį pranašaujantys žen-klai, šalis atrodė apimta keistos ramybės. Atsisveikinau nė kiek neabejodamas, kad kada nors čia būtinai sugrį-šiu. Po keleto dienų karinio režimo pradėtas nuožmus kruvinas susidorojimas su visoje šalyje labiausiai ger-biamu vienuolių luomu ir tolesni įvykiai Birmoje (ofi-cialiai vis dar vadinamoje Mianmaru) darė vis labiau abejotiną viltį, kad pavyks vėl aplankyti auksiniais pa-godų kupolais nusėtą kraštą. Praėjus trejetui ketvertui metų pasaulio žiniasklaidoje ėmė gausėti pranešimų, kad karinis režimas pamažu atsitraukia, užleisdamas vietą civilinei valdžiai. Dar didesnę nuostabą sukėlė ži-nia, kad iš namų arešto, trukusio beveik aštuoniolika metų, paleista Nobelio taikos premijos laureatė Aung San Suu Kyi, legendinio birmiečių nepriklausomybės kovų veterano, nepriklausomos valstybės kūrėjo, kurį 1947 m. nužudė smogikai, duktė, šalies opozicijos ly-derė, tapusi demokratijos idealų simboliu.

Deja, prabudusios viltys netrukus apniuko, nes pati Aung San Suu Kyi viešai paragino netikėti saldžiais ka-rinio režimo pažadais. Jos nuomone, kariškiai, šiek tiek pravėrę kalėjimų vartus ir palaipsniui grąžindami val-džią civiliams, tiesiog siekia palankesnės pasaulio vi-suomenės opinijos ir ekonominės naudos, juoba kad ši režimo negailestingai nudrengta šalis visame Pietryčių Azijos regione garsėja turtingais gamtiniais ištekliais, masinančiais didžiąsias pasaulio valstybes.

Kelionė kaip intelektualinis nuotykis

Almantas SAMALAVIČIUS

Dangus ir plytaBagano šventyklų švytėjimas

Vis dėlto ilgainiui atsirado šiokių tokių viltingų pokyčių, bent jau buvo sukurta jų regimybė. Bičiuliai Bankoke ragino nedelsti, nes režimo atšilimas gali būti trumpalaikis. Taigi šiemet vasarą ėmiau rengtis kelio-nei, pasirūpinęs visais dokumentais, kad gaučiau ne-seniai įsigaliojusią vadinamąją iš anksto parengtą vizą (pre-arranged visa), nors nemažai keliautojų internete teigė, esą nėra jokios garantijos, kad tokiu būdu sutvar-kęs formalumus būsi įsileistas į Mianmarą. Nuspren-džiau rizikuoti.

Iš milžiniško žmonių knibždėlyno Bankoke, kiaurą parą nesiliaujančių pramogauti svetimšalių šurmulio Khaosan Road kvartale, kur, nepaisant triukšmingos atmosferos ir nuolatinių spūsčių, dažniausiai tenka ap-sistoti dėl patogesnio susisiekimo, nusileidęs Rangūno (kariškių pervadinto Jangonu) oro uoste, kuris, nors ir atnaujintas, praplėstas, bet vis tiek dvelkia vangumu ir neskubria ramybe, pasijutau, tarsi būčiau patekęs į visai kitą pasaulį arba sugrįžęs mažiausiai trejetą dešimtme-čių atgal. Tačiau krinta į akis ir tai, kad per pastaruosius penkerius metus šalyje įvyko tam tikrų ekonominių pokyčių – dauguma gatvėmis riedančių automobilių gerokai naujesni, mažiau surūdiję, parduotuvių lenty-nos gausesnės. Atsiradę šiek tiek reklamos, tačiau re-klaminių vaizdų lavina, skandinanti daugelio Azijos šalių didmiesčius ir šlovinanti globalizaciją, čia dar neįsibėgėjo, nors šiokių tokių požymių, kad „laisvoji rinka“ grėsmingai artėja, jau esama...

Apsistoju kadaise buvusiame prabangiame, bet da-bar jau gerokai apšiurusiame, „Panoramos“ viešbu-

85K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

tyje, menančiame kolonijinę erą. Čia praleidau porą dienų, prieš išvykdamas į vaizduotę užburiantį, kvapą gniaužiantį šventyklų miestą Baganą (Paganą). Tai pats Rangūno centras, iš kur nesunku pasiekti svarbiausius kultūrinės traukos taškus. Begalinio grožio Švedagono pagodos slenkstį peržengęs antrąsyk, įsitikinau, kad ši didžiulius plotus užimanti šventykla galėtų hipnotizuo-ti žvilgsnį ištisas savaites.

Ilgai kulniavau pėsčiomis, kad aplankyčiau dar ke-letą sakralinių budizmo paminklų. Paskui kantriai ieš-kojau tų Lonely Planet kelionių vadove nurodytų resto-ranėlių, kurie, nepaisant stulbinamai kuklios aplinkos, nenuviltų net didžiausių šio regiono virtuvės gurmanų. Nustebau pravėręs vieno tokio šeimos restoranėlio duris – iškart pasigirdo garsūs šūksniai ir mane, atvy-kėlį, apspito nežinia iš kur staiga atsiradę šeimininkai su keliolika savo atžalų. Jaučiau, kad kiekvieną judesį stebi bent kelios dešimtys smalsių akių, tarsi būčiau nusileidęs iš kitos planetos. Kita vertus, taip ir yra, nes keletą dešimtmečių po to, kai generolas Ne Vin surengė smurtinį perversmą, didžioji dauguma šalies gyventojų neturėjo ir kol kas neturi galimybės bent akies krašteliu pasidairyti po svečias šalis, o svetimšalių, apsilankan-čių Birmoje, skaičius tebėra minimalus...

Sustingusio grožio metamorfozės

Bagano peizažas pribloškė grožiu, dar kai leidausi lėktuvu, – apačioje išvydau šimtus žalumos gaubiamų rusvos spalvos šventyklų su auksiniais kupolais, blyk-sinčiais saulėje.

Iškrovęs mantą viešbutyje, skubu pasižvalgyti po tą milžiniško šventyklų komplekso dalį, kuri kadaise buvo vidinėje miesto, apjuosto siena, pusėje. Kitų objektų, iš-sidėsčiusių daugiau kaip keturiasdešimties kilometrų plote, apeiti pėsčiomis tiesiog neįmanoma. Turiu sku-bėti, nes vidurdienio kaitra Bagane sunkiai pakeliama net tiems, kurie mėnesių mėnesius praleidžia Pietryčių Azijos karščiuose.

Baganas teisėtai gali būti laikomas ir miestu, ir kara-lyste. Kadaise jis pali kalba buvo vadinamas Arimadda-napura, lietuviškai būtų „priešų naikintojo miestas“, vė-

liau vadintas Pukamu arba Pokamu, o XX a. – Baganu (Paganu). Apie ankstyvuosius šio regiono gyventojus žinių nedaug. Spėjama, kad kadaise šventyklas čia statė pijai (pyu), jų statinių plytos naudotos ir vėlesnėms sta-tyboms. Birmiečiai istorikai mano, kad ankstyvoji pijų karalystė Šikeštra apėmė gerokai didesnę teritoriją negu Baganas, tačiau dauguma Vakarų autorių šį senąjį ikibir-mietiškąjį laikotarpį labiau linkę sieti su monų kultūra. Šiaip ar taip, neabejojama, kad Bagano atsiradimas laiky-tinas birmiečių kultūros suklestėjimo pradžia. Pirmieji mitai apie Bagano atsiradimą, išlikę karaliaus Kyjanzitos įrašuose, remiasi Budos pranašyste Indijoje: esą Baga-nas būsiąs įkurtas praėjus tūkstančiui šešiems šimtams trisdešimčiai metų po Budos mirties. Tačiau panašaus turinio originalių inskripcijų išliko nedaug, todėl Vaka-rų istorikai šiuo faktu abejoja. Juo labiau kad Švezigono pagodoje išlikęs ilgas ir turiningas Kyjanzitos įrašas apie

Dhamayaungyi šventykla

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

panašius dalykus nė neužsimena. Garsiausiose ir svar-biausiose Bagano šventyklose – Anandoje, Thatbinnyu ir Švesandau – senųjų įrašų nėra išlikę, tad miesto kilmės istoriją iki šiol gaubia paslaptis.

Vis dėlto akivaizdu – Bagano aukso amžius tęsėsi nuo XI a. iki XIII a., panašiu metu Europoje klestėjo gotika. Kai kurie autoriai teigia, kad statyti šventyklų miestą dar iki Kyjanzitos pradėjo karalius Anaurata, o vėlesni valdovai tęsė jo pradėtus darbus. Nesutaria-ma, ar XIII a. pabaigoje Baganas buvo taip apleistas, kad prasidėjo staigus nuosmukis, ar tiesiog sumažėjo strateginė jo reikšmė, taigi nutrūko ir valdovų, kitų di-dikų fundacijos. Šventyklos su vienuolynais, kai neteko globos, ėmė nykti. Kad ir kaip būtų, didžioji dauguma iš keturių tūkstančių įspūdingos religinės architektūros statinių Bagane atsirado būtent XI–XIII a. laikotarpiu. Nemažai jų pasiglemžė keli žemės drebėjimai, bet ir šiandien yra išlikę daugiau kaip du tūkstančiai švento-vių ir jų liekanų. Bene didžiausią žalą Bagano paveldui padarė žemės drebėjimas 1975 m. Beveik penkiolika metų čia triūsė UNESCO restauratoriai, tačiau valdan-čiojo režimo ir Vakarų valstybių santykiams atšalus, jie buvo priversti palikti šalį. Puikus jų darbo rezultatas – subtiliai restauruoti paminklai, pramaišiui su objektais,

kuriuos sudarkė menkai kvalifikuoti „speci-alistai“, nusamdyti kariškių. Dėl mėgėjiškos skurdžia vaizduote apdovanotų „restaurato-rių“ veiklos vieną didžiausių ir unikaliausių Azijos architektūros perlų UNESCO atsisakė pripažinti pasaulio paveldo objektu. Mianma-ro valdžia toliau vykdo negrabią restauraciją, o šalies kultūros ministras aršiai ginčijasi su pasaulyje pripažintais restauravimo autorite-tais. Karinis režimas sumaniai kursto labiau-siai pasiturinčių tėvynainių ambicijas, skatin-damas aukoti stambias sumas abejotiniems restauracijos projektams. Netoli nuo miesto sienos Tharabaro vartų, kuriuos, vietos gy-ventojų manymu, sergsti dvasios (nat), todėl visi, važiuojantys arklių kinkiniu ar automo-biliu, kad išvengtų nelaimingų atsitikimų kelyje, privalo palikti vienkartinę auką, visai

neseniai iškilo naujas masyvus pastatas – Bagano auk-so rūmai, kurie, suprojektuoti pagal XIX a. šventyklų pavyzdį, senųjų statinių aplinkoje atrodo apgailėtinas nesusipratimas.

Regimos tikėjimo formos

Vasaros mėnesiais šį regioną vargina karščiai. Todėl, nors esu pasiryžęs nuo ryto iki vakaro dairytis po bu-vusią karalystę, vidurdienį vis tiek esu priverstas daryti keleto valandų pertrauką. Ieškau prieglobsčio nuo kai-tros didžiulės Iravadžio upės pakrantėse, kur įsikūręs ne vienas viešbutis, arba prisiglaudžiu kokio nors res-toranėlio medžių paunksmėje, laukdamas, kol karštis atslūgs. Po šventyklų miestą keliavau ir pėsčiomis, ir dviračiu, ir arklio traukiamu vežimaičiu. Taupydamas laiką, naudojausi net prabangos priemone – automo-biliu su kondicionieriumi. Kiekvienas iš šių keliavimo būdų turi savų privalumų ir trūkumų, viskas priklau-so nuo to, ko čia ieškai ir koks fizinis tavo pasirengi-mas. Antai, nusisamdęs vežimaitį visai dienai, netru-kus įsitikinau, kad popietės pogulis rūpi ir vežikui su arkliu. Kita vertus, tos kelios atokvėpio valandos labai praverčia, nes galima pastudijuoti su šia vietove susi-

Bagano peizažas

87K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

jusią literatūrą, kuria apsirūpinau prieš atvykdamas, o kai ką pasiderėjęs įsigijau iš prekeivių, aplipusių šventyklas. Vieti-nių autorių knygomis, net architektūros brėžinių albumais prekiaujama prie visų didesniųjų šventyklų. Tiesa, pardavėjai labai greitai atpažįsta tą, kuriam toks lei-dinys iš tikrųjų reikalingas, todėl kaina šokteli net keletą kartų. Ar pavyks nu-siderėti, priklauso nuo pirkėjo įgūdžių, sumanumo ir kantrybės.

Ypač trikdo, kad aplink šventyklas nėra vakariečiams įprastų patogumų. Paklau-sęs, kur galima rasti „poilsio“ vietą, užuot atsakęs, birmietis rankos mostu parodys į aplink plačiai besidriekiančią dykynę, apaugusią krūmokšniais, – esą ten vietos viskam apstu...

Toje Bagano dalyje, kurią galima apeiti pėsčiomis, ne-trūksta įspūdingų architektūros paveldo reliktų. Thatbin-nyu – aukščiausią beveik 70 m Bagano šventyklą – XII a. viduryje pastatė karalius Alaungsithu. Monumentalų sakralinį statinį supa terasos su 539 džatakomis, o ties vakariniu įėjimu išlikę keletas originalių freskų. Netolie-se – keliolika metų anksčiau pastatyta Schwegugyi šven-tykla, kurios pavadinimas reiškia „Didžioji aukso ola“. Jos viduje apstu stiuko lipdinių, akmenyje pali kalba iš-kaltas įrašas, kad šventykla pastatyta per septynis mėne-sius. Kad ir kaip sunku patikėti, net didžiausios Bagano šventyklos pastatytos per labai trumpą laiką – nuo keleto mėnesių iki penkerių metų. Turint galvoje jų dydžius ir milžinišką koncentraciją 40 m2 erdvėje, belieka nulenkti galvą prieš birmietišką architektūros ir statybos genijų.

Už 15 000 kijatų nusisamdęs eiklaus arklio traukiamą vežimaitį, kurį parūpino vietinis kelionių agentas (samdy-damas gatvėje, turėtum mokėti 3 000 daugiau), išvykstu į dienos trukmės kelionę pietryčių kryptimi, kur šalia kitų objektų nusprendžiau aplankyti Švezigono pagodą, pada-riusią man didžiulį įspūdį per pirmąją kelionę į Birmą. Pake-liui sustoju apžiūrėti Htilominlo – 50 m aukščio budistinės šventyklos, kurią 1218 m. pastatė karalius Nantaungmija. Bene didžiausią įspūdį šis terasomis suprojektuotas archi-

tektūros šedevras daro iš išorės, nors ir viduje esama puikių lipdinių, raižinių ant masyvių durų iš tikmedžio. Šventyklos viduje kaip paprastai randi keturias Budos statulas...

Vežiko raginamas arklys sparčia žingine artėja Šve-zigono link. Ši pagoda yra viena iš labiausiai garbinamų budizmo šventovių visoje šalyje, nes manoma, kad po jos pamatais paslėptos dvi relikvijos – Budos kaulas ir dantis. Šventyklos viduje esančią, auksu aptaisytą pa-godą, kaip manoma, pastatė karaliaus Anauratos tėvas. Iš keturių pusių ją supa mažesnės šventyklos su Guptos mokyklai priklausiusių skulptorių iškaltais skulptūri-niais Budos atvaizdais. Ilgas dengtas koridorius veda į kiemą, kuriame spindi pagrindinė pagoda...

