Krepšinio kelias į Lietuvą - pegasas.lt · ir LDS (Lietuvos dviračių sąjunga). Pirmaisiais...
-
Upload
phungthuan -
Category
Documents
-
view
219 -
download
0
Transcript of Krepšinio kelias į Lietuvą - pegasas.lt · ir LDS (Lietuvos dviračių sąjunga). Pirmaisiais...
• • • PIRMIEJI NAUJO ŽAIDIMO KREPŠINIO ATGARSIAI:
PRADĖTA NUO KITOKIO KREPŠINIO. Pirmieji krepšinio
atgarsiai Lietuvą pasiekė, kai šiam žaidimui
jau buvo beveik 30 metų. Tai nebuvo Neis-
mito krepšinis, o vokiškas (olandiškas) krepši-
nio variantas, kai krepšiai tvirtinami tiesiog
prie strypo (be skydo), žaidžiama didelėje aikš-
tėje ir t. t.
Vienas iš Lietuvos sporto pradininkų Ste-
ponas Garbačiauskas (1900–1983) rašė: „Dar
1919 metais Lietuvoje pradėjo organizuotis
moterys sportininkės, bet tik 1920–1921 m.
jos pasirodė viešai ir pradėjo žaisti krepšinį.
Žaisti ne pagal JAV, bet pagal vokiečių taisyk-
les, t. y. su mažesniu kamuoliu, be lentų.“
PIRMOSIOS KREPŠINIO TAISYKLĖS IŠ RYGOS: LIETUVOS KREPŠI
NIUI PADĖJO LATVIŲ FUTBOLININKAI. Viena iš krepšinio
Lietuvoje pirmųjų žingsnių dalyvių Elena Ku-
biliūnaitė-Garbačiauskienė taip rašė apie pir-
mąją pažintį su krepšiniu: „1921 m. į Kauną
atvyko Rygos <…> futbolo komanda, kuri,
tarp kitko, panorėjo sužaisti krepšinį su lietu-
viais. Mūsų vyrai dar neturėjo krepšinio ko-
mandos ir nesidomėjo šiuo žaidimu. Moterys
krepšinį jau buvo bežaidžiančios, bet krepšiai
buvo be lentų. Jie turėjo YMCA krepšinio tai-
sykles, ir paprašėm, kad mums jas atsiųstų, ką
jie, sugrįžę į Rygą, ir padarė. Jas gavę, <…>
paruošėm lietuvių kalba ir šapirografu atspaus-
dinom. Pagal gautas taisykles įrengėm tikslių
matmenų aikštę ir lentas prie krepšių. Tai
buvo Vytauto parke, prie didžiojo pasivaikščio-
jimo tako, kas davė progos pasižiūrėti, kaip
treniruojasi merginos.“
APIE NAUJO ŽAIDIMO ESMĘ ŽINIOS IŠ SANKT PETERBURGO:
KAROLIO DINEIKOS KNYGELĖ. 1922 m. pasirodė gana
kukli, tačiau tuo metu Lietuvos krepšinio ke-
lio pažinimui svarbi pirmoji lietuviška knyge-
lė „Krepšiasvydis vyrams“ apie naują žaidimą
– krepšinį (tada dar vadintą „krepšiasvydžiu“).
Ją Karolis Dineika parašė grįžęs iš Sankt Pe-
terburgo, kur ir susipažino su naujuoju žaidi-
mu.
Dineika taip aptarė krepšinio esmę:
„Krepšiasvydis yra rankinis žaidimas. <…>
Žaidėjas ar tai bėgdamas, ar tai žengdamas
svaido, gaudo arba sulaikydamas atmuša ka-
muolį rankomis. <…> Galvą nuleidęs ar pa-
Krepšinio kelias į Lietuvą
1926–1927 m. Stepono
Dariaus parengtos krepšinio
žaidimo taisyklės
1922 m. parengtos pirmosios
lietuviškos knygelės apie
krepšinį viršelio faksimilė
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
niuręs nebandyk stovėti. Todėl beveik visą
žaidimą krūtinė laikoma iškila. <...>
Dalyvių skaičius krepšiasvydy pareina nuo
aikštės dydžio. Priklausomai nuo to dalyvių
gali būti 10, 14 arba 18. Mes patartume lai-
kytis pirmojo dalyvių skaičiaus, kaipo pato-
giausio žaidimo eigai.
Žaidėjai paskirstyti į dvi partijas (koman-
das – S. S.). <...> Taigi, jei žaidėjų būtų 10,
tai kiekvienai partijai tektų 5. <...> Iš tų 5
žaidėjų – vienas bus gynėjas (saugo krepšį),
vienas sargas (rūpinasi pasprukusį iš puolėjų
kamuolį grąžinti jiems) ir trys puolėjai taikys
kamuolį į priešininko krepšį. <...> Partijų at-
skyrimui vienos kurios partijos nariai užsiriša
ant rankų juosteles. <...>
Įmestas krepšin iš baudos linijos (baudos
metimas – S. S.) kamuolys teikia laimėjimo
akį (tašką – S. S.), o įmestas krepšin kamuo-
lys pačiam žaidimo karšty – teikia 2 laimėjimo
akis. <...> Ta partija bus laimėjusi, kuri per iš
anksto numatytą laikotarpį daugiau kartų įmes
kamuolį krepšin.“
Štai dar keletas Dineikos patarimų žaidė-
jams: „Žaisti galima prieš valgant arba paval-
gius po 1,5 valandos atvangos. <...> Žaidimo
metu nevalia nei rūkyti, nei gerti. Ypač su-
šilus nieku būdu nereikia nieko šalto gerti.
Kas sušilęs vartoja šaltą gėralą – save žudo.
<...> Reikia vengti išsiplatinusio blogo įpro-
čio pavargus tuoj gulti čia pat aikštėje ar kur
kitur.“
PIRMUOSIUS KREPŠINIO DAIGUS LIETUVOJE SODINO MOTERYS:
JOMS KREPŠINIS BUVO ESTETIŠKAS, PATRAUKLUS IR GRAŽUS
SPORTINIS ŽAIDIMAS. „Pirmai krepšinio užuomazgai
Nepriklausomoje Lietuvoje priklausė: A. In-
gelevičiūtė, A. Karnauskaitė, A. Mačiuikienė,
E. Kubiliūnaitė, A. Bulotaitė ir G. Rimkaitė
<…>, – rašė apie tuos laikus Garbačiauskienė.
– Pasirinkome aikštelę <…>, įrengėme per-
sirengimo patalpą „kėgelbane“, įsigijome ka-
muolį ir pastudijavę įvairias sporto šakas pasi-
rinkome basketbolą – krepšinį, kaip kolektyvi-
nį, visapusiškai lavinantį kūną – estetinį sporto
žaidimą. <…> Pritaisę tinkamą apsirengimą ir
apavą, beveik kasdien ateidavom treniruotis.“
Naujo žaidimo pradininkės pasirinko krep-
šinį ir kaip veiksmingą būdą siekiant popu-
liarinti sportą tarp moterų. Garbačiauskienė
1923 m. LFLS, Moterų sporto
mėgėjų ratelio (MSMR)
ir „Aušros“ gimnazijos
krepšininkės. Pirmoje eilėje
(iš kairės) šešta –
A. Bulotaitė, aštunta –
Elena Eimaitytė; antroje
eilėje trečia – Jaunutė
Škėmaitė-Dariuvienė,
penkta – Antanė Vaitelytė;
trečioje eilėje pirma – Elena
Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė
tvirtino: „Mes, pradininkės, labai jautėme tą
svarbų žingsnį mūsų atsikuriančiai tėvynei
duoti pradžią moterų sportui ir įrodyti, kiek
vertingas, patrauklus ir gražus yra krepšinis,
<…> kad per jį bus galima išvystyti su kitais
klubais tautinius ir tarptautinius ryšius.“
Krepšinio entuziastės žinias apie naują žai-
dimą skleidė visų pirma savo asmeniniu pa-
vyzdžiu. „Geroj vietoj įrengta aikštelė Vytauto
kalne prie didžiojo pasivaikščiojimo tako <…>
davė progos pažiūrėti, kaip treniruojasi mer-
gaitės, – pasakojo Garbačiauskienė. – Tokios
mergaičių pratybos pritraukdavo nemažai žiū-
rovų, sudomino jaunimą, ir dalyvių kaskart
gausėjo. Pasirodė „Aušros“ gimnazijos mergai-
tės, ateidavo Šaulių sąjungos narės, kurios ne-
trukus sudarė savo komandas ir įrengusios
savo aikštes treniravosi. „Aušros“ berniukai,
matydami „Aušros“ mergaites pas mus treni-
ruojantis, prisidėdavo ir kamuolį pamėtydavo.
<...> Greitai jie sudarė savo komandą ir įren-
gę gimnazijos kieme krepšinio aikštę rimtai
treniravosi.“
KREPŠINIO GIMTADIENIS LIETUVOJE: ŽIŪROVAI NEGAILĖJO PLO
JIMŲ STEPONO DARIAUS IR VIKTORO DINEIKOS METIMAMS.
Nors Lietuvoje krepšiniu iš pradžių susido-
mėjo ir pradėjo žaisti moterys, pirmąsias ofi -
cialias rungtynes žaidė vyrai.
1922-ieji laikomi ofi cialiais krepšinio pra-
džios Lietuvoje metais, o krepšinio gimimo
diena – tų metų balandžio 23-ioji. Tą dieną
Kaune įvyko pirmosios ofi cialios krepšinio
rungtynės. Žaidė LFLS (Lietuvos fi zinio lavi-
nimo sąjunga) ir Kauno rinktinė. Jas rezulta-
tu 8:6 laimėjo LFLS žaidėjai.
Apie šias rungtynes to meto spaudoje buvo
rašoma: „Rungtynės buvo labai įdomios ir su-
teikė malonaus įspūdžio žiūrovams. Žiūrovai
tiek buvo susižavėję tomis rungtynėmis, kad
žiūrėdami į mūsų vikrius, linksmus žaidėjus,
jautėsi esą visai kultūringoj valstybėj. <...>
1923 m. LFLS pirmoji
komanda (iš kairės):
M. Senkus,
Vytautas Vokietaitis,
Steponas Darius,
J. Gureckas,
Albinas Bulvičius
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 1 4
1923 m. LFLS ir „Aušros“
gimnazijos krepšininkai.
Trečia iš kairės sėdi
Elena Kubiliūnaitė-
Garbačiauskienė
Publika širdingai džiaugėsi puikiu krepšininkų
žaidimu ir nesigailėjo katučių vykusiems S. Da-
rijaus (Stepono Dariaus – S. S.) ir Dineikos
metimams bei pasuotėms. <…> Pirmą kartą
Lietuvoje suruoštos krepšiasvydžio rungtynės
davė gražių vilčių, kad ateityje šis žaidimas
galėtų atvesti mūsų sportininkus prie dides-
nių laimėjimų.“
Nors iki didžiųjų Lietuvos krepšininkų per-
galių dar buvo toli, tačiau tos gražios viltys vis
dėlto išsipildė. Krepšininkės pirmąsias ofi cia-
lias rungtynes Lietuvoje žaidė 1922 m. rugsė-
jo 10 d.
PIRMASIS LIETUVOS KREPŠINIO ČEMPIONATAS: ČIA PRADININ
KĖS BUVO KREPŠININKĖS. 1922 m. spalio 4–10 d.
buvo surengtas pirmasis Lietuvos krepšinio
čempionatas. Jame dalyvavo… dvi moterų ko-
mandos – LFLS ir LŠS (Lietuvos šaulių sąjun-
ga). Buvo numatyta sužaisti trejas rungtynes.
Vienerias rungtynes laimėjo LFLS (8:6), vie-
nerias – LŠS (4:2) ir vienerios buvo baigtos
lygiosiomis (4:4), todėl nugalėtojų komandai
nustatyti prireikė ketvirtųjų. Jas rezultatu 4:0
laimėjo LFLS krepšininkės: G. Rimkaitė, An-
tanė Vaitelytė, Garbačiauskienė, A. Karnaus-
kaitė, A. Bulotaitė, kurios ir tapo pirmosiomis
Lietuvos krepšinio čempionėmis.
1922 m. Lietuvoje krepšinį žaidė dvi mo-
terų ir dvi vyrų komandos: buvo 35 krepšinio
žaidėjai ir viena aikštelė.
1923 M. KREPŠINIS SPARČIAI PLINTA: VIS DAR MOTERŲ KREPŠI
NIO LAIKAS. Pasak Garbačiauskienės, „1923 me-
tais krepšinis moterų tarpe bujojo. Surengtos
pirmenybės (Lietuvos čempionatas – S. S.)
buvo labai skaitlingos komandomis ir tarp jų
esant nevienodam pasiruošimui (parengimui
– S. S.) jos buvo pravestos A ir B grupėse.
<…> A grupėje nugalėjo LFLS, o B grupėje
– MSMR (Moterų sporto mėgėjų ratelio)
krepšininkės“.
Darius savo knygelėje „Basketbolo žaidi-
mas“ pateikia konkrečių skaičių, patvirtinan-
čių sparčią krepšinio plėtrą Nemuno krašte:
„1923 m. basketbolas, turėdamas iš praėjusių
metų daug pasekėjų ir šiek tiek techniškai pa-
tobulėjęs, padarė žymią pažangą. <…> Vyrų
komandų buvo 18. Sužaista ofi cialių rungty-
nių 18, draugiškų 11. Moterų komandų buvo
24, sužaista ofi cialių rungtynių 26, draugiškų
15. Iš viso žaidėjų buvo 300, aikščių 5. Šiais
metais basketbolas pirmą kartą pasirodė pro-
vincijoje.“
Kas lėmė tokį ryškų krepšinio plitimo šuolį
per gana trumpą laiko tarpą? Panašų klausimą
kėlė ir Garbačiauskas. „Kodėl toks fantastiškas
krepšinio komandų skaičius buvo? – klausė jis.
– Reikia pasakyti, kad toks buvo, nes sporto
kūrimosi pradžioje moterys mielai organizavosi
ir buvo didelis noras turėti varžybinio elemen-
to. Teigiama pusė (kad krepšinis – S. S.) buvo
prieinamas medžiaginiai: apranga, kamuolys ir
aikščių įrengimas nebrangiai kainavo.“
1923 m. Kaune surengtos ir pirmosios mok-
sleivių krepšinio varžybos, kuriose dalyvavo ke-
liolika berniukų komandų. Pajėgiausi buvo
„Aušros“ gimnazijos jaunieji krepšininkai.
