VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

Kristina Auksoraitienė

SOCIALINIO DARBUOTOJO STATUSAS LIETUVOJE: “NUO KAIMO

MOTERĖLĖS“ IKI PROFESIONALO

Magistro baigiamasis darbas

Socialinio darbo studijų programa, valstybinis kodas 621L50004

Socialinio darbo studijų kryptis

Vadovas doc. dr. Violeta Ivanauskienė

Apginta SMF dekanas

Kaunas, 2018

TURINYS

SANTRAUKA..............................................................................................................................4

SUMMARY..................................................................................................................................5

ĮVADAS...................................................................................................................................... .6

1. SOCIALINIO DARBO, KAIP PROFESIJOS, RAIDA LIETUVOJE.................................10

1.1. Socialinio darbo istorija ir raida......................................................................................10

1.2. Socialinio darbo sampratos kaita.....................................................................................12

1.3. Socialinį darbą ir socialinių darbuotojų profesinę veiklą reglamentuojančios teisinės

bazės apžvalga........................................................................................................................14

2. SOCIALINIO DARBUOTO VAIDMUO VISUOMENĖJE................................................16

2.1. Socialinis darbas: profesija ar praktinė veikla visuomenėje...........................................17

2.2. Statuso samprata ir profesinį prestižą lemiantys veiksniai.............................................21

3. TYRIMO “ SOCIALINIO DARBUOTOJO STATUSAS LIETUVOJE: “NUO KAIMO

MOTERĖLĖS” IKI PROFESIONALO“ METODOLOGIJA………………………….….24

3.1. Tyrimo tipas ir tyrimo imtis...........................................................................................24

3.2. Tyrimo etika ir tyrėjo refleksija.....................................................................................26

4. TYRIMO “SOCIALINIO DARBUOTOJO STATUSAS LIETUVOJE: “NUO KAIMO

MOTERĖLĖS” IKI PROFESIONALO” REZULTATŲ APTARIMAS..............................29

4.1. Žiniasklaidos įtaka formuojant visuomenės nuomonę arba „kas kaltas?“....................29

4.2. Socialinių darbuotojų portretas TV ekrane...................................................................31

4.3. Socialinio darbuotojo funkcijų suvokimas ir vertinimas visuomenėje..........................33

4.4. Socialinių darbuotojų įtaka profesijos statuso formavimui...........................................37

4.5. Socialinis darbas – darbas iš pašaukimo?......................................................................44

4.6. Socialinio darbo statusą gerinančios aplinkybės...........................................................46

IŠVADOS....................................................................................................................................49

REKOMENDACIJOS.................................................................................................................50

DISKUSIJA.................................................................................................................................51

LITERATŪRA............................................................................................................................53

PRIEDAI.....................................................................................................................................57

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

Lentelės:

1 lentelė. Socialinio darbo Lietuvoje raidos etapai.......................................................................11

2 lentelė. Statuso tipų lentelė.........................................................................................................21

3 lentelė. Duomenys apie tyrimo dalyvius.....................................................................................25

Paveikslai:

1 pav. Įvaizdžio kūrimo piramidė..................................................................................................23

4

SANTRAUKA

Kristina Auksoraitienė. Socialinio darbuotojo statusas Lietuvoje: "nuo kaimo moterėlės"

iki profesionalo. Vadovė doc. dr. Violeta Ivanauskienė. Vytauto didžiojo universitetas,

Socialinių mokslų fakultetas, Socialinio darbo katedra, Kaunas 2018.

Su socialinio darbuotojo profesijos statuso ir pripažinimo problema vienu ar kitu

laikotarpiu susidūrė daugelio šalių visuomenės. Socialinis darbas dažnai vaizduojamas kaip

žemo statuso profesija. Lietuvoje socialinio darbuotojo profesijos statuso ar prestižiškumo tema

nėra populiari tarp tyrėjų. Gal būt prieš keletą metų ji ir nebuvo aktuali, tačiau šiuo metu, jai

būtina skirti dėmesį. Šio tyrimo metu buvo siekiama atskleisti socialinio darbuotojo statuso

ypatumus Lietuvoje. Tyrimo objektas – socialinio darbuotojo statusas Lietuvoje.

Tyrimui atlikti pasirinktas kokybinis tyrimas, kuris grindžiamas interpretuojamąja-

konstruktyvistine ontologija. Šiame tyrime taikyta tikslinė imties vienetų atranka. Tyrimo imtis

sudaryta naudojant atsitiktinės tikslinės atrankos būdą. Tyrime dalyvavo 6 socialiniai darbuotojai

turintys ilgesnę nei 7 metų darbo patirtį. 4 socialiniai darbuotojai dirba su daugiaprobleminėmis,

kompleksinių poreikių turinčiomis šeimomis, 2 socialiniai darbuotojai dirba su negalią turinčiais

asmenimis. Tyrimui atlikti pasirinktas duomenų rinkimo metodas – individualus giluminis

interviu. Šiam tyrimui atlikti pasirinktas pusiau struktūruotas individualusis interviu. Tyrimas

atliktas iš anksto numačius tam tikrus klausimus ir jų seką. Tačiau tyrimo metu buvo pateikta

papildomų klausimų siekiant pagilinti supratimą ir gauti platesnės informacijos.

Tyrimo metu atsiskleidė, kad socialiniai darbuotojai supranta asmeninių savybių ir

vertybių įtaką jų profesinei veiklai ir socialinio darbo statuso formavimuisi. Išryškėjo

reikšmingas žiniasklaidos vaidmuo formuojant visuomenės nuomonę socialinių darbuotojų

atžvilgiu. Įtakos socialinių darbuotojų statusui turi žiniasklaidos priemonės pateikiama

dviprasmiška, neišsami informacija. Paaiškėjo, kad nepakankamas, o kartais negatyvus

visuomenės informavimas apie socialinių darbuotojų veiklą, atliekamas funkcijas ir įstatymų

suteiktas galimybes turi įtakos statuso formavimuisi. Tyrimo metu atsiskleidė, kad kokybiškas ir

kompetentingas socialinio darbuotojo funkcijų atlikimas, pasitikėjimas savimi, profesinės etikos

ir moralės principų laikymasis socialinio darbuotojo veikloje – svarbus veiksnys formuojantis

socialinio darbuotojo statusą visuomenėje.

5

SUMMARY

Kristina Auksoraitienė. Social worker is status in Lithuania: from ‘village woman’ to a

professional. Thesis supervisor assoc. prof. Violeta Ivanauskienė. Vytautas Magnus

University, Faculty of Social Sciences, Department of Social Work, Kaunas 2018.

The professional status of a social worker and its acknowledgment has been a challenge

for many societies during different periods of time. Social work is often portrayed as a low-

status profession. The topic of a social worker’s professional status and its prestige is not popular

among researchers in Lithuania. Perhaps this topic was not relevant several years ago, but in

nowadays society it deserves more attention. The purpose of this study was to reveal the

peculiarities of social worker’s status in Lithuania. The object of this research - status of a social

worker in Lithuania.

A qualitative research method that is based on interpretive constructivist ontology was

chosen to carry out this study. Target selection of sample units was applied to this research. The

survey sample was compiled using random sampling technique. 6 social workers with more than

seven years of work experience participated in the survey. 4 social workers work with multi-

problem families having complex needs, 2 social workers work with persons having disabilities.

Data collection method used for this study is individual in-depth interview. The research has

been carried out according the questions prepared in advance. However, during the interviews

additional questions were brought up in order to deepen the understanding and to get wider

information.

The research show that social workers understand the impact of personal qualities and

values to their professional work and social worker’s status formation. It was revealed that the

media plays a significant role in shaping public opinion regarding social workers. The media is

affecting the status of social workers by delivering ambiguous and incomplete information.

Incomplete or sometimes negative public awareness about activities, functions and possibilities

to work provided by law also affects their social worker’s status formation. The findings of this

research suggest that high quality and competent performance of the functions of a social

worker, self-confidence, professional ethics and moral principles are important factors shaping

the status of a social worker in our society.

6

ĮVADAS

Lietuvoje socialinis darbas, kaip profesija, skaičiuoja 25 metus. Tačiau tai palyginti

jauna profesija, kuri pastaruoju metu sulaukia vis daugiau visuomenės dėmesio. Tik, deja, tenka

pripažinti, kad socialinis darbuotojas dažnai minimas negatyviame kontekste. Šalies žiniasklaida

čia suvaidino svarbų vaidmenį. Pateikdamos informaciją apie šalyje vykstančius reiškinius

visuomenės informavimo priemonės ne visuomet objektyviai vertina situaciją. Pateikia

informaciją, kuri gali būti vertinama dviprasmiškai. Dažnai ieškoma kaltųjų, o čia labai patogu

įvardinti tą, apie kurio veiklą mažai suprantama, daugumai nėra aiškios profesinės funkcijos.

Todėl nekeista, kad nuolatinis socialinio darbuotojo linksniavimas negatyviame kontekste,

neretai skaudžių ir dramatiškų įvykių fone, suformavo nepalankią nuomonę apie socialinio darbo

profesiją. Socialinio darbo profesija neturi gilių istorinių šaknų, paprastai suponuojančių geresnį

ir romantiškesnį profesijos vaizdą žiniasklaidoje (Varžinskienė, 2008).

Tyrimo mokslinis aktualumas. Su socialinio darbuotojo profesijos statuso ir pripažinimo

problema vienu ar kitu laikotarpiu susidūrė daugelio šalių visuomenės. Socialinio darbuotojo

profesijos prestižiškumo klausimas tyrėjus domino ir kur kas anksčiau nei ji atsirado mūsų

šalyje. Euster (1980) analizavo socialinio darbo profesijos statusą straipsnyje „The Occupational

Prestige of Social Work“. Socialinis darbas dažnai vaizduojamas kaip santykinai žemo statuso

profesija, kuri vadinama pusiau profesija (Etzioni, 1969; Toren, 1972), bendraujanti ar

besivystanti profesija (Skidmore, Thackeray, & Farley, 1991) arba marginalinė profesija

(Enochas, 1989). Murdach (2002) parengė straipsnį apie Mary Richmond, kuri buvo viena iš

Amerikos socialinio darbo steigėjų, nuolat siekusi pagerinti visuomenės supratimą apie šią

profesiją ir jos statusą. Svarbu atskirti specifinių žinių ir įgūdžių įgijusius žmones, kurie laikosi

profesinių reikalavimų ir yra socialinio darbo specialistai, nuo tiesiog gerų žmonių, laisva valia

pagal savo galimybes ir supratimą padedančių kitiems (Richmond, 1922). Įdomių minčių ir

naujoviškų įžvalgų formuojant socialinio darbuotojo įvaizdį pateikia Williams, Thomas, and

Christensen (2014). Minėti autoriai mano, kad būtina atsižvelgti į sociokultūrinę aplinką ir

kliento specifiškumą kuriant socialinio darbuotojo įvaizdį, tačiau pripažįsta, kad ne visi

visuomenės nariai vienodai vertins tokį specialistą. Ashman (2015) teigia, kad tatuiruotės,

spalvoti plaukai ir netradicinė apranga, taip pat yra įmanoma socialinio darbuotojo įvaizdžio

dalis sukelianti tam tikras reakcijas. Socialinio darbo statusas susijęs su daugeliu veiksnių: plačiu

ir nespecifiniu socialinio darbo apibrėžimu; tai, kad žmonės, neturintys socialinio darbo

išsilavinimo, gali vadinti save socialiniais darbuotojais visuomenės nežinojimas apie socialinių

darbuotojų funkcijas; pačių socialinių darbuotojų žema savigarba ir socialinio darbo paslaugų

7

vartotojų žemas statusas visuomenėje (Weiss-Gal, Welbourne, 2007). Lietuvoje socialinio

darbuotojo profesijos statuso ar prestižiškumo tema nėra populiari tarp tyrėjų. Gal būt prieš

keletą metų ji ir nebuvo aktuali, tačiau šiuo metu, jai būtina skirti dėmesio. Socialinio darbo

profesijos statusą tyrinėjo Laura Varžinskienė. Varžinksienė (2008) tyrė socialinio darbo

profesijos statuso ypatumus socialinių darbuotojų ir jų partnerių požiūriu. Bagdonas (2001)

atliko tyrimą – „Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademinis aspektas“, kuriame

pateikė įdomių įžvalgų apie socialinio darbo profesijos formavimosi prielaidas šalyje.

Ivanauskienė (2007) analizavo socialinių darbuotojų vertybių raišką praktinėje veikloje.

Socialinio darbuotojo kasdieninėje veikloje asmeninės vertybės nurodo veiklos kryptį ir gali

nulemti veiksnius įtakojančius socialinio darbuotojo, kaip profesionalo vertinimą. Jurkuvienė

(2009) straipsnyje „Socialinio darbuotojo patirtis mokomosios praktikos procese“ analizavo,

kaip socialinis darbuotojas, kaip praktikos vadovas atskleidžia savo profesijos žinias ir

kompetencijas studentui. Tai svarbu formuojant būsimų socialinio darbo profesionalų savivertę ir

kompetencijas. Kavaliauskienė (2005) atliko tyrimą, kurio tikslas – atskleisti kai kuriuos

socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos raidos aspektus. Vaicekauskienė (2007)

analizavo teisinės socialinio darbo bazės kūrimą šalyje, kurioje numatyti svarbiausi socialinio

darbo ir socialinio darbuotojo veiklos aspektai, kurie turi įtakos profesijos suvokimo

visuomenėje formavimui.

Tyrimo praktinis aktualumas. Šalyje buvo atlikta keletas tyrimų, kurie aiškinosi socialinio

darbo statusą visuomenėje, žiniasklaidoje. Vaškūnaitė (2012) magistro baigiamajame darbe tyrė

socialinio darbuotojo įvaizdį žiniasklaidoje. Pivorienė (2005) atliko tyrimą, kurio metu aiškinosi

socialinio darbo įvaizdį interneto svetainėse. Varžinskienė (2008) atliko tyrimą – Socialinių

darbuotojų profesijos statuso ypatumai socialinių darbuotojų ir jų partnerių požiūriu. Nemažai

rašoma apie socialinio darbo profesijos raidą Lietuvoje. Pastebimas socialinio darbo sampratos

kismas, kuris yra svarbus veiksnys profesijos statuso formavimuisi. Informacijos apie socialinio

darbo ir socialinio darbuotojo statuso kaitą mažai. Svarbu suvokti, kad atsižvelgiant į pokyčius

visuomenėje socialinio darbo vaidmuo nuolat kinta (Waltz and Groze, 1991). Todėl siekiant

formuoti teigiamą socialinio darbuotjo statusą ir užtikrinti kokybišką ir efektyvų socialinio darbo

organizavimą būtina aiškiai suvokti socialinio darbuotojo veiklos pokyčius socialiniame ir

ekonominiame kontekste.

Atgavus nepriklausomybę, šalyje nebuvo nė vieno socialinio darbuotojo, tačiau jau po

keletos metų prasidėjo šios profesijos atstovų rengimo bumas. 1992 m. Lietuvoje nebuvo nei

vieno asmens, kuris būtų galėjęs prisistatyti esąs socialinio darbo specialistas, o 2000 metų

pavasarį jau turėjome 825 socialinio darbo diplomuotus specialistus (Bagdonas, 2001). Tačiau

8

išanalizavus statistinius duomenis, kuriuos pateikia LR Darbo birža (www.ldb.lt), galima

pastebėti akivaizdų socialinių darbuotojų paklausos ir pasiūlos neproporcingumą. Nuo 2009

metų socialinių darbuotojų pasiūla akivaizdžiai mažėjo, o paklausa, nors ir ne taip sparčiai,

tačiau – didėjo. Tokį reiškinį galėjo įtakoti keletas priežasčių. Visų pirma – socialinis

darbuotojas, kaip specialistas šalyje nėra vertinamas, profesijos statusas yra menkas. Wagner

(2013) teigia, kad socialinio darbo įtaka visuomenei yra maža dar ir todėl, kad socialines

problemas kasdienė sąmonė traktuoja, kaip mažesnės svarbos, daugiau dėmesio skirdama

ekonominėms bei sveikatos apsaugos problemoms. Antra – lūkesčiai socialiniam darbuotojui yra

dideli, tačiau kokybiškų paslaugų teikimui dažnai trūksta socialinių paslaugų sisteminio tinklo,

kuris padėtų užtikrinti reikalingų paslaugų prieinamumą. Trečia – nuolatinės „kaltųjų“ paieškos

tarp socialinių darbuotojų, neigiamas socialinio darbuotojo profesijos paveikslo formavimas. Šie

veiksniai galėjo įtakoti norinčių tapti socialiniais darbuotojais skaičiaus mažėjimą. Socialinių

darbuotojų poreikio augimą galimą paaiškinti 2017 metais pradėtomis reformomis ir

pertvarkomis, kurių kryptis – pagalbos suteikimas asmenims ir šeimoms bendruomenėse,

pagalbos tinklo plėtra, bendruomenių įgalinimas, įtraukimas į pagalbos procesus. Daug

dėmesio skiriama įsigaliosiančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui ir jame numatytam

naujam įrankiui teikiant pagalbą – atvejo vadybai. Nemažiau svarbus ir deinstitualizacijos

procesas, institucinės globos pertvarkos klausimai. Todėl svarbu daugiau dėmesio skirti

socialinio darbo, kaip profesijos ir socialinio darbuotojo, kaip profesionalo statuso gerinimui,

kad būtų užtikrintas šios srities specialistų poreikis ir įgyvendinti išsikelti tikslai siekiant gerinti

teikiamų socialinių paslaugų kokybę ir prieinamumą.

Prasidėjus minėtoms reformoms, pertvarkoms, atvejo vadybos procesui, kuris atsiranda

ne tik vaiko teisių apsaugos kontekste, jis taip pat yra vienas iš pamatinių procesų teikiant

pagalbą neįgaliesiems, profesionalių socialinių darbuotojų poreikis didėja, tačiau jeigu šalyje ir

toliau išliks bei formuosis menkas socialinio darbuotojo profesijos statusas, nebus kam numatytų

planų įgyvendinti. Svarbu išsiaiškinti kas įtakoja socialinio darbuotojo statuso formavimąsi ir

nustatyti kokie veiksniai lemtų teigiamus pokyčius. Šiame tyrime bus siekiama išanalizuoti kaip

kito socialinio darbuotojo statusas visuomenėje bei atskleisti tai nulėmusius veiksnius. Svarbu

išsiaiškinti, ir numatyti strategijas socialinio darbo profesijos statuso gerinimui.

Tyrimo objektas – socialinio darbuotojo statusas Lietuvoje.

Tyrimo tikslas – atskleisti socialinio darbuotojo statuso Lietuvoje ypatumus.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atskleisti veiksnius ir aplinkybes turinčius įtakos socialinio darbuotojo statusui.

2. Apibūdinti pačių socialinių darbuotojų įtaką statuso formavimuisi.

9

3. Aprašyti veiksnius gerinančius socialinio darbuotojo statusą.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų, reglamentuojančių

socialinį darbą analizė. Pusiau struktūruotas interviu metodas. Tyrime dalyvavo 6 socialiniai

darbuotojai turintys daugiau nei 7 metus socialinio darbo patirties. 2 tyrimo dalyviai dirba su

negalią turinčiais žmonėmis, 4 apklausoje dalyvavę socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis,

kurioms reikalinga kompleksinė pagalba.

10

1. SOCIALINIO DARBO, KAIP PROFESIJOS RAIDA LIETUVOJE

Daugelyje šalių socialinio darbo raida siejama su labdaringa ir filantropiška veikla,

kuria dažniausiai užsiimdavo religinės bendruomenės. Pasak Bagdono (2001) socialinio darbo

profesija kilo iš žmonių gyvenimo praktikos, todėl kyla nemažai keblumų dėl akademinio

socialinio darbo profesijos statuso. Socialinis darbas Lietuvoje neturi gilios ir ilgalaikės istorinės

praeities, o aukštesnį statusą ir prestižą turi tos profesijos, kurios turi gilias šaknis (Varžinskienė,

2009). Šiandien Lietuvoje socialinio darbo sąvoka jau žinoma ir suvokiama kaip profesija,

tačiau tam prireikė daugiau nei dvidešimties metų.

1.1. Socialinio darbo raida ir istorija

Kalbant apie socialinio darbo ištakas reikėtų atsigręžti į gerokai tolimesnę žmonijos

praeitį. Jau iki istoriniais laikais galima įžvelgti socialumo apraiškų atkreipiant dėmesį į tai, kad

tuometiniai gyventojai stengėsi gyventi bendruomenėse, kartu augino vaikus, kartu gynėsi.

Vėliau, istoriniu laikotarpiu atsiranda empatiškumas, artimo meilė, užuojauta. Bagdonas (2001)

tai įvardina kaip raidą nuo pseudoaltruistinės elgsenos iki suvokiamos altruistinės elgsenos.

Viduramžiais atsiranda globos sąvoka, su ja ir globos įstaigos. XX a. pradžioje formuojasi

socialinės paramos elementai, kurie kryptingai plėtojami tampa socialiniu darbu. Nemažą įtaką

socialinio darbo plėtrai ir profesionalizacijai turėjo įvairių teisinių dokumentų, kurie užtikrino

žmogaus teises ir laisves atsiradimas. Tai įvairios teisių deklaracijos, lygių galimybių taisyklės,

socialinės chartijos, konvencijos ir pan. Tačiau šis etapas skirtingose šalyse prasidėjo skirtingu

laikotarpiu, vėliausiai jis radosi Rytų Europos šalyse.

Socialinio darbo sąvoka Lietuvoje pradėta vartoti atgavus Nepriklausomybę 1990

metais. Socialinio darbo, kaip profesinės veiklos formavimąsi Lietuvoje įtakojo sistemingi

veiksmai šalies socialinės politikos formavime. Formuojant ir plečiant socialinių paslaugų

sistemą, ryškėjo veiklos kryptys, kuriamas ir įgyvendinamas paslaugų teikimo modelis. Šiuo

laikotarpiu ir išryškėjo socialinio darbuotojo vaidmuo, atsirado būtinybė apibrėžti jo funkcijas ir

kitas su profesine veikla susijusias pareigas ir teises. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje

socialinio darbo raida vyko taip sparčiai, kad procesai, kurie kitose šalyse truko dešimtmečius

mūsų šalyje buvo „pragyventi“ per keletą metų. Tačiau šioje vietoje negalima sulyginti socialinio

darbo ir bendrai socialinės sistemos kokybės standartų, nes skiriasi tiek ekonominės, tiek ir

socialinės raidos aplinkybės.

Išskiriama keletas ryškesnių socialinio darbo Lietuvoje raidos etapų (Bagdonas, 2008)

(1 lentelė).

11

1 lentelė

Socialinio darbo Lietuvoje raidos etapai (pagal Bagdoną, 2000)

Data Socialinio darbo raidos etapas Apibūdinimas

Iki 1794 LDK ir unija su Lenkija Pradėtos steigti špitolės, pirmosios prieglaudos

1974-1918 Carinės okupacijos laikotarpis Globa, labdara, artimųjų, šeimos parama,

Viešoji globa (valdyba)

1918 - 1940 Tarpukario nepriklausomybė Bažnyčios globa, silpnos NVO, labdara ir

šeimos parama

1940-1990 Tarybinis socialinio aprūpinimo modelis Stipri institucionalizacija.

1990-1992 Socialinio darbo sąvokos formalus

priėmimas

Šalies socialinės apsaugos reforma, socialinio

darbo poreikis

1992-2002

Socialinio darbo profesionalizacija Parengiama teisinė bazė, išpopuliarėja

socialinio darbo studijos, pirminė atestacija

Nuo 2002 Profesionalus socialinis darbas Kompetencijos klausimo kėlimas, socialinio

darbo profesionalų aktyvumas, teisinės bazės

tobulinimas

Pirmosios prieglaudos Europoje atsirado viduramžiais, Lietuvoje pirmoji prieglauda

įsteigta 1518 metais. Krikščionybės atėjimas į Lietuvą įtakojo ir pirmųjų prieglaudų steigimą.

Tačiau daugiau dėmesio Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės socialinėms problemoms

pradėta skirti XVIII a. antroje pusėje (Praspaliauskienė, 2000). Carinės okupacijos laikotarpiu

(1874-1918) pradėjo kurtis neįgaliųjų mokyklos, vyko gana aktyvus neįgaliųjų judėjimas.