Išvykęs iš Švezigono, prašau vežėją, kad išlaipintų prie mažo senutėlio, iš išorės visai neįspūdingo vienuolyno Kyan-sit-thar Umin. Viduje aklai tamsu, beveik kakto-muša susiduriu su kažkokia žmogysta. Tai senutė pri-žiūrėtoja, kuri, sumurmėjusi keletą birmietiškų frazių, maloniai ištiesia žibintuvėlį. Neriu į tamsą, pasišvies-damas kelią tuo žibintuvėliu, ir prieš akis atsiveria pri-trenkiamai įspūdinga sienų tapyba. Deja, fotografuoti čia griežtai draudžiama, tenka apsiriboti pasižvalgymu po figūrinėmis scenomis ištapytas vienuolių celes. Išei-damas maloniai senutei palieku šiek tiek kijatų.

htilominlo šventyklos fasadas

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Ne mažiau stulbinanti ir Upali-thein šventyklėlė – itin subtilios architektūros ir dekoro statinys, kurį dar spėjo restauruoti UNESCO specialistai. Viduje gausu

puikių freskų, sugrupuotų atskiromis scenomis. Pri-žiūrėtojas – senyvas, bet dar tvirtas, angliškai kalbantis vyras, neįkyriai siūlo įsigyti tapybos darbelių ir teirau-jasi, iš kur esu atvykęs. Išgirdęs žodį Lietuva, visai ne-nustemba. „Tai prie Baltijos jūros... Ne per seniausiai jūs išsivadavote iš Rusijos“, – sako jis, o aš apsidžiaugiu suvokęs, kad net taip toli galima sutikti žmonių, nutuo-kiančių ne tik apie geografiją, bet ir apie jiems tolimą istoriją. „Jei norite, galite padaryti keletą sienų tapybos nuotraukų, tik nenaudokite blykstės“, – sako jis, o aš suteiktą teisę šiek tiek pažeisti draudimą suvokiu kaip pagarbos ir palankumo ženklą atvykėliui lietuviui. Ke-liskart spusteliu fotoaparato mygtuką ir, pasakęs kye zu tim barde, grįžtu prie vežimaičio, kuriame ramiai snau-džia vežikas, abejingas paminklų grožiui. Artėja pietų metas, tad riedame mažo restoranėlio link, kur medžių paunksmėje išrikiuoti mediniai staliukai.

Po pietų traukiu apžiūrėti kitų šventyklų: Gu-by-auk-gi, Mya-zedi, Manuha, Nan-paya ir senove dvel-kiančio Mynkabos kaimo, kurio pakraštyje yra dar du man rūpintys objektai. Prie vienos iš šventyklų spie-čiasi pulkelis prekeivių, daugiausia jaunų merginų ir vaikų. Prišokusi žvitriaakė siūlo apsilankyti jos krau-tuvėlėje, o išgirdusi, kad man rūpi ne tik Manuha, bet ir šalia esanti šventykla, paslaugiai aiškina, esą vienin-telis kelias į ją veda per turgų. Vaikščioti po šventyklų teritoriją galima tik basomis, todėl batus reikia palikti prieangyje, o grįžti būtinai tuo pačiu keliu. Apžiūrėjęs Manuhą – vidutinio dydžio šventyklą, 1059 m. pasta-tyto pavergto Thatono karaliaus (teigiama, esą šven-tyklos formos ir ankštai sudėtos įspūdingo dydžio paauksuotos Budos skulptūros, remiančios sienas ir skliautus, simbolizuoja įtampą, kuri kamavo valdo-vą), per plyną smėlio lauką žengiu kitos šventyklos link. Smėlis įkaitęs iki vandens virimo temperatūros, todėl einu pasišokinėdamas tarsi ant adatų. Priartėjęs prie antrosios šventyklos, suvokiu prekeivės gudrybę: jai paprasčiausiai rūpėjo, kad potencialus pirkėjas ne-pasuktų kitu keliu. Grįžęs atgalios, susiduriu su ma-nęs lūkuriuojančia gudreiva. „Esi prasta budistė, nes apgaudinėji, – sakau jai, – todėl nekelsiu kojos į tavo krautuvėlę.“ Ši, supratusi, kad apgaulė demaskuota,

švezigono pagoda

Manuha, Budos statula

89K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

tylomis nuleidžia galvą. Kad pamoka būtų įsiminti-nesnė, iš kitos prekeivės prisiperku gausybę skanėstų: palmių cukraus, tamarindų saldainių už, mūsų supra-timu, juokingą pinigų sumą. Išeidamas akies krašte-liu stebiu, kaip iš laimės švytinčią pardavėją apspinta draugės, gyvai aptarinėdamos manąją budistinės eti-kos pamoką...

Birmoje, kaip ir Tailande, saulė leidžiasi anksti, ir vis-kas iškart panyra į tirštą tamsą. Su žibintuvėliu keliauju į miestelio centrą, kur spiečiasi keletas mažų restoranė-lių. Jų šeimininkai be pykčio, tačiau labai rimtai varžosi vienas su kitu. Pasirenku vegetarišką užeigą prasmingu pavadinimu „Gerai elkis su gyvūnais“. Iškaboje išdi-džiai nurodoma, kad ją rekomenduoja Lonely Planet. Ir tikrai neapsirikau. Kitoje gatvelės pusėje žvilgsnį patraukia užrašas: „Nors apie mus Lonely Planet dar nerašo, bet puikūs žmonės puikiai atsiliepia.“ Šmaikštu ir patrauklu. Tačiau apdovanotas savo pasirinkto vege-tariško restoranėlio šeimininkų dėmesiu, susižavėjęs jų virtuve ir gavęs keletą vertingų patarimų tolesnėms klajonėms po Baganą, nusprendžiau nekurstyti dviejų užeigų konkurencinės kovos ir keletą dienų vakarienia-vau vegetariškai…

Saulėlydis ir Bagano miražai

Kitądien keletą objektų apėjęs pėsčiomis, nuspren-džiau Bagano paminklų apžiūrą tęsti su dviračiu. Nu-stembu, sužinojęs, kad dviračio nuoma visai dienai yra vos trys doleriai. Tiesa, dviratis nelabai naujas, bet ga-nėtinai patvarus. Staiga iš kažkur išdygsta du kokių de-vynerių ir vienuolikos metų vaikiščiai, kurie pusėtina anglų kalba aiškina aprodysiantys man šventyklas, esą jiedu puikiausiai žino visus kelius ir objektus. Iš pradžių bandžiau atsikratyti nekviestų palydovų, bet šie vis tiek neatstojo, tad kiek padvejojęs numojau ranka. Važiuo-kit, jei turit ūpo. Nustembu, kai paaiškėja, kad abudu puikiai orientuojasi Bagano platybėse. „Ar parodysit kelią į Min-nan-thu kaimą?“ – klausiu geriau angliškai kalbančio mažesniojo, prisistačiusio Kuka. Šis, minu-tėlę pasvarstęs, ryžtingai papurto galvą. „Vėlu. Leisis saulė. Tamsu bus“, – aiškina ne pagal amžių guvus ir

nuovokus vaikis. Tenka pakoreguoti kelionės maršrutą. Aplankome keletą senų įspūdingų vienuolynų ir šven-tyklų. Artėja septinta valanda – saulėlydžio laikas, kai visą Baganą nutvieskia ypatingas dangaus apšvietimas, suaktyvinantis ir paryškinantis rusvos spalvos statinių koloritą. Per saulėlydį šventyklos įgauna riešutmedžio ar net raudonmedžio atspalvį.

Painiais keliukais tarp aštrių krūmokšnių, tirštai užpus-tytais smėliu, zuja vietinių vairuojami motociklai, o mes miname Pya-tha-da pagodos link. Iš viršaus atsiveria pla-tūs Bagano peizažai. Belieka sustingti, tapti gamtos dalimi ir gėrėtis, kaip keičiasi spalvos, saulei artėjant prie žemės...

htilominlo sienų tapybos fragmentas

upalithein šventyklos sienų tapybos fragmentas

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Popos kalnas Autoriaus nuotraukos

Po kurio laiko rimtį nutraukia klegesys – į šventy-klos viršų ropščiasi pulkelis keleivių, kurie aikčiodami iš nuostabos aptarinėja atsivėrusius vaizdus. Netrunka užsimegzti pokalbis. Būrelis atvykėlių – Malaizijos pi-liečiai nudžiunga, išgirdę mane vardijant jų šalies vie-toves ir miestus, kuriuose teko lankytis. Smagiai šneku-čiuojamės su plačiai besišypsančiu budistų vienuoliu, kurį bendrakeleiviai pagarbiai vadina Mokytoju.

Saulė dar labiau pasislenka žemės link, šventyklų siluetai įgauna tamsiai rudą atspalvį, bet aplinkui keistai šviesu.

Šventykla ant Popos kalno

Nuo tos vietos Iravadžio upės pakrantėje, kur ap-sistojau, iki legendomis apipinto Popos kalno – pu-santros valandos kelio automobiliu. Popa, vulkaninės kilmės darinys, atsiradęs prieš du su puse šimto tūks-tančių metų, iš tolo hipnotizuoja žvilgsnį įspūdingomis formomis. Saulėje blyksi šventykla ant kalno viršūnės, į kurią veda statūs laiptai su 770 laiptelių. Nors viršu-kalnėje garbinamas Buda, tačiau Popos kalnas yra sa-

votiškas Birmos Olimpas, kur viešpatauja trisdešimt septynios dvasios (nat), pasak birmiečių sąmonėje dar gyvo ikibudisti-nio tikėjimo. Kalno papėdėje stūkso šven-tovė, skirta dvasioms garbinti. Yra trys svarbiausios kalno dievybės – Popos kara-lienė motina, dar vadinama Mae Wunna, arba Valgančiąja gėle ir du jos sūnūs – Min Gyi ir Min Lay. Tarp mažesnio „kalibro“ dvasių yra ir girtuoklių globėjas Kayawsa, dar vadinamas „girta dvasia“, pasak legen-dos, praleidęs gyvenimą girtuokliaudamas ir stebėdamas gaidžių peštynes. Lipant į kalną, patariama nedėvėti nei raudonos, nei juodos spalvų, nes dvasios jų nemėgs-ta, nesikeikti ir neapkalbėti kitų žmonių, šiukštu nesinešti krepšyje mėsos... Dvasios kerštingos, todėl tam, kuris nepaisys jų va-lios, teks patirti visą jų rūstybę. Iš tikrųjų kopiant į stačią kalno viršūnę, kur gūdžiai

ūkauja vėjas, erzinti dvasių nekyla ūpas...Ropšdamasis aukštyn įsitikinau, kad laiptai – beždžio-

nių karalija, o tuzinas vietos gyventojų su gerbtinu uolu-mu gramdo jų išmatas, nepamiršdami priminti, kad už triūsą privalu palikti jiems donation. Nepaisant valytojų pastangų, kojas tenka statyti labai atsargiai, o aitri smarvė lydi iki paskutinio laiptelio. Kai suplukęs pasieki budisti-nę šventyklą, akimirksniu užmiršti visus nepatogumus ir vargus. Nuo kalno atsiveria stulbinamo grožio apylinkų panoramos. Sunku atsistebėti, kaip žmonėms pavyko at-gabenti į viršų viską, ko reikia, kad pastatytų dangų sie-kiančią šventyklą. Be didžiulio pasišventimo Budai ir jo mokymui toks darbas – ne žmogaus pečiams...

... O tada, kai, išvykstant iš Bagano, lėktuvas atsiplė-šia nuo žemės, atverdamas tūkstančių šventyklų silu-etais nusagstyto miesto grožį, suvoki didžiulę dvasinę šią žemę valdančio budistinio tikėjimo galią, kurios neįveikė ir neįveiks joks karinis režimas. Galbūt bir-miečiams pavyks išvengti ir saldžios, tačiau nuodingos, pasaulio dvasią vis labiau paralyžiuojančios pagundos, kuri vadinama vartotojų kultūra…

91K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Šeštadienis

Pažadintas rytmečio saulės, prabundu ant sofos, greta nenurinkto stalo. Apsičiupinėjęs susivokiu, kad naktį praleidau chrestomatiškai skaisčiai – miegojau su drabužiais.

Išsvirduliavęs į sodą, Vandalą ir Georgijų aptinku tykiai sėdinčius verandoje. Jie, saugiai apsistatę trili-triniais vyno bakeliais, maloniai šnekučiuojasi. Gai-vus Rodopų kalnų vėjelis glosto nušvitusius veidus.

Gavęs sklidiną mezzeko stiklinaitę, išgirstu, kad ta kalė Ruža išvažiavo drauge su ikonų tapytoju Andre-jumi. Georgijus, vos tą niekšą sutikęs, iškart suprato, kad taip atsitiks. Ne, jis nesikremta. Labiau jaudinasi dėl manęs. Puikiai supranta – nepakeliama matyti, kaip kažkoks pideras iš seno draugo atima moterį. Atseit to-dėl aš ir pasigėriau.

Ši versija man tinka.Dirsčioju į laikrodį, nes po pietų turėčiau būti So-

fijoje. Georgijus su Vandalu šįryt niekur neskuba. Po trečios stiklinaitės ir aš tampu ramesnis.

Mia atneša papjausčiusi ožkos sūrio, parūpina alyvuogių, vytintos mėsos. Girdžiu, kaip ji be pykčio barškina lėkštėmis, tvarko vakarykštės puotos stalą. Niekur važiuoti nebenoriu, mielai pasilikčiau čia dar vienai nakčiai. Bet vakarop Patikėtinio valdose turiu susitikti su tautiečiais, taip sutarta.

Georgijus į tokio pabūdžio protokolus žiūri iš radi-kalaus postromantizmo pozicijos. Jo nuomone, paža-dėjus ateiti į susitikimą, net į savo paties kūrybos vaka-rą, leistina jame ir nepasirodyti. Arba sutarton vieton,

Herkus KUNČIUS

bulgarijos liŪtas*

* Tęsinys iš nr. 9.

kur porą valandų tavęs kantriai laukia gerbėjai, atvykti be sąmonės, keturiomis. Juk tikrą rašytoją nuolat supa pagundos, drasko dvejonės, užklumpa meilė ir kiti ne-atidėliotini reikalai. Antra vertus, rašytojas turi prigim-tinę teisę būti girtas, apsivėmęs ir apsimyžęs. Jam tai tikri pliusai, nes kiti negali to sau leisti.

Protu suvokiu, kad tai didi etika, įskiepyta M. Gor-kio literatūros institute, tačiau mano širdis prie jos nelinksta.

Apie vidudienį pavyksta Georgijų įkalbėti, kad važiuotume į Sofiją. Išsikviečiame taksi. Sutariame, kad pristatys į vietą už 200 levų.

Vandalas, kelionei įmetęs trilitrinį mezzeko, pa-keliui padovanoja man penkis kilogramus sveriantį marmurinį bareljefą – jame iškaltas nuogas Herkulis su nuleista beisbolo lazda. Po herojaus kojomis tupi šuo, ant peties – paukštis.

Santūriai pasidžiaugęs, įsitaisau galiniame tak-si krėsle. Georgijus su vyno bakeliu – priekyje. Kol prasukame keletą mezzeko ratų, Plovdivas lieka už nugaros. Palaimingai užsnūstu.

1713... Tokią skaičių kombinaciją turėjau įsiminti nuo pat pirmosios apsilankymo Bulgarijoje dienos. Tai Georgijaus buto signalizacijos kodas. Kiekvieną kartą sugrįždamas, privalau per 30 sekundžių su-rinkti šiuos skaičius, kad ir kokios būsenos būčiau. Svarbiausia nesupainioti – įeinant surinkti 1713, o išeinant paspausti 1.

Paspaudžiu, paskubomis užrakinu duris, nes lauke manęs lūkuriuoja Patikėtinis. Staiga kambaryje pasigirsta telefono skambutis. Dvejoju, ar verta vėl rakinti ir bėgti at-siliepti... Skambutis įkyrus. Vis dėlto ryžtuosi grįžti vidun.

