KT 1-8 Seminarai

Lietuvos konstitucinė teisė: TIK MRU Teisės I k. neak. sk. studentams 3 tema: Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai

I. Konstitucinės teisės samprata1

NB: Prisiminkite teisės teorijos kursą! – pamatysite daug panašumų, ypač kalbant apie teisės sąvoką, teisės sistemą (normas, principus, institutus), teisinius santykius – ir pritaikykite tas žinias Konstitucinės teisės dalykui!

Iš internetinių konspektų:1. KT dalykas ir samprata.KT suvokiama kaip viena iš viešosios teisės šakų. Tai pagrindinė viešosios teisės šaka. Valstybinė teisė ir konstitucinė teisė – sinonimai. Tačiau šie pavadinimai turi tam tikrą savo kilmės istoriją.Romanų teisės tradicijoje įsigalėjo KT. jos atsiradimas siejasi su konstitucijų atsiradimu ir konstitucinės santvarkos įsigalėjimu. KT pabrėžė naują valstybinę valdymo tvarką – konstitucinę santvarką.Valstybinė teisė daugiausia buvo paplitusi Vokietijoje, buvusiose jos teritorijose. Kaip pagrindinė viešosios teisės šaka valstybinė teisė iškelia valstybės sampratą, valstybės vadovaujantį vaidmenį, akcentuoja išskirtinę valstybės paskirtį (iškelia subjektą). Ši tradicija perimta Rusijos imperijoje ir po to, įvedus caro valdžią, ši samprata taip pat įsigalėjo TSRS ir kitose sovietinėse valstybėse. Dabar ši samprata išlieka tik Vokietijoje, o kitur pereinama prie konstitucinės sampratos (Rusija).KT naudojama trimis sampratomis:1) KT kaip teisės šaka;2) KT kaip mokslo šaka;3) KT kaip mokymo disciplina.KT kaip teisės šaka – tai normų visuma, reguliuojanti tam tikros valstybės svarbiausius visuomeninius santykius, susijusius su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valdžios įgyvendinimo mechanizmu ir žmogaus, visuomenės bei valstybės santykiais.KT kaip mokslo šaka – tai žinių visuma, išreiškiama mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis apie KT normas, jų realizavimą, KT santykius. Studijuojami KT normų ypatumai, sistema, realizavimo mechanizmas, KT reguliuojami santykiai. KT kaip mokslo šaka kuria specialias mokslo sąvokas, kategorijas. Mokslas platesnis už šaką, nes kuria teorijas, kurių gali būti daugiau nei pats tyrimo dalykas. Tačiau tarp teisės šakos ir mokslo yra glaudus ryšys. Mokslo suformuluotos teorijos padeda formuluoti naujas normas. Taigi yra abipusis ryšys.KT kaip mokymo disciplina susiformuoja KT kaip teisės šakos ir KT kaip mokslo šakos pagrindu. Kaip mokymo šaka KT remiasi ir studijuoja objektyviąsias KT normas, o tai neįmanoma be KT kaip teisės šakos. Remiamasi ir mokslo pasiekimais, sąvokomis, kategorijomis; remiamasi tuo, kas laikoma aksiomomis. Taigi kaip mokymo disciplina KT susideda iš KT kaip teisės šakos ir KT kaip mokslo. KT – tai nacionalinė teisės šaka. Savo KT turi kiekviena valstybė (LT KT, Prancūzijos KT ir t.t.).

KT dalykas – įvairių valstybių nacionalinė KT (tarptautinės KT nėra). Ši disciplina – LKT, nes siekiama palyginti įvairių valstybių KT. Šis lyginimas neaprėpiamas. Kiekvienos nacionalinės KT dalykas – pagrindiniai toje valstybėje susiklostę svarbiausi visuomeniniai santykiai. Taip yra

todėl, kad tie santykiai nulemia tos valstybės politinę, konstitucinę sandarą, per juos atsiskleidžia individo ir valstybės, individo ir visuomenės, atskirų individų santykių ypatumai. Individo santykiai su visuomene ir valstybe apibrėžiami KT normomis. Visuma tų santykių – tai žmogaus teisinis statusas (Konstitucinis-teisinis statusas), t.y. teisės, laisvės, jų gynimas.

Kitas svarbus KT dalyko elementas – valdžios santykiai:1) Valdžios institucijos (tai valstybės aparato struktūra, kokios institucijos, kaip jos formuojamos, institucijų tarpusavio

santykiai. Tai valstybinės valdžios santykiai. Valstybės institucijų struktūra visada nustatoma KT normomis. Jei valdžia nustatoma pagal KT normas, jų principus – tai ji yra legitimi, teisėta (suformuota pagal konstituciją).

2) Greta valstybinės valdžios institucijų formavimo KT normos nustato ir savivaldos mechanizmą, jos formavimo pagrindus.

KT normos įtvirtina ir svarbiausius Valstybės sudarymo principus, valdymo formas. KT normose kaip dalykas yra ir kai kurie politiniai santykiai, kurie yra valstybinės visuomeninės santvarkos pagrindas (ne

valdymo sferoje). Tai pasireiškia per daugiapartinės sistemos įtvirtinimą (pliuralizmą). Šiuolaikinės KT normos įtvirtina ir ekonominės santvarkos pagrindus (per nuosavybės teisę: nustatant NT institutus,

nuosavybės naudojimo ribas ir pan.).

KT – konkrečios šalies teisės normų sistema, reguliuojanti žmogaus teisinę padėtį, visuomeninės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios organizavimo ir veiklos bei savivaldos pagrindus.

KT sistema. KT – tai tam tikrų teisės normų visuma. KT susideda iš normų visumos. KT normos turi savo vidinę sandarą.KT sistemos pagrindiniai elementai:1) Normos;2) Principai;3) Institutai;

2. KT norma – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota, visuotinai privaloma elgesio taisyklė, reguliuojanti tam tikrus visuomeninius santykius. Pabrėžiamas tos taisyklės privalomumas – esant reikalui valstybė gali panaudoti prievartą. Pakanka

1 Pagrindas – internetiniai konspektai; kai kur papildyta iš jungtinio autorių kolektyvo vadovėlio „Lietuvos konstitucinė teisė“ (2002 m. leidimas): apie KT normas (ir jų įgyvendinimo problemas); KT principus; konstitucinius teisinius santykius; teisės konstitucionalizaciją; KT santykį su tarptautine teise.

1


pačios prievartos galimybės (tai skirtumas nuo kitų visuomeninių organizacijų normų). Kokia tai prievarta, nustatyta kituose teisės aktuose (pvz.: baudžiamoji prievarta, administracinė prievarta, civilinė prievarta).KT normos turi daug skiriamųjų bruožų lyginant su kitų teisės šakų normom. Tačiau jų struktūra tokia kaip ir kitų normų:1) hipotezė – tai sąlyga, kuriai esant ta norma veikia;2) dispozicija – tai pati elgesio taisyklė;3) sankcija – tai prievarta, taikoma pažeidus taisyklę.Ne visose KT normose yra sankcija. Konstitucija – tai pats svarbiausias KT normų rinkinys, bet ten nerasime nė vienu atveju sankcijų. Taigi KT normos lyg ir neturi sankcijų. Tai yra vienas iš KT normų ypatumų. Kai yra suformuluota elgesio taisyklė, tiesiogiai sankcijos čia pat nėra, bet ta taisyklė užtikrinama sankcijomis, kurias nustato kitos teisės šakos (KT normų nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę už valdymo normų pažeidimus, nusikaltimus. Pati sankcija yra kitur nei dispozicija, skirtingai nuo BT). Kitas ypatumas – pačios KT normos dispozicijos bendras pobūdis. Tai labai bendro pobūdžio taisyklės, jos dažnai būna deklaratyvaus pobūdžio, o ne konkretaus. KT normos pagal jų formulavimą skirstomos taip:1) Normos-tikslai (konstitucijų preambulėse, taip pat gali būti ir konstitucijų tekstuose);2) Normos-uždaviniai (t.y., ko tam tikri teisės subjektai turi siekti, jų kompetencija);3) Normos-simboliai (nustato valdžios atributus).Kitos KT normų klasifikacijos: Reguliacinės normos (nustato teises ir pareigas) ; jų KT yra daugiausia; Apsaugos normos . Tai draudimai. Jomis siekiama apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius.Dar viena klasifikacija: Įgalinančios normos . Tai normos, kurios įtvirtina žmonių teises. Įpareigojančios normos . Tai normos, kuriose nustatoma valdžios institucijų kompetencija. Draudžiančios normos . Tai konkretūs draudimai. Šios normos nustato pareigas.KT normos taip pat skirstomos: Materialinės normos; Procesinės normos.

Pagal elgesio taisyklių privalomumą: Imperatyvios (privalomos, pvz., Seimas privalo svarstyti 50000 piliečių pateiktą įstatymo projektą) dispozityvios (galima pasinaudoti arba ne, pvz., 1/5 Seimo narių gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui arba ne);

Pagal galiojimo trukmę: Nuolatinės normos; Laikinosios normos. Išimtinės normos (tai konstitucinės normos dėl ypatingos padėties, dėl karo padėties paskelbimo ir pan.)

Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį:* bendrosios;* konkrečios.

Kuo ypatingos KT normos (palyginti su kitų teisės šakų teisės normomis)?– reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį (valstybės organizacijos, valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo

pagrindai, svarbiausieji valstybės ir asmens santykiai);– joms būdingas pirminis pobūdis (jų pagrindu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, priimamos kitos normos);– neretai nustatomi ir kitų sričių teisinių santykių reguliavimo pradai, t.y. KT normos vienija visą teisės sistemą;– ypatingi jų įtvirtinimo šaltiniai;– aukščiausios teisinės galios;– formuluojamos tik bendriausia prasme: jų įgyvendinimas yra sudėtingas. Neretai tik panaudojus įvairius aiškinimo metodus

galima išsiaiškinti normos turinį; arba tenka priimti kitas teisės normas, kurios sukonkretintų KT normose įtvirtintą abstrakčią ar lakonišką taisyklę;

– dažniausiai būdingas imperatyvumas;– ypatingi teisinių santykių subjektai;– ypatingas stabilumas.

3. KT Principai – tai pagrindiniai pradai, nulemiantys normų turinį bei paskirtį.KT principai:1) Bendrieji (universalūs) principai. Tai paties bendriausio pobūdžio tam tikri reikalavimai. Jie patys savaime neveikia, bet jie

apsprendžia kitų konstitucinių normų paskirtį. Didžiausią įtaką jie turi priimant įstatymus. Jais remiamasi, kai realizuojamos KT normos. Bendrieji principai:1) Tautos suvereniteto (Prancūzijos, LT konstitucijos). Jis parodo, iš kur kyla valstybės valdžia. Akcentuojama, kad visa

valdžia priklauso tautai (tauta suvokiama ne etnine, bet teisine prasme). Visa valstybė grindžiama tautos buvimu, tautos valia ir pan.

2) Tautos atstovybės . Susijęs su tautos suvereniteto principu. Tai išvestinis principas. Visa valdžia priklauso tautai, bet įgyvendinimas ne visada priklauso tautai. Šio principo esmė ta, kad tauta pati įgyvendina tą valdžią. Tautos atstovybė

2


įtvirtinta Japonijos konstitucijos preambulėje, nors ši šalis ir yra monarchija. Šis principas gali būti kaip šiuolaikinės demokratinės valstybės principas.

3) Valdžių padalijimo principas . Tai šiuolaikinės valstybės kertinis principas. Jis pakirto absoliutizmą. Įtvirtintas Vokietijos konstitucijoje: valstybinė valdžia grindžiama valdžių padalijimo principu. Taip pat JAV konstitucijoje. Šis principas tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtintas visose konstitucijose.

4) Lygiateisiškumo principas . (Italijos konstitucija). Turi didelę reikšmę įtvirtinant žmogaus teises ir laisves, teisinį statusą ir pan.

5) Neatimamų teisių principas . Vokietijos konstitucijos 1 str. kalbama apie žmogaus teises: jos turi būti pripažįstamos, negali būti siaurinamos, atimamos.

2) Specialieji (konkretūs) principai . Jie turi gana siaurą pritaikymo sritį. Dažniausiai liečia vieną institutą. Jie panašūs į normą. Specialiųjų principų pavyzdžiai:1) Deputatų nepriklausomumas nuo rinkėjų . Prancūzijos konstitucija: įtvirtintas deputatų laisvasis mandatas – vieną kartą

išrinktas deputatas negali būti atleistas pirma laiko.2) Konstitucinių teisių teisminė gynyba . Konstitucijoje įtvirtintoms teisėms gali būti taikoma teisminė gynyba. Tai

aukščiausias teisių garantavimo principas (Ispanijos konstitucija).3) Valstybės vadovo absoliutaus imuniteto principas . (Ispanijos konstitucija). Įtvirtinamas valstybės vadovo

neatsakingumas. Jis negali būti traukiamas jokion teisminėn atsakomybėn. Ne visose valstybėse įtvirtintas toks principas. Egzistuoja kontrasignacijos institutas.

Iš „Lietuvos konstitucinės teisės“ vadovėlio:– pagal išreiškimo (suformulavimo) Konstitucijoje būdą KT principai: pirminiai (esminiai, neišvedami iš jokių kitų principų, pvz. žmogaus prigimtinių teisių principas); sudėtiniai (kelios Konstitucijos nuostatos atskleidžia vieną principą, pvz., Konstitucijos viršenybės principas); išvestiniai (tiesiogiai Konstitucijoje nedeklaruojami, bet išplaukia iš kitų, Konstitucijoje tiesiogiai skelbiamų principų, pvz., valdžių padalijimo principas)

– pagal tai, kokiu mastu jie lemia teisinio reguliavimo turinį: koordinaciniai (Konstitucijos viršenybė; Konstitucijos vientisumas; teisinė valstybė); determinaciniai (demokratija ir suverenitetas; pilietinė visuomenė; valdžių padalijimas ir kt.).

4. KT Institutai. Institutai – tai normų visuma, reguliuojanti vienarūšius, susijusius visuomeninius santykius. Teisės institutai padeda geriau suvokti teisės sistemą, nes sugrupuoja visas tos šakos normas.KT institutai:1) Žmogaus teisinio statuso;2) Visuomeninės santvarkos pagrindų;3) Valstybės valdymo formos;4) Rinkimų teisės;5) Tautos atstovybės;6) Konstitucinės priežiūros ir t.t.Stambiausi institutai skirstomi į smulkesnius – subinstitutus. Pvz.: žmogaus teisių instituto subinstitutas – pilietybės institutas.

5. Konstituciniai teisiniai santykiai. (pagal vadovėlį)KT santykiai – tai KT normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai. Jų dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir teisines pareigas. KT santykiams būdingi bendri visiems teisiniams santykiams požymiai (prisiminkite teisės teoriją!).Šių KT santykių ypatumai yra susiję su jų subjektais (ypatingos subjektų kategorijos – aptartos toliau), turiniu (teisėmis ir pareigomis) ir objektu (ypatingos vertybės, t. y. socialinės vertybės, pvz., demokratija, žmogaus teisės ir laisvės), t.p. santykių sukūrimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindais (t.y. jie atsiranda įgyvendinant KT normas, nustatančias valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir įgyvendinimą; asmens ir valstybės santykių pagrindus).

KT subjektai.KT subjektai – tai adresatai, kuriems skirtos KT normos. KT subjektais yra visi teisės subjektai. Sunku įsivaizduoti teisės subjektą, kuris būtų laisvas nuo KT. KT subjektus galima skirstyti į dvi grupes (tai santykinis grupavimas):1) Fiziniai;2) Socialiniai junginiai.

Išskiriami tokie fiziniai KT subjektai:1) Žmonės;2) Piliečiai;3) Užsieniečiai;4) Asmenys be pilietybės (apatridai);5) Piliečių grupės;6) Rinkėjai (pilnamečiai);7) Deputatai (kurie rinkimų procese išrenkami į Seimą ar savivaldybių tarybas).

3


Socialiniai junginiai arba institucijos – tai specialios organizuotos grupės, suformuotos įstatymų nustatyta tvarka, turinčios savo teisinį statusą,. Tai:1) Valstybė . Tai pati reikšmingiausia institucija.2) Valstybės organai (valstybės institucijos). Valstybė – tai valstybės institucijų visuma. Valstybė veikia per valstybės

institucijas. Valstybės valdžia įgyvendinama per valstybės institucijas. Jos formuojamos konstitucijos nustatyta tvarka. KT normos nustato tų institucijų teisinį statusą bei kompetenciją. Konstitucijos ypatingas nuopelnas – tas, kad KT normos riboja valstybės institucijų ribas. KT normos, apibrėždamos institucijų galias, tuo pačiu apsaugo individą nuo valdžios savivalės.

3) Institucijų struktūriniai padaliniai . Parlamentas, kuris gali būti iš 2 rūmų, turi savo nuolatines komisijas, parlamentarų skaičių. Tie struktūriniai padaliniai taip pat turi teisinį statusą ir yra traktuojami kaip KT subjektai.

4) Valstybinės įstaigos ir kitos organizacijos . Valstybės įstaigos – tai žemesnės institucijos, pavaldžios valstybės institucijoms, tačiau veikiančios valstybės vardu.

5) Savivaldos institucijos . Tai nėra valstybinės valdžios dalis, tai yra savarankiška valdžia. Tačiau savivaldos principai įtvirtinami konstitucijoje.

6) Politinės partijos ir kitos politinės organizacijos . Tai socialiniai junginiai, kurie kelia politinius uždavinius. Vienas svarbiausių politinių uždavinių – siekti politinės valdžios. Siekiama laimėti rinkimus. Tai svarbi politinio mechanizmo dalis, kurios pagalba valdoma valstybė. Piliečiai turi galimybę realizuoti jiems priklausančias politines teises.

7) Visuomeninės organizacijos .Išskirtinė vieta tenka valstybei. Kai kurie autoriai prie socialinių junginių priskiria ir bažnyčią. KT svarbu tai, kad pabrėžiant bažnyčios vaidmenį, tam tikra religija pripažįstama valstybine. Pvz.: D.Britanijoje anglikonų religija yra valstybinė, o monarchas – tos bažnyčios vadovas. Taip pat valstybinės religijos išskyrimas būdingas Islamo šalyse.

Kartais skiriama trečia KT subjektų grupė – teritoriniai dariniai. Jų grupės:1) Federacijos subjektai . Tai tam tikros teritorijos, turinčios specialų konstitucinį teisinį statusą, kuris pripažįstamas federacijos

konstitucijoje. Tos konstitucijos pagrindu formuojama federacijos valdžia.2) Autonominiai dariniai . Tai teritorijos, turinčios autonominį statusą. Turi ypatingą teisinį statusą. Suteikiamos papildomos

teisės. Tačiau autonominiai dariniai turi mažesnį statusą nei federacijos subjektai.3) Administraciniai teritoriniai vienetai . Tai įprastiniai kiekvienos valstybės dariniai. Tai būdas dekoncentruoti valdžią ir pereiti

prie decentralizuoto valdymo. Šie vienetai padeda geriau organizuoti valdymą. Juose (ypač žemiausiuose) valdymas organizuojamas savivaldos pagrindais, steigiamos vietos savivaldos institucijos. Jie kartais dar vadinami teritoriniai kolektyvais. (pati žemė dar nėra subjektas. KT subjektu tos teritorijos laikomos todėl, kad jose gyvena gyventojai. Tie žmonės įgauna teisę veikti, tvarkyti, realizuoti suteiktą kompetenciją).

6. KT vieta teisės sistemoje. KT tenka išskirtinė vieta. Kiekviena valstybė mano, kad KT – tai visos teisės pagrindas, iš kurio išauga kitos teisės šakos. Tai susiję su tokiais aspektais:1) Ypatinga konstitucijos paskirtis ir ypatingas konstitucinių normų vaidmuo;2) KT normos reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius;3) KT normos įtvirtina žmogaus teisęs ir laisves bei jų gynimą;4) KT normos įtvirtina ir visos valstybės sandaros principus, struktūrą ir pan.;5) Iš KT normų kildinamos visos kitos teisės šakos.

Kiekvienos valstybės teisės sistemoje tam tikros teisės šakos pradžia yra konstitucijoje. KT normoms teikiamas prioritetas, todėl kiekviena kita teisės šaka turi neprieštarauti KT normoms. Taigi KT – tai pagrindas, iš kurio išauga kitos teisės šakos.

Teisės konstitucionalizacijos problema. (pagal vadovėlį)Tai vis didesnis Konstitucijos skverbimasis į teisės gyvenimą: konstitucinis pagrindinių asmens teisių ir laisvių įtvirtinimas, tiesioginis Konstitucijos taikymas, konstitucinės kontrolės institucijų atsiradimas ir veikla, galimybė ginti savo teises vadovaujantis Konstitucija. Ypač svarbų vaidmenį čia vaidina konstitucinės kontrolės institucijos (konstituciniai teismai ar jiems lygiavertės institucijos) – jos aiškina konstitucijos reikšmę ir privalomumą (pvz., žr. priede pateiktą ištrauką iš LR Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimo).

7. KT santykis su tarptautine teise. Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo:„Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai).

Ši doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis. Priešingai, Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad Lietuvos Respublika laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbia visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus, suponuoja tai, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose (inter alia įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose) nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.

9.3. Seimas 2003 m. rugsėjo 16 d. ratifikavo <...> Europos Sąjungos valstybių narių ir <...> Lietuvos Respublikos sutartį dėl <....> Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą. Pagal minėtą sutartį Lietuvos Respublika 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos valstybe nare.

Seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymą, kurio 1 straipsniu Konstituciją papildė

4


Lietuvos Respublikos konstituciniu aktu "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" - Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos 150 straipsnis). Minėtas Konstitucinis aktas įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 14 d. Juo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

9.4. Pagal Konstitucinio akto "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Taigi Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir - Europos Sąjungos teisės atžvilgiu - yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.“

Priedais:Ištrauka iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo (apie konstitucinius principus):

„2. <...> Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos - konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ar jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia - tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai2 arba implicitiškai3 įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. <...>

3. Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir siekiai yra išreiškiami Konstitucijos normose bei principuose. Pabrėžtina, kad konstituciniai principai išreiškia siekius ir vertybes, kuriems įtvirtinti, saugoti ir ginti yra skirta Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šiais siekiais ir vertybėmis yra grindžiama Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra.

Tad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų paneigtas arba iškreiptas kuris nors konstitucinis principas, nes taip būtų paneigti arba iškreipti tie siekiai ir/arba vertybės, kuriuos Tauta įtvirtino savo priimtoje Konstitucijoje ir kuriuos Tauta - suvereni Lietuvos valstybės kūrėja (Konstitucijos 2 straipsnis) savo sukurtą valstybę konstituciškai įpareigojo saugoti ir ginti.“

(apie teisinės valstybės principą):„4. Konstitucijos preambulėje yra skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Minėtas

siekis - tai vienas iš Tautos, 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmusios Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekių, kuriems įgyvendinti Konstitucija ir buvo priimta. Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos preambulėje skelbiamą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį įvairiais aspektais įtvirtina įvairios Konstitucijos nuostatos, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės siekis aiškintinas neatsiejamai nuo kitų teisinės valstybės principą įtvirtinančių Konstitucijos nuostatų, kad teisinės valstybės siekį išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas.

Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas - universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

5. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė - teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė - Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).

6. Konstitucinis teisinės valstybės principas - itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Tad pabrėžtina, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys yra atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų - kaip antai: Konstitucijos viršenybės, vientisumo ir tiesioginio taikymo, Tautos suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, teisės viešumo, teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą), valdžių padalijimo, pilietiškumo, asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos (apimančio inter alia žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimą), asmens ir visuomenės interesų derinimo, valstybės pasaulietiškumo ir pasaulėžiūrinio neutralumo, valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą) ir kitų, ne mažiau reikšmingų konstitucinių principų - turinį. Konstitucinį teisinės valstybės principą įtvirtina ne tik Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, bet ir įvairiais aspektais - visos kitos Konstitucijos nuostatos. <...>

2 “Eksplicitiškai“ reiškia tiesiogiai (dėstytojos pastaba). 3 „Implicitiškai“ reiškia netiesiogiai; kai tam tikras nuostatas galima išvesti iš kitų, tiesiogiai įtvirtintų nuostatų (dėstytojos pastaba).

5


8. <...> Teisės akto (jo dalies) neatitiktis kuriam nors konstitucinio teisinės valstybės principo - universalaus konstitucinio principo, kuriame yra integruojamos įvairios Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės, diktuojamam imperatyvui (konstitucinio teisinės valstybės principo elementui) reiškia, kad yra pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.

9. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas - vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui.“

II. Lietuvos konstitucinės teisės mokslas4

1. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka. Konstitucinės teisės mokslo metodai ir šaltiniai.Konstitucinės teisės mokslininkų tyrinėjimo objektas – tai konstitucinė teisinė tikrovė: konstitucinės teisinės idėjos, konstitucinės teisės normos ir principai, institutai, konstituciniai teisiniai santykiai.KT mokslas – tai įvairių idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų, aiškinančių konstitucinę teisinę tikrovę, visuma. Šios idėjos, teorijos ar koncepcijos yra dėstomos monografijose, vadovėliuose, straipsniuose, pranešimuose, mokslinių konferencijų ir seminarų medžiagoje ir t.t. – ši teisinė tikrovė dažniausiai apibūdinama terminu „doktrina“.

KT mokslininkai tyrinėja įvairias konstitucinės teisinės tikrovės sritis:1) jau suformuluotas idėjas, koncepcijas, teorijas, taip pat jų įgyvendinimą praktikoje;2) konstitucinį teisinį reguliavimą;3) KT institutus.

KT mokslininkai nuolat analizuoja trijų svarbiausių KT teisinių elementų – teisinių idėjų, teisės normų ir teisinių santykių – sąveikos klausimus. Be to, mokslas vertina ne tik esamą konstitucinę tikrovę, bet ir jos atsiradimą ir ateities perspektyvas.

Konstitucinių teisinių tyrinėjimų tikslas – atskleisti teisinių idėjų, teisės normų bei praktikos esmę, vystymosi dėsningumus, raidos tendencijas. Mokslininkai tiria ir bendras problemas, ir konkrečios šalies teisinę tikrovę.

Konstitucinės teisės moksle yra vartojami įvairūs specialieji tyrimo metodai:1) teisinės analizės (atskleidžiama teisės normų, principų, institutų esmės ir turinys);2) sisteminis (KT tiriama kaip sudėtinis teisinės sistemos elementas, analizuojama įvairių šios sistemos elementų sąveika);3) istorinis (istorinė raida, vystymosi ypatumai);4) lyginamasis (lyginimas su kitų šalių teisės reiškiniais);5) statistinis (teisės normų efektyvumas);6) sociologiniai (pvz., visuomenės požiūris į tam tikrą reiškinį).

Konstitucinės teisinės tikrovės tyrimo pagrindas – įvairūs tyrimo šaltiniai:1) teisės mokslininkų darbai;2) Konstitucija ir kiti teisės aktai (tai svarbiausias mokslo tyrimo šaltinis – tik moksliškai įvertinus teisinį reguliavimą

galima teisingai taikyti normas, jomis remiantis įgyvendinti savo teises, taip pat tobulinti teisės normas)3) konstitucinė praktika – teisinių idėjų ir normų įgyvendinimas.

2. Konstitucinės teisės kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida. Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos.KT mokslas, skirtingai nei baudžiamosios ar civilinės teisės mokslai, atsirado palyginti neseniai – XIX a. viduryje, kartu su moderniosios rašytinės konstitucijos įtvirtinimu: valstybės valdžia, kurią riboja teisė, tampa ne tik idėja, bet ir realybe. Šiai realybei suprasti būtinas mokslinis požiūris. Apie valstybės gyvenimą pradėjo rašyti dar Platonas, Aristotelis, Ciceronas (dar prieš mūsų erą), vėliau – šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis, Makjavelis, Hugo Grocijus, Hobsas, Lokas, Monteskjė, Ruso ir kt.Vienas pirmųjų oficialių dokumentų, kuriuose buvo įtvirtintos konstitucinės teisės idėjos, buvo 1776 m. JAV nepriklausomybės deklaracija, vėliau – 1787 m. JAV Konstitucija, 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1791 m. Prancūzijos Konstitucija. Vis dėlto konstitucinės teisės mokslo kaip savarankiško teisės mokslo, tiriančio konstitucinį teisinį reguliavimą, valstybės valdžios organizacijos ir veiklos konstitucinius pagrindus, valstybės ir asmens santykius, atsiradimas siejamas su XIX a. viduriu.

– XIX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje suklesti juridinė (arba klasikinė) KT mokykla: valstybė, jos institucijos, valstybės ir asmens santykiai tiriami iš teisės pozicijų, kaip teisiniai reiškiniai (A. Tokvilis, A. W. Dicey, G. Jelinekas, vėliau – H. Kelzenas, L. Favoreu).

– XX a. pradžioje aktyvesnė kita KT mokslo kryptis – sociologinė mokykla (L. Duguit, L. Gumplovičius). Ji pateikė socialinę teisės sampratą, socialinio solidarumo, teisės viršenybės idėjas.

– Po II pasaulinio karo suklestėjo politologinė-sociologinė kryptis: konstituciniai teisiniai tyrimai buvo siejami su politikos mokslų tyrimais (vienas garsiausių – prancūzas Morice Duverger (Morisas Diuveržė).

4 Pagrindas – jungtinio autorių kolektyvo vadovėlis „Lietuvos konstitucinė teisė“ (2002 m. leidimas).6


Šalia šių pagrindinių krypčių egzistavo ir kitos.

3. Konstitucinės teisės mokslo dabartis ir perspektyvos Lietuvoje.Konstitucinės (valstybinės) teisės mokslo užuomazgos Lietuvoje – XVI a. Tai siejama su LDK istoriko, teisės daktaro Augustino Rotundo (Mieleskio) vardu: jo kūrinyje „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“ aptartos lietuvių teisės, LDK valstybinis savarankiškumas, valstybės formos. Kitas etapas – 1651 m. A. Olizarovskio veikalas „Apie politinę žmonių sąmonę“. Jame nagrinėjama valstybės esmė, jos atsiradimo priežastys, politinės santvarkos formos. Vėliau – 1785 m. J. Stroinovskio kūrinys „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomikos ir tarptautinės teisės mokslas“ – aiškinti visuomenės ir valdžios tarpusavio santykių principai. Konstitucinė teisė kaip mokslas Lietuvoje visiškai susiformavo 1918-1940 m. KT mokslo pradininku Lietuvoje reikia laikyti Mykolą Riomerį (žr. daugiau – 4 potemę).Vėliau, sovietinės santvarkos metais, tinkamų sąlygų mokslui vystyti nebuvo, KT mokslo atstovai buvo kreipiami įrodinėti sovietinės valstybės, sovietinio Lietuvos valstybingumo, suvereniteto, demokratijos lygį ir pranašumus iš komunistų partijos pozicijų, kritikuoti nepriklausomos Lietuvos konstitucinę santvarką, „demaskuoti“ tariamą to meto demokratijos ir teisėtumo ribotumą. Tad to meto darbai svarbūs tik ta prasme, kiek juose sukaupta faktinės medžiagos. Išeivijoje konstitucinės teisės problemas yra nagrinėję daugelis teisininkų: K. Račkauskas, P. Raulinaitis, K. Šidlauskas, B. Laučka. Be abejo, viena pagrindinių problemų, kurias nagrinėjo išeivijos mokslininkai, tapo buvusios nepriklausomos Lietuvos konstitucinės teisės bei būsimos išsilaisvinusios Lietuvos konstitucinės santvarkos problemos: t.y. 1918 m. vasario 16 d. akto reikšmė, nepriklausomos Lietuvos konstitucijos, galimi konstitucinės santvarkos modeliai (beje, tęsiant Lietuvos konstitucinę teisę ne remiantis 1938 m., o 1922 m. Konstitucija), valdžios institucijų santykiai ir įgaliojimai.Atkūrus nepriklausomybę pirmiausia buvo pakartotinai išleisti M. Riomerio darbai, o dabar pamažu pasirodo vis daugiau darbų, skirtų ir pačiai konstitucinei teisei, ir Lietuvos konstitucinėms tradicijoms, atskiriems konstituciniams institutams, įstatymų konstitucingumo kontrolei, kitiems valstybės santvarkos elementams, valdžios ir žmonių santykiams atskleisti.

4. Mykolo Römerio konstitucinės pažiūros.Nors Romeris gimė Lietuvoje (1880 m.), čia dirbti jis pradėjo tik 1920 m., visų pirma – kaip įvairių teismų teisėjas, netgi atstovavo Lietuvai Hagos tarptautiniame tribunole. Tik vėliau ėmėsi mokslinės veiklos, tačiau dėl nepaprastų gabumų ir ypatingo darbštumo parašė labai daug monografijų, mokslinių straipsnių. Jis domėjosi įvairiomis teisės šakomis – administracine, baudžiamąja, tarptautine ir t.t., tačiau pagrindinė darbo sritis buvo konstitucinė teisė, ypač bendrasis mokslas apie valstybę. Nors Romeriui didelę įtaką padarė mokslai Rusijoje (psichologinės teisės mokyklos pradininko L. Petražickio idėjos) ir Paryžiuje (pozityvistas A. Esmeinas, institucionalistas A. Hauriou, solidarizmo šalininkas L. Duguit), jo pažiūros buvo originalios: savotiška liberalios doktrinos ir socialinio solidarumo idėjų sintezė. Vienas pirmųjų kūrinių – 1926 m. „Reprezentacija ir mandatas“, kuriame išnagrinėtas parlamentarizmas, Romerio vadintas „seimokratija“. Teisinės valstybės idėja buvo gvildenama knygose „Administracinis teismas“ ir „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“. Be to, Romeris ketino išleisti knygų apie valstybę ciklą, tačiau spėjo parašyti ir išleisti tik dvi jo dalis – „Valstybę“ ir „Konstitucines institucijas“. Apie Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimą Romeris rašė knygoje „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“.Be nacionalinės teisės, Romeris domėjosi ir kitų šalių konstitucine teise, išvertė 16 užsienio šalių konstitucijų tekstus ir parašė jų komentarus. Kiti to meto konstitucinės teisės mokslininkai – A. Tumėnas, K. Račkauskas, F. Mackus liko M. Romerio šešėlyje.

5. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina.KT – privaloma studijų disciplina aukštosiose teisės mokyklose. Tradiciškai teisės teorija, valstybės ir teisės istorija bei konstitucinė teisė yra trys studijų disciplinos, kurias pirmiausia būtina studijuoti norint sėkmingai įveikti tolesnę teisės studijų programą. Visų KT mokslo žinių neįmanoma aprėpti, todėl nagrinėjamos svarbiausios KT temos, atskleidžiančios valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo esmę, asmens ir valstybės santykių pagrindus. Kiekvieną temą (kurių pavadinimus matysite LKT programoje) sudaro du blokai: bendrieji KT klausimai ir Lietuvos konstitucinė teisė (konkretūs KT teorijos pavyzdžiai Lietuvos praktikoje).KT kursas plečia teisininko akiratį, moko suprasti valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemos organizavimo ir veiklos prasmę, konstitucinių teisių ir laisvių reikšmę ir t.t. KT studijos padės išsiaiškinti, kas yra konstitucija, kokį vaidmenį ji vaidina šalies teisiniame gyvenime, ką reiškia pagrindinių teisių ir laisvių konstitucinis įtvirtinimas, valdžių padalijimas, teisinės valstybės principas, kaip formuojamos ir kokius įgaliojimus turi valstybės valdžios institucijos. Studentas teisininkas turi išmokti KT principus ir normas taikyti profesinėje veikloje.

III. Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai5

Teisės šaltinis – tai teisės forma, t.y. oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo forma. Klasifikavimo kriterijai:- pagal teisės normų išraišką ir įtvirtinimo būdą:

• teisės norminis aktas;• teisinis paprotys;



• teismo precedentas.- pagal galiojimo laiką:

• galiojantys;• istoriniai (Lietuvos statutai, tarpukario Lietuvos konstitucijos).

- pagal teisinę galią: • Konstitucija (+ konst. įstatymai ir konst. aktai, kurie yra sudedamoji Konstitucijos dalis); • KT nutarimai; • konst. įstatymai; (žr. priedą – KT nutarimų ištraukas apie konstitucinius įstatymus) • tarpt. Sutartys; (žr. priedą – KT nutarimo ištrauką apie tarpt. sutartis) • įstatymai; • poįstatyminiai aktai (LR Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, kiti Seimo priimti aktai (pvz., nutarimai), ministrų įsakymai ir t.t.).

Fakultatyviniai KT šaltiniai: teisminė praktika, teisės principai, papročiai, doktrina; jų reikšmė ypatinga – prireikus jie papildo kitų KT šaltinių įtvirtintą teisinį reguliavimą. (žr. priedą – KT nutarimų ištraukas apie Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos svarbą; apie Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimus).

Iš internetinių konspektų:„KT šaltiniai – tai teisės normų išorinė išreiškimo forma. Teisės norma – tai tam tikra elgesio taisyklė, visuotinai privaloma. Kad ji būtų vykdoma, ją reikia žinoti, todėl ji turi būti kaip nors išoriškai išreikšta. Taigi teisės normos išreiškimo forma – teisės šaltiniai.Kintant teisei, kito teisės šaltinių forma ir rūšys bei samprata.Egzistuoja dvi stambios teisės sistemos ir nuo jų priklauso KT šaltinių samprata, klasifikacija bei ypatumai:1) Romanų-germanų teisės sistema;2) Anglo-amerikiečių teisės sistema.Šios teisės sistemos yra labiausiai paplitusios pasaulyje.1. Pati seniausia yra romanų-germanų teisės sistema. Ji atsirado V a.pr.Kr. ir skaičiuojama nuo XII lentelių įstatymų išleidimo. Didžiausią įtaką jai padarė Justiniano romėnų teisės kompiliacija. [ VI a. įvyko romėnų teisės perėmimas. ~530m. sukurtas Justiniano CK (Corpus iuris civilis) iš 4 dalių. ] Ši romėnų teisės kompiliacija padėjo pagrindą šiuolaikinei teisei.Romanų-germanų teisės sistema atsirado Europos valstybėse. Nežiūrint valstybių griūvimų, ta teisė išliko. Šiandien Europos valstybės laikomos romėnų teisės tradicijų pagrindiniais puoselėtojais. Su laiku romanų-germanų teisės sistema plito ir kitose pasaulio dalyse (per kolonizacijos procesą). Ją perėmė Lotynų Amerikos, Azijos ir kitos valstybės.Pagrindinis teisės šaltinis šioje teisės sistemoje yra:1) Įstatymas. Tai parlamento priimamas teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią. Įstatymai yra klasifikuojami.2) Poįstatyminiai aktai. Tai vykdomosios valdžios leidžiami teisės aktai (valstybės vadovo, vyriausybės ir pan.).Taigi, pagrindinis romanų-germanų teisės šaltinis yra valstybės institucijų priimtas rašytinis teisės šaltinis. Čia paplito kodifikacijos (įstatymų rinkiniai). Pirmiausia atsirado civilinės, o po to ir baudžiamosios teisės kodifikacijos.KT apskritai kaip teisės šaka susiformavo 18 amžiuje ir nuo 18a. pabaigos vadinama šiuolaikine valstybės teisės šaka. Vis dėlto KT šaltiniams ypatingą įtaką darė romanų-germanų teisės sistema.

Pagrindiniai KT šaltiniai:1) Konstitucija. Ji turi atskirą teisės akto formą. Turi aukščiausią teisinę galią. Romanų-germanų teisės sistema sąlygojo konstitucijos išskyrimą į ypatingą vietą. Konstitucija turi viršenybę prieš kitus teisės aktus. Tai pagrindinis KT šaltinis, kuriam negali prieštarauti joks kitas teisės šaltinis.2) Įstatymai. Pagal romanų-germanų teisės sistemą, įstatymas – tai parlamento priimami teisės aktai. Jiems pripažįstama antroji vieta teisės sistemoje po konstitucijos. Čia galioja juridinės galios nelygumas:1) konstituciniai įstatymai . Jais papildoma konstitucija, konstitucijos pataisos. Turi beveik tokią pačią reikšmę kaip ir konstitucija;2) organiškieji įstatymai . Tai įstatymai, kurie priimami blanketinių KT normų pagrindu, remiantis tam tikra nuoroda. Jie užpildo konstitucijos spragas. Organiškieji įstatymai yra tada, kai KT norma nurodo, kad tam tikri santykiai bus reguliuojami tam tikro įstatymo. Dažniausiai nustato aukščiausių valstybės institucijų statusą. Jie turi viršenybę prieš žemesnius įstatymus, bet negali prieštarauti konstitucijai ir konstituciniams įstatymams;3) paprastieji įstatymai . Tai visi kiti įstatymai, jei jie nėra konstituciniai ar organiniai. Jų yra daugiausiai. Jie negali prieštarauti aukštesniems;4) deleguotieji įstatymai . Juos priima ne parlamentas, o vykdomosios valdžios tam tikros institucijos (valstybės vadovas, vyriausybė). Tai įstatymų galią turintys aktai, kurie priimami remiantis įgaliojimu. Jų leidyba galima arba pagal konstituciją, arba parlamentui pavedimu. Deleguotųjų įstatymų leidyba yra išimtis iš valdžių padalijimo principo. Jie užima žemiausią vietą. Neretai jie traktuojami kaip turintys trumpalaikį galiojimą. Juos turi patvirtinti parlamentas, taip pat parlamentas gali juos ir panaikinti. Dažniausiai jie priimami svarbiais klausimais tarp Seimo sesijų.3) Poįstatyminiai aktai. Tai vykdomosios valdžios priimami aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, taip pat konstitucinėms normoms. Jų yra didelė įvairovė. Pagal subjektus poįstatyminiai aktai yra:1) valstybės vadovo aktai . (dekretai, įsakai, įsakymai);2) vyriausybės norminiai aktai . (ordonansai, dekretai, nutarimai). Vyriausybė leidžia didelę dalį poįstatyminių aktų, nes ji įgyvendina valdžią. Leidžia poįstatyminius aktus (įstatymus papildančius aktus). Vyriausybė jais nustato įstatymų realizavimo tvarką. Parlamentinėse valstybėse dominuoja vyriausybės norminiai aktai. Prezidentinėse – valstybės vadovo aktai;

8


3) teritorinių darinių vadovų aktai . (gubernatorių);4) ministrų įsakymai, taisyklės, instrukcijos ;5) vietinių, vietos savivaldos institucijų aktai .

Romanų –germanų valstybėse KT pagrindinis šaltinis yra norminiai teisės aktai.Romanų-germanų tradicijos valstybėse greta norminių teisės aktų kaip šalutiniai šaltiniai yra:1) Precedentai. Tai teismų sprendimai, taikomi nagrinėjant kitas analogiškas bylas. Ilgus šimtmečius nebuvo pripažįstami, bet dabar atsiranda požymių, kad ir romanų-germanų teisės sistemoje precedentas pripažįstamas teisės šaltiniu. Neretai precedentai turi turėti patvirtinimą.2) Doktrina. Tai mokslininkų veikalai, darbai, išvados, rekomendacijos. Oficialiai teisės šaltiniu nepripažįstama, bet, kai būna teisės spragos, remiamasi mokslininkų formuluojamomis išvadomis, rekomendacijomis.3) Tarptautinės sutartys. Nacionaliniu teisės šaltiniu būna, kai pati valstybė yra pasirašiusi ją ar prisijungia ir prisiima įsipareigojimus.Kalbant apie teisės šaltinį ir sprendžiant, ar tai KT šaltinis ar ne, reikia žiūrėti, ar yra KT normų. Jei KT normų yra – tai KT šaltinis.

2.Anglo-amerikiečių teisės sistema yra dvigubai jaunesnė už romanų-germanų teisės sistemą, nes atsirado 11a. (1066m.), kai Normanai užkariavo anglus. (Amerikiečiai perėmė tą teisę iš anglų.) Iki tol Anglijoje gyveno daug genčių, nebuvo vieningos teisės. Nuo 11a. pradėjo formuotis vieninga teisės sistema. Tos teisės požymiai:1) svarbiausias teisės šaltinis – bendroji teisė (common law). ji dar vadinama precedentine teise. Teismų sprendimai konkrečiose bylose tapdavo pagrindine norma kitoje byloje. Per kelis šimtmečius susiformavo bendroji teise, ji dar vadinama teismine teise. 15a. greta bendrosios teisės susiklostė teisingumo teisė. Ją kūrė specialūs lordo kanclerio teismai, kurie nagrinėjo bylas, kai jomis buvo nepatenkinti piliečiai. Skundai adresuojami monarchui. (bendrieji teismai).2) Konstituciniai papročiai. Tai elgesio taisyklės, kurios atsiranda jas nuolat taikant. Jų laikomasi laisvanoriškai. Jos tapo visuomenės pripažintomis elgesio taisyklėmis. Konstituciniai papročiai turi tokią pat galią kaip bendroji teisė.3) Konstituciniai susitarimai. Šios taisyklės egzistuoja santykiuose tarp aukščiausių valdžios institucijų (tarp monarcho ir parlamento, tarp parlamento ir vyriausybės). Šių normų netaiko teismai, nes jie nesprendžia ginčų tarp aukščiausių valdžios institucijų. Monarchas nėra atsakingas už savo veiksmus. Konstitucinių susitarimų pavyzdžiai:1) yra sukurta kontrasignacija. Reiškia, kad monarcho aktą turi pasirašyti vyriausybės narys.2) Ministru pirmininku skiriamas rinkimus laimėjusios partijos lyderis.3) Aukštieji rūmai nesikiša į finansinių bilių leidimą.4) Abiejų rūmų priimtą įstatymą karalius privalo pasirašyti. Daugiau kaip prieš 200 metų monarchui suteikta veto teisė, bet ją pakeitė šis konstitucinis susitarimas.4) Doktrina . Tai mokslininkų veikalai. Jau ilgus šimtmečius doktrinai pripažįstamas teisės šaltinio vaidmuo. Užpildydavo teisės spragas.5) Statutinė teisė . Tai parlamento priimti aktai ir kiti valstybės organų priimti aktai. Tai oficialūs aktai. (Didžioji laisvių chartija(1215m.), Teisių peticija (1628m.), Teisių bilis (1689m.), Habeas Corpus (1699m. (įtvirtino asmens neliečiamybę)) ir kiti aktai). Visi D.Britanijos statutai yra tarpusavyje lygūs. Nėra hierarchijos. Net tie, kurie laikomi konstitucijos dalimis yra lygūs su kitais statutais.“

Priedai:1. Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo (apie Konstitucijos viršenybę):„14.1. Konstitucijos viršenybės principas yra įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas taip pat yra įvairiais aspektais įtvirtintas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, 30 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, 102 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, 110 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir kt.Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę - aukščiausią - vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, kad niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, kad pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu - universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.“

2. Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo (apie konstitucinius įstatymus):„11.1. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka. Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas. Konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, o įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams.

9


Taigi konstituciniai įstatymai teisės aktų hierarchijoje turi žemesnę galią nei pati Konstitucija. Konstituciniu įstatymu negali būti apribota Konstitucijos ar kurių nors jos nuostatų galia, juo inter alia negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją.

11.2. Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime konstatavo, kad tik šioje dalyje nustatyta tvarka patvirtinus konstitucinių įstatymų sąrašą jame įrašyti įstatymai galės būti traktuojami kaip konstituciniai įstatymai, tik šiems įstatymams turės būti taikoma Konstitucijoje nustatyta jų priėmimo kvalifikuota balsų dauguma taisyklė. Kol tokio konstitucinių įstatymų sąrašo nėra, minėta konstitucinių įstatymų priėmimo tvarka negali būti taikoma nė vieno įstatymo priėmimui, išskyrus įstatymą, kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų sąrašas.

Dėl to, kad pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami ne konstituciniais (t. y. paprastais) įstatymais, taip pat dėl to, kad įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, pagal Konstituciją konstitucinių įstatymų sąrašas tegali būti nustatomas konstituciniu įstatymu. Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį toks konstitucinis įstatymas turi būti priimamas 3/5 Seimo narių balsų dauguma.

11.3. Konstitucijoje įtvirtinta konstitucinių įstatymų samprata pasikeitė 1996 m. birželio 20 d. priėmus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 64-1501), kurio 1 straipsniu buvo pakeista Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalis, ir ji buvo išdėstyta taip: "Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas."

Taigi Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta, jog tam tikri šioje dalyje nurodyti visuomeniniai santykiai reguliuotini konstituciniu įstatymu.

Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją konstituciniai yra tie įstatymai, kurie tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir yra priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, taip pat įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Tai, kad kai kurie konstituciniai įstatymai gali būti tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, suponuoja Seimo konstitucinę pareigą šiuos konstitucinius įstatymus priimti paisant Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyto daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo, o juos keisti paisant ne mažesnės kaip 3/5 visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo.

11.4. Pažymėtina, kad Seimas ligi šiol nėra priėmęs konstitucinio įstatymo, kuriuo būtų nustatytas konstitucinių įstatymų sąrašas. Pagal Konstituciją tol, kol konstitucinis įstatymas, kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų sąrašas, nėra priimtas, Seimas neturi įgaliojimų priimti jokio konstitucinio įstatymo, nebent tas konstitucinis įstatymas būtų tiesiogiai nurodytas pačioje Konstitucijoje arba tai būtų konstitucinis įstatymas, kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų sąrašas.

3. Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo (apie tarptautines sutartis):„Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.

Paminėtina ir tai, kad Lietuvos valstybės ištikimybė visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams buvo deklaruota dar 1990 m. kovo 11 d. priimtame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akte "Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo". Vadinasi, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir pacta sunt servanda principui) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas.

9.2. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai).

Ši doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis. Priešingai, Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad Lietuvos Respublika laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbia visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus, suponuoja tai, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose (inter alia įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose) nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.

9.3. Seimas 2003 m. rugsėjo 16 d. ratifikavo Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios

10


Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutartį dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą. Pagal minėtą sutartį Lietuvos Respublika 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos valstybe nare.

Seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymą, kurio 1 straipsniu Konstituciją papildė Lietuvos Respublikos konstituciniu aktu "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" - Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos 150 straipsnis). Minėtas Konstitucinis aktas įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 14 d. Juo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

9.4. Pagal Konstitucinio akto "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Taigi Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir - Europos Sąjungos teisės atžvilgiu - yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.“

4. Ištrauka iš LR Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimo (apie EŽTT jurisprudenciją):„Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri (kaip savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs Konstitucinis Teismas), kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimo (apie įstatymų skelbimą)„Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: "Galioja tik paskelbti įstatymai." Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas, t. y. įstatymų promulgavimas, yra baigiamoji įstatymų leidybos proceso stadija. Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas - būtina jų įsigaliojimo sąlyga.Pagal Konstituciją negali būti oficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kuris nebuvo nustatyta tvarka pasirašytas Konstitucijoje nurodyto pareigūno; taip pat negali būti oficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kurį pasirašė pareigūnas, pagal Konstituciją neturintis tokių įgaliojimų.6. Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 70 ir 71 straipsnių, 84 straipsnio 24 punkto ir 149 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas matyti, kad Seimo priimtų įstatymų, taip pat įstatymų, priimtų referendumu, pasirašymas ir oficialus paskelbimas visuomet yra siejamas su Respublikos Prezidentu.6.1. Pagal Konstituciją pasirašyti ir oficialiai paskelbti (71 straipsnyje nurodytu laiku) Seimo priimtus įstatymus, taip pat įstatymus, priimtus referendumu, yra Respublikos Prezidento kompetencija. Turėdamas konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, Respublikos Prezidentas dalyvauja įstatymų leidybos procese (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).6.2. Respublikos Prezidentas taip pat turi teisę nepasirašyti Seimo priimto įstatymo ir ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo jį motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalis), t. y. turi atidedamojo veto teisę. Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas turėtų atidedamojo veto teisę referendumu priimtų įstatymų atžvilgiu, taip pat įstatymų dėl Konstitucijos keitimo atžvilgiu. Pagal Konstituciją tokią teisę Respublikos Prezidentas turi tik Seimo priimtų įstatymų atžvilgiu, išskyrus įstatymus dėl Konstitucijos keitimo. Įgyvendindamas atidedamojo veto teisę, Respublikos Prezidentas taip pat gali teikti pasiūlymus, kaip turėtų būti pataisytas arba papildytas Seimo priimtas, bet Respublikos Prezidento nepasirašytas įstatymas. Pagal Konstitucijos 72 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti. Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį įstatymą - ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių (Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalis); tokius įstatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti (Konstitucijos 72 straipsnio 3 dalis). Toks Respublikos Prezidento ir Seimo įgaliojimų santykis - svarbus Konstitucijoje įtvirtinto valdžių padalijimo principo aspektas.“

IV. Lietuvos konstitucingumo raida6

1. Konstitucinės teisės ištakos LDK.- Lietuvos statutai: 1529 m., 1566 m., 1588 m.



Pirmajame statute konstitucinio turinio teisės nuostatos – tai nuostatos apie Lietuvos suverenumą, teritorijos neliečiamumą, LDK valstybinę santvarką, Seimo struktūrą ir prerogatyvas; svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių užuomazgos (vienodos sąlygos ginčo šalims teisme, atsakomybė tik už savo veiksmus, išimtinė teismo teisė nustatyti kaltę ir skirti bausmę); bajorų ir ponų teisės ir pareigos.Antrajame statute – taip pat ta pati esminė idėja – visiškas LDK valstybinis nepriklausomumas ir savarankiškumas, teritorijos neliečiamumas, apibrėžtos netgi jos sienos; administracinis padalijimas (į vaivadijas ir pavietus); seimelių ir Seimo kompetencija.Trečiajame statute – nauja valstybės forma – federacinė respublika, vadovaujama bendrame Lietuvos ir Lenkijos Seime išrinkto monarcho (jungtinė Lenkijos-Lietuvos valstybė); seimelių ir Seimo kompetenciją; palikta LDK vykdomoji valdžia – ministrai ir vietos administracijos, atskira teisė ir teismai. - 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos-Lietuvos (Žečpospolitos) Konstitucija. Patvirtintos senosios bajorų teisės ir privilegijos; tautos valia laikyta kiekvienos valdžios šaltiniu. Dėl užsienio grėsmės stengtasi centralizuoti valstybę ir stiprinti centrinę valdžią: respubliką su renkamu valdovu numatyta reorganizuoti į konstitucinę monarchiją. Valstybės organų sistema nustatyta laikantis valdžių padalijimo principo: įstatymų leidyba pavesta Seimui (kurį sudarė Atstovų rūmai ir Senatas), kuris nutarimus priima balsų dauguma (taip buvo panaikinta liberum veto teisė); vykdomoji valdžia atskiriama nuo Seimo ir pavedama karaliui; karalius neberenkamas, nustatoma sosto paveldėjimo tvarka; teismo valdžia – savarankiška ir nepriklausoma nei nuo įstatymų leidžiamosios, nei nuo vykdomosios valdžios. Dėl ketinimų centralizuoti valstybę Lietuvos savarankiškumui iškilo didelė grėsmė – buvusi federacinė valstybė paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, Lietuvos vardas net neminimas. Ši Konstitucija taip ir nebuvo įgyvendinta, tačiau ji yra svarbi tuo, kad pirmą kartą iškeltos ir teisiškai suformuluotos naujų laikų idėjos.1795 m. Lietuvos-Lenkijos valstybė apskritai nustojo gyvavusi.

2. Lietuvos konstitucijos 1918-1940 m.- 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo aktas.Tautų apsisprendimo teisė; atkuriama nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė; netenka galios visi ryšiai su kitomis šalimis. Lietuvos valstybės pagrindus ir santykius su kitomis valstybėmis turi nustatyti demokratiškai išrinktas Steigiamasis seimas, nes patį aktą paskelbė Lietuvos taryba, sudaryta Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu.– 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai.Juos taip pat priėmė Lietuvos valstybės taryba. Įstatymų leidžiamasis organas – Valstybės taryba, įstatymų iniciatyvos teisė – Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui. Vykdomoji valdžia – Valstybės tarybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų. Minimos pamatinės piliečių teisės. Taryba įsipareigojo išleisti Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą. Dėl sunkios valstybės padėties 1918 m. gruodžio 18 d. priimta pirmoji pataisa – bet kurio Prezidiumo nario (o ne visų trijų) pasirašytas aktas yra tolygus visų trijų pasirašymui (kad būtų galima greičiau priimti sprendimus). 1919 m. sausio 24 d. – Ministrų kabinetui suteikta teisė laikotarpiais tarp Valstybės tarybos sesijų leisti įstatymus. 1919 m. balandžio 4 d. priimta nauja pamatinių dėsnių redakcija. Vietoje prezidiumo – vienasmenis prezidentas. Valdžia faktiškai sutelkta vykdomosios valdžios institucijų rankose. – 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo seimo aktas.Paskelbta, kad valstybė yra atstatyta (konstatuotas įvykęs faktas, o ne besitęsiantis veiksmas, kaip buvo vasario 16 d. akte).- 1920 m. birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija.Seimas – ne lietuvių tautos, o suverenios Lietuvos atstovas. Valstybės valdymo forma – demokratinė respublika. Seimas turi išimtinę teisę leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti tarptautines sutartis. Įstatymų iniciatyvos teisė – Steigiamajam seimui ir Ministrų kabinetui. Vykdomoji valdžia – Seimo renkamam Respublikos Prezidentui. Jo aktus kontrasignuoja ministras. Sumažinta prezidento reikšmė; nenustatytas įgaliojimų laikas (manė, kad kadencija atitiks konstitucijos galiojimo laiką). Praplėstas piliečių teisių ir laisvių sąrašas (sąžinės ir streikų laisvė, panaikinta mirties bausmė). Apie nuosavybės teisę neužsiminta – Seimas rengėsi kardinaliai žemės reformai. Konstitucijos keitimo ar papildymo tvarka nenustatyta. - 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija.Lietuva – nepriklausoma demokratinė respublika; suvereni valstybės valdžia priklauso tautai. Formalus teisinis konstitucijos prioritetas prieš kitus teisės aktus: negalioja joks įstatymas, priešingas konstitucijai. Tačiau manyta, kad Konstitucija nėra tiesioginio veikimo teisės aktas, jis privalomas ne piliečiui, o įstatymų leidėjui. Įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimui. 1 rūmų parlamentas, renkamas 3 metams. Jis 3 metams rinko ir Prezidentą. Formaliai Prezidentas turėjo nemažai galių, tačiau faktiškai, kaip paprastai būna parlamentinėse respublikose, jis nebuvo įtakingas: sutapo jo ir Seimo kadencijos; 2/3 balsų dauguma Seimas galėjo nušalinti Prezidentą. Ministrų kabinetas „vykdo respublikos konstituciją ir įstatymus, veda respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką“. Teismai tarp autonomiškų valdžios struktūrų neminimi – faktiškai jie buvo vyriausybės žinioje (trūko kvalifikuotų specialistų). Apibrėžtos piliečio (ne asmens!) teisės ir pareigos: lygiateisiškumas, asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė (tačiau tikybos dėstymas mokyklose privalomas), žodžio ir spaudos, susirinkimų ir sąjungos, peticijų laisvės, saugomos ir nuosavybės teisės; nurodoma išlyga – galiojimas „įstatymų ribose“. Rinkimų teisėje formaliai ignoruotos politinės partijos. – 1928 m. gegužės 25 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija.Po 1926 m. valstybės perversmo tik 1928 m. paskelbtas Prezidento dekretuotas dokumentas – 1922 m. Konstitucija netiko. Siekiant sušvelninti padėtį Konstitucijoje buvo numatyta, kad per dešimt metų ji turi būti patikrinta „tautos atsiklausimo“. Iš esmės pakartojama 1922 m. Konstitucija, išskyrus vykdomosios valdžios įgaliojimus: Prezidento galios išplėtimas, autoritarinių elementų įdiegimas. Prezidentą renka rinkikų kolegija, 7 metams; jis ne tik Vyriausybės dalis, bet ir aktyvus įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas: nesant Seimo arba pertraukų tarp sesijų metu jis gali leisti įstatymus ir tvirtinti valstybės biudžetą, ratifikuoti tarpt. sutartis ir t.t. Seimas nėra nuolat dirbanti institucija – dirba per kasmet sušaukiamas dvi sesijas. Tačiau

12


pirmajam Seimui sušaukti termino nebuvo numatyta, tad faktiškai jis buvo sušauktas tik po 10 metų. Tai vienas pirmųjų aktų Europoje, pasukusių nuo demokratijos link autoritarizmo. - 1938 m. vasario 11 d. (įsigaliojo gegužės 12 d.) Lietuvos Konstitucija.Savo turiniu naujas aktas. Vis dėlto buvo autoritarinė: „Lietuvos valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei.“ Prezidento rinkimų tvarka, įgaliojimų laikas ir esminė kompetencija nepasikeitė. Keitėsi jo santykiai su kitomis valstybės institucijomis: Prezidentas skyrė Seimo rinkimus, naudojosi daugeliu Seimo įgaliojimų: tvirtino Seimo priimtą biudžetą, nesant Seimo ar per pertraukas tarp jo sesijų leido įstatymus, ratifikavo tarpt. sutartis. Vyriausybė – tai Ministrų Taryba. Prezidentas jai nepriklausė. Kai kuriems Prezidento aktams ministro kontrasignacija nereikalinga. Valdžios padalijimo principo atsisakyta ir formaliai: „valstybės valdžia yra vienatija ir nedaloma“. Tačiau tai nelietė teismo, kuris ir toliau skelbiamas nepriklausomu. Piliečių (ne asmenų) teisės ir pareigos – apie teises kalbama neatsietai nuo pareigų. – 1990 m. kovo 11 d. aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Atstatytas 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos galiojimas, išskyrus Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės tarybos ir Valstybės kontrolės statusą reglamentuojančius skyrius. – 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Laikinasis pagrindinis įstatymas.Neteko galios 1938 m. Konstitucija. Atsispindėjo nemažai sovietinių reliktų, tačiau yra ir naujienų (privati nuosavybė). Nesudėtina keitimo tvarka – dėl to buvo dažnai keičiamas. Valstybinę valdžią vykdė LR Aukščiausioji taryba, Vyriausybė ir teismas. Nebuvo vienasmenio valstybės vadovo institucijos. Faktiškai Lietuvą atstovavo LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, nors jis ir buvo parlamentinės institucijos vadovas. Piliečių laisvės ir teisės – gražus sąrašas. – 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“ (yra nepriklausoma demokratinė respublika) (po vasario 9 d. plebiscito).– 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“.– 1992 m. spalio 25 d. Konstitucija.

Parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai. Sudaryta darbo grupė, parengti Konstitucijos koncepcijos metmenys. Konstitucinių konfrontacijų etapas. Po 1991 m. nepavykusio pučo Maskvoje ir tarptautinio Lietuvos pripažinimo

nebeliko vienybės, atsirado konfrontacija. Daugiausia nesutarimų – dėl prezidento institucijos. Galiausiai buvo parengti 2 projektai – viename daugiausia galių suteikta Seimui, kitoje – Prezidentui.

Politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas. 1992 m. spalio 13 d. Aukščiausioji taryba pritarė galutiniam Konstitucijos projektui, kuriame buvo visapusiškai įvertintos Lietuvos 1922 m. ir 1938 m. Konstitucijų nuostatos, pasinaudota Vakarų patirtimi. 1992 m. spalio 25 d. referendume 56,7 proc. visų į rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų balsavo už šią Konstituciją. Ji įsigaliojo kitą dieną po referendumo rezultatų paskelbimo, t.y. lapkričio 2 d.

Iš internetinių konspektų:„1905 12 4 Didysis Vilniaus seimas (Lietuvos autonomija Rusijoj, seimas Vilniuj, užnemunė priskiriama Lietuvai). 1917 09 18 Vilniaus konferencija (nepriklausoma dem Lietuva; sušaukiamas seimas; taut. mažumoms garantuojamos teisės; artimi ryšiai su vok.). 1917 12 11 aktas (krašto taryba skelbia neprikl. liet atkūrimą su sost. Vilniuje; visų ryšių nutraukimas; amžinai su vok.) 1918 02 16 aktas (atstatoma, nutraukiama; viską toliau tvarkys seimas) 1918 07 11 nutarimai (pasivadina L valst taryba; nusprendė valst. formos konstitucinę santvarką) 1918 11 02 laikinosios konst. pamat. dėsniai (įstatymus leidžia valst. taryba; vykdo- prezidiumas (prez. ir 2 vicepr), lygybė prieš įstatymus, luomų privilegijų panaikinimas, žm. neliečiamybė, laisvės) 1919 01 24 papildymas (min. kabinetas tarp sesijų gali leisti įstatymus) 1919 04 04 laik. konst. pamatiniai dėsniai (prezidentas iškeliamas, jį renka valst. taryba, galėjo sušaukti, paleisti tarybos sesijas, pertraukose leidžia įstatymus, skiria ministrus, o taryba juos kontroliavo, įkurta valst. kontrolė) 1920 laik. konst. (steig. seimas- suverenios galios reiškėjas, tvirtina biudžetą, leidžia įstatymus, vykdo prezidentas su ministrais; mirties bausmės, luomų panaikinimas.) 1920 5 15 st. seimo rezoliucija (atstatoma nepr. Lietuva kaip demokratinė respublika; laisva nuo visų valst. ryšių) 1922 08 01 konstitucija (seimokratinis kontinentinis parlamentarizmas. seimas leido įst., kontroliavo vyriausybę, rinko prezidentą, kadencijos sutapo; kalbama detaliau apie rinkimus; skelbiama daug teisių, mažumos, bažnyčia). 1928 05 25 (laikina) konstitucija (prezidento galios išplėtimas, autoritariniai elementai atsiranda; pr. renka ypatingieji tautos atstovai, nesant seimo atlieka seimo f-jas, skiria, atleidžia ministrus, patariamasis organas- valst. taryba) 1938 02 11 konstitucija (autoritarinė; seimas galėjo priimti tik seimo statutą ir konst. projektą; prezidentas arba leisdavo arba tvirtindavo įstatymus, biudžetą; vyriausybė- tik ministrai, nepavaldūs seimui; valstybė iškeliama virš žmonių) 1940 konst (socialistinė darbininkų ir valstiečių valstybė, panaikino išnaudojimą, privatinę nuosavybę) 1978 konst. (kompartijos vadovavimas, įtvirtinama soc. ūkio sistema ir valstybinė gamybos priemonių nuosavybė) 1988 (liet. kalba; rusų- tautų bendravimo priemonė; vėliava, himnas) 1989 (žemė- ltsr nuosavybė; nustatoma ltsr pilietybė; piliečiai turi teises; galioja tik AT arba refer. priimti įstatymai; kompartija atsisakė nuo diktatūros) 1990 (valdymo organų pareigūnai negali būti juos renkančios tarybos nariais; nuosavybė- privati, kolektyvinė, valstybinė, ji gali priklausyti tik lr piliečiams) 1990 03 11 konst. aktai (nutarimas dėl AT deputatų įgaliojimų pripažinimo; įst. dėl AT reglamento papildymo; įst. dėl valst. pavadinimo ir herbo; aktą dėl nepr. Lietuvos atstatymo; aktas dėl 1938m. konst. atstatymo; įst. dėl laik. pagr. įstatymo) 1991 (LPĮ papildytas piliečių teise priešintis; paskelbė: Lietuvos valst. yra nepriklausoma demokratinė respublika) 1992 LPĮ pakeitimai (atsisakyta tarybinės vieningos liaudies deputatų tarybų sistemos, vadinam seimu, vietines tarybas- savivaldybėm; pakeista teismų sistema, teisėjai nepakeičiami, iki 65m...)“

V. Konstitucija – pagrindinė konstitucinės teisės raiškos forma. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos bruožai7

K – tai pagrindinis ir svarbiausias aukščiausios teisinės galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis svarbiausius asmens ir valstybės santykius; priimamas ir keičiamas sudėtingesne tvarka nei paprasti įstatymai.



Konstitucijos savybės:- tai svarbiausias, pagrindinis įstatymas;- K yra steigiamojo pobūdžio aktas (joje nustatyti santykiai lemia visus kitus visuomeninius santykius);- K yra teisėkūros pagrindas;- Jos priėmimo, keitimo ir panaikinimo tvarka yra ypatinga;- Privaloma visiems teisės subjektams‘- Ypatingas įgyvendinimo mechanizmas ir apsauga;- Teisėtumas (kiti įstatymai vertinami atitikties K požiūriu);- Stabilumas;- Realumas.