Bažnyčia taip pat prisidėjo prie globojamosios veiklos. Šimtmečiu vėliau nei Vakarų Europoje

pradėjo kurtis labdaros draugijos. Tarpukario nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940) tęsėsi

tos pačios labdaros ir globos idėjos, ypač buvo paplitusi savitarpio pagalba šeimose ir

bendruomenėse. Pamažu vystėsi nevyriausybinių organizacijų veikla. 1940-1990 metų

laikotarpiu nebuvo aiškios ir apibrėžtos bendros socialinės paramos sistemos. Vertinant iš šių

dienų perspektyvos gana keistai atrodo tai, kad tuo metu socialines paslaugas teikė profsąjungos,

vykdomieji komitetai, partiniai komitetai. Be anksčiau minėtų į socialinių paslaugų teikėjų

sąrašus buvo įtrauktos medicinos įstaigos, globos ir ugdymo įstaigos. 1990-1992 kartu su

Nepriklausomybe šalyje prasidėjo reformos, o su jomis ir naujos socialinės aplinkybės bei

rizikos. Išryškėjo ekonominių, socialinių ir politinių pokyčių sukeltos socialinės problemos:

nedarbas, skurdas, benamystė, prostitucija ir pan. Svarbu paminėti, kad alkoholizmo ir negalios

problemos buvo aktualios ir okupacijos metais. Tokia situacija šalyje kėlė didelį nerimą ir

įtakojo socialinės paramos sistemos reformą, kurios metu prireikia socialinio darbuotojo

paslaugų. Oficialiai socialinio darbo sąvoka pripažįstama 1992 metais, tais pačiais metais

parengiamos ir pirmos socialinio darbo studijų programos. 1992-2002 laikotarpį, Bagdonas

12

(2008), įvardina kaip socialinio darbo profesionalizacijos laikotarpį. Šiuo laikotarpiu sparčiai

rengiami ir tobulinami socialinį darbą reglamentuojantys teisiniai dokumentai. Daug dėmesio

skiriama socialinių darbuotojų rengimui, kompetencijų tobulinimui. Šiuo laikotarpiu daug

bendradarbiaujama su kitų šalių socialinio darbo profesionalais, siekiama įgyti žinių ir patirties

bei jas sėkmingai integruoti į šalies socialinės paramos sistemą. Nuo 2002 metų iki šių dienų

vyksta socialinio darbo profesionalizacija. Pokytis per pastaruosius 25-erius socialinio darbo

šalyje metus labai ryškus, tiek kalbant apie socialinio darbo kokybę, tiek ir apie socialinių

paslaugų teikėjus – socialinius darbuotojus, kaip socialinio darbo profesionalus.

1.2. Socialinio darbo sampratos kaita

Socialinis darbas kiekvienoje šalyje apibrėžiamas remiantis kultūrinėmis, istorinėmis,

politinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis. Lietuvoje socialinio darbo ir socialinio darbuotojo

veiklos samprata ir apibrėžimai kito. Pokyčiai stebimi analizuojant per pastarąjį dvidešimtmetį

besikeičiančią teisinę bazę. Šiuo metu jau negaliojančiame, 1996 metais patvirtintame LR

Socialinių paslaugų įstatyme, socialinio darbo sąvoka apibrėžiama, kaip profesinė veikla,

padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats

asmuo to padaryti nepajėgia (Valstybės žinios, 1996-10-30, Nr. 104-2368). 2006 metais

patvirtintame ir šiuo metu galiojančiame LR Socialinių paslaugų įstatyme pateikiama toks

apibrėžimas: socialinis darbas – tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines

problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų

atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu (Žin. 2006, Nr. 17-589).

Pirmajame socialinio darbo apibrėžime paslaugos orientuotos į asmenį, kuriam reikalinga

pagalba, akcentuojant gyvybinių poreikių patenkinimą, visiškai nekalbama apie pačio asmens

įtraukimą į pagalbos procesą. Tokia kryptimi socialiniai darbuotojai dirbo dešimt metų, kuomet į

asmenį buvo žiūrima, kaip į paslaugų gavėją nesitikint jo aktyvaus veikimo sprendžiant

problemas. Šiandien jau gana plačiai kalbama, kad visuomenė nėra motyvuota veikti

savarankiškai, ieškoti galimų sprendimo būdų ir yra pasyvūs socialinės paramos ir paslaugų

gavėjai. Lietuvos socialinės paramos sistema labiau orientuota į pinigines išmokas. Tai reiškia,

kad socialinėms paslaugoms, kurias teikia socialiniai darbuotojai nebuvo skiriama pakankamai

dėmesio. Tokiame socialinės paramos politikos kontekste jų teikiamos paslaugos dažniausiai

buvo orientuotos į materialinių poreikių užtikrinimą. Tyrimų rezultatai rodo, jog ilgą laiką

pašalpas gaunantys žmonės pradeda mažiau pasitikėti savimi, mažiau jausti savo vertę (Parker,

1994). Suprantam, kad tokia socialinė politika negalėjo neturėti pasekmių. Socialinės paramos

gavėjų skaičius didėjo, finansinės išlaidos socialinei paramai šalyje augo. Socialinės apsaugos ir

13

darbo ministerijos pateiktais duomenimis 2005 metais socialinei paramai šalyje teikti buvo skirta

104 697 403 litų, o 2006 metais - 134 303 454 litų.

Analizuojant socialinę situaciją šalyje buvo prieita nuomonės, kad esama socialinė

politika turi trūkumų ir neužtikrina galutinio socialinių paslaugų tikslo – grąžinti asmenims

gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje (Valstybės žinios, 1996-10-30, Nr. 104-

2367). Remiantis išsivysčiusių šalių patirtimi ir jose sėkmingai funkcionuojančiais socialinės

politikos modeliais, Lietuvos socialinė politika pamažu kito, vis ryškesnis tapo socialinio

darbuotojo vaidmuo. „Reformuojant socialinių paslaugų sistemą socialinių paslaugų poreikio

asmeniui (šeimai) vertinimą bei paslaugų organizavimą ir teikimą numatoma kuo tampriau

susieti su piniginės socialinės paramos, vaiko teisių apsaugos, užimtumo, socialinio būsto

teikimo, specialiosios pagalbos ir techninės pagalbos, sveikatos priežiūros, švietimo ir ugdymo

priemonėmis“ - teigiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtame 2004 metų

Socialiniame pranešime. Šios idėjos atsispindi ir po dviejų metų patvirtintame LR Socialinių

paslaugų įstatyme, apibrėžtoje socialinio darbo sąvokoje: socialinis darbas yra profesinė veikla,

kuri įgalina žmones, šeimas, bendruomenes ir visuomenę spręsti tarpusavio santykių ir

socialines problemas, skatindama socialinę kaitą, gerindama gyvenimo kokybę ir stiprindama

solidarumą bei socialinį teisingumą (Žin. 2006, Nr. 17-589). Toks socialinio darbo apibrėžimas

išplečia kliento sąvoką. Akcentuojama nauja socialinio darbo kryptis, kai į socialinių asmens ar

šeimos problemų sprendimą įtraukiamas klientas. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad

atsiranda paslaugos gavėjo atsakomybė. Į procesą įtraukiama ir šeima bei visuomenė. Iškeliamas

ir naujas socialinių paslaugų tikslas, kuriame aiškiai išdėstoma, kad socialinės paslaugos

teikiamos siekiant užkirsti kelią kilti socialinėms bei visuomenės socialiniam saugumui

užtikrinti. Išplėtus socialinio darbo sąvoką, natūralu, kad didesni lūkesčiai keliami ir socialiniam

darbuotojui, daugiau dėmesio skiriama kvalifikacijai, kompetencijoms. Iki minėto įstatymo

patvirtinimo 2006 metais socialiniu darbuotoju galėjo dirbti asmuo turintis reikiamą

kvalifikaciją, t.y. baigęs aukštojo ar aukštesniojo mokslo įstaigos socialinio darbo specialybę.

Taip pat socialinį darbą galėjo dirbti ir asmuo, turintis kitą specialybę, bet išklausęs specialius

socialinio darbo mokymo kursus. Siekiant gerinti teikiamų paslaugų kokybę, stengiamasi

užtikrinti, kad socialinį darbą dirbtų tik pakankamai žinių ir įgūdžių įgiję specialistai. Nuo 2006

metų dirbti socialiniu darbuotoju turi teisę:

socialinio darbo kvalifikacinį laipsnį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) įgijęs

asmuo;

14

asmuo, iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijęs kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro,

bakalauro, magistro) laipsnį ir socialinio darbuotojo kvalifikaciją ar baigęs socialinio

darbo studijų programą, ar socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka baigęs

socialinio darbuotojo praktinei veiklai pasirengti skirtus mokymus, arba

asmuo, įgijęs socialinės pedagogikos kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro,

magistro) laipsnį ar socialinio pedagogo kvalifikaciją, jeigu jis dirbs su vaikais ir (arba)

socialinės rizikos šeimomis.

Tokie reikalvimai dirbantiems socialinį darbą teigiamai įtakojo, socialinių darbuotojų kaip savo

srieties specialistų statuso formavimą ir reikšmingai prisidėjo prie socialinių paslaugų kokybės

gerinimo.

1.3. Socialinį darbą ir socialinių darbuotojų profesinę veiklą reglamentuojančios

teisinės bazės apžvalga

Reformuojant socialinių paslaugų sistemą Lietuvoje ir išryškėjus socialinių darbuotojų

poreikiui, buvo pradėta kurti teisinė socialinio darbo bazė ir pradėti rengti socialiniai darbuotojai.

Nemažą vaidmenį kuriant šalies socialinio darbo teisinę bazę, rengiant mokymo programas

suvaidino užsienio šalių socialinio darbo specialistai. Lietuvoje pradėjo kurtis socialinio darbo

mokyklos, fakultetai, katedros. Pasinaudojant užsienio šalių patirtimi, žiniomis ir

rekomendacijomis buvo pradėti rengti profesionalūs socialiniai darbuotojai, kuriama socialinių

darbuotojų veiklą bei kvalifikaciją reglamentuojanti teisinė bazė. Vaicekauskienė (2007) išskiria

keletą svarbiausių socialinio darbo teisinės bazės kūrimosi aspektų. Vienas reikšmingiausių ir

vėliau smarkiai įtakojęs socialinio darbo profesionalizacija įvykių, buvo 1993 m. įsteigta

Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija (LSDA). Šios asociacijos pagrindinis tikslas – įvesti

socialinio darbuotojo profesiją ir tobulinti socialinių darbuotojų rengimo bei kvalifikacijos

kėlimo sistemą. Pradėti rengti teisiniai dokumentai, kurie buvo aktualūs ir atitiko to meto

ekonomines galimybes bei politinius ir socialinius lūkesčius. 1994 m. priimtas LR Vyriausybės

nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“, kuriame numatoma, kad socialinio darbuotojo

profesija yra būtina, kalbama apie galimas profesijos rengimo strategijas. Tais pačiais metais,

kaip ir minėtas nutarimas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsteigtas Socialinių

darbuotojų rengimo centras. Pagrindinis šios įstaigos tikslas – organizuoti socialinių darbuotojų

kvalifikacijos kėlimą ir atestaciją. Tai ypač svarbu, kad jau tuomet buvo keliami socialinių

darbuotojų kvalifikacijos klausimai. Nemažiau reikšmingas nei teisės aktai ar nutarimai buvo

1995–2003 m. leidžiamas Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos laikraštis „Socialinis

darbuotojas“. Leidinyje buvo pateikiama informacija apie socialinio darbo metodus, kitos

15

naudingos žinios. Apie 1996 m. priimtą Socialinių paslaugų įstatymas, plačiau rašyta pirmame

skyriuje, tačiau siekiant išlaikyti chronologinę seką minimas ir šioje vietoje, nes tai svarbus

įstatymas, kuriame pirmą kartą teisiškai apibrėžtas socialinis darbas kaip profesinė veikla ir

įteisinta socialinio darbuotojo profesija. 1998 m. priimtas Lietuvos socialinių darbuotojų etikos

kodeksas, kuriame apibūdinamos socialinio darbo vertybės ir etikos principai, nusakančios etines

socialinio darbuotojo atsakomybes bei prievoles. Šiame dokumente socialinis drabas

apibūdinamas kaip veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų

galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę,

pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Kodekse aptariami tokie socialinio

darbuoto veiklos principai, kaip socialinio darbuotjo etinė atsakomybė klientui, santykiai su

bendradarbiais ir kitomis institucijomis, santykiai su darbdaviu, santykis su savo profesija ir

socialinio darbuotojo etinė pareiga visuomenei. Vadovaujantis šiais principais socialiniai

darbuotojai teikia pagalba visiems asmenims neatsižvelgiant į jų amžių, lytį, rasę, politines

pažiūras ir kt. Bendradarbiauja su kolegomis ir kitomis institucijomis gerbdami jų nuomonę.

Visuomet laikosi susitarimų ir atsakingai atlieka jiems pavestas užduotis. Stengiasi užkirsti kelią

nekompetentingų ir nekvalifikuotų socialinių paslaugų teikimui. Gina profesijos reikšmingumą.

Stengiasi užkirsti kelią neaiškios ir neteisingos informacijos apie socialinį darbą sklaidai

visuomenėje. Kodeksą parengė Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. 1998 m. patvirtinta

Socialinių darbuotojų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarka. 1999 m. Lietuvos

profesijų klasifikatoriuje oficialiai buvo įteisinta socialinio darbuotojo profesija ir pateiktas jos

aprašas. 2000 m. LR švietimo ir mokslo ministerija parengė Socialinio darbuotojo 4-ojo

profesinio lygmens (aukštesniosios mokyklos – kolegijos) Socialinio darbuotojo rengimo

standartą. 2001 m. ir 2003 m. LR Vyriausybė patvirtino socialinio darbo studijų kryptį ir

socialinio darbuotojo profesines kvalifikacijas Dauguma aukščiau minėtų įstatymų ir nutarimų

bėgant laikui ir keičiantis situacijai šalyje ir socialinio darbo profesijos srityje buvo papildyti ar

pakeisti, tačiau tai buvo pradžia nulėmusi galimybę socialinio darbo profesijos vystymuisi

Lietuvoje.

16

2. SOCIALINIO DARBUOTO VAIDMUO VISUOMENĖJE

Šalies perėjimas iš komunistinio režimo į demokratinę politinę sistemą ir rinkos

ekonomiką sukėlė ir socialinius, kultūrinius pokyčius visuomenėje. Ne visi asmenys sugebėjo

prisitaikyti ir sėkmingai įsitvirtinti besikeičiančioje visuomenėje. Dalis visuomenės sėkmingai

pasinaudojo atsiradusiomis galimybėmis, kitiems gi pristigo gebėjimų prisitaikyti prie

besikeičiančių ekonominių, kultūrinių ir socialinių sąlygų. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo

pradžios šalyje pradėta kurti ir įgyvendinama socialinės sistemos reforma, kuri per pastaruosius

dvidešimt metų turėjo ne vieną kryptį. Tačiau, pasak Wagner (2013), beveik visose šalyse

socialinės problemos laikomos mažesnės svarbos nei ekonominės ar sveikatos apsaugos

problemos. Tokia situacija, kaip kad – maža socialinio darbo įtaka ir galia visuomenėje, aktuali ir

kitose šalyse.

Daug dėmesio socialinio lauko ir visuomenės sampratai skyrė prancūzų sociologas

Bourdieu. Bourdieu (2013) teigė, kad visuomenės narių sąveiką lemia ne tik tuo metu

besiklostantys, bet ir anksčiau susikūrę santykiai, todėl tie asmenys (grupės ar kt.), kurių situacija

dėl ankstesnių palankių santykių yra geriau apsirūpinę ištekliais ir toliau bus pranašesni. Wagner

(2013) remdamasis Bourdieu išskiria tris kapitalo formas: ekonominį, kultūrinį ir socialinį

kapitalą. Ekonominis kapitalas – pinigai, kultūrinis – išsilavinimas, socialinis – santykiai. Visu

šiuo kapitalu visuomenė disponuoja. Lengviausia, žinoma, disponuoti pinigais. Dėl šios

priežasties būtent ekonominis kapitalas tampa labiau reikšmingas už kitus ir tam tikra prasme

įgyja galios. Tas, kas turi galimybę skirstyti išteklius turi galimybę ir daryti įtaką. Tačiau jeigu

pasigilintume į Lietuvos socialinio darbo raidos istoriją aptiktume, kad ne visuomet galia

priklauso nuo ekonominių išteklių, kartais įtaką ir galią lėmė priklausymas tam tikrai religinei

bendruomenei ar socialinei, politinei grupei. Svarbu suvokti, kad galia pati savaime nėra

reikšminga, jei socialiniame kontekste negebame jos panaudoti taip, kad būtų atpažįstama ir

suprantama, kaip galia socialinei gerovei kurti. Wagner (2013) mano, kad socialinio darbo

indėlis yra didelis visur, tačiau jis yra nepakankamas arba neaiškiai suvokiamas ir suprantamas,

kaip atliekantis ne itin reikšmingas užduotis visuomenėje. Tokį požiūrį būtina keisti ir įrodyti jog

yra kitaip.

Stengiantis gerinti socialinio darbo ir socialinio darbuotojo statusą diskutuojama apie

socialinius procesus, jų formavimą ir visas įmanomas socialinio darbuotojo galios panaudojimo

aplinkybes. Wagneris (2013) straipsnyje „Socialinio darbo profesijos (ne)galia visuomenėje“

kalba apie valdysenos sampratą socialiniame darbe. Valdysena gali būti suprantama kaip

gebėjimas valdyti ir su komunikacija susijęs galios panaudojimas. Kitaip tariant profesionalus

socialinis darbuotojas savo galią turi išryškinti ir panaudoti ieškodamas reikšmingų diskursų,

17

išryškinti tikslus ir kryptingai bei nuosekliai veikti. Tokiu būdu socialinis darbuotojas

pasiekdamas aiškių rezulatatų tik įtvirtina savo galią ir gebėjimą ja tikslingai pasinaudoti. Tačiau

į socialinio darbuotojo veiklos įgyvendinimą būtina įtraukti ir partnerius. Jie reikšmingi siekiant

sukurti bendradarbiavimo sistemas, kurios svarbios ne tik teikiant paslaugas, bet ir stengiantis

skleisti žinią apie profesionalaus socialinio darbuotojo indėlį socialinėje sistemoje. Nemažiau

svarbu už bendradarbiavimo tinklo kūrimą yra įrodyti, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus

dalyvauti socialinėje sistemoje ne tik kaip vykdytojas, bet ir kaip jos kūrėjas. Socialinio darbo

profesionalai privalo būti aktyvūs ir teikti kompetentingus pasiūlymus ir pastabas socialinių

visuomenės problemų sprendimo klausimais. Dalyvavimas socialiniuose procesuose sudaro

sąlygas įtakoti tam tikrus sprendimus, o tai jau tam tikra prasme galios apraiška. Wagneris

(2013) šia tema turi tokį patarimą: „reikia būti atidiems ir protingiems, ieškoti progų, kuriomis

būtų galima pasinaudoti ir kurios nieko nekainuoja“(19 p.).

Socialinis darbas neturi ypatingos įtakos ir galios šalies socialiniame, politiniame,

kultūriniame ir ekonominiame kontekste, tačiau tai nereiškia, kad taip ir turi likti. Pasak Wagner

(2013), siekiant įgyti daugiau galios socialinio darbo atstovai turi įnešti savo indėlį, kurį

visuomenė aiškiai suvoktų kaip socialinio darbo nuopelną ir neatsiejamą bei reikalingą

visuomenės funkcionavimui. Svarbu siekti, kad socialinis darbas ir socialiniai darbuotojai

aktyviai dalyvautų visuomenėje vykstančiuose procesuose ir būtų aktyvūs politinių sprendimų

priėmime.

2.1. Socialinis darbas: profesija ar praktinė veikla visuomenėje

Socialinis darbas pasaulyje skaičiuoja jau daugiau nei šimtą metų, tačiau vis dar kyla

diskusijų dėl to kas yra socialinis darbas ir kaip jis turėtų būti dirbamas. Kai Lietuvoje dar nė

nebuvo sąvokos socialinis darbas, Vakarų šalyse jau buvo keliamas klausimas ar socialinis

darbas yra profesija. Nepaisant to, kad socialinis darbas atitinka daugelį profesijai priskiriamų

bruožų, vis dar diskutuojama ar socialinis darbas atitinka profesijai keliamus reikalavimus

(Johnson, 2001). Tokias abejones stiprino ir tai, kad nebuvo aiškaus ir vieningo socialinio darbo

apibrėžimo. Baird (1972) nuomone, tokios diskusijos vyksta dėl to, kad socialinis darbas siekia

profesinės hierarchijos, pripažinimo ir pagarbos, kokią turi medikai, mokytojai ir pan.

Prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę laikytasi nuomonės, kad tuo metu esanti

socialinė ir ekonominė santvarka visiškai patenkina visuomenės poreikius ir socialinės

problemos šalyje nekyla. Dėl šios priežasties apie socialinio darbo profesijos poreikį tuo metu iš

viso nebuvo kalbama. Socialinė raida yra visuomenės vystymosi bruožas. Viena vertus šalis

sėkmingai tampa demokratine valstybe reformuojančia socialinę, kultūrinę ir ekonominę politiką

atsižvelgdama į nepriklausomos tautos poreikius. Kita vertus tokie ir panašūs procesai vyksta

18

visame pasaulyje ir tai kas vyksta Lietuvoje yra to dalis (Mačiulskytė, 2011). Socialinį darbą

kiekvienoje šalyje lemia tos šalies socialinė politika.

Socialinis darbas – sudėtinga veiklos sritis, kuri nuolat susiduria su sudėtingomis,

skaudžiomis ir krizinėmis situacijomis. Suprantama, kad tokia aplinka sukelia įvairias emocijas

toje situacijoje esantiems asmenims, tiek kalbant apie klientus, tiek ir apie socialinius

darbuotojus. Todėl svarbu, kad socialinio darbo profesionalas gebėtų valdyti emocijas ir

dirbdamas savo darbą vadovautųsi žiniomis, įgūdžiais ir priimtų racionalius sprendimus

nepaisant emocionalių aplinkos diktuojamų galimybių. Socialinio darbo, kaip profesijos

pripažinimą apsunkina ir tai, kad dauguma žmonių linkę padėti į bėdą patekusiems asmenims ir

mano, kad tokia pagalba ir yra socialinis darbas. Tačiau ta pagalba skiriasi nuo profesionalios

socialinio darbuotojo veiklos, nors visuomenei nėra lengva suvokti skirtumus. Kartais visuomenė

piktinasi dėl socialinių darbuotojų „kišimosi“ ir „netikslingos“ pagalbos. Taip yra dėl to, kad

socialinis darbas problemą mato giliau ir įžvelgia galimas rizikas ateityje. Kavaliauskienė (2005)

remdamasi Reid (2000) pamėgino išskirti aplinkybes kurioms esant reikalinga profesionali

socialinio darbuotojo pagalba:

konfliktiški tarpasmeniniai santykiai ir ryšiai;

nepasitenkinimas socialiniais santykiais;

socialinio vaidmens problema;

emocinės reakcijos į netektį ar nelaimę;

problemos susijusios su institucijomis ir organizacijomis;

nepakankami ištekliai;

psichologinio vaidmens ir elgsenos problemos.

Ko gero nėra nei vieno žmogaus, kuris nebūtų susidūręs bent su viena iš šių aplinkybių.

Daugumai neprireikė socialinio darbuotojo pagalbos, nes sugebėjo sprendimus rasti

savarankiškai arba su artimųjų pagalba. Dėl šios priežasties, remdamasi savo patirtimi didžioji

dalis visuomenės nesuvokia, kad iš pažiūros paprasti kasdieniniai sunkumai gali būti kur kas

gilesni ir sukelti sudėtingas socialines problemas ir pasekmes, kuriems išspręsti reikalinga

profesionali pagalba. Problemoms, su kuriomis susiduria socialinių darbuotojų klientai, išspręsti

dažnai reikalinga kompleksinė pagalba. Procesas siekiant ilgalaikių ir efektyvių rezultatų ilgas ir

dinamiškas. Tai dar viena priežastis dėl kurios apibūdinant socialinį darbą sunku įvardinti

rezultatus ir veiklos vertinimo kriterijus. Kavaliauskienė (2005) cituodama Howe išskiria keletą

svarbiausių socialinio darbuotjo veiklos aspektų. Visų pirma – stebėjimas. Socialiniame darbe tai

pirmas žingsnis siekiant identifikuoti problemas, išanalizuoti esamą situaciją. Antra –

apibūdinimas. Tai socialinės veiklos stadija, kurioje konceptualizuojama situacija, išryškinami

19

svarbiausi aspektai. Sekantis žingsnis – aiškinimas. Šioje vietoje socialinis darbuotojas stengiasi

išanalizuoti situaciją, atrasti ryšius, galimus priežastinius veiksnius. Toliau – planavimas, kurio

metu socialinis darbuotojas numato galimus veiksmus, tikėtinus rezultatus. Ir galiausiai

intervencija, kuomet nusprendžiama ką reikia daryti siekiant pokyčio ir efektyvaus problemos

sprendimo. Visa tai gali pasiekti tik kompetentingas, turintis atitinkamų žinių ir gebėjimų

profesionalas. Kitu atveju neprofesionali pagalba ne tik nepadės išspręsti problemos, bet gali dar

labiau pabloginti situaciją. Kavaliauskienė (2005) išskiria tris veiksnius kurie nulemia

nesėkmingus socialinio darbo rezultatus:

sprendimo ieškoma nepripažįstant egzistuojančios problemos. Nesiimama veiksmų, kurie

yra reikalingi. Taip nutinka dėl negebėjimo identifikuoti problemą arba nepakankamos

motyvacijos imtis veiksmingų priemonių;

siekiama išspręsti problemas, kurių iš esmės išspręsti neįmanoma arba situacijai

sprendimas nereikalingas. Šiuo atveju kalbama apie tam tikrus priklausomybės ligų

atvejus ir pan. Arba dedama daug pastangų spręsti šalutinei problemai, kuri nėra esminė

ir net ją išsprendus situacija nepasikeis;

problemos lygio neatitinkančių veiksmų ėmimasis. Kai spręsti problemai imamasi

veiksmų, kuriems nėra pasiruošta arba neturima tam reikalingų įgūdžių ar kompetencijos.