PIRMASIS LIETUVOS VYRŲ KREPŠINIO ČEMPIONATAS: VARŽĖSI
TRYS KOMANDOS. 1924-ieji – vyrų krepšinio čem-
pionatų pradžios metai. Pirmajame čempiona-
te dalyvavo trys komandos: LFLS I, LFLS II
ir LDS (Lietuvos dviračių sąjunga). Pirmaisiais
Lietuvos krepšinio čempionais tapo LFLS I
krepšininkai, nesunkiai nugalėję savo varžo-
vus: LFLS II – rezultatu 20:7, LDS – 35:2.
. . . . . . . . . . .
K R E P Š I N I O K E L I A S Į L I E T U V Ą1 5 •
„1924 metais basketbolas jaučiasi jau pil-
nateisiu piliečiu visų kitų sporto šakų tarpe,
– teigė Darius. – Be daugelio draugiškų rung-
tynių, vyksta ir ofi cialios basketbolo pirmeny-
bės (čempionatai – S. S.), vyrų, moterų ir
moksleivių.“
Tais metais buvo surengti pirmieji krepši-
nio teisėjų kursai. Pirmąją teisėjo kategoriją
įgijo keturi krepšinio teisėjai, tarp jų Garba-
čiauskienė ir Darius.
Šiauliuose surengtose krepšinio varžybose,
be Kauno komandų, dalyvavo Šiaulių, Radvi-
liškio, Marijampolės, Kybartų, Vilkaviškio, Al-
vito, Paežerių komandos, turėjusios gražius
lietuviškus vardus: „Živilė“, „Skaidra“, „Vaidi-
lutė“, „Aras“, „Rimgaudas“, „Šviedrys“ ir kt.
Mergaičių fi nalo rungtynių, kurias žaidė Šiau-
lių „Vytautietės“ ir Kauno „Živilė“, rezultatas
– 2:1. Vaikinų varžybas taip pat laimėjo šiau-
liečiai „Sakalaičiai“.
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 1 6
Pirmojo Lietuvos vyrų
čempionato, vykusio 1924 m.,
nugalėtojų ženkliukas,
pagamintas Šveicarijoje.
Jis įteiktas LFLS komandos
žaidėjams
Kauno operos solistės Vincės
Jonuškaitės-Zaunienės įsteigta
taurė, skirta Lietuvos moterų
krepšinio varžybų
nugalėtojoms. 1925 m.
1925 m. LFLS krepšininkės –
Vincės Jonuškaitės-Zaunienės
taurės laimėtojos su taurės
įsteigėja (iš kairės): teisėja
Elena Garbačiauskienė,
Juzė Dzindziliauskaitė,
Elena Eimaitytė, operos solistė
Vincė Jonuškaitė-Zaunienė,
V. Steponaitytė,
M. Vaicekauskaitė,
M. Bieliauskaitė
šininkai treniravosi ir žaidė tik vasarą, krepši-
niui tinkamos žaisti salės nebuvo.
Pagrindinį Lietuvos rinktinės penketą su-
darė trys naujojo 1925 metų Lietuvos čempio-
no – Kauno „Kovo“ krepšininkai: Stasys Sa-
baliauskas, A. Heiningas, V. Balčiūnas ir du
šiauliečiai: B. Norvaišas ir S. Kumpis.
Lietuvos krepšininkai pralaimėjo latviams
rezultatu 20:41. Po metų antrąsias tarpvalsty-
bines rungtynes Lietuvos krepšininkai žaidė
vėl Rygoje ir pralaimėjo Latvijos rinktinei dar
skaudžiau (12:47).
KREPŠINIO SNŪDURIAVIMO METAI: KREPŠINĮ NUSTELBĖ FUT
BOLAS. Tokiais galima laikyti 1926–1933 me-
tus: krepšinio, dar iki galo neįsitvirtinusio,
remiamo Lietuvoje vien entuziastų jėgomis,
populiarumas slūgo. Lietuvos čempionatuose,
kai jie vyko, dalyvavo tik Kauno komandos,
1929 m. nebuvo surengta nė vienerių krepši-
nio rungtynių. 1929–1932 m. išvis nevyko
Lietuvos čempionatas, krepšinis buvo žaidžia-
mas tik vasarą, dažniausiai kitų sporto šakų
atstovų, kurie jam skyrė mažai laiko.
Nepriklausomos Lietuvos sporto istorikas
Jonas Narbutas rašė: „Ištisus keturis metus
buvę krepšininkai ar krepšininkės, o kartu ir
sporto vadovybė nedarė jokių pastangų atgai-
vinti šią sporto šaką ir turbūt tikėjosi stebuk-
lo, o tuo tarpu latviai ir estai per tą laikotarpį
darė pažangą.
Priežasčių, kodėl tada krepšinis sužlugo, kaž-
kur ieškoti nereikia. Pirmiausia jį nustelbė fut-
bolas, kuris nežiūrint pralaimėjimų ir nesėkmių,
vis tik darė pažangą. <...> Tuo tarpu krepšinis
<…> žaidžiamas labai primityviai ir nebuvo
jokios pažangos, tai, žinoma, negalėjo vilioti
naujų sportininkų. Be to, krepšinį buvo galima
žaisti tik vasaros metu ir labai primityviose aikš-
tėse. <…> O žiemos metu apie šią sporto šaką
nebuvo reikalo nė galvoti, nes nebuvo jokios
krepšiniui tinkamos salės. Esant tokioms sąly-
goms, krepšininkų entuziazmas išblėso.“
Krepšinio atgaivos požymių pasirodė 1932 m.,
kai Kauno miesto sode esantis vasaros teatras
1925 m. Kauno LFLS šventė
savo penkerių metų jubiliejų.
Minėjimo programoje buvo
ir krepšinio rungtynės
1925 m. Tarpvalstybinių
rungtynių tarp Latvijos
ir Lietuvos rinktinių Rygoje
dalyviai (lietuviai šviesia
apranga)
PIRMOSIOS KREPŠINIO VARŽYBOS DĖL TAURĖS: TAURĘ PASKYRĖ
OPEROS SOLISTĖ VINCĖ JONUŠKAITĖZAUNIENĖ. Moterų spor-
tui, moterų krepšiniui nebuvo abejingi įvairių
visuomenės sluoksnių atstovai. Gražus pavyz-
dys – žymios operos solistės Vincės Jonuškai-
tės-Zaunienės įsteigta taurė geriausiai moterų
krepšinio komandai. Pirmosiose varžybose dėl
šios taurės varžėsi keturios komandos. Pergalę
šventė LFLS krepšininkės, fi nalo rungtynėse
nugalėjusios „Makabi“ žaidėjas rezultatu 20:2.
PIRMOSIOS TARPVALSTYBINĖS LIETUVOS KREPŠININKŲ RUNGTY
NĖS: KRIKŠTAS NEBUVO MALONUS. Žingsniai į tarptau-
tinę areną visuomet būna svarbūs, atsakingi ir
nelengvi. Tokie jie buvo ir Lietuvos krepšinin-
kams, gavusiems tarptautinių varžybų krikštą
1925 m. gruodžio 13 d. Rygoje. Ten įvyko
pirmosios tarpvalstybinės mūsų krepšininkų
rungtynės su Latvijos žaidėjais.
Latviai rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį
žaidė krepšinį salėse, turėjo šiokią tokią tarp-
valstybinių rungtynių patirtį (buvo žaidę su
Estijos rinktine). Tuo tarpu Lietuvoje krep-
. . . . . . . . . . .
K R E P Š I N I O K E L I A S Į L I E T U V Ą1 7 •
buvo pritaikytas sporto reikalams. Ten įrengti
krepšiai, pradėta treniruotis žiemą, paskelbtos
ir pirmosios krepšinio varžybos salėje žiemą.
ĮVYKIS, NULĖMĘS LIETUVOS KREPŠINIO ATEITĮ: TENISUI STATYTĄ
SPORTO SALĘ UŽVALDĖ… KREPŠINIS. 1934 m. spalio 10 d.
buvo reikšminga Lietuvos krepšiniui. Tą dieną
atidaryti Kūno kultūros rūmai (dabar centriniai
Lietuvos kūno kultūros akademijos rūmai).
Tame pastate įrengta erdvi sporto salė, projek-
tuota ir statyta… tenisui žaisti.
Narbutas taip aprašė naująją salę: „Kad te-
nisininkai neslidinėtų, buvo įrengtos brangios
korklinoleumo grindys, kainavusios per 30.000
litų (per 5000 dolerių). Šios salės autoriai
iš patyrimo žinojo, jog į teniso rungtynes at-
eina tik apie 200 žiūrovų, todėl balkone to-
kiam žiūrovų skaičiui ir buvo įrengta sėdimų
vietų, iš kurių buvo matyti visa salė.“ Lapkri-
čio 16 d. šioje salėje įvyko pirmosios krepšinio
rungtynės.
Paskui taip susiklostė aplinkybės, kad salė
tapo pagrindiniu krepšinio įvykių centru: čia
vyko pirmos naujoviško krepšinio pamokos,
čia Lietuvos krepšininkai ir krepšininkės ren-
gėsi tarpukario Europos čempionatams, čia,
toje salėje, pokario metais krepšinio (ir ne tik)
mokslus ėjo kelių kartų geriausi Lietuvos krep-
šininkai, iš čia į gyvenimą palydėti (ir dabar
palydimi) kelių kartų krepšinio treneriai.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI Į TARPTAUTINĮ SĄJŪDĮ: LIETUVA KETINO
TAPTI FIBA NARE. 1932 m. buvo įkurta Tarptau-
tinė mėgėjų krepšinio federacija (FIBA), labai
suaktyvinusi tarptautinį krepšinio gyvenimą.
Jos narėmis tapo visų pasaulio šalių, kuriose
krepšinis jau buvo įleidęs šaknis, sporto orga-
nizacijos. Pirmuosius mėginimus tapti FIBA
nare padarė ir Lietuvos kamuolio žaidimų są-
junga. 1934 m. lapkričio 30 d. į FIBA būs-
tinę Romoje buvo išsiųstas laiškas, kuriame
rašoma: „Turime garbės prašyti Jus atsiųsti
Tarptautinės federacijos reglamentą, taip pat
tarptautines krepšinio taisykles. Mes ketiname
stoti į šią Tarptautinę federaciją.“
O Lietuvoje buvo surengtos pirmosios ofi -
cialios tarptautinės krepšinio varžybos: Kauno
krepšininkai du kartus pralaimėjo Rygos rink-
tinei (26:48 ir 21:51).
JAV LIETUVIŲ KREPŠINIO PAMOKOS: TREČIASIS, BENE PLAČIAU
SIAS KELIAS, KURIUO KREPŠINIS ĖJO Į LIETUVĄ. Populiarinti
krepšinį Lietuvoje labai padėjo Dariaus (kuris
vėliau tapo garsiu lakūnu, Atlanto nugalėtoju),
susipažinusio su krepšiniu JAV, knygelė „Bas-
ketbolo žaidimas ir ofi cialės basketbolo taisyk-
lės“, išleista 1926 m.
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 1 8
1936 m. Aukštųjų kūno
kultūros kursų (žaidėjai su
juosta ant marškinėlių) ir
Kauno universiteto krepšinio
komandos prieš rungtynes.
Stovi (iš kairės): antras –
K. Tumas, Mykolas Zaroskis,
Leonas Baltrūnas, Artūras
Andrulis, Mikalauskas,
neatpažintas krepšininkas,
L. Bazaras, Kulinkevičius;
klūpo: Vladas Kišonas,
Mindaugas Šliūpas, Leonas
Puskunigis, penktas –
Vilius Variakojis
„1925 m. esama literatūra buvo išsemta,
jei ir buvo kur užsilikusios knygelės, bet tu-
rinio atžvilgiu jau pasenėjusios, – teigė Da-
rius. – Lietuvos sporto lygai pavedus man
paruošti ofi ciales basketbolo taisykles, ryžausi
tą atsakingą darbą tinkamai atlikti – sulietu-
vinti tarptautines basketbolo taisykles. <…>
Atsižvelgiant į basketbolo žaidimo stovį Lie-
tuvoje, kilo būtinas reikalas parašyti basket-
bolo žaidimo techniką, nes be jos sunkiai
būtų suprantamos ir išverstos tarptautinės tai-
syklės.“
Mus pasiekusiame laiške Garbačiauskienė
rašė: „Darius nebuvo įvedusiu krepšinį Lietu-
voje. Kai jis pasirodė sporto dalyvių tarpe, tai
krepšinis jau buvo smarkiai įsivyravęs Kaune,
nors tik tarp moterų.
Aš jau tada turėjau parašiusi krepšinio tai-
sykles, bet perdaviau jam išleisti, nes, kaip
visad moterys, galvojau, bus daugiau patarnau-
ta krepšinio susidomavimu jaunime.“
Šiaip ar taip, Dariaus knygelė, kurioje nu-
sakytas to meto požiūris į krepšinį, pateikti
žaidėjų technikos, taktikos pagrindai, buvo
svarbi krepšinio plėtotei Lietuvoje. „Šiandien
basketbolas, – tvirtino Darius, – kaip malonus
ir visapusiškai lavinąs kūną žaidimas, yra žai-
džiamas visame pasaulyje ir savo populiarumu
kai kur prilygsta net futbolą.“
Darius paskirstė žaidėjams pareigas ir jas
įdomiai apibūdino, kaip antai:
„Komandos žaidėjai skirstomi taip:
Puolėjai (puolikai) ... 2
Centras .................... 1
Gynėjai .................... 2
Puolėjai su centru (vidurio puolėju – S. S.)