Konstitucijos normų tiesioginio taikymo problema: kai kurioms K normoms įgyvendinti būtinas įstatymų leidėjo įsikišimas, pvz., priimti atitinkamą įstatymą. Legislatyvinė omisija – kai įstatymų leidėjas nėra išleidęs tam tikro reikalingo įstatymo ar nėra sureguliavęs tam tikrų visuomeninių santykių (t. y. teisinio reguliavimo spraga). (žr. priedą – KT nutarimo ištrauką apie Konstituciją – tiesiogiai taikomą aktą; Konstitucijos viršenybę (Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje)).

LR Konstitucijos keitimo tvarka yra įtvirtinta LR Konstitucijoje: „XIV SKIRSNISKONSTITUCIJOS KEITIMAS

147 straipsnisSumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų

Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.Nepaprastosios padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.

148 straipsnisKonstitucijos 1 straipsnio nuostata "Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" gali būti

pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio "Lietuvos valstybė" bei keturioliktojo skirsnio "Konstitucijos

keitimas" nuostatos.Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus.

Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.

Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų.

149 straipsnisPriimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas

oficialiai paskelbia.Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja,

kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo.

BAIGIAMIEJI NUOSTATAI150 straipsnisLietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi yra:1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas "Dėl Lietuvos valstybės";1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas "Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas";1992 m. spalio 25 d. Įstatymas "Dėl Lietuvos RespublikosKonstitucijos įsigaliojimo tvarkos";2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje".

Iš internetinių konspektų:„1.Konstitucijos (K) dalykas, paskirtis, samprata.Atsiradus konstitucijoms, atsirado konstitucionalizmo sąvoka. Konstitucionalizmas – tai valdymo sistema, paremta K normomis.K paskirtis – įtvirtinti teises ir laisves, saugoti žmogų. Konstitucijomis bandoma riboti valstybinės valdžios ribas, apibrėžti institucijų kompetenciją.Konstitucija – tai tam tikras teisinis dokumentas, nes ją sudaro teisės normų visuma. Tai ypatingos galios teisinis dokumentas. Pabrėžiama, kad konstitucinės normos yra ypatingos reikšmės, nes reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius.Taip pat pabrėžiama K politinė reikšmė. Kaip politinis dokumentas K suprantama ta prasme, kad K nustato politinę sistemą, jos elementus, sudaro prielaidas jai veikti. K – tai pagrindinis politinės sistemos aktas.Konstitucijos dalykas – tai tam tikri visuomeniniai santykiai. Jie ypatingai svarbūs, nes tai santykiai, susiję su žmogaus teisine padėtimi visuomenėje. Tai demokratijos pagrindas. K dalyko elementai:1) Konstitucinių normų uždavinys – įtvirtinti prigimtines žmogaus teises, kurias individai turi nuo seno. Tarptautiniai

dokumentai negali laiduoti individui realaus teisių įgyvendinimo, realaus teisinio statuso. Siekiama tam tikro unifikavimo, 14


kad žmogaus teisės būtų traktuojamos bent jau panašiai. Tarptautinės normos yra kaip rekomendacinės žmogaus teisių ir laisvių srityje. Nepaneigiama K reikšmė, vaidmuo teisių srityje.

2) Kita santykių grupė susijusi su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valstybinės valdžios institucijų kompetencijos nustatymu ir pan. tai santykiai, kurie susiję su valstybės mechanizmo kūrimu. Sudaro didžiausią K dalį.

3) Visuomeninės santvarkos dalykai.4) Nuosavybės santykiai.5) Politinė sistema.6) Dvasinė sistema.7) Konstitucijos keitimo tvarka.8) Valstybės atributai, simboliai.9) Valdymo forma, teritorinis sutvarkymas.K normų visuma sudaro konstituciją formaliąja prasme. Normų paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Tai, ką K normos reguliuoja – konstitucija materialiąja prasme. Materialioji K negalima be formaliosios K.Konstitucija – tai pagrindinis valstybės įstatymas, kurio normų visuma nustato valstybinės santvarkos principus, įtvirtina žmogaus teises ir laisves, taip pat nustato valstybinės valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus.Konstitucija juridine prasme – tai normų visuma, kuri reguliuoja svarbiausius santykius.Realiai tie santykiai nėra vienodi. Egzistuoja faktinė konstitucija – tai realiai susiklostantys valstybėje santykiai, kurie ne visada sutampa su konstitucijos normomis. Idealiu atveju tarp normų ir dalyko turi būti harmonija – tuomet yra reali konstitucija. O kai K normos reguliuoja vienus dalykus, o realybėje yra kiti dalykai – atsiranda disproporcija; tokiu atveju konstitucija yra fiktyvi (tokios K būdingos autoritariniams diktatūriniams režimams; K tampa kaip priedanga diktatūrai paslėpti).

2.Konstitucijos bruožai, funkcijos, ypatumai.Konstitucijos yra individualūs teisės aktai, nes valstybės siekia jose įtvirtinti jai būdingus santykius, pabrėžti savitumą, tradicijas. Tai konkrečios valstybės K. tačiau iš kitos pusės per 200 metų istorinę raidą konstitucijos labai supanašėjo. Išimtis tam yra nebent senosios konstitucijos (JAV K, 1787, kuri tebegyvuoja). Šiuolaikinės konstitucijos plinta po II pasaulinio karo.Šiuolaikinės K susideda iš 3 svarbių dalių:1) Preambulė;2) Pagrindinė dalis;3) Baigiamieji nuostatai.

Įvadinėje dalyje nurodomi tikslai, apystova, orientyrai ir pan. Neretai įtvirtinami ir principai. Tai savotiškas įvadas į konstituciją.Pagrindinė dalis – tai pagrindinis K tekstas. Jis prasideda nuo visuomenės ir valstybės santvarkos įtvirtinimo. Įtvirtinamas suvereniteto, valdžių padalijimo, teritorijos sudarymo principai, administracinė-teritorinė sandara, valstybės simboliai, valstybinės sandaros principai. Kitas didelis skirsnis – K dalis apie žmogaus teises ir laisves. Jų iškėlimas į pradžią rodo pagarbą žmogui. Tai būdinga pokarinėms konstitucijoms. Ne visada K tekstai prasidėdavo nuo žmogaus teisių ir laisvių. JAV K nėra skirsnio apie žmogaus teises. Tuo metu toks klausimas net nekildavo, nes buvo laikomasi principo – leidžiama viskas, kas nedraudžiama. Todėl nėra net reikalo kabėti apie tai. Buvo priimtos 10 K pataisų – Teisių Bilis. Jos skirtos pagrindinėms žmogaus teisėms įtvirtinti. Kita dalis – skyriai apie valdžios institucijų sistemą, jų formavimo principus ir kompetenciją. Laikomasi valdžių padalijimo principo: išskiriamos trys valdžios – įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisminė. Kai K apibrėžia valdžios galias, tai reiškia, kad valdžia gali veikti tik tiek ir tik tokiose ribose, kaip nustatyta konstitucijoje. K – tai valdžios galias ribojantis aktas. Individų atžvilgiu yra atvirkščiai. Kita dalis – valstybės veikla užsienio politikoje, gynybos srityje, jos užsienio politikos orientacijos. Kita dalis – vietos savivalda. Savivalda – tai nėra valstybinės valdžios dalis, bet tai yra atskira viešojo administravimo sistema, dalis.Baigiamieji nuostatai – tai dalis, kurioje nustatoma K keitimo ir priėmimo tvarka, kokių procedūrų turi būti laikomasi, priimant pataisas, keičiant konstituciją ir pan. Čia yra ir konstitucinės normos, kurios nustato K įsigaliojimo tvarką.Konstitucijos ypatumai (skirtumai nuo kitų teisės aktų):1) K normos turi ypatingą galią – tai aukščiausia juridinė galia kitų normų atžvilgiu;2) Konstitucijoje numatomi būdai, kaip užtikrinti K normų galią;3) K normų reikšmingumas, reguliavimo dalyko reikšmingumas;4) K normos neretai gali būti tiesiogiai taikomos. Teismai orientuojami taip, kad, jei K norma gali būti tiesiogiai taikoma, tai

taip ir turi būti daroma.Kitos normos yra normos-principai, normos-tikslai.5) K normos yra pagrindas kitoms teisės normoms atsirasti, kitoms teisės šakoms susiformuoti. K normos – visos teisės sistemos

ir įstatymų leidybos pagrindas.6) Stabilumas, ilgaamžiškumas. Stabilumas – tam tikras siekis, K normų neliečiamumas. Stabilumas pasiekiamas apsunkinant K

keitimo tvarką. Kai kurios konstitucijos ilgai nekeičiamos, ilgaamžės (JAV, Norvegija, Meksika).Konstitucijos funkcijos:1) teisinė;2) politinė;3) humanistinė;4) ideologinė.

Teisinė funkcija reiškia, kad K yra ypatingos reikšmės įstatymas. K yra laikoma visos teisės sistemos fundamentu, baze. K surandama visų kitų teisės šakų pradžia. Ji turi prioritetą prieš kitus teisės aktus. Tai prielaidų sudarymas visai teisės sistemai sukurti.Politinė funkcija reiškia, kad K įtvirtina politinę valstybinę santvarką. K normose nustatomas visas politinės sistemos mechanizmas, jo elementai, jų funkcionavimas. K įtvirtinta valstybės valdžių sistema ir tų valdžių formavimo principai. Ypatingai

15


svarbus atstovavimo principas – tauta formuoja atstovaujamus organus, K įtvirtina politines teises ir laisves, kurios yra demokratijos pradžia. Įtvirtinamas politinis pliuralizmas.Humanistinė funkcija reiškia, kad K įtvirtina bendražmogiškas vertybes, žmonių teises ir laisves. Teisės ir laisvės apibrėžia pripažįstamą žmogui teisinį statusą. Įtvirtinama kultūrinių vertybių apsauga, reglamentuojami šeimos, švietimo, paramos senatvėje aspektai ir t.t.Ideologinė funkcija. K vaidina didelį vaidmenį įtvirtinant visuomenėje taiką, teisingumo principą, teisėtumą, pilietinės visuomenės kūrimo doktriną. Teisinės valstybės principas, įstatymų viešpatavimas, pagarba teismui – taip pat įtvirtinami K.

3. Konstitucijų priėmimo būdai ir keitimo tvarka.Vieningos K priėmimo tvarkos neegzistuoja. Šis klausimas nusistovėjo praktikos keliu. K priėmimo ir keitimo tvarkos keitėsi ir dabar egzistuoja keli pagrindiniai K priėmimo būdai.

Konstitucijų priėmimo būdai:1.XIX a. labai paplito K priėmimo būdas, kai ją priimdavo vykdomoji valdžia. Tai monarchinis konstitucijos priėmimo būdas. Valstybės vadovas – aukščiausia valstybės galva. Vadovai priimdavo K skelbdami, kad jie dovanoja K tautai. Tai vadinama oktrojavimu (dovanojimu). Karaliai skelbdavo, kad dovanoja K liaudžiai. (Prancūzija). Projektus rengdavo specialios komisijos ar vyriausybės nariai, o pats karalius po to ją tik paskelbdavo. Pirmasis buvo Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII (1814m.). Vėliau Belgijos, Japonijos (1887) vadovai. 1906m. taip buvo paskelbti ir Rusijos imperijos pagrindiniai įstatymai. Šis būdas buvo naudojamas ir vėliau kitų vyriausybių, demokratinėse valstybėse K dovanodavo prezidentai. Prezidentai remdavosi vyriausybės pagalba. 1928m. LR K taip pat buvo priimta tokiu būdu. Taigi oktrojavimas buvo naudojamas ir Lietuvoje.Šį būdą plačiai naudoja perversmo keliu atėjusios valdžios, siekdamos save legalizuoti. Šio būdo privalumas tas, kad galima apseiti be įvairių K projektų svarstymų, tiesiogiai valdžią turintys asmenys skelbia tokią K, kokia jiems atrodo priimtina. Toks būdas dabar sutinkamas rečiau. Šis būdas laikomas nedemokratiniu K priėmimo būdu.1962m. Pakistano, 1969m. Brazilijos K (ji priimta po karinio 1968m. perversmo) – tai paskutinės K, priimtos oktrojavimo būdu.2.Parlamentinis konstitucijos priėmimo būdas. K priima tautos atstovybė. Tai demokratinis, visuotinai toleruojamas, seniai išbandytas K priėmimo būdas. Tokiu būdu priimtos ir pirmosios K. Yra du šio K priėmimo būdo porūšiai:

1) Kai konstituciją priima Steigiamasis (nacionalinis) susirinkimas. Išrenkama speciali institucija konstitucijai priimti. Privalomumas – išrenkama speciali atstovybė k parengti ir priimti. Priimant K dalyvauja pati tauta. Tokiu keliu buvo priimta JAV 1787m. K, kuri buvo pirmoji pasaulyje (buvo išrinktas Konventas). 1791m. Prancūzijos nacionalinis susirinkimas priėmė Prancūzijos K. Po II pasaulinio karo priimtos Italijos (1947), Indijos (1950), Bolivijos (1967), Portugalijos (1976) konstitucijos. Kurias priėmė steigiamieji susirinkimai. LT 1922m. steigiamojo susirinkimo priimta pirmoji nuolatinė konstitucija.Steigiamasis susirinkimas, priėmus K, paleidžiamas, nes jo uždavinys – parengti ir priimti K. Po to, įsigaliojus K, formuojamos naujos institucijos (Parlamentas, Vyriausybė, vadovas, teismai) ir jos pradeda veikti. Būna taip, kad steigiamasis seimas dar kurį laiką egzistuoja, atlikdamas Parlamento vaidmenį, kad užtikrinti tvarką.

2) Kai konstituciją priima Parlamentas. Jis pagrindinis įstatymų leidžiamasis organas, veikiantis nuolat iki kitų rinkimų. K rengia ir priima tautos atstovybė, bet ji nuolat yra nuolat veikianti. Šis atvejis turi tam tikrų pranašumų, lyginant su tuo atveju, kai K priima steigiamasis susirinkimas, nes parlamentas nuolat veikia ir nereikia rinkti specialių institucijų (nereikia papildomų išlaidų.

Šios dvi formos yra labai panašios, nes atstovauja tautą, suformuojamos rinkimų keliu. Bet steigiamasis susirinkimas suformuojamas, šaukiamas, kai kuriasi nauja valstybė, kai reikia nustatyti naują tvarką. Tuo tarpu, kai yra egzistuojanti valstybė, sudėtinga rengti kitą instituciją, nes gali kilti ginčų tarp tų dviejų institucijų. Senose valstybėse dėl tokios priežasties ir yra naudojamas parlamentinis konstitucijos priėmimo būdas. 1975m. Graikijoje parlamentas priėmė naują K (prieš tai Graikija buvo monarchinė, o po karinio perversmo 1967m.juodieji pulkininkai įvedė karinį režimą, po kurio žlugimo parlamentas priėmė naują K).Šis būdas turi tam tikrų probleminių momentų: parlamentas visada veikia politiniu principu, nes po rinkimų dažnai keičiasi politinė jo sudėtis, keičiasi valstybės politika. Todėl šis būdas turi privalumą valdančiosioms partijoms, nes jos gali primesti savo valią, valstybės, valdžios sampratą tautai. To sunku išvengti ir esant steigiamajam susirinkimui (nebent nėra vyraujančių partijų, bet vis vien sunku to išvengti).3.Rinkėjų korpuso (tautos valios pareiškimo) forma. Tai tiesioginės demokratijos forma – referendumas arba plebiscitas. Konstitucijas tiesiogiai priima pati tauta referendumo keliu. Gali atrodyti, kad tai pats demokratiškiausias K priėmimo būdas. Iš tiesų, šiuo būdu priimant K, laikoma, kad K priimta pačios tautos. Šiuo atveju nereikia pervertinti referendumo reikšmės. Iš tiesų balsavimas yra visuotinis, bet jo visa esmė – K projekto parengimas. Tą projektą turi svarstyti, o tik po to pateikiama tautai. Priimta K priklauso nuo to, koks jos projektas buvo parengtas, nes yra atvejų, kai buvo priimtos labai abejotinos K (būna įvairios agitacijos ir pan.). Referendumą rengia tuo metu valdžioje esančios politinės jėgos ir daug kas priklauso nuo tų jėgų. Pagal formą – tai demokratinis būdas, bet nereikia pervertinti reikšmės. K priėmimas referendumo keliu turi 200 metų istoriją. Pirmoji K referendumo keliu (kuris buvo vadinamas plebiscitu) buvo priimta 1799m. Prancūzijoje (VIII-ųjų metų K, nes po Prancūzijos revoliucijos pradėti skaičiuoti metai iš naujo). Ji buvo patvirtinta referendumo keliu, kuris buvo naudotas įvykusiam perversmui įtvirtinti.Atsirado nauja referendumo rūšis – konstitucinis referendumas. Paplito ypač po II pasaulinio karo: Danijos (1953), Afrikos valstybių (Gambija) konstitucijos. Referendumai, nežiūrint, kad tai tautos valios reiškimo forma, dažnai naudoti fašistinėse valstybėse. Šis būdas negali būti suabsoliutinamas. 1968m. po perversmo Graikijos K taip pat buvo priimta referendumo keliu. O 1975m. – parlamentiniu keliu.1996m. Baltarusija referendumo keliu patvirtino naują K, kuri įteisino Lukašenkos autoritarinį režimą.4.Taikomas yra dar ir mišrus K priėmimo būdas. Tai parlamentinio būdo ir K įtvirtinimo referendumo keliu derinys. Čia K projektą rengia parlamentas, po to jį dar svarsto, koreguoja, taiso ir aprobuoja (K parengto projekto pritarimo procedūra). Po to

16


parlamentas priima sprendimą pateikti jį tvirtinti tautai referendumo keliu. Šis būdas buvo ypač taikomas XX a. pabaigoje. Viena iš pirmųjų šį būdą išbandė Prancūzija (1946m. ketvirtosios Respublikos K; ją parengė parlamentas ir ji buvo patvirtinta referendumo keliu). 1992m. šį būdą panaudojo ir Lietuva priimant K. Ji parengta atkuriamojo Seimo, o projektas pateiktas tautai. Bet viskas buvo atliekama labai skubotai, buvo per mažai laiko susipažinti tautai su K. Šį būdą 1994m. taip pat panaudojo Rusija( aktyviai dalyvavo prezidentas).

Šie būdai susiformavo valstybių raidos procese.Federacinėse valstybėse K priėmimas turi savų ypatumų. Čia K rengia ir priima federacijos atstovaujamoji valdžia (kartais ir steigiamasis susirinkimas). Federacijos parlamentas priimtą K teikia ratifikuoti. Ratifikacija – tai priimtos K papildomas tvirtinimas federacijos subjektuose (parlamentuose). JAV – ¾ federacijos subjektų turi pritarti K ar K pataisai, kad ji įsigaliotų. Kol neišreiškiama subjektų valia, K laikoma nepriimta. 1878 metų K: “ K įsigalios, kai ją patvirtins ¾ federacijos subjektų” (buvo 13, todėl per 2 metus 11-kai valstybių ją ratifikavus, K įsigaliojo 1789m.). panaši procedūra vyko ir pokarinėje Vokietijoje (rytų ir vakarų). Šiuo atveju – V.Vokietijos K priėmė steigiamasis susirinkimas, o po to ji pateikta ratifikuoti Vokietijos žemėms. 1949m. buvo 11 žemių; 10 žemių ratifikavo K ir ji įsigaliojo.Konstitucijos pataisos federacinėse valstybėse priimamos laikantis tos pačios tvarkos. Konstitucijos keitimas vykdomas laikantis tos pat tvarkos. Pataisos priimamos federaciniame parlamente ir po to teikiamos ratifikuoti subjektams. Neretai pataisos lieka nepriimtos.

Konstitucijų keitimo tvarka.K keitimo tvarką neretai numato pati K. Dažniausiai K pabaigoje numatoma K keitimo procedūra. Skiriamos 3 konstitucijos keitimo stadijos:

1) Keitimo iniciatyvos pareiškimas (K pataisos iniciatyvos pareiškimas). Čia kalbama apie subjektą, kuris turi teisę inicijuoti K pataisas. Dažniausiai numatoma, kad gali inicijuoti tik parlamentas (parlamento dauguma) arba valstybės vadovas.

2) Tie subjektai pateikia konkretų pakeitimo projektą parlamentui. Pataisos projektas svarstomas parlamente. Reikia 2/3 parlamento narių pritarimo, o jei 2 rūmų parlamentas – kiekvienuose rūmuose po 2/3 turi balsuoti už. Tai tik pritarimas konstitucinei pataisai. Kai pritariama, pereinama į kitą stadiją.

3) K pataisos tvirtinimas (galutinis pritarimas). Ši stadija gali vykti įvairiai:a. Gali pritarimas vykti parlamente antrą kartą balsuojant, bet turi būti tam tikras laiko tarpas tarp pirmo ir antro

balsavimo (Italijoje – ne mažiau kaip 3 mėn., LT – po 3 mėn.;Skandinavijoje ir Nyderlanduose – po 3 mėn., bet antras balsavimas turi vykti naujos sudėties parlamente). Tokio dvigubo balsavimo reikšmė ir tikslas – išvengti skuboto K taikymo, keisti ją apgalvotai. Po rinkimų dažniausiai keičiasi politinė struktūra, todėl naujas parlamentas geriau įvertina pataisas. Rodomas siekis apsunkinti K keitimą, pataisų priėmimą, siekiama K stabilumo, rodoma pagarba esamai konstitucinei santvarkai. Naujose K numatyta apsunkinta K keitimo tvarka.

b. Dar kitas būdas, kuris yra sunkesnis, kai pataisos tvirtinamos referendumo keliu. Gali būti, kai referendumas naudojamas tik svarbiausioms K pataisoms (žmogaus teisės ir laisvės). Kai kada draudžiama keisti tam tikras K nuostatas (Italijoje draudžiama keisti valdymo formą, grįžti į monarchiją).

Dėl K pataisų apsunkinimo paaiškinamas JAV K stabilumas. Ten per 213 metų priimtos tik 27 pataisos. Tai paaiškinama tuo, kad labai sudėtinga keitimo procedūra: kiekvienuose rūmuose turi tvirtinti 2/3 narių, o po to dar turi būti federacijos subjektų (50) ratifikavimas. Tai labai ilgai trunkantis procesas, užtikrinantis stabilumą.

Konstitucijos panaikinimo būdai:1) Paprastas . Priimant naują K. Kai nusprendžiama, rengiamas naujas projektas, priimama nauja K, o senoji nustoja

gyvavusi. Naujojoje K būna numatyta jos įsigaliojimo tvarka ir senosios K panaikinimas, kartais nustatomas pereinamasis laikotarpis.

2) Ypatingas . Tai dažniausiai daroma po valstybės perversmo, po karinio perversmo (P.Amerika, Afrika). Esama K kliudo perversmininkams, todėl jie panaikina ją (nes jų veiksmai traktuojami kaip antikonstituciniai) arba sustabdo jos galiojimą. Ir tada nuo tos valdžios priklauso, kokia bus nauja K. Jie parengia naują projektą, patys K tvirtina ir skelbia. Perversmo keliu atėję, ilgai valdžioje neišbūna (iki 20 m.). Retai ilgesnį laiką išsilaiko diktatūra.

4. Konstitucijų klasifikavimas.Pagal K priėmimo būdą:

1) Oktrojuotos (vykdomosios valdžios priimtos K, jos nedemokratinės);2) Demokratinės (K, priimtos referendumo kelius, parlamento, arba mišriu keliu).

Pagal K formą (tai viena iš seniausių klasifikacijų):1) Rašytinės (tai specialus aktas, turintis paprastai vieningą formą, susideda iš vieno teksto. Tai atskiras vientisas

dokumentas. Gali būti ir iš kelių dalių : Švedijos K yra iš 3 pagrindinių įstatymų: valdymo formos (1974), sosto paveldėjimo aktas (1810), spaudos laisvės aktas (1974)).

2) Nerašytinės (D.Britanijos K susideda iš daugelio įstatymų, kurie reguliuoja tam tikrus konstitucinės reikšmės santykius (XX, XIX, XVIII a. ir kt.). tie įstatymai, kurie priskiriami prie konstitucinių šaltinių, niekuo nesiskiria nuo paprastų įstatymų, nes turi vienodą juridinę galią. Kiekvienas įstatymas gali būti keičiamas paprasta balsų dauguma. Bet tai D.Britanijoje daroma retai, nes ten labai puoselėjamos tradicijos. Bet vieningo akto čia nėra. Taip pat vieningo akto neturi N.Zelandija, Izraelis. Skiriasi ir keitimo tvarka: kai K nerašytinė – nėra jokių procedūrų, lengva keisti).

Dabar siūloma rašytines/nerašytines K vadinti taip:17


1) Kodifikuotos;2) Nekodifikuotos.Bet tai taip pat netikslu, nes K nėra kodeksai.

Pagal K keitimo tvarką:1) Lanksčios (jas lengva pakeisti (nerašytinės));2) Kietos (griežtos) (šių K apsunkinta keitimo tvarka).

Pagal galiojimo laiką:1) Laikinos (jų pavadinimas – laikinoji K. Priimamos kuriantis naujai valstybei (LT 1918 ir dar 3 K));2) Nuolatinės (nėra apibrėžtas tokios K galiojimo laikas).

Pagal valstybės santvarką:1) Unitarinės valstybės K;2) Federacinės valstybės K.Jų skirtumas tas, kad dėl valstybės teritorinės sandaros skiriasi K priėmimo, keitimo, panaikinimo tvarka.“

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimo:„Konstitucijos viršenybės principas yra įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas taip pat yra įvairiais aspektais įtvirtintas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, 30 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, 102 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, 110 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir kt.

Aiškindamas Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo: "Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę - aukščiausią - vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, kad niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, kad pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu - universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos viršenybės principas suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą atlikti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą atsižvelgiant į Konstitucijos normas ir principus, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierarchinę sistemą.

9. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis).

9.1. Aiškindamas Konstitucijos vientisumo principą, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą konstatavo, kad skirtinguose Konstitucijos straipsniuose išdėstytos normos yra tarp savęs suderintos ir sudaro vientisą visumą, darnią sistemą; nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų paneigta arba iškreipta kitų Konstitucijos nuostatų prasmė.

9.2. Konstitucija pasižymi tam tikrais struktūros ypatumais. Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika skirsnių, baigiamieji nuostatai, taip pat kitos Konstitucijos sudedamosios dalys.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo:„1. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu - visos Tautos balsavimu.

Referendumas, kuriame buvo priimta Konstitucija, buvo organizuotas laikantis Lietuvos valstybės demokratinės teisinės tradicijos (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas). Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė - pilietinė Tauta.

Konstitucija - tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis - visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis - suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje

18


Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai - visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu.

<...>4. Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Tačiau taip, kaip teisės

negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos - konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia - tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos - ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d., 2002 m. spalio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. balandžio 15 d. nutarimai).

5. Būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas, dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos - ir konstitucinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip - visapusiškai - aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją.“

VI. Konstitucijos apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Žr. Konstituciją, LR Konstitucinio Teismo įstatymą. Taip pat žr. visą KT 2006 m. kovo 28 d. nutarimą apie KT kompetenciją, Konstitucijos aiškinimo metodus ir t.t. (jis pridedamas šios temos pabaigoje)

LR Konstitucijoje nustatyta:„VIII SKIRSNISKONSTITUCINIS TEISMAS

102 straipsnisKonstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos

Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

įstatymas.

103 straipsnis

19


Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Po tris kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o teisėjais juos skiria Seimas.

Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.Konstitucinio Teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai,

turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą.

104 straipsnisKonstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens

ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija.Prieš pradėdami eiti savo pareigas, Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos

Respublikai ir Konstitucijai.Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams.Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai.

105 straipsnisKonstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams:1) Respublikos Prezidento aktai;2) Respublikos Vyriausybės aktai.Konstitucinis Teismas teikia išvadas:1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus;2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas;3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai;4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja

Konstitucijai.

106 straipsnisTeisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 105 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų aktų turi Vyriausybė, ne mažiau

kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai.Dėl Respublikos Prezidento aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis ne

mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių ir teismai.Dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis ne mažiau kaip 1/5

visų Seimo narių, teismai, taip pat Respublikos Prezidentas.Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su

Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą.Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių - ir Respublikos

Prezidentas.Konstitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas

ne teisiniais motyvais.

107 straipsnisLietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas,

Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas.

108 straipsnisKonstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai:1) pasibaigia įgaliojimų laikas;2) jis miršta;3) atsistatydina;4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės;5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka.“

Iš internetinių konspektų:„Konstitucinė priežiūra (kontrolė).Yra būtinybė užtikrinti, kad konstitucinių normų būtų laikomasi, nes tik tuo atveju K funkcijos bus įgyvendinamos. Priėmus K, vienas iš svarbiausių uždavinių – užtikrinti K laikymąsi.

20


Kiekviena K numato apsaugos būdus. Vienas iš tokių – įpareigojimas visiems subjektams laikytis K normų ir jų nepažeidinėti. Šis būdas įtvirtintas kiekvienoje konstitucijoje. Ypač senosios K įtvirtino piliečių galimybę priešintis uzurpatoriams, kurie neteisėtais būdais siekia valdžios, kelia grėsmę konstitucinei santvarkai. Kai kas šią galimybę sieja su prigimtinėmis teisėmis. Tokia plati teisė priešintis prievartai ir pripažinimas jėga ginti konstitucinę santvarką vis rečiau deklaruojami, nes gali kelti grėsmę taikai, valstybingumui.Kitas apsaugos būdas – neretai konstituciniai pažeidimai traktuojami kaip dideli nusikaltimai ir už juos numatomos kriminalinės bausmės. Impičmentas (apkalta) – tai procedūra, kuri gali būti naudojama aukščiausiems pareigūnams, sulaužius priesaiką ar pan. (vadovams, parlamento nariams, teisėjams, vyriausybės nariams). K pažeidimas paprastai traktuojamas kaip sunkus nusikaltimas, už kurį taikoma ne tik kriminalinė bausmė, bet ir nušalinimas nuo pareigų (impičmentas).K apsaugai tarnauja ir teisinė sistema, kuri privalo rūpintis K apsauga. Steigiamos konstitucinės apsaugos institucijos.

Konstitucinė priežiūra (kontrolė) atsirado teisminės praktikos keliu. JAV 1803m., kai JAV Federalinis Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs vieną teisminę bylą (Megbilis prieš Medisoną), konstatavo, kad neturi juridinės galios joks įstatymas, kuris prieštarauja konstitucijai. Pradžioje šis sprendimas šokiravo aukščiausius valstybės vadovus, sukėlė pasipiktinimą. Bet po kelių metų šis teismas priėmė kitą panašų įstatymą, po to vėl tai pasikartojo, ir netrukus šią praktiką perėmė valstijų teismai. Tai ir buvo konstitucinės priežiūros pradžia, kuriai pradžią davė Federalinis Aukščiausiasis Teismas. Šiandien konstitucinė priežiūra visuotinai pripažįstama ir būtina.

Bet kyla klausimas, kodėl pradžia Amerikoje, kur galioja anglo-saksų teisės sistema, kur visi teisės aktai turi daugmaž vienodą juridinę galią? Atsakymas būtų toks: konstitucinės priežiūros ištakos randamos senojoje Anglijoje, kuri siekė, kad kolonijose priimami teisės aktai neprieštarautų metropolijos įstatymams. Prie karaliaus buvo Slaptoji taryba, kuri ir tikrindavo, ar kolonijos įstatymai atitinka imperijos įstatymus, ir turėjo įgaliojimus paskelbti negaliojančiais tuos įstatymus, kurie prieštaravo metropolijos įstatymams. Todėl, kai JAV išsivadavo ir buvo priimta jos K, buvo perimta ta buvusi tradicija.Konstitucinės priežiūros plitimas vyko labai pamažu. Po 50 metų tik Amerikos valstybėse buvo pritaikyta ši sistema. Pirmiausia paplito Bolivijoje, o po to Europoje – Šveicarija (1848). Konstitucinė priežiūra iki pat XX a. pradžios formavosi kaip aukščiausiųjų teismų prerogatyva. Tai vyko iki pat I pasaulinio karo pabaigos. Po I pasaulinio karo Austrijos mokslininkas Kelzenas savo veikaluose parengė naują konstitucinės priežiūros sistemą. Jis propagavo specialios institucijos įsteigimą.1920m. Austrijoje įsteigtas Konstitucinis teismas, 1921m. Čekoslovakijoje, 1931m. Ispanijoje.XX a. pradžia reiškė specialios konstitucinės priežiūros institucijos atsiradimą. Tarpukario metais plačiau paplito konstituciniai teismai. Iš anksčiau paminėtų trijų valstybių, tik Austrijoje išliko konstitucinis teismas kaip nuolatinė institucija. Konstitucinis teismas Ispanijoje panaikintas po pilietinio karo, o po II pasaulinio karo atkurtas. Po II pasaulinio karo plėtėsi aukščiausių teismų jurisdikcija konstitucinės priežiūros sferoje.Po II pasaulinio karo galutinai susiformavo 2 konstitucinės priežiūros rūšys:

1) Konstituciniai teismai;2) Aukščiausieji teismai.

Po II pasaulinio karo priimtose konstitucijoje buvo numatoma konstitucinė priežiūra, kurią vykdyti turėjo konstituciniai arba aukščiausieji teismai. XX a. pab. Pradėti steigti konstituciniai teismai (griuvo SSRS). Dabar reta valstybė neturi institucijos, vykdančios konstitucinę priežiūrą.Taigi yra dvi pagrindinės konstitucinės priežiūros formos: 1)Aukščiausieji teismai; 2)Konstituciniai teismai.(3)Dar egzistuoja trečioji forma. Prancūzijoje – Konstitucinė taryba. Ji nesivadina teismu. Paprastai tai reiškia, kad ji neturi galutinio sprendimo teisės. Ji teikia išvadas, ar tam tikras teisės aktas neprieštarauja konstitucijai. Konstitucinė taryba atsirado 1958 metų konstitucijoje. Tokios konstitucinės tarybos įsteigtos kitose valstybėse, dažniausiai tose, kurios buvo Prancūzijos kolonijos ar kur kalbama prancūziškai (Mozambikas, Marokas, Senegalas, Azijos valstybė – Kazachstanas).