Akivaizdu, kad socialinių problemų sprendimas sudėtingas ilgas ir dinamiškas procesas,

kurį organizuoti ir vykdyti gali tik tam tikras kompetencijas ir gebėjimus turintys asmenys.

Suformuluoti aiškų ir tiksliai nusakantį socialinio darbo veiklos apibrėžimą gana

sudėtinga, todėl kad socialinio darbuotojo veiklos laukas yra labai platus. Socialinis darbas

apima ir atskirų asmenų individualių problemų sprendimą ir yra reikšmingas efektyvios

valstybinės socialinės politikos veiksnys. Kiekvienoje valstybėje socialinio darbo samprata

skiriasi, nes ji yra formuojama ir vertinama tos šalies ekonominių, politinių, kultūrinių ir

socialinių aplinkybių kontekste. Dėl šios priežasties gana sunku apibrėžti tarptautiniu lygmeniu

atitinkantį ir universalų socialinio darbo apibrėžimą. Kavaliauskienė (2005) pateikia tokį

Tarptautinės socialinio darbo federacijos vartojamą apibrėžimą: „Socialinio darbo profesija

skatina socialinę kaitą, žmonių tarpusavio santykių problemų sprendimą, teikia galimybių ir

pagalbą gerinti jų gyvenimą. Remdamasis žmogaus elgsenos ir socialinių sistemų teorijomis

socialinis darbas siekia žmonų ir jų aplinkos sąveikos darnos. Žmogaus teisių ir socialinio

teisingumo principai yra svarbiausi socialinio darbo principai“. Amerikos nacionalinė socialinių

darbuotojų asociacija socialinį darbą apibūdina taip: „Socialinis darbas yra profesinė veikla,

padedanti individams, žmonių grupėms ar bendruomenėms stiprinti ar atkurti jų socialinio

20

funkcionavimo pajėgumą sukuriant palankias socialines sąlygas tam tikslui pasiekti“.1 Nors

apibrėžimų formuluotės skiriasi, tačiau socialinio darbo kryptis ir principas išlieka vienodas –

pagalba asmeniui ar grupei spręsti socialines problemas, kurių jis savarankiškai išspręsti

nepajėgus.

Lietuvoje socialinio darbo apibrėžimų literatūroje aptinkame taip pat ne vieną.

Leliūgienė (2003) teigia, kad socialinis darbas, tai profesionalioji veikla teikiant pagalbą

individams, grupėms, bendruomenėms, kurios tikslas gerinti ir sugrąžinti asmenybės sugebėjimą

socialiai funkcionuoti. Kvieskienė (2003) mano, kad socialinis darbas tai profesinė veikla,

padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti asmens ir visuomenės santykius, kai

pats asmuo to nesugeba. Kučinskas, Kučinskienė (2000) pateikia jau kiek platesnį socialinio

darbo apibrėžimą, kuriame atkreipiamas dėmesys asmens grąžinimui į visuomenę ir skatinamas

jo savarankiškas funkcionavimas. Minėtų autorių nuomone, socialinis darbas tai – veikla, kurios

paskirtis sustiprinti žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, atstatyti ryšį su bendruomene

padedant jam integruotis į visuomenę skatinat kuo pilnavertiškesnį jo socialinį funkcionavimą.

Visi aukščiau pateikti apibrėžimai yra gana platūs, nes socialinio darbo apibrėžti vienu

sakiniu tiesiog neįmanoma. Bagdonas (2001) mano, kad tikslingiau apibrėžiant socialinį darbą

įvardinti socialinio darbuotojo funkcijas ir tai ką turi žinoti bei mokėti socialinio darbo

profesionalas. Svarbu pabrėžti, kad socialinis darbas ne vienkartinė reakcija, o gana ilgas ir

tęstinis procesas, kuriame sąveikauja klientas, jo socialinė aplinka ir socialinis darbuotojas.

Socialinio darbo raida Lietuvoje vyko gana sparčiai (apie tai kalbėta pirmame skyriuje), todėl ne

keista, kad ir socialinio darbo samprata, o kartu ir apibrėžimas kito. Stebint ir analizuojant

socialinę, ekonominę situaciją, atsižvelgiant į visuomenės poreikius kryptingai vyko ir socialinio

darbo profesionalizacija.

LR Socialinių paslaugų įstatyme, apibrėžtoje socialinio darbo sąvokoje: „socialinis

darbas yra profesinė veikla, kuri įgalina žmones, šeimas, bendruomenes ir visuomenę spręsti

tarpusavio santykių ir socialines problemas, skatindama socialinę kaitą, gerindama gyvenimo

kokybę ir stiprindama solidarumą bei socialinį teisingumą“ (Valstybės žinios, 2006-02-11, Nr. 17-

589). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apibrėžime atsiranda sąvoka „profesinė veikla“. Tai

reiškia, kad socialinis darbas suvokiamas, kaip profesija. Telieka kryptingai eiti

profesionalizacijos link ir siekti socialinio darbuotojo statuso ir profesijos pripažinimo

visuomenėje. Tai nėra lengva, bet kelias, kurį nuėjo socialinis darbas šalyje per 25 metus ir

pokyčiai, kurie įvyko teikia vilčių ir optimizmo.

1 Kavaliauskienė, V. (2005). Socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos, raidos aspektai. Acta Paedagogica

Vilnensia, Nr. 15, p. 234.

21

2.2. Statuso samprata ir profesinį prestižą lemiantys veiksniai

Statusas (lot. status – padėtis, būklė) asmens padėtis visuomenės grupėje arba grupės

padėtis didesnėje bendrijoje. Luobikienė (2008) statusą apibūdina kaip vietą ar poziciją

socialinių tarpusavio santykių sistemoje.

Kiekvienas žmogus turi tam tikrą statusą, tačiau dažnai tas pats asmuo turi net keletą

statusų. Tarkim asmuo būdamas tėvu, turi tėvo statusą, bet tuo pačiu metu jis yra ir meras. Taigi

šiuo atveju asmuo turi du statusus. Kartais statusai prieštarauja vienas kitam, tačiau vienas iš jų

visuomet turi būti pirminis. Statuso koncepcija vertinama dvejopai. Viena, kai statusas apibūdina

asmens padėtį visuomenėje. Antra, kuomet statusas vertinamas pagal klasifikuotus teisinius,

politinius, kultūrinius kriterijus. Weberis (1922) veikale „Ekonomika ir visuomenė“ statusą

apibūdino kaip efektyvią pretenziją į socialinę pagarbą. Statusas gali suteikti neigiamas ir

teigimas privilegijas, dažnai pagrįstas išskirtiniu gyvenimo būdu. Neretai statuso grupės yra

konkuruojančios ir siekia išsaugoti joms priskirtas privilegijas. Pruskus (2004) su statuso sąvoka

lygiagrečiai vartoja socialinės padėties sąvoką. Pasak minėto autoriaus, statusas – tai nuolatinė

padėtis susijusi su tam tikrais lūkesčiais, teisėmis ir pareigomis socialinės sistemos viduje.

Paprasčiau tariant tai asmens padėtis visuomenėje, galinti įtakoti jo dvasinę ir fizinę sveikatą.

Socialinės padėtys skirstomos į tris tipus (2 lentelė).

2 lentelė

Statuso tipų lentelė (pagal Pruskų, 2004)

Tipas Apibūdinimas Ypatybės

Gautoji padėtis Gautąją padėtį sąlygoja lytis,

rasė, amžius, gimimo vieta, tėvai.

Nepriklauso nuo asmens

pastangų.

Įgytoji padėtis Įgytoji padėtį yra tokia padėtis,

kurios asmuo sąmoningai siekia

ją pasirinkęs.

Smarkiai išaugo galimybės įgyti

įvairias padėtis, ypač susijusias

su profesija.

Pagrindinė padėtis Dažnai žmogus turi keletą

padėčių, tačiau visuomet yra

pagrindinė apibrėžianti žmogų

socialiai.

Dažniausia pagrindinį statusą

apibrėžia profesija.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad socialiniai statusai tarpusavyje siejasi ryšiais, tačiau vienas

su kitu nesąveikauja, o vienas kitą veikia tik statuso nešėjai. Tik žmonių pagalba realizuojami

socialiniai santykiai.

Kalbant apie visuomenę ir socialinius santykius neišvengiamai tenka susidurti ir su

stratifikacijos samprata. Matulionis (2003) socialinę stratifikaciją apibūdina kaip, bet kurios

socialinės grupės klasifikaciją visuomenės socialinių grupių hierarchijoje pagal valdžios,

nuosavybės, socialinio įvertinimo ir (arba) psichologinio pasitenkinimo nelygybę. Pruskus

22

(2004) stratifikaciją apibrėžia kaip socialinių padėčių hierarchiją, kuri rodo nelygų turto, galios ir

prestižo pasiskirstymą visuomenėje, ir kurios dėka ši nelygi padėtis perduodama iš kartos į kartą.

Apibendrinant išryškėja pagrindiniai gyvenimo kokybę ir psichologinį žmogaus pasitenkinimą

įtakojantys aspektai – valdžia, nuosavybė, įvertinimas. Valdžia – užtikrina galimybę priimti

sprendimus, nuosavybė leidžia įgyvendinti materialinius troškimus, įvertinimas įtakoja

pripažinimą, prestižą visuomenėje, kuris nulemia daugybę kitų svarbių veiksnių žmogaus

gyvenime. Šiandieninėje visuomenėje dažniausia statusą nulemia profesija. Profesine veikla

galima patenkinti įvairius asmens poreikius: užsitikrinti finansinį stabilumą, užmegzti naudingus

socialinius kontaktus, užsitikrinti tam tikrą padėtį visuomenėje ir pelnyti žmonių palankumą,

realizuoti save kaip asmenybę. Profesija yra reikšminga asmens gyvenimo dalis ir kaip buvo

minėta aukščiau daugeliu atveju nulemia ir asmens statusą visuomenėje, todėl svarbu suprasti

profesijos statuso ir prestižo ypatumus. Varžinskienė (2008) profesijos prestižą, įvardina kaip

visuomenės nuomonę, kuri yra viena iš reikšmingiausių profesijos statusą lemiančių veiksnių.

Statuso, socialinės stratifikacijos ir profesijos prestižo reiškinius visuomenėje aiškina keletas

teorijų. Remiantis konflikto teorija socialinė stratifikacija nėra neišvengiama. Ji sąmoningai

formuojama įtakingų socialinių grupių, stengiantis išlaikyti turimą galią. Kai kurios socialinės

grupės stengiasi jiems pasipriešinti, dėl nuolatinės kovos už valdžios ir galių perskirstymą

stratifikacija trukdo visuomenės ir individo funkcionavimui (Pruskus, 2004). Kalbėdamas apie

funkcionalistinį požiūrį Pruskus (2004) teigia, kad stratifikacija yra būtina ir neišvengiama, kaip

visuomenės egzistavimo prielaida. Dargytė (1999) rašo, kad pagal statuso pasiekimo teoriją

stratifikacija suprantama kaip individų susiskirstymas į sluoksnius pagal užimamą statusą

visuomenėje. Šioje teorijoje pabrėžiamas profesinio statuso reikšmingumas. Dažnai žmonės savo

padėtį visuomenėje įvertina pagal savo profesiją. Todėl su profesija siejama asmens savigarba ir

savimonė. Pasak Paulausko (2010) profesinį prestižą lemia karjeros galimybės, orientacija į

verslą ir paslaugas, įtakos lygis, turimi ištekliai, fizinė darbo aplinka, visuomenės pagarba ir

požiūris, reikalingas žinių ir įgūdžių lygis. Apibendrinat svarbu suprasti, kad profesinį prestižą

įtakoja daug veiksnių, kurie nulemia ne tik statusą visuomenėje, bet ir žmogaus gyvenimo

aplinkybes. Profesijos vertinamos skirtingai. Tai lemia šalies socialinė, kultūrinė ir ekonominė

politika, visuomenės poreikiai, profesijos patrauklumas ir paklausa darbo rinkoje, profesinė galia

ir įtaka, atlygis už darbą, profesiniai rezultatai ir jų svarba visuomenėje.

Kalbant apie statusą, nemažiau svarbus yra ir profesinis įvaizdis. Profesionalus

socialinio darbuotojo elgesys, gali tapti esminiu socialinio darbo įvaizdžio kūrimo būdu.

Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekso (1998) 5 straipsnyje išryškinamas socialinio

darbuotojo santykis su profesija. Socialinis darbuotojas privalo puoselėti ir ginti savo profesinę

23

Įvaizdis

Profilis

Identitetas

Kultūra

Pagrindas

garbę; siekdamas gerinti profesijos statusą informuoja visuomenę apie socialinio darbo reikšmę,

jo tikslus, priemones ir etikos principus; visuomet aktyviai gina profesijos reikšmingumą ir

kilnumą, ypač tuomet kai kyla abejonių dėl socialinio darbo, kaip profesinės veiklos. Socialiniai

darbuotojai privalo stengtis užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias nekvalifikuotų ir

nekompetentingų kolegų profesinei veiklai. Siekdami gerinti profesinį įvaizdį visais įmanomais

būdais stengiasi užkirsti kelią neteisingos ir dviprasmiškas informacijos susijusios su socialiniu

darbu viešinimui.

Drūteikienė, Marčinskas (2000) socialinio darbuotojo įvaizdžio formavimą pavaizdavo,

kaip piramidę (1 pav.).

1 pav. Įvaizdžio kūrimo piramidė (pagal Drūteikienę ir Marčinską, 2000)

Piramidės pagrindą sudaro esminės socialinio darbo idėjos, teisinė bazė ir kiti

dokumentai reglamentuojantys socialinio darbuotojo veiklą. Kultūra – tai socialinio darbuotojo

prioritetai ir vertybės, kurios nulemia (dažniausiai nesąmoningai) socialinio darbuotojo elgesį su

klientu. Identitetas – tai sąmoningas socialinio darbuotojo elgesys laikantis priimtinų

visuomenėje normų. Profilis – tai identiteto elementai, kurie padeda užmegzti ir išlaikyti

santykiu su visuomene, asmeninės (teigiamos) socialinio darbuotojo savybės. Įvaizdis – visų

anksčiau išvardintų elementų visuma sudaranti bendrą įspūdį apie subjektą. Visos piramidės

dalys yra reikšmingos. Anot Pikčiūno (2002), įvaizdis yra kaip informacijos suvokimo proceso

rezultatas. Todėl svarbu informaciją apie socialinį darbą ir socialinius darbuotojus visuomenei

pateikti kuo aiškesnį ir objektyvesnį, kuris suformuotų profesionalios ir reikšmingos profesijos

įvaizdį šalies socialinės politikos kontekste ir gerintų socialinio darbo statusą kitų profesijų

atžvilgiu.

24

3. TYRIMO “SOCIALINIO DARBUOTOJO STATUSAS LIETUVOJE: „NUO

KAIMO MOTERĖLĖS“ IKI PROFESIONALO” METODOLOGIJA

3.1. Tyrimo tipas ir tyrimo imtis

Poreikis keisti ir formuoti naujas socialinio darbo žinias pabrėžiamas vis dažniau

(Rimkus, 2015). Informacija, kurią priimdami ir suprasdami suvokiame ir analizuojame supantį

pasaulį, mus pasiekia iš daugybės šaltinių. Kritinis mąstymas, kurio pagalba vertiname ir

analizuojame žinias yra reikšmingas konstruktyviam aplinkos ir joje vykstančių procesų

supratimui. Asmuo pasirenka elgesį, kuris jo nuomone yra tinkamiausias toje situacijoje.

Remiantis socialinio konstravimo perspektyva, svarbu, kaip asmenys patys supranta pasaulį ir

kokias prasmes jam suteikia (Holstein, 1999). Kokybinius tyrimus atspindi subjektyvistinė-

interpretuojamoji epistemologinė perspektyva, kuri žinias traktuoja kaip subjektyvų dalyką.

Bryman (2008) teigia, kad socialinius reiškinius ir jų prasmes asmuo konstruoja naudodamas

kalbą, tuo tarpu tyrėjų darbas yra suprasti žmonių samprotavimus, interpretuoti jų veiksmus į

socialinį pasaulį žvelgiant iš jų perspektyvos.

Ontologija (gr. ontos – būtis) – tai požiūris į pasaulio prigimtį ir jo funkcionavimo

pobūdį, į pasaulio reiškinių egzistavimo sąlygas ir jų tarpusavio sąsajas (Rimkus, 2015). Būties

prigimtis – tai klausimai, kurie yra susiję su socialine ontologija. Ontologijoje pagrindinis

dėmesys yra nukreiptas į būtį, ar ji gali būti laikoma objektyvia realybe, duota asmenims, kaip

socialiniams veikėjams, ar būtimi galime laikyti socialinį konstravimą, kurį sudaro socialinių

veikėjų suvokimas ir veiksmai (Bryman, 2008). Išskiriamos dvi ontologinės pozicijos –

objektyvistinė ir konstruktyvistinė. Tyrimui atlikti pasirinktas kokybinis tyrimas, todėl tyrimą

pagrįsti gali interpretuojamoji-konstruktyvistinė ontologija (Corby, 2006). Konstruktyvizmas –

tai ontologinė pozicija, kuri tvirtina, kad socialinis fenomenas ir jo reikšmės yra nuolat kuriamos

socialinių veikėjų (Bryman, 2008).

Pasirinktas kokybinės turinio analizės metodas leidžia tyrėjui interpretuoti tyrimo

duomenis ir pateikti subjektyvų supratimą apie tiriamąjį fenomeną. Kiekviename kokybiniame

tyrime imties dydis ir imties vienetai pasirenkami atsižvelgiant į tikslus. Kokybinis tyrimas

siekia suprasti analizuojamą fenomeną ir įvykį iš vidaus (Flick, 1998). Būtina pasirinkti atvejus,

kurie yra maksimaliai informatyvūs tiriamu klausimu. Atliekant šį tyrimą taikyta tikslinė imties

vienetų atranka. Šiuo atveju pasirinkta tipinių atvejų atranka (angl. typical cases sampling) iš

Patton (1990) siūlomų imties sudarymo būdų. Tipinių atvejų atranka vykdoma, kai siekiama

aprašyti tai, kas yra tipiška, normalu (Bitinas, Rupšienė, Žydžiūnaitė, 2008). Tyrimo imties dydis

priklauso nuo reiškinio tyrimo detalumo, tyrimo strategijos, duomenų rinkimo metodo ir

renkamų duomenų informatyvumo. Šiuo atveju pasirinkta fenomenologinė tyrimo strategija šiam

25

tyrimui atlikti. Fenomenologijos, kaip tyrimo strategijos, tikslas – tirti fenomenus, atskleidžiant

žmogiškųjų išgyvenimų prigimtį ir būdus. Remiantis šia metodologija, tyrimo metu buvo

siekiama aprašyti asmens patirtį laisvai, nesiejant su teoriniais ar socialiniais konstruktais,

atskleisti individualiai išreikštų fenomenų prasmę. Informantas fenomenologiniame tyrime, tai

asmuo, kuris atskleidžia tiesą, kurią tyrėjas išklauso ir stengiasi suprasti asmens pasakomas ir

išreiškiamas prasmes. Fenomenologine strategija paremto kokybinio tyrimo objektas yra

informantų žinios apie patirtus išgyvenimus, jų išgyvenimų patirties konstruktus (Bitinas,

Rupšienė, Žydžiūnaitė, 2008).

Šiame tyrime taikyta tikslinė imties vienetų atranka. Tyrimo imtis sudaryta naudojant

atsitiktinės tikslinės atrankos būdą. Tokiu atveju laikantis atsitiktinumo principo pasirenkami tik

keli vienetai ir nustatoma maža imtis. Šiame tyrime dalyvavo 6 socialiniai darbuotojai turintys

ilgesnę nei 7 metų darbo patirtį. 4 socialiniai darbuotojai dirba su daugiaprobleminėmis,

kompleksinių poreikių turinčiomis šeimomis, 2 socialiniai darbuotojai dirba su negalią turinčiais

asmenimis.

3 lentelė

Duomenys apie tyrimo dalyvius

Pakeistas

tyrimo dalyvės

vardas

Socialinio darbo sritis Socialionio

darbo stažas

Amžius Darbinė aplinka

Miestas/kaimas

Matilda Dirba su negalią turinčiais

asmenimis

8 metus 33 Miestas

Vida Dirba su kompleksinių poreikių

turinčiomis šeimomis

10 metų 42 Kaimas

Vilė Dirba su negalią turinčiais

asmenimis

10 metų 40 Miestas

Roma Dirba su kompleksinių poreikių

turinčiomis šeimomis 10 metų 43 Kaimas

Augustė Dirba su kompleksinių poreikių

turinčiomis šeimomis 11 metų 45 Miestas

Jorė Dirba su kompleksinių poreikių

turinčiomis šeimomis 7 metus 30 Kaimas

Tyrimui atlikti pasirinktas duomenų rinkimo metodas – individualus giluminis interviu.

Interviu metodas taikomas, argumentuojant prielaida, kad svarbu žinoti informantų požiūrius,

nuomones ir įžvalgas tiriamu klausimu. Svarbu, kad tokiu būdu renkant informaciją, ji gaunama

suformuluota informanto žodžiais. Atliekant kokybinį tyrimą svarbu gebėti neprimesti asmeninės

tyrėjo terminologijos, leisti tyrimo dalyviams kalbėti jų vartojamais terminais. Interviu metodas

naudingas dar ir tuo, kad tyrimo metu, tyrėjas gauna ne tik žodinės informacijos, bet stebėdamas

informantą gali gauti daugiau papildomos neverbalinės informacijos. Šiam tyrimui atlikti

pasirinktas pusiau struktūruotas individualusis interviu. Tyrimas atliktas iš anksto numačius tam

26

tikrus klausimus ir jų seką. Tačiau tyrimo metu buvo pateikta papildomų klausimų siekiant

pagilinti supratimą ir gauti platesnės informacijos. Berry (1999) individualųjį giluminį interviu

apibrėžia, kaip interviu, kurį tyrėjas pasitelkia siekdamas gauti informacijos, kuri padėtų jam

visapusiškai suprasti informanto požiūrį arba situaciją ir rasti naujų įdomių tyrimo sričių.

Duomenų analizei pasirinktas kokybinės turinio analizės metodas. Šis metodas padeda

giliau pažvelgti į tiriamą fenomeną. Kokybinė turinio analizė taikoma įvairių duomenų gilumo

interpretacijai (Bitinas, 2008). Analizei naudotas transkribuotas interviu tekstas (1 priedas).

Interviu tekstas skaitomas daugybę kartų (redukuojamas), stengiantis atskirti ir išryškinti

kategorijas ir subkategorijas. Konceptualizuojant duomenys perkeliami į lentelę, kurioje

skirstomi pagal kategorijas ir subkategorijas. Ieškoma sąsajų, pasikartojimų susijusių su

socialinio darbuotojo statusą veikiančiais veiksniais. Gauti duomenys interpretuojami ir

grindžiami teorine literatūra.

3.2. Tyrimo etika ir tyrėjo refleksija

Tyrimo etika nemažiau reikšminga nei tyrimo metodų ar duomenų analizės samprata.

Mokslinio tyrimo etika susijusi su moraliniais principais, kuriais tyrėjai turi vadovautis, tik

pradėję savo veiklą, rengdamiesi tyrimui, iki tol, kol paskelbiami tyrimo rezultatai (Žydžiūnaitė,

Sabaliauskas, 2017). Tyrėjui labai svarbu būti jautriam tyrimo metu vykstantiems procesams, bet

nemažiau svarbu ir būti kritiškam vertinant santykį su tyrime dalyvaujančiais asmenimis. Etiškas

tyrėjas neiškreipia tyrimo rezultatų ir nepateikia neteisingos informacijos. Todėl etiškumo tyrime

klausimas susijęs ir su tyrimo patikimumu bei validumu. Pasak Žydžiūnaitės (2017), neetiškai

besielgiantis tyrėjas gali ne tik pateikti klaidinančius rezultatus, bet ir pakenkti žmonių gerovei.

Atliekant tyrimą „Socialinio darbuotojo statusas Lietuvoje: „nuo kaimo moterėlės “ iki

profesionalo“ laikytasi etikos principų, gerbiamas tyrime dalyvavusių asmenų privatumas.