– tai svarbiausi žaidėjai puolimo atžvilgiu; be
gerų puolėjų komanda negali tikėtis laimėti
rungtynių. <…> Todėl į puolėjus yra skiriami
daugiau patyrę žaidėjai, ypač tie, kurie taikliai
meta į krepšį. <…>
Gynėjai – tai parinkta iš tvirtesnių, vikres-
nių, ištvermingų, nors ir nelabai patyrusių žai-
dėjų apsauga. <...>
Centro žaidėją mes galime laikyti esantį vi-
sapusiškai išsilavinusį basketbolo žaidimo mok-
sle ir technikoje. Negana to, jis turi būti iš
prigimties centru, nes jo privalumus priskiria-
ma ir jo ūgis, galėjimas šokti labai aukštai, ne-
paprasta ištvermė ir greitas orientavimasis.“
Darius pateikė ir pagrindinius krepšininkų
sportinio rengimo uždavinius. Pasak jo, „pir-
moje ir svarbiausioje vietoje statomas tobuli-
nimasis žaidimo technikoje, taip pat ir kai
kurių raumenų įvairiems technikos veiksmams
atlikti tikslus paruošimas“.
Kūno kultūros rūmai. 1934 m.
1936 m. JSO (Jaunimo
sporto organizacija, žaidėjai
tamsiais marškinėliais) ir
Kauno „Grandies“ krepšininkai.
Stovi (iš kairės):
Stasys Šačkus,
L. Balzaras, Juozas Žukas,
Pranas Lubinas, Zenonas
Puzinauskas, Leonas
Baltrūnas, Augulis,
A. Stankevičius; klūpo:
Mykolas Zaroskis, D. Gineitis,
Kulinkevičius, Vilius Variakojis,
Saladžius
. . . . . . . . . . .
Prasnaustų keleto Lietuvos krepšinio metų
rezultatas – 1935 m. pradžioje pralaimėtos
trečiosios tarpvalstybinės rungtynės, žaistos su
Latvijos rinktine. Siauroje, trumpoje salėje lat-
viai nugalėjo Lietuvos krepšininkus rezultatu
123:10 (64:6). Žinant, kad Lietuvos rinktinė-
je žaidė futbolo vartininkas, šachmatininkas,
šuolininkas, o komandą treniravo futbolinin-
kas, stebėtis nėra ko. Reikėjo Lietuvos krepši-
niui naujo, stipraus impulso, ne tik galutinai
pažadinančio iš sąstingio, bet ir skatinančio
žengti naujus žingsnius.
Toks impulsas buvo tikrojo krepšinio pa-
mokos, kurias surengė į Pasaulio lietuvių kon-
gresą 1935 m. iš JAV atvykę lietuviai: Ed-
vardas Kriaučiūnas, B. Budrikas, Konstantinas
Savickas ir kt. Kongreso metu JAV lietuviai
nugalėjo Kauno rinktinę rezultatu 36:5, nors
buvo žaisti tik du kėliniai po 10 min.
Narbutas rašė: „Į kūno kultūros rūmus at-
ėjo visi Amerikos sportininkai, krepšininkai
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 2 0
atsinešė savo aprangą ir nutarė pasitreniruoti.
Jie buvo nustebinti krepšinio sale, o ypač
grindimis, kurių, anot jų, net Amerikoje ne-
turima. Mes, balkone susirinkę, pamatėme,
kad ir treniruotės pobūdžio, tikrą krepšinio
žaidimą, nes kas iki šiol buvo matyta, tai
buvo vaikų žaislas, o ne krepšinis. Mums buvo
nematyta tokia kamuolio valdymo ir jo vary-
mo technika, žaibiški ir mums tada visai ne-
suprantami deriniai, jau nekalbant apie tik-
slius, iš visokiausių padėčių metimus į krepšį,
<…> Niekas iš mūsų negalėjo net pagalvoti,
kad tokią aukštą krepšinio žaidimo klasę yra
pasiekę Amerikos lietuviai.
Pasilikę Lietuvoje K. Savickas ir J. Knašas
mokė jaunuolius plaukimo, bokso, krepšinio
pagrindų.
Esminę paramą ugdant didelio meistrišku-
mo Lietuvos krepšininkus ir krepšininkes, ren-
giant Lietuvos rinktines suteikė JAV lietuviai
J. Žukas, F. Kriaučiūnas, J. Jurgėla, V. Bud-
riūnas, P. Lubinas.“
AKTYVAUS MOKYMOSI IR PROŠVAISČIŲ METAI: LIETUVA TARP
TAUTINĖS MĖGĖJŲ KREPŠINIO FEDERACIJOS NARĖ. Didelį
Lietuvos krepšininkų atsilikimą kad ir nuo
artimiausių kaimynų 1936 m. pradžioje dar
kartą priminė rungtynių Kaune tarp Kauno
ir Rygos rinktinių rezultatas: pirmąjį kėlinį
kaimynai laimėjo 40:0 (!), o rungtynes – 60:6.
Lietuvos rinktinė, kurioje žaidė ir JAV lietu-
vis Savickas (pelnęs 5 taškus), pirmą kartą jau
kiek rimčiau pasipriešino pirmiesiems Euro-
pos čempionams Latvijos krepšininkams, bet
irgi pralaimėjo rezultatu 10:31.
1936-ųjų vasarį FIBA generalinis sekreto-
rius atsiuntė ofi cialų dokumentą, patvirtinan-
tį, kad Lietuva priimama į šią federaciją ir gali
dalyvauti tarptautinėje veikloje, kuriai vado-
vauja FIBA, visose jos rengiamose varžybose,
taip pat ir Berlyno olimpinėse žaidynėse, į
kurių programą pirmą kartą įtrauktas krepši-
nis. Tai buvo maloni, plačius kelius Lietuvos
krepšiniui atverianti žinia, bet kartu ir didelis
įpareigojimas: juk ofi cialioms varžyboms bū-
Konstantinas Savickas.
1935 m.
tina turėti gerai parengtas šalies krepšinio rink-
tines.
Siekiant pagerinti krepšininkų rengimą, im-
tasi veiksmingų priemonių. Po dešimties metų
pertraukos vėl pasirodė knygelė apie krepšinį:
šį kartą JAV lietuvio dr. Savicko „Krepšinis“.
Naujai pastatytų Klaipėdos Vytauto Didžiojo
gimnazijos rūmų sporto salėje krepšinio mėgė-
jus lavino JAV lietuvis Juozas Knašas.
Po Berlyno olimpinių žaidynių į Lietuvą
atvykęs JAV rinktinės žaidėjas, olimpinis čem-
pionas, lietuvių kilmės Pranas Lubinas mokė
lietuvius krepšinio, pats žaidė. Metų pabaigoje
Lietuvos komanda – Kauno JSO (Jaunalietu-
vių sporto organizacija) pirmą kartą nugalėjo
latvius – Latvijos čempioną US klubą rezul-
tatu 35:27. Kauno komandoje žaidė Lubinas
ir Juozas Žukas. Lietuvos čempionatus imta
rengti tarp stipriausių komandų, kuriose žai-
dė ir iš JAV atvykę lietuviai. Dėl to varžybos
darėsi įdomesnės ir vis populiaresnės.
1936 m. Ketvirtųjų Lietuvos
krepšininkų tarpvalstybinių
rungtynių tarp Lietuvos
ir Latvijos rinktinių (rezultatas
10:31) Kaune dalyviai
Konstantinas Savickas
(kairėje) – su Lietuvos
rinktinės žaidėjais Vytautu
Budriūnu ir Juozu Jurgėla
. . . . . . . . . . .
K R E P Š I N I O K E L I A S Į L I E T U V Ą2 1 •
1937 m. II Europos
vyrų krepšinio čempionato,
vykusio Rygoje, programos
viršelio faksimilė
1937 m. Lietuvos vyrų
krepšinio rinktinė II Europos
čempionate (tik atvykus
į Rygą). Pirmoje eilėje
(iš kairės): A. Latvėnas,
Pranas Mažeika,
Leonas Petrauskas,
Pranas Talzūnas, Artūras
Andrulis, Juozas Žukas,
Stasys Šačkus; antroje eilėje:
dr. Antanas Jurgelionis
(vadovas), Eugenijus Nikolskis,
Leopoldas Kepalas, už jo
Česlovas Daukša, Zenonas
Puzinauskas, už jo Feliksas
Kriaučiūnas, Leonas Baltrūnas,
žurnalistas Juozas Kusa,
gydytojas Kęstutis Šimilevičius,
Feliksas Racevičius
• • • EUROPOS ČEMPIONATO METAI PRASIDĖJO NELINKS
MAI: PRALAIMĖTOS JAU ŠEŠTOS TARPVALSTYBINĖS RUNGTYNĖS.
1937-ieji buvo II Europos vyrų krepšinio čem-
pionato metai. Šis čempionatas buvo rengia-
mas pirmojo Europos čempionato, vykusio
prieš dvejus metus, nugalėtojos – Latvijos sos-
tinėje Rygoje gegužės mėnesį. Jau sausį Latvi-
jos krepšinio federacija pakvietė Lietuvos vyrų
krepšinio rinktinę dalyvauti antrajame senojo
žemyno čempionate.
Mūsų krepšininkams metai prasidėjo ne-
linksmai. Vasarį Rygoje Lietuvos rinktinė žai-
dė savo šeštąsias (penktąsias su Latvija) tarp-
valstybines rungtynes su Latvijos rinktine ir
vėl pralaimėjo 29:41 (21:25). Guostis buvo
galima tik tuo, kad šiose rungtynėse lietuviai
gana atkakliai priešinosi tituluotiems varžo-
vams.
„Nuo vasario pabaigos mūsų krepšinio
rinktinė, Žuko vadovaujama, ruošėsi toms pir-
menybėms (čempionatui – S. S.), – rašė Nar-
butas. – Kaip pačios visuomenės, taip sporto
vadovybės, o pagaliau ir tuometinės sporto
spaudos susidomėjimas artėjančiomis Europos
krepšinio pirmenybėmis Rygoje buvo nedide-
lis. Mat, nesitikint jų laimėti ir pasiruošimas
rinktinės buvo neperstropiausias. Buvo sam-
protaujama, kad su dabartinėmis jėgomis gal
pavyks išvengti paskutinės vietos ir tuo pasi-
tenkinta.“
Rinktinės treneriu buvo paskirtas anksčiau
į Lietuvą atvykęs… tenisininkų treneris Žu-
kas, tiesa, pats neblogai žaidęs ir krepšinį, o
treniruotis buvo numatyta keturias valandas
per savaitę.
SAVIGARBA IR RYŽTINGUMAS, PAKEITĘ LIETUVOS KREPŠINĮ.
Gal viskas taip ramiai ir būtų vykę, jei ne įdo-
mus įvykis, pasukęs mūsų geriausių krepšinin-
kų rengimąsi čempionatui ir dalyvavimą jame
visai kita, ne tokia ramia, bet daug rizikos pa-
reikalavusia, išgyvenimų ir džiaugsmo suteiku-
sia vaga.
Iki čempionato buvo likę šiek tiek daugiau
nei mėnuo. Latvijos spaudoje pasirodė didelis
straipsnis apie II Europos čempionate dalyvau-
siančių komandų pajėgumą ir perspektyvas.
Nepriklausomos Lietuvos sporto istorikas,
tuo metu darbavęsis Kūno kultūros rūmuose,
Narbutas rašė: „Pirmojoje grupėje ir pirmoje
eilėje buvo, žinoma, Latvija, toliau sekė Estija,
po jos Lenkija ir Italija. Tai stipriausios Euro-
poje vyrų komandos. Antroje grupėje stipriau-
sia Prancūzija, toliau Čekoslovakija, Rumunija
Dvi krepšinio bangos, negrįžtamai užliejusios Lietuvą. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
ir Bulgarija, tai jau vidutinio pajėgumo koman-
dos. Paskutinėje iš silpniausiųjų grupėje pirmo-
je eilėje Turkija, antroje Egiptas ir paskutinėje
vietoje, kaip silpniausia, Lietuva. <...>
Kai šį savaitraštį gavo Leonas Baltrūnas (Lie-
tuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas – S. S.)
ir perskaitė straipsnį – apstulbo… Padaręs tik-
slų straipsnio vertimą į lietuvių kalbą, <…> jis
atsidūrė mano darbo kambaryje. <...>
Besvarstant, šovė į galvą mintis – eiti pas
direktorių (Kūno kultūros rūmų direktorių
Vytautą Augustauską – S. S.), pateikti jam
laikraštį su vertimu, <…> tuo pačiu dar kartą
pasiūlyti iškviesti iš Amerikos porą geriausių
krepšininkų.“
Tuo metu ir Lietuvos vyriausybė, ir sporto
vadovai dar nebuvo pritarę lietuvių kilmės JAV
krepšininkų kvietimui dalyvauti Europos čem-
pionate.
„Kuris eisime vėl buvo klausimas, – pamena
Narbutas, – nes direktoriaus nusistatymas dėl
iškvietimo Amerikos lietuvių krepšininkų, ge-
rai buvo žinomas man. Mat, jau buvau įspėtas,
jei daugiau mėginsiu kištis ne į savo reikalus,
išlėksiu iš darbo. <…> Laikas buvo brangus ir
delsti nebuvo galima. Ilgai negalvodamas, kas
gali atsitikti (jei mano žygis nepavyktų), nu-
tariau eiti pas direktorių aš. <…>
Augustauskas, žvilgtelėjęs į laikraštį, pradėjo
skaityti vertimą, <…> o baigęs skaityti, net ne-
žvilgtelėjęs į mane, kad trenkė kumštimi į sta-
lą, jog net rašalinė pašoko. Žiūrėdamas man į
akis, jis suprato, ką aš norėjau dar pasakyti ir
paklausė: „Užteks dviejų krepšininkų?“
„Mums trūksta tik centro (vidurio puolė-
jo – S. S.) ir vieno gero gynėjo (įžaidėjo – S. S.) –
atsakiau su džiaugsmu.“
Į JAV nuskriejo telegrama, kviečianti at-
vykti du geriausius lietuvių krepšininkus. Likus
mėnesiui iki Europos čempionato pradžios, į
Lietuvą atvyko Pranas Talzūnas ir Feliksas
Kriaučiūnas. Rinktinę rengti čempionatui pa-
tikėta Kriaučiūnui.
„Krepšinio rinktinės dalyviams Kriaučiūnui
ir Talzūnui pradėjus rinktinę treniruoti buvo
įsakyta, kad mūsų rinktinė yra sustiprinta dvi-
em Amerikos lietuviais krepšininkais, laikyti
paslaptyje <…>, – rašė Narbutas. – Visos tre-
niruotės, iki parodomųjų prieš išvykimą į
Rygą rungtynių, vyko prie uždarų durų ir tre-
niruočių valandų skaičius vis buvo didinamas.