Konstitucinės priežiūros objektai. Svarbiausia konstitucinės priežiūros paskirtis – kad įstatymai neprieštarautų konstitucijai. Todėl vienas iš konstitucinės priežiūros objektų (1)– įstatymai. Tam tikros institucijos gali tikrinti, ar įstatymai neprieštarauja konstitucijai. Prie objektų priskiriami ir kiti parlamento aktai, valstybės vadovo ir vyriausybės priimami aktai. Teisės aktų konstitucingumo tikrinimas – svarbiausia konstitucinės priežiūros paskirtis. Taip pat tam tikros institucijos turi teisę tikrinti tarptautinių sutarčių atitikimą konstitucijai.Konstitucinei priežiūrai taip pat priskiriama (2) spręsti ginčus tarp aukščiausių valdžių dėl kompetencijos (pvz.: tarp prezidento ir vyriausybės). Bet tik tada, kai K paveda tą daryti ar kai yra skundžiamas konkretus įstatymas. Reikia spręsti ir konstitucines normas.Taip pat priskiriami (3) ginčai, kylantys tarp centrinės valdžios ir regiono. Dažniausiai šie ginčai kyla federacinėse valstybėse tarp federalinės valdžios ir federacijos subjekto. Praktikoje visada atsiranda papildomų klausimų, kurie K nėra sureguliuoti.Kiti konstitucinės priežiūros objektai (4) – rinkiminiai ginčai (dėl rinkimų įstatymų pažeidimų, kyla tarp politinių partijų ir pan.).Labai dažnai prie objektų priskiriami (5) ir referendumo organizavimo klausimai, jo pravedimo ir rezultatų teisėtumo klausimai.Kitas objektas (6) – klausimai dėl apkaltos (impičmento) procedūrų. Vienas i pagrindų šiai procedūrai – K pažeidimas. Todėl� reikia išsiaiškinti, ar buvo K pažeidimas, reikia įvertinti pareigūno veiksmus. Po to, remiantis ta išvada, tęsiama apkalta. Konstituciniai teismai ar aukščiausieji teismai neretai tiesiogiai dalyvauja impičmento procedūroje.Dar vienas objektas (7) – žmogaus ar individo konstitucinių teisių apsauga. Būna suteikiama individams teisė kreiptis į tas institucijas dėl konstitucinių teisių pažeidimo. Toks kreipimasis turi būti motyvuotas, argumentuotas ir turi būti išnaudotos visos kitos teisinės gynybos priemonės bei galimybės. Tai labai svarbi individo galimybė, ypač demokratinėse valstybėse.

21


Dar vienas objektas (8) – ribojančiosios procedūros (dėl tam tikrų vykdomų teisinių apribojimų ar suvaržymų (politinės partijos veiklos nutraukimas ir pan.)). Tai reiškia, kad yra abejonė, ar nebuvo pažeistos politinės teisės, asociacijų teisės ir laisvės ir pan. Apskritai įstatymai numato galimybes politinės partijos veiklą nutraukti ir todėl konstitucinis teismas turi patikrinti, ar ta represavimo, uždarymo procedūra įvykdyta pagal įstatymus.Taigi konstitucinės priežiūros objektų yra labai daug. Bet ne visose valstybėse šie objektai priskiriami konstitucinei priežiūrai. Jų priskyrimas priklauso nuo konkrečios valstybės, konstitucinės priežiūros modelio ir pan. Viena svarbiausių taisyklių – konstitucinė priežiūra tikrina įstatymų konstitucingumą.

Konstitucinės priežiūros formos (rūšys):1) Išankstinė;2) Paskesnioji.

Išankstinė konstitucinė priežiūra – tai tokia kontrolė, kai tikrinami dar neįsigalioję teisės aktai ar įstatymų projektai. Bet dažniausiai parlamento priimti, tik vadovo dar nepasirašyti teisės aktai. Naudoja Prancūzija, kur išankstinę priežiūrą vykdo konstitucinė taryba. Jei ji pripažįsta, kad prieštarauja, vadovas atsisako tokį teisės aktą pasirašyti ir grąžina parlamentui. Prancūzijos Konstitucinė taryba gali būti traktuojama kaip vadovo patariamasis organas. Išankstinės konstitucinės priežiūros pliusas tas, kad jis užkerta kelią įsigalioti nekonstituciniam įstatymui, atsirasti neigiamoms pasekmėms. Išankstinė konstitucinė priežiūra kritikuojama todėl, kad tai yra lyg ir kišimasis į parlamento veiklą. Konstitucinė priežiūra kišasi į pačią įstatymų leidybos procedūrą.

Paskesnioji konstitucinė priežiūra (vėlyvoji) – tai tokia kontrolė, kai tikrinamas jau įsigaliojusių įstatymų konstitucingumas. Šiuo atveju pati konstitucinė priežiūra negali turėti įtakos prieštaraujančio konstitucijai įstatymo pasirodymui. Gali būti skundžiami tik įsigalioję įstatymai. Šiuo atveju konstitucinė priežiūra nesikiša į įstatymų leidybos procesą. Bet galimi atvejai, kad antikonstitucinis įstatymas gali sukelti neigiamas pasekmes. Tų pasekmių pašalinimas gali kelti tam tikrų problemų. Tai vyraujanti ir pagrindinė konstitucinės priežiūros forma; ji atsirado Amerikoje, kai Federalinis Aukščiausias Teismas pasisavino konstitucinės priežiūros funkciją. Kai kuriose valstybėse bandoma derinti išankstinę ir paskesniąją konstitucinę priežiūrą. Bet tai sunkiai įmanoma. Pvz.: valstybė pasirašo tarptautinę sutartį, po to ji pateikiama ratifikuoti; prieš ratifikavimo procedūrą ta sutartis patikrinama (patikrinamas jos konstitucingumas) – tai išankstinė konstitucinė priežiūra; po to, jei yra neatitikimų, ji ratifikuojama su tam tikrom išlygom.

Konstitucinės priežiūros formos:1) Fakultatyvinė;2) Privaloma.

Fakultatyvinė konstitucinė priežiūra – tai laisvai pasirenkama priežiūra, ir tai priklauso nuo subjekto, kuris gali kreiptis į konstitucinį teismą, valios. Daugeliu atvejų konstitucinė priežiūra būna fakultatyvinė. Ta teisė kreiptis paliekama subjekto valiai.Privaloma konstitucinė priežiūra – tokia, kai įstatymas ar konstitucija numato atvejus, kai yra būtina kreiptis. Ji būna nedažnai. Dažniausiai ji būna tose valstybėse, kur yra išankstinė konstitucinė priežiūra. (Prancūzijoje tam tikrais atvejais įstatymai privaloma tvarka turi būti tikrinami Konstitucinės tarybos. Tai organiškieji įstatymai, kurie tiesiogiai susiję su konstitucinėmis normomis, jas detalizuoja, konkretizuoja).

Kitos konstitucinės priežiūros formos:1) Abstrakti;2) Konkreti.

Abstrakti konstitucinė priežiūra – tokia, kai yra kreipiamasi dėl įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo apskritai.Konkreti konstitucinė priežiūra – tokia, kai konstitucingumo klausimas keliamas dėl konkrečios bylos ar dėl žmogaus teisių pažeidimo. Kreipiamasi ne apskritai, bet per individualias teises.Konstitucinė priežiūra šiuo požiūriu labai priklauso nuo to, kokios rūšies konstitucinė priežiūra įtvirtinta valstybėje:

1) Ten, kur konstitucinę priežiūrą vykdo aukščiausi ar bendros jurisdikcijos teismai – yra konkreti konstitucinė priežiūra. Nagrinėjant individualią bylą, sprendžiamas konkretaus klausimo konstitucingumo klausimas.

2) Valstybėse, kur įsteigti konstituciniai teismai (taip pat ir konstitucinė taryba), dominuoja abstrakti konstitucinė priežiūra. Į konstitucinį teismą kreipiamasi dėl konkretaus akto konstitucingumo (taip pat ir Prancūzijos Konstitucinėje taryboje). Yra galimybė ir konstituciniuose teismuose vykdyti konkrečią konstitucinę priežiūrą. Tai būna tais atvejais, kai valstybės piliečiams ir kitiems individams suteikiama teisė kreiptis į konstitucinį teismą, prašant apginti savo pažeistas konstitucines teises (skundai). Bet ne visi konstituciniai teismai nagrinėja tuos skundus.

Subjektai, galintys kreiptis į konstitucinės priežiūros instituciją:1) Valstybėse, kur konstitucinę priežiūrą vykdo bendros kompetencijos teismai ar aukščiausieji teismai, teisę kreiptis turi

visi teisės subjektai. Tokia teisė neribojama (išskyrus neveiksnius asmenis). Šiuo atveju galimybė kreiptis į konstitucinės priežiūros instituciją yra plačiausia. Šiuo atveju beveik visados toks kreipimasis turi būti motyvuojamas asmeninėmis priežastimis (dažniausiai tik dėl konstitucinių teisių pažeidimų). Taip pat turi būti nurodomas konkretus įstatymas. Kai kuriose valstybėse numatyta, kad individai gali kreiptis ir abstrakčia forma, bet tai reti atvejai.

2) Valstybėse, kuriose yra konstituciniai teismai ar konstitucinė taryba, į juos gali kreiptis ribotas asmenų ratas:i. pirmiausia gali kreiptis aukščiausios valdžios institucijos (vadovas, vyriausybė, grupė parlamentarų).

Parlamentarų teisė kreiptis traktuojama kaip svarbi demokratijos garantija.22


ii. Be to, teisę kreiptis į konstitucinį teismą dar gali turėti savivaldybės ar federaciniai subjektai dėl jų teisių pažeidimo.

iii. Dar gali kreiptis kiti teismai, kai suabejoja įstatymo konstitucingumu (sustabdoma tam laikui byla).iv. Ten, kur yra skundo teisė, gali kreiptis individai, piliečiai (konkreti forma). Ginčijimo forma yra

abstrakti – kai kreipiasi valdžios institucijos.Konstitucinio skundo teisė – labai svarbi žmogaus teisių garantija. Konstitucinis teismas visada būna tik vienas valstybėje, teisėjų skaičius labai ribotas. Individualių bylų skaičius gali būti pražūtingas. Tose valstybėse, kur yra skundo teisė, įvedamos griežtos procedūros, kad atrinkti tuos skundus. Skatinama bylinėtis per bendrus teismus.“

Priedas:Ištraukos iš Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo (apie Konstitucinį Teismą, jo kompetenciją, priimamus aktus)

„1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.

Pareiškėjas abejoja, ar ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, Konstitucijos 110 straipsniui, kuriame nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (1 dalis), ir kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (2 dalis), konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ neprieštarauja Konstitucijai, būtina aptarti Konstitucijoje įtvirtintą konstitucinės justicijos – konstitucinės teisminės kontrolės modelį, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų įgaliojimus užtikrinant, kad būtų paisoma iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos ir nebūtų taikomi teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams.

3. Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).3.1. Teismai – jurisdikcinės institucijos – vykdo teisminę valdžią, kuri, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios,

yra visavertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių. Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija.

Nuo kitų valstybės valdžių teisminė valdžia skiriasi inter alia tuo, kad ji yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada).

Teismai, kurie pagal Konstituciją vykdo teisminę valdžią Lietuvoje, yra priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau teismų sistemų.

3.2. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Be to, Konstitucijoje (inter alia jos VIII skirsnyje „Konstitucinis Teismas“) yra nustatyti ir kiti Konstitucinio Teismo įgaliojimai, įtvirtinta Konstitucinio Teismo sprendimų teisinė galia bei padariniai, apibrėžta Konstitucinio Teismo formavimo tvarka, nustatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimų vykdymo (veiklos) pagrindai ir garantijos, įtvirtintas Konstitucinio Teismo teisėjų statusas ir kt.

Taigi Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę. Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija. Pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bei vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, kad, atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata taip pat reiškia, jog teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto, jis taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui, taip pat kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų – principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Todėl pabrėžtina, kad Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti vien taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, kaip esą pateikiančios išsamų, baigtinį teisės aktų, kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, tyrimas ir atitinkamų sprendimų priėmimas Konstitucijoje yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, sąrašą. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis aiškintina paisant viso konstitucinio teisinio reguliavimo konteksto, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį valdžių padalijimo principą, į Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucinio Teismo paskirtį ir vietą teisminę valdžią (ir valstybės valdžią apskritai) vykdančių valstybės institucijų sistemoje, į Konstitucijoje expressis verbis įtvirtintą konstitucinių įstatymų (pagal Konstituciją turinčių aukštesnę teisinę galią už paprastuosius įstatymus) institutą, į Konstitucijos nuostatas, pagal kurias įstatymai (jų nuostatos) ar kiti teisės aktai gali būti priimami ir referendumu (Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis, 69 straipsnio 4 dalis, 71 straipsnio 3 ir 4 dalys), į Respublikos Prezidento konstitucinę pareigą daryti visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalis), į Vyriausybės konstitucinę pareigą vykdyti įstatymus, Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos Prezidento dekretus (Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas), į Konstitucijos viršenybės bei konstitucinį teisinės valstybės principus, suponuojančius, be daugelio kitų dalykų, visų teisės aktų hierarchiją ir iš jos kylantį draudimą žemesnės galios teisės aktuose nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (be abejo, pirmiausia pačioje Konstitucijoje), bei taikyti teisės aktus, prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams, taip pat galimybę minėtų reikalavimų neatitinkančius teisės aktus (jų dalis) šalinti iš teisės sistemos, taigi

23


atsižvelgiant į konstitucinės teisminės kontrolės, kaip konstitucinio instituto, paskirtį ir ją įtvirtinančių Konstitucijos nuostatų kontekstinę prasmę. Šitaip viso konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste aiškinant Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, būtent: ar bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, ar bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar bet kuris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams.

Būtent šitokiu Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimu grindžiamą Konstitucinio Teismo konstitucinių įgaliojimų sprendžiant dėl teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, sampratą įkūnija Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurią nuo pat savo veiklos pradžios pagal Konstituciją formavo Konstitucinis Teismas, inter alia tie Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais pagal pareiškėjų (teismų, Vyriausybės, Seimo narių grupių ar Seimo in corpore) prašymus buvo sprendžiama dėl tokios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, kuri nėra expressis verbis paminėta nei Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje, nei kituose Konstitucijos VIII skirsnio „Konstitucinis Teismas“ straipsniuose (jų dalyse), kaip antai: ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai – Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nurodyti Seimo nutarimai dėl įstatymų įgyvendinimo neprieštarauja įstatymams; ar įstatymai neprieštarauja konstituciniams įstatymams; ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo statutas, turintis įstatymo galią (Konstitucijos 76 straipsnis), tačiau galintis reguliuoti ne bet kokius, o tik tam tikrus, Konstitucijoje nurodytus, santykius – nustatyti Seimo struktūrą ir darbo tvarką (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas); ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja Seimo statutui. Jeigu Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama pažodžiui, tokios konstitucinės justicijos bylos, kuriose pareiškėjai (teismai, Vyriausybė, Seimo narių grupės ar Seimas in corpore) abejojo ir pagal jų prašymus buvo sprendžiama, ar įstatymai neprieštarauja konstituciniams įstatymams, ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja įstatymams, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo statutas, taip pat ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja Seimo statutui, būtų buvusios apskritai neįmanomos. Lygiai taip pat būtų buvusios neįmanomos ir tokios konstitucinės justicijos bylos, kuriose Konstitucinis Teismas, pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas dėl įstatymų atitikties Konstitucijai, turėjo ex officio išsiaiškinti ir priimti sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja konstituciniai įstatymai, kuriais, kaip buvo teigiama, buvo grindžiami ginčijami įstatymai (jų dalys) ir (arba) kurie reguliavo tokius pat (arba artimus) santykius, kaip ir ginčijami įstatymai (jų dalys). Jeigu Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama pažodžiui, būtų neįmanoma tirti ir to, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams neprieštarauja referendumu priimti įstatymai (jų nuostatos) ar kiti teisės aktai, ar Konstitucijai, kitiems aukštesnės galios aktams neprieštarauja tokie vienkartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), išleisti Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės, kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu jau buvo įvykdyti. Labai pasunkėtų ir legislatyvinės omisijos nustatymas.

Tad kitoks, pažodinis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimas reikštų, kad Konstitucija esą toleruoja savo pačios nepaisymą, kai leidžiami tam tikri teisės aktai (pavyzdžiui, konstituciniai įstatymai arba Seimo statutas), kad pagal Konstituciją esą galima nepaisyti konstitucinių įstatymų, kai leidžiami įstatymai, ir nepaisyti įstatymų ir konstitucinių įstatymų, kai leidžiami tam tikri (pavyzdžiui, Seimo) poįstatyminiai teisės aktai, taip pat pagal Konstituciją esą galima nepaisyti Konstitucijos tada, kai įstatymai (jų nuostatos) ar kiti teisės aktai yra priimami referendumu. Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės išleisti vienkartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys) apskritai išvengtų jų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikros. Pažodinis (juolab siaurinamasis) Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimas būtų visiškai nepagrįstas, nes paneigtų Konstitucijos viršenybės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, iš Konstitucijos kylančią visų teisės aktų hierarchiją (suponuojančią inter alia poįstatyminių teisės aktų atitiktį įstatymams), Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Jeigu būtų vadovaujamasi tokiu vien pažodiniu Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimu, būtų sudarytos prielaidos pažeisti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines teises. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucija, jeigu ji būtų aiškinama vien taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, negalėtų būti Lietuvos aukščiausioji teisė, nes būtų iš esmės sutapatinama su jos tekstine forma – būtų suabsoliutinama Konstitucijos raidė ir ignoruojama Konstitucijos dvasia.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas erga omnes konstitucinės kontrolės modelis.

Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą visus su Konstitucinio Teismo statusu, formavimu, įgaliojimų vykdymu (veikla) ir jo garantijomis, Konstitucinio Teismo teisėjų statusu, taip pat su Konstitucinio Teismo sprendimų vykdymu susijusius santykius reglamentuoti įstatymu. Be to, Konstitucijoje yra expressis verbis įtvirtintas to įstatymo pavadinimas – tai Konstitucinio Teismo įstatymas. Kartu pažymėtina, kad toks konstitucinis teisinis reguliavimas savaime nereiškia, jog tam tikri su minėtais santykiais susiję santykiai apskritai negali būti reguliuojami ir kitais įstatymais.

3.3. Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Šie Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Tarp bendrosios kompetencijos teismų sistemos ir konstitucinės justicijos institucijos – Konstitucinio Teismo esama reikšmingų sąsajų, inter alia: bet kuris bendrosios kompetencijos teismas (jo teisėjas), kaip pareiškėjas, turi įgaliojimus Konstitucijoje (106 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 110 straipsnio 2 dalis) nustatytu pagrindu inicijuoti konstitucinės justicijos bylas Konstituciniame Teisme; visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą,

24


apygardų ir apylinkių teismus – saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.

Tačiau organizaciniu ir administraciniu atžvilgiais Konstitucijoje abi šios teismų sistemos – Konstitucinis Teismas, vykdantis konstitucinę teisminę kontrolę, ir bendrosios kompetencijos teismų sistema – yra atskirtos.“

<...>„4. Minėta, kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti

taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, o šio

straipsnio 2 dalyje – jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia ne dėl visų žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), o tik dėl to, ar, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti arba referendumu priimti aktai (jų dalys).

Kita vertus, kaip savo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją yra negalimos tokios teisinės situacijos, kad nebūtų įmanoma teisme patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai.

Vykdydamas šį konstitucinį imperatyvą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti, kuriuose (bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtuose specializuotuose) teismuose ir kokia tvarka turi būti tiriama ir sprendžiama, ar tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai), neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.

Tačiau jeigu įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos (nors Konstitucija to ir netoleruoja), teismai pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį vis tiek negali taikyti Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų. Taigi jeigu toks teisinis reguliavimas, kad aiškiai, vadovaujantis inter alia principu expressis unius est exclusio alterius, būtų nustatyta, kuriuose teismuose ir kokia tvarka yra tiriama ir sprendžiama, ar minėti teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, įstatymu nėra nustatytas, konstatuotina, kad: viena, bet kuris teismas, pagal Konstituciją (110 straipsnis), kaip minėta, negalintis taikyti teisės akto, kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) abejoja, tačiau dėl kurio atitikties Konstitucijai negali kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes to teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, turi iš Konstitucijos tiesiogiai kylančius įgaliojimus ad hoc pripažinti atitinkamą teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) ir jo netaikyti; antra, toks teisės akto ad hoc pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) – tai yra inter partes modelio konstitucinė kontrolė, kurią Konstitucija nustato tik jei yra minėtos išimtinės aplinkybės, būtent jeigu įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos įstatymu aiškiai nustatyti, kuriuose teismuose ir kokia tvarka yra tiriama ir sprendžiama, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai.

Šiame kontekste ypač pažymėtina, kad kelerius metus po Konstitucijos įsigaliojimo toks teisinis reguliavimas kaip tik ir nebuvo nustatytas. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus bendrosios kompetencijos teismas, nustatęs, kad teisės aktas, kurio atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, prieštarauja įstatymams, priimdamas sprendimą byloje neturėjo tokiu teisės aktu vadovautis. Tai savo 1997 m. gruodžio 18 d. nutarime yra konstatavęs ir Konstitucinis Teismas. Kartu teigtina, kad tuo metu Lietuvos teisės sistemoje buvo susidariusi teisinio reguliavimo spraga, kuri neleido iš teisės sistemos pašalinti visų teisės aktų (jų dalių), kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijoje, ir deramai įgyvendinti konstitucinės teisminės kontrolės, kaip konstitucinio instituto, paskirties bei teikiamų galimybių – teisme (vadinasi, vadovaujantis tokiais tinkamo teisinio proceso principais kaip teisė būti išklausytam teisme, rungimasis, šalių lygybė teismui, inter alia procesinis lygiateisiškumas, viešumas ir kt.) spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai.

Minėta teisės spraga buvo likviduota Seimui 1999 m. sausio 14 d. priėmus Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymą (įsigaliojusį 1999 m. vasario 3 d.), kuriuo „skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (t. y. pareigų nevykdymo) nagrinėti“ (1 straipsnio 1 dalis) buvo įsteigti specializuoti administraciniai teismai, turėję būti sudaryti iki 1999 m. gegužės 1 d., o veikti turėję pradėti nuo 1999 m. gegužės 1 d. (6 straipsnis), taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (įsigaliojusį 1999 m. gegužės 1 d.), pagal kurio 6 straipsnio 2 dalies 4 punktą apygardos administracinis teismas turėjo įgaliojimus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėti bylas pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl inter alia „vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių <...> Konstitucijai ir įstatymams“, o pagal 30 straipsnį tais atvejais, kai bendrosios kompetencijos ar specializuotam teismui kildavo abejonių, ar viešojo administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, šis teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą; gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turėjo atnaujinti bylos

25


nagrinėjimą. Nors vėliau administracinių teismų sistema buvo pertvarkoma, o jų įgaliojimai koreguojami, įstatymuose liko įtvirtinta bendra nuostata, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai. Šiame kontekste paminėtina, kad ši bendra nuostata yra įtvirtinta inter alia šiuo metu galiojančiuose Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), pagal kurios 3 punktą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra inter alia „vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo“, ir 112 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), pagal kurį „bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą“ (1 dalis), o „gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą dėl norminio akto, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas atnaujina sustabdytos individualios bylos nagrinėjimą“. Panašios nuostatos yra įtvirtintos ir kituose įstatymuose, inter alia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio (2003 m. balandžio 8 d. redakcija) 4 dalyje, kurioje nustatyta: „Nustatęs, kad teisės norminis aktas ar jo dalis, kurio atitikimo Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Bendrosios kompetencijos teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.“

Konstatuotina, kad šiuo metu Administracinių bylų teisenos ir kitais įstatymais yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai. Jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) formuluotė „bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę <...> nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą“, taip pat Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio (2003 m. balandžio 8 d. redakcija) 4 dalies formuluotės „nustatęs, kad teisės norminis aktas ar jo dalis, kurio atitikimo Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui“ ir „bendrosios kompetencijos teismas turi teisę <...> nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą“ teisės požiūriu nėra nepriekaištingos ir yra taisytinos, nes, kaip savo 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybės pareigūnų, inter alia teisėjų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias valstybės pareigūnai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos. Cituotų Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ir Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio (2003 m. balandžio 8 d. redakcija) 4 dalies formuluočių teisinis ydingumas tampa dar akivaizdesnis, kai jos aiškinamos Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 3 punkto (pagal kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo) kontekste.

5. Paminėtina ir tai, kad tyrimas, ar kitų teisėkūros subjektų išleisti (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti ir ne priimti referendumu) teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir atitinkamų sprendimų priėmimas visuomet suponuoja būtinumą bylą sprendžiančiam administraciniam teismui išsiaiškinti, ar tie aukštesnės galios teisės aktai (jų dalys) patys neprieštarauja kuriems nors kitiems dar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, jeigu kyla abejonių, imtis Konstitucijoje ir įstatymuose numatytų priemonių joms pašalinti, aišku, neįsiterpiant į Konstituciniam Teismui priskirtus įgaliojimus. To nepadarius, būtų rizikuojama priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas, t. y. pritaikyti tam tikrą teisės aktą (jo dalį), grindžiamą tokiu aukštesnės galios teisės aktu, kuris, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai, arba netaikyti tam tikro teisės akto (jo dalies), administracinio teismo pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, nors tas aukštesnės galios teisės aktas, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai. Jeigu taip įvyktų, galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines teises.

Šiuo atžvilgiu įstatymais (inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymu) administracinių teismų jurisdikcijai priskirtas kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, išskyrus pačią Konstituciją, tyrimas, jeigu administracinis teismas suabejoja to Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto aukštesnės galios teisės akto (jo dalies) atitiktimi dar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, suponuoja atitinkamos konstitucinės justicijos bylos inicijavimą Konstituciniame Teisme, taigi ir administracinių teismų pareigą tokiais atvejais kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu.“

<...>7. Pažymėtina, kad teismų (ir bendrosios kompetencijos, ir specializuotų) kreipimųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti

ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir kitų Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų

26


subjektų kreipimųsi palyginimas rodo, jog teismų kreipimaisi yra ypatingi, be kita ko todėl, kad teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui neprieštarauja ne bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet kuris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje.

Toks reikalavimas taikytinas ir teismų sprendimams kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis), kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktams ( inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) patikra yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).

8. Pažymėtina, kad Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuris nors teismas, turintis nagrinėjamoje byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), nei (jeigu jis pats abejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) sustabdo atitinkamos bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad tos abejonės būtų pašalintos, nei (jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) taiko šį teisės aktą (jo dalį), bet, turėdamas informacijos, kad dėl to teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš esmės tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinėja atitinkamą konstitucinės justicijos bylą pagal to kito pareiškėjo prašymą.

9. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teismų kreipimųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir kitų Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų kreipimųsi palyginimas rodo, jog teismų kreipimaisi yra ypatingi, be kita ko todėl, kad teismai, suabejoję atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Ypač pabrėžtina, kad pareiškėjui – nagrinėjančiam bylą teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, o Konstituciniam Teismui neišsprendus to klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą teismui kilusios abejonės, ar atitinkamas įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, pritaikius tą įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), galėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės.

Tai pasakytina ir apie tokias teisines situacijas, kai ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turi būti taikomas Konstituciniam Teismui prašymą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo (numatomo nagrinėjimo) metu nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs: jeigu Konstitucinis Teismas to įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, klausimo neišspręstų iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą teismui kilusios abejonės, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, pritaikius tą atitinkamo teismo sprendimo priėmimo metu jau negaliojantį įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), galėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės.

Tad kiekvienu atveju, kai Konstitucinis Teismas, gavęs bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo prašymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą atsisako nagrinėti prašymą (taigi nesiima spręsti atitinkamo klausimo iš esmės), turi būti priimtas motyvuotas, racionaliai argumentuotas sprendimas.

Tokio motyvuoto sprendimo, kuriuo Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti prašymą, priėmimas yra numatytas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnyje. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nė vienas iš Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytų atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindų (prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą (1 punktas); prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (2 punktas); prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas (3 punktas); Konstitucinis Teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko (4 punktas); prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais (5 punktas)) negali būti aiškinamas kaip sudarantis teisines prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti tokį įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja.

Pažymėtina, kad nurodyti iš Konstitucijos kylantys reikalavimai, susiję su nebegaliojančių teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, tyrimu, taip pat su motyvuotu, racionaliai argumentuotu atsisakymu pagal pareiškėjų prašymus tirti ginčijamų teisės aktų (jų dalių) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra taikytini ir atitinkamiems administracinių teismų sprendimams.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucija apskritai nedraudžia Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad jeigu ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas

27


netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, Konstitucinis Teismas galėtų, atsižvelgęs į visas turinčias reikšmės aplinkybes, atsisakyti pagal pareiškėjų (kaip minėta, jie nurodyti Konstitucijos 106 straipsnyje) prašymą tirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, o jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje – nutraukti pradėtą teiseną (bylą).

Tačiau pabrėžtina, jog pagal Konstituciją (inter alia Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai, ir šio straipsnio 2 dalį, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją) negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad Konstituciniame Teisme gavus būtent teismo (kuris, kaip minėta, nuo kitų Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų skiriasi, be kita ko, dar ir tuo, kad teismas, suabejojęs atitinkamoje byloje taikytino Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą) prašymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir Konstituciniam Teismui šio klausimo nesiėmus spręsti iš esmės (atsisakius nagrinėti prašymą) būtent dėl to, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, būtų sudarytos prielaidos atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja; jei teismas taikytų tokį įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį) galėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės. Todėl konstatuotina, kad bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jeigu jam kilo abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą interesą gauti atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą, kad toks atsakymas bus gautas; kitoks atitinkamų Konstitucijos nuostatų aiškinimas galėtų sudaryti prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja. Vadinasi, Konstitucija draudžia Konstitucinio Teismo įstatyme (ar kuriame nors kitame įstatyme) nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ginčijamas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, tačiau turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, Konstitucinis Teismas galėtų būtent dėl to, kad tas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsisakyti pagal pareiškėjo prašymą tirti ir spręsti, ar tas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), o jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje – nutraukti pradėtą teiseną (bylą).

Nurodyti iš Konstitucijos kylantys reikalavimai taikytini ir toms teisinėms situacijoms, kai prašymas ištirti teisės akto (išleisto ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės ir priimto ne referendumu) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra pateiktas atitinkamam administraciniam teismui.

11. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti, taip pat, kad tokia (pareiškėjo ginčijama) nuostata buvo įtvirtinta ir pirminės redakcijos (1993 m. vasario 3 d.) Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje.

Pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar ginčijama Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, šios dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo įgaliojimus tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta, taip pat kad pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne. Jeigu į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kreipiasi teismas, Konstitucinis Teismas neprivalo nutraukti teisenos ir tais atvejais, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas.

12. Pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialią konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Oficialioje konstitucinėje doktrinoje taip pat gali būti expressis verbis nurodoma, koks Konstitucijos nuostatų aiškinimas yra negalimas.

12.1. Kiekvienas Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas (sudaro vieną visumą), jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimai, 2005 m. sausio 19 d. nutarimas, 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais

28


(Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d., 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). Leidžiant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, juos leidžiančias valstybės institucijas saisto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, kiti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Pažymėtina ir tai, kad teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose bei sprendimuose; taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas).

Subjektai, kuriantys teisę, aiškinasi (neretai ir aiškina) aukštesnę teisę, taigi ir Konstituciją; subjektai, taikantys teisę, inter alia Konstituciją, taip pat negali jos nesiaiškinti (neretai ir neaiškinti). Konstitucijos taikymas neatsiejamas nuo jos nuostatų turinio išsiaiškinimo, o neretai ir nuo aiškinimo. Būtent Konstitucijos nuostatų turinio išsiaiškinimas ir aiškinimas yra būtina prielaida, kad būtų galima inicijuoti atitinkamų teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijai patikrą Konstituciniame Teisme arba kitame teisme, kurio jurisdikcijai tai priskirta. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip savo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti.

Pažymėtina, kad teismai, pagal Konstituciją ir įstatymus turintys įgaliojimus tirti teisės aktų (jų dalių), kurių atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) tyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) ir priimti atitinkamus sprendimus, atitinkamose bylose tirdami tų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai negali neaiškinti Konstitucijos. Minėta, kad pagal Administracinių bylų teisenos ir kitus įstatymus dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių), inter alia dėl ministrų išleistų teisės aktų, kitų žemesnės galios poįstatyminių teisės aktų, taip pat savivaldybių institucijų išleistų teisės aktų, atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, sprendžia pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigti specializuoti teismai – administraciniai teismai. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime yra konstatavęs, kad įgyvendindami savo atitinkamus įgaliojimus administraciniai teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo aktuose (nutarimuose, išvadose, sprendimuose) suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.

12.2. Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuojamos oficialios konstitucinės doktrinos raidai (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje, kai dėl daugelio Konstitucijos nuostatų jokia oficiali konstitucinė doktrina apskritai dar nėra suformuota) būdinga tai, kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo (atitinkamų Konstitucijos nuostatų aiškinimo) klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus tos doktrinos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose.

Tad pabrėžtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Šis procesas yra nenutraukiamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas, nes – kadangi pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), – aiškinant Konstitucijos normas bei principus, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus Konstitucijos tekste ir sudarančius darnią sistemą, niekuomet neišnyksta galimybė – jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos – formuluoti tokias oficialias konstitucines doktrinines nuostatas (t. y. atskleisti tokius konstitucinio teisinio reguliavimo aspektus), kurios dar nebuvo suformuluotos ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose. Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Taigi formuluojant vis naujas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausiosios teisės akte – įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė.

12.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad oficiali konstitucinė doktrina (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra formuojama laipsniškai ir nuosekliai, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose atskleistus tos doktrinos elementus (fragmentus) papildant kitais, atskleidžiamais naujuose Konstitucinio Teismo aktuose.

Dėl to apskritai nėra neįmanoma, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje tam tikru metu (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje) būtų ir tokių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų (doktrinos fragmentų arba užuomazgų), kurios sugretintos, bet vertinamos atsietos nuo viso oficialaus konstitucinio doktrininio konteksto (ypač jeigu atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu nėra suformuotos išsamesnės, platesnės oficialios konstitucinės doktrinos) ir (arba) bendrųjų teisės principų gali būti traktuojamos kaip konkuruojančios. Jeigu Konstitucijos tekstas nepakinta, lieka stabilus (t. y. jeigu nėra padaromos atitinkamos Konstitucijos pataisos), minėta tikra ar tariama šių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų konkurencija yra pašalinama toliau aiškinant (inter alia sistemiškai) ir plėtojant (naujose konstitucinės justicijos bylose) Konstitucijos nuostatų sampratą, šių nuostatų pagrindu jau suformuluotas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas.