Laikytasi konfidencialumo ir privatumo principo. Siekta nepakenkti tyrime dalyvavusiems

asmenims. Tyrimo metu siekta, kad informantai netaptų tik priemone tyrimo tikslui pasiekti.

Kalbantis tiriama tema vyko diskusija, tyrimo dalyviai kėlė ir stengėsi atsakyti į klausimus, kurie

svarbūs jų kasdieninėje veikloje, tačiau patys tam neskirdavo dėmesio. Atsakinėdami į klausimus

turėjo galimybę giliau pažvelgti į save, į savo profesinę veiklą, ją vertinti. Tyrimo metu

atsikleidė informantams jautrios temos, nors ir nesusijusios su šio tyrimo tikslu.

Kviečiant potencialius tyrimo dalyvius dalyvauti tyrime, visų pirma jie buvo

supažindinti su tyrimo tema, tikslais, informacijos rinkimo ir galutinio darbo pateikimo forma.

Tyrimo dalyviams buvo pažadėta, jeigu jie pageidaus bus sudarytos galimybės susipažinti su

galutiniais tyrimo rezultatais. Renkantis tyrimo dalyvius siekta paaiškinti kuo šis tyrimas svarbus

27

būtent jiems. Siekta sudominti tiriama tema ir motyvuoti atvirai ir aktyviai dalyvauti tyrime,

kuris gali turėti reikšmingos įtakos ir jų profesiniam gyvenimui. Pirmojo susitikimo metu siekta

užmegzti lygiaverčius santykius su potencialiu tiriamuoju, kad tyrimo metu informantas jaustųsi

laisvai ir mintis reikštų laisvai, pasitikėtų tyrėju. Tokiu būdu gauta informacija yra patikimesnė.

Tyrimo metu siekta užtikrinti saugią ir patogią aplinką. Laikas ir vieta buvo derinta iš

anksto, atsižvelgiant į tyrimo dalyvių galimybes ir poreikius. Tyrimo metu pastebėta, kad vieni

tyrimo dalyviai gerai jaučiasi savo darbo aplinkoje – kabinete ar kitoje įstaigos aplinkoje, kiti

lengviau atsipalaiduoja už įstaigos ribų. Skyrėsi ir informantų noras susipažinti su tyrimo

klausimais. Vieniems pakako paaiškinti tyrimo tikslą ir temą, o kiti norėjo iš anksto susipažinti

su klausimynu. Siekiant, kad tyrimo dalyviai jaustųsi saugiai ir patogiai klausimynai jiems buvo

išsiųsti elektroniniu paštu keletą dienų prieš sutartą interviu laiką. Pokalbio pradžioje visuomet

buvo paaiškinta, kad asmuo turi teisę neatsakyti į klausimą jeigu jis jam yra jautrus ar verčia

jaustis nepatogiai. Tyrimo metu tokių atvejų nepasitaikė. Kai kurie klausimai išprovokuodavo

tam tikras tyrimo dalyvių reakcijas, kurios tarsi patvirtindavo vėliau išsakytą informanto

nuomonę. Daugiausiai emocijų tyrimo metu sukėlė klausimai susiję su žiniasklaidos ir socialinio

darbuotojo santykiu. Nustebino išreikštas kritiškumas kolegų atžvilgiu. Tai galėtų tapti įdomiu

tyrimo lauku.

Su kiekvienu tyrimo dalyviu aptartas konfidencialumo principas. Tyrimo dalyviai buvo

užtikrinti, kad jokia asmeninė informacija apie juos tyrime nebus pateikta. Tyrime

dalyvavusiems asmenims suteikti slapyvardžiai. Tačiau pasitaikė ir tokių tyrimų dalyvių, kurie

teigė, kad nebijo išreikšti savo nuomonės kalbama tema ir jų vardai gali likti ir nepakeisti. Tačiau

laikantis etikos principų visi šiame tyrime dalyvavusių asmenų vardai yra pakeisti. Prieš

kiekvieną interviu su tyrimo dalyviu buvo aptartas tyrimo medžiagos rinkimo būdas, jos

analizavimas ir saugojimas. Visi tyrimo dalyviai patvirtino, kad sutinka, kad pokalbis būtų

įrašytas ir neprieštaravo kitiems duomenų apdorojimo būdams. Šiuo atveju buvo daromas garso

įrašas, vėliau jis transkribuojamas, o gauta informacija analizuojama. Šio tyrimo metu tyrimo

dalyvių konfidencialumas užtikrintas visapusiškai, asmeninė informacija užkoduota.

Socialinio darbuotojo statuso tema pasirodė esanti kur kas platesnė ir gilesnė nei buvo

manyta tyrimo pradžioje. Interviu metu teko valdyti asmeninę nuomonę ir norą ją reikšti.

Interviu metu tyrimo dalyvių išsakyta nuomonė emocionaliai veikė ne tik tyrimo dalyvius, tai

įtakojo ir tyrėją. Dažnai teko sau priminti, kad privalu kritiškai vertinti savo santykius su tyrimo

dalyviais, leisti jiems laisvai reikšti savo nuomonę, jos neįtakojant. Įdomūs procesai vyko kai

tyrimo dalyviai kalbėjo apie kolegų įtaką socialinio darbo statuso formavimui. Nustebino tai, kad

socialiniai darbuotojai atsargiai kalbėjo apie savo darbą iš pašaukimo, tarsi nedrįsdami sau ar

28

aplinkiniams to pripažinti. Tyrimas – reikšmingas ir naudingas, tačiau daugialypis ir gana

sudėtingas, reikalaujantis daugybės žinių, pasirengimo ir tam tikrų asmeninių savybių, procesas.

29

4. TYRIMO „SOCIALINIO DARBO STATUSAS LIETUVOJE: „NUO

KAIMO MOTERĖLĖS“ IKI PROFESIONALO“ REZULTATAI

4.1. Žiniasklaidos įtaka formuojant visuomenės nuomonę arba „kas kaltas?“

Lietuvoje žiniasklaida pasitiki 46 proc. gyventojų, tai vienas aukščiausių rodiklių

Europos Sąjungoje (ES), rodo Eurobarometro apklausa (2017). Spauda, radijas, televizija

ir internetas tai visuomenės informavimo priemonės, kurių paskirtis – perduoti objektyvią

informaciją visuomenei. Žiniasklaida Lietuvoje vadinama ketvirtąja valdžia, nes daro didelę

įtaką visuomenės nuomonei ir sprendimams. Šalyje nuskambėjo ne viena istorija, kurios sukėlė

daug diskusijų, tapo priežastimi keisti socialinės apsaugos sistemą. Daug visuomenės dėmesio

sulaukia skaudūs ir net tragiški įvykiai. Kiekvieną tokią situaciją nušviečia ir žiniasklaidos

priemonės. Dažnai pateikiant įvykio detales neatsiejamai užduodamas klausimas – kas dėl to

kaltas? Keletą dienų ieškoma „kaltų“ ar „atsakingų“ jei randama, o dažniausiai randama, jie

„nukryžiuojami“ ir pamirštami. Neretai kaltais yra įvardijami socialiniai darbuotojai, nes būtent

jie yra arčiausiai kliento ir vertinant iš šalies atrodo, kad tai yra tie žmonės, kurie turi pamatyti,

sureaguoti ir nuspėti galimus įvykius. Tarsi nieko blogo, netrukus įvyks kažkas naujo ir vėl

pasikartos tas pats scenarijus: įvykis-detalės-kaltasis. Iš tiesų tokia situacija nesudaro sąlygų

tinkamai įvertinti ir reaguoti į įvykį ir toks vyksmas turi didelės įtakos.

„Visi nori ieškoti kaltų įvykus kokiai nors situacijai, ir dažniausiai juo tampa socialinis

darbuotojas, tik dėl tokios patogios jo pozicijos. Bet niekas neieško priežasčių, kodėl tai nutiko ir

ką visi galėtume padaryti, kad tai pakeistume. Visiem atrodo, kad svarbiau kažką nubausti“

(Vilė, 40 ).

„Didžiausią tą įtaką manau formuoja žiniasklaida, nes visada yra ieškoma kaltų, ir visada

socialinis darbuotojas bus kaltas“ (Matilda, 33).

Atliekant tyrimą, kaip vienas iš dažniausiai įtakojančių socialinio darbuotojo statusą

veiksnių buvo įvardinta – žiniasklaida. Pastaruoju metu gana dažnai spauda ir televizija

informuoja apie tragiškus įvykius šeimose. Daug dėmesio skiriama institucijoms dirbančioms ir

teikiančioms paslaugas socialinėje srityje. Socialiniai darbuotojai yra tie specialistai, kurie

susiduria su dideliu visuomenės dėmesiu, deja, tenka pripažinti dažniau neigiamu.

„Visuomenės nuomonės, kurią labai įtakoja žiniasklaida ir šiuo metu labai neigiamai ir labai

negražiai ir labai netinkamu kampu. <...> Didelė visuomenės dalis labai priklausoma nuo

žiniasklaidos nuomonės, nuo replikų nuo eskaluojamų temų ir tikrai tai formuoja neigiamą

požiūrį.“ (Vilė, 40)

„Aš galvoju, kad žiniasklaida turi labai didelę įtaką visuomenei, požiūriui į tam tikras

specialybes ir šiuo atveju ir į socialinį darbą, nes šitie tie paskutiniai atvejai, nieko daugiau

negirdžiu, iš žiniasklaidos niekada negirdžiu.. tarkim per televiziją per tas visas laidas niekada

30

negirdėjau, kad, - o socialinis darbuotojas padėjo šeimai kažką padaryti ir panašiai <...>

Nežinau, lietuviai gal yra tokie žmonės, jie ta gerąją patirtimi nelabai dalinasi.“ (Matilda, 33)

Sudėtingos situacijos savaime sukelia stiprias emocijas, ypač kai nukentėjusieji yra

vaikai, todėl pateikiama informacija vertinama emocionaliai, neskiriant dėmesio informacijos

aiškumui ir nesiaiškinant tikrųjų priežasčių bei galimų sprendimų, užkertant kelią įvykių

pasikartojimui.

„Žiniasklaida skleidžia neteisingą informaciją ir tiem socialiniam darbuotojam labai sunku, ir

jiems sunku įrodyti, kad jie eina teisinga linkme.“ (Jorė, 30)

Žiniasklaidoje dažnai pateikiama informacija yra dviprasmiška. Apie situaciją kalbama

daug, pateikiamos įvairios informacijos interpretacijos, sudaromas įvaizdis, kad išklausomos

visos pusės, tačiau akcentuojama patogiausia ir daugiausiai reitingus kelianti informacija. Tik

kartais sudaromos sąlygos savo poziciją išsakyti abiems pusėms. Tokiu būdu žiniasklaida gali

atrodyti lyg ir objektyvi, tačiau tuo pačiu metu tai yra būdas formuoti tam tikrą visuomenės

nuomonę.

„Žiniasklaidoje rodomas dėmesys šitai profesijai ir tuo pačiu didžiulį nepasitenkinimą šitos

profesijos atstovais, kaip blogai dirbantiems, kaip netinkamai dirbantiems, kaip negebantiems

išvengti problemų.“ (Vida, 42)

„Kad būtų viešai sužlugdyta asmens reputacija, tereikia tą žmogų atvirai arba

užmaskuotai susieti su kažkuo, ką daugelis žmonių laikys nepriimtinu. Nesvarbu, ar tai tiesa, ar

ne, – užtenka paprasčiausiai sukelti abejonę ar tam tikrą asociaciją“ – teigia Samuel Lopez De

Victoria (2013)2.

„Aš galvoju, kad labai neigiamai įtakoja šalies žiniasklaida <....> iš tiesų parodo labai

neteisingą informaciją. Tiesiog žmonės, kurie nesusiduria su žmonėmis, kurie teikia šią pagalbą,

jie vadovaujasi tuo, ką mato per televiziją, nes mano kad tai teisinga informacija.“ (Jorė, 30).

Dar vienas žiniasklaidoje taikomas metodas ̶ informacijos pateikimas ją interpretuojant.

Tokiu būdu pateikiama lyg ir tiesa, tačiau akcentuojami tam tikri subjektai siekiant visuomenės

reakcijos. Pasitelkiami lyginimai ir panašumai, kurie formuoja tam tikrus vaizdinius. Tarkim

pranešama apie smurtą patyrusį vaiką, pasakojama apie jo sumušimus ir retoriškai klausiama

„kur buvo socialinis darbuotojas“? Toks vaizdinys ko gero sukels gailestį vaikui ir pyktį ant

socialinio darbuotojo, nes pateiktoje informacijoje tik du subjektai, vienas iš jų nukentėjusysis.

Tačiau toliau nesiaiškinama ar tai šeimai buvo paskirtos socialinės paslaugos, ar socialinis

darbuotojas turėjo galimybę ir teisę teikti paslaugas tai šeimai ir pagaliau ar ne vaiko tėvai, tiek

prigimtine teise, tiek prieš įstatymą yra atsakingi už vaiko saugumą. Pastarieji klausimai

2 Victoria, S.L. (2013). Kaip žiniasklaida manipuliuoja žmonėmis. Portalas http://www.propatria.lt/, prieiga per

internetą: http://www.propatria.lt/2013/12/samuel-lopez-de-victoria-kaip.html

31

dažniausiai nekeliami, tokiu būdu pateikiama nepilna informacija, o dar blogiau, kad

neanalizuojant situacijos klaidinama visuomenė ir nesudaromos sąlygos ieškoti sprendimų ir

užkirsti kelią panašiems įvykiams.

„Nes aš manau, kad lygiai tas pats ir tam gydytojui atsitinka visokių atvejų ir būna va ten

visokių neigiamų, bet į žiniasklaidą patenka tik tada kai pats žmogus kažkur kreipiasi. Apie

socialinį darbuotoją kai atsitinka kažkokia krizė, nelaimė, pateikiamos tik va kažkokios tokios

intrigos. O apie tą gerąją patirtį yra labai mažai kalbama.“ (Roma, 43)

Tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai kalbėjo, kad žiniasklaidai įdomi tik neigiamo

turinio informacija. 2017 metų kovo mėnesį Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas

Šarknickas buvo patekę siūlymą kad visuomenei pateikiamoje informacijoje „turi būti

išlaikytos proporcijos tarp teigiamos (pozityvios) ir neigiamos informacijos“. Siūlytų pataisų

tikslas – teikti kuo daugiau pozityvios informacijos. Buvo numatyta, kad pozityvi informacija

turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų viso turinio, o pozityvios žinios būtų pateikiamos

„informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose“. Tačiau šie siūlymai

sulaukė daug kritikos ir priimti nebuvo. Bet vien tai, kad tokia idėja buvo keliama, rodo, kad

tyrimo metu atskleista informacija apie tai, kad viešinamos negatyvios istorijos turi pagrindą.

„Daug yra perteikiama gėdingų dalykų. Nepakankamas ir siauras situacijos suvokimas iškreipia

realias situacijas, suformuoja netinkamus vertinimus ir išvadas. Ir apskritai dauguma rodomų

laidų transliuoja tik neigiamas patirtis. Formuoja tik neigiamą požiūrį.... Žinoma, kad tai ir

visuomenės problema. Bet žiniasklaida tuo naudojasi. Reitingai manau susiję su tuo, kad tas

laidas žiūri tie patys bėdžiai, gyvenantys tokiomis arba labai panašiomis aplinkybėmis ir jiems

labai smagu žinoti, kad ne jie vieni taip gyvena“ ( Vilė, 40).

Socialinė darbuotoja Vilė, tyrimo metu, taip pat išsakė nuomonę apie tai, kad

žiniasklaidoje pateikiama informacija yra negatyvaus pobūdžio. Šioje situacijoje ji įžvelgia ir

visuomenės problemą, kuriai „labai smagu žinoti, kad ne jie vieni taip gyvena“. informantės

nuomone televizijai svarbūs reitingai, kuriuos ir nulemia visuomenės poreikiai ir lūkesčiai.

4.2. Socialinio darbuotojo portretas TV ekrane

Socialinis darbas turi svarbią socialinę bei praktinę reikšmę ir yra laikomas labiau

praktine – moraline nei racionalia technine veikla, todėl žmogiškasis aspektas – pats socialinis

darbuotojas, kaip profesinės veiklos subjektas, tampa labai svarbus veiksnys šioje profesinėje

veikloje (Kavaliauskienė, 2008). Todėl svarbu, kad socialinio darbuotojo statusas būtų

vertinamas teigiamai, būtų keliamas jo autoritetas. Tyrimo metu atsiskleidė pačių socialinių

darbuotojų kuriamas profesijos įvaizdis žiniasklaidos priemonėse. Informantai pripažino, kad

kartais kolegų pasirodymai televizijos ekrane sukelia dviprasmiškus jausmus.

32

„Būtent žiniasklaidoje man yra tekę matyti socialinį darbuotoją ... darbuotojo autoritetas yra

tikrai menkas. Socialinis darbuotojas, kuris stovi nuleidęs galvą ir neatstovi savo pozicijos, tai

yra socialinio darbuotojo problema...“ (Augustė, 45)

Kiekvienos profesijos atstovo įvaizdį formuoja tiek vidinės, tiek ir išorinės asmens

savybės. Socialinio darbo įvaizdis apibrėžiamas, kaip nuomonės apie socialinio darbo profesiją

bei jos praktikus susidarymo būdas, neatsižvelgiant į tai ar ta nuomonė atitinka tikrovę (Barker,

1995). Tyrime dalyvavusių informantų nuomone, socialinio darbuotojo įvaizdis parodomas

televizijos laidose dažniau yra neigiamas.

„<.....> iš tikrųjų kartais žiūrėti būna nemalonu. Nežinau, gal čia priklauso nuo pačio socialinio

darbuotojo žinių, gebėjimų, požiūrio į save ir savo veiklą. <...> jeigu grįžtant prie žiniasklaidos,

jeigu imami iš jų pačių interviu gal būt trūksta tiems socialiniams darbuotojams praktiškų žinių,

kaip bendrauti su visuomene <...>.Iš nežinojimo kaip elgtis tam pačiam socialiniam darbuotojui,

kai pas tave atvažiuoja televizija, tiesiog duoda mikrofoną.. nu tiesiog nežinau... pasimeti..

(Matilda, 33).

„<...>daug ką sudaro ta pati stresinė situacija, kai užpuola nepasirengusį. Nes atstovėti reikia

brandžios, išsilavinusios asmenybės, kuri siektų tobulėtų, praktikuotų tą, kad tu galėtum taip

viešai kalbėti. Kita vertus gal tas žmogus tikrai to gebėjimo visai neturi. Gal jis šiaip geras

žmogus, su šeima dirba puikiausiai, bet kai reikia... atsiduria prieš kameras jis gal būt irgi

pasimeta.“ (Roma, 43)

Tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai kalbėjo apie tai, kad būti filmuojamam ir

bendrauti su žurnalistais jiems yra nemalonu ir tai sukelia stresą. Jie sutinka, kad gana dažnai

socialinis darbuotojas per televiziją atrodo apgailėtinai ir sudaro toli gražu ne profesionalo

įvaizdį. Tokią situaciją, informantų nuomone, įtakoja patiriamas stresas ir įtampa, kurią sukelia

nepagrįsti kaltinimai ir ne pagal kompetenciją adresuojami klausimai. Išsakyti savo nuomonę, ją

apginti ir drąsiai atstovėti už save ir kolegas reikalingos tam tikros asmeninės savybės ir

gebėjimai, kurių gali neturėti ne tik socialiniai darbuotojai, bet ir kitų profesijų atstovai. Siekiant,

kad socialiniai darbuotojai įgytų gebėjimų aiškiai ir kompetentingai atsakyti už savo darbą ir

formuotų profesionalo statusą, sudaromos sąlygos tobulinti šiuos gebėjimus.

„ Ne kiekvienas, kuris gerai dirba, turi tą talentą ir įgūdžius sklandžiai kalbėti viešai. Sunku

kalbėti prieš kameras, tam reikia turėti drąsos arba įgūdžių.“

Siekti gerinti darbo sąlygas ir spręsti kitas su darbine veikla kylančias problemas yra

būtina, tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir pasirinkti tinkamus tikslo siekimo būdus, kad kalbėjimas

apie profesines problemas nedarytų priešingo nei tikimasi poveikio. Kalbėjimas apie problemas

turi būti aiškus, argumentuotas ir netapti skundimusi ir verkšlenimu, kuris formuoja netinkamą

tiek profesijos, tiek specialistų įvaizdį. Pasak Jakson (2004), socialiniai darbuotojai yra savo

profesijos ambasadoriai, ir tai, kaip kompetentingai ir aiškiai jie pateikia savo sampratą apie

socialinį darbą, turi reikšmės socialinio darbo lauko ir veiklos suvokimui visuomenėje.

33

„Socialiniai darbuotojai, turėtų ir vienytis, ir skleisti tą gerąją patirtį, o ne viešinti tų blogųjų

pavyzdžių. Nes iš tikrųjų net ir per žiniasklaidą yra išgirstama: kaip man čia blogai, kad aš einu

į tokias šeimas, kokia čia man yra rizika, ką aš patiriu. Vat yra daug labai tokių atsiliepimų ir aš

manau tas atbaido ir neigiamai veikia jeigu nori rinktis šią specialybę.“ (Roma, 43)

Kitas aspektas, kurį būtina paminėti kalbant apie transliuojamą informaciją –

visuomenės dėmesys. Televizija siekia reitingų, o didžiausi reitingai būtent tokių laidų, kuriose

rodomas, skurdas, smurtas, nepriteklius, šaipomasi iš nenuovokių, neblaivių asmenų, kurie

viešina, kartais labai intymias ir asmeniškas savo gyvenimo detales. Jeigu tokia informacija

visuomenei nebūtų įdomi, ji ir nebūtų transliuojama, todėl sakyti, kad tik žiniasklaida yra

atsakinga dėl socialinio darbuotojo įvaizdžio formavimo nedera.

Dėl informacijos gausos tampa sudėtinga skirti patikimą ir nepatikimą informaciją.

Todėl žmonėmis, jų nuostatomis galima nesunkiai manipuliuoti. Ypač šias galimybes sustiprino

internetas. Mes įpratome informaciją gauti skubiai. Dažnai nebeskaitome turinio, tik peržiūrime

antraštes. Vilniaus universiteto lektorius Kęstutis Petrauskis (2018) mano, kad jas atitinkamai

formuluojant paveikti ir manipuliuoti visuomenės nuomone, galimybių dirva yra labai palanki.

Manipuliacijos informacija yra galingas ginklas, kartais jis taikomas sąmoningai siekiant

pakenkti asmeniui ar grupei, kartais tiesiog stengiantis pasinaudoti situacija, sukelti reakcijas

nenumatant ilgalaikių tokios elgsenos padarinių. Būtent, pastaroji situacija ir yra aktuali, kalbant

apie socialinio darbuotojo statuso formavimą visuomenėje.

4.3. Socialinio darbuotojo funkcijų suvokimas ir vertinimas visuomenėje

Socialinio darbuotojo statusas skirtingose šalyse vertinamas skirtingai, tai lemia šalyje

dominuojanti kultūra, teisė, ekonominės galimybės. Kaip ten bebūtų socialinis darbas

nepriskiriamas prie įtakingiausių visuomenėje veikiančių jėgų (Wagner, 2013). Tenka pripažinti,

kad visuomenė socialines problemas ir jų sprendimo aplinkybes nelaiko tokiomis svarbiomis

kaip ekonominės ar sveikatos apsaugos problemos.

Lorenz, kurį cituoja Kavaliauskienė (2005) pabrėžia, kad profesinės veiklos pobūdis

kiekvienoje šalyje yra grindžiamas istoriniu ir kultūriniu šalies kontekstu ir yra perteikiamas per

jo politinę, ekonominę ir socialinę sistemą. Lietuvoje socialinė sistema buvo ne kartą reformuota

atsižvelgiant į tam tikrus visuomenės poreikius, remiantis kitų šalių socialiniais modeliais.

Tyrime dalyvavę informantai mano, kad pokyčiai socialinėje sistemoje reikalingi, tačiau jie

pastebi, kad vykdomos reformos ne visuomet yra gerai apgalvotos ir gali būti įgyvendintos.

„Aš tikrai už tai, kad būtų naujovės. Bet taikyti užsienio patirtį mūsų situacijoje labai dažnai

būna labai neprotinga ir atrodo labai juokingai. Nes kitas mentalitetas, ekonominė ir socialinė

situacija visiškai priešingai įtakoja mūsų socialinį darbą.“ (Vilė, 40)

34

Dažniausiai būtent socialiniai darbuotojai yra tie sistemos sraigteliai sukantys visą

modelį, todėl jų nuomonė ir matymas gali būti vertinamas kaip realistiškiausias. Čia susiduriama

su paradoksu, kuomet visuomenei deklaruojama apie socialinės sistemos pokyčius gerinant šalies

gyventojų socialinę situaciją, bet įgyvendinant pokyčius ir naujas idėjas bei funkcijas socialiniai

darbuotojai susiduria su sunkumais, o kartais ir su neadekvačiomis jų gebėjimams užduotimis.