Paskutines dvi savaites buvo nutrauktos visos
krepšinio pirmenybių rungtynės ir salėje kas-
dien daug valandų „prakaitavo“ tik rinktinė,
nes ji buvo ruošiama ne tik techniškai, bet ir
fi ziškai.“
Paskutinėmis balandžio dienomis Lietuvos
rinktinė baigė rengtis debiutui Europos čem-
pionate. Balandžio 28-ąją surengtas rungtynes
tarp Lietuvos I ir Lietuvos II komandų, ste-
bint perpildytai žiūrovų Kūno kultūros rūmų
salei, rezultatu 38:12 (17:6) laimėjo pirmoji
komanda.
KUKLIAI IŠLYDĖTA: APIE LIETUVOS KREPŠININKŲ GALIMYBES
NĖ PUSĖS ŽODŽIO. II Europos vyrų krepšinio čem-
pionate žaidė aštuonių šalių rinktinės, pa-
skirstytos į du pogrupius. Viename – Italija,
Estija, Lietuva ir Egiptas, kitame – Latvija,
Lenkija, Prancūzija ir Čekoslovakija. Pirmą-
sias vietas užėmusios komandos žaidė su antrą-
ją vietą kitame pogrupyje užėmusia komanda
(pusfi naliai). Pusfi nalių nugalėtojai žaidė dėl
Europos čempiono vardo, pralaimėtojai – dėl
trečiosios vietos. Pretendentais į nugalėtojus
buvo laikomi Latvijos, Italijos, Estijos krep-
šininkai. Lietuvos krepšininkai buvo laikomi
vienais silpniausių: apie mūsų vyrų galimybes
tiek Lietuvoje, tiek Rygoje niekas neužsiminė
nė pusės žodžio.
Pasibaigus čempionatui, geriausias jo žai-
dėjas Talzūnas laiške į Čikagą Savickui rašys:
„Stipriomis komandomis buvo laikomi ita-
lai, estai, prancūzai ir lenkai. Mus paskyrė į
septintą vietą. Niekas nemanė, kad Feliksas
(Kriaučiūnas – S. S.) ir aš esame geri žaidėjai.
Visi manė, kad geras žaidėjas turi būti didelis
vyras, kuris pakelia ranką ir įdeda kamuolį į
krepšį. Jie neturėjo supratimo ir net neįsivaiz-
davo, koks yra geras žaidėjas.“
. . . . . . . . . . .
Feliksas Kriaučiūnas. 1938 m.Kitas čempionato liudininkas, žinomas
stalo tenisininkas ir prieškario krepšininkas
Vilius Variakojis taip prisiminė lietuvių krep-
šininkų sutiktuves: „Rygoje Lietuvos krepši-
ninkus jau stotyje sutiko reporteriai, žurnalis-
tai, kitų komandų vadovai. Pastarieji akimis
ieškojo aukštojo Lubino ir, jo neradę, net
lengviau atsiduso.
– Ką tas vienas Žukas padarys? – nuspren-
dė jie. Į Talzūną ir Kriaučiūną niekas nekrei-
pė dėmesio. Lietuvos komanda be Lubino, jų
nuomone, buvo visiškai nepavojinga.“
Lietuvos krepšininkai išvyko į Europos
čempionatą tyliai, be iškilmių. Rinktinę pa-
lydėjo Kūno kultūros rūmų direktorius ir dar
keli žmonės… O sugrįžo – sutikta tūkstančių
džiūgaujančių žmonių!
NĖ KARTO NENUGALĖTA: LAIMĖTOS VISOS PENKERIOS RUNG
TYNĖS. Lietuvos krepšininkai debiutavo Euro-
pos čempionate rungtynėmis su kandidate į
nugalėtojus laikyta Italijos rinktine. Pirmuo-
sius čempionato taškus pelnė Lietuvoje išau-
gęs septyniolikmetis Zenonas Puzinauskas.
Nors pergalę visi pranašavo italams, lietuviai
buvo pasirengę pateikti staigmeną. Jie laimė-
jo pirmąjį kėlinį 15:9, o rungtynes – 22:20!
Štai tų tikrai istorinių rungtynių rezultatų
kaita, parodanti rungtynių eigą, jų įtampos
svyravimus:
I KĖLINYS II KĖLINYS
Z. Puzinauskas 2:0 Italai 15:11
P. Talzūnas 4:0 P. Talzūnas 16:11
Italai 4:2 Z. Puzinauskas 18:11
F. Kriaučiūnas 5:2 Italai 18:12
J. Žukas 7:2 Italai 18:14
Z. Puzinauskas 9:2 P. Talzūnas 19:14
P. Talzūnas 11:2 Italai 19:16
Italai 11:4 Italai 19:18
Italai 11:6 P. Talzūnas 22:18
Italai 11:8 Italai 22:20
P. Talzūnas 13:8
Italai 13:9
P. Talzūnas 15:9
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 2 4
Artūras Andrulis. 1938 m.
Tose rungtynėse taškus pelnė: Talzūnas
– 13, Puzinauskas – 6, Žukas – 2, Kriaučiū-
nas – 1, taip pat žaidė Baltrūnas. Tai buvo
ne tik šio čempionato staigmena, bet ir pir-
moji Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės per-
galė žaidžiant tarpvalstybines rungtynes.
Paskui Lietuvos krepšininkai nugalėjo Es-
tijos – rezultatu 20:15 (16:10), Egipto – 21:7
(8:3), Lenkijos – 32:25 (18:18) krepšininkus
ir fi nalo rungtynėse dėl Europos čempiono
titulo vėl susirungė su Italijos rinktine. II Eu-
ropos čempionatas prasidėjo ir baigėsi Lietu-
vos ir Italijos rungtynėmis.
Tai buvo vienos dramatiškiausių ofi cia-
lių tarpvalstybinių rungtynių Lietuvos vyrų
krepšinio rinktinės istorijoje. Pirmasis kėli-
nys – lietuvių naudai (11:9). Antrajame Lie-
tuvos rinktinė įgijo, atrodė, lemiantį rung-
tynių baigtį pranašumą – 22:11. Baigiantis
rungtynėms, vėl pirmauta 24:16. Bet tada
už keturias pražangas iš aikštės turėjo išeiti
Kriaučiūnas, visų pramintas geriausiu čem-
pionato strategu ir taktiku, ir iš karto mū-
siškių žaidimas sutriko. Daugiau lietuviai ne-
pelnė nė taško, o italai juos grėsmingai vijosi.
Paskutinę žaidimo minutę Lietuva pirmavo
24:23. Ir tuomet Lietuvos krepšininkai buvo
nubausti technine pražanga. Teisėjas leido
italams mesti baudos metimą… tris kartus.
Bet kamuolys tris kartus skriejo pro šalį. Lie-
tuva – Europos vyrų krepšinio čempionato
nugalėtoja!
„Taigi pabaigoje mums vėl reikėjo žaisti
prieš italus, – prisiminė tas akimirkas Talzū-
nas. – Mes žinojome, kad bus sunki kova.
<…> Prieš pat pasibaigiant rungtynėms, kada
buvo likę tik 10 sekundžių, taškų skaičius buvo
24:23 lietuvių naudai. Be jokios priežasties tei-
sėjas davė techninės baudos metimą italams.
Deja, jų žaidėjas buvo toks nervingas, kad
neįmetė. Paskui gavo kitą techninį metimą ir
vėl neįmetė. Gavo ir trečią metimą, ir vėl ne-
pavyko. Visa publika jautė neteisybę, taigi sim-
patijos nukrypo į Lietuvos pusę ir visi šaukė
už Lietuvą.“ Štai tų rungtynių rezultatų kaita:
I KĖLINYS II KĖLINYS
Italai 0:2 Italai 11:10
P. Talzūnas 2:2 P. Talzūnas 13:10
Italai 2:4 P. Talzūnas 15:10
F. Kriaučiūnas 3:4 Italai 15:11
Italai 3:6 P. Talzūnas 17:11
Italai 3:7 J. Žukas 20:11
Z. Puzinauskas 5:7 L. Baltrūnas 22:11
Z. Puzinauskas 7:7 Italai 22:13
Italai 7:9 Italai 22:14
P. Talzūnas 9:9 Italai 22:16
J. Žukas 11:9 P. Talzūnas 24:16
F. Kriaučiūną pakeitė
A. Andrulis
Italai 24:18
Italai 24:19
Italai 24:22
Italai 24:23
1937 m. II Europos
vyrų krepšinio čempionatas
Rygoje. Rungtynių tarp
Lietuvos ir Estijos momentas
1937 m. II Europos vyrų
krepšinio čempionato
nugalėtojai (iš kairės):
Zenonas Puzinauskas, Pranas
Talzūnas, Feliksas Kriaučiūnas,
Juozas Žukas, Leonas
Baltrūnas
. . . . . . . . . . .
D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą2 5 •
Geriausiu čempionato žaidėju pripažintas
Talzūnas, kuris buvo ir rezultatyviausias: per
penkerias rungtynes pelnė 67 taškus. Į sim-
bolinę Europos rinktinę įtraukti Talzūnas ir
Kriaučiūnas. II Europos čempionato rungty-
nes salėje, įrengtoje buvusio fabriko patalpose,
kuriose tilpo 3,6 tūkst. žmonių, matė apie 30
tūkst. žiūrovų.
FELIKSAS KRIAUČIŪNAS: „MES NUGALĖJOME!“ LIETUVA PER VIE
NĄ DIENĄ TAPO KREPŠINIO ŠALIMI. Ta diena – 1937 m.
gegužės 7-oji: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė
tapo Europos čempione.
Kai Kauno geležinkelio stotyje komandos
kapitonas ir treneris Kriaučiūnas turėjo pasa-
kyti trumpą kalbą tūkstančiams sutinkančiųjų
Europos čempionus, jis ištarė tik du žodžius:
„Mes nugalėjome!“ Bet to pakako: iš susirin-
kusių žmonių krūtinių kaip griaustinio trenks-
mas nuaidėjo „Valio!“ Paskui Kriaučiūnas sa-
kys: „Mano didysis uždavinys atliktas. Europos
nugalėtojų vardas atiteko Lietuvai…“
„Sunku aprašyti, kiek džiaugsmo šis laimė-
jimas suteikė tūkstančiams Lietuvos krepšinio
mėgėjų ir net tiems žmonėms, kurie anksčiau
buvo abejingi, ar net priešiški sportui, – rašė
Variakojis. – Pirmasis su ašaromis akyse krep-
šininkus pasitiko Kipras Petrauskas. Naujieji
čempionai iš Rygos grįžo specialiu traukiniu.
Juos kiekvienoje stotelėje, pradedant Joniškiu
ir baigiant Kaunu, sveikino minios žmonių.“
Lietuvos krepšininkų pergalės Europos čem-
pionate atgarsių Lietuvoje ilgai laukti nereikė-
jo: krepšinis kasdien populiarėjo. Jį ypač pamė-
go moksleiviai. Lietuvos moksleivių varžybose
rungtyniavo beveik visų apskričių gimnazijų
komandos. Komandos buvo kuriamos įmonė-
se. Atgijo krepšinis Šiauliuose, Klaipėdoje, su
užsidegimu imtasi šio žaidimo Telšiuose, Jo-
niškyje.
II Europos čempionato
nugalėtojai – Lietuvos
rinktinės krepšininkai su
sporto organizacijų vadovais:
Kūno kultūros rūmų
referentas A. Latvėnas,
Kamuolio žaidimų sąjungos
vedėjas Feliksas Racevičius,
krepšininkai Leonas
Baltrūnas, Zenonas
Puzinauskas, Feliksas
Kriaučiūnas (komandos
kapitonas), Pranas Talzūnas,
Artūras Andrulis, Juozas
Žukas, Eugenijus Nikolskis,
Pranas Mažeika, Stasys
Šačkus, Leopoldas Kepalas,
Česlovas Daukša ir Leonas
Petrauskas
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 2 6
Akad. Algirdas Žukauskas irgi buvo tų die-
nų liudininkas. Jis rašė: „1937 metų vieną
dieną Lietuva netikėtai tapo krepšinio šalimi.
<...> Pergalė Rygoje sukėlė nepaprastą entu-
ziazmą. Aš tuo metu mokiausi Joniškio gim-
nazijoje. <…> Jaunimas metėsi žaisti krepšinį,
visur dygo krepšinio aikštės. <…> Šalia gim-
nazijos stypsojo daržinė. Per porą mėnesių
moksleivių jėgomis ši daržinė pavirto nešildo-
ma krepšinio sale, kurioje treniruodavomės
net žiemą.“
„1937 m. Lietuva tapo Europos čempione,
– teigė Stepas Butautas, tris kartus Europos
čempionas. – Kiekviename kieme kalami nuo
statinių lankai, vaikai, paaugliai į juos mėto
kamuolius, kamuoliukus, o kai kas ir kojinę,
prikimštą skudurų. <…>
Ir mūsų Veršvų pradinės mokyklos moky-
tojas K. Požemeckas pastatė dvi kartis, iš kar-
klo susuko lanką. „Žaisime krepšinį“, – pa-
sakė mokytojas.
Gerai neprisimenu, po kiek žaidėjų buvo
komandoje, bet atmintyje gyva, kaip moky-
tojas paskirstė žaidėjus į puolėjus ir gynėjus,
o man teko „vartininko“ vaidmuo.
„Tu būsi vartininkas, kiti puls, tu ginsi
krepšį, – pasakė mokytojas, – tada, kai prie-
šininkas praeis pro gynėjus, pats paskutinis
ginsi krepšį.“
Pirmoji nuostabiai kilni, graži ir galinga
meilės, pomėgio, aistros krepšiniui banga už-
liejo Lietuvą. Ir ne tik.
Lietuvos rinktinės vadovas dr. Antanas Jur-
gelionis buvo įsitikinęs: „Pergalė nuaidėjo vi-
soje Europoje <…> ir padarys didžiulę ir da-
bar neįkainojamą propagandą Lietuvai ir jos
jaunam sportui. <…> Pagarba lietuviui ir Lie-
tuvai jau įkvėpta.