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Paspaudžiu... 1. Akimirksniu užkaukia apie atominį karą perspėjanti sirena. Pakelti telefono ragelio nespėju. Sugrį-žęs prie skydelio nervingai spaudau reikiamus skaičius: 1... 7... 1... 7... Signalizacija nesiliauja kaukusi.

Iš visų pusių subėga kaimynai – kas basas, kas įsisupęs į paklodę. Nekantresni spaudžia mane prie sienos, ketina užlaužti rankas. Aiškinu, kad esu Ge-orgijaus svečias. Atrodo, manimi patiki.

Kaimynams sugužėjus į butą, norėdamas galutinai įrodyti, kad nesu vagis, skambinu į Kniaževą. Geor-gijus neatsiliepia...

Sirenai staugiant jau visiškai nebepakenčiamai, nepažįstamam pusnuogiui diktuoju skaičius: one... seven... one... three.

Paslaptingomis manipuliacijomis tas nutildo sire-ną. Skambinu Mirai. Neatsiliepia. Vėl skambinu Ge-orgijui. Ačiū Dievui, pakelia ragelį.

Gavęs instrukcijas, bėgu į koridorių, ten turiu ras-ti saugos tarnybos telefoną. Drebančiomis rankomis paspaudžiu 1. Užrakinęs duris, prisimenu, kad pa-miršau pasiimti rašiklį. Renku 1713. Įeinu vidun. Su rašikliu rankoje vėl paspaudžiu 1. Užsirašau telefono numerį ant delno. Vėl renku 1713... Georgijui dik-tuoju saugos tarnybos numerį – ją būtina perspėti apie incidentą, antraip atvažiuos ginkluoti žaliūkai ir mane suims.

Georgijus skambina Mirai. Nors galėtų pats pra-nešti apie nesusipratimą, tačiau įpareigoja sekretorę.

Laukiu kuo visa tai baigsis... Po dešimties minučių Georgijus praneša, kad situacija suvaldyta.

Paspaudžiu 1. Užrakinu duris. Vėl skamba telefo-nas... Šįkart neberizikuoju.

Patikėtinis gatvėje sunerimęs klausia, kas čia atsi-tiko. Apsimetu neturįs žalio supratimo – matyt, kaž-koks kvailys bus supainiojęs signalizacijos kodą…

Vakaras Patikėtinio rezidencijoje vyksta sklan-džiai. Tiesa, apie vidurnaktį su tautiečiais kažkodėl imu kalbėtis rusiškai.

Palydėtas namo, itin atsakingai renku skydelyje: 1... 7... 1... 3... Atlikęs titanišką darbą, iš nuovargio krintu tiesiai į lovą.

Sekmadienis

Įdienojus pažadina telefono skambutis. Kalba su-sinervinęs Georgijus.

Atsitiko – Viešpatie! Viešpatie! – nenumatytas da-lykas. Vakaro planai, kad „Idioto“ premjeros banketą su artistėmis pratęsime Kniaževe, žlunga. Neperspė-jusi į vilą atsibeldė aštuoniasdešimtmetė Georgijaus žmonos tėvo sesuo su vyru. Šįryt grįžęs iš parduo-tuvės, rado abu sėdinčius verandoje. Ta ragana keti-na nakvoti viloje. Negana to, užkrovė Georgijui aibę buitinių darbų. Jis privalo nedelsdamas nupjauti žolę, pataisyti stogą, iškasti griovį nuotėkoms… Ir visa tai todėl, kad vila jam nepriklauso. Ją lygiomis teisėmis valdo žmona ir jos tėvo sesuo, kuri amžinai surūgusi ir vis priekaištauja poetui, kad šis per mažai rūpinasi nekilnojamuoju turtu, žmonos paveldėtu iš senelio advokato, Kylio universitete studijavusio teisę vie-nam kurse su būsimuoju nacių teisingumo ministru, SS obergrupenfiureriu Hansu Franku. Juodu siejo bičiuliški santykiai. Beje, 1946 m. reichskomisarą, okupuotos Lenkijos generalgubernatorių sąjungi-ninkai pakorė Niurnberge.

Nuliūstu ne mažiau nei Georgijus. Vis dėlto susi-tvardęs raminu, kad dar bus tų artisčių. Poetui mano žodžiai menka paguoda. Sako jau nupirkęs tortą, tris bakelius mezzeko, silkės, degtinės, daržovių, užraugęs penkis kilogramus mėsos, o dabar visa tai prapuls.

Kai padedu ragelį, mane apima tuštumos jausmas. Kad nuvyčiau jį šalin, čiumpu iš lentynos pirmą pa-sitaikiusį Juzo Aleškovskio tomą. Atsigulęs skaitau „Nikolajų Nikolajevičių“...

„Idiotą“ vaidina amfiteatre, juodo interjero ka-merinėje salėje. Georgijus, dar neužgesus šviesoms, kai susirandame mums skirtas vietas, šnabžda į ausį, vardydamas, kad štai čia sėdi tas, o ten – anas.

Jauna spektaklio režisierė Denislava drauge su pa-grindinio vaidmens atlikėja Snežina, matyt, įkvėptos Dostojevskio genijaus, pačios parašė romano insce-nizaciją. Beje, jodvi jau keletą metų gyvena drauge, globoja katiną. Išgirdęs šį anonsą, suprantu, kad nei

93K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

su režisiere, nei su Nas-tasja Filipovna po spek-taklio mums nebus pa-keliui.

Kunigaikštį Levą Niko-lajevičių Myškiną vaidina smulkutis Avanesas, ar-mėnų kilmės aktoriukas. Parfioną Semionovičių Rogožiną – jo vienme-tis bulgaras, stulbinamai panašus į poetą Jeseniną, kadaise Maskvoje smur-taudavusį prieš Isadorą Duncan. Pirmasis vilki striuku juodu kostiumu, o antrasis – kaip ir dera rusų turtuoliui – įsisupęs į prašmatnius kailinius. Nastasja Filipovna po sceną bėgioja basa.

Nors trys seserys Aleksandra, Adelaida, Aglaja Jupačinos, o ir Nina Ivolgina su Varvara Ardalionovna Pticina yra ga-nėtinai žavios, mano dėmesį pasiglemžia fatališkoji Nastasja Filipovna.

Artistė Snežina – ispaniško stoto moteris. Tamsaus gymio, protingų akių, aukštesnio nei vidutinio ūgio, su plaukikės pečiais ir pavojingai plėšraus paukščio nosimi. Apmaudu, kad ji lesbietė. Geriau įsižiūrėjęs atrandu, kad nepriekaištingą jos išvaizdą darko vie-nas fizinis trūkumas. Tai hallux valgus – pasibaisėti-nas didžiojo pėdos piršto iškrypimas.

Padėtis nusikalstamai apleista. Užuot bėgiojusi basa po sceną, Nastasja Filipovna turėtų nedelsdama kreip-tis į gydytoją. Egzostozė dažniau vargina moteris negu vyrus. Garsus vokiečių ortopedas Jörgas Schüleris tvirtina, kad liga išsivysto esant silpniems raumenų ir blauzdos raiščiams. Ji progresuoja tiems, kurių profesi-ja susijusi su sunkiu fiziniu darbu ar ilgu stovėjimu.

Po „Idioto“ premjeros ketinu Snežinai patarti, kad kuo greičiau kreiptųsi į ortopedą. Įtvarai, ko gero,

nebepadės. Teks atlikti pirmojo padikaulio osteoto-miją, vėliau osteosintezę. Parinkus specialius batus, po trijų mėnesių vėl galės basa bėgioti nuo Rogožino prie Myškino ir atgal.

Ūmiam Parfionui Rogožinui nužudžius Nastasją Filipovną, spektaklis baigiasi. Saikingai paplojusi, Sofijos publika išsiskirsto.

Georgijus dvejoja, ar verta eiti į banketą. Atseit teks aktorius sveikinti, šypsotis apšvietėjams, vei-dmainiaujant žarstyti komplimentus dubleriams, girti režisūrą, drąsią „Idioto“ traktuotę. Pasitarę nu-tariame, kad užsuksime trumpam, išgersim ne dau-giau kaip po taurę vyno.

Aktorių klubas, įsikūręs teatro pirmame aukš-te, sausakimšas. Europos Sąjungos direktyvos čia negalioja, todėl rūkoma be apribojimų. Stalai lūžta nuo rūkytų ir vytintų mėsų, sumuštinių, pyragaičių. Yra kavos, arbatos, retesniems mėgėjams – vandens. Paslaugūs Teatro akademijos studentai pilsto vyną, degtinę, viskį, brendį...

Bulgarijos Nacionalinis ivano Vazovo teatras

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Georgijus skuba supažindinti mane su bulgarų te-atro pažibomis. Kai įsišneku su skulptoriaus Chris-to Javaševo broliu aktorium, Georgijus konstatuoja, kad šį vakarą nepakenks ir antra, o gal net trečia tau-rė. Po ketvirtosios kalbuosi su kažkokia beprote psi-chologe. Ji primygtinai reikalauja patvirtinimo, kad „Idioto“ spektaklis yra išskirtinai geras. Pareiškiu, kad jis puikus, ką jau čia slėpti.

Supažindintas su vyrišką eilutę vilkinčia režisiere De-nislava, o netrukus ir su Snežina, nebeištveriu. Užuot gyręs artistų vaidybą ir kalbėjęs apie Rusijos genijų Dos-tojevskį, lyg tarp kitko prasitariu, kad Lietuvos kaimynės Latvijos prezidentas Valdis Zatleras – puikus ortopedas. Skirtingai nei kiti Baltijos šalių buvę ir esami preziden-tai, jis moka pašalinti kaulines išaugas, perpjautą kaulą atstato į teisingą padėtį, kruopščiai sutvarko sausgyslių ir raiščių plastiką. Žinoma, visa tai daro ne už ačiū.

Nei Denislava, nei Snežina Latvijos politiko sugebė-jimais nesusidomi, todėl palieka mane stoviniuoti su scenografu Nikola. Jo žmona studijavo Vroclave, todėl kalbamės lenkiškai apie Grotowskį su Warlikowskiu. Po bruderšafto sutarę, kad tai pasaulinio kalibro geni-jai, išsiskiriame. Dairausi Georgijaus. Apsuptas priti-lusių artisčių, jis, nepamiršdamas siurbtelėti ko nors stipresnio, deklamuoja savo eiles.

Po vidurnakčio, kai klube pats smagumas, Geor-gijus užsispiria. Kad ir kaip įkalbinėju, nesutinka su būreliu įšilusių artisčių atvėsti jo mamos valdose. Aiškina, esą tai daryti mamos bute jam neleidžia są-žinė. O Kniaževe tupi žmonos tėvo sesuo...

Padėtis beviltiška. Neradę konsensuso, paniurę traukiame į skirtingas puses. Georgijus gatvėje pasi-gauna taksi, o aš pėsčiomis dūlinu į jo velionės ma-mos tvirtovę-skaistyklą.

Pirmadienis

Šįryt paskambinęs Georgijus itin dalykiškas. Ne-verkšlena dėl vakaryštės dienos. Sako, kad dar ne viskas prarasta.

Jo sumanumas ir diplomatinis talentas lėmė, kad žmonos teta nusprendė Kniaževe neužsibūti. Apie

pietus žadėjo išsinešdinti. Iki to laiko, kad nekiltų įtarimų, Georgijus dažys tvorą, kas griovį, vėliau pa-dirbės su žoliapjove. Kai tik ta gyvatė dings, iškart pranešiąs man. Žodžiu, kantrybės.

Po pietų sulaukiu ženklo. Išsikvietęs taksi, vykstu į Kniaževą.

Vairuotojas, gerokai paklaidžiojęs kalnų serpan-tinais, pagaliau atveža į vietą. Pakalnėje pamatau Georgijų. Nuogu torsu jis palinkęs prie sugedusios žoliapjovės.

Georgijaus rezidencija – tai dviejų aukštų fach-verkinė Alpių stiliaus vila, įsirėmusi į kalno šlaitą, apsupta senų medžių ir vešlios žalumos. Viduje – is-toriniais baldais apstatytas holas ir puslankio formos laiptų maršas, vedantis į miegamuosius.

Parodęs kambarėlį, kuriame miegosiu, Georgijus imasi ruošos. Nuplovęs salotas, pasišvilpaudamas pjausto svogūnus, rakinėja pomidorų šerdeles ir džiaugiasi, kad anei vienas produktas nespėjo suges-ti. Kaišioja man po nosimi prieš tris dienas marinuo-tą mėsą, kad pats įsitikinčiau – ji nepašvinko.

Įkūrę ugnį, susėdame lauke prie žaizdro.Gaivus kalnų oras. Temsta. Mums virš galvų čiulba

paukščiai. Atvirumo akimirką Georgijus prisipažįsta, kad tik čia – kalnuose – gali kurti. Viską, kas vertinga, parašęs Kniaževe. Ypač palanki poetui žiema. Tada, iš visų pusių užpustytas, niekieno netrukdomas, rašo meilės eiles. Tiesa, turi senolį kaimyną – Georgio Markovo (1929–1978) giminaitį. Šiek tiek jam pade-da, nes Anglijoje nužudyto bulgarų disidento pus-brolis gyvena vargingai.

Iškepę kalną kepsnių, persikraustome į verandą. Kaip atlygis už triūsą, atsiranda degtinės, vyno ba-kelis. Susidaužę vėl šnekamės, daugiausia apie nieką. Arba prasmingai tylime.

Staiga, nors šią akimirką, rodos, nieko netrūksta, Georgijus pradeda nerimauti. Svarsto, ar nepasi-kvietus svečių. Galėtų šūktelėti kaimyną. Bet jeigu jis ateis, iki išnaktų kalbės tik apie Georgį Markovą. Neužsičiaupdamas pasakos, kaip šį nužudė sovietų specialiosios tarnybos. Tai kraupi istorija. Pasamdy-tas italas Georgį Markovą, panašiai kaip Aleksandrą

95K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Litvinenką polonijumi, nunuodijo Londono ga-tvėje, bakstelėjęs užnuo-dytu skėčio smaigaliu.

Po valandos Georgijus jau nenustygsta vietoje. Šiek tiek jį pažinodamas, bičiuliškai patariu skam-binti nedelsiant, nes vėliau, kai atsidursime ties smigi-mo riba, jis vis tiek ieškos nepadorių draugysčių.

Georgijus man prita-ria. Karštligiškai čiumpa maigyti savo mobilųjį te-lefoną. Svarsto, kam šią-nakt paskambinti. Atseit galima būtų pasikviesti verslininkę, kuri yra fa-natiška jo kūrybos ger-bėja... prostitutę turkę... parduotuvės kasininkę... kirpėją... viešbučio restorano padavėją... Otto von Bismarcko provaikaitę... Bet ne, ši juk tupi Paryžiuje. O gal paskambinti Akademikei?.. Toji tikrai atlėks.

AKADEMIKĖ

Ši moteris, pasak Georgijaus, yra ypač plataus aki-račio. Ji viską žino apie XVI–XVIII a. civilinę teisę, nes ta tema apgynė disertaciją. Parašė keletą monografijų, yra nepakeičiama mokslinė vadovė. Be to, arši anti-komunistė. Antimonarchistė. Tai jos iniciatyva šalies konstitucijoje atsirado saugiklis, kad tremtyje Ispanijo-je gyvenęs caras Simeonas II Sakso Koburgas niekada netaptų Bulgarijos prezidentu. Akademikė – laisvosios rinkos ideologė. Į jos nuomonę įsiklauso didžiausi Bul-garijos protai. Laukiama viešnia prezidento rūmuose – panorėjusi galėtų koja atidarinėti duris. Jos politinės pažiūros ypač stabilios. Konsultuojanti vieną kitą deši-niųjų partiją. Sugeba – nepaisydama politinių simpatijų – nešališkai vertinti pačias sudėtingiausias problemas.

Garsėja objektyvumu. Nepakanti intrigoms. Nemaža dalimi jos rekomendacija lėmė, kad UNESCO genera-line sekretore Paryžiuje taptų Bulgarijos atstovė.