Ne visuomet įvertinama reali situacija susijusi su paslaugų gavėjų skaičiumi ir poreikiais. Ne

apgalvojamos paslaugų teikimo aplinkybės ir tam reikalingi resursai. Taigi, kartais socialiniai

darbuotojai jaučiasi tarsi būtų gavę nurodymą iškasti ežerą, bet kaip įrankis pasiūlytas tik

šaukštas.

Šalyje vyksta ekonominių, socialinių, kultūrinių pokyčių procesai. Socialinę šalies

situaciją įtakoja daug veiksnių, dėl šių priežasčių socialinių problemų šalyje tik daugėja, jų

atsiranda vis sudėtingesnių. Socialinis darbuotojas šioje situacijoje yra labai svarbus asmuo

siekiant padėti išgyventi tiems asmenims, kuriems nepavyksta savarankiškai prisitaikyti prie

socialinių, kultūrinių ir ekonominių pokyčių. Kai visuomenė suvoks koks svarbus socialinio

darbuotojo vaidmuo jos pačios kūrimosi ir vystymosi procese, klausimas dėl socialinio

darbuotojo statuso gerinimo nebus keliamas ir aktualus.

Neadekvatūs visuomenės lūkesčiai. Socialinio darbuotojo profesija palyginti nauja ir

neturi tokių gilių tradicijų ir susiformavusio įvaizdžio, kaip medikų ar pedagogų. Didžioji dalis

visuomenės girdėjusi socialinio darbuotojo ar socialinio darbo sąvoką, tačiau tikrai ne visi turi

aiškų supratimą apie šiai profesijai reglamentuotas funkcijas. Visuomenės nuomonė gali padėti

formuojant profesijos statusą ir turi jam kone didžiausią įtaką (Varžinkienė, 2008). Todėl svarbu,

kad visuomenę pasiektų tiksli ir aiški informacija apie socialinį darbą. Svarbu paminėti ir tai, kad

atsižvelgiant į pokyčius visuomenėje socialinio darbo vaidmuo nuolat kinta (Waltz and Groze,

1991).

„Visuomenės požiūris... Ką gali reikalaut iš žmogaus, kuris socialinio darbuotojo sąvoką išgirdo

tikrai ne tiek ir daug metų atgal, jis tikrai daug ko nesuvokia ir nežino. Neina kaltinti žmonių,

kurie socialiniam darbui priskiria viską, ir jo gyvenimo problemų išsprendimą, ir privalomą

pasirūpinimą jo vaikais kai jis geria. Tai yra tokia plati sąvoka, kad tas socialinis darbas

maišomas visur su viskuo ir nelabai kas stengiasi ir atsieti kas iš tiesų. Reputacija ir prestižas

nukenčia dėl visuomenės neteisingų nuomonių, nepakankamo informavimo“ (Vida, 42).

Kita vertus, gal būt ta aplinkybė, kad pasak tyrime dalyvavusios informantės

„socialiniam darbui priskiria viską...“ rodo, kiek daug tikimasi iš socialinio darbuotojo ir

lūkesčiai socialiniam darbuotojui yra dideli.

Lūkesčiai dažnai būna nerealūs mūsų atžvilgiu, mes tiesiog negalime to padaryti, nes tai yra

neįmanoma. Jie tiesiog tikisi iš mūsų daugiau nei mes jiems galime duoti. Bet susiduriame ir su

tokia pozicija, kad atsitikus kokiai nors krizinei situacijai, visuomet kalti jų požiūriu esame mes

(Matilda, 33 ).

35

Socialiniams darbuotojams yra iškelti tam tikri reikalavimai, kurių jie nei vieni, nei nevieni nėra

pajėgūs įgyvendinti. Jiems yra ne pagal jų galimybes užduoti tikslai, reikalavimai. Socialinį

darbuotoją visuomenė šiandien įsivaizduoja – jis gali viską. Jis turi būt ir medikas ir

psichologas, ir vaikų auklėtojas.. Jam yra labai daug užduota, nu per daug. Per dideli tikslai

iškelti Gal būt mes neesame įvertinti, gal būt iš mūsų tikimasi daugiau nei mes galime duoti...“

(Augustė, 45).

Siekiant aiškumo ir teisingo suvokimo būtina visuomenę supažindinti su socialinių

darbuotojų funkcijomis ir galimybėmis. Pivorienė ir Večerskytė (2005) nustatė, kad internete

pateikta informacija apie socialinį darbą klaidina visuomenę ir menkina socialinio darbuotojo

statusą; socialinio darbo veikla buvo apibūdinama kaip profesionali ir kaip savanoriška veikla.

Toks neaiškus ir neapibrėžtas socialinio darbo pateikimas daro neigiamą įtaką visuomenės

nuomonei, sudaro sąlygas interpretacijoms.

„Tikslai, kurių neįmanoma pasiekti. To padaryti kartais negalėtų net super socialinis

darbuotojas. Kartais rezultatais toje šeimoje jau yra tai, kad situacija neblogėja ir tam pasiekti

reikėjo labai daug pastangų, bet žmonės to nesupranta. Tikisi iš mūsų labai daug, kad mes tarsi

ateinam su burtų lazdele ir išsprendžiam visas problemas. Gaila, bet taip nėra“ (Jorė, 30).

Aiškiai nesuvokiant socialinio darbuotojo funkcijų, sunku tikėtis, kad adekvatūs bus ir

lūkesčiai. Visuomenė rezultatus nori matyti greitai, juos aiškiai pamatuoti. Tačiau socialiniame

darbe tai padaryti yra sunku. Todėl svarbu kalbėti ne tik apie funkcijas, bet ir apie socialinio

darbo procesą, jo aplinkybes.

Socialinis darbuotojas, tai... Socialiniai darbuotojai Lietuvoje dirba įvairiose socialinę

pagalbą teikiančiose institucijose ir jų funkcijos priklausomai nuo įstaigos krypties gali skirtis.

Tačiau visuomenėje įsitvirtinę tam tikri stereotipai įtakoti žmonių patirčių. Kalbant apie

stereotipus ne vien Lietuvoje socialiniai darbuotojai susiduria su tokiomis nuostatomis.

Negatyvūs stereotipai apibūdinantys socialinius darbuotojus lydi juos jau nuo Antrojo pasaulinio

karo laikų (Hiersteiner, 1998). Suprantama, kad Lietuvoje profesionalaus socialinio darbo tuo

metu nebuvo, bet visa informacija, kuria remtasi formuojant socialinio darbo praktiką Lietuvoje

patenka iš užsienio valstybių.

„Visuomenėje vyrauja tie stereotipai, kad tas socialinis darbuotojas tai... Vieni sako, kad tai

kažkoks pasiaukojantis, geraširdis, kiti kalba, kad tai tiesiog socialinės rizikos šeimos kažkoks

prižiūrėtojas, kontrolierius. Nes apie socialinius darbuotojus visuomenė išgirsta tik ištikus

kažkokioms tai nelaimėms. Iki tol retai kas susimąsto apie tuos socialinius darbuotojus, kurie

kasdien dirba su žmonėmis, kuriuos visuomenė linkusi užmiršti. Juk kasdieninis socialinio

darbuotojo darbas yra lėtas procesas, retai matomas ir parodomas. Juk socialinio darbuotojo

darbo rezultatai nėra greiti. Reikia suprasti, kad nuo to kiek rūpinamės žmonių gyvenimo kokybe

priklauso mūsų visų saugumas ir gerovė“ (Roma, 43).

Sunku tikėtis teigiamo vertinimo iš visuomenės, jeigu jo nesulaukiama iš institucijų.

Socialiniai darbuotojai susiduria su neigiamu ir neobjektyviu kitų institucijų specialistų požiūriu

36

į jų darbą. Jie nėra laikomi lygiaverčiais partneriais. Tokį požiūrį pastebi ir visuomenė, kurios

nuomonės formavimuisi apie socialinio darbo statusą tai turi reikšmingos įtakos. Tyrime

dalyvavusi Augustė pasakoja, apie tai su kokiu Vaiko teisių apsaugo skyriaus specialistų

požiūriu jai teko susidurti. Tikėtina, kad tokia situacija buvo daugumoje šalies rajonų. Tokia

situacija leidžia manyti, kad ne tik visuomenė, bet ir institucijos, kurios turėjo dirbti viena krypti

su socialiniu darbuotoju ir bendradarbiaujant siekti efektyvesnių paslaugų teikimo ir rezultatų,

nesuprato socialinio darbuotojo funkcijų.

„<...> galiu papasakoti, kaip mūsų darbą įsivaizdavo vaiko teisių specialistai. Jų nuomone, tai

toks darbuotojas, kuris nieko nesupranta, tik turi šeimoms atnešti valgyti. Jie visiškai nekalbėjo

kad reikia spręsti padėti problemas, kad tai turi būti tarpinstitucinis bendradarbiavimas, jiems

atrodė, kad turi būti tiktai patenkinti būtiniausi poreikiai – nupirkt maisto, nupirkt iš

parduotuvės, ir pas daktarus nuvežt. Tiesiog nesuvokdami kas yra socialinis darbuotojas, mūsų

rajone vaiko teisių pareigūnai padiktavo tai, kad socialinis darbuotojas liko be prestižo“

(Augustė, 45 )

„<...> visai neseniai buvo įvykis: iš gydymo įstaigos paskambino ir pasakė – atvažiuokit ir

parsivežkit klientą. Tiesiog kažkas liepė tą padaryti. Ne ieškojo bendrų galimybių, nesitarė,

nesiaiškino mano galimybių ir užimtumo, o tiesiog liepė. Bet ką noriu pasakyti.. socialinis

darbuotojas tarsi šuniukas... kažkas pamojo ir jis turi lėkt“ (Jorė, 30).

Tyrimo metu išryškėjo santykio tarp socialinių darbuotojų ir kitų pagalbą šeimai

teikiančių institucijų pobūdis. Socialinių darbuotojų statusas kitų bendradarbiaujančių institucijų

akimis yra žemas. Jie laikomi vykdytojais, visiškai nevertinant socialinių darbuotojų gebėjimų ir

profesionalumo.

„Labai sudėtingas bendradrabiavimas su kitomis institucijomis. Nu jis yra sudėtingas. Ne su

visomis. Mes labai rodom bendradarbiavimo poreikį iš savo pusės, iš kitų institucijų to

bendradarbiavimo sulaukiame mažiau. Vis tik mes teikiam, duodam visiem ataskaitas, o ką

gaunam patys...“ (Augustė, 45).

“<...> aš tai galvočiau, kad nėra bendradarbiavimo. Nėra grįžtamojo ryšio galų gale. Aš

manyčiau, aš bent pagal save čia sprendžiu, aš nesijaučiu lygiaverčiu partneriu, nežinau kaip

kolegos, bet aš nesijaučiu lygiaverčiu partneriu su kitais. Aš jaučiu tokia tarsi stovinti ant

žemesnio laiptelio“ (Augustė, 45).

Mokslininkai skirtingai interpretuoja bendradarbiavimo konceptą. Bendradarbiavimas

vyksta siekiant organizuoti bendrą partnerių veiklą ir derinti bendrus veiksmus, vienyti

individualias pastangas, t.y. kurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, taip pat plėtoti socialinius

bendradarbiavimo ir pagalbos santykius, bendrauti partneriams darant įtaką ir keičiant vienas

kitą (Vaicekauskienė, 2003). Bendradarbiavimui teikiant socialines paslaugas skiriamas didelis

dėmesys. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos

Respublikos vidaus ir reikalų ministerijos 2016 m. liepos 14 d. įsakymu, Nr. A1-362/V-936/V-

646/1V495 „Dėl bendro darbo su šeimomis tvarkos aprašo“ patvirtinta tvarka, parengtas Bendro

37

darbo su šeimomis tvarkos aprašas, kuriame mėginama aiškiai reglamentuoti socialinių partnerių

funkcijas. Nors dokumente numatytos gana aiškios kitų institucijų ir specialistų funkcijos, tačiau,

kaip rodo tyrimas socialinis darbuotojas nesijaučia lygiaverčiu partneriu.

4.4. Socialinių darbuotojų įtaka profesijos statuso formavimui

Pirmųjų socialinio darbo profesijos atstovų šalyje įtaka socialinio darbuotojo

statuso formavimo visuomenėje buvo labai svarbi. Jų suformuotas profesinis įvaizdis vis dar lydi

ir šiandienos socialinio darbo profesionalus. Suasmeninti ir teigti, kad tik pirmieji socialiniai

darbuotojai yra atsakingi už įvaizdžio ir statuso formavimą būtų neteisinga. Apie besivystantį

socialinį darbą labai taikliai rašė Bagdonas (200, p. 12): „chaosas ir netvarka virsta darnia

sistema – nusistovi profesionalios veiklos tvarka <...>“. 1996 metais patvirtintame (šiuo metu

nebegaliojančiame) LR Socialinių paslaugų įstatyme socialinio darbo sąvoka apibrėžiama, kaip

profesinė veikla padedanti patenkinti būtiniausius asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir

visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia. Šiame apibrėžime akcentuojamas

žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimas, nėra platesnio socialinio darbo suvokimo. Todėl ne

keista, kad pirmieji socialiniai darbuotojai, kaip vieną savo pagrindinių funkcijų ir suvokė

kliento aprūpinimą maistu ir kitų poreikių patenkinimą.

„<...> socialinis darbuotojas įsivaizduojamas, kaip kaimo moterėlė, dirbusi, kažkur kolūkio

kontoroje vėliau kažkokiu būdu pradėta vadinti socialine darbuotoja ir suformavo tokį pirminį

įvaizdį“ (Jorė, 30)

„<...> pačioje pradžioje nereikėjo būti baigus studijų, kad galėtum dirbti socialiniu darbuotoju.

Tie neprofesionalūs darbuotojai, patys nežinodami savo, kaip socialinio darbuotojo funkcijų, ir

turėdami mažai kompetencijos suformavo neteisingą nuomonę apie socialinius darbuotojus ir jų

veiklą“ (Augustė, 45)

Reikia suprasti, kad besivystanti profesija tuo metu dar neturėjo aiškaus socialinio darbo

veiklos ir funkcijų suvokimo. Darbuotojai, kurie tuo metu dirbo socialinį darbą, daugiau

vadovavosi asmenine patirtimi, trūko kompetencijos ir žinių teikti profesionalias paslaugas. Tokį

procesą išgyveno dauguma visuomenių, tik tai vyko skirtingu laikotarpiu. Socialiniams

darbuotojams teko smarkiai ir ilgai kovoti, kad juos pripažintų kaip profesionalus, kad jie

užsitikrintų šį pripažinimą atitinkantį prestižą, galią ir užmokestį (Berger, 1995).

Laikui bėgant šalyje vyko įvairūs ekonominiai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai, kurie

tapo priežastimi formuotis tam tikriems socialiniams reiškiniams. Išryškėjo naujos socialinės

politikos kryptys, susiformavo tam tikros socialinės grupės, kurioms buvo reikalinga socialinė

intervencija ir pagalba. Daugėjo žinių ir kompetencijų įgijusių socialinio darbo specialistų, kurie

38

reikšmingai įtakojo socialinio darbo raidą šalyje. Visi aukščiau išvardinti veiksniai tapo prielaida

stiprėti socialinio darbo profesijai ir formuoti socialinių darbuotojų statusą šalyje.

Profesijos statusą formuoja ne tik išoriniai veiksniai ir vertinimai. Patys socialiniai

darbuotojai siunčia žinią apie save. Tiesa ta, kad ir patys socialiniai darbuotojai turi skirtingą

suvokimą apie savo darbą ir vaidmenį visuomenėje. Socialinių darbuotojų vaidmenys ir jų

prioritetai priklauso nuo jų atliekamo socialinio darbo pobūdžio (Sheldon, 1998).

„<...> kiekvienas mes formuojam požiūrį į save, tas darbas yra labai sunkus, labai sunkiai

dirbamas, labai daug pastangų reikalaujantis <...> visose profesijose to yra“ (Vida, 42)

Kalbant apie socialinio darbuotojo statusą formuojančius veiksnius būtina kalbėti ir apie

išvaizdą. Tyrimo metu keletą kartu nuskambėjo apgailestavimas, kad socialiniai darbuotojai

neturi uniformų, kaip kai kurios kitos profesijos. Uniformos suteikia galios įvaizdį, užkerta kelią

neteisingiems įvaizdžio pasirinkimams. Informantų nuomone, ne visi socialiniai darbuotojai

tinkamai pasirenka aprangą, nepakankamai dėmesio skiria kitoms įvaizdžio detalėms.

„Kartais iš savo kolegų pastebiu netinkamą apsirengimą. Ir turiu savo darbinės patirties... Vat

būtent apie netinkamą apsirengimą. Aš apsirengiau trumpą sijoną ir lankiausi šeimose, man

tokių dviprasmiškų pasiūlymų pateikė, kad aš tikrai pasimečiau. Pagalvojau kaip yra svarbu

socialiniam darbuotojui atrodyti tikrai solidžiai, nepriekaištingai. Aš manau, kad reikėtų

apgalvoti ir sijono ilgį ir dekolte, ta prasme iškirptę. Na aš manau, kad taip, vis tik reikia į tai

atkreipti dėmesį“ (Augustė, 45).

Tačiau socialinis darbuotojas susiduria su tam tikrais iššūkiais. Pagarba sau ir profesijai

tarsi diktuotų norą rengtis stilingai, laikantis tam tikrų stiliaus taisyklių, tačiau darbas su klientais

įpareigoja siųsti jiems žinią apie tai, kad „esu toks kaip ir tu, pasitikėk manimi“. Dėl šios

priežasties vertinti socialinio darbuotojo aprangą kitų profesijų kontekste neobjektyvu.

„<....> nesakau, kad turi ten prastai atrodyti, visiškai nestilingas ar ką, bet galima tikrai

apsirengti kukliai stilingai, nu kultūringai. Etiketas aprangoje tikrai turi būti. <...> Aš manau,

kad socialinio darbuotojo vertybės ir apsirengimas tikrai ir turi atitikti būtent socialinį

darbuotoją“ (Augustė, 45).

Kiekviena profesija kelia tam tikrus aprangos reikalavimus, tačiau savo stilių kuria

įprastų drabužių pagrindu. Akivaizdu, kad bankų tarnautojai rengiasi kitaip nei žurnalistai, o šių

apranga skiriasi nuo madų dizainerių kuriamų drabužių (Lydeka, 2002). Apranga yra tam tikra

kiek vieno žmogaus „asmeninė žinutė“. Drabužiai dažnai nulemia pirmąjį įspūdį, kuris išlieka

ilgam. Socialiniai darbuotojai ne išimtis. Tyrimo metu paaiškėjo, kad socialiniams darbuotojams

tenka ne menkas iššūkis pasirinkti tokią aprangą, kuri ir klientui ir kolegoms sudarytų adekvatų

profesionalo įvaizdį.

Asmeninių socialinio darbuotojo savybių ir vertybių įtaka. Didelis dėmesys skirimas

socialinių darbuotojų mokymams, kompetencijos kėlimui, profesinių gebėjimų ir įgūdžių

39

ugdymui. Tačiau retai akcentuojamas asmeninių savybių ir profesijos ryšys. Visuomenėje

turinčioje sudėtingų socialinių problemų ir daugybę įvairių žmogiškųjų poreikių, socialinis

darbuotojas tampa dalimi socialinės pagalbos sistemos, kurioje pagrindinis įrankis yra jis pats

(Kavaliauskienė, 2008). Dėl šios priežasties asmeninės socialinio darbuotojo savybės ir vertybės

yra labai svarbios. Jomis remiantis yra vertinama kliento situacija ir problemos, planuojamas

pagalbos procesas. Natūralu, kad visuomenė turi tam tikrą suvokimą, koks turi žmogus, kuris yra

šalia sunkiausiais gyvenimo etapais.

Socialinių darbuotojų kvalifikaciniai reikalavimai išdėstyti Lietuvos Respublikos

Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme „Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių

darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų

padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos

aprašuose“ (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d.

įsakymu Nr. A1-92). Dokumente nurodoma, kad socialinis darbuotojas turi turėti žinių apie

Lietuvos ir kitų šalių socialinės apsaugos sistemas. Išmanyti socialinių paslaugų sritį

reglamentuojančius teisės aktus. Socialinis darbuotojas privalo suvokti, kaip funkcionuoja

visuomenė ir atskiras individas. Socialiniam darbuotojui svarbus gebėjimas tiksliai įvertinti

žmogaus socialinę situaciją ir organizuoti efektyvių paslaugų teikimą. Socialinis darbuotojas turi

gebėti įvertinti kiekvieną situaciją individualiai ir pasirinkti tokius socialinio darbo metodus bei

socialines paslaugas, kurios geriausiai atitiktų kliento, jo šeimos ar bendruomenės poreikius ir

interesus. Šie gebėjimai neatsiejami nuo asmeninių socialinių darbuotojų savybių ir vertybių.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad socialiniai darbuotojai supranta asmeninių savybių ir

vertybių įtaką jų profesinei veiklai ir socialinio darbo statuso formavimuisi. Tyrime dalyvavusi

socialinė darbuotoja Vilė kalba apie asmenines savybes, kurios leidžia lengviau užmegzti ryšį su

klientu, bendrauti. Taip teigia ir Kavaliauskienė (2008) pabrėždama, kad socialinio darbo

veiksmingumas priklauso nuo gebėjimo bendrauti su klientu. Nuoširdumas, gebėjimas klausytis

yra vienos tų asmens savybių užtikinančių efektyvų bendravimą.

„Socialinis darbuotojas turėtų būti taktiškas, tvarkingas žmogus, pakankamai inteligentiškas ir

pasikaustęs psichologiškai, kad suprastų ir žinotų kaip dirbti su skirtingų grupių klientais. Būtent

tas socialinis darbas ir yra ta profesija, kuri be galo plati. Tarkim socialinis darbuotojas, gal

jisai vienas turės daugiau tų asmeninių savybių, kurios leis jam lengviau bendrauti, kitas,

stipresnis kitoje srityje. Bet tai turi būti pakankamai kompetentingas žmogus šiam darbui.

Asmenines savybes, jos turi netrukdyti darbui, o padėti“ (Vilė, 40)

Kita tyrimo dalyvė, Matilda, dar giliau žvelgia į profesionalaus socialinio darbuotojo

asmenybę, jo savybes ir vertybes. Be daugumos kitų asmeninių savybių, kurias minėjo ir kiti

tyrimo dalyviai ji išskiria kūrybiškumą. Kasdienėje socialinių darbuotojų praktikoje taikant

struktūruotus ir sistemingus kūrybinius metodus, galima gerokai padidinti darbo efektyvumą

40

(Turner, 1999). Kūrybiškas požiūris gali padėti priimti tikslingus, originalius, rizikingus, bet

toliaregiškus sprendimus (taip tampama lyderiais), suteikti platesnį alternatyvų pasirinkimą

(Ringel, 2004).

„Asmeninės savybės taip pat svarbios. Turi mokėti dirbti su žmonėmis, būti drąsi, stipri,

empatiška, mokanti priimti sprendimus stresinėse ir krizinėse situacijose. Neklijuoti klientui

etikečių, novatoriška būti asmenybė. Nuolat siekti tobulėti ir žinių. Kūrybiška, nes tik

kūrybiškumas žmogaus padeda išlaviruoti ir išspręsti tam tikras problemas“ (Matilda, 33)

Vienas iš svarbiausių socialinės kompetencijos komponentų yra empatija (Bensing,

1991; Holm, 1996). Empatija – dažniausiai tyrimo metu išskirta socialinio darbuotojo savybė.

Visi tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai mano, kad empatija viena svarbiausių šios profesijos

atstovo savybių. Empatija dažniausiai apibrėžiama kaip gebėjimas suprasti kito žmogaus

emocinę būseną (Malinauskas, Malinauskienė, 2004), o tai labai svarbu siekiant įvertinti klientų

situaciją, galimybes ir numatyti efektyviausius problemų sprendimo būdus.

„Jis turi būti altruistas. Tai yra žmogus, kuris rūpinasi kitų žmonių gerove ir interesais. Tai yra

žmogus empatiškas. Tai yra savybės, kurios manau, socialiniam darbuotojui yra reikalingos. Ir

matai kai žmogus empatiškas arba sugebantis išklausyti, įsiklausyti, jau analizuoti, spręsti,

padėti, rasti, kažkokius tai sprendimo būdus. Aš iš bendravimo su žmogumi galėčiau spėti ar jis

yra socialinis darbuotojas“ (Augustė, 45 )

„Tiesiog empatiškas, ir atsakingas, ir pareigingas, ir gabus, ir sąžiningas, manau dar daug

galėčiau išvardinti gerųjų savybių“ (Jorė, 30)

Vertybės – tai papročiai, elgesio standartai bei principai, kuriuos laiko pageidaujamais

tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas (Barker, 1995). Pageidautinos socialinių darbuotojų

vertybės yra aptartos Lietuvos Socialinių darbuotojų etikos kodekse, kuris priimtas 1998 metais.