Pagaliau krepšinis, kaip intelektualus žaidi-
mas, yra mums itin priimtinas ir pagaliau pro-
paguotinas. Čia jame surasime tą tašką, kuria-
me galėsime ir toliau tarti savo svarų ir stiprų
žodį.“
GERIAUSIAS ČEMPIONATO ŽAIDĖJAS PRANAS TALZŪNAS. Tal-
zūno požiūrio į žaidimą, rungtynes, atstovavi-
mo šaliai rimtumą atskleidžia jo paties žodžiai
čempionatui pasibaigus: „Prisipažįstu, kad va-
žiuodamas į Rygą nežinojau ką galvoti: ar lai-
mėsime, ar ne. Juk aš nežinojau, kaip žaidžia
mūsų būsimieji varžovai. <…>
Mes laimėjome pelnytai, tačiau <…> ne-
buvo lengva. <…> Rūpestis dėl būsimų kovų
man ir Feliksui Kriaučiūnui nedavė miegoti nė
vienos nakties. <…> Ištisas valandas svarstyda-
vom pergalės galimumus ir vis dėlto suabejo-
davom. Dabar viskas baigta ir man kaip sun-
kiausias akmuo yra nukritęs nuo krūtinės.“
. . . . . . . . . . .
2 7 •
Lietuvos krepšininkai – ant
žiūrovų pečių (iš kairės):
Zenonas Puzinauskas, Pranas
Talzūnas, Artūras Andrulis,
Juozas Žukas, Leonas
Baltrūnas
Latvijos prezidento Karlio
Ulmanio (Karlis Ulmans)
sidabrinė lėkštė – dovana
1937 m. II Europos vyrų
krepšinio čempionato
nugalėtojams
D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą
1938 m. Lietuvos ir
Prancūzijos rinktinės prieš
rungtynes Kaune, specialiai
tam įvykiui įrengtoje
aikštelėje
Talzūno, kaip žaidėjo, savybes puikiai ap-
rašė sporto žurnalistas Juozas Kusa. „Talzūnas
nemėgėjas mėtyti iš toli ir visus taškus pelnė
iš po krepšio <…>, – teigė Kusa. – Tai jo
specialybė ir tą jo gabumą retas gynikas su-
gebėjo bent kartą nustelbti. Tik žiūrėk – jis
gavo kamuolį, nepastebimai apsisuko, gynikas
lieka kitoje pusėje, iškyla dažniausiai dešinė
ranka ir krepšys yra. Iš tolo jis irgi puikiausiai
moka mėtyti: vienintelį kartą metė prieš italus
ir tą įsodino. <…> Talzūno menas, kaip kiek-
vienas tikras gilus menas, nedaro akiai, o tuo
labiau ne specialisto, didesnio įspūdžio.“
1939 metų Latvijos krepšinio rinktinės na-
rys, akylai stebėjęs ir II Europos čempionatą,
Juris Silarajas (Juris Silara-js) teigė: „P. Talzūnas
nebuvo labai aukštas, gal kokių 182–183 cm,
bet tvirtai suręstas atletas. <…> Visas Lietuvos
rinktinės žaidimas buvo paremtas P. Talzūnu.
<…> Ataką pradėdavo F. Kriaučiūnas, paskui
kamuolys pasiekdavo Žuką, o šis perduodavo jį
P. Talzūnui, kuris ir užbaigdavo ataką. Pirmą
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 2 8
1938 m. Lietuvos ir
Prancūzijos rungtynių
momentas. Į krepšį meta
Zenonas Puzinauskas, kairėje
– Juozas Jurgėla, viduryje –
Vytautas Budriūnas
kartą išvydome naują mėtymo į krepšį būdą:
gavęs kamuolį, stovėdamas nugara į krepšį, P.
Talzūnas pašokdavo pasisukdamas link krep-
šio ir abiem rankomis pasiųsdavo kamuolį į
krepšį.“ Pasak žymaus Latvijos krepšinio tre-
nerio ir teoretiko prof. Olgerto Altbergo (Ol-
gert Altberg), „P. Talzūnas pirmą kartą parodė
metimą į krepšį viena ranka per galvą – „kab-
liu“. Iki tol tokio metimo būdo niekas nebuvo
matęs“.
Iš to meto Latvijos spaudos: „Talzūnas,
kaip puolėjas, kiekviename žaidime gaudavęs
mažiausiai pusę taškų, kuriuos iškovodavo Lie-
tuvos komanda. Nepakeičiamas jis savo veik-
loje po krepšiu. Italijos, Lenkijos, Estijos ir
Egipto gynėjai bergždžiai mėgino sulaikyti šį
žymų Lietuvos krepšininką, kuris buvo geriau-
sias puolėjas.“
TAUTINĖS OLIMPIADOS KREPŠINIS: MOKSLEIVIŲ VARŽYBŲ FINA
LE TELŠIŲ IR JONIŠKIO KOMANDOS. Įdomios ir popu-
liarios buvo krepšinio varžybos lietuvių I tau-
tinėje olimpiadoje, surengtoje 1938 m.
Krepšinio plitimą, jaunų žaidėjų tobulėjimą
visoje Lietuvoje, o ne tik didžiuosiuose mies-
tuose, liudijo olimpiados moksleivių varžybos
ir jų rezultatai. Mergaičių grupėje pajėgiausios
buvo Telšių gimnazijos žaidėjos, fi nale nugalė-
jusios Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos
krepšininkes 6:4 (0:0). Berniukų grupėje stip-
riausi buvo Kauno „Aušros“ berniukų gimna-
zijos krepšininkai, fi nalo rungtynėse įveikę Jo-
niškio gimnazistus rezultatu 21:17.
Olimpiados suaugusiųjų varžybose dalyvavo
16 moterų ir 24 vyrų komandos. Tarp moterų
pajėgiausios buvo LFLS krepšininkės, treniruo-
jamos Lubino, fi nale nugalėjusios „Aušrą“ re-
zultatu 13:7. Vyrų krepšinio fi nalo rungtynes
žaidė JAV lietuvių ir LFLS ekipos. Nugalėjo
JAV lietuviai 27:21.
LIETUVOS KREPŠININKĖS „SIDABRINĖS“ I EUROPOS ČEMPIO
NATO MERGAITĖS: LIETUVOS VARDAS AIDĖJO ROMOJE IR VISO
JE EUROPOJE. 1938-aisiais į tarptautinį krepšinį
įžengė ir Lietuvos moterų krepšinio rinktinė.
Ji tų metų gegužę sužaidė pirmąsias tarpvalsty-
bines rungtynes: pirma Kaune nugalėjo Estijos
rinktinę 15:7 (7:4), paskui Rygoje – ir Latvi-
jos rinktinę rezultatu 14:5 (13:2).
Svarbus moterų krepšinio įvykis buvo
1938-aisiais pradėti rengti Europos čempiona-
tai. Pirmajame, kuris buvo surengtas Amžina-
jame mieste – Romoje, žaidė penkių šalių rink-
tinės: Šveicarijos, Prancūzijos, Lenkijos, Itali-
jos ir Lietuvos. Didelių vilčių į krepšininkes,
st_031.tif
. . . . . . . . . . .
2 9 •
1938 m. LFLS krepšininkės –
Tautinės olimpiados
nugalėtojos su savo treneriu
Pranu Lubinu
1938 m. Tautinės olimpiados
vyrų krepšinio varžybų
nugalėtoja – JAV lietuvių
rinktinė
D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą
vykstančias į Romą, nebuvo dedama: net tin-
kamo vadovo nepasiųsta, neturėjo komanda ir
gydytojo. Viskas priklausė nuo dešimties mer-
ginų ir atsidavusio jų trenerio Kriaučiūno.
Pirmosios rungtynės – su čempionato šei-
mininkėmis italėmis. Tų rungtynių dalyvė Al-
dona Vailokaitytė prisimena: „Susirinkome į
vieną kambarį ir su treneriu F. Kriaučiūnu
turėjome pasikalbėjimą. Nenoromis turėjome
išlieti ašarą. F. Kriaučiūnas pabrėžė, kad mes
giname Lietuvos garbę ir kad turime kovoti
viena už visas ir visos už vieną. Priminė, kad
tėvynėje mūsų broliai ir sesės nekantriai laukia
žinios. <...> Prasidėjo rungtynės ir pirmą krep-
šį pasiekė italės, bet veikiai mes pasivijome ir
pralenkėme. Pirmas puslaikis nors sunkiai, bet
baigėsi mūsų naudai 18:12.
Antrajame kėlinyje už prasižengimus išėjo
Astrauskaitė ir Jazbutienė. Komanda pakriko.
<…> Mums pradėjo nesisekti. Bet štai Mar-
kevičienė gauna mesti baudą. Jos neišnaudoja,
o italė P. Verri susimaišiusi pagriebė sviedinį
ir įmetė į savo krepšį (kai rezultatas buvo
18:15 lietuvių naudai – S. S.). Nors teisėjai
nelabai norėjo užskaityti tą metimą mūsų nau-
dai, tačiau užskaitė.“ Rungtynes lietuvės laimė-
jo rezultatu 23:21.
Paskui Lietuvos krepšininkės, nesunkiai
nugalėjusios Šveicariją rezultatu 28:10 (8:4),
Prancūziją – 20:14 (18:4), paskutinėse rung-
tynėse suklupo prieš Lenkiją (21:24 (7:10)).
Trys komandos surinko po lygiai taškų, todėl
nugalėtoją ir kitas prizines vietas lėmė šių ko-
mandų tarpusavio rungtynių taškų skirtumas.
Pirma vieta atiteko Italijai (48:42; „+“ 6 taškų
skirtumas), antra – Lietuvai (44:45; „+“ 1 taš-
ko skirtumas), trečia – Lenkijai (43:48; „ “ 5
taškų skirtumas).
Į simbolinę Europos rinktinę (pirmąjį pen-
ketuką) pateko trys lietuvės: Genovaitė Miule-
raitė, Juzė Jazbutienė ir Stefanija Astrauskaitė;
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 3 0
1938 m. Lietuvos moterų
rinktinė Romoje I Europos
čempionato atidarymo metu.
Iš kairės:
Juzė Dzindziliauskaitė-
Jazbutienė, Stasė
Markevičienė, Tatjana
Karumnaitė, Stefanija
Astrauskaitė, Genovaitė
Miuleraitė, Aldona
Vailokaitytė, Paulina
Kalvaitienė, Bronė Didžiulytė,
Eleonora Vaškelytė, Juzė
Makūnaitė
1938 m. I Europos moterų
krepšinio čempionatas.
Rungtynių tarp Lietuvos
ir Italijos rinktinių momentas
1938 m. Lietuvos moterų
krepšinio rinktinė su Juozu
Jurgėla, Vytautu Budriūnu
ir Feliksu Kriaučiūnu prieš
pratybas Kaune
į antrąjį penketuką – Vailokaitytė ir Stasė Mar-
kevičienė. Be šių žaidėjų, I Europos čempiona-
to sidabro medaliais dar pasidabino Janina
Makūnaitė, Tatjana Karumnaitė, Bronė Di-
džiulytė, Paulina Kalvaitienė, Elena Vaškelytė.
„Aš žinau, kad Lietuvos rinktinė į pirme-
nybes buvo išleista be ypatingo pasitikėjimo,
– buvo įsitikinęs Kriaučiūnas. – Dar daugiau,
kai kas sakė tai esą tuščias žygis, neduosian-
tis jokios naudos. Ačiū Dievui, visi jie, kaip
matote, klydo. Juk rinktinė dirbo atsidėjusi,
aš, kaip jos mokytojas, galiu patvirtinti – pa-
siekė gerą žaidimo lygį ir buvo verta plates-
nio masto jėgų išbandymo. <…> Aš pats, kaip
treneris, esu krepšininkėmis visiškai patenkin-
tas: jos įvykdė visus mano duotus uždavinius,
parodė didelį pasiryžimą, atidavė kovose visus
savo sugebėjimus.
Pirmenybės parodė, kad esame gerame pa-
žangos kelyje. Dabar reikia toliau tęsti darbą,
<…> eiti į priaugančiuosius – tiek berniukus,
tiek mergaites. Čia ir yra mūsų ateities pajė-
gumo laidas. Aš ir kiti, kol galėsime, padėsime,
kad Lietuva liktų žymioji krepšinio šalis. O tai
galima pasiekti visų darbu ir pastangomis.“
II Europos moterų krepšinio čempionatas
1940-aisiais turėjo vykti Kaune, bet gyveni-
mas privertė laukti ištisus dvylika metų: jis
1950 m. buvo surengtas Vengrijos sostinėje
Budapešte.
. . . . . . . . . . .
3 1 •
Po pratybų Romoje. Klūpo
(iš kairės): Juzė Jazbutienė,
Genovaitė Miuleraitė, Eleonora
Vaškelytė, Bronė Didžiulytė,
Stefanija Astrauskaitė; stovi:
Tatjana Karumnaitė, Aldona
Vailokaitytė, Paulina
Kalvaitienė, Stasė
Markevičienė, Juzė Makūnaitė
Romos gubernatoriaus
dovana 1938 m. Europos
vicečempionėms –
Lietuvos krepšininkėms
D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą
LIETUVA EUROPOS VYRŲ KREPŠINIO ČEMPIONATO ŠEIMININ
KĖ: REKORDINIS NORINČIŲ DALYVAUTI ČEMPIONATE ŠALIŲ
SKAIČIUS. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei lai-
mėjus II Europos čempionatą Rygoje, pagal
tuometinę FIBA nuostatą teisę rengti po dve-
jų metų vyksiantį trečiąjį čempionatą įgijo
Lietuva. Šia teise mūsų šalis, jos sporto or-
ganizacijos pasinaudojo ir surengė Kaune iš
tiesų gražią senojo žemyno krepšinio šventę.
Išsiuntus kvietimus dalyvauti III Europos
vyrų krepšinio čempionate šalims – FIBA na-
rėms, sutikimus dalyvauti tame čempionate
atsiuntė net 17 šalių krepšinio organizacijos.
Ketino į Kauną atvykti rungtyniauti ir tokių
varžybų naujokai: Didžiosios Britanijos, Tur-
kijos, Vokietijos rinktinės. Todėl ant vieno iš
pašto ženklų, išleistų III Europos čempionato
proga, yra 17 šalių vėliavos.