Kai Akademikė išsirita iš taksi, išvystu ant pensi-jos slenksčio atsidūrusią Malviną iš „Pinokio nuoty-kių“. „Drąsiai“ pasidažiusi brunetė su pūsta Angelos Davis šukuosena. Apsitempusi mini sijonėliu. Mūvi geidulingas tinklines kojines, avi aukštakulniais ant ortopedinių platformų. Akademikės užantyje neva-lingai imu akimis ieškoti rimbo. Įtariu, kad į rankinę ji įsimetusi ir pramogai skirtus antrankius.

Nedelsdami sodiname Akademikę prie stalo ve-randoje.

Pagyvėjęs Georgijus, šio to papilstęs, niekam nebe-leidžia prasižioti. Užkąsdamas kepsniais ir silke, geria degtinę, dėstydamas estetinę savo doktriną. Akade-mikė įdėmiai klausosi. Žvelgia meilės pritvinkusiomis akimis, nedrįsdama pertraukti, o juo labiau priešta-rauti, kai Georgijus leidžiasi į spekuliatyvius svarsty-mus slidžia tema menas menui.

šv. Georgijaus cerkvė Sofijoje

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Klausydamiesi muzikos, sutariame, kad grožis iš-gelbės pasaulį, ir leidžiamės šokti. Iš pradžių su Aka-demike strykčioja Georgijus, vėliau kratausi ir aš.

Akademikė diskretiškai teiraujasi, ar nekils proble-mų, jei šiąnakt liksianti nakvoti Kniaževe. Georgijus tam neprieštarauja. Tačiau taktiškai primena, kad ryte nuo patalynės susirinktų plaukus, nes bus kaip aną-kart, kai iš Paryžiaus grįžusi žmona turėjo pagrindą įtarimams. Akademikė pažada taip ir padarysianti.

Jau gerokai po vidurnakčio išsiskirstome. Sutelkęs titanišką valią, kad negirdėčiau laukinių Akademi-kės dejonių, šiaip ne taip užsnūstu.

Antradienis

Ryte išsikvietę taksi abu su Akademike vykstame į Sofiją. Georgijus lieka Kniaževe, kad sunaikintų vi-sus svečių viešnagės viloje įrodymus.

Kelionė eina į pabaigą, bet Georgijus pasistengė, kad Sofijoje turėčiau kuo mažiau laisvo laiko. Tad vidurdienį prie Ivano Vazovo teatro turiu duoti dar vieną interviu. Šį kartą kalbina plačiaveidis Denisla-vas, su kuriuo susipažinau ūmiojo dailininko Ivano Kirkovo parodoje.

Denislavas pernelyg smalsus. Jam įdomu viskas: Lietuvos ekonomika, politika, kultūra, seksualinių mažumų teisės. Nesileisdamas į ilgus svarstymus, at-sakinėju itin glaustai ir kaip galima konkrečiau, mat Denislavo rusų kalbos žinios kelia nemažai abejonių.

Ir vis dėlto šiandien didesnį nerimą kelia ne tai, ar žurnalistas Denislavas mane supranta. Mintys sukasi apie Vieną, kurioje rytoj nakvosiu. Valsų sostinėje, net nežinau, kuriame rajone, manęs turėtų laukti tuš-čias butas. Atskridęs naktį, turėsiu pats jį susirasti. Turiu elektroninį laišką su paslaptingomis instruk-cijomis: Sveiki, atvykti CAT bus labai patogu. Dabar apie rakto perdavimą. Prie laukujų durų spauskite mygtuką Hauswart. Jei tuo metu ji bus namuose, įleis. Jei bus jau išėjusi, tada įėjimo durys bus neuždarytos. Įeikite į fojė ir užlipkite laipteliais. Kairėje pusėje stovi spintelė, joje bus paliktas raktas. Butą pasieksite pra-ėję pro liftą dešinėje ir nusileidę du laiptelius žemyn.

Baltos durys.Jei būtų netikėtumų, skambinkite.

O jeigu jos nebus namuose?.. Arba durys bus už-rakintos?.. Arba spintelėje – tuščia?.. Ir visa tai naktį svetimame mieste, kuriame dar neteko lankytis.

Šių minčių slegiamas, kraunuosi daiktus. Vakare atsigulęs į lovą atmintinai iškalu instrukciją, nes at-sispausdinti laiško neturiu galimybių.

Trečiadienis

Georgijus rūpinasi, kad net išvykimo dieną turė-čiau ką veikti, ir tai nepakenčiama. Vos spėjęs par-duotuvėje nusipirkti keletą butelių mezzeko, lekiu susitikti su Mira. Ji įpareigota palydėti mane iki ža-lio namo, kuriame laukia Patricija, ne mažiau smalsi negu Denislavas.

Ji teatrologė. Išsitraukusi penkis rašiklius, moky-klinį sąsiuvinį ir diktofoną, uoliai klausinėja apie perestroiką (kada tai buvo?!), socialinius pokyčius Lietuvoje ir vis pertraukia mane, bandydama įtikinti, kad komunizme būta daugiau gėrio negu blogio.

Prieš kelionę esu šiek tiek nervingas, todėl kate-goriškai prieštarauju teatrologės nuomonei, esą so-vietmečiu nebūta įtampų, o socializmas visada buvo nutaisęs žmogišką veidą. Ilgiau diskutuoti panašio-mis temomis nėra prasmės, mat Patricijai, skirtingai nei man, dar toli iki trisdešimties, o jos supratimas apie anuos laikus yra pavojingai miglotas.

Pašnekesys stringa. Vis dažniau demonstratyviai nutylu, leisdamas merginai pasisakyti lyčių lygybės, Amerikos imperializmo ir nepagydomų kapitalizmo blogybių klausimais.

Kai užsivedusi Patricija kritikos strėles nukreipia į Günterį Grassą, nutariu pokalbį baigti. Prisipažinęs, kad Nobelio premijos laureato skandalingasis eilėraš-tis „Kas turi būti pasakyta“, deja, praslydo man pro akis, atsisveikinu ir kulniuoju į teatrą pas Georgijų.

Šis kaip visada pavydėtinai žvalus. Valiūkiškai šypsosi ir teisinasi, kad negalės palydėti manęs į oro uostą, mat pasižadėjo vakarop užsukti pas Akademi-

97K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

kę. Ji, beje, perduoda man šilčiausius linkėjimus ir viliasi, kad ateityje panašų susitikimą surengsime jos namuose.

Į Georgijaus kabinetą įsiveržia suplukęs Pavelas – tea-tro vadovas. Atsiprašinėja, kad taip ir nepavyko deramai pabendrauti, – darbai nesibaigia, o gyvenimas skrieja pro šalį... Įžūliai meluoju, esą mano viešnagė Bulgarijoje buvusi nuobodžiai akademiška. Pavelas, senas vilkas, iš paraudusių akių matau – manimi netiki.

Atsiglėbesčiavęs su Georgijumi, neatsisukdamas kul-niuoju į Alabino gatvėje įsikūrusią Patikėtinio kontorą. Panašiai kaip Petro Rimšos „Lietuvos mokykloje“, Pati-kėtinis sėdi greta mokytojos, trūksta tik verpimo ratelio. Trumpam nutraukęs bulgarų kalbos pamoką, geranoriš-kai pažada, kad nuveš mane į oro uostą.

Be klaidų surinkęs kodą 1713, atsiduriu paskutinį kar-tą savo laikinuose namuose. Skambina Mira. Žvaliu bal-su praneša, kad Georgijus ją įpareigojo įsodinti mane į lėktuvą. Sakau, neverta, pats sugebėsiu. Ne, Mira būtinai ateis. Po penkiolikos minučių...

Temstant Austrijos oro linijų lėktuvas nusileidžia Vienoje. Kioske nusipirkęs patį smulkiausią miesto žemėlapį, ieškau reikiamos gatvės. Vieš-patie, kiek jų daug! Nerandu ne tik gatvės, bet ir krypties, kurioje ji galėtų būti. Paklausti vietinių, žinoma, gėda.

Iš CAT traukinio išlipęs ga-linėje stotelėje, atsiduriu kaž-kokiose statybose. Šiaip ne taip surandu išėjimą. Jau tamsu. Gatvių pavadinimai neįskaito-mi. Žmonių – anei vieno. Au-tomobilių taip pat nedaug.

Tolumoje išvydęs kažką pa-našaus į banką, ligoninę ar viešbutį, einu man nežinoma kryptimi. Stebuklingai pagavęs taksi, liepiu kuo greičiau vežti į Löwengasse... Vairuotojas sako,

kad tai šalia, penkios minutės pėsčiomis. Ne, nesu-tinku, vežkite.

Išvydęs ant pastato Lietuvos valstybės vėliavą, taksistas diskretiškai teiraujasi, ar aš esu tikras, kad tokiu metu ši įstaiga dirbs. Atsakau, kad dėl manęs, žinoma, veiks.

Prieinu prie durų. Spaudžiu Hauswart. Niekas neatsako. Dar kartą Hausvart... Stumteliu duris. Jos pasiduoda...

Įėjęs į fojė, palipu laipteliais į viršų. Apsidairęs prieblandoje, pamatau spintelę. Pirmame stalčiuje rakto nėra... Antrame... guli. Įkišu raktą į baltų durų spyną. Pasigirsta linksmas spragtelėjimas...

Po keleto savaičių Bulgarijoje įvyko beveik 6 balų že-mės drebėjimas. Jo epicentras buvo visai greta Sofijos. Tai sužinojęs, nedelsdamas paskambinau Georgijui.

Radau jį Kniaževe, vos žingsnis nuo epicentro. Sakė, kad uošvio vila tebestovi, tiesa, dabar šiek tiek pasvirusi, joje įsikūrę gelbėtojai. Po tos baisios nak-ties Georgijui labai sunku užmigti, be to, kas rytą pa-bunda prišlapinęs į lovą.

Rodopu kalnuose

98 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Skraidanti laboratorija SL-2P (VK-7)

Eduardas Lasauskas rašė: „Vladas Kensgaila Pane-vėžyje kurdamas lėktuvą „Aušra“ pritrūko medžiagų. Tada jis pasielgė labai gudriai. Norėdamas iš Prienų aviacijos gamyklos palankiomis sąlygomis įsigyti rei-kalingų detalių, 1986 m. sausio mėn. atvyko į Prienų aviacijos gamyklą pas vyriausiąjį konstruktorių J. Ban-kauską ir pasisiūlė ką nors pagaminti. Vladą nuvedė į aerodinamikos skyrių, ten seniai brendo mintis apie

Laikai ir žmonės

jurgis StANAItIS

įspŪDingas ir sparnuotas vlaDo kensgailos gyvenimas*

* Tęsinys iš nr. 9.

skraidančią aerodinaminę laborato-riją, kurią aviacijos gamyklos kons-truktoriai pavadins SL-2P (skraidan-ti laboratorija profilių bandymams). Vladui reikėjo pagaminti dviliemenį sklandytuvą, o gamykla prisiėmė pagaminti skraidančios laboratori-jos eksperimentinę įrangą.

Greitai iš gamyklos į Panevėžį nu-skraidino du sklandytuvus „Blanik“ ir Vladas ėmėsi darbo. 1986 m. rugsėjo mėn. dviliemenis sklandytuvas buvo baigtas. Rugsėjo 16 d. jį ore išbandė Vladas Kensgaila ir lakūnas bandy-tojas Algirdas Barkauskas. O su visais įrenginiais, jau skraidanti laboratorija SL-2P į orą pakilo maždaug po metų 1987 m. birželio 25 d.“

Šis unikalus kūrinys, apie kurį rašyta daugelyje pasaulio aviacijos žurnalų ir kuris ne-turėjo analogų nei Sovietų Sąjungoje, nei Šiaurės Eu-ropoje, vėliau buvo išardytas. Dviliemenį sklandytuvą vėl pertvarkė į du sklandytuvus ir juos... pardavė. Tiesa, skraidančios laboratorijos eksperimentinė įranga buvo perduota Lietuvos aviacijos muziejui.

„Aušra“ (VK-8)

1987 m. Kensgaila su kolūkio, esančio prie Pane-vėžio, pirmininku Viliumi Paštuku sukirto rankomis, kad pagamins lėktuvą, kuris treš laukus pigiau ir daug

Vladas Kensgaila

99K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

kokybiškiau negu sovietų lėktuvas AN-2. Jis nė nenu-manė, kad jo sukonstruotas lėktuvas „Aušra“ (kolūkio, kuris finansavo darbus, pavadinimas), paklius į Guine-so knygą kaip didžiausias dvivietis savadarbis lėktuvas SSRS. Jo sparnų mostas 15 m, liemens ilgis 9,57 m, tuš-čias sveria 1140 kg. Statyti lėktuvą Kensgailai talkino Giedrius Požarskis, Laimis Bingelis, Algis Žiužnys, o kai kurias detales gamino Ukmergės ir Panevėžio ga-myklos. Lėktuvas buvo pastatytas per dvejus metus.

Sovietai ilgą laiką laužė galvas, kaip pagaminti ekono-miškesnį lėktuvą trąšoms barstyti, bet niekaip nepavyk-davo, nors dirbo ištisi konstruktorių biurai, o čia „kaž-koks“ lietuvis ėmė ir sukūrė orlaivį, kuris su 500–600 kg trąšų kroviniu sunaudoja tik 60–70 litrų degalų per va-landą, o AN-2, „paimdamas“ 1,2 t trąšų, sunaudoja apie 200 l/val. degalų, be to, geresnė laukų tręšimo kokybė (Lietuvos žemdirbystės institutas atliko trąšų barstymo bandymus). Todėl susidomėjimas SSRS buvo didelis. Už šį lėktuvą Kensgailai 1989 m. buvo paskirta SSRS pramo-nės ministerijos 10 000 rublių piniginė premija. Tai buvo nemaži pinigai, už juos tada būtų galėjęs nusipirkti nau-ją „Žiguli“ ir dar liktų. 1991 m. birželio 28 d. Kensgaila gavo išradimo liudijimą, o 1994 m. kovo 7 d. Lietuva iš-davė jam patentą Nr. 222.

Nepriklausomybės laikais Kensgaila nuvyko pas Vy-riausybės vadovę Kazimierą Prunskienę aptarti „Auš-ros“ lėktuvo likimo. Buvo pažadėta teikti konstrukto-riui visokeriopą pagalbą, bet, kaip parodė paskesnis gyvenimas, viskas taip ir liko kalbomis.

Baltijos kelias

Rugpjūčio 23-iąją, kai vyko Baltijos kelias, Kensgai-la savo lėktuvu „Aušra“ grįžo iš Maskvos, iš V. Čkalovo aerodromo. Ten vyko paroda „Aviacija liaudies ūkyje“, kurioje aviatorius demonstravo savo pagamintą „Aušrą“ (turėjo atvažiuoti pasižiūrėti SSKP CK generalinis sekre-torius Michailas Gorbačiovas). Į Panevėžio Stetiškių ae-rodromą Kensgaila grįžo Baltijos akcijos dieną. Sovietų kariškiai iš Pajuostės karinio aerodromo informavo, kad tūpti į Stetiškių aerodromą Panevėžyje negalima ir liepė skristi į Šeduvos aerodromą, esantį už 35 km. Bet Vladas

nepaklausė ir partizaniškai nutūpė Stetiškėse. Čia jam pripylė pilnus lėktuvo bakus degalų, įsodino Sąjūdžio at-stovą ir jiedu skraidė virš Baltijos kelio.

„Nusileidęs sužinojau, kad draudžiama kilti į orą. Nors po kelionės buvau išvargęs ir nematęs namiškių, su Ryčiu Račkausku vis tiek pakilome skrydžiui virš gyvos žmonių grandinės, pranešinėjome automobilių inspekcijai apie padėtį keliuose. Net į Estiją nuskridome. Kaimyninėse ša-lyse nebuvo išėję į kelią tiek daug žmonių kaip Lietuvoje. Tėvynėje matėme lietuvių, apsirengusių tautiniais drabu-žiais. Tai padarė gilų įspūdį“, – prisimena Vladas.