Konstitucijos nuostatų sampratos, šių nuostatų pagrindu suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose tam tikromis aplinkybėmis gali suponuoti ne tik naujų, toms konstitucinės justicijos byloms tirti būtinų konstitucinio teisinio reguliavimo

29


aspektų atskleidimą ir ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymą naujais elementais (fragmentais), bet ir anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimą, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama.

Pažymėtina, jog konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, taip pat su tuo susijęs reikalavimas, kad visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai (neišskiriant nė teismų) taikydami Konstituciją paisytų oficialios konstitucinės doktrinos ir neaiškintų Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, suponuoja tai, kad toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija.

12.4. Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos.

Įsigaliojus Konstitucijos pataisai, kuria yra pakeičiama (arba panaikinama) kuri nors iš tų Konstitucijos nuostatų, kurių pagrindu (t. y. kurias aiškinant) buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina (atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Kaip minėta, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija neleidžia jos aiškinti taip, kad būtų iškreipta arba paneigta kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė, taigi ir iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali būti būtina ir tada, kai yra padaroma tokia Konstitucijos pataisa (pakeičiama arba panaikinama tam tikra Konstitucijos nuostata arba Konstitucijoje įtvirtinama nauja nuostata), kuria yra iš esmės pakoreguojamas visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys, nors būtent ta Konstitucijos nuostata, kurios pagrindu (t. y. kurią aiškinant) tam tikru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina, formaliai ir nėra pakeičiama. Tokiais atvejais išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesne oficialia konstitucine doktrina (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu), taip pat turi Konstitucinis Teismas.

12.5. Pabrėžtina, kad tada, kai nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima tik jeigu iš Konstitucijos kyla būtinumas nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują. Konstitucinis Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina.

Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, taip pat kad naujų teismo precedentų kūrimas bei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti racionaliai teisiškai nemotyvuoti valiniai aktai. Kaip bendrosios kompetencijos teismai, inter alia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti atitinkamos jurisprudencijos tęstinumą (inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika būtų koreguojama (nuo teismus ligi tol saisčiusių precedentų būtų nukrypstama ir nauji precedentai būtų kuriami) tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais būtų deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas (pirmiausia pačių atitinkamų bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose)), kaip analogišką priedermę turi pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemų aukščiausiųjų instancijų teismai (administracinių teismų sistemoje – Vyriausiasis administracinis teismas), taip ir Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota oficialia konstitucine doktrina bei precedentais.

Tad nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Antai oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas.

Pabrėžtina, kad minėtą būtinumą tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinumas didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinumas labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos.

Pabrėžtina ir tai, kad oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema, paneigiamas jų suderinamumas, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis.

Ypač pabrėžtina, kad kiekvienas tokio oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte.

13. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis

30


(inter alia – ir pirmiausia – su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų. Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė. Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Tai laiduoja inter alia sudėtingesnė, sunkesnė, palyginti su konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais, Konstitucijos pataisų darymo tvarka (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), ypač tai, kad kai kurių Konstitucijos nuostatų (1 straipsnio, I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“) keitimui yra nustatyti ypatingi procesiniai reikalavimai. Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą.

Viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą, yra jos teksto stabilumas. Minėta, kad Konstitucijos prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų. Tad Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus terminijai, inter alia teisinei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucijos, kaip itin stabilaus teisės akto, prasmė taip pat būtų ignoruojama, jeigu intervencija į jos tekstą būtų daroma kiekvienąkart, kai pasikeičia kurie nors teisiškai reguliuotini visuomeniniai santykiai (pavyzdžiui, kai tam tikrų veiklos rūšių technologinės galimybės išsiplečia taip, kaip galbūt ir nebuvo įmanoma numatyti tuo metu, kai Konstitucijos tekstas buvo kuriamas).

Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos tolesnis aiškinimas ir plėtojimas, inter alia oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, taip pat ir toks, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose leidžia atskleisti giluminį Konstitucijos potencialą nekeičiant jos teksto ir šiuo atžvilgiu pritaikyti Konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių, nuolat kintančių visuomenės ir valstybės gyvenimo sąlygų, užtikrinti Konstitucijos, kaip visuomenės ir valstybės gyvenimo teisinio pagrindo, gyvybingumą. Oficialios konstitucinės doktrinos formavimas ir plėtojimas – konstitucinės justicijos funkcija. Naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose toliau aiškinant ir plėtojant, inter alia reinterpretuojant, oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, taip pat ir taip, kad oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra skatinama nedaryti intervencijos į Konstitucijos tekstą tada, kai tokia intervencija nėra teisiškai būtina. Šitaip yra prisidedama prie Konstitucijos teksto, kartu ir konstitucinės santvarkos, stabilumo užtikrinimo.

14. Oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, taip pat ir toks, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, reiškia inter alia tai, kad ateityje konstitucinės justicijos bylos Konstituciniame Teisme turės būti nagrinėjamos ir atitinkami sprendimai turės būti priimami vadovaujantis šia reinterpretuota (pakoreguota) oficialia konstitucine doktrina.

15. Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

15.1. Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „sprendimai“ (tokia pat sąvoka vartojama Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje, 107 straipsnio 1 dalyje, 109 straipsnio 4 dalyje) negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Konstitucinis Teismas, spręsdamas jo kompetencijai priskirtus klausimus, gali priimti tik tokį teisės aktą, kuris yra vadinamas sprendimu (turi sprendimo formą). Sąvoka „sprendimai“ yra bendrinė, ja ne tik apibūdinami Konstitucinio Teismo priimami teisės aktai ir tų aktų rūšis – ji reiškia, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina Konstitucijos jam priskirtą kompetenciją ir pareiškia savo valią, t. y. priima Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra ir tokie jo teisės aktai, kuriais konstitucinės justicijos byla išnagrinėjama iš esmės, ir tokie, kurie yra priimti ginčijamo teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) netyrus iš esmės, o deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakius nagrinėti prašymą arba nutraukus pradėtą teiseną (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui), arba nutraukus bylą (jeigu konstitucinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).

15.2. Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies bendrinė sąvoka „sprendimai“ yra sukonkretinta Konstitucinio Teismo įstatyme.Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) inter alia nustatyta: Konstitucinis Teismas

išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą (1 dalis); nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu (1 dalis); Konstitucinio Teismo įstatymo numatytais atvejais (t. y. tais pačiais atvejais, kurie numatyti Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje) baigiamasis Konstitucinio Teismo aktas vadinamas išvada (2 dalis); Konstitucinis Teismas atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus (3 dalis). Taigi ištyręs, ar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja kuris nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės teisės aktas, taip pat kuris nors referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinis Teismas priima nutarimą.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas priima sprendimus dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo (61 straipsnio 2 dalis), dėl bylos (teisenos) nutraukimo (69 straipsnio 3 dalis).

Nurodyti Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai yra Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai – jais baigiama konstitucinės justicijos byla. Visus šiuos Konstitucinio Teismo nutarimus, išvadas, taip pat sprendimus, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus, apima Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje vartojama bendrinė sąvoka „sprendimai“, reiškianti ir tai, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina Konstitucijos jam priskirtą kompetenciją ir pareiškia savo valią, t. y. priima Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą.

15.3. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį, kurioje, kaip minėta, nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, taip pat tokie sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, negali būti peržiūrimi, išskyrus tuos atvejus, kai būtinybė juos peržiūrėti kyla iš pačios Konstitucijos.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra galutiniai ir neskundžiami nepriklausomai nuo to, ar tuos teisės aktus Konstitucinis Teismas atitinkamoje konstitucinės justicijos byloje priėmė iš esmės ištyręs teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), ar teisės akto (jo dalies) atitikties

31


Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) iš esmės netyręs, o deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakęs nagrinėti prašymą arba nutraukęs pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).

15.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, jog Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje, kaip minėta, nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

15.5. Tad pabrėžtina, kad joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais), nei toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, ar jų argumentavimą (pagrindimą).

Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai Konstitucinis Teismas, gavęs bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo prašymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą motyvuotu, deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu nesprendė atitinkamo klausimo iš esmės – atsisakė nagrinėti tą prašymą arba nutraukė pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).

16. Nors Konstitucijoje nėra expressis verbis nurodyta, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, taip pat nėra expressis verbis nurodyti pagrindai, kuriems esant Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, tai nereiškia, jog minėti Konstitucinio Teismo įgaliojimai bei pagrindai Konstitucijoje apskritai nėra nustatyti. Konstitucinio Teismo įgaliojimai peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus kyla iš Konstitucinio Teismo konstitucinės paskirties vykdyti konstitucinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą; tokius Konstitucinio Teismo įgaliojimus suponuoja ir konstitucinis teisinės valstybės principas, pagal kurį reikalaujama, kad jurisdikcinės institucijos (taigi ir Konstitucinis Teismas) siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Priešingas aiškinimas reikštų, kad Konstitucinis Teismas negali peržiūrėti savo priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų net tada, kai jie buvo priimti Konstituciniam Teismui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį. Akivaizdu, kad toks aiškinimas nesiderintų su Konstitucinio Teismo konstitucine paskirtimi, jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų samprata, nes suponuotų inter alia tai, kad Konstitucinis Teismas negali vykdyti konstitucinio teisingumo, garantuoti Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje ir konstitucinio teisėtumo.

Tačiau pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas gali peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus tik jeigu tam yra konstitucinis pagrindas. Aiškinimas, esą Konstitucinis Teismas savo nutarimus, išvadas, sprendimus gali peržiūrėti ir tada, kai būtinybė juos peržiūrėti nekyla iš Konstitucijos, t. y. kai nėra paaiškėjusių naujų turinčių reikšmės aplinkybių, kurios nebuvo žinomos atitinkamo Konstitucinio Teismo baigiamojo akto priėmimo metu, reikštų, jog Konstitucinis Teismas nėra saistomas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, kaip minėta, Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo. Toks aiškinimas būtų nesuderinamas su Konstitucija ir dėl to, kad sudarytų prielaidas paneigti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą, kartu ir pažeisti Konstitucijos viršenybės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, kitas Konstitucijos nuostatas.

17. Šiame kontekste paminėtina, jog nuostata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimą, yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnyje. Jame nustatyta:

„Konstitucinio Teismo nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva, jeigu:1) paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu;2) pasikeitė Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas.Tokiu atveju Konstitucinis Teismas priima sprendimą ir pradeda bylą nagrinėti iš naujo.Konstitucinio Teismo sprendimas dėl savo nutarimo aiškinimo gali būti peržiūrėtas ir tuo atveju, kai nutarimas buvo

išaiškintas ne pagal tikrąjį jo turinį.“18. Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio formuluotė „nutarimas gali būti peržiūrėtas“ negali būti aiškinama pažodžiui,

kaip esą reiškianti, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti tik savo nutarimus (t. y. tik tuos savo teisės aktus, kurie turi nutarimo formą). Ši formuluotė aiškintina ir kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) nustatyto teisinio reguliavimo, inter alia Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies bendrinės sąvokos „sprendimai“, kaip minėta, apimančios visus Konstitucinio Teismo nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla (t. y. Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus), kontekste, taip pat kituose Konstitucinio Teismo įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nustatyto teisinio reguliavimo, inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 3 dalies sąvokos „sprendimas dėl <...> nutarimo aiškinimo“, kontekste. Taigi pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnį Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti ne tik savo nutarimus, bet ir kitus baigiamuosius aktus.

Tačiau pabrėžtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra galutiniai ir neskundžiami, taigi privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui (nepriklausomai nuo to, ar tuos teisės aktus Konstitucinis Teismas atitinkamoje konstitucinės justicijos byloje priėmė ištyręs teisės akto (jo dalies) atitiktį

32


Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) iš esmės, ar jos neištyręs); jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad Konstitucinis Teismas negali jų pakeisti arba peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo; jie gali būti peržiūrimi tik tais atvejais, kai būtinybė juos peržiūrėti kyla iš pačios Konstitucijos. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 2 dalį tokiais atvejais Konstitucinis Teismas priima sprendimą ir pradeda bylą nagrinėti iš naujo.

19. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas gali būti peržiūrėtas tik šio įstatymo 62 straipsnyje nustatytais pagrindais. Tokiu atveju Konstitucinis Teismas priima sprendimą ir pradeda bylą nagrinėti iš naujo (Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas gali būti peržiūrėtas tik paties Konstitucinio Teismo iniciatyva (Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata nereiškia, kad įvairūs teisės subjektai, inter alia tie, kurie pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ar paklausimu dėl klausimų, priskirtų Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, negali Konstituciniame Teisme kelti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto peržiūrėjimo klausimo, tačiau pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą spręsdamas, ar tai daryti, Konstitucinis Teismas turi plačią diskreciją.

19.1. Vienas iš pagrindų, kuriems esant Konstitucinio Teismo iniciatyva gali būti peržiūrėtas Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas, yra tai, kad paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu (Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19.1.1. Minėta, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, kai jie buvo priimti Konstituciniam Teismui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį.

19.1.2. Tačiau, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais), nei toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucijos justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, arba jų argumentavimą (pagrindimą); tai, kaip minėta, pasakytina ir apie tuos atvejus, kai Konstitucinis Teismas, gavęs bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo prašymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą motyvuotu, deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakė nagrinėti tą prašymą arba nutraukė pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje), taigi nesprendė atitinkamo klausimo iš esmės.

19.2. Kitas Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytas pagrindas, kuriam esant Konstitucinio Teismo iniciatyva gali būti peržiūrėtas Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas, yra tas, kad „pasikeitė Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

19.2.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Kaip Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, kad Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar kuris nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės teisės aktas, taip pat kuris nors referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, taip ir nurodyta Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, kad kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Minėta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

Vadinasi, oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, kad kuris nors Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, tą teisės aktą išleidęs subjektas turi pareigą pripažinti tą teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba pakeisti jį taip, kad jis neprieštarautų atitinkamam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga dar nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis nebegali būti taikomas.

19.2.2. Jokie aukštesnės galios teisės akto, net Konstitucijos, pakeitimai ar papildymai, padaryti po to, kai Konstitucinis Teismas, remdamasis ankstesnėmis Konstitucijos nuostatomis, pripažino tam tikrą Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistą arba referendumu priimtą teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, savaime negrąžina į Lietuvos teisės sistemą to teisės akto (jo dalies), kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Įgaliojimų grąžinti į Lietuvos teisės sistemą minėtus teisės aktus (jų dalis) pagal Konstituciją neturi ir Konstitucinis Teismas. Analogiškai ir jokie aukštesnės galios teisės akto, net Konstitucijos, pakeitimai ar papildymai, padaryti po to, kai Konstitucinis Teismas, remdamasis ankstesnėmis Konstitucijos nuostatomis, pripažino tam tikrą Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistą arba referendumu priimtą teisės aktą (jo dalį) neprieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, savaime nereiškia, kad sprendimas dėl to teisės akto gali arba turi būti pakeistas „atgaline data“. Kita vertus, kai padaroma Konstitucijos pataisa, įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai privalo suderinti savo išleistus ir tebegaliojančius teisės aktus su pasikeitusiu konstituciniu teisiniu reguliavimu, tačiau tai nesuponuoja dar ir to, kad jau išnagrinėtos konstitucinės

33


justicijos bylos dėl ankstesnio teisinio reguliavimo atitikties aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi būti atnaujintos, o jose priimti sprendimai – peržiūrėti ir pakeisti.

Tai mutatis mutandis taikytina ir tiems atvejams, kai Konstitucinis Teismas, remdamasis ankstesnėmis Konstitucijos nuostatomis, pateikia išvadą kuriuo nors iš klausimų, nurodytų Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje (ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus (1 punktas); ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliu eiti pareigas (2 punktas); ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai (3 punktas); ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai (4 punktas)), – tokia išvada lieka galioti, net jeigu būtų pakeistos ar panaikintos Konstitucijos nuostatos, kuriomis remiantis atitinkama išvada buvo padaryta ir pateikta. Be to, tai mutatis mutandis taikytina tiems Konstitucinio Teismo sprendimams, kurie yra priimti ginčijamo teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) netyrus iš esmės, o deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakius nagrinėti prašymą arba nutraukus pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).

19.2.3. Taigi Konstitucija nesuteikia pagrindo „atgaline data“ grąžinti į Lietuvos teisės sistemą teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, inter alia (ir pirmiausia) nustatytam Konstitucijoje, taip pat kvestionuoti ir anuliuoti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimų, išvadų, sprendimų, kurie buvo konstituciškai pagrįsti tuo metu, kai buvo priimti. Kitaip aiškinant būtų ne tik nepaisoma Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių konstitucinės justicijos – konstitucinės teisminės kontrolės – institutą, inter alia Konstitucinio Teismo sprendimų neskundžiamumą ir galutinumą, bet ir paneigiama Konstitucijos stabilumas, Konstitucinio Teismo sprendimų prognozuojamumas, įvairių teisės subjektų teisėti lūkesčiai, kurie tokiais sprendimais yra sukuriami.

Tad Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatytas vienas iš pagrindų, kuriems esant Konstitucinio Teismo iniciatyva gali būti peržiūrėtas Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas, yra tas, kad „pasikeitė Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas“, nesiderina su Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis.

19.2.4. Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, jog Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, yra pažeidžiama, jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

Minėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas gali būti peržiūrėtas tik paties Konstitucinio Teismo iniciatyva.

Konstatavus, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame yra nustatytas pagrindas, kuriam esant Konstitucinio Teismo iniciatyva gali būti peržiūrėtas Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas, nesiderina su Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuotina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu Konstituciniam Teismui pagal Konstituciją priklausantys įgaliojimai yra išplėsti be konstitucinio pagrindo.

19.2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

19.3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo sprendimas dėl savo nutarimo aiškinimo gali būti peržiūrėtas ir tuo atveju, kai nutarimas buvo išaiškintas ne pagal tikrąjį jo turinį.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstitucinio Teismo nutarimus turi tik pats Konstitucinis Teismas; tai Konstitucinis Teismas daro dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymu, taip pat savo iniciatyva. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios dalies turinio (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d., 2005 m. vasario 10 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio, reiškia, be kita ko, ir tai, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Nurodyta Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas aiškinamas nutarimas, netyrė.

20. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais), nei toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, arba jų argumentavimą (pagrindimą); tai, kaip minėta, pasakytina ir apie tuos atvejus, kai Konstitucinis Teismas, gavęs bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo prašymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą motyvuotu, deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakė nagrinėti tą prašymą arba nutraukė pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje), taigi nesprendė atitinkamo klausimo iš esmės.

Taigi joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas (inter alia toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama) savaime nėra pagrindas Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytiems subjektams iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštarauja toks teisės aktas (jo dalis), kurio atitiktis Konstitucijai (kitam aukštesnės

34


galios teisės aktui) jau buvo tirta iš esmės, arba su prašymu, analogišku anksčiau kurio nors subjekto pateiktam prašymui ištirti, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštarauja teisės aktas (jo dalis), dėl kurio Konstitucinis Teismas jau yra priėmęs sprendimą atsisakyti nagrinėti tą prašymą arba sprendimą (nutarimą) nutraukti pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje), taigi nesprendė atitinkamo klausimo iš esmės.

Konstitucinio Teismo anksčiau suformuotos konstitucinės doktrinos pasikeitimas (reinterpretavimas, pakoregavimas) savaime nėra pagrindas ir Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytiems subjektams iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus, ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

21. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste pažymėtina, jog oficiali konstitucinė doktrina, kad Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjo – teismo prašymą ginčijamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) klausimo neišsprendus iš esmės dėl to, kad tas įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo (numatomo nagrinėjimo) metu nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą teismui kilusios abejonės dėl to įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) ir, pritaikius tą įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), galėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo suformuluota ne Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje, o laipsniškai, Konstituciniam Teismui sukaupus atitinkamą konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo patirtį ir aiškinant vis naujus, atitinkamų konstitucinės justicijos bylų tyrimui būtinus, Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus.

Pažymėtina ir tai, kad laipsniškai, Konstituciniam Teismui sukaupus atitinkamą konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo patirtį, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje susiklostė ir toks – šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėtas – Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostatos „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškinimas, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, nutraukti pradėtą teiseną, taip pat kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.

22. Savo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau Konstitucinis Teismas yra priėmęs sprendimų nutraukti pradėtą teiseną (o kai konstitucinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje – nutraukti bylą) tokiose konstitucinės justicijos bylose, kuriose pareiškėjų (inter alia teismų) ginčijami įstatymai ar kiti teisės aktai (jų dalys) atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo (numatomo nagrinėjimo) metu nebegaliojo – jie buvo pripažinti netekusiais galios (panaikinti arba pakeisti) arba jų galiojimas buvo pasibaigęs. Jeigu ginčijamas teisės aktas (jo dalis) būdavo pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jų galiojimas būdavo pasibaigęs dar iki Konstituciniame Teisme nusprendžiant dėl atitinkamo prašymo priėmimo nagrinėti ir bylos rengimo Konstitucinio Teismo teisminiam posėdžiui, būdavo priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą.

Paminėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau buvo priimta ir tokių Konstitucinio Teismo sprendimų, kuriais tam tikrus prašymus buvo atsisakyta nagrinėti dėl to, kad atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo (numatomo nagrinėjimo) metu nebegaliojo aukštesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurių atžvilgiu buvo ginčijama tam tikrų žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitiktis (jie buvo pripažinti netekusiais galios (panaikinti arba pakeisti) arba jų galiojimas buvo pasibaigęs).

Minėti Konstitucinio Teismo sprendimai nutraukti pradėtą teiseną ar bylą bei sprendimai atsisakyti nagrinėti prašymą buvo motyvuojami tuo (arba inter alia tuo), kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ir (arba) aukštesnės galios teisės aktas (jo dalis), kurio atžvilgiu buvo ginčijama tam tikro žemesnės galios teisės akto (jo dalies) atitiktis, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo (numatomo nagrinėjimo) metu nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs.

Kartu pabrėžtina, kad minėti Konstitucinio Teismo sprendimai nutraukti pradėtą teiseną ar bylą bei sprendimai atsisakyti nagrinėti prašymą buvo priimti atsižvelgiant į įvairias atitinkamos bylos (o atsisakant nagrinėti prašymą – su atitinkamo prašymo dalyku susijusias) aplinkybes.

23. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad kai kuriais Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau priimtais sprendimais pradėta teisena būdavo nutraukiama ir tokiose konstitucinės justicijos bylose, kuriose pagal pareiškėjų prašymus buvo tiriama, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja tam tikri žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu nors ir formaliai galiojo – jie formaliai nebuvo pripažinti netekusiais galios (panaikinti arba pakeisti) arba jų galiojimas formaliai nebuvo pasibaigęs, tačiau tuo metu jie nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys). Šiuo atžvilgiu ginčijami teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus teisinius santykius sureguliavę kitaip, negu tie ginčijami teisės aktai (jų dalys), Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo prilyginti negaliojantiems teisės aktams (jų dalims).

Paminėtina ir tai, kad būta ir tokių Konstitucinio Teismo sprendimų, kuriuose Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1993 m. vasario 3 d., 1996 m. liepos 11 d. redakcijos) nuostata, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas

35


priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti, Konstitucinis Teismas rėmėsi konstatuodamas, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nebeliko ginčo dalyko (nes jau buvo taikomas naujas, o ne ginčijamas teisinis reguliavimas).

24. Minėti Konstitucinio Teismo sprendimai nutraukti pradėtą teiseną arba atsisakyti nagrinėti prašymą, kai ginčijami teisės aktai (jų dalys) ir (arba) aukštesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurių atžvilgiu buvo ginčijama tam tikrų žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitiktis, nebegaliojo, taip pat kai ginčijami formaliai dar galiojantys teisės aktai (jų dalys) buvo prilyginti negaliojantiems teisės aktams (jų dalims), buvo grindžiami kurį laiką (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau) dominavusia tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams ( inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai); vadovaudamasis tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata Konstitucinis Teismas netyrė, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys ar jiems prilyginti teisės aktai.

Pažymėtina, jog kurį laiką (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau) dominavusi tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai, buvo grindžiama ne tik ir ne tiek Konstitucijos nuostatų (inter alia tų, kuriose įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai) sisteminiu, loginiu, teleologiniu ar kitais metodais grindžiamu aiškinimu, bet pirmiausia Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1993 m. vasario 3 d., 1996 m. liepos 11 d. redakcijos) nuostatos „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ lingvistiniu (pažodiniu) aiškinimu.

Pabrėžtina, kad lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas.

Kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo aktuose (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose) ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Konstatuota ir tai, kad tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. vasario 10 d. sprendimas).

25. Minėta, kad savo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į įvairias bylos (su prašymo dalyku susijusias) aplinkybes, yra priėmęs sprendimų nutraukti pradėtą teiseną tam tikrose konstitucinės justicijos bylose (o jeigu konstitucinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje – nutraukti bylą), kuriose pareiškėjų ( inter alia teismų) ginčijami įstatymai ar kiti teisės aktai (jų dalys) atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo (numatomo nagrinėjimo) metu nebegaliojo – buvo pripažinti netekusiais galios (panaikinti arba pakeisti) arba jų galiojimas buvo pasibaigęs, taip pat sprendimų atsisakyti nagrinėti prašymą, jeigu ginčijami teisės aktai (jų dalys) būdavo pripažinti netekusiais galios (panaikinti arba pakeisti) arba jų galiojimas būdavo pasibaigęs dar iki Konstituciniame Teisme nusprendžiant dėl atitinkamų prašymų priėmimo nagrinėti ir bylų rengimo Konstitucinio Teismo teisminiam posėdžiui, taip pat kad tie sprendimai buvo motyvuojami tuo (arba inter alia tuo), kad ginčijami teisės aktai (jų dalys) nebegalioja.

Tačiau kartu pažymėtina, kad aptariamuoju laikotarpiu buvo ir tokių konstitucinės justicijos bylų, kuriose buvo tiriama ir sprendžiama, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegaliojo arba, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo, tuo metu jie nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys). Tose konstitucinės justicijos bylose, atsižvelgus į įvairias bylos aplinkybes, buvo priimti atitinkami nutarimai, kuriais bylos buvo išsprendžiamos iš esmės. Šiame kontekste paminėtina, kad tokiose konstitucinės justicijos bylose buvo tiriama, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštarauja inter alia tokie žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tuo metu, kai Konstituciniame Teisme buvo sprendžiama dėl atitinkamo prašymo priėmimo nagrinėti ir bylos rengimo Konstitucinio Teismo teisminiam posėdžiui, galiojo, tačiau nustojo galios iki atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo Konstitucinio Teismo teisminiame posėdyje, taip pat tokie vienkartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu jau buvo įvykdyti.

26. Apibendrinant konstatuotina, kad oficiali prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje kurį laiką nebuvo galutinai suformuota; ši doktrina „byla po bylos“ buvo formuojama dviem kryptimis: viena, dominavo tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai; kita (rečiau), buvo tiriama ir sprendžiama, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegaliojo arba, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo, tuo metu jie nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys).

27. Konstituciniam Teismui sukaupus atitinkamą konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo patirtį pastebėta, kad minėta Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, esą Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai, sudarė prielaidas

36


susidaryti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai atitinkamą bylą nagrinėjantis teismas, suabejojęs nagrinėjamose byloje taikytino Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir dėl to su prašymu kreipęsis į Konstitucinį Teismą, negalėdavo būti tikras, kad šios jam kilusios abejonės bus pašalintos gavus atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą, nes Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis minėta Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, galėdavo, atsižvelgęs į turinčias reikšmės aplinkybes, atsisakyti priimti nagrinėti teismo prašymą ištirti atitinkamų įstatymų (jų dalių), kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai būtent dėl to, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, arba galėdavo pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1993 m. vasario 3 d., 1996 m. liepos 11 d. redakcijos) nutraukti pradėtą teiseną konstitucinės justicijos byloje (nutraukti bylą). Vadinasi, tas teismas turėjo taikyti tokį įstatymą (jo dalį), kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) buvo suabejojęs. Be abejo, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kreipdavosi ne teismai, o kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, pradėtos teisenos (bylos) nutraukimas būtent dėl to, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, nesukeldavo minėtų nepageidaujamų teisinių padarinių.

Minėta Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, esą Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams ( inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai, sudarė prielaidas susidaryti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai valstybės valdžios institucijos, leidžiančios įstatymus ir kitus teisės aktus, kurių konstitucingumo patikra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, siekdamos, kad pradėta teisena konstitucinės justicijos byloje būtų nutraukta vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1993 m. vasario 3 d., 1996 m. liepos 11 d. redakcijos) nuostata, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti, galėjo dar iki atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo Konstitucinio Teismo posėdyje ginčijamą įstatymą (jo dalį), kitą teisės aktą (jo dalį) pripažinti netekusiu galios (jį panaikinti ar pakeisti) ir priimti naują – ginčijamą teisės aktą pakeičiantį – teisės aktą, kuriame būtų nustatytas iš esmės toks pat teisinis reguliavimas, kaip ir tas, kuris buvo ginčijamas toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje teisena buvo nutraukta būtent dėl to, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs. Taigi minėta Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, esą Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai, sudarė prielaidas susidaryti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai tam tikros valstybės valdžios institucijos, leidžiančios įstatymus ir kitus teisės aktus, kurių konstitucingumo patikra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, galėjo veikti ir taip, kad įstatymuose (jų dalyse), kituose teisės aktuose (jų dalyse) nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas – jį perkėlus į naujus teisės aktus – būtų taikomas ir toliau, t. y. tol, kol būtų panaikintas, pakeistas ar (jeigu dėl to būtų inicijuota nauja konstitucinės justicijos byla Konstituciniame Teisme) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Buvo pastebėta ir tai, kad Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, esą Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai, neleidžia tirti ir – jeigu žemesnės galios teisės aktai būtų pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, – pašalinti iš teisės sistemos dar neįsigaliojusių teisės aktų.

28. Dėl šių ir kitų priežasčių aptartosios dvi laipsniškai išryškėjusios prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme oficialios konstitucinės doktrinos formavimo kryptys imtos derinti diferencijavus Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus subjektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą: oficialioje konstitucinėje doktrinoje ilgainiui buvo įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas pagal Konstitucinio Teismo įstatymą (inter alia 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija)) neturi įgaliojimų nutraukti pradėtos teisenos (bylos) ir privalo nagrinėti bylą, o kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą teiseną (bylą) arba jos nenutraukti.

29. Minėta, kad tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinumas didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinumas labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos.

Prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme oficialios konstitucinės doktrinos, įtvirtinančios Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų, kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) plėtojimas, inter alia diferencijavus Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus subjektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą, – tai ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose suformuotos atitinkamos konstitucinės doktrinos papildymas tokiais naujais elementais, kurie yra būtini naujas konstitucinės justicijos bylas sprendžiant taip, kad būtų siekiama nurodytų konstituciškai svarbių tikslų, ir Konstitucijoje – aukščiausiojoje teisėje įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovės ir pilnatvės vieno iš aspektų aiškesnis atskleidimas daugelyje Konstitucinio Teismo aktų („byla po bylos“) racionaliai argumentavus atitinkamus oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų pokyčius (reinterpretavimą, pakoregavimą).

30. Minėta, kad joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais), nei toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra

37


pakoreguojama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucijos justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, arba jų argumentavimą (pagrindimą); minėta ir tai, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai Konstitucinis Teismas, gavęs bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo prašymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą motyvuotu, deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakė nagrinėti tą prašymą arba nutraukė pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje), taigi atitinkamo klausimo nesprendė iš esmės.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, kai jie buvo priimti Konstituciniam Teismui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį.

Pabrėžtina, kad nei oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas (inter alia ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais), taip pat toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama), nei naujų teisės aiškinimo metodų taikymas aiškinant tam tikras Konstitucijos nuostatas negali būti laikomi Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 1 punkte minimomis „naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu“. Vadinasi, nei koks nors oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas, nei naujų teisės aiškinimo metodų taikymas aiškinant tam tikras Konstitucijos nuostatas nėra ir negali būti pagrindas Konstituciniam Teismui peržiūrėti savo baigiamuosius aktus – nutarimus, išvadas, sprendimus, inter alia tokius, kuriais buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo – teismo prašymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, arba kuriais buvo nutraukta pradėta teisena (byla) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).

31. Pareiškėjo ginčijama Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ vertintina atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis reiškia, jog kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas.

Tokios Konstitucijos nuostatos padeda užtikrinti visuomeninių santykių teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą, Konstitucinio Teismo (bei kitų teismų) jurisprudencijos tęstinumą, jų veiklos ir priimamų sprendimų prognozuojamumą, konstitucinių teisinių santykių subjektai yra apsaugomi nuo tokios Konstitucinio Teismo priimtų baigiamųjų aktų peržiūros, kurią lemtų ne objektyvi konstitucinė būtinybė, bet atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.

32. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ nei paneigia visuomeninių santykių teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą, Konstitucinio Teismo bei kitų teismų jurisprudencijos tęstinumą, nei ignoruoja tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi pareigą pateikti deramą (aiškiai ir racionaliai argumentuotą) atsakymą teismui, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamoje byloje taikytino teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) galioja, ar ne, nei užkerta kelią, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes, nutraukti konstitucinės justicijos byloje pradėtą teiseną (nutraukti bylą) tais atvejais, kai nebegalioja (yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs) toks teisės aktas (jo dalis), dėl kurio atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai.

Šitaip suprantant Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1993 m. vasario 3 d., 1996 m. liepos 11 d. redakcijos) nuostatą „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ nėra pažeidžiami:

– Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją;

– Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą;

– Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalis, pagal kurią kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija;– Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai;– konstitucinis teisinės valstybės principas.33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69

straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 110 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.“

38


VII. Asmens konstitucinis teisinis statusas

Žr. Konstituciją (Žmogaus teisių grupes). Taip pat žr. priedą – ištraukas iš KT nutarimų apie atskiras ŽT; ŽT ribojimo sąlygas.

Iš internetinių konspektų:„Asmenybės teisinis statusas kaip teisinis institutas.Teisinis statusas – tai juridiškai įtvirtinta individo padėtis visuomenėje. Jo padėtį reguliuoja įvairios socialinės normos, kurių tarpe vyrauja teisės normos, nes teisės normos įtvirtina realiai apčiuopiamą individo statusą. Nors individo padėtį reguliuoja ir kitos normos (dorovės, moralės ir pan.), kurios kelia tam tikrus reikalavimus individui, vis vien dominuoja teisės normos, nes jos ginamos įvairiais valstybėje nustatytais teisiniais būdais, jos parodo, kaip valstybė žiūri į žmogų, kokias teises ir laisves reguliuoja valstybės įstatymai. Žmogaus teisių institutas – tai visuma teisės normų, kurios nustato žmogaus teisinę padėtį.