Europos čempionato globėjas – Respubli-
kos Prezidentas pasirūpino, kad svečiams ši
Lietuvos viešnagė paliktų kuo geriausių įspū-
džių. III Europos vyrų krepšinio čempionatas,
rengimasis jam buvo itin reikšmingas įvykis
III Europos vyrų krepšinio
čempionato programos viršelio
faksimilė
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 3 2
1938 m. I Europos moterų
krepšinio čempionato plakatas
III Europos vyrų krepšinio
čempionato plakatas
ne tik krepšinio, apskritai sporto organizaci-
joms, bet ir valstybei. Šio renginio svarbą pa-
tvirtina tai, kad sudarytas čempionato Garbės
komitetas, į kurį įėjo neeiliniai asmenys: pir-
mininkas – šalies Ministras Pirmininkas Jonas
Černius, nariai – Ministro Pirmininko pava-
duotojas Kazys Bizauskas, Seimo Pirmininkas
Konstantinas Šakenis, švietimo, krašto ap-
saugos, užsienio reikalų, fi nansų, teisingumo,
žemės ūkio, susisiekimo ministrai, kariuo-
menės vadas Stasys Raštikis, Kauno miesto
burmistras Antanas Merkys, Kūno kultūros
rūmų direktorius Augustauskas. III Europos
čempionatą globojo Respublikos Prezidentas
Antanas Smetona.
Kad III Europos čempionatas buvo neeili-
nis ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono įvykis,
liudija tai, kad, praėjus daugiau nei pusei šimt-
mečio, vis grįžtama prie jo ne tik sporto isto-
rijos veikaluose.
Alfredas Erichas Senas (Alfred Erich Senn)
1988 m., be kita ko, rašė: „Lietuvos vyriausy-
bė 1938 ir 1939 m. ultimatumais atakuojama
iš kaimyninių Lenkijos ir Vokietijos, sudarė
galimybę surengti III Europos vyrų krepšinio
čempionatą. Tam, nepaisydama visų opozicijos
pasipriešinimų, Vyriausybė skyrė 400.000 litų
naujai sporto halei <…> pastatyti.“
Čempionato rengimui vadovavo Organiza-
cinis komitetas, kurio pirmininkas buvo dr.
Jonas Navakas, dirbo administracijos, svečių
priėmimo, propagandos ir kitos komisijos.
1939 m. III Europos vyrų
krepšinio čempionato, vykusio
Kaune, ženklelis
Pašto ženklai, skirti III Europos
vyrų krepšinio čempionatui,
vykusiam
1939 m. Kaune
. . . . . . . . . . .
3 3 •
Techninis čempionato vadovas – FIBA gene-
ralinis sekretorius Viljamas Džonsas (William
Jones). Gražus dėmesio III Europos čempio-
natui pavyzdys ir neįkainojama dovana fi la-
telininkams buvo Kaune išleista trijų pašto
ženklų serija – pirmoji pasaulyje pašto ženklų
serija krepšinio tematika.
PIRMASIS STATINYS KREPŠINIO VARŽYBOMS EUROPOJE: PIRMĄ
KARTĄ LIETUVIAI SAVO JĖGOMIS ĮGYVENDINO SVAJONĘ. Vie-
nas sunkiausių klausimų, į kurį reikėjo atsa-
kyti priimant III Europos čempionatą, buvo
toks: kur žaisti? I Europos vyrų krepšinio
čempionato rungtynės vyko gana primityvio-
mis sąlygomis, pritaikius krepšinio varžyboms
Parodų salę, II čempionato rungtynės Rygo-
je – pritaikius buvusio fabriko patalpas. Kur
krepšininkai varžysis, o žiūrovai galės stebė-
ti pajėgiausių žemyno krepšininkų žaidimą
Kaune?
Buvo kilusi mintis čempionatą rengti at-
viroje aikštėje su pakabinamu brezentiniu sto-
gu, saugančiu nuo lietaus, tuometiniame Vals-
tybiniame aikštyne (dabar Stepono Dariaus ir
Stasio Girėno stadionas). Bet toks „statinys“
netenkino nei Lietuvos, nei FIBA vadovų.
Tuomet nutarta statyti naują sporto salę krep-
šinio varžyboms – III Europos čempionatui.
Vidas Mačiulis ir Vytautas Gudelis rašė:
„Pirmą kartą lietuviai savo jėgomis sumanė
įgyvendinti tokią svajonę: greitai pastatyti
nebrangią, bet erdvią ir techniškai sudėtingą
D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą
sporto salę. Užsakovams pasisekė, nes rado
puikų projektuotoją inžinierių A. Rozenbliu-
mą. Vienuolikai tūkstančių žiūrovų (3500 sė-
dimų vietų) skirtos krepšinio salės ilgis 63 m,
plotis – 61 m, aukštis ties viduriu 15,2 m.“
Sporto halės statyba Ąžuolyno pakraštyje
buvo pradėta 1938 m. gruodžio 4 d. Iki Euro-
pos čempionato buvo likęs vos pusmetis. Prieš
akis žiema. Todėl niekas neskaičiavo darbo va-
landų, statybininkai plušo dienomis ir nakti-
mis. Buvo metas, kai čia dirbdavo beveik 300
žmonių. Sporto halė buvo pastatyta laiku.
Gražiai plušėjo ir būriai talkininkų. Akto-
rius Donatas Banionis pamena: „Prisimenu
1939 m. Europos čempionatą Kaune. Tada
pastatė sporto halę. Čempionato išvakarėse
per draugus sužinojau, jog reikia pagalbinin-
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 3 4
kų suolams sunumeruoti. Esą už darbą ne-
mokamai leis rungtynes žiūrėti. Tai mums,
berniukams, buvo stulbinantis dalykas – juk
pigiausias bilietas į visas rungtynes kainavo
bene 10 litų. Tad sąžiningai dažais numera-
vau sporto halės suolus.“
„Halės statyba kainavo apie 400.000 litų,
– rašė Narbutas, – ir nebuvo tokių, kurie prie-
kaištavo, kam šiai statybai <…> išmetama to-
kia milžiniška pinigų suma. Dar jos neužbaigus
buvo pradėta pardavinėti pirmenybių bilietai ir
per savaitę visų sėdimų vietų bilietai buvo iš-
parduoti. <…> Salės užbaigimo dieną už par-
duotus bilietus jau buvo surinkta beveik
400.000 litų. O ta sporto halė ir šiandien te-
bestovi kaip gyvas nepriklausomos Lietuvos
sportinio gyvenimo liudytojas.“
LIETUVOS KREPŠININKAI RENGĖSI DAR VIENAM RIMTAM EGZAMI
NUI: JUK TIKRINTOJAI BUS GERIAUSIOS EUROPOS ŠALIŲ RINKTINĖS
IR TŪKSTANČIAI ŽIŪROVŲ. 1939-ieji – Europos vyrų
krepšinio čempionato metai Lietuvos rinktinei
ir jos gerbėjams prasidėjo nelinksmai: nors
rinktinėje žaidė JAV lietuvis Mykolas Ruzgys,
ją treniravo Lubinas, ji metų pradžioje Rygoje
pralaimėjo Latvijos rinktinei rezultatu 18:29
(11:11). Nuotaikos nepataisė ir susirūpinimo
krepšinio likimu nenumarino kukli Lietuvos
rinktinės pergalė prieš Estiją rezultatu 20:18
(8:4).
Nebuvo lygių žaidėjų konkurencijos, maža
gerų komandų, krepšininkai per mažai treni-
ravosi, žaidimas buvo pernelyg akademiškas,
lėtas. Reikėjo vėl imtis darbo iš peties. Nuo
balandžio vidurio geriausi Lietuvos krepšinin-
kai bei lietuviai krepšininkai iš JAV Kriaučiū-
nas, Lubinas, Budriūnas ir Ruzgys (pastarieji
du pasilikę Lietuvoje po Tautinės olimpiados),
vadovaujami Kriaučiūno ir Lubino, pradėjo
intensyviai rengtis Europos čempionatui.
„Prieš 1939 m. Europos krepšinio čempio-
natą eidavau pasižiūrėti Lietuvos rinktinės tre-
niruočių, kurios vykdavo Kūno kultūros rūmų
salėje, – teigė akad. Žukauskas. – Rinktinės
. . . . . . . . . . .
3 5 •
Juozas Jurgėla. 1939 m.
Vytautas Budriūnas.
1938 m.
Mykolas Ruzgys. 1939 m.
Alėja prie Kūno kultūros
rūmų, papuošta Europos
krepšinio čempionato,
vykusio Kaune, proga.
1939 m. gegužės
21–28 d.
Kauno sporto halė.
1939 m.
D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą
Naujieji rūmai
branduolį sudarė JAV lietuviai Lubinas, Bud-
riūnas, Kriaučiūnas, Ruzgys ir Jurgėla. Kartu
su jais treniruotėse dalyvaudavo Andrulis, Bal-
trūnas, Puzinauskas, Petrauskas, Norkus, Leš-
činskas, Šliūpas, Variakojis, Griešnovas ir kiti
kauniečiai. Tada pirmą kartą pamačiau įvairių
nuostabių krepšinio derinukų. Ypač įsiminė ir
didelį įspūdį paliko preciziškai įžaidžiamas
„megztukas“.“
RENGĖSI IR PAGRINDINIAI VARŽOVAI: LATVIJOS RINKTINĖ IŠ 17
TARPVALSTYBINIŲ RUNGTYNIŲ BUVO LAIMĖJUSI 15! Nesėk-
mingai pasirodžiusi II Europos čempionate
(šešta vieta iš aštuonių dalyvavusių komandų),
Latvijos vyrų rinktinė dvejus metus kryptingai
rengėsi trečiajam žemyno čempionatui. Per tą
laiką kaimynai žaidė 17 tarpvalstybinių rung-
tynių, iš kurių pralaimėjo dvejas: vienerias
1938 m. kovą Kaune Lietuvos rinktinei po
pratęsimo rezultatu 19:24 (13:10; 19:19) ir
vienerias – Prancūzijos rinktinei Paryžiuje re-
zultatu 24:25 (13:9). Ypač graži Latvijos krep-
šininkų pergalė pasiekta 1938-iesiems baigian-
tis prieš vieną pajėgiausių žemyno ekipų
– Prancūzijos rinktinę Paryžiuje 33:27. Po šios
pergalės Latvijos Prezidentas Karlis Ulmanis
(Karlis Ulmans) ištarė: „Aš dėkoju Jums, vai-
kinai, už tai, kad Jūs mažam kraštui ir mažai
tautai padarėte garbę.“ Latvijos krepšininkai,
I Europos čempionato, surengto 1935 m., nu-
galėtojai, atvyko į Kauną rimtai nusiteikę pa-
kartoti šį laimėjimą ir trečiajame žemyno čem-
pionate.
Į KAUNĄ ATVYKO AŠTUONIŲ VALSTYBIŲ KREPŠININKAI: ČEM
PIONATE DALYVAVO VISOS PAJĖGIAUSIOS EUROPOS ŠALIŲ
RINKTINĖS. 1939-ųjų pavasarį, kai Kaunas ir
visa Lietuva rengėsi gražiai Europos krepši-
nio šventei, svetingai laukė svečių iš daugelio
Europos šalių, senajame žemyne jau klajojo
1939 m. III Europos vyrų
krepšinio čempionato
atidarymas Kauno sporto
halėje. Žiūrovams pristatoma
Latvijos rinktinė. Pirmoje iš
dešinės komandų rikiuotėje –
Lietuvos rinktinė
1939 m. III Europos vyrų
krepšinio čempionatas.
Į vengrų krepšį meta
Pranas Lubinas
1939 m. III Europos
vyrų krepšinio čempionato
rungtynės tarp Lietuvos ir
Latvijos. Dėl kamuolio kovoja
Pranas Lubinas (kairėje) ir
Visvaldis Melderis
1939 m. III Europos vyrų
krepšinio čempionatas.
Viduryje Pranas Lubinas
HALE
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 3 6
Antrojo pasaulinio karo šmėkla. Iš 17 šalių,
ketinusių dalyvauti svarbiausiose žemyno
krepšinio varžybose, kai kurioms jau nebe
krepšinis rūpėjo.
Į III Europos vyrų krepšinio čempionatą
atvyko aštuonių šalių rinktinės, tarp jų visi
trys antrojo čempionato prizininkai – Lietu-
vos, Italijos ir Prancūzijos krepšininkai. Čem-
pionato prestižą pakėlė ir labai pajėgių dviejų
Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos rinktinių da-
lyvavimas. Dauguma komandų į Kauną atvy-
ko gerokai sustiprėjusios: Lietuvos, Lenkijos,
Estijos, Latvijos, Italijos rinktinėse žaidė tų
šalių išeiviai, krepšinio mokslus išėję JAV.
Čempionato šeimininkai pasiūlė objek-
tyviausią, vadinamąją ratų, varžybų sistemą:
visos aštuonios komandos žais tarpusavyje
kiekviena su kiekviena po vienerias rungty-
nes. Šis pasiūlymas visiems buvo priimtinas.
Vadinasi, kiekviena komanda turėjo žaisti po
septynerias rungtynes.
Čempionato išvakarėse visus jaudino vie-
nas klausimas: ar galės čempionate žaisti aukš-
to (neriboto) ūgio krepšininkai? Mat FIBA
buvo įvedusi tokią taisyklę: atsižvelgiant į ūgį
žaidėjai skirstomi į dvi grupes – žemesni kaip
190 cm ir aukštesni kaip 190 cm (šios taisyk-
lės nė karto nebuvo laikytasi). Aukštų žaidė-
jų turėjo Estija (Ralfo Viksteno (Ralf Viksten)
ūgis – 198 cm), Lietuva (Lubino – 200 ar
201 cm).
Iki čempionato pradžios likus vos vienai
dienai, sprendimą priėmė FIBA techninis ko-
mitetas: III Europos čempionate gali žaisti
riboto ir neriboto ūgio žaidėjus turinčios ko-
mandos. Komanda, čempionate užėmusi pir-
mąją vietą, ir bus Europos čempionė, o ge-
riausią vietą užėmusi riboto ūgio komanda
bus Europos čempionė tarp tokių ekipų.