Garsiojo konstruktoriaus žmona Regina, stovėjusi Baltijos kelyje, prisimena: „Išgirdau burzgiant variklį. Pakeliu galvą, žiūriu – mano vyras skrenda! O aš ma-niau, kad Vladas vis dar Maskvoje. Tuo metu susisiekti tarpusavyje buvo nelengva – mobiliųjų telefonų netu-rėjome. Pasimatėme su vyru tik vakare, kai laimingi grįžome po Baltijos kelio.“

Pirmyn į Švediją ir ilgai trukęs skrydis atgal

Vėjuotą 1991 m. gegužės 31-osios rytą Vladas Kens-gaila su sūnumi Dariumi lėktuvu „Aušra“ susiruošė skristi į Skandinavijos šalių aviacijos mėgėjų sąskrydį Stokholme. Jiems daug padėjo verslininkas Rimantas Mekas, įmonės „Panevėžio fonas“ savininkas. Gegužės 30 d. nuskridę į Vilnių sutvarkė įvairius skrydžiui rei-kalingus popierius, prisipylė pakankamai kuro (700 l), išklausė instruktažą, kaip naudotis avarinėmis priemo-nėmis, jeigu tektų nusileisti ant vandens, ir t. t.

Atlikę visus formalumus, kitą dieną pakilo iš Vilniaus oro uosto, bet po keliolikos minučių skrydžio atsidarė lėktuvo gaubtas – neveikė fiksatorius. Reikėjo grįžti atgal ir pataisyti gaubtą arba... Taip jie ir padarė – pririšo gaub-to rankenas kelnių diržais ir nieko nepaisydami skrido toliau. Susisiekę su dispečerių punktu Riga rajon, papra-šė, kad leistų nukirsti kampą, t. y. skristi kiek kitu marš-rutu, nesiekiant Rygos. Riga rajon leido ir liepė skristi į Joniškį, o nuo jo – tiesiai į Ventspilį, o toliau laikytis, kaip numatyta skrydžio plane. Apačioje žemė buvo užtraukta storu debesų sluoksniu. Reikėjo patikslinti buvimo vietą. Vladas pasinaudojo senu aviatorių metodu – nusileido

100 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

prie žemės, kad perskaitytų miestelio pavadinimą. Pasi-rodo, tai buvo Joniškis. Kai praskrido Ventspilį, dėl di-delės magnetinės deviacijos virš Baltijos jūros kompasas rodė kursą su didele paklaida nuo +10º iki -10º, o radio-kompaso jie neturėjo. Pūtė labai stiprus priešpriešinis vė-jas, reikėjo patikslinti skridimo kursą ir Vladui toptelėjo mintis, kad reikia „pradurti“ tirštus debesis ir pasižiūrėti į bangas. Bangavimo kryptis parodys vėjo kryptį, o to-liau – tik techninis dalykas. Taip ir padarė, tad atskrido tiesiai virš Švedijos sostinės.

Aviacijos sąskrydyje Stokholme specialistai iš įvairių šalių labai domėjosi „Aušra“, daug klausinėjo, negalėda-mi patikėti, kad lėktuvą pagamino pats lakūnas. Vladui šis renginys padarė didelį įspūdį savo organizuotumu, tvarka, žiūrovų gausa. Lankėsi ir lėktuvų dirbtuvėse, bet jos nenustebino profesionalumu.

Birželio 2-ąją, sekmadienį, tėvas ir sūnus Kensgailos pakilo skristi namo. Oras buvo nuostabus. Visi reikia-mi dokumentai ir leidimai sutvarkyti. Iš Stokholmo oro uosto buvo išsiųstas skridimo planas ir gautas SSRS oro eismo kontrolės (ATC) patvirtinimas, kad skrydis Stok-holmas–Vilnius per Ventspilį leidžiamas. Įveikę maždaug pusę kelio virš jūros, per radijo ryšį atsisveikino su Šve-dijos aviadispečeriais ir nieko blogo nenujausdami skrido tolyn, Latvijos link. 15 val. 45 min. (Maskvos laiku) vėl reikėjo susisiekti su Rygos dispečerių punktu Riga rajon, bet šįkart jis kažkodėl neatsiliepė. Iki Ventspilio buvo likę apie 150 km. Po kiek laiko pamatė žemę. Nustatytu dažniu nuolatos kvietė atsiliepti Riga rajon. Praėjus daugiau kaip pusei valandos (16 val. 20 min.), punktas pagaliau atsi-liepė. Ekipažas pranešė, kad kirto SSRS sieną ir skrenda į Vilnių. Riga rajon liepė laikytis 300 m aukščio, ir tai buvo

viskas, atnaujinti ryšio daugiau nepavyko. Vladas, apsižergęs vairalazdę, gurkšnojo

švedišką bealkoholinį alų (pas mus tokio dar nebuvo). Virš Latvijos paskridę kokius 80 km pagalvojo, kad iki Lietuvos jau ranka paduot. Staiga lyg perkūnas trenkė iš giedro dangaus – atsirado du naikintuvai SU-27! Vienas apsuko keletą ratų apie „Aušrą“, at-seit „klausyk mano komandos ir sek paskui mane“, bet Kensgaila nutarė padidinti greitį, juk Lietuva buvo čia pat. Tada naikintuvas, dar kartą apskridęs aplink „Aušrą“, sukėlė tokią turbulenciją, kad lėktuve net kompaso dangtelis nukrito. Menki juokai, – pamanė Vladas, teko „užmiršti“ Lietuvą ir pasukti ten, kur nurodė naikintuvai. O nurodė jie skristi į karinį aerodromą, esantį prie Vai-nodės miestelio, ten bazavosi sovietų Pabal-tijo karinės apygardos 54-asis priešlėktuvi-nės gynybos aviacijos pulkas. Nuo miestelio iki Lietuvos sienos buvo likę tik 7 km, o iki Mažeikių – 32 km, bet teko tūpti į patį „šir-šių lizdą“. Atvykėlių, laukė automatais gin-kluoti kareiviai. Jie stovėjo išsirikiavę šalia tako, nes jų viršininkai manė, kad nutūpti Vlado lėktuvui kaip ir naikintuvams reikia Su „Aušra“ į Stokholmą ir atgal

101K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

ilgo tako. Bet „Aušra“ tako pradžioje nusileido ir iš-kart sustojo. Kol riedėjo į kitą galą, turėjo laiko pagal-voti. Iškart pareikalavo vertėjo į lietuvių kalbą, be to, kad atvyktų muitininkai ir užantspauduotų lėktuvą, antraip atsisakė išlipti. Pagrindinis kaltinimas jiems buvo toks: esą pažeidę SSRS sienos kirtimo taisykles, t. y. nustatytu laiku nepranešę, o pagal galiojančius teisės aktus SSRS „valstybinę sieną“ ore saugo SSRS priešlėktuvinės gynybos (PVO) kariuomenė, sienos apsauga nepriklauso Lietuvos kompetencijai. Juos ne areštavo, bet „sulaikė“. Teko nakvoti. Vakare atėjo du karininkai, nešini degtinės buteliu, ir pasiūlė išgerti. Vladui tai pasirodė įtartina, padėkojęs jis atsisakė. Rytojaus dieną atvažiavę oficialūs asmenys iš muiti-nės, saugumo ir karinės prokuratūros pradėjo viską tikrinti. Nieko įtartino neradę, pasakė, kad įgula gali būti laisva. Rodos, jau galima skristi, bet pulko vado-vybė „kažkur“ paskambino ir pareiškė, kol nebus su-mokėtos išlaidos, susijusios su jų sulaikymu, „Aušra“ nepakils. O jos sudarė 27 tūkstančius 722 rublius. Tai buvo nežmoniškai dideli pinigai. Dviejų naikintuvų pakėlimas į orą buvo įvertintas 17 977 rubliais, ra-diolokatorių darbas – 5845 rubli ais, radiotechninių prietaisų darbas – 3900 rublių. (Šiuo veiksmu kariš-kiai netiesiogiai parodė, kad Lietuvą pripažįsta nepri-klausoma valstybe. SSRS piliečius už sienos kirtimo taisyklių pažeidimus valdžia greičiau į kalėjimą įgrūs, bet mokėti jiems nereikės.)

Kensgaila pareikalavo, kad jį sujungtų su Pabaltijo apygardos vadu. Šis patarė kreiptis į SSRS gynybos ministrą maršalą Dmitrijų Jazovą arba į SSRS ge-neralinį sekretorių Michailą Gorbačiovą. Tuo metu buvo ketvirtosios Mathiaso Rusto skrydžio į Maskvą „sukaktuvės“ * ir generolai, bijodami, kad jų galvos gali „nulėkti“, stengėsi išvengti atsakomybės, juo la-

* Mathiasas Rustas 1987 m. gegužės 28 d. iš tuometinės Vakarų Vokietijos su

dviviečiu lėktuvėliu Cesna-172 neteisėtai kirto SSRS sieną ir nusileido Rau-

donojoje aikštėje. Už tai SSKP CK generalinis sekretorius Michailas Gorba-

čiovas pašalino iš pareigųgynybos ministrą Sergejų Sokolovą ir oro pajėgų

gynybos viršininką Aleksandrą Koldunovą. Buvo atleista apie du šimtus

aukšto rango kariškių. Tai didžiausias sovietų kariuomenės „valymas“ po

Stalino.

biau kad padėtis buvo labai įtempta – viskas judėjo SSRS griūties link. SSRS civilinių skrydžių taisyklėse (nastavlenija po proizvodstvu poletov) rašoma, kad kirsti SSRS sieną be ryšio negalima, bet yra viena išlyga – jei ryšys sugedo skrendant. „Aušros“ radijo ryšys buvo nekoks (to neslėpė ir lakūnai), kai skren-dant į Švediją ore atsidarė gaubtas, lėktuvo antena buvo pažeista, bet ne tiek, kad nebūtų galima susi-siekti su dispečeriais. Be to, 54-asis priešlėktuvinės gynybos aviacijos pulkas puikiai žinojo apie „Auš-ros“ skrydį (tą patvirtino vienas iš pulko vadų).

Sovietų vadovybė įvykiui tirti skubiai sudarė komisiją, bet ji buvo labai vienpusiška. Nepakvietė Lietuvos avia-cijos atstovų, iš dispečerinio punkto Riga rajon nepaėmė pokalbių įrašų ir t. t. Žodžiu, ji sudaryta tik dėl akių.

„Aušrą“ grąžino jau po Maskvos pučo. Karinio pa-dalinio vadas atsiuntė laišką, kuriame nurodoma, kad ekipažas, kirsdamas SSRS sieną, su dispečeriniu punk-tu Riga rajon susisiekė pavėlavęs 18 minučių, bet vado-vaujantis gera valia nuspręsta grąžinti lėktuvą „Aušra“ jos savininkui Vladui Kensgailai. Tai padaryta 1991 m. rugpjūčio 31 d., praėjus trim mėnesiams po priversti-nio nutupdymo. Vladą iš Vainodės aerodromo išlydėjo, rodos, visas pulkas, o pinigų „incidento“ išlaidoms pa-dengti niekas ir neketino mokėti.

(„Rusija niekada nebūna tokia stipri, kokia atrodo. Bet Rusija niekada nėra tokia silpna, kokia atrodo.“ Ši legendinė „geležinio“ Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko frazė, ištarta daugiau negu prieš šimtmetį, gyva iki šių dienų.)

Avarijos

1999 m. Vladas su „Aušra“, pakilęs iš Stetiškių aero-dromo, patyrė avariją – maždaug 20 m aukštyje sugedo variklio oro kompresorius. Tuo metu nutūpti jau negalėjo ir skrido toliau, kol priekyje išniro elektros laidai. Kaip ir prieš daug metų Žemaičių Naumiestyje, teko rėžtis į juos. Nutraukė vieną iš keturių laidų, bet sėkmingai nutūpti su trąšomis pakrautu lėktuvu nepavyko. Pilvu trenkėsi į žemę, važiuoklė lūžo, lėktuvas buvo smarkiai apgadintas. Ačiū Dievui, lakūnas atsipirko nedidele žaizda kaktoje, o

102 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

su juo skridęs ūkininkas sužalojimų išvengė. Lėktuvui rei-kėjo kapitalinio remonto, kuris truko pusę metų.

Vėlyvas ruduo, „Aušra“ po patirtos avarijos sure-montuota, naujas variklis išbandytas – ore dirba kaip laikrodis. Vladas ruošiasi skristi į Klaipėdos aeroklubą Kartenoje, ten paliks lėktuvą žiemai. Reikia paskubėti, nes ruduo vėlyvas, dienos darosi vis trumpesnės. Užve-dė variklį, pašildė iki reikiamos temperatūros, nuriedė-jo iki pakilimo tako ir startavo. Lėktuvas suriaumojo, įsibėgėjo taku, grakščiai atsiplėšė nuo žemės ir, padaręs gilų posūkį, dingo tolumoje. 500 m aukštyje perėjo į ho-rizontalų skridimo režimą. Motoras pradėjo monoto-niškai gausti, lakūnas atsilošė, pasinėrė į prisiminimus apie praėjusią vasarą, apie tą prakeiktą lėktuvo avariją, apie nenuveiktus darbus. Laikas tartum sustojo. Nepa-stebėjo, kaip tolumoje pasirodė Šiaulių bokštai. Lėktu-vą pakreipė šiauriau miesto, kad neįskristų į Zoknių karinio aerodromo valdomą oro erdvę. Vos praskrido Šiaulius, lėktuvo variklis staiga sučiaudėjo, po to antrą, trečią kartą, kuo toliau, tuo dažniau. Smarkiai sumažė-jo lėktuvo trauka.

„Kas per velniava, tik to ir trūko!“ Teko nusileisti iki medžių viršūnių. Įmirkusią žemę dengė sniegas, iš viršaus buvo galima atskirti tik mišką nuo laukų, bet kur tūpti pavojinga. Reikėjo žaibiškai apsispręsti, ką daryti. Vladas sumetė, kad iki artimiausio Telšių aerodromo yra maždaug 50–60 km. „Gal pavyktų iki jo šiaip ne taip?.. Kas bus, tas bus, trauksiu į Telšius“, – apsisprendė. Variklis tarpais dirbdavo normaliai, tada jis stengdavosi pakilti į kelių šimtų metrų aukš-tį. Tačiau kaskart vis rečiau pavykdavo tai padaryti. O tarp Kuršėnų ir Telšių vien miškai – taigi nerimauti buvo dėl ko. Pradėjo temti, įtampa didėjo. Kai variklis pradėdavo čiaudėti, leisdavosi, nematydamas net kur, bet staiga šis vėl pradėdavo normaliai veikti. Atrodė, nori išmėginti lakūno ištvermę. Toptelėjo mintis, gal tupdyti lėktuvą ant plento, tada būtų šiokia tokia vil-tis likti gyvam, bet ten apstu automobilių... Užrašų knygutėje pradėjo rašyti, kaip vyksta skridimas, kad radusieji sužinotų, kas atsitiko. Tačiau likimas buvo gailestingas – taip kankindamasis, atskrido iki Tel-šių aerodromo. Greitosiomis apžiūrėjęs variklį, nieko

nerado – dabar šis dirbo normaliai. Nutarė skristi iki Kartenos, juk buvo likę vos 50 km. Skridimo taktiką pasirinko kitokią – visą laiką kilo, jei staiga išsijungtų variklis, iš aukštai galėtų toli nuskristi. Kartenos aero-drome nutūpė jau naktį. Detaliau apžiūrėjęs lėktuvo varikį, pamatė, kad sugedęs vienas iš magnetų, kuris trukdė ir antram magnetui dirbti.