Skiriami įvairūs žmogaus teisių instituto porūšiai:1) Konstitucinis individo teisių institutas. Kaip konstitucinės normos apibrėžia individo teisinę padėtį, tai konstitucinis-teisinis individo statusas, kuris traktuojamas kaip teisinio statuso pagrindas.2) Šakinis individo teisinis statusas. Kiekviena teisės šaka turi normų, kurios skirtos individo teisinei padėčiai: civilinis-teisinis statusas – turtiniai santykiai, žmogaus nuosavybės teisės, interpeliacija ir pan.; administracinis-teisinis statusas – kokios teisės ir pareigos administravimo srityje; žemės teisinis statusas ir kiti statusai pagal kitas teisės šakas. Individo šakinis teisinis statusas susijęs su konstituciniu statusu, nes pastarasis išreiškia teises ir laisves, iš jo išsiplėtoja kiti statusai. Teisės šakų reguliuojamuose sferose išsiskiria šakinis individo statusas.3) Specialusis individo teisinis statusas. Tai tam tikra savotiška individo padėtis, atsižvelgiant į jo tarnybinę ar socialinę padėtį (pvz. Finansininko socialinis statusas). Tokį statusą turi diplomatai. Diplomatinis statusas – tai tam tikros teisės ir pareigos (diplomatinis imunitetas, neliečiamybė); diplomatams suteikiamas ypatingas teisinis režimas.4) Individualus teisinis statusas. Jis susijęs su individo darbu tam tikrose valstybės institucijose, su tam tikrų pareigybių užėmimu valstybės tarnyboje. Jis trunka tol, kol individas užima tas pareigas. Kadencija – įgaliojimų trukmė. Tai valstybės prezidento statusas (turi tam tikras teises, pareigas, privilegijas), premjero, kongresmeno statusas ir pan.Kai kalbame apie individo teisinį statusą, reikia skirti įvairias jo rūšis. Bendriausia rūšis – konstitucinis teisinis statusas. Tai kiekvieno individo konstitucijoje apibrėžta jo teisinė padėtis.

Žmogaus teisinio statuso struktūra (pagrindiniai elementai):Subjektiškumas;Principai;To instituto turinys;Garantijos.

Subjektiškumas. Tai yra tai, kas gali būti šio teisės instituto subjektai. Tai fiziniai asmenys. Jie traktuojami kaip asmens teisinio statuso subjektai. Subjektiškumas išreiškiamas dviem teisinėm kategorijom:

teisnumu – tai įstatyme nustatytos teisės ir pareigos, konstitucijos suteiktos teisės ir pareigos. Kiekvienas individas teisnumą įgyja gimęs. Kartais teigiama, kad teisnumas atsiranda dar negimus (abortų draudimas ir pan.);

veiksnumu – individo sugebėjimas realizuoti, pasinaudoti konstitucijoje ir įstatymuose numatytomis teisėmis ir pareigomis. Siejamas su tam tikra amžiaus riba – pilnametyste. Europoje ta riba – 18 metų, kai kur – nuo 16. bet tokiu atveju reikalaujama, kad individas suvoktų, ką reiškia teisės ir pareigos, mokėtų jomis naudotis, būtų atsakingas. Veiksnumas dar yra diferencijuojamas (suteikiamas nepilnamečiams dėl turtinių teisių, dėl mokslo ir pan.). Politinių teisių suteikimas siejamas su pilnametyste.

Principai. Tai tam tikros idėjos, kurios nulemia teisinio reguliavimo paskirtį, turinį. Principų sąrašas nėra visuotinai pripažintas. Svarbiausi principai:

Asmens prioriteto prieš valstybę principas. Jis reiškia, kad valstybė susideda iš tam tikros visuomenės narių, be individo valstybė neįmanoma. Jei valstybę traktuojame kaip visuomenės dalį, prioritetas turi būti teikiamas individams, kurių visuma kuria valstybę. Be jų valstybė neįmanoma. Vis dėlto, žmogaus teisinis statusas ne visada priklauso nuo valstybės ir ne ji turi spręsti, kokias teises suteikti. Teisinio statuso institutas vadovaujasi prigimtinės teisės koncepcija, kad žmogaus teisės prigimtinės, jas žmogus turi jau gimęs. Visi žmonės lygūs. Individo teisinis statusas šiandien (ypač demokratinėse valstybėse) nedaug priklauso nuo valstybės norų ir pan.; tai įgimta žmogaus savybė ir ją privalu užtikrinti. Todėl, kai priimami įstatymai, valstybė negali elgtis laisvai, ji ribojama individo teisinio statuso.

Žmonių lygybės ir lygiateisiškumo principas. Visi žmonės gimsta lygūs, negalima jų diferencijuoti pagal lytį, rasę, kalbą ir pan. Jis įtvirtinamas konstitucinėse normose kaip lygiateisiškumas. Visi gimsta lygūs, bet skirtingi. Tačiau socialinė lygybė absoliuti nėra įmanoma, todėl vartojama sąvoka lygiateisiškumas. Turi būti reglamentuojama vienoda teisių ir laisvių apimtis kiekvienam individui. Jei atsiranda nelygybė – tai vadinama diskriminacija. Tai yra lygiateisiškumo principo pažeidimas. Diskriminacija kartais būna pozityvi – tam tikros lengvatos neįgaliems, vaikams, moterims, priklausomai nuo to, ko siekiama. Šiuo atveju reikia turėti omenyje, kad šis principas taikomas visiems žmonėms. Individualus teisinis statusas – tai ne diskriminacija kitų atžvilgiu. Jis tarnauja visuomenės interesams, valdymo interesams. Turi būti tam tikra hierarchija. Tai teisinis statusas pagal tam tikras veiklos sritis.

39


Individo teisių ir laisvių gynimo įstatymu principas. Individui suteiktos teisės ir laisvės ne tik turi būti deklaruojamos, bet turi būti numatyta ir jų apsauga. Tik įstatymu numatytos priemonės laikomos pakankama apsauga. Įstatymui teikiamas prioritetas prieš kitus teisės aktus. Įstatyminis įtvirtinimas – vienas iš principų.

Individualių teisių ir laisvių koreliacijos principas. Jis diskutuotinas, nes komunistinėje žmogaus teisių koncepcijoje skelbiama, kad žmogaus teisės ir pareigos neatsiejamos vienos nuo kitų. Tie individai, kurie sąžiningai vykdo pareigas, įgyja teisę naudotis teisėmis. Kiekvienas žmogus privalo vykdyti pareigas, ir tik tai darydamas jis įgis ir teises. Demokratinės valstybės kaip tik dėl to vengdavo sąsajų tarp teisių ir pareigų, kad nebūtų nueita į kraštutinumą, būdingą totalitarinėms valstybėms. Tačiau tam tikra priklausomybė yra ir jos atmesti negalima. Žmogaus laisvės priklauso nuo to, ar naudodamasis tam tikra laisve individas nepažeidžia kitų asmenų tokios pat laisvės. Laisvė – tai galimybė elgtis taip ir tokiose ribose, kol nepažeidžiamos kitų asmenų laisvės. Tai pareiga elgtis tokiose ribose, kad nepažeist kitų asmenų teisės ir laisvės, tai pareiga gerbti ir kitų teises ir laisves. Konstitucijoje ta pereiga įtvirtina, taip pat ir pareiga nepažeisti konstitucijos, įstatymų. Tai garantija apskritai žmogaus teisių ir laisvių. Teisės ir laisvės dažnai suponuoja tam tikrą pareigą elgtis tokiu būdu, kad nepažeisti kitų teisių ir laisvių ir valstybės nustatytų teisių ir laisvių.

Turinys. Turinį sudaro pagrindinės teisės, laisvės ir pareigos.Garantijos. Jos parodo, kaip, kokiais būdais individui turi būti laiduojamos teisės, laisvės ir pareigos, kad individas galėtų reikalauti atstatyti pažeistas teises yra nacionaliniai ir tarptautiniai teisių ir laisvių apsaugos mechanizmai.

Asmenybės teisinio statuso instituto šaltiniai:1) Istoriniai-doktrininiai šaltiniai. Tarp jų yra tokie:

1)Magna Charta (XIII a., Anglija); 2)Habeas Corpus Act (XVI a.); 3)Teisių Bilis 4)Prancūzijos žmogaus teisių ir laisvių deklaracija (1789m.); 5)JAV Teisių Bilis (1789m., tai pirmos 10 konstitucijos pataisų).

Šiuose aktuose aptinkamos pirmos svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių formuluotės, kurios po to išplėtotos į pagrindinių teisių ir laisvių sąrašą, šiandien realizuotos tarptautinėje teisėje. Šie dokumentai vertinami kaip tam tikri istorijos paminklai. Šiuolaikinės teisės ir laisvės kildinamos iš istorinių dokumentų.2) Tarptautiniai teisiniai dokumentai. Jie praktiškai atsirado po II pasaulinio karo (XX a., 2 pusė). Iš jų primoji buvo – Visuotinė žmogaus teisių ir laisvių deklaracija (1948m.), kiti – Tarptautinis ekonominių, socialinių, kultūrinių teisių paktas (1966m.), Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966m.). Jie patvirtinti JT organizacijos ir laikomi pasauliniais teises įtvirtinančiais dokumentais. 1950m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija – tai pagrindinis Europos dokumentas; jo pagrindu įkurtas Europos žmogaus teisių teismas. Lietuva yra ratifikavusi šią konvenciją.3) Valstybių konstitucijos. Kiekvienos valstybės konstitucijoje yra atskiri skirsniai, skirti žmogaus teisėms ir laisvėms įtvirtinti. Taip pat yra specialūs įstatymai, kur tos teisės ir laisvės konkretizuojamos. Taigi šio instituto šaltinių yra daug ir įvairių. Todėl kyla klausimas, kas svarbiausia, kai kalbame apie žmogaus teises ir laisves? Žmogaus teisinę padėtį įtvirtina tarptautiniai aktai ir nacionalinė teisė. Todėl kyla ginčas, kam iš jų priklauso prioritetas? Tai ne tik teorinis klausimas. Svarbiausias šaltinis – nacionalinė teisė, nes būtent ji pirmiausia realiai gali laiduoti individui tam tikras teises, galimybę pasinaudoti teisėm ir laisvėm. Tarptautiniai dokumentai – tai tam tikras žmogaus teisinio statuso etalonas , į kurį privalo lygiuotis nacionalinės valstybės. Iš kitos pusės, tarptautiniai teisiniai dokumentai tampa nacionalinės teisės dalimi, kai nacionalinė valstybė ratifikuoja tarptautinius dokumentus teisių ir laisvių klausimais. Tarptautinė teisė – tai teisės normos, kurios sukuriamos valstybių sutikimu, gera valia. Dauguma valstybių kaip tik ir vykdo tarptautinius dokumentus per savo nacionalinę teisę. Tarptautinių dokumentų inkorporavimas per nacionalinius dokumentus – tai garantija, kad tarptautinės normos bus įgyvendintos.“

„Teisių ir laisvių klasifikacija.Žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas yra objektyviai būtinas vien todėl, kad teisių ir laisvių yra gana apstu. Jas klasifikuojant lengviau suvokti, suprasti vienų teisių ir laisvių ypatumus su kitos teisių ir laisvių grupės ypatumais. Ši klasifikacija nėra paprastas dalykas. Kai kurios teisės ir laisvės yra kompleksinio pobūdžio, kartais sunku priskirti vienai ar kitai teisių ir laisvių grupei (pvz.: nuosavybės teisė- prigimtinė teisė, ekonominė teisė).

Pagal subjektus teisės ir laisvės yra tokios:Žmogaus teisės. Tai tas teisių minimumas, kuris turi būti garantuotas kiekvienam individui (siaurąja prasme, t.y. individui,

neturinčiam pilietybės);Piliečio teisės. Tai teisės, teikiamos tik tam tikros valstybės piliečiams.

Taip pat teisės ir laisvės yra:Individualios. Jos laiduojamos kiekvienam subjektui. Jų yra dauguma.Kolektyvinės. Jos negali būti realizuojamos pavienio individo. Tokios teisės teikiamos asmenų grupei (teisė streikuoti). Prie

šių teisių priskiriamos mažumų teisės, susirinkimų, demonstracijų, mitingų teisės.

Pagal reikšmę teisės ir laisvės yra:pagrindinės;išvestinės (papildomos).Moderniose konstitucijose (po Ii pasaulinio karo) skelbiama piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį. Tai politinė teisė. Kaip išvestinė iš šios teisės – rinkimų teisė, teisė į valstybinę tarnybą.

40


Pagal turinį teisės ir laisvės yra (tai plačiausiai paplitusi klasifikacija):1) Asmeninės;2) Socialinės-ekonominės;3) Kultūrinės;4) Politinės.

Asmeninės teisės ir laisvės. Jos traktuojamos kaip pagrindinės, neatimamos žmogaus teisės. Jos negali būti labai varžomos. Šiuo atveju teisės ir laisvės pripažįstamos kiekvienam individui, nepriklausomai nuo jo statuso. Šių teisių yra kelios grupės:

1) teisė į gyvybę;2) teisė į laisvę;3) teisė į fizinį integralumą;4) teisė į asmens neliečiamybę.

Šios teisės traktuojamos kaip pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Iš jų išvedamos kitos teisės ir laisvės.Teisė į gyvybę. Traktuojama, kad negali būti atimta žmogui gyvybė. Ją saugo įstatymai. Bet teisė į gyvybę skirtingose valstybėse yra skirtingai traktuojama. Pvz.: Europos taryba pripažįsta, kad mirties bausmė yra nepriimtina. Europos valstybės (daugelis jų) yra priėmusios įsipareigojimą netaikyti mirties bausmės taikos metu. “ Žmogaus teisių ir laisvių konvencija” – čia nebuvo nuostatų apie mirties bausmės uždraudimą. Bet vėliau pasirašytas papildomas protokolas, kuris uždraudė mirties bausmę. Reikalaujama visų Europos Tarybos narių panaikinti mirties bausmę. Kitose valstybėse mirties bausmė traktuojama kitaip. Netgi JAV (daugiau nei 20 valstijų) yra vykdoma mirties bausmė. Vienu metu buvo uždrausta, bet vėliau vėl atstatyta.Asmens neliečiamybė. Tai draudimas suimti asmenį be įstatymu numatytų pagrindų. Sulaikymo terminas turi būti maksimaliai trumpas. Tik teismo sprendimu asmuo gali būti sulaikytas ilgesniam terminui. Šią teisę laidavo dar “Habeus Corpus Act”. Ši teisė panašiai traktuojama visose Europos valstybėse.Fizinis integralumas. Draudžiama kankinti asmenį, taikyti rizikingus gydymo metodus, daryti įvairius bandymus be asmens sutikimo.

Kitos asmeninės teisės ir laisvės:1) Minties ir sąžinės laisvės priskiriamos prie dvasinių laisvių. Iš jų išskiriamos įsitikinimų laisvė, informacijos laisvė,

galimybė gauti bet kokias žinias (spaudos laisvė) ir t.t.2) Masinės informavimo priemonės laisvė. Negali būti trukdoma gauti informaciją, o taip pat platinti informaciją.3) Spaudos (informacijos) laisvė. Tai viena iš svarbiausių demokratinės visuomenės laisvių. 4) Tikėjimo laisvė. Priskiriama prie dvasinių laisvių. Tai teisė išpažinti ar neišpažinti tam tikrą religiją. Ši teisė turi būti

suvokiama plačiąja prasme, t.y. asmens laisvas pasirinkimas išpažinti bet kurią religiją. Kartais nustatomi tam tikri apribojimai. Būtina užtikrinti, kad nebūtų daroma žala visuomenėje.

5) Privataus gyvenimo ir komunikacijų neliečiamybė. Šių teisių kompleksas garantuoja privataus gyvenimo, pašto, telefono ir kitų susisiekimo priemonių neliečiamybę. Specialios tarnybos turi gauti leidimą, norėdamos kontroliuoti tas susisiekimo priemones. Tokie leidimai duodami, jei tai būtina tiriant nusikaltimus, reikalauja saugumas ir pan.

6) Būsto neliečiamybė. Tai draudimas be savininko leidimo įeiti į būstą. Kai kuriose valstybėse susiformavęs posakis – “mano namai – mano tvirtovė” – t.y. draudimas įeiti į būstą. Pažeisti šią konstitucinę laisvę galima tik išimtinais atvejais (dėl nusikaltimo padarymo ir pan.).

7) Kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Kilnojimasis – judėjimo laisvė. Nuo seno pripažįstama, kad asmenys, nuolat gyvenantys valstybėje, turi teisę vykti ten, kur nori – tai kilnojimosi laisvė. Kartais kilnojimosi laisvė traktuojama kaip žmogaus teisė, bet kai kur – tik piliečiams (Lietuva, Italija). Totalitarinėse valstybėse tokia teisė labai ribojama.

8) Baudžiamosios teisinės ir kitos individualių teisių procesinės garantijos. Individams turi būti suteikiama galimybė, kai jis sulaikomas, reikalauti, kad būtų pristatytas į teismą. Be to, kiekvienam sulaikytam asmeniui turi būti pasakoma, kokiu pagrindu jis yra sulaikomas.

9) Gynybos teisė. Tai teisė gintis pačiam ar samdyti advokatą. Kiekvienas individas laikomas nekaltu tol, kol tai bus neįrodyta teisme ir nepriimtas sprendimas. Tai nekaltumo prezumpcija. Kiekvienas asmuo turi teisę į objektyvų ir nešališką teismą. Kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų išspręsta per trumpą laiką.

Politinės teisės ir laisvės. Jos dar vadinamos pilietinėmis, nes jos suteikiamos tik piliečiams. Bet gali būti ir išimčių. Politinės teisės – tai privilegija, teikiama piliečiams. Politinių teisių ir laisvių sąrašas yra įvairus:1) Teisė dalyvauti valdant valstybę. Pabrėžiama piliečio teisė dalyvauti šalies valdyme. Ši teisė daugiausia yra naujose konstitucijose, o senose tokios teisės nėra. Ši teisė yra labai plataus pobūdžio, ji realizuojama per kitas plačias teises. Ši teisė buvo suformuluota daugiau konstitucinės teisės doktrinoje. Tai bendra (generalinė) teisė. Ši teisė realizuojama per kitas išvestinės teises. Viena iš tų išvestinių teisių – rinkimų teisė. Ši teisė turi įvairius aspektus. Yra skiriama subjektyvioji rinkimų teisė – tai asmens teisė dalyvauti rinkimuose, ji dar skirstoma į :

1) aktyvią rinkimų teisę – tai piliečio teisė dalyvauti rinkimuose su sprendžiamąja rinkimų teise, tai teisė balsuoti, pasisakyti. Tai balso teisė;

2) pasyvią rinkimų teisę – tai galimybė kandidatuoti rinkimuose, galimybė būti iškeltam. Ji suteikia piliečiui galimybę būti išrinktam ir pan.

Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisės kartu – rinkimų teisė.Skiriama ir objektyvioji rinkimų teisė. Rinkimų teisė – tai viena iš akivaizdžių piliečio dalyvavimo valdant valstybę teisės įgyvendinimo formų.

41


Rinkimų teisės su laiku kito. Pirmiausia rinkimų teisė pasižymėjo tam tikra lyčių diskriminacija, nes šios teisės buvo suteikiamos tik vyrams. Ir tik XX a. moterų rinkimų teisė prilyginta su vyrų. Ši lyčių diskriminacija buvo žinoma įvairiose valstybėse. Viena iš demokratiškiausių Europos valstybių – Šveicarija, ji šį diskriminacijos elementą pripažino tik XX a. antroje pusėje.Rinkimų teisę XIX ir XX a. veikė ir kiti diskriminacijos elementai – turto cenzas; rinkimų teisė buvo suteikiama tiems, kurie turėjo turto. Taigi turintiems turto buvo suteikiama papildoma konstitucinė teisė (žemvaldžiams). Jie buvo traktuojami kaip vertingesni piliečiai. Turtinė diskriminacija likviduota XX a., po II pasaulinio karo jos nebeliko.Kai kuriose valstybėse rinkimų teisė yra ne tik teisė, bet traktuojama ir kaip pareiga. Piliečiai raginami (ar įstatymų pagalba verčiami) dalyvauti rinkimuose. Ši sistema – privalomasis votumas. Numatomos baudos už šios pareigos nesilaikymą (Meksika, P.Amerikos kai kurios valstybės, Belgija). Taigi rinkimų teisė gali būti ne tik tam tikra pilietinė teisė, bet ir pareiga. Privalomojo votumo prasmė – renkamas parlamentas, parlamentarai jaučiasi turį teisę kalbėti tautos vardu; parlamentarai išrinkti visos tautos – tai neatima jiems galimybės laikyti save tautos atstovais. Privalomasis votumas konstitucinės teisės doktrinoje vertinamas gana kritiškai. Sakoma, kad tai individo laisvės ribojimas. Individas turi turėti teisę pats apsispręsti, ar dalyvauti rinkimuose.2) Asociacijų teisė (laisvė). Tai piliečių teisė vienytis į organizacijas, toms organizacijoms jungtis į asociacijas. Ši teisė žinoma jau senosiose konstitucijose. Naujose konstitucijose ši teisė konkretizuojama pabrėžiant teisę kurtis į politines organizacijas. Tai aiškinama tuo, kad totalitariniuose režimuose taip pat pripažįstama ši teisė, bet neigiama ar ribojama galimybė kurti politines organizacijas. Ten yra viena valdančioji partija. Norint pakirsti politinių partijų kūrimo ribojimo galimybes, naujose konstitucijose pabrėžiama teisė kurti politines organizacijas.3) Susirinkimų ir manifestacijų teisė (laisvė). Tai piliečių (kartais ir kitų gyventojų) teisė (laisvė). Susirinkimų galimybė leidžia laisvai rinktis, diskutuoti politikos, valstybės gyvenimo klausimais, priimamos rezoliucijos, kreipimaisi į valstybės įstaigas, institucijas. Susirinkimai galimi dėl kultūros interesų, pomėgių tenkinimo. Tai viena iš seniausių teisių. Manifestacijų teisė – tai galimybė žygiuoti kolonomis, išreiškiant savo nepasitenkinimą, atkreipiant dėmesį. Svarbu tai, kad:

1) susirinkimai/manifestacijos turi būti taikūs;2) piliečiams leidžiama šią teisę realizuoti būnant beginkliais (neginkluoti susirinkimai).

Demokratinėse valstybėse paprastai susirinkimams/mitingams organizuoti nereikalingas išankstinis leidimas. Iniciatoriai privalo tik informuoti institucijas/įstaigas (valstybės, savivaldybių). Ribojimai susiję su tuo, jei tokie susirinkimai gali kliudyti eismui, transportui, riboti kitų laisvę. Įstatymais gali būti numatytos ir tam tikros sąlygos šiai teisei įgyvendinti. Demonstracijos vyksta gatvėse, todėl reikia savo veiksmus derinti su valdžios įstaigomis. Vien visuomenės poreikiai negali būti sąlyga atsisakyti rengti mitingus. Nesant galimybės, turi būti pasiūlyta alternatyva rengti tą mitingą kitoje vietoje.Totalitariniuose režimuose susirinkimai būna organizuojami tik valdžios įstaigų. Kitais atvejais reikėjo gauti specialų leidimą. Tokia tvarka, kai reikia kreiptis į valdžios įstaigas – leidiminė tvarka. Tai nedemokratinė tvarka.4) Informacijos laisvė. Panaši į asmenines laisves. Tai spaudos laisvė (senose konstitucijose), žodžio laisvė. Informacijos laisvė paprastai suvokiama kaip:

1) teisė gauti informaciją;2) galimybė skleisti informaciją.

Informacijos platinimas suvokiamas kaip spaudos laisvė, teisė turėti savo laikraštį. Didžiausia grėsmė – valdžios noras kontroliuoti informaciją. Tai cenzūra – kai tikrinamos žinios, kurias norima paskelbti. Cenzūra – totalitarinių valstybių požymis. spaudos cenzūra – totalitarinio režimo vienas iš svarbiausių požymių. Cenzūra kartais įvedama karo sąlygomis (karinė cenzūra). Tai pateisinama – dėl gynybos sumetimų būtina kontroliuoti, ką daro spauda, kas rašoma ir pan. Karo metu cenzūra įvedama ir tai nėra laikoma žmogaus teisių pažeidimu, nes pats karas jau yra grėsmė.Informacijos laisvė nėra absoliuti. Jai taikomi apribojimai, kai tai susiję su valstybės paslaptimi, komercine paslaptimi, pareigų, profesine paslaptimi. Visa tai ribojama įstatymais. Kiekvienas individas turi teisę į asmens gyvenimo apsaugą. Informacijos laisvė visada susiduria paslapčių problema. Dėl valstybės paslapčių priimami įstatymai. Čia susiduriama su juridinėm problemom. Paslaptys labai svarbios komercinėje sferoje, nuo to priklauso verslo sėkmė ir gerovė.5) Peticijų teisė. Atskirų piliečių, individų, kolektyvų teisė kelti tam tikrus reikalavimus valdžios institucijoms, pareigūnams ir pan. Peticijų teisė apima skundo teisę ir apima galimybę kelti tam tikras visuomenines problemas, kad būtų priimami nauji įstatymai, keičiami seni ir pan. Peticijų teisė paprastai laiduojama kiekvienam piliečiui, bet ji gali būti įgyvendinama ir grupės asmenų. Šiuo atveju daromas didesnis poveikis valdžios įstaigoms. Kolektyvinis kreipimasis turi tam tikrą visuomeninį pobūdį. Dėl peticijų teisės priimami įstatymai, kaip turi būti pateikiamos peticijos, taip pat nurodomos ir valdžios įstaigų tam tikros pareigos (terminai, turi būti svarstoma, ieškoma būdų, kad išspręsti tas problemas). Skundo teisė – tai irgi peticijų teisės atmaina.6) Teisė ir pareiga ginti savo šalį. Tai pilietinė teisė. Ši teisė ir pareiga šiuo atveju priklauso nuo pilietinio sąmoningumo. Tiems, kurie myli valstybę – tai yra teisė. Šiaip ši teisė formuluojama konstitucijose įvairiai. Sunku pasakyti, kada tai teisė, kada pareiga. Tai gali būti teisė, kai pilietis nori tarnauti profesionalioje kariuomenėje, nori tapti profesionaliu kariu. Karo atveju, kai kyla karinė grėsmė – tai jau pareiga. Taip pat pareiga yra karinė prievolė atlikti karinę tarnybą – tai nėra tiesioginis šalies gynimas.7) Teisė priešintis priespaudai ir prievartai. Tai viena iš seniausių teisių, nes ji suformuluota dar JAV nepriklausomybės deklaracijoje (1776). Vėliau ši teisė pakartota Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1785), taip pat po II pasaulinio karo priimtose konstitucijose (Prancūzijos IV K ir kt.).Ši teisė deklaruoja tai, kad valstybę kuria patys piliečiai, jie turi turėti teisę jėga nuversti netikusią valdžią, kuri skriaudžia piliečius. Turi teisę priešintis uzurpatoriams (kurie siekia jėga paimti valdžią).Ši teisė savyje turi tam tikro pavojaus, joje glūdi tam tikros revoliucingumo idėjos. Tai gali sukelti grėsmę valstybei ir visuomenei. Valstybės vengia savo konstitucijose tokią teisę įtvirtinti. Ši teisė nėra labai plačiai paplitusi, nes kai net nėra būtina, būna griebiamasi ginklo.

Ekonominės-socialinės teisės. Šių dienų konstitucijose deklaruojama didelė dalis visų teisių ir laisvių. Bet taip visados nebuvo. Pirmosiose konstitucijose ekonominių-socialinių teisių nebuvo numatyta, išskyrus 2 dalykus:

1) Pirmosiose konstitucijose numatyta privatinės nuosavybės teisė (ir dabartinėse). Ši teisė į nuosavybę, teisė turėti turtą traktuojama kaip viena iš pagrindinių, kartais kaip asmeninė teisė. Nuosavybė – sąlyga žmogaus laisvei egzistuoti.

42


Nuosavybės turėjimas suteikia maksimalias galimybes. Nuosavybė ir nuosavybės teisė – viena iš prigimtinių žmogaus teisių. Todėl pirmosiose konstitucijose jau buvo numatyta, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybę gina konstitucija ir įstatymai. Iš nuosavybės teisės kyla visa civilinė teisė, didžioji dalis civilinės teisės.

2) Greta nuosavybės teisės pirmosios konstitucijos įtvirtindavo ūkinės veiklos laisvę, iš kurios išsivystė rinkos ekonomika (šiuolaikinė ekonominė sistema). Dar viena pareiga, numatyta senosiose konstitucijose, - pareiga mokėti mokesčius. Valstybės materialinis pagrindas yra mokesčiai – tai jau buvo suvokta senaisiais laikais. Mokesčiai – tai gaunamų pajamų dalies nusavinimas. O valstybė, surinkdama mokesčius, įgyja finansinių lėšų įstaigoms išlaikyti, kariuomenei išlaikyti ir kt. Su laiku iš valstybės biudžeto pradėta teikti socialinė parama tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti. Tai lyg labdaros funkcija. Toks dalykas buvo numatytas net pirmosiose konstitucijose. Mokesčių nemokėjimas buvo traktuojamas kaip vienas sunkiausių nusikaltimų, buvo taikomos kriminalinės bausmės (tai gėdingas nusikaltimas).

Po II pasaulinio karo (XX a.) ekonominių-socialinių teisių sąrašas pradėjo pildytis naujomis teisėmis, jos suformuluotos ir iškeltos socialistų partijų. Rusijoje buvo įvairios revoliucijos, todėl šių teisių sąrašas pradėjo labai plisti. Tų revoliucijų pasėkoje atsiradusios teisės:

1) Teisė į darbą . Valstybė turi priedermę laiduoti teisę į darbą. Tai deklaratyvi teisė, bet kai ši teisė įrašyta į konstituciją, valstybė pati privalo kurti specialias programas, kad atsirastų naujų darbo vietų, kad netekusieji darbo įgytų naują profesiją. Taigi ši teisė yra XX a. paplitusi ir atsiradusi.

Teisė į verslą, į profesijos pasirinkimą – tai teisė lygiavertė teisei į darbą. Teisė į darbą komunistinėse valstybėse buvo suvokiama ir kaip pareiga dirbti (tie, kurie nenorėdavo dirbti, vadinami veltėdžiais, juos bausdavo pagal tam tikrus įstatymus, įsakymus ir pan.). Teisė į darbą ir pareiga dirbti – nedemokratinis lozungas, kuris kėsinasi į žmogaus laisvės idėją. Net tarptautiniuose dokumentuose numatytas priverstinio darbo draudimas. Tai nesuderinama su demokratiniu principu. Priverstiniu darbu nelaikoma: 1.karinė tarnyba; 2.darbas įkalinimo įstaigose.2) Streiko teisė . tai diskutuotina teisė. Ši teisė iškilo kaip tam tikras socialistų lozungas, ji naudojama kaip priemonė

priversti darbdavius sutikti su tam tikrais reikalavimais. Ši teisė – organizuotas, kolektyvinis darbuotojų poveikis darbdaviui nedirbant, bet būnant darbo vietose. Profsąjungos juos remdavo, buvo surenkami tam tikri fondai ir pan. Iš pradžių tai buvo tik darbininkų teisė. Totalitarinio režimo kraštuose streikai buvo uždrausti. Laikoma, kad pati valdžia priklauso darbininkams ir jie negali streikuoti prieš save. Demokratinėse valstybėse ši teisė labai paplitusi. Daugelyje naujų konstitucijų atsirado streiko teisė. Šiaip ji demokratinių šalių konstitucijose nėra fiksuojama. Laikoma, kad tai viena iš socialinių teisių, kuri neprieštarauja konstitucijai. Ši teisė traktuojama kaip viena iš susirinkimų/mitingų teisių.

3) Teisė dalyvauti valdant įmonę ./ tai nauja teisė, atsiradusi XX a. (Italijos, Ispanijos konstitucijos). Šiuo atveju tai dirbančiųjų teisė dalyvauti valdant įmonę. Tai liečia ir privačias įmones. Ši teisė kildinama iš socialistinių konstitucijų deklaruojamų teisių. Skatinama darbdavius atsižvelgti į dirbančius ir pan. Rekomenduojama sudaryti kuo palankesne sąlygas dirbantiesiems, nes tai pakelia darbo našumą ir pan. Bet šiaip ši teisė yra socialistų išradimas.

4) Teisė į socialinį aprūpinimą . Tai:1) teisė į pensiją (sulaukus tam tikro amžiaus);2) teisė į invalidumo pensiją (susiluošinus darbo metu);3) laikino darbingumo netekimo atveju numatoma socialinė parama, ji realizuojama iš valstybės biudžeto.

Teikiama tiems, kurie reikalingi socialinės paramos ar sulaukė tam tikro amžiaus.Ši teisė reiškia ne vien tik galimybę gauti paramą iš valstybės, bet ir privačių fondų. Ši teisė reiškia, kad iš valstybės biudžeto ir iš privačių fondų būtų gaunama parama.

5) Teisė į sveikatos apsaugą. Tai socializmo išradimas. Socialistinėse konstitucijose buvo skelbiama teisė į nemokamą gydymą, teisė į sveikatos apsaugą. Pamažu ši teisė atsirado ir vakarų valstybių konstitucijose. Tam įtaką turėjo socialistinės partijos. Ši teisė vis dėlto nėra absoliuti, nes ši teisė nustato tik būtinus medicininės pagalbos teikimo atvejus (nelaimingi atsitikimai ir pan.). Kartais teikiama tam tikroms socialinėms grupėms. Vakarų valstybėse sveikatos apsauga mokama, išskyrus neatidėliotiną pagalbą ar kai reikalinga parama iš valstybės.

6) Teisė į gyvenamą būstą . Tai socialistų išgalvota teisė. Panaikinus privatinę nuosavybę atskiri asmenys negalėjo apsirūpinti būstu. Todėl reikėjo teisės, kad asmuo turėtų būstą. Šios teisės atsiradimą lėmė objektyvūs veiksmai. Ši teisė išlikusi Kinijoje, Š.Korėjoje, Vietname, Kuboje, Ispanijoje.