ČEMPIONATO FINALAS JAU PIRMĄJĄ DIENĄ: TIK PASKUTINĖMIS
RUNGTYNIŲ TARP LIETUVOS IR LATVIJOS SEKUNDĖMIS PRANAS
LUBINAS PERSVĖRĖ REZULTATĄ. III Europos vyrų krep-
šinio čempionato atidarymas naujojoje Spor-
to halėje įvyko gegužės 21 d.
. . . . . . . . . . .
3 7 • D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą
„Susidomėjimas pirmenybėmis, žinoma,
buvo didelis, – rašė sporto istorikas Narbu-
tas, – bet sunku buvo vaizduotis, kad, tegul ir
tas didysis įvykis, patrauktų tokias plačias ma-
ses. <…> Tarytum visas Kaunas ėmė plaukti
į Valstybinį stadioną. Būrių būriai, virtinių
virtinės traukė į Vytauto kalną: pėsti, važiuo-
ti. <…> Plaukė į halę kartų kartos: šalia žila-
galvio jau krypstąs senatvėn jo sūnus su savo
vaikais, plaukė dideli ir maži, visokio amžiaus
ir luomų. <…>
Halė <…> priglaudė tikriausiai apie 10.000
žmonių. Tiek, kiek daugiau vargu ar gali tilp-
ti. Į pirmenybių atidarymą ir uždarymą galima
buvo parduoti ir 20.000 bilietų.“
O pirmosios dienos (gegužės 22-osios)
rungtynės tarp Lietuvos ir Latvijos rinktinių
buvo vadinamos šio čempionato fi nalu.
Žinomas sporto žurnalistas Kęstutis Čer-
keliūnas rašė: „Pat pirmąją dieną geltona žalia
apranga vilkintieji turėjo pačias sunkiausias
rungtynes – su latviais. Retai kada yra buvu-
si jaudri ir dramatiška kova, ypač paskutines
10 min. Latviai pirmavo net 6 tšk. (27:21),
bet mūsiškiai pajėgė išlyginti ir tąsyk užvirė
lyg katile. Likus 5 min. iki pabaigos pasekmė
rodė 31:29 Lietuvos naudai, bet latviai nepa-
sidavė, sugebėjo persverti dviem taškais ir dar
likus pusei minutės prieš baigminį švilpuką
turėjo tašku daugiau.
Halė drebėte drebėjo nuo riksmų. Į skliau-
tus dužo ovacijos ir nusivylimo prasiveržimai.
Mūsiškiai šoko paskutinin antpuolin. Lubinas
gavo kamuolį po krepšiu, metė, kamuolys pa-
šokinėjo ant lanko ir pagaliau įkrito – Lietuva
laimėjo 37:36 (15:17).
Iš pradžių žaidė Kriaučiūnas, Andrulis, Pu-
zinauskas, Lubinas, Ruzgys, o antrame kėlinyje
pasirodė vien amerikiečiai: Jurgėla, Kriaučiū-
nas, Ruzgys, Lubinas, Budriūnas. Esant pasek-
mei 27:27 Jurgėla už pražangas išėjo ir grįžo
Andrulis. <…>
Latviai buvo pagarbos verti priešininkai,
žibėję pakilia kovos dvasia, rinktinė buvo gerai
paruošta, mėtymai ištobulinti ir tik taktiškai
latviai gal nebuvo tiek iškilūs.“
Taip keitėsi šių nepaprastai svarbių rung-
tynių rezultatas:
I KĖLINYS II KĖLINYS
A. Andrulis 1:0 K. Arenas 15:19
A. Vanagas 1:1 V. Budriūnas 17:19
Z. Puzinauskas 3:1 M. Ruzgys 19:19
M. Ruzgys 5:1 K. Arenas 19:21
P. Lubinas 6:1 V. Melderis 19:23
K. Arenas 6:3 P. Lubinas 21:23
A. Vanagas 6:5 V. Melderis 21:25
V. Melderis 6:7 A. Krauklis 21:27
P. Lubinas 8:7 J. Jurgėla 25:27
P. Lubinas 9:7 P. Lubinas 27:27
A. Andrulis 11:7 V. Melderis 27:29
V. Šmitas 11:9 M. Ruzgys 29:29
K. Arenas 11:11 F. Kriaučiūnas 31:29
Z. Puzinauskas 13:11 V. Šmitas 31:31
V. Šmitas 13:13 K. Arensas 31:33
Z. Puzinauskas 15:13 M. Ruzgys 33:33
V. Melderis 15:15 K. Arenas 33:35
V. Melderis 15:17 M. Ruzgys 35:35
A. Krauklis 35:36
P. Lubinas 37:36
„Likus žaisti nedaug laiko, latviams pir-
maujant 36:35, P. Lubinas atsidūrė patogioje
padėtyje, – rašė Senas. – Jis pats paskui pa-
sakė: „Aš meldžiau ir keikiau savo partnerius.
Dėl dievo meilės, duokit man kamuolį. Juk aš
buvau prie krepšio“. Pagaliau A. Andrulis
<…> linktelėjo galva ir padavė man kamuolį.
Aš pasisukau ir įmečiau. Tas metimas lėmė
mums pergalę – 37:36. Minia prasiveržė že-
myn, į aikštę ir nešė mus ant savo pečių.“
Lietuvos krepšininkai, nesunkiai nugalėję
Estijos (33:14), Lenkijos (46:18), Prancūzijos
(47:18), Vengrijos (79:15), Suomijos (112:9)
ir Italijos (48:15) rinktines, antrą kartą tapo
Europos čempionais. Antra buvo Latvijos rink-
tinė (be to, ji paskelbta riboto ūgio komandų
čempione), treti – Lenkijos krepšininkai.
Rezultatyviausias čempionato žaidėjas – Es-
tijos rinktinės žaidėjas Heinas Veskila (Heino
Veskila), pelnęs 116 taškų. Lubinas pagal re-
zultatyvumą buvo trečias (94 taškai), Ruzgys
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 3 8
– penktas (76), Budriūnas – šeštas (73). Į sim-
bolinį Europos rinktinės penketuką įtraukti
Kriaučiūnas, Ruzgys ir Budriūnas. Lubinas į
geriausių penketuką neįtrauktas dėl to, kad į
jį rinkti tik riboto ūgio žaidėjai. Geriausiu
čempionato žaidėju pripažintas Ruzgys. III
Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynė-
se apsilankė 100 tūkst. žiūrovų. Kitas, IV Eu-
ropos čempionatas turėjo įvykti 1941 m. Len-
kijos sostinėje Varšuvoje.
Deja, 1941-aisiais senajame žemyne krepši-
nio kamuolio dunksėjimą, teisėjų švilpukų gar-
sus pakeitė automatų ir patrankų šūviai, bom-
bų sprogimai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė,
užuot dvejus metus nešiojusi Kaune iškovotą
čempiono titulą, likimui lėmus, Europos čem-
pionato vardą turėjo… ilgus septynerius me-
tus. IV Europos vyrų krepšinio čempionatas
buvo surengtas 1946 metų pavasarį Ženevoje.
Lietuvos krepšinio rinktinė –
1939 m. Europos čempionė.
Lietuvos vėliavą laiko Pranas
Lubinas, nugalėtojų prizą –
komandos kapitonas Feliksas
Kriaučiūnas, toliau – Vytautas
Budriūnas, Leonas Baltrūnas,
Zenonas Puzinauskas, Mykolas
Ruzgys, Eugenijus Nikolskis,
Mindaugas Šliūpas, Pranas
Mažeika, Artūras Andrulis,
P. Jurgėla, V. Norkus, Vytautas
Leščinskas, Leonas Petrauskas
. . . . . . . . . . .
ANTROJI KREPŠINIO BANGA, NUVILNIJUSI PER LIETUVĄ: VISI
DŽIAUGĖSI KREPŠINIU. Prieškario (1937 ir 1939 m.)
Europos vyrų krepšinio čempionatuose Lietu-
vos rinktinė žaidė 12 rungtynių ir visas jas lai-
mėjo.
III Europos vyrų krepšinio čempionatas,
puikiai surengtas Kaune, gražus Lietuvos krep-
1939 m. III Europos vyrų
krepšinio čempionato
nugalėtojams atiteko Lietuvos
Respublikos Prezidento Antano
Smetonos įsteigtas prizas
1939 m. Europos krepšinio
čempionato rungtynių tarp
Lietuvos ir Latvijos protokolas
šininkų žaidimas ir pergalė nenuėjo į istoriją
be pėdsakų. Tai buvo dar vienas milžiniškas
impulsas plisti krepšiniui Lietuvoje, kilti ne
vienos kartos krepšininkų meistriškumui. Per
Lietuvą nuvilnijo dar viena entuziazmo banga,
pakvietusi į krepšinio aikštes ir sales naujus
būrius talentingų merginų ir vaikinų, padariu-
si įtaką keletui kartų.
Respublikos Prezidentas Algirdas Brazaus-
kas jau XX a. yra pasakęs: „Kodėl lietuviai
pamilo krepšinį, lyg žinoma – tai mūsų šau-
niųjų tautiečių pergalių 1937 ir 1939 metais
Europos vyrų krepšinio čempionatuose <…>
įtaka.“
Žymus skulptorius Vincas Grybas po 1939 m.
čempionato teigė: „O tos krepšinio rungtynės
– tai visą Lietuvą išjudino – nuo didžiausio
iki mažiausio. Dar pirmą kartą aš Kaune ma-
čiau tokią didelę minią ir taip entuziastišką,
– o visi sako, kad lietuviai lėti. Kaip užtraukė
Tautos giesmę keliolikos tūkstančių minia, tai
stačiai oras virpėjo.
Toji pergalė sukėlė visame krašte entuzias-
tingą krepšinio mėgėjų sąjūdį, kuris turėjo
tiesioginę įtaką tolesniam šios sporto šakos
plitimui, jos didžiuliam populiarumui. <…>
Kartu mes įgijome gerą krepšinio mokyklą,
kuriai būdinga aukšta technika ir lanksti tak-
tika.“
Praėjus dvidešimčiai metų po pergalės Kau-
ne, dukart Europos čempionas Andrulis gra-
žiai prisiminė tą laiką: „20 metų – ilgas laiko
tarpas ir kartais atrodo, jog visa tai būta gra-
žaus sapno. Kai sudrausmini mintis ir grįžti
atgal, pagalvoji, kad maža valstybė turėjo tokį
aikštyną su Kūno kultūros rūmais ir erdvia
Hale, be to, teikė geriausias sąlygas krepšinin-
kams ruoštis, tai nė nenuostabu, kad mes,
rinktinėn pašauktieji, jautėmės lyg įpareigoti
pakartoti Rygos pergalę.
Antrasis Europos pirmenybių laimėjimas
įtikino ir dar daugiau sustiprino mūsų spor-
tuoti bandantį jaunimą, parodė, kad sportinėj
kovoj galima garbingai ginti Tėvynės garbę
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 4 0
Po Lietuvos ir Italijos
rungtynių. Iš kairės: Feliksas
Kriaučiūnas, Juozas Jurgėla,
Pranas Lubinas, Vytautas
Budriūnas ir Mykolas Ruzgys
1938 m. Feliksas Kriaučiūnas
su Lietuvos krepšininkėmis
Du kartus Europos čempionas,
Lietuvos vyrų ir moterų
rinktinių treneris Feliksas
Kriaučiūnas. 1939 m.
Igno Karpio (1780–1809),
Upytės apskrities vėliavininko,
1807 m. atleidusio savo dvaro
Joniškėlio valstiečius nuo
baudžiavos, portretas.
Dail. Fransua Fabras (Fabre,
1766–1837)
prieš kitus. Be to, pakartotinė pergalė brandi-
no mūsų jaunuosius ateities tarptautinio mas-
to pasiekimams, ir ne vien tik krepšinyje.“
FELIKSAS KRIAUČIŪNAS 19111977 JAV LIETUVIŲ KILMĖS
KREPŠININKAS, TRENERIS. Tai bene didžiausią indėlį
į Lietuvos krepšinį ir krepšininkų pergales Eu-
ropos čempionatuose įnešęs mūsų tėvynainis.
O juk negalime pamiršti ir jo indėlio kuriant
lietuviškąją krepšinio mokyklą, kuri, atlaikiusi
įvairius išmėginimus, tebegyvuoja ir šiandien.
Jis gimė Čikagoje, krepšinį pamėgo viduri-
nėje mokykloje, žaidė universitetų rinktinėse.
Pakviestas į Lietuvą, 1937–1939 m. žaidė Lie-
tuvos vyrų krepšinio rinktinėje (buvo jos kapi-
tonas), ją treniravo. Jo treniruojama rinktinė
du kartus laimėjo Europos čempionės titulą.
Lietuvos rinktinėje žaidė 19 rungtynių, pel-
nė 65 taškus. 1938 m. buvo Lietuvos moterų
rinktinės, I Europos čempionate laimėjusios si-
dabro medalius, treneris. Apdovanotas Vytau-
to Didžiojo IV laipsnio ordinu (1937 m.).
Kriaučiūno, kaip žaidėjo, vaidmuo gana
aiškus: tai komandos smegenys, gynybos rams-
tis, apdairus ir sumanus puolimo organizato-
rius, puikus taktikas ir strategas. O Kriaučiū-
nas – treneris?
Štai koks jis išliko I Europos moterų krep-
šinio čempionato dalyvės Lietuvos rinktinės
žaidėjos Vailokaitytės-Pakalenkienės atmintyje
. . . . . . . . . . .