Savo darbe socialinis darbuotojas privalo atsižvelgti į savo asmenines vertybes. Jis negalės gerai

atlikti darbo, jei ignoruos savo asmeninius principus (Ivanauskienė, Varžinskienė, 2007). Tačiau

vadovautis vien savo asmeninėmis vertybėmis dirbant socialinį darbą taip pat nereikėtų.

Kompetentingas socialinis darbuotojas suvokia, kad privalo atsižvelgti ir į kliento vertybines

nuostatas. Tyrimo metu išryškėjo informantų nuomonė apie tai, kad asmeninės vertybės

svarbios ir reikšmingos socialinių darbuotojų veikloje.

„<...>pagrindiniai dalykai yra žmogiškosios vertybės, kurios neįkainuojamos ir bet kurioje

įstaigoje, <...>. Be žmogiškųjų vertybių žmogus tikrai negalėtų dirbti ir nė vienas klientas nebūtų

patenkintas. Tos visos vidinės nuostatos ir vertybės yra būtinos“ (Vida, 42)

Remdamasis savo vertybėmis socialinis darbuotojas priima spendimus, modeliuoja savo

veiklos planus, siekia įgyvendinti profesijos funkcijas. Visa tai formuoja nuomonę ir statusą apie

socialinį darbuotoją. Socialinio darbuotojo profesinės vertybės pripažįsta žmogaus stiprybes ir

trūkumus (Ivanauskienė, Varžinskienė, 2007). Nėra lengva išlikti savimi ir kartu būti

profesionalu, nes socialiniai darbuotojai dirba su klientais, kurių elgesys dažnai neatitinka

41

visuomenėje priimtų moralės normų ir prasilenkia su asmeninėmis socialinio darbuotojo

savybėmis.

„Kiekvienas be savo profesijos dar turi žmogiškąsias savybes, kuriomis remiamės ir savo darbe.

Ir tai kas man nėra priimtina gyvenime, tai ir darbe taip pat žiūriu“ (Matilda, 33)

Vertybės siejamos su moraliniais principais ir įsitikinimais. Vertybės – esminis

socialinio darbo praktikos elementas (Kavaliauskienė, 2005). Vertybės tarsi gairės kasdieninėje

socialinio darbuotojo veikloje, jos įtakoja priimamus sprendimus, bendravimą su kleintais ir

požiūrį į profesinę veiklą. Žinoma, kad vien tik savo vertybėmis socialinis darbuotojas negali

pasikliauti, labai svarbu suprasti ir visuomenėje pripažintas vertybes ir moralines normas. Anot

Kouzes, Posner (2000), vertybių aiškumas lemia žmogaus elgesį darbe. Elgesys darbe formuoja

visuomenės nuomonę apie profesiją ir jos atstovus.

„Iš tiesų svarbu mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save. Įvardinti savo vertybes, tikslus,

tiesiog atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas

ir jausmus“ (Roma, 43)

Taigi, tyrimo metu socialinė darbuotoja Roma išsakė labai svarbų aspektą, kuris turi

reikšmingos įtakos socialinio darbuotojo (bet tai tiktų ir bet kuriai kitai profesijai) įvaizdžio ir

statuso formavimui. Ji paminėjo gebėjimą kontroliuoti emocijas ir jausmus. Socialinis

darbuotojas patenka į situacijas, kurios sukelia įvairius asmeninius išgyvenimus ir emocijas.

Profesionalo viena iš vertybių ir yra gebėjimas su tuo tvarkytis ir tinkamai reaguoti.

Asmeninės vertybės reikšmingos socialinio darbuotojo veikloje, tačiau jos gali būti

suprantamos kaip dalis socialinio darbuotojo kompetenciją sudarančių veiksnių. Kompetencijos

yra apibrėžiamos įvairiai. Tačiau kompetencijos turiniui nusakyti išskiriami tie patys aspektai.

Visuomet išryškinama žinių ir gebėjimų svarba, vertybinės nuostatos ir veikla, kurią asmuo geba

atlikti. Viena svarbiausių kompetencijų – žinios (Gudzinskienė, 2010).

„Labai svarbios žinios socialiniame darbe. Ir turbūt visose profesijose jos svarbios ir gebėjimas

matyti plačiau<...> žinojimas, supratimas to amžiaus tarpsnio psichologijos, suvokimas to

amžiaus tarpsnio žmonių poreikių“ (Vida, 42)

Kalbėdama apie žinias, tyrime dalyvavusi socialinė darbuotoja Vida, kaip šio darbo

profesionalė, įvardino tai kas svarbu kiekvienam siekiančiam suteikti kokybiškas paslaugas.

Nepakanka vien techniškai suteikti paslaugas, reikalingos žinios, kurios padeda užmegzti ryšį su

klientu, atsižvelgiant į jo specifiškumą siekti norimų pokyčių. Tam reikalingos žinios apie

įvairias klientų grupes, jų specifiškumą, poreikius ir pan. Dirbant socialinį darbą didelis

42

dėmesys skiriamas žinioms, kadangi žinios socialiniam darbuotojui yra vienas svarbiausių

pagrindų, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas (Norvaišaitė, 2010).

„Socialinis darbuotojas turi nuolat tobulėti, dalyvauti įvairiuose mokymuose seminaruose,

supervizijose... Nuolat kelti kvalifikaciją. Tu turi būti novatoriška asmenybė, tu turi priimti

naujoves, tu turi jomis domėtis. Ne tik dalyvauti seminaruose ar mokymuose, bet tu turi juos

mokėti pritaikyti praktiškai“ (Matilda, 33)

Taigi tyrimo metu taip pat atsiskleidė informantų požiūris į socialinio darbuotojo, kaip

profesionalo būtinybę tobulėti, įgyti žinių. Tai rodo, kad siekiama kokybiškų ir profesionalių

paslaugų teikimo. Noras tobulėti atskleidžia aukštą profesinės savivertės lygį.

Jurkuvienė (2009), straipsnyje „Socialinio darbuotojo patirtis mokomosios praktikos

procese“ cituoja Kolbo (1984), kuri teigia, kad mokymasis iš savo patirties yra permanentinis,

visą gyvenimą trunkantis plėtros ir augimo procesas, atspindintis žmogaus potencialumą, turintis

tvirtas intelektualines, filosofines, psichologines ir socialines tradicijas. Tyrimo metu informantai

taip pat išskyrė patirties svarbą.

„Labai didelę dalį reikėtų priskirti patirčiai, būtent patirčiai. Darbo stažas neabejotinai labai

svarbu, kiekvienas turi vidinių resursų, kad galėtų kalnus nuversti, ypatingai entuziastingai

darbo imasi jauni žmonės ką tik baigę studijas. Bet patirtis čia yra nenuginčijamai svarbi ir kaip

profesionalas tai turėtų būt labai vertinantis objektyviai, nesileidžiant į emocijas, neleidžiantis

sau paskęsti svetimo žmogaus skausme, tiesiog labai objektyvus vertinimas stengiantis padėti“

(Vida, 42 )

Akivaizdu, kad kaip vieną iš profesionalaus socialinio darbuotojo ypatybių informantė

išskiria – patirtį. Patirtis, anot jos, leidžia geriau įvertinti susidariusias situacijas, būti

objektyvesniam. Patirtis išmoko nebūti pernelyg emocionaliam ir kaip sako socialinė darbuotoja,

jose (emocijose) nepaskęsti. Ji kalba ir apie jaunus specialistus, kurie be patirties, tačiau yra

pasirengę „kalnus nuversti“. Vis tik neturint patirties pasitaiko klaidų, netiksliai įvertintų

situacijų, skubant priimtų sprendimų, kurie neatitinka situacijai reikalingų paslaugų. Patirtis yra

svarbi socialinio darbuotojo, kaip profesionalo savybė, kuri padeda teikti kokybiškas paslaugas.

Patirties buvimas arba jos neturėjimas gali atitinkamai įtakoti socialinio darbuotojo profesinius

pasirinkimus, kurie greičiausiai įtakos darbo rezultatus, o pastarieji reikšmingas veiksnys

socialinio darbuotojo statuso visuomenėje formavimuisi.

Nė viena profesija neturi tiek daug sąlyčio taškų su žmogaus likimu, kaip socialinis

darbas (Prakapas, 2007). Žmogus socialiniame darbe tampa klientu. Klientai, tai žmonės

susidūrę su sunkumais, priklausomybėmis, patekę į krizinę situaciją, kitaip tariant asmenys, kurie

nesugeba savarankiškai funkcionuoti, užtikrinti savo ar/ir šeimos būtiniausių poreikių

patenkinimo. Neretai, tai žmonės gyvenantys nesilaikydami visuomenėje priimtinų moralės

43

normų ir vertybių. Dėl šios priežasties visuomenės požiūris į šiuos asmenis gana dažnai yra

neigiamas.

„Pas mus labai daug tų stereotipų visuomenėje, net ir tarp tų specialistų, nes jau yra ant tų

pačių žmonių etiketė uždėtos, jis toks ir toks, kaip tu gali dirbti su tuo ir tuo, kaip tu čia gali eiti

ten ir ten...“ (Roma, 43).

„Ir tą socialinio darbuotojo vertę įtakoja mūsų žmonių grupė su kuria mes dirbame. Nes, gal būt

ir žiauriai pasakysiu, bet tai yra visuomenėje tas požiūris suformuotas, kad dirbame su

juodžiausiais žmonėmis: benamiai, bedarbiai, priklausomybę turintys, rizikos šeimos“

(Matilda,33 )

Tyrimo metu išryškėjo nuomonė, kad socialinių darbuotojų statusą įtakoja profesinės

veiklos lauke veikiantys veikėjai. Šiuo atveju kalbama apie socialinių paslaugų gavėjus,

socialinio darbuotojo klientus. Didžioji dalis visuomenės į juos žiūri ne kaip į asmenis, kuriems

reikalinga pagalba, bet kaip į piktybiškai visuomenės normų nesilaikančius piliečius. Socialiniai

darbuotojai atstovaudami jų interesams neretai sutapatinami su ta socialine grupe kuriai ir teikia

socialines paslaugas. Ne retas reiškinys ir visuomenės nepasitenkinimas tuo, kad dedamos

nemenkos pastangos, daromos išlygos siekiant išspręsti tam tikras klientų problemas. Dėl šių

priežasčių socialiniai darbuotojai sulaukia nekonstruktyvios kritikos savo atžvilgiu, ir tai

neišvengiamai veikia socialinio darbuotojo statusą.

Kitas tyrimo metu išaiškėjęs veiksnys – neadekvatus pačių klientų požiūris į jiems

paslaugas teikiančius socialinius darbuotojus.

„Pats klientas turi pripažinti kad socialinis darbuotojas neateina kaip kažkoks baubas, o ateina,

kaip šeimai pagalba. Ir su kuo daugiausiai susiduriame tai žmonės turintys priklausomybę

alkoholiui. Ir patys tie klientai kokią informaciją pateikia, išneša į tą aplinką. Kad čia va atėjo,

tikrina šaldytuvus ar panašiai. Iš tikrųjų nieko panašaus nėra“ (Roma, 43)

Socialinis darbuotojas atsiduria dviprasmėje situacijoje. Iš vienos pusės jaučiamas

visuomenės nepasitenkinimas dėl socialinių paslaugų teikimo tam tikrai socialinei grupei, o iš

kitos pusės yra klientas su savo vertinimu ir nuostatomis apie socialinio darbuotojo veiklą.

Analizuoti šiuos reiškinius gana sudėtinga, nes juos veikia daugybė faktorių ir įvairių požiūrių.

Akivaizdu, kad šis aspektas socialiniame darbe yra labai jautrus, tačiau bet kokiu atveju turintis

įtakos nuomonės ir požiūrio formavimui.

„Gal būt ir patys klientai galėtų įtakoti tą požiūrį. Jie viešai galėtų kalbėti apie savo gyvenimą..

kas buvo kažkada ir tas žmogus kalbėtų apie tai, kaip socialinis darbuotojas sugebėjo jam

padėti“ (Jorė, 30).

Tyrime dalyvavusių informantų nuomone, klientų gerosios patirties sklaida iš jų pačių

lūpų, būtų labai efektyvus veiksnys įtakojantis socialinio darbuotojo statusą. Tyrime dalyvavusi

44

Jorė mano, kad kalbėjimas apie tai kaip socialinio darbuotojo pagalba jam pavyko išlipti iš

atskirties, būtų labai efektyvus būdas gerinti socialinių darbuotojų statusą, o tuo pačiu formuoti

palankesnį visuomenės požiūrį į socialinių paslaugų gavėjus.

4.5. Socialinis darbas – darbas iš pašaukimo ?

Kiekvienoje profesijoje yra žmonių, kurie dirba savo darbą ir tuo mėgaujasi, jie

džiaugiasi galėdami tai daryti, siekia kokybės ir tobulėjimo. Visgi ne visi tos pačios profesinės

srities, toje pačioje įstaigoje dirbantys žmonės savo profesinę veiklą vertina vienodai. Vienų

rezultatai geresni, kitiems sekasi sunkiau. Vieni darbe atrodo laimingi, yra aktyvūs ir

entuziastingi, kiti, regis, kankinasi skaičiuodami valandas iki darbo pabaigos. Suprantama, kad

šie apibūdinti skirtingi tipai formuoja ir nevienodą nuomonę apie profesiją. Ne išimtis ir

socialinis darbas. Visos tyrime dalyvavusios socialinės darbuotojos mano, kad gerai ir

kokybiškai socialinį darbą dirbti gali tik žmonės turintys tam pašaukimą.

„Šį darbą gali dirbti tik žmogus turintis tą prigimtinį pašaukimą šiai profesijai. Kad darbas jam

būtų įdomus, kad teiktų pilnatvės jausmą, kad gali padėti žmogui atsidūrusiam krizinėje

situacijoje“ (Roma, 43)

„Manau tikrai reikia pašaukimo. Tikrai ne bet kas gali dirbti <...> tiesiog norą dirbti, norą

padėti žmonėm. Begalinį norą padėti žmonėms. Ir tikėti, kad jo daromas darbas... ir ne tik norėti

bet ir tikėti... nes tik tikėjimas, noras padėti tave stumia pirmyn“ (Matilda, 33)

Tyrime dalyvavusi socialinė darbuotoja Matilda mano, kad socialinį darbą gali dirbti tie,

kurie tiki, kad gali padėti žmonėms, tiki tuo ką daro. Ji pabrėžia, kad tikėjimas yra reikšmingas

veiksnys siekti rezultatų ir eiti pirmyn.

Lepeškienė, Žuromskaja (2004), teigia kad pagrindinis motyvas, renkantis šią profesiją,

buvo noras pagelbėti kitiems, įsipareigojus padėti įveikti diskriminaciją, išgyventi asmeninę

gyvenimo patirtį. Tačiau Lietuvoje, pasak Gerikaitės (2005), gana dažnai nutinka taip, kad

socialinis darbas pasirenkamas, tuomet, kai nepavykstą įstoti į norimas studijų programas.

Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis įgyta profesija neteikia džiaugsmo ir dirbant nesiekiama

kokybės, nesilaikoma profesinės etikos. Tokie socialinio darbo profesijos atstovai formuoja

nepageidautiną socialinio darbuotojo vaidmenį visuomenėje.

„Dar sakyčiau, kad pašaukimo, neturintys pašaukimo. Iš tikrųjų matosi, kurie žmonės dirba iš

pašaukimo, o kurie, vat, kad reikia turėti darbą ir jį dirbti“ (Roma, 43)

Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti kokie veiksniai nulėmė socialinio darbo

profesijos pasirinkimą. Apie profesijos pasirinkimą labai atvirai kalba socialinė darbuotoja Jorė.

Pokalbio pradžioje ji pamini, beveik taisykle tapusį sakinį, kai kalbama apie socialinio darbo

pasirinkimą: „norėčiau padėti žmonėms“. Tačiau vėliau ji atskleidžia, kad artimoje aplinkoje

45

turėjo atvejų, kai reikėjo socialinio darbuotojo pagalbos. Tai labai svarbus aspektas, nes ji

patyrusi tam tikras situacijas, išgyvenusi jas pati, suvokia socialinio darbuotojo vaidmens

svarbumą ir pagalbos poreikį. Ne mažiau svarbu, kad šis profesionalas, geba pamatyti savo

asmenybės stipriąsias savybes ir tiki tuo ką daro. Būtent tokia motyvacija renkantis specialybę

yra labai svarbi ir yra viena iš veiksnių tolimesniam kompetentingo socialinio darbo specialisto

ugdymui.

„Pasirinkau, tokį darbą, nes matomai turiu tokį.. na drįsiu pasakyti, gal ir tą pašaukimą.

Visuomet galvojau, kad norėčiau padėti žmonėms, nes iš tiesų artimoje aplinkoje turėjau daug

atvejų kuomet turėjau tai padaryti, gal būt prie to pripratau, gal būt pamačiau savo stipriąsias

savybes, kad aš tai galiu daryti“ (Jorė, 30).

Tyrime dalyvavusi Roma atskleidžia, kad socialinis darbas nebuvo jos tikslas renkantis

studijas. Tai, kad ji dirba socialinį darbą nulėmė darbo pasiūlymas, kuris tuo metu informantei

pasirodė patrauklus. Nors Roma dirba jau dešimtmetį, tačiau apie profesinį pasirinkimą

kalbėdama išreiškia tam tikras abejones, kai tuo tarpu Jorė visiškai tikra dėl savo pasirinkimo.

„Buvau pasirinkusi socialinio pedagogo specialybę, tai kolegijoje. Iš tikrųjų įsivaizdavau, kad

daugiau dirbsiu su vaikais, su jaunimu, bet bestudijuodama kolegijoje įsidarbinau čia ir taip

tebedirbu. Bet iš tikrųjų tenka, nes tu dirbi su šeima tai ir vaikai...“ (Roma, 43)

Interviu metu kalbantis apie tolimesnius profesinius planus socialinė darbuotoja Roma

nėra tokia tikra dėl savo pasirinkimo ir neatmeta galimybės, kad gali pasukti kitu profesiniu

keliu. Ji kalba apie tai, kad norėtų pasukti į visiškai kitą veiklos kryptį. Akivaizdu, kad jeigu

žmogui kyla minčių ir noro realizuoti save kitokioje veikloje tai esama situacija nepatenkina visų

lūkesčių. Kai tuo tarpu socialinė darbuotoja Jorė visiškai tikra dėl savo pasirinkimo.

„Ir aš tuo savo pasirinkimu iš dalies esu patenkinta. Nes dirbu su žmonėm, su jais bendrauju,

jiems padedu nu ir taip toliau, bet jeigu būtų galimybė atsukti laiką atgal, greičiausiai rinkčiausi

kitą specialybę <...>traukė mada, grožis ir aš visą laiką įsivaizdavau, kad aš turėsiu saloną,

dirbsiu kirpėja, va ta linkme... Nežinau kiek aš čia dirbsiu ta socialine darbuotoja... Labai

dažnai susimąstai, paskui vėl sustoji...“ (Roma, 43)

„Manau jei dirbu socialinį darbą, noriu jį dirbti ir ketinu dirbti, tai manau sugebu su tuo

susitvarkyti“ (Jorė, 30)

Kita tyrime dalyvavusi socialinė darbuotoja Matilda socialinio darbo profesiją

pasirinko, nes žavėjosi tos srities specialistais ir tikėjo, kad „gali dirbti ir teikti kokybiškas

paslaugas žmonėms, kurios padėtų jiems susitvarkyti su krizėmis“. Kitaip tariant, ji buvo visiškai

tikra dėl savo pasirinkimo. Kalbėdama apie profesinį pasirinkimą, net ir po dešimties socialinio

darbo metų, ji tvirtina, kad profesijos nekeistų. Akivaizdu, kad žmonės, kurie pasirinko socialinį

darbą sąmoningai ir jausdami vidinį postūmį – pašaukimą, net ir po daugelio metų yra patenkinti

savo pasirinkimu.

46

„Na kas būtų jeigu būtų... visada galima pasvajoti. Aš gal būt ne pačią profesiją keisčiau, bet aš

siekčiau neužsilikti šitame mažame miestelyje. Aš visada svajojau būti socialine darbuotoja ir

neįsivaizduoju savęs dirbančios kitoje sferoje. Tai aš sakau, kad gal būt keisčiau ne specialybę, o

gyvenamąją vietą“ (Matilda, 33)

Tyrime dalyvavusi Vida pasakoja apie savo profesinį pasirinkimą. Interviu metu

socialinė darbuotoja tik patvirtina, kad pasirinkta profesija jai labai tinka: “niekada ir nekilo

didelių pamąstymų, kad aš einu ne tuo keliu ir tuo labiau po daugiau nei dešimties metų

pasirinktos socialinio darbo magistro studijos tik įrodo kad einu ta kryptimi kuria ir norėjau ir

visiškai neabejoju dėl savo pasirinkimo.“ Tarsi savo žodžių pagrindimą ji pateikia faktą, kad po

dešimties metų socialinio darbo ji pasirinko magistro studijas. Tai gana įdomu ir sukelia įvairių

minčių. Ar turint dešimties metų patirtį socialinis darbuotojas jaučia, kad jam trūksta žinių ir dėl

to renkasi studijas? O gal magistro laipsnio įgijimas ir yra tų dešimties metų darbo įvertinimas

sau pačiam. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad tyrime dalyvavusi Vida yra atradusi savo profesinę

sritį.

Visos informantės socialinį darbą dirba daugiau nei septynerius metus. Toks laikotarpis

pakankamas susipažinti su socialinio darbo lauku, suvokti socialinio darbo procesą ir socialinio

darbuotojo funkcijas bei galimybes. Tikėtina, kad socialinį darbą tik dėl nepalankiai

susiklosčiusių aplinkybių pasirinkę asmenys laikui bėgant pavargsta, „perdega“, nepateisina

klientų lūkesčių ir patys nejaučia profesinės savirealizacijos.

4.6. Socialinio darbo statusą gerinančios aplinkybės

Tyrimo metu paaiškėjo kokios aplinkybės įtakoja socialinio darbuotojo statuso

formavimąsi. Vienos jų tiesiogiai priklauso nuo pačių socialinių darbuotojų veiklos ir elgesio,

kitas veikia visuomenėje vykstantys socialiniai ir politiniai procesai. Tyrimo metu buvo siekiama

atskleisti galimus socialinio darbuotojo statuso gerinimo būdus. Beveik visos tyrime dalyvavusio

socialinės darbuotojos išreiškė nuomonę, kad visuomenės švietimas apie socialinį darbą ir

socialinių darbuotojų funkcijas įneštų daugiau aiškumo, kuris užkirstų kelią interpretacijoms ir

neadekvačių lūkesčių kėlimui. Jei visuomenė aiškiai suvoktų socialinių darbuotojų funkcijas,

nekiltų kaltinančių diskusijų dėl to „ką turėjo padaryti“, „kur buvo socialinis darbuotojas“ ir pan.

Svarbu kalbėti apie patį socialinio darbo, socialinių paslaugų teikimo procesą, kuris didžiajai

daliai visuomenės nėra suprantamas. Dėl šios priežasties jų lūkesčiai socialiniam darbuotojui

kartais yra nerealūs ir neįgyvendinami.

„<...> ir kuo daugiau šviest pačią visuomenę. Nes visuomenė labai mažai žino apie pačią naudą

ir tai ką turi daryti tas socialinis darbuotojas“ (Matilda, 33)

47

„<...> visuomenės ir tos pačios valstybės požiūris bus teigiamas į socialinį darbuotoją, tada ir

pats žmogus, kuris norės rinktis tą profesiją kitaip ir žiūrės į tą specialybę“ (Vilė, 40)

Išryškėjo ir dar vienas gana reikšmingas aspektas. Tyrime dalyvavę informantai išsakė

nuomonę apie tai, kad informacijos ir teigiamo požiūrio bei suvokimo apie socialinį darbą jie

pasigenda ir iš valdžios institucijų. Jų manymu didesnis dėmesys, pagarba ir socialinių

darbuotojų atliekamo darbo vertinimas ministerijos lygmenyje, savivaldybių atstovų pagarbesnis

požiūris taip pat būtų svarus veiksnys visuomenės nuomonės apie socialinius darbuotojus

formavimui.

„Pradėkim nuo pačių politikų, pardėkim nuo ministerijos, pradėkim nuo tos pačios savivaldybių

politikos kaip mažai dėmesio skiriama socialiniams darbuotojams, jų darbui...“ (Vida, 42)

Nepakankamas dėmesys profesijai ir jos atstovams turi reikšmingos įtakos ir kitiems

procesams. Visuotinas požiūris į socialinį darbuotoją formuoja ir kitų institucijų dirbančių

socialinėje srityje požiūrį. Tokios aplinkybės apsunkina bendradarbiavimo galimybes, kuomet į

socialinius darbuotojus nežiūrima kaip į lygiaverčius partnerius. Taigi informantės mano, kad

tiek darbo kokybė, tiek ir socialinio darbuotojo statusas priklauso nuo bendradarbiavimo ir kitų

institucijų požiūrio į socialinį darbuotoją, kaip lygiavertį partnerį.