7) Teisė į sveiką gamtinę aplinką . Tai XX a. konstitucinė teisė, kuri laiduoja kiekvienam individui teisę į sveiką aplinką. Reikalaujama iš valstybės rūpintis aplinka, kitom infrastruktūrom, kurios daro poveikį gamtai. Ši teisė pabrėžiama ir tarptautiniuose dokumentuose tikslu, kad gamta išliktų ir ateity. Numatoma ir piliečių pareiga saugoti gamtą.

Kultūrinės teisės. Rūšys:1) Teisė į mokslą . Deklaruojama visose konstitucijose (ir senosiose). Dabar mokslas suvokiamas kaip visuotinai

privalomas (nustatomas vidurinis, nemokamas, o tiems, kurie gerai mokosi – nemokamas). Aukštosiose ir aukštesniosiose – paprastai mokamas. Mokslas yra būtinas.

2) Akademinė laisvė . Tai dėstymo laisvė, dėstytojų mąstymo, kūrybos laisvė.3) Kūrybos ir naudojimosi kultūros vertybėmis laisvė. (XX a.) Valstybė turi saugoti kultūros, istorijos,

architektūros, meno vertybes. Laiduojama teisė naudotis tomis vertybėmis.

Žmogaus teisių ir laisvių teisinis įtvirtinimas, ribojimo galimybės.Daugelis žmogaus teisių laikomos prigimtinėmis (įgyjamos gimus), todėl susidaro padėtis, kad jei taip yra – ar reikalingas teisinis įtvirtinimas. Tos teisės negali būti paneigiamos. Šiandien egzistuoja ir specialūs tarptautiniai aktai, reglamentuojantys teises, - todėl vėl neaišku, ar reikia jas įtvirtinti atskirai. Atsakymas būtų toks: juridinis žmogaus teisių įtvirtinimas būtinas, todėl kiekviena

43


valstybė turi jas įtvirtinti konstitucijoje ar įstatymuose. Įtvirtinimas – būtina žmogaus teisių ir laisvių garantija, kad jas pažeidus būtų galima apginti. Juridinis įtvirtinimas apriboja valdžios įstaigų savivalės galimybes.Reikia skirti žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimą ir nustatymą (dovanojimo prasme).Įtvirtinimo prasmė ta, kad valstybė yra pati suvaržyta, privalo elgtis tam tikru būdu, kuris fiksuojamas tarptautiniuose dokumentuose, kurie yra savotiškas žmogaus teisių ir laisvių etalonas. Valstybės, reguliuojamos žmogaus teises ir laisves, turi laikytis tarptautinių standartų. Tarptautinė teisė yra savotiškas pavyzdys nacionalinėms valstybėms. Kartais klaidingai teigiama, kad tarptautinė teisė nustato žmogaus teises ir laisves ir nukonkuruoja kiekvienos valstybės nustatomas teises ir laisves. Tai tik orientyrai. Reali žmogaus teisių ir laisvių gynyba ir jų realizavimo galimybė būna toje valstybėje, kurioje jis gyvena ar laikinai būna. Nacionalinis žmogaus teisių ir laisvių institutas vaidina svarbų vaidmenį, kai kalbame apie jų gynimą, realizavimą.Kitas dalykas yra tas, kad įtvirtinimas yra susijęs su galimybe riboti žmogaus teises ir laisves. Dažniausiai konstitucijose, įstatymuose žmogaus teisės ir laisvės deklaruojamos labai kategoriškai, kaip absoliuti teisė; toks dalykas kelia klausimą, ar galima dar varžyti tokias teises ir laisves (gyvybė neatimama, spaudos laisvė, teisė į nuosavybę, nuosavybė yra neliečiama ir pan.).Kiekvienoje valstybėje egzistuoja įvairūs būdai, kaip nuosavybę paimti iš individo, kaip jį nubausti ir pan. Taigi ribos yra.Kodėl valstybė vartoja kategoriškas formuluotes (nuosavybė neliečiama, būstas neliečiamas ir pan.)? Šios formuluotės siekia pabrėžti tokių teisių ir laisvių reikšmę, vertė. Konstitucinės normos kartu siekia valdžios institucijas priversti gerbti teises ir laisves. Žmonių bendras gyvenimas priveda prie to, kad jis, turėdamas teises ir laisves, turi gerbti ir kito teises ir laisves. Kai absoliučios teisės ir laisvės susikerta, iškyla klausimas, kieno teisės ir laisvės svarbesnės ir pan. Negalima pamiršti ir visuomenės interesų. Dažnai nustatant tam tikras normas, reikia atsižvelgti į įvairius faktorius, užtikrinti kiekvienam individui galimybę naudotis teisėmis ir laisvėmis. O tai susiję ir su būtinumu riboti kitų teises ir laisves. Tai būtinybė.Viena laisvės sampratų – individas laisvas tiek, kiek nepažeidžia kito individo laisvės. Laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito individo laisvė.Pripažįstant galimybę riboti žmogaus teises ir laisves, reikia pasakyti, kad tai irgi turi ribas. Yra taisyklės, nustatančios ribojimo galimybes. Apibrėžiamos ribojimo galimybės Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, taip pat kiekvienoje valstybėje.Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija suformuluoja tam tikras taisykles, nustatančias suvaržymus. Pagrindinės taisyklės:

1) Apribojimai turi būti nustatyti tik įstatyme . Pačios žmogaus teisės ir laisvės įtvirtinamos įstatymais (konstitucijose), todėl, kad tas įtvirtinimas yra įstatyminis, ir apribojimus taip pat gali nustatyti tik įstatymas. Nustatant apribojimus, varžoma konkreti laisvė ar teisė. Kai nustatomas apribojimas, turi būti nustatomas baigtinis apribojimų sąrašas. Tie įstatymai turi būti paskelbti kaip ir kiti įstatymai. Kiekvienas individas turi žinoti, kad yra tam tikri apribojimai/suvaržymai. Kai nustatomi apribojimai, jie turi būti formuluojami aiškiai, vienareikšmiškai. Nustatant apribojimus, turi būti siekiama teisėtų tikslų.

2) Tokie apribojimai turi būti pripažįstami, priimtini demokratinėje visuomenėje . Ši sąlyga reiškia, kad tie suvaržymai neturi būti nukreipti riboti pačią demokratinę sistemą. Jų pobūdis turi būti toks, kad nekeltų grėsmės demokratinei visuomenės sampratai. Pasirinktos ribojimo priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui.

3) Jokie apribojimai negali paneigti pačių teisių ir laisvių . Tai susiję su tų ribojimų apimtimi. Negalima apriboti tiek, kad neliktų pačios teisės ar laisvės. Tie ribojimai negali paneigti teisės ar laisvės. Tie suvaržymai negali paneigti ir kitų teisių.

Tai yra trys pagrindinės sąlygos, galimybės, kuriomis turi būti vadovaujamasi. Yra ir kitų taisyklių:4) Jei yra tam tikri žmogaus teisių apribojimai, jie negali būti taikomi kitiems. To apribojimo negalima taikyti kitoms

teisėms. Turi būti nustatomi tik konkrečiai teisei ar laisvei.Kadangi šie apribojimai nustatyti Europos žmogaus teisių ir laisvių teismo, tai kiekvienas teismas turi vadovautis šiais pagrindais (3+1). Pats Europos žmogaus teisių ir laisvių teismas negali keisti nacionalinių įstatymų. Nacionalinės valstybės priimdamos savo įstatymus turi paisyti šių teisių ir laisvių ribojimo pagrindų. Šiandien jau daugiau kaip 41 Europos valstybė yra ratifikavusios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją. Todėl joms taikoma Europos žmogaus teisių ir laisvių teismo jurisdikcija ir jos turi laikytis tų reikalavimų. Pavyzdys, kaip praktiškai yra ribojama teisė: “Nuosavybė yra neliečiama” – nacionaliniai įstatymai paprastai nustato tam tikras sąlygas apriboti:•(1)Privačią nuosavybę galima paimti iš individo, jei yra valstybinis poreikis. Turi būti priimamas specialus teisės aktas, turi būti visuomenės poreikis, ir įstatymas turi numatyti tuos atvejus, kai galima paimti nuosavybę:

a. visuomenės poreikiai;b. tie poreikiai turi būti detalizuoti;c. turi būti teisingai atlyginama.

Privati nuosavybė gali būti paimta visuomenės reikmėms, bet teisingai atlyginta.•(2)Nuosavybė gali būti varžoma įstatymo, kai tai taikoma kaip sankcija už padarytą nusikaltimą ar nusižengimą. Pripažįstama, kad gali būti nuosavybė paimama iš asmens, kuris nuosavybę naudojo nusikaltimams padaryti, ar nuosavybė buvo kaip įrankis. Tai įvardijama kaip turto konfiskacija. Ji numatyta BK ir ATPK. Tai teisėtas suvaržymas.

Žmogaus teisių ir laisvių garantijos.Labai dažnai, ypač anksčiau, būdavo, kad žmogaus teisės ir laisvės buvo skelbiamos, bet nebuvo tinkamų jų realizavimo ir apsaugos mechanizmų. Tai pasitaiko ir dabar nedemokratiniuose režimuose. Tokiais atvejais teisės ir laisvės deklaruojamos, nes tai būtina kiekvienai valstybei, bet totalitariniuose režimuose nėra mechanizmo joms apsaugoti. Nepakanka vien tik paskelbti žmogaus teisių ir laisvių, bet reikia ir apsaugos sistemos.Egzistuoja dvi pagrindinės žmogaus teisių ir laisvių garantijų grupės:

1) Vidaus garantijų sistema (nacionalinė);2) Tarptautinė žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sistema.

44


Vidaus žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sistema.Nacionalinė apsaugos sistema susideda iš dviejų blokų:1) Formalios teisinės garantijos;2) Institucinės teisinės garantijos. Formalios teisinės garantijos. Tai įstatymai, kuriuose yra įtvirtintos pagrindinės teisės ir laisvės, iš jų išsiskiria konstitucinės teisės ir laisvės.(1)Teisė į savigyną yra viena iš tokių teisių, kurios seniausiai numatytos,. Prie kitų konstitucinių teisių galima priskirti (2) peticijos teisę – tai galimybė kreiptis į valdžios įstaigas (galima pavieniui, galima grupėmis). (3) Skundo teisė dažniausiai įeina į peticijos teisę, bet kai kuriose valstybėse ji išskiriama atskirai, kaip žmonių reakcija į jų teisių pažeidimus. Prie formaliųjų teisinių garantijų priskiriamos 4() procesinės teisminės garantijos – individo teisė kreiptis į teismą; demokratinėse valstybėse ši teisė pripažįstama bet kuriuo atveju. Deklaruojama absoliuti (5) teisė į teisminę gynybą. Taip pat priklauso (6) asmens neliečiamybė (Habeas Corpus): kai asmuo sulaikomas, turi būti per 48h (72h) pristatomas į teismą, ir individai turi teisę prieš teisėją ginti save. Tai kiekvieno individo galimybė reikalauti kuo greičiau būti pristatytam į teismą. Numatomas kuo trumpesnis terminą, bet vieningo termino nėra (2-3, kai kur 5 paros ir pan.). Prie formaliųjų teisinių garantijų reikia priskirti (7) nekaltumo prezumpciją – tik teismas gali pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą ir bausti. Kol nėra teismo nuosprendžio, nieks negali būti vadinamas nusikaltėliu. Teisė į gynybą – individas gali gintis pats asmeniškai, ir taip pat gali naudotis advokatų pagalba. Kiekvienas individas turi teisę į nepriklausomą teismą. Formaliosios teisinės garantijos suteikia galimybę gintis pačiam individui. Institucinės teisinės garantijos. Šios garantijos skirstomos dar į dvi grupes:

3) Bendros organizacinės garantijos;4) Teisminės garantijos.

Kai kalbama apie institucines teisines garantijas, svarbu, kad valstybėje egzistuoja specialios institucijos, kurių paskirtis – užtikrinti žmonių teisių ir laisvių garantijas.Bendros organizacinės garantijos – valstybės ir savivaldybių institucijos, kurios dalyvauja įgyvendinant žmonių teises ir laisves. Didžioji dalis žmogaus teisių ir laisvių gali būti realizuojamos tik tam tikrose valdžios institucijose (ministerijose, įstaigose, savivaldos institucijose). Pvz.: socialinės-ekonominės teisės: kiekvienoje valstybėje būna socialinės apsaugos, rūpybos institucija, kuri rūpinasi tokių teisių įgyvendinimu (teisė į pensiją, teisė į socialinę paramą ir pan.). Asmenys, kurie turi tas teises, privalo kreiptis į valdžios įstaigas, kurios rūpinasi tomis teisėmis. Teisės kultūros srityje realizuojamos per įvairias kultūros įstaigas. Greta valdžios institucijų, egzistuoja įvairios kontrolės institucijos, inspekcijos, vartotojų interesų specialios įstaigos. Greta vykdomosios valdžios institucijų, egzistuoja ir specialios institucijos, kurių paskirtis – tiesiogiai ginti žmonių teises. Tai ombudsmenai , kurie yra savotiški pareigūnai. Jie atsirado Skandinavijos valstybėse. Lietuvoje jie vadinami Seimo kontrolieriais. Jų paskirtis – nagrinėti žmonių skundus dėl valdžios įstaigų piktnaudžiavimo ir pan.. Jie dažniausiai steigiami prie parlamento. Tai garantuoja nepriklausomumą nuo valdžios įstaigų. Kai kuriose valstybėse jie steigiami prie valstybės vadovo, vyriausybės, bet tai sumažina nešališkumą, nes skundžiami dažniausiai vykdomosios valdžios veiksmai.Teisminės garantijos – tam tikri teismai, į kuriuos gali kreiptis žmonės (fiziniai ir juridiniai asmenys), siekdami ginti savo teises ir laisves. Tai patikimiausia priemonė. Todėl demokratinės valstybės požymiu yra tai, kad konstitucijose įtvirtinta nevaržoma teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ir laisvių.Šiandieninėse valstybėse egzistuoja trejopa teismų sistema:

1)Bendrosios kompetencijos teismai – būna ne mažiaus kaip dviejų instancijų, dažnai trijų (pirmos instancijos, apeliacinis, kasacinis).2)Specializuoti teismai (administraciniai) – jie dažniausiai skirti apginti žmogų nuo valdžios įstaigų. Jie vykdo tam tikras vykdomosios valdžios teisminę priežiūrą.3)Konstituciniai teismai ar kitos institucijos, vykdančios konstitucinę priežiūrą. Konstituciniai teismai užtikrina konstitucijos viršenybę, taip pat nagrinėja ir žmonių skundus dėl pažeistų konstitucinių teisių. Tai laikoma aukščiausia teisminės gynybos forma. Neretai būna taip, kad individas praeina visas grandis, ir po to, kai pasinaudoja visomis nacionalinės gynybos priemonėmis, jau atsiveria kelias į tarptautinės gynybos priemones.

Tarptautinė žmonių teisių ir laisvių apsaugos sistema.Skiriamos dvi grupės:

1) Formalios teisinės garantijos;2) Institucinės teisinės garantijos.

Formalios teisinės garantijos. Tai svarbiausi tarptautiniai dokumentai, kur įtvirtintos teisės ir laisvės. Tie dokumentai:1) Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948) – ji daugiau politinio pobūdžio, ja kreipiamasi į valstybių vadovus,

parlamentus.2) Deklaracija dėl rasinės diskriminacijos likvidavimo (1963).3) Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (1966, priėmė JTO).4) Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966, priėmė JTO).

Šie dokumentai buvo priimti JTO; laikomi universaliais tarptautiniais dokumentais. Juos valstybės ratifikuoja, norėdamos prisijungti. JAV tie paktai neratifikuoti dėl sudėtingos ratifikavimo sistemos (3/4).Dar yra regioniniai dokumentai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950) (EŽTK). Panašios konvencijos yra ir Afrikoje bei Azijoje. Bet EŽTK nėra vien tik teisių ir laisvių deklaracija. Įsteigta 1950m. Europos Taryba, kuri kelia reikalavimą narėms pripažinti šią konvenciją, ją ratifikuoti ir laikytis. 41 Europos Tarybos narė yra ratifikavusios šią konvenciją. Šios konvencijos ypatumas tas, kad ji sukuria tam tikras institucijas, kurių paskirtis ginti žmogaus teises. Institucinės teisinės garantijos. Tai tam tikros organizacijos, skirtos žmonių teisėms ir laisvėms ginti. Šios garantijos skirstomos į:

1) universalias (pasaulines) – tai JTO tam tikros organizacijos. Yra JTO žmogaus teisių komitetas.2) Regionines – steigiamos tam tikruose kontinentuose. Tai Europos institucijos, kurios labai išplėtotos. Įsteigta:

45


1. Žmogaus teisių komisija;2. Žmogaus teisių teismas;3. Ministrų komitetas.Šiandien padarius pakeitimus Europos žmogaus teisių komitete, liko:

1. Žmogaus teisių teismas;2. Ministrų komitetas.

Sąlygos, kurioms esant galima kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą:1) Į šį teismą gali kreiptis kiekvienas valstybės pilietis, jei ta valstybė yra ratifikavusi EŽTK. Ratifikavimas sudaro prielaidą

kreiptis į teismą. Taip pat turi būti įsipareigojimai laikytis tos konvencijos.2) Kiekvienas individas, kuris nori kreiptis į šį teismą, turi būti pasinaudojęs nacionalinėmis gynybos priemonėmis.“

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimo (apie prigimtines žmogaus teises, teisę į gyvybę):„Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: "Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės." Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės.Konstitucinis Teismas pažymi, kad iš prigimtinių teisių tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas skelbia, kad kiekvienas žmonių bendruomenės narys turi prigimtinį orumą, o žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes žmogaus teisės "kyla iš žmogaus asmenybei būdingo orumo".Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės - tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes.Taigi žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei.Konstitucijos II skirsnyje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves traktuodamas kaip vientisą katalogą, Konstitucinis Teismas atkreipia dėmesį į šių teisių ir laisvių formulavimo ypatumus. Šiame Konstitucijos skirsnyje išvardytos pamatinės teisės paprastai pateikiamos kaip bendra norma. Tačiau kai ši bendra norma turi išimčių, jos nurodomos. Antai Konstitucijos 20 straipsnyje nustatyta: "Žmogaus laisvė neliečiama." Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas savavališkai sulaikyti žmogų arba laikyti jį suimtą, išskyrus tuos pagrindus ir tokias procedūras, kuriuos nustatė įstatymas. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: "Nuosavybė neliečiama", o šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybė gali būti paimta įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginus. Konstitucijos 21 straipsnis, nustatęs, kad "žmogaus orumą gina įstatymas", 2 dalyje patikslina, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Panašiai formuluojami Konstitucijos straipsniai dėl žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo (22 straipsnis), žmogaus būsto neliečiamumo (24 straipsnis) ir kt. Tuo tarpu Konstitucijos 19 straipsnis turi tik vieną bendrą normą: "Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas." Iš jo darytina prielaida, kad Konstitucijos 19 straipsnio normoje nėra nustatyta jokių išimčių, kurios valstybės vardu leistų atimti gyvybę.Todėl galima teigti, kad Konstitucijos 18 straipsnyje numatyta išskirtinė prigimtinių teisių apsauga iš esmės užkerta kelią BK 105 straipsnio sankcijoje nustatyti mirties bausmę.5. Dėl BK 105 straipsnio sankcijos, numatančios mirties bausmę, atitikimo Konstitucijos 19 straipsniui.Konstitucijos 19 straipsnyje nustatyta: "Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas." Kaip jau buvo minėta, demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe. Tai matyti iš jai apibūdinti vartojamų sąvokų: "viena svarbiausių teisių", "pagrindinė iš visų teisių", "visų kitų teisių pagrindas ir kertinis akmuo", "būtina visų kitų teisių prielaida", "visų žmogaus teisių pamatinė teisė" ir pan. Toks teisinis vertinimas visiškai suprantamas. Teisės konkrečiam žmogui egzistuoja tol, kol jis yra gyvas, nes teisė apskritai yra skirta žmonių tarpusavio bendravimui suderinti. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti teisę į gyvybę, o ne pačią gyvybę.Žmogaus teisę į gyvybę užtikrina gana plati teisinių priemonių sistema, įtvirtinta ir pačioje Konstitucijoje, ir daugelyje kitų įstatymų. Teisinis reguliavimas kartu su moralės, religijų ir kitomis socialinėmis normomis pirmiausia skirtas saugoti žmogaus teisei į gyvybę.Atskirą grupę sudaro baudžiamojo įstatymo normos, nustatančios atsakomybę už neteisėtų veiksmų padarymą, kuriais kėsinamasi į žmogaus gyvybę. Tai visų pirma įstatymų normos, kurios numato atsakomybę už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. BK 105 straipsnyje nustatyta, kad tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis yra baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos arba mirties bausme. Taigi įstatymas nustato, kad žmogaus gyvybė yra saugoma grasinant padariusiam tokį nužudymą kaltininkui taip pat atimti gyvybę. Todėl kyla klausimas, ar toks teisės į gyvybę gynimas baudžiamuoju įstatymu atitinka Konstitucijoje įtvirtintą jos apsaugą.Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai. Tokį problemos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina ir ja besiremianti tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimai nepažeis atitinkamos žmogaus teisės esmės. Kaip buvo pažymėta anksčiau, teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji yra nedaloma. Arba gyvybė yra, arba jos nėra. Teismo nuosprendžiu teisiamajam gali būti atimama gyvybė arba ne. Pastaruoju atveju paskiriama kitokia bausmė. Paskyrus mirties bausmę ir ją įvykdžius, žmogaus gyvybės nebelieka. Kartu paneigiama ir šio žmogaus prigimtinė teisė į gyvybę, kurią gina Konstitucijos norma.BK 105 straipsnyje įtvirtinta sankcija, numatanti mirties bausmės ir laisvės atėmimo alternatyvą, taip pat kelia dar vieną konstitucinę problemą, kuri kyla iš jau minėto nedalomo šios bausmės pobūdžio. Pažymėtina, kad visos BK numatytos sankcijos sukonstruotos taip, kad teismas galėtų pasirinkti tinkamą jos intervalą ir paskirti teisingą bausmę. Vadinasi, teismas,

46


vadovaudamasis baudžiamųjų įstatymų nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, pagal sankciją teisiamajam parenka optimalią bausmę. Esminis skirtumas atsiranda, kai skiriama mirties bausmė. Šiuo atveju teismas turi tik tokį pasirinkimą, kad gali paskirti šią bausmę arba jos neskirti. Tačiau įstatymas vienareikšmiškai nenurodo ir negali nurodyti, kada mirties bausmė turi būti paskirta. Todėl galima teigti, kad tokiu atveju galutinis sprendimas dėl mirties bausmės skyrimo priklauso ne tik nuo įstatymo, bet ir nuo teismo. Vadinasi, bus priimtas sprendimas skirti mirties bausmę ar ne - tai gali priklausyti nuo teisėjų psichologinės būsenos (gailesčio ar atvirkščiai - griežtumo, baimės priimti neteisingą sprendimą ir pan.), gynybos ar kaltinimo profesionalumo ar aktyvumo, taip pat daugelio kitų subjektyvių aplinkybių.Pagaliau verta dėmesio ta aplinkybė, kad teismui gali būti sunku pagal objektyvius kriterijus spręsti, kuris žmogus nusipelnė mirties bausmės, o kuris - įkalinimo iki gyvos galvos. Be to, kad ir kokios garantijos teisinės valstybės baudžiamajame procese yra užtikrinamos, neatmestina klaidos galimybė. Kaip matyti iš įvairių valstybių teismų praktikos, teismai negali būti apsaugoti nuo tokios klaidos, tuo tarpu mirties nuosprendį įvykdžius nebėra jokių galimybių klaidą atitaisyti. Jau pati tikimybė, kad mirties bausme gali būti nuteistas asmuo, nenusipelnęs jos arba visiškai nekaltas, nesiderina su Konstitucijoje garantuota teise į gyvybę.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimo (apie nekaltumo prezumpciją):„7. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta

tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu."Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo

demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejasi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių, gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeisti žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms.

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos negalima aiškinti vien lingvistiškai, kaip susijusios vien su teisingumo vykdymu baudžiamųjų bylų procese. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, ją vertinant kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais.

8. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: "Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu."Aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu,

turinį, Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime pažymėjo, jog ši dalis inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas. Nustatydamas, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijoje įtvirtintų prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės reikalavimų. Pagal Konstituciją teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatos suponuoja tai, kad tik teismas įstatymo nustatyta tvarka turi išimtinę teisę išspręsti asmens kaltumo (ar nekaltumo) klausimą ir paskirti įstatymo nustatytą bausmę.“

Ištraukos iš Konstitucinio Teismo nutarimų (apie nuosavybės teisę):Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas„2. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:"Nuosavybė neliečiama.Nuosavybės teises saugo įstatymai.Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama."3. Nuosavybės teisė - žmogaus prigimtinė teisė. Nuosavybė yra daugelio kitų asmens teisių įgyvendinimo sąlyga.Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, jog Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas.4. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog valstybė turi priedermę leisti atitinkamus nuosavybės teises saugančius įstatymus ir jais remdamasi ginti nuosavybę. Visi kiti teisės aktai nuosavybės teisių reguliavimo srityje turi atitikti įstatymus, jiems neprieštarauti.“

Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas„15. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas). Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

47


Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija - tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).16. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.17. Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja ir kad šia nuostata yra išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai).“

Ištraukos iš Konstitucinio Teismo nutarimų (apie asmens ūkinę laisvę, laisvę pasirinkti darbą bei verslą):Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas„Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos susietos ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati: ji suponuoja inter alia asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (užsiėmimą), sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė yra neatsiejama ir nuo reikalavimo paisyti ūkio subjektų lygiateisiškumo. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, netrukdyti, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.

Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai). Tačiau nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. Pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).“

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas“Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.Ši laisvė - tai viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlygų. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę. Sudarydamas jas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygas. Tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos.”

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimo (apie žmogaus būsto neliečiamybę):„5. Konstitucijos 24 straipsnyje nustatyta:"Žmogaus būstas neliečiamas.Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą."Konstitucijos 24 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus būsto neliečiamumo principas. Konstitucine žmogaus būsto neliečiamumo garantija - žmogaus būsto saugumo nuo pašalinių įsibrovimo laidavimu yra užtikrinamos ir kitos asmens konstitucinės teisės ir laisvės: teisė į privatumą, teisė į nuosavybę ir kt., taip pat jo įgytosios teisės.Kartu pažymėtina, jog pagal Konstituciją žmogaus būsto neliečiamumas nėra absoliutus tuo atžvilgiu, kad be gyventojo sutikimo įeiti į būstą leidžiama, jeigu reikia užtikrinti Konstitucijos saugomas ir ginamas vertybes (Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalis). Antai įeiti į būstą be gyventojo sutikimo leidžiama teismo sprendimu, priimtu siekiant užtikrinti Konstitucijos saugomas ir ginamas vertybes, arba įstatymo nustatyta tvarka, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Minėtos konstitucinės nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti, kokia tvarka leidžiama įeiti į būstą be gyventojo sutikimo. Nustatydamas šią tvarką, įstatymų leidėjas turi reglamentuoti ir tai, kaip turi būti vykdomas atitinkamas teismo sprendimas, taip pat tai, kaip be gyventojo sutikimo patenkama į būstą tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimo (apie žodžio laisvę):„5. Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė - svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių

48


įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo gali visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai.Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos yra neatsiejamos nuo kitų Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtintos asmens laisvės nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją garantijos: nuo 44 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių, nuo 33 straipsnio 2 dalies nuostatų, kad piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, kad draudžiama persekioti už kritiką ir kt.6. Laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti. Konstitucijoje yra ne tik įtvirtinta žmogaus laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, bet ir apibrėžtos šios laisvės ribos. Antai pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, o pagal šio straipsnio 3 dalį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai; Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje turi būti rasti sprendimai, užtikrinantys, kad nė viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota.7. Iš Konstitucijos 25 straipsnio bei kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių ir garantuojančių žmogaus laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, kyla ir žiniasklaidos laisvė. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo (apie minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę):„Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė demokratinėse teisinėse valstybėse pripažįstama pagal turinį kaip platesnės žmogaus laisvės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti konkretesnė išraiška. Įsitikinimai - talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.Laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes, jis ginamas nuo bet kokios prievartos, jo pažiūrų negalima kontroliuoti. Valstybės institucijų pareiga - užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę. Įsitikinimų turinys - žmogaus privatus reikalas.

Nuo laisvės turėti įsitikinimus neatsiejama teisė juos laisvai reikšti. Įsitikinimų raiškos laisvė - tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus netrukdomai reikšti žodžiu, raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis. Kartu įsitikinimų raiškos laisvė apima laisvę neatskleisti savo įsitikinimų ir nebūti verčiamam juos atskleisti.Įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą. Jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui - laisvai savo pažiūras formuojančiam ir reiškiančiam asmeniui, atviros demokratinės pilietinės visuomenės nariui. Tai yra prigimtinė žmogaus laisvė. Valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokią nors privalomą pažiūrų sistemą.Laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes - žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką. Įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145 straipsnis). Asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir reikalavimus bei Konstitucijoje nustatytas atitinkamos teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu santykiu, garantuojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo (apie teisę į privatų gyvenimą):„1. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta:"Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ar orumą."2. Privatus žmogaus gyvenimas - tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad asmens teisė į privatumą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata "informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą", taip pat 4 dalies nuostata "įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą" yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi.“

49


Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimo (apie teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą):„9. Konstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:"Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos.Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti,

taip pat vykdant teisingumą."Piliečio kilnojimosi laisvė yra reikšmingas pilietinės bendruomenės nario konstitucinio statuso elementas. Pažymėtina, kad

Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės ir laisvės garantuojamos tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek pagal Lietuvos teisę ir Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis teisėtai Lietuvoje esantiems kitiems asmenims, jeigu jų teisinis statusas nesuponuoja kitokio šių teisių ir laisvių įgyvendinimo.

Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos reiškia, kad tik pats pilietis turi teisę spręsti, kurioje Lietuvos Respublikos teritorijos vietoje jam būti, kada šią vietą palikti ir persikelti į kitą vietą, laisvai spręsti, kurią nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą pasirinkti, taip pat apsispręsti, ar likti Lietuvoje, ar iš jos išvykti, bei teisę pats pasirinkti išvykimo laiką. Pastaroji teisė suponuoja ir piliečio laisvę pasirinkti bet kokį teisėtą išvykimo būdą. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją negali būti nustatyta tokia šių teisių ir laisvių įgyvendinimo tvarka, kad pilietis turėtų prašyti kurios nors valstybės institucijos leidimo įgyvendinti jam priklausančią kilnojimosi laisvę, taip pat teisę pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, teisę laisvai išvykti iš Lietuvos, arba kad šios teisės ir laisvės būtų nepagrįstai suvaržytos. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtintos teisės ir laisvės sudaro prielaidas įgyvendinti kai kurias kitas žmogaus teises ir laisves: teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, teisę į nuosavybę, teisę į mokslą ir kt.

Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtinta kilnojimosi laisvė, taip pat teisė pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, teisė laisvai išvykti iš Lietuvos nėra absoliučios. Pagal Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalį jas galima riboti, tačiau tik įstatymu ir tik jeigu tai būtina tam, kad būtų apsaugotas valstybės saugumas, žmonių sveikata; jos taip pat gali būti apribotos, jei tai būtina vykdant teisingumą.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo (apie peticijos teisę):„1. Konstitucijoje yra įtvirtinta piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis). Konstitucinė

peticijos teisė - viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai gali dalyvauti valdant savo šalį. Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, teisės sistemose peticija paprastai suprantama kaip individualus ar kolektyvinis kreipimasis į viešosios valdžios institucijas, kuriame yra išdėstytas reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik pareiškėjui, bet ir visai visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą.

2. Pagal Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalį peticijos teisės įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas. Taigi įstatymų leidėjas turi pareigą peticijų santykius reglamentuoti ne bet kokiu teisės aktu, o būtent įstatymu, kuriame būtų nustatyti visi svarbiausi peticijos teisės įgyvendinimo tvarkos elementai, būtent: dėl ko galima kreiptis su peticija; kurioms viešosios valdžios institucijoms gali būti paduodama peticija; formalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti peticija; peticijos padavimo tvarka; sprendimų dėl atsisakymo priimti peticiją priėmimo ir jų apskundimo tvarka ir kt.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas peticijos teisės įgyvendinimo tvarką, turi tam tikrą diskreciją, tačiau negali paneigti pačios peticijos teisės esmės, dirbtinai suvaržyti ar nepagrįstai pasunkinti šios piliečių konstitucinės teisės įgyvendinimo.

3. Seimo bei Vyriausybės, kaip valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, įgaliojimai yra nustatyti Konstitucijoje, jie, paisant Konstitucijos, taip pat gali būti nustatyti įstatymais.

Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

Pagal Konstituciją Seimas, Vyriausybė, savivaldybių tarybos turi teisę savarankiškai spręsti, kokie piliečių peticijoje iškelti reikalavimai (siūlymai) yra tenkintini, o kokie - netenkintini.

4. Konstitucinė peticijos teisės samprata suponuoja tai, kad piliečio konstitucinė peticijos teisė yra laikoma įgyvendinta tada, kai atitinkamus įgaliojimus turinti viešosios valdžios institucija apsvarsto pateiktą peticiją ir priima sprendimą dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar netenkinimo.

5. Pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Ši konstitucinė piliečių teisė - tai ir viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai taip pat gali dalyvauti valdant savo šalį. Minėta Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti aiškinama vien pažodžiui, ji aiškintina iš Konstitucijos 124 straipsnio, pagal kurį savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme. Taigi pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti ne tik valstybės, bet ir savivaldybių įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti ne tik valstybės, bet ir savivaldybių įstaigų ar pareigūnų sprendimus.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimo (apie teisę vienytis į pol. partijas):„4. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į inter alia politines partijas, jei šių tikslai

ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams, yra viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas turinį sudaro teisė kurti politines partijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje; Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors politinei partijai; asmuo šią konstitucinę teisę įgyvendina laisva valia, o ši asmens laisva valia yra pamatinis narystės politinėse partijose principas.

Piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia politines partijas ir politines organizacijas (kuri, kaip minėta, apima piliečių teisę dalyvauti politinių partijų veikloje) nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymu nustatant minėtos konstitucinės teisės ribojimus, inter alia draudžiant piliečiams dalyvauti politinių partijų veikloje, privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, konstitucinio teisinės valstybės principo.

50


Konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas ir politines organizacijas apribojimai ir draudimai yra nustatyti pačioje Konstitucijoje: Konstitucijos 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje; Konstitucijos 141 straipsnyje įtvirtinta, kad politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje negali dalyvauti asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai; Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo, suponuoja ir draudimą prokurorams būti politinių partijų ir politinių organizacijų nariais, dalyvauti jų veikloje; pagal Konstitucijos 83 straipsnio 2 dalį asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teisė laisvai vienytis į politines partijas gali būti laikinai apribota, įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145 straipsnis).“

(apie teisę rinktis į susirinkimus):„2. Konstitucijos 36 straipsnyje nustatyta:„Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją

tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves."3. Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir

vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga.

Susirinkimų laisvė - tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje.

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl susirinkimų laisvė traktuotina ne tik kaip savaiminė demokratijos vertybė, bet ir kaip svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos įvairios konstitucinės teisės ir laisvės: piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis), jų teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis), žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), jo teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis), piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalis) ir kt. Taigi susirinkimų organizavimas yra vienas iš pilietinio ir politinio veikimo būdų.

4. Konstitucijos 36 straipsnyje ne tik yra įtvirtinta piliečių laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, bet ir suformuluoti susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindai, užtikrinama galimybė įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja tam tikras teisinių santykių, susijusių su susirinkimų organizavimu ir vedimu, subjektų - ir susirinkimo organizatorių, ir institucijų ar pareigūnų, priimančių sprendimus dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, - teises bei pareigas.

Viena vertus, susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė. Drauge susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas, kaip nustatyta Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje, nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių.

Savo ruožtu institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti.

<...>6. Reguliuodamas Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą piliečių laisvės rinktis tik be ginklo ir tik į taikius susirinkimus

įgyvendinimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės įgyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės. Konstitucinis Teismas pažymi, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Tokia yra ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimo (apie asmenų lygiateisiškumo principą): „Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Minėtas konstitucinis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų. Kita vertus, ne kartą konstatuota ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; tačiau šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis reguliavimas, palyginti su kitais asmenimis, kuriems taip pat skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimo (apie žmogaus teisių ribojimo sąlygas):“Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją įstatymu riboti žmogaus teises ir laisves - taigi ir informacijos laisvę - galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio

51


proporcingumo principo <...> pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui.

Ištraukos iš Konstitucinio Teismo nutarimų (apie teisę kreiptis į teismą):2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas:6. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis

į teismą."Konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d.,

2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme nuo kitų asmenų neteisėtų veiksmų, taip pat nuo valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; šią teisę turi kiekvienas asmuo; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija - tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).

Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą. Kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis.“

2006 m. kovo 28 d. nutarimas: „6. Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, o 30 straipsnio

1 dalyje – kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs: Konstitucija asmeniui garantuoja teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).“

VIII. Lietuvos Respublikos pilietybė. Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvoje.

Žr. Konstituciją; Pilietybės įstatymą; Įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Taip pat žr. priedą – ištraukas iš KT nutarimų apie pilietybę.

LR Konstitucijoje nustatyta:„12 straipsnisLietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės

pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.

13 straipsnisLietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje.Draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis

nenustato kitaip.“

Iš internetinių konspektų:„Pilietybė. Įgijimo ir praradimo tvarka.

52


Pilietybė – tai pastovus, besitęsiantis teisinis ryšys tarp asmens ir konkrečios valstybės. Tai ryšys su valstybe. Žmonės gyvena tam tikrose visuomenėse ir atsiduria konkrečios valstybės jurisdikcijoje, bet ne visi gyventojai yra piliečiai. Greta piliečių yra ir asmenų be pilietybės. Todėl reikia išskirti žmogaus teises, kurios vienodos ir laiduojamos kiekvienam individui. Tuo tarpu pilietybė – tai individo teisinis ryšys su valstybe, suteikia papildomas teises, kurios yra priedas prie žmogaus teisių. Pilietybė suteikia pilietines teises (politines teises). Tai papildomos teisės greta žmogaus teisių. Piliečio ir žmogaus teisių negalima sutapatinti. Kiekvienas pilietis naudojasi (1)pilietinėmis ir (2)bendromis žmogiškomis teisėmis.Ne kiekvienas žmogus yra pilietis. Tai priklauso nuo pilietybės turėjimo. Pilietybės institutas yra papildomas prie bendrų žmogaus teisių. Pilietybė reiškia, kad individas, kuris turi pilietybę, turi papildomų pareigų valstybei. Jis turi aukotis valstybei, kovoti dėl jos ir pan., o valstybė įsipareigoja savo piliečius ginti. Pilietybė suteikia galimybę dalyvauti kuriant valstybę, dirbti valstybės valdžios institucijose, kurti ir formuoti institucijas, užimti postus. Dauguma tų pilietinių teisių – politinės teisės (tai teisė formuoti institucijas, dirbti jose ir pan.). Pilietybė – tai papildomas teisinis institutas.Pilietybės įgijimo būdai:

1) Pilietybės įgijimas filiacija (gimimu). Porūšiai:a. kraujo teisės principu (ius sangvini). Reiškia, kad piliečių šeimoje gimęs vaikas iš kart tampa tos valstybės

piliečiu;b. žemės teisės principas (ius soli). Reiškia, kad pilietybė įgyjama, pripažįstama pagal vaiko atsiradimo vietą. Net

užsieniečių šeimoje gimęs vaikas gali gauti tos valstybės pilietybę (Amerikos valstybėse: Meksika (net laivuose gimę)).

Šis principas yra tada, kai valstybė suinteresuota didinti savo piliečių skaičių. Kartais naudojamas mišrus principas : žemės ir saulės (kai šeimos mišrios). Kai kur nustatoma pagal motinos pilietybę. Pilietybės įgijimas gimimu – universaliausias būdas.

2) Natūralizacijos būdu . Šiuo atveju pilietybė yra suteikiama kompetentingų valstybės institucijų asmeniui, neturinčiam tos valstybės pilietybės. Valstybėse yra piliečiai, taip pat užsieniečiai (kurie turi kitos valstybės pilietybę), asmenys be pilietybės (apatridai). Dažniausiai apatridai ar užsieniečiai kreipiasi su prašymu suteikti pilietybę. Tai išskirtinis būdas, kurį naudoja atitinkamai valstybė savo nuožiūra. Tai priaugimas prie tos šalies piliečių, visuomenės. Šis būdas taikomas tam asmeniui, kuris išgyvenęs tam tikrą laiką (sėslumo cenzas). Brazilijoje reikia būti išgyvenusiam 20 metų. Natūralizacijos būdo porūšiai:

a. Šeiminė natūralizacija – kai prašo pilietybės sutuoktinis ar įvaikinimo atveju. Tokiais atvejais teikiamos tam tikros lengvatos, lyginant su kitais atvejais.

b. Nešeiminė natūralizacija - kai dėl pilietybės suteikimo kreipiasi užsienietis ar apatridas. Reikalingas tam tikras sėslumo cenzas, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą, žinoti tos valstybės istoriją ir teisės pagrindus bei konstituciją, valstybės santvarką, būti nepriekaištingo elgesio (neturėti teistumo, nebūti kariavusiam prieš tą valstybę, sveikatos reikalavimai).

Natūralizacija – tai valstybės malonė, jos išimtinė teisė. Net tarptautiniai dokumentai skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę. Bet kaip tą teisę realizuoti turi rūpintis žmogaus (žmogaus teisė rūpintis).

3) Reintegracija . Tai pilietybės sugrąžinimas asmeniui, kuris buvo ją praradęs. Tai pilietybės atstatymas.4) Transferas . Tai pilietybės suteikimas, keičiantis valstybių teritorijai (tarptautinis būdas). Tai atvejis, kai teritorija pereina

kitai valstybei ir jos gyventojai gauna kitos valstybės pilietybę. Perdavimas. Turėtoji pilietybė pradingsta. Viskas priklauso nuo tarptautinio susitarimo.

5) Optacija (tarptautinis būdas). Gyventojams suteikiama galimybė patiems rinktis, ar pasilikti senąją, ar įgyti naujos valstybės pilietybę.

Pilietybės netekimas:1) Atsisakymas nuo pilietybės (išėjimas iš pilietybės). Kiekvienas pilietis turi teisę atsisakyti nuo pilietybės;2) Pilietybės praradimas . Nacionaliniuose įstatymuose gali būti numatyti atvejai, kai pilietybė prarandama. Tam tikri

veiksmai byloja, kad asmuo išdavė valstybę, ar tie veiksmai nesuderinami su pilietybe (tarnyba užsienio kariuomenėje, užsienio valdžios įstaigose be valstybės žinios).

3) Pilietybės atėmimas . Didina apatridų skaičių. Atėmimas taikomas tiems, kurie pilietybę įgijo natūralizacijos būdu. Taikomas buvo totalitariniuose režimuose.

Užsieniečiai, apatridai ir pabėgėliai.Žmogaus sąvoka išreiškia individą. Žmogaus sąvoka tolygi sąvokai “asmuo” (nors tai jau dvi prasmės (fizinis asmuo ir juridinis asmuo); žmogus – tik fizinis asmuo) ir “ asmenybė”. Kai kalbame apie žmogaus teisinį statusą, kalbama apie individo teisinį statusą, t.y. tos minimalios teisės ir pareigos, kurios turi būti laiduojamos visiems ir bet kur.Greta šių minimalių žmogaus teisių yra teisės, kurios suteikiamos nuo individo papildomo statuso. Plačiausias teisinis statusas suteikiamas piliečiams.Taigi greta žmogaus sąvokos vartojama piliečio, užsieniečio, apatrido ir pabėgėlio sąvoka. Piliečio teisės daugiausia politinės. Be to, jis turi visas ir žmogui laiduojamas teises. Pilietis, išvykęs į kitą šalį, tampa užsieniečiu.Užsienietis – tai kitos valstybės pilietis. Taigi užsienietis yra toks pat pilietis, bet jo ryšiai yra su kita valstybe, iš kurios jis laikinai arba visam laikui išvykęs. Tarp užsieniečio ir piliečio negalima dėti lygybės ženklo. Užsieniečio politinės teisės yra pripažįstamos jo valstybėje. Dažniausiai yra deklaruojama, kad užsieniečiai turi tokias pačias teises kaip ir konkrečios valstybės piliečiai, jei įstatymai ar tarptautinės sutartys nenumato kitaip. Tai diplomatinė formuluotė, rodo, kad valstybė linkusi pripažinti maksimaliai teisių, bet kiek suteiks, jau priklauso nuo valstybės įstatymų.

53


Užsieniečiams pripažįstamos kai kurios politinės teisės, jei valstybės yra sudariusios sutartį, kuri užtikrina piliečių teises. Absoliutaus užsieniečių statuso prilyginimo savo piliečiams nėra. Saviems piliečiams suteikiamas prioritetas. Dažniausiai užsieniečiams pripažįstamos teisės, kurias turi piliečiai, kai yra glaudūs ryšiai tarp valstybių (konfederacijoje ir pan.). Remiantis Europos praktika, V.Europos valstybės sudariusios Europos Sąjungą (15 narių). Ši sąjunga gali būti vertinama kaip konfederacija. Ji skelbė laisvų sienų politiką, numatytas teisinis režimas – laisvas prekių judėjimas. Tai yra prielaida užsienio piliečiams bet kurioje valstybėje jaustis kaip namuose. Yra numatytos bendrosios ES teisės, jos visą laiką yra vienodinamos. Pvz.: raginama suteikti užsieniečiams teisę rinkti savivaldos tarybą. Šios sąjungos piliečiams laiduojama teisė rinkti ES parlamentarus. Taigi tarptautiniais dokumentais išplečiamas statusas, politinės teisės.Apskritai, kiekviena valstybė stengiasi deklaruoti ir užtikrinti visas teises užsieniečiams. Užsieniečiai turi daug daugiau teisių nei asmenys be pilietybės. Yra tam tikra specifika užsieniečių statuse, dirbančių diplomatinėse atstovybėse. Jie turi diplomatinį imunitetą. Pvz.: jiems negali būti keliama baudžiamoji byla, negali būti suimti ir pan. “Persona non grata” – nepageidaujamas asmuo (skubiais atvejais per 24 valandas, kitais – 72 valandas turi išvykti).Apatridai – tai žmonės, neturintys pilietybės. Jie nesugeba įrodyti, kad yra kitos valstybės piliečiai. Neturi dokumentų, jų negloboja jokia valstybė (o užsieniečiai gali kreiptis į savo šalies atstovybę). Teisiniu požiūriu, tai labiausiai pažeidžiama asmenų grupė. Tarptautiniai dokumentai reikalauja, kad apatridams būtų garantuojamos žmogaus teisės ir laisvės. Kiekviena valstybė rūpinasi tokiais žmonėmis (asmenimis). Išduodami dokumentai, kurie suteikia teisę gyventi valstybėje, susirasti darbą, turėti nuolatines darbo pajamas. Apatridams nepripažįstamos tik politinės teisės. Jie neturi karinės prievolės, neturi teisės dalyvauti valstybės valdyme. Tarptautiniais dokumentais bandoma sumažinti apatridų skaičių. Bet tą padaryti gana sunku. Apatridų skaičių galima sumažinti tik dviem būdais:

1) suteikiant pilietybę;2) išsiunčiant į kitą šalį (o tai yra problematiška).

Vienas iš mažinimo būdų – pilietybės suteikimas apatridų vaikams (žemės principas). Tai lengviausias ir efektyviausias būdas.Pabėgėliai – tai gali būti ir piliečiai, ir apatridai. Tai asmenys, nelegaliai atvykę į kitą šalį. Jie dažniausiai ir vadinami “nelegalais”. Jie atvyksta be tam tikros valstybės migracijos tarnybos leidimo ir pan., t.y. neturėdami tam tikrų dokumentų.Pabėgėliai gali atvykti ir legaliai, t.y. gavę leidimą. Pabėgėliai yra labai įvairiai grupuojami. Dažniausiai kalbama apie asmenis, ieškančius politinio prieglobsčio. Jie išvyksta iš savo šalies dėl politinių motyvų. Šie asmenys priskiriami prie legalių pabėgėlių kategorijos. Tarptautiniai dokumentai ir nacionaliniai įstatymai tokius asmenis traktuoja palankiai. Netgi konstitucijoje yra numatytas įpareigojimas teikti politinį prieglobstį tokiems pabėgėliams. Jie vadinami politiniais migrantais. Politiniams pabėgėliams stengiamasi užtikrinti politinį prieglobstį. Politiniai motyvai gali būti: 1) politiniai įsitikinimai, 2) religija ir t.t.Tarptautiniuose dokumentuose reikalaujama suteikti politinį prieglobstį, kai įrodoma, kad asmenys yra persekiojami dėl politinių motyvų. Tai humanitarinės pagalbos dalis. Politinio prieglobsčio suteikimas yra išimtinė kiekvienos valstybės teisė, t.y. kam ir kada skirti politinį prieglobstį priklauso nuo jos pačios.Kita pabėgėlių kategorija – ekonominiai pabėgėliai. Tai asmenys, ieškantys geresnio gyvenimo. Lietuva – tranzito punktas į kitas šalis. Dėl ekonominių pabėgėlių tarptautiniai dokumentai nieko gero nežada. Materialinė pagalba gali būti teikiama įvairiais būdais. Ekonominiai pabėgėliai paprastai yra traktuojami negatyviai. Kartais jie prašo politinio prieglobsčio. Tai būtina įrodyti. Paprastai pabėgėliai grąžinami ten, iš kur atvyko. Uždavinys – kuo greičiau išsiaiškinti , iš kurios valstybės atvyko. Sudaromi įvairūs susitarimai tarp valstybių ir pan. Tuo laiku, kol išsiaiškinama jų asmenybė, maršrutas, pabėgėliai apgyvendinami laikinose stovyklose. Ekonominiai pabėgėliai neįgyja jokių teisių. Užtikrinamos žmonių teisės, bet su apribojimais. Jie uždaromi stovyklose, neturi judėjimo laisvės, negali įsidarbinti. Politiniams pabėgėliams prieglobstis turi būti suteikiamas. Tą ragina tarptautiniai dokumentai ir nacionaliniai įstatymai. Bet prieglobsčio suteikimas neįpareigoja suteikti pilietybės. Pilietybės suteikimas – jau atskiras klausimas. Pilietybę gali įgyti natūralizacijos būdu.“

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo (apie valstybinę kalbą):„Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo (apie pilietybę):„1. Valstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada

yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais. Pilietybė paprastai yra suprantama kaip asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys.

Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.

Pažymėtina, kad pilietybės, kaip asmens ir valstybės teisinio ryšio, samprata yra įtvirtinta ir 1997 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės (2 straipsnis).

54


2. Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, - piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta.

Būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka.

Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei).

3. Kiekviena valstybė formaliai apibrėžia, kurie asmenys yra jos piliečiai. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis. Valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos nuolatinė jurisdikcija šios valstybės gyventojams, kurių absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai. Piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai, kad asmuo turėtų valstybės globą tiek savo šalyje, tiek užsienyje.

Pažymėtina, kad pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis.

4. Pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės nuolatinis ryšys, o būtent teisinis. Pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Pilietybės būsena gali būti pakeista tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims - piliečiui ir valstybei - atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybės institucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą. Pilietybės klausimais jokie asmenų ar asmens ir valstybės institucijos (jos pareigūno) susitarimai negalimi, o jeigu tokie susitarimai ir būtų sudaryti, pilietybės santykių jie negalėtų sukurti; jeigu tokie susitarimai būtų sudaryti, visada kiltų tokiomis aplinkybėmis išleisto teisės akto, kuriuo suteikiama pilietybė, konstitucingumo klausimas.

5. Pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas - tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai: teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnio 1 dalis); teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (147 straipsnio 1 dalis); teisę rinkti ir būti renkamam į Seimą (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis); teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis, 78 straipsnio 1 ir 2 dalys); teisę būti teisėjais (112 straipsnio 1 dalis); teisę stoti į valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); teisę reikalauti paskelbti referendumą (9 straipsnio 3 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 straipsnio 2 dalis). Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal Konstituciją kai kurias pareigas taip pat turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis); pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina ir tai, kad Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d. priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog "Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas socialines ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia ir garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys". Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad "Lietuvos Respublikos pilietis turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, vykdyti jų nustatytas pareigas, saugoti Lietuvos Respublikos interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas".

6. Asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, kurį išreiškia pilietybė, suponuoja valstybės pareigą ginti savo pilietį tiek šalyje, tiek už jos ribų: pagal Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalį "Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje". Valstybė turi globoti savo piliečius užsienyje visais atvejais, neatsižvelgdama į tai, ar Lietuvos Respublikos pilietis pažeidė buvimo valstybės įstatymus, ar jų nepažeidė. Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas draudimas išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei - Lietuvos Respublikos pilietis gali būti išduotas kitai valstybei tik tuo atveju, jeigu tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis (Konstitucijos 13 straipsnio 2 dalis). Tokia tarptautinė sutartis turi neprieštarauti Konstitucijai.

Iš Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies, pagal kurią pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą šalyje, taip pat iš Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, jog negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą, darytina išvada, kad pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietis negali būti išsiųstas iš Lietuvos.

7. Konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta: "Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai." Pagal Konstitucijos 4 straipsnį "aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus". Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad "piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus"; pagal Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalį "Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką".

Iš šių bei kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė - pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą.

8. Minėta, kad pilietybė išreiškia asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį. Pažymėtina, kad absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu - tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos tęstinumas.

Pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę

55


kalbą. Šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Būtent dėl to užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje - tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą.

Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (jus soli), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe - jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė (natūralizacija) - tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe.

9. Valstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje teisėje. Tačiau tarptautinėje teisėje pabrėžiama ir tai, kad įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, turi atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažįstamus su pilietybe susijusius teisės principus.

Antai tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. 1930 m. Konvencijos dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija, 1 straipsnyje nustatyta: "Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, susijusius su pilietybe." 1997 m. Europos konvencijos dėl pilietybės 3 straipsnyje nustatyta: "Kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai. Kitos valstybės šią teisę pripažįsta tiek, kiek ji atitinka čia taikomas tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, paprastai sietinus su pilietybe."

IV1. Lietuvos Respublikos pilietybės konstituciniai pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 12 straipsnyje; Konstitucijos 84

straipsnio 21 punkte yra nustatyta, kad pilietybę teikia Respublikos Prezidentas; pagal Konstitucijos 85 straipsnį Respublikos Prezidentas pilietybės teikimo klausimus sprendžia išleisdamas dekretus ir, kad Respublikos Prezidento dekretai dėl pilietybės suteikimo turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro.

2. Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta:"Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas."Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas: Lietuvos

Respublikos pilietybė įgyjama gimstant; šiame straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai.

Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, tačiau šis draudimas nėra absoliutus - pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis.

3. Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai, bei šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga išleisti įstatymą, nustatantį pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuojantį Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką.

Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, pilietybės klausimų sprendimo tvarką nustato, kitus pilietybės santykius reguliuoja Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau - ir Pilietybės įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. (Pilietybės įstatymo 34 straipsnio 1 dalis).

4. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti - išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

5. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas. Ši nuostata reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės negali teikti joks kitas subjektas, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, kad Respublikos Prezidentui draudžiama suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų ir nustatytos tvarkos.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei - pilietinei Tautai, Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

6. Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra teikiama įstatymo nustatyta tvarka, reiškia, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytos tvarkos.“

56


Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo (apie pilietybę):„1. Lietuvos Respublikos pilietybė - konstitucinis institutas.

2. Pilietybės santykius reguliuoja Konstitucijos 12 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis), kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis) ir kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis); Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas; 85 straipsnis, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybė teikiama Respublikos Prezidentui išleidžiant dekretą, kuris, kad įsigaliotų, turi būti kontrasignuotas - pasirašytas Ministro Pirmininko ar atitinkamo ministro.

Konstitucijoje yra įtvirtintos ir kitos nuostatos, lemiančios Lietuvos Respublikos piliečių teisinį statusą (taip pat ir nustatančios tas teises, laisves ir pareigas, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai), inter alia: Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 straipsnio 2 dalis); svarbiausi Valstybės ir Tautos klausimai sprendžiami referendumu, kuris skelbiamas inter alia, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnio 1, 3 dalys); Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje (13 straipsnio 1 dalis); draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenustato kitaip (13 straipsnio 2 dalis); Lietuvos Respublikos pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos (32 straipsnio 1 dalis); negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą (32 straipsnio 3 dalis); piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (34 straipsnio 1 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi inter alia Lietuvos Respublikos piliečiai - 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti (68 straipsnio 2 dalis); kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga - Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (139 straipsnio 1 dalis); piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 straipsnio 2 dalis); sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi teisę pateikti Seimui inter alia ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų (147 straipsnio 1 dalis); ir kt.

Pažymėtina (tai yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje), kad ne visos Konstitucijos nuostatos, kurių tekste yra vartojama sąvoka "pilietis", gali būti aiškinamos adekvačiai, t. y. kaip apimančios vien Lietuvos Respublikos piliečius ir neapimančios užsieniečių bei asmenų be pilietybės.

3. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, - piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai - valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

4. Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant. Pagal Konstitucijos 12 straipsnį pilietybė gali būti įgyjama ne tik gimimu (filiacija), bet ir kitais įstatyme nustatytais pagrindais.

Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus - pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Vadinasi, iš Konstitucijos 12 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga ne tik įstatymu nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, bet ir numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

5. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo, kad "absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu - tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos tęstinumas. Pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę kalbą. Šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Būtent dėl to užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje - tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą. Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį

57


dažniausiai lemia tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (jus soli), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe - jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė (natūralizacija) - tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe".

6. Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas neatsiejamas nuo Lietuvos valstybės, nuo pilietinės Tautos - valstybinės bendruomenės konstitucinės sampratos.

Lietuvos valstybė kūrėsi etninės tautos - lietuvių tautos pagrindu. Tai atspindėta Konstitucijos preambulėje, kurioje įtvirtinta, kad būtent lietuvių tauta (t. y. etninė tauta) prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, šimtmečiais atkakliai gynė savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojo savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnijo prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje, išsaugojo siekį ir teisę gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Vyraujančių etninių tautų pagrindu sukurtos valstybės - nacionalinės valstybės. Būtent nacionalinė valstybė yra etninės tautos bendro gyvenimo politinė forma, užtikrinanti galimybę puoselėti atitinkamos etninės tautos tapatumą, kultūrą, mentalitetą, kalbą, tradicijas, papročius, padedanti kaupti ir būsimosioms kartoms perduoti valstybingumo patirtį ir įgyti brandą, suteikianti būtinas istorinio išlikimo garantijas. Be nacionalinės valstybės visavertis etninės tautos gyvenimas būtų ypač pasunkintas ar net neįmanomas.

7. Tai, kad Lietuvos valstybė kūrėsi lietuvių tautos pagrindu, atsispindi ne tik Konstitucijos preambulėje, bet ir kitose Konstitucijos nuostatose: valstybinė kalba - lietuvių kalba (14 straipsnis); kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje (32 straipsnio 4 dalis). Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą - savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime. Užsienio lietuviai - sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis.

Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais.

8. Lietuvių tautai, kaip etninei tautai, save priskiriantys asmenys ir šiandieninėje Lietuvos valstybėje sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Šiuo atžvilgiu, taip pat valstybės pavadinimu, valstybinės kalbos statuso lietuvių kalbai pripažinimu lietuvių tauta atitinka visuotinai pripažintą titulinės nacijos apibūdinimą.

Kita vertus, nuo seniausių laikų Lietuvos žemėse gyveno ir nelietuviai - kitų etninių tautų žmonės. Jie kartu su lietuviais kūrė ir gynė Lietuvos valstybę, rūpinosi jos likimu. Taigi lietuvių tautos gyvensena nuo seno buvo grindžiama lietuvių tautos, kaip titulinės nacijos, ir kitų Lietuvos teritorijoje gyvenančių tautinių bendruomenių taikiu sugyvenimu, įvairių tautų žmonių pakantumu ir tolerancija vienų kitiems atžvilgiu. Tautinės santarvės puoselėjimas Lietuvos žemėje - istorinė Lietuvos valstybės tradicija. Ši tradicija būdavo pažeidžiama tik tais Lietuvos istorijos laikotarpiais, kai pati Lietuvos valstybė būdavo okupuota svetimų valstybių, kai pati lietuvių tauta negalėjo autentiškai kurti savo politinio gyvenimo.

Lietuvių tauta puoselėja savo žemėje tautinę santarvę (Konstitucijos preambulė). Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybės piliečių visuma sudaro pilietinę Tautą - valstybinę bendruomenę. Konstitucijos 2 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Tauta kuria Lietuvos valstybę ir kad suverenitetas priklauso Tautai, bei 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, sąvoka "Tauta" yra vartojama būtent šia prasme.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijoje vartojamų sąvokų "lietuvių tauta" ir "Tauta" negalima priešpriešinti. Lietuvių tauta yra Lietuvos pilietinės tautos - valstybinės bendruomenės pagrindas, būtina egzistavimo prielaida.

Minėta, kad pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai - valstybinei bendruomenei. Lietuvos pilietinė Tauta - valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro Lietuvos pilietinę Tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai - nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). Visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs; jų negalima diskriminuoti arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės. Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, integravimasis į Lietuvos visuomenę, tapimas visaverčiu Lietuvos valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos nariu siejasi inter alia su pastangomis išmokti valstybinę - lietuvių kalbą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas).

9. Būtent Lietuvos pilietinė Tauta - atgimusios Lietuvos valstybės piliečiai 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Būtent Lietuvos pilietinė Tauta yra Konstitucijos šaltinis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad "priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį" (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad "tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė - pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą" (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai).

10. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės

58


instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti - išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

11. Reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo. Kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, šis konstitucinis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas inter alia tada, kai tam tikri asmenys, palyginti su kitais, būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

12. Šiame kontekste pažymėtina, kad tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė - kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Antai 1930 m. Konvencijoje dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija, įtvirtinta, kad kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai, kad šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, susijusius su pilietybe (1 straipsnis).

Prireikus valstybės gali su kitomis valstybėmis sudaryti daugiašales ir dvišales sutartis dėl pilietybės. Įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus.

13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tarptautinių teisės aktų nuostatas dėl žmogaus teisės į pilietybę, nuostatas, įtvirtinančias repatrijavimo sampratą, taip pat nuostatas dėl dvigubos pilietybės.

13.1. Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m.) įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į pilietybę; iš nieko negali būti savavališkai atimta jo pilietybė ar teisė ją pakeisti (15 straipsnis). Jungtinių Tautų Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966 m.) nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi teisę įgyti pilietybę (24 straipsnis).

Tarptautiniuose dokumentuose taip pat yra įtvirtintas neginčijamas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės (kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi) pilietybę apibrėžia kaip "teisinį ryšį tarp asmens ir valstybės, kuris tačiau nerodo jo etninės kilmės" (2 straipsnis); šioje konvencijoje pabrėžiama ir tai, kad kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai (3 straipsnio 1 dalis). Minėta konvencija draudžia bet kokią diskriminaciją pilietybės srityje, taip pat ir diskriminaciją dėl tautinės ar etninės kilmės (5 straipsnis).

13.2. Tarptautiniuose teisės aktuose yra reguliuojami ir tam tikri santykiai, susiję su dviguba pilietybe. Antai 1963 m. Europos Tarybos Konvencijoje dėl galimybių turėti kelių valstybių pilietybę ribojimo ir karo prievolės tuo atveju, kai asmuo turi keletą pilietybių (kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi), nustatyta: šią konvenciją pasirašiusios Europos Tarybos valstybės narės pripažįsta, kad galimybė turėti kelių valstybių pilietybę gali sukelti sunkumų ir kad bendri veiksmai siekiant kuo labiau sumažinti atvejų, kai asmuo turi kelių valstybių pilietybę, atitinka Europos Tarybos tikslus (preambulė); Susitariančiųjų Šalių piliečiai, sulaukę pilnametystės ir laisva valia natūralizacijos ar optacijos būdu įgiję ar susigrąžinę kitos Šalies pilietybę, netenka ankstesnės savo pilietybės ir neturi teisės išlaikyti savo ankstesnės pilietybės (1 straipsnis). Nors vėliau minėta konvencija buvo ne kartą keičiama ir (arba) papildoma, inter alia nustatant papildomas sąlygas, išlygas ir galimybes asmeniui pasilikti, be turimos pilietybės, ir kitos valstybės pilietybę, principinė nuostata, kad asmuo paprastai gali turėti tik vienos valstybės pilietybę, išliko.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus. Jų būtina paisyti ir tada, kai valstybė, įgyvendindama tarptautinės teisės pripažįstamą jos diskreciją nacionalinės teisės aktais reguliuoti pilietybės santykius, riboja dvigubos pilietybės atvejus ir nustato reikalingas šio ribojimo išimtis.

13.3. Tarptautinėje teisėje sąvoka "repatrijavimas" ( "repatriacija") paprastai vartojama tik karo aukų apsaugos ir jų grąžinimo į tėvynę kontekste. Būtent šiame kontekste ši sąvoka vartojama Seimo 2000 m. gegužės 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu "Dėl 1949 metų Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomų protokolų ratifikavimo" ratifikuotose 1949 metų Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomuose protokoluose, plėtojančiuose šių konvencijų nuostatas. Antai 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl elgesio su karo belaisviais inter alia nustatyta: konflikto šalys privalo išsiųsti į tėvynę sunkiai sergančius ir sunkiai sužeistus karo belaisvius, nepaisant jų skaičiaus ar laipsnio, pasirūpinusios jais tiek, kad jie galėtų keliauti, ir joks sergantis ar sužeistas karo belaisvis, turintis teisę į repatriaciją, negali būti repatrijuotas prieš savo valią, jeigu vyksta karo veiksmai (109 straipsnis); pasibaigus karo veiksmams, karo belaisviai nedelsiant paleidžiami ir repatrijuojami (118 straipsnis). 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu inter alia nustatyta: konflikto šalys stengiasi net ir vykstant karo veiksmams sudaryti susitarimus dėl tam tikrų kategorijų internuotųjų, ypač vaikų, nėščių moterų, maitinančių ir turinčių mažamečių vaikų moterų, sužeistųjų ir ligonių, taip pat internuotųjų, kurie buvo ilgai internuoti, paleidimo, repatrijavimo, grįžimo į gyvenamąją vietą ar apgyvendinimo neutralioje šalyje (132 straipsnis); konvencijos šalys karo veiksmams ar okupacijai pasibaigus stengiasi užtikrinti visų internuotųjų sugrįžimą į šių paskutinę gyvenamąją vietą arba sudaryti sąlygas repatrijuoti (134 straipsnis). Taigi šiose konvencijose sąvoka "repatrijavimas"

59


("repatriacija") yra vartojama žmonių grąžinimo į valstybę, kurios piliečiai jie yra, kontekste (pagrindu imant asmens teisinį ryšį su atitinkama valstybe), o ne asmens etninės kilmės kontekste.

Sąvoka "repatrijavimas" (repatriacija") yra nevienodai aiškinama ir žodynuose: vienuose žodynuose "repatrijavimas" apibrėžiamas kaip "asmens ar objekto grįžimas ar grąžinimas į jo kilmės šalį" (Black's Law Dictionary. Sixth ed. San Paul, 1992, p. 900), o kituose - kaip "visuma veiksmų siekiant organizuoti ir užtikrinti asmens grįžimą į savo kilmės šalį ar išvykimo vietą" (Cornu G. Vocabulaire juridique. Paris: PUF, 2003, p. 728).

13.4. Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos Respublikos piliečiai tapo ir Europos Sąjungos piliečiais.

Europos bendrijos steigimo sutarties 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:"Nustatoma Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis.

Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo".Konstatuotina, kad Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės

instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę. Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės ribojimas Europos Sąjungos, kurios valstybė narė yra Lietuvos Respublika, pilietybei netaikytinas.“

Taip pat skaityti visą LRKT 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ! (pilną jo tekstą rasite Seimo interneto duomenų bazėje www.lrs.lt arba LRKT duomenų bazėje www.lrkt.lt ) – ypač atkreipiant dėmesį į tai, kokios Pilietybės įstatymo nuostatos ir kodėl prieštaravo Konstitucijai.

60

http://www.lrkt.lt/

http://www.lrs.lt/

KT 1-8 Seminarai

Documents

Transcript of KT 1-8 Seminarai