Laikas ėjo, o „Aušros“ niekam nereikėjo. Nesulaukęs Lietuvos paramos, Vladas nusprendė lėktuvą parduo-ti ukrainiečiams, žadėjusiems tokius lėktuvus gaminti serijiniu būdu. Bet jie žodžio neištesėjo, o pinigai, gau-ti už lėktuvą, „sudegė“ banke (greičiausiai pats Dievas nenorėjo, kad „Aušra“ būtų parduota).

Kai prisimena „Aušrą“, Vladui suspaudžia širdį – kiek su tuo lėktuvu skraidyta, visokių prizų laimėta, nuotykių patirta, o dabar jis kažkur Ukrainoje, gal jau apskritai „nurašytas“…

Vlado Kensgailos devintasis lėktuvas – VK-9

Idėja sukurti VK9 Vladas Kensgaila 1990 m. pasi-dalijo su klaipėdiškiu, senu draugu, Algirdu Skurde-niu, kuris pažinojo to meto prekybos ir materialinių išteklių ministrą Vilių Židonį. Gavo audienciją, pasi-šnekėjo ir nuo 1991 m. ministerija pradėjo remti lėk-tuvo statybą. Bet netrukus į valdžią atėjo kiti žmonės ir tiesiai šviesiai pasakė: „Kam to reikia, nusipirksim lėktuvą iš užsienio.“ Rėmimas baigėsi. Dabar pačiam konstruktoriui reikėjo rūpintis lėšomis, o tai, žino-ma, nebuvo lengva. Sukosi kaip išmanydamas, pavy-ko susitarti su Panevėžio miesto savivaldybe, rėmė kai kurie verslininkai, nemažai investavo savo pini-gų, bet idėjos neatsisakė.

Pradžioje buvo numatęs konstruoti aštuonvietį lėktu-vą su vienu M14P (Jak tipo) varikliu, bet vėliau atsirado galimybė gauti du „Lycoming“ – amerikiečių gamybos variklius po 250 AG. Šis 8 vietų gražuolis Pajuostė-je pakilo į dangų 2009 m. rugsėjo 11 d. Tai bene pats didžiausias lietuviškas lėktuvas, didesnis už prieškariu Antano Gustaičio konstruotus garsiuosius ANBO.

VK-9 turi įtraukiamą važiuoklę. Pagamintas iš kom-pozicinių medžiagų su kieta danga. Kreiserinis greitis

103K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

siekia iki 500 km/val. Nenutūpęs gali nuskristi 2500 km (nuo Vilniaus iki Madrido).

Visi juokauja: kuo daugiau Vladui metų, tuo dides-nius lėktuvus jis konstruoja. Per savo amžių jam teko skraidyti su daugiau kaip 30 įvairių rūšių sklandytuvais ir lėktuvais, bet didžiausią malonumą patiria, kai skrai-do su savo pagamintais aparatais.

Paklaustas, koks jo sukurtas lėktuvas mieliausias, Vladas atsakė – rožančius, didelis ar mažas, bet pote-riai tie patys.

Baigiamasis žodis

Kai 1960 m. buvo įkurtas Šilutės aeroklubas, man suėjo 8 metai. Žmonės buvo ištroškę renginių, todėl per aviaci-jos šventes į aerodromą susirinkdavo beveik visas mies-tas. Kai pilotai su lėktuvais ir sklandytuvais ore atlikdavo sudėtingas figūras, man atrodydavo, kad jie tuoj rėšis į minią. Kai nusileisdavo, juos visi sveikindavo verždamiesi pro aptvėrimus, pro sargybą. Per vieną tokią šventę prie mūsų priėjo Vlado Kensgailos žmona Regina ir paklausė mano tėvų, gal norėtumėte, kad mus paskraidintų lėktuvu JAK-12? Mama per visą skridimą sėdėjo nuleidusi galvą – bijojo, o man pirmas skrydis buvo tikra šventė!

Gyvenome šalia Vlado Kensgailos namų, todėl per virtuvės langą matydavau lėktuvus, sklandytu-

vus, kitokią aviacinę techniką, ištrauktą iš daržinės. Įsiminė toks vaizdas: Kensgaila sėdi lėktuve ir ban-do motorą, kieme viskas pakilę į orą, vaikinas, kuris laikė lėktuvo liemenį, pristigęs jėgų jį paleido. Vla-das vos spėjo lėktuvą sustabdyti – iki tvoros buvo likę pora metrų!

Kartą mama man pasakė, kad mokykloje, kurio-je mokausi, ūkvedžiu dirba Vlado Kensgailos tėvas, kuris už ryšius su Lietuvos partizanais buvo ištrem-tas į Sibirą.

Kai iš kiemo išriedėdavo „Herkulesas“, žinoda-vau, kad prasidės skraidymai. Tada, sėdęs ant dvira-čio, lėkdavau į aerodromą, atsiguldavau ant žolės ir spoksodavau.

Pilotai su kepurėmis, dėvintys odines striukes ilsė-davosi, pasikloję šilkinius parašiutus, ir atrodydavo tar-si ne šios žemės gyventojai – aš jiems pavydėdavau.

Sklandytoju tapti buvau per jaunas, todėl pradėjau lankyti aviamodelizmo būrelį. Čia sužinojau, kodėl kyla aukštyn bemotoriai sklandytuvai, kas yra termikai, kaip jie susidaro. Klasėje, kurioje mokėmės, buvo tikras sklandytuvas, tiesa, be sparnų, jo liemuo buvo apvers-tas ir padėtas ant taburečių. Kai niekas nematydavo, įsi-raitydavome aukštyn kojom į jį ir „sėdėdavome“. Sklan-dytuvo kvapas buvo specifinis – dvelkė tepalu, medžiu, metalu ir... debesimis.

Vlado Kensgailos devintasis lėktuvas – VK-9

104 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Komunizmo projektas, Rytprūsiuose pradėtas įgyven-dinti 1945-aisiais, susidūrė su milžiniškais sunkumais.

Imperinė ideologija čia, kaip niekur kitur pokarinėje SSRS teritorijoje, „šviesų rytojų“ paskelbė ant svetimo gyvenimo pamatų. Naujoji valdžia, į užkariautą teritoriją siųsdama slavų kolonistų armijas, suteikė atvykėliams teisę su me-džiaginiu ir kultūriniu palikimu elgtis taip, kaip su fašis-tiniu priešu, t. y. toliau kariauti, kol akmens ant akmens neliks (išimtis taikyta tik tebeveikiantiems vokiškiems fa-brikams ir uostams, nes jie užtikrino darbo vietas).

Karo istorijoje nedaug atvejų, kad įgytais trofėjais – žeme, miestais ir žmonėmis – nugalėtojas nepasinau-dotų kaip gyvenimo ištekliais. O Rytprūsių šiaurinę dalį, atitekusią Kremliaus administravimui, imta nuož-miai naikinti. Be jokios atodairos, nepaisant nei sveiko proto, nei ekonominės naudos, visas šimtmečių turtas buvo paženklintas įdagu „fašizmo paveldas“ ir šluoja-mas nuo žemės paviršiaus. Teritoriją „išvalė“ net nuo vietos gyventojų – tie, kurie nemirė iš bado ir nuo ligų, buvo išgabenti į rytinius Vokietijos rajonus.

„Komunizmo statytojai“ Rytprūsiuose demonizavo griuvėsius. Kolonistai ir atsitiktiniai atvykėliai buvo pripra-tinti gyventi tarp griuvėsių, kurių jie neįveikė ilgus dešim-tmečius. Keistas ir šiurpus faktas: net 8-ajame dešimtme-tyje Kaliningradas buvo vienintelė vieta SSRS imperijoje, kur „brandus socializmas“ skelbtas ant neužgydytų 1943 m. bombardavimo ir 1944 m. šturmo žaizdų.

Arvydas jUOzAItIS

Drąsiausias baltijos regiono iŠŠŪkis pasauliuiRytprūsių paslaptis, kurią bando atskleisti anatolijus Bachtinas

Tačiau ir ant griuvėsių gimsta vaikai. O gimę jie ne-turi jokio pasirinkimo – pasaulis jiems atsiveria kaip stebuklas. Vaikams nerūpi ideologija, ir net griuvėsius jie priima kaip savastį. Dažnas išgirsdavo ne vien per-vadintų gatvių ir rajonų pavadinimus, bet ir ankstes-nius – Špandino, Ponartero vardus, nes šalia dar gy-veno, tiesa, trumpai, vokiečių kilmės bendraamžiai… 1948–1949 m. visi jie dingo iš akiračio. Tačiau kelerių metų pakako, kad slavų vaikai ir vokišką palikimą pri-imtų kaip savą. Likę vienvaldžiai, jie su džiaugsmu si-ausdavo po griuvėsius, rasdami čia ir žaislų, ir ginklų.

Šis rašinys – apie vieną iš dvilypės kartos, gimusios pokariu, atstovų.

Anatolijus Bachtinas gimė 1949-aisiais, kai Kara-liaučius jau buvo pervadintas Kaliningradu – vardas suteiktas 1946 m. Nedaug trūko, kad į metrikus būtų įrašyta: gimęs Koenigsberge.

Jaunystėje jis pamėgo dailę ir fotografiją, o šie užsiė-mimai įpratino atidžiau tyrinėti griuvėsius. Žvelgdamas į praeities skeveldras ir plytas, išmoko atskirti įvairių laikų amalgamas, aptikti praeities pėdsakus. Jo laukė nuostabūs atradimai: namo griuvėsiai kartais bylodavo ir apie XIV amžių, ir apie XX a. 4-ąjį dešimtmetį…

Anatolijus buvo devyniolikmetis, kai atėjo 1968-ieji. Tais lūžio metais, balandžio mėnesį, Kaliningrade įvy-ko pirmasis pokarinis susidūrimas – inteligentija ryžo-si pasipriešinti komunistų valdžios ketinimams visiškai

Anatolij Bachtin

Apie knygas

105K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

sunaikinti Prūsijos Karalių pilies liekanas. Srities par-torgas N. Konovalovas, nepaisydamas šimtų protesto parašų, pasiekusių net Maskvą, nutarė susprogdinti paskutiniuosius pilies bokštus. Tai buvo padaryta. Ne-trukus nušlavė nuo žemės paviršiaus ir visą miesto cen-trą – Altštatą. Bachtinui tais metais sukako dvidešimt, apie drastišką griovimo akciją jis sužinojo, grįžęs iš pri-valomosios karinės tarnybos Sovietų armijoje.

Karalių pilies sunaikinimas paveikė daugelio žmo-nių likimus. Barbariškas aktas pasuko ir Anatolijaus Bachtino gyvenimą – jis ėmėsi istorijos studijų, pradėjo gilintis į archyvus.

2004 m. atvykęs į Karaliaučiaus kraštą, aš beveik nie-ko nežinojau apie vietos kraštotyrininkų veiklą. Susipa-žinęs su Aleksejaus Gubino vadovaujamo klubo nariais ir ėmęs lankytis kraštotyrininkų „sekmadieniuose“, Bachtino ten nesutikdavau. Tačiau pažintis įvyko gana greitai, tiesa, neakivaizdžiai – išvydau jį TV ekrane. Iš savo darbo kabineto valstybiniame Kaliningrado srities archyve Bachtinas pasakojo žmonėms miesto istoriją. Mat buvo rengiamasi 2005-iesiems, kai leista pami-nėti Karaliaučiaus 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo pagaliau oficialiai pripažinta, kad ir prūsų, ir vo-kiečių istorija sudaro „savos istorijos dalį“. Įvyko epo-chinis lūžis. Maskvos leidimas buvo gautas, pinigai iš federalinio biudžeto paskirti – prasidėjo plataus masto atstatomieji ir remonto darbai. Todėl verkiant reikėjo archyvinių duomenų, brėžinių, rodančių, kokie kadaise buvo namų stogai, jų siluetai. Nuolat prašyta Bachtino pagalbos, o šis, darydamas daugiau negu reikalauja jo pareigos, taigi atlikdamas rusų inteligentui būdingą misiją, dosniai dalijosi sukauptomis žiniomis. Valdžios atstovai, statybininkai, žurnalistai kreipdavosi į jį kaip į paskutinę tiesos instanciją.

Mudu susipažinome ir tapome draugais. Dar po ku-rio laiko aš supratau, kad šis žmogus padarė žygdarbį, tyrinėdamas Prūsijos istoriją.

Pirmiausia reikėtų paminėti jubiliejiniais metais pasiro-džiusį Anatolijaus Bachtino albumą-žinyną apie Rytprū-sių teritorijoje stovėjusias Vokiečių (teutonų) ordino pilis. (Замки и укрепления Немецкого ордена в северной ча-сти Восточной Пруссии, 2005, Калининград). Į šią kny-

gą sudėti istoriniai pilių brėžiniai, jas vaizduojantys grafi-kos lakštai, piešiniai, topografiniai žemėlapiai. Pateikiamas terminų žodynas, Vokiečių ordino didžiųjų magistrų re-gistras. Kiekvienos pilies istoriją papildo nuotraukos, liudi-jančios statinių būklę XX a. pradžioje arba prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Po to įdėtos XX a. pabaigos, XXI a. pradžios nuotraukos, kurias padarė pats Bachtinas. Palyginta Kali-ningrado srities ir Lenkijos pilių būklė. Pilys suregistruotos nuo Dancingo-Gdansko iki Ragainės-Ragnito-Nemano.

Ne vien šis albumas atskleidžia Bachtino stilių. Kiek anksčiau, amžių sandūroje, pasirodė albumas-žinynas vokiečių kalba „Užmirštoji kultūra. Šiaurės Rytprūsių

Karaliaučius. Kneiphoffo rajonas.1930 m.

106 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

bažnyčios“ (Vergessene Kultur. Kirchen in Nord-Ost-preussen,1998–2000, Luneburg, Husum Druck). Kny-goje, kuri buvo išleista Vokietijoje 1998 m. (iki 2000 m. išėjo net trys jos leidimai), suregistruotos visos 224 kirchės ir bažnyčios, stovėjusios ar dar tebestovinčios Kaliningrado srities teritorijoje. Joje irgi apstu brėžinių, grafikos kūrinių, piešinių, nuotraukų. Čia itin vertingą dalį sudaro objektai, kuriuos autorius fotografavo ne vienus metus, ne po vieną kartą. Vaizdai sugretinami: vienoje nuotraukoje matome dar stūksančias sienas, kitoje – jau tik griuvėsių krūvą arba visai tuščią plynę. Fotografuota iš tos pačios vietos, bet vis kitais metais. Bachtinas apvažiavo, dažniausiai dviračiu, visą kraštą, nufotografavo visus Dievo namus ar jų liekanas. Tai neįkainojama kronika. Niūrus kultūros nykimo me-traštis. Paradoksas, bet kulto pastatai čia sparčiausiai nyko žlugus komunizmui. Kol gyvavo kolūkiai ir tary-biniai ūkiai, senosios šventovės dar stovėjo su stogais, nes buvo naudojamos kaip sandėliai ar grūdų saugy-klos. XX a. 10-uoju dešimtmečiu, žlugus kolektyviniam ūkininkavimui, nutiko blogiausia, nes vargani apgriuvę pastatai neteko paskutinės apsaugos – stogų, o tai reiš-kė pabaigą. „Viskas nyksta dabar, mūsų akyse, komu-nizmo nebeapkaltinsi“, – sako Bachtinas.

Karti Rytprūsių kultūrininko duona! Neturėdamas jokių administracinių galių, jis pasmerktas bene vie-ninteliam užsiėmimui – fiksuoti degradaciją ir žūtį. Net

valstybinio archyvo darbuotojas šio darbo ėmėsi be valstybės paramos, savo lėšomis ir laisvalaikiu. Tebedirba jį iki šiol.

Ir vis dėlto didžiausias Bachtino įnašas į Ryt-prūsių istoriją yra ne albumai, ne kultūros misi-onieriaus veikla.

Šiemet, baigiantis vasarai, išėjo Bachtino knyga, kurią galima pavadinti drąsiausiu Baltijos regiono iššūkiu pasauliui. Tai knyga-tyrinėjimas, knyga-vizija apie galimą, kone visai realų Sandoros Skry-nios kelią į šiaurinę Rytprūsių dalį. Taip, būtent – į dabartinę Kaliningrado sritį.

Kvapą gniaužiantis atradimas. Knyga parašyta seniai, jos rankraštis gulėjo

autoriaus stalčiuje nuo XXI a. pradžios ir laukė paramos leidybai. Kantrybė apsivainikavo sėkme. Ir netgi daugiau negu sėkme: knyga tuo pat metu išėjo ir Kaliningrade, ir Maskvoje.

История Ковчега Завета: oт Синая до Пруссии buvo išleista (nurodant 2011 m., kaip reikalavo leidy-bos projektas) Kaliningrado srities vyriausybės lėšo-mis, nors atspausdinta Maskvoje. Kitas variantas, pava-dintas komerciškiau – Прусский след Ковчега Завета ir išleistas minkštais viršeliais, pasirodė Kaliningrade leidėjo Vadimo Kurpakovo rūpesčiu.

Viskas prasidėjo lemtingais 1988-aisiais, sužydėjus tau-tų pavasariui Lietuvoje ir Lenkijoje. Keista, tačiau būtent tada Kaliningrade nuskambėjo mintis, privertusi Bachti-ną suklusti. Kažkuris iš vietos kraštotyrininkų pasakė, kad čia vis dar ieškoma Gintaro kambario, o reikėtų kasti kur kas giliau ir ieškoti biblinės Sandoros Skrynios.

Kaip – nejaugi Dešimties Dievo Įsakymų plytų?Mintis atrodė absurdiška. Sandoros Skrynia ir Prūsija?!

Tačiau ši idėja Bachtiną ėmė įkyriai persekioti, o dar la-biau ją sutvirtino vienas nutikimas. 1989 m., kai perestroi-kos vėjai pagaliau pasiekė ir Kaliningradą, SSRS Kultūros fondas kartu su TASS mieste įkūrė organizaciją, turėjusią ieškoti Gintaro kambario pėdsakų. Keistoje vietoje (ant vieno iš srities Filharmonijos filialų durų) atsirado keistas užrašas, liudijantis, kad čia veikia Kultūros vertybių buvu-sioje Rytprūsių teritorijoje paieškų ekspedicija. Bachtinas į šią laikiną organizaciją buvo deleguotas kaip srities ar-

Karaliaučius.1901m. atvirukas iš igorio Afonino rinkinio

107K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

chyvo darbuotojas. Netrukus pamatė, kad paieškų ėmėsi nekompetentingi žmonės, o jų veikla – grynas avantiūriz-mas. 1992 m. „ekspedicija“ buvo nutraukta.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ėmęsis tyrinėti istorinius dokumentus, Bachtinas netrukus aptiko, kad dabartinės Kaliningrado srities teritori-joje jau 1936 m. veikė panašaus pobūdžio „ekspedicija“. Žinoma, anuo metu ji buvo kur kas geriau organizuota ir finansavo ją ne Maskva, o Berlynas. Paieškoms vadovavo SS karininkai, talkinami mokslininkų. Organizaciją, pava-dintą Ahnenerbe („Protėvių palikimas“), asmeniškai kon-troliavo Heinrichas Himmleris, dešinioji Hitlerio ranka.

Pagautas smalsumo, Bachtinas netrukus išsiaiškino, kad fašistų valdžia, remdamasi ilgą laiką vykdomais tyri-mais, ieškojo švenčiausių krikščionybės relikvijų. Pasiro-do, Ahnenerbe buvo įsitikinusi, esą krikščionybės šaknys siekia šiaurinę Rytprūsių dalį. Po dvejų tyrinėjimo metų Bachtinas jau galėjo pasakyti: „Aš priėjau prie paradoksa-lios išvados – Rytprūsių teritorijoje Ahnanerbe esesininkai ieškojo Sandoros Skrynios“ (p. 6, čia ir toliau citatos iš Ka-liningrade išleisto programinės knygos varianto).

Nejaugi XX a. 4-ajame dešimtmetyje nacionalso-cialistinė Vokietija laikėsi prielaidos, esą judaizmo ir krikščionybės pamatinės vertybės galėtų būti paslėptos senosiose prūsų žemėse? Argi Sandoros Skrynia nežu-vo 587 m. pr. Kr.?

Kad atsakytų sau į šiuos klausimus, Bachtinas sugai-šo aštuonerius kruopštaus darbo metus. Pradėjęs nuo Šventovės (tamplierių) ir Vokiečių (teutonų) ordinų susikūrimo XI a. ir tyrinėdamas jų kelią, nueitą per šim-tmečius, aptiko milžiniškų turtų pėdsakus. Tamplierių ordinas, kaip žinome, buvo arčiausiai Skrynios, nes sau-gojo Šventovę, o teutonų ordinas buvo arčiausiai mūsų.

Bachtinas rašo: „Oficialios Vokiečių ordino istori-jos tyrinėtojai iki šiol negali argumentuotai paaiškinti, kodėl 1308 m. iš Venecijos jis persikėlė į Prūsiją“ (p. 211). Gal todėl, kad kaip tik tuo metu Europoje pradėta medžioti tamplierių ordiną? Juk po penkerių metų šis buvo visiškai sunaikintas. Gal panašus likimas laukė ir teutonų? Vadinasi, reikėjo gelbėtis?

„Kur tamplierių turtai?“ – sutrikę svarstė ano meto Eu-ropos galingieji, tikėjęsi pasipelnyti iš sunaikinto ordino

kasos, iš jo slaptaviečių. Tačiau Romos popiežiui su Pran-cūzijos karaliumi, persekiojusiems drąsiuosius tikėjimo brolius, teko nusivilti – tamplierių turtų rasti nepavyko.

Bachtinas daro drąsią išvadą: didžiausią savo turtų dalį tamplieriai slapta perdavė teutonams. Kad tai įvyktų, vo-kiečiai turėjo užbėgti už akių represijoms, pasitraukti kuo toliau nuo politinės jėgos centrų, į krikščionių dar nepa-liestas vietas prie Baltijos. Tai buvo sėkminga, nes strate-giškai puikiai įgyvendinta operacija. Iš Venecijos, laikinai stabtelėję Vienoje, teutonai persikraustė į Prūsiją.

Žinoma, buvo ir kita dingstis – Lenkijos valdovo Kon-rado Mazovieckio kvietimas. Šis, kaip žinome, kone mal-davo, kad krikščionys suteiktų pagalbą apramdyti nera-miesiems prūsams. Teutonai atsiliepė. Jų persikėlimas į šiaurę įgavo ideologinę aukos aureolę. Tačiau svarbiau-sias jų tikslas buvo pabėgti nuo popiežiaus Jono XXII, užsimojusio atlikti ordino turtų reviziją (p. 231).

108 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Šventovės (tamplierių) ordino broliai, pabrėžia Bach-tinas, prieš pat susidorojimą su jais dar spėjo išsiųsti į Prūsiją savo flotilę – 18 galerų, gabenusių pinigus ir tur-tus, o Vokiečių ordino vyriausiajam magistrui Siegfrie-dui von Feuchtwangenui įdavė laišką, suteikiantį įgalioji-mus saugoti tamplierių turtą, buvo apibrėžtos ir sąlygos, leidžiančios teutonams naudotis šiuo palikimu (p. 213).

Perdavimui pavykus, teutonai, dingę iš didžiųjų val-dovų akiračio, pasirodė Pomeranijoje, Pomezanijoje, Varmijoje ir Prūsijoje. Atvyko labai turtingi – tą liudi-jo milžiniškos statybos ir kiti stambaus masto užmojai. Tai buvo neįprasta, nes tokioje vietoje to meto sąlygomis tokia statybų sparta buvo sunkiai įsivaizduojama – per gerą pusšimtį metų naujose žemėse vokiečiai pastatė de-šimtis mūro pilių. Ir dar kokių pilių!

Bet vis dėlto į pagrindinį klausimą lieka neatsakyta.Tas klausimas Bachtinui nedavė ramybės keliolika

metų: ar flotilė, 1308 m. išplaukusi iš La Rošelio uosto ir pasukusi į Baltijos jūrą, Prūsijos link, tikrai gabeno Sandoros Skrynią?

Knygos pradžioje autorius rašo: „Man susidarė įspūdis, kad nedidelė auksinė 165 х 60 х 60 cm dydžio Sandoros Skrynia yra dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje, tai-gi šią prielaidą reikia įrodyti arba paneigti“ (p. 6). O kokią išvadą jis skelbia knygos gale? Ar spėjimas pasitvirtino?

Patvirtinti jį galima vieninteliu būdu: surasti Sando-ros Skrynią ir parodyti šventąją relikviją pasauliui.

Ne vienam skaitytojui kils klausimas, ar čia mokslinė, ar fantastinė, ar populiarioji literatūra? Atsakysiu pa-prastai: pažintinė. Jos autorius labai akylai ištyrė istori-nius šaltinius, tarp jų ir Senąjį Testamentą, nes tik jame detaliai aprašomas tikrasis Sandoros Skrynios kelias.

Knygos stilius neįmantrus, skaityti ją tikras malonu-mas, užversti jos nesinori. Tai enciklopedinio pobūdžio įspūdinga kelionė nuodėmingais tamplierių ir teutonų keliais, aptariant kryžiaus žygius, Europos istoriją ir Prū-sijos likimą. Faktų ir įžvalgų nepaprastai turtinga knyga!

Pateikiama versija – drąsi. Mes, lietuviai, Baltijos krašto gyventojai, turėtume ją ypač branginti. Šalia penkių hipo-tezių, koks likimas galėjęs ištikti svarbiausią krikščionybės relikviją, atsirado dar viena: Sandoros Skrynia yra baltų že-mėse (beje, knygos pabaigoje pristatomos ir kitos versijos).

Kas nesidžiaugs šia hipoteze, tas vargu ar apskritai sugeba žavėtis tyrinėtojų drąsa ir erudicija. Mąstančių žmonių ši istorija nenuvils. Aistringas keturių šimtų puslapių pasakojimas, paremtas ne fikcijomis, o istori-niais šaltiniais, – tai tikras tamplierių turtas.

Nuvilia kas kita – knygos tiražas. Sudėjus į daiktą Kaliningrade ir Maskvoje atspausdintus egzempliorius, susidaro vos 2000 vienetų. Nežinia, ar ši knyga kada nors pasieks Nacionalinę M. Mažvydo, Klaipėdos aps-krities viešąją I. Simonaitytės biblioteką. Nebent būtų surengti knygos pristatymai, pakvietus juose dalyvauti patį autorių (toks pristatymas spalio 12 d. įvyko Kali-ningrado srities bibliotekoje).

Beje, Lietuvai laikas susipažinti su Anatolijumi Bachtinu.

Skaityti šios įstabios istorijos rankraštį man teko lai-mė jau 2006 m. Nors jo apimtis bent trečdaliu didesnė negu knygoje paskelbtas tekstas, tačiau nei idėja, nei turinys nenukentėjo.

Dažnas Bachtino rankraštis keliauja iš rankų į ran-kas. Laimė, vienas kitas atsiduria spaustuvėje ir įgauna knygos pavidalą. Kaliningrade jau senokai klajoja sa-vilaidinė Bachtino apysaka „Trečiasis pasaulinis“. Tai karinis karnavalinis pasakojimas, paremtas tarnybos Sovietų armijoje patirtimi. Pasakojama apie trečiąjį pasaulinį karą, kurio dar nebuvo, bet kurį Anatolijus su bičiuliais kaliningradiečiais jau patyrė. Apysakos he-rojai – jauni ginkluoti vyrai ir moterys – tikri asmenys su vardais ir pavardėmis. Seni draugai nesipiktina, kad Anatolijus aprašė juos kaip karo veiksmų imperijoje ir Europoje dalyvius.

„Trečiojo pasaulinio“ ištraukas 2008 m. gegužę pa-skelbė dvikalbis literatūros ir meno žurnalas Paralelės-Параллели (Nr. 3), leidžiamas Kaliningrade ir Klai-pėdoje, jį galima rasti I. Simonaitytės ir Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekose.

Šiuo metu Anatolijus Bachtinas rašo „Vokiečių (teu-tonų) ordino istoriją“. Dirba seniai, panašu, kad ir vėl nustebins atradimais. Pavyzdžiui, kaip interpretuosime jo teiginį, esą teutonai visada bijojo Lietuvos ir tik pa-tys lietuviai kalti, kad ordinas užsibuvo Karaliaučiuje iki pat 1525-ųjų?

109K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Kadaise, neatmenamais laikais, už captatio benevolen-tiae (palankumo siekimą nusikalstamu būdu) grės-

davo carcer Mamertinus (valstybinis kalėjimas Romoje, prie forumo). Tačiau pasikeitė ir laikai, ir papročiai. Da-bar vyriausiasis rinkimininkas Zenonas V., pilte užpiltas žodiniais, rašytiniais ir filmuotiniais įrodymais, kad per pirmąjį balsavimo turą rinkėjų palankumo siekta suvil-gant jiems gerkles ir papildant kišenes, užuot gąsdinęs karceriu už tokius fintus, bejėgiškai skėsčioja rankomis ir kojomis. Pasak jo, „panaikinus balsavimo rezultatus, kiltų visa puokštė teisinių padarinių“. Todėl, nors „rinkėjų pa-pirkinėjimas tapo masinis ir ciniškas“, vis tiek „negalima užsimoti be reikalo“. Juk neįrodyta, kad buvo papirkti visi rinkėjai ir kad visi būdai, kuriais tam tikro darbo partija siekė ir pasiekė sau palankaus rezultato, buvo nusikals-tami. Dalis jų, kaip antai rožiniai pažadai, laikytini netgi visiškai nekaltais, nes nuo seno sakoma: „Pažadėsi – pa-tiešysi, netesėsi – negriešysi.“ Ypač kad bent jau Viktoras U., jo paties teigimu, čia niekuo dėtas, kaip ir jaunasis oligarcho ginklanešys Gobšys, nes tauta juos abu myli netgi už ačiū. Kadangi jiedu akivaizdžiai nekalti, vadina-si, kalčiausia aplinka (kitų partijų lyderiai pavyduoliai, iki šiol negalintys susiprasti, kad prostyje sovietskije liudi po

Visai nejuokingi skaitiniai

lietuvos šalies žmonių padavimai. Cv

Švankas* apie fintus

* Švankas – tai nėra nešvankybių antipodas, o satyrinis pasakojimas, arti-

mas prancūzų fablio žanrui. Mano būrimo salone Dura necéssitas visą tiesą

švanko stiliumi atvirai išklojo vienas papirktas rinkėjas – rovėsi plaukus nuo

galvos ir aimanavo esąs apgautas: manė, kad balsuoja už Radžį, bet tai bu-

vusios visai ne tos piršlybos, ne tų nuotakų rinkimai.

vsiudu tvoriat čiudesa). Viktoras U. net žada, kad tokio-mis aplinkybėmis nebus įvestas pavydo mokestis, tegul visi pavydelnikai nuvysta kaip nelaistomos piktžolės.

„Tamsiųjų vyrų (ir moterų, išskyrus ištikimąją Loretą, susigraužusią dėl tariamai pelnytų įtarimų) laiškai“, už-tvindę teisėsaugos institucijas su kaltinimais de ambitu (valdžios siekimu bet kokiomis priemonėmis), de pecu-lata (viešųjų lėšų pasisavinimu ir iššvaistymu), de falso (begėdiškomis apgavystėmis), tam tikro darbo partijos lyderiui jau taip įgriso, kad, vos gavęs premjero kėdę, jis iškart pareikalaus album indicum (teisėjų sąrašo)… Bylų nagrinėjimas bus paprastas – kaip ir Antikos laikais truks tik vieną dieną, o kaltinamasis galės pats pasiūlyti sau tinkamą bausmę (pavyzdžiui, iki gyvos galvos sėdėti ministro pirmininko vienutėje)… Nesąžiningi skundi-kai bus ištremti iš Seimo ir kitų valdžios rūmų, o tada valdantysis triumviratas (trys vyrai, veikiantys ranka rankon) užtikrins visas sąlygas, kad esami ir būsimi rin-kėjai nenorėtų nieko, išskyrus panem et circenses.

Šiais visiems puikiai žinomais žodžiais Juvenalis kadaise apibendrino liaudies norus – pasak poeto satyriko, negai-lestingai pliekusio analfabetus, grafomanus, ištvirkėlius, lėbautojus, veidmainius, prasisiekėlius, masės anksčiau masiškai rūpinosi, kam suteikti politinę garbę, o dabar tenkinasi tuo, kad reikalauja dovanų ir (cirko) reginių.

Gerai išmanydama politikos įmantrybes, anksčiau neatsakingai vadintas suktybėmis, nugalėtojų trijulė sumaniai derins kūjį su pjautuvu, nes nauja yra ge-rai užmiršta sena. Todėl jau kitąmet per Ledų šventę

110 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Kėdainiuose Samocvety vietoj giesmės „Moi adres – Sovietskij Sojuz“ atliks himną „S leva molot, s prava serp/ Eto naš sovietskij gerb/ Chočeš žni, a chočeš kuj/ Vsio ravno polučiš… “ Ir pasipils iš dangaus Samsono gamybos „Tarybinės dešrelės“. Ir ne tik Kėdainiuose, bet jau visoje šalyje įsigalės socializmas Uspaskicho veidu. Ir kol vyks inauguracinė ceremonija, kodiniu pavadinimu „Pagiriamasis žodis kvailybei“, kokios negalėtų įsivaizduoti net pats Erazmas Roterdamietis, išjuokęs juodžiausias visuomenės ydas, Viktoras U., kaip kadaise didysis proletariato vadas, sėdės palapi-nėje prie ežero, kur jau ne kartą razlival i zakusyval – šlamštė blynelius su ikrais. Nes rinkėjams atlyginama pagal menkus jų sugebėjimus, o išrinktiesiems – pagal išskirtinius poreikius.

Nepaisant to, kad iš Paksų salų, kaip rašė nemir-tingasis Plutarchas, sklinda šauksmai ir aimanos, esą jau antrąkart rastas vėl tas pats politinis lavonas, bet visi žino, kad šventa vieta tuščia nebūna. Prie štur-valo sėdęs antras pagal rangą teisingasis tvarkdarys Mauzer(on)is iškart apdairiai pareiškė: klastoti bet ką, net rinkimus, jo nuomone, nevalia, bet tokiai savo nuomonei jis nepritariąs, kadangi esama klastojimus lengvinančių aplinkybių… Įdomu, kad Rolando gies-mė irgi kartais vis dar pasigirsta, bet dabar, sakoma, jis daugiausia vaidenasi Castellucci’o spektakliuose, kur nelabai švaria italų kalba dėsto politines savo pa-žiūras ir gali tapšnoti, kiek širdis geidžia…

Algirdas II B. deklaruoja, kad nebetęs dar Sniečkaus pradėto Lietuvos elektrifikacijos projekto, nebent iš pagarbos AMB šen bei ten pastatys vienus kitus val-dovų rūmus. Visiems kaišioja po nosimi pažymas, kad nėra susipykęs su protu, garbe ir sąžine, o su popu-listais susidėjęs tik prispirtas didelio partinio reika-lo. Todėl pageidauja gauti visas kortas į rankas, kad galėtų nedelsdamas patuštinti Šimonytės per kančias pripildytus aruodus…

„Končil delo, guliaj smelo“, – linksmai šūktelėjo Vik-toras U., matydamas, kad vežimas ir pats smagiai rieda nuo kalno, todėl net apreiškė išeinąs į atsargą, tegul jo postą perims ginklanešys Gobšys. Vaikinas visais at-žvilgiais patikimas – nepaisant jaunyvo amžiaus, jau

teisiamas, įtariamųjų suole sėdi paties oligarcho deši-nėje. Tam, kuris petys petin su Viktoru U. žengė per ugnį ir vandenį, nepakenks ir varinės triūbos, pradžiai, tarkime, koks nors Seimo pirmininko postas.

Išgirdę būsimo, tiesa, hipotetinio, atsistatydinimo pareiškimą, sukruto meno meistrai – vienas nutapė, o kitas iškalė Kėdainių BUFFETTO portretą su visais stalčiais, t. y. visu ūgiu (kodinis abiejų kūrinių pavadi-nimas – „Besiilsintis satyras“). Mušamieji, pučiamie-ji ir kitokie oligarcho suburti ansambliai ėmė rengti smagias luperkalijas, t. y. padėkos luperkams – „gynė-jams nuo vilkų“, kitaip dar vadinamų konservatoriais, dienas. Nors dangaus kūnų išsidėstymas neleidžia abejoti, kad luperkai (lupus – vilkas, arcere – ginti) iškart po rinkimų taps lupikais (tai natūralus gam-tos reiškinys, pasikartojantis dažniausiai kas ketveri metai), Mikaldos pranašystės rodo, kad šis triumvi-ratas nenuverstas valdys sex lustra (turimas omenyje ne kino filmas „Seksas ir liustros“, bet viešpatavimo trukmė), nes niekas niekada neturės už juos daugiau pinigų, kad papirktų nuskurdusius plebėjus, kai šie vėl gausiai susirinks prie balsavimo urnų.

Rudeninių rinkimų pirmojo turo kampanija, o ir kompanija, patvirtino, kad esame kietesni, išradingesni ir išlaidesni net už amerikiečius – dėl rinkėjų kauna-mės, siūlydami už balsą po trupinį gryno aukso, gar-daus valgio šaukštą, talžydami konkurentus kumštim geležinėm, o anapus balos viliojama už dyką ir vien kalbos gimtosios šmaikštumu. Antai Mittas Romney’s per labdaros vakarėlį pasidžiaugė, kaip gerai, kad abu pretendentai į prezidentus turi po artimą ir juos karštai palaikantį žmogų: jis – savo gražiąją mylinčią žmoną, o Barackas – Bilą Clintoną…

Matyt, todėl Putinas Raudonasai, nė nelaukdamas antrojo turo rezultatų, mušė sveikinimo telegramą Vik-torui U. su agentūriniais nurodymais ir garantija, kad reikalui esant jį bet kada priglaus motina Rusija. Nei Mittas, nei Barackas nieko panašaus negavo…

tiesiai iš palapinės prie RazlivoKrescencija ŠURKUtĖ

111K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

kultūros barai2012. 10 (614)DOMAINS OF CULTURETHE MONTHLy JOURNAL OF CULTURE AND ARTeditor-in-chief Laima KANOPKIENĖeditorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. LithuaniaE-mail: kulturosbarai@takas.lt

SUMMARIES

What Makes Ideological “Beliefs” to Foreshadow Truth. Philosopher Norman Lillegard talks to Almantas Samalavičius. American philosopher discusses ethics, art and society. these days religious beliefs are under attack, values are often treated as if they were just a question of opinion. American philosopher explains the reasons why arelativism has entered into the sphere of culture and art. He explains why morality has an important role in the domain of arts (page 2).

Eglė WIttIG-MARCINKEVIČIūtĖ. Once Again About the Paragraph of Agreement with a State. the author replies to the letter of prof. Vytautas Landsbergis. Everyone knows that Lithuania experienced not a single tragedy. It would be very Christian to forgive those who caused these tragedies. But we should not destruct the oldest moral foundations of Western civilization, and give up the values that make our civilization function. We should not regard treason as something we can just forgive. thus we need to name things as they should be named, claims the author (page 8).

Vytas dRUNIS. “We Don’t Need Each Other” or What Happens When Philosophers Fall into a Pit. We don’t need each other and we live for ourselves – this is what we hear often. All of us have our own truth and this truth is defended fiercely. When this truth vanishes, people get desperate. the world becomes black, we get into desperation, the best friends become enemies. It seems so simple – have a victory over close enemy and the world will become bright. But it is easier to look for an enemy than to look in to a mirror (page 14).

About Nida, Lithuanian Culture and Something More. Reply to the letter of Leonas Stepanauskas “Will thomas Mann meet Kristijonas donelaitis in Nida” (page 16).

Vainius BAKAS. Poems (page 20).

Will Nekrošius Enter Paradise? How Italians evaluate the world prime night of Nekrošius’ play in Vicenza’s Olimpico. An overview of Italian press reviews as well as its discussions on tV and social commentaries in Facebook. Italians love Nekrošius but they like to discuss things. In any case they agree – Nekrošius is a phenomenon (page 23).

Kęstutis ŠAPOKA. LT00Painting in Contemporary Art Center or How I got there? Review of the exhibition (page 29).

Luc AUBRY. Before Going Back to Itake. the language attaché of French embassy in Vilnius overviews exhibitions of Lithuanian artists Eglė Ganda Bogdanienė and jūratė Stauskaitė (page 33).

Silvija ČIŽAItĖ-RUdOKIENĖ. Magical Femininity. About dance play “Magic” in Festival Aura’22 (page 42).

Marija Gabrielė REPŠYtĖ. Have You Seen Snow? An overview of Kassel’s documenta (page 44).

Kęstutis ŠAPOKA. Exhibitions of Laura Garbštienė and Kunt Åsdam in Vartai Gallery. A review (page 49).

About Nida’s Art Colony and Aesthetics of Relations. Kęstutis Šapoka interviews Vytautas Michelkevičius, director of Nida’s Art Colony regarding activities of his institution (page 52).

Rūta GAIdAMAVIČIūtĖ. Gratitude. Soloist Asta Krikščiūnaitė is valued and she received National prize, however, she continues to go her own way (page 58).

Gražina MARECKAItĖ. Will Humanized Space Eat Up sacred Spaces of Vilnius? there is a gap between Vilnius understood as unique legendary space and symbol of Lithuania’s independence, Mecca of artists. then city is expanding , it is being modernized and “humanized”, writes theatre critic (page 63).

jonas MINKEVIČIUS. Returning to Unknown Prussians. What do we know about Prussians that were colonized by theutonic knights in the XIII century? Nobody, except Lithuanians seem to be interested in reconstructing this culture (page 73).

We Must Understand the Real Reasons of Structural Violence. A talk with one of Southeast Asia’s leading social thinkers and Buddhist activist Sulak Sivaraksa about consumption, dogmatic economy and prospects of alternatives to present thinking (page 77).

Sulak SIVARAKSA. Real Security. An essay of Thailand’s renowned social thinker and activist. An essay from the book the Wisdom of Sustainability, published by Koa Books. “development is a modern form of colonialism. We accept words like underdeveloped, developing and developed without realizing that were imposed by former colonizers. the newer term, globalization is even worse. the division is no longer Europe versus Asia, but rich versus poor, North versus South. the North impacts the South through investment for profit – selling manufactured goods, military equipment and training. the South pays with its natural resources and cheap labor, producing agricultural products at prices disadvantageous to small, local farmers, who pay alarmingly high interest rates for essential credit.” – writes Sivaraksa. (page 79).

Almantas SAMALAVIČIUS. The Sky and the Brick. The Light of Bagan‘s Sanctuaries. An essay about Buddhist sanctuaries of Bagan, Burma, an area the author visited twice, most recently this year. He writes about exceptional beauty of Bagan lanscape, dominated by two and a half thousand of Buddhist temples, stupas and monasteries as well as provides his reflections of his visit to Mount Popa (page 84).

Herkus KUNČIUS. The Lion of Bulgaria. Writer‘s essay. Continued from issue no 9 (page 91).

jurgis StANAItIS. Impressive and Winged Life of Vladas Kensgaila. People joke: the older Vladas gets, the bigger planes he constructs. throughout his life Kensgaila flew more than 30 types of planes, but he feels biggest joy when he flies his own constructions (page 98).

Arvydas jUOzAItIS. The Most Brave Challenge of Baltic region. the mystery of Eastern Prussia that is researched by Anatoly Bachtin. Review of a book that is also a piece of visionary thinking, an encyclopedic book that tells the history and reflects the culture of this region (page 104).

Krescencija ŠURKUtĖ. Satyrical Tale about Trics of Elections. Ironical essay on Lithuania’s cultural and political life (page 109).

112 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 10

Mark ANIELSKI, Almantas SAMALAVICIUSThe pursuit of happiness (En) (Lt)A conversation with economist Mark Anielskithe global debt crisis is encouraging economists and others to explore alternative ways of measuring national wealth. In conversation with Almantas Samalavicius, Mark Anielski discusses the possibility of an economic system based on wellbeing rather than unlimited growth.

Claus LEGGEWIEContinuities denied (de) (En) (Lt)Explaining Europe’s reluctance to remember migrationWhy does Europe find it so difficult to remember the facts of migration, both voluntary and forced? Reluctance to address the more noxious aspects of collective European identity impedes an engagement with migration history, argues Claus Leggewie.

james ROBERtSON, Almantas SAMALAVICIUSFuture money (En) (Lt)A conversation with james RobertsonUnderstanding the need to combine economics and ethics amounts to a “Copernican revolution”, says the co-founder of the New Economics Foundation. the survival of our species depends on our making the money system work in ways that will “enable and conserve”.

john B. COBB, Almantas SAMALAVICIUSBeyond contemporary economic thinking (En) (Lt)A conversation with john B. Cobbjohn B. Cobb, Methodist theologian and longstanding critic of the of the political-economic establishment, talks about his communitarian and ecology-based critique of neoliberalism and the potential for world religions to inform an alternative.

Bob MASSIE, Almantas SAMALAVIČIUSEconomics, sustainability and the legacy of E.F. Schumacher (En) (Lt)An interview with Bob MassieAmerican priest, politician and social activist Bob Massie talks about how the ideas of Ernst Friedrich Schumacher can inform a transition to an alternative economy and why the author of “Small is Beautiful” still has something to say to a secularized, European audience.

tom Van IMSCHOOtLiterary perspectives: Flanders Reality-check (Ca) (Cs) (En) (Lt)In the last decade, Flemish fiction has stepped out of the shadow of its dutch older sister, writes tom Van Imschoot. One discernable trend is the turn from metafiction towards various forms of realism, be it the regional, the semi-autobiographical or the “virtual”.

daniel CHIROt, Almantas SAMALAVIČIUSIdeology never ends (En) (Lt)An interview with sociologist Daniel chirotWhile some eastern European countries have shaken off the “post-communist” tag, in others it remains apt, says daniel Chirot. Meanwhile, new disparities are generating a leftwing revival in the region that show pronouncements of the end of ideology to have been rash

Gerard dELANtY, Almantas SAMALAVIČIUSShifting shapes of Europe (En) (Lt)Sociologist Gerard delanty revisits his 1995 book „Inventing Europe“, talking about the possibilities of post-national citizenship, Europe‘s complex Chris-tian identity, and why accounts of Europe today must include the heritage of the peripheries.

Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com):

KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas

www.eurozine.com

Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką

Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir

interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis.

Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais

Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis

jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei

asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos.

Nauja transnacionalinė viešoji erdvė

Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius

įvairiomis kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę

transnacionaliniam bendravimui ir diskusijoms.

Geriausi straipsniai iš visos Europos

Projektas AKIM (Aukštoji kultūra į mokyklas) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.comLaisvės pr. 60, 05120 Vilniustiražas 3300 egz.

Kaina – 4,99 Lt

Kultūros barų projektui „Kultūros ženklai ir prasmės“ SRtRF 2012 m. įsipareigoja suteikti 250 000 litų paramą. SRtR fondas remia rubrikas: Problemos ir idėjos; Kūryba ir kūrėjai; Paveldas ir paminklai; Pasaulio istorijos;

Kelionė kaip intelektualinis nuotykis (iš dalies)