„Vienas socialinis darbuotojas nėra karys lauke, nes turi būti ir tas institucinis bendravimas, bet

neduok dieve kokia tai krizinė situacija ir ta pati savivaldybė viską nurašo ant socialinio

darbuotojo“ (Matilda, 33)

„Iš tikrųjų socialinis darbuotojas nebegali dirbti vienas, jam reikalinga visa ta komanda, ko

pasigendame, reikalingas tas toks tarpinstitucinis bendradrabiavimas“ (Roma, 43)

Teigiamų patirčių ir sėkmės istorijų viešinimas, tyrime dalyvavusių informantų

nuomone, gali reikšmingai įtakoti socialinio darbuotojo statusą. Kaip vieną iš galimų socialinio

darbuotojo statuso gerinimo strategijų galėtų būti žiniasklaidos priemonių panaudojimas

informuoti visuomenę apie socialinį darbą kaip procesą, apie pasiektus rezultatus.

„Daugiau to pozityvaus viešinimo. Viešinimo apie savo darbą, apie savo nuveiktus kažkokius tai

mažesnius didesnius darbus, pasiektus kažkokius tai rezultatus“ (Matilda, 33)

Tyrimo metu atsiskleidė pačio socialinio darbuotojo požiūris į darbą, profesinius

įgūdžius. Tai gana glaudžiai siejasi su jau anksčiau aptartais veiksniais apie pašaukimą,

kompetenciją ir asmenines savybes. Todėl apibendrinat šiuos veiksnius galima sakyti, kad didelę

įtaką socialinio darbuotojo statuso formavimui turi ir pats socialinis darbuotojas. Tai, kaip jis

atrodo, jo kompetencija ir gebėjimas bendrauti ir pateikti informaciją visuomenei yra vienas

reikšmingiausių socialinio darbuotojo statusą formuojančių veiksnių.

„Jeigu pats socialinis darbuotojas žiūrės teigiamai į tą savo specialybę, dirbs su noru sieks

pokyčių, sieks žinių ir kažkokios tai gerovės, ir skleis aplink save esančiai visuomenei tai tada ...

48

nu ta prasme pats socialinis darbuotojas jis turi būti kaip skleidėjas. Turi pats siekti, kad jo ta

profesija būtų, nu negaliu sakyti, kad prestižiška, bet vertinama. Nes mes dirbantys socialinį

darbą norėtume būti labiau vertinami“ (Matilda, 3 )

Tyrimo metu buvo įvardintos ir kitos veiklos, kurios tyrime dalyvavusių socialinių

darbuotojų nuomone, gali turėti teigiamos įtakos profesijos vertinimui visuomenėje.

„Aš galvoju vis populiarėjančios socialinės akcijos gal ir gerai... jos padeda žmonėms ir neša

žinią apie socialines paslaugas, vienokias ar kitokias, bet vis tiek susijusias su socialinėmis

grupėmis ir socialiniu darbu“ (Jorė, 30)

Atsiskleidė ir informantų nuomonė apie tai, kad reikia už save, kaip profesionalą

pastovėti, apginti savo nuomonę. Kurti tvirto ir turinčio savo nuomonę socialinio darbuotojo

įvaizdį. Tokia socialinio darbuotojo įvaizdžio formavimo strategija reikšmingai gali pakeisti

profesijos įvaizdį. Atsirandančios tokios idėjos, gali būti ženklas, kad profesija stiprėja, atsiranda

„stuburas“ ir pasitikėjimas bei tikėjimas profesine veikla ir jos ateitimi.

„Atsiranda ir tų aktyvių socialinių darbuotojų, kurie nepabijo už save pastovėti, parodyti savo

darbą iš teigiamos pusės <.....> Manau, kad apie tuos socialinio darbo profesijos pavojus irgi

reikia klabėti dažniau ir garsiau“ (Jorė, 30)

Akivaizdu, kad socialiniai darbuotojai suvokia savo situaciją ir jos statusą visuomenėje

įtakojančius veiksnius. Jie geba identifikuoti esminius reiškinius ir problemas, kurie neigiamai

veikia socialinio darbo ir socialinio darbuotojo statusą. Auščiau išryškintos aplinkybės yra aiški

kryptis, kuria būtina eiti siekiant socialinio darbuotojo statuso gerinimo ir pripažinimo

visuomenėje.

49

IŠVADOS

1. Vienas iš veiksnių turintis įtakos socialinių darbuotojų statusui yra žiniasklaidos

priemonės, kuriose pateikiama informacija yra dviprasmiška, neišsami. Pateikiama

informacija interpretuojama, akcentuojami negatyvūs subjektai siekiant visuomenės

reakcijos, kuri neretai yra neigiama socialinių darbuotojų atžvilgiu.

2. Nepakankamas, o kartais negatyvus visuomenės informavimas apie socialinių

darbuotojų veiklą, atliekamas funkcijas ir įstatymų suteiktas galimybes turi įtakos

statuso formavimuisi.

3. Tyrimo metu atsiskleidė, kad socialiniai darbuotojai supranta asmeninių savybių ir

vertybių įtaką jų profesinei veiklai ir socialinio darbo statuso formavimuisi. Vienas

iš svarbiausių veiksnių formuojančių socialinio darbuotojo statusą visuomenėje yra

kokybiškas ir kompetentingas savo, kaip socialinio darbuotojo, funkcijų atlikimas,

pasitikėjimas savimi, profesinės etikos ir moralės principų laikymasis socialinio

darbuotojo veikloje.

4. Siekiant gerinti socialinių darbuotojų statusą visuomenėje svarbu daugiau dėmesio

skirti visuomenės informavimui apie socialinio darbo veiklos principus ir

atliekamas funkcijas. Naudotis žiniasklaidos priemonėmis viešinant pozityvią

informaciją apie socialinius darbuotojus, jų pasiekimus, sėkmės istorijas.

Socialiniai darbuotojai siekdami gerinti profesinį statusą patys turi kurti savo, kaip

profesionalo įvaizdį laikydamiesi visuomenėje priimtinų etikos ir moralės normų,

dirbdami socialinį darbą remtis žmogiškosiomis vertybėmis, skirti dėmesio ir

išorinio įvaizdžio formavimui. Svarbu skirti pakankamai dėmesio kompetencijos

kėlimui ir profesionalioms paslaugoms teikti reikalingų įgūdžių ugdymui.

50

REKOMENDACIJOS

Socialines paslaugas teikiančioms institucijoms:

1. Visuomenei teikti pozityvią ir aiškią informaciją apie socialinį darbą ir socialinio

darbuotojo funkcijas bei veiklą naudojantis žiniasklaidos priemonėmis.

2. Palaikyti ryšį su masinės informacijos priemonėmis ir viešinti socialinio darbo

sėkmės istorijas.

Socialinį darbą dirbantiems profesionalams:

1. Būti kompetentingais socialiniais darbuotojais ir socialinio darbuotojo funkcijas

atlikti kokybiškai, laikantis profesinės etikos ir moralės principų, dirbant socialinį

darbą remtis žmogiškosiomis vertybėmis

2. Informuoti visuomenę apie socialinio darbo veiklos principus ir atliekamas

funkcijas.

3. Skirti pakankamai dėmesio kompetencijos kėlimui ir profesionalioms paslaugoms

teikti reikalingų įgūdžių ugdymui.

51

DISKUSIJA

Šis tyrimas atliktas laikotarpiu, kuomet šalyje intensyviai įgyvendinama vaiko teisių

apsaugos reforma ir vaikų globos namų deinstitualizacija. Procesą išjudino vienas po kito šalyje

nutikę skaudūs ir tragiški įvykiai. Minėtose istorijose savo vaidmenį turėjo ir socialiniai

darbuotojai, deja, dažniausiai negatyviame kontekste. Žiniasklaidoje ko ne kasdien mirgėjo

antraštės, o ekrane reitingus kėlė tam tikros televizijos laidos, gana sėkmingai situacija naudojosi

ir politikai. Tuo laikotarpiu visuomenei transliuotos informacijos esmė – „kaip gaila...“ ir „kas

kaltas? “. Kaip jau beveik įprasta kalti socialiniai darbuotojai ir nesivarginama išsiaiškinti visų

atvejo aplinkybių. Socialine darbuotoja dirbu ketverius metus. Prisipažinsiu, tuo laikotarpiu

sąmoningai nežiūrėdavau televizijos ir neskaitydavau straipsnių ir jų komentarų. Skaudu ir

liūdna, kai žmonės nesuvokdami socialinio darbo aplinkybių, darbo su šeima proceso ir metodų

žemina ir kaltina socialinius darbuotojus. Sunku išlikti pozityviam ir motyvuotam kai esi nuolat

linksniuojamas negatyviame kontekste.

Darbo temą susijusią su socialinio darbuotojo statusu pasirinkau, dėl to, kad man

asmeniškai ji svarbi ir įdomi. Dėl pastaruoju metu vykstančių įvykių ir reformų bei požiūrio į

socialinį darbuotoją ir patiriamos nuolatinės įtampos (čia galėtų būti kito tyrimo tema) kilo rimtų

abejonių dėl profesinio pasirinkimo. Tokias ir panašias mintis girdėjau ir iš kolegų. Todėl man

buvo svarbu išsiaiškinti kas įtakoja socialinio darbuotojo statusą ir suprasti kokie veiksniai gali

situaciją pakeisti.

Lietuvoje socialinio darbuotojo statusą tyrinėjo Varžinskienė (2008), ji atliko tyrimą –

Socialinių darbuotojų profesijos statuso ypatumai socialinių darbuotojų ir jų partnerių požiūriu.

Ji išsiaiškino, kad socialiniai darbuotojai yra linkę iš naujo pasirinkti socialinio darbuotojo

profesiją. Mano tyrimo metu penkios iš šešių tyrime dalyvavusių informančių taip pat yra

visiškai tikros dėl savo pasirinkimo ir galėdamos profesiją rinktis iš naujo, vėl pasirinktų tapti

socialinėmis darbuotojomis. Varžinskienė (2008) taip pat pateikia informaciją apie tai, kad

socialiniai darbuotojai nelinkę kelti aukštų išsilavinimo reikalavimų ir nemano, kad būtina įgyti

aukštąjį išsilavinimą norint teikti socialines paslaugas. Džiugu, kad praėjus dešimtmečiui, mano

atlikto tyrimo metu socialinių darbuotojų nuomonė dėl išsilavinimo pasikeitė. Aš manau, kad

labai taikliai šiandieninę socialinio darbuotojo statuso problemos esmę apibūdino tyrime

dalyvavusi Jorė: „<...>nuo tos pačios pradžios taip ir yra, kad socialinis darbuotojas

įsivaizduojamas, kaip kaimo moterėlė, dirbusi, kažkur kolūkio kontoroje vėliau kažkokiu būdu

pradėta vadinti socialine darbuotoja ir suformavo tokį pirminį įvaizdį“.

52

Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai supranta savo profesinį

statusą ir vaidmenį visuomenėje. Žino, kad siekdami gerinti profesinį statusą turi dirbti

profesionaliai ir teikti kokybiškas socialines paslaugas. Suvokdami žiniasklaidos galią turi gebėti

ja pasinaudoti pozityvioms žinioms skleisti ir gerinti socialinio darbuotojo statusą bei įvaizdį

visuomenėje.

Šis tyrimas man buvo rimtas iššūkis, tačiau labai naudingas. Turiu prisipažinti, kad prieš

imantis šio darbo buvau nusivylusi dėl socialinio darbuotojo statuso visuomenėje, nes pati

jaučiausi negerbiama ir nevertinama, kaip profesionali socialinio darbo atstovė. Tačiau pradėjusi

rinkti medžiagą tyrimui supratau, kad tai visiškai normalus procesas, kurį išgyveno ir kitos šalys

(tik kur kas anksčiau nei mes) ir nulemtas labai aiškių veiksnių, kuriuos įtakojant galima viską

pakeisti. Šiandien esu visiškai tikra, kad socialinio darbo statusas keisis ir didės.

53

LITERATŪRA

Aviram, U. Ir Katan, J. (1991). Profesional preferences of social workers:prestige scales of

populations, services and methods in social work. International Social Work, Vol. 34, p.

37-55.

Bagdonas, A. (2001). Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademinis aspektai Iš:

STEPP; Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika 2001(1). Vilnius.

Doi: https://doi.org/10.15388/STEPP.2001.0.8494

Berger, P., Luckmann, T. (1999). Socialinis tikrovės konstravimas. Vilnius: Pradai.

Berger, P.L., (1995). Sociologija. Humanistinis požiūris. Vilnius: Litterae Universitatis.

Bitinas, B., Rupšienė, I. ir Žydžiūnaitė, V. (2008). V. Kokybinių tyrimų metodologija. Kaunas:

Technologija.

Bordieu, P., Wacquant, J.D. (2003). Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Kaunas: Baltos lankos.

Bryman, A. (2008). Social Research methods. Oxford University Press.

Bogo, M. (2006). Social Work Practice: Concepts, Processes, and Interviewing. Columbia

University Press.

Coleman, J. S. (2005). Socialinės teorijos pagrindai. Kaunas: Margi raštai.

Dargytė A. (1999). Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas: Monografija. Vilnius: Lietuvos

filosofijos ir sociologijos institutas.

Drūteikienė, G. ir Marčinkas A. (2010). Universiteto įvaizdžio kaita. Monografija. Vilnius:

Vilniaus univestitetas.

Drūteikienė, G., Marčinskas, A. (2000). Lietuvos bankų įvaizdis ir jo kūrimas. Vilnius.

Euster, G. (1980). The Occupational Prestige of Social Work. The Journal of Sociology & Social

Welfare, Nr. 7(2), p. 273-284. Prieiga per internetą:

https://scholarworks.wmich.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1411&context=jssw

Gapšytė, R., Snieškienė, D. (2011). Socialinio darbuotojo etinė kompetencija ir jos vystymo

praktikoje galimybės. Socialinis darbas, patirtis ir metodai. Nr.7(1), p. 114-129.

Gudžinskienė, V. ir Norvaišaitė, J. (2010). Analysis of conceptions of social worker‘s

competences. Socialinis ugdymas, Nr.11 (22).

Gubrium, J. F., Holstein, J. A. (1999). Constructionist Perspective on Aging, Bengston, Vern L.,

Schaie, Warner K. (eds.). Handbook of Theories of Aging, Springer Publishing Company,

287305

Ivanauskienė, V. ir Varžinskienė, L. (2007). Socialinių darbuotojų profesinių vertybių raiška

praktinėje veikloje. Socialinis darbas, 6(1), p. 76-82. Prieiga per internetą:

https://www.mruni.eu/upload/iblock/c6f/9_ivanauskiene_varzinskiene.pdf

54

Ivanauskienė, V. ir Cerven S. (2010). Socialinio darbo praktinių gebėjimų lavinimas mokomąja

praktika. Socialinis darbas, patirtis ir metodai Nr.5(1).

Johnson, C. L. (2001). Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius: Spauda.

Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai.

Kavaliauskienė, V. (2005). Socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos, raidos aspektai.

Acta Paedagogica Vilnensia, Nr. 15, p. 230-238

Kavaliauskienė, V. (2008). Socialinio darbuotjo asmenybės savybės – santykio su profesija

raiška. Prieiga per internetą:

http://eltalpykla.vdu.lt:8080/xmlui/bitstream/handle/1/33895/ISSN2335-

8785_2008_N_26_54.PG_87_102.pdf?sequence=1

Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius.

Kučinskas, V. ir Kučinskienė, R. (2000). Socialinis darbas švietimo sistemoje. Teoriniai

aspektai. Klaipėda: KU

Leliūgienė, I. (2003). Socialinė pedagogika. Kaunas, Technologija,

Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas (2006). Valstybės žinios, 2006-01-19, Nr. X

– 493. Prieiga per internetą: // https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.270342

Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas (1998). Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija.

Vilnius.

Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas. Valstybės ţinios, Nr. X-493

Liobikienė, T.N. (2016). Krizių intervencija socialinio darbo praktikoje. Vytauto Didžiojo

universitetas, Versus Aureus.

Matulionis, A.V. (2003). Sociologija. Vilnius, Homo Liber.

Mačiulskytė, S. (2011). Socialinių procesų kaitos vaidmuo socialinio darbo raiškai Lietuvoje.

Tiltai 1(11), p. 17-33. Klaipėda: Klaipėdos universitetas.

Naujanienė, R. (2006). Supervizijos samprata socialiniame darbe. Socialinio darbuotojo

vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius. p.

41-49. ISBN 978-9955-647-23-2. Prieiga per internetą: http://www.supervizija.lt/wp-

content/uploads/2015/05/Supervizijos-samprata-socialininiame-darbe-pranesimas-

konferencijoje.pdf

Paulauskas, R., Bakutytė, R. ir Ušeckienė L. (2010). Pedagogų požiūris į profesijos prestižo

veiksnius. Acta paedagogica vilnensia, N. 24, p. 127-138. Doi

https://doi.org/10.15388/ActPaed.2010.24.3029

Pikčiūnas, A. (2002). Organizacijos ryšių ir institucinio įvaizdžio valdymo patirtis Lietuvos

įmonėse. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, 21, p. 147-165.

55

Pivorienė, J. (2007) Atvejo vadyba socialinio darbo metodikoje. Socialinis darbas: mokslo

darbai, Nr. 6(1).

Pivorienė, J. ir Večerskytė (2005. Socialinio darbo įvaizdis interneto svetainėse. Socialinis

darbas Nr. 4(2), p. 132-144.

Prakapas, R. (2007). Socialinių darbuotojų veiklos Lazdijų rajono savivaldybėje ypatumai.

Socialinis darbas, 6(2), p. 14-20. Prieiga per internetą:

https://www.mruni.eu/upload/iblock/1b2/2_prakapas.pdf

Praspaliauskienė, R. (2000). Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios

pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje. Vilnius: Žara.

Pruskus, V. (2004). Sociologija: teorija ir praktika. Vilnius: Teisės ir verslo kolegija.

Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikaciniai reikalavimai (2006).

Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.73078569BC8A

Skidmore, R.A., Thackeray, M.G. ir Farley, O.W. (1991). Introduction to social work.

Englewood Cliffs.

Šinkūnienė, J.R. ir Katkoenienė A. (2010). Socialinio darbo teorija ir praktika: Socialinių

darbuotojų profesinės veiklos motyvacijos veiksniai. Socialinis darbas, 9(1), 64-72.

Švedaitė-Sakalauskė B., Gvaldaitė L. ir Buzaitytė-Kašalynienė J. (2014). „Nepaisomi

profesionalai“: socialiniai darbuotojai ir jų galia. Socialinė teorija, empirija, politika ir

praktika, Nr 9. Doi: 10.15388/STEPP.2014.0.3779

Švedaitė, B. (2004). Socialinio darbo sistema Lietuvos visuomenės kaitos kontekstu. Acta

Paedagogica Vilnensia, Nr. 12, p. 39-49. Doi : https://doi.org/10.15388/ActPaed.2004.12.9614

Urbonienė, A. ir Leliūgienė I.(2004). Profesinis rengimas ir suaugusiųjų švietimas: Profesinio

pasirinkimo motyvacijos raiška renkantis socioedukacinio darbo profesijas:

tarpkultūrinis palyginimas. Acta Paedagogica Vilnensia, Nr. 13, p. 62-71.

Varžinskienė, L. (2009). Prestige of Social Work Profession. Socialiniai tyrimai, Nr. 1 (15). p.

98-104.

Varžinskienė, L. (2008). Socialinio darbo profesijos statusas Lietuvoje. Daktaro disertacija.

Socialiniai mokslai, sociologija (S05). Vilniaus universitetas.

Varžinskienė, L. (2008). Socialinio darbo profesijos statuso ypatumai socialinių darbuotojų ir jų

partnerių požiūriu. Socialinis darbas Nr. 7(1), p. 100-107.

Žydžiūnaitė, V. (2007). Tyrimo dizainas: struktūra ir strategijos. Kaunas: Technologija.

Žydžiūnaitė, V., Virbalienė, A. ir Katiliūtė, E. (2006). Grindžiamoji teorija – kokybinė

edukologijos tyrimų metodologijos strategija. Pedagogika, Nr. 83, p. 57-63.

56

Wagner, H. (2013). Socialinio darbo profesijos tyrimai: Socialinio darbo profesijos (ne)galia

visuomenėje. Iš: STEPP; Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika 2014(9).

Vilnius. doi: https://doi.org/10.15388/STEPP.2014.0.3780

Waltz, T. ir Groze, V. (1991). The Mission of Social Work Revisited: An Agenda for the 1990.

Social Work Nr. 36(6), p. 500-504.

57

PRIEDAI

58

1 priedas

KLAUSIMYNAS

1. Kokias profesijas šiuo metu Lietuvoje išskirtumėte kaip prestižines?

Kurioje vietoje jūsų nuomone būtų socialinio darbo profesija?

2. Kas, jūsų nuomone, lemia profesijos prestižiškumą? Kokie veiksniai (galia, atlyginimas,

įstaiga ir pan.)?

3. Kaip apibūdintumėte socialinį darbuotoją? Koks tai asmuo? Kokios savybės tiek išorinės tiek

vidinės būdingos šios profesijos atstovams?

4. Kokie veiksniai neigiamai įtakoja socialinio darbo profesiją?

5. Kokie veiksniai, jūsų nuomone, galėtų teigiamai įtakoti socialinio darbo profesijos statusą?

6. Ar keitėsi socialinio darbuotojo vaidmuo ir požiūris į socialinį darbą nuo jūsų darbo

pradžios? Kaip keitėsi? Kas galėjo tai įtakoti?

7. Ar socialinio darbuotojo profesijos statusui turi įtakos ekonominiai pokyčiai šalyje? Kokie

ekonominiai veiksniai ir aplinkybės gali turėti įtakos?

8. Kaip ir kokios socialinės aplinkybės veikia socialinio darbo statusą?

9. Kaip vertinate visuomenės požiūrį į socialinį darbą

10. Koks jūsų nuomone žiniasklaidos vaidmuo formuojant socialinio darbo statusą visuomenėje?

11. Kokią įtaką socialinio darbo profesijos statusui turi pačių socialinių darbuotojų elgesys?

12. Kaip manote, kas svarbiausia formuojant teigiamą socialinio darbuotojo įvaizdį visuomenėje

?

13. Kaip manote, kokiu būdų būtų galima gerinti socialinio darbo profesijos statusą

visuomenėje?

14. Kiek metų dirbate socialine darbuotoja?

15. Kokioje įstaigoje ir su kokiais klientais dirbate ?

16. Ar tai pirmoji jūsų įgyta profesija? Jeigu ne, kas paskatino keisti pasirinkimą ir pasirinkti

socialinį darbą?

17. Kas paskatino rinktis socialinio darbo studijas?

18. Kur studijavote?

19. Ar esate patenkinta savo pasirinkimu? Jei turėtumėte galimybę ar rinktumėtės kitą profesiją?

20. Ar jūsų nuomonė apie socialinį darbą pasikeitė po to kai įgijote darbinės patirties šioje

srityje?

21. Kaip vertinate visuomenės požiūrį į socialinį darbą?

59

2 priedas

INTERVIU

Interviu data – 2018-04-03

Interviu trukmė – 43 min.

Žymėjimų paaiškinimai:

T- tyrėja

SD- socialinė darbuotoja

T: Sveiki, šiandien noriu su jumis pasikalbėti apie socialinio darbo profesijos presižą Lietuvoje.

Pirmas klausimas, kurį noriu jums užduoti – kokios profesijos šiuo metu Lietuvoje, jūsų

nuomone, yra vadinamos prestižinėmis?

SD: Laba diena, man atrodo taip, kad pirmiausia pati prestižiškiausia profesija šiomis dienomis

būtų medicinos sritis, odontologija. Gal būt galėčiau išskirti architektūrą žurnalistiką. Socialinį

darbą gal būt netalpinčiau į pirmą penketą. Aš jį... jis į dešimtuką socialinis darbas priklausytų,

bet manyčiau jam teikčiau spetintą vietą. Galvoju, kad anksčiau tai būtų aukštesnė vieta, bet šiai

dienai tai septinta.

T: O kaip jums atrodo, kas lemia profesijos prestižiškumą ?

SD: Kas lemia profesijos prestižiškumą? Šiai dienai manau ekonominės sąlygos įtakoja

profesijos pasirinkimą. Galvočiau taip, kad medicinoje galima uždirbti šiek tiek daugiau nei

socialiniame darbe, o odontologijoje tai jau apskritai.. Manyčiau, kad Lietuvoje profesijos

prestižiškumą lemtų lyg tai ir finansinės galimybės, atlyginimai. Galvoju, kad netgi pagal tai

vaikams kaip stojimo balai skaičiuojami, už mokslą mokama... tiesiog savaime jau universitetai

sureitinguoja profesijas ir tą prestižiškumą.

T: Jūs kalbate apie finanus, tai tęsiant šią temą... Kaip manote, ar ekonominiai pokyčiai šalyje

turi įtakos socialinio darbo profesijai, jo statusui?

SD: Aš manau, kad ekonominiai pokyčiai visuomet turi įtakos bet kam, ne tik socialiniam

darbui. O ar turi socialiniam darbui? Taip tiesiogiai, manau taip turi. Atsiranda darbo daugiau.

Aš galvoju jeigu ekonominė padėtis šalyje yra gersenė, tai tarkim... Na imkim pavyzdį,

socialinės rizikos šeimos...paimkim kai.. aš esu socialinė darbuotoja ir dirbu daugiau nei

60

vienuolika metų, ir tarkim dirbdama prieš vienuolika metų ir dirbdama dabar, aš palyginčiau tai

tikrai ekonominė ta situacija įtakojo tą darbą. Pavyzdžiui jeigu socialinės rizikos šeimos neturėjo

telefonų, dabar juos turi... jų ir galimybės dabar yra tikrai šiek tiek gersnės. Jie kažkaip ir

rengiasi daug gražiau ... ir vaikai jau turi telefonus ir vaikams gali šį bei tą daugiau nupirkti...Ir

manau tada atsiranda ir darbo daugiau socialinam darbuotojui. Galvočiau, kad įtakoja ekonominė

šalies situacija..

T: Jūs kalbate apie ekonomikos pokyčio įtaką klientams, o socialiniam darbui, šios profesijos

statusui turi įtakos?

SD: aš galvočiau, kad šiai dienai, kažin.. Mūsų savivaldybėje socialiniai dabruotojai mažai

pažengę. Turi mobilius telefonus, bet kas liečia transporto priemones, kas liečia... aišku

kompiuteriai, visokios rašymo priemonės tai aišku čia būtinybė...bet manyčiau, kad su

ekonomikos pakilimu nežengia socialiniai darbuotojai..kad ir jų tie poreikiai kyla bet jie nėra

patenkinami.

T: Tai kaip apibūdintumėt socialinį darbuotoją?Ar įmanoma šios profesijos atstovus atskirti tarp

kitų profesijų?

SD: Ar aš atskirčiau socialinį darbuotoją iš minios? Nežinau. Bet pabendravus tikrai atskirčiau.

Jis turi būti ar yra altruistas. Tai yra žmogus, kuris rūpinasi kitų žmonių gerove ir interesais. Jam

įdimu, jis uždavinėja klausimus, tiesiog iš bendravimo aš atskirčiau, kad tas žmogus yra

socialinis darbuotojas. Tai yra žmogus empatiškas. Tai yra savybės, kurios manau, socialiniam

darbuotojui yra reikalingos. Ir matai kaip žmogus empatiškas arba sugebantis išklausyti,

įsiklausyti, jau analizuoti, spręsti, padėti, rasti, kažkokius tai sprendimo būdus. Aš iš bendravimo

su žmogumi galėčiau spėti ar jis yra socialinis darbuotojas.

T: Tai yra vidinės savybės apie kurias jūs kalbate, bet ar turi įtakos socialinio darbo statuso

farmavimuisi tai, kaip socialinis darbuotojas atrodo vizualiai?

SD: Manyčiau, kad kiekviena pareigybė ar kažkas, įtakoja ir vistik tą ir apsirengimą, juk negali

socialinis darbuotojas apsirengti kažkaip iššaukiančiai ar panašiai. Tiesiog, nu, vis tik tai turi

rengtis, tam tikras etiketas turi būti.

T: O ar pastebite tarp savo kolegų netinkamai atstovaujančių socialinio darbo profesiją, kalbant

apie įvaizdį?

61

SD: Kartais iš savo kolegų pastebiu netinkamą apsirengimą. Iir turiu savo darbinės patirties...

Vat būtent apie netinkamą apsirengimą. Aš apsirengiau trumpą sijoną ir lankiausi šeimose,

rizikos šeimos vyriškis, man tokių dviprasmiškų pasiūlymų pateikė, kad aš tikrai pasimečiau.

Pagalvojau kaip yra svarbu socialinam darbuotojui atrodyti tikrai solidžiai, nepriekaištingai. Aš

manau, kad reikėtų apgalvoti ir sijono ilgį ir dekolte, ta prasme iškirptę. Na aš manau, kad taip,

vis tik reikia į tai atkreipti dėmesį. Ir toliau socialinis darbuotojas ne tik kad su rizikos šeimomis

dirba..mokyklose vaikai, jie manau irgi atkreipia į tai dėmesį. Aš neskau, kad turi būti kaimietis,

nu ne tai, kad kaimietis, nu neskau, kad turi ten prastai atrodyti, visiškai nestilingas ar ką, bet

galima tikrai apsirengti kukliai stilingai, nu kultūringai. Etiketas aprangoje tikrai turi būti.

T: Ar tai kaip socialinis darbuotojas atrodo turi įtakos socialinio darbo prestižui?

SD: Manau, kad turi. Aš manau, kad turi. Aš manau, kad socialinio darbuotojo vertybės ir

apsirengimas tikrai ir turi atitikti būtent socialinį darbuotoją. Jis tikrai negali sau gal būt leisti, ką

gali kitų profesijų atstovai. Aš manau turi.

T: Kokie dar veiksniai įtakoja socialinio darbo statusą?

SD: Aš galvočiau žinot, man tai negiamai labai įtakoja žiniasklaida. Socialnį darbą man labai

neigiamai žiniasklaida įtakoja. Nes aš galvoju iš to socialinio darbuotjo labai daug... Visuomenė

labai daug iš jo tikisi. Labai daug tikisi, nustato labai daug tokių uždavinių... ir tas socialinis

darbuotojas vienas tiesiog nepajėgus to padaryti. Man žiniasklaida tą profesiją lyg ir neigiamai

veikia, nes jinai padaro parodo per televiziją kažkokį tai įvykį... ir jie – štai problema, štai

sprendimas...tos problemos jau sprendimo būdas..o tiesiog tegu pabūna socialinio darbuotojo

kailyje ir pabando visa tai išrutulioti, tiesiog nu procese. Nu tiesiog man žiniasklaida yra

neigiamas veiksnys socialiniame darbe.

T: Ar jum teko matyti, kaip žiniasklaidoje atrodo socialinis darbuotojas? Kaip jis komunikuoja,

kokią nuomonę apie save formuoja?

SD: Taip. Būtent žiniasklaidoje, tikrai, aš nežinau, gal, na būtent žiniasklaidoje man yra tekę

matyti socialinį darbuotoją ... darbuotjo autoritetas yra tikrai menkas. Jis yra labai nuvertinamas.

Yra tiesiog primetama kaltė socialiniam darbuotojui.

T: Bet ar tai nėra pačio socialinio darbuotojo problema?

SD: Taip, tikrai. Socialinis darbuotojas, kuri stovi nuleidęs galvą ir neatstovi savo pozicijos, tai

yra socialinio darbuotjo problema. Gal būt stoka kompetencijos, stoka žinių. Gal būt tikrai

62

nedadirbta su ta šeima tiek, kad būtų galima už ją tikrai atstovėti ir pasakyti viską, taip, taip. Bet

kita vertus, aš galvoju dar yra ir žiniasklaidos problema, nes jie sugeba taip užduoti klausimus ir

pastatyti į tą neigiamą poziciją tą socialinį darbuotoją.. nu ne betkuris gali atstovėti save. Jeigu

pavyzdžiui žmogus neturi tam tikrų charakterio bruožų, neturi kažkokio tam tikro temperamento,

gal būt jis ir negali avęs atstovėti. Aš tai manyčiau, kad dar ir taip gali būti.

T: Ar pastebėjote, kad laidų, kuriose rodoma neigiama, gėdinga ar tiesiog moralės normas

peržiangenčios situacijos, tų laidų reitingai yra gana aukšti. Tai ar tai nereiškia, kad tai ne tik

žiniasklaidos, bet ir visuomenės, kurią domina toks turinys, problema?

SD: Taip, aš manau, kad tai yra visuomenės problema. Nes aš nežinau koks yra visuomenėje

suformuotas požiūris apie socialinį darbuotoją..

T: O kas formuoja požiūrį į socialinį darbuotoją?

SD: Kas formuoja požiūrį į socialinį darbuotoją? Gal būt ir pats socialinis darbuotojas. Bet, nu aš

nežinau, vistiek visuomenė formuoja tą požiūrį. Net galvoju, kaip čia reikėtų įvardinti...

socialiniams darbuotojams yra iškelti tam tikri reikalavimai, kurių jie nei vieni nei nevieni nėra

pajėgūs įgyvyndinti. Jiems yra ne pagal jų galimybes užduoti tikslai, reiklavimai. Nu tiesiog jie

gal būta dar ir neturi kompetencijos atstovėti save. Ne socialinį darbuotoją visuomenė šiandien

įsivaizduoja – jis gali viską. Jis turi būt ir medikas ir psichologas, ir vaikų auklėtojas. Turi

suprasti ir apie vaiką ir apie ligas ir apie tėvų problemas, ir apie įvairias situacijas šeimoje. Jam

yra labai daug užduota, nu per daug. Per dideli tikslai iškelti.

T: Kokiu būdu tokią situaciją būtų galima pakeisti?

SD: Aš manau, kad tai turi sutvarkyti patys socialiniai darbuotojai. Juk vistiek tai turi diktuoti ir

pasakyti patys socialiniai darbuotojai, ko jiem reikia. Jiems vistik tai reikia apie save kalbėti,

pasakoti sistemingai ko jiems reikia. Nes tie asmenys iš viršaus, ko gero nemato ko reikia

socialiniam darbuotojui. Ir vistik tada yra, galvočiau taip- nu nedirba sistema. Nėra

bendrdrabiavimo, nėra ryšio. Trūksta kažkokio tarpinės stotelės, kuri padėtų kažkokią tai

informaciją susisteminti, skleisti ir panašiai. Atrodo yra valdžia ir socialinis darbuotojas, o tos

tarpinės institucijos, aš nežinau kiek jos dirba... aš tai galvočiau, kad nėra bendradrabiavimo.

Nėra grįžtamojo ryšio galų gale.

T: O kalbant apie bendradarbiavimą, ar socialinis darbuotojas jaučiasi lygeverčiu partneriu?

63

SD: Manyčiau, - ne. Aš manyčiau, aš bent pagal save čia sprendžiu, kadangi dirbu socialinį

darbą.Aš nesijaučiu lygeverčiu partneriu, nežinau kaip kolegos, bet aš nesijaučiu lygeverčiu

partneriu su kitais. Aš jaučiu tokia tarsi stovinti ant žemesnio laiptelio.

T: Kaip manote, kodėl taip yra?

SD: Nežinau kodėl taip yra, kas čia diktuoja tą požiūrį... bet vistik gal būt galvočiau, kad tai yra

pačios problema. Gal pačios mano savivertė yra menka, nežinau...Ar aš neturiu tam tikrų

problemų, oi tai yra tam tikrų savybių, charakterio bruožų, kad galėčiau dirbti, gal būt aš nedirbu

iš pašaukimo. Nors aš jeigu manęs paklaustų, ar man patinka socialinis darbas, aš tikrai sakyčiau

patinka ir dirbu iš pašaukimo.

T: Kaip manote, ar dirbti socialinį darbą reikia tam turėti pašaukimą?

SD: Aš manau,kad pašaukimo reikia. Bet kas socialinio darbo, aš galvoju irgi negali dirbti.

Tiesiog, negali, nes labai reikalinga daug charakterio savybių, kurios tiktų socialiniam darbui.

T: Ar manote, kad visi jūsų kolegos dirba iš pašaukimo?

SD: Manau tikrai ne. Aš manau, kad iš pašaukimo dirba retas kuris. Ar žmonės apskritai dirba iš

pašaukimo... Apklausus visus, manyčiau – ne. Todėl, kad greičiausiai dirba dėl to, kad reikia

dirbti, reikia dirbti ir užsidirbti. Apie pašaukimą, tai.. Aš nežinau, kurioje vietoje pašaukimas

atsiranda. Tarkim galvočiau kad aš lyg tai dirbu iš pašaukimo, nes.. kodėl taip manau, kad dirbu

iš pašaukimo? Tarkim, dėl to, kad man patinka eiti į darbą, patinka dirbti ir patinka ką aš darau.

Jeigu šitų dalykų.. Darbe išsikraučiau, nepatiktų, pervargčiau... Tada aš galvočiau arba man

reikia kažko, arba man trūksta motyvacijos... aš nežinau, bet galvoju, kad kadangi aš

nepavargstu, dirbu, aš neperdegus ir panašiai, tai aš galvoju, kad aš dirbu iš pašaukimo. Bet ar

visi dirba iš pašaukimo ? Manau – ne. Kitas žmogus gali dirbti tik dėl to, kad dirbti jam reikia,

reikia darbo ir pinigų, gal būt jam reikia išlaikyti savo šeimą. Gal būt tai yra vyras ar moteris,

kuris vienas augina vaikus, ir jam reikia juos išlaikyti... tai apie kokį pašaukimą mes kalbama, tai

yra būtinybė dirbti. Ir gal būt aš dirbu savo rajone, kur nėra tų darbų, nėra iš ko rinktis, ir dirbi tą

ką dirbi. Tarkim aš prieš pradėdama dirbti, prieš vienuolika metų arba studijų metu, tai man

atrodė, kad čia jau mano sritis, man labai patinka ir panašiai. Beabejo patinka. Beabejo aš

nenusivyliau socialiniu darbu. Gal būt mes neesame įvertiniti, gal būt iš mūsųn tikimasi daugiau

neimes galime duoti..

T: Bet kodėl tas socialinis darbas nėra įvertintas? Kaip manote kas tai įtakoja?

64

SD: Galvoju ko gero, gal vis tiktai patys socialiniai darbuotojai. Gal galėtų tai būti socialinių

darbuotojų asociacija. Ar kažkokia socialinių darbuotojų profsąjunga. Ar kažkas... Reikalinga gal

būt kažkokia tai grupė žmonių, kuri vis tik atstovautų tuos socialinius darbuotojus.

T: Bet pastaruoju metu lyg ir atrodo, kad nemažai dėmesio skiriama socialiniams darbuotojams.

Juk pats Ministras garsiai kalba apie socialinius darbuotojus, ir deklaruoja jų darbui skiriantis

daug dėmesio.

SD: Bet kokį tą dėmesį? Ar leidžia kelti kompetenciją, sudaro darbo sąlygas, ar kelia atlyginimą,

ar apsaugoti socialiniai darbuotojai nuo kažkokių tai rizikos veiksnių. Ar tai, kad užpultų, ar kas

atsitiktų, kokios pagalbos jie sulauktų.

T: Viena vertus, taip. Dabar daugumoje įstaigų socialiniai darbuotojai yra apdrausti, mėginama

spręsti transporto problemą, mokant kompensacijas pagal panaudos sutartis. Bet iš kitos pusės,

nuolat baksnojama kas nepadaryta, kaip blogai padaryta ir pan.

SD: Taip, bet vėlgi aš galvoju, gal būt ir tiems socialiniams darbuotojams reikia būti, turėti savo

stuburą, turėti savo nuomonę. Būti ne tik tokiems avinėliams, kurie, ką pametėsim tą ir bus...

reikia turėti savo stuburą. Jeigu būtų tokių daugiau sociaklinių darbuotojų, kurie eitų su savo

nuomone, su savo stuburu, nu aš manau kitaip būtų.

T: Kalabant apie jūsų patirtį, kolegas. Kiek tarp jūsų yra tokių socialinių darbuotojų, kurie gali

drąsiai išreikšti savo nuomonę ir ją apginti?

SD: Labai mažai, aš galvoju labai mažai. Vėl gi aš galvoju, kodėl gi labai mažai. Ko mes bijom?

Gal būt bijom ir savo įstaigos vadovo, kuriam dirbam, tai irgi yra vienas iš tų veiksnių. Juk aš

negaliu pasakyti savo nuomonės, nes aš nežinau kaip į tai pažiūrės, ar mane priims, ar mane

atstums su mano nuomone irpanašiai. Čia vėlgi yra daug veiksnių į kuriuos reikėtų atsižvelgti.

Kokioj įstaigoj dirbu, kiek galiu sau leisti reikšti savo nuomonę ir panašiai. Nu gi galų gale visi

gi tų vadovų bijo. Vat ir tada atsirandi ant to paskutinio laiptelio. Kad dirbi ir tiek nuleidęs galvą.

Ką užduoda... tu vykdytojas. Tu esi vykdytojas, viskas.

T: Tais socialinio darbuotojo vaidmuo tuomet tik tiek ir vertinamas, kaip vykdytojo.

SD: Taip, tikrai tik taip. Tu esi vykdytojas. Tu neturi kažkokios tai savo nuomonės ir esi tik

vykdytojas. Tada to statuso ir prestižo tuomet ir negali būti. Nu bet žinokit aš galvočiau, kad dar

irgi nuo įstaigos daug priklauso tas prestižas. Bet apskritai, socialiniai darbuotojai apie save turi

būti geros nuomonės ir aukštesnės savivertės. Aš nežinau kaip tą prestižą suformuoti.

65

T: Jūs minėjote, kad socialinį darbą dirbate 11 metų. Kokioje įstaigoje dirbate ir su kokiais

klientais?

SD: Aš dirbu socialinės pagalbos centre, su rizikos šeimomis.

T: Nuo pat socialinio darbo pradžios iki šių dienų dirbate su ta pačia kientų grupe?

SD: Ne nesikeitė, nuo pat pirmos dienos dirbu su socialinės rizikos šeimomis.

T: O kaip patys klientai, ar pati šios grupės klientų specifika keitėsi per jūsų darbo metus?

SD: Taip, keitėsi. Atsiranda problemų daugiau. Atsiranda ne tik alkoholis atsiranda tarkim ir

narkotikai. Atsiranda, tiesiog ir socialiniai tinklai, vaikai į juos labai pasineria. Atsiranda

savižudybės, atsiranda daugiau sudėtingesnių problemų, kurias jau spręsti darosi vis sudėtingiau.

Ir kaip aš galvoju kaip iš pradžiū pardėjau dirbti ir dabar ... Lyginant kokias rekomendacijas

anksčiau valstbė diktavo ir lyginant dabar tai kaip diena nuo nakties skiriasi. Yra beprotiškas

popierizmas, dokumentacija. Aišku to reikia... bet labai labai daug jau.

T: Kaip vertinate tokį pokytį?

SD: Ir į neigiamą ir į teigiamą. Į teigiamą nu pavyzdžiui, kad tikrai esame aprūpinti ryšio

priemonėmis, aš turiu tarnsportą, kuriuo važiuoju pas klientus, gal būt ne visose seniūnijose taip

yra, bet ten kur dirbu aš tai turiu. Kalbanta pei įstaigą, kurioje dirbu, ji taip pat jau yra pajėgi

skirti transportą esant reikalui. Tikrai pakankamai yra mokymų, už kuriuos moka įstaiga. Tikrai

buvo mokymų daug, net kartais atrodydavo, kad jau per daug. Bet tai tikrai buvo gerai. Galimybė

kelti kompetenciją tikrai sudaryta. Kas yra neigiamo? Dokumentacijakur kas sudėtingesnė, ir jos

daug daugiau. Bylos klientų daug sudėtingesnės, atsakomybės daug daugaiu. Labai sudėtingas

bendradrabiavimas su kitomis institucijomis. Nu jis yra sudėtingas. Ne su visomis. Mes labai

rodom bendradarbiavimo poreikį iš savo pusės, iš kitų institucijų to bendradarbiavimo

sulaukiame mažiau. Vis tik mes teikiam, duodam visiem atskaitas, o ką gaunam patys, toks lieka

klaustukas.

T: O kaip su lūkesčiais socialiniam darbuotojui? Ar jie ankščiau buvo tokie pat kaip šiandien?

SD: Ne, anksčiau jie buvo tikrai mažesni. Einant metams keičiasi viskas. Keičiasi ekonomika.

Tie lūkesčiai, kurie buvo anksčiau dabar yra didesni. Aš išmokau dirbti ir nieko nesitikėti, ar aš

neišsikrausiu?- nežinau. Bet, kai tu gauni grįžtamąjį ryšį iš šeimų, gauni padėką... tai yra labai

retai, bet labai smagu, kai tau kažkas padėkoja, ir sako – tu man padėjai atsistoti ant kojų. Tai vat

man šitas dalykas yra svarbu. Aš nežinau kas yra mano kolegoms svarbu, gal jos tikisi didesnio

66

atlygio, ir ar tuomet iš jų mūsų klientai gauna paslaugas pilnaverte ir patenkina jų lūkesčius aš

nežinau.. Manim nesiskundžia. Reikėtų galbūt klientų klausti.

T: Ar tai yra pirmoji jūsų įgyta profesija?

SD: Taip, ne (juokiasi). Ne pirmoji.

T: O kas paskatino pasirinkti socialinį darbą?

SD: Kas paskatino? Labai juokinga. Iš tiesų esu baigusi darželio auklėtoja, ir metus padirbus

atleido, pagal to laikmečio etatų mažinimą ir kur reikėjo eiti? Reikėjo kažką rinktis toliau.

Galvojau ką rinktis, nu nieko kito tik socialinį darbą. (juokiasi) Ir net dabar sunku pasakyti

kodėl. Kodėl tai anais laikais rinkausi tą socialinį darbą.

T: Juk tais laikais dar ir pati socialinio darbo sąvoka buvo gana nauja ir nelabai aiški.

SD: Ji (socialinio darbo specialiybė) buvo tuo metu ant bangos, ir tikrai buvo tie socialiniai

darbuotojai. Aš baigiau Šiaulių universitetą, socialinę pedagogiką ir psichologiją ir tikrai

įsivaizdavau, kad dirbsiu mokykloje. Dirbsiu mokykloje socialiniu pedagogu ir psichologu ir

panašiai. Bet deje nieko panašaus...Ir iš karto baigusi, po metų pradėjau dirbti socialine

darbuotoja.

T: Jūs sakote – buvo ant bangos, tai atrodytų, kad socialinis darbas buvo vertinimas ir turėjo

statusą?

SD: Taip, tada ta profesija turėjo prestižą, bet tas prestižas neužaugo, jis žemėjo..

T: Kaip manote kas tai įtakojo?

SD: Aš nežinau kodėl nutiko taip, aš galvoju vistik tai visuomenė suformavo tą požiūrį. Man

atrodo,kad žiniasklaida. Žiniasklaida ir visos tos laidos suformavo tą neigiamą požiūrį. Nu vistik

jei būtume parodę didesnį indėlį, gal būt ir pačios darbuotojos, gal būt ir kiti specialistai. Kitas

dalykas, pačioje pradžioje nereikėjobūti baigus studijų, kad galėtum dirbti socialiniu darbuotoju.

Tie neprofesionalūs darbuotojai, patys nežinoda,mi savo, kaip socialinio darbuotojo funkcijų, ir

turėdami mažai kompetencijos suformavo neteisngą nuomonę apie socialinius darbuotojus ir jų

veiklą. Vat aš galiu papasakoti.. aš dirbu čia nuo pat tų metų kai buvo įsteigti pirmi socialinių

darbuotojų etatai ir aš galiu papasakoti, kaip mūsų darbą įsivaizdavo vaiko teisių specialistai. Jų

nuomone, tai toks darbuotojas, kurie nieko nesupranta, tik turi šeimoms atnešti valgyti. Jie

visiškai nekalbėjo kad reikia spręsti padėti problemas, kad tai turi būti tarpsinstitucinis

bendradrabiavimas, jiems atrodė, kad turi būti tiktai patenkinti poreikiai. Patys būtiniausi

67

poreikiai – nupirkt maisto, nupirkt iš parduotuvės, ir pas daktarus nuvešt. Tiesiog nesuvokdami

kas yra socialinis darbuotojas, mūsų rajone vaiko teisių pareigūnai padiktavo tai, kad socialinis

darbuotojas liko be prestižo. Vienas iš tū buvo tikrai tai. Aš atsimenu, kad mes organizuodavom

kažkokius socialinės rizikos šeimom ar tai mokymus, ar darydavom posėdžius, tai jiems

atrodydavo labai juokinga, ką ten gali su jais posėdžiauti, ir kokias šeimos problemas gali spręsti.

Jiems reikia tik atnešti valgyti, kad negertų sužiūrėt, kiek kartų išgėrė užfiksuoti. Jie nedirbo

socialinio darbo, nes nebuvo kompetentingi, o vykdė tik nurodymus. Ir jie šitie nekompetentingi

žmonės sudiktavo kas yra socialinis darbuotojas ir tikrai labai neigimai įtakojo socialinio

darbuotojo įvaizdį. Nu nuvertino tą darbuotoją. O dabar atstatyti...

T: Tai ar aš teisingai supratau, kad didelę įtaką, jūsų nuomone, turėjo ir nekompetentingi

kolegos, kurie suformavo klaidingą socialinio darbuotojo įvaizdį?

SD: Taip, tikrai taip ir buvo. Va dabar jau mes patys po truputį mėginame reabilituoti

stengdamiesi parodyti savo žinias ir kompetenciją, bet tai užtruks..

T: Ačiū jums už pokalbį.