4 1 • D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą
praėjus 50 metų. Paprašyta prisiminti savo tre-
nerį, 1998-aisiais ji rašė: „Tą vakarą antrosios
rungtynės buvo Lietuva – Italija. <…> Susė-
dom pensiono patalpėlėj. Treneris pradėjo pa-
sakoti, kokia maža mūsų Tėvynė Lietuva, kaip
ten mūsų broliai ir sesės šį vakarą klausysis ra-
dijo bangomis atneštos žinios apie rungtynes:
„Negailėkite savo jėgų, stenkitės dėl Lietuvos
garbės“. <...>
„Visų mūsų mylimas treneris prisiminimuo-
se išlikote toks geras, nuoširdus. Atrodo, kad
nei pykti, nei bartis nemokėjote. Daug pastan-
gų padėjote treniruodamas Lietuvos moterų
krepšinio rinktinę, vykusią į Romą, į I Europos
čempionatą. <…> Ačiū Tau, mielasis Treneri,
kad mokei mus prieš rungtynes susikaupti, kai
sustodavome ratu ir rankomis susiėmusios kal-
bėjome maldelę „Sveika Marija“, o paskui su-
šukdavome: „Visos už vieną, viena už visas!“ ir
pradėdavome sportinę kovą. <…>
Po Europos vyrų krepšinio čempionato
<…> jautėme, kad artėja karas. Ruošėsi į JAV
ir mūsų treneris Feliksas Kriaučiūnas. Jam
buvo suruoštas ir atsisveikinimo vakaras, ir pa-
lyda į traukinį.“
Kriaučiūno – sportininko, trenerio, peda-
gogo – asmenybę atskleidžia jo paties išsakytos
mintys, požiūris į sportą: „Tobulėjimui ribų
nėra. <…> Čia ir yra sporto vertė: nuolatinis
lavinimasis, nuolatinis darbas.“
PRANAS LUBINAS 19102003 IŠEIVIJOS LIETUVIS, KREPŠI
NINKAS, OLIMPINIS IR EUROPOS 1939 M. ČEMPIONAS, TRENE
RIS. Lietuvoje buvo 1938–1939 m. 1939 m.
Lietuvos rinktinės žaidėjas, padėjęs laimėti
Europos čempionatą. Rinktinėje žaidė septy-
nerias rungtynes, pelnė 94 taškus. Būdamas
Lietuvoje, mokė lietuvius krepšinio. 1939 m.
talkino Kriaučiūnui rengiant Lietuvos rinktinę
III Europos čempionatui.
Lubinas apie save: „Gimiau 1910 m. sau-
sio 10 d. Los Andželo rytinėje dalyje. <…>
Mano tėvas Konstantinas kilęs nuo Vilkaviš-
kio, motina Paulina Vasiliauskaitė – nuo Va-
balninko.
Krepšinio varžybose pirmą kartą dalyva-
vau mokydamasis priešpaskutinėje Linkolno
vidurinės mokyklos klasėje. Iki tol daugiau
domėjausi lengvąja atletika, beisbolu ir ame-
rikietišku futbolu, bet kaip tik tuo metu smar-
kiai ištįsau. Todėl sutelkiau dėmesį į krepšinį
ir netrukus jau žaidžiau mokyklos rinktinėje,
<…> buvau išrinktas į miesto moksleivių sim-
bolinę rinktinę.
Tais pačiais 1927 metais pradėjau studijuo-
ti garsiajame UCLA (Kalifornijos universitetas
Los Andžele). <…> Vėliau trejus metus žai-
džiau pirmojoje UCLA komandoje. <…> Bai-
gęs studijas ėmiausi žaisti AAU (Mėgėjiško
sporto sąjunga) varžybose. <…> AAU čempio-
natuose dalyvavau per 30 metų. <…>
1936 m. „Universal Pictures“ komanda, ku-
rioje žaidžiau, užėmė antrą vietą AAU čempio-
nate. Mus pakvietė dalyvauti atrankiniame tur-
I tautinės olimpiados metu
vykusių draugiškų rungtynių
tarp Lietuvos rinktinės
ir Amerikos lietuvių (jie tapo
krepšinio turnyro nugalėtojais)
momentas. Pranas Lubinas
deda kamuolį į krepšį
. . . . . . . . . . .
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 4 2
1938 m. Pranas Lubinas
ir ilgametis krepšinio teisėjas
Antanas Naujokas
Sugrįžęs į Ameriką vėl įsidarbinau kino
studijoje fi lmavimo grupės scenos darbininku.
Vėl ėmiau dalyvauti AAU čempionatuose,
žaisdamas įvairiose mėgėjų komandose, tarp
jų ir 20th Century-Fox kino studijos ekipoje,
kurios buvau vadybininkas, treneris ir „žvaigž-
dė“ tuo pačiu metu. <…>
Pasitraukiau iš aktyvaus sporto, kai man
buvo 54 metai, užleisdamas savo vietą sūnui
ir kitiems jaunesniems.“
Lietuvos moterų krepšinio rinktinės žai-
dėja Astrauskaitė (1919–1993) taip prisiminė
Lubiną: „Tai buvo draugiškas, nuoširdus, be
didybės žmogus. Lėto būdo gyvenime ir stai-
gus krepšinio aikštėje. Žaidė jis apgalvotai.
<…> Jis nemosikavo rankomis, nesibardavo,
kai jo komandos draugai rungtynių metu pa-
darydavo klaidą. Jis buvo taurus savo prigim-
timi. Dėl to Praną mylėjo visi – ir žaidėjai,
ir žiūrovai.“
Apie Lubino ūgį buvo įvairių kalbų. Pats
Lubinas sakė: „Tuo laikotarpiu, kai buvau
susijęs su Lietuvos krepšiniu, tai yra 1936–
1939 m., mano ūgis buvo šešios pėdos ir šeši
su puse colio, t. y. 199,4 cm. Kaip matote,
ne toks aš jau gigantas.“
ZENONAS PUZINAUSKAS 19201995 LIETUVOJE IŠUGDYTAS
KREPŠININKAS, DUKART EUROPOS ČEMPIONAS 1937, 1939 M.,
TRENERIS. Krepšinį pradėjo žaisti 1935 m. „Gran-
dies“ klube. 1937–1941 m. buvo Lietuvos
vyrų krepšinio rinktinės narys. Lietuvos rink-
tinėje žaidė 24 rungtynes, pelnė 164 taškus.
Apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio me-
daliu (1937 m.). 1940–1941 m. Lietuvos mo-
terų rinktinės vyriausiasis treneris.
Puzinauskas buvo ne tik puikus krepši-
ninkas, bet ir universalus atletas: jis sėkmin-
gai dalyvavo įvairių rungčių lengvosios atleti-
kos varžybose. Šis 187 cm ūgio sportininkas
XX Lietuvos lengvosios atletikos čempionate
(1942 m.) tapo penkiskart čempionu. Jis to-
liausiai nustūmė rutulį (13,74 m), numetė
diską (41,02 m), buvo geriausias penkiakovės
rungtyje ir t. t.
nyre, <…> kurio nugalėtojas turėjo atstovauti
Amerikai Berlyno olimpinėse žaidynėse.
Mums sekėsi rungtyniauti ir fi nale įveikėme
AAU čempionus „Globe“ 44:43. Taigi, aš ta-
pau JAV olimpinės rinktinės kapitonu. <…>
Treneris D. Nydlas nusprendė sudaryti
JAV olimpinę ekipą lyg iš dviejų komandų
– iš mūsiškių septyneto ir iš šešių „Globe Oi-
lers“ žaidėjų bei vieno krepšininko iš Vašing-
tono universiteto. <…> Mes tapome olimpi-
niais čempionais.
. . . . . . . . . . .
4 3 • D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą
Zenonas Puzinauskas 1939 m.
1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m.
Vokietijoje išrinktas išeivijos lietuvių Vyriau-
siojo fi zinio auklėjimo ir sporto komiteto
(FASK) pirmininku, vėl į šias pareigas išrink-
tas 1952 m. JAV.
Puzinauskas buvo intelektuali asmenybė.
1937 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, VDU
studijavo fi losofi ją ir kūno kultūrą. Domėjosi
istorija, literatūra, fi losofi ja ir, žinoma, kūno
kultūra, sportu. Turėjo gausią biblioteką, ku-
rioje buvo per 2000 knygų lotynų, graikų,
vokiečių, prancūzų, anglų, italų, lenkų, lietu-
vių kalbomis.
Prisiminęs tuos tolimus, bet kiekvienam
brangius jaunystės metus, praleistus gimna-
zijos suole, kardinolas Vincentas Sladkevičius
1999-ųjų pradžioje sakė: „Z. Puzinauskas buvo
apdovanotas gražiu kūnu, ūgiu, o, svarbiausia,
ramiu, geru charakteriu ir guviu protu. Pui-
kiai mokėsi ir jam nebūtų buvę sunku išlaiky-
ti brandos egzaminus, bet Švietimo ministras
nuo tų egzaminų jį atleido.
Su Z. Puzinausku teko artimai bendrauti,
todėl gerai pažinau jo būdą. Man, gimnazis-
tui, tuomet jis atrodė jauno žmogaus, atkakliai
siekiančio mokslo, idealas. Jis ir šachmatais
domėjosi, ir gerai žaidė. <…> Mano požiūris
į jį niekuomet nepakito: kai jis baigė gimna-
ziją, tai aš dar labiau juo žavėjausi.“
Nedažnai žymūs atletai imasi plunksnos,
tuo labiau gilinasi į socialines, fi losofi jos, isto-
rijos problemas. Puzinauskas buvo graži išim-
tis. Puzinauskas pripažino ir propagavo tik
garbingą, sąžiningą rungtyniavimą, varžymąsi.
Jis rašė: „Pergalė bet kuriomis priemonėmis
<…> taip pat ugdo charakterį, bet neigiama
prasme. Ugdytojai, kurie moko sportininkus,
kaip apgaudinėti rungtynėse, žaloja sporto da-
lyvių charakterį ir kartu ugdo nusikaltėlius.
Laimėjimas bet kuria kaina reiškia išsigimusią
auklėjimo fi losofi ją. <…> Aukšta moralė, nei-
giamų aistrų apvaldymas yra pagrindinės spor-
to sąlygos.“
Puzinauskas įžvelgė geras sporto galimybes,
suprato, kad sportinę veiklą, laimėjimus spor-
to aikštėse galima panaudoti tautos prestižui
kelti, geriems įpročiams ugdyti. Pasak jo, „vis-
kas žmogaus rankose gali būti naudojama ge-
riems arba blogiems tikslams. <…> Bet lietu-
viškas sportas turi išlikti švarus ir garbingas
tikrąja to žodžio prasme, jei mes norime juo
didžiuotis ir per jį ugdyti jaunuomenę, stip-
rinti tautinę sveikatą, siekti džiaugsmo ir lai-
mės, tvirtinti solidarumą tarp tautiečių, išlai-
. . . . . . . . . . .
Zenonas Puizinauskas.
1939 m.
L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 4 4
. . . . . . . . . . .
4 5 •
Leonas Baltrūnas. 1939 m.
kyti lietuvybę. <…> Džentelmenai sporto
aikštėje daug greičiau liks džentelmenais ir gy-
venime“.
LEONAS BALTRŪNAS 19141993 LIETUVOJE IŠUGDYTAS KREP
ŠININKAS, DU KARTUS EUROPOS ČEMPIONAS 1937, 1939 M.,
TRENERIS, SPORTO ORGANIZATORIUS. Krepšiniu susido-
mėjo ir jį pamėgo 1935 m., susipažinęs su
iš JAV atvykusiu krepšinio žinovu Savicku.
1936–1940 m. Baltrūnas (188 cm ūgio) buvo
Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas, joje žaidė
17 rungtynių, pelnė 31 tašką.
Rygoje baigęs lietuvišką pradžios mokyk-
lą, paskui gimnaziją, 1934 m. įstojo į Karo
mokyklą Kaune. Po to mokėsi Aukštuosiuose
kūno kultūros kursuose, kuriuos baigė 1937 m.
ir buvo paskirtas dėstyti kūno kultūrą bei ka-
rinį rengimą Aukštojoje technikos mokykloje
Kaune. Baltrūnas vadovavo Lietuvos kamuolio
žaidimų sąjungos krepšinio ir tinklinio komi-
tetams, rengė Kauno m. krepšinio rinktines
1941 metų SSRS aštuonių miestų rinktinių
turnyrui.
1944 m. pasitraukė į Vakarus, o 1949 m.
persikėlė į Australiją. 1950 m. surengė I Aus-
tralijos lietuvių krepšinio čempionatą, buvo
pirmasis Australijos fi zinio auklėjimo sąjungos
pirmininkas, pirmojo lietuviško sporto klubo
„Varpas“ Australijoje steigėjas, 1949–1953 m.
– Viktorijos valstijos, 1955 m. – Australijos
krepšinio rinktinės treneris. Ilgus metus vado-
vavo Melburno aukštosios technikos mokyk-
los Kūno kultūros katedrai. Išėjęs į pensiją,
redagavo Australijos lietuvių sporto istoriją.
Laikomas Australijos lietuvių sporto tėvu.
Baltrūnas sakė: „Didžiąją savo gyvenimo
dalį pašvenčiau Lietuvos sportui ir giliai šir-
dyje didžiuojuosi tuom, nes sunku patikėti,
kad mūsų mažoji Lietuva didžiausiom raidėm
buvo reklamuojama didžiųjų valstybių sostinė-
se. Tik dėl sporto pirmieji dienraščių puslapiai
skelbė: LIETUVA – LITAUEN – LITHUA-
NIA – LITVA ir pan.
Šilta, gera ir malonu darosi, kai prisimi-
nimuose grįžtu į praeitį. Ne tik treniruotės,
rungtynės, turnyrai ir įvairiausios pirmenybės,
kuriose teko žaisti, bet prisimena tos nesuskai-
čiuojamos valandos, praleistos kursuose, po-
sėdžiuose, stovyklose ir ilgiausiose kelionėse.
Ruošiant trenerius ir teisėjus teko važinėti po
visą mūsų gražųjį kraštą.“
Sporto žurnalistas Antanas Laukaitis rašė:
„Lietuvos, išeivijos ir mūsų Australijos lietuvių
sportiniame gyvenime Leono Baltrūno vardas
yra tiesiog legendinis. Jis – laisvosios Lietu-
vos dvigubas Europos čempionas, jis – mo-
kytojas, auklėtojas, sportinio jaunimo idealas,
jis – Čiurlionio ansamblio administratorius,
ansamblio žydėjimo laikais Vokietijoje, jis –
Australijoj lietuviško sporto steigėjas, Melbur-
no Dainos sambūrio administratorius, Dainų
švenčių organizatorius, spaudos bendradarbis.
Dar daugiau galima būtų pasakyti apie jį,
nes tai žmogus, sporto ir gyvenimo veikloje
– pilnas nepritrūkstamos energijos. Jo iniciaty-
va surengta I Australijos lietuvių sporto šventė
1950 m., ir jos tęsiasi ir dabar, suburdamos
mūsų sportinį lietuviškąjį jaunimą…“
